r

1

Tautinës tapatybës drama

Romualdas GRIGAS

1. Globalizacijos pobûdis

Ugnies, lanko, rato paplitimas, parako, popieriaus,spausdinto raðto iðradimas buvo tipiðkiausi visuotinës kul-tûros (globalizacijos) jau nuo seniausiø laikø poþymiai.Paèioje þmogaus prigimtyje tûno siekis ne tik paþinti pa-saulá, bet ir pajungti já sau, átvirtinti save kaip biologinærûðá visoje mûsø planetoje, pasinaudojant tuo, kas nau-jausio yra iðrandama.

Taèiau visi iðradimai iki vëlyvøjø amþiø negrësë su-skaldyti etnosociumo (t.y. genties, tautos) tapatybës, jossavasties branduolio. Gentis, tauta iðlikdavo sveika, gy-vybinga ir bûtent savàja tapatybe siekianti ásitvirtinti pa-saulyje. Þinoma, iðskyrus tuos atvejus, kai kita, galinges-në, sumaniau pasinaudodama iðradimais ir kitais globali-zacijos þenklais, siekdavo anà pavergti ar sunaikinti... So-cialinis pasaulis, deja, kitoks nei gyvuliø ar þvëriø – pas-tarieji savo rûðies viduje taip nesusiprieðina, nesidrasko,kaip mes, þmonës.

Ir vis dëlto þmoniø pasaulis buvo ir iðlieka panaðus ádekoratyviná parkà ar botanikos sodà, kuriame auga dau-gybë egzotiniø augalijos rûðiø, pasipuoðusiø iðskirtine la-pija ir spalvingais þiedais. Jais dþiaugiamës ir þavimës...

Taèiau ir globalizacijos þenklus – gerus ar blogus –turime priimti, suprasti su paèia geranoriðkiausia atida.Pirmiausia bûtina suvokti, kas þmonijà jungia, gelbsti nuonelaimiø, padeda likviduoti konfliktus, teikia galimybæne tik mums, þmonëms, iðlikti, bet ir iðsaugoti mûsø ben-dràjà Tëvynæ – þemæ...

Ðtai ir susimàstykime...Nûdienë globalizacija kësinasi ne tik á etninës, tauti-

nës, bet ir á individualios tapatybës branduolá. Þmogusatitrûksta nuo gamtos, nuo protëviø, tëvø, ðeimos, istori-nës atminties, kultûros paveldo. Atitrûksta nuo autoritetø– ar tai bûtø fiziniai asmenys, ar jø kûriniai ir doktrinos.Netgi nuo tokio autoriteto kaip deðimt Dievo ásakymø...

Þmogus atplëðiamas ir nuo þemës lopinëlio, vadina-mo tëviðke ar Tëvyne...

Mainais jam suteikiama laisvë – vadinamasis laissezfaire – nevarþomos veiklos principas. Þmogus ágyja laisvæjudëti erdvëje ir kultûroje. Tai didis civilizacijos laimëji-mas, jà paèià darantis stipresnæ. Bet kartu þmogus ágaunalaisvæ laikytis ar nesilaikyti doroviniø ásipareigojimø, tapti

neonomadu ar net zombiu... Aiðkëja, kad jo laisvë tamtikra prasme yra iliuzinë, vis labiau priklausoma nuo ka-pitalo, politiniø struktûrø, mass media ir net teisësaugos„suokalbiðkumo”. Ðis reiðkinys – vienas ið bûdingiausiøðiuolaikinës globalizacijos poþymiø. Yra ir kitø, kurie ke-lia pamatuotà tautø, pasaulio visuomenës nerimà ir kurieyra tapæ tiesiog neiðvengiamais civilizacinio vyksmo pa-lydovais.

Þinomas JAV politikas Zbignewas Brzerzynski’s savomonografijoje „Nebevaldomas pasaulis” („Tvermë”, 1998)raðë: „Amerikos visuomenë negali bûti pavyzdþiu pasau-liui, – tiek moralës, tiek praktinës ekonomikos atþvilgiu”.Nes Amerikos visuomenë, ðio autoriaus nuomone, vado-vaujasi kornukopine etika – materialiniø ir jusliniø porei-kiø suabsoliutinimu (p. 224). Anot Z. Brzerzynski’io, „ne-ribotas santykinës maþumos asmeniniø ágeidþiø tenkini-mas ne tik didina globalinæ nelygybæ, bet ir demorali-zuoja visus: ir iðrinktuosius, ir atstumtuosius” (p. 229).

Po penkeriø metø Brzerzynski’ui antrino pasauliniomasto makleris ir filantropas George Soroshas. Ðis, be ki-ta ko, puikaus filosofinio iðsilavinimo þmogus, knygoje„Pasaulinio kapitalizmo krizë” („Tyto Alba”, 1998) „pa-leido á gyvenimà” rinkos fundamentalizmo sàvokà, kuri,anot jo, geriau nei laissez faire (nevarþomos veiklos) prin-cipas nusako nûdienio pasaulio esmæ. Soroshas neslapu-kaudamas pareiðkë, kad „rinkos fundamentalizmas sie-kia panaikinti kolektyvinius sprendimus ir rinkos verty-bes padaryti pranaðesnëmis uþ visas politines ir sociali-nes vertybes” (p. 24), jam nëra jokiø kliûèiø, jis valdo netik politinius ar nacionalinius, bet dorovinius ir net esteti-nius idealus bei ásitikinimus.

Esu sociologas, ðios profesijos mokslininkø pagrindi-në paskirtis, mano supratimu, yra socialiniø sistemø, so-cialinës organizacijos jautriausiø, paþeidþiamiausiø (li-gos apniktø) vietø nustatymas, po ko turëtø sekti jau ati-tinkami politikø, politiniø struktûrø, vadybos specialistøveiksmai...

Pieðdamas nûdienës globalizacijos kritiná vaizdà, pa-siremsiu þymaus amerikieèiø mokslininko, lyginamosiosteisës specialisto Haroldo Bermano teiginiu (ið jo funda-mentalaus veikalo „Teisë ir revoliucija” („Pradai”, 1999):„Vakarø teisës tradicijà, kaip ir Vakarø civilizacijà, XX a.iðtiko krizë, didþiausia ið visø kada nors buvusiø”... (p. 56),

l

2

teisë iðsprûdo ið kultûros ir pavirto preke, kurià kontro-liuoja rinkos fundamentalizmas.

Prieð trejus metus paskelbtos knygos „Necivilizuotacivilizacija” (lietuviðkasis variantas – 2004 m.) autoriusHorstas Kurnitzki’s su savotiðko átûþio gaidele raðë: „Nu-sigræþæ nuo ðvietimo ir màstymo, radikalaus ekonominioliberalizmo gynëjai kartu atsisakë ir visø humanistiniø tiks-lø, virsdami negailestingos visuomenës konkurencinës ko-vos apologetais. Esminiu kultûros bruoþu tapo rizika, obirþa virto visuomenës modeliu” (9 p.). Knygos baigia-majame þodyje ðis autorius konstatuoja: „Ne stebuklas,kad su ekonomine globalizacija koja kojon þengia ir prie-vartos globalizacija” (p. 212).

Baigdamas ðià trumpà fragmentiðkà kitø autoriø pa-teiktà ðiuolaikinës globalizacijos charakteristikà, negaliususilaikyti nepacitavæs dabar labai populiaraus þiniø (ki-taip – tinklaveikos visuomenës (!) tyrinëtojo M. Castellso.Visapusiðkai apmastæs globaliniais, ypaè informaciniaisryðiais susaistytà pasaulá, ðis mokslininkas teigia: „Pagrin-diniu socialinës prasmës ðaltiniu tampa tapatumo – ko-lektyvinio ir individualaus, primesto ar sukonstruoto, pa-ieðka”. Jo nuomone, nûdienos pasaulyje, nepriklausomainuo visuotinës kultûros paplitimo, þmonës buriasi tapa-tumo – religinio, etninio, teritorinio, nacionalinio – pa-grindu. Todël ðis autorius atkreipia dëmesá ir á tai, kadreliginis fundamentalizmas ðiais laikais „tapo galingiau-siu asmeninio saugumo bei kolektyvinio telkimosi veiks-niu” (Tinklaveikos visuomenës raida, 2005, 19).

Kodël M. Castellsas, sakytume, taip primygtinai akcen-tuoja tapatumà? Visø motyvø jis neatskleidþia, taèiau á vie-nà, kuris akivaizdus ið viso solidþios monografijos konteks-to, rûpi atkreipti dëmesá... Þmogus, iðtisas dienas prasë-dintis prie kompiuterio, nuolat narðantis po interneto tin-klainæ, yra vis labiau atplëðiamas nuo prigimtinës kultû-ros, ima gyventi virtualiame, sukonstruotame pasaulyje.Toks asmuo vis labiau praranda ne tik Tëvynës ávaizdá, josiðgyvenimo jausmà, bet ir emocionalumu, tiesioginiu ben-dravimu grindþiamà prisiriðimo prie kitø þmoniø jausmà.

Þodþiu, þiniø visuomenës, globalizacijos tikrovë, bedidþiø laimëjimø, reiðkia ir pakankamai þenklius pralai-mëjimus, tarp jø – þmogaus tapsmà tinklaveikos vergu,t.y. asmeniu, kurio màstymo ir elgsenos laisvë, jam pa-èiam to net nenutuokiant, yra ganëtinai dozuota ir krei-piama pasaulio galingøjø konstruojama kryptimi.

Visi su nerimu stebime sparèiai augantá, neþinia kuopasibaigsiantá Vakarø ir Islamo civilizacijø konfliktà. Jopagrindà sudaro ir tas Vakarø civilizacijos visiems bruka-mas rinkos fundamentalizmas, tautø dvasinës kultûros tra-dicijø ignoravimas.

Bet atsigræþkime á Lietuvà – mûsø Tëvynæ, kuri pasta-ruosius ðimtmeèius buvo kreèiama sunkiausiø, kokios tikgali bûti, dramø ir katastrofø...

Politinës sociologijos teoretikas Klaipëdos universite-to prorektorius Vaidutis Laurënas áspûdingoje studijoje„Tautos delokalizacijos trauma” (kn. „Tautinës tapatybësdramaturgija”, VPU, 2005) raðo: „...lietuvis, net gyven-damas Lietuvoje, gali prarasti ir neretai jau praranda savoetninæ, kultûrinæ ir teritorinæ tapatybæ, nes jis tampa tie-siog pasauliniu vartotoju” (p. 174). Savo kolegà papildy-èiau teigimu, kad pavojingiausia drama, kurià dabar ið-gyvename ir apie kurià kalbësiu, yra valstybës atskirtiesnuo etninës lietuviø tautos drama. Tautos suvereno tei-ses, áraðytas Konstitucijoje, vos ne totaliai pasisavino pativalstybë. Yra valstybë-gyventojai ir yra valstybë-administ-racija. Kalbu apie jø susiprieðinimà. Taigi mûsø netekèiødrama yra produktas ne tik globalizacijos, bet ir itin pa-lankios terpës bûtent mûsø ðalyje reikðtis jos negatyviau-siems palydovams.

2. Tapatybë ir jos esmë

Kas yra tapatybë? Tai kiekvieno ið mûsø savastis, indi-vidualybës, iðskirtinumo bruoþai. Mûsø tapatybë yra su-komponuota ið daugelio sudëtiniø elementø: tautinio, so-cialinio, religinio, kultûrinio, regioninio, profesinio... Tøelementø kaita labai netolygi, kaip netolygus bûna ir su-dedamøjø dominavimas, vaidmuo. Tapatybës raiðka – taiir procesas, trunkantis visà gyvenimà. Èia ásipina istorinëatmintis, kultûrinis paveldas, jø terpëje besiformuojantispilietiðkumas, nacionalinis patriotizmas. Nûdienos pasau-lyje tautinë tapatybë nebûtinai privalo bûti dominuojan-èiu savasties elementu. Taèiau, kai mes kalbame apie ta-patybæ, daþniausiai turime omeny etninæ, tautinæ ar na-cionalinæ tapatybæ. Kadangi ji siejasi ne tik su kultûriniu,bet ypaè – politiniu tautos, visuomenës organizavimu, yrabeveik nuolat „iðrandama”, perkonstruojama priklauso-mai nuo keliamø socialiniø politiniø tikslø ir nuo to, ko-kie vyrauja istoriniø faktø bei procesø supratimai. Ðie pa-stebëjimai susijæ ir su paèios tautos ávaizdþiu, kuris ne tiksàlygoja asmens tapatumà, bet tam tikra dalimi ir patsnuo jo priklauso.

Toks nuolatos „revizuojamas” tautos ávaizdis, taip pattautinës tapatybës suvokimas gali praturtëti suvokus, jogtauta yra ne tik socialinës evoliucijos pagimdytas iðskirti-nis þmoniø bendruomeninio sutarimo, kultûros akumulia-vimo ir savitesnio jos plëtojimo bûdas; ir ne tik dorovinioautoriteto valstybei ir jos pilieèiams ásikûnijimas. Tautomisásikûnija pasaulio ávairovë, globalinis socialinis vyksmas,tvarkos palaikymas. Todël tautiðkumà turëtume vertinti netik kaip tautos tæstinumo garantà, bet ir kaip þmogaus bu-vimo, bendravimo su kitais prasminá pamatà. Tai reiðkia,jog tautinæ (nacionalinæ) tapatybæ privalome suprasti netik kaip savæs teigimà, bet ir kaip pasaulio turtingumo, vi-sapusiðkumo atspindá, gyvybingumo ðaltiná.

r

3

Apie tautinæ tapatybæ, nacionalinio elgesio bruoþusmàstome, privalome màstyti paèiais ávairiausiais pjûviaisir aspektais. Savikritiðkumas, savianalizë tokio màstymoerdvëje bûtini vien todël, kad esam ne tik nuolatiniø pa-vojø iðbandomi, bet ir nuolat susiprieðinantys.

Ið savo istorijos mokosi visi. Mums ið jos mokytis kurkas svarbiau, nei, pavyzdþiui, kaimynui rusui ar lenkui...Buvo galimybë tapti, iðlikti tauta bent lygiaverte lenkams!Sumenkom. Tai reiðkia, jog istorija ne tik mus skriaudë,bet ir patys (ypaè valdovø asmeny) darëme esminiø klai-dø. Aptarsiu lietuviø tautinës tapatybës elementà, priskir-tinà politinës elgsenos srièiai.

Mes, vyresnioji karta, buvome ugdomi didvyriðkos is-torijos dvasia. Ji tapo mûsø tapatybës dalimi. Todël ir ðian-dien tebesame jautrûs kritiðkesniam jos vertinimui. Prisi-minkime daugelio mûsø reakcijà á neseniai paleistà tezæ,jog negalima toliau judëti (modernizuotis) laikantis vienDaukanto, Kudirkos, Basanavièiaus ar Maironio, jog ne-beiðmintinga stoviniuoti liaupsinant savo istorijà arba nuo-lat dejuojant dël patirtø kanèiø bei netekèiø.

Po tokios áþangëlës drástu ávardyti vienà neigiamà vi-sais laikais bûdingà mûsø tapatybës, mûsø nacionaliniobûdo, o teisingiau iðsireiðkus – mûsø politiniø lyderiø elg-senos bruoþà. Tai skuboti, netoliaregiðki sprendimai, pokuriø driekiasi aiðkiai negatyvûs istoriniai padariniai. Ga-lima nesunkiai áþvelgti ir ásiteikimo stipresniajam, galin-gesniajam bruoþà, pamirðtant nacionaliná orumà.

Ðtai keli pavyzdþiai (galbût – diskutuotini).Pirmas pavyzdys: Mindaugas ir tø laikø Lietuva.Þinia, bûsimasis mûsø karalius centralizuotà valstybæ

bûrë nesiskaitydamas su priemonëmis. Taip bûta ir kitur...Bet – dar neátvirtinæs centralizuotos valstybës tradicijos,jos struktûrø, Mindaugas skubiai priima krikðtà, formaliaiávesdamas krikðèionybæ visoje valstybëje. Toks skubëji-mas Mindaugo prieðininkams palengvino organizuotimaiðtà. Karalius nuþudomas, Lietuva praranda Romos ka-talikø baþnyèios provincijos statusà, kuris bus atgautastik praëjus 650 metø. Visus tuos ðimtmeèius lenkai, perkuriuos krikðèionybë vël buvo ávesta, ágijo teisæ daryti di-dþiulæ átakà (toli graþu ne vien teigiamà) mûsø baltiðkajaikultûrai, mûsø mentalitetui.

Mindaugas orientavosi á lietuviø etniniø þemiø jungi-mà. Taèiau po jo þûties etniniø þemiø ir kultûros telkimotendencijos, kuri buvo jau pakankamai iðryðkëjusi kai-mynø þemëse, pas mus tarsi ir nebeliko. Taigi galima at-sargi prielaida: nepakankamai paruoðtas þemiø sujungi-mas ir ypaè krikðèionybës ávedimas, po kurio sekæs maið-tas bei vidaus sumaiðtis leido vëlesniems Lietuvos valdo-vams lengviau atitrûkti nuo etninës tautos interesø ir savodinastinius siekius iðkelti kaip dominuojanèius. Prasidëjolietuviø ekspansinës istorijos laikotarpis, kuris lietuviø bal-tiðkajai kultûrai, tautos tæstinumui neþadëjo nieko gero.

Antras pavyzdys: Þeèpospolita, t.y. Abiejø tautø res-publika.

Lietuviø valdantysis elitas, miðriomis vedybomis ir ki-tais bûdais gerokai suslavëjæs, nesugebëjo savo valstybë-je deramai atstovauti etninei lietuviø tautos kultûrai, josinteresams ir jos ginti. Taip atsirado pleiðtas tarp etninëstautos ir valstybës politiniø struktûrø. Ðá pleiðtà (aristokra-tijos, elito, atitolimà nuo liaudies) labai sustiprino lenkøvalstybinë kalba, prievarta brukama etninës tautos pagrin-dui – liaudþiai. Etninës þemës vis labiau tirps, baltiðkojikultûra uþsikonservuos tik valstietijoje...

Treèias pavyzdys: mûsø laikai.Staigus sovietiniø koncentruotø ûkiø sunaikinimas. Jis

buvo ávykdytas dar ir paniekinant kaimo þmones: pravar-dþiuojant juos „kolchozninkais”, „predsedateliais”. Vëjaisbuvo paleisti deðimtys milijardø nacionalinio turto. Paste-bësiu: vokieèiai taip nepasielgë... Bet svarbiausia – nesu-stabdomai buvo ásuktas kaimo – mûsø tautos lopðio – visu-minës degradacijos smagratis. Deja, ir iki ðiø dienø kaimasyra valstybës podukros, naðlaitës Sigutës padëtyje.

O skubotas, tiesiog Briuseliui ásiteikiantis balsavimasSeime uþ naujàjà Europos Konstitucijà! Arba IgnalinosAE uþdarymo, euro ávedimo klausimai! Kodël gi ES sen-buvës, Anglija, Danija, Airija, nekalba apie eurà? Grei-èiausiai dël to, kad joms labiau rûpi savi interesai, tautosvalstybingumo, tæstinumo dalykai.

Màstant apie lietuviø tautinæ, nacionalinæ tapatybæ irjos átvirtinimà, teigiamas poslinkis tai, kad dabartinis ðvie-timo ir mokslo ministras pasitarimo pas Prezidentà (ð. m.sausio 6 d.) metu pripaþásta, jog „silpniausia grandis Lietu-vos visuomenëje – jaunimas”. O ir pats ðalies vadovas buvosavikritiðkas, pareikðdamas, kad „metas rimtai susimàstyti,ar patriotizmo samprata, tiksliau, jos stoka mûsø visuome-nëje, netampa grësme mûsø sàmoningam valstybingumui?Ar nepriëjome prie pavojingos ribos, kai, pavyzdþiui, jauni-mas ið patriotizmo net atvirai pasiðaipo”. Bet gal dar atvi-riau ir grieþèiau tame pasitarime bus pasisakæs prof. V. Lands-bergis: „Turbût dar galima pasiprieðinti prieð galutinæ kapi-tuliacijà. Ar yra Lietuva, ar nëra? Þemëlapyje yra, bet ar jiyra mûsø sàmonëje ir kiek tos Lietuvos yra Lietuvoje?..”

Ið to galimas toks apibendrinimas: europinës integraci-jos ir, þinoma, globalizacijos sàlygomis lietuviø tautineitapatybei (palyginti kad ir su kaimyninëmis ðalimis) þen-kliai trûksta bene svarbiausio elemento – tautinës savivo-kos ir nacionalinio bei valstybinio patriotizmo. Gal to ðiektiek ir yra, bet labai menkai patenka á valstybës gyvenimoapyvartà: valstybë, jos politinës struktûros dairosi á Briuseláar Vaðingtonà, linkusios tæsti sovietinæ ideologiniu interna-cionalizmu alsuojanèià tradicijà, atvirai kalbëti apie tau-tiðkumà, patriotizmà nedrásta. Yra pagrindas manyti, kadtaip elgiamasi ne tik „ið tradicijos”. Taip elgtis, ko gero,saugiau ne tik politinëms ar valdþios struktûroms, ne tik

l

4

finansinio kapitalo ðulams, bet ir mass media (didþiajai þi-niasklaidai). Nes jeigu pilieèiai, ypaè jaunimas, uþsikrësdar ir tautine savivoka, nacionaliniu orumu, gali tapti or-ganizuotesni ir, ko gero, sumanytø rimèiau kontroliuoti irpaèiø valdþios struktûrø elgsenà, kurioms atrodo, kad ge-riau likti „beveide valstybe”, taip ásiteikus pasaulio galin-giesiems, rinkos fundamentalistams, uþsitikrinti sau rames-nes, pelningesnes vietas ir ateitá. Visai nesvarbu, kad dëlemigruojanèio ið ðalies jaunimo esame atsidûræ dar ir de-mografinës katastrofos prieangyje...

3. Mûsø tapatybës rezervai

Ar esama rezervø, kurie sustiprintø mûsø tapatybæ?Þinoma! Netgi tø, kurie gali bûti visiems prieinami ir ne-sunkiai panaudojami! Netgi tø, kurie gali bûti patrauklûsne tik mums, bet ir atsivërusiai Europai! Geologø kalbakalbant, – bûtent tokie rezervai glûdi tiesiog þemës pavir-ðiuje, tik dulkëmis apneðti, purvu apskretæ grynuoliai.

Keletas pastebëjimø...Kadaise, tiksliau VII-X amþiuje, mûsø protëviai, kurie

dar nesivadino lietuviais, pylë piliakalnius. Reikia ásivaiz-duoti, koks tai buvo alinantis, gal ne vienà deðimtmetátrukæs piliakalnio pylimas. Taèiau tas darbas turëjo di-dþiulæ prasmæ. Turiu omeny ne vien gynybinæ, karinæ pi-liakalnio funkcijà, bet ir platesnæ – teritorinës bendruo-menës nariø, pilieèiø telkimà.

Tautø kraustymosi iðjudinti slavai uþplûdo baltø teri-torijas, tad mûsø protëviai buvo priversti burtis á grieþtaisukarintas teritorines bendruomenes. Aplinkybës vertëtelktis á kumðtá (suprantama, dvasinio gyvenimo ir geres-nio materialinio apsirûpinimo sàskaita). Tam pasitarnavoir piliakalniø idëja, praktiniai jø pylimo, statymo darbai.Tikëtina, kad piliakalniai, kaip ir alkakalniai, buvo dar irðventvietës po atviru dangumi. Mûsø protëviø ásitikini-mu, Pasaulio Sutvërëjà, vadintà Sotvaru, Praamþiu, Pra-dþiapaèiu, ávaryti á uþdarà patalpà ir ten garbinti tiesiognepriimtina. Jo ávaizdþiai, Jo kûrinijos þenklai buvo èiapat – Gamtoje. Todël ðventomis laikytos kai kurios girai-tës, àþuolai, upës, eþerai... Kalbu apie tai, nes tie dalykaiyra mûsø tapatybës prigimtiniai elementai.

Bûtent piliakalniai, supilti teritorinës bendruomenësjëgomis, padëjo mûsø protëviams susitelkti, tapti ypatin-ga karine galia, valingumu iðsiskirianèia gentimi. Uþgi-musi tauta pasisuko á rytus, á savo buvusiø ir jau asimi-liuotø giminaièiø teritorijas...

Kodël apie tai kalbu? Todël, kad mûsø piliakalniai,ðita didþiulë relikvija, tas neákainojamas europinës, bû-tent europinës, kultûros paveldas ðiandien atrodo apverk-tinai (net blogiau nei sovietiniais laikais) – krûmø, dilgë-lynø ir tuðèiø buteliø paþenklinti. Daugeliu atvejø prie jønebeliko ne tik paminkliniø lentø, bet ir kelio rodykliø.

O tiek nedaug tereikëtø: tik elementariausios pagar-bos protëviams, istorijai, atidesnio þvilgsnio á savo tapa-tybæ. Pagaliau, – kas gi parankiau, dëkingiau vietinëmsmokykloms ugdant jaunàjà kartà uþ alkakalniø ir pilia-kalniø prieþiûrà! O ðitokiø taðkø Lietuvoje priskaièiuoja-ma ne maþiau kaip 1500!

Japonai ið jø padarytø tikras puoðmenas, kelianèiasdvasià, þadinanèias susitelkimà...

Þmogaus, tautos dvasinio gyvenimo nuvertëjimo lai-kais vël ir vël þvelgiu á tai, kas gali pasitarnauti mûsø dva-sinës, etninës kultûros tæstinumui. Ispanø neásivaizduo-jame be subtiliai ðokamo flamenko, ðkotø – be vyriðkølanguotø sijonëliø ir dûdmaiðio, moldavø – be moldava-neskos, gruzinø – be polifoninio dainavimo, kur nuostabitonacijomis persiliejanti melodija uþgoþia þodþius... Prieðtrejetà metø turëjome progà pamatyti, iðgyventi airiø an-samblio „Lord of the Dance” pasirodymà... Þiûrovus èiakerëjo ne tik senasis airiø ðokio ritmas, modernizuota at-likimo forma, bet ir senosios airiø melodijos, dainavimas...Kà gi iðskirtinio mes, lietuviai, ið savo lobyno galëtumepasiûlyti sau ir pasauliui? Þvilgsnis krypsta pirmiausia áprideramo dëmesio vis nesulaukiantá (kaip ir piliakalniai)reiðkiná – á archajiðkàsias mûsø sutartines.

Ðiuolaikiniai pasaulio tautø muzikinës kultûros tyrinë-tojai B. Avramecas ir V. Muktupavelas jas apibûdina taip:„Sutartiniø tradicija labai sena, tobula ir subtili, jas galimalaikyti savotiðka elitine, pusiau profesionalia muzikos rûði-mi. <...> Sutartinës – tai polifoninis dainavimas, be to, jambûdinga tiek muzikos, tiek ir teksto polifonija: vienu metuskamba dvi muzikos linijos ir kartu galima girdëti tekstà(vadinamàjá rinkiná) bei priedainá (vadinamàjá pritariná)”.O ðtai autentiðkas ir sutartiniø klausytojos (Rûtos Lukoðevi-èiûtës) vertinimas: „Kà girdime ðitose giesmëse, kad sëdimðimtai – nuðèiuvæ? Nenorëdami, kad baigtøsi. Apsalæ nuoðvarumo ir skaidrumo. Ir lengvumo. <...> Ið kur tas giedo-jimas? Tas nuðèiuvusiø ðirdþiø plazdëjimas – besiklausantjo? Tas þodþiais nenusakomas pajautimas, kad kaþkas, ne-apèiuopiamo, tæsiasi – it siûlas – nuo tø, nuometuotø pa-rugëse, – per mus – á ateitá – kokià? Kada? Kas tada gie-dos?” (Citatos ið D. Vyèinienës str. „Archaiðkosios sutarti-nës – tiltas á modernøjá Europos pasaulá” monografijoje„Tautinës tapatybës dramaturgija”, VPU, 2005).

Pasak muzikologës D. Vyèinienës, sutartiniø dvasiagyva kompozitoriø Broniaus Kutavièiaus, Algirdo Marti-naièio, Antano Jasenkos muzikinëje kûryboje. „Galimi irkitokie sutartiniø bei ðiuolaikinio meno sàlyèio taðkai. Taigalëtø bûti autentiðko atlikimo deriniai su vizualiuoju artaikomuoju menu, pantomima ir pan. Ðiuolaikiniam pa-sauliui turëtø bûti ádomus ir patrauklus archaiðko sutarti-niø ámontavimo ir modernaus meno derinys”.

Ágyvendinimui trûksta labai nedaug: pagarbos praeièiai,mûsø proseneliø kurtai kultûrai. Trûksta supratimo, kad

r

5

The drama of the national identity

Romualdas GRIGAS

We must grasp signs of globalization either good orbad ones. Contemporary man acquires more and morepossibilities and freedom to move in space, yet he looseshis ties with the ethnic herritage, national identity, moraland cultural engagements and finds himself more and moreunder the circumstances of the so-called risky fundamen-talism that brings non spiritual pragmatism. Therefore it isimperative to be in search for the sources of identity, orderto get spiritual vitality and national support out of them.Sense and idea becomes more and more urgent in the worldsurrounded by market fundamentalism because particu-larly the nation accumulates a historical memory, culturalheritage and communal agreement that is based on spiri-tual and moral values.

tauta, kuri neþino savo ðaknø ir nuo jø atsiriboja, – pa-smerkta dûlëjimui ir iðnykimui. O tokio dramatiðko reiðki-nio akivaizdþiø poþymiø regime – kad ir lietuviðkuosiuose„Eurovizijos” konkursø renginiuose. Jø fundatoriai ir ren-gëjai, në kiek nesidrovëdami savo bendrapilieèiø, atsiri-boja nuo viso to, kas vadinama lietuviðkumu, bevelija be-veidþiais iðtirpti pasaulio triukðme. Vargu ar tokia elgsenair jà toleruojanti tauta nusipelno kitø tautø pagarbos...

Pagaliau, treèias mano pastebëjimas – dël mûsiðko-sios tapatybës rezervø...

Neseniai susidomëjau lietuviø moterø kolektyvine sa-viþudybe, ávykusia 1205 metais þiemà ir atsitiktinai uþfik-suota „Livonijos kronikose”. Manau, tokia saviþudybë –gëdingo vyrø pralaimëjimo tàsa – galëjo bûti uþgimstan-èios karingos tautos elgsenos tradicija. Bandydamas loka-lizuoti ðá faktà, domëjausi Panevëþio þemiø senàja istorija.Savo nuostabai aptikau ðaltinius, liudijanèius, kad greièiau-siai dar I ir II tûkstantmeèiø sandûroje dabartinio Panevë-þio þemëse bûta senojo baltø tikëjimo kulto centrø, netiðtisos jø sistemos. Apie tai èia byloja ir pilkapiø, ðiandienvisai uþmirðtø, gausa. Radiniai juose carinës Rusijos lai-kais keliaudavo net á dabartiná Ermitaþà... Pagaliau, Pane-vëþio apylinkëse gausu vietovardþiø su ðaknimi ra-: Ragu-va, Raguvëlë, Ragainiai, Ramygala... Vien Raginënuose,vietovëje prie Ðeduvos – Pakruojo kelio, yra keletas pilka-piø, jø kasinëtojus stebinusiø turtingais radiniais. Sanskritokalba rahas reiðkia slëpiningà, ðventà vietà. Priminsiu: lie-tuviø ir sanskrito kalbø giminingumas jau seniai árodytas...

Istorikø teigimu, Livonijos ordino puolimø smaigalysbuvo nukreiptas kaip tik á dabartinio Panevëþio þemes,todël bûtent èia atsirado garsioji Upytës pilis, antroji (di-dumu) po Trakø, ten buvo ákurdinta ir karaimø águla. Ti-këtina, kad baltiðkoji kultûra, jos dvasinis substratas Pa-nevëþio – Upytës þemëse buvo ypaè gerai organizuotasir galëjo suvaidinti neeiliná vaidmená formuojantis lietu-viø tautos branduoliui.

Ðiuos faktus suminëjau dël nunykusios mûsø istorinësatminties, paspartëjusio tautos „iðsivaikðèiojimo”. Bet svar-biausia – gal dël to, kad girdime nusiskundimø, jog jauno-sios kartos ugdymui, mûsø tapatybës átvirtinimui trûkstapatrauklios, gyvos medþiagos. Ðiandien yra ðimtai oficialiaiuþsiregistravusiø kaimo teritoriniø bendruomeniø, kuriosirgi neþino, kuo sustiprinti savo nariø vidiná sàsajingumà,nors jø vietoviø istorija, kultûrinis paveldas – èia pat, turtin-gas ir svarus, tik apneðtas, kaip sakiau, laiko dulkëmis beimûsø uþmarðties purvu... Neteko girdëti, kad didþiausiomispasiðventëliø pastangomis iðleisti vienos ar kitos parapijos,valsèiaus ar rajono enciklopedinio pobûdþio leidiniai bûtønagrinëjami atitinkamos vietovës mokyklose...

Su kiekviena diena vis labiau ásitikiname, kad, ðalia ne-iðvengiamai þmogø nudvasinanèios pragmatikos, privalulygiagreèiai plëtoti istorinæ atmintá, kultûriná paveldà, jais

grásti ne tik pilieèiø, bet ir paèiø valstybës institucijø sàmo-ningumà. Tai nëra akademinë, konservatyvumà teigiantiuþgaida, o paprasèiausia bûtinybë gelbstint tautà ir jos vals-tybæ nuo kolapso, t.y. suirimo...

Mûsø tautos senoji istorija, archajinës kultûros pavel-das besivienijanèios Europos kontekste tiesiog gali ir pri-valo suspindëti savitomis spalvomis, liudijanèiomis, kadmes pajëgûs ne tik imti, bet ir duoti. Duoti tai, kas paèiàVakarø civilizacijà darytø gyvybingesnæ ir prasmingesnæ.

Rinkos fundamentalizmo apniktame pasaulyje tautosprasmë, jos idëja aktualëja. Kodël? Pasikartosiu: tauta aku-muliuoja istorinæ atmintá, kultûriná paveldà, tobulesniogyvenimo sieká, dvasinëmis, dorovinëmis vertybëmis grin-dþiamà bendruomeniná sutarimà. Dar neseniai tokià mi-sijà atlikdavo Baþnyèia, religinë organizacija. Bet pasau-lis sekuliarizuojasi, Baþnyèios vaidmuo sumenkëjo. Atsi-sakius ir tautos idëjos, gyvenimas taptø ne tik nuobodes-nis, bet ir labiau draskomas neþabotos turtëjimo aistros,modernaus sulaukëjimo...

Prieðtaravimai tarp tautø civilizuotame globalizuota-me pasaulyje nëra pavojingi, jie nesunkiai sureguliuoja-mi ir netgi bûtini, nes tai – papildomas socialinës energi-jos variklis.

Kiekvienas istorinis laikotarpis – lyg kryþkelë, prisod-rinta pasirinkimo kanèios, reikalaujanti sutelktø pastan-gø. Bet tai – ir mûsø dvasios atsinaujinimo, valingumougdymo ðaltinis.

Sanskrito kalba thauta reiðkia grynuolá, iðskalbtà, ið-grynintà. Taigi mums, lietuviams, skirtingai nuo rusø na-rod arba anglø – nation, jis reiðkia kaþkà daugiau – geres-nio, doresnio, vieningesnio gyvenimo siekiamybæ, jo il-gesá. Noriu tikëti, kad mûsø vaikaièiai nepamirð ðio ðven-to þodþio, garbingai ir su iðmanymu perims ið nueinan-èiøjø dvasinës kultûros tæstinumo estafetæ...

(Straipsnis parengtas praneðimo, skaityto 2006 m.vasario 8 d. Lietuvos Mokslø akademijoje, pagrindu.)

l

6

MOKSLO DARBAI ISSN 0236–0551 LIAUDIES KULTÛRA. 2006/2 (107)

Aisèiø mater deum klausimuGintaras BERESNEVIÈIUS

Straipsnyje nagrinëjamas baltø mitologijai labai svar-bus ankstyvas fragmentas ið I a. po Kr. Tai þinomasis Ta-cito liudijimas apie aisèiø garbintà deivæ, kurios tapatini-mas su vëlesniø ðaltiniø minimomis baltø Þemës dievy-bëmis visada këlë ir tebekelia daug problemø, o universa-liai Dievø Gimdytojai prilygstanèios mitologinës figûrosvëlesniuose ðaltiniuose nesutinkama. Tad straipsnio tiks-las – pamëginti iðsiaiðkinti, kokiame kontekste Tacitas áve-dë mater deum figûrà ir kokios lietuviø mitologijos reali-jos ið vëlesniø ðaltiniø atitiktø tà menamà kontekstà, ku-riame Tacitas rado atitikmená aisèiø deivei. Darbe pasi-telkiamas lyginamosios religijotyros ir religinis istorinis me-todai, kuriais tikimasi kiek praplësti galimo kalbëjimo apieaisèiø mater deum laukà.

Tacitas apie aisèius ir germaniðkà paribá

Publijus Cornelijus Tacitas (apie 55/58 – apie 117/120 po Kr.) yra vienas patikimesniø autoriø visoje bal-tø mitologijos istoriografijoje, jis buvo pakankamai ið-silavinæs, kai reikia, skeptiðkas, priklausë antikinio pa-saulio ideologijai, matymui ir màstysenai, buvo artimasRomos Senato paþiûroms, bendravo su daugeliu politi-kø, karo vadø, plaèiai pasaulio maèiusiais þmonëmis;nesëdëjo vietoje ir jis pats. Bûdamas, kaip ir kiekvienasiðsilavinæs romënas, puikus mitologijos ir religijos spe-cialistas, jis atitinkamai þinojo, su kuo susiduria, apra-ðinëdamas keltø, germanø, aisèiø dievus ir kultus. Bû-tent – su ðiaurine antikinio religingumo atmaina, kitaVidurþemio jûros baseino religijas ir kultus atspindin-èia erdve. Jis kartais pernelyg konspektyvus, bet tai pro-ga geriau ásiskaityti. Ir paisyti, kad jo paþiûros Ðiaurëjematë tik Pietø mitologijø ir religijø atspindþius. Jis ga-lëjo apraðyti tik tai, kà atpaþino kaip antikinio mitolo-ginio pasaulio realijas.

Apie 98 m. Tacito paraðytame veikale minimi aisèiai(Aestiorum gentes, „Germanija” 45) tradiciðkai priskiria-mi baltams, greièiausiai vakarinei jø daliai. Juos aptari-nëdamas Tacitas raðo, kad aisèiai garbina dievø motinà(matrem deum venerantur) ir kaip tikëjimo þenklà ne-ðioja ðernø atvaizdus, sauganèius juos net prieðø apsup-

ty. Galimas dalykas, ta dievø motina – kaþkokia deivë,ávardijama tikriausiai pagal tuo metu Romoje gerai þi-nomo Kibelës kulto analogijas. Tokia paralelë ásivyravoistoriografijoje: ðernas lietuviø mitologijoje yra vienassvarbiausiø þvëriø, visoje Europoje, ypaè Vokietijoje, þi-nomas ðerno ir karo, karybos ryðys, tad ðerno amuletaikare visiðkai tikëtini. Ar Tacito sàsaja tarp ðerno ir dei-vës atsirado romënams mëginant iðsiaiðkinti ðerno sim-bolikà per Kibelës analogus, ar aisèiai patys turëjo au-tentiðkà ðerno–deivës jungtá, nustatyti sunku, taèiau ant-rasis variantas labiau tikëtinas. A. J. Greimas, aiðkinda-mas Sovijaus mità, teigia, kad ðernas – tarsi „girinis kui-lys”, seksualinis Þemës partneris, „bet drauge ir oro, su-prasto kaip pirmapradþio chaoso, figûra” ir – „Ðerno irÞemës pora atstovauja ankstyvesnei religijos fazei, ku-rioje ypaè ryðkûs, dominuojantys turëjo bûti motinos þe-mës ir primityvaus chaoso pradai”.1 Toks aiðkinimas la-bai tiktø ir Deivës–Ðerno ryðiui rekonstruoti, paaiðkin-tø, kodël Tacitas mater deum sieja su ðernu. Arba – ko-dël ji mums siejasi tarsi visu baltiðku mitologiniu rituali-niu kontekstu.

Taèiau mums kol kas svarbu iðsidëstyti Tacito mini-mus religinius kitø „Germanijoje” apraðytø tautø ávaiz-dþius, nes aisèiø deivë gali paaiðkëti ir stebint, kà Taci-tas panaðiai ávardija ar neávardija ir kodël. Mûsø kon-tekstui svarbios ir kitos þinios – apie lugijø genèiø gru-pei priklausanèià nahanarvalø (Nahanarvalos) gentá, ku-ri, pasak Tacito, „turi senoviniam kultui skirtà miðkelá.Vadovauja tam kultui þynys moteriðkais rûbais. Sako-ma, kad jø dievai atitinka antikinius Kastorà ir Poluk-sà. Tokia yra dievø esmë, o vardas – Alkai (nomen Al-cis). Nëra jokiø dievø atvaizdø, jokiø svetimo kulto pëd-sakø; Alkus garbina kaip brolius, kaip jaunuolius”(„Germanija” 43). Lietuviø kalba alkai (dgs.), alkas reið-kia ðventà vietà, giraitæ, aukðtumà, kurioje atliekami au-kojimai. Lietuviai, ypaè jø vakariniai giminaièiai prû-sai, religinëje legendinëje tradicijoje iki XVI–XVII a.iðlaikë stiprø broliø dvyniø kultà; Prûsijoje dievams dvy-niams Worskayto ir Iszwambrato statyti poriniai stulpai.Tad alkai galëtø bûti laikomi baltiðka religine realijaar platesnio baltiðkai germaniðko religinio komplekso

r

7

Gintaras BERESNEVIÈIUS. AISÈIØ MATER DEUM KLAUSIMU

dalimi. Þodis alkas siejasi su liet. alkti – bûti iðbadëju-siam, alkanam, kas nurodo á archajiðkà kulto vietos kaipdievø maitinimo vietos prasmæ. Galimas dalykas, kadlugijai yra bent jau artimi baltams ideologiðkai, religið-kai, teritoriðkai.

Antikiniuose ðaltiniuose nesiekta specialiai perteiktiataskaitø apie Ðiaurës vidurio Europos religijas, bet He-rodotui ir Tacitui ðios þinios buvo ne menkiau svarbiosuþ politines, istorines, etnines, geografines realijas. Mi-nëtieji autoriai patikimi ir kritiðki, tik jø þinias galëjoiðkreipti vertëjai ið kalbos á kalbà, o kartais ir á treèiàbei atgal, þmogiðkosios atminties netobulumas ir tai, kadinformatoriai daþniausiai bûdavo ne Romos ar Atënøintelektualai, bet pirkliai, kariai, kuriems á akis krisda-vo daugiausia tik iðoriðkai ryðkûs, ásimenantys, origina-lûs dalykai (ði religinës medþiagos perteikimo proble-ma neiðnykusi ir iki mûsø dienø). Kai kurie apraðymøepizodai, ypaè apie alkus, jø sàsajà su dvyniais, neurøvilkolakyste, apie aisèiø Dievø motinos ir ðerno simbo-likos ryðá, pasitvirtina ir vëlesniais, ðaltiniø aiðkiau nu-ðvieèiamais laikais, lietuviðkoje mitologinëje medþiagojebei folklore, bet tiesiogine prasme ir Herodoto, ir Taci-to paminëjimai su baltais gali bûti siejami tik hipotetið-kai. Antikos laikais kontaktai su Baltijos pajûriu bûda-vo palaikomi nuolat, tà sàlygojo visø pirma intensyvi pre-kyba gintaru: vien ið to, kad Neronas sugebëjo gintarogabalais iðpuoðti visà Koliziejø, matyti, kad santykiai suBaltijos pajûriu nebuvo kas egzotiðko, o keliai (tikriau-siai, upiø) nei Romai, nei baltams neatrodë nesaugûsar tolimi.

Dievø motina

Dievø motinos klausimas, nepaisant pirmo áspûdþio,nëra toks jau paprastas. Pirmoji á galvà ðaunanti mintis,kad tai – Þemë motina ar Þemyna, – neatlaiko kritikos.Þemyna – gan vëlyvas personaþas, jai priskiriamos pir-miausia vaisingumo, derlingumo funkcijos, lietuviø tra-dicijoje „dievø motinos” aspekto nei Þemyna, nei Þe-më neturi. Vilhelmas Mannhardtas straipsnyje „AisèiøMater Deum” iðnagrinëjæs latviðkas, lietuviðkas, slavið-kas analogijas, neranda pagrindo jos tapatinti su Tacitominima deive. „Nëra iðlikæ jokiø pëdsakø, kad Þemynabûtø buvusi didelë deivë, ir neátikëtina, kad jos kultaskada nors bûtø taip iðsiskyræs ir vaidinæs toká vaidmená,jog já bûtø galima laikyti bûdingu, iðskirtiniu tautos re-ligijos poþymiu. Pastovios garbinimo vietos su organi-zuotomis vieðomis apeigomis Þemyna pagal visas ana-logijas su kitomis dievybëmis nëra turëjusi ir specialiø,vien ðios dievybës garbintojø [...] tikriausiai nebuvo. Na,o jeigu vis dëlto po gintaro kraðtà keliaujantis romënas

atsitiktinai bus atkreipæs dëmesá á Þemynai skirtas apei-gas ir suþinojæs, kad jos skiriamos „þemei”, tai jis tà die-vybæ galëjo pavadinti tik Tellus, o ne apibûdinti jà kaipMater deum, t. y. kaip Magna Mater Idaea, arba Cybele,á kurios kultà èia jokio panaðumo nebûta [...]. Suvokiuðità dalykà taip, jog viena iðorinë aplinkybë, bûtent ðer-no pavidalo amuletø neðiojimas, bus paskatinusi sugre-tinti jø neðiotojus su Cibelës garbintojais, nes ir ðie se-gësi ant krûtinës maþus ðerno atvaizdus kaip amuletus”.2

Þemynos perkëlimas ant „dievø motinos” mitologe-mos nepriimtinas, to nepatvirtina nei raðytinë medþia-ga, nei mitologijos dësniai. Dievø motina – ne deivë mo-tina, kuri gali bûti tapatinama su graikø Gaja, tai yraatskira ir savaip besiskleidþianti mitologinë figûra, bû-tent dievø motina.

Tacitas, kaip tikras I a. romënas, þutbût siekë atliktiinterpretatio romana. Ðiuo atveju jam galëjo pirðtis arbaIzidës, arba tos paèios Kibelës misterijø vëlyvieji atve-jai Romos imperijoje; taèiau deivës Nerthus jis neávar-dija dievø motina, nors jos kultas tokiø poþymiø turi;tarp germanø deiviø jis galëjo áþvelgti Izidæ, tà matomeið „Germanijos” 9-to skyriaus: „Dalis svebø aukoja irIzidei: kokia to svetimo kulto prieþastis ir kilmë, að ne-daug kà suþinojau, nebent pats deivës simbolis, buriniolaivo formos, rodo, kad ðis kultas yra atkeliavæs ið sve-tur”.3 Laivo forma religijose nëra reta, germanams, jautada neblogai buriavusiems Reinu ir jûrø pakrantëmis,nebûtina buvo skolintis laivës ávaizdá ið egiptieèiø, ku-riø religijoje laivë gali priminti ir Izidës keliones, kuriømetu ji ieðkojo mirusio Ozirio palaikø, ir pomirtinæ Ralaivæ, kuria mirusieji per poþeminius vandenis pakyla ásaulëtuosius pomirtinius laukus. Taèiau tarp aisèiø dei-viø romëniðkas þvilgsnis Izidës nemato. Tad gráþkimeprie Kibelës.

Kibelë yra frygiðkos kilmës deivë, vadinta ir DidþiàjaDievø Motina, Magna Mater Deorum, reikalavusi visið-ko paklusimo; jos þyniai rëdydavosi moteriðkais rûbais,ekstazëje iðsikastruodavo; Kibelei bûdingos orgiastinësmisterijos, kuriø metu ji pasirodo auksinëse veþëèiose,dëvi dantytà, nelyginant pilies kuorai, karûnà, jà nuolatsupa ðëlstantys koribantai ir koretai, liûtai ir panteros,ji valdo kalnus, miðkus ir þvëris, nulemia neiðsenkantávisø vaisingumà; vëlesniais, Romos sinkretizmo, laikaisji pasirodo kaip miestø ir visos valstybës gerovës globë-ja, o þemdirbiø tikëjimuose ji susilieja su romëniðkaissëjos ir pjûties deivës Ops vaizdiniais4: èia taigi netoli irÞemyna, bet jos kultas neprilygsta Kibelës orgiastiniamsir grandioziniams kultams. Ádomu, kad prie „dievø mo-tinos” galimø pëdsakø Ðiaurëje Tacitas galëjo manytispriartëjæs, kalbëdamas apie nahanarvalus, kuriø kultui(dvyniø Alkø kultui) vadovavo þynys moteriðkais rûbais,

l

8

MOKSLO DARBAI

arba (kalbëdamas apie Nerthus), kuri iðkilmingai gabe-nama veþëèiomis. Bet mater deum jis áþvelgia bûtent ais-èiuose. Pagrindo tam, matyt, bûta, nes negi vien ðernøamuletai galëjo bûti nuoroda á Kibelæ?

Frygiðkoje Kibelës mitologijoje svarbus jos porinin-kas Atis; apie já sukasi kelios mitologinës linijos. Pagalvienà, jis buvæs vieno frygo sûnus, nepajëgus turëti vai-kø. Dievø Motinos garbei Lidijoje jis ásteigia ðventàsiasorgijas, taèiau já nuþudo Dzeuso siøstas ðernas. Pagal kitàversijà, Atis – dvilytës dievybës Agditës (kai kur tai –Magna Mater) ir Sangarijos upës sûnus. Jis nepaprastaigraþus, já pamilsta pati Agditë, trukdanti jo vedybomssu karaliaus dukra; Atis puola á pamiðimà, iðsikastruojair mirðta. Agditë atgailaudama praðo Dzeuso, kad tasaipaverstø Atá nemirtingu; ið jo kraujo iðauga pavasariogëlës ir medþiai. Dar viena, vëlesnë, versija – Atis yraKibelës numylëtinis, jos ðventovës sergëtojas, kuris pa-þeidþia skaistybës áþadà, ásimylëjæs nimfà; Kibelë jà pra-þudo, o Aèiui pasiunèia beprotybæ, kurios priepuolyjejis iðsikastruoja ir mirðta.5

Taigi incesto, vaisingumo, kastracijos (beje, kaip irdvilytiðkumo ar skaistybës, skatinanèios vaisingumà) sim-bolika nemenkai paliudyta ðaltiniuose.

Matas Pretorijus XVII a. antrojoje pusëje perteikiagana sudëtingus Þemynos/Þemynëlës ir Þemininko/Þe-mëpaèio/Þemeliuko santykius; juos apibûdindamas, jisbando sieti antikines þinias su baltø mitologinëmis savometo realijomis: „Gebeleizis yra prûsiðkas þodis: gyva, lei-sis, t.y. amþinas Þemeliukas (Ziameluks) dabartiniamsprûsams, nadruviams, skalviams, þemaièiams, lietuviamsdar tebereiðkia tà patá kaip ir þemës vieðpats ar dievas,ir ne tik þemës, bet ir tø, kas þemëje uþkasti. Mûsø laikøÞemaièiuose, Nadruvoje, Skalvoje, Lietuvoje ir t. t. te-begyvuoja taip pat senøjø Herodoto getø galvosena, nesjie tiki, kad tie, kas èia mirðta, turi tarnauti Þemeliukei(Zamoluksei), t. y. þemës deivei” (BRMÐ III 228). Ma-tome, kad ðaltiná pradëdamas vyriðkos giminës Þeme-liuku, kuris esàs amþinas ir vaisingumu trykðtantis, „gy-valeidis”, M. Pretorijus baigia Þemeliuke, moteriðka Þe-meliuko forma, atkartojanèia jo funkcijas. Lytys susipai-nioja, gal autoriui to ir nepastebint, bet Þemeliukas–Þe-meliukë gali bûti suprantami ir pagal dvilytës Agditësmitologemà. Galima manyti, kad èia apsirikta, bet þe-mëje ir vaisingume slypintis androginiðkumas pasirodoir kitoje vietoje, kur jis jau aiðkiai ávardijamas:

„Senovës nadruviø, skalviø, sûduviø ir kt. palikuo-nys yra tos nuomonës, jog þemëje glûdi kaþkas dievið-ka, uþtat jie þemei vadinti vartoja vardus Þemynëlis (Ze-mynellis), Þempatys (Zempattys) ir Þemynëlë (Zemy-nele) (pirmieji þodþiai yra vyriðkos giminës, o pastara-sis moteriðkos giminës). Jiems buvo rodoma ypatinga

pagarba, ypaè Þemynëlei, kurià vieni laikë vyro atvaiz-du, kiti moters” (BRMÐ III 300). Atrodo, turime tuospaèius Atá ir Kibelæ, pastaràjà Agditës pavidalu.

O pati Agditë, kaip ir Kibelë, skleidþiasi dviem, vy-riðku ir moteriðku, pavidalais, kaip ir Þemeliukas ir Þe-meliukë.

Incestas ir þemës pora

Tolëliau rasime ir þemës vaisingumà skatinanèiø die-vybiø santuokà, ir incestà, kuris kiek uþslëptas, bet ne-reikia gilios hermeneutikos, kad já pastebëtume: „Þe-mëpatis (Zemepotys), arba Þemeliukas (Zemelukks), darkitaip – Þemininkas (Zemenikas) yra þemës ðeiminin-kas, nors jie apriboja jo valdas tik sodyba ir gyvenamai-siais namais. Taigi kiekvienas ðeimininkas turi savo Þe-mëpatá (Zemepatys), saugantá ir valdantá sodybà bei vi-sus gyvenamuosius namus; jo garbei rengiama ðventëgruodþio mënesá [...]. Þemynëlæ (Zeminele), dar vadina-mà Þemyna (Zemina arba Zemynylena), laiko Þemëpa-èio (Zemepatys) seserimi, daranèia þemæ derlingà”, o ka-dangi visas derlingumo funkcijas perëmusi ði pora, tadÞemynëlë yra garbinama per visas ðventes (BRMÐ III260). Taigi ðeimininko ûkis ir ûkio sëkmë siejama su Þe-mëpaèiu, paèia sodyba, pastatais, tam tikra prasme, pa-saulio–mikrokosmo centru, ið kurio ir aplink kurá sklei-dþiasi ir Þemyna–Þemynëlë, trykðtanti vaisingumu ap-linkiniuose laukuose ir miðkuose; tai brolio ir sesers jung-tuvës, incestinës, kaip ir daþnai þemdirbiðkose mitologi-jose arba tais atvejais, kai kalbama apie pirmàsias dievøporas, kurios nieku gyvu negalëjo iðvengti incesto. Èiagal matome tarpiná atvejá, kurá dar papildo deivës vai-singumo ir já iðreiðkiantis, pabrëþiantis kastracijos mo-tyvas, kurio pavojaus horizonte, dvilypume kyla ir an-drogeniðkumo motyvas, atsispindintis ir dviejuose – Þe-meliuko ir Þemeliukës –pavidaluose, ir nahanarvalo þy-nio moteriðkais rûbais, ir (þiauresnë forma) – Kibelësþynio kastracijoje, genitalijø aukojime vaisingumo dei-vei. Skaistybæ aukoti (kad bûtø stiprinamas vaisingumas)galima ávairiais bûdais – vienaip elgiasi vestalës, kitaiphierodulës, bet siekis tas pats.

Iðvados

Kibelës, Dievø motinos identifikavimo link Tacità arjo informatoriø pastûmëjo ne (tiek?) ðerno amuletai,kiek androginiðka Þemynos–Þemininko, Þemeliuko–Þemeliukës pora ir tai, kad visos ðventës pradedamosnuo Þemynëlës, kiekvienoje, kur informatorius dalyvavo,neiðvengiamai turëjo bûti invokacija Þemynëlei. To ir pa-kako paversti aisèius ne Tellus Mater, Terra Mater, o

r

9

Gintaras BERESNEVIÈIUS. AISÈIØ MATER DEUM KLAUSIMU

On the question of Mater Deumof the Aisèiai

Gintaras BERESNEVIÈIUS

The article provides discussion on the testimony ofthe belief of the Aisèiai in the Mother of Gods, MaterDeum appearing in section 45 of “Germania” byPublius Cornelius Tacitus, and of the wearing of theamulets of the form of wild boar by the Aisèiai as asign of the belief. It is common with the historiographyto think that here we can trace the equivalent withLithuanian Þemyna, however, Þemyna is lacking asufficiently strong mythological meaning of the DeityMother Goddess, and it is difficult enough, merelythrough an intermediate presumptions, to relate herwith wild boar therefore an impression occurs that Ta-citus misunderstood unaware of something or theMother of Gods was the Baltic manifestation of theancient matricentral Great Deity that has not survivedup to this day, or she is Þemyna with her decline andwith her scattered functions.

In investigations of the Baltic mythology an opinionprevails that Tacitus Mater Deum maintained theanalogue of Kybele. It is difficult to relate wild boarwith the cults of Kybele. The article provides an opinionthat historiography is on the right way with regard toKybele, hence the motifs of twins in the religions contextof the Aisèiai could point out Kybele to Tacitus wherethe sources of the 17th century mention Þemyna,Þemëpatis, Þemeliukas–Þemeliukë. There is anattempt to reconstruct a probable fragment of theLithuanian pantheon that actually does not object tothe mythological field of Kybele as Magna Mater orthe deity Agdite. Here wild boar is not contradictoryto the context of Mater Deum altogether, however, itis possible that the Aisèiai who worshiped this Deity asÞemyna or her precusor had the whole complex of awide range of images that were related with her andexisted in some mythological symbols of the Deity atthe times of Tacitus. Otherwise he would call ÞemynaTellus mater, it should be litteraly interpreted andshould meet the requirements of the interpretatioromana in such way. Thus, the Mother of Gods confirmsthe presence of the structures consisting of the twomembers. We can also establish the double–memberedstructure that can be met in the Balts and even up tothe epoch of Crussades as well as the ethnographies ofthe times of the Protestantism and Renaissance.

Kultûros, filosofijos ir meno institutas,Saltoniðkiø g. 58, LT-08105, Vilnius,

el. p. gbgvilnius@yahoo.de

Gauta 2006 01 31, áteikta spaudai 2006 05 10

mater deum iðpaþinëjais, taip uþgoþiant kitus ritualus irvardus. Tai „paiðësi” ir á bendrà laukà – germanai ir kel-tai turëjo didþiàsias deives, jas turëjo ir Roma, jau links-tanti á orientaliná sinkretizmà. Tiesa, aisèiø deivë norsir buvo mater deum, ið tiesø nebuvo dievø gimdytoja,Þemynëlës epitetai motinëlë, motina, matuðëlë daþni, oir Þemë – visø mûsø moèia. Norëèiau pastebëti, kad tuomes neárodome aisèiø deivës tapatumo su Kibele, tikmëginame suprasti, kokios prieþastys galëjo paakinti ro-mënø informatoriø joje atpaþinti tuo metu Romoje la-bai populiarios Kibelës bruoþus. Papildomas dëmuo Ta-cito apraðytø aisèiø panteono nustatymui: jeigu jis miniKibelës tipologijà atitinkanèià dievø motinà, atitinka-mai greta jos turi bûti dvinarë struktûra, dvyniðka pora.Labai tikëtina, kad tai nahanarvalø Alcis, vëlesniøjø prû-sø ir lietuviø dvyniðkø struktûrø pirmtakai. Tokiu atve-ju aisèiai ir nahanarvalai religine prasme identifikuoja-mi kaip priklausà bendram religiniam arealui. Tà teigi-ná paremia ir tai, kad Alkai, pasak Tacito „Germanijos”43 skyriaus, garbinami kaip broliai, kaip jaunuoliai, ojø kultui giraitëje vadovauja þynys moteriðkais rûbais(BRMÐ I 144). Kaip ir dera ne tik Kibelës/Agditës kul-tui, bet ir mater deum, ir Þemynos mitologiniam kon-tekstui. Taigi vien tai, kad Tacitas tikriausiai Þemynàávardija kaip mater deum, mums jau suteikia pakanka-mai þiniø apie I a. po Kr. panteono bruoþus, kultà, irgalime pripaþinti, kad ir Þemë motina, ir dvinarës mi-tologinës struktûros baltuose6 atsekamos jau daug vë-lesniais istoriniø ðaltiniø paliudytais laikais. Tokiu at-veju atrodytø, kad religinës tradicijos bent jau kai kurieelementai iðliko nepakitæ iki M. Pretorijaus laikø, XVIIa. Èia Þemeliukas ir Þemeliukë, þemës dievai, sudaro,berods, incestinæ porà, kuri jau tiesiai atveda á Kibelës/Agditës kultus, kurie Tacitui, kaip I a. romënui, negalë-jo bûti neþinomi.

SANTRUMPOS

BRMÐ I – Baltø religijos ir mitologijos ðaltiniai I. Nuo seniausiølaikø iki XV amþiaus pabaigos. Sudarë Norbertas Vëlius. - Vil-nius, 1996.

BRMÐ III – Baltø religijos ir mitologijos ðaltiniai. III. XVII am-þius. Sudarë Norbertas Vëlius. - Vilnius, 2003.

NUORODOS:

1. Greimas A. J. Tautos atminties beieðkant. - Vilnius-Chicago,1990. - P. 262.

2. Lietuviø mitologija / Parengë N.Vëlius. - T. I. - Vilnius, 1995. -P. 291.

3. Tacitas P. K. Rinktiniai raðtai. - Vilnius, 1972. - P. 10.4. Mifologièeskij slovar’. - Moskva, 1991. - P. 286.5. Ibid. - P. 71.6. Plg. Beresnevièius G. „Konrado Valenrodo“ dvinarës struktû-

ros // Darbai ir dienos. - Kaunas, 1999. T. 9 (18), p. 87-94.

l

10

Apie grybus, arba velniðkas nuklydimasEglë TRINKAUSKAITË-JOHNSON

„Medþiø lapams keièiant spalvà, iðkritus rasai, rudensmigloms apgulus þemæ, jos pavirðiuje pasirodo grybai,ir stuobriai, kelmai bei prikritusios ðakos atgyja nuoðungrybiø ir kitø paslaptingø iðaugø.”

Nuo neatmenamø laikø lietuviai rinko valgomuosius gry-bus. Ðiame straipsnyje apþvelgsime sekuliarø grybavimo paprotákaip nepertraukiamà senosios baltø religijos tàsà. Bûdama Ro-mos katalikø ðalimi, desakralizuotoje kasdienybëje Lietuva tuopat metu nesiliauja buvusi „pagoniðka”. Ið paþiûros grybavi-mas teatrodo kaip viena ið mëgstamø Lietuvoje laisvalaikioformø, bûdas atsipalaiduoti, gastronominë manija, ekonomi-në galimybë. Bet patyrinëjus grybus senosios baltø tradicijoskontekste, lietuviø santykis su grybais pasirodo sudëtingesnisir reikðmingas religiðkai. Grybai padës mums prisiminti ir su-sigràþinti giliuosius lietuviø prigimtosios religijos klodus, josgyvybiðkà dimensijà – religijos materialumà. Ðiuolaikiniai lie-tuviai negalvoja apie senosios baltø tradicijos materialøjá as-pektà kaip religiná, ði dimensija jiems nebëra sàmoninga. Gry-bai padeda mums atskleisti po kasdienybe pridengtà ðventàjàtikrovæ ir áþvelgti valdanèius jà materialiuosius mainus. Lietu-viø santykis su grybais atveria turtingesnæ vietinës ðventybësprasmæ. Pasitelkiant padavimus bei mitus, grybai ðiame straips-nyje susiejami su klastingojo mirusiøjø dievo Velnio chtonið-kuoju pasauliu. Pabaigoje pasakojama apie tai, kaip lietuviaiþiûri á vakarieèiø baimæ nusinuodyti þaliuokëmis.

Su grybais yra susijæ kai kas tokio, kas praveria duris á ofi-cialiai atmetamà prigimtàjà lietuviø religijà. Èia terminas „pri-gimtoji” (indigenous) reiðkia bûdingà Lietuvai, lietuviðkà. Kal-bant apie grybus atsiveria gyvybiðka religijos dimensija – reli-gijos materialumas. Ðiuolaikiniai lietuviai negalvoja apie se-nosios baltø tradicijos materialøjá aspektà kaip religiná, ði di-mensija jiems nebëra sàmoninga. Nuklystant nuo religijos priegrybø kartu apeinamos kai kurios intelektinës kliûtys, susiju-sios su populiariuoju religijos supratimu.1 Populiariausiamelygmeny lietuviai religijà supranta tik kaip institucijà. Esu ási-tikinusi, kad toks religijos supratimas yra provincialus, jis ne-atspindi tikrojo Lietuvos religiðkumo. Oficialiai Lietuva Ro-mos katalikø ðalimi tapo 1387 m. didikams diplomatiniais su-metimais nutarus priimti Vakarø krikðèionybæ. Kilmingieji irmiestieèiai krikðèionybæ priëmë greièiau nei kaimo gyvento-jai. Valstieèiai tebegyveno pagal senosios baltø tradicijos gam-tos ciklus bei kosminius ritmus (Eliade 1982). Juos pasirodësunku iðrauti net per ilgà laikà. Dauguma Lietuvos gyventojøgyveno sunkiai pasiekiamose, izoliuotose kaimo vietovëse, kurtæsë savo pagoniðkus paproèius (Urban 1989). Kaimo paunks-më buvo gimtosios tradicijos prieglobstis, kaip tik èia ðventy-bë galiausiai pasislëpë po profaniðkumu (Eliade 1982: 138).

Ilgainiui iðlikæ senieji baltø religiniai paproèiai iðtirpo seku-liariojoje liaudies kultûroje.

Autentiðkiausia lietuviø, kaip homo religiosus, dvasia atsi-skleidþia per jø ryðá su Lietuvos kraðtovaizdþiu. Esu ásitikinu-si, kad lietuviai, religingi „pagonys”, puoselëja savo prigimti-næ religijà bûtent savo tylioje kasdienybëje.2 Vienas ið manotikslø ir yra prakalbinti ðià gilià tylà. Sartre’as yra pasakæs,kad „þodþiai sukelia perversmà […], kai randa vardà tam, kasligi tol gyveno be vardo” (cit. ið Bourdieu 1977: 170). Ðeðisðimtus metø prigimtoji religija tolydþio grimzdo gilion uþmarð-tin, pasàmoninën istorijon (Braudel 1980).3 Anot FernandoBraudelio, ði gilioji istorija yra lëtesnë nei politiniø ávykiø beicivilizacijø istorija. Gilioji istorija lieèia mûsø intymøjá santy-ká su neðiojanèia ir maitinanèia mus þeme. Gilioji istorija –tai be galo atsikartojantis dialogas, ir ðis kartojimasis toks at-kaklus, kad pakinta tik ið pavirðiaus – yra laikui nepasiekia-mas (Braudel 1980: 12). Ðis nuolatinis neiðsemiamas dialogaskaskart pralauþia oficialiàjà politiniø ávykiø istorijà ir atitirp-do uþmirðtàjà gelmæ. Mano manymu, tai gali padaryti ir gry-bai – atitirpdyti uþmirðtàjà gelmæ.

Teorinis nuklydimasVakarietiðkasis religijos supratimas neiðreiðkia gyvybiðkiau-

siø santykiø, kuriais mes remiamës, visumos. Stengdamasis ið-spræsti ðià problemà Charles Longas siûlo deprovincializuotipopuliarøjá religijos supratimà. Tam bûtina pakeisti mûsø ápras-tas vertybes, nes religija ir vertybës eina koja kojon. Savo var-totojiðkoje visuomenëje labiausiai mes vertiname bei garbina-me pinigus ir visa, kà uþ pinigus galima nusipirkti. Philipo Ar-noldo teigimu, vartojimas ir yra mûsø religija. Sutinku: pinigaiiðreiðkia ir apibrëþia gyvybiðkiausius mûsø santykius. Pripaþi-næ vartojimà esant mûsø religija, mes kartu priartëjame prieprigimtojo religijos supratimo. Indënø mohaukø senolis ir dva-sinis mokytojas Tomas Porteris savo dëdës þodþiais sako: „Mes,mohaukai, neturime religijos. Europieèiai jà turi, Vidurinë Azijajà turi. Mes neturime institucinës religijos. Mûsø þemë, mûsøvisata – tarsi apsiaustas, ir mes gyvename tiesiog ásisupæ á ðáapsiaustà”. Manau, kad Tomo Porterio dëdës þodþiai vykusiaideprovincializuoja vakarietiðkàjá religijos supratimà. Jis tæsia:„Kol mes alsuojame ir geriame vandená – tai mûsø religija. Mesnegalime uþdaryti jos á dëþutæ”.

Prigimtoji religija nesiduoda lengvai uþdaroma dailiosemokslo kategorijø dëþutëse. J. Z. Smithas raðo religijà nesantágimtà kategorijà. „Tai nëra viena ið pirmøjø sàvokø, kurio-mis asmuo save charakterizuoja. Tai kategorija, primesta ati-tinkamam gimtosios kultûros aspektui ið iðorës.” (Smith 1998:269). Etimologiðkai þodis religija kyla ið lotynø ligâre ‘riðti, sieti’.Pradþioje ðá þodá ëmë vartoti pirmieji krikðèionys, ir sparèiai

MOKSLO DARBAI ISSN 0236–0551 LIAUDIES KULTÛRA. 2006/2 (107)

r

11

Eglë TRINKAUSKAITË-JOHNSON. APIE GRYBUS, ARBA VELNIÐKAS NUKLYDIMAS

plintant krikðèionybei, ilgainiui juo imta þymëti bet koks san-tykis su ðventybe. Ðtai kaip religija tapo visuotine. Kadangiðiandien krikðèionybë yra taip plaèiai paplitusi, mes pamirð-tame, kad ji iðsirutuliojo aplink Vidurþemio jûrà, ið kur agre-syviomis Romos imperijos galiomis pasisëjo po visà pasaulá.Kai tik pavartojame þodá religija prigimtosios religijos kon-tekste, visuomet svarbu turëti galvoje trûká tarp dviejø ið pa-grindø skirtingø buvimo pasaulyje orientacijø ar bûdø – vi-durþemietiðkàjá ir prigimtiná (Long/Reid 2003: 167–179). Ðiødviejø skirtingø orientacijø smurtiniø susidûrimø istorija kaiptik ir nubrëþia religijos termino ribas. Ði kolonijinio smurtoistorija kai kuriuos tyrinëtojus netgi paskatino ið naujo api-brëþti religijà.

Prijauèiu keliems religijos apibrëþimams, iðreiðkiantiemssvarbiausias prigimtinës religijos ypatybes. Charles Longas api-brëþia religijà kaip „galutinæ orientacijà”: „religija tad reikðtøorientacijà – orintacijà kraðtutine prasme: tai, kokià galutinæprasmæ þmogus teikia savo buvimui pasaulyje” (Long 1986: 7).

Philipas Arnoldas bei Jennifer Reid toliau iðplëtojo Longoapibrëþimà teigdami, jog iðpaþinti prigimtinæ religijà reiðkia bûtiprasmingame santykyje su vieta, kurioje gyveni. Philipas Ar-noldas nuolat pabrëþia prigimtinæ religijà esant susijusià su vietair dëmesiu jai. O itin svarbiu prigimtinës religijos atþvilgiu lai-kau J. Z. Smitho religijos apibrëþimà materialumo ir mainø sà-vokomis. Materialumas ir mainai – tai centriniai principai, ága-linantys suvokti materialiàjà religijos dimensijà. O esminis klau-simas „kas mainoma?” ið santykio tarp þmogiðkojo ir neþmo-giðkojo pasauliø padeda iðskirti atskiras gijas. Ið prigimtinës re-ligijos perspektyvos, netgi tokia gyvybiðka veikla bei uþsiëmi-mai kaip skirti maistui, turtui, sveikatai, vaisingumui ir darnaipasiekti remiasi þmogaus derybomis su anapusiniu pasauliu.Pavyzdþiui, siekdami turëti maisto, þmonës aukoja þemës ir dan-gaus dievybëms; siekdami turëti sveikus vaikus, þmonës tariasisu protëviais. Ðios gyvybiðkos derybos nustato prasmingà ryðásu vieta. Poþiûris á religijà kaip tam tikrà materialumà bei mai-nus padeda susitelkti á tai, kà þmonës daro, o ne tai, kà jie sakotiká. Williamo Christiano religijos skyrimas á praktikuojamàjàir privalomàjà skamba panaðia gaida. Philipo Arnoldo (1999,2001), Annos G. Gold (1988, 2001, 2002) ir Keitho Basso’o(1996) darbai irgi kalba apie mainus, apykaità su gyvenamàjavietove. Minëtieji teoretikai suteikia tvirtà metodologiná pa-grindà prigimtiniø religijø tyrinëjimams. Þinoma, ðis pagrin-das tvirtas ne daugiau negu iðvis ámanoma „ðio pasaulio su-maiðtyje” (Smith 1978: 129).

Mano dabartinë gyvenamoji vieta, Jungtinës Valstijos, su-teikia man distancijos nuo gimtosios kultûros hermeneutinápranaðumà. Atstumas nuo Lietuvos pasitarnauja kaip savo-tiðka mainø tarp dviejø labai skirtingø gyvenimo pasaulyje bû-dø perspektyva. Ðiuo metu gyvenu Jungtinëse Amerikos Vals-tijose, ðalyje, kuri ávairiais atþvilgiais ásivaizduoja esanti ðiuo-laikinio pasaulio „normatyvinis centras”. Longo þodþiais, „irbe normatyvinio centro religinë raiðka bei apraiðkos gali at-skleisti savo ypatingus modalumus” (Long 1986: 84). Longoteigiama decentravimo metodologija ir mano poþiûrá á tà „nor-matyviná centrà” daro labai dviprasmiðkà. Ði dviprasmybë manpasitarnaus kaip hermeneutika, padësianti pasikasti po vaka-rietiðkojo pasaulëvaizdþio pamatais.4

Nuklydimas: grybaiKai draugei Ramunei papasakojau apie savo tyrinëjimà,

jos atsakymas buvo trumpas ir drûtas. „Na, lietuviai, tokie jieir katalikai – apsimetëliai.”

Ji gyvena Niujorke, taigi jos gyvenamoji vieta suteikia jaihermeneutiná atstumà nuo lietuviø. Sutinku su savo drauge:lietuviðkoji katalikybë, palyginti su lenkiðkàja, italiðkàja ar netamerikietiðkàja, yra ðiek tiek juokinga. Mûsø kaimynai lenkaiðaiposi ið mûsø apsimetëliðko katalikiðkumo, nes kur tik meseiname, vis renkame visokius akmenis ir ðakas. Mûsø pagarbagamtos objektams ir daro mus pavirðutiniðkais katalikais. Ðitàstebinantá pavirðutiniðkumà pati patiriu kiekvienà vasarà lan-kydamasi Lietuvoje. Ásivaizduokite rugpjûèio dienà tûlo lietu-vio virtuvëje: ant viryklës kunkuliuoja ryðkiai raudonos bruk-nës, èesnaku ir krapais ið po stalo kvepia dideliam puode ðvie-þiai uþraugti agurkai. Ðeimynykðèiai, kalbëdamiesi apie vasa-ros atostogas kaime, valo ir konservuoja grybus. Ði ðeima vasa-rà atostogauja ne brangiuose Graikijos, Turkijos ar Lietuvospajûrio kurortuose. Ði ðeima, kaip daugelis, renkasi „ðeðëlinesatostogas” Lietuvos kaime. „Ðeðëliniø atostogø tinklapis”5 vei-kia ið burnos á burnà, o tai irgi tiesioginis tradicinio kaimiðkogyvenimo palikimas. Turëti kaime giminiø arba nuosavà sody-bà (paveldëtà ar nusipirktà) laikoma laime. Kiti iðtrûksta á uþ-miestá pas bendraminèius, draugus, arba kaip kaimo turistai.Lietuviai, kurie renkasi „ðeðëlines atostogas”, yra linkæ akty-viai rinkti miðko gërybes ir þuvauti. Miðko gërybës sudaro sa-votiðkà „ðeðëlinæ ekonomikà”, padedanèià þmonëms þiemà.Viena moteris pasakë, kad „ðeðëlinës atostogos” kartu su tokia„ðeðëline ekonomika” – geriausias bûdas atjaunëti ne tik kûnu,bet ir dvasia. „Geresnis ir uþ baþnyèià?” – paklausiau að. Josatsakymas gerokai nuðvieèia tuos metodus, kuriais dera imtisprigimtinës religijos Lietuvoje:

Baþnyèia yra labai svarbi per didþiàsias ðventes, vestuves,krikðtynas, laidotuves. Kaip Baranauskas raðë apie miðkà: „Arað miðke stoviu, ar danguj, ar rojuj…” Tai panaðiai þmogus irjautiesi, galbût netgi geriau negu baþnyèioj, ten kaþkas ðven-to yra, tuose miðkuose. Þinai, ta gamta þmogø labai veikiadvasiðkai. Kodël gi traukia visi á gamtà? Èia ne vien tiktaikad mes prisirinksim uogø ar grybø, bet visas tas ritualas la-bai ádomus. Namas ryte sujunda, kas þvejot, kas uogaut argrybaut, ir að negaliu toliau miegot, ir man atrodo, kad manekaþkas kelia ið lovos. O miðke að visada einu ir sukalbu mal-delæ mintyse, ið senovës perduotà, kad gyvatëlë manæs ne-kirstø. Ir nematau að tos gyvatëlës. Persiþegnoju ir kartoju tàmaldelæ tris kartus, bet dar reikia tureti duonos. Persiþegno-ji, ir sakykim, á vienà pusæ duonos gabaliukà, á deðinæ, á kairæ,á prieká, atgal, ir eini pirmyn: Oi þada kirsti mane gyvatë pikta,motina Dievo liekarstvà þino, iðgydys mane. Ir að nemaèiau gy-venime, gamtoje, va, kad að susidurèiau su gyvate. Ið pat vai-kystës mane iðmokino ne mano moèiutë, bet kaimynø mo-èiutë. Bûdavo, mama vedasi á toká gojø mëlyniaut, ten labaitoksai ðlapias bûdavo, pelkëtas miðkas, labai bûdavo daug më-lyniø, brukniø ir girtuokliø. Labai bijodavom, nes ten tikraimiðkuose bûdavo daug gyvaèiø.

Lietuviai, kaip ir daugelis Rytø europieèiø, iki ðiol neáti-këtinai „atbuli”, kiek tai susijæ su jø senosiomis tradicijomis.

l

12

MOKSLO DARBAI

Grybavimas ir uogavimas – uþsiëmimai, kuriuos sunku apraðyti, bet að patiatmenu, kaip tai daroma:

Pasiëmëm savo pintines, kibirëlius ir kiðeninius peiliukus. Mûsø maþasispinèeris nelyginant maþytis juodas elnias laigë po miðkà. Jis sekiojo mûsøpëdsakais: mamos, tëvo, brolio ir mano. Kadangi jis nieko nerinko, tai buvopriþiûrëtoju.

Panirome á grybø erdvëlaiká. Voveraièiø ðeima, iðsislapsèiusi po puðaitë-mis. Svajodama apie kà nors karaliðka, kliuvau tik uþ ûmëdþiø. Nebyliosvarþybos. Mano mama – lepðiø karalienë. Mano tëèio pasididþiavimas – ke-turi baravykai.

Mûsø pavargusios kojos sunkiai klimpo á veðlø þaliø samanø kilimà.Laðiniai su juoda rauginta duona. Rauginti agurkai su krapais ir èesnaku.Pirðtai atsiduoda karèiais grybø syvais. Ðile praþydæs laðiniø kvapas.

Mama, brolis ir að sëdime ant nuvirtusiostuobrio. Tëtis stovi, tarsi bijodamas kaþkà ið-leisti ið akiø. Valgome ið visos ðirdies. Retkar-èiais pajuntu nuo savo pirðtø kartø ðvieþiø gry-bø skoná, sutraukia lieþuvá. Kad ðitaip valgy-tum laðinius, turi bûti gimæs ðiuose miðkuose.

Ta pati lietuviðka virtuvë. Esu èia vieðnia. Ne-begrybauju ir grybø þiemai nebekonservuoju,neberaviu darþø, nebeuogauju ir nebeverdu uo-gieniø, nebedarau nieko, kad prisidëèiau prie ðiomaterialaus gyvenimo. Jauèiu viduje kaltæ – kadpalikau ðià ðalá, kad jai nebepriklausau. Ameri-koje að gyvenu visai kitaip – perku ir vartojudaiktus, atkeliavusius ið tolimiausiø kraðtø. Ta-èiau èia, ðioje virtuvëje, að stebiu, godþiai klau-sausi, geriu á save sodrius kvapus, spalvas, daik-tø pavirðius, þodþius. Ir tuomet visiðkai netikë-tai padarau kai kà neátikëtinai kvailo: tarp visoto uþkalbinu savo ðeimos narius apie religijà.„Jûs visi esat pagonys, apsimetinëjantys katali-kais”, – rëþiu staèiai. Jie iðsiviepia, susiþvalgo iráremia akis á mane tarsi á beprotæ, bet að þinau,kad lietuviai gana pakantûs beprotybei, jeigu jiatkeliavo ið uþsienio, ypaè ið Amerikos. „Mes –katalikai, – sako mano brolis. – Biblija draudþiamums garbinti kitus dievus”. Maþdaug taip, –pokalbis apie religijà baigtas. Mano brolis tikpatvirtino, jog bûti kataliku yra socialiai priim-tinas identitetas, o bûti pagonimi – ne.

Lietuva – „Marijos þemë”. Jokiø klausimø.„Mes – krikðèionys”, – sako þmonës, taip prisi-stato ir visa ðalis. Bet jeigu apibrëþtume religijàpagal tai, kà þmonës daro, bent jau savaitgaliaisir per iðeigines, tai grybavimas pridëtø prie Lie-tuvos religinio kraðtovaizdþio gana reikðmingàdimensijà.

Lietuvos religijà sudaro daugiau nei vienasmonolitiðkas sluoksnis. Þinoma, Romos katali-kybë yra oficialusis ir regimiausias sluoksnis: ap-silankius sostinëje Vilniuje sunku nepastebëtigausybës graþiausiø baþnyèiø. Senojo Vilniauscentre – Katedra, dabartiniu savo pavidalu pa-statyta 1783 metais ir primenanti senøjø Vidur-þemio jûros kultûrø statinius, tarsi priklausytøRomai ar Atënams.6 Katedros istorija eina kojaá kojà su painia Lietuvos istorija. Vilniaus Ka-tedra pastatyta ant pagoniðkos Perkûno ðven-tyklos. Tokia buvo misionieriø strategija: prary-ti pagoniðkàjà religijà baþnyèias statant vietiniøðventoviø vietose. Baþnyèiø gausa tokiame san-tykinai nedideliame mieste kaip Vilnius tad ro-do èia buvus daugybæ pagoniðkø ðventvieèiø.Ðventvietës paprastai neárengiamos atsitiktinai:bendruomenë pasirenka vietà todël, kad joje sa-vaime reiðkiasi kaþkas ðvento. Eliade toká ðven-tybës pasireiðkimà vadina hierofanija (Eliade

r

13

Eglë TRINKAUSKAITË-JOHNSON. APIE GRYBUS, ARBA VELNIÐKAS NUKLYDIMAS

1959). Hierofanija niekuomet neávyksta pati sau – ji ávykstaþmonëms tiesiogiai sàveikaujant su savo dievais. Hierofanijaávyksta ten, kur prasideda derybos tarp þmoniø ir dievø – taipirmasis ðventybës laipsnis. Tuo tarpu religija yra antrojo laips-nio ðventybës atspindys, labiau nutolæs nuo gyvybiðkøjø mai-nø tarp þmoniø ir dievø.

Vilniaus Katedra bei jos aplinka centre teatspindi vienàsenosios baltø religijos Lietuvoje fragmentà. Lietuviai pago-nys dievus garbino po atviru dangumi (Rowell 1994; Vaitke-vièius 2003). Karalius-þynys Gediminas statë baþnyèias ten-kindamas svetimðaliø pirkliø ið lotyniðkøjø Vakarø ir ortodok-siðkøjø Rytø religinius poreikius. Taigi ir pagoniðka ðventyklabe stogo buvo pastatyta grynai paveikus svetimam stiliui (Ro-well 1994). Dauguma lietuviø atlikdavo religines apeigas ne-toli savo gyvenamøjø vietø. Gyvybiðkos derybos su dievais vy-ko sodybø pastatuose, vietiniuose alkuose bei ðventose girai-tëse. Senovës baltai gyveno nuolatinëje ðventybës kaimynys-tëje, o jø kasdieniai laukø darbai buvo tiesiogiai susijæ su vie-tos kraðtovaizdþiu. Pavyzdþiui, senovëje chtoniðkasis kaukaspasirodydavæs ant namø slenksèio arba nuogas, arba apsivil-kæs skarmalais, o rankoje turëdamas skiedrà. Taip pasirody-damas kaukas siûlë þmonëms já aprengti ir pamaitinti. Priim-ti ið jo skiedrà reiðkë sudaryti sandërá tarp þmoniø ir chtonið-kojo pasauliø – imtis þemës ir lauko darbø (Greimas 1992).

Religija ir hierofanija ákûnija skirtingus ðventybës artumolygmenis, arba jos intensyvumo laipsnius. Ðios skirtingos lai-kysenos ðventybës atþvilgiu gali suteikti uþuominà, kodël lie-tuviai savaitgaliais veikiau linkæ grybauti nei eiti á baþnyèià.Uþkalbinti apie miðkà lietuviai sako neásivaizduojantys be josavo gyvenimo, taip jie prie jo prisiriðæ. Viena moteris pasa-kë, kad jà á miðkà traukia taip stipriai, tarsi kaþkas miðke jàðauktø. Mano ásitikinimu, grybaudami þmonës tiesiogiai ben-drauja ir dalyvauja mainuose su vietiniais baltø dievais, ikiðiol tebegyvenanèiais miðkuose. Dël ko ðiuose miðkuose de-ramasi? Kuo mainomasi? Kokie dievai slypi po grybais? Darneþinau, bet kaip tik tai ir noriu pasiaiðkinti.

Grybautojai negalvoja apie savo uþsiëmimà kaip apie pri-gimtinæ religijà dël keleto prieþasèiø. Pirma, jie iðvis negalvo-ja apie religijà, kitokià nei jø antrinio sluoksnio Romos kata-likø religijà (Cristian 1981). Antroji prieþastis labai paprasta:tam, kà þmonës daro, kad ir tæsdami senà tradicijà, jie iðvisnekelia egsistenciniø klausimø. Þmonëms nekyla klausimøapie kultûrà, kurioje jie gyvena. Tiek fizinis atstumas, tiek eg-sistencinis trûkis su savàja kultûra gali atverti jà visai kitojeperspektyvoje. Pavyzdþiui, að kur kas labiau susidomëjau Lie-tuva kaip tik po to, kai jà palikau. Ir ëmiau matyti jà kitaip,tarsi atvykusi á Amerikà uþsidëjau kitokius, keistus akinius.

Bet gráþkime á virtuvæ, pas grybus. Èia jie atrodo tarsi iðkito pasaulio, tarsi migloje. Grybai paslaptingi tuo, kad atsi-randa tarsi ið niekur, kad lieka grybais net nupjauti ar iðrauti,kad vilioja þmones á savo pasaulá. Kas juos sëja? Kaip ir þolës,krûmai, medþiai – tik daug greièiau ir todël akivaizdþiau, – jiedygsta stebuklingai, tarsi ið niekur, be þmogaus ásikiðimo. Þmo-nës viskà meta ir per þvarbø rûkà ar lietø lekia á miðkus gry-bauti, tarsi neturëtø daugiau kà veikti (kaip kad þvejai „më-gëjai” – þvejoti). Grybai kaþkaip pririða þmogø prie miðko.Tik paþvelkite á tà nuðvitusá veidà, kai jis pjauna prie pat þe-

mës grybo kotà arba nekantriai iðrauna já ið samanø. Kai tyri-nëja grybà, pauosto, palaiþo ir rûpestingai deda tarp kitø krep-ðin. Þmonës moko savo vaikus ir vaikaièius apie kai kuriø gry-bø pavojingumà. Jie perduoda ðias neraðytas þinias ið kartos ákartà, todël þino, kuriø reikia saugotis, o kuriuos gerbti – ro-dyti vienas kitam, aptarti, nuvalyti, nulupti, supjaustyti, paga-minti, valgyti arba konservuoti, dþiovinti, pakabinti, parduo-ti, apuostyti, mainytis jais, dovanoti juos. Þmonës garbina gry-bus… ir dar kaþkà grybuose bei anapus grybø.

„Medþiø lapams keièiant spalvà, iðkritus rasai, rudens mig-loms apgulus þemæ, jos pavirðiuje pasirodo grybai, ir stuob-riai, kelmai bei prikritusios ðakos atgyja nuo ðungrybiø ir kitøpaslaptingø iðaugø” (Hall ir kt. 2003: 13). Gyvos senosios bal-tø religijos liekanos iðliko iðtirpæ sekuliarioje, arba liaudies,kultûroje ir tebegyvuoja labai nuvertintais, kone nebeáþiûri-mais kasdieniais pavidalais. Kai kas, pavyzdþiui, iðliko bûtentsenajame grybavimo paprotyje. Tai labai paprasta: prieð Ro-mos katalikybei ateinant á Lietuvà, grybai ir su tais grybaissusijæ dievai èia jau buvo. Neþinome, ar tuomet lietuviai vadi-no savo uþsiëmimà „religija” – jie gal neturëjo në tokio þo-dþio, nes religija, kaip þinome, – nesenas reiðkinys, ávestas jaunaujaisiais laikais. Þmonës tiesiog darë tai, kà laikë esant svar-bu, reikðminga ir ðventa dar prieð ateinant religijai. Lietuviaigrybavo dar prieð ateinant religijai á Lietuvà. Dël kaþkokiøneaiðkiø prieþasèiø daugelis lietuviø iki ðiol, vos prasideda gry-bø laikas, metasi prie jø su tokia aistra, kad ðventieji kapuoseturëtø paþaliuoti ið pavydo. Grybavimas nëra pernelyg geraipaliudytas, bet þinoma, kad jau XVIII a. þmonës mokëjo sa-vo ponams feodalams mokesèius grybais, ir visuose apylinkiøturguose buvo prekiaujama grybais. Ðie ekonominiai mainaiið tikrøjø buvo sakraliniai mainai, nes grybai Lietuvos kraðto-vaizdyje neiðvengiamai buvo susijæ su ðventomis vietomis. Kaipmainø priemonë, pinigai nepriklauso jokiai vietai, o grybaidygsta ir auga konkreèioje vietoje (Smith 1978: 141). XIX a.nutiesus geleþinkelá, þmonës ëmë gabenti baravykus á Vilniø,Varðuvà, Sankt Peterburgà. Kai metai pasitaikydavo „grybin-gi”, Marcinkoniø gyventojai mesdavo laukø darbus ir visà sa-vo laikà bei jëgas skirdavo grybø ekonomikai. Ðilta drëgnavasara ir vësesnis, bet lietingas ruduo ir atneða „grybingus me-tus” (Stephenson ir kt. 2003: 96). Kadangi sezoniniai orai Lie-tuvoje gana stabilûs, grybingas bûna daþnas ruduo.

Kaip ir senovëje, lietingas 2004-øjø ruduo atneðë eilinius„grybingus metus”, ir Lietuvos rytas sumirgëjo „grybø þiniomis”.Straipsnyje „Akyli grybautojai gardþiais valgiais mëgaujasi þie-mà”7 cituojamas Vidmantas Martinkonis iðdidþiai prisipaþástaesàs pagrindinis savo ðeimos aprûpintojas. Martinkonis – ver-slininkas, Vilniuje uþimantis aukðtas pareigas kaip finansø eko-nomistas, – sakydamas, jog aprûpina ðeimà, turëjo galvoje nepinigus. Jis turëjo galvoje grybavimà. Martinkonis nuo vaikys-tës yra aistringas grybautojas, ir dabar jis parneða savo þmonaiNijolei pilnus krepðius grybø, kuriuos ji valo, gamina, dþiovina,o likusius konservuoja þiemai. Tame paèiame straipsnyje pra-neðama, kad Seimo narys Vydas Baravykas „tiesiog dievinabaravykus”, labiausiai vertinamus Lietuvoje grybus. Lietuviødievina, akivaizdu, yra vienos ðaknies su dievas. Baravykø arkitø grybø „dievinimas” ðiaip jau nëra visuotinis reiðkinys. To-kiose iðsivysèiusiose ðalyse kaip Anglija, Jungtinës Valstijos,

l

14

MOKSLO DARBAI

Australija ir Naujoji Zelandija baravykas veikiau bûtø nuspir-tas batu nei atsidurtø ant kieno nors stalo (Hall ir kt. 2003: 20).Þmonës, nepaþástantys grybø, paprastai elgiasi su jais nepagar-biai – nuspiria arba sumindo. Identifikavimas ir vardas þmo-niø–grybø santykiuose labai svarbu.

Pavyzdþiui, bûtø sunku rasti lietuvá, kuris nuspirtø baravy-kà. Nes lietuviai paþásta baravykà ir vertina já uþ tai, kas jis yra.Taèiau identifikavimas ir vardas siekia dar toliau: Baravykas –áprasta Lietuvoje pavardë. Tokiame kontekste visiðkai supran-tama, kad ponas Baravykas garbina savo giminaièius. Ir kai ne-turi laiko grybauti pats, perka juos ið prekiaujanèiø pakelëje.Vydas Baravykas nuolat juokauja dël savo pavardës, sakyda-mas, kad ketina uþdrausti tiems pakeliø prekeiviams grybauti.„Uþdrausiu vienàsyk rinkti baravykus: kiek galima mano gimi-næ rauti”8, – sako. Grësmë, kaip toteminis grybo-vardo-ðeimosryðys, pasireiðkia sveiku sàmojumi. Taèiau baltiðkame konteks-te èia esama kai ko daugiau nei sàmojus. Grybavimas giliai áau-gæs á þmoniø kasdiená gyvenimà. Martinkonis sako, kad gry-baudamas jis kuria verslo planus. Pasak jo, geriau dirbti grybau-jant nei grybauti dirbant. Lietuviø kalboje grybauti, kai pavarto-jamas ne miðko kontekste, turi perkeltinæ reikðmæ ‘tinginiau-ti’, ‘sapnuoti’ ar ‘slampinëti be tikslo’.

Velniðkas nuklydimas: grybai ir anapusisDabar nuo grybø gyvenimo þiniasklaidoje pereikime prie

gilesniø prasmiø bei uþuominø apie grybus lietuviø mitologi-joje ir tautosakoje. Mano ásitikinimu, senovës lietuviø pasau-lëvaizdyje grybai yra susijæ su chtoniðkuoju Velnio pasauliu.Senovës baltø pasaulëvaizdyje pasaulis yra padalytas á tris sri-tis: dangø, viduriniàjà þmoniø sritá ir þemutiniàjà, poþemiøsritá. Svarbiausieji dievai gyveno virðutinëje ir þemutinëje sri-tyse, o maþiau svarbûs – viduriniojoje. Svarbus, bet tolimasdangaus dievas gyveno danguje. Maþiau svarbûs dievai, pa-dëdavæ kasdieniuose rûpesèiuose, gyveno viduriniojoje, þmo-niø srityje. O mirusiøjø dievas, liaudyje pats populiariausias,– þemutinëje, poþemiø srityje.

Kaip misionieriams pavyko susidoroti su kaimo gyvento-jø kasdieniais „ryðiais su velniu” (Christian 1981: 161)? Per-kûnas, regis, bus turëjæs ðventyklà, o kur buvo deramasi supuðkaièiais, kaukais ir bezdukais? Kaimas, lietuviø kaimieèiøpasaulis turëjo bûti tankiau nei miestas apgyventas dievø. Mar-tynas Maþvydas, pirmojo lietuviðko Katekizmo (1547) auto-rius, uþsimena apie senajá panteonà kaip pati welina. Velinasèia þymi ne vienà atskirà dievà, o atstovauja visam þemës die-vybiø ir jø pagalbininkø bûriui, kompleksui, kurá sudaro Þe-mëpatis, Laukpatis, Vaiþgantas, Veliona, Aitvaras, Laimë,Laumë, Giltinë ir t. t. (Greimas 1979; Vëlius 1998).

Antai Puðkaitis puðkuoja, kaip pati visa kà gyva neðantiþemë, ir pagimdo iðtisà bûrá chtoniðkø dievybiø, vardu bezdu-kai, arba barstukai, barzdukai, ir kaukai (Greimas 1979: 23).Puðkaièiui tarnaujantys kaukai ið visø minëtø chtoniðkø die-vybiø glaudþiausiai susijæ su grybais. Kaukai gimsta ið paèiosþemës, tarsi Puðkaièio „iðpuðkuoti”; tai ne visai iðbaigto, „emb-rioninio” pavidalo bûtybës, gyvenanèios miðkuose ir susiju-sios su senosiomis kapavietëmis (þr. Vaitkevièius 2003: 211–216). Ir kai kuriø rûðiø grybai pavadinime turi elementà kauk-,pavyzdþiui, kaukagrybis ‘paprastoji poniabudë (Phallus impu-

dicus)’, paþodþiui bûtent „kauko grybas”; kaukatiltis ‘vieta,kur grybai auga tiltais, kur daug grybø’; kaukaratis ‘þiedinëgrybø grupë’, sakoma: An kaukaraèiø nekurk ugnies – gal kau-keliai dar ateis vakaroti (LKÞ V: 419–421; Greimas 1992: 20).Pasirodydami þmoniø ûkyje, kaukai neða þemiðkàsias gërybesir, kaip tokie, yra susijæ su skalsa – iðtekliø, gausos, vaisingu-mo principu (Greimas1992: 21). Ir ðiuo atþvilgiu jø santykissu grybais atrodo itin reikðmingas: grybai yra pati akivaizdþiau-sia þemës vaisingumo apraiðka, jie savaime pernakt iðdygstaið þemës, lyg per stebuklà. Èia ir slypi religinë grybavimo es-më: susidûrimas su neiðsemiamu þemës vaisingumu, dalyva-vimas jame, jo pagerbimas.

Mano ásitikinimu, grybavimas yra labai archajiðkas uþsië-mimas, giliai áaugæs á senàjá pasaulëvaizdá. Þemutinei srièiai,akivaizdu, priklauso ðaknys bei ðakniavaisiai, visa, kas augaþemëje ir ið þemës. Grybai irgi auga þemëje ir ið þemës, daþ-niausiai po medþiais, uþtat, kaip ir samanos, priklauso Vel-niui. Taigi kai ðiuolaikinis lietuvis eina á miðkà grybauti, sim-boliniame lygmeny jis eina pas savo protëviø vëles, gyvenan-èias medþiuose bei Velnio vieðpataujamoje poþemio srityje.Senøjø baltø poþiûriu, mirusieji ir gyvieji nebuvo atskirti, jiebendravo. Mirusiøjø pasaulis nebuvo nepasiekiamai toli, jisbuvo gyvøjø kaimynystëje.

Kaukai ir vëlës irgi ádomiai tarpusavy susijæ. Tos pat ðak-nies kauk-, pasak Greimo, dar yra þodþiai kaukë ir kaukolë:

„Susidaro áspûdis, kad kaukëmis prisidengusios bûtybës at-stovauja gemalines, dar neiðbaigtas gyvenimo formas, anksty-vesnes uþ tikràjá þmogaus gimimà. Todël galima prileisti, kadtos bûtybës, laikinai iðkilæ á pavirðiø laikotarpyje, kuris apribo-tas gimimu ir mirtimi, ir pasireiðkæ „þmogiðku gyvenimu”, irvël sugráþta á savo senàjá prieðgimtiná stová, tæsdamos savo eg-zistencijà vëliø, t. y. „gyvøjø-mirusiøjø” pavidale, laukdamos,kol pagaliau ateis tikroji mirtis-poilsis” (Greimas 1990: 60).

Kaukø–vëliø–grybø ryðys akivaizdus ir grybaujant: maþus,dar nesusiformavusius grybus iðmintinga palikti ramybëje, nes„embrioninëje” stadijoje sunku juos tiksliai atpaþinti. Taip mi-tinis kaukø–vëliø–grybø ryðys gyvai atsispindi þmonëms akty-viai dalyvaujant þemës vaisingume.

Ir grybø, ir vëliø metas yra ruduo – bûtent rudená ðvenèia-ma pagrindinë vëlëms skirta ðventë net ir vadinama Vëlinë-mis (nors lapkrièio 1 jau ne grybø metas, bet yra pagrindomanyti, kad kitados Vëlinës galëjo bûti minimos kiek anks-tesniu metø laiku).

Pagaliau vëliø valdovas Velnias, kaip þinoma, yra itin glau-dþiai susijæs su pelkëmis bei raistais, o viena ið palankiø sàly-gø grybams dygti kaip tik yra drëgmë. Taigi ir drëgmë yra po-þymis, siejantis grybus su Velniu. Velnias taip pat yra susijæssu kai kuriais medþiais (kaip kad àþuolu, kuriame já muða Per-kûnas), ir ypaè auganèiais drëgnose vietose (bûdingas „Velniomedis”, pavyzdþiui, yra alksnis, kurio medienos rausva spalvaaiðkinama velnio krauju). Tuo tarpu visi valgomieji grybai re-miasi mikorize – auga ant tam tikrø medþiø ðaknø (ið gr. mykçs‘grybas’ ir rhiza ‘ðaknis’), sudaro su jais simbiozæ. Pagaliaugrybai vaidina reikðmingà vaidmená dekompozicijoje – miru-sios materijos irimo procese. Jei ne grybai, grybeliai, pelësiaiir kerpës, þemë bûtø padengta storu sluoksniu visokiø atlie-kø: ðakø, senø lapø, ràstø, netgi maitos.

r

15

Eglë TRINKAUSKAITË-JOHNSON. APIE GRYBUS, ARBA VELNIÐKAS NUKLYDIMAS

Mikorizë: sakralinës sàsajos„Jø, dirbanèiø savo darbà, pilna visur: þemëje, ore, eþe-

ruose, jûrose, upëse, lietaus balose, maiste ir rûbuose, jûsø,mano ir kiekvieno viduje. Be grybo nebûtø nei duonos riekës,nei vyno taurës, nei tavæs paties. Duona, vynas, sûris, alus,gera kompanija, mësos kepsnys, geras cigaras – viskas papeli-jæ. […] Grybiena – pribuvëja tarp mirties ir gyvenimo, tarpgyvenimo ir mirties, ir vël atgal. Èia esama baisios ir stebuk-lingos tiesos – bûtent, kad visa kas gyvena, tik jei kaþkas kitapaðalinama ið kelio. Jokios mirties, jokio gyvenimo. Jokiø ið-imèiø. Visa kas turi ateiti ir pasitraukti. Þmonës. Metai. Idë-jos. Viskas. Ratas sukasi, ir sena virsta paðaru naujam” (Fulg-hum 1986: 146).

Neretai þmonës laiko grybus paslaptingu, antgamtiðku da-lyku (Hall ir kt. 2003). Philipas Arnoldas sako: „Grybai ste-buklingi, jie atsiranda ið niekur. Tai nelabi daiktai, nepaklûs-tantys normaliai tvarkai – jie gyvena tada, kai visa kita mirðta.Kaskart grëbdamas lapus savo kieme as juos nurëþiu, o jieatsiranda vël”. Ið kur grybai atsiranda? Mikologai sako gry-bus augant visame pasaulyje. Atskiri grybai, kuriuos matomepavirðiuje, tëra neregimo painaus tinklo regimos apraiðkos.Ðios plaèiai ir tankiai iðsiðakojusios mikroskopinës gijos vadi-namos hifais, ið gr. hyphç ‘audinys, rezginys, voratinklis’. At-skiras grybas ið tikrøjø yra itin sudëtinga hifø sistema. Visashifø rezginys vadinamas miceliu, ið gr. mykçs ‘grybas’ ir hçlos‘atauga’. Esant maistingø medþiagø ir palankioms sàlygoms,mikelis uþaugina grybà. Taigi mums, þmonëms, grybai yra ne-regimø poþemio rezginiø regimos apraiðkos.9 PasitelkiantStephensono analogijà, grybai mikelio atþvilgiu yra tarsi obuo-liai obels atþvilgiu (Hall ir kt. 2003: 15). Grybai randasi ið pai-naus poþeminiø tinklø rezginio, ið simbiotiniø mikorizës ryðiø.

Ðtai kaip lietuviø etiologinë sakmë aiðkina grybø kilmæ:

Mano tëvas liuob taip pasakos:Vaikai, ar jûs þinot, ið kur grybai atsirado? Sako, ëjo Die-

vas su ðventu Petru, kai vaikðèiojo ant þemës. Ir ðventas Pet-ras, eidamas pro rugiø laukà, nuskobë vienà varpelæ. Nusko-bë ir pakando grûdelá iðëmæs. Dievas ir sako:

– Ko lieti? Juk jis ne tavo. Spjauk lauk tà grûdelá.Tas iðspjovë. Dievas ir sako:– Ið to grûdelio iðdygs grybelis, te bûna neturtingam þmo-

gui (Vëlius 1986: 94, Nr. 179).

Ði sakmë savo turiniu ir struktûra labai panaði á kitas sak-mes, nusakanèias bendrus Dievo ir Velnio kûrybinius veiks-mus. Spjûvis – tai nukreiptas þemyn, chtoniðkai orientuotas,drëgnas kûrybinis veiksmas, paprastai priskiriamas nelabajamVelniui. Taèiau èia turime ðventà Petrà, ðventàjá, atsikraus-èiusá á Lietuvà ir lietuviø tautosakà ið svetur. Sakmë taip patkalba apie laikus, kai Dievas vaikðèiojo ant þemës – taigi kaiDievas (ar dievai) dar gyveno þmoniø kaimynystëje, dar ne-buvo pasitraukæs ir virtæs deus otiosus, palikæs savo sukurtàpasaulá eiti savais keliais (Eliade 1982: 151). Reikia manyti,kad ðv. Petras nedalyvavo lietuviø kosmogonijoje, nes kai mi-sionieriai já atneðë á Lietuvà, ði pasaulio dalis jau buvo pilnaisukurta. Ðv. Petro pasirodymas – áprastas katalikiðkø perso-naþø átraukimo á prieðkrikðèioniðkus siuþetus pavyzdys. Ðiojesakmëje ðv. Petras rezonuoja su nelabojo Velnio figûra, kuris

irgi atstovauja neturtingøjø interesams. Kaip jau buvo uþsi-minta anksèiau, neturtingieji meldësi vëlëms. Be to, neturtin-gieji labiau nei turtingieji priklausë nuo miðko ekonomikos,taigi Dievas ið pat pradþiø ir paliko grybus jiems.

Kita etiologinë sakmë kai kà priduria apie nuodinguosiusgrybus ir grybø ryðá su medþiais:

Ið pradþiø grybai buvo visi vienodi, nebuvo nei raudonø,nei geltonø, nei juodø. Ir visi buvo nenuodingi. O musë buvolabai bloga, visur platino visokius mikrobus. Tada sugalvojo irgrybus apnuodyt. Tai padarë grybø baliø, aprengë juos viso-kiais spalvotais rûbais, o kartu ir nuodijo. Kiekvienam nustatëvietà, kur augt: vienam po puðim, kitus po egle pastatë, treèiuspo berþu, ketvirtus po àþuolu. O voras labai ant musës buvopiktas uþ tai, kad ji jam ant nugaros kryþiø pastatë ir du taðkus– kaip kryþiuoèiui. Tai jis medy pastatë tinklà ir pagavo musæ.O kai pagavo, tai ir suëdë. O grybai tada taip ir liko aprengtispalvotais rûbais, nes musës nebuvo – ir nebuvo kam juos nu-rengt. Ir nuodingø tada atsirado (Vëlius 1986: 94, Nr. 180).

Tarp gyvybës ir mirties:ðventybës dviprasmiðkumasNors grybai yra pelësiø giminaièiai, tai dviprasmiðka rûðis,

iðtrinanti aiðkià ribà tarp augalø ir gyvûnø (Hall ir kt. 2003).Pastarøjø laikø mikologiniai tyrimai parodë, kad genetiðkai gry-bai yra artimesni gyvûnams nei augalams.10 Proteinø turtingas

l

16

MOKSLO DARBAI

grybas valgant iðties labiau primena mësà nei darþovæ. Ir virð-kinami grybai ne taip lengvai kaip darþovës, todël juos valgytireikia su saiku. Grybai mums primena neaiðkià ribà tarp gy-vybës ir mirties: kaip maistas, kartais net vaistas, jie palaikogyvybæ, taigi yra gyvybë; kaip nuodai, jie yra mirtis. Valgomi suiðmanymu bei saiku, kaip maistas ar vaistas, grybai yra gyvybëspusëje, taèiau, valgydami juos be iðmanymo ir saiko, mes gali-me atsidurti ant mirties slenksèio. Grybai, kaip ir Velnias, gy-venantis iðkart dviejuose pasauliuose, parodo mums platø Gy-vybës (didþiàja raide) galimybiø spektrà. Augdami ant to ir iðto, kas mirë, grybai primena mums, kad mirtis nëra anapus Gy-vybës, bet yra jos dalis. Grybai primena mums, jog mirusieji irgiyra gyvieji. Kaip dviprasmiðki gyvybës atstovai, grybai atstovau-ja ðventybei ir moko mus apie ðventybæ. Palaikydami gyvybæ,grybai moko þmogø apie kasdienæ ribà tarp gyvenimo ir mir-ties – ðventybës ribà. Jie moko þmogø áþvalgos ir saiko, kuriuosdaugelis ið mûsø, ðiuolaikiniø þmoniø, taip greitai praranda-me. Grybai, bûdami kartu maistas, vaistas ir nuodas, yra ðventi.Nevalia su jais elgtis aplaidþiai. Koncentruodami savyje ðven-tybæ, grybai yra „stiprûs”, turi „jëgos”. Kiekvienas grybas yrasavaiminë hierofanija.

Vienaip ar kitaip, grybai kalba, jie visad arba kaip norsnustebina, arba bent jau priþadina ið ëjimo uþsisvajojus. Kar-tais atrodo, uþ jø tiesiog uþkliûni, o kartais, tarsi jie patys kliûvauþ tavæs. Ðtai baravykas iððoka ið samanø ir stipriai paspau-dþia tau rankà lyg koks geras dëdulë. Ðtai saulëtos voverai-èiø virtinës linksmai sveikina tave ið po kojø, visuomet ne-priekaiðtingos kaip vaikai. Musmirës trumpais sijonukais,mirties mergelës, pasirengusios flirtui, áþûliai spokso á tave,kad net uþima kvapà. Ðtai bezdaliai uþkreèia savo polinkiais,kai juos uþmini, ir nusiveja ið paskos savo dvokianèiais debe-simis. Kaþkas pasislëpæs medþio kamiene iðgirsta tavo nelai-mæ dvideðimt keturiomis medinëmis ausimis. Klausosi ir pra-neða kaþkam neþinia kur. Per nugarà pereina pagaugai, ir pa-metæs galvà bëgi ðalin. Toli toli pasimato gauruoti juodi pa-kauðiai, styrantys pro nukarusias skrybëles, tokias aukðtas, kad,regis, galëtø paslëpti tave nuo lietaus arba net þaisti krepðiná,tik, þinoma, ne su tokiais liaunais stuburais. Dar aplink pilnavisokiø nepaþástamøjø, á kuriuos galima tik þiûrëti, ðiukðtu ne-paliesti, nes tavo ðeimynykðèiai jø nepaþásta: nekalbëk su ne-paþástamaisiais! O ðtai grybø tiltai, tarsi balti vandens kriok-liai ar bûrelis grakðèiø balerinø, ðokanèiø ratelius. Jie noritavo dëmesio ir þino, kaip já patraukti.

Tapatybë ir IðlikimasPasak Ph. Arnoldo, skirti dëmesá yra pati prigimtinës religi-

jos esmë. Kalbant apie grybavimà maistui, nepakankamas dë-mesys gali turëti tokius nepageidautinus padarinius kaip rim-tas apsinuodijimas ar netgi mirtis. Tai labai reikðmingas grybøir Velnio ryðys. Þmonës, nepaþástantys grybø ar tiesiog jais pa-kankamai nepasidomëjæ, neretai apsinuodija. Pats nuodingiau-sias grybas – tai þalioji musmirë, Amanita Phalloides. PaplitæsVakaruose jos pavadinimas – The Death Cap „mirties kepurai-të” ar „kepuraitë-mirtis”. Atsitinka klaida, ir þmogus per ap-laidumà, nepatyrimà ar dëmesio stokà apsinuodija.

Dzûkijos, vadinamojo „grybø rojaus”, gyventojai skaniau-siu grybu laiko þaliuokes, o labiausiai vertinamas po jø – ba-

ravykas. Lietuvos nacionalinis laikraðtis paskelbë straipsná, pa-vadintà „Þaliuokëms – Europos medikø nuosprendis”11, ku-riame minima 12 rimtø apsinuodijimo jomis Prancûzijoje at-vejø, ið kuriø trys baigësi mirtimi. Pirmasis nuosprendá þaliuo-këms, kaip nuodingiems grybams, paskelbë New England Jour-nal of Medicine. Kadangi Lietuvoje þaliuokëmis dar niekasnëra apsinuodijæs, lietuviai në neketina atsisakyti ðio grybo.Uþuot iðsigandæ Vakarø joms paskelbto nuosprendþio, þmo-nës atkakliai gynë ðá grybà ir tik ðaipësi ið prancûzø. Dzûkaigalvojo, kad prancûzai paprasèiausiai supainiojo þaliuokæ suþaliàja musmire. Toks atsakymas taip pat reiðkia, kad prancû-zai nebepaþásta savo miðkø: „galëjo bûti ir taip, kad þmonësneþinojo, kà valgë – galbût þaliuokiø jø lëkðtëse net nebu-vo”.12 Pasipiktinæs Europos nuosprendþiu, „Hesona” bendro-vës savininkas Viliumas Malinauskas netgi nubrëþë grieþtàribà tarp „mûsø” ir „jø”, pareiðkæs: „Bet mane daug kas tojeEuropoje stebina”. Apskritai dauguma lietuviø skaitytojø at-siliepë á ðá (Vakarø) Europos iðgàstá skeptiðkai ir su humoru:

„Gal tai mados dalykas? Europieèiai daugelá metu valgëbobausius, o paskui paskelbë juos nevalgomais”, – pasakë Mið-ko grybø ir uogø asociacijos prezidentas Alvydas Taraila.13

„Prancûzø skrandis puikiai susidoroja su varlëmis ir su-pelijusiu sûriu, o kai gavo normalaus maisto (grybø), jau ða-kës”, – samprotavo kitas skaitytojas.14

„Dzûkai turëtø surengti prancûzams grybavimo semina-rus (mokamus), o tai tie proto gumbai visai nusibaigs, bery-dami musmires”.15

„Svieto pabaiga”.16

Ðios spontaniðkos reakcijos atspindi uþsispyrimà, su kuriuoprisiriðama prie senøjø tradicijø bei tautinës tapatybës. Jos me-na lietuvius tikrai paþástant savo grybus, o þaliuokes esant svar-biu Lietuvos gamtos bei raciono dëmeniu. Gydytojas toksiko-logas Robertas Badaras ramiai reagavo i Europos nuosprendá,sakydamas, kad Lietuvoje þaliuokëms ðis nuosprendis negre-sia: „Visi jas renka ir valgo. Jeigu kas nors paskelbtø, kad þa-liuokës – nuodingi grybai, tai bûtø panaðu á grybø revoliucijà”.Þmoniø santykis, o ir pats straipsnio tonas, teigdamas prancû-zus buvus nepakankamai atidþius ir supainiojus þaliuokes suþaliosiomis musmirëmis, sàmojingai suabejoja New EnglandJournal of Medicine autoritetu. Ðis nejuèia iðdidus tonas reið-kia, kad prancûzams ne viskas gerai, jeigu jie nebepaþásta savomiðkø ir grybø. Prancûzai gali sau toliau valgyti, kas tik jiemsðaus á galvà, bet lietuvis dël to þaliuokiø neatsisakys. Anot lie-tuviðko posakio, pats Velnias neðë ir pametë tuos lietuvius.

Kad ir kaip bûtø keista, dël pavojaus lietuviai rûpinasi ma-þiausiai. Að uþaugau grybaudama. Mûsø buvo bûrelis vaikø,kurie nuolat narðëme miðkelius prie namø. Ið savo patirtiesþinojome grybø vietas. Suklysti ir apsinuodyti buvo tiesiog ne-ámanoma, nes pamokos ir kasdienis patyrimas buvo tiesiog ákraujà áaugæ: grybai buvo giliai mumyse. Jeigu tik pats gry-bauji, esi saugus. Daþniausiai apsinuodijama perkant grybusturguje ið nepaþástamø. Pavojingiausias dalykas – grybus pirkti,taigi prarasti tiesioginá grybø–kaukø–vëliø ryðá. Save gerbian-tis orus lietuvis niekuomet grybø nepirks. Didþiausias pavo-jus yra uþmarðtis.

r

17

Eglë TRINKAUSKAITË-JOHNSON. APIE GRYBUS, ARBA VELNIÐKAS NUKLYDIMAS

Apskritai niekad negalëèiau miðko gërybiø pirkti turgu-je. Pirkti ir po to valgyti, kaþkà gaminti ið jø. Juk ne patsrinkai. O kai pats rinkai, tai, sakykim, þiemà valgai, ir tie-siog matai tà miðkà, kone tà vietà, tà samanëlæ matai, ir tàgraþø kelelá á tà slaptà vietà, kurià vienintelis þinai… Atgims-ta vasara, toji diena, mintyse apsupa tie þmonës, su kuriaisgrybavai – tai visai kas kita. O jeigu, tarkim, nusipirkai tur-guje, tai viso to nëra. Nëra to jausmo, tos nuotaikos, to vaiz-do, tø prisiminimø – visiðkai neádomu. Ir be miðko gërybiø –grybø, mëlyniø, brukniø – þiemà labai neádomu gyventi. Mû-sø ðeima labiausiai mëgsta miðko uogas, jos pirmos suvalgo-mos, netgi taupomos, tik per didþiàsias ðventes. Tai ne vientik valgis, ne vien skanumynas pilvui ir lieþuviui palepinti, –tai ir dvasinis dalykas, visi tie iðkylantys prisiminimai, vaiz-dai. Mes þinome grybaudami tokià graþià vietà su nuostabiuvaizdu á Nerá. Grybø ið ten net skonis kitas, – tokiø turgujenenusipirksi!

IðvadosIð paþiûros grybavimas tëra aktyvus poilsis, bûdas pra-

leisti laisvalaiká, gastronominis pomëgis, pagaliau ekonomi-në galimybë. Taèiau ið religijotyros perspektyvos, grybai at-veria duris á lietuviø prigimtinæ religijà. Grybai padeda at-skleisti slaptà ðventybæ ir áþvelgti jà valdanèius materialiuo-sius mainus. Taigi, mano ásitikinimu, lietuviams yra bûtinasàmoningai iðsaugoti ðá senojo baltø pasaulëvaizdþio pavel-dà. Senajai baltø tradicijai reikia vël suvokti save kaip reli-gijà, ir dël svarbiø prieþasèiø. Ði tradicija teigia orientacijà,palaikanèià gyvybiðkà ryðá, kitaip sakant, re-ligio tarp þmo-niø ir juos supanèios aplinkos. Senoji baltø tradicija pras-mingu, gyvybæ palaikanèiu bûdu orientuoja þmogø á tai, kasyra gerai jam ir já supanèiai aplinkai. Grybavimas ir grybøvalgymas yra religiðkai prasmingi, ir tai atspindi tà natûraløryðá, kurio dëka þmonës netampa atskirti nuo savo aplinkos,bet iðlieka jos dalimi.

Toli graþu nenoriu pasakyti, kad atëjus rudeniui ir lietuipalaisèius þemæ, grybø pavidalu sudygsta mirusiøjø vëlës. Visdëlto bûtent rudená, grybø laiku, bûna Vëlinës. Vienas ið bû-dø, kaip grybai ið tikrøjø sieja þmogø su protëviais, yra tai,kad bûtent tëvai ir protëviai, ne knygos, iðmokë já grybauti iratskirti nuodingus grybus nuo valgomøjø ir gydomøjø.

Grybai, máslingieji poþemiø pasaulio iðperos, palaikoþmoniø ryðá su miðku. Ryðá, koks yra re-ligio, kilæs ið ligâre„riðti” arba re-ligâre „suriðti, atnaujinti ryðá” su kaþkuo reikð-mingesniu. Grybai ir jø simbolinis ryðys su poþemiais, pel-këtuoju mirusiøjø pasauliu, iðreiðkia gelminá ðventybës Lie-tuvoje sluoksná. Ðis prigimtas sluoksnis yra ðventybës stubu-ras, kurio neámanoma iðrauti. Populiarusis Velnias, nors ðian-dien apðauktas ðëtonu, èia iðliks visuomet. Ir ðis velniðkasnuklydimas, uþuot kalbëjus tiesiog apie religijà, nesibaigiagrybais. Grybai, kaip maistas ir vaistas, – dar ne pabaiga.Grybavimas – tik vienas ið daugelio „ypatingø” uþsiëmimø,sudaranèiø prigimtàjà gyvensenà, – „ypatingø” ir net pavo-jingø tik tiems, kas jà uþmirðo.

Ið anglø kalbos vertë Dainius RAZAUSKAS

NUORODOS:

1. Nuklysti nuo tiesioginio religijos aptarimo prie grybø – ne tik bûti-nas, bet, paradoksaliu bûdu, ir tiesiausias kelias á senàjá baltø tikëji-mà. J. Z. Smithas primygtinai siûlo religijotyrininkams eiti prie da-lyko aplinkiniais keliais (Smith 1978: 129). Svarbiausia, kad grybøklausimas (materialumo, aplinkos, mitybos ðaltinio, protëviø, paþiûrøá mirtá temø miðinys) puikiai tinka prieiti prie prigimtiniø religijøapskritai. Prigimtinës religijos meta stiprø iððûká vakarietiðkajam /populiariajam religijos supratimui. Mûsø vakarietiðkasis „sveikas pro-tas”, sàlygotas atitinkamo mûsø laikø „mentalinio klimato”, religijàsupranta kaip tikëjimà ir baþnytinæ institucijà (Ginsburg 1992: 48).Philo Arnoldo teigimu, kalbëti apie prigimtinæ religijà tokiais kon-vencionaliais terminais ne tik kad neduoda naudos, bet iðkreipia pa-èià prigimtinæ religijà kaip tokià; jos neðëjai atvirai sutrinka, susidû-ræ su tokiomis kategorijomis.

2. Bûdama susijusi su Ðiaurës Rytø Europos valstietiðkuoju paveldu,að prijauèiu Mircea’s Eliade’s poþiûriui á Rytø Europos valstieèiuskaip á tikrus homo religiosus. Veiksminga laikau ir Eliade’s ið Kierke-gaardo perimtà „ðiuolaikinio þmogaus” ir „natûraliosios religijos”sampratà: „S. K. siekë parodyti, jog Danija, nors ‘pakrikðtyta’, nërakrikðèioniðka. Ðiandien tai akivaizdu. Nëra prasmës tai árodinëti iðnaujo (kaip kad daro daugybë ðiø dienø teologø). Man svarbiausiakas kita; ðiuolaikinis þmogus, grieþtai sekuliarizuotas, laiko save irlaikosi ateistu, areligiðku ar bent indiferentiðku. Taèiau jis klysta. Jisdar nepribaigë savyje slypinèio homo religiosus: jis tik paðalino chris-tianus (jei iðvis kada juo buvo). O tai reiðkia, kad jam teliko bûti‘pagonimi’ paèiam to neþinant. Kartu tai reiðkia dar kai kà: kad ne-religiðkø visuomeniø nebûna” (Eliade 1977: 164–165).

3. Aptardamas habitus Pierre Bourdieu teigia „pasàmonæ” esant nekuo kitu, kaip „uþmirðta istorija”. Jis raðo: „… kiekviename ið mûsøskirtingu santykiu esama vakarykðèio þmogaus. Tatai vakarykðtis þmo-gus mumyse neiðvengiamai vyrauja, nes dabartis tëra niekas paly-ginti su ilga praeitimi, kurioje mes susiformavome ir kurios padari-nys esame. Taèiau mes nepastebime savyje ðito vakarykðèio þmogaus,nes jis áaugæs á mûsø kaulus; jis ir sudaro mûsø nesàmoningàjà dalá”(Bourdieu 1977: 78–79).

4. Turiu omeny Pauliaus Ricoeur’o „pozityvø ir produktyvø dvipras-mybës panaudojimà”; þr.: Interpretation theory: Discourse and theSurpluss of Meaning. - The Texas Christian University Press, 1976.

5. „Ðeðëliniø atostogø” terminas, kaip ir „ðeðëlinës ekonomikos”, manlabai priimtinas, nors niekuomet nesu girdëjusi jo Lietuvoje: abuterminai atsirado Amerikos spaudoje (vëlgi hermeneutinis atstumopadarinys). Þr. straipsná Ross D. J. Low-budget vacation offers pas-toral charm // The Baltic Times. - 2000, August, Nr. 2.

6. Istorinius bei architektûrinius duomenis apie Katedrà þr. <http://www.glasssteelandstone.com/LH/VilniusCathedral.html>.

7. Jankauskienë A., Musteikytë D. Akyli grybautojai gardþiais valgiaismëgaujasi þiemà // Lietuvos Rytas. - 2004, Nr. 217: <www.lrytas.lt>

8. Ten pat.9. „Nors grybai yra patys pastebimiausi pelësio atstovai, jie tesudaro

maþà dalá savo rûðies, kuri evoliucijos prasme pasirodë labai sëk-minga. Pelësis gyvuoja kone visose ásivaizduojamose aplinkybëse,netgi gëlame ir jûros vandenyje, nekalbant apie visas ámanomas sau-sumos vietas. Sakoma, kad jis þemëje sudaro dvigubai daugiau bio-masës nei visi gyvûnai paimti kartu” (Hall ir kt. 2003: 15).

10. „Nors pelësiai ilgai laikyti augalø pasaulio atstovais, jø protëviai ið tikrøjøgalëjo bûti gyvûnai. Pelësiø iðsiskyrimas ið gyvûnø pasaulio turëjo ávyktilabai seniai, nes molekulinë pelësiø sandara liudija juos jau buvus Þe-mëje ne maþiau nei prieð milijardà metø” (Hakk ir kt. 2003: 15).

11. Urmonaitë E., Venckutë J., Jankauskienë A., Lileikienë L. Þaliuo-këms – Europos medikø nuosprendis: Lietuvoje mëgstamus grybuskitø ðaliø gydytojai vadina pavojingais sveikatai // Lietuvos Rytas. -2004, Nr. 237: <www.lrytas.lt>.

12. Ten pat.13. Ten pat.14. Ið skaitytojø komentarø toje paèioje interneto svetainëje.15. Ið skaitytojø komentarø toje paèioje interneto svetainëje.16. Ið skaitytojø komentarø toje paèioje interneto svetainëje.

l

18

MOKSLO DARBAI

A Diabolic Digression: Death Caps,Boletuses, Russulas

Eglë TRINKAUSKAITË-JOHNSON

Since the dawn of time Lithuanians have been gather-ing edible mushrooms. This paper views the secular prac-tice of mushroom gathering as an uninterrupted continu-ation of the Ancient Baltic religion. As a Roman Catholiccountry, Lithuania does not cease to be “pagan” in itsdesacralized everyday ways. On the surface, mushroomgathering appears as one of Lithuania’s favourite pastimes,a form of relaxation, a gastronomic obsession, an economicopportunity. If we examine mushrooms in the context ofthe Ancient Baltic tradition, Lithuania’s relationship withmushrooms appears to be more complex and religiouslymeaningful. Mushrooms help us to remember and to re-cover the deep layers of Lithuania’s Indigenous Religionby opening up a vital religious dimension – materiality ofreligion. This dimension is not consciously known to mod-ern Lithuanians, who do not think of material aspect ofthe Ancient Baltic tradition in terms of religion. Mush-rooms help us to unveil the camouflaged sacred reality ofeverydayness and to see the material exchanges that gov-ern it. The way that Lithuanians relate to mushrooms re-veals a richer sense of the local Sacred that is unique tothis place. Through the use of stories and myth, the pres-entation links mushrooms with the chthonic realm of themischievous god of the dead Velnias. The paper concludeswith a story about Lithuanian response to the Westernscare regarding poisonings from þaliuokës, the Yellow-knight fungus.

Religion Department, 501 Hall of Languages,Syracuse University, Syracuse, NY 13244, USA,

el. p. egjohnso@mailbox.syr.edu

Gauta 2005 06 06, áteikta spaudai 2006 05 10

LITERATÛRA:

Arnold Ph. P. Eating Landscape: Aztec and European Occupation ofTlalocan. - Niwot, CO: University Press of Colorado, 1999.

Arnold Ph. P. and Gold, Ann Grodzins (Editors). Sacred Landscapesand Cultural Politics: Planting a tree. - Aldershot; Burlington, VT:Ashgate, 2001.

Basso K. Wisdom Sits in Places: Landscape and Language Among theWestern Apache. - Albuquerque: University of New Mexico Press,1996.

Bourdieu P. Outline of a Theory of Practice. - New York, NY: Cambrid-ge University Press, 1977.

Braudel F. On History. - The University of Chicago Press, 1980.Christian W. A. Jr. Local Religion in Sixteenth-Century Spain. - Prince-

ton, NJ: Princeton University Press, 1981.Eliade M. No Souvernirs: Journal 1957-1969. - New York: Harper &

Row, 1977.Eliade M. Ordeal by Labyrinth: Conversations with Claude-Henri Roc-

quet. - Chicago: University of Chicago Press, 1982.Eliade M. The Sacred and Profane: The Nature of Religion. - New York,

NY: Harcourt Inc., 1959.Fine G. A. Morel Tales: The Culture of Mushrooming. - Cambridge,

MA: Harvard university Press, 1998.Fulghum R. All I Really Need To Know I learned In Kindergarten: Un-

common Thoughts on Common Things. - New York, NY: Ivy Bo-oks, 1986, 1988.

Gimbutas M. The Lithuanian God Velnias // Larson, Gerald (editor).Myth in the Indo-European Antiquity. - Berkley, CA: University ofCalifornia Press, 1974.

Ginzburg C. Clues, Myths, and the Historical Method. - Baltimore, MD:Johns Hopkins University Press, 1989.

Ginzburg C. Night Battles: Battles : Witchcraft & Agrarian Cults in theSixteenth & Seventeenth Centuries. - New York : Penguin Books,1966, 1985.

Gold A. G. Fruitful Journeys: The Ways of the Rajastani Pilgrims. - Ber-keley, CA: University of California Press, 1988.

Gold A. G., Bhoju R. G. In the Time of tress and Sorrows: Nature, power,and memory in Rajastan. - Durham, NC: Duke University Press, 2002.

Greimas A. J. Tautos atminties beieðkant. Apie dievus ir þmones. - Vil-nius-Chicago, 1990.

Greimas A. J. Of Gods and Men: Studies in Lithuanian Mythology. -Bloomington : Indiana University Press, 1992.

Hall ir kt. Edible and Poisonous Mushrooms of the World. - Portland &Cambridge: Timber Press, 2003.

Hoppal M., Pentikainen J. (editors). Northern Religions and Shama-nism: the Regional Conference of the International Associationof the History of Religions. - Helsinki, Finland: Finnish LiteratureSociety, 1992.

Jones P., Pennick N. History of Pagan Europe - London, UK: Routled-ge, 1995.

LKÞ: Lietuviø kalbos þodynas, I–XX. - Vilnius, 1956–2002.Long Ch. H. Significations: Signs, Symbols, and Images in the Interpre-

tation of Religion. - Philadelphia, Fortress Press, 1986.Rowell S. C. Lithuania Ascending: A Pagan Empire within East-Cen-

tral Europe, 1295-1345. - New York, NY: Cambridge UniversityPress, 1994.

Simoons F. J. Plants of Life, Plants of Death. - Madison: University ofWisconsin Press, 1998.

Smith J. Z. Map Is Not Territory: Studies in the History of Religions. -Chicago: University of Chicago Press, 1993.

Smith J. Z. Religion, Religions, Religious // Taylor, M. C. (editor). Criti-cal Terms for Religious Studies. - Chicago: University of ChicagoPress, 1998.

Vaitkevièius V. Alkai: Baltø ðventvieèiø studija. - Vilnius: Diemedis, 2003.Vëlius N. (sudarytojas). Kaip atsirado þemë: Lietuviø etiologinës sak-

mës. - Vilnius: Vaga, 1986.Velius N. (compiler). Lithuanian Etiological Tales and Legends. - Vil-

nius: Vaga, 1998.Velius N. (compiler). Lithuanian Mythological Tales. - Vilnius: Vaga, 1998.

ÞURNALAI, LAIKRAÐÈIAI, INTERNETO PUSLAPIAI:

Bedrey R. ir kt. Wild-Mushroom Intoxication as a Cause of Rhabdomyo-lysis // The New England Journal of Medicine. - 2001, Nr. 11 (345),p. 798-802.

Beresnevicius G. Lithuanian Religion and Mythology // <http://ausis.gf.vu.lt/eka/mythology/relmyth.html>.

Cazaux G. Constructing Nature: On Salmon, Mushrooms, and Episte-mic Cultures // Review Essay from Journal of Contemporary Ethnog-raphy. - 2003, Nr. 5 (32).

Dzûkijos nacionalinis parkas: <www.dzukijosparkas.lt/etnokultura.htm>(2004-9-30); <www.dzukijosparkas.lt/gyvenvietes.htm> (2004.9.30).

Jankauskienë A., Musteikytë D. Akyli grybautojai gardþiais valgiais më-gaujasi ir þiemà // Lietuvos Rytas. - 2004, Nr. 217 <www.lrytas.lt>.

Jankauskienë A. Grybø ðventë Dzûkijoje tampa tarptautinë // LietuvosRytas. - 2004, Nr. 224.

Jonuðienë D. Rinkti abejoniø kelianèius grybus – menkas malonumas //Lietuvos Rytas. - 2004, Nr. 223 <www.lrytas.lt>.

McCannon J. Vëlës // Encyclopedia Mythica<www.pantheon.org/articles/v/veles/html>.Ross, Darius James. Low-budget vacation offers pastoral charm // The

Baltic Times. - 2000, August 2.

r

19

Liaudies skulptûros suvokimas:Kunigiðkiø kaimo ðv. Jurgis

Skaidrë URBONIENË

Straipsnio objektas – ðv. Jurgio skulptûra, esanti 1935 m.statytame sodybos koplytstulpyje Kunigiðkiø kaime, Ðilalës ra-jone. Tikslas – atskleisti liaudies skulptûros suvokimà kas-dienëje kaimo þmoniø (t.y. jos uþsakovø ir vartotojø) aplin-koje; iðryðkinti suvokimo kitimà laike ir erdvëje. Metodai: iko-nografinis, lyginamasis, kontekstinë analizë. Pagrindinë iðva-da: tyrinëjant liaudies skulptûrà bûtina atsiþvelgti á jos buvusáir esamà kontekstà, kuris atskleidþia skulptûros prasmæ au-tentiðkoje aplinkoje ir jos pokyèius laike ir erdvëje.

Dabartiniu metu, XXI a. pradþioje, senoji (XIX a. – XXa. pr.) lietuviø liaudies skulptûra daþniausiai matoma ir su-vokiama dirbtinëje, muziejinëje aplinkoje. Todël pirmiausiaá jà þvelgiama kaip á meno objektà. Ásiþiûrima á plastines for-mas, ritmikà, stilistikà, veido iðraiðkà. Pastebimi droþybosypatumai, polichromijos subtilybës. Kalbama apie liaudiesskulptûros ekspresijà, nuoðirdumà ir pan. Visai pamirðta-ma, kad ji buvo kurta ne parodø salei ar meno albumui, otam tikram tikslui ir stovëjo maþosios architektûros pamin-kle tam tikroje vietoje.

Estetinis poþiûris á liaudies skulptûrà vyravo nuo pat su-sidomëjimo ja pradþios, kai pirmieji kitø ðaliø tyrinëtojai XIXa. pabaigoje – XX a. pradþioje ëmë vertinti lietuviø liaudiesskulptûrà. Toká poþiûrá perëmë ir lietuviø tyrinëtojai. P. Ga-launë net pabrëþë, kad „mûsø liaudies skulptûra turi bûtilaikoma ne etnografiniu reiðkiniu, bet meno objektu”.1

Tad kyla klausimas, kà ji reiðkë kaimo þmogui, kuris bu-vo pagrindinis ðios liaudies meno ðakos, dabartiniu mûsøsupratimu, uþsakovas ir vartotojas? Koká vaidmená ji atli-ko kasdieniame kaimo þmogaus gyvenime? Kita vertus, arliaudies skulptûra, prarasdama pirmines funkcijas, ágyjanaujø reikðmiø?

Á ðiuos klausimus bandysiu atsakyti pasitelkdama auten-tiðkoje aplinkoje iðlikusià liaudies skulptûrà. Tai ðv. Jurgioskulptûrëlë, esanti sodybos koplytstulpyje Kunigiðkiø kaime,Ðilalës rajone.2 Koplytstulpis statytas 1935 m., tuo metu, ma-tyt, sukurta ir skulptûrëlë (1, 2 pav.).

Aptarimui pasirinktos skulptûros siuþetas lietuviø liaudiesskulptûroje yra vienas ið mëgstamiausiø.3 Jurgis yra vienas iðseniausiø lietuviø krikðtavardþiø, jo vardas ið rytiniø LietuvosDidþiosios Kunigaikðtystës srièiø ëmë plisti dar prieð oficia-løjá krikðtà. Vardo populiarumà liudija ir pavardþiø bei vie-tovardþiø su ðaknimi Jurg- gausumas.4 Ðv. Jurgis laikomasantruoju (po ðv. Kazimiero) Lietuvos globëju, nors istorið-kai neaiðku, kada juo imtas laikyti.5 Kaip þinia, ðv. Jurgis –

legendinis krikðèioniø karþygys, kankinys, þinomas visojeEuropoje. Anot legendø, jis gimë Kapadokijos aristokratøkrikðèioniø ðeimoje, iðsitarnavo aukðtà kariná tribûno rangàir 303 m. buvo nuþudytas uþ krikðèionybës skelbimà.6 Ðv.Jurgis nuo seniausiø laikø ypaè gerbiamas Rytø Baþnyèios.

MOKSLO DARBAI ISSN 0236–0551 LIAUDIES KULTÛRA. 2006/2 (107)

1 pav. Ðv. Jurgis koplytstulpyje Kunigiðkiø k., Ðilalës r.S. Urbonienës nuotrauka, 2003 m.

l

20

Vakarø Baþnyèioje jo populiaru-mas, susijæs su kryþiaus þygiais,iðaugo vëliau, tik XIII a. Ðv. Jur-gis yra daugelio ðaliø ir miestø,riteriø, kareiviø ir ginklininkøglobëjas.7

Dailëje þinomi du ðv. Jurgiosiuþetai: 1) ðv. Jurgis, kovojantissu slibinu; 2) ðv. Jurgio kankini-mas ir mirtis. Pastarosios scenosvaizduojamos retai, paprastai tikbaþnyèiose, pavadintose jo var-du (pavyzdþiui, Vilniaus ðv. Jur-gio baþnyèioje),8 o liaudies dai-lëje jos visai nesutinkamos.

Dailëje paplitæs pirmasis – ðv.Jurgio, kovojanèio su slibinu –siuþetas. Viduramþiais susiklos-të ðv. Jurgio ikonografija: ðarvuo-tas jaunas riteris, raitas arba pës-èias, prie jo kojø guli slibinas.Atributai – ietis, skydas su kry-þiaus þenklu, balta vëliava su rau-donu kryþiumi, baltas þirgas, ka-ralaitë.9 Ðv. Jurgis paprastai vaiz-duotas smeigiantis ietá á slibinàarba uþsimojæs kalaviju, sulauþy-ta ietis guli ant þemës, jos smai-galys ásmigæs á pabaisà, netoliesemeldþiasi karalaitë, dëkodamaDievui uþ iðlaisvinimà.10

Lietuviø liaudies dailëje pri-gijo kovojanèio su slibinu Jurgiosiuþetas. Toks ðv. Jurgio atvaiz-das buvo artimas ir liaudiðkamstebukliniø pasakø apie karalai-tës iðvaduotojà pasauliui. Slibi-no nugalëtojo mitas þinomasdaugeliui Europos ir Azijos tau-tø. Vienur herojus, uþmuðdamasslibinà, iðlaisvina slibino prary-tà vandená, kitur pasiima slibi-no saugotus turtus arba iðlaisvi-na slibino pagrobtà merginà.11

Slibino nugalëjimo motyvas ið-reiðkia universalø gërio perga-lës prieð blogá principà.

Aptariamoji sodybos koplyt-stulpyje esanti skulptûrinë ðv.Jurgio kompozicija vaizduojaraità ant pilkðvo (ðirmo) þirgoðventàjá, deðine ranka smeigiantáietá á slibino nasrus, kaire rankaprilaikantá pavadá. Ðventasis vil-ki romënø kario aprangà, ant2 pav. Sodybos koplytstulpis Kunigiðkiø k., Ðilalës r. S. Urbonienës nuotrauka, 2003 m.

MOKSLO DARBAI

r

21

Skaidrë URBONIENË. LIAUDIES SKULPTÛROS SUVOKIMAS: KUNIGIÐKIØ KAIMO ÐV. JURGIS

galvos uþdëtas ðalmas, papuoðtas plunksnomis. Ðarvai më-lynos spalvos. Raudonas apsiaustas plaikstosi uþ nugaros.Þirgas vaizduojamas stovintis piestu, priekinës jo kojos pa-keltos virð slibino galvos. Sparnuotas slibinas guli po þirgokojomis, jo galva iðþiotais nasrais pasukta á ðventàjá. Ketvir-tojo kompozicijos personaþo – karalaitës – minimame kop-lytstulpyje 2003 m. jau nebebuvo. Ði skulptûrinë grupë at-spindi tradiciná ðv. Jurgio traktavimà lietuviø liaudies skulp-tûroje. Kitose skulptûrinëse ðv. Jurgio kompozicijose ávai-ruoja detalës (3 pav.): ðventasis gali bûti vaizduojamas abiemrankom laikantis ietá arba jà laikantis deðinëje rankoje, okairiàja ranka – pavadá ir kalavijà. Kartais kalavijas kabo prieðventojo ðono. Þirgas gali bûti vaizduojamas ne tik stovintispiestu virð slibino, bet ir stovintis ant slibino nugaros. Slibi-nas gali bûti komponuojamas ir ðalia þirgo. Beveik visuometant Jurgio apsiausto yra kryþius. Kryþiai ant apsiausto bûnaapsupti apskritimu, jø kryþmos yra ávairiø formø, kartais tu-ri segmentinës keturlapës þvaigþdës formà. Jurgio ðarvø spal-vos ávairuoja, taèiau apsiaustas daþniausiai yra raudonos spal-vos. Þirgas daþniausiai nudaþomas baltai su juodomis apva-liomis dëmëmis (obuolmuðas) arba pilkðvai (ðirmas, ðyvas).Karalaitë vaizduojama stovinti arba klûpanti, besimeldþiantiarba rankose laikanti knygà, ðalia jos gali stovëti pastatas (4pav.). Kartais sustiprinami naratyviniai motyvai: prie kara-laitës kojø ákomponuojama kaukolë, simbolizuojanti slibi-no surytas aukas. Kompozicijà daþniausiai sudaro atskirai iðmedþio iðdroþtos figûros. Naudojamos ir kitos medþiagos:oda ar viela þirgo pavalkams, aðutai – þirgo karèiams ir uo-degai, skarda – kalavijui pavaizduoti. Þirgas ir raitelis sko-biami ið iðtisinio medþio gabalo, taèiau Jurgio rankos, þirgokojos daþnai iðdroþiamos ið atskirø medþio gabalëliø ir pri-tvirtinamos, nes savamoksliams dievdirbiams tai darant iðvieno medþio gabalo sunku bûdavo pavaizduoti ekspresyvøjudesá. Þirgas áprastai ðuoliuoja ið kairës á deðinæ, nors yrauþfiksuotas ir atvirkðtinis judesys – ið deðinës á kairæ. Liau-dies skulptûroje paplitusios raito Jurgio kompozicijos. Þi-nomi tik keli stovinèio Jurgio atvaizdai.

Á liaudies skulptûrà þvelgdami kaip á sakraliojo meno ob-jektà, jau pirmieji lietuviø liaudies meno tyrinëtojai (M.Brenðteinas,12 J. Perkovskis,13 A. Rûkðtelë,14 P. Galaunë15)aptarë ir jos ikonografijà, nurodë liaudies mene pastebimusneatitikimus krikðèioniðkajai ikonografijai. Jie atkreipë dë-mesá á tai, kad krikðèioniðkoji ikonografija ðv. Jurgá rodo netik smeigiantá ietá á slibinà, bet ir uþsimojusá kalaviju, o liau-dies mene jis visuomet vaizduojamas smeigiantis ietá slibi-nui á nasrus. Liaudies mene nesutinkama ir balta vëliava suraudonu kryþiumi – kryþius raiþomas arba tapomas ant Jur-gio apsiausto, maþas kryþelis gali bûti iðdroþtas ir ant ietiesvirðûnës ar ant raitelio krûtinës. P. Galaunë manë, kad vë-liavos kryþiai nukeliami ant ðv. Jurgio apsiausto ar krûtinës.Ðá reiðkiná jis laikë „lietuviðku ðv. Jurgio traktavimo savotið-kumu, neaptinkamu ðv. Jurgio vaizdavimu kitur”.16 Jurgisliaudies dailëje rodomas ir turintis skydà. Kai kurie tyrinë-tojai teigë, kad ant apsiausto vaizduojamas kryþius apskriti-me ir yra skydas.17 P. Galaunë sukritikavo ðià nuomonæ teig-

damas, kad ant apsiausto esantys kryþiai apskritime yra permaþi ir per toli nuo kûno, kad juos bûtø galima laikyti sky-dais, be to, kryþiai bûna ir be apskritimø.18

Straipsnio pradþioje iðkelti klausimai verèia pasitenkintitrumpu ikonografiniø ir formaliøjø ðv. Jurgio skulptûrëlësvaizdavimo ypatybiø panagrinëjimu ir pereiti prie ðventojosampratos kaimo kultûroje aptarimo.

Legenda apie ðv. Jurgio kovà su slibinu, vaizduojanti jákaip karþygá, krikðèionybës propaguotojà ir nekaltøjø gynë-jà, buvo itin populiari Europoje per kryþiaus karus. Siuþetastapo krikðèionybës pergalës prieð pagonybæ ir kitatikius sim-boliu. Manoma, kad legenda, ðv. Jurgá vaizduojanti raità antþirgo, lëmë, kad ðis ðventasis tapo arkliø globëju. Vëliau ðipatrono funkcija prasiplëtë iki visø naminiø gyvuliø globos.19

Daugelio Europos tautø liaudiðkuose tikëjimuose ðv. Jurgissusiliejo su vietinëmis pagoniðkomis dievybëmis, turëjusio-mis ryðá su þeme, jos derlingumu. Jo ðventë (balandþio 23 d.– tariama ðventojo mirties diena) Europoje ir Artimuosiuose

3 pav. Skulptûra „Ðv. Jurgis”, apie 1900 m.Birþø apyl. LNM EM 9824.

l

22

MOKSLO DARBAI

Rytuose, taip pat ir Lietuvoje, ðvæsta kaip pavasarinio gam-tos atgimimo ðventë, kaip sezoninë gyvulininkystës kalen-doriaus riba. Lietuvoje ðv. Jurgio diena (Jurginës) tradici-niame valstieèiø kalendoriuje buvo viena ið didþiausiø meti-niø ðvenèiø. Ji svarbi kaip pirmoji gyvuliø iðginimo á laukusdiena. Jurginës atspindi liaudiðkàjá ðv. Jurgio ásivaizdavimà,todël svarstant, kokia buvo ðv. Jurgio samprata kaimo kul-tûroje, derëtø já interpretuoti tikëjimø, susijusiø su Jurginiøðvente, kontekste.

Gana gausûs Jurginiø paproèiø tyrinëjimai atskleidþia,kad kaimo þmoniø ðv. Jurgis laikytas gyvuliø bandos, ypaèarkliø, globëju bei plëðriøjø þvëriø (vilkø, meðkø, lapiø) val-dovu. Sakoma, kad vilkai – tai ðv. Jurgio kurtai.20 Kadangiûkininko ekonominiame gyvenime svarbûs buvo arkliai, to-dël Jurgio ðventës dienà ypaè daug paproèiø susijæ su ark-liais: draudþiama jais dirbti, netgi vaþiuoti; reikia juos ið-maudyti, tuomet bus sveiki ir pan. Apskritai, tàdien ne tiksu arkliais, bet ir su kitais gyvuliais negalima dirbti, negali-ma jø muðti, reikia geriau paðerti, kad stipresni bûtø ir pan.Visi ðie draudimai susijæ su tam tikromis ðventojo funkcijo-mis, todël, nepaisant draudimø, sakoma, kad ðv. Jurgis uþ-pyks ir gyvuliai ims dvësti, juos papjaus vilkai ar uþpuls li-gos.21 Tikëta, kad jis globoja ir karves, kelia pieno riebumà,todël ðventojo paveikslà kabindavo kamarose, kur laikë pie-nà.22 Dzûkijoje tikëta, kad tvarte laikant ðv. Jurgio paveiks-là gerai veisis gyvuliai ir jie bus apsaugoti nuo perkûnijos.23

Lietuvoje ðv. Jurgis laikytas ir pasëliø globëju: daug kur gy-vavo paprotys per Jurgines apvaikðèioti laukus siekiant nu-lemti gerà javø derliø.24 Tikëdami, kad nuo ðv. Jurgio malo-nës priklauso pagrindinis ûkininkø turtas – gyvuliai ir der-lius, þmonës per Jurgines baþnyèiose gausiai aukojo kiauði-nius, sviestà, mësà ar pinigus, praðydami ðv. Jurgá sveikatosbei stiprybës gyvuliams, gero derliaus, laimës sau.25 Panaðûspaproèiai ir ðv. Jurgio samprata pastebimi plaèiame Rytø,Ðiaurës ir dalies Vakarø Europos regione.26

Kadangi Jurginës yra ryðki pavasario pradþios ðventë, ga-lima bûtø manyti, kad ðv. Jurgis galëjo bûti suvokiamas kaippavasario personifikacija, nugalinti þiemà – slibinà, taèiauXIX a. pabaigos – XX a. pradþios tradicijoje ðv. Jurgio die-na daþniausiai sieta su pirmuoju gyvuliø iðginimu á ganyklas.To laikotarpio paproèiuose ryðkesnis jo kaip þiemos nugalë-tojo ávaizdis neiðkyla. Jis tik „atrakina þemæ ir iðleidþia þo-læ”,27kad galëtø ganytis gyvuliai. Ankstesnëje tradicijoje jisgalëjo bûti suvokiamas kaip pavasario pranaðas, taèiau XIXa. pabaigos – XX a. pradþios etnografinëje medþiagoje28 vi-sada pabrëþiama jo kaip arkliø ir gyvuliø globëjo reikðmë.Bûtent ðis laikotarpis mus ir domina, kadangi straipsnio ob-jektas yra ðio laikotarpio liaudies skulptûros.

Gali kilti klausimas, koks ðv. Jurgio ávaizdis iðkyla ha-giografijoje ir religinëse giesmëse, kurias kaimo þmogus skai-të ar girdëjo baþnyèioje, ir tai neiðvengiamai turëjo darytiátakà ðv. Jurgio sampratai. Hagiografija ðv. Jurgá pirmiausiavaizduoja kaip kankiná, mirusá uþ krikðèioniø tikëjimà. Le-genda apie ðventojo kovà su slibinu apraðoma ne visuosehagiografiniuose pasakojimuose. Ið lietuviø kalba XIX a. ið-leistø hagiografijø ði legenda apraðyta tik M. Valanèiaus „Þy-vatuose ðventøjø”.29 Kiti lietuviø kalba XIX–XX a. pr. leistileidiniai, besiremiantys P. Skargos raðtais, tokios legendos áðv. Jurgio gyvenimo apraðymà neáterpia (tiesa, prideda „Par-eiszkimà”, nurodantá, kad kovos su slibinu legendos nëra irgarsiø baþnytininkø raðtuose).30 Pastebëtina, kad vyskupasM. Valanèius, ðventøjø gyvenimus stengdamasis perteikti pa-prastiems kaimo þmonëms suprantama kalba, á daugelá ap-raðymø áterpë savo pastebëjimus ið Lietuvos kaimo gyveni-mo. Matyt, gerai nusimanydamas apie ðv. Jurgio sampratàtarp kaimo þmoniø, vyskupas, raðydamas ðventojo gyveni-mà, prie epizodo, kuriame Jurgis atgaivina kritusá vargðo ar-tojo jautá, áterpia paaiðkinimà: „Dël to tai þmonës ir lig ðio-lei meldþia Dievo, idant per uþtarymà ðv. Jurgio uþlaikytø jøgalvijus”.31Kitø autoriø hagiografijose tokio paaiðkinimo në-ra.32 Netgi atvirkðèiai, minëtuose leidiniuose esanèiame „Pa-reiszkime” sakoma, kad neaiðku, kodël þmonës já laiko gy-vuliø patronu: „Dëlko þmones vadin szv. patronu gyvoliø, tonei jokiuose rasztuose atrasti nei prieþasties niekur pasitei-rauti negalëjom”.33 Beje, kovos su slibinu legendos bei pa-aiðkinimo, kodël Jurgis laikomas gyvuliø globëju, nëra ir vë-lesniuose, XX a. pirmojoje pusëje leistuose, ðventøjø gyve-nimø apraðymuose.34

Lietuvoje platinti religiniai paveikslëliai (su Jurgio, nu-galinèio slibinà, atvaizdu) irgi pateikia tik jo kankinystës ap-raðymà, kuriame pabrëþiamas ðventojo kaip kovotojo uþ

4 pav. Skulptûrinë kompozicija „Ðv. Jurgis”, buvusi sodyboskoplytstulpyje. XX a. 3 deð. padirbo Kazimieras Mockus (1870–

1944). Kinèiuliø k., Luokës vls., Telðiø aps. LNM EMM 420.

r

23

Skaidrë URBONIENË. LIAUDIES SKULPTÛROS SUVOKIMAS: KUNIGIÐKIØ KAIMO ÐV. JURGIS

krikðèioniø tikëjimà vaidmuo. Tai sustiprinama ir prideda-ma malda: „O didis ðventasai Jurgi, uþtark mane, melskis uþmane, kad galëèiau kol gyvas taip tarnauti Dievui, kaip tuesi þemëj jam tarnavæs, ir paskui amþinai Já garbinti su tavi-mi danguje. Amen”.35 Tuo tarpu religinëse giesmëse iðkyladvejopas ðv. Jurgio, kankinio ir gyvuliø globëjo, ávaizdis. Ðtai1862 m. M. Valanèiaus iðleistoje „Giesmiø knygoje arba kan-tièkose” ðv. Jurgiui skirtose giesmëse atskleidþiama ðvento-jo kankinystës istorija, pateikiama ir slibino nugalëjimo le-genda bei kreipiamasi á ðventàjá kaip á gyvuliø globëjà, ser-gintá gyvulius nuo ligø ir þvëriø („yra patronu, geru rëdyto-ju. / Gyvuliø musø tikru apiekunu, / Sergia nu ligø, sudras-kymo þvëriø. / uþtai mes grieszni visi dëkas dedam, / Kaipopatronui tau viskà pavedam”).36

Verta atsiþvelgti ir á paèiø kaimo þmoniø pastebëjimuskomentuojant ðv. Jurgio atvaizdà ar pasakojant jo legendà:„[didþiulis devyngalvis smakas] visu smarkumu metësi antðv. Jurgio. Tasai su pike já perdûrë ir visas devynias galvasnukapojo. Dël to, kad ðv. Jurgis nuþudë smakà, dabar mesgalim uþaugint gyvuliø”.37 Moteris, sakydama, kad ðv. Jur-gis yra visø gyvuliø globëjas, paaiðkino: „Jis gi smakà nuga-lëjo, velnià, kuris trukdë gyvulëliams gyventi”.38 Ðv. Jurgio,gyvuliø globëjo, ávaizdá ir tai, kad slibinas suprantamas kaippiktosios dvasios, kenkianèios gyvuliams ir laukams, ásikû-nijimas, perteikia ir maldelë, sakyta per Jurgines iðlydint pie-mená su banda á laukus: „Joja ðvintas Jurgis par lygius lau-kus, par þalias girias / vis laumes, avikirpes vaikydams, / vispiktus, nelabus aièvarus ir miðkinius baidydams... / Jok, ðvin-tas Jurgi, par mûsø laukus, saugok ir dabok mûsø gyvula-lius. Amin”.39

Taigi ðv. Jurgio kaip kankinio, kentëjusio dël krikðèioniøtikëjimo, ir kaip kario, áveikianèio pagonybës simbolá slibi-nà, samprata kaime neprigijo. Iðkylantis kaip slibino nuga-lëtojas, ten jis suprantamas kaip gyvuliø ir pasëliø globëjasnuo piktøjø dvasiø. Taigi ir ðv. Jurgio skulptûrinëje kompo-zicijoje vaizduojamas slibino áveikimas suvokiamas kaip pik-tøjø dvasiø nugalëjimas.

Kaip ðv. Jurgio, gyvuliø ir ypaè arkliø globëjo, samprataatsiskleidþia pasitelkiant iðraiðkos kûrimo priemones?

Liaudies skulptûroje pastebimos ryðkios deformacijos, ku-rios paprastai siejamos su savamoksliø meistrø nesugebëjimutaisyklingai perteikti kûno ar daiktø proporcijø. Taèiau jos galibûti paaiðkinamos visumos kompozicija, nes savamoksliø diev-dirbiø dëmesys daþnai sutelkiamas á svarbesnes kompozicijosfigûras arba á ðventàjá identifikuojanèià atributikà. Ðv. Jurgiokompozicijoje visada iðsiskiria raitelis, karalaitë yra antraeilispersonaþas, todël daþniausiai vaizduojama maþa ir kompo-nuojama kiek atokiau nuo pagrindinës raitelio figûros. Jei ka-ralaitës kompozicijoje nebëra, kaip atsitiko aptariamame kop-lytstulpyje, jos net nepasigendama.40 Neretai dominuoja stam-bus þirgas arba abi kompozicijos figûros – ðventojo ir þirgo –yra lygiavertës. Ið ðiø santykiø galime spræsti, kas kaimo þmo-gui buvo svarbu. Atsiþvelgiant á ðv. Jurgio, arkliø globëjo, sam-pratà, nenuostabu, kad kompozicijoje daþnai pabrëþiamas þir-gas. Kas liaudies menininkui svarbu, tà jis ir pabrëþia. Atkreip-

tinas dëmesys, kad liaudies dailëje þirgas visuomet vaizduoja-mas obuolmuðas (baltas su juodomis dëmëmis) arba ðirmas/ðyvas (pilkðvas). Toks þirgo vaizdavimas gali bûti susijæs sutikëjimu, kad ypaè reto plauko – obuolmuðiai arba ðirmi (ðy-vi) – þirgai yra greitesni, patvaresni, todël jie buvo labiau ver-tinami ir buvo ðeimininko pasididþiavimo bei ðaunumo sim-bolis. Toks þirgo atvaizdas iðkyla tiek folklore („kur uþ visusðirmesnis, uþ visus graþesnis, tai að skirsiu tà þirgelá per lauke-lá joti”, „kuo ðirmiausias, kuo graþiausias – tai tavo þirgelis”),41

tiek ir ðv. Jurgiui skirtose giesmëse („Raudonu rubu, szirmuþirgu, / Vieroj‘ szventoj‘ tarnu tikru”).42

5 pav. 1863 m. statytas koplytstulpis su ðv. Jurgio skulptûra.Noruðaièiø k., Staèiûnø vls., Ðiauliø aps.

Ið A. Varno rinkinio, 1926 m. LNM

l

24

MOKSLO DARBAI

Be to, skulptûrinæ kompozicijà ákëlus á koplytstulpio kop-lytëlæ 3–4 metrø aukðtyje matyti tik jos dalis: Jurgis ant þir-go, o slibino tematyti tik galva. Kadangi gaudamas uþsaky-mà dievdirbys paprastai þinodavo, kokiam paminklui busskirta statulëlë (neretai pats ir darydavo tà paminklà), taiatitinkamai jà ir droþdavo. Todël tikëtina, kad aukðtam kop-lytstulpiui skirtà skulptûrà jis droþdavo taip, kad matytøsi

svarbiausios jos dalys. Galbût dël ðio vizualinio sprendimokai kuriose kompozicijose þirgas su raiteliu átvirtinami antaukðtesnio pagrindo, kad aukðtame koplytstulpyje gerai ma-tytøsi visa kompozicija, o ne tik jos dalis.

Galime pasvarstyti, kodël sodybos ðeimininkai savo kop-lytstulpiui pasirinko ðv. Jurgio siuþetà ir kaip ðià skulptûràsupranta dabartiniai ûkio savininkai? Kà ji jiems reiðkia, pa-sakoja ar primena?

Senoji sodybos ðeimininkë pasakojo, kad koplytstulpá sta-të jos vyro tëvas.43 Koplytstulpyje, be ðv. Jurgio skulptûrë-lës, dar buvo ðv. Antano, ðv. Agotos ir Marijos statulëlës. Ikiðiø dienø iðliko tik ðv. Jurgio ir ðv. Antano skulptûrëlës. Ko-kiam tikslui statytas koplytstulpis, ji neþino, bet mano, kadsenelis norëjæs já prie namø turëti, nes ir kiti pasiturintysûkininkai turëjæ. Tai liudytø apie J. Griniaus minëtà kryþiøstatymo prieþastá – norà pasipuikuoti prieð kitus, nenusileis-ti.44 Taèiau tai nepaaiðkina ðventøjø pasirinkimo motyvø. Pa-klausta apie ðventuosius, moteris iðvardijo jø globojamas sri-tis ir pabrëþë, kad jie yra „dideli ðventieji”. Ðv. Agotà susiejosu apsauga nuo gaisrø ir manë, kad ji á koplytstulpá galëjobûti ádëta idant namuose nekiltø gaisras. Todël galima ma-nyti, kad ir kiti ðventieji buvo pasirinkti dël jø globojamøsrièiø. Spëjimà paremia ir koplytstulpio vieta bei ðv. Jurgioskulptûrëlës erdvinë orientacija sodybos atþvilgiu. Tyrinëjantliaudies skulptûros siuþetø pasiskirstymà sodybos erdvëje ið-ryðkëjo, kad ðv. Jurgio skulptûra daþnesnë tuose paminkluo-se, kurie pastatyti prie varteliø (5 pav.), netgi tolëliau uþ so-dybos45 (6 pav.). Tokia siuþetui parenkama vieta susijusi suðv. Jurgio, naminiø gyvuliø globëjo, samprata: tarsi norima,kad ðventasis priþiûrëtø iðgenamus ir pargenamus gyvulius.Kaip raðë I. Konèius, „[ðv. Jurgiui] koplytëlæ stato prievar-tëse, pro kur kasdien praeina gyvuliai”.46 Aptariamas sody-bos koplytstulpis pastatytas atokiau nuo pastatø – prie kai-mo vieðkelio ties posûkiu á sodybà, o ðv. Jurgio statulëlë at-sukta á kiemà, tai patvirtintø prielaidà, kad pasirinkdami ðioðventojo skulptûrëlæ ðeimininkai siekë uþsitikrinti gyvuliø irûkio globà. Be to, jie buvo stambûs ûkininkai, turëjæ 28 haþemës, didelæ gyvuliø bandà, todël visai tikëtina, kad ðv. Jurgásodybos koplytstulpiui jie pasirinko bûtent dël gyvuliø glo-bos funkcijos. Toje ðeimoje Jurgio vardu joks narys nebuvopakrikðtytas, tad ðventojo kaip ðeimos nario globëjo funkci-ja atkrinta.

Galima ir kita versija. Lauko tyrimø metu apie ðá koplyt-stulpá buvo klausinëjami ir kiti kaimo gyventojai. Deja, se-nøjø gyventojø, menanèiø paminklo statymà, jau neberadau.Jaunesnës kartos þmonës perpasakojo tëvø pasakojimus.Gretimo Lileikënø kaimo gyventoja prisiminë girdëjusi pa-sakojimus, kad þmonës matydavæ vaiduoklá – juodà raitelá,nuo kelio ájojantá á tà sodybà, apsisukantá kieme ir iðjojantá.Neva dël to prie kelio ir buvusi pastatyta koplytëlë su ðv.Jurgiu, o kieme – aukðtas kryþius (kaip sakë pateikëja – „vai-duoklio kelyje”), idant sodybos teritorijà apsaugotø nuo rai-telio-vaiduoklio.47 Patikëjus ðia versija bûtø galima teigti, kadtiesioginës átakos parenkant ðventàjá turëjo jo vaizdavimas(ðventasis–raitelis saugo nuo vaiduoklio–raitelio). Taèiau ðio

6 pav. Koplytstulpis su ðv. Jurgio skulptûra, statytasapie 1891–1896 m. Þàsaièiø k., Ðiaulënø vls., Telðiø aps.

Ið A. Varno rinkinio,1926 m. LNM

r

25

Skaidrë URBONIENË. LIAUDIES SKULPTÛROS SUVOKIMAS: KUNIGIÐKIØ KAIMO ÐV. JURGIS

pasakojimo nepatvirtino sodybos savininkai teigdami, kadtokià istorijà tikrai prisimintø. Antra vertus, pasakojimas ro-do, kad anksèiau kaimo gyventojai ðventojo atvaizdà tamekoplytstulpyje galëjo suvokti kaip saugotojà nuo vaiduokliø.

Sodybos paminklai, neþiûrint, kur pastatyti (ar prie patgyvenamojo namo, ar prie varteliø, ar tolëliau nuo sodybos,kaip ðiuo nagrinëjamu atveju), bûdavo áterpiami ne tik á kon-kreèios ðeimos, bet ir á kaimo bendruomenës gyvenimà. To-dël kyla klausimas, kiek ðis paminklas su jame esanèiais ðven-taisiais buvo svarbus kitiems kaimo þmonëms? Tradicinë kai-mo etika praeinant pro ðventintà paminklà reikalavo nukel-ti kepuræ, persiþegnoti ar sukalbëti maldelæ. Kaip prisime-na sodybos ðeimininkë, anksèiau þmonës, praeidami pro jøkoplytstulpá, linktelëdavo, persiþegnodavo, o pamaldesnësmoterys net ir maldelæ sukalbëdavo. Daþniausiai sodybospaminklai á bendruomenines apeigas bûdavo áterpiami reli-giniø ðvenèiø, ypaè Kryþiaus dienø, metu. Pateikëja tokiøapeigø jau neprisiminë, taèiau sakë ið mamos girdëjusi, kadper Kryþiaus dienas kaimo þmonës lankydavæ visus kaimestovinèius kryþius ir koplytëles, o apeigas uþbaigdavæ mels-damiesi kaimo kapinaitëse.48 Etnografinëje literatûroje uþ-fiksuota atvejø, liudijanèiø, kad per Jurgines prie paminkløsu ðv. Jurgio atvaizdu þmonës melsdavosi, giedodavo gies-mes, siekdami uþsitikrinti pagalbà gyvuliams ir laukams.49

Kai kur per Jurgines gyvavo paprotys varyti gyvulius aplinkkryþius.50 Todël tikëtina, kad ir per Kryþiaus dienas bei Jur-gines ðis paminklas buvo puoðiamas bei lankomas ne tik so-dybos ðeimininkø, bet ir kaimo bendruomenës.

Nors ir stovëdama autentiðkoje aplinkoje, aptariamoji ðv.Jurgio skulptûrëlë ðiuo metu yra praradusi pirmines funkci-jas, nes jaunieji ûkio savininkai nebeprisimena jos senosiospaskirties. Taèiau ðis koplytstulpis su iðlikusiomis skulptûrë-lëmis jø ðeimai svarbus, nes primena tëvus, senelius, su ðei-ma susijusius ávykius. Todël jaunieji sodybos savininkai sau-go koplytstulpá, rûpinasi juo, remontuoja. Be to, jie tvirtino,kad kryþius ir koplytstulpis puoðia jø namus. Tad ðie pamin-klai jaunosios kartos kaimo gyventojams turi ne tik atmin-ties funkcijà, bet, suvokiami kaip sodybos puoðmena, ágau-na ir estetinæ paskirtá, kuri anksèiau kaimo kultûroje buvone pati svarbiausia.

Iðvados. Analizuotas pavyzdys parodë, kad ávairûs ðven-tieji buvo suvokiami kaip tarpininkai tarp þmogaus ir Die-vo, jais iðreiðkiamas þmogaus tikëjimas ir dievobaimingumasbei siekis uþsitikrinti Dievo globà ir apsaugà sau, ðeimai irvisam ûkiui.

Bëgant laikui ir kintant liaudies skulptûros aplinkai, kei-èiasi ir skulptûros suvokimas. Prarasdama pirminæ paskirtá,liaudies skulptûra, primindama konkreèius ðeimos narius arávykius, ágyja ðeimos atminties simbolio prasmæ. Be to, visdaþniau ima dominuoti estetinë skulptûros funkcija – stati-nys su skulptûromis suvokiamas kaip sodybos ir viso kaimopuoðmena.

Perkelta á muziejø fondus liaudies skulptûra tampa kul-tûros paveldo objektu ir iðkelia kitus domëjimosi ja aspek-tus. Iðryðkëja naujos jos prasmës – tampa svarbi individuali

savamoksliø dievdirbiø kûrybinë raiðka, jø kûriniai suvokia-mi kaip meno objektai. Taèiau liaudies skulptûrà vertinantkaip meno objektà nereikëtø pamirðti jos buvusio (ir esa-mo) konteksto. Ið analizuoto pavyzdþio matyti, kad laikuibëgant liaudies skulptûros siuþetas vienas prasmes praran-da, o kitas ágauna. Taèiau kartu iðlaiko ir pirmapradá turiná.Tyrinëjant liaudies skulptûrà svarbu paþinti aplinkà, kuriojeðios skulptûros funkcionavo. Toje aplinkoje jos turëjo tamtikrà konkreèià prasmæ, atskleidþianèià papildomus skulp-tûros siuþeto suvokimo aspektus.

NUORODOS:

1. Galaunë P. Lietuviø liaudies skulptûros problemos // Vairas. - 1932,nr. 2, p. 186.

2. Medþiaga rinkta 2003 m. ekspedicijos Pajûrio seniûnijoje (Ðilalësr.) metu. Apraðai saugomi Lietuvos nacionalinio muziejaus Etni-nës kultûros skyriuje (toliau – LNM EKS).

3. Pailiustruoti populiarumà galima pasitelkus dviejø didþiausiø Lie-tuvos muziejø rinkiniø statistikà. Lietuvos nacionaliniame muzie-juje saugomos 45 ðv. Jurgio kompozicijos (pagal gausumà tai ant-ras ðventøjø vyrø siuþetas po ðv. Jono Nepamuko (119 vnt.). Na-cionalinio M. K. Èiurlionio dailës muziejaus rinkinyje ðv. Jurgiosiuþetas (82 vnt.) yra treèias pagal gausumà ðventøjø vyrø siuþetas(ðv. Jonas Nepomukas – 231; ðv. Antanas – 104).

4. Lietuviø pavardþiø þodynas pateikia 38 pavardes su ðaknimi Jurg-(Lietuviø pavardþiø þodynas. T. 1. - Vilnius, 1985. - P. 866-868).Vietovardþiø su ðaknimi Jurg- administraciniame þinyne pateikta48 (Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo þinynas.T. 2. - Vilnius, 1976. - P. 112-113).

5. Lietuviø enciklopedija. T. 10. - Boston, 1957. - P.134.6. Bulota A., Benys L. Ðventøjø gyvenimai. - Kaunas, 1994. - P. 125.7. Krikðèioniðkosios ikonografijos þodynas / sudarë D. Ramonienë. -

Vilnius, 1997. - P. 147.8. Ten pat, p. 148.9. Jurkuvienë T. Þemaitijos liaudies tapybos ikonografiniai ypatumai

// Menotyra. T. 18. - 1985, p.114.10. Krikðèioniðkosios ikonografijos þodynas, p. 148.11. Järv R. The Three Suitors of the King‘s Daughter // Folklore: Elec-

tronics Journal of Folklore. Vol. 22. - Tartu, 2002, p. 33.12. Brensztejn M. Krzyêe i kapliczki Ýmudzkie. Materyaùy do sztuki

ludowej na Litwie. - Kraków, 1906. - S. 13.13. Perkowski J. Uwagi o malarstwie ludowem w póùnocno-zachodnim

skrawku Ýmudzi // Przemysl, rzemioslo, sztuka. - Kraków, 1923,nr. 3, p. 28.

14. Rûkðtelë A. Lietuviø tautodailë. - Kaunas, 1929.15. Galaunë P. Lietuviø liaudies menas. - Kaunas, 1930. - P. 155-206.16. Ten pat, p. 192.17. Kairiûkðtytë-Jacinienë H. Lietuviø liaudies raiþiniø paroda M. K.

Èiurlionies galerijoj // Lietuvis. - 1927, nr. 94.18. Galaunë P. Dël „Lietuviø liaudies raiþiniø katalogo” kritikos // Lie-

tuvis. - 1927, nr. 104.19. Hiiemäe M. Some Possible Origins of St. George‘s Day Customs

and Beliefs // Folklore: Electronics Journal of Folklore. Vol. 1. -Tartu, 1996. - P. 4-5.

20. Balys J. Lietuviø kalendorinës ðventës. - Vilnius, 1993. - P. 166.21. Ten pat, p. 160-162.22. Konèius I. Þemaièiø kryþiai ir koplytëlës. - Chicago, 1965. - P. 55.23. Balys J. Lietuviø kalendorinës ðventës, p. 160.24. Jucevièius L. A. Raðtai. - Vilnius, 1959. - P. 199; Vyðniauskaitë A.

Mûsø metai ir ðventës. - Kaunas, 1993. - P. 73.25. Vyðniauskaitë A. Mûsø metai ir ðventës, p. 73.26. Hiiemäe M. Some Possible Origins of St. George‘s Day Customs

and Beliefs, p. 2-4.27. Balys J. Lietuviø kalendorinës ðventës, p. 163.

l

26

MOKSLO DARBAI

The understanding of folk sculpture:St. George in the village of Kunigiðkës

Skaidrë URBONIENË

Old Lithuanian sculpture is most often comprehended inartificial museum environment. First of all, therefore, it is con-ceived as an object of art. But it was not created for exhibitionhalls or art albums, it stood in a monument of small-scale archi-tecture in a certain place carrying a certain aim. In the article,therefore, it has been analyzed with regard to what meaning ithad for a countryman who was a key client and consumer of thisbranch of folk art and what role it played in his everyday life.The sculpture of St. George placed in the roofted pillar-typecross of the farmstead which was built in the village of KunigiðkësÐilalë district in 1935 and which has survived up to the day inthe authentic environment has been chosen for analysis. A briefreview is given wiht regard to the depiction of St. George in folkart and iconographic peculiarities, as well as how the under-standing of the saint is revealed through its presentation. Inanalysing the perception of St. George with regard to villageculture beliefs, customs, hagiographic literature and religioushymns of the so-called festival Jurginës have been discussed.

Research on the customs of Jurginës show that people con-sidered St. George a guardian of crop and cattle, of horses inparticular. It has been revealed that the understanding of St.

28. Balys J. Lietuviø kalendorinës ðventës, p. 160-177; Buraèas B. Lie-tuvos kaimo paproèiai. - Vilnius, 1993. - P. 237-242.

29. Valanèius M. Þyvatai ðventøjø // Valanèius M. Raðtai. T. 2. - Vil-nius, 2003. - P. 149-150.

30. Wisu metu giwenimaj szwentuju. D. 2 - Vilnius, 1859 [kontrafakci-nis leidinys, leistas Tilþëje, 1893?]. - P. 209-213; Visu metu gyveni-mai szventuju. D. 2. - Tilþë, 1904. - P. 201-204.

31. Valanèius M. Raðtai. T. 2. - Vilnius, 2003. - P. 149.32. Wisu metu giwenimaj szwentuju, p. 213; Visu metu gyvenimai szven-

tuju, p. 203.33. Ten pat.34. Iðtisø metø gyvenimai ðventøjø. D. 1. - Kaunas, 1927. - P. 276-279.35. LNM, inv. nr. AM GEK 22006/31.36. Volonczauskis M. Giesmiø knyga arba kanticzkos. - Vilnius, 1862. -

P. 397.37. Kargaudienë A. Jok, ðventas Jurgi // Liaudies kultûra. - 1990, nr. 2,

p. 23.38. Zowczak M. Kultura religijna polskiej wsi na Litwie // Przeglàd

Wschodni. T. 1. Z. 3. - 1991, s. 550.39. Buraèas B. Gyvuliø iðginimo apeigos // Gimtasai kraðtas. - 1934, nr.

2, p. 101.40. Vardydama dingusias skulptûrëles, sodybos ðeimininkë S. V. (g. 1927

m.) karalaitës net nepaminëjo.41. Lietuviø kalbos þodynas. T. XIV. - Vilnius, 1986. - P. 902.42. Volonczauskis M. Giesmiø knyga arba kanticzkos, p. 398.43. Pasakojo S. V., g. 1927 m., gyv. Kunigiðkiø k., Pajûrio sen., Ðilalës r.

Uþraðë S. Urbonienë 2003 m. // LNM EKS.44. Grinius J. Lietuvos kryþiai ir koplytëlës // Lietuviø katalikø mokslo

akademijos metraðtis. T. 5. - Roma, 1970. - P. 14.45. Urbonienë S. Tradicinës lietuviø liaudies skulptûros siuþetø pasi-

skirstymas // Lietuviø katalikø mokslo akademijos metraðtis. T. 21.- Vilnius, 2002. - P. 113.

46. Konèius I. Þemaièiø kryþiai ir koplytëlës, p. 54.47. Pasakojo A. K., g. 1948 m., gyv. Lileikënø k., Pajûrio sen., Ðilalës r.

Uþraðë S. Urbonienë 2003 m. // LNM EKS.48. Pasakojo S. V., g. 1927 m., gyv. Kunigiðkiø k., Pajûrio sen., Ðilalës r.

Uþraðë S. Urbonienë 2003 m. // LNM EKS.49. Buraèas B. Arkliaganiø ðventë // Jaunoji karta. - 1939, nr. 16, p.

378; Balys J. Lietuviø kalendorinës ðventës, p. 169.50. Balys J. Lietuviø kalendorinës ðventës, p. 169.

George as martyr having bad pains for the faith of Christianshad no roots in Lithuanian country culture. Here he is not ac-cepted as a fighter, but as a guardian of crops protecting themfrom evil spirits.

Research on why the owners of the farmstead chose thesubject of St. George for their roofted pillar-type cross and inwhat way the sculpture is perceived by contemporary ownersof the farm reveals the shift of the understanding of the folksculpture in time and space. The owners are not able to re-member for what purpose the roofted pillar-type cross waserected but with the help of the analyses of analogue examplesit has been highlighted that the saint was chosen because ofhis role as a guardian of the spheres belonging to him: the aimof the owners was to safeguard their cattle and farm.

Farmstead monuments used to be introduced not only intothe life of a concrete family but into the life of village commu-nity as well. Therefore the discussion is held on in what degreethe monument with saints phaced in it was important for otherinhabitants of the farmstead. Most freguently farmstead monu-ments used to be introduced into the rituals of the communityduring religious festivals and particularly during the festival ofthe Days of the Cross. Ethnographic material gives the dataon the events that during the festival of Jurginës people usedto say prayers at the monuments containing the image of St.George in order to ensure the aid for their animals and fieldsallow us to think that this monument during festivals was vis-ited not only by the owners of the farmstead but also by villagecommunity.

The analyzed example showed that various saints were ap-prehended as mediators between man and God, through theirman’s beliefs and devotion as well as the attempt to preserveGod’s protection and guardianship for the self, the membersof a family and the whole farm was expressed. With the changeof time and environment of the sculpture the understandingof the sculpture has also been changing. With the loss of itsprimary destination the folk sculpture acquires the meaningof the symbol of the family memory by reminding of concretefamily member or events. Besides, the aesthetic function ofthe sculpture – the monument with sculpture, placed in it thatwas thought of as an environmental decoration – has been gain-ing its prevalence.

With its transference into the stocks of museums the folksculpture became an object of cultural heritage and highlightedother aspects of being interested in it. New meanings becameevident – it became an important individual expression of thecreation of self-educated wood carvers. Works of wood carv-ers are conceived as objects of art. However, in evaluating thefolk sculpture as an object of art one should not forget itsformer (or present) context. The analyzed example showed thatsome meanings become extinct while other ones occur in thesubject of folk sculpture during the course of time. Neverthe-less, the primeval content has been safeguarded. While inves-tigating a folk sculpture it is imperative to know the environ-ment in which these sculptures functioned.

In that particular environment they had their meaning re-vealing additional aspects of understanding the subject of asculpture. Ancient folk sculpture nowdays might he appre-hended from the point of view of the past, present and future.

Vilniaus dailës akademija, Maironio g. 6, LT-01124 Vilnius,Lietuvos nacionalinis muziejus, Arsenalo g. 1, LT-01100 Vilnius,

el. p. skaidreu@gmail.com

Gauta 2006 01 10, áteikta spaudai 2006 05 10

r

27

Blogaakio þmogaus samprataðiø dienø Dzûkijoje

Monika BALIKIENË

MOKSLO DARBAI ISSN 0236–0551 LIAUDIES KULTÛRA. 2006/2 (107)

Straipsnio objektas – tikëjimo bloga akimi lietuviðkasiskompleksas. Tikslas – blogaakio þmogaus sampratos ðiuolai-kinëje Dzûkijoje aptarimas. Naudojantis lauko tyrimo meto-dais ir 2000–2005 metais rinkta empirine medþiaga (interviu,nuotraukos), analizuojama viena ið blogos akies kompleksodaliø – blogaakiai kenkëjai. Iðvados: lauko tyrimø duomenysneabejotinai liudija, kad ðiuolaikinëje Dzûkijoje tvirtai tiki-ma kenksminga blogos akies galia; amþius, iðsilavinimas, pro-fesija tiesioginës átakos ðiam tikëjimui nedaro.

Ðiuolaikinis mokslas teigia, kad bloga akis – tai gana nuo-seklus ir pastovus tikëjimø kompleksas, grindþiamas idëja,kad vyriðkos ar moteriðkos lyties bûtybë (nebûtinai þmogus)turi galios tyèia ar netyèia kenkti kitam individui ar jo turtuivien tik þiûrëdamas á já ar já girdamas.1

Dauguma ðiø laikø blogos akies tyrëjø sutaria, kad tikëji-mø bloga akimi kompleksà (evil eye belief complex) sudaromaþø maþiausiai ðitokios pagrindinës dalys: (1) blogaakiai ken-këjai; (2) blogos akies aukos; (3) blogos akies kenkimo pobû-dis; (4) diagnostikos, apsaugos ir gydymo nuo blogos akiespriemonës; (5) liaudiðkosios blogos akies teorijos.2

Ðiame straipsnyje aptarsime tik vienà komplekso dalá –blogaaká þmogø.3 Paþiûrësime, kaip ðiø laikø Dzûkijos gy-ventojai supranta ir apibûdina tariamai akimis kenkti ge-banèius artimuosius, gimines, paþástamus, draugus, kaimy-nus ar ðeimos narius.

Lauko tyrimus Dzûkijoje pradëjau 2000–2001 metais Lie-tuvos istorijos instituto organizuotø ekspedicijø á Merkinæ(vadovas Þ. Ðaknys) metu. Darbà tæsiau 2001–2005 metaisindividualiose iðvykose á Merkinæ ir á Varënos rajone esantáKrokðlio (Ðumo) kaimà.4

Tyrimo metu nustatyta, kad ið 41 mano apklausto patei-

këjo 37 tiki bloga akimi.5 Ið 37 bloga akimi tikinèiø pateikë-jø net 23 tvirtino, jog patys akis á aká buvo susidûræ su blogaakimi: ji buvo pakenkusi arba jiems patiems asmeniðkai ar-ba jø vaikams, giminaièiams, gyvuliams ar augalams.

Ið tyrimo duomenø matyti, kad bloga akimi tiki ir jauni, irvidutinio amþiaus, ir seni þmonës. Kitaip sakant, tikëjimas blo-ga akimi nepriklauso nuo tikinèiojo amþiaus (1 lentelë).

Pirmosios ekspedicijos metu ieðkojau kuo senesniø patei-këjø, tikëdamasi, kad bûtent seni þmonës man duos iðsamiau-sios informacijos apie galbût vien tik Dzûkijoje, kaip tuo me-tu maniau, uþsilikusá tikëjimà bloga akimi. Taigi vadovavausiprincipu: kuo respondentas vyresnis, tuo geresnis. Laimei, lai-ku paprotino viena maloni keturiasdeðimtmetë moteris. Ji pa-tarë apie blogà aká daugiau paklausinëti jauno amþiaus þmo-nes, ypaè moteris, kurios paèios turi vaikø ir kurioms blogøakiø grësmë labai aktuali ðiandien. Ðitaip mane pamokiusiosmoters manymu, seni þmonës tik prisimena kadaise bûtus ávy-kius, o jaunos motinos nuolat junta blogos akies pavojø ir,tarpusavyje pasitardamos, su juo kovoja.

Ir ið tikrøjø, apie blogà aká pasikalbëjus su jaunais (14–30 metø) þmonëmis, paaiðkëjo, kad jie perima ðá tikëjimà iðtëvø ir seneliø. Jaunimas vertina já kaip tikrà dalykà, o nekaip prietarà. Jaunesnieji pateikëjai atsakinëjo á anketosklausimus noriai, në vienas nepasakë, kad tikëjimas blogaakimi – tai niekai. 1983 m. gimusi pateikëja tvirtino, kad josklasëje daugelis tiki bloga akimi ir nuþiûrëjimais. Kita jaunamergina nenorëtø þiûrëti á blogas akis turinèio þmogaus nuo-traukà. Ji bijo bûti nuþiûrëta. Jaunesnieji kartais pateikdavonet daugiau informacijos apie blogà aká negu vyresnieji.

Tuo tarpu ið kalbos su þilagalviais (maþdaug devyniasde-ðimtmeèiais) pateikëjais matyti, kad kadaise jie þinojo daugapsaugos ir gydymo nuo blogos akies priemoniø, bet ilgai-niui jas primirðo. Susidaro áspûdis, kad senukai jas primirðone todël, kad silpo atmintis, bet greièiau todël, kad po tru-putá toldami nuo ðeimininkavimo, gyvuliø ir vaikø prieþiû-ros darbø, vis maþiau rûpinosi, ar bloga akis nepakenks jø

turtui, kuris, þmogui senstant, kaip þinia, vislabiau slysta ið rankø. Uþfiksavau atvejá, kai de-vyniasdeðimt metø turinti moèiutë maþiau ti-këjo bloga akimi negu jos anûkë.

Ið 41 apklausto Dzûkijos gyventojo tik 4tvirtino, kad netiki bloga akimi (2 lentelë).

Ádomu, kad visi 4 bloga akimi netikintys res-pondentai – vyresnio amþiaus þmonës: kiekvie-nam buvo per 60 metø. Ðie þmonës pateikë

1 lentelë. Bloga akimi tikinèiø pateikëjø amþius (n = 37).

2 lentelë. Bloga akimi netikintyspateikëjai (n = 4).

l

28

MOKSLO DARBAI

ypaè daug ir iðsamios informacijos apie blogà aká. Labai ási-dëmëtinas pasirodë ðitoks atvejis: 71 metø amþiaus 8 klasesbaigusi moteris tvirtai ir uþtikrintai pareiðkë, kad tokiomisnesàmonëmis ji netiki. Kad taip yra ið tikrøjø, patvirtino pa-teikëjos duktë, aukðtesnájá iðsilavinimà turinti medikë, patitikinti bloga akimi. Kaip aiðkinti ðitoká, rodos, sunkiai suvo-kiamà dalykà? Tai, kad blogos akies kultûroje gimæ ir augæþmonës tiki bloga akimi, – daugiau ar maþiau suprantama.Taèiau atsakyti á klausimà, kokiu bûdu blogos akies aplinko-je atsiranda tokiø, kurie ja netiki, – kur kas sunkiau.

Tikëjimas bloga akimi nepriklauso nuo tikinèiojo iðsila-vinimo bei profesijos. Pateikëjø grupëje buvo ir bloga akimitikinèiø ûkininkø, ir kultûros bei ðvietimo darbuotojø, ir aukð-tàjá iðsilavinimà turinèiø þemës ûkio specialistø (agronomë,zootechnikas), ir neuniversitetiná aukðtàjá iðsilavinimà turin-èiø prekybos darbuotojø, medicinos seserø. Ið jaunøjø patei-këjø buvo kelios turizmo vadybà studijuojanèios merginos.

Mokslus baigæ þmonës savo tikëjimà bloga akimi grin-dþia moksliðkomis frazëmis, áterpdami á kalbà tarptautiniøþodþiø. Pavyzdþiui, gamtos mokslus iðstudijavæs vyras sakë,kad blogos akys, turbût, atsiranda dël genø, biologiniø sro-viø poveikio. Taigi iðsilavinimas duoda þmonëms galimybæpaþvelgti á liaudies tikëjimus moksliðkai, bet nekeièia patiestikëjimo ið esmës. Vadinasi, tikëjimas bloga akimi – tarsi þmo-gaus skeletas. Prieð studijas ar po studijø, jis ið esmës tokspat. Gal net neþymiai sutvirtëjæs.

Keli pateikëjai á pirmà anketos klausimà („Kaip Jûs ma-note, ar yra þmoniø, turinèiø blogà aká?”) ið karto atsakyda-vo neigiamai, nenorëdami pasirodyti esà tamsûs ir prieta-ringi. Vëliau ið pokalbio paaiðkëdavo, kad jie netgi labai tikibloga akimi. Vis dëlto daþniausiai á ðá klausimà responden-tai atsakydavo teigiamai – greitai ir nedvejodami, kai kuriøvyresnio amþiaus þmoniø balse bûdavo net baimës. Vadina-si, nuþiûrëjimas Dzûkijoje ðiandien suprantamas kaip dide-lis pavojus.

Kaipgi mano pateikëjai suvokë patá blogaaká þmogø?Blogaakio lytis. Tyrimo metu á klausimà, kas daþniau tu-

ri blogas akis: vyrai ar moterys, respondentø dauguma (20 ið41) atsakë, kad ir vyrai, ir moterys vienodai turi blogas akis.Në vienas pateikëjas nepasakë, kad blogas akis turi daugiauvyrai. Taèiau, kad blogas akis turi daugiau moterys, uþtikri-no 16 ið 41 mano apklausto pateikëjo. Penki dvejojo, todël áðá klausimà atsakë: „neþinau”. Taigi blogaakiai ðiø dienø Dzû-kijoje vis dëlto yra moteriðkos lyties. Tai tvirtino ir paèiosmoterys, aiðkinusios, kad nuþiûri daugiausia „bobos”.6

Blogaakio amþius. Ið lauko tyrimo metu gautø duomenømatyti, kad Dzûkijoje blogas akis gali turëti ne tik senas, betir jaunas. Apie jaunus blogaakius þmonës pasakojo maþiau.Dauguma pateikëjø (18 ið 41) atsakë, kad blogaakiø bûnaávairaus amþiaus, t.y. ir senø, ir vidutinio amþiaus, ir jaunø.Du (2 ið 41) minëjo, kad blogas akis turi vidutinio amþiausþmonës. Penki (5 ið 41) á ðá klausimà atsakë „neþinau”. Ðe-ðiolika (16 ið 41) pabrëþë, kad blogas akis labiau turi vyres-ni, pagyvenæ, senesni. Ið pateikëjø atsakymø matyti, kad blo-gø akiø stiprumas ilgainiui didëja.7

Visi kaip vienas pateikëjai teigë, kad visai maþi vaikainegali nuþiûrëti. Beveik visi pateikëjai aiðkino, kad nuþiûrë-ti gali tik visai suaugæ, vedybinio amþiaus pasiekæ þmonës.Taèiau kai kurie respondentai pasakojo apie blogaakius vai-kus – apie deðimties metø mergaitæ, nuþiûrëjusià avinëlá, pen-kiolikos metø berniukà, kurio akiø „pabojusi” (t.y. nuþiûrë-ta) avis ëmë muðti savo ëriukus. Ið viso pavyko uþfiksuoti tikdu ðitokius blogaakiø vaikø atvejus.8

Blogaakio iðvaizda: akys. Dauguma pateikëjø aiðkino,kad blogos akys gali bûti bet kokios spalvos. Apskritai, akiøspalvà su akiø ypatybëmis jie susiejo 17 kartø. Mëlynos akys1 kartà susietos su akiø gerumu. Þalios 2 kartus – su akiøblogumu. Rudos 7 kartus – su akiø blogumu ir 3 kartus suakiø stiprumu. Juodos 4 kartus – su akiø blogumu.

Pateikëjai nesieja akiø blogumo su akiø ligomis ir ano-malijomis. Tik 2 pateikëjai manë, kad þvairos akys blogos.Atvirkðèiai, þmonës galvojo, kad blogos akys itin sveikos. Tikviena respondentë akiø blogumà siejo su akiø dydþiu („di-delës akys blogos”).

Pateikëjai 7 kartus akiø blogumà susiejo su þvilgsnio ypa-tumais: 1) labai ádëmus, átemptas þvilgsnis (1); 2) akys pa-nertos, ið ðono þiûri (1); 3) spoksojimas akis iðplëtus (1); 4)greitai lakstantis þvilgsnis (1); 5) gilus hipnotizuojantis þvilgs-nis (1); 6) aðtrus þvilgsnis (1); 7) skvarbus þvilgsnis (1).

Pateikëjai visiðkai nesiejo akiø blogumo su antakiø ið-vaizda, t.y. su jø dydþiu, veðlumu, forma ir pan.

Ðia proga reikëtø porà þodþiø tarti apie negyvëliø akis.Ið tyrimo duomenø matyti, kad, Dzûkijos gyventojø suprati-mu, miræ þmonës nuþiûrëti negali. Vis dëlto aðtuoni patei-këjai manë, kad mirusieji, jei jø akys gerai neuþspaustos, dzû-kiðkai tariant, „praþiûro”, ko gero, gali jomis „insiþiûrëti” ar„nusiþiûrëti” kurá nors ið gyvøjø ir pasiimti su savimi.

Blogaakio charakterio ypatybës. Ið tyrimo duomenø ma-tyti, kad Dzûkijoje blogas akis gali turëti ne tik blogas, bet irgeras þmogus. Atsakymai á klausimà: „Ar þmogus su blogo-mis akimis yra blogas þmogus?” pasiskirstë ðitaip: 11 ið 41pateikëjo atsakë „taip”, 29 pateikëjai atsakë „ne”, 1 atsakë„neþinau”.

Aptardami kitus blogaakiø charakterio bruoþus pateikë-jai blogà aká 26 kartus susiejo su pavydumu, 4 kartus – sugodumu ir gobðumu, 3 kartus – su piktumu, 3 kartus – su„ciekavumu” (t.y. negeru smalsumu), 2 kartus – su blogu-mu, 1 kartà – su irzlumu ir paðaipumu.

Beje, blogaakiai Dzûkijoje gali bûti ne vien þmonës, betir gyvûnai. Du (2 ið 41) pateikëjai aiðkino, kad katës turiblogas akis. Viena pateikëja sakë, kad vilkas akimis uþhip-notizuoja avá ir nusiveda paskui save á miðkà. Dar 2 pateikë-jai tvirtino, kad þaltys ir gyvatë akimis prisivilioja varles.

Blogaakio kenkimo pobûdis. Blogomis akimis paþvelgusir pagyrus, vysta gëlës, augalai, medþiai, sugenda pienas. Vai-kai pradeda verkti, blaðkytis, bûna neramûs, suserga ir galinet mirti. Naminiø gyvûnø ir paukðèiø jaunikliai neauga,dþiûsta arba krenta vietoje. Suaugusiems þmonëms darosinegera, silpna. Taigi blogaakiai Dzûkijoje sargdina, marinasavo aukas, iðèiulpdami ið aukos gyvybës syvus.

r

29

Monika BALIKIENË. BLOGAAKIO ÞMOGAUS SAMPRATA ÐIØ DIENØ DZÛKIJOJE

Maþuose kaimuose ir miesteliuose gyvenantiems Dzûki-jos þmonëms blogos akies pavojus labai realus. Reali yra blo-gaakë kaimynë, nuþiûrinti ir vaikus, ir gyvulius, ir darþuoseauganèius augalus. Juk ji gyvena visai ðalia, uþ keliø þings-niø, – tad pavojus neiðvengiamas. Tenka ne tik gatvëje (kie-me, lauke) susidurti, bet ir bendrauti, kalbëtis.

Kaip bendrauja Dzûkijos þmonës su savo paþástamais blo-gaakiais? Þmonës bendrauja su blogaakiais, bet ne per daug.Blogaakiø privengiama, jiems stengiamasi nerodyti maþø vaikø,gyvuliø jaunikliø. Bendravimas su blogaakiais skiriasi nuo ben-dravimo su tais þmonëmis, kuriø akys nëra laikomos blogomis.

Man paèiai teko stebëti, kaip Dzûkijoje bendraujama sublogaakiais.

1 áspûdis: 2004 m. rudens vakaras.Vietinë mergina lydi mane á namus, kuriuose gyvena,

aplinkiniø þmoniø ásitikinimu, blogaakë moteris. Merginamandagiai sveikinasi su senute ir greitai iðeina, palikusi ma-ne vienà su pateikëja. Merginos mandagumas nëra ðaltas,balse negirdëti nei paðaipos, nei pagieþos vietinës bendruo-menës nemëgstamam þmogui. Mergina privengia pasiliktidrauge su manimi ir ta sena moterimi troboje, todël sku-biai iðeina. Taigi lieku viena su blogaake. Mes kalbamësapie vaikø prieþiûrà, auklëjimà ir kitus tiesiogiai su blogaakimi nesusijusius reikalus. Ið paþiûros mano paðnekovëniekuo nesiskiria nuo kitø savo aplinkos þmoniø, nebentgiliai ástatytomis akimis. Dël to jø þvilgsnis atrodo skvar-besnis ir ádëmesnis net tuomet, kai ji ið tiesø ádëmiai ne-þiûri. Nepasakyèiau, kad ji bûtø labai graþi, gera ir maloniið pirmo þvilgsnio. Tai galbût net kiek susitraukusi, nuola-tiniø apkalbø iðvarginta paprasèiausia senyva moteris.

2 áspûdis: 2001 m. kaitrus vasaros vidurdienis.Þmonës bûriuojasi prie netrukus atsidarysianèiø mais-

to parduotuvës durø. Pasirodo senutë, kuri, vietinës ben-druomenës manymu, yra blogaakë. Netoliese ant þolës së-dinti moteriðkë su ðuniuku atrodo rami. Atrodo, kad jinebûgðtauja, jog kas nors bloga gali nutikti jos ðuniukui.Blogaakë ðuniuko negiria ir á já ádëmiai neþiûri, bet ðu-niukas, matyt, pajutæs ðeimininkës nerimà, pradeda keis-tai cypti, suloja. Þmonës elgiasi ramiai, jie nieko blogotai senai moteriai nesako, neveja jos. Jie netgi pasiðnekasu ja apie ðá bei tà. Blogaakei pasiðalinus, jauna merginapaaiðkina, kad ðitas ðuniukas visada ðitaip cypia, kai artiyra tariamoji blogaakë.

Ne vien ið ðiø stebëjimø, bet ir ið daugelio pasakojimøapie blogaakius kaimynus bei paþástamus galima daryti iðva-dà, kad Dzûkijoje blogaakiai nëra visiðkai atstumti þmonës.Esu girdëjusi keletà pasakojimø apie blogaakius, kurie, res-pondentø manymu, buvo labai puikûs þmonës. Tie pateikë-jai, kurie vaikystëje su blogaakiais draugavo, ir tie, kuriø gi-minës arba ðeimos nariai blogaakiai, blogaakius apibûdin-davo daugiau teigiamai negu neigiamai.

Pamëginkime sugrupuoti blogaakius á tris grupes pagalcharakterio gerumà / blogumà, laikydamiesi dzûkiðkos blo-gaakio sampratos:

GERAS BLOGAAKIS – tai tas, kuris, þinodamas, kadjo akys blogos, stengiasi iðvengti kontaktø su maþais vaikaisir gyvuliais, praðo slëpti nuo jo visà turtà, kuriam jo akysgalëtø kenkti.

BLOGAS BLOGAAKIS – tai tas, kuris, þinodamas, kadjo akys blogos, tyèia kenkia, þiûrëdamas á ávairius daiktus irjuos girdamas.

NELABAI GERAS BLOGAAKIS – tai tas, kuris neþi-no, kad jo akys blogos. Jis pavojingas, kadangi nenutuokia,jog geba savo akimis padaryti daug þalos. Apie ðitokius þmo-nes mano pateikëjai sakydavo: „Jis yra geras, gal neblogasþmogus, nes jis neþino, kad jo akys blogos, gal netyèia jiskenkia.” Arba, atvirkðèiai, tvirtindavo, kad jis blogas, pavy-dus, smalsus, landus, bet neþino, kad jo akys blogos.

Mano respondentai patys apibûdino gerà, blogà ir nela-bai gerà blogaaká. „Nelabai geras” arba, kitaip sakant, „nevisai blogas” blogaakis ðioje klasifikacijoje uþima tarpinæ pa-dëtá tarp gero blogaakio ir blogo blogaakio.

Dzûkijoje neuþfiksavau agresijos blogaakiams protrûkio– jø muðimo, þalojimo, vieðo pasmerkimo, persekiojimo irkt. Dzûkijoje pasitaikantis blogaakiø iðbarimas (vadinama-sis koliojimas, iðlojojimas, iðkalbëjimas) – ne paprasta þodi-në agresija, o plûdimasis, siekiant atitaisyti blogaakio pada-rytà þalà. Patys blogaakiai praðo, kad þmonës juos plûstø.

Dzûkai vengia pasakoti apie savo dabartinius kaimynusblogaakius, o jeigu ir pasakoja, tai kalba aptakiai, stengda-miesi nenurodyti nei vardø, nei pavardþiø. Jie net neigia,kad jø aplinkoje ðiuo metu yra blogaakiø. Vadinasi, nenoriiðduoti. Lietuvos kaime jau nëra tokios kaimo bendruome-nës, kokia buvo tarpukaryje, bet þmonës vis tiek stengiasiiðlikti vieningi, saugo savo kaimo paslaptis. Apie mirusiusblogaakius galima iðgirsti daug pasakojimø, o apie gyvus manpapasakodavo nedaþnai.

Blogaakis þmogus mieste turbût iðtirptø tûkstantveidëjeminioje. Net jeigu laiptinës ar namo gyventojai ðnekëtø apietokio þmogaus akiø negerà galià, jis, gyvendamas daugiabu-tyje, apie tai galbût net nesuþinotø. O provincijoje viskas grei-èiau pastebima ir suþinoma.

Apibendrinus tyrimo duomenis, galima tvirtinti, kad, ðiødienø Dzûkijos gyventojø supratimu, blogaakis – tai gyva vi-sai suaugusi, gal net pagyvenusi bûtybë – daþniausiai þmo-gus, bet gali bûti ir gyvûnas. Blogas akis gali turëti ir vyrai, irmoterys, bet blogos akys apskritai daugiau bûdingos mote-riðkai lyèiai. Ið paþiûros blogaakio akys niekuo nesiskiria nuokitø akiø. Jos esti bet kokios spalvos ir formos. Svarbiausia,kad blogos akys labai sveikos. Blogaaká gal kiek iðduoda ypa-tingesnis jo blogø akiø þvilgsnis. Charakterio poþiûriu, blo-gas akis gali turëti ir geras, ir blogas, gal kiek nesantûrusindividas. Blogaakis kenkia iðèiulpdamas ið aukos gyvybëssyvus. Jis tai daro tyèia arba netyèia. Blogiausia, kad kenkia-moji blogaakio galia ne maþëja, o auga, blogaakiui senstant.Be kita ko, ádomu, kad dalis pateikëjø spëja, jog blogaakisgalbût palaiko kokius nors ryðius su antgamtinio pasauliobûtybëmis. Kita dalis, atvirkðèiai, tvirtina, kad blogaakis vi-sai nepalaiko ryðiø su velniu, raganomis, demonais.

l

30

MOKSLO DARBAI

Understanding a person who is said to havean evil eye in contemporary Dzûkija

Monika BALYKIENË

Many up-to-date researchers on people who are said tohave an evil eye agree on the fact that evil eye belief complexconsists of key parts at least such as these: (1) fascinators; (2)evil eye victims; (3) the nature of doing harm by an evil eye;(4) diagnostics, preservatives, curative means of an evil eye;(5) folk theories on an evil eye.

Only one part of evil eye belief complex – fascinators is dis-cussed in the article. It provides analysis with regard to hownowdays inhabitants of Dzûkija apprehend and describe peoplethat are supposedly able to do harm with their eyes to their rela-tives, acquaintances, friends, neighbours or family members.

According to the gathered empiric material of the year of2000 to 2005 in Dzûkija it might be concluded that: 1. in con-temporary Dzûkija one has a strong belief in the power of anevil eye; 2. the age, intelligence and profession have no directimpact on this belief.

Fabijoniðkiø 1–80, Vilnius, tel. 2736517Gauta 2005 11 16, áteikta spaudai 2006 05 10

Taigi blogaakio samprata ðiø laikø Dzûkijoje yra daugiauneigiama negu teigiama. Vis dëlto tokio þmogaus situacijakaime pakenèiama: blogaakis þmogus panorëjæs gali pats su-valdyti situacijà – sàmoningai vengti maþø vaikø, gyvuliø irtokiu bûdu tapti kaimo ar miestelio „geruoju blogaakiu”,kurá þmonës mëgsta.

Pirmas ir, ðiandieninës blogaakio sampratos tyrimo po-þiûriu, pats svarbiausias mano anketos klausimas skamba ði-taip: „Kaip jûs manote, ar yra þmoniø, turinèiø blogà aká?”Visi respondentai, nepaisant keliø iðimèiø, atsako: „Taip.” Ma-no manymu, klausimai, ar pats pateikëjas tiki, kad ðiø dienøDzûkijoje yra þmoniø, gebanèiø tyèia ar netyèia savo akimiskenkti kitiems þmonëms ar jø turtui, ar jis pats asmeniðkaipaþásta blogaakiø ir kaip jis pats elgtøsi, jeigu jo ðeimoje atsi-rastø blogaakis, labai svarbûs, siekiant iðryðkinti bûtent ðiødienø Dzûkijos gyventojø turimà blogaakio sampratà. Tvir-tindami, kad blogaakiø tikrai yra ir kad jiems yra asmeniðkaitekæ ar tenka su blogaakiais susidurti, pateikëjai liudija, jogtikëjimas blogø akiø galia ðiandien Dzûkijoje gyvas ir sveikas.Duomenys, ið kuriø matyti, kad Dzûkijos jaunimas ne ma-þiau, o kartais net daugiau uþ vyresniuosius nusimano apieblogà aká, kad vidutinio amþiaus þmonës þino daug apsaugosir gydymo nuo blogos akies priemoniø, pagarbiai vertina se-nø þmoniø þinias ir, reikalui esant, kreipiasi á juos pagalbos,leidþia prognozuoti, kad tikëjimas kol kas neketina iðnykti.

Klystume, jeigu manytume, kad tikëjimas bloga akimi –vien kaimo reiðkinys. Ðiais moderniais laikais tikëjimo blo-ga akimi apraiðkø galima pastebëti ir Lietuvos didmiesèiuo-se. Galimas dalykas, blogaakio þmogaus samprata didmies-èiuose yra pakitusi, nes ið interviu su pateikëjais jau paste-bëjau ðio tikëjimo transformacijos þenklø.

Patys esminiai dalykai vis dëlto nekinta. Blogaakis ir mies-te, ir kaime suvokiamas kaip pavojingas þmogus, neigiamasasmuo, kurio saugomasi ávairiais – liaudiðkais ir neliaudið-kais – bûdais.

NUORODOS:

1. Dundes A. Wet and Dry, the Evil Eye: An Essay in Indo-Europeanand Semitic Worldview // Dundes A. Interpreting folklore. IndianaUniversity Press. - Bloomington, 1980. - P. 98.

2. Dundes A. (ed.) The Evil Eye: A Folklore Casebook. Garland Pub-lishing Inc. - New York, 1981; Maloney C. (ed.) The Evil Eye. Co-lumbia University Press. - New York, 1976; Migliore S. Mal’uoc-chiu. Ambiguity, Evil Eye, and the Language of Distress. - Universi-ty of Toronto Press, 1997.

3. Kitos lietuviðkojo tikëjimo bloga akimi komplekso dalys plaèiau ap-tariamos ðio straipsnio autorës studijø darbuose: Navickaitë M. Ti-këjimai bloga akimi Dzûkijoje (holistinës teorijos paieðkø konteks-te). VU IF. Bakalaurinis darbas. - Vilnius, 2002; Balikienë M. Tikë-jimo bloga akimi raiðka ðiuolaikinëje Lietuvoje: tikëjimo iðtakos. VUIF. Magistrinis darbas. - Vilnius, 2004.

4. Pokalbiai su pateikëjais áraðyti á garso juostas. Iðraðai saugomi Lie-tuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus rankraðtyne (ES 2165 –28 lapai; ES 2172 – 109 lapai; ES 2173 – 68 lapai) ir asmeniniameautorës rinkiniø archyve. Lauko tyrimø medþiaga rinkta naudojan-tis ðio straipsnio autorës sudarytu etnografiniø klausimø lapu „Blo-ga akis.” 2000 metais Dzûkijoje iðbandytas ir, remiantis patirtimi,

ágyta vëlesniø ekspedicijø Dzûkijoje, Þemaitijoje bei Aukðtaitijojemetu, pataisytas ir papildytas ðis etnografiniø klausimø sàvadas ið-leistas atskira knygele: Balikienë M. Bloga akis. Etnografiniø klau-simø lapas. - Vilnius, 2005.

5. Merkinëje apklausta 30 (27 moterys ir 3 vyrai), o Krokðlio (Ðumo)kaime – 11 (10 moterø ir 1 vyras) pateikëjø. Interviu su vienu patei-këju vidutiniðkai trukdavo apie valandà. Dalá tyrimo dalyviø autorëlanko reguliariai kasmet.

6. „Sakoma, kad moterys. Moterys smalsesnës, ciekavesnës.” 1939 m.Merkinës parapijos Pelekiðkiø k. gimusi pateikëja. Uþraðyta 2000m. Merkinëje. ES 2165. L.18; „Moterys daugiau. Vyrai kaþkaip netaip kreipia dëmesio. O moterys tave daugiau apþiûrës, apsvarstys.”1928 m. Rumboniø parapijos Margaravos kaime gimusi pateikëja.Uþraðyta 2000 m. Merkinëje. ES 2165. L.24; „Gal moterys. Bent jauman taip atrodo. Nes kiek girdi ið vyresniø þmoniø, tai visados: „Tenta kaimynë taip padarë” ir panaðiai.” 1983 m. Merkinëje gimusi pa-teikëja. Uþraðyta 2001 m. ES 2172. L. 61.

7. „Visokio amþiaus bûna. Bet stipresnës akys bûna vyresnio amþiaus<…>. O kokio amþiaus pradeda kenkti? Nu, maþdaug po vedybiniømetø. Gal kenkia ir jaunesnio akys, bet stipresnës akys bûna jau vyres-nio amþiaus.” 1940 m. Nedzingës parapijos Nedzingës kaime gimusipateikëja. Uþraðyta 2001 m. Merkinëje. ES 2172. L.41, 44; „Jei ken-kia, tai vyresnio þmogaus turëtø kenkti. Jaunas nëra dar nei gobðus, neipavydus. Jis dar neturi pavydëti, neturi gailëtis. Jis dar turi bûti geras, irjo akys turi bûti geros. O senas þmogus – tai kuo senyn, tuo blogyn. Opasenæs tai labai bûna bjaurus.” 1930 m. Liðkiavos parapijos Jonio-niø kaime gimusi pateikëja. Uþraðyta 2001 m. Merkinëje. ES 2172.L. 53; „Yra ir vyrø, ir moterø. Bet moterys tai pavydesnës. Jos bjaures-nës. Visur taip yra. Visur, kur reikia su reikalais didþiausiais prieiti, taivisur geriau prie vyro prieisi. <…> Tik suaugæ gali nuþiûrëti, man at-rodo. Maþas vaikas – jisai pavydumo nejauèia dar. O kada suaugæs, taijis pavydi þmogui. Tai gal jo akys pasidaro blogos? Maþas vaikas nesu-pranta, kas gera, kas bloga.” 1928 m. Merkinës parapijos Purpliø kai-me gimusi pateikëja. Uþraðyta 2001 m. Merkinëje. ES 2172. L. 53.

8. Ji paþiûrëjo ir sako: „Oi teta, kokie graþûs.” Ir, þinokit, tik ji iðëjo, tojimergaitë, tai vienas baroniukas tik sukrybalavo kojom, ir nebëra. Iriðgaiðo ið karto. Tik tokios seilës iðajo, pradëjo kojom muðtis, muðtis.Tada mama mano atsiminë: „Vot, kam að jai parodþiau? Að atsimenu,kad ji du kartus atjunkyta nuo papo”. (…) Man ir tai Onutei tada buvogal kokia 10 metø. Mes buvome vienmetës. Tai mergaitei Onutei buvodeðimt metø. Ir tik ji pamatë, ir tas baroniukas ir iðgaiðo. Mes klausëmpas mamà: „Kas èia pasdarë?” O mama sako: „Ogi ðita Onutë atjun-kyta du kartus.” 1925 m. Perlojos parapijos Burokaraisèio kaime gi-musi pateikëja. Uþraðyta 2001 m. Merkinëje. ES 2172 L.91.

r

31

Átikinamumo siekimas pasakojant apie sapnusir aiðkinant jø reikðmes

Asta VIÐINSKAITË

MOKSLO DARBAI ISSN 0236–0551 LIAUDIES KULTÛRA. 2006/2 (107)

Straipsnio objektas – pasakojimai apie sapnus ir glaustisapnø aiðkinimai.1 Keliamas tikslas – iðsiaiðkinti, kaip pa-teikëjas átikina klausytojà iðsakytø pergyvenimø patikimu-mu ir kaip iðreikðtas þmogaus santykis su pasakomais teks-tais. Tyrimo metodai – lyginamasis ir interpretacinis. Iðva-da: pagrindinis faktorius, kuriuo remiamasi norint átikintiklausytojà perduodamos informacijos tikrumu, yra liudiji-mas, kad tai nutiko paèiam pasakotojui / pasakotojo arti-majam. Tyrinëtuose tekstuose atsispindi pasakotojo verty-binës orientacijos, kurias jis siekia perteikti klausytojams:tikëjimas / netikëjimas sapno reikðmingumu arba progno-zine funkcija.

Ne taip seniai lietuviø folkloro tyrinëtojai susidomë-jo ið þmoniø uþraðytais pasakojimais apie sapnus bei jøreikðmiø aiðkinimais. Daugiausia tyrinëtas alegoriniø sap-nø aiðkinimø ryðys su tradicine kultûra.2 Ðiame straips-nyje gilinamasi á kità tautosakoje atsispindintá sapno kaipreiðkinio aspektà. Siekiama tyrinëti, kaip pateikëjas áti-kina klausytojà iðsakytø iðgyvenimø patikimumu ir kaipiðreikðtas þmogaus santykis su pasakomais tekstais. To-kiu aspektu kûriniø apie sapnus niekas netyrinëjo.

Kiekvienas pasakojimas atspindi tam tikrà ávyká. Ið-gyvenæs konkretø ávyká individas daþnai siekia juo pasi-dalyti su kitais visuomenës nariais. Ypaè norima dalytistuo, ko vienas nesugeba paaiðkinti arba kà laiko ypaèreikðmingu.

Daugelis þmoniø sapnuoja beveik kiekvienà naktá.Taèiau pasakojami ne visi naktiniai regëjimai. Bûtentásimintinas, ryðkus sapnas tampa tam tikru nutikimu,apie kurá norisi papasakoti kitiems. Atkreipsime dëmesá,jog tokiu atveju ið tiesø turimas omenyje ne individua-lus kalbëtojas, o du ar daugiau pokalbio dalyviø, ási-traukusiø á interaktyvø pasikeitimà nuomonëmis.3 Dia-logo metu ne tik keièiamasi informacija, nuomonëmis,bet ir vertybëmis.

Taigi ko siekiama pasakojant sapnus ir koks pasa-kotojo santykis su iðsakomais dalykais? Ieðkosime at-sakymø á ðiuos klausimus. Sieksime iðstudijuoti þmo-gaus pasaulëþiûrà, vertybes, atsispindinèias jo pasako-jamuose tekstuose. Remsimës amerikietës folklorinin-

kës Sandros K. D. Stahl nuostata, jog pasakojimuoseapie individualius iðgyvenimus daþniausiai atsispindiþmogaus pritarimas arba tam tikrø tradiciniø nuostatø,tikëjimø neigimas.4

Pradësime nuo pasakojimo apie artimojo mirtá reið-kusá sapnà: „Buvo sveikas vyriðkis. Ëjom abudu, neðëmnaðèius pamazgø. Iðëjom ant keliuko, ir jis ákrito duo-bën. Að pasilikau ant virðaus su tuo neðvariu vandeniu.Galvoju: kas èia iðeis, kad að já taip sapnavau. Ant rytdie-nos kaimynas duoda þinià, kad tas vyriðkis nebegyvas, –su vandeniu ákrito á duobæ. Ir iðsipildë mano sapnas”.5

Naratyvas pasakojamas pirmuoju asmeniu. Pabaigojepabrëþtinai akcentuojama, jog tai nutiko pasakotojui. Pa-sakotojas, kuris yra ir sapno regëtojas, iki gautos infor-macijos apie þmogaus mirtá greièiausiai net ir nemanë aið-kinti sapno. Jis tik pamàstë, jog kaþkas gali ávykti. Sapnoreginys sutapo su þmogaus mirties aplinkybëmis, tai – nealegorija, o tarsi sapne parodyta ateitis. Iðgirdæs toká pa-sakojimà klausytojas suþino ne tik faktà apie vyro mirtá,bet ir tai, jog sapnai pildosi. Klausytojas jam gali pritartiatitinkamomis replikomis ar pasakodamas paðnekovo pa-tirtá atliepianèià istorijà.

Gana daþnai sapnuotojas ir pasakotojas yra vienas irtas pats asmuo. Kituose kûriniuose taip pat matome pa-naðias frazes: „Man iðsipildë: tai obels tie obuoliai...”6 Pa-sakojime apie susapnuotà mirusià seserá, praðiusià sukal-bëti uþ jà poterius, akcentuojamas paties sapno tikrumas:„Tai va, pati sapnavau”.7 Pasakotojas prisistato kaip liu-dininkas.

Analogiðkà siekimà liudyti randame ir glaustuose sap-nø aiðkinimuose, kurie daþnai prisimenami ir pasakomi,kai kas nors pasakoja savo sapnà. Dalis þmoniø pateik-dami sapnø aiðkinimus remiasi savo patirtimi. Jie sako:„Jeigu pamatau porà graþiø arkliø vaþiuojant, tai viskasbus gerai: uþdarbis bus. Þydà pasapnuoju – nelabai gerasuþdarbis”.8 „Jei per sapnø jauèiu: lyg ir perkûnija, – taijau taip ir þinok: vyras skandalà pakels”.9 „Grabas, að taipati sapnavau... prieð vestuves grabø... karstø”.10 Kai sap-ne matau peilá, ypaè aprûdijusá, turiu didelá ðirdies skaus-mà. Adatas – irgi ðirdies skausmas. Kai matau uogas, sma-giai rëkti gaunu”.11 „Man jau grybai, jeigu grybus raunu,

l

32

MOKSLO DARBAI

ir kur miðke, tai kur nors jau vis gausiu pinigø. Tai va, tuotikiu”.12 Taigi pateikëjas prisipaþásta tikás prognozine sap-nø funkcija. Tai jis pagrindþia savo asmenine patirtimi.Galima numanyti, jog pateikëjas, remdamasis pasitvirti-nusia jam þinoma sapno reikðme, nori átikinti klausytojàiðsakytø faktø tikrumu.

Pasakojimø apie sapnus tekstinei analizei pasitelksi-me mitologiniø sakmiø, vadinamøjø memoratø, pagrástøindivido asmeniniais iðgyvenimais, tyrinëjimus. Dalis mi-tologiniø sakmiø perteikiama pirmuoju asmeniu. Folklorotyrinëtojø nuomone, tai yra labai svarbus akcentas, nessudaro tiesioginio paliudijimo apie nepaprastà akistatàsu mitiniu pasauliu áspûdá.13

Kartais pasakojimuose apie sapnus pirmuoju asme-niu perteikiami ne paties pasakotojo, o kitø iðgyvenimai,sapne regëti vaizdai: „Ma þmogaus brolis pasakojo. Sap-navau, kad vaikðèiojau po labai didelá kambará...”;14 „Mo-tina sakë... sapnuoju savo mamà mirusià...”15 Tokiu atve-ju, pasakotojas, prabildamas uþ personaþà, paryðkina jamsvarbius herojaus iðgyvenimus ir siekia stipresnës emoci-nës viso naratyvo átaigos auditorijai.16 Taèiau daþniausiaisapnai perpasakojami treèiuoju asmeniu. Jeigu pasako-jamas ne pateikëjo susapnuotas sapnas, tai beveik visadayra atsimenamas ir ávardijamas jo regëtojas – pirmasispasakotojas: mama, duktë, vyro brolis, tëvas, brolis, se-nelë…17 Sakmëse–memoratuose, perteikiamuose treèiuo-ju asmeniu, labai daþnai pasakojimo tikroviðkumui kom-pensuoti pasitelkiamas vyresnis artimas giminaitis. Tai,pasak folkloro tyrinëtojø, iðreiðkia, jog pasakotojas re-miasi jam autoritetingø þmoniø informacija; jos tikrumunegalima net abejoti.18

Pasakojimas apie motinos regëtà sapnà: „Mama sap-navo, kad jai iðkrito auksinis dantis, kuriam aukso davëjos teta, dabar gyvenanti JAV. Mama ið karto pasakë, kadmirë jos teta. Po kiek laiko gavau þinià, kad taip ir ávykotà dienà”.19

Iðgirdæs ðá naratyvà klausytojas gali padaryti iðvadà,jog pasakotojas yra tradicijà iðmanantis individas. Pasta-rasis tvirtina tikás, jog sapne iðkritæs dantis reiðkia arti-mojo mirtá. Vëlgi galima manyti, jog pasakodamas tokiàistorijà pateikëjas siekia pasidalyti nutikusiu faktu (arti-mojo mirtimi) arba perteikti informacijà apie iðsipildþiu-sá sapnà. Ðiuo atveju pasakotojas nors pats ir neregëjosapno, taèiau juo neabejoja ir viskà pateikia ið savo, ávy-kio liudytojo, pozicijø. Ko gero, toks ne savo sapno pasa-kojimas yra pats átikinamiausias.

Niekas specialiai nesimoko kartoti kitø þmoniø pasa-kojimø. Iðgirdæ apie artimøjø iðgyvenimus þmonës juosásimena ir esant tinkamai progai perpasakoja kitiems. Ási-minimo procese, anot folkloro tyrinëtojos A. Kaivolos–Brehenhoj, didelá vaidmená vaidina individo atmintis, in-teresai ir, be abejo, jo asmenybë. Perpasakotuose kûri-

niuose þmogus ne tik mechaniðkai atkartoja, kas girdëta,bet ir aktyviai dalyvauja perkuriant tekstà, papildant jánaujomis detalëmis.20 Tokie pasakojimai apie iðsipildþiu-sius sapnus parodo jau ne tik naratyvo kûrëjo, bet ir per-pasakotojo poþiûrá.

Tai atsispindi tokiame pasakojime: „Tëvas norëjo grei-èiau jau mirti. Susapnavo bobà, kuri sakë, kad jis dar gy-vens deðimt metø, nors ir nori mirti. Taip ir buvo”.21 Ga-lima manyti, jog paskutinæ frazæ pasakotojas prideda nuosavæs. Kiti panaðûs posakiai: „Tai va, taip iðsipildë sap-nas”;22 „Taip ir atsitiko, po kurio laiko perðovë jos vyrà ir37 metus jis guli lovoje...”;23 „Teisybë, jaunikaitis nesir-gæs në dienos numirë”.24 Kodël pasakotojas nepasitenki-na vien paminëjæs, jog sapnas iðsipildë, bet ir nuo savæsprideda tam tikrus þodþius? Matyt, pasakotojui labai rû-pi átikinti klausytojà iðsakyto fakto tikrumu. Jam svarbuperteikti savo vertybes ir tikëtis, jog klausytojas ne tik jaspriims, bet galbût ir perims.

Ne visada pateikëjai siekia áteigti faktà apie sapno ið-sipildymà. Kartais akcentuojamas tiesiog pats sapnas:„Mana dukteriai vyresniajai prisisapnava, kad, saka, manreikia, saka, maikës. Va kà reikia. Nu ir jo, matai, ir pa-laidojom, jo maikë vo èia buva uþsikruvinusi apaèioje, taiuþtai ir prisisapnava. Teisybë”.25

Átikinamumui sustiprinti gali bûti pasakoma, per kieklaiko sapnas iðsipildë: „Prieð mirtá daþniausiai þmogus sa-vo mirusius gimines sapnuoja. Kartà sirguliavo gaspado-rius. Vienà rytà savo þmonai sako greit mirsiàs, nes sap-navo savo velioná tëvà. Po penkiø dienø jis tikrai ant len-tos gulëjo”.26 „Per kelias dienas tikrai mirë þmonës tuosekaimuose ir sodybose, kaip ji sapnavo”;27 „Ir tikrai, podeðimties metø vyras numiræs”;28 „Taip ir atsitiko, po ne-pilno mënesio mirë mano brolis, nors jis ir nesirgo, betnelaimë jo neaplenkë”.29 Tokiu bûdu pateikëjas suteikiaklausytojui realiø, konkreèiø detaliø, turinèiø neleisti jamabejoti naratyve iðsakytomis mintimis.

Analizuodami sapnø aiðkinimus, matome, jog dalis pa-teikëjø tarsi nutyli apie savo patirtá: „...Kraujas – ðvieþiagiminë..., saka”;30 „Kad þmonës saka, jeigu latrus sapnuoji,kad þiûri, tai apðnekës”;31 „Plaukai ilgi, tai kelionæ, saky-dava, turiesi, kad ilgi plaukai”;32 „A jeigu, saka, kraujusapnuoji, tai savi atvaþiuos, gimines pamatyt, susipaþin-ti”;33 „Pildas sapnai tai kakiam tai ar jaunam mënesy. Kar-tais pildas. Nu tai kaip èia sakydava, mama sakydava”.34

Kodël pateikëjas pabrëþia, jog yra girdëjæs tam tikrusdalykus? Atsakymà galime rasti replikose: „Delèioj, sako-ma, kartais ir nesipildo sapnai. Pati nepatyriau to, bet tiktaip girdëjau”;35 „Jei sapnuoji kapines – tai ramybë. Betnesu ásitikinæs, tik ið kitø girdëjæs”.36 Atsakomybë uþ inter-pretacijà tarsi „perduodama” tam tikram individui (pavyz-dþiui, mamai) arba visuomenei (þmonëms, kurie sakë; iðkuriø girdëjo).37 Viena respondentë, kalbëdama apie sapnø

r

33

Asta VIÐINSKAITË. ÁTIKINAMUMO SIEKIMAS PASAKOJANT APIE SAPNUS IR AIÐKINANT JØ REIKÐMES

pildymàsi, bet asmeniðkai nepatyrusi, pasakë: „... ið sek-madienio á pirmadiená, bet taip þmonës sako. Neraðyk, aðneásitikinusi”.38 Matome, jog ði pateikëja pasitiki tik savopatirtimi, o ið þmoniø girdëta informacija, jos manymu, yranepatikima. Respondentë ne tik nenori bûti susieta su pa-sakytu faktu, bet ir praðo jo ið viso nefiksuoti.

Kituose sapnø aiðkinimuose nëra jokiø nuorodø á as-meninæ patirtá, daþniausiai jie skamba abstrakèiai: „sap-nuosi viðtà su viðèiukais – ðeima pasipildys”;39 „jei mataiþuvá ir þuveliø – tai padidës liga”;40 „jeigu glaustuos kas...vyrs ar muoteriðka – tai liga glaustuos. Ruoðk marðkiniusðvarius, gulsi”;41 „jei sapnuoji baltà arklá – „gerovë”, juo-dà – „blogai”, bërà – „laimë”…42 Tokia sakymo formaliudija, jog pateikëjas yra ásitikinæs savo teiginiø tikru-mu, tik neaiðku, ar tai jam buvo pasitvirtinæ realybëje.Iðsakytà mintá patvirtina ir respondentai: „Jagu sapnuojikalnan lipi, tai gerai bus, jagu uþlipsi, a jagu pakalnënaini, tai jau negerai bus. Bus kokia jau blagumas. Tai bû-dava. Nu teip yra”.43 „Sapnouti koniga, sapnouti – ta jautokiø nemalonumø, ka jau nebesutalpinsi në á devynismaiðus. I skaitos, tas nemalonoms prisidies pri tuo, tasdar pri kitkuo, i þinia, ka veinam bûs didela skane. I jaudalyks tëkrus tas yr”.44 Pateikëjas nori átikinti klausytojàuþsimindamas, jog taip yra nutikæ. Bûtø daug átikinamiau,jeigu jis bûtø paminëjæs, kam konkreèiai tai nutikæ, nes,kaip þinia, siuþetiniai kûriniai yra átikinamesni uþ teigi-nio forma iðsakytà liudijimà.45

Yra pasakojimø, kuriuose pateikëjas pasako þinàs tra-dicijà, taèiau pats jos nepatikrinæs, nepatyræs tam tikroreiðkinio. „Jaunas numirë, gal 4 mënesiai, gal. <....> Tava, Juodvalkienë pasakoja. A, saka, að noriu susapnuot,bet, saka, að nesusapnuoju”.46 Kita pateikëja taip pat norisusapnuoti 3 mënesiø mirusià dukrà, kartais specialiai pa-siþiûri á nuotraukà, bet niekada nesapnuoja.47 Tokie pa-sakojimai pagrindþia sapno kaip individualaus reiðkinio,nepriklausanèio nuo þmogaus norø, prigimtá. Jie taip patguodþia klausytojus, jog ne jie vieni negali iðvysti norimønaktiniø reginiø.

Neretos replikos, akcentuojanèios sapne regëtø vaiz-dø neiðsipildymà gyvenime: „Að irgi sapnavau toká patsapnà apie dantis, gal prieð pusæ metu, jis tikrai buvo la-bai ryðkus, bet gyvenime tai nieko tokio baisaus nenuti-ko”;48 „O kaip tada su raunamais dantimis…? Kelis kar-tus sapnavau – bet nieko nebuvo... Nors kitiem pildësi...Gal per sapnus mes patys prisikalbam”.49 Pateikëjas netik þino tam tikras sapnø reikðmes, bet ir tai, jog aplinki-niams jos pildosi. O ðtai jam asmeniðkai – ne. Ðiame pa-sakojime regime visai kitokià situacijà: „Að kaþkada sap-navau prieð vienà iðvykà, kad nusikirpau plaukus, o ma-ma sakë, kad plaukai reiðkia kelionæ. Vadinasi, pagal idëjà,turëjau niekur neiðvaþiuoti, nes nusikirpau kelionæ... Aðárodþiau, kad tai netiesa! Vis dëlto vaþiavau kur norë-

jau...”.50 Ðiuo atveju sapno reikðmæ þino ne pats sapna-vusysis, bet jo artimasis. Pateikëjas net dþiaugiasi árodæspastarajam, jog sapnas neiðsipildë. Pasakotojas lyg ir sie-kia sumenkinti savo artimojo þinojimà. Galima manyti,jog, ðio þmogaus nuomone, prognozinë funkcija sapnamsyra svetima. Jis yra nutolæs nuo tradicijos.

Taèiau tokiø pasakojimø nëra daug. Rusø etnologësInos Veselovos nuomone, „negatyvus vertinimas, tiek ávy-kis, tiek ir interpretacija, retai tampa pasakojimo pagrin-du. Neigimas greièiau ámanomas kaip replika pokalbyjearba iðankstinis pokalbio dalyvio iðbandymas”.51 Galimamanyti, jog minëtais naratyvais pasakotojas ima abejoti /abejoja tradicija: (su)þino tradicines, konkreèias sapnøreikðmes, bet pats asmeniðkai to nepatiria. Tokie pasa-kojimai skatina netikëjimà sapnais.

Taigi pateikëjo ir iðsakomo teksto apie sapnà santykisgali bûti keleriopas:

– pasakotojas tiki tradicija, nes remiasi asmenine arbaartimo þmogaus patirtimi;

– pasakotojas abejoja tradicija: jis jà þino, bet asmenið-kos patirties neturi;

– pasakotojas netiki (paneigia) tradicija.Pagrindiniai faktoriai, kuriais remiamasi siekiant átikinti

klausytojà perduodamos informacijos tikrumu, yra ðie:– informacija, kad tai nutiko paèiam pasakotojui;– informacija, kad tai nutiko pasakotojo artimajam.Didesnio átikinamumo dëlei kartais klausytojas specia-

liai patikinamas tam tikromis frazëmis ar þodþiais (taip iratsitiko; taip ir buvo; teisybë...); arba klausytojui suteikia-ma informacija, kaip ir po kiek laiko sapnas iðsipildë.

Folkloro tyrinëtojai daþnai teigia, jog teksto patikimu-mas árodomas nurodþius laikà, vietà ir ávykio dalyvius.1

Kokia yra laiko ir vietos samprata naratyvuose apie sap-nus, turëtø bûti atskiro tyrimo tikslas. Dabar mes tik gali-me pastebëti, jog visai nesvarbu, kokioje vietoje sapnas ið-sipildo: svarbus pats iðsipildymo faktas. Ávykio laikas yrasvarbus tik tiek, kiek yra minimas siejant su iðsipildymu.Siekiant klausytojà átikinti, svarbiausià vaidmená atlieka pa-sakojimas pirmuoju asmeniu ir paþástamo dalyvio minëji-mas tekste. Jeigu pasakotojas abejoja / netiki tradicija, –jis pasiremia tik savo paties patirtimi.

Iðvados. Pasakojimai apie sapnus ir sapnø aiðkinimaidaþniausiai palaiko tikëjimà prognozine sapnø funkcija beiteikia informacijos apie konkreèias sapnø reikðmes. Juoseatsispindi pasakotojo vertybinës orientacijos, kurias jis sie-kia perteikti klausytojams: tikëjimas / netikëjimas sapnoreikðmingumu arba prognozine funkcija.

Jeigu pokalbio dalyviø pasaulëþiûra diskutuojamu klau-simu sutampa, ásivyrauja socialinis bendrumas grupës vi-duje. Ir atvirkðèiai – jeigu nesutampa, jauèiamas socialinisðaltumas.

l

34

MOKSLO DARBAI

Narrations on Dreams and DreamInterpretations: Respondent andText Relations

Asta VIÐINSKAITË

Object of the work is narratives on dreams anddream interpretations. We seek to ascertain the wayby which a respondent aims to convince his listeners atreliability of the phenomena told, and to disclose hisown relation to the facts being presented. Compara-tive and interpretational methods have been applied.

It was determined that for the purpose of convinc-ing a listener the most important role belongs to a nar-ration presented from the first person and a familiarparticipant included in the narrative. Certain convinc-ing phrases of a narrator and referred time of dreamfulfillment also add significance.

It came out that narratives on dreams and dreaminterpretations most frequently maintain belief in prog-nostic function of dreams and also give information onparticular dream meanings. They reflect the values ofa narrator which he seeks to impart on his listeners.

Vytauto Didþiojo universitetas,K. Donelaièio 52, LT-3000 Kaunas,

el. p. asta_visinskaite@fc.vdu.lt;cawx2002@yahoo.com

Gauta 2005 01 02,áteikta spaudai 2006 05 10

NUORODOS:

1. Respondentams pateikta autorës sudaryta anketa „Sapnai”.Apklausta 400 respondentø. Taip pat naudojamasi Lietuviøliteratûros ir tautosakos instituto Lietuviø tautosakos rankrað-tyno medþiaga (toliau – LTR).

2. Ðlekonytë J. Kodël Gediminas sapnavo geleþiná vilkà? // Tau-tosakos darbai. - 2001, XIX(XXI), p. 122-138. Viðinskaitë A.Sapnø máslës (Mirties vaizdiniai Lietuvoje ir Latvijoje) // Dar-bai ir dienos. - 2002, Nr. 31, p. 285-300.

3. Yerkovich S. Conversational Genres // Handbook of Ameri-can Folklore. Ed. Richard M. Dorson. - Bloomington, 1986.- P. 279.

4. Stahl S. K. D. Personal Experience Stories // Handbook ofAmerican Folklore. Ed. Richard M. Dorson. - Bloomington,1986. - P. 270.

5. LTR 5093(53)6. LTR 6982(434)7. LTR 698(932)8. LTR 4858(208)9. LTR 5422(222)

10. LTR 5561(155)11. LTR 4638(40)12. LTR 6982(528)13. Ðlekonytë J. Herojus pasakotojas lietuviø melø pasakose //

Tautosakos darbai. - 2003, XVIII (XXV), p. 155.14. LTR 4232(361)15. 2/7c16. Ðlekonytë J. Min. veik., p. 154.17. LTR 4232(361); LTR 4551(186); LTR 4045(240);LTR

6982(738); LTR 4232(361); 5/1.18. Ðlekonytë J. Min. veik., p. 155.19. 6/23 (Autorës surinkta medþiaga apie sapnus ávairiose Lietu-

vos vietovëse. Pateikiamas asmeninio archyvo apyraðo nume-ris.)

20. Kaivola-Bregenhoj A. Folklore Narrators // Studies in OralNarrative. Studia Fennica 33. Ed. A.-L. Siikala. - Helsinki,1989. - P. 47.

21. LTR 1316(66)22. 2/723. 1/3624. LTR 1531(315)25. LTR 6982(526)26. LTR 2560(346)27. LTR 4551(186)28. LTR 5035(352)29. 8/2830. LTR 5561(154)31. LTR 6057(208)32. LTR 6057(211)33. LTR 6982(740)34. LTR 6982(740)35. LTR 5422(224)36. LTR 6055(46)37. Âåñåëîâà È. Ñ. Æàíðû ñîâðåìåííîãî ãîðîäñêîãî ôîëüê-

ëîðà: ïîâåñòâîâàòåëüíûå òðàäèöèè. Ið http://www.ruthenia.ru/folklore/veselova6.html. Lankytasi 2004.04.

38. 2/1039. LTR 5732(469)

40. LTR 1176(188)41. LTR 5731(65)42. LTR 5732(924)43. LTR 6982(983)44. LTR 5731(260)45. Korzonaitë E. Keli sakmiø ir paproèiø sàveikos atvejai // Tau-

tosakos darbai, - 2000, XIII (XX), p. 43-53.46. LTR 6982(742)47. 2/2748. http://www.bite.lt/plius/bendravimas/klubai/2forum.show

ForumPosts/220702.245.4-=(726285592Pateikëja Belatrixe. Lankytasi 2003.10.49. http://www.banga.lt/admlt/2forum.showForumPosts/220702.

245.1-=(1984994708. Pateikëja Magnoli. Lankytasi 2003.10.50. http://www.banga.lt/admlt/2forum.showForumPosts/220702.

245.1-=(1984994708. Pateikëja Lojantis Kacius. Lankytasi2003.10.

51. Âåñåëîâà È. Ñ. Min. veik.52. Âåñåëîâà È. Ñ. Min. veik.SANTRUMPOS:LTR – Lietuviø literatûros ir tautosakos instituto Lietuviø tauto-

sakos rankraðtynas

r

35

Panemunës rezidencinës pilysAsta NAURECKAITË

ÁvadasLietuvà per Europos regionus pasiekusios Renesanso idë-

jos atneðë naujus sàjûdþius valstybës ekonomikoje, moksleir kultûroje. XVI a. pab. – XVII a. ryðkiais regioniniais manie-ristiniais bruoþais ir naujomis medþiagomis ypaè iðsiskyrëarchitektûra. Geriausiai tai atspindi nauji mûro statiniai, t.y.tarp esanèiø bastioniniø ir pusiau bastioniniø piliø susifor-mavusios rezidencinës pilys, kuriø savininkai, pralobæ ið mið-ko eksporto ir þemës ûkio gamybos, architektûros didingu-mu rodë turtingumà, o imitacinio pobûdþio gynybinius ele-mentus árengë gintis nuo sukilusiø valstieèiø bei kilus tarpu-savio vaidams. Naujos paskirties privaèios pilys buvo tinka-mos nuolatiniam gyvenimui – rezidavimui ir gynybai. Daþ-nai jos buvo siejamos su áspûdingu landðaftu ir parkais.

Ryðkiausi pavyzdþiai, atspindëjæ renesansinës Lietuvos„didingàjà” architektûrà, yra rezidencinës pilys Panemunëje– Panemunës (vad. Vytënø, Gelgaudø), Raudonës pilys ir Rau-dondvario pilis-rûmai. Nemuno þemupyje stovëjusias pilisstatësi feodalai, produkcijà á Prûsijà ir Karaliauèiø plukdæNemunu, svarbiausia XVI a. prekybos arterija.

Ðiame straipsnyje suaktualinamos rezidenciniø Panemu-nës piliø – Panemunës, Raudonës ir Raudondvario – iðlieka-mosios savybës, atskleidþiami svarbiausi ðiø piliø formavi-mosi bruoþai, nulemti jau visiðkai pasikeitusiø politiniø irekonominiø valstybës gyvenimo aplinkybiø.

Taip pat ðiuo darbu bandyta apibendrinti tai, kas ðia temajau nagrinëta: kaip su rezidenciniø piliø formavimusi susijæsRenesansas, á Lietuvà atneðæs permainas bei naujas idëjas;kodël Panemunës rezidenciniø piliø sistema yra naujas sta-tybos pavyzdys Lietuvos piliø istorijoje; kas bûdinga Pane-munës (vad. Vytënø, Gelgaudø), Raudonës piliø ir Raudond-vario pilies-rûmø architektûrai; kaip vykdyti ðiø rezidenci-niø piliø apsaugos darbai.

Kadangi straipsnyje kalbama apie sovietinæ kultûros pa-minklø apsaugos praktikà, naudota sovietmeèio terminija.Paminklø apsauga apibûdinama konservacijos, restauracijos,atstatymo terminais.

XVI–XVII a. Lietuvos valstybës politinës ir ekonominësgyvenimo aplinkybës apþvelgtos remiantis E. Gudavièiausistorinëmis studijomis (Nuo seniausiø laikø iki 1569 m.- t.1.- Vilnius, 1999; Gudavièius E. Miestø atsiradimas Lietuvoje.- Vilnius, 1991), XVI–XVII a. politiniø ir ekonominiø gyveni-mo ávykiø problematika ávertinta remiantis M. Juèo, I. Luk-ðaitës ir V. Merkio parengta Lietuvos istorija (11).

XVI–XVII a. rezidenciniø piliø architektûros formavimosiprocesas nagrinëtas tæstiniuose veikaluose (1; 13; 14). LDKrezidenciniø piliø architektûros sàsajos su dabartinës Balta-rusijos teritorijoje esanèiomis pilimis nagrinëtos atsiþvelgiantá Èanturijos ir Trusovo darbus (26; 27).

Architektûros raidos poþiûriu svarbus ir D. Puodþiukie-nës straipsnis „Tradicinës architektûros ponø namø raida XVI–XVII amþiais (Liaudies kultûra, 2001, Nr.3).

Panemunës piliø atsiradimo ir formavimosi istorija iðsa-miø studijø iki ðiol nëra sulaukusi. Daugiausia ðià temà nag-rinëjo Panemunës piliø istorinius tyrimus atlikæs ir juos api-bendrinæs S. Pinkus (20; 21; 22) ir romantiniø tradicijø veda-mas J. Barðauskas (Raudondvaris. Red. J. Barðauskas, 1969).Apie Raudondvario rûmø Tiðkevièiø laikotarpá raðë A. Snit-kuvienë (Snitkuvienë A. Raudondvaris. Grafai Tiðkevièiai irjø palikimas. - Vilnius, 1998). Atskirai apie kiekvienos Pane-munës pilies svarbiausius istorinius, architektûros ir apsau-gos darbø aspektus raðyta stambiausiame veikale apie Lietu-vos pilis „Lietuvos pilys” (15).

Panemunës piliø konservavimo-restauravimo darbø eigaapþvelgta remiantis Kultûros paveldo centro paveldosaugosarchyve (Architektûros paminklas Gelgaudø pilis Vytënuo-se. Restauracijos-konservacijos projektas. KPCPA, f.5, ap.2,b.39, lap.2; Panemunës pilies restauravimo ir pritaikymo LTSRaukðtøjø m-klø poilsio ir simpoziumø namams projektiniaipasiûlymai. Architektûrinë-statybinë dalis. t.2. b.1. KPCPA,f.5, ap.2, b.791, lap.7, 12, 480) esanèiais dokumentais.

Rengdama ðá darbà, buvau susitikusi su Raudondvario, Pa-nemunës piliø restauravimo-konservavimo projektø autorëmisarchitektëmis S. Èerðkute ir L. Perevièiene bei archeologiniustyrimus Panemunës pilyje vykdþiusiu archeologu A. Þalnie-riumi. Straipsnyje pateikiamos jø nuomonës ir patvirtinimai.

I. Renesansas Lietuvoje – permainos ir nauji akcentaiBûdingiausi Renesanso bruoþai Lietuvoje. Lietuva priklau-

so savos Renesanso teorijos nekûrusioms Ðiaurës Europos ða-lims, kurioms nebûdingas antikinis palikimas. Lietuva iðsi-skyrë tuo, kad turëjo savo etnografines tradicijas, susipynu-sias su krikðèioniðkàja lotyniðkojo ir bizantiðkojo pasauliøkultûra. Ðiø trijø kultûriniø modeliø sintezë sudarë terpæ, ku-rioje XV a. pab.–XVI a. atsirado pirmieji modernûs visuome-niniai reiðkiniai ir humanistinis màstymas. „Lietuva priklau-so toms Ðiaurës Europos ðalims, kuriø „renesansà” galimavaizdþiai pavadinti „senuoju, persiûtu gotikos rûbu” (14, 98)(èia ir toliau pirmasis skaièius reiðkia nuorodose pateikto ðal-tinio numerá, o antrasis – puslapio numerá).

Renesansà Lietuvoje skatino ið Europos ðaliø, su kurio-mis Lietuva palaikë intensyvius ekonominius bei politiniusryðius, plintantis ekonominis stiprëjimas bei kylanèios nau-jos humanistinës idëjos. Iðsiskyrë tos Europos ðalys, kuriø au-gantys miestai reikalavo þemës ûkio produktø ir miðko gëry-biø. Lietuva á Europos ekonominæ sistemà áëjo kaip jos iðsi-vysèiusiø ðaliø uþnugaris. Tai buvo ekonominës priklauso-mybës ryðiai, bet bûtent per juos ir plito Europos gamybinës

REGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KULULULULULTÛRATÛRATÛRATÛRATÛRA

l

36

REGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KULULULULULTÛRATÛRATÛRATÛRATÛRA

technologijos þinios bei ágûdþiai. „Susiklostë lietuviðkas tau-tinis periferinës Europos kultûros modelis” [8, 49].

Renesanso dailës ir architektûros atradimus ir principus„lietuviðkasis Renesansas” taikë formaliai, neádiegdamas jøturinio. Bûdinga tai, kad vietinës kilmës menininkai, nebuvæRenesanso lopðyje – Italijoje ir nestudijavæ antikinio paliki-mo, kopijuodavo atveþtines graviûras ir ornamentus bei ori-ginaliai pritaikydavo prie senesnës gotikinës ir net romani-nës tradicijos formos.

Á Lietuvà ið Nyderlandø ar Italijos atvykæ menininkai bei

kartu su pirkliais á Kaunà ir Vilniø atvykæ fortifikacijos spe-cialistai ir architektai, kvalifikuoti amatininkai taikësi prie vie-tinio klimato, technologiniø galimybiø ir net skonio.

Geriausiai naujos architektûros akcentus atspindi piliø sis-temoje susiformavusios bastioninës (pavyzdþiui, Birþø) ir pu-siau bastioninës (pavyzdþiui, Geranainiø), rezidencinës (Rau-donës, Panemunës, Siesikø) pilys. Kai kuriose dabartinës Bal-tarusijos teritorijoje esanèiose pilyse („â îòäåëüíûõ çàìêàõèëè êðåïîñòÿõ”) salia gotikiniø detaliø – nauji architektûroselementai. Ten pilys statytos ne tik kariniams tikslams, vado-

vaujant karo specialistams, bet ir dël vieti-niø gyventojø poreikiø. Bûtent jø dëka pi-lys ágaudavo plaèiai paplitusiø nacionali-niø bruoþø [27, 51]. Atliekant archeologi-nius kasinëjimus naujo mûro fragmentørasta reikðmingiausioje ir didþiausioje Bal-tarusijos pilyje – Mire, statytame XVI a.pab.–XVII a. pr. [26, 90]. Tai parodo mûrotechnikos plitimo tendencijas.

Renesanso architektai, atsisakydamidinamiðkø gotikos efektø, linko á racio-nalumà ir saikingumà. Pastato planui, du-rø ir langø angoms naudotos pagrindinësgeometrinës figûros – kvadratai, ketur-kampiai, apskritimai arba jø dalys, veng-ta banguotø ir netaisyklingø linijø.

Tæsiant gotikos tradicijas XVI a. pab.–XVII a. pr. baþnyèiø ir piliø statyboms dargamintos ilgesnës kaip 30 cm ir storesnëskaip 8–9 cm plytos. Jomis buvo mûrijaminetinkuotø fasadø angokraðèiai ir karni-zai. Molio plytos tapo pagrindine statybi-ne medþiaga. Intensyvëjant jø gamybaistatyboms imta naudoti maþiau akmens.Pradëjus kelti reikalavimus, kad plytos bû-tø gaminamos standartinio dydþio, LDKdidysis kunigaikðtis Þygimantas Augustas1549 m. iðleido ásakymà, kuriuo nustatëgaminamø plytø dydá (12x6x3 coliai).

Mûriniø pastatø sienos buvo riðamostiek gotikiniu, tiek renesansiniu bûdu. Go-tikiná naudodavo tuomet, kai netinkuoda-vo sienø. Renesansiniam plytø mûrui bû-dingas skiediniø liesëjimas ir tinkavimas.Ið pradþiø buvo tinkuojama tik aplink an-gas, o vëliau ir sienos. Vyravo lygios irramios sienø plokðtumos su profiliuotaiskarnizais.

Naujas architektûros stilius reiðkësi at-siþvelgiant á socialinio elito uþsakovø ga-limybes ir poreikius. Lietuvoje Renesan-so kultûra plito tiek sostinëje Vilniuje, tiekir periferijos feodalø pilyse.

Socialiniø ir ekonominiø veiksniø áta-ka rezidenciniø piliø formavimuisi. XVI a.Vakarø Europos ðaliø rinkoje sparèiai au-go þemës ûkio produktø, ypaè grûdø, mið-ko medþiagø ir gaminiø (ràstø, àþuoliniø

Raudonës pilies situacija atstatymo metu. Sudarë inþ. arch. V. Miliukðtis.KPCPA. F.6, ap.1, nr. 2231.

r

37

REGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KULULULULULTÛRATÛRATÛRATÛRATÛRA

ðulø laivams statyti, pelenø, angliø ir kt.), paklausa. Á Lietuvàbuvo atveþama druska, metalo pusfabrikaèiai ir dirbiniai, au-diniai. Suaktyvëjus tradicinei mainø nomenklatûros apyvartaiekonominis bendravimas su Europos ðalimis, iki tol pasireið-kæs vien ribotais mainais, gavo galimybæ plëstis.

Þemës ûkio gamyba ir miðkø eksploatacija intensyvëjolabiau „kiekybiðkai, likdama tame paèiame technologijos ko-kybës lygmenyje, bet visa tai lëmë baudþiavinio dvaro orga-nizavimà bei jo produktø pertekliaus realizavimà atsivëru-sioje uþsienio ir pradëjusioje klostytis vidaus rinkoje” [8, 36].Didþiausià ir bene svarbiausià vietà eksporto rin-koje uþëmë medienos pusfabrikaèiai (lentos lai-vams, kartys laivø stiebams, ràstai). Ypaè daug jøbuvo eksportuojama ið Þemaièiø ir Uþnemunësmiðkø, nes ðie buvo arèiausiai prekybos rinkø. Áprekybà átraukus Nemuno ir Dauguvos upiø re-gionus mediena ið Lietuvos buvo plukdoma á Ka-raliauèiø bei Gdanskà.

„Susikûrë, kaip ir kitose Vidurio Europos ða-lyse, gaminanèiø feodaliniø dvarø sistema, uþsi-mezgë jos ryðiai su rinka, ëmë plisti prekybiniaisantykiai. Miðkai buvo suvokti kaip reikalingaprieþiûros þaliavø bazë ir sutvarkytas jø eksploa-tavimas. 1547 m. jie buvo paskelbti valstybës mo-nopoliu, jø plotus nustota nuomuoti Prûsijos ver-slininkams” (8, 37).

XVI a. pirmojoje pusëje vykstant intensyviaigiriø kolonizacijai padidëjo arimø plotai, iðaugojø vertë. „1540 m. armenø ir ganyklos kainø san-tykis susilygino 1:1, o XVI a. antroje pusëje tapo2,5–3:1” (5, 8), „javø kainos Baltijos uostuose(Gdanske) pakilo net 5 kartus, o vidaus rinkoje –tik 2 kartus. Tai buvo didelë paskata auginti ja-vus eksportui” (11, 37). Visoje Lietuvoje XVI a.ávesta trilaukio sistema. Niekad Lietuva dar ne-turëjo tiek þmoniø ir tiek negamino, kiek XVI a.

Nuo XVI a. vidurio pastebëjus, koká didelá pel-nà duoda pertvarkyti didþiojo kunigaikðèio dva-rai, „1557 m. Þygimanto Augusto paskelbtu Va-lakø ástatymu numatyta „padidinti didþiojo kuni-gaikðèio pelnà ir sutvarkyti ûká”, t.y. reorganizuotidvaro þemiø, miðkø ir vandenø ûká” (18, 190).

Lietuvai pradëjus sparèiau bendradarbiauti suEuropos ðalimis didþiojo kunigaikðèio piliø ir kie-mø tinklas, iki tol daugiausia vykdæs administra-cinæ ir gynybinæ funkcijas, vis labiau ëmë reikð-tis ekonomiðkai. Tada dvarus pradëta pertvarkytivisuotinai. „Tarp 1442 pastatø, pateiktø XVI ir XVIIa. dvarø inventoriø rinkiniuose (3;2), tik 8 pasta-tai nurodomi buvæ mûriniai (Gëluvos dvaro – 1pastatas, Vokës dvaro – 1, Raudondvario – 3, Su-dervos ir Saiþiø dvaro – 3 pastatai” (23, 8].

Dël naujø socialiniø ir ekonominiø sàlygø XVI a.pabaigoje pradëti statyti sudëtingos struktûros irarchitektûros namai.

Kuo iðsiskyrë rezidencinës pilys? LDK didysiskunigaikðtis vietiniams ir uþsienio (daugiausiaPrûsijos) verslininkams pradëjo nuomoti miðkø

plotus. Intensyviai kirsdami miðkus, ypaè girias, smulkieji pe-riferijos feodalai, kraðto valdyme neuþëmæ svarbiø postø, la-bai praturtëjo. Sukaupæ lëðø, jie ëmë statytis didingas rene-sansines pilis, kurios turëjo kai kuriø asociacijø su pilimis, krað-tui tarnavusiomis kaip svarbûs strateginiai objektai. Pralobæsmulkieji feodalai architektûros didingumu rodë turtingumà.Formavosi màstymas, paremtas asmenybës sureikðminimu irdarantis átakà gyvenimo bûdui bei reikalaujantis atitinkamosgyvenamosios erdvës. „XVI–XVII a. ponø namø raida buvoitin svarbus reiðkinys architektûros istorijoje” (23, 8).

Panemunës pilies konservacijos ir restauracijos projektiniai pasiûlymai1954 m. KPCPA. f.5, ap. 2, b.40, lap. 37.

l

38

REGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KULULULULULTÛRATÛRATÛRATÛRATÛRA

Lietuvos teritorijoje rezidencinës pilys statytos kartu suávairios paskirties pagalbiniais ûkiniais ir gamybiniais pasta-tais. Sodyboms buvo parenkamos graþios vietos – prie eþe-rø, upiø, kloniø. Pastatø ansambliai buvo apsupti miðkø, so-dø, parkø. Kraðtovaizdyje jie iðsiskyrë monumentaliais tû-riais. Sodybos kompozicijoje visada dominavo pilis.

Nuo XVI a. vidurio neatsiejamà piliø ar rûmø architektû-ros ansamblio reprezentacinæ dalá sudarë kuriami sodai irparkai. Lietuvoje daugiausia plito italiðkos kompozicijos par-kai, kuriuose iðsiskyrë alëjos, terasos, dekoratyviniai tilteliaiir vandens efektai. Vëliau paplito olandiðko tipo parkai, ku-riø svarbiausias elementas – dekoratyviniai tvenkiniai, pa-vyzdþiui, Raudonës pilies parkas, ið pradþiø juosæs jà ið pie-tø ir rytø, palaipsniui iðaugo iki 25 ha.

XVI a. – XVII a. pirmojoje pusëje statytos feodalø rezi-dencinës pilys ir rûmai iðsiskyrë tuo, kad jos jau buvo mûri-nës, o pastatyti gynybiniai árenginiai – imitacinio pobûdþio.Prie gynybiniø árenginiø priskiriami: kampiniai bokðtai, ap-tvarinës sienos su ðaudymo angomis, apsauginiai perkasai,net tvenkiniø kaskados ir þemiø pylimai. Ið piliø korpusuoseesanèiø kampiniø bokðtø „buvo galima gintis lengvais para-ko ginklais” (3, 11).

Rezidencinës pilys kraðto gynybai neturëjo strateginësreikðmës. Ankstyvesnës gynybinës rezidencinës pilys buvosu uþdarais kiemais, sustiprintos gynybiniais bokðtais, apjuos-tos aptvarinëmis sienomis ir pylimais, daþnai su bastionais irgynybiniais grioviais. Renesanso laikotarpiu pilys tapo atvi-ro tipo, t.y. tik su uþdaru kiemu ir gynybiniais bokðtais, tuojos darësi panaðios á rûmus. Pagal siluetà rezidenciniai rû-mai „ið tradicijos dar buvo vadinami pilimis” (22, 4). Pagalsusidariusià tradicijà pilys Lietuvoje vadintos vardu „tos vie-tovës, kurioje jos buvo pastatytos, neminint jø buvusiø savi-ninkø ar ákûrëjø” (24, 41).

Panemunës (vad. Vytënø, Gelgaudø), Raudonës pilys irRaudondvario pilis-rûmai, iðsiskirianèios ryðkiais regioniniaismanieristiniais bruoþais, tûriu, yra didþiausios rezidencinëspilys Lietuvos piliø sistemoje.

Panemunës pilys ar dvaro rûmai? Kas saugoma? Tiekmokslinëje, tiek informacinëje literatûroje yra kalbama apiePanemunës pilá ir Raudonës pilá. Taèiau „pilies” sàvokos tu-riná mokslai ir skirtingi tyrinëtojai supranta nevienodai. Ryð-kiausiai skiriasi archeologø ir istorikø poþiûriai. Prie viso togalima priskirti ir architektûros istorikø aiðkinimus.

Sutariama, kad pilis – tai uþdaras, ilgalaikis, savarankið-kas gynybinis árenginys, visada pirmiausia pabrëþiama joskarinë paskirtis. Archeologø nuomone, „lietuviðkas terminas„pilis” nusako visà pagrindinæ gynybinio komplekso dalá, ne-skirstant jos á smulkesnius vienetus” (25, 57). „Pilis, uþdarasgynybinis kompleksas: gynybiniai árenginiai, gyvenamosios,sakralinës ir ûkinës patalpos bei pastatai ( / a r s e n a l a s, /d o n þ o n a s, / k a z e m a t a s, / k y p a s ir kt.), ppr.sugrupuoti aplink reprezentaciná ir ûkiná kiemus. Pilies teri-torijà juosia siena su bokðtais, vartais, pakeliamuoju tiltu ir/ b a r b a k a n u, pylimai su / b a s t i o n a i s, t. p. grioviaibei tvenkiniai. Skiriamos / a p t v a r i n ë, / b a s t i o n i n ë,/ k o n v e n t i n ë, / r e z i d e n c i n ë pilys. Pilyje gyvenomonarchas, feodalas, ordino riteriai, kai kada nuo prieðø slë-pësi apylinkës gyventojai. Pilis statyta ið grunto, medienos,

akmens, plytø strateginiu poþiûriu svarbioje ar sunkiai priei-namoje, patogioje gintis vietoje (ant kalno, kalvos, upiø san-takoje, eþero saloje, pelkëtoje lygumoje)” (4, 326), teigia dai-lës istorikai.

„Pilies” termino taikymas pasikeitus politinëms ir ekono-minëms sàlygoms XVI a. pabaigos – XVII a. vakarinës LDKdalies mûrinëms dvarø rezidencijoms kelia abejoniø. Paly-ginti su rytine LDK dalimi (dab. Baltarusija) „pilies” („çàìîê”,„êðåïîñòü”) terminas ne visada ávardijo tikslià jos paskirtá(27, 51).

Pagrindiniai XVI a. pabaigos – XVII a. Lietuvos mûriniøpiliø architektûros poþymiai yra ðie. Tai, visø pirma, ant aukð-tumos pastatytas pastatas (ar jø kompleksas), apsuptas ar esan-tis ðalia natûraliø, gal ir iðkastø, uþtvenktø vandens telkiniø,bokðtai ir gynybinës sienos su ðaudymo angomis, gynybiniaigrioviai, vartai ir kt. Taèiau visi ðie elementai dar neleidþiapilies vadinti gynybiniu statiniu, neparodo rezidencinës pi-lies gynybiniø privalumø. Greièiau tai yra dekoracijos ir gy-nybiniø árenginiø bei konstrukcijø imitacijos, teikusios ðei-mininkams savigarbos, pasididþiavimo ir aukðto socialiniostatuso jausmà. Tai buvo jø supratimo apie vëlyvàsias vidur-amþiø pilis iðraiðka.

Aiðkinantis „pilies” sàvokà daug informacijos suteikia ar-cheologiniø tyrimø metu rasti radiniai: nuo XVI a. vidurioatsiranda kokybiniu atþvilgiu nauja buitinë keramika (glazû-ruota, plonasienë), stiklas, fajansas, statybinës paskirties me-talo gaminiai, naujoviðki kokliai. Didelæ reikðmæ turi XVII a.inventoriai bei kiti dokumentai.

Taigi matyti, kad pilys gyvenime ir istoriniuose ðaltiniuo-se ilgai, net iki daugumos piliø nunykimo nebuvo tapatina-mos su dvaru.

II. Panemunës pilys – naujoviðkos statybosLietuvos piliø istorijojePanemunës strateginë reikðmë. Nemunas nuo seniausiø

laikø turëjo didelæ gynybinæ reikðmæ, iðilgai jo stovëjo daugpiliø. Istoriniuose ðaltiniuose minimos ðios pilys prie Nemu-no: Merkinë, Punia, Kaunas, Pieðtvë, Veliuona, Jurbarkas. Pi-lys statytos daugiausia XIII–XIV a., lietuviø kovø su kryþiuo-èiais metu, bet „tik XIII a. pabaigos fortifikacinë kampanijaNemuno þemupio pilis padarë sunkiai áveikiamas kryþiuo-èiø kariuomenei” (10, 18).

Palaipsniui kai kurios pilys tapo átvirtintais dvarais. „Pi-lies – dvaro perimamumas yra bendraeuropinis viduramþiøreiðkinys, atskirose ðalyse turëjæs savo specifikà” (26, 5). Þy-miausi ir turtingiausi buvo didþiojo kunigaikðèio dvarai. „Ap-link pilis kûrësi dvarai su ariamos þemës palivarkais, pilys irkiemai pamaþu tapo ûkiniais dvarø centrais” (9, 369). Stam-bieji feodaliniai dvarai ëmë veikti besiformuojanèià rinkà irlemti ekonominá ðalies potencialà. Intensyviausiai ðis proce-sas vyko didþiojo kunigaikðèio domeno branduolyje – seno-joje istorinëje Lietuvos þemëje (tarp Nemuno vidurio ir Ne-ries). XVI–XVII a. buvo pastatytos Raudonës, Panemunës re-zidencinës pilys, Raudondvario dvaro rûmø pilis, kurios tikið dalies buvo pritaikytos gynybai. Tai, kad tuo metu Pane-munës pilys jau buvo, gali paliudyti prancûzø didikø kilmësriterio, þygio á Pamará metu aplankiusio Lietuvà, Þilibero deLanua kelionës 1413–1414 m. apraðymas: „Ið Kauno tæsiau

r

39

REGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KULULULULULTÛRATÛRATÛRATÛRATÛRA

kelionæ rogëmis Nemuno upeir pravaþiavau dar pro dvi Lie-tuvos pilis” (6, 52).

XVI a. pirmojoje pusëje Lie-tuvai ásitraukus á prekinæ Euro-pos rinkà Lietuvos prekybiniairyðiai buvo orientuoti á Rygà, oÞemaitijos ir Uþnemunës – áKaraliauèiø ir Klaipëdà, PietøLietuvos – á Dancigà.

Lietuviai nuo seno ryðiussu kaimyninëmis valstybëmispalaikë vandens keliais. Pir-mosios raðytinës þinios apielaivybà Nemunu randamosXIII a. dokumentuose, pavyz-dþiui, 1253 m. popieþiaus Ino-cento IV bulëje (17, 681). Fla-mandø matematikas, geogra-fas ir kartografas, patobulinæsmatematiðkai pagrástus þemë-lapiø sudarymo metodus, Ge-rardas Merkatorius, raðydamasapie XVI a. Lietuvà, teigë: „Da-bar iðvardysiu Lietuvos upes.(...). Dar yra vandeningos Vi-lijos ir Nemuno upës, kuriomis plaukia laivai ir pirkliai atve-þa prekiø; jos áteka á Prûsø jûrà” (6, 83–84).

XV–XIX a. prekës upëmis buvo gabenamos daugiausia „vy-tinëmis ir strugais” (17, 282). Vytinëmis, kurias aptarnaudavovairininkas ir keliolika darbininkø, daugiausia plukdyta apdirb-ta miðko medþiaga. Strugais pavasará upe þemyn plukdyti krovi-niai á Prûsijos miestus, daugiausia á Karaliauèiø ir Gdanskà.

Nuo XVI a. pradþios savarankiðkà vaidmená iðsikovojæsLietuvos pirkliø Nemuno laivynas ðia upe realizavo etninësLietuvos ûkinio branduolio produkcijà. Dar XV a. antrojojepusëje suintensyvëjæs (prieð tai menkas) lietuviø prekiø ga-benimas á Prûsijà ypaè sustiprëjo XVI a. pirmaisiais deðimt-meèiais. 1529 m. su Prûsija buvo sudaryta prekybos sutartis.

Pirmasis prie prekybos su Prûsija arterijos – Nemuno –buvusiame Raudonës dvare mûrinæ rezidencijà pasistatë Krið-pinas Kirðenðteinas, stambus Lietuvos miðko eksportininkas.Kiek vëliau prie Nemuno ásikûrë du K. Kirðenðteino partne-riai. Tai Stepono Batoro valdymo metais (1576–1586) ið Veng-rijos á Lietuvà atsikëlæs Janoðas Eperjeðas, kuris uþ 9 km nuoRaudonës, Panemunës dvare, pradëjo pilies statybà. Ðiammirus, K. Kirðenðteinas susirado kità bendrininkà – savo þen-tà, Kauno vëliavininkà Jonà Dzevaltauskà, kuris pasistatë Rau-dondvario pilá-rûmus.

Pagrindiniai Panemunës pilies (vad. Vytënø, Gelgaudø)formavimosi bruoþai. Ðalia kelio Kaunas – Jurbarkas, apie14 km á rytus nuo Jurbarko ir 72 km nuo Kauno, plaukiantNemunu þemyn, deðiniojo Nemuno kranto ðlaito iðkyðulyjestovi Panemunës pilis. Kasdienëje þmoniø kalboje Panemu-nës pilis vadinama Vytënø arba Gelgaudø pilimi, taèiau isto-rinëje literatûroje ðie pavadinimai beveik nesutinkami.

Panemunës dvaras seniausiai paminëtas Þemaièiø þemësteismo knygoje, kurioje 1554 m. rugsëjo 18 d. buvo áraðytos

ið garsios Þemaitijos bajorø giminës kilusiø broliø Mykolo irKristupo Stankevièiø-Bielevièiø turto dalybos (15, 201).

1595 m. S. Stankevièius-Bielevièius Panemunës dvarà uþ-statë Januðui Eperjeðui, kuris á Lietuvà atvyko ið Vengrijos irPanemunës dvaro kaimynystëje ásigijo þemiø. 1597 m. S.Stankevièius-Bielevièius Panemunës dvarà J. Eperjeðui par-davë. Dvaro pardavimo akto inventoriuje minimi dvaro pa-statas, klojimas, darþai, uþtvankos, malûnai, kûdros ir dva-rui priklausiusios þemës valdos. Eperjeðø giminë Panemu-nës dvarà valdë iki 1753 m.

Pagrindinis dokumentas, liudijantis Panemunës pilies sta-tybos pradþià, yra Januðo Eperjeðo 1608 m. kovo 5 d. testa-mentas, kuriame raðoma: „...taip pat, kad bûtø uþbaigtas sta-tyti mano pradëtas Panemunës dvaras (pilis)...” (15, 201). Iðtestamento teksto galima suprasti, kad 1608 m. statybos dar-bai jau buvo baigiami. Taigi Eperjeðas pilá galëjo pradëti sta-tyti ne anksèiau nei 1604 m. Dvaro statybai ið pradþiø galëjovadovauti ðeimos draugas ir verslo partneris, Vilniaus piliesarchitektas ir horodnièius Petras Nonhardas, projektavæs Gai-dþiûniðkiø pilá (dabar Baltarusija).

Po Januðo Eperjeðo mirties likæ trys jo sûnûs: Kauno pa-vieto pastalininkas Kristupas, Þemaièiø stalininkas Jurgis irJonas Eperjeðai Panemunës dvarà paveldëjo lygiomis teisë-mis. Vëliau Jurgis Eperjeðas atpirko dalá ið Jono, o savo iratpirktàjà dalis padovanojo Kristupui Eperjeðui, kuris XVII a.viduryje rûmø ansamblá rekonstravo.

Panemunës dvaro rûmus, primenanèius senovës pilá, Lie-tuvos istorijos tyrinëtojai romantikai laikë tvirtove, iðlikusianuo kovø su kryþiuoèiais laikø (24, 41). Aiðku viena, kadPanemunës pilis – bûdingas ilgos raidos pavyzdys.

Kad Panemunës pilis – monumentalus statinys, matyti iðmûro sienø storio, plytø riðimo bûdo, anfiladinio patalpø

Raudondvario pilies-rûmø kieme suformuotos dekoratyvinësþemø krûmø figûros (arabeskos) (ið asmeninio archyvo).

l

40

REGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KULULULULULTÛRATÛRATÛRATÛRATÛRA

iðplanavimo, pagrindiniø konstrukcijø, langø, ðaudymo angø,fasadø apdailos. Iki 1610 m. buvo pastatytas pagrindinis ryti-nis netaisyklingo staèiakampio (29,9x13,3 m) plano gyvena-masis korpusas su pietryèiø bokðtu. Korpuso rytinë siena nuoðlaito buvo paremta dviem kontraforsais. Iðorinës sienos „glais-tytos smulkaus þvyro, smëlio ir kalkiø pilkos spalvos tinku (pilkaspalva – nuo ámaiðytø pelenø)”. Pilkà tinkà pagyvino horizon-talios balto tinko juostos, balti langø grifai, kampø rustai irkarnizai. Korpuso „langai irgi renesansiðki: 128–138 cm plo-èio ir 170–180 cm aukðèio” (13, 205), perdangos medinës.

XVII a. viduryje atliekant rûmø rekonstrukcijà prie ryti-nio korpuso ðiaurinio fasado pastatytas ðiaurës rytø bokðtas,ið kitø apvaliø bokðtø iðsiskiriantis penkiakampiu planu. Bokð-tas pastatytas ant iðkyðulio ðiaurinio ðlaito paties kraðto. Pa-matas sumûrytas ið stambiø lauko rieduliø, tarpai uþkaiðytiplytomis ir jø lauþu. XVIII a. á bokðtà buvo perkelta rûmøkoplyèia. Ant pietinio ðlaito buvo pastatytas pietryèiø bokð-tas, taèiau jis greitai nugriuvo.

XVII a. antrojoje pusëje pastatytas Panemunës pilies ðiau-rinis korpusas. Ið kitø korpusø jis iðsiskyrë tuo, kad buvo „siauras

ir ilgas (71,72 x 6,70 m), o sienos turëjo ðaudymo angas”. Iððiaurinio korpuso plano savybiø ir situacijos matyti, kad jis„turëjo ûkinæ ir ið dalies taip pat gynybinæ paskirtá” (15, 206).

Baigiant ðiauriná rûmø korpusà ir pastaèius rytiná pradë-tos statyti vakarinë ir pietinë rûmø dalys. Ið pradþiø pastatytaapie 10 m ilgio vakarinio korpuso iðorinës sienos, bet atsisa-kius korpuso statybos vakarinë siena paversta gynybinës sie-nos imitacija. Iðmûrytos trys ðaudymo angø eilës ir árengtosmedinës ðauliø galerijos, pastatytas pietvakariø bokðtas. Apie1640–1650 m. pastatytas ðiaurës vakarø bokðtas su pagrin-diniais vartais. XVII a. viduryje pietinis korpusas paverstaspagrindiniu. Pastaèius pietiná korpusà ir du cilindrinius bokð-tus (pietvakariø ir pietryèiø) aplink vidaus kiemà suformuo-tas pilies ansamblis.

Panemunës pilis iðsiskiria monumentalumu, jos mûro sie-nø storis, plytø riðimo bûdas, anfiladinis patalpø iðplanavi-mas, pagrindinës konstrukcijos, langai, ðaudymo angos, fa-sadø apdaila yra iðliekamosios savybës, iðskirianèios Pane-munës pilá ið kitø Lietuvos piliø istorijoje.

Raudonës pilis. Renesanso epocha Lietuvoje paliko kelismonumentalius pastatus su gynybiniais árenginiais: Siesikø rû-mus (Ukmergës r.) ir tris rûmus-pilis Panemunëje. Viena ið tri-jø ten esanèiø piliø – Raudonës pilis, pastatyta XVI a. antrojo-je pusëje smulkaus feodalo, praturtëjusio ið miðko medþiagosir ávairiø medþio dirbiniø eksporto á Vakarus, Kriðpino Kirðenð-teino, atsikëlusio greièiausiai ið Prûsijos, iniciatyva.

Tapæs stambiu Lietuvos miðko eksportininku, praturtëjæsið Nemuno baseino giriø nuomos, miðko produktø gamybos,jø pardavimo Prûsijoje ir ið ten gabenamø prekiø á Lietuvàbei ið muitø rinkimo, Kriðpinas Kirðenðteinas ásigijo Raudo-nës dvarà, kuriame pasistatë átvirtintus rûmus. Vëliau prieNemuno ásikûrë Kirðenðteino partneriai.

Greta Raudonës pilies tekantis Raudonës upelis minimas1360, 1366 ir 1420 m. kryþiuoèiø keliø apraðymuose ir XIVa. Vygando Marburgieèio kronikoje (12, 561). Raudonës upe-lio deðiniajame krante yra X–XIV a. gyvenvietë ir piliakalnis.

Pirmosios þinios apie Raudonës pilá randamos 1597 m.inventoriniame apraðyme, kuriame pateikiamas iki pilies sta-tybos ten buvusio karaliðkojo dvaro vaizdas. „Iki XVI a. Rau-donë buvo karaliðkasis dv., kurá Þygimantas Augustas atida-vë Þemaièiø seniûnui Jeronimui Kriðpinui – Kirðenðteinui”(12, 561). Iki XVI a. Raudonës dvarà sudarë dvaro namas,klojimas, darþai, kûdros, gal uþtvankos bei malûnas. Nemu-no slënio terasoje, kur dabar yra pilis, dar iki mûro statybøbuvusi vandens griova. Pilis buvo statoma griovà ið ankstouþpylus.

Ant stataus ir aukðto (apie 35 m) Nemuno ðlaito pastatytarezidencija – átvirtinti dvaro rûmai-pilis buvo apsodinti apie25 ha ploèio parku, kuriame iðsiskiria legendomis apipintasGedimino àþuolas bei devyniø kamienø liepa. Parke augaáspûdingos iðvaizdos àþuolai, kaðtonai, liepos, skroblai. Iðkitø kraðtø atveþti ir parke pasodinti maumedþiai, robinijos,këniai, juodosios puðys, rieðutmedþiai.

Raudonës pilis ne kartà perstatyta ir rekonstruota. Tai ro-do keli jos planinës struktûros, statybos technikos ir stiliauskitimø etapai. Tokie reiðkiniai yra tipiðki daugeliui senosiosarchitektûros pastatø Lietuvoje, bet Raudonëje jie turi ir vienðiam ansambliui bûdingø bruoþø.

Raudonës pilies ðaudymo angos (nuotrauka ið asmeninio archyvo).

r

41

REGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KULULULULULTÛRATÛRATÛRATÛRATÛRA

XVI a. pabaigoje Kirðenðteino rezidencijà sudarë du dvi-aukðèiai korpusai: pietinis – rezidencinis ir ðiaurinis – ûki-nis. Abu korpusai kartu su sienomis, kurios turëjo ðaudymoangas, uþdarë staèiakampá pilies kiemà. Pilá puoðë trys cilin-dro formos bokðtai. Vienas jø pastatytas pietinio korpuso cen-tre, o kiti du – ðiaurinio korpuso galuose.

Ið pirminio Raudonës pilies ansamblio geriausiai iðlikonemaþai autentiðkø formø iðlaikæs ðiaurinis korpusas, kurioilgis – 40,58 m, o plotis – 9,57 m. Ðio korpuso galuose stovë-jo ið sienø per pusæ skersmens iðsikiðæ du cilindriniai bokðtai(ðiaurës vakarø ir ðiaurës rytø), á kuriuos áeinama ið pastatovidaus. Bokðtuose árengtos renesansinës ávairiø formø ðau-dymo angos vëliau buvo uþmûrytos. Bokðtai buvo dengti kû-giniais èerpiø stogais. Raudonës pilies ðaudymo angos ir kitigynybiniai elementai atliko daugiau dekoratyvinæ negu gy-nybinæ paskirtá.

Pietinio korpuso planas beveik toks pat kaip Raudondva-rio ir Panemunës gyvenamøjø rûmø. Ðiame korpuse buvo áreng-ti gyvenamieji kambariai. Svarbu tai, kad ávykdþius pietiniokorpuso rekonstrukcijà cilindrinis bokðtas atsidûrë korpuso cen-tre, ir tai parodo, kokia neáprasta buvo bokðto padëtis. Jis „ið-skiria Raudonës pietiná korpusà nuo Panemunës bei Raudond-vario piliø gyvenamøjø korpusø, ðiaip jau labai vienas á kitàpanaðiø” (21, 28). Manoma, kad bokðtas galëjo bûti 4–5 aukð-tø su uþbaigtais renesansiniais karnizais ir kûginiu stogu.

Pastaèius Raudonës pilá maþdaug po 20–30 metø atliktapirmoji pilies rekonstrukcija. Nekeièiant plano ant senø pa-matø perstatytas pietinis korpusas, fasadø sienose ámûrytossmailios kai kuriø angø arkos. Vietoje rytinës sienos naujaiárengtame dviaukðtyje gyvenamajame korpuse anfiladiðkaisuplanuotos gyvenamosios patalpos. Po perstatymo darbøRaudonës pilá sudarë trys dviaukðèiai korpusai, sujungti „U”pavidalu, cilindriniai bokðtai ir kiemà ið vakarø pusës uþda-ranti siena su ávaþiavimo pastatëliu. Ið ansamblio perstaty-mo matyti iðaugæ reprezentaciniai poreikiai, naujojo piliesðeimininko noras plësti gyvenamàsias patalpas.

Raudonës pilies sienos, nors jø mûras ir riðtas gotiðkai,statinio nepadarë gotiðku. Nors ir bûta vëlyvosios gotikos ele-mentø, pirmojo ansamblio planas ir architektûros formos bû-dingos Renesansui. Plytø riðimo bûdas ir spalva Raudonëspiliai suteikë rûstoko monumentalumo. Raudonës pilies sta-tybai vadovavo mums neþinomas architektas.

Raudonës pilies vertingoji savybë yra pusiau uþdaro kie-mo erdvës ir korpusø tûriø kompozicija, kurià iðryðkina di-dysis pietinis bokðtas. Dël vertingøjø savybiø visumos Rau-donës pilis paskelbta kultûros paminklu.

Raudondvario pilis-rûmai. Raudondvario pilá-rûmus grei-èiausiai pasistatë Kauno vëliavininkas Jonas Dzevaltauskas,kuris buvo vedæs Raudonës savininko Kriðpino Kirðenðteinodukterá ir tapæs jo bendrininku gaminant ir eksportuojant á Prû-sijà medienos prekes. Ið jo laiðko, raðyto 1615 m. rugsëjo 2 d.LDK didikui Mykolui Kiðkai, matyti, kad tuo metu pilis jaubuvo pastatyta. „Kitokio plano, silueto ir architektûrinës ið-raiðkos yra prieð 1615 m. Jono Dzevaltausko statyti Raudond-vario rûmai (Kauno raj.), kartais vadinami pilimi” (1, 113). Rau-dondvaris, kaip ir kitos Panemunës pilys, ásikûrë patogioje geo-grafinëje ir strateginëje vietoje. „Raudondvario vardà vietovëgavo, kai buvo pastatyti raudonø plytø rûmai” (20, 3).

Raudondvario pilis XVII a. buvo mûrinë, dviejø aukðtø,staèiakampio plano su frontonais galuose. Netinkuoti fasa-dai su vienodu atstumu iðdëstytais langais ir durimis, aukðtuèerpiø stogu pastatui teikë rûstumo ir monumentalumo. Ðiau-rës rytø kampe pristatytas cilindro formos bokðtas su ðaudy-mo angomis ir dantytais kuorais. Kaip rodo staèiakampë lan-gø forma (kryþminiø rëmø jie dalijami á 4 dalis) bei iðdësty-mas, tikroji bokðto paskirtis buvo dekoratyvinë, o ne gynybi-në. Ðiaurës pusëje, prie upelio ir raguvø, uþveistas peizaþi-nis parkas, atnaujintas tik 1831–1835 m.

Raudondvario architektûrinio ansamblio plane rûmai-pi-lis yra pagrindinis statinys, graþiai ákomponuotas á vietovëskraðtovaizdá. Kaip ir kitos Panemunës pilys, uþëmusios pato-gias geografines ir strategines pozicijas, Raudondvario pilisbuvo átraukta á „Vilniaus gubernijos piliø atlasà” (1827 m.).Ðiame atlase Raudondvario rûmai-pilis su esamu statinio tû-riu ir geografine situacija parodyti ið rytø pusës.

Ikonografiniu poþiûriu vertingi dailininko Napoleono Or-dos (1807–1883), Lietuvà aplankiusio 1875–1877 m., pieði-niai ir akvarelës ið natûros, tarp jø yra ir Raudonës, Panemu-nës piliø bei Raudondvario dvaro rûmø atvaizdai.

Vienas ið Panemunës pilies korpusø (nuotrauka ið asmeninio archyvo).

l

42

REGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KULULULULULTÛRATÛRATÛRATÛRATÛRA

Raudondvario rezidencinë pilis, esanti pakaunëje, prie Ne-muno ir Nevëþio upiø santakos, mena asmenybes, Lietuvosistorijoje palikusias svarbius pëdsakus. Ið ðaltiniø matyti, kadpirmuoju Raudondvario savininku buvo Kauno vëliavininkasVaitiekus Dzevaltauskas (XVI a. antroji pusë), vëliau jo sûnusJonas Dzevaltauskas. Apie XVII a. vidurá dvaras tampa Mstis-lavlio kaðteliono ir Gulbinø seniûno Jono Eustachijaus Kosa-kovskio nuosavybe. Istorija mena, kad Kosakovskiai (Kasakov-skiai) yra XVI–XVIII a. LDK, XIX a. ir XX a. pr. Lietuvos bajorøgiminë, daugiausia dvarø LDK ásigijusi XVII a. vedybomis. Vë-liau jie savo valdas praplëtë ið kitø feodalø supirkinëdami þe-mes. Daugiausia dvarø Kosakovskiai turëjo Vidurio Lietuvoje.

1652 m. Raudondvario rûmai tampa LDK lauko etmono(1646–1654), didþiojo etmono (1654–1655, Þemaièiø seniû-no (1646–1653), Vilniaus vaivados (1653–1655) ) Jonuðo Rad-vilos nuosavybe. Jonuðui Radvilai mirus (1655 m. gruodþio31 d.) jo valdos kartu su Raudondvariu atitenka pusbroliui,paskutiniam ið Dubingiø Radvilø – Boguslovui Radvilai, ku-ris 1638–1646 m. buvo LDK vëliavininkas, nuo 1646 m. LDKþirgininkas, LDK kariuomenës vadas. Boguslovas Radvila bu-vo vienas ið 1655 m. Këdainiø sutarties iniciatoriø.

Raudondvario rûmai-pilis parduoti tada, kai B. Radvila,sukaupæs lëðø, nutarë atstatyti sugriautà Birþø pilá: „B. Rad-vila tik stengësi aptvarkyti dvaro pastatus ir apie kokias norsrekonstrukcijas negalvojo. Sekanèiais metais po gerokai uþ-trukusiø derybø Raudondvará nupirko Vorlovskis. Pirkëjas,pamatæs kaip nuteriotas valsèius, nenorëjo mokëti sutartø 40000 florinø ir ketino nuo sutarties atsisakyti. Jam tik labaipatikæ rûmai. Sulygta mokëti 30 000 florinø” (15, 232).

XVIII a. Raudondvario dvare ðeimininkavo Zabielos. 1758m. (1781 m.) ten gyvenæs Kauno marðalka Mykolas Zabielaatliko pirmàjà pilies rekonstrukcijà.

XIX a. didþiausià turtinæ galià dvare ágijo Tiðkevièiai, ku-riø dvarai tuo metu buvo tapæ kultûros, meno, visuomeniniogyvenimo centrais, garsëjusiais puikia architektûra ir parkais,bibliotekomis, meno rinkiniais. Pirmasis ið Tiðkevièiø gimi-nës, tapæs Raudondvario dvaro pilies savininku, buvo grafasMykolas Tiðkevièius (1761–1839) ið Voloþino, Napoleono Bo-naparto armijos lietuviðkojo 17-ojo ulonø pulko vadas.

1944 m. bëgdami vokieèiai Raudondvario rûmus sunai-kino. Per penkiolika pokario metø griuvësiai dar labiau su-nyko. Apgydþius skaudþias karo þaizdas Raudondvaris visdaþniau imtas minëti spaudoje – pasigirdo skatinimø já pri-kelti ið griuvësiø. 1959 m. parengtas pilies atstatymo projek-tas (inþinieriai architektai S. Èerðkutë ir V. Jurkðtas).

Raudondvario dvaro, ið kurio svarbiausi – pilis-rûmai, ver-tingosios savybës yra tolygiai pasiskirstæ teritorijoje, ir tai ke-lia visuminæ paþintinæ traukà vietovæ lankyti. Su dvaru susi-jusios istorinës asmenybës suteikia jam memorialiniø istori-niø asociacijø. Vertingøjø Raudondvario dvaro savybiø vi-suma lemia tai, kad kompleksas yra tapæs saugoma nekilno-jamàja kultûros vertybe.

III. Panemunës rezidenciniø piliø apsaugos darbaiPanemunës pilies (vad. Gelgaudø, Vytënø) konservavimo

ir restauravimo darbø eiga. Po Antrojo pasaulinio karo for-muojantis paminklotvarkos supratimui Lietuvoje pradëjo do-minuoti „karo metais nukentëjusiø paminkliniø pastatø remon-

to ir avarinës bûklës likvidavimo darbai” (7, 30). Prie ðiø pa-minkliniø pastatø buvo priskirta ir Panemunës pilis, kuri dëlarchitektûriniø meniniø savybiø buvo átraukta á respublikinësreikðmës architektûros paminklø sàraðà, jai suteiktas numerisAtR106 (16, 347). Atliktos apþiûros rodë, kad „piliai iðgelbëtibûtina griebtis skubiø konservacijos darbø” (15, 222).

Apþiûrø metu buvo nustatyta, kad gali griûti pilies pieti-nio korpuso pietø fasado siena; karnizai neiðlikæ ant rytiniokorpuso sienos, daugelyje ðio korpuso mûro vietø iðtrupëjæsir atðokæs tinkas, langø angos apirusios, nebuvo nei perdan-gø, nei stogo; vakarinis korpusas taip pat neturëjo perdangøir stogo, palangës buvo iðvirtusios, virðutinës sienø dalys su-aiþëjæ; ðiaurinio korpuso nebuvo iðlikæ visai. „1950 m. Le-ningrado Repino Dailës instituto studentai ir 1954 m. Kaunopolitechnikos instituto studentai gamybiniø praktikø tvarkasudarë iðlikusiø pilies mûrø apmatavimø brëþinius” (19, 12).

Pirmieji Panemunës pilies apsaugos darbai pradëti nuo1955 m., kai pagal architektø J. Ðeiboko ir A. Umbraso pasiû-lymus parengtas pilies vakarinio korpuso, kai kuriø rytinio kor-puso sienø, pietryèiø ir ðiaurës rytø bokðtø liekanø konserva-vimo ir restauravimo projektas. Projekto parengimas buvoátrauktas á uþ paminklø apsaugà atsakingø institucijø darboplanus: „Sutinkamai su tuo, kad á 1955 m. restauruojamø ob-jektø planà yra átrauktos Gelgaudø ir Medininkø pilys, praðauiki 1955 metø gruodþio mën. 20 d. paruoðti tø piliø restaura-vimui ir konservavimui technikinæ dokumentacijà” (2, 2). Ta-èiau numatyti konservavimo ir restauravimo darbai 1955 m.neávykdyti, todël 1956 m. buvo patvirtinta nauja konservavi-mo ir restauravimo uþduotis. Tada vakarinio korpuso planus irbokðtus matavo ir brëþinius darë A. Urbðtas, o fasadus, pjû-vius ir visø sienø iðklotines – Þ. Simonavièius.

1959 m. sumanyta Panemunës pilies pritaikymo turisti-nei bazei koncepcija, kurios projektinius eskizus parengë in-þinierius architektas Þ. Simonavièius. Pateiktuose dviejuosevariantuose pasiûlyta nugriauti klasicizmo ir vëlesnes sienas:„Abiem atvejais autorius siûlo principiniai paðalinti visus Gel-gaudø laikotarpio statybos elementus” (19, 480). Taèiau tamnepritarë ekspertø komisija, ir koncepcija liko neágyvendin-ta. Ekspertai pasiûlë pilá atstatyti vadovaujantis tais princi-pais, kurie numatë ávairiø pilies statybos epochø elementøiðryðkinimà. Norëta parodyti ne vienà pilies statybos tarpsná,bet jos istorinæ evoliucijà iki Gelgaudø statybos periodo. Jietaip pat pasiûlë atsisakyti atkurti XIX a. pabaigos elementus.Komponuojant atskirø epochø elementus ekspertai siûlë siektibendro kompozicinio darnumo.

Vëliau buvo sudaryti nauji pilies restauravimo ir pritai-kymo pasiûlymai: „Sudarytas pilies restauravimo ir pritaiky-mo LTSR Aukðtøjø mokyklø poilsio namams eskizinis pro-jektas” (19, 7), kurio parengimui reikëjo atlikti papildomusarchyvinius, archeologinius ir architektûrinius tyrimus. Darnebuvo pradëti geologiniai, hidrologiniai ir kiti inþineriniai,taip pat interjerø polichromijos, parko dendrologijos ir kt.tyrimai. Taèiau Paminklø konservavimo instituto 1977 m. te-miniuose planuose numatytas Panemunës pilies restauravi-mo ir pritaikymo aukðtøjø mokyklø poilsio namams projek-tas ágyvendintas nebuvo.

Projektavimo darbai atnaujinti tik 1981 m. Pilá sumanytapritaikyti LTSR valstybinio dailës instituto poreikiams, atsta-

r

43

REGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KULULULULULTÛRATÛRATÛRATÛRATÛRA

tytas rytinis pilies korpusas (architektai R. Miliukðtis, L. Pere-vièienë), atkurtos klasicistinës vakarinio korpuso langø an-gos, korpusas uþdengtas èerpëmis, pamûryti karnizai, sutvir-tintos sienos. Pamûrytos ir uþdengtos èerpëmis rytinio kor-puso atbrailos, suremontuoti pietinio korpuso dûmtraukiai irpietvakariø bokðto karnizas, apmûrytos pietinio korpuso ar-kadø stulpø apaèios, ankeriais suriðtos pietinio korpuso sie-nos. Uþdengus bokðtus juose árengti mediniai laiptai su ap-þvalgos aikðtelëmis. Korpusai ir rûsiai iðvalyti nuo griuvenø.

Pilies apsaugos darbai vykdyti atlikus þvalgomuosius ty-rimus: a) archyviná dokumentiná ir ikonografiná medþiagosrinkimà bei tyrimà; b) archeologinius; c) polichrominius; d)architektûrinius; e) konstrukcinius.

Remiantis konstrukciniø tyrimø iðvadomis priimtas vie-nas svarbiausiø konstrukciniø sprendimø – pietinio korpusopietiniø iðoriniø sienø ir rytinio korpuso sienø stabilumui ið-laikyti ámontuotos metalinës sàvarþos. Pietinio korpuso I ir IIaukðtø patalpose radus autentiðkus sijø lizdus sumontuotosnaujos sijos ir medinës perdangos.

Þvalgomøjø polichrominiø tyrimø metu pietinio korpusoantro aukðto patalpose rasta fragmentiðkai iðlikusi vertingaXVII–XVIII a. sienø tapyba, ið dalies uþkonservuota (punk-tuota) pilies konservavimo metu. Panemunës pilies konser-vavimo–restauravimo projekto vadovës architektës Liudos Pe-revièienës nuomone, „siekiant iðsaugoti interjero vertybes bû-tinai reikëjo skubiai uþdengti pietinio korpuso stogà.”

1981 m. atnaujinus projektavimo darbus archeologiniustyrimus atlikæs archeologas Algirdas Þalnierius teigia, kad„ðie archeologiniai tyrimai buvo vykdomi ne moksliniu tiks-lu, o atsiþvelgiant á konservavimo, restauravimo reikalavi-mus.” Ðiø tyrimø metu ieðkota atsakymø á pilies konservavi-mo ir dalinio restauravimo darbø metu iðkilusius klausimus.

Akivaizdu, kad dël planiniø projektø rengimo, didelës pro-jektavimo uþduoèiø kaitos bei lëðø trûkumo 1955 m. pradëtiPanemunës pilies rûmø tyrimai, konservavimo ir restauravimodarbai nebaigti iki ðiol, jie sustojæ ir ðiuo metu nevykdomi.

Raudonës pilies atstatymo pagrindiniai bruoþai. Baigian-tis Antrajam pasauliniam karui (1944 m. rugpjûèio 6 d.) atsi-traukdami vokieèiai susprogdino didájá (33,5 m aukðèio) Rau-donës pilies bokðtà, kuriam virstant sugriuvo pilies pietiniokorpuso dalis.

Apgydþius skaudþias karo þaizdas Raudonës pilyje ákurtavidurinë mokykla. Suremontavus apleistas pilies patalpas jipritaikyta mokyklos klasëms, kabinetams, sporto salei bei inter-natui. Padidëjus mokiniø skaièiui nutarta korpusus rekonstruoti.Reikëjo atstatyti sugriautà pietiná korpusà ir didájá bokðtà.

Rengiant darbø projektà reikëjo pasirinkti, kokiu keliu pa-sukti: ar nugriautas pilies dalis atstatyti tokias, kokios buvoprieð karà, ar restauruoti renesansinës rekonstrukcijos formas,o galbût ir visà renesansinës pilies ansamblá.

1956 m. skubiai atlikus Raudonës pilies istorinius, archi-tektûrinius ir archeologinius tyrimus nustatytas „pirminës – XVIIa. pradþios pilies planas ir XIX a. rekonstrukcijos dydis” (7,175). Rasta senø moliniø grindø plyteliø, kurios buvo naudo-tos pirmuose pilies aukðtuose bei antrojo aukðto patalpose,aptiktos dvi senoviniø klozetø vietos, rasta ðiek tiek epochiniøkokliø. Taèiau iðsamiø duomenø renesansinës pilies planui at-statyti, konstrukcijoms, fasadams, interjerui ir inþineriniams

árengimams restauruoti nepakako. Ypaè trûko ikonografinësmedþiagos, pavyzdþiui, pilies bokðtø kûginiams stogams re-konstruoti; neiðstudijuoti senieji apðildymo bei kanalizacijosárengimai; nenustatytas tikslus renesansiniø langø iðdëstymassienose; per maþai iðstudijuota, koks buvo pilies interjeras.

Po ilgø diskusijø ir sprendimø pasirinktas tas pilies atstaty-mo variantas, kuris nereikalavo iðsamiø pilies komplekso rai-dos studijø. Taigi nebuvo parengta ir projektavimo uþduotis.

1959 m. inþinieriai architektai S. Èerðkutë ir V. Jurkðtas,remdamiesi prieðkarinëmis fotografijomis ir plytø eiliø tiks-lumu, parengë pilies didþiojo bokðto ir pietinio korpuso at-statymo projektà, pagal kurá pilies patalpos padalytos á mo-kymo, internato ir gyvenamuosius butus. Raudonës pilies ele-mentai atstatyti „paliekant XIX a. antrosios pusës kapitalinësrekonstrukcijos stilistiná charakterá” (15, 199).

Raudondvario pilies-rûmø restauracija – istorinë tiesaar fantazija? 1944 m. bëgdami hitleriniai okupantai sunaiki-no ir Raudondvario dvaro pilá-rûmus: pastatas liko be stogo,trûko sàramø, beveik visø patalpø perdangos buvo nuvirtu-sios, rûmø iðorinës sienos iðlikæ tik iki karnizo, likæ dvi iðori-nës centrinëje pastato dalyje buvusio mezonino sienos, bokð-tas áskilæs, architektûrinës detalës nutrupëjusios.

Pokariu Raudondvaris vis daþniau imtas minëti spaudo-je, pasigirdo skatinimø prikelti já ið griuvësiø. Todël pagal1959 m. Þemës ûkio mechanizavimo ir elektrifikavimo moks-linio tyrimo instituto uþsakymà atlikus pilies rûmø griuvësiøtyrimus parengtas jø atstatymo projektas. Projektà parengëinþinieriai architektai S. Èerðkutë ir V. Jurkðtas.

Ðio straipsnio autorë buvo susitikusi su architekte S. Èerð-kute. Pokalbio metu architektë akcentavo, kad atliktas Rau-dondvario pilies rûmø restauravimas yra netikslus, juo buvopanaikinti XIX a. elementai. S. Èerðkutës nuomone, vykdantpilies rûmø restauravimà stengtasi prisitaikyti, „tai buvo mû-sø fantazija”. Nors pilies rûmø restauravimas pavyko, taèiaujis atliktas pagal architektø supratimà, restauratoriai darbuinebuvo pasiruoðæ.

Iðvados1. Istorinës raidos tëkmëje kiekviena ðalis yra sukûrusi

ávairiø materialiniø ir dvasiniø vertybiø. Iðlikusios gali daugpasakyti apie tautos istorinæ raidà.

Panemunës pilys – Panemunës (vad. Gelgaudø, Vytënø)ir Raudonës pilys bei Raudondvario pilis-rûmai – yra mate-rialinës vertybës, liudijanèios XVI–XVII a. Lietuvos ekono-minio, socialinio ir kultûrinio gyvenimo ypatumus.

2. XVI–XVII a. statiniai yra nauji Lietuvos piliø istorijosstatybos pavyzdþiai, iðsiskiriantys ryðkiais regioniniais ma-nieristiniais bruoþais.

3. Panemunës piliø architektûrinë raida parodo neabejo-tinà tam tikro socialinio sluoksnio màstysenà ir gyvenimobûdà. Pilys, tapusios ið miðko medþiagos prekybos pralobu-siø smulkiøjø periferijos feodalø rezidencijomis, buvo jø tur-tingumo ir galingumo árodymas.

4. XVI–XVII a. smulkiøjø feodalø statytos rezidencinëspilys iðsiskyrë tuo, kad jos jau buvo mûrinës.

5. Rezidenciniø piliø ansambliai buvo apsupti miðkø, par-kø, sodø. Kraðtovaizdyje jie iðsiskyrë monumentaliais tûriais,o sodybos kompozicijoje visada dominavo pilis.

l

44

REGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KREGIONØ KULULULULULTÛRATÛRATÛRATÛRATÛRA

REGIONAL CULTURE

Residence castles of Panemunë

Asta NAURECKAITË

Each country has a variety of material and spiritual val-ues created in the passage of its historic development. Ifthese values survive, they can tell a lot about historical de-velopment of the nation.

Castles of Panemunë, such as Panemunë Castle alsonamed Gelgaudai Castle, Vytënai Castle, Raudonë Castle,and Raudondvaris Castle/Palace are the material values thatwitness specifities of Lithuanian economic, social, and cul-tural life in the 16–17th c. Masonry buildings of this periodare the new patterns of construction in the history of Lithua-nian castles. They can be characterized by regional manne-ristic elements and also have some common features withthe architecture of some Belarussian castles.

Architectural development of castles of Panemunë showsthe unquestionable mindset and lifestyle of a particular so-cial layer. The thinking based on personality prominencywas developing in those days, which made a great impacton the way of living and which required an appropriate liv-ing space. Castles that later became mansion-houses of thenewly rich small provincial feudalists were the proof of theiropulence and power.

An exclusive feature of small feudalist castles built inthe 16–17th c. was that they were already made of stone,and fake defensive fortifications imparted typical style ofmedieval castles. The newly built castles did not have stra-tegic significance for the country defense any more.

Mansion castles were usually built along with otherhousehold belongings serving for different purposes. Man-sion ensembles were surrounded by woods, parks, and gar-den. They could be distinguished in the landscape by theirmonumental size. A castle was always dominant in the en-tire mansion composition.

Castle reconstructions that took place up to the 20th c.were aimed at the needs of the owner to be expanded. How-ever, the Second World War in the 20th c. began to ruin anddestroy cultural memorials and left solicitudes for their au-thenticity and protection. As the heritage regulation was onlyin the stage of formation, the liquidation of emergency con-ditions of buildings were preferred. Reconstructions of thecastles of the earlier periods were transformed into conser-vation, restoration, and re-creation works in the 20th c.

In the stream of time the residential castles of Panemunë,even though often changed their architectural qualities, re-mained as majestic and monumental as they were in thevery first stage of their formation.

6. Rezidencinës pilys neturëjo strateginës kraðto gynybosreikðmës. Árengti gynybiniai árenginiai buvo imitacinio po-bûdþio.

7. Panemunës piliø pertvarkymai vykdyti iki XX a., jiebuvo nulemti padidëjusiø savininkø poreikiø. Ankstyvesniølaikotarpiø rekonstrukcijà XX a. pakeitë konservavimo, res-tauravimo ir atkûrimo darbai.

8. Istoriðkai daþnai kitusios architektûros Panemunës re-zidencinës pilys iðliko tokios pat didingos ir monumentalioskaip ir formavimosi pradþioje. Tai yra jø iðliekamoji savybë,vertinga estetiniu, istoriniu ir moksliniu poþiûriu, visuome-nei svarbus kultûros turtas.

NUORODOS:

1. Adomonis T., Èerbulënas K. Lietuvos TSR dailës ir architektû-ros istorija. T.15. - Vilnius, 1987. - P.107, 113.

2. Architektûros paminklas Gelgaudø pilis Vytënuose. Restaura-cijos-konservacijos projektas. KPCPA, f.5, ap.2, b.39, lap.2.

3. Batûra R. Lietuvos pilys // Mokslas ir gyvenimas. - 1969, nr. 4,p.11.

4. Dailës þodynas. - Vilnius, 1999. - P. 495.5. Dubonis A. Lietuvos Didþiojo Kunigaikðèio dvarø tinklo susi-

formavimas XIII–XIV a. Lietuvos dvarai – praeitis, dabartis, at-eitis. Konferencijos medþiaga. - Vilnius, 2001 m. birþelio 22-23 d., p. 8.

6. Dvi Þilibero de Lanua kelionës á Lietuvà // Kraðtas ir þmonës.- Vilnius, 1988. - P.52, 83-84.

7. Glemþa J. Nekilnojamojo kultûros paveldo apsauga ir tvarky-mas. - Vilnius, 2002. - P. 30.

8. Gudavièius E. Lietuvos europëjimo keliais. - Vilnius, 2002. -P. 36, 37, 49.

9. Gudavièius E. Lietuvos istorija. Nuo seniausiø laikø iki 1569m. T.1. - Vilnius, 1999. - P.369.

10. Gudavièius E. Miestø atsiradimas Lietuvoje. - Vilnius, 1991. -P.18.

11. Juèas M., Lukðaitë I., Merkys V. Lietuvos istorija. Nuo seniau-siø laikø iki 1917 metø. – Vilnius, 1988. - P.37.

12. Kviklys B. Mûsø Lietuva. T.4. - Bostonas. [fotogr. leid.]. - Vil-nius, 1992. - P.561.

13. Lietuvos architektûros istorija. T.1. - Vilnius, 1988. - P. 205,234, 235.

14. Lietuvos dailës istorija. - Vilnius, 2002. - P. 98.15. Lietuvos pilys. - Vilnius, 1971. - P. 188, 199, 201, 206, 222,

232.16. Lietuvos TSR kultûros paminklø sàraðas. - Vilnius, 1973. - P.347.17. Maþoji lietuviðkoji tarybinë enciklopedija. T. 2. - Vilnius, 1968.

- P.681, 282.18. Ochmanskis J. Senoji Lietuva. - Vilnius, 1996. - P. 190.19. Panemunës pilies restauravimo ir pritaikymo LTSR aukðtøjø

m-klø poilsio ir simpoziumø namams projektiniai pasiûlymai.Architektûrinë-statybinë dalis. T. 2. B. 1. KPCPA, f.5, ap.2,b.791, lap.7, 12, 480.

20. Pinkus S. Raudondvario pilis. - Vilnius, 1983. - P.3.21. Pinkus S. Raudonës pilies istorijos puslapiai // Statyba ir archi-

tektûra. - 1972, nr.1, p. 28.22. Pinkus S. Raudonës pilis. -Vilnius, 1978. - P. 4, 8, 10.23. Puodþiukienë D. Tradicinës architektûros ponø namø raida

XVI–XVII amþiais // Liaudies kultûra. - 2001, nr. 3, p. 8.24. Rekeðius J. Seniausias vardas – Panemunë // Kultûros barai. -

1977, nr. 6, p. 41.

25. Zabiela G. Lietuvos gynybinës pilys. - Vilnius, 1995. - P.5.26. Òðóñîâ Î. À. Ïàìÿòíèêè ìîíóìåíòàëüíîãî çîä÷åñòâà

Áåëîðóññèè. - Ìèíñê, 1988. - C. 90.27. ×àíòóðèÿ Â.À. Èñòîðèÿ àðõèòåêòóðû Áåëîðóññèè. -

Ìèíñê, 1977. - C. 32, 51.

SUTRUMPINIMAI

KPCPA – Kultûros paveldo centro paveldosaugos archyvas

r

45

TARP MINÈIØTARP MINÈIØTARP MINÈIØTARP MINÈIØTARP MINÈIØ

„Etnosofai” A. Patackas ir A. Þarskus

Wenn du nicht irst, kommst du nicht zu Verstand„Faustas”, eilutë 7847

(„Tik klysdamas ágauni iðminties”A. A. Jonyno vertimas)

Praëjusio ðimtmeèio devintojo deðimtmeèio pradþioje,paèiame stagnacijos gûdume, mano rankose atsidûrë tokskeistas, pogrindyje iðleistas, kopijuotas nukopijuotas straips-niø rinkinys: Saulë ir kryþius: Baltø religija, jos esminis þen-klas ir sàsajos su kultûra. - Kaunas: savilaida, 1983. Paskuikitas: Ethos: Baltø kultûra ir lietuviø savimonë. - Savilaida,1984. Knygelës, þinoma, buvo anonimiðkos – tokios knyge-lës anuomet negalëjo turëti nei sudarytojø, nei vietiniø au-toriø. Jø vardai ëjo ið lûpø á lûpas paskui ið rankø á rankasëjusias knygeles. Tuo metu daug visokiø tokiø kopijuotø –arba, kaip sakoma, „atðviestø” – knygø per rankas ëjo, skleis-damos savo ðviesà jos patamsiuose iðsiilgusiems. Kiekvienasavais keliais, sukdamasi savuose ratuose. Taèiau daugumabuvo arba uþdraustø prieðkario / emigravusiø lietuviø, arbakitatauèiø autoriø – ne vietiniø. Uþdraustos buvo iðtisos te-mos, ne tik politinës, istorinës, bet ir kultûrinës, pasaulë-þiûrinës, filosofinës, netgi mokslinës. Ið esmës draudþiamabuvo ne tik þinoti, bet ir màstyti, màstyti gal net labiau, to-dël iðdrásusiø vieðai ir laisvai màstyti èia pat, namie, tebuvovienetai, iðimtys.

Prieð du deðimtmeèius skaitydamas A. Patacko ir A. Þars-kaus straipsnius buvau didþiai suþavëtas ir ákvëptas. Gal netaip paèiais jø teiginiais, netgi ne jø dvasia, kaip svarbiausiutuomet atradimu: apie savo gimtàjà ðalá ir tautà GALIMAMÀSTYTI! Ne niekinti jà, pasidavus valdþios bei „intelek-tualinei” konjunktûrai, ir ne kampe susigûþus piktai kartotiprieðingos stovyklos politinius bei religinius uþkeikimus, betlaisvai màstyti, spëlioti, interpretuoti istorijà, tautosakà, pa-proèius, kalbà. Tiesiog màstyti, niekieno uþ tai neatsipraði-nëjant ir niekam nesilankstant.

Dabar tarsi nebedraudþiama niekas, bet taip atrodo tikið pirmo þvilgsnio. Mat bûdai þmogø pavergti ir valdyti, kaipgerai þinoma, yra du – rimbas ir meduolis. Rytø komuniz-mas padarë turbût viskà, kà tik buvo galima padaryti rim-bu. Dabar Vakarø kapitalizmas tæsia pradëtà darbà meduo-liu, ir sprendþiant ið „savanoriø tremtiniø” – emigrantø skai-èiaus, nenusileidþia komunizmui. Ðia prasme màstyti „drau-dþiama” iki ðiol – muðt nemuða, bet uþtat gali neduoti pa-valgyti, o dël to kartais skauda ne maþiau. Ir dël to ne ma-þiau gerbtinas lieka bet koks „pogrindis”, kuriame kaipmatgali atsidurti kiekvienas pamëginæs þengti savo ðirdies ke-liu ir gyventi savo galva.

Jau nepriklausomybës ir jos prieðauðrio laikais kalbamøautoriø, kiek man þinoma, pasirodë: Baltiðkoji lietuviðkoji

tema Vydûno kûryboje. - Kaunas, 1989; Þarskus A. Rëdosratas: Lietuviø kalendorinës ðventës. - Vilnius, 1990; Patac-kas A., Þarskus A. Mirties virsmas. - Vilnius, 1990; PatackasA., Þarskus A. Gimties virsmas. - Vilnius, 1990; iðleista apiedeðimt numeriø þurnalo „Vydija”; pagaliau iðëjo rinktinë: Pa-tackas A., Þarskus A. Virsmø knyga. - Kaunas, 2002. Be to,abiejø autoriø daugiau ar maþiau vieðai nuolat skaitytos pa-skaitos. Ir visa tai ne dël algos, o tik ið paðaukimo ir uþsispy-rimo, sunkesniame ar lengvesniame pogrindyje, taip ir nesu-laukus vieðo pripaþinimo.

Jau vien dël to Algirdas Patackas ir Aleksandras Þarskusnusipelno pagarbos: ir anais laikais, ir dabar jie atkakliai ei-na savo keliu, nepaisydami pavojø ir atsispirdami pragaiðtin-gai pagundai „ásitvirtinti” gyvenime, gyventi „geriau” ðirdiessàskaita (apie A. Patacko politinæ veiklà èia nekalbu iðvis).

Taèiau gerbti – nereiðkia su viskuo sutikti, viskam pritar-ti. Ir dël pripaþinimo stokos, ir dël uþsitæsusio pogrindþio,mano galva, dalis – gal net didesnioji dalis – atsakomybës visdëlto tenka patiems autoriams.

A. Patackas ir A. Þarskus sukûrë iðtisà nuodugnià teori-jà, þmogaus gyvenimo lietuviø tradicinëje kultûroje virsmøteorijà, savaip interpretavo daugybæ liaudies paproèiø, tau-tosakos tekstø ir kai kurias mitines bûtybes, lietuviø tradicijàlygindami su kaimyninëmis, pirmiausia latviø ir rytø slavø,savo interpretacijoms pasitelkdami ne tik daugybës etnolo-gø (pirmiausia lietuviø ir rusø) darbus, bet ir gana tolimøðiuolaikinio mokslo srièiø, kaip antai sinergetika, iðvadas beiapibendrinimus. Atliktas milþiniðkas darbas ir padarytas di-delis ánaðas á lietuviø dvasinæ kultûrà.

Taèiau ðá ánaðà, ðá milþiniðku darbu suneðtà dvasios „me-dø” nuodija „ðaukðtas deguto”, kuris galø gale ir daro já be-veik „nevalgomà”, bent jau be specialiø „prieðnuodþiø”. Rë-þia ausá autoriø tautinë savimeilë (MES skaisèiausi, kilniau-si, geriausi, o visi kiti aplink – tai tik pagedæ buvæ MES…),kuri nors ir tautinë, vis dëlto tëra niekinga savimeilë. Di-dþio þmogaus ir didþios laikysenos pavyzdþiu ir ðiuo atþvil-giu gali bûti autoriø neretai minimas V. Toporovas, kuriskaip tik prisiimdamas atsakomybæ uþ visas rusø tautos pa-darytas kitiems skriaudas rodë didþiausià pagarbà ir kitiems,ir paèiai rusø tautai.

Ir vis dëlto nuodingiausias, nors ið pirmo þvilgsnio galir ne toks kartus „degutas” A. Patacko ir A. Þarskaus dar-buose – tai jø santykis su kalba, arba veikiau su kalbotyra,su kalbos mokslais. Pavyzdþiui, jiedu lengva ranka leidþiasau spëlioti apie þodþiø kilmæ ir tarpusavio giminystæ, betper dvideðimt metø, atrodo, taip ir nesiteikë atsiversti norskoká etimologijos þodynà ar panaðø sàvadà, kad bent pa-þiûrëtø, kà apie tai sako kalbininkai. Kam ið naujo spëlioti,aklai badyti, jei per pastaruosius 200 metø ðioje srityje tiek

l

46

TARP MINÈIØTARP MINÈIØTARP MINÈIØTARP MINÈIØTARP MINÈIØ

nuveikta! Juoba praverstø pasidomëti, kodël kalbininkaitaip, o ne kitaip sako, taigi kokia yra pati kalbotyros moks-lo logika, metodai. Tuomet vienu ar kitu atveju gal bûtøgalima tarti ir savo áþvalgø þodá. Dabar gi ðiedu autoriai pokalbà vaikðto kaip akli, jø vartojamomis kalbotyros sàvo-komis tik bandydami apsimesti reginèiais. Taèiau gana ke-liø þingsniø…

Ðiaip jau A. Patackas su A. Þarskumi sàþiningai ir atviraiatsiriboja nuo kalbos mokslo bei jo metodø, bet ar to gana irtoliau kalba domintis, apie jà svarstant bei raðant? Kita ver-tus, juodu galima suprasti – að bent manausi suprantàs ir daláatsakomybës uþ tokià padëtá perkeliu oficialiesiems lietuviøkalbininkams, nenoriai praleidþiantiems progà atstumti arnet pajuokti kiekvienà, kas tik giliau susidomi kalba ir taip„pasikësina” á jø ðventà nuosavybæ. Bet mokslas nëra vienkonjunktûra, vietinës grupelës þmoniø polinkiai bei áproèiai,net jei konkreèiomis aplinkybëmis taip neretai ir atsitinka.Mokslo ðerdis – tai troðkimas paþinti, ir ðia prasme „Plato-nas – draugas, bet tiesa brangiau”. Todël kad ir kokiam po-grindyje – ne tik politiniame, bet ir moksliniame – atsidur-tum, vis tiek juk galima atsiversti knygà ir pasiskaityti, ir pa-mëginti suprasti. Juk tautosakos bei etnografijos ðaltiniaisjiedu gausiai remiasi, nebando jø pakeisti savo spëlionëmis!

Tik ðia ignorancija kalbotyros atþvilgiu – nors psicholo-giðkai suprantama, bet dalykiðkai nepateisinama – remiasiir kai kurios autoriø „fix idëjos”, kuriø jie uþsispyræ laikosiðtai jau per dvideðimt metø, nemëgindami nei pagrásti, neipaþvelgti á jas kritiðkai ar tiesiog atvirai, tiesiai ir dràsiai.Pagrindinë ið jø – tai idëja atskirus lietuviø kalbos garsussavaime turint jiems bûdingà gilià prasmæ. Ir nors garso irprasmës santykis kalboje – iðtisa labai ádomi kalbotyros sri-tis, kurioje irgi jau nemaþai priraðyta, jos áþvalgos ir iðvadosA. Patacko su A. Þarskumi, atrodo, ið esmës nedomina. Tie-sa, èia pateikiamà straipsná jie pradeda bûtent trumpa ðiossrities tyrinëjimø apþvalga, taèiau labai fragmentiðka ir sek-loka. O visø apmaudþiausia tai, kad net ir taip apþvelgæ klau-simà, autoriai, atrodo, në negirdi to, kà patys cituoja ar per-pasakoja. Jiedu nuolat pabrëþia „galimà” garso ir prasmësryðá kalboje, kuris tarsi turëtø kaþkaip pagrásti tolesnius jøpaèiø iðvedþiojimus. Bet juk ið tikrøjø garso ir prasmës ry-ðiu kalboje neabejojo ir neabejoja niekas! Visos kalbos, kal-ba kaip tokia remiasi bûtent garso ir prasmës ryðiu. Visasklausimas, kaip bûtent, kokiu bûdu tampa ámanoma gar-sais prasmes iðreikðti. Ar bûtinai pats atskiras garsas turiturëti kaþkokià sau „ið prigimties” bûdingà prasmæ? Ar pras-mæ garsas ágauna tik artikuliuojamas, t.y. suskaidomas á at-skirus skirtingus garsus, kurie toliau ávairiai tarpusavy deri-nami? Ar turi kokià sau bûdingà prasmæ, aiðkià ar bent mig-lotà, tokie atskiri garsø deriniai, ar ði jiems istorijos raidojetenka iðvis atsitiktinai? Jei turi, tai ar visuomet? Jei ne, taikokiomis aplinkybëmis jà turi? Tai labai ádomûs ir keblûsklausimai, kuriais uþsiima psicholingvistika bei etnolingvis-tika, neminint semiotikos. Kad ne pats garsas lemia pertei-kiamà prasmæ, o veikiau tam tikras jo artikuliacijø derinys,galima parodyti paprastu ðiuolaikiniu pavyzdþiu. Antai visakompiuterinë informacija remiasi vienintele fizinës sistemos

„artikuliacija”: srovë yra (1) – srovës nëra (0), ir ðiø dviejø„nuliukø–vienetukø” deriniais perteikiami visi mûsø teks-tai, vaizdai, muzika. Taèiau dël to mes juk nemanome, kadvisas þmoniø kultûros prasmes turi patys tie „nuliukai–vie-netukai”!

Tuo tarpu A. Patackas su A. Þarskumi, pavyzdþiui, tei-gia, kad garsas „n – tai ne!, niùnyti „vargingai gyventi, skurs-ti”, anúoti „sunkiai vargstant daryti, taisyti, mokyti”, „valyti,ðveisti”, „gadinti, naikinti” (LKÞ). Taigi g a r s a s nr e i ð k i a (iðretinta mano – D.R.) ne tik neigimà, bet ir tai-symà, naujø sàvybiø ágijimà, taigi keitimà. Plg. anyta marèiàanuoja, t. y. auklëja, paneigdama buvusias savybes ir ug-dydama naujas; ynis „ðerkðnas” – juo virsta, pasikeisdamas,ðalèio paveiktas rûkas; anas – ne ðitas, kitas, taigi kitoks” (iðþemiau pateikiamo teksto). O kaipgi na, nuo, nûnai, niûniuoti,tepaminint kelis kitus vien tà patá priebalsá n ðaknyje turin-èius þodþius? Þinoma, norint galima kà nors prigalvoti… Betkas ið to?

Kitas dalykas – ámanomos garso (ir þandikaulio, lieþuvio,lûpø padëties já tariant, átampos puèiant orà ir t.t.) psichofi-ziologinës sàsajos, bet tai irgi atskira tyrimø sritis, kurios ne-pakeisi ið pirðto lauþtais teiginiais.

Dar kitas dalykas – galimi antriniai, kontekstiniai garsøsàskambiai ir jø „siûlomos” prasmiø sàsajos, juoba klausi-mas, ar atskiri tokie sàskambiai negalëjo bûti sàmoningaipasitelkiami ir semantizuojami prarastoje senojoje lietuviø(baltø) mitopoetinëje tradicijoje. Ðaip jau panaðûs pavyz-dþiai gerai þinomi ir nemaþai tyrinëti iðlikusiuose kai kuriøkitø senøjø mitopoetiniø tradicijø tekstuose, kaip antai se-novës indø (vedø), senovës keltø, senovës germanø, seno-vës graikø. Seniai nustatyta aliteracijø ir anagramø, kartaisatvirai sàmoningø ir dirbtiniø, reikðmë tokiuose tekstuose,kai ðiomis priemonëmis koduojama ir perteikiama „slap-ta”, tik „iðrinktiesiems” suvokiama þinia, pavyzdþiui, dievy-bës vardas, tiesiogiai tekste net nepaminëtas, ar kokia norsreikðminga, „ðventa” prasmiø sàsaja, neiðsakyta paprastai,„atvirai”. Bûdingos tokiems – o ir vëlesniems, jau filosofi-niams – tekstams ir „filosofinës etimologijos” (toli graþune „liaudies”!), kuriø tikrasis branduolys ir tikslas – anaip-tol ne istorinë þodþiø kilmë ir giminystë, o bûtent sàskam-bio, neretai visai atsitiktinio (nors nebûtinai), áprasminimas,ágalinantis ad hoc iðreikðti ir „paaiðkinti” kokià nors meta-fizinæ sàvokà. Ðiuo atþvilgiu kai kurie A. Patacko ir A. Þars-kaus pastebëjimai iðties atrodo labai ádomûs. Tarkim, – to-kiø „stipriø” þodþiø kaip diev-as ir veid-as, gim-ti ir mig-ti,mir-ti ir rim-ti ðaknies „priebalsiø inversija”, ar „simetrija”.Ðiaip jau priebalsiø sukeitimo, metatezës, reiðkinys kalbo-tyrai þinomas, pavyzdþiui, mûsø kep-ti yra vienos ðaknies(baltø-slavø prokalbës lygmeny) su slavø *pek-ti „kepti”. To-kiø metateziø prieþastys gali bûti ávairios, kodël gi tarp jønegalëtø bûti ir sàmoningo, prasmingo sukeitimo atvejø?Arba jau esamos „simetrijos” áprasminimo atvejø, ypaè kaitokio áprasminimo ji kone praðyte praðosi? Ir tikrai, ar ne-bûtø galima kai kuriuos panaðius atvejus laikyti savotiðkaismikrotekstais, „áraðytais” paèioje kalboje ir su kalba pasie-kusiais mus ið prarastosios protëviø dvasinës-poetinës tra-

r

47

TARP MINÈIØTARP MINÈIØTARP MINÈIØTARP MINÈIØTARP MINÈIØ

Visa þmonija kadais vienodai suokë ir vokë(Pr 11.1, netradicinë pertara)

Globalizacija meta eiliná iððûká lietuviø kalbai – ruoðia-masi supaprastinti, tiksliau, prastinti raðybà. Juk jei raðysime,kaip siûloma, aþuolas, tai dings uþuomina, neámanoma busatsekti pirminio arþus „verþlus, iðsiðakojæs, vyriðkas” – plg. tar-mëse iðlikusá arþuolas, pavardæ Arþuolaitis ir t.t. Mûsø kalbosbuhalteriai, ið esmës bûdami materialistai, jau pasiduoda ma-terijos persvarai, kuri pasireiðkia vizualinio, vaizdinio, virtua-laus pasaulio diktatu. O juk mûsø kultûroje vaizdinys tëra ant-rinis palyginti su garsu (ausis tiek subtilesnë uþ aká, kiek k kie-tesnis uþ s).

Esame kalbëjæ apie garso ir prasmës ryðio atmintá lietuviøkalboje kaip atsako á globalizacijos iððûkius galimybæ („Ðiau-rës Atënai”, 2004.07.24, Nr 28; praneðimas Lietuviø tautinëskultûros forume 2004.04.21; mûsø Virsmø knyga. – Kaunas,2002). Laikraðtinë elektroninë diskusija buvo netikëtai aktyvi(per 50 komentarø), bet isteriðka, padrika ir todël nevaisinga.Taèiau rûpestis dël lietuviø kalbos iðlikimo liko ir liks, todël,manome, tikslinga bûtø paþvelgti á garso ir prasmës ryðá ið es-mës, pradedant istorija.

dicijos? Panaðiais mikrotekstais juk laikomi senieji sudurti-niai vardai (ðiuo klausimu Lietuvoje paminëtini SkirmantoValento darbai), pagaliau juk tyrinëjama ornamento bei jodëmenø semantika, tikintis aptikti jais „uþraðytà” ið senølaikø tradicijos mums atneðtà þinià… Kodël gi tam tikra þi-nia negalëtø bûti perduota atskirø þodþiø sàskambiais, iðpirmo þvilgsnio atsitiktiniais? Taèiau tai vis klausimai, rei-kalaujantys labai nuodugnaus, gilaus ir rimto tyrinëjimo.

Kita vertus, kodël gi nebûtø galima tokiø sàskambiø imtiir semantizuoti dabar pat, në nesiimant aiðkinti jø tikrosioskilmës? Þinoma, galima. Tai joks nusikaltimas. Kaip tik taipir elgësi senøjø tradicijø þyniai-poetai, siekdami kuo grakð-èiau iðsakyti kuo gilesnæ mintá. Ið esmës taip elgiasi ir A. Pa-tackas su A. Þarskumi, ir kaip tik dël to juos skaityti nere-tai labai ádomu ir, pridurèiau, pravartu. Tai stiprioji jø san-tykio su kalba pusë – ðiuolaikinë „mitopoezija”, ðiuolaikinë„filosofinë etimologija” arba, turint omeny jø apmàstymøturiná, tarkim, „etnosofija”. Tik tuomet iðvis nereikia èiavelti jokios þodþiø kilmës ir giminystës, nereikia apie tainet spëlioti – tai visai kita sritis, kitas „þanras”. Iðvis nerei-kia rûpintis pagrásti savo áþvalgas kokiais nors mokslais. Ðiuoatveju uþtenka „þaisti” þodþiais, ir ðitaip pasakyti kartais

galima kur kas daugiau nei apsimestiniu „moksliniu þargo-nu” – beje, kartais ir apie paèià kalbà.

Á visa tai atsiþvelgiant, Algirdo Patacko ir AleksandroÞarskaus kûryba yra vienas ið ádomiausiø, vienas ið giliau-siø reiðkiniø ðiuolaikinëje lietuviø þodþio kultûroje, savodvasia galbût palygintinas su Vydûno reiðkiniu prieð ðimtàmetø. O tai, kad ðis reiðkinys ligi ðiol lieka filologijos moks-lo nepastebimas, tarsi jo nebûtø (iðskyrus vienintelæ manþinomà iðimtá – kalbininko profesoriaus Simo Karaliûnorimtà ir kritiðkà straipsná „Liaudies kultûroje”, 1995, Nr. 3,na, nekalbant dar apie vienà mano paties raðiná „Liaudieskultûroje”, 1997, Nr. 1, minimà ir mûsø autoriø, jei tik jispriklauso „filologijos mokslui”), – didele dalimi veikiau yrabûtent filologijos mokslo problema. Tiksliau, ne patiesmokslo, o vietinës jo konjunktûros su jos neretai slegianèiadvasine atmosfera, kuri, tiesà sakant, þalos Lietuvos kultû-rai daro nepalyginti daugiau nei vieno ar kito uþsidegëlioklaidos, kurios paèiu savo pasirodymu budresná þvilgsná kar-tais gali paskatinti platesniems tyrinëjimams ir gilesniamsupratimui.

Dainius RAZAUSKAS

Apie lietuviø kalbos „paparèio þiedà”Garso ir prasmës ryðys lietuviø kalboje

Algirdas PATACKAS, Aleksandras ÞARSKUS

Istorinë klausimo apþvalga

Antikos filosofai kalbos radimàsi riðo apskritai su þmo-gaus kilme. Kodël daiktas, reiðkinys yra vadinamas bûtent taip,o ne kitaip, kodël obuolys vadinamas obuoliu, o ne kriauðe?Ar daikto pavadinimas yra lemtas jo kilmës (physis teorija),ar yra sutartinis, laisvo pasirinkimo reikalas (thesis teorija)?Jau ið pat pradþiø iðsiskyrë materialistinë ir idealistinë kryp-tys. Aristotelis èia, be abejo, atstovavo materialistinei linijai(„gamta neduoda vardø”). Kitai linijai atstovavo Hërakleitasið Efeso bei stoikai. Sutaikyti ðias prieðprieðas bandë Plato-nas, teigdamas, kad „teisinga” kalba gali egzistuoti tik kaipidëja. Pats gi buvo linkæs manyti (kaip galima spræsti ið ganpainaus jam priskiriamo teksto „Kratilas, arba apie vardø tei-singumà”), kad kalbà lemia gilus vidinis tikslingumas, o nesavivalë ar uþgaida.

Vëliau, jau viduramþiais, Tomui Akvinieèiui, aristotelinin-kui, kalbos þenklai tëra significantia artificialiter, sàlygiðki dirb-tiniai þenklai, skirti ad significandum, paþenklinti, bet patys iðsavæs nieko nereiðkiantys.

Naujaisiais laikais, Europos kultûros „aukso amþiuje”,garso prasmingumo klausimà këlë þymieji to meto màstytojai

l

48

TARP MINÈIØTARP MINÈIØTARP MINÈIØTARP MINÈIØTARP MINÈIØ

universalai. Herderis (1744–1803) kalbos kilmæ riðo su màs-tymo istorija – kalbos dëka þmonija mokiusis màstyti ir màs-tymo dëka mokiusis kalbëti. Wilhelmas Humboldtas (1767–1835) teigë: „Kalba yra nenutrûkstama dvasios veikla, siekiantipaversti garsà minties iðraiðka” (iðskirta mûsø); „Kalba yra tarsiiðorinë tautos dvasios apraiðka”; „Tautos kalba yra jos dvasia,ir tautos dvasia yra jos kalba – sunku ásivaizduoti kà nors ta-patesnio”. Kalba, anot W. Humboldto, yra tarsi „tarpinis pa-saulis” (zwischenwelt) tarp tautos ir jà supanèios objektyviostikrovës („Kiekviena kalba apibrëþia ratà aplink tà tautà, ku-riai priklauso, ið kurio ribø galima iðeiti tik tuo atveju, jei per-eisi á kità ratà”). Tad kalba iðoriná pasaulá perkeièia á tautosdvasinæ savastá, verbalizuoja pasaulá, anot Humboldto pase-këjo L. Weisbergerio. Humboldtas itin pabrëþia kalbos gyvas-tingumà, suvokdamas jà visø pirma kaip nuolatiná vystymàsi,o ne kaip negyvà mechanizmà: „Kalba yra ne veiklos produk-tas (ergon), o pati veikla (energeia)”. Kad þodis taptø þodþiu,jis turi ne tik ágauti garsiná apvalkalà, bet tapti darniu garso irprasmës dariniu.

W. Humboldtas pabrëþdavo asmens kalbos individualu-mà, ragindamas tyrinëti tiek gyvà kasdienæ kalbà, tiek atskiroindivido kalbëjimà. Ði nuostata vëliau buvo hiperbolizuota va-dinamøjø jaunagramatikiø,1 kurie, pripaþindami vien indivi-dualià kalbà, beveik neigë patá kalbos egzistavimà („Pasauly-je yra tiek kalbø, kiek yra individø”, anot H. Paulio).

W. Humboldto màstyme apie kalbà vyravo pesimistiðka,o gal tik geniali nuojauta, jog suvokti visà kalbos visatà mumsneduota (turbût neapsieita be I. Kanto mokymo apie daiktosavyje nepaþinumà). Humboldtas daug pastangø dëjo mo-kymui apie garsà. Skirtingai nuo gyvûnø, þmogaus skleidþia-mi garsai yra artikuliuoti. Jei garsas gimsta „ið poreikio reikð-tis”, jei jis ágauna formà, t.y. patiria minties poveiká, tai kal-ba tampa artikuliuota, turinti tam tikrà funkcijà, reiðkianti,áþenklinanti.

Ásidëmëtinas yra Humboldto teiginys apie nelygià kalbøvertæ – ðitai pravers mums pagrindþiant lietuviø kalbos ið-skirtinumà. Kalbas jis suskirstë pagal sintezës tarp garso irprasmës (jo þodþiais, vidinës kalbos formos) tobulumo laips-ná. „Tobulose” kalbose mintis ir garsas maksimaliai dera, o„netobulose” – vidinës kalbos formos ir garso sintezë silpnaar deformuota. Pagal ðá poþymá kalbininkas pasaulio kalbassuskirstë á keturis tipus: flektyvines, agliutinuojanèias, izo-liuojanèias (amorfines) ir inkorporuojanèias. „Tobuliausios”yra indoeuropieèiø (toliau ide.) arba, kaip jas vadino Hum-boldtas, „sanskritinës” kalbos, taip pat semitø-chamitø kal-bø ðeima. Prie „netobulø” buvo priskirtos agliutinuojanèios(tiurkø, suomiø-ugrø), izoliuojanèios (kinø) ir inkorporuo-janèios (Amerikos indënø, paleoazijiniø tautø).2 Matyt, siek-damas iðlikti, mûsø terminais, „politiðkai korektiðkas”, moks-lininkas pasitaisë, esà „netobula” kalba nerodo intelektinioatsilikimo – tiesiog ðios tautos maþiau proto pastangø skyrëkalbai, nukreipdamos jas á kitas sritis.

Artimas savo paþiûromis Humboldtui buvo þymus ukrai-nø slavistas Aleksandras Potebnia (1835–91), vystæs jo idëjasslavø kultûros terpëje, kalbos pagrindu vëlgi laikydamas gar-so ir prasmës ryðá. Ar tik ne Potebnia pirmasis ávedë á kalboty-rà poetinio màstymo (bei jo atðakos – mitinio màstymo) termi-

nà, kuris labai pravers mums kalbant apie archajinæ poetikàlietuviø kalboje, ypaè vandenvardþiuose.

Toliau kalbotyra nukrypsta vien á garsø pasaulá, palaips-niui pamirðdama prasmës dëmená – taip pasireiðkia tolydusXIX a. mokslo materialëjimas. Juk garsynas, fonetika, yrakalbos materija, taigi ji turi paklusti gamtos dësniams. „Sa-vo laboratorijoje mokslininkai empirikai suskaldë kalbos gar-sus á daugybæ mikroskopiniø daleliø, kurias paskui uoliai ma-tavo ir svërë, sàmoningai uþmirðdami jø paskirtá, jø egzista-vimo tikslà”, – ironizavo R. Jakobsonas (apie já vëliau). Ta-èiau net ir J. Baudouino de Courtenay (1845–1929) itin pai-niame racionalistiniame mokyme apie fonemas dar rasimenuolatiná atsigæþimà á prasmæ. Palyginkime du J. Baudouinode Courtenay fonemos apibrëþimus: moksliðkàjá („Fonema– tai tam tikros þodþio fonetinës dalies, kuri lieka nedalomanustatant koreliatyvinius ryðius vienos kalbos srityje ir ko-respondentinius ryðius keliø kalbø srityje, antropofoniniø sa-vybiø suma”) su vëlesniu, 1910 metø apibrëþimu: „Pastoviaimûsø psichikoje egzistuojanèià garso sàvokà [...] mes vadin-sime fonema”. Nors F. de Saussure’ui (1857–1913) kalba –tai tik „konvencija”, susitarimas, o kalbinis þenklas – laisvaipasirinktas, kaip ir pats ryðys tarp signifikanto ir signifikato(kalbos atveju – kaip tik garso ir reikðmës: „Kalbos þenklumes vadiname sàvokos ir akustinio pavidalo kombinacijà”),„akustinis pavidalas” èia nëra pats materialus garsas, bet joáspûdis, susidaræs þmogaus psichikoje. Kadangi sàvoka irgiyra psichinës prigimties, tai kalbos þenklas, vadinasi, abiemsavo dëmenimis yra psichiðkas. Ar tai ne prieðtara teiginiuiapie jo visiðkà „konvencionalumà”? Ar du psichikos turiniaijungdamiesi negali vienas kito jei ne lemti, tai bent kaþkaippaveikti?

Siekdamas uþbëgti uþ akiø ðiam prieðtaravimui F. de Saus-sure’as áveda motyvacijos sàvokà: visiðkai „nepriklausomai”garsas ir prasmë susiriða tik kai kuriuose þodþiuose, o dau-guma kalbos þodþiø yra motyvuoti, t.y. garsas ir prasmë juo-se susijæ ne visai atsitiktinai. Pagal tai F. de Saussure’as kal-bas suskirsto á maksimaliai nemotyvuotas (leksines-logines)ir minimaliai nemotyvuotas (gramatines). Pavyzdþiui, angløkalba esanti labiau nemotyvuota nei vokieèiø (tai ir tikëti-na, nes anglø kalba labiau nutolusi nuo germanø „motini-nës” kalbos – gotø – nei vokieèiø); kinø kalba esanti ultra-leksinë-loginë, o itin gramatinë – sanskritas (kaip ir, pridur-kime, lietuviø). Palyginkime ðià klasifikacijà su aukðèiau ið-dëstytu V. Humboldto mokymu apie „tobulas” ir „netobu-las” kalbas: ir ten, ir èia prieðinguose poliuose atsiduria tospaèios kalbos – kinø ir sanskrito.

Nors ðiaip vyrauja kapstymasis po þodþio fizikà ir fiziolo-gijà, taèiau matyti ir properðos. „Psichofonetinæ” formos sam-pratà (autour du phonème „aplink fonemà”, pagal taikliàV. Doroðevskio pastabà) keièia gimstanèio struktûralizmobandymas nusitaikyti tiesiai á tikslà, tiesiai á prasmæ. „Foneti-ka, t.y. mokslas apie garso fizikà ir fiziologijà, pagaliau atski-riama nuo fonologijos – mokslo apie garsus, organizuotus kal-boje” (A. Seshehaye). Jaunas miræs rusø kalbininkas Nikola-jus Trubeckojus (1880–1938) paskutinius deðimt gyvenimo me-tø skyrë fonologiniams tyrimams, ypaè fonologinei balsiø kla-sifikacijai – jo tipologinë pasaulio kalbø balsiø sistema prily-ginama Mendelejevo periodinei elementø sistemai.

r

49

TARP MINÈIØTARP MINÈIØTARP MINÈIØTARP MINÈIØTARP MINÈIØ

Taèiau ir prasmës ieðkojimuose, atgimusiuose kartu sustruktûralizmu, ásivyrauja materialistinis-racionalistinis pras-mës traktavimas. Tik rusiðkojo (ne sovietinio, o bûtent rusið-kojo) talentingø mokslininkø tandemo – Vladimiro Toporo-vo ir Viaèeslavo Ivanovo darbuose tinkamà vietà uþëmë in-tuicija, ontologija ir kitos idealijos. Deja, apie lingvistinæ jømokyklà kalbëti sunku – pasekëjø jie beveik neturi, nors di-sertantø3 netrûko. Prieþastis turbût – sovietinis materialisti-nis slogutis, iki ðiolei tebedusinantis mûsø humanitarus, trans-formavæsis, jei taip galima pasakyti, á nevisavertiðkumo kom-pleksà provincialumo pagrindu: V. Toporovo þodþiais (ið as-meninio susiraðinëjimo), lietuviø autoriø „darbai mitologinë-mis poetinëmis temomis VIII–IX deðimtmeèiais, spausdintilietuviðkoje spaudoje, – empiriðki ir pavirðutiniðki. Juos bûtøgalima vertinti ir grieþèiau…”.

Ástabu, kad prasmëieðkos renesansas prasideda nuo poe-zijos. Antai Romanas Jakobsonas (1886–1982) savo studijà„Garsas ir reikðmë” pradeda garsiosios Edgaro Alano Poepoemos The Raven („Varnas”), aliteracijø ðedevro, analize:„Èia susiduriama su minties slëpiniu, glûdinèiu garsø materi-joje, su þodþio, kalbinio simbolio, logos’o másle; su paslapti-mi, kurià reikia atskleisti”.

Prisiminkime:But the Raven, sitting lonely on the placid bust, spoke onlyThat one word, as if his soul in that one word he did

outpour.Nothing further then he uttered – not a feather then he

fluttered –Till I scarcely more than muttered, „Other friends have

flown before” –On the morow he will leave me, as my Hopes have flown

before.The bird said, „Nevermore”.Poetas prisipaþásta: „Atidþiai stebëjau, kad mano mintys

nenutrûkstamai sektø viena paskui kità. Stengiausi suprasti,kà nori iðreikðti savo riksmu, savuoju Nevermore! (Niekada!)ðis senas praamþis paukðtis, ðis rûstus, bjaurus, niûrus, perka-ræs, nukarðæs senovës laikø paukðtis! Taip ir sëdëjau, klejoda-mas po svajas ir nuojautas... Norëjau suprasti...”

Kalbininkas analizuoja: „...ávairios garsinës kalbos prie-monës, tokios kaip kalbos intensyvumas ir tempas, atskirø gar-sø atspalviai ir moduliacijos bei sàskambiai – visos ðios ávai-riausios priemonës vienaip ar kitaip leidþia kiekybiðkai beikokybiðkai paveikti emocionaliàjà þodþio reikðmæ”. R. Jakob-sono lingvistinës studijos apskritai buvo neatskiriamos nuodëmesio poezijai – pradedant rusø sektantø glosolalijomis,maginiø uþkeikimø analize ir baigiant kûrybine draugyste suVenjaminu Chlebnikovu bei Stephanu Malarme, kurio eilutæQui tels sons significient celi „Idant tokie garsai reikðtø bûtenttai” jis pasirinko epigrafu savo darbui apie garsà ir prasmæ.

Tokia tad bûtø keliø ir klystkeliø apþvalga, ieðkant kalbo-tyros „ðventojo Gralio” – garso ir prasmës slëpinio. Klampy-në, kurià tenka bristi kalbos màstytojams nuo Hërakleito ikiðiø dienø, rodo, viena vertus, ontologiná problemos pobûdá, oantra vertus, eschatologiná – turime omeny Babelio bokðtokatastrofà: „O Vieðpats nuþengë pamatyti miesto ir bokðto,kurá mirtingieji buvo pastatæ. Ir Vieðpats tarë: „Þiûrëk! Jieyra viena tauta ir visi kalba ta paèia kalba. Tai tik jø uþmany-

mø pradþia. Kà tik uþsimos daryti, nieko nebus jiems negali-mo. Eime, nuþenkime ir sumaiðykime jø kalbà, kad nesupras-tø, kà sako vienas kitam”. Taip tad Vieðpats iðsklaidë juos iðten po visà þemës pavirðiø, ir jie metë statæ miestà. Tada jisbuvo pavadintas Babeliu” (Pr 11, 6-9).

Taèiau galgi ne visos tautos buvo ðitaip grieþtai „pakoro-tos” – juk jeigu bausta uþ puikybæ, „uþsimanymus”, tai dro-vesniems gal teko bausmë maþesnë ir ðvelnesnë?..

Kalbant rimtai, galima prisiminti ðiø laikø baltistoW. P. Schmidto hipotezæ – pakoreguotà Schleicherio ide. kal-bø „giminystës medá”, kur vietoj rekonstruotosios arba, kaipdabar pasakytume, virtualios ide. prokalbës siûloma áraðytitiesiog baltø kalbas: taigi patalpinti jas centre, o kitas, tarp jølotynø ir sanskrità, iðdëstyti koncentriðkais ratais pagal archa-jiðkumo laipsná (vadinamasis koncentriniø ratø modelis). Ið-plëtojus ðià hipotezæ ir kitoms kalbinëms ðeimoms, galima bû-tø tikëtis, jog „motininëse”, ar branduolinëse, atskirø kalbi-niø ðeimø kalbose garso ir prasmës ryðys bus maþiausiai de-formuotas – maþiausiai paliestas „Babelio bausmës”. Ðis die-viðkas antausis þmogaus puikybei turëjo ir savaip pozityviøpadariniø: atsirado – buvo priverstas atsirasti – raðtas. Taèiauraðtas, bûdamas, be abejo, civilizacijos rodikliu, gali bûti lai-komas kultûros – ðpengleriðkàja prasme civilizacijà traktuo-jant kaip kultûros senatvæ – nuosmukiu. Archajinës, gilià ðaknátebeturinèios kultûros iðlaikë ir instinktyvø nepasitikëjimà rað-tu: antai vedø kultûroje, net ir seniai vartojanèioje raðtà, tra-dicijos tæstinumui uþtikrinti lygia greta tebegyvuoja garso –sakytinë kultûra.

Ðios apþvalgos pabaigai – viena beveik detektyvinë istori-ja. Pasirinkus epigrafu citatà ið Pradþios knygos, eiliná kartàpasitvirtino, kad Biblija – nesiliaujanti stebinti knyga. Daly-kas tas, kad sakinio Pr 11. 1, kurá gal bûtø galima laikyti kal-botyros mokslo pradþia, lietuviðki vertimai skamba neaiðkiaiir nesuprantamai: „Visa þemë turëjo vienà kalbà ir tuos pa-èius þodþius” (A. Rubðio vertimas, naujausias); „Þemë tuometu turëjo vienà kalbà ir vienokius þodþius” (ankstesnis J.Skvirecko vertimas). Kodël kalba ir þodþiai atskiriami? Kaspo tuo slypi? Dar senesniuose vertimuose, pavyzdþiui, „Pir-moje knygoje Maiþieðiaus” rasime: „Visas svietas turëjo vie-nà lieþuvá ir kalbà” (protestantiðkas kolektyvinis vertimas, iðvadinamøjø Kvanto Biblijø). Dar neaiðkiau („lieþuvis?”), norstuo pat metu ir aiðkiau, nes pasirodo, jog vertimuose á kitaskalbas irgi minimas lieþuvis (rusø jazyk, lenkø jæzyk) arba lû-pos (lotynø labii, graikø cheilos). Tenka atsiversti pirminiusðaltinius.

Hebrajiðkai randame s_âfâh (tarti saf®), kuris SenajameTestamente verèiamas kaip „lûpa, lûpos” (81 kartà); „pakrað-tys, kraðtas, apvadas” (21 kartà); „kalba” (9 kartus.); „briau-na, kraðtas” (8 kartus); „posakis” (7 kartus); „krantas” (6 kar-tus) ir t.t. Antrasis rûpimas sakinio þodis, hebrajiðkai dab_ar(tarti dav®r), verèiamas kaip „þodis” (753 kartà); „reikalas”(52 kartà); „aktas, veiksmas” (50 kartø).

Lotyniðkai atitinkamai labii „lûpos” ir sermo „kalba, po-kalbis, posakis, tarmë”. Graikiðkai cheilos „lûpa, kraðtas, kran-tas” ir phônç „balsas, garsas, riksmas, kalba”.

Matome du reikðmiø bûrius: pirmasis telkiasi apie kal-bos padargus – „lûpas, lieþuvá” ir, perkeltine prasme, apie

l

50

TARP MINÈIØTARP MINÈIØTARP MINÈIØTARP MINÈIØTARP MINÈIØ

„pakraðtá (kraðtà), krantà, apvadà” – þodþiu, apie „ribà”.Antrasis – tai, kà kalbos padargai sukuria – „kalba, þodis,posakis”. Jø santykis atitiktø prieðprieðà fiziologija / inte-lektas; taip pat konkretu / abstraktu; galbût ir individualu /kolektyviðka. Keistas santykis tarp reikðmiø „lûpos, lieþu-vis” ir „krantas, kraðtas, riba”. Lieþuvis, lûpos, ribodamosoro srautà, duodà priebalsæ – suskaido, artikuliuoja gar-sus. Ðiaip ar taip, vienas ið Biblijoje uþkoduotos máslëssprendimø bûtø toks: pirmasis þodis su visu savo reikðmiøbûriu gal nusako paties garso radimàsi, antrasis – garso ne-ðamà sàvokà, mintá, prasmæ. Tokiu atveju senoji biblinë for-mulë nûdieniðkai galëtø skambëti taip: „Þmonës visoje þe-mëje tarë tuos paèius garsus ir vienodai suvokë jø reikð-mes, prasmes”. Arba poetiðkai: „Visa þmonija vienodai suo-kë ir vokë garsà ir prasmæ”. Trumpai drûtai: „Visa þmonijavienodai suokë ir vokë”.

Be abejo, tai – tik vienas ið variantø. Taèiau neabejotina,kad senoji iðmintis èia áþvelgë kalboje dviejø esminiø kalbossandø ryðá.4

„...mes uþsispyræ tebeklausiame savæs vis to paties naivausklausimo: kur vis dëlto lokalizuojamas ðis kalbos reiðkinys –fonema?” (R. Jakobsonas). Paklauskime ir mes savæs tokio„naivaus” klausimo – galgi ið tikro lietuviø kalboje garsas sa-vaime dar tebeturi prasmæ, o prasmë – savo garsà?

Argi gali bûti, kad mûsø kalboje, kasdienëje, gatvinëje,garsas dar reiðkia, o prasmë girdisi, tik mes to nebepastebime?Argi gali bûti, kad mûsø kalboje tebeglûdi „minties, ákûnytosgarso materijoje, paslaptis” (R. Jakobsonas)?

Jeigu taip, tai ðios apþvalgos pradþioje minëta Platono min-tis apie „teisingà” kalbà, kurioje garsas ir mintis sutaria, ta-èiau kuri teegzistuoja kaip idëja, yra koreguotina – tokia „tei-singa” kalba egzistuoja iðties, ne vien kaip „idëja”. Tik Plato-nas negirdëjo apie ja kalbanèià tolimà tautà, skendinèià Hi-perborëjos ûkuose, anapus oikumenos...

Ðitaip lietuviðkoji kalbinë kultûra ágytø neákainojamà gali-mybæ, nelygstamà pranaðumà – per þodá, garsà eiti tiesiai prieprasmës.

Þodis lietuviø kalboje – viso, kas vadinama pasaulëjauta,raktas – visraktis. Iðtarti þodá – atgauti þadà, pasiþadinti, nu-busti. Bûtø nuodëmë nepasistengti, ypaè pastarøjø iððûkiø mû-sø kalbai akivaizdoje.

Kaip atsakysime á iððûkius?

Pradëti reikëtø atidedant mokslà á ðalá ir pereinant prievisai kito þanro. Ðio raðinio tikslas – atkreipti dëmesá á mûsøkalbos garsus, kad galëtume semtis ið atrasto lobyno kasdien– darbe ir troleibuse, kiekvienas – daug mokytas ir maþiau.Semtis kiekvienas savaip, pagal savo prigimtá, tokie, kokie esa-me – skirtingi ir savaime vertingi.

Siûlome keletà labai paprastø – ne dësniø, o tarsi þaidimotaisykliø, kaip bûtø galima atgaivinti, ákvëpti garso ir prasmësryðá savo kalboje.

1-oji taisyklë. Priebalsis atstovauja þodþio formai, balsis –esmei, esmiðkumui. Þodis yra formos ir esmës, priebalsiø ir bal-siø dermë. Ðiame raðinyje kreipsime dëmesá tik á priebalsius,balsius ir jø vaidmená kol kas palikdami nuoðaly.

2-oji taisyklë. Priebalsio prasmë ryðkiausia þodþiuose, tu-rinèiuose tik vienà ðá priebalsá. Pavyzdþiui, l – uola, yla, eilë.Ypaè iðkalbingi „vaikø þodþiai”, tokie, kuriuose priebalsis kar-tojasi, pavyzdþiui, lëlë. Ðie þodþiai yra lyg priebalsio prasmësvëliavneðiai. Natûralu, kad jø daugiausia randame vaikø kal-boje (vaikai tarsi dar moka „paukðèiø”, t.y. rojaus kalbà). To-kie garsaþodþiai kaip mama, tëtë (papa), dëdë suprantami betkuriam indoeuropieèiø vaikui, kaip ir lëlë, kaka „blogas”, ca-ca „geras”, baubas „kas baisus” ir t.t. Juose ypaè aiðkiai atsi-skleidþia priebalsio prasmë. Kalbininkai kartais (kaip antaiXIX a. slavistas A. Potebnia) vaikø kalbos tyrinëjimams tei-kia nemaþà reikðmæ.

(Neuropsichologijoje þinomas vadinamasis sinestezijosreiðkinys, kai garsinës opozicijos, pavyzdþiui, tarp aukðtø irþemø fonemø, gali sukelti asociajacijas su prieðprieðomis ðvie-sus – tamsus, plonas – storas, lengvas – sunkus ir t.t., atstovau-janèiomis visai kitiems jutimams. Nors ðis „garsinis simboliz-mas” esti paslëptu, neaiðkiu bûdu, betgi vaikø kalboje jis ne-retai ryðkus. Esama kalbotyros studijø, skirtø, pavyzdþiui, tam,kaip kûdikiø èiauðkëjimas iðsirutulioja á vaikø kalbà.)

3-oji taisyklë. Sàveika tarp dviejø þodþio priebalsiø vykstataip: pirmasis priebalsis reiðkiasi per antràjá, t.y. pirmasis at-stovauja formai, o antrasis – pirmojo atþvilgiu – esmei, yra pa-syvus. Tokiu bûdu pasiekiama sudëtingesnë formø sàveika.Þodis tuomet yra aktyviosios (pirmosios) ir pasyviosios (ant-rosios) priebalsiø reikðmiø dermë, kur aktyvioji reiðkiasi perpasyviàjà.

Ðias tris taisykles galima nusakyti ir taip:1) priebalsiai perteikia þodþio reikðmæ, o balsiai – jo

„muzikà”;2) raidës prasmæ geriausiai atmena vaikai;3) dviejø ir daugiau priebalsiø deriniai ákûnija jø reikð-

miø dermes, kurios leidþia aprëpti visà bûties ávairovæ.Taèiau ðios taisyklës galioja tik branduolinëms, „motini-

nëms” kalboms – toms, kurios dar neprarado abipus sàlygo-janèio garso ir prasmës ryðio. Darome prielaidà, kad lietuviøkalba kaip tik yra tokia. Èia tinka prisiminti Humboldto tei-giná apie ide. kalbas kaip „tobuliausias”, taip pat de Saussu-re’o teiginá apie labiausiai „motyvuotà”, ultragramatinæ sans-krito kalbà, prapleèiant já ir lietuviø kalbai.

Pavyzdþiai:1. Pradëkime nuo paprastø þodþiø. Pavyzdþiui, linas. Prie-

balsinis skeletas bus l–n. Kà „reiðkia” garsas l? Uola, yla,lëlë: gal l – tai individualybë, atskirybë, tai, kas iðsiskiria iðvisumos, aplinkos (uola), nesutvarkyto chaoso (eilë), pirmo-ji vaiko gyvenimo þaidimø „persona” (lëlë). Tuo tarpu n – taine!, niùnyti „vargingai gyventi, skursti”, anúoti „sunkiai vargs-tant daryti, taisyti, mokyti”, „valyti, ðveisti”, „gadinti, nai-kinti” (LKÞ). Taigi garsas n reiðkia ne tik neigimà, bet irtaisymà, naujø savybiø ágijimà, taigi keitimà. Plg. anyta mar-èià anuoja, t. y. auklëja, paneigdama buvusias savybes ir ug-dydama naujas; ynis „ðerkðnas” – juo virsta, pasikeisdamas,ðalèio paveiktas rûkas; anas – ne ðitas, kitas, taigi kitoks.

Tad l–n formulë reikðtø „individualybës darymà, tobuli-nimà per neigimà, panaudojimà ir prievartà”. Kaip èia nepri-siminti „lino kanèios”, kol ið gamtos augalo pagaminamaskultûros daiktas – lino pluoðtas, gija, drobë. Plg. ir liaunëti,

r

51

TARP MINÈIØTARP MINÈIØTARP MINÈIØTARP MINÈIØTARP MINÈIØ

lënas. Lënas – tai „lëtas, ramus”, bet ir „silpnas”, nes ramy-bë èia pasiekiama negatyviu bûdu, per pasyvumà; kai pasy-vumo per daug, iðeina liûnas.

2. Imkime kità priebalsiná skeletà, kur l jau atsiduria ant-rosios priebalsës, pasyviosios, vietoje. Tegul tai bus g–l. Kasyra g? Uoga, auga, ûgis. Tikriausiai g reiðkia gamtà, jos ga-lias – visa, kas auga, kas virsta uoga. Jëga (j artima g: joti /goti) iðreiðkia gamtos gaivaliðkumà; gogas (guga) – „arklioar gyvulio aukðèiausia vieta, gûbrys tarp menèiø”; gogë „gal-va (juokaujamai)”; guga „pakilimas, kalnelis, kalva”. Taigig–l formulë reikðtø „gamtos jëgø pasireiðkimà per l, per in-dividualybæ”. Galia ir gëlë. Taèiau yra ir gula, gulë, guolis.Kas tai galëtø bûti? Tikriausiai to pat g pasireiðkimas per l,bet prieðinga – individualybës suardymo, irimo kryptimi. Jukgamta ne tik nokina, bet ir naikina. Plg. gulas „iðgriuvæs me-dis, gulintis baloje, eþere, upëje” (Geldas darydavo ne ið sta-èio, bet ið gulo medþio). Á tà paèià pusæ mus kreips ir gëla,galas bei gëlas. Pirmieji – gamtà persmelkianèios mirties pa-sireiðkimas individualybei, treèiasis, gëlas vanduo – tai van-duo be druskos, prëskas, be skonio, taigi lyg negyvas (Þolë –gëlas paðarëlis, pasak Vaiþganto).

3. Dabar imkimës sudëtingesnio atvejo: s–l. Antai siela.Pradëkime nuo s. Tai sakrali, gal pati ðvenèiausia lietuviøraidyno raidë, tarsi paðventinanti daugumà mûsø þodþiø, sà-vokø, daiktø – galûne -as juos, jau pagimdytus, iðtartus, tar-si apgaubianti sacrum. Pirmiausia, naujadaras esa – esmës,esmiðkumo distiliatas. [Plg. Platono „Kratilà” 401c: „Pana-ðu, kad senovëje ir mes „esmæ” (ousia) vadinome essia”.5]Tai ir að, ir aðis. Tai ir ausis, dieviðkasis organas, daug svar-besnis uþ aká, matanèià vien regimà, pavirðutiniðkà tikrovæ(jautri ausis girdi ir supranta, kà ðlama paslaptingas uosis,kà siesti visos tos ðyðos, ðeðupës ir siesartys.) Tai auð-: (auðti,auða), stebuklingoji visa ko pradþia, pasikartojanti kasryt.Tai ir aisus „graudus, gûdus, gailus” (Tavo panytëlë aukðta-jam svirnely, uþsirëmus ant kraitelio, aisiai, gailiai verkia). Ai-sa – pirmapradë, metafizinë gëla; norint jà pajusti, reikiapasëdëti ant Aiseto kranto (Jis vël pajuto ilgesá gyvenimo ai-sumo). Ðio aisumo perteklius turbût susina sielà (susà, sau-sà). Ir pagaliau asys (esai) – asiûklis, pirmapradis ir amþinaskaip pati esa augalas, ðiurkðtus gamtiðkas esos atitikmuo. Okas yra sesuo, lietuviðkai omei nereikia aiðkinti.

Tad s – esos garsas. Kas gi tuomet siela? Formulë bûtø:„siela yra esos pasaulio, ðventybës pasireiðkimas per l, perindividualybæ, kaip ir gamtinis jos atspindys – saulë”. Tegulèia bus ir seilë – paslaptingiausia organizmo iðskyra, „Dievospjaudalas”; ir sula – augalo syvai, jo esmë. O kas yra suo-las? Jau esame raðæ, kad suolas siejasi su salti (kaip kuolassu kalti) – saldþiai alpëti sëdint ant marèiø ar vëliø suolelio,belaukiant savo virsmo eilës. O kas bûtø sala? Esos sutirðtë-jimas. Sielis, plaukiantis ràstas – maþa sala.

Ir pats paslaptingiausias – ðeðëlis (ð–ð–l arba s–s–l). Taijau trinarë sistema: pradþioj s pasireiðkimas per ð, dvigubas apraiðka, toliau – ðio „super–s” pasireiðkimas per l, indi-vidualybæ. Todël ðeðëlis toks paslaptingas, susijæs su ana-pusybe.

Taigi raktas á mûsø þodá yra mumyse paèiuose. Jis ágalinamus nesidairyti aplink („lyginamoji kalbotyra”), o eiti tie-siai prie esmës.

4. Imkime pagaliau patá sudëtingiausià atvejá, kai abu san-dai ne gamtinio lygmens, abu yra abstrakèios, atitrauktinëssàvokos. Tegul tai bus r–s. R – oras (plg. lotynø aura), yrâ (es-ti, esmës pakaitalas, nors siejasi ir su irti); dar aure! Turbût rbus raiðkos, apraiðkos, objektyvacijos raidë: að esu, tu esi, betjis – yra. Þinau, kad að esu, kaip ir tu man etiðkai artimas, betapie já, svetimà, að þinau tik tiek, kad jis, aure, yra! Kad pasi-reiðkia. Tas pat ir su oru – að jo tiesiogiai nematau, bet þinau,kad jis yra. Taèiau raiðka neamþina – kas pasireiðkia, yra ne-amþina, mirtinga, ýra, nes tik esa yra amþina, o bet kuris pavi-dalas – pasmerktas suirti.

Jei taip, tai kà duos, kà parasdins metafizinis duetas r–s?Ogi rasà. Jau raðëm apie jà: rasa nuo rastis, atsirasti ið nieko,ex nihilo, per dieviðkàjà kûrybà ið paties savæs, ið dieviðkojoesmiðkumo, trokðtant apsireikðti, taigi rastis bei rasdinti – ra-soti. Ið savæs, nes Dievas irgi trokðta mylëti ir bûti mylimas.Jis yra Meilë, o Meilei reikia ko nors kito, kad Meilës átam-poje vël galiausiai visa taptø viìna, susilietø. Plg. sanskritiðkàjàrasa, meno dieviðkojo ákvëpimo ðaltiná, á menininko sielà sali-nantá savo salsvà sulà. Subtiliausia esõs apraiðka – tai rasa.

Taèiau èia reikia paminëti vienà labai svarbià aplinkybæ.Dalykas tas – turbût tai jau pajutome, – kad kiekvienas mûsøesame „l”, bet labai skirtingas. Todël ir garsà kiekvienas mûsøgirdime savaip, ir jo prasmæ juntame, suprantame savaip. Tadþodþio þadinimas – menas, kur kiekvienas mûsø esame meni-ninkas. Tai svarbiausioji „taisyklë”. Ir dël to èia negali bûtigrieþtø nuorodø – taip ir tik taip! Taigi, prieð kiekvienà aiðki-nimà, kiekvienà interpretacijà turëtø bûti „galbût”. Ar tai blo-gai? Anaiptol. Tai tik laiduoja ávairovæ, kuri pati suderins as-menines skirtybes su visatos visuotinumu ir tuo paèiu atgai-vins kûrybiðkumà. (Èia tinka prisiminti jaunagramatikiø mo-kyklos iðaukðtintus „individualø psichologizmà”, „individua-lià kalbà”. A. Potebnia, o dar anksèiau W. Humboldtas daugdëmesio skyrë ir liaudies kalbai, tarmëms, tautosakai.)

Priebalsiø giminystëDvylika (apytikriai) priebalsiø aprëpia visà bûties ávairo-

væ. Ðie dvylika „garsaprasmiø” gali bûti tarpusavyje giminin-gi. Pabandykime juos sugrupuoti. Akivaizdi s, ð ir þ giminystë:salti ir ðalti; oðti ir ûþti; ðiaurus ir þiaurus; plg. dar ses-ula irþieþ-ula: sacrum profanum vulgarum. V, b ir p irgi garsaisartimi, todël artimi ir prasmëm. Plg. vaiva – bubas (vaikø kal-boje kas nors apskrita, stora) – pupa: sakralu buitiðka komiðka? Apie d ir t jau kalbëta. Tokià giminystæ galime va-dinti vertybine, arba hierarchine – kai prasmës tolydþio pra-randa sakralumà, þemiðkëja, darosi buitiðkos.

Kitos jungtys sudëtingesnës. Apsiribosime keliais pavyz-dþiais: ámanomas ryðys tarp v ir l (absoliuto „sukietëjimas”ligi individo? valia?). Sudëtingas, keistas ir s bei k tarpusaviosantykis, panaðesnis á prieðprieðà (k – sukietëjæs s?): këdë irsëdë-ti? sëdë?; ðaukti ir kaukti. Viename þodyje s, kietëdama ák, duoda sakus.

Trinarës sistemosPaprastumo dëlei nagrinëjome þodþius, turinèius tik du

priebalsius. Trinarës ir daugiau sistemos dar neákandamos,taèiau ir èia, berods, galioja tie patys dësningumai. Apsiribo-

l

52

On the Fern-flowerof Lithuanian Language:

The relation between sound and sensein Lithuanian language

Algirdas PATACKAS, Aleksandras ÞARSKUS

The two known in Lithuanian culture authors“ethnosophs”, who wrote and had been published in So-viet period only in underground, deals with a problemof semantics of different sounds in Lithuanian language.A brief historical review is presented in the first part ofthe article (W. Humboldt and others hav been quoted),and the second part offers a particular “key” with thehelp of which one could read separate Lithuanian wordsaccording to the “meanings” of the vowells that consti-tute them. As their statements miss the science of lin-guistics completely, the authors continue to stay in a kindof underground, only not political but cultural one. Yetapart from some evident misunderstandings the authorshave courage to deal with sufficiently urgent subjectsundeservedly neglected by professional Lithuanianliguists and provide interesting thoughts about probablerelations of national language, mentality, tradition, cul-ture, and history.

TARP MINÈIØTARP MINÈIØTARP MINÈIØTARP MINÈIØTARP MINÈIØ

sime universalios taisyklës konstatavimu: aktyvusis (pirma-sis) priebalsis (ar jø grupë) reiðkiasi per antràjá, pasyvøjá; taipgauta prasmë, jau kaip aktyvioji, toliau reiðkiasi per treèiàjá;taip gautoji – per ketvirtàjá (jei yra) ir t.t.

Pavyzdys: v–l–n: velionis, velinas (velnias), velëna. Pradþio-je v–l: vëlë. Grieþtasis n áspraudþia slëpiningàjà vëlæ („vëlæ bevietos”) á jai tinkamà vietà, sukonkretina jà á velioná.

Priebalsiø inversijaBeliko prisiminti priebalsiø virsmà þodyje, mûsø pava-

dintà veidrodinës simetrijos dësniu,6 kai susikeitus vietomispirmajam ir antrajam ðaknies priebalsiams ávyksta ir prasmi-nis virsmas: Diev-as / veid-as (dieviðka – þmogiðka); rim-ti /mir-ti; gim-ti / mig-ti (èia – anapus); sudëtingesnis atvejis:plat-us / talpus (atvira, iðorinë erdvë – uþdara, vidinë erdvë;plg. du latviø kalbos þodþius „erdvei” þymëti: izplatijums irtelpa); taip pat gyl-is / lyg-is (vertikalu, statu – horizontalu,gulsèia); dar ryt-as / tyr-as; dor-a / rod-a ir t.t. Tada dar nesu-pratome ðio „garsaprasmio” stebuklo prigimties, taèiau patsreiðkinys buvo tiek akivaizdus, kad leidome sau pasitelkti jákaip metodà pasaulëþiûros gvildenimuose.

Ðá reiðkiná platesniame, ne vien lietuviø kalbos konteks-te yra aptaræs Dainius Razauskas,7 pastebëjæs tokios „prie-balsiø inversijos”, ar simetrijos, ryðá su poetine anagramostechnika, plaèiai taikyta daugumoje senøjø tradicijø, kurio-se ji buvo vienu ið bûdingø poetinës („slaptosios”, „ðvento-sios”, „dievø”) kalbos poþymiø bei ypatybiø. Autorius daroiðvadà, kad tuo pagrindu – kiek èia galima átarti prarastosioslietuviø senosios poetinës tradicijos palaikà – ið tikrøjø áma-noma „fonetinæ þodþio ðaknies priebalsiø simetrijà sieti suatitinkamø þodþiø semantika”. Nors kartu perspëja apie pa-vojø, praradus proto stabdþius, „iðprotëti” ið nuostabos (plg.rusø iz-umlenije „nuostaba”, paþodþiui – „ið-protëjimas”),susidûrus su kalboje slypinèiu, ar paslëptu, sacrum.

Ðito pavojaus mums padës iðvengti anksèiau nusakytoji3-oji taisyklë, paaiðkinanti, kas gi vyksta, priebalsiams susi-keièiant vietomis. Prisiminkime jà: sàveika tarp dviejø þodþiopriebalsiø vyksta taip: pirmasis priebalsis reiðkiasi per antràjá,t.y. pirmasis atstovauja formai, o antrasis – pirmojo atþvilgiu –esmei, yra pasyvus. Pirmojo priebalsio „individualumas” yrastipresnis – jis deformuoja antrojo priebalsio raiðkà, taèiaupastarojo individualybë vis tiek iðlieka, nors ir stipriai pa-veikta. Virsme, priebalsiø susikeitimo atveju, pozicijos kei-èiasi. Buvæs pirmasis uþima pasyvià antrojo padëtá, o buvæsantrasis iðeina á prieká, uþima stipresniojo, aktyviojo padëtá.Atitinkamas ir prasminis virsmas: Diev-as / veid-as: dieviðkavirsta þmogiðka (Pr 1.26: „Padarykime þmogø pagal mûsøpaveikslà ir panaðumà”); kûniðkai mir-ti reiðkia dvasiðkai rim-ti ir atvirkðèiai, o kûniðkai gim-ti – tai mig-ti dvasiðkai. Todëlgimusájá, kurio sàmonë dar miega, reikia þadinti, kà aiðkiailiudija kûdikiø þadinimo paprotys kaimo kultûroje.8

Tad viskas sustoja á savo vietas: kalbos sacrum prieðprie-ða su jos profanum pasirodo esanti tik nutrûkusi gija, kadai-se daug glaudþiau riðusi garsø ir prasmiø pasaulius. Nutrû-kusi, bet suriðama, nutiesiama ið naujo – jà deramai átem-pus, tarsi stygà, mûsø kalbos kanklëmis dar bûtø galima su-groti praamþæ stebuklingà melodijà, skambëjusià kitados ro-jaus sode.

M. Heideggeris yra raðæs: „…að màstau apie tolumos irtylumos buvimà sykiu”. Jei filosofas tai bûtø pasakæs lietu-viðkai, kalba savaime pritartø jo minèiai: tolumos ir tylumosryðys lietuviø kalboje akivaizdus (t–l–m).

Dar nemokame suprasti balsiø dainos, pritariant prie-balsiams. Taèiau priebalsiø raktà lietuviðko þodþio poezijaijau turime – gal jis padës suprasti jos ið amþiø gûdumos atai-dinèià slaptingà gaidà?

NUORODOS:

1. Taip buvo pavadinta kalbininkø, daugiausia susispietusiø apieLeipcigo universitetà, mokykla (apie 1870–1880 m.), pabrëþda-vusi psichologijos svarbà tiek tyrinëjant kalbà, tiek kultûrà ap-skritai.

2. Esama ir sudëtingesniø atvejø: pavyzdþiui, bulgarø kalba, ðiaipjau slavø kalba, dël tiurkiðkos kultûrinës bei etninës átakos yraagliutinuojanti.

3. Iðskyrus vienà kità iðimtá (pavyzdþiui, Andrejev N. D. Ranne-pra-indoevropejskij prajazyk. - Leningrad, 1986), kai bandoma atsta-tyti ankstyvosios ide. prokalbës dviejø priebalsiø ðaknies sistemà.

4. Esame dëkingi Biblijos eruditui, ekumeninio Senojo Testamentoleidimo (1999 m.) specialiajam redaktoriui Petrui Kimbriui uþkonsultacijas ðiam intarpui.

5. Platonas. Kratilas / Vertë M. Adomënas. - Vilnius, 1996. - P. 105.6. Þr. savilaidos leidiná „Saulë ir kryþius” (Kaunas, 1983. - P. 51–

57); A. Patacko straipsná Modus imaginis savilaidos leidinyje „ET-HOS: baltø kultûra ir lietuviðka savimonë” (Kaunas 1984. - P.108–113); taip pat: Patackas A., Þarskus A. Gimties virsmas. -Vilnius, 1990. - P. 73; Patackas A., Þarskus A. Virsmø knyga. -Kaunas, 2002. - P. 48–50.

7. Razauskas D. Lingvistinë beprotybë ir ðventoji kalba // Liaudieskultûra. - 1997, Nr. 1, p. 10.

8. Kriauza A. Vaikai ir jø auginimas Kupiðkio apylinkëje // Gimta-sai kraðtas. - Ðiauliai, 1943, p. 33.

r

53

Ið amþiaus á amþiøPagrindiniai lyviø kalendoriaus bruoþai

Kristi SALVE

Laiko ir þmogaus ryðys abipusis. Þmogui nuolat neiðven-giamai tenka atsiþvelgti á laiko faktoriø. Bioritmus, veiklà beimàstysenà jis derina su gamtine aplinka bei visuomeniniogyvenimo ritmais. Jau nuo pat istorijos saulëtekio þmonijaiteko bûti priklausomai nuo gamtos periodiðkumo, dienø irmetø slinkties, savo ruoþtu ji dëjo pastangas laiko bëgimàkaip nors „suþmoginti”. Todël atsiþvelgiant á reiðkiniø pasi-kartojimus nenutrûkstamà laiko tëkmæ imta skaidyti ir ávar-dyti. Apytikrá, nesudëtingà, saulës judëjimu besiremiantá ka-lendoriø sukûrë þemdirbiø kultûros. Manoma, jog kalendo-riaus atsiradimà galima bûtø datuoti apie 3000 m. pr. Kr. Joradimosi vieta – Egiptas.1

Liaudies kalendorius – laiko skaièiavimo sistema, pritai-kyta þodinei kultûrai. Jos tikslas – ávairiausiø darbø sëkmë,taip pat savojo laiko skaidymas siekiant organizuoti darbàbei poilsá. Liaudies kalendoriuje nurodomas ne vien tik atli-kimo laikas, stengiamasi paisyti ir ávairiø paproèiø bei tabu,daryti poveiká darbo rezultatui, bent jau nuspëti já.

Taigi kalendorinës tradicijos daugiafunkcinës; siauràjaprasme jos susijusios su laiko skaièiavimo, magijos, gamy-bos, pramogø funkcijomis. Kalendorius daugialypis ir formøraiðkos poþiûriu. Su juo susijusi daugybë tautosakos þanrø:liaudies dainos (ypaè glaudþiai – kalendorinës dainos, taippat þaidimø dainos ir kt.), uþkeikimai, patarlës, máslës, pasa-kojimai kaip ðvenèiø ir atmintinø dienø sudëtinë dalis arbapasakojimai, padedantys perteikti þinias apie orø kaità, dar-bø pradþiai ir uþbaigimui tinkanèias dienas, Mënulio fazesir kt. Be nusistovëjusio pavidalo tautosakos tekstø, kalendo-rinei tradicijai priklausë ir laisvesnio iðdëstymo prisakymai,draudimai, atsiminimai, pavyzdþiui, pasakojimai apie ðven-èiø ðventimà ir darbo paproèius praeityje. Beje, viena ver-tus, tø pasakojimø funkcija buvo pramoginë, kita vertus, –pedagoginë. Tam tikru mastu liaudies kalendoriaus átaka at-sispindi ir materialinëje kultûroje, ypaè apeiginiame maistebei ritualiniuose daiktuose (kaukës, lëlës).

Paproèiø dermë, ðventës, atmintinos dienos – þmogauskultûros sritis, kur ávairiø tautø, arealø skirtumai pastebimikiekvieno, ne vien etnologo, akimis. Prabëgusiø laikø kaimobendruomenëje viskas buvo labai stropiai skirstoma á „mû-sø” ir „jø”. Kitoniðkumas bûdavo pabrëþiamas tiek kalbos,tiek aprangos, tiek kasdieniø paproèiø srityje.

Nors „mûsiðkiai” paproèiai natûralios etninës savimonëspoþiûriu vertinami kur kas labiau, vis dëlto laikui bëgant bû-davo perimami ir ið paþiûros visiðkai svetimi. Kur gi slypiávairiø tautø kalendoriniø tradicijø skirtumø kilmë? Ieðkodami

KITOS KKITOS KKITOS KKITOS KKITOS KULULULULULTÛROSTÛROSTÛROSTÛROSTÛROS

atsakymø á ðá klausimà, mokslininkai dëjo pastangø, nors ið-samiai atsakyti gal ir nepavyko. Suprantama, viena vertus,kalendorinæ perdavà formuoja apibrëþta gamtinë aplinka (tro-pikuose negalëtø rastis su sniegdriba, su to meto ásimintino-mis datomis susijæ prieþodþiai). Nuo gamtos tiesiogiai pri-klauso ûkinës veiklos sritys; jos ypaè pastebimai veikë ka-lendorinës tradicijos formavimàsi. Svarbûs veiksniai buvokalba ir bendrieji struktûriniai tautosakos principai. Labaireikðminga kalendorinës tradicijos (kaip ir bet kurios kitosliaudies kultûros srities) raidai buvo tai, kokia susiklostë kai-myniniø tautø ir aplinkos átaka. Þinia, jø priëmimas ar atme-timas vëlgi priklausë nuo daugelio jau minëtø veiksniø.

Vienas bûdingiausiø lyviø kalendoriaus bruoþø yra tai,kad jis nëra abstrakcija, daugelio lokaliniø tradicijø apiben-drinimas – taip neretai atsitinka didesnëms tautoms. Jei pa-teiksim, tarkim, trumpà estø kalendoriaus apþvalgà, neiðven-giamai teks iðskirti tai, kas bûdinga visai ar didþiajai daliaiaplinkos: daugelio lokaliniø estø ðvenèiø ir atmintinø datøtradicija gali atrodyti gana marga, be to, daugumos periferi-niø srièiø paproèiø visuma panaðesnë á kaimyninës tautos(pavyzdþiui, ðiaurinëje pakrantëje – á suomiø, Pietø Estijossrièiø – á latviø, be to, panaðumø ten daugiau nei tarp ato-kiau viena nuo kitos esanèiø srièiø). Lyviø kalendoriuje tai,kas tautiðka, ir tai, kas lokalu, sutampa, kadangi visa iðsau-gota medþiaga surinkta labai nedidelëje srityje – ið dvylikosKurðo pakrantës gyvenvieèiø apie Kuolkos ragà. Deja, niekonëra apie Salatsi lyviø liaudies kalendoriø (jie galutinai su-latvëjo), tik ðis tas ið XIX a. antrosios pusës. Juolab skaudu,kadangi paskutinieji Salatsi lyviai vis dëlto buvo susilaukæmokslininkø dëmesio. Jeigu J.A. Sjögrenas 1943 m. tyrinëji-mo ekspedicijoje bûtø iðsaugojæs ið pateikëjø gautus duo-menis apie liaudies paproèius, uþuot á lyviø kalbà praðæs verstiávairaus turinio sakinius ir Biblijos iðtraukà, dabar galëtumepalyginti ir dviejø skirtingø apskrièiø kalendorines lyviø tra-dicijas. Be abejo, nieko neþinome ir apie dar anksèiau sulat-vintus, aplink Rygà gyvenusius lyvius bei apie lyvius, gyve-nusius kitose dabartinës Ðiaurës Latvijos vietovëse. Galimatik spëti, kad tam tikrø latviø srièiø kalendorinëse tradicijosebûtø ámanoma aptikti ir lyviø substrato.

Teminë medþiaga, su kuria susijæs Kurðo pakrantës lyviøliaudies kalendorius, buvo renkama gana ilgai – nuo XIX a.vidurio iki paskutiniojo XX a. ketvirèio, taigi beveik 150 me-tø. Pradëjus rinkti dar buvo gyvos tradicijos, XX a. antrojojepusëje jau tapusios praeities paminklais. Ir visa tai todël, kadankstesniuosiuose medþiagos rinkiniuose apraðyti vis dar gyvi

l

54

KITOS KKITOS KKITOS KKITOS KKITOS KULULULULULTÛROSTÛROSTÛROSTÛROSTÛROS

praeities tikëjimai ir tradicijos, taèiau vëlesniuose stengtasitendencingai gilintis á praeitá, o saugomoje medþiagoje la-biau atspindëta XIX a. antroji pusë bei XX a. pradþia. Apieatskiras atmintinas dienas susidaro gana vientisas vaizdas,atskiri laiko klodai paþymëti vien retø svarbesniø ðvenèiø iratmintinø dienø dingstimi, beje, apie tai kaip tik ir bylojagausesnioji medþiagos dalis.

Lyviø kalendorinë tradicija, kaip ir jø tikëjimai, papro-èiai bei poetinis folkloras apskritai, buvo renkama iki XX a.treèiojo deðimtmeèio, taèiau ðie duomenys labiau vertinti kaipkalbos pavyzdþiai. Pirmieji tai uþraðiusieji – buvæ Peterbur-go akademikai J.A. Sjögrenas ir J.E. Wiedemanas2 (pastarasisir publikavo visà medþiagà). Apie XIX a. pabaigà lyvius lan-kë suomiø kalbininkas N. Setälä, pats visiðkai nefiksavæs sulyviø kalendoriumi susijusios medþiagos, taèiau tai atliko jobendraþygiai A. Wallin-Voionmaa3 ir E.A. Saarimaa4. Rink-damas bei tirdamas lyviø kalbinæ medþiagà, labai sëkmingaidarbavosi L. Kettunenas. Beje, tuo metu, kai susidomëjo ly-viais, jis dëstë Tartu universitete. Deja, mokslininko publi-kuotuose lyviø tekstuose nerasi su lyviø kalendoriumi susi-jusiø duomenø, vis dëlto tinkamos informacijos esama jo su-darytame þodyne.5

Lyviø kalendoriaus tyrinëjimams ypaè pasitarnavo tai, jogL. Kettunenas 1920 m. á ekspedicijà kartu vykti pasikvietëstudentà O. Looritsà. Kaip tik jis pasiðventë lyviø tautosakaiir ilgainiui tapo þymiausiu jos saugotoju bei tyrinëtoju. Jopaties ir tam tikru mastu jo bendradarbiø triûso vaisius – Ly-viø folkloro fondas (LF), saugomas Tartu Tautosakos archy-ve. Jau trijø tomø doktorate apie lyviø liaudies tikëjimus

(1926–1928)6 O. Looritsasðiek tiek uþsiminë ir apie liau-dies kalendoriø, vëliau apie taipublikavo ir dvi atskiras stu-dijas.7,8 Taip pat iðleido moks-liniø darbø apie liaudies dai-nas,9 kuriuose esama su kalen-dorinëmis datomis susijusiødainø, taip pat ir atitinkamøpaproèiø apraðymø. Ketvirta-sis tomas „Lyviø tautos tikëji-mai”, kurio didþioji dalis su-manyta specialiai apþvelgtiliaudies kalendoriø, deja, iðli-kæs tik kaip neuþbaigtas ran-kraðtis. Vis dëlto kartu su nevisai nugludintu penktuoju to-mu O. Looritso gimimo ðim-tøjø metiniø proga 1990 m. jispasiekë vël atkurtos nepriklau-somos Estijos spaudà.10

Antrojo pasaulinio karometais pas lyvius buvodavoestø kalbininkas J. Mägiste,kurio uþraðytø tekstø publika-cijose esama ir kalendoriniøpaproèiø apraðymø.11 Po karotautosakos rinkimo darbai di-

dþiàja dalimi buvo tæsiami Tartu universiteto Finougristikoskatedros rûpesèiu. Joje saugomuose studentø uþraðuose (kal-bos pavyzdþiai) galima rasti uþfiksuotø duomenø apie ka-lendorines tradicijas. Tautosakos rinkimo þygiø metu studen-tai nestokodavo ryþto ir entuziazmo. Tarp jø bûdavo ir ðiostraipsnio autorë, 1970–1980 m. publikavusi straipsniø apielyviø liaudies kalendoriø.12,13,14,15 Lyviø kalendorinës tradi-cijos duomenis (greta kitos tematikos medþiagos) rinko ir ly-viø kultûros veikëjas Petõras Dambergas, vienas ið lyviø pa-tarliø publikacijos sudarytojø.13 Ðiame veikale buvo iðsamiaipateiktos visos lyviø patarlës, drauge ir tos, kurios byloja apieðventes, minëtinas dienas, su jomis susijusiø orø spëjimà,darbø pradþià bei pabaigtuves. Lyviø liaudies dainomis do-mëjæsis H. Tampere skyrë studijà Velykø ðventëms bei su jo-mis susijusiems paproèiams.17

Anot latviø mokslininko P. Ðmito folkloriniø tekstø anto-logijos,16 netiesiogiai buvo ámanoma pasinaudoti ir ðaltiniu,kurá, greta kapitaliniø J. A. Sjögreno ir J. E. Viedemanno dar-bø, galima bûtø pavadinti vienu ankstyviausiøjø – „Ziòas unstâsti par Dieva valstîbas lietâm” („Þinios ir pasakojimai apieDievo karalystës reikalus”), iðleistas 1852 m. Jame apraðomiprietarais besiremiantys lyviø paproèiai, su kuriais, anot su-darytojo, derëtø kovoti. XX a. antrajame treèiajame deðimt-meèiais ðis tas apie kalendorines tradicijas buvo iðspausdin-ta ir mokyklos vadovëliuose. Ðioje apþvalgoje pasinaudotavisais ámanomais ðaltiniais. Dauguma paminëtø tekstø ran-dama kaip dar nepublikuota archyvinë medþiaga. Siekiantpalyginti uþsiminta ir apie latviø bei suomiø ðaltinius ðia te-ma.18,17 Ieðkant paraleliø su estø ðventëmis, be spausdintø

Lyviø ðeima. Atvaizdas, aptiktas prie 1846 m. A. J. Sjögreno kelionës memuarø. ERM 1117:13

r

55

KITOS KKITOS KKITOS KKITOS KKITOS KULULULULULTÛROSTÛROSTÛROSTÛROSTÛROS

tekstø, pasinaudota ir kalendoriaus kartoteka bei kita medþia-ga ið Estø folkloro archyvo ir Estijos literatûros muziejaus.

Ðiuo straipsniu norima pateikti lyviø liaudies kalendoriausapþvalgà; siekiant jà palyginti naudojamasi kaimynø medþia-ga. Kalendoriaus pagrindas – buvusios ðventës ir atmintinosdatos, o ne tikëjimai ir paproèiai, susijæ su minëtomis dieno-mis (aukojimai, persirengëliø eitynës).

Lyviø sampratà apie laiko tëkmæ, apie metus ir metø lai-kus padeda atskleisti bûdinga lyviø terminija. Lyviø kalbametai – aigast (palyginkim su pietø estø aastak, ðiaurës estøaasta, ið kuriø kyla þodþiø derinys ajast aega – ið amþiaus áamþiø (ið metø á metus), iðreiðkiàs lyviams bûdingà kaitos irkartojimosi idëjà.

Kur senaisiais laikais buvusi riba tarp dvejø metø, turi-mais duomenimis nustatyti sunku. Vis dëlto tikëtina, jog me-tø virsmas vykdavæs vëlyvà rudená – ðitaip jis labiausiai sie-josi su ûkiniø metø pabaiga, vasaros ir þiemos riba arba vë-liø metu. Tiesà sakant, atrodo, kad lyviai metus dalijo pusiau– á þiemos ir vasaros. Beje, jø riba buvo ne lygiadieniai, opaukðèiø keliauninkø parskrydimas per ðiltàjá pusmetá ir, anotpaplitusiø tikëjimø, nugrimzdimas kità pusmetá á þiemos mie-gà. Estai ir suomiai turëjo sàvokà jaguaeg, anot senojo laikoskaièiavimo, nusakanèià metø kaità, o tarp lyviø ji neaptik-ta, taèiau þinoma, kad tam tikru virsmo laikotarpiu draugesu atitinkamu jo ávardijimu buvo ir tarp jø. Tarp astronomi-niø ribiniø taðkø svarbûs buvo ir vasaros bei þiemos laikme-èius skiriantys lygiadieniai. Lyviai iðsaugojo senuosius abie-jø lygiadieniø pavadinimus: sui‘þpivad (est. suvistepühad) –vasaros ðventës ir tal‘þpivad (est. taliste arba talsipühad) –þiemos ðventës. Deja, pirmosios tiek tarp lyviø, tiek tarp estøpo krikðèionybës ávedimo ta-po keliamosiomis ðventëmis –Sekminëmis, kurios nuo aukð-èiausiojo kalendorinio vasarostaðko gali nukeliauti á kur kasankstesnæ astronominæ datà.Kalbant apie pastovumà (pa-gal naujàjá kalendoriø), pava-dinimas sui‘þpivad kur kas ge-riau bûtø tikæs Joninëms.Tal‘þpivad dienà imta ðvæstiKalëdas. Vasaros ir þiemosðvenèiø pavadinimai tarp lat-viø ir pietø estø, regis, tiesio-giai atitiktø lyviø pavadini-mus. Ðiaurës Estijoje ið daliesiðlikæs suvistepüha – Sekminiøpavadinimas.

Vis dëlto þiemovidþiui pa-vadinti tiek ðiaurës estai, tieksuomiai iki krikðèionybës áve-dimo buvo ápratæ vartoti skan-dinavø skoliná Jõulud – Kalë-dos (ðvedø – jul). Ið pradþiøKalëdos þymëjo saulëgràþà, okrikðèionys á jà dar ájungë irJëzaus gimimo ðventæ. Ilgai

Kalëdos tuo paèiu buvo ir metø kaitos ðventë, tik paskuti-niaisiais ðimtmeèiais ji nusikëlë á sausio 1-àjà.

Ðioje apþvalgoje, pradëdami nuo sausio, atkreipsime dë-mesá ir á ðias minëtinas datas. Vis dëlto pirmiausia kalbësimne apie su Kalëdomis susijusià Trijø karaliø ðventæ. Taip patNaujøjø metø iðvakares ir Naujuosius metus galima bûtø pa-nagrinëti drauge – abi dienos vëlgi turi daug bendra su Kalë-domis, todël bûtø tikslingiau jas visas vertinti kaip Kalëdøciklo dalis. Vadinasi, pirmoji ásimintina lyviø liaudies kalen-doriaus sausio mënesio diena buvo Antaninës (lyv. Tin‘n‘i-päva, est. Tõnisepäev, sausio 17). Minëdami tà dienà, lyviaigana ávairiapusiðkais tikëjimais jà siejo su kiaulëmis. Ir lyviaiðiuo atveju nëra iðimtis: tiek latviams, tiek pietø estams An-taninës buvo „kiauliø ðventë”. Apeiginis Antaniniø valgis bu-vo virta kiaulës galva. Jà suvalgæ, sveèiai kaulus neðdavo mið-kan vildamiesi, kad dël tokio elgesio vasarà jø ganomos kiau-lës bus ramios. Per Antanines kiaules dar simboliðkai iðplak-davo, kad ðios vasarà paèios eitø miðkan. Kai kuriuose ðalti-niuose vietoj kiaulës galvos virimo paminëtas kiauliø uode-gø virimas (taip ðv. Antano dienà elgdavosi ir latviai). Rem-damiesi analogine magija, jie vylësi, kad mieþiø varpos va-sarà uþaugsianèios ilgos. Dar lyviai manydavæ, kad per An-tanines nedera ðukuotis, kitaip kiauliø nugaros apeisianèiosutëlëmis. Grieþtai draudþiama tada bûdavo megzti tinklus,verpti tinklams siûlus bei dirbti tiesiogiai ar netiesiogiai suþûkle susijusius darbus. Panaðiø duomenø pastebëta nema-þai, ypaè jei turësime galvoje, kad þiniø apie lyviø kalendoriøapskritai stokojame. Taip pat bûdavo baiminamasi, kad jei ne-bus paisoma minëtø draudimø, vasarà kiaulës draskysian-èios ant kranto dþiûti patiestus tinklus. Panaðiu bûdu pagrásti

Lyviø nuotaka. Vokieèio menininko A. G. V. Pezoldi’o akvarelë.

l

56

KITOS KKITOS KKITOS KKITOS KKITOS KULULULULULTÛROSTÛROSTÛROSTÛROSTÛROS

draudimai gyvavo ir Estijos vakarø pakrantëje bei salose. Pa-naðiai ir latviai þinojo atitinkamø draudimø rankdarbiams,nors dël jø nesilaikymo bijodavo kitokiø negandø – neva kiau-lës sirgsianèios ar kitaip su jomis nesiseksià.

Apie Ðv. Sebastijono dienà (Baðt-päva – sausio 20) turi-ma vos pavieniø ir gana netiksliø þiniø. Tiesiog manyta, kadta diena galëdavo veikti karviø auginimo sëkmæ (vienameðaltinyje paminëti ir arkliai). Ta diena nebuvo labai reikð-minga ir latviams, o estai jos visai neminëdavo.

Grabnyèios (Kîn‘d‘õl-päva, est. Küünlapäev – vasario 2)lyviams visø pirma buvo baþnytinë ðventë. Su ja susijusiuo-se tekstuose ne kartà kalbama apie ðios ðventës kilmæ: kaiptik tada, gimus Jëzui, minimas pirmasis Mergelës Marijos áþen-gimas á ðventyklà. Gamtoje per Grabnyèias jau galima pa-stebëti pirmuosius pavasario artëjimo þenklus. Jei turësimeomeny, kad liaudies kalendoriaus pastabos apie gamtà re-miasi senuoju laiko skaièiavimu, tai, þiûrëdami á naujàjá ka-lendoriø, apie vasario vidurá pastebësime, kad dienos jau þy-miai pailgëjusios. Saulëtos Grabnyèios pranaðaudavusios geràvasarà bei ðienapjûtæ. Lyviai tikëjæ, kad jei per Grabnyèias –smarkus atlydys, tai per Apreiðkimà bûsià ðalta, ir atvirkðèiai– ðaltos Grabnyèios pranaðavusios ðiltus pavasariðkus Apreið-kimo dienos orus. Tai ávilkta á prieþodþio formà, kuris lygiaitaip pat populiarus ir tarp estø. Tradicinis Grabnyèioms ruo-ðiamas maistas tiek lyviams ir estams, tiek latviams ir suo-miams buvusi tirðta koðë (putra) (lat. piesputra, est. pakspu-der). Lyviams þinomas ir kitas tai dienai skirtas apeiginis pa-tiekalas – riebiame pavilge iðmirkyti paplotëliai.

Apie Mat‘ikð-päva (Ðv. Mato dienà – vasario 24) ima reikð-tis pavasario þenklai. Lyviai ðià dienà vadinæ pirmàja pava-sario diena. Nuo tos dienos medþiai ir krûmai pradeda „va-lyti sniegà”, kitaip sakant, aplink kamienà aptirpsta sniegas,tad pusnyje atsiranda duobutë, pasiekianti þemæ. Lyviai rû-pestingai tyrinëdavo Mato dienos vëjus, nes manë, kad va-saros vëjai irgi pûsià ið tos paèios pusës. Mato dienos vëjokryptimi pavasará neleisdavo sëti darþoviø tikëdami, kad prie-ðingu atveju gali uþpulti kenkëjai. Didþiumà Mato dienostikëjimø bei paproèiø tarp lyviø sutinkame nuolat, ir jie susi-jæ su vabzdþiais, gyvatëmis ir panaðiais nepageidaujamaisgyviais. Tikëta, kad tà dienà ðie atsibunda ið þiemos miego.Tam, kad vasarà kenkëjø pernelyg neprivistø, tà dienà buvopaisoma ávairiausiø darbø draudimø. Lyviai imdavosi ir ma-giniø veiksmø. Pavyzdþiui, buvo draudþiama velëti skalbi-nius, kitaip kandys sukapos drabuþius. Tà dienà draudþiamauþþiebti þiburá, t.y. apðviesti trobà. Jei kas nepaisys minëtodraudimo, musës vasarà bûsianèios labai piktos. Mato dienàdrausdavo kà nors parsigabenti ið miðko (malkø arba ðieno),antraip vasarai á namus parsineðtø gyvaèiø. Norëdami nu-baidyti gyvates, aplink namus triskart vilkdavo virvæ, tadaiðmesdavo ant kelio. Buvo ir paprotys iððluoti namus, o ðiukð-les iðberti ant didþiojo kelio. Kartu su jomis turëdavo atsikra-tyti ir vabzdþiø. Peles ir kitus kenkëjus „iðvarydavo” ðluota.

Lyviai mokëjo ir daugiau „iðstûmimo” magijos veiksmø,siejamø su dialogo formos uþkeikimais. Tarkim, kas nors bel-dþia plaktuku ir kyliu á sienà. Tuoj kitas klausia: „Kà darai?”Beldþiantysis atsako: „Muses, vabzdþius á sienà (á plyðius)varau.” Tarp Mato dienos uþsiëmimø minëtinas ir „musiø ma-

limas”. Vienas ið dalyviø prieðais saulæ sukdavo tuðèias ran-kines girnas ir á kito klausimà, kà malàs, atsakydavæs: „Mu-ses, vabzdþius”. Analogiðki tikëjimai bei paproèiai bûdingiir estams. Netgi derëtø pabrëþti nemaþà minëtos dienos po-puliarumà Vakarø ir Pietvakariø Estijoje, ypaè salose. Latviøliaudies kalendoriuje Mato diena në ið tolo nebuvo tokia po-puliari kaip lyviø arba estø (ypaè vakarø estø), be to, ji buvosantykinai populiaresnë tarp greta gyvenusiø estø bei lyviø.

Uþgavënës (lyv. – Vastalova, est. – Vastlapäev), kaip þi-nome, susijusios su Velykø ðventëmis, tad ði kilnojama ðven-tinë diena kalendoriuje gali atsidurti tarp vasario 9 ir kovo 7dienos. Po Uþgavëniø, nuo Pelenø dienos prasidëdavo ga-vënios metas, tad Uþgavënës þymëdavo gavënios iðvakares– paskutinæ galimybæ riebiai pavalgyti ir pasilinksminti. Ly-viø kalendoriuje Uþgavënës buvo daugiaprasmiðkai paþen-klinta diena. Kadangi Uþgavëniø dienà manyta esant ir pa-vasario pradþia, þvejø mintys neiðvengiamai telkësi apie ar-tëjantá þûklës metà. O juk þûklë jûroje buvo pagrindinis ly-viø pragyvenimo ðaltinis (3, 22–25), (18, 109), todël tarp ly-viø per Uþgavënes buvo labai paplitæ þvejø susibûrimai. Prak-tinë tø susibûrimø paskirtis buvo valèiø águlø sudëties pa-tvirtinimas bei kiti su darbø rikiavimu susijæ klausimai. Þi-nia, ten neapsieidavo be vyrø uþstalës, be alaus, dainø, sà-mojø. Be galo iðkilmingai Uþgavënes ðvæsdavo ir Rygos álan-kos þvejai. O estø Uþgavënës stokojo ryðkiau nuspalvintoþvejø ðventës pobûdþio. Beje, ir lyviams Uþgavënës netapovien tik þvejø ðvente. Ji, kaip ir kitose Europos tautose, turëjoryðkiø moterø ðventës bruoþø. Tai patvirtintø ir áprasti mote-rø þiemos rankdarbiø draudimai. Anot vieno pateikëjo, ver-pimà net trims dienoms atidëdavo. Net ir ðventës pramogøsrityje moters vaidmuo buvo vadovaujantis. Lyviams ( kaip irlatviams bei Europos tautø daugumai, bet ne estams ar suo-miams) buvo þinomas Uþgavëniø persirengëliø vaikðèioji-mas. Kadangi lyviø Uþgavëniø praðinëtojos pirmiausia buvomerginos (tik menka dalis panaðiø tekstø nurodo, kad tà die-nà po gyvenvietæ galëjo vaikðèioti ir kaukëti vaikinai), tai irpaþenklino persirenginëjimo bûdà. Daugelyje Europos tautøpopuliarios groteskiðkos bei gyvûnø kaukës nebuvo paplitu-sios tarp lyviø Uþgavëniø „elgetautojø”.

Iðliko vien padrikø uþuominø apie ilgasnapio paukðèiokaukæ, kitø gyvûnø kaukës paminëtos vos po kartà. Labiau-siai paplitæs lyviø persirengëliø apibûdinimas buvo „dailiaiapsirengæ”. Apraðytos papuoðimams naudotos detalës: karû-nos, kaspinai bei kitos puoðmenos ið spalvoto popieriaus.Neretai pabrëþiama, kad Uþgavëniø persirengëliai bûdavoapsitaisæ baltai. Tam galëdavo bûti pritaikytos tiesiog baltospaklodës, taèiau daþniausiai merginos vilkëdavo baltas suk-nias, ilgus baltus marðkinius, netgi ir vyriðkus. Dël ðio persi-renginëjimo paproèio turimoje medþiagoje patikslinama, jogðitaip buvo áprasta vilkëti dar gerokai seniau. Dël moterø per-sirenginëjimo vyriðkais drabuþiais neverta në kartoti, jog tailabai archajinis paprotys.

Bet koká rengimàsi baltai – ar paklodëmis, sukniomis, arvyriðkais marðkiniais – nedvejojant galima laikyti ketinimumagiðkai paveikti linø augimà. Su linais gali bûti susijæs irUþgavëniø „elgetø” personaþas Snaudalë (tukkil‘). Jà vaidin-davusi mergina su savimi turëdavo verpimo reikmenis. Kiek-

r

57

KITOS KKITOS KKITOS KKITOS KKITOS KULULULULULTÛROSTÛROSTÛROSTÛROSTÛROS

vienuose namuose ji pradëdavo verpti, bet netrukus uþsnûs-davo. Uþgavëniø „elgetautojos” neretai vaidindavo nuota-kas ir savo baltus apdarus padabindavo ðydais. Esama duo-menø, kad vaidindavæ ir sutuoktiniø porà, tuomet ir jaunikávaizduodavusi persirengusi mergina. Pateikëjai, pasakoda-mi apie Uþgavëniø „elgetautojus”, visø pirma pabrëþdavojø dainavimà bei ðoká. Pagal paprotá ðeimoms linkëdavo ge-rovës, visaip kvailiodavo, paðiepdavo ir sugëdindavo vyrusbei moteris, nesilaikanèius draudimo tà dienà dirbti. Tarpgerø palinkëjimø (ir blogø, jei pasitaikydavo nesvetinga ðei-ma) svarbià vietà uþimdavo tie, kurie susijæ su gyvuliø prie-auglio atsiradimu bei augimu. Tai suprantama, nes kaip tikpavasará atsivedamas prieauglis (ypaè aviø). Gerai ðeimynailinkëdavo ðokanèiø ëriukø, blogai – ðlubuojanèiø. Uþgavë-niø „elgetas” vaiðindavo virtomis pupomis, þirniais, pyragaisir bandelëmis, viskuo, kà turëdavo gardesnio. Nors kai kuriepateikëjai tik uþsimena, kad persirengëlius vaiðindavo, betnepatikslina, kuo. Kiek keista, jog lyviø persirengëliais be-veik vien iðimtinai buvo merginos. Kai kur uþsiminta apievaiðinimà alumi ir degtine. Smalsumà kelia ir tai, kad tarpUþgavëniø praðinëtojø surinktø vaiðiø neminimi mësos pro-duktai, nors dainose jie tiesiog reikalaudavo mësos. Juolabkad lyviø ðeimø tradicinis Uþgavëniø valgis buvo virta kiau-liena ar kiaulës galva. Per Uþgavënes maginiu bûdu buvosiekiama derliaus, kad sektøsi gyvuliai. Á laukus derëdavosimboliðkai (bent vienerias ðakes) nuneðti mëðlo. Tai turëda-vo uþtikrinti, kad bet kada vëliau laukuose iðkratytas mëðlasgerai ápûs ir suteiks þemei nemaþai galiø. Toks pat paprotysgyvavo ir tarp estø, suomiø bei latviø.

Lyviø tradicijoje paproèiais ádomi buvo ir po Uþgavëniøeinanti Pelenø diena (Tu‘gõ-päva). Ið to matyti, kad lyviø kul-tûriniai kontaktai buvo daugialypiai. Pelenø dienà buvo ak-centuojamas mësos „iðvijimas” ir þuvies „ásileidimas”. Tra-dicinis patiekalas tà dienà buvo plekðnë: atidarydavo stati-naitæ arba valgydavo dþiovintas þuvis. Po Pelenø dienos më-siðko maisto nebebuvo priimta valgyti. Tarp Kurðo katalikøðalies gilumoje gyvavæ paproèiai iki XIX a. darë stiprià átakà.Katalikø gavënios fone – ir ne vien dël to – gyvavo keistokapilvo pjovimo (magud-iedijit) tradicija. Daugeliui tautø (taippat ir staèiatikiams Pabaltijo suomiams) buvo þinomos pe-dagoginës fikcijos – vaikø baidyklës (baubai), pasitelkiamostam, kad maþieji per gavënià nevalgytø mësos. Á lyviø „pil-vapjovius” galima þvelgti kaip á teatralizuotà veiksmà, kaip átariamas bûtybes, kuriø funkcija laikui bëgant darësi vis la-biau pramoginë. „Pilvo perpjovimo” vaidinimas buvo þino-mas ir vokieèiams. Ten jis buvo átrauktas á Kalëdø paproèiøvisumà ( I, 937/8; VI,1481/2).14

Apibûdinant lyviø „pilvapjovius” tektø pabrëþti, kad ðiebûdavo iðimtinai vyrai, tad reiðkësi kaip prieðingybë Uþga-vëniø „elgetoms”, ypaè merginoms. Taip pat kaip prieðingy-bë dailioms Uþgavëniø „elgetoms” „pilvapjoviai” keldavoatgrasiø, gauruotø, ðiurkðèiø bûtybiø áspûdá. Suodþiais iðtep-lioti veidai netrukdavo pavirsti á neatpaþástamas, maþa to,dar ir bauginanèias bûtybes. „Pilvapjoviø” rekvizitas buvomargas ir áspûdingas. Retas pateikëjas tai bûdavo uþmirðæspabrëþti, neretai net labai detaliai apraðydavo. Tampa visið-kai suprantama, kodël vaikystëje ðie personaþai nepaprastai

smarkiai buvo paveikæ pasakotojà. Visø pirma, „pilvapjoviai”rankose laikydavo didelá, neretai raudonai padaþytà, tarsikrauju suteptà mediná peilá ar kardà. Dar jie turëdavo pasië-mæ indø „kraujui” bei dideles medines adatas su áverta vir-ve, maiðø su pelenais ir kt. Á namus ásibrovæ „pilvapjoviai”pirmiausia kamantinëdavo ðeimynà. Tyrinëdavo, ar kuris vie-toj plekðnës nebus valgæs mësos. Átariamàjá taisykliø lauþy-tojà èiupdavo, parvertæ ant grindø tampydavo troboje ar nettempdavo pirtin. Tada neva „prapjaudavo” kaltininkui pilvà,„iðtraukdavo ið jo mësà ir vietoj jos kiðdavo plekðnæ”. Visiðkaitikëtina, kad „pilvapjoviai” gaudë ne vien vaikus, tikrindavojø þinias, klausinëdavo eilëraðèiø. Jø aukø pasitaikydavo ir tarpsuaugusiøjø – jaunø moterø, ypaè merginø. Pasakotojas pa-brëþia, jog vaikai ið tikrøjø bijodavo „pilvapjoviø”. Galima tikásivaizduoti, koks triukðmas, vaikø verksmai bei merginø klyks-mai pasigirsdavo pasirodþius „pilvapjoviams”! Pelenø dienàsu naivuoliais bei vaikais krësdavo ir kitokius juokus, pavyz-dþiui, vaikus sëdomis uþ kojø per ant grindø supiltà pelenøkrûvà pervilkdavo tam, kad iðsuodintø uþpakaliukus.

Su Pelenø diena lyviai siejo ir kitokius priesakus bei dar-bø draudimus. Pavyzdþiui, tà dienà liepdavo taip iðvelëti bal-tinius, kad ðie taptø labai balti. Tie patys paliepimai galiojoir tarp latviø bei Estijos salose. Lyviø tikëjimø apraðymuosesusidursime ir su draudimais Pelenø dienà kepti duonà, nesprieðingu atveju ði supelysianti. Ðis draudimas neabejotinaisusijæs su dienos vardu (pelenai juk pilki) – ið to ir pelësiai.Pelenø dienà buvo draudþiama kirpti avis bei dirbti su vilna.Ið estø bei latviø iðgirsime tiek analogiðkø, tiek ir visai prie-ðingø patarimø.

Persirengëlis „gervë”. F. Linnuso nuotrauka,1928 m. ERM 475: 34.

l

58

KITOS KKITOS KKITOS KKITOS KKITOS KULULULULULTÛROSTÛROSTÛROSTÛROSTÛROS

Apskritai, tradiciðkai lyviams Pelenø diena buvo neabe-jotinai vyrø ðventë (statydami prieðprieðiais Uþgavënes kaipmoterø ðventæ nepamirðkime ir Uþgavëniø þvejø pasisëdëji-mø). O. Looritso tvirtinimu, toks „vyriðkø” ir „moteriðkø” ðven-èiø poriðkumas liudija apie gilias tradicijø ðaknis.20 Beje, pa-naðø poriðkumà galima pastebëti ir kitø lyviø kalendoriausatmintinø dienø atvejais.

Marijos gavënios dienà (Past-môr‘o-päva) (kovo 25) gam-toje jau bûna ávykæs þymus posûkis pavasario link – gamtosjëgø aktyvëjimo apraiðkos tada jau gana juntamos. Virsmasjau bûna ávykæs ir darbø kalendoriuje: lauko darbai iðstumiadarbus troboje. Vis dëlto ðios dienos darbai per daugelá metøgalëjo labai ávairuoti. Tiek lyviø, tiek kitø tautø liaudies ka-lendoriams bûdinga, kad pagal vienos ðventinës dienos orusspëdavo ir kitos kurios nors dienos orus. Marijos gavëniosdienos orai, pasakojama, priklausantys nuo Þvakiø dienos(Grabnyèios – vasario 2 d.) orø. O pagal Marijos gavëniosdienos gamtos þenklus bei orus pranaðaudavo Jurginiø orus.Marijos gavënios dienà ruonës jau bûna atsivedusios pirmuo-sius ruoniukus. Senovëje dël paðarø stokos gyvulius gania-

von iðleisdavo taip anksti, kaip tik buvo ámanoma. Kiaulës,nereikalaudavusios vien tik ðvieþios þalumos ir ið pratirpu-sios þemës sugebëdavusios iðsiknisti bei grauþti ðaknis, tàdienà jau bûdavo iðleidþiamos á laukà. Su tuo buvo susijædaugybë maginiø veiksmø, kuriais visà ateinanèià vasarà no-rëta uþtikrinti ramø jø ganymàsi bandoje. Todël buvo papro-tys tà dienà ten, kur ganësi kiaulës, iðsivirti kiaulës galvà irduoti ðioms apgrauþti. Ten pat joms paberdavo ir mieþiø.Nuolat siekta to paties – kad kiaulës visà vasarà liktø ganytisvienoje vietoje. Pargindami ið miðko kiaules, parsineðdavo ireglës virðûnæ, ið jos dirbdindavo koðës maiðyklæ. Marijos ga-vënios dienà patarë kirpti avis – po to joms augsianti tankes-në vilna. Suprantama, ir þmonëms tà dienà drausdavo kirp-tis. Tikëjo, kad prieðingai elgiantis viðtos tais metais iðkaps-tysianèios darþus. Apeiginis maistas Marijos gavënios dienà,kaip ir per daugelá kitø ðventiniø dienø, buvo kruopø koðë.

Velykø (Leja-võtamõd) ðventë podraug su prieð jà bûnan-èiu Didþiuoju ketvirtadieniu ir Didþiuoju penktadieniu lyviøkalendoriuje uþëmë be galo svarbià vietà. O. Looritsas netgiiðsakë nuomonæ, kad Velykø ðventë tolimoje praeityje buvusipati svarbiausia metø ðventë.6,7 Ir tai, atrodo, visiðkai pagrásta.

Su iðdavyste siejamas Didysis ketvirtadienis (Sûr-nel‘l‘õnd-päva) bei Didysis penktadienis (Til-brçdig) daugelio tautø tra-dicijose ilgainiui tapo þinomi kaip maginiams veiksmams tin-kamos dienos. Lyviai – ne iðimtis. Pakakdavo vien tik bûti gi-musiam per Didájá penktadiená, kad „ágautum” maginiø galiø.Anot lyviø tikëjimø, toks þmogus turás sugebëjimø regëti mi-rusiøjø vëles. Taip pat tikëjo, kad ið vaiko, kuriam motina trisDidþiuosius penktadienius davë krûtá, iðaugs burtininkas. Pa-stebëta, kad tiek su Didþiuoju ketvirtadieniu, tiek su Didþiuo-ju penktadieniu susijæ tikëjimai ir paproèiai atsigræþia á svar-biausius mitybos ðaltinius, pavyzdþiui, per Didájá ketvirtadie-ná patardavo skruzdëlynø dûmais smilkyti tinklus. Tikëta, kaddël to á juos suplûs daugiau þuvø. Didájá penktadiená buvopatartina á trobà parneðti didesniø pliauskø arba virtuvën ba-lanø. Ðitaip analoginës magijos bûdu vasarà bûsià ámanomasugauti daugiau plekðniø bei kitø dideliø þuvø. Plekðnës buvovienos svarbiausiø lyviø þvejojamø þuvø. Beje, ðiuo atvejupastebima aiðki paralelë su Madiso (Ðv. Mato) diena, tik tadatikëta, jog drauge su atsineðtomis malkomis namuose gali at-sirasti ir nemaloniø bûtybiø, todël, suprantama, ðito vengta.Didysis ketvirtadienis ir Didysis penktadienis lyviams siejosiir su gyvulininkyste. Tomis dienomis gyvuliams neleista duotiðilto gëralo, kad vasarà ðie per daug nezyliotø. Didájá Penkta-diená, priëmæ komunijà, vos gráþæ namo, skubëjo apþiûrëtikarves, tikëdamiesi joms sveikatos ir prieauglio.

Viena Velykø ðvenèiø dalis, kaip ir minëtos dienos, glau-dþiai susijusi su þûkle, todël priklauso tai paèiai ðvenèiø vi-sumai. Antroji – baþnytinë ðiø ðvenèiø pusë. Pavienës lyviøgiesmës buvo uþraðytos jau pirmojoje XX a. pusëje. Jos, anotpateikëjø, ankstesniais laikais giedotos per Velykø pamal-das. Neturime uþraðytø lyviø religiniø giesmiø, susijusiø sukitomis krikðèioniðkomis ðventëmis.

Þinia, lyviø Velykø tikëjimai bei paproèiai daug kuo pa-naðûs á kitø tautø. Pavyzdþiui, plaèiai þinoma (ir lyviai taiptvirtino), kad Saulë Velykø rytà „þaidþianti”. Tos dienos iðkil-mingumà lyviai pabrëþdavo puoðyba. Laukus, pastatus bei

Vaikinas su menkiø pintine. F. Linnuso nuotrauka,1928 m. ERM 475:34.

r

59

KITOS KKITOS KKITOS KKITOS KKITOS KULULULULULTÛROSTÛROSTÛROSTÛROSTÛROS

valtis puoðdavo spygliuoèiø medþiø ðakomis. Pirmàjá Vely-kø rytà neðdavo aukas Jûrø moèiai, lyviø tikëjimuose uþëmu-siai labai svarbià vietà. Aukos Jûrø moèiai (Mje-rjema) perdidþiàjà krikðèioniø ðventæ neabejotinai susijæ su ta aplinky-be, kad Mje-rjema, arba Jûrø moèios ávaizdis susijæs su Die-vo Motina Mergele Marija. Toks susiliejimas sàlygotas ir to,kad pagalbos ir uþtarimo tikëtasi ið abiejø. Derëtø atsiþvelgtiir á tà aplinkybæ, kad abiejø motinø vardai lyviðkai labai pa-naðiai skamba: Mjer-jema – Jûrø moèia ir Mâ‘ri-jema – Mo-tina Marija. Verta atkreipti dëmesá ir á tai, kad tarp aukotojøminimos ðeimininkës bei merginos, nors Jûrø moèios uþtari-mo labiausiai reikëjo þvejams, vyrams. Kaip dovanos (au-kos) visø pirma buvo paminëta degtinë, ragaiðis ir cukrus.Degtinës liejimà á jûrà lydëjo þodinë formulë: „Paimk, Ma-riø moèia, dabar, kai tau duodama, o neimk, kai neduoda-ma”. Tokiu uþkalbëjimu norëta uþkirsti kelià tinklø bei bu-èiø naikinimui per audrà. Panaðias aukas atnaðaudavo ir pir-màjà pavasario dienà jûron iðplaukæ þvejai. Ir Velykø ðven-të, ir pirmasis iðplaukimas jûron nepriklausë nuo orø, nebu-vo susijæs su konkreèia data.

Labai patrauklus buvo paukðèiø þadinimas pirmàjá Vely-kø rytà, kuriam, kaip ir dainoms, pirmuosius tyrinëjimus skyrëH. Tampere. Pasak jo, „paukðèiø þadinimà” sudarë atskirosdalys. Pirmiausia, jaunimas – merginos ir vaikinai – ankstirytà eidavo á pakrantæ. Ant kokios aukðtesnës kopos jie pa-statydavo papuoðtà eglaitæ. Tai galëjo bûti jau Didysis ðeðta-dienis. Merginos ir vaikinai, kaip dvi besirungianèios gru-pës, stengdavosi pagrobti eglutæ á „savo valdas”. Pagrindinis„paukðèiø þadinimo” apeigø momentas buvo dainavimas, tu-rëjæs uþkeikimo pobûdá. Já sudarë daugelis melodijø su skir-tingo turinio tekstais. Eilës tvarka galëjo ávairuoti, kai kuriosdainos galëjo bûti pakeistos. Dainø temos galëjo bûti ðios:

1-oji ir daþniausiai pasikar-tojanti – kreipimasis á paukð-èius, kad ðie po ilgo miego vëlatsibustø (anot tikëjimø, vyra-vusiø ne vien tarp lyviø, bet irkitose tautose, kad paukðèiaivisai þiemai neiðskrenda, per-þiemoja kaþkur pasislëpæ,miegodami);

2-oji – uþkeikimai (uþkal-bëjimai) þûklës sëkmei uþtik-rinti;

3-oji ir 4 –oji – þvëriø irpaukðèiø uþkeikimai;

5-oji ir 6-oji – merginø irvaikinø uþkalbëjimai.

Panaðiai tarp daugelio tau-tø gyvavo ásitikinimas, kad gë-ris visad esàs apibrëþtas, baig-tinis dydis, kurio visi stokoja.Todël savajai gyvenvietei linkë-davo riebiø plekðniø, gerø gy-vuliø, greitø merginø ir gerøvaikinø. Suprantama, kaimy-nams likdavo liesos menkës,

vilkai bei meðkos, tinginës merginos bei pikèiurnos bernai.Padainavæs jaunimas susësdavo drauge. Valgydavo, kà bû-davo atsineðæ. Gráþdami namo prilauþydavo berþo ðakø irgráþæ plakdavo namiðkius, keldavo ið miego. Vëliau ðeimi-ninkas ir ðeimininkë plakdavo arklius ir kitus gyvulius. Visið-ko atitikmens ðiam lyviø paproèiui nerasi nei tarp latviø, neitarp estø, nors panaðiø detaliø pasitaikydavo.14

Jurginiø (Jûr‘ikð-päva – balandþio 23) svarbà parodo kadir tas faktas, jog balandá lyviai vadino Jurgio mënesiu. Uþ-praeitame amþiuje ir praeito amþiaus pradþioje labai reikð-mingas buvo samdiniø keitimas per Ðv. Jurgá. Visiðkai tikra,kad archajiðkiausias buvo Jurginiø ryðys su gyvulininkyste.Kad uþtikrintø ramià ganiavà, kad gyvuliai laikytøsi drauge,lyviai griebdavosi ávairiausiø maginiø veiksmø. Vis dëlto Jur-ginës laikomos pabrëþtinai arkliø ðvente, neabejotinai susi-jusia su lauko darbø pradþia. Jø sëkmë didþiàja dalimi pri-klausë nuo darbiniø arkliø galiø. Vietà, kur viðtos dës kiauði-nius, lyviai paruoðdavo per Jurgines, ir tai þenklino tikràjápavasario ákarðtá.

Pavasarinë Mikalojaus diena (Niklõks-päva, geguþës 9)lyviø, kaip ir estø bei latviø, liaudies kalendoriuje nebuvopirmaeilës svarbos. Taèiau bûtent su ja susijæs ádomus lyviøtikëjimas, pabrëþiantis glaudø ðios tautos ryðá su jûra. Many-ta, kad jei ðv. Mikalojaus dienà þemën nusileidþia gandras,tais metais jûroje þûsià daug vyrø.

Tarp kilnojamøjø krikðèioniðkojo kalendoriaus ðvenèiøsvarbi Dangun Þengimo diena (Ðeðtinës), kurià dar vadinoDidþiàja Kryþiaus diena (Sûr-riðt-päva). Taip pat paþymëda-vo prieð jà buvusius ketvirtadienius, vadintus tiesiog Kryþiausdienomis. Lygiai taip pat tas dienas vadino ir estai bei latviai.Visomis Kryþiaus dienomis, ypaè Didþiàjà Kryþiaus dienà,galiojo daugelio darbø draudimai. Sakydavo, kad pirmàjà

Buèiø virvës dþiûsta. F. Linnuso nuotrauka, 1939 m. ERM 880:9.

l

60

KITOS KKITOS KKITOS KKITOS KKITOS KULULULULULTÛROSTÛROSTÛROSTÛROSTÛROS

Kryþiaus dienà ðventë trunka ligi pusiauryèio, antràjà – ligipietø, o treèiàjà – Didþiàjà – visà dienà. Tomis dienomis ypaèvengta triukðmingø darbø. Bijota, kad ðá draudimà sulauþiusvasarà perkûnija atneðianti daug þalos. Tà dienà nevalia bû-davo sëti. Nepaisius draudimo uþaugintà derliø iðdauþysiantikruða. Didþiàjà Kryþiaus dienà drausdavo lupti karnas. Betkoká þalos darymà gamtai tà dienà peikë ir kaimyninës tau-tos. Draudimas lupti þievæ dabartinio màstymo þmogui ga-lëtø pasirodyti keistenybë: manyta, kad nepaklusus karvësdauþytø uodegas á medeliø kamienus. Visiðkai gali bûti, kadið dviejø skirtingø kaimø surinktos þinios, kur paminëta La-pø diena (Lied-päva), yra apie Kryþiaus dienà. Kaip tik Lapødienà galiojo draudimas lupti karnas – nepaisymo atveju kar-vës nusiplëðtø sau uodegas, ásipainiojusias tarp ðakø. Su Kry-þiaus dienomis, kaip ir su vëlesnëmis vasaros ðventëmis, su-sijæ ávairûs orø spëjimai.

Vasaros ðventëms lyviø kalendoriuje palikta kiek maþiausvarbos, nors paèios tautos ji pripaþinta kaip viena ið trijødidþiøjø metø ðvenèiø. Per ðià vasaros ðventæ (Sekmines) na-mo neðdavosi jaunus berþelius, kuriais puoðdavo ir baþny-èià. Piemenys nupindavo vainikus ir puoðdavo gyvuliø gal-vas. Dël artumo su vasaros solsticija didþiausia tradicinë ly-viø vasaros ðventë vis dëlto buvo Joninës. Orais ji buvo pa-rankesnë ðvæsti nei kitos didele amplitude kilnojamos vasa-ros ðventës (Ðvè.Trejybës ðventë).

Apie Jonines (Jôn‘päva, birþelio 24) surinkta gausi me-dþiaga, o þodinë tradicija pabrëþia, kad ðià vasaros ðventæþmonës laikë svarbia ir labai plaèiai ðventë. Vis dëlto sutin-kama daugiausia bendro pobûdþio tvirtinimø, jog buvo ðven-èiama. Aiðkëja, kad Joniniø apeigynas vienpusiðkesnis, netoks ádomus kaip Velykø. Per Jonines galvota apie jau uþsi-mezgusias gërybes, vaisius. Todël buvo puoðiami laukai. Ki-tas ðventës dëmuo yra bûrimai apie bûsimà sutuoktiná beiðokiai – ypaè svarbi jaunimo interesø sritis. Ðv. Jono lauþai,geriausias maistas, alus, pasiþmonëjimas buvo ano meto ávai-riausio amþiaus þmoniø ðventës dþiaugsmai.

Po Joniniø ligi rudens nebebûdavo svarbesniø, plaèiauðvenèiamø dienø. Juk nuo Joniniø prasidëdavo ðieno tvarky-mas, po to – derliaus nuëmimas, tebesitæsë þûklës metas. Ðv.Jokûbo diena (Jôkõ-päva, liepos 25 d.) þymëdavo darbø irmitybos ciklø kaitos ribà. Iki tos dienos turëdavo bûti su-grëbta pirmoji ðieno kupeta. Netgi tada, kai orai bûdavo ne-palankûs, netgi jei laþas dvare anksèiau trukdydavo prisiðie-nauti. Ðv. Jokûbo dienà jau leisdavo paragauti pirmøjø bul-viø, tà dienà jau tikëdavosi ir grûdø brandos.

Iðliko palyginti nemaþai þiniø apie Ðv. Lauryno dienà (Lo-rin‘tð-päva, rugpjûèio 10). Pabrëþiamas ðios dienos ryðys suugnimi ir vandeniu. Kaip ugnies ðventasis Laurynas (est. Lau-rids) turëjo gilià tarptautinæ tradicijà. Lyviø tradicijoje ðis ka-lendoriaus taðkas vadinosi Ugnies diena. Apie ðià dienà kal-bama kaip apie rûsèià, pikta lemianèià. Anot liaudies tikëji-mø, kaip tik tà dienà buvusios sugriautos Sodoma ir Gomora(galbût ir Jeruzalë). Tarp lyviø, taip pat ir tarp kaimyniniøtautø, tà dienà galiojo draudimas kurstyti ugná ir kulti. Draustanet krosná pakurti. Tos dienos orø þenklai bylojo apie gaisrøbaimæ. Sausi orai per ðv. Laurynà pranaðaudavo gaisrà. Tam,kad jo iðvengtø, krosná ar namo sienà reikëdavo paðlakstyti

vandeniu, kuris simbolizavo lietø. Kita vertus, ðv. Laurynodienà bijodavo ir visokiø su vandeniu susijusiø pavojø. Tà-dien buvo draudþiama plaukti þvejoti. Tvirtindavo, kad tàdienà jûroje iðkylanèios devynios bangos, kurios supainio-sianèios ir sudraskysianèios tinklus. Artimiausiems kaimy-nams latviams bei estams vaizdiniai, susijæ su Ðv. Laurynodienos audromis, atrodo svetimi. Galima bûtø tvirtinti, kadðitaip lyviai áspëdavo apie audras, numatydavo konkreèiasrudens dienas, kada jø galima laukti.

Vasaros pabaigoje ir ankstyvà rudená minëtos dar dvi ly-viø kalendoriuje paþymëtos Marijos ðventës: Marijos dan-gun ëmimo – Þolinë (Sûr‘-môrõ‘-päva, rugpjûèio 15 d.) irMarijos gimimo diena (rugsëjo 8 d.). Pastaroji lyviø pakran-tës gyvenvietëse buvusi ypaè svarbi. Tikrai reikðmingos bu-vusios Dundagoje veikusios mugës. Anø laikø kaimo þmo-niø bendruomenei mugës buvo ne vien galimybë prekiauti,bet ir susitikti, bendrauti, linksmintis, todël suprantama, ko-dël rugsëjo 8-àjà lyviai vadindavo tiesiog Mugës diena. Ypa-tingi valgiai paþymëdavo tos dienos svarbà – tada pjaudavoavá ir kepdavo pyragà.

Ásimintiniausia lyviø rudens ðventë buvo Mykolinës (Mi-kil-päva – rugsëjo 29 d.), uþëmusi ypatingà vietà ir estø ka-lendoriuje. Su ja susijæ ne vien darbø draudimai bei ásaky-mai, orø þenklai ar panaðûs dalykai. Buvo ir ðvenèiama. Tàdienà lyviø þvejai neplaukdavo jûron þvejoti. Ið avies, pa-pjautos per Mykolines, gamindavo puikiausius patiekalus,kepdavo kà geresnio. Paprotys mojuoti ðluotomis (ðitaip nuoklëties nubaidydavo þiurkes) susijæs su vasaros lauko darbøpabaiga. Tuo metu grûdai jau turëdavo bûti aruoduose, tadsvarbu buvo atsikratyti grauþikø. Apskritai, grauþikø temaMykolo dienà buvo aktuali. Tà dienà neleisdavo dþiauti dra-buþiø, kad pelës jø neapgrauþtø. Ið bulviø laukø rinkdavopiktþoles ir degindavo. Arkliø nebeleisdavo á ganyklà.

Nuo Mykoliniø prasidëdavo mirusiøjø (vëliø) – Jçngud-âjga – metas, trukdavæs iki ðv. Martyno dienos. Manyta, kadir vëliø metu jûroje bûna stipriø audrø, tad plaukti jûron tuolaiku manë esant pavojinga. Ypaè plaukimo jûron pavojuspabrëþiamas tà savaitæ, kurià bûdavo Reformacijos diena(spalio 31). Juk tà savaitæ vis dar tebëra vëliø metas. Vëliømetu stebëdavo orus. Pirmiausia fiksavo vëjø judëjimo kryp-tis, antra, kaip tvirtina daugelis liudijimø ir anot tradicijos,vëliø metà neretai þenklino vëjø nebuvimas. Oras uþsistovë-jæs, sunkus, troðkus. Nuo jo kenèia gyvuliai – dûsta. Arkliainetekæ jëgø, suprakaitavæ. Pagal senuosius paproèius vëliømetu maitindavo savo ðeimos mirusiuosius, kai ðie pareida-vo namo. Maistà (daþniausiai koðes bei mësà) neðdavo pirtinarba dëdavo troboje ant krosnies, kartais ant stalo.

Nuo Martyno (lyv. Mar‘t‘-päva, est. Mardipäev – lapkri-èio 10 d.) prasidëdavo paskutinis metø (rudens virsmo á þie-mà) tarpsnis. Tas metas ávairiose tautose paþenklintas ið da-lies ar visiðkai laisvomis nuo darbo dienomis. Tai galimapaaiðkinti lauko darbø uþbaigimu. Lyviams kaip tik tuo lai-kotarpiu ypaè buvo bûdinga vaikðèioti kaukëtiems po kai-mà ir rinkti dovanas. Vaikðèiodavo lapkrièio ir gruodþio më-nesiais net keturias ðventines dienas. Su ðv. Martyno dienasiedavo þiemos pradþià – pirmuosius didesnius ir linkusiusiðsilaikyti ðalèius. Be to, ðv. Martyno diena turëjo ir ryðkes-

r

61

KITOS KKITOS KKITOS KKITOS KKITOS KULULULULULTÛROSTÛROSTÛROSTÛROSTÛROS

niø metø kaitos bruoþø. Netiesioginë nuoroda á tà aplinky-bæ tokia: laiko skaièiavimo atskaitos taðkas, pagrástas sa-vaièiø laikotarpiais, – buvusios Mykolinës, o pirmoji data,iki kurios skaièiuodavo savaites, buvo Martyno diena. Mar-tyno dienos svarba buvo siejama ir su maistu. Tai dienaipaminëti skersdavo gyvulius, kimðdavo deðras, virdavo alø.Deðra ir alus turëjo nemenkos svarbos ir vaiðinant ðventoMartyno „elgetas”. Papildomos vaiðës jiems buvo pupos irþirniai. Dera paminëti, kad ankðtiniai augalai lyviams ir jøkaimynams tuo pat metu buvo ir maistas vëlëms. Jais vai-ðindavo per ðermenis, per naktá palikdavo vëlei. Vadinasi,ir parenkant valgius atsispindëjo ðv. Martyno dienos, vie-nos ið ribiniø vëliø meto datø, pobûdis.

Vaikðèiojimas po sodybas ir vaiðiø praðinëjimas buvopatraukliausias ir vitaliðkiausias ið visø Martyno dienos pa-proèiø. Be to, lyviams ðvento Marto elgetos buvo svarbûskaip tautinio tapatumo iðraiðka, nes aplinkiniams latviamsðvento Marto „elgetos” nebuvo þinomi. Tai ðventei bûdin-gas persirenginëjimas, kaukës tarp latviø menkai tebuvo pa-plitæs, bet Estijoje – prieðingai, Marto kaukëtieji buvo labaipopuliarûs. Kadangi apie ðventà Martà (metu, susijusiu suvëlëmis ir metø kaita) kaukëti vaikðèiojo ir suomiai bei ka-relai, tad galima spëti, kad lyviø ðvento Martyno „elgetos”kilo ið Baltijos suomiø tradicijos. Tuo pat metu neabejoti-na, kad lyviø Marto „elgetø” tradicija yra gavusi nemenkøpaskatø ir ið Saaremaa salos gyventojø. Lyviø pakrantës irSaaremaa salos ðvento Marto „elgetø” tarpusavio ryðys daugglaudesnis nei tarp Saaremaa salos ir þemyno estø persi-rengëliø. Praðinëti per ðventà Martà daugiausia vaikðèioda-vo vaikinai, visai nesudëtingomis priemonëmis pakeitæ ið-vaizdà. Virðutiniai jø drabuþiai – iðversti avikailio kailiniai,perjuosti susuktais ðiaudais. Kartais „martai” bûdavo dar iruodeguoti. Veidà prisidengdavo berþo toðimi arba popie-riumi. Rekvizitas – rankoje laikoma rykðtë. Apskritai, lyviøðvento Marto „elgetø” iðvaizdà galima bûtø apibûdinti kaipðiurpà kelianèià, grësmingà. Jø pasirodymas vaikams sukel-davo didþiulæ baimæ. Ið vaikø jie reikalaudavo parodyti, kaipðie moka poterius ir eilëraðèius. Nemokðas ar uþsispyrëliusbausdavo rykðèiø ryðulëliais. Nepalikdavo ramybëje në su-augusiø merginø – plakdavo ir jas. „Marto elgetos” tvirtin-davo, jog atvykæ ið Saaremaa’os, tai patvirtindami darkyda-vo kalbà, neva stengdamiesi kalbëti estiðkai. Ðvento Marty-no pasirodymø raiðka tarp lyviø, þinoma, taip pat buvo dai-nos, ðokiai ir grojimas.

Po dviejø savaièiø ateidavo Ðv. Kotryna (Katrin‘-päva, est.Kadripäev – lapkrièio 25 d.). Tà dienà, lyg atsvara Martynui,pagrindinis vaidmuo priklausë merginoms. Tas suprieðinimas,kaip matëme, lyviø kalendoriuje pastebimas. Kotrynos bu-vusios baltos ir puikios. Rengdavosi baltomis sukniomis, vy-riðkais marðkiniais, tiesiog gobdavosi baltomis paklodëmis,tad bûdavo labai panaðios á Uþgavëniø „ubagus”. Daþnaibûdavo pabrëþiama, kad kotrynos panaðios á nuotakas. Kaippuoðybos detales jos naudodavo ryðkiaspalvius kaspinus, ska-ras, kaklaskares, juostas ir kt. Daþnai kotrynos vaizduodavovestuviø eisenà, ta proga ypaè daug dainuota ir ðokta. Elge-toms kotrynoms vaiðinti, be deðrø, pupø, þirniø ir kitø ðven-tam Martynui bûdingø vaiðiø, bûdavo priruoðta ir subtiles-

niø gërybiø, kurios laikytos tinkamesnës merginoms: pyra-gø, riestainiø, saldainiø. Labai reikðminga buvo ir tolesnëðvenèiø dalis, kurià rengdavo elgetos kotrynos ir á kurià kvies-davo vaikinus. Tebûnie dël palyginimo pasakyta, kad tarplatviø elgetø kotrynø vaikðèiojimas buvo tik retenybë, o tarpestø (podraug su regioniniais skirtumais) þinomas visame krað-te. Ypaè Ðiaurës Estijoje ir salose, kaip ir lyviø kaimuose, gra-þias ir linksmas kotrynas prieðindavo ðiurpinanèios iðvaiz-dos ir elgesio martynams. Patarlës pavidalu yra iðreikðta pa-staba apie orus. Neretai lyviai ðv. Kotrynos dienà siedavo suatðilimu po pirmøjø ðalèiø, taèiau, kita vertus, tikëjo, kadðaltis, speigai ir sniegas, prasidëjæ per Ðv. Martynà, truks ligiÐv. Kotrynos ir iðsilaikys iki Ðv. Andriejaus (Andrõks-päva –lapkrièio 30 d.). Ðià dienà uþsiimdavo bûrimais apie bûsimàsutuoktiná, taèiau ypatingesnio Andriejaus dienos ðventimolyviø paproèiuose nebûta.

Kita lyviø kalendoriaus moterø ðventë vyko netrukus poÐv. Kotrynos – tai Ðv. Barboros diena (Bârbarpäva, gruo-dþio 4). Ir tà dienà vaikðèiojo persirengëliai, ir vël ten bûtamerginø. Vël nemaþa duomenø apie moteris, reèiau uþsi-menama apie vaikus. Vis dëlto sutapimai tarp Kotrynos irBarboros dienø persirengëliø apeigø tuo ir apsiriboja. Jøfunkcijos buvo skirtingos. Kotrynos diena ið esmës linkstaprie linksmybiø ir orientuota á jaunø þmoniø bendravimà,o Barboros diena labiau paþenklinta magijos. Norëdami at-einanèiais metais uþtikrinti visokeriopà sodø bei laukø der-liø, tà dienà virdavo ypatingà apeiginá maistà ið visokiausiørûðiø grûdø, ankðtiniø augalø bei kitø darþoviø. Ið esmësÐv. Barboros dienos magija nukreipta á aviø auginimà. Ðiaprasme lyviø ir latviø liaudies kalendoriuose tai bendra ðven-të, o estø kalendoriuje – prieðingai, nes ðv. Barboros dienaestø visiðkai neminima. Norëdami uþtikrinti aviø augimà,lyviai tà dienà laikësi ávairiausiø darbø draudimø. Nevaliabuvo austi staklëmis – kad avys neapðlubtø. Verpimas, vy-niojimas bei malimas girnomis taip pat buvo uþdrausti, ki-taip avys ims suktis ratu. Jei kas nors Ðv. Barboros dienàsiûdavo ar veikdavo kà nors susieto su badymu, tuomet toþmogaus avims, tikëta, kils grësmë atsivesti aklø ëriukø. Ne-abejota, kad Barboros dienà aviø sëkmei pasitarnaudavo irvaikðèiojimas su kaukëmis. Jø begaliniame margume ir elg-senoje labiausiai á akis krito aviø pamëgdþiojimas. Tai turë-davo magiðkai veikti ankstyvà pavasará gimsianèius ëriu-kus. Daþniausiai merginos vilkëdavo iðvirkðèius kailinius,uodegai tiko virvagalis ar ðluotraþis. Panaudodavo ir avinoragus, apie kaklà riðdavo piemens varpelius, tarp kojø ka-daruodavo ðiaudø prikimðtos pirðtinës. Ðitaip jos imituoda-vo avinus. Elgetos barboros trypdavo kojomis, lazda dau-þydavo grindis, ðitaip vaizduodamos avies nagø barðkëji-mà. Jos bliaudavo ir linkëdavo sëkmës auginti avis. Tambuvo skirtos ir ypatingos dainos. Pagal barborø drabuþiøspalvas (juodi, balti, pilki bei margi) turëjo atsigimti ir ëriu-kai. Uodega-ðluota turëjo uþtikrinti, kad ëriukø uodegos bûtøpurios. Elgetø barborø vaiðinimas nebuvo labai svarbus, norsesama þiniø ir apie tai. Paprotys galutinai iðnyko anksèiaunei vaikðèiojimai per Martynos bei Kotrynos dienas.

Ádomûs ir ávairialypiai lyviø tikëjimai bei paproèiai susijæsu þiemos Ðv. Mikalojaus diena (Niklõks-päva, gruodþio 6).

l

62

KITOS KKITOS KKITOS KKITOS KKITOS KULULULULULTÛROSTÛROSTÛROSTÛROSTÛROS

Pirmiausia derëtø pastebëti, kad lyviai ðià dienà laikë ast-ronominës þiemos pradþia. Daugelis tautø þiemos solstici-jà apibûdindavo vaizdiniu „pati ilgiausia naktis”. Dël tosnakties datavimo nesutariama. Tarp greta lyviø þemiø gy-venusiø tautø – estø, latviø bei ðvedø – buvo ásigalëjæs ásiti-kinimas, jog ilgiausia naktis – prieð Ðv. Liucijos dienà (gruo-dþio 13), o suomiams – naktis tarp Ðv. Liucijos ir Ðv. Onosdienø (gruodþio 15). Saaremaa’oje esama uþraðytø duome-nø, jog pati ilgiausia – Ðv. Mikalojaus dienos naktis. Turbûttai susijæ su lyviø átaka. Yra þinomas tiek lyviams, tiek es-tams bei suomiams bendras (bet neþinomas latviams) pa-èios ilgiausios nakties termino virsmas iðraiðkingu pavidalu– krentanèio paukðèio ávaizdþiu. Ðiuo atveju lyviø patarlëskamba ðitaip:„Niklõks pävä õü um ama pitkâ õü siskuotkânõs ladâst sadâb pû ladst mô” („Mikalojaus naktispati ilgiausia – per jà ir erelis nukrenta nuo medþio virðû-nës”). Suomiø bei estø tradicijose krintantis paukðtis galëjobûti ne erelis, o viðta arba gaidys, kurie, suprantama, nenu-puldavo nuo medþio virðûnës, o tik nuo jiems prideranèioslaktos. Kartkartëmis tokiose patarlëse, norint pabrëþti ne-pakeliamà nakties ilgumà, sakoma, kad nupuolama triskart.To griebdavosi aiðkindami vaikams, kad þiemovidþio nak-tys pernelyg ilgos, nes tada net erelis savo lizde negalás tiekilgai iðtupëti. Vadinasi, ir vaikams nevalia pramiegoti visotamsaus meto – jiems derëtø keltis dar su tamsa. Greta to-kios liaudies pedagogikos funkcijos krentanèio erelio ávaiz-dis vaikus veikdavo ir kaip sàmojis. Kaip tik þiemos Ðv. Mi-kalojaus diena buvusi arkliø ðventë (taip pat ir latviams).Kad kitais metais arkliai bûtø sveiki, tà dienà drausdavojais dirbti. Pirmiausia – aðtriais ánagiais (moterims – siûti iradyti, vyrams – dirbti su odomis bei yla). Prieðingu atvejuvasarà arkliai akis iðsibadysià. Negalëjo moterys në verpti,kad arkliai neapðlubtø. Svarbiausia arkliø augintojø apsau-gos priemonë lyviams (kaip ir latviams) buvo gaidþio (við-èiuko) aukojimas. Tiesa, daugelyje ið vëlesniø laikø muspasiekusiø duomenø lyviai minëdavo vien gaidþio pjovimàir jo mësos valgymà, tarsi tai bûtø tiesiog tai dienai pami-nëti skirtas bûdingas patiekalas. Kadangi aukojamà paukðtápjaudavo paslapèiomis, todël vëliau nubudusiems vaikamsduodavo jau apvirto paukðèio mësos tvirtindami, kad tainuo medþio nupuolusio erelio mësa. Buvo paprotys sukurs-tyti vaikus, kad ðie Ðv. Mikalojaus iðvakarëse eitø tykoti iðmedþio krentanèio erelio. Su arkliø auginimo sëkmës sieki-mu susijæs Mikalojaus dienos paprotys vienà vaikinà ap-rengti arkliu. Kiti já vedþiodavo po kaimo trobas. Ðitaip Ðv.Barboros ir Ðv. Mikalojaus dienos (greta Uþgavëniø ir Pele-nø dienos, Ðv. Martyno ir Ðv. Kotrynos) sudarë dar vienàmoteriðkø ir vyriðkø ðvenèiø porà.

Naujuosius metus (sausio 1) kaip ypatingà metø kaitosðventæ lyviai, kaip ir kitos to paties kultûrinio regiono tautos,pradëjo ðvæsti gana neseniai. Anksèiau Kalëdos buvo ir metøpabaiga. Lyviø liaudies kalendoriaus medþiaga nurodo, kadKalëdø ir Naujøjø metø paproèiuose bûta nemaþai atitikme-nø. Kita vertus, Naujieji metai parodo naujumo persvarà prieðsenumà, todël jie turëjo daugiau pramoginiø elementø. Da-lis paproèiø, ypaè daugelis ávairiausiø bûrimø, iki pastarojometo lygiagreèiai buvo paplitæ abiejø ðvenèiø metu.

Vis dëlto Kalëdos (gruodþio 25 d.) sutelkë daugiau ávai-riø paproèiø. Per Kalëdas gana gyvai galima pajusti laikovirsmà. Bûdama viena ið pagrindiniø metø ðvente, ji yrasujungusi derlingumo magijà, baþnytinæ tradicijà, o arti-miausioje praeityje ágavo naujø elementø. Vienas jø – tikXIX–XX a. sankirtoje lyviams artima tapusi Kalëdø eglutë.Paplitus kalëdinei eglutei Kalëdos vis labiau virto vaikø irðeimos ðvente.

XX a. pabaigoje iðlikusiais duomenimis, daugiau imta skir-ti dëmesio apraðymams apie baþnyèios lankymà per Kalë-das. Vaþinëjimasis rogëmis per ðvieþià sniegà, iðkilmingaiapðviesta baþnyèia, muzikavimas dominuoja visuose apra-ðymuose. Kalëdos vis labiau ágauna bendrà ðviesos, taikos irdþiaugsmo ðventës pobûdá. Ið ankstesnës, XIX a. uþraðytos,medþiagos regime daug kuo kitoká, netgi prieðingà vaizdà:burtø akivaizdoje kur kas svaresnë tada atrodë baimë, api-bûdinami veiksmai, padedantys apsiginti nuo kerëjimo. Prie-taringi þmonës tikëjo, jog Kalëdø naktá, kaip ir visais kitaisypatingais laiko tarpsniais, labiausiai suaktyvëja ir tamsiøjøjëgø veikla. Pavyzdþiui, Kalëdø naktá labai bijota burtininkøir raganø, vaikðèiojusiø po tvartus. Kad ðie laikytøsi atstu nuopastatø, ant durø pieðdavo kryþius. Ugnis buvo deginamatroboje visà Kalëdø naktá tam, kad nubaidytø velnius ir jøpagalbininkus. Deganèios þvakës ir atverstos religinës kny-gos laikymas ant grindø aiðkinamas dar ir ásitikinimu, jog tànaktá ateisianti Dievo Motina ir skaitysianti. Beje, ir Kalëdøpaproèiuose Dievo Motinos bei Jûrø moèios ávaizdþiai glau-dþiai persipynæ. Bûtent lyviø Kalëdø paproèiø kompleksuipriklausë ir aukojimas Jûrø moèiai. Ið to matyti, kad Kalëdosseniau buvo þvejø metø kaitos ðventë, kurios metu derëjopasirûpinti ateinanèiø metø laimikiu.

Stebint Kalëdø nakties gamtà reikðmingi buvo þenklai,bylojantys apie ateinanèiø ûkiniø metø rezultatus. Giedrasþvaigþdëtas dangus þadëjo gerà þûklæ, beje, þmonës þiûrë-davo ir á tai, kuria kryptimi bûta daugiau þvaigþdþiø. Many-ta, jog vëliau þûklaujant ta kryptimi derëtø mesti tinklus. Dau-gybë þvaigþdþiø þadëjusios ir gausø gyvuliø prieauglá. Kalë-dø naktá ir pranaðaudavo, nes stengdavosi daugiau suþinotiapie bûsimàjá sutuoktiná. Duomenys apie Kalëdø ir Naujøjømetø bûrimo paproèius, palyginti su kitais paproèiais ir tikë-jimais, turi aiðkià persvarà. Teisingiau pasakius, svarbesnësseniau buvo iðvakarës – tà patá galima pasakyti ir apie kitasðventes. Be to, taip, kaip per Kalëdas, nebelaukta pranaðingøþenklø, susijusiø su visos pakrantës ir ðeimos ûkio gerove,dabar dëmesys buvæs sutelktas á asmená. Vyravo á vestuvesorientuoti bûrimo paproèiai. Jø detalesnis nagrinëjimas ðiojeapþvalgoje nëra tikslingas, kadangi turimi omeny daugelyjetautø paplitæ paproèiai bei bûrimai (pavyzdþiui, gaidþio ne-ðimas trobon, kad ðis ið mergaièiø bateliø, á kuriuos pripilda-vo grûdø, iðrinktø vienà – jo savininkë iðtekësianti; þiûrëji-mas á veidrodá, kad jame pasirodytø bûsimasis sutuoktinis irt.t). Matyt, visø tø paproèiø (ypaè ið XIX a. paskutiniøjø de-ðimtmeèiø) funkcija jau tebuvusi pramoginë. Vis dëlto gam-tos þenklais, nors ir prisidengdami sàmojais, þmonës buvolinkæ tikëti. Visa tai galëjo veikti jø elgesá bei manieras, stip-rinti tarpusavio simpatijas bei antipatijas. Naujametiniais bû-rimais ir paproèiais santuokos tema toli graþu neapsiribojo,

r

63

KITOS KKITOS KKITOS KKITOS KKITOS KULULULULULTÛROSTÛROSTÛROSTÛROSTÛROS

From a century to a century

Key features of the Lyviai calendar

Kristi SALVE

Detailed and comprehensive overview of the whole–year calendar of the Lyviai, the Finno-Ugric nation thathas almost become extinct, has been presented by the Es-tonian folklorist and ethnologist in the article designedspecifically for the journal Liaudies Kultûra. In her pre-sented material known so well by the authoress she is notan outsider of the drawing of meaningful parallels betweenEstonian, Finnish, Latvian and even Lithuanian festivalsand calendar customs. As it can be hoped for in compar-ing the neighbouring nations one can find not only simi-larities or differences but also peculiar manifestations ofthe ethnic consciousness of the Lyviai.

nelikdavo be dëmesio ir kitos, kad ir ne tokios ðviesios aplin-kybës, netgi mirtis. Geisdami suþinoti, ar ateinanèiais me-tais ûkinë veikla bus sëkminga, gamtos þenklus lyviai stebë-davo ir tà naktá. Kryþiø ant durø pieðdavo ir naujametinænaktá. Anot kai kuriø pastabø, tada pieðdavo já kreida, o perKalëdas – anglimi.

Kalëdø laikotarpis baigdavosi Trimis karaliais (Kolm-izand-päva, sausio 6). Tos dienos paproèiuose bei tikëjimuoseatsikartoja daugelis Kalëdø ir Naujøjø metø elementø: vëlant durø pieðdavo baltà kryþiø, vël stebëdavo dangø. Gied-ras dangus reiðkë jaunø gyvuliø augimà, þvaigþdëtas Trijøkaraliø nakties dangus vasarà þadëjo gerà rieðutø derliø.

Kita verta minëti buvusi Ðv. Antano diena (sausio17), ta-èiau ðià tradicijà jau aptarëme. Taip metø ratas jau ir apsisu-ko, baigëme trumpà apþvalgà apie turtingà ir daugialypæ ly-viø kalendorinæ tradicijà. Ko gero, tai patvirtina jau þinomàásitikinimà, kad egzistuoja maþosios tautos, bet nëra maþøjøkultûrø. Nors pastebimi ir bendri su kitomis tautomis (visøpirma, su latviais bei estais) bruoþai, lyviø kalendorius kaipvisuma vis dëlto yra savitas.

NUORODOS:

1. Sarmela M. Sopeutuminen aikaan. - Juhlakirja. Suomalaisetmerkkipäivät. Kalevalaseuran vuosikirja 59. - Helsinki, 1979.

2. Sjögren J.A., Wiedemann F.J. Sjögren‘s Livische Grammatiknebst Sprachproben. Im Auftrage der Kaiserlischer Akademieder Wissenschaften bearbeitet und mit einer historisch-etno-grafischen Einleitung versehen von F.J. Wiedemann. - St.-Pe-terburg, 1861.

3. Wallin-Voionmaa V. Liivin kansa, sen entisyys ja nykyisyys. -Jyväskylä, 1891.

4. Saarimaa E.A. Liiviläistä kansantietoutta / Kopija Estijos tauto-sakos archyve.

5. Kettunen L. Livisches Wörterbuch mit gramatischen Einlei-tung. - Helsinki, 1938.

6. Loorits O. Liivi rahva usund I. - Tartu, 1926.7. Loorits O. Liivi rahva usund II. - Tartu, 1927.8. Loorits O. Eine altrussische Tradition bei den Liven und Let-

ten. Comentationes Balticae. Või. 4/5. - Bonn, 1958.9. Loorits O. Volkslieder der Liven Õpetatud Eesti Seltsi Toime-

tused XXVIII. - Tartu,1936.10. Loorits O. Liivi rahva usund IV-V. - Tartu, 2000.11. Mägiste J. Liiviläisiä tekstejä. / Suomalaisen Kirjallisuuden Seu-

ran Toimituksia. Vol. 276. - Helsinki, 1976.12. Salve K. Sanditamine liivlastel. / Paar sammukest eesti kirjan-

duse uurimise teed X. - Tallinn, 1984, 1k., 83-119; Salve K.Talvine nigulapäev liivi rahvatraditsioonis. Rahvaluulest. EestiNSV Teaduste Akadeemia Emakeele Seltsi toimetised. - Tal-linn, 1987, 1k. 201-215; Salve K. Lîbieðu tautas kalendârs. /Lîbieði. Sast. K. Boiko‘. - Rîga, 1994. - P. 160-179. Salve K.Meri ja kaluritöö liivi rahvakalendris. - Tartu, 1998.

13. LV - Liivivanasõnad eesti, vadja ja läti vastetega I-II. KoostanudV. Mälk, Petõr Dambergi, Elza Kokare, Arvo Krikmanni, LembitVaba, Tiit-Rein Viitso, Eduard Vääri osavõtul. - Tallinn, 1981.

14. Tampere H. Lindude äratamine liivlaste rahvatraditsioonis.Läänameresoome rahvakultuurist. - Tallinn, 1970, 1k., 193-225.

15. Hautala J. Vannat märkkipäivät. - Helsinki, 1948; Hiienmäe1981. Eesti Rahvakalender II. Koostanud M. Hiienmäe. - Tal-linn, 1984; Eesti rahvakalender III. Kostanud M. Hiienmäe. -Tallinn, 1984; Hiienmäe 1985+ Eestirahvakalender IV. Koosta-nud M. Hiienmäe. - Tallinn, 1985; Hiienmäe 1991 - Eestirah-

vakalender V. Koostanud M. Hiienmäe. - Tallinn, 1991; Hi-ienmäe 1995 - Eesti rahvakalender VII. Koostanud M.Hiienmäe.- Tallinn, 1991.

16. Ðmits P. Latvieðu tautas ticejumi, I-IV. - Riga, 1940-1941.17. Loorits O. Das liivishe Kalendarium. - Arv. Tidskrift för nordisk

folknünnesforskning VI. - Upsala, Stokholm, Kobenhavn, 1950.18. Leinbock F. Liivlaste kalastusest ja vhipgist. – Eesti Rahvamu-

useumi aastaraamat IV. - Tartu, 1928, lk. – P. 109-151.

Straipsnis paraðytas specialiai „Liaudies kultûrai”.Ið estø kalbos iðvertë Meelis Tõns

ir Birutë PETRAUSKAITË

Apie autoræ

Kristi Salve gimë 1942 m. balandþio 2 d. Tartu. Jostëvai gyveno Tartu apskrityje, kaime, bemaþ uþ ðeðias-deðimt kilometrø nuo Tartu. 1965 m. baigë Tartu uni-versitetà. Kaip estø filologë, turinti siauresnæ tautosaki-ninkës specializacijà, baigusi universitetà keletà metødirbo estø kalbos ir literatûros mokytoja ir bibliografe.Nuo 1968 m. ëmë dirbti tuometinio Estø kalbos ir lite-ratûros instituto tautosakos sektoriuje laborante. Prieðtrisdeðimt metø atvyko á Tartu ir pradëjo dirbti Literatû-ros muziejuje. Dabar yra jo Folkloristikos skyriaus vy-riausioji mokslinë bendradarbë. Pirmasis þygis rinkti ly-viø tautosakà – 1971 m. Per 1970–1980 m. laikotarpádalyvavo trijose ekspedicijose. Publikavo straipsnius apielyviø liaudies kalendoriø, sudarë ir á estø kalbà iðvertëlyviø pasakø rinkiná, drauge su Ingrida Rüütel sudarëvinilinæ lyviø liaudies dainø plokðtelæ. Pagrindine KristiSalve moksliniø darbø kryptimi ilgainiui tapo kita Balti-jos pajûrio suomiø tauta – vepsai. Daugelá metø rinkotautosakà ir kitose Estijos apylinkëse. Mokslo darbuosenagrinëja runines dainas, raudas, pasakojimus ir kitusestø bei vepsø tautosakos þanrus. Pasak jos, jau seniaikelia susidomëjimà Baltijos suomiø ir baltø santykiai.Besidomint lyviais ir pietø estais smalsumà þadino ir ly-viø – latviø bei pietø estø – latviø santykiai.

l

64

Kalbiniai pasaulëvaizdþio pamatai:mokslinë ir liaudies etimologija

Tatjana CIVJAN

Vienà ið kalbos ypatybiø, ágalinanèiø jà pasaulio mode-lyje atlikti kodavimo funkcijas, sudaro semantinis leksikosorganizavimo principas, arba principas, pagal kurá koduo-jama semantika. Ðiuo atveju kalbama apie þenklo santykásu signifikatu (kuris toliau gali atvesti prie þenklo garsiniokiauto problemos). Jautriausias pasaulëvaizdþiui ir labiau-siai pasiduodantis bei atviras „tikrovës spaudimui” yra se-mantinis kalbos lygmuo. Vienõs ir tos paèios sàvokos se-mantinës motyvacijos skirtumai skirtingose kalbose yra, kogero, pats akivaizdþiausias pasaulëvaizdþio semantiniø ypa-tybiø atspindys (neávedant laiko parametro). Pasaulëvaiz-dis reiðkiasi kaip iðbaigta visuma, o ne kaip kokiø nors pra-eityje vykusiø procesø rezultatas; ávedus kriterijø anksèiau/ vëliau, signifikatø semantinës motyvacijos skirtumà bûtøgalima apibrëþti per opozicijà mokslinë etimologija / liau-dies etimologija – apie ðià prieðprieðà netrukus ir pakalbë-sime. Tam tikra prasme èia galima bûtø prisiminti Frumki-nos pasiûlymà patyrinëti semantiniø ryðiø subjektyviàsiasinterpretacijas, tai yra, kaip prasmës bei ávairûs jø tarpu-savio ryðiai esti „naivaus” kalbos neðëjo sàmonëje.1

Kitados buvo pastebëta, kad ávardijimo veiksmas vei-kiau apibûdina patá ávardytojà (subjektà) nei ávardijimo ob-jektà. Tai juoba átikinama tuo atþvilgiu, kad ávardijantysisne tiek iðsako savo asmeniðkus áspûdþius, kiek norom ne-norom atskleidþia savo pasaulëvaizdá – vëlgi ne (tik) savoasmeniðkà pasaulëvaizdá, bet tà, kurio neðëjas jis yra. Þi-nomam pasaþe ið „Mirusiø sielø” apie taiklø þodá, kuriam„rusø liaudis meistriðka” (5-o sk. pabaiga), tai iðsakyta la-bai iðraiðkingai. Pasaþas sudarytas taip: muþikas, taip ir li-kæs neávardytas, neindividualizuotas (Èièikovas á já krei-piasi – „Barzda”), Pliuðkinà vadina pravarde, kurià auto-rius praleidþia (formaliai – dël to, kad ji netartina „vieða-me pokalby”, o ið esmës pagal retorikos dësnius: prieðinguatveju sumaþëtø tolesniø samprotavimø apie tà svarø beistiprø þodelá, kuris „iðëjo ið pat Rusios gelmiø”, efektas).Ðis baigiamasis samprotavimas, performulavus já ðiuolai-kine dvasia, skirtas pasaulëvaizdþiø ir juos atitinkanèiømentalitetø ávairovei laike bei erdvëje ir tos ávairovës indi-vidualiems atspindþiams kalboje, kur, kaip jau sakyta, þo-dis veikiau apibûdina subjektà nei objektà: „…nesuskai-toma daugybë genèiø, kartø, tautø iðsibarstæ, malasi, mir-ga marga, blaðkosi po þemæ. Ir kiekviena tauta, neðiojanti

savy jëgø uþuomazgas, pilna kûrybiniø sielos galiø ir Dievodovanø, yra nepakartojamai savita, savitai iðsiskyrë irs a v o k a l b a, k u r i a, k a d i r k à n o r ë t øi ð r e i k ð t i, j i k a r t u i ð r e i ð k i a i r d a l á s a v ob û d o” (iðretinta T. C).

Perkëlus svorio centrà á signifikanto santyká su signifi-katu, pagausëja priemoniø, naudojamø aiðkinantis þodþiokilmæ. Kelias prie etimono, grástas iðimtinai grieþtu kom-paratyvistikos dësniø paisymu ir, þinoma, pats patikimiau-sias, pasirodo esàs ne vienintelis. Naujai suskamba liau-dies etimologija – kaip instrumentas, jautriai ir operaty-viai atliepiantis momento reikalavimus. Kol tradicijos ne-ðëjas gali paaiðkinti leksemos kilmæ (o paprastai toks pa-aiðkinimas aktualus leksemoms, priklausanèioms pasaulë-vaizdþio „mitologiniam þodynui”), nesvarbu, ar jis savo pa-aiðkinimà nukelia á tolimà praeitá („kitados”), ar sieja sunesenu ávykiu (liudytojo parodymai), tol jis palaiko savopasaulëvaizdþio funkcionavimà, jo gyvavimà in motu. Neveltui liaudies etimologija nûnai vis plaèiau átraukiama, irlygiomis teisëmis (o ne su áprastu „rezervu”), á plataus mas-to lingvistinius tyrinëjimus, siekianèius ne tik apraðyti kal-bos semantikà ar istorijà, bet rekonstruoti kalbinæ sàmo-næ, kalbos bûdà, kas galø gale iðveda ir visai á kitas þinijossritis, susijusias su þmogaus vaizdiniais apie pasaulá (taigi átà patá kompleksà kalba màstymas pasaulis). Neretaitokias etimologijas sudaro suskliausta, uþðifruota apeigø,maginio veiksmo ar teksto ir pan. prasmë. Be to, nedera jøpriskirti tik sinchroniniam planui, dabartinei bûklei, kaiankstesnë (pradinë, „tikroji”) etimologija iðgaravo ir uþsi-mirðo. Etimono paieðkos vyksta erdvëje ir laike, jos a pri-ori negalutinës ir teveda prie tarpinio, todël sàlygiðko re-zultato. Etimologijos variantus lemia ne tik skirtingas eti-mologø lygis bei áþvalga: visuomet iðlieka galimybë gautinaujø duomenø, pasisemti jø ið kitø erdvës ir laiko klodø.

Savo darbe, skirtame liaudies etimologijai ryðium suslavø ritualinio teksto struktûra, N. Tolstojus su S. Tolsta-ja panaðiai skambanèiø þodþiø semantinio suartëjimo prin-cipà, sudarantá liaudies etimologijos pagrindà, gretina suta itin reikðminga ritualinio teksto ypatybe, kurià galimabûtø pavadinti e t i m o l o g i n e m a g i j a, ir iðskiria jàkaip savarankiðkà magijos rûðá. Priskirdami liaudies eti-mologijai kalbinæ, mitopoetinæ bei ritualinæ-maginæ funk-

SKSKSKSKSKAITYMAIAITYMAIAITYMAIAITYMAIAITYMAI

r

65

SKSKSKSKSKAITYMAIAITYMAIAITYMAIAITYMAIAITYMAI

cijà, autoriai kalba apie tris jos tyrinëjimo aspektus: ling-vistikos (leksikologijos bei etimologijos) rëmuose, poeti-kos (teksto struktûros) rëmuose ir dvasinës kultûros rë-muose.2 Etimologinë magija, þinoma, neapsiriboja vienliaudies etimologija: ji negali nepasinaudoti ir mokslineetimologija. Ir èia iðkyla klausimas, jauèiamas kone kaipkliûtis: kokiu bûdu klasifikuoti ðias skirtingas etimologi-jas, kai jos sutampa, kai vyksta antrinë atrakcija ir pan.Tokie atvejai smulkiai aptarti minëtame darbe, remiantisdaugybe pavyzdþiø, iliustruojanèiø skirtingus „etimologi-nës sàveikos” tipus; ten pat (6-oje iðnaðoje) suformuluo-tas ir autoriø santykis su problema: „Liaudies etimologi-jos tyrinëtojai ne kartà buvo atkreipæ dëmesá á prieðprie-ðos tarp liaudies etimologijos ir mokslinës etimologijos,kaip klaidingos ir teisingos, sàlygiðkumà. Jos skiriasi ne tuo,kiek atitinka tikràjà þodþiø istorijà bei etimologijà (dau-gelis þodþiø bet kurios kalbos etimologiniame þodyne, kaipþinoma, gali turëti keletà etimologijos versijø, kuriø áro-dytumas ilgainiui keièiasi), o tuo, kad mokslinë etimologi-ja ieðko vienos ar kitos kalbos þodþiø etimologinës inter-pretacijos ið gryno intereso kalbos istorijai bei teorijai irstengiasi pasiekti maksimalià istorinæ (chronologinæ) gel-mæ, tuo tarpu liaudies etimologija apsiriboja iðaiðkindama„tamsiø” þodþiø vidinæ formà ir pasitenkina artimiausiaissemantiniais palyginimais, o etimologinë magija pajungiaðá mechanizmà mitopoetinës kûrybos tikslams”.

Taigi, kad ir kokiu pagrindu bûtø prieðprieðinamosmokslinë ir liaudies etimologijos, visiðkai aiðku, kad reikiarasti kaþkoká kità priëjimà, kuris leistø iðvysti jas platesnë-je ir bendresnëje perspektyvoje, kurioje áprasti ðios prieð-prieðos kriterijai gali ir iðsitrinti ir/arba bûti pakeisti kitais.Paprasèiausia logika veda prie minties, jog bet kuris eti-monas savo iðtakomis, savo kilme (o ne tik savo raida lai-ke ir erdvëje) gali bûti susijæs su liaudies etimologija. To-kia prielaida galima bent jau þodþio santykio su signifika-tu atþvilgiu, bet vos tik mes áþengiame á ðià semantiniø san-tykiø sritá, iðkart atsiduriame pasaulëvaizdþio traukos lau-ke, o èia galioja savi dësniai, kurie nuveda ðalin nuo gry-nosios lingvistikos.

Semantinës atrakcijos mechanizmà kalboje ðiuo atþvil-giu galima palyginti su informacijos iðsaugojimo mecha-nizmu pasaulëvaizdyje, atskiru atveju, su istorijos mito-logizavimu. Analogijos esmë ta, kad þodþio motyvacijosvariantai (kintant signifikatui) gali bûti intencionalûs, pa-valdûs pasaulëvaizdþio reikalavimams, priklausyti jo sis-temai. Þodþiui gyvuojant erdvëje ir laike, neiðvengiamaikinta jo semantiniai ryðiai; ði kaita uþprogramuota ir ne-priklauso nuo konkreèiø sàlygø. Tai neprieðtarauja pa-saulëvaizdþio stabilumui, pastovumui. Sugebëjimas keis-tis kaip tik palaiko jo gyvybingumà: tai tarsi medþiagøapykaita, uþtikrinanti organizmo gyvastá, o jai sutrikus,ðis geibsta ir numirðta. Suprantama, liaudies etimologi-jos bei nekalbiniø (etnokultûriniø, etnoistoriniø ir pan.)

duomenø aktualizavimas jokiu bûdu nereiðkia etimolo-gijos kaip tokios reikðmës sumaþëjimo. Tikslas ðiuo atve-ju – atkreipti dëmesá á tai, jog kalba siauràja þodþio pras-me, kai ji nagrinëjama grieþtai jos paèios ribose, ir pa-saulëvaizdþio kalba-kodas reikalauja skirtingo priëjimoir, vadinasi, skirtingo tyrimø aparato. Tai, kà nedvejoda-ma atmestø mokslinë etimologija, pasaulëvaizdis ne tik„susirenka”, bet kai kuriais atvejais netgi pasirenka pir-miausia – kaip tik dël to, kad ðitaip kalba glaudþiau susi-riða su aplinka, kurioje gyvuoja.

Kita vertus, nûdien esama plataus tyrimø lauko, kuretimologija yra atitrûkusi nuo siaurø kalbiniø uþdaviniø irnukreipusi savo potencijas á pasaulëvaizdá. Turima omenyta savarankiðka ir vaisingai besirutuliojanti kryptis, kuri sautikslu kelia senøjø tradicijø pasaulëvaizdþio rekonstrukci-jà, grindþiamà interpretacija – grieþtai etimologine – tøleksikos klodø, kurie yra susijæ su tam tikrais pasaulëvaiz-dþio fragmentais: astraliniu, vegetatyviniu, socialiniu irpan., ligi pat atskirø siuþetø (pasaulio sukûrimas, Griaus-mavaldþio dvikova su jo prieðininku ir kt.). Atitinkamø lek-semø ar jø pagrindu rekonstruojamø teksto fragmentø „sig-nifikatinë” interpretacija leidþia daryti iðvadas ne tik apieatitinkamos tradicijos pasaulëvaizdá, bet ir apie jos neðëjømentalitetà. O tai vël gràþina mus prie intencionalumo idë-jos, prie „veikimo pagal pasaulëvaizdá”, prie tiems ar ki-tiems vaizdiniams „tinkamø”, t.y. atitinkanèiø uþduotá, þo-dþiø parinkimo. Tai savo ruoþtu patvirtina prielaidà, kad„pats pirmasis etimonas” galëjo bûti p a s i r i n k t a s va-dovaujantis ta paèia semantine ar kitokia atrakcija, pagalkurià ðiandien veikia klasikinë liaudies etimologija. Tuo-met liaudies ir mokslinës etimologijø sutapimai gali, bentið dalies, pasirodyti esà neatsitiktiniai ir rodyti, taip sakant,senàjà sàvokos áþodinimo technikà, arba technikà formaformans.

Kitas svarbus kalbos kûrybinis aspektas, prie kurio ðiuoatveju galima pereiti ryðium su ta paèia liaudies etimologi-ja, – tai þodþio garsinio kiauto semantizavimas, kuris to-liau veda prie ne maþiau gyvai juntamos kalbos þenklo mo-tyvuotumo problemos. Þodþio ir teksto garsinë sandaraformuojama sàskambiø, onomatopëjø bei pan. lygmeniu,o ir dar sudëtingesniais pagrindais (plg. kad ir „ðviesius”bei „tamsius” balsius ir jø semantiná-stilistiná panaudoji-mà poezijoje). Taip sudaromos sudëtingos garsø santykiøsistemos, atskiru atveju interpretuojamos ir pagal univer-salias semiotines opozicijas. Þinomo Saussure’o memua-ro publikavimas atskleidë anagramà esant savarankiðka in-formacijos – ypaè sakralinës – kodavimo priemone. Sak-raliniuose tekstuose anagramos, be kita ko, veikia ir kaipðifras, slepiantis informacijà, neskirtà þinoti nepaðvæstie-siems. Toks ðifras juoba patikimas, nes nepatyrusi ausis netik kad nesugeba suprasti, kà slepia ðis vienodø garsø spau-dimas ar ypatingas jø sugrupavimas, bet nepastebi ir pa-ties tokio garsø organizavimo (kaip kad ið skaitytojo akiø

l

66

SKSKSKSKSKAITYMAIAITYMAIAITYMAIAITYMAIAITYMAI

neretai iðslysta toks, regis, krintantis á akis dalykas kaipakrostichas).

Dabar anagramavimas kaip ðifruotës bûdas – viena iðpopuliariø tiek literatûros, tiek folkloro kûriniø analizëstemø. Pastaruoju atveju ypaè ryðkus pavyzdys yra máslës.Apraðant máslës struktûrà dëmesys paprastai kreipiamas átai, kad máslë skirta ne á m i n t i atsakymui, bet jamá s i m i n t i, nes máslës tekstas ir atsakymas á jà gali bûtiitin tolimi savo turiniu; vienà ir tà patá tekstà gali atitiktikeletas atsakymø, t.y. keletas denotatø, be to, kà nors ben-dra tarp jø rasti kitàsyk labai keblu (kartais vienintelis juossiejantis dalykas ir tëra pats máslës tekstas), ir vienas de-notatas gali bûti uþmenamas keliais bûdais. Taèiau ðtai pa-sirodë, kad ðitoks iðsiskaidymas, bent jau kaip principas, –klaida, paaiðkinama vëlgi tuo pat mûsø regëjimo ir klau-sos nepatyrimu. ×ÅÐíûé ÊÎíü ïðûÃÀåò â îãîíü „Juo-das þirgas á ugná ðoka” – taip savo straipsná apie rusø más-les pavadino ir pavaizdino viena ðiuolaikinë tyrinëtoja.3 Su-þinojæ atsakymà – êî÷åðãà „þarsteklis” – mes paprastai ten-kindavomës tuo, kad ði máslë kaip tik santykinai logiðkabei savo turiniu motyvuota, ir toliau nebëjome, në neátar-dami èia slypint kur kas stipresnæ uþuominà jai áminti –neátardami atsakymo paèiame máslës tekste. Suprantama,kad ðitokios aukðtos teksto garsinio organizavimo kultû-ros fone visai kitaip atrodo ir tos lemiamos prasmei su-vokti anagramos, kurios aptinkamos autoriniuose tekstuo-se, visø pirma poetiniuose. Mitologinës rekonstrukcijos po-þiûriu garsinis lygmuo ágauna ypatingà reikðmæ: neretai pokone komiðkai tiesmuka garsø atrakcija (kaip kad rusiðkosapnininko aiðkinime „susapnuoti arklá reiðkia apsigauti”:ëîøàäü „arklys” – ëîæü [ëîø] „melas”) aptinkamas gel-minis lygmuo, atskleidþiantis visiðkai netikëtus klodus. Dë-mesys iðraiðkos formai, garsiniam kiautui suteikia vertin-gø duomenø apie pasaulëvaizdþio neðëjà kaip garsinio ko-do kûrëjà ir perdirbëjà.

Versta ið: Öèâüÿí Ò. Â. Ìîäåëü ìèðà è ååëèíãâèñòè÷åñêèå îñíîâû. Èçäàíèå âòîðîå,

äîïîëíåííîå. – Ìîñêâà: ÊîìÊíèãà, 2005. - P. 53–58.Ið rusø kalbos vertë Dainius RAZAUSKAS

NUORODOS:

1. Ôðóìêèíà Ð. Ì. Ñïåöèôèêà «íàèâíîãî» ÿçûêîâîãîñîçíàíèÿ è ìåòîäû åãî èçó÷åíèÿ // Òèïû ÿçûêîâûõîáùíîñòåé è ìåòîäû èõ èçó÷åíèÿ: Òåçèñû êîíôåðåíöèè. -Ìîñêâà, 1984.

2. Òîëñòîé Í. È., Òîëñòàÿ Ñ. Ì. Íàðîäíàÿ ýòèìîëîãèÿ èñòðóêòóðà ñëàâÿíñêîãî ðèòóàëüíîãî òåêñòà // X ñúåçäñëàâèñòîâ. - Ìîñêâà, 1988.

3. Burkhart D. ×ÅÐíûé ÊÎíü ïðûÃÀåò â îãîíü: Zur Ges-chichte und Struktur des russischen Volksratsels // Beitrage zurRussische Volksdichtung. - Berlin, 1987. Kone iðsamø anagra-mø rusø máslëse sàraðà þr.: Òîïîðîâ Â. Í. Ê èññëåäîâàíèþàíàãðàììàòè÷åñêèõ ñòðóêòóð // Èññëåäîâàíèÿ ïîñòðóêòóðå òåêñòà. - Ìîñêâà, 1987.

LEIDINIAILEIDINIAILEIDINIAILEIDINIAILEIDINIAI

Dzûkijos dainosir muzika

Dzûkijos dainos ir muzika. 1935–1941 metø fonografoáraðai. Sudarë ir parengë Austë Nakienë ir Rûta Þarskie-në. Áraðus restauravo Skirmantas Sasnauskas. 44 kûriniøáraðai ir melodijø transkripcijos, 36 tekstai, 33 nuotrau-

kos, ávadinis straipsnis. Vilnius: Lietuviø literatûros irtautosakos institutas, 2005, 126 p.

Ðiuo leidiniu baigiama kompaktiniø plokðteliø serija,kurioje skelbiami keturiø Lietuvos etnografiniø regionø:Suvalkijos, Aukðtaitijos, Þemaitijos ir Dzûkijos tradicinësmuzikos áraðai. 1935–1941 metø fonografo áraðai yra vieniseniausiø lietuviø liaudies muzikos áraðø. Jie buvo sukaup-ti Kaune, Lietuviø tautosakos archyve, o ðiuo metu sau-gomi Vilniuje, Lietuviø literatûros ir tautosakos institute.

Pietø Lietuva – Dzûkija ypaè traukë tautosakininkus,nes èia iki pat XX a. vidurio iðliko senasis valstietiðkasgyvenimo bûdas. Tarp miðkø kaimuose tebebuvo ðven-èiamos kalendorinës ðventës, iðkilmingai pradedami ir pa-baigiami þemës ûkio darbai, tebesilaikoma senoviniøkrikðtynø, vestuviø ir laidotuviø paproèiø. Dzûkijoje te-begyvavo cikliðkas laiko suvokimas, todël amþino, nuo-lat besisukanèio kalendoriniø metø rato idëja pasirinktair ðios plokðtelës kompozicijai. Kompaktinës plokðtelëspradþioje pateikiamos kalendoriniø ðvenèiø ir rugiapjû-tës melodijos, viduryje – vestuvinës dainos, o pabaigoje– krikðtynø ir laidotuviø metu skambëjusios dainos, gies-mës, raudos. Prie vokaliniø melodijø priderintos ir svar-biausiais gamtos bei þmogaus gyvenimo tarpsniais skam-bëjusios instrumentinës melodijos.

Dzûkijoje geriau nei kituose Lietuvos regionuose ið-silaikë kalendoriniø apeigø dainos. Per adventà kaimuo-se buvo dainuojamos advento dainos, þaidþiami vestuvi-nës tematikos þaidimai. Merginos ir vaikinai, sustojæ ei-lëmis, vaikðèiodavo vieni prieð kitus, po ilgo „pirðlybø”dialogo pasirinktoji mergina pereidavo á vaikinø pusæ. Ka-lëdinës dainos buvo susijusios su kaimynø lankymo pa-proèiu – kalëdojimu. Jose archajiðkais simboliais vaiz-duojamas þiemos saulëgráþos stebuklas, iðsakomi ðventi-niai linkëjimai ðeimininkams. Bûdingiausios plokðtelëjeskelbiamos advento dainos – „Oi tu kuosela, leliumai” ir„Vai, kas girioj pamigo”. Tipiðki kalëdiniø dainø pavyz-dþiai – „Atbëga alnis devyniaragis” ir „Kalëdø rytø dzy-vai pasdarë”.

Ypaè subtiliai prie gamtos ritmo buvo priderintos ru-giapjûtës dainos. Pasak atlikëjø, vienos melodijos rugiølauke skambëjo rytà, kitos – vidurdiená, dar kitos – vaka-re, saulei leidþiantis. Ryto ir vidurdienio dainos yra dþiu-gios nuotaikos, jose pjovëjos raginamos sparèiai pjauti,neatsilikti, o vakaro dainos liûdnesnës, jose jauèiamas

r

67

LEIDINIAILEIDINIAILEIDINIAILEIDINIAILEIDINIAI

po ilgos darbo dienos apëmæsnuovargis. Ryto dainø tekstuo-se yra ikikrikðèioniðkø tikëji-mø atspindþiø. Pradëjusiospjauti, moterys dainuodavo:Bëkit, baraliai, gaùi valako, lygkà nematomà vytø á lauko ga-là. Vakaro dainose pagarbiainusilenkiama saulei: Vaikðti-nëja tëvelis po barelá, / praði-nëja sauleles be kepures: –Nusileisk gi, saulele, vaka-ruosna, / jau pavargo dukru-þële bepjaudama.

Rugiapjûtës dainø melodi-jos siauros apimties, laisvos irlabai iðraiðkingos ritmikos. Vasarà laukuose skambëjusios dai-nos buvo atliekamos skardþiu balsu, kad toli girdëtøsi. Ádo-mu, kad rugiapjûtës dainas moterys taip pat garsiai dainavoir Lietuviø tautosakos archyve, nors áraðinëta nedidelëje pa-talpoje. Kitø þanrø dainos buvo atliekamos tyliau, ðvelniau.

Tradicinis dzûkø dainavimo bûdas vienbalsis. Monodi-jos gyvybingumà patvirtina ir 1935–1941 metø fonografo ára-ðai: ar dainuotø vienas, ar daugiau atlikëjø, dainos vis tiekatliekamos vienu balsu.

Senosios dzûkø monodijos átakà matome ir XX a. pirmo-sios pusës instrumentinëje muzikoje. Á senàsias plokðteles ára-ðytose smuiku pagrieþtose melodijose negausu dvigubø gai-dø, gana retai uþgaunama laisvoji styga. Daþniausiai melo-dija paávairinama tercijos, oktavos, kvintos, reèiau – sekun-dos, kvartos intervalais. Smuikuojant dviem smuikais girdëtioktava þemiau antruoju smuiku grieþiama kûrinio melodija.Panaðø atlikimo stiliø galima áþvelgti ir cimbolais skambina-muose kûriniuose: melodijos atliekamos vienbalsiðkai arbatercijomis bei kvintomis.

Iki Pirmojo pasaulinio karo dzûkø vestuvëse, krikðtyno-se, svarbiausiø metø darbø pabaigtuvëse, kalendorinëse irkitose ðventëse karaliavo smuikas. Senosiose vestuvëse kiek-vienas pulkas – tiek jaunojo, tiek jaunosios – turëjo savo mu-zikantà, ir daþniausiai tai bûdavo smuikininkas, kuriam ne-retai tekdavo dar ir pabrolio vaidmuo. Jaunøjø pulkams susi-tikus, susidarydavo dviejø, o kartais ir trijø smuikininkø an-samblis. Tarpukariu smuikà ið jo pozicijø vis labiau stûmëmodernûs muzikos instrumentai – gitara, cimbolai, vokiðka,dar vëliau – rusiðka armonika. Ðie instrumentai, taip pat bûg-nas su lëkðtëmis tuo metu atsirado ir instrumentiniuose an-sambliuose.

Ketvirtajame XX a. deðimtmetyje Lietuvos kaimas vis la-biau modernëjo. Ðviesuomenë, susirûpinusi, kad liaudies me-nas visiðkai neiðnyktø, pradëjo rengti ávairiø senoviðkø dirbi-niø parodas su paskaitomis. 1935 metais tokia ðventë, pava-dinta „Senovës diena”, ávyko Merkinëje. Per Merkinæ praþy-giavo didelës eitynës: skerdþiai su piemenukais, sëjëjai, pjo-vëjai, verpëjos, audëjos, muzikantai su savo instrumentais,buvæ caro armijos rekrutai ir kt. Á ðventæ suplaukë apie 10tûkstanèiø þmoniø, atvyko Lietuvos vyriausybës atstovai irprezidentas Antanas Smetona. Dzûkø kraðtotyros draugijos

nariai suorganizavo dar kelias „Senovës dienas” Alytuje(1936), Dauguose (1937), Seirijuose (1938). Á ðventes buvokvieèiami dainininkai ir muzikantai, daug kur vaidintos ves-tuvës. Ypaè didelio atgarsio susilaukë „Senovës dienos” ðven-tëje rodytos Daugø vestuvës.

Gaila, bet fonografu áraðytas Daugø vestuviø spektaklisprastai girdimas, to meto technika dar negalëjo kokybiðkaiáraðyti ið visø pusiø sklindanèiø garsø. Dël to skelbiamas tiktrumpas spektaklio fragmentas, o tradicinës dzûkiðkos ves-tuvës sukomponuotos ið kitø dainininkø ir muzikantø atlie-kamø kûriniø.

Kompaktinës plokðtelës pabaigoje skelbiama lopðinë,krikðtynø ðokis ir dainelë. Paskutinieji pavyzdþiai – giesmëir dvi raudos, kuriomis dainininkës senoviniu paproèiu krei-piasi á mirusius artimuosius. Kitados visoje Lietuvoje skam-bëjusios raudos iki XX a. iðliko tik Dzûkijoje, deja, ir ðiameregione jos baigia iðnykti.

XXI a. pradþioje Dzûkija tebëra maþiausiai civilizacijospaliestas Lietuvos regionas, taèiau tradicinës muzikos ir èianebegausu. Daugelyje kaimø gyventojø likæ tiek maþai, kadjiems sunku tæsti ir puoselëti tradicijas. Vis dëlto didesniøkaimo bendruomeniø pastangomis miestø nuskurdinta regio-ninë kultûra dar gali bûti atkurta, tam galëtø padëti ir tradici-nës muzikos savitumus liudijantys 1935–1941 metø fonog-rafo áraðai.

Austë NAKIENË ir Rûta ÞARSKIENË

ISSUES

Songs and music from Dzûkija

The ethnomusicologists Austë Nakienë and RûtaÞarskienë present CD-ROM containing 44 folk musicpieces and 36 texts (with 33 photographs) – phonographrecords of 1935–1941 from the region of Dzûkija.Monody is a traditional style of singing of Dzûkai. Cal-endar and rye reaping songs predominate. The fiddleplayed the role of king in instrumental music of Dzûkai.Laments, which once were sung throughout the entireLithuania and merely in Dzûkija today, are also pre-sented in CD-ROM.

l

68

Aukso paukðèiø pavasaris

Sveikiname ir dþiaugiamës visais!

ETNINËS ETNINËS ETNINËS ETNINËS ETNINËS VEIKLVEIKLVEIKLVEIKLVEIKLOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOS

„Ðeduva” ir Emilija Brajinskienë

„Ðeduvos” pelnyta Aukso paukðtë – dar vienas brangak-menis á ansamblio vadovës Emilijos Brajinskienës karûnà.Bûtent ði niekad nepailstanti moteris savo atsidavimu ir iðti-kimybe lietuviø tradicinei kultûrai sutelkë bendraminèiø bûrá,

kuris dabar jau nebegali be aukðtaièiø dainos, ðokio, mu-zikos. Emilija Brajinskienë visada jais ypatingai pasidi-dþiuoja – ar tai bûtø dramatiðka karinë-istorinë daina, ku-rià ansamblieèiai ið visø plauèiø uþtraukia, ar jausmingasmeilës romansas. Vadovë turi puikià savybæ klausti ir pa-sitikëti specialistais. Visà kolektyvo gyvavimo laikotarpánuolatinës konsultantës buvo ir tebëra etnomuzikologëLaima Burkðaitienë bei etnografë profesorë Angelë Vyð-niauskaitë. Vadovë – ausyla ir akyla. Iðklausius pastabas,naujas rekomendacijas, þiûrëk, jau bus kà nauja suma-nius: tai ji savo apylinkëje berenkanti kantièkines gies-mes, tai romansus, tai televizijoje „Ðeduviø vestuves” ke-lianti... Laukia ir dar vienas rûpestis – Ðeduviø krikðty-nos... Emilijos Brajinskienës galva nuolat prakulta nau-joms tradicinës kultûros atodangoms.

Nepaisydama metø naðtos, ji ritinëjasi su paèiais ma-þiausiais ðeduviukais, bet yra reikli net Radviliðkio rajonovaldþiai dël maðinø koncertams, lëðø ansamblio reikmëms...Jos niekas negali neiðklausyti, nes þino: Emilija Brajinskie-në nepasiekusi savo tikslo nenurims. Galim viltis: kol turimtokiø nenuoramø – gyvuoja mûsø tradicinë kultûra.

Zita KELMICKAITË

Ðiemet, kaip ir kasmet nuo 1999-øjø, – ir vël Auksopaukðèiø pavasaris: kovo 10–12 dienomis Lietuvosliaudies kultûros centro ásteigtuoju þymeniu pagerbti2005-øjø metø geriausieji ávairiø liaudies meno þanrømeniðkiausieji, veikliausieji, gyvybingiausieji kolektyvai:Vilniaus mokytojø namø berniukø ir jaunuoliø choras„Àþuoliukas” (vadovas Vytautas Miðkinis), Lietuvosnacionalinio radijo ir televizijos vaikø choras (vadovëRegina Maleckaitë), Kauno Aleksandro Kaèanauskomuzikos mokyklos vaikø choras „Perpetuum mobile”(vadovë Beata Kijauskienë), Ðvenèioniø r. Pabradëskultûros centro moterø vokalinis ansamblis (vadovëLarisa Isaèenko), Ðakiø r. Gelgaudiðkio kultûros namøduetas – Neringa Navikauskaitë ir Edgaras Pilypaitis(vadovas Edgaras Pilypaitis), Radviliðkio r. Baisogalosseniûnijos Pakirðinio kultûros namø vyrø vokalinisansamblis „Dainava” (vadovas Romualdas Juzukonis),Ðiauliø m. kultûros centro pagyvenusiø þmoniø tautiniøðokiø ansamblis „Kalatinis” (meno vadovë VandaVerkulienë), Vilniaus Gedimino technikos universitetojaunimo tautiniø ðokiø ansamblis „Vingis” (meno vadovëRimutë Zaleckaitë), Kretingos meno mokyklos vaikøðokiø studija „Ratilëlis” (vadovë Þivilë Adomaitienë),

Ðilutës r. Juknaièiø seniûnijos vyresniøjø tautiniø ðokiøgrupë „Juknaièiai” (vadovë Loreta Margarita Èerneckienë),Prienø r. Skriaudþiø kultûros centro ansamblis „Kanklës”(vadovë Ona Patronaitienë), Alytaus jaunimo centroliaudiðkos muzikos kapela „Tarðkutis” (vadovai Rima irLeonidas Moisejenkos), Radviliðkio r. Ðeduvos kultûrosnamø folkloro ansamblis „Ðeduva” (vadovë EmilijaBrajinskienë), Rokiðkio kultûros rûmø folkloro ansamblis„Gastauta” (vadovai Nida Lungienë ir Egidijus Kundro-tas), Visagino m. „Verdenës“ vidurinës mokyklos vaikøfolkloro ansamblis „Sedula” (vadovë Vilma Butavièienë),Vilniaus m. tradicinës muzikos kapela „Duja” (vadovasArûnas Lunys), Panevëþio r. Tiltagaliø kultûros centro irKarsakiðkio bendruomenës puèiamøjø orkestras „Karsa-kiðkio garsas” (vadovas Aleksandras Fomenko), VilniausÞemynos gimnazijos puèiamøjø orkestras „Jovaras”(vadovas Ugnius Vaiginis), Trakø meno mokyklos puèia-møjø orkestras (vadovai Arvydas Miðeikis ir Tadas Ðileika),Plungës kultûros centro vaikø ir jaunimo teatras „Saula”(vadovai Sigita ir Romas Matuliai), Vilniaus Taurakalniokultûros centro teatro studija „Elementorius” (vadovaiEglë ir Gediminas Storpirðèiai), Rokiðkio kultûros rûmøliaudies teatras (reþisierius Jonas Buziliauskas).

r

69

ETNINËS ETNINËS ETNINËS ETNINËS ETNINËS VEIKLVEIKLVEIKLVEIKLVEIKLOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOS

Ið sutartiniø skambesio iðaugusi

Rokiðkis nuo seno garsus puikiais liaudies dainininkaisir muzikantais. Ið èia kilusi ir Elena Zaukienë, mokëjusi ðim-tus dainø, sutartiniø (jos jau 1938 m. buvo paskelbtos prof.Jadvygos Èiurlionytës parengtame liaudies dainø rinkinyje„Lietuviø liaudies dainø melodijos”), perdavusi jas savo duk-teriai Emilijai Kuzavinienei-Zaukaitei, o ði – savo dukteriaiEditai Meðkuotienei ir vaikaièiams Gëliûnei ir Þilvinui Með-kuoèiams. Kitas folklorininkams gerai þinomas Rokiðkio krað-to liaudies talentas Jonas Ðirvys – geras dainininkas, puikussmuikininkas. Ne paprasti ir kiti: Petras Zauka, Vladas Gur-tajus, armonikininkai Petras Bagdonas, Jonas Verbiejus, Pet-ras Palivonas – daugybë puikiø muzikantø ir dainininkø!

Vis dëlto gandas apie Rokiðká ypaè pasklido praeito ðimt-meèio pabaigoje, kai ten nuvyko Algis Svidinskas, kà tik pa-baigæs inþinieriaus mokslus. Bûtent jis 1981 m. subûrë fol-kloro ansamblá „Gastauta”, tebegarsinantá Rokiðká, populia-rinantá aukðtaitiðkà dainavimo ir muzikavimo tradicijà.

Nuo pat ásikûrimo ansamblis ne tik koncertavo, bet irðventë kalendorines ðventes, rengë vakarones, dainavimo,muzikavimo stovyklas. Taèiau bene svarbiausia ansamblie-èiø veiklos sritis, manyèiau, buvo folklorinës ekspedicijos.Jø metu uþraðyta daug iki tol neuþfiksuotø dainø, þinotømelodijø savitø variantø. Ansamblieèiams pavyko uþraðytiir nemenkà pluoðtà vienbalsiø dainø – tokiø Ðiaurës RytøAukðtaitijos kaime dabar jau nebeiðgirsi. Didþiausias eks-pedicijø lobis – net keletas sutartiniø (atrodo, visiðkai iðny-kusiø jau XX a. viduryje!). Jas 1984 m. pagiedojo 80-metëNatalija Kavoliûnienë-Kondratytë ið Buniuðkiø k., Kriaunøapylinkës. Beje, ir ansamblio pavadinimas „Gastauta” lygnejuèia atklydo ið sutartinës „Mart martela, mart raþela”,uþraðytos paèiø ansamblieèiø: „gastauta gastautëla, gastau-ta lelijëla”.

Á ansamblá atëjus Nidai Visockaitei-Lungienei, vienai iðdabartiniø ansamblio vadovø, sutartinëms pradëtas skirtiypatingas dëmesys. Jos ne tik giedamos, bet ir puèiamos ávai-riais instrumentais bei kankliuojamos. Sutartinës (laikytinos

Folkloro ansamblis „Ðeduva”.

l

70

ETNINËS ETNINËS ETNINËS ETNINËS ETNINËS VEIKLVEIKLVEIKLVEIKLVEIKLOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOS

aukðtaièiø pasididþiavimu) – viena ið pamatiniø ansamblio repertuaro daliø(tai patvirtina ir nauja, 2004 m. iðleista kompaktinë plokðtelë „Gastauta”).Visuose „Gastautos” koncertuose junti ypatingà pagarbà joms gausiai irsu ypatingu iðmanymu profesionaliai giedamoms.

Ðiemet ansambliui bus 25-eri: pirmuosius 9 metus vadovavo A. Svi-dinskas, po to „vairà” perëmë Nida Lungienë. Instrumentinei grupei 6metus vadovavo Giedrius Viduolis, nuo 1997 m. – Egidijus Kundrotas.

Ansamblio veiklos kryptis visada iðlieka tapati – populiarinti Rokiðkio ir gretimø rajo-nø folklorà, þadinti aukðtaièiø savimonæ. To-dël „Gastauta” dalyvauja ávairiuose rengi-niuose, pati rengia miesto ðventes: kalendo-rines (Uþgavënes, Rasas, Joræ ir kt.), Amatø,folkloro ir teatrø „Tevuèia pakluonej” (1992–1997), rajono armonikininkø (1992–1995)ðventes, Lietuvos ir Latvijos Sëlijos ðventæ„Kur aisiu aisiu” (2004) ir kt., dalyvauja fol-kloro festivaliuose Lietuvoje bei svetur – Lat-vijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje,Vokietijoje, Anglijoje, Prancûzijoje. 2003 m.atstovavo Lietuvai folkloro festivalyje „Baltica”Latvijoje.

Nuo kitø miesto folkloro ansambliø „Gas-tauta” skiriasi visø pirma originaliu repertua-ru, uþraðytu daugiausia paèiø ansamblieèiø.Didþiàjà jo dalá sudaro Rokiðkio arba gretimørajonø dainos, kuriø tarmæ ir atlikimo stilisti-kà ansamblio dainininkai yra puikiai ávaldæ.Jø dainavimas tradicinis, perdëm nenuglûdin-tas, artimas autentiðkam kaimo etnografiniøansambliø dainavimui „pilna gerkle”.

Pastaruoju metu ansamblieèiai ieðko ávai-resniø folkloro sklaidos formø: sutartiniø gie-dotojø grupë dalyvavo Rokiðkio kultûros namø

Folkloro ansamblis „Gastauta”.

r

71

ETNINËS ETNINËS ETNINËS ETNINËS ETNINËS VEIKLVEIKLVEIKLVEIKLVEIKLOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOS

grupës „Pievos” neofolkloro projekte „Eisim, sesës, dauno”,2005 m. – „Keptinio alaus tradicijos gaivinimo” renginiuo-se (su Rokiðkio liaudies teatru).

„Gastautos” dëka Rokiðkis yra vienas ðviesiausiø aukð-taièiø tradicinës kultûros þidiniø; á ansamblieèiø darnø

dainavimà, giedojimà, tûtavimà ásiliejus stebuklingosAukso paukðtës giesmei, te jis tampa dar skambesnis irspalvingesnis!

Daiva VYÈINIENË

„Sedula” ið Visagino

Aukðtaitijos nacionalinio parko puðyne prie Drûkðiø irVisagino eþerø labai miðrios gyventojø tautinës sudëties (86procentai – tautiniø maþumø atstovai) jauniausiame Lietu-vos mieste, Visagine, „Verdenës” lietuviø vidurinëje mokyk-loje jau 21-erius metus gyvuoja vaikø folkloro ansamblis„Sedula”. Já subûrë tvirta þemaitë lietuviø kalbos mokytojametodininkë Vilma Butavièienë. O „Sedulos” vardà suteikëir deðimtmeèio proga pakrikðtijo kolegë Stasë Èerniauskie-në, kuri nuolat globoja kolektyvà, dþiaugiasi visais jo lai-mëjimais. Pasak jos, tai vienintelis lietuviø tradicinës kultû-ros þidinys Visagine.

Ansamblieèiø dauguma – ið miðriø ðeimø, taèiau moky-toja V. Butavièienë puikiai geba savitai pateikti lietuviø liau-dies kûrybà, sudominti ja kiekvienà ansamblio dalyvá. Norsvaikai ir iðmoksta dainuoti, ðokti, tampa visaverèiais folklo-

rinio gyvenimo dalyviais, bet toks jau mokyklos dësnis –jau, þiûrëk, ir sprûsta ið rankø...

Antra vertus, taip per du deðimtmeèius susidarë visaspulkas tautosakai iðtikimø ugdytiniø.

Ansamblio repertuaro didþiàjà dalá sudaro aukðtaièiøfolkloras. „Sedula” nuolat koncertuoja ne tik Lietuvoje, betir uþsienyje, kvieèiama á stambiausius ðalies folkloro ren-ginius: Pasaulio lietuviø dainø ðventes, respublikines Moks-leiviø dainø ðventes, tarptautiná festivalá „Baltica”, tarp-tautinius vaikø festivalius – „Að pasiejau vëinà popà” Tel-ðiuose, „Daigelis” Vilkijoje ir kt. Svarbiausi renginiai – va-saros viduryje, tad iki jø vadovë sumanë rengti kûrybinesstovyklas, kuriose vaikai kiekvienà dienà susiduria su tau-tosaka, mokosi dainuoti, ðokti, muzikuoti (tradiciniais in-strumentais groti moko mokytojas Jonas Cicënas), susipa-þásta su ávairiomis liaudies þinijos sritimis.

Ansamblio vadovë V. Butavièienë yra ir vienos didþiausiø

Folkloro ansamblis „Sedula”.

l

72

ETNINËS ETNINËS ETNINËS ETNINËS ETNINËS VEIKLVEIKLVEIKLVEIKLVEIKLOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOS

vaikø folkloro ðvenèiø Aukðtaitijoje „Martynas” iniciatorë. Ðventæ rengia visa„Verdenës” mokykla. 1996 m. ðis renginys tapo tarptautiniu, kasmet á já susi-renka apie 200 vaikø. Kas antri metai pasikvieèiama ir sveèiø ið uþsienio. Taipuiki proga Lietuvos vaikams susipaþinti su kitø kraðtø tradicine kultûra. Smagususirasti ir naujø draugø. Tà savaitæ mokykloje tvyro ypaè pakili nuotaika.Ðventës programoje tradiciniai renginiai – koncertai, vakaronës, eitynës, ta-èiau kiekvienà syká vadovë sumano kà nauja. Kolektyvo veiklos reikðmæ ver-tina ir visapusiðkai remia mokyklos direktorë Elvyra Telksnienë. Drauge suvaikais ji ir pati dalyvauja ansamblyje! Pavydëtinai puikus pavyzdys dauge-liui Lietuvos mokyklø vadovø! Pastangø tikslas – ugdyti pagarbà savajai kul-tûrai, tautinæ savimonæ, tautinio orumo jausmà, vaikams atverti turtingà irgraþø liaudies kûrybos pasaulá. Gyvenant Visagine tai ypaè svarbu. Tad ir„Sedulos” vadovës ilgametë veikla neabejotinai prasminga. Te Aukso paukð-tës apdovanojimas suteikia jai naujo kûrybinio polëkio, stiprybës, o vaikams– noro kuo daugiau iðmokti dainø, ðokiø, tradicinës instrumentinës muzikoskûriniø, grot juos, dainuot, ðokt – ir niekad nepamirðt.

Jûratë ÐEMETAITË

O dabar – seduliukø iðgalvota,pramanyta, bet visiðkai tikraistorija

Ansamblis jau senokas – 20 metø, betði mûsø komanda dainuoja tik devintusmetus. Galima sakyti – aðtuntus, nes kolbuvom maþi, vyresniokai koncertuoti ne-leisdavo ir dar Mazgiais pravardþiuodavo.O dabar mes patys sau ðeimininkai!

Labai mëgstam dainuoti, ðokti, ypaèkeliauti. Mûsø tëvai suvaþiavo ne tik iðávairiausiø Lietuvos vietø, bet ir ið buvu-sios Sovietø Sàjungos. Esame „miðinys”,bet gimæ Aukðtaitijoj, èia augdami aukð-taitiðkas dainas traukiam, aukðtaitiðkus ðo-kius trypiam. Taip nusprendë mûsø vado-vë. Kai graþiai pakoncertuojame, ji musledais vaiðina. Bet taip bûna labai labailabai retai. Vis jai tai tas, tai anas netin-ka, vis burba, vis moko mus. Kartà Tel-ðiuose festivalio metu balsà buvo prara-dusi. Tai dþiaugsmo buvo! Nei bara, neipyksta, tylu, ramu kaip baþnyèioj. Ak, kaddaþniau ðitaip. O kitas mokytojas (kurisgroti moko), atvirkðèiai, visada tylus, ra-mus, tik ðypso á ûsà ir tiek.

Ir dar. Labai praðome taisyklingai kir-èiuoti mûsø miesto vardà. Mes ne ið Vi-sagino ir juo labiau ne ið Visagino (taimums primena avinà). Mes – „Sedula” iðVisagino!

Seduliukai

Aukso paukðtë – „Dujai”

Vienà ið keturiø folkloro kolektyvams skirtø Auk-so paukðèiø 2006-øjø metø kovo 11 d. pagavo 4 vy-rai paèiame jëgø þydëjime ir aukso amþiuje: smuiki-ninkas Alfredas Mickus, muðamøjø, puèiamøjø meist-ras Vaidas Mikutavièius, basetlininkas Ramûnas Èi-èinskas, bandonininkas (ir – „visoks kitoks”) ArûnasLunys. Vyrai, kurie gerai dirba ir gerai linksminasi.Tai folkloro instrumentinë grupë „Duja”. Jos ákûrëjasbei vadovas – Arûnas Lunys. Neþinau, ar daug darLietuvoje þmoniø, kuriø credo „Muzika – geriausiasvaistas nuo visø ligø”. Galvotum, kad tas laiminga-sis nuo pat vaikystës niekuo ir nesirgo. Uþuot ramiaipailsëjæ po gan nervingo darbo keliauja jie kaþkurdulkëtais keliais po kaimus, gaiðina laikà mûsø kai-mo þmonëms, praðydami ið jø labai keistø dalykø –pagroti armonika, pagrieþti smuiku, padainuoti, o

r

73

ETNINËS ETNINËS ETNINËS ETNINËS ETNINËS VEIKLVEIKLVEIKLVEIKLVEIKLOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOS

ETHNIC REALITIES

Spring of Golden Birds

This year on March, 10–12 like every year beginningwith the year of 1999 the award, which was establishedby Folk Culture Centre of Lithuania, was presented to themost artistic, active and vital collectives of various gen-res of folk art. Daiva Vyèinienë provides discussion onthe folklore ensemble “Gastauta” of the House of Culturefrom Rokiðkis, Jûratë Ðemetaitë speaks of the folklore en-semble of children “Sedula” that is present in secondaryschool “Verdene” in Visaginas, Zita Kelmickaitë gives hercomment on the folklore ensemble “Ðeduva” of the Houseof Culture of Radviliðkis district and Algirdas Klova dis-cusses the instrumental ensemble “Duja”.

kartais net paðokti ar papasakoti juokingà istorijà. Maþa to,visa tai áraðinëja, filmuoja, fotografuoja ir veþasi namo. Ta-da susëda ir kaip vaikai dþiaugiasi, kad pavyko rasti kokiànegirdëtà melodijà, stveria instrumentus ir stengiasi patystai sugroti. Po to ilgus mënesius repetuoja, ieðko, dirba, ðli-fuoja ir visa tai veþa á kitus kraðtus rodyti, lyg maþai pasau-lyje bûtø muzikos... Tai tæsiasi nuo 1992 metø. Per 14 metøkoncertuota jau beveik 900 kartø. Ne tik Lietuvoje, bet irVokietijoje, Estijoje, Lenkijoje, Suomijoje, Danijoje, Pran-cûzijoje, Graikijoje, Latvijoje, Maltoje... O jei pradëtumevardyti visus Lietuvos miestus ir juose vykusius renginius,bûtø visai linksma: tam laiko neuþtektø. Beje, dabar kasmetvarþomasi, kas vaþiuos á Eurovizijà. Jie nesivarþë, bet Euro-vizijoje buvo – Graikijoje 1998 metais. Tiesa, tai folklorinëEurovizija, bet vis tiek...

Savo darbelius „Duja” áraðë Lietuvos radijo fondams, su-dëjo á garso kasetes, kompaktinius blynelius ne tik Lietuvo-je. Ir ðtai – Aukso paukðtæ pagavo.... Tik tokiu laiku, kai taspaukðèiø gripas gresia. Bet ði paukðtë vietinë, þiemai nebu-vo iðskridusi, tai sveika.

Keli þodþiai apie vadovà, Arûnà Luná. Muzikos akade-mijoje jis mokësi groti lumzdeliu. Vis tiek keistuolis: tuolumzdeliu senovëje taigi piemenys grojo. Profesorius JuliusJuzeliûnas akademinius lumzdelininkus diplomuotais pie-menimis ir vadino. Turbût todël Arûnas tokiu ámantriu in-

Tradicinës muzikos kapela „Duja”.

strumentu kaip bandonija iðmoko groti ir lumzdeliu jau ne-betirliuoja. Be to, jis geras organizatorius, ne tik tà „Dujà”surinko, bet „Grieþynæ”, „Balticà” ir kitus didelius grojimusvairuoja, daþnai bûna ávairiø apþiûrø, komisijø narys. Turiuneoficialiai pridurti, kad Arûnas draugiðkas, pareigingas irnuoðirdus.

Sveikinu.

Algirdas KLOVA

l

74

ETNINËS ETNINËS ETNINËS ETNINËS ETNINËS VEIKLVEIKLVEIKLVEIKLVEIKLOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOS

Sceninio ðokio ðimtmetis: nuo suktiniopirmutinio iki baltiðkøjø gelmenø

Su choreografe, trijø paskutiniø ávykusiø ir bûsimos 2007 m.Dainø ðventës Ðokiø dienos meno vadove Laimute KISIELIENEkalbasi Juozas ÐORYS

2005 m. pabaigoje buvo paminëtas Lietuvos sceninio ðo-kio ðimtmetis. Remiamasi „Lietuvos laikraðèio”, nr. 23, 1905m. geguþës 12 (25) dienos informacija, kad netoli Kretingosesanèiame Petrikaièiø kaime buvo surengtas lietuviðkas vaka-ras: „Ðeðios mergaitës buvo tautiðkais rûbais apsitaisiusios. Pas-kui prasidëjo tautiðkas þaislas „Aguonëlë”. Kokius Jûs iðskirtu-mëte ðio þanro raidos etapus?

Pirmuoju lietuviðku sceniniu ðokiu arba lietuviðku ðokiu,suðoktu scenoje, galime laikyti ir 1903 m. Peterburge, MikoPetrausko operetëje „Kaminkrëtys ir malûnininkas” atliktà ðoká.

Peterburgas tuomet lietuviø buvo vadinamas Petrapiliu. XIX a.pabaigoje jame gyveno apie 30 000 lietuviø, dirbo daug kul-tûros veikëjø, mokësi jaunimas. Studijavo Èeslovas Sasnaus-kas, Mikas Petrauskas, Jurgis Karpavièius, Juozas Tallat-Kelpðair kt. Gausi lietuviø kolonija rengë susibûrimus su meninëmisprogramomis. Bûtent ten 1903 m. spalio 31 d. Miko Petrauskooperetëje „Kaminkrëtys ir malûnininkas” buvo suðoktas „Suk-tinis”. Pats M. Petrauskas 1914 m. sausio 10 (23) d. „Viltyje”raðë: „Suktinis” tai tikrai lietuviðkas ðokis. Vilniaus gubernijo-je, Keizuose, Kaltanënuose, Melagënuose ir ið dalies Labano-re dar ir dabar turbût ðokama „Sukamàjá”, kaip ten paprastaivadina. (...) Vëliau að paraðiau tautiðku motyvu net dvi muzi-kas originalias, ir ið jø viena likosi ásprausta „Kaminkrëtyn”.(...) Paraðæs muzikà, sutvarkiau ir patá ðoká – pirmas aðtuoniasspragas paðokame bëgant, o antras aðtuonias – sukantis”. To-dël M. Petrauskà galima vadinti pirmuoju choreografiðkai pri-taikiusiu ðoká scenai kûrëju.

Tai nebuvo „grynas” folkloro kûrinio atkartojimas, nors me-dþiagos jis sëmësi ir ið þmoniø pasakojimø, prisiminimø, savoatminties. Ið esmës tai buvo stilizuotas folklorinis ðokis, suðok-tas scenoje.

1905 m. „Aguonëlë” dabar tarsi ir þenklina sceninio ðokioðimtmetá, bet su ja buvo kiek kitaip. Ji buvo paðokta specialiaiþiûrovams, nebuvo jokios scenos. Visa tai vyko 1905 m. sausio3 d. Petrikaièiø kaime (netoli Kretingos), Petro Jurkaus sodybo-je. Lietuviðko vakaro metu buvo ratuota „Aguonëlë”. Tarp mer-gaièiø buvo ir dvi ðeimininko dukterys – Juozapota ir PetronëlëJurkutës. Tai buvo þiûrovams suruoðtas, ið anksto surepetuotasðokis. Ðeðios mergaitës, apsitaisiusios tautiniais rûbais, paèiosdainavo ir liaudiðkai „ëjo þaislà”, kurá stebëjo sukviesta publi-ka. Þiûrovo ir atlikëjo santykis leido apibrëþti jø atskirtumà. Þo-dþiu, tai tarsi pirmas ðokis Lietuvos scenoje, tik nebuvo paèiosscenos... Scena ðiuo atveju suvoktina sàlygiðkai. Iki tol liaudiesðokiai buvo ðokami klojimø vakaruose, „vakaruðkose”, bet juo-se nei atlikëjai, nei þiûrovai nebuvo atsiskyræ, tarp jø nebuvoribos. „Aguonëlë” nebuvo sceniðka, tik ðiek tiek surepetuota...Atlikëjos vieðo pasirodymo proga buvo labiau pasipuoðusios.

Atkuriant ir steigiant naujas pradinio ir vidurinio bendrojolavinimo mokyklas, reikëjo ir fizinio lavinimo mokytojø. 1923m. Ðvietimo ministerija Ðiauliuose ásteigë Kûno kultûros mo-kytojø kursus, o 1934 m. buvo ákurti Aukðtesnieji kûno kultû-ros kursai, kuriuose buvo dëstomas ir tautinis ðokis. Kursamsvadovavo ir dëstë Karolis Dineika, kartu su dideliu bûriu ben-draminèiø, kurie jau tuomet suprato, kokià átakà lavinimui ga-li turëti per amþius sukaupta liaudies choreografinë kûryba:Laimutë Kisielienë 1998 m. liepos 5 d.

r

75

padëti ugdyti ritmiðkumà, sieti judesá su ritmu, lavinti koordi-nacijà, fantazijà, iðradingumà. Taip neformaliai á fizinio lavi-nimo programas buvo átraukti ðokiai, rateliai ir þaidimai, kuriesuvaidino labai svarbø vaidmená plëtojant þanrà.

Fizinio lavinimo mokytojø iðmokyti ðokiai paplito per mo-kyklø vakarus, kûno kultûros ðventes, sportines varþybas. Ið ne-dideliø jungtiniø pasirodymø iðsivystë masiniai renginiai, kuriepadëjo pamatus bûsimosioms Dainø ðvenèiø Ðokiø dienoms.

XX a. ketvirtuoju deðimtmeèiu lietuviðkus ðokius masiðkes-niu pavidalu pamatë ir Europos sostinës...

Tie pasirodymai tarsi pirðtu dûrë – þiûrëkit, kà turit! Iki toltos „didþiosios naujienos” tartum ir neþinojom. 1935 m. rei-këjo vaþiuoti á Londonà, á tarptautiná festivalá, ir visi buvo pa-simetæ, nes nebuvo në vienos veikianèios, pastoviai dirban-èios ðokiø grupës, nedirbo joks profesionalus ðokio kolektyvovadovas. Tada reikëjo surinkti ðokanèiøjø grupæ, kuri turëjoapsimokëti kelionës iðlaidas... Imta aiðkintis, kà derëtø rodyti,kuo choreografiðkai pristatyti Lietuvà. Dalis þmoniø sakë, kadturime gerø baleto ðokëjø, todël galime parengti baleto pasi-rodymà ir tokiais ðokiais atstovauti Lietuvai. Vis dëlto kiti sa-kë, kad turime ir lietuviðkø ðokiø. Imta ieðkoti. Norëjo surastikaþkà ypatinga... Pasilinksminimuose tuomet buvo ðokami tik„Suktinis”, „Noriu miego”, „Klumpakojis” ir dar keli ðokiai.Magdalena Avietënaitë, kuri rûpinosi grupës paruoðimu ðiaikelionei, pagalbos kreipësi á Tautosakos archyvà, kuriame tuo-met dirbo Jonas Balys. Kadangi ten ðokiø apraðymø nebuvo,jis patarë nuvaþiuoti á Kupiðká ir ðokiø iðmokti tiesiai ið þmo-niø. Taip ir buvo padaryta. Á „ekspedicijà” iðvyko grupë þmo-niø, tarp kuriø buvo Bronë Juðkevièiûtë ir Aldona Rugytë–Bu-lotienë, kuri iðmoko uþraðyti ir ðokiø melodijas. „Atrasti” ikitol neþinomi ðokiai „Kubilas” ir „Kepurinë”, o ruoðiantis ke-lionei á Londonà Uþsienio reikalø ministerijos tarnautojas Ani-cetas Simutis prasitarë, kad jo mama moka ypatingà þemaitið-kà ðoká. Ji parodë judesius ir paniûniavo melodijà. Tai ir buvo„Blezdingëlë”. Ji vëliau lietuviðkà ðoká tarsi ir pakëlë skrydþiui.Bûta apie jà ypaè graþiø atsiliepimø. Ðis ðokis padëjo iðryðkëtilietuviðkajam subtilumui, taurumui, ir tai parodë ðokëjai ne-

profesionalai. Þinoma, tai jau buvo perkurtas, stilizuotas fol-klorinio ðokio variantas. Po pasirodymø uþsienyje gráþus Lie-tuvon buvo pradëta ásisàmoninti, kad mûsø kultûros vertybësyra turtas ir Europai. Nes mûsø ðokis pasirodë esàs savitas,iðsiskiriantis, vertinamas ir kitur. Tada prasidëjo ir ekspedici-jos, ir kryptingesnë choreografinio folkloro paieðka. Tie, kuriegrupæ rengë iðvykai (pavyzdþiui, A. Liutkus ið Ðvietimo minis-terijos, kuravæs ðá reikalà), pasielgë visai logiðkai – pirmiausianuvaþiavo á kaimà. Tai ið tikro buvo pirmoji ekspedicija, ku-rioje buvo apraðinëjami ðokiai. O juk ðoká uþraðyti yra ganasudëtinga, juolab kad tada apie ðokio apraðymo sistemà buvogalima tik pasvajoti. Be to, tuo pat metu reikia uþraðyti ir mu-zikà, jos melodijà. Juk ir folklorinæ dainà yra sudëtinga uþra-ðyti gaidomis, nes reikia atsiþvelgti á atlikimo manierà, regio-nines ypatybes, tarmæ ir kitus niuansus. Ar moèiutë, bûdamajauna, bûtent taip ir ðoko? Kiekvienas kultûrinæ informacijàperleidþia per save, ir koks po to iðeina „produktas”?

Þodþiu, 1937 m. jau buvo sukaupta ganëtinai ðokiø apra-ðø, ágyta vieðo rodymosi ágûdþiø tam, kad Kaune ávyktø pir-moji didesnë ðokiø ðventë?

Jos nevadiname Dainø ðventës Ðokiø diena, nes ten buvojaunalietuviø organizuotas renginys (kartu su sportiniais pasiro-dymais).1937 m. birþelio 29 d. surengtoje Sporto ir ðokiø ðven-tëje dalyvavo 448 ðokëjai, kuriems vadovavo Antanina Butkai-të-Ðlekienë. Jiems buvo ið anksto sugalvoti ir sukomponuoti trysaikðtës sàlygoms pritaikyti ðokiai: Kepurinë, Tryptinis, Kalvelis.Atvykæ ið kitur ðokëjai turëjo prisiderinti prie bendrojo ðokiøpieðinio. Marija Baronaitë Kalvelá sukûrë specialiai ðiai ðventei,todël neteisûs tie, kurie dabar kartais mano, kad tai – liaudiesðokis. Nors iðties jis lakoniðkos formos, kuri atitinka folkloriniøðokiø pobûdá, be to, jo figûros labai bûdingos liaudies ðokiams.Kalveliui muzikà specialiai paraðë Jonas Ðvedas. Manom, kadtai buvo pirmasis autorinis lietuviø liaudies ðokis.

Kitas etapas – 1950 m., kai á Dainø ðventës struktûrà pir-màkart buvo átraukta ir Ðokiø diena.

Aiðku, dabar neturëtume to, kà turime, jei nebûtø þengtaano þingsnio. Ëmë kurtis bazë, buvo sukurta ðventei skirtø ðokiø

l

76

ETNINËS ETNINËS ETNINËS ETNINËS ETNINËS VEIKLVEIKLVEIKLVEIKLVEIKLOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOS

mokymosi metodika, nusistovëjo ðvenèiø ruoðos organizaciniaiprincipai, aikðtës iðmatavimø, iðplanavimø pobûdis. Visa ði sis-tema ið esmës tebeegzistuoja ir dabartinëse ðventëse. Galiu pa-sakyti, kad ir latviai, ir estai turi kitokius aikðèiø iðmatavimus irkolektyvø paskirstymo aikðtëje modelius. Mûsø kvadratas yra8x8 – optimali vieta, kurioje telpa vienas kolektyvas. Pagal taiskaièiuojame ir konstruojame aikðtës pieðinius. Estai, pavyzdþiui,rikiuojasi ne kvadrate, o staèiakampyje.

Regis, kad kartu su ðokiø ðvenèiø rengimo ávaldymu vystë-si ir teorinis ðio þanro apmàstymas. Kaip prieita prie to dau-gialypio ir gana prieðtaringo sampratø ir sàvokø kamuolio, ku-riuo ávairiomis progomis remiasi ðios srities propaguotojai irentuziastai? Já narplioti gana sudëtinga, nes jame sukasi ir va-dinamieji liaudininkai, kurie ðoka ir liaudies, ir lietuviðkus, irsceninius, ir stilizuotus, ir autorinius ðokius... Plius ávairios ba-leto, klasikinio ir modernaus ðokio diegimo ir ávardijimo þalt-vykslës, folkloro pritaikymo, panaudojimo interpretacijos...

Esama daug apibûdinimø painiavos, vieningø sampratø darnepriëjome... Ið ko tai kyla? Pasiþiûrëkime nuo pat pradþiø.Tarybinio laikotarpio Dainø ðventës, kuriose kas penkti metaibuvo nusilenkiama tarybø valdþiai, iðaukðtinamas „graþus gy-venimas” ir dëkojama visiems, „kam reikia”, visgi leido palai-kyti ðventës sudedamøjø daliø, þanrø (tarp kitø – ir tautinioðokio) tæstinumà, susiformavusios tradicijos palaikymà. Eida-mi á kompromisus, iðsaugojome ir tautiná kostiumà (maþa da-limi prisidëjo ir baþnytinis jo dëvëjimo iðkilmingomis progo-

mis skatinimas), kuris ðventës rengimo dingstimi masiðkai uþ-plûsdavo Lietuvà.

Gaila, kad tuomet tai buvo perdëm stilizuotas, standarti-zuotas, konvejeriniu bûdu gaminamas jo variantas...

Gal ir ne su visai tikrais kostiumais ðokome, gal ir trafaretaiant rankoviø buvo iðpaiðyti – tulpelës su sovietinës respubli-kos vëliavos spalvomis... Bet jeigu visai nieko nebûtø buvæ?..

Ta painiava ir kyla ið to, kad atlikdavome ir dabartiniø fol-kloro ansambliø funkcijas. Todël ðventëse ðokamus ðokius irvadinome liaudies ðokiais.

Þodþiu, visà istoriðkai susidariusá sampratø ir apibûdinimøspektrà supresavus objektas pamaþu ima ryðkëti... Betgi visvien dël þanro ateities pravartu atnarplioti ðio reiðkinio tikrasir tariamas sudedamàsias dalis.

Reikia iðkristalizuoti vartojamus segmentus ir logiðkai juossudëstyti. Jei visa tai sukibtø, gal tai ir bûtø geriausias varian-tas. Norime sàlyèio taðkø, kad paplitusios sampratos ir sàvo-kos susilietø, nes tautinës ðaknys juk visø tos paèios... Pavyz-dþiui, muzikoje tie procesai vyko daug natûraliau. Bronius Ku-tavièius paraðë „Paskutines pagoniø apeigas” ir niekas nesvars-të, ar tai lietuviðka... Kiek ten folkloro, mitologijos ir kitø sude-damøjø daliø... Tai tiesiog jo suvokimas, vertybiø ir sampratøperëjimas per kûrëjà. Taip kûrëjas mato ir jauèia, ir tam turiteisæ. Kaþkodël dël sceninio ðokio kûrybos nuolat jauèiamefolklorininkø dëmesá su niuksais á ðonus. Gal klaidina pats liau-dies ðokio pavadinimas. Bet kaip pavadinti? Neturim adekva-taus pavadinimo.

Bet juk liaudies, tautinë, etninë kultûra tarsi ir bûtø „gry-nojo” folklorizmo, siekianèio kiek ámanoma iðlaikyti tradici-næ, autentiðkà raiðkà su regioninëmis etnografinëmis ypatybë-mis, atramos, o „liaudininkai” programiðkai remiasi stilizacijair kartais ne tik taktiðku prikûrimu, bet ir ryðkiai autorizuotuperkûrimu. Gerai dar, jei kûriniai patenka á talentingas ran-kas... Kita vertus, Jûs irgi raðote, kad þanro atrama – etninëkultûra, folkloro medþiaga, dël kurios naudojimo bûdø, for-mø tiek ieèiø sulauþyta. Kaip sakëte, teorinius þanro pamatusbandë formuluoti Kazys Poðkaitis, Juozas Lingys ir kiti, bet ne-atsakytø klausimø dar lieka.

Apibendrintø, tiksliø, baigtiniø sàvokø, tinkamø visiems at-vejams, ir dabar pasigendama. Þinoma, þanro vystymuisi taikartais kenkia. Bet gal svarbesnis pats þanro vystymasis, jo pro-cesas, o ne jo apibûdinimai. Ðiuo metu tautinio ðokio moko-masi jau dviejose aukðtosiose mokyklose – Klaipëdos univer-sitete ir Vilniaus pedagoginiame universitete (ðokio edukolo-gijos specialybë), Vilniaus ir Telðiø kolegijose. Sukurta sceni-nio liaudies ðokio pagrindiniø þingsniø sistema. Jos autoriai –Juozas Lingys, Juozas Gudavièius, Jûratë Èapaitë, Almutë Gra-þulienë. Bûtent ði sistema yra akademinio ðokio pagrindas, ku-riam nepritarë ir prieðinosi Kazys Poðkaitis, áþvelgdamas ryð-kià klasikinio ðokio manieros átakà. Ilgà laikà visø mëgëjø ko-lektyvø kelrodþiu buvo profesionalus dainø ir ðokiø ansamblis„Lietuva”, diktavæs atlikimo stiliø ir kûrybines tendencijas. Ta-èiau gyvenimas diktavo keisti poþiûrá á liaudies menà ir reper-tuarine politika darë savo korektûras. Repertuare atsirado ðo-kiø kompozicijos „Sûkurëlis”, „Kibernetika” ir kt., turëjæ at-spindëti tuometinio gyvenimo ritmà ir tempà. Tokiø ðokiø idë-jai iðreikðti buvo bûtinos kitokios, ne liaudies ðokio raiðkospriemonës. Taip á sceninæ lietuviø liaudies ðokiø choreografijà

r

77

ETNINËS ETNINËS ETNINËS ETNINËS ETNINËS VEIKLVEIKLVEIKLVEIKLVEIKLOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOS

pradëjo skverbtis klasikinio ðokio elementai ir jø atlikimo ma-niera bei technika. Ðios krypties atstovais galima laikyti moks-lus Maskvos ir Leningrado aukðtosiose mokyklose baigusiusbaletmeisterius (nenorëèiau minëti jø pavardþiø...) Ðiø balet-meisteriø idëjoms ágyvendinti jau nepakako ilgameèiø ansam-blio ðokëjø, todël M. K. Èiurlionio meno mokykloje buvo ati-darytas liaudies ðokio skyrius, rengiantis ðokëjus specialiai vals-tybiniam ansambliui. Jie áneðë naujus vëjus, nes Juozas Lingysá ansamblá buvo atëjæs ne ðokti, o dainuoti. Bet, kaip pats pa-sakojo, buvo per menkas dainuotojas, todël, kai pakvietë, ëmëðokti. Ir taip iðaugo kaip baletmeisteris. Tuo metu jis nenaudo-jo jokiø klasikiniø pratimø, kurie padëtø kûno laikysenai. Ominëtieji baletmeisteriai atvaþiavo su jau jiems ádiegta klasiki-ne ðokio maniera. Jie norëjo ansamblá padaryti graþesná, pri-tempti já prie, tarkim, Igorio Moisejevo ansamblio, padaryti jáaukðto techninio lygio kolektyvu. Në nekalbu apie privalomàkolûkinæ tematikà, kuri buvo valdþios primesta, todël nëra rei-kalo jos nuolat priminti. O anieji minëti dalykai ið ðokëjø rei-kalavo didelio ðokiø technikos ávaldymo. Ir klasikinis ðokis tambuvo labai parankus. Buvo formuojamas tam tikras skonis, su-pratimas, kad graþu, kai kojos pakreiptos, kai kûno laikysenatiesi. Buvo laikomasi ir kitø visuotinai priimtø kanonø, todëlnenuostabu, kad klasikinio ðokio atlikëjas sunkiai pereina ákità manierà. Todël, kad klasikinis ðokis yra ðokio karalius, to-dël jo ðokëjai visà laikà turi bûti pasitempæ, negraþu, jei ðokë-jas „maktels” galva þemyn, o jei jau „maktels”, galvà turi pa-sukti tam tikru rakursu... Ir laikysena, ir rankø bei kojø padë-tys, ir maniera turi savo kanonus.

Ir klasikinio ðokio, ir baleto atlikëjams, vëliau ir liaudi-ninkams scenininkams lyg uþmesta „saldi” kilpa – trenaþas,pratimai...

Trenaþas yra kasdienis, formuojantis kûno laikysenà. Kar-tu tai yra tam tikru metu áteisintas groþio etalonas. Daug kamir dabar tai graþu, o ðios technikos ávaldymas leidþia atliktidaug graþiø ðokiø kompozicijø.

Ir kaþkuriuo metu atsirado ryðkesnë perskyra, svarbumas ap-sispræsti, kaip sceniniam ðokiui elgtis su folkloru, kà ir kaip nau-doti lipdant kompozicijas, iðryðkinant pasirinktus choreografinësmedþiagos elementus, kuriant naujus arba (ne)atpaþástamai per-kuriant liaudies kultûroje funkcionavusius kûrinius. Tai, matyt,susijæ su skirtingø paþiûrø á folkloro medþiagà ir jos naudojimàbuvimu? Mano galva, folkloriná ðoká ðokant irgi dera pasitempti,bet kartu svarbu jaustis natûraliai, savaip uþsimirðti, „perjungtibangà”. O kaip sceniniø ðokiø atveju?

Su tuo sutinku, neprieðtarauju. Noriu pasakyti, kas man at-vërë akis, nes bûdama jauna pasidaviau aukðtojoje mokyklojeformuojamam poþiûriui á sceniná ðoká. Apie 1990 m. á Lietuvàatvyko Prahos muzikos akademijos profesorius Frantiðekas Bo-nuðas. Prieð tai ir anksèiau jis pas mus lankydavosi. Tai tikrasðokio eruditas, ádomus specialistas, besidomintis ávairiø ðaliøchoreografija, jø naujovëmis (kai dar në nekvepëjo „Vakarø ma-domis”, buvo atveþæs susipaþinti country ðokiø). M. K. Èiurlio-nio meno mokyklos Liaudies ðokio skyriuje vyko jo vadovauja-mas seminaras. Papraðë pasiþiûrëti tos mokyklos liaudies ðokiøansamblio pasirodymo. Tada nieko kito jam jau nebegalëjomparodyti, buvo vasara, kiti kolektyvai iðsivaþinëjæ, todël neturë-jom, kur nuvesti. Nuvedëm á liaudies ðokio pamokà. Jis sëdëjoramiai, ásigilinæs, stebëjo visà pamokà. Po pamokos patenkin-

tos choreografës suklegom, kad deramai pristatëm lietuviðkà ðoká.Kai jis iðëjo ið klasës, klausiam, kaip patiko? Jis pasakë labaigraþiai, kultûringai: „Jûs dabar stovite prie bedugnës. Dar þings-nis ir jokio lietuviðko ðokio nebeturësite. Turite gráþti prie savoðaknø. Tai, kà maèiau, yra gryna klasika”. Per labai didelæ klasi-kinio ðokio manieros skvarbà praradome savitumà. Visa ðokiomokykla taip buvo sukurta (to reikalavo akademinë aplinka),bûdingais akademiniais principais remiantis imtas kurti ir an-samblis „Lietuva”. Ta akademinë maniera nulëmë situacijà, kadëmëme prarasti nacionaliná ðokio savitumà. Þinoma, tuo metudar negalëjome gráþti prie ðaknø. Gráþimo procesas palaipsniuivyko vëliau. Manau, kad pastaruoju deðimtmeèiu ta linkme pa-darëme daug þingsniø. K. Poðkaitis prieðinosi ðokio skverbimui-si ir niekada to nepripaþino. Nors aktyviai dalyvavo formuojantlietuviø sceninio ðokio pagrindus, bet bûtent dël ðiø prieþasèiøsavo pavardës raðyti sutikimo nedavë.

Ypaè reikëtø pabrëþti Klaipëdos universiteto docentës Al-mos Graþulienës, iki ðios dienos studentams dëstanèios lietu-viðko sceninio ðokio pagrindus, indëlá.

Kada prasidëjo tas procesas?Kartu su folkloro ansambliø atsiradimu, su jø teikiama natû-

ralia maniera, liaudiðku natûralumu. Ëmëm galvoti, kad sceni-në choreografija nuëjusi kaþkur á dausas... Pamaþu ið baletinioðokimo manieros jà pradëjom nuleidinëti ant þemës. Ëmëm leistikitaip statyti pëdà – ne tokie aukðti pasidarë puspirðèiai, ëmëmjuos þeminti; liepëm nepakreipti kojø; siekëm, kad kojos bûtølaikomos natûraliai; nefiksuoti klasikiniø padëèiø ir t.t. Staigiaiatgal neðastelëjom (ir, matyt, toliau taip darysim), nes scena vistiek kelia specifinius reikalavimus. Atrodo, kad gatvëje þmogusjuda normaliai, o pabandyk já pakviesti á scenà... Pamatysi tiektrûkumø... Scenoje jis bus neestetiðkas, nekoordinuotas, kûnoproporcijos ne tos... O juk gali iðsitiesti, bûti graþesnis... Turi

l

78

ETNINËS ETNINËS ETNINËS ETNINËS ETNINËS VEIKLVEIKLVEIKLVEIKLVEIKLOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOS

turëti teisæ uþlipti á scenà. O jei uþlipi, turi joje kaþkà svarbaus,nekasdieniðko parodyti, nes esi aukðèiau tø, kurie sëdi salëje.Turi iðsiskirti.

Kokiom priemonëm sceninio ðokio þanre siekiama ne fa-sadinio, plakatinio, suvaidinto „dirbtiniø geltonøjø kasø”, otikrojo, ávairiais skaistalais nefalsifikuojamo lietuviðkumo raið-kos? Nes juk nusistovëjusi inercija gaji – repertuaras, kompo-zitoriø ir choreografø áproèiai, patobulintø liaudies instrumentøgrupiø sudëtys, ðokinio ir grojimo stereotipai, pseudopatrioti-niai akcentai, „viena liniuote” stilizuoti, bet, regis, ið lëto ge-rëjantys tautiniai kostiumai... Ar tai vien þemdirbiðkosios tau-tos mentaliteto iðraiðkos – siauri judesiai, maþi þingsneliai, sai-kingi ðuoliai, santûri laikysena? Kai kuriø ansambliø sceninëraiðka kaþkokia bendraeuropinë ar net ir toliau siekianti, trykðtapietietiðkas ar net afroamerikietiðkas, globalizuotas tempera-mentas, nors iðoriniai tautiðkumo atributai tarsi ir plaikstosi.

Tai iðties esminë problema. Prieð apie tai kalbëdama, no-riu akcentuoti, kad në vienoje ðokio specialistus rengianèiojemokykloje neruoðiami baletmeisteriai, o kompozicija dësto-ma tik kaip paþintinis dalykas. Profesionaliø pas mus pareng-tø baletmeisteriø neturime. O, pavyzdþiui, kompozitoriai turi– baigia chorvedybà ar instrumento studijas, bet dar mokosi irkompozicijos. Todël dràsiai galiu pasakyti, kad tie, kurie ku-riam ðokius, esam savamoksliai. Vos ne ið liaudies... Þinoma,mokydamiesi susipaþástam su kompozicijos principais, dra-maturgijos dësniais, scenos reikalavimais, bet... O kuriam pa-gal savo supratimà. Vienas labiau ásigilina, o kitas kaþkokiàatsitiktinæ medþiagà pasigauna uþ uodegos ir tempia á scenà,ir jam atrodo graþu, nors net pavadinimas su scenoje rodomoðokio esme neturi nieko bendra. Pavyzdþiui, „Gailingis” manlabai ádomus ðokis dël apraðuose uþfiksuotø trikampiø þings-niø. O paëmë já Vytautas Buterlevièius ir padarë latviðkà ðokásu pabëgëjimais, su kaþkokiais skambuèiais... Ið kur jie ir kam,kà turi bendro su esama folkloro medþiaga? O ðokis uþraðy-tas... Nedaug uþfiksuotø ðokiø, turinèiø savo specifiná þings-nelá ar kità elementà, kurá galëtum paimti ir panaudoti, stili-zuotai iðrutulioti scenos reikmëms. Bûtinas be galo atsargusprisilietimas prie tokiø kûriniø. Turi ne pagadinti, o pagerinti.Kartais „gerinimas” virsta visiðku pagadinimu. Tai priklausonuo kûrinio esmës pojûèio – bent jau að tuo kurdama ðokiusvadovaujuosi. Daug kas mane ir kritikuoja, sako, kad manochoreografija liûdna, kaþkokia kitokia, neþiûrovinë, jai nesi-nori ploti... Beje, Vilniaus ansambliai mano choreografijos ðo-ka labai maþai, jø vadovai paprastai mëgsta polkas, smagiusðokius su blevyzgomis, sijonø patampymais, nes tai patinkaþiûrovams. Smagu, visi ploja – bravo, bis... Mano ðokiai visaikitokie. Neimituoju liaudies choreografijos, neimu folkloriniøðokiø ir jø nerutulioju. Tiesiog klausau, kà protëviai man kuþ-da. Jie man kalba, tai yra mano pajauta. Dþiaugiuosi, kad yratokiø kolektyvø, kuriems mano ðokiai patinka.

Beje, po 1994 m. Dainø ðventës Ðokiø dienos (pirmà kartàbuvau jos meno vadovë) JAV iðeiviø laikraðtyje „Darbininkas”mus sukritikavo vyskupas Paulius Baltakis. Prologe uþkûrëm Am-þinàjà ugná, prie kurios ðokom ðoká „Dek, ugnie”. Deivë Saulëugná atneðë su septyniom savo dukrom ir uþdegë aukurà. Visiapie jà ëjo ir laimino uþkeikimu „Dek, ugnie”. Paskui mergaitësëmë tà ugná ir neðë á savo namø þidinius. Tuo tarsi buvo atnau-jinta ðventoji ugnis. Kas þino, kaip prieð daugelá amþiø ðoko

mûsø protëviai? Kaþkokius variantus demonstruoja Kriviu pasi-skelbusio Jono Trinkûno ir jo þmonos Inijos vadovaujama „Kûl-grinda”, bet tai juk irgi kûryba? Ir tai, kà jis daro kaip baltø tikë-jimo bendruomenës lyderis? Ir að neþinojau, kaip tai, kà uþsi-mojom, per ðventæ padaryti. Man atrodë, kad reikia daryti bûtenttaip, bet labai bijojau – o gal kà nors padarysiu visiðkai ne taip?Kai perskaièiau kritikà „Darbininke”, priëmiau jà kaip didþiausiàkomplimentà. Raðoma: „Vienà praëjusios ðventës aspektà ver-tëtø aptarti plaèiau. Liepos 9 d. Vilniaus „Þalgirio” stadione ávykoÐokiø dienos koncertas, kurio pirmoji dalis buvo skirta pagonið-koms tautos ðaknims. Á aikðtæ áëjo Saulë, lydima septyniø savodukrø, neðë ugná spindinèiame inde, o septyniais takais á aikðtæsusirinko visi ðventës dalyviai ir uþdegë fakelus. Ðventës ugnissuliepsnojo ir aikðtës viduryje stovinèiame aukure. Prie jo ry-mojo Lietuva motulë su savo vaikais ir pasakojo apie tautà, gar-binusià Saulæ, þvaigþdes, Perkûnà, àþuolà, ugná. Taigi tokia pa-goniðka dalimi prasidëjo Ðokiø diena”. Toliau raðo ir skundþiasi,kad „buvo priverstas dalyvauti pagoniðkose apeigose ir jas ste-bëti” Ðokiø dienoje. Perskaièiau ir pagalvojau, kad jei þmoguiatrodë, jog jis dalyvavo pagoniðkose apeigose, tai gal jos ið tik-røjø buvo panaðios á protëviø iðpuoselëtàsias? Ir man daugiaunieko nereikia. Jei þmogus pajuto ten buvusià bûtent tokià dva-sià, að jo kritikà priëmiau kaip pagyrimà. O ta dvasia buvo reið-kiama choreografinëmis priemonëmis. Ji buvo suðokta.

Kuria linkme sceninio ðokio srityje vystosi autorinë kûry-ba? Kas, Jûsø nuomone, joje turëtø bûti akcentuojama? Tar-kim, viena ið paplitusiø veikimo strategijø – liaudies ðokio imi-tacija, nors scenos „rentgenas” tokiam poþiûriui daþniausiaiyra negailestingas.

Tokiu atveju siekiama, kad ðokis bûtø kone identiðkas liau-diðkiems pavyzdþiams. Kaip sakiau, Marijos Baronaitës Kal-velá gerai su folkloru nesusipaþinæs þmogus gali palaikyti liau-dies ðokiu, nors jis yra sukurtas.

Kurie ið Jums þinomø ðokiø kûrimo bûdø yra neperspekty-vûs, o kurie teiktini? Apþvelkite dabartinæ sceninio ðokio kûri-mo panoramà.

Nepopuliariausia dabar folklorinius ðokius stilizuoti. Imamiþingsniai ir rutuliojami bandant neuþgoþti ðokio pirmavaizdyjeslypinèios esmës. Tarkim, vieno þingsnio pagrindu sukuriamastarsi naujas ðokis. Pavyzdþiui, tokios sceninës polkos, kurià ðo-kame, folklore nëra. Pateikëjai, o ir folkloro grupës atlikëjai strak-si, ir ið esmës jie ðoka valspolkæ, o ne polkà. Norëdamas paávai-rinti tà valspolkæ, paleisk ið poros, t.y. „atkabink” jà ðokanèiuspartnerius. Ir viskas – jis pasidarys pas de baskas. Yra kaþkoksniuansas, kurio negali apeiti, perþengti, já turi jausti. Sukabink áporà – bus lietuviðka valspolkë, o atkabink – ir nebeaiðku, kas.Galvoji, kà ir kur „pavystyti”, bet jei neturi ágimto ar ávaldyto,iðlavinto pojûèio, gali taip nuvystyti, kad niekas nebeatvystys...Tuo atveju geriau imti patinkanèià temà, apsistoti prie konkre-taus pavadinimo ir daryti savo. Tarkim, imti kokià liaudiðkà si-tuacijà – kaip bernas ëjo mergos lankyti. Pavyzdþiui, yra toksRièardo Tamuèio ðokis „Agotëlë”, kuriame vyrai „ðniûrais” trau-kia praðydami Agotëlës atidaryti kamarà. Ðokio humorui paryð-kinti jie uþsimaukðlina prie tautinio kostiumo nederanèias ke-pures su snapeliais. Tai tarsi dainos inscenizacija. Yra ir tokiaðokiø kûrinio taktika, kai „ðokdinami” paproèiai. Per paproèiøar apeigø medþiagà choreografiðkai sprendþiama ðokio eigosdramaturgija ir teatralizavimas.

r

79

ETNINËS ETNINËS ETNINËS ETNINËS ETNINËS VEIKLVEIKLVEIKLVEIKLVEIKLOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOS

Ið paproèio ar ðventës eigos fragmento sukuria-mas siuþetas ir jis choreografiðkai apþaidþiamas?

Tarkim, mano „Kubilinis”. Jame panaudota sëjospradþios apeiga. Vidury – kubilas, visi apie já eina irpraðo Perkûno palaimos, kad þemë bûtø dosni... OVidmanto Maèiulskio „Uþgavëniø polkoje”, rodytojeper 2004 m. Ðokiø ðventæ, per Sekmines þaidþia ves-tuves. Þinoma, nuosekliai vystyti siuþeto viename kû-rinyje neleidþia ribotas laikas. Imi paprotá ir já cho-reografiðkai transformuoji, stengiesi „apðokti”. Suðo-kame paproèius. Ðokio apraðymo pirmojoje dalyje turibûti vadinamoji kepurë – ðokio pristatymas. Apraðantðoká egzistuoja reikalavimas pateikti ðaltinius, kuriebylotø apie vienokios ar kitokios medþiagos panau-dojimo laipsná. Paþiûrëkime, kaip tai darydavo J. Lin-gys – jo paruoðiamoji ir iðstudijuota ðokio medþiagaprilygsta bene paèio ðokio apraðymo apimèiai. Daþ-nai ið to gali spræsti ir apie ðokio vertæ.

Polka, kadriliniai ðokiai, jonkeliai, matyt, labiau-siai bendraeuropiniai?

Polka ilgainiui ágavo ir lietuviðko atspalvio. Nesmes norime joje matyti lietuviðkà ðokio pobûdá. Sura-dom sau tinkamà sceninës polkos modelá (folklore tokios ne-matau) – já turi ir latviai, baltarusiai, iðties kone visos tautossau pagal nacionalines ypatybes jà prisitaikë. Polkà mes sulie-tuvinom ir perkëlëm á scenà. Turim akademinæ polkà ir ávai-raus pobûdþio bei temperamento polkø variantø – vienakojë,tûptinë, liaunoji, kratytinë, varytinë... Daug jø atsirado Nepri-klausomybës laikotarpiu, kai gráþom prie ðokiø gelmës. Savitøpolkø yra sukûrusi Tamara Kalibataitë, ypaè remdamasi Ma-þosios Lietuvos choreografine pajauta.

Atskira autorinio sceninio ðokio atmaina – Jûsø atstovauja-moji kûryba, besiremianti baltø kultûros semantika, mitiniaisvaizdiniais. Kaip prie to priëjot, kuo ði kryptis Jums prasmingair ákvepianti?

Visa susiklostë gana natûraliai. Rengdamasi 1994 m. Ðokiødienai ir studijuodama literatûrà, pajutau, kad tame yra daugerdvës kûrybai. Ðioje srityje ir folklorininkams tarsi maþiau pri-sieina lipti ant kulnø, nors ðiaip dar neaiðku, kas kam daugiaulipa. Ið principo ði tematika ágalina pasidalyti kûrybos erdvëmis.Manau, kad natûralus liaudiðkas ðokimas gali bûti atiduotas fol-klorininkams, o kûryba baltø kultûros medþiagos pagrindu –sceninio ðokio propaguotojams. Taip atsiranda erdvë kûrybai,þinoma, irgi tam tikrose ribose, nes negali bet ko prikurti. Jeidomiesi, giliniesi, jauti... Lieka surasti iðraiðkos formà ir priemo-nes. Juk baltiðko ðokio neðoksi polkos þingsniu? Manau, kadvisa tai man nesàmoningai atëjo ir ið tëvo dvasios bei idëjø pa-likimo, ið jo domëjimosi srièiø. Jei sàmoningai to bûèiau sieku-si, kur kas anksèiau su baltø kultûros paveldu, mitologija bû-èiau susidûrusi ir jà perëmusi. Kai ëmiau ieðkoti temos 1998 m.Dainø ðventës Ðokiø dienai, nujauèiau, kad atspirties taðkai tu-rëtø bûti susijæ su mitologija. Ëmiau skaityti Pranës Dundulie-nës knygà „Medþiai senovës lietuviø tikëjimuose” su tëvo pa-stabomis paraðtëse. Ir tada mane tarsi kas patraukë, pamaþuásitikinau, kad bûtent ðioje medþiagoje rasiu atramà.

Kaip mûsø pokalbio kontekste vertinate neseniai parodytàAnþelikos Cholinos spektaklá „zmones” su bandymais inter-pretuoti, netgi atnaujinti lietuviðkàjà choreografijà?

Jei nebûtø smarkiai iðreklamuotas ir bûtent taip – su preten-zija á lietuviðkà ðoká, kurá þadama gràþinti á scenà, su iliuzija,kad ðis spektaklis galës reprezentuoti lietuviðkà ðoká uþsieny-je... Gal tada kitaip já bûèiau þiûrëjusi – bendraþmogiðki santy-kiai, girtuoklystë, meilë ir visokie kitokie jausmai, kurie bûdingikiekvienam þmogui. Tegu tai bûna þmonës maþàja raide, irskliaustelá su dviem akytëm priimu kaip ðypsenëlæ, ironiðkà po-þiûrá á þmones. Tuo aspektu viskas gerai, bet erzina pretenzija álietuviðkà ðoká, nes jo ten nëra! Iðskyrus besisukanèias kaip vëjomalûnai saulutes (tai subtilus ir graþus Marijaus Jacovskio dar-bas), ten nëra nieko lietuviðko. Visa kita – vien kosmopolitinëchoreografija. Lietuviðko ðokio stilistikos ten nebuvo. Lietuvið-ko þingsnio plotis – ne plaèiau peèiø ploèio. Toks jau susifor-mavusios lietuviø choreografijos mokyklos reikalavimas, atspin-dintis tautos savitumà. Ðokant ilgainiui iðsivysto toks pojûtis. Lie-tuviø liaudies ðokis priklauso siaurø judesiø grupei, kuri susifor-mavo þemdirbiø kultûros átakoje. Ðokio iðraiðkos priemonës yrasaikingos, santûrios. Þingsniai, judesiai, gestai, laikysena – visatai ir yra savitumas, vadinamas stiliumi, kurá amþiais formavolietuviø darbo pobûdis, veikla, geografinë aplinka, religijos áta-ka, temperamentas ir daug kitø faktoriø. Paproèiai reikalavo pa-brëþtinio merginø santûrumo, kuklumo, dorovingumo, porojebuvo grieþtai laikomasi deramo atstumo. Visa liaudies choreo-grafija remiasi pagarbiu bendravimu, paprastais judesiais, jojenëra grubumo, slaviðkos „pokazuchos” (pasipuikavimo), pagrás-tos soliniu ðokiu. Platûs rankø mostai su pirmyn atkiðta krûtine,platûs ðuoliai, ore siekiant kojø pirðtus rankomis, ávairûs tûrai irkiti „virtuoziniai” soliniai pasirodymai labai jau primena garsø-já Aleksandrovo kariná ansamblá. Sukasi vokiðkos „karuselës”,nuplagijuotos nuo latviø „Keturiø metø laikø”, visas vestuviøuþstalës gabalas, tik su moterimis ten elgiamasi kiek pagarbiau...

Rankos aukðtyn, mostai – slavø ðokiai! Ir nemanau, kadtam spektaklio chaosui nepasitarnavo ir „Lietuvos” ansamblis,kuris ëmë ieðkoti naujo kelio ir labai blaðkytis, daryti radika-lius mostus. Neaiðku, kà jie toliau turëtø daryti. Sugráþti atgaltarsi nëra kur, tai jau praeitas etapas, be to, ir gráþti reikëtø ne

Dainø ðvenèiø Ðokiø dienø akimirkos. Ramûno Virkuèio nuotraukos

l

80

ETNINËS ETNINËS ETNINËS ETNINËS ETNINËS VEIKLVEIKLVEIKLVEIKLVEIKLOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOS

á tà paèià, o á aukðtesnæ vystymosi pakopà. O dabar jau taipðastelta á ðonà... Choreografai su ðirdgëla kalba apie dabartinæansamblio bûklæ. Ir kritikuoti nesinori, kad nebûtume kaltina-mi, jog norime pakenkti kolektyvo pastangoms. Nei latviai,nei estai valstybinio ansamblio neturi (estai iðvis neturëjo, olatviai panaikino). Seniau „Lietuvos” ansamblio dëka turëjo-me ir liaudies instrumentø katedrà, „liaudininkams” raðanèiuskompozitorius, dabar ir tai blësta.

Juk ir tarp sceninio ðokio kûrëjø yra kosmopolitiniø kok-teiliø su lietuviðkomis putomis mëgëjø? Á Ðokiø dienas tokienepatenka?

Tokie nepatenka... Uþtat jie patenka á Dainø ðventës An-sambliø vakarà. Yra toks ðokis „Ruguèiai”. Folklorinis jo va-riantas: vyrai pjauna ruguèius, mergos riða pëduèius. Vyrai imi-tuoja pjovimà, merginos riða. Baletmeisteris profesionalas Al-fredas Kondratavièius kà ið to paima? Lietuviai sunkø darbàfolklore supoetindavo, bet jis tai apeina nemaèiomis, o iðkeliamergø faktûrà. Ne pabrëþdamas jø gracingumà, o hipertro-fuotai, natûralistiðkai mëgaudamasis jø vulgariais atsitiesimaisir pasilenkimais. Man tai negraþu ir nepriimtina, tai sako ma-no vidinë klausa, o að vadovaujuos savo pojûèiais. Kai disku-tuojame, jis manæs nesupranta, mes kalbame tarsi skirtingo-mis kalbomis. Kaip choreografas ðokius stato profesionaliai,bet man jie atrodo atstumiantys. Arba jo ðokis apie linaminá –kaþkokie afrikietiðki ritmai, pateikti tarsi koks minimiuziklas,o ðokis su tokia muzika nesiderina, nesudaro vienovës.

Nuo A. Kondratavièiaus choreografijos, regis, paradoksa-liai nusitiesia paralelës ir prie A. Cholinos „lietuviðkos” ðokiøraiðkos?

Jos spektaklyje kvepia visiðkai kitu kraðtu. Efektinga – þmo-nëms labai patiko, plojo, graþu... Bet jie nesusimàsto, kam plo-ja. Ar toms vokiðkoms karuselëms, kurias ásuka vyrai, paëmæmerginas, ar airiðkiems „gabalams”? Prieð premjerà buvo at-vaþiavusi airiø ðokiø grupë, ir viena paþástama sakësi, kad þiû-rëdama televizijos reklamà gal tik kaþkelintà kartà susivokë,kad tai – ne airiai... Tempas, konstrukcija, kojø darbas. Visið-kai nelietuviðka choreografinë raiðka... Jei manoma, kad lietu-

vis scenoje lenkiasi vos ne iki grindø... Juk slavës, tiksliau,ukrainietës lenkiasi visu ûgiu, prilaikydamos karolius. Arba ru-sai – lenkiasi iki þemës. O mostø platumas! Lietuviai, jei kel-davo rankas, – tik á Saulæ, o ne apie save, parodydami save,tarsi jûreiviai iðversdami krûtines. O soliniai ðokiai!? Kokie ga-li bûti soliniai ðokiai, jei solistas vidury ratelio vaikðèiodavovien tam, kad iðsirinktø ðokiui merginà, o ne save parodyda-mas. Kodël jis vaikðto ratu? Renkasi, o ne save demonstruoja.O ðiame spektaklyje ðoka kaip solistas. Pokazucha! Charakte-ris ne tas, nesuprantu, kaip taip galima... Apie þingsnius nënekalbu, nes nëra ko kalbëti – jø ten nëra. Kaþkokie perðoki-mai, slaviðka maniera. Gal jau geriau Anþelika Cholina dirbtøsu tango, kuriuos ji geriau paþásta?

O ðokiø figûros – ratai, voros, eilës, gyvatëlës, simetriðki arkitokie skirtingø lyèiø ðokëjø persirikiavimai, prieðprieðos irkt. – matyt, tautinio savitumo nebeturi, visa virtæ tarptautiniuðokio arsenalu, kuriuo naudojasi kas ir kaip nori? Kas yra ðo-kiuose, kà tik lietuviai darytø?

Pirmiausia tai ðokamosios sutartinës. Tai unikalus lietuviøfolkloro iðsaugojimas. O liaudies ðokiø figûros – grandinëlës,

Ðoka „Þelmenëliai”.

r

81

ETHNIC REALITIES

The centenary of the stage dance:from the very first Suktinis (Lithuanianfolk-dance) to the Baltic depthsThe article provides a conversation of Juozas Ðorys with the

choreographer Laimutë Kisielienë, who was an art leader of theDance Day of the three past Song Celebrations and who is goingto be an art leader of the Dance Day of the future year of 2007 ofSong Celebrations. Key developmental stages of the so-called na-tional, or stage, or authorized dance and different approaches onthe Dance Day at Song Celebrations during various historical pe-riods have been discussed. Also the conversation is full with dis-cussions of the relationship of the stage folk dance with classicaland contemporary dance as well as with the heritage of folklore,with the values of the Baltic culture, with mythology, customsand regional peculiarities of folk creation.

ETNINËS ETNINËS ETNINËS ETNINËS ETNINËS VEIKLVEIKLVEIKLVEIKLVEIKLOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOSOS REALIJOS

varteliai, rateliai ir kt. – tikrai yra daugelio tautø ðokiuose. Lie-tuviø sceniniame ðokyje (aèiû J. Lingiui!) nepaprastai iðvysty-tas ðokio pieðinys. Tai þavi viso pasaulio þiûrovus. Atlikimomaniera skiriasi ne þingsniais, bet labai iðtobulintu pieðiniu,nuolat graþiai besikeièianèiu. Naudojant visiems þinomas for-mas – perëjimus, persipynimus, tarsi atkartojant audinio audi-mà. Taip liaudiðka lietuviðka ornamentika labai natûraliai atsi-kartoja ðokiø pieðinyje. Talentas – natûraliai, tarsi be pastangøiðpinti ðoká. Tuo lietuviðkas sceninis ðokis yra iðskirtinis.

2007 m. Ðokiø dienoje, matyt, kaip ðventës scenarijaus au-torë ir meno vadovë to pynimo irgi neiðvengsite, juolab kadnebe paslaptis, kad visas choreografinis aikðtës vyksmas suk-sis apie linà?

Iðausim margà ðokiø raðtà... Duok Dieve, kad bûtø ta ðventë.Neturim kur jos rengti – „Þalgirio” stadionas avarinës bûklës.O vaþiuoti á Kaunà – reiðkia, nesudaryti sàlygø visiems ðokë-jams pamatyti ðventæ, pajusti jos ðurmulio, nematyti Folklorodienos, nevaikðèioti po Vilniaus senamiestá... Iðimti „mûsø ga-balà” ir nuveþti á Kaunà? Þinoma, taip geriau negu kad ðokëjøðventë iðvis neávyktø... Tuo labiau kad Kaune ávyko ir pirmojiðventë – P. Vileiðio aikðtëje, ir paminklas stovi, laukia mûsø...

Sakoma, kad stadioniniame Ðokiø dienos vyksme daug gro-þio ir esmës esama masiniame ðokiø pieðiniø rodyme ir kaito-je, tarsi mini ðokanèios Lietuvos. Kaip esi nusiteikæs – kartaisveikia masinis choreografinis plûsmas, kartais nori pajusti ar-timesná þmogiðkà santyká su scenoje perduodamais fluidais...

Stadione veikia Dainø ðventës Ðokiø dienos principai. Visanulemia masinio ðokëjø pasirodymo dësniai. Tokiø renginiø abë-cëlë sako, kad pavienis veikëjas ten pradingsta. Sudëtinga su-vaidinti vestuves (bandysim kitàmet), ávesti personaþus, nes jiepaskæsta ðokëjø jûroje. Jei per detales uþgoþiantá masiðkumàpasieki emocinio reagavimo, tai, mano manymu, daug.

Aikðtëje kartais prastai veikia monotonija, to paties atkar-tojimas daugelyje vietø, prisiriðimas prie apibrëþtø kvadratø,todël ðokëjai kartais primena komandas vykdanèius bevaliusrobotus... Daug funkcijø atlikimo, maþa natûralumo ir ðokiolaisvës. Kita vertus, jausmus veikia per kelias bendras repeti-cijas ávaldyta neátikëtina darna, simetriðkai, tarsi kaleidoskopàsuktelëjus kintantys brëþiniai, áþvelgiami, atpaþástami, kaþkàgiliau nei reginys uþkalbinantys tautiniai simboliai, ornamen-tai, ávaizdþiai... Veikia galimybë pasijusti vienu ið daugelio,savu tautos laðu, kuris á atskleistà paveikslà savo gyvenimu irdarbais (gal ir kitais bûdais) galëtø ásijungti? O Jûsø didþiau-sias nuopelnas – baltiðkosios dvasios gràþinimas á ðventæ. Taipolifoniðkas, motyvuotas, kompoziciðkai pagrástas, ritmingaipulsuojantis, tautos esmæ skatinantis suvokti ir iðgyventi, tarsiþmonijos ar net kosmoso akivaizdoje suðoktas vyksmas!

Daug kas priekaiðtauja, kad ðventë pakito. Aiðku, buvo ge-rai, kad kartu su Atgimimu buvo galima keisti ðventës struktû-rà, pavyzdþiui, eliminuoti puèiamuosius orkestrus, sveèius –„tautø draugystës neðëjus”. Taip ðventë galëjo tapti tautine,vieno þanro, grynesnë, vienalytiðkesnë. Paprastai „prisiriðu”prie temos, tada matau prasmæ, tada daug lengviau dirbti, neidaryti kaþkoká didelá koncertà. Kitø metø ðventei norëjosi ypa-tingos temos. Ieðkojau, ieðkojau, labai norëjau imtis gyvybæneðanèio vandens temos, bet dainø yra daug, o choreografijosvisiðkai maþai – pora ðokiø. Vëliau sugalvojau imtis lino te-mos – suprantamos, kiekvieno ðirdþiai artimos, be dideliø pre-

tenzijø. Tarkim, programoje „Gyvybës þalias medis” kaip at-skirus, tarsi atitolintus ávaizdþius kompoziciðkai susieti? Prisi-menu, ir ðventës direktorius J. Mikutavièius abejojo – o kaipþmonës supras, kad kupolio roþë irgi yra tas pats gyvybës me-dis? Vëliau girdëjau, kad ta ðventë ávairiø visuomenës sluoks-niø buvo ávairiai suvokiama. Kiek kas sugebëjo ar norëjo su-prasti, bet tarsi dauguma priëmë, suvokë esmæ. Vieni kaip me-dá, kiti – kaip mistiná medá... O linas yra linas – jis lydi þmogønuo gimimo iki mirties. Linas rengia, maitina, yra þmogausapeiginiø momentø liudininkas, kraièio godø patikëtinis.

Sakëte, kad dirbant Ðokiø dienos meno vadove, kuriantðokius daug lemia nuojauta, kaip daryti. Jei susikuþdant suprotëviais – viskas gerai... Bet turbût ne tik tai – bûtinas kryp-tingas domëjimasis, matyt, ir tam tikro vidinio nepasitenkini-mo, matymo, kas aplinkui ne taip darosi, kas kertasi su iðsiug-dytom nuostatom pojûtis? Ir turbût buvæs ir tebesamas tëvo –þymaus keliautojo, antropologo, raðytojo Antano Poðkos – da-lyvavimas ir parama? Sprendþiant, kas vertinga, kas savita?Beje, o kas pastûmëjo rinktis choreografijà?

Ir dabar gerai neþinau, ar esu savo kelyje. Matyt, perdaugman visada buvo duodama laisvës. Tëvo esu klaususi, kà mantoliau daryti, kà rinktis? Atsakydavo, kad esu laisvas þmogus,turiu pati rinktis gyvenimo kelià. Jei nori – rinkis. Turëjau pasi-rinkimo laisvæ bet kuriuo gyvenimo momentu. Su pagarba buvoþiûrima á tai, kà sugalvodavau. Kai studijavau Klaipëdoje, tëvasman netgi padëjo rinkti medþiagà kursiniam darbui „Ritualiniaiðokio pradai”. Abu kartu ásitraukëm á paieðkas, jis rinko medþia-gà ið enciklopedijø, ið knygø apie Indijà. Raðydama su juo disku-tavau, jis padëjo suformuluoti ir kai kurias darbo iðvadas.

Tëvo þinios ið daugelio kultûrø gal skatino labiau susitelktities lietuviø savitumo paieðkomis ir ðokio srityje?

Þiûri, kur atsidûrei, ir visa tai iðsilieja ðokiu. Vis dëlto susi-duriu su labai dideliu kolegø nesupratimu, kà ir kaip að kuriu irdirbu. Nesakau, kad nëra ávertinimo, jo pakanka, be to, ið dau-gelio kolegø jauèiu pasitikëjimà tuo, kà darau. Jø nuopelnas irávertinimas, kad vadovauju jau ketvirtosios Ðokiø dienos paren-gimui ir meninei krypèiai. Kita vertus, tikrø bendraminèiø – vie-nas kitas. Pasigendu panaðios pasaulëjautos choreografijos kû-rëjø paramos. Bent jau noriu turëti gabiø mokiniø, kuriems ga-lëèiau perteikti sukauptà patirtá. Su ta viltimi pirmuosius metusëmiausi dëstymo ðokio edukologijos specialybës studentams Vil-niaus pedagoginiame universitete. Viena ið pirmøjø specialy-bës disciplinø – etninë kultûra ir etnochoreografija.

l

82

Þalioji Alytaus gimnazija ir„Senovës dienos” Dzûkijoje

mui. Mus mokë gerbti ir mylëti ne tik savo tëvus, brolius,seseris, mokytojus, bet ir visus moksleivius, nesvarbu, ko-kios tautybës ar tikëjimo jie bûtø. Mûsø klasë buvo kaip vie-na ðeima, kurioje puikiai sutarë lietuviai, þydai, lenkai, rusaiir totoriai. Daþnai gimnazijos salëje vyko literatûros, raiðkio-jo skaitymo vakarai, karnavalai ir ðokiai. Ðokdavo ne tik moks-leiviai, bet ir mokytojai, gimnazijos direktorius.

Gerai prisimenu paèià pirmàjà mokslo dienà medinëje(Þaliojoje) Alytaus gimnazijoje, kuri dabar atrodo tokia kukliir maþa. Tada, 1934 m., man, pirmà kartà atvykusiam iðRaitininkø kaimo, Alytus atrodë didelis, nepaprastas, o patigimnazija áspûdinga, erdvi, stebino didþiuliai langai ir la-bai ðviesios klasës. Áþengëme á jas nedràsûs, kupini lûkes-èiø ir svajoniø. Viskas buvo nauja, nematyta. Þaliojoje gim-nazijoje (1 nuotr.) berniukai ir mergaitës mokësi atskirai.Mergaitëms buvo ákurtas filialas dabartinëje Lelijø (tadaDugnø) gatvëje, tai vadinamoji ðpokinyèia. Þaliàjà gimna-zijà dar vadino „arklide”.

Man ástojus á II klasæ direktoriumi buvo A. Gustaitis, vë-liau – Adolfas Orvidas, dël grieþtumo ir pomëgio koman-duoti pramintas „virðila”. Tvarka buvo grieþta kaip kariuo-

menëje. Mokytojui, ypaè direkto-riui, áëjus á klasæ bûdavo taip ty-lu, kad girdëdavai musæ skren-dant. Þiemà mokiniø uniformabuvo viena, vasarà – kita. Kelnësturëjo bûti iðlygintos, batai nubliz-ginti, plaukai visai nukirpti. Kartàper savaitæ reikëdavo nusiauti ba-tus, kojines padëti ant suolo, auk-lëtojas tikrindavo kojø ir rankøðvarà. Koridoriuje leisdavo vaikð-èioti tik po du. Visur ir visada pir-miausia turëdavome praleisti mer-gaites (1939–1940 metais jau bu-vo miðrios klasës).

Susitikæs gatvëje mokytojà tu-rëjai prieð 4 metrus nusiimti ke-puræ, kairæ rankà prispausti prieðono ir pasisveikinti: „Laba diena,pone mokytojau!”. Jeigu pavëluo-si pasisveikinti, tada mokytojas ta-ve pirmas pasveikins, bet èia patsustabdys, paklaus pavardës, kla-sës, gràþins á gimnazijà sakyda-mas: „Pasiliksi po pamokø ðian-dien, ryt ir poryt”. Gráþti á gimna-zijà, susirandi budintá mokytojà,

1934–1941 metais man mokantis Alytaus valstybinëjegimnazijoje vykdavo apsèiai kultûriniø renginiø: pavasari-nës medeliø sodinimo bei kariuomenës ir visuomenës suar-tëjimo ðventës, Alytaus miesto ðauliø rinktinës jubiliejai, raið-kiojo skaitymo vakarai, „Senovës dienos” – ne tik paèiameAlytuje, bet ir Merkinëje, Dauguose, Seirijuose.

1938 m. Kauno darbo rûmai Alytuje surengë dviejø sa-vaièiø trukmës pirmosios medicinos pagalbos vakarinius kur-sus. Ið visos Alytaus gimnazijos tik að vienas ástojau ir sëk-mingai juos baigiau. Kursuose dëstë gydytojai Stasys Kudir-ka, Simas Janavièius, Vasilijus Stepanovas ir kiti. Ágijæs paþy-mëjimà (já saugau iki ðiol), „Margio” skautø draugovëje ga-vau ir sanitarijos instruktoriaus vardà. Ant mano skauto uni-formos kairiosios rankovës buvo prisiûtas raudonas kryþiusbaltame fone. Nuo tada skautø iðvykas visada lydëdavau sumedicininiu krepðiu, kuriame neðiojausi paprasèiausias pir-mosios pagalbos priemones. Tai buvo mano pirmas þingsnisá medicinà.

Mokymas Alytaus valstybinëje gimnazijoje buvo aukðtolygmens, vyravo drausmë. Gimnazijoje daug dëmesio buvoskiriama mokiniø estetiniam, doroviniam, tautiniam auklëji-

ÞMONËS PÞMONËS PÞMONËS PÞMONËS PÞMONËS PASAKASAKASAKASAKASAKOJAOJAOJAOJAOJA

1. Alytaus Þalioji gimnazija dabartiniais laikais.

r

83

ÞMONËS PÞMONËS PÞMONËS PÞMONËS PÞMONËS PASAKASAKASAKASAKASAKOJAOJAOJAOJAOJA

prisistatai jam. Nuveda á klasæ ir duodaspræsti uþdaviniø. Jeigu valanda praeina,o uþdaviniai neiðspræsti, neleidþia namo.Kartais pasigailëjæs pats budintis moky-tojas padëdavo juos iðspræsti. Po tokiosmandagumo pamokos kità kartà gatvëjesusitikæs mokytojà ir bijodamas praleistità kritiná atstumà sveikini já ne prieð 4, oprieð 10 metrø.

Neleisdavo laikyti rankø kelniø kiðe-nëse. Jeigu mokytojas pamatys koká gim-nazistà, laikantá rankà kiðenëje, tuojaupasiðaukia, uþsiraðo pavardæ, klasæ, lie-pia uþsisiûti kiðenæ mënesiui (o jei laikaiabi rankas kiðenëse, tai ir abi). Reikëda-vo kartà per savaitæ ateiti ir parodyti, kadtavo kiðenës tikrai uþsiûtos. Po 22 valan-dos mieste be tëvø neturi teisës pasiro-dyti. Nuo penktos klasës (dabartinës de-vintos) leisdavo auginti plaukus, bet tiktokio ilgio, kad nesiektø nosies. Jei uþsi-auginai per ilgus ar kitaip prasiþengei,liepdavo ateiti plikai nukirpta galva. Jeigu dël pinigø ar laikostokos pasirodysi nenusikirpæs, auklëtojas èia pat, klasëje,rankine maðinële nuvarys takà nuo kaktos iki pakauðio. Taip„pagraþintas” susirasi ir pinigø, ir laiko.

Mano tëvø namuose buvo grieþta drausmë, todël gimna-zijos tvarka man patiko. Jos laikausi ir iki ðiolei. Nepatiko tikvienas direktoriaus A. Orvydo poelgis. Paprastai pasibaigusilgajai pertraukai po skambuèio visi skubam á klases. Direk-torius stovi prie durø ir kiekvienà atidþiai nuþvelgia. Pama-tæs, kad mano batai praplyðæ, uþsiraðë pavardæ ir klasæ, liepëkitàdien ateiti su nauju apavu ir jam ið pat ryto pasirodyti.Naujos avalynës, aiðku, jokiu bûdu negalëjau nusipirkti, nespaprasèiausi batai kainavo apie 10 litø, o tëvas mënesiui manpalikdavo 50 centø, gerai, – jeigu visà lità. Uþ tuos centusgalëjau nusipirkti tik sàsiuviniø, pieðtukø, raðalo. Naujø va-dovëliø neturëjau, skolindavausi ið draugø, konspektuoda-vau klasëje. Kità rytà atëjau su tais paèiais batais, tik kiekpasitaisæs. Direktorius suðuko: „Kodël nenusipirkai naujø?”– „Neturiu pinigø”, – að jam atsakiau. – „Neturi pinigø, taineik á gimnazijà”, – ir iðvarë mane ið savo kabineto. Dþiau-giausi, kad ne ið gimnazijos. Skaudûs direktoriaus þodþiaiiki ðiol liko ðirdyje.

1931 m. Alytaus miðkø urëdija perleido 108 ha Alytausgirininkijos miðkø Alytaus miesto savivaldybei. Gavusi tokádidelá miðko plotà, ði nutarë ásteigti Alytaus miesto parkà. Ðisplotas buvo padalytas á keturias dalis: centrinæ parko dalá,gimnazijos, stadiono ir kurorto.

Graþiausiai buvo sutvarkytas centrinis miesto parkas, pa-vadintas Kipro Petrausko vardu. Pirmiausia já aptvërë medi-ne, þaliai nudaþyta figûrine tvora, nutiesë lygius sijoto smul-kaus þvyro takus, apsodino akacijomis, alyvomis. Pagal Aly-taus inþinieriaus Vytauto Treèioko planà centriniame miestoparke árengë apvalø fontanà, pasodino baltøjø ir raudonøjøvandens lelijø. Aplinkui þydëjo roþiø krûmai.

Ðalia fontano suræsta koncertø estrada, visi takeliai ap-ðviesti. Aplink fontanà pastatyta daug baltai daþytø suolø suatramomis. Ðventinëmis dienomis antrojo ulonø pulko or-kestras estradoje rengdavo koncertus miesto publikai. Diri-guodavo pulko kapelmeisteris Apolinaras Likerauskas. Pasi-klausyti susirinkdavo daug miesto gyventojø, jaunimo, moks-leiviø. Tai buvo vienas kultûringiausiø ir graþiausiø estetiniolavinimo ir muzikos propagavimo renginiø. Orkestrantai –kariûnai, tvarkingai apsirengæ, mandagûs, besiðypsantys. Perpertraukëles pats kapelmeisteris ir kai kurie muzikantai pri-sidëdavo prie publikos, vykdavo ádomûs pokalbiai, o pane-lëms atsirasdavo proga susipaþinti su ðauniais kariûnais.

Nors ir kiti parkai buvo sutvarkyti – iðkirsti menkaverèiaikrûmai, iðvedþioti takeliai, pristatyta suoleliø, gilios daubosperjuostos mediniais tilteliais, centrinis buvo vienas graþiau-siø – ne tik Alytuje, bet ir visoje Lietuvoje. Iðpuoselëtame,priþiûrëtame parke miestieèiai, ypaè jaunimas, gimnazistai,skirdavo pasimatymus. Negirdëjau, kad kas rautø roþes arskintø gëles, lauþytø alyvø ðakeles. Tai buvo miesto ðirdis, jopaþiba. Stovëdamas prie fontano, galëjai groþëtis Nepriklau-somybës paminklu ir vaizdu á antràjá „gimnazijos” parkà (2nuotr.). Ðiame parke, atrodo, 1938 m. buvo pasodintas Lais-vës àþuolas, bet sovietmeèiu jis paslaptingai dingo.

1986 m., bûdamas Alytuje per savo gimnazijos 1941 m.laidos 45 metø jubiliejø, uþëjau á parkà. Suspaudë ðirdá – koksnejaukus, ðaltas ir apleistas jis atrodë! Dingo buvæs groþis,kaip Antano Baranausko apdainuoto Anykðèiø ðilelio. Tas vaiz-das mane taip paveikë, kad gráþæs á Vilniø paraðiau graudølaiðkà buvusiam LKP Alytaus miesto komiteto sekretoriui S.Rybakovui ir antrajam sekretoriui Petrui Aleksandravièiui, pri-dëdamas ðità paèià nuotraukà. Po dviejø savaièiø gavau atsa-kymà, kad centriniam parkui tvarkyti Alytaus miesto vykdo-masis komitetas skyrë 200 tûkstanèiø rubliø. Parko iðvaizdapagerëjo, bet iki ankstesnio groþio buvo dar toli.

2. Miesto parkas tarpukariu.

l

84

ÞMONËS PÞMONËS PÞMONËS PÞMONËS PÞMONËS PASAKASAKASAKASAKASAKOJAOJAOJAOJAOJA

Namø ruoðos mokë mokytoja Buèiûnie-në, tikybos – kunigai Augustinas Vaitie-kaitis, Juozas Jakðtys, Juozas Navickas,Feliksas Sruoginis. Mokyklos raðtvedys irbuhalteris buvo Stasys Aukselis (6 nuotr.).

Mokytojas J. Þekevièius mus skatinorinkti Dzûkijos tautosakà, pasakas, po-ringes, senø þmoniø atsiminimus, patar-les, másles, ávairius senø laikø ávykiø ap-raðymus.

Iki ðiø dienø iðliko atmintyje ádomiospamokos, auklëjimo valandëlës, didelisreiklumas, punktualumas ir tvarkingu-mas. Buvo rengiamos ádomios ekskursi-jos, sporto varþybos ir raiðkiojo skaity-mo konkursai.

Mokytojas V. Brazdþius 1929 m. ásteigëAlytaus kraðtotyros muziejø, kuriuo toliaulabai rûpinosi mokyklø inspektorius JonasMiðkinis (1913–1992, mirë Roèesteryje).

Prisimenu 1935–1941 metais Alytaus gimnazijoje dirbu-sius mokytojus – vienintelius kultûros ir ðvietimo skleidëjusDzûkijoje. Daug jø jau nuëjo anapilin. Labai gerbëme savomokytojus, jie mums buvo dideli autoritetai, geri dëstomøjødisciplinø þinovai, pedagogai ir psichologai, beveik visi bai-gæ aukðtuosius mokslus.

Mûsø 1935–1941 metais Alytaus gimnazijos 15-osios lai-dos mokymosi metu direktoriais buvo A. Gustaitis, A. Orvy-das (1896–1978, mirë Èikagoje), o jam emigravus á Vokietijà– Stasys Barzdukas (1906–1981, mirë Klivlende). Lietuviø kal-bos mus mokë Bulvièiûtë–Strazdienë, Jonas Þekevièius (1904–1982), Vytautas Maknickas–Maknys, raðytoja Ona Zinkevièiû-të, Jonas Staskeliûnas (1945 m., iðvyko á Punskà), Ona Tarvy-daitë–Roznikienë. Lotynø kalbà dëstë Mykolas Babilius (1902–1985), kun. Juozas Jakðtys, Vladimiras Kostelnickis (1892–1973). (Jis dar vadovavo gimnazijos chorui). Vokieèiø kalbosmokë Stefanija Haðkerienë (1894–1967), Veèiorkienë, Rozni-kas, Andriukaitytë. Prancûzø kalbos – Viktorija Ðvabaitë–Bra-zauskienë, raðytojas Jonas Ðukys (1906–1987), Koþekauskaitë(1940 m. iðtekëjo uþ Lietuvoje internuotos lenkø kariuomenëskarininko ir iðvyko á Lenkijà). Rusø kalbos – Zigmas Varanka(1908–1944), Vladimiras Kostelnickis. Istorijos mokë Borutaitë–Bajerèienë (1902–1992), Ðapoka, V. Kostelnickis, Gaidys. Ma-tematikos – A. Orvydas, S. Vièas, Saliamonas Antanaitis (þuvoVokietijoje autoavarijoje), Stasys Totorius (1880–1977), Mar-cinkienë, Zigmas Rupeika, Repðevièienë. Fizikos – J. Vitkaus-kas (1880–1958), gamtos mokslø – Akvilina Sondeckaitë–Ðu-kienë (1905–1982), Natkevièiûtë. Geografijos, þmogaus ana-tomijos – S. Antanaitis, Vincas Kairys (mirë Vokietijoje). Dai-lës ir pieðimo – Vytautas Brazdþius (1898–1967), muzikos irdainavimo – Stasys Navickas (1905–1972, mirë JAV). Fizinëskultûros pamokas vedë Zigmas Varanka (1908–1944), KarolisDineika, Albinas Bliûdþius, Benjaminas Meðkelis, Bakûnaitë.

4. Lietuvos Prezidentas A. Smetona per „Senovës dienas” Alytuje. 1936 m.

3. Lietuvos Prezidentas A. Smetonaprie Laisvës paminklo Alytuje.

r

85

ÞMONËS PÞMONËS PÞMONËS PÞMONËS PÞMONËS PASAKASAKASAKASAKASAKOJAOJAOJAOJAOJA

Pirmoji Alytaus (Þalioji) gimnazija tais laikais buvo Dzû-kijos mokslo ir kultûros centras. Gimnazijoje praleisti metaipaliko neiðdildomà áspûdá visam gyvenimui. Atminty ypaèryðkios pavasarinës medeliø sodinimo ðventës, kai visa gim-nazija su mokytojais ir direktoriumi, dûdø orkestro lydimi,dainuodami ið Þaliosios mokyklos Stepono Dariaus ir StasioGirëno gatve per visà miestà þygiuodavo á Pirmojo Alytausmiðkà (prie Kauno ir Merkinës plento). Ten mûsø jau laukda-vo miðkininkai ir Alytaus aukðtesniosios miðkininkystës mo-kyklos kursantai. Vieni specialia áranga spaudë duobutes, okiti jose sodino jaunus puðø daigelius.

Tos ðventës mus iðmokë gerbti ir tausoti gamtà, jos turtus,drausminti neklauþadas, lauþanèius medelius ir krûmus. Da-bar tie mûsø sodinti medeliai – jau aukðtaliemenës lyg þva-kës puðys, kurioms dabar per 65 metus. Parvykæ pavasaráatostogø ir savo tëviðkës sodybas apsodindavome liepaitë-mis, berþeliais, klevais. Jø iðsikasdavome ið gretimo miðko.Meilë medþiams iðliko ðirdyje iki ðiø dienø.

Menu ir visuomenës suartëjimo su kariuomene ðventes.Tàdien bûdavo atidarytos visos Alytuje buvusiø daliniø du-rys: galëjome eiti kur norime, pasëdëti orlikino këdëje, pa-sukioti orlikino vamzdá, nutaikyti já á ásivaizduojamà prieðolëktuvà, palaikyti rankose ðautuvà (be ðoviniø), mokomàjàgranatà, minà, kardà, ietá. Èia pat gaudavome iðsamios in-formacijos apie kiekvienà ginklà. Kareiviniø kieme buvo pa-statyti stalai. Vaiðinomës kareiviðka kopûstø sriuba su mësosgabaliukais. Jos galëdavai valgyti nors ir dvi ar tris lëkðtes.Dar ir dabar jauèiu tos sriubos skoná.

O kaip patikdavo sportininkø iðvykos á kitø apskrièiø gim-nazijas. Dainuodami vaþiuodavome traukiniu, dalyvauda-vome krepðinio, kvadrato turnyruose, ávairiose lenktynëse.

Iðvykos baigdavosi linksmomis vaiðëmis su muzika ir ðo-kiais. Taip uþmegzdavome draugys-tës ryðius su bendraamþiais ir ilgai su-siraðinëdavome.

O ádomiausias ir svarbiausias ren-ginys, visiems palikdavæs neiðdildo-mà áspûdá, – dzûkø „Senovës dienos”.1935 m. Alytaus apskrities gydytojasir miesto tarybos narys Simas Janavi-èius kartu su Alytaus kraðtotyros mu-ziejaus vadovais J. Miðkiniu (mokyk-lø inspektoriumi) ir V. Brazdþiumi(Alytaus gimnazijos dailës mokytoju),padedami „SpoRûTos” (Sporto rûmøtarybos), surengë pirmàjà „Senovësdienà” Merkinëje.

Pirmàjà dzûkø „Senovës dienà”1935 m. Merkinëje surengë Alytauskraðtotyros draugija ir Merkinës in-teligentija. Dalyvavo Prezidentas A.Smetona. „Senovës dienoje” Merki-nëje apsilankë apie 30 raiteliø su pa-balnotais þirgais, tarp jø ir mano bro-lis Cezaris. Jie praðuoliavo pro tribû-nà, pavaizdavo raiteliø kautynes, ovienas raitelis su þirgu pademonst-

ravo meniná jojimà: arklys þengë aukðtai keldamas kojas,þengë ðonu, atbulas. Po ðios parodomosios programos þir-gas ant priekiniø kojø atsiklaupë prieð tribûnà, kurioje sto-vëjo A. Smetona su palyda, taip pat Alytaus ir Merkinësvaldþios atstovai.

Ðventëje kaimo muzikantai linksmino publikà ir baidëarklius. Susirinko þmoniø ne tik ið Merkinës miestelio, betir ið gretimø kaimø, net ið Perlojos, Nedzingës, Leipalingio,Veisiejø.

Merkinëje irgi buvo ðokami ávairûs senoviniai liaudiesðokiai, dainuojamos senovës dainos, rodomos trumpos in-termedijos, vaidinimai. Buvo pastatyta estrada Prezidentui,jo palydai ir vietinës valdþios atstovams. Dalyvavo Alytausmiesto burmistras, apskrities virðininkas, Antrojo ulonø pul-ko vadas. Prezidentà saugojo ðauliai ið Merkinës, Nedzingësir Perlojos miesteliø.

1936 m. ðventë surengta Alytuje. Dalyvavo daug þmo-niø, gausiai susirinko dzûkø ir totoriø raiteliø ið Merkinës,Perlojos, Nedzingës, Varënos, Raiþiø, Raitininkø, kitø kai-mø. Buvo inscenizuotas dzûkø bei totoriø ir „kryþiuoèiø”mûðis.

Nugalëjo, aiðku, dzûkai su totoriais. Taèiau „kryþiuoèiai”,bëgdami nuo lietuviø atakos, primëtë daug nedideliø karto-niniø petardø, tos pradëjo sproginëti dzûkø ir totoriø arkliamspo kojomis ir gerokai iðgàsdino ne tik raitelius, þiûrovus, betir arklius. Vienas kitas tokiam siurprizui nepasiruoðæs raitelisbuvo iðmestas ið balno arba savo arkliui pakibo ant kaklo.Áspûdis nepakartojamas!

Ið lentø buvo pastatyta butaforinë pilis, prie jos – pakylaprezidiumui. Prezidiume sëdëjo Alytaus miesto savivaldy-bës civilinës valdþios ir kariðkiø atstovai. Á dzûkø „Senovësdienà” atvyko ir Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas

5. Alytaus Þaliosios gimnazijos mokytojai prie mokyklos áëjimo.

l

86

ÞMONËS PÞMONËS PÞMONËS PÞMONËS PÞMONËS PASAKASAKASAKASAKASAKOJAOJAOJAOJAOJA

Smetona (já kartu su Alytaus valdþios atstovais matome nuo-traukoje).

Per ðià ðventæ buvo ðokami senoviniai dzûkø ðokiai: Mi-kita, Dribsiukas, Kubilas, Èiþikas, Serbenta, Dþigelis ir kt.,rodomos inscenizacijos, vaidinama. Águlos aikðtëje vyko iðkaimø atvykusiø raiteliø lenktynës. Ðiose lenktynëse ir ins-cenizuotoje kovoje su kryþiuoèiais dalyvavo ir mano vyres-nieji broliai Alfonsas ir Cezaris. Alfonsas su savo jauna pus-ketvirtø metø kumelaite Stirna laimëjo pirmà vietà ir gavo50 litø premijà.

Á ðià dzûkø „Senovës dienà” ið ávairiø vietø suvaþiavolabai daug valstieèiø ir jaunimo. Alytus tokio þmoniø sam-bûrio dar nebuvo regëjæs. Neturinèiuosius kur nakvoti pri-ëmë Alytaus pradþios mokykla, Aukðtesnioji miðkø mokyk-la, net ir visai nepaþástami þmonës apnakvindino savo na-muose. Buvo pristatyta kariðkø palapiniø – jose irgi miego-jo þmonës. Per naktá iki ryto grojo muzika, netilo dainos irðokiai.

Nors buvo didelis sambrûzdis, nekilo jokiø nesusiprati-mø, muðtyniø. Per visà ðventæ mieste patruliavo Antrojo ulo-nø pulko kareiviai, vadovaujami karininkø su kardais prieðonø, jiems talkino Alytaus ðauliø rinktinës ðauliai.

Ði diena nuskaidrino þmoniø dvasià, sujudino tautinæsavimonæ. Visi pasisëmë geros nuotaikos, vidinës ðilumos,nuoðirdumo, dvasinës kultûros. Sugráþæ aptiko, kad parsi-veþë tai, ko neras skaitydami net tauriausias knygas ar eti-kos vadovëlius.

1937 m. dzûkø „Senovës diena” vyko Dauguose, o pas-kutinë – 1938 m. Seirijuose. Vëliau, prasidëjus neramumamsEuropoje, jø neberengta.

Tos ðventës – tai giliai dzûkø ir lietuviø sielose arba tau-tos savimonës gelmëse tûnojæs laisvës pasiilgimas, iðsisklei-dæs Lietuvos nepriklausomybës atokaitoje. Didelis bendraspalikimas, niekada neturás iðnykti. Dalyvaudavo pasakotojaiir dainininkai, buvo rodomi teatralizuoti rugiapjûtës pabaig-tuviø, senoviniø vestuviø apeigø, piemenavimo ir kiti vaiz-deliai. Ðventës turëjo ir auklëjamàjá vaidmená. Jose galëda-vai pamatyti ir baltmarðkiná lietuviø dëdæ, susijuosusá pan-èiu, ir jaunø þvaliø vyrø, þygiuojanèiø su dalgiais ant peèiø,ir jaunas graþias merginas, vilkinèias tautiniais kostiumais,pagaliau ne vienà tetulæ su bûdingais lietuviø moterø drabu-þiais. Tokiø dienø tradicijos glûdi amþiø tolumose, Lietuvosvalstybës sukûrimo prieðauðriuose.

„Senovës dienose” buvo parduodami gausûs etnografi-niai dirbiniai, vieni uþ didesnæ kainà, kiti – uþ minimalià,dalá jø ûkininkai padovanodavo ðventës dalyviams arba mu-ziejininkams. Mano tëvas Alfonsas Lapinskas ið Raitininkøkaimo padovanojo senà mediná arklà, medines akëèias, ða-kes, pagamintas ið lentos, su geleþiniais antgaliais, pjautuvà,ið ðiaudø nupintà sëtuvæ, karbijà, vyþas ið liepos karnø, spra-gilà javams kulti ir dar vienà kità maþmoþá.

Muziejai ásigijo tik dalá atsiveþtø dirbiniø, nes tam netu-rëjo pakankamai lëðø, daugelis – ir tinkamø patalpø. Dël todalis jø gráþo á palëpes, dalis pateko á krosnis ir ðiukðlynus.

6. Alytaus Þaliosios gimnazijos mokytojai (fotomontaþas).

r

87

ÞMONËS PÞMONËS PÞMONËS PÞMONËS PÞMONËS PASAKASAKASAKASAKASAKOJAOJAOJAOJAOJA

PEOPLE NARRATE

The Green Gymnasium in the townshipof Alytus and “Olden Days” in Dzûkija

Vincas LAPINSKAS

Radiologist, medical professor, habil. dr., Honouredphysician of Lithuania provides the reader with broad cov-erage of reminiscences about the Green Gymnasium inAlytus, a pupil of which he was in his youth. The authoralso surveys cultural events that were going on in Alytus atthat time. His attention is mainly focussed on “Olden Days”that took place in the interwar period. In 1935 they wereperformed in Alytus, in 1936 – in Merkinë, in 1937 – inDaugai, in 1938 – in Seirijai.

Gaila, kad tada valstieèiai neiðgirdo organizatoriø praðymøiðsaugoti ðias vertingas senienas, o patys nesuprato jø reikð-mës. Taip pat apmaudu, kad prie tada renkamø eksponatønebuvo fiksuojamos metrikos, neraðomos kortelës, daþniau-siai buvo tenkinamasi þiniø minimumu. Tai labai apsunkinovëlesná jø inventoriná áforminimà. Reikia dþiaugtis, kad dalisvertingø etnografiniø eksponatø vis dëlto iðliko.

Organizuojant „Senovës dienas” neiðvengta ir kai kuriøklaidø. Ûkininkai patys turëjo eksponatus atveþti, o nenu-pirktus ar nepadovanotus parsiveþti namo. Per maþai infor-macijos buvo teikiama per spaudà, radijà, mokyklose.

„Senovës dienø” tikslas, kaip raðo muziejininkas etno-grafas Paulius Galaunë, buvo ið ávairiø palëpiø iðtraukti se-niausius mûsø kaimo kultûros paminklus, supaþindinti su jaisvisuomenæ ir bent dalá jø iðsaugoti bûsimoms kartoms mu-ziejuose. Dauguma jø jau virtæ iðkalbingais lietuviø praeitiesliudininkais; jie iðliko tik todël, kad, pamirðti ávairiose palë-pëse, niekam netrukdë. Ne vienas eksponatas ið ðiø „Seno-vës dienø” nukeliavo á muziejus. Daug bûdingesniø ásigijoAlytaus dzûkø (dabar Alytaus kraðtotyros), Ðiauliø „Auðros”muziejai ir Kauno M. K. Èiurlionio galerija. Renkant ðias et-nografines senienas aktyviai dalyvavo inteligentija, ypaè kai-mo mokytojai. Jie gausiai pririnko primityviausiø etnografi-niø eksponatø, nes gyveno arèiausiai valstieèiø.

1940 m. uþgriuvo sovietø okupacija. Pirmiausia buvo at-sisakyta tikybos ir vokieèiø kalbos pamokø, panaikintos skau-tø, ðauliø, jaunalietuviø ir kitos organizacijos.

Prisimenu pirmàjá Geguþës 1-osios paradà. Á Turgaus (da-bar Rotuðës) aikðtæ buvo suvaryta visa gimnazija. Atveþë glëbáprie lazdø pritvirtintø Lenino, Stalino ir kitø TSRS vyriausy-bës nariø portretø. Jø niekas nenorëjo imti, todël kai kamágrûdo prievarta, bet vadovui nusisukus plakatus tuoj numes-davome ant þemës. Gimnazijos komsorgas, klasës draugasTatarskis, matydamas, kad niekas nenori jø neðti, ið visos gim-nazijos surinko gal deðimtá kà tik iðkeptø komjaunuoliø. Jieir turëjo su ðiais plakatais þygiuoti.

Ties Ðauliø namais buvo pastatyta tribûna naujosios Aly-taus miesto valdþios ir rusø armijos atstovams. Þengiant protribûnà á ðiø sveikinimà „Valio draugui Stalinui ir Leninui”viauktelëjo tik keli komjaunuoliai, o visa gimnazija su mo-kytojais priekyje praëjo grësmingai tylëdama.

Gimnazijà baigëme 1941 m. birþelio 21-àjà. 22-àjà turë-jo bûti iðkilmingos iðleistuvës, taèiau penktà ryto prasidëjokaras. Jau antrà karo dienà þuvo mûsø klasës abiturientas A.Raþaitis – buvo vokieèiø suðaudytas. Nemuno gatvëje kaþ-kas nuðovë vokieèiø kareivá. Vokieèiai gaudë visus, kas tikpakliuvo po ranka, ir keliasdeðimt þmoniø, tarp jø ir abitu-rientà A. Raþaitá, suðaudë èia pat, gatvëje. A. Raþaitis palai-dotas Ðv. Angelø sargø baþnyèios ðventoriuje.

Atëjæs á gimnazijà buvau mobilizuotas kaip „medikas”:man davë keturis vyrus, du neðtuvus (nes vienintelis ið visosAlytaus gimnazijos buvau baigæs vakarinius dviejø savaièiøpirmosios medicinos pagalbos kursus), dujokaukes, paskyrëvyresniuoju. Subombarduotame miesto centre turëjome su-rinkti visus þuvusiuosius. Buvo karðtos dienos, rinkome uþ-muðtuosius, sudegusius, sudraskytus, guldëme ant neðtuvø

ir neðëme á baþnyèios ðventoriø. Ten juos guldëme á vienàeilæ ðalia Zimavièiaus paminklo. Dariau visø þuvusiøjø sàra-ðà, jame nurodþiau jø lytá, apytikrá amþiø, aprangà‘, akiø spal-và, ypatingas þymes, vietà, ið kurios paimtas. Taip penkiesedirbome visà dienà. Vokieèiø kariðkiai mums netrukdë. Va-kare atëjo kita brigada, kuri èia pat iðkasë didelæ ilgà duobæ,ir mûsø surinktieji (ta paèia eile kaip sàraðe) ten be karstøbuvo palaidoti.

Gyvenimo bûta neramaus – sunkus karas, dar sunkesnispokaris. Ðie ávykiai nepaliko nuoðalëje ir mûsø klasës. Kasnelygioje kovoje þuvo miðke (Lionginas Baliukevièius, Kos-tas Raèkauskas, J. Kazlauskas, Januðkevièius, J. Lepeðka), kasëjo kanèiø kelius Sibire – kalëjimuose, lageriuose (A. Þinio-nis, J. Èepukaitis, B. Zdanavièius, V. Bilaðis, P. Pangonis).Laimingesni buvo tie, kurie laimës ieðkoti spëjo iðvykti á ki-tus kraðtus: V. Kadziliauskas–Kadis – á Kanadà, E. Ûselytë, F.Finkelytë, B. Taujanskaitë, Vladas Vailionis, B. Roþanskas,B. Ðklërius, R. Runèa, V. Empakeris – á JAV, V. Naruðevièiûtë– á Prancûzijà, Z. Èepukaitytë – á Lenkijà, M. Kuklianskis,Ch. Leibzonas – á Izraelá, S. Lukaitis – net á tolimàjà Australi-jà. Tarp kitko, V. Vailionis (1922–1994) paaukojo 500 JAVdoleriø 2-osios vidurinës mokyklos muziejui árengti.

Kad ir kur bûèiau, visuomet ðviesiausiomis spalvomis pri-simenu jaunystës miestà Alytø, savo gimnazijà. Daug kas gy-venime uþsimirðta, tik ne pagarba ir meilë mokytojams. Bu-vome tartum molis, o jie lyg skulptoriai tà molá minkë, for-mavo, kol ið mûsø padarë þmones, mylinèius savo kraðtà, jokalbà. Mes daþniausiai neturëjome progos, dràsos ir patir-ties jiems to pasakyti, bet padëkos uþ triûsà, kantrybæ, pa-stangas mus iðauklëti gerais, dorais þmonëmis jausmas iðli-ko iki ðiø dienø.

Alytaus miesto valdþia buvo nutarusi nugriauti Þaliàjàgimnazijà. Apie tai suþinojæs paraðiau argumentuotà raðtàtuometiniam Lietuvos kultûros ministrui Jonui Bieliniui, su-rinkom apie deðimtá profesoriø, raðytojø, ðios gimnazijos ab-solventø, paraðø. Padëjo. Buvo skirta lëðø gimnazijos remon-tui. Taip iki ðiol ji ir tebestovi.

Prof., habil. dr., nusipelnæsrespublikos gydytojas-radiologas

Vincas LAPINSKAS

[

LIETUVOS KULTÛROS MINISTERIJA

LIETUVOS LIAUDIESKULTÛROS CENTRAS

LIAUDIES KULTÛRA 2006 Nr. 2 (107)

Þurnalas leidþiamas nuo 1988 metø,kas du mënesiai

REDAKCIJOS ADRESAS:

Barboros Radvilaitës 8, LT01124 Vilniusel. p. liaudies.kultura@lfcc.lt

REDAKCINË KOLEGIJA:Prof. habil. dr. Leonidas DONSKIS, Politikos

mokslø ir diplomatijos institutas, VytautoDidþiojo universitetas, Gedimino g. 44,LT44261 Kaunas

Habil. dr. Simas KARALIÛNAS, Lietuviø kalbosinstitutas, Antakalnio 6, 2055 Vilnius

Habil. dr. Ingë LUKÐAITË, Lietuvos istorijosinstitutas, Kraþiø 5, LT01108 Vilnius

Habil. dr. Nijolë LAURINKIENË, Lietuviøliteratûros ir tautosakos institutas,Antakalnio 6, LT10308 Vilnius

Juozas MIKUTAVIÈIUS, Lietuvos liaudieskultûros centras, Barboros Radvilaitës 8,LT01124 Vilnius

Dr. Alë POÈIULPAITË, Lietuvos liaudieskultûros centras, Barboros Radvilaitës 8,LT01124 Vilnius

Doc. dr. Daiva RAÈIÛNAITË–VYÈINIENË,Lietuvos muzikos akademija,Gedimino pr. 42, LT01110 Vilnius

Doc. dr. Krescencijus STOÐKUS, Vilniausuniversitetas, Didlaukio 27, LT08303 Vilnius

Dr. Þilvytis ÐAKNYS, Lietuvos istorijosinstitutas, Kraþiø 5, LT01108 Vilnius

Prof. habil. dr. Angelë VYÐNIAUSKAITË,Antakalnio 83-22, 2040 Vilnius

Dr. Marija ZAVJALOVA, Ëåíèíñêèéïðîñïåêò 32-à, Èíñòèòóò ñëàâÿíî-âåäåíèÿ, Ðîññèéñêàÿ Àêàäåìèÿ Íàóê,Ìîñêâà 117334, Ðîññèÿ,el. p. marija_z@mtu-net.ru

VYRIAUSIOJI REDAKTORË

Dalia RASTENIENË, tel. 261 34 12el. p. lkredaktore@lfcc.lt

SKYRIØ REDAKTORIAI:

Dainius RAZAUSKAS– bendrieji kultûros klausimai,mitologija, tel. 261 31 61

Liudvikas GIEDRAITIS – etnologija,folkloras, etninës veiklos realijos,tel. 261 31 61

Juozas ÐORYS – etnologija,tautodailë, etninës veiklos realijos,tel. 261 31 61

Beatrièë RASTENYTË – korektorëMaketas Martyno POCIAUSReziumë á anglø kalbà vertë

Sigita JURKUVIENË

© ¥Liaudies kultûra´

Steigimo liudijimas Nr. 152Pasiraðyta spaudai 2006 05 10Tiraþas 800 egz.Formatas 60×90/8Rinkta kompiuteriu. 11 sp. l.Kaina: prenumeratoriams 5,51 Lt.Pardavimui – sutartinë

Lietuvos liaudies kultûros centrasBarboros Radvilaitës 8, LT01124 Vilniushttp://www.lfcc.lt

Spausdino UAB ¥Grafija”, Sëliø g. 3a, Vilnius

VIRÐELIUOSE: I virðelis. Ðv. Jurgis. Klaipëdos r., Pikteikiø k. LNM EMM 56.

IV virðelis. Ðv. Jurgis. XIX a. pab. Padirbo Julijonas Pinikas.Kretingos apskr., Kartenos valsè., Pakutuvënø k. LNM EM 6568.

Vytauto BALÈYÈIO nuotraukos

Redakcija nereikalauja, kad diskusinio pobûdþio nuomonës sutaptø su redakcijos nuomone.

TURINYS:

Romualdas GRIGAS. Tautinës tapatybës drama .............................1•

MOKSLO DARBAI

Gintaras BERESNEVIÈIUS. Aisèiø mater deum klausimu ...............6•

Eglë TRINKAUSKAITË-JOHNSON. Apie grybus,arba velniðkas nuklydimas ..................................................10•

Skaidrë URBONIENË. Liaudies skulptûros suvokimas:Kunigiðkiø kaimo ðv. Jurgis ..................................................19•

Monika BALIKIENË. Blogaakio þmogaus samprataðiø dienø Dzûkijoje ............................................................27 •

Asta VIÐINSKAITË. Átikinamumo siekimaspasakojant apie sapnus ir aiðkinant jø reikðmes ..................31•

REGIONØ KULTÛRAAsta NAURECKAITË. Panemunës rezidencinës pilys ..........35•

TARP MINÈIØDainius RAZAUSKAS.„Etnosofai” A. Patackas ir A. Þarskus ..................................45•

Algirdas PATACKAS, Aleksandras ÞARSKUS.Apie lietuviø kalbos „paparèio þiedà”.Garso ir prasmës ryðys lietuviø kalboje ...............................47•

KITOS KULTÛROSKristi SALVE. Ið amþiaus á amþiø.Pagrindiniai lyviø kalendoriaus bruoþai .............................53•

SKAITYMAITatjana CIVJAN. Kalbiniai pasaulëvaizdþio pamatai:mokslinë ir liaudies etimologija ..........................................64•

ETNINËS VEIKLOS REALIJOSAukso paukðèiø pavasaris.

Zita KELMICKAITË. „Ðeduva” ir Emilija Brajinskienë ..........68•Daiva VYÈINIENË. Ið sutartiniø skambesio iðaugusi ...........69•Jûratë ÐEMETAITË. „Sedula” ið Visagino ..............................71•Algirdas KLOVA. Aukso paukðtë – „Dujai” .........................72•

Sceninio ðokio ðimtmetis: nuo suktinio pirmutinioiki baltiðkøjø gelmenø. Juozo ÐORIO pokalbissu choreografe Laimute KISIELIENE ....................................74•

ÞMONËS PASAKOJAVincas LAPINSKAS. Þalioji Alytaus gimnazijair „Senovës dienos” Dzûkijoje ............................................82•