Spectrum Nr. 24

Nuo vandens lašo –iki šiuolaikinės lazerių fizikos

Protai grįžta į Lietuvą

ISSN 1822-0347

Bazilijonų rūsių paslaptys

Kaip atrodysateities biblioteka?

AlumNo tyrimAi – NAujA erA biologijojeir mediciNoje

XXI amžiaus žmonijos ligų prognozė: cukrinis diabetas

VILNIAUS UNIVERSITETO ŽURNALAS1(24)/2016

SPECTRUM, 2016 birželis Nr. 1 (24)

Redakcija Liana Binkauskienė, Nijolė Bulotaitė, Agnė Grinevičiūtė, Edita Kirlytė, Edga-ras Kurauskas, Vida Lapinskaitė, Izabelė Švaraitė. Kalbos redaktorė Ilma Dunderienė. dailininkas maketuotojas Skaidra Savickas.Viršelyje – Jungtinio gyvybės mokslų centro fragmentas. E. Kurausko nuotr. Adresas: SPECTRUM, Vilniaus universitetas, Informacijos ir ryšių su visuomene skyrius, Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius. Tel. (8 5) 268 7001, faks. (8 5) 268 7009. http://naujienos.vu.lt/spectrumdėl publikacijų ir reklamos žurnale kreiptis el. paštu [email protected] platinamas nemokamai. Spausdino UAB „Standartų spaustuvė“, S. dariaus ir S. Girėno g. 39, LT-02189 Vilnius.Tiražas 1500 egz. ISSN 1822-0347© VILNIAUS UNIVERSITETAS, 2016Platinant šio leidinio informaciją nuoroda į SPECTRUM būtina.

Mieli skaitytojai,

Pavasario pradžioje atidarėme du naujus mokslo centrus – Jungtinį gyvybės mokslų centrą (JGMC) ir Nacionalinį fizinių ir technologijos mokslų

centrą (NFTMC). Čia telksis didelė dalis iškiliausių mūsų šalies mokslo grupių, bus kuriamos naujos ži-nios. Rektorius prof. Artūras Žukauskas mano, kad šie centrai universitetą pakylės į geriausių pasaulio universitetų 300-tuką ir galbūt sudarys prielaidas iš-ugdyti Nobelio premijos laureatus. Tam pagrindas jau padėtas – jauni mokslininkai, savo tyrimus galėję tęs-ti bet kurioje ES šalyje, nusprendė juos vykdyti VU. Trys iš jų dalijasi savo patirtimi.

Platus VU mokslininkų tyrimų spektras. doc. Inga Vidugirytė-Pakerienė nagrinėja, kaip Lietuva dar XIX a. pradžioje atsidūrė ukrainietiškame geografi-niame peizaže. Istorijos fakulteto mokslininkai atliko tarptautinį tyrimą, ieškodami atsakymo, kur ir kaip XVIII a. Lietuvos didžiojoje Kunigaikštystėje gyveno žydai. Mūsų ir Šveicarijos mokslininkai susidomėjo Lietuvos pelkių likimu ir klimato pokyčių poveikiu pelkių ekosistemoms. Tyrinėdami aukštapelkes, jie aiškinosi, koks klimatas mūsų šalyje vyravo prieš tūkstančius metų ir kaip klimato pokyčiai artimiau-sią šimtmetį pakeis mūsų pelkių ekosistemas. Istori-kus smalsumas atvedė į Švč. Trejybės bažnyčios, esan-čios Bazilijonų vienuolyno ansamblyje, rūsį, kuriame buvo įvairiais laikais sumesti karstai su palaidojimais. Antropologiniai tyrimai padėjo atskleisti ir kai kurias vienuolijos gyvenimo paslaptis – ne tik kokiomis li-gomis sirgo ši bendruomenė, bet ir kokį gyvenimo būdą mėgo. Tyrinėjimų spektrą tęsia fizikai. Jie aiški-na apie Beselio funkcijų savybes šiuolaikinėje lazerių fizikoje ir Beselio pluoštų panaudojimą.

„Spectrum“ kalbina VU absolventą, fiziką prof. Virginijų Barzdą, dirbantį Toronte. Mokslininko ty-rimai žada proveržį biologijoje ir medicinoje.

Lietuvos socialinis modelis sutelkė mokslininkus tarpdalykinio taikomojo pobūdžio darbams. Projek-tas parodė, kad lėšų tyrimams pritraukimas, tyrimo rezultatų įkomercinimas įmanomas ne tik fizinių ar gamtos mokslų srityse. Socialinio modelio projektas visuomenėje sutiktas nevienareikšmiškai. Kodėl jis sukėlė tiek daug aistrų? Į šį klausimą atsako projekto vadovas prof. Tomas davulis.

Kviečiame skaitytojus į VU biblioteką pavartyti plantenų. Nors jų rinkinys mūsų bibliotekoje nėra labai didelis, bet Lietuvoje vienas reikšmingiausių. Jūsų laukia ir Botanikos sodo Vingio skyrius, išlaikęs išskirtinį savitumą – čia susipina dabartis ir istori-nio kultūrinio paveldo dvasia. Prof. dainora Pociū-tė-Abukevičienė gilinasi į pirmojo akademijos rekto-riaus Petro Skargos vizijas. Akademijai jis vadovavo pirmuosius metus ir nemažai prisidėjo prie jos lyde-rystės įtvirtinimo.

Mūsų ekspertai atsako į klausimus apie ligas ir kny-gas. O mes jums, mieli skaitytojai, linkime gerų skai-tinių, sveikatos, šiltos ir turiningos vasaros!

„Spectrum“ redakcija

facebook.com/VilniusUniversity

4Naujieji mokslo centrai prilygsta analogams vakaruose

E. K

urau

sko

nuot

r.

t u r i N Y S

18

2 naujienos pažanga 4 Naujieji mokslo centrai prilygsta analogams Vakaruose Izabelė ŠVARAITė 7 Protai grįžta į Lietuvą: jauni gyvybės ir fizinių mokslų tyrėjai stiprina tarptautinį šalies potencialą

tyrinėjimai doc. Inga VIdUGIRyTė-PAKERIENė10 Geografinė vaizduotė: Lietuva istoriniame Ukrainos peizaže

doc. Jurgita ŠIAUČIūNAITė-VERBICKIENė14 Kur ir kaip XVIII amžiaus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyveno žydai?

dr. Rasa ŠIMANAUSKIENė, prof. Egidijus RIMKUS, prof. Markus STOFFEL, dr. Johannes EdwARdSON, dr. Christophe CORONA 18 Ar išnyks pelkės Lietuvoje? Prof. Albinas KUNCEVIČIUS, dokt. Martynas JAKULIS, dokt. Justina KOzAKAITė, Vytautė LUKŠėNIENė,23 Bazilijonų rūsių paslaptys

dr. Virgilijus VAIČAITIS28 Nuo vandens lašo – iki šiuolaikinės lazerių fizikos

paveldas Vidas RAČIUS32 Plantenai: laiko dulkes nupūtus

žvilgsnis dr. Regina JUOdKAITė, Kristina BALNyTė35 Šimtametės tradicijos paklūsta laikui

Inga KAzILIONIENė39 Prof. Tomas Davulis: „Lietuvos socialinis modelis iš esmės keis darbo klimatą darbovietėse“

alumnai Agnė GRINEVIČIūTė42 Alumno tyrimai – nauja era biologijoje ir medicinoje

istorija Prof. dainora POCIūTė-ABUKEVIČIENė 44 Petras Skarga Vilniuje: pirmojo akademijos rektoriaus vizijos

atsako ekspertai doc. Lina zABULIENė47 XXI amžiaus žmonijos ligų prognozė: cukrinis diabetas doc. zinaida MANŽUCh50 Kaip atrodys ateities biblioteka?

52 Akademinės istorijos, anonsai53 Kryžiažodis

ar išnyks pelkės Lietuvoje? 23


Šimtametės tradicijospaklūsta laikui

35

E. K

urau

sko

nuot

r.V

U B

otan

ikos

sod

o ar

ch. n

uotr

.

srityse apdovanojo Fizikos fakulteto moks-lininkus prof. Vilių Palenskį, doc. Vytautą Joną Valiukėną, dr. Valerijoną Žalkauską ir prof. Praną Juozą Žilinską.

Kovo 2 d. Italijos Respublikos Prezi-dentas Sergio Mattarella antrojo laipsnio Italijos žvaigždės ordinu už kultūrinių ir akademinių mainų skatinimą tarp dviejų šalių apdovanojo Senato pirmininkę prof. dainorą Pociūtę-Abukevičienę.

Latvijos universiteto garbės daktaro var-das šiemet suteiktas Filologijos fakulteto Baltistikos katedros profesoriui Bonifacui Stundžiai. Tai nuoseklaus fakulteto ir ypač Baltistikos katedros mokslininkų darbo rezultatų įvertinimas.

Gegužės 4 d. LMA tikraisiais nariais iš-rinkti VU profesoriai Romas Lazutka, Rim-vydas Petrauskas, Arūnas Ramanavičius, Raimondas Čiegis ir Česlovas Venclovas.

2015 m. gruodžio 16 d. Biotechnologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas prof. Saulius Klimašauskas tapo Karališko-sios chemijos draugijos (The Royal Society of Chemistry) nariu.

Balandžio 25 d. Briuselyje Matematikos ir informatikos instituto profesorei Valenti-nai dagienei įteiktas Europos skaitmeninio pasaulio moters apdovanojimas. 2015 m.spalio 23 d. Europos asociacija „Informa-tics Europe“ prof. V. dagienės sumanytą konkursą „Bebras“ paskelbė geriausia 2015 m. ugdymo veikla.

Už „Metų sprendimą verslo aplinkai gerinti“ rengiant naujojo darbo kodekso projektą Investuotojų forumas apdovanojo Teisės fakulteto dekaną prof. Tomą davulį.

Asociacijos INFOBALT didžiausios var-dinės stipendijos laureatu tapo Matemati-kos ir informatikos instituto doktorantas Martynas Sabaliauskas. Vardinė stipendija skirta dokt. Miglei Kazlauskienei, paskati-namoji – dokt. Olgai Opuchovič.

„Mini Nobeliais“ įvertinti profeso-rius Konstantinas Pileckas (MIF), darius Abramavičius (FF), dr. Mindaugas zarem-ba (BTI), prof. Vitalis Nakrošis (TSPMI) ir Gamtos tyrimų centro direktorius, VU alumnas ir ilgametis dėstytojas prof. Vin-cas Būda (GMF).

2015 m. gruodžio 17 d. Šv. Kristoforo statulėlės įteiktos dviem VU mokslinin-kams. Už nuopelnus mokslui apdovanotas Biotechnologijos instituto profesorius Vir-ginijus Šikšnys, kurio vadovaujama moks-lininkų komanda viena pirmųjų atrado naujos kartos technologiją, skirtą tiksliam genomo dNR redagavimui. Už nuopelnus sveikatos apsaugai įvertintas VU ligoninės Santariškių klinikų kardiologas, Medici-nos fakulteto Širdies ir kraujagyslių ligų klinikos profesorius Pranas Šerpytis.

Vasario 19 d. Valstybinė lietuvių kalbos komisija už reikšmingus darbus lietuviš-kos terminijos kūrimo, mokslo kalbos puo-selėjimo ir visuomenės kalbinio švietimo

2

n a u j i e n o s

SPECTRUM 2016/1

Gegužės 23 d. VU Biotechnologijos ins-tituto profesorius Virginijus Šikšnys buvo išrinktas EMBO asocijuotuoju nariu kartu su dar 7 pasaulio mokslininkais. Tai pirma-sis Lietuvos mokslininkas, pakviestas tapti biologijos elitą vienijančios Europos mo-lekulinės biologijos organizacijos (EMBO) asocijuotuoju nariu. Prof. Virginijus Šikš-nys – vienas iš penkių pasaulio mokslinin-kų, kurie pasidalijo „warren Alpert“ fondo premiją už reikšmingą indėlį į bakterijų CRISPR antivirusinės apsaugos sistemos pažinimą. Tai revoliucinis atradimas, nes ši sistema gali būti pritaikyta genomo redaga-vimui.

Balandžio 19 d. VU pasirašė bendradar-biavimo sutartį su rizikos kapitalo įmone „Practica Capital“. Abi pusės įsipareigojo skatinti inovatyvių idėjų ir mokslo rezulta-tų komercinimą VU, investuoti į VU besi-steigiančias pradedančiąsias bei pumpuri-nes įmones ir jų verslų plėtojimą.

2015 m. gruodžio 1 d. renginyje „Inova-cijų diena“ apdovanotos 6 įmonės, kurios vykdė inovacinius projektus pagal skirtin-gus Europos Sąjungos priemonės „Inoče-kiai LT“ sumanios specializacijos priorite-tus ir pasiekė išskirtinių rezultatų.

Sumanios specializacijos „Naujų gamy-bos procesų, medžiagų ir technologijų“ pri-oritetinėje kryptyje laimėjo UAB „Innos-park“ projektas „Kietakūnio apšvietimo sistemos spektrinio skirstinio optimiza-vimas automatiniam žmogaus biologinio ritmo palaikymui“, kuriam vadovavo Tai-komųjų mokslų instituto Apšvietimo ir elektronikos sistemų sektoriaus vedėjas dr. Pranciškus Vitta.

VU lankėsiBalandžio 14 d. – Tailando princesė

Maha Chakri Sirindhorn. Viešnia lankė-si VU bibliotekoje, susitiko su sinologijos studentais.

Gegužės 9 d. – Vatikano valstybės sekre-torius, kardinolas Pietro Parolinas. Svečias Šv. Jonų bažnyčioje skaitė paskaitą „diplo-matic Activities of the holly See at the Ser-vice of Peace“ („Šventojo Sosto diplomatinė veikla taikos labui“).

E. Kurausko nuotr.

E. Kurausko nuotr. E. Kurausko nuotr.

3SPECTRUM 2016/1

LMA 2015 m. jaunųjų mokslininkų ir doktorantų mokslinių darbų konkurso nugalėtojais tapo dr. Vytautas Volungevičius, dr. Saulius Nargela, dr. donata Puplinskaitė, dokt. Vytautė Pilipauskaitė. Aukštųjų mokyklų studentų mokslinių darbų laureatais paskelbti Juozas Nai-nys, Tadas Penkauskas ir Tomas Šneideris. Matematikos, fizikos ir chemijos mokslų skyriuje magistrantėms Joanai Smirnovienei ir Indrei Urbanavičiūtei skirtos premijos.

2015 m. Lietuvos mokslo premija įvertinti Fizikos fakulteto mokslininkai prof. Gytis Juška, prof. Kęstutis Arlauskas ir dr. Kris-tijonas Genevičius už darbų ciklą „Krūvi-ninkų pernaša ir rekombinacija netvarkios

Vasario 11 d. VU garbės daktaro vardai suteikti Islandijos politikui, ekonomistui ir diplomatui J. B. hannibalssonui (už iš-skirtinį indėlį į Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimą tarptautinėje erdvėje) ir Rens-selaerio politechnikos instituto profesoriui M. Shurui (už iškilius darbus puslaidinin-kių fizikos ir optoelektronikos srityje).

Balandžio 6 d. įsteigtas paramos fondas „Vilniaus universiteto fondas“. Tai – pir-masis mūsų šalies istorijoje universitetinis neliečiamojo kapitalo fondas. Steigėjai į fondą investavo 1 mln. eurų.

2015 m. geriausiųjų magistro baigiamųjų darbų konkurse Fizinių mokslų srityje lau-reate tapo doktorantė Kristina Gelžinytė (FF), Biomedicinos mokslų srityje apdo-vanota Joana Smirnovienė (BTI). huma-

Kovo 29 d. Lietuvos bankas išleido 5 eurų auksinę kolekcinę monetą, skirtą fizi-kai. Simboliška, kad prieš 47 metus šią die-ną VU fizikai surengė pirmąją Fiziko dieną Fidi. Šiemet minime pirmojo lietuviško la-zerio 50-metį. 1966 m. VU profesoriai Juo-zas Vidmantis Vaitkus ir Remigijus Baltra-miejūnas pirmieji Lietuvoje uždegė lazerį, o profesorius Algis Petras Piskarskas, vie-nas iš Lietuvos lazerių mokslo kūrėjų, šį mokslą iškėlė į aukštumas. Tai pirmoji lietuviška kolekcinė moneta, nukaldinta panaudojus lazerį kaldinimo įrankiams paruošti.

Balandžio 28 d. Šv. Jonų bažnyčioje du-ris atvėrė kun. Alfonso Lipniūno koplyčia. Joje įrengtas kapeliono kabinetas ir sielo-vadinė erdvė universiteto bendruomenei.

sandaros medžiagose (2000–2014)“ ir Ma-tematikos ir informatikos instituto prof. Julius Žilinskas už darbų ciklą „Globaliojo optimizavimo algoritmų kūrimas, lygia-gretinimas ir taikymas (2000–2014)“.

nitarinių mokslų srityje laureatu tapo dok-torantas Laurynas Adomaitis (FsF). Pusė laureatų savo tyrimus atliko VU.

2016 m. „QS world University Rankings by Subject“ reitinge VU pateko tarp 301–400 geriausiųjų pagal fizikos ir astronomi-jos krypties studijas.

Žurnalo „Reitingai“ sudarytame valsty-biniame aukštųjų mokyklų reitinge ir šie-met VU – lyderis.

E. Kurausko nuotr.E. Kurausko nuotr.

V. Jadzgevičiaus nuotr.

V. Ja

dzge

viči

aus

nuot

r.

4 SPECTRUM 2016/1

p a ž a n g a

Saulėtekio slėnis tampa svar-biausiu Lietuvos mokslo bran-duoliu. Kovo 15 d. greta Vilniaus universiteto bibliotekos Moksli-nės komunikacijos ir informaci-jos centro ir atnaujinto Vilniaus universiteto Lazerinių tyrimų centro iškilo Jungtinis gyvybės mokslų centras (JGMC) ir Na-cionalinis fizinių ir technologi-jos mokslų centras (NFTMC).

Naujieji mokslo centrai prilygsta analogams vakaruose

JGMC infrastruktūra leis organizuoti kokybiškai kitokias studijas

NFTMC fragmentas JGMC fragmentas

SPECTRUM 2016/1 5

Čia telksis didelė dalis iškiliausių mūsų šalies mokslo grupių, bus kuriamos naujos žinios. „Tau nereikia naujo namo, jei ruošies gyvent po senovei“ –

toks posakis bene tiksliausiai apibūdina šių dviejų mokslo pastatų esmę ir prasmę.

„Reikšmingai sustiprės pažinti ir suprasti skatinanti studijų aplinka, kurioje bus ug-domi mūsų talentai – studentai, doktoran-tai, jaunieji mokslininkai. Pagerės sąlygos tiek mūsų, tiek Vilniaus Gedimino techni-kos universitetui realizuoti savo socialinės atsakomybės funkciją – teikti aukštos ko-kybės mokslinių tyrimų paslaugas verslui ir komercializuoti mokslinių tyrimų metu besirandančias praktines idėjas“, – sako Vilniaus universiteto rektorius prof. Artū-ras Žukauskas.

JGMC – Mokslui ir studiJoMs i Tai vienas ambicingiausių, didžiausių ir inovatyviausių mūsų šalies pastatų. Jis gali būti prilygintas patiems moderniausiems pasaulio universitetų gyvybės mokslų centrams. JGMC galėtume vadinti beveik „išmaniuoju“, nes tokio technologiškai su-dėtingo statinio Vilniaus universitete dar nebuvo. JGMC sukūrė šiuolaikinę moks-linių tyrimų erdvę biotechnologijos ir mo-lekulinės medicinos mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros reikmėms.

Šiame centre jau dirba mokslininkai iš Vilniaus universiteto Biochemijos ir Bio-technologijos institutų, Gamtos mokslų fa-kulteto (GMF) biologinių katedrų. Pasau-liniu mastu jau įvertinti Biotechnologijos instituto profesoriaus Virginijaus Šikšnio darbai. Mokslininkas pirmasis Lietuvo-je pelnė prestižinę „warren Alpert“ fondo premiją už reikšmingą indėlį į bakterijų CRISPR antivirusinės apsaugos sistemos pažinimą. Be to, Vilniaus universitetas li-cencijavo labai reikšmingą technologiją, su-kurtą Biotechnologijos institute. Ją galima pavadinti proveržiu genomo redagavimo srityje. Šią išskirtinę Vilniaus universiteto intelektinės nuosavybės licenciją įsigijo JAV kompanija „duPont Pioneer“ („duPont“).

JGMC veikla sudarys prielaidas dides-nėms tiesioginėms užsienio investicijoms į Lietuvą, naujam pažangiam verslui kurti, „protų nutekėjimui“ stabdyti, „protų sugrį-žimui“ skatinti ir naujoms darbo vietoms, ypač skirtoms jauniems žmonėms, steigti.

„Sukurta JGMC infrastruktūra, daug dėmesio moksliniams tyrimams leis orga-nizuoti kokybiškai kitokias studijas, kokių dar nebuvo Vilniaus universitete, būtent tokias, kur žinios įgyjamos per mokslinius

tyrimus ir eksperimentus. Žinoma, tai neį-vyks savaime, reikalingos didelės visų pa-stangos, bet materialus pagrindas tokioms studijoms jau padėtas“, – teigia projekto vadovas, GMF profesorius Juozas Rimantas Lazutka. Pasak jo, unikali intelektinių re-sursų (mokslininkų, dėstytojų ir studentų) koncentracija, esant teisingai pasirinktai veiklos krypčiai ir tinkamai vadybai, leis-tų JGMC per artimiausius 5–7 metus tapti Europoje ir pasaulyje matomu ir gana gerai žinomu mokslo ir studijų centru.

„Vilniaus universitetas dar niekada ne-turėjo tokio lygio šiuolaikinių modernių-jų biomokslų centro, kuris po vienu stogu sutelktų vienus geriausių šalies biotechno-logijų ir biomedicinos mokslininkų, dokto-rantus, gyvybės mokslų studijų programų studentus“, – sako GMF profesorė Edita Su-žiedėlienė. Anot jos, savo infrastruktūra ir moksline įranga JGMC nenusileidžia ana-

logiškiems centrams Vakarų šalyse. „Ti-kimės, kad per trumpą laikotarpį pagerės mokslinių tyrimų lygis, pritrauksime dau-giau studentų, mokslo darbuotojų iš kitų šalių semestrui ar ilgesniam laikui. Planuo-jame sukurti doktorantūros mokyklą, turi-me puikias sąlygas organizuoti konferenci-jas, tarptautinius renginius. Greta įsikūręs NFTMC skatina galvoti apie naują tarpdis-ciplininę šiuolaikinių technologijų studijų programą. Ji būtų įgyvendinama jau dviejų centrų mokslininkų ir pedagogų jėgomis“, –ateities planais dalijasi JGMC sui generis vidinio organizacinio darinio valdybos pir-mininkas prof. Eugenijus Butkus.

JGMC bus plėtojami biotechnologijos, biomolekulių struktūros, bioinformatikos, augalų ir mikroorganizmų genominių, bio-katalizės, proteomikos, molekulinės medi-cinos ir fiziologijos, žmogaus genomo sričių moksliniai tyrimai.

JGMC atidaryme dalyvavo Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė

Viena JGMC auditorijų

6 SPECTRUM 2016/1

p a ž a n g a

24 tūkst. kv. m ploto centre pagal gyvy-bės mokslų studijų programas studijuos 800 studentų, 160 doktorantų, dirbs 200 mokslinio-pedagoginio personalo dar-buotojų. Jiems įrengtos 24 auditorijos, 10 mokomųjų mokslinių laboratorijų, 3 kompiuterių klasės, 23 moderniausia įranga aprūpintos atviros prieigos moks-linės laboratorijos, savarankiškoms studi-joms skirtos darbo vietos.

JGMC atviros prieigos principu veikia 9 biotechnologijų ir molekulinės medicinos mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plė-tros centrai.

Mokslinės aMbicijos užfik-suotos ir fasade i „Tai yra di-džiausias mokslinių tyrimų paskirties pastatas šalyje. Bet jo unikalumas – ne kvadratinių metrų skaičius. Centre kon-centruojasi keturios pagrindinės techno-logijų kryptys: puslaidininkinė nanotech-nologija, organinių medžiagų, chemijos ir lazerių bei šviesos technologijos. dar daugiau, čia yra regioniniu mastu unikali medžiagų struktūrinės analizės apara-tūra, pilnas medžiagų apdorojimo tech-nologijų rinkinys ir unikali laboratorinė mokslinė įranga. Taigi mokslininkai turės visus būtinus mokslinius instrumentus naujoms medžiagoms ir prietaisams kur-ti – nuo technologijos iki pat prototipo. Šiuo technologijų rinkiniu, jų plėtros gali-mybėmis ir mokslinio tyrimo instrumen-tais esame unikalūs Vidurio ir Rytų Euro-

poje“, – paaiškina Fizinių ir technologijos mokslų centro (FTMC) direktorius, buvęs projekto mokslinis vadovas prof. Gintaras Valušis.

NFTMC sujungs FTMC, Vilniaus uni-versiteto Fizikos fakultetą, Taikomųjų mokslų bei Teorinės fizikos ir astronomi-jos institutus, dalį Chemijos fakulteto. Čia įsikurs trys laboratorijos, priklausančios Vilniaus Gedimino technikos universite-tui. Centras ne tik iš esmės atnaujins Lie-tuvos mokslo tyrimų bazę, bet ir sudarys prielaidas naujai studijų kokybei, efekty-viai mokslo ir aukštųjų technologijų vers-lo sąveikai.

Architektai simboliškai užkodavo mokslinių siekių ambicijas ant šio pastato sienų. Fasade dominuoja grafeno, vienos iš moderniausių XXI a. medžiagų, krista-linė gardelė. Už grafeno atradimą 2004 m. mokslininkai Andrejus Geimas ir Kons-tantinas Novosiolovas pelnė Nobelio pre-miją.

NFTMC privalumus jau spėjo įvertinti Vilniaus universiteto ir FTMC dokto-rantai. „Čia erdvu, šviesu, šilta, jauku. Ši aplinka emociškai skatina tobulėti, bet ir įpareigoja stengtis“, – sako FTMC dokto-rantūros studijas baigiantis Linas Minke-vičius. Trečių metų Vilniaus universiteto Taikomųjų mokslų instituto (TMI) dok-torantui Steponui Raišiui NFTMC pri-lygsta ilgai lauktos svajonės išsipildymui, o antrus metus doktorantūroje studijuo-jančiai Sandrai Stanionytei kelias dienas

pasivaikščiojus naujais koridoriais viskas tapo pažįstama, tad mergina jau beveik įsivažiavo į kasdienį darbo ritmą.

Pasak TMI profesoriaus Sauliaus Jur-šėno, centras yra milžiniška investicija į Lietuvos ateitį, jos mokslo infrastruktū-rą ir ypač aukštąsias technologijas: „Čia bus kuriami ateities prietaisai ir techno-logijos, patobulinančios ryšių priemones, sprendžiančios energetikos problemas, gerinančios gyvenimo kokybę. Tai puiki proga jauniems mokslininkams ir studen-tams įgyvendinti drąsiausias idėjas. Jauni žmonės, kurie čia mokysis, kurs naujas medžiagas ir prietaisus, bus paklausūs darbo rinkoje, o panaudodami įgytas ži-nias ateityje galės steigti savo įmones.“

Keturių aukštų, daugiau nei 27 tūkst. kvadratinių metrų ploto komplekse įkur-ta didžiausia ir moderniausia Lietuvoje ir Baltijos šalyse fizinių, chemijos ir techno-logijos mokslų tyrimų bazė. Centre veiks 46 mokslinės laboratorijos ir jų grupės, kurių moksline ir technologine infras-truktūra galės naudotis ne tik moksli-ninkai, bet ir verslo atstovai. Vienu metu mokslinius tyrimus atlikti, plėtoti eks-perimentus galės per 700 mokslininkų ir studentų.

NFTMC iki liepos 15 d. veiks Vilniaus universiteto organizuojama Europos branduolinių mokslinių tyrimų organiza-cijos (CERN) paroda „Accelerating Scien-ce“. Joje lankytojų laukia įspūdinga kelio-nė, supažindinanti su Visatos atsiradimo raida. „Accelerating Science“ ekspozicija griauna stereotipą, esą fundamentalu-sis mokslas nesuprantamas ir nuobodus. Šiuolaikiniai fundamentalūs tyrimai CERN parodoje pateikiami itin vizualiai ir paprastai. Parodą „Accelerating Scien-ce“ globoja Lietuvos Respublikos Prezi-dentė dalia Grybauskaitė.

„Spectrum“ inform. E. Kurausko nuotraukos

Mokslininkai apžiūri NFTMC esantį greitintuvinį masės spektrometrą

NFTMC fasade dominuoja grafeno kristalinė gardelė

SPECTRUM 2016/1 7

Protai grįžta į Lietuvą:

izabelė Švaraitė

Dviejų Nobelio premijų – fizikos ir chemijos – laureatė Marie Skłodowska Curie yra sakiusi, kad mokslininkas savo laboratorijoje nėra tik technikas. Jis – vaikas, ku-riam susidūrimas su gamtos reiškiniais prilygsta pasa-koms. Matyt, ne veltui jos įtaka pasauliniam mokslui neblėsta iki šių dienų – prestižinis Marie Skłodowskos Curie programos finansavimas puošia perspektyviau-sių mokslininkų gyvenimo aprašymus.

jauni gyvybės ir fizinių mokslų tyrėjai stiprinatarptautinį šalies potencialą

Jungtinio gyvybės mokslų centro koncepcija žavi jaunus mokslininkus E. Kurausko nuotr.

p a ž a n g a

8 SPECTRUM 2016/1

tokiu įrašu savo CV gali pasigirti ir Vilniaus universiteto tyrėjai dr. Urtė Neniškytė, dr. Jogundas Ar-maitis bei dr. Linas Mažutis. Jauni

mokslininkai, savo tyrimus galėję tęsti bet kurioje ES šalyje, juos nusprendė vyk-dyti gimtojoje Lietuvoje.

dėMesys Mikropasauliui i Iš chemikų šeimos kilusi dr. U. Neniš-kytė po biochemijos magistro studijų Vilniaus universitete savo mokslinius ty-rimus nukreipė molekulinių neuromoks-lų link. Studijuodama doktorantūroje Kembridžo universitete jaunoji moksli-ninkė aiškinosi Alzheimerio ligos pato-logiją lemiančius veiksnius. Artimiausiu metu ji tyrinės, kaip formuojasi žmonių smegenys. Jungtiniame gyvybės mokslų centre (JGMC) dr. U. Neniškytė prisidės prie prof. Aido Alaburdos vadovaujamos grupės. Ji domėsis, kaip tam tikrų lipidų viduląstelinė pernaša nervinėse ląstelėse lemia neuroninio tinklo optimizavimą –atrenka, kurios neuronų jungtys yra pašalinamos, o kurios paliekamos su-sidarančiame efektyvesniame smegenų tinkle. „Šiuo metu manoma, kad netinka-mas neuronų jungčių šalinimas gali būti susijęs su tokiomis problemomis kaip au-tizmo spektro ar šizofreniniai sutrikimai.

Mano tyrimų rezultatai gali būti pritaikyti anali-zuojat, kaip ir kodėl kinta smegenų tinklas depre-sijos ar priklausomybės ligų atveju“, – pasakoja dr. U. Neniškytė.

Vilniaus universiteto Biotechnologijos insti-tuto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. L. Ma-žutis žinių sėmėsi Stras-būro ir harvardo uni-versitetuose. Šiuo metu jis dirba prof. Arvydo Janulaičio įkurtoje mi-kroskysčių technologi-jos laboratorijoje. Tokių laboratorijų Europoje vos kelios. Mikroskysčių technologijos, palyginti su tradicinėmis, leidžia sumažinti biologinių ar cheminių reakcijų tūrius milijonus kartų. „Vienas tyrėjas rankiniu būdu gali paruošti 10 reakcijų per 1 minutę, o mikroskysčių technologi-jos per tą patį laiką leidžia paruošti 100 000 reakcijų. dėl mažų tūrių padidina-mas reakcijų jautrumas. Įmanoma itin

našiai atlikti pavienių ląstelių, dNR ar molekulių tyrimus“, – aiškina dr. L. Mažutis. Tyrimai atliekami ne mėgintuvėliuose, o mikroskopinių lašelių vidu-je. Taip sumažinamos reagentų sąnaudos, galima atlikti atski-rų ląstelių genominius tyrimus ar kraujyje cirkuliuojančios vėžinės dNR detekciją. Šiuo metu mokslininkas daugiausia dėmesio skiria pavienių ląstelių transkriptomikos ir kryptingos baltymų evoliucijos tyrimams. Vykdydamas Marie Curie pro-jektą dr. L. Mažutis sieks su-kurti mikroskysčių technolo-gija paremtą metodą, leidžiantį nustatyti pavienių ląstelių ge-nus, koduojančius priešvėži-nius antikūnus.

Utrechto universitete (Ny-derlandų Karalystė) magistran-tūros ir doktorantūros studijas baigęs dr. J. Armaitis darbuo-jasi šaltųjų atomų srityje. Jo tyrimai susiję su atomų debesi-

mis, kabančiais lazerių šviesoje vakuume. Anot dr. J. Armaičio, šie objektai yra šal-čiausi Visatoje. Mokslininkas teigia, kad šaltųjų atomų tyrinėtojai svajoja atrasti naujas medžiagos agregatines būsenas. „Fizikai gerai žino, kaip elgiasi vienas atomas, taip pat puikiai supranta, kas atsitinka, kai du atomai susiduria. Nors šios žinios sudaro gerą startinę poziciją, daugelio sąveikaujančių dalelių būsenos atrodo visiškai kitaip negu atskiri atomai. Mums buityje žinomos medžiagos fazės, tokios kaip skystis arba kristalas, atsiran-da būtent todėl, kad atomai tarpusavyje sąveikauja. Šaltųjų atomų sistemose gali-ma pasiekti medžiagų fazes, anksčiau gy-vavusias tik teoretikų galvose“, – įsitikinęs fizikas. Atomą jis įsivaizduoja plačiau nei tiesiog matematinį tašką. Vilniaus uni-versiteto Teorinės fizikos ir astronomijos institute (TFAI) dr. J. Armaitis tyrinėja sistemas, kurioms svarbios papildomos atomų savybės. Viena tokių – sukinys. „Jei kvantinę dalelę įsivaizduotume kaip mažą kamuoliuką, sukinys būtų susijęs su to kamuoliuko sukimosi kryptimi ir grei-čiu. Jau dabar sukiniai (tiesa, ne atomų, bet elektronų) naudojami informacijai saugoti mūsų kompiuteriuose. Vienas iš pamatinių mano tyrimų tikslų – suprasti, kaip elgiasi sąveikaujančios dalelės ir ką

Dr. Urtė Neniškytė E. Kurausko nuotr.

Dr. Jogundas Armaitis V. Jadzgevičiaus nuotr.

9SPECTRUM 2016/1

tuo metu veikia jų sukiniai. Mažiau poe-tiškas tyrimų tikslas yra išsiaiškinti, kaip sukinys perduodamas iš vienos sistemos pusės į kitą. Supratus, kaip tą perdavimą įvykdyti be nuostolių, galima svajoti, kad vieną dieną tokiu būdu pavyks perduoti informaciją iš vieno kompiuterio kompo-nento į kitą nepajudinant nė vieno elek-trono. Taip sutaupysime energijos ir lai-ko“, – dėsto dr. J. Armaitis.

kodėl lietuva? i Jaunieji tyrė-jai gimtąją šalį savo tolimesnei karjerai pasirinko dėl keleto priežasčių. Viena jų – Lietuvos mokslinė pažanga. ypač ji pastebima gyvybės mokslų srityje. Be to, semdamiesi patirties užsienio universite-tuose, mokslininkai žinojo išvažiavę ne visam laikui.

Išvykdama doktorantūros studijų, dr. U. Neniškytė kažkuriame savo moks-linio darbo etape planavo grįžti į Lie-tuvą. JGMC jai pasirodė tinkamiausias pasirinkimas. Mokslininkę žavi centro koncepcija po vienu stogu suvienyti visų

gyvybės mokslų sričių atstovus. Šiuolai-kiniai moksliniai tyrimai yra labai tarp-discipliniški, tad dr. U. Neniškytė tiki, kad galimybė bendradarbiauti su kitų sri-čių mokslininkais jai padės į savo tyrimus įtraukti įvairius aspektus ir technologijas. Lietuvos gyvybės mokslininkai sėkmin-gai dalyvauja Europos Komisijos mokslo finansavimo programose, gauna tarptau-tinį finansavimą. Anot dr. U. Neniškytės, šalies molekulinės biologijos ir lazerinių technologijų tyrėjų reputacija pasaulyje nenusileidžia užsienio kolegoms.

dr. L. Mažutis, ir taip savo ateities pro-fesinę karjerą siejęs su Lietuva, mano, kad JGMC jo projektui suteiks visas rei-kiamas sąlygas. Kad valstybės mokslo infrastruktūra tinkama pasaulinio lygio tyrimams, pritaria ir dr. J. Armaitis. „Jau rengdamas projekto paraišką, turėjau pa-rašyti, kur įgyvendinsiu savo idėjas. Vil-nių pasirinkau ne vien todėl, kad esu lie-tuvis. Jei būčiau latvis ar estas, parsivežti Marie Skłodowskos Curie programos fi-nansavimo namo tikriausiai nebūčiau ga-

lėjęs. Šiose šalyse nedaug žmonių, dirbančių šaltųjų atomų srityje. Man pasisekė, kad prof. Gedimi-no Juzeliūno grupė ne tik užsiima šaltųjų atomų sistemų teorija, bet iš tiesų yra viena iš pirmaujančių šios srities komandų pasaulyje“, – įsitikinęs fizikas. Anot jo, TFAI direktoriaus prof. G. Juzeliūno ir vyresniojo mokslo darbuotojo dr. Juliaus Rusecko pasiūlytos sche-mos įgyvendinamos daugelyje laboratorijų, o ta tema parašytas apžvalginis straipsnis kasmet ci-tuojamas po daugiau nei šimtą kartų.

deja, ne visiems jauniems mokslininkams, įgijusiems iš-silavinimą užsienio valstybėse, pavyksta įsitvirtinti gimtojoje šalyje. Pasak dr. U. Neniškytės, ji pažįsta daug mokslininkų, kurie norėtų savo tyrimus tęsti Lietu-voje, tačiau juos sulaiko įvairūs veiksniai. Kaip patį svarbiausią ji įvardijo jaunųjų mokslininkų finansavimo priemonių nebuvi-mą. Be to, jiems sunku rasti savo vietą, nes paprastai konkurencinį pranašumą turi jau įsikūrusios ir sėkmingai dirbančios vyresnių mokslininkų grupės.

teorinių ir taikoMųjų ty-riMų sintezė i dr. L. Mažutis vyk-do taikomuosius, o dr. U. Neniškytė ir dr. J. Armaitis – fundamentinius tyrimus. Pastarųjų eksperimentų rezultatai ne vi-suomet gali būti pritaikyti praktiškai, o ir visuomenei jų naudą paaiškinti dažnai būna sudėtingiau nei papasakoti apie tai-komaisiais tyrimais grįstas technologijas. dr. U. Neniškytė prisipažįsta, kad ją ste-bina, kai mokslininkai neigia fundamen-tinių mokslinių tyrimų vertę. „Be jų tai-komieji mokslai iš viso neegzistuotų, nes neturėtų kuo remtis. Kad ir Vilniaus uni-versiteto profesoriaus Virginijaus Šikšnio komandos CRISPR/Cas9 technologija. Ji atrasta tyrinėjant struktūrinius ir moleku-linius bakterinių fermentų mechanizmus. Tyrėjus vedė ne tik noras išspręsti tam tikras problemas, bet ir intensyvus moks-linis smalsumas“, – sako mokslininkė.

didelės įtampos tarp fundamentinių ir taikomųjų tyrimų dr. J. Armaitis neįžvel-gia. Galbūt kaltas jo išsilavinimas, apėmęs ir taikomąją, ir teorinę fiziką. „Akivaiz-du, trumpuoju laikotarpiu ekonomiškai svarbiausi yra taikomieji tyrimai ir jų rezultatų (inovacijų) perdavimas verslui. Tačiau ilguoju laikotarpiu mūsų gyve-nimą labiausiai keičia didieji atradimai, atsirandantys vykdant fundamentinius tyrimus. Geras pavyzdys – elektros lem-putė. Fundamentiniai elektros tyrimai buvo vykdomi kelis tūkstančius metų, kol pagaliau supratome, kas tai yra. dar šim-tą metų užtruko išsiaiškinti, kaip elektrą paversti šviesa. Tik tuomet prasidėjo iš-radimų patentavimas ir lempučių gamy-ba“, – santykį tarp skirtingų mokslinių veiklų apibūdina dr. J. Armaitis.

Kolegos nuomonei pritaria ir dr. L. Ma-žutis. Tačiau, anot jo, fundamentiniai tyrimai nėra vienodos reikšmės. Vieni eksperimentai gali turėti itin didelę vi-suomeninę vertę. Pavyzdžiui, geresnis fermentų veikimo mechanizmų suprati-mas gali padėti sukurti naujus molekuli-nius įrankius ar vaistus. derinant abiejų rūšių mokslinių tyrimų metodus, galima pasiekti esminių gyvenimo kokybės po-kyčių. Bet ne visų fundamentinių tyrimų kuriama nauda yra didelė. „Manau, kad užslėpta problema yra ta, jog dalis teori-nių tyrimų tėra jau seniau atliktųjų kar-tojimas. Pakeičiamos labai nereikšmingos detalės ir tuomet darbas pristatomas kaip naujas“, – apibendrina biotechnologas.

Dr. Linas Mažutis E. Kurausko nuotr.

10 SPECTRUM 2016/1

t y r i n ė j i m a i

geografinė vaizduotė: Lietuva istoriniame ukrainos peizažedoc. inga vidugirytė-pakerienė,filologijos fakulteto rusų filologijos katedra

Diskutuoti ukrainiečių isto-rijos ir tapatybės klausimais Rusijoje pradėta dar XIX a. pradžioje. Ginant Ukrainos ki-toniškumą buvo pasitelkta ro-mantinė geografinė vaizduotė, leidusi teigti, kad ukrainiečių savitumą nulėmė du dalykai –gamta, veikusi žmonių cha-rakterį, jausmus bei siekius, ir istorinis laikotarpis, kai jie priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Taip dėl ge-ografinės vaizduotės Lietuva atsidūrė ukrainietiškame ste-pių peizaže, kuris XXI a. tapo tikrų geopolitinių kovų lauku.

Moderniosios geografijos iŠtakos i Geografinė vaizduotė yra šiuolaikinės humanitarinės geografijos terminas, kuris nurodo žmogaus gebėji-mą įsivaizduoti vienas ar kitas geografines vietas, kalbėti apie gamtovaizdžius, krašto-vaizdžius ir peizažus, orientuotis pasauly-je – didžiajame ir mažajame (tarkim, savo mieste), kurti ir perimti regionų, šalių vaiz-dinius, turėti mentalinius žemėlapius, brėž-ti mintyse maršrutus ir pan. Tačiau kon-ceptualioji geografinės vaizduotės reikšmė kita: šia sąvoka siekiama pabrėžti, kad pats geografijos mokslas yra pasaulio įvairovės stebėjimo ir vaizduotės, kuri vienintelė lei-do susieti ir paaiškinti šią įvairovę, vaisius.1 Šiuolaikiniu pavidalu geografija pradėjo formuotis XVIII a. viduryje, remdamasi keliautojų ir tyrinėtojų pasakojimais apie tolimas egzotiškas žemes, pirmiausia ka-pitono Jameso Cooko ekspedicijų aprašais, atliktais jo bendražygių, tarp kurių buvo ir

1 derek Gregory, Geographical Imaginations, Cambridge, Oxford: Blackwell, 1993.

Giedrius Jonaitis. „Stebuklas“. Iliustracija N. Gogolio apysakai „Baisus kerštas“. VU biblioteka

Georgas Forsteris, vėliau kurį laiką dėstęs mūsų universitete. G. Forsterio mokinys ir sekėjas Alexanderis von humboldtas, laiko-mas vienu iš moderniosios geografijos teo-rijos ir metodologijos pradininkų, išgarsėjo savo kelionių į Pietų ir Centrinę Ameriką aprašymais. Romantinis kelionių ir nuoty-kių šleifas XIX a. pradžioje suteikė geogra-fijai tokio patrauklumo, kad, tarkim, Vokie-tijoje geografinių leidinių ir kitos mokslinės komunikacijos populiarumu ji nenusileido tradicinėms kultūros sklaidos formoms – knygoms ir kultūros žurnalams. dabar jau įrodyta, kad moderniosios geografijos teo-rijos kūrėjai – jau minėtas A. humboltas ir Karlas Ritteris – pilna sauja sėmė iš vokie-čių švietėjo Johanno Gottfriedo herderio veikalo „Žmonijos istorijos filosofijos idė-jos“ (1784–1791) ir iš Friedricho Schellingo natūrfilosofijos, teigusios, kad gamta – tai žmogaus priešistorė, kurią pažinus galima suprasti žmonijos kelią, nueitą iki pasie-

Doc. Inga Vidurgytė-Pakerienė

E. K

urau

sko

nuot

r.

11SPECTRUM 2016/1

geografinė vaizduotė: Lietuva istoriniame ukrainos peizaže

kiant sąmoningumo lygmenį. Kita vertus, ne tik filosofija, kuri iš pažiūros yra arti-mesnė mokslinei minčiai, bet ir poezija bei tapyba dalyvavo kuriant geografinio tyrimo metodus: peizažo estetika ir praktika leido A. humboldtui konceptualizuoti pagrindinį geografinį vienetą – regioną arba peizažą, tuo tarpu Johanno wolfgango Goethe’s eilė-raščiuose apie gamtą įsteigtas subjekto san-tykis su aplinka pagrindė subjektyvius (t. y. individualiu suvokimu ir jausmu paremtus) geografinio aprašymo principus.2 Taigi ne-nuostabu, kad daugiatomiame veikale „Kos-mosas“ (1845–1862), kuris vainikavo jo viso gyvenimo tyrimus, A. humboldtas pateikė išsamią literatūrinio ir tapybinio peizažo analizę nuo antikos iki savo laikų, užbaigda-mas literatūrinę dalį savo mokytojo keliau-tojo G. Forsterio gamtos aprašymais. Taip pat nenuostabu, kad K. Ritteris, pirmasis geografas, nuosekliai sisteminęs keliautojų ir tyrinėtojų surinktą medžiagą, mąstė apie Žemės paviršių F. Schellingo natūrfilosofijos dvasia – kaip apie dievišką hieroglifą, kurį išaiškinti geografai ir yra pašaukti.

geografinės vaizduotės pa-dariniai i XIX a. geografija, sekdama J. G. herderiu, laikėsi pamatinio teiginio, kad gamta yra lemiamas veiksnys žmogaus ir tautos tapatybės, kalbos, kultūros bei istori-jos raidoje. Konkrečiai tai reiškė, kad XIX а.europiečiai suvokė savo istoriją ir kultūrą kaip ypatingų geografinių sąlygų rezultatą ir manė, jog Europos kalnai, miškai, upių slė-niai, dantytos ją skalaujančių jūrų pakrantės ir salynai sukūrė jos tautų ir kultūrų įvairo-vę. Tą patį principą europiečiai taikė bandy-dami įsivaizduoti neeuropietiškas žmonių bendruomenes: tai, kad jos neturi vakarie-tiško tipo mokslo ir menų, buvo aiškinama egzotiškos gamtos įtaka, kuri taip pat lėmė „laukinius“ papročius, nesuvokiamą elgesį, keistą kalbą, muziką, tautosaką. Šie ryšiai tarp gamtos ir žmogaus negalėjo būti įrodo-mi moksliškai, jie tiesiog buvo įsivaizduo-jami, bet dėl to ne mažiau įtakingi. Todėl

XIX a. geografinės vaizduotės padariniai itin dviprasmiški: viena vertus, geografinė vaizduotė tarnavo imperinei kolonijinei po-litikai ir pagrindė rasistines XX a. vokiečių antropologijos sampratas, turėjusias įtakos ne tik Vokietijoje; kita vertus, dėl tos pačios geografinės vaizduotės formavosi ir moder-nieji nacionalizmai, stiprinę tautinę savi-monę ir vedę prie imperijų žlugimo ir naujų valstybių susikūrimo.

Literatūra buvo labai palanki terpė geo-

2 Chenxi Tang, The Geographic Imagination of Modernity: Geography, Literature, and Philosophy in German Romanticism, Stanford: Stanford University Press, 2008.

grafinei vaizduotei plėtotis. XIX a. roman-tizmo autoriai sukūrė ir įtvirtino tiek na-cionalinių kraštovaizdžių paveikslus, tiek stereotipinius Azijos, Afrikos ar Amerikos gamtos ir žmogaus vaizdinius. Neatsitiktinai būtent literatūros tyrinėjimų kontekste susi-formavo pokolonijinė kritika, inauguruota Edwardo w. Saido veikalo „Orientalizmas“ (1978), dekonstravusio Europos įsivaizduo-jamąją geografiją. Tačiau tai pačiai geogra-finei vaizduotei, veikusiai išvien su XIX a.

Giedrius Jonaitis. „Karpatai“. Iliustracija N. Gogolio apysakai „Baisus kerštas“. VU biblioteka

SPECTRUM 2016/112

europietišku istorizmu, mes turime būti dėkingi už romantinį Adomo Mickevičiaus Lietuvos kraštovaizdį, Simono daukanto se-novės girių aprašymus ar Maironio poezijos simbolinį peizažą.

ukrainiečių tautinės tapa-tybės paieŠkos i Pastaruosius ke-lerius metus turėjau progos tyrinėti roman-tiškosios geografinės vaizduotės apraiškas XIX a. pradžios Rusijos imperijoje.3 Kaip tik šiuo laikotarpiu ji baigė užkariauti Kauka-zą – romantinį rusų kultūros Orientą, tapusį rusų tautinės tapatybės kūrimo ir išbandy-mo vieta.4 Romantizmas paskatino iš naujo atrasti ir daug artimesnę nei Kaukazas, bet gana egzotišką Ukrainą – Mažąją Rusiją, kaip tuomet buvo vadinama. Kaukaze dar vyko kovos, užsitęsusios iki XIX a. pabaigos, tačiau Ukrainos politinės priklausomybės klausimas jau buvo išspręstas Jakaterinos II laikais ir romantikų iškelti tautinės tapaty-bės klausimai buvo diskutuojami tik litera-tūroje ir kultūrinėje spaudoje. dažniausiai juos kėlė patys ukrainiečiai, gyvenantys Rusijos imperijos sostinėse, kur po Petro I draudimų leisti knygas Ukrainoje ir turėti spaudą ukrainiečių kalba susibūrė didžioji dalis Ukrainos kultūros veikėjų. Čia norė-čiau papasakoti apie vieną tokios diskusi-jos Ukrainos istorijos ir tapatybės temomis atvejį, kai argumentams buvo pasitelkta ge-ografinės vaizduotės logika, leidusi apibrėžti ukrainiečių tautos savitumą ir, svarbiausia, jos principinį skirtingumą nuo rusų. Pasta-rųjų metų politiniai įvykiai iš naujo aktua-lizavo ukrainiečių tautinės tapatybės temas, kurios mums galėtų būti įdomios ir dėl vai-dmens, tekusio Ukrainos istoriniame pasa-kojime Lietuvai.

Nikolajus Gogolis (1809–1852), dažniau-siai minimas kaip genialių rusų literatūros šedevrų autorius, buvo ukrainietis, greičiau-siai turėjęs ir lenkiškų šaknų, nes jo tikroji pavardė buvo Gogolis-Janovskis, po 1831 m. lenkų ir lietuvių sukilimo sutrumpėjusi iki pirmojo dėmens. dar iki galo neapsispren-dęs tapti profesionaliu rašytoju N. Gogolis kurį laiką siejo viltis su pedagogo karjera ir tuo metu protus valdžiusia istorija, kurią net vienerius metus dėstė Sankt Peterbur-go universitete ir iš kurios planavo parašyti daugiatomius veikalus. Pastarieji vis dėlto nepasirodė, o galutiniu šių studijų rezulta-tu tapo keturi istoriniai straipsniai knygoje

„Arabeskos“ (1835) ir kitoje tų pačių metų knygoje „Mirgorodas“ išspausdinta istorinė apysaka „Tarasas Bulba“, pasakojanti apie XVII a. kazokų gyvenimą ir jų kovas su Len-kija. Būtent ši apysaka ir du straipsniai apie Ukrainos istoriją ir tautosaką atskleidžia N. Gogolio geografinės vaizduotės strategi-jas ginant ukrainiečių tapatybės savitumo idėją.

Svarbu pamatyti, kad rašydamas Ukrainos istorijos temomis N. Gogolis netiesiogiai polemizavo su Rusijos imperiniu pasakoji-mu, kurį atspindėjo, pavyzdžiui, dmitrijaus Bantyš-Kamenskio „Mažosios Rusijos isto-rija“ (1822), logiškai vedusi prie Rusijos ir Ukrainos susijungimo prieš Lenkiją, įtvir-tinto Petro I užkariavimų ir Jakaterinos II politikos. Vis dėlto rašytojo polemikos tai-kiniu tapo ne oficialioji istoriografija, bet jo literatūros mokytojo iš Nežino licėjaus Ivano Kulžinskio knyga „Mažosios Rusijos kaimas“ (1827), kurioje greta etnografinių ir folklorinių aprašymų pateikiama ir ukrai-niečių istorijos bei su ja susijusios tapatybės koncepcija. I. Kulžinskio ukrainiečiai – jau-nieji rusų broliai, tarsi kokie sūnūs palaidū-nai, „geraširdiškai tingūs“ arba naivūs, ne-turėję rusų dvasinės stiprybės ir neatsilaikę prieš politinę ir lingvistinę užkariautojų įta-ką – iš pradžių atėjusią iš mongolų totorių, vėliau – iš lenkų. Ukraina – „drovi mergelė“, Lietuvos atplėšta nuo Rusijos ir „pasibaisė-jusi“ jos „mirtinu glėbiu“.5 Suprantama, kad sąjunga su Rusija jai buvusi tikras išsigelbė-jimas.

ukrainiečiai – beribių stepių valdovai ir įkaitai i N. Gogolio netiesioginis atsakymas I. Kulžinskiui rėmė-si kita Ukrainos istorijos koncepcija. Visų pirma, XIII a. ne ukrainiečiai buvo užka-riauti mongolų, bet visa susiskaldžiusi tuo-metinė Rusia, kurios gyventojai, bėgdami nuo užkariautojų, pasitraukė į šiaurines te-ritorijas. Vedamas F. Schellingo minties apie gamtos ir žmonių analogiją rašytojas šitą at-sitraukimą apibūdina geografinių vaizdinių kalba. dabartinės Ukrainos žemes jis aprašo su tikru įkvėpimu (pastarojo, matyt, semiasi iš jam sunkiai pakeliamos Peterburgo žiemų patirties): tai kraštas, kuriame gamta tapo „išradėja“, kur ji nudriekė nuostabias laisvas stepes su žydinčių vyšnių kalvomis ir gėlėse paskendusiomis griovomis, per visą terito-riją nutiesė dnieprą su jo „nepasotinamais

slenksčiais“ ir vaizdingais kalnuotais kran-tais – ir visa tai sušildė nuosaikiu pietietišku klimatu. Priešingas šiam vaizdiniui yra šiau-rės Rusijos paveikslas: vietovės „nuobodžiai lygios“, daugiausia pelkėtos, nusmaigstytos liūdnomis eglėmis ir pušimis, jos rodo ne judrų visavertį gyvenimą, o kažkokią ve-getaciją, kuri „stingdo mąstančio žmogaus sielą“. Taigi rusai, anot N. Gogolio, bėgda-mi nuo mongolų pasirenka gamtą, kurioje neįmanoma visapusė dvasinė ir intelektinė tautos raida: „Tarsi tuo būtų pasitvirtinusi taisyklė, kad tik stipri gyvenimu ir charak-teriu tauta ieško galingų vietovių arba kad stiprios ir pribloškiančios vietos sukuria drąsią, aistringą, charakteringą tautą.“

Prievarta atskirtos pietų ir šiaurės terito-rijos ir vėlesniais amžiais formavosi, anot N. Gogolio, veikiamos galingų geografinių veiksnių – individualių reljefo, klimato ir gamtos bruožų, paaiškinančių „tautos gyve-nimo būdą ir netgi charakterį“. Ukrainiečių tautinio savitumo išraiška tapo kazokai – slaviškųjų viduramžių riteriai, kurie, palikę gimtąsias vietas ir šeimas, kasmet rinkdavo-si dniepro žemupyje, zaporožėje (t. y. že-miau devynių dniepro slenksčių). Iš ten jie traukdavo į žygius prieš mongolus, Krymo chanatą ir lenkus, kovodami už „tikėjimą ir laisvę“, kurie, remiantis N. Gogolio apy-saka „Tarasas Bulba“, kazokams reiškė kone instinktyvų troškimą žudyti „priešus“ ir be-saikes puotas švenčiant pergales. Anot ra-šytojo, kazokų charakterį formavo stepės –milžiniški lygumų plotai be natūralių sie-nų (kalnų ar vandenų), galėjusių apsaugoti nuo priešų. Stepių žemės buvo derlingos ir dosnios, tačiau dniepras ir jo baseino upės visos buvo netinkamos laivybai, o tai reiš-kė, kad čia negalėjo plėtotis prekyba, kuri būtų skatinusi žemės ūkį ir amatus. zapo-rožės Sečė – kazokų stovyklavietė, kurioje jie gyveno tarsi komunoje – buvo įsikūrusi ant ribos su mongolų totorių žemėmis, ne-prieinamoje dniepro saloje, tačiau priešo akivaizdoje. Šis artimumas Azijai leido per-imti jos gyventojų „madas“ – skustas galvas, brangius papuošalus, kailines kepures, pla-čias kelnes, į kurias, kaip rašė N. Gogolis, „tilptų keli svirnai“, taip pat ginklus, karia-vimo techniką ir jojimo meną. XVII a. lenkų „sarmatai“ savo grožio supratimu buvo arti-mi kazokams, o šie, rašytojo manymu, ir iš lenkų daug ką perėmė, įkūnydami spalvingą paribio kultūros fenomeną.

3 Инга Видугирите, Географическое воображение. Гоголь, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2015.4 Susan Layton, Russian Literature and Empire. Conquest of the Caucasus from Pushkin to Tolstoy, Cambridge: Cambridge University Press, 1994.5 Иван Кулжинский, Малороссийская деревня, Москва: Типография Императорского Московского Театра, 1827, 89–90.


13SPECTRUM 2016/1

ldk vaidMuo ukrainos is-torijoje i Kalbėti apie N. Gogolio ge-ografinę vaizduotę galime ne tik todėl, kad rašytojas atkuria vokiečių filosofijos ir ge-ografijos sampratą apie žmogaus ir gamtos ryšį, bet ir todėl, kad apie tai rašydamas jis remiasi unikaliu šaltiniu – prancūzo inžinie-riaus Guillaume’o Le Vasseuro de Beauplano „Ukrainos aprašymu“ (1651; papildytas lei-dimas 1660). Knyga buvo dedikuota Lenki-jos karaliui Jonui Kazimierui, kurio tarny-boje būdamas G. Beauplanas kelerius metus praleido Ukrainoje, statė tvirtoves, dalyvavo kovose su totoriais, žvalgė dniepro baseiną, nubraižė generalinį Ukrainos žemėlapį ir iki smulkmenų aprašė jos gamtą bei žmones. N. Gogolis pasinaudojo G. Beauplano apra-šymu ir žemėlapiu ne tik straipsniuose, bet ir kurdamas originalią grožinių tekstų erdvės struktūrą, kurioje kartografinis Ukrainos vaizdas derinamas su prancūzų inžinieriaus aprašytomis ukrainietiško peizažo detalė-mis.6 Pasirinkęs šaltinius, kurie nenumano jokių Ukrainos ir Rusijos ryšių (G. Beaupla-nas rašo apie Lenkijos karūnai priklausančią šalį), rašytojas geografijos lygmeniu natūra-lizavo „dviejų Rusijų“ atsiskyrimą.

Šis atsiskyrimas turėjo ir politinį aspektą –viena Rusija buvo „po totorių jungu“, kita –„po vienu skeptru su lietuviais“. Apskritai lietuvių pasirodymas XIV a. istorijos sce-noje, N. Gogolio manymu, buvo lemiamas ukrainiečių tautos susiformavimo veiksnys: būti po vienu skeptru su lietuviais reiškė turėti skirtingus nuo Rusijos įstatymus, papročius, tikslus ir ryšius, kurie galiausiai lėmė visiškai skirtingą nuo rusų tautos cha-rakterį. dėl šios priežasties N. Gogolis LdK valdovų vaidmenį vertina tik palankiai ir niekada nepainioja jų su lenkais, kaip tai būdinga, tarkim, I. Kulžinskiui. Rašytojas sutelkia dėmesį į momentą, kai XIV a. lie-tuviai išeina į plačią politikos areną valdant „didžiajam pagoniui Gediminui“, dėl kurio sumanumo jie tapo „ryškiausia Šiaurės Rytų Europos tauta“. N. Gogolis suvokė pasaulio istoriją kaip išskirtinių asmenybių veiklos rezultatą. Jo istoriniuose straipsniuose to-kios asmenybės buvo Romą užkariavęs Atila ar viduramžių Europą suvienijęs popiežius. Panašų išskirtinį vaidmenį XIV a. Rytų Vi-durio Europoje, rašytojo nuomone, vaidino kunigaikštis Gediminas: „Gediminas buvo žmogus stipraus proto, buvo politikas, ne-paisant laukinės išvaizdos ir neapšviestų

laikų. Jis mokėjo išsaugoti draugystę su to-toriais, valdydamas atimtas iš jų žemes ir nemokėdamas mokesčių. Šis laukinis poli-tikas, beraštis ir garbinęs pagonišką dievą, nugalėtoms tautoms neprimetė papročių ir valdymo, viską paliko kaip buvo, patvirti-no visas privilegijas ir vyresniesiems įsakė gerbti liaudies teises [...]. Visiška menkystė jį supusių tautų ir istorinių asmenybių leidžia pasirodyti milžiniškai jo reikšmei. Jis mirė 1340 metais; lietuvių pagonių papročiu, mi-ręs buvo pasodintas ant žirgo ir sudegintas kartu su savo ginklininku, medžiokliniais šunimis ir sakalais. Po jo tokie pat stiprūs charakteriai, Algirdas ir Jogaila, iškėlė Lie-

tuvą, naudodami tą pačią politiką prijungtų tautų atžvilgiu.“7

N. Gogolis net nepamini kunigaikščio Vytauto, ir galima spėti, kad dėl tos prie-žasties, jog I. Kulžinskis Vytautui priskyrė ne tik Ukrainos užkariavimą, bet ir graikų katalikų bažnyčios uniją, kuri jau niekaip nebūtų leidusi išsaugoti teigiamo lietuvių įvaizdžio. O pastarasis N. Gogoliui buvo būtinas, nes jo koncepcijoje būti „po vienu skeptru su lietuviais“ – lygiai kaip ir gyventi nuostabios Ukrainos gamtos prieglobstyje –buvo viena iš pamatinių ukrainiečių tautos susiformavimo sąlygų. Štai taip Lietuva atsi-dūrė ukrainietiškame geografiniame peizaže.

6 Šią struktūrą atspindi čia publikuojamos Giedriaus Jonaičio atliktos N. Gogolio peizažų iliustracijos „Stebuklas“ ir „Stepė“.7 Н. В. Гоголь, «Взгляд на составление Малороссии», Полное собрание сочинений и писем: В 23 т., т. 3, Москва: Наука, 2009, 84–85.

Giedrius Jonaitis. „Stepė“. Iliustracija N. Gogolio apysakai „Tarasas Bulba“. VU biblioteka

14 SPECTRUM 2016/1


žydai gyveno mieste ar miestelyje, dvare ar smuklėje ir visi kartu sudarė skirtingo lygmens bendruomenes – kahalus ir priekahalius. Atsakymo į

šį iš pažiūros nesudėtingą klausimą reiktų ieškoti nustatant charakteristikas, kurios leistų suprasti XVIII a. antrosios pusės Lie-tuvos didžiosios Kunigaikštystės (LdK) žydų bendruomenės kasdienybę veikusias aplinkybes. Kaip LdK teritorijoje buvo pasiskirstę žydai, kas galėjo lemti sklaidos valstybėje netolygumą? Kokio dydžio ben-druomenės dominavo, kitaip tariant, kokio dydžio bendruomenėje gyveno daugelis žydų šeimų? Kokia buvo bendruomenės teritorinė struktūra, jos galios veikimo are-alas ir kaip tai susiję su žydų sklaida?

Ieškodami atsakymų į šiuos LdK vi-suomenės struktūrai suprasti, jos socioe-konominei raidai rekonstruoti, žydų ben-druomenės istorinės šeimos demografijos duomenims nustatyti svarbius klausimus, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslininkai atliko tarptautinį tyrimą. Siekta suderinti taikomus šeimos istorinės demografijos tyrimo metodus su LdK so-ciokultūrine bei socioekonomine istorija ir Vidurio bei Rytų Europos žydų istorija.

tyriMą nulėMęs detekty-vas, arba kuris suraŠy-Mas yra patikiMas i Tinkami šaltiniai atsakyti į iškeltus klausimus – tai LdK XVIII a. pabaigoje mokesčių rinkimo tikslais atlikti žydų surašymai (1764–1765 ir 1784–1785 m.). Surašymų priežastį – suskaičiuoti pagalvės mokestį mokančius žydus – reikėtų turėti omenyje vertinant šaltiniuose pateiktų duomenų patikimu-mą. Juk visoje žmonijos istorijoje mokes-čiai nebuvo itin patraukli ir mėgstama pareiga, ieškota būdų, kaip jų išvengti. dėl šios priežasties 1784–1785 m. LdK žydų surašymas tyrimams netinka, jo duome-nys yra netikslūs ir iškraipantys realybę. Per du dešimtmečius tarp surašymų buvo suprasta, kad pateikti tikslius duomenis apie bendruomenę nenaudinga, nes du dešimtmečius neatsižvelgiant į bendruo-menės narių skaičiaus pokyčius mokesčiai buvo mokami nuo surašymuose fiksuoto bendruomenių dydžio. Kaip keisis ben-druomenės narių skaičius ir jų mokumas per gana ilgą laiko tarpą, niekas negalėjo prognozuoti: gerai, jei bendruomenė augs, o jos narių pajamos bus stabilios; bet gali-mas ir pesimistinis scenarijus, jei dėl gaisro

Kur ir KaiP Xviii aMžiauS LietuvoS DiDžioJoJe KuNigaiKŠtYStĖJe gYveNo žYDai?

doc. jurgita Šiaučiūnaitė-verbickienė,istorijos fakulteto istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedra

Šio straipsnio pavadinime esantis klausimas atrodo vi-sai paprastas, gal būtent todėl jis istoriografijoje nieka-da ir nebuvo keliamas. Galimi tradiciniai atsakymai į jį tokie pat paprasti kaip ir pats klausimas.

1764–1765 m. surašinėtojų parengta duo-menų suvestinė lentelė, pateikianti žydų skaičių konkrečiuose administraciniuose vienetuose ir visoje LDK. „Likvidacyja Taryffy pogłownego Żydowskiego“, Lietu-vos valstybės istorijos archyvas, Iždo ko-misijos fondas (F. 11), f. 3751

E. K

urau

sko

nuot

r.

Doc. Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė

15SPECTRUM 2016/1

ar ekonominių priežasčių dalis bendruo-menės narių paliks savo gyvenamą vietą, o likusiųjų pajamos ir galimybės mokėti mokesčius ne tik už save, bet ir už pasi-traukusius iš bendruomenės sumenks. Šią pamoką po pirmojo surašymo išmokusios bendruomenės antrą kartą kaip savo na-rius deklaravo tik namų valdų savinin-kus – savarankiškai, be bendruomenės pa-galbos mokesčius įstengiančią sumokėti savo narių dalį. dėl šio taktinio sprendi-mo 1784–1785 m. žydų surašyme neatsi-spindi visa bendruomenės socialinė struk-tūra, nėra elgetų, neįgaliųjų, samdinių ar kampininkų bei jų šeimų. Neišsiaiškinę šių aplinkybių ir lygindami surašymų duomenis turėtume demografiškai neį-manomą situaciją, kai taikiu metu, nesant didesnių kataklizmų ar badmečių, po-puliacijos skaičius smarkiai mažėja, o ne auga, kaip turėtų būti. Šaltinių įvertinimas ir jų patikimumo nustatymas reikalavo itin nuoseklaus, ilgo ir kruopštaus tyrimo. Buvo dirbama su daugiau nei tūkstantyje rankraštinių puslapių esančia informacija apie daugiau nei 400 žydų bendruomenių (tai apie 158 000 žmonių) visoje LdK, kol galiausiai paaiškėjo, kad vienas iš surašy-mų – 1784–1785 m. – tyrimui tiesiog ne-tinka. 1764–1765 m. surašymo metu žydų bendruomenės neįsivaizdavo, ko tikėtis iš naujos mokesčių rinkimo tvarkos, o ir skelbiant pirmąjį Abiejų Tautų Respu-blikos (ATR) žydų surašymą jį pakartoti planuota jau po penkerių metų (bet ne po poros dešimtmečių, kaip tai įvyko), tad slapstymasis, neteisingų ar nepilnų duo-menų pateikimas tebūtų turėjęs tik trum-palaikį efektą. Surašymui įgyvendinti buvo sukurta ir LdK Iždo komisijos prižiūrima gana sudėtinga, kelių pakopų duomenų rinkimo, jų patikros ir patvirtinimo sis-tema. Joje veikė pareigūnai, atsakingi už labai aiškiai apibrėžtų funkcijų vykdymą. Panašu, kad ir darbui vietose paskirti tar-nautojai, ir LdK lygmens biurokratinio aparato pareigūnai gana sėkmingai su-

Kur ir KaiP Xviii aMžiauS LietuvoS DiDžioJoJe KuNigaiKŠtYStĖJe gYveNo žYDai?

Apie 1784 m. surašymą skelbė spausdintas Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kuni-gaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio potvarkis. Lietuvos valstybės istorijos archy-vas, Iždo komisijos fondas (F. 11)

valdė duomenų rinkimo, sisteminimo ir apibendrinimo procesą, dėjo pastangų jo sklandumui užtikrinti. Visos LdK mastu aritmetinė duomenų sumavimo paklaida yra tokia maža, kad net stebina, ypač jei įvertintume dėl žmogiškojo veiksnio at-sirandančias klaidas ir galimybes atlikti tikslią didelio kiekio vienarūšių duomenų apskaitą XVIII a. pabaigoje.

bendruoMenių sklaida i 1764–1765 m. žydų surašymo duomenys leidžia rekonstruoti bendruomenių sklai-dą ir jos tendencijas tuo laikotarpiu, kai LdK teritorija buvo didžiausia, iki pir-mojo ATR padalijimo 1772 m. XVIII a.antrojoje pusėje žydų bendruomenės buvo tankiau ar rečiau susitelkusios, ta-čiau gana tolygiai pasklidusios visoje te-ritorijoje. Mažiau žydų gyveno Vitebsko

ir Polocko vaivadijose, pietrytinėje LdK dalyje ir Livonijos kunigaikštystėje. Sura-šymas nesuteikia informacijos, kuri padėtų rekonstruoti realų Livonijoje veikusių žydų bendruomenių tinklą: laikantis surašymą paskelbusios ATR Seimo konstitucijos, Livonijos žydai turėjo būti priskirti prie dviejuose miestuose – Kreizburge (dab. Krustpilis Latvijoje) ir Kraslove – veikian-čių bendruomenių. Vitebsko ir Polocko vaivadijos, nors ir buvo pasienyje ir, at-rodytų, galėjo teikti daugiau ir įvairesnių ekonominės veiklos galimybių, iš tiesų ne-buvo patrauklios kurtis. Vengta didesnio karo pavojaus ir žydams ne itin palankios Rusijos kaimynystės. 1764–1765 m. žydų bendruomenių sklaidos situacija rodo di-džiausią žydų bendruomenių koncentra-ciją istoriškai tankiai žydų gyvenamuose centriniuose Brastos ir Minsko vaivadijų

16 SPECTRUM 2016/1


pavietuose, Gardino paviete ir Žemaitijoje. Čia buvo didžiausias žydų skaičius, telkėsi gausiausios bendruomenės: Vilniuje gyve-no 4224, Brastoje – 3169, Gardine – 2418, Jurbarke – 2322 ir Kėdainiuose – 2116 įvairaus amžiaus žydai, vyrai ir moterys. Žydai buvo surašomi asmeniškai – asmen-vardžiais, o pagrindinis apskaitos vienetas buvo bendruomenė.

Sutartinai bendruomene yra pripažįs-tamas sąlyginis gyventojų skaičius, kuris galėtų sudaryti minjan (pamaldoms sina-gogoje būtina dešimties suaugusių – nuo 13 metų – vyrų grupė), apytikriai tai būtų ne mažiau nei 40 žydų. Žinoti bendruome-nių skaičių ir pasirinkti bendruomenę kaip instituciją atskaitos tašku per surašymą yra svarbu ne tik vertinant sklaidos tendenci-jas, bet ir identifikuojant žydų gyvenamą-sias vietas bei jas apibūdinant. Pasitelkime Žemaitijos atvejį. Istoriografijoje manoma, kad XVIII a. viduryje žydai gyveno kone visose 150 Žemaitijos miestietiško tipo gy-venviečių, tačiau per 1764–1765 m. surašy-mą buvo apskaitytos tik 34 bendruomenės. duomenų neatitikimus galima paaiškinti, viena vertus, pasitelktais skirtingais šalti-niais (istoriografijoje žydų surašymai iki šiol buvo naudoti labai fragmentiškai), kita vertus – tyrimo metu identifikuota žydų gyvenamosios vietos struktūra.

Padarytos išvados leidžia teigti, kad žydų minėjimas vietovėje nėra institucio-

nalizuotos bendruomenės veikimo įrody-mas, kaip ir negalime sakyti, kad vienos bendruomenės nariai gyveno tik jos veiki-mo areale.

kokio dydžio bendruoMe-nių buvo daugiausia i Išskyrus kelias bendruomenių grupes pagal joms priklausančių narių skaičių, matyti, kad apie 53 proc. visų LdK žydų priklausė di-delėms ir labai didelėms bendruomenėms, turėjusioms daugiau nei 501 narį (88 bendruomenės), iš jų 28 bendruomenės turėjo dau-giau nei 1000 narių, o jose gyveno 28 proc. visų LdK žydų. Pavyzdžiui, per 60 proc. Žemaitijos, Naugar-duko ir Brastos vaivadijų žydų priklausė didesnėms nei 500 narių bendruo-menėms, o net 43 proc. Žemaitijos žydų gyveno bendruomenėse, kuriose buvo daugiau nei 1000 na-rių; jų buvo penkios, kaip ir Naugarduko vaivadijo-je – daugiausia LdK. Šis palyginimas rodo tiesioginę priklausomybę tarp žydų bendruomenių skaičiaus, jų dydžio ir miestų tankumo vaivadijose. Minėtos vai-

vadijos yra iš tų, kuriuose miestų ir mies-telių tinklas jau ir ankstesniais istoriniais laikotarpiais buvo tankiausias. Tuo tarpu centrinėje LdK dalyje esančioje Minsko vaivadijoje net 53 proc. žydų priklausė ma-žoms bendruomenėms, turinčioms iki 300 narių, šioje vaivadijoje dominavo privatūs miesteliai ir buvo vos keli didesni miestai. Analogiško dydžio bendruomenėse gyve-no apie 44 proc. Polocko vaivadijos, kur žydai daugiausia gyveno privačiuose mies-tuose, ir net 60 proc. Mstislavlio vaivadijos žydų. Šioje vaivadijoje XVII a. miestų ir miestelių tankumas buvo beveik tris kar-tus mažesnis nei LdK vidurkis – tad retą miestų ir miestelių tinklą sudariusioje pa-sienio vaivadijoje žydai neformavo dides-nių bendruomenių – tai galima tiesiogiai sieti su socioekonominėmis šios vaivadijos galimybėmis. Agrarinis regiono pobūdis lėmė stiprų natūrinį ūkį, kuriame beveik nebuvo žydų teikiamų paslaugų poreikio, dėl to ir socioekonominės prielaidos kurtis didesnėms bendruomenėms nesiklostė.

Kadangi žymi dalis LdK miestietiškų gyvenviečių buvo nedidelės, daugumos žydų gyvenimas bendruomenėse, dides-nėse nei 500 narių, dar nerodo jų galimo dominavimo urbanistinėje erdvėje. Lenki-joje galiojusi 300 dūmų riba, skyrusi mies-tą nuo miestelio, LdK nebuvo taikoma, dėmesys labiau kreiptas į vietovės teisinį statusą ir administracines funkcijas nei jos dydį. dėl to LdK nė šimto namų neturin-tys miestai ir už juos didesni miesteliai ne-buvo išimtis. Lietuvos istoriografijoje nėra vieningos nuomonės dėl miesto apibrėži-mo ir jo požymių visumos. dar viena aktu-

Surašinėtojai parengtus dokumentus tvirtino parašais ir antspaudais. Vienas iš Vilniaus žydų bendruomenės su-rašymo dokumentų, Lietuvos valstybės istorijos archyvas, Iždo komisijos fondas (F. 11), f. 3727

Minsko vaivadijos žydų gyvenamosios vietos struktūra. Žemėlapį sudarė dr. Inga Žalalie-nė (VU Gamtos mokslų fakultetas)

17SPECTRUM 2016/1

Vilniaus žydų bendruomenės narių gyvenamosios vietos struktūra. Žemėlapį sudarė dr. Inga Žalalienė (VU Gamtos mokslų fakultetas)

ali problema – tai miestų ir miestelių agra-rizacijos laipsnis, ypač XVIII a. Tuo nuolat skundėsi amžininkai, vertindami miestų būklę ir užstatymą, kol galiausiai 1775 m. priėmus mokesčių įstatymą buvo atimtos Magdeburgo teisės iš visų, išskyrus vie-nuolika, LdK miestų. Remiantis vietovių, kuriose veikė žydų bendruomenės, statuso ir valdymosi formų analize, būtų galima formuluoti tokią prielaidą: XVIII a. antro-joje pusėje LdK žydai daugiausia priklau-sė skirtingo dydžio, bet būtent miestuose įsikūrusioms bendruomenėms. Išimtimi būtų galima laikyti Minsko vaivadiją, ku-rioje beveik nebuvo miestų, tad žydai gy-veno miesteliuose veikiančiose bendruo-menėse. Kiek daugiau nei kitur miestelių, turinčių žydų bendruomenes, buvo ir Že-maitijoje. Tikėtina, kad svarstymus apie štetlą (shtetl) ir miestelį kaip vieną iš žydų gyvenimo formų lėmė retrospektyvus, kitų laikotarpių patirtimi paremtas požiūris į situaciją LdK, bet ne to meto kasdieny-bės realijos. Racionaliai žvelgiant buvo net nenaudinga sietis su miestelyje veikiančia bendruomene, kurios veikimo erdvė tega-lėjo pasiūlyti ribotas ekonominės veiklos galimybes.

kur gyveno žydai? i Nesvarbu, ar vertintume mieste, ar miestelyje veiku-sios žydų bendruomenės narių realią gyve-namąją vietą, gautume labai panašų vaiz-dą – mieste ar miestelyje faktiškai gyveno, o matyt, ir plėtojo verslą tik dalis bendruo-menės narių. Kitų gyvenamoji vieta buvo orientuota į smuklių bei dvarų nuomą ir kitokias aplinkinėse kaimo vietovėse ar miesteliuose plėtojamas veiklas. Iš to kyla rezidavimo ne miesto ar miestelio terito-rijoje, bet priklausymo juose veikiančioms bendruomenėms reiškinys. 1764–1765 m.surašymas tokio pobūdžio informaciją pateikia ne apie visas bendruomenes, bet dažnai galima labai tiksliai pasakyti, ko-kios proporcijos yra tarp bendruomenei priklausančių žydų dalies, gyvenančios bendruomenės veikimo vietovėje ir kito-se nevienodu atstumu nutolusiose vietose. Pavyzdžiui, turimi duomenys apie dvylika Ukmergės pavieto bendruomenių rodo, kad 57 proc. jų narių gyveno bendruome-nių veikimo vietoje – mieste ar miestelyje, išimtis buvo tik Pandėlio bendruomenė, kurios visi 429 žydai gyveno pačiame mies-te, tuo tarpu net 71 proc. panašaus dydžio Molėtų žydų bendruomenės narių gyveno aplinkinėse smuklėse (jų buvo net 57). Sa-vita situacija susiklostė Breslaujos paviete.

Čia kontrastas tarp skirtingų lokalizacijos formų yra didžiausias: nuo drujos, kurios narių didžioji dalis gyveno pačiame mies-te, iki santykinai nedidelės (225) Breslaujos bendruomenės, kurios vos 8 proc. narių buvo įsikūrę Breslaujos pavieto pagrindi-niame mieste. Gyvenantieji ne bendruo-menės veikimo vietoje kūrėsi aplinkiniuo-se kaimuose, smuklėse ir dvaruose, o kai kada nemažu atstumu nuo gimtosios ben-druomenės nutolusiose vietose. Tyrimo metu nustatytas didžiausias atstumas tarp konkrečios bendruomenės žydų gyvena-mosios vietos ir tos bendruomenės veiki-mo vietos – apie 140 km. Vertinant santykį tarp bendruomenės veikimo vietos ir rea-lios jos narių gyvenamosios vietos galima prielaida, kad aplinkinės infrastruktūros nebuvimas skatino net nedidelių bendruo-menių narius orientuotis į miesto rinką ir jos teikiamas galimybes, o tai veikiau su-darė prielaidas migracijai iš nedidelių ben-druomenių nei jų augimui. Žemaitijoje ga-lime aptikti kitur nelabai būdingą ar bent taip smarkiai neišreikštą tendenciją, kai didesnėms bendruomenėms priklausantys žydai plačiai kūrėsi kone po visą Žemaiti-ją. dėl šios priežasties 68 proc. Jurbarko ir 62 proc. Palangos žydų bendruomenių narių gyveno ne bendruomenės veikimo vietoje. Šis Žemaitijos bendruomenėms būdingas savitumas veikiausiai sietinas su tankiu urbanizuotų vietovių tinklu ir tebe-

vykusiu žydų kūrimosi Žemaitijoje proce-su. Šios aplinkybės leistų paaiškinti ir san-tykinai žemą smuklėse gyvenančių žydų dalį (apie 34 proc.).

Atlikus tyrimą matyti, kad egzistuoja tie-sioginė priklausomybė tarp krikščionių ir žydų skaičiaus, kaip vieno iš svarbių eko-nominių veiksnių. Žydų bendruomenės gyvavimui ir ekonominei veiklai buvo bū-tina kritinė paslaugos vartotojų ar pirkėjų masė. didesnes bendruomenes formavo aplink miestą ar miestelį atsirandančios didesnės ekonominės veiklos galimybės, o smuklės ir gyvenimas kaimuose siūlė alternatyvą mieste dėl tarpusavio kon-kurencijos negalintiems išsitekti žydams. dvarų ir smuklių nuoma užtikrino dau-giau ar mažiau ilgalaikę pusiausvyrą tarp bendruomenės narių, gyvenančių mieste ir už jo ribų.

Šį tyrimą atliko Vilniaus universiteto Is-torijos fakulteto mokslininkai ir doktoran-tai, kolegos iš Lietuvos istorijos instituto ir mokslininkai iš Jeruzalės Hebrajų uni-versiteto (prof. Shaul Stampfer) bei Maxo Plancko demografinių tyrimo instituto (dr. Mikołaj Szołtysek, dr. Siegfrird Gruber). Su susistemintais tyrimo apie daugiau nei 19 tūkst. XVIII a. pabaigoje LDK gyvenusių žydų duomenimis galima susipažinti duo-menų bazėje www.censusmosaic.org.

SPECTRUM 2016/118

t y r i n ė j i m a it y r i n ė j i m a i

ar iŠNYKS PeLKĖS LietuvoJe?

dr. rasa ŠiManauskienė, gaMtos Mokslų fakulteto geografijos ir kraŠtotvarkos katedra

prof. egidijus riMkus, gaMtos Mokslų fakulteto Hidrologijos ir kliMatologijos katedra

prof. Markus stoffel,dr. joHannes edwardson,dr. cHristopHe corona, berno universitetas (Šveicarija)

Aukštapelkėms, kurios pripažintos europinės svarbos buvei-nėmis, gresia išnykimas. Jas tyrę mokslininkai siekia atsakyti į klausimus, koks klimatas mūsų šalyje buvo prieš tūkstan-čius metų ir kaip klimato pokyčiai artimiausią šimtmetį pa-keis mūsų pelkių ekosistemas.

kokios pelkių ateities po-kyčių tendencijos? i Vilniaus universiteto ir Šveicarijos mokslininkai, tyrę Aukštumalos, Čepkelių, Kerėplio ir Rėkyvos pelkes, daro prielaidą, kad XXI a. atviro tipo aukštapelkės Lietuvoje neišnyks (ypač šiaurės Lietuvoje), o dabartinės atvirų plotų apaugimo medžiais tendencijos turė-tų lėtėti.

Vienoje iš santykinai natūralių Lietuvos ekosistemų – pelkėse, melioracijos metu sutrikdžius hidrologinį režimą, medine au-galija ima užaugti atviro tipo aukštapelkės. Melioracijos poveikį dar labiau sustiprina dabartiniai klimato pokyčiai – nuo XX a. devintojo dešimtmečio kylant šiltojo laiko-tarpio temperatūrai ir didėjant garavimui, o kritulių kiekiui kintant mažai, hidrologinis

Aukštumalos pelkė R. Šimanauskienės nuotr.

19SPECTRUM 2016/1


režimas tampa vis mažiau palankus atvi-roms aukštapelkių ekosistemoms. Šioms buveinėms gresia išnykimas. Todėl daugiau nei 50 proc. Lietuvos durpynų yra įtraukta į NATURA 2000 tinklą.

Pastaraisiais metais pasaulyje atsirado gausybė darbų (Frankl ir Schmeidl, 2000; Pellerin ir Lavoie, 2003), kuriuose, re-miantis makrofosilijų bei dendrologiniais duomenimis, augalijos kartografine me-džiaga arba aerofotografijų interpretacijo-mis, tyrinėjama aukštapelkių istorija ir jų nuogulų formavimasis. Labiausiai paplitęs dendrochronologinis tyrimo metodas, nes pusiau suakmenėjusių pušų liekanos dide-liais kiekiais randamos pelkių aplinkoje ir teikia labai patikimus duomenis apie vie-tovės ekologinę būklę (klimatą, anglies ir azoto ciklą, ekosistemų dinamiką) praeityje (pvz., Pukienė, 1997).

dabartiniai paprastosios pušies (Pinus sylvestris L.) individai ir subfosilinės jų liekanos yra labai įprastos Lietuvos aukš-tapelkėse. Todėl, derindami turimą mete-orologinę bei hidrologinę informaciją su dendrologiniais duomenimis ir analizuo-dami subfosilines liekanas, galėsime atsaky-ti į keletą svarbių klausimų: koks klimatas mūsų šalyje buvo prieš tūkstančius metų ir kaip klimato pokyčiai artimiausią šimtmetį pakeis mūsų pelkių ekosistemas.

Mokslininkai, vertindami medinės auga-lijos įsigalėjimo Lietuvos durpynuose ten-dencijas, siekė nustatyti veiksnius, lėmusius durpynų augalijos pokyčius ir to poveikio mastą, ir numatyti ateities pokyčių tenden-cijas Aukštumalos, Čepkelių, Kerėplio ir Rėkyvos pelkėse (1 pav.).

Medynų dangos, Medžių aM-žiaus ir paplitiMo pokyčiai i Mokslininkai medynų dangos, medžių am-žiaus ir paplitimo pokyčius vertino trijose Lietuvos pelkėse – Rėkyvoje, Aukštumaloje

ir Kerėplyje. Tyrimas atskleidė aiškius me-džių įsikūrimo ir amžiaus pasiskirstymo skirtumus tarp tirtų teritorijų (2 pav.).

Kerėplis pasižymi gana vienalyte medy-nų paklote. Čia stebimas menkesnis ir tik pavienių medžių įsikūrimas nuo 1994 m. (mažiau nei 3 proc.), o daugiau nei 2/3 tir-to arealo medžių yra senesni nei 50 metų. Rėkyvos pelkiniame komplekse maždaug 23 proc. medžių yra senesni nei 50 metų, o daugiau kaip 63 proc. šiuolaikinių medžių

yra sudygę tarp 1964 ir 1993 m. Aukštuma-loje tik 9 proc. medžių yra senesni nei 50 metų, tuo tarpu 73 proc. medynų populia-cijos yra jaunesni nei 20 metų. dendroch-ronologinė informacija leidžia nustatyti medžių įsikūrimo laiką – iš visų tirtų pelkių labiausiai išsiskiria Aukštumala (3 pav.). Kerėplyje ir Rėkyvoje pradinė medžių įsi-kūrimo fazė siekia 1800 m., tuo tarpu pir-mieji medžiai Aukštumaloje išaugo maž-daug 50 metų vėliau. Šis skirtumas gali būti

2 pav. Medžių įsikūrimo ir amžiaus skirtumai skirtingose tyrimų vietose. Simboliai skirti 3 ir 4 pav. esantiems duomenims palyginti. Pagal Edwardson et al. tyrimo (2015) duomenis

1 pav. Tyrimo vietų lokalizazcija (A – Čepkelių pelkė; B – Aukštumalos pelkė; C – Rėkyvos pelkė; D – Kerėplio pelkė)

20 SPECTRUM 2016/1


susijęs su pelkių atstumu nuo Baltijos jū-ros, kadangi santykinai drėgnas klimatas pakrantės regionuose (Aukštumalos pelkė) yra mažiau palankus medynų augimui nei, pavyzdžiui, Kerėplio pelkėje vyraujančios labiau žemyniškos klimato sąlygos.

Pelkės skiriasi ir medinės augalijos įsi-kūrimo greičiu. Jis, matyt, yra nulemtas pelkėje esančių konkurencinių sąlygų.

Pavyzdžiui, santykinai dideli atviri plo-tai Aukštumalos pelkėje lemia menkesnę atskirų medžių tarpusavio konkurenciją, todėl dabartinėmis sąlygomis medžiai įsi-kuria vis sparčiau. dendrochronologiniai įrašai rodo laipsnišką medynų įsikūrimą tarp 1880 ir 1940 m. Pelkių pušų įsigalėji-mas intensyviausiai vyko kiek vėliau, maž-daug 1950 m. ir 1960–1970 m. laikotarpiu. Aukštumalai yra būdingos izoliuotos me-džių grupės, paplitusios visoje pelkėje. Kie-kvienoje grupėje keletas senesnių medžių yra apsupti viso būrio jaunesnių. Tai liudi-ja vis spartėjantį jaunų medžių atsiradimą ir pelkės kolonizaciją.

Rėkyvos pelkėje užaugimo medžiais greitis yra vidutinis. 1810–1830 m. pro-cesas vyko lėtai, o 1860–1890 m. jis labai paspartėjo. Šiuo metu medžių daigų be-veik nėra tankiai miškingose teritorijose, tačiau atviresnėse vietose gausu jaunų me-delių. Senesni medžiai susitelkę į atskiras grupes, tuo tarpu jauni medžiai vėlgi at-sitiktinai išsibarstę po visą tyrimų vieto-vę (4 pav.). Remiantis ortofotonuotraukų analize, nuo 1950 m. laipsniškas užaugi-mas medžiais yra stebimas visoje Rėkyvos pelkėje (5 pav.), ypač šio tyrimo areale (Aukštelkės pelkėje), kuris yra bene natū-raliausia išlikusi teritorija visame Rėkyvos pelkiniame komplekse. 2009 m. beveik visa vakarinė dalis (apie 1640 ha) buvo padengta pelkinėmis pušimis (5 pav.).

1576 m. Aukštumalos pelkė buvo pa-dengta mišku, bet maždaug po 200 metų tapo beveik visiškai atvira vietove. Šie me-dynų dangos pokyčiai vyko dar prieš prade-dant plataus masto antropogeninę veiklą, todėl juos galėjo lemti tik klimato pokyčiai. Tuometis medžių išnykimas Aukštumaloje galėjo būti siejamas su Mažuoju ledyn-mečiu, šaltu ir drėgnu laikotarpiu, kuris ir lėmė nepalankias sąlygas medžiams augti aukštapelkėse. Remiantis seniau-siomis ortofotonuotraukomis (1950 m.),Aukštumalos pelkinio masyvo vidurinė dalis (plynaukštė) buvo atvira, su keliais išsibarsčiusiais medžiais (5 pav.). 1958 m. prasidėjo durpių gavybos darbai. Medy-nais apaugęs plotas Aukštumaloje stabiliai augo per visą XX a. Šiuo metu Aukštu-maloje yra daugybė išsibarsčiusių medžių grupelių, dažnai susitelkusių prie mažųjų pelkinių ežerėlių.

Tuo tarpu Kerėplio pelkė laipsniškai buvo kolonizuojama 1830–1890 m., o vė-liau medynų įsikūrimas sulėtėjo, nes ne-bebuvo pakankamai laisvos vietos. Šioje pelkėje medžių dygimo struktūra yra atsi-

tiktinė, pasižyminti beveik nesikeičiančiu visų amžiaus klasių išsidėstymu visoje ty-rimų vietovėje. Aerofotonuotraukų analizė parodė, kad Kerėplio pelkinis kompleksas 1950 m. buvo beveik visas apaugęs miš-ku (5 pav.). 85 proc. medynų augo ant biogeninių nuogulų (daugiausia durpių) ir erdviškai buvo išsibarstę smulkiomis grupelėmis. Likę 15 proc. medynų – ant įvairių ledyninių nuogulų. Pelkiniu mišku apaugęs plotas išliko beveik nepaliestas iki 1981 m., kai buvo pradėti paruošiamieji durpių kasybos darbai. Nuo to laiko dau-giau nei 60 ha pelkinio miško buvo iškirs-ta, norint palengvinti durpių kasybą. Šis medynų ploto sumažėjimas yra puikiai matomas 1995 m. ortofotonuotraukoje (5 pav.). Tačiau vos tik durpių gavybos dar-

3 pav. Pelkinių pušų sudygimo datos, re-miantis dendrochronologiniais matavi-mais. Horizontalios linijos atspindi indi-vidualius medžius, perdengiančius vienas kitą. Juoda spalva – išmatuotos metinės rievės, pilkos spalvos pratęsimai – apskai-čiuotos trūkstamos rievės (dėl mėginių paėmimo aukščio nuo žemės paviršiaus). Pilkose linijose esantis baltas segmentas rodo apskaičiuotą kiekvieno medžio su-dygimo datą. Simboliai skirti 2 ir 4 pav. esantiems duomenims palyginti. Pagal Edwardson et al. tyrimo (2015) duomenis

4 pav. Pelkinių pušų, naudotų dendroch-ronologiniuose skaičiavimuose, erdvinis pasiskirstymas. Simboliai skirti 2 ir 3 pav. esantiems duomenims palyginti. Pagal Edwardson et al. tyrimo (2015) duomenis

21SPECTRUM 2016/1

bai sustojo – atvirų vietų kolonizacija pel-kinėmis pušimis vėl atsinaujino.

dabartinė puŠų prieaugio dinaMika ir ateities pro-gnozės i Paspartėjęs paprastųjų pušų atsiradimas Lietuvos pelkėse (Kerėplyje, Rėkyvoje ir Aukštumaloje) rodo gerėjan-čias sąlygas pušims, t. y. šiltėjantį ir sausė-jantį klimatą, tačiau stipri sąsaja tarp pel-kių ekosistemų pokyčių ir specifinės pelkių ontogenezės lemia silpną ryšį tarp medžių rievių pločio ir meteorologinių veiksnių konkrečiais metais.

Analizuojant meteorologinių sąlygų įta-ką paprastosios pušies metiniam prieaugiui Lietuvoje ir remiantis skirtingais klimato scenarijais, buvo sudaromos galimo me-

džių augimo greičio kaitos sausuose dir-vožemiuose bei pelkėse prognozės XXI a.

duomenys apie medžių rievių plotį buvo gauti iš mėginių (6 pav.) keturiose Lietuvos pelkėse (Aukštumaloje, Čepke-liuose, Kerėplyje ir Rėkyvoje) ir sausuose dirvožemiuose už jų ribų.

Bene svarbiausia medžių prieaugio kaitos pelkiniuose dirvožemiuose savy-bė yra proceso individualumas. Jį lemia gruntinio vandens lygis, durpių sluoksnio storis ir jo infiltracinės savybės, medžių šaknų sistemos išsivystymas ir kt. Todėl tų pačių meteorologinių sąlygų poveikis net ir greta esančioms, bet skirtingomis savybėmis pasižyminčioms pelkėms gali būti nevienodas. Skirtingose Lietuvos vie-tose sausuose dirvožemiuose esančiose

5 pav. Medynų dangos pokyčiai XX a. Kerėplio, Rėkyvos ir Aukštumalos pelkėse (re-miantis ortofotonuotraukų medžiaga, M 1:10 000). Pagal Edwardson et al. tyrimo (2015) duomenis

augimvietėse medžių prieaugio reikšmės statistiškai reikšmingai koreliuoja tarpu-savyje, o pelkėse statistiškai reikšmingi ryšiai tarp tyrimo vietų fiksuoti ne visais atvejais.

Kita vertus, medžių rievių prieaugis pel-kiniuose dirvožemiuose pasižymi dideliu cikliškumu, kurį daugiausia galima sieti su kritulių kiekio svyravimais. Trijose iš keturių nagrinėtų pelkių lietingais perio-dais (1860–1863, 1889–1893, 1913–1927,1945–1948, 1955–1958, 1972–1978, 1994–1998 m.) medžių prieaugis mažėja. Augant vandens lygiui aukštapelkėse už-liejama medžių šaknų sistema ir vegeta-cijos sąlygos blogėja. Sausesniais laikotar-piais (1853–1858, 1869–1875, 1904–1912, 1928–1938, 1960–1967, 1983–1993 m.) priešingai – augimo tempas didėja. Tačiau šių pelkių reakcija į ilgalaikių kritulių ci-klų poveikį skiriasi. Kerėplyje medžių rie-vių prieaugio indekso reikšmės geriausiai koreliuoja su prieš tai buvusių 15 metų, Rėkyvoje – su 11, o Aukštumaloje – su 10 metų kritulių suma. Šie skirtumai susiję su gruntinio vandens lygio svyravimais, o jo kitimo greitis ir amplitudė priklauso nuo konkrečios pelkės savybių.

Tuo tarpu Čepkeliuose padidėjus kri-tulių kiekiui medžių augimo sąlygos pa-gerėja. Glaudžiausia koreliacija nustatyta sudėjus 3 metų kritulių kiekį. Priešingai nei kitų tirtų pelkių, Čepkelių dirvoda-rinė uoliena yra smėlingos fliuvioglacia-linės nuogulos, pasižyminčios itin gero-mis filtracinėmis savybėmis ir maistinių medžiagų stoka. Pastarosios gaunamos tik su krituliais arba yra vėjo atnešamos. Maistinių medžiagų stoka didina vandens Čepkelių pelkėje rūgštingumą. didėjant kritulių kiekiui atnešama daugiau mi-neralinių maistinių medžiagų ir atskie-džiamas rūgštingas vanduo, todėl sąlygos augti medžiams pagerėja. Antra vertus, užsitęsęs drėgnas laikotarpis (ir su tuo su-sijęs gruntinio vandens lygio kilimas) taip pat neigiamai veikia medžių prieaugį.

Sausuose dirvožemiuose didžiausią reikšmę konkrečių metų prieaugiui turi tų metų meteorologinės sąlygos: ankstyvo pavasario temperatūra ir su tuo susijusi vegetacijos sezono pradžia bei trukmė. Kita vertus, nors kovo–balandžio mėne-sių temperatūra Lietuvoje padidėjo, nėra fiksuojami statistiškai reikšmingi teigiami medžių prieaugio trendai sausuose dirvo-žemiuose. Pažymėtina, kad nuo 1989 m. nė karto nebuvo fiksuota anomaliai žema vegetacijos pradžios temperatūra, o dide-

SPECTRUM 2016/122


lis medžių rievių prieaugis fiksuotas vos kelis kartus. Galima daryti prielaidą, kad medis fiziologiškai prisitaiko augti šiltes-nio klimato sąlygomis, t. y. medžių rievių plotis ir toliau svyruoja apie vidurkį, nors klimatas ir yra palankesnis. Teigiamas prieaugio anomalijas tokiu atveju gali su-kelti tik „naujos anomalijos“ pasikeitusio klimato sąlygomis. Reikia daug laiko, kol susikuria prie pakitusių klimato sąlygų prisitaikiusi ekosistema (pvz., įvyksta ko-kybinis dirvožemio savybių pokytis). Be to, šylant klimatui mažėja pušų atsparu-mas ligoms ir kenkėjams.

Taigi tikėtina, kad ateinančiais dešim-tmečiais medžių augimo sąlygų pokyčiai pelkiniuose dirvožemiuose vyks greičiau (čia svarbiausias veiksnys yra gruntinio vandens lygis) nei sausuose dirvožemiuose.

Numatoma, kad XXI a. oro temperatū-ra Lietuvos teritorijoje didės visais metų laikais, o iki 2100 m. vidutinė metinė oro temperatūra turėtų pakilti 1,5–4,9°C. La-biausiai turėtų padidėti šaltojo metų laiko-tarpio temperatūra. Vidutinis metinis kri-tulių kiekis iki 2100 m. išaugs nuo 3,7 iki 13,5 proc. Kritulių gausėjimas prognozuo-jamas spalio–birželio mėnesiais, o liepą–rugsėjį galimas net ir nežymus mažėjimas. Padidėjęs kritulių kiekis bus daugiausia kompensuojamas didesnio garavimo. Vis dėlto XXI a. pabaigoje (ypač šiaurės Lie-tuvoje) kritulių kiekio augimas viršys ga-ravimo didėjimą, todėl gruntinio vandens lygis aukštapelkėse kils ir didžiojoje šalies dalyje sąlygos jose augti medžiams blogės. Iš tirtų aukštapelkių didžiausi neigiami medžių augimo tempo pokyčiai numatomi Rėkyvoje, kur kritulių kiekis didės labiau-siai. Kitur pasikeitimai bus daug mažesni. dėl jau minėtų priežasčių teigiami poky-čiai prognozuojami Čepkelių, o neigiami –Aukštumalos ir Kerėplio pelkėse.

Bendras Lietuvos ir Šveicarijos moks-linių tyrimų projektas „Klimato kaita durpynuose: Holoceno ženklai ir da-bartinės tendencijos; įtaka bioįvairo-vei ir anglies deponavimui durpėse“ (CLIMPEAT). Partneriai: Gamtos tyrimų centras (paramos gavėjas), Berno universiteto Geologijos moks-lų institutas ir Vilniaus universitetas.

6 pav. Dendrologinių mėginių ėmimas

Čepkelių pelkės panorama

Prognozuojami pokyčiai nesutampa su dabartinėmis tendencijomis – pasta-raisiais dešimtmečiais dauguma Lietuvos aukštapelkių apauga medžiais. Tai galima paaiškinti tuo, kad per pastaruosius de-šimtmečius visoje Lietuvos teritorijoje oro temperatūra pakilo, o kritulių kiekis sta-tistiškai reikšmingai didėjo tik keliose vie-

tose. Tai galėjo lemti pelkių džiūvimą, nors gruntinio vandens lygio matavimų pelkėse nepakanka tam, kad ši prielaida būtų patvir-tinta.

Taigi galime daryti išvadą, kad XXI a. atvi-ro tipo aukštapelkės Lietuvoje neišnyks (ypač šiaurės Lietuvoje), o dabartinės atvirų plotų apaugimo medžiais tendencijos turėtų lėtėti.

M. Tamkevičiūtės nuotr.M. Tamkevičiūtės nuotr.

M. Tamkevičiūtės nuotr.

R. Šimanauskienės nuotr. R. Šimanauskienės nuotr.

23SPECTRUM 2016/1


Švč. Trejybės bažnyčios rūsyje buvo keliasdešimt netvarkingai įvairiais lai-kais sumestų karstų su palaidojimais. Rūsyje atlikti kompleksiniai archeo-

loginiai-antropologiniai tyrimai. Kadangi bažnyčia veikianti, o bazilijonų vienuolijos rūsys yra po pagrindiniu altoriumi, ypa-tingas dėmesys buvo skiriamas pagarbiam palaikų ir jų karstų iškėlimui, jų fiksavimui dėl galimo palaidotųjų asmenų atpažinimo ir tolimesniam saugojimui iki būsimo per-laidojimo.

bazilijonai unitai – akty-vūs vilniaus gyveniMo da-lyviai i Stačiatikiai nuo pat Vilniaus įsikūrimo buvo viena iš pagrindinių miesto etnokonfesinių grupių. XV a. pradžioje jų gausiausiai apgyvendintoje dalyje, vadina-majame „rusų mieste“, arba civitas Ruthe-nica, veikė jau keliolika cerkvių. Viena iš jų – ant kalvos prie vėliau iškilusių Aušros vartų maždaug 1374 m. pastatyta Švč. Tre-jybės cerkvė. Prie jos XV a. antrojoje pusėje pradėjo veikti ir vyrų vienuolynas. Cerkvė greitai tapo reikšmingu stačiatikiškosios kultūros centru ir susilaukdavo paramos iš tokių magnatų kaip kunigaikštis Konstanti-nas Ostrogiškis. Jo rūpesčiu XVI a. pradžio-je vietoje medinės iškilo monumentali mū-rinė cerkvė ir varpinė. dar labiau šio centro reikšmė išaugo po 1596 m. sudarytos Bras-tos unijos, kuri žymėjo naujos – graikų ap-eigų katalikų, arba unitų – konfesijos užgi-mimą. Unitai išlaikė Rytų liturginę tradiciją ir apeigas, tačiau bažnyčios galva pripažino jau nebe Konstantinopolio patriarchą, bet Romos popiežių.

Nors uniją ir rėmė valdovai, vis dėlto rei-kėjo labai pasistengti, kad ji būtų įgyven-dinta ir pasiektų platesnius tikinčiųjų, tik nominaliai tapusių unitais, sluoksnius. Įgy-vendinant uniją buvo reformuotas Šv. Bazi-lijaus didžiojo ordinas (Ordo divi Basilii Magni), arba bazilijonai. XVII a. pradžioje vienuolijos reformų ėmėsi Vilniaus vienuo-lyno vyresnysis, vėliau Kijevo unitų me-

tropolitas Juozapas Benjaminas Rutskis ir jo bendražygis šv. Juozapatas Kuncevičius, paskui tapęs Polocko unitų arkivyskupu ir 1623 m. ten pat nukankintas. J. B. Rutskio ir J. Kuncevičiaus vykdytos reformos apėmė keletą vienuolijos gyvenimo sričių. Viena vertus, jos atnešė organizacinių-struktūri-nių pokyčių: 1617 m. buvo įsteigta Švč. Tre-jybės bazilijonų provincija, taigi iki tol auto-


prof. albinas kuncevičius, dokt. Martynas jakulis, dokt. justina kozakaitė, vytautė lukŠėnienė,istorijos fakultetas

Švč. Trejybės bažnyčioje, esančioje Bazilijonų vienuolyno an-samblio teritorijoje, įvairiais laikais sumesti karstai su palai-dojimais patraukė mokslininkų ir restauratorių dėmesį. Ypač įdomūs tyrėjams pasirodė mumifikuoti palaikai. Viena mumi-ja užminė mįslę dėl galimo neįmantraus balzamavimo atvejo. Panašiõs viduramžiškos balzamavimo tradicijos Lietuvoje dau-giau nepavyko aptikti.

Tyrinėto rūsio vieta bažnyčioje. Matyti atidengta anga – įėjimas į rūsį

A. Kuncevičiaus nuotr.

M. Tamkevičiūtės nuotr.

24 SPECTRUM 2016/1


nomiškai tvarkęsi vienuolynai tapo pavaldūs centrinei provincijos valdžiai. Kita vertus, reformos paveikė ir vidaus gyvenimą. Nors ordino santvarkos pagrindu ir toliau išliko Šv. Bazilijaus didžiojo regula, kur kas labiau akcentuotas vienuolių išsilavinimas, o ba-zilijonai katalikų ordinų pavyzdžiu iš kon-templiuojančių atsiskyrėlių tapo vienuoliais, aktyviai besidarbuojančiais mokyklose, spaustuvėse ir misijose. Prie vienuolyno vei-kė ne tik mokykla, bet ir spaustuvė, kurioje per daugiau nei 170 metų buvo išspausdinta maždaug 230 daugiausia religinio turinio knygų. Bazilijonai greitai įsiliejo į Vilniaus popiežiškosios seminarijos studentų gretas. Iki 1773 m. seminarijoje filosofo arba teolo-go išsilavinimą įgijo daugiau nei 80 bazilijo-nų. Tai liudija didelę išsilavinimo ir tinkamo teologinio pasirengimo reikšmę ordinui.

Švč. trejybės (unitų) baž-nyčia – religinio ir sociali-nio gyveniMo centras i Švč. Trejybės bažnyčia, kaip ir kiekviena anksty-vųjų naujųjų laikų bažnyčia, buvo religinio ir socialinio gyvenimo centras. Taigi ne-nuostabu, kad vienuolyno dienoraštyje ma-tome išties įvairų ir įvykių kupiną XVIII a. antrosios pusės gyvenimą – šios bažnyčios ir vienuolyno kasdienio gyvenimo pulsą. Vienuoliai dalyvaudavo savo ir kitų vienuo-lijų bažnyčių religinėse apeigose, minėdavo

šventes, disputuodavo teologijos klausi-mais, keliaudavo į kitus ordino provincijos vienuolynus, dalyvaudavo teismuose, rū-pindavosi vienuolyno ir bažnyčios atnauji-nimo darbais ar špitolėje globojamais varg-šais. Intensyvus vienuolių ir pasauliečių bendravimas neapsiribodavo vien tikėjimo sfera. Akivaizdu, kad ypatingi ryšiai siejo

bazilijonus ir Vilniaus valdantįjį elitą, visų pirma unitiškąją dalį. Vienuolyne, dalyvau-jant vyresniajam, būdavo rengiamos specia-lios sesijos, kuriose buvo sprendžiami su unitų špitolėmis susiję klausimai. Po burmis-trų ir tarėjų rinkimų magistratas „pagal seną paprotį“ susirinkdavo Švč. Trejybės bažny-čioje, kur dalyvaudavo iškilmingose mišiose, o kitą dieną maldoje būdavo prisimenami visi magistrato mirusieji. Antai 1777 m. sau-sio 19 d. vienuolyno dienoraštyje rašyta: „iš-rinkti burmistrai – Nikodemas Pšemeneckis ir Juozapatas Minkevičius, – prieš duodami priesaiką, su visu magistratu atėjo išklausyti mišių, [kurių metu] išrinktiesiems burmis-trams buvo duota pabučiuoti Evangeliją ir pateną. Pasibaigus šventosioms mišioms, jo malonybė tėvas vyresnysis iškilmingai svei-kino visą magistratą ir [...] išrinktuosius bur-mistrus. Rytojaus dieną [...] buvo laikomos mišios už visus mirusius magistrato narius.“

Mirties saMprata Xvii–Xviii aMžiuje i dar vienas vienuolių ir pa-sauliečių bendravimo aspektas buvo mirtis. Viena vertus, vienuolių maldos buvo suvo-kiamos kaip turinčios ypatingą galią, todėl žmonės apdovanodavo vienuolius ir prašy-davo melstis už juos, tikėdami, kad tai padės sutrumpinti skaistykloje praleisimą laiką ir išsaugoti jų atminimą. Kita vertus, kiekvie-nas pamaldus krikščionis trokšdavo būti palaidotas bažnyčioje ar bent jau kuo arčiau jos sienų. Atsižvelgiant į šį tikinčiųjų poreikį, bažnyčios neretai būdavo statomos iš karto Darbo Švč. Trejybės bažnyčios rūsyje akimirka

E. Kurausko nuotr.

E. Kurausko nuotr.

Tyrimų metu buvo aptikti 53 karstai su palaidojimais ir dar apie 50–60 individų pavienių kaulų

SPECTRUM 2016/1 25

integruojant laidojimui skirtas erdves į jų struktūrą. Visa tai turėjo ne tik akivaizdžią religinę, bet ir socialinę reikšmę, kadangi tiek maldos už mirusiuosius, tiek jų laidoji-mas bažnyčioje tapdavo galimybe užmegzti artimesnius ryšius su bendruomenėmis, kurių politinė ir materialinė parama palen-gvindavo vienuolių gyvenimą.

Iš XVII a. antrosios pusės – XVIII a. vil-niečių testamentų matyti, kad turtingesni žmonės dažnai pageidaudavo būti palaidoti (ir būdavo laidojami) ne tik bazilijonų, bet ir senosios regulos karmelitų Visų Šventųjų, dominikonų Šv. dvasios, bernardinų ir ki-tose bažnyčiose, taip pat stačiatikių Šv. dva-sios cerkvėje įrengtose kriptose. Palaidoji-mo vietą nulemdavo ne karštas tikėjimas, bet socialinė padėtis. „Švenčiausiose“ vie-tose, tai yra bažnyčios viduje ir kuo arčiau pagrindinio altoriaus, būdavo laidojami svarbias pareigas ėję ar kitaip nusipelnę vie-nuoliai ir didelę įtaką turėję pasauliečiai, tuo tarpu ne tokie svarbūs žmonės būdavo lai-

dojami šventoriuje už bažnyčios sienų. Štai įrašas ant karsto Nr. 26 liudija, kad kriptoje buvo palaidotas Liadų (Baltarusija) vienuo-lyno vyresnysis ir ordino generalinis proku-ratorius Florijonas Valickis, miręs 1750 m.liepos 6 d., būdamas 37 metų amžiaus, 11 metų praleidęs vienuolijoje. Kriptoje po (anuomet) palaimintojo Juozapato altoriu-mi, esančiu pagrindinio altoriaus dešinėje, 1778 m. rugpjūčio 12 d. buvo palaidotas vienuolyno geradarys burmistras Konra-das Žilka. daugiau nei keturiasdešimt metų bažnyčioje ir vienuolyne tarnavęs Aleksiejus buvo palaidotas bažnyčios šventoriuje.

ką atskleidė rūsio tyriMai iRašytiniai šaltiniai atskleidžia nemažai de-talių apie kai kurių su šia bažnyčia susijusių asmenų, dažniausiai ne vienuolių, mirtį: sužinome mirties dieną, palaidojimo vietą ar net mirties valandą. Tačiau šaltiniai daž-niausiai neatskleidžia palaidotųjų amžiaus, ligų, mitybos įpročių ar mirties aplinkybių.

Informatyviu šaltiniu tampa mirusiųjų pa-laikai, kurie, net ir praėjus keliems šimtams metų, išsaugo daugybę svarbių duomenų.

Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro mikrobiologė Irena Baublienė atliko rūsio vidaus mikrobiolo-ginius tyrimus ir nustatė, kad visuose ėmi-niuose dominuoja Penicillium spinulosum Thom rūšies mikrogrybai, gyvuojantys pū-vančioje medienoje, tarpstantys dirvože-myje ir daugelyje kitų gamtinių terpių. Šie mikrogrybai ir išskirtieji Nigrospora ir Cha-etomium genčių mikrogrybai yra aktyvūs celiuliozės ardytojai ir gali sukelti alerginius ir kvėpavimo takų susirgimus. Todėl visi studentai ir tyrėjai rūsyje dirbo su apsaugi-niais kostiumais, kaukėmis, pirštinėmis.

Tyrimų metu buvo aptikti 53 karstai su palaidojimais ir dar apie 50–60 individų pavienių kaulų. Kai kuriuose karstuose be-simėtančios 1965 m. laikraščių skiautės by-loja, kad karstai paskutinį kartą į šį rūsį su-nešti būtent tais metais. dalis karstų puošti

E. Kurausko nuotr.Archeologijos studentai kartu su specialistais tiria palaikus

SPECTRUM 2016/126

religiniais Jėzaus arba šv. Marijos simboliais, kai kurie kitais ženklais (kaukolė ir kaulai ar pan.), dalis karstų juodai nudažyti, puošti baltais kryžiais ir pan.

Mokslininkai, ištyrę 53 karstus, juose rado tik 50 palaidotų asmenų – laikas suardė net trijų karstų palaidojimus. Kadangi visuose papildomai identifikuota mažiausiai po tris įsimaišiusius individus, bandymai atsekti kaulų priklausomybę buvo bevaisiai. Rūsyje būta ir vaikiško karsto liekanų, tačiau pa-laikų jame nerasta. Kituose karstuose šalia pagrindinių palaidojimų papildomai iden-tifikuoti 26 individai. Pagal pastarųjų kūno padėtį nustatyta, kad jie galėjo būti išversti iš karstų.

Tarp palaidotų asmenų daugiausia buvo vyrų ir tik viena moteris, dauguma palaido-tųjų buvo sulaukę garbaus amžiaus.

MuMijos – Mįslės ir atradi-Mai i daug dėmesio sulaukė ir milžinišką šurmulį sukėlė mumifikuoti palaikai. Pen-kios mumijos buvo puikios būklės, o kitos šiek tiek apnykusios – telikę minkštųjų ar jungiamųjų audinių likučiai. Manoma, kad tam didelę įtaką padarė tiek ankstesni ban-dymai „tvarkyti“ kriptą, tiek pats jos mikro-klimatas. Kai kurios prie akmeninių rūsio sienų prisiglaudusios mumijos pradėjo irti – jas veikė nuolat besikaupianti drėgmė, kuri siekė net 99 procentus.

Mumifikuoti palaikai nėra retas reiškinys. Nors prieš akis iškyla senovės Egiptas ir ten vyravusios subtilios balzamavimo tradicijos, palaikai gali mumifikuotis ir natūraliai – te-reikia išlaikyti tas pačias sąlygas (tempera-tūrą, drėgmę ir pan.). Tačiau viena mumija užminė mįslę dėl galimo neįmantraus balza-mavimo atvejo. Bevalant palaikus, besiilsin-čius karste Nr. 7, iš jų pilvo ertmės pabiro smulkios pjuvenos. Iš pradžių manyta, kad tai galimas karsto turinys – stambios drož-lės, karsto čiužinio užpildas. drožlių gausiai prikimšta buvo ne tik pilvo, bet ir krūtinės ertmė. Panašiõs viduramžiškos balzamavi-mo tradicijos Lietuvoje daugiau nepavyko aptikti. Išlikusios trapios drabužių detalės reikalavo didelio mumijų tyrėjų atsargumo. Stengiantis išsaugoti kuo daugiau autenti-kos, šie palaikai nebuvo ardomi. Tad nebuvo įmanoma išgauti detalesnės informacijos apie konkretaus asmens sveikatos būklę.

antropologiniai tyriMai atskleidė ligas i Likusių indi-vidų sveikatos būklės tyrimai išdavė tris pagrindines vienuolijos gyvenimo paslap-tis. Vienuoliai ir bažnyčios vyresnieji galėjo turėti problemų, susijusių su mitybos įpro-čiais. Šią visuomenės dalį kankino podagra. Podagrą, „karalių ligą“, paprastai sukelia itin turtinga mityba ir gausus alkoholio vartoji-mas. Viena rečiausiai Lietuvoje fiksuojamų

patologijų net tris kartus pasireiškė unitų vienuoliams ar kunigams. Ši liga dėl padidė-jusios šlapimo rūgšties paprastai pažeidžia pėdų sąnarius.

Kitos patologijos – nespecifiniai blauzdi-kaulių uždegimai, šlaunikaulių kaklų poky-čiai ir raktikaulių pažeidimai – rodo gana aktyvų tų asmenų gyvenimo būdą. Nuola-tinis judėjimas ar pasikartojantys judesiai paliko žymę kauluose.

dažnas reiškinys, pasitaikantys tarp vidu-ramžių vilniečių, yra šonkaulių lūžiai – net 15 iš 50 asmenų buvo lūžę šonkauliai. Paly-ginti su to paties laikotarpio miestelio ar kai-mo vietovėmis, vilniečiai ryškiai išsiveržia į priekį. Tai lėmė intensyvesnis miesto gyve-nimas ir suspaustos erdvės.

du išskirtiniai traumų atvejai verti pa-minėti dėl kilusio pavojaus abiejų asmenų gyvybei. Vienas per 50 metų vyras kentėjo dešiniojo klubo sąnario displaziją. Pažeistas sąnarys, palyginti su priešinga puse, buvo seklesnis, tad tikimybė skausmingai išsina-rinti koją buvo didesnė. Neabejojama, kad šis vyras turėjo šlubuoti, galbūt net naudotis lazdele. Kentėdamas įgimtą būseną šis as-muo patyrė ir gana rimtą traumą – sužalota krūtinės sritis. Fiksuoti daugybiniai šonkau-lių lūžiai, didelė jų dalis suaugę su slankste-liais, o kraujosruvos pažymėjo beveik visą stuburą. Šiuo metu būtų sunku įvardyti kon-krečias priežastis, galėjusias sukelti tokį gy-vybei pavojingą sužalojimą. Neabejojama, kad tai turėjo būti itin didelės energijos pa-darinys: užpuolimas ir sumušimas, kritimas iš didelio aukščio ar susidūrimas su tam ti-kru objektu. Pastarąjį atvejį galėtų iliustruoti motinos skundas iš XVII a., kuriame motina prašo nubausti vežiką, lėkusį dideliu greičiu ir partrenkusį jos dukterį. Nelaimingo atsiti-kimo auka gulinti mirties patale ir kenčianti baisias kančias.

Antrasis nukentėjęs asmuo buvo 35–40 metų vyras su kirstine žaizda kaktoje. Nors tai nebuvo šio žmogaus mirties priežastis, sužalojimas turėjo būti gana rimtas – gilios žaizdos ilgis siekė apie 5 centimetrus. Jokių kitų smurto požymių tarp palaikų nepavyko aptikti.

ką pasakoja įkapės i didžioji palaidojimų dalis buvo labai suardyta, to-dėl tyrimų metu gerai išlikusių daiktų rasta nedaug. Visi radiniai – spalvoto šilko audi-nių fragmentai, brokatinių audinių skiau-tės, karsto pagalvėlių užvalkalai, metalinės karsto puošmenos, smulkios asmeninės vie-nuolių įkapės – buvo kruopščiai apžiūrėti. Tikėtasi rasti išlikusių inicialų ar ypatingų Mumifikuoti palaikai E. Kurausko nuotr.


SPECTRUM 2016/1 27

ženklų, kurie padėtų lengviau nustatyti mi-rusiųjų tapatybes ar visuomeninę padėtį.

deja, aprangos ir drabužių fragmentų ras-ta labai mažai, o apavo išvis neaptikta. Kas-dienis viršutinis unitų dvasininkų drabužis buvo ilgas, tamsus, stačia apykakle su gobtu-vu, kurio priekyje prisiūtos dvi ilgos dvilin-ko audinio juostos, krintančios ant krūtinės. Vienintelis toks gobtuvas iš plonos rudos vilnos ir rudo aksomo kepurėlė buvo rasti brolio Inocento Janiševskio karste Nr. 31.

Atlikdami liturgines apeigas unitų ku-nigai privalėjo dėvėti epitrachilioną (rus. епитрахиль; gr. επιτραχηλιον). Tai ilga li-turginė juosta, pasikabinama per pečius ir krintanti kūno priekyje. Unitų bažnyčios kriptos tyrimų metu rasti 5 epitrachilionai ir jų fragmentai.

Mumifikavęsi dvasininko, palaidoto su epitrachilionu, palaikai buvo rasti karste Nr. 49. Šis epitrachilionas (ilg. ~251 cm, pl. 9,5 cm) pasiūtas iš rudo audinio, o pa-kraščiai apsiūti metalo siūlų galionu. Iš to paties galiono ant stulos ilgųjų galų prisiūti 6 graikiški kryžiai (6x6 cm). ypač ilgas epi-trachilionas (ilg. 279 cm, pl. 8–13,5 cm), pa-siūtas iš raudono žakardinio audinio, puošto gelsvu ir žaliu augaliniu motyvu, rastas kars-te Nr. 19. Jo pakraščiai ir 7 lotyniški kryžiai pasiūti iš metalo siūlų galiono.

dalis radinių yra ne vienus metus ne-šioti ir naudoti vienuolių daiktai. Pirmąją grupę sudaro paramanai. Paramanas (gr. Παραμανδύας – priedas prie mantijos) yra religinis stačiatikių vienuolio aprangos rei-kmuo, žinomas jau nuo IV a. Stačiatikių vie-nuoliai dėvėdavo jį po drabužiais ant keturių virvučių, pasikabinę ant nugaros, o virvutės ant krūtinės sudarydavo kryžių. Paramanas turėjo priminti vienuoliui prisiimtą kryžių, sekant Kristumi. Vienuoliai bazilijonai, davę amžinuosius įžadus, paramanus nešiojo pa-sikabinę ant krūtinės. Vilniaus unitų baž-nyčios palaidojimų tyrimų metu aptikti 36 paramanai ir jų fragmentai: siuvinėti teksti-liniai Golgotos kryžiai, paramano pagrindai su juostelėmis, pakraščių apvadai ir kt.

Kita įdomi radinių grupė yra rožiniai. Ro-žinio karoliukų rasta dvylikoje karstų. Tai įvairių formų apvalūs ir ovalūs mediniai ir kauliniai rožinio karoliukai. Karste Nr. 26 rasti rožinio fragmentai, kur 36 mediniai karoliukai sujungti vario lydinio grandinėle. Ant to paties rožinio kabėjo ir apvalus vario lydinio medalionas (Ø 1,7 cm) su Jėzuitų or-dino šventųjų atvaizdais. Averse pavaizduo-tas šv. Ignacas Lojola (1491–1556) ir įrašas S. IGN. dE LOI, reverse – šv. Pranciškus Ksaveras (1506–1552) ir įrašas S.FRANC.

XA. Jėzuitas šv. Pranciškus Ksaveras buvo bebaimis Bažnyčios misionierius ir vienas pirmųjų Jėzaus draugijos įkūrėjo šv. Ignaco Lojolos bendražygių.

Tyrimų metu nustatyta, kad 7 palaidotieji buvo iki 30 metų amžiaus, 13 – iki 40 metų amžiaus, dar 13 – iki 50 metų amžiaus ir 16 –vyresnio nei 50 metų amžiaus.

Karstuose rasti paramanai, unitų kunigų dėvėti epitrachilionai, palaidotųjų pavardės ir jų pareigos ant karstų rodo, kad dauguma rūsyje tirtų palaidojimų – vienuolių bazili-jonų.

Užrašai ant karstų rodo, kad jie laidoti tarp 1717 ir 1788 m. Matyt, ir kiti karstai bei palaidojimai šioje kriptoje datuotini XVIII a., nors atneštieji iš kitur karstai gali būti ir kiek ankstesni.

tolesnių tyriMų perspekty-va i Karstai su ištirtais palaidojimais laiki-nai sudėti bažnyčios kairiajame šone esan-čioje patalpoje. Radiniai bendru bažnyčios ir Kultūros paveldo departamento bei tyrėjų sutarimu iki būsimo perlaidojimo ir tolesnio saugojimo būsimame šios bažnyčios mu-ziejuje arba palaidojimo kriptoje saugomi LdM Prano Gudyno restauravimo centre. Kultūros paveldo departamentas ir unitų bažnyčia nutarė šiais metais organizuoti ir

finansuoti tolesnius šio rūsio archeologinius tyrimus, t. y. ištirti rūsyje galbūt užkastus ki-tus palaidojimus ir tik po to spręsti klausimą dėl rūsio patalpos sutvarkymo ir parengimo kitoje vietoje pagarbiai perlaidoti ištirtus pa-laidojimus.

Medalionas su šv. Benedikto kryžiumi (vario lydinys, ilg. 2,6 cm, pl. 2,3 cm). Karstas Nr. 18

V. Lukšėnienės nuotr.



Gobtuvas, rastas brolio Inocento Janiševs-kio karste Nr. 31

Kauliniai rožinio karoliukai iš brolio Teo-doro Ordzievičiaus karsto Nr. 40

Vilniaus bazilijonų vienuolyno statinių ansamblio Švč. Trejybės bažnyčios tvarkymo darbus organizuoja ir finansuoja Kultūros paveldo departamentas kartu su Šv. Juozapa-to bazilijonų ordinu. Tyrimams vadovavo prof. Albinas Kuncevičius, istorinę medžiagą apie unitus, jų bažnyčią ir palaidojimus surinko doktorantas Martynas Jakulis, palaikų antropologinius tyrimus atliko doktorantė Justina Kozakaitė, karstuose surastus radinius konservavo ir aprašė aukščiausios kategorijos archeologinių radinių restauratorė, dėstytoja Vytautė Lukšėnienė. Tyrimo ir fiksavimo darbus vykdė ir archeologijos studentai, kuriems kartu tai buvo ir archeologinė-antropologinė praktika.

28 SPECTRUM 2016/1

ogi tuo, kad ir vandens bangavimą, ir šviesos sklidimą aprašančių lygčių sprendiniai randami naudojant tas pačias specifines (Beselio) funkcijas

ar jų kombinacijas (1 pav.).

Nuo vandens lašo – iki šiuolaikinės lazerių fizikos

dr. virgilijus vaičaitis, fizikos fakulteto kvantinės elektronikos katedros lazerinių tyriMų centras

Tikriausiai visi prisimena, kaip vaikystėje mėtydavo akmenukus ar kitus daiktus į vandenį ir stebėdavo taip sukeltų koncentriškų vandens bangų sklidimą. Šis reiškinys glaudžiai susijęs su šiuolaikinės lazerių fizikos sprendžiamomis problemomis. Kaip?

1 pav. Vandens paviršiuje sukeliamos koncentriškos bangos ir jų sklidimas gali būti apra-šomi tik naudojant Beselio funkcijas ar jų kombinacijas

2 pav. Beselio (mėlyna kreivė) ir Gauso (raudona kreivė) pluoštų intensyvumo kitimas nuo radialinės koordinatės r (ats-tumo nuo centro). Didėjant jų argumentui (r), iš pradžių ir Beselio, ir Gauso funkcijų vertės tolygiai mažėja, bet vėliau, skirtin-gai nei Gauso, Beselio funkcijos tampa gęstančiomis harmoninėmis osciliacijo-mis. Dr. V. Jaručio piešinys

Beselio funkcijos sudaro svarbią spren-dinių klasę klasikinėje fizikoje bei kvanti-nėje mechanikoje. Iš esmės jos aprašo gęs-tančias harmonines osciliacijas (žr. 2 pav.mėlyną kreivę) ir naudojamos beveik kie-

kvieną kartą, sprendžiant diferencialines lygtis, kai modeliuojami reiškiniai pasi-žymi cilindrine ar ašine simetrija. Šios funkcijos susijusios su pačių įvairiausių reiškinių, pradedant atomo ir elementarių-

www.themeliagroup.com nuotr.

29SPECTRUM 2016/1

3 pav. Gauso (viršuje) ir Beselio (apačioje) pluoštų vaizdas, matomas juos statme-nai nukreipus į plokščią ekraną (kairėje), ir atitinkami jų erdviniai intensyvumo skirstiniai (dešinėje) parodo pagrindines tokių pluoštų savybes: ir Gauso, ir Beselio pluoštuose didžiausias šviesos intensyvumas yra jų centre, bet, skirtingai nei Gauso, Beselio pluoštai susideda iš daugelio koncentriškų žiedų, supančių centrinę šviesos intensyvumo smailę. Kairėje didesnį šviesos intensyvumą atitinka šviesesnė spalva, o dešinėje – didesnė erdvinė amplitudė. Dr. E. Gaižausko piešinys

4 pav. Beselio pluošto formavimas eksikonu: Gauso pluoštą fokusuojant šiuo optiniu elementu, už jo susikertantys spinduliai interferuodami tam tikroje zonoje suformuo-ja Beselio šviesos intensyvumo pasiskirstymą, kuris, tolstant nuo eksikono, suyra, for-muodamas tuščiavidurį kūgį (Gauso, Beselio bei kūginiai šviesos intensyvumo skirs-tiniai matomi atitinkamose paveikslo vietose). V. Korsako piešinys

jų dalelių fizikos problemomis ir baigiant muzikos instrumentų ar net žmogaus bal-so stygų virpesiais, matematiniu aprašymu bei modeliavimu.

kuo įdoMios beselio funk-cijos? i Įdomiausios Beselio funkcijų savybės šiuolaikinėje lazerių fizikoje. Pa-prastai kryptingų šviesos pluoštų (daž-niausiai lazerio) intensyvumas tolygiai mažėja, tolstant nuo jų centro. Toks šviesos intensyvumo kitimas paprastai atitinka Gauso (varpo formos) pasiskirstymą, ku-ris stebimas didžiojoje daugumoje lazerio pluoštų (žr. 2 pav. raudoną kreivę). Šviesai sklindant, net beorėje erdvėje tokių pluoštų matmenys tolygiai didėja kaip neišvengia-mos optinės difrakcijos, kuri tuo stipresnė, kuo mažesnis šviesos pluošto diametras ir jo bangos ilgis, padarinys. Net labai kon-centruotą itin kokybiškos lazerinės rody-klės šviesos pluoštą (kurio intensyvumo skirstinys paprastai yra Gauso funkcija) nukreipus, tarkim, į Mėnulį, jo paviršiuje šviesos dėmės diametras būtų didesnis nei 100 km.

Nors Beselio funkcijos žinomos jau dau-giau kaip 150 metų, optinis jų atitikmuo buvo atrastas tik 1987 m. Tai Beselio pluoš-tai. Jų intensyvumo skirstiniai yra ne Gau-so, o Beselio funkcijos. Be to, šie pluoštai pasižymi ir kitomis unikaliomis savybė-mis. Jie nedifraguoja, gali atsikurti net juos iš dalies uždengus, elektromagnetinės ban-gos Beselio pluoštuose gali sklisti greičiau nei šviesos greitis toje aplinkoje. deja, grei-čiau nei šviesos greitis sklinda tik Beselio pluoštų bangų fazė, bet energijos (o kartu ir informacijos) greičiau nei šviesos greitis perduoti negalima net ir naudojant tokius pluoštus.

Lyginant Gauso ir Beselio pluoštų er-dvinius skirstinius (3 pav.), akivaizdu, kad pirmu atveju jie yra tolygūs, o antru atveju susideda iš daugelio koncentriškų apskriti-mų. Idealiam Beselio pluoštui šių apskriti-mų skaičius turėtų būti begalinis, bet, deja, idealių objektų gamtoje nebūna. Įdomu tai, kad visų tų žiedų energija yra vienoda, taigi norint sukurti idealų Beselio pluoštą reiktų sunaudoti begalinį energijos kiekį. dėl tos pačios priežasties, didėjant žiedo diame-trui ir kartu didėjant jo plotui, mažėja švie-sos intensyvumas, taigi didžiausias švie-sos intensyvumas Beselio pluoštuose yra sukoncentruotas centriniame žiede arba smailėje (žr. 3 pav. apačią). Beselio pluoštų intensyvumo skirstinys yra didelio inten-syvumo centrinė smailė, apsupta vis ma-

30


SPECTRUM 2016/1

žėjančio intensyvumo koncentrinių žiedų. Kadangi didžiajai daugumai lazerinės fizi-kos taikymų svarbiausia šviesos intensy-vumas, o ne jos energija, net ir neidealūs Beselio pluoštai (su ribotu koncentriškų apskritimų skaičiumi) išlaiko pagrindines savo savybes ir yra sėkmingai naudojami tiek moksliniuose eksperimentuose, tiek pramoniniuose gamybos procesuose.

keli beselio pluoŠtų for-MaviMo būdai i Šiuo metu pasiū-lyta net keletas Beselio pluoštų formavimo būdų (naudojant skaitmenines hologra-mas, koncentriškus plyšius, kombinuojant statmenų poliarizacijų lazerio pluoštus ir pan.; mokslininkai jau išmoko net laze-rius priversti generuoti ne Gauso, o Beselio pluoštus), bet pats paprasčiausias iki šiol išlieka Gauso pluošto fokusavimas kūginiu lęšiu (eksikonu, kartais dar dėl savo formos vadinamu kūgine prizme). Šis lęšis nuo įprastinių skiriasi tuo, kad jį kertančius šviesos spindulius pakreipia fiksuotu kam-pu, nepriklausomai nuo atstumo iki lęšio centro (įprastiniai lęšiai šviesos spindulius kreipia tuo stipriau, kuo jie yra toliau nuo lęšio centro). Taigi, sucentravus eksikoną ir Gauso pluoštą, tam tikroje zonoje galima gauti beveik idealų Beselio pluošto erdvinį skirstinį. Tolstant nuo eksikono, centrinę smailę supančių žiedų skaičius mažėja ir galų gale taip suformuotas Beselio pluoštas suyra, pereidamas į tuščiavidurį kūgį, todėl kartais Beselio pluoštai dar vadinami kū-giniais pluoštais (4 pav.) Tokių kūgių, ste-bimų toli nuo eksikono, parametrai (kūgio kampo bei jo kraštinės skėsties santykis) leidžia įvertinti taip suformuotų Beselio pluoštų kokybę: kuo šis santykis didesnis, tuo suformuotas pluoštas artimesnis idea-

5 pav. Trumpas šviesos impulsas (kairėje) spiraline holograma ir eksikonu (centre) trans-formuojamas į spiralinį šviesos pluoštą. Dr. A. Matijošiaus piešinys

liam Beselio pluoštui. Be to, naudojant pa-pildomus optinius elementus galima keisti kūgio kampą, kartu valdant tų koncentriš-kų apskritimų skaičių ir jų diametrą, ar net suformuoti pluoštą, kurio centrinė smailė sklinda ne tiesiai, kaip įprasta, o spiraline trajektorija, t. y. gali aplenkti kelyje pasitai-kančias nedideles kliūtis (5 pav.).

beselio pluoŠtų taikyMas i Unikalios Beselio pluoštų savybės lėmė jų taikymus pačiose įvairiausiose mokslo ir technikos srityse. Mažos galios sistemo-se Beselio pluoštai naudojami ilgo fokuso gylio mikroskopuose, kaip optinis pince-tas – mikrobiologijoje (iš esmės jie yra šviesos pluoštai, kurie dideliu tikslumu pozicionuoja mažus objektus, tokius kaip atskiros lastelės ar jų dalys). didelės galios Beselio pluoštai naudojami preciziniam medžiagų apdirbimui (abliavimui) – di-delis jų centrinės smailės šviesos intensy-vumas įvairiose medžiagose leidžia gręžti gilias mikroninio diametro skylutes ar for-muoti įvairias periodines medžiagos struk-tūras (6 pav.). didelio intensyvumo Beselio pluoštai naudojami ir elektronų pluoštui greitinti lazeriu, ilgoms plazmos gijoms ore ir kitose dujose formuoti ar net rekordiškai trumpiems šviesos impulsams generuoti.

vu Mokslininkai ir origina-lūs beselio pluoŠtų tyri-Mai i Beselio pluoštų savybės aktyviai tyrinėjamos ir Vilniaus universiteto La-zerinių tyrimų centre, kur mokslininkai išmoko ne tik efektyviai formuoti tokius pluoštus, bet ir juos naudoti įvairiems ne-tiesiniams optiniams reiškiniams tirti. Prie šios tematikos plėtojimo prisidėjo buvęs Kvantinės elektronikos katedros vedėjas

akademikas prof. A. Piskarskas, profeso-riai A. Stabinis, V. Smilgevičius ir R. Ga-donas. Vienas pirmųjų jų darbo rezultatų buvo 1997 m. žurnale „Optics Communi-cations“ publikuotas novatoriškas straips-nis, kur buvo pranešama apie pirmąjį Bese-lio pluoštu kaupinamą parametrinį šviesos generatorių (paprastai naudojamą tolygiai derinamo bangos ilgio spinduliuotei gene-ruoti). Vėliau ši tematika buvo plačiai iš-plėtota, atliekami įvairūs eksperimentai ir Beselio pluoštais sužadintų netiesinių op-tinių vyksmų metu generuojamos spindu-liuotės erdvinių spektrų analizė, kuriami nauji teoriniai modeliai, aprašantys tokius netiesinius reiškinius. Greitai buvo supras-ta, kad netiesinė Beselio pluoštų sąveika su medžiaga kardinaliai skiriasi nuo įprastos Gauso pluoštų bei netiesinių medžiagų są-veikos, o tai savo ruožtu leido pademons-truoti plačias kūginių, Beselio, sūkurinių ir kitų nestandartinių šviesos pluoštų taiky-mo netiesinėje optikoje galimybes.

Sprendžiant šiuos uždavinius buvo pa-siūlyti ir du originalūs unikalių šviesos pluoštų – jau minėto spiralinio šviesos pluošto ir derinamo kūgio kampo Beselio pluošto – formavimo metodai. Naudojant šiuos metodus pirmą kartą eksperimen-tiškai buvo pademonstruotas netiesiaeigis šviesos pluošto sklidimas ir papildomos fa-zinio sinchronizmo valdymo galimybės vi-sai aibei netiesinių optinių reiškinių. Be to, naudojant hologramas ir eksikonus buvo suformuoti nulinės ir aukštesnių eilių Be-selio pluoštai, atskleistos jų taikymo gali-mybės parametrinės šviesos ir optinių har-monikų generavimui, priverstinės Ramano sklaidos, keturbangio dažnių maišymo ir kitiems netiesiniams optiniams reiški-niams. Parametrinės šviesos generacijos ir trečiosios optinės harmonikos generacijos eksperimentų metu buvo pademonstruota, kad netiesinių terpių kaupinimas Beselio pluoštais leidžia generuoti aukštos erdvi-nės kokybės signalo pluoštus, o tai savo ruožtu leidžia plėtoti galingų šviesos im-pulsų stiprinimo technologijas, naudojant daugelio pluoštų energijos telkimo (angl. combining) reiškinį.

Taikant Lagero ir Gauso bei Beselio švie-sos sūkurių netiesinės konversijos metodus pademonstruotas optinio procesoriaus prototipas (suminio dažnio generatorius), kuriuo galima atlikti paprasčiausias ari-tmetines operacijas su sąveikaujančių šviesos sūkurių topologiniais krūviais. Šis metodas atveria naujus kelius itin sparčiam

31SPECTRUM 2016/1

duomenų perdavimui ir greitų optinių kompiuterių kūrimui.

Nustatyta, kad intensyviems šviesos impulsams sklindant netiesinėse terpėse generuojami ne įprasti Gauso, bet daug sudėtingesni – kūginiai (Beselio) šviesos pluoštai, o netiesiškai sklindančių ir gene-ruojamų šviesos impulsų laikinė-dažninė struktūra pasidaro labai sudėtinga ir pri-klauso nuo daugelio šviesos bei medžia-gos parametrų. Tokios spinduliuotės cha-rakteristikoms kontroliuoti VU Lazerinių tyrimų centre buvo sukurta ir ištobulinta originali ultratrumpų šviesos impulsų erdvinių-laikinių parametrų matavimo metodika – tridimensė laikinės skyros to-mografija (angl. spatiotemporal three-di-mensional mapping), leidžianti gauti sudė-tingos formos šviesos darinių momentinius vaizdus. Šis metodas gali būti naudojamas ir netiesinėms medžiagoms charakterizuo-ti – pagal zonduojančio šviesos darinio lai-kinės-spektrinės struktūros kitimą galima nustatyti ir tiriamų medžiagų netiesines optines savybes. Toks šviesos darinių skli-dimo skaidriose terpėse charakterizavimas ir modeliavimas leidžia mažiausiomis są-naudomis tobulinti esamas ir kurti naujas lazerines sistemas, taikyti jas ultrasparčių vyksmų tyrimams ir šviesos technologijose perspektyvių medžiagų paieškai.

daugelis VU Lazerinių tyrimų centre sukurtų ir šiame straipsnyje minėtų ty-rimo metodų jau naudojami ir kitose pa-saulio laboratorijose bei mokslinių tyrimų centruose. Vykdant šiuos tyrimus Lietuvos ir užsienio mokslinėje spaudoje buvo pa-skelbta per 100 gerai cituojamų mokslinių straipsnių, daugelis jų buvo publikuoti prestižiniuose užsienio leidiniuose, įtrauk-tuose į Mokslinės informacijos instituto (ISI) sąrašą, įskaitant tokį didžiausio pres-tižo bendrosios fizikos žurnalą kaip „Physi-cal Review Letters“ ir labiausiai cituojamus optikos žurnalus „Optics Letters“ ir „Opti-cal Express“. Keletas pastarųjų metų dar-bų buvo atrinkti į tuo metu JAV leidžiamą internetinį ultrasparčiųjų vyksmų mokslo svarbiausių pasiekimų rinkinį „Virtual Journal of Ultrafast Science“ ir 2011 m. pri-statyti žurnale „Journal of Technology and Science“.

daug darbų buvo atlikta bendradarbiau-jant su įvairių užsienio šalių mokslininkais iš Komo (Italija), Pavijos (Italija), Patros (Graikija), Ročesterio (JAV), Merilando (JAV), hokaido (Japonija) bei kitų univer-sitetų. Be to, daugelis šios tematikos darbų

buvo atlikti vykdant Lietuvos ir tarptau-tinius projektus. Gausios šios tematikos publikacijos taip pat suvaidino svarbų vai-dmenį ir VU Lazerinio tyrimo centrui lai-mint ES 6-osios ir 7-osios bendrųjų pro-gramų finansuojamą projektą „Europos jungtinė lazerių laboratorija“ (LASER-LAB–Europe), leidžiantį įvairių Europos šalių tyrėjams naudotis mūsų laboratorijo-se esančia moksline įranga.

dalis šių tyrimų rezultatų buvo panau-doti ir rengiant Vygando Jaručio, Aido Ma-tijošiaus ir Virgilijaus Vaičaičio darbų ciklą „Kompleksinių šviesos darinių netiesinės transformacijos“, pristatytą 2015 m. Lietu-vos mokslo premijų konkursui.

Įvairių tipų lazeriai bei parametriniai šviesos generatoriai gaminami ir Lietuvoje (kompanijose „Ekspla“, „Šviesos konversi-ja“ ir kitose). Visame pasaulyje jie plačiai naudojami pačiose įvairiausiose mokslo ir technikos srityse, taigi šie tyrimai reikš-mingai prisideda prie didesnių tokių prie-taisų naudojimo galimybių ir Lietuvos la-zerių pramonės plėtros.

6 pav. Kelių mikronų storio ir per 100 mikro-nų ilgio kiaurymės, suformuotos skaidrioje medžiagoje (kvarce), fokusuojant įvairių energijų femtosekundinių impulsų Beselio pluoštus. Įdomu tai, kad, skirtingai nei įpras-tai gręžiant grąžtu, tam naudojant Beselio pluoštus kiaurymės skaidriose medžiagose pirmiausia atsiranda ant galinio pavyzdėlių paviršiaus ir, didinant impulsų energiją, gilė-ja, artėdamos prie medžiagos paviršiaus, kurį pirmą pasiekia lazerio pluoštas. Adaptuota iš M. K. Bhuyan, F. Courvoisier, P.-A. Lacourt, M. Jacquot, L. Furfaro, M. J. Withford, and J. M. Dudley, „Generation of Extended Plasma Channels in Air Using Femtosecond Bessel Beams“, Opt. express, 2010, Nr. 18

E. Kurausko nuotr.

32 SPECTRUM 2016/1

p a v e l d a s

Nyderlandų Plantino–Moretų spaustuvė XVI–XVIII a. savo produkcija išgarsi-no Europos knygų leidybą. Šios spaus-

tuvės įkūrėjo, leidėjo, knygrišio Christop-he‘o Plantino (1520–1589) ir jo įpėdinių veikla buvo tokia reikšminga Nyderlandų ir Europos knygos kultūrai, kad Ch. Plantino pavardė virto bendriniu žodžiu „plantenas“, kuriuo dabar įvardijamos jų spausdintos knygos.

Ch. Plantinas staklėmis spausdino kny-gas, pasižyminčias ypač puikia poligrafi-ja, į talką kaip patarėjus ir bendradarbius kvietėsi to meto spaudos amato korifėjus, žymiausius mokslininkus ir garsiausius dailininkus. Jam talkino žymūs humanistai Abrahamas Ortelius, Benito Arias Monta-no, Rembertas dodoneus ir kt. ypač vaisin-ga ir ilgalaikė draugystė Ch. Plantiną ir jo įpėdinius siejo su flamandų humanistu, fi-losofu, filologu, istoriografu Justu Lipsijumi (1547–1606). Ch. Plantino spaustuvė leido religinę, mokslinę literatūrą (astronomijos, botanikos, geografijos, istorijos, filologijos veikalus), antikos klasikus – Ciceroną, Ovi-dijų, Seneką, Vergilijų ir t. t.

Plantenai: laiko dulkes nupūtusvidas račius,vu bibliotekos rankraŠčių skyrius

Kataloge „Vilniaus universiteto bi-bliotekos plantenai“ suregistruota ir išsamiai aprašyta VU biblioteko-je saugoma vertinga kolekcija, at-spindinti Lietuvos kultūros ryšius ir turtingą praeitį.

R. Dodoens, Stirpium historiae pemptades sex, Antwerpen, 1616

R. Malaiškos nuotraukos

33SPECTRUM 2016/1

Meniškam spaudinių apipavidalinimui „Officina Plantiniana“ pasitelkdavo įvai-riausias priemones: išradingus šriftus, ini-cialus, užsklandas, iliustracijas, antraštinius lapus puošdavo vario raižiniais ar įvairiais rėmeliais, skirtingais signeto variantais. Jiems talkino dailininkai ir graveriai Peteris Paulis Rubensas, Cornelis I Galle ir jo brolis dirckas arba Theodooras Galle, Adriaenas Collaertas, Karelas van Mallery. Ch. Plan-tino spaustuvės leidiniai ypač vertinti dėl kruopščiai parengto teksto, poligrafijos ko-kybės.

Ch. Plantino ir jo įpėdinių knygų puošme-na buvo signetas – firminis spaustuvininko ar leidėjo ženklas. Paprastai jį lydi devizas, atskleidžiantis ir įprasminantis jo savininko nuostatas ir siekius. Spaustuvė ir leidykla „Officina Plantiniana“ taip pat turėjo savo signetą. Netgi ne vieną, o tris skirtingus. Nuo 1558 m. ji pradėjo naudoti įdomiausią signetą: ranka iš debesų suka skriestuvą ant stalo, aplink skriestuvą vyniojasi juosta su Plantino devizu: Labore et constantia (darbu ir atkaklumu), kurį iš abiejų šonų laiko vy-ras (labor – darbas) ir moteris (constantia –ištvermė). Vis kintančiam signetui sukurti Ch. Plantinas samdė garsius to meto dai-lininkus, kurie piešė įvairius šio nedidelio meno kūrinio variantus išlaikydami pagrin-dinį akcentą – ranką ir skriestuvą. Ch. Plan-tinas ir jo įpėdiniai savo leidiniuose panau-dojo net keliasdešimt skirtingų signetų.

Pats Ch. Plantinas per 34 savo veiklos metus išspausdino apie 2450 leidinių, arba vidutiniškai po 72 spaudinius per metus. Jo žentas Fransas van Revelingenas per savo veiklos laikotarpį išleido 118 leidinių, o Plantino-Revelingeno spaustuvė per 33 metus – apie 750 veikalų. Jo sūnų spaustuvė 1597–1617 m. išleido dar apie 190 spaudi-nių. O kito žento Jano Moreto produkcija –702 leidiniai ir apie 554 didelius Antverpe-no miesto skelbimus.

Plantenai bibliotekose paprastai saugomi atskiru rinkiniu. Vilniaus universiteto bib-liotekos plantenų rinkinys, turint galvo-je Ch. Plantino ir jo įpėdinių produkci-jos kiekį, nėra labai didelis – jį sudaro 1558–1746 m. išleisti 454 pavadinimų plantenai (737 vnt.), bet Lietuvoje vie-nas reikšmingiausių: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka jų turi apie

300, Lietuvos mokslų akademijos Vru-blevskių biblioteka – 164. Tačiau šis rinki-nys kuo puikiausiai atskleidžia Ch. Plan-tino ir jo įpėdinių veiklos mastą ir indėlį į Nyderlandų bei Europos kultūrą.

VU bibliotekos plantenų rinkinyje yra ir Lietuvai svarbios knygos – Sarmatų hora-cijumi vadinto Motiejaus Kazimiero Sar-bievijaus „Lyrika“, kurioje išspausdinta odė Baltazarui Moretui, Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio „Kelionė į Jeruzalę“. Žymių LdK aukštuomenės, dvasininkijos,

M. K. Sarbievius, Lyricorum libri IV, Antwerpen, 1632

Signetas

34 SPECTRUM 2016/1

p a v e l d a s

valstybės ir kultūros veikėjų – Lietuvos raštininko, dvaro maršalkos, pakanclerio ir kultūros mecenato Kazimiero Leono Sa-piegos, talentingo karvedžio Jono Karolio Chodkevičiaus, Žemaičių ir Vilniaus vysku-po sufragano Mikalojaus Paco, Vilniaus ka-pitulos kanauninko, karaliaus sekretoriaus ir religinio rašytojo Kazimiero Jono Vaiš-noravičiaus, Žemaičių vyskupo ir lietuvių raštijos veikėjo Merkelio Giedraičio ir kitų bibliotekoms dovanotos knygos, kaip rodo provenienciniai įrašai, atskleidžia tuometi-

Išleisti VU bibliotekoje sukauptų vertingų senųjų rinkinių katalogus sumanė ilgametis Senų ir retų spaudinių skyriaus vedėjas No-jus Feigelmanas. Unikalaus, daugelio metų kruopštaus darbo pareikalavusio katalogo „Vilniaus universiteto bibliotekos plantenai“ sudarytojas – VU bibliotekos Rankraščių skyriaus vyriausiasis bibliotekininkas Vidas Račius. Katalogas visuomenei pristatytas 2015 m. lapkričio 18 d. VU bibliotekos 445 metų sukakties ir Europos universitetų pavel-do dienos proga.

nės LdK ryšius su europine kultūra.Nors VU bibliotekos plantenų rinkinys

nedidelis, jis įdomus tuo, kad parodo, kuo domėtasi ir kas buvo aktualu to meto Lie-tuvoje, nes dauguma spaudinių priklausė universiteto ir kolegijų bei vienuolynų bi-bliotekoms, o ne gauti iš asmeninių didikų ar bibliofilų kolekcijų.

daugelis VU bibliotekos plantenų am-žiams bėgant nukentėjo: buvo skaitomi, iš jų buvo mokomasi, keliavo iš rankų į ran-kas – neretai knyga, kaip rodo palikti įra-

šai, antspaudai ir kiti nuosavybės ženklai, yra turėjusi ne vieną savininką, nes gerokai suskaityta ir sudėvėta, kartais rimtai nuken-tėjusi. Nukentėjo jos, žinoma, ne tik nuo knygų netausojusių skaitytojų, bet ir dėl įvairių aplinkybių – nepalankių saugojimo sąlygų, karų, gaisrų ar kitokių nelaimių. Tad kartais tekdavo įdėti nemažai pastangų no-rint nustatyti autorių, leidimo metus ir kitus aprašo elementus.

Tikimasi, kad šis katalogas leis žvilgtelėti į ano meto Europos ir Lietuvos kultūrinį gy-venimą, patyrinėti leidybinius, mokslinius, kultūrinius ir asmeninius ryšius, sudomins ir nūdienos Lietuvos spaudos bei kultūros tyrinėtojus ir smalsius skaitytojus, įkvėps naujiems kūrybiniams polėkiams.

M. K. Radvila Našlaitėlis, Ierosolymitana peregrinatio, Antwerpen, 1614

L. A. Seneca, Opera, Antwerpen, 1652

SPECTRUM 2016/1 35

Šimtametės tradicijos paklūsta laikui

dr. regina juodkaitė,kristina balnytė,

botanikos sodo vingio skyrius

Vilniaus universiteto Botanikos sodo Vingio skyrius, įsikūręs Vingio parke, apsuptame šimtamečių pušų, visais metų laikais išlaiko išskirtinį savitumą. Šiame sode, po kelerių metų švęsiančiame gar-bų šimtmečio jubiliejų, susipina dabartis ir istorinio kultūrinio paveldo dvasia.

R. Juodkaitės ir K. Balnytės nuotraukosRudens spalvų žaismas

ž v i l g s n i s

36 SPECTRUM 2016/1

lukiŠkėse – farMacijos Mo-kslo pradžia i dalis Vingio skyriaus apjuosta išlikusia arkine XVII a. jėzuitų vie-nuolyno mūro tvora, kurios vakarinėje da-lyje auga purus gebenių sąžalynas. Gebenės lipikės (Hedera helix) sukuria paslaptingą aurą, siejančią su čia gyvenusiais jėzuitais, Vilniaus universiteto įkūrėjais.

Nuo XVI a. pradžios ši Lukiškių prie-miesčio dalis priklausė Lietuvos didžiojoje Kunigaikštystėje (LdK) garbingiausiai ir didingiausiai Radvilų giminei. Paskutiniai dešimt LdK didžiojo kanclerio ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Juodojo gy-venimo metų (1515–1565) yra neatskiriami nuo Lukiškių dvaro. Jėzuitams šią Lukiškių dvaro dalį su rūmais 1584 m. ir 1593 m. pa-dovanojo Mikalojaus Radvilos Juodojo sū-nus Stanislovas Radvila.

Nuo pat įsikūrimo pradžios Lukiškių re-zidencijoje buvo plėtojama ūkinė ir gamy-binė veikla. dvaro laukuose auginti javai, apyniai naudoti alaus gamybai ir degtinės varymui. degtinė gydomųjų antpilų, tink-tūrų ir trauktinių pavidalu nuo 1600 m. buvo pardavinėjama jėzuitų vaistinėje Šv. Jono gatvėje. Oficialiai vienodas teises su viešosiomis vaistinėmis jėzuitų vaistinė gavo tik 1758 m. kovo 14 d. karaliaus Au-gusto III privilegija. Tad galime teigti, kad farmacijos mokslo pradžia yra sietina su Lukiškėmis.

trys daržai i didžiulis greta reziden-cijos rūmų plytėjęs vaistažolių daržas mini-mas jau 1646 m. Netoli rūmų buvo trys dar-žai. Šalia reflektoriaus driekėsi vaistažolių daržas. Į jį vedė dideli žaliai dažyti vartai su

bažnytiniu varpeliu. Šis daržas buvo apso-dintas vaistažolėmis atskirais žemės sklype-liais, tarp kurių augo vaismedžiai. Čia buvo iškasta kūdra, centre tryško fontanas. Kitą –vadinamąjį koleginį daržą (dabart. Vingio skyriaus šiaurinė dalis) sudarė 16 sklypelių, apsodintų serbentais, agrastais, kelių rūšių vynuogėmis ir vaismedžiais. Sklypeliuose padarytose lysvėse augo gėlės, jos buvo de-rinamos su vaistažolėmis, prieskoninėmis daržovėmis. Prie mūro tvoros nuo Neries pusės buvo įrengtas ilgas inspektas. Iš šio daržo vedė varteliai į rezidencijos kiemą ir

vartai į gatvę, kuri ėjo iš palivarko į reziden-ciją. dar vienas didelis daržas, aptvertas tvo-ra, buvo palivarko kieme.

vingio skyriuje – itin reti suMedėję augalai i dabar Vil-niaus universiteto Botanikos sodo Vingio skyriuje priskaičiuojama per 2000 vardų žolinių bei sumedėjusių augalų, dauguma jų turi vaistinių savybių. Jaukumo ir išskir-tinumo suteikia ilgaamžiai medžiai – sode puoselėjama seniausių mažalapių liepų, ku-rioms jau apie 200 metų, alėja. Čia galima

Smailialapė tulpė Cerapadus – pavasario puošmena

Lukšiškių rezidencijos planas. Ištrauka iš 1770 m. Vingio parko pla-no. RVSAA, f. 1603 m., nespalvotas negatyvas saugomas LII biblio-tekoje, f. 50, K-551, Nr. 12

S. Smolikovskis. Jėzuitų rūmai Vingio šile. 1850 m. Akvarelė. Maskvos istorijos muziejus, inv. Nr. 68558. Iš V. Drėma, Dingęs Vilnius, Vilnius, 1991

ž v i l g s n i s

37SPECTRUM 2016/1

susipažinti su brandžiais Šiaurės Amerikos ir kitų kraštų medžiais. Tai pilkasis riešu-tmedis (Junglans cinerea), juodasis riešu-tmedis (Juglans nigra), tridyglė gledičija (Gleditsia triacanthos), pilkasis kėnis (Abies concolor), virgininis kadagys (Juniperus virginiana), veimutinė pušis (Pinus stro-bus), Bankso pušis (P. banksiana), kasmet derantis baltasis šilkmedis (Morus alba), mandžūrinis abrikosas (Armeniaca mands-hurica), amūrinis kamštenis (Phellodendron amurense). Stiebais apsivyniojusios medžių kamienus tarpsta įspūdingos lianos: smaili-alapė aktinidija (Actinidia arguta), didžia-lapė kartuolė (Aristolochia durior). Net 12 medžių ar jų grupių 2008 m. įtraukti į Vals-tybės saugomų augalų sąrašą: 28 m aukščio pilkasis kėnis (Abies concolor), 14 m aukščio

mandžiūrinis abrikosas, 7 m aukščio plika-sis celtis (Celtis glabrata), 12,7–17,6 m aukš-čio turkiniai lazdynai (Corylus colurna), 7 m aukščio kanadinis plikšakis (Gymnocladus dioicus), 16,2 m aukščio lipnusis riešutme-dis (Juglans ailanthifolia), 20,3 m aukščio juodasis riešutmedis, 28 m aukščio derantis graikinis riešutmedis (Juglans regia), 14 m aukščio amūrinis kamštenis, 9,2 m aukščio europinis kukmedis (Taxus baccata), 5,7 m aukščio dygusis kukmedis (Taxus cuspida-ta) ir 21,5 m aukščio didžioji tuja (Thuja plicata). Sodo lankytojai gali pasigrožėti ir 1998 m. pasodintomis smailiadantėmis vyšniomis (sakuromis) (Prunus serrulata), kurios pavasarį pasipuošia balsvais ir raus-vais žiedais, 2005 m. pasodintu dviskiaučiu ginkmedžiu (Ginkgo biloba). Įspūdingos

Šerkšnotoji tulpė „Sensual Touch“

Pietinė barškė (Baptisia australis)

ž v i l g s n i s

38 SPECTRUM 2016/1

Vadinamosios Jėzuitų Lukiškės iki ordino panaikinimo buvo tapusios intelektiniu bei kultūriniu centru ir poilsio vieta. Reikėtų pabrėžti, kad dažnai tokius savų ar kitų valstybių karalių vizitus (čia ne kartą viešėjo Žygimantas Vaza su šeima, 1638 m. ir 1647 m. – Vladislovas Vaza) akademija stengėsi derinti su mokslo laipsnių teikimo ceremo-nialais, vadinamosiomis promocijomis. Karalių, valstybės ir miesto dignitorių dalyvavimas šiose iškilmėse paversdavo jas tikra valstybi-ne švente. XVII a. – XVIII a. pradžioje promocijos vykdavo ne tik akademijos auloje ar Šv. Jonų bažnyčioje, bet labai dažnai ir Lukiš-kių rezidencijoje. Akademija turėjo teisę teikti filosofijos, teologijos, civilinės ir kanonų teisės mokslų laipsnius. Ceremonija prasidėdavo po viešojo mokslo darbo tezių gynimo. dalyvaudavo aukštieji svečiai ir doktorantų giminaičiai, draugai, miesto ir valstybės, elito atstovai.

Ceremonija vykdavo tokia tvarka. Kai akademijos mokslo taryba – daktarų Senatas nuspręsdavo, kad kandidatas susidorojo su mokslo darbe keltais uždaviniais, jis klaupdavosi prieš profesorius ir duodavo iškilmingą priesaiką, kad priimtas į mokslininkų gretas laikysis visų priedermių ir atliks pareigą mokslui, o savo turimas ir įgytas žinias skleis ten, kur bus nukreiptas darbuotis. Paskui mokslo darbų vado-vas – promotorius apsigynusiajam įteikdavo insignijas: knygą – toles-nių studijų ir žiedą – naujojo mokslų daktaro susižiedavimo su moks-lu simbolius, pečius apgaubdavo epomida – antikinę togą primenan-čiu apsiaustu, simbolizuojančiu rimtumą, pastovumą ir svarbumą, o ant galvos dėdamas beretę tardavo žodžius: „Esu pašauktas tikrajam mokslui skleisti.“ Pabaigoje naujajam mokslininkui buvo įteikiamas liudijimas (diplomas) su rektoriaus, vicekanclerio ir sekretoriaus pa-rašais ir akademijos antspaudu. Visose šiose iškilmėse dalyvaudavo rektorius, rankose laikydamas karaliaus akademijai suteiktą skep-trą – mokslo įstaigos savivaldos ir nepriklausomybės simbolį.

lukiŠkių rezidencija – svarbių Švenčių vieta

Parengta pagal istorikės Sigitos Gasparavičienės knygą „Vilniaus universiteto Botanikos sodas Vingio parke: istorijos apžvalga“, 2001.

suvešėjusios katalpos (Catalpa bignonioides ir C. speciosa). Centri-nėje dalyje pavasario puošmena – Cerapadus. Tai rusų selekcinin-ko I. Mičiurino išvestas tarprūšinis hibridas (gautas sukryžminus vyšnią su Makio ieva), vienas aukščiausių medžių Vilnijos krašte (jo kamieno apimtis per 2,5 m), kuris kasmet sunokina juosvai raudonus vaisius.

sezono virsMai i Šį pavasarį pirmieji jau nuo vasario vi-durio sužydo pavasariniai erančiai (Eranthis hyemalis) ir baltosios snieguolės (Galanthus nivalis). Kiek vėliau pražysta puškinijos, scylės, žydrės, svaiginančiai pakvimpa hiacintais (kolekcijoje per 60 veislių). Įspūdinga tulpių kolekcija – per 400 rūšių ir veislių – savo žiedų įvairove džiugina jau nuo balandžio vidurio.

Gegužę puikuojasi termopsiai (Thermopsis villosa), palemonai (Polemonium reptans ir kt.), kilnieji rūteniai (Corydalis nobilis), nenusakomo kvapo dvelksmas sklinda nuo pavasarinių kimbarų (Cruciata glabra).

Birželį suveši dauguma žolinių augalų: ažūrinius žiedynus sklei-džia trilapės draikos (Gillenia trifoliata), pietinės barškės (Bapti-sia australis), spalvotosios karpažolės (Euphorbia polychroma), dažinės mėlžolės (Isatis tinctoria), meškiniai česnakai (Allium ursinum), pieviniai šalavijai (Salvia pratensis), kvapieji šalavijai (Salvias clarea), Salvia amplexicaulis, Salvia desoleana. Na, o vais-tiniai šalavijai (Salvia officinalis) tikriausiai buvo auginami ir jėzu-itų puoselėjamuose gėlynuose (viduramžiais Europoje jie auginti vienuolynų soduose kaip vaistas nuo maro) – augalo vardas salvia kilęs iš lotynų kalbos (salvare – „gydyti“).

Visą vasarą žiedai keičia žiedus, o rudeniop visus džiugina lapijų spalvų žaismas. dauguma medžių romantiškai nuteikia ir žiemą.

vingio skyrius – studijoMs ir visuoMe-nei i Pratęsdami vaistinių augalų auginimo šioje teritorijoje tradicijas, numatome sukurti naujas augalų ekspozicijas, plėsti mokslinius tyrimus, geriau integruotis į studentų studijų progra-mą. Augalų studijos Vingio skyriaus aplinkoje būtų kokybiškesnės ir efektyvesnės.

Graikinis riešutmedis

39SPECTRUM 2016/1

Pasak mokslininkų grupės, kuriai buvo pavesta sukurti Lietuvos socialinį mo-delį, vadovo Teisės fakulteto dekano prof. Tomo davulio, sprendimai, ku-

riais siūloma gydyti įsisenėjusias darbo rin-kos problemas, nėra populiarūs. Natūralu, kad jų įgyvendinimas sulaukia daugiausia kritikos, o ši ne visada būna konstruktyvi arba yra tiesiog skirta ginti siauresnius inte-resus.

Kuo Lietuvos socialinio modelio projek-tas unikalus mokslininkams?

Pirmiausia pabrėžčiau du dalykus: projek-tuojamos reformos užbaigtumas ir galimy-bė „įkomercinti“ tiriamosios ir taikomosios mokslinės veiklos rezultatus.

Mokslo tiriamieji darbai ir analizės soci-alinių mokslų srityje dažniausiai turi pažin-tinį, ekspertinį, patariamąjį, nukreipiamąjį efektą. Esamos padėties pakeitimai yra pla-tesnių ir abstraktesnių mokslinių tyrinėjimų

Prof. tomas Davulis: „Lietuvos socialinis modelis

iš esmės keis darbo klimatą darbovietėse“

inga kazilionienė

Ilgai kurtas Lietuvos socialinis modelis, naujai reglamentuo-jantis darbo santykius ir nu-statantis socialinės sistemos reformos gaires, sutiktas ne-vienareikšmiškai.

ž v i l g s n i s

Teisės fakulteto arch. nuotr.Profesorius Tomas Davulis

40 SPECTRUM 2016/1

dalykas, todėl ir mokslininkų pasiūlymai dažnai būna labiau diskusiniai, abstraktūs, o atsirinkti jų įgyvendinimo būdus ir terminus yra užsakovo reikalas.

Todėl neatsitiktinai gana daug reikšmingų mokslinių studijų ir tyrimų rezultatų nusėda valdininkų stalčiuose ar geriausiu atveju pri-statomi platesnei visuomenei konferencijų pranešimų ar publikacijų forma. Retas kuris tyrimas duoda tiesioginių vaisių. Paprastai teisės aktus rengia, pristato ir pagrindžia mi-nisterijų valdininkai, kurie nebūtinai turi tą platesnį integralųjį požiūrį, o juo labiau gali jį apginti interesų kovoje.

Projektuojant socialinius pokyčius labai svarbu matyti tikslų, galimybių ir rezultatų integralumą. dažnos reformos nenusiseka dėl viešųjų lūkesčių ir jų rengėjų kompeten-cijų ar galimybių neatitikties. Be to, reformų rengėjai gali būti kaltinami mokslinių pasie-kimų ignoravimu, siaurų interesų propaga-vimu, vienpusiškumu, atsisakymu komplek-siškai spręsti problemą, nes, pripažinkime, tam kartais nerandama laiko, politinės valios ar resursų.

Socialinio modelio projekto atveju uni-kalu tai, kad tyrinėjimų ir pasiūlymų proce-sai buvo valdomi vieningai. Jie neišsibarstė instituciniuose labirintuose, o įgavo labai konkretų kūną tyrimo autorių kokybiškai parengtuose teisės aktų projektuose.

Šio socialinio modelio kūrimo paslaugų užsakovas – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija – pasirinko kol kas unikalų, bet, mano galva, teisingą ir sektiną kelią: iškė-lus nūdienos socialinės politikos problemas (pabrėžtina – konkrečias problemas), su-telkti Lietuvos mokslinį potencialą (Vilniaus universiteto Teisės ir Ekonomikos fakultetų, Mykolo Romerio universiteto, Lietuvos so-cialinių tyrimų centro mokslininkus) joms spręsti nuo idėjinės iki baigiamosios teisėkū-ros fazės.

Socialinio modelio projektas parodė, kad lėšų tyrimams pritraukimas, tyrimo rezul-tatų „įkomercinimas“ yra įmanomas ne tik fizinių ar gamtos mokslų srityse. Tai dar vienas projektas, suburiantis mokslininkus tarpdisciplininio taikomojo pobūdžio dar-bams.

Kodėl socialinis modelis sukėlė tiek daug aistrų visuomenėje?

Reikia skirti patį užsakomąjį darbą ir prak-tinį jo idėjų realizavimą. Tyrėjas šiuo atveju atsako už savo rezultatų patikimumą, išvadų pagrįstumą ir pasiūlymų adekvatumą. Ne-galima iš tyrėjo reikalauti, kad visuomenėje, ypač tarp ne specialistų, projektas sulauks

visuotinio pritarimo. Juk ir sprendimai, ku-riais siūloma gydyti įsisenėjusias darbo rin-kos problemas, nėra populiarūs. Natūralu, kad jų įgyvendinimas sulaukia daugiausia įvairios kritikos, kuri ne visada būna kons-truktyvi ar yra tiesiog skirta ginti siauresnius interesus.

Pagaliau reformų įgyvendinimas – taip pat politinis procesas, kuriame sunku išvengti ideologizuoto požiūrio į daugumą socialinės raidos pakeitimų. Siūlomos reformos nėra populiarios, todėl natūralu, kad viešoji nuo-monė nėra palanki.

Reformų poreikio pristatymas, siūlymų pagrindimas skirtingoms visuomenės gru-pėms kartu su viešųjų ryšių kampanija – svarbi politinės veiklos priemonė, kurioje mokslininkai vaidina tik pagalbinį vaidmenį.

Specialistai pripažįsta, kad šiandien poli-tinė darbotvarkė nėra palanki užsibrėžtoms socialinėms reformoms. Tačiau džiugu, kad yra matoma politinė valia priimti Lietuvai

svarbius sprendimus, kurių rezultatai at-sispindės didesniu darbo vietų skaičiumi, socialinės atskirties mažinimu ir socialinio draudimo sistemos tvarumu.

Negalima pritarti tiems, kurie prognozuo-ja išaugusią emigracijos bangą dėl priimto socialinio modelio – emigracijos kryptys yra kaip tik tokios valstybės, kuriose darbo san-tykiai daug liberalesni.

Kuo pasižymi socialinis modelis?Visuomenę ir ypač mokslininkus gali su-

intriguoti projektui priskiriama „modelio“ etiketė. Ji yra klaidinanti ir, ko gero, atliko meškos paslaugą viešojoje erdvėje. Ambicin-gas „modelio“ pavadinimas vienus paskati-no teigti, kad projekto tikslas yra socialinės valstybės paskirties ir funkcijų revizavimas, kitus – manyti, kad siekiama efektyvinti vie-šųjų finansų panaudojimą socialinei valsty-bės misijai įgyvendinti. dar kiti siūlė kurti visa apimančią naują socialinės valstybės

ž v i l g s n i s

E. Kurausko nuotr.

41SPECTRUM 2016/1

paradigmą, įtraukiant į ją tokias dedamąsias kaip migracija, mokestinė aplinka, skurdo mažinimo priemonės, ekonominių priemo-nių integracija ar net „laimės indeksas“.

Mokslininkai kaip modelį supranta sis-temos pagrindinių komponentų aprašymą, sistemų klasifikavimą, abstrakciją, padedan-čią prognozuoti galimus scenarijus. Toks po-žiūris yra pagrįstas, bet jo nebūtinai laikosi valdininkai ar darbų užsakovai. Kaip tik taip nutiko ir šiuo atveju.

Socialiniu modeliu skambiai buvo pava-dinta daugiau kaip penkios dešimtys įvairių užduočių – nuo teorinių darbų (pavyzdžiui, ištirti, kodėl Lietuvoje tėra nedaug kolek-tyvinių sutarčių, ir pasiūlyti teisinės bazės pakeitimus, sprendžiančius šią problemą), lyginamosios teisėtyros užduočių (pavyz-džiui, kokie pavyzdžiai reglamentuojant dar-bo sutartis užsienio šalyse gali būti perkelti į Lietuvą) iki empirinių tyrinėjimų (pavyz-džiui, išnagrinėti, kokios teisinės nuostatos Lietuvos darbdavių neskatina kurti naujų darbo vietų). Viską vainikuoti turėjo kon-kretūs įstatymų pakeitimų projektai (jų buvo pateikta per 40).

darbą itin sunkino ir tai, kad negalima buvo atlikti tyrimų ir perduoti pasiūlymų užsakovui, paliekant jam teisę ir atsakomybę naudoti rezultatus savo nuožiūra. Tai pačiai problemai spręsti pasiūlymų gali būti begalė ir nebūtinai tik vienas yra teisingas.

yra daug finansinių, istorinių, socialinių aplinkybių, kurios vienaip ar kitaip turi įta-kos sprendimo įgyvendinimui. Pavyzdžiui, įstatymų leidėjo sprendimas perkelti ba-zinės senatvės pensijos dalies mokėjimą iš „Sodros“ biudžeto į valstybės biudžetą arba pensiją apskaičiuoti pagal virtualių sąskaitų sistemą arba pagal apskaitos vienetų („taš-kų“) sistemą buvo priimtas dar 2011 m.,tik tuo metu niekas nepaaiškino, kaip jį įgy-vendinti. Ši ir panašios užduotys buvo pati-kėtos socialinio modelio darbo grupei.

Būtina mažinti „Sodros“ biudžeto deficitą ir didinti jos pajamas, kurios leistų padidinti senatvės ir kitas pensijas. Kita vertus, dary-ti tai reikia nesukeliant neigiamų padarinių nei valstybės biudžetui, nei būsimiems ar esamiems pensijų gavėjams.

darbo santykių srityje buvo užsibrėžta didinti darbo santykių lankstumą (kitaip tariant, didinti darbdavio galimybes priim-ti, atleisti ir nulemti darbo santykių turinį), kartu teigiant, kad darbuotojų darbo sąlygos turi neblogėti ir jų apsauga turi būti ple-čiama.

Tokie vienas kitam prieštaraujantys po-litiniai tikslai yra sunkiai įgyvendinami be

kompromisų. Tad ir socialinio modelio dar-bo grupės mokslininkų siūlomi sprendimai buvo diskutuojami įvairiais lygmenimis – nuo konferencijų su socialiniais partneriais (dvi dešimtys per beveik dvejus metus) iki bendrų susitikimų ir darbo grupių su minis-terijų atstovais.

Toks dialogas – būtina sąlyga tikintis mūsų darbo rezultatų įgyvendinimo, realios naudos Lietuvai.

Kuo projektas įdomus teisės mokslui?Projektas unikalus pirmiausia tuo, kad yra

orientuotas ne į retrospektyvų pažinimą, o į jo pagrindu kuriamą perspektyvinį pokytį. Projektas suteikė retai pasitaikančią galimy-bę praktiškai panaudoti turimą mokslinių tyrimų patirtį, siekiant pagerinti teisinio reguliavimo kokybę, padidinti teisės efekty-vumą.

daugelis mūsų jau atliktų tyrimų, moks-linių publikacijų rodė, kad darbuotojų ir darbdavių santykiai Lietuvoje reguliuojami netinkamai: darbo teisėje daug deklaraty-vių, iš buvusios teisinės tradicijos paveldėtų nuostatų, kurios neaktualios arba teismų ne-taikomos, nes neatitinka pasikeitusių socia-linių ekonominių sąlygų.

Kita vertus, įstatymų leidėjui stengiantis ypač ginti darbuotoją, pasirodydavo, kad ta įsivaizduojama gynyba nepasiekia savo tiks-lų, nes yra: deklaratyvi (pavyzdžiui, darbuo-tojų, turinčių vaikų, nėščių moterų ir paau-glių apsauga); neaktuali (pavyzdžiui, krizės atveju darbuotojai, nebesitikėdami darbda-vio išmokų, patys pasiprašo išeiti iš darbo); neskatinanti darbo vietų steigimo (termi-nuotųjų sutarčių draudimas), ypač smulkaus ir vidutinio verslo segmente (nenumatomos jokios lengvatos fiziniams asmenims ar mažoms įmonėms); varžo šalių galimybes dirbti lanksčiau ir užsidirbti (viršvalandinis darbas, darbas pagal suminę darbo laiko apskaitą).

Nėra gerai, kai įstatymų leidėjas nesiima reformų, o jas pradeda daryti teismai, savo nuožiūra keisdami „parašytąją“ teisę, ją pri-taikydami šiandienos poreikiams.

darbuotojai ir darbdaviai įstumiami į ne-pasitikėjimo teise atmosferą, išauga nepro-gnozuojamumo pavojus, kuris neskatina investicijų, stumia šalis į „šešėlį“ ir skatina vengti oficialaus įdarbinimo.

Kuo socialinis modelis yra geresnis?Pirma – jis blaivesnis tuo požiūriu, kad

įtvirtina susiklosčiusius santykius ir juos nu-kreipia tam tikrų socialiai reikšmingų tikslų link. Jis šiuolaikiškesnis, nes priartina mūsų

teisę prie modernių darbo santykių pokyčių tendencijų visame pasaulyje.

Projekte pavyko realizuoti kai kurias mokslo jau seniau išsakytas idėjas – kokia apsauga reikalinga darbuotojui, kaip valsty-bė turi prisidėti prie dirbančio asmens inte-resų apsaugos ir kaip – jam ieškant darbo ar jį saugant nuo kitų socialinių rizikų.

Manau, kad svarbiausi pasiekimai yra di-desnis lankstumas šalims vykdant sutarti-nius įsipareigojimus, realus, o ne deklaraty-vus naujų, darbuotojui svarbių XXI a. teisių įtvirtinimas (teisės būti išgirstam, teisės tu-rėti laisves ir galimybes vykdyti įsipareigo-jimus šeimai, teisės į nuolatinį kvalifikacijos kėlimą ir mobilumą darbo rinkoje).

Svarbu pažymėti, kad programuojami po-kyčiai iš esmės turi pakeisti darbo klimatą darbovietėse. Per darbo tarybas darbuoto-jai bus nuolat informuojami apie situaciją įmonėje, apie planuojamus pokyčius, galės išsakyti savo nuomonę, dalyvauti priimant darbą reglamentuojančias taisykles.

Įgyvendinamas vienas iš kodekso rengėjų tikslų – suteikti darbo santykiams reikalin-gos dinamikos. Pavyzdžiui, nustatydamas būtinus procedūrinius reikalavimus darbda-vio sprendimams priimti, darbo kodeksas nebepretenduoja griežtai nustatyti konkre-čių taisyklių, tačiau inicijuoja dialogą tarp šalių, kad jos tokias taisykles susikurtų pa-čios.

Nustatant darbo užmokestį, darbo ir poil-sio laiko normas, daugiausia dėmesio tenka profesinėms sąjungoms, kurių kolektyvinių derybų galia stiprinama naujuoju teisės aktu. Minėti savireguliacijos mechanizmai padės rasti pusiausvyrą tarp darbuotojų ir darb-davių interesų. Tai ypač svarbu tuomet, kai įstatymų leidėjas nespėja arba neturi politi-nės valios kartu su visuomeniniais pokyčiais modernizuoti darbo santykių reguliavimo.

Būtina paminėti ir trečią komponentą – socialinį draudimą ir užimtumo politiką. Padidinus nedarbo socialinio draudimo iš-moką, efektyviau naudojant aktyvios darbo rinkos politikos priemones bus sklandžiau įgyvendinamas valstybės siekis integruoti ir kuo ilgiau išlaikyti įvairaus amžiaus ir gebė-jimų asmenų grupes darbo rinkoje.

dauguma pasiūlytų sprendimų rado pri-tarimą tarp suinteresuotų institucijų, socia-linių partnerių ir aukščiausiu politiniu lygiu. dabar svarbu, kad įstatymų leidėjas priimtų reikalingus sprendimus, kurie paskatintų darbo vietų kūrimąsi, padėtų žmonėms būti paklausiems greitai besikeičiančioje darbo rinkoje ir didintų Lietuvos konkurencingu-mą pasaulyje.

E. Kurausko nuotr.

42 SPECTRUM 2016/1

a l u m n a i

alumno tyrimai – nauja era biologijoje ir medicinojeagnė grinevičiūtė

Pavasarį į Vilniaus universiteto Fizikos fakulte-tą skaityti paskaitų buvo atvykęs jo absolventas, dabar Toronto universiteto Fizikos fakulteto profesorius Virginijus Barzda. Paskutinę vieš-nagės sostinėje dieną su profesoriumi kalbėjo-mės ne tik apie jo ryšius su Alma Mater, bet ir apie mokslinę veiklą, kuri, panašu, netolimoje ateityje žada proveržį biologijoje ir medicinoje.

nuo vilniaus iki toronto i Pašnekovo mokslinis kelias iš Vilniaus vedė į Vengriją: Vilniaus universitete baigęs bio-fiziką išvyko į Segedo universitetą studijuoti doktorantūroje. Mokslininkas gilinosi į fo-tosintezės biofizikinius procesus Biologinių tyrimų centre, esančiame tame pačiame Segedo mieste. „Baigęs doktorantūrą gavau prestižinę Europos molekulinės biologijos laboratorijos stipendiją ir nuvykau į po-doktorantūros stažuotę Laisvajame Ams-

E. Kurausko nuotr.

43SPECTRUM 2016/1

terdamo universitete. Vykdžiau tyrimus pirminių fotosintezės procesų srityje. Ams-terdame susidomėjau netiesinės optinės mi-kroskopijos taikymu tiriant fotosintetinius organizmus. Paskui atsirado galimybė iš-važiuoti į JAV, Kalifornijos universitetą San diege. Įsitraukiau į grupę, kuri kūrė naujus mikroskopus ir generavo femtosekundinius rentgeno spindulius. Po nepilnų trejų metų pradėjau siųsti užklausas į įvairius Ameri-kos ir Kanados universitetus profesoriaus pozicijai gauti. Toronto universitetas pasiū-lė geriausias sąlygas. Nuo 2002 m. esu šio universiteto Fizikos fakulteto profesorius“, –apie savo mokslinį kelią pasakoja lietuvis. Toronto universitete jis subūrė netiesinės optinės mikroskopijos tyrimų grupę.

galiMa aptikti vėžinius žy-Menis i Profesoriaus komanda kuria naujus mikroskopus. Juos naudoja vėžio di-agnostikai, raumenų, kitų biologinių objek-tų vaizdinimui, fotosintezei. Naujus mi-kroskopijos metodus tenka išrasti patiems. „Anksčiau savo pavyzdžius matuodavome kiuvetėse – lėkštose stačiakampėse vonelė-se, kur yra daug baltymų. Tačiau man visada įdomesnė buvo viena molekulė ar baltymas negu visas baltymų ansamblis. Tuo domėtis pradėjau Amsterdame, bet nauji metodai buvo kuriami būtent San diege. Kadangi mikroskopus naudojau įvairiems biologi-niams objektams tyrinėti, norėjau pasimo-kyti kurti tokius mikroskopus. Pradėjęs bio-loginių mikroskopų tobulinimo ir taikymo veiklą, ją tęsiau Toronto universitete“, – do-mėjimosi naujais mikroskopijos metodais pradžią prisimena mokslininkas.

Jo grupė pirmoji pasaulyje parodė, kad su netiesiniais mikroskopais generuoja-ma harmonika galima vaizdinti audinius ir taip nustatyti, ar jie yra vėžiniai, ar ne. Mokslininkai, naudodami antros ar trečios harmonikos mikroskopą, kuris nereika-lauja nudažyti pavyzdžio vaizdinant, gali įžiūrėti kolageną – siūlo pavidalo baltymą, randamą beveik visuose audiniuose. „Mūsų mikroskopuose vietoj kristalo naudojamas audinys, kuris infraraudonąją (nematomą) šviesą paverčia žalia. Taip kolagene nusta-tome vėžinius žymenis. Tirdami širdies ir skeleto raumenų ląsteles, pastebime jų susi-traukinėjimą, o tai leidžia studijuoti širdies aritmiją ir kitus raumenų darbo sutrikimus. Toks vaizdinimas pranašesnis tuo, kad, no-rint pamatyti struktūrą, nereikia įvesti dažo. Kai norime atlikti gyvo organizmo diagnos-

tiką, nebereikia naudoti jokių vaistų ar žy-meklių“, – savo komandos kuriamų mikros-kopų privalumus išskiria prof. V. Barzda. Jo grupė pirmoji pasaulyje pradėjo taikyti šį mikroskopijos metodą patologiniams pa-vyzdžiams vaizdinti ir nagrinėti. Vėžinių susirgimų nulemti pokyčiai buvo pastebėti plaučių, skydliaukės, kasos ir kai kuriuose krūtų vėžio audiniuose.

praktinis panaudojiMas au-galaMs tirti i Lietuvio vadovaujami mokslininkai naujai kuriamus mikrosko-pus taiko ir augalams. Tai leidžia pamaty-ti įvairias fotosintetines sistemas, augalų kristalines struktūras. Pavyzdžiui, morkoje susikaupusio karoteno molekulės ne šiaip pasklidusios, bet susiformavusios į krista-liukus: „Šių beta karoteno molekulių kris-talinė struktūra labai graži. Žiūrėdami pro mūsų mikroskopus galime pasakyti, kaip kristalas susiformavęs, kokia jo struktūra. Tokios pigmentinės struktūros aptinkamos ir fotosintetiniuose objektuose, lapuose, žieduose. Galime pamatyti krakmolo gra-nules ir vandens išsidėstymą jose. Žemės ūkyje svarbi šių krakmolo granulių kokybė, nes tai yra pagrindinė maisto sudedamoji dalis. Taip pat galima vaizdinti kristalinę celiuliozę nustatant jos struktūrą, kokybę ir pagaminimo šaltinį. Tokiais tyrimais do-misi farmacijos kompanijos, nes pagrindi-nė tablečių sudedamoji dalis yra kristalinė celiuliozė.“

projektas su brazilais i Pro-fesorius sako, kad senyvo amžiaus žmonės regėjimui gerinti kaip maisto papildą nau-doja liuteiną. Tai vienas iš natūralių karo-tenoidų, aptinkamų žaliose lapinėse daržo-vėse – špinatuose ar salotose. Jį organizmas naudoja kaip antioksidantą ir mėlyną šviesą absorbuojantį pigmentą. „Liuteinas išgau-namas keliais būdais. Vienas jų – iš dum-blių. Tyrinėjame liuteino kaupimąsi dum-bliuose. Mano komandos atlikti tyrimai rodo, kad pramonė galėtų tuo pasinaudoti optimizuodama šių organizmų auginimo sąlygas“, – tvirtina pašnekovas.

Mokslininko grupė vykdo bendrą projek-tą su kolegomis iš Brazilijos. Kadangi joje per metus būna daug saulėtų dienų, ten pa-didėjęs sergamumas melanoma – piktybiš-kiausia odos vėžio forma.

„Bandome savo mikroskopais nustaty-ti, ar odos pakitimai yra vėžinės kilmės, koks kolageno pakitimas prieš prasidedant

vėžiui, kokie kiti priešvėžiniai pokyčiai, kuriuos būtų galima pastebėti ir taip dia-gnozuoti priešvėžines būsenas“, – apie dar vieną veiklos sritį kalba prof. V. Barzda. Kol kas dar atliekami tyrimai, tad apie praktinį lygmenį kalbėti kiek ankstoka. Klinikiniai tyrimai užtrunka apie 3–5 metus, kartais ir ilgiau, nes reikia tiksliai numatyti, ar pa-cientui nauja mikroskopinio vaizdinimo technologija nesukels pašalinio poveikio.

lietuvos Mokslas – kon-kurencingas i Mokslininkas pri-sipažįsta, kad visuomet palaikė ryšį tiek su VU, tiek su kitų mūsų šalies institucijų mokslininkais, atliko bendrus fotosintezės ir mikroskopijos sričių tyrimus.

„Kadangi šįkart buvau išėjęs akademi-nių atostogų, galėjau šiek tiek ilgiau pabūti Vilniuje. Per tą laiką atlikome keletą ekspe-rimentų profesorių Leono Valkūno ir Vi-dmanto Gulbino laboratorijoje. Išbandėme naują koherentinės antistoksinės mikros-kopijos metodą. Taip pat bendradarbiavau su prof. Ričardu Rotomskiu ir Nacionali-niu vėžio institutu, tyrinėjome raumenis ir laidžiąją širdies sistemą. VU Fizikos fakul-teto biofizikos doktorantams skaičiau kur-są apie naujausius mikroskopijos metodus biofotonikoje. Buvo malonu vėl sugrįžti į savo Alma Mater ir pasidalyti žiniomis, ku-rias sukaupiau. Susirinko nemažai studen-tų, kurie tuo domėjosi“, – produktyvia vieš-nage Vilniuje džiaugiasi prof. V. Barzda. Jis mano, kad čia atvykti skaityti paskaitų tu-rėtų kuo daugiau dėstytojų iš užsienio, nes tai studentams būtų įdomu ir naudinga.

Ar Toronto universiteto mokslininkai žino mūsų fizikus ir jų darbus? Profeso-riaus atsakymas nenuvilia: „Manau, kad kai kuriose srityse mūsų fizikai ir jų darbai išties žinomi. Viena jų – lazeriai. Lazerinė fizika Lietuvoje labai stipri. Užsienio moks-lininkai, dirbantys su lazeriais, jų taikymu, be abejo, žino lietuvių lazerinę mokyklą, kartais net įsigyja lietuviškų lazerių.“

Prof. V. Barzda reziumuoja, kad Lietuvos mokslo lygis geras, laboratorijos aprūpin-tos nebloga įranga ir kad mokslininkams persikėlus į naujuosius mokslo centrus Saulėtekyje paspartės bendradarbiavimas, keitimasis žiniomis. Tik, pasak profeso-riaus, Lietuvoje galėtų būtų labiau finan-suojamas mokymas, atnaujinamos moko-mosios laboratorijos, įsigyjama daugiau naujoviškos aparatūros laboratoriniams darbams vykdyti.

44 SPECTRUM 2016/1

Krokuvos universitete (1552–1555) ir Romoje iš jėzuitų (1569–1571) įgijęs teologinį išsilavinimą, Petras Skarga 1573 m. atvyko į Vilnių kaip vienas

pirmųjų vietinių regiono jėzuitų, pasirengu-sių aktyviai ir planingai kontrreformacinei veiklai. Vilniuje jis praleido devynerius me-tus (1573–1584), ir tai buvo vaisingiausias jo intelektinio gyvenimo laikotarpis.

Jėzuitų ordinas, XVI a. įsikūręs kaip kovos su reformacija ir katalikybės atnaujinimo vienuolija, tapo viena iš pagrindinių XVI a. Europos kultūrinių jėgų. Pagrindinės ordi-no kovos priemonės buvo intelektinė veikla ir kuriamas kolegijų bei universitetų tinklas, galintis atremti idėjinius reformacijos iššū-kius.

dar 1555 m. pabaigoje į Lietuvą ir Lenkiją buvo pasiųstas pirmasis popiežiaus nuncijus Luigi Lippomanas, kurio pagrindinė misija turėjo būti sugrąžinti Lietuvos reformacijos lyderį, kunigaikštį Mikalojų Radvilą Juodąjį į Romos bažnyčią ir užkirsti kelią galimai valstybės vadovo Žygimanto Augusto kon-versijai. Misijoje dalyvavo ir pirmasis Vil-niuje apsilankęs jėzuitas ispanas Alfonso Salmeronas, kuris jėzuitų ordino įkūrėjui ir generolui Ignacui Lojolai savo laiškuose įvertino jėzuitų įsikūrimo Lietuvoje galimy-bes kaip neįmanomas. Tačiau Lietuvos re-formacijos lyderio Radvilos Juodojo mirtis 1565 m. gegužį palengvino jėzuitų įsikūri-mą ir veiklos pradžią LdK bei Lenkijoje, ir nuo 1565 m. jėzuitai pradėjo nuoseklų savo plėtros procesą.

1565 m. įkūrus pirmąją Lenkijos, LdK ir Prūsijos regione jėzuitų kolegiją Braunsber-ge, jėzuitų plėtra, nors dėl pajėgų trūkumo iš pradžių ir sunkiai, ėmė judėti pirmyn. Aukštosios mokyklos Vilniuje įkūrimo dar-bų, siekdamas jėzuitų pagalbos, ėmėsi Vil-niaus vyskupas Valerijonas Protasevičius: 1568 m. jis iš karaliaus sekretoriaus Mika-lojaus Jasinskio nupirko erdvų pastatą ir kelissyk kreipėsi laiškais į Jėzaus draugijos vyresnybę, prašydamas paremti kolegijos įkūrimą.

1570 m. liepos 4 d. į Vilnių atvyko keturio-likos jėzuitų būrys, vadovaujamas Austrijos provincijolo Lorenzo Maggio. Jie buvo su-rinkti iš Romos, Vienos, Prahos, Olomouco ir kai kurių kitų kolegijų ir liepos 17-ąją, šv. Alekso šventės dieną, oficialiai atidarė kole-giją Vilniuje. Pirmuoju jos rektoriumi tapo su provincijolu atkeliavęs tėvas Stanislovas warszewickis. Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus prašymu 1578 m. liepos 7 d. Steponas Batoras Lvove pakėlė kolegiją į aka-demijos rangą. Tačiau aktą valdovas pasirašė tik 1579 m. balandžio 1 d., kai pirmą kartą lankėsi Vilniuje per žygį, skirtą Polockui at-siimti. Galiausiai popiežius Grigalius XIII šį aktą 1579 m. spalio 30 d. patvirtino savo bule.

Petras Skarga akademijos veiklai vadovavo pirmuosius jos metus ir nemažai prisidėjo prie akademijos lyderystės įtvirtinimo. Skar-ga buvo griežtas ir reiklus vadovas, kūręs Tėvynės ir Bažnyčios kario įvaizdį pagal jė-zuitinį militis Christi (Kristaus kario) idealą.

kultūrinis ir politinis skargos veiklos konteks-tas i Nors jėzuitų veiklos Lietuvoje iš-takos pradėjo formuotis dar paskutinio Jogailaičio – Žygimanto Augusto, mirusio 1574-aisiais, valdymo metais, intensyviau-sią pradinės plėtros ir politinės veiklos strategijos formavimo laikotarpį ordinas išgyveno Abiejų Tautų Respubliką valdant vengrui, Transilvanijos didikui Steponui Batorui (1576–1586). Sunkiai ir beveik per stebuklą tapęs Lietuvos ir Lenkijos valdovu Batoras jau savo gyvenimo metu susilaukė antrojo Lietuvos Vytauto, apgynusio senąją LdK teritoriją, šlovės. Jo ryžtinga ir staigi karinė veikla nulėmė netikėtą ir sėkmingą Livonijos karo (1558–1583) baigtį.

Su Batoru artimiau buvo susiję du ita-lų jėzuitai: pasiuntinys Antonio Possevi-nas (1533/1534–1611) ir Lenkijos jėzuitų provinciolas Giovanni Paolo Campana (1540–1592).

Skarga buvo vienas iš artimiausių vietinių Batoro bendradarbių. Vizijinė šios jėzuitų ir valdovo sąjungos programa buvo paremta

PetraS SKarga viLNiuJe: PirMoJo aKaDeMiJoS reKtoriauS viZiJoSprof. dainora pociūtė-abukevičienė,filologijos fakulteto lietuvių literatūros katedra

Petro Skargos (1536–1612) veikla Vilniuje ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sociopolitinėje arenoje yra išskirtinė dėl jos organizuoto įvairiapusiškumo bei ypatingos politinės, religinės ir kultūrinės veiklos dermės.

i s t o r i j a

Nežinomas XVII a. dailininkas. Petro Skargos portretas. 1612 m. Lietuvos nacio-nalinis muziejus

45SPECTRUM 2016/1

dviem idėjomis – rusėnų katalikizacija ir atgautos protestantiškos Livonijos teritori-jos rekatalikizacija. Strategines edukacinės veiklos kryptis atspindėjo ir čia išleistos pirmosios jėzuitų knygos tautinėmis kal-bomis, tiksliau – Petro Kanizijaus katekiz-mo vertimai. 1585 m. Vilniaus akademijos spaustuvėje išėjo Kanizijaus mažojo kate-kizmo vertimai į latvių ir rusėnų kalbas. Be-veik nėra abejonių, kad apie 1585 m. buvo išleistas ir nebeišlikęs lietuviškasis Kanizi-jaus katekizmo variantas.

vienos bažnyčios idėja. skarga – krikŠčioniŠko-sios unijos Šalininkas i LdK, kurios teritorijoje kirtosi Vakarų ir Rytų krikščionybės tradicijos, buvo svarbi

platforma Apaštališkajam sostui siekiant įgyvendinti seną, nuo Florencijos susirin-kimo (1430) puoselėtą Vakarų ir Rytų baž-nyčios unijos idėją. Skarga entuziastingai įsitraukė į šios politinės ir kultūrinės vizijos kūrimą ir jos įgyvendinimą. diplomatinę misiją siekiant Maskvos carą Ivaną Rūstųjį įtikinti priimti katalikybę ir taip sujung-ti suskilusią Vakarų ir Rytų krikščionybę į vieną kultūrinę ir politinę imperiją vykdė italų jėzuitas Antonio Possevinas, jam tal-kino Skarga ir vietinės jėzuitų pajėgos. Nors šiandien atrodanti utopinė idėja Maskvos imperiją įtikinti priimti popiežiaus valdžią ir nebuvo įgyvendinta, vis dėlto kai kurie šios vieningos krikščionybės vizijos aspek-tai davė istorinius vaisius ir ilgam nulėmė LdK sociokultūrinį peizažą XVI a. pabaigo-

PetraS SKarga viLNiuJe: PirMoJo aKaDeMiJoS reKtoriauS viZiJoSje patvirtinus Brastos uniją, kuri suforma-vo unitų (vakarietiškai orientuotų rusėnų) kultūrą ir popiežiui pavaldžią Rytų krikš-čionybės konfesiją. Šios Bažnyčios sukūri-mas nulėmė daugelį vėlesnių LdK rusėnų, būsimų ukrainiečių ir baltarusių, identiteto ir istorinės raidos aspektų.

Vienos Bažnyčios ir vieningos krikščio-nybės idėjas Skarga apibendrino savo vei-kale „O jednosci Koscioła Bozego“ (Apie dievo Bažnyčios vienybę). Autoriaus gyve-nimo metais ši knyga pasirodė net tris kar-tus (1577, 1590 ir 1610). Tiesa, unijai besi-priešinantys stačiatikiai knygą net degino: kai 1589 m., lydėdamas karalių Žygimantą Vazą į Taliną, Skarga pakeliui buvo trum-pam apsistojęs Vilniuje, čia begalėjo rasti tik vieną defektuotą savo knygos pirmojo leidi-

P. Skargos portretas iš P. Skarga, Zywotow swiętych pierwsza część..., Vilnius, 1747

Antraštinis lapas iš Skarga wzbudzony, wzywający do pokuty..., Kraków, 1620

46 SPECTRUM 2016/1

mo egzempliorių, mat kitus buvo „supirkę ir sudeginę turtingieji rusėnai“.

jėzuitų kolegijų plėtra ldk ir livonijoje i Įsitvirtinus ir veiklą pradėjus Vilniaus akademijai, Skarga aktyviai įsitraukė į jėzuitinių kolegijų tinklo plėtimo veiklą. 1580 m. jis lankėsi Polocke, kur ėmėsi kolegijos įkūrimo darbų, o nuo 1581 m. rūpinosi kolegijos įkūrimu Rygoje. Po taikos pasirašymo 1582 m. kovo 12 d. jis kelionėje į Rygą, kur praleido du mėnesius, lydėjo valdovą. Įžvalgiai Skargos perspėtas, Batoras atsisakė ketinimo daryti spaudimą dėl katedros sugrąžinimo katalikams.

Livonijos susigrąžinimas paskatino Skar-gos entuziazmą dėl Livonijos rekatalikiza-cijos, jis rūpinosi jėzuitų įsikūrimu dorpate bei Narvoje. 1582 m. rėmė ambicingą Mika-lojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio planą įkurdinti jėzuitus Nesvyžiuje (jėzuitų vado-vybė priešinosi tokiems planams). Su Skarga susijęs ir popiežiškosios seminarijos Vilniuje atidarymas 1583 m. Ši seminarija buvo savo-tiškas akademijos padalinys, vykdantis rusė-nų ir protestantų katalikizaciją.

stačiatikių ir protestantų konversijų iniciatorius i Jau nuo XVII a. pradžios Skarga istoriografijoje buvo išskirtas kaip katalikybės restaurato-rius Lietuvoje. 1628 m. Florencijoje išleista-me veikale „Apie garsius Sarmatijos orato-rius“ Starovolskis rašė:

...daugelį livoniečių, lietuvių ir rusėnų, lyg iš nelaisvės, iš schizmos ir erezijos sugrąžino į Romos Bažnyčią. Rūpinosi, kad pamaldu-sis karalius ir karalystės valdantieji įsteigtų daugelį jo draugijos kolegijų; daugelį iš didikų bei kilmingųjų, persiėmusių Makiavelio suktybėmis, savo iškalbiaisiais pamokslais sugrąžino prie teisingų papročių, tiesios ir krikščioniškos politikos.

Su Skarga iš tiesų susijęs Lietuvoje XVI a. aštuntame dešimtmetyje suintensyvėjęs at-sivertimo į katalikybę procesas. Asmeniškai pats Skarga suteikdavo Švenčiausiąjį Sakra-mentą atsivertėliams tiek iš stačiatikių, tiek iš protestantų. Jis vedė tokių atsivertėlių aps-kaitą ir paliudijo, kad, pavyzdžiui, 1579 m. į katalikybę perėjo 40 stačiatikių ir 82 pro-testantai, 1580 m. – 28 „schizmatikai“ bei 40 „eretikų“, 1581 m. – 79 stačiatikiai ir 55 protestantai.

Vos tik atvykęs į Vilnių Skarga ėmėsi prie-monių suartėti su galingiausia LdK gimine Radvilomis, tiksliau – su jau mirusio refor-macijos lyderio Juodojo sūnumis, visų pirma Mikalojumi Kristupu Radvila Našlaitėliu, po

tėvo mirties grįžusiu į katalikybę. Skargos tikslas buvo išaukštinti šios giminės grįžimą į Katalikų Bažnyčios glėbį. Viename iš savo veikalų jis net paskelbė jėzuitų istoriografijo-je ilgam įsitvirtinusią išgalvotą žinią apie tai, kad mirdamas Juodasis parašė laišką sūnui (studijuojančiam Vokietijoje), kuriame liu-dijo nusivylęs reformacija ir vidiniu protes-tantų susiskaldymu, ir pats paskatinęs sūnų grįžti į katalikybę. Vėliau tokią žinią pagrįs-tai neigė didysis Skargos oponentas Vilniuje kalvinistas Andrius Volanas. 1575 m. Skarga viešai suteikė Eucharistijos sakramentą jau-niausiems Radviloms broliams Stanislovui ir Albrechtui, taip galutinai įtvirtindamas Nesvyžiaus Radvilų šakos sugrįžimą į Kata-likų bažnyčią. Vyriausias jų brolis Našlaitėlis atidavė iš tėvo paveldėtą Brastos spaustuvę kolegijai ir taip joje prasidėjo literatūrinė kontrreformacinė veikla, kurios pagrindinis autorius kelerius metus buvo pats Skarga.

skargos religinė poleMika su evangelikais reforMa-tais i Vos tik atvykęs į Vilnių 1573 m. Skarga savo žymiajame posakyje palygino Vilnių su Indija, turėdamas galvoje, kad jė-zuitams nebūtina vykti su misijomis į Indiją: tikroji christianizacijos (tiksliau, kataliki-zacijos) veikla laukia čia. Pagrindiniai reli-ginę polemiką Vilniuje pradėjusio Skargos oponentai buvo evangelikai reformatai: visų pirma Andrius Volanas, taip pat Stanislovas Sudrovijus bei Andrius Chšonstovskis.

Skarga buvo pirmasis į nuoseklią polemiką su protestantais leidęsis Katalikų bažnyčios atstovas Lietuvoje, ir tai rodė jau pasikeitusią Bažnyčios poziciją, kuri ankstyviausiu pro-testantų veiklos metu reformacijos iššūkius bandė ignoruoti bei užgniaužti, bet ne pole-mizuoti su priešininkais kaip su lygiais.

Svarbiausiais Skargos religinės polemi-kos veikalais laikytinos trys Vilniuje iš-sspausdintos knygos: „Pro Sacratissima Eucharistia contra haeresim zvinglianam“ (Už švenčiausiąją Eucharistiją prieš Cvin-glio ereziją, [atkirtis] Andriejui Volanui, 1576); „Artes dvodecim Sacramentariorvm sev zvingliocalvinistarvm“ (dvylika sak-ramentininkų, arba cvingliokalvinistų, gudrybių, 1582) ir „Siedm Filarow na kto-rych stoi Katolicka nauka o przenaswiętszym Sakramencie Ołtarza“ (Septyni stulpai, kuriais paremtas katalikų mokymas apie švenčiausiąjį Altoriaus sakramentą, 1582).

Šiuose veikaluose Skarga išryškino ir skirtingai nuo protestantų apibrėžė Bažny-čios sampratą. Jis akcentavo Bažnyčios kaip institucionalizuotos išganymo tarpininkės

vaidmenį ir sykiu detalizavo bei aiškino ka-talikiškuosius pagrindinio jos sakramento Eucharistijos aspektus.

skarga ir Šventųjų garbi-niMo tradicijos įtvirtini-Mas i Skarga vykdė ir uoliai įgyvendino Tridento numatytas Romos bažnyčios refor-mas ir diegė naujas visuomenės pamaldumo formas. Tridento Bažnyčios susirinkimas 1563 m. priėmė dekretą „de invocatione, ve-neratione et reliquiis sanctorum, et de sacris imaginibus“ ir įpareigojo visus vyskupus bei atsakingus už sielovadą asmenis atidžiai mokyti tikinčiuosius apie šventųjų užtarimą, šventųjų šaukimąsi, pagarbą jų relikvijoms ir apie teisėtą jų atvaizdų naudojimą. Ši ide-ologija buvo tiesiogiai priešinga protestan-tiškajam šventųjų kulto neigimui. 1579 m. Vilniuje išleisti Skargos „Šventųjų gyveni-mai“ buvo pirmas didelis hagiografinis vei-kalas, pasirodęs Lietuvoje ir Lenkijoje po Tridento susirinkimo ir įgyvendinęs šventų-jų kulto atnaujinimo tradiciją. Veikalas buvo dedikuotas paskutinei Jogailaičių dinastijos atstovei, Stepono Batoro žmonai karalienei Onai Jogailaitei.

Iš viso Skargai gyvam esant pasirodė septyni, o po mirties – net kelios dešimtys „Šventųjų gyvenimų“ leidimų. Jo hagiografi-nis pasakojimas dominavo LdK ir Lenkijoje iki pat XIX a., o vėliau padarė įtaką lietuviš-kiems šventųjų gyvenimų pasakojimams, tarp kurių autorių, žinoma, visų pirma mini-me vyskupą Motiejų Valančių ir jo „Žyvatus šventųjų“.

Antraštinis lapas iš P. Skarga, Kazania o sie-dmi sakramentach..., Kraków, 1600

i s t o r i j a

SPECTRUM 2016/1 47

atsako eksper tai

XXi amžiaus žmonijos ligų prognozė: cukrinis diabetas

Cukrinis diabetas yra dažna ir visame pasaulyje sparčiai plin-tanti liga. Netinkamai gydoma ji gali sutrikdyti sergančiojo sveikatą, pabloginti gyveni-mo kokybę, sumažinti gyve-nimo trukmę. Apie šios ligos grėsmes, padarinius ir pre-venciją pasakoja VU Medici-nos fakulteto Reumatologijos, traumatologijos-ortopedijos ir rekonstrukcinės chirurgijos klinikos docentė gydytoja en-dokrinologė Lina Zabulienė.

Cukrinis diabetas – tai lėtinė endokri-ninė liga, trunkanti nuo jos nustatymo visą žmogaus gyvenimą. Todėl kei-čiant gyvenseną, nuolatos stebint bei

koreguojant gliukozės kiekio kraujyje svyra-vimus ir rūpestingai vartojant paskirtus vais-tus galima sėkmingai kontroliuoti diabetą ir išsaugoti gerą savijautą.

diabeto simptomai ilgus metus gali likti nepastebėti ir liga nenustatyta, vadinasi, ir negydoma, dėl to išsivysto ligos komplikaci-jos ir kyla gydymo kaina.

Susirgus diabetu pradeda varginti dažnes-nis ar naktinis šlapinimasis, troškulys ar di-desnis apetitas, nuolatinis nuovargis, galūnių tirpimas ar dilgčiojimas, regos sutrikimai, sausa ir niežtinti oda, svorio netekimas, šla-pimo takų infekcija, lytinių organų grybeli-nė infekcija. Ligos pradžioje diabetą lengva ignoruoti, nes dažniausiai savijauta būna gera ir tik profilaktinio sveikatos tikrinimo metu aptinkamas padidėjęs gliukozės kiekis veniniame kraujyje. Jei rytinis gliukozės kie-kis nevalgius nors dvi dienas būna didesnis nei 7 mmol/l, nustatomas diabetas. Tačiau kai diabetas negydomas ar netinkamai gy-domas, neišvengiamai vystosi diabeto kom-plikacijos. Sergant diabetu gali būti pažei-džiamos įvairios kraujagyslės: dėl stambiųjų kraujagyslių aterosklerozės (makroangiopa-tijos) gali ištikti miokardo infarktas ar in-sultas, susiaurėti ar užakti kojų kraujagyslės, vystytis kojų gangrena, o smulkiųjų krauja-gyslių pažeidimas (mikroangiopatija) suke-lia akių, nervų ir inkstų komplikacijas, dėl to gali pablogėti regėjimas, sumažėti pėdų juti-mai, atsirasti opos ir kiti pėdų pažeidimai ir sutrikti inkstų veikla.

Cukrinis diabetas laikomas civilizacijos liga, ir tai siejama su visuomenės senėjimu, pato-gesnio ir lengvesnio gyvenimo būdo plitimu: urbanizacija, netinkamais mitybos įpročiais, mažu fiziniu aktyvumu ir nutukimu. Tikimy-bė susirgti diabetu didėja esant tam tikriems rizikos veiksniams. diabeto rizikos veiksniai gali būti nepakeičiami (nemodifikuojami) – tai diabeto šeimos anamnezė, genetinis polinkis į atsparumą insulinui, priklausymas tam tikrai etninei grupei, vyresnis amžius, jei moteris turi policistinių kiaušidžių sindromą, sirgo gesta-ciniu diabetu ar gimdė daugiau nei 4 kg sve-riantį naujagimį – ir pakeičiami (modifikuoja-mi) – tai nutukimas ar didelis pilvo riebalų kie-kis, fizinis pasyvumas, rūkymas, daug sočiųjų riebalų turinčio maisto vartojimas, hipertenzi-ja, padidėjęs cholesterolio kiekis kraujyje, me-tabolinis sindromas ir kt. Esant diabeto rizikos veiksniams, diagnozei patikslinti atliekamas gliukozės toleravimo mėginys.

Sergantieji antrojo tipo diabetu ilgai simp-tomų nejaučia, per tą laiką beveik trečdaliui asmenų išryškėja diabeto komplikacijos, todėl aktyvus, tikslinis ir ankstyvas jo išaiškinimas ir laiku pradėtas gydymas gali atitolinti ar pri-stabdyti ligos raidą, gerinti ilgalaikę asmens ir visuomenės sveikatą.

Tinkamas maitinimasis yra viena iš pagrindi-nių cukrinio diabeto gydymo dalių.

Kiekvienam sergančiajam diabetu individua-lus maitinimosi planas sudaromas atsižvelgiant į kūno masę, fizinį aktyvumą (darbo intensyvu-mą ir laisvalaikio pomėgius), ligos eigą ir sun-kumą, gydymo vaistais pobūdį, gretutines ligas, finansines galimybes, mitybos ir kitus kasdie-nius įpročius, poreikius ir sugebėjimus. Nėra dietos, kuri tiktų kiekvienam.

Elly Jurelly nuotr.

48 SPECTRUM 2016/1

Susirgus diabetu, saikingai ir protingai galima valgyti viską, tik reikia turėti žinių, kada, ko ir kiek suvalgyti. Fizinis aktyvu-mas labai svarbus sergant diabetu.

Rekomenduojama: Reguliari fizinė veikla, t. y. mankštintis reikėtų ne mažiau nei 3–5 kartus per sa-vaitę (tiek vaikams, tiek suaugusiesiems).Kasdien mankštintis taip, kad būtų iš-eikvojama apie 150 kcal per dieną, arba apie 1000 kcal per savaitę. Visą dienos fizinę veiklą ar mankštą ga-lima atlikti per vieną kartą arba dalyti į kelias dalis po 10–15 min. ir mankštintis tuomet, kai yra laiko. Kokia fizinė veikla tinka sergantie-siems diabetu:Kasdienis fizinis aktyvumas. Kvėpavimo pratimai, pagerinantys or-ganizmo aprūpinimą deguonimi.Fiziniai (aerobiniai), tempimo ir atsipa-laidavimo pratimai. Fizinės jėgos pratimai, stiprinantys rau-menų jėgą ir pagerinantys insulino įsisa-vinimą.

a t s a k o e k s p e r t a i

Pagrindiniai sergančiųjų diabetu mitybos principai:

1. Nuosaikumas ir pakankamas kalorijų kiekis maiste, vidutiniškai 2000–2500 kcal per dieną.

2. Maisto medžiagų įvairovė ir tinkama pusiausvyra (visavertė ir subalansuota mi-tyba). Sergant diabetu svarbu valgyti dau-giau maistinių skaidulų turinčių produktų, t. y. ne mažiau nei 14 g kiekvienam 1000 kcal, ir suvartoti jų iki 30–50 g per dieną.

3. Reguliarus maitinimasis. Patariama tuo pačiu metu 5–6 kartus per parą kasdien suvalgyti panašų maisto kiekį: kiekvieną dieną valgyti pusryčius, nepraleisti pagrin-dinių valgių, nedaryti ilgesnių nei 3–4 val. pertraukų tarp valgių, planuoti nekalorin-gų, mažai angliavandenių turinčių užkan-džių laiką (vartojantiems insuliną užkąsti ir prieš einant miegoti), paskutinį kartą vaka-re valgyti likus 2–3 valandoms iki miego –tai padės kontroliuoti ne tik apetitą, bet ir gliukozės kiekį kraujyje, bus galima išvengti hipoglikemijos.

Sergantieji diabetu turėtų riboti cukraus ir saldumynų valgymą, nors jie ir nebė-ra draudžiami. Saldumynų reikėtų vengti tiems, kurių padidėjęs trigliceridų kiekis kraujyje. Norintiems pasmaližiauti reko-menduojama valgyti neriebius saldumynus po valgio (pietų ar pusryčių), nes taip su-

mažėja jų glikemijos indeksas (žr. toliau). Tinka juodasis šokoladas, džiovinti vaisiai, uogiene pagardintas jogurtas ar varškė, ne-riebūs ledai. Nėra įrodymų, kad dirbtiniai saldikliai būtų naudingesni už cukrų. Priva-lumas tik tas, kad jie mažiau arba visai ne-kaloringi. Cukrus, gliukozė ir medus tinka hipoglikemijai gydyti.

Siekiant anksti numatyti ir prognozuoti riziką susirgti diabetu, daugelyje šalių nau-dojamos įvairios rizikos vertinimo skaičiuo-klės – klausimynai. Pateikiame dažniausiai Europos klinikinėje praktikoje naudojamą Suomijos mokslininkų (J. Lindstrom ir J. Tuomilehto, 2003) sudarytą antrojo tipo cukrinio diabeto rizikos įvertinimo klausi-myną. Atsakius į klausimus ir suskaičiavus rizikos veiksnių taškų sumą, galima numa-

tyti diabeto pavojų per ateinančius 10 metų ir imtis priemonių jo išvengti. Tyrimų duo-menimis, trečdalis asmenų, turinčių didelę riziką (pvz., pagal FINdRISK klausimyną daugiau nei 14 taškų), per 10 metų susirgs diabetu ir net 50 proc. asmenų, kurių rizika labai didelė (taškų suma didesnė nei 20 pa-gal FINdRISK klausimyną), tikėtina, po 10 metų sirgs diabetu. Asmenims, pagal klau-simynų rezultatus turintiems didelę ar labai didelę diabeto riziką, atliekami glikemijos tyrimai arba gliukozės toleravimo mėginys. diabeto diagnozė patvirtinama ne visuo-met, galima aptikti prediabetines būkles ar net normalų gliukozės toleravimą. Tačiau visais atvejais, net ir nenustačius diabeto, jei pagal klausimynų rezultatus diabeto ri-zika yra didelė arba labai didelė, rekomen-

49SPECTRUM 2016/1

duojama keisti gyvenseną ir laikytis visų diabeto prevencijos priemonių, nes šiems individams, esant rizikos veiksniams, iš-lieka didelis diabeto ir kardiovaskulinių ligų pavojus.

Sakoma, kad diabetą reikia pritaiky-ti prie gyvenimo būdo, o ne atvirkščiai. Nėra nieko, ko nebūtų galima daryti, tik reikia žinoti ir suprasti kaip, o prisitaikęs kiekvienas sergantysis suvokia, kad liga netrukdo gerai jaustis ir įdomiai gyventi.

Tarptautinės diabeto federacijos (TDF) duomenimis, sergančiųjų diabetu skaičius kas 25 metai dvigubėja. TDF prognozuoja, kad 2040 m. diabetu gali sirgti apie 642 mln. pasaulio gyventojų, t. y. 10 proc. žmonijos. Duomenų apie tikrąjį antrojo tipo diabeto paplitimą Lietuvoje nepakanka. SVEIDRA ir Higienos instituto duomenimis, Lietuvoje cukriniu diabetu 2015 m. sirgo 101 395 as-menys, iš jų – 814 vaikų (0,8 proc. visų ser-gančiųjų diabetu). Mūsų šalyje diabetu sirgo 1,3 karto daugiau moterų nei vyrų, 1,3 kar-to daugiau sergančių asmenų gyveno mieste nei kaime.

Suomijos mokslininkų sudarytas antrojo tipo cukrinio diabeto rizikos įvertinimo FINDRISK klausimynas, modifikuotas pagal J. Lindstrom ir J. Tuomilehto, 2003

A. zabulio nuotraukos

50 SPECTRUM 2016/1

a t s a k o e k s p e r t a i

ateitis visada žadina mūsų protus. Ta-čiau pokyčiai, tarp jų ir bibliotekose, priklauso nuo to, kaip toli žvelgiame į ateitį. Klausimas „Ar ten dar bus

knygų lentynų?“ atspindi populiariąją nuo-monę apie tai, ką galima rasti bibliotekoje. Tai, kad bibliotekose galima rasti knygų, be abejonės, šiuo metu yra dominuojantis skaitytojų požiūris įvairiose šalyse. Tačiau jau šiandien bibliotekos – ne tik knygos. Pavyzdžiui, 2009 m. Pietų Korėjos sostinė-je Seule pastatyta (kad ir kaip tai atrodytų

paradoksalu) nacionalinė skaitmeninė bi-blioteka – per 38 tūkstančius kvadratinių metrų užimantis pastatas. Jame vartoto-jai gali rasti šiuolaikiškiausią įrangą, kuri leidžia individualiai ir grupėse dirbti su bibliotekos skaitmeniniais informacijos ištekliais – knygomis, garso ir vaizdo įra-šais, daugialypės terpės dokumentais ir kt. Lietuvoje Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje veikia Multicentras, kurį sudaro įvairios laboratorijos. Čia vai-kai ir jaunimas gali pažinti fizikos dėsnius, kurti muziką ir kt. Visame pasaulyje jau šiandien bibliotekos siūlo pasiskolinti ne tik knygų, bet ir įrankių būsto remontui, net sėklų nedideliam žaliajam ūkiui.

Nors technologijos ir turi milžinišką po-veikį bibliotekų veiklai, ateities pokyčiai turėtų būti suvokiami plačiau nei vien kny-gų pakeitimas kompiuteriais. Bibliotekos suteikia galimybę kurti naujas žinias, gene-ruoti idėjas ir spręsti gyvenimo problemas leisdamos savo vartotojams gauti prieigą prie informacijos, ugdydamos gebėjimus ja naudotis, suteikdamos erdvę kūrybai ir mokymuisi, įrankius, reikalingus kur-ti. 2012–2013 m. Lietuvoje pagal projektą LiBiTOP (Lietuvos bibliotekų tinklo op-timizavimo galimybių studija) atliktas iki šiol vienintelis bibliotekų ateities scenarijų kūrimo tyrimas, kuris leido sukurti įvai-rius bibliotekų ateities pokyčių iki 2023 m.variantus. Tyrime dalyvavo net 168 da-lyviai – politikai, mokslininkai, biblio-tekininkai, profesinių asociacijų, meno, skaitytojų atstovai. Bibliotekų ateities sce-

Kaip atrodys ateities biblioteka?Kaip atrodys ateities biblioteka?Ar ten dar bus knygų lentynos? O gal vien kompiuteriai? O gal apskritai tokių pastatų neberei-kės, viską bus galima rasti elektroninėse duomenų bazėse? Koks bus bibliotekininko vaidmuo? Ar ateityje reikės bibliotekų?Atsako Komunikacijos fakulteto Bibliotekininkystės ir infor-macijos mokslų instituto docentė Zinaida Manžuch.

Asm. arch. nuotr.

51SPECTRUM 2016/1

narijuose pabrėžiamas bibliotekininko vaidmuo. Ateityje didesnę reikšmę turės jo gebėjimas organizuoti ir teikti prieigą prie informacijos sudėtingose kompiuterizuo-tose informacinėse sistemose, greitai rasti ir analizuoti informaciją įvairiais pjūviais atsižvelgiant į vartotojų poreikius, kurti paprastai naudojamas ir visiems piliečiams prieinamas informacijos paslaugas. dau-gelyje ateities scenarijų bibliotekininkas vaizduojamas ir kaip naudojimosi infor-macija gebėjimų ugdytojas. Per artimiau-sią dešimtmetį bibliotekininkams keliamas svarbus uždavinys – supažindinti ir leis-ti vartotojams išbandyti ir savo veikloje pritaikyti naujausias informacijos ir ryšių technologijas. Taigi biblioteka tampa savo-tiška laboratorija – šią tendenciją matome jau šiandien, bibliotekose plintant trima-čiams spausdintuvams, bibliotekininkams intensyviai rengiant informacinio raštin-gumo mokymus mokslininkams, įvairių regionų gyventojams, moksleiviams ir stu-dentams.

Intensyvėjant žmonių mobilumui Lietu-vos bibliotekų ateities scenarijuose pabrė-žiamas ir kultūrinis jų vaidmuo. Bibliote-kos – tai įvairių bendruomenių kultūros

šaltiniai, padedantys žmonėms neprarasti savitumo ir savo šaknų. Įdomių pavyzdžių, kaip bibliotekos šiuolaikiškai atlieka šį vai-dmenį, galime rasti jau dabar. Štai Nyder-landų mieste delfte veikiančioje viešojoje bibliotekoje įsikūrusi erdvė Agora (aikštė). Naudodamas kompiuterius ir skaitytuvus kiekvienas gyventojas gali užrašyti savo pasakojimą apie miestą, jį iliustruoti nuo-traukomis. Gyventojų sukurtą miesto isto-riją galima naršyti dideliame liečiamajame skaitmeniniame ekrane.

Nepaisant įvairių skaitmeninių naujovių, bibliotekos kaip fizinės erdvės vaidmuo nepraranda savo aktualumo. Kad veik-tume, mokytumėmės ir kurtume, mums reikia bendrauti ir bendradarbiauti, o tam reikalinga susitikimo erdvė. Biblioteka yra nepaprasta erdvė, nes joje sudaromos sąlygos mokymuisi – susitinka mokytojai (mentoriai) ir besimokantieji, tai vietos bendruomenės kūrybinių projektų inicija-vimo vieta.

Lietuvos bibliotekų ateities scenarijuose savo vietą randa tiek virtualus, tiek mate-rialus bibliotekos pavidalai, kurie, manau, puikiai derės ir ateityje.

E. Kurausko nuotraukos

sondra rankelienė

Bibliotheca curiosa:kerinti senovinių knygų magija

kitame numeryje skaitykite:

dr. olga zaMalijeva

Kodėl sergantieji ne visuomet laikosi gydymo rekomendacijų?

dr. toMas čelkis

Kur LDK žmonės gyveno, meldėsi ir linksminosi?

dokt. indrė radavičienė,dr. laura Mačiukaitė

emocijos?! Kodėl jos svarbios rinkodarai?

iŠtirpęs sviestas ir leleve-lis i Istorikas Joachimas Lelevelis labai ger-bė ir mylėjo profesorių Ernestą Grodeką, pa-skatinusį jį imtis mokslinės veiklos. Grodekas vertino Lelevelio talentą ir darbštumą, mėgo su juo bendrauti. Vasaromis Grodekas, rū-pindamasis savo ir dviejų savo dukterų svei-kata, apsigyvendavo Verkiuose ir kviesdavo Lelevelį per atostogas kuo dažniau apsilanky-ti. Kartą, išvykdamas iš Verkių ir pakviestas kitą dieną pietų, žymusis istorikas mandagiai pasiteiravo šeimininkės Marijos Grodek, ar nereikia ko iš miesto parvežti. Jaunoji šei-mininkė paprašė iš jų namų parvežti truputį sviesto, nes baiminosi, kad Verkiuose jo gali pritrūkti. Nurodytą dieną Lelevelis nusiuntė tarną atlikti šios užduoties. Grodekų ekono-mė, pasinaudodama suteikta galimybe, nu-tarė pasiųsti visą statinaitę. Nei Lelevelis, nei ekonomė neatkreipė dėmesio į tai, kad diena išaušo labai karšta, o iš Vilniaus keleiviai paju-dėjo vidurdienį. Savo mintyse paskendęs Le-levelis ir lėtai smėlėtu taku slenkančiu arkliu susirūpinęs vežėjas – nė vienas nepastebėjo, kad nuo karščio išsilydęs sviestas ėmė sunk-tis taip smarkiai, jog į Verkius atkeliavo jau tik pusė statinaitės išsilydžiusio sviesto. Ponia Marija labai barėsi, o Grodekas tik juokėsi ir priekaištavo žmonai, kad tokiam išsimoksli-nusiam žmogui davė šitokią užduotį.

Lelevelis dar kartą įsitikino, kad su virtu-vės ir ūkio reikalais jam geriau neturėti nieko bendro.

kaip iŠvengti pagundų i Teo-logas, Vilniaus universiteto profesorius Mika-lojus iš Lenčicos (Mikalojus Lancicijus) buvo labai dievobaimingas jėzuitas. Taip labai tuo rūpinosi, kad jei einantį per sodą jį pasiek-davo gėlių aromatas, tuoj pat užsikimšdavo nosį, idant nepajustų malonumo ir nesuža-dintų aistros. Jo atminimui celėje, kurioje jis anksčiau gyveno, įmūryta lentelė su jo gimi-mo ir mirties datomis ir užrašu: „Cubiculum P. Nicolai Lancicii“. Pasak Mykolo Malinovs-kio, ji buvusi viename iš kambarių, kur veikė „Vilniaus kurjerio“ redakcija. Istorikas Jozefas Bielinskis užsimena, kad toji celė buvusi im-peratoriškojo universiteto posėdžių salėje. Jis taip pat mini, kad labai gerbiamą už savo pa-maldumą, discipliną ir kitas dorybes jėzuitą kazokai sudegino, o jo palaikai buvę įmesti į Nemuną.

Iš Vilniaus universiteto studento, filareto, istoriko Mykolo Malinovskio (1799–1865) „Atsiminimų knygos“. Iš lenkų kalbos istorijas vertė ir parengė

Nijolė Bulotaitė.

a k a d e m i n ė s i s t o r i j o s

1766 m. Vilniaus–Kauno kelio žemėlapio fragmentas – Pažaislio vienuolynas. Lietu-vos valstybės istorijos archyvas, Senųjų aktų fondas, Nr. 3939

E. Kurausko nuotr.

E. Kurausko nuotr.

Nuotr. iš VU bibliotekos fondų

K r Y ž i a ž o D i S

Sudarė Vida Lapinskaitė

A: 1. Geležis, ant kurios plakamas dalgis. 2. Kalnų avino porūšis. 3. du suaugę vaisiai. 4. Šilką primenantis sintetinis pluoštas. 5. Laukimas, viltis.

B: 1. Laurinių šeimos medis arba krūmas. 2. Lietuvių namų dievas. 3. Tik viršugalvį dengiantis perukas. 4. Pasaulio gamtos fondo simbolis. 5. Jauna pavasarinė žolė.

C: 1. Senovinis Lietuvos svorio matas. 2. Saldi degtinė, virta su medumi. 3. Neporakanopis žinduolis su nedideliu straubliu. 4. Piliarožė. 5. Lašišinių šeimos žuvis. 6. Marko Tveno tikroji pavardė. 7. Buldogas iš animacinio serialo „Tomas ir džeris“. 8. Madagaskaro plėšrūnas.

d: 1. Senvagė, kurioje telkšo vanduo. 2. Spalvingas Lietuvos paukštis. 3. Statinys iš vientisos medžiagos. 4. Nemanas. 5. Medis, iš kurio me-dienos buvo pagaminta Sandoros skrynia. 6. Kaligulos senelis. 7. Iškilus skulptūrinis vaizdas su ornamentais plokštumoje. 8. Raidė anksčiau.

E: 1. Žiemos sporto įranga. 2. Statinys ant mineralinio vandens šaltinio. 3. Abejotinos autorystės ar autentiškumo veikalas. 4. Krovininis lai-vas. 5. Siužetinio literatūros kūrinio struktūros elementas. 6. Slaptas balsavimas kortelėmis. 7. Adatų pavidalo kristalas augalų ląstelėse. 8. Su-storėjusi stiebo dalis, prie kurios laikosi lapai. 9. Klampi pieva su krūmais. 10. Ryškiai geltoni fluorescuojantys dažai. 11. Astma žemaitiškai.

Atsakykite į klausimus ir surašykite atsakymus į lenteles. Į kurią lentelę kurios klausimų grupės atsaky-mus rašyti, pasirinkite patys. Atsakę į klausimus spalvotuose langeliuose gausite 5 žodžius. Kryžiažodžio atsakymas – vienas žodis, kuris siejasi su visais penkiais. Atsakymus siųskite [email protected]. Pirmieji trys teisingai išsprendę bus apdovanoti VU suvenyrais.

Kryžiažodžio, išspausdinto praėjusiame numeryje, atsakymai:

1. darna. 2. Vikmedis. 3. Avilė. 4. Vilpišys. 5. Robusta. 6. Trekas. 7. Kąsnis. 8. Prusnos. 9. Skagenas. 10. Oniksas. 11. Badynės. 12. Auksis. 13. Kaskada. 14. Ląšas. 15. Graižas. 16. Antis. 17. Empanada. 18. Asalis. 19. Vainikas. 20. Tvirtovė. 21. Alebastras. 22. Garstyčia. 23. Leica. 24. Mandala. 25. Vermutas. 26. Gyvė. 27. Skirgaila. 28. Auksinas. 29. Kankorėžis. 30. Brąsa. 31. Žiuželiai. 32. Kreivabudė. 33. Sinodas. 34. Aeroklubas. 35. Kankanas. 36. Kinkanas. 37. Grąža. 38. Majuskulai. 39. Enkaustika. 40. Sukulentas. 41. Baltramiejus. 42. Porcelianas.

Pažymėtuose langeliuose: Ne viską sakyk, ką žinai, tačiau viską žinok, ką sakai.

E. Kurausko nuotr.

Spectrum Nr. 24

Documents

Transcript of Spectrum Nr. 24