SABALIAUSKAS ANDRIEJUS TNF ??? 1979 02 08- Nemakščiai. ŽK.

Teologijos mokslų magistras, Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos Žemaičių Kalvarijos propedeutinio kurso prefektas (2003 06 04), 2004 03 25 Telšių Katedroje JE Telšių vyskupo Jono Borutos SJ įšventintas kunigu. Pirmoji šv. Mišių auka Žemaičių Kalvarijos Švč. M. Marijos Apsilankymo Bazilikoje 2004 03 28. 2006 m. įsteigus Kanauninkų kapitulą, jam suteiktas kanauninko titulas.(Steponas Meškauskas)[ ]Nuo 2009 06 12 Plungės rajono ir Rietavo savivaldybės bažnyčias jungiantis dekanatas vadinsis ne Plungės, kaip iki šiol, o Žemaičių Kalvarijos. Telšių vyskupas paskyrė ir naują dekaną: juo tapo Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikos kunigas kanauninkas, teologijos licenciatas Andriejus Sabaliauskas, šias pareigas perėmęs iš Plungės šv. Jono Krikštytojo parapijos klebono Donato Stulpino. Žemaičių Kalvarijos dekanatas vienija Alsėdžių, Kulių, Plungės, Platelių, Beržoto, Gegrėnų, Žemaičių Kalvarijos, Rietavo, Tverų, Spraudžio, Medingėnų, Stalgėnų, Pakutuvėnų, Šateikių, Gintališkės, Kantaučių ir Žlibinų parapijas. (Jurgita Drevinskaitė. „Žemaitis“)

SABALIAUSKAS JONAS Kazimieras, AATP PGS-0054 1920-2002 Antanina, Palaidotas ŽK Beržų kalno kapinėse {462} Skuodas. Onos Urbonaitės S. vyras

Ūkininkas, Sibiro tremtinys.(Steponas Meškauskas)

SABALIAUSKAS KAZYS Jonas, Kazimiero TNF PGS-0052 1946- Ona, Mykolo PGS-0054 PGS-0056 ŽK. Zitos Gelvinauskaitės S. vyras

Sibiro tremtinys, naujai prisikeliančios Lietuvos valstybės struktūrų aktyvus gynėjas, pavyzdingai

tvarkomos gyvenamosios aplinkos ir sodybos

entuziastas.(Steponas Meškauskas) S.Kazlausko

nuotraukoje: prie LR Seimo rūmų kalvariškiai Kazys Sabaliauskas ir

Steponas Meškauskas bei juos atvežęs D.Trumpickas 1991m. „kruvinojo“ sausio dienomis.

SABALIAUSKAS KAZIMIERAS Kazimieras, Stanislovo AATP PGS-0054 1912-1988 Antanina, Palaidotas ŽK Beržų kalno kapinėse {1010} Vilkai. Juzefos Jonaitytės Bagdonienės S. vyras Sabaliauskas Kazys, Kazio, gimė 1908, gyveno Vilkų kaime, Plungės rajone, valstietis. Suimtas 1945 09 08, kalintas Šiauliuose. Išvežtas į lagerį – 1945 10 24 Vorkuta, Komija; paleistas 1947 05 30; tremtis – 1949 03 27 Rybinsko rajonas, Krasnojarsko kraštas; paleistas 1954 10 04, 1962 grįžo į Lietuvą, 1988 mirė. ANK BBK TBK (LGG, t. II) SABALIAUSKAS LAIMONAS Kazimieras, Jono KK PGS-0056 1977- Zita, Vaclovo ŽKM 1994 27-toji abiturientų laida ŽK. Plungė Eglės Alčauskaitės S. vyras

Gimė Žemaičių Kalvarijoje, augo mylimas darščių ir gamtą mylinčių tėvelių rūpestingoje globoje, turėdamas puikias sąlygas lavintis ir ugdytis. Iš mažumės atsiskleidė įgyti gabumai šachmatams ir krepšiniui. Visa siela atsidavė įsukamas į šių dviejų stichijų verpetą: kantriai treniravosi, daug keliavo ir iškylavo. Lygiagrečiai plėtėsi ir bendras akiratis, formavosi ir grūdinosi valia ir charakteris. Palaipsniui subrendo į įdomią plačių interesų asmenybę. Baigęs aukštuosius mokslus, savo žiniomis ir gebėjimais ėmė noriai dalintis su priaugančiaja karta – tapo fizinio lavinimo mokytojų, šachmatų ir krepšinio treneriu vidurinėje mokykloje, gimnazijoje, sporto mokykloje. Visuose kolektyvuose buvo vienas populiariausių ir mėgstamiausių mokytoju. Nuostabiai klostosi ir asmeninis gyvenimas: vedė taipogi plačių užmuojų ir galimybių, jautrios ir meniškos sielos bendraamžę. Prie laimingų jaunų tėvų meiliai glaudžiasi dvi jaunos atžalos – sūnelis ir dukrytė. Nepasotinamas vis dar tokiais jaunais išliekančių senelių džiaugsmas! Taigi trys laimingos kartos vienoje puikioje šeimoje.(Steponas Meškauskas)

SABALIAUSKIENĖ JUZEFA Vincentas, AATP PGS-0054 Jonaitytė Bagdonienė 1910-1985 Palaidota ŽK Beržų kalno kapinėse {1010} Vilkai. Kazimiero S. žmona Gyveno Žernių kaime, Plungės rajone, valstietė. Suimta 1945, išvežta į lagerį; paleista 1947; tremtis – 1948 Rybinsko rajonas, Krasnojarsko kraštas, 1962 grįžo į Lietuvą. (LGG, t. II) SABALIAUSKIENĖ ONA Mykolas, AATP PGS-0054 Urbonaitė 1922-1999 Marijona, Palaidota ŽK Beržų kalno kapinėse {462} Skuodas. Jono S. žmona

Ūkininko žmona, Sibiro tremtinė.(Steponas Meškauskas)

SALIAMONAVIČIUS VYTAUTAS AATP PGS-0018 1926-a.2010 PGS-2906 Klaipėda. Barboros Dokšaitės S. vyras

Studijavo mediciną Kauno universitete, 1953 m. pašalintas kaip „buožių“ sūnus. 1957 m. kaip tremtinių ir buožių sūnų pašalino iš Kretingalės gimnazijos mokytojų pareigų. Tuo pat metu Klaipėdos vaikų ligoninės vyr. gydytojas Didžiokas jį įdarbino ūkvedžiu ir skyrė jam dviejų kambarių butą. Klaipėdos politechnikos instituto vakariniame skyriuje ėmė studijuoti statybos disciplinas, o baigęs, įsidarbino Statybos treste. Nors su žmona Barbora išsiskyrė, bet susitikdavo su ja lankydamasis vaikų šeimose. Ne kartą jį sutikau ir kapinėse su puokšte pakalnučių ar didele Vėlinių žvake rymantį prie žmonos kapo.(Regina Dokšaitė-Šakalienė)

SALTONAS OLEANDRAS Leonas, AATP ??? 1921|17 06 18-po 2000 ŽK.

Žemaičių Kalvarijos pieninės darbuotojas, pienininkystės specialistas, kilimo nuo Barstyčių, Joniškyje baigęs pienininkystės kursus. Nuomojosi kambarį pas miestelio ūkininką Pranciškų Dačkų. Oleandras buvo patriotiškų įsitikinimų, priklausė Šaulių sąjungos organizacijai. 1943 m. įstojo į LLA. 1944 m., grėsmingai artėjant rytų frontui, LLA vadovybė Plokštinės miške įkūrė šios organizacijos mokomąją stovyklą. Čia buvo atėjęs ir Oleandras. Jis pateko į vokiečių karininkų atrinktų kovotojų grupę, siunčiamą į Abvero žvalgybos mokyklą, kurioje buvo ruošiami pogrindininkai nelegaliai veiklai sovietų okupuotuose kraštuose. Baigus šią mokyklą, 1944 m. gruodžio 14 d. jis su keturiais pogrindininkais buvo išmestas parašiutu ant užšalusio Iešnalės ežero. Deja, du jo bendražygiai, įlūžę, nuskendo. Likę, išsivaikščiojo skirtingomis kryptimis ieškodami pasirengusių kovai prieš okupantus. Tiesa, prieš išsiskirstant desantininkai dar buvo užėję pas netoliese gyvenusį ūkininką Povilą Alseiką. Jie čia kiek pailsėjo, pavalgė, susipažino su besiklostančia situacija okupuotuose aplinkiniuose kaimuose. Sužinojęs, kad pačioje Žemaičių Kalvarijoje yra įsikūręs stambaus Raudonosios armijos junginio štabas, Oleandras savo pažįstamų ir bendraminčių paiešką pradėjo nuo Rotinėnų, norėdamas pirmiausiai susitikti su šio kaimo pradžios mokyklos mokytoju Anicetu Derkinčiumi. Deja, ir mokykla beesanti užimta sovietų kariškių. Laimei netoliese gyveno patikimas ūkininkas, savo laiku priklausęs Žemaičių Kalvarijos

pieno kooperatyvo valdybai, Jurgis Niūneva. Čia jis ilgam gavo patikimą prieglobstį. Bet ne poilsiui jo buvo ateita. Be to, Oleandras suvokė, kiek daug rizikuoja geraširdis šeimininkas, į savo namus prisiėmęs tokį svečią. Pasvarstęs, nusprendė persibazuoti į savo gimtinę – kol galutinai išsispręs įvykiai fronte, kol paaiškės okupacinės valdžios ketinimai mūsų padangėje. Bet kaip pasiekti atokų, už Barstyčių esantį Lukošaičių kaimą, kuomet patys Barstyčiai ir Žemaičių Kalvarija paskelbti civyliams uždarais miesteliais, o ir visur kaimuose pilna patruliuojančių raudonarmiečių? Šeimininko pramuštgalviškai drąsiai dukrai Vaclavai pasiųlius šimtinę červoncų, ji ryžosi surizikuoti ir nuvežti rogėse Oleandrą į jo tėviškę. Oleandras, perrengtas moterimi, vaizdavo tetulytę, vykstančią aplankyti sergančios sesers. Važiuoti teko nedideliais šunkeliais aplenkiant kartėmis užtvertus kelius, vedančius į Žemaičių Kalvariją ir Barstyčius, kur prie visų įvažiavimų buvo išstatytos gausios sargybos. Tai buvo gilios žiemos metas, ir įveikiant metrines sniego pusnis, teko iki soties jose pasivolioti. Kaskart, atkeliant apsivožusias roges, tekdavo iš pusnynų žvejot „ciocytės“ naujutėlaitį automatą ir dėžutes su portatyviu radijo imtuvu ir maitinimo bloku. Nesunku įsivaizduoti, kuo baigtusi visa šita kelionė abiem „tetulytėm“ rogių tikrinimo atveju. Tąsyk laimė buvo važiavusiųjų pusėje, ir Vaclava, Lukošaičiuose palikusi Oleandrą, išskubėjo atgal į namus. Nors namiškius pradžiugino seniai čia bebuvusio sūnaus apsilankymas, bet jie išliko gana santūrūs: visus užvaldė nerimas išgirdus sūnaus prisipažinimą: „Slapstausi nuo Raudonosios armijos.“ Gyvenant pavojuje ir nežinioje, laikas slenka labai lėtai. Oleandras pastebėjo, kad gilioje provincijoje Raudonosios armijos kareivių yra mažiau, tačiau pilna enkavedistų ir jų parankinių stribų. Labai dažni žmonių suėmimai. Kaip sunku gyventi, slapstytis, kada tiek blogio siaučia aplinkui. Sveikas žmogus negali ramiai gyventi tokioje aplinkoje. Jis suserga, išprotėja arba įsivelią į beprasmišką kovą ir žūsta. Tokios neramios mintys vis dažniau lankė Oleandrą, jam gyvenant ir slapstantis tėvų namuose. Optimizmo neteikė ir karo baigtis: bent jau artimiausioje ateityje laisvės nebuvo ko tikėtis. Kupinas dvejonių dėl nelegalaus pasipriešinimo perspektyvumo Oleandras Saltonas nusprendžia legalizuotis. Bent iki tol, kol paaiškės tikroji situacija kapituliavus vokiečiams. Mažeikiuose gavęs legaliam gyvenimui būtinus dokumentus, įsidarbinimui išvyko į Klaipėdą. Deja, netrukus tiesiog gatvėje buvo sulaikytas ir įkalintas. Iš pradžių Klaipėdoje tardymams, o vėliau bausmės atlikimui išsiunčiant į Gulago lagerius Sovietų Rusijos gilumoje. Tai įvyko 1946-ųjų vasarą. (Pagal Alfonso Beresnevičiaus užrašytus O. Saltono prisiminimus) SAMELEVIČIUS GRIGALIUS AATP ??? a.1790-po1865 ŽK. Vienuolis dominikonas.

Už ryšius su 1863 m. sukilimo dalyviais Kauno gubernatoriaus sprendimu 1865 m. Palėvenės dominikonų vienuolynas buvo panaikintas, o trys jo vienuoliai, įskaitant Grigalių Samelevičių, buvo perkelti į Žemaičių Kalvarijos vienuolyną.(Motiejus Valančius. Namų užrašai) SAPIEGA KAZIMIERAS LEONAS Leonas, AATP ??? 1609-1656 Palaidotas Vilniuje Vilnius.

LDK rūmų maršalka, LDK pakancleris, Slanimo, Gardino, Voupos, Liubošanų ir t.t. seniūnas, III Statuto leidėjo ir LDK kanclerio Leono Sapiegos sūnus. Pasižymėjo politikoje ir karuose su Rusija. Buvęs jėzuitų auklėtinis, Vilniaus akademijai 1641 m. suteikė stambią fundaciją, skirtą teisės fakultetui įsteigti ir išlaikyti, dovanojo savo ir tėvo Ružanuose sukauptą vertingą biblioteką. Skyrė ne vieną bažnytinę fundaciją rytinėse LDK žemėse: Naugarduke jėzuitams ir bonifratrams, Slanime reguliniams kanauninkams, Biarozoje kartūzams ir kt. Rūmų maršalka Kazimieras Leonas Sapiega ir vyskupas Jurgis Tiškevičius, garsiųjų Kalvarijų Garduose įkūrėjas, palaikė asmeninius ryšius, kaip liudija išlikę Žemaičių vyskupo laiškai didikui. Viena vertus, tarpusavio draugiškumas galėjo lemti K.L.Sapiegos prielankumą J.Tiškevičiaus sumanymui ir sprendimą vienam pirmųjų apsilankyti Kalvarijoje, kita vertus, tai nenuostabu, nes didikas garsėjo

pamaldumu bei dosnumu Katalikų Bažnyčiai, buvo suteikęs fundacijų ir skyręs lėšų daugelio vienuolynų bei bažnyčių statyboms. Manytina, kad jo parama neaplenkė nė Garduose kuriamos Kalvarijos. Tai neliko nepastebėta jezuito Mikalojaus Bardausko, kuris K.L.Sapiegai dedikuotoje panigirikoje „Naujosios Jeruzalės naujoji šviesa“ kilnų didiko žestą besikuriančios šventovės pusėn perteikė kreipimusi į piligrimus įkvėptu poetiniu žodžiu: „Tebūnie Tau ne gėda aplankyti šią šventą Kalvarijos vietą, kurioje, kaip matai, priešakyje žengia Kazimiero Leono Sapiegos pavyzdys, tūkstančiai didikų ir svetimšalių šimtai“.(Dalia Vasiliūnienė. Žemaičių Kalvarija) SAVICKIS ANTANAS AATP ??? Savicki 1782-1836 05 23\11 Mirė Žemalėje, Mažeikių rajone. ŽK. Kunigas, lietuviškų raštų vertėjas, poetas. Gimė Žemaitijoje, manoma, kad netoli Kretingos. V.Biržiška spėja, kad mokėsi Žemaičių Kalvarijos dominikonų mokykloje. V.Biržiška taip pat mano, kad gali būti, jog tas pats Savickis 1807 m. studijavo Vilniaus universitete Medicinos fakultete mediciną, 1807-1809 m. taip pat lankė kai kurias Fizikos ir matematikos mokslų bei Literatūros ir laisvųjų menų fakultetų paskaitas. Universitete kartu turėjo mokytis su J.Giniotu, J.K.Gintila, L.Kazlausku, L.Mantvydu, S.Valiūnu, J.Varkalu, K.Vizgirda, M.Bobrovskiu.(Daugiau apie kunigą ir poetą – KP „Mokykla ŽK 1803-1836“)[ ]Poetas, vertėjas. Baigė Vilniaus universitete mediciną ir Varnių kunigų seminariją, kunigavo Žemaitijoje. Rankraščiais paliko verstų pasakėčių bei didaktinių eiliavimų rinkinius „Baikos, arba pasakos“ ir „Pradžia visokių satyrų, arba prikalbusių“.(Vytautas Vanagas. Lietuvių rašytojų sąvadas) SEMENAVIČIUS HIACINTAS AATP ??? Siemienowicz 1796-1856? ŽK. Vienuolis dominikonas. Į vienuoliją įstojo 1816 m. 1824 m. bažnyčios Besarabijoje vikaras ir kuratas (Capitulum 1824, p. 5, p. 6). 1827-1828 m.m. Nesvyžiaus mokyklos direktorius ir vokiečių kalbos mokytojas. 1829-1832 m. direktorius ir vokiečių kalbos mokytojas Žemaičių Kalvarijos mokykloje. 1856 m. lektorius, pamokslininkas Polocke. (Dr. Arvydas Pacevičius) SENKIENĖ ROŽĖ Juozapas, AATP PGS-0521 Bušmaitė 1900-1995 Rožė, PGS-1045 ŽK Beržų kalno kapinėse. Gečaičiai. Juozapo S. žmona.

SENKUS JONAS AATP ??? 1869-1946 Palaidotas ŽK Beržų kalno kapinėse {758} ŽK.

Tėvas marijonas Jubiliatas. Mogiliovo arkivyskupijos garbės kanauninkas, teologijos daktaras, marijonas. Kunigavo įvairiose Mogiliovo arkivyskupijos bažnyčiose. Lietuvoje buvo Žeimių klebonas, 1931 m. įstojo į vienuoliją, buvo Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios rektorius.(„Mano gyvenimo ir atsiminimų bruožai“) [ ] Laidojo vyskupas Pranciškus Ramanauskas(ŽKMRK)[ ]Gimė Alsėdžių valsčiuje, Irkinių kaime. Aukštąjį mokslą baigė ir teologijos daktaro laipsnį įgijo vakarų Europoje. Petrapilyje suorganizavo lietuvišką šv. Zitos draugiją, buvo Lietuvių mokslo draugijos narys. Grįžęs 1918 m. į Lietuvą, buvo paskirtas Plungės klebonu. Aktyviai rėmė Plungės švietimo reikalus: kūrė parapijoje pradžios mokyklas, parengiamuosius kursus, skatino 1919 m. valsčiaus valdybos įkurtos realinės progimnazijos perdavimą „Saulės“ draugijai bei jos pavertimą gimnazija, pats porą metų joje mokytojavo dėstydamas tikybą. Antrojo pasaulinio karo pabaigą praleido Žemaičių Kalvarijoje. Kai 1944 metų spalio mėnesį miestelyje įsikūrė Pabaltijo I-ojo fronto kariuomenės štabas, ir visi miestelėnai bei kunigai ir vienuoliai buvo iš miestelio iškraustyti, kun. Senkus prisiglaudė pas Sorų koplyčios įsteigėjus bajorus Daugėlas. Čia jis laikė šv. Mišias, teikė sakramentus, atliko kitas dvasines paslaugas.(Edmundas Mickūnas. Sorų koplyčios atgimimas, „ŽS“, 2009 10 31)

SENKUS JUOZAPAS Domininkas, PGS-0521 1895-1972 PGS-1045 ŽK Beržų kalno kapinėse. Gečaičiai. Rožės Bušmaitės S. vyras.

SENKUTĖ ALDONA Juozapas, Domininko TNF PGS-0279 Rožnienė 1933- Rožė, Juozapo PGS-1017 ŽK. Stepono R. žmona. PGS-1045

SERECKIS BRONISLOVAS Bronislovas, Jono AATP PGS-1050 1922-1945 Agnieška, Jono Palaidotas karo gaisrų apimtoje Vokietijoje. Pučkoriai. Nevedęs, vaikų nepaliko. Baigiantis kruviniausiam iš karų – 1944 m. rudenį vokiečių buvo išvežtas darbams į iš visų pusių apsuptą Vokietiją. Po kurio laiko Broniaus diktuojamą paskutinį laišką namiškiams užrašinėjo jo draugas: „Brangūs Tėveliai, Broli, Sesės, tariu visiems paskutinį atsisveikinimo žodį – jau garsiai tiksi mano lemtingoji valanda. Vakar per miesto siaubingą bombardavimą išmušė ir išdegino man abi akis. Ir dar daug kur esu sužeistas, visas suluošintas. Pasirodo, ne man buvo lemta rinktis gyvenimą, tokį man parinko ir paskyrė kiti. Pasimelskite už mane. Su Dievu visiems.“ Po kurio laiko ši užrašyta kraupi žinia pasiekė jo namus.(Domicelė Meškytė Sereckienė) SERECKIS STANISLOVAS Bronislovas, Jono TNF PGS-1050 1924- Agnieška, Jono Pučkoriai. Domicelės Meškytės S. vyras Lietuvos partizanų ryšininkas. Areštuotas 1948 metų žiemą. Nuteistas dešimčiai metų lagerio. Išvežtas į vieną atšiauriausių lagerių Norilske. Bausmę atlikinėjo gūdžiuose požemiuose kasdamas akmens anglį.(Domicelė Meškytė Sereckienė) [ ] Gyveno Pučkorių k., Plungės r., valstietis, LLA narys „Rankovė“. Suimtas 1947 01 13 ir kalintas keletą mėnesių. Iš naujo suimtas 1948 01 13 ir kalintas Mažeikiuose, 1948 03 Šiauliuose. Ypatingojo pasitarimo 1948 05 19 nuteistas dešimčiai metų lagerio, išvežtas į lagerį – 1948 06 08 Norilskas (Gorlagas), Krasnojarsko kr.; tremtis – Šumicha, Sovetsko r., Krasnojarsko kr.; paleistas 1956 05 28. BBK KGB (LGG, t. III, 1948 (N-Ž)) SERECKAS STEPONAS Pranciškus, AATP PGS-1049 1922-1967 Mirė Komijoje. Įrašas Gegrėnų kapinėse {53} Pučkoriai. Sereckis Steponas, Prano, gimė 1922, gyveno Pučkorių kaime, Plungės rajone, valstietis, partizanas. Suimtas 1947 01 13, kalintas Mažeikiuose. Ypatingojo pasitarimo 1948 05 19 nuteistas dešimčiai metų lagerio. Išvežtas į lagerį - Inta (Minlagas), Komija; tremtis – 1955 Komija, mirė tremtyje. ANK BBK (LGG, t. II) SIDABRAS LEONAS Antanas, AATP PGS-2383-I 1901-po1960 Jazdauskiškiai. Aleksandros S. vyras Ūkininkas, Sibiro tremtinys.(Steponas Meškauskas)

SILKAUSKAS ALBINAS Vincentas, AATP PGS-0011 1915-1969 Emilija, Kazimiero PGS-1568 PGS-0562 Palaidotas Gegrėnų kapinėse {113} Jazdauskiškiai. Zuzanos Beržonskytės S. vyras Sodyboje, kurioje aš užaugau, buvo gyventa tos pačios giminės trijų kartų atstovų su skirtingomis pavardėmis, nes su žentų atėjimu kaskart keisdavosi ir sodybos šeimininkų pavardės. Viskam pradžią padarė ūkininkas Juozapas Gedminas, savo dukrą ištekinęs už Liudviko Beržanskio. Tiesa, iš pradžių jis vadinosi Bergaudu, tik vėliau tą savo pavardę iškeitė į Beržanskio. Mat, jis buvo jau nutautęs Klaipėdos krašto vokietis. Norėdamas visai atsikratyti savo praeities, nusprendė pilnai susilietuvinti pasirinkdamas tikrą lietuvišką pavardę. Savo ruožtu jo dukra Zuzana Beržonskaitė, taipogi likusi gyventi tėvų namuose, ištekėjo už Albino Silkausko. Stojo nauja Silkauskų gadynė. Net jaukus, kokių trijų ha ežerėlis, tyvuliuojantis tarp spygliuočiais apaugusių vaizdingų kalvų, keisdavo savo pavadinimą, atliepdamas savininko pavardę: iš pradžių visų vadintas Beržansko ežeru vėliau tapo Silkausko.Ūkis buvo gana vidutinio dydžio, priskaičiuojantis gal kiek per 24 ha įvairių žemės naudmenų, įskaitant ir minėtąjį ežerėlį. Pati sodyba iš penkių pastatų irgi buvo įkurta įstabiame gamtos kampelyje: gražaus Dutkos miškelio pašonėje, apjuosta vaizdingomis giliomis daubomis. Vienintelis mišku vingiuojantis kokių 700 m. ilgio keliukas, „įtekantis“ jau į šiokio tokio vieškelio statusą turinčią susisiekimo arteriją Gegrėnai-Žemaičių Kalvarija, mus jungė su plačiuoju pasauliu. Taigi mūsų sodybvietė – širdžiai mielas, bet labai atokus kampelis. Ne veltui partizaninio karo metu jį taip buvo pamėgę Lietuvos partizanai. Deja, nedėkingas sovietų okupacijos laikmetis negailestingai niokojo jį, o pačią sodybą, tiksliau ilgiausiai išsilaikiusį gyvenamąjį namą, dar atgimimo išvakarėse supleškino kolchozinio gyvenimo būdo nudvasintieji tautiečiai: daug kas gviešėsi į šią vaizdingą vietovę man su mama žiemos mėnesiams išsikėlus į Plungę. Taigi vietoje buvusių penkių įvairios paskirties statinių, pasidabinusių tarp žemaičių paplitusiais jaukiais šiaudiniais stogais, dabar čia tvyro subjaurota dykvietė su didžiuliais akmenimis, vis žyminčiais buvusių namų vietą. Namai, senoviškos architektūros, buvo gana erdvūs, turėję švariai užlaikomus penkis kambarius. Vieninteliai, kas, išlikę gyvi, po čia siautusių negailestingų beatodairiškų niokojimų, dar galintis liudyti egzistavusią sodybą su iškilia praeitimi - tai šimtamečiai medžiai galiūnai: dvi gigantiškos liepos, viena iš jų su inkilu pelėdoms, sodintos 1913 m. tik grįžusio iš caro kariuomenės tada dar nesusilietuvinusio Liudviko Bergaudo, bei laukinė obelis su 14 atšakų iš vieno neįsivaizduojamai drūto kamieno, apjuosiamo poros metrų aukštyje nebent dviejų dvimetrinių vyrų, tvirtai susikabinusių rankomis. Ir, jeigu dar prieš šiuos žaliuosius milžinus kam pakiltų žudanti ranka, sakytume: apokalipsė, stojo tikra apokalipsė... O sovietmečio pradžioje net neįžvelgėme mūsų sodybos tokio tragiško likimo ženklų. Tėveliai, kad ir spaudžiami visokių mokesčių ir pyliavų, dar vis laikėsi šiaip taip sudurdami galą su galu. Mes, ketvertas vaikų, grūdinomės pratindamiesi gyventi ir nedateklio sąlygomis. Valdžiai tolygiai spaudžiant ūkininkus, ėmė stiprėti pasipriešinimas. Ypač visus išgąsdino prasidėję prievartiniai ėmimai į sovietų okupacinę Raudonąją armiją. Miškus užplūdo partizanai. Po mūsų pastatais buvo įrengtos net dvi slėptuvės „miškiniams“ glaustis. Viena, pagrindinė, buvo įrengta po vazaune, užgriozdinta visokiais rakandais, pakinktais, žemės apdirbimo padargais. Joje dažniausiai apsistodavo tėvelio brolis Liudvikas Raudonis su savo keleta draugų. Partizanai, naktį atėję į mūsų sodybą, sutartinu kodu pabelsdavo į langą. Tėvelis šokdavo atidaryti vazaunės duris, o iš jos atėjusieji sulįsdavo į slėptuvę. Mama maistą jiems paduodavo per kitą užmaskuotą landą iš tvartų pusės. Kartais nusiplūkę partizanai sukrisdavo miego tiesiog namo priemenėje ar kamine-rūkykloje. Suprantama, visada buvo imamasi didelio atsargumo. Su Dievo pagalba šitaip kurį laiką ir gyvenome. Kol Gegrėnuose neįvyko skaudi tragedija. Sovietų valdžios klapčiukas Stasys Vaškys, stojęs apylinkės pirmininko pareigoms, užvaldęs buvusio dvaro palocius, nepaisydamas kategoriškų partizanų perspėjimo, net nesirošė iš jų išsikeldinti. Užsiutę partizanai 1946 m. balandį padegė pastatą ir sušaudė iš jo bėgančią šeimą. Kaip suerzintos širšės ėmė krėsti, naršyti visą apylinkę saugumiečiai ir stribai. Gyvenome totalinių nenutrūkstamų kratų laikmetį. Ypač nukentėjo tėvelis. Jį kartkartėmis tai išveždavo klaikiems tardymams, tai vėl trumpam paleisdavo – niekaip negalėdami per jį prisikasti iki ieškomų partizanų. Tėvelį taip suluošino, kad visą likusį trumpą gyvenimą vargo be sveikatos. O priespauda ir engimas vis stiprėjo. Prasidėjo naujas vajus – ūkininkų varymas į kolchozus. Tai buvo nepakeliama. Tėvai labai skausmingai atsisveikino su išvedamais į kolchozą arkliais. Arklio netekimas kaimiečiui lyg jo paties žudymas. Ūkininką ir žirgą sieja ne vien bendri sunkūs kasdieniai darbai, bet ir didelė draugystė, sakytum, prieraišumas vieno kitam. Tą iš karto pajutome visi – kažkaip visiems net rankos nusvyro, užvaldė juodas pesimizmas. O gyventi vis vien reikėjo. Užgniaužę savo jausmus, puolėmė gelbėti, kas dar buvo įmanoma. Kas vertingesnio buvo likę dar neatimto, neišvežto, suskubome slėpti. Tėveliams aš padėjau nutempti drapakus į Medikių durpyną, po to – akėčias. Čia atnešėme išardytus dalimis porinius ratus. Viską suvertėme į durpyną. Žinoma, daug ką atėme ir kolchozui. Buvome prisiruošę iki valiai šieno. Palikę tik vienai karvelei, visą kitą atėmė ir išsivežė. Ir dar daug ką iš mūsų išsivežė, nors, atrodo, per daug nieko nebūta šeimoje, auginusioje keturis mažamečius vaikus, kur šeimos galva, vienintelis suaugęs vyras – suluošintas, be sveikatos. Bet vsa tai jiems buvo nė motais. O kur dar pyliavos, privalomos paskolos valstybei ir visokie mokesčiai. Buvo prieita iki to, kad valdžia apmokestino obelis ir kitus stambesnius vaismedžius. Bičių galėjai laikyti tik dvi šeimas, jei turi daugiau – mokėk mokesčius. O kolchozai viską plėšė iš ūkininkų ne vien tik steigimosi metu – blogo įpročio gvieštis į svetimo gera jie taip ir neatsikratė. Čia daug kas priklausė nuo visagalio pirmininko užgaidų, jei imtum tų užgaidų nepaisyti, tuomet žinokis – gyvenimo tikrai neturėsi. Kas žingsnis ims tau keršyti. Minėjau iš mūsų link vieškelio gražiai mišku vingiuojantį keliuką. Pirmininko nurodymu visą mums priklaususį miškelį palei tą keliuką išpjovė sudarkydami subjaurodami mūsų sodybos aplinką, artimiausią gamtovaizdį. Mus tai labai įskaudino, tėvelis net susibarė su pirmininku. Tai buvo tik degančio laužo pakurstymas. Pirmininkas, užsigavęs dėl teisėto mūsų protesto, iškrėtė dar didesnę šunybę: sumanė išleisti gražuolio ežerėlio vandenį ir laukų tręšimui iškabinti iš jo dumblą. Realizuoti šį išties durną užsimojimą nepavyko tik dėl techninių kliūčių: vandens nuleidimui iškastas kanalas buvo per seklus. Visgi vandens lygis ežere smarkiai nukrito plačiai visu perimetru apnuogindamas nusekusius, dumblu užpiltus, subjaurotus krantus. Tai virto šlykščiu pagiežingu išpuoliu ne vien prieš mus – ir prieš gamtą, prieš Paties Kūrėjo su meile švelnia ranka nuglostytą žavų kampelį. Likome žado netekę. Tik mama nepasimetė: „Štai, Romai, sąsiuninys. Surašyk visas jų niekšybes. Ateis laikai – už viską atsakys. Pasiėmęs mierą, apmatuok ir suskaičiuok nupjautų medžių visus kelmus. Už viską atsiteisime.“ Mama buvo įžvalgi optimistė: nors ne greit, bet laikai išties pasikeitė atnešdami šaliai ir mums laisvę. Deja, niekur neišnyko savanaudžiai biurokratai valdininkai. Skaudu ir prisiminti per kokias kančias ir vargus teko man pereiti susigrąžinant tėvų turėtą žemę. Visi Žemaičių Kalvarijos seniūnijos valdininkai piestu stojo prieš mus nenorėdami grąžinti to, kas buvo užgrobta okupanto. O juk mūsų šeima nemažai prisidėjo, kad laikai keistųsi ir okupacija baigtųsi. Tėvelis, talkinęs laisvės kovotojams, per tą žiauriai nukentėjęs, faktiškai savo amželį paaukojo visų laisvės sulaukusiųjų labui. O kaip atsidavusiai žmonių sveikata rūpinosi mano žmona gydytoja Silkauskienė, pasiaukojančiai, duotos Hipokrato priesaikos dvasioje, atiduodama visas savo jėgas ir laiką visiems į ją besikreipusiems nelaimingiesiems. Ir štai koks jų pasiaukojančio gyvenimo įvertitinimas iš biurokratų valdininkų pusės. Išeina: dar ne iki galo yra įveiktas okupantų pasėtas blogis mumyse ir aplink mus. (Romo Silkausko prisiminimus, užrašytus Alfonso Beresnevičiaus, suglaudė Steponas Meškauskas)

SILKAUSKAS ROMUALDAS Albinas, Vincento TNF PGS-0562 1946 11 24- Zuzana, Liudviko Jazdauskiškiai. Plungė. Mano tėvelių Albino ir Zuzanos Silkauskų šeimoje gimė šeši vaikai, užaugome keturiese. Augome katalikiškoje ir patriotiškoje šeimoje, nors laikmetis buvo toks, kad dvasinės vertybės – tiek tikėjimas, tiek meilė tėvynei - buvo labai nuvertintos. Gyvenome skurdžiai ir vargingai. O prasidėjus partizaniniam karui, viskuo teko dalintis su dažnai mus lankiusiais partizanais. Nors iš mažų dienų daug dirbome savo ūkyje, bet vis stengėmės kur nors papildomai padirbėti. Ėmiau auginti triušius. Pardavęs jų kailiukus Alsėdžiuose, pirmą kartą gyvenime įsigijau batukus. Tada man buvo dvylika metų. O kai Gegrėnuose buvo pradėta mokyklos statyba, įsidarbinau mūrininko padėjėju. Tais laikais statybininkai viską dirbo rankomis, nebuvo jokių mechanizmų, ir man, paaugliui, teko bene sunkiausias darbas – plytas, skiedinį sutemti į antrą aukštą. Nors ir labai privarkdavau, atsisakyti nė negalvojau, nes namuose labai trūko duonos – nekalbant apie kitus perkamus dalykus. O kai prasidėjo varymas į kolchozą, daug ką per vargus užsidirbtą ar užsiaugintą iš mūsų atėmė. Ir dar vis su paniekinimu, įskaudinimu. Kurie išlikome gyvi, labai džiaugėmės sulaukę mamytės išpranašautos laisvės. Tik labai nuvylė žmonių gobšumas ir valdininkų storžieviškumas. Labai didelę kainą sumokėjome laimėdami žūtbūtinę kovą už teisybę atgaunant tėvelių ūkio valdas – visi netekome daug sveikatos, o pati sodyba virto didžiule pelenų krūva. (Romas Silkauskas) SILKAUSKIENĖ ZUZANA Liudvikas, AATP PGS-0011 Beržonskaitė1912-1999 Cecilija, PGS-0562 Palaidota Gegrėnų kapinėse {113} Jazdauskiškiai. Albino S. žmona. PGS-1568 Mama Zuzana Silkauskienė buvo labai daininga. Gaila, kad to anksčiau nevertinome – turėjo kelis sąsiuvinius, prirašytus jos dainuojamų dainų. Kur pasidėjo tie sąsiuviniai, nežinau. Dirbdama, eidama vis dainuodavo arba giedodavo. Šitokiu būdu išgyveno sunkius pokario metus – dainomis ir giesmėmis ramindama save ir visą šeimą. Ne tik tėveliai, bet ir trys šiose namuose gyvenusios žmonių kartos, buvo giliai tikintys. Tašytų kartelių aptvertame gėlių darželyje iš seno stovėjo medinis kryžius. Gerojoje troboje ant sienos – taipogi didelis medinis kryžius su Dievo Apvaizdos akimi. Kiekviename kambaryje sienos apkabinėtos šventųjų paveikslais. Pėsti, o vasarą visada basi, kitu metų laiku – įšokę į klumpes ar užsirišę nagines sekmadieniais ir šventadieniais vis skubėdavome melstis tai į Gegrėnų, tai į Žemaičių Kalvarijos bažnyčias. Vis mamos pamokyti kaip elgtis, kaip melstis. Mama buvo baigusi visas Gegrėnų pradinės mokyklos klases. Pagal tuos laikus ji buvo mokytas žmogus. Laisvai skaitė, labai gražiai rašė. Viso šito kantriai mokė ir savo vaikus. Dideliu išmėginimu mums visiems, ypač mamai, tapo pokaryje prasidėjęs ir ilgai trukęs partizaninis karas prieš okupantus. Mūsų apylinkėse tėvelio brolis Liudas Raudonis tapo žinomu partizanu. Protarpiais tam tikram laikui jis su penkiais-šešiais ginklo broliais glausdavosi ir mūsų ūkyje. Tarp tvarto ir daržinės, po ūkio inventoriui ir įvairiems padargams skirta patalpa, buvo iškasta slėptuvė. Neapšildoma, tik laikinam užėjimui, trumpam poilsiui. Čia užėjusiems vyrams mama ruošdavo valgį, nors patiems visko katastrofiškai trūko. Nešdama valgį mama pasiimdavo ir kitą kibirą su ėdalu gyvuliams, kad neišsiduoti, nes iš gretimo miškelio kiekvienas mūsų žingsnis buvo stebimas. Įėjusi į tvartą, maistą partizanams paduodavo per sienoje buvusią gerai užmaskuotą landą. Šitaip jos buvo vargta ir rizikuota gana ilgai.(Romualdas Silkauskas) SIMONAVIČIENĖ STANISLAVA Antanas, AATP PGS-2578 1917-2004 Marijona, Palaidota Gegrėnų kapinėse {191} Jazdauskiškiai. Juozapo S. žmona SIMONAVIČIUS MARTYNAS Juozapas, AATP PGS-0437 1906-1984 Palaidotas ŽK Beržų kalno kapinėse {306} Dargaičiai. Zofijos Stonkutės S. vyras Sorų koplyčios sienoms remontuoti tada jis, aišku, negalėjo gauti paskyros skardai, bet rado išeitį. Rinko konservų skardinių viršelius, skardos gabalėlius ir kalė prie koplyčios sienų. Teko tą „mozaiką“ matyti, tiesiog išspaudė ašaras. Viskas prikalinėta, sudurstyta įvairaus didumo skardinių viršeliai, maži ir dideli skardos lopinėliai. Širdyje buvo liūdna, kad tiek pažeminimo, bet iškilo ir šio žmogaus didybė. (Eleonora Ravickienė) [ ] Nuo mažens balsingas Martynas buvo nepakeičiamas dalyvis ir giedrius mirusių kaimynų būdynėse, gegužinėse pamaldose Sorų koplyčioje giedant Kalnus Gavėnios metu. Sekė, kad neprakiurtų Sorų koplyčios stogas, prižiūrėjo varpinės bokštelį. Posūkyje iš Gegrėnų vieškelio į koplyčią buvo pastatęs ąžuolinį kryžių, vis tvarkė parkanų tvorą, vartelius. (Edmundas Mickūnas. Sorų koplyčios atgimimas, ŽS, 2009 11 14) SIMUTIS LIUDVIKAS Adomas, TNF ??? 1935 08 27- Stefanija, ŽK. Kaunas. Irenos S. vyras.

Kovo 11-osios Akto signataras, Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordino kavalierius, aktyvus antisovietinio pogrindžio dalyvis, politinis kalinys Liudvikas Simutis gimė 1935 m. rugpjūčio mėn. 27 d. Telšių rajone, Kaunatavos kaime, Stefanijos ir Adomo Simučių šeimoje. Tėvas, baigęs pradinę mokyklą, dirbo įvairius darbus. Vėliau, nusipirkęs 4,5 ha žemės sklypą, jame sumaniai ūkininkavo, be to, užsiiminėjo kalvyste, staliaus amatu, o įsirengęs vilnų karšyklą, vertėsi prekyba. Su Simučiais, kurie augino du berniukus – Adolfą ir Liudą, labai mėgo bendrauti bažnytkaimio žmonės. Dėl savo išsilavinimo jie buvo įgiję kaimo šviesuolių reputaciją. 1940 metais idilišką kaimo ramybę sudrumstė raudonieji pavergėjai. Nors L. Simučio tėvas Adomas jokiose politinėse organizacijose ir nedalyvavo, tačiau sovietiniai baudėjai jį vis tiek suėmė ir pasodino į Telšių kalėjimą. 1941 metų birželio 24-osios naktį Rainių miškelyje L. Simučio tėvą kartu su kitais 73 žemaičiais besitraukiantys iš Lietuvos okupantai žiauriai nukankino. Liudas skaudžiai išgyveno tėvo netektį. „Buvau 5 metų amžiaus, kai man parodė tėvo lavoną, - prisimena L. Simutis. – Pusė veido ištinusi, mėlyna, kita pusė – kruvina. Akys išdurtos. Rankų ir kojų oda atšokusi nuo kūno, nuvirinta. Liežuvis ištrauktas ir

surištas virve. Greta – daug kitų taip pat subjaurotų lavonų. Mano motinos ir kitų žmonių verksmas. Prakeikimai bolševikams.“ Kraupus paveikslas mažam berniukui ilgam sujaukė vaikišką ramybę. Būdamas penkerių metų, jis jau suvokė, kad bolševikams reikia priešintis iš visų jėgų. O tėvas, pasak L. Simučio, tapęs vienu iš Žemaičių kankinių, kartu tapo galingu Šaukliu, kvietusiu ir pakėlusiu į kovą prieš komunizmą daugelį Lietuvos, o gal ir ne tik Lietuvos žmonių. „Tarp jo pašauktųjų į kovą, suprantama, negalėjau nebūti ir aš“, - sako Liudvikas Simutis. Jau vaikystėje Liudas įsitraukė į rezistencinę veiklą – tapo lietuvių partizanų ryšininku, antisovietinio pogrindžio nariu. Platino nelegaliai leidžiamą spaudą, atsišaukimus, vadovavo pogrindinei jaunimo grupei. Kovai su Kremliaus Molochu jis paskyrė pačius gražiausius savo jaunystės metus, lietuvių tautos laisvės vardan paaukojo asmeninę laimę ir sveikatą. Susirgęs ypač sunkia stuburo tuberkuliozės forma, jis buvo paguldytas į Klaipėdos respublikinę ligoninę. Kūno skausmai, dvasios sielvartas dėl pavergtos Lietuvos ir negalėjimo dalyvauti rezistencijoje, Judo pabučiavimas... Po to, žinoma, suėmimas, varginantys tardymai. L. Simutį iš ligoninės į Vilnių saugumiečiai išvežė sugipsuotą, dar labai silpnos sveikatos. Raudonieji sadistai sugipsuotąjį ant gulto be čiužinio laikė ir mirtininkų kameroje. Kaltino antisovietine veikla 1944-1955 metais. Net 131 dieną dvidešimtmetis jaunuolis laukė nuosprendžio įvykdymo. Tačiau sovietinės valdžios sprendimu mirties bausmė buvo pakeista į 25 metų laisvės atėmimą. Ištrūkęs iš mirties gniaužtų, L. Simutis perėjo per tuo metu egzistavusį pragarą žemėje – Kremliaus Molocho valios vykdytojų sukurtus lagerius ir kalėjimus. Tuo metu, kai jo bendraamžiai kūrė šeimas ir augino vaikus, vaikščiojo į paskaitas ar dirbo, jis buvo priverstas studijuoti negailestingo gyvenimo dėsnius lagerių „universitetuose“. Tačiau jis stoiškai įveikė likimo išbandymus bei ribines situacijas. Nelygi kova su pavergėju užgrūdino jo prometėjišką sielą, gulaguose jis nepalūžo, neprarado jaunatviško optimizmo bei tikėjimo laisvės idėja. „Nieko nedariau asmeninės naudos ar garbės sumetimais, - sako L. Simutis. – Buvau įsitikinęs, kad kovoju prieš neteisingumą, kad atlieku pilietinę pareigą savo Tėvynei, savo tautai, visai žmonijai. Reikėjo kovoti ne tik už save, bet ir už tuos, kurie pateko į čekistų rankas ir su numeriu ant nugaros merdėjo iš bado, kasė anglį Vorkutoje. Taip pat už tuos, kurie išsigandę kankinimų Sibire, išsigandę, kad nėra pergalės, pakėlė ar nuleido rankas“. Pasveikęs Liudas baigė vidurinę mokyklą, skubiai ėmėsi savišvietos, nes turėjo begalinį norą gyventi, tobulintis, o ateityje nuveikti didelių ir reikšmingų darbų. Įkalinimo vietose bendravo su įvairiais žmogaus teisių gynėjais, disidentais: kun. A. Svarinsku, B.Gajausku, P.Plumpa, K.Jokubynu (kuris vėliau tapo „Laisvosios Europos“ radijo lietuviškų laidų redaktoriumi) ir kt. Užmezgė pažintį (raštu) su žymiuoju akademiku A.Sacharovu, kuris L.Simučiui iš visos širdies stengėsi pagelbėti. Savo knygoje „Mano šalis ir pasaulis“ akademikas daug šiltų žodžių skyrė ir mūsų tėvynainiui. Iš Mordovijos lagerių į Klaipėdą, kur gyveno brolis su mama, L.Simutis sugrįžo tik 1977 m., iškalėjęs 22 metus. Dirbo pagalbiniu darbininku vaikų darželyje Klaipėdoje, o 1977-1978 metais – zakristijonu Žemaičių Kalvarijos bažnyčioje. 1979-aisiais vedė ir persikėlė gyventi pas žmoną į Kauną. Liudviko ir Irenos Simučių šeimoje auga 3 sūnūs ir 3 dukros. Iki 1990 metų dirbo Kauno hidrogeologinėje ekspedicijoje staliumi. Bendradarbiavo pogrindinėje „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“, „Aušroje“ ir t.t., vėliau – Sąjūdžio spaudoje. Tautinio Atgimimo laikotarpiu aktyviai dalyvavo Sąjūdžio, Lietuvos tremtinių sąjungos veikloje. 1990 metų vasario 24 dienos rinkimuose į Lietuvos parlamentą buvo išrinktas Aukščiausios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatu. „Širdyje neapykantos bolševikams nenešioju, - rinkimų kampanijos metu teigė jis. – Džiaugiuosi, kad tauta gyva ir, pažadinta Sąjūdžio, eina nepriklausomybės keliu.“ 1990 metų kovo 11 dieną viso gyvenimo kova su sovietine sistema įgavo sakralinę vertę: L.Simutis su kitais tautos atstovais balsavo už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą – tapo Kovo 11-osios Akto signataru. Liudvikas Simutis: „Balsavimas parlamente už Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą buvo man viso sunkaus gyvenimo, darbų, vargų, kovų, kančių, svajonių vainikas, kuris, beje, buvo ne tik be galo malonus, bet ir slegiantis. Slėgė už tai kovojusių ir žuvusių partizanų aukos neįvertinimas. Slėgė ir nuojauta, kad nepriklausomą valstybę atkurti bus nepalyginamai sunkiau, nei už tai pabalsuoti ir pasirašyti.“ Už didvyrišką Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės gynimą Lietuvos kariuomenės 80-mečio proga 1998 metų lapkričio 18 dieną LR Prezidentas V.Adamkus Dekretu (Nr.238) Liudviką Simutį-Jaunutį – Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizaną – apdovanojo Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu. 2000 metų balandžio 3 dieną už nuopelnus „kuriant bei stiprinant Lietuvos krašto apsaugą“ LR Prezidentas V.Adamkus Dekretu (Nr. 841) L.Simutis apdovanotas Lietuvos kariuomenės Kūrėjų savanorio medaliu. Taip pat LR Prezidentas V.Adamkus Dekretu (Nr. 929) „Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dešimtmečio proga už nuopelnus atkūriant ir įtvirtinant Lietuvos nepriklausomą valstybę“ 2000 metų liepos 1 dieną L.Simutį apdovanojo Lietuvos nepriklausomybės medaliu.(Arvydas Kšanavičius, bernardinai.lt) SIRUS ALFONSAS AATP ??? 1918-1976 Palaidotas Tauragės bažnyčios šventoriuje ŽK. Telšių vyskupijos kunigas. Mokėsi Telšių ir Kauno kunigų seminarijose ir LU Teologijos-filosofijos fakultete, kunigu įšventintas 1942 m. Dirbo Mosėdyje, Mažeikiuose, Gadūnave, Gargžduose, Šatėse, Rietave – klebonas ir dekanas, Žemaičių Kalvarijoje – klebonas ir dekanas, nuo 1967 – Tauragės klebonas ir dekanas. Palaidotas Tauragės bažnyčios šventoriuje.(Telšių vyskupijos archyvas) Šarneliškis Vladislovas Budreckas yra pasakojęs, kaip jam yra tekę lydėti kleboną šiam kaleduojant šarneliškius. Per pietus įsikalbėta apie kunigo pašaukimą.

Kunigas Alfonsas papasokojo, kad kunigystė yra jo, t.y. Sirų giminės paveldėtas pašaukimas. Esą visais laikais jų giminėje yra buvę kunigų. Ir čia jis prisiminė nutikimą, išgyventą jo dėdės sunkiais Lietuvos atsikūrimo metais. Detaliau apie tai radau ir anuometinėje spaudoje. Perteikiu visą žinutę: „Veliuona. Sausio 11 iš Žemaičių į Dvasinę seminariją važiavo 4 seminarijos auklėtiniai (klierikai). Kelyje iš Veliuonos į Skirsnemunę 5 varste nuo Veliuonos juos užpuolė 12 ginkluotų vokiečių kareivių. Dar iš tolo pradėję šaudyti sužeidė vieną auklėtinį, Syrų Antaną (g. a.1895m. – S.M.). Kulka sutrupino vienos rankos kaulą, o antra išplėšė mėsos šmotą. Ties krūtine peršovė rūbus. Prijoję arčiau ir pamatę, kas važiuoja, pasisakė gaudę savo pavogtus arklius, atsiprašė už nemandagumą ir nujojo savais keliais. Sužeistąjį pusėtinai apžiūrėtą atvežė į Kauną ir patalpino ligoninėje. Gresia krajo užnuodijimas. (Visuomenės ir politikos dienraštis „Lietuva“. Trečiadienis, 1919 m. sausio 15 d.)“ Pasak Vladislovą, klierikas buvęs sėkmingai išgydytas, o vėliau ir įšventintas į kunigus.(Steponas Meškauskas)

SKAČKAUSKAITĖ MILDA URŠULĖ Petras, Jurgio TNF PGS-0112 Lukoševičienė 1939- Zofija, Baltramiejaus Degučiai. Ketūnai. Petro L. žmona. Gyveno Ketūnų k., Mažeikių r. Tremtis – 1948 05 22 Sujeticha, Taišeto r., Irkutsko sr; paleista 1957 11 14, 1958 grįžo į Lietuvą. ANK SAR(3) TB (LGG, t. III, 1948 (N-Ž)) SKAČKAUSKAS PETRAS Jurgis, AATP PGS-0112 1892-1962 Petronėlė?, PGS-1059 Palaidotas Grūstės? kapinėse Degučiai. Ketūnai. Zofijos Stonkutės S. vyras Ūkininkas, berods, iš Degučių kaimo. 1945 m. buvo išvežtas į Karelijos lagerius. Grįžęs toliau ūkininkavo, kol 1948 m. jau su visa šeima vėl buvo ištremtas į Sibirą. Palaidotas, atrodo, Grūstės kapinėse.(Steponas Meškauskas pagal Vaclovą Stankų)[ ] Gyveno Degučių k., valst., 1941 sukilimo dalyvis. Suimtas 1946 m., kalintas lageryje, 1947 m. grįžo į Lietuvą. Persikėlė į Ketūnus. Tremtis – 1948 05 22 Sujeticha, Taišeto r., Irkutsko sr.; paleistas 1957 11 14, 1958 m. grįžo į Lietuvą, 1962 mirė. ANK TB (LGG, t. III, 1948 (N-Ž)) SKAČKAUSKIENĖ ZOFIJA Baltramiejus, AATP PGS-0112 Stonkutė 1904-1998 Liucija, PGS-1059 Palaidota Grūstės kapinėse. Degučiai. Ketūnai. Petro S. žmona. Gyveno Ketūnų k., Mažeikių r., valst. Tremtis – 1948 05 22 Sujeticha, Taišeto r., Irkutsko sr.; paleista 1957 11 14, 1958 grįžo į Lietuvą, 1998 mirė. ANK TB (LGG, t. III, 1948 (N-Ž)) SKAVIDAS PETRAS AATP ??? Skawid 1781-a.1860 ŽK. Vienuolis dominikonas. Gimė Telšių paviete. Mokėsi Telšiuose. Į vienuoliją įstojo 1802 m. 1808-1810 m. fizikos ir matematikos mokytojas Žemaičių Kalvarijoje. 1814 m. dėstė moralės mokslą Naugarduko mokykloje (jam, J.K.Chodami nuomone, reikėtų tobulintis, MAB, f. 165, b. 646). 1824-1825 m.m. Nesvyžiaus mokyklos direktorius ir moralinės teologijos profesorius.(Dr. Arvydas Pacevičius) SKEIVYS STEPONAS AATP ??? a.1930-a.2010 Klaipėda Miestelyje, į kurį susibėga bemaž pustuzinis kelių, vietomis ir asfalto papilta. Bet žalumos daugiausia tik tiek, kiek tvorų užgriebta – palei trobas. Kadaise su ilgesiu žiūrėdavom į sodą ant kalvelės palei Varduvos upelę – kokia atgaji vieta. Rodos, nedaug tereikėjo, kad čia šiandien būtų miestelio parkas: tik pasodinti naujų įvairesnių medžių bei krūmų, sutvarkyti. Deja, ne naujus sodinti, bet tuos pačius išrauti ryžosi miestelio šeimininkai – mokyklą nusprendė statyti kaip tik čia. Nusprendė ir pastatė... Tai citata iš vieno nusipelniusio mokytojo straipsnio apie Žemaičių Kalvariją. Šia tema mokytojo Stepono Skeivio daug rašyta periodinėje spaudoje.(Stasys Stropus)

SKOBELOVAS HIACINTAS AATP ??? Skobielow 1800-a.1880 ŽK. Vienuolis dominikonas. Skobielow Hiacintas (Tėvas Teodoras) gimė Švenčionyse (Brėslajaus paviete). Mokėsi Peterburgė. Į vienuoliją įstojo 1817 m. Zabiale studijavo filosofiją ir teologiją. 1823-1824 m.m. Žemaičių Kalvarijos mokykloje aritmetikos, kaligrafijos, geografijos ir rusų kalbos mokytojas vietoj D.Zaspičiaus.(Dr. Arvydas Pacevičius) SKULSKIS PRANCIŠKUS AATP ??? a.1790-a. 1870 ŽK. Vienuolis dominikonas. Žemaičių Kalvarijos domininkonų prioras, Žemaičių Kalvarijos dominikonų mokyklos profesorius. 1842-1845 m. jis organizavo jo sumanyto naujo mūrinio vienuolyno statybą.(Stasys Stropus) SMILGEVIČIENĖ BRONISLAVA Kazimieras, AATP PGS-0438 Stanytė 1915-a.1990 Kūbakiai. Pranciškaus S. žmona Smilgevičienė Bronė, Kazio, gimė 1915, gyveno Kūbakių kaime, Plungės rajone, valstietė. Tremtis – 1945 07 24 Prokovidzbožas, Troicko Pečiorsko rajonas, Komija. 1946 12 pabėgo į Lietuvą. Suimta 1947, kalinta Klaipėdoje; paleista po šešių mėnesių. Suimta 1948 12 25, kalinta Klaipėdoje. Ypatingojo pasitarimo 1951 03 24 nuteista tremčiai. Tremtis – Miškin Jolis, Troicko Pečiorsko rajonas, Komija – Prokovidzbožas, Troicko Pečiorsko rajonas, Komija; paleista 1958 02 04, 1959 grįžo į Lietuvą. 1948 07 26 laisvėje gimė sūnus Danielius. ANK TB (LGG, t. II) SMILGEVIČIUS ZIGMANTAS Pranciškus, Andriejaus TNF PGS-0438 1953- Bronislava, Kazimiero Kūbakiai? Smilgevičius Zigmas, Prano, gimė 1953 tremtyje – Miškin Jolis, Troicko Pečiorsko rajonas, Komija; tremtis – Prokovidzbožas, Troicko Pečiorsko rajonas, Komija; 1959 grįžo į Lietuvą. ANK (LGG, t. II) SNARSKIS HIACINTAS AATP ??? Snarski 1799-a.1880 ŽK. Vienuolis dominikonas. Į vienuoliją įstojo 1819 m. 1827-1828 m.m. Merkinės vienuolyne. 1830-1832 m. prancūzų kalbos mokytojas Žemaičių Kalvarijoje.(Dr. Arvydas Pacevičius) SONDECKIENĖ EMILIJA Kazimieras, AATP PGS-0288 Urbonaitė 1877-1941 Agota, Antano PGS-3308 Palaidota ŽK Beržų kalno kapinėse { } Šašaičiai. Lauryno S. žmona SONDECKIENĖ ONA AATP PGS-0288 1884-1977 Palaidota Gegrėnų kapinėse { } Getaučiai. Lauryno S. žmona SONDECKIENĖ ROZALIJA Liudvikas, AATP PGS-0288 Mileikaitė 1897-1952 Ona?, PGS-0843 Šarnelė. Šiauliai. Jackaus S. žmona SONDECKIS JACKUS Laurynas, Jackaus AATP PGS-0288

1893-1989 Emilija, Kazimiero Šašaičiai. Šiauliai. JAV. Rozalijos Mileikaitės S. vyras

SONDECKIS LAURYNAS Jackus, AATP PGS-0288 1868-1956 Marijona, PGS-3308 Palaidotas ŽK Beržų kalno kapinėse { } Šašaičiai. Emilijos Urbonaitės S. vyras SONDECKIS LAURYNAS Laurynas, Jackaus AATP PGS-0288 1895-1978 Emilija, Kazimiero Palaidotaas Gegrėnų kapinėse { } Getaučiai. Onos S. vyras SONDECKIS SAULIUS Jackus, Lauryno TNF PGS-0288 1929- Rozalija, ŽK. Vilnius

Vieną dieną konservatorijoje pamačiau žmoną, besikalbančią su nepažįstamuoju (jis buvo atsigręžęs nugara, taigi iš pradžių neatpažinau, kas tai toks). Čia jis atsisuko, pažiūrėjo į mane ir... įvyko kažkas mistiška. Tai buvo Sondeckis. Šiame žmoguje viskas buvo ypatinga - atidus žvilgsnis, nuoširdi šypsena, kerintis žavesys. Sankt Peterburge Sondeckio vardas buvo gerai žinomas, turėjo ypatingą aureolę. Jo koncertinė veiklą buvo siejama su tuomet retai atliekamais monumentaliais religiniais kūriniais - Bacho Pasijomis ir h-moll mišiomis, Mozarto ir Schuberto mišiomis. Šis repertuaras dėl ideologinių štampų buvo neįprastas ir retas. Mes klausėmės nuščiuvę, sekdami atlikimą su partitūromis. Mano kartos muzikantams Sondeckis buvo autentiškų interpretacijos idėjų etalonas, žanro grynumo, nepriekaištingo skonio matas. Pradėjęs dirbti orkestre, iš karto supratau - čia viskas rimta: jeigu repetuojama - tai pilnai atsidavus, jei "kanceliarinis" darbas - tai jokios betvarkės ir aplaidumo. Pasipylė gastrolės - Ispanija, Vokietija, Prancūzija, trijų savaičių turne JAV... Mano kelionių aistra buvo pilnai patenkinta, aš gavau viską, apie ką svajojau jaunystėje. Tačiau dabar aš jau mačiau, kiek daug naujo galiu sužinoti ir išmokti bendraudamas su Maestro. Sondeckis man tapo antruoju tėvu. Jis mane mokė, kaip reikia gyventi - gerbti kitų nuomonę, nesipuikuoti prieš kitus. Tai retas talentas. Kiekvienas žmogiškas ryšys jam yra didžiausia vertybė, jo mokėjimas bendrauti yra ypatingas. Pagarba kitiems ir savigarba - štai taip aš apibūdinčiau jo vidinį kodeksą. Būdamas šalia jo aš supratau, kad žmonės, kurie vadovaujasi nuostata, jog grubi vulgari jėga bei pinigas yra visko matas ir šią nuostatą

visaip demonstruoja, iš tikro nepasitiki patys savimi, yra apsėsti baimės ir nepilnavertiškumo komplekso. Dirbti su Sondeckiu nebuvo paprasta. Jis labai reiklus sau ir kitiems. Stebint, kaip jis atsidavęs dirba, man kartais atrodė, kad viską darau ne taip. Tačiau jis visada buvo kantrus, matė mano pastangas ir nuoširdų norą dirbti kuo geriau, todėl atleisdavo klaidas. Visada buvo korektiškas, dėmesingas, draugiškas. Mano jausmai jo atžvilgiu tarsi jungė dvi priešingybes - meilę ir baimę: meilę, kadangi buvo neįmanoma kitaip, ir baimę, nes būgštavau galįs jį nuvilti ar nuliūdinti. (Sergejus Jevtušenko. „Muzikos barai, 1911, Nr. 10-11) SONGAILA JONAS Jonas, Kazimiero TNF PGS-0291 1933- Kazimiera, Kazimiero Rotinėnai. Songaila Jonas, Jono, gimė 1933, gyveno Rotinėnų kaime, Plungės rajone. Tremtis – 1945 07 24 Miško plukdytojų (Splavbarak) gyvenvietė, Troicko Pečiorsko rajonas, Komija; 1974 grįžo į Lietuvą. ANK ŠER (LGG, t. II)

SONGAILA PETRAS Jonas, Kazimiero AATP PGS-0291 1937-1958 Kazimiera, Kazimiero Mirė Splavbarake, Komijoje Rotinėnai. Songaila Petras, Jono, gimė 1937, gyveno Rotinėnų kaime, Plungės rajone. Tremtis – 1946 07 24 Miško plukdytojų (Splavbarak) gyvenvietė, Troicko Pečiorsko rajonas, Komija; 1958 08 20 mirė tremtyje. ANK (LGG, t. II) SONGAILA STANISLOVAS Simonas, AATP PGS-0289 a.1890-po1940 Emilija, Mirė Šilutės lageryje. Šarnelė. XX amžiaus pradžioje Ignas Ruibys Šarnelės valstiečių kaime mokė vaikus: Stanislovo Songailos 4 vaikus, Dargio ir kitų ūkininkų; mokykla daugiausia veikė Songailos ir Dargio namuose, nes minėti ūkiai buvo nuošaliau nuo kitų gyvenviečių.[...] Tėvas buvo stambus ūkininkas. Jis ūkį atidavė (sūnui) Stanislovui Songailai. Pokario metu už mokesčių nesumokėjimą išbuožino. Ir vėl naujas mokestis, kurio nesumokėjo; teismas nuteisė metams Šilutės lagerio, kuriame susirgo ir mirė. Jo namuose paliko gyventi sesuo Ona Songailaitė.(Juozas Mickevičius. Bajoro sodyba) SONGAILAITĖ GENOVAITĖ Jonas, Kazimiero TNF PGS-0291 1943- Kazimiera, Kazimiero Rotinėnai. Songailaitė Genovaitė, Jono, gimė 1943, gyveno Rotinėnų kaime, Plungės rajone. Tremtis – 1945 07 24 Miško plukdytojų (Splavbarak) gyvenvietė, Troicko Pečiorsko rajonas, Komija; į Lietuvą negrįžo. ANK ŠER (LGG, t. II) SONGAILAITĖ KAZIMIERA Jonas, Kazimiero TNF PGS-0291 1935- Kazimiera, Kazimiero Rotinėnai. Songailaitė Kazimiera, Jono, gimė 1935, gyveno Rotinėnų kaime, Plungės rajone. Tremtis – 1945 07 24 Miško plukdytojų (Splavbarak) gyvenvietė, Troicko Pečiorsko rajonas, Komija; į Lietuvą negrįžo. ANK ŠER (LGG, t. II) SONGAILIENĖ KAZIMIERA Kazimieras, AATP PGS-0291 1908-1963 Mirė Splavbarake, Komijoje Rotinėnai, Jono S. žmona Songailienė Kazimiera, Kazio, gimė 1908, gyveno Rotinėnų kaime, Plungės rajone. Tremtis – 1945 07 24 Miško plukdytojų (Splavbarak) gyvenvietė, Troicko Pečiorsko rajonas, Komija; į Lietuvą negrįžo, 1963 mirė. ANK ŠER (LGG, t. II) SPUDAITĖ EMILIJA Antanas, AATP ??? Gvildienė 1887 09 13-1965 07 02 Teodora, Palaidota Linkuvos kapinėse. ŽK.

Gimė Šiaulių apskr.., Klovainių valsč., Topeliškių vienkiemyje. 1902 m. baigė Rygos miesto pradžios mokyklą. 1908 m. – Rygos Krotovos gimnaziją. 1909 m. pabaigoje persikėlė į Lietuvą, mokytojavo Žemaičių Kalvarijoje, Degučiuose. I pasaulinio karo metais išvyko į Maskvą, 1915-1917 m. dirbo Maskvos lietuvių mokyklos mokytoja. 1918 m. grįžo į Lietuvą. Mokytojavo Pakruojo dviklasėje mokykloje, Šeduvos „Saulės“ progimnazijoje. Moterų draugijos Pakruojyje ir Šeduvoje kūrėja. Į Steigiamąjį Seimą išrinkta V (Panevėžio) rinkimų apygardoje. Priklausė LKDP frakcijai. I-ojo (1922 11 13-1923 03 13), II-ojo (1923 06 05-1926 06 02) ir III-ojo Seimo (1926 06 02-1927 04 12) narė. 1927-1928 m. – Lietuvos katalikų moterų draugijos centro valdybos pirmininkė. Ketvirtajame dešimtmetyje mokytojavo Balbieriškio, Kalvių, Kauno mokyklose. Mirė Kaune.[ ]Žemaičių Kalvarijos parapijos klebono Pranciškaus Petrausko iniacityvos dėka 1908 m.įsteigtoje lietuviškoje „Saulės“ draugijos pradžios mokykloje dirbo mokytoja. 1912 m. mokykla buvo uždaryta. (Stasys Stropus}

SRAGAUSKAITĖ GIEDRA Zenonas, Jono TNF PGS-1080 Mikulevičienė 1954 11 25- Vanda, Petro ŽKVM 5-ta ab. laida 1972 m. ŽK. Klaipėda. M. žmona.

SRAGAUSKAS ZENONAS Jonas, AATP PGS-1080 1913 07 05-1998 02 02 Emilija, PGS-4432 Palaidotas Klaipėdos kapinėse. Yliai. ŽK. Vandos Monkauskaitės S. vyras. PGS-4434

Mano tėtis, Zenonas Sragauskas, gimė Telšių apskrities Alsėdžių valsčiaus Ylių kaime. Jo tėvai ūkininkavo 28 ha žemės plote. Bočius Jonas Sragauskas (1869-1941) buvo baigęs rusišką carinę pradžios mokyklą, vadinamą „narodnaja“. Gerai mokėjo rusų kalbą, suprato lenkiškai. Buvo laikomas pakankamai raštingu, keletą metų dirbo Alsėdžių valsčiaus viršaičiu. Babūnė Emilija Narmontaitė Sragauskienė (1881-1959) pagal tėvo atsiminimusbuvo bemokslė, labai pamaldi, uždaro būdo. Sragauskų šeimoje gimė dešimt, užaugo 7 vaikai. Visi užaugo išsilavinę, labai padorūs ir patriotiški. Tradiciškai vyresnieji finansiškai gelbėjo besimokančius jaunesniuosius. Mano tėtis buvo priešpaskutinis vaikas šeimoje. 1931-1933 m. mokėsi Plungės Valančiaus žemės ūkio mokykloje. 1934 m. pradėjo karinę tarnybą Lietuvos kariuomenės kunigaikštienės Birutės II ulonų pulke. 1935 m. baigė karo veterinarijos puskarininkių mokyklą. Iki 1940 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Antro pasaulinio karo pradžios sumaištyje pateko į pirmąsias vokiečių belaisvių gretas. Suvalkai, Hamelšteinas, Proskinas, Aroš, Stablek – tai tėvo išvardinti „aplankyti“ lageriai. Kadandi buvo ne sovietų armijos belaisvis, 1942 m. Kauno Raudonojo kryžiaus draugijos rūpesčiu grįžo į Lietuvą. 1943 m. pradėjo valstybinį darbą veterenarinėse

įstaigose. 1954-1957 m. neakivaizdžiai mokėsi ir baigė Klaipėdos žemės ūkio technikumo veterinarijos specialybę. Būdamas 48 metų, 1961 m. įstojo į Kauno veterinarijos akademiją. Baigė keturis kursus. Tėvas mėgo savo darbą, buvo patyręs ir gerbiamas savo srities specialistas. Pas susirgusį gyvulį neatsisakydavo nuvykti ir naktį. Pradžioje su arkliu, vėliau su motociklu. Kaip pas patyrusį specialistą, rajono veterinarinė tarnyba atsiųsdavo praktikantų iš Kauno veterinarijos akademijos. Tėvas labai gražiai su jais sutardavo, bendraudavo kaip lygus su lygiu. Tėtis buvo taikaus, labai kuklaus, taktiško, inteligentiško būdo. Dėl šių savybių sugebėjo gana ramiai gyventi okupuotoje Lietuvoje. Kadangi visi – ir miškiniai, Lietuvos partizanai, ir stribai – turėjo gyvulių, visiems buvo reikalingas. Apie savo darbą niekam nepasakodavo, todėl niekam ir neužkliuvo. Liko „nepastebėtas“ kai pačiu netinkamiausiu metu vedė jau Sibiro tremčiai nulemtą žmoną, tuo mamą išgelbėdamas nuo tremties. Likę daug šiltų prisiminimų apie tėtį. Prisimenu jį mano vaikystės ir mokykliniais metais suklupusį prie latviško radijo imtuvo „Sakta“, gaudančio „Amerikos balsą“. Prisimenu laimingą ir susigraudinusį kartu su mumis „Baltijos kelio“ grandinėje. (Giedra Sragauskaitė Mikulevičienė) SRAGAUSKIENĖ VANDA Petras, AATP PGS-1080 Monkauskaitė 1927-2010 11 12 Eugenija, Jokymo PGS-4432 Palaidota Klaipėdos kapinėse. Dagiai. ŽK. Zenono S. žmona. PGS-4434

Mano mama, Vanda Monkauskaitė, gimė Dagių kaime, šalia Sedos. Ten baigė pradžios mokyklą, o 1946 m. gimnaziją Sedoje. Po gimnazijos pradėjo dirbti pradinių klasių mokytoja Ketūnų kaime. Tuo metu jau draugavo su Sedoje dirbusiu veterinoriumi Zenonu Sragausku. Šis pasistengė, kad mamą perkeltų dirbti į Sedą. Čia ji irgi mokė pradinukus, nuo 1952 m. tęsė tą patį darbą Žemaičių Kalvarijoje. 1951-1953 m. baigė Klaipėdos pedagoginės mokyklos pradinių klasių mokytojų neakivaizdinio skyriaus pirmą laidą. 1973 m. persikėlus į Plungę, mama dirbo auklėtoja vaikų darželyje. Šiuo pasikeitimu buvo labai patenkinta. Išėjusi į pensiją, dirbo naktine auklėtoja Plungės mokykloje-internate. Mums įkalbinėjant, po kokių 5 metų, darbo atsisakė dėl pradėjusios progresuoti parkinsono ligos. Dirbdama Žemaičių Kalvarijoje pradinių klasių mokytoja, mama išleido penkias pradinukų laidas. Vienoje jų mokiausi ir aš. Mama buvo labai atsakinga, kruopšti, reikli mokytoja. Savo tėvų tragišku likimu įbauginta sovietų valdžios, nuo politikos laikėsi nuošalyje. Labai taupiai pasakodavo apie praeitį. Visgi mėgo pramogas, mokytojų susibūrimus. Prisimenu baliuškas namuose, kai rinkdavosi Žemaičių Kalvarijos ir aplinkinių ir aplinkinių kaimų pradinių mokyklų mokytojai. Prieš tai mokykloje buvo rengiamos parodomosios pamokos. Laisvalaikiu mama mėgo megzti, įvairius kitus

rankdarbius, domėjosi kulinarija, gėlininkyste. Bendravo su garsia gėlininkų Bubliauskų šeima iš Sedos. Jos darželis buvo vienas iš gražiausių, su retomis gėlėmis. Gal net pirmoji miestelyje kūrė alpinariumo tipo gėlyną. Kaip ir tėvelis, mama kilusi iš šeimos su labai sudėtingu likimu: 1949 m. kovo mėn. mamos šeima buvo ištremta į Sibirą. Babūnės prisiminimuose užrašytas tremties motyvas: „esate liaudies priešai, nes turite 30 ha žemės. Neturite teisės gyventi Lietuvoje.“ Tėvai visą tremties laiką rėmė bočelius, siuntė į Sibirą maistą, vaistus. Iki šiol mamos tėviškė gyva. Sodyboje ūkininkauja mamos brolio Zigmo sūnus. Mama į ūkį pretenzijų neturėjo, trobesių ir žemių atsisakė brolio naudai. Manau, kad toks jos, be abejo ir tėvo, poelgis liudija jų aukštą moralę, padorumą, atsidavimą šeimai, pagarbą tėvų žemei.(Giedra Sragauskaitė Mikulevičienė) STANČIKAS ANTANAS Juozas, Mykolo Juozo TNF PGS-0439 1954 05 05- Zuzana, Povilo ŽKM 1972 5-oji abiturientų laida Pučkoriai. Radviliškis. Elenos Vaitiekaitytės S. vyras

Gimė tėvams esant Sibiro tremtyje – Novoiljinskas, Zaigrajevo rajonas Buriatija, 1959 tėvų parvežtas į Lietuvą. ANK SAR(3) TBK(1) (LGG, t. III, 1948 (N-Ž)) Gydytojas, poetas. Sąjūdžio laikmetyje pasižymėjo efektinga organizacine veikla.(Steponas Meškauskas)

STANČIKAS BRONIUS Mykolas Juozas, Leonardo AATP PGS-0439 1915-2006 Marijona, Vincento Mirė Santa Monikoje, palaidotas Gegrėnų kapinėse. Pučkoriai. Santa Monika.

Šeima, bėgdama į Vakarus nuo bolševikų, išgyveno didelę tragediją: važiuojant Vokietijos žeme į vagoną pataikė sviedinys – vienas vaikas ir žmona žuvo vietoje, kiti išgyveno. Vėliau šeimos likučiai persikėlė į JAV. Broniui pavyko stabilizuoti situaciją – daug dirbdamas sugebėjo užauginti ir išlavinti be motinos likusius vaikus. Buvo didelis (kaip ir visi Stančikai) Lietuvos patriotas, yra lankęsis Lietuvoje. Sakydavo rodydamas į gerklę: kai aš kalbu apie Lietuvą – va čia kažkas užspaudžia ir nebegaliu žodžio ištarti.(Steponas Meškauskas)

STANČIKAS JUOZAS Mykolas Juozas, Leonardo AATP PGS-0439 1916-1999 Marijona, Vincento Palaidotas Gegrėnų kapinėse (124) Pučkoriai. Zuzanos Liaudanskaitės S. vyras Gyveno Pūčkorių k., Plungės r., valstietis. Tremtis – 1948 05 22 Chara Kutulas, Zaigrajevo r., Buriatija – Novoiljinskas, Zaigrajevo r., Buriatija; paleistas 1958 10 14, 1959 grįžo į Lietuvą. ANK TB (LGG, t. III, 1948 (N-Ž))

STANČIKAS KRIZOSTOMAS Leonardas, AATP PGS-0292 1911-1987 Marijona, PGS-3170 Palaidotas Gegrėnų kapinėse {198} Pučkoriai. Onos S. vyras

Stančikas Krizostomas, Leono, gimė 1908, gyveno Pučkorių kaime, Plungės rajone, valstietis. Suimtas 1947 01 15, kalintas Mažeikiuose, 1948 04 28 Vilniuje. Ypatingojo pasitarimo 1948 04 12 nuteistas dešimčiai metų lagerio. Išvežtas į lagerį – Pesčianlagas, Karagandos sritis – 1950 07 09 Kamyšlagas, Kemeravo sritis; paleistas 1956 05 21. BBK (LGG, t. II)

STANČIKAS LEONARDAS AATP PGS-2588 1838-1936 Palaidotas Gegrėnų kapinėse {105} Pučkoriai. Viktorijos? S. vyras

Bajoras Leonardas Stančikas – 1863 m. sukilimo dalyvis. Antano Venslauskio bendradarbis sukilimui ruošti, organizacinio komiteto sekretorius. Kazokų baudžiamasis būrys, sukilimą pralaimėjus, sudarė įtartų dalyvavimu 1863 m. sukilime sąrašus. Leonardui Stančikui per baudžiamojo būrio vado šeimininkę pavyko išgauti ir sunaikinti įtariamųjų sąrašus. Tokiu būdu Leonardas Stančikas pats save ir kitus sukilėlius išgelbėjo nuo karo teismo.(Stasys Stropus)

STANČIKIENĖ MARIJONA Vincentas, AATP PGS-0439 Mockutė 1873-1972 Antanina, Pučkoriai. Juozo Mykolo S. žmona. Gyveno Pūčkorių k., Plungės r., valstietė. Tremtis – 1948 05 22 Chara Kutulas, Zaigrajevo r., Buriatija – Novoiljinskas, Zaigrajevo r., Buriatija; paleista 1958 10 14, 1959 grįžo į Lietuvą. ANK TB (LGG, t. III, 1948 (N-Ž)) STANČIKIENĖ ZUZANA Povilas, AATP PGS-0439 Liaudanskaitė 1911 06 21-2002 04 14 Zuzana, Palaidota Gegrėnų kapinėse {124} Pučkoriai. Juozapo S. žmona Ūkininko žmona. Sibiro tremtinė.(Steponas Meškauskas) STANEVIČIUS LIUDAS Liudvikas, Vincento AATP PGS-2932 1883-a.1945 PGS-3306 Palaidotas Alsėdžių kapinėse Paburgė. Viktorijos Stanytės S. vyras Tėvo ir senelio patriotiškai ugdytas savo gyvenime vadovavosi laisvės ir pažangos savo kraštui siekiais: aktyviai platino draudžiamą lietuvišką spaudą, būdamas Alsėdžių valsčiaus viršaičiu pelnė demokratiško valdininko reputaciją.(Juozapas Mickevičius)

STANEVIČIUS LIUDVIKAS Vincentas, AATP PGS-3306 Stanys a.1840-a.1900 Kotryna, Palaidotas Alsėdžių kapinėse Paburgė. Buvo įstojęs į Varnių kunigų seminariją, dalyvavo 1863 m. sukilime, dirbo daraktoriumi Laumių bajorkaimyje, kunigo Mačiūko liokajumi Merkinėje, zakristijonu Merkinėje, kur gyveno 20 metų. Ten vedė. Jo žmona buvo dzūkė. Po tėvo mirties apsigyveno gimtinėje. Patriotinėje dvasioje užaugino ir savo sūnų Liudą. Deja, senatvėje, liko vienišas ir apleistas, nes marti Viktorija mažai juo tesirūpino.(Juozapas Mickevičius) STANEVIČIUS VINCENTAS AATP PGS-3306 Stanys a.1820-a.1885 Palaidotas Alsėdžių? Kapinėse. Paburgė. Kotrynos Vilkauskaitės S. vyras Vincas paveldėjo gimtinės ūkį Paburgės kaime. Vedė ūkininko dukterį Kotryną Vilkauskaitę, gyvenusią netolimame Platakių kaime. Abu buvo šviesaus proto, darbštūs žmonės, blaivininkai. Gyveno pasiturinčiai. Vincas buvo garsus bitininkas. Svetur jo laikytas bičių šeimas suskaityti buvo sunku. (Juozapas Mickevičius) STANEVIČIŪTĖ STANISLAVA Kazimieras, AATP ??? 1892-a.1970 Vilkai. Gyveno Vilkų k., Plungės r., valstietė. Tremtis – 1948 05 22 Chara Kutulas, Zaigrajevo r., Buriatija; paleista 1958 05 19. TB (LGG, t. III, 1948 (N-Ž)) STANIENĖ BARBORA Juozapas, AATP PGS-1088 1893-1969 Kūbakiai. Kazimiero S. žmona Stanienė Barbora, Juozo, gimė 1893, gyveno Kūbakių kaime, Plungės rajone, valstietė. Tremtis – 1945 07 24 Prokovidzbožas, Troicko Pečiorsko rajonas, Komija – Ust Liaga, Troicko Pečiorsko rajonas, Komija; paleista 1958 02 04, 1959 grįžo į Lietuvą, 1969 mirė. ANK TB (LGG, t. 3) STANIENĖ STANISLAVA Kazimieras, Kazimiero AATP PGS-1088 Balsytė Danilevičienė Justina, Klemenso 1922-a.2000 Gelindėnai. Kūbakiai. Kazimiero S. ir X. D. žmona. Gyveno Gelindėnų k., Plungės r., Žemaičių apygardos partizanė „Saulė“. Suimta 1948 07 15, kalinta Vilniuje. Ypatingojo pasitarimo 1948 11 20 nuteista dešimčiai metų lagerio, išvežta į lagerį – 1948 12 25 Inta (Minlagas), Komija; tremtis – 1955 09 13 Pečiora, Komija; paleista 1956 06 30, 1958 grįžo į Lietuvą. ANK BBK KGB SAR(3) (LGG, t. III, 1948 (N-Ž)) STANYS ANTANAS Konstantinas, Ignaco AATP PGS-1085 1926-a.2000 Kotryna, Jono Palaidotas ŽK Beržų kalno kapinėse {150} Užbradumė. Stanys Antanas, Konstantino, gimė 1926, gyveno Sedoje, Mažeikių rajone, moksleivis, partizanas (slapyv. Atžalynas, Kupčius, Želmuo). Suimtas 1946 03 14, kalintas Mažeikiuose. 1946 06 03 pabėgo. ANK BBK (LGG, t. II)

STANYS JUSTINAS Kazimieras, Domininko AATP PGS-1088 1931-1968 Barbora, Juozapo Kūbakiai. Stanys Justinas, Kazio, gimė 1931, gyveno Kūbakių kaime, Plungės rajone, valstietis. Tremtis – 1945 07 24 Prokovidzbožas, Troicko Pečiorsko rajonas, Komija – Ust Liaga, Troicko Pečiorsko rajonas, Komija; paleistas 1958 02 04, 1959 grįžo į Lietuvą, 1968 mirė. ANK TB (LGG, t. II) STANYS KAZIMIERAS Domininkas, AATP PGS-1088 1883-1968 Kūbakiai. Barboros S. vyras Stanys Kazys, Domo, gimė 1883, gyveno Kūbakių kaime, Plungės rajone, valstietis. Tremtis – 1945 07 24 Prokovidzbožas, Troicko Pečiorsko rajonas, Komija – Ust Liaga, Troicko Pečiorsko rajonas, Komija; paleistas 1958 02 04, 1959 grįžo į Lietuvą, 1968 mirė. ANK TB (LGG, t. II) STANYS KAZIMIERAS Kazimieras, Dominyko ŠADN PGS-1088 1912-1948 07 09 Barbora, Juozapo Laidojimo vieta nežinoma. Kūbakiai. Paburgė. Stanislavos Balsytės S. vyras. Gyveno Paburgės k., Plungės r., Žemaičių apygardos partizanų būrio vadas „Vėjas“. Žuvo 1948 07 09 Platelių apylinkėse, Plungės r. ANK KGB SAR(3) (LGG, t. III, 1948 (N-Ž)) STANYS KONSTANTINAS Ignacas, AATP PGS-1085 1893-1982 Palaidotas ŽK Beržų kalno kapinėse {150} Užbradumė. Kotrynos Būtaitės S. vyras Stanys Konstantinas, Igno, gimė 1893, gyveno Pagardės kaime, Mažeikių rajone, 1941 sukilimo dalyvis. Suimtas 1946 03 19, kalintas Mažeikiuose, 1946 04 10 Šiauliuose, 1946 07 12 Kaune. Karo tribunolo 1946 06 28 nuteistas dešimčiai metų lagerio ir penkeriems tremties. Išvežtas į lagerį – 1949 10 12 Minlagas, Komija; tremtis – 1955 08 01 Komija; paleistas 1956 05 30, 1958 grįžo į Lietuvą. Vietinės rinktinės narys. Šeima ištremta 1949. ANK BBK (LGG, t. II) STANKEVIČIUS POVILAS TNF PGS-1354

a.1930- Semionova. Gudaliai. Zofijos Jogminaitės S. vyras.

Gyveno tremtyje - Semionova, Dzeržinskojės r., Krasnojarsko kr., 1961 grįžo į Lietuvą. ANK (LGG, t. 4, A-M) STANKEVIČIUS POVILAS Povilas, TNF PGS-1354 1956- Zofija, Motiejaua Semionova. Gudaliai. Stankevičius Povilas, Povilo, g. 1956 tremtyje – Semionova, Dzeržinskojėsr., Krasnojarsko kr., 1961 grįžo į Lietuvą. ANK (LGG, t. 4, A-M)

STANKEVIČIŪTĖ BIRUTĖ Povilas, TNF PGS-1354 Butėnienė 1955- Zofija, Motiejaus Semionova. Gudaliai. X. B. žmona. Stankevičiūtė Butėnienė Birutė, Povilo, g. 1955 tremtyje – Semionova, Dzeržinskojės r., Krasnojarsko kr., 1961 grįžo į Lietuvą. ANK (LGG, t. 4, A-M) STANKEVIČIŪTĖ DANUTĖ Povilas, TNF PGS-1354 1958- Zopfija, Motiejaus Semionova. Gudaliai. Stankevičiūtė Danutė, Povilo, g. 1958 tremtyje – Semionova, Dzeržinskojės r., Krasnojarsko kr., 1961 grįžo į Lietuvą. ANK (LGG, t. 4, A-M) STANKUS VACLOVAS AATP PGS-0112 1927-2007 Zofija, Baltramiejaus Palaidotas ŽK? Beržų kalno kapinėse {} Degučiai. Mažeikiai. Danutės Jočiutės S. vyras

Buvo susijęs su ginkluotu pasipriešinimu sovietų okupantams. Vienu metu priklausė partizanų būriui, nors priesaikos nebuvo davęs. Dėl nepaprastai impulsyvaus, nenustygstančio būdo buvo didžiulis nenuorama ir nuotykių ieškotojas. Nepamainomas partizanų žvalgas, ryšininkas. Teistas ir kalintas, daug metų praleidęs lageriuose ir tremtyje. Daugiausiai dirbo anglies kasyklose. Žeistas ir luošintas, tačiau išlikęs geros širdies. Dėl kito linkęs, jei reikia, ir aukotis. Principingas, ginantis savo nuomonę. Nelaimingas šeimoje; daug metų gyvenęs Mažeikiuose. (Steponas Meškauskas)[ ]Gyveno Telšiuose, studentas, pogrindinės organizacijos narys. Suimtas 1948 09 01, kalintas Telšiuose, Vilniuje. Ypatingojo pasitarimo 1949 01 29 nuteistas dešimčiai metų lagerio, išvežtas į lagerį – 1949 04 12 Vorkuta (Rečlagas), Komija; tremtis – 1954 12 08 Sujeticha, Taišeto r., Irkutsko sr.; paleistas 1958 02 11, 1958 grįžo į Lietuvą. ANK BBK KGB (LGG, t. III, 1948 (N-Ž))

STAŠINSKIS JUOZAPAS AATP ??? Staszynski 1776-a.1850 ŽK. Vienuolis dominikonas. Gimė apie 1776 m. Šiaulių paviete, bajorų šeimoje. Mokėsi Daugpilyje, turi 5 klasių baigimo pažymėjimą, gavo vienuolyno išlaikymą. Pasaulietis pradinės klasės mokytojas Žemaičių Kalvarijos mokykloje 1822-1823 m.m.(Dr. Arvydas Pacevičius) STAŠKAUSKAITĖ VANDA Kazimieras, Juozapo TNF PGS-0294 1932- Stanislava, Antano ŽK. Klaipėda.

Sovietų okupacijos metais, ypač ateizmo siautėjimo laikmetyje, Žemaičių Kalvarijos vidurinės mokyklos anglų kalbos mokytojos Vandos namas tapo patriotiškos inteligentijos susibūrimo vieta Žemaičių Kalvarijoje, beje, ateistų perkrikštytoje į Varduvą. Čia lankydavosi kunigai, pedagogai ir kiti išpažįstantys lietuvių tautines vertybes ir katalikų tikėjimą. (Steponas Meškauskas)

STAŠKEVIČIUS JONAS AATP ??? 1910-1955 Mirė Sverdlovsko srities lageryje. ŽK. Kunigas tremtinys 1949-1950 m. klebonavo Žemaičių Kalvarijoje. Buvo suimtas 1950 m. Žiaurūs tardymai palaužė jo sveikatą. Mirė 1955 05 31 Sverdlovsko srityje, Indelės lageryje. Tai buvo labai gerbiamas žmogus. Jo atminimui pastatyti du paminklai: Žemaičių Kalvarijos kapinėse ir Kruopių parapijoje, Pakalniškių kaime. Žmonės lanko jo paminklus ir meldžiasi kaip į šventąjį.(Stasys Stropus)[ ]Gimė 1910 m. Anykščių valsčiaus Pivortų kaime. Apie jį galiu tiek pasakyti, kad į jo nuomojamą butą Žemaičių Kalvarijoje valdžia įkėlė ką tik Klaipėdos mokytojų seminariją baigusią jauną mokytoją, iš Ylakių kilusią neturtingą mergaitę, berods našlaitę. Kai ši pėsčiomis ėjo iš Plungės geležinkelio stoties į paskyrimo vietą, tuo pačiu keliu arkliu dardėjo mano sesutė Paulina ir paėmė ją vežti. Kelyje išsipasakojo savo istoriją, kiek sovietų laikais tai buvo įmanoma nepažįstamam pasakyti. Pakeleivė nežinanti, kur apsistoti. Apylinkės sekretorė jai pasakė, kad gaus tik mažą kambarėlį, ir tą pereinamą. Nuvedė ją ir pareikalavo kleboną tuoj jai ištuštinti priekinį kambarį. Klebonui neliko nieko kito daryti. Šitą mokytoją išsikvietė apylinkėn, kur buvo atvažiavę saugumiečiai. Ją privertė pasirašyti po skundu, kuriame buvo parašyta: „Pas kunigą Jona Staškevičių lankosi banditai, su jais slapta kalbasi...“ Po kunigo Jono arešto ji tiek krimtosi, aimanavo, kad taip bjauriai gali elgtis su neturtinga mergina, versti būti „išdavike“ – pasirašyti po melagingais pranešimais, šantažuoti: esą, jei nepasirašysi, daugiau niekada nebedirbsi mokytoja. Baigusi tuos mokslo metus, ji susikrovė savo mantą ir išvažiavo į Rusijos gilumą – Uralą – pas draugę. Lietuvoje nerado ramybės dėl išdavystės. Kunigas Jonas Staškevičius mirė Ivdellage, Sverdlovsko srityje, 1955 m. birželio 1.(Brunonas Bagužas) STAUGAITIS JUSTINAS AATP ??? 1869\6 11 14-1946\3 07 08 Mirė Telšiuose. Telšiai.

Vyskupas Justinas – tai visuomenininkas, Vasario 16-osios akto signataras, valstybininkas, vienas iš Nepriklausomos Lietuvos ir Telšių vyskupijos kūrėjas, šios vyskupijos sielovadinių ir administracinių struktūrų kūrėjas. (Vysk., dr. Jonas Boruta) [ ]Vyskupas, visuomenės ir politikos veikėjas. Baigė Seinų kunigų seminariją, kunigavo Lenkijoje ir Lietuvoje. Lietuvos Tarybos vicepirmininkas, Vasario 16 Akto signataras. Ilgametis Lietuvos Seimo pirmininkas ir vicepirmininkas, vienas Lietuvos Krikščionių demokratų partijos vadovų. Nuo 1926 – Telšių vyskupas; rašė religijos ir Bažnyčios istorijos klausimais.(ark. Pranciškus Karevičius „Mano gyvenimo ir atsiminimų bruožai“)[ ] Gimė 1866 11 14 Tupikuose, Šakių rajone. J.Gintauto slapyvardžiu išleido V.Mykolaičio-Putino romanui „Altorių šešėly“ oponuojančią apysaką „Tiesiu keliu“ (1934-1935).(Vytautas Vanagas)

STAPONKUS STANISLOVAS Juozapas, AATP PGS-1093 1919-a.1990 Degučiai. Stanislavos S. vyras Staponkus Stasys, Juozo, gimė 1919, gyveno Degučių kaime, Plungės rajone, darbininkas. Suimtas. Išvežtas į filtracijos lagerį – 1945 04 01 PFL Nr. 0317, Dubrovka, Vsevoložsko rajonas, Leningrado sritis.(LGG, t. II) STONKIENĖ ELENA Kazimieras, Antano AATP PGS-3307 Každailaitė 1888-1979 Ela, Palaidota ŽK Beržų kalno kapinėse? Šarnelė. Kazimiero S. žmona 1979 m. liepos 19 d. 11 val. Plungės rajono Gintališkės kaime, eidama 91-uosius metus, mirė Alsėdžių valsčiaus Šarnelės kaime gimusi Stonkienė Elena, Kazimiero. Paskutinę budynės naktį giedojo giesmes, Kryžiaus kelius (Kalnus), grojo dūdų orkestras, kuriame buvo penki trūbininkai. Mirusioji buvo pašarvota alkieriuje. Jo sienos buvo išdrapiruotos augalinių ornamentų kilimais, kuriuos 1939 m. išaudė garsi Gintališkės audėja. Mirusioji atvirame karste gulėjo aprengta juodais drabužiais. Karstas buvo padėtas ant specialiai sukalto padėklo. Prie galvų galo ant sienos buvo pakabintas Nukryžiuotasis, o iš šalių – Jėzaus ir Švč. Mergelės Marijos atvertomis širdimis litografiniai paveikslai. Degė keturios vaškinės žvakės. Aplink karsto padėklą buvo pastatyti trys vainikai, dešimt krepšelių, aštuonios gėlių puokštės, pastarųjų buvo padėta ir aplink karstą. Vakare prie karsto rinkosi žmonės. Giedrių pirmininkui už darbą buvo sumokėta 15 rublių. Kiti giedojo nemokamai. Giedojo susėdę aplink stalą. Pradėjo giesme „Linksminkis, dangau“. Toliau buvo giedama „Parunka“, „Kalnai“. „Kalnus“ giedojo tris valandas. Po jų buvo „Visų Šventųjų“ litanija. Po kiekvienos giesmės giedojo „Jėzau, per savo kančią paduok mirusios dūšiai skaistykloje ranką“ (10 kartų). Kalbėjo poterius už mirusiosios dūšią, jos giminę. Giedojo ir „Angelas apreiškė“, ir kitas maldas. „Kalnus“ baigė giedoti antrą valandą nakties. Mirusiosios giminė visus atėjusius į budynę vaišino. Giminės stalas buvo paserviruotas alkieriuje. Ant jo buvo padėta ir svaigiųjų gėrimų, tačiau visiems jų duodavo tik po vieną stikliuką. Antras stalas buvo giedrių ir visų kitų atėjusių į budynę. Trečias stalas buvo paserviruotas atskirame kambarėlyje – čia vaišinosi muzikantai ir šiaip artimieji. Visi atėję, atvažiavę į budynę, pirmiausia įeidavo į kambarį, kur buvo pašarvota mirusioji (nabaštikas), prie karsto galo atsiklaupdavo,

persižegnodavo ir tada atsistodavo, eidavo pasisveikinti su namiškiais ir su kitais prie mirusiosios karsto buvusiais pažįstamais žmonėmis. Ryte muzikantai pradėjo groti ir giedriai pagiedojo giesmių. Tada visi mirusiosios į paskutiniąją kelionę palydėti susirinkę žmonės buvo pakviesti pusryčių. Pavalgius prasidėjo pasirengimas mirusiosios išvežimui. Choristai vieną punktą giedojo, kitą grojo vien muzikantai. Kai namiškiai atsisveikino su laidoti išvežama mirusiąja, išnešė karstą ir karsto padėklą.(Juozapas Mickevičius) STONKUS ALFONSAS Antanas, Monikos AATP PGS-1103 1927-a.2010 Ona, Pranciškaus Gegrėnai.

Stonkus Alfonsas, Antano, gimė 1927, gyveno Gegrėnų kaime, Plungės rajone, samdinys, pogrindinės organizacijos narys. Suimtas 1946, kalintas Telšiuose, paleistas (pabėgo?). Suimtas 1947 01 21, kalintas Telšiuose, 1947 02 27 Klaipėdoje, 1947 07 30 Vilniuje. Aukščiausiojo teismo 1947 07 23 nuteistas ketveriems metams lagerio. Išvežtas į lagerį – 1947 08 05 Karelija; paleistas 1950 07 30. ANK BBK (LGG, t. II)

STONKUS ANTANAS Antanas, Monikos AATP PGS-1103 1926-a.2010 Ona, Pranciškaus Jazdauskiškiai.

Stonkus Antanas, Antano, gimė 1926, gyveno Jazdauskiškių kaime, Plungės rajone, valstietis. Suimtas 1946 09 08, kalintas nuo 1948 07 12 Vilniuje. Ypatingojo pasitarimo 1948 05 15 nuteistas aštuoneriems metams lagerio. Išvežtas į lagerį – Minlagas, Komija; tremtis – 1954 08 25 Komija; paleistas 1956 05 30, BBK LGG, t. II)

STONKUS PETRAS Kazimieras, Pranciškaus TNF PGS-0109-II 1962 02 23- Stanislava, Juozapo PGS-0114 ŽKM 1980 13-ta abiturientų laida Šašaičiai. Aurelijos Stonytės S. vyras Sumanus ūkininkas, pavyzdingas šeimos galva, atsidavęs tikėjimui, parapijos tradicijų uoliai talkinant savajai Bazilikai tęsėjas. (Steponas Meškauskas) STONKUS SIMONAS Petras, AATP ??? 1897 07 18-a.1970 Šarnelė. Kižiai.

Gimė Šarnelės (Bajorų) kaimo ūkininko šeimoje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę nuo 1919 01 25 iki 1922 04 05 kariu savanoriu tarnavo besiformuojančioje Lietuvos kariuomenėje. Išėjęs į atsargą, po kurio tai laiko apsigyveno Mažeikių rajone, Kižių kaime. 1929 m. Simonas buvo apdovanotas Savanorio medaliu.(Steponas Meškauskas) STONKUTĖ JUDITA Antanas, Antano TNF PGS-1103 1969- Plungė.

Augo ir brendo patriotinius jausmus ir katalikišką dvasią išpažįstančioje šeimoje. Palaipsniui įsitraukė į aktyvvų šių vertybių propagavimą, tapo politike. Daug metų vadovavo Plungės miesto krikščionims demokratams, kol jie įsiliejo į Tėvynės sąjungos gretas. Išliko karšta plačios giminės gimtinės seno Gegrėnų bažnytkaimio patriote. Įsigijusi muzikės specialybę, entuziastingai ugdo muzikos meno mūsų jaunąją kartą.(Steponas Meškauskas)[ ]Gimiau 1964 m. Plungėje. 1989 m. baigusi Lietuvos Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetus, grįžau į Plungę ir dirbu Mykolo Oginskio meno mokykloje fortepijono mokytoja. 2005 m. įgijau Šiaulių universitete švietimo vadybos magistro laipsnį. Politiniame gyvenime aktyviai dalyvauju nuo 1995 metų. Tada įstojau į Lietuvos Krikščionių demokratų partiją. LKDP gretas palikau po to, kai partija jungėsi su K.Bobelio KD sąjunga. Visuomeninės veiklos mesti nesinorėjo, todėl įsijungiau į Tėvynės sąjungą. Nuo 2005 m. esu mokslinio-metodinio centro „Scentia educologica“ valdybos narė, nuo 2008 m. Pilietiškumo ir bendruomeniškumo draugijos pirmininkė. Nuo 2000-ųjų metų esu Plungės rajono tarybos narė.(Judita Stankutė)

STRAZDAUSKAITĖ ALEKSANDRA Pranciškus, Pranciškaus AATP PGS-0037 1921-1944 Barbora, Palaidota Grūstės kapinėse Šarnelė. Šarnelės kaimo ūkininkų Barboros ir Pranciškaus Strazdauskų dukra Aleksandra 1944 m. ištekėjo ir Skuodo rajone, Kermių kaime susuko jaukų šeimos lizdelį. Deja, neilgai jai buvo lemta džiaugtis jaunyste, darnios šeimos laime: netrukus kraštą vėl užpuolė sovietų ordos. Vieną naktį pajutusi, jog raudonieji „vaduotojai“ laužiasi į tvartus grasindami šeimininkus „išvaduoti“ nuo kokios telyčios ar bekono, ji, išbėgusi laukan, ėmė garsiai šauktis pagalbos. Nekviestieji į tai atsiliepė, kaip buvo įpratę, automatų kalba. Ir Aleksandra paplūdo kraujuose. Ją karštai mylėjęs vyras, siekdamas atkeršyti žmogžudžiams, išėjo miško brolių takais. Deja, ir jis labai greit paguldė savo jauną karštą galvelę. O Aleksandrą švelniai priglaudė Grūstės kapinių puraus smėlio kalnelis.(Steponas Meškauskas) STRAZDAUSKAS KAZIMIERAS Pranciškus, Pranciškaus TNF PGS-0037 1920- Barbora, PGS-1114 Šarnelė. ŽK. Stefanijos Skersytės S. vyras

Kalnų koplyčių gynėjas, daug metų ėjęs garbingas Žemaičių Kalvarijos Bazilikos maršalkos pareigas.(Steponas Meškauskas)

STRIAUPIENĖ BRONISLAVA Antanas, AATP PGS-0214 Mačernytė 1902-a.1980 Ieva, Palaidota Raudondvario kapinėse. Šarnelė. Raudondvaris. Juozapo S. žmona Mano tėvas Antanas Mačernis ir Vytauto Mačernio tėvas buvo giminės. Gyveno Šarnelėje, ir žemės ribojosi.(žr.: „Šarnelė ir visa Žemaičių Kalvarijos parapija...“)[ ] Bronislava Striaupienė yra mokytojavusi Šarnelės pradžios mokykloje. Striaupiai nacių okupacijos metais savo sodyboje išgelbėjo grupelę žydų nuo žūties.(Steponas Meškauskas) STRIAUPIS JUOZAPAS AATP PGS-0214 a.1900-a.1980 Palaidotas Raudondvario kapinėse. Šarnelė. Raudondvaris. Bronislavos Mačernytės S. vyras

Už žydų išslapstymą nacių okupacijos metais Šarnelės kaimo ūkyje Lietuvos Respublikos Prezidento apdovanotas Žūstančiųjų gelbėjimo kryžiumi „Už drąsą, sumanumą ir ryžtą gelbstint žmones“.(Steponas Meškauskas)

STRIKAS JONAS AATP ??? a. 1880-1928 Palaidotas Lieplaukėje ŽK. Kunigas Jonas Strikas – uolus žmonių švietėjas ir aktyvus lietuvybės platintojas. Kunigu įšventintas 1903 m., skiriamas vikaru Latvijoje. Savanoriu vyksta į Čiornaja Padina lietuvių koloniją Samaros gubernijoje, tvarko bažnyčią ir parapiją, kuria ten lietuvišką mokyklą. 1907 m. grįžęs studijavo Friburgo universitete Šveicarijoje. 1914 m. paskirtas kamendoriumi į Žemaičių Kalvariją, po metų už aktyvų lietuvišką veikimą vokiečių karinės administracijos ištremiamas į Vokietiją. Dirba kapelionu ir vėl kuria mokyklą lietuvių belaisvių stovykloje. Grįžęs 1918 m. skiriamas klebonu į Mažeikius. Organizuoja lietuvių partizanus prieš bolševikus, šių dukart pasmerkiamas mirties bausmei, laimingai pražūties išvengia. 1919 m. perkeltas klebonu į Lieplaukę, dalyvauja atstovu Telšių apskrities taryboje, parapijoje rūpinasi pradžios mokyklomis,, jaunimo ir suaugusiųjų draugijomis, bažnyčios sutvarkymu, jos choru, įsteigia biblioteką. 1928 m. mirė ir palaidotas Lieplaukėje. Užtarė įsteigiant Sorų koplyčią. (Edmundas Mickūnas. Sorų koplyčios atgimimas. „ŽS“, 2009 08 22) STRIKAITIENĖ TEODORA Jeronimas, AATP PGS-1121 1901-a.1980 Rotinėnai. Roberto S. žmona Strikaitienė Teodora, Jeronimo, gimė 1901, gyveno Rotinėnų kaime, Plungės rajone. Tremtis – 1945 07 24 Troicko Pečiorsko rajonas, Komija. 1946 09 28 pabėgo iš tremties, grįžo į Lietuvą. Suimta 1948 04 09, kalinta Klaipėdoje; paleista. TB (LGG, t. II) STRIKAITYTĖ TEODORA DANUTĖ Robertas, TNF PGS-1121 Klioštoraitienė 1940- Teodora, Jeronimo Rotinėnai. Strikaitytė Klioštoraitienė Teodora Danutė, Roberto, gimė 1940, gyveno Rotinėnų kaime, Plungės rajone. Tremtis – 1945 07 24 Troicko Pečiorsko rajonas, Komija. 1946 09 28 pabėgo iš tremties, grįžo į Lietuvą. TB (LGG, t. ii)

STULPINAS BOLESLOVAS Zenonas, AATP PGS-0565 1905-1998 Izolda, Palaidotas ŽK Beržų kalno kapinėse {37} Šarnelė. Onos S. vyras. Mažažemis Šarnelės kaimo ūkininkas. Juozapo Kerpausko, vokiečių okupacijos metais, savo ūkyje slapsčiusio šešiolikos žydų grupelę, artimas kaimynas. Vienai jaunai motinai žydaitei slapstimosi metu čia gime dukrelė. Mažo vaiko riksmas kratų metu galėjo išduoti visus besislapstančius ir drauge su humaniškaisiais šeimininkais pražudyti. Kilniaširdis Boleslovas ryžosi mažylę priglausti savo šeimoje. Kažkokiu tai būddu visa tai suodė gretimame Padegimės kaime gyvenęs ūkininkas Platauna, žydų klausimu aiškiai pataikavęs okupantams naciams. Apsiginklavęs šautuvu ir pistoletu, prie diržo prisikabinęs granatą, jis ėmė sukti ratus apie Kerpausko ir Stulpino sodybas.Kartą saulėtą vasaros sekmadienio popietę pasigirdo intensyvus šaudymas. Platauna su savo bendrais užpuolė Boleslovą. Tąkart jam pavyko sėkmingai pabėgti ir pasislėpti nuo užpuolikų. Iškilus naujai realiai grėsmei, mergaitė slapta buvo išgabenta į Barstyčius, kurią auginti ir toliau slapstyti ryžosi M. Bubnys su žmona – taigi pagalbon atėjo dar viena kilniadvasių lietuvių šeima. (Pagal Aleksandrą Kerpauską Steponas Meškauskas) STULPINAS PETRAS Leonardas, AATP PGS-2630 1925-a.2000 Vilkai. Stulpinas Petras, Leonardo, gimė 1925, gyveno Vilkų kaime, Plungės rajone, valstietis, partizanų ryšininkas. Suimtas 1946 10 27, kalintas Telšiuose. Karo tribunolo 1947 01 21 nuteistas trejiems metams lagerio ir trejiems tremties. Išvežtas į lagerį – 1947 08 22 Kraslagas, Sajano rajonas, Krasnojarsko kraštas; paleistas 1949 07 14. KGB (LGG, t. II) SUDIMTAS IGNACAS AATP ??? 18??-a.1940 Mirė Vilniaus krašte ŽK. Konstantino Bružo Žaliojoje trobelėje kabo tapytas paveikslas. Jame pavaizduotas kunigas Ignacas Sudimtas, kilęs iš Žemaičių Kalvarijos, kunigavęs ir miręs Vilniaus krašte. Jo tėvas buvo vargonų meistras. Prie portreto priklijuotos jo giminaičių (Armalių) nuotraukos: trijų moterų ir vieno vyro (brolio ar dėdės). Pastarasis buvo senbernis, dirbo Žemaičių Kalvarijoje duobkasiu. Mėgdavęs sakyti: „Nejoukouk, iškasu doubele...“. Paveikslas gautas iš Žemaičių Kalvarijoje gyvenusių Armalyčių. Rėmo apačioje prisukta medinė lentelė su užrašu: X. IGNACY SUDYMTT.(Laima Valatkienė) SUTKEVIČIUS DOMINIKAS AATP ??? Sutkiewicz 1782-1849 01 16\4 Mirė Palėvenėje, Kupiškio rajone. ŽK. Vienuolis dominikonas. Gimė Raseinių paviete. Mokėsi Raseiniuose. Į vienuoliją įstojo 1798 m. Mokėsi vienuolijoje, dvejus metus klausė paskaitų Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultete. 1811-1814 m. literatūros ir istorijos mokytojas Žemaičių Kalvarijos mokykloje. 1817-1818 m. senienų prižiūrėtojas (anticuarius) Gardine. 1823-1824 m. Žemaičių Kalvarijos vienuolyno prioras, jam vizitatorius M.Chlevinskis dėkojo už sklandžią vizitaciją. 1824 m. vėl Gardine, 1827-1828 m.m. Paparčiuose, ten pat 1947 m. skolinosi Litvinskio žodyną.(Dr. Arvydas Pacevičius)[ ]Leksikografas, vienuolis dominikonas. Sudarė rankraščiais likusius lietuvių-lenkų ir lietuvių-lotynų-lenkų kalbų žodynus.(Vytautas Vanagas. Lietuvių rašytojų sąvadas) SVARINSKAS ALFONSAS Vaclovas, TNF ??? 1925 01 21- Apolonija, Kadrėnai. Kaunas.

Gimė Kadrėnų kaime (Deltuvos valsčius, Ukmergės apskritis). Lietuvių katalikų dvasininkas, disidentas. Sovietinės okupacijos metais dalyvavo rezistencijoje, 1946 metais buvo suimtas ir nuteistas, kalėjo Abezės lageryje. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas.(Vikipedija) [ ] Mano tėvai buvo Vaclovas Svarinskas ir Apolonija Petronytė-Svarinskienė. Dar turėjau brolį Vytautą Svarinską ir seserį Janiną Svarinskaitę-Pupkienę. Buvau vyriausias ir turėjau mirti pirmas, bet brolis ir sesuo išėjo Amžinybėn jaunesni. Dievo eilė kažkaip susimaišė. Mano gimtasis kraštas neturtingas, bet apipintas įvairiomis legendomis ir padavimais. Labai graži gamta, nes šalia teka Šventosios upė. Mokykla ir gyvenimas mus auklėjo patriotine dvasia. Kai atėjo išbandymų metas, daugelis išėjo į partizanus ir žuvo.Mano atmintyje išliko mieli prisiminimai apie atlaidus. Juos sudarydavo dvi dalys: pirmoji buvo religinė, o antroji – tautinė. Kai apylinkių gyventojai suvažiuodavo, jie ne tik melsdavosi Dievui, bet pasipuošdavo šventiniais drabužiais, pasirodydavo savo gražiausius arklius ir eržilus. Visi stengdavosi kuo geriau atrodyti. Mūsų

krašte vykdavo Švč. Trejybės, Švč. Mergelės Marijos Rožančinės ir Šv. Baltramiejaus atlaidai. Žmonės turėdavo giminių trijose ar keturiose parapijose, todėl atlaidų susidarydavo dvylika dienų per metus. Šventė vykdavo dar ir kitą dieną. Tada būdavo meldžiamasi už savuosius, susitinkama su giminėmis, kalbamasi, apeinami laukai. Alų gerdavo tik atlaidų dieną ir ypač saikingai. Degtinė nebuvo populiari. Žmonės dainuodavo, būdavo linksmi ir bendraudavo. Dabar atlaidai kitokie. Jie vyksta gana trumpai, nes po šv. Mišių visi išsiskirsto ir kažkur skuba. Anuomet žmonės po atlaidų vaikštinėdavo gatve valandą ar dvi. Na, o po pamaldų visi drauge giminaičiai važiuodavo kur nors atlaidų švęsti. Žmonės tais laikais mokėdavo pailsėti, o kai dirbdavo, tai jau iš peties.(Alfonsas Svarinskas. Bernardinai,lt; 2008 07 08) [ ] ... Paskui, kai aš jau tapau vyskupu, buvo labai sunkūs laikai. Ne vieną kartą buvo kėsintasi likviduoti Žemaičių Kalvariją. Plateliuose būdavo rengiami festivaliai, kad tik atitrauktų žmones. Kunigams atlaiduose griežčiausiai būdavo uždrausta dalyvauti, klausyti išpažinčių. Tada įsijungė pogrindžio veikėjai – Komitetas tikinčiųjų teisėms ginti, garbingi mirusieji kardinolas Vincentas Sladkevičius ir arkivyskupas Julijonas Steponavičius. Labai daug padėjo prelatas Alfonsas Svarinskas. Jų pagalba mus labai stiprino.(Vysk. Antanas Vaičius. „Didžioji Kalvarija“, 2000 07 09, Nr. 8)[ ]Pokario metais atlaidininkai ypač plūsdavo Žemaičių Kalvarijon pasiklausyti ugningų, akiplėšiškai drąsių kunigo Alfonso Svarinsko sakomų pamokslų. Už kažkurį iš jų jis čia pat Kalvarijoje buvo areštuotas ir ištremtas lagerin.(Steponas Meškauskas)[ ]Ties atstatomais Valdovų rūmais, troleibusų stotelėje, pamačiau vaikštant žmogų, gunktelėjusį, žilą. Aš sunkiai tempiau 15 „Dieviškosios komedijos“ knygų. Kaip nešulinis arklys... Anas plika galva, t.y. be kepurės. Ogi kunigas Svarinskas! Kiek metų nesimatėm! Kilstelėjau kepurę ir pasisveikinau, jis linktelėjo. Vargu bau pažino. Vokietijoje, tada dar Vakarų… Vysbadene – 1989-ųjų gegužę. Beveik 20 metų! Pažinojau ir daugelį jo kartos amžinatilsių – Č.Kavaliauską, K.Vasiliauską, dabar jau sunkiai sergantį V.Aliulį. Kiekvienas vis kitoks… Ką jis dabar pagalvoja apie S.G., andai tikėjęs, jog iš manęs išeis „didelis politikas“… Poezija, regis, jam visai svetima. Jis ir liko kariško mentaliteto kunigas. Jau esu rašęs, kaip susijaudinęs sutiko mus tada, kai nuvažiavom jo aplankyti pas brolį, prie ežero netoli Ukmergės, sodyboje ant kalniuko. Buvo išvargintas, kalbėti pradėjęs bemat verkaudavo. Kiek jam dabar? Aštuonios dešimtys ir – penkeri? Seminariją baigė 1945-aisiais (?).Tai kiek metų galėjo turėti? Tada (1988) sakė: - Išėję iš seminarijos, mes visi žinojom: mūsų kelias į mišką (ne į bažnyčias – S.G.). Karo kapelionų kelias. Kareivių kunigai – išpažinčių klausytojai, nuodėmių atleidėjai, laidotojai… Paskui lageriai, lageriai. Bažnyčios kelias, kalėjimų. O vaikšto žvitrus ir rausvutis – 85-erių jaunuolis! Kiti jau išlaidoti. (Sigitas Geda. ŠA, 2010 11 12, Nr. 42(1012) )[ ] Visas pasaulis, patyręs mirtiną kovą su komunizmu dėl Laisvės ir nepriklausomybės, 100-ųjų gimimo metinių proga su meile prisimena Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentą Ronaldą Reiganą. Keičiasi istorijos rūbai, tačiau istorinis atminimas išlieka tik tų pasaulio vadovų, kurie savo gyvenimą paaukojo žmonijos gerovei. JAV prezidentas Ronaldas Reiganas (1911 02 06-2004 06 07) gavo tarsi antrąjį krikšto vardą – Didysis blogio imperijos Nugalėtojas. Prezidentas gerai suprato komunizmo esmę. Sovietiniuose lageriuose buvome suskaičiavę per 30 tautybių. Dauguma žmonių buvo išsilavinę ir visi vieningai pripažinome (ir rusų pravoslavai), kad tuo metu pasaulyje dirbo ir kovojo dvi nepralenkiamos asmenybės: popiežius Jonas Paulius II ir JAV prezidentas Ronaldas Reiganas. Popiežius Jonas Paulius II kiek galėdamas padėjo savo tėvynei Lenkijai, Lietuvai ir visam pasauliui nugalėti komunizmą. Greitai jis bus paskelbtas Palaimintoju. Politiniai kaliniai pripažino keturis pasaulinio masto diplomatinius veikėjus: JAV prezidentą Ronaldą Reiganą, Jungtinės Karalystės ministrę pirmininkę Margaret Tečer, Prancūzijos prezidentą Fransua Miteraną ir Bavarijos ministrą pirmininką Francą Jozefą Strausą. Visi kiti Uralo kaliniams buvo tik diplomatai – amatininkai. Uralo sovietų lageriuose švęsdavome JAV prezidento R.Reigano ir akademiko A.Sacharovo gimtadienius. Šventėje galėdavo dalyvauti tik tame barake gyvenantys politiniai kaliniai. Buvome persekiojami, ypač stipriai sovietų lyderio M.Gorbačiovo laikais. Švęsdami JAV prezidento R.Reigano arba akademiko A.Sacharovo gimtadienį, mes, grupelė politinių kalinių, susirinkę išsivirdavome po pusę aliuminio puslitrinio puodelio prastos gruziniškos arbatos. Vienas iš dalyvių pasakydavo trumpą, audringą žodį jubiliato adresu ir pasiryždavome jų pavyzdžiu tęsti savo šventą Laisvės kovą. M.Gorbačiovo laikais lageryje televiziją leisdavo žiūrėti tik dvi valandas. Valdymo pultas buvo lagerio sargybos būstinėje. Valdiškomis televizijos laidomis mažai kas domėjosi. Vieną kartą buvo pranešta, kad per televiziją bus rodomos M.Gorbačiovo ir R.Reigano kalbos. M.Gorbačiovas tuomet pasakė, kad karo atveju Sovietų sąjunga raketomis užmėtys pasaulį. R.Reiganas nė vienu žodžiu neužsiminė apie karą. Kalbėjo tik apie šv. Kalėdų papročius Jungtinėse Amerikos Valstijose. Didžiojo pasaulio politiko R.Reigano kalba visus nustebino ir dauguma nuoširdžiai plojo, nors KGB agentai stebėjo politinių kalinių nuotaikas. 1987 metais atvažiavęs į Maskvą R.Reiganas parodė ypatingą asmeninės drąsos pavyzdį – į JAV ambasadą sukvietė daugelio sovietų pavergtų tautų atstovus – disidentus, tarp jų ir kelis lietuvius. Tai turbūt buvo pirmas ir paskutinis diplomatijos istorijoje atvejis, kai į Maskvą atvažiavęs užsienio svečias – prezidentas susitiko su prieš bolševikus kovojančios aktyvios opozicijos atstovais. Bolševikų lageriuose praleidau 22 savo gyvenimo metus. Mane teisė penkis kartus ir ruošė šeštą teismą, kad iš lagerio niekada neišeičiau. Stalino laikais baigusį kalinimo laikotarpį mane iškviesdavo į sargybos būstinę ir KGB paskaitydavo naujai skirtą bausmę. Tuo metu baudžiamieji organai mane pripažino ypač pavojingu recidyvistu, o į pastabas, kad politiniai kaliniai negali būti recidivystai, nekreipė jokio dėmesio. Pagal šį nusiteikimą man pritaikė ypač sunkias gyvenimo sąlygas specialiajame kalėjime. Iš M.Gorbačiovo nagų ištraukė prezidentas R.Reiganas. Buvau sovietų valdžios ištremtas iš Sovietų sąjungos ir per Lietuvą patekau į Vakarus. Buvo likę kalėti dar treji su puse metų. 1989 metais, jau ištremtas iš Sovietų sąjungos, aplankiau buvusį JAV prezidentą R.Reiganą Los Andželo viešbutyje ir padėkojau už išgelbėjimą. Mane gynė Oregono miesto 48-oji tarptautinė amnestijos grupė ir prašė prezidentą R.Reiganą, prieš jam išvykstant į Maskvą, mane išvaduoti. Prezidentas R.Reiganas šį prašymą įvykdė. Kartu su prezidentu R.Reiganu kabinete, dar buvo pagyvenęs valstybės tarnautojas, pokalbyje nedalyvavęs, ir jauna mergina – sekretorė, ketvirtos kartos lietuvaitė. Mane į susitikimą atlydėjo JAV lietuvių veikėja Angelė Nelsienė su vyru. Ši ponia jaunai merginai padovanojo didelę lietuvišką lėlę. Mergina džiaugėsi lėle turbūt ne mažiau kaip aš išvažiuodamas iš bolševikų lagerio. Per pusę valandos trukusį vizitą prezidentui R.Reiganui papasakojau daug dalykų... Sakiau, kad už tai, jog prezidentas R.Reiganas iškėlė bolševikų politinių kalinių ir pavergtų tautų reikalą iki aukščiausio JAV politikos lygio, Maskvoje Didžiajam Prezidentui bus pastatytas paminklas. Gavau dovanų – knygų ir albumų. Šis apsilankymas pas prezidentą R.Reiganą liko atmintyje visam gyvenimui. Vėliau turėjau progos keletą kartų aplankyti didžiulį muziejų, įkurtą prezidento R.Reigano garbei. Paskutinį kartą lankiausi 2010 metų kovo pradžioje. Tame muziejuje eksponuojama mano paskutinio lagerio kalinio uniforma ir nuotraukos. Kartą muziejaus direktorius R.Duke Blekvudas parodė balną, prezidentui R.Reiganui padovanotą M.Gorbačiovo. Tada man kilo viena juokinga mintis ir pasakiau, kad balnas yra vogtas ir todėl netinkamas laikyti šiame garbingame muziejuje. „Iš kur Jūs žinote?“ – paklausė. Atsakiau, kad apie tai rašė mūsų spauda, o pasaulio masinės informacijos priemonės šį faktą nutylėjo. Tada jie pakėlė balno atlošą – o po juo didelėmis raidėmis buvo parašyta „MEXICO“. Direktoriui sakiau, kad aš galėčiau būti „rusų reikalų specialistas“. Visi smagiai juokėsi.(Alfonsas Svarinskas. „Gerai supratęs komunizmo esmę“. „Tremtinys“, 2011 03 11)