Roma Jusienė, Alfredas Laurinavičius - Psichologija

1

Roma Jusienë, Alfredas Laurinavièius

PSICHOLOGIJA

Vilnius2007

MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETAS

2

Mykolo Romerio universitetas, 2007. Roma Jusienë, Alfredas Laurinavièius, 2007.

Vadovëlis apsvarstytas Mykolo Romerio universiteto Socialinës politikosfakulteto Psichologijos katedros 2006 m. balandþio 26 d. posëdyje (protokolo Nr.1PSK-8) ir rekomenduotas spausdinti.

Mykolo Romerio universiteto vadovëliø, monografijø, moksliniø, mokomøjø,metodiniø bei kitø leidiniø aprobavimo spaudai komisija 2007 m.kovo 6 d. posë-

dyje (protokolas Nr. 2L-1) vadovëlá patvirtino spausdinti.

UDK 159.9(075.8)

Ju248

ISBN 978-9955-19-069-1

Visos leidinio leidybos teisës saugomos. Ðis leidinys arba kuri nors jo dalis negali bûti dauginami,taisomi arba kitu bûdu platinami be leidëjo sutikimo.

Recenzavo:Klaipëdos universiteto Pedagogikos fakulteto Psichologijos katedros vedëjasdoc. dr. Mindaugas Rugevièius;Vytauto Didþiojo universiteto Socialiniø mokslø fakulteto Bendrosios psicho-logijos katedros vedëja doc. dr. Auksë Endriulaitienë

Iðleista parëmus Lietuvos Respublikos ðvietimo ir mokslo ministerijai

2006 m. gruodþio 15 d. Nr. 06-324Lietuvos Respublikos ðvietimo ir mokslo ministerijos

Aukðtøjø mokyklø bendrøjø vadovëliø leidybos komisijosrekomenduota

3

Turinys

Autoriø þodis 5

Psichologijos raida 7

Biologiniai elgesio pagrindai 29

Jutimai ir suvokimas 47

Sàmonë ir jos bûsenos 67

Išmoktas elgesys 93

Atmintis 115

Kalba, màstymas ir intelektas 137

Motyvacija 173

Emocijos 193

Psichosocialinë raida 213

Asmenybës teorijos 245

Stresas ir jo áveika 279

Psichikos sutrikimai 297

Socialinë psichologija 327

Sàvokø þodynas 345

Literatûra 357

Atsakymai á pasitikrinimo klausimus 359

5

Autoriø þodis

Psichologija – tai mokslas apie tai, kaip mes jauèiamës, kaip el-giamës, kaip màstome… Nors dabar populiaru remtis psichologinëmisþiniomis arba klausti psichologø patarimø þiniasklaidoje, nors kiekvie-nas mûsø galime laikyti save savotiðkais psichologais, vis dëlto tai, kàmes siûlome jums, – tai psichologijos mokslas. Todël skaitydami ðá va-dovëlá jûs suþinosite daugybæ ádomiø dalykø, paremtø kruopðèiais tyri-mais ir daugiau nei ðimtmetá gyvuojanèiomis teorijomis apie atrodytøtoká gerai paþástamà ir vis dar paslaptingà dalykà – þmogø bei kasdieni-nius jo gyvenimo reiškinius.

Taigi mokydamiesi psichologijos jûs turësite galimybæ paþinti iratrasti save, suprasti, kodël elgiatës, jauèiate ar màstote bûtent taip, o nekitaip. Psichologijos dalyko studijos palengvins ir kitø dalykø studijas,pavyzdþiui, þiniomis apie atmintá ir jos gerinimo galimybes, kûrybinámàstymà, bendravimà su dëstytojais ir bendramoksliais. Neabejotina,kad psichologijos þinios gali pagerinti jûsø kasdienio gyvenimo kokybæ– jûs suþinosite ir tai, kaip jaustis geriau arba elgtis tinkamiau…

Psichologinës þinios pravers jûsø profesinëje veikloje – nesvarbu,kokia ji bûtø. Juk vis tiek pirmiausia tenka dirbti su þmonëmis, þmo-nëms arba tarp þmoniø… Be to, jûs atrasite, kuo psichologijos mokslasyra vertingas sprendþiant kitø mokslo ðakø teorines ar praktines proble-mas.

Ðiame vadovëlyje medþiaga pateikiama taip, kad bûtø iðlaikytaoptimali moksliðkumo ir suprantamumo pusiausvyra. Kiekviena temayra skirta atskiram psichologijos reiškiniui arba reiðkiniø grupei. Me-dþiaga dëstoma pradedant paprastais psichikos reiškiniais ir procesais irbaigiant bendresniais ir sudëtingesniais. Pateiktas temas rekomenduo-jama studijuoti viena po kitos, nes norint geriau suprasti vëlesnes temaspaprastai reikia iðmokti prieð tai pateiktà temà. Be to, tekste yra patei-

6

kiamos nuorodos á kitus skyrius, kuriuose jau buvo arba dar bus aptaria-mi vieni arba kiti psichologijos reiškiniai.

Kiekvienas vadovëlio skyrius pradedamas rubrika „Atsakyk taiparba ne“, kurie ið dalies supaþindina jus su tuo, kas bus dëstoma skyriu-je. Mes nepateikiame teisingø atsakymø á ðiuos klausimus, nes mano-me, kad skaitydami tekstà jûs galite patys juos rasti. Tikimës, jog taipadës jums geriau ásiminti vadovëlio medþiagà.

Kiekvienas vadovëlio skyrius baigiamas rubrika „Suþinok daugiau“.Joje pateikiamos iðtraukos ið svarbiø psichologijos mokslo veikalø. Vie-na, jos prasmingai papildo skyriuje iðdëstytà medþiagà. Antra, jûs suþi-note, kokioje literatûroje galite ieðkoti papildomø psichologijos þiniøjums rûpimais klausimais. Ðioje rubrikoje pateikiamas iðtraukas arba paèiusveikalus, ið kuriø paimtos iðtraukos, galite naudoti studijø procese reng-dami praneðimus psichologijos seminarams.

Pagaliau kiekvienas vadovëlio skyriaus pabaigoje pateikiamos „Sa-vitikros uþduotys“. Jos yra skirtos jûsø ágytoms þinioms savarankiðkaiávertinti. Atliktos uþduotys suteikia jums gráþtamàjá ryðá apie mokymosipaþangà, o tai padeda tobulinti mokymosi procesà. Teisingus atsaky-mus á vadovëlyje pateiktas savitikros uþduotis galite rasti vadovëlio pa-baigoje.

Linkime ádomios kelionës link savæs ir kitø paþinimo drauge su„Psichologija“!

Roma Jusienë, Alfredas Laurinavièius

7

Psichologijos raida

taipA t s a k y k i t e

ne:a r b a

1. Ar psichologas gali numatyti þmogaus ateitá?2. Ar psichologas gydo vaistais?3. Ar visi psichologai gali uþsiimti psichoterapija?4. Ar psichologija yra medicinos mokslas?5. Ar pirmasis psichologas buvo Sigmundas Freudas?6. Ar galima nustatyti, kaip miegas veikia þmogaus gebëjimà

atsiminti vakar iðmoktus þodþius?7. Ar apklausæ ðimtà tam tikro miesto þmoniø apie tai, ar jie

naudojasi mobiliojo ryðio telefonu, galime daryti iðvadà apienaudojimosi juo paplitimà mieste?

8. Ar norëdami ávertinti, kaip TV þiûrëjimo trukmë susijusi sumokymosi rezultatais, turime atlikti eksperimentà?

9. Ar vien tik stebëdami þmones galime sukurti patikimas te-orijas apie þmoniø elgesio dësningumus?

10. Ar psichiatras ir psichologas – ta pati specialybë?

8

Šerlokas Holmsas ir daktaras Vatsonas skrido oro balionu. Jiemsbeskrendant pakilo tirštas rûkas ir jie prarado orientacijà erdvëje.Kai rûkas iðsisklaidë, jie pamatë, jog kabo virð eþero. Pamatæs þvejàŠerlokas kreipësi á já:

– Gerbiamasis, mes pasiklydome ir negalime susiorientuoti. Pa-sakykite mums, prašom, kur mes esame?

Þvejys atsakë:– Að manau, kad jûs esate oro baliono lopðyje.– Aèiû, gerbiamasis, jûs mums labai padëjote. Skrendame to-

liau, Vatsonai.O po to Šerlokas kreipësi á Vatsonà:– Vatsonai, þinokite, kartais labai nesunku yra nuspëti þmo-

gaus profesijà. Tas þvejys yra psichologas.– Ið kur jûs tai þinote, Ðerlokai?– Tai akivaizdu, Vatsonai. Kai mes papraðëme jo pagalbos, jis

nutaisë protingà veidà, po to ilgai tylëjo, o vëliau pasakë mums tai, kàmes ir patys þinojome.

Psichologija – mokslas apie þmogaus elgesá ir psichikos procesus.Psichologija tiria psichikos reiðkinius, jø kilmæ, raidà, raiðkos formas irmechanizmus. Kitaip tariant, psichologija siekia atsakyti á aibæ klausi-mø, susijusiø su þmogumi. Kodël þmogus taip elgiasi? Tiesa, psicholo-gijos moksle klausimas „kodël?“ daþniau yra pakeièiamas klausimais „kasarba „kà?“ bei „kaip, kokiu bûdu?“, t. y. apibrëþiamas tyrimo objektas –kà bûtent tyrinëja, aiðkina psichologijos mokslas – ir ieškoma bûdø,kaip tai apraðyti, paaiðkinti, iðtirti, kokie veiksniai lemia vienoká ar kito-ká tyrinëjamà reiðkiná. Pavyzdþiui, kokias asmenybës savybes paveldime,o kokias – ágyjame dël aplinkos poveikio? Kà ir kaip suvokia kûdikis? Kogalima iðmokyti gyvûnus? Kà ir kaip galime atsiminti apie savo anksty-vàjà vaikystæ? Kaip pasiekti, kad darbuotojø darbo rezultatai bûtø ge-resni? Kas ir kaip keièia mûsø nuotaikà, emocinæ bûsenà? Kaip atsirandastereotipai ir kaip juos keisti?

Pagrindinës sàvokos:

Mokslas, tiriantis elgesá ir psichikos procesus.Psichologija

9

Taigi psichologija imasi sudarinëti sàvokø ir teorijø sistemà, kuriuþfiksuotø ir apibûdintø þmogø. Aiðku, ta sistema nëra pats þmogus, otik pastangos dël jo gerovës – siekimas geriau já paþinti ir jam padëti,noras perprasti, numatyti, kontroliuoti, keisti. Kritiðkai vertinant, psi-chologija atrodo esanti spëjimø mokslas, susidedantis ið hipoteziø, ku-rias nuolatos reikia tikrinti tikrovëje. Teorijos teisingomis gali bûti lai-komos tol, kol nepaneigiamos. Ir vis dëlto psichologija – mokslas, nessavo teorijoms pagrásti taiko mokslinius tyrimus, kuriems atlikti pasitel-kiamos matematinës statistikos, o daþnai ir fizikos, gamtos, medicinosmokslø, sociologijos, kitø mokslø þinios, metodai bei atradimai.

Psichologijos atsiradimas

Filosofija laikoma visø mokslø motina. Taigi ir psichologijos ryðásu ðiuo mokslu paneigti tikrai sunku. Jau pirmøjø filosofø darbuose netik svarstoma apie þmogø, jo elgesá bei sielà, jø veikimo mechanizmus,juos lemianèius veiksnius, bet ir bandoma sudaryti aiðkias þmogø api-bûdinanèias sistemas.

Ðtai Sofoklis, teigæs, jog pasaulyje daug paslapèiø, bet nëra niekopaslaptingesnio uþ þmogø, savo iðvadas stengësi grásti empiriniais fak-tais: nuo stebëjimo prie apibendrinimø. Protagoras, ávardijæs þmogø vi-sø daiktø matu, labiausiai rûpinosi tinkamu þmogaus auklëjimu. O gar-susis Aristotelio kûrinys „Apie sielà“ laikomas vienu svarbiausiø psicho-logijos darbø pirmtaku. Ðio graikø filosofo darbuose galima rasti ne tiksvarstymø apie tai, ið kokiø daliø sudaryta þmogaus siela (maitinanti,juntanti ir màstanti sielos), bet ir labai konkreèiø pastabø apie tai, kaipþmogaus kûno sandara gali bûti susijusi su jo bûdo bruoþais. Aristotelisteigë, kad visas mûsø paþinimas atsiranda materialiems daiktams vei-kiant þmogaus jusles, kitaip sakant, mûsø pojûèiuose tam tikru bûduatsispindi pats objektyvus pasaulis. Praëjus dviem tûkstanèiams metømëginimai atsakyti á klausimus, kaip bûtent mes paþástame pasaulá irkaip suvokiame pojûèius, tapo vienu svarbiausiø psichologijos tyrimøobjektø (þr. skyriø „Jutimai ir suvokimas“). Aristotelis, beje, pabrëþë ty-rimø svarbà, o þmogaus aiðkinimo bûdus skolinosi ið biologijos. Taigipsichologija nuo pat savo iðtakø pradþios glaudþiai siejama ir su gamtosbei medicinos mokslais.

10

Ðtai garsus graikø gydytojas Hipokratas dar IV a. prieð Kristøteigë, kad þmogaus bûdas bei elgesys priklauso nuo keturiø skysèiø or-ganizme santykio. Vieno ið jø perteklius ir lemia atitinkamà tipà. Pa-vyzdþiui, þmogus, kurio organizme daugiausia yra geltonosios tulþies(lot. chole), yra ûmaus bûdo, impulsyvus, valdingas. Jis reaguoja stipriaiir staigiai, šios reakcijos išlieka gana ilgai. Juodosios tulþies (lot. melanoschole) perteklius organizme, atvirkðèiai, lemia ramias ir silpnas, bet irgiilgai iðliekanèias reakcijas. Toks þmogus yra lëto, ramaus, uþdaro, be to,kiek niûraus, prislëgto bûdo. Gleiviø (lot. phlegma) perteklius irgi lemiaramias, silpnas ir trumpai trunkanèias reakcijas á aplinkà. Þmogus, ku-rio organizme daugiausia yra gleiviø, atrodo susitvardæs, turintis pu-siausvyrà, net šaltakraujiškas. Bûtent ðaltakraujiðku niekaip nepavadinsiketvirtojo skysèio – kraujo (lot. sanguis) – pertekliø turintá þmogø. Taistaigiø, bet ne itin stipriø, greitai kintanèiø reakcijø þmogus.

Nors ðiuo metu psichologija teigia, jog þmogaus bûdas tikrai ne-priklauso vien nuo skysèiø santykio jo organizme, pripaþástama, kadtam tikri prigimtiniai dalykai nusako þmogaus temperamentà. Hipokra-to aprašytieji keturi temperamento tipai puikiai papildo anglø psicho-logø Eysenckø (1963) asmenybës bruoþø teorijà (þr. skyriø „Asmenybësteorijos“) ir neprieštarauja rusø fiziologo Ivano Pavlovo (1849–1936)teigimui, kad visus þmones pagal jø nervø sistemos veikimà irgi galimasuskirstyti á keturis tipus: 1) stiprø, bet neturintá pusiausvyros (jaudini-mas stipresnis uþ slopinimà – tai panaðu á cholerikà); 2) stiprø, turintápusiausvyrà, judrø (ir jaudinimas, ir slopinimas vienodai stiprûs – taibûdinga sangvinikui); 3) stiprø, iðlaikantá pusiausvyrà, bet lëtà (tai pa-prastai bûdinga flegmatiðkiems þmonëms); 4) silpnà (melancholiko) ner-vø sistemos tipà.

Vis dëlto vien kûno ar fiziologiniø sistemø sandara viso þmogauselgesio ir juo labiau jo psichiniø procesø nepaaiðkina. O tai, kokie mestampame ir kokie esame, priklauso ne tik nuo temperamento, bet ir nuodaugybës kitø dalykø.

Viduramþiais, kitaip nei Antikos laikais, svarbiausiu laikomas ti-këjimas, o ne màstymas ir nuo þmogaus atsigræþiama á Dievà. Tik Rene-sanso laikais vël gráþtama prie þmogaus kaip prie Dievo kûrinio, jo at-vaizdo ar tiesiog gyvo organizmo, kurá galima tyrinëti ir suprasti. XVI a.daug dëmesio skiriama ir socialinio gyvenimo tyrinëjimams, t. y. ne tik

11

þmogaus, bet ir þmoniø tarpusavio santykiø supratimui. XVII–XVIII a.itin atgyja svarstymai apie þmogaus elgesá. Šiuo laikotarpiu, kuris darvadinamas „ikimoksline“ psichologija, vieni svarbesniø buvo Rene Des-carteso ir Johno Lockeÿo darbai.

Štai, pavyzdþiui, R. Descartesas aiškino, kad þmogus sudarytastarsi ið kûno ir sielos (proto) – dviejø atskirø sistemø. Kûnas funkcio-nuoja atskirai ir yra valdomas automatiðkai, ágimtø instinktø. Protas yrasielos buveinë ir sàveikauja su kûnu tik per smegenis, kurios yra kûnodalis. Taèiau protas maþai veikiamas to, kas nutinka fiziniam kûnui.Ðiuo metu psichologijoje laikomasi holistinio (visuminio), o ne dualisti-nio (dvilypës prigimties) poþiûrio á þmogaus elgesá ir psichikos proce-sus, bet medicinoje ar biologijoje dar galima rasti mëginimø aiðkintiþmogaus kûnà, fiziologinius procesus atskirai nuo jo proto, psichiniøprocesø.

Tuo tarpu filosofas J. Lockeÿas, irgi turëjæs nemaþai átakos vëles-niems psichologø atradimams, teigë, kad þmogus visas þinias, visus mo-këjimus ir gebëjimus gauna per patyrimus, pojûèius ir jø suvokimà. Jisgimsta tarsi „tuðèia lenta“ (tabula rasa), neturëdamas nieko prigimtinio,net instinktø. Þinoma, ir vienas, ir kitas filosofas bandë suprasti ir netempiriðkai tyrinëti tai, kaip þmogus jauèia, patiria ir supranta aplinkinápasaulá ir kaip tas patyrimas bei supratimas lemia vienoká ar kitoká þmo-gaus elgesá.

Terminas „psichologija“, manoma, pradëtas vartoti jau XVI a.,taèiau iðplito XVIII a. K. Volfui paskelbus veikalus „Empirinë psicholo-gija“ (1732) ir „Racionalistinë psichologija“ (1734). XVIII ir XIX a.filosofai ëmë aktyviai svarstyti ir diskutuoti dël þmogaus sàmonës – kà irkodël mes þinome, kaip þinome, kaip mûsø idëjos bei mintys susijusiosviena su kita mûsø prote ir pan. – ir dël jutiminiø procesø – kà ir kaipmes jauèiame, kaip paþástame, suvokiame pasaulá. Dar XIX a. filosofainusprendë, kad „proto reiðkiniai“ niekuomet nebus prieinami ištirti moks-liniais metodais ir jie liks tik filosofijos sritis. Taèiau kai kurie fiziologaiir vël pamëgino tai, kas, atrodytø, sunkiai apèiuopiama ir iðmatuojama,susieti su iðmatuojamais dalykais – kûno sandara, fiziologiniais organiz-mo ypatumais.

Pavyzdþiui, F. J. Gallas ir J. C. Spurzheimas, XIX a. ávedæ frenolo-gijos (mokslo apie protà) sàvokà, teigë, kad visos þmogaus asmenybës

12

savybës ir paþintiniai gebëjimai susijæ su kaukolës forma. Stebëjæ daugy-bæ þmoniø ir iðmatavæ jø kaukoles ðie mokslininkai sudarë þmogaus gal-vos „þemëlapá“ ir nurodë, kuri kaukolës dalis su kokia savybe yra susiju-si. Kaukolës iðkilumas toje srityje rodo tos savybës iðreikðtumà, o ádubi-mas – trûkumà. Nors jø teorija netrukus buvo sukritikuota, ðie tyrinëji-mai buvo itin svarbiø þmogaus elgesio biologiniø pagrindø atradimøpradþia (apie tai þiûrëkite skyriuje „Biologiniai elgesio pagrindai“).

Francis Galtonas, studijavæs ir medicinà, ir humanitarinius moks-lus, bei laikomas eksperimentinës psichologijos pradininku, XIX a. ant-roje pusëje teigë, kad protas ir temperamentas, kaip ir fiziniai bruoþai,yra paveldimi, kad „paveldimumas daug stipresnis þmogaus raidos veiks-nys negu auklëjimas“. Ðis mokslininkas, be kita ko, buvo linkæs viskàmatuoti – net kiek graþiø merginø gatvëse arba kiek þiovaujanèiø stu-dentø auditorijose. Taèiau ádomiausia, kad jau 1884 m. Galtonas pa-siûlë intelekto galimybiø matavimo priemones „visuomenei pagerinti“,kurios vëliau turëjo átakos kuriant pirmuosius intelekto testus, bei siûlëidëjas apie plaèiai ðiuolaikinëje psichologijoje taikomus asmenybës áver-tinimo bûdus.

Garsiø Vokietijos fiziologø ir fizikø (J. Mullerio, H. Helmholtzo,E. H. Weberio, G. Fechnerio) nervinio impulso, regëjimo, klausos, kitøjutimo organø sandaros bei veikimo principø tyrinëjimai galutinai pa-neigë filosofø ásitikinimus, kad þmogaus psichikos procesø neámanomamoksliðkai tyrinëti. Jau XIX a. pabaigoje buvo paskelbta nemaþai darbøapie tai, kaip þmogus jutimais suvokia pasaulá, kà ir kokiu bûdu jis atsi-mena, kas trukdo atsiminti arba iðlaikyti atmintyje informacijà, ir pan.

Psichologijos, kaip savarankiško mokslo, „gimimo“ data laikomi1879 m., kai Leipcige (Vokietija) Wilhelmas Wundtas ásteigë pirmàjáEksperimentinës psichologijos institutà. Jame fiziologas ir filosofas W.Wundtas su kolegomis bei studentais, taikydami savistabos (introspek-cijos) metodà, tikëjosi rasti bei apraðyti pagrindines þmogaus sàmonëssudedamàsias dalis. Psichikà, arba sielà, jie tapatino su sàmone. Norspagrindinis W. Wundto tyrimo metodas buvo greitai sukritikuotas, kaiptik jis mokslo istorijoje laikomas akademinës bei eksperimentinës psi-chologijos pradininku.

Psichologijos mokslas ëmë sparèiai vystytis. Jau 1883 m. S. Hallasásteigë pirmàjà psichologijos laboratorijà Jungtinëse Valstijose, o 1885 m.

13

pasirodë iki ðiol svarbûs ir vertingi H. Ebbinghauso atradimai „Apieþmogaus atmintá ir jos veikimà“, paremti gebëjimø ásiminti ir prisimin-ti ávairià informacijà tyrimais. 1890 m. W. Jamesas paraðë vienà pirmø-jø psichologijos vadovëliø studentams „Psichologijos pagrindai“. O pa-èioje XX a. pradþioje gimë ir dvi svarbiausios, bet visiðkai skirtingosaiðkinimu apie þmogaus elgesá ir jo prieþastis psichologijos mokyklos –biheiviorizmas ir psichoanalizë.

XX a. pradþioje Johnas B. Watsonas, biheiviorizmo (angl. behavio-ur – elgesys) pradininkas, itin susirûpino psichologijos moksliðkumu.Psichologijos, kaip ir bet kokio kito mokslo, objektas turi bûti objekty-vus, teigë jis. Vienintelis objektyvus objektas gali bûti þmogaus elgesysir fiziologinës reakcijos. J. B. Watsonas ir kiti to meto biheivioristai vi-siðkai atsisakë tokiø sàvokø kaip „sàmonë“, „suvokimas“, „dëmesys“ irpsichologijà vadino elgesio psichologija. Ðis mokslininkas uþsibrëþë netik apraðyti þmogaus elgesá lemianèius dësnius, bet ir numatyti bei kon-troliuoti, valdyti þmogaus elgesá. Þmogaus elgesio ávairovæ bei naujaiatsiradusá elgesá arba elgesio pokyèius J. Watsonas apraðë kaip grandinæorganizmo reakcijø á tam tikrus dirgiklius. Kruopðèiai parinkæ pirmuo-sius galime kontroliuoti antruosius, manë jis. Taigi sudaræ atitinkamassàlygas, aplinkà, parinkæ reikiamus dirgiklius galime þmogø iðmokytivisokiø dalykø, nesvarbu, kokie jo prigimtiniai gebëjimai: galime pada-ryti já bailiu, bijanèiu net, pavyzdþiui, pûkuoto þaisliuko, galime iðau-ginti puikø golfo þaidëjà ir pan. Nors gana greitai paaiðkëjo, kad vien tikaplinkos poveikiais ir iðmokimu neámanoma paaiðkinti visko apie þmo-


Psichologijos kryptis, tyrinëjanti tik matomà, ið-oriðkai pasireiðkiantá elgesá.

Psichologiniø sutrikimø aiðkinimo ir gydymo bû-das.

Psichologijos kryptis, þmogaus elgesá aiðkinantiankstyvøjø vaikystës patyrimø, vidiniø skatuliøir pasàmoniniø konfliktø svarba.

Biheiviorizmas

Psichoanalizë

Psichoanalitinëpsichologija

14

gø, jo asmenybæ, raidà, biheiviorizmo mokykla turëjo didelæ átakà psi-chologijos mokslui. Pirmiausia ji skatino taikyti mokslinius tyrimo me-todus – eksperimentà ir stebëjimà. Antra, ji apraðë ir paaiðkino þmogausmokymosi procesus, iðmokimo dësningumus (þr. skyriø „Išmoktas elge-sys“). Treèia, ði mokykla buvo elgesio terapijos, dabar plaèiai taikomosávairiems psichikos sutrikimams, ypaè fobijoms ar panikos priepuoliams,gydyti, pradþia. J. Watsono darbams didelæ átakà turëjo rusø fiziologoIvano Pavlovo paèioje XX a. pradþioje atlikti eksperimentai su gyvûnais,o biheiviorizmo idëjos ir elgesio tyrinëjimai greitai paplito ir Europoje,ir Jungtinëse Valstijose. Be to, biheiviorizmas buvo ir kitø psichologijosmokyklø, pavyzdþiui, A. Banduros socialinio išmokimo teorijos arba J.Dollardo ir N. E. Millerio psichoanalizës ir biheiviorizmo sintezës te-orijos, pradþia.

Tuo paèiu metu, t. y. pirmaisiais XX a. metais, pasirodë gydyto-jo neurofiziologo Sigmundo Freudo darbai. Jie tapo vienu didþiausiøpsichologijos mokslo atradimø. Kai J. Watsonas skatino atsisakyti „sà-monës“ ir tyrinëti tik elgesá, Sigmundas Freudas pradëjo skelbti idëjasapie pasàmonæ ir jos reikðmæ þmogaus elgesiui (daugiau apie tai þr. sky-riuose „Sàmonë ir jos bûsenos“ bei „Asmenybës teorijos“). S. Freudas ypaèdidelæ reikðmæ savo darbuose skyrë þmogaus psichikos sutrikimø atsira-dimui ir gydymui aiðkinti. Savo gydymo metodà jis vadino psichoanali-ze. O þmogaus elgesá S. Freudas aiðkino ankstyvøjø vaikystës patyrimø,vidiniø skatuliø ir pasàmoniniø norø svarba. Kaip ir biheiviorizmas,psichoanalitinë psichologija turëjo ir tebeturi daug pasekëjø. Be to, Freu-do idëjos sudarë prielaidas atsirasti ir daugybei kitø psichologijos mo-kyklø – individualiosios psichologijos (A. Adleris), analitinës psichologijos(C. G. Jungas). S. Freudo mokiniai buvo ir tokie þinomi psichologijosklasikai kaip Ërichas Frommas, Karen Horney ir kt. Bendrai psichotera-pijos, kaip vieno svarbiausiø psichikos sutrikimø, ypaè neuroziø, gydy-mo metodø, sukûrimas irgi yra S. Freudo bei jo mokiniø ir pirmtakønuopelnas.

Dar vienas svarbus poþiûris, gyvavæs psichologijoje nuo pat josgimimo pradþios, – tai geðtaltinë psichologija (vok. Gestalt – forma, figû-ra, pavidalas). Þinomiausi šios psichologijos mokyklos atstovai (Ch. Eh-renfelsas, M. Wertheimeris, W. Kohleris, K. Koffka) pabrëþë, kad svar-biausia yra visybë, visuma, kuri yra daugiau nei atskirø komponentø

15

suma. Jie atsisakë skaidyti þmogaus elgesá, suvokimà, psichinius reiðki-nius á atskirus elementus. Tai, kaip þmogus suvokia, priima, reaguoja áaplinkà, lemia visas geðtaltas, jo struktûra. Bûtent idëja, kad bûtina „uþ-baigti“, iki galo iðjausti, patirti, neuþbaigtà patyrimà, iðgyvenimus, pa-grásta ir dabartinë geðtaltterapijos mokykla. O geðtaltinës psichologijosidëjos buvo labai naudingos aiðkinant, kaip þmogus sujungia suvokiniusá vienà visumà (þr. skyriø „Jutimai ir suvokimas“).

Kaip savotiðkas geðtaltinës psichologijos tæsinys ir kaip visiðka bi-heiviorizmo, ið dalies – ir psichoanalizës priešprieša apie XX a. viduráatsirado dar viena psichologijos kryptis – humanistinë psichologija. Šiosmokyklos atstovai (A. Maslow, C. Rogersas) aukðtino þmogø kaip vien-tisà organizmà pabrëþdami þmogaus unikalumà, laisvæ rinktis, sieká saveaktualizuoti ir orientuotis á asmeniná augimà, saviraiðkà. Nei nuo aplin-kos ar jos poveikiø, nei nuo prigimtiniø dalykø ar pasàmonës reiðkiniønepriklauso tai, koks yra þmogus, kaip jis elgiasi (daugiau apie tai þr.skyriuje „Asmenybës teorijos“). Viskas priklauso tik nuo jo laisvo apsi-sprendimo, pasirinkimo ir atsakomybës. Humanistinë psichologija, norsþinoma ir populiari iki ðiol, nepretendavo á mokslinius tyrimus ir mëgi-nimus pagrásti savo idëjas, o labiau iðliko kaip egzistencinis filosofinispoþiûris á þmogø kaip psichologijos tyrimo objektà. Humanistinës psi-chologijos idëjomis pagrásta ir humanistinë bei egzistencinë terapija,siekianti padëti þmogui priimti save toká, koks esi, ir skatinti asmenináaugimà.

Pagaliau viena naujausiø psichologijos mokslo raidoje laikoma kog-nityvios psichologijos mokykla, susiformavusi XX a. viduryje. Ði mokyklaradosi ið dviejø svarbiø ðaltiniø – praktiniø tyrinëjimø ir pastabø apietai, kad màstymas arba apskritai paþintinis, arba kognityvus ávertinimas(angl. cognition – paþinimas, supratimas, gebëjimas paþinti) yra vienasið svarbiausiø dalykø, lemianèiø psichinæ þmogaus bûsenà, jo nuotaikà.Ðá poþiûrá plëtojo Albertas Ellis, Aaronas Beckas. Antra, didëjo poreikissuprasti ir paaiðkinti þmogaus màstymo procesus, tai, kaip jis apdorojainformacijà ir sprendþia uþdavinius. Tai buvo daroma kartu tyrinëjantþmogaus bei kompiuterio informacijos apdorojimo analogijas. Paþinti-nës psichologijos atstovø (pvz., U. Neisserio) teigimu, svarbiausias psi-chologijos uþdavinys yra árodyti, kad lemiamà reikðmæ individo elgesiuituri þinios. Mëginimai moksliðkai pagrásti, aiðkinti, nagrinëti þmogaus

16

paþinimo procesus yra vieni intensyviausiø, aktualiausiø ir dabartiniampsichologijos mokslui, o kognityvi terapija – kaip praktinë taikomojikognityvios psichologijos sritis – laikoma viena populiariausiø ir veiks-mingiausiø psichikos sutrikimø gydymo sistemø.

Moksliniai psichologijos tyrimo metodai

Psichologijos mokslas, jau minëjome, sudarytas ið teiginiø, pa-grástø vienokiais arba kitokiais tyrimo metodais. Pirmiausia, remiantisaprašomaisiais tyrimais, formuluojamos hipotezës apie vienà ar kità reið-kiná. Jos, atlikus eksperimentà arba koreliaciná tyrimà bei pasitelkus sta-tistinës duomenø analizës metodus, yra patvirtinamos arba atmetamos.Visais šiais tyrimo metodais kuriamos psichologijos mokslo teorijos, aið-kinanèios þmogaus elgesá bei jo psichikos procesus.

Apraðomiesiems tyrimams priskiriami metodai yra stebëjimas, ap-klausa, atvejo analizë. Stebëjimas – tai elgesio, reakcijø, kitø þmogausmatomø psichinës veiklos apraiðkø fiksavimas, apraðymas, apibûdini-mas. Stebëjimas gali vykti natûraliomis sàlygomis (stebimam þmoguiáprastoje, kasdienëje aplinkoje) arba laboratorinëmis sàlygomis (specia-lioje aplinkoje, kurioje galima kontroliuoti kai kuriuos poveikius). Iðtiesø stebëjimà taikome kiekvienas ið mûsø kasdieniame gyvenime –mëgindami numatyti, suprasti savo arba kitø elgesá, kurdami savitassocialinio aiðkinimo teorijas. Nuodugniai tirdami pavienius atvejus (ana-


Psichologijos kryptis, pabrëþianti þmogaus po-linká informacijos dalis jungti á prasmingà visu-mà.

Psichologijos kryptis, pabrëþianti þmogaus uni-kalumà, laisvæ rinktis, sieká save aktualizuoti irorientuotis á asmeniná augimà, saviraiðkà.

Psichologijos kryptis, aiškinanti, jog lemiamàreikðmæ þmogaus elgesiui turi þinios.

Geðtaltinëpsichologija

Humanistinëpsichologija

Kognityvipsichologija

17

lizuodami vieno þmogaus gyvenimo istorijà, jo elgesio apraiðkø atsiradi-mà, keitimàsi ir pan.) psichologai irgi mëgina apraðyti þmoniø elgesá ir(arba) psichinius procesus. Tai vadinamoji atvejo analizë. Tai jie daro irtaikydami apklausà, t. y. klausdami (þodþiu arba raðtu pateikæ anketas)jau ne vieno, o daugelio þmoniø nuomonës vienu ar kitu nagrinëjamuklausimu.

Bendrai apraðomieji tyrimo metodai gali tik apraðyti, apibûdinti,o ne paaiðkinti þmogaus elgesá, t. y. remdamiesi šiais metodais psicholo-gai gali teigti, kad: „Tikëtina, jog tokiomis sàlygomis tokie þmonës el-giasi, jauèiasi, màsto tokiu bûdu“. Taèiau kodël taip, o ne kitaip ir artikrai tai tinka daugumai þmoniø, tiksliai atsakyti neámanoma. Be to,aprašomieji metodai yra maþai objektyvûs: stebëdami tyrëjai gali kryp-tingai matyti vienus, o nepastebëti kitø dalykø; jie gali netinkamai su-formuluoti klausimus ir gauti klaidingus atsakymus. Be to, apklaususnet kelis ðimtus þmoniø kartais negalima atsakymø apibendrinti visøþmoniø poelgiams aprašyti. Pavyzdþiui, jei apie tam tikrà elgesá (pvz.,mobiliøjø telefonø naudojimà susipaþinti su prieðingos lyties atstovais)bus klausinëjami tik jauno amþiaus þmonës, tyrimo iðvadomis tikrai ne-bus galima remtis aiškinant skirtingo amþiaus þmoniø elgesá. Todël skai-tant apie psichologinius tyrimus, kuriuos atliekant buvo taikomi apra-

1 pav. Psichologiniø teorijø kûrimas taikant ávairius tyrimø metodus

AIÐKINIMASTeorijø kûrimas

APRAÐYMASApklausos, atvejø

analizës, stebëjimas

NUMATYMASKoreliaciniai prielaidø

tikrinimo tyrimai

TIKRINIMASHipoteziø formulavimas,

hipoteziø tikrinimoeksperimentas

18

ðomieji metodai, visuomet svarbu atkreipti dëmesá á tai, kokie yra tyri-mo dalyviai, kaip jie buvo atrinkti, kas ir kokiu bûdu buvo stebima arbaklausiama. Be to, bûtina atsiminti, kad apraðomieji tyrimai gali padëtiformuluoti hipotezes, apraðyti dalykus, kuriuos toliau aiðkinsime pasi-telkdami kitus psichologijos tyrimo metodus.

Koreliaciniai tyrimai ne tik apraðo elgesá, bet ir gali padëti numa-tyti, kiek tam tikras poelgis, reakcija ir t. t. susijæs su kitu stebimu,matomu, iðmatuojamu elgesiu ar psichinës veiklos apraiðka. Koreliacija(angl. correlation – tarpusavio santykis, ryðys) – tai statistinis ryðio ma-tas, parodantis, kaip glaudþiai tarpusavyje susijæ du reiðkiniai ir kaip iðvieno galime numatyti kità. Pirmiausia, pasitelkæ apraðomuosius tyri-mus (stebëjimà, anketas, apklausas, atvejo tyrimus), psichologai matuo-ja tam tikrà þmoniø elgesá. Tada, taikydami specialius matematinës sta-tistikos metodus, tikrina dviejø reiðkiniø ryðá. Tarkime, apklausæ mo-kyklinio amþiaus vaikus, kiek laiko per dienà jie praleidþia þiûrëdamitelevizoriø, ir pagal specialius klausimynus ávertinæ, kiek ir kokiø vaikaituri elgesio sunkumø, psichologai nustato, kad daugëjant valandø, pra-leistø þiûrint televizoriø, reikðmingai didëja ir elgesio sunkumus api-bûdinantis ávertis. Taigi šie du reiškiniai (televizoriaus þiûrëjimo truk-më ir elgesio sunkumai), tikëtina, tarpusavyje susijæ. Taèiau prieþastin-gumo – t. y. kas kà lemia – koreliaciniai tyrimai atskleisti negali. Psi-chologai, remdamiesi tokiu koreliaciniu tyrimu, gali tik pasakyti, kadkuo vaikai ilgiau þiûri televizoriø, tuo daugiau elgesio sunkumø turi;bet negali patikimai teigti, kad bûtent televizoriaus þiûrëjimas ir lemiaelgesio sunkumus. Galbût elgesio sunkumø turëjimas ir lemia tai, kadvaikas renkasi ilgiau þiûrëti televizoriø, o ne, tarkime, uþsiimti kita veik-la? O gal yra dar treèias svarbus veiksnys, pavyzdþiui, didelis tëvø uþim-tumas ir menkas dëmesys vaiko ugdymui, kuris vienodai lemia ir televi-zoriaus þiûrëjimo trukmæ, ir vaiko elgesio sunkumus? Á tokius klausimusgalima atsakyti tik atlikus eksperimentà.

Eksperimentas, kitaip nei minëti psichologijos tyrimo metodai,sudaro sàlygas ávertinti vieno ar keliø veiksniø átakà, paaiðkinti, kas ir kà,kaip sukelia, lemia. Pavyzdþiui, norëdami nustatyti, ar siaubo filmaslemia vaikø agresyvumà, psichologai labai kruopðèiai turi suplanuotieksperimentiná tyrimà. Pirmiausia surenkamos dvi vaikø grupës, panašioselgesiu, amþiumi, lytimi ir kitais kintamaisiais (nes jei vaikø grupës jau

19

prieð atliekant eksperimentà skirsis, tikrai nebus aiðki tiriamo poveikioreikðmë). Tada vienai grupei daromas poveikis (šiuo atveju – rodomassiaubo filmas). Tai vadinamoji eksperimentinë grupë. Kitai grupei – vadi-namajai kontrolinei grupei – tokio poveikio nëra (pvz., jie þiûri neutra-laus turinio filmà). Vëliau vaikams liepiama atlikti sudëtingà uþduotá irtuo pat metu jiems trukdoma arba kitokiu bûdu keliamas jø nepasiten-kinimas (abiem grupëms – bûtinai vienodai). Stebimas, fiksuojamas irapraðomas abiejø grupiø vaikø elgesys, labiausiai – agresyvus. Uþfiksuo-ti duomenys apibendrinami ir atliekama statistinë jø analizë. Jeigu pa-aiðkëja, kad eksperimentinës grupës vaikai statistiðkai reikšmingai daþniauatlikdami uþduotá elgiasi agresyviai, galima teigti, kad þiûrëtas siaubofilmas ir lëmë jø agresyvumà. Jeigu ne, hipotezë atmetama. Tada for-muluojamos naujos hipotezës, tikrinamos jau atliekant kità eksperimentà.


Tikslingas reiškinio arba objekto suvokimas su-telkiant á já dëmesá ir apraðant já.

Savistaba paremtø nuostatø ir elgesio nustaty-mas apklausiant atskirus asmenis arba jø grupes.

Nuodugnus ir išsamus vieno asmens ar asmenøgrupës iðtyrimas mëginant apraðyti elgesio ir psi-chikos procesø dësningumus.

Tyrimo bûdas, kai nustatomas dviejø ar daugiauveiksniø ryšys, kaip jie kinta drauge arba kaipvienas jø numato kità.

Dviejø ar daugiau veiksniø tyrimas sistemingaijuos keièiant ir nustatant átakà kitiems reiðki-niams arba savybëms.

Stebëjimas

Apklausa

Atvejo analizë

Koreliaciniaityrimai

Eksperimentas

20

Psichologijos sritys

Kiekvienas tiriamas reiškinys arba faktas interpretuojami tam tik-ru poþiûriu. Taigi ir kiekvienas psichologas teoretikas arba praktikas lai-kosi tam tikro poþiûrio, susiformuoto ið atitinkamos psichologijos mo-kyklos, pakraipos, atsiradusios vystantis psichologijos mokslui. Taèiaukiekvienas psichologas, nesvarbu, kokios psichologijos mokyklos ar pa-kraipos paþiûrø laikytøsi, dirba tam tikroje psichologijos srityje arba yratam tikros psichologijos ðakos atstovas.

Psichologija, kaip daugiau ar maþiau objektyvus mokslas, vis la-biau plëtësi apimdama ávairias þmogaus gyvenimo sritis bei reiðkinius.Taigi dabar yra daugybë specialiosios psichologijos srièiø arba ðakø. Skirs-tymas á jas yra gana sàlyginis, paprastai pagal tai, kokiu aspektu tiriamaspsichologijos objektas, taip pat pagal tyrimo uþdavinius, metodus irrezultatø pritaikymo sritis.

• Biologinë (fiziologinë) psichologija nagrinëja elgesio ir biologi-niø procesø ryðá. Pavyzdþiui, kaip seksualiniai hormonai vei-kia elgesá, kuri smegenø þievës dalis uþ kà atsakinga, kaip nar-kotikø vartojimas veikia atmintá ir kt.

• Eksperimentinë psichologija (sàlyginis pavadinimas, nes ekspe-rimentus daro ir kitø psichologijos srièiø atstovai) nagrinëjaþmoniø reakcijà á jutiminius dirgiklius, pasaulio suvokimà, ið-mokimà, atmintá, màstymà ir kt.

• Raidos psichologija nagrinëja þmogaus raidà, kokie veiksniai le-mia elgesá skirtingais amþiaus tarpsniais, kiek ir kaip þmogauselgesá ar individualias savybes lemia aplinkos ir prigimties sà-veika ir kt. Raidos psichologija labiau domisi visiems þmo-nëms bendrais elgesio ir psichikos procesø keitimosi gyvenimedësningumais. Pavyzdþiui, kalbos raida, màstymo raida, so-cialinio elgesio raida ir kt.

• Asmenybës psichologija, kitaip nei raidos psichologija, labiau pa-brëþia individualias þmoniø savybes, þmoniø skirtumus, jø uni-kalumà. Ði psichologijos kryptis kuria asmenybës teorijas, aið-kinasi asmenybæ apraðanèias savybes bei jos formavimàsi le-mianèius veiksnius.

21

• Socialinë psichologija nagrinëja þmoniø tarpusavio santykius,þmogaus elgesá grupëje, tarp kitø þmoniø. Socialinës psicho-logijos atstovus domina poþiûriai, nuostatos, stereotipai, savæsvertinimas, bendravimas, konfliktai, bendrø sprendimø pri-ëmimas ir kt.

• Klinikinë psichologija – tai emociniø ir elgesio problemø diag-nozavimas ir gydymas, psichikos sutrikimø, jø pasireiðkimobûdø, prieþasèiø, eigos aiðkinimasis bei galimi psichologinëspagalbos bûdai þmonëms, turintiems psichikos sutrikimø.

• Pedagoginë psichologija nagrinëja mokiniø adaptacijà mokyk-loje, mokymosi sunkumus, bendrai mokymo ir iðmokimo dës-ningumus bei jø pritaikymà mokymosi procese; taip pat mo-kiniø ir mokytojø tarpusavio santykius.

• Organizacinë psichologija tiria, ar darbas atliktas veiksmingai,sëkmingo organizacijos gyvavimo prielaidas ir sàlygas. Šios sri-ties psichologai uþsiima darbuotojø atranka, personalo tyri-mais, komandinio ir individualaus darbo veiksmingumo geri-nimu, derybomis, vadovavimo tyrimais ir t. t.

• Industrinë (arba inþinerinë) psichologija, kitaip nei organizaci-në, daugiau dëmesio skiria darbo aplinkai, þmogiðkøjø veiks-niø analizei gamybos procese ir pan. Pavyzdþiui, tiriama, kaipturëtø bûti iðdëstyti mygtukai sudëtingame valdymo pulte,kad darbas bûtø kuo našesnis.

• Teisinë psichologija nagrinëja nusikalstamo elgesio prieþastis,þmogaus elgesio pagal iðorinius pasireiðkimus paþinimà ir nu-matymà, liudytojø parodymø patikimumà ir naudingumà irpan.

• Kitos specialiosios psichologijos sritys: sporto, reklamos, verslopsichologija.

Lietuvoje šiuo metu (t. y. 2006/2007 m. m.) yra rengiami klini-kinës psichologijos (Vilniaus universitete), organizacinës psichologijos(Vilniaus universitete ir Vytauto Didþiojo universitete), pedagoginës armokyklinës psichologijos (Klaipëdos universitete, Vilniaus pedagoginiameuniversitete, Vilniaus universitete ir Vytauto Didþiojo universitete), so-cialinës psichologijos (Mykolo Romerio universitete), sveikatos psicho-

22

logijos (Vytauto Didþiojo universitete), teisës psichologijos (Mykolo Ro-merio universitete), verslo psichologijos (Mykolo Romerio universitete)srièiø specialistai.

Psichologija kaip profesija

Pastaraisiais deðimtmeèiais susidomëjimas psichologijos moksluir psichologø praktine veikla yra didelis. Vis daugiau þmoniø ávertinapsichologijos þiniø svarbà studijuojant kitas, ne psichologijos mokslosritis arba siekiant karjeros ne psichologijos praktinëje veikloje. Domëji-màsi psichologijos mokslu atskleidþia ir tai, kad maþiausiai porà deðimt-meèiø psichologijos specialybë yra viena populiariausiø renkantis studi-jas universitete. Vis daugiau þmoniø nesibaimina þodþio „psichologas“ir susidûræ su bendravimo sunkumais, slegiami prastos nuotaikos, ka-muojami fiziniø negalavimø, neturinèiø medicininës prieþasties, krei-piasi á psichologà pagalbos. Á psichologà kreipiasi ir tarpusavyje nesuta-riantys sutuoktiniai arba tëvai su vaikais, jo konsultacijos prašoma neap-sisprendþiant reikšmingais gyvenimo momentais. Televizijos laidos beistraipsniai populiarioje spaudoje taip pat paprastai neapsieina be psi-chologo komentaro. Tiesa, ðiuo atveju neretai psichologijos þinios per-teikiamos pernelyg supaprastintai, iðkreiptai arba vienpusiðkai ir tai tampavadinamøjø mitø apie gyvenimiðkus reiðkinius ðaltiniu. Mitai kuriamiir apie paèius psichologus. O svarbiausia – jie nuolat painiojami su kitø,panaðiø specialybiø atstovais.

Lietuvoje ir daugelyje Europos ðaliø norint ágyti psichologo spe-cialybæ ir tapti savarankiðkai praktikuojanèiu psichologu bûtinos ðeðeriømetø nuoseklios studijos, baigiamos magistro ar jam prilyginamu mokslolaipsniu. Turintis psichologijos bakalauro diplomà (t. y. ketveri metainuosekliø studijø Lietuvoje arba treji metai nuosekliø studijø kitoseVakarø Europos ðalyse) asmuo gali dirbti tik psichologo asistentu arbaatlikti praktikà priþiûrimas profesionalaus psichologo. Dar jis gali tæstistudijas pagal kitas socialiniø mokslø magistratûros programas ir taptikitos specialybës atstovu. Arba gali tæsti studijas pagal psichologijos ma-gistrantûros programà ir ágyti atitinkamos krypties psichologijos profe-sijà (klinikinio psichologo, teisës psichologo, verslo psichologo ir pan.).

23

Paþymëtina, kad á psichologijos magistrantûrà priimami tik psichologi-jos bakalauro laipsná turintys asmenys. Taigi tikrasis psichologas yra tiktas, kuris turi ir psichologijos bakalauro, ir magistro diplomus, yra bai-gæs gana ilgas, sunkias, bet ádomias psichologijos mokslo studijas. Ðiosstudijos, be kitø bendrø ir specialiø dalykø, moko didelës atsakomybësbei profesinës etikos. Nes daugeliu atvejø nuo psichologø priklauso netik psichologinë, kartais ir socialinë þmogaus gerovë – psichologams yrasuteikiama labai asmeniška informacija, kuria nesidalijama su kitais as-menimis.

Kà gali psichologas? Psichologas gali – tai priklauso nuo jo spe-cializacijos krypties – atlikti psichologiná ávertinimà. Pavyzdþiui, pasitel-kæs specialius psichologinius testus ir kitokiais psichologinio ávertinimobûdais nustatyti, ar asmuo gali uþsiimti viena ar kita profesine veikla,ávertinti vyraujanèias asmenybës savybes, paþintinius (màstymo, dëme-sio, atminties, suvokimo ir pan. ) gebëjimus, nustatyti galimus psichi-kos sutrikimus, mokymosi negalias, nustatyti vadinamàjá intelekto koe-ficientà ir pan. Psichologas gali konsultuoti þmones padëdamas spræstipsichologinius sunkumus, problemas, konfliktus, t. y. atlikti psichologi-ná konsultavimà. Psichologas taip pat gali savarankiðkai arba drauge sukitø specialybiø atstovais (medikais, sociologais, teisininkais, biologaisir t. t. ) atlikti mokslinius tyrimus taikydamas psichologijos mokslo meto-dus. Pagaliau psichologas gali ðviesti visuomenæ mokydamas juos rûpin-tis savo psichine sveikata. Taigi dar viena psichologo praktinës veiklossritis yra psichologinis švietimas, ávairûs mokymai. Taèiau psichologas negali

2 pav. Psichologai vis dar painiojami su kitø specialybiø atstovais

24

gydyti þmoniø vaistais net tuomet, kai vaistai reikalingi jø psichikossutrikimams gydyti. Psichologas be papildomo, specialaus pasirengimo(t. y. paprastai dar be ketveriø metø nuosekliø studijø) negali taikyti irpsichoterapijos. Šias funkcijas (skiria vaistus, gydo psichikos sutrikimus)atlieka psichiatrai ir psichoterapeutai (Jungtinëse Valstijose – ir kliniki-niai psichologai, kurie rengiami šiek tiek kitaip nei Europoje).

Psichiatrai ir psichoterapeutai – daþniausiai su psichologais pai-niojami specialistai. Psichiatrai – tai nuoseklias ne maþiau kaip devyne-riø metø medicinos mokslø studijas baigæ specialistai, galintys nustaty-ti ir vaistais gydyti psichikos sutrikimus. Kaip ir psichologai, be papil-domø ketveriø metø studijø psichiatrai negali taikyti psichoterapijos irvadinti save psichoterapeutais. Be to, psichiatrai (ir jokie kiti specialis-tai, išskyrus psichologus) negali atlikti psichologinio testavimo ar psi-chologinio ávertinimo.

Psichoterapeutai yra tie specialistai, kurie þmoniø psichikos sutri-kimams gydyti, elgesio ar psichologinëms problemoms spræsti arba tie-siog geresniam savæs paþinimui, supratimui, þmogaus savianalizei galitaikyti psichoterapijà. Psichoterapeutais tapti gali tik psichologo arbapsichiatro iðsilavinimà (paprastai jiems irgi reikalingos ketveriø metøtrukmës psichoterapijos studijos) bei gydytojo arba socialinio darbuo-tojo iðsilavinimà turintys asmenys (paprastai bûtinos ne trumpesnës neipenkeriø metø trukmës psichoterapijos studijos). Viena svarbiausiø psi-choterapeutø rengimo daliø – asmeninë jø terapija, skirta tam, kad stu-dentai kuo geriau save paþintø, suprastø savo vidinius konfliktus, beisupervizijos, kuriø metu, priþiûrimi profesionalaus psichoterapeuto, jiemokosi þmones „gydyti pokalbiais“. Psichoterapeutas, prieð tai ágijæspsichologo specialybæ, gali atlikti ir psichologo funkcijas (pvz., psicho-loginá ávertinimà taikant psichologinius testus), ágijæs psichiatro – ir jofunkcijas (pvz., skirti gydymà medikamentais).

O štai spaudoje ir net kai kuriose ástaigose „psichologais“ kartaispasivadina ir psichologø darbo imasi psichiatrai, gydytojai, socialiniaidarbuotojai, edukologai, specialieji pedagogai arba tiesiog personalo va-dybininkai. Kitàsyk „psichologais“ tampa visai kitø profesijø ar net pro-fesijos neturintys þmonës, pasiskaitæ populiariosios psichologijos kny-gø, geriausiu atveju – iðklausæ keletà psichologijos dalykø arba dalyvavæpsichologijos seminare ir manantys, kad jau gali „psichologiðkai“ ko-mentuoti ir aiðkinti kitø þmoniø elgesá. Imdamiesi psichologiškai kon-

25

sultuoti kitus þmones, nustatyti jø problemas ar sutrikimus arba atlik-dami jø psichologiná ávertinimà tokie psichologinio iðsilavinimo netu-rintys þmonës daþnai pridaro daugiau þalos nei naudos.

Taigi jei reikalingas psichologinis ávertinimas arba psichologo kon-sultacija, kreipkitës á diplomuotà psichologà. Jei reikalinga psichotera-pija, reiktø ásitikinti, ar specialistas turi psichoterapeuto kvalifikacijà irjà liudijantá paþymëjimà.

Taigi psichologija, panaðiai kaip ir gamtos mokslas, disponuoja dviemtiksliais metodais: pirmasis, eksperimentinis, metodas naudojamas paprastøpsichiniø procesø analizei, antrasis, visuotinai galiojanèiø dvasios produktøstebëjimo, metodas naudojamas aukðtesniøjø psichiniø procesø tyrimui.


Psichologo profesinë veikla, skirta asmens uni-kaliems bruoþams, savybëms, galioms ar sunku-mams atskleisti atsiþvelgiant á asmens gyvenimosituacijà ir raidos istorijà.

Psichologo profesinë veikla, skirta padëti þmo-nëms iðsiaiðkinti, suprasti ir spræsti asmeniniusarba tarpasmeninius, su psichologine savijautaar elgesiu susijusius sunkumus.

Þmogaus psichikos procesø (màstymo, savimo-nës, emocijø) gydymas, pagrástas bendravimu supsichoterapeutu.

Psichologinisávertinimas

Psichologiniskonsultavimas

Psichoterapija

S u þ i n o k i t e d a u g i a u !

Apie psichologijos metodusWundt W. Psichologijos pagrindai.Vilnius: Alma littera, 2004.

26

Eksperimentinio metodo taikymas psichologijoje kilo ið fiziologi-jos, ypaè ið fiziologijoje naudojamø jutimo organø ir nervø sistemostyrimo bûdø, todël eksperimentinë psichologija dar kitaip vadinama„fiziologine psichologija“. Á ðios psichologijos dëstymà paprastai dar átrau-kiamos tos pagalbinës fiziologinës þinios ið nervø sistemos ir jutimo or-ganø fiziologijos, kurios paèios savaime, tiesa, priklauso fiziologijai, ta-èiau jø traktavimas, þinoma, turi bûti toks, kuris ypaè atsiþvelgia á psi-chologijos interesus. Taigi „fiziologinë psichologija“ yra tarpinio pobû-dþio disciplina, kuri taèiau (kaip rodo jos pavadinimas) ið esmës yrapsichologija ir kuri, nepaisant joje naudojamø pagalbiniø fiziologiniøþiniø, ið principo sutampa su „eksperimentine psichologija“ anksèiauminëta reikðme. Todël jeigu kai kada mëginama pabrëþti skirtumà tarptikrosios psichologijos ir fiziologinës psichologijos, tariant, kad tik pir-moji uþsiima vidinio patyrimo psichologine interpretacija, o antrosiosuþdavinys yra tà patyrimà aiðkinti fiziologiniais procesais, tai toks jøatribojimas turi bûti atmestas kaip nepamatuotas. Egzistuoja tiktai vie-nas prieþastinio psichologinio aiðkinimo bûdas, kuris yra sudëtingesniøpsichiniø procesø aiðkinimas paprastesniais; ðiam bûdui, turint galvojeanksèiau mûsø nustatytà gamtamokslinio ir psichologinio patyrimo san-tyká, tarpinës fiziologinës grandys visuomet gali bûti tik pagalbinë prie-monë.

XIX a. pabaigoje ir XX a. pradþioje jau buvo lietuviø, studijuo-janèiø psichologijà Europos (V.Storosta-Vydûnas, V.Lazersonas, È.Rei-nys) ir Rusijos universitetuose (R.Bytautas, J.Vabalas-Gudaitis). Psi-chologus ruoðë ir Lietuvos universitetas Kaune (nuo 1930 m. – VytautoDidþiojo universitetas). Já baigæ ne vienas savo þinias gilino Austrijos,Ðveicarijos, Vokietijos univeritetuose (A.Guèas, J.Lauþikas, J.Pankaus-kas ir kt.). Kau kurie buvo ne tik þymûs psichologai, bet ir aktyviaidalyvavo kuriant Lietuvos universitetà (J.Vabalas-Gudaitis).

Apie psichologijos mokslo raidà Lietuvoje:Lapë J. Psichologø draugija ir jos átaka psichologi-jos raidai Lietuvoje // Psichologija. 1999. Nr. 19.

27

Pirmuoju Lietuvos psichologø bandymu vienytis galima bûtø lai-kyti 1931 m. ásteigtà Lietuvos psichotechnikos ir profesinës orientacijosdraugijà. (...) Draugijos tikslas buvo „padëti jaunuomenei surasti savopaðaukimà; atrinkti kandidatus ávairioms profesijoms, darbams ir mo-kykloms; atrinkti gabiuosius, atsilikëlius ir nenormalius vaikus ir duotipatarimø, kaip specialiai juos mokyti ir auklëti; ieðkoti ávairiems dar-bams atlikti tobuliausiø bûdø, metodø ir priemoniø; tirti ávairiø veiks-niø átakà darbo naðumui“ (Guèas, 1937).

(...) Tolesnë psichologijos raida turi bûti analizuojama ir vertina-ma okupacijos sàlygø kontekste.

Tarybø Sàjungoje po Spalio revoliucijos psichologija nebuvo po-puliari, laikoma beveik pseudomokslu, tirianèiu sunkiai materialistiðkaipaaiðkinamus reiðkinius. Neigiamà poþiûrá dar labiau stiprino klaidosprofesinës atrankos srityje, kur dirbo daug tinkamai nepasirengusiø, ne-kompetetingø asmenø. Psichologai buvo rengiami tik kai kuriø univer-sitetø filosofijos fakultetuose. (...) Psichologø rengimas Vilniaus univer-sitete 1946 metais likviduotas. Psichologijos specialybæ buvo galima ási-gyti tik Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute kartu su lietu-viø kalbos mokytojo specialybe. Dauguma ðià specialybæ baigusiø irdirbo lietuviø kalbos mokytojais.

Taèiau Tarybø Sàjungoje poþiûris á psichologijà pamaþu pradëjokeistis. Mokslo ir technikos raida sudarë prielaidas darbo automatizavi-mui, sudëtingø techniniø sistemø kûrimui. Iðkilo bûtinumas ne tik ið-mokyti þmogø dirbti su sudëtinga technika, bet ir kuriant naujas tech-nines sistemas atsiþvelgti á þmogaus galimybes, koordinuoti grupës þmo-niø veiklà sudëtingos bendros veiklos sàlygojimas. Tapo akivaizdu, kadbûtina plësti tyrimus tiek bendrojoje, teik atskirose profesinio moky-mo, darbo, inþinierinës, socialinës psichologijos ðakose. (...)

1969 metais, susidarius palankioms sàlygoms, Vilniaus universi-tetas ágijo teisæ ruoðti darbo ir inþinierinës psichologijos specialistus.Tai buvo pradþia, sudariusi galimybæ vëliau ruoðti pedagoginës ir klini-kinës psichologijos specialistus.

28

1. Psichologijos mokslo pradininkas yra:a) Hipokratas;b) W. Wundtas;c) F. Galtonas;d) S. Freudas.

2. Kuriø mokslø iðtakose glûdi psichologijos mokslo ðaknys:a) humanitariniø;b) matematikos ir fizikos;c) filosofijos, fiziologijos ir medicinos;d) sociologijos ir astrologijos.

3. Kuri ið nurodytøjø psichologijos srièiø nagrinëja þmogaus paþintiniøprocesø kaità þmogaus gyvenime bei tà kaità lemianèius veiksnius:

a) raidos;b) išmokimo;c) asmenybës;d) socialinë.

4. Norime iðtirti, kaip þmogaus savijautà veikia raminamieji vaistai, pla-cebas ir atsipalaidavimo pratimai. Kurá psichologijos tyrimo metodà ge-riausia taikyti:

a) koreliaciná;b) stebëjimà;c) eksperimentà;d) apraðomàjá.

5. Paprastai psichologo magistro diplomà turintis specialistas negali:a) atlikti psichologinio ávertinimo;b) atlikti psichologiniø tyrimø;c) skirti vaistø psichikos sutrikimui gydyti;d) mokyti þmones psichinës sveikatos prieþiûros.

Atsakymus á klausimus galite rasti 359 p.

P a s i t i k r i n i m o

klausimai

29

1. Ar tiesa, kad nervais teka elektra?2. Ar tiesa, kad signalas tarp atskirtø neuronø perduodamas che-

miniu bûdu?3. Ar receptoriai yra psichikos dalis, atsakinga uþ þmogaus sveika-

tà?4. Ar sinapsë yra du atskirus neuronus jungiantis elementas?5. Ar þmogaus organizmas gamina narkotines medþiagas?6. Ar paþeidus kairiàjà galvos smegenø dalá sutriks deðinës orga-

nizmo pusës veikla?7. Ar kairysis galvos smegenø pusrutulis yra vadinamas „mote-

riðkuoju“ pusrutuliu, o deðinysis – „vyriðkuoju“?8. Ar baltàjà galvos smegenø dalá sudaro neuronø kûnai?9. Ar akies vyzdþio susitraukimas paðvietus á aká þibintuvëliu

yra refleksas?10. Ar simpatinë nervø sistema palaiko organizmo budrumà ir

aktyvumà?

Biologiniai elgesio pagrindai


ne:a r b a

30

Du jauni vienuoliai stovi prie stiebo, ant kurio plazda vëliava,ir ginèijasi. Vienas sako:

– Að manau, kad juda vëliava.Kitas atsako:– Að manau, kad juda vëjas.Priëjæs vyresnis vienuolis pasiklauso jø ginèo ir sako:– Nei vëjas, nei vëliava. Tai juda protas.

Ið rytø iðminties lobyno

Mûsø psichika ir organizmas yra glaudþiai susijæ. Emocijos, màs-tymas, judëjimas priklauso nuo procesø, vykstanèiø organizme, nuo elek-trocheminiø signalø, kurie keliauja nervais ir yra tvarkomi smegenyse –sudëtingiausiame biologiniame kompiuteryje. Pastaruoju metu atran-dama vis daugiau faktø ir dësniø, paaiðkinanèiø, kaip biologija veikiamûsø elgesá ir psichikà. Mintys, idëjos, nuotaikos, prisiminimai ir po-traukiai, kuriuos patiriame, ið esmës yra biologiniai reiðkiniai. Nors visøpsichiniø reiðkiniø dar neámanoma paaiðkinti tiktai biologiniais proce-sais, taèiau tai, kad jie lemia labai didelá jø skaièiø, nekelia abejoniø.

Nervø sistema

Mûsø nervø sistema yra þmogaus organizmo elektrocheminë ko-munikacijos sistema, kuri ágalina màstyti, jausti ir veikti. Kà reiðkia „elek-trocheminë komunikacijos sistema?“ O gi tai, kad nervai yra sujungti ásistemà. Šia sistema sklinda impulsai, kuriuos perduoti padeda elektroskrûviai ir cheminës medþiagos. Nervø sistemos vienetas yra nervø làste-lë, neuronas. Þmoniø ir gyvûnø nervø sistemà sudaranèios làstelës, neu-ronai, yra labai panašios, panaðios yra ir nervø sistemos, t. y. bûdas,kuriuo làstelës yra sujungtos á visumà. Dël ðio panaðumo daþnai naudo-jamasi gyvûnø nervø ir smegenø tyrimais, po to rezultatai bandomipritaikyti ir aiškinant þmoniø psichikos reiškinius.

31

Kiekvienà neuronà sudaro làstelës kûnas, daug maþø ataugø irviena didesnë, ilgesnë atauga. Maþosios ataugos yra vadinamos dendri-tais, jais ateina signalai ið kitø neuronø ir juntamøjø receptoriø (làste-liø, kurios priima iðorinius ir vidinius dirgiklius, pvz., akyje esantys áðviesà reaguojantys kûneliai). Aksonu signalai keliauja á kitus neuronus,liaukas arba raumenis. Taigi priimanèiø signalus ataugø yra daug, operduodanti signalà yra viena. Dendritai yra trumpi, o aksonai gali bûtinet vieno metro ilgio. Judinamojo neurono (juo impulsas sklinda ið sme-genø á raumená) làstelës kûnà ir jo aksonà apytikriai galima palyginti sukrepðinio kamuoliu ir prie jo pririðta 6,5 km virve. Aksonà dengia baltasmielino dangalas, jis apsaugo aksonà ir padeda sklisti nerviniam impulsui.

Neuronai tarpusavyje yra sujungti tarsi grandinëmis, kuriomiskeliauja nervinis impulsas. Informacija nervø sistema keliauja trijø rûðiøneuronais. Juntamieji („áëjimo“) neuronai priima dirginimà ið jutimoorganø (akies, rankos ir kt. ) ir siunèia informacijà á nugaros arba galvossmegenis. Signalai ið smegenø, t. y. ið centrinës nervø sistemos, á raume-nis eina judinamaisiais („iðëjimo“) neuronais. Signalà ið juntamojo á ju-

3 pav. Neurono sandaros schema

Dendritai Neurono branduolys

AksonasGalinësaksonoataugos

(terminalës)

Mielino dangalas

Neurono kûnas

32

dinamàjá neuronà gali perduoti galvos ir nugaros smegenyse esantys áterp-tiniai neuronai.

Paprasèiausi nervø takai (takai, kuriais sklinda impulsas) atsispindirefleksuose – automatiðkose nervø sistemos reakcijose á dirgiklius. Pa-prasèiausià reflekso lankà, takà, sudaro juntamasis, áterptinis ir judina-masis neuronai. Kai pirðtu prisilieèiame prie karðto lygintuvo, ðilumaveikia juntamuosius neuronus, jais impulsas keliauja á nugaros smegenøáterptinius neuronus, o šie duoda komandà sutraukti raumenis ir ko-manda pasiekia raumenis judinamaisiais neuronais. Dar vienas pavyz-dys susijæs su elektra. Kartais elektrikai (nesilaikydami darbo saugumoreikalavimø) patikrina ranka, ar laidu neteka elektros srovë. Jeigu prilie-tus laidà pajauèiamas elektros smûgis, vadinasi elektra yra. Taèiau tikri-nama išorine plaštakos puse. Taip daroma todël, kad esant elektros sro-vei delnas automatiškai susigniauþia. Refleksas nepriklauso nuo þmo-gaus valios, sugniauþtas delnas laiko elektros laidà, kuriuo ir toliau tekasrovë. Tai pavojinga gyvybei. Paliesdamas laidà iðorine delno puse elek-trikas nerizikuoja sugniauþti pavojø keliantá laidà.

Reflekso sukeltas judesys yra atliekamas greièiau, negu þmogussupranta tai, kas ávyko. Jeigu palietæ karðtà daiktà nudegame rankà, taiið pradþiø atitraukiame rankà, o skausmo pojûtis ateina vëliau. Taip yratodël, kad signalà atitraukti rankà siunèia stubure esantys áterptiniaineuronai, o skausmà suvokiame tada, kai signalas ateina á galvos smege-nis. Jeigu þmogui yra paþeistas stuburas ir signalai nepasiekia galvossmegenø, refleksas palietus karðtà daiktà yra (renka atitraukiama), ta-èiau skausmo nejauèiama.

Juntamuosiuose neuronuose (receptoriuose), tarkime, regos, esanttam tikro intensyvumo šviesai, kyla elektros impulsas, einantis á kitàneuronà. Á ðá ateina impulsai ið daugelio juntamøjø receptoriø ir jeigu


Þmogaus organizmo elektrocheminë komunika-cijos sistema, kuri ágalina màstyti, jausti ir veikti.

Automatiðka nervø sistemos reakcija á dirgiklius.

Nervø sistema

Refleksas

33

bendras impulsas yra ganëtinai stiprus, tai perþengiamas tam tikrasslenkstis ir impulsas aksonu iðkeliauja á kità neuronà. Impulso sklidimogreitis gali bûti nuo 2 iki 320 km/h, greitis priklauso nuo aksono storu-mo. Net sklisdamas didþiausiu greièiu impulsas skaidula slenka 3 mln.kartø lëèiau nei tekanti elektros srovë. Todël visada yra tam tikras laikotarpas tarp dirgiklio ir reakcijos, pavyzdþiui, reakcijos laikas, kai paste-bime prieð automobilá iððokusá vaikà ir kai nuspaudþiame stabdá, yraapie 0,25 s.

Nors elektros impulsas sklinda greièiausiai 320 km/h, taèiau pa-stebëta, kad reakcijos laikas bûna daug ilgesnis, nei impulsas turëtø sklisti.Taip yra todël, kad neuronai tiesiogiai nesusijungæ tarpusavyje, o tarpsiunèianèio ir priimanèio neurono yra 0,00000025 cm tarpas. Kadangisignalas yra perduodamas toliau, tai reiðkia, kad tarp neuronø yra ryðys,jungtis. Jungtis tarp vieno neurono aksono ir kito neurono dendritovadinasi sinapse.

Tam, kad signalas bûtø perduotas, jis laikinai iš elektros impulsovirsta cheminiu. Cheminës medþiagos, kurios padeda perduoti signalàið vieno neurono á kità, yra vadinamos neuromediatoriais. Neuromedia-toriai yra aksono (siunèianèios ataugos) galûnëlëse esanèiose pûslelëse.Atëjæs elektros krûvis iðlaisvina ðias chemines medþiagas ið pûsleliø. Neu-

4 pav. Nervinio signalo perdavimas sinapsëje

Aksonas

Pûslelës su neu-romediatoriais

Neuromediatoriai

Toliau keliaujantiselektrinis signalas

Dendritas

Sinapsinisplyðys

Perduodamaselektrinis signalas

34

romediatoriai per 0,0001s pereina sinapsiná plyðá ir pasiekia priimanèioneurono dendrità. Cheminis signalas vël virsta elektros signalu ir keliau-ja toliau. Jeigu adresatas buvo raumuo, tai mediatoriai pasiekia raumenáir ðis susitraukia. Iðsiskiriantys neuromediatoriai yra dviejø rûðiø – vienijaudina, sukelia impulsà, kiti slopina.

Priimanèio neurono dendritas yra pasiruoðæs priimti iðmetamusneuromediatorius, taèiau ne visus. Tik tam tikri neuromediatoriai galipatekti á dendrito pavirðiuje esanèià angà ir sukelti naujà elektros im-pulsà. Ðá procesà galima ásivaizduoti pasitelkus rakto ir spynos analogijà.Ne kiekvienas raktas gali tilpti á spynà. Tai priklauso nuo jo formos irdydþio. Tik tinkamo dydþio ir formos raktas gali patekti á spynos plyðá.Tas pat pasakytina apie neuromediatorius ir juos priimanèius dendri-tus. Taèiau gali bûti taip, kad raktas pagal dydá ir formà tinka, taèiauspynos nerakina. Jeigu toks raktas yra spynoje, tai á jà negalime ákiðti irtikrojo rakto. Jeigu panaði á neuromediatoriø medþiaga patenka á sinap-ses, ji blokuoja perduodamà signalà, nes neleidþia neuromediatoriamsperduoti impulsus. Ši medþiaga yra vadinama antagonistu. Vieno neu-rono aksonu keliaujantis elektros impulsas negali bûti perduotas kitamneuronui, nes signalas per sinapsæ neperduodamas.

Neuromediatoriø yra ne viena, o deðimtys rûðiø. Paminësime du:acetilcholinà (ACh) ir endorfinus. ACh yra tarpininkas tarp judinamojoneurono ir raumens. Patekæs á raumens làsteles jis priverèia jas susitraukti.Jei ACh negali pereiti plyšio, raumuo nesusitraukia. Tam, kad neuro-mediatorius nepasiektø raumens ir raumuo liktø neveiklus, reikia blo-kuoti ðio mediatoriaus darbà. Tai galima padaryti keliais bûdais: neleis-ti jam iðsiskirti ið aksone esanèiø pûsleliø arba blokuoti priëjimà prie tøvietø raumenyje, pro kurias patenka mediatoriai. Pietø Amerikos indë-nai patepa strëliø smaigalius kuraros nuodais, ðie blokuoja receptoriuo-se esanèias jungties vietas, mediatoriai nepatenka á raumená ir þmogusarba gyvûnas paralyþiuojamas. Kitas nuodas – botulinas, jo gali pasitai-kyti mësos konservuose. Botulinas neleidþia mediatoriams iðsiskirti iðpûsleliø. Juodojo voro atsiskyrëlio nuodai veikia prieðingai – jie skatinaišsiskirti acetilcholinà. Dël to raumuo labai stipriai suaktyvinamas, jásutraukia mëðlungis.

Endorfinai (endogeniø morfinø sutrumpinimas – organizmo pa-gaminti morfinai) yra mediatoriai, jungiantys neuronus smegenø cen-

35

truose, susijusiuose su nuotaika ir skausmo jutimu. Endorfinai savo su-dëtimi yra analogiðki narkotikui morfinui, opioidui, gerinanèiam nuo-taikà ir maþinanèiam skausmà (apie psichoaktyviø medþiagø poveiká psi-chikai þr. skyriø „Sàmonë ir jos bûsenos“). Endorfinas natûraliai iðsiskiriaorganizme, jo iðsiskyrimas padidëja po fizinio krûvio, todël pasportavæs,pabëgiojæs, paþaidæs futbolà arba tenisà þmogus jauèiasi gerai. Narkoti-nës medþiagos, nepagamintos organizme, o patekusios ið iðorës, sukeliadaug stipresnius pojûèius negu savaime gaminamos medþiagos. Taipyra todël, kad jø gaunama daug daugiau. Vartojant narkotikus organiz-me, smegenyse malonumà sukelianèios medþiagos yra daug, smegenyspripranta prie padidëjusio medþiagos kiekio, be to, paèios nustoja ga-minti ðias medþiagas. Taip pakinta organizmo savireguliacijos procesai.Þmonëms, nustojusiems vartoti narkotines medþiagas, nepavyksta na-tûraliai jausti pakilimo, malonumo, atsipalaidavimo. Pavyzdþiui, heroi-nas veikia kaip jaudinamøjø neuromediatoriø pakaitalas, taigi já varto-jant jauèiamas jëgø antplûdis. Ilgà laikà vartojus heroinà ir staiga já nu-traukus organizme nelieka jaudinamøjø mediatoriø. Smegenys nustojajuos gaminti, nes jie tampa nereikalingi. Jø funkcijas atlieka narkotikai.Dël to liovusis vartoti narkotikà apima apatija, bejëgiðkumas, ilgai trun-kanti depresija.

Manoma, kad neuromediatoriø kiekis ið dalies yra ágimtas. Taireiškia, kad vieni þmonës jø turi maþiau, kiti – daugiau. Jeigu endorfi-nø, padedanèiø jausti malonumà, atsipalaiduoti, yra maþai, þmogus ga-li jaustis prastai. Kad gerai jaustøsi, jis turi didinti neuromediatoriøarba jø pakaitalø kieká. Tai daroma vartojant alkoholá, narkotikus, ðoko-ladà arba uþsiimant aktyvia sportine veikla. Ið dalies tuo galima paaið-kinti alkoholikus tëvus turëjusiø asmenø polinká vartoti alkoholá arbapasirinkti aktyvø gyvenimo bûdà (plaèiau apie psichoaktyviø medþiagøpoveiká þiûrëkite skyriuje „Sàmonë ir jos bûsenos“).


Cheminës medþiagos, kuriomis perduodamas sig-nalas iš vieno neurono á kità.

Neuromediatoriai

36

Nervø sistemos sandara

Tarpusavyje susijungæ neuronai sudaro didelius nervø darinius,sistemas. Dabar trumpai apþvelgsime jas.

Centrinæ nervø sistemà (CNS) sudaro galvos ir nugaros smegenøneuronai. Periferinë nervø sistema (PNS) jungia CNS su raumenimis,liaukomis ir receptoriais.

PNS sudaro dvi dalys – somatinë (valingoji) ir autonominë (savereguliuojanti) nervø sistemos. Somatinë nervø sistema perduoda signa-lus á CNS ið jutimo organø, o ið CNS – á raumenis. Pavyzdþiui, girdi-mieji signalai somatine nervø sistema ið ausies ateina á CNS, galvos sme-genis – èia garsai ágauna prasmæ. Ið CNS vël somatine nervø sistemasignalai siunèiami á rankà ir ši atlieka kryptingus judesius, vadinamusrašymu.

Autonominë nervø sistema tvarko liaukas ir vidaus organø rau-menis. Ji tvarko tà veiklà, kurios þmogus valingai nekontroliuoja. Tai tieprocesai, kurie paprastai vyksta savaime (širdies, liaukø veikla, virškini-mas). Autonominæ nervø sistemà sudaro dvi dalys: simpatinë ir parasim-patinë. Simpatinë dalis aktyvina organø veiklà, parasimpatinë – slopina.Daugelá organø veikia abi dalys. Pavyzdþiui, simpatinis dirginimas daþ-

Autonominë(save reguliuo-

janti)

Simpatinë(aktyvinamoji)

Nervøsistema

Centrinë (galvosir nugarossmegenys)

Parasimpatinë(slopinamoji)

Somatinë(valingoji)

Periferinë

5 pav. Funkcinë þmogaus nervø sistemos sandara (pagal Myers, 2000)

37

nina ðirdies darbà, o parasimpatinis lëtina. Simpatinë sistema pradedaveikti, kai gresia pavojus, kai reikia intensyviai veikti. Tuomet daþniauima plakti ðirdis, padidëja kraujospûdis, pagausëja prakaitavimas, su-stoja skrandis, padidëja organizmo fizinis pasirengimas. Parasimpatinënervø sistema praëjus pavojui atpalaiduoja suaktyvintus organus.

Galvos smegenys

Galvos smegenys yra centrinës nervø sistemos dalis, esanti kauko-lëje. Tai pati didþiausia neuronø sankaupa, sudaranti 1014 sinapsiø. Galvossmegenis sudaro du pusrutuliai. Pusrutuliø pavirðiø dengia 3 mm sto-rio þievë, vadinama pilkàja smegenø medþiaga. Pilkoji smegenø medþia-ga yra neuronø kûnai. Po þieve yra baltoji smegenø medþiaga – tai neu-ronø aksonai, jais neuronai palaiko tarpusavyje ryðá. Ši medþiaga yrabaltos spalvos, nes aksonus dengiantis mielino dangalas yra baltas. Sme-genys yra didþiulës, taèiau galima iðskirti atskiras vietas, kurios yra atsa-kingos uþ tam tikras skirtingas funkcijas. Tam tikri smegenø veiklosdësningumai bûdavo pastebimi po nelaimingø atsitikimø, galvos trau-mø. Nustatyta, kad paþeidus tà paèià galvos smegenø dalá atsirandapanaðiø sutrikimø. Tyrinëdami smegenis mokslininkai dirgindavo sil-pna elektros srove tam tikras smegenø dalis. Vëliau atsirado ir ðiuolaiki-niø smegenø tyrimo bûdø: kompiuterinë tomografija, pozitroninis emi-sinis tomografas ir kt. Smegenys bûdavo tiriamos paèiais ávairiausiaisbûdais ir remiantis tyrimø duomenimis kuriamas smegenø funkcijø þe-mëlapis.

Po ne vienà ðimtmetá trukusiø galvos smegenø tyrimø kai kuriøsmegenø srièiø ryðys su gyvybinëmis funkcijomis tapo labai aiðkus. Sme-


Autonominës nervø sistemos dalis, aktyvinantiorganø veiklà.

Autonominës nervø sistemos dalis, slopinanti or-ganø veiklà.

Simpatinë nervøsistema.

Parasimpatinënervø sistema

38

genëlëse esantys neuronai atsakingi uþ þmogaus judesiø koordinacijà,pusiausvyros palaikymà. Smegenëliø paþeidimas sutrikdo judesiø koor-dinacijà. Pakauðio skiltyje esantys neuronai apdoroja vaizdinæ informa-cijà. Šioje srityje tvarkomi ið mûsø akiø gaunami impulsai. Nenuosta-bu, kad gavæs smûgá á pakauðá þmogus sako, jog jam „ið akiø pasipylëþvaigþdës“. Smilkiniø skiltyje esantys neuronai apdoroja akustinæ infor-macijà. Ðie neuronai ausis pasiekianèius virpesius verèia þmogui supran-tamais garsais, ið kito þmogaus gerklës iðeinanèius oro virpesius paverèiasuprantamais þodþiais. Šias sritis paþeidus kyla klausos arba garsinës in-formacijos supratimo problemø. Momens srityje esantys neuronai ap-doroja informacijà, ateinanèià ið mûsø kûno, taip pat siunèia signaluskûne esantiems raumenims. Jeigu dirgintume elektra judinamosios þie-vës neuronus, tai pastebëtume, kad tam tikrose kûno vietose esantysraumenys susitraukia arba atsipalaiduoja. Taip pat pastebëtume, kadkairës smegenø dalies dirginimas veikia deðinæ kûno dalá. Tas pats dës-ningumas buvo pastebëtas dirginant gyvûnø judinamàjà þievæ elektra:dirginant centrus, esanèius kairiajame pusrutulyje, judëdavo deðinës pusësorganai. Taip yra todël, kad pailgosiose smegenyse nervø takai susi-kryþiuoja. Todël deðinæ kûno pusæ valdo kairysis smegenø pusrutulis, o

6 pav. Galvos smegenø dalys

Momens skiltis

Pakauðio skiltis

Smegenëlës

Nugaros smegenys Smegenø kamienas

Smilkiniø skiltis

Kairysis pusrutulisKaktos skiltis

39

kairiàjà –dešinysis pus-rutulis.

K u otikslesnius ju-desius turi at-likti organas,tuo didesnisjudinamosiosþievës plotas jáa p t a r n a u j a .Þemiau yrapa t e ik i amaspieðinys, ku-riame pavaiz-duotø kûnodaliø dydþiaiyra proporcin-gi jas valdan-èiø smegenø þievës plotø dydþiui. Pieðinyje matome, kad delnà valdan-èiø neuronø plotas yra didesnis uþ kojà valdantá plotà.

Šalia judinamosios þievës momens skiltyje yra juntamoji þievë, ájà ateina signalai ið organizmo. Juntamojoje srityje galima pastebëti tàpatá dësningumà: kuo jautresnis organas, tuo daugiau neuronø já aptar-nauja. Tada jautriam organui skirtos þievës plotas yra didesnis. Todël iðlûpø priimanèiø signalus neuronø plotas yra daug didesnis uþ liemensplotà. Þiurkiø smegenyse dideli plotai yra skirti ûsø pojûèiams, o pel-ëdø – klausos.

Taèiau didþiausiame smegenø þievës plote yra neuronai, kurieneturi aiškiai išskiriamos vienos funkcijos. Jø daugiausia yra kaktos skil-tyje, jie nëra susijæ nei su jutimu, nei su judëjimu. Juos dirgindami mesnieko nepajudiname ir nieko nepajuntame. Tai yra asociacinës sritys,jos sujungia informacijà, vertina jà. Kaktos skilties þievës neuronai pade-da vertinti ir planuoti veiklà. Jeigu paþeidþiame šios skilties neuronus,sutrinka sudëtinga protinë veikla. Þmogui gali bûti sunku planuoti veiklà,atpaþinti veidus, spræsti logines uþduotis. Apskritai sudëtingos protinës

7 pav. Tokios bûtø þmogaus kûno daliø proporcijos,jeigu jos atitiktø jas valdanèios smegenø þievës ploto dydá

Liemuo

Delnas

Veidas

Koja

Lieþuvis ir ryklë

40

funkcijos neturi ko-kio nors vieno ner-vø centro, jas aptar-nauja po visà þievæiðsidëstæ neuronai.

Nors smege-nø þievës funkcijosyra labai svarbios,taèiau mûsø smege-nyse yra ir kitø neu-ronø dariniø, tokiøkaip pailgosios sme-genys, gumburas,tinklinis darinys,migdolas, Amonoragas, pogumburis.Dauguma ðiø dariniø yra iðsidëstæ po smegenø þieve ir þmogui evoliuci-jonuojant susiformavo anksèiau uþ smegenø þievæ. Kiekvienas jø uþtik-rina organizmui labai svarbiø gyvybiniø funkcijø vykdymà. Ásivaizduo-kime, kad ávyko avarija, greitosios pagalbos gydytojai veþa nukentëjusáVardená Pavardená á ligoninæ. Jie átaria, kad gali bûti paþeistos galvossmegenys. Pacientas yra be sàmonës, taèiau jo ðirdis plaka, jis kvëpuoja.Tai reiškia, kad pailgosios smegenys yra nepaþeistos, nes ði smegenø dalisreguliuoja kvëpavimà ir ðirdies darbà. Jeigu bûtø paþeistas gumburas, taisutriktø þmogaus gebëjimas suvokti jutimais gaunamà informacijà. Visiið jutimo organø keliaujantys impulsai patenka á gumburà, o ðis darinysjuos tarsi rûðiuoja ir siunèia á skirtingas smegenø þievës dalis toliau ap-doroti. Tinklinis darinys, esantis ðalia pailgøjø smegenø, palaiko smege-nø veiklos aktyvumà, reguliuoja bûdravimo ir miego kaità, taip pat pa-deda sutelkti dëmesá á kurià nors veiklà ir atsiriboti nuo paðaliniø dir-gikliø (kvapø, garsø, vaizdø). Jeigu paþeista ði smegenø dalis, Vardeniuigali sutrikti gebëjimas sutelkti dëmesá, jis gali bûti nuolat mieguistas, ogal net ir neprabusdamas miegoti.

Svarbø vaidmená þmogaus atminties procesams vaidina vadina-masis Amono ragas. Paþeidus ðià dalá sutrinka naujos informacijos ásimi-nimas. Þmogus negali prisiminti to, kas ávyko prieð keliolika minuèiø.

8 pav. Galvos smegenø schema (pjûvis)

41

Jeigu bûtø paþeista ði dalis, tai Vardenis toliau gyvendamas nieko nepri-simintø, jo atmintyje iðliktø tik iki avarijos prabëgæs gyvenimas (þr. sky-riø „Atmintis“). Kitas smegenø darinys, migdolas, vaidina labai svarbøvaidmená kylant agresijos ir baimës emocijoms, todël já paþeidus šiosemocijos gali labai sumaþëti. XX a. antroje pusëje buvo netgi bandymøðalinant migdolà gydyti þmones nuo ánirðio priepuoliø. Nors daþnaišios operacijos pateisino lûkesèius, taèiau jø buvo atsisakyta dël etiniøprieþasèiø ir dël nenuspëjamø chirurginio kišimosi á smegenø veiklà pa-dariniø.

Dar vienas smegenø darinys, pogumburis, yra susijæs su kûno tem-peratûros reguliavimu, taip pat su alkio, troðkulio, malonumo jutimu.Pogumburis þymus tuo, kad jame buvo atrastas „malonumo centras“.Jeigu silpna elektros srove dirgintume tam tikrus pogumburio neuro-nus, ir gyvûnai, ir þmonës jaustø didelá malonumà, kurá jiems norëtøsipatirti vis ið naujo. Suprantama, kad jeigu pogumburis paþeistas, galiiðnykti ir galimybë jausti malonumà.

Galvos smegenys reguliuoja þmogaus organizmo veiklà ne tik elek-tros signalais, bet ir iðskirdamos á kraujà chemines medþiagas – hormo-nus. Galvos smegenyse yra pati svarbiausia organizmo hormonus gami-nanti liauka – hipofizë. Ði liauka ne tik iðskiria þmogaus augimà skati-nantá hormonà, bet skatina ir kitø organizmo liaukø (skydliaukës, ant-inksèiø, kiauðidþiø ir sëklidþiø) aktyvumà. Ko galima tikëtis, jeigu bûtøsutrikdyta hipofizës veikla?

Matome, kad skirtingø smegenø daliø paþeidimø pasekmës galibûti skirtingos, daþniausiai tragiškos. Palinkëkime Vardeniui Pavarde-niui, kad ligoninëje atlikti tyrimai parodytø, jog smegenys per avarijànebuvo paþeistos.

Pusrutuliø specializacija

Þmogaus smegenis sudaro du simetriðki smegenø pusrutuliai –kairysis ir dešinysis. Daþniausiai kuri nors viena organizmo pusë yrastipresnë ir vyraujanti. Þinome, kad dauguma þmoniø yra deðiniaran-kiai. Galbût taip yra todël, kad vienas pusrutulis yra didesnis, stipresnisar tiesiog aktyvesnis uþ kità?

Mokslininkai tyrinëjo, ar skiriasi kairiojo ir deðiniojo pusrutuliøfunkcijos, ir atrado skirtumus. Kairysis pusrutulis, valdantis deðinæ or-

42

ganizmo pusæ, yra susijæs su màstymu, loginiais veiksmais, kalba. Deði-nysis pusrutulis yra labiau susijæs su jausmais, jame suvokiami erdviniairyšiai, objektø tarpusavio iðsidëstymas, aprëpiama situacijos visuma.Daþnai kairysis ir dešinysis pusrutuliai yra vadinami vyriškuoju ir mote-riškuoju pusrutuliais. Taip pat daþnai sakoma, kad pastaraisiais amþiaiskairysis (vyriðkasis) pusrutulis kaip niekada anksèiau tapo vyraujanèiu.Loginis mokslinis màstymas tapo labiau vertinamas uþ meniná pasauliosuvokimà. Abu pusrutuliai yra tarpusavyje susijæ, juos jungia daugelioaksonø pluoðtas. Sudëtinga protinë veikla yra ámanoma tiktai glaudþiaibendradarbiaujant abiem pusrutuliams. Pavyzdþiui, skaitydami knygàkairiojo pusrutulio dëka suprantame þodþius ir sakiniø prasmæ, o deði-niojo – iðgyvename tekste apraðytus jausmus. Jeigu paþeista kairioji sme-genø pusë, þmogui sunkiau kalbëti bei suprasti þodþiø prasmæ. Jeigupaþeista deðinioji smegenø pusë, jis kalba, supranta þodþius, taèiau ne-geba iðgyventi jausmø, suvokti poezijos ir meno.

Smegenys labai padidëjo labiausiai iðsivysèiusiai beþdþionei per-einant á primityvø þmogø. Seniausio þmogaus protëvio, kurio likuèiøaptiko E. Diubua Javos saloje, smegeninës talpa padidëjo iki 900 kubi-niø centimetrø. Jeigu dar reikëtø patvirtinti vienà ið materialistinës dia-lektikos dësniø – kiekybës perëjimo á kokybæ – geresnio pavyzdþio ne-sugalvosi.

Toliau smegenys didëjo sparèiau: pitekantropo svyravo nuo 750iki 900, o sinantropo padidëjo iki 915–1225 kubiniø centimetrø, vadi-nasi, pasiekë ðiø laikø moters smegenis. Vidutinio neandertalieèio sme-genys daþnai buvo didesnës negu ðiø laikø europieèio. Afrikos neander-talieèio smegeninë pasiekë 1325, o Europos – 1610 kubiniø centimet-


Apie smegenø vystymàsi ir signalø sinapsëseperdavimà:Sergejevas B. Atminties paslaptys.Vilnius: Mokslas,1983.

43

rø. Pagaliau krornanjonai buvo visai galvoti vyrukai – jø smegenys iðau-go iki 1880 kubiniø centimetrø.

Vëliau smegenys ëmë maþëti. Europieèiams jos labai „sudþiûvo“per pastaruosius 10–20 tûkstanèiø metø. Kromanjono kaukolës talpavidutiniðkai buvo 1570, ankstyvojo paleolito þmogaus – 1505, o dabar-tinio europieèio – 1446 kubiniø centimetrø, taigi sumaþëjo 125 kubi-niais centimetrais! Gailima sakyti, smegenys tirpte tirpsta. Egiptieèiøkaukolës talpa per 2–3 tûkstanèius metø (nuo Egipto faraonø pirmo-sios dinastijos iki 18-osios) sumaþëjo nuo 1414 iki 1379 kubiniø centi-metrø, t. y. maþdaug po kubini centimetrà kas 100 metø.

Galbût senovës þmonës buvo uþ mus protingesni? Vargu, norsjiems vertëjo bûti þymiais màstytojais. Juk viskà reikëjo suvokti savoprotu, viskà iðrasti patiems. Mokytis nebuvo ið ko. Reikia manyti, jogsmegenys maþëjo dël to, kad gerëjo jø sàranga ir nesiaurëjo intelektas.

Ið gyvuliø didþiausias smegenis turi banginiai. Mëlynojo bangi-nio smegenys sveria 6800 gramø, maþdaug penkiskart daugiau neguþmogaus. Indijos dramblio smegenys sveria apie 5000, Ðiaurës baltojodelfino – 2350, delfino afalinos – 1735 gramus. Lyginimo rezultatai –ne þmogaus naudai. Taèiau reliatyvumo teorijà sukûrë A. Einðteinas, one Indijos dramblys, ir planetos, taip pat jos vandenynø platybiø ðeimi-ninkas yra þmogus, o visai ne delfinai ir kaðalotai.

Kaip matote, smegenø masë maþai kà sako, ypaè jei neþinomasjoms pavaldaus ûkio dydis. O jis nemaþas. Normalus banginis – tai 30tonø riebalø, kaulø ir mësos. Dramblys sveria apie 3000, baltasis delfi-nas – 300, o þmogus – maþdaug 75 kilogramus. Vienas gramas þmo-gaus smegenø valdo 50 gramø kûno, o eilinio banginio 5 kilogramai –beveik 100 kartø didesná ûká... Milþiniðkø banginiø, sverianèiø 100–150 tonø, kartais pasitaikanèiø vandenyne, vienas gramas smegenø tvarkodaugiau kaip 20 kilogramø kûno – didþiulë nerviniø làsteliø apkrova.

Spyna ir raktas

Jaudinimo perdavimo ið neurono á neuronà, ið nervinës skaidulosá raumená problema atsirado vos susiformavus nervø sistemai. Elektrinisjaudinimo perdavimo bûdas, naudotas ankstyvosiose evoliucijos stadi-jose, turëjo vienà nuostabø privalumà: jam nereikëjo daug laiko. Che-

44

minis bûdas – ilga procedûra. Ji trunka nuo 0,5 iki 2 milisekundþiø. Jeireikia skubëti, gaiðatis labai juntama.

Elektrinë sinapsë gerai funkcionuoja, jei plyðys tarp làsteliø nedi-delis. Ji veikia kaip lygintuvas, praleidþiantis srovæ ið vienos nervinësskaidulos á kità daug lengviau negu atvirkðèia kryptimi. Jaudinimas galibûti ir dvipusis, ir tai yra vienas ið elektrinio bûdo skirtingumø. Iðsivys-èiusios smegenys vartoja chemines sinapses ir ávairius mediatorius.

Mokslininkai dar ne iki galo paþásta jaudinimo perdavimo pa-slaptis, bet jau dabar aiðku, kad svarbiausias tarpininkas yra acetilcholi-nas. Mûsø planetoje nëra tokiø bûtybiø, kuriø nervø sistema vartojachemines sinapses, kad neturëtø acetilcholino. Aukðtesnieji þinduoliaijo turi nervø galûniø sinapsëse, perduodanèiose ásakymus raumenims.Skaidulose, kuriomis informacija bëga á smegenis, vartojamas kaþkokskitas, mokslui dar neþinomas mediatorius. Vabzdþiø organizme, atvirkð-èiai, smegenø ásakymai periferijai perduodami per gliutamino rûgðtá, oá smegenis informacija ateina ir centrinëje nervø sistemoje cirkuliuoja,matyt, per acetilcholinà.

Acetilcholinas greièiausiai buvo pirmasis gamtos sukurtas media-torius, raktas, atrakinæs gretimos làstelës duris. Jis plaèiai vartojamas dëlto, kad sudarytas labai paprastai, lengvai sintetinasi, ir organizmui nie-kad netrûksta reikiamos þaliavos. Šis mediatorius gaminamas iš cholino,kuris susidaro natûralios apykaitos procese yrant á riebalus panaðiomsmedþiagoms – lipidams, ir ið acto rûgðties – paprasto angliavandeniøapykaitos produkto.

Nervø galûnëse, perduodanèiose ásakymus, acetilcholinas ápakuo-tas sinapsinëse pûslelëse, kuriose telpa po keletà tûkstanèiø mediato-riaus molekuliø. Matyt, kai kurios durys làsteliø apvalkalëlyje uþdary-tos nesandariai, nes pûslelës nuolat teka á sinapsiø plyðá po vienà persekundæ. Tokia menka raktø porcija negali atrakinti prieðingo fasadodurø. Ásakymas turi bûti svaresnis. Kai pirmas impulsas ateina á nervogalûnæ, jis per 1 milisekundæ iðleidþia 200–300 pûsleliø. Tada iðmeta-mas gerokas raktø ryðulys, ir jo pakanka, kad bûtø atrakinta tiek durø,kiek reikia.

45

1. Kas yra nervø sistemos vienetas:a) aksonas;b) dendritas;c) neuronas;d) sinapsë.

2. Kas yra sinapsë:a) nedidelis tarpas tarp dviejø neuronø, kuriuo keliauja signa-

las ið vieno neurono á kità;b) rakto ir spynos principu veikiantis signalo perdavimo bûdas;c) aksono pabaigoje esanèios pûslelës su neuromediatoriais;d) teisingi visi trys anksèiau pateikti atsakymai.

3. Endorfinai yra:a) raumenis sutraukiantys neuromediatoriai;b) þmogaus organizme gaminama analogiška heroinui medþia-

ga;c) ágimtas polinkis vartoti alkoholá;d) skausmà slopinantys ir atsipalaidavimo jausmà keliantys neu-

romediatoriai.

4. Kuri nervø sistema pradeda veikti kilus pavojui ir paruoðia organizmàaktyviai kovoti:

a) centrinë nervø sistema;b) somatinë nervø sistema;c) automatinë nervø sistema;d) simpatinë nervø sistema.


klausimai

46

5. Þmoniø ir gyvûnø nervø sistema yra:a) elektrocheminë;b) elektromechaninë;c) biomedicininë;d) biopsichologinë.


47

1. Ar galima suvokti, kas uþrašyta ant popieriaus lapo, jei mesto lapo visiškai nematome?

2. Ar neturëdami galimybës ávertinti atstumo iki daikto, gali-me pasakyti, kokio dydþio yra daiktas?

3. Ar galime atskirti ir pasakyti, kad vienas svarelis yra sunkes-nis uþ kità, jei jø svoriai skiriasi tik 12 gramø?

4. Ar þmogus gali pajusti musës sparnelio kritimà ant jo skruos-to ið vieno centimetro aukðèio?

5. Ar tiktai viena akimi regintis þmogus suvokia erdviná vaizdà?6. Ar kûdikiai bijo šliauþti per stiklà, po kuriuo – praraja?7. Ar þmogus turi skausmo jutimo organà?8. Ar palietæ sûdytà maistà tiktai lieþuvio galiuku pajusime sû-

rumà?9. Ar þmogus gali prisitaikyti gyventi pasaulyje, kuriame viskas

apvirtæ aukðtyn kojomis?10. Ar tai, kaip mes suvokiame beformæ dëmæ, gali priklausyti

nuo mûsø nepatenkintø poreikiø?

Jutimai ir suvokimas


ne:a r b a

48

Amerikieèiø dailininkas Samuelis Morzë, tas pats, kuris sukû-rë morzës abëcëlæ, atëjo kartà pas savo gydytojà ir parodë jam kà tikbaigtà paveikslà „Þmogus mirties patale“.

– Na, kà pasakysit? – paklausë dailininkas.– Man atrodo, kad tai karðtinë, – atsakë gydytojas.

Kaip mes paþástame pasaulá? Atrodo, labai paprastai – akimis ma-tome, ausimis girdime, rankomis galime paliesti... T. y. turime jutimoorganus, kuriais ir aptinkame ávairiausius iðorëje esanèius dirgiklius. Ta-èiau kaip sukeliami pojûèiai ir kaip mes juos organizuojame á tvarkingàvisumà? Kaip atsirenkame, á kà reaguoti, kaip suvokiame, kad matomeerdviná vaizdà, nors atvaizdas akies tinklainëje yra dvimatis? Kaip suþi-nome, ið kur sklinda garsas? Kaip jauèiame skausmà, nors neturime skaus-mo jutimo organo?

Psichologijos mokslo pradininkas W. Wundtas savo psichologijoslaboratorijoje ir mëgino atsakyti á klausimus, kaip þmogus paþásta – jau-èia ir suvokia – aplinkiná pasaulá. Ðiuo metu psichologijos mokslas jaugali atskleisti daug ádomiø dalykø apie pasaulio suvokimà ir net pasiû-lyti ðias þinias pritaikyti labai praktiðkai – kad ir kuriant namo interjerà.

Jutimo organø paslaptis

Pradëkime nuo jutimø. Jau ankstesniame skyriuje („Biologiniaielgesio pagrindai“) suþinojote, kas yra nervai ir kaip nervø impulsai ke-liauja ið periferinës nervø sistemos – neuronø, esanèiø, pavyzdþiui, odo-je ar akyje, á centrinæ nervø sistemà, galvos smegenø þievëje esanèiusneuronus. Bet jeigu visa informacija apie iðoriná pasaulá perduodamatais paèiais nervø impulsais, tai ið kur þinome, koks bûtent dirgiklis musveikia? Kaip, pavyzdþiui, smegenys atskiria garsà ir ðviesà? Ar informaci-ja koduojama kaip nors skirtingai, ar tai priklauso nuo receptoriø (juti-mo organuose esanèiø neuronø) tipo? Kaip jutimo organai „aptinka“dirgiklius, uþkoduoja juos nervø impulsais ir perduoda ðià uþkoduotàinformacijà smegenims?

Pavyzdþiui, Demokritas (IV a. prieð Kristø) samprotavo, kad ið-oriná pasaulá mums padeda jausti maþytës silpnos (neryðkios) objektokopijos. Tos kopijos perduodamos nuo objekto mums. Jos patenka á

49

mûsø jutimo organus ir tuðèiaviduriais vamzdeliais keliauja á smegenøþievæ, kur tie objektai kaþkokiu bûdu suvokiami. Skirtingi pojûèiai ke-liauja skirtingais vamzdeliais. Atrodo absurdiška ar ne?

Taèiau tik 1825 m. Johanas Mülleris pasiûlë kità idëjà. Dirgik-liai, veikiantys mûsø jutimo organus, dirgina atitinkamus nervus (neu-ronø grupes), o ðie sukelia skirtingø tipø pojûèius. Skirtingø tipø energi-jos (ðviesa, garsas) dirgina skirtingus nervus. Taigi, manë J. Mülleris,tam tikrà pojûtá lemia ne pats iðorëje esantis dirgiklis, o tai, kokius bû-tent receptorius, juntamuosius neuronus, suþadina tas dirgiklis. Pavyz-dþiui, akyje esanèiø neuronø suþadinimas, nesvarbu, ar tai darysimenaudodami stiprias ðviesos bangas skleidþiantá objektà (pvz., lempà arsaulæ), ar stipriai spausdami aká, ar dirgindami tuos neuronus elektrossrove, bus juntamas kaip ðviesa. T. y. tø neuronø grupës suþadinimassukels ðviesos pojûtá. Ir vienu, ir antru, ir treèiu atveju regësime ðviesà,nors tik vienu ið tø atvejø iðorëje ið tiesø bus ðviesà skleidþiantis objek-tas. Panaðiai gali bûti ir su garsu. Klausos pojûtá gali lemti ne tik atitin-kamas bangas skleidþiantis daiktas, bet ir kitaip dirginamos vidurinëjeausyje esanèios neuronø grupës.

J. Müllerio aprašytu specifinës pojûèiø energijos dësniu vadovauja-masi ir dabar. Jis skamba ðitaip: pojûèiø kokybæ lemia ne dirgiklis, odirginamø receptoriø rûðis. Ðtai, pavyzdþiui, lieþuvyje yra kelios skirtin-gø receptoriø grupës. Priklausomai nuo to, kokia receptoriø grupëdirginama, jauèiame atitinkamà skoná. Dirgindami lieþuvio gale esan-èius receptorius jauèiame saldumà. Beje, tai galima padaryti ne tik para-gavus atitinkamo maisto, bet ir, pavyzdþiui, lieþuvio galiuku prilietusþiemà ðaltà metaliná daiktà (tikriausiai esate tai patyræ vaikystëje) arba


Tai procesas, kai mûsø receptoriai ir nervø siste-ma fiziðkai priima ir pateikia aplinkos dirgikliøenergijà.

Tai iðorës pasaulio objektø savybiø ir organizmovidaus reiðkiniø atspindëjimas psichikoje.

Jutimas

Pojûtis

50

kitaip sudirginus lieþuvio gale esanèius receptorius. Arèiau lieþuvio ðak-nies esanti receptoriø grupë koduoja kartumo pojûtá. Lieþuvio ðonuoseyra sûrumà ir rûgðtumà „atpaþástantys“ receptoriai. Akies dugne yra tri-jø rûðiø receptoriai, kuriuos suþadinus koduojamos skirtingos spalvos:raudona, þalia ir mëlyna. Jei visi šie receptoriai veikiami vienodai inten-syviai, matome baltà, jei neveikiamas në vienas – juodà spalvà. Jei vieno-dai veikiami þalià ir raudonà spalvà koduojantys receptoriai, regime gel-tonà. Gali bûti, kad ir regos, ir kitø pojûèiø kokybæ lemia ne kokio norsvieno, o keliø nervø, jø deriniø suþadinimas. Pavyzdþiui, kad jaustumeskoná, itin svarbu suþadinti nosyje esanèius receptorius. Todël kai slo-guojame arba spaustuku stipriai uþspaudþiame nosá, maistas tampa „be-skonis“.

Be jau minëtø regos, klausos, skonio, uoslës jutimø, þmogui yrasvarbûs ir kiti – kinestezijos, vestibiuliariniai (pusiausvyros), spaudimo,skausmo, temperatûros jutimai. Pastarieji, beje, nëra taip aiðkiai susieti,kaip rega ar klausa, su konkreèiais jutimø organais.

Kinestezijos pojûèius sukelia receptoriai, esantys raumenyse, saus-gyslëse, sànariuose. Šie receptoriai mums ne tik padeda suvokti, kuriàgalûnæ judiname, bet ir kitus aplink mus esanèius dirgiklius. Mûsø ju-dëjimui ir aplinkinio pasaulio suvokimui labai svarbu jausti ir pusiau-svyrà, uþ kurià „atsakingiausias“ yra vidinëje ausyje esantis vestibiuliari-nis aparatas. Jame esanèiø skysèiø spaudimo pokyèiai dirgina tam tikrusreceptorius – taip reguliuojama mûsø kûno pusiausvyra. Be jo negalë-tume þengti në þingsnio.

Visoje þmogaus odoje esantys receptoriai teikia spaudimo (lieti-mosi), ðalèio ir ðilumos, skausmo pojûèius. Manoma, jog spaudimo po-jûtá geriausiai koduoja aplink odos plaukeliø ðaknelæ esantys folikulaibei vadinamieji Meissnerio kûneliai. Iki galo neaiðku ir tai, kurias bûtentneuronø grupes dirginant jauèiama ðiluma, ðaltis ar karðtis. Ádomu, kadkarðtá jauèiame, kai vienu metu dirginami ir ðalèiui, ir ðilumai jautrûsreceptoriai.

Ne tik psichologai, bet ir fiziologai ypaè stengiasi iðsiaiðkinti, ko-dël, kaip ir kada juntame skausmà. Iš pradþiø manyta, kad skausmàjauèiame paþeidus kûno audinius (nesvarbu, kuriuos). Skausmas viena-reikšmiškai signalizuoja apie nepageidautinus pokyèius organizme. Ta-èiau kaip paaiðkinti tai, kad kartais, net paþeidus audinius, skausmas

51

nejuntamas (pvz., daugeliu atvejø organizmo audiniuose susiformavusaugliui skausmo bent jau ankstyvose stadijose nejauèiama), arba, at-virkðèiai, jauèiamas didþiulis skausmas, nors tam nëra jokios fiziologinësprieþasties (pvz., isterija serganti moteris gali jausti stiprius gimdymoskausmus, nors nesilaukia kûdikio). Skausmà gali sukelti daugybë skir-tingø dirgikliø – ir karðtas vanduo, ir elektros srovë, ir mechaninis spau-dimas, ir cheminës medþiagos. Be to, skausmas juntamas beveik visamekûne, taigi „skausmo receptoriai“ turëtø bûti labai iðplitæ. PsichologoR. Melzacko ir biologo P. Wallio manymu, skausmo jutimui svarbûsyra tam tikri nugaros smegenyse esantys nervø „vartai“. Nugaros smege-nyse yra smulkiø nerviniø skaidulø, kuriomis sklinda dauguma skaus-mo signalø, ir didesniø skaidulø, kurios praleidþia kitø pojûèiø (ðilu-mos, prisilietimo ir pan.) signalus. Kai suþadinamos stambiosios skai-dulos, skausmo „vartai“ uþsidaro, jo nejauèiame net ir tuomet, kai audi-nys paþeistas. Pavyzdþiui, trinant sumuðtà vietà arba dedant ledo antþaizdos skausmas atlëgsta. R. Melzacko ir P. Wallio ásitikinimu, skaus-mo „vartus“ gali uþdaryti ar atidaryti ir ið galvos smegenø atëjusi infor-macija. Tai paaiškina nevienodà þmoniø jautrumà skausmui ir atvejus,kai skausmas juntamas be aiðkios prieþasties. R. Melzackas, pavyzdþiui,pastebëjo, kad net gimdymas mûsø yra skausmingas ið dalies dël to, jogmes ásitikinæ, kad tai turi bûti skausminga ir kad tai atrodo labai pavo-jinga. Kai kuriose tautose gimdymas moterims visai neatrodo skausmin-gas arba keliantis nemalonius pojûèius procesas.

Taigi pojûèio kodavimas – tai dirgiklio fiziniø savybiø paverti-mas nervinio aktyvumo tipu, specifiðkai nustatanèiu tas fizines savybes.Dirginant tam tikrà jutiminá nervà tas jutimas koduojamas. O pojûèiointensyvumas (stiprus arba silpnas pojûtis) yra koduojamas nervø skai-dulos vibravimo daþniu, arba amplitude.

Maþiausias dirginimas, kurio reikia konkreèiam dirgikliui aptik-ti, yra vadinamas absoliuèiu slenksèiu. Tai tarsi ta riba, kai jau regimemaþiausià ðviesà, girdime garsà, jauèiame prisilietimà ir pan. Nors më-ginama nustatyti ávairius daugeliui þmoniø bûdingus absoliuèius pojû-èiø slenksèius (þr. 1 lentelæ), ið tiesø jie gali bûti gana individualûs, beto, priklausyti nuo psichikos bûsenos (nuovargio, patirties, lûkesèiø,net nuo prieð tai buvusio dirginimo). Ir tik ið dalies pojûèiai priklausonuo realaus dirgiklio stiprumo. Ðtai dël ko to paties garsumo dainà vie-

52

niems norisi gerokai pagarsinti, kitiems – pritildyti; arba tam paèiamþmogui vienoje situacijoje ar vienokios bûsenos ta pati daina yra pergarsi, kitu atveju – labai tyli.

Svarbu aptikti ir pajusti ne tik patá dirgiklá, bet ir gebëti skirtiskirtingo intensyvumo dirgiklius. Maþiausias dviejø dirgikliø skirtumas,kurá gebama aptikti, yra vadinamas skirtumo slenksèiu. Ar galime pajustisvorio skirtumà, jei prie 10 gramø svarelio pridësime 1 gramà? Pasirodo,galime. O ar pajusime skirtumà, jei prie 100 gramø svarelio pridësime1 gramà? Ne. Ðiuo atveju, pasirodo, svorá reikia padidinti maþiausiaideðimèia gramø, kad pajustume skirtumà. Taigi pojûèiø skirtumo slenks-tis labai susijæs su paèiu dirgikliu, jo stiprumu. Tai dar XIX a. pabaigojeapraðë E. H. Weberis, todël ðis reiðkinys vadinamas Weberio dësniu: kuostipresnis dirgiklis, tuo daugiau jo stiprumas turi pasikeisti, kad pokytisbûtø jauèiamas. Psichologas G. Fechneris, vëliau tyræs ir apraðæs skirtingøjutimø slenksèius, teigë, jog pojûèio pasikeitimas atitinka logaritminæ funk-cijà: pojûtis stiprëja proporcingai dirgiklio intensyvumo logaritmui.

1 lentelë. Þmogaus absoliutûs slenksèiai (pagal Davidoff, 1994)

Dar vienas ádomus ir svarbus su jutimais susijæs reiðkinys, nagri-nëjamas psichologø, yra jutimø adaptacija, t. y. maþëjantis jautrumasnekintantiems dirgikliams. Taip jau sudaryta mûsø nervø sistema, kad

Jutimas Absoliutus pojûèio slenkstis

Regëjimas Þvakës liepsna matoma uþ 45 kilometrø tamsiàgiedrà naktá

Klausa Rankinio laikrodþio tiksëjimas girdimas uþ 6,5metro tyloje

Skonis Vienas šaukštelis cukraus juntamas 7,5 litruosevandens

Uoslë Vienas laðas kvepalø uþuodþiamas trijuosekambariuose

Lytëjimas Musës sparnelio kritimas ant skruosto juntamasið 1 cm aukðèio

53

nuolat dirginamos tos paèios nervø làstelës (receptoriai) pradeda reèiaureaguoti, taigi pojûèio intensyvumà koduojantis nervø skaidulos vibra-vimo daþnis maþëja. Pojûtis silpnëja, kol... visai išnyksta. Ðtai kodël mo-terys, pasikvëpinusios kvepalais, po keliolikos minuèiø nebejauèia jø kva-po; uþsisegæ ant rankos laikrodá po keleto minuèiø jo nebejauèiame (ne-bent apyrankë imtø spausti – o tai reiškia, kad keièiasi dirginimo stip-rumas ir/arba pobûdis). Jeigu visiðkai nemirksëdami ir në kiek nejudin-dami akiø sugebëtume kurá laikà þiûrëti á tà patá vaizdà, tai po kuriolaiko ðis irgi iðnyktø... Tiksliau iðnyktø ne pats dirgiklis, o jo jutimas.Jutimø adaptacija ið dalies paaiðkina ir tai, kodël tas pats þmogus skir-tingai junta tà patá dirgiklá. Pavyzdþiui, lygiai tokio paties ryðkumo ðviesakambaryje atrodo itin ryðki, kai ateiname ið tamsaus rûsio, ir gana blau-si, kai á tà patá kambará ateiname ið saulës nutvieksto balkono. Drun-gnas vanduo atrodys ðaltas, jei prieð tai rankas bûsime mirkæ á karðtàvandená; bet tas pats drungnas vanduo atrodys ðiltas, jei rankas prieð taimirkysime ðaltame vandenyje.

Taigi þmogaus jautrumas nëra statiðka bûsena. Be to, nëra kokionors objektyvaus dydþio jam išmatuoti, vadinamojo fiziologinio nulio.Jutimø atskaitos taðku daþniausiai tampa prieð tai buvæs dirgiklis.

Suvokimas

Psichologijoje kalbëti apie jutimus atsietai nuo suvokimo beveikneámanoma. Beveik neámanoma ir aiðkiai atskirti, pasakyti, kada tai –tik pojûtis, o kada – pojûèio suvokimas. Suvokimas daþniau apibûdina-mas kaip pojûèiø integracija. Fiziologiškai jutimai susijæ su jutimo or-ganais ir periferine nervø sistema, o suvokimas – su aukðtesniais nervøsistemos lygiais. Dirginimas receptoriuose paverèiamas nervø impulsu,

Maþiausias dirginimas, kurio reikia dirgikliui ap-tikti.

Maþiausias pasikeitimas tarp dviejø dirgikliø, kuráþmogus aptinka.

Absoliutus slenkstis

Skirtumo slenkstis


54

toliau elektrocheminiu bûdu jis perduodamas atitinkamiems smegenøcentrams. Èia jau prasideda suvokimas.

Suvokimas – tai psichinis pojûèiais gaunamos informacijos tvar-kymas ir áprasminimas. Kitaip tariant, tai dirgiklio, veikianèio jutimøorganus, atpaþinimas, vietos erdvëje, laike nustatymas: kas tai per daik-tas ir kur jis yra? Jutimai tarsi informuoja þmogø apie já supanèius dir-giklius, taèiau suvokimas padeda juos áprasminti, sujungia skirtingaispojûèiais gaunamà informacijà, padeda orientuotis joje.

Geðtaltinës psichologijos, susikûrusios XX a. pirmoje pusëje Vo-kietijoje (þr. skyriø „Psichologijos mokslo raida“), atstovai kaip tik ir më-gino paaiðkinti, kodël pasaulá suvokiame kaip tvarkingà, o ne chaotiðkàatskirø objektø rinkiná. Geðtaltinës psichologijos idëjas pritaikius eks-perimentiniam suvokimo (daugiausia regimojo suvokimo) tyrimui bu-vo nustatyti svarbûs suvokimo ypatumai: suvokimo pastovumas, struk-tûriðkumas, daikto vaizdo (figûros) priklausomybë nuo jo aplinkos (fo-no) ir kt.

9 pav. Kodël juodai baltas linijas suvokiame kaip prasmingà figûrà?(Furst, 1998)

Psichinis pojûèiais gaunamos informacijos tvar-kymas ir áprasminimas.

Suvokimas


55

Paþiûrëkite á 9 paveikslëlá. Kà matote? Arklá, ðuná, o gal zebrà?Mes akimirksniu suvokiame paprasèiausiø juodø ir baltø juosteliø visu-mà kaip prasmingà objektà. Kodël? Todël, kad gebame organizuoti at-skirus pojûèius á prasmingà visumà. Kaip mes tai darome? Pirmiausiaiðskiriame figûrà. Visa kita tuo metu tampa fonu, kontekstu. Geriausiaitai galime pamatyti þiûrëdami á 9 paveikslëlyje pavaizduotà figûrà (ar fi-gûras). Kol matome baltà vazà, visa kita yra tiesiog juodas fonas, kai figûratampa du juodi veidai, vazos nebesuvokiame, ji tampa tik baltu fonu.Figûra visuomet atrodo labiau struktûruota nei fonas. Be to, paèios figû-ros, jei jos yra kelios ar daugiau, tuoj pat prasmingai grupuojamos.

Figûrà mes suvokiame todël, kad jà sudarantys atskiri elementai(suvokiami pojûèiai) grupuojami remiantis ðiais pagrindiniais princi-pais, arba visumos organizavimo dësniais:

• Artumas: arti vienas kito esanèius (tuoj vienas po kito einan-èius) elementus jungiame á grupes arba suvokiame kaip tamtikrà figûrà.

• Uþdarumas: árëmintus, aiðkiai atskirtus nuo kitø elementusjungiame á bendrà visumà, figûrà.

• Panaðumas: pagal tam tikrà poþymá (spalvà, stiprumà, formà,judëjimà) panašius elementus paprastai suvokiame kaip pri-klausanèius tai paèiai figûrai.

• Teisingas tæstinumas, arba sklandi eiga: esame linkæ suvoktiiðtisas linijas, o ne atskiras jø atkarpëles, jei tos linijos kertasi.

10 pav. Figûra ar fonas? (Furst, 1998)

56

• Paprastumas: suvokdami visumà stengiamës suteikti jai mumsþinomà paprastà formà.

Taigi gráþkime prie dryþuoto paveikslëlio: kokie èia grupavimoprincipai, padedantys suvokti paveikslëlá kaip prasmingà objektà, aki-vaizdûs? Beje, tokie grupavimo principai svarbûs ne tik regimajam, betir girdimajam suvokimui. Pavyzdþiui, suvokiant atskirø garsø rinkinákaip vientisà melodijà.

11 pav. Baltas trikampis ar juodi skrituliukai su iðpjovomis? Tai priklauso nuo to,kaip grupuojame jutimais gaunamà informacijà

Suvokimas pagrástas ne tik jutimais, bet ir esamomis þiniomis(schemomis) arba tam tikromis turimomis kategorijomis („tai gyvûnas“,„þmogaus balsas“ ir pan. ). O tai ágyjame su patirtimi. Ðtai kodël vaikas,niekuomet nematæs arklio ar zebro, figûrà 9 paveikslëlyje gali suvoktikaip ðuná. Tai, kad suvokdami mes ið karto áprasminame tai, kà suvokia-me, rodo ir ðis pavyzdys. Tiesiog perskaitykite ðá tekstà...

Vineo Diþdsioios Biratnjios uinvretetio moskinliknai nsutatë,jog yra visiðkai nsevbru, kioka travka riadës iðsëdtytos þoþdusioe, sav-bru tik, kad pimra ir paksunitë rdaië btûø svao vitejoe – vis teiktkestas yra piukiai skamitoas. Tai yra dël to, kad skaitiymadi mesþirûim ne keikveinà rdaiæ ið eliës, bet vsià radiþiø rikniná ikðrat.

57

Mûsø suvokimas taip pat turi visybiðkumo (matomo ðiame pa-vyzdyje su tekstu) ir numatymo savybæ. Dar net neturëdami visos infor-macijos, regëdami neaiðkø vaizdà arba girdëdami neaiðkø garsà, regëda-mi neiðbaigtà formà mes hipotetiðkai spëjame, kas tai galëtø bûti. Maþato, net tuomet, kai keièiasi daikto forma arba dydis (pvz., mûsø akiestinklainëje keièiasi atidaromø kambario durø forma), mes nemanome,kad keièiasi pats daiktas, o suvokiame daiktà kaip nekintantá. Suvokia-me, kad keièiasi tik daikto pozicija mûsø atþvilgiu. Tai suvokimo pasto-vumas. Ði savybë ágyjama nuo pat kûdikystës aktyviai „praktikuojantis“,eksperimentuojant su savo paties kûnu (rankomis ar kojomis), þaislais,kitokiais daiktais.

Taèiau kartais atsitinka taip, kad suvokdami apsigauname. Suvo-kiame vienà daiktà kaip didesná nei kitas, nors ið tiesø jie vienodo dy-dþio. Suvokiame pavaizduotà þmogeliukà kaip judantá, nors ið tiesø ju-da ne nupieðtas objektas, o tam tikru greièiu keièiasi paveikslëliai. Taipyra dël to, kad mûsø suvokimas yra santykinis: mes automatiðkai jun-giame, lyginame ir atsiþvelgiame á vienu metu skirtingais pojûèiais gau-namà informacijà. Ðitai ypaè akivaizdu analizuojant, kaip mes suvokia-me daikto dydá, erdvæ arba judëjimà.

Pamëginkite atlikti nedidelá eksperimentà: 30 sekundþiø þiûrëki-te á lempà arba koká kità ryðkø daiktà. Maþdaug per tiek laiko jûsø akiestinklainëje sudaromas atvaizdas, o nukreipæ akis á ðonà matysite vadina-màjá povaizdá. Pirmiausia paþiûrëkite á prieðais jus esantá baltà popie-riaus lapà. Tada þvilgsná nukreipkite á uþ keliø metrø esanèià baltà sie-nà. Pastebëjote? To ryðkaus daikto (lempos) atvaizdas ant sienos gerokaididesnis nei prieð jus esanèiame lape. Kodël? Juk tinklainëje susidaræsatvaizdas (ir atitinkamai dirgintø receptoriø skaièius, taigi pojûtis) ne-pasikeitë. Pasirodo, daikto dydþio suvokimas visada derinamas su atstumosuvokimu. Nukreipus akis á toli esanèià sienà atvaizdas bus daug dides-nis, nes jis „padauginamas“ iš didesnio atstumo. Tai árodo, kad suvoki-mas yra santykinis, t. y. atsiþvelgiama ir á kitus dalykus (smegenys taidaro automatiðkai). Suvokiant dydá svarbu trys dalykai: dydþio suvoki-mas, atspindëtas dydis tinklainëje ir atstumo suvokimas. Suvokiamasobjekto dydis yra lygus atvaizdui tinklainëje, padaugintam ið suvokia-mo atstumo.

Þinoma, toks suvokimo santykinumas gali turëti ir neigiamø pa-dariniø. Pavyzdþiui, galime apsirikti vertindami mums nepaþástamo, ne-

58

þinomo daikto dydá ir tik spëdami atstumà iki jo. Nes tuo atveju, kaineturime galimybës ávertinti atstumà iki suvokiamo daikto, bet ásivaiz-duojame, þinome, kaip tas daiktas atrodo tikrovëje, smegenys vël vertinaturimà informacijà ir suvokiame teisingai. Kartais dël to, jog dydþiosuvokimas visada susijæs su atstumo suvokimu, mes galime neteisingaiávertinti mums neáprastai maþø arba dideliø daiktø, keièianèiø atstumàiki mûsø, dydá. Manoma, kad kaip tik dël to neáprastai maþos maðinospatiria daugiau avarijø (vairuotojams atrodo, kad jos dar toli).

O kaip mes suvokiame ir ávertiname atstumà? Pagaliau jei aplin-kos atvaizdas tinklainëje yra dvimatis, kaip mes já „paverèiame“ trimaèiuvaizdu? Psichologø E. Gibsono ir R. Walko tyrimai atskleidþia, kad išdalies nuotolio (gylio) suvokimas yra ágimtas. Tai jie parodë tyrimais sumaþais kûdikiais ir gyvûnais: ðie bijo ðliauþti tvirtu stiklu virð vienodostekstûros medþiaga padengto griovio. Taèiau dvimaèius atvaizdus tin-klainëje paversti trimaèiais suvokiniais padeda ir kitokie – vadinamiejibinokuliniai („dviejø akiø“) ir monokuliniai („vienos akies“) signalai.

Atlikite dar vienà nedidelá eksperimentà: laikykite prieð save pieð-tukà. Dabar uþmerkite vienà aká, o kita þiûrëkite á pieðtukà. Po to uþ-merktàjà atmerkite ir þiûrëkite á pieðtukà, o atmerktàjà uþmerkite. Ði-taip pakartojæ keletà kartø pamatysite, kad pieðtukas „juda“ – pasislen-ka ið vienos pusës á kità. Kaip tai atsitinka? Kadangi akys yra keletàcentimetrø nutolæ viena nuo kitos, abiejose akiø tinklainëse susidarošiek kiek skirtingi vaizdai. Kai þiûrime á arti esantá daiktà, atvaizdai tin-klainëje skiriasi labiau, nei kai þiûrime á toli esantá daiktà. Taigi ði infor-macija (apie tai, koks yra atvaizdø skirtumas tinklainëse) ið karto smege-nyse yra analizuojama ir vertinama – taip suvokiamas atstumas iki daik-to. Panašiai abiem ausimis galime nustatyti, ið kurios pusës ir ið kaip tolisklinda garsas.

Dar vienas svarbus binokulinis signalas regimajam suvokimui yrapojûèiai, ateinantys ið akis sukiojanèiø raumenø: kokiu laipsniu yra pa-sukamos akys á vidø (konverguojamos) þiûrint á objektà. Kuo labiaupasukamos – tuo arèiau, vadinasi, yra daiktas. Ir atvirkðèiai. Svarbu irakies læðiukø akomodacija (prisiderinimas) – tai signalai ið akies apielæðiuko suplokðtëjimà, kai þiûrime á toli esanèius daiktus, ir sustorëjimà,kai þiûrime á arti esanèius daiktus.

Ar tai reiðkia, kad þmonës, regintys tik viena akimi, nemoka áver-tinti atstumo arba nesuvokia erdvinio vaizdo? Iš dalies, nes silpnai re-

59

gintys arba viena akimi visai neregintys þmonës bent jau kurá laikà iðtiesø sunkiau ávertina atstumà iki daiktø (ir dël to daþniau uþkliûva uþko nors arba netyèia numeta daiktus). Taèiau, kad suvoktume erdvinávaizdà ir iš dalies nuotolá, naudojamës ir kitais signalais.

Tai, kas naudojama dailëje erdvei pavaizduoti plokðtumoje, kaiptik padeda mums suvokti erdviðkumà. Atsiþvelgiama á daugelá dalykø:

• santykiná dydá (toliau esantys objektai maþesni uþ arèiau esan-èius; taèiau tai patikima tik tuomet, kai þinome tikràjá daiktodydá);

• aukðtá regëjimo lauke (kuo aukðèiau, tuo toliau);• persidengimà (paprastai arèiau esantys daiktai uþdengia toli-

mesnius);• linijø konvergavimà (perspektyvà, t. y. lygiagreèios linijos to-

lumoje artëja viena prie kitos);• sumaþëjusá aiðkumà (tolimesni daiktai ne tokie ryðkûs, jie at-

spindi maþiau ðviesos, nei arti esantys);• ðviesos ir ðeðëliø þaismà;• struktûros gradientus (arti esanèiø vienodø daiktø á tà patá

tinklainës plotà telpa maþiau nei toli esanèiø tokiø pat daik-tø);

• judesio gradientus (arti esantys daiktai greitai lekia pro ðaláprieðinga nei mes kryptimi, tolimesni beveik nejuda arba judadrauge su mumis).

Remtis binokuliniais ir monokuliniais signalais suvokiant atstu-mà iki daikto, daikto dydá ir jo pastovumà, tikëtina, iðmokstame labaianksti, kûdikystëje, kai siekiame prie lovytës pakabintø þaislø, motinosveido, tëèio nosies ar tiesiog eksperimentuodami su savo paties rankyte.Vëliau dar vienu svarbiu dalyku tampa gebëjimas savarankiðkai nutoltiarba priartëti, keisti savo paties vietà kitø daiktø atþvilgiu. Didelæ reikð-mæ, kaip jau supratote, turi ir patirtis, galimybë paþinti ávairius realiusobjektus, jø tikràjà formà ir dydá.

O dabar ásivaizduokite, kad jus supa prietema ir rûkas. Jokiø ga-limybiø ávertinti atstumà iki to, kà matote, nëra. Prieðais jus esantisobjektas staiga ima tolygiai didëti. Kà tai reiðkia? Kad tas objektas iðtiesø didëja (pvz., pripuèiamas kamuolys)? O gal tas objektas nekeièiasavo dydþio, o tik artëja, juda link jûsø?

60

Taigi judëjimo suvokimui irgi svarbi skirtingais jutimais gaunamainformacija ir galimybë atsiþvelgti á keletà dalykø. Daiktà suvokiamekaip judantá, kai jis staigiai didëja arba maþëja, kai já reikia sekti akimis,judinti galvà, kai jis keièia vietà kitø daiktø atþvilgiu. Visà informacijàsmegenys analizuoja ir sintetina. Nes kaip judesio suvokimui neuþtenkavien tik to, kad daiktas didëja arba maþëja (nebent mes tiksliai þinome,kad ðis daiktas negali be jokios prieþasties keisti savo dydþio), taip ir vienjudindami galvà arba akis nemanome, kad visas pasaulis aplink juda.Suvokimas, kad jûs arba pasaulis juda, priklauso nuo sudëtinës informa-cijos ið: akiø tinklainës, gradientø, galvos ir akiø judesiø (kinesteziniaipojûèiai), pagaliau vestibiuliariniø (pusiausvyros) ir taktiliniø (lytos)pojûèiø. Tikriausiai esate patyræ, kai sëdëdamas jau pasirengusiamevaþiuoti traukinyje, pajudëjus ðalimais stovinèiam traukiniui, akimirks-ná pamanëte, kad vaþiuojate jûs; tik kai smegenis pasiekia informacija iðvestibiuliarinio aparato, suvokiame, kad mes tebestovime vietoje.

Apskritai suvokiant, regint, girdint, uodþiant ar kitaip atpaþástantjuntamà daiktà ir nustatant jo vietà labai daug átakos turi ávairûs þmogauspsichinës veiklos ypatumai: laukimas (kà tikiuosi pajusti, pamatyti, ið-girsti), motyvacija (kà noriu pajusti), kontekstas (kokioje aplinkoje, tarpkokiø kitø dalykø yra suvokiamas daiktas), sugebëjimas uþpildyti spragas(hipotetiðkai spëti, kas tai galëtø bûti, remiantis patirtimi) ir pan. Dël ðiø

prieþasèiø ir dël to, kad suvoki-mas yra santykinis, mes kartaispatiriame ávairiø suvokimo iliu-zijø. Pavyzdþiui, kontekstas le-mia, kad tà patá daiktà tarp la-bai panaðiø, bet gerokai dides-niø daiktø suvokiame kaip ma-þesná nei tokio paties dydþiodaiktà tarp panaðiø, bet gero-kai maþesniø daiktø. Arba kadtokio paties pilkumo juosteleslabai šviesiame ir labai tamsia-me fone suvokiame kaip skir-tingø atspalviø pilkumà.

12 pav. Konteksto átaka suvokimui:vienodo pilkumo juosteles

suvokiame skirtingai, nes vienur jaslyginame su baltu, kitur –

su juodu fonu

61

Laukimas ir motyvacija, pavyzdþiui, gali turëti átakos tam, kaipmes suvoksime neaiðkios formos ar struktûros, neaiðkaus garso, neaið-kaus kvapo arba skonio daiktà. Beje, vienas ið psichologijos praktikojenaudojamø bûdø tirti þmogaus pasàmoninius norus, lûkesèius ar moty-vacijà ir yra dviprasmiðkø, neaiðkiø paveikslëliø arba tam tikrø dëmiøpateikimas praðant pasakyti, kà jis mato. Tam tikros nuostatos arba troð-kimai gali lemti net aiðkiai matomø dalykø neteisingà suvokimà. Pavyz-dþiui, á tûtelæ susuktà laikraðtá juodaodþio þmogaus rankoje baltaodþiaiamerikieèiai gerokai daþniau suvokia kaip peilá, jeigu tà laikraðtá laikojuodaodis, o ne baltaodis. Tokio paties dydþio kaip ir ekrane skrituliukàvaikai parenka nesunkiai. Taèiau parinkti tokio paties dydþio skrituliu-kà kaip parodytoji moneta jiems pavyksta sunkiau. Kuo didesnio nomi-nalo moneta ir kuo vaikui labiau rûpi pinigai (pvz., neturtingø ðeimøvaikai), tuo didesná skrituliukà jie parenka.

Dydþio ir atstumo suvokimo susietumas ir santykinumas lemiatai, kad dvi tokio paties ilgio atkarpas, esanèias skirtinguose aukðèiuosepaveikslëlyje, vaizduojanèiame perspektyvà, suvoksime kaip skirtingo il-gio (þr. 13 paveikslëlá). Tai vadinamosios suvokimo iliuzijos. 14 pa-veikslëlyje galite pamatyti keletà populiariø, jau seniai þinomø ir mëgi-namø paaiðkinti regimojo suvokimo iliuzijø. Neretai tokios suvokimoiliuzijos yra sëkmingai iðnaudoja-mos kuriant interjerà (pvz., optið-kai platinant siaurà kambará) ar so-cialiná ávaizdá (pvz., pateikiant þmo-gø kaip aukðtesná, jaunesná, protin-gesná, nei jis ið tikrøjø yra). O štaiDidþiojoje Britanijoje suvokimoiliuzijomis buvo pasinaudota sie-kiant sumaþinti autoavarijø skaièiø.Greitkelyje vairuotojai, artëdamiprie pavojingø kryþkeliø ar þiedø,nemaþindavo greièio. Nupiešusskersines linijas su vis maþëjanèiaisintervalais tarp jø vairuotojams at-rodydavo, kad jie pradëjo vaþiuotigreièiau, todël automatiðkai su-maþindavo greitá. Avarijø sumaþë-jo nuo 14 iki 2 per metus.

13 pav. Ar dvi horizontalios atkarposyra vienodo ilgio? Kadangi virðutinëtiesë suvokiama kaip esanti toliau, jos

suvokiamas ilgis automatiðkai daugina-mas ið suvokiamo atstumo

62

Suvokimo iliuzijomis va-dinami ir tie atvejai, kai junta-miems dirgikliams suteikiamavisai kitokia prasmë. Pavyz-dþiui, vëjo plaikstoma uþuolai-da karðèiuojanèiam þmogui galiatrodyti ðokanti mergina. Ke-lio þenklas pavargusiam vairuo-tojui gali atrodyti stovintisþmogus. Nuolatiná stresà,átampà patiriantis arba labaiábaugintas þmogus netolieseðmëkðtelëjusá katinà gali palai-kyti uþpuoliku ir pan.

Haliucinacijos – tai suvo-kimo sutrikimas, kai juntami irsuvokiami ið tiesø neegzistuo-jantys dirgikliai. Pavyzdþiui, kaiþmogus girdi (ir suvokia kaiprealius, tikroviškus) balsus, norstuo metu ið tikrøjø niekas ne-kalba ir net nieko nëra netolie-se, arba kai mato tai, ko tuometu nëra regëjimo lauke. Ha-

liucinacijos gali atsirasti ne tik þmogui susirgus psichikos liga, bet ir dëldidelio fizinio ar emocinio pervargimo, didelio emocionalumo, sensori-nës deprivacijos (kai aplinkui ilgà laikà nëra jokiø iðorës dirgikliø, pa-vyzdþiui, þmogus uþdarytas visiðkai izoliuotoje patalpoje) ar dël psicho-aktyviø medþiagø poveikio. Faktiðkai visais ðiais atvejais patiriama paki-tusi sàmonës bûsena (daugiau apie tai þr. skyriuje „Sàmonë ir jos bûse-nos“). Kartais mes tiesiog atsiribojame (ar esame atriboti) nuo iðorinësaplinkos dirgikliø ir kreipiame dëmesá ar patiriame tik vidinius dirgik-lius laikydami juos tikroviškais.

Suvokimo sutrikimus, vadinamàsias agnozijas (iðvertus ið graikøkalbos reiðkia „nëra suvokimo“), gali lemti ávairûs smegenø paþeidimaiarba neurologiniai trûkumai. Pavyzdþiui, negalëjimas atpaþinti daikto,

14 pav. Suvokimo iliuzijos, arba optinësapgaulës: kuri A ar B atkarpa yra ilgesnë?

Kurios – A ar B – figûros centrinisapskritimas yra didesnis?O gal vienodo dydþio?

63

nors þmogus já mato; negalëjimas pasakyti, kurá pirðtà kà tik palietë,nors ranka nëra paralyþiuota; negalëjimas atpaþinti kalbos garsø, norsklausa nesutrikusi; negalëjimas atpaþinti paþástamø (daug kartø maty-tø) veidø, net negalëjimas atpaþinti savo paties veido ir panašiai. Pri-klausomai nuo to, kokia bûtent galvos smegenø sritis, funkcija ar nervøjungtis yra paþeista, sutrikdomas þmogaus gebëjimas suvokti pojûèiaisgaunamà informacijà.

Dar vienas psichologus, ypaè parapsichologus (parapsichologija– keistø, mokslo neárodytø arba paneigtø, kaip visai nerealiø, psichikosreiðkimosi faktø tyrimo ir aiðkinimo sritis), dominantis dalykas yra ne-jutiminis (ekstrasensorinis) suvokimas. Ar galima suvokti be jutimo, t.y. tiksliai ir teisingai pasakyti, kas pavaizduota paveikslëlyje, kai to pa-veikslëlio nematai ir nesi matæs? Suvokti arba ávardyti dalykus, kurie dartik ávyks arba kurie vyksta toli nuo suvokianèiojo? Judinti daiktus jønelieèiant? Kol kas parapsichologø mëginimai paaiðkinti ðiuos reiðki-nius neatneðë apèiuopiamø rezultatø, o jø paèiø apraðyti nejutiminiøgebëjimø turintys þmonës vëliau paaiðkëdavo esà puikûs fokusininkaiarba apsukrûs apsiðaukëliai.

Maþa to, psichologija daugelá panaðiø atvejø aiðkina tiesiog dide-liu þmogaus átaigumu (tikime ir matome tai, kà norime matyti, kuonorime tikëti, arba tai, kuo mus sumaniai átikina). Be to, nereiktø pa-mirðti ir to, kad, viena vertus, þmonës ganëtinai skiriasi savo jautrumuskirtingiems dirgikliams (kartais to, kà jauèia, mato, girdi ir suvokiavienas þmogus, kiti deðimt arba šimtas nesugeba pajusti ir suvokti). Antravertus, egzistuoja vadinamieji ikislenkstiniai pojûèiai, kuriø sàmoningainefiksuojame. Kai kà paaiðkina ir mûsø ikisàmoninga ar pasàmoningapsichikos veikla, apie kurià galite suþinoti kitame skyriuje.

Netinkamas, tikrovës neatitinkantis suvokiamodaikto arba reiðkinio ir jo savybiø atspindëjimas.

Pojûèiø suvokimo sutrikimas, kai juntami ir su-vokiami ið tiesø neegzistuojantys dirgikliai.

Iliuzija

Haliucinacija


64

iðorinio pasaulio áspûdþius:Adleris A. Þmogaus paþinimas.Vilnius: Vaga, 2003.

Jutimo organø pateikiami iðoriniai áspûdþiai ir dirginimai suþa-dina signalà smegenyse; kai kuriuos ðio signalo pëdsakus galima iðsau-goti. Ið ðiø pëdsakø formuojasi vaizdiniø ir prisiminimø pasaulis. Taèiausuvokimas nëra gryna tikrovës nuotrauka, já visada kaþkiek lemia kiek-vieno þmogaus savitumas. Þmogus suvokia ne viskà, kà mato; paklausædviejø tà patá vaizdà maèiusiø þmoniø, kà jie suvokë, veikiausiai gautu-me visiðkai skirtingus atsakymus. Vaikas savo aplinkoje irgi suvokia tiktai, kas dël vienokiø ar kitokiø prieþasèiø dera su jo anksèiau susiforma-vusiu savitumu. Jei labiausiai iðlavinta vaiko rega, jo suvokimas bus iðesmës vizualaus pobûdþio; kaip tik tai bûdinga daugeliui þmoniø. Kitøpasaulëvaizdyje vyraus klausos áspûdþiai. Kaip minëta, suvokimas nëragrieþtai identiðkas tikrovei. Sàlytá su iðoriniu pasauliu þmogus sugebatvarkyti taip, kaip reikalauja jo savitumas. Ðis ypatingas þmogaus savitu-mas atsiskleidþia per tai, kà þmogus suvokia ir kaip jis tai daro. Suvoki-mas nëra vien fizinis procesas, tai psichikos funkcija, ir ið to, kaip ir kàþmogus suvokia, galime padaryti iðsamias iðvadas apie jo vidiná pasaulá.

Pavyzdþiui, prieð daugelá metø „Tristano ir Izoldos“ uvertiûra pa-darë man didþiulá áspûdá. Anuomet savo susiþavëjimà bûèiau apibûdi-næs kaip tiesioginá ir suprantamà ðios muzikos padariná. Taèiau dabarti-në mano reakcija á ðià Vagnerio uvertiûrà visai kitokia. Bûsiu atviras – ðimuzika man atsibodo. Dabar jau nepasitenkinimas man atrodo visiðkaiáprastas atsakas (...)


Apie

Apie paþintis su ðiuolaikinës psichologijos sàvokomis:Köhler W. Geðtaltpsichologija. Vilnius: VU Spe-cialiosios psichologijos laboratorija, 2005.

65

Esant tai paèiai fizinei situacijai, patirdamas lygiai tokias paèiasgarso bangas þmogus vienà dienà gali manyti, kad vienintelis tinkamasatsakas – pasigërëjimas, o kità dienà, girdëdamas tà paèià kompozicijà,justi pasiðlykðtëjimà. Paprasèiausias bûdas sukelti tokià permainà – duotiþmonëms klausytis tos paèios garsø sekos ðimtus kartø per dienà. Betkas tokiomis aplinkybëmis atsitinka? Reikia atskirti melodijas, kaip fizi-nius faktus, ir melodijas, kaip girdimuosius potyrius. Po keliø ðimtøpakartojimø daugumos melodijø kaip potyriø savybës nebebus tokios,kokios buvo ið pradþiø. Dabar jos skambës tuðèiai ir banaliai. Melodijasdaþnas kartojimas veikia lygiai taip pat, kaip geriausius anekdotus irpokðtus. Taigi atsakø pokyèiai, kaip objektyvios sàlygos nekinta, visiðkaineprieðtarauja pagrindinei mûsø tezei, kad egzistuoja suprantamas ry-ðys tarp patiriamø faktø ir patiriamø vidiniø atsakø. Jei esant tiemspatiems dirgikliams potyriø medþiaga keièiasi, kaþin ar galime tikëtis,kad ankstesni atsakai atrodys áprasti ir tinkami. (...) Dar viena prieþas-tis, kodël muzika, kuri man prieð daugelá metø patiko, dabar nebeteikiajokio malonumo, gali bûti ðtai tokia: smarkiai pasikeièiau aš. Kaip gali-me tikëtis, kad pasikeitusiai savasèiai tam tikros kompozicijos poveikisbus toks pat, tarsi savastis nebûtø pasikeitusi. Poveikis priklauso ne tiknuo iðorinës situacijos, bet ir nuo sistemos, kurioje tie poveikiai vyksta,ypatybiø. Patiriamam prieþastingumui bûdinga lygiai tas pat, kas prie-þastingumui fizikoje.

1. Þemas jutimo slenkstis reiškia, kad (paþymëkite teisingà atsakymà):a) suvokiame daugiau informacijos, kai jutimo organai nëra dir-

ginami;b) savo jutimo organais sunkiau uþ kitus þmones aptinkame dir-

giklá;c) savo jutimo organais lengviau uþ kitus þmones aptinkame

dirgiklá;d) gebame nejusti daugelio dirgikliø.


klausimai

66

2. Pojûèiø skirtumo slenkstis þymi:a) gebëjimà skirtingai suvokti tà patá dirgiklá skirtingoje situa-

cijoje;b) gebëjimà aptikti dirgiklá savo jutimo organais;c) reiðkiná, kai vienos rûðies dirgiklá skiriame nuo kitos rûðies

dirgiklio;d) suvokimà, kad anksèiau pateiktas dirgiklis skiriasi nuo dabar

pateikiamo.

3. Kokios átakos maisto skonio jutimui gali turëti uoslës praradimas:a) geriau jaus maisto skoná;b) prasèiau jaus maisto skoná;c) skonio jutimas niekaip nepasikeis;d) maistas atrodys saldesnis nei ið tiesø.

4. Kuris ið suvokimø yra ágimtas:a) atstumo tarp daiktø suvokimas;b) judesio suvokimas;c) gylio suvokimas;d) daikto formos suvokimas.

5. Suvokiamà daikto dydá lemia:a) atvaizdas tinklainëje ir suvokiamas atstumas iki daikto;b) signalai ið akies tinklainës ir gebëjimas matyti abiem akimis;c) daikto padëties nustatymas kitø daiktø atþvilgiu;d) daikto formos suvokimas ir patirtis.


67

1. Ar visi þmonës sapnuoja?2. Ar kiekvienas gali tuo pat metu miegoti ir kvëpuoti?3. Ar miego metu smegenys irgi „miega“, t. y. jø aktyvumas

visiðkai sumaþëja?4. Ar galima vaistais visiðkai iðgydyti nemigà?5. Ar miego trûkumas visuomet kenkia psichinei ir fizinei svei-

katai?6. Ar galime suþinoti tai, kas yra mûsø pasàmonëje?7. Ar visi þmonës pasiduoda hipnozei?8. Ar visada þmogus þino tai, kà jauèia, veikia, màsto?9. Ar keliaujant ið rytø á vakarus (pagal laiko juostas) prisitaiky-

ti prie pasikeitusio dienos ir nakties reþimo lengviau, nei ke-liaujant ið vakarø á rytus?

10. Ar sapnai trukdo miegoti?

Sàmonë ir jos bûsenos


ne:a r b a

68

Vienas Rytø ðaliø valdovas susapnavo baisø sapnà. Sapne vie-nas po kito jam iškrito visi dantys. Susijaudinæs valdovas pasikvietësapnø aiðkintojà. Tas iðklausë sapnà ir susirûpinæs tarë:

– O, mano valdove, turiu pasakyti jums liûdnà þinià. Jûs pra-rasite visus savo artimuosius.

Ðie þodþiai ásiutino valdovà. Jis liepë ámesti ðá sapnø aiðkintojàá belangæ ir pakviesti kità aiðkintojà. Šis, iðklausæs valdovo sapnà,pasakë:

– Esu laimingas, galëdamas praneðti jums dþiugià þinià. Jûspragyvensite visus savo artimus þmones.

Valdovas dosniai apdovanojo sapnø aiðkintojà, o nustebæ dva-riðkiai klausë jo:

– Tu juk pasakei lygiai tà patá, kaip ir vargðas pirmasis sapnøaiðkintojas. Kodël jis buvo nubaustas, o tu – apdovanotas?

– Mes abu vienodai iðaiðkinom sapnà, – atsakë ðis. – Taèiauviskas priklauso nuo to, kaip tai pasakysi, o ne kà pasakysi.

Sàmonë apibrëþiama labai paprastai – tai savo minèiø, jausmø,suvokimo þinojimas. Ðis þinojimas gali bûti:

• pasyvus – tai tiesiog savæs ir aplinkos stebëjimas ásisàmoninantpojûèius, mintis, prisiminimus;

• aktyvus – tai tarsi kontroliavimas to, kà veiki, màstai, jauti.Dël aktyvaus þinojimo galima pradëti, nukreipti savo veiklà,mintis ir pan.

Taigi sàmonë jums šiuo metu leidþia pasakyti ne tik tai, kà dabarveikiate, bet ir kontroliuoti savo elgesá, rinktis atitinkamus veiksmus. Arvisada ir visi þmonës tai gali? Ne. Štai kartais kà nors tikrai veikëme, betniekaip negalëtume pasakyti, kà bûtent, – mes to neþinome. O kartais,atvirkðèiai, þinome, kà veikiame, bet niekaip negalime keisti tø veiksmø,rinktis veikti kà nors kita… Bet apie tai, kas tai yra ir kodël taip vyksta,vëliau.

Dabartinëje psichologijoje, atrodo, kyla maþiausiai ginèø dël sà-monës buvimo ir apibrëþimo. Taèiau pati sàmonë ið tiesø yra labai sun-kiai apèiuopiama, iðmatuojama, taigi jos tyrinëjimas ir nagrinëjimas pa-krinka tarp suvokimo, atminties ir kitø mentaliniø procesø tyrimo. Sà-

69

monë tampa tarsi fonas, kontekstas. Pavyzdþiui, atmintis gali bûti sà-moninga, t. y. „að þinau, kà atsimenu“, bet sàmonë nëra atmintis. Arbasuvokimas gali bûti sàmoningas („að þinau, kà matau“), bet sàmonë nëratik suvokimas.

Be to, sàmonës samprata apima ir dar dvi svarbias psichologijossàvokas – tai dëmesys ir valia. Ásisàmonindami savo pojûèius, mintis,jausmus mes atkreipiame á juos dëmesá. Dëmesiu vadinamas susitelki-mas ties tuo, kà veiki, suvoki, apie kà samprotauji. Ir W. Wundtas, ir kaikurie ðiuolaikiniai psichologai mëgina atskirai apibrëþti dëmesá ir sàmo-næ, taèiau ið esmës dëmesys ir yra ásisàmoninimas. Tuo tarpu valia – taisàmoningas savo veiklos ir elgesio reguliavimas siekiant kokio nors tiks-lo. Faktiškai valios samprata išpleèia sàmonës aktyvaus þinojimo funkci-jà. Kita vertus, valia taip pat glaudþiai siejama ir su emocine þmogausbûsena, afektø reguliavimu.

Psichologija, kaip mokslas, kaip tik ir prasidëjo nuo sàmonës tyri-nëjimø. Tiesa, sàmonë tuomet buvo tapatinama su protu. Pirmieji psi-chologai (pvz., W. Wundtas) mëgino pasitelkæ savo sàmonæ jà ir tyrinë-ti. Ðá metodà jie vadino introspekcija, viduje vykstanèiø procesø stebëji-mu. Biheivioristai (pvz., J. Watsonas) bandë iðsiversti be sàmonës. Vidi-nius psichikos procesus jie traktavo kaip „juodàjà dëþæ“, á kurià negali-ma pasiþiûrëti. Todël jie tyrë tik tai, kas yra matoma – dirgiklius irþmogaus atsakus, reakcijà á tuos dirgiklius. O psichoanalitikai tyrinëjone tik sàmonæ, bet ir pasàmonæ bei ikisàmonæ.

Sàmonë – tai þinojimas to, kà þinau arba darau, o pasàmonë – komes apie save neþinome. Mes neþinome apie kai kuriuos savo jausmus,prisiminimus, jutimus, bet vis dëlto jie daro átakà mûsø poelgiams, màs-tymui, savijautai.

Ar galime suþinoti apie tai, ko neþinome, bet kas vis dëlto yramûsø paèiø psichinkos procesai? Psichoanalitikai atsakytø, kad taip. Tai,kas yra pasàmonëje, galime suþinoti analizuodami savo sapnus, netyèiapadarytus poelgius, klaidas. Bet koks mëginimas atsakyti á klausimà „Ko-dël að taip pasielgiau, pagalvojau, pasijauèiau?“ yra ir mëginimas paþintipasàmonæ. Yra vienas „bet“: pats S. Freudas manë, o jam iki ðiol pritariavisi jo pasekëjai, kad paèiam – be kito þmogaus pagalbos – paþinti savopasàmonæ yra beveik neámanoma. Tai bûtø tas pats, kaip be veidrodþiomëgintume pamatyti savo paèiø pakauðá… Psichoanalitikai ir psichote-

70

rapeutai tampa tokiais „veidrodþiais“ atskleisdami þmonëms jø paèiøpasàmonæ (daugiau apie tai þr. skyriuje „Asmenybës teorijos“).

Ikisàmonë – tai tarsi tarpinë sàmonës ir pasàmonës sritis, kartais jidar vadinama „sàmonës prieangiu“. Ikisàmonë – tai, ko mes neþinomeapie save, savo psichinæ veiklà, taèiau kas gali tapti prieinama mûsø sà-moningam þinojimui nedidelëmis pastangomis.

Šitie terminai – „ikisàmonë“, „pasàmonë“ ar „nesàmonë“ – varto-jami ir dabar. Pavyzdþiui, paþinimo procesus ir jø veikimà tyrinëjantysmokslininkai kalba apie „paþintinæ pasàmonæ“. Juk mûsø sàmonë ribo-ta. Vienu metu mes galime ásisàmoninti tik dalá informacijos. Ðtai pa-þiûrëkite á kubà 14 paveikslëlyje. Dešiniajame viršutiniame kampe kryþiu-ku paþymëta siena yra priekinë. Taèiau ji gali tapti ir galine siena. Taipatsitiks tuo atveju, jeigu mes ásivaizduotume kryþiukà ant kitos sienoscentre. Tuomet iki tol buvusi priekinë siena taps galine. Matote?

X


Savo minèiø, veiksmø, suvokimo, màstymo þi-nojimas.

Psichikos dalis, kurioje slypi þmogaus sàmonin-gam þinojimui neprieinamas psichikos turinysir kuri turi átakos þmogaus elgesiui.

Informacija, kuri nëra ásisàmoninta, bet prieina-ma sàmoningam þinojimui nedidelëmis pastan-gomis.

Sàmonë

Pasàmonë

Ikisàmonë

15 pav. Sàmoningo þinojimo ribotumàiliustruojantis kubas. Kur yra kryþiukas:priekinës sienos virðutiniame kampe ar

priekinës sienos centre?(pagal Davidoff, 1994)

71

Daug kas mûsø gyvenime vyksta mums net nespëjus ásisàmo-ninti, neþinant apie tai. Sàmonë tuo momentu kaþkuo uþimta, taèiau irkiti dalykai, á kuriuos ðiuo metu nesame atkreipæ dëmesio, daro átakàsàmonei. Nesàmoningai nusprendþiame daugelá dalykø (kad vienas ob-jektas didesnis uþ kità arba yra arèiau). Daþnai kà nors darome automa-tiðkai. Pavyzdþiui, iðeidami ið kambario iðjungiame ðviesà. Taèiau jei kaspaklaustø, ar tikrai tai padarëte, ko gera, turëtumëte gráþti, kad ásitikin-tumëte. Kol mokomës vairuoti, niekaip negalime perjungti pavaros apietai negalvodami, sàmoningai nekontroliuodami šio veiksmo. O po kele-to mënesiø arba metø vairavimo pavaras perjunginëjame nesàmonin-gai…

Maþa to, pasirodo, kai kurie þmonës, galintys matyti, nes turisveikas akis, vis dëlto yra akli… t. y. jie neþino, negali ásisàmoninti to,kà mato. Štai, pavyzdþiui, galvos smegenø sritis, esanti apatinëje pakau-ðio dalyje (vadinamoji Striate cortex), yra atsakinga uþ tai, kad ið akiestinklainës gaunama regimoji informacija bûtø suvokiama ir galëtø taptiásisàmoninama. Paþeidþus šià galvos smegenø sritá, þmogus nemato. Bettik sàmoningai nemato, t. y. negali pasakyti, kà jis mato, kas priešais jáyra. Taèiau paskatintas „spëlioti“ (kà matytø, jei regëtø), jis kai kà iðtiesø „pamato“: teisingai nurodo formas, kryptá, judëjimà. Net sàmo-ningai neþinodamas, kà mato, á kà bûtent reaguoja, paskatintas veikti,jis teisingai reaguoja, aptinka dirgiklius.

Panaðiø tyrimø atlikta ir tais atvejais, kai buvo paþeistos kitosegalvos smegenø sritys, atsakingos uþ tam tikras mûsø funkcijas. Pavyz-dþiui, atitinkamos sensorinës-motorinës srities galvos smegenyse paþei-dimai lemia negalëjimà ásisàmoninti lytëjimo pojûèiø: þmogus negalipasakyti, ar yra lieèiamas ir kuri bûtent kûno vieta yra lieèiama. Taèiaupaskatintas spëti daug tiksliau, nei tai bûtø atsitiktinis spëjimas, prisi-lietimus gali apibûdinti. Pagaliau amnezijà patyræ þmonës, negalintyssàmoningai ásiminti naujos informacijos, vis dëlto atlieka atminties rei-kalaujanèias uþduotis – tol, kol tai nereikalauja ið jø ásisàmoninimo,þinojimo, kà jie ásiminë.

Kai kurie dalykai yra tiesiogiai neprieinami mûsø sàmoningamþinojimui. Pavyzdþiui, kraujo apytaka, cukraus kiekio kraujyje pokyèiai,molekuliø judëjimas, làsteliø dalijimasis. Taèiau, pasirodo, kai specia-liais prietaisais tai tampa prieinama – nors ir netiesiogiai – mûsø sàmo-ningam þinojimui, mes galime tai kontroliuoti, keisti. Tarkime, prijun-

72

gus þmogø prie aparato, nuolat rodanèio jo kraujospûdá bei jo pokyèius,þmogus sàmoningomis pastangomis gali já atitinkamai maþinti arba di-dinti.

Psichologijos mokslininkas G. Sommerhoffas (1996) mano, kadmûsø sàmonæ sudaro integruotos globalios pasaulio reprezentacijos. Taitarsi funkcinis pasaulio modelis, kuris leidþia mums reaguoti tinkamutoje situacijoje bûdu, net jei situacija nëra nuspëjama arba netikëta. Iðtiesø sàmonë, arba integruotos globalios pasaulio reprezentacijos, tuo irpasireiðkia: mes nekreipiame dëmesio á tuos aplinkos aspektus, kurie yratiksliai tokie, kokiø mes tikëjomës. Bet jei tik kas nors yra skirtinga, neitikëjomës, ið karto atkreipiame dëmesá ir ásisàmoniname tai. Pavyzdþiui,mums nereikia nuolat ásisàmoninti bato teikiamus pojûèius, kol tas ba-tas neima spausti…

Sàmonës bûsenos

Ir aktyvus, ir pasyvus þinojimas (apimantis ir savæs arba savo po-jûèiø, minèiø stebëjimà, ir galëjimà tai kontroliuoti, keisti) yra budrisàmonës bûsena.

Taèiau yra vadinamosios ypatingos (pakitusios, iðkreiptos, neápras-tos) sàmonës bûsenos. Kartais ðios bûsenos dar vadinamos miglotu þi-nojimu. Nors neretai þinojimas, patiriamas ypatingos sàmonës bûsenosmetu, tampa itin aiškus. Galima sakyti, kad ypatingos sàmonës bûsenospasiþymi tuo, kad viena sàmonës funkcija – atrankinis dëmesys, patiria-mø dalykø ásisàmoninimas – iðlieka; o kita sàmonës funkcija – valingaskontroliavimas yra pakitusi, gerokai prislopinta arba iš viso neveikli.

Vienas ið apèiuopiamø bûdø iðtirti sàmonæ ir jos bûsenas yra elek-troencefalografija (EEG) – galvos smegenø bioelektriniø potencialø uþ-raðymas. Skirtingø sàmonës bûsenø metu matomas vis kitoks galvos sme-genø elektromagnetinis aktyvumas. Pavyzdþiui, esant normalios budru-mo bûsenos matomi gana nereguliarûs ritmai, o esant atsipalaidavimo irsvajojimo bûsenos matomi vadinamieji alpha ritmai. Esant susikaupi-mo bûsenos, kai labai sutelkus dëmesá ir valios pastangas reikia kà norsspræsti, smegenø aktyvumas reiðkiasi vël kitokiais – theta – ritmais.

Ypatingas sàmonës bûsenas mes patiriame miegodami, sapnuo-dami, svajodami, medituodami, paveikti hipnozës arba narkotiniø me-dþiagø. Taigi visas jas aptarkime ið eilës.

73

Miegojimas – irgi sàmonës bûsena. Tiksliau miegodami patiriamekeletà skirtingø sàmonës bûsenø. Iðlieka tam tikras þinojimas (stebëji-mas ir net dalinis kontroliavimas): stebime ir ásisàmoniname sapnus,atsibundame iš karto, vos tiktai ima veikti koks nors reikšmingas dirgik-lis. Pavyzdþiui, kûdiká þindanti moteris tuoj pat atsibunda, vos tik su-niurzga jos kûdikis, bet gali negirdëti beldimo á duris, o naktinis sargastuoj pat iðgirsta krebþdesá á duris, bet nereaguoja á verkianèio vaiko gar-sà. Dauguma mûsø galime net neþadinami atsibusti tam tikru laiku.

Miegas yra svarbus jau vien tuo, kad maþdaug treèdalá savo gyve-nimo praleidþiame miegodami. Ir be miego niekaip negalime. Moksli-ninkai iðtyrë, kad mûsø organizmas turi biologiná laikrodá, veikiantá maþ-daug 25 val. ritmu (ðtai kodël mums vis pritrûksta kokios valandëlësdienos ar nakties metu). Šis biologinis laikrodis, kitaip dar vadinamascirkadiniu ritmu, reguliuoja ne tik smegenø, bet ir viso organizmo veik-là. Beje, dël to, kad mûsø biologinis laikrodis veikia 25, o ne 24 val.ritmu, mums lengviau prisitaikyti prie laikrodþio atsukimo atgal, t. y.dienos pailgëjimo, o ne sutrumpëjimo. Taip pat lengviau adaptuotis irtuomet, kai tenka skristi á vakarus (nes vël diena pailgëja), o ne á rytus.

Cirkadinis organizmo ritmas iðlieka net tuomet, kai þmogus ne-gali matyti, koks ið tiesø tuo metu yra paros laikas. Kita vertus, iðoriniaiparos þymenys, prie kuriø priprantame, irgi yra labai svarbûs reguliuo-jant mûsø biologiná laikrodá. Todël, pavyzdþiui, pamaininá darbà dir-bantiems þmonëms prisitaikyti sunkiau nei tiems, kurie keliauja laikojuostomis. Nes pastariesiems biologiná laikrodá, taigi ir miego ciklà, „pa-reguliuoti“ padeda bûtent iðoriniai þymenys: dienos ðviesa arba naktiestamsa. Tuo tarpu pamaininá darbà dirbantiesiems tenka prisiversti mie-goti dienà arba, atvirkðèiai, iðlikti darbingiems naktá.

Taisyklingi organizmo fiziologinës veiklos ritmai,sudarantys maþdaug 24 val. ciklà, vadinamasisbiologinis laikrodis.

Galvos smegenø bioelektriniø potencialø uþra-ðymas.

Cirkadinis ritmas


Elektroencefa-lografija

74

Pamaininá darbà dirbantys þmonës ne tik „sugadina“ savo biolo-giná laikrodá ir nuolat patiria sunkumø prisitaikydami vis prie naujoritmo. Jie ir miega maþiau, nei áprastai turëtø, o tai ilgainiui neigiamaiatsiliepia jø fizinei ir psichinei sveikatai. Tas pats neretai atsitinka irstudentams, dël mokslo ir (arba) pramogø sutrikdþiusiems savo cirkadi-nio ritmo veiklà.

Kas atsitiktø, jei ið viso nemiegotume? Ið pradþiø tik patiriamebendrà nuovargá ir mieguistumà, o po dviejø ar trijø nemigos parø pra-deda trikti kaip tik mûsø sàmonës veikla. Nemiegojæs þmogus gali atlik-ti daugelá atminties, màstymo, ágûdþiø reikalaujanèiø uþduoèiø, taèiaujam vis sunkiau darosi þinoti tai, kà jis daro. Be to, þinojimas darosiiškreiptas. Tris keturias paras nemiegojæs þmogus pradeda regëti arbagirdëti haliucinacijas, tampa itin irzlus, nervingas arba prislëgtas. Pa-našu, kad net ir nemiegodamas þmogus pradeda „sapnuoti“ atmerkto-mis akimis. Vëliau matysime, kad kaip tik ta miego stadija, kai sapnuo-jame, ir yra svarbiausia mûsø darbingumui ir psichinei sveikatai.

Nustatyta, kad þmogus gali iðbûti nemiegojæs apie 200 valandø.Pamiegojus keliolika valandø psichinë ir fizinë veikla atsinaujina. Taigivienkartinës ir labai retos nemigo naktys nëra tokios þalingos kaip nuo-latinis miego trûkumas arba miego ritmo keitimas.

Tam tikri smegenø paþeidimai gali taip sutrikdyti biologiná þmo-gaus laikrodá, kad ðis negali uþmigti. Neiðmokæs bent keletà valandøatsipalaiduoti taip, kad pasiektø á miegà panaðià bûsenà, þmogus miršta.

Pastebëta, jog daugiausia nelaimingø atsitikimø pramonëje ir ke-liuose ávyksta ir klaidø daugiausia daroma bûtent nakties metu. Tyrinë-dami ávykiø aplinkybes, automobiliø apdauþymo pobûdá ir panaðiaimokslininkai nustatë, kad taip atsitinka dël to, jog þmogus, nors ir ke-lias sekundes, tampa visiškai nesàmoningas, t. y. dingsta ir pasyvus, iraktyvus þinojimas. Kaip tik tokie „atsijungimai“ ir yra bûdingi þmo-nëms, kuriems trûksta miego.

Ir sàmonës veikla, ir viso organizmo veikla miego metu labai kin-ta. Pagal EEG, akiø judesius, raumenø aktyvumà, vidaus organø veiklàbei jø pokyèius miegas skirstomas á ðeðias stadijas.

Vadinamoji nulinë miego stadija – esame atsipalaidavæ, akysuþmerktos, bet dar nemiegame, akys juda normaliai, raumenø tonusasdar gana aukštas. Smegenø aktyvumas pasiþymi vadinamosiomis alphabangomis.

75

Per pirmàjà miego sta-dijà smegenø aktyvumà ro-danèios elektrinës bangos lë-tëja, taèiau yra gana nevieno-dos; akys juda lëtai, vartosi;miegas negilus, ið jo lengvapaþadinti; ðios stadijos metukyla ávairiø vaizdiniø ir po-jûèiø, primenanèiø haliuci-nacijas: galime „pamatyti“koká aiðkø vaizdà, „pajusti“skrydá ar krytá. Ši miego sta-dija trunka tik porà minuèiø.

Antroji miego stadijatrunka apie dvideðimt minu-èiø, kûnas dar labiau atsipa-laiduoja; taèiau smegenø ak-tyvumui kartais bûdingi þy-mûs sustiprëjimai, vadinamo-sios miego verpstës. Šios sta-dijos metu mes jau tikrai mie-game, nors paþadinti musnesunku.

Treèioji miego stadija trunka vos keletà minuèiø, jos metu vëlrimsta smegenø aktyvumas. Aktyvumà rodanèios bangos tampa lëtos irgilios.

Ketvirtosios miego stadijos metu EEG fiksuoja vadinamuosius del-ta ritmus, itin lëtà ir gilø bangavimà. Ði stadija trunka apie pusvalandá,miegas pats giliausias. Paþadinti þmogø šios miego stadijos metu yrasunkiausia. Taèiau kaip tik giliausio miego metu, kai smegenys visiðkai„miega“, o sàmonës veikla sumaþëjusi iki minimumo, atsitinka labaiádomus dalykas: þmogus gali vaikðèioti, kalbëti, atlikti ávairius judesius.Paprastai tai vadiname „lunatikavimu“. Þinoma, kaip tik dël to, kadmûsø smegenys ir sàmonë tame nedalyvauja, ir judesiai, ir kalba bûnabetiksliai, neriðlûs. Paþadintas (o tai labai sunku) þmogus apie tai, kàdarë ar sakë, nieko neprisimena. Nes jis to negalëjo ásisàmoninti. Ir vis

16 pav. Smegenø aktyvumas skirtingømiego stadijø metu (Myers, 2000)

REM miegas

Delta bangos

Ketvirtoji miego fazë

Treèioji miego fazë

Verpstë

Antroji miego fazë

Pirmoji miego fazë

Budrus, atsipalaidavæs

76

dëlto net ir giliausio miego metu iðlieka tam tikras kontroliavimas – dëlto mes net ir vartydamiesi neiðkrentame ið lovos, o vaikðèiodami neatsi-trenkiame á sienà, nenukrentame nuo laiptø ir pan.

Ið ketvirtosios miego stadijos, praëjus maþdaug valandai nuo uþ-migimo, gráþtame atgal á treèiàjà, po to – á antràjà, pirmàjà. O èia atsi-tinka dar ádomesnis dalykas: uþuot atsibudæ mes patenkame á dar vienà– vadinamà greitø akiø judesiø – miego stadijà, kitaip dar vadinamà pa-radoksaliuoju miegu. Jau pats miego stadijos pavadinimas (áprastai trum-pinamas REM stadija, angl. rapid–eye–movement) nurodo, kad pouþmerktais, o kartais – pravirais vokais galime matyti labai greitus akiøjudesius. Atrodo, tarsi þmogus stebëtø staigiai besikeièianèius vaizdus.Keisèiausia, kad visi vidaus organai, taip pat ir smegenys veikia kaipdienà, taèiau visiðkai sumaþëjæs raumenø tonusas (kaip paralyþiaus me-tu), todël stebimi nevalingi veido, rankø, kitø kûno daliø raumenø trûk-èiojimai, spazmai. Net 80 proc. miego tyrimuose dalyvavusiø þmoniø,paþadinti iš paradoksaliojo miego, sakë kà nors sapnavæ. Paþadinti kitøstadijø metu sapnavæ sakë tik 7–10 procentø tiriamøjø. Be to, ðios sta-dijos sapnai yra emocionalûs, primenantys ávairias istorijas, kitø miegostadijø sapnai – konkretûs, paprasti vaizdiniai.

Po paradoksaliojo miego, trunkanèio nuo keleto iki keliolikos mi-nuèiø, vël keliaujame „miego kopëèiomis“ iki ketvirtosios miego stadi-jos. Viso nakties miego metu ketvirtoji miego stadija pasiekiama tik pir-

17 pav. Miego faziø kitimas nakties miego metu, vadinamosios „miego kopëèios“(Weddings, 2001)

Miego laikas valandomis

REMM

iego

fazë

1

2

3

4

01 2 3 4 5 6 7 8

77

màsias tris keturias valandas, vëliau miegas tampa pavirðutiniðkesnis –pasiekiama tik antroji miego stadija, o REM miego stadija vis ilgëja irsudaro beveik ketvirtadalá viso nakties miego.

Gal tai reiškia, kad geram poilsiui uþtenka tik keliø valandø mie-go, nes vëliau jis tampa menkavertis? Anaiptol. Ðiuolaikiniai gausûs psi-chologiniai ir fiziologiniai tyrimai atskleidþia, kad viena svarbiausiø irbûtiniausiø mûsø darbingumui ir gerai savijautai yra kaip tik REMmiego stadija. Pavyzdþiui, þmogus naktá nuolat þadinamas tuomet, kaitik pasiekia ðià miego stadijà, prasèiau atsimena tai, kà vakar iðmoko, neineþadinamas. Vadinasi, prieð egzaminà ar þiniø patikrinimà ið tiesø la-bai svarbu pamiegoti. Tuomet geriau nei po bemiegës ar vos keliø va-landø miego nakties atsiminsite tai, kà iðmokote. O ðtai pamaininá dar-bà dirbanèiø þmoniø sveikata prastëja arba darbingumas maþëja dar irdël to, kad REM miego stadija miegant dienà trunka trumpiau.

Taigi REM miego stadijoje vyksta svarbi smegenø veikla, kuriosmetu apdorojami, sutvarkomi dienos potyriai, ávairi informacija, átvirti-nami naujai iðmokti dalykai. Tikriausiai tai viena ið prieþasèiø, kodëlmaþø vaikø ir jaunø þmoniø REM miego stadija trunka ilgiau nei seny-vo amþiaus þmoniø.

Kiek valandø reikia miegoti, kad jaustumës þvalûs ir sveiki? Moks-lininkas E. Hartmannas (1984) aðtuonias naktis fiksavo ilgai mieganèiø(vidutiniðkai 8,5 valandas) ir trumpai mieganèiø (vidutiniðkai 5,5 val.)þmoniø EEG bei kitus fiziologinius duomenis. Be to, buvo atliktas psi-chologinis jø ávertinimas. Paaiðkëjo, kad visø þmoniø ketvirtoji miegostadija, kuriai bûdingos smegenø aktyvumo delta bangos, trukdavo vie-nodà laiko tarpà. Taèiau ilgai miegoti mëgstanèiø þmoniø nulinë, antrair REM miego stadijos trukdavo ilgiau – pastaroji dvigubai ilgiau nei

Miego stadija, kai matomi greiti akiø judesiai.Jos metu daþniausiai sapnuojama. Vidaus orga-nai ðios miego stadijos metu aktyvûs, o raume-nys visiðkai atsipalaidavæ. Kitaip dar vadinamasparadoksaliuoju miegu.

REM miegas


78

mëgstanèiø trumpai miegoti. Ir vieni, ir kiti fiziðkai ir psichologiðkaijautësi gerai. Iðtyrus jø asmenybës ypatumus paaiðkëjo, kad trumpaimiegantys yra energingesni, agresyvesni, daugiau siekiantys ir labiaupasitikintys savimi. Ilgiau miegantys þmonës buvo drovesni, labiau ne-rimaujantys, daþniau prislëgti, menkiau pasitikintys savo jëgomis. E.Hartmannas mano, kad kaip tik ðiems þmonëms ir reikia ilgesnio REMmiego, kurio metu sapnuojant mëginama „susitvarkyti“ su savo asmeni-nëmis problemomis.

Kiti psichologiniai bei fiziologiniai tyrimai irgi patvirtina, kadREM miego stadija pailgëja – taigi ir daugiau sapnuojama – po streso,intensyvaus mokymosi, susirgus depresija.

Daugelis sveikatos prieþiûros specialistø pataria suaugusiam þmo-gui miegoti ne ilgiau kaip 8 valandas per parà. Taèiau yra þmoniø, ku-riems uþtenka 5–6 valandø miego, kad gerai jaustøsi, bûtø þvalûs irdarbingi, ir yra þmoniø, kurie jauèiasi turá miegoti 10 ir daugiau valan-dø. Medikai iðtyrë, kad á kraštutinumus linkusiø þmoniø, mieganèiødaugiau nei 10 valandø ir maþiau nei 4 valandas (bet neserganèiø ko-kiomis nors lëtinëmis ligomis), per ðeðetà stebimø metø mirtingumasbuvo maþdaug du kartus didesnis nei vidutiniškai mieganèiø þmoniø.

Tiesa, bëgant metams keièiasi ne tik miego poreikis, bet ir miegostadijø santykis. Pavyzdþiui, kûdikiø ir maþø vaikø gerokai ilgiau trun-ka ketvirtoji – gilaus miego stadija. Kaip tik šio miego metu gaminamiaugimo hormonai. Pagyvenusiø þmoniø gilaus miego stadija trumpiau-sia. Jø gerokai ilgiau nei kitø trunka nulinë, bûdravimo, stadija. Daþnipabudimai ir bûdravimai vyresniame amþiuje yra normalus reiðkinys,dël to nereikëtø nerimauti arba griebtis gydymo (ypaè vaistais).

Miego sutrikimai

Kas ið mûsø nëra bent kartà gyvenime patyræs kankinamos nemi-gos, kai vartaisi nuo ðono ant ðono, mëgini atsipalaiduoti, taèiau neipirmoji, nei antroji, juolab kitos miego stadijos niekaip neateina...

Insomnija, arba nemiga, – tai pasikartojantys sunkumai uþmigtiarba miegoti uþmigus. Tai vienas daþniausiø miego sutrikimø, ja skun-dþiasi apie 10–15 proc. þmoniø. Tikrosios nemigos nereikëtø painiotisu atsitiktiniu negalëjimu uþmigti, kuris pasitaiko labai susijaudinus,

79

sunerimus ar susidûrus su svarbiais gyvenimo pokyèiais: stresinëms si-tuacijoms bûdinga organizmo reakcija iðlikti budriam, pasirengusiamgreitai veikti.

Nemiga, arba miego sutrikimas, paprastai diagnozuojama tuo-met, kai þmogus ilgiau nei tris savaites daugiau nei tris kartus per savaitæneuþmiega per 45 minutes ar ilgiau. Nemiga taip pat laikomas ir daþnasatsibudimas naktá bei atsibudimas ir negalëjimas uþmigti paryèiais. Tik-roji nemiga paprastai susijusi su nuolatine átampa, pervargimu, nerimosutrikimais arba depresija. Nemiga daþnai kamuoja þmones po didelëskrizes, iðgyvenimo. Apskritai prastai miegantys þmonës yra nuolat padi-dëjusio sujaudinimo bûsenos. Taigi nors realaus pavojaus nëra – vadi-nasi, nëra ir bûtinybës iðlikti budriam, pasirengusiam greitai veikti –þmogus jauèia nerimà arba átampà dël ásivaizduojamo arba galimo pavo-jaus.

Visuomet, kai þmogø kamuoja nemiga, pirmiausia reikia ieðkotijà sukëlusios prieþasties. Daþnai nemiga yra kitø psichinës ar fizinëssveikatos sutrikimø padarinys. Todël ir gydymas vaistais, veikiantis tiknemigos paðalinimà, turi trumpalaiká poveiká, lemia tik laikinà paleng-vëjimà. Nemiga nekamuos tol, kol bus geriami vaistai. Jeigu vaistai nuonemigos nutraukiami vartoti, nemiga tik sustiprëja. Nemigos kamuoja-miems þmonëms daþniausiai reikalinga psichoterapeutø pagalba (jei at-metama galimybë, kad nemigà lemia fizinë liga arba kitokios aiðkiai fi-ziologinës prieþastys). Kartais tiesiog uþtenka sureguliuoti dienotvarkæ,miego reþimà bei miego higienà: gal miegama tvankioje, þmoniø pilno-je patalpoje, nepatogioje lovoje, netinkamu metu ir pan.

Miego trûkumo sindromas, padidëjæs mieguistumas, arba som-nolencija, – tai, atrodo, priešingas nemigai miego sutrikimas. Tai atve-jai, kai þmogus miega ne maþiau kaip 8 valandas naktá, taèiau dienà vistiek jauèiasi mieguistas, nepailsëjæs. Toks miego trûkumas daþnai slepiakur kas sunkesnius miego sutrikimus. Vienas ið jø – miego apnëja.

Miego apnëja – tai toks miego sutrikimas, kai miegant nustojamakvëpuoti. Þmogus turi prabusti, sàmoningai atnaujinti kvëpavimà ir tiktada gali miegoti toliau. Tai gali nutikti net iki 100 kartø per naktá.Ryte to neprisimenama, bet jauèiamas nuovargis, miego trûkumas, mie-guistumas. Tai greièiausiai susijæ su smegenø kamieno srities trûkumais(bûtent ði sritis kontroliuoja refleksiná kvëpavimà). Gali bûti, kad stai-

80

gios kûdikiø mirties sindromas (dar vadinamas „mirtimi lovytëje“) yrapanaðios prigimties: sàmoningas kvëpavimas arba gebëjimas sàmoningaiatnaujinti kvëpavimà dar nëra pakankamai tobulas, taigi sutrikus reflek-siniam kvëpavimui kûdikis tiesiog uþdûsta.

Miego apnëja diagnozuojama maþdaug 5 procentams visø þmo-niø. Paprastai daþniausiai ji kamuoja vyrus (85 proc. atvejø), be to,turinèius virðsvorá. Sutuoktiniai arba kiti šeimos nariai daþnai miegoapnëjà turinèius þmones gali atpaþinti ið garsaus bei keisto knarkimo:þmogus miegodamas pradeda knarkti, paskui nutyla, net nustoja ðno-pavæs, kvëpavæs, pagaliau garsiai gargtelëjæs ir pasimuistæs, apsivertæs antðono arba kitaip prasibudinæs vël ima kvëpuoti ir miega toliau. Miegoapnëjos kamuojamiems þmonëms daþniausiai reikalinga medikø, net chi-rurgø pagalba. Taèiau kartais uþtenka pakeisti miegojimo pozà (atprastimiegoti ant nugaros), numesti svorio, daugiau sportuoti, maþinti krau-jospûdá, maþiau vartoti alkoholio.

Narkolepsija – dar vienas su padidëjusiu mieguistumu susijæs miegosutrikimas. Jam bûdinga tai, kad uþmiegama aktyvios veiklos metu. Pa-vyzdþiui, nieko nuostabaus, jei studentas, klausydamasis paskaitos, uþ-miega, bet jei dëstytojas prieð auditorijà skaitydamas paskaità uþmiega– tai jau ne kas... Sergantis narkolepsija þmogus staiga praranda raume-nø tonusà, já tarsi iðtinka paralyþius. Atrodo, tarsi þmogus ið karto „krenta“á REM miego stadijà. Ðá miego sutrikimà atskleidþia EEG, padarytasmiego metu. Jis ir parodo bûtent REM miego stadijos sutrikimus. Ma-noma, jog yra genetinis polinkis sirgti šia liga. Narkolepsija vienodaibûdinga ir moterims, ir vyrams, prasideda daþniausiai jauname amþiujearba paauglystëje. Gydoma vaistais, labai kruopðèiai priþiûrint ir kon-sultuojant patyrusiems specialistams. Be to, narkolepsija sergantys þmo-nës turi imtis papildomø atsargumo priemoniø, nes uþmigti jie galijiems patiems netikëtu metu. Tai gali tapti nelaimingø atsitikimø dar-be ar vairuojant prieþastimi.

Treèioji miego sutrikimø grupë – vadinamosios parasomnijos. Daþ-niausiai jos prasideda ankstyvoje vaikystëje arba paauglystëje ir dingstasuaugus. Jiems priskiriama naktinis ðlapinimasis, vaikðèiojimas miegant,naktiniai siaubai.

Naktiniai siaubai – tai jokiu bûdu ne tas pats, kas tiesiog blogisapnai, arba košmarai. Ir vieni, ir kiti trikdo miegà, taèiau koðmarai arba

81

blogi sapnai, daugiau psichologiniø prieþasèiø sukelti, gali iðtikti betkoká þmogø. Šie sapnai paprastai sapnuojami bûtent REM miego me-tu. Tuo tarpu naktiniai siaubai vyksta giliausio miego metu, daþniau-siai bûdingi berniukams. Ið tiesø jokio baisaus sapno arba koðmaro tuometu nesapnuojama, taèiau vaikas gali atsisësti lovoje, imti garsiai verk-ti arba rëkti, ðnekëti, vaikðèioti. Daþniausiai já iðpila prakaitas, pulsaslabai padaþnëja, kvëpavimas greitas, bet nereguliarus. Naktinio siaubokamuojamas þmogus paprastai bûna atsimerkæs, taèiau nieko nemato,nereaguoja á aplinkà. Kadangi tai giliausio miego stadija, paþadinti nak-tinio siaubo iðtiktà þmogø sunku. Kiti vaikai tos paèios giliausio miegostadijos metu nepatiria naktinio siaubo, taèiau prisiðlapina á lovà.

Ðiø miego sutrikimø prieþastys paprastai yra biologinës ir su psi-chopatologija nëra susijusios. Bëgant metams trumpëja giliausio miegostadija, taigi ir jos metu pasirodantis šis miego sutrikimas paprastaiišnyksta. Retkarèiais jau suaugus ar vyresniame amþiuje naktinis siau-bas gali atsinaujinti patyrus stiprø stresà.

Labai retais atvejais pasitaiko dar vienas – REM miego – sutriki-mas, bûdingas vyresnio amþiaus vyrams, turintiems neurologiniø sutri-kimø. Ðio sutrikimo esmë ta, kad raumenys neatsipalaidavæ, neparaly-þiuoti, kaip tai bûdinga REM miego metu, todël þmogus daro tai, kàsapnuoja.

Sapnai ir svajonës

Sapnavimo prasmë, sapnø reikðmës, jø paslaptys labai seniai do-mina þmonijà. Sapnais ir sapnavimu domëjosi iðminèiai, þyniai, o dabar– ne tik bûrëjos arba ekstrasensai, bet ir fiziologai, psichologai. Dar irdabar nemaþai þmoniø tiki tuo, kad rytojaus ar netolimos ateities ávy-kiai priklauso tik nuo paties sapno ir ko nors antgamtiðko, sapnà sukû-rusio galios, o ne nuo sapnavusiojo átikëjimo, kad turi iðsipildyti tai, kassapnuota. Bet daugiau kaip ðimtmetá trunkantys fiziologiniai ir psicho-loginiai sàmonës bûsenø tyrimai vis labiau sklaido sapnus gaubianèiàmistikos miglà.

Dabar aišku, kad sapnuoja visi þmonës, net 4–6 kartus per naktá.Tik ne visi atsimena sapnavæ ar tai, kà bûtent sapnavo. Manoma, kad

82

paprastai sapnø neatsimena tie þmonës, kuriems dël vienø ar kitø prie-þasèiø neádomu arba nesvarbu sapno turinys. Be to, sapnai, jø many-mu, neturi jokios reikðmës.

O ið kur imasi sapnas? Ar jis iðties nëra prasmingas? Kokia sapna-vimo reikðmë? Jau minëjome, kad naujausi fiziologiniai ir psichologiniaimiego ir sapnavimo tyrimai patvirtina sapnø (ir bendrai greitø akiø ju-desiø – vadinamosios REM – miego stadijos) reikalingumà. Greièiau-siai tuo metu apdorojama per dienà sukaupta informacija: sapnai galipadëti atsijoti, surûðiuoti ir átvirtinti atmintyje mûsø potyrius. Naujau-sia Robsono ir McCarley hipotezë teigia, kad sapnuoti imama dël nervøsistemos aktyvumo, miego metu plintanèio ið smegenø kamieno á kitusgalvos smegenø centrus. Ðis nervø sistemos aktyvumas atsitiktinis, o sap-nuojama dël smegenø pastangø tà aktyvumà áprasminti. Ði teorija, beje,neprieðtarauja ir Sigmundo Freudo prieð gerà ðimtmetá atskleistam sap-nø aiðkinimui.

XX a. pradþioje S. Freudas apibendrino ir apraðë jau anksèiaupastebëtà svarbià sapnø funkcijà: sapnas saugo sapnuojanèiojo miegà.Ne tik iðoriniai fiziniai dirgikliai (skambantis laikrodis, purtymas uþpeties), bet ir vidiniai organiniai (skaudantis pilvas, kylantis kraujospûdis)arba grynai psichiniai dirgikliai (kamuojantis nerimas, neiðsipildæs troð-kimas, neiðspræsta problema), trikdantys mûsø miegà, iðradingai ápina-mi á sapnà ir ðitaip leidþia dar bent sekundæ ar minutæ nepabusti. Taip,pavyzdþiui, skambant þadintuvui spëjame susapnuoti iðtisà istorijà (norspabudus mums atrodo, kad kaip tik þadintuvas nutraukë visos naktiessapnà). Taèiau S. Freudà labiausiai domino ne fiziniai, o psichiniai truk-dþiai, miego metu paverèiami spalvingais, keistais, neretai koðmariðkaissapnais. Nes kaip tik tai, ko mes nenorime þinoti apie save ar savo patir-tá, praeitá, norus, potraukius, ir tai, kas trikdo mûsø sielos ramybæ, kel-dami nerimà dienos metu, naktá, kai sàmoninga kontrolë gerokai suma-þëja, ima verþtis á sàmonës laukà. Todël S. Freudas sapnus ir vadino„karaliðku keliu á pasàmonës paþinimà“. Anot jo, sapnà visuomet sudarojo akivaizdusis (matomas arba tas, kurá prisimename ir pasakojame nu-budæ) ir slaptasis (tikrasis, bet uþmaskuotas, nes turintis svarbià, betnepageidautinà prasmæ) turinys. Akivaizdøjá sapno turiná daþniausiaikuriame remdamiesi praëjusios dienos áspûdþiais. Slaptàjá turiná (t. y.tai, kà ið tiesø sapnas sako apie mus, mûsø neásisàmonintus jausmus,

83

norus arba mintis) galime suþinoti leisdami sau laisvai ir nevarþomaisakyti viskà, kas ateina á galvà.

Kitas svarbus S. Freudo atskleistas dalykas apie sapnus tas, kadsapnas visuomet yra tikrovëje nepatenkinto noro iðpildymas. Taèiau kuotas noras atrodo pavojingesnis ir nepriimtinesnis mûsø sàmoningam þi-nojimui, tuo labiau slepiamas sapnuojant. Taigi tuo keistesnis ir ne-aiškesnis tampa sapnas. Pavyzdþiui, vaikas, dienos metu turëjæs atiduotitetulei saldainius, naktá sapnuoja juos visus godþiai suvalgantis. Supy-kæs ant savo vadovo, neteisingai ávertinusio darbà, bet savo pyktá nurijæsir nuolankiai priëmæs vadovo kritikà, naktá pavaldinys gali sapnuoti kerði-jantis vadovui. Taèiau... kuo pavaldiniui didesná nerimà kelia mintis apiepyktá virðininkui, tuo labiau sapnuojant teks paslëpti tà pyktá. Taigi galiatsitikti, jog ðis sapnuos tiesiog kovojantis su ðlykðèia pabaisa... Ádomu,kad dar antroje XX a. pusëje atlikta keleto tûkstanèiø sapnø apraðymoanalizë parodë, jog sapnuose du kartus daugiau prieðiðkø veiksmø, pyk-èio, baimës, o ne teigiamø emocijø arba geranoriðkø poelgiø.

Sapnais bei jø prasme domëjosi ir kiti S. Freudo pasekëjai, ypaèC. G. Jungas bei A. Adleris. C. G. Jungas manë, kad sapnai atskleidþiane tik asmeninæ, bet ir kolektyvinæ – visai þmonijai bûdingà, þmonijosistorijà apimanèià pasàmonæ. O A. Adlerio teigimu, sapnas liudija, kadsapnuojantysis sprendþia gyvenimoproblemà, ir kartu rodo jo nuomo-næ šiuo klausimu. Taigi sapnasdrauge atspindi þmogaus poþiûrá ágyvenimà, jo gyvenimo stiliø. Ðispaprastai irgi yra pasàmoningas,mums patiems menkai þinomas.

Vis dël to visi sapnais ir jøreikðme domëjæsi psichologijos kla-sikai pripaþino, jog vienaip ar ki-taip sapnai atskleidþia mûsø bû-dà, daþniausiai menkai mums pa-þástamas asmenybës dalis. Todël ti-riant psichikos gyvenimà sapnaiteikia svarbiø galimybiø.

18 pav. Ar sapnuose ið tiesøatsiskleidþia mûsø slapti troðkimai?

84

Svajojimas (arba sapnavimas atmerktomis akimis) – irgi pakitu-si sàmonës bûsena, kai dëmesys nukreipiamas nuo iðoriniø dirgikliø ávidinius ávykius. Taigi ásisàmoninamos tik mintys, jausmai, o ne iðorinëaplinka. Be to, labai sumaþëja aktyvus þinojimas – kontroliavimas. Ðipakitusi sàmonës bûsena yra artimiausia normalios sàmonës bûsenai.Tai gali bûti kartais þalinga (galima praþiopsoti svarbius dalykus arbanet padaryti klaidø), bet kartais – naudinga. Svajojant atsipalaiduojama,iðvengiama nemaloniø arba nuobodþiø situacijø, kartais gimsta net kû-rybiniø idëjø. Pasak S. Freudo, svajonës, kaip ir sapnai, – pasàmoniniøjausmø, norø, paskatø išraiška. Dabar net manoma, kad svajojame be-veik visuomet, tik tai vyksta ikisàmoniniu lygiu, taigi daþniausiai patysapie tai neþinome. Tai paaiškina atvejus, kai staiga atsakome á klausimàapie tai nemàstydami (arba tiesiog neásisàmonindami savo màstymo),iðsprendþiame sunkø uþdaviná uþsiimdami kitais dalykais, pavyzdþiui,svarstydami, kaip nuvaþiuoti á kità miesto galà...

Hipnozë (gr. hypnos – miegas) – dar viena ypatinga sàmonës bûse-na, kuriai bûdingas sàmonës susiaurëjimas ir stiprus susitelkimas á átai-gos turiná. Hipnozës metu pakinta ir pasyvus þinojimas (savimonë), iraktyvus þinojimas (savikontrolë). Kûnas miega, o protas budrus, taèiaulabai átaigus. Pasikeièia visos psichinës veiklos sritys (suvokimas, màsty-mas, atmintis). Prievartos daryti tai, kà liepiamas, uþhipnotizuotas þmogusnejauèia, bet ir nemato prieþasties atsisakyti. Itin sumaþëja (arba visaiiðnyksta) iniciatyva, planavimas, pasirinkimas, tikrovës tikrinimas. To-dël parodomosiose hipnozëse ir kelia juokà þmonës, su pasigardþiavimuvalgantys svogûnus, jeigu jiems pasakyta, kad tai obuolys...

Hipnozæ, kaip ir sapnus, vis dar gaubia paslaptingumo skraistë.O þmoniø noru tikëti stebuklais neretai sumaniai pasinaudoja mëgstan-tys manipuliuoti kitais ir siekiantys naudos ðarlatanai. Ið tiesø hipnozei– ðiai didelio átaigumo ir savotiðko miego bûsenai – pasiduoda ne visiþmonës. Manoma, kad apie 10–15 procentø þmonës visai nepasiduodahipnozei, apie 5–10 procentø þmoniø uþhipnotizuojami labai lengvai.Kiti – didþioji dalis þmoniø – hipnozei pasiduoda lengviau arba sun-kiau – tai priklauso nuo aplinkybiø. Atvirumas hipnozei labiausiai pri-klauso nuo ryšio su hipnotizuotoju (ypaè pasitikëjimo juo: todël pir-miausia hipnotizuotojai mëgins pelnyti jûsø pasitikëjimà arba kitaipapeis jûsø pasiprieðinimà norinèio uþhipnotizuoti valiai) ir nuo paties

85

asmens, jo savybiø, t. y. lakios vaizduotës, pomëgio fantazuoti, naujo-viø arba kitoniškumo siekio. Sunkiai hipnozei pasiduoda þmonës, ku-riems sunku susikaupti ir kurie nenoriai paklûsta autoritetui, yra ne-nuolankûs. Imlumas hipnozei priklauso ir nuo amþiaus. Pavyzdþiui, vaikaiiki 10 metø hipnozei pasiduoda labai lengvai.

Ar uþhipnotizuotas þmogus ið tiesø gali padaryti arba prisimintiviskà, ko praðomas? Ið tiesø uþhipnotizuotas þmogus áteigtas gali atliktigana keistus arba jam nesuprantamus dalykus – nes pats neþino, kodëljuos daro. Taèiau tam tikras pasirinkimas daryti tai ar ne, manoma,išlieka. Jei tam tikras poelgis (pvz., pakenkti kitam þmogui arba suplë-ðyti valstybës vëliavà) þmogui ið esmës yra nepriimtinas ir nesuderina-mas su jo vertybiø sistema, jis to nedarys ir já uþhipnotizavusio asmensliepiamas. Taigi, galima sakyti, kad hipnozës bûsena gali atskleisti kon-kretaus þmogaus galimybiø ribas.

Anksèiau bûdavo pernelyg sureikšminama hipnozës galia iðgau-nant ið þmogaus jam þinomà, bet pamirðtà, neásisàmonintà informacijà.Taèiau dabartiniai tyrimai atskleidþia prieðtaringus dalykus. Kartais uþ-hipnotizuotas þmogus iðties prisimena svarbius dalykus, padëjusius, tar-kime, atskleisti nusikaltimo aplinkybes. Taèiau prisiminti tas aplinky-bes þmogus gali ir be hipnozës. Kita vertus, daugeliu atvejø hipnozësmetu iðkilæ prisiminimai gali bûti netikroviðki, iðkreipti arba áteigti pa-ties hipnotizuotojo.

Hipnozë buvo ir yra taikoma kai kurioms ligoms ir psichikos sutri-kimams gydyti. Taèiau dar S. Freudas pastebëjo, jog hipnoze iðgydytisimptomai labai greitai sugráþta arba juos pakeièia nauji. Šiuo metu pa-galbos arba gydymo tikslais hipnozë yra taikoma tik skausmui pašalintiarba malðinti, sunkiai fizinei ar psichinei bûklei laikinai palengvinti. Ið-spræsti psichologines problemas arba išgydyti psichikos sutrikimus hip-noze negalima. Tam reikia sàmoningai juos suprasti, þinoti ir norëti padë-ti sau, ne tik atsiduoti kito þmogaus valiai ir pastangoms mus pagydyti.

Panaðiø rezultatø, kaip ir hipnozës metu, þmogus gali pasiekti irpats, iðmokæs savitaigos arba savihipnozës. Jomis taip pat galime keistisavo bûsenà, savijautà, maþinti patiriamà skausmà, priversti save darytitai, kà kitàsyk vangiai darytume...

Meditacija – dar viena pakitusios sàmonës bûsenos rûðis, apibû-

86

dinama kaip didelio susikaupimo bûsena. Dëmesys ðiuo atveju iðimti-nai sutelkiamas á tam tikrus dirgiklius arba vidinius pojûèius, o sàmo-ningam þinojimui tampa neprieinami pojûèiai, mintys, kurie nëra dë-mesio centre. Paradoksalu, taèiau medituodami, viena, turime labai su-sitelkti ties kuo nors, taigi stengtis, kita, dël nieko nesistengti, viskàleisti, plaukti pasroviui. Meditacijos metu kûnas visiðkai atsipalaiduoja,pakinta net fiziologinës organizmo reakcijos: sulëtëja ðirdies veikla, ma-þëja kraujospûdis, gilëja kvëpavimas. Ðiuo poþiûriu meditacija, arba at-sipalaidavimas, – tinkamai ávaldyti ir tinkamai taikomi – yra vertinginerimui, átampai maþinti, atsparumui stresui didinti.

Pakitusios, ypatingos sàmonës bûsenos patiriamos ir tuomet, kaimûsø nervø sistema yra veikiama tam tikrø, vadinamøjø psichoaktyviø,medþiagø. Psichoaktyviø medþiagø paveikta sàmonë arba atitinkama sà-monës bûsena gali reikðtis skirtingai – tai priklauso nuo to, koks yravienos ar kitos medþiagos poveikis nervø sistemai. Bendriausia prasmevisos psichoaktyvios (nervø sistemà veikianèios) medþiagos skirstomos á:

• slopinamàsias (raminamàsias, migdomàsias);• periferinæ nervø sistemà veikianèias (motoriná arba jutiminá

aktyvumà blokuojanèias);• fiziná jautrumà maþinanèias (skausmà malðinanèias);• skatinamàsias (stimuliuojanèias);• suvokimà iðkreipianèiàsias (haliucinacijas sukelianèias).Visos šios medþiagos vienaip arba kitaip trikdo áprastinæ nervø

sistemos veiklà, veikdamos neuronø lygiu, slopindamos vienø arba ska-tindamos kitø neuromediatoriø gamybà arba jø perdavimà nerviniaistakais (þr. skyriuje „Biologiniai elgesio pagrindai“).

Sàmonës susiaurëjimas ir sustiprëjæs pasidavimasátaigai.

Labai didelio susikaupimo sàmonës bûsena.

Cheminës medþiagos, keièianèios sàmonës bû-senà, suvokimà, nuotaikà.

Hipnozë

Meditacija

Psichoaktyviosmedþiagos


87

Slopinamosios medþiagos, kurioms priskiriama ne tik raminamà-já ir migdomàjá poveiká turintys vaistai, bet ir alkoholis, ramina nervøsistemos aktyvumà, lëtina jos veiklà. Slopinamàjá poveiká turinèioms me-dþiagoms priskiriama ir þinoma narkotinë medþiaga marihuana. Aið-kiausias ðiø medþiagø poveikis sàmonei – stipriai sumaþëjæs savikri-tiðkumas, bendrai susilpnëjæs kritinis màstymas, pakitusi savimonë. Ðtaikodël alkoholio pavartojæs þmogus gali netinkamai vertinti aplinkybes(„jûra sumaþëja iki keliø“) arba savo galimybes („að galiu viskà, að esuypatingas“). Dël pakitusio sàmoningo savæs ir kitø paþinimo keièiasi irjo elgesys. Kita vertus, sumaþëjæs raminamaisiais, antidepresantais gy-domo þmogaus kritiškumas ir pasikeitusi savimonë palengvina jo bûse-nà. Depresija sergantis þmogus dël antidepresantø poveikio tampa maþiaukritiškas sau ir aplinkiniams (daugiau apie depresijà þr. skyriuje „Psichi-kos sutrikimai“).

Deja, didelës ar netinkamos raminamøjø, migdomøjø ir alkoho-lio dozës gali sukelti atminties sutrikimus (dël neuromediatoriø veiklosblokavimo, manoma, informacija ið trumpalaikës atminties neperkelia-ma á ilgalaikæ), letarginá miegà (visiðkà smegenø aktyvumo sumaþëjimà,bûdingà gilaus miego stadijai), paveikti sàmonës bûsenà iki visiðko ak-tyvaus ir pasyvaus þinojimo bei kontrolës praradimo.

Periferinæ nervø sistemà veikianèios medþiagos gali stipriai pa-veikti jautrumà (taigi nejauèiama skausmo, todël gali bûti vartojamaskaip vietinis anestetikas, skausmà maþinantis vaistas) arba motoriná þmo-gaus aktyvumà, gebëjimà judinti raumenis. Pastarosioms priskiriamosšios medþiagos: botulino toksinas (vartojamas kaip specialus preparatastraukuliams gydyti ir aptinkamas kaip nuodinga medþiaga uþkrëstojemësoje), nervus paralyþiuojanèios dujos (naudojamos kariniais tikslaisarba maištui slopinti), insekticidai (naikinti vabzdþiams medþiagos) irnikotinas. Visos jos daugiau ar maþiau labiausiai veikia mûsø gebëjimàsàmoningai kontroliuoti judesius – atpalaiduoja raumenø veiklà, visið-kai jà blokuoja arba sukelia nekontroliuojamus judesius. Nors nikotinopoveikis, atrodo, nëra toks aiðkus ir dramatiðkas, vis dëlto rûkant pati-riamas atsipalaidavimas irgi susijæs su sumaþëjusia galimybe kontroliuo-ti, judinti raumenis ir tikslingai atlikti veiksmus.

Þinomiausios nervø sistemos aktyvumà skatinanèios medþiagosyra amfetaminai, kofeinas ir kokainas. Visos jos didina mûsø sàmoningà

88

gebëjimà susitelkti ir aktyviai dirbti. Dël ðios prieþasties jas ilgà laikàvartojo aktyvûs (ypaè átemptà protiná darbà dirbantys) þmonës, o Ant-rojo pasaulinio karo metais jø bûdavo duodama pilotams ir radarø veik-là stebintiems kariðkiams, kad šie galëtø ilgai išlikti budrûs. Kofeino irkokaino turinèius produktus vartoja ir dabar dauguma aktyvia veiklauþsiimanèiø þmoniø. Deja, jos veikia ne tik mûsø sàmonæ, bet ir kitasfiziologines funkcijas. Pavyzdþiui, maþina apetità ir leidþia þmonëmskurá laikà iðlikti darbingiems nemiegojus, todël dopingà vartojantys þmo-nës rizikuoja išsekti dël maisto medþiagø ir miego trûkumo. Nuolataktyvios, nepailsinèios smegenys ilgainiui reaguoja panaðiai kaip keletàparø nemiegojusio þmogaus. Þmogus gali tapti irzlus, paranojiðkai áta-rus. Galimos net haliucinacijos ir ðizofrenijà primenanti bûsena.

Fiziná jautrumà maþinanèios medþiagos – opiatai – stipriai su-maþina smegenø reakcijà á iðorinius dirgiklius. Nustatyta, kad opiataimaþina ne tik fiziná skausmà, dël to pirmiausia ir buvo taikyti medici-noje kaip skausmà maþinantis vaistas, bet ir vadinamàjá „prochologináskausmà“. Ilgainiui þmonës, vengdami fizinio ar psichologinio skaus-mo, labai greitai pripranta prie ðiø medþiagø. Mat opiatai, be kita ko,sukelia laikinà ir apgaulingà laimës, lengvumo pojûtá. Antra vertus, jieblokuoja mûsø organizmo gebëjimà paèiam pasigaminti toká patá po-veiká turinèià natûralià medþiagà endorfinà – pavyzdþiui, ilgai ar átemp-tai dirbant, sportuojant (apie tai þr. skyriuje „Biologiniai elgesio pagrin-dai“). Dël ðios prieþasties, nustojus vartoti sintetinius ar iðorinius opia-tus, o natûraliøjø gamybai jau sutrikus, skausmas ir nelaimingumo jaus-mas gráþta keleriopai intensyvesni.

Dramatiðkiausià poveiká mûsø sàmonës bûsenai, sàmoningam su-vokimui turi haliucinogenai. Kai kurie ið jø yra sintetiniai (vadinamasisLSD), kai kurie – natûralûs (jø yra tam tikros rûðies kaktusuose arbagrybuose). Haliucinogenai labai sustiprina arba iðkreipia iðoriniø ir vi-diniø dirgikliø suvokimà. Kai kurie mokslininkai (pvz., Leary ir jo kole-gos) mano, kad haliucinogenai ir jø vartojimas atskleidþia dar neþino-mas þmogaus sàmonës sritis. Be to, tam tikros haliucinogenø dozës,vartojamos atsakingai ir uþtikrinus saugià aplinkà, gali padëti þmonëmspasiekti tokias sàmonës bûsenas, kokios bûdingos meditacijos metu. Ta-èiau daugeliu atvejø haliucinogenø vartojimo padariniai bûna tragiðki:suvokimo iðkraipymai, taigi ir pakitæs aplinkos bei savæs sàmoningas su-

89

vokimas lemia suþalojimus arba þûtá. Pavyzdþiui, haliucinogenø pavar-tojæs þmogus gali suvokti save kaip galintá skraidyti ir ðokti nuo daugia-aukðèio namo stogo, plaèiai iðskleidæs tariamus sparnus...

Psichoaktyvios medþiagos paprastai taikomos arba pradedamosvartoti dël vienokio arba kitokio pageidaujamo poveikio sàmonës bûse-nai. Taèiau visuomet jos turi ir nepageidaujamà, daþnai itin kenksmin-gà – poveiká ne tik paèiai sàmonei, bet ir þmogaus fizinei arba psichineisveikatai. Formuojasi ir psichologinë priklausomybë nuo psichoaktyviømedþiagø („geriau eiti greièiausiu, lengviausiu, nors ir neþinia kur ve-danèiu keliu“), ir fizinë priklausomybë (organizmas nebegali toleruotimedþiagos trûkumo, nes atitinkamos paties organizmo galimybës ga-mintis kai kurias medþiagas jau sutrikdytos). Galiausiai psichoaktyviømedþiagø vartojimas – be laikino palengvëjimo – ne tik nepadeda ið-spræsti psichologiniø problemø, kasdienio gyvenimo sunkumø arba ið-gydyti daugumos ligø, bet ir sukelia papildomø rûpesèiø, ypaè dël darlabiau prastëjanèio gebëjimo dirbti ir mylëti.

Kadangi kiekvienas psichinis darinys susideda ið daugybës ele-mentariø procesø, kurie visi kartu negali prasidëti ir baigtis tuo paèiumomentu, tai sàryðis, jungiantis elementus á vienà visumà, apskirtai vi-suomet iðeina uþ tos visumos ribø, todël ávairûs vienalaikiai ir sukcesy-vûs dariniai savo ruoþtu yra vienas su kitu susijæ, nors ir ne taip glau-dþiai. Ðá tolesná psichiniø procesø sàryðá vadiname sàmone.

Todël sàmonës sàvoka nereiðkia nieko, kas egzistuotø ðalia psichi-niø procesø. Taèiau ta sàvoka jokiu bûdu nëra vien tik psichiniø proce-sø suma, kuri nepriklausytø nuo tø elementø savitarpio santykio. Sà-


Apie sàmonæ:Wundt W. Psichologijos pagrindai.Vilnius: Alma littera, 2004.

90

monës sàvokos reikðmë yra ta, kad ji iðreiðkia visuotiná sielos iðgyvenimøryðá, ið kurio iðsiskiria atskiri dariniai kaip glaudþiau tarp savæs susijæ.Todël bûsenà, kurioje ðis sàryðis nutrûksta (gilus miegas, apalpimas),vadiname nesàmoninga; ir kalbame apie „sàmonës sutrikimus“, kai psi-chiniø dariniø ryðiuose ávyksta nenormaliø pokyèiø, nors paèiø ðiø da-riniø ir nebûtø palietæ kokie nors þymesni pokyèiai.

Psichologijos teorijos, be tradicinës ateities numatymo, skiria irkitas sapno funkcijas. Anot S. Freudo, pagrindinë sapno funkcija – sau-goti miegà.

Kai kalbama apie saugojimà, kyla natûralus klausimas, nuo kosaugoti? Bene tiesiausias atsakymas – nuo konflikto. Sapnas, kuriamesimboliðkai atsispindi ir iðsipildo slapti norai, lyg ir nuslopina konfliktàir to konflikto sukeliamus padarinius: nerimà ar kitus jausmus. Sapnuo-damas þmogus tarsi pailsi nuo savo prigimties prieðtaringumo. (...)

C. G. Jungas, kalbëdamas apie sapnø funkcijas, taip pat minipusiausvyros atkûrimà, tik ðios funkcijos veikimà aiðkina kitaip negu S.Freudas. C. G. Jungas ávardija ðià funkcijà kaip kompensacinæ ir josveikimà apraðo kur kas plaèiau. „Gyvybinëje psichikos struktûroje nie-kas nevyksta mechaniðkai. Viskas funkcionuoja pagal visumos ekonomi-jà. Taigi viskas yra tikslinga ir turi prasmæ. Bet sàmonë niekada negalipamatyti visos visumos, todël ji negali iki galo suprasti prasmës“ (C. G.Jung, (1948) 1974, p. 42).

Bendriausia sapno funkcija yra asmenybës visybiðkumo siekimas.Sapnas yra bûdas formuoti tinkamus Ego ir pasàmonës santykius. Ki-taip tariant, sapnas papildo arba kompensuoja Ego vienpusiðkumà irleidþia pamatyti visumà, todël gali giliau atskleisti prasmæ.

Apie sapnø funkcijas:Gudaitë G. Asmenybës transformacija sapnuose,pasakose, mituose. Vilnius: Tyto alba, 1999.

91

Hipnozë yra savotiðka miego bûsena. Ji máslinga tik todël, kad ðámiegà pirmiausia reikia sukelti, uþmingama tik kitam ásakius. Ásakymasveiksmingas, jei jis skiriamas tam, kuris pasirengæs já priimti. Kaip mi-nëjome, viskà lemia mediumo bûdas ir jo asmenybës raida. Tik tokiamþmogui, kuris be jokios kritikos pasiduoda kito átakai, ámanoma sukeltiðià savotiðkà miego bûsenà, daug labiau nei áprastas miegas panaikinan-èià sugebëjimà judëti tokiu mastu, kad hipnotizuotojo komanda galimobilizuoti net ir judëjimo centrus. Normalø miegà èia teprimena sa-votiðkas sàmonës aptemimas, tik hipnotizuotojui panorëjus mediumasgali prisiminti tai, kas vyko per hipnozës seansà. Psichikos organas pra-randa sugebëjimà, reikðmingiausià mûsø kultûroje, bûtent kritiðkumà.Mediumas tarsi virsta hipnotizuotojo rankos tæsiniu, kito þmogaus or-ganu, kuris funkcionuoja tik pagal ásakymà.

Daugelis þmoniø, turinèiø polinká veikti kitus, ðá sugebëjimà irapskritai bet kokià poveikio galimybæ sieja su paslaptingu fluidu, ypa-tinga jëga, kuria jie tariamai disponuoja. (...) Taèiau jëga, kurià taria-mës matà veikianèià, nëra hipnotizuotojo galia; tai ne magiðka mediu-mà veikianti galia, tai tiesiog mediumo polinkis paklusti ar daugiø dau-giausia hipnotizuotojo sugebëjimas dumti akis. Akivaizdu, kad neáma-noma uþhipnotizuoti þmogaus, kuris ápratæs ne tiesiog priimti kito spren-dimus, o pats viskà apsvarstyti, ir toks þmogus niekada nedemonstruoskeistø telepatijos reiðkiniø. Tai tëra aklo paklusnumo apraiðkos.

1. Kas vadinama paradoksaliuoju miegu:a) giliausio miego fazë, kurios metu galime vaikðèioti („lunati-

kuoti“);b) miegojimas atmerktomis akimis;

Apie þmogaus poveiká kitam þmogui (hipnozæ ir átaigà):Adleris A. Þmogaus paþinimas. Vilnius: Vaga, 2004.


klausimai

92

c) miego fazë, kurios metu stebimos smegenø elektriniam akty-vumui bûdingos verpstës;

d) miego fazë, kurios metu smegenys ir vidaus organai labai ak-tyvûs, o kûno raumenys visai atsipalaidavæ.

2. Ar galima visiðkai pasikliauti liudytojo prisiminimais, kurie buvo at-gaivinti hipnozës metu:

a) taip, nes jie yra labai tikslûs;b) taip, nes tik uþhipnotizuotas þmogus pasako visà tiesà;c) ne, nes iðlieka prisiminimø iðkraipymo tikimybë;d) ne, nes hipnozës metu þmogus atsimena tik ankstyviausius

ávykius.

3. Migdomøjø tableèiø nemigai gydyti poveikis daþniausiai yra:a) veiksmingas, nes visiðkai paðalina nemigà;b) trumpalaikis, nes nutraukus vaistø vartojimà nemiga gali su-

stiprëti;c) ilgalaikis, nes iðsprendþia nemigà lëmusias problemas;d) ilgalaikis, nes ilgà laikà ir reguliariai pavartojus vaistus nebe-

kamuoja nemiga.

4. Kuri ið nurodytøjø yra normali budrios sàmonës bûsena:a) sapnavimas;b) svajojimas;c) uþdavinio sprendimas;d) meditavimas.

5. Mentaliniai procesai, apie kuriuos neþinome, bet kurie daro átakàmûsø elgesiui, veiksmams, mintims, yra vadinami:

a) pakitusia sàmonës bûsena;b) pasàmone;c) suvokimu;d) pasyviu suradimu.


93

1. Ar galima išmokyti balandþius, pamaèiusius jûroje skæstantáþmogø, paspausti snapu aliarmo mygtukà?

2. Ar bausdami studentà uþ kiekvienà neteisingai iðtartà þodágreièiau iðmokysime kalbëti angliðkai, negu skatindami uþkiekvienà teisingai iðtartà þodá?

3. Ar þmogus, kuris labai bijo ðunø, gali iðmokti jø nebijoti?4. Ar vaikas maþiau bijos gydytojo, jei ðis nevilkës balto chalato?5. Ar galime þiurkæ iðmokyti paniškai bijoti šviesos? O þmogø?6. Ar darbuotojo, kuriam labai patinka jo darbas, atlikimo

kokybë suprastës, jeigu uþ darbà bus mokamas labai didelisatlyginimas?

7. Ar politikai, kurie perrinkimø agitacijà surengia vaišes,rinkimø ðûkius papuoðia patraukliø merginø portretais, galitikëtis didesnës sëkmës per rinkimus?

8. Ar galima iðmokti bejëgiðkumo?9. Ar grasinimas bausme yra veiksmingesnis bûdas mokyti

tinkamo elgesio nei pati bausmë?10. Ar mokytis bûtø ádomiau, jei tai darytumëte ne dël paþymio

ar diplomo?

Iðmoktas elgesys


ne:a r b a

94

Sovietiniais laikais gydant alkoholizmà labai plaèiai buvoremiamasi I. Pavlovo idëjomis, virtusiomis aversine (pasiðlykðtëjimo)terapija. Alkoholikams bûdavo áðvirkðèiama specialiø vaistø, kuriøsàlytis su alkoholiu sukeldavo labai nemalonias pasekmes: pykinimà,vëmimà, ðirdies veiklos sutrikimus. Gydymo kurso intensyvumaspriklausë nuo gydytojo paskirtø seansø skaièiaus. Seanso metu pacientuisuleisdavo vaistø, po to jis gaudavo trokðtamo alkoholio, o vëliau labaiilgai kamuodavosi ir vemdavo. Po 10 tokiø seansø turëdavo susidarytivëmimo refleksas – pacientai turëdavo pradëti vemti vos tik pamatædegtinës butelá.

Kalbama, kad vienos tokiø klinikø gydytojas kartà uþsuko ávietos restoranà ir ten pamatë uþ vieno stalo sëdinèius ir gerianèiusdegtinæ kelis neseniai baigusius gydymà pacientus. „Tai katastrofa! –su siaubu pamanë jis. – Mano metodas visiðkai neveiksmingas! Manopacientai geria degtinæ ir nejauèia jokio pasiðlykðtëjimo. Refleksasnesusidarë... “ Taèiau tuo metu, kai gydytojas stovëjo tarpduryje irkankinosi, atsitiko keistas dalykas. Pajutæ kaþkieno þvilgsná prie stalosëdëjæ þmonës atsisuko, pamatë savo gydytojà ir... apsivëmë.

Skaitote dabar tekstà ir suskamba telefonas. Pakeliate ragelá,nuspaudþiate reikalingà mygtukà ir sakote „klausau“ arba „alio“. Iš kurþinote, kad reikia elgtis bûtent taip? Abejoniø nekyla, jog iðmokote: iðpradþiø stebëdami kitus þmones (tëvus), kaip jie atsiliepia suskambustelefonui, net mëgdþiodami juos. Juk negimëte mokëdami atsilieptitelefonu. Tokio reflekso ar ágimtos reakcijos, regis, nëra... O ðtai kodëlpamaèius skaniai atrodantá, kvepiantá maistà jums ima gamintis seilës irsuaktyvëja skrandþio sekrecija? Net tuomet, kai maistà matome tiktaitelevizoriaus ekrane; negana to – jeigu apie já tik pagalvojame, šnekamearba mëginame ásivaizduoti? Ar tai ágimta? O gal irgi iðmokta?

Kà, kodël ir kaip mes iðmokstame? Šitai psichologus domino nuopat psichologijos, kaip mokslo, atsiradimo pradþios. Vienas pirmøjøpsichologijos mokslininkø J. Watsonas net manë, kad svarbiausias dalykas,kurá turime tyrinëti, ir yra þmogaus elgesys, o psichologijà jis vadinoelgesio (biheivioristine) psichologija (þr. skyriø „Psichologijos moksloraida“). Iðmoktà arba ágytà elgesá, kuris atsiranda jau turimo, ágimtoelgesio (instinktø, refleksø, emocijø) pagrindu, jis vadino ágûdþiais.

95

Gimdami mes turime refleksus, t. y. nervø sistemos nulemtasatsakomàsias organizmo reakcijas á dirgiklius, ir jø pagrindu matomàágimtà elgesá, instinktus. Þemesnës gyvûnø rûðys (vabzdþiai, kirmëlës),net atlikdamos sudëtingiausius veiksmus, „vadovaujasi“ genetiðkaiuþprogramuota veiksmø seka. Ðie gyvûnai atlieka tuos veiksmus nettuomet, kai jie neatneða jokios matomos naudos arba neturi reikðmëskonkreèioje situacijoje. Taèiau keièiantis aplinkai, jos sàlygoms vykstaprisitaikymas ir tai, kà garsusis biologas Ch. Darwinas pavadino natûraliaatranka: iðlieka tik adaptyvûs, prisitaikyti ir iðgyventi padedantysinstinktai. Taigi keièiantis aplinkai átvirtinamos naujos veiksmø grandinës,kurios vëliau irgi tampa ágimtos...

Taèiau net ir ðiuos gyvûnus galime kai ko iðmokyti. Pavyzdþiui,pirmuonys „išmoksta“, o tiksliau – pripranta plaukti vienu, o ne kitulabirinto keliu, jei pastarajame yra tam tikrø cheminiø medþiagø. Dardaugiau gali iðmokti paukðèiai ir þinduoliai. Pavyzdþiui, uþtenka, kadbent kelis kartus katinas gaus ësti tuoj pat po to, kai atidarysite ðaldytuvàir ið jo kà nors iðimsite. Ilgainiui jis iðmoks atbëgti prie jûsø kiekvienàkartà, kai tik pradarote ðaldytuvà...

Iðmokimo apibrëþimas

Bendriausia prasme išmokimas apibrëþiamas kaip þmogui arbagyvûnui bûdingas individualios patirties ágijimas, kuris pasireiðkia kaipsantykinai nuolatinis elgesio pasikeitimas, paprastai atsirandantis dëlpastiprinimo (kokio nors veiksnio, kuris ir skatino arba palaikë bûtenttoká elgesá). Ðis apibrëþimas apima keletà svarbiø dalykø.

Pirmiausia elgesio pasikeitimas bûtinai yra individualus, o nebûdingas visai rûðiai arba atsiradæs dël tai gyvûnø rûðiai arba þmoguibûdingo brendimo. Tarkime, tik iðsiritæs paukðèiukas nemoka suktilizdo, taèiau puikiausiai tai atlieka susiporavæs. Tai nëra iðmokimas –tiesiog taip elgtis pradeda atitinkamai subrendæ visi tos rûðies gyvûnai.Panašiai tà patá galima pasakyti ir apie þmogø: visi tam tikro amþiauskûdikiai (jei neturi dideliø fiziologiniø arba neurologiniø trûkumø) imakelti galvytæ, nors tikrai negalëtø to padaryti tik gimæ. Pagaliau áprastaivisi 12–14 metø amþiaus vaikai ima suprasti abstrakèias sàvokas, nors

96

iki tol jie uþdavinius sprendë, daiktus ar situacijas lygino remdamiesikonkreèiomis sàvokomis (þr. skyriø „Psichosocialinë raida“). Ar tai reiðkia,kad vaikðèioti iðmokstame irgi tik bræsdami? Pasirodo, ne visai. Galimybëpraktikuotis, paèiam tai daryti arba matyti darant kitus ir mëgdþioti,pagaliau atitinkamo elgesio pastiprinimas irgi labai svarbus. Dël ðiosprieþasties, pavyzdþiui, laukiniø þvëriø uþauginti vaikai vaikðtoketuriomis, o socialiai apleisti kûdikiai, kuriems niekuomet nebuvoleidþiama keltis ið lovytës arba pasitraukti nuo jos daugiau kaip per metrà(nes bûdavo pririðami), net ir bûdami dvejø arba trejø metø, vaikðèiotinemokëjo. Kita vertus, tam tikro elgesio (pvz., ëjimo staèiomis ant dviejøkojø) net ir lavindami arba treniruodami neišmokysime, kol nebusfiziologiškai subrendusios atitinkamos šiam veiksmui atlikti reikalingosfunkcijos, fizinës galimybës. Dël smegenø paþeidimo arba kitokiofunkcinio sutrikimo atsiradæs elgesio pasikeitimas – nors ir individualus,t. y. bûdingas tik tam tikram individui, irgi nëra iðmokimas.

Antras svarbus dalykas, skiriantis iðmoktà elgesá nuo atsitiktinio, –pastovumas. T. y. elgesys tam tikromis aplinkybëmis pasikeis visada arbabeveik visada. Pavyzdþiui, dël tam tikrø laikinø fiziologiniø pokyèiø –nuovargio ar psichoaktyviø medþiagø poveikio – atsiradæs kitoks elgesysdar nëra iðmokimas. Atsitiktinis, bet neiðliekantis, daugiau niekuometnepasikartojantis veiksmas arba elgesys irgi nëra iðmokimas. Iðmokimasyra sistemingas elgesio pasikeitimas, atsirandantis kartojantis tai paèiaisituacijai. Be to, elgesio pasikeitimai paprastai turi bûti susijæ asociatyviaisryðiais su atitinkamomis sritimis centrinëje nervø sistemoje.

Asociatyvumas (susiejimas dviejø ar daugiau bûsenø, idëjø, objektøar ávykiø) yra viena ið svarbiausiø iðmokimo sàlygø. Dar Aristotelioiðsakytus asociacijø (idëjø siejimo) dësnius XVIII–XIX a. filosofai ir

Gyvûnø ir þmogaus ágimtø elgesio ir psichikossudedamøjø daliø visuma.

Þmogui arba gyvûnui bûdingas individualiospatirties ágijimas.

Instinktas


Išmokimas

97

psichologai iðplëtë ir pritaikë aiðkindami þmogaus màstymà, atmintá irelgesá. Paprasti pojûèiai ir jø teikiamos idëjos (suvokiniai) formuojami ásudëtingas idëjas irgi pasitelkus asociacijas. H. Ebbinghausas buvopirmasis, kuris moksliðkai, atlikdamas eksperimentus, tyrinëjo asociacijøsusidarymà, atminties veikimà bei jø reikðmæ mokymosi procese. Beje,apie mokymàsi: nors anglø kalboje iðmokimas ir mokymasis apibûdinamastuo paèiu þodþiu (learning), lietuviø kalboje mokymasis, kitaip neiiðmokimas, siejamas tik su þmogaus – aktyvia, tikslinga – veikla, kuriauþsiimant ágyjama socialinë patirtis.

Dar viena iðmoktam elgesiui priskiriama savybë yra adaptyvumas –t. y. pasikeitæs elgesys turi bûti padedantis prisitaikyti, iðgyventi, galbûtsëkmingiau veikti, pasiekti tam tikrø rezultatø. Taèiau tai nebûtinaireiðkia, kad iðmokimas visuomet susijæs su elgesio pagerëjimu. Juk þmonësneretai iðmoksta elgesio, kuris, atrodo, daugiau þalingas nei naudingasjø iðlikimui. Pavyzdþiui, jie iðmoksta rûkyti, vengti þmoniø susibûrimovietø (socialinë fobija, þr. skyriø „Psichikos sutrikimai“), dëlioti pasiansàbent deðimt kartø per dienà prieð atlikdami bet koká svarbø veiksmà(obsesinis-kompulsinis sutrikimas, þr. skyriø „Psichikos sutrikimai“). Taèiaukad ir kaip bûtø keista, ðis elgesys paprastai irgi padeda prisitaikyti tamtikromis sàlygomis, pavyzdþiui, kilus dideliam nerimui.

Ásivaizduokite þiurkæ, pradëjusià blaðkytis narvelyje arba bëganèiàslëptis á pridengtà narvelio kampà kaskart, kai kambaryje uþdegama ðviesa.Ji atrodo maþø maþiausia „pamiðusi?“ Taèiau þinant, kad prieð tai kaskart,uþdegus ðviesà, ji gaudavo skausmingà elektros srovës dozæ, kurios ið-vengdavo tik nubëgusi á tamsøjá narvelio kampà, þiurkës elgesys nebeat-rodo toks keistas. Ðitaip ji iðvengdavo nemaloniø potyriø. Kita þiurkëkaskart, uþdegus ðviesà kambaryje, iðmoksta iðbëgti ið savo namelio prienarvelio durø irgi dël to, kad toks jos elgesys bûdavo pastiprinamas –ðákart, prieðingai nei pirmuoju atveju, teigiamai, o ne neigiamai, t. y.atlyginant uþ toká elgesá maistu. Nes, kaip jau supratote skaitydamiiðmokimo apibrëþimà, pastiprinimas yra dar viena svarbi iðmokimo sàlyga.

XX a. pradþioje J. Watsonas, apibrëþæs psichologijos tyrimo objektàkaip elgesá, kurá galime stebëti, pirmasis ávardijo treniravimo dësná ir joreikðmæ iðmokimui: iðmoktas ryðys, arba asociacija, susidaro ganëtinaidaug kartø drauge pasirodant tam tikram dirgikliui ir reakcijai. Keletà,kartais keliolika ar keliasdeðimt kartø tam tikru dirgikliu iðgavæ atitinkamà

98

reakcijà mes iðmokysime nuolat ta paèia reakcija reaguoti á atitinkamàdirgiklá. J. Watsonas ðitai pademonstravo iðmokydamas deðimties mënesiøkûdiká verksmu reaguoti á mielà triuðiukà arba þiurkënà. Kiekvienàsyk,kai maþasis Albertas (toks buvo kûdikio vardas) siekdavo gyvûnëlio, jamuþ nugaros suskambëdavo aiþus garsas, vaikas iðsigàsdavo ir imdavo verkti.Susiejæs garsà su minkðtu gyvûnu netrukus maþasis eksperimento dalyvisimdavo verkti kaskart, tik pamatæs já.

Tuo paèiu metu tik jau Rusijoje iðmokimu bei jo dësniais domëjosiir fiziologas Ivanas Pavlovas. Psichologijos moksle ir istorijoje jo darbailiko kaip vieni svarbiausiø. Juose apraðyta viena ið iðmokimo formø –klasikinis sàlygojimas.

Klasikinis sàlygojimas

I. Pavlovas tyrinëjo skrandþio sekrecijos (virðkinimo sulèiø iðsi-skyrimo) fiziologijà. Tuo tikslu jis eksperimentavo su ðunimis, kuriemsá seiles ir skrandþio sultis iðskirianèias liaukas bûdavo ákiðami vamzdeliai– kad bûtø patogiau stebëti ir iðmatuoti seiliø iðsiskyrimà. Gavusiemsmaisto ir já ëdantiems ðunims skirdavosi seilës. Tai natûrali, prigimtinëorganizmo reakcija (refleksas): maistas skatina seiliø iðsiskyrimà. Taèiauilgainiui eksperimentuotojas pastebëjo, kad ðunims imdavo skirtis seilësvos tik koridoriuje pasigirsdavo ðëriko þingsniai. Tai irgi natûralu? Argiágimta tai, kad þmogaus þingsniai skatintø seilëteká? Ne. Seiliø iðsiskyri-mas pajutus burnoje maistà yra nesàlyginis refleksas (nesàlyginë reakcijaá nesàlyginá dirgiklá), o seiliø iðsiskyrimas iðgirdus ðëriko þingsnius yrasàlyginis refleksas (sàlyginë reakcija á sàlyginá dirgiklá).

Tokie pat buvo ir I. Pavlovo tyrimø pasitelkus kitokius dirgiklius –garsà arba ðviesà – rezultatai. Pavyzdþiui, suskambus varpeliui, ðuniuiseilës neiðsiskirdavo. Taèiau kai po kurio laiko, kaskart, suskambus var-peliui, ðuo gaudavo ësti, seilës imdavo skirtis vos tik pasigirdus varpe-liui. Taigi ðiuo atveju seiliø iðsiskyrimas suskambus varpeliui vël taposàlyginë reakcija, o varpelis – sàlyginiu dirgikliu. Vëlesniø kitø moksli-ninkø eksperimentø su gyvûnais rezultatai buvo panaðûs. Ðtai putpelëspatinas, pamatæs patelæ, seksualiai susijaudina. Taèiau jei kurá laikà prieðpasirodant patelei bus uþdegama raudona ðviesa, ilgainiui patinas susi-

99

jaudins, vos tik iðvydæs raudonà ðviesà. Ar panaðiai atsitinka ir þmo-nëms? Daugeliu atvejø – taip.

Jau turimomis, natûraliomis organizmo reakcijomis mes galimeiðmokti reaguoti á dirgiklius, kurie anksèiau mums tokiø reakcijø nesu-keldavo. Pavyzdþiui, kodël mus apima nemalonus jausmas vos tik áeina-me á odontologo kabinetà? Nes prieð tai bent kartà arba keletà kartøtokiame kabinete patyrëme skausmà arba nemalonius pojûèius. O ko-dël iðgirdus tam tikrà dainà ima stipriau plakti ðirdis ir mes jauèiamemalonø susijaudinimà, nors tokios reakcijos nesukelia deðimt kitø dai-nø? Ogi todël, kad bûtent ði daina grojo tuomet, kai patyrëme stiprøsusijaudinimà glamonëjama (-as) mylimo þmogaus.

Ið esmës klasikinis sàlygojimas ir taip susidaranèios sàlyginësreakcijos yra iðmokimas sudarant asociacijà, susiejant. Jei du dalykaiatsitinka drauge (laike ar erdvëje), mes juos susiejame ir tikimës, kadatsitikus vienam, atsitiks ir kitas. Taip susidariusios sàlyginës reakcijosnemaþai paaiðkina mûsø kartais netgi beprasmá elgesá. Pavyzdþiui, jeisergate ðienlige, èiaudite iðkart pamatæ gëles, kol ásitikinate, kad jos yratik plastmasinës. Jei jus stipriai pykino persivalgius jautienos su razinomis,ðleikðtulys kyla kaskart, kai tik apie jà pagalvojate ar uþuodþiate tokiopatiekalo kvapà, nors tikrosios pykinimo prieþasties nëra...

Sàlygojimo dësningumai

Ir I. Pavlovas, ir J. Watsonas pastebëjo ir apraðë keletà svarbiøsàlygojimo dësningumø. Pirmiausia, teigë jie, sàlyginei reakcijai susida-ryti bûtina, kad nesàlyginis dirgiklis (savaime sukeliantis reakcijà, atsa-kà) ir sàlyginis dirgiklis (kuris pats savaime nesukelia tokios reakcijos)pasirodytø arti vienas kito laiko atþvilgiu. Geriausia, kai nesàlyginis pa-

Iðmokimo bûdas, kai tam tikras dirgiklis ir atsakassusiejami asociatyviniais ryðiais.

Klasikinissàlygojimas


100

sirodo tuoj pat po sàlyginio. Antra, svarbu, kad toks sutapimas laikoatþvilgiu bûtø kartojamas, kol susidarys sàlyginë reakcija. Ðie moksli-ninkai pastebëjo ir sàlyginiø reakcijø generalizacijà, diskriminacijà beiblësimà.

Kaip maþasis J. Watsono apraðytas kûdikis iðmoko bijoti ne tikpûkuotø gyvûnëliø, bet ir visø kitø minkðtø, pûkuotø daiktø (pvz.,mamos kailiniø, pliuðinio þaislo), taip ir I. Pavlovo ðunys seiliø iðsiskyrimureaguodavo ne tik á konkretø, bet ir á panaðø varpelio skambëjimà. Maþato, eksperimentø su vaikais, kurie buvo iðmokyti mirksëjimu reaguoti ámetronomo tiksëjimà, metu vaikai imdavo mirksëti ne tik paleidusmetronomà, bet ir pasakius þodá „metronomas“. Ðis sàlygojimo reiðkinysvadinamas generalizacija, arba apibendrinimu, – iðmokimu ta paèiareakcija reaguoti á labai panaðius, nors ir ne tokius paèius dirgiklius.Kartais tokia generalizacija tiktai apsunkina mûsø gyvenimà. Pavyzdþiui,ketveriø metø berniukas, patyræs didþiulá iðgàstá, kai paplûdymyje antjo nukrito besileidþiantis paraðiutas, iðgàsèiu ir baime ëmë reaguoti ákiekvienà virð jo galvos skrendantá daiktà: lëktuvà, oro balionà, parasparná,net paukðtá.

Kita vertus, iðlieka ir tam tikra dirgikliø diskriminacija, arbaatskyrimas. Dël ðios prieþasties ðunys seiliø iðsiskyrimu nereaguodavo ábet koká skambëjimà arba garsà (pvz., laikrodþio arba visai kitokiø daþniøvarpelio).

O kas atsitiks, jei ðuo suskambus varpeliui negaus maisto? Vienà,antrà, treèià kartà? Sàlyginë reakcija ims blësti. Ilgainiui ðuo nebereaguosseiliø sekrecija á varpelio skambëjimà. T. y. iðmoks nebereaguoti á dirgiklá,kuris kadaise tà reakcijà sukeldavo. Taèiau kartais pasitaiko ir savaiminisatsinaujinimas: nors jau kurá laikà varpelio skambëjimas nesukeldavo seiliøiðsiskyrimo, staiga ðuo vël ima „varvinti seiles“ vos iðgirdæs ðá garsà.Savaiminis reakcijos atsinaujinimas leidþia manyti, jog ið tiesø susidariusisàlyginë reakcija ne iðnyksta, o tiktai susilpnëja. Pirmieji sàlygojimàtyrinëjæ mokslininkai pastebëjo ir tai, kad kuo daugiau pastangø reikiasudarant sàlyginæ reakcijà ir kuo ji stipresnë (intensyvesnë), tuo sunkiauðià reakcijà „uþgesinti“.

Maþa to, daugeliu atvejø, norint panaikinti klasikinio sàlygojimobûdu iðmoktà elgesá, kartais prireikia sudaryti naujà sàlyginæ reakcijà.Panaðiai, norint iðmokyti vaikà nebebijoti skrendanèiø daiktø, reikia

101

keletà ar net keliolika kartø skrendanèio daikto vaizdà susieti su kitokia– malonia – reakcija.

Vëlesni psichologø tyrinëjimai atskleidë, jog sàlyginei reakcijaisusidaryti, be apraðytø sutapimo laiko atþvilgiu ir kartojimo, gerokaisvarbesnës kitos prielaidos. Ðtai septintame XX a. deðimtmetyje atliktiR. Rescorlos tyrimai parodë, kad daug svarbiau yra nuspëjamumas,numatymo vertë. Ðio mokslininko manymu, net ir gyvûnai ne ðiaip sauaklai reaguoja á du atsitiktinai panaðiu metu pasirodþiusius dirgiklius,ávykius ir pan. Svarbu, kiek vieno pasirodymas tarsi numato kitopasirodymà. Taigi, kitaip nei pirmieji biheivioristai, R. Rescorla atkreipëdëmesá á tai, kad net klasikinio sàlygojimo bûdu iðmoktame elgesyjereikðmingi ir paþintiniai procesai. Dël ðitos prieþasties, t. y. dël geresniøpaþintiniø gebëjimø, jei paraðiutas bûtø nukritæs ant suaugusio þmogaus,ðis, kad ir kaip bûtø iðsigandæs ant galvos staiga uþkritusio didelio audeklo,vargu ar iðsigàstø ir kitø virð galvos skrendanèiø daiktø, nes suprastø,jog jie negali kaip paraðiutas uþkristi jam ant galvos. O maþam vaikuidël jo dar neiðlavëjusiø paþintiniø gebëjimø atrodo kitaip. Be to, net irsuaugæs þmogus, kartà patyræs didþiulá iðgàstá autoavarijoje, kurá laikàgali bijoti vaþiuoti automobiliu dël gebëjimo numatyti, kad ir kitàkartgali nesuvaldyti automobilio. Toká vadinamàjá vieno bandymo iðmokimàapraðë psichologijos mokslininkas M. Seligmanas. Ðis iðmokimaspasireiðkia tuomet, kai dirgiklis, á kurá reaguojame atitinkama reakcija,labai stipriai susiejamas su iðlikimu, didele grësme gyvybei.

XX a. 7–8-ojo deðimtmeèiø psichologiniai tyrimai atskleidë irbiologinio polinkio, arba vidinio pasirengimo, reaguoti atitinkama reakcijasvarbà iðmokimui klasikinio sàlygojimo bûdu. Pavyzdþiui, iðtroðkusiosþiurkës greièiau iðmokdavo negerti sûdyto vandens, kai ðis bûdavopateikiamas drauge su pykinimà kelianèiais vaistais, o ne su elektrossmûgiu. Kitaip sakant, visi ðie vëlesni klasikinio sàlygojimo tyrimaiapibendrina, kad greièiau, veiksmingiau ir patikimiau susidaro tokiossàlyginës reakcijos, kurios turi naudingà adaptyvià reikðmæ organizmui.

Klasikinis sàlygojimas, aiðku, turi ir plaèià pritaikomàjà vertæ.Pavyzdþiui, Jungtiniø Valstijø ûkininkai avis nuolat pjaunanèius kojotuspriðeria pykinimà kelianèiais vaistais apnuodyta aviena. Susiejæ avienàsu ðleikðtuliu, blogumu pasireiðkianèia organizmo reakcija kojotai„iðmoksta“ neësti avienos. Panaðiu principu kartais gydomi nuo alkoholio

102

priklausomi þmonës. Klasikinis sàlygojimas taikomas ir mokant þmonesnereaguoti á tam tikras situacijas susijaudinimu, baime.

Instrumentinis, arba operantinis, sàlygojimas

Panaðiai tuo metu, kai I. Pavlovas eksperimentavo su ðunimis ap-raðydamas klasikinio sàlygojimo dësningumus, E. Thorndikeas irgi ty-rinëjo gyvûnø iðmokimà, taèiau kur kas sudëtingesná, „protingesná“. La-biausiai já domino tai, kaip gyvûnai iðmoksta pabëgti ið sudëtingos, pa-ties E. Thorndikeo pagamintos dëþës. Ðie tyrimai paskatino apraðyti darvienà svarbià iðmokimo sàlygojimo bûdu formà – instrumentiná, arbaoperantiná, sàlygojimà.

Klasikinis sàlygojimas – tai tik iðmokimas reaguoti jau esama or-ganizmo reakcija ar prigimtiniu, refleksiniu elgesiu á naujà dirgiklá, ku-ris anksèiau niekuomet nesukeldavo tokios reakcijos, o operantinis, arbainstrumentinis, sàlygojimas – visai naujo, kitokio elgesio, veiksmo arjudesio iðmokimas.

Tam tikras, kad ir atsitiktinis veiksmas linkæs ásitvirtinti, jei yraapdovanojamas (pastiprinamas). Pavyzdþiui, E. Thorndikeo katë, blað-kydamasi po narvelá, netyèia nuspaudë svertelæ. Jà nuspaudus ekperi-mentuotojo sumanymu á narvelá patekdavo maisto. Kitais kartais iðalku-si katë jau greièiau sugalvodavo sprendimà, kaip gauti maisto. Ji vëlpaspausdavo svirtelæ. Po keleto tokiø sëkmingø bandymø katë iðmokokaskart, norëdama ësti, paspausti svirtelæ. Tai pastebëjæs E. Thorndike-as apibendrino, kad iðmokimà lemia efekto dësnis: jei kokie nors veiks-mai, jei yra „apdovanojami“ (veiksmingi), iðlieka.

Labai iðsamiai iðmokimà sàlygojimo bûdu iðtyrinëjo amerikieèiøpsichologas B. F. Skinneris (1938). Ðá sàlygojimo bûdà jis pavadinooperantiniu, o jo pagrindu susidariusias sàlygines reakcijas – instrumen-tinëmis. Ávairiais tyrimais, taip pat eksperimentuodamas ir su panaðioseá Thorndike’o ar sudëtingesnës konstrukcijos dëþëse uþdarytais gyvû-nais, Skinneris patvirtino, kad spontaniðka reakcija dël efektyvumo (pa-stiprinimo) virsta sàlygine reakcija. Gyvûnus B. Skinneris mokydavo for-mavimo, arba nuoseklaus artëjimo, bûdu: mokant sudëtingos visai nau-jos elgsenos pastiprinimu (pvz., maistu) buvo atlyginama gyvûnui ið

103

pradþiø uþ bent ðiek tiek panaðø á norimà elgesá arba uþ artëjimà linkpageidaujamo elgesio. Ilgainiui kuo gyvûnas labiau artëja link pagei-daujamo, pastiprinama tik uþ tiksliai toká elgesá, kokio norima. Ðá prin-cipà, beje, taiko visi gyvûnø dresuotojai. Pavyzdþiui, jei norime iðmoky-ti ðuná graþiai sëdëti ant uþpakaliniø kojø, ið pradþiø pastipriname betkoká jo mëginimà atsistoti ant jø. Paskui atlygá ðuo gauna tik uþ stovëji-mà ant uþpakaliniø kojø ilgiau nei keletà sekundþiø. Dar vëliau – tiktada, kai jis ne ðiaip sau stovi ant kojø, o pritupia ant jø.

Kaip ir kylant klasikinëms sàlyginëms reakcijoms, taip ir esantoperantiniam sàlygojimui veikia panaðûs sàlygojimo dësniai: generaliza-vimas (apibendrinimas), diskriminavimas (skyrimas), blësimas. Pavyz-dþiui, iðmokusi viename narve nuspausti svirtelæ katë arba þiurkë ban-dys nuspausti svirtelæ (arba kà nors á jà panaðaus) ir uþdaryta kitamenarve. Jei daug kartø nuspaudæs svirtelæ gyvûnas ësti negaus, toks elge-sys silpnës. Tokio iðmokimo pavyzdþiø gausu ir gamtoje: klysdami irmëgindami kà nors gyvûnai iðmoksta naujø dalykø. Kadangi natûralio-je aplinkoje pastiprinimas ne visada garantuotas, greièiau tikimybinis,tai ir susidariusios sàlyginës reakcijos, manoma, yra stipresnës, sunkiaublëstanèios. Be to, ir esant operantiniam sàlygojimui svarbu biologiniaipolinkiai: daug lengviau iðmokstama elgesio, atitinkanèio arba lengviaususiejamo su prigimtiniu elgesiu (pvz., balandþiai daug lengviau iðmokstakapoti snapu mygtukà norëdami gauti lesalo, negu plasnoti sparnais;þiurkënà lengviau iðmokyti stovëti ant dviejø kojø pastiprinant maistu,o ne prausti snukutá norint gauti maisto, nes snukuèio prausimas natû-raliai nëra siejamas su alkiu).

Ar tas pats galioja ir þmonëms? Ar ir þmonës visko iðmoksta tikdël to, kad vienoks jø elgesys yra pastiprinamas (jie uþ já gauna atlygá),

Iðmokimo bûdas, kai naujas pageidaujamas elge-sys arba atsakas yra átvirtinamas pastiprinimø, onepageidaujamas arba netinkamas elgesys susilp-ninamas bausme.

Operantinissàlygojimas


104

o uþ kitoká baudþiama arba tiesiog negaunama atlygio? B. Skinneris ikipat savo mirties, net atlikus svarbius paþintinius gebëjimø tyrimus irpasirodþius psichiniø procesø reikðmæ atskleidþianèioms studijoms, tei-gë, kad bet koká þmogaus iðmokimà lemia sàlygojimo bûdu, veikiantpastiprinimui, susidariusios reakcijos arba ásitvirtinæs elgesys. Taigi vis-kà lemia bûtent iðoriniai veiksniai (tiek, kiek jie pastiprina elgesá arbaveikia slopinamai, jei uþ tà elgesá baudþiama). Taèiau kiti mokslininkai(pvz., geðtaltpsichologas W. Köhleris, daugiausia tyrinëjæs beþdþioniøelgesá ir naujø dalykø iðmokimà), pastebëjo, kad egzistuoja vadinamaslatentinis (slaptas, nematomas) iðmokimas. Net ir gyvûnai kartais, atro-do, pasitelkæ kokià nors áþvalgà, slaptà supratimà, atlieka visiðkai naujàefektyvø veiksmà. Pavyzdþiui, beþdþionës, kurá laikà tyrinëjusios aplin-kà arba kitø gyvûnø elgesá, vëliau tiksliai, be mëginimø ir papildomøpastiprinimø, atlikdavo reikiamà veiksmà, kad gautø tai, ko nori (tarki-me, kad pasiektø bananà). Panaðiai, pasirodo, þiurkës, kurá laikà laisvaityrinëjusios labirintà, lygiai taip pat tiksliai nubëgdavo juo prie padëtomaisto kaip ir tos þiurkës, kurios to buvo mokomos pastiprinimu. Pa-þintinio poþiûrio ðalininkai teigia, kad net gyvûnai turi galvose paþinti-nius þemëlapius ir operuoja ne su realia aplinka, o su mentaline tosaplinkos reprezentacija. Tokio iðmokimo pavyzdþiø dar daugiau þmo-niø elgesyje.

Tiesa, tyrinëdamas gyvûnø iðmokimà, B. Skinneris aptiko vadi-namàjá prietaringà iðmokimà, atrodo, neretai pasitaikantá ir þmoniø el-gesyje. Prieð atlikdami veiksmà, uþ kurá gaunamas atlygis, kai kurie gy-vûnai atlikdavo ir koká nors papildomà veiksmà, pavyzdþiui, þiurkë tamtikru bûdu pakreipdavo galvà prieð nuspausdama svirtelæ, o balandismostelëdavo sparnu prieð paspausdamas snapu mygtukà. Ðie papildomiveiksmai greièiausiai atsirado klasikinio sàlygojimo bûdu susiejant dir-giklá, teikiantá pastiprinimà, su kitu atsitiktiniu dirgikliu. Panaðiai loðë-jas visada papuèia kauliukus prieð risdamas juos, nes kartà taip padariusjie atneðë sëkmæ. Sportininkas per svarbias varþybas bûtinai dëvi bate-lius, kuriuos dëvëjo, kai laimëjo pirmà vietà.

Nors B. Skinneris vëliau ir kritikuotas dël aplinkos sureikðmini-mo iðmokimui, jo ir kitø biheivioristø arba iðmoktos elgsenos tyrinëtojøindëlis psichologijos mokslui yra neginèijamas. B. Skinneris yra teisussakydamas, kad pastiprinimas labai svarbus dalykas þmoniø mokymuisi

105

ir vienokio ar kitokio elgesio formavimuisi. Beje, B. Skinneris iðplëtë irpaèià pastiprinimo sampratà.

Pastiprinimu jis laikë bet koká ávyká, padaþninantá reakcijas, pokuriø jis eina. Þmonëms tai ne tik maisto gavimas ar kokios nemaloniosfiziologinës átampos iðvengimas. Tai gali bûti ir rodomas dëmesys, ðyp-sena, pritarimas. Apskritai pastiprinimas yra skiriamas á teigiamà ir nei-giamà. Teigiamas pastiprinimas – tai atlygis tikràja to þodþio prasme:maistas, pritarimas, pinigai. Reakcija sustiprinama pateikiant po jos tei-giamus dirgiklius. Neigiamas pastiprinimas – kai reakcija arba elgesyssustiprinamas paðalinant neigiamus, nemalonius dirgiklius. Pavyzdþiui,kartà iðplovæs indus paauglys pastebëjo, kad tà vakarà motina ant jonerëkë. Taigi neigiamo dirgiklio paðalinimas sustiprino jo elgesá (norë-damas iðvengti motinos priekaiðtø jis plaudavo indus).

Maþa to, D. Premackas (1959) pastebëjo, kad pastiprinimas galibûti ir malonumà teikianti arba mëgstama veikla. Premacko principas,dabar daþnai taikomas vaikams ugdyti, skamba taip: bet kokià veiklà,kurios norime iðmokyti, galima pastiprinti kita, labiau patinkanèia, sa-vaime malonumà teikianèia veikla. Pavyzdþiui, norëdami pernelyg akty-vius vaikus iðmokyti ramiai atlikti uþduotis pirmiausia praðome jø de-ðimt minuèiø ramiai sëdëti ir klausytis mokytojos, paskui leidþiame pen-kias minutes nevarþomiems lakstyti. Norëdami netvarkingà vaikà iðmo-kyti tvarkytis liepiame susidëlioti daiktus, tada leidþiame paþaisti kom-piuteriu. Atminkite, kad norint iðmokyti pageidaujamo elgesio pastip-rinimas, arba atlygis, visuomet turi bûti suteikiamas po norimo elgesio,o ne prieð já!

Teikiant pastiprinimà – ar tai bûtø materialus, ar socialinis atly-gis, ar mëgstama veikla – labai svarbu dar keli principai. Pirmiausiareikia aiðkiai þinoti ir apibrëþti, koká elgesá mes pastipriname. Pavyz-dþiui, tëvai, kurie nusileidþia rëkianèiam vaikui, pastiprina bûtent tokájo elgesá – rëkimà. Kas ið to, kad po to jie iðgauna ið jo paþadà niekuomettaip nesielgti? O jei tëvai patenkintø vaiko ágeidá tuomet, kai ðis bûtøjau nusiraminæs arba blogiausiu atveju dar nespëjæs pradëti rëkti, jiepastiprintø jo tinkamà elgesá. Dëstytojai, kurie paraðo geresná paþymáverkðlenanèiam arba maldaujanèiam studentui, pastiprina ne jo noràmokytis, o mokëjimà manipuliuoti kitais þmonëmis arba mokëjimà nu-siþeminti.

106

Antra, ne kiekvienas ávykis arba dirgiklis vienodai pastiprinamaivisus veikia. Kas vienam yra atlygis arba pastiprinimas, kitam tokio po-veikio gali neturëti. Pavyzdþiui, deðimties litø atlygis skurdþiai gyve-nantá þmogø gali paskatinti eiti balsuoti per rinkimus, o tas pats atlygispasiturinèiam þmogui tikrai tokio poveikio neturës. Saldainis uþ sutvar-kytà kambará saldumynø nemëgstanèiam vaikui irgi nebus pastiprinan-tis veiksnys.

Pagaliau teikdami pastiprinimus uþ naujà elgesá arba veiksmà tuo-met, kai jis pats yra malonus, teikiantis pastiprinimà, mes galime iðmo-kyti visai kito – nepageidaujamo – elgesio. Paradoksalu, taèiau þmogus,kuriam jo darbas labai ádomus ir teikia vidinio pasitenkinimo, jei jambus mokamas labai didelis atlygis, ilgainiui praras susidomëjimà darbuir atliks já atmestinai, tik tam, kad gautø atlygá. Arba jei vaikui, paþai-dusiam koká nors jam patinkantá þaidimà duosime dovanø, jis vis ma-þiau domësis þaidimu ir stengsis kuo greièiau suþaisti, kad gautø atlygá.Apskritai teikiamas pastiprinimas, jo tinkamumas ir veiksmingas povei-kis turi atitikti vidinius þmogaus poreikius, jo motyvacijà (daugiau apietai þr. skyriuje „Motyvacija“).

Gyvûnams ir maþiems vaikams pastiprinimas turi bûti teikiamastuoj pat arba gana greitai po pageidaujamo elgesio, o suaugusiems þmo-nëms pastiprinimas gali bûti teikiamas ir vëliau. Pavyzdþiui, þmogusgali visà savaitæ atlikti tam tikrà veiklà ir tik po to gauti atlygá. Norsapskritai pastebima, kad mokantis arba átvirtinant tam tikrà elgesá tie-sioginis, tuoj pat einantis pastiprinimas yra visuomet veiksmingesnisuþ uþdelstà, nors ir stipresná, didesná pastiprinimà.

Be pastiprinimo, mokant bei sudarant sàlygines reakcijas naudo-jamos ir bausmës. Bausmë, kitaip nei pastiprinimas, ne sustiprina tamtikrà elgesá, o slopina jau esamà, matomà elgesá. Be to, jà taikant tikima-si, kad esamas elgesys bus pakeièiamas kitu, nauju elgesiu. Bausmë ðiuoatveju yra veiksminga tik tuomet, kai ji yra greita ir tikra. Pavyzdþiui,palietæs lygintuvà ir nusideginæs pirðtà vaikas iðkart iðmoksta taip nesi-elgti – iðmoksta neliesti lygintuvo.

Deja, kartais net ir ganëtinai didelës bausmës nëra veiksmingos,t. y. nemoko elgtis kitaip. Taip gali atsitikti dël keleto prieþasèiø. Pir-ma, bausmë tik slopina elgesá, o ne visiðkai já panaikina. Antra, ji nenu-rodo, nemoko, kaip kitaip reikia elgtis, o moko tik ko nereikia, negalima

107

daryti. Dël ðiø dviejø prieþasèiø, beje, gali bûti iðmokstama nesielgti tiktam tikrose situacijose, kai bausmës tikimybë didelë, bet ir toliau elgia-masi netinkamai tuomet, kai bausmë negresia. Pavyzdþiui, mieste pa-staèius stacionarius greièio matuoklius greitá mëgstantys vairuotojai ið-moksta pristabdyti automobilá tik tose vietose, kuriose ðie stovi, bet to-liau sëkmingai lekia kitose vietose (nors ir gerokai pavojingesnëse jø pa-èiø arba kitø þmoniø saugumui). Treèia, galbût elgesá, kurá norime nu-slopinti bausme, gerokai labiau pastiprina kiti dalykai. O gal vidiniaiporeikiai, verèiantys elgtis bûtent taip, yra stipresni uþ bausmës povei-ká? Pavyzdþiui, galbût bauda uþ greièio virðijimà yra gerokai menkesnëbausmë negu tas jausmas, kuris apima greitai lekiant automobiliu. Kaiptik jis ir pastiprina elgesá. Pagaliau bausmë ir jos taikymas yra susijæ sunemaloniomis emocijomis, daþniausiai – baime ir pykèiu, kurios neretaisusiejamos ne su paèia bausme, o su baudëju. Ðitaip, pavyzdþiui, vaikasima nekæsti já baudþianèiø tëvø, o vairuotojai ima niekinti ir piktintiskeliø policijos pareigûnais, taikanèiais nuobaudas uþ greièio virðijimà.

19 pav. Manoma, jog teigiami pastiprinimai padeda veiksmingiauiðmokti tinkamai elgtis

Dar maþiau veiksmingi mokymo ir iðmokimo procese yra grasini-mai bausmëmis. Beje, mokant arba dresuojant gyvûnus grasinimai tai-komi itin retai – ðie dar nesugeba suvokti numatomos bausmës, kuriagrasinama. O vaikø ugdymo veikloje jø gausu: „Jei blogai mokysiesi,bus blogai“, „Jei muði brolá, iðkarðiu kailá“ ir pan. Deja, veiksmingiau

108

bûtø, jei pastiprintume tinkamà elgesá arba nurodytume numatomàpastiprinimà: „Kai gausi gerà paþymá, eisime drauge á kinà“, „Tu pui-kiai þaidi su broliu, dþiaugiuosi tavimi“.

Psichologas A. Bandura (1963) su savo kolegomis vienas pirmøjøsukritikavo B. F. Skinnerio iðmokimo teorijà teigdami, kad ne tik aplinkair joje esantys iðoriniai dirgikliai veikia asmená, bet ir jis veikia aplinkàaktyviai rinkdamasis, á kà reaguoti, á kà – ne. Be to, jie pastebëjo, kadsave pastiprinantis elgesys neretai yra stipresnis uþ iðoriná skatinimà.Kalbëdamas apie pastiprinimo reikðmæ A. Bandura pabrëþë jøveiksmingumà: atlygis, kad jis bûtø veiksmingas, turi bûti motyvuojantis(skatinantis ir palaikantis pageidaujamà elgesá) ir informuojantis(nurodantis, kaip bûtent reikia elgtis).

Mokymasis stebint

Taigi praëjus daugiau nei pusei amþiaus po pirmøjø sàlygojimotyrinëjimø psichologas A. Bandura pasiûlë naujà – socialinio iðmokimoteorijà, geriausiai paaiðkinanèià þmogaus mokymàsi bei sudëtingø veiks-mø (o ne konkreèios reakcijos ar poelgio) iðmokimà. Tai vadinamasismokymasis stebint ir mëgdþiojant. Konkretaus elgesio stebëjimas ir mëg-dþiojimas dar vadinamas modeliavimu. Jau nuo maþens vaikai stebi irmëgdþioja ne tik savo tëvus, bet ir kitus vaikus, net per televizoriø mato-mus personaþus. Bûtinos tokio iðmokimo stebint sàlygos yra:

• dëmesys (reikia atkreipti dëmesá ir pastebëti elgesá);• sugebëjimas atsiminti (iðlaikyti atmintyje visà veiksmø sekà

ir jà pakartoti, kai prireiks);• galimybës (fizinës) atlikti elgesá;• motyvacija (t. y. tai, kas skatina stebëti ir mëgdþioti bûtent

toká elgesá, o atitinkamose situacijose já demonstruoti, t. y.bûtent taip elgtis).

Taigi A. Bandura ir jo pasekëjai taip pat manë, kad didþioji dalisþmogaus elgesio yra iðmokta, taèiau ne sàlygojimo bûdu, kai svarbiausiàvaidmená atlieka treniravimasis (kartojimas) bei pastiprinimas (atlygisarba bausmë), o mëgdþiojimo bûdu. Besimokantysis tiesiog stebi mo-delá ir iðlaiko atmintyje tai, kà ðis daro, o prireikus elgiasi taip, kaipmatë, stebëjo. Stebint modelá iðmokstama ne tik konkreèiø veiksmø ar-

109

ba motorinio elgesio, bet perimamos ir modelio idëjos, poþiûriai, tamtikros charakterio savybës. Faktiðkai toks mokymasis stebint ir mëgdþio-jant modelá, A. Banduros manymu, yra svarbiausia vaiko socializacijosdalis.

Bûtent modeliavimu A. Bandura aiðkino vaiko socialaus, altruis-tiðko arba, atvirkðèiai, agresyvaus elgesio formavimàsi tai patvirtindamasádomiais eksperimentais. Viena grupë trimeèiø ir ðeðiameèiø vaikø, þiû-rëdami á veidrodinæ sienà galëjo matyti, kaip kitame kambaryje suaugæsþmogus, suirzæs dël nesëkmës, imdavo dauþyti lëlæ Bobo. Antra ir treèiagrupë vaikø matë toká pat elgesá, tik rodomà nufilmuotà arba pateiktàkaip animaciná filmukà. Ketvirta grupë vaikø nematë tokio agresyvaussuaugusiøjø elgesio. Po kurio laiko vaikams, þaidþiantiems kambaryje,kuriame buvo lëlë Bobo, eksperimentuotojai sukeldavo nepasitenkini-mà atimdami þaislus ar iðneðdami ið kambario mëgstamus þaidimus.Vaikai, kurie buvo matæ agresyvø suaugusiøjø elgesá, gerokai daþniau,nei tie, kurie nebuvo matæ tokio elgesio, imdavo dauþyti lëlæ Bobo.

A. Bandura su kitais kolegomis psichologais atliko daugiau tokiøeksperimentø parodydami, kad vaikai labiau linkæ pamëgdþioti gyvaimatomus bei á juos panaðius modelius. Be to, stebëdami jie atkreipiadëmesá ir á modelio elgesio padarinius: jei modelis uþ savo elgesá susilau-kia bausmës, vaikai maþiau linkæ mëgdþioti, jei modelis lieka nenubaus-tas arba net jo agresyvus elgesys pastiprinamas, vaikai daþniau elgiasiagresyviai kartodami modelio veiksmus. A. Bandura ðá reiðkiná pavadinonetiesioginiu mokymusi. Deja, kol vaikas maþas ir jo paþintiniai gebëjimai(màstymas, supratingumas, situacijos aiðkinimasis) nëra iðlavëjæ, jam sun-kiau atsirinkti, suprasti, koks yra ryðys tarp stebimo elgesio bei to elge-sio padariniø. Todël vaikai gana imlûs mokytis elgesio, kurio efektas,nors ir nedidelis, bûna efektyvus tuoj pat, nesvarbu, kad po kurio laikoatsiskleidþia neigiami tokio elgesio padariniai. A. Banduros pasiûlytateorija paaiðkina ir tai, kodël vaikai „neklauso“, kas jiems yra sakoma:daugeliu atvejø tëvai sako: „Daryk, kaip liepiu“, nors patys elgiasi kitaip.Vaikai, pasirodo, mëgdþioja tëvø elgesá, o ne daro tai, kà liepiami. Paga-liau socialinio iðmokimo teorija paaiðkina ir didþiulæ televizijos átakà ið-mokimui, per TV matomo elgesio mëgdþiojimà (daugiau apie A. Bandu-ros idëjas ir socialinæ kognityvià kryptá þr. skyriuje „Asmenybës teorijos“).

110

Paprasèiausias pavyzdys to, kaip ámanu pakeisti modelá, gali bûtipateiktas ið gyvûnø pasaulio. Medþioklinis ðuo, kuriam liepiama atneðtilaimiká, sugriebæs já pirmiausia instinktyviai sukanda paukðtá, ypaè jei-gu jis suþeistas ir plasnoja. Daþnai sunku paðalinti ðià modelio dalá. Taigalima padaryti prismaigstant negyvà paukðtá smeigtukø. Jeigu ðuo tuo-met smarkiai sukanda paukðtá, smaigaliai duria ir jam neðant paukðtábûtina susièiaupti ið tiesø labai nesmarkiai, kad iðvengtø skausmo dirgi-nimo. Ðunys ir katës daþnai iðèiulpia kiauðinius, nors ðunims tai visiðkaiinstinktyvi funkcija. Jà galima paðalinti uþpildant kiauðiná chininu arraudonaisiais pipirais. Ðie pavyzdþiai rodo, kad ið tikrøjø galima panai-kinti dalá reakcijos modelio dël dirgikliui suteikiamø pokyèiø. (...) Kaikurie vaikai nuo gimimo instinktyviai èiulpia pirðtus. Jeigu nebus taiso-ma, ðitai gali tæstis pernelyg ilgai. Paprasèiausias bûdas suardyti instink-tà yra padengti pirðtus kuo nors, kas sukeltø kità reakcijà (chininu, pi-pirais ir t. t.), arba padaryti veikimà neámanomà, uþdedant ant rankoskartoniná vamzdelá taip, kad nebûtø galima sulenkti alkûnës. Instinktasiðnyksta, kadangi veiksmo negalima atlikti. (...)

Suaugusiojo gyvenime „pripratimo“ procesas turbût yra stipriau-sias veiksnys, ypaè paðalinant instinktyvius baimës polinkius (net jeigudaugelis tokiø reakcijø yra sàlyginës, jos daþnai yra tokios pat stiprios,kaip ágimtos). Einantis geleþine sija 20-ies aukðtø aukðtyje darbininkas,þvelgiant nuo þemës, mums kelia baimës reakcijas, o kartais – pykinimà.Jeigu staiga patys bûtume priversti pirmà kartà eiti per tokià sijà, kogera, tikrai apalptume ir nukristume. Jeigu tai daroma laipsniðkai, ne-trukus pavyksta taip pat sëkmingai, kaip ir bet kuris kitas veiksmas. Tas


Apie instinkto slopinimà ir valdymà:Watson J. B. Psichologija biheivioristopoþiûriu. Vilnius: VU Specialiosios psichologijoslaboratorija, 2004.

111

pats su kopimu á aukðtumas, skubëjimu á deganèius pastatus, liûtø irtigrø tramdymu ir t. t. Ágûdis laipsniðkai visa tai padaro ámanoma.

Kadaise ðvietimas buvo daugiausia baudþiamojo pobûdþio. Laz-da, rykðtë ir smaili popierinë kepurë buvo mokytojo árankiai. Mokinysmokësi arba kentëjo nuo pasekmiø. Ðá modelá dar daþnai gina net tie,kurie kartà buvo plakti arba iðjuokti („Tai buvo man á naudà!“), ir kai kàiðties galima pasakyti já remiant. Dël baudþiamøjø priemoniø daugelismokiniø ágyja savikontrolës bûdus, kurie perkeliami á aukðtàjá mokslà.(...) Kai universitetai ëmë mokyti, buvo pridëtos baudþiamosios prie-monës, ir iki ðiol dauguma koledþo studentø, nors ir kokiø turëtø ambi-cijø arba ilgalaikiø tikslø, vaikðto á paskaitas ir skaito vadovëlius dau-giausia norëdami iðvengti ðito nedarymo pasekmiø. (...)

Tradicinis instrumentas, kuriuo vienas asmuo gali naudotis kitopatyrimu, yra knyga, o tai, kas vadinama vadovëliu, yra iðplëtotas darytikuo greitesná pokytá. Taèiau kodël studentas turi skaityti knygà arbastudijuoti vadovëlá? Á ðià galimybæ verta atsiþvelgti svarstant, ar toks el-gesys yra paprasta aiðkumo ir pastiprinamøjø pasekmiø daþnio funkci-ja. Taèiau kokios tos pasekmës? Tradiciðkai studentas ið gauto uþ testàávertinimo suþino, kokiu lygmeniu jis supranta, kà perskaito, taèiau áver-tinimas nëra veiksmingai sàlygotas elgesio. Jeigu medþiaga pati savaimenëra pastiprinanti, kadangi ji dabar nedomina, o taip visada negali bûti,jis, matyt, skaitys, jeigu apskritai skaitys, tik norëdamas iðvengti atgra-siø þemo ávertinimo pasekmiø. Reikia sugalvoti daug daugiau betarpið-kø teigiamø pasekmiø.

Tradicinë „apdovanojimo“ sàvoka numano kaþkà iðorinio elgesioatþvilgiu, ir iðties galime apdovanoti teisingus atsakus á knygos iðtrau-kas, pavyzdþiui, pinigais, – sakykim, atleisdami nuo dalies sumokëtokurso pradþioje mokesèio. Taèiau nieko tokio grubaus nereikia. Studen-tas, tikëtina, mokosi koledþe norëdamas „ágyti iðsilavinimà“, ir paþangadarant tai savaime yra pastiprinanti. Vienintelis reikalavimas – kad pa-

Apie aukðtojo mokslo plëtojimà:Skinner B. F. Apmàstymai apie biheiviorizmà irvisuomenæ. Vilnius: VU Specialiosios psichologijoslaboratorija, 2006.

112

þanga bûtø pastebima. Studentas toliau skaitys knygà, jeigu yra patvir-tinimas, kad jis patiria reikðmingà pokytá, kad jis vis geriau gali atlikti iriðreikðti dalykus, kad jis þengia knygos ar dalyko, kuris yra kurso dalis,arba mokymo programos, kurios dalis yra kursas, baigimo link. Studen-tams, kuriø elgesys nëra ðitaip pastiprinamas, bûtina rasti kitas pastip-ras, taèiau apskritai juos galima paskatinti skaityti – dëmesingai ir sumalonumu – átikinus, kad pasekmës yra tiesioginës, aiðkiai iðskirtos irdaþnos. Tai, kas tinka skaitymui, tinka ir kitoms mokymosi uþduoèiødalims. Bûtinos sàlygos gali bûti sudaromos lengviausiai, jeigu –

1. Studentas þengia savarankiðkai. Greièio, kuriuo studentas dir-ba, skirtumai gali bûti genetiniai arba aplinkos, o galbût ir abu. Taèiausvarbus ne skirtumø ðaltinis, o jø keliamø uþdaviniø sprendimas. Stu-dentas, kuris verèiamas þengti per greitai, netenka daug pastiprinanèiøpasekmiø, taèiau netenka jø vis daugiau, kai atsilieka vis labiau ir la-biau. Studentas, kuris gali þengti greièiau, taèiau yra uþlaikomas, ne-gauna pastiprinimø, susijusiø su greièiu. Asmeninio þengimo dësná ga-lima taikyti ir aukðtajam mokslui, ir mokymui pirmoje klasëje.

2. Studentas neturi tiktai „ásisavinti informacijà“; jis turi atliepti,ir jo atsakus reikia tuètuojau ávertinti taip, kad sëkmingi atsakai bûtøpastiprinti.

3. Studentas turi nagrinëti medþiagà tokiu bûdu, kad tai, ko jiskà tik iðmoko, padëtø jam þengti kità þingsná. Didëjanèios galios þen-klai yra svarbios pastipros. Pastiprinimas bus didþiausias, jeigu studen-tas áveikia kiekvienà etapà prieð judëdamas toliau.

113

1. Tëvas, norëdamas iðmokyti savo tingø sûnø tvarkos ir darbðtumo,sako jam: „Jei susitvarkysi kambará, galësi paþaisti kompiuteriu“. Ðiuoatveju tëvas taiko:

a) neigiamà pastiprinimà;b) teigiamà pastiprinimà;c) bausmæ;d) perdëtà skatinimà.

2. Norëdami iðmokyti ðuná stovëti ant dviejø kojø taikome:a) operantiná sàlygojimà;b) modeliavimà;c) mokymà stebint;d) klasikiná sàlygojimà.

3. Klasikinis sàlygojimas nuo operantinio skiriasi tuo, kad:a) pirmajam atsirasti bûtina, kad pastiprinimas bûtø teikiamas

daug kartø ir daþnai, antrajam – kad bûtø teikiamas ir pa-stiprinimas, ir bausmës;

b) pirmojo metu iðmokstama jau esama reakcija reaguoti á nau-jà dirgiklá, o antrojo – iðmokstama naujo veiksmo;

c) pirmojo metu iðmokstama visiðkai naujo veiksmo, o antrojo– tik naujos reakcijos;

d) pirmojo metu naudojama tik bausmës, o antrojo – ir grasini-mai bausmëmis.

4. Graþiai pieðiantis vaikas, kuriam pieðti patinka ir ádomu, uþ kiekvienàpieðiná ëmë gauti po saldainá. Jo pieðiniø kokybë ëmë prastëti. Labiau-siai tikëtina, kad taip atsitiko dël:

a) neigiamo pastiprinimo;


klausimai

114

b) teigiamo pastiprinimo;c) perdëto skatinimo;d) modeliavimo.

5. Vos iðgirdus dainà, kuri grojo tuomet, kai mergina pirmàkart buvoapkabinta ir pabuèiuota, jà uþlieja malonus susijaudinimas. Kas èia yrasàlyginis, o kas – nesàlyginis dirgiklis?

a) buèinys – nesàlyginis dirgiklis, o sujaudinimas – sàlyginis;b) daina – sàlyginis dirgiklis, o buèinys – nesàlyginis;c) daina – sàlyginis dirgiklis, o sujaudinimas – nesàlyginis;d) daina – nesàlyginis dirgiklis, o sujaudinimas – sàlyginis.


115

1. Ar þmonës gali prisiminti savo kûdikystæ?2. Ar þmogaus prisiminimas apie ávyká iðlieka toks pats ir nesi-

keièia?3. Ar dauguma þmoniø galëtø atkartoti iðgirstà 10 skaièiø sekà?4. Ar galima teigti, kad ilgalaikë þmogaus atmintis yra neribo-

tos „talpos”?5. Ar dauguma atmintyje laikomos informacijos yra ásiminta

nevalingai?6. Ar þmogus gali prisiminti ávykius, kuriø tikrovëje nebuvo pa-

tyræs?7. Ar tiesa, kad geriausiai prisimename tà informacijà, kuri yra

pateikiama paèioje pabaigoje?8. Ar tiesa, kad jeigu motina kasdien nekartotø savo vaikø var-

dø, tai ji tuos vardus pamirðtø?9. Ar tiesa, kad mes skaièius ásimename geriau negu raides?

10. Ar tiesa, kad esant lengvos apsvaigimo nuo alkoholio bûse-nos, informacija geriau ásimenama negu esant neapsvaigus?

Atmintis


ne:a r b a

116

Susitinka du draugai. Vienas sako:– Šiandien buvau pas gydytojà. Jis man praneðë liûdnà þinià

– man gresia visiðkas atminties praradimas.– Vaje vaje, tikras siaubas. Klausyk, gal galëtum man pasko-

linti ðiek tiek pinigø?

Atminties reiðkinys atrodo paprastas, kol apie já nesusimàstai. Retaikas sau uþduoda klausimà, o kas yra ta mano atmintis. Jau mokyklojebesimokydami mes pastebime, kad vieni mokiniai greièiau iðmoksta ei-lëraðtá, kiti ne taip greitai, vieni atsimena ilgiau, kiti labai greitai uþ-mirðta. O kaip yra su egzaminø medþiaga? Prieð egzaminà studentai jàdaug kartø kartoja, per egzaminà atkartoja, o po savaitës kai kurie josvisiškai nebeatsimena. Ar ta medþiaga yra negráþtamai pamirðta, iðtrintatarsi ið kompiuterio duomenø bazës? O gal visa informacija taip ir likoatmintyje, taèiau laikinai neprieinamoje vietoje? Galbût todël, kad jabuvo nesinaudota, tapo uþmirðta? Tad kaip rasti tà vietà, kur ji „padë-ta“, kaip prisiminti?

Psichologai tyrinëja atmintá kaip vienà ið psichikos reiðkiniø. Ti-riami ir normalûs, daugumai þmoniø bûdingi atminties reiðkiniai, iratminties sutrikimai bei itin geros atminties fenomenai. Dokumen-tiniame filme „Smegenys – mûsø vidinë visata: atmintis“ (1998) rodo-mas þmogus, kuris po smegenø paþeidimo neprisimena nieko, kas vyks-ta, o tiksliau jis prisimena viskà, kas buvo ne seniau kaip prieð 2–3 mi-nutes. Jis prisimena visus ávykius, kurie ávyko iki nelaimës, taèiau nepri-simena nieko, kas ávyko po jos. Eidamas á parduotuvæ duonos jis uþ-mirðta, ko iðëjo ið namø, vaþiuodamas aplankyti savo mamos á kità mies-tà nepamena, kur vaþiuoja ir kur šiuo metu yra. Tam, kad galëtø sava-rankiðkai gyventi ir pabaigti pradëtus darbus, jam reikëjo rasti savo bû-dà, toká, kokio daugumai þmoniø nereikia. Jaunuolis nuolat su savimineðiojosi diktofonà, pavyzdþiui, eidamas á parduotuvæ ásiraðydavo tekstà„einu á parduotuvæ pirkti duonos“ ir kas 2–3 minutes iðklausydavo ára-ðà, taip pats sau primindamas, kà ðiuo metu daro. Toks atminties sutri-kimas yra labai retas. Daþniausiai atmintis sutrinka þmogui senstant.Senyvame amþiuje darosi vis sunkiau ásiminti naujà informacijà, vis lë-èiau formuojasi nauji ágûdþiai, vis sunkiau prisiminti vardus, pavardes,kità informacijà.

117

Taèiau gali bûti ir visai kitokiø atvejø: kai kuriems þmonëms bû-dinga labai gera atmintis, jie gali ásiminti labai ilgas skaièiø, telefonønumeriø sekas, perskaitæ kelis lapus teksto gali neklysdami viskà tiksliaiatkartoti. Greièiausiai daugeliui teko matyti meniná filmà „Lietaus þmo-gus“, kuriame aktorius D. Hofmanas vaidina autizmu segantá herojø,pasiþymintá labai gera atmintimi. Kaip pamenate, jis skaitydavo telefo-nø knygà ir jà ásimindavo. Kartà kavinëje perskaitæs vardà bei pavardæpadavëjos kortelëje pasakë jos telefono numerá ir jà labai iðgàsdino. Psi-chologas A. Lurija apraðo þmogø, kuris galëjo ásiminti labai daug infor-macijos apie kiekvienà gyvenimo momentà. Taèiau toks sugebëjimaskaupti informacijà taip pat trukdë kitiems psichikos procesams, pa-vyzdþiui, labai komplikuodavo màstymo procesus.

Psichologai, tyrinëdami atmintá, ieðko atsakymø á daugelá klau-simø:

• Jeigu atmintis yra ávykiø uþraðymas, tai ar tai panaðu á vaizdoáraðà, ar á konspektà, ar ásimenama viskas, ar tik svarbiausidalykai?

• Ar uþmirðdami mes netenkame informacijos, ar ji lieka, taèiautampa mums neprieinama?

• Kokiu laipsniu prisiminimas apie ávyká ir pats ávykis sutampa?• Ar prisiminimas yra nuolatinis, ar jis kinta?• Kaip pagerinti atmintá?• Kokiu pavidalu yra kaupiama informacija?

Atminties etapai

Atmintis yra individo sugebëjimas ásiminti, iðlaikyti ir prireikusvël gràþinti informacijà á sàmonæ. Atmintá galimà suprasti kaip procesà,kuris vyksta keliais etapais. Tie etapai yra jutiminë (sensorinë) atmintis,trumpalaikë atmintis ir ilgalaikë atmintis. Iš aplinkos mus pasiekiantiinformacija pirmiausia atsispindi jutimo organuose, po to dalá jos mesiðskiriame ir iðlaikome trumpalaikëje atmintyje. Dalis trumpalaikëje at-mintyje buvusios informacijos pereina á ilgalaikæ atmintá. Toliau pa-teikta þmogaus atminties proceso etapø schema.

118

Skyreliuose „Biologiniai elgesio pagrindai“ ir „Jutimai ir suvoki-mas“ buvo kalbama apie tai, kad aplinkos suvokimas prasideda nuo to,jog jutimo organai ið aplinkos ateinanèià energijà (ðviesà, garsà, ðilumàar kita) paverèia nerviniu signalu. Atminties procesas taip pat prasidedanuo mûsø jutimo organø.

Prieð toliau skaitydami ðá skyriø atlikite nedidelá bandymà. Pa-imkite koká nors meno albumà, pasidëkite sau ant stalo ir uþsimerkite.Bûdami uþsimerkæ atverskite kurá nors puslapá. Dabar jûsø uþduotis –ásiminti kuo daugiau paveikslo detaliø, taèiau atsimerkti galësite labaitrumpam, maþiau negu sekundei. Tada vël uþsimerkite, uþverskite al-bumà, atsimerkite ir uþraðykite viskà, kà atsimenate. Atvertæ vël tà patápaveikslà pasistenkite pamatyti jame tai, ko nepamatëte þiûrëdami á jápirmà kartà.

Individo sugebëjimas ásiminti, iðlaikyti ir prirei-kus vël gràþinti informacijà á sàmonæ.

Atmintis


20 pav. Supaprastintas þmogaus atminties modelis

Iðor

inia

i áv

ykia

i

Jutim

inë (

sens

orin

ë) a

tmin

tis

Tru

mpa

laik

ë a

tmin

tis(7

±2 v

iene

tai)

Ilga

laik

ë at

min

tis

Energijasudirginajutimoorganuoseesanèiusreceptorius

Dalisinformacijosið jutimoorganøpatenka átrumpalaikæatmintá.Didþiojiinformacijosdalisnepatenka.

Dalisinformacijospatenka áilgalaikæatmintá.Prireikusji galibûtiatkuriama.

119

Atlikæ ðá bandymà greièiausiai atrasite, kad per trumpà akimirkàjums pavyko pamatyti tik kai kurias paveikslo dalis. Taèiau ar taip yra iðtiesø? O galbût jûs per tà akimirkà spëjote ne tik apþiûrëti visà paveiks-là, bet ir pamirðti tai, kà pamatëte?

Atminties tyrinëtojai á antrà klausimà atsakë „taip“. Nedidelá lai-ko tarpà, maþiau negu pusæ sekundës, þmogus „mato“ visà vaizdà, visassmulkiausias detales. Ðis trumpai iðliekantis jutiminis vaizdas yra vadi-namas jutimine atmintimi. Jeigu bûtø ámanoma per pusæ sekundës pasi-kalbëti apie jûsø vienà akimirkà regëtà paveikslà, jûs galëtumëte paðne-kovui apie já papasakoti viskà, netgi tas detales, kuriø nepastebëjote ádë-miai apþiûrinëdami antrà kartà. Taèiau tokiam pokalbiui reikëtø kelio-likos minuèiø, o jutiminë atmintis trunka labai trumpai. Regimoji in-formacija jutiminëje atmintyje iðlaikoma apie 0,25 sekundës, ji yra va-dinama atvaizdþio atmintimi. Girdimoji informacija iðlaikoma ðiek tiekilgiau, taèiau maþiau negu sekundæ. Ji yra vadinama atgarsio atmintimi.Ið viso to, á kà reaguoja mûsø jutimo organai, mes atkreipiame dëmesá irpanaudojame tik labai nedidelæ mums svarbiausià informacijos apie ap-linkà dalá. Anksèiau pateiktas mintis galima pagrásti 1960 m. G. Sper-lingo atlikto eksperimento rezultatais.

Sperlingo eksperimento metu tiriamieji labai trumpai (0,1s) pa-matydavo 12 trijose eilutëse iðdëstytø raidþiø. Taip trumpai pateikusvaizdà neámanoma prisimin-ti ir atkartoti visø pateiktøraidþiø. Tiriamieji daþniau-siai galëdavo pasakyti tik kaikurias raides, paprastai pir-mosios eilutës. Taèiau jeigutiriamieji ið karto po raidþiøpateikimo bûtø papraðytiatkartoti kurià nors vienà ei-lutæ (virðutinæ, vidurinæ ar-ba apatinæ), tai gal jie galë-tø tai padaryti? Ið karto poraidþiø pateikimo nuskam-bëdavo aukðto, vidutinio arþemo tono signalas, reiðkian-

21 pav. Raidës, akimirkà blykstelëdavusiosG. Sperlingo eksperimente

120

tis, kad reikia atkartoti virðutinæ, vidurinæ arba apatinæ eilutæ. Tiriamie-ji ið anksto neþinojo, á kurià eilutæ reikia atkreipti dëmesá, taèiau iðgirdæeilutæ nurodantá signalà, jie tos eilutës raides prisimindavo, o kitø eilu-èiø raidþiø – ne. Atliktas eksperimentas patvirtina tai, kad jutiminëjeatmintyje labai trumpà laikà yra iðlaikomas visas paveikslo vaizdas. Ta-èiau jis labai greitai iðnyksta ir tik nedidelë informacijos dalis patenka átrumpalaikæ atmintá.

Trumpalaikë atmintis iðlaiko ið jutimo organø arba ilgalaikës at-minties gautà ir esamu metu naudojamà informacijà. Dalis ðios infor-macijos atsispindi mûsø psichikos ekrane, psichologø vadinamoje sà-monëje. Trumpalaikës atminties ribos siekia septynis informacijos vie-netus, taèiau ðis skaièius gali bûti ir truputá didesnis arba truputá ma-þesnis. Ðis prisiminimo gebëjimas psichologijoje vadinamas magiðkuojuseptynetu plius minus du (7±2). Kaip galima iðmatuoti trumpalaikësatminties apimtá? Reikia pateikti keliø raidþiø, skaièiø ar þodþiø sekà irpaþiûrëti, kiek jø þmogus atgamins ið karto po pateikimo. Didþiausiasskaièius raidþiø, skaièiø ar þodþiø, kuriuos teisingai atkartos þmogus, irbus laikomas trumpalaikës atminties apimtimi. Taèiau ne visi informa-cijos vienetai vienodai gerai iðlaikomi trumpalaikëje atmintyje. Skaièiaiásimenami geriau negu raidës, girdimoji informacija geriau iðlaikomanegu regimoji.

Trumpalaikëje atmintyje laikoma ta informacija, kuri yra reika-linga tik ðiuo momentu. Paskambinæ á informacijà ir suþinojæ jums rei-kiamà telefono numerá greièiausiai já prisiminsite tol, kol juo neprisi-skambinsite. Paskambinæ juo ir pasikalbëjæ jau bûsite já pamirðæ. Jeigutà numerá norëtumëte ásiminti, t. y. uþfiksuoti ilgalaikëje atmintyje,jums reikëtø já kartoti keliolika kartø prieð skambinant. Jeigu nekartosi-te – greièiausiai uþmirðite.

Ilgalaikë atmintis yra santykinai nekintanti ir neribotos apimtiesinformacijos saugykla. Informacija joje yra iðsaugoma ilgai (valandas,metus, deðimtmeèius). Vartodami þodá „atmintis“ þmonës omenyje pa-prastai turi ilgalaikæ atmintá. Informacija á ilgalaikæ atmintá visada pa-tenka ið trumpalaikës atminties. Èia labai svarbø vaidmená vaidina gal-vos smegenø dalis, vadinama Amono ragu (hipokampu). Á Amono ragàpatenkantys signalai yra tarsi sustiprinami ir siunèiami á smegenø þievë-je esanèius neuronus. Dauguma þmoniø neprisimena savo ankstyvosios

121

vaikystës, pirmieji prisiminimai daþniausiai siekia trejø metø amþiø. Iðdalies tai yra susijæ su tuo, kad iki to laiko dar nëra iðmokta kalba. Þmo-gui daug lengviau prisiminti dalykus, kuriuos jis gali pavadinti, ávardy-ti. Taèiau mes nepamename savo ankstyvosios vaikystës ir todël, kadtuomet dar nëra visiðkai susiformavusi anksèiau minëta smegenø dalis,Amono ragas. Dël ðios prieþasties informacija á ilgalaikæ atmintá negalipatekti.

Teigiama, kad þmogaus ilgalaikës atminties, kitaip nei trumpa-laikës, apimtis yra beribë. Kyla klausimas, kokiu pavidalu visa informa-cija yra laikoma atmintyje. Kas gi yra tas atminties pëdsakas? Manoma,kad trumpalaikës atminties pagrindas yra elektrinis aktyvumas, tam tik-ro pobûdþio elektros signalas, ratu keliaujantis per kelis tarpusavyje su-sijungusius neuronus. O ilgalaikës atminties pagrindas yra biochemi-niai pokyèiai smegenyse. Tai reiðkia, kad kiekvienas ásiminimas, naujosmedþiagos iðmokimas pakeièia neuronø sudëtá arba jø tarpusavio ryðius.Galima paminëti „tako praminimo“ ir biocheminës ilgalaikës atmintiesteorijas. Pirmoji teorija aiðkina, kad ilgalaikë atmintis gali bûti palygi-nama su miðke pramintu taku: jeigu kuriuo nors keliu daþnai vaikðto-ma, tai tas kelias tampa taku ir juo eiti kaskart tampa paprasèiau. Daþ-nai kartojami veiksmai arba vaizdai dirgina tuos paèius neuronus sme-genyse, elektros impulsas eina tais paèiais keliais ir sinapsëse ávyksta po-kyèiai, kurie vis lengviau praleidþia signalà tuo keliu. Ið tiesø, jeigu si-napse daþnai perduodamas signalas, joje atsiranda daug daugiau neuro-mediatoriaus, vadinamo serotoninu. Jeigu kaip nors sutrukdoma iðsiskir-ti serotoninui, sinapsiø laidumas nepakinta ir informacija ið trumpalai-kës atminties nekeliauja á ilgalaikæ. Taip alkoholis suardo serotoninoaktyvumà, todël po stipriø iðgertuviø atsikëlæs þmogus gali neprisimintipraëjusio vakaro. Slopinamosios ir raminamosios medþiagos kenkia at-minèiai. Natûralûs skatinamieji hormonai, kuriø gyvûnams ir þmonëmsiðsiskiria susijaudinus arba iðtikus stresui, padeda mokytis ir iðlaikytiinformacijà, nes esant tokioms bûsenoms iðsiskiria daugiau serotonino.Emocijø sukelti hormonø pokyèiai padeda paaiðkinti, kodël mes ilgaiprisimename jaudinanèius arba baisius ávykius.

Biocheminiø teorijø ðalininkai teigia, kad atminties mechaniz-mas yra susijæs su pokyèiais neuronø viduje. Jaudinimas ir slopinimassukelia neuronø DNR ar RNR pokyèius. Taip làstelëje sintezuojamas

122

specifinis baltymas, kuris vëliau reaguoja á panaðø jaudinimà, signalà.Pamatæs pelæ katinas jà atpaþástà kaip pelæ, nes tam tikri neuronai tarsisaugo pelës atvaizdà.

Informacijos apdorojimas: uþkodavimas,uþmirðimas ir prisiminimas

Savo atmintyje mes laikome tikrovës atvaizdus, suvokinius. Tàpatá daiktà arba reiðkiná skirtingi þmonës gali prisiminti skirtingai. Vie-niems iðvykà gamtoje geriausiai primins lauþo dûmo kvapas, kitiems –þvaigþdëtas dangus, dar kitiems – dainos. Mes skirtingai suvokiame ap-linkoje esanèià informacijà, kitaip sakant, skirtingai jà uþkoduojame (pa-keièiame suvokiniais) ir tokià jà laikome atmintyje. Daþnai, kai kalbamaapie þmogaus atminties procesus, remiamasi analogija su kompiuteriu.Dirbdami kompiuteriu mes ið pradþiø informacijà áraðome nuspausda-mi klaviðus. Paspaudus klaviðà signalas paverèiamas tikra elektronine kal-ba, kitaip sakant, yra uþkoduojamas. Panaðiai smegenys ið aplinkos gau-namus impulsus peverèia nervø impulsø kalba. Ðie impulsai, t. y. infor-macija, yra veikianèioje, arba operatyvinëje, atmintyje. Vienu metu mesdirbame tik su tam tikra ribota informacijos apimtimi, kuri atsispindiekrane. Þmogus taip pat turi trumpalaikæ atmintá. Vëliau informacija iðtrumpalaikës atminties gali bûti perkleiama á ilgalaikæ atmintá arba kie-tàjá (kompiuterio) diskà. Prireikus informacija ið kietojo disko iðtraukia-ma ir atsiranda operatyvinëje atmintyje. Analogiðkai þmogus kà nors

Trumpà laikà iðliekantis jutiminis vaizdas.

Ið jutimo organø arba ilgalaikës atminties gau-tos ir esamu metu naudojamos informacijos ið-laikymas.

Santykinai nekintama ir neribotos apimties in-formacijos saugykla.

Jutiminë (sensorinë)atmintis

Ilgalaikëatmintis


Trumpalaikëatmintis

123

prisimena, perkelia informacijà ið ilgalaikës atminties á trumpalaikæ.Jutimais gaunama informacija yra sutvarkoma, uþkoduojama. Ko-

davimas gali bûti regimasis (vaizdiniais), garsinis (akustinis) arba prasmi-nis (semantinis). Kokiu pavidalu informacija yra uþkoduojama, tokiu jipatenka á trumpalaikæ ir ilgalaikæ atmintá. Kiekvienas sakiná „virë virëkoðæ“ gali geriau ásiminti uþkoduodamas jam tinkamesniu bûdu, maty-damas paraðytus þodþius, ásimindamas garsus arba prasmæ. Informacijagali bûti ásimenama automatiðkai, nevalingai arba dedant pastangas, va-lingai.

Informacijà galima ásiminti, uþkuoduoti vaizdiniais. Taip vaikai,kol nemoka kalbëti, atmintá kaupia vaizdiniais: vaikas pradeda skirti sa-vo motinos veidà nuo kitø veidø, jis atpaþásta jà nuotraukoje, taèiauapibûdinti negali. Kodavimas vaizdiniais bûdingas ir suaugusiems þmo-nëms. Dailininkams geriau negu kitiems pavyksta prisiminti matytusvaizdus. Be to, þodþius, kuriais vadinami konkretûs daiktai ar gyviai,lengviau ásiminti negu abstrakèius þodþius. Taip yra todël, kad vykstadvejopas kodavimas, konkretûs daiktavardþiai ásimenami ir semantiniu,ir vaizdiniu bûdu (batas, avis, debesis), o abstraktûs daiktavardþiai ási-menami tik semantiniu bûdu (polinkis, màstymas, teisingumas). Todëljeigu norite, kad jûsø pasakojimà geriau ásimintø klausytojas, reikia kuomaþiau vartoti abstrakèiø sàvokø arba jas kuo daþniau sieti su konkre-èiais vaizdiniais.

Mûsø atmintis nëra panaði á magnetofono juostelæ ir tai, kas vykstaaplinkoje, nëra tiesiogiai áraðoma. Labai daþnai uþkoduojama ir perke-liama á ilgalaikæ atmintá ne tai, kas pamatoma arba iðgirstama, o tikinformacijos prasmë, esmë. Studentai greièiausiai prisimena iðklausytospaskaitos esmæ, o ne visà jà paþodþiui. Savo konspektuose jie daþniausiaidaro tam tikrus apibendrinimus, koduoja informacijà sau priimtinu bûduir suteikia jai prasmæ. Jeigu þmogus vaizdà arba garsà gali uþkoduotiprasmingai, o ne vien ásiminti, tai ásimenama daug sëkmingiau. Kaippavyzdá galima pateikti tekstà, kurá tiriamieji studentai turëjo ásimintiJ. Bransfordo ir M. Johnsono eksperimento metu:

Ið tikrøjø tai atlikti visiðkai nesunku. Pirmiausia viskà suskirs-tome á atskiras grupes. Þinoma, gali uþtekti vienos krûvos, tai pri-klauso nuo to, kiek yra darbo… Paskui medþiagos surûðiuojamos áskirtingas grupes. Tada jos gali bûti sudedamos á joms skirtas atitin-

124

kamas vietas. Galø gale jos bus dar kartà panaudotos ir visà ciklà vëlreikës kartoti. Kad ir kà sakytumëte, tai gyvenimo dalis.Iðklausæ ðià iðtraukà ir neturëdami prasmingo konteksto studen-

tai maþai kà ásiminë. Kai jiems buvo pasakyta, kad ðis tekstas yra apieskalbimà (taip tekstui buvo suteikta prasmë), jie atsiminë gerokai dau-giau. Ðis tyrimas rodo, kad labai sunku prisiminti þodþius, kuriø nesu-prantame, ir kad prasminga informacija ásimenama daug lengviau. Pra-smingai medþiagai ásiminti reikia tik deðimtadalio pastangø, palygintisu neprasminga medþiaga. Þmonëms bûdinga geriau ásiminti su savimisusijusià informacijà. Taigi pateikus bûdvardþiø sàraðà ir papraðius ási-minti, daugiau þodþiø prisimins tie, kuriems bus pasakyta, kad ðiaisbûdvardþiais juos apibûdino kiti þmonës, negu tie, kurie manys, kad ðiebûdvardþiai apibûdina kità þmogø.

Jau þinome, kad tiriant trumpalaikæ atmintá buvo nustatyta josapimtis 7±2 informacijos vienetai. Taèiau kartais labai sunku pasakyti,kas yra informacijos vienetas. Tai, kas vienam þmogui yra informacijosvienetas, kitam gali bûti keli vienetai. Turbût paprasèiausia tai iliust-ruoti gimtàja ir neþinoma kalba. Atskirus savo gimtosios kalbos þodþiusgalime atkartoti maþdaug septynis, o nesuprantamos kalbos þodþius –maþiau. Svetimos kalbos atveju mums reikës ásiminti ne atskirus pras-mingus þodþius, o mums nesuprantamus garsus, kuriø kiekviename þo-dyje yra keli. Norint atkartoti svetimos kalbos septynis þodþius mumsreikia ásiminti daug daugiau negu septynis informacijos vienetus.

Kurià informacijà mes greièiau ásiminsime ir galësime teisingaiuþraðyti?

GYVYBINË JËGA

22 pav. Ta pati sàvoka uþraðyta skirtingomis kalbomis

125

Paimkime þodþiø junginá „gyvybinë jëga“. Mes ið karto galimeatkartoti ðiuos du pagal prasmæ susijusius þodþius (juk mûsø trumpalai-këje atmintyje juos iðlaikyti nesunku). Mes labai greitai ásimename ðáþodá ir galime ið karto já atkartoti, teisingai paraðyti. O jeigu mumsbûtø pateiktas hieroglifas, kurio reikðmë yra „gyvybinë jëga“, ar mestaip pat sëkmingai ásimintume ir atkartotume já? Ne, nes ten mums yralabai daug informacijos vienetø – tai atskiros pagal prasmæ nesusijusioslinijos ir brûkðneliai. Jeigu iðmoksime japonø kalbà, vienas hieroglifastaps vienetu. Taèiau kaip mums sunku ásiminti japoniðkà uþraðà, taipjaponui sunku atkartoti lietuviø kalba paraðytà uþraðà. Atskiras þodisnebus informacijos vienetas, juo bus atskiros raidës. Taigi informacijasusiejama á prasminius vienetus labai paprastai ir natûraliai, kai medþia-ga mums yra paþástama. Ir jeigu medþiaga nëra paþástama, tai norint jàásiminti reikia suteikti jai paþástamesná vaizdà. Taip pat jeigu pavykstamedþiagà sugrupuoti hierarchiðkai, ásimenama daug geriau. Pavyzdþiui,jeigu reikia ásiminti atskirus þodþius, paranku juos grupuoti pagal pasi-rinktus kriterijus: tarkime, lengviau ásiminsime jei kartu bus nurodytigyvûnø pavadinimai (nuo didþiausio iki maþiausio), tada augalø ir ga-liausiai mineralø. Taip sutvarkius informacijà bus ásimenama daug dau-giau.

Labai daug informacijos, ypaè mums jau ðiek tiek paþástamos,koduojame nevalingai, be jokiø pastangø. Mes atsimename veidus, var-dus, vietas net to nenorëdami. Gimtàjà kalbà, kurià girdime nuo patkûdikystës, taip pat iðmokstame be pastangø, o ðtai svetimos kalbosþodþius mes turime mokytis valingai.

Valinga informacija ásimenama ðiek tiek kitaip. Tam reikia pa-stangø ir dëmesio. Mokydamiesi svetimos kalbos þodþius mes turimedaug kartø kartoti tà patá þodá, daug kartø susieti já su gimtosios kalbosþodþiu. Mokydamiesi eilëraðtá mintinai vaikai ne vienà kartà já kartoja.Valingam ásiminimui labai svarbus kartojimø skaièius. Tai jau XIX a.pabaigoje árodë vokieèiø filosofas ir tyrinëtojas H. Ebbinghausas.

H. Ebbinghausas tyrinëjo þmogaus atminties ypatumus, þmo-gaus gebëjimà ásiminti ir iðlaikyti informacijà savo atmintyje ir uþmirði-mo procesà. Jis suraðë daugybæ beprasmiø skiemenø, susidedanèiø ið

126

dviejø priebalsiø ir balsës tarp jø. Po to jis balsu skaitydavo juos tol, kolásimindavo. Skiemenø pavyzdþiai: BAZ, JIH, FUB, YOX, SUJ, XIR,DAX, LEC, VUM, PID, KEL, WAV, TUV, ZOF, GEK, HIV. Tyrëjasnustatë, kad kuo daugiau kartø informacija kartojama, tuo daugiau josyra atsimenama.

Nors ir iðmokæs visà raidþiø deriniø eilæ, kità dienà H. Ebbing-hausas dalies deriniø jau negalëjo prisiminti. Kai kuriuos jø jis uþmirðo.Uþmirðimas yra negalëjimas prisiminti to, kas buvo ásiminta arba iðmok-ta. Tam, kad vël prisimintø, reikëjo mokytis ið naujo, taèiau jau ne tiekdaug kartø kaip pirmà kartà. Pasirodo, kuo daugiau kartø buvo kartoja-ma pirmà dienà, tuo daugiau informacijos atsimenama antrà dienà, tuomaþiau uþmirðtama ir tuo maþiau reikia laiko viskà prisiminti. Be to, jeigunekartojama iðmokta informacija, kasdien jos prisimenama vis maþiau.Tai labai akivaizdþiai vaizduoja H. Ebbinghauso uþmirðimo kreivë:

23 pav. H. Ebbinghauso uþmirðimo kreivë

Anksèiau pateiktoje schemoje y aðyje nurodytos prisimenamosinformacijos kiekis procentais, o x aðyje – laikas, praëjæs nuo ásiminimo.Kaip matome, kuo daugiau laiko praeina, tuo maþiau informacijos gali-

Atg

amin

tos i

nfor

mac

ijos k

ieki

s pro

cent

ais

50

10

20 min. – 58%1 val. – 44%9 val. – 36%

1 para –33%

31 para – 21%6 paros – 25%

2 paros – 28%

Laikas dienomis1 2 6

20

30

40

60

70

80

90

100

127

ma atgaminti. Tam, kad informacija nebûtø pamirðtama, reikia jà nuo-lat kartoti. Taip H. Bahrickas 1984 m. patvirtino H. Ebbinghauso dës-ná. Jis nustatë, kad universiteto dëstytojai greitai pamirðta pavardes irveidus savo buvusiø studentø, kuriuos jie mato tik vienà semestrà. Ta-èiau studentus, kuriuos jie mokydavo ketverius metus, net po 25 metøprisimindavo – galëdavo pasakyti jø vardus ir atpaþinti veidus nuotrau-kose. Retkarèiais pakartojama medþiaga neuþmirðtama.

Taip pat eksperimentai rodo, kad labai svarbi yra vietos eilëje áta-ka. Paprastai pirmieji ir paskutinieji sàraðo elementai yra ásimenami ge-riau negu vidurinieji. Pasibaigus paskaitai geriausiai prisiminsime jospradþioje ir pabaigoje iðdëstytà medþiagà. Pasibaigus televizijos debatølaidai geriausiai prisiminsime, kà kalbëjo pirmieji ir paskutinieji kalbë-jusieji. Pabandykime tuo ásitikinti patys. Lëtai perskaitykite savo drau-gui èia pateiktus vardus, prieð tai papraðæ jo arba jos ásiminti kuo dau-giau vardø:

Vaidas, Tadas, Algis, Mantas, Vytas, Romas, Vidas, Aidas, Rytis,Tomas, Ignas, Linas, Justas, Saulius.

Perskaitæ ið karto paklauskite savo draugo, kiek ir kokiø vardø jisarba ji atsimena. Paþiûrëkite, ar tikrai daugiausia bus prisiminta pra-dþioje ir pabaigoje pateiktø vardø? Atlikti eksperimentai rodo, kad iðkarto po medþiagos pateikimo didþiausia tikimybë yra atsiminti pir-muosius ir paskutiniuosius paeiliui iðdëstytus informacijos elementus.Blogiausiai prisimenama viduryje esanti informacija. Psichologijoje ðisdësningumas yra vadinamas pradmës ir baigmës efektu. Taèiau gali bûtiir taip, kad eilës viduryje bus jûsø draugo arba paþástamo vardas, ir tadajûs tikrai já atsiminsite. Reikðmingi vardai, kaip ir bet kokia kita asme-niðkai reikðminga informacija, yra ásimenama geriau. Jeigu visi vardaiyra vienodai reikðmingi, pradmës ir baigmës efektas akivaizdus. Ðiuoefektu gali bûti naudojamasi bandant paveikti auditorijà, klausytojus.Televizijos debatø laidos dalyviai stengiasi kalbëti pirmieji (pradmësefektas – pirmoji informacija bus ásimenamas geriausiai) ir paskutinieji(baigmës efektas – paskutinë pateikta informacija bus ásimenami ge-riausiai). O tø, kuriems þodis bus suteiktas laidos viduryje, mintys neið-liks televizijos þiûrovø atmintyje (nebent bûtø pasakyta jiems reikðmin-ga informacija).

128

Informacija laikoma ilgalaikëje atmintyje, taèiau kyla klausimai,kaip nustatyti, ar ilgalaikëje atmintyje tebëra ásiminta informacija. Dau-guma þmoniø atmintimi laiko prisiminimà, gebëjimà atkurti kadaiseásimintà informacijà. Taip per egzaminà, iðtraukæ bilietà, jûs bandysiteprisiminti ir atkurti per paskaità iðgirstà ir ásimintà informacijà. Jûs pa-raðote viskà, kas yra jûsø ilgalaikës atminties talpykloje. Ar taip yra? Ojeigu iðëjæ ið auditorijos jûs prisiminsite tai, ko neparaðëte? O jeigu pri-siminsite po keliø dienø arba atsivertæ konspektus? Ar tai rodo, kadinformacija buvo ilgalaikëje atmintyje? Taip, psichologai mano, kad at-mintyje yra viskas, jeigu tai gali bûti prisimenama, atpaþástama arbagreièiau iðmokstama ið naujo.

Labai ilgai psichologijoje buvo laikomasi nuomonës, kad prisi-menama tik tai, kas ið tiesø ávyko. Visko prisiminti negalime, taèiau tai,kà prisimename, tikrai ávyko. Be to, juk mes pamename, kad yra mate-rialaus atminties pagrindo teorijos, kuriose sakoma, kad prisiminimaiiðlaikomi dël RNR ir DNR pokyèiø, todël neámanoma prisiminti to, konebuvo. Taèiau ðia nuomone pradëta abejoti po praëjusio amþiaus að-tuntojo deðimtmeèio metu atliktø tyrimø. Pabandykite ásiminti tekstà:

Nusprendëte nueiti á savo mëgstamà restoranà papietauti. Áei-nate, jus pasodina prie balta staltiese dengto stalo. Perskaitote valgia-raðtá. Pasakote padavëjui, kad pirmiausia norite vidutiniðkai apskru-dintø ðonkauliø, keptø bulviø su rûgðèiu padaþu ir salotø su mëlynojosûrio uþdaru. Taip pat uþsisakote ðiek tiek raudonojo vyno. Po keliøminuèiø padavëjas jums atneða salotø. Vëliau atneða kitus uþsakytuspatiekalus, kurie jums labai patinka, nors ðonkauliai per daug sukepæ.

Ið karto tikrinant greièiausiai paaiðkëtø, kad prisiminsite didþiàjàdalá teksto smulkmenø. Atsakykite á klausimus:

1. Su kokiu uþdaru uþsisakëte salotø?2. Ar stalas buvo dengtas raudona staltiese?3. Kokiø gërimø uþsisakëte?4. Ar padavëjas padavë jums valgiaraðtá?Galima spëti, kad atsiras þmogus, kuris pasakys tai, ko nebuvo

tekste. Pavyzdþiui, pasakys, kad valgiaraðtá jam padavë padavëjas. Ið tik-røjø padavëjas galëjo paduoti meniu, bet jis galëjo gulëti ir ant stalo

129

arba kitas lankytojas galëjo já atneðti nuo baro. Taèiau þmogus prisime-na, kad bûtent padavëjas padavë jam valgiaraðtá. Kodël? Kodël prisime-namas faktas, kuris nebuvo paminëtas? Atsakant á ðá klausimà galimeprisiminti geðtaltpsichologijos atstovø atradimus (þr. skyriø „Jutimai irsuvokimas“). Suvokdami tai, kas vyksta aplinkoje, mes stengiamës su-teikti tai aplinkai iðbaigtà ir prasmingà pavidalà. Jeigu trûksta kokiosnors informacijos, mes automatiðkai jà „sukuriame“. Jeigu ko ir neprisi-mename, tai vis vien manome, kad viskas vyko mums áprastu bûdu.Jeigu restoranuose paprastai padavëjas atneða valgiaraðtá ir mums tai ápras-ta, tai prisiminsime, kad ir pastaruoju atveju valgiaraðtá atneðë padavë-jas. Mes galime prisiminti padavëjà, mandagiai paduodantá mums val-giaraðtá net ir tuo atveju, jeigu tuo metu, kai jis atsirado ant stalo, mesbuvome tualete.

JAV psichologë Elizabeth Loftus ilgai ir vaisingai tyrinëjo liudi-ninkø parodymø tikslumà ir galimybæ juos iðkreipti. Nuo liudininkoparodymo, ypaè jeigu tai – vienintelis liudininkas, gali priklausyti kitoþmogaus likimas, ir jeigu staiga paaiðkëtø, kad jus matë kokio nors ávykiovietoje, o jûs neturite alibi, tai galite bûti nubausti. Taip pat E. Loftussuabejojo á pasàmonæ iðstumtø skaudþiø iðgyvenimø, tarkime, seksuali-nës prievartos vaikystëje arba paauglystëje, prisiminimø tikrumu. Mo-teris psichoterapijos metu prisimena, kaip jos tëvas arba patëvis praðy-davo jà nusirengti, liesti jo lytinius organus. Ar tikrai galima teigti, jogðie prisiminimai atspindi tai, kas buvo ávykæ tikrovëje? O galbût jie yrafantazijos vaisius? O gal prisiminimai yra áteigti psichologo, kuris nekartà bandë paklausti, ar vaikystëje tëvas kaip nors nebandë seksualiaipriekabiauti?

Kas mano, kad tëvai su jais vaikystëje elgësi tik labai gerai? Ar galiávykti taip, kad po ilgø pokalbiø su patyrusiais prievartà vaikystëje ir jûspradësite prisiminti, jog buvote skaudþiai baudþiami? Ar tai bus realûsprisiminimai, suþadinti asociacijø, o galbût tai bus jûsø kûrybos vai-sius, kuriuo besàlygiðkai átikësite?

Aptarkime kai kuriuos tyrimus, árodanèius, jog vis dëlto absoliu-èiai pasitikëti prisiminimø tikrumu negalima. E. Loftus ir J. Palmeris1974 m. atlikdami tyrimà tiriamiesiems rodë filmà apie eismo ávyká,kuriame susidûrë du automobiliai. Vëliau visi tiriamieji buvo praðomiatsakyti á klausimus apie tai, kà matë. Vienø paklausdavo: „Kokiu grei-

130

èiu vaþiavo maðinos, kai jos trenkësi viena á kità?“, kitø: „Kokiu greièiuvaþiavo maðinos, kai jos kliudë viena kità?“ Iðaiðkëjo, kad pirmieji nuro-dë didesnius greièius. Po savaitës jiems buvo uþduotas klausimas, arsuduþo maðinø stiklai. Pirmieji, kurie teigë, kad automobiliai trenkësi irvaþiavo didesniu greièiu, dukart daþniau matë suduþusius stiklus (ið tie-sø jokiø stiklø ten nebuvo). Taigi labai aiðkiai pastebima, kad klausimaigali turëti átakos tam, kas yra prisimenama. Ádomiausia, kad ir pirmieji,iðkreipæ savo prisiminimus, ir antrieji, prisiminæ teisingai, buvo vieno-dai ásitikinæ savo teisumu. Atlikti eksperimentai su liudininkø parody-mais árodo, kad tie, kurie labiausiai tiki savo prisiminimø tikrumu, la-biausiai ir átikina kitus, taèiau jø parodymai tikslûs maþdaug tiek pat,kiek ir tø, kurie nëra tikri savo parodymø tikslumu.

Galime daryti iðvadà, jog besàlygiðkai pasitikëti savo ir kitø prisi-minimais negalima. Netikri prisiminimai yra iðgyvenami kaip ir tikri.Ypaè aiðkiai tai matoma patologijos atvejais. Labai daþnai þmonëms,kuries paþeista CNS, pasireiðkia atminties sutrikimai, vadinami konfa-buliacijomis, kai prisimenama tai, ko ið tikrøjø nebuvo.

Nors ir teigiama, kad þmogaus atminties galimybës yra beribës,kad þmogus ásimena ir gali atgaminti daug informacijos, taèiau daþnaiatsiduriama tokiose situacijose, kai norisi pagerinti savo atmintá, dau-giau ásiminti, ne taip greitai uþmirðti. Bûdai, kuriais yra didinamas as-mens gebëjimas ásiminti ir atgaminti ásimintà medþiagà, yra vadinamimnemoninëmis technikomis.

Viena ið tokiø technikø yra þinoma dar nuo senovës romënø lai-kø. Ja naudojosi oratorius Ciceronas. Tais laikais nebuvo priimta sakytikalbø naudojantis uþraðais, todël savo kalbas reikëdavo iðmokti minti-nai. Pasiraðæs savo kalbà Ciceronas jà repetuodavo vaikðèiodamas po par-kà. Sustojæs vienoje vietoje jis kartodavo áþanginæ kalbos dalá. Nuëjæstakeliu tolyn jis repetuodavo antrà kalbos dalá. Taip jis susiedavo kiek-vienà kalbos dalá su tam tikra sodo vieta. Vëliau, sakydamas kalbà, Cice-

Gebëjimas atkurti kadaise ásimintà informacijà.Prisiminimas


131

ronas mintyse ásivaizduodavo, kad yra tam tikroje sodo vietoje, susiju-sioje su tam tikra jo kalbos dalimi. Toks ásivaizduojamas pasivaikðèioji-mas padëdavo geriau prisiminti ir pasakyti parengtà kalbà.

Ðis bûdas yra veiksmingas todël, kad mokymosi proceso metuatskiros kalbos dalys buvo susiejamos su geografine vieta. Tuo paèiumetu pasikartojantys reiðkiniai (kalbos dalis ir parko dalis) þmogaus at-mintyje tampa tarpusavyje susijæ. Tai reiðkia, kad prisiminæs tam tikràparko dalá oratorius prisimena ir tam tikrà kalbos dalá. Ir atvirkðèiai –sakydamas tam tikrus þodþius jis gali prisiminti tam tikrà parko vietà.Ðis reiðkinys vadinamas asociacija. Asociacija – tai ryðys tarp psichikosreiðkiniø: kai vienas jø suvokiamas, ásivaizduojamas arba ásisàmonina-mas, iðkyla ir kitas. Uþuodæ ðieno kvapà mes ið karto galime prisimintikaimà, tam tikrø kvepalø aromatas gali priminti seniai pamirðtà þmogø.Atmintá galima ásivaizduoti kaip daug atskirø tarpusavyje sujungtø pri-siminimø sankaupà. Pagalvojæ apie kà nors vienà tuoj pat pagalvojame irapie su tuo reiðkiniu (þmogumi, daiktu ar kt.) susijusius dalykus. Todëlnorëdami prisiminti savo bendraklasio jau primirðtà vardà mes lengviautai padarysime prisimindami su tais laikais ir su tuo klasës draugu susi-jusius faktus: galima paþiûrëti senas nuotraukas, kuriose pavaizduotastas þmogus, prisiminti vietà, kurioje jis sëdëjo, kokia buvo pravardë irpanaðiai. Prisiminti gali padëti vaizdai, kvapai, þodþiai, kûno bûsenos.Kitas þmogus mums gali padëti kà nors prisiminti teikdamas uþuomi-nas, kurios kaip nors yra susijusios su norima atsiminti informacija.

Asociacijas padeda suþadinti ir kontekstas. Jeigu þmogus atsirandatoje paèioje aplinkoje, kurioje jis kà nors veikë arba mokësi, jam leng-viau pavyks atsiminti buvusià veiklà negu kitoje aplinkoje. Pavyzdþiui,tai reiðkia, kad laikydami egzaminà jûs daugiau informacijos atsiminsi-te, jeigu egzaminas vyks toje auditorijoje, kurioje klausëtës paskaitø, irmaþiau, jeigu vyks, pavyzdþiui, sporto salëje. Taip nustojusiems vartotialkoholá patariama nesilankyti tose vietose, kuriose jie gërë ir jautë ma-lonumà, nes tos vietos suþadina malonius priminimus ir taip padidinagalimybæ vël pradëti gerti.

Organizmo bûsena, nuotaikos taip pat gali priminti ávykius, kurievyko iðgyvenant tokias paèias bûsenas. Taip bûdami geros, pakilios nuo-taikos mes prisimename dþiaugsmingus praeities ávykius, malonius vai-kystës prisiminimus, jeigu mûsø to papraðo. Taèiau nemalonûs jaus-

132

mai, liûdesys arba pyktis suþadina mumyse prisiminimus tø situacijø,kuriose buvo iðgyvenami panaðûs jausmai. Ásivaizduokime, kad þmogusneiðlaikë egzamino arba jam nepavyko ásidarbinti. Greièiausiai ið jo ilga-laikës atminties iðkils prisiminimai apie situacijas, kai jam nesisekë, kaimokykloje gavo prastà paþymá arba buvo baramas tëvo. Taèiau jeigu taspats þmogus bus patyræs sëkmæ, tai papraðytas prisiminti vaikystæ jisdaþniau prisimins linksmas ir laimingas akimirkas.

Prisiminimams turi átakos ir apsvaigimas alkoholiu arba narkoti-kais: informacija, kuri buvo ásiminta apsvaigus, geriausiai atsimenama iratkartojama esant tai paèiai organizmo bûsenai. Muzikantas, ápratæs grotiðiek tiek apsvaigæs, pradeda prastai groti bûdamas blaivus. Girtas paslë-pæs pinigus nuo þmonos vyras ryte gali neprisiminti, kur juos paslëpë,taèiau iðgëræs gali prisiminti.

Yra tyrimø, árodanèiø motyvacijos svarbà prisiminimui bei infor-macijos iðlaikymui. Tiriamiesiems buvo siûloma atlikti keletà paprastødarbø: paraðyti eilëraðtá, iðkirpti geometrinæ figûrà, nupieðti vazà, sudë-lioti figûras ið atskirø daliø ir t. t. Kai kuriø darbø tiriamiesiems uþbaig-ti neleisdavo. Vëliau praðydavo iðvardyti atliktus darbus. Taip buvo at-skleistas nebaigtø veiksmø prisiminimo fenomenas, rodantis, kad ge-riausiai prisimenami tie darbai, kuriø nepavyko uþbaigti.

Kokybiniai atminties sutrikimai vadinami paramnezijomis (at-minties apgaulëmis, gr. para – greta, ðalia). Prie ðiø atminties sutrikimøgrupës priklauso pseudoreminiscencijos, konfabuliacijos ir kriptomne-zijos.

Pseudoreminiscencijos (lot. reminiscentia – prisiminimas) – taiatminties sutrikimai, uþpildantys jos spragas. Jos daþniausiai „kompen-suoja” amnezijas. Jei ligonis neprisimena, kada buvo jo gyvenime tam


Apie kai kuriuos atminties sutrikimus:Psichiatrija. R. Alekna ir kt.Vilnius: UAB „Vaistø þinios“, 2003.

133

tikri ávykiai, faktai, jis nurodo klaidingà jø datà. Pseudoreminiscencijømetu ligonis pasakoja apie tikrus ávykius, tik nesilaiko chronologijos.Pvz., ligonis visà mënesá gydosi ligoninëje, bet paklaustas, kà veikë prieðkelias dienas, atsako, kad su ðeima buvo nuëjæs á teatrà arba á sveèius, opaklaustas, kada já lankë þmona, atsako, kad vakar, nors ið tikrøjø pasku-tiná kartà ji buvo atëjusi prieð 3 dienas.

Konfabuliacijos (lot. confabulari – plepëti, pasakoti) – tai sunkes-në negu pseudoreminiscencijos (kai kurie autoriai pseudoreminiscenci-jø neskiria ir traktuoja kaip vienà ið konfabuliacijø variantø) paramnezi-jos forma. Esant konfabuliacijoms, atminties spragas, kurios bûna dëlamnezijos, ligonis uþpildo prasimanymais, nebûtais ávykiais. Bûdingajø savybë ta, kad ligonis tai daro netyèia, pats tuo tvirtai tiki. Konfabu-liacijos pasiþymi nenuoseklumu, greitai keièiasi – kità dienà atsakymai átuos paèius klausimus jau bûna kitokie. Pvz., ligonis pasakoja, kad vakarbuvo miðke, kur vyko karinës pratybos, o ið tikro jis jau keli mënesiaiguli ligoninëje, be to, dël ligos niekad nëra buvæs karo prievolininkas.Kitas ligonis, statybininkas, sakosi gavæs kvietimà ið vyriausybës nariø,kurie norá su juo pasitarti.

Kai kurie autoriai iðskiria ekmnezijà (gr. ek – uþ ribø) – savotiðkàkonfabuliacijos raiðkos formà. Jos metu ligonis gyvena praeityje. Pvz.,daug metø serganti silpnaprotyste ligonë jauèiasi lyg jaunystëje. Ligoni-nës personalà ji suvokia kaip savo artimuosius, todël rûpinasi jø, kaip savoðeimos, reikalais. Taip bûna esant organinei demencijai, senatvinei silp-naprotystei. Seniau ðis reiðkinys buvo vadinamas senatvine ekmnezija.

Pseudoreminiscencijos ir konfabuliacijos daþniausiai pasireiðkiaKorsakovo sindromo metu:

Konfabuliacijos gali bûti ir be atminties sutrikimø. Paprastai josesti fantastinio turinio, pasitaiko parafreninio sindromo, kartais – egzo-geniniø (pvz., po traumos) psichoziø metu. Jos dar vadinamos konfabu-lioze.

Kriptomnezijos (gr. kryptos – paslëptas) metu ligonis nesugebaatskirti, kas yra jo paties sugalvota, o kas iðgirsta, skaityta, matyta. Kànors suþinojæs, jis perteikia tai kaip savo mintis, kino filme matytusávykius priskiria sau, t. y. lyg jis pats bûtø jø dalyvis.

Kriptomnezija nëra plagiatas, nes ligonis tai daro nesàmoningai,nenorëdamas ko nors apgauti.

Prie atminties sutrikimo patologijos priskiriamas ir Korsakovosindromas.

134

Svarbiausi Korsakovo psichozës simptomai: sutrinka atmintis, li-gonis nesuvokia laiko, prasimano nebûtø dalykø, já iðtinka polineuritas.Atmetus polineurità, mus èia domins tik pirmieji trys simptomai. Jieaiðkiai tarpusavyje susijæ. Jø pagrindas – atminties sutrikimas. Ligonisneprisimena net neseniai buvusiø ávykiø.

Ligonis negali atsiminti net visai paprastø dalykø. Jis neþino, arðiandien valgë pietus, daug kartø sveikinasi su gydytoju, nes uþmirðo,kad jau keletà kartø já buvo sutikæs, negali atsiminti ligoniø, esanèiø sujuo vienoje palatoje, vardø, negali net apytikriai nusakyti, apie kà kalbë-ta kà tik matytame filme.

Dël tokio uþmarðumo ligoniui sunku sekti laiko tëkmæ. Jis neþi-no, kurie dabar metai, mënuo, savaitës diena, valanda, nes uþmirðæs va-kar dienà ir kiek rodë laikrodis, kai jis á já þiûrëjo paskutiná kartà. Uþhip-notizavus ligoná, atlikta kruopðti analizë, kuri parodë, kad pati laikoataskaita nepaþeista. Ligoniui galima áteigti, kad jis turi paskambintitelefonu, praëjus pusvalandþiui po hipnozës seanso – ir jis atliks hipno-tizuotojo ásakymà. Paþeistas tik laiko paþinimas (gnosis).

Paskutinis simptomas – prasimanymai – taip pat susijæs su at-minties sutrikimu. Paprastai ligoniams gëda dël savo uþmarðumo ir jiestengiasi nuslëpti nuo aplinkiniø ðá defektà. Sugauti nusikaltimo vieto-je, jie mëgina juokauti, o priremti prie sienos, ima meluoti, prasimanoávairiausiø istorijø. Ligonis gali papasakoti gydytojui, kad vakar buvokoncerte, kad rytà valgë pusryèius, pagamintus þmonos, kad skaitë duk-ters mokykliná raðiná, nors pats jau daug mënesiø neiðeina ið klinikos.

Dël melo kalta ta pati atmintis. Seniai praëjæ ávykiai prisimenamigeriau, negu kà tik buvæ, bet juos suvokti ligoniams sunkiau. Jie negalitiksliai nustatyti, kada ávyko vienas ar kitas ávykis. Dël to prisiminimainatûraliai susipainioja.

Korsakovo psichoze serganèio ligonio melas neturi nieko bendrosu prasimanymais þmoniø, kuriuos persekioja haliucinacijos. Èia nëranieko nenatûralaus. Viskas kaþkada tikrai jam arba jo artimiesiems yra

Korsakovo sindromui bûdingus atminties sutrikimus:Sergejevas B. Atminties paslaptys.Vilnius: Mokslas, 1983.

Apie

135

buvæ. Jis tiesiog painioja, kada, kam, kokia seka buvo ávykiai, vargaisnegalais atgaivinti jo silpstanèios atminties.

Korsakovo psichoze serganèiam ligoniui yra paþeista daugelis ávairiøsmegenø skyriø nerviniø làsteliø. Ypaè stipriai sutrinka hipokampas.Dël to laikoma, kad jis yra smegenø sandëlis. Tatai rodo deðimtys tyri-mø.

1. Daþniausiai trumpalaikës atminties apimtis yra:a) 3–5 informacijos vienetai;b) 6–8 informacijos vienetai;c) 9–12 informacijos vienetø;d) 13–15 informacijos vienetø.

2. Daug iðgëræs þmogus nepamena vakarykðèiø ávykiø, nes alkoholis:a) sustiprina gëdos ir savimonës jausmà;b) sutrikdo informacijos iðlaikymà trumpalaikëje atmintyje;c) labai sumaþina reakcijos greitá ir trikdo koordinacijà;d) trukdo perkelti informacijà ið trumpalaikës atminties á

ilgalaikæ.

3. H. Ebbinghausas, tyrinëdamas atmintá, nustatë, kad:a) gebëjimas atgaminti ásimintà informacijà priklauso nuo jos

kartojimo siekiant ásiminti skaièiaus;b) nekartojama ásiminta informacija pamaþu uþmirðtama;c) iðmokta bet pamirðta informacija lengviau iðmokstama negu

nauja informacija;d) visi trys anksèiau iðvardyti.


klausimai

136

4. Þmonës neprisimena savo pirmøjø trijø gyvenimo metø ávykiø, nes:a) tada dar nëra subrendæs Amono ragas;b) vëlesni ir ryðkesni áspûdþiai uþgoþia pirmøjø metø prisimi-

nimus;c) pirmøjø dvejø metø laikotarpiu didelæ laiko dalá vaikas pra-

leidþia miegodamas;d) Edipo konfliktas yra iðstumiamas á pasàmonæ.

5. E. Loftus atminties tyrimai parodë, kad:a) þmoniø prisiminimai apie stebëtà arba patirtà ávyká gali keis-

tis;b) geriau yra prisimenami ávykiai, kurie daþnai kartojasi þmo-

gaus gyvenime;c) ryðkiausi vaikystës prisiminimai iðlieka nepakitæ;d) nemalonûs prisiminimai yra greièiau pamirðtami negu ma-

lonûs.


137

1. Ar tiesa yra tai, kad màstymas yra neámanomas be kalbos?2. Ar visais amþiaus tarpsniais yra vienodai greitai mokomasi

kalbos?3. Ar galima išmokyti ðimpanzæ kalbëti þmogaus kalba?4. Ar tiesa, kad pirmieji penkeri metai yra patys svarbiausi mo-

kantis kalbos?5. Ar tiesa, kad miegodamas þmogus gali rasti jam aktualios pro-

blemos sprendimo bûdà?6. Ar galima tirti þmogaus màstymà praðant spræsti sunkius gal-

vosûkius?7. Ar tinkamai parinkti akiniai padeda pasiekti áþvalgà?8. Ar ámanoma iðmokti kûrybiðkai màstyti?9. Ar þmonës yra linkæ pervertinti savo nuomonës teisingumà?

10. Ar prastà mokymàsi mokykloje lemia þemas mokinio inte-lektas?

Kalba, màstymas ir intelektas


ne:a r b a

138

Leidyklos vadovai padarë savo klientø apklausà. Visiems buvouþduotas tas pats klausimas: kokias knygas Jûs norëtumëte pasiimti ánegyvenamà salà. Atsakymai buvo patys ávairiausi: Biblijà, Ðekspyro,Dostojevskio, Dikenso ir kitø autoriø kûrinius. Ið visø atsakymø iðsi-skyrë vienas: „Tokiu atveju pati geriausia knyga yra laivø statybosvadovas“.

Ankstesniuose skyriuose buvo aptarta mûsø smegenø sandara beifunkcijos. Ðiame skyriuje bus kalbama apie sudëtingiausià veiklà, dau-giausiai siejamà su centrine nervø sistema, ypaè su galvos smegenimis, –màstymà. Juk pamename, kad þmogus lotyniškai vadinamas homo sa-piens, o tai lietuviø kalba reiðkia „màstantis þmogus“.

Màstymas, arba paþinimas, yra protinë veikla, susijusi su informa-cijos supratimu, apdorojimu bei perteikimu. Màstymà daugiausia tiriakognityvi psichologija. Màstymo procesas yra nematomas, mes galime ste-bëti tik tam tikras iðorines ðios veiklos apraiðkas ir spëlioti, kaip šis pro-cesas vyksta. Tyrinëdami màstymà psichologai taiko ávairiausius tyrimometodus. Tyrinëdami gyvûnø màstymà jie sukuria kliûtis gyvûnø po-reikiams patenkinti. Tik áveikæs kliûtá, iðsprendæs problemà gyvûnas gaunatai, ko nori. Stebëdami gyvûno, sprendþianèio problemà, elgesá, psicho-logai daro iðvadas apie to gyvûno màstymà. Tyrinëdami þmones psicho-logai taip pat pateikia galvosûkius ir praðo balsu tuos galvosûkius spræs-ti. Jie áraðo galvojanèio þmogaus kalbà ir vëliau jà klausydami daro iðva-das apie to þmogaus minèiø eigà. Ankstyvajame psichologijos moksloraidos etape daþnai bûdavo taikomas intraspekcijos metodas. Ðiuo atve-ju pats þmogus yra praðomas stebëti savo minèiø eigà ir vëliau papasako-ti psichologui apie tai. Taèiau visi ðie tyrimo metodai nëra tobuli. Ste-bëdami elgesá arba klausydamiesi garsiai màstanèio þmogaus mes visvien turime spëti, kaip màstoma, kokie procesai slypi po išgirstais þodþiais.Yra pagrástø abejoniø ir dël intraspekcijos bûdu gautø duomenø patiki-mumo. Jeigu þmogus pradeda save stebëti, tai ðis stebëjimas trukdo spræstiproblemà. Filosofijoje tai vadinama subjekto ir objekto problema. Tuopat metu neámanoma bûti ir stebinèiuoju, ir stebimu, ir objektu, irsubjektu. Ði problema labai aiškiai iliustruojama Marcelijaus Martinai-èio eilëraðtyje „Eksperimentas“:

139

„...juk neámanoma pasidaryti tokiamkoks savaime esi– o kada stengiesi bûti tokskoks savaime esitada ne savaime esi tokskoks jau savaime esi

Ir ko tik jis nedarëkad tik pasidarytø tokskoks savaime yra– tada jis bûdavo savaime tokskoks ne savaime yra“.

Nors màstymas ir nëra tiesiogiai stebimas procesas, taèiau jis galibûti suprantamas ir kaip tam tikra iðmokto elgesio forma. Daugumapsichologø mano, jog þmonës màsto nuolat, mintys keièia viena kità.Mes nuolat permàstome savo patirtá, galvojame apie savo sëkmes ir ne-sëkmes, sprendþiame gyvenime iðkilusias problemas.

Màstymas yra glaudþiai susijæs ir su kitais psichiniais procesais,tokiais kaip atmintis, dëmesys, kalba. Neámanoma màstyti, jeigu nega-lime iðlaikyti minèiø objekto savo trumpalaikëje atmintyje, negalimesukaupti dëmesio ties màstymo objektu ir operacijomis. Màstydami mesoperuojame ilgalaikëje atmintyje esanèiais vaizdiniais, vartojame þodþius,t. y. kalbà. Bûtent kalbos vartojimas màstymo procese ir skiria þmogønuo kitø aukðtesniøjø gyvûnø.

Protinë veikla, susijusi su informacijossupratimu, apdorojimu bei perteikimu.

Màstymas


140

Kalba

Aiškiausiai þmogaus màstymo galià rodo kalba – þenklø sistema,padedanti perduoti ir suvokti informacijà. Þmonës nuo seno didþiuo-damiesi skelbia, kad kalba juos iðkelia virð kitø gyvûnø. Taèiau kylaklausimas, ar tik þmogui yra bûdinga kalba, galbût ir gyvûnai turi savokalbà, tik mes jos nesuprantame?

Nuo tada, kai kalbos aparatas iðlavëjo ir tapo ámanoma skleistiávairius garsus, balsius ir priebalsius, galima buvo ir tuos garsus kaipnors áprasminti. Skirtingi garsø dariniai buvo pradëti sieti su tam tikro-mis reikðmëmis. Nedaug besiskiriantys savo skambesiu þodþiai ágavo skir-tingà reikðmæ. Ðtai keli panaðiai skambantys þodþiai: ponas, ponis, pie-nas, povas, poras, popas, puma ir pan. Kitiems gyvûnams (nepamirðki-me, kad þmogus irgi yra gyvûnas), tokiems kaip beþdþionë arba ðuo, ðiegarsai reiðkia tà patá. Tai patvirtina atlikti klasikiniai psichologiniai eks-perimentai. Ið pradþiø eksperimentuotojai klasikinio sàlygojimo bûdu(þr. skyriø „Iðmoktas elgesys“) išmoko ðuná ir þmogø bijoti kokio norsþodþio, pavyzdþiui, „ponis“. Tai daroma vienu metu iðtariant þodá „po-nis“ ir supurtant tiriamuosius (þmones ir gyvûnus) nedidele elektrosiðkrova. Ðá veiksmà pakartojus keletà kartø ir þmogus, ir ðuo, vos iðgirdæþodá „ponis“, susigûð laukdami skausmo. O jeigu iðtarsime þodá „po-nas“? Þmogus á ðá þodá nereaguos, o ðuo reaguos taip pat, kaip ir á þodá„ponis“. Iðgirdæs þodá „arkliukas“ ðuo nereaguos, o þmogus reaguos. To-kio pobûdþio eksperimentai rodo, kad þmonës nedaug besiskirianèiusgarsø sàskambius sieja su skirtingomis reikðmëmis. Tai, kas kitiems gy-vûnams yra tik garsai, þmonëms yra sudëtinga reikðmiø sistema, vadina-ma kalba. Be to, iðlavëjus rankai atsirado ir raðytinë kalba, buvo išrastiraštiški garsø atitikmenys, raidës arba simboliai. Sakytinë, raðytinë arbagestø kalba padeda þmonëms keistis informacija, perduoti sudëtingasmintis ir þinias.

Kalbos sandara

Tam, kad bûtø ámanoma sakytinë kalba, reikalingos kelios sude-damosios dalys. Pirmiausia reikalingos fonemos, maþiausi skiriamieji þo-dinës kalbos vienetai. Fonemø dariniai tampa þodþiais, kuriuos mes ta-

141

riame ir girdime. Tarkime, þodis „paskaita“. Já sudaro tokie atskiri garsai(fonemos) kaip p, a, s, k, i, t. Tas paèias fonemas galima paversti kitaisþodþiais, pavyzdþiui: kaita, pasas, kita, taika. Skirtingos kalbos turi skir-tingà fonemø skaièiø, be to, skiriasi ir paèios fonemos. Anglø kalbojeyra 40 skirtingø garsø, lietuviø – 56. Viena kokia nors, daþniausiai gim-tàja, kalba pratæs kalbëti þmogus kita kalba kalba su akcentu, nes nesu-tampa fonemos ir kalbos aparatas nëra pratæs iðgauti tam tikrus garsusbei jø derinius. Kadangi lietuviø kalboje fonemø yra daugiau negu an-glø kalboje, tai galima tikëtis, kad lietuviai angliðkai kalbës su maþesniuakcentu negu anglai lietuviðkai. Taigi fonemos yra smulkiausia akustinëkalbos dalis, dalelë.

Kita sudedamoji kalbos dalis yra morfema, smulkiausias prasmin-gas kalbos vienetas. Kai kurios fonemos gali bûti ir morfemos. Taigilietuviø kalboje „o“ yra ir jungtukas, ir garsas. Taèiau dauguma morfe-mø yra dviejø arba daugiau fonemø derinys. Kai kurios morfemos yra irþodþiai, kitos – tik þodþiø dalys. Morfemoms priklauso prieðdëliai irpriesagos.

Kalba taip pat turi savo gramatikà, kuri yra kalbos taisykliø, lei-dþianèiø ðnekëti ir suprasti kitus, rinkinys. Gramatikai svarbûs du as-pektai – semantika ir sintaksë. Semantika – kalbos þenklø reikðmës irprasmës. Taip semantikos taisyklë mus moko, kad prie þodþio „mesti“pridëjæ prieðdëlá „á“ gausime þodá, nurodantá veiksmo kryptá. Sintaksësusideda ið taisykliø, pagal kurias þodþius jungiame á gramatiðkai teisin-gus sakinius. Lietuviø kalboje bûdvardþiai eina prieð daiktavardþius, to-dël sakome „baltas namas“, o ne „namas baltas“. Kitose kalbose, pa-vyzdþiui, ispanø, yra atvirkðèiai. Vokieèiø kalboje neiginys eina sakiniogale todël lietuviškai skambantis sakinys „Man nepatinka labai daugmokytis” vokiškai skamba „Man patinka labai daug mokytis ne“. Tai,kas mums atrodo keistai, kitoje kalboje yra áprasta.

Kalbos raida

Kalbà sudaro labai daug þodþiø, taisykliø, ir kiekvienas þmogussavo gyvenime geriau ar blogiau iðmoksta savo kalbà. Mes ne tik moko-mës gimtosios kalbos mokykloje, bet jau nuo 2–3 metø sugebame ben-

142

drauti pasitelkæ kalbà. Kaip tai ávyksta, kad be mokslo iðmokstame tokiosudëtingo reiðkinio?

Kalbos pradedama mokytis jau nuo kûdikystës. Jau keturiø më-nesiø kûdikis mëgsta stebëti lûpø judesius ir skiria kalbos garsus. Jismëgsta þiûrëti á veidà, kai mimika sutampa su garsu. Jau tada pradedaformuotis supratimas apie tai, kokiai lûpø padëèiai esant koks garsas yrabûdingas ir tikëtinas, koks garsas tinka. Tuo paèiu metu kûdikiai prade-da „guguoti“, spontaniðkai tarti ávairiausius neáprastus garsus. Gugavi-mas – tai ávairiausi kûdikio tariami spontaniðki garsai, nemaþa dalis ku-riø nebûdinga gimtajai kalbai. Galima bûtø pamanyti, kad kûdikiaibando mëgdþioti tai, kà girdi, taèiau taip nëra. Ávairiose kalbinëse aplin-kose augantys kûdikiai taria tuos paèius garsus. Kalbos aparatas gali ið-gauti paèias ávairiausias fonemas, vëliau lieka tik atsirinkti tas, kurios yrareikalingos konkreèioje kalboje. 10 mënesiø kûdikio tariamuose garsuo-se jau galima iðskirti gimtojoje kalboje vyraujanèius garsus. Kiti garsainyksta. Pamaþu kûdikis nustoja tarti tuos garsus, kurie nëra vartojami joaplinkoje. 6 mënesiø kûdikis skiria visas fonemas (pvz., jei tardami vie-nà garsà duodame pieno, o kità – þaislà, kûdikis pagal garsus spëja, kàgaus), o 12 mënesiø jau neskiria. Japonai neskiria „L“ ir „R“ garsø, jieneturi fonemos „L“, todël vardà Alfredas jie taria Arfredas, o Laima –Raima. Taèiau lygiai taip pat ir mes, susidurdami su lietuviø kalbojenevartojamais garsais, jø neskirtume ir tartume mums áprastu bûdu.

Sulaukæ vieneriø metø daugelis vaikø pradeda vieno þodþio stadi-jà. Pamaþu garsai susilieja á prasminius vienetus. Pradedama bandytivienu þodþiu nurodyti daiktà arba veiksmà. Pirmieji þodþiai paprastaibûna vienskiemeniai: ma, da. Artimieji gana greitai iðmoksta suprasti,kà nori pasakyti kûdikis. Dauguma þodþiø reiðkia judanèius daiktus ar-ba tuos, su kuriais norima þaisti (ðuo, kamuolys, o ne stalas arba këdë).Kaip manote, kodël taip yra?

Antraisiais gyvenimo metais vaikas paprastai vartoja vis daugiaupavieniø þodþiø, o sulaukæs dvejø pradeda kalbëti sakiniais ið dviejøþodþiø. Ðios stadijos kalbai bûdinga vadinamoji telegramø arba telegrafi-në kalba. Joje daugiausia daiktavardþiø ir veiksmaþodþiø, „noriu“, „ma-ma“, „imk“, „duok“. Pasibaigus ðiais stadijai pereinama prie vis ilgesniøsakiniø, o pradëjæs lankyti mokyklà vaikas iðmoksta suprasti ir kalbëtiilgais, sudurtiniais sakiniais.

143

2 lentelë. Kalbos raidos stadijos

Kalbos teorijos

Mokslininkai, tyrinëjantys kalbos raidà, kelia klausimus, o kaipgi ta kalba formuojasi, kaip išmokstama. Bendros nuomonës šiuo klau-simu nëra, iki ðiol vyksta mokslinës diskusijos. Iðsiskiriamos dvi pagrin-dinës srovës, du poþiûriai. Vieno poþiûrio ðalininkai teigia, kad kalbaiðmokstama ankstyvame amþiuje, kaip išmokstamas ir visas kitas elge-sys. Þmogus iðmoksta kalbà todël, kad jo psichika yra ganëtinai sudë-tinga ir geba išmokti tokius sudëtingus reiðkinius. Kito poþiûrio ðali-ninkø teigimu, individas jau gimsta pasirengæs iðmokti kalbà, kalba tamtikra prasme yra ágimta. Prigimties ir patirties ginèas vyksta ir toliau.

Biheivioristas B. F. Skinneris 1957 m. teigë, kad kalbos raidàgalima aiðkinti visais iðmokimo proceso dësniais, tokiais kaip asociacijosir pastiprinimas. Panagrinëkime ðá poþiûrá išsamiau. Ásivaizduokime, kadtëvai duoda vaikui þaisliná ðuniukà ir sako jam „au au“. Tai daroma nevienà kartà. Vaikas susieja þaisliuko vaizdà su garsu „au au“ (susidaroryðiai, asociacijos tarp vaizdo ir garso). Jis bando pamëgdþioti savo të-vus, todël irgi taria „au au“. Taèiau jeigu jis taria ðiuos garsus rodyda-mas á knygà arba á kità þaislà, tëvai sako: „Ne, maþyli, èia ne ðuniukas,ðuniukas yra ðtai èia, èia yra au au“. O jeigu vaikas per televizoriø pama-to ðuniukà ir iðtaria garsus „au au“, ávyksta malonus stebuklas. Tëvai begalo nudþiunga, pradeda ðypsotis, glostyti, girti, kelti ant rankø ir pan.Iðmokimo teorijø poþiûriu tai vadinama pastiprinimu. Aplinka pastip-rina besimokantá kalbos tada, kai jis teisingai pavartoja þodá. Pastiprini-mas padeda átvirtinti sàvokas. Gramatika taip pat iðmokstama mëgdþio-jant kitø kalbanèiøjø þodþiø tvarkà. Jei sakinys pasakomas teisingai, su-silaukiama pastiprinimo, bent jau tokia forma, kad tave suprato. Skine-

Amþius mënesiais

4 Guguojant skiriami kalbos garsai10 Gugavimas atitinka gimtàjà kalbà12 Vieno þodþio stadija24 Dviejø þodþiø stadija24+ Pradeda kalbëti sakiniais

Kalbos raidos stadijos

144

ris teigë, jog verbalinë elgsena prasidëjo tada, kai þmonijos evoliucijojebalso raumenys pasidarë jautrûs operantiniam sàlygojimui. Kaip mato-te, biheiviorizmas kalbà vadina verbaline elgsena.

Lingvistas Noamas Chomsky biheivioristiná poþiûrá á kalbos mo-kymàsi laiko naiviu. Jo manymu, kalba yra ágimtas dalykas. Tai árodo,kad vaikai nemokomi labai sparèiai mokosi kalbos, patys iðmoksta gra-matikos ir þodþiø, prigalvoja tokiø sakiniø, kuriø nëra girdëjæ. Jie pra-deda vartoti morfemas numatoma tvarka, prideda prie þodþiø galûnes,vartoja prielinksnius. Chomsky teigimu, kalba yra ágimta, tiesiog reikialeisti jai iðsiskleisti, uþaugti kalbinëje aplinkoje. Tam tikra universaligramatika yra ágimta, ji leidþia išmokti bet kokià pasaulio kalbà, betkokià konkreèià girdimà kalbà. Visos þemës rutulio kalbos paklûsta ko-kiai nors bendrai gramatikai, jos yra panašiai sudarytos. Vaikui išgirduskalbos garsus pradeda reikštis tam tikros kalbos gramatika. Yra tam tik-ras þmogaus raidos jautrusis laikotarpis, kuriuo intensyviai mokomasi kal-bos. Jeigu vaikas tuo laikotarpiu negirdi kalbos, jis nustoja lingvistiðkaitobulëti. Konkretûs pavyzdþiai rodo, kad vaikai, augæ nekalbinëje aplin-koje, taip ir neiðmoksta gerai kalbëti (þr. skyriø „Psichosocialinë raida“).Kritiniu kalbos formavimosi laikotarpiu laikomas tarpsnis iki 5 metøamþiaus. Jei per tà laikotarpá vaikas negirdi jokios ðnekamosios kalbos,kalbëti jis jau neiðmoks. Suaugusiam þmogui iðmokti svetimà kalbà to-kiu pat bûdu (savaiminiu), kokiu iðmoko gimtàjà kalbà, nepavyks. Rei-kës dëti labai daug pastangø, taèiau vis vien svetimos kalbos nemokësi-me taip gerai, kaip mokame gimtàjà.

Yra daug faktø, patvirtinanèiø, kad kalba išmokstama ankstyvojevaikystëje. Ðtai kitas pavyzdys – kurèiøjø ðeimyna, kurioje bendraujamagestø kalba. Kurèias vaikas išmoksta gestø kalbà, kalbos jis mokosi tiekpat laiko, kiek ir girdintis vaikas. Per tam tikrà laiko tarpà jis išmokstatiek pat þodþiø. Taèiau kurtieji vaikai, uþaugæ kalbanèiø tëvø ðeimoje,neiðmokæ vaikystëje kurèiøjø gestø kalbos, ir vëliau labai prastai ja kal-ba. Taip yra todël, kad svarbiausiu kalbos raidos laikotarpiu jie neturëjogalimybës jos išmokti.

Þenklø sistema, padedanti perduoti ir suvoktiinformacijà.

Kalba


145

Gyvûnø kalba

Mes išskiriame save ið kitø gyvûnø teigdami, kad tik þmogui yrabûdinga kalba. Taèiau bendrauja ne tik þmonës. Gyvûnai irgi turi savotam tikras þenklø sistemas, kurios padeda perduoti informacijà. Galbûtir gyvûnai turi savo skirtingas kalbas, kaip þmonës turi lietuviø, anglø,rusø ir kitas kalbas? Galbût egzistuoja vilkø, bièiø, drambliø, beþdþio-niø ir kitos kalbos, kuriø mes nesuprantame? Panagrinëkime tai, kas yraþinoma apie tam tikrø gyvûnø bendravimo ypatumus.

Bitës. Bièiø gyvenimà þmonës tyrinëjo nuo seno. Kartu su skruz-dëlëmis bitës buvo pavyzdys, kaip galima organizuoti þmoniø visuome-næ, ðiø vabzdþiø gyvenimo organizacijos ypatumai turëjo átakos utopi-nëms socialinëms teorijoms atsirasti. Atrodytø, kad darniai veikianèiaididelei bièiø ðeimynai kalba nereikalinga. Kiekviena bitë renka medø irneða já á avilá. Mes, þmonës, nepastebime, kad bitës bendrautø, „kalbë-tøsi“. Taèiau, pasirodo, bitës turi savo kalbà, kuria perduoda tam tikràinformacijà viena kitai.

Jeigu viena bitë randa vietà, kurioje yra daug nektaro, tai netru-kus á tà vietà atskrenda ir kitos to avilio bitës. Bitë atradëja tam tikrubûdu perduoda informacijà kitoms bitëms. Nesunku ásivaizduoti, kaipbûtø perduodama informacija, jeigu vietoj bitës bûtø þmogus. Tas þmo-gus pasakytø kitiems savo ðeimos nariams, kuria kryptimi nuo namø irkiek laiko reikia eiti iki skanaus maisto turtingos vietos. Panaðiai, taèiaušiek tiek kitaip tai padaro bitës.

Vokieèiø mokslininkas Karlas von Frischas tyrinëjo bièiø kalbà.1950 m. jis nustatë, kad netgi tais atvejais, kai medaus arba nektaroradusiai bitei neleidþiama skristi á tà vietà, kitos bitës jà randa paèios.Tai reiðkia, kad informacija kaþkaip perduodama, kad yra tam tikra bi-èiø kalba. Karlas von Frischas nustatë, kad bièiø kalba yra ðokio kalba.

Parskridusi ið nektaro kupino lauko bitë savo kvapu prisiviliojakitas bites ir pradeda savo ðoká. Ji zigzagais juda á virðø arba á apaèià tamtikru kampu, po to ratu sugráþta atgal ir vël juda zigzagais ta paèia kryp-timi. Kitos bitës seka jos pavyzdþiu. Jeigu bitë juda aukðtyn, tai reiðkia,kad reikia skristi á saulæ, jeigu þemyn – nuo saulës. Kilimo ar leidimosikampas nurodo kampà saulës atþvilgiu. Zigzago amplitudë nurodo nek-taro kieká. Laikas, kurá bitë juda zigzagais, nurodo atstumà iki nektaro.Viena sekundë apytiksliai reiðkia vienà kilometrà. Nurodant atstumà

146

papildomai atsiþvel-giama á kelio sunku-mà. Jei reikia skristiprieð vëjà arba á kal-nà, toks pats atstu-mas nurodomas kaipilgesnis. Ásitrauku-sios á ðoká bitës grei-tai supranta, kur irkiek laiko teks skris-ti. Iðskridusios ið avi-lio jos keliauja tiks-liai á nurodytà vietà.1973 m. uþ bièiøinformacijos perda-vimo sistemos iððifra-vimà Karlui von Fris-chui buvo suteiktaNobelio premija.

Þmogbeþdþionës. Jeigu bitës turi tam tikrà savo kalbà, tai galbûtþmogui artimesni gyvûnai, tokie kaip beþdþionës, gali iðmokti kalbëti irþmogui áprastesne þodþiø kalba. Galbût jeigu imtume auginti ðimpanzænuo pat pirmø dienø ir elgtumës su ja kaip su þmogumi, tai þmogbeþ-dþionë ir taptø þmogumi, iðmoktø kalbëti ir elgtis taip kaip ir mes.Tokiø bandymø buvo atlikta, taèiau jie parodë, kad beþdþionës kalbosaparatas nëra pritaikytas þmoniø kalbos garsams atkartoti. Þmogaus kû-dikis „gugavimo“ stadijoje iðgauna daugiau garsø, negu vëliau reikia var-tojant kalbà. Beþdþioniø burnos ertmës sandara neleidþia iðgauti tokiosgarsø ávairovës. Taigi jeigu neámanoma iðgauti garso, tai neámanoma iriðmokti kalbëti. Taèiau beþdþionës labai gerai moka valdyti rankas irpirðtus. O jeigu pabandytume iðmokyti beþdþiones nebyliø kalbos? Gal-bût jos iðmoktø kalbëti? Juk manipuliuoti rankomis beþdþionës mokane kà prasèiau negu þmonës.

Amerikieèiai Allenas ir Beatrice Gardneriai 1969 m. pamëginoiðmokyti ðimpanzæ Washoe kurènebyliø kalbos. Gardneriai pasirinkoðimpanzes savo eksperimentui, nes buvo ásitikinæ, kad tai vieni protin-giausiø ir socialiausiø gyvûnø.

24 pav. Atstumo ir krypties nurodymasbièiø ðokio kalba

147

Washoe buvo mokoma nuo 11 mënesiø iki 51 mënesio. Su ðim-panze buvo elgiamasi kaip su savo vaiku: su ja buvo þaidþiama, kalbama-si (gestø kalba), ji buvo maudoma, maitinama ir pan. Pastebëta, kadbeþdþionë, kaip ir vaikø kûdikiai, mëgdþioja suaugusiuosius, atkartojajø vartojamos kalbos þenklus. Pavyzdþiui, kiekvienà vakarà Washoe bu-vo valomi dantys ir rodomas þenklas „dantø ðepetukas“. Vienà vakaràðimpanzë prieð dantø valymà jau pati parodë ðá þenklà. Gardneriai teigë,jog noras bendrauti paskatino Washoe naudoti ðá þenklà. Per tuos 4metus ðimpanzë iðmoko apie 150 þenklø. Washoe galëjo iðreikðti savomintá trumpais sakiniais, kuriø dauguma bûdavo su ávardþiais „að“ ir„tu“. Vienas ádomiausiø dalykø buvo tas, kad ðimpanzë galëdavo pava-dinti kà nors neþinodama to daikto pavadinimo. Ji pati sukûrë keliassàvokas. Þinodama þenklus „vanduo“ ir „paukðtis“, ji gulbæ pavadino„vandens paukðèiu“, o Pinoká – „dramblio vaiku“. Ðie faktai paskatinomanyti, kad þmogbeþdþionës gali iðmokti þmoniø kalbos, nors jø suge-bëjimai kalbëti ir yra dvejø metø amþiaus þmogaus lygio. Ar ðie ir toles-ni gyvûnø kalbos tyrimai leidþia teigti, jog kalba nëra tik þmonëms bû-dingas keitimosi informacija bûdas? Á ðá klausimà vienareikðmiðkai atsa-kyti sunku. Vis dëlto þmonës, vystydamiesi daug sparèiau, pleèia savoþodynà, per savaitæ iðmoksta daug daugiau þodþiø. Lieka neaiðku, artikrai beþdþionës supranta þodþiø reikðmes, ar tik mëgdþioja. Galbûttyrëjø tikëjimas paskatino pamatyti daugiau Washoe gabumø, negu jøbuvo ið tikrøjø. Dël gyvûnø galimybës iðmokti kalbà diskutuojama irdabar. Greièiausiai beþdþionës turi tam tikrø sugebëjimø, nors ir netokiø kaip þmogus. Taèiau jos gali màstyti, o þenklø kalbos iðmokytosbeþdþionës iðmoksta kitø þenklø ir juos naudodamos geriau bendrauja.

Màstymas ir sàvokos

Kaip jau minëta, þmogaus màstymo procesas yra glaudþiai susijæssu sàvokomis. Sàvoka yra prasminis vienetas, tikrovës áprasminimo pasi-telkus kalbà rezultatas. Paèià ávairiausià mums paþástamà tikrovæ galimepaversti sàvoka – tam tikru prasminiu vienetu. Sàvokos gali labai bûtikonkreèios, nurodanèios daiktà arba reiðkiná, pavyzdþiui, „pieðtukas“,„mama“, „televizorius“, arba abstrakèios, tinkanèios apibûdinti daugy-

148

bei reiðkiniø arba daiktø, pavyzdþiui, „þmonës“, „baldai“, „kompiuteri-në áranga“. Be to, yra sàvokø, apibrëþianèiø labai abstrakèius, fizinioatitikmens neturinèius reiðkinius, pavyzdþiui, „virsmas“, „teisingumas“,„atmaina“ ir kt. Tà patá daiktà arba reiðkiná galima apibrëþti skirtingoabstraktumo laipsnio sàvokomis. Pavyzdþiui, bandelæ galime pavadinti„bandele“, „duonos gaminiu“, „kepiniu“, „maisto produktu“, „þmogausdariniu“ ir pan. Visi ðie ávardijimai yra teisingi, taèiau skirtingo abstrak-tumo lygio. Kuo konkretesnë sàvoka, tuo labiau ji tinka tik bandelei,konkreèiam daiktui nurodyti. Kuo abstraktesnë sàvoka, tuo daugiau daik-tø arba reiðkiniø ji apima. Kità þmogø geriau suprasime, jeigu jis pasa-kys: „Nupirk man, praðau, bandelæ“, o ne „Nupirk man praðau maistoproduktà“. Taèiau jeigu kalbame apie daugelio maisto produktø pa-brangimà, paprasèiau vartoti abstraktesnæ sàvokà „maisto produktai“, one vardyti kiekvienà pabrangusá gaminá. Þmonës skiriasi pagal savo ge-bëjimà vartoti ir suprasti abstraktesnes sàvokas. Vaikai, þemesnio inte-lekto þmonës nesugeba suprasti abstrakèiø, su konkreèiu daiktu nesusi-jusiø sàvokø.

Manoma, kad sàvokos þmogaus psichikoje yra sutvarkytos, su-skirstytos tam tikra tvarka. Ta tvarka atspindi þmoniø poreiká ir gebëji-mà prasmingai sutvarkyti gaunamà informacijà. Viskas, kas matoma irpatiriama, yra ávardijama ir klasifikuojama. Tokia sàvoka kaip „þmogausdarinys“ apima labai daug daiktø ir reiðkiniø, taip pat ir maisto produk-tus, o maisto produktai yra bulvës, mësa, makaronai ir duonos gami-niai. Ðiems priklauso dþiûvësiai, duona, pyragas, bandelës ir kt. Sveiko,màstymo sutrikimø neturinèio þmogaus sàvokø sistema turi ganëtinailogiðkà, visuotinai priimtinà hierarchinæ sàvokø struktûrà. Toks þmogussugeba teisingai apibendrinti skirtingas sàvokas. Pateikdami uþduotis,kurios reikalauja apibendrinti turimà informacijà, iðskirti esminius bruo-þus ir suklasifikuoti pateiktus objektus, psichologai tyrinëja þmogausmàstymà bei màstymo sutrikimus. Ásivaizduokime, kad jums rodomas

Prasminis vienetas, tikrovës áprasminimo pasitel-kus kalbà rezultatas.

Sàvoka


149

paveikslas, kuriame nupieðtas automobilis, arklys, karvë ir triuðis. Jûsøpraðoma pasakyti, kuris vienas ið paveiksle nupieðtø daiktø ar gyvûnønedera prie kitø. Dauguma þmoniø pasakytø, kad netinka automobilis,nes jis yra transporto priemonë, o kiti trys yra gyvûnai. Taèiau màstymosutrikimø turintis þmogus (sergantis psichikos liga) ðias sàvokas gali su-klasifikuoti kitaip nei dauguma þmoniø. Jis gali pasakyti, kad èia netin-ka triuðis, nes automobiliu, arkliu arba karve galima vaþiuoti arba joti, otriuðis nepaneð þmogaus. Jeigu þmogaus psichikoje sàvokos yra sutvar-kytos kitaip negu daugumos þmoniø, neiðvengiami nesusipratimaibendraujant, atliekant bendrà veiklà.

Kai kurias abstrakèias sàvokas suprantame jas apibrëþdami. Taipmes þinome, kas yra trikampis, keturkampis, staèiakampis. Galima irkonkreèius reiðkinius nurodanèias sàvokas sudaryti apibûdinant tuos reið-kinius, pavyzdþiui, kad ðuo yra keturkojis gyvûnas, turintis kailiukà,tarnaujantis þmogui, turintis ausis ir uodegà, lojantis, saugantis namus.Taip galima apibûdinti bet koká daiktà arba reiðkiná, tad turime aiðki-namøjø terminø þodynà, kuriame þodþiø reikðmës iðaiðkintos kitomissàvokomis. Taigi labai keistas dalykas: sàvokas mes aiðkiname kitomissàvokomis. Pavyzdþiui, namas – tai statinys, skirtas þmogui gyventi. Vienasàvoka yra paaiðkinta kitomis. Taèiau daþniau þmonës sudaro sàvokasiðskirdami prototipus – bûdingiausius tam tikros kategorijos atstovus.Mintis, kad yra tam tikri konkretûs, labiausiai sàvokà atitinkantys atsto-vai, pirmà kartà pateikta Platono filosofiniuose veikaluose. Jis kalba apieidëjø pasaulá, kuriame vyrauja tobulos formos, tobuli sàvokø atstovai.Taigi sàvokai „ðuo“ galima priskirti ir vokiðkà aviganá, ir buldogà, taèiaudaugumai atrodys, kad bûtent aviganis (o gal buldogas, bet tikrai nenykðtukinis taksas) labiausiai atitinka ðuns sàvokà. Tà, kuris neatitinkamûsø prototipo, gali bûti sunku priskirti atitinkamai kategorijai. Taipmes neskubame priskirti paukðèiams neskraidanèiø pingvinø, esame linkædelfinus priskirti ne þinduoliams, o þuvims. Taip pat sunku kokià norsligà priskirti ligoms, jeigu jos poþymiai neatitinka ligos prototipo. Pa-þiûrëkite á toliau pateiktø ligø sàraðà. Ar visos jø yra suvokiamos kaipligos? Pabandykite jas iðrikiuoti nuo labiausiai atitinkanèios ligos proto-tipà iki maþiausiai atitinkanèios.

a) bulimija (persivalgymas);b) depresija;

150

c) vëþys;d) nieþai;e) plauèiø uþdegimas;f) alkoholizmas.Paþiûrëkite á savo naujai sudarytà sàraðà. Greièiausiai jûs tokias

ligas kaip vëþys arba plauèiø uþdegimas suvokëte kaip „tikresnes“ ir nu-rodëte jas sàraðo pradþioje, o nieþus, alkoholizmà ir bulimijà – sàraðogale. Tikëtina, kad jûs tas ligas suvokiate kaip „maþiausiai tikras“, t. y.kaip valios stokà arba nevalyvumà.

Màstymas kaip problemø sprendimas

Mes mokame sudaryti sàvokas, jas vartoti ir jomis manipuliuoti.Galime numatyti, kad jeigu pastatysime 10 këdþiø vienà ant kitos, taijos nukris patraukus þemutinæ këdæ. Ið kur tai þinome? Gal bandëme taipadaryti? Greièiausiai ne. Tai kodël taip nusprendëme, kad këdës grius?Pasitelkæ sàvokas ir vaizdinius mes savo mintyse pastatëme këdes, pa-traukëme apatinæ ir pamatëme, kad visos kitos nugriuvo. Jei nebûtøsàvokø, mums reikëtø sustatyti këdes, patraukti apatinæ ir tik tada ásiti-kinti, kad visos kitos nuvirto. Vartodami sàvokas fizinæ tikrovæ galimepakeisti psichine, sàvokomis ir tuomet spræsti problemas bei uþdaviniussavo mintyse. To mokomasi laipsniškai. Prisiminkime paprastà aritme-tikos uþdaviná: Petras turëjo 20 obuoliø, 7 atidavë Birutei, 3 padovano-jo Angelei, o kitus suvalgë pats. Kiek obuoliø suvalgë Petras? Mokyda-miesi atimties vaikai gali naudoti pagaliukus arba tikrus obuolius, ta-èiau suaugæs þmogus ðá nesunkø uþdaviná sugeba iðspræsti mintyse. Ne-reikia nei obuoliø, nei Petro, Birutës ar Angelës.

Kognityvios psichologijos atstovai daug dëmesio skiria tam, kaipþmogus sprendþia gyvenimo pateikiamas uþduotis, problemas. Þmo-gaus gyvenime kasdien iðkyla daugybë didesniø ar maþesniø uþdaviniø:kaip gauti reikalingà egzaminui pasirengti knygà, kur paimti pinigøsusimokëti uþ studijas, kà nupirkti tëvams padëti po Kalëdø eglute,kaip apsirengti einant á sveèius ir pan.

Kai kurias problemas ir uþdavinius sprendþiame klaidø ir bandy-mø bûdu, t. y. iðbandydami visus ámanomus variantus, þingsnis po þings-nio. Ásivaizduokite, kad atvykote á sveèius pas turtingus þmones. Namas

151

didþiulis, antrame aukšte yra net 6 sveèiø kambariai. Ðeimininkai jumspaskyrë kambará ir davë raktø ryðulá, bet tinka tik vienas ið jø. Kaipatrakinti duris? Bandydami kiekvienu ið raktø atrakinti duris problemàsprendþiate klaidø ir bandymø bûdu. Ðis problemø sprendimo bûdasreikalauja daug energijos ir laiko sànaudø. Ásivaizduokime, kad ieðkomeþmogaus, ið kurio galëtume trumpam ir greitai pasiskolinti pinigø. Jei-gu spræstume ðià problemà klaidø ir bandymø bûdu, ið eilës skambin-tume visiems þmonëms, kuriø telefonus turime, ir praðytume paskolintipinigø. Taèiau tokiu atveju sugaištume daug laiko skambindami ir kal-bëdami su þmonëmis, kurie gyvena kitame mieste arba kurie nëra linkæpasitikëti mumis. Taip problemas sprendþiame labai retai, daþniausiaistengiamës jas áveikti greièiau ir paprasèiau.

Jei problema nenauja, daþniausiai naudojamasi paprastesniais, grei-tesniais – euristiniais sprendimo bûdais. Euristinis uþdavinio sprendimobûdas yra toks, kai sprendþiant problemas remiamasi savo patirtimi.Jeigu anksèiau pinigø mums paskolino Petras, tai mes ið karto jam irskambinsime, nors jo telefono numeris yra sàraðo pabaigoje. Jeigu mumsreikia nupirkti gimtadienio proga dovanà, ið karto prisimename, kà do-vanojome kitam þmogui, sprendþiame, ar negalima to paties padovanotiir dabar. Vadovaudamiesi euristikomis, pirmiausia á galvà atëjusiais spren-dimais problemà áveikiame greitai, taèiau standartiðkai. Þmonës savokasdieniame gyvenime daþniausiai vadovaujasi euristikomis. Ðis bûdasyra greitas ir veiksmingas, jei problema paþástama, jei su ja buvo susi-durta.

Jeigu atsiduriame mums nepaþástamoje situacijoje arba su tokiaproblema susiduriame pirmà kartà, tai euristinis problemos sprendimobûdas gali bûti neveiksmingas. Jeigu netinka anksèiau naudoti bûdai,þmogus susiduria su jo kûrybiðko màstymo reikalaujanèia problema,uþdavinys iðsprendþiamas áþvalgos (angl. insight) bûdu. Sprendþiant to-kius uþdavinius ið pradþiø tenka geriau ásigilinti á uþdaviná, apgalvotigalimus sprendimus. Vëliau, jei sprendimas nepriimamas, seka neveik-lumo, inkubacijos fazë. Uþdaviná sprendþiantis asmuo tarsi nustoja gal-voti apie sprendimà. Taèiau ði ramybë yra apgaulinga. Jeigu uþdavinysyra svarbus, tai jis ir toliau sprendþiamas, tik þmogus to nepastebi. Daþ-nai sprendimas ateina miegant, kartais – sapnuojant. Filosofas R. Des-cartesas teigë, kad labai daug idëjø jam kilo miegant. Chemikas Michai-las Lomonosovas sapnuodamas iðsprendë ilgai kankinusià problemà, kaip

152

iðdëstyti visus cheminius elementus lentelëje. Yra ir daugiau pavyzdþiø,árodanèiø, kad á situacijà ásigilinama, ji permàstoma ir naujai ávertinamapasàmoningai, be valingø þmogaus pastangø. Ilgai spræsto uþdaviniosprendimas ateina staiga ir suþadina stiprius malonius jausmus – pasi-tenkinimà, susijaudinimà, dþiaugsmà, pasididþiavimà savimi. Šis reiški-nys yra vadinamas áþvalga. Uþdavinio sprendimas patikrinamas. Jeigujis teisingas, tai reiškia, kad uþdavinys arba problema yra iðspræsta.

Terminà áþvalga 1925 m. sukûrë vokieèiø psichologas Wolfgan-gas Kohleris. Jis tyrinëjo beþdþioniø màstymà. Beþdþionëms tekdavospræsti iki tol jø gyvenime neiðkilusius uþdavinius, todël reikëdavo gero-kai pasistengti siekiant rasti naujà sprendimà. Kohleris atliko daug skir-tingø eksperimentø. Vieno ið jø metu aukðtai palubëje pakabino bana-nø kekæ. Kad jà pasiektø, beþdþionës turëjo sukrauti vienà ant kitosnarve besimëtanèias dëþes. Kito eksperimento metu bananus padëjo uþnarvo. Narve esantys 2 pagaliai buvo per trumpi, kad bûtø galima pa-siekti bananus. Ið pradþiø beþdþionë bandë pasiekti kekæ ranka, taèiaupo keliø bandymø suprato, kad to padaryti nepavyks. Vëliau, suradusilazdas, nesëkmingai bandë pasitraukti bananus lazdomis. Taèiau ir tainepadëjo. Dar po kurio laiko beþdþionë paëmë abu pagalius ir juos su-jungë. Taip beþdþionë prisitraukdavo bananà ir já suvalgydavo. Kohlerispastebëjo, jog sëkmingai spræsdamas problemà gyvûnas susijaudindavo,tapdavo aktyvesnis. Ðá iðgyvenimà Kohleris ir pavadino áþvalga.

25 pav. Þmoniø gyvenime áþvalgos momentai yra gana daþni

153

Þmogaus gyvenime áþvalgos momentai yra gana daþni. Iðspren-dæs uþdaviná mokinys dþiaugiasi. Þmonës jauèiasi laimingi, kai patysáveikia sunkumus. Nemaþa dalis þmoniø mëgsta spræsti galvosûkius, ste-bëti viktorinas per televizijà. Atlikus uþduotá jauèiamas ne tik pasitenki-nimas, bet ir padidëja pasitikëjimas savo jëgomis.

Màstymo klaidø rûðys

Anksèiau iðvardyti kai kurie uþdaviniø sprendimo bûdai rodo,kad þmogus gali labai ávairiai spræsti iškilusias uþdavinius ir taip geriauprisitaikyti prie aplinkos. Taèiau psichologai taip pat nurodo, kad þmo-nës gana daþnai klysta. Jie yra linkæ daryti tam tikros rûðies klaidas. Ðiosklaidos yra bûdingos daugumai þmoniø, tai nëra màstymo sutrikimas.Taèiau ðiø klaidø iðvengdamas þmogus galëtø racionaliau tvarkyti savogyvenimà. Panagrinësime kelias psichologø iðskirtas màstymo klaidø rûðis:fiksacijà, noro bûti teisiam átakà màs-tymui, euristinio màstymo klaidas.

Viena didþiausiø kliûèiø spræs-ti problemas yra fiksacija – nesuge-bëjimas paþvelgti á problemà naujai,neáprastai. Pabandykite atlikti uþduo-tá. Pateiktame paveikslëlyje yra 4 tað-kai. Ar ámanoma sujungti tuos 4 taš-kus trimis tiesiomis linijomis?

Jeigu jums pavyko atlikti ðiàuþduotá – sveikiname. Jeigu nepavy-ko – teisingà atsakymà galite rasti 29paveikslëlyje. Bet kokiu atveju atliktiðià uþduotá daugumai þmoniø neleng-va. Kodël? Bûtent fiksacija ðiuo atve-ju trukdo rasti sprendimà. Mes esa-

Staiga atëjæs ilgai spræsto uþdavinio sprendimas,sukeliantis stiprius malonius jausmus.

Áþvalga


26 pav. Sujunkite taðkus trimistiesiomis linijomis. Brëþkite

neatitraukdami pieðtuko nuopopieriaus ir uþbaikite paskutinæ

linijà tame paèiame taðke,nuo kurio pradëjote

154

me ápratæ jungti taðkus kuo trumpesnëmis linijomis, neperþengti mumsnubrëþtø ribø. Taèiau ðie áproèiai, ði màstymo fiksacija ir neleidþia rastinaujo, kûrybiðko sprendimo. A. Maslow teigë, kad didþiuosius moksloatradimus lemia ne tai, kad tobulëja technika, o kad tyrëjas sugeba pa-matyti visø matytà reiðkiná naujai. Tyrinëtojas gali ðimtus valandø pra-leisti þiûrëdamas á mikroskopà, taèiau tik naujai pamatæs tûkstanèiuskartø stebëtà objektà jis tampa atradimo autoriumi.

Fiksacijos yra keliø rûðiø – sprendimo bûdø fiksacija ir funkcijøfiksacija.

Sprendimo bûdø fiksacija yra þmoniø polinkis naudoti tà patá bû-dà naujai problemai spræsti. Daþniausiai þmonës tenkinasi tik jiems ápras-tu uþdavinio arba problemos sprendimo bûdu ir neieðko kitokio, geres-nio bûdo. Þmonës daro prielaidà, kad ankstesnës problemos sprendimobûdas tinka ir naujai problemai spræsti. Ankstesni sëkmingi sprendimaigali padëti iðspræsti dabartines problemas, taèiau jie taip pat gali truk-dyti naujai paþvelgti á problemà, kurià reikia spræsti visiðkai kitaip. Po-linkis kartoti anksèiau tikusius sprendimus yra tam tikra fiksacijos at-maina, kuri vadinama proto nuostata. Badavimu iðsigydæs vienà ligà þmo-gus gali bandyti taip iðsigydyti visas ligas. Vienà kartà jëga konfliktàiðsprendæs vaikinas gali bandyti grasinimus ir smurtà naudoti kaskart,kai tik kyla konfliktas.

Stresas ir átampa taip pat trukdo lanksèiai ir racionaliai màstyti.Nedidelis susijaudinimas padeda geriau atlikti veiklà, taèiau labai dide-lis susijaudinimas màstymà padaro stereotipiná. Yra þinomas atvejis, kaiKorëjos karo metu amerikieèiø paraðiutininkas gavo paskutiná paraðiu-tà, kuris buvo skirtas kairiarankiui. Ðio paraðiuto iðskleidimo þiedas bu-vo kitoje nei áprasta pusëje. Kareiviui apie tai buvo pranešta, jis suprato,kaip jam teks leistis. Visi paraðiutininkai iððoko ið lëktuvo ir sëkmingainusileido, o minëtasis paraðiutininkas þuvo. Iðtyrus atvejá buvo nustaty-ta, kad ta uniformos pusë, kurioje paprastai bûdavo þiedas, buvo sudras-kyta iki pat krûtinës. O buvæs kitoje pusëje þiedas liko net nepaliestas.Ðis dramatiškas pavyzdys rodo, kokie pragaištingi kartais gali bûti spren-dimo bûdo fiksacijos padariniai.

Kitas fiksacijos tipas, funkcijø arba funkcinë fiksacija, atspindi þmo-niø polinká matyti tik áprastas aplinkoje esanèiø daiktø funkcijas, pa-naudojimo bûdus. Tam, kad geriau suprastumëte ðá reiðkiná, pabandy-kite iðspræsti klasikiná K. Dunkerio dar 1945 m. atliktø tyrimø uþdavi-

155

ná. Naudojantis 27 paveikslëlyje pavaizduotais daiktais reikia pritvirtin-ti þvakæ prie durø staktos ir jà uþdegti. Kaip tai padaryti?

Jeigu jums pavyko atlikti ðià uþduotá – sveikiname. Jeigu ne –teisingà atsakymà galite rasti 31 paveiksle. Ðá uþdaviná gali bûti sunkuatlikti todël, kad reikia atrasti naujà, ne itin áprastà dëþutës panaudoji-mo bûdà. Dëþutë ðiuo atveju turi bûti panaudota ne kaip talpa kamnors sudëti, o kaip lentyna, ant kurios reikia pastatyti þvakæ. Mes esamepratæ prie to, kad konkretûs daiktai yra skirti bûtent tam tikroms funk-cijoms atlikti, ir kartais, kai reikia spræsti problemà, tai mums trukdo.Mes nepagalvojame, kad tas pats daiktas tinka labai daug kam, ne tiktam, kam mes já naudojame. Þinome, kad pieštukas yra raðymo priemo-në, taèiau á galvà gali neateiti, kad já galima panaudoti kaip ginklà arbakaip elektros izoliatoriø. Mums gali prireikti atsuktuvo, taèiau net ne-numanome, kad galima pasinaudoti 1 cento moneta varþteliui atsukti.Kûrybiðkø þmoniø fantazija yra laki. Jiems nebûdinga aiški funkcinëfiksacija, todël jie daþnai randa iðeitá pasinaudodami tuo, kà turi poranka.

27 pav. Kaip pritvirtinti þvakæ prie durø staktos taip, kad bûtø galima jà uþdegti?

156

Daugumai þmoniø bûdingas noras bûti teisiam, árodyti ir sau, irkitiems, kad padëtá jie supranta ir vertina teisingai. Ðis noras skatinaþmones ieðkoti argumentø savo nuomonei patvirtinti, nekeisti savo ásiti-kinimø ir perdëtai pasikliauti savo nuomonës teisingumu. Noras bûtiteisiam akivaizdþiai atsispindi tokiuose reiškiniuose kaip polinkis ieškotipatvirtinimo ir ásitikinimø tvarumas.

Spræsdami koká nors gyvenimo uþdaviná arba problemà, susidary-dami nuomonæ apie kà nors þmonës daþnai pirminei gaunamai infor-macijai suteikia daugiau reikðmës negu vëlesnei, pirmà á galvà atëjusásprendimà svarsto rimèiau ir ilgiau negu kitus sprendimus, kitas prielai-das. Nors ir turëdami galimybæ bandyti kitaip paþvelgti á padëtá þmo-nës daþnai stengiasi ieðkoti tik tos informacijos, kuri patvirtintø kilusiasprielaidas. Galima sakyti, kad þmonës tarsi stengiasi sudaryti sau alibi,patvirtinantá, kad jie màsto teisingai. Ðis polinkis ieðkoti informacijos,kuri patvirtintø kylanèias prielaidas, yra vadinamas polinkiu ieškoti pa-tvirtinimo. Já akivaizdþiai atskleidþia P. C. Watsono 1960 m. atliktaseksperimentas, árodantis þmonëms bûdingà nenorà siekti informacijos,kuri galëtø árodyti, kad jø ásitikinimai yra klaidingi. Jis pateikë tiriamie-siems skaièiø sekà, pavyzdþiui, 2, 4, 6. Tiriamiesiems buvo pasakyta,kad ðie skaièiai yra iðdëstyti pagal tam tikrà taisyklæ. Remiantis ðia tai-sykle galima iðdëstyti ir kitokius skaièius. Tiriamieji turëjo spëti galimasskaièiø sudarymo taisykles ir sudaryti ávairias skaièiø sekas tam, kad pa-tikrintø, ar ta taisyklë yra teisinga. Tyrimà atliekantis psichologas pasa-kydavo tiriamiesiems, ar jø sudarytos sekos atitinka jo taisyklæ. Tiria-

Nesugebëjimas paþvelgti á problemà naujai, ne-áprastai.

Þmoniø polinkis matyti tik áprastas aplinkojeesanèiø daiktø funkcijas, panaudojimo bûdus.

Þmoniø polinkis tuo paèiu bûdu spræsti naujàproblemà.

Fiksacija

Funkcijø (funkci-në) fiksacija


Sprendimo bûdøfiksacija

157

mieji, nusprendæ, kad jie jau gali pasakyti taisyklæ, sustodavo ir pasaky-davo jà. Kokie buvo tyrimo rezultatai?

Dauguma tiriamøjø ið karto nuspræsdavo, kad skaièiø iðsidësty-mas atitinka aritmetinæ progresijà, t. y. kad kiekvienas kitas skaièius yradidesnis uþ kità 2 vienetais. Jie pateikdavo tokias sekas kaip 10, 12, 14arba 128, 130, 132 ir gaudavo patvirtinimà, kad jø pateikti skaièiaiatitinka taisyklæ. Taèiau Watsono taisyklë buvo kita, skaièiai buvo iðdës-tyti bet kokia didëjimo tvarka. Tyrimo dalyviai, radæ vienà sprendimovariantà, ieškojo ne kitø variantø, o tik árodymø, kad jø spëjimas yrateisingas. Ðis màstymo ypatumas skatina þmones vadovautis pirmais ágalvà atëjusiais sprendimais ir trukdo ieðkoti geresniø sprendimo bûdø.

Ásitikinimø tvarumo reiðkinys yra polinkis laikytis jau susidariusiosnuomonës neatsiþvelgiant á naujà tai nuomonei prieðtaraujanèià infor-macijà. Ta pati tendencija išlieka net tada, kai paneigiama pirminë in-formacija, kurios pagrindu nuomonë susidarë. Ðis reiðkinys labai glau-dþiai susijæs su polinkiu ieðkoti patvirtinimo. Þmonës savo gyvenimekartais susiduria su jiems naujais dalykais, apie kuriuos turi susidarytinuomonæ, priimti tam tikrà sprendimà. Tokioje situacijoje labai svar-bus pirmas áspûdis. Daþnai sakoma, kad pirmas áspûdis yra teisingiau-sias. Ar tikrai taip yra? Jeigu taip, tai kodël?

Pirmas áspûdis gali „tapti“ teisingas dël þmoniø poreikio ieðkotipatvirtinimo. Mes ieðkome ir randame patvirtinimus to, kad pirmas áspû-dis buvo teisingas. Jeigu suþinome kà nors, kas rodo, kad buvome netei-sûs, stengiamës iðsaugoti savo ásitikinimus nepaliestus. Ðiuo poþiûriuþmonës yra ganëtinai konservatyvûs, jie nenoriai keièia savo susidarytànuomonæ. Tai patvirtina daug atliktø eksperimentø.

Turbût niekada nesusimàstëte, kokias bûdo savybes turi turëtigaisrininkai, kad gerai atliktø savo darbà. Kuris þmogus geriau tinkaðiam darbui – mëgstantis rizikà ar atsargus? Atsakykite á ðá klausimàprieð skaitydami toliau. O dabar atsakykite, kodël taip manote. Argu-mentuokite savo atsakymà. Jeigu atsakëte, galite skaityti toliau.

Panaðià uþduotá gavo Craigo Andersono ir Lee Rosso eksperimen-to dalyviai. Tiesà sakant, nëra jokio ryðio tarp polinkio rizikuoti ir tinka-mai atliekamo gaisrininko darbo. Taèiau tiriamieji to neþinojo ir turëjopasvarstyti bei pateikti savo nuomonæ ðiuo klausimu. Vieni jø nuspren-

158

dë, kad geriau ðiam darbui tinka rizikuoti linkæ asmenys, kiti – kadatsargûs. Tyrimo dalyviams, pagrindusiems savo nuomones, bûdavo pa-sakoma, kad polinkis rizikuoti nëra svarbus gaisrininko darbui, kad tyri-mai rodo, jog skirtingi ðiuo poþiûriu asmenys vienodai gerai gesina gais-rus. Taèiau eksperimento organizatoriø paaiðkinimai jau negalëdavo pa-keisti susidariusios nuomonës. Naujas ásitikinimas, kuris gali bûti ir klai-dingas, sukuria já palaikanèiø minèiø ir argumentø. Jeigu tà ásitikinimàbandoma pakeisti, tai já palaikanèios mintys tai daryti trukdo.

Tas pats pasakytina ir apie kasdienëse situacijose priimamus spren-dimus. Prieð atiduodami balsà kuriam nors kandidatui mes ávertinameir teigiamas, ir neigiamas jo savybes. Taèiau pabalsavæ jau esame linkæmatyti daugiau teigiamø savybiø, o neigiamas – pamirðti. Mergina, rink-damasi kam atiduoti savo rankà ir ðirdá, lygina kelis vaikinus. Visus kan-didatus, prieš priimdama sprendimà, ji vertina kaip turinèius ir teigia-mø, ir neigiamø savybiø. Taèiau atidavusi kuriam nors pirmenybæ mer-gina nustoja matyti išrinktojo neigiamas savybes ir pabrëþia tik teigia-mas. Iš tiesø þmogui labai sunku pasirinkti, o pasirinkus pripaþinti, kadpasirinkimas klaidingas. Todël daþnai priimto sprendimo negali pakeis-ti jo klaidingumà árodanti informacija.

Anksèiau iðdëstytos informacijos apdorojimo tendencijos yra su-sijusios su dar vienu reiðkiniu – perdëtu pasitikëjimu savo nuomonës irsprendimø teisingumu. Ðis þmoniø polinkis yra vadinamas perdëta sa-vikliova. Þmogus, pareiškæs savo nuomonæ, nustoja abejoti jos teisingu-mu. Televizijos laidose þmonëms uþduodami klausimai, jie trumpai pa-màsto ir klaidingai atsako (nepamirškime, kad laidoje paprastai rodomiklaidingai atsakiusieji). Á klausimà „Kas yra ciklonas?“ praeiviai atsako,kad tai yra Seimo narys, kad jo vardas – Petras. Á klausimà „Kas iðradogeleþinkelá?“ praeiviai atsako, jog tai padarë Vytautas Didysis. Á klausi-mà „Kur yra Ispanija?“ galima iðgirsti atsakymà, kad ji yra Amerikoje, ojos sostinë yra Ryga. Taèiau perdëtos savikliovos reiðkinys pasireiðkiatuo, jog paklausti apie savo atsakymo teisingumà klaidingai atsakiusiejiteigia, kad tikrai taip ir yra, kad jie tikrai neklysta. „Ar tikrai Ispanijossostinë yra Ryga?“ – „Tikrai“. Priëmæ sprendimà bet kokiu klausimuþmonës yra linkæ pervertinti savo nuomonës teisingumà.

159

Euristinio màstymo klaidos

Kaip pamename, euristinis sprendimas priimamas automatiškai,ilgai nesamprotaujant. Toks màstymo bûdas labai veiksmingas ir pade-da sutaupyti daug laiko kasdienëse situacijose. Euristiná màstymà tyri-nëjo Amosas Tversky ir Danielis Kahnemanas. Jie iðskyrë daþniausiaipasitaikanèias tipiškumo ir pasiekiamumo euristikas.

Tipiškumo euristika yra greitas ir paprastas sprendimo priëmimobûdas, kai sprendimas yra priimamas remiantis tuo, kaip gerai daiktasarba reiškinys atitinka tam tikrà prototipà. Paþvelkite á toliau pateiktàpieðiná ir pasakykite, kuris ið ðiø dviejø vaikinø yra gabesnis mokslams.Manau, kad atsakymà jau þinote. Taèiau kuo pagrástas jûsø priimtassprendimas? Ar tikrai neklystate?

Mes turime sudarytus stereotipus ir jais vadovaudamiesi priima-me sprendimus. Tai darome labai daþnai net nesusimàstydami. Prekëskokybæ nustatome remdamiesi jos kaina. Jeigu turime dvi panaðias pre-kes, o norime nusipirkti geresnæ, perkame brangesnæ. Juk „kokybë kai-nuoja“. Pamatæ baltais marðkiniais ir kostiumu apsirengusá vyrà esamelinkæ galvoti, kad tai iðsilavinæs þmogus, valstybës tarnautojas, o ne vagisarba sukèius. Subjektyviai vertindami protinius sugebëjimus þmonës

28 pav. Kuris ið vaikinø, jûsø manymu, geriau sprendþiamatematikos uþdavinius?

160

daþniausiai mano, kad akinius dëvintis vyras arba moteris yra protinges-nis uþ akiniø nedëvintá, mokosi geriau, jo arba jos patarimu verta pasiti-këti. Esame linkæ manyti, kad graþûs þmonës turi daugiau gerø bûdosavybiø negu negraþûs. Gydytojo stomatologo iðsakyta nuomonë apienaujà dantø pastà mums nekelia abejoniø, taèiau jeigu tà patá komentaràgirdime ið automobiliø këbulø remontininko, mes juo nepasitikime.Sutikæ aukðtà þmogø mes galime manyti, kad jis mëgsta þaisti krepðiná.Toks màstymo bûdas labai palengvina priimti kasdienius gyvenimo spren-dimus. Taèiau jis gali bûti ir klaidingas. Prisiminkime patarlæ: „Sutin-kama pagal drabuþá, o iðlydima pagal protà“. Pirmas áspûdis arba pir-mas á galvà atëjæs sprendimas turi bûti patikrintas. Tik tada mes galimepasitikëti tuo, kad màstome teisingai.

Pasiekiamumo euristika – greitas ir paprastas sprendimo priëmi-mo bûdas, kai sprendimus grindþiame atmintyje laikoma ir tuo mo-mentu lengviausiai pasiekiama informacija. Tam átakos turi tuo metusuþadintos asociacijos.

Pabandykite atlikti vienà nedidelá eksperimentà. Uþsiraðykite antlapelio þodá morka ir ásidëkite á kiðenæ. Papraðykite paþástamo suaugu-sio þmogaus greitai atsakyti á jam pateikiamus klausimus. Pasakykite,kad tai bus skaièiavimo mintyse uþdavinys. Labai svarbu, kad jûs saky-tumëte tuos apèius þodþius, kurie toliau pateikti:

– kiek yra vienas kart du? (sulaukite greito atsakymo),– kart du? (sulaukite greito atsakymo),– kart du? (sulaukite greito atsakymo),– kart du? (sulaukite greito atsakymo),– kart du? (sulaukite greito atsakymo),– kart du? (sulaukite greito atsakymo),– pasakykite darþovës pavadinimà (sulaukite greito atsakymo).Greièiausiai á paskutiná pateiktà klausimà jûs iðgirsite atsakymà

morka. Jûs galite iðtraukti ið kiðenës lapelá su uþraðu morka, parodyti jásavo klausinëtam þmogui. Tikëtina, kad jis arba ji labai nustebs. „Ið kurtu þinojai?“ – paklaus jûsø. Kà atsakysite? Kodël sulaukëte bûtent tokio,o ne kitokio atsakymo?

Dabar prisiminkite visas darþoves, kuriø pavadinimus þinote irkurias daþniausiai vartojate. Tai burokas, kopûstas, bulvë, ridikas, run-kelis, svogûnas, morka, pomidoras, agurkas, kalafioras, agurotis ir kt.Akivaizdu, kad jûsø kartojami þodþiai „kart du“ turi bûti kaip nors susi-

161

jæ su darþovës pavadinimu. Pirmiausia „kart du“ yra du vienskiemeniaiþodþiai, taigi ieðkokime dviskiemeniø darþoviø pavadinimø. Ið anksèiauiðvardytø tinka tik bulvë ir morka. Be to, tai turi bûti darþovë, kuriospavadinimas bûtø panaðiausias á „kart du“. Þinoma, kad morka skambapanaðiau negu bulvë, yra tie patys garsai „k“, „a“, „r“. Jûsø kartojamasgarsø junginys „kart du“ paskatino atsakantájá á klausimus prisimintimorkà. O kokià darþovæ prisimintø paðnekovas, jeigu vietoj „kart du“klaustumëte „plius devyni?“ Jeigu nenumanote – pabandykite.

Yra ir daugiau þaidimø, kurie parodo veikianèià pasiekiamumoeuristikà. Uþduodami 4–5 klausimai, á kuriuos teisingas atsakymas yra„balta“ (pvz.: „Kokia yra ðios sienos spalva?“, „Kokios spalvos yra nuota-kos suknelë?“, „Kokios spalvos yra ðaldytuvas?“), o tada klausiama „Kàlabiausiai mëgsta gerti karvës?“. Labai daþnas atsakymas bus „pienà“.Taip yra todël, kad balta spalva yra ir pieno spalva, o karvë yra susijusisu pienu.

Kaip pasiekiamumo euristika veikia suaugusius þmones sprendi-mø priëmimo proceso metu? Ogi taip, kad sprendimai daþnai priklausonuo to, kokios tuo momentu yra suþadinamos asociacijos. Draudimoagentui yra daugiau galimybiø ásiûlyti gyvenamo bûsto draudimo su-tartá tais atvejais, kai prieð tai jo potencialiam klientui suþadinamos sugaisru susijusios asociacijos. Tai gali bûti reportaþas per televizijà, nuo-traukø demonstravimas ar pan.Tokiu atveju klientas pervertinanelaimingo ávykio tikimybæ, josprendimas apsidrausti bus pa-remtas pasiekiamumo euristika.Ne nuodugni finansinë analizë, opasiekiamumo euristika lemssprendimà.

Kadangi ryðkûs gyvi ávykiailengviau prisimenami, jie atrodolabiau paplitæ ir daþniau pasitai-kantys negu ið tikrøjø. Ypaè daugvaizdingos nelaimiø ir katastrofømedþiagos mums pateikia televi-zija. Tversky iðtyrë 120 Standfor-do universiteto absolventø. Jo ty-

29 pav. Bûdas, kuriuo galima iðspræsti26 paveikslëlyje pateiktà uþduotá.

Taèiau tai nëra vienintelis bûdas. Galjums pavyktø rasti kità?

162

rimo duomenimis, studentai 10 kartø pervertina galimybes bûti nuþu-dytiems, daugiau negu 6 kartus – galimybæ þûti autoavarijoje, daugiaunegu 6 kartus – galimybæ þûti nenatûralia mirtimi. Konkretûs matomipavyzdþiai stipriau paveikia þmogaus màstymà negu moksliniai árody-mai. Jie yra geriau ásimenami ir vëliau jais remiamasi priimant klaidin-gus sprendimus.

Kûrybinis màstymas

Prieð tai pateikta medþiaga atskleidþia, kad þmonës daþnai daropaèiø ávairiausiø màstymo klaidø ir to net nepastebi. Mes vadovaujamësstereotipais, bandome spræsti visas problemas tik mums þinomais bûdais.A. Maslow yra pasakæs: „Kai vienintelis turimas árankis yra plaktukas,kiekviena problema pradeda atrodyti panaði á viná“. Nors toks problemøsprendimo bûdas gana daþnas, taèiau jam prieðingo kûrybinio màstymoapraiðkø taip pat yra. Kokie yra kûrybinio màstymo ypatumai?

Kûrybiðkam màstymui bûdingas gausumas. Kûrybiðki þmonësgali pateikti daug ávairiø tos paèios problemos sprendimo bûdø. Kitiþmonës apsiriboja vienu arba dviem bûdais. Taip pat kûrybiniam màs-tymui bûdingas lankstumas. Taip màstantis þmogus labai lengvai galipereiti nuo vieno problemos elemento prie kito, pakeisti poþiûrá á spræs-tinà problemà. Be to, kûrybiniam màstymui bûdingas originalumas.Þmogus pateikia nestandartinius, netradicinius atsakymus, jo sprendi-mai nëra tiesioginis kitø elgesio atkartojimas. Màstymo originalumà pui-kiai parodo pavyzdys ið A. de Sent Egziuperi knygos „Maþasis princas“.Suaugæ þmonës A pieðinyje mato tik skrybëlæ, o ðeðiametis knygos auto-rius – dramblá, prarijusá smauglá.

30 pav. Abiejuose pieðiniuose yra pavaizduotas smauglys, prarijæs dramblá. Taèiautik nedaugelis sugeba tai „pamatyti“ A pieðinyje. (pagal Saint-Exupery, 2005)

A B

163

Kûrybiðkumas yra sugebëjimas keltinaujas idëjas, màstyti savarankiðkai, neste-reotipiðkai, greitai orientuotis problemi-nëje situacijoje, lengvai rasti netipiðkussprendimus. Kartais galima aptikti teigi-nius, kad tik 5 proc. þmoniø yra kûrëjai,iðradëjai, o kiti 95 proc. – tik mëgdþioto-jai. Vargu, ar su ðia nuomone galima su-tikti. Kiekvienas þmogus gali bûti kûry-biðkas, originalus. Taèiau tam reikia at-skleisti savo galimybes, ugdyti kûrybinámàstymà. Mokslinëje ir populiarioje psi-chologinëje literatûroje pateikiama nema-þai kûrybiná màstymà skatinanèiø prati-mø. Kaip pavyzdá galima pateikti prati-mà, skirtà funkcijø fiksacijai maþinti. Pa-imkite koká nors áprastà kasdien naudoja-mà daiktà, pavyzdþiui, ðaukðtà. Sugalvokite kuo daugiau jo panaudojimobûdø. Vëliau sugalvokite bûdø, kaip tà ðaukðtà galima patobulinti. Neap-sistokite ties jau pasirinktu sprendimo bûdu. Ieðkokite dar geresnio va-rianto ir jûs já rasite.

Intelektas

Nuo ko priklauso þmoniø kûrybiðkumas? Manoma, kad vienassvarbiausiø kûrybiðkumui átakos turinèiø veiksniø yra tam tikri þmo-gaus gebëjimai, intelektas. O kas yra intelektas? Kad bûtø lengviau atsa-kyti á ðá klausimà, prisiminkime mokyklos laikus. Kiekvienas þinome,kad mokykloje ne visiems vienodai gerai sekësi. Galbût klasëje buvo to-kiø, kurie mokësi labai daug, taèiau jø paþymiai bûdavo vidutiniai arbaprasti. O kiti mokymuisi ir namø darbø ruoðai skirdavo nedaug laiko,taèiau viskà iðmokdavo labai greitai, paþymiai bûdavo puikûs. Bûdavo irtokiø, kurie mokydavosi prastai, taèiau vos tik tëvai uþ gerus trimestropaþymius jiems paþadëdavo kà nors nupirkti (pvz., motorolerá), labaigreitai jie pagerindavo savo paþymiø vidurká. Kodël taip yra? Kas lemiaðiuos þmoniø skirtumus?

31 pav. Bûdas, kuriuogalima iðspræsti 27

paveikslëlyje pateiktàuþduotá

164

Ieðkodami atsakymo á ðá ir panaðius klausimus psichologai ðiø skir-tumø prieþastá pavadino intelektu. Intelektas yra sugebëjimas mokytis iriðmokti, susivokti naujose situacijose, atskleisti reiðkiniø ryðá.

Psichologø poþiûris á intelektà nevienodas. Vienas svarbiausiø klau-simø, kuriuos kelia intelektà tyrinëjantys psichologai, yra ðis: ar intelek-tas yra vienas bendras gebëjimas, ar tai keletas tarpusavyje maþai susiju-siø atskirø gebëjimø? Pabandykime panagrinëti ðá klausimà.

Ásivaizduokime, kad mes pritariame Charlesui Spearmanui (1863–1945), vienam þymiausiø intelekto tyrinëtojø. Jo nuomone, yra tamtikras bendras gebëjimas, pagal kurá þmonës skiriasi vienas nuo kito.Kiekvienas þmogus yra gabus, taèiau jis gabus ne kam nors konkreèiai, oapskritai. Gabus þmogus bet koká darbà atliks geriau uþ maþiau gabø.Pasirinkæs statybininko profesijà bus geresnis statybininkas, pasirinkæsstomatologo profesijà bus geresnis stomatologas ir pan. Spearmanas ðábendràjá, pagrindiná (angl. general) gabumà, bendràjá intelektà, pavadi-no g veiksniu. Vadovaujantis ðia teorija to paties mokinio skirtingø daly-kø paþymiai turëtø bûti panaðûs. Jeigu matematika sekasi, tai sekasi irlietuviø kalba, ir uþsienio kalba, ir visi kiti dalykai. Jeigu prasti geogra-fijos paþymiai, tai prasti ir kitø dalykø paþymiai. Skirtingi dalykai bûtøskirtingai vertinami tik dël to, kad jiems nevienodai buvo skirta laiko irdëmesio. Ar jûsø patirtis mokykloje patvirtina egzistuojant g veiksná?Greièiausiai jûs be vargo prisiminsite labai gabius ir negabius mokinius,kuriems viskas sekësi arba viskas nesisekë. Tai patvirtintø, kad g veiksnysegzistuoja. Taèiau galbût jums patiems arba jûsø paþástamiems vienidalykai sekësi puikiai, o kiti – prasèiau. Pavyzdþiui, puikiai sekësi kal-bos, istorija, o labai prastai – geometrija ir fizika. Kaip paaiðkinti ðáreiðkiná g veiksniu? Galbût þmogus nëra vienodai gabus viskam, galbûtyra labai daug skirtingø gebëjimø, kuriø sankaupa ir sudaro bendràjáintelektà?

L. L. Thurstonas buvo vienas pirmøjø Spearmano kritikø. Iðnag-rinëjæs skirtingø testø rezultatus jis teigë, jog þmogaus intelektà sudarokeli skirtingi gebëjimai:

1) skaièiavimo gebëjimai, t. y. gebëjimai atlikti aritmetines ope-racijas;

2) verbalinis (þodinis) sklandumas, t. y. gebëjimas iðreikðti mintáþodþiu, naudotis tinkamais þodþiais;

165

3) verbalinis suvokimas, t. y. gebëjimas suprasti kalbà;4) erdvinis suvokimas, t. y. gebëjimas ásivaizduoti skirtingus ob-

jektus ir formas erdvëje;5) atmintis;6) gebëjimas samprotauti;7) greitas objektø panaðumø ir skirtumø suvokimas.J. P. Guilfordas (1987–1988) struktûrinio intelekto teorijoje ið-

skyrë net 120 skirtingø intelektà sudaranèiø gebëjimø. Ðiø ir kitø auto-riø, teigianèiø, kad intelektà sudaro atskiri gebëjimai, nuomone, þmo-gus nëra gabus viskam. Kiekvienas þmogus turi skirtingà geriausiai irblogiausiai iðlavëjusiø gebëjimø rinkiná, todël vieni þmonës efektyviauveikia vienose gyvenimo srityse ar situacijose, kiti – kitose. Turëdamididesnius vienus gabumus daugiau pasieksime mokydamiesi ir dirbda-mi programuotojais, turëdami kitus – vadybininkais ir t. t.

Skirtinga intelekto samprata taip pat numato ir skirtingà intelek-to matavimà. Intelektas yra matuojamas specialiais intelekto testais, oávertinamas – intelekto koeficientu. Pabandykime ásivaizduoti, kad jumsreikia sukurti intelekto testà. Testas – tai uþduoèiø rinkinys. Pagal jøatlikimà galima lyginti þmogaus gabumus su kitø testà atlikusiø þmo-niø gabumais. Jums dabar reikia parinkti tinkamas uþduotis. Kokiu po-þiûriu jûs esate linkæ vadovautis? Ar egzistuoja vienas bendras intelektoveiksnys, ar daug skirtingø tarpusavyje nesusijusiø gebëjimø?

Jeigu jûs pritariate Spearmano nuomonei, tai reikia parinkti to-kias uþduotis, ið kuriø atlikimo galima spræsti apie g veiksná. Tokiasuþduotis parinko Spearmano mokinys Johnas Ravenas.

Sugebëjimas mokytis ir iðmokti, susivokti naujosesituacijose, atskleisti reiðkiniø ryðá.

Intelektas


166

J. Raveno teste uþduotys pateiktos sunkëjimo tvarka. Tiriamiejituri pasirinkti vienintelá teisingà atsakymà ið keliø pateiktø. Pagal tei-singø atsakymø skaièiø nustatomas bendrasis þmogaus intelektas.

Taèiau jeigu manote, kad g veiksnio nëra, kad intelektas yra skir-tingø gabumø visuma, reikia parinkti skirtingas uþduotis. Reikia pa-rinkti matematikos uþdavinius, sudaryti klausimus bendram iðprusimuipatikrinti, uþduotis atminèiai, loginiam samprotavimui ávertinti ir kt.Uþduoèiø tipø skaièius priklausys nuo to, kiek sudedamøjø intelektodaliø jûs iðskirsite. Vëliau vertinant kiekvienà asmená bus galima pasa-kyti, kur yra silpnoji, o kuri stiprioji asmens intelekto dalis. Vienas þy-miausiø tokio tipo testø pasaulyje (naudojamas ir Lietuvoje) yra DavidoWechslerio sudarytas intelekto testas. Bendras intelekto koeficientas gau-namas apskaièiuojant skirtingø uþduoèiø vertinimø vidurká.

Kad ir kokiu testu matuotume intelektà, mûsø matavimas baigsistam tikra skaitine iðraiðka – intelekto koeficientu (IQ). Kà reiðkia gautasskaièius? Kaip já suprasti?

32 pav. J. Raveno uþduoties pavyzdys. Kuris atsakymas yra teisingas?

5 6 7 8

1 2 3 4

167

Tam, kad geriau suprastume, kà reiðkia intelekto koeficientas, pa-sinaudokime pavyzdþiu. Ásivaizduokime, kad visus jûsø amþiaus þmo-nes iðrikiavome á vienà eilæ pagal tai, kaip sëkmingai jie atliko intelektotestà, kartu ir pagal jø intelekto koeficiento áverèius. Tie, kuriø ðis koe-ficientas yra pats þemiausias, atsidûrë kairëje eilës pusëje, o tie, kuriødidþiausias – deðinëje eilës pusëje. Geriausiai ir blogiausiai ávertintø þmo-niø labai nedaug – apie 4 proc. 2 proc. visø þmoniø sudaro asmenys,turintys lengvesná arba sunkesná protiná atsilikimo laipsná. Jø intelektokoeficientas maþesnis nei 70 (IQ < 70). Ðiø asmenø gebëjimo mokytissunkumai greièiausiai pastebimi dar ikimokykliniame amþiuje. Papras-tai jiems yra reikalingos specialiojo lavinimo programos, jie negali ið-mokti nemaþos dalies mokyklos kurso. Asmenys, kuriø intelekto koefi-cientas 50–70, yra pajëgûs iðmokti mokyklos programà tik iki 6 klasës,35–49 – tik iki antros klasës lygio, þemesnis negu 35 – gali iðmoti tiek,kiek moka 2–3 metø vaikas.

Kitus 2 proc. sudaro asmenys, kuriø IQ > 130. Tai ypaè gabûsþmonës, jø gebëjimas lengvai spræsti sudëtingiausias uþduotis gali ste-binti aplinkinius. Jie yra ne blogiau uþ kitus socialiai prisitaikæ, daugu-ma jø baigia aukðtàjá mokslà, juos gyvenime daþniau uþ kitus þmoneslydi profesinë sëkmë.

Norma yra laikomas skaièius 100. Ðie þmonës yra paèiame mûsøeilës viduryje ir jø yra daugiausia. Kà reiðkia bûti paèiame eilës vidury-je? Tai reiðkia, kad turinèiø aukðtesná ir þemesná intelekto koeficientàþmoniø yra panaðiai po lygiai.

Vieni daþniausiai su intelektu susijusiø klausimø yra ðie: nuo kopriklauso intelekto lygis? ar jis yra ágimtas, ar iðvystomas, iðlavinamas?ar intelekto lygá lemia genai, ar aplinka? Mokslininkai teigia, kad inte-lekto lygá lemia ir viena, ir kita. Neaiðku tik, kiek átakos turi kiekvienasveiksnys. Daugelis tyrimø árodo, kad paveldimumas yra labai svarbusveiksnys. Vaikø intelekto lygis daþniausiai yra panaðus á jø tëvø. Ypaèdaug intelekto lygio paveldëjimo patvirtinimø suteikia dvyniø ir ávai-kintø vaikø tyrimai. Dvyniø intelekto áverèiai bûna panaðûs net jeigujie yra auginami atskirai. Ávaikintø vaikø intelekto áverèiai bûna pana-ðesni á jø biologiniø, o ne á juos auginanèiais tëvø intelekto áverèius.Taèiau þinome, kad aplinkos sàlygos turi didelæ átakà þmogaus raidai.

168

Aplaidus auklëjimas, skurdi aplinka, dëmesio stoka – tai tik keli veiks-niai, darantys átakà intelekto gebëjimø raidai.

Ðiais laikais spaudoje ir internete galima rasti paèiø ávairiausiøpasiûlymø ávertinti savo savybes testais. Reikia tik atsakyti á keliolikaklausimø, iðspræsti keliolika uþduoèiø ir suþinoti, koks yra tavo intelek-tas, charakterio arba kitos savybës. Taèiau daugumos ðiø testø rezultatainëra teisingi. Kodël, paklausite. Juk ðie testai yra pateikti knygoje, gra-þiai iliustruotoje, su kietais virðeliais. Norint atsakyti á ðá klausimà reikiaprisiminti, kà reiðkia vidutinis intelekto koeficientas (IQ = 100). Lietu-voje tai turëtø reikðti, kad teisingai iðsprendæs tam tikrà skaièiø uþduo-èiø ir uþ tai vidutiniðkai ávertintas IQ = 100, asmuo yra atsidûræs paèia-me mûsø anksèiau aptartos lietuviø eilës viduryje. Taèiau daþniausiaimasiðkai platinami ávairûs testai neturi Lietuvai pritaikytø normø. Ðiosnormos kiekvienoje ðalyje skiriasi. Vienoje ðalyje tam, kad atsidurtumeeilës viduryje, gali reikëti teisingai iðspræsti 65 uþdavinius ið 100, o kito-je – 75. Normos taip pat kas tam tikrà laikà turi bûti perþiûrimos, nesjos kinta. Tarkime, teisingai atlikusio 65 uþduotis ið 100 þmogaus inte-lekto koeficientas yra ávertinamas 100 balø, taèiau tas pats teisingai at-liktø uþduoèiø skaièius prieð deðimt metø greièiausiai bûtø ávertintasdaug geriau.

Iðvada: nereikia aklai pasitikëti daugelio testø rezultatais. Pasiti-këti galima tik Lietuvai adaptuotais ir Lietuvos psichologø sàjungos pri-paþintais diagnostiniais instrumentais.

Jau labai seniai pastebëta, kad tiek þmonës, tiek kiti gyvûnai ski-riasi vienas nuo kito ne tik fizinëmis savybëmis, bet ir áproèiais, sugebë-jimais, charakteriu. Kasdieniniai stebëjimai rodo, kad þmonës skiriasi


Apie intelekto sampratà:Paulauskas Þ. Intelekto teorijø ir jotyrimo problemø apþvalga // Psichologija.1995. Nr. 14.

169

ávairiø problemø (buitiniø, profesiniø, situaciniø etc.) sprendimo grei-èiu ir kokybe. Tokiø sprendiniø efektyvumui ávertinti daþnai vartojamaterminas „protas“. Protingesniais laikome tuos individus, kurie uþduo-tis ir problemas sprendþia greièiau, geriau ir efektyviau, palyginti sukitais (èia buitinis proto suvokimas maþai skiriasi nuo vartojamo psicho-logø). Vëlgi praktika sudaro sàlygas pastebëti, kad proto (arba kaip si-nonimas, intelektiniø galimybiø) atþvilgiu þmonës tarpusavyje labai ski-nasi nuo protinio atsilikimo iki itin aukðto intelekto. Ðio skirtumo prie-þastys þmonijà domina nuo senøjø amþiø (bent jau nuo tada tai uþfik-suota raðtiðkai), tebedomina ligi ðiol.

Jau Platonas savo veikale „Fajdros“, apibûdindamas þmogaus psi-chines funkcijas, iðskyrë protà, valià ir emocijas (ir tuo padëjo pagrindustradicinei psichiniø savybiø klasifikacijai). Romënai senovës graikø sà-vokà nus („protas“) pagal Aristotelio ir Platono mokymà – aukðèiausià,virðindividualià þmogaus sielos dalá, iðvertë intellectus, reiðkianèiu màs-tymo sugebëjimà, racionalaus paþinimo sugebëjimà. Sàvoka intelligentiapriskiriama Ciceronui. Ði termino reikðmë buvo priimta ir viduramþiøscholastikos (kaip prieðprieða ratio – kaip þemesniam paþinimo gebëji-mui). Intelektas scholastikoje buvo vartojamas aukðèiausiam paþintiniamsugebëjimui nusakyti – dvasiniø esybiø suvokimui. I. Kantas ratio irintellectus vartojo atvirkðèiai, ir tai perëmë Hëgelis: jis vartojo intelektosàvokà nusakyti abstraktø analitinio skaidymo sugebëjimà, kuris yra tiksàlyga aukðtesniam, konkreèiam dialektiniam suvokimui („ratio”).(...).

Taigi matome, kad intelektas ir protas nuo seno arba neskiriami,vartojami kaip sinonimai, arba intelektas traktuojamas kaip sudëtinëproto dalis. Be to, daþnai sutapatinamas intelektas ir màstymas: màsty-mo operacijos ir intelektinës operacijos sàvokos traktuojamos kaip tapaèios.Ðià gana neaiðkià padëtá atspindi ir tas faktas, kad nëra tikslios intelektodefinicijos, visø pripaþinto jo apibrëþimo. V. P. Zinèenko teigia, kadegzistuoja per 70 intelekto apibrëþimø, gana besiskirianèiø, kartais netprieðtaraujanèiø vienas kitam. Ðtai keletas jø:

„Intelektas – integralinë subjekto protiniø galimybiø visuma“.„Intelektas – tai kiekvienam þmogui bûdingas psichofiziologinis

mechanizmas, kuris veikia nuolat ir yra sàlyga informacijai gauti, apdo-roti ir panaudoti“.

170

„Intelektas – màstymo sugebëjimas, racionalaus paþinimo suge-bëjimas“.

„Intelektas – bendras sugebëjimas adaptuotis naujomis sàlygo-mis ir spræsti naujai iðkylanèias problemas (arba: intelektas – visuminisprisitaikymo prie besikeièianèiø aplinkybiø sugebëjimas)“.

„Intelektas (angl. intelligence) – protas, sugebëjimas mokytis iriðmokti, susivokti naujose situacijose, atskleisti reiðkiniø ryðius“.

„Intelektas – sugebëjimas spræsti naujas uþduotis veiksmingiau-siu bûdu ir per trumpiausià laikà“.

„Intelektas – psichinë savybë, pasireiðkianti sàlygiðkai pastoviu,tam individui bûdingu uþduoties atlikimo efektyvumu“.

„Intelektas – tai sugebëjimas mokytis“.„Intelektas – tai teorinis konstruktas, apimantis sàlygiðkai pasto-

vias þmogaus vidines sàlygas, kurios lemia veiklos, reikalaujanèios tipið-kai þmogiðkø paþinimo procesø, efektyvumà. Ðios sàlygos formuojasidël genotipo, aplinkos ir savo aktyvumo tarpusavio sàveikos“.

Originaliai ir paprastai intelektà apibûdino F. Kliksas (F. Klix):„Jei þodis màstymas reiðkia procesà, tai intelektas – to proceso kokybæ“.

1. Kaip vadinamas laikotarpis, kai kalba iðmokstama greièiausiai:a) kalbos iðmokimo laikotarpis;b) kritinis laikotarpis;c) esminis ir pats svarbiausias laikotarpis;d) ypatingasis kalbos laikotarpis.

2. Noamas Chomsky savo kalbos teorijoje teigë, kad:a) kalbà iðmokstame sugretindami garsus su stebimais objek-

tais;b) kalbà iðmokstame dël to, kad uþ teisingà kalbos vartojimà

esame pastiprinami;


klausimai

171

c) kalbà iðmokstame dël to, kad kartojame jau kalbanèiøjø el-gesá;

d) kalbà iðmokstame dël to, kad turime ágimtas gramatines struk-tûras.

3. Kà kognityvioje psichologijoje reiðkia terminas „fiksacija“:a) savo nuomonës laikymàsi, nors pateikiami átikinami kontrar-

gumentai;b) problemos iðsprendimà miego metu;c) kai sprendimas priimamas remiantis pirma á galvà atëjusia

mintimi;d) negalëjimà atsikratyti áprasto poþiûrio á problemos sprendi-

mà arba daikto funkcijà.

4. Kiek kiekvienoje visuomenëje yra protiðkai atsilikusiø þmoniø:a) 9 proc.;b) 5 proc.;c) 2 proc.;d) 0,3 proc.

5. Kurie ið toliau pateiktø autoriø teigë, kad intelektà lemia tam tikrasbendras þmogaus gabumas:

a) L. L. Thurstonas;b) J. P. Guilfordas;c) D. Wechsleris;d) C. Spearmanas.


173

1. Ar þmonës visada supranta savo elgesio prieþastis?2. Ar homeostazë bûdinga tik þmogui?3. Ar biologiniai poreikiai yra ágimti?4. Ar socialiniai poreikiai silpnëja juos tenkinant?5. Ar vyrams laimëjimø baimë yra bûdingesnë negu moterims?6. Ar ámanoma, kad þmogus tuo paèiu metu ir trokðtø, ir veng-

tø to paties dalyko?7. Ar S. Freudas sukûrë motyvø hierarchijos teorijà?8. Ar tiesa, kad jeigu pradësime vaikui mokëti pinigus uþ gerus

paþymius, mokymosi dalykai jam taps neádomûs?9. Ar siekis iðplësti savo galimybes yra pagrindinis þmogaus veik-

los motyvas?10. Ar saviaktualizacijos poreikis yra bûdingas visiems þmonëms?

Motyvacija


ne:a r b a

174

Darbovietëje buvo surengtas Kalëdø vakarëlis su antromis pu-sëmis. Kità dienà bendradarbiai kalbasi:

– Kai pamaèiau, kaip tavimi rûpinasi tavo þmona, net pavy-du pasidarë. Pamatæs, kaip daþnai ji á tave atsisuka ir pataiso kakla-raiðtá, supratau, kad meilë laikui bëgant gali ir neiðblësti.

– Galbût tu teisus, gal tai ir meilë. . . Taèiau kaskart pataisy-dama man kaklaraiðtá ji uþverþdavo já vis stipriau, o vienà kartà netmuilà atsineðë.

Norëdami suprasti koká nors mums nesuprantamà elgesá papras-tai klausiame: „Kas vertë tave tai daryti?“ arba „Kodël tu taip pasielgei?“Suþinojæ elgesio prieþastis ir elgesio tikslà nusiraminame. Nesàmonin-gai þinome, kad elgesys neatsiranda ið niekur, kad jis turi savo prieþastis,todël siekiame já paaiðkinti sau, geriau suprasti. To paties siekia ir psi-chologai. Þmogaus elgesá lemianèiø veiksniø visuma psichologijoje va-dinama motyvacija. Kitaip sakant, kalbëdami apie elgesio motyvacijà psi-chologai kalba apie tai, kodël þmogus pasielgë vienaip ar kitaip.

Elgesá vienu metu lemia daug ávairiø veiksniø. Kiekvienas atskirasir suvoktas elgesá lemiantis veiksnys vadinamas motyvu. Kartais gali bûtilabai sunku iðsiaiðkinti vyraujanèius motyvus. Paþvelkime á teatrà atëju-sià vieniðà moterá. Ji pirko bilietus, rengësi, puoðësi, pirko gëliø, atëjo áspektaklio premjerà. Kodël ji visa tai darë? Gal ji yra meniðka natûra irmenas jà traukia (motyvas Nr. 1), galbût jai patinka kuris nors aktorius(motyvas Nr. 2), reþisierius (motyvas Nr. 3), gal jà kamuoja nuobodu-lys (motyvas Nr. 4), vaikas iðpraðë ið namø, nes ðvenèia gimtadiená (mo-tyvas Nr. 5), norisi pasipuikuoti savo nauja suknele (motyvas Nr. 6),norisi susipaþinti su kultûringu vyru (motyvas Nr. 7). Èia pateikti tikkeli galimi motyvai ir gali bûti taip, kad jie visi kartu paskatino nueitimûsø ásivaizduojamà asmená á teatrà. O nustatyti, kuris ið jø yra stip-riausias, lemiamas, be ilgo nuoširdaus pokalbio neámanoma.

Ar þmonës visada supranta savo elgesio prieþastis? Ar supranta jasteisingai? Ar supranta jas taip pat, kaip ir kiti aplinkiniai? Jeigu paklaus-tume mûsø ásivaizduojamos moters, tai galbût iðgirstume, kad menas jàtraukia ir uþburia (motyvas Nr. 1). O pašaliniam þmogui gali atrodyti,kad moteris atëjo á teatrà norëdama padarytø áspûdá èia susirinkusiemsvyrams ir moterims (motyvas Nr. 6). Kuris yra teisus šiuo atveju?

175

Psichologai pastebëjo, jog þmonëms bûdinga tendencija savo el-gesio motyvus pateikti socialiai priimtina forma, t. y. elgesio prieþastysturi bûti logiðkos, tikslingos, protingos. Visà savaitgalá praleidæs lovojeþmogus nepasakys, kad tinginiauja. Jis savo elgesá paaiðkins kaip uþtar-nautà poilsá, o miegà – kaip geros sveikatos ðaltiná. Logiðkai savo elgesápagrás ir prie alaus bokalo sëdintis vyriðkis, ir teniso korte sportuojantisþmogus.

Netinkamai pasielgæs þmogus (pasakë ðiurkðtø þodá, nusikeikë,neiðtesëjo paþado ir pan.) savo elgesio prieþasèiø ieðko aplinkoje. Ávar-dydamas savo elgesio motyvus þmogus daþnai stengiasi neprisiimti atsa-komybës, aiðkinti savo veiksmus kaip nulemtus iðoriniø prieþasèiø (bu-vo sunki diena, iðsikrovë telefono baterija ir pan.). Kitaip ðá elgesá su-pranta aplinkiniai þmonës. Jie mano, kad kaltos ne aplinkybës, o patsasmuo, jo bûdo savybës. Nagrinëjant ne tik vaikø, bet ir suaugusiøjøkonfliktus labai daþnai kiekvienas konflikto dalyvis, aiðkindamas savonetinkamo elgesio prieþastis, nurodo: „Jis pirmas pradëjo“. Supranta-ma, kad ir kitas konflikto dalyvis savo netinkamà elgesá mato kaip atsakàá oponento veiksmus.

Jei þmogus savo elgesio prieþasèiø, motyvø nesupranta (jis tai galipastebëti, taèiau daþniausiai to nepastebi), motyvacija yra nesàmoninga(pasàmoninga). Labai paprasta paaiðkinti, kodël tiek daug valgiau pervakarienæ (buvau alkanas) arba kodël visà naktá mokiausi (rytoj egzami-nas). Šiuo atveju motyvacija yra sàmoninga. Taèiau kartais þmonës ne-gali paaiðkinti, kodël elgiasi vienaip ar kitaip, pavyzdþiui, vaikðto ið kampoá kampà (kodël taip darai?), arba uþmirðta pasà iðvykdami á kelionæ áuþsiená (kodël uþmirðai?), negraþiai apkalba paþástamà þmogø (kodëlkalbëjai tik apie negeras savybes?). Psichoanalitikai (Freudas ir jo pase-këjai) teigia, kad tokiais atvejais elgesys irgi yra motyvuotas, taèiau patsþmogus tø motyvø neþino, nesupranta. Panagrinëkime pavyzdá: mote-

Þmogaus elgesá lemianèiø veiksniø visuma.

Kiekvienas atskiras ir suvoktas elgesá lemiantisveiksnys.

Motyvacija

Motyvas


176

ris nuolat vëluoja á susirinkimus darbe. Ji áeina, pokalbis kuriam laikuinutrûksta, visi á jà þiûri, laukia, kol ji atsisës, padaroma arba nepadaro-ma pastaba, dël to, kad ji vëluoja, susirinkimas tæsiamas. Galbût pasà-moninga vëlavimo prieþastis yra noras bûti pastebëtai? Juk kiekvienàkartà pavëlavæs tu atkreipi visø dëmesá, galbût tai pasàmoningas tokioelgesio motyvas, prieþastis, taèiau moteris pati to neþino.

Motyvø konfliktai

Elgesá daþniausiai lemia ne vienas, o keli motyvai. Þmoguje galivykti tikra motyvø kova, kurià laimi stipriausias. Pavyzdþiui, jeigu þmo-gus turi nedaug pinigø, o nori ir nueiti á kinà ir nusipirkti naujà knygà,elgesá lems stipresnis motyvas. Kai keli motyvai nesutampa arba yrapriešingi, pasireiškia Amerikos psichologo Kurto Lewino ávardyti moty-vø konfliktai. Jie yra trijø rûðiø: siekimo ir siekimo, vengimo ir vengimobei siekimo ir vengimo.

Siekimo ir siekimo konfliktas. Esant siekimo ir siekimo motyvøkonfliktui turime du tikslus, dvi norimas alternatyvas, taèiau reikia pa-sirinkti tik vienà. Tarkime, á sveèius tà patá vakarà jûs pakviesti á dviskirtingas vietas. Norisi nuvykti ir ten, ir ten. Taèiau pasirinkti galimatik vienà ið variantø. Iðsprendæs siekimo ir siekimo konfliktà þmogusvisada kà nors gauna, taèiau kà nors praranda.

Siekimo ir siekimo konfliktas, nors ir kelia maþiausià diskomfortàið visø konfliktø, bet vis vien gali bûti sunkiai išgyvenamas. Tokià padë-tá iliustruoja anekdotas apie tai, kaip liûtas – giriø karalius liepë þvërimssusiskirstyti á dvi grupes. Protingieji turëjo pasitraukti á kairæ nuo tako,o graþieji – á deðinæ. Visi iðsiskirstë á ðalis ir tik beþdþionë liko stovëtividuryje tako, nes norëjo bûti ir graþi, ir protinga.

Vengimo ir vengimo konfliktas. Tai paprastai yra didþiausià dis-komfortà kelianti konflikto rûðis. Tenka pasirinkti vienà ið dviejø neno-rimø tikslø, alternatyvø. Labai daþnai esame priversti daryti tai, kas mumsnepatinka, taèiau bûtina. Tarkime, nesinori mokytis, ruoštis egzami-nui, bet taip pat nesinori gauti blogà paþymá. Abu variantai nemalonûs,bet kà nors pasirinkti reikës. Kilus vengimo ir vengimo motyvø konflik-tui, kitaip negu kitais atvejais, patiriamos ir iðgyvenamos tik neigiamos

177

emocijos: baimë, nerimas, apatija, prislëgtumas ir kt. Išgyvenant tokiasemocijas sunku nuspræsti, kaip pasielgti. Kilus ðio tipo konfliktamsdaþniau negu kitais atvejais þmogus natûraliai gali pradëti ieðkoti pabë-gimo bûdø, bandyti iðvengti nemalonaus pasirinkimo. Pabëgimo bûdaigali bûti ávairûs, pradedant realiu fiziniu pabëgimu, baigiant nuolati-niu televizijos þiûrëjimu, anestezija alkoholiu, loðimu, bet kokia kitaemocijas slopinanèia veikla. Jeigu þmogus yra ganëtinai atsparus tokiopasirinkimo sukeliamai átampai arba jeigu nëra galimybës pabëgti, jispasirenka vienà ið dviejø nemaloniø dalykø.

Siekimo ir vengimo konfliktas. Tai daþniausiai pasitaikantis kon-flikto tipas. Tokio tipo konfliktai gali bûti ávairaus intensyvumo irreikšmingumo, pradedant maisto pasirinkimu (valgyti ar ne), baigiantprofesijos pasirinkimu, vedybomis, skyrybomis arba kitais svarbiais klau-simais, kai konfliktas yra intensyvus. Paprastai kiekvienas pasirinkimasturi ir teigiamø, ir neigiamø bruoþø, savybiø. Moterims galbût labaipatinka desertai, taèiau juos skanaujant galima priaugti svorio. Norisigerai iðlaikyti egzaminà, bet nesinori visà naktá mokytis. Norisi á kon-certà, taèiau bilietai labai brangûs.

Siekimo ir vengimo konfliktø metu kuri nors tendencija gali bûtistipresnë, taèiau po to susilpnëti. Pavyzdþiui, þmogus nori pakeisti dar-bà, senas darbas jam jau pabodo, yra monotoniðkas, neperspektyvus.Toks þmogus labai entuziastingai priima naujà darbo pasiûlymà. Sieki-mo tendencija stipresnë – yra didelis ryþtas siekti tikslo, matoma tikgera pusë. Taèiau po kurio laiko á sàmonës pavirðiø pradeda kilti naujopasiûlymo trûkumai – nutrûksiantys ryðiai, didesnës transporto iðlai-dos, prarastos atostogos ir pan. Atsiranda abejoniø, ar tikrai verta siektišito tikslo. Lemiamu momentu þmogus gali atsisakyti ágyvendinti tiks-là. Daugumai ði bûsena gerai paþástama ir kiekvienas rastø pavyzdþiø,kai ko nors atsisakë paskutinæ minutæ.

Motyvacija ir poreikiai

Elgesio motyvacija yra labai glaudþiai siejama su þmogaus porei-kiais. Nepatenkinti poreikiai gali bûti þmogaus elgesio prieþastis, porei-kio patenkinimas gali bûti elgesio motyvas. Poreikis – tai individo bûse-

178

na, kai patiriamas ko nors reikiamo trûkumas ir dël to jauèiama psichinëátampa. Átampa, emocinis nepasitenkinimas paðalinami tik patenkinusporeiká. Poreikiai gali bûti biologinës ir socialinës kilmës. Socialinës kil-mës poreikius daþnai vadiname norais.

Biologiniai poreikiai yra ágimti. Biologinis poreikis – tai ko norstrûkumas organizme. Ðis trûkumas suvokiamas kaip nemalonus ir nu-kreipia elgesá á ðio trûkumo ðalinimà. Tai biologinë elgesio motyvacija.Pavyzdþiui, alkanas þmogus jauèia psichinæ átampà, alká ir bûtent alkisskatina ieðkoti maisto. Veiksmai, kuriuos atlieka alkanas þmogus, nu-lemti alkio numalšinimo, t. y. biologinio, motyvo. Kuo didesnis alkis,tuo didesnë átampa, tuo didesnis postûmis ieðkoti maisto. Sumaþinda-mi átampà, patenkindami poreiká mes palaikome tam tikrà pusiausvyrà,trumpai priartëjame prie vidinës bûsenos, kai nieko nereikia, nieko ne-trûksta. Ði organizmo vidinës terpës ir funkcijø santykiðkas pastovumas/pusiausvirumas yra vadinamas homeostaze. Jeigu organizmui nieko ne-trûktø, nebûtø jokiø biologiniø poreikiø, nebûtø ir jokios prieþastiesveikti, bûti aktyviam. Soèiai pavalgæ, numalðinæ troðkulá mes aptingsta-me, apima snaudulys. Po tam tikro laiko maistas suvirškinamas, orga-nizmui reikia naujo maisto, atsiranda poreikiai, skatinantys aktyvumà.

Socialiniai poreikiai nëra ágimti, jie nëra tiesiogiai susijæ su fiziniuiðlikimu. Maþam vaikui ádomu ir jis stengiasi suþinoti, kokie garsai sklindaið kito kambario, vyras pasilieka darbe, nes jo papraðë virðininkas, pa-auglys eina á tatuiruoèiø salonà pasidaryti tokios paèios tatuiruotës, kadbûtø toks pat, kaip ir jo geriausi draugai. Meilës, priklausymo grupei,laimëjimø, pagarbos ir kiti poreikiai yra neatsiejami nuo kitø þmoniø,susijæ su kitais, todël jie yra socialiniai. Socialiniai poreikiai metam bë-gant plëtojasi. Kitaip nei biologiniai poreikiai, socialiniø poreikiø ten-kinimas labai daþnai juos stiprina, o ne silpnina. Mûsø susidomëjimaskokia nors sritimi didëja kartu su tai srièiai skiriamu laiku ir pastango-mis. Kuo daþniau sporto sirgalius eina á varþybas, tuo geriau jis paþástaþaidimo subtilybes, þaidëjus, padëtá turnyrinëje lentelëje ir tuo didesnisporeikis nepraleisti kitø varþybø.

179

Motyvø hierarchija

Tam tikri poreikiai tam tikru metu gali bûti svarbesni uþ kitus.Jei jûsø poreikis pavalgyti yra patenkintas, gali atsirasti kitos veiklosporeikis, pavyzdþiui, sportuoti. Paþaidæs krepðiná pasijusite vël iðalkæs irnueisite uþkàsti. Šis pavyzdys rodo, jog tai, kas turi átakos mûsø elge-siui, priklauso nuo tuo momentu nepatenkintø poreikiø. Kuris poreikisnepatenkintas, tas ir svarbiausias, tas ir lemia elgesá. Vienas ið þymiausiøþmogaus motyvacijos tyrëjø buvo amerikietis Abrahamas Maslow. Jispateikë poreikiø hierarchijos teorijà – poreikius suskirstë pagal svarbà irpatenkinimo eiliðkumà.

Individo bûsena, kai patiriamas ko nors reikalin-go trûkumas ir dël to jauèiama psichinë átampa.

Socialinës kilmës poreikiai.

Poreikis

Norai


33 pav. A. Maslow poreikiø hierarchijos piramidë (Myers, 2000)

Saviaktualizacijos poreikiai.Poreikis ágyvendinti savo unikalias

galimybes.

Pagarbos poreikis. Savigarbos, laimëjimø,iðmanymo ir savarankiðkumo poreikis;pripaþinimo ir kitø pagarbos poreikis.

Priklausymo ir meilës poreikiai. Poreikis mylëti irbûti mylimam, priklausyti ir bûti priimtam,

poreikis iðvengti vienatvës ir vieniðumo.

Saugumo poreikiai. Poreikis jausti, kad pasaulis yra tvarkingasir numatomas, poreikis jausti saugumà ir pastovumà.

Fiziologiniai poreikiai. Poreikis numalðinti alká ir troðkulá,seksualiniai poreikiai.

180

Maslow teigë, kad poreikiams bûdinga tam tikra hierarchija, kadnepatenkinus pagrindiniø poreikiø neiðkyla aukðtesni poreikiai. Tai pa-naðu á piramidæ, kurios apaèioje yra fizinæ gyvybæ palaikantys poreikiai(kvëpuoti, valgyti, gerti). Jø nepatenkinæs þmogus numirtø. Patenkinusfiziologinius poreikius kyla saugumo poreikiai: rûpinimasis rytojumi, no-ras, kad tavo, tavo ðeimos, tavo grupës gyvenimas bûtø uþtikrintas, kadbûtø galima numatyti ateitá. Be to, kartu kyla ir smalsumo poreikis,noras patirti kà nors nauja. Patenkinus šiuos poreikius atsiranda pri-klausymo ir meilës poreikiai, t. y. kad tave mylëtø ir tu mylëtum, bûtumartimai susijæs su kitu þmogumi. Vaikui tai tëvø meilës poreikis. Suau-gusiam tai noras bûti priimtam á kokià nors grupæ, þinoti, kad kiti tavelaiko savo grupës nariu ir pageidauja, kad bûtum su jais. Tada ateinapagarbos poreikis, t. y. noras, kad kiti tave pripaþintø ir gerbtø, manytøesant tave kaþkuo ypatingu, pasiþyminèiu tik tau bûdingomis savybë-mis. Noras uþimti tam tikrà garbingà vietà tarp kitø. Maslow teigimu,patenkinus ðiuos poreikius iðkyla aukðèiausi poreikiai, skatinantys þmo-gø gyventi visavertiðkesná gyvenimà, atskleisti visus savo gabumus, kurtiunikalø gyvenimà. Tik patenkinus visus minëtus poreikius iðkyla sa-viaktualizacijos poreikis. Tai reiškia, kad norima kuo daugiau suþinoti,visose srityse siekiama groþio, darnos, meilës ir tvarkos. Ágyvendindamasðiuos aukðèiausius poreikius þmogus jauèiasi tapæs tuo, kam buvo su-tvertas. Pasak Maslow, þmonës visà savo gyvenimà kopia ðia poreikiøpiramide aukštyn. Taèiau tik nedaugelis pasiekia jos virðûnæ, kur iðkylaaukðèiausi poreikiai. Kam nors visà gyvenimà yra svarbiausia uþsitikrintikasdienës duonos kàsná. Kiti visà laikà rûpinasi patenkinti pagarbos po-reiká. Tuomet karjera gali tapti vieninteliu svarbiu dalyku þmogaus gy-venime.

Fiziologiniai poreikiai uþtikrina gyvybines organizmo funkcijas.Neilgai þmogus liktø gyvas be oro, ilgiau iðbûtø be miego. Neilgai gali-ma ištverti be vandens, ilgiau – be maisto. Jeigu fiziologiniai poreikiai

Maslow teorija, teigianti, kad nepatenkinus pa-grindiniø poreikiø neiðkyla aukðtesni poreikiai.

Poreikiøhierarchija


181

tenkinami nepakankamai, kyla átampa, þmogus be perstojo ima galvotiapie maistà, receptus, mëgstamus patiekalus. Karo metu koncentracijosstovyklose, kaliniai, gyvendami pusbadþiu, labai daþnai kalbëdavosi apiemaistà, o naktimis já sapnuodavo. Ilgai be miego iðbuvusá þmogø apimastiprus nerimas, gali kilti haliucinacijos.

Kà tik gimusiø kûdikiø poreikiai yra A. Maslow hierarchijos pira-midës apaèioje, kûdikiams bûdingi fiziologiniai poreikiai. Jeigu kûdikispavalgæs, atsigëræs, yra ramioje aplinkoje, nejauèia skausmo – visi porei-kiai patenkinti. Patenkinus fiziologinius poreikius iškyla saugumo po-reikis.

Saugumo poreikis. Kiekvienam þmogui reikia bûti tikram, kad visatai, kas yra aplinkui, neiðnyks, kad jam negresia pavojus. Vaikams sau-gumo buveinë yra ðeima, kûdikiams – ryšys su motina. Motina turibûti ðalia, vaikas turi jausti, kad juo rûpinamasi. Kà daro vaikas, pama-tæs koká nors nepaþástamà sveèià? Bëga pas motinà, ieðko saugumo irnurimsta ásitaisæs motinai ant keliø. Skyrybos yra labai nesaugi situacijavaikui, kai tarsi išnyksta pamatas po kojomis. Jeigu vaikystëje saugumoporeikis nebûna patenkintas, tai suaugusiam þmogui gali bûti bûdingasdidesnis saugumo jausmo poreikis. Kiekvienas þmogus gyvena savo bu-te, uþtikrinanèiame tam tikrà saugumo jausmà. Taèiau vienø þmoniøbute ant durø – 10 spynø, kitø – 4, vieni laiko agresyvø koviná ðuná,kiti – maþà ðuniukà. Vieni apsidraudæ nuo vagystës, kiti – nuo visko,net nuo þemës drebëjimo. Èia nekalbama, ar reikia saugotis, ar ne, rei-kia bûti atsargiems tam tikrose situacijose, ar ne. Kalbame apie þmogausporeiká, apie tai, jog kai kuriems þmonëms tam, kad jaustøsi saugûs,reikia dëti daug daugiau pastangø. Jeigu vaikystëje nebuvo uþtikrintassaugumo jausmas, tai þmogus visà gyvenimà gali rûpintis tuo, kad ap-saugotø save ir savo artimuosius nuo galimo pavojaus.

Pokyèiai visada kelia nerimà, nes kelia grësmæ saugumui. Þmo-gus, keisdamas darbà, nerimauja, jam reikia saugumo ir paramos. Karometu þmogus jauèiasi nesaugiausias, jis nëra uþtikrintas dël savo atei-ties, savo ir savo artimøjø gyvybës.

Jeigu saugumo poreikis yra patenkintas, apima nuobodulys – vis-kas þinoma, viskas nuspëjama. Atsiranda stimuliacijos poreikis – pama-tyti kà nors nematyto, suþinoti kà nors neþinomo. Vaikui, kuris savo

182

kieme jauèiasi saugiai, kuriam viskas yra paþástama, norisi pereiti á kitàgatvës pusæ, nueiti á kaimynø kiemà, pasiþvalgyti po nepaþástamà terito-rijà. Suaugæ þmonës taip pat gali norëti pokyèiø, išsivaduoti iš rutinos.

Priklausymo ir meilës poreikiai dar vadinami afiliaciniais poreikiais.Jeigu jûs jautëtës vieniðas, norëjosi bûti kartu su kitais, troðkote artimoryðio, tai tuo metu jums buvo svarbûs bûtent ðie poreikiai. Tai vyro irmoters, tëvø ir vaikø ar ðiaip artimi ir ðilti þmogiški santykiai. Tai porei-kis turëti draugø, kurie tave priimtø toká, koks esi. Kai kurie þmonësuþmezga nedaug, bet tvirtø ryðiø, kitiems svarbiau turëti daug, taèiaupavirðutiniðkø ryðiø. Þmonës nori kitø pritarimo, simpatijos þenklø,nori bûti mylimi. Kai kuriems svarbu patikti visiems, kiti siekia tik tamtikrø asmenø palankumo. Taèiau aiðku, kad visø palankumo pasiektineámanoma.

Poreikis burtis á grupes, kam nors priklausyti bûdingas visiems.Paaugliai buriasi á grupeles, kurios gali bûti prosocialios arba asocialios.Eidami po paskaitø su savo draugu iðgerti kavos arba arbatos, jûs tenki-nate ne tik fiziologinius, bet ir priklausymo bei meilës poreikius. Ano-niminiø alkoholikø grupës suburia alkoholio atsisakiusius þmones. Jøsusirinkimuose bûna ðilta, draugiðka aplinka, þmonës jauèiasi priklau-santys bendraminèiø grupei, jie stengiasi atitikti kitø nariø lûkesèius,negerti. Kitokiø problemø turintys þmonës irgi buriasi á grupes, kuriosejauèiasi suprasti. Bûnant grupëje, jauèiant grupës nariø palaikymà, leng-viau spræsti gyvenimo keliamus uþdavinius.

Þmonës skiriasi pagal tai, kiek artimø þmoniø, draugø nori turë-ti, taip pat pagal tai, koks stiprus yra tas noras, kaip stipriai jis yra išreikštas.Vieniems daug reikalingesnis kitø þmoniø pritarimas ir dëmesys, ki-tiems tai nëra taip svarbu. Kartais apie priklausymà kokiai nors grupeigalima spræsti pagal drabuþius, neðiojamus þenkliukus, marðkinëlius suávairiais uþraðais („Þalgiris“ ar „Lietuvos Rytas“). Bendrovës aprûpinasavo darbuotojus atributika (tuðinukais, þenkliukais, kalendoriais), kadþmonës jaustøsi priklausà tam tikrai ðeimai – kolektyvui. Paaugliai labaidaþnai rengiasi vienodai – kaip jø grupës nariai. Priklausymo ir meilësporeikiai daþnai yra naudojami manipuliuojant þmonëmis. Pavyzdþiui,reklamoje pabrëþiamas koks nors trûkumas, atstumiantis kitus þmones:blogas kvapas ið burnos, pleiskanos, nuðiuræ plaukai arba kas nors kita.Taèiau jeigu vartosite reklamuojamà prekæ, ávyks stebuklas: mylimasis

183

arba mylimoji glostys tavo plaukus, buèiuos ir t. t. Taigi þadama, kadproduktas padës patenkinti meilës ir priklausymo poreikius.

Pagarbos poreikis. Jeigu esi mylimas ir priklausai kokiai nors gru-pei, atsiranda kitas poreikis – kitø pagarbos ir savigarbos poreikis. Kaipgalima patenkinti ðá poreiká? Daþniausiai kokie nors laimëjimai gali su-teikti þmogui didesná statusà, prestiþà. Jeigu esi geras krepšinio koman-dos þaidëjas arba geras darbuotojas, mûrininkas, meistras, visi tai þino irgerbia. Tai kelia savigarbà. Jeigu kiti gerbia tave uþ laimëjimus, tai kartuir pats pradedi save gerbti.

Labai daþnai laimëjimø pasiekiama konkurencinëje kovoje: tai galibûti varþybos arba keliø kandidatø varþymasis dël tos paèios darbo vie-tos. Mokykloje paþymiai skatina konkurencijà, tarpusavio kovà. Þmo-nës, kuriø pagarbos ir savigarbos poreikis yra labai stiprus, aktyviai sie-kia pagarbos ir pagyrimo, o gal net ir aplinkiniø pavydo. Tokiems þmo-nëms patinka, kai jais þavimasi. Þavëjimasis yra svarbiau uþ pinigus.

Kodël kai kuriems þmonëms bûdingas toks stiprus pripaþinimoporeikis? McClellandas (1961) nustatë, kad šis poreikis daþnai ateina iðtëvø nuostatø. Gali bûti, kad tëvai patys yra tokie ir to paties reikalaujaið savo vaikø. Vaikams anksèiau tenka bûti savarankiðkesniems, patiemsnuo vaikystës stengtis dël savæs. A. Adleris teigë, kad vaikystëje patiria-mas menkavertiðkumas gali skatinti stipresná negu kitø asmenø noràpirmauti, konkuruoti. Daþnai ið skurdþiø ðeimø kilæ asmenys labiaustengiasi uþkopti profesinës karjeros laiptais, neretai šioje srityje jie pa-siekia daugiau nei kiti.

Perdëtai stiprus laimëjimø, pagarbos poreikis kartais gali pasi-reikšti darboholizmu. Darboholikai tiesiog visa galva pasineria á darbà,dirba 14–15 valandø per dienà, taip pat ir savaitgaliais. Darboholikasyra daugiau buitinis, o ne psichologinis terminas, panaðus á þodá alko-holikas. Taèiau darboholikas daþniausiai suvokiamas teigiamai. Nors dar-boholikai gali bûti gerbiami bendradarbiø, ypaè darbdaviø, taèiau ðei-mos paprastai nëra patenkintos tokia aistra dirbti. Daþnai visi tokio as-mens interesai apsiriboja tik darbu, šeimai ir vaikams neskiriama reikia-mo dëmesio, dirbama per atostogas. Kiekvienam þmogui kartais tenkapadirbëti ilgiau, pavyzdþiui, naktá ruoštis egzaminui. Taèiau darboholi-kui tiek dirbti yra kasdienybë.

184

Kalbant apie darboholizmo prieþastis ir pasekmes paþymëtina,kad labai daþnai galima atsidurti „uþburtame rate“. Nepalanki padëtisšeimoje gali skatinti asmená kuo ilgiau bûti darbe, imtis papildomøuþduoèiø, daþniau iðvykti á komandiruotes. Taèiau toks domëjimasisdarbu nepaisant šeimos poreikiø gali didinti sutuoktinio nepasitenkini-mà ir padëtis namuose gali ir toliau blogëti. Tai savo ruoþtu didinatendencijas vengti šeimos ir dar labiau pasinerti á darbà. Dël to darlabiau didëja namiðkiø nepasitenkinimas. Perdëtas dëmesys darbui, at-ðalæ santykiai gali tapti susvetimëjimo ðeimoje ir skyrybø prieþastimi.

Kartais matome tai, kà galima bûtø pavadinti laimëjimø baime,pasireiðkianèia tuo, kad þmogus atsisako veiklos, padedanèios ágyven-dinti aukštesnius poreikius. Tokiu atveju jis labai nesmagiai jauèiasi kànors pasiekæs, kai kiti juo þavisi. Þmogus gali nenorëti arba bijoti bûtipaaukðtintas, turëti geresná darbà. Psichologai mano, kad ði baimë susi-jusi su nepatenkintais A. Maslow hierarchijoje esanèiais þemesniais po-reikiais, bûtent – meilës ir priklausymo. Juk jeigu tu pasieki daugiaunegu kiti, tai kartu ir išsiskiri ið kitø, tampi svetimas.

34 pav. Dideli laimëjimai gali bûti gàsdinantys dël suvokiamo iðsiskyrimo iratsiskyrimo nuo áprastos socialinës grupës

185

1968 m. M. Horner pradëjo tyrinëti laimëjimø baimæ. Savo tyri-muose ji praðë studentø uþbaigti istorijà. Vieniems studentams buvopateikiamas sakinys „Po pirmo semestro Dþonas pastebëjo, kad jopaþymiai yra patys geriausi iš viso medicinos mokyklos kurso“. Kitiems– sakinys, kuriame vietoj vyro Dþono buvo moteris Ana. Reikëjo apibû-dinti personaþus. Pastebëta, kad abu veikëjai buvo ávertinti skirtingai,vyras buvo ávertintas geriau. Moterims Ana atrodë nelaiminga, atstum-ta, apgavikë. Tyrimas rodo, kad socialinius laimëjimus moterys suvokiakaip maþiau pageidaujamus negu vyrai. Jeigu ypaè geras merginø mo-kymasis yra siejamas su blogu prisitaikymu, tai moterys labiau neguvyrai turëtø bijoti profesinës sëkmës ir karjeros. Kiti tyrimai patvirtino,kad vakarietiðkoje visuomenëje moterys labiau bijo laimëjimø, aplinki-niai gali vertinti tokià moterá maþiau palankiai nei vyrà. Taèiau tokiospaèios baimës bûdingos ir vyrams. Jie taip pat daþnai nerimauja, pa-aukštinti pareigomis gali prarasti draugus, gali nutrûkti artimi ryðiai.

Saviaktualizacijos poreikis yra A. Maslow poreikiø piramidës vir-ðûnëje. Tai poreikis ágyvendinti savo unikalias galimybes. Šis poreikisiškyla tik patenkinus visus iki tol minëtus poreikius. A. Maslow teigë,kad nëra paprasta vienareikðmiðkai apibrëþti saviaktualizacijos poreiká.Jo nuomone, kiekvienas þmogus turi talentø ir sugebëjimø, kuriuos ga-lëtø panaudoti ir tobulinti. Taèiau jeigu nëra patenkinti kiti paprastes-ni ir labiau iðgyvenimui reikalingi poreikiai, saviaktualizacjos poreikisgali ir neiðkilti.

Formuluodamas savo teorijà A. Maslow rëmësi 49, jo manymu,save aktualizavusiø þmoniø tyrimu. Tarp jø buvo tokie þmonës kaipAlbertas Einšteinas, Abrahamas Linkolnas, Williamas Jamesas ir kt. Jisteigë, kad ðie þmonës maksimaliai iðtobulino prigimtines savo galimy-bes, labai aiškiai iðsiskiria ið kitø. Nors ðie þmonës gali uþsiimti paèiaávairiausia veikla (menininkai, mokslininkai, darbininkai, mokytojai irkt.), taèiau visiems jiems yra bûdingi tie patys bruoþai, tos paèios savy-bës. Toliau pateikiamos kelios Maslow iðskirtos save aktualizavusiemsþmonëms bûdingos savybës:

• sàþiningumas – objektyvûs ir nesavanaudþiai;• kûrybiðkumas – spontaniðki ir natûralûs, jiems teikia dþiaugs-

mà naujumas;• savæs priëmimas – priima save tokius, kokie yra, su visais savo

186

trûkumais; taip pat jie vertina ir aplinkinius;• ásitraukimas – sugeba ásijausti, ásitraukti á veiklà, netgi paèià

paprasèiausià;• humoro jausmas – lengvai pamato juokingas situacijø puses;• jautrumas – išgyvena stiprius uþuojautos ir kitø supratimo

jausmus.A. Maslow teigimu, save aktualizavusiø þmoniø yra gana nedaug.

Jis apklausë 3000 studentø – tarp jø buvo tik vienas, turintis ðiø bruo-þø. Tarp vyresniø þmoniø pasitaiko daþniau, taèiau daugumai þmoniønepavyksta pakilti aukðèiau pagarbos ir savigarbos poreikio.

Pasak A. Maslow, savæs aktualizavimo link augantis þmogus pati-ria ypatingus iðgyvenimus, „kulminacinius potyrius“. Kulminaciniai po-tyriai yra intensyvesni teigiami iðgyvenimai, jø metu jauèiama ypatingapalaimos bûsena, ásivaizduojama esant pasaulio dalimi. Tokia bûsenatrunka kelias sekundes arba minutes, tai gali atsitikti stebint saulëlydá,laikant vaikà ant rankø, kà nors kuriant, ásimylëjus. Ji suteikia tikrogyvenimo dþiaugsmo pojûtá, taèiau greitai praeina. Ðie potyriai vertina-mi kaip didþiausia vertybë, tai akimirkos, dël kuriø verta gyventi.

Kulminacinius potyrius gali patirti visi þmonës, taèiau save aktu-alizuojantys asmenys juos patiria daþniau. Kodël taip yra? A. Maslowteigimu, taip yra todël, kad kulminaciniai potyriai yra tarsi þenklai, ro-dantys asmeniui, kad jis juda savæs aktualizavimo link. Jeigu þmogusnusprendþia tobulinti savo prigimtines galimybes, ðias palaimos bûse-nas jis išgyvens daþnai. Kulminaciniai potyriai motyvuoja þmogø tobu-linti savo galimybes. Jeigu asmuo pasirenka prieðingà jo polinkiams veiklà,ðiuos iðgyvenimus jis patiria reèiau.

Aukðèiausias poreikis Maslow hierarchijoje. Po-reikis ágyvendinti savo unikalias galimybes.

Saviaktualizacijosporeikis


187

Vidiniai ir išoriniai motyvai

Skirtingu pagrindu klasifikuodami motyvus psichologai iðskiriavidinæ ir iðorinæ motyvacijà. Vidinë motyvacija yra motyvacijos rûðis, kaiveiklà lemia noras bûti veiksmingam ir veikti dël paèios veiklos. Iðorinëmotyvacija yra motyvacijos rûðis, kai veiklà lemia išorinio atlygio siekisarba noras iðvengti bausmës. Toká patá skirtingø asmenø elgesá gali lem-ti skirtingos motyvacijos.

Kodël studentai lanko paskaitas ir konspektuoja dëstytojo min-tis? Galbût nori gauti geresná paþymá? Galbût bijo, kad nelankant pa-skaitø galima susilaukti neigiamø pasekmiø? Galbût nori pagaliau gautistipendijà? Visi šie motyvai yra išoriniai. O galbût studentams to kursomedþiaga yra ádomi? Galbût jie jauèia, kad vis daugiau suþino, o taiteikia malonumà? Ar eitø studentai á paskaità, jeigu jau bûtø iðlaikæ todalyko áskaità? Jeigu taip, tai toká elgesá veikia vidiniai motyvai.

Iðstudijavæ studentø, mokslininkø, lakûnø bei sportininkø mo-tyvacijà ir laimëjimus J. Spence ir R. Helmreichas 1983 m. padarë iðva-dà, kad vidinë motyvacija lemia didelius laimëjimus, o iðorinë (pvz.,noras turëti gerai mokamà darbà) daþnai laimëjimø nelemia. Vidinæmotyvacijà lemia trys reiškiniai: meistriškumo siekis, kai þmogus imasinaujos veiklos, jam nelabai sekasi ir yra galimybë gráþti prie ankstesnës,

35 pav. Esant iðorinei motyvacijai þmogus veikia todël, kad tikisi pastiprinimø(ko nors malonaus) arba stengiasi iðvengti bausmës (ko nors nemalonaus)

188

ja nesinaudoja, o tobulina savo naujus ágûdþius; noras dirbti, kai þmogusnebijo sunkaus darbo, imasi sunkiø uþduoèiø; rungtyniavimas, kai þmo-gui patinka rungtyniauti su kitais, laimëti, bûti geresniam uþ kitus.

Bûdami panaðiø gabumø paprastai daugiau laimi siekiantys meist-riðkumo ir mëgstantys sunkø darbà þmonës (studijuodami jie gaunageresnius paþymius, baigæ studijas daugiau uþdirba). Taèiau pastebëta,kad tie, kurie yra linkæ daugiau rungtyniauti, daþnai pasiekia maþiau.Jeigu nepatinka meistriškumas ir sunkus darbas, tai rungtyniavimas da-ro teigiamà átakà, o jeigu patinka pats darbas ir dþiugina tobulëjimas,tai rungtyniavimas trukdo.

Skatinti motyvacijà yra labai svarbus uþdavinys paèiuose ávairiau-siuose baruose: darþelyje, mokykloje, darbe, šeimoje ir kitur. Darbda-viams, viršininkams, mokytojams ypaè svarbu sugebëti motyvuoti dar-buotojus arba mokinius atlikti jiems priklausanèià veiklà. Pavyzdþiui,darbdavys, norëdamas sustiprinti darbuotojø motyvacijà, turi gerai pa-þinti savo darbuotojus, þinoti, kokie paskatinimai kuriam yra svarbiausi.Laimëjusius vertinanèius darbuotojus reikia skatinti iðmëginti naujoves,parodyti savo meistriðkumà. Tiems, kam svarbus pripaþinimas, reikiaskirti daugiau dëmesio, kurio jie trokðta. Vertinanèius bendrumà reikë-tø paskirti dirbti á grupæ, kur kaip ðeimoje vieni kitais pasitiki ir kartuviskà spendþia. Vertinantiems pergales reikia sukurti konkurencines sà-lygas. Ypaè turi bûti rûpinamasi vidinës motyvacijos ugdymu. Vidinëmotyvacija padeda siekti laimëjimø, ypaè savarankiškai dirbantiems.Tam, kad taip bûtø, reikia skirti ganëtinai sudëtingas ir þadinanèiassmalsumà uþduotis. Ne maþiau svarbu perdëtu iðoriniu atlygiu nesuþ-lugdyti þmogaus vidinës motyvacijos ir laisvo apsisprendimo jausmo.

Motyvacijos rûðis, kai veiklà lemia noras bûtiveiksmingam ir veikti dël paèios veiklos.

Motyvacijos rûðis, kai veiklà lemia išorinio atly-gio siekis arba noras iðvengti bausmës.

Vidinë motyvacija

Iðorinë motyvacija


189

Tai, kaip elgiasi darbuotojai, priklauso ir nuo to, koks yra viršinin-ko arba darbdavio poþiûris á juos. Douglas McGregor apraðë du skirtin-gus vadovø poþiûrius, kuriuos pavadino X ir Y teorijomis. X teorija pa-grásta prielaida, kad darbuotojai ið esmës yra tingûs, klystantys, juosreikia motyvuoti iðoriðkai – paskatinimais ir bausmëmis. Jiems reikiapaprastø uþduoèiø, juos bûtina grieþtai kontroliuoti ir raginti. Y teorijapagrásta priešinga prielaida – þmonës yra motyvuoti dirbti ne vien dëlpinigø, jiems darbas svarbus pats savaime. Jis didina savigarbos jausmà,sudaro galimybes bendrauti, þmogus iðreiðkia save, ágyvendina savo ga-limybes. Darbdavio arba virðininko poþiûris turi átakos jo elgesiui supavaldiniais, o tai keièia ir pavaldiniø elgesá. Darbuotojams, kuriemssuteikiama daugiau laisvës, iðkeliami gana sunkûs uþdaviniai, jø nerei-kia raginti ir skatinti, jie patys siekia bûti kûrybiðki ir sëkmingai dirbasavarankiðkai, nepriþiûrimi.

Ðiuo metu yra pakankamai átikinamai árodyta, kad þmogiðkosiosbûtybës kaip dalá ágimtos struktûros turi ne tik fiziologiniø, bet ir gry-nai psichologiniø poreikiø. Juos galima laikyti trûkumais, kuriuos turioptimaliai kompensuoti aplinka, kad bûtø iðvengta ligos arba subjekty-vaus nesveikumo.

Juos galima pavadinti baziniais arba biologiniais poreikiais ir ly-ginti su druskos, kalcio arba vitamino D poreikiu, nes:

1. Þmogus atkakliai siekia juos patenkinti.2. Jø suvarþymas daro þmogø nesveikà ir silpnà arba stabdo jo

augimà.3. Juos patenkinti galima terapiðkai, kaip ir gydant „trûkumo”

ligas.


Apie hierarchinio poreikiø tenkinimo teorijà:A. Maslow. Psichologijos duomenysir vertybiø teorija. Gërio kontûrai.Vilnius: Mintis, 1989.

190

4. Stiprieji sugeba uþbëgti ðioms ligoms uþ akiø.5. Sveiki þmonës nedemonstruoja ðiø trûkumø.Bet ðie poreikiai, arba vertybës, susijæ hierarchiðkai ir evoliuciðkai

– pagal stiprumà ir pirmumà. Pavyzdþiui, saugumas yra galingesnis irstipresnis, skubesnis, anksèiau atsirandantis, gyvybiðkesnis poreikis neimeilë, o maisto poreikis paprastai yra stipresnis uþ kiekvienà kità. Be to,visas šiuos bazinius poreikius galima laikyti þingsniais laiko taku priebendro savæs aktualizavimo, kuris apima visus bazinius poreikius.

Remdamiesi šiais duomenimis, mes galime iðspræsti daug verty-biø problemø, kurias filosofai nesëkmingai stengësi iðspræsti iðtisus ðimt-meèius. Vienas dalykas, atrodo, galëtø bûti vienintelë galutinë þmonijosvertybë, tolimasis tikslas, prie kurio verþiasi visi þmonës. Ávairûs autoriaivadina já ávairiai: savæs aktualizavimu, savæs realizavimu, integravimu,psichine sveikata, individualizavimu, autonomija, kûrybingumu, produk-tyvumu. Bet visi jie sutinka, kad tai tolygu realizuoti asmens potencijas,kitaip sakant, tapti visiškai þmogiškam, tapti viskuo, kuo asmuo galitapti.

Taèiau teisinga ir tai, kad pats asmuo ðito neþino. Mes, psicholo-gai, stebëdami ir tyrinëdami sukûrëme ðià sàvokà, kad susietume ir pa-aiðkintume daugybæ ávairiø duomenø. O dël asmens, tai visa, kà jis þi-no, yra tai, kad jis þûtbûtinai trokðta meilës ir mano, jog bus amþinailaimingas ir patenkintas, jei jos sulauks. Jis iš anksto neþino, kad po to,kai ðá poreiká patenkins, jis verðis toliau ir kad, patenkinus vienà bazináporeiká, sàmonë atsiveria kito, ,,aukštesnio” poreikio dominavimui. Odël jo paties, tai absoliuti, galutinë vertybë, sinonimiðka paèiam gyveni-mui, yra kiekvienas tos hierarchijos poreikis, kuris valdo ji tam tikrulaikotarpiu. Todël ðiuos bazinius poreikius, arba bazines vertybes, gali-ma traktuoti dvejopai: ir kaip tikslus, ir kaip þingsnius vienintelio galu-tinio tikslo link. Kad yra vienintelë, galutinë vertybë, arba gyvenimotikslas, – tiesa, ir taip pat tiesa yra tai, kad mûsø sudëtingai tarpusavysusijusiø vertybiø sistema yra hierarchinë ir evoliuciška.

Ðitai taip pat padeda iðspræsti tariamà Bûties ir Tapsmo kontrastoparadoksà. Tiesa, jog þmogiðkos bûtybës nuolat verþiasi prie þmonišku-mo, kuris pats yra viena iš Tapsmo ir augimo rûðiø. Vadinasi, mes tary-tum pasmerkti amþinai stengtis siekti bûsenos, kurios niekada negalë-sim pasiekti. Laimei, mes þinome, jog tai netiesa, ar bent jau ne vienin-

191

telë tiesa. Yra kita tiesa, kuri susijungia su ðita. Uþ gerà Tapsmà muskaskart apdovanoja trumpi absoliuèios Bûties momentai, kuriuos að api-bûdinau kaip virðûnës iðgyvenimus. Baziniø poreikiø patenkinimas su-teikia mums daug virðûnës iðgyvenimø, kuriø kiekvienas yra absoliutusmalonumas, tobulas savaime, ir vien jø gana, kad gyvenimas bûtø verti-namas. Tai tarytum atsisakymas tikëti, kad rojus laukia kaþkur kitur, uþgyvenimo kelio pabaigos. Kitaip tariant, rojus laukia mûsø visà gyveni-mà, pasiruoðæs prasiverti kuriam laikui ir dþiuginti tol, kol turësimegráþti atgal á savo kasdiená siekimø gyvenimà. Ir jei kartà buvome jame,galime atsiminti já visados ir maitintis ðiais atsiminimais, pasiremdamijais iðtikus stresui.

Ne tik tai, bet ir kiekviena paties augimo akimirka yra pati savai-me apdovanojanti ir dþiaugsminga absoliuèia prasme. Jei tai nëra kalnovirðûnës iðgyvenimai, tai bent jau prieðkalnës kalvø virðûniø iðgyveni-mai, trumpi absoliuto ðvystelëjimai, savaime vertingi dþiaugsmai, trum-pos Bûties akimirkos. Bûtis ir Tapsmas nëra prieðingi arba neigiantysvienas kità. Ir artëjimas, ir atvykimas yra apdovanojantys patys savaime.

Èia turëèiau paaiðkinti, jog að noriu skirti bûsimà Rojø (augimàir transcendencijà) ir buvusá Rojø (regresijà). „Aukðtoji Nirvana”reikšmingai skiriasi nuo ,,Þemosios Nirvanos”, nors daugumas klinicis-tø painioja jas, nes kai kuriais atþvilgiais jos panašios.

1. Kà vadiname motyvacija:a) þmogaus elgesá skatinanèias prieþastis;b) átampà skatinantá poreiká;c) konfliktà tarp dviejø skirtingø tendencijø;d) þmogui neþinomas jo elgesio prieþastis.


klausimai

192

2. Algis rado laikraðtyje skelbimà, kuriame siûlomas jam labai patrauklusdarbas. Jis vis nepaskambina nurodytu telefonu, nes bijo, jog bus atmes-tas kaip netinkamas kandidatas. Kurá ið motyvø konfliktø patiria situacijosherojus:

a) siekimo ir siekimo;b) vengimo ir vengimo;c) siekimo ir vengimo;d) netinka në vienas.

3. Kaip vadinama biologinio organizmo tendencija palaikyti vidinæ iriðorinæ pusiausvyrà:

a) homeopatija;b) homeostazë;c) harmonija;d) hemofilija.

4. Kuris ið ðiø teiginiø prieðtarauja A. Maslow motyvø hierarchijos teorijai:a) tik patenkinus þemesnius poreikius iškyla aukštesni poreikiai;b) saviaktualizacijos poreikis yra svarbiausias poreikis;c) pagarbos ir ávertinimo poreikis yra pirmesnis uþ priklausymo

ir meilës poreiká;d) aplinkos sàlygos gali trukdyti patenkinti poreikius.

5. Kuris ið pateiktø teiginiø, apibûdinanèiø iðorinæ elgesio motyvacijà,yra neteisingas:

a) mokinys ruoðia pamokas, nes bijo bûti nubaustas;b) Birutë eina á kirpyklà, nes nori vakare patikti Algiui;c) Pranas nori kuo greièiau sutvarkyti kambará, nes po pusvalan-

dþio kieme jo jau lauks draugai;d) Mokinys naktá atsikelia pabaigti spræsti uþdaviná, nes pagaliau

sugalvojo, kaip tai padaryti.


193

1. Ar þmogaus emocijos yra susijusios su širdies plakimo ritmu?2. Ar susiraukdamas þmogus kartu pradeda ir jaustis kuo nors

nepatenkintas?3. Ar melo detektorius rodo, kad þmogus meluoja?4. Ar visame pasaulyje þmonës vienodai dþiaugiasi ir vienodai

liûdi?5. Daugumai yra gerai þinoma A. Puðkino pasaka apie auksinæ

þuvelæ ir suduþusià geldà. Ar teisingas teiginys, kad didelëspajamos neuþtikrina þmogui laimës?

6. Ar gebëjimas ávardyti savo emocines bûsenas yra nereikalin-gas þmogaus gyvenime?

7. Ar baimë ir nerimas yra ta pati emocija?8. Ar stiprios kavos puodelis gali padidinti þmogaus nerimà ar-

ba dþiaugsmà?9. Ar pykèio slopinimas gali bûti pavojingas þmogaus sveikatai

ir virsti tikra fizine liga?10. Ar tiesa, kad iš dalies paralyþiuoto þmogaus emocijos yra ne

tokios stiprios kaip kitø þmoniø?

Emocijos


ne:a r b a

194

Po spektaklio premjeros aktoriai išeina iš scenos lydimi aplodis-mentø. Rankose netelpa gëliø puokðtës. Nusileidus uþdangai aktorëpradeda raudoti.

– Kas atsitiko? Neverkite. Klausykite, kaip ploja publika. Þiû-rovai Jus beprotiðkai myli, – sako jai partneris, kito pagrindinio vaid-mens atlikëjas.

– Aha, – nesiliauja raudoti aktorë, – bet jie ploja ir Jums!!!

Dþiaugsmas, pyktis, pasitenkinimas, neviltis, liûdesys – ðiuos jaus-mus mes nuolat patiriame visà gyvenimà. Kiekvienà dienà ðimtus kartøskirtingose situacijose iðgyvename skirtingas emocijas, kartais net nepa-stebime, kad jos yra (neásisàmoniname jø), ir nesusimàstome apie tai,kam jos yra reikalingos. Jeigu sustotume ir susimàstytume, tai prieitu-me prie iðvados, kad emocijos – labai sudëtingas ir paslaptingas reiðki-nys. Kas yra emocijos? Kam jos reikalingos? Kaip jos kyla? Ar galima jasvaldyti? Kokios yra emocijø sudedamosios dalys? Á ðiuos ir kitus klausi-mus ieðkokite atsakymø ðiame skyriuje.

Emocijos (angl. emotions) yra situacijos išgyvenimas, vidinë asmensbûsena. Emocijas sudaro fiziologinë, paþintinë ir išraiškos dalys. Papras-tai jos atsiranda staiga ir jas sunku kontroliuoti. Vienos emocijos yrateigiamos, kitos – neigiamos. Susitikæ seniai matytà draugà apsidþiau-giame, pametæ piniginæ – nusimename. Aiðku, kad mes siekiame patirtikuo daugiau teigiamø emocijø ir vengiame neigiamø. Taèiau ar tai reið-kia, kad neigiamos emocijos maþiau svarbios negu teigiamos?

Pasak psichologø, visos emocijos yra reikalingos þmogui, jos atlie-ka tam tikras funkcijas. Viena pagrindiniø emocijø funkcijø yra vertini-mo funkcija. Reiškiniai, susijæ su maloniomis emocijomis, suvokiamikaip naudingi, reikalingi ir siektini. Pavyzdþiui, jeigu þmogui sekasi ko-kia nors veikla, jis pasiekia gerø rezultatø, taigi jis yra patenkintas, lai-mingas, didþiuojasi savimi. Teigiamos emocijos já paskatina toliau tæstipradëtà veiklà, tobulinti save ðioje srityje. O kiti reiškiniai kelia nemalo-nias emocijas, ir tai yra þenklas, kad reikia imtis veiksmø ir bandytipakeisti padëtá. Pavyzdþiui, susitikimo su kokiu nors þmogumi metukilæs pasiðlykðtëjimas rodo, kad su ðiuo þmogumi santykiø nereikia pa-laikyti. Emocijos tarsi kompasas gali mums padëti orientuotis skirtin-gose gyvenimo situacijose.

195

Emocijos bûna labai ávairios, turi daug atspalviø, jas galima skirs-tyti: pagal valentingumà – á malonias ir nemalonias, pagal intensyvumà– á stiprias ir silpnas, pagal trukmæ – á ilgalaikes ir trumpalaikes. Suemocijomis labai glaudþiai susijusios ir kitos sàvokos, tokios kaip jaus-mai, nuotaika, empatija, afektas.

Jausmai daþnai suprantami kaip emocijø sinonimas. Nuo emoci-jø jausmai skiriasi tuo, kad jie yra pastovesni, ne tokie trumpalaikiai.

Nuotaika – tai emocinë bûsena, kuri trunka ilgai, nëra stipri, nu-spalvina þmogaus veiklà, psichikos procesus. Tai teigiamas arba neigia-mas individo psichinio gyvenimo fonas. Nuotaika, kitaip negu emocija,nëra tiesioginë reakcija á tai, kas vyksta þmogaus gyvenime, tai pastoves-nis, ne taip greitai besikeièiantis reiðkinys.

Empatija – tai ásijautimas á kito þmogaus emocinæ bûsenà, suge-bëjimas susitapatinti ir iðgyventi panaðius jausmus. Þmonëms bûdingasuprasti tai, kà jauèia kiti, uþjausti, išgyventi panašius jausmus.

Afektas – labai audringa trumpalaikë ir stipri emocinë bûsena,pasireiðkianti staigia, intensyvia reakcija. Iðgyvenantis afektà þmogus ga-li prarasti elgesio kontrolæ, orientacijà aplinkoje. Iðtiktas ypaè stipraus(patologinio) afekto jis gali neprisiminti to, kas ávyko.

Emocijø sudedamosios dalys

Emocijos yra labai sudëtingas psichikos reiðkinys, apimantis daugskirtingø psichikos bei fiziologiniø procesø, veikianèiø vienas kità. Gali-ma išskirti tris pagrindines emocijø sudedamàsias dalis: 1) fiziologinæ(organizme vykstantys pokyèiai), 2) iðraiðkà (veido iðraiðka, kûno kalba,kiti naudojami þenklai), 3) paþintinæ (su emocijomis susijæ paþintiniaiprocesai – mintys, prisiminimai, savo bûsenos ávardijimas).

Situacijos išgyvenimas, vidinë asmens bûsena.Emocijas sudaro fiziologinë, paþintinë ir išraiškosdalys. Paprastai jos uþplûsta staiga ir jas sunkukontroliuoti.

Emocijos


196

Tam, kad geriau suprastume visus tris emocijø komponentus,panagrinëkime konkretø pavyzdá. Maþas vaikas pamato atbëgantá ðuná,iðsigàsta, pradeda bëgti, ðaukti mamà, verkti. Ið paskos garsiai lodamasvaikà vejasi ðuo. Kokios yra vaiko fiziologinës reakcijos? Jeigu turëtumefiziologiniø reakcijø matavimo prietaisus, labai aiškiai pamatytume, kadvaiko ðirdis pradëjo plakti stipriau, pakilo spaudimas, susitraukë skran-dis, iðpylë prakaitas ir kt. Kokia yra iðorinë baimës iðraiðka? Vaiko veidasbuvo perkreiptas, vaikas rëkë, bëgo, þvalgësi atgal. Koks paþintinis bai-mës elementas, kokios vaiko mintys iðgyvenant baimæ? Vaiko mintyseðuo yra labai didelis, baisus, turintis didelius ir aðtrius dantis, norintissudraskyti savo aukà á smulkius gabaliukus. Savo bûsenà vaikas gali ávar-dyti þodþiu, kuris geriausiai apibûdina jo iðgyvenimus, – „baimë“.

Toliau smulkiau panagrinësime kiekvienà ið ðiø trijø emocijø su-dedamøjø daliø.

Fiziologinis emocijø komponentas

Emocijas patirianèio þmogaus organizme suþadinamos tam tikrosreakcijos. Kai kurie pokyèiai yra lengvai pastebimi (apëmus baimei grei-èiau pradeda plakti ðirdis, padaþnëja kvëpavimas). Kiti pokyèiai sunkiaupastebimi: kepenys iðskiria daugiau angliavandeniø á kraujà, todël orga-nizmas gauna daugiau energijos, sulëtëja virðkinimas, daugiau kraujopriplûsta á raumenis. Iðsipleèia akiø vyzdþiai, dël to á akis patenka dau-giau ðviesos. Daugiau prakaituojama, kad kûnas bûtø geriau vësinamas.Antinksèiai iðskiria á kraujà hormonø – adrenalino ir noradrenalino (epi-nefrino ir norepinefrino). Padaugëjus epinefrino ir norepinefrino padaþ-nëja pulsas, padidëja kraujospûdis ir angliavandeniø kiekis kraujyje. Vi-sas ðias reakcijas aktyvina simpatinë nervø sistema. Pavojui praëjus, kaiorganizmui jau nereikia gintis arba bëgti nuo pavojaus, suaktyvëja para-simpatinës nervø sistemos centrai, organizmas pamaþu nurimsta.

Kaskart emociškai susijaudinus vyksta minëti fiziologiniai proce-sai. Ðiø procesø intensyvumas susijæs su emocijø intensyvumu. Tai reiškia,kad jeigu iš širdies plakimo daþnio mes sprendþiame apie emocijas, taiširdþiai plakant daþniau galime pastebëti, kad emocijos yra stipresnës.Baimës apimto þmogaus širdis plaka daþniau. Besidþiaugianèio þmogaus

197

širdis plaka stipriau. Ir atvirkðèiai – neiðgyvenantá stipriø emocijø þmogømes galëtume atskirti pagal tai, kad jo fiziologiniø reakcijø intensyvumasnesikeièia, jo ðirdis ið dþiaugsmo arba meilës neplaka stipriau.

Kadangi emocijos yra neatsiejamos nuo fiziniø pokyèiø, o meluo-jantis þmogus iðgyvena daugiau emocijø negu tiesà sakantis (kaltæ dëlmelo, baimæ, kad melas bus atskleistas, susijaudinimà), tai fiziologiniaiparametrai gali bûti naudojami melui atpaþinti. Aparatas, matuojantis iruþrašantis iš karto kelis fiziologinius parametrus, vadinamas poligrafu.

Nors poligrafas vadinamas „melo detektoriumi“, taèiau jis nenu-stato, meluoja þmogus ar nemeluoja. Poligrafas tik matuoja keletà emo-cijø sukeltø fiziologiniø reakcijø (kvëpavimo pokyèius, pulso daþná, krau-jospûdá, prakaitavimà, odos laidumo maþai elektros srovei pokyèius) in-tensyvumà. Yra keletas bûdø, kuriais galima naudotis bandant nustaty-ti melo faktà. Panagrinëkime vienà jø. Pirmiausia reikia iðmatuoti kon-kretaus þmogaus áprastus fiziologinius parametrus. Þmogus yra prijun-giamas prie ávairiø fiziologiniø jutikliø, jam leidþiama apsiprasti naujo-je vietoje ir tuomet uþduodami klausimai, á kuriuos atsakyti paprasta irnereikia meluoti. Tarkime, tokie klausimai gali bûti: „Koks jûsø var-das?“, „Kiek jums metø?“, „Kur jûs gyvenate?“ Iðmatuojamas fiziologi-niø reakcijø stiprumas. Vëliau pateikiami iš anksto parengti klausimai,á kuriuos atsakydamas þmogus gali meluoti arba sakyti tiesà. Jeigu atsa-kydamas á klausimà þmogus labiau susijaudina ir poligrafo rodmenysyra didesni negu pateikus neutralius pirmuosius klausimus, galima ma-nyti, kad þmogus meluoja.

Ar galima pasikliauti poligrafu? Ar galima apgauti melo detekto-riø? Ar galima remiantis vien melo detektoriaus rodmenimis nuteistiþmogø?

Daugeliu atveju poligrafo rodmenys patikimi, taèiau tai labai pri-klauso nuo to, ar þmogus labai nerimauja meluodamas. Svarbûs kaltina-mieji klausimai gali sujaudinti ir visai nekaltà þmogø. Patyræs melagis,uþkietëjæs nusikaltëlis meluodamas gali visai nesijaudinti. Be to, prietai-sà galima apgauti, nes emocijø sukeltas jaudulys beveik nesiskiria nuoskausmo sukelto jaudulio. Todël galima sau ásikàsti á lieþuvá ir poligrafasparodys, kad tiriamasis susijaudino, o tyrëjas nuspræs, kad tikrinamasasmuo meluoja.

198

D. Lykkenas teigia, kad poligrafas negali atskirti nerimo nuo su-sierzinimo arba kaltës jausmo. Daugelio emocijø fiziologinë iðraiðka yratokia pati arba labai panaši, todël treèdalis melo detektoriaus rodmenøgali bûti neteisingi. Nekaltas þmogus gali labai susijaudinti tiesiog dëlto, kad yra átariamas padaræs kà nors baisaus. Þinoma nemaþai atvejø,kai remiantis poligrafo rodmenimis bûdavo neteisingai nuteisiami þmo-nës. Pastaruoju metu poligrafo rodmenys vertinami labai atsargiai.

Emocijø iðraiðka

Emocijas galima iðreikðti labai ávairiais bûdais: þodþiu, kûno kal-ba, þenklais. Mes galime pasakyti, kad mums linksma arba liûdna, galimeðypsotis arba verkti, galime rašyti apie savo jausmus, bet galime naudoti irkitus þenklus, pavyzdþiui, SMS þenklus þinutëse: :–) arba :–(.

Tai, kokià emocijà patiria kitas þmogus, daþniausiai sprendþiameið veido, kûno iðraiðkos, kalbos tono. Iš veido išraiškos lengvai nustato-me, ar þmogus yra patenkintas, ar jis pyksta. Ypaè iðraiðkingi yra neby-liø filmø personaþai, nes juose emocijø iðorinë iðraiðka dar labiau sustip-rinama. Þmonës skiriasi pagal sugebëjimà atpaþinti emocijas ið mimi-kos, be to, moterims paprastai tai sekasi geriau negu vyrams.

Veido iðraiðkos stebëjimai pradëti daugiau nei prieð 100 metø.Daugiausia dëmesio buvo skiriama veido raumenims. P. Ekmanas 1980m. su kolegomis nustatë 7000 veido raumenø átempimo kitimo deriniø(galimø veido iðraiðkø), taèiau ne visos ðiø galimø iðraiðkø yra naudoja-mos ir suprantamos kaip emocijø iðraiðka. Þmonës nesinaudoja visomisgalimomis grimasomis, apsiriboja maþesniu veido iðraiðkø skaièiumi.Emocijos veide gali atsispindëti spontaniðkai, greitai, be þmogaus valiospastangø, savaime. Greitas emocijø atsispindys veide aplinkiniø yra su-

Melui nustatyti naudojamas prietaisas, matuo-jantis keleto su emocijomis susijusiø fiziologi-niø reakcijø intensyvumà.

Poligrafas


199

vokiamas kaip atvirumas ir nuoðirdumas. O jeigu veido iðraiðka yra tru-putá pavëluota, aplinkiniai gali manyti, kad ði iðraiðka yra tyèinë, ne-spontaniðka, nenuoðirdi. Daugeliu atvejø parodyti nuoðirdþias, tikrasemocijas yra paprasèiau negu prieðingas. Jeigu kitas asmuo jums patin-ka, tai paprasèiau yra nusiðypsoti já pamaèius negu susiraukti. Taèiauveido iðraiðkà galima iðmokti valdyti, to mokosi aktoriai. Jie gali labaiátikinamai pavaizduoti „tikrà“ nustebimà arba kokià kità emocijà. Taigine visada galime atspëti, kaip jauèiasi kitas þmogus, ypaè jeigu jis yrapuikus aktorius ir nori mus suklaidinti. Taèiau kaip geras aktorius galisuvaidinti „tikrà“ dþiaugsmà arba liûdesá, taip geri stebëtojai gali atskir-ti nuoðirdø elgesá nuo apgaulingo.

Emocijø iðraiðkos tarpkultûriniai skirtumai taip pat yra psicholo-gø susidomëjimo objektas. Vis dëlto visame pasauliyje tø paèiø emocijøiðraiðka yra labai panaði, visur dþiaugsmas arba liûdesys iðreiðkiamas to-mis paèiomis mimikos formomis. Skiriasi tiktai tø emocijø raiškos daþnu-mas ir intensyvumas. Vienose kultûrose nëra priimtina vieðai rodyti sa-vo emocijø, kitose emocijos išreiškiamos labai aiškiai ir viešai. Emocijøiðraiðkos ypatumai gali skirtis ir tos paèios kultûros skirtingose ðeimose.Vienose gali bûti priimta nerodyti savo jausmø, iðgyvenimø, kitose –neuþsidaryti, nelaikyti jø viduje.

Kûno kalba yra þmogaus fiziniø veiksmø ir pozø visuma. Emoci-jos gali labai gerai atsispindëti kûno kalboje. Matydami susigûþusá, nu-leistà galva þmogø mes nemanome, kad jis šiuo metu yra laimingas, kuonors dþiaugiasi. Visai kitaip suprantame þmogaus bûsenà, jeigu jis sto-vës plaèiai iðskëtæs rankas ir pakëlæs galvà. Kûno padëtis ir judesiai at-spindi emocinæ þmogaus bûsenà.

Kai kurie judesiai yra naudojami kaip þenklai, turintys tam tikràreikðmæ: apsikabinimas, pasibuèiavimas, rankos paspaudimas, plojimasir kt. Ðie þenklai skirtingose kultûrose gali turëti skirtingas, kartais netprieðingas reikðmes. Pavyzdþiui aplodismentais mes reiðkiame susiþavë-jimà, pritarimà, o kitur plojimas rankomis rodo prieðiðkumà, nerimàarba pavojø.

Veido iðraiðka ir kûno kalba tik perteikia emocijas, bet jas sustip-rina ir valdo. Ch. Darwinas savo knygoje „Þmoniø ir gyvûnø emocijøiðraiðka“ (1872) raðë: „laisva emocijø raiðka iðoriniais þenklais jas sustip-rina... Tas, kuris duoda valià piktiems gestams, dar labiau sustiprina

200

savo ánirðá“. Tai reiškia, kad jeigu pabandysime susiraukti, tai pajausimelengvà nepasitenkinimà, jeigu prisiversime ðypsotis, tai truputá pralinks-mësime. Psichologiniai eksperimentai patvirtina šiuos teiginius. Taèiauðie dësniai veikia tik tuomet, kai tuo metu nëra iðgyvenami jokie kitistiprûs jausmai.

Paþintinis emocijø komponentas

Emocijas sudaro ne tik fiziologinis jaudulys ir išraiška, bet ir ási-sàmoninimas, bûsenos pavadinimas. Kalboje yra labai daug þodþiø, skirtøemocijoms apibûdinti. Þmonës skiriasi pagal tai, kaip gerai jie mokasuprasti savo emocijas, kaip aiðkiai jie sugeba jas apibûdinti, susieti sutuo, kas vyksta jø gyvenime. Savo vidines bûsenas prastai suvokiantysþmonës tenkinasi labai nedideliu emocijas apibûdinanèiø þodþiø skai-èiumi (gerai arba blogai), gali vengti kalbëti apie savo išgyvenimus. Jiemsgali bûti sunku suprasti kitus þmones, jø iðgyvenimus. Labai svarbu yragalimybë aiðkiai, konkreèiai ávardyti savo emocijas, susieti jas su jø prie-þastimis. Tai atveria galimybes geriau suprasti savo savijautà, jos prie-þastis, keistinus dalykus.

Tinkamai ávardyti jausmus mokomasi nuo pat vaikystës. Tëvaigali padëti vaikui iðmokti ávardyti savo emocijas. Pamaèius, kad vaikassusiraukæs, galima paklausti jo, ar pyksta. Besiðypsanèiam pasakyti, kadjis atrodo laimingas arba patenkintas. Aplinkiniø þmoniø empatija vai-dina labai svarbø vaidmená mokantis paþinti vidiná savo pasaulá, savoemocijas. Empatiðki þmonës sugeba ásijausti á kito þmogaus bûsenà, joemocinius iðgyvenimus, susitapatinti, suprasti ir atjausti. Empatiðki të-vai tampa tarsi vaiko veidrodþiu, rodanèiu vidinæ jo bûsenà.

Carrolis Izardas (1977) teigë, kad þmonëms bûdinga 10 pagrin-diniø emocijø (dþiaugsmas, susidomëjimas (susijaudinimas), nuostaba,liûdesys, pyktis, pasibjaurëjimas, neapykanta, baimë, gëda ir kaltë). Dau-guma jø bûdingos jau kûdikiams. Kitos emocijos yra ðiø deriniai, pa-vyzdþiui, meilë yra dþiaugsmo ir susidomëjimo (susijaudinimo) deri-nys. Kiek išsamiau panagrinësime tris pagrindines emocijas: baimæ, pyktáir laimæ.

201

Baimë – nemaloni emocija, taèiau ji yra labai svarbi iðlikimui emo-cija. Ji parengia kûnà gelbëtis nuo pavojaus. Baimindamiesi prieðø þmo-nës buriasi á ðeimas, gentis, tautas. Baimë susiþeisti saugo mus nuo su-þalojimø. Bijodami bausmës arba keršto stengiamës nepakenkti vienikitiems. Baimës jausmas yra susijæs su pavojumi. Daþniausia ir natûra-liausia þmogaus reakcija yra noras pabëgti ið baimæ kelianèios situacijos.Baimë gali turëti realø pagrindà ir jo neturëti. Sveika baimë yra konkre-ti, ji turi realø pagrindà. Bijoma ne ðiaip ðunø, o tik grësmæ kelianèiø,pasiutusiø. Þmogus bijo, þino, ko bijo ir kaip galima baimës iðvengti.Taèiau kai baimë tampa labai stipri, be to, menkai pagrásta arba nera-cionali, ji vadinama fobija (þr. skyriø „Psichikos sutrikimai“). Fobijos daþ-nai turi griaunamàjá poveiká þmogaus gyvenimui ir jas reiktø gydytitaikant psichoterapijà.

Kitaip nei baimë, nerimas neturi grësmæ kelianèio objekto arbaþmogus neþino, ko bijo. Nerimas yra nemalonus jausmas. Kadangi bû-sena yra neaiški, prieþastys neaiðkios, tai individas neþino, kaip atsikratytiðios bûsenos, kà daryti. Nerimo apimtas þmogus neranda sau vietos, jojudesiai nervingi, þvilgsnis klaidþioja, sunku iðlaikyti dëmesá ties kokianors veikla. Labai daþnai tokiais atvejais bandoma nerimà slopinti – ra-minamaisiais vaistais, alkoholiu, kokia nors veikla. Kadangi nerimo prie-þastis nenustatyta, tai jis tik laikinai nuslopinamas ir bet kada vël galiatsinaujinti. Nerimas yra daþnas þmogaus gyvenimo palydovas naujosesituacijose, nes jose yra daug neaiškumo. Visiðkai iðvengti nerimo ne-ámanoma, taèiau já galima sumaþinti kalbant apie esamà padëtá, ieðkantkonkreèiø su nerimu susijusiø reiðkiniø.

Pyktis yra nemaloni emocija. Pyktis labai daþnai bûna susijæs sufrustracijos bûsena, bûsena, kai negali pasiekti ko nors, ko labai trokðti,kai jautiesi bejëgis. Þmogus gali nepasiekti savo tikslo dël daugelio prie-þasèiø – ir vidiniø, ir iðoriniø. Studentas gali gauti prastesná, nei tikëjo-si, paþymá dël gabumø stokos, dël to, kad nepavyko iðtraukti iðmoktoklausimo arba dël kitø prieþasèiø. Frustracijas ir pyktá daþnai išgyvenaþmonës, kurie kelia sau nerealius tikslus ir jiems nepavyksta jø ágyven-dinti.

Pyktis taip pat siejamas su þmogaus noru kontroliuoti aplinkà,siekimu, kad viskas vyktø bûtent taip, kaip, jo manymu, turëtø vykti.

202

Taèiau nerealu tikëtis, kad visi aplinkiniai þmonës elgtøsi bûtent taip,kaip þmogui norëtøsi.

Pykèio iðraiðkos bûdai gali bûti labai skirtingi. Pats paprasèiau-sias – tiesioginis pykèio protrûkis, daþnai sukeliantis agresyvø elgesá.Supykdytas þmogus gali uþrikti, trenkti, spirti, keiktis ir pan. Tiesiogi-nis pykèio protrûkis suteikia palengvëjimà, pašalina átampà. Palengvëji-mas išliejus stiprius jausmus, ypaè pyktá, vadinamas katarsiu. Išlietaspyktis sumaþëja taip pat, kaip sumaþëja spaudimas garo katile nuleidusgarà. Jeigu pyktis išliejamas tiesiogiai, tai aplinkiniams nesunku supras-ti to þmogaus jausmus. Taèiau daþnai ðis bûdas netinka, nëra pats ge-riausias.

Bûna situacijø, kai tiesioginë pykèio iðraiðka nëra galima arba pa-vojinga pykstanèiam þmogui. Tada pyktis arba agresija gali bûti atidëtaarba nukreipta á paðaliná, nepavojingà objektà. Keièiantis pykèio adresa-tui ávyksta pykèio arba agresijos perkëlimas. Šeimoje silpniausi ir nepa-vojingiausi nariai (daþniausiai vaikai) gali tapti kitø nariø pykèio objek-tais. Pyktis maþëja ir sportuojant, atliekanti ávairius fizinius pratimus.

Kai kurie þmonës neparodo pykèio, nes, daugumos þmoniø ásiti-kinimu, tai negera, nepageidaujama emocija. Taèiau slopinamos emoci-jos gali netikëtai pratrûkti, þmogus gali nustoti jas valdæs. Slopinamosemocijos kaupiasi ir gali sukelti fiziologinius pokyèius, o ðie savo ruoþtugali virsti ir fizinëmis ligomis. Fiziniai sveikatos sutrikimai, kuriø kilmësiejama su psichologinëmis prieþastimis, yra vadinamos psichosomatiniaissutrikimais (miokardo infarktu, bronchine astma, dvylikapirðtës þarnosopa ir kt. ).

Pats veiksmingiausias, taèiau ir sudëtingiausias bûdas yra kontro-liuoti pykèio prieþastis, patá pyktá, o ne jo iðraiðkà. Jeigu pernelyg dide-lis arba daþnas pyktis trukdo þmogui, tai pirmiausia jis turi tai suvokti.Svarbu išnagrinëti situacijas, kuriose kyla pyktis, ir suprasti, dël ko jiskyla. Paèiam tai padaryti sunku, su psichologo pagalba – paprasèiau.Kitas þmogus gali padëti ávertinti padëtá kitaip, pamatyti save iš šalies.Kadangi pyktis yra susijæs su pernelyg dideliu noru kontroliuoti aplin-kinius, reikia iðanalizuoti savo norus. Galbût jie yra nerealûs? Galbût iðaplinkiniø tikimasi pernelyg daug? Pyktis sumaþëja, jeigu pavyksta ásituacijà ir á save paþvelgti su humoru, jei galima pasijuokti ið savæs.

203

Pyktá taip pat maþina atsipalaidavimo pratimai, relaksacija. Atpalaiduo-damas atskiras raumenø grupes þmogus tampa ramesnis.

Laimë. Kiekvienas nori bûti laimingas ir tai suprantama, nesdþiaugsmas, laimë yra malonûs iðgyvenimai. Laimingi þmonës pasaulámato ðviesesnëmis spalvomis, suvokia já esant saugø, jie lengviau priimasprendimus, daug palankiau vertina kitus þmones, yra labiau patenkintigyvenimu. Bûdami laimingi mes noriau padedame kitiems. Kuo nelai-mingesnis jauèiasi þmogus, tuo niûresnis ir maþiau optimistiðkas atrodopasaulis. Taèiau paprastai þmogaus gyvenime vyksta emocijø ir nuotai-kø kaita. Po pakilios nuotaikos ateina prislëgta nuotaika, liûdesá keièiadþiaugsmas.

Kodël vieni þmonës jauèiasi laimingi, o kiti ne? Nuo ko priklausolaimës iðgyvenimas?

Linkëdami kitiems laimës ir dþiaugsmo daþnai linkime ir turto.Ar materialinë gerovë daro þmones laimingesnius? Psichologiniai tyri-mai atskleidþia, kad tais atvejais, kai pagrindiniai þmogaus poreikiai yrapatenkinti, pasitenkinimà ir dþiaugsmà sukelia tik praturtëjimas. Šisjausmas nëra ilgalaikis, þmogus labai greitai apsipranta su geresne mate-rialine padëtimi. Net ir labai praturtëjæs þmogus jauèiasi tik truputálaimingesnis.

Vienas ið pagrindiniø þmogaus bruoþø yra tas, kad jis save nuolatlygina su kitais. Materialinë padëtis pati savaime nedaro þmogaus lai-mingesnio arba nelaimingesnio. Darbuotojas, kurio alga yra 1000 eurø,bus patenkintas savo darbo uþmokesèiu, jeigu aplinkiniai gaus tiek patarba maþiau. O suþinojæs, kad jo uþmokestis yra pats maþiausias, jis galijaustis nelaimingas.

Kartais, pagerëjus materialinei padëèiai, þmonës jauèiasi maþiaulaimingi. Taip yra todël, kad pasikeièia áprastas gyvenimas, draugø, ben-dradarbiø ratas, laisvalaikio praleidimo formos. Pasikeitus materialineipadëèiai pasikeièia ir lyginimo kriterijai. Jeigu þmogus save lygina sutais, kuriems gerai sekasi, jis pradeda jiems pavydëti. Jeigu þmonës susi-paþásta su kitø nelaimëmis, jie jauèiasi labiau patenkinti savo gyvenimu.

Taigi kas yra bûdinga laimingam þmogui, o kas nesusijæ su lai-mës iðgyvenimu? D. Myerso mokslinio tyrimo rezultatai atsako á ðá klau-simà ir yra parodyti 3 lentelëje.

204

3 lentelë. Su subjektyviai suvokiama laime siejami reiškiniai(Myers, 2000).

Aktyvumas yra labai svarbus visaverèiam þmogaus gyvenimui.M. Csikszentmihalayi su bendradarbiais 1990 m. nustatë, kad ásitraukæá protiná darbà arba aktyvø poilsá þmonës yra laimingesni uþ tuos, kuriegyvena maþiau aktyviai. Þmonës laimingesni jauèiasi uþsiimdami sodi-ninkyste nei sëdëdami motorinëje valtyje, kalbëdamiesi su draugais neiþiûrëdami televizoriø. Laimingi yra tie, kuriuos darbas arba poilsis átraukiataip, kad jie uþmirðta save.

Emocijø teorijos

Kaip jau buvo anksèiau minëta, emocijoms bûdinga fiziologinis,iðraiðkos ir paþintinis (bûsenos suvokimas, ásisàmoninimas, apibrëþimas)komponentai. Taèiau kaip tai ávyksta, kaip ðie reiðkiniai susijæ? Ar mesbëgame nuo ðuns todël, kad bijome? O gal bijome todël, kad bëgame?Ar ðirdis dauþosi todël, kad bijome? O gal bijome todël, kad ji dauþosi?Á ðiuos ir kitus klausimus skirtingos emocijø teorijos pateikia skirtingusatsakymus.

Veiksniai, neturintys átakoslaimës jausmui

Laimingam þmoguibûdinga

• amþius;• rasë;• lytis (moterys labiau linku-

sios á depresijà, bet taip patdaþniau dþiaugsmingos)

• išsilavinimas;• intelektas;• vaikø turëjimas arba neturë-

jimas.

• teigiamas savæs vertinimas;• pasitenkinimas santuoka ir

meilës ryðiais;• religinis tikëjimas;• optimizmas ir draugiškumas;• geras miegas;• mankštinimasis;• darbo turëjimas.

205

Jameso-Lange’o emocijø teorija. Sveikas protas mums sako, kad mesverkiame dël to, kad mums liûdna, pratrûkstame keiksmais, nes pyksta-me, drebame dël to, kad bijome. Taèiau W. Jamesas ðá reiðkiná ávertinokitaip: „Mums gaila, nes verkiame, mums pikta, nes mušame, mes bijo-me, nes drebame“. Tokià pat idëjà tuo paèiu metu iðkëlë danø psicholo-gas Carlas Lange’as. Ðiø autoriø teigimu, ið pradþiø organizmas reaguo-ja á situacijà. Mums patiems nereikia sàmoningai nieko daryti – tamtikrose situacijose mes automatiðkai pravirkstame arba bandome ið situ-acijos pabëgti. Vëliau iš šio savo elgesio suprantame, kokias emocijasišgyvename. Ið pradþiø mes pamatome ðuná, pradeda daþniau plakti ðir-dis, pradedame bëgti ir suvokiame, kad bijome. Taigi pagal ðià teorijà,jeigu kurá laikà vaikðèiosime nuleidæ galvà, tai pasijusime prislëgti, ojeigu ðypsosimës ir ðvilpausime – nuotaika turëtø pagerëti.

Cannono ir Bardo emocijø teorija. W. Jameso ir C. Lange’o teorijaamerikieèiui Walteriui Cannonui pasirodë maþai tikëtina. Pirmiausia jisrëmësi tuo, kad fiziologinës kûno reakcijos nëra tokios skirtingos, kadsukeltø skirtingas emocijas. Ar greitesnis ðirdies plakimas reiðkia baimæ,pyktá ar meilæ? Be to, ðirdies plakimo greièio, prakaitavimo, kûno tem-peratûros pokyèiai yra per lëti, kad sukeltø staigias emocijas. Todël Wal-teris Cannonas, o vëliau ir kitas amerikieèiø psichologas Philipas Bardaspadarë iðvadà, kad tuo paèiu metu ir organizmas fiziologiškai suþadina-mas, ir išgyvenamos emocijos. Emocijà þadinanèio dirgiklio impulsaituo pat metu plinta á smegenø þievæ priversdami subjektyviai ásisàmo-ninti situacijà, ir á simpatinæ nervø sistemà sukeldami organizmo fizio-logines reakcijas. Jeigu mus kas nors pastumia, mes supykstame ir mûsøveidà uþlieja raudonis.

Taigi jau turime dvi skirtingas emocijø teorijas. Viena teigia, kadið pradþiø á dirgiklá reaguoja kûnas ir tada mes pagal skirtingà kûnoreakcijà jauèiame skirtingas emocijas; kita teorija teigia, kad dirgiklis iðkarto sukelia ir emocijas, ir organizmo reakcijø pokyèius.

Kaip tai daþnai bûna moksle, në viena teorija negali visko paaið-kinti, nëra visais atvejais teisi. Taèiau pastebëta, kad kuo maþiau þmo-gus jauèia savo kûno signalø (suparalyþiuota didelë arba nedidelë kûnodalis), tuo silpniau jis iðgyvena savo jausmus, iðgyvenimai yra silpnesniir ne tokie stiprûs.

206

S. Schachterio dviejø veiksniø emocijø teorija. Stanley Schachterioteigimu, emocijas sudaro du dëmenys: fizinis suþadinimas ir jo paþintinisávardijimas. Nesuþadinus organizmo emocijos negalimos, taèiau tai, kàiðgyvena þmogus, priklauso nuo to, kaip jis interpretuoja, suprantasituacijà. Stanley Schachteris ir Jerome’as Singeris atliko eksperimentà.Studentams buvo áðvirkðta adrenalino. Vieniems apie tai pranešta, kitiems– ne. Studentai patenka á kambará, kur eksperimentuotojo padëjëjasapsimeta arba labai euforišku, ið pasitenkinimo nenustygstanèiu vietoje,arba labai suirzusiu. Tie tiriamieji, kurie neþinojo, kad jiems yra áðvirkðtaadrenalino, pradëjo jausti euforijà arba susierzinimà. Emocijos priklausënuo to, kà vaizduodavo eksperimentuotojo padëjëjas (atsidûræ vienamekambaryje su susierzinusiu þmogumi patys tapdavo suirzæ, su patenkintu– patys tapdavo patenkinti). O tie, kurie þinojo, kad jiems áðvirkðtaadrenalino, nejautë stipresniø emocijø, savo bûsenà galëjo paaiðkintivaisto poveikiu. Schachterio eksperimentas labai aiðkiai parodo, kademocijoms didelæ átakà daro tai, kaip þmogus sugeba paaiðkinti savobûsenà, bûtent paþintinis veiksnys.

Šias tris teorijas iliustruosime pavyzdþiu. Þmogus pamatë gyvatæir iðsigando. Toliau pavaizduota, kaip psichikos procesø sekà apraðoJameso-Lange’o, Cannono-Bardo ir Schachterio teorijos.

Fiziologinë(kûno)reakcija

Fiziologiniø reakcijøásisàmoninimas sukelia

emocijà (baimæ)

Emocijassukeliantis

dirgiklis (gyvatë)ir jo suvokimas

36 pav. Jameso-Lange’o emocijø teorija.Emocijos patiriamos suþadinus organizmà fiziologiðkai

207

Dël paþintiniø veiksniø átakos emocijoms psichologai neturi bend-ros nuomonës. R. Zajonco nuomone, kai kurios emocijos gali kilti irþmogui nespëjus apgalvoti padëties. Galima iðsigàsti net ko nors nesu-prantant. Tuo tarpu R. Lazarusas teigia, kad paþintiniai procesai vykstavisada, daþnai labai greitai, automatiškai. Þmogus nespëja ásisàmonintisavo situacijos ávertinimo, taèiau tas ávertinimas vyksta.

Emocijassukeliantisdirgiklis(gyvatë)

ir jo suvo-kimas

Skirtingøgalvos

smegenøsrièiø

suþadinimastuo paèiu

metu Patiriama emocija(baimë)

37 pav. Cannono–Bardo emocijø teorija.Fiziologinis suþadinimas ir emocijos patiriama tuo paèiu metu

38 pav. S. Schachterio dviejø veiksniø teorija. Fiziologinis suþadinimasir situacijos interpretavimas vyksta tuo paèiu metu. Jeigu situacija subjektyviai

neáprasminama, emocija nepatiriama

Fiziologinës reakcijos irelgesys (padaþnëjæs

ðirdies ritmas,pabëgimas)

Dirgiklis(gyvatë)

Fiziologinësreakcijos ir elgesys(padaþnëjæs ðirdiesritmas, pabëgimas)

Interpretauojamasituacija (gyvatëyra pavojinga)

Patiriama emocija(baimë)

208

Daugiausiai psichologijoje tyrinëjamos ir aptariamos situacinësemocijos, kylanèios kaip tiesioginis atsakas á konkreèius ávykius. Reèiaupabrëþiama, kad tokius atsakus lemia ne vien ávykiai, bet ir jau egzistuo-janèios emocinës bûsenos, pasireiðkianèios kaip situaciniø emocijø fo-nas. Nors kelios tokiø foniniø emociniø iðgyvenimø atmainos (nuotai-kos, jausmai) gerai þinomos, jø prigimtis, funkcinë paskirtis, kiti ypatu-mai kelia ginèus, telikdami neiðaiðkinti. Tai apmaudu, nes foniniamsiðgyvenimams tenka ypatingas vaidmuo sieti atskiras emocijas, jungtijas á iðtisiná emociná iðgyvenimà, kuris psichologijoje be tokio vienijan-èio pagrindo vaizduojamas veikiau kaip izoliuotø arba maþai tarpusavy-je susijusiø emociniø reakcijø seka, nei kaip visybiðkas reiðkinys. Taigipastangos pasistûmëti pirmyn tiriant ir suprantant foninius emociniusiðgyvenimus sëkmës atveju, be tiesioginiø rezultatø, þada dar ðiek tiekiðsklaidyti painiavà, bûdingà emocijø psichologijai. (...)

Nuotaika – tai, be abejo, bûdingiausias ir plaèiausiai pripaþásta-mas foninis emocinis iðgyvenimas. Þodynuose ji apibûdinama kaip „il-gokai trunkanti, palyginti pastovi vidutinio ar maþo intensyvumo psi-chinë bûsena, kuri yra teigiamas arba neigiamas individo psichinio gy-venimo emocinis fonas“ (Psichologijos þodynas. 1993. P. 193). Toliaunurodoma, kad nuotaika yra þmogaus reakcija ne á patá ávyká, bet á joreikðmæ visiems kitiems gyvenimo planams bei interesams (nors kartaiskeièiasi be prieþasties), kad ji gali daryti átakà situacinëms emocinëmsreakcijoms á ávyká, bûti konkreti arba neapibrëþta.

Panaðiai nuotaikos apibûdinamos ir kituose literatûros ðaltiniuo-se: taip pat pabrëþiama, kad paprastai ji yra silpnesnë ir ilgiau trunkanti


Apie emociniø reiðkiniø ávairovæ: V. Viliûnas „Foniniai emociniaiiðgyvenimai“ // Psichologija. 1997.Nr. 16.

209

uþ situacines emocijas, daþnai bûna nukreipta á neapibrëþtà objektà,apibûdinama kaip „(...) nuostata reaguoti tam tikru emociniu bûdu iriðgyventi tam tikrus jausmus“. Aiðku, konkreèios nuotaikø teorijos paá-vairina jø apraðymus, išsakydamos panašaus pobûdþio teiginius pagalsavo tradicijas: biheivioristai pabrëþia nuotaikos poveiká elgsenai, kogni-tyvistai – paþintiniams vertinimams ir pan. Vykdomi dar fiziologiniaibei empiriniai nuotaikø tyrimai; pastarieji parodë gana ávairià nuotaikøátakà psichiniams procesams.

Þvilgsnis á nuotaikà, kaip á foniná emociná iðgyvenimà, ypaè iðryð-kina jos globalinë paskirties klausimà. Ið tiesø, jeigu nuotaika daro átakàsituacinëms emocijoms atsirasti, kuo ji skiriasi nuo panašiai pasireiškian-èio jausmo? Jeigu jausmas iðreiðkia poreiká ir nukreiptas á jo objektà, taikà iðreiðkia, nuo ko priklauso ir á kà nukreipta nuotaika. Ðiuos klausimusverta pasiaiðkinti, nors tikëtis rasti á juos iðsamius atsakymus ðiuo metumaþa vilties.

Depresija yra viena ið ryðkiausiø ir, ko gero, daugiausiai tirtø nuo-taikos atmainø. Reaktyvinë depresija paprastai atsiranda po stipriø su-kreèianèiø gyvenimo ávykiø (lûkesèiø neiðsipildymo, skaudþios netek-ties), taigi jau esant pastoviam emociniam santykiui (jausmui) ir ávykusjo frustracijai. Tie patys ávykiai sukelia ir situacines emocijas (þmogusbûna sukrëstas, apimtas liûdesio, nevilties), kurios, bûdamos ryðkiau-siais emocinio gyvenimo ávykiais, nustelbia, maskuoja kitus jo pasireið-kimus. Depresija iðryðkëja vëliau, kai baigiasi ûmus situacinis iðgyveni-mas, taèiau ilgai iðlieka savotiðkas jo gausmas, ávairûs sukrëtimo paliktipëdsakai: „Dominuojanti depresijos savybë – liûdesio jausmas. Kitossavybës – tai neigiamas savivaizdis, þmoniø vengimas, apetito neturëji-mas, pastovios mintys apie mirti ir saviþudybæ, nesugebëjimas susikaupti,bendro aktyvumo bei agresyvumo bei agresyvumo pokyèiai“.

Palyginti su situacine emocija, depresija yra þymiai platesnio po-bûdþio reakcija: ji ne tik ilgiau trunka, bet ir plaèiau pasireiðkia, nu-kreipta ne tiek á sukrëtusá ávyká, kiek á visà gyvenimà ir daro já maþiaumielà. Bûdama atsakas á vieno ið poreikiø frustracijà depresija ribojakitø poreikiø tenkinimà, kadangi jos metu maistas, dominavimas, pa-siekimai, seksas nebeágyja tos prasmës, kurià paprastai turi.

Taigi reaktyvinës depresijos pavyzdys rodo, kad nuotaika kartaiskyla, kaip ir situacinës emocijos, ið jausmo, ir pasireiðkia kaip papildo-

210

mas foninis iðgyvenimas, palengvinantis vienø ir ribojantis kitø emocijøiðsivystymà. Tokiais atvejais emocijos kyla ne iš nuotaikos, taèiau tai,kad jos kyla, nuo nuotaikos priklauso. Áþeidimas, supykdæs irzlios bûse-nos þmogø, kità syká, kai jis bus dþiugios, þaismingos nuotaikos, galibûti net nepastebëtas. Pykèio ðaltinis – ne nuotaika, o paþeistos ambici-jos, bet nuo nuotaikos priklauso, ar bus toks paþeidimas áþvelgtas, kitaipsakant, ji nustato pykèio reakcijos slenkstá. Per tokius emocijø „slenks-èiø“ poslinkius, sudaromus nuotaikø, atsiranda galimybë derinti atski-rus poreikius ir reguliuoti bendrà emocinio gyvenimo modalumà,dþiaugsmo, agresijos, atsargumo ir kt. dominavimà.

Aiðku, kad nuotaikos gyvenime pasireiðkia ávairiau ir ne visuometgali bûti interpretuojamos kaip antriniai, išvestiniai foniniai iðgyveni-mai. Taèiau toks jø pasireiðkimas yra, berods, vienas ið svarbiausiøjø. Jisrodo, kad foninë elgsenos reguliacija, atliekama emociniø reiðkiniø, yragana sudëtinga, apimanti daug atvejø.

1. Kuris iš èia pateiktø iðgyvenimø yra pats stipriausias, intensyviausias:a) emocija;b) afektas;c) nuotaika;d) visi vienodai stiprûs.

2. Koks yra esminis baimës ir nerimo skirtumas?a) baimë yra stipresnë uþ nerimà;b) nerimas ilgiau trunka uþ baimæ;c) nerimo prieþastis neaiðki, o baimës aiðki;d) nerimà lengviau kontroliuoti, o baimæ sunkiau.


klausimai

211

3. Kas yra matuojama poligrafu (melo detektoriumi):a) kraujo spaudimas;b) þmogaus sugebëjimas meluoti;c) ávairûs fiziologiniø parametrø pokyèiai;d) þmogaus rašysenos ypatumai.

4. Kurias ið pateiktø emocijø teorijø iliustruotø ðis posakis: „Jis taipilgai draugavo su Jûrate, kad pagaliau suprato, jog jà myli“:

a) Jameso ir Lange’o emocijø teorijà;b) Cannono ir Bardo emocijø teorijà;c) Schachterio emocijø teorijà;d) visas pateiktas teorijas.

5. Kurias ið pateiktø emocijø teorijø iliustruotø ðis ávykis: ið ryto þmonaskubëdama per klaidà iðgërë daug stipresnæ vyro kavà. Vëliau pajuto,kad stipriai dauþosi ðirdis. O per televizoriø iðgirdo horoskopà, pranašau-jantá jai nelaimingà dienà. Moterá uþvaldë baimë, ji paskambino vyruipraneðti apie savo baimes ir galimas blogas þinias. Išgirdusi vyro nuo-monæ, kad galbût baimë yra susijusi su tuo, jog ji iðgërë jo „branduoli-næ“ kavà, moteris nurimo. Jai jos baimë pradëjo atrodyti juokinga.

a) Jameso ir Lange emocijø teorijà;b) Cannono ir Bardo emocijø teorijà;c) Schachterio emocijø teorijà;d) visas pateiktas teorijas.


213

1. Ar vaikas, gimæs su genetiðkai nulemtais gerais paþintiniaisgebëjimais, gali bûti þemesnio uþ vidutiná intelekto?

2. Ar visiems þmonëms bûdinga vienoda màstymo ir elgesio rai-da?

3. Ar beþdþionë, auklëjama þmogaus, ágis pranaðesná gebëjimàmàstyti, elgtis ir jausti?

4. Ar vaikas, iki septyneriø metø amþiaus negirdëjæs þmogauskalbos, gali iðmokti kalbëti?

5. Ar paauglystës krizë bûdinga tik iðsivysèiusiø ðaliø gyvento-jams?

6. Ar daþnai neðiojamas ant rankø kûdikis vëliau norës pats vaikð-èioti?

7. Ar santuoka uþtikrina, kad jaunas þmogus nebesijaus vienišas?8. Ar pagyvenæ þmonës, patenkinti savo gyvenimu ir laimëji-

mais, labiau bijo mirties nei tie, kurie nëra patenkinti nugy-ventais metais?

9. Ar þmogaus menkavertiðkumo jausmas yra ágimtas?10. Ar nepatyræs globos ir meilës ið artimiausiø þmoniø vaikas

gebës suaugæs mylëti?

Psichosocialinë raida


ne:a r b a

214

– Visi þmonës turi po koká nors iðmintingà þmogø, – pareiškiašešiametis vaikas.

– Kaip tai? – nesupranta mama.– Na, að turiu tave iðmintingà. Draugas darþelyje sakë, kad jo

tëtis irgi viskà þino, protingas. Tai va, ir aš, ir jis... visi turim išmin-tingus þmones.

Þurnalistas ima interviu ið ðimto metø sulaukusio senuko:– Sakykite, prašom, kaip jums pavyko sulaukti tokio garbingo

amþiaus?– Tai paprasta. Tiesiog bûdamas jaunas að daviau sau þodá,

kad gyvensiu toliau, kad ir kas atsitiktø.

Vienas esminiø psichologijos mokslo, ypaè raidos psichologijos sri-ties, klausimø, á kurá mëginama atsakyti turbût nuo þmonijos gyvavimopradþios, – kiek ir kaip kiekvieno þmogaus elgesá, psichikos procesus,bûdo bruoþus ar santykius su kitais þmonëmis lemia paveldimumas irugdymas. Ar ið tiesø, kaip manë kai kurie filosofai (pvz., J. J. Rousseau),viskas yra mûsø prigimtyje, viskas nulemta biologiðkai, reikia tik leistipasireikðti toms savybëms, elgesiui, màstysenai… O gal, kaip teigë kiti(pvz., J. Locke’as), þmogus gimsta tarsi tuðèia lenta, „tabula rasa“, taigijá galime iðmokyti visko, ko tik panorësime, jis elgsis, màstys ir jausistaip, kaip já iðugdysime?

Ðtai du istoriniai pavyzdþiai, svarbûs mëginant suprasti psicholo-ginæ þmogaus raidà.

1933 m. psichologai Kelloggai neáprastu eksperimentu su savopaèiø vaiku ir ðimpanze parodë, jog mûsø elgesá – bent ið dalies – lemiaunikalios þmogaus kûno sandaros ir funkcijø savybës. Jie devynis mëne-sius drauge su vieneriø metø amþiaus sûnumi augino porà mënesiø jau-nesnæ ðimpanzæ. Psichologai elgësi su jais visiðkai vienodai. Vienodaimylëjo (jei apkabindavo vienà, tai ir kità), su abiem kalbëdavosi, abuvienodai mokë. Abu „augintiniai“ vienodai rodë prieraiðumà tëvams,ilgëjosi, kai jø nebûdavo šalia. Mokydamasi naujø ágûdþiø pirmaisiaismënesiais ðimpanzë buvo pranašesnë: greièiau išmoko naudotis šaukštu,gerti iš puoduko, atidaryti duris. Taèiau netrukus berniukas ðimpanzæëmë lenkti ir savo galimybëmis (pradedant kalbos raida) jà smarkiai pra-noko.

215

Vadinamosios „laukiniø vaikø“ istorijos atskleidþia, koks svarbusþmogaus elgesio raidai yra ugdymas ir atitinkama aplinka. 1921 m. In-dijoje buvo rastos dvi mergaitës, uþaugintos vilkø. Viena buvo maþdaug2–4, kita – 8 ar 9 metø. Mergaitës elgësi kaip vilkiukai: jos bëgiojoketuriomis, lakë pienà, staugë ir ûkèiojo. Kai specialistai ëmësi jas pri-þiûrëti ir mokyti to, kà moka þmonës, mergaitës iðmoko vaikðèioti sta-èiomis, vartoti apie ðimtà þodþiø, bet jø gebëjimai nepasiekë aukðtesnionei maþdaug trejø metø amþiaus vaiko lygio.

Prigimties ir patirties sàveika

Taigi ðios dvi istorijos rodo tai, kà vëlesniais tyrimais ne kartàpatvirtino psichologai: tai, kokie esame ir kà sugebame, priklauso ne tiknuo prigimtiniø savybiø, ágimtø galimybiø ir ne tik nuo ugdymo, tin-kamos aplinkos. Svarbi jø sàveika. Prigimtiniai gebëjimai gali atsiskleistitik esant optimaliai aplinkai. Kita vertus, kad ir kokia tinkama yra ap-linka, prigimtis „nustato“ galimybiø ribà. Maþa to, raidos psichologijospoþiûriu patirtis ir prigimtis skirtingai sàveikauja lemdama vienoká ar-ba kitoká mûsø elgesá arba psichologines savybes – tai priklauso nuo to,kokiu raidos metu susiduriama su patirties arba prigimties apribojimais,ir nuo to, apie kokià – màstymo, kalbos, emocijø, asmenybës savybiø arfizinæ – raidà kalbama.

Raidos psichologas Arnoldas Gesellas dar XX a. viduryje atsklei-dë ir pabrëþë natûralaus brendimo svarbà. Stebëdamas kûdikius ir maþusvaikus jis apibendrino: ar kiðamasi á vaiko raidà, ar ne, ar jis specialiaibus mokomas, ar ne, vis tiek vaikø raida turi tas paèias stadijas, o jøgebëjimai atëjus tam tikram laikui susilygina. Taèiau tai, kà apraðë A.Gesellas, galioja tik motorinei raidai: vaikðèiojimui, sëdëjimui, kitomsfizinëms funkcijoms. Vëlesni psichologiniai tyrimai patvirtino ðià prie-laidà. Pasirodo, jei 9–10 mënesiø kûdikius mokysime ropoti laiptais,tai po poros mënesiø jie jau gebës jais lipti kur kas geriau nei jø bendra-amþiai, nemokyti kopti laiptais virðun. O bûdami 15 mënesiø amþiaus(kaip tik tada daugumos maþyliø motorinës galimybës jau leidþia atliktijiems tokius veiksmus) ir vieni, ir kiti nesiskirs savo gebëjimu kopti laip-tais. Tà patá galima pasakyti ir apie vaiko gebëjimus pieðti, atlikti kito-

216

kius daugiau ar maþiau sudëtingus judesius. Svarbu atkreipti dëmesá,kad ðiuo atveju kalbama apie sveikus, prigimtinius gebëjimus turinèiuskûdikius, auganèius normalioje arba áprastinëje aplinkoje. Ir nors patsA. Gesellas pripaþino, kad kiekvieno vaiko tam tikros motorinës funkci-jos subræsta šiek tiek skirtingai – vienø truputá anksèiau, kitø vëliau – jisper menkai ávertino svarbø aplinkos poveiká net ir ðiø motoriniø funkci-jø raidai.

Fiziðkai ir socialiai apleistø kûdikiø ir maþø vaikø stebëjimai at-skleidë deprivacijos reiðkiná ir tai, kaip ðis atsiliepia atitinkamø galimy-biø raidai. Tarkime, jei kûdikis ilgà laikà bus pririðtas prie lovytës taip,kad negalës atsistoti ir mëginti vaikðèioti, vargu ar jis vëliau vaikðèiostaip gerai, kaip jo bendraamþiai. Arba jei kûdikis neturës galimybiølaisvai judinti rankyèiø ir manipuliuoti daiktais, nukentës jo suvokimoraida, gebëjimas ávertinti nuotolá ir daikto dydá. Taigi deprivacija – aið-kûs aplinkos apribojimai, bûtinos raidai stimuliacijos nebuvimas. Ji galibûti ir motorinë, ir jutiminë, ir socialinë. Pavyzdþiui, vaikas, visiðkaineturintis galimybës bendrauti su kitais þmonëmis arba negirdintis jøkalbos, neiðmoks kalbëti, nors ir turi kalbëjimui bûtinas fiziologinesprielaidas. Deprivacija gali bûti ir maþiau matoma bei apimti specifinesfunkcijas: kaip rodo psichologiniai tyrimai, vaikas, turintis galimybæ tikgirdëti þmoniø kalbà, bet neturintis galimybiø bendrauti su jais (pvz.,jei vaikas „auga“ su televizoriumi, tik retkarèiais su juo aplinkiniai kal-basi), iðmoks kartoti girdëtas frazes ir net pritaikyti jas atitinkamosesituacijose, bet nemokës reikðti savo minèiø, laisvai bendrauti.

Tiesa, net jeigu vaikas buvo socialiai arba fiziðkai apleistas ir ne-patyrë jo prigimtinei raidai bûtinos aplinkos stimuliacijos, ðiuos trûku-mus galima kompensuoti vëliau. Þinoma, tai bus tuo sunkiau, tuo rei-kalaus daugiau papildomø pastangø, kuo labiau vaiko (ar jau suaugusioþmogaus) raida nutolusi nuo natûralaus tos savybës brendimo laiko.Pavyzdþiui, trejø metø socialiai apleistà vaikà iðmokyti kalbëti daug leng-viau nei dešimties. Taigi kalbama ir apie kritinius raidos laikotarpius – t.y. tarpsná, kai aplinkos poveikiai tam tikros prigimtinës savybës ar funk-cijos raidai yra veiksmingiausi. Aplinkos poveikiø veiksmingumui, kitavertus, svarbi ir dar viena sàlyga: pasirengimas arba subrendimas iðmoktiiðsiugdyti tam tikrà savybæ. Ugdymas neveiksmingas, kol organizmasnëra pribrendæs atlikti tos funkcijos, kuri ugdoma.

217

Dar viena situacija, atskleidþianti sudëtingà aplinkos ir prigim-ties sàveikà, yra prigimtiniai trûkumai. Kai kuriø vaikø – dël organiniønervø sistemos paþeidimø nëðtumo ar gimdymo metu arba dël genetið-kai nulemtø sutrikimø – natûralus galimybiø brendimas stipriai atsilie-ka nuo bendraamþiø arba visai neámanomas. Ypaè – be specialaus ugdy-mo, papildomos iðorinës stimuliacijos. Pavyzdþiui, vaikø, turinèiø Daunosindromà, ir fizinë, ir kalbos raida atsilieka nuo ðio sindromo neturinèiøvaikø – tai lemia prigimtis. Paprastai vaikas, jei tik jo galimybës ne-varþomos ir neribojamos aplinkos, tarsi savaime iðmoksta vaikðèioti irkalbëti, o vaikà, turintá Dauno sindromà, reikia nuosekliai ir tinkamaiugdyti, kad jis pradëtø vaikðèioti arba kalbëti. Pavyzdþiui, tik nuo ádëtopapildomo darbo mokant vaikà kalbëti, tarti garsus, skiemenis, þodþius,jungti juos á sakinius priklausys, ar penkeriø metø vaikas, turintis Dau-no sindromà, gebës kalbëti sakiniais, ar tik kartos pavienius garsus arbaskiemenis.

Ðiuo metu itin populiarûs ir svarbûs vadinamieji psichogeneti-niai tyrimai, kuriais moksliðkai siekiama atskleisti ir pagrásti patirtiesbei prigimties sàveikà skirtingais amþiaus tarpsniais bei skirtingomis sà-lygomis. Ðie tyrimai paprastai atliekami stebint ir ávertinant dvynius beiávaikintus vaikus. Pavyzdþiui, lyginamas tam tikrø savybiø pasireiðki-mas porose dvyniø, kurie gimë ir augo kartu (tokioje paèioje aplinkoje),dvyniø, kurie turi tik 50 procentø tokios paèios genetinës informacijos(vadinamieji dizigotiniai arba neidentiðki dvyniai), dvyniø, kurie turi100 procentø tokios paèios genetinës informacijos (vadinamieji mono-

Biologinis augimo procesas, kai nuosekliai kei-èiasi genetiðkai nulemtas elgesys, santykinai ne-priklausomas nuo patirties.

Aiðkûs aplinkos apribojimai, bûtinos asmens psi-chinei raidai stimuliacijos nebuvimas.

Laikotarpis, kai tam tikri veiksniai arba potyriailabiausiai veikia organizmo raidà.

Brendimas


Deprivacija

Kritinis raidoslaikotarpis

218

zigotiniai arba identiðki dvyniai), vaikø, kurie auga tokioje paèioje ap-linkoje, bet yra skirtingø tëvø, ir pan. Sudëtinga statistinë tokiø duo-menø analizë leidþia ávertinti, koká procentà mûsø gebëjimø ar asmeny-bës savybiø lemia aplinka, koká – genai, prigimtis.

Kol kas šiais tyrimais apibendrinama, jog mûsø psichosocialinæ irelgesio raidà ið tiesø visuomet veikia ir aplinka, ir genai. Maþa to, neretaimes „paveldime“ ne tik genetiná polinká, bet ir aplinkà. Pavyzdþiui, ge-rais paþintiniais gebëjimais pasiþyminèiø tëvø vaikai ið tëvø paveldi netik gerus prigimtinius gebëjimus, bet ir yra labiau ar tinkamiau ugdo-mi. Ið tëvø vaikas taip pat gali paveldëti ne tik polinká sirgti depresijaarba šizofrenija (ar atitinkamus genetiškai nulemtus neurocheminius po-kyèius, lemianèius ðias ligas), bet ir „depresiðkà“ aplinkà arba ðaltus,vaiko poreikiø neatliepianèius tëvus – tai dar labiau pasunkins psicholo-ginæ vaiko raidà.

Psichogenetiniai ir bendrai ðiuolaikiniai psichologiniai bei medi-ciniai tyrimai atskleidë dar vienà svarbø þmogaus raidai tarpsná, anks-èiau visiðkai ignoruotà arba prapuolusá tarp prigimties ir patirties sam-pratos. Tai prenatalinë raida, arba raida iki gimimo. Ðiuo metu þinoma,kuriuo dar negimusio, bet motinos ásèiose esanèio þmogaus raidos laiko-tarpiu yra paþeidþiamiausi þalingø aplinkos poveikiø jo organai, atitin-kamos fizinës, paþintinës, emocinës arba psichosocialinës galimybës. Šieþalingi poveikiai prenatalinës raidos metu – vadinamieji teratogenai –gali lemti ávairius jau gimusio vaiko raidos sutrikimus. Pavyzdþiui, foli-nës rûgðties trûkumas pirmàsias prenatalinës raidos (motinos nëðtumo)savaites gali lemti didelius nervø sistemos trûkumus, menkà galvos sme-genø iðsivystymà ar jø pakitimus arba veido trûkumus – neiðsivysèiuságomurá arba nesuaugusià virðutinæ lûpà. Alkoholis arba kitos psichoak-tyvios medþiagos moters organizme gali neigiamai veikti daugybæ josásèiose auganèio þmogaus galimybiø apribojimø – pradedant paþinti-niø gebëjimø, baigiant fiziniø gebëjimø raida. Dideli nikotino kiekiai,manoma, „atsakingi“ uþ fizinæ gimusiø vaikø sveikatà (silpni plauèiaiarba ðirdis) arba net paþintinius gebëjimus (rûkanèiø mamø vaikø inte-lekto koeficientas vëliau bûna maþesnis nei nerûkanèiø). Stiprius paþin-tinës arba socialinës raidos sutrikimus gali lemti ir kai kurios virusinësligos, kuriomis moteris perserga kritiniais vaisiaus raidos momentais.

219

Iki ðiol reikðmingos ir nepaneigtos raidos teorijos, apibûdinan-èios þmogaus psichologinæ, socialinæ, paþintiniø gebëjimø raidà, irgipagrástos vidiniø, prigimties nulemtø procesø ir iðoriniø sàlygø sàveika.Svarbiausios jø – ðveicarø psichologo Jeano Piageto apraðyta màstymo irkalbos raida bei psichoanalizës pradininko Sigmundo Freudo apraðyta,o jo mokiniø C. G. Jungo, A. Adlerio, daugybës kitø, ypaè E. H. Erik-sono, reikšmingai papildyta ir iðplëtota þmogaus asmenybës raida. To-liau apþvelgsime þmogaus psichosocialinæ raidà nuo gimimo iki mirtiesremdamiesi ðiø psichologijos klasikø stebëjimais ir atradimais.

Kûdikystë

Kûdikystë – tai þmogaus gyvenimo laikotarpis nuo gimimo ikitol, kol jis pradeda vaikðèioti, kitaip tariant – pirmieji gyvenimo metai.Nors šis amþiaus tarpsnis yra trumpiausias savo trukme (palyginti sukitais amþiaus tarpsniais), taèiau jo metu þmogaus ávairiausiø gebëjimøraida yra bene sparèiausia ir dramatiðkiausia. Be to, daugelio psichologønuomone, pirmøjø metø patirtis stipriai veikia vëlesnæ þmogaus psicho-socialinæ raidà ir psichologinæ savijautà bei socialinius santykius.

Tik gimæs kûdikis turi daug refleksø – ágimtø reagavimo mode-liø, veiksmø grandiniø – èiupimo, èiulpimo, mirksëjimo, rëmimosi ko-jomis á kietà pagrindà ir t. t. Jie svarbûs ne tik tuo, kad uþtikrina kûdi-kiui bent minimalø gebëjimà iðgyventi, bet ir tuo, kad jais remiantisišmokstama naujø, tikslingø veiksmø. Kaip tik kûdikio turimi refleksai,J. Piaget nuomone, yra pirmosios schemos, kuriomis vadovaujantis to-liau vyksta paþintinë (suvokimo, màstymo) raida. Piaget teigimu, kûdi-kiai, kaip, beje, ir kitø gyvûnø jaunikliai, gimsta turëdami poreiká irgebëjimà prisitaikyti prie aplinkos. Toks prisitaikymas (adaptacija), ðiopsichologo manymu, susideda ið dviejø svarbiø procesø, nuolat sàvei-kaujanèiø ir papildanèiø vienas kità bei lemianèiø tolesná turimø sche-mø tobulinimà, naujø ágijimà. Vienas ið procesø yra asimiliacija – pa-tirties priëmimas remiantis turimomis schemomis. Ðitaip èiulpimo sche-mà jau turintis kûdikis asimiliuoja (átraukia á save, savo patirtá) ne tikpienà, kurá gauna þásdamas krûtá, bet ir patyrimà, kaip ir kas gali bûtiþindama, èiulpiama. Taèiau susidûrus su nauja, skirtinga patirtimi, in-

220

formacija, dirgikliais, vyksta ir akomodacija – prisiderinimas, turimøschemø keitimas, tikslinimas, plëtimas. Akomodacija padeda kûdikiuigreitai perprasti, kas èiulpiama norint pasisotinti, o kas – tik patirtimalonumà. Ðitaip jis iðmoksta ir veikti aplinkà (tai taip pat padeda jamprisitaikyti ir išgyventi). Pavyzdþiui, jei kûdikis nori maisto, jis neèiul-pia þinduko, o spjauna já praneðdamas, kad nori valgyti, o ne èiulpti.Asimiliacija ir akomodacija vyksta nuolat, visà þmogaus gyvenimà: dëljø mes ágyjame naujø þiniø ir deriname jas su jau turimomis, ðias dar irperþiûrëdami.

Pirmàjà paþintinës raidos stadijà, trunkanèià maþdaug iki dvejømetø amþiaus, Piaget vadino sensomotorine. Kûdikiai nuolat aktyviai sà-veikauja su aplinka (kaip minëjome anksèiau, svarbu, kad aplinka bûtøtam tinkama) jutimais (sensorika) ir judesiais (motorika) vis daugiauasimiliuodami informacijos ir akomoduodami turimas schemas. Pavyz-dþiui, èiulpdami savo pirðtà motinos krûtá arba kito vaiko pirðtà kûdi-kiai suþino (savo kûno pojûèiais), ar tai yra jø paèiø kûno dalis, ar ne.Šitaip jie pamaþu „atranda“, kad kita puse atsuktas arba apverstas daik-tas nekeièia savo formos, o tik atrodo kitaip; kad po nosinaite paslëptasdaiktas ið tiesø neiðnyksta, jo tiktai nesimato. Tampydamas motinà uþplaukø, èiupinëdamas jos nosá, ákàsdamas á krûtá ir pats tuo metu ne-jausdamas skausmo kûdikis „atranda“ ir tai, kad ji yra atskiras þmogus,o ne jo paties tàsa.

Nuo pat gimimo tarp kûdikio ir já globojanèiø asmenø uþsimezgaprieraišumas – pirmasis svarbiausias ryšys, uþtikrinantis rûpestá kûdikiuir jo iðlikimà, nes be kito þmogaus jis neiðgyventø. Kita vertus, prierai-ðumo santykiai tampa vëlesniø þmogaus socialiniø santykiø bei ryðiø suartimais þmonëmis modeliu. Pirmasis prieraiðumà bei jo formavimàsiapraðë psichoanalitikas J. Bowlby savo prielaidas grásdamas Freudo te-orija ir gyvûnø elgesá studijuojanèiø etologø darbais. Iki ðiol prieraiðu-mo santykiø tyrimai, mëginimas suprasti, kas ir kokiu bûdu lemia vie-nokius ar kitokius prieraiðumo santykius bei kaip ðie susijæ su vëlesneþmogaus psichosocialine raida, yra itin svarbi raidos psichologijos dalis.

Saugaus prieraiðumo formavimàsi lemia ðilta, rûpestinga globa,buvimas arti kûdikio ir jo poreikiø tenkinimas. Kai kûdikis jauèia artiesantá kità þmogø (ypaè, kol ima suprasti, kad kitas þmogus nëra jopaties dalis ir kad kitas þmogus bei jo meilë, rûpestis neiðnyksta jam

221

iðëjus) ir kai gali pasikliauti savo poreikiais bei galimybe juos patenkinti(nes gauna valgyti tada, kai nori, arba yra neðiojamas ant rankø, kaineramus), jis ima pasitikëti savimi, aplinkiniais þmonëmis, já supanèiupasauliu. Nenuspëjama ir nerimastinga mama, vienas kità keièiantysglobëjai (irgi yra sunkiai nuspëjami ir skirtingai reaguojantys á kûdiká)arba ðalti ar neatliepiantys kûdikio poreikiø santykiai lemia nesaugøprieraiðumà. Taigi prieraišumas – ryšys su kitu þmogumi – yra, tiktaijuo negalima pasikliauti. Nesaugus prieraišumas gali reikštis maþiausiaidvejopai: kûdikis arba lengvai, bet pavirðutiniðkai prisiriða prie bet ko-kio þmogaus, vëliau lengvai keièia partnerius ir vengia artimumo, inty-mumo, arba reaguoja prieštaringai, neramiai, siekia ryšio su artimu þmo-gumi, bet kartu já ir atstumia. Skaudþiausias ir sunkiausiai atitaisomaspasekmes vëlesnei þmogaus raidai, ypaè jo psichinei sveikatai, turi vadi-namasis dezorganizuotas prieraiðumas arba apskritai prieraiðumo santy-kiø nebuvimas. Tai atvejai, kai kûdikis ilgam laikui arba daþnai buvopaliekamas be prieþiûros arba þalojamas. Patirtas didþiulis nerimas irnegebëjimas uþmegzti su kitu þmogumi ryðiø (nes tam tinkamo artimoþmogaus ir nebuvo) paprastai lemia sunkiai pagydomus psichikos sutri-kimus.

Tiesa, prieraiðumo santykiø formavimàsi, kaip ir visà þmogausraidà, lemia ne tik vaikà globojantys asmenys, bet ir paties kûdikio pri-gimtinës savybës. Pavyzdþiui, kûdikiai jau nuo gimimo skiriasi savo tem-peramentu, ágimtu elgesio stiliumi, nusakanèiu ne kà kûdikis geba arbadaro, o kaip tai daro. Svarbiausios temperamento savybës yra aktyvu-mas, emocionalumas, reakcijø stiprumas, ritmiðkumas, jaudrumas, so-cialumas ir pan. Pagal ðias savybes, atitinkamà jø raiðkà kûdikiai apraðo-mi kaip lengvo temperamento, sunkaus temperamento arba lëtai nura-minami. Pastebëta, jog sunkaus temperamento kûdikiai, net kai aplin-kiniai tinkamai ir rûpestingai juos priþiûri, daþniau bûna nesaugiai pri-siriðæ prie savo globëjø nei lengvo temperamento vaikai. Taèiau ir vël:net ir temperamento savybës nëra nekintamas dalykas. Auganèio vaikoaktyvumas, emocionalumas, jaudrumas gali labai keistis – ir dël vidiniøprocesø, ir dël iðorinio aplinkos poveikio.

222

Psichoanalitikas E. H. Eriksonas psichosocialinæ þmogaus raidàapraðë remdamasis S. Freudo asmenybës teorija (daugiau apie tai þr. sky-riuje „Asmenybës teorijos“), ið dalies jà kritikuodamas dël perdëm sureikð-mintos seksualumo svarbos ir papildydamas socialiniu poþiûriu, skir-tingø kultûrø ir bendruomeniø stebëjimu. E. H. Eriksonas (panaðiaikaip ir analitinës psichologijos atstovas C. G. Jungas) manë raidà vyks-tant visà gyvenimà. Kertinës yra aðtuonios þmogaus gyvenimo krizës,arba dilemos, kuriø metu ieðkoma pusiausvyros, optimaliausio taðko tarpdviejø kraðtutiniø pasekmiø (þr. 4 lentelæ). Vienaip ar kitaip iðsprenduskiekvienà raidos dilemà atsiranda vis nauja Ego savybë, vis labiau integ-ruotas, brandesnis pojûtis, kad AÐ esu ir kas AÐ esu.

Taigi pirmoji raidos dilema, kylanti kûdikystëje, ir pirmoji Ego(Að) savybë – pamatinis pasitikëjimas (vilties turëjimas) arba, priešinguatveju – nepasitikëjimas. Palankiomis raidai sàlygomis kûdikis iðmokstapasikliauti iðorëje esanèiø globëjø nuoseklumu bei nuspëjamumu, su-vokia galintis pasitikëti savo paties ir savo kûno gebëjimu patenkintiiðkylanèias reikmes, pagaliau jauèiasi vertas pasitikëjimo. Kai dël vieno-kiø arba kitokiø prieþasèiø pamatinio pasitikëjimo nëra, vaikas iðgyvenastiprius nerimo ir pykèio jausmus, jauèiasi nesaugus ir netikras dël savo-jo Að, dël kitø þmoniø, dël aplinkinio pasaulio. E. H. Eriksono many-mu, „visà gyvenimà trunkantis giluminis ðio pasitikëjimo silpnumas bû-dingas ir saugusiøjø asmenybëms, turinèioms nuolatiná polinká trauktisá ðizoidinæ ir depresijos bûsenas“.

Pirmaisiais gyvenimo metais susiformuojantis vai-ko emocinis ryðys su já globojanèiu þmogumi.

Piaget teorijoje pirmoji paþintinës raidos stadi-ja, apimanti pirmuosius dvejus gyvenimo me-tus, kurios metu vaikai paþásta pasaulá pojûèiaisir judesiais.

Prieraiðumas

Sensomotorinëstadija


223

Raidos stadija(amþius metais)

Kas vyksta

Pirmoji (0–1) Pamatinis Kûdikis suþino, ar jis gali pasitikëtipasitikëjimas (vilties pasauliu (motina), savimi, kitais, ar ne.turëjimas) arba Ar jo poreikiai bus patenkinti, ar ne?nepasitikëjimas

Antroji (2–3) Autonomija, savaran- Vaikai mokosi veikti, rinktis,kiðkumas arba gëda ir lavinti valià, kontroliuoti save. Arbaabejojimas savimi jie tampa drovûs, nepasitikintys savimi,

abejojantys, ar sugebës.

Treèioji (4–5) Iniciatyva arba Vaikai išmoksta inicijuoti þaidimus arbakaltës jausmas kitokià veiklà, dþiaugiasi savo sugebëji-

mais, mokosi kryptingumo ir tikslingu-mo. Kai iniciatyva uþgniauþiama, vaikaijauèiasi kalti dël savo mëginimø bûtinepriklausomais.

Ketvirtoji (6–12) Darbštumas arba Vaikai iðsiugdo darbðtumo, stropumo irmenkavertiškumas smalsumo sugebëjimus, noriai mokosi.

Arba jie jauèiasi menkaverèiais, niekuonesidomi.

Penktoji (12–18) Tapatumas arba Paaugliai mokosi suvokti save kaipvaidmenø sumaiðtis unikalias ir integruotas asmenybes,

gyvenanèias pagal tam tikras idëjas.Arba yra sutrikæ, neþino, ko nori išgyvenimo.

Šeštoji (18–30) Artimumas arba Jauni þmonës gali ásipareigoti, taptivienišumas, izoliacija atsakingi uþ save ir kitus þmones arba

atsiskyræ, jauèiasi vieniði, nemylimi,jauèiasi turá tik save, negebantysmylëti ir rûpintis kitais.

Raidos dilema,pagrindinëEgo savybë

1 2 3

4 lentelë. E. H. Eriksono nurodytos psichosocialinës raidos stadijos

224

Ikimokyklinis amþius

Ikimokyklinis amþius – tai antrieji–šeštieji gyvenimo metai. Šiuolaikotarpiu formuojasi vaiko savimonë (savo kûno, savo galimybiø, savæs,kaip asmenybës, paþinimas) ir savikontrolë (gebëjimas sàmoningai pa-èiam atlikti savarankiðkus veiksmus). Vaiko motorinës ir paþintinës funk-cijos subræsta tiek, kad jis gali pats nutolti nuo motinos arba já priþiû-rinèio asmens, pats tyrinëti, paþinti aplinkà, iðbandyti savo gebëjimus.Saugus, savimi ir kitais pasitikintis maþylis dràsiau ir aktyviau tyrinësaplinkà ir savo paties galimybiø ribas. Ir nors iðlieka didelë aplinkiniøkontrolë (nurodymai, kas galima, kas – ne, kas pavojinga, kas – ne, kokselgesys pageidautinas, koks – ne), dvimeèiai ir trimeèiai vaikai vis labiaumokosi patys save kontroliuoti. Ilgainiui tëvø arba kitø þmoniø teikia-mos taisyklës, nuorodos, tam tikros vertybës tampa vidine asmenybësdalimi (apie Superego formavimàsi þr. skyriuje „Asmenybës teorijos“). Ma-þylis savo paþintinius gebëjimus ugdo, galimybes tikrina, mokosi naujøelgesio ir bendravimo bûdø, praktikuoja savo ágûdþius, fantazuoja iriðreiðkia save þaisdamas. Taigi þaidimas yra svarbiausia ðio amþiaus vaikøveikla.

Septintoji Generatyvumas Suaugusieji nori turëti vaikø, jais(30–50) (produktyvumas, rûpintis, daryti karjerà, atlikti naudin-

kûrybiðkumas) arba gus darbus; arba jie tampa susitelkæ tiksàstingis á save, tampa neveiklûs.

Aštuntoji (maþ- Ego vientisumasdaug nuo 60) arba neviltis Pasiekiamas apmàstymo, svarstymø

laikotarpis, ásitikinama, kad gyvenimasbuvo prasmingas ir pasiruoðiama ramiaiir garbingai sutikti mirtá. Arba sielvar-taujama dël neágyvendintø tikslø,nesëkmiø, nenusisekusio gyvenimo,pykstama ant savæs ir viso pasaulio.

1 2 3

225

E. H. Eriksono manymu, ikimokykliniame amþiuje susiduriamasu dviem raidos krizëmis. Pirmosios ið jø metu formuojasi nauja Egosavybë – autonomija, savarankiškumas, arba, esant nepalankioms maþy-lio raidai sàlygoms, ima vyrauti gëda ir abejonës savimi. Kaip tik perne-lyg didelë aplinkiniø kontrolë, neleidþianti vaikui savarankiðkai veikti,tampa ilgalaikiu polinkiu abejoti ir gëdytis. Pavyzdþiui, jei vaikas itinatkakliai ir ryþtingai pratinamas tuštintis ant puoduko, jis gali priešintistokiai kontrolei darydamas priešingai arba imdamas abejoti savo gali-mybe paèiam pajusti, kada jis nori tuðtintis. Padëtis dar labiau kompli-kuojama, jei uþ kiekvienà pasituðtinimà á kelnes arba uþ natûralø ðiameamþiuje norà tepliotis vaikas yra smarkiai gëdijamas. Vidinis abejojimassavimi, o ne autonomiðkumo pojûtis atsiranda ir tuomet, kai vaikas kiek-vienàsyk, kai nori iðmëginti naujus dalykus arba pareiškia „noriu pats“,gauna per rankytes. Arba rizikuoja netekti mamos meilës („Að tavæs to-kio nemylësiu“, „Að tave paliksiu“).

Vienodai pavojinga gali bûti maþyliui ir aplinka, kurioje nëra jo-kios kontrolës arba ði kontrolë visiðkai nenuspëjama: kas galima, leidþia-ma vienàsyk, nepriimtina kitàsyk. Tokioje aplinkoje vaikui nesaugu më-ginti savo gebëjimus, be to, jis negali bûti tikras dël to, kokia bus aplin-kiniø reakcija. Ðiuo, kaip ir kitu, atveju vaikas abejones bei gëdà galidangstyti pasitraukdamas, uþsisklæsdamas, tapdamas pasyvus. Arba,priešingai – tapdamas perdëm agresyvus ir kontroliuojantis kitus. Tikë-tina, jog suaugæs þmogus, visokiais bûdais siekiantis galios (jëga, turtais,socialine padëtimi) arba jà pernelyg rodydamas (santykiuose su kitaisþmonëmis), vidujai patiria abejones savimi ir gëdos jausmus.

Kita ikimokykliniame amþiuje iðgyvenama psichosocialinës rai-dos krizë yra susijusi su Ego savybe iniciatyva arba kaltës jausmais. Širaidos stadija siejama su naujais vaiko gebëjimais ne tik konkreèiai veik-ti, bet ir ásivaizduoti, fantazuoti, ne tik su fizinëmis galiomis ir galimy-bëmis, bet ir su proto galiomis. Eriksonas teigia, kad jokiame kitameamþiuje vaikas nëra tiek pasirengæs greitai bei godþiai mokytis naujødalykø ir augti kaip ðioje raidos pakopoje. „Jis trokðta ir sugeba dalyvau-ti bendroje veikloje, derintis prie kitø vaikø, kai siekiama kà nors draugesumanyti ir sukurti veiklos planà“ (Erikson, 2004). 4–6 metø maþyliainoriai naudojasi aplinkiniø pastangomis juos iðmokyti, lygiuojasi á ki-tus, tapatinasi su tëvais, vyresniais broliais ar seserimis, kitais þmonë-

226

mis. Vaikas daug fantazuoja apie tai, koks jis yra, galëtø bûti. Kartais tosfantazijos gali atrodyti pernelyg nepriimtinos kitiems: pavyzdþiui, gi-mus maþam broliukui vaikas gali fantazuoti apie jo mirtá arba vagystæ.Konkuruodama su mama dël tëèio dëmesio mergaitë gali ásivaizduotikerðijanti mamai arba jos atsikratanti ir liekanti su tëèiu. Labai svarbu,kad tokio amþiaus vaikui padëtume parodyti, kad jo fantazijos reiðkiatam tikrus jausmus – daþniausiai pyktá arba pavydà, bet ið tiesø nërabaisios ar netinkamos. Maþa to, vien tik pagalvojimas apie kà nors darnereiškia, kad tas dalykas išsipildys, kaip neretai atrodo ikimokyklinu-kams. Pavyzdþiui, jei maþylis fantazavo apie tai, kad broliukas dingtø, oðis ëmë ir susirgo taip, kad net atsidûrë ligoninëje, iðgyvenama itin stip-ri kaltë. Jei vaikas uþ savo fantazijas baudþiamas (nebûtinai fiziðkai, betemociðkai – „Tu man toks nepatinki, tavæs nemylësiu“) arba jeigu vai-kas neturi galimybës iðsakyti savo fantazijø tëvams ir „patikrinti“ jø re-alybëje, vëliau þmogø nuolat lydi kaltës jausmas. Toks þmogus stengiasiatitikti kitø reikalavimus arba norus net tuomet, kai jie nëra iðsakomi,átikti kitiems, stengtis dël kitø pamirðtant savo paties norus ir poreikius.Taip atsitinka ir tuomet, kai vaikas privalo nuolat atitikti kitø lûkesèius(bûti toks, koká já ásivaizduoja tëvai) negalëdamas ágyvendinti savo sva-joniø.

Paþintinës raidos stadija, apibûdinanti ikimokyklinio amþiaustarpsná, yra vadinamoji prieðoperacinë stadija. T. y. maþylis jau suvokia,kad daiktai yra pastovûs, iðliekantys, taèiau dar ne visai suvokia jø savy-biø ávairovës ir ypaè tø savybiø kaitos. Ar jei vyrai paprastai yra trum-pais plaukais, tai vyras su ilgais plaukais tampa moterimi? Sparèiai for-muojasi maþo þmogaus sàvokos, kurios yra viena ið pagrindiniø màsty-mo formø (þr. skyriø „Màstymas, kalba ir intelektas“). Intensyvø vaikosieká paþinti ir suprasti pasaulá, apibûdintá já jam suprantamomis sàvo-komis ir imlumà mokymuisi atskleidþia begaliniai vaiko klausimai. „Kodëljûsø ausys yra maþos, o mano, maþo, didelës? Kodël tëtis didesnis uþsenelá, nors yra jaunas? Kodël moterims neauga barzda? Kodël að turiugumbà ant rieðo? Kodël ðis negyvas vikðras pasidarë visai maþiukas? Ar irað, kai numirsiu, taip pat pasidarysiu maþytis?“ – cituoja J. Piaget vienoikimokyklinuko klausimus (Piaget, 2002).

Taèiau maþo vaiko sàvokos dar nëra nuolatinës, aiðkiai apibrëþtos,be to, nesusijusios hierarchiškai. T. y. daiktai, objektai, jø savybës dar

227

tik skirstomos kategorijomis, otarp atskirø kategorijø nëra aið-kaus ryðio. Dël ðitos prieþastiesketveriø metø vaikas gali teig-ti, kad penkiø asmenø bûrely-je, kur yra trys kareiviø unifor-momis apsivilkæ þmonës, „ka-reiviø yra daugiau nei þmo-niø“. Arba paveikslëlyje, kuryra nupieðtos trys tulpës ir dviá ramunes panaðios gëlës, „tul-piø yra daugiau nei gëliø“.

Dël negebëjimo vienumetu atsiþvelgti á keletà savybiø, o tik á vienà ikimokyklinukai sunkiaiávertina, ar daiktai, jø rinkiniai yra vienodi, ar ne. Pavyzdþiui, ðiamepaveikslëlyje net ir mokanèiam skaièiuoti maþyliui gali atrodyti, jog pir-moje eilëje rutuliukø yra maþiau nei antroje.

Dar viena ið ðiai raidos stadijai bûdingø savybiø yra màstymoegocentriðkumas, arba, kaip vëliau patikslino pats J. Piaget, centrišku-mas. Maþyliai viskà, kas vyksta aplinkui, linkæ aiðkinti per savo matymoprizmæ, siedami su savimi paèiais, save laikydami atskaitos tašku. Pavyz-dþiui, á klausimà, kodël þiemà sninga, jie gali atsakyti: tam, kad jie galë-tø þaisti sniego gniûþtëmis arba èiuþinëti nuo kalniuko. Á klausimà, arturi brolá, ketveriø metø berniukas atsako, jog turi. Taèiau á klausimà,ar jo brolis turi brolá, maþasis atsako, kad ne. Ikimokyklinukai nesu-prantamus reiðkinius linkæ sieti su savimi: ar ir man taip bus, ar yra? Jauminëjome, kad ðio amþiaus vaikai gali ne tik realiai veikti, bet ir ásivaiz-duoti. Þaidþiant jiems nebûtini tikri daiktai: arkliu gali tapti ðluotkotis,automobiliu – apversta këdë. Ikimokyklinio amþiaus vaikø màstymaspasiþymi ir magiškumu. Vaikams gali atrodyti, kad jø vaizduotëje susi-kurti dalykai gali ávykti ið tiesø. Kita vertus, daiktams ir reiškiniams galibûti priskiriamos (daþnai – klausantis tëvø ir jø sekamø pasakø) þmo-giðkos, o þmonëms – antgamtiðkos savybës. Todël maþyliams gali atro-dyti, kad „uþgautam“ stalui ið tiesø skauda, o kaukæ uþsidëjæs þmogus iðtiesø tampa pabaisa. Ádomu tai, kad magiðku arba egocentriðku màsty-mu gali pasiþymëti ir suaugæ þmonës vertindami kokius nors asmeni-nius arba su jais susijusius reiškinius. Ypaè jeigu ðiame ankstyvame rai-

39 pav. Net ir mokëdamas skaièiuoti ikipenkiø ikimokyklinio amþiaus vaikas gali

sakyti, kad antroje eilëje rutuliukø yradaugiau nei pirmoje

228

dos tarpsnyje jie išgyveno tam tikras psichosocialinæ raidà sunkinanèiasaplinkybes. S. Freudo teigimu, þmogaus visagaliðkumo pojûtis atsiran-da kaip tik ðiame amþiuje. Taigi suaugusiam þmogui, nors jis ir gebalogiðkai màstyti bei spræsti sunkius uþdavinius, susidûrus su emociðkaisunkia padëtimi, gali atrodyti, kad „visas pasaulis susimokë prieð já“,kad „jam uþdëta tokia karma ir nieko èia nepadarysi“, kad „jei jis elgsistaip ir atliks tokius ritualus, tai viskas bus gerai“.

Su savikontrolës formavimusi, Superego raida ir paþintine raida,jø ypatumais siejama ir þmogaus moralinë raida. Daugiausia ir iðsamiau-siai moralinæ raidà XX a. 7–9 deðimtmeèiuose apraðë psichologas L.Kohlbergas. Moralinius vaikø samprotavimus tyrinëjo ir J. Piaget, o vai-kø empatiðkumu (gebëjimu ásijausti á kità, atjausti, teikti pagalbà) do-mëjosi ir psichologë N. Eisenberg.

Maþiems vaikams bûdingi moraliniai samprotavimai – kas ir ko-dël yra tinkama, o kas ne, kas ir kodël leistina, kas ne – daugiausiapagrásti autoriteto nuomone, bausmës vengimu arba pastiprinimo gavi-mu. Pavyzdþiui, ikimokyklinukas, paklaustas, ar galima imti ant stalopadëtà saldainá, atsakys, kad negalima, nes uþ tai mama gali nubausti(taèiau jei mama nematys, gali paimti saldainá, o paskui teigti, kad taipadarë ne jis, o sesutë, kuri dar nemoka kalbëti ir apginti savæs…). Pa-dëti kitam þmogui reikia, nes jis uþ tai padëkos arba atsilygins. Dëlnegebëjimo vienu metu atsiþvelgti á keletà savybiø arba aplinkybiø maþivaikai gali samprotauti, kad sudauþyti du puodukus tyèia (pvz., nega-

Piaget teorijoje paþintinës raidos stadija trunkamaþdaug nuo dvejø iki ðeðeriø metø amþiaus.Jos metu vaikas mokosi vartoti sàvokas, bet darnesupranta konkreèiø loginiø operacijø.

Piaget teorijoje vaiko nesugebëjimas suprasti ki-to þmogaus poþiûrio, polinkis aiðkinti aplinkinápasaulá siejant já tik su savimi, laikant save at-skaitos taðku.

Prieðoperacinëstadija

Centriškumas


229

vus norimo daikto) yra maþesnë blogybë nei sudauþyti deðimt lëkðèiønetyèia (pvz., ketinant padëti mamai nuneðti jas ant stalo). Jei abiematvejais bûtø sudauþyti du daiktai, vaikai nedvejodami atsakytø, kadnetinkamiau pasielgë tas vaikas, kuris sudauþë tyèia, o ne netyèia.

Ðiam amþiui bûdingà moralinæ raidà L. Kohlbergas vadino iki-moraliniu lygiu, kurá sudaro dvi stadijos: minëtoji paklusnumo autori-tetui ir bausmës vengimo stadija ir dorø mainø (pagal principà „Kaip tuman, taip að tau“) stadija. Pirmoji stadija paprastai bûdinga ikimokyk-linukams, antroji – jaunesnio mokyklinio amþiaus vaikams. Antrasis mo-raliniø samprotavimø lygis, kurá irgi sudaro dvi (treèia ir ketvirta) stadi-jos, vadinamas sutartiniu lygiu ir yra bûdingesnis paaugliams ir jau-niems þmonëms. Pagrindinë nuostata, kuria remiasi ðio lygio moraliniaisamprotavimai, – taisykliø arba ásipareigojimø kitiems þmonëms laiky-masis, paklusimas socialinëms normoms. Ðtai remiantis treèiosios stadi-jos samprotavimais manoma, kad svarbiausia yra bûti geram kitiems,atitikti kitø norus arba lûkesèius, o ketvirtoji moraliniø samprotavimøstadija labiau þymi socialiai priimtino elgesio paisymà, atsiþvelgimà ágrupës, bendruomenës nuomonæ. Treèiasis moralinës raidos lygis – prin-cipinis, kurá pasiekia dalis (ne visi) suaugusiøjø, apima irgi dvi stadijas.Viena ið jø (iš viso penktoji) apibûdina vadovavimàsi individualiomisteisëmis, vertybëmis, kurios, þinoma, turi derëti arba nepaþeisti ir kitø

Pirmoji Paklusti autoritetui ir vengti bausmësAntroji Atlikti dorus mainus, vadovautis principu

„Kaip tu man, taip aš tau“Treèioji Daryti kitiems gera, siekti kitø palankaus

ávertinimoKetvirtoji Paisyti ásipareigojimø, visuomenës

nuomonës, atsiþvelgti á priimtas taisyklesPenktoji Gerbti taisykles ir ástatymus, bet atsiþvelgti

ir á tai, kad jie gali turëti iðimèiøŠeštoji Paisyti universaliø etiniø principø, vertinti

þmogaus gyvybæ ir teises

5 lentelë. L. Kohlbergo nurodytos moralinës raidos stadijos

Kas yra teisingaStadija

230

asmenø vertybiø ar teisiø. Kai kuriø vertybiø ir su jomis susijusiø tei-siø, pavyzdþiui, teisës gyventi, bûti laisvam, – turi bûti paisoma visosevisuomenëse, socialinëse grupëse neatsiþvelgiant á daugumos spaudimàarba autoriteto nuomonæ. Šeštoji raidos stadija pagrásta universaliais eti-niais principais, kai tai, kas gerai ir tinkama, priimtina kiekvienam iðmûsø, yra tinkama ir priimtina kitiems.

Moralinë raida tik ið dalies priklauso nuo paþintinës þmogaus rai-dos. Svarbu yra ir socialumas, emocinë patirtis, taigi ir psichosocialinëraida. Ðtai gerø paþintiniø gebëjimø, normalaus intelekto suaugæs vyrið-kis, vaikystëje nepatyræs tinkamo socialinio ugdymo arba emocinës ðilu-mos, priimdamas moralinius sprendimus gali vadovautis principu „kaiptu man, taip aš tau“. Aukðtesniø stadijø moraliniai samprotavimai yra irkultûros bei istorijos produktas. Iki 1989 m. buvo atlikti 45 tyrimai 27kultûrose naudojantis L. Kohlbergo sukurtomis moralinëmis dilemo-mis. Aiškintasi, kaip, kokiais principais remdamiesi þmonës samprotau-ja siûlydami vienà ar kità iðeitá sudëtingose situacijose. Visose kultûroseið esmës randamos tos paèios moralinës raidos stadijos, be gráþimø atgal.Në viena stadija nëra perðokama. Kai kuriose tautose (Naujojoje Gvinë-joje, Taivanyje, Izraelyje) moralinës dilemos sprendþiamos nurodant ben-druomenës svarbà. Dauguma paaugliø màsto vadovaudamiesi treèiai sta-dijai bûdingais moraliniais samprotavimais. Kai kurie – tik antrai stadi-jai. Tik maþdaug 20–25 procentai suaugusiøjø pasiekia penktàjà mora-liniø samprotavimø stadijà. Ir tik vienetai – iðskirtinës asmenybës –ðeðtàjà.

Mokyklinis amþius

Mokyklinis amþius – tai þmogaus raidos tarpsnis nuo maþdaug6–7 iki 12 metø amþiaus, kai svarbiausia vaiko veikla tampa mokymasissocialinëje aplinkoje. Paþintinës raidos stadijà, bûdingà ðio amþiaus vai-kams, J. Piaget pavadino konkreèiø operacijø stadija. Mokyklinio am-þiaus vaikai jau geba ne tik manipuliuoti daiktais, suskaièiuoti arba áver-tinti matomus dalykus. Jie jau turi gebëjimà atlikti mintines operacijas,ið apibûdinimo nuspræsti arba ávertinti dviejø sàvokø ryðá. Pavyzdþiui,jie vis labiau ir tiksliau suvokia tokius santykius kaip daugiau, maþiau irdalyba, daugyba. Mokyklinukai paprastai gali, spræsdami uþdavinius,

231

atsiþvelgti á keletà sàlygø arba savybiø, o ne á vienà, kaip anksèiau. Tar-kime, spræsdami, kuriame ið dviejø skirtingø formø indø vandens yradaugiau, jie atsiþvelgia ir á indo aukðtá, ir á plotá.

Taèiau kol kas jaunesnio mokyklinio amþiaus vaikai daugumà uþ-daviniø arba problemø sprendþia bandymø ir mëginimø bûdu arba tai-kydami konkretø iðmoktà bûdà. Jie dar nëra ávaldæ gebëjimo logiðkaisamprotauti, sistemiðkai taikyti sprendimo strategijà pasverdami visus„uþ“ ir „prieš“. Konkreèiø operacijø màstymo stadija reiðkia ir tai, kadnëra ávaldytas gebëjimas apibendrinti, nagrinëti informacijà, svarstytiabstrakèias, o ne konkreèias sàvokas. Pavyzdþiui, á istorijos mokytojosuþduotà klausimà, kokie buvo Antrojo pasaulinio karo padariniai, mo-kinys atsakys konkreèiai: sugriauti miestai, þuvo daug þmoniø. Taigiðiai paþintinës raidos stadijai bûdingas màstymo konkretumas.

Psichosocialinës raidos krizë, su kuria susiduria mokyklinio am-þiaus vaikai, yra darbštumas arba menkavertiškumas. Ši raidos dilema, E.Eriksono manymu, glaudþiai susijusi su mokykline veikla ir joje patiria-ma sëkme arba nesëkme, bendrai su vaiko naujai ugdomu gebëjimuveikti socialinëje grupëje. Mokyklinio amþiaus vaikas jau yra ávaldæs dau-gybæ ágûdþiø, moka naudotis savo fizinëmis ir paþintinëmis galimybë-mis. Taigi jis toliau jas ugdo, tobulina, sistemingai mokydamasis taipanaudoti ir pritaikyti. Pajutæs, kiek jis daug gali iðmokti ir kaip tai yravertinga, vaikas darosi darbštus ir smalsus, nors jam ir tenka atsisakytiþaidimø, fantazavimø, kai kuriø asmeniniø troðkimø ir prisitaikyti priebendrø taisykliø, reikalavimø, kartais monotoniðkos veiklos, stropausdarbo.

Taèiau ðioje raidos pakopoje pavojai gali kilti dël pojûèio, kad esiniekam tikæs ir menkavertis. Nusivylæs savo paties ágûdþiais ir gebëjimuveikti arba savo padëtimi bendraamþiø grupëje vaikas gali prarasti noràtapatintis su jais, bûti darbðtus ir veikiantis, smalsus ir besidomintis.Ðitaip gali atsitikti dël keleto prieþasèiø. Pirmiausia aplinka, kurioje vai-kas yra, visiðkai nevertina darbðtumo, stropumo, gebëjimo dirbti ir to-bulinti savo ágûdþius. Nëra aplinkos, kuri padëtø vaikui suvokti, kuriejo atliekami vaidmenys yra prasmingi. Vaikas gali ugdytis pojûtá, kadyra menkesnis uþ kitus, netikëlis arba nevykëlis ir tuomet, jeigu jis nuo-lat lyginamas su kitais, uþ já geresniais, sëkmingesniais. Panaðiai atsitin-ka, jeigu nëra tinkamai ávertinamos arba pastiprinamos jo pastangos,jeigu pabrëþiamos ne sëkmës, o nesëkmës, nepavykæ dalykai.

232

Menkavertiškais gali pasijusti ir vaikai, turintys mokymosi sun-kumø. Dël tam tikrø, daþniausiai neurologiniø, t. y. nervø sistemosfunkcionavimo, trûkumø vaikai gali turëti vadinamøjø mokymosi nega-liø. Pavyzdþiui, nors jo paþintinë raida neatsilieka, jis neturi kitø raidossutrikimø, jam sunkiai sekasi skaityti, raðyti arba skaièiuoti. Skaitymosutrikimas (disleksija) gali pasireikðti tuo, kad mokinukui niekaip nesi-seka jungti atskirø skiemenø á visumà, vientisà þodá, nors jis gerai paþás-ta raides. Arba mokinys atpaþásta raðytines raides, bet niekaip jø negalisusieti su atitinkamu garsu, kurá reiðkia ði raidë. Kartais net suaugæ tokievaikai taip ir neiðmoksta gerai skaityti. Ir nors kiti jø gebëjimai – skai-èiuoti, ásiminti, logiðkai samprotauti ir pan. – yra geri, dël skaitymosutrikimo gali nukentëti visi kiti dalykai, kuriø mokomasi mokykloje.Pavyzdþiui, jie negali ásiminti skaitomo teksto, nes turi nuolat kreiptidëmesá á paèià skaitymo technikà, o ne á teksto prasmæ. Jiems sunkuiðspræsti þodiná matematikos uþdaviná, nes nesupranta skaitomos sàlygos.Raðydami jie gali praleidinëti raides arba skiemenis.

Tokiø mokymosi negaliø, manoma, turëjo kai kurie þymiais moks-lininkais ir atradëjais tapæ þmonës. Pavyzdþiui, T. Eddisonas arba A.Einsteinas. Ádomu tai, kad mokykloje jie buvo „nuraðyti“ kaip tinginiaiarba nemokðos. Neretai taip atsitinka ir dabar, kai neatsiþvelgiama á mo-kinio galimybes ir pabrëþiami jo sunkumai.

Menkavertiðkumo, o ne darbðtumo pojûtis vaikà apima tada, kaijis nemoka arba negali bendrauti su kitais vaikais, kai nukenèia jo socia-linë raida. Bendravimo ir buvimo su kitais vaikais sunkumus vaikas galiatsineðti ið ankstesnës raidos arba ðeimoje ágytos patirties. Apsunkintisantykius su kitais vaikais gali ir jau anksèiau minëti mokymosi sutriki-mai, ypaè jei vaikas tampa pajuokos objektu arba „tingaus ir negabausmokinio“ pavyzdþiu.

Piaget teorijoje paþintinës raidos stadija, trun-kanti maþdaug nuo 6 iki 11 metø amþiaus, kaivaikas ima logiðkai samprotauti apie konkreèiusdalykus ir mokosi spræsti su tikroviðkais, konkre-èiais reiðkiniais susijusias problemas.

Konkreèiøoperacijø stadija


233

Alfredas Adleris, ið pradþiø mokæsis psichoanalizës, vëliau sukû-ræs savo – individualiosios psichologijos mokyklà, daug dëmesio savomokyme apie þmogaus raidà skyrë socialiniam (bendrystës su kitais)jausmui ir pranašumui siekiant kompensuoti ágimtà menkavertiðkumojausmà. Ðis jausmas yra tarsi varomoji raidos jëga: dël to mes siekiamekuo daugiau išmokti, suþinoti arba susidraugauti su kitais. Jis áþvelgëtris svarbiausius pavojus, galinèius lemti vaiko menkavertiðkumà, tam-pantá jau problema, – taigi menkavertiðkumo kompleksà. Tai turintyskokiø nors trûkumø, iðlepinti, atstumti ir nemylimi vaikai. Pastarie-siems vaikams dël normalios globos trûkumo, o pirmiesiems dël perne-lyg didelës globos sutrikdoma bendrystës jausmo raida. Ir vieni, ir kitineišmoksta bendrauti ir bendradarbiauti su kitais. Dël to menkesnis uþkitus besijauèiantis vaikas gali tapti pasyvus, niekuo nesidomintis, nie-ko nenorintis, nemokantis, tingus. Arba gali siekti bûti pranaðesnis uþkitus netinkamu elgesiu – agresija, tyèiojimusi ið kitø, kerðtavimu, nuo-latiniu dëmesio reikalavimu.

Paauglystë

Ðis amþiaus tarpsnis, daþnai prilyginamas didþiausiø gyvenimoaudrø ir permainø amþiui, apima tryliktuosius–septynioliktuosius gy-venimo metus. „Jau ne vaikas, bet dar nesuaugæs“ – ðitaip daþnai apibû-dinamas paauglys. Kartais ið jo reikalaujama bûti suaugusiam ir atsakin-gam, kartais jam pabrëþtinai primenama, kad jis dar vaikas ir yra pri-klausomas nuo kitø. Kartais jam paèiam norisi elgtis kaip suaugusiam,kartais jis vaikiðkai trokðta globos ir rûpesèio.

Paauglystæ þymi keletas labai svarbiø pokyèiø. Pirmiausia greitalytinë branda, pasikeitæs kûnas. Apie keturioliktuosius metus paprastaivyksta ne tik hormoniniai arba fiziologiniai pokyèiai organizme, bet irgalutinai subræsta centrinë nervø sistema. Šie pokyèiai susijæ ir su naujapaþintinës raidos pakopa.

Paþintinë raida pasiekia, pasak J. Piaget, formaliø operacijø stadi-jà. Dabar paauglys jau gali operuoti (màstyti, samprotauti) ne tik kon-kreèiomis, bet ir abstrakèiomis sàvokomis. Jis gali svarstyti apie neap-èiuopiamus dalykus: kas tai yra meilë, laisvë, lygybë, gyvenimo prasmë.

234

Konkreèiai màstantis þmogus á klausimà, kas yra meilë, atsako, kad my-lintis þmogus rûpinasi, bûna geras, dovanoja mielus dalykus, o formaliøoperacijø stadijà pasiekæs þmogus svarsto apie viskà apimantá jausmà,kai visa esybe atsiduodama kitam, ir pan. Formaliø operacijø stadijaibûdinga logiðkai màstyti, apibendrinti patirtá arba matytus, þinomusdalykus ir daryti iðvadas, pagaliau kelti prielaidas ir jas tikrinti. Paauglystaip pat pradeda màstyti, analizuoti savo paties mintis. Nuo jaunesnio-jo mokyklinio amþiaus vaikø màstymo paaugliø màstymas skiriasi irtuo, kad svarstoma apie galimybes, numatoma á prieká. Taigi kuriamiateities planai, svarstomi vienokie arba kitokie pasirinkimai.

Be ðitø formaliø operacijø stadijai bûdingø savybiø, paauglio màs-tymas pasiþymi dar dviem svarbiais ypatumais – idealizmu ir egocen-trizmu. Paprastai paaugliai màsto apie tai, kaip viskas turëtø idealiuatveju bûti, uþuot apsiribojæ tuo, kaip yra. Jie tampa savotiðkais visuo-menës reformatoriais kurdami idealistinæ pasaulio sampratà. Tikrovë pa-augliams atrodo neteisinga, netinkama, nepriimtina. Kita vertus, dëlribotos gyvenimiðkos patirties paaugliø teorijos daþnai yra naivios. Pa-augliø màstymo egocentrizmas pasiþymi reikalavimu, kad tikrovë visið-kai paklustø jø idealistinei pasaulio sampratai. Tik laipsniškai paaugliaiásitikina, kad tikrasis þmoniø elgesys neatitinka abstrakèiø idealø arbaloginiø sistemø. Nors kurá laikà paaugliui atrodo, kad tik jis vienas galitai suprasti, netrukus (baigiantis paauglystei) jis atranda, kad daug kasyra nauja tik jam paèiam, o ne visai þmonijai.

Paauglystëje iðgyvenamà psichosocialinës raidos dilemà E. H. Erik-sonas vadino tapatumu arba vaidmenø sumaiðtimi. Taigi paauglys ieðkoatsakymo á daugybæ klausimø, susijusiø su savimi ir savo esamu, bûsi-mu gyvenimu: kas að esu? kà man veikti gyvenime? kokia viso to prasmë?Jis mëgina suvokti, kokie jie atrodo kitiems þmonëms ir palyginti sutuo, kokie jie atrodo patys sau. Pagaliau atsakyti á klausimà, kaip visa taisusieti su savo veikla ir ateities planais. Á klausimà „kas að?“ reikia atsaky-ti ávairiais aspektais: kas yra mano kûnas, kokia mano lytis (ne tik biolo-ginë ar socialinë, bet ir psichologinë orientacija: nors biologiniai poþy-miai ir socialinës normos yra vienokie, að jauèiuosi esàs visai kitoks…),karjera, paðaukimas, tautybë, kokia mano ideologija, pasaulëþiûra, tikë-jimas, vertybës, talentai?…

235

Kiekviena paruošiamoji Ego savybë, ágyta ankstesnëse raidos sta-dijose, prisideda prie tapatybës formavimosi. Pavyzdþiui, pamatinis pa-sitikëjimas uþtikrina sëkmingus tarpusavio santykius. Paaugliai ieðko þmo-niø, idëjø, idealø, kuriais tiki ir pasitiki. Dël to itin svarbi tampa drau-gø iðtikimybë. Autonomijos savybë teikia pojûtá, kad galiu daug pasiek-ti, galiu tai pats arba pati. Iniciatyvumas teikia galimybæ numatyti tiks-lus ir ateities planus, dràsiai ieðkoti sau atsakymo á klausimus „kà noriudaryti?“ „kuo að noriu bûti?“ Tose srityse, kurias numato ir pasirenkapats paauglys (o ne nurodo mokytojai ar tëvai), reiškiasi ir darbštumas,meistriškumas.

Kita vertus, ieškodamas tapatumo paauglys tarsi naujai pakarto-ja, iðgyvena ankstesnes psichosocialinës raidos krizes. Todël ðiuo am-þiaus tarpsniu paaugliams teikiama psichologinë pagalba arba tëvø, kitøsuaugusiøjø, draugø palaikymas gali teigiama linkme iðspræsti daugeláankstesniø Ego raidos uþdaviniø. Nepaisydamas raidà trikdþiusios ap-linkos paauglys gali ugdytis pasitikëjimà savimi ir kitais, autonomijos irvidinës galios pojûtá, iniciatyvumà ir darbðtumà.

Prieðingu atveju paauglys nepasitiki savimi ir kitais, todël uþsi-sklendþia nuo visø, atsitraukia. Jis abejoja savimi, todël tampa priklau-somas ir pasyvus arba perdëm agresyvus, kad kiti nepamatytø já esantsilpnà. Kaltës jausmas lemia vaidmenø slopinimà ir negalëjimà ágyven-dinti savø planø, o tik pasàmoningà kitø þmoniø lûkesèiø arba norøpildymà. Nesëkmingos tapatumo paieðkos baigiasi vaidmenø sumaiðti-mi. Nors jaunas þmogus jau tampa suaugæs, jis vis dar neþino, kas jistoks ir ko jis nori arba kà jis gali gyvenime. Tokie jauni þmonës blaðkosigyvenime, pradeda vienà darbà, meta, griebiasi kito. Arba nieko nedaro,tampa pasyvûs, tenkinasi pasiekiamais malonumais.

Piaget teorijoje paþintinës raidos stadija, papras-tai prasidedanti apie dvyliktuosius gyvenimo me-tus, kai pradedama logiðkai samprotauti ir màs-tyti abstrakèiomis sàvokomis.

Savivoka, kiekvieno þmogaus individualus savæsir savo galimybiø supratimas.

Formaliø operacijøstadija

Tapatumas


236

Suaugusiojo amþius

Suaugusiojo amþiaus tarpsnis, sàlyginai skirstomas á jauno suau-gusio þmogaus amþiø ir viduriná amþiø, apima dvideðimtuosius–šešias-dešimtuosius gyvenimo metus. Svarbiausi ðiam amþiui bûdingi poky-èiai apima nebe fizinæ arba paþintinæ, o psichologinæ raidà. Paprastaifizinë ir paþintinë branda beveik pasiekta, nors ir èia vyksta tam tikripasikeitimai, kuriuos aptarsime vëliau. Tapatumo paieðkos nëra lengvasir greitas procesas. Neretai jos tæsiasi ir jaunystëje. Jaunas suaugæs þmo-gus iðmëgina save skirtinguose vaidmenyse, ágyvendina savo vizijas irnumatytas svajones. Maþa to, jauno suaugusio þmogaus laukia dar vie-nas svarbus psichosocialinës raidos uþdavinys: susieti save su kitu þmo-gumi, kito þmogaus tapatybe. Kitaip tariant, ugdyti ir ágyvendinti ge-bëjimà mylëti. Tai reiðkia, mokëti duoti kitam savanaudiškai nesiekiantgauti mainais. Atiduoti save be baimës, kad prarasi save, tapsi nelaisvas.Jauno suaugusio þmogaus amþiuje iðkyla ðeðtoji psichosocialinës raidoskrizë – artimumas arba izoliacija, vienišumas.

Jeigu þmogaus Ego yra ganëtinai stiprus, t. y. pasiþymi aiškios irtvirtos tapatybës pojûèiu, jis yra pasirengæs artimai bendrauti, ásiparei-goti intymiems, draugiðkiems ar dalykiniams ryðiams ir likti jiems iðti-kimas net tuomet, jei tenka aukotis arba leistis á kompromisus. Kaipteigia Eriksonas, „jei þmogus, bijodamas prarasti savàjá Ego, vengia to-kiø patirèiø, já gali apimti giluminis izoliacijos pojûtis…“. Ðis vieniðu-mo ir atskirumo, nutolimo nuo kitø pojûtis nebûtinai lemia tai, kadsuaugæs þmogus yra fiziðkai vienas. Ið tiesø jis gali gyventi su kitu þmo-gumi, bet vengti ásipareigojimø uþmegzti ilgalaikius ryšius. Jis gali nuo-lat keisti sutuoktinius, partnerius, draugus ir bendradarbius. Jis arba jigali gyventi ðeimoje, turëti draugø ir darbo santykiø, bet jaustis vieni-ðas, nutolæs nuo kitø. Tai gali reikðtis kaip nepasitikëjimas kitais, ypaèartimais þmonëmis, abejojimas jø jausmø tikrumu, kovojimas arba kon-kuravimas su jais, jø atstûmimas (dël baimës bûti atstumtam). Kraðtu-tiniais atvejais baimë susieti save su kitu þmogumi pasireiðkia sadistinë-mis manipuliacijomis ir kerðtavimu kitiems arba mazochistiniu atsida-vimu ir visiðka priklausomybe nuo kito tapatybës. Daug ir ádomiai apiesuaugusio þmogaus gebëjimà ar negebëjimà mylëti, sadomazochistiniøsantykiø prigimtá ir siekimà turëti sau, ne tiesiog bûti, raðë garsus psi-

237

chologas Erichas Frommas. Jo poþiûriu, gebëjimas mylëti apima ma-þiausiai keturis svarbiausius dalykus: pagarbà, rûpinimàsi, atsakomybæir siekimà suprasti, paþinimà.

Dar vienas suaugusio þmogaus uþdavinys, taip pat siejamas sugebëjimu rûpintis kitu, bûti atsakingam, ne tik imti, bet ir duoti, yragebëjimas dirbti, bûti produktyviam ir kûrybingam. Vidutiniame su-augusio þmogaus amþiaus tarpsnyje iðkylanèià psichosocialinës raidoskrizæ E. H. Eriksonas pavadino generatyvumu (produktyvumu, kûrybið-kumu) arba sàstingiu. Subrendæs þmogus jauèia poreiká bûti reikalingas,ne tik mokytis pats, bet ir mokyti kitus, kurti, vaisingai dirbti. Tai galibûti vaikø auginimas, bet koks darbas, atliekamas ir dël kitø gerovës,kûrybiðkumas ne tik tiesiogine šio þodþio prasme (tapymas, nauji pasta-tai, knygos rašymas), bet ir kiekvienoje veikloje. Deja, vien tik vaikøarba darbo turëjimas nebûtinai reiðkia, kad þmogus ágijo Ego generaty-vumo savybæ. Kai kurie tëvai vaikø auginimà laiko naðta ir mieliau jàperleidþia kitiems (auklëms, moèiutëms, ugdymo ástaigoms), patys rûpi-nasi tik savo reikmëmis. Net ir aiškinimas neva šiuo metu labiausiaireikalingi pinigai, materialinë gerovë, uþtat nelieka laiko vaikams, yratik negebëjimo ar negalëjimo (dël savo ankstyvosios patirties spragø)atsiduoti kitam dangstymas. Darbas arba kitokia veikla irgi gali bûtitiktai priemonë savo fiziologiniams poreikiams tenkinti arba bûdas siek-ti pranašumo, galios, naudos sau.

Taigi dël ankstesniø psichosocialinës raidos kriziø, nesëkmiø ar-ba ðiuo metu patiriamø sunkumø þmogø gali apimti sàstingio ir asme-ninio skurdumo pojûtis. Daþnai toks þmogus ima pats sau pataikauti„tarsi jis bûtø vienintelis savo paties (arba kitø) vaikas“. Toks susirûpi-nimas savimi gali bûti dangstomas ligotumu, neágalumu, nuolatiniususirûpinimu savo fizine sveikata. Nebûtina turëti tikrà negalià arba li-gà, kad taptum neágalus. Negalià turintys þmonës irgi tampa produkty-vûs, kûrybingi, mylintys ir veiklûs. Arba gali tapti susitelkæ á save ir savobëdà, priklausomi nuo kitø rûpesèio.

C. G. Jungas, panašiai kaip ir E. H. Eriksonas, vidutiná suaugu-siojo amþiø laikë viena svarbiausiø psichosocialinës raidos pakopø. AnotC. G. Jungo, þmogaus gyvenimas susideda ið dviejø daliø, kurias apieketuriasdeðimtuosius metus skiria gyvenimo vidudienis. Pirmoje gyve-nimo dalyje formuojasi vadinamasis „iðorinis að“, padedantis pritapti

238

prie iðorinio pasaulio, já paþinti. Þmogus rûpinasi, kad jame ásitvirtin-tø, kad sektøsi. Antroje dalyje vystosi „vidinis aš“ (savastis), sujungiantisir paþástantis vidiná pasaulá. Išorinio pasaulio siekiai, ankstesnis gyveni-mas ima atrodyti nepakankami, vienpusiški, maþai prasmingi. Ðá suvo-kimà daþnai sustiprina ir realios netektys, nelaimës, su kuriomis susidu-ria þmogus (daþnai tokiame amþiuje netenkama savo tëvø). Jungo ma-nymu, tai galimybë suvokti, kad paèiame þmoguje glûdi iki ðiol apleistasritis – paties þmogaus vidus, dvasinis jo pasaulis. Jei šio amþiaus þmo-gus domisi ir rûpinasi vidiniu pasauliu, tai jis sëkmingai áveikia vidu-ramþio krizæ. Kitais atvejais þmogus, pajutæs gyvenimo beprasmybæ, kren-ta á depresijà, alkoholizmà, apgaulingus uþsimirðimo bûdus arba darlabiau ásikabina á iðorës pasaulá, iðorinës sëkmës vaikymàsi. Pavyzdþiui,kai kurie vidutinio amþiaus krizæ iðgyvenantys þmonës, siekdami geriausave suprasti ir rûpindamiesi vidiniu pasauliu, gali pradëti arba tæstistudijas, domëtis dvasiniu mokymu. Kiti, manydami, jog svarbu iðorë,ir tapæ ja nepatenkinti, keièia þmonà ir vaikus, beatodairiðkai siekia ma-terialinës gerovës. Arba viskuo nusivilia, jei nepavyksta nei viena, neikita.

Suaugusio þmogaus amþiø prieð trisdeðimt metø iðsamiai tyrinë-jo ir D. Levinsonas. Savo teorijà D. Levinsonas grindë 20–60 metø am-þiaus þmoniø apklausomis. Labiausiai já domino vidutinio amþiaus þmo-niø – keturiasdeðimtmeèiø – patiriama krizë. Saugusio þmogaus psi-chosocialinæ raidà jis apraðë kaip laipsniðkà ëjimà nuo gyvenimo svajo-nës prie gyvenimo struktûros, kurià suaugæs þmogus savo apsisprendi-mais sudaro, stiprina, papildo arba keièia. Gyvenimo stuktûra, Levinso-no poþiûriu, apima asmens „að“ sociokultûriná pasaulá, kuriame tas as-muo yra ir kuriame reiškiasi to asmens „aš“, ir paties asmens buvimà beiveiklà tame pasaulyje, t. y. vaidmenis ir santykius su kitais þmonëmis.

J. Piaget apraðytoji paþintinë raida baigiasi ties paauglystës laiko-tarpiu, formaliø operacijø stadija, pradëjus logiðkai màstyti. Ir nors jisteigë, kad asimiliacija ir akomodacija, t. y. paþinimas ir jo taikymas,vyksta visà gyvenimà, jo nedomino suaugusio þmogaus màstymas. Ta-èiau kiti raidos psichologai teigia, kad kai kurie paþintiniai gebëjimaibëgant metams toliau gerëja. Pavyzdþiui, gerëja vadinamasis þmogaustvirtasis intelektas, susijæs su turimomis þiniomis ir gebëjimu jas pritai-kyti, apibendrinti, susieti. Susiejus turimus mokëjimus, þinias ir ágûdþius

239

su patirtimi randasi išmintis. Kaip tik vidutinio ir vyresnio amþiaus þmonësparaðo svarbiausius filosofinius arba groþinius kûrinius. Bëgant metamsðiek tiek silpnëja þmogaus gebëjimas greitai reaguoti, spræsti matemati-nes logines arba konstrukcines uþduotis, t. y. vadinamasis lankstusis inte-lektas. Pastebëta, kad vyresnio amþiaus darbuotojai dirba lëèiau, bet daromaþiau klaidø, jø veikla tikslingesnë nei jaunø suaugusiøjø. Todël galuti-niai jaunø ir vyresniø suaugusiøjø darbo rezultatai ir efektyvumas yravienodi.

Panašiai tà patá galima pasakyti apie fizines galimybes. Nors maþ-daug po trisdešimties fizinë galia maþëja, judesiai darosi ne tokie staigûsir greiti, taèiau bûdinga didesnë iðtvermë, mokëjimas tolygiai panaudo-ti energijà, susikaupti. Apie penkiasdeðimtuosius metus suaugæ þmo-nës, ypaè moterys, patiria ir kitø svarbiø biologiniø pokyèiø. Moterimsprasideda menopauzë – menstruacinio ciklo pabaiga, kai kiauðidëse ne-bebræsta kiauðinëliai. Nors vyrai išlieka vaisingi, taèiau maþëja spermos,silpnëja erekcija ir ejakuliacija. Tik nuo paèiø þmoniø priklauso, kaip jiereaguoja á ðituos pokyèius, kaip juos priima. Galima sakyti, tai susijæ sujø psichosocialinës raidos sëkme ir ágytomis Ego savybëmis. Gyvenimoprasmës pojûèio nepraradæ, asmenybës brandà pasiekæ moterys ir vyraitoliau iðlieka patenkinti savo gyvenimu, net seksualiniu. Kiti kremtasi,itin sureikðmina seksualinius santykius ir ieðko jø daþniausiai rinkda-miesi uþ save jaunesnius partnerius. Arba bjaurisi viskuo, kas seksualu,patrauklu.

Brandos amþius

Šis amþiaus tarpsnis, anksèiau vadintas tiesiog senatve, apima lai-kotarpá nuo maþdaug ðeðiasdeðimties metø iki mirties. Neiðvengiamiorganizmo senëjimo procesai, lemiantys menkesná fiziná pajëgumà, daþ-nesnes sveikatos problemas. Lëtëja nervø sistemos veikla, silpnëja kaikurie pojûèiai, nuo jaunystës iki maþdaug aðtuoniasdeðimties metø pra-randama apie 5 procentus smegenø masës. Kartais senëjimo procesaibûna itin dramatiðki, t. y. nervø làsteliø þûtis, irimas ar kitokie nervøsistemos pokyèiai bûna greiti ir negráþtami. Viena ið tokiø yra Alzhei-merio liga, kuria serga apie 3 procentus septyniasdeðimtmeèiø ir apie

240

30 procentø devyniasdeðimtmeèiø. Taèiau, kita vertus, senëjimo proce-sai ir sveikatos problemos labai susijæ ir su gyvenimo bûdu bei aktyvu-mu. Dauguma vyresniø nei ðeðiasdeðimties metø þmoniø iðlieka dar-bingi, fiziðkai ir psichologiðkai aktyvûs. Beje, pats aktyvumas šiame amþiu-je – ir fizinis, ir socialinis, ir psichologinis, – lemia geresnæ brandausamþiaus þmoniø sveikatà.

Nors su amþiumi lëtëja reakcija, gebëjimas prisiminti, regimasisir erdvinis suvokimas, kiti paþintiniai gebëjimai iðlieka tokie patys arbageresni nei jaunystëje. Tai kalbinis màstymas, socialinis samprotavimas,bendrosios þinios, gebëjimas atpaþinti informacijà ir t. t.

Aštuntoji psichosocialinës raidos dilema, kylanti gyvenimo saulë-lydyje, pasak E. H. Eriksono, yra ego vientisumas arba neviltis. Jo many-mu, þmogus, kuris rûpinosi kitais, susitaikë su gyvenimà lydinèiomispergalëmis ir pralaimëjimais, teikë gyvybæ kitiems, naðiai dirbo arbakûrë idëjas, išgyvena Ego vientisumà. Apsvarstæs savo gyvenimà ir ásiti-kinæs jo prasmingumu þmogus ruoðiasi ramiai ir garbingai sutikti mirtá.O Ego vientisumo stoka arba iðgyvenama neviltis – dël nevykusio gyve-nimo, neágyvendintø tikslø, nesëkmiø – susijusi su mirties baime. Þmo-gus nepatenkintas nugyventu gyvenimu, nemato jame prasmës, bet lai-ko ar galimybiø tai pakeisti nebëra. Taigi toks vyresnio amþiaus þmogusarba tampa nelaimingas, prislëgtas, viskuo nusivylæs, arba piktas, viskuonepatenkintas, itin irzlus, bjauriai elgiasi su jaunais arba artimais þmo-nëmis. Pavyzdþiui, Ego vientisumà išgyvenantys seneliai dþiaugiasi savoanûkais, dalijasi su jais savo patirtimi ir išmintimi. Jei neturi savø anû-kø, ðitaip jie elgiasi su kitais vaikais arba suaugusiaisiais. O neviltá pati-riantys seneliai pyksta ant jø, mëgina vaikus arba anûkus perdëm kon-troliuoti, nurodinëti, kaip reikia gyventi ar elgtis, arba visiðkai nuo jøatsiriboja. Jie jauèiasi esà nereikalingi.

Net brandaus amþiaus þmogaus psichosocialinë raida nesustoja.Ir ðiame amþiuje, nepaisant ankstesniø gyvenimo nesëkmiø, galima pa-siekti Ego vientisumà. Kryptingai domintis ir padedant patiems paste-bëti teigiamus dalykus galima padëti seniems þmonëms priimti savopatirtá ir susitaikyti su savo gyvenimo ciklu. Kartais tokie þmonës uþ-mezga artimus ryðius su kitais þmonëmis, nors iki tol buvo vieniði, uþsi-ima kokia nors veikla, ima kurti arba rûpintis kitais, nors iki tolrûpindavosi tik savimi.

241

Mums vertëtø pamëginti apibendrintai pavaizduoti apytikslá rai-dos pakopø eiliðkumà, pagal kurá, remiantis klinikinëmis ir buitinëmisþiniomis, sustiprëjus nerviniø galûniø jaudrumui, vaikui ávaldþius „ero-genines“ kûno dalis, taip pat atitinkamai reaguojant ðalia esantiems reikð-mingiems þmonëms, áyksta lemtingi vaiko ir aplinkos susitikimai.

Pirmasis toks susitikimas ávyksta tà akimirkà, kai naujagimis, jaunetekæs ryðio su motinos kûnu, yra priglaudþiamas prie krûties. Ið pri-gimties sugebëdamas daugiau ar maþiau darniai átraukti per burnà, jissusitinka su krûtimi, motina ir visuomene, daugiau ar maþiau norinèio-mis ir sugebanèiomis deramai já maitinti ir priimti. Ðià gyvenimo aki-mirkà jis gyvena ir myli savo burna, o jo motina gyvena ir myli savokrûtimis. Motinos bûsena ðiuo atveju gerokai priklauso nuo jos pasiti-këjimo aplinkiniø meile, nuo savo vertës pajautimo maitinant kûdiká irnuo naujagimio atsako. O paèiam kûdikiui oralinë sritis yra tik svar-biausia (taèiau ne vienintelë) pirmojo ir visa apimanèio sàveikos su ap-linka bûdo – inkorporavimo (átraukimo, prijungimo) – vieta. (...)

Turbût nesuklysime pasakæ (nors tai gali skambëti ðiek tiek pa-slaptingai), kad priimdamas, kas yra duodama, ir mokydamasis pasiek-ti, kad kitas padarytø tai, ko jis nori, kûdikis ágyja ego savybes, pagri-dþianèias þmogaus sugebëjimà gauti tam, kad ir pats taptø duodanèiuo-ju. Jei tai nepavyksta, vaikas, norëdamas kontroliuoti situacijà, nebeieð-ko abipusio ryðio, bet stveriasi prievartos ar fantazijø. Atsitiktiniais veiks-mais vaikas bando pasiimti tai, ko nepavyksta gauti pagrindiniu veiks-mu – þindymu. Jis visiðkai iðsenka arba, suradæs savo paties nykðtá, pra-keikia já supantá pasaulá. Motina savo ruoþtu taip pat gali siekti betkokia kaina valdyti situacijà: brukti krûties spenelá vaikui á burnà, ner-


Apie vaikystæ ir visuomeninio gyvenimomodalumus:Erikson E. Vaikystë ir visuomenë.Vilnius: Katalikø pasaulio leidiniai.2004.

242

vingai keisti maitinimo valandas bei pieno miðinius, þindyti neatsiþvelg-dama á tai, kad negali atsipalaiduoti dël ið pradþiø patirto skausmo.

Suprantama, tokià situacijà galima palengvinti, ámanoma iðsau-goti vaiko ir aplinkos tarpusavio sàveikà. Pasitelkus gerà dirbtiná þindu-kà, vaikui galima duoti tiek, kiek jis gali pasiimti; be to, siekiant kom-pensuoti, ko netenka oraliniai vaiko receptoriai, galima sotinti kitas vai-ko jusles: stengtis, kad vaikas mëgautøsi já laikanèiø ir sûpuojanèiø ran-kø ðiluma, jam skirta ðypsena, tariamais þodþiais ir kt. Svarbu nepaliautikûrybiðkai ieðkojus gydomàjà galià turinèiø priemoniø.

Vargu ar reikia pabrëþti, kad gebëjimas mylëti, kaip davimas, pri-klauso nuo asmens charakterio. Tam reikia susiformuoti produktyviànuostatà; ðios nuostatos dëka þmogus áveikia priklausomybæ, narcizinævisagalybæ, norà iðnaudoti kità arba atsiriboti nuo visø, ágauna pasitikë-jimo savo paties galiomis, dràsos pasikliauti savo jëgomis siekiant tikslo.Jeigu jam ðiø savybiø trûksta (ar jos nëra pakankamai iðugdytos), jis bijoduoti save – taigi mylëti.

Be davimo, aktyvus meilës pobûdis pasireiðkia dar keliais esmi-niais elementais, bendrais visoms meilës formoms. Tai yra rûpesèiu, atsa-komybe, pagarba ir þinojimu.

Kad meilë neámanoma be rûpesèio, akivaizdþiausia motinos mei-lëje savo vaikui. Mes labai suabejotume jos meilës nuoðirdumu, jeigumatytume, kad ji visiðkai nesirûpina laiku pavalgydinti, iðmaudyti kû-diká, kurti fizinæ gerovæ; mums nereikia kitø jos meilës árodymø, jeimatome, kaip motina rûpinasi savo vaiku. (...)

Rûpestis ir dëmesingumas apima kità meilës aspektà – atsakomy-bæ. Mûsø dienomis atsakomybë daþniausiai suvokiama kaip pareiga, kaiptai, kas mums primetama ið iðorës. Bet atsakomybë ið esmës yra laisvasaktas; tai mano atsakas á kito þmogaus iðreikðtà ar neiðreikðtà poreiká.Bûti atsakingam reiðkia bûti pajëgiam ir pasirengusiam „atsakui“. (...)

Atsakomybë gali lengvai pereiti á dominavimà ar savininkiðkumà,

Apie meilæ – kaip atsakymà á þmogaus egzistencijosproblemà:Fromas Ë. Menas mylëti. Vilnius: Asveja, 1999.

243

jei nebus treèio komponento – pagarbos. Pagarba nëra baimë ar siaubas.Ji reiðkia (pagal þodþio „respicere“ ðakná – „þiûrëti á“) gebëjimà vertintiasmená toká, koks jis yra, suvokti jo individualumà. Pagarba reiðkia rûpi-nimàsi tuo, kad kitas þmogus augtø ir atsiskleistø. Tokiu bûdu pagarbateigia iðnaudojimo nebuvimà. Að noriu, kad mylimas asmuo augtø iratsiskleistø savo paties labui; saviðkai, o ne tokiu bûdu, kad pasitarnau-tø man. (...)

Pagarba asmeniui nëra ámanoma be jo paþinimo, rûpestis ir atsa-komybë bûtø akli, jei nesiremtø þinojimu. Paþinimas bûtø tuðèias, jeinebûtø pagristas rûpesèiu. Yra daug þinojimo lygmenø; þinojimas mei-lës poþiûriu yra ne kaþkas iðoriðka, bet esminis dalykas. Tai ámanomavien tik tada, kai að galiu perþengti rûpinimàsi savimi ir þiûrëti á kitàþmogø jo akimis. Að galiu þinoti, pavyzdþiui, kad tas þmogus yra piktas,net jei jis ðito atvirai neparodo, bet að galiu paþinti já giliau: kad jis yrasuirzæs, susirûpinæs, kad jauèiasi vieniðas, kaltas. Taigi að suprantu, kadjo pyktis tik kaþko gilesnio iðraiðka, ir tada að matau já sunerimusá irsutrikusá, t.y. kenèiantá, o ne piktà.

1. Kokia psichosocialinës raidos krizë kyla ir kuri dilema sprendþiamajaunystëje (Eriksono raidos stadijas):

a) autonomija arba gëda, abejonës;b) iniciatyva arba kaltës jausmas;c) saugumo jausmas, pasitikëjimas arba nesaugumas, nepasiti-

këjimas;d) intymumas arba vienišumas, atskirumas.

2. Kada formuojasi þmogaus pamatinis (esminis) pasitikëjimas:a) kûdikystëje;b) pradëjus lankyti mokyklà;c) paauglystëje;d) suaugus arba visiškai subrendus.


klausimai

244

3. Jei kûdikystëje susiformavo nesaugus prieraiðumas, tikëtina, kad vë-liau gyvenime toks þmogus:

a) sunkiau pasitikës kitais þmonëmis ir jausis nemylimas;b) labiau gebës mylëti ir bûti mylimas;c) maþiau priklausys nuo kitø þmoniø ir jø poreikiø;d) neturës partnerio ir draugø.

4. Kokiai màstymo stadijai bûdingas negebëjimas atsiþvelgti á keletàdaikto savybiø vienu metu ir màstymo centriðkumas:

a) sensomotorinei;b) formaliø operacijø;c) konkreèiø operacijø;d) ikioperacinei.

5. Kaip keièiasi vyresniø nei keturiasdeðimties metø amþiaus þmoniøpaþintiniai gebëjimai:

a) prastëja;b) nuolat gerëja;c) vieni prastëja, kiti gerëja;d) visai nesikeièia.

6. Menkavertiðkumo pojûtis gali atsirasti vaikams, kurie:a) turi mokymosi negalià;b) yra atstumti ir nuolat þeminami;c) yra verèiami pildyti kitø lûkesèius ir reikalavimus;d) bet kuriuo iš anksèiau nurodytø atvejø.

7. Vidutinio amþiaus raidos krizë sëkmingai áveikiama, jeigu þmogus:a) ið esmës pakeièia savo iðoriná gyvenimà;b) atsisako visø ankstesniø ryðiø ir veiklos;c) atsisuka á savo vidiná pasaulá ir skiria dëmesio dvasiniams da-

lykams;d) stengiasi apie niekà negalvoti ir uþsimirðti patirdamas malo-

numus.


245

1. Ar sàmoninga psichikos dalis yra maþesnë uþ nesàmoningà(psichoanalizës poþiûriu)?

2. Ar asmens padaryta netyèinë klaida rodo, kad þmogus yraiðsiblaðkæs (psichoanalitinës psichologijos poþiûriu)?

3. Ar gynybiniai psichikos mechanizmai yra bûdingi visiemsþmonëms?

4. Ar ekstravertas iðkeistø krepðinio rungtynes á vakarà prie ge-ros knygos?

5. Ar bruoþø teorijos kûrëjai teigia, kad pagrindiniai du ins-tinktai yra seksualinis ir agresijos?

6. Ar humanistinës psichologijos atstovai neigiamai vertina vi-suomenës átakà asmenybës formavimuisi?

7. Ar pagrindiniai þmogaus asmenybës bruoþai susiformuoja iki7 metø amþiaus?

8. Ar þmogus turi ágimtà gebëjimà atskirti tai, kas skatina joaugimà, nuo to, kas trukdo ir stabdo?

9. Ar ámanoma uþauginti vaikà taip, kad jis daugelyje gyveni-mo situacijø jaustøsi bejëgis?

10. Ar þmogus gali ið esmës pasikeisti?


ne:a r b a

Asmenybës teorijos

246

Prie tvenkinio stovëjo povas ir gërëjosi savo atvaizdu vandeny-je. Á vandená áðokusi varlë sukëlë bangas vandens pavirðiuje. Povaspyktelëjæs sako varlei:

– Varle varle, paþiûrëk á save. Kokia tu esi bjauri, ðlykðti, þa-lia, smirdanti ir gliti. Ir kam tik Dievas tokius kaip tu sukûrë?

– Pove, tu mûsø, varliø, nepaþásti, o sprendi apie mus, – atsa-kë varlë. – Mes esame þalios, nes vanduo ðiuo metu þydi, o kvapas irglitumas atsirado dël to, kad þmonës uþterðë tvenkinio vandená. Jeigutu geriau mus paþintum, tai pamatytum, kad mes esame baltos, minkð-tos ir pûkuotos.

„Kuo geriau paþástu þmones, tuo labiau myliu kiaules“(V. Èerèilis apie þmones).

Þmogaus prigimties paslaptis yra viena sudëtingiausiø proble-mø, su kuriomis susiduria ir kurias tyrinëja pats þmogus. Ðiuo klausimusukurta labai daug teorijø, poþiûriø, taèiau aiðkaus ir vienareikšmiškoatsakymo iki šiol neatrasta. Pagrindinë ðios problemos sudëtingumo prie-þastis yra ta, kad tarp mûsø yra labai daug skirtumø, visi þmonës yratarpusavyje labai skirtingi. Ið 5 milijardø, gyvenanèiø mûsø planetoje,neámanoma rasti dviejø vienodø individø. Ðie skirtumai ir lemia, kadsunku rasti visiems tinkanèià, bendrà teorijà. Štai, pavyzdþiui, þudikasrecidyvistas, mokslininkas, narkomanas, korumpuotas politikas, vienuolis,aukšto rango karininkas. Kokie bendri bruoþai bûdingi visiems ðiemsþmonëms? Kokia yra þmogiðkoji prigimtis?

Ðiø laikø asmenybës psichologijos pagrindinis uþdavinys yra pa-aiðkinti, kodël þmonës elgiasi bûtent taip, o ne kitaip, paaiðkinti þmo-niø elgesá. Kita asmenybës psichologijos uþduotis – padëti þmonëmsvisavertiškiau gyventi, nugalëti sunkumus, tobulinti savo gebëjimus.

Asmenybës psichologija domisi skirtumais: kodël vienas þmogusskiriasi nuo kito, kas gali turëti átakos tø skirtumø formavimuisi, kodëlvienoje ðeimoje augæ vaikai vëliau uþauga visiškai skirtingi, gyvena skir-tingà gyvenimà? Tyrinëjant asmenybæ, tyrinëjama ir tai, kas manomaesant asmenybës komponentais: emocijos, motyvacija, màstymas, suvo-kimas ir veikla, veiksmai. Asmenybë – labai sudëtinga visuma, kurios

247

neámanoma apibrëþti kuriuo nors vienu psichikos procesu. Asmenybë –tai individo savitumas, nuolatiniø jo savybiø (ágimtø ir ágytø) visuma.

Psichoanalitinë asmenybës samprata

Psichoanalizës teorijos kûrëjas Sigmundas Freudas savo teorijà,aiðkinanèià þmogaus asmenybæ, sukûrë tyrinëdamas nervinius sutriki-mus. Jis pastebëjo, kad kai kurie sutrikimai turi aiškias psichologinesprieþastis (tada, XIX a. pabaigoje, tai dar buvo naujovë). S. Freudasiðvyko mokytis pas vienà þymiausiø to meto psichiatrø Jeanà Charcotà,ten mokësi taikyti hipnozæ. Metodo esmë buvo ta, kad uþhipnotizuotipacientai bandydavo prisiminti ligos (pvz., rankos nevaldymo) pradþià,t. y. ávykius, kuriø metu atsirado ligos poþymiai. Jeigu pavykdavo prisi-minti, sutrikimas bûdavo iðgydomas.

Taip S. Freudas susidûrë su reiðkiniais (prisiminimais, iðgyveni-mais), kurie paèiam þmogui yra neprieinami, nesuprantami, neþinomi.Psichikos dalis, kurioje slypi þmogui neprieinamas psichinis turinys,buvo pavadintas pasàmone (þr. skyriø „Sàmonë ir jos bûsenos“). Nagrinë-damas pacientø sutrikimus jis padarë iðvadà, kad tos þmogui neprieina-mos mintys, jausmai, troðkimai gali bûti sunkaus psichikos sutrikimoprieþastis. Pavyzdþiui, jis pastebëjo, kad rankà paralyþiuoti galëjo iðgy-venta baimë paliesti lytinius organus, aklumo ir kurtumo prieþastis ga-lëjo bûti nenoras matyti arba girdëti ko nors, kas verèia nerimauti. Vë-liau S. Freudas susidûrë su hipnozës galimybiø riba, pradëjo ieðkotikitokiø bûdø pasàmonei tyrinëti. Jis atrado laisvøjø asociacijø metodà:pacientø buvo praðoma atsipalaiduoti ir kalbëti viskà, kas ðauna á galvà,net ir nelogiðkas, kvailas ir „negraþias“ mintis. Freudas teigë, kad laisvø-jø asociacijø grandinë veda á paciento pasàmonæ. Šitaip atgaivinami pa-sàmonëje esantys skausmingi, daþnai vaikystæ siekiantys prisiminimai ir

Individo savitumas, nuolatiniø jo savybiø (ágimtøir ágytø) visuma.

Asmenybë


248

nuo jø atsipalaiduojama. Savo sukurtà asmenybës teorijà ir psichologi-niø sutrikimø gydymo bûdà S. Freudas pavadino psichoanalize.

S. Freudo psichoanalitinë asmenybës teorija grindþiama ásitikini-mu, kad þmogaus psichika – tarsi ledkalnis, kurio didþioji dalis yra ne-regima. Mûsø sàmoningas þinojimas yra iðkilusi á pavirðiø matoma led-kalnio dalis. Giliau slypi daug didesnë pasàmonës sritis, apimanti min-tis, norus, jausmus ir prisiminimus, kuriø daugumos neásisàmoniname.Kai kurios ðiø minèiø yra ikisàmonës lygyje, panorëjæ jas bet kada gali-me perkelti á sàmoningo þinojimo lygá. Freudà labiausiai domino nepa-siekiamos mintys ir aistros, kurias mes iðstumiame ir jëga neásileidþiameá savo sàmonæ, nes jas pripaþinti bûtø pernelyg skausminga. Nors þmo-gus sàmoningai neþino, kad turi tokiø minèiø ir jausmø, taèiau tai labaistipriai já veikia. Freudo teigimu, pasàmonæ galima paþinti ne tik pasi-telkus laisvàsias asociacijas ir hipnozæ, taèiau taip pat ið sapnø, kalbos irraðto klaidø, uþmirðimø. Apsirikimai kalbant ir raðant rodo, kad pasà-monëje yra nepriimtini jausmai. Jeigu negalite prisimint kieno nors var-do – pagalvokite, kà ið tiesø tam þmogui jauèiate. Jeigu pakvietëte visussavo draugus á gimtadiená, taèiau nuoðirdþiai uþmirðote pakviesti vienàdraugà, psichoanalizës poþiûriu tai tikrai nëra atsitiktinumas. Greièiau-siai su ðiuo þmogumi yra susijusi kokia nors jums svarbi problema, vidi-nis konfliktas, jausmai, kuriø nesinori sau pripaþinti. Pasàmonës átakayra pastebima ir raðto bei kalbos klaidose. Perdëta ir ðarþuota forma taiiliustruoja anekdotas, kai vyras nori savo þmonai padëkoti uþ skaniuspusryèius, o jo paties nuostabai ið lûpø iðsprûsta þodþiai: „Bjaurybe tu,visà gyvenimà man sugadinai“. Realiame gyvenime klaidos nëra tokiosaiðkios, taèiau galima þmogø pavadinti ne tuo vardu, vietoj þodþio „ma-lonu“ pasakyti „nemalonu“ ir pan.

Taèiau pats tiesiausias kelias á pasàmonëje glûdinèius iðgyveni-mus – sapnai (þr. skyriø „Sàmonë ir jos bûsenos“). Bûtent sapnuose sim-boline, iðkreipta forma atsispindi pasàmoniniai þmogaus konfliktai, jøprasmæ ir siunèiamà informacijà gali padëti atskleisti ir suprasti psicho-analitikas. Asmenybë, anot S. Freudo, susidaro ið konflikto, tarp biolo-giniø impulsø, instinktø (malonumo ir agresyvumo) ir socialiniø ribo-jimø. Asmenybë yra tarsi nuolatinio konflikto laukas, kur bandoma pa-tenkinti poreikius ir patirti malonumà, taèiau kartu padaryti tai leisti-

249

nomis priemonëmis ir nesusilaukti uþ tai bausmës arba kaltës jausmo.S. Freudas teigë, kad konflikte dalyvauja 3 sistemos: Id, Ego ir Superego.

Id yra pasàmonëje slypinèios psichinës energijos, kuri nuolatossiekia patenkinti pagrindinius iðlikimo, dauginimosi ir agresijos impul-sus, talpykla. Id veikimas grindþiamas malonumo principu: jei nevarþytøtikrovë, pasitenkinti bûtø siekiama nedelsiant. Tai bûdingiausia kûdi-kiams: juos visiðkai valdo Id, jie verkia ir reikalauja patenkinti jø poreikáneatsiþvelgdami á aplinkos sàlygas, kûdikiui nepasakysi, palauk, neverk,pakentëk, taip nedera daryti ir pan.

Po kurio laiko pradeda formuotis Ego – sàmoningiausia asmeny-bës dalis, derinanti Id, aplinkos, o vëliau ir Superego reikalavimus. Atsi-radus Ego, vaikas ima po truputá derintis prie tikrovës. Ego veikia pagalrealybës principà: Id impulsus bandoma patenkinti aplinkà atitinkan-èiais, priimtinais bûdais. Jeigu neturëtume Ego, savo seksualinius ir ag-resyvius instinktus reikštume neatsiþvelgdami á niekà, nekontroliuoja-mai. Ego bando valdyti padëtá, suderinti Id ir Superego reikalavimus suišoriniu pasauliu.

Maþdaug 4–5 metø vaiko Ego pradeda paklusti naujai besifor-muojanèio Superego reikalavimams. Superego yra asmenybës dalis, ap-imanti tëvø ir kitø svarbiø vaikui suaugusiøjø vertybes, normas ir drau-dimus. Tai sàþinës balsas, kuris verèia Ego atsiþvelgti ne tik á tikrovæ, betir á tai, kaip privalu elgtis. Superego susiformuoja, kai mes priimame,

Sàmonë

Ikisàmonë

Pasàmonë

Ego(„Kà daryti?“)

Id(„Noriu èia ir dabar!!!“)

Superego („Negalima!!!“)

40 pav. Asmenybës struktûra S. Freudo teorijoje

250

internalizuojame tëvø ir kultûros moralines nuostatas ir vertybes, kuriødëka ágyjame gërio ir blogio bei savo idealø sampratà. Superego vertinakiekvienà mûsø poelgá – taip mes jauèiame pasididþiavimà savimi arbakaltës jausmà. Þmogus, kurio Superego itin „stiprus ir grieþtas“, visadosyra doras, jis jauèia kaltæ dël maþiausio nusiþengimo. Kitas þmogus,kurio Superego yra silpnas, gali bûti lengvabûdiðkas ir nuolaidus savosilpnybëms bei norams, nejauèiantis sàþinës priekaiðtø. Kadangi Supe-rego reikalavimai daþnai prieðtarauja Id norams, Ego stengiasi rasti rea-lià iðeitá, kad abu bûtø patenkinti, ieðko kompromisø. Tai, kaip Egoginasi nuo Superego ir Id spaudimo, galima matyti paèiose ávairiausioseþmogaus gyvenimo situacijose. Ásivaizduokite, kad jûs labai nemëgstatesavo kaimyno, jums kyla agresyvûs impulsai (ðaltinis – Id) – noras jampakenkti, paþeminti. Taèiau Ego, kuris vadovaujasi realybës principu,ávertina visas jums palankias ir nepalankias aplinkybes – galimà kaimy-no kerðtà, kitø kaimynø nuomonæ ir kt. Tarkime, jûs pamatëte praviro-je savo „prieðo“ paðto dëþutëje jam atsiøstà svarbø praneðimà. Kyla min-tis, kad tai puiki proga padaryti jam nemalonumà – iðimti tà praneðimàir sudeginti. Tegu kankinasi. Taèiau tuo pat metu kaþkas viduje jussustabdo, kaþkas pasako, kad taip elgtis nedera, kad tai yra þema. Tai –Superego balsas. Tokioje situacijoje Ego nieko kito nelieka kaip tik fan-tazijose kurti nemalonias kaimynui situacijas, svajoti apie savo sëkmæ irdidelæ kaimyno nesëkmæ. O kas bûtø, jeigu ðioje situacijoje bûtø as-muo, kurio Superego nëra grieþtas? Ar praeitø jis pro paðto dëþutæ?

Pasàmonëje slypinèios psichinës energijos, kurinuolatos siekia patenkinti pagrindinius išlikimo,dauginimosi ir agresijos impulsus, talpykla.

Sàmoningiausia asmenybës dalis, derinanti Id,aplinkos, o vëliau ir Superego reikalavimus.

Asmenybës dalis, apimanti tëvø ir kitø vaikui svar-biø suaugusiøjø vertybes, normas ir draudimus.Tai sàþinës balsas, kuris verèia Ego atsiþvelgti netik á tikrovæ, bet ir á tai, kaip privalu elgtis.

Id

Ego


Superego

251

Asmenybës raida

Analizuodamas savo pacientø sutrikimø raidà S. Freudas ásitiki-no, kad asmenybë formuojasi ankstyvame amþiuje, pagrindiniai josbruoþai baigia formuotis apie septintuosius metus. Labai daþnai paaið-këdavo, kad atskiros sutrikimø rûðys yra susijusios su tam tikro vaikystëslaikotarpio problema. S. Freudas padarë iðvadà, kad bræsdami vaikai per-eina keletà psichoseksualiniø stadijø, kuriø metu Id malonumo siekiantienergija nukreipiama á skirtingas malonumui jautrias kûno sritis, vadi-namas „erogeninëmis zonomis“.

Pirmosios 18 mënesiø trunkanèios oralinës stadijos metu daugu-ma kûdikio jusliniø malonumø yra susijæ su èiulpimu, kandþiojimu irkramtymu. Maþdaug nuo 18 mënesiø iki 3 metø trunkanèios analinësstadijos metu vaikas pradeda justi ir kontroliuoti sfinkterio raumenis, oiðmatø ir ðlapimo sulaikymas bei tuštinimasis tampa pasitenkinimo šal-tiniu. Falinei stadijai, kuri trunka apytikriai nuo 3 iki 6 metø, bûdingatai, kad malonumo zona persikelia á lytinius organus. S. Freudo nuomo-ne, šios stadijos metu vaikai trokšta, kad bûtø dirginami lytiniai orga-nai, jie pajunta seksualiná potrauká motinai ir pavydà bei neapykantàtëvui, nes já laiko varþovu. Be to, manoma, kad berniukai jauèia kaltæ irslapta bijo, kad tëvas jø nenubaustø, neatimtø vyriðkumo (neiðkastruo-tø). Visus su šia situacija susijusius išgyvenimus S. Freudas pavadinoEdipo kompleksu, pagal graikø mità apie karaliø Edipà, kuris pats toneþinodamas nuþudë savo tëvà ir vedë savo motinà. Falinë stadija bai-giasi tuo, kad berniukai nuslopina ðiuos jausmus, iðstumia juos á pasà-monæ ir pradeda tapatintis su tëvu, bando bûti panaðûs á já. Atrodo, lygvaikas savo viduje nuspræstø: „Jei negali tëvo sutriuðkinti, tai susidrau-gauk su juo“. Ðitaip tapatinantis su tëvu, perimant jo vertybes formuo-jasi ir tvirtëja vaiko Superego, taip pat lytinis tapatumas – suvokimas,kad esi vyras arba moteris.

252

6 lentelë. Psichoseksualinës raidos stadijos pagal S. Freudà (Myers, 2000)

Iðstûmus savo seksualinius jausmus ir nukreipus juos kita linkmeprasideda latentinë stadija. S. Freudas teigë, kad nuo 6 metø iki lytiniobrendimo pradþios seksualinis potraukis yra nuslopinamas, vaikai mo-kosi mokykloje, daugiausia þaidþia su savo lyties bendraamþiais. Lytiniobrendimo metu prasideda paskutinioji, genitalinë stadija, kai jauèiamasseksualinis potraukis kitos (arba tos paèios) lyties atstovams ir siekiamasu jais lytiškai santykiauti.

S. Freudo poþiûriu, blogai prisitaikanèiø suaugusiøjø elgesys –ankstyvøjø psichoseksualiniø stadijø metu neiðspræstø konfliktø pada-rinys. Bet kuriuo oralinës, analinës arba falinës stadijos momentu stip-rus konfliktas gali átvirtinti polinká siekti pasitenkinimo tai stadijai bûdin-gu bûdu. Vaikams, kurie oralinës stadijos metu buvo nereguliariai mai-tinami, blogai priþiûrimi ir kt., suaugus malonumas gali daugiausia sietissu burnos sritimi. S. Freudas ðá reiðkiná pavadino oraline fiksacija. To-kiems þmonëms bûdinga arba pasyvi priklausomybë (panaði á vaikø,kuriuos reikia priþiûrëti), arba perdëtas tos priklausomybës neigimas

Oralinë Burnos sritis – èiulpimas, kramtymas, kan-(0–18 mën.) dþiojimas – teikia didþiausià malonumà

Analinë Malonumas daugiausiai susijæs su tuðtinimusi(18–36 mën.) ir ðlapinimusi; áveikiamas reikalavimas juos

kontroliuoti

Falinë Malonumo sritis – lytiniai organai; áveikiami(3–6 metai) kraujomaišiški lytiniai potraukiai

Latentinë(nuo 6 metø ikilytinio brendimo) Išstumiami lytiniai potraukiai

Genitalinë(nuo lytinobrendimo) Lytiniø interesø brendimas

Stadija Poþymiai

253

(pvz., yra labai uþsispyræ ir kandûs). Jie ir toliau gali siekti oraliðkaipasitenkinti pernelyg daug rûkydami ir valgydami. Tie, kuriems nepa-vyko iki galo iðspræsti analinës stadijos konflikto tarp noro prireikus iðsi-tuðtinti ir reikalavimo mokytis naudotis tualetu, gali bûti arba labainetvarkingi ir nedrausmingi („analiðkai nesusilaikant“), arba itin draus-mingi ir ákyriai tvarkingi bei ðvarûs („analiðkai susilaikantys“). Dar kartàprisiminkime, kad psichoanalizës poþiûriu pagrindiniai asmens bruoþaiformuojasi vaikystëje.

Gynybos mechanizmai

S. Freudas teigë, kad civilizuoto þmogaus padëtis yra labai sudë-tinga. Savo prigimtimi jis yra gyvûnas, kuris nori patirti pasitenkinimàir nëra linkæs slopinti savo seksualiniø ir agresyviø potraukiø. Taèiaunuo pat gimimo þmogus yra varþomas, vieni dalykai jam yra leidþiami,kiti – draudþiami. Kai susiformuoja Ego ir Superego, kova tarp „noriu“ir „negalima“ tampa vidinë. Ðios kovos rezultatas gali bûti arba gerasasmens prisitaikymas, arba psichikos sutrikimas. Tam, kad patenkintøId reikalavimus ir nenusiþengtø Superego reikalavimams, Ego pasitelkiaávairias „gudrybes“, vadinamuosius gynybinius mechanizmus.

Psichoanalitikø manymu, gynybos mechanizmai yra sàmoningo-sios asmenybës dalies Ego (að) bûdai kaip nors tvarkytis, áveikti nerimàkelianèius vidinius impulsus, norus, troškimus ir (arba) atsilaikyti priešišorinius reikalavimus, aplinkos spaudimà. Gynybos mechanizmai pa-deda formuotis ankstyvoje vaikystëje. Ið pradþiø iðmokstama gana pri-mityviø, nebrandþiø gynybiniø mechanizmø, kai tenka gerokai iðkreip-ti arba nuneigti tikrovæ, kad pasijustum geriau, kad saugiai iðreikðtumpyktá arba kad palengvintum nerimà kelianèios situacijos iðgyvenimà.Augdamas vaikas ágyja bei ávaldo vis brandesnius, sëkmingiau prisitai-kyti padedanèius gynybinius mechanizmus. Taèiau jei vaiko aplinkayra pernelyg traumuojanti, kelianti daug nerimo arba átampos, jo Egoneturës galimybiø formuoti, ávaldyti brandþiø psichologiniø gynybosmechanizmø. Turimø ið dalies psichologiniø gynybos mechanizmø bran-dumas ir ávairumas paaiðkina psichinæ asmens sveikatà, jo gebëjimà tvar-kytis su stresinëmis situacijomis (þr. skyriø „Psichikos sutrikimai“).

254

Ðtai kai kurie daþniausiai pasitaikantys psichologiniai gynybosmechanizmai nuo nebrandþiø iki brandþiø.

Vienas svarbiausiø gynybiniø mechanizmø yra iðstûmimas – skaus-mingø iðgyvenimø ir nepriimtinø impulsø iðstûmimas á pasàmonæ. Ne-malonius iðgyvenimus ir konfliktus þmogus „pamirðta“, paslepia patsnuo savæs, neprisimena to, kas ávyko. Taèiau psichoanalizës poþiûriu to,kas buvo, neámanoma pamirðti. Á pasàmonæ iðstumti iðgyvenimai ne-duoda þmogui ramiai gyventi. Jie primena apie save per pasikartojan-èius nemalonius sapnus, tam tikrose situacijose þmogus gali nesusival-dyti arba be aiðkios prieþasties gali išgyventi stiprias emocijas (susijau-dinti, pravirkti, nerimauti daug stipriau negu kiti þmonës, esantys to-kioje paèioje situacijoje). Kadangi to prieþastis slypi pasàmonëje, þmo-gus negali nei suprasti, nei valdyti savo elgesio ir bûsenø. Tam, kad tonebûtø, reikia prisiminti, ásisàmoninti tai, kas buvo paðalinta ið sàmo-ningos psichikos dalies.

Neigimas – tai atsisakymas priimti tikrovæ ir pripaþinti tai, kasakivaizdu. Ðá gynybiná mechanizmà paprastai naudoja beveik visi 4–5metø amþiaus vaikai. Pavyzdþiui, sudauþæ uogienës stiklainá ir iðsigandæbausmës jie neigia tai padaræ, nors akivaizdu, kad niekas kitas to padary-ti negalëjo. Neigimà vëliau naudoja ir suaugæ þmonës, ypaè susidûræ sustipriais, traumuojanèiais stresoriais. Pavyzdþiui, suþinojæ sergà mirtinaliga arba iðgirdæ þinià apie artimo mirtá þmonës kurá laikà (o kartais irgana ilgai) atsisako priimti tikrovæ, elgiasi taip, tarsi to nebûtø ávykæ. Jeiþmogus nuolat naudoja neigimà ir neturi brandesniø gynybos mecha-nizmø, tokia bûsena gali baigtis sunkiais psichikos sutrikimais. Pavyz-dþiui, alkoholiu mëginantis „palengvinti“ sau gyvenimà þmogus ilgà laikàgali neigti, kad jis tampa priklausomas nuo alkoholio arba kad alkoholiovartojimas griauna jo asmeniná gyvenimà ar karjerà. Šizofrenija sergan-

Daþniausiai nesàmoningai Ego naudojamos stra-tegijos, padedanèios sumaþinti kylantá nerimà ar-ba apsisaugoti nuo vidiniø ir iðoriniø pavojø ási-sàmoninimo.

Gynybosmechanizmai


255

tys asmenys irgi neigia tikrovæ uþsidarydami savo fantazijø pasaulyje.Projekcija – tai savotiðkas tikrovës iðkreipimas, kai nepriimtinus

impulsus, troðkimus, bruoþus, jausmus matome kituose, bet nematomesavyje. Pavyzdþiui, kai ið tiesø patys esame suirzæ, bet nenorime to pri-paþinti, mums atrodo, kad kiti yra suirzæ, pikti, priekabiaujantys. Ma-noma, kad nuolat naudojant projekcijà gali atsirasti paranoja. Ðiuo atve-ju savo paties agresijà, pyktá kitø þmoniø atþvilgiu, norà atkerðyti arbapakenkti þmogus projektuoja á kitus ir jam atrodo, kad visi kiti yra agre-syvûs jo atþvilgiu, nori pakenkti arba atkeršyti (persekioja).

Regresija – tai dalinis gráþimas á ankstesnæ raidos stadijà, tapimaslabiau priklausomu, ne tokiu savarankiðku. Daþnai mes „regresuojame“po didelës átampos, labai nuvargæ arba apsirgæ: reikalaujame, kad muskas nors priþiûrëtø, pavalgydintø, pasirûpintø kaip maþais vaikais. Nuonerimo, kylanèio dël motinos dëmesio stokos ir pykèio naujai atsiradu-siam kûdikiui, regresija ginasi maþi vaikai: jie elgiasi tarsi jaunesnio am-þiaus vaikai, ima ðvepluoti, nors mokëjo aiðkiai kalbëti, praðo buteliuko,nors mokëjo gerti ið stiklinës, sëdasi ant puoduko, nors jau mokëjo sëdë-ti ant klozeto. Kartais suaugusiøjø naudojama regresija (elgimasis vai-kiðkai, neapgalvotai, nesavarankiðkai) ið tiesø padeda atsipalaiduoti, uþ-simirðti nuo rûpesèiø arba sulaukti aplinkiniø paramos, ypaè sergant.Taèiau nuolat regresijos besigriebiantis þmogus atrodo gana nebrandusir tampa priklausomas nuo kitø.

Racionalizacija – kai nerimà arba átampà stresinëje situacijoje ma-þiname savotiðkai „apgaudinëdami“ save: tikrieji minèiø, veiksmø, jaus-mø motyvai nutylimi, o vietoj jø pateikiami sau patogûs, nors ir nesu-tampantys su tikraisiais. Pavyzdþiui, gavæs neigiamà atsakymà ið ástai-gos, kurios darbuotoju norëjai tapti, gali raminti save teigdamas: „O,šio darbo, tiesà sakant, að visai nenorëjau, man jis neádomus... be to,darbdavys atrodo sunkiai sugyvenamas...“ Racionalizacijà iliustruoja irlapës elgesys ið Ezopo pasakëèios „Lapë ir vynuogës“. Niekaip nepasie-kusi taip trokðtamø vynuogiø lapë nusprendë, kad jos dar þalios.

Atvirkðtinis reagavimas, daþnai naudojamas drauge su iðstûmimu,irgi padeda iðvengti grësmæ kelianèiø situacijø arba nemaloniø, nepri-imtinø minèiø, jausmø. Ðiuo atveju reaguojama absoliuèiai prieðingaisavo nepriimtinoms mintims, jausmams ir pan. Pavyzdþiui, jaunuolisrodo paniekà ir neapykantà merginai, kuri ið tiesø já labai traukia ir jam

256

patinka. Kadangi jaunuoliui bet kokia mintis apie ásimylëjimà kelia di-dþiulæ átampà, jis, iðstûmæs jà á pasàmonæ, elgiasi prieðingai: atstumiatà, kurià myli.

Intelektualizacija – kai pradedama màstyti labai abstrakèiai, aukð-tomis sàvokomis, apibendrinamai tam, kad sumaþëtø arba bûtø valdomitrikdantys jausmai, átampa, nemaloni situacija. Pavyzdþiui, gydytojas,turintis pacientui praneðti blogà þinià, „apsiginkluoja“ visu ámanomumedicininiu þargonu. Su konfliktine situacija susidûræs teisininkas imadëstyti ir aiðkinti sunkiai suprantamas teorijas, màstyti filosofiðkai.

Slopinimas – tai sàmoningas vengimas galvoti apie nerimà, stresàkelianèias situacijas. Kaip tik sàmoningumu ðis ganëtinai brandus gy-nybos mechanizmas skiriasi nuo anksèiau minëto pamirðimo nerimà ke-lianèius dalykus tiesiog iðstumiant á pasàmonæ. Pavyzdþiui, prieð svarbøegzaminà studentas gali taikyti slopinimà, kad pagerintø psichologinæsavijautà: „Ai, kol kas apie egzaminà negalvosiu, uþsiimsiu malonesneveikla arba svarbesniais darbais“.

Sublimacija – tai gana sudëtingas, brandus gynybinis mechaniz-mas, kai átampà, nerimà kelianèius jausmus arba mintis sugebame nu-kreipti á priimtinà, vertingà veiklà. Pavyzdþiui, susikaupusià átampà ið-liejame siekdami rezultatø sporto salëje arba tapydami paveikslus. Sub-limacija padeda socialiai priimtina veikla iðreikðti ir kai kuriuos jau vai-kystëje pasireiðkusius pernelyg stiprius seksualinius arba agresyvius im-pulsus. Tarkime, perdëtas seksualinis smalsumas nepalankiomis sàlygo-mis gali tapti vëliau seksualiniu sutrikimu (vojerizmu). Taèiau palan-kiomis sàlygomis gali bûti sublimuotas á domëjimàsi aktø fotografavi-mu. Panaðiai sadistiniai impulsai þeisti arba þaloti kitus þmones galibûti sublimuoti á chirurgijà…

Psichoanalitinio gydymo tikslas – kuo didesnis asmens sàmonin-gumas, savæs supratimas. Psichoanalizë ypatingà dëmesá skiria vaikystei,to meto iðgyvenimams, kuriø nemaþa dalis yra pasàmonëje. Skaudþiosvaikystës situacijos, konfliktai yra linkæ kartotis ir þmogui suaugus. Psi-choanalitikai stengiasi áþvelgti pasàmonëje slypinèius konfliktus bei im-pulsus, o vëliau juos atskleisti savo pacientams. Per apsilankymà paspsichoanalitikà galima suþinoti labai daug netikëtø dalykø apie save.Pasirodo, gyvenime nëra smulkmenø ir kiekviena maþiausia detalë galitapti árankiu ir keliu, vedanèiu prie didesnio savæs supratimo. Jûsø ne-

257

tyèia sudauþytas puodelis gali reikðti, kad jums tapo nemielas asmuo, tàpuodelá padovanojæs. Galbût patys to neþinodami jûs pykstate ant joarba jos. Na, o jeigu netyèia sveèiuose palikote koká nors savo daiktà, taigreièiausiai pasàmoningai norite ten sugráþti, uþmegzti glaudesnius san-tykius.

Tradiciškai psichoanalizës seansai vyksta ne reèiau kaip kartà persavaitæ. Psichoanalitinio gydymo tikslas – sumaþinti ligos poþymius perasmenybës transformacijà. Vienas svarbiausiø gydymo uþdaviniø – at-skleisti ir ásisàmoninti pasàmonës turiná. S. Freudas sakë, kad tai, kasbuvo Id, turi tapti Ego. Psichoanalitinis gydymas paprastai trunka nevienerius metus. Pacientas ateina pas psichoanalitikà, gulasi ant kuðetësir sako viskà, kas jam ateina á galvà. Ðiuo S. Freudo sukurtu laisvøjøasociacijø metodu psichoanalitikas gali nustatyti, kokios problemos sly-pi paciento pasàmonëje. Paprastai laisvos asociacijos nuveda þmogø priepagrindiniø pasàmonëje slypinèiø konfliktø, taèiau priartëjus prieskaudþios temos asociacijø procesas nutrûksta. Psichoanalitikas daþnaisupranta tai, ko pats þmogus apie save neþino, kà slepia nuo savæs. Psi-choanalitikas, interpretuodamas paciento þodþius, bando jam padëti ási-sàmoninti pasàmonëje esanèius iðgyvenimus ir mintis.

Psichoanalitikai rengiami ne vienerius metus. Vienas iš svarbiau-siø reikalavimø – ilgalaikë asmeninë savo pasàmonës analizë, atliekamapadedant kitam psichoanalitikui. Tik iðsamiai ir giliai suvokiantis savopsichikos gelmes asmuo gali padëti kitam atskleisti skausmingas pasà-monëje glûdinèias problemas.

Psichoanalitinës krypties vertinimas

Turbût nëra kitos tokios asmenybës teorijos, kuri susilaukë tiekdaug pasekëjø ir kritikø kaip psichoanalizë. Psichologai bandë paneigtiarba patvirtinti S. Freudo idëjas. Freudo mokiniai ir pasekëjai, tokiekaip E. H. Eriksonas, K. Horney, E. Fromas ir kiti savo teorijose tobu-lino psichoanalizæ. Kiti buvæ mokiniai, tokie kaip A. Adleris, C. G. Jun-gas, F. Perlsas, nesutiko su psichoanalizës ákûrëjo idëjomis, kritikavo S.Freudà, sukûrë visiðkai naujas asmenybës teorijas.

258

Moksliniø tyrimø rezultatai leidþia abejoti kai kuriais S. Freudoteiginiais, pavyzdþiui, tuo, kad Edipo kompleksas yra visuotinai papli-tæs reiðkinys. Iki ðiol daugelis pritaria S. Freudui, kad didþiausià átakàasmenybës formavimuisi turi vaikystës laikotarpis, taèiau dabar mano-ma, kad gali keistis ir brandesnio amþiaus þmogus. Nors ir labai kriti-kuojamos, S. Freudo idëjos, šiek tiek pakitusios, yra gyvos ir dabar. Ne-kyla abejoniø, kad þmogus daþnai elgiasi neracionaliai, kad þmogujegiliai slypi jam neprieinami ir nesuprantami psichikos reiðkiniai. Psi-choanalizë ir dabar yra viena pagrindiniø gydymo ir psichologinës pa-galbos þmogui formø. Neabejojama ir dël to, kad S. Freudas buvo drà-siausias psichologijos pionierius, atskleidæs daugelá faktø, kuriø þmonijaapie save nenorëjo þinoti.

Bruoþø teorija

Prieð toliau skaitydami ðá tekstà pagalvokite apie geriausià savodraugà. Kaip galëtumëte apibûdinti jo bûdo savybes, asmenybës bruo-þus? Gal jis yra geras, draugiðkas, sàþiningas, energingas? O dabar api-bûdinkite asmená, kurio nemëgstate. Gal jis yra prieðiðkas, nesàþinin-gas, klastingas, nervingas, pagyrûnas? Tarkime, kad jie yra tikrai tokie,kokius jûs juos apibûdinote. Tuomet mes turime du skirtingus þmonesir du skirtingus asmenybës bruoþø rinkinius. Psichoanalizës atstovai ban-dytø atsakyti á klausimà, kodël ðie du þmonës taip skiriasi. Atsakymo á ðáklausimà jie ieðkotø nagrinëdami ðiø þmoniø vaikystæ, ðeimos padëtá,santykius su tëvais.

Bruoþø teorijø kûrëjai vadovavosi ir vadovaujasi kitokiais princi-pais negu psichoanalizë. Ðie mokslininkai nemano, kad asmenybës su-dedamøjø daliø arba varomøjø jëgø bûtina ieðkoti labai giliai. Svarbiauiðskirti pagrindinius bruoþus, pagal kuriø raiškà bûtø galima lygintivisus þmones. Kiekvienas gali bûti draugiðkas arba prieðiðkas, liûdnasarba linksmas, atviras arba uþdaras, sàþiningas arba nesàþiningas, iðtiki-mas arba neištikimas, ramus arba nervingas ir t. t. Amerikos psichologaiG. Allportas ir H. S. Odbertas 1936 m. suskaièiavo visus anglø kalbosþodyno þodþius, kuriais galima apibûdinti þmogø. Jø buvo apie 18 000.Kà daryti su tokia gausa þodþiø? Kaip suþinoti, kurie bruoþai svarbiausi,o kurie ne, kurie pagrindiniai, esminiai, o kurie antraeiliai? Gal juos

259

galima kaip nors sujungti ir sugrupuoti? Bruoþø teorijø kûrëjai ir bandotai daryti.

Anglø psichologai Hansas ir Sybil Eysenckai mano, kad daugu-mà mûsø asmenybës bruoþø galima supaprastintai iðreikðti dviem mat-menimis: ekstraversija ir intraversija bei emociniu pastovumu ir emociniunepastovumu. Ðios savybës yra genetiðkai nulemtos, taigi ágimtos.

41 pav. Intraversijos ir ekstraversijos bei emocinio pastovumo iremocinio nepastovumo deriniai H. Eysencko asmenybës teorijoje

(Myers, 2000)

Ekstravertai – tai asmenys, kuriems bûdingas aktyvumas ir socia-lumas. Pagrindinë jø veikla ir susidomëjimo ðaltinis yra aplinkoje, jielinkæ ieðkoti nuotykiø, bendrauti, pirmi eina á kontaktà, yra dràsûs.Intravertai – tai asmenys, daug dëmesio skiriantys savo vidiniam pasau-liui, mintims ir jausmams. Jie yra labiau á save negu á aplinkà orientuotiþmonës, jiems svarbu tai, kaip jie jauèiasi, kà iðgyvena patys, linkæ skai-

Pasiduodantis nuotaikai,nerimastingas, nelankstus, rimtas,

sveikos galvosenos, pesimistas,santûrus, nelinkæs bendrauti,

ramus.

Áþeidus,pernelyg jautrus, nerimstantis,

agresyvus, jaudrus, permainingas,impulsyvus, optimistas,

aktyvus.

Linkæs bendrauti, draugiðkas,kalbus, atjautus, linksmas, nerûpes-

tingas, energingas, neatsargus.

Pasyvus, atsargus,màslus, taikus,

susitvardæs, patikimas,pastovaus, santûraus bûdo,

ramus.

MelancholikasEmocinis

nepastovumas Cholerikas

Intraversija Ekstraversija

Emocinispastovumas

Flegmatikas Sangvinikas

260

tyti, gilintis á kà nors, daþnai drovûs, uþdari. Emociniu pastovumu pa-siþyminèiø þmoniø bûsenos yra stabilios, valdomos, nepermainingos,jø psichikos procesai maþiau svyruoja, keièiasi. Emociniu nepastovumupasiþyminèius asmenis galima paþinti pagal jø greità nuotaikø kaità,jausmø svyravimus, nesugebëjimà valdytis. Ðiø dviejø bruoþø raiškosderiniai primena senovës graikø mokslininko Hipokrato 4 temperamentotipus: melancholiko, flegmatiko, choleriko ir sangviniko. Hansas Eysenc-kas teigë, kad pagrindinës savybës yra genetiðkai paveldimos, ágimtos,todël jø pakeisti neámanoma. H. Eysenckas labai skeptiðkai vertino þmo-gaus galimybæ pasikeisti, panaðiai neigiamai jis vertino psichoterapijà irpsichologo galimybes padëti þmogui.

Kaip galima ávertinti kito þmogaus asmenybæ? Kaip suþinoti, in-travertas ar ekstravertas yra þmogus, ar jis emociðkai pastovus, ar ne?Paprasèiausia tai padaryti artimai susipaþinus su tuo þmogumi, stebintjá. Mums nesunku apibûdinti paþástamus þmones. Mes juos seniai pa-þástame, galime subjektyviai juos ávertinti ir palyginti su aplinkiniais. Okà daryti, jeigu reikia ávertinti nepaþástamà þmogø? Ásivaizduokite, kadesate darbdavys, jums reikalingas jaunas, dràsus, energingas, ekstraver-tiðkas vyras. Suþinojæ apie tai á jus kreipësi 50 jaunuoliø. Þmogui paþin-ti reikia daug laiko, o 50 þmoniø – 50 kartø daugiau. Tokiais atvejaispravartu pasinaudoti specialiais psichologiniais klausimynais. Tada netnebûtina susipaþinti su visais kandidatais, reikia tik vadovautis tuo, kiekbalø klausimyno skalëse surinks kandidatai. Kiekvienam bruoþui áver-tinti parenkama atitinkama klausimø grupë. Daþniausiai klausimai yrauþdari (atsakyti reikia „teisinga“ arba „neteisinga“) arba su galimais at-sakymo variantais. Pavyzdþiui, teiginys „Man patinka poezija“ yra susi-jæs su tokiais bruoþais kaip intraversija, emocinis jautrumas. Á klausi-mus: „Ar mëgstate bûti draugijoje?“ ir „Ar mëgstate skaityti groþinæ

Asmuo, kuriam bûdingas aktyvumas ir socialu-mas.

Asmuo, daug dëmesio skiriantis savo vidiniampasauliui, mintims ir jausmams.

Ekstravertas

Intravertas


261

literatûrà?“ ekstravertas ir intravertas atsakys skirtingai. Pagal atsakymusá specialiai parinktus klausimus galima spræsti apie asmens ekstravesijosir intraversijos laipsná, emociná pastovumà arba nepastovumà.

Lewas Goldbergas ir Oliveris Johnas teigë, kad dviejø asmenybësveiksniø neuþtenka norint iðsamiai apibûdinti asmenybæ. Jie pasiûlëátraukti daugiau veiksniø ir pavadino juos „penketu svarbiausiø veiks-niø“. Á pagrindiniø penkiø asmens bruoþø sàraðà áeina H. Eysenckoiškirti ekstraversija ir intraversija bei emocinis pastovumas ir nepastovu-mas. L. Goldbergas ir O. Johnas prie jø pridëjo asmens atvirumà poty-riams, sugebëjimà sutarti su aplinkiniais ir sàþiningumà. Kiekvienà þmo-gø galima ávertinti pagal kiekvienà ið ðiø 5 dimensijø ir galima pasakyti,ar jis sugeba geriau sutarti su kitais þmonëmis, ar jis yra atviras, ekstra-vertiðkas, ar intravertiðkas.

7 lentelë. Penketas svarbiausiø asmenybës veiksniø (Myers, 2000)

Bruoþo matmuo

NeveiksmingasNerûpestingasImpulsyvus

Apibûdinimas

Emocinispastovumas

RamusSaugus

Patenkintas savimi

NerimastingasNesaugusSavæs gailintis

Ekstraversija Linkæs bendrauti Mëgstàs juokauti

Jausmingas

AtsiskyræsRimtasSantûrus

Atvirumas Lakios vaizduotës Mëgstàs ávairovæ

Savarankiškas

PraktiškasMëgstàs rutinàKonformiškas

Sutarimas sukitais

GeraširdisPasitikintisPaslaugus

NegailestingasÁtarusNelinkæsbendradarbiauti

Sàþiningumas VeiksmingasRûpestingas

Susivaldantis

262

Bruoþø teorijos vertinimas

Bruoþø teorijos pateikia puikias þmoniø klasifikacijos pagal tamtikrus poþymius schemas. Tai leidþia plaèiai praktiðkai jas taikyti, pa-vyzdþiui, ið didesnio þmoniø skaièiaus atrinkti kelis, turinèius ryškesnespageidautinas savybes. Taèiau bruoþø teorijos daþniausiai yra kritikuo-jamos uþ tai, kad nepaaiðkina susiformavusio elgesio prieþasèiø. Tokiosesrityse kaip psichologinë pagalba þmogui, asmenybës augimas ir bren-dimas bruoþø teorijø indëlis yra maþesnis negu kitø teorijø. Be to, kaikuriuos bruoþus, tokius kaip religingumas, humoro jausmas, vyriðku-mas/moteriðkumas, sunku vienareikðmiðkai priskirti kuriai nors bruoþøgrupei.

Humanistinë asmenybës teorija

Apie 1960 m. JAV vyravo dvi pagrindinës teorijos psichologijoje– psichoanalizë ir biheiviorizmas. Nemaþai daliai psichologø psichoa-nalizës ir biheiviorizmo poþiûris á þmogaus prigimtá buvo svetimas, ne-priimtinas. Jie teigë, kad S. Freudas tyrinëjo „nesveikø“ þmoniø psichi-kà. Remdamasis savo tyrimais sukûrë asmenybës teorijà ir jà pritaikëvisiems, taip pat ir sveikiems þmonëms. Biheiviorizmo pasekëjai dau-giausia tyrinëjo gyvûnø iðmokimo dësningumus ir vadovaudamiesi jaisaiškino þmogaus elgesá. Abu ðie poþiûriai vis daþniau buvo kritikuojamiuþ savo gana neigiamà poþiûrá á þmogaus prigimtá, uþ tai, kad nematoþmoguje nieko „þmoniðko“. Atsirado humanistinë psichologijos kryp-tis, kuriai bûdingas pasitikëjimas teigiama þmogaus prigimtimi. Jos at-stovø teigimu, konstruktyvioms savo potencialo raidos tendencijoms pa-sireikšti daþniausiai trukdo išoriniai veiksniai. Humanistinës kryptiespsichologai savo dëmesá sutelkë á sveikø, gerai prisitaikiusiø þmoniø ty-rimà. Du þymiausi humanistinës psichologijos atstovai buvo Abraha-mas Maslow ir Carlas Rogersas.

Abrahamas Maslow iðkëlë mintá, kad þmogaus elgesá lemia porei-kiø hierarchija. Kai patenkiname fiziologinius poreikius, pradeda rûpëtiasmeninis saugumas; pasijutæ saugûs siekiame meilës, norime bûti myli-mi ir mylëti save. Pajutæ savàjà vertæ galiausiai siekiame saviraiškos, saviak-tualizacijos, siekiame išreikšti savo galias (þr. skyriø „Motyvacija“).

263

A. Maslow, kitaip nei daugelis ankstesniø teoretikø, stengdamasispagrásti savo idëjas tyrë sveikus, kûrybingus þmones, o ne sunkius klini-kinius ligonius. Visi jo tirti þmonës turëjo bendrø bruoþø, jie gerai pa-þino save, buvo atviri ir nuoðirdûs, mylintys ir rûpestingi, nekaustomikitø nuomonës. Savo energijà jie daþniausiai nukreipdavo kokiam norskonkreèiam uþdaviniui spræsti pasirinkdami didelius uþdavinius ir lai-kydami juos savo misija. Dauguma ðiø þmonø labiau vertindavo tvirtusryšius su nedaugeliu negu paviršutiniškus ryšius su daugeliu. Daugelisjø buvo patyræ kasdienës sàmonës ribas perþengianèiø dvasiniø, kulmi-naciniø potyriø, aukðèiausio iðsipildymo akimirkø. A. Maslow poþiû-riu, tikroji þmogaus prigimtis yra teigiama, ji potencialiai glûdi kiekvie-name þmoguje, taèiau tik 2–3 þmonëms ið 100 pavyksta jà atskleisti.

Daugeliui A. Maslow minèiø pritarë ir kitas humanistinës kryp-ties psichologas Carlas Rogersas. Jo teigimu, þmogaus prigimtyje slypisavirealizacijos tendencija, kuri nukreipia já geresnio ir prasmingesniofunkcionavimo link. C. Rogersas teigë, kad savirealizacijos tendencijayra vienintelis ir pagrindinis þmogaus elgesio motyvas. Kiekvienas indi-vidas turi ágimtà sieká bûti tiek kompetentingas, kiek tai biologiðkaiámanoma. Kiekvienas esame kaip gilë, kuri nori uþaugti dideliu ir sveikuàþuolu, o ne maþu liguistu medeliu.

Nors þmonës daþnai elgiasi destruktyviai, agresyviai, taèiau taipelgdamiesi jie nesivadovauja savo prigimtimi. Jeigu þmogus ja vadovau-tøsi, tai elgtøsi darniai ir su kitais, ir su savimi. C. Rogersas iðreiðkë labaididelá pasitikëjimà þmogaus prigimtimi, jis teigë, kad jeigu niekas ne-trukdytø, tai kiekvienas þmogus savaime augtø ir siektø nepriklausomy-bës, atsakingumo, brandumo ir kûrybiškumo.

Pasak C. Rogerso labai svarbu nuo pat vaikystës kreipti dëmesá áviskà, kas yra patiriama ir iðgyvenama. Viskà, kà ámanoma justi, patirtikiekvienu momentu, C. Rogersas pavadino potyriø lauku. Organizmasreaguoja á visus aplinkos signalus per jutimus, taèiau pats þmogus ásisà-monina tik kai kuriuos potyrius, jauèia tik tam tikrà tø signalø dalá.Taigi vieni þmonës leidþia, kiti neleidþia sau jausti kai kuriø savo pojû-èiø.

Kiekvienas þmogus natûraliai teigiamai ávertina tuos patyrius, kurieyra palankûs augti, ir neigiamai reaguoja á tuos, kurie trukdo augti. Ðáreiðkiná C. Rogersas pavadino organizmo vertinimo procesu. Kiekvienas

264

sveikas individas stengiasi gauti kuo daugiau augimà skatinanèiø poty-riø bei situacijø ir vengia saviraiškai trukdanèiø situacijø. Vaikai yrapuikus pavyzdys – kol vaikas alkanas, jo organizmas teigiamai vertinamaistà, taèiau pavalgæs uþsimano pasiþvalgyti, patyrinëti aplinkà. Vaikoorganizmas neklystamai renkasi tai, ko labiausiai reikia augimui. Suau-gæs þmogus, jeigu jis vadovaujasi savo vidiniais potyriais, irgi renkasi saupalankiausià elgesio bûdà, problemos sprendimà. Taèiau suaugæs þmo-gus daþnai nesivadovauja savo organizmo vertinimo procesu, jo elgesysgali tapti jam netgi þalingas. Daþniausiai taip yra dël to, kad elgiamasivadovaujantis savo Aš samprata, o ne potyriais.

Aš samprata yra labai svarbi C. Rogerso teorijos dalis. Aš sampratayra tai, kaip þmogus suvokia pats save ir savo vertybes. Tai yra tai, kuoþmogus laiko save esant. Pavyzdþiui, þmogus gali manyti apie save taip:„Aš esu graþus, protingas, darbštus, patrauklus“ arba: „Að esu niekamtikæs, negraþus, niekam neádomus, nuobodus“. Að samprata taip pat yrasusijusi su socialiniais vaidmenimis – að studentas, pirmakursis, savotëvø sûnus arba dukra, muzikantas, sportininkas. Að samprata apima netik tai, kokie mes manome save esant, bet ir tai, kokiais mes norëtumetapti. Ðità komponentà C. Rogersas pavadino Idealiu Aš. Idealus Að yradalis Að sampratos. Idealus Að yra tai, kaip individas ásivaizduoja geidþia-miausias asmens savybes. Idealus Aš irgi yra nuolat besikaièianti, per-þiûrima struktûra. Jeigu individo idealus Aš labai skiriasi nuo Aš sam-pratos, þmogus jauèia labai didelá nepasitenkinimà savimi. Psichologinësveikata, C. Rogerso nuomone, yra realus savæs suvokimas plius vidinës

Þmogaus organizmo ágimtas gebëjimas teigiamaivertinti tuos potyrius, kurie yra palankûs augi-mui, ir neigiamai tuos, kurie nepalankûs.

Pasak Rogerso, þmogaus prigimtyje slypinti ten-dencija, nukreipianti já geresnio ir visavertiškes-nio funkcionavimo link. Vienintelis ir pagrindi-nis þmogaus elgesio motyvas.

Organizmovertinimo procesas

Savirealizacijostendencija


265

disharmonijos nebuvimas. Jeigu atotrûkis tarp Idealaus Að ir Að sampra-tos yra labai didelis, Idealus Að trukdo individui gyventi ir augti. Tokiuatveju reikalavimai sau bûna labai perdëti, þmogus nuolat išgyvena ne-visavertiðkumo jausmà.

Asmenybës raida

C. Rogersas neiðskyrë asmenybës raidos stadijø. Daugiausia dë-mesio jis skyrë tam, kaip kitø þmoniø elgesys ir vertinimai veikia asmensAð sampratà ir jos formavimàsi.

Ið pat pradþiø kûdikis neskiria savæs nuo aplinkos, Að sampratosdar nëra. Pamaþu vaikas pradeda suvokti save esant atskira bûtybe, at-skiru vienetu. Kol Að samprata nesusiformavusi, kûdikis vadovaujasi tik-tai organizmo vertinimo procesu: jis teigiamai reaguoja á viskà, kas jambûtina augimui ir vystymuisi (ðiluma, maistas, gera savijauta ir kt.) irneigiamai á trukdþius. Vëliau elgesys vis labiau ima priklausyti nuo to,ar tas elgesys atitinka Að sampratà, ar ne.

Að sampratai didþiausià átakà turi santykiai su aplinkiniais þmo-nëmis, reikðmingiausiais asmenimis. Ypaè svarbø vaidmená vaikystëjevaidina tëvai arba globëjai. Kiekvienam þmogui svarbu, kad jie já mylëtøir priimtø toká, koks jis yra. Kiekvienas þmogus nuo vaikystës mylimasir nemëgsta bûti atstumtas. C. Rogersas teigë, kad vaikui teigiamas dë-mesys yra labai svarbus, vaikas gali netgi nustoti vadovautis savo orga-nizmo vertinimu, kad tik pelnytø tëvø palankumà. Pavyzdþiui, vaikasþino, kad tëvai nepritars jo norui pieðti ant sienø, teplioti plastilinà antkilimo, eiti þaisti á kità kiemà, kur kiti vaikai þaidþia, susimuðti su savosesute. Vaikas ið karto ðiuos savo kilusius norus apibrëþia kaip blogus irjø netenkina, nes nori pelnyti tëvø pritarimà. Taip elgdamasis vaikasatsisako dalies savo iðgyvenimø. Rogersas teigë, jog tai daro didelæ þalàbesiformuojanèiam þmogui. Jis uþauga neturëdamas ganëtinai stiprausir nekintamo teigiamo savæs vertinimo. Bandydamas atitikti kitø lûkes-èius jis atsisako savo organizmo vertinimo, o kartu ir saviraiškos.

C. Rogerso teigimu, sveikai asmenybës raidai ir optimaliam Aðsampratos formavimuisi svarbu, kad vaikas patirtø meilæ, priëmimà, tei-giamà dëmesá nepriklausomai nuo to, ar jo elgesys yra pagirtinas, ar ne.

266

Taip besàlygiðkai, pavyzdþiui, motina myli savo sûnø tiesiog todël, kadjis yra jos sûnus, o ne todël, kad jis ko nors pasiekë, ágyvendino joslûkesèius. Nesvarbu, kaip pasielgtø vaikas, jis vis vien bus mylimas irpriimamas, neatstumiamas. Jeigu tëvai pasitiki vaiko polinkiais, pasirin-kimais, tai ir jis pradeda pasitikëti savimi, savo pasirinkimais. Vëliaugyvenime jis pasitikës tuo, kà pats jauèia, vadovausis savo jausmais, o neaplinkos primetamais reikalavimais.

Psichologiniø problemø samprata

Daugumà psichologiniø problemø C. Rogersas suprato kaip po-tyriø ir Að sampratos neatitikimà. Esant dideliam neatitikimui sunkurasti geriausià sprendimà susiklosèiusioje situacijoje. Tai atsispindi to-kiuose posakiuose kaip: „Að negaliu nieko nuspræst“, „Að neþinau, konoriu“ ir pan. To, kà patiria organizmas, ir Aš sampratos neatitikimasyra nemalonus, kelia átampà, grësmæ Að sampratai. Todël ðiuo atvejupradeda veikti gynybos mechanizmai. C. Rogersas iðskyrë tiktai du gy-nybos mechanizmus, kuriais maþinama átampa – suvokimo iðkraipymàir neigimà. Kitaip negu S. Freudas, kurio nuomone, neigimas naudoja-mas tada, kai þmogus paþeidþia moralines nuostatas, C. Rogersas teigë,kad neigimas yra naudojamas tada, kai potyris kelia grësmæ Að sampra-tai.

Neigimas yra tuo atveju, kai koks nors jausmas, potyris prieðta-rauja Að sampratai, todël jis neásisàmoninamas. Pavyzdþiui, vyras ási-vaizduoja esàs labai dràsus ir narsus, jam nedera bijoti (daþnas stereoti-pas, pavyzdþiui, policijoje, kariuomenëje), bet tam tikroje situacijoje(tarkime, uþpuolë ðuo) jis labai iðsigàsta. Ði natûrali baimës reakcija ne-dera su Að samprata (að nieko nebijau), todël ta baimë gali bûti nuneig-ta. Toks asmuo nieku gyvu pats sau neprisipaþins, kad iðsigando to ðuns.Kitas daþnas neigimo pavyzdys – þmona iðsiskiria su vyru, pradeda nau-jà gyvenimà, taèiau vyras elgiasi taip, tarsi nieko nebûtø ávykæ – kontro-liuoja savo buvusià sutuoktinæ, kelia jai pavydo scenas ir pan. Tai rodo,kad jis ignoruoja tikrovæ, nenori priimti jam skaudaus skyrybø fakto,nes tai reiðkia, kad jis blogas vyras.

Suvokimas iškreipiamas tada, kai potyris yra ásisàmoninamas, ta-èiau iðkreipiamas taip, kad bûtø priimtinas tam tikrai Að sampratos da-

267

liai. Pavyzdþiui, studentas manosi esàs labai gabus ir protingas, taèiaugauna ið egzamino ne 10, o 4. Jis gali iðsaugoti savo Að sampratà iðkreip-damas ávykusá faktà taip: „Dëstytojas raðo paþymius tik padlaiþiams“,„Man nepasisekë“, „Bûèiau gavæs daugiau, jeigu bûèiau mokæsis, o nealø gëræs“. Psichoanalizëje ðis gynybos mechanizmas yra vadinamas ra-cionalizacija. Kiekvieno þmogaus gyvenime jis yra labai daþnas.

Darniai gyvenantis þmogus

Darniai gyvenanèio þmogaus apibrëþimo sinonimai galëtø bûtioptimalus psichologinis prisitaikymas, psichologinë branda, atvirumaspatirèiai. Tai bûtø nuolat besivystantis individas, išnaudojantis savo ga-bumus ir talentus, judantis link vis geresnio savæs suvokimo.

C. Rogersas pateikia kelias pagrindines tokio þmogaus charakte-ristikas:

1. Ðis þmogus turëtø bûti atviras savo patirèiai. Tai gynybiðkumoprieðybë. Kiekvienas dirgiklis, atsiradæs organizme arba atëjæs ið aplin-kos, laisvai perduodamas nervø sistema ir neiðkreipiamas savigynos me-chanizmø. Toks þmogus leidþia sau jausti visus patiriamus impulsus,slapèiausias mintis. Ðiø impulsø nebandoma iðkreipti arba nuslopinti,jie tiesiog ásisàmoninami, taèiau nebûtinai iðreiðkiami. Kitais þodþiaissakant, visi iðgyvenimai yra tiksliai atspindëti sàmonëje.

2. Šis þmogus gyvena dabartyje, èia ir dabar, visiškai išnaudojakiekvienà momentà. Kiekvienas akimirksnis jam yra naujas, nes infor-macija neslopinama. Aš samprata kyla iš patirties, o ne patirtis transfor-muojama pagal ið anksto numatomà Að struktûrà. Tai, kaip pasielgstoks þmogus, visiškai priklauso nuo tuo metu esanèios situacijos, geriau-siai atspindi tos situacijos ypatumus. Taip optimaliai veikti pagal situa-cijà gali tiktai tas þmogus, kuris leidþia sau iki galo patirti situacijosypatumus. Þmonës, gyvenantys èia ir dabar, yra lankstesni, lengvai pri-sitaikantys, nors aplinkiniams gali kartais atrodyti nenuoseklûs.

3. Šis þmogus pasitiki savo vidiniais impulsais ir intuicija, savo or-ganizmo vertinimo procesu, remiasi juo priimdamas sprendimus. Kaiþmogus tampa atviras savo patirèiai, jam pasidaro prieinami visi galimiduomenys apie padëtá, kuriais jis galës remtis: visuomenës reikalavimai,

268

sudëtingi ir galbût konfliktuojantys jo paties poreikiai, jo prisiminimaiapie panaðias situacijas ir kt. Kiekviena situacija gali bûti labai sudëtin-ga. Bet darniai gyvenantis þmogus galëtø leisti visam savo organizmui,dalyvaujant sàmonei, atsiþvelgiant á kiekvienà poreiká ir reikalavimà, su-rasti tokià veiklos kryptá, kuri labiausiai patenkintø visus jo poreikiuskonkreèioje situacijoje. Vël kas nors, priimdamas sprendimus, vadovau-jasi visuomenëje priimtinomis elgesio normomis, baþnytinëmis dogmo-mis, kitø þmoniø pavyzdþiu. C. Rogersas teigia, kad darniai gyvenantisþmogus labiau pasitiki savo organizmo vertinimais negu priimtinomisnormomis, vien jausmas, kad „aš elgiuosi teisingai“, yra pakankamaspriimant sprendimà. Aiðku, priimant sprendimà atsiþvelgiama ir á ap-linkos reikalavimus, jie irgi yra pasveriami.

Humanistinës krypties vertinimas

Humanistinës psichologijos idëjos turëjo labai didelæ átakà kon-sultavimui, mokymui, pedagogikai ir vadybai. Populiariojoje spaudojeapie psichologijà atsirado labai daug straipsniø ir knygø apie tai, kadteigiamas savæs vertinimas yra raktas á sëkmæ, kad þmonës ið prigimtiesyra geri, siekia tobulëti ir pan. Taèiau susilaukta ir nemaþai kritikos. Kaikurie kritikai teigia, kad A. Maslow teorija pagrásta þmonëmis, kurieasmeniðkai A. Maslow buvo patrauklûs, juos autorius ir pasirinko. Ta-èiau visai kitaip teorija atrodytø, jeigu Maslow bûtø tyrinëjæs ne maþiauþymius ir daug pasiekusius þmones, tokius kaip Napoleonas, Aleksan-dras Makedonietis.

Kita humanistinës teorijos kritikos dalis yra nukreipta á joje pos-tuluojamà individualizmà. Manoma, kad humanistinë psichologija per-nelyg pabrëþia þmogaus sugebëjimà nuspræsti ir jausti, kas gi geriausiaitinka tam þmogui. Daþnai yra kritikuojamas postulatas, kad þmogussavo veiksmuose turi vadovautis jausmais. Manoma, kad tai gali skatintimoraliniø normø nykimà, egoizmà, nuolaidþiavimà sau. Taèiau huma-nistinës psichologijos atstovai teigia, kad jeigu þmogus yra ganëtinaisveikas ir subrendæs, tai tik jis geriausiai ir þino, kaip jam elgtis ir kàrinktis.

269

Socialinë ir kognityvi kryptis

Sunku pervertinti átakà, kurià padarë psichologijai biheiviorizmoidëjos (þr. skyriø „Iðmoktas elgesys“). Klasikinio ir operantinio iðmokimodësniai paaiðkina daugelio elgesio bûdø susidarymà ir ásitvirtinimà. Ta-èiau vëliau psichologai atkreipë dëmesá á tai, kad elgesá lemia ne tikbausmës ir pastiprinimai, taèiau ir paþintiniai procesai (vidiniai psichi-kos reiðkiniai, tokie kaip lûkesèiai, ásitikinimai, savæs vertinimas ir kt.).Taip biheiviorizmas buvo modifikuotas ir išsirutuliojo á socialinæ kogni-tyvià kryptá. Ryškiausias šios krypties atstovas yra Albertas Bandura.

Biheiviorizmas aiðkindamas þmogaus elgesá visà mokslo dëmesánukreipë á aplinkos átakos tyrimà (prisiminkime B. F. Skinerio operan-tiná sàlygojimà skyriuje „Iðmoktas elgesys“). Taigi þmogaus elgesys buvoaiškinamas socialiniais pastiprinimais ir bausmëmis (kitø pritarimas, ne-pasitenkinimas, prestiþas, pinigai, palankumas).

Biheiviorizme buvo bandoma ignoruoti bet kokius vidinius psi-chikos procesus, tyrinëti tik tai, kas matoma ir kà galima iðmatuoti. Beto, daugiausia dëmesio buvo skiriama tam, kaip aplinka veikia þmogauselgesá, maþiau tam, kaip þmogus veikia aplinkà. B. Skineris teigë, kadþmoniø elgesys yra aplinkos kontroliuojamas, taèiau paèiam þmogui klai-dingai atrodo, kad jis pats veikia, kad jis turi pasirinkimo laisvæ.

Taèiau þmogaus elgesio paaiðkinti vien tik aplinkos teikiamais pa-stiprinimais ir bausmëmis nepavyksta. Tomis paèiomis sàlygomis (o taireiðkia, kad esant tiems patiems pastiprinimams ir bausmëms) skirtingiþmonës elgiasi skirtingai. Kiekvienas þmogus skirtingai supranta situa-cijà, tai, kas vienam yra malonu (pastiprinimas), kitam yra nemalonu

Atvirai išreiškiamaselgesys

Aplinkos átaka(pastiprinimai,

bausmës)

42 pav. Aplinkos pastiprinimø ir bausmiø átaka elgesiui

270

(bausmë). A. Banduros teigimu, elgesiui daro átakà paþintiniai (kogni-tyvûs) veiksniai ir juos bûtina átraukti á asmens elgesá aiðkinanèià sche-mà. Þmonës nëra automatai, kuriuos nukreipia išoriniai dirgikliai.A. Bandurai þmonës yra màstanèios bûtybës, jos turi sugebëjimø nu-matyti bûsimus ávykius, valdyti tam tikrus juos veikianèius kasdieniamegyvenime reiškinius.

Þmogaus elgesá lemia nuolat tarpusavyje sàveikaujantys elgesys,paþintinë sritis ir aplinka. Tokià schemà A. Bandura pavadino reciproki-niu arba abipusiu determinizmu. Visi trys išskirti veiksniai lemia vienaskità. Elgesys veikia paþintinius procesus. Tarkime, vaikas pastûmë kitàvaikà smëlio dëþëje ir pasiëmë jo þaislà. Ðis sëkmingas veiksmas yra prie-laida daryti iðvadà, kad jam atimti þaislus sekasi. Taip elgesys veikiamàstymà. Dabar jis mano, kad ir kità kartà jam toks veiksmas pavyks iratsidûræs panaðioje situacijoje tà veiksmà pakartos. Taip màstymas vei-kia elgesá. Jeigu vaikas yra pabaramas uþ netinkamà elgesá (aplinkos áta-ka), jis gali nuspræsti, kad atiminëti þaislus yra negerai (paþintinis veiks-nys) arba kad atiminëti þaislus matant suaugusiems þmonëms yra pavo-jinga (paþintinis veiksnys). Socialinëje paþintinëje teorijoje ypatingasdëmesys skiriamas tam, kà þmogus mano apie savo elgesá ir apie jo gali-mas pasekmes. Ðie vidiniai veiksniai turi labai didelæ átakà tam, kokáelgesá jis pasirinks konkreèioje situacijoje. Todël tose paèiose situacijose

Paþintiniai veiksniai(lûkesèiai, savæs vertinimas,

ásitikinimai)

43 pav. Elgesio, aplinkos ir paþintiniø veiksniø tarpusavio sàveika

Atvirai išreiškia-mas elgesys

Aplinkos átaka(pastiprinimai,

bausmës)

271

skirtingi þmonës elgiasi skirtingai. Vienas sunkià padëtá suvokia kaipiðbandymà, iððûká, kurá reikia áveikti, ir stengiasi sunkumus nugalëti.Kitas þmogus suvokia, kad sunki padëtis yra pelnyta bausmë, kad jisnesugebës jos áveikti, ir þmogus nuleidþia rankas.

Aš efektyvumas ir asmeninës kontrolës jausmas

Aš efektyvumas, lietuviðkoje literatûroje vadinamas ir savaveiksmin-gumu, yra siejamas su asmens sprendimu dël savo sugebëjimø atliktitam tikrà veiklà. A. Bandura teigë, kad kiekvienas þmogus prognozuojasavo atliekamø veiksmø sëkmæ. Prieð nuspræsdamas kà nors daryti þmo-gus ávertina, ar jam pavyks, ar ne. Kiekvienas individas tam tikroje veik-loje vertina save kaip veiksmingà arba neveiksmingà, kaip sugebantá ge-rai atlikti tà veiklà arba kaip manantá, jog vargu ar jam pavyks uþduotáávykdyti. Pirmieji labiau stengiasi atlikdami sudëtingà veiklà, jie tikisisëkmës, daþniau pasiekia trokðtamà rezultatà. Þemas Að efektyvumo su-vokimas ir nesëkmës tikëjimasis paprastai yra tikrø nesëkmiø prieþastis.Tokie þmonës greièiausiai daug dëmesio skiria savo trûkumams, uþsii-ma savikritika ir savæs kaltinimu. Tie, kurie mano, kad nepatirs sëkmës,daþniau ásivaizduoja nesëkmingà bûsimø ávykiø scenarijø, yra ásitikinæ,kad viskas bus blogai. Tai labai trukdo planuoti sëkmingà elgesá. O tie,kurie yra ásitikinæ, jog jiems pavyks iðspræsti problemà, atkakliai siekiaágyvendinti savo tikslus, aktyviai bando áveikti kliûtis. Jie ásivaizduojasëkmingà scenarijø, repetuoja mintyse sëkmæ atneðantá elgesá. Nuo su-vokto Að efektyvumo lygio priklauso asmenybës veiklos sëkmë bei psi-chologinë adaptacija. Ðiuo poþiûriu palankiausias yra toks suvoktas Ašefektyvumas, kuris atitinka arba šiek tiek pranoksta realias þmogaus ga-limybes.

Su Aš efektyvumu labai glaudþiai susijæs asmeninës kontrolës jaus-mas. Kalbama apie tai, kaip mes jauèiamës – ar mes valdome aplinkà irsavo gyvenimà, ar viskas priklauso ne nuo mûsø. Þmonës ðiuo poþiûriuskiriasi. Pavyzdþiui, vienas þmogus suvokia, kad jo materialinë gerovëpriklauso nuo jo paties, nuo laimëjimø darbe, nuo ádedamø pastangø,nuo jo paties darbui skiriamo laiko. Kitas þmogus mano, kad tai pri-klauso nuo sëkmës, nuo to, ar virðininkas pakels algà, nuo virðininko

272

nuotaikos ir pan. O kaip jûs patys manote, ar tam, kad gautum geràdarbà, reikia atsidurti reikiamu metu reikiamoje vietoje? O gal tai pri-klauso nuo paties ádedamø pastangø ieðkant darbo? Ar tam, kad gyveni-mas bûtø laimingas, reikia gimti turtingoje ðeimoje?

Tyrimø duomenimis, kai kurie þmonës suvokia, kad yra valdomiið iðorës, kad jø likimà lemia atsitiktiniai ir iðoriniai veiksniai. Kiti þmo-nës turi vidinës kontrolës pojûtá, jø manymu, jie patys tvarko savo likimà.Vidinës kontrolës þmonës geriau mokosi mokykloje, yra savarankiðkesniir maþiau prislëgti, lengviau áveikia stresà. Taigi nuo ko priklausys jûsøegzamino paþymys – ar nuo laimingo nelaimingo bilieto, ar nuo dësty-tojo nuotaikos, ar nuo galimybës nusiraðyti?

Ypaè maþo Aš efektyvumo atvejais kalbame apie iðmoktà bejëgið-kumà. Apie iðmoktà bejëgiðkumà galima kalbëti tuomet, kai þmogus yraásitikinæs, kad jis yra bejëgis pakeisti savo blogà padëtá, ir dël ðio ásitiki-nimo atsisako konstruktyviø veiksmø. Iðmokto bejëgiðkumo sàvokà pra-dëjo JAV psichologas Martinas Seligmanas. Jis atliko eksperimentus suðunimis. Ðunys bûdavo pririðami narve ir jie kas tam tikrà laiko tarpàbûdavo skaudþiai supurtomi elektros smûgiu. Kadangi jie buvo pririšti,tai tø smûgiø iðvengti negalëdavo. Po kurio laiko sàlygos bûdavo pakei-èiamos, ðuo turëdavo galimybæ iðvengti smûgio, pavyzdþiui, perðokda-mas per uþtvarà, taèiau jis likdavo narve ir kæsdavo elektros smûgius.Pasak Seligmano, ðie ðunys tarsi áprato prie to, kad jie nieko negali ðiojesituacijoje padaryti, ir nebandydavo iðvengti skausmo. Kiti ðunys (netu-

Asmens sprendimas dël savo sugebëjimø atliktitam tikrà veiklà.

Þmogaus ásitikinimas, kad jis yra bejëgis pakeis-ti blogà padëtá, ir konstruktyviø veiksmø dël ðioásitikinimo atsisakymas.

Aš efektyvumas(savaveiksmin-gumas)

Iðmoktasbejëgiðkumas


273

rëjæ „karèios bejëgiðkumo“ patirties) ðioje situacijoje ið karto perðokdavoper uþtvarà ir taip iðvengdavo smûgiø.

Tas pats dësnis bûdingas ir þmonëms. Þmogø, patekusá á padëtá,kai jis negali nieko kontroliuoti, niekam turëti átakos, apima bejëgiðku-mas ir apatija. Pavyzdþiui, koncentracijos stovyklose, kalëjimuose, prie-glaudose. Tarkime, ástaigos darbuotojai, dalyvaujantys priimant spren-dimus, yra daug energingesni, veiklesni. Prieglaudose, kuriose leidþia-ma gyventojams pasirinkti, kaip tvarkyti savo kasdienius reikalus ir ap-linkà, daug geresnë yra gyventojø savijauta ir subjektyvus pasitenkini-mo gyvenimu jausmas.

Socialinës kognityvios krypties vertinimas

Socialinës kognityvios asmenybës teorijos atkreipia dëmesá á tai,kaip aplinkybës veikia þmones ir kaip þmonës jas veikia. Èia daugiaunegu kitur dëmesys kreipiamas á paþinimo ir mokymosi procesus. Ta-èiau ðios teorijos susilaukia ir nemaþai kritikos. Iðties labai daug dëmesioskiriama aplinkai ir aplinkybiø átakai elgesiui, taèiau retai kada aiðku,kas gi yra asmenybë. Labai daug dëmesio skiriama paþinimo procesams,taèiau kur gi þmogaus emocijos, jausmai? Juk þmogaus elgesá lemia netik protas, bet ir pasàmoniniai motyvai.

Apibendrinant èia pateiktas asmenybës teorijas reikia pasakyti,kad jø poþiûris á asmenybæ skiriasi. Psichoanalitinë asmenybës teorijaatkreipia dëmesá á pasàmonæ ir neracionaliuosius þmogaus bûties aspek-tus. Bruoþø krytis sistemiðkai apibûdina ir klasifikuoja svarbius asme-nybës bruoþus. Humanistinë kryptis teigia, kad pagrindinis ir svarbiau-sias dalykas – gebëjimas augti, tobulëti. Socialinës kognityvios teorijospritaiko pagrindines mokymosi bei màstymo psichologines sàvokas irmoko mus, kad mes visuomet veikiame tam tikromis aplinkybëmis, ku-rias patys padedame sukurti. Retai gyvenime visapusiškam vaizdui apiekà nors susidaryti uþtenka vieno poþiûrio. Kiekvienas poþiûris atsklei-dþia kitokius ir skirtingus visumos, t. y. asmenybës aspektus.

274

Þmogaus prigimties teorijos gali kilti ið ávairiø ðaltiniø. Vienassvarbus ðaltinis – psichologijos iðvystytos ir iðpopuliarintos asmenybësteorijos. Nemanau, kad ðis prieþastinis ryðys vienakryptis. Iðpopuliarin-tos asmenybës teorijos veikia visuomenæ, bet ir jos paèios bent ið daliesyra reakcija á tuometines visuomenës nuostatas ar kitas ankstesnes teori-jas. Taigi átaka abipusë. Nesigilindama á tai, kuri átakos kryptis pagrin-dinë, manau, kad neiðvengiamai egzistuoja toks santykis: teorijos for-muoja visuomenës galvosenà, o visuomenës galvosena daro átakà teorijøformavimuisi. Teorijos, neatitinkanèios laiko dvasios, daþnai nepastebi-mos ar uþmirðtamos.

Amerikai didelæ átakà darë dvi psichologijos kryptys: biheivioriz-mas ir humanistinë psichologija. Abi atitiko to laiko ir visuomenës nuo-taikas ir abi darë ir dar dabar tebedaro poveiká. Manau, verta jas pasvars-tyti, nes, man atrodo, abiejø pagrindinës prielaidos jau matyti ir Lietu-voje. O jos filosofiðkai problemiðkos ir gali turëti Lietuvoje, kaip yraturëjusios Amerikoje, neigiamø visuomeniniø padariniø. (…)

Minties, vertybiø, laisvës Skinneris nepripaþásta, nebent kaip fik-cijas, kurios iðsivysto irgi dël aplinkos. Motyvacijos atþvilgiu biheivio-rizmas þmogø prilygina þiurkutei, siekianèiai pasitenkinti arba bent ið-likti, vengianèiai nepasitenkinimo ar nemalonumo ir tai daranèiai aklai,automatiðkai, neatsiþvelgiant á kitus, nebent kaip á savo tikslams nau-dingas priemones arba konkurentus, galinèius paverþti jos norimas gë-


Apie skirtingus poþiûrius á asmenybæ psicho-logijoje:D. Katiliûtë-Boydstun „Biheivioriz-mas ir humanistinë psichologija: dviþmogaus prigimties sampratosindividualistinëje visuomenëje“.Psichologija. 1997. Nr.16.

275

rybes ir jà nuskriausti. Elgesys, vadinamas moraliu ar altruistiðku, yratik bausmiø uþ kitiems nemalonø elgesá padarinys: bijodamas bausmës,þmogus iðmoksta elgtis taip, kad kiti jam nedarytø nemalonumø.

Klausdami, kodël þmogus yra geranoriðkas, pasiðventæs, uþjau-èiantis, susirûpinæs visuomenës gerove, mes ið esmës tikriname, kokiebus jo elgesio padariniai kitiems. O padariniai, paaiðkinantys geranorið-kà, pasiðventusá, uþjauèiantá ar visuomeniðkai atsakingà elgesá, yra kontr-kontrolës forma, ir kai jos nëra, nëra në ðiø pasigërëtinø elgesio elemen-tø.

Kaltinamas redukuojàs moralumà á pastangas gauti ið kitø teigia-mus padarinius, Skinneris atsako: „Biheiviorizmas neredukuoja moralu-mo á tam tikrus socialinës aplinkos bruoþus, jis paprasèiausiai pabrëþia,kad moralus elgesys visada bûdavo tø bruoþø padarinys“.

Anot biheivioristinio þmogaus prigimties modelio, gyvenimas yradþiunglës, kuriose visi grumiasi uþ bûtá ir asmeniðkà pasitenkinimà. BetSkinneris mano, kad kai visi elgiasi tik savo nuovoka, visiems yra sunku,o kai kurie ir gerokai nukenèia. Visuomenë nemoka nuosekliai ir siste-mingai struktûrinti padariniø sistemos, kad bûtø galima iðgauti norimàelgesá, tad reikalingi elgesio kontrolës specialistai - socialiniai inþinie-riai, sugebantys išvystyti elgesio kontrolës sistemà, kur priimtinas elge-sys neðtø asmeniui malonius padarinius, o nepriimtinas - nemalonius,ir jà ágyvendinti. Taip atsirastø visuomenë, kur visi tinkamai elgtøsi irbûtø patenkinti. Tokia kontroliuojanti sistema, aiðku, neleistø þmoguipaèiam apsispræsti, kaip elgtis, bet leistø elgtis tik taip, kaip patvirtinasistema, taèiau Skinneriui tai ne problema, o pageidautinas dalykas. (…).

Iðsivysèiusi daugiausia kaip reakcija á Freudo ir Skinnerio niaurødeterminizmà á Skinnerio siûlomus prievartaujanèius metodus, huma-nistinë psichologija, kartais vadinama þmoniðkojo potencialo psicholo-gija (angl. – human potential psychology) pabrëþia ágimtà þmogaus polin-ká augti, vystytis, tobulëti, jo esminá gerumà ir þmogiðko laisvës ir au-tentiðkumo svarbà. Jau ið to aiðku, kad humanistinë psichologija gimi-ninga ir Jean Jacques Rousseau þmogaus prigimties sampratai, ir egzis-tencializmui. Nors humanistinës pakraipos psichologø yra nemaþa, þy-miausi jø yra Abrahamas Maslowas ir Carlas Rogersas. (…).

Anot Rogerso, visiems þmonëms bûdingi du poreikiai: poreikisbûti teigiamai vertinamam kitø ir poreikis teigiamai vertinti patá save.

276

Taèiau mëginant ðiuos poreikius patenkinti, gali iðkilti asmens vysty-màsi þalojanèiø problemø. Mat kadangi þmogui reikia kitø þmoniø tei-giamo vertinimo ar patvirtinimo, jis yra jautrus kitø jam svarbiø asme-nø nuomonei apie já, ir ta nuomonë gali já paveikti. Tø kitø asmenønuomoniø apie save veikiamas þmogus vysto savimonæ - sau apibûdina,kas jis yra. O kad galëtø teigiamai save vertinti, jis elgiasi taip, kad joelgesys sutaptø su savimone. Bet kad þmogus galëtø, pasak Rogerso,„tapti tuo, kuo jam reikia bûti“, jam svarbiø asmenø nuomonë apie já irtos nuomonës sàlygojamas jo paties elgesys turi sutapti su tikraisiaispaties asmens poreikiais. O kadangi tik pats þmogus tuos poreikius galisuvokti, reikia, kad vaikystëje jam svarbûs þmonës bûtø já besàlygiðkaiteigiamai vertinæ – ir já patá, kaip asmená, ir jo mintis, jausmus ir elgesápriëmæ kaip jam reikalingus ir vertingus, net jei jø nuomonë apie tuosjausmus, mintis ir elgesá bûtø skirtinga nuo jo paties nuomonës. Tad,pasak Rogerso, vaikui galima paaiðkinti, kokie gali bûti jo elgesio pada-riniai jam ar kitiems, bet barimas, elgesio (ar dël elgesio ir jo paties)nuvertinimas ir mëginimas áteigti, kad kitokios sampratos ar kitos elge-sys butø vertingesni, jau sukelia sàlygiðkumà.

Pagal Rogersà, jei asmeniui svarbûs þmonës (tëvai, mokytojai irpan.) palankiai atsiliepia tik á kai kuriuos, bet ne á visus jo jausmus,mintis ir poelgius, jei jis gauna sàlygiðkai teigiamà vertinimà, jo natûra-lioji ir, anot Rogerso, reikalingoji vystymosi eiga tampa iðkreipta. Ka-dangi kitø þmoniø nuomonë asmeniui svarbi, jis pradeda formuoti savoelgesá ir savimonæ pagal vertës sàlygas, išryškindamas tuos bruoþus, ku-rie kitø teigiamai vertinami, ir nuslopindamas tuos, kurie kitø neigia-mai vertinami. Bet kai þmogaus mintys, jausmai ar norai nesutampa sukitø vertinimu ir su sàlygiðko vertinimo paveikta savimone, jam išsivys-to neramumas ir gynybiškumas. Šis neramumas ir gynybiškumas, anotRogerso, yra þenklas, kad socialiai paveikta þmogaus savimonë ir ágimtosjo galimybës kertasi, o ðitoks konfliktas, ribojàs galimybiø ágyvendini-mà, veda á neautentiðkà, suþalotà gyvenimà ir psichologines problemas.(...).

Biheiviorizmo ir humanistinës psichologijos þmogaus prigimtiesmodeliai, atrodo, pieðia visiðkai skirtingus atvaizdus. Skinnerio þmogøgalima prilyginti aplinkos minkomam moliui arba arðiai uþ bûtá kovo-janèiai þiurkutei, o Rogerso þmogus yra gëlë, kurios vienintelis troðki-

277

mas – praþydëti puikiausiu þiedu. Abu vienodai lengva kritikuoti teorið-kai. Pagrindinë Skinnerio klaida ta, kad jis per daug pasikliovë indukci-niu metodu, gyvûnø tyrimø rezultatus apibendrindamas þmonëms irkai kuriuos þmoniø elgesio atvejus – visai þmogaus prigimèiai, o Roger-sas savo þmogaus prigimties modelá pagrindë empiriðkai nepatikrinto-mis ir ið esmës nepatikrinamomis, kone tikëjimo reikalaujanèiomis prie-laidomis: kad þmogaus prigimtyje egzistuoja tik gëris ir kad kiekvienasasmuo yra toks savitas, jog nei istorija, nei kitø þmoniø patirtis jamnieko negali pasakyti. Taèiau abi teorijos atitiko epochà ir kartu forma-vo þmoniø galvosenà, tad vien dël to jos, ypaè jø sàsajos, vertos rimtodëmesio. (...).

Biheiviorizmas nedaro esminio skirtumo tarp þmogaus ir gyvulio:kiekvienas mëgina kontroliuoti kità, paversti já savo pasitenkinimo prie-mone, já sudaiktinti. Biheiviorizmo þmogus yra objektas, kuriuo galimapagal savo norà ir supratimà manipuliuoti. O humanistinëje psicholo-gijoje þmogus turi teises, kurias kiti privalo gerbti, turi poreikius, ku-riuos pasaulis privalo patenkinti. Þmogus yra ne objektas, bet subjektasir jo pasaulis sukasi apie já, o kito pasaulio jam nëra. Humanistinës psi-chologijos þmogus, tapdamas savo gyvenimo centru ir prasme, vieninte-liu teisëtu savo gyvenimo vertintoju, mëgina pats save sudievinti. Taigihumanistinëje psichologijoje þmogus yra subjektas, o biheiviorizme -objektas. Ir taip jiedu susiderina, nes biheiviorizmas apibûdina „tave“, ohumanistinë psichologija – „mane“.

1. Kà nagrinëja asmenybës psichologija:a) þmogaus tipiškas emocijas ir reakcijas;b) þmogaus màstymo ypatumus;c) þmogaus prisitaikymo ir psichologiniø sutrikimø prieþastis;d) viskà, kas išvardyta.


klausimai

278

2. Kokios yra Superego funkcijos:a) rasti geriausià bûdà Id poreikiams patenkinti;b) nubausti Ego uþ netinkamà elgesá;c) iðkelti á sàmonës pavirðiø iðstumtus iðgyvenimus;d) iðplëtoti asmenyje glûdinèias galimybes ir talentus.

3. Á kurá klausimà gali padëti atsakyti bruoþø teorijø atstovai:a) kokiomis savybëmis skiriasi ðirdies ligomis sergantys asme-

nys nuo neserganèiø?b) kokios ankstyvos vaikystës sàlygos yra susijusios su suaugusio

þmogaus dideliais profesiniais laimëjimais?c) koks veiksmingiausias priklausomybiø gydymo metodas?d) kaip susijæs sëkmingas mokymasis vidurinëje mokykloje ir

finansinë gerovë po 15 metø?

4. Kuris iš toliau pateiktø bruoþø nëra bûdingas C. Rogerso pateiktamdarniai gyvenanèio þmogaus apibûdinimui:

a) jis neblokuoja savo iðgyvenimø ir ásisàmonina net ir kitiemsnepriimtinus savo impulsus;

b) jis stengiasi vadovautis tuo, kas visuomenëje yra suprantamakaip gera ir tinkama;

c) jo elgesys sunkiai nuspëjamas, jis keièiasi priklausomai nuoesamos situacijos;

d) priimdamas sprendimus jis savo intuicija pasitiki labiau ne-gu màstymu.

5. Kuris iš toliau pateiktø pavydþiø yra iðmokto bejëgiðkumo pavyzdys:a) patyræs stuburo traumà þmogus nemato prasmës gyventi;b) gavæs sàraðà telefonø, kuriais galima paskambinti dël darbo,

bedarbis iðmeta já á ðiukðliø dëþæ;c) mergina, pamaèiusi mylimà vaikinà, pasijauèia blogai ir pa-

praðo jo atneðti stiklinæ vandens;d) moteris jauèiasi bejëgë sutvarkyti prakiurusá vamzdá, todël

iðkvieèia avarinæ tarnybà.


279

1. Ar þmogaus fiziologinë reakcija á stresà skiriasi priklausomainuo paèios stresinës situacijos?

2. Ar aukðta temperatûra gali sukelti stresà?3. Ar stresas susijæs tik su nemaloniomis emocijomis?4. Ar nuobodulys yra stresinæ bûsenà lemiantis veiksnys?5. Ar streso pasekmës þmogui bus maþesnës, jei jis manys, kad

gali padëtá kontroliuoti?6. Ar gali dël patirto streso atsirasti skrandþio opa?7. Ar galima vien màstymu keisti savo stresinæ bûsenà, nors pats

stresà keliantis ávykis arba situacija išlieka?8. Ar nuneigæ situacijà, sukëlusià stresà, sumaþinsime neigia-

mas streso pasekmes savo fizinei ar psichinei bûklei?9. Ar gyvenamosios vietos pakeitimas arba naujas darbas gali

lemti stresinæ bûsenà?10. Ar išankstinis pasiruošimas stresinei situacijai sumaþina nei-

giamas streso pasekmes?

Stresas ir jo áveika


ne:a r b a

280

Susitinka du seniai nesimatæ draugai ir aptaria gyvenimo po-kyèius.

– Ásidarbinau, – sako vienas.– Kur? Ar gerai?– Gaisrininku. Geresnio darbo dar nesu turëjæs. Neblogas at-

lyginimas, puikus vyriðkas kolektyvas. Iðtisas dienas sëdime, kalba-mës, þaidþiame kortomis, miegame. Jauèiuosi lyg bûèiau ne darbe, orojuje.

– Na, o jeigu gaisras?– Apie tai geriau neklausk... Kyla toks stresas, kad norisi kuo

greièiau tà darbà mesti!

Stresas, jo átaka sveikatai bei galimybës áveikti stresà dabartinëjepsichologijoje yra bene viena ið daþniausiai tyrinëjamø, studijuojamø,eskaluojamø temø. Ádomu tai, kad bene iki 6-ojo XX a. deðimtmeèioapie stresà psichologijos moksle beveik nebuvo kalbama. Tiesa tai, kàmes dabar vadiname stresu arba atsparumu stresui, anksèiau buvo api-brëþiama kaip frustracija ir frustracijos tolerancija. Be to, stresinë bûsenabuvo apibrëþiama kaip nerimas, universalus þmogiðkas motyvas, verèiantismus elgtis vienaip ar kitaip. Buvo kalbama apie somatiná (kvëpavimo,ðirdies ritmo, kraujotakos, virðkinimo sistemø pakitimais pasireiðkiantá)ir psichologiná (baime, prislëgtumu, nuogàstavimais pasireiðkiantá) ne-rimà. Dar buvo skiriamas signalinis, normalus (praneðantis apie gali-mus pavojus, be to, bûdingas ir gyvûnams, ir þmonëms) ir patologinisnerimas. Pastarasis pasireiðkia tuomet, kai, atrodytø, realiø prieþasèiønuogàstauti arba realaus pavojaus gyvybei nëra; be to, ðis nerimas yrapernelyg intensyvus ir sunkiai valdomas. Pastebëjæ ir tyrinëjæ gana daþ-nas patologinio arba tiesiog nepagrásto nerimo apraiðkas šeštojo deðimt-meèio psichologai savo laikotarpá netgi vadino „nerimo amþiumi“.

Dabar, atrodo, ir psichologai, ir kiti þmonës savo laikotarpá linkævadinti „streso amþiumi“. „Stresas“ tapo bene vienu daþniausiai vartoja-mø þodþiø kasdienëje kalboje savo bûsenai nusakyti: „stresuoju“, „pati-riu stresà“, „mane iðtiko stresas“, „visos bëdos dël streso“… Taèiau, kaipir sëkmë, laimë ar nesëkmë, kiekvienam mûsø streso sàvoka turi skirtin-gà reikðmæ.

281

Paprastai stresà siejame su nemalonia, átempta, nerimà kelianèiabûsena, vadinamuoju distresu. Taèiau vienas þymiausiø streso tyrinëto-jø Hansas Selye’as teigia, kad stresas nëra ðiaip sau nervinë átampa irneteisinga já tapatinti su nerviniu persitempimu arba stipriu emociniusujaudinimu. „Stresas – tai gyvenimo skonis ir kvapas“, teigë jis pridur-damas, kad visiðkas streso nebuvimas lygus mirèiai. Ið tiesø stresà mespatiriame kaskart, kai mûsø organizmui keliami tam tikri reikalavimaiarba kyla tam tikra grësmë. Tuomet iðkart aktyvuojamas fiziologinis apa-ratas, atsakingas uþ emociná suþadinimà (kitaip tariant, pradeda veiktiautonominë nervø sistema daugiau apie tai þr. skyriuose „Biologiniaielgesio pagrindai“ ir „Emocijos“). Ðiuo poþiûriu stresas (lot. stringere –suverþti) reiškia tiesiog svarbià, ypatingà ar átampà kelianèià bûsenà.Beje, anglø kalboje stresui nusakyti naudojami du þodþiai „Stress“ (beáprastinës streso reikðmës, turinti ir reikðmes „svarba“, „átempimas“) arba„Distress“ (be áprastinës streso reikðmës turinti ir reikðmes „sielvartas“,„susikrimtimas“, „išsekimas“). H. Selye’o manymu, visiðkai normalus irkartais net bûtinas stresas distresu tampa tik tuomet, kai ágauna neigia-mà atspalvá, kai aplinkos keliami reikalavimai arba grësmë organizmuiyra per dideli arba kai gebëjimas prie jø prisitaikyti ar áveikti grësmæ yraper menkas.

Psichologai R. Lazarusas ir S. Folkmanas 9-ajame deðimtmetyjepasiûlë platesná streso modelá, ypaè atkreipdami dëmesá á þmogaus kog-nityviø, arba paþintiniø, procesø svarbà. Stresà ðie psichologai apibûdi-na kaip ypatingà asmens ir aplinkos santyká, kuris asmens yra ávertintaskaip apsunkinantis arba viršijantis jo turimus išteklius ir keliantis grës-mæ jo gerovei.

Remiantis ðiø bei kitø þinomø psichologø, daugiausiai tyrinëju-siø stresà bei jo áveikimà, darbais, stresas yra apibrëþiamas kaip bûsena,kuri atsiranda tuomet, kai:

• þmogus susiduria su ávykiais, kurie suvokiami kaip gresiantysjo fizinei arba psichologinei gerovei; taigi pirminis ávertini-mas: grësmë;

• þmogus neþino, kaip elgtis tokiø ávykiø metu; taigi antrinisávertinimas: kà daryti?

Kitaip tariant, stresinë bûsena ir yra mëginimas kaip nors áveiktisuvoktà grësmæ arba prisitaikyti prie tø grësmingø ávykiø.

282

Be to, streso samprata apima dar du svarbius dalykus, apie ku-riuos toliau ir bus kalbama, t. y.:

• stresorius (iðorinius ar vidinius organizmà veikianèius veiks-nius; kitaip tariant – ávykius arba situacijas, á kurias reaguo-jama ir kurios suvokiamos kaip kelianèios grësmæ);

• streso reakcijas (visuma stresoriaus sukeltø organizmo fizio-loginiø, psichologiniø, elgesio atsakø).

Stresoriai

Daugelis ið jø gali bûti tik fiziniai (ypatingi temperatûros poky-èiai, átemptas darbas, virusø invazija, fizinis suþeidimas ir pan.). Daþ-niausiai jie yra susijæ su grësme fizinei gerovei, kuri daugeliui supranta-ma ir lengvai apibrëþiama. Tai pavojus, kylantis mûsø sveikatai arbagyvybei. Taigi ðio pobûdþio grësmë beveik visiems þmonëms gali bûtivienoda. Tiesa, tai kaip ilgai ar intensyviai þmogus išgyvena stresinæ bûse-nà, priklauso ir nuo kitø dalykø – þinojimo bei mokëjimo áveikti grësmæ,turimø organizmo iðtekliø iðkilusiems reikalavimams (grësmei) áveikti.

Taèiau þmonës daþnai susiduria ir su psichologiniais stresoriais,galinèiais kelti grësmæ ne tik fizinei sveikatai, bet ir psichologinei gero-vei. Pastaroji grësmë paprastai nëra tokia akivaizdi, juo labiau skirtingøþmoniø suvokiama vis kitaip. Taèiau daþniausiai ji apibrëþiama kaippavojus mûsø poreikiams tenkinti (apie svarbiausius þmogaus poreikiusþr. skyriuje „Motyvacija“). Taigi grësmë psichologinei gerovei daþniau-siai kyla, kai esame nuvertinami, kritikuojami, atstumiami, nemylimi…

Didesni nei áprasta reikalavimai asmeniui ir dëlto kylanti grësmë jo gerovei bei mëginimai áveiktità grësmæ.

Nemaloni psichinë bûsena, kuri atsiranda susi-dûrus su vidiniais arba išoriniais trukdþiais sie-kiant tikslo.

Stresas

Frustracija


283

Dar vienas svarbus dalykas yra tas, kad daugeliu atvejø grësmë gali bûtine reali, o tik ásivaizduojama. Tiesiog þmogus ávertina situacijà kaipgrësmingà, nors ið tikrøjø grësmës nëra. Pavyzdþiui, mergina patiria stresàkaskart, kai jà uþkalbina kurso draugas arba ið matymo paþástamas vaiki-nas, nes jai atrodo, kad jis iš jos pasišaipys, nors ið tiesø vaikinas turi visaikitø ketinimø.

Kiekvienas mûsø tikriausiai galëtø iðvardyti daugybæ ávykiø arbasituacijø, kurios susijusios su stresine bûsena ir kelia grësmæ mûsø gero-vei. Psichologai skirsto vadinamuosius psichologinius stresorius á šiaspagrindines grupes:

Frustracija, nusakanti visas situacijas arba ávykius, kai patiriamanemaloni bûsena susidûrus su kliûtimi, trukdanèia pasiekti þmogui no-rimà tikslà. Mes patiriame frustracijà, kai negauname to, ko norime, kotikëjomës. Vaikui tai gali bûti atimtas mylimiausias þaislas, suaugusiamþmogui – neávykæs pasimatymas su mylimu þmogumi arba neiðmokëtaþadëta premija. Kartais galime susidurti su ilgalaike arba nuolatine frust-racija (taigi patiriame nuolatinæ stresinæ bûsenà, sukelianèià iðsekimà,fizines arba psichines ligas). Pavyzdþiui, sportininkas, savo ateitá siejæssu sportinëmis aukðtumomis ir pergalëmis varþybose, patiria traumà,dël kurios negali sportuoti. Taigi susidûræs su realia kliûtimi, trukdan-èia pasiekti numatytø tikslø, ir neþinodamas, kà daryti, jis patiria grës-mæ savo psichologinei gerovei („Að tapau nevertingas, manæs niekamnebereikia, að daugiau nieko nesugebu“). Ilgainiui grësmë gali sukeltidepresijà, priklausomybæ, kitokius psichinius arba fizinius sutrikimus.Tikslo pakeitimas, galimybiø kitaip save iðreikðti radimas ðiuo atvejuyra vienas ið veiksmingiausiø bûdø áveikti stresinæ situacijà.

Spaudimas – tai reikalavimas padaryti daug ir per trumpà laikà.Tokio pobûdþio stresà daþniausiai patiria didmiesèiuose gyvenantys, ko-mercine veikla uþsiimantys arba daug pareigø atliekantys þmonës (pvz.,studijuoti ir dirbti, dirbti ir auginti vaikus ir pan.). Taèiau ir ðiuo atvejutai, ar þmogus, turintis daug darbø ir pareigø bei gyvenantis gana in-tensyvø gyvenimà, patirs stresà, priklauso nuo daugelio dalykø: pavyz-dþiui, nuo jo gebëjimo planuoti laikà, susidëlioti darbus pagal svarbu-mà, be to, galimybiø skirti laiko atsipalaiduoti, pailsëti, psichinëms irfizinëms jëgoms susigràþinti. Maþa to, daþniausiai spaudimà patiria þmo-nës, kurie patys sau kelia nepamatuotus reikalavimus (nors aplinkiniai,pasirodo, reikalauja ið jø daug maþiau), siekia tobulybës (kuriai ribø,

284

deja, vis nëra, o tuo, kas pasiekta, nemokama dþiaugtis) arba yra nuolatnepatenkinti savo produktyvumu (nepaliaujamai dirba vedini ásitikini-mo, jog jei nieko neveiki – esi niekas, nevertingas).

Nuobodulys, arba per menkas skatinimas, prieðingybë spaudimui,irgi yra stresorius. Beje, ne tik psichologinis, bet ið dalies ir fiziologinis,nes þmogaus organizmas bendrai sunkiai pakelia situacijà, kai visiðkaiapribojama jo veikla, atskirø sistemø funkcionavimas. Pavyzdþiui, þmo-gus patiria stresà, jei ilgà laikà yra uþdarytas patalpoje, kurioje gali mi-nimaliai judëti, negirdi jokiø balsø, nemato vaizdø. Panaðaus pobûdþiostresà patiria itin nuobodø, monotoniðkà darbà dirbantys þmonës.

Trauma, krizë, arba ðokiruojanti fizinë ir psichologinë patirtis,yra vienas stipriausiø stresoriø, galintis lemti didelius fizinës ir psichi-nës sveikatos pokyèius. Daugeliu atvejø traumos kelia grësmæ ne tikpsichologinei gerovei (artimo þmogaus netektis, psichologinis arba emo-cinis smurtas, matytas nelaimingas atsitikimas ir pan.), bet ir fizineisveikatai (autokatastrofos arba stichinës nelaimës, seksualinë prievarta,uþpuolimas ir apiplëðimas ir pan.). Traumos gali bûti vienkartinës (mi-nëti pavyzdþiai) arba tæstinës, ilgalaikës (pvz., nuolat patiriamas smur-tas – fizinis, seksualinis ar emocinis – ðeimoje, mokykloje, kitoje aplin-koje; dalyvavimas koviniuose veiksmuose, ákalinimas ir pan.). Susidûrussu tokiais stresoriais visuomet reikalinga psichologinë pagalba – papras-tai tuoj pat po traumos, o neretai ir ilgesná laikà. Nesulaukus pagalbostuoj po traumos beveik visuomet formuojasi potrauminis streso sutriki-mas (þr. skyriø „Psichikos sutrikimai“), pasireiðkiantis ávairiais fiziniaisbei psichiniais poþymiais (nemiga, pasikartojantys koðmariðki sapnai,ákyrios mintys, nerimo ir pykèio protrûkiai, valgymo sutrikimai, didelikûno svorio pokyèiai, nuolatinë átampa arba nuovargis, atsiradusi pri-klausomybë nuo svaigalø arba kvaiðalø, stiprûs beprasmybës, bejëgiðku-mo, prislëgtumo jausmai ir pan.). Kartais jau esamø, matomø þmogauspsichikos sutrikimø (depresijos, priklausomybës, nerimo sutrikimø) prie-þastis bûna prieð keletà ar keliolika metø iðgyventos traumos.

Konfliktai – dar vienas daþnas stresorius, galintis lemti stresinæbûsenà. Svarbu atkreipti dëmesá á tai, kad grësmæ gali kelti ne tik iðori-niai konfliktai (nesutarimai su kitais þmonëmis), bet ir vidiniai konflik-tai (pvz., „norëèiau taip elgtis, bet negaliu“, „privalau, bet nenoriu“ irpan.). Ir vienu, ir kitu atveju, grësmë kyla dël nepatenkintø mûsø po-reikiø, norø, o stresinë bûsena trunka tol, kol nerandame iðeities, neþi-

285

nome, kaip iðspræsti konfliktinæ situ-acijà. Paprastai susidûræ su iðoriniaisarba vidiniais konfliktais griebiamëspsichologiniø gynybos mechanizmø(apie juos þiûrëkite toliau), taèiau taitik padeda sumaþinti neigiamas emo-cines pasekmes, bet nepaðalina patiesstresoriaus ir jo neigiamo poveikiomûsø sveikatai.

Gyvenimo pasikeitimai – grës-mæ psichologinei, o neretai ir fizineigerovei gali kelti ne tik neigiami po-kyèiai, kaip, pavyzdþiui, skyrybos,darbo praradimas, liga, bet ir teigia-mi, t. y. vedybos, vaiko gimimas, pa-reigø paaukštinimas ir kt. Šiuo atve-ju svarbu tai, kad keliami kitokie neiáprastiniai ar didesni nei anksèiau rei-kalavimai, o stresoriaus trukmë beipoveikis priklauso nuo gebëjimo áveikti tuos reikalavimus arba gebëjimoprisitaikyti prie pasikeitusiø sàlygø. Faktiðkai ði stresoriø grupë labiau-siai nusako situacijas, kuriose reikia naujai prisitaikyti. Todël ir ðio stre-soriaus neigiama pasekmë (jei gebëjimas áveikti stresoriø yra nepakanka-mas) yra vadinamieji adaptacijos (prisitaikymo) sutrikimai. Gyvenimopokyèiai gali lemti ir kitus papildomus stresorius. Pavyzdþiui, pareigøpaaukðtinimas ar iðvykimas mokytis á universitetà gali bûti susijæs ir suspaudimu; darbo praradimas ar iðëjimas á pensijà – su nuoboduliu; vai-ko gimimas – su traumos iðgyvenimu (ypaè jei gimsta neágalus arbaágimta liga sergantis vaikas); gyvenamosios vietos pakeitimas – su kon-fliktais ir t. t.

Ar ámanoma numatyti, kiek kuris stresorius gali bûti kenksmin-gas þmogui? Tai labai priklauso nuo individualiø þmogaus savybiø, nuoto, kaip jis vertina situacijà ir nuo jo atsparumo stresui. Aiðku viena – ástresorius (t. y. suvoktà grësmæ) mes reaguojame panaðiai. Skiriasi tikreakcijø intensyvumas ir mûsø paèiø gebëjimas pastebëti tas reakcijassavyje.

44 pav. Mûsø gyvenimas kupinasávairiausiø stresoriø

286

Streso reakcijos

Ásivaizduokite dvi situacijas. Pirmoji: einate mišku grybaudamas,gërëdamasis rudeniniais medþiais. Staiga prieðais jus kaþkas suðlama irnetrukus pamatote loká. Antroji: suplanuojate puikø savaitgalá su myli-màja, kuri pastaruoju metu buvo nepatenkinta jûsø dideliu uþimtumu,uþsakote bilietus á teatrà, staliukà restorane. Po pusvalandþio jus pasi-kvieèia viršininkas ir informuoja, kad savaitgalá teks dirbti, nes reikiaádiegti naujà skaièiavimo sistemà. Á jûsø mëginimà atsisakyti reaguojaðiurkðèiai: premijø dydis metø pabaigoje ir jûsø ateitis ðioje ámonëje,tikëtina, labai priklausys nuo jûsø lojalumo... Jums net baisu ásivaiz-duoti, kaip á ðià þinià reaguos mylimoji, su kuria ir ðiaip neretai konflik-tuojate...

Taigi dvi visiškai skirtingos stresinës situacijos, du visiðkai skir-tingi stresoriai. Kaip reaguojame á ðiuos stresorius?

Fiziologiðkai, pasirodo, visiðkai taip pat, vienodai. Ima greièiauplakti ðirdis, kvëpuojame daþniau ir pavirðutiniðkiau, prakaituoja delnai(ar kitos kûno dalys), raumenys ásitempia... Gali bûti tik, kad pirmuojuatveju ðios reakcijos intensyvesnës, be to, antruoju atveju á jas mes krei-piame maþiau dëmesio, maþiau pastebime, nes kur kas labiau esamesusirûpinæ psichologine savijauta. Be ðitø, matomø, fiziologiniø reakci-jø, organizme vyksta ir daugybë kitø fiziologiðkai svarbiø pokyèiø, au-tomatiškai pradedanèiø veikti, kai susiduriame su stresoriumi, nesvar-bu, fiziniu ar psichologiniu.

Hansas Selye, paskyræs net 40 metø reakcijoms á stresà tyrinëti,išsamiausiai apraðë fiziologines reakcijas á stresà. Ðis mokslininkas pir-miausia bandymais su gyvûnais parodë, kad fiziologinë, arba organiz-mo, reakcija á stresà yra nespecifinë, t. y. vienoda, tokia pati – tai nepri-klauso nuo to, su kokio pobûdþio stresoriumi susiduriama. H. Selyemanymu, visose stresinëse situacijose „pradeda veikti“ bendras adaptaci-nis (prisitaikymo) sindromas, susidedantis ið trijø stadijø: aliarmo, pasi-prieðinimo, iðsekimo.

Aliarmo stadijos metu pirmiausia, vos tik kyla fizinë ar psichologi-në grësmë, pradeda veikti vadinamasis „bëgti ar kovoti“ sindromas, ap-raðytas garsaus emocijø tyrëjo Cannono. Aktyvuojama simpatinë auto-nominës nervø sistemos dalis (þr. „Biologiniai elgesio pagrindai“): pa-

287

daþnëja pulsas, suintensyvëja ðirdies darbas, kraujotaka ir ypaè raumenøaprûpinimas deguonimi, raumenys ásitempia, kûno temperatûra ðiektiek pakyla (iðskiriama daugiau energijos), taèiau kartu padidëja ir pra-kaitavimas, vadinamoji „ventiliacinë“ kûno sistema. Vidaus organø ap-rûpinimas deguonimi bei kraujotaka vidaus organuose, deja, suprastëja,maþiau išsiskiria skrandþio sulèiø. Be to, ðiuo metu aktyvuojama ir gal-vos smegenyse esanti hipofizio bei antinksèiø liaukos, jø veikla: gamina-mi ir á organizmà patenka daugiau vadinamøjø streso hormonø – adre-nalino ir kortizolio. Taigi visas organizmas tarsi paruoðiamas aktyviaifizinei veiklai (sustiprinamos realios galimybës greitai bëgti arba akty-viai kovoti). Tai ið tiesø gali bûti labai veiksminga, kai susiduriame sufiziniais stresoriais arba kai kyla fizinio pobûdþio grësmë.

Pasipriešinimo stadijos metu, jei stresoriaus išvengti nepavyko (t.y. nei já áveikëme, nei pabëgome nuo jo – tai daþniausiai atsitinka vei-kiant psichologiniam stresoriui), organizme toliau vyksta pokyèiai. Norsorganizmas stengiasi gráþti prie normalaus, áprastinio funkcionavimo, topadaryti neleidþia dideli streso hormonø adrenalino ir kortizolio kie-kiai, lemiantys tam tikrus funkcinius vidaus organø pokyèius, kurie il-gainiui gali tapti somatiniø ligø prieþastimi arba paaštrinti jau esamøsutrikimø eigà.

Išsekimo stadija prasideda tuomet, kai iðeikvojama visa organizmoenergija, skirta prieðinimuisi. Selyje manymu, gyvybingumà ir funkcio-navimà palaikanèià organizmo energijà sàlyginai galima skirstyti á pavir-ðiná bei giluminá lygius. Streso metu ið pradþiø eikvojama tik pavirðinëenergija, kurios ištekliai, beje, gali bûti atkuriami pailsëjus, tinkamai irvisaverèiai maitinantis, atliekant nesudëtingus fizinius arba atsipalaida-vimo pratimus. Taèiau jei stresorius yra ilgalaikis arba vienà stresoriøkeièia kitas, o fizinei energijai atkurti neskiriama nei laiko, nei reikiamodëmesio, imama eikvoti giluminës energijos išteklius. Jie eikvojami ne-gráþtamai – tai paprastai reiðkia ir negráþtamus pokyèius organizme. Vi-siðkas fizinës energijos iðeikvojimas, arba išsekimas, gali baigtis net mir-timi.

Tyrinëdamas streso hormonø gamybà streso metu, jø poveiká vi-sam organizmui H. Selye atskleidë, kad po išgyvento streso netrukussusidûrus su kitu stresoriumi organizmo pasiprieðinimas silpnëja ir grei-èiau pereina á iðsekimo stadijà. Be to, H. Selye apraðytasis bendrasis

288

adaptacinis sindromas, nors vëliau ir kritikuotas kitø mokslininkø dëlto, kad nepaaiðkina visø (ypaè psichologiniø) streso reakcijø, buvo svar-biø psichoimunologiniø tyrimø pradþia. Šie tyrimai patvirtina psicho-loginiø veiksniø bei organizmo imuninës sistemos ryðá. Nuolatiná stresàpatiriantys þmonës ne tik tampa maþiau atsparûs virusinëms arba infek-cinëms ligoms, bet ir jø organizmas dël imuninës sistemos susilpnëjimotampa nepajëgus kovoti su piktybinëmis làstelëmis – tai lemia onkolo-gines ligas. Ilgalaikis stresas lemia ir kitas ligas, ypaè ðirdies bei krauja-gysliø sistemos sutrikimus bei virðkinimo organø sutrikimus. Taigi su-trikæs ðirdies darbas, opos skrandyje bei onkologinës ligos yra vienos iðdaþniausiø ilgalaikio arba nuolatinio streso pasekmiø.

Gráþkime prie anksèiau apraðytø dviejø situacijø: kaip dar mesreaguojame á stresà? Tikriausiai ir vienu, ir kitu atveju patiriame kokiasnors – daþniausiai neigiamas – emocijas. Sutikæ loká tikriausiai labaiiðsigàstume, mus sukaustytø baimë. Susidûræ su konfliktine situacijairgi galime patirti baimæ, o patiriamà fiziologiná susijaudinimà tikriau-siai ávardytume kaip nerimà arba átampà. Psichologinës reakcijos á stresàapima nuotaikà (patiriamas emocijas), paþintines funkcijas (atmintá, màs-tymà, suvokimà), elgesá.

Taigi emocinë reakcija á stresà daþniausiai patiriama kaip pyktis,susierzinimas, baimë, átampa ir t. t. Nuolatinis emocinis sujaudinimasgali lemti generalizuotà nerimo sutrikimà (þr. skyriø „Psichikos sutriki-mai“), kai þmogus jau nebegali pasakyti, kas lemia jo nuolatinius átam-pos ir nerimo jausmus.

Á stresinæ situacijà daþnai reaguojame ir kitaip elgdamiesi: dau-giau gestikuliuojame arba sustingstame, atliekame stereotipiškus ner-vingus judesius, ðaukiame arba nenatûraliai tylime… Daþniausiai elgia-mës taip, kaip nestresinëje, áprastoje, situacijoje nesielgtume.

Psichologinë streso reakcija apima ir paþintiniø funkcijø poky-èius: mintys stringa, sukasi apie vienà ir tà patá, ákyriai kartojasi, tampasunkiai valdomos, be to, sumaþëja gebëjimas susikaupti, màstymo aið-kumas, susilpnëja atmintis. Esant streso bûsenai gali pakisti net mûsøsuvokimas: galime nepakankamai ávertinti arba pervertinti dydá, atstu-mà, netiksliai suvokti spalvas ir t. t. Blogiausia, kad ðie màstymo, atmin-ties, net suvokimo pokyèiai ne tik nepadeda sëkmingai áveikti stresinëssituacijos, bet jà pernelyg sureikðmina. Pavyzdþiui, situacijà „katastro-

289

fuojanèiu“ màstymu („dabar jau viskas, dabar jau galas“) mes dar labiaudidiname grësmæ ir niekaip nerandame sprendimo, kà daryti.

Ðtai tada daþniausiai ir praverèia mums gynybos mechanizmai (þr.skyriø „Asmenybës teorijos“), t. y. daþniausiai pasàmoningi psichologi-niai procesai, kurie apsaugo asmenybæ nuo nerimo, vidiniø ar iðoriniøpavojø bei stresoriø ásisàmoninimo. Taigi mums dar nespëjus to sàmo-ningai suvokti, norëdami apsisaugoti nuo nemaloniø emocijø, per dide-lio nerimo, átampos, mes automatiðkai griebiamës mums áprastø, turi-mø gynybos mechanizmø.

Pavyzdþiui, nesunku pastebëti regresijà studentø grupëje prieð eg-zaminà… Atrodo, visuomet elgæsi kaip suaugæ ir rimti 20–30 metøþmonës, prieð pat egzaminà tarsi jaunesniø klasiø mokiniai ima praðyti:„O gal neraðykim, tamsta mokytoja (bûtent „mokytoja“, o net ne „dës-tytoja“), gal mus paleiskit?“, stumdytis prie auditorijos durø, kad uþ-imtø palankesnes nusiraðyti vietas, ir pan. Išgyventi stresines situacijasneretai padeda ir racionalizacija. Pavyzdþiui, gavæs neigiamà atsakymà iðástaigos, kurios darbuotoju norëjai tapti, gali raminti save teigdamas:„O ðio darbo, tiesà sakant, að visai nenorëjau, man jis neádomus... be to,darbdavys atrodo sunkiai sugyvenamas...“ Iðstûmimas ávairiose situacijo-se tarsi padeda mums pamirðti, sàmoningai nesuvokti to, kas kelia neri-mà. Bûtent ðis gynybos mechanizmas lemia vadinamàjá „motyvuotà uþ-mirðimà“. Gali bûti, kad po trauminiø ávykiø dël iðstûmimo visiðkaineatsimename baisiø iðgyvenimø, nors nepatyrëme galvos traumos. Kar-tais galime pamirðti – á pasàmonæ iðstumti – svarbø susitikimà, jei jismums kelia grësmæ.

Maþai brandûs gynybos mechanizmai (þr. skyriø „Asmenybës te-orijos“), kaip minëjome, esant streso bûsenai arba nerimà kelianèiosesituacijose tik palengvina emocines reakcijas, padeda geriau pasijusti.Taèiau ið esmës stresorius nei pašalina, nei padeda jo išvengti. Kita ver-tus, kartais labai svarbu emocinæ átampà arba nerimà sumaþinti, kadlengviau rastume sprendimà, kà daryti patyrus stresà. Pavyzdþiui, afektoizoliacija (emocinio situacijos išgyvenimo atskyrimas nuo situacijos su-vokimo) patyrus traumas ar krizes, padeda iðlikti budriems ir racionaliaimàstyti arba atlikti tam tikrus veiksmus. Neigimas padeda nepalûþti su-þinojus netikëtai skaudþià þinià ir tik po truputá, pamaþu priimti skau-dþià tikrovæ. Nuo streso reakcijø gindamiesi humoru (juokingø stresinës

290

Pastangos sumaþinti streso reakcijas ir neigiamàstreso poveiká.

Streso áveika


situacijos aspektø pabrëþimu, gebëjimu pasijuokti ið savæs) mes ne tikpageriname nuotaikà, bet ir priimame originalø sprendimà.

Streso áveika

R. Lazarusas ir S. Folkmanas buvo vieni pirmøjø streso tyrinëto-jø, daug dëmesio skyræ ne tik streso sampratai arba reakcijoms á stresà,bet ir streso áveikai. Ðie mokslininkai iðskiria du streso áveikimo bûdus:1) orientuotà á problemà ir 2) orientuotà á emocijas. Vëliau ðiuos stresoáveikimo bûdus bei jø pasireiðkimà ávairiose stresinëse situacijose ir tai,kaip kiekvienas iš ðiø bûdø susijæs su þmoniø asmeninëmis savybëmis,psichine sveikata, kitais veiksniais, atskleidë daugybë ðiuolaikiniø stresopsichologijos tyrimø.

Naudojant á emocijas orientuotà áveikimo bûdà keièiama ne patiaplinka arba joje esantys stresoriai, o tik aplinkos suvokimas ðitaip su-maþinant stresinës situacijos sukeltas neigiamas emocijas (distresà). Taidaroma pasitelkus jau minëtus gana nebrandþius psichologinius gyny-bos mechanizmus. Þmonës, kurie daþniau stresinëse situacijose renkasiá emocijas orientuotà áveikimo bûdà, pasiþymi didesniu depresiðkumu,nerimastingumu, prastesniu psichologiniu prisitaikymu.

Á problemos sprendimà orientuotas streso áveikimo bûdas – kaiaktyviai veikiama siekiant paðalinti stresoriø arba jo átakà, sprendþiamiiðkilæ sunkumai, problemos. Ðá streso áveikimo bûdà naudojantys þmo-nës paprastai yra geresnës psichinës ir fizinës sveikatos, turi maþiau psi-chologiniø sunkumø.

Á problemos sprendimà orientuotas streso áveikimo bûdas labiau-siai susijæs su kontrolës jausmu, kitaip tariant, ásitikinimu, kiek situacijair tavo paties reakcijos priklauso nuo tavæs. Ðiuo atveju svarbu ne tikrealios galimybës kontroliuoti, áveikti, spræsti situacijà, bet ir þmogaus

291

pojûtis, kiek jisai tai gali daryti. Kartais, net tuomet, kai yra galimybëskontroliuoti arba áveikti situacijà, þmogus bûna ásitikinæs, kad niekonegali keisti. Gali tik iðkæsti, pralaukti, prisitaikyti, geriausiu atveju keis-damas tik emocinæ reakcijà á neiðsprendþiamà situacijà. Ðá reiðkiná tyri-nëjo ir apraðë psichologas M. Seligmanas, pavadindamas já iðmoktu be-jëgiðkumu (þr. skyriø „Asmenybës teorijos“). M. Seligmano iðmokto be-jëgiðkumo teorija daþnai taikoma aiðkinant depresijos atsiradimà (kai supraradimais susidûræs þmogus mano, kad jis nieko negali pakeisti, jis patsniekam vertas, o pasaulis dar blogesnis...). Be to, tai leidþia suprasti, kodëlkai kurie vaikystëje muðti ir þeminti vaikai uþaugæ toliau patiria sutuokti-niø smurtà arba kolegø paþeminimus nemëgindami to iðvengti.

Kontrolës svarbà ne tik psichologiniam streso áveikimui, bet irfiziologinëms reakcijoms atskleidþia ir kiti tyrimai. Ðtai eksperimentaisu þiurkëmis parodë, kad net tuomet, kai gyvûnai patiria vienodo stip-rumo ir tokios paèios trukmës stresorius, skrandþio opos atsiranda tomsþiurkëms, nuo kuriø aktyviø veiksmø nepriklausë, ar pavyks iðvengtistresoriaus. O kai þiurkës galëdavo, sukdamos letenëlëmis specialø ratà,sustabdyti stresoriaus veikimà, tikimybë, kad joms atsiras skrandþio opos,buvo tokia pati kaip streso nepatirianèioms þiurkëms. Ðie tyrimai paro-dë, o þmoniø tyrimai patvirtino, kad negalëjimas kontroliuoti skatinaiðsiskirti streso hormonus.Pavyzdþiui, ávairiomis li-gomis serganèiø þmoniøarba operacijas patyrusiøpacientø stebëjimai at-skleidþia, kad greièiau irsëkmingiau sveiksta tie,kurie mano, jog jø fizinëbûklë ir ligos eiga yra kon-troliuojama, priklauso irnuo jø paèiø, o ne tik nuogydytojo, tinkamo gydy-mo arba vaistø.

Á problemos spren-dimà orientuotà stresoáveikimo bûdà taikantysþmonës, be to, pasiþy-

45 pav. Mes apsiginklavæ daugybe ávairiausiøstreso áveikimo bûdø... tik ne visada jais mokame

naudotis

292

mintys savikontrole ir gebëjimu kontroliuoti situacijà, dëmesá paprastainukreipia ne á grësmæ ir jos sureikðminimà, o á paties ávykio, kelianèiogrësmæ, ávertinimà. Pavyzdþiui, susidûrus su stresoriumi, galvojama ne:„Kaip baisu, kas dabar bus?“, o „Kà að galiu padaryti, kad to nebûtø?“

Veiksmingai áveikti stresà padeda ir kitokios strategijos. Pavyz-dþiui, išankstinis pasiruošimas: daugeliu atvejø numatomi stresai kenkiamaþiau nei nenumatomi, netikëti. Þinodami, su kokiomis pavojø ke-lianèiomis situacijomis galime susidurti, turime laiko pasiruoðti reaguo-ti, áveikti grësmæ. Neretai ðia strategija vadovaujasi þmonës, dirbantysrizikingà darbà arba uþsiimantys veikla, kai tikimybë susidurti su krizë-mis ir traumomis yra didelë. Pavyzdþiui, lëktuvo pilotai saugioje aplin-koje iðbando visas ámanomas krizines situacijas ir apgalvoja, kà darytøjoms ištikus. Patyrus stresà, þinoma, dël màstymo pokyèiø sunkiau bû-tø rasti sprendimà, dël to ið anksto iðmokti reagavimo bûdai, tapæ koneágûdþiais, labai praverèia. Iðankstinis pasiruoðimas sumaþina ir grësmëspatyrimà: pavyzdþiui, þmogus, prieð operacijà iðsiklausinëjæs, kaip jau-èiasi þmonës po operacijos, kà ir kodël skauda ir kiek tai pavojinga ar ne,ne taip stresiðkai vertina savo bûklæ po operacijos (tai palengvina ir patásveikimà, nes nepatiriant streso nëra papildomos organizmà sekinanèiosfiziologinës reakcijos á stresà).

Dar vienas veiksmingas bûdas áveikti stresà, ypaè tuomet, kai pa-tiriame frustracijà, yra pakeisti tikslà. Jei susiduriame su nuolatinëmisnesëkmëmis ir nuolat patiriame frustracijà, galbût siekiame nerealiø tikslø?Be to, ar tikrai þinome, ko norime ir kà galime? Pagaliau susidûrus surealia kliûtimi, kurios neámanoma paðalinti arba áveikti, ir kai atrodo,kad aplinkoje vykstantys dalykai tikrai nepriklauso nuo mûsø, galimanumatyti naujà tikslà. Pavyzdþiui: „Að negaliu tapti þymiu sportininku,nes patyriau traumà, bet galiu tapti geru treneriu arba sveikatos prieþiû-ros specialistu…“. Þinomas psichoterapeutas Viktoras Franklis, pats Ant-rojo pasaulinio karo metu iðgyvenæs þydø genocidà ir ákalinimà koncen-tracijos stovykloje, pastebëjo, jog visà ðià baisià ir neþmoniðkai traumuo-janèià situacijà iðtvërë (ir fiziðkai, t. y. – nesusirgdami mirtinomis ligo-mis, ir psichiškai – nepalûþdami ir nenusiþudydami) þmonës, turëjætikslà ir prasmæ gyventi. Pavyzdþiui, uþbaigti pradëtà raðyti knygà, susi-rasti artimuosius ir pan.

Daugiau nei prieð du tûkstanèius metø graikø filosofai sakë, kad

293

ne patys ávykiai, o tai, kaip mes juos vertiname, kà apie juos galvojame,labiausiai mus þeidþia. Taigi áveikiant stresinæ situacijà visuomet pade-da optimizmas ir išmintis, mokëjimas suvokti stresinius ávykius kaip lai-kinus, ne paèius tragiðkiausius („Nëra to blogo, kas neiðeitø á gera“).

Pagaliau daugelis streso bei jo áveikimo psichologiniø tyrimø, pra-dedant S. Lazaruso darbais, atskleidþia socialinës paramos reikðmæ. Vi-suomet labai svarbu galimybë bendrauti su kitais, iðsipasakoti, sulauktiemocinio, psichologinio palaikymo. To ypaè reikia po stipriø stresiniø(trauminiø) iðgyvenimø. Þinoma, kiek tai padës áveikti stresà, priklau-sys ne tik nuo realiai pasiekiamos socialinës paramos (artimiausioje ap-linkoje esanèiø ir prieinamø artimø þmoniø, psichinës sveikatos prie-þiûros specialistø, dvasininkø, palaikymà teikianèiø bendruomeniø irpan.), bet ir nuo þmogaus atvirumo tai paramai. Svarbu neatsisakytiparamos ir neuþsisklæsti savyje.

Terminas stresas, reiðkiantis sunkumà ar nemalonumà, net ir pla-ningai neieðkant, gali bûti aptiktas anksèiausiai XIV amþiuje. Beje, iðpradþiø jis buvo reikðmingas technikai, XVII a. þymaus fiziko ir biologoRobert Hooke darbe. Hooke rûpëjo klausimas, kaip turi bûti sukonst-ruoti statiniai, pavyzdþiui, tiltai, kad atlaikytø didelá krûvá bei vëjo gû-sius, þemës drebëjimus ir kitas gamtos jëgas, galinèias juos sunaikinti.Krûviu buvo vadinamas svoris á statiná, stresu – sritis, kuriai tenka krûvis,ir átampa – struktûros deformacija dël krûvio ir streso sàveikos.

Nors ðiø terminø vartojimas pasikeitë pereinant nuo fizikos priekitø disciplinø, Hooke analizë labai paveikë ankstyvuosius mûsø am-


Apie ankstyvuosius poþiûrius á stresà:R. S. Lazarus „Nuo psichologiniostreso iki emocijø: besikeièianèiøpoþiûriø istorija“ // Psichologija.1998. Nr. 18.

294

þiaus streso modelius fiziologijoje, psichologijoje ir sociologijoje. Ðiaislaikais iðliko streso, kaip iðorinio krûvio ar reikalavimo biologinei, socia-linei ar psichologinei sistemai, idëja.

Antrojo pasaulinio karo metais buvo labai domimasi emociniusutrikimu, kilusiu dël mûðio „streso“. Sutrikimo psichodinamikos ak-centavimas – ávardinant kaip „iðsekimà“ dël mûðio arba „karo neurozæ“– buvo istoriðkai reikðmingas, nes Pirmojo pasaulinio karo metais vyravolabiau neurologinis, nei psichologinis poþiûris. Tuo metu buvo mano-ma, kad emocinis sutrikimas yra „sprogimo ðokas“, taigi kilo miglotabei klaidinga prielaida, kad sutrikimà sukelia smegenø paþeidimas dëlsprogimo garsø.

Po Antrojo pasaulinio karo tapo aiðku, kad daugelis áprastiniogyvenimo sàlygø – pavyzdþiui vedybos, augimas, brandos egzaminai irligos – gali sukelti padarinius, panaðius á tuos, kurie kildavo po mûðiø.Tai paskatino domëjimàsi stresu kaip þmogaus distreso ir sutrikimo prie-þastimi. (...)

Kai pradëjau dirbti, psichologijos domëjimasis stresu – matyt,ezoterine tema – buvo vidutinis, ir sàvoka dar nebuvo taikoma papras-tesnëms kasdienio gyvenimo aplinkybëms. Kariðkiai norëjo þinoti, kaipatrinkti stresui atsparius vyrus ir iðmokyti juos valdyti stresà. Pagrindi-niai tyrimai ið karto po Antrojo pasaulinio karo sutelkiami á streso pada-rinius ir tai, kaip bûtø galima juos paaiðkinti ir prognozuoti. Tyrimaibuvo laboratoriniai, atspindintys tuo metu priimtà poþiûrá apie labiau-siai patikimà þiniø rinkimà laboratorijose.

Taèiau greitai paaiðkëjo, kad ðie klausimai neturëjo paprastø atsa-kymø. 1950 metais mes su kolegomis ir daugeliu kitø autoriø greitaiatradome, kad stresinës sàlygos nesukelia patikimai nuspëjamø padari-niø: kai kuriems þmonëms minëtos aplinkybës sukëlë didelá stresà, ki-tiems – maþà; priklausomai nuo uþduoties vienø þmoniø veikla stresosàlygomis labai nukentëjo, kitø pagerëjo, o treèiø pastebimai nepakito.

295

1. Kuo þmogus geba geriau valdyti stresines situacijas, tuo:a) gaminasi maþiau streso hormonø;b) labiau trinka jo skrandþio veikla;c) didëja kraujospûdis ir trinka širdies ritmas;d) maþëja imuninës sistemos atsparumas.

2. Psichologø nuomone, mûsø nuotaika, savijauta, emocinë bûsena iðesmës pagerës, jeigu iðmoksime:

a) teigiamai màstyti apie save ir aplinkiná pasaulá;b) visiškai atsiriboti nuo emocijø;c) nekreipti dëmesio á jausmus;d) iðlieti emocijas ant kitø (daiktø ar þmoniø).

3. Kuri ið nurodytø strategijø yra neveiksminga áveikiant stresinæ situa-cijà:

a) išankstinis pasirengimas stresui;b) poþiûrio á padëtá keitimas;c) neigimas ir kaltinimas;d) atsipalaidavimas arba kvëpavimo pratimai.

4. Mûsø atsparumà (fiziná ir psichologiná) stresinëje situacijoje didina:a) neigimas;b) kitø kaltinimas;c) kontrolës jausmas;d) pasikliovimas atsitiktinumais, lemtimi.

5. Kuri iš nurodytø yra pirmoji bendrojo adaptacijos (prisitaikymo)sindromo fazë:

a) streso hormonø gamyba;


klausimai

296

b) organizmo priešinimasis;c) aliarmo reakcija;d) imuninës sistemos nusilpimas ir iðsekimas.

6. Kuris teiginys tiksliausiai apibûdina psichologinës gynybos mecha-nizmà:

a) nepriimtinà jausmà arba troðkimà nukreipiame á socialiai pri-imtinà veiklà;

b) tiesiog reaguojame ir elgiamës prieðingai, negu jauèiamës iðtikrøjø;

c) nepriimtinus jausmus arba troškimus matome aplinkoje ar-ba aplinkiniuose;

d) tiesiog pamirðtame tai, kas mums kelia nerimà arba yra ne-priimtina.


297

1. Ar visada keistas elgesys – tai psichikos sutrikimo poþymis?2. Ar þmogus, kurio elgesys neatrodo keistas ar nepriimtinas,

gali turëti psichikos sutrikimà?3. Ar gali þmogus apkursti, jei jo klausos organai ir galvos sme-

genø centrai, atsakingi uþ girdimosios informacijos priëmi-mà, nëra paþeisti?

4. Ar tikimybë susirgti ðizofrenija visiems þmonëms yra vieno-da?

5. Ar psichikos sutrikimà turintis þmogus, izoliuotas nuo kitø,gali visiškai pasveikti?

6. Ar nerimas prieð egzaminà yra psichikos sutrikimo poþymis?7. Ar sëkmingà karjerà padaræs ir ðeimà turintis þmogus gali

turëti psichikos sutrikimà?8. Ar keistai màstantis ir besielgiantis þmogus, gyvenantis savo

fantazijø pasaulyje, bûtinai serga ðizofrenija?9. Ar 35 kg sverianti 170 cm ûgio mergina, vis dar besilaikanti

grieþtos dietos, geba tinkamai ávertinti savo svorá?10. Ar galima iðgydyti psichikos sutrikimà netaikant jokio medi-

kamentinio gydymo?

Psichikos sutrikimai


ne:a r b a

298

Trys skirtingø pakraipø psichologai-psichoterapeutai kalbasiapie enurezës (naktinio ðlapimo nelaikymo) gydymà.

Psichoanalitikas: „Labai ádomi liga. Neseniai baigiau dirbtisu vienu pacientu. Penkerius metus mes bandëme áveikti ðià ligà. Þi-note, uþ tø simptomø tiek daug visko slypi... Sakyèiau, kad gydymasbuvo sëkmingas. Nors pacientas ir toliau naktimis ðlapinasi á lovà,taèiau dabar jis puikiai supranta, kodël tai daro“.

Biheivioristas: „Enurezës gydymas yra gana daþnas mano prak-tikoje. Problema yra lengvai sprendþiama, jeigu sudaroma tinkamapastiprinimø ir bausmiø sistema. Daþnai naudoju elektros kontaktàlovoje: kai tik vaikas priðlapina lovytæ, suskamba skambutis ir já pa-þadina. Suprantate, tikrai nëra malonu bûti þadinamam. Paprastaipo keliø mënesiø naktinis ðlapinimasis baigiasi, taèiau daþnai atsi-randa kiti paðaliniai simptomai, tokie kaip mikèiojimas, tamsos bai-më ir pan. Tada tenka šalinti juos.“

Humanistinës pakraipos terapeutas: „Enurezæ gydau grupinepsichoterapija. Turbût nesuskaièiuoèiau, kiek tokiø klientø turëjau.Sakyèiau, mano taikomo metodo rezultatai labai aiškûs ir apèiuopia-mi: nors në vienas nenustojo šlapintis, taèiau po grupinës psichotera-pijos klientai, uþuot gëdijæsi šio negalavimo, pradeda juo didþiuotis.“

Psichikos sutrikimai daþniausiai gàsdina þmones. Panaðiai gàsdi-na ir atbaido viskas, kas prasideda „psicho...“. Dël ðios prieþasties bijo-ma psichologø – jø darbas nuolat siejamas su psichikos sutrikimø tu-rinèiais þmonëmis. Ið tiesø psichikos sutrikimus ir psichopatologijà nag-rinëjanti klinikinë psichologija – tik viena iš daugelio psichologijos moksloir praktinës veiklos srièiø. Tiesa, kitø srièiø – kaip antai, raidos psicho-logijos, asmenybës psichologijos, neuropsichologijos, psichogenetikos,kognityvios psichologijos – tyrimai glaudþiai susijæ su klinikine psicho-logija, padedanèia suprasti psichikos sutrikimø prieþastis, kilmæ, raidà,reiðkimosi bûdus, diagnozavimo ir gydymo galimybes. Antra vertus, psi-chikos sutrikimø diagnozavimas, aiðkinimas ir gydymas glaudþiausiaisusijæs su psichiatrija.

Visais laikais þmones gàsdino tai, kas neáprasta, keista, nepateisi-nama, atrodo visiškai kitaip. Tai daþniausiai ir skirdavo asmenis, turin-èius psichikos sutrikimø, nuo kitø þmoniø. Psichikos sutrikimai buvo

299

suprantami kaip demonø arba piktø dvasiø apsëdimas, kaip kas norsmistiðko, antgamtiðko. Taigi ir bûdai „gydyti“ þmones buvo atitinkami:dvasias ir demonus mëgino iðvarinëti uþkalbëjimais, pasitelkus þyniusarba dvasininkus, verèiant „apsëstuosius“ badauti, plakant juos rykðtë-mis, nardinant á lediná vandená, net pragræþiant kaukolëje skylæ. Daþ-niausiai neáprastai arba keistai besielgiantys þmonës bûdavo izoliuojaminuo kitø. XVI a. pirmàkart ásteigta speciali ástaiga tokiems þmonëms –savotiðka psichiatrijos ligoninë, kurioje bûdavo uþdaromi psichikos su-trikimø turintys þmonës. Jø laikymo sàlygos bûdavo baisios – psichikossutrikimø turinèius þmones prirakindavo grandinëmis arba laikydavonarvuose.

Tik XIX a. pradþioje prancûzø reformatorius Philipe’as Pinelissavo paties elgesiu su „pamišusiais“ þmonëmis, iki tol laikytais kaip pa-vojingais ir visiðkai nesocialiais, parodë, kad jie gali gyventi drauge sukitais þmonëmis nekeldami jiems grësmës. Pinelis teigë, jog ðie þmonës– tokie patys kaip ir visi kiti „normalûs“ þmonës, tiktai praradæ gebëji-mà tinkamai màstyti ir elgtis dël pernelyg stipraus patirto arba patiria-mo streso, su kuriuo susiduria savo aplinkoje. Pagarbus ir rûpestingaselgesys, P. Pinelio ir jo pasekëjø vadintas „moraline terapija“, padëdavoðiems þmonëms iðlikti ramiems, elgtis tinkamai.

Kas gi yra tie psichikos sutrikimai? Kuo skiriasi „normalus“ ir„pamiðæs“ þmogus? Ar tai ið tiesø yra skirtingi dalykai? O gal riba tarpnormalaus ir nenormalaus kur kas maþesnë, nei galime ásivaizduoti?

Normalus ar sutrikæs?

Vienas ið bûdø apibrëþti psichikos sutrikimus – pasakyti, kas taiyra norma, kas yra psichiškai sveikas þmogus. Šitaip apibrëþus psichikossutrikimais laikytini nukrypimai nuo normos. Deja, normos arba svei-kumo apibrëþimas irgi yra tiktai sàlyginis. Dauguma mokslininkø, spe-cialistø sutaria, kad gerà psichinæ sveikatà nusako þmogaus gebëjimasprisitaikyti savo artimiausioje aplinkoje ir visuomenëje. Taigi psichiðkaisveikas arba gerai psichologiðkai prisitaikæs þmogus paprastai pasiþymiðiomis septyniomis savybëmis:

300

• Savimonë, sàmoningumas: suvokia ir ásisàmonina savo no-rus, troškimus, motyvus, siekius, jausmus, áþvalgas, geba ana-lizuoti savo poelgius, kritiškai ir realistiškai juos vertinti.

• Savigarba: jauèia save kitø þmoniø atþvilgiu, socialinëje ap-linkoje, ávertina savo gebëjimus ir galimybes, geba pasirinktitinkamas – nei per lengvas, nei per sunkias – uþduotis.

• Saugumo jausmas: geba išreikšti save ir ágyvendinti savo ge-bëjimus, ypaè bûdamas su kitais þmonëmis, geba nepaklustidaugumos nuomonei, jeigu nepritaria jai, spontaniškas.

• Meilë ir prieraiðumas: geba mylëti ir bûti mylimas, palaikytiilgalaikius ir tvirtus santykius su artimu þmogumi; geba jaustiir patenkinti kitø poreikius, taip pat praðyti kitø pagalbos iriðsakyti savo poreikius.

• Instinktyviø poreikiø patenkinimas: psichiðkai sveikas arbagerai prisitaikæs þmogus paprastai priima savo instinktyviusarba fiziologinius poreikius nei juos nuneigdamas, nei per-nelyg tenkindamas arba nuolat susirûpinæs vien tik jø tenki-nimu.

• Produktyvumas ir laimingumas: geba aktyviai ir entuziastin-gai imtis veiklos ir jà tæsti; domisi ir pasitenkina tuo, kà daro,veikia.

• Vidinë ramybë ir darna – kaip prieðingybë nuolatiniam neri-mui, átampai, dideliam jautrumui.

S. Freudas yra pasakæs, kad sveikà ir brandþià asmenybæ nusakosugebëjimas mylëti ir dirbti. Ðios dvi savybës, aiðku, glaudþiai susijusiosir su anksèiau minëtomis: pavyzdþiui, meilë visuomet susijusi ir su sau-gumo jausmu, o gebëjimas produktyviai dirbti – su savigarba bei sàmo-ningumu. Taèiau sprendþiant apie þmogaus gerà prisitaikymà mûsø ne-turëtø apgauti jo iðoriðkai „sëkmingas“ gyvenimas arba demonstruoja-mas pasitikëjimas savimi. Pavyzdþiui, ilgas santuokinis gyvenimas darnereiškia, kad þmogus geba mylëti. Gali bûti, kad ir sukûræs ðeimà þmo-gus nesugeba atsiþvelgti á sutuoktinio arba vaikø poreikius arba visainepaiso savo poreikiø. Atitinkamai aukštos arba gerai mokamos pareigosdar nereiðkia, jog þmogus jauèiasi produktyvus, saugus arba tinkamaisave vertinantis. Kartais viduje tokie þmonës jauèiasi itin menkaverèiai,be to, nelaimingi, nuolat ásitempæ.

301

S. Freudas sutrikusá elgesá laikë ne kaip kokybiðkai kitoká, o tikkiekybiðkai skirtingà nuo áprastinio, „normalaus“ elgesio. T. y. psichi-kos sutrikimà nusakanti bûsena – tai nëra kas nors visiðkai skirtinga neinormali bûsena, o tik labiau matoma, labiau iðreikðta, daþniau arba in-tensyviau išgyvenama. Sutrikimu tam tikras elgesys arba bûsena tampatuomet, kai ima trukdyti normaliam þmogaus funkcionavimui, kai ap-sunkina, o ne palengvina þmogaus prisitaikymà aplinkoje.

Taigi kitas svarbus aspektas nusakant sutrikusá elgesá arba psichi-kos ligas – tai ne tik gebëjimas prisitaikyti áprastinëje aplinkoje, bet irgebëjimas áveikti iðkilusius reikalavimus, grësmæ, sunkumus. Ðiuo po-þiûriu psichikos sutrikimai apibrëþiami kaip nesëkmingas, nepavykæsstreso áveikimas. Pavyzdþiui, uþsisklendimas, atsiribojimas nuo kitø þmo-niø ir alkoholio vartojimas, patekus á konfliktinæ situacijà arba išgyve-nant psichinæ traumà, ilgainiui lemia bendravimo sunkumus, darbo pra-radimà, somatinius sutrikimus ir panašiai. Šie savo ruoþtu tampa nau-jais stresoriais, átampos, nerimo ðaltiniais.

Dar vienas svarbus aspektas apibrëþiant psichikos sutrikimus yrasocialinis neatitikimas, nepriimtinumas. Elgesys laikomas sutrikusiu, jeijis neatitinka visuomenëje priimtø normø, lûkesèiø. Kitaip tariant, kaijis yra kitoks nei daugumos, neáprastas, keistas, netinkamas. Taèiau èiavël iðkyla problema – o koks elgesys tinkamas, priimtinas? Atrodo, kadtai labai priklauso ir nuo kultûros, ðalies, religijos arba laikmeèio. Tai,kas laikoma norma vienoje kultûroje ar viename deðimtmetyje, atrodonetinkama ir visai nepriimtina kitoje kultûroje arba kitame dešimtme-tyje.

D. Rosenhanas ir M. Seligmanas (1984) siûlo atsiþvelgti á septy-nias svarbiausias savybes sprendþiant, ar elgesys yra sutrikæs, ar ne:

• Kentëjimas, kanèia: ar þmogus patiria asmeniðkai nemaloniàbûsenà, ar jam jo paties elgesys, ar bûsena kelia diskomfortàir sielvartà?

• Neprisitaikymas: ar þmogui jo paties elgesys, màstymas, sa-vijauta apsunkina gyvenimà, padaro já komplikuotesná?

• Neprotingumas, nelogiškumas: ar þmogus moka tinkamai ben-drauti, susikalbëti su kitais, ar dauguma þmoniø gali já su-prasti?

• Nenuspëjamumas: ar savo elgesio negali nuspëti nei pats þmo-gus, nei kiti; ar savo elgesá gali suvaldyti pats þmogus, ar kiti?

302

• Netradiciškumas, aiškus originalumas: ar þmogus patiria, su-vokia pojûèius kaip gerokai stipresnius nei kiti þmonës, aráprastinius pojûèius interpretuoja visiškai kitaip nei daugu-ma?

• Aplinkiniø trikdymas, jiems keliamas diskomfortas: ar þmo-gaus elgesys já stebinèiajam yra sunkiai pakeliamas, trikdan-tis, verèiantis jaustis nepatogiai?

• Moraliniø standartø ir vertybiø paþeidimas: ar þmogus nuo-lat paþeidþia, lauþo visuomenës priimtas etines ir moralinesnormas?

Taigi skirtingus normalø ar sutrikusá elgesá ir atitinkamai bûsenànusakanèius ypatumus galima apibendrinti trimis svarbiausiais aspek-tais, prasidedanèiais raide „N“:

• Nelaimingumas: nerimas, nemaloni, nepasitenkinimà keliantibûsena.

• Neágalumas: negalëjimas tinkamai funkcionuoti asmeninia-me, socialiniame, profesiniame gyvenime.

• Nuokrypis: netinkamas, neáprastas, elgesys, socialiniø arbakultûriniø normø neatitikimas.

Psichikos sutrikimø kilmë ir ávairovë

Kodël þmonës tampa tokie nelaimingi, kad jø paèiø gyvenimas,jø vidinë bûsena jiems atrodo nepakeliama ir skausminga? Kodël kaikurie þmonës ima elgtis neáprastai? Kodël jie nepritampa savo aplinko-je? Kodël net bûdami iðsilavinæ arba normaliø paþintiniø gebëjimø ne-pajëgia pasirûpinti savimi?

Kiekvieno atskiro þmogaus atveju atsakymas á ðá klausimà yra viskitoks. Norint padëti þmogui, iðgydyti jo ligà pirmiausia ir tenka atsa-

Bûklë, kuriai esant elgesys vertinamas kaip neti-piškas, trikdantis, nepadedantis prisitaikyti ir ne-pateisinamas.

Psichikossutrikimas


303

kyti á klausimà: kodël ðiam þmogui, ðiomis aplinkybëmis ir bûtent da-bar bûdingi ðie simptomai, kodël jis serga tokia, o ne kita psichikos liga?

Taigi psichikos sutrikimus lemia tam tikri prigimtiniai, paveldi-mumo arba prenatalinës raidos nulemti dalykai, kita vertus, ávairûs ap-linkos veiksniai ir galiausiai – vienø bei kitø sàveika. Ið dalies tai paaiðki-na, kodël susiduriama su tokia psichikos sutrikimø ávairove.

Vienas ið pirmøjø plaèiai þinomø mëginimø suskirstyti psichikossutrikimus buvo XX a. pradþioje sudaryta vokieèiø psichiatro EmilioKraepelino sistema. Anot šio gydytojo, visas psichikos ligas pirmiausiagalima skirti á neurozines ir psichozines. Psichozës – tai psichikos sutriki-mai, kuriems bûdingas neracionalumas, ryšio su tikrove praradimas: jøkamuojami þmonës iðgyvena iliuzijas, haliucinacijas, neáprastai arba ne-tinkamai reaguoja á, atrodo, nepavojingus, áprastus ávykius arba situaci-jas. Neurozëmis laikomos psichikos ligos, kurios vargina, bet netrukdoracionaliai màstyti ir socialiai veikti; ðiuo atveju ryšys su tikrove kaip tikpernelyg stiprus ir keliantis didelá nerimà. Sutrikimai – keistas, neápras-tas arba netinkamas elgesys – ir atsiranda dël mëginimo áveikti arbasumaþinti tà nepakeliamà nerimà.

E. Kraepelinas nurodë du psichoziniø sutrikimø tipus – organi-nes psichozes, kuriø prieþastis bûna aiðkiai matoma ir þinoma fizinë ligaarba paþeidimas (smegenø augliai, smegenø paþeidimai, galvos smege-nø infekcinës ligos, degeneracinës nervø sistemos ligos), ir funkcinespsichozes, atsirandanèias be aiðkios organinës arba fiziologinës prieþas-ties. Be neuroziø ir psichoziø, Kraepelinas iðskyrë dar dvi psichikos su-trikimø kategorijas. Tai protinis atsilikimas ir asmenybës sutrikimai.

Ilgainiui iðsamesnis ir vis gausesnis ávairiø psichikos ligø ir (arba)sutrikusio elgesio apraðymas lëmë diagnostikos sistemø sukûrimà. Da-bar klinikinëje psichologijoje ir psichiatrijoje vadovaujamasi dviem svar-biausiomis psichikos ligø klasifikavimo sistemomis: DSM-IV (Diagnos-tic and Statistical Manual of Mental Disorders, Diagnostinis ir statistinispsichikos sutrikimø vadovas, IV reiðkia ketvirtajà ðio leidinio redakcijà)ir ICD-10 (International Classification of Diseases and Related Health Pro-blems, Tarptautinë ligø ir susijusiø sveikatos problemø klasifikacijos sis-tema, skaièius „10“ reiðkia deðimtàjá ðios sistemos leidimà; Lietuvojediagnozuojant psichikos sutrikimus vadovaujamasi ðia ligø klasifikacijossistema, kurios trumpinys lietuviðkai yra TLK-10). Abiejose sistemose

304

pateikiami kiekvienam sutrikimui bûdingø ir já nusakanèiø simptomøapraðymai. Be to, remiantis ðiomis psichikos ligø klasifikavimo sistemo-mis (ypaè DSM) ne tik diagnozuojamas psichikos sutrikimas, bet irávertinama bendra medicininë bûklë, asmenybës ypatumai ir paþinti-niai gebëjimai, psichosocialinës problemos ir sunkumai, iðkylantys ap-linkoje, bendras funkcionavimo lygis.

Tiksliai diagnozuoti psichinæ ligà arba sutrikimà labai svarbu no-rint tinkamai parinkti gydymà, pagalbos bûdus. Todël tai gali atliktitik gerai pasirengæ specialistai. Kadangi bûtina visapusiðkai ávertinti þmo-gaus bûklæ, daþniausiai dalyvauja keli, o ne vienas specialistai. Gydyto-jai kruopšèiai iðtiria fizinius, somatinius poþymius arba skundus, psi-chiatrai ávertina psichopatologijos lygá, psichologai atlieka asmenybës irpaþintiniø gebëjimø ávertinimà, socialiniai darbuotojai surenka infor-macijà apie þmogaus aplinkà, socialinius santykius. Tik atlikus šitokávisapusiškà ávertinimà galima iðvengti neteisingø psichiatrijos diagno-ziø (pvz., kai þmogui, kuriam galvos smegenyse auglys, diagnozuojamašizofrenija, o sutrikus skydliaukës veiklai gydoma nuo depresijos) arbaneteisingø somatiniø diagnoziø (pvz., kai depresija sergantis þmogusgydomas tik nuo širdies arba kraujagysliø ligø arba kai potrauminiostreso sutrikimà turinèiam þmogui gydomas miego ar virðkinimo sutri-kimas).

Vis dëlto nustaèius psichikos sutrikimà neretai kyla papildomøproblemø. Pirmiausia, nustatydami tam tikrà sutrikimà, þmogui tarsi„priklijuojame etiketæ“ ir visus su ja susijusius bruoþus, nors tas þmogusgali jø neturëti. Antra vertus, tai, kad þmogus patiria tam tikrus psichi-kos sutrikimui bûdingus poþymius, dar nereiðkia, kad jis pats tampapsichiðkai sutrikæs. Pavyzdþiui, jis gali patirti panikos priepuoliø arbaturëti ákyriø minèiø, bet tai nereiðkia, kad jis tapo neurotiku. Be to,þmogus gali patirti haliucinacijø, bet teigti, kad jis susirgo šizofrenija,negalima. Pagaliau svarbiausias dalykas yra netapatinti þmogaus su jopaties liga. Todël þmogø, kuriam bûdingi šizofrenijos poþymiai, vadi-name šizofrenija serganèiu þmogumi, bet jokiu bûdu ne „ðizofreniku“.Þmogø, paniðkai bijantá atvirø erdviø, vadiname þmogumi, turinèiuagarofobijà, bet jokiu bûdu ne „neurotiku“ ar „fobiku“.

Pagal tai, kokie poþymiai bûdingi sutrikusiam elgesiui, kiek irkaip pakinta þmogaus màstymas, patiriamos emocijos, nuotaika, dëme-

305

sys, suvokimas, atmintis, kita psichinë veikla, ðiuolaikinëse psichikossutrikimø klasifikavimo sistemose skiriama kelios deðimtys skirtingø diag-noziø. Èia trumpai paminësime keletà svarbiausiø sutrikimø grupiø.

Nerimo sutrikimai

Visi esame patyræ nerimà. Nerimas – tai emocinë bûsena, susijusisu grësme bei fiziologiniu sujaudinimu (þr. skyriø „Emocijos“). Tai ápras-tinis, normalus nerimas, signalizuojantis apie pavojus, esanèius aplin-koje, arba apie viduje kylanèià átampà. Taèiau kada normalus nerimastampa nerimo sutrikimu? Norint tai ávertinti reiktø atsiþvelgti maþiau-siai á tris dalykus:

• Nerimo lygis: nerimas laikomas normaliu, jeigu jis netrukdoáprastinës veiklos, neapsunkina jos arba neverèia jos atsisaky-ti. Pavyzdþiui, normalu nerimauti prieð skrendant lëktuvu –toká nerimà patiria beveik kiekvienas þmogus. Taèiau jei ne-rimas yra toks stiprus, kad þmogus net atsisako skristi lëktu-vu, nors jam bûtina patekti á kità þemynà, tai jau panaðu ánerimo sutrikimà. Atitinkamai kiekvienas studentas daugiauar maþiau nerimauja prieð egzaminà. Taèiau kai kurie stu-dentai nerimauja taip stipriai, kad net neprisiverèia ateiti á jáarba prieð pat egzaminà suserga.

• Nerimo pateisinimas: nerimas nëra áprastinis arba normalus,jei tampa nepateisinamas arba já pateisinanèios aplinkybësnëra tikroviðkos, atitinkanèios tikrovæ. Pavyzdþiui, normalubûnant dþiunglëse nerimauti, kad tau gali ákàsti nuodingagyvatë, taèiau jei patiri didþiulá nerimà iðvydæs nupieðtà arbanufilmuotà gyvatæ, tai panaðu á nerimo sutrikimà. Akivaizdþiosnerimo, kai tenka valgyti svetimø þmoniø akivaizdoje, prie-þasties irgi nëra, nors ir gali atrodyti, jog tikroji prieþastis –kad kiti pamatys, kaip nemoki tinkamai elgtis su stalo áran-kiais arba kad visi juoksis, jei nepataikysi kàsnio á burnà.

• Nerimo pasekmës: normalus, vadinamasis signalinis, nerimaspaprastai ne tik neapsunkina veiklos, bet padeda dar geriaujà atlikti. Pavyzdþiui, dëstytojas gali nerimauti prieð paskai-

306

tà, bet tai tik padës atsistojus prieð auditorijà geriau atliktisavo darbà, bûti aktyviam ir energingam per paskaità. Tuotarpu nerimo sutrikimas paprastai lemia neigiamas pasekmes.Jei nerimas yra stipresnis nei normalus, dëstytojas neriðliaidësto mintis, vengia þiûrëti studentams á akis, patiria didþiu-lá diskomfortà.

Nors padidëjusá ir sunkiai paaiðkinamà nerimà patiria arba suneigiamomis nerimo pasekmëmis gali susidurti ir kitø psichikos sutriki-mø turintys asmenys, nerimo sutrikimai diagnozuojami, kai nerimasyra pirminis ir svarbiausias poþymis. Kitais atvejais laikoma, kad neri-mas – tai antrinis, dël kitø prieþasèiø kylantis poþymis.

Nerimo sutrikimai pagal pasireiðkimo pobûdá ir ypatumus ski-riami á: fobijas, generalizuotus nerimo sutrikimus, panikos priepuolius,obsesinius-kompulsinius sutrikimus, potrauminio streso sutrikimus irûmias reakcijas á stresà.

Fobijos – tai nuolatinë neracionali konkretaus objekto arba situa-cijos baimë (þr. skyriø „Emocijos“). Tai nerimo sutrikimas, kai þmogusnuolat ir labai stipriai dël sunkiai paaiðkinamos prieþasties ko nors bijo:vorø, gyvaèiø, uþdarø patalpø, tam tikrø socialiniø situacijø (pvz., tuštin-tis viešajame tualete ar kalbëti grupei þmoniø).

Jos gali nedaryti labai didelës átakos þmogaus gyvenimo kokybei,o gali ir labai trukdyti laimingai ir produktyviai gyventi. Kai kuriosfobijos yra gana plaèiai paplitusios ir nesukelia kokiø nors reikðmingøneigiamø pasekmiø, pavyzdþiui, kraujo, peliø baimës. Taèiau dël kaikuriø ið fobijø þmogus yra priverstas atsisakyti áprastinës veiklos arbalabai jà apriboti, vengti tam tikrø situacijø. Toliau pateikti keli fobijøpavyzdþiai:

• aerofobia (aerophobia) – aukðèio baimë;• akvafobija (aquaphobia) – vandens baimë;

Psichikos sutrikimai, kuriø pagrindinis poþymisyra didelis nerimas arba netinkamas elgesys sie-kiant sumaþinti nerimà.

Nerimo sutrikimai


307

• autofobija (autophobia) – vienatvës baimë;• kardiofobija (cardiophobia) – ðirdies priepuolio baimë;• klaustrofobija (claustrophobia) – uþdarø patalpø baimë;• hemofobija (hemophobia) – kraujo baimë.Generalizuotas nerimo sutrikimas nustatomas, kai daugiau nei ðe-

ðis mënesius nuolat ir ávairiose situacijose jauèiama nepaaiðkinama átampair nerimas. Manoma, kad ðiuo atveju nerimo sutrikimà lemianti prieþas-tis yra neásisàmoninta, iðstumta á pasàmonæ. Vietoj tikrosios prieþastiessusikuriama klaidingø ásitikinimø, kurie greièiau yra nerimo pasekmë,o ne prieþastis. Pavyzdþiui, generalizuotà nerimo sutrikimà turinèiamþmogui gali atrodyti, jog jis nerimauja dël to, kad paraus prieð auditorijà,kad neturës, kà pasakyti, kad kiti pamatys, jog jis sutrikæs, ir pasijus nepa-togiai, taèiau ið tiesø tikroji, nors neásisàmoninta, nerimo prieþastis galibûti þmogaus baimë parodyti savo pyktá frustruojanèioje situacijoje.

Panikos priepuoliai – tai gana trumpi, bet ypaè stiprø nerimà ke-liantys epizodai. Daþniausiai panikos priepuoliø metu þmogus patiriastiprius fiziologinius poþymius: jam trûksta oro, spaudþia ir skauda krû-tinæ, sutrinka širdies ritmas, kreèia drebulys, pila prakaitas, svaigsta gal-va ir pan. Šie poþymiai trunka ne daugiau kaip 10 minuèiø, bet iðtinkanetikëtai. Juos patiriantis þmogus paprastai palaiko juos sunkia fizineliga, daþniausiai jam atrodo, kad tuoj iðtiks ðirdies smûgis. Atlikus iðsa-mius medicininius tyrimus jokiø fizinës ligos poþymiø nenustatoma, oðirdies plote jauèiami skausmai ið esmës skiriasi nuo prieðinfarktinei bûkleibûdingø poþymiø.

Obsesinis kompulsinis sutrikimas nustatomas, kai þmogø kamuojapasikartojanèios, ákyrios mintys (obsesijos) arba veiksmai (kompulsijos).T. y. þmogus jauèiasi negalás negalvoti arba neatlikti tam tikrø veiksmø,jauèia didþiulá nerimà, kol neatlieka kokio nors ritualinio veiksmo. La-biausiai þmogø ir jo áprastiná funkcionavimà vargina tai, kad tuos veiks-mus jis turi atlikti daugybæ kartø, kartais po keliasdeðimt kartø per die-nà. Kitaip atrodo, kad atsitiks kas nors labai bloga. Pavyzdþiui, þmoguigali atrodyti, kad jis bûtinai uþsikrës kokia nors infekcine liga, todëlprivalo nuolat plauti rankas arba vengti bet kokio prisilietimo prie gali-mø infekcijos šaltiniø, nuolat mûvëti pirðtines, durø rankenà liesti tikper nosinaitæ ir panaðiai. Ðá sutrikimà turintá þmogø kamuoja tam tikrosmintys, pavyzdþiui, jis nuolat ásivaizduoja savo ðiuo metu gyvo ir sveiko

308

tëvo mirtá arba jam ákyriai, periodiškai kyla fantazijos apie seksualiniussantykius su menkai paþástama moterimi.

Potrauminis streso sutrikimas ir ûmi reakcija á stresà – tai bene aið-kiausià prieþastá turintys sutrikimai, kuriuos galima susieti su labai kon-kreèiais traumuojanèiais arba kriziniais ávykiais. Ðiems dviem sutriki-mams bûdingi labai panaðûs poþymiai, o skiria juos tik tai, kada šiepoþymiai atsiranda. Potrauminis streso sutrikimas paprastai atsirandapraëjus keletui savaièiø arba net keletui mënesiø, metø po stiprios trau-mos arba krizës (katastrofos, uþpuolimo, netekties ir pan.). Paprastaikeletà savaièiø arba mënesiø tuoj pat po ávykio aiðkiø poþymiø þmogusgali ir nejausti. Gali net atrodyti, kad siaubingà ávyká arba netektá iðgy-venusio þmogaus tai në kiek nepaveikë. Ûmios reakcijos á stresà sutriki-mas atsiranda per keletà dienø, patyrus psichologinæ arba fizinæ traumà.Abiem sutrikimams bûdingi pasikartojantys ávykio iðgyvenimai (mo-mentiniai prisiminimai arba košmariški sapnai), dël kuriø patiriamasstiprus nerimas, vengiama vietø ir situacijø, susijusiø su traumuojanèiuávykiu, (pvz., po autokatastrofos iš viso bijoma vaþiuoti automobiliu),bendras fiziologinis jaudulys, pasireiškiantis miego, valgymo sutrikimais,bendru nuovargiu, galvos skausmais ir panašiai.

Somatoforminiai sutrikimai

Visi esame turëjæ kokiø nors fiziniø arba somatiniø (su kûnu su-sijusiø) negalavimø. Paprastai jie turi vienokià ar kitokià fiziologinæ prie-þastá (ûmus uþdegimas, persiðaldymas, auglys, padidëjæs kraujospûdisir kt.). Taèiau kai kuriuos þmones kamuojantys fiziniai negalavimai irsomatiniai poþymiai neturi jokios aiðkios fiziologinës prieþasties. Paèiamþmogui jo jauèiami fiziniai negalavimai kelia nemenkà nerimà, bet netir pakartotinai atlikus medicininius tyrimus konsultuojantis su gydyto-jais, nenustatoma jokiø fiziologiniø pokyèiø... Taigi somatoforminiamssutrikimams bendra tai, kad varginantys psichologiniai poþymiai (siel-vartas arba liûdesys, pyktis, nerimas) ágauna somatinæ formà ir patiria-mi kaip fiziniai poþymiai.

Somatizacinis sutrikimas – vienas ið somatoforminiø sutrikimø,kuris ypaè pasiþymi besikeièianèiais, vis gráþtanèiais skausmais ávairiose

309

kûno vietose, nors, kaip minëjome, realaus fiziologinio tø skausmø arbakitokiø somatiniø poþymiø pagrindo nëra. Pavyzdþiui, þmogus gali skøs-tis virðkinimo sutrikimais, pykinimu, aðtriais skrandþio skausmais, sil-pnumu, lytiniø organø skausmais ir pan. Taigi ðiuo atveju psichologi-nis skausmas jauèiamas, suvokiamas kaip fizinis skausmas. Taèiau netatlikus kruopðtø medicininá tyrimà ir neaptikus jokiø organiniø ar funk-ciniø pakitimø pats þmogus atmeta bet kokià galimybæ, kad jo patiria-mi poþymiai gali bûti psichologinës kilmës. Somatizaciná sutrikimà tu-rintis þmogus gali metø metus lankytis pas ávairiausius medicinos spe-cialistus, toliau nenuilstamai ieðkodamas medicininës – jokiu bûdu nepsichologinës – vis naujø arba ilgà laikà nepraeinanèiø negalavimø prie-þasties. Svarbu ir tai, kad þmogus ne apsimetinëja, kad jam skauda arbakad jis negaluoja, jis ið tiesø jauèia skausmà arba negalavimà.

Hipochondrija – vienas daþniausiø somatoforminiø sutrikimø, kainormalius, áprastinius kûno pojûèius arba menkus, kitiems atrodytø –nereikðmingus poþymius þmogus vertina kaip baisios, mirtinos ligospoþymius. Pavyzdþiui, pilvo raiþymà arba viduriø pûtimà hipochondri-ja sergantis þmogus bûtinai palaikys þarnyno vëþiu; atsiradus naujai pig-mentinei dëmei arba alerginiam odos paraudimui labai nerimaus ir rei-kalaus ištirti, ar tai nëra odos vëþys. Kaip mirtinos ligos poþymá tokieþmonës gali interpretuoti ir paprastà galvos arba skrandþio skausmà, netraumenø patempimà po didesnio fizinio krûvio. Medikø uþtikrinimas,kad tai nëra ligos poþymis, paprastai tik trumpai nuramina hipochon-drija sergantá þmogø. Netrukus, pajutæs naujà menkiausià negalavimà,jis vël yra ásitikinæs, kad dabar tikrai serga baisia liga. Tokiø hipochon-driniø baimiø gali turëti ir daugiau þmoniø, ypaè suþinojæ apie artimøþmoniø mirtinas ligas: tada ima rodytis, kad ir mums jau reiðkiasi pana-ðûs ligos, nuo kurios mirë artimasis, poþymiai. Atkreipus á tai dëmesá irsupratus ðias sàsajas poþymiai, o drauge ir nerimas paprastai praeina.Nemaþai þmoniø linkæ daugiau kalbëti apie savo fizinæ, o ne psichologi-næ bûklæ. Pavyzdþiui, mums lengviau skøstis galvos skausmais ir nuo-vargiu nei pripaþinti, kad nerimaujame dël nepavykusio svarbaus susiti-kimo; lengviau kalbëti apie ðirdies skausmus nei pripaþinti, kad mumsliûdna, nes jauèiamës vieniði, ir pan. Specialisto pastaba, kad fiziniaipoþymiai gali reikðti patiriamà stresà arba neigiamas emocijas, paprastaipaskatina mus apie tai kalbëti ir ieðkoti psichologiniø prieþasèiø. Taigi,

310

kaip ir esant nerimo sutrikimams, somatoforminius sutrikimus nuo nor-malaus susirûpinimo fizine sveikata skiria intensyvumas, aiðkios realisti-nës prieþasties nebuvimas bei neigiamos pasekmës. Paprastai ir somati-zaciná sutrikimà, ir hipochondrijà turintys þmonës gydomi labai ilgai,neretai tik ið dalies sumaþina jautrumà somatiniams poþymiams.

Konversinis sutrikimas – tai aiškiai matomas fizinis poþymis, daþ-niausiai susijæs su sensorinëmis arba motorinëmis funkcijomis ir atsi-randantis be medicininës prieþasties. T. y. þmogui pakerta kojas tikràjaðio þodþio prasme arba jas tiesiog paralyþiuoja, nors nugaros smegenysnepaþeisti; þmogus gali apakti, nors nei regëjimo organai, nei uþ regëji-mà atsakingi smegenø centrai nëra paþeisti. Neretai toks sutrikimas pa-sireiðkia tik tam tikromis aplinkybëmis arba tam tikru laikotarpiu. Pa-vyzdþiui, moteris praranda regëjimà sekmadienio vakare ir nemato ikiðeðtadienio ryto. Sekmadienio vakare istorija kartojasi ir tai trunka keliassavaites. Ir nors iš šalies ðis sutrikimas gali atrodyti kaip apsimetinëji-mas, taèiau þmogus ið tiesø patiria tuos poþymius. Þinoma, šiuo atvejuirgi reikia ieðkoti psichologinës poþymiø prieþasties: ko ir kodël ði mote-ris tam tikru laiku nenori arba negali matyti?

Psichikos sutrikimai, kai poþymiai ágauna soma-tinio (kûno) sutrikimo pobûdá, nors ið tiesø në-ra jokios fizinës ar medicininës prieþasties.

Psichikos sutrikimai, kai tam tikra asmeninë pa-tirtis (mintys, emocijos, prisiminimai) arba ap-linkos aspektai tampa atskirti nuo sàmoningo su-pratimo. Asmuo tarsi praranda ryðá su savo pa-ties patirtimi arba aplinka.

Somatoforminiaisutrikimai

Disociaciniaisutrikimai


311

Disociaciniai sutrikimai

Šie gana reti psichikos sutrikimai ypaè mëgstami vaizduoti litera-tûros kûriniuose ir kino filmuose – tikriausiai dël paslaptingø, keistøpoþymiø. Tai visi tie atvejai, kai po ypatingø stresiniø ávykiø þmoguspakeièia savo tapatybæ visiðkai uþmirðdamas praeitá, ið esmës pakeièiasavo gyvenamàjà vietà ir gyvenimo bûdà arba kai þmoguje „apsigyvena“kelios skirtingos, viena apie kità nieko neþinanèios asmenybës. Diagnos-tiniame psichikos ligø vadove disociaciniams (angl. dissociate reiðkia „at-sieti, atskirti, atriboti“) sutrikimams priskiriami keturi sutrikimai: diso-ciacinë amnezija, disociacinë fuga, disociacinis tapatumo sutrikimas irdepersonalizacijos sutrikimas.

Disociacinei amnezijai bûdingas staigus ir netikëtas negalëjimasprisiminti svarbiø asmeniniø dalykø (apie save, savo artimiausius þmo-nes) arba reikðmingø ávykiø. Ðis sutrikimas diagnozuojamas tik atmetusvisas kitas prieþastis, dël kuriø galëjo pasireiškia amnezija. T. y. negalë-jimo atsiminti arba uþmiršimo prieþastis – ne alkoholio poveikis, neorganiniai sutrikimai arba galvos smegenø paþeidimai. Daþniausiai di-sociacinë amnezija pasireiškia po dideliø traumø, stresiniø ávykiø, kaiþmogus yra motyvuotas neatsiminti ko nors, kas susijæ su pernelyg sun-kiais, skaudþiais iðgyvenimais. Disociacijà – kaip savotiðkà gynybos nuonemaloniø ar skaudþiø prisiminimø, jausmø, troðkimø mechanizmà –tam tikrais gyvenimo momentais galime naudoti kiekvienas ið mûsø.Kaip tik dël disociacijos galime neatsiminti labai svarbiø vaikystës epi-zodø arba kokiø nors ávykiø ið netolimos praeities. Taèiau kol tai ne-trukdo mûsø áprastinei veiklai, socialiniams santykiams, emocinei bûk-lei ir nëra viskà apimantis dalykas, tol tai nelaikoma sutrikimu.

Disociacinë fuga – panaðus á disociacinæ amnezijà sutrikimas, taèiauðiuo atveju ne tik uþmirðtami asmeniniai dalykai ir ávykiai, bet ir persike-liama gyventi á kità vietà ir pakeièiamas savo tapatumas. Netikëtai atvy-kæs á kità geografinæ vietà þmogus elgiasi visiðkai normaliai, mëgina ási-kurti ir gyventi naujomis sàlygomis, prisistato nauju vardu ir gali papa-sakoti savo praeities istorijà... Viskas bûtø gerai, jei ne faktas, kad ðisþmogus ið tiesø turi visai kità vardà ir pavardæ, kità praeitá. Be to, kaip irsergant amnezija, disociacinë fuga atsiranda po skaudþiø stresiniø iðgy-venimø.

312

Disociacinis tapatumo sutrikimas anksèiau ir iki šiol populiariai va-dinamas daugybine asmenybe. Šis sutrikimas nustatomas þmogui, kurisjauèiasi turás dvi arba kelias skirtingas asmenybes, tam tikrà laikà visið-kai uþvaldanèias þmogø – taip, kad ðis neatsimena, neþino apie kitos iðsavo asmenybiø buvimà. Ið tikrøjø ðis psichikos sutrikimas itin retas. Josimuliavimo (apsimetinëjimo, kad turi toká sutrikimà) atvejai gerokaidaþnesni.

Depersonalizacijos sutrikimas – tai nuolat patiriamas išgyvenimas,jog esi atsiskyræs nuo savo kûno, minèiø. Þmogui atrodo, tarsi jis matosave iš šalies arba iš viršaus, arba tarsi sapne. Toks sutrikimas daþniausiaigali atsirasti irgi išgyvenant stresà. Pavyzdþiui, depersonalizacijà gali pa-tirti á eismo ávyká patekæ arba stiprø fiziná skausmà iðgyvenantys þmo-nës, katastrofiðkø arba þiauriø ávykiø liudininkai ir panašiai. Manoma,kad apie 30 procentø normaliø þmoniø yra patyræ depersonalizacijà –pojûtá, jog stebi save ið ðalies, yra atsiskyræ nuo savo kûno. Daþniau taibûdinga jauniems þmonëms ir siejama su dideliu fiziniu, psichiniu nuo-vargiu arba átampa. Taèiau jei tai yra tik epizodinis arba vienkartinispatyrimas ir netrukdo þmogui funkcionuoti, depersonalizacijos sutriki-mas nediagnozuojamas. Kaip ir dauguma skirtingø bûsenø (baimës, ne-rimas, prislëgtumas), specialistø pagalba arba gydymas reikalingas tuo-met, kai paèiam þmogui kelia diskomfortà, kai trikdo já arba aplinkiniusþmones, verèia atsisakyti áprastinës veiklos.

Nuotaikos sutrikimai

Dar viena, ko gera, antra pagal daþnumà po nerimo sutrikimøgrupë – nuotaikos sutrikimai. Visi mes kartais bûname suirzæ, nuliûdæ,prislëgti arba, atvirkðèiai – labai pakilios nuotaikos. Kol tai netampa ilgàlaikà – daugiau nei dvi savaites – trunkanèia bûsena, be to, kol tai neap-ima kitø svarbiø gyvenimo srièiø, t. y. netrikdo miego, valgymo ápro-èiø, kasdienës veiklos, santykiø su kitais þmonëmis, galime kalbëti apie„normalius“, paprastus nuotaikos pokyèius, bet ne apie nuotaikos sutri-kimus. Prieðingu atveju, atsiþvelgiant á vyraujanèius nuotaikos sutriki-mus sukelianèius poþymius, gali bûti diagnozuojama depresija arba bi-polinis afektinis sutrikimas.

313

Depresija paprastai pasireiškia daugybe poþymiø, apimanèiø irpaþintinæ, ir emocinæ, ir fiziologinæ, ir socialinæ þmogaus funkcionavi-mo sritá. Taèiau pirmiausia depresija siejama su vadinamàja „negatyviatriada“: depresija sergantis þmogus neigiamai vertina save, aplinkiná pa-saulá ir ateitá. Depresijos kamuojamas þmogus ásitikinæs, kad jis pats yranieko vertas, nieko negebantis, menkesnis uþ kitus. Maþa to, pasaulisirgi atrodo svetimas ir prieðiðkas, savo aplinkoje þmogus jauèiasi visiðkainereikalingas. Ateityje jis irgi nemato nieko gera: jei kas nors ir keisis,tikrai ne á geràjà pusæ, o jeigu ir á geràjà, tai tiktai ne man, o kitiems...Be ðiø neigiamø ásitikinimø apie save, aplinkà ir ateitá, depresija sergan-tys þmonës paprastai pasiþymi labai menka bet kokios veiklos motyvaci-ja. Jie nieko nenori, nemato prasmës kà nors daryti, viskam abejingi irapatiðki, stokojantys energijos. Jø neigiamas màstymas ir vidiniø akty-vumo paskatø nebuvimas kelia sunkumø bet kokioje veikloje: net ir spræs-dami kasdieninio gyvenimo problemas jie daþniausiai renkasi tikrai nepaèius palankiausius ir tikrai ne paèius tinkamiausius sprendimus. Þi-noma, depresijai visuomet bûdinga bendrai prislëgta nuotaika, vie-nišumas, paliktumas, atstumtumas.

Be šiø – nuotaikà ir màstymà apimanèiø – poþymiø, depresijaibûdinga ir nemaþai fiziologiniø poþymiø. Sutrinka miegas: depresijasergantis asmuo paprastai sunkiai uþmiega arba naktimis (paryèiais) pra-bunda ir nebegali uþmigti. Pasikeièia valgymo áproèiai: vieni depresijasergantys asmenys visiðkai praranda apetità ir valgo tik verèiami, kitijauèia nuolatiná poreiká valgyti ir priauga daug svorio. Paprastai suma-þëja seksualinis potraukis, þmogaus nebedomina seksualiniai santykiai.Daþnai dël depresijos pablogëja ir fizinë sveikata, nes trûksta miego,pasikeièia valgymo áproèiai, susilpnëja imuninë sistema, vyksta kiti fi-ziologiniai pokyèiai.

Neretai atsitinka, kad þmonës, sergantys depresija, nepripaþástaarba net nepastebi psichologiniø poþymiø (prastos nuotaikos, neigiamomàstymo), bet susirûpina tik fizine bûkle (miego sutrikimais ar susil-pnëjusia sveikata), dël kurios ir kreipiasi á medikus. Tai vadinamoji pa-slëpta depresija.

Bipolinis sutrikimas pasiþymi nuotaikø – nuo prislëgtos, depresið-kos iki labai pakilios, euforiðkos – kaita. Anksèiau ðis sutrikimas vadintas

314

manijos-depresijos sutrikimu. Ásivaizduokite þmogø, kuris keletà savai-èiø yra toks tarsi sirgtø depresija. Nepaguodþiamai liûdnas, sulëtëjusiøjudesiø, nieko nenorintis, niekuo nesidomintis, ligotas, praradæs apeti-tà... Taèiau netrukus jis visiðkai pasikeièia: tampa aktyvus ir nenuilsta-mai energingas. Jo nuotaika puikiausia, jis tiesiog skrajoja padebesiais,jauèiasi labai laimingas. Na, gal net kiek per daug emocionalus ir suir-zæs. Jis patenkintas savimi. Maþa to, jis mano, kad yra nuostabiausias,galingiausias, protingiausias... Jis kupinas fantastiðkø idëjø ir planø, ku-riuos bûtina ágyvendinti. Jis miega ir valgo maþai, taèiau visiðkai nejau-èia nuovargio, skausmo, jokiø fiziniø poþymiø. Atrodo, ko daugiau rei-kia? Deja, per visà ðá pernelyg pakilios nuotaikos, pernelyg pervertinan-èio save ir savo galimybes, pernelyg didelio aktyvumo – vadinamàjá ma-nijos – laikotarpá þmogus gali pridaryti nepataisomø dalykø. Iððvaistytivisus ðeimos pinigus, uþmegzti santykius su keletu prieðingos lyties at-stovø vienu metu, sukurti net keletà fiktyviø ástaigø, neapgalvotai inves-tuoti. Be to, manijà turinèiam þmogui neretai bûdingi kliedesiai (tikro-vës neatitinkantys, keisti ar klaidingi ásitikinimai), jiems gali pasireikštiir psichoziniai poþymiai. O blogiausia tai, kad po keleto savaièiø arbakeleto mënesiø þmogus vël „krenta á duobæ“, vël išgyvena depresijosepizodà. Po kurio laiko istorija kartojasi...

Ar visiems þmonëms, kuriems pasireiðkia depresija, anksèiau arvëliau pasireikð ir manija? Jokiu bûdu. Depresija ir bipolinis sutrikimasyra skirtingos ligos. Bipolinis sutrikimas (kuris, beje, gali skirtis savointensyvumu, kartais pasireikðti tik ne taip aiðkiai matomais pakaitiniaisnuotaikø svyravimais) daugeliu atvejø yra paveldimas ir beveik visuo-met turi bûti gydomas vaistais. O depresijos prieþastys gali bûti ávai-riausios. Nuo paveldëto polinkio sirgti depresija iki aiðkiai psichologi-

Psichikos sutrikimai, kurie pasireiðkia ne maþiaukaip dvi savaites trunkanèiomis stipriomis emo-cinëmis bûsenomis, trikdanèiomis áprastinæ as-mens veiklà, net valgymo ir miego áproèius.

Nuotaikossutrikimai


315

niø prieþasèiø (netekties) nulemtos depresijos arba depresijos, pasireið-kianèios pogimdyviniu laikotarpiu. Depresija irgi gali bûti skirtingo sun-kumo laipsnio (nuo to ir priklausys, ar reikalingas gydymas vaistais, aruþtenka psichoterapijos), gali pasireikšti tik tam tikru gyvenimo laiko-tarpiu, o gali ir vël pasikartoti tam tikru metø laiku.

Manoma, kad sergant nuotaikos sutrikimais ypaè padidëja savi-þudybiø rizika. Neretai saviþudybës griebiamasi kaip vienintelës mato-mos iðeities ið visiðko beviltiðkumo, beprasmiðkumo, vieniðumo. Svarbuatkreipti dëmesá, kad depresijos arba bipolinio sutrikimo gydymas vientiktai vaistais nesumaþina saviþudybiø rizikos. Bûtina psichoterapija, pa-dedanti þmogui ieðkoti pozityviø ir veiksmingø stresiniø situacijø ávei-kimo strategijø, teikianti palaikymà, galimybes psichologiðkai augti irbrandinti savo asmenybæ.

Šizofrenija

Tikriausiai vienas ið labiausiai bauginanèiø ir glaudþiausiai su „psi-chinës ligos“ sàvoka susijusiø sutrikimø yra šizofrenija. Nors pats sutri-kimo pavadinimas Schizofrenija reiðkia proto skilimà, ið tikrøjø labiau-siai nusakantis šizofrenijà dalykas yra atitolimas nuo tikrovës, visiðkasneatitikimas to, kas ið tikrøjø vyksta. Taigi pirmiausia šizofrenija ser-gantis þmogus pasiþymi:

• Padriku màstymu ir kliedesiais: šizofrenija sergantis þmogusne tik turi klaidingø, tikrovës neatitinkanèiø ásitikinimø (pvz.,persekiojimo kliedesiø, kliedesiø apie savo iðskirtinumà, ypa-tingas galias, ásitikinimø, kad esi visai kitas þmogus), bet pa-kitæs yra ir jø màstymo bûdas. Daþniausiai màstymas, atitin-kamai ir minèiø dëstymas bûna padrikas, nelogiðkas, pana-ðus á paskirø teiginiø arba sàvokø kratiná.

• Sutrikusiu suvokimu ir haliucinacijomis: šizofrenija sergan-tis asmuo suvokia pojûèius, kurie tikrovëje neturi jokio pa-grindo. T. y. jie girdi balsus, nors aplinkui ið tikrøjø niekasneðneka; regi þmones, kuriø kambaryje tuo metu nëra; jauèiaprisilietimus prie odos, nors niekas nelieèia; uþuodþia kva-pus, kuriø neuodþia kiti ðalia esantys þmonës. Net ið tikrøjø

316

esanèias ir veikianèias paskatas šizofrenija sergantis þmogussuvokia visiškai kitaip nei kiti þmonës. Suvokdami aplinkàšizofrenija sergantieji nesugeba atsirinkti reikðmingø, svar-biø ir nereikðmingø, nesvarbiø dirgikliø, todël neretai pati-ria tarsi juos vienu metu uþlietø daugybë pojûèiø.

• Nederanèiomis emocijomis: šizofrenija serganèio þmogausemocinë reakcija á aplinkos ávykius gali bûti visiðkai netinka-ma. Pavyzdþiui, jis gali likti labai ramus ir në kiek nesusijau-dinti iðgirdæs þinià apie draugo mirtá arba þiûrëdamas átemp-to siuþeto filmà. Tuo tarpu kalbëdamas apie malonius daly-kus netikëtai tampa liûdnas, prislëgtas arba iðsigandæs. Dau-giau nei pusei šizofrenija serganèiø þmoniø apskritai yra bû-dinga prislëgta depresiška nuotaika.

• Keistais motoriniais veiksmais: šizofrenija sergantiesiems bû-dingi ávairûs motoriniai poþymiai. Kai kurie ðiø þmoniø tampavisiðkai nejudrûs ir gali net keletà dienø arba savaièiø nekeis-ti tokios pozos. Kitais atvejais šizofrenijai bûdingas didelismotorinis aktyvumas, sujaudinimas: þmogus niekaip negaliiðbûti vienoje vietoje, nuolat blaðkosi, vaikðto po kambará,atlieka kokius nors pasikartojanèius veiksmus. Jø veidus galiiðkreipti keistos grimasos.

Priklausomai nuo to, kokie bûtent, kokiu intensyvumu, kokiu bû-du poþymiai labiausiai pasireikš, šizofrenija ið tiesø gali ágauti labai skir-tingas apraiškas. Nors šizofrenija yra vienas ið anksèiausiai apraðytø, dau-giausiai tyrinëjamø ir bene þinomiausiø psichikos sutrikimø, ið tiesø tainëra daþna liga. Be to, šizofrenija niekuomet neatsiranda „iš niekur“. Pa-prastai ja suserga jauni, tik perkopæ paauglystæ þmonës. Iki tol jie jauvaikystëje pasiþymi keistu elgesiu arba màstysena, prislëgtumu arba nega-tyvizmu, kitokiais ypatingais bruoþais. Taigi šizofrenija yra susijusi su bio-loginiais veiksniais (paveldimumu ar ágimtumu), nors daug átakos (ypaèligos pradþioje) turi ir stresiniai arba traumuojantys ávykiai, ypaè anksty-voje vaikystëje. Kitaip tariant, vien tiktai paveldëtas polinkis sirgti šizofre-nija nelemia ðios ligos, jei vaikas nuo maþens yra tinkamai ugdomas, pati-ria bûtinà saugumo ir pasitikëjimo savimi bei aplinka jausmà.

317

Kiti psichikos sutrikimai

Þmogaus elgesys, kaip teigë vienas pirmøjø psichikos ligas iðsa-miai apraðiusiø psichiatrø E. Kreapelinas, gali sutrikti arba ið esmës pa-sikeisti – tapti visai netinkamas, nepriimtinas ir keliantis diskomfortà irdël grynai organiniø prieþasèiø. Taigi yra apraðyta daugybë vadinamøjøorganiniø ir simptominiø sutrikimø, kuriø atsiradimà lemia galvos sme-genø paþeidimai, infekcinës arba senatvinës ligos. Taip pat yra sutriki-mø, atsirandanèiø vartojant psichoaktyviàsias medþiagas (pvz., priklau-somybës sindromas, ûmi intoksikacija, abstinencijos bûklë ir pan.). At-siþvelgiant á vartojamos medþiagos kieká, pobûdá, trukmæ ir kitus veiks-nius, jiems bûdingi sàmonës, màstymo, atminties, emocijø, elgesio po-kyèiai. Be to, kai kuriais atvejais gali pasireikšti haliucinacijos arba klie-desiai.

Vadinamieji impulsø kontrolës sutrikimai bûdingi þmonëms, kurienekontroliuojamai, patys negalëdami tam atsispirti, pasiþymi kokiu norsþalingu, aplinkiniams kenkianèiu elgesiu. Pavyzdþiui, kleptomanija ser-gantis þmogus jauèia nevaldomà potrauká pasisavinti svetimus daiktus;piromanija sergantis þmogus negali suvaldyti savo kylanèio potraukio kànors padegti; trichotilomanija pasireiðkia kaip nenumaldomas poreikispeðiotis plaukus (ja sergantis þmogus per vakarà gali išsipešioti visusantakius, blakstienas, dalá galvos plaukø).

Iðskirtinio dëmesio, ypaè ðiuolaikinëje visuomenëje, reikalauja val-gymo sutrikimai. Mat iki tol gana retai, o XX a. antroje pusëje vis dau-giau jaunø þmoniø, ypaè merginø, serga nervine anoreksija arba buli-mija.

Nervine anoreksija sergantis asmuo ne tik atsisako palaikyti bentjau minimalø (maþiausià reikalingà, atitinkantá normatyvus) kûno svo-

Psichikos sutrikimas, kuriam bûdinga padrikasmàstymas, kliedesiai, haliucinacijos, prieštarin-gos emocijos ir veiksmai.

Šizofrenija


318

rá. Paprastai ðiam sutrikimui bûdin-gas sutrikæs kûno vaizdo suvokimas(net tuomet, kai, pavyzdþiui, mergi-na jau panaði á skeletà, jai vis dar nuo-ðirdþiai atrodo, jog ji pernelyg stora)ir stipri baimë priaugti svorio. Lydi-mas ðios baimës anoreksija sergantisþmogus vengia valgyti, o jei yra pri-verstas pavalgyti, slapèia iðvemiamaistà, intensyviai ir nenuilstamaisportuoja, kruopðèiai renkasi maþaikaloringus produktus ir panaðiai.Merginoms vienas ið svarbiø nervi-nës anoreksijos poþymiø yra menst-ruacijø iðnykimas.

Nervinë bulimija pasireiškiapersivalgymo priepuoliais: šia ligasergantis þmogus jauèia nenumaldo-mà poreiká prisivalgyti, tiesiog prisi-kimðti maisto. Beje, tai daroma daþ-niausiai paslapèiomis. Kitas svarbus bulimijos poþymis, skiriantis jà nuopaprasèiausio polinkio persivalgyti, – tai pastangos bet kokia kaina išlai-kyti nekintamà kûno svorá. Taigi siekdami iðvengti kaltës dël persivalgy-mo ir nepriaugti svorio bulimijos kamuojami þmonës dirbtinai sukeliavëmimà, naudoja vidurius laisvinanèius vaistus, daug sportuoja, atliekadrastiðkas organizmo iðvalymo procedûras.

Ir impulsø kontrolës sutrikimai, ir valgymo sutrikimai, ir kiti èianepaminëti miego, fiziologiniai, seksualiniai sutrikimai paprastai visuo-met pasireiškia drauge su kitais – nuotaikos arba nerimo – sutrikimais.Pavyzdþiui, anoreksija arba bulimija, kleptomanija arba trichotilomani-ja sergantys asmenys turi ir depresijos, obsesinio-kompulsinio sutriki-mo arba kitokios psichinës ligos poþymius.

46 pav. Visi mes kasdien valgome ir netnesusimàstome, kad kartais valgymas

tampa nevaldomu áproèiu...

319

Asmenybës sutrikimai

Jau daugiau nei prieð ðimtà metø buvo pastebëti ir mëginti moks-liðkai paaiðkinti atvejai, kai þmogus turi nuolat pasireiðkianèiø keistøarba kitus trikdanèiø bruoþø. Jie nëra tokie ryðkûs kaip esant psichikossutrikimams ir tokie trikdantys þmogaus gebëjimà savarankiðkai gyven-ti. Taèiau tie bruoþai yra nuolatiniai, sunkiai „auklëjami“ arba gydomi,be to, labiau trikdantys aplinkinius, o ne juos turinèius þmones. Skir-tingi tuos bruoþus apraðæ autoriai vadino tai „charakterio patologija“,„akcentuacijomis“ ir pan.

Dabar šie bruoþai vadinami asmenybës sutrikimais. Jie apibrëþiamikaip nelankstûs ir tvarûs elgesio modeliai, kenkiantys socialiniam þmo-gaus funkcionavimui (santykiams su kitais þmonëmis). Nors neretai þmo-gø, turintá asmenybës sutrikimà, net pavadiname „psichiðkai sutriku-siu“ ar „keistuoliu“, ið tiesø tai nëra psichikos sutrikimai. T. y. asmeny-bës sutrikimà turinèiam þmogui jo paties bruoþai nekelia diskomforto(taigi jie paprastai nesijauèia dël savo paèiø keistumo nelaimingi), jøelgesys nëra itin netinkamas arba nepriimtinas (jie sugeba pasitaisytiaplinkoje ir daugiau ar maþiau savarankiðkai funkcionuoti). Taèiau þmo-nëms, turintiems asmenybës sutrikimà (nes jo buvimas daþnai kelia pa-pildomø sunkumø darbo ar asmeniniuose santykiuose), esant nepalan-kioms sàlygoms gali greièiau sutrikti psichika.

Nors asmenybës sutrikimai nustatomi ne jaunesniems nei 18 metøasmenims, manoma, kad daþniausiai jie susiformuoja per pirmuosiuspenkerius gyvenimo metus. Be to, panašiai kaip ir esant kitiems psichi-kos sutrikimams, didesnë tikimybë, kad nepalankiomis vaiko asmeny-bës raidai sàlygomis atsiras asmenybës sutrikimas, yra vaikams, jau nuogimimo pasiþymintiems atitinkamais temperamento bruoþais (irzlumu,neigiamu emocionalumu, dideliu reaktyvumu ir pan.). Taigi esant as-menybës sutrikimams daþnai nustatoma genetiniø ir biologiniø veiks-niø átaka.

Ðiuo metu psichikos ligø vadovuose apraðyta nemaþai ávairiø as-menybës sutrikimø, kurie sàlyginai skirstomi á tris grupes:

• A grupë: keisti ir ekscentriški. Šiai grupei priklauso paranoidiniotipo asmenybës sutrikimas (já turintis þmogus pasiþymi dideliu átarumuir nepasitikëjimu kitais þmonëmis); šizoidinio tipo asmenybës sutrikimas

320

(apibûdinantis þmogø atsiskyrëlá, vieniðiø, visiðkai nesidomintá sociali-niais santykiais); šizotipinio tipo asmenybës sutrikimas (keistai màstan-tis, nuolat gyvenantis fantazijø arba svajoniø pasaulyje, gana nutolæsnuo aplinkinio pasaulio þmogus). Taigi ðie sutrikimai, nors ir nusakokeistà elgesá arba bruoþus, nëra tokie trikdantys, keliantys diskomfortàarba intensyviai išreikšti kaip atitinkami psichikos sutrikimai – paranojaarba šizofrenija. Ðiems, beje, bûdingos ir haliucinacijos. Tai gali ir nepa-sireikšti esant asmenybës sutrikimui.

• B grupë: nepastovûs ir emocionalûs. Šiai grupei priklauso ribiniotipo asmenybës sutrikimas (daþniausiai já turintis þmogus apibûdina-mas kaip nepastovus – ir santykiø su kitais þmonëmis – vienà dienàbeprotiðkai mylintis, kità – nekenèiantis savo mylimojo, ir emocijø, irsavimonës – sunkiai galintis pasakyti, kas jis toks, ko siekia gyvenime,kas jo draugai, ir elgesio poþiûriu – pasiduodantis impulsams, nepasto-vus, greitai besikeièiantis); histrioninio tipo asmenybës sutrikimas (já tu-rintys asmenys, dar apibûdinami kaip isteriškos arba teatraliðkos asme-nybës, pasiþymi dideliu emocionalumu, kuris, deja, yra tik pavirðuti-niðkas þavesys, gundymas arba uþuojautos reikalavimas – vos tik reikalaipakrypsta rimtø santykiø link šios asmenybës dramatiðkai atsitraukia irnet apkaltina kitus suvedþiojimu ar išnaudojimu); narciztinio tipo asme-nybës sutrikimas (já turintys þmonës nuolat reikalauja sau iðskirtiniodëmesio ir þavëjimosi jais, linkæ pasinaudoti kitais, kad gautø sau nau-dos, yra ásitikinæ savo ypatingumu, nepaprastumu); antisocialaus tipoasmenybës sutrikimas, dar þinomas kaip psichopatija (jis pasireiðkia vi-siðku negebëjimu suprasti kitø þmoniø poreikiø, neempatiðkumu, pa-tologiniu melavimu, apgaudinëjimu, jokiø normø ir taisykliø nesilaiky-mu, manipuliavimu kitais þmonëmis, agresyviu ir net þiauriu elgesiu sukitais).

• C grupë: nerimastingi ir bailûs. Šiai grupei priskiriami vengian-èio tipo asmenybës sutrikimas (apibûdinantis ypaè jautrius galimam at-metimui ar paþeminimui þmones, todël vengianèius socialiniø santykiøir dar labiau dël to išgyvenanèius), priklausomo tipo asmenybës sutriki-mas (já turintys þmonës leidþia kitiems uþ juos spræsti, kontroliuoti jøgyvenimà, nes patys bijo prisiimti atsakomybæ, – dël to jie nuolat turibûti ðalia kitø þmoniø arba su jais, o labiausiai išgyvena, jei lieka vieniarba turi dël ko nors apsispræsti patys); obsesinis-kompulsinis asmenybës

321

sutrikimas (nusakantis þmones, turinèius nuolatiná poreiká iki smulkme-nø tvarkyti, kontroliuoti, numatyti savo aplinkà ir tai, kas joje vyksta,linkæ á begaliná tobulumà).

Vienas iš akivaizdþiausiø ir daugiausia tyrinëjamø asmenybës su-trikimø yra antisocialaus tipo asmenybës sutrikimas, kitaip dar vadina-mas psichopatija.

Antisocialaus tipo asmenybës sutrikimà turintys þmonës paprastaipasiþymi visiðku neempatiðkumu, nemokëjimu ásijausti á kità þmogø irsuprasti jo bûsenos. Tai daþniausiai ir paaiðkina ðiø þmoniø þiaurø arbaagresyvø elgesá. Jie niekuomet nepatiria kaltës jausmo, turi polinká nuo-lat, patologiðkai meluoti, apgaudinëti kitus. Vis dëlto jie gali bûti aukð-to arba vidutinio intelekto, išoriškai atrodyti labai patrauklûs ir þavûs.Nuolat manipuliuodami kitais þmonëmis (darydami juos priklausomus,engdami, apgaudinëdami, suþavëdami ir palikdami) ðie þmonës jauèiasipranaðûs bei savarankiðki. Taèiau ið tiesø savarankiðkai jie sunkiai iðgy-ventø, nemokëtø pasirûpinti nei savimi, nei artimais þmonëmis. Anti-socialaus tipo asmenybës sutrikimà turintys asmenys visiðkai nepaklûstasocialinëms normoms, nuolat paþeidþia ástatymus arba priimtas taisyk-les, todël neretai atsiduria laisvës atëmimo ástaigose. Jau vaikystëje ðiemsasmenims paprastai bûdingas netinkamas, sunkiai ugdomas elgesys, va-giliavimas, melavimas, tvarkos paþeidinëjimai.

Asmenybës sutrikimai yra bene sunkiausiai gydomi. Ir vis dëltojø turintys þmonës, lankydami psichoterapijos kursus, gali iðmokti su-prasti save, savo elgesio pasekmes, mokytis kitokio elgesio, kuo geriauprisitaikyti aplinkoje, atsiþvelgti á kitus þmones ir jø poreikius, gerintisocialinius savo santykius.

Nelankstûs ir tvarûs elgesio modeliai, labiausiaikenkiantys þmogaus socialiniam funkcionavimui(santykiams su kitais þmonëmis).

Asmenybëssutrikimai


322

Ákyriøjø bûsenø neurozë pasireiðkia tuo, kad ligonius kamuojavisiðkai jiems neádomios mintys, jie jauèia impulsus, kurie atrodo esàvisiðkai svetimi, bei stimulus tokiems veiksmams, kuriuos atlikdami ne-patiria jokio malonumo, bet jø neatlikti tiesiog neámanoma. Mintys(ákyrûs vaizdiniai) gali bûti apskritai beprasmiðkos arba tik paèiam indi-vidui nereikðmingos, daþnai jos bûna visiðkai kvailos, taèiau bet kuriuoatveju tai átempto sekinanèio màstymo, kuriam ligonis atsiduoda visið-kai nenoromis, padarinys. Ligonis privalo màstyti prieð savo valià, priva-lo sukti galvà, tarsi bûtø kalbama apie svarbiausius jo gyvenimo uþdavi-nius. Impulsai, kuriuos jis jauèia, gali atrodyti vaikiðki ar beprasmiai,bet daþniausiai jø turinys tiesiog siaubingas, pvz., tai gali bûti pagundaávykdyti sunkø nusikaltimà, tad ligonis ne tik neigia juos kaip svetimus,bet siaubo apimtas vengia jø ir ginasi draudimais, atsiþadëjimais, savolaisvës ribojimu, kad tik jø neágyvendintø. Antra vertus, ðie impulsainiekada, tikrai nësyk neágyvendinami; vengimas ir atsargumas nugali.Vadinamieji ákyrûs veiksmai, kuriuos ligonis ið tikrøjø atlieka, yra visið-kai neþalingi, tikrai nereikðmingi poelgiai; tai daþniausiai pasikartoji-mai, ceremoningos jo kasdieninës veiklos puoðmenos, kurios be galoiðtæsia ir beveik neágyvendinamais paverèia bûtiniausius veiksmus – ruo-ðimàsi miegui, prausimàsi, rengimàsi, pasivaikðèiojimus. (...)

Þinoma, tai siaubinga kanèia. Manau, kad net labiausiai nesuvar-þyta psichiatro fantazija neástengtø sukonstruoti kà nors panaðaus, irniekada nesiryþtum tuo patikëti, jei nematytum kasdien savo akimis.Bet nemanykite, kad ligoniui padësite ákalbinëdami já prasiblaðkyti, pa-mirðti tas kvailas mintis, nuveikti kà nors protinga, uþuot taip pokðta-vus. Jis pats to norëtø, nes yra visiðkai aiðkaus proto, pritaria jûsø sam-


Apie simptomø prasmæ:Freud S. Psichoanalizës ávadas.Paskaitos. Vilnius: Vaga, 1999.

323

protavimams apie jo ákyriuosius simptomus, be to, ir pats jums apiejuos pasakoja. Jis tik negali kitaip ...

Sunku ir apraðyti, kaip opiai jie [neurotiðki þmonës] reaguoja at-stumti. Jei kitas pakeitë pasimatymo laikà, jei jiems tenka luktelëti, jeinegauna atsakymo tuoj pat, jei prieðtaraujama jø nuomonei ar nepildo-mi jø norai, - trumpai tariant, bet koks reikalavimø pagal jø paèiø nu-statytas sàlygas nevykdymas iðgyvenamas kaip atstûmimas. Atstumti jiene tik vël gràþinami á pamatiná nerimà, – jiems tai prilygsta paþemini-mui. (...) Jei tenka palaukti, jiems regisi, jog tai dël jø nereikðmingumonematoma reikalo laikytis punktualumo, – tai gali sukelti prieðiðkumoproverþius arba baigtis visiðku jausmø uþgniauþimu – vos prieð keliasminutes dþiugiai laukæ susitikimo, jie tampa ðalti ir abejingi.

Ryðys tarp jausmo, kad esi atstumtas, ir susierzinimo daþniausiailieka neásisàmonintas. Juolab kad atmetimas galëjo bûti toks neþymus,jog sàmoningai suvoktas në nebuvo. Tuomet þmogus suirzta, ápyksta, jápagauna noras kerðyti arba pasijunta pavargæs, prislëgtas, ásiskauda gal-va, bet në nenutuokiama dël ko. Maþa to, prieðiðkai reaguoti jis gali netik á atmetimà ar tai, kà jis priima kaip atmetimà, bet ir á numatomàatmetimà. (...) Vyriðkis gali nuspræsti geriau nesiøsti gëliø merginai,nes numato, kad dovanoje toji áþvelgs slaptas uþmaèias. Dël tos paèiosprieþasties jis labai bijos iðreikðti pozityvius jausmus – kad kitas þmogusjam patrauklus, kad jis vertina ir yra dëkingas, – todël ið ðalies atrodysðaltesnis, kietesnis, nei ið tiesø yra. Arba niekins visas moteris ðitaip ker-ðydamas uþ numanomà atmetimà.

Apie prielankumo siekimo bûdus bei jautrumà atmetimui:Horney K. Neurotiðka mûsø laikø asmenybë.Vilnius: Apostrofa. 2004.

324

1. Kuri ið nurodytø savybiø nebûtinai yra gero psichologinio pri-sitaikymo poþymis:

a) saugumo jausmas;b) savimonë ir sàmoningumas;c) ilgalaikë santuoka;d) gebëjimas tenkinti savo poreikius.

2. Kuris ið nurodytø sutrikimø yra priskiriamas nerimo sutrikimams:a) hipochondrija;b) depresija;c) fobija;d) disociacija.

3. Porà savaièiø þmogus yra kupinas energijos ir idëjø, veikia dràsiai irneapgalvotai. Kitas porà savaièiø jis atrodo prislëgtas ir apatiðkas. Darpo keliø savaièiø þmogus vël patenkintas savimi, aktyvus, energingas.Labiausiai tikëtina, kad ðis þmogus turi:

a) obsesiná-kompulsiná sutrikimà;b) bipoliná sutrikimà;c) nerimo sutrikimà;d) šizofrenijà.

4. Kuris ið nurodytø poþymiø nëra bûdingas nervine anoreksija sergan-èiai merginai:

a) siekis palaikyti normalø kûno svorá;b) stipri baimë priaugti svorio;c) maþai kaloringo maisto labai maþomis porcijomis valgymas;d) neteisingas savo kûno vaizdo suvokimas.


klausimai

325

5. Tikëtina, jog þmogus, turintis nuolatiná polinká apgaudinëti, meluo-ti, kurio niekada nekamuoja kaltës jausmai ir kuriam bûdingas þiaurusarba agresyvus elgesys su kitais, turi:

a) nuotaikos sutrikimà;b) bipoliná sutrikimà;c) antisocialaus tipo asmenybës sutrikimà;d) ðizoidinio tipo asmenybës sutrikimà.


327

1. Ar darbuotojas produktyviau dirba, jeigu kabinete sëdi vie-nas?

2. Ar mes dedame tiek pat pastangø darydami kà nors vieni irdarydami kà nors kartu su kitais?

3. Ar þmonës priskiria save kuriai nors grupei?4. Ar galima teigti, kad kitos grupës yra vertinamos nepalan-

kiau negu savo grupë?5. Ar konformizmas yra reiškinys, kai senstantis þmogus siekia

vis didesnio komforto?6. Ar paprastai þmonës yra maþesni konformistai, negu jie apie

save mano?7. Ar poliarizacija grupëje kyla dël to, kad atsiranda átampa tarp

grupës nariø?8. Ar socialiniam vaidmeniui atlikti bûtinas universitetinis išsi-

lavinimas?9. Ar tas pats asmuo gali turëti daug socialiniø vaidmenø?

10. Ar profesiniai vaidmenys gali pakeisti þmogaus charakterá?

Socialinë psichologija


ne:a r b a

328

Gatvëje stovi elgeta ir praðo iðmaldos. Vienas praeivis já atpa-þásta ir uþkalbina:

– Sveikas, Jonai. Koks netikëtas susitikimas. Þinai, visi tavobendradarbiai iki ðios dienos þavisi tuo, kaip dràsiai tu pasakei virði-ninkui tiesiai á akis tai, kà apie já galvoji.

Sovietø Sàjungoje po XX Komunistø partijos suvaþiavimo rusøraðytojas Kaverinas iðtarë ðiuos þodþius: „Nors nuo ðiol jau galimavaikðèioti ant dviejø kojø, taèiau daugelis ir toliau vaikðto keturio-mis“.

Ásivaizduokite, kad slapta stebite pateiktas situacijas.1. Þmogus dirba vienas kabinete, ateina virðininkas, darbas pa-

greitëja. Kaþkas pasikeitë aplinkoje, pasikeitë ir pats þmogus.2. Vaikinas baseine yra vienas, bijo ðokti nuo bokðtelio, taèiau

atëjus kelioms merginoms jis mosteli rankas ir ðoka þemyn galva á van-dená.

O dabar pabandykite atsakyti á klausimus. Ar pirmas þmogus yradarbštus, ar tinginys? Kodël jo darbas paspartëjo atëjus virðininkui? Artoks elgesys bûdingas daugumai þmoniø? Ar antroje situacijoje apraðy-tas vaikinas yra dràsus, ar bailus? Ar daugelis vaikinø tampa dràsesnikitø þmoniø akivaizdoje? Ar turëjo átakos vaikino dràsai tai, kad atëjobûtent jaunos merginos, o ne pagyvenæ vyriðkiai? Kuo panaðios yra ðiosabi situacijos?

Abi situacijos panašios tuo, kad jose dalyvauja, pasirodo þmonësir dël to pasikeièia þmogaus elgesys. Situacijas, kuriose dalyvauja kitiþmonës, vadiname socialinëmis situacijomis. Þmogus jau nuo pat gimi-mo yra socialinë bûtybë. Sunku ásivaizduoti, kuo kiekvienas taptø, jeiguaugtø be kitø þmoniø, nebûtø auginamas ir auklëjamas vienokiose arkitokiose grupëse, þmoniø bendrijose. Vienas þymiausiø psichologijosmokslo klasikø Alfredas Adleris teigë, kad neámanomas joks elgesys arbapsichinis veiksmas, kuris bûtø daromas neturint omenyje kitø þmoniø,nesiorientuojant á kitus.

Kitø þmoniø poveiká asmeniui bei asmens poveiká grupei tyrinëjasocialinë psichologija. Socialinë psichologija yra psichologijos ðaka, ti-rianti psichikos reiðkinius, atsirandanèius þmonëms bendraujant, sàvei-

329

kaujant ávairiose neorganizuotose grupëse (atsitiktiniø, vienas su kitunesusijusiø individø grupëse, minioje) ir organizuotose grupëse (ben-dros veiklos, siekimø ar paþiûrø susietø þmoniø grupëse, bendrijose).

Socialinës situacijos átaka

Vienas anksèiausiai pastebëtø dësningumø buvo tas, kad kitø þmo-niø buvimas ðalia keièia asmens elgesá. Prieð daugiau negu ðimtà metøN.Triplettas pastebëjo, jog dviratininkai vaþiuoja greièiau, jeigu rung-tyniauja su kitais dviratininkais, o ne kai vaþiuoja vieni. Jis apie tai susi-màstë ir atliko vienà pirmøjø psichologiniø eksperimentø laboratorinë-mis sàlygomis. Vaikams buvo liepta kuo greièiau suvynioti valà ant ri-èiø. Vieni vaikai vyniojo vieni, kiti – drauge su kitais vaikais. Pasirodo,kad daug sparèiau valà vyniojo kartu su kitais uþduotá atliekantys vaikai.Šis elgesio intensyvumo padidëjimas bûnant tarp kitø þmoniø buvo pa-vadintas socialiniu palengvinimu.

Panaðûs dësningumai pastebëti ir tarp gyvûnø. Skruzdëlës, bû-damos ðalia kitø skruzdþiø, greièiau rausia smëlá negu bûdamos vienos.Viðtos sulesa daugiau grûdø, kai ðalia kitos viðtos irgi lesa. Taèiau kitøeksperimentø duomenys parodë, kad kitø buvimas ðalia gali ir trukdytiatlikti veiklà. Kitø þmoniø buvimas ðalia pablogina sunkiø uþdaviniø,testø sprendimo rezultatus. Kodël taip yra?

Ðá faktà paaiðkino socialinis psichologas R. Zajoncas. Kitø þmo-niø buvimas ðalia padidina susijaudinimà. Esant kitiems þmonëms la-biau prakaituojama, padaþnëja kvëpavimas, sustiprëja raumenø átampa,pakyla arterinis kraujospûdis, padaþnëja ðirdies darbas. Paprasta veiklaatliekama efektyviau, greièiau. Jeigu uþduotis lengva (suvynioti valà),tai susijaudinus ji atliekama greièiau. Pastebëta, kad bûdami kartu þmonëslabiau juokiasi þiûrëdami komedijas ir reaguoja tuo stipriau, kuo arèiaubûna vienas kito. Sirgaliai, þiûrëdami rungtynes susispaudæ, daug stip-riau ploja, garsiau rëkia, komentuoja. Jeigu veikla sudëtinga, kitø þmo-niø buvimas jà slopina. Jeigu uþduotis sunki (reikia išmokti naujà me-dþiagà, spræsti sunkius uþdavinius, atlikti testus), tai susijaudinimas truk-do. J. Michaelsas su kolegomis 1982 m. atliko tyrimà, kurio metu ste-bëjo biliardà þaidþianèius þmones. Jeigu þaisdavo geras þaidëjas, tai ne-

330

stebimas þiûrovø jis pataikydavo 71 proc. smûgiø, o stebimas – 81 proc.smûgiø. Blogi þaidëjai nestebimi pataikydavo 36 proc. smûgiø, o stebi-mi – iki 25 proc.

Socialinis palengvinimas paprastai pasireiðkia tada, kai þmonëssiekia asmeniniø tikslø ir kai jø veiksmai gali bûti ávertinti kaip jø asme-ninis nuopelnas. Taèiau jeigu dirbama kolektyviai, bendrai, kai asme-niškai nereikia atsakyti uþ rezultatà, ðis fenomenas nepasireiškia. Taipuikiai iliustruoja tokie pavyzdþiai kaip koletyvinis lyno tempimas, va-gono iškrovimas, uþdavinio sprendimas. Ar ðiais atvejais kiekvienas at-skiras asmuo ádës tiek pat pastangø, kaip ir darydamas tà patá vienas irtik vienas bûdamas atsakingas uþ darbo rezultatà?

Jau prieð ðimtà metø prancûzø inþinierius M. Ringellmannas pa-stebëjo, kad kolektyvinio darbo produktyvumas nesiekia pusës to, kàgalëtø padaryti nariai atskirai per tà patá laikà. Grupës nariai yra maþiaumotyvuoti veiksmingai dirbti. A. Inghamas 1974 m. atliko eksperimen-tà, kurio metu tiriamieji uþriðtomis akimis ið visø jëgø tempë virvæ. Vie-nu atveju jie manë, kad tempia vieni, kitu – kad tempia kartu su kitaiskomandos nariais. Rezultatai buvo tokie: kai þmonës buvo ásitikinæ, kadtempia vieni, tempimo jëga buvo 18 proc. didesnë, negu kai manë, kaddirba kartu su kitais. Tokie patys tyrimo, kurio metu buvo tiriamassugebëjimas kelti triukðmà, duomenys. Rëkdami kartu su kitais þmonëspaprastai tai daro treèdaliu silpniau nei keldami triukðmà vieni. Ði þmo-nëms bûdinga tendencija dëti maþiau pastangø dalyvaujant bendrojeveikloje vadinama socialiniu dykinëjimu.

Kasdieniame gyvenime socialinis dykinëjimas labai aiðkiai pasi-reiðkë sovietiniuose kolûkiuose. Juose vyravo bendras darbas laukuose,nebuvo aiðkios asmeninës atsakomybës, todël produktyvumas buvo la-

Tendencija dëti maþiau pastangø dalyvaujantbendroje veikloje.

Elgesio intensyvumo padidëjimas bûnant tarpkitø þmoniø.

Socialinisdykinëjimas

Socialinispalengvinimas


331

bai menkas. Taèiau savo asmeniniame sklypelyje tie patys þmonës dirb-davo labai naðiai. Vengrijoje privaèios þemës buvo 13 procentø, taèiaujoje iðauginamos produkcijos kiekis sudarë treèdalá ðalyje iðauginto pro-dukto.

Socialinës grupës

Socialinë psichologija tiria psichikos reiðkinius, vykstanèius þmo-niø grupëse. Kas yra grupë, kaip jà galima apibrëþti? Grupiø psicholo-gijos specialistas M. Show teigia, kad visos grupës turi bendrà poþymá –jos nariai veikia vienas kità. Jis apibrëþia socialinæ grupæ kaip du arbadaugiau asmenø, kurie veikia vienas kità, daro átakà vienas kitam. Socia-linis psichologas J. Turneris teigia, kad grupës nariai suvokia save kaip„mes“ supriešindami save su kitais – „jais“. Remiantis pastaruoju api-brëþimu autobuso keleiviai nëra grupë. Taèiau jeigu ávyktø avarija ko-kioje nors retai gyvenamoje vietovëje ir keleviai turëtø pradëti bendrautivieni su kitais, jie bûtø grupë.

Socialinëje psichologijoje iðskiriamos ávairios grupiø rûðys. Tamtikros grupës gali bûti tik ásivaizduojamos, jø nariai gali net nepaþinotivienas kito. Jos yra vadinamos sàlyginëmis grupëmis ir daþniausiai iðski-riamos tyrimo tikslais. Pavyzdþiui, gali bûti tiriami ir lyginami Lietuvosstudentai, dirbantieji ir pensininkai. Tiriami þmonës yra sujungti á vie-nà grupæ tik tyrimo metu, o realiai jie vienas kito net nepaþásta.

Reali grupë yra realiai egzistuojanti þmoniø bendrija, ir tuos þmo-nes jungia tam tikri bendri poþymiai ir veiklos ypatumai, þmonës paþás-ta vienas kità. Jos gali bûti oficialios ir neoficialios. Oficialios grupës yrasudaromos formaliai tam tikram tikslui siekti. Tai moksleiviø grupë,studentø grupë, darbuotojø kolektyvas. Oficialiose grupëse jø nariø el-gesá reglamentuoja tam tikros oficialios taisyklës, yra nariø sàraðas, nu-statyta tam tikra nariø hierarchija. Neoficialios grupës susidaro stichið-kai, daþniausiai tarpusavio patrauklumo, panaðumo, papildymo, ben-drø interesø principu. Jose santykiai yra asmeniniai, nëra grieþto paval-dumo, atsiskaitomumo. Neoficialios grupës susidaro ir didesnëse oficia-liose grupëse, kartais jos gali trukdyti oficialios grupës tikslams.

332

Nustatyta, kad þmonës yra linkæ automatiðkai skirstyti kitus ásavus ir svetimus. Tai vadinama socialiniu kategorizavimu. Esame mesir jie, yra mûsø universitetas ir jø universitetas, mûsø staliukas – jøstaliukas. Dël to atsiranda kiti psichologiniai reiðkiniai – kitos grupësnariø nuasmeninimas ir savo grupës favoritizmas.

Daugeliu atvejø esame linkæ manyti, kad kitos grupës nariai tar-pusavyje yra labai panaðûs, tiesiog vienodi. „Visi jie tokie patys“ – daþ-nas galvoja apie kitø grupiø atstovus. O savos grupës atstovai yra skir-tingi, kiekvienas turi tik sau bûdingø bruoþø. Ðá reiðkiná galima paaið-kinti keliais bûdais. Pirmiausia savo grupës narius mes geriau paþásta-me. Be to, apie savo grupës narius galvojama kaip apie atskirus asmenis,individus, turinèius savo gyvenimo stiliø. O kai galvojame apie kitus,tai þiûrime tik per grupinës priklausomybës prizmæ. Atskiri kitø grupiøatstovai mums daþniausiai nëra svarbûs, todël juos vertinant mums uþ-tenka vadovautis stereotipais. Taip pat pastebëta, kad savo grupë yravertinama palankiau negu svetimos grupës. Ði tendencija vadinama vi-diniu grupës favoritizmu. Ji pasireiðkia net ir tais atvejais, kai grupësudaroma pagal atsitiktiná kriterijø (pagal abëcëlæ, iðmetus monetà).

Grupës gali skirtis tarpusavyje pagal jos nariø sutelktumo lygá,pagal tai, kiek artimi vienas kitam yra grupës nariai. Aukðto sutelktumogrupëse þmonës gali daug laiko praleisti kartu, padeda vienas kitam. Jietapatinasi su grupe, grupës reikalai jiems yra emociðkai svarbûs. Tokiosegrupëse yra maþiau tarpusavio varþymosi, yra bendras tikslas. Aukðtassutelktumas daþnai yra pageidautinas reiðkinys. Þemo sutelktumo gru-pëse yra daugiau varþymosi, konkurencijos, daugiau abejingumo savogrupës nariø poreikiams.

Kiekvienoje grupëje susikuria tam tikros visiems jos nariams pri-valomos elgesio normos. Jos gali sutapti, o gali ir nesutapti su visuome-nës moralinëmis, etinëmis ir juridinëmis normomis. Jeigu ateina naujasnarys, tai kiti grupës nariai tikisi, kad ðis elgsis pagal tas numanomasnormas. Grupës normos apima paèius ávairiausius elgesio bûdus, taippat ir apsirengimo stiliø, ðukuosenà, laisvalaikio praleidimo pomëgius irkt. Vienokios normos yra darbininkø kolektyve, kitokios – mokyklosklasëje. Uþ normø laikymàsi grupës nariai gauna pastiprinimus (pagar-bà, pripaþinimà, bendrumo jausmà). Jeigu grupës narys paþeidþia gru-pës normas (nesilaiko paþado, gerai atsiliepia apie kità grupæ), jo grupë

333

gali imtis sankcijø, bausti savo nará. Jeigu grupë kuriasi naujai (pvz., ámoksleiviø vasaros stovyklà atvyksta nauja pamaina), tai kûrimosi pra-dþioje jos nariai elgiasi skirtingiau, taèiau vëliau jos nariø elgesys supa-naðëja. Grupës normos formuojasi grupei susidarant, vëliau jas tampagana sunku pakeisti.

Jau þinome, kad grupë gali daryti spaudimà individui. Þmoguibûdinga pasiduoti grupës spaudimui, ði savybë yra vadinama konfor-mizmu. Konformizmas yra individo elgesio arba nuomonës pasikeitimasdël realaus arba ásivaizduojamo kito þmogaus arba grupës poveikio.

Atlikta labai daug eksperimentø, kurie nagrinëja, kaip esant gru-pës spaudimui þmonës keièia savo nuomonæ. Þmogus siekia socialiniopatvirtinimo, palankumo ir bijo nepalankumo. Be to, kartais þmogusgali labiau pasitikëti daugumos nuomone ir grupës sprendimu, o nesavo, ypaè kai jam ta situacija nëra iki galo aiðki.

Paprastai konformizmas yra vertinamas neigiamai, jis asocijuoja-mas su þodþiais „bestuburis“, „chameleonas“. Daþnai nekonformistà esa-me linkæ suvokti kaip maiðtininkà, teigiamà herojø. Taèiau galime pa-keisti pavadinimà, pavadinti tà þmogø nukrypstanèiu nuo visuotinaipriimtø elgesio normø, iðsiðokëliu, o konformistà – mokanèiu bendra-darbiauti su kitais, ir vertinimas pasikeièia. Atsakyti á klausimà, ar kon-formizmas yra pageidaujamas reiðkinys, ar ne, neámanoma, nes atsaky-mas priklauso nuo to, apie kokià situacijà kalbame. Yra situacijø, kurio-se konformizmas yra pageidautinas kaip niekada, o nekonformizmas ga-li sukelti nemalonumø ir paèiam asmeniui, ir aplinkiniams. Nesilaikan-tis taisykliø vairuotojas arba pëstysis gali ne tik pats nukentëti, bet irsukelti nemalonumø kitiems asmenims. Taèiau yra ir kitokiø situacijø,kai þmogus paklûsta grupës átakai, nepasiprieðina jai ir tampa nusikalti-mo bendrininku. Ðiuo atveju konformizmas vertinamas neigiamai.

Du ar daugiau asmenø, kurie veikia vienas kità,daro átakà vienas kitam.

Socialinë grupë


334

Klasikinius eksperimentinius konformizmo tyrimus atliko S. As-chas 1956 m. Tam, kad geriau suprastumëte S. Ascho atliktus eksperi-mentus, paþvelkite á 48 paveikslëlá. Jame kairëje yra viena atkarpa, odeðinëje – trys atkarpos A, B ir C. Kuriai ið deðinëje esanèiø atkarpø –A, B ar C yra lygi kairëje esanti atkarpa? Ði uþduotis nëra sunki, daugu-ma þmoniø ið karto ávertina, kad teisingas atsakymas yra A. Taèiau As-chas tyrë konformizmà. Jo atliekamuose eksperimentuose dalyviai áver-tinti atkarpos ilgá turëdavo bûdami ne vieni, grupëje, ir savo nuomonæturëdavo išsakyti paskutiniai.

Eksperimento dalyviai greièiausiai taip pat, kaip ir jûs, ið kartonustatë, kad teisingas atsakymas yra A. Taèiau prieð tai jie iðgirsdavo,kad kitas tiriamasis pateikdavo atsakymà C. Po to antras, treèias, ketvir-tas, penktas ir visi sakydavo, kad teisingas atsakymas yra C. Ðie dalyviaibûdavo eksperimentuotojo sàjungininkai, jie atlikdavo tai, kas jiems bû-davo liepiama. Paskutinysis, tikrasis tiriamasis to neþinodavo. Ir norsjokiø sankcijø ið kitø tiriamøjø tikëtis nebuvo labai realu, taèiau atsira-

47 pav. Vienas iš konformizmo pranašumø yra tas, kad asmuo tampanepastebimas tarp kitø

48 pav. S. Ascho eksperimento metu naudotos medþiagos pavyzdys

A B C

335

do tyrimo dalyviø, kurie teigë, kad teisingas atsakymas yra C. Jie pakei-të savo ankstesnæ nuomonæ, atsisakë jos, pasielgë konformistiðkai. Maþ-daug 35 proc. atsakymø pasidavë neteisingai grupës nuomonei. PatsAschas buvo nustebæs dël tokios didelës átakos, jis tikëjosi maþesnio kon-formizmo.

Paprastai þmonës neávertina savo konformizmo lygio, jiems atro-do, kad jie nëra veikiami grupës átakos. Kartu tas pats þmogus labaigerai mato kitø konformizmà. Kiekvienas mano, kad jis yra nuoširdus, okiti – konformistai. Þmogui daþnai atrodo, kad jo pagrindinis motyvasbûti teisiam, o aplinkiniø – nesusigadinti santykiø su kitais.

S. Aschas toliau tyrinëjo konformizmà didinanèius ir maþinan-èius veiksnius. Toliau pateikiami keli nustatyti dësningumai:

a) konformizmas tik ið dalies priklauso nuo grupës dydþio. Uþ-tenka prieð tai iðreikðtø 3 vienodø nuomoniø tam, kad asmens nuomo-në pasikeistø. Toliau didëjant vienminèiø grupës nariø skaièiui konfor-mizmo lygis beveik nedidëja;

b) konformizmas yra didesnis, jei ið asmens reikalaujama vieðaipareikðti savo nuomonæ. Jei iðlieka galimybë nuomonæ pateikti konfi-dencialiai, neviešai, konformizmas yra maþesnis;

c) grupëje atsiradus bent vienai kitokiai negu daugumos nuomo-nei konformistinës tendencijos labai sumaþëja. Ta viena skirtinga nuo-monë netgi nebûtinai turi sutapti su asmens nuomone. Bet kokia skir-tinga nuomonë palengvina þmogaus sprendimà bûti kitokiam, išsiskirtiiš daugumos;

d) mes esame konformistiškiausi, kai su mumis yra arba mûsølabai gerbiami asmenys, arba panaðûs á mus, tokie patys kaip ir mes.Paauglá paskatinti pradëti rûkyti gali ir vyresni, jo gerbiami suaugæ as-menys, ir tokiø paèiø kaip jis rûkanèiø paaugliø grupë;

e) asmenims, kuriems yra bûdingas maþesnis savæs vertinimas,bûdingas didesnis konformizmas. Kadangi tokie asmenys save vertinablogai, tai kitus ir jø nuomonæ jie vertina gerai. Gerai save vertinantysasmenys yra maþesni konformistai. Jie vertina savo nuomonæ ir gali jàpateikti kaip alternatyvà kitø nuomonei. Lyderiai paprastai yra nekon-formistiškiausi;

f) grupës poþiûris á konkretø jos nará gali stiprinti arba silpnintikonformistines jo tendencijas. Jeigu poþiûris yra teigiamas, jeigu grupës

336

narys jauèiasi priimtas toje grupëje, tai jis lengviau iðreiðkia tikràjà savonuomonæ, yra maþiau konformistiðkas. O jeigu asmuo jauèiasi nenori-mas, atstumtas, tai priderindamas savo nuomonæ prie daugumos nuo-monës jis stengiasi uþsitarnauti kitø simpatijas. Toks asmuo gali bûtikonformistiðkiausias grupës narys.

Dar vienas socialiniø psichologø pastebëtas ir iðtirtas reiškinysyra grupës poliarizacija. Bûdamas grupëje þmogus ne tik gali elgtis kon-formistiðkai, taèiau jo elgesys ir poþiûriai á atskirus reiðkinius gali sustip-rëti. Be to, grupëje þmonës yra linkæ priimti rizikingesnius sprendimusnegu pavieniui. Jeigu mirties bausmës ðalininkams bûtø pasiûlyta susi-rinkus aptarti mirties bausmës taikymo klausimà, tai po aptarimo jøankstesnës nuostatos dar labiau sustiprëtø. Du priešingoms poþiûromsatstovaujantys þmonës po diskusijos taip dar tvirèiau laikysis savo nuo-monës. Ðis iðankstinës nuomonës sustiprëjimas aptariant klausimà gru-pëje vadinamas grupës poliarizacija. Poliarizacjos fenomenà patvirtina dau-gelis atliktø tyrimø.

Grupëje vysktanti poliarizacija padeda geriau suprasti, kodël gru-pës yra priešiškesnës vienos kitoms negu atskiri skirtingi grupiø nariai.Kasdieniame gyvenime þmonës paprastai vienijasi su tais, kuriø nuosta-tos yra panaðios. Kad tuo ásitikintumëte, galite paþvelgti á savo draugøratà. Tarp „savø“ sutampanèios nuomonës ir nuostatos stiprëja.

Taip á vienà grupæ gali susiburti prastai besimokantys, o á kità –gerai besimokantys mokiniai. Abiejø grupiø mokiniø nuostatos dël moks-lo ir mokymosi, alkoholio, narkotikø, santykiø su kitais sustiprës. Tero-ristiniø organizacijø atsiradimas gali bûti susijæs su tuo, kad susivienijaskriaudà patyræ þmonës. Jø bendravimas tarpusavyje susitprina ekstre-

Individo elgesio arba nuomonës pasikeitimas dëlrealaus arba ásivaizduojamo kito þmogaus arbagrupës poveikio.

Iðankstinës nuomonës sustiprëjimas aptariantklausimà grupëje.

Konformizmas

Grupëspoliarizacija


337

malias tendencijas ir tai galø gale virsta sprogdinimais, prievartos aktais,kuriø atskirai në vienas nesiryþtø daryti. Bûdami grupëje mes savo prie-ðø nekenèiame labiau, o savo mylimus ir gerbiamus asmenis mylime irgarbiname stipriau, negu bûdami vieni.

Socialiniai vaidmenys

Þmogaus elgesys yra labai skirtingas. Kokioje nors konkreèiojegyvenimo srityje þmogui bûdinga elgesio bûdø visuma yra vadinamasocialiniu vaidmeniu. Socialinio vaidmens sàvoka vartojama ne tik veik-lai, bet ir ryðiams su kitais þmonëmis apibûdinti (pvz., vyras, pavaldi-nys, dukra, mokinys). Kiekvienas þmogus atlieka daugybæ skirtingø vaid-menø, vienà vaidmená atlieka geriau, kità blogiau, viena jam patinkalabiau, kità atliekant patiriamas pasitenkinimas. Štai pavyzdys: ryte at-sibudo vyras savo ðeimoje. Pavalgë pusryèius, su þmona aptarë einamuo-sius klausimus, palinkëjo vaikui negauti dvejetø. Vëliau iðëjo á darbà,pasisveikino su virðininku, atneðë ataskaità, gavo nurodymus, nubëgovykdyti – ðiam vaidmeniui bûdingas visai kitoks elgesys, reikalingi kito-kie ágûdþiai. Dar vëliau per pietus susitiko bendradarbæ, jie kartu pieta-vo ir flirtavo – dar vienas vaidmuo, kurá galima pavadinti kavalieriaus.Po darbo nulëkë á paskaitas, konspektavo, dalyvavo seminare, per per-traukà rûkë ir kalbëjosi su kolegomis apie mokslus ir dëstytojus – taistudento vaidmuo. Jam irgi bûdingas visai kitoks elgesio bûdø rinkinys.Kiekvienas þmogus tà patá vaidmená atlieka individualiai, savitai, taèiautarp atskirø vaidmenø yra ir panaðumø – vaidmenims keliami panaðûsreikalavimai.

Kaip gi susiformuoja socialiniai vaidmenys? G. Allportas áþvelgia4 socialinio vaidmens formavimosi stadijas: 1) su vaidmeniu susijæ lû-

Kokioje nors konkreèioje gyvenimo srityje þmo-gui bûdinga elgesio bûdø visuma.

Socialinis vaidmuo


338

kesèiai; 2) vaidmens supratimas; 3) vaidmens priëmimas; 4) vaidmensvykdymas.

1. Su vaidmeniu susijæ lûkesèiai. Socialiniai vaidmenys atliekamikartu su kitais þmonëmis. Aplinkiniai parodo, ko tikisi ið þmogaus, jieturi lûkesèiø, vilèiø, susijusiø su bûsimo vaidmens atlikëju. Turbût pa-prasèiausiai tai galima pastebëti prisiminus vaikystëje gaunamas gimta-dienio dovanas. Dovanos – tai aplinkiniø, taip pat ir tëvø, lûkesèiø ið-raiðka. Mergaitëms daþniausiai dovanojamos lëlës, berniukams – þaislaivikrumui ir narsai lavinti (futbolo kamuoliai, ðautuvai). Mergaitës turibûti ðvelnios, rûpestingos, berniukai stiprûs. Taip pradedami kurti sû-naus ir dukros, vyro ir moters vaidmenys. Supratæ tëvø lûkesèius savoatþvilgiu vaikai to paties tikisi ið kitø vaikø. Su lëlëmis þaidþiantis ber-niukas bendraamþiø bus iðjuoktas taip pat negailestingai kaip ir futbolàþaidþianti mergaitë. Panaðiai dëstytojai tikisi tam tikro studentø elgesiotaip kurdami studento vaidmená, o studentai – dëstytojo. Mergina tiki-si tam tikro vaikino elgesio, o vaikinas – merginos. Lûkesèiai gali bûtiiðreikðti labai aiðkiai ir konkreèiai, jie gali bûti aptariami, o gali bûtitaip, kad juos reikia atspëti vadovaujantis kito þmogaus reakcijomis.

2. Vaidmens supratimas. Kiekvienas þmogus skirtingai suvokia tamtikrà socialiná vaidmená, nors visuomenëje egzistuoja tam tikri bendrielgesio modeliai. Vyras vesdamas supranta vyro vaidmená kaip uþdir-banèio ðeimai pinigus, besirûpinanèio ðeimos gerove, aktyviai priside-danèio prie vaikø auklëjimo. Kitas gali suvokti vyro vaidmená kaip ðei-mos galvos, kuriam visi ðeimos nariai turi paklusti ir tarnauti, vaidmená.Vienam studento vaidmuo asocijuojasi su skaitykla, knygomis, audito-rijomis, kitas supranta studentavimà kaip smagiausià jaunystës laikotar-pá, merginas ir alaus marias. Šeimoje partneriai gali skirtingai suprastiatskirus vaidmenis – þmona ir vyras skirtingai ásivaizduoja, tarkime, þmo-nos vaidmená ar vyro vaidmená, ið èia gali kilti konfliktai.

3. Vaidmens priëmimas. Kai jau suprantama, ko aplinka ið tavæsreikalauja, ið ko susideda socialinis vaidmuo, þmogus priima arba atme-ta tà socialiná vaidmená. Emocinis supratimas, kad esi kokio nors vaid-mens atlikëjas, vadinamas vaidmens priëmimu. Jeigu vaidmuo emocið-kai nepriimtinas, tai jis atmetamas. Kiekvienas naujas vaidmuo gali bûtine visiškai priimtinas, uþtrunka šiek tiek laiko, kol yra priimamas. Pa-vyzdþiui, baigus studijas einama dirbti, vaidmuo keièiasi, jis tampa at-

339

sakingesnis, keliami visai kiti reikalavimai. Reikia laiko, kad asmuo pasi-jaustø vël „sëdintis savo rogëse“. Susitaikyti su nauju tëvo arba motinosvaidmeniu gali bûti sunku ir jauniems þmonëms – tai irgi trunka šiektiek laiko.

4. Vaidmens atlikimas. Vaidmuo yra atliekamas. Kiekvienas vaid-muo yra skirtingai svarbus paèiam þmogui. Moterims daþniau negu vy-rams svarbûs yra vaidmenys, susijæ su ðeimos gyvenimu – þmonos, mo-tinos. Vyrams bûdingiau vertinti savo profesinius vaidmenis. Kuo svar-besnis yra vaidmuo, tuo daugiau laiko ir energijos skiriama jam toliauatlikti. Jei tam tikrà vaidmená atlikti sekasi, tai tas vaidmuo labiau verti-namas, jei nesiseka – prieðingai, tas vaidmuo sumenkinamas. Pavyzdþiui,studentas, kuriam geriau sekasi þaisti krepðiná negu mokytis, laikys spor-tininko vaidmená svarbesniu, jis stengsis já gerai atlikti. Ir atvirkðèiai –nesportiškam þmogui svarbesnis bus vaidmuo, kurá atliekant reikia së-dëti skaitykloje. Oficialûs vaidmenys yra apibrëþtesni, reglamentuotitaisyklëmis (darbuotojo, policininko, teisëjo), taèiau net ir tada kai ku-rie vaidmeniui keliami reikalavimai þmogui gali bûti nepriimtini arbaskirtingai suprantami. Neformalûs vaidmenys yra maþiau apibrëþti (drau-gas, ðeimininkas, sveèias) ir juos kiekvienas interpretuoja skirtingai. Vie-ni vaidmenys yra aiškesni, kiti ne, tad vaidmens turinio neapibrëþtumasgali bûti problema.

Kartais þmogaus atliekami vaidmenys pradeda trukdyti arba netprieðtarauti vienas kitam. Þmogui, atliekanèiam nesuderinamus tarpu-savyje vaidmenis, gali kilti moralinis konfliktas. Paimkime kelis tokiusatvejus: rûpestingas ðeimos tëvas ir meiluþis; motina ir nieko dël karje-ros negailinti moteris; teisësaugos pareigûnas ir nelegalia prekyba uþsii-mantis privatus asmuo. Tai, ar iðgyvenamas moralinis konfliktas, pri-klauso nuo to asmens vertybiø.

Atliekami socialiniai vaidmenys gali padaryti didelæ átakà asmenssavijautai, atskleisti iki tol nepasireiðkusius asmenybës bruoþus. Tai la-bai aiškiai iliustruoja 1971 m. profesoriaus P. Zimbardo atliktas Stand-fordo „Kalëjimo“ eksperimentas. Eksperimente dalyvavo savanoriai, bur-tais jie buvo paskirstyti á „priþiûrëtojus“ ir „kalinius“. Zimbardo ir jokolegos sukûrë kalëjimo atmosferà, uþdarë á kalëjimà þmones ir stebëjo,kaip keisis jø elgesys. Nors ið pradþiø dalyviai suvokë viskà kaip þaidimà,taèiau po truputá jie ásitraukë á sukurtà tikrovæ. Atliekamas kalinio arba

340

priþiûrëtojo vaidmuo labai stipriai pakeitë dalyviø elgesá, nors eksperi-mentas truko tik 6 dienas. Priþiûrëtojai ëmë elgtis agresyviai, rodytinepagarbà ir paniekà kaliniams. Treèdalis priþiûrëtojø pradëjo jaustimalonumà þemindami tuos, kuriuos saugojo. Kaliniams pasireiðkë dep-resijos poþymiai, stiprus nerimas, kai kuriems dël psichinës sveikatosbûklës teko nutraukti eksperimentà. Reikia priminti, kad prieð praside-dant eksperimentui visiems jo dalyviams buvo atlikti psichologiniai tes-tai, buvo atrinkti tik sveiki, normalûs asmenys. Eksperimento pradþioje„kaliniai“ nesiskyrë nuo „priþiûrëtojø“, vaidmenys jiems atiteko ištrau-kus burtus. Taèiau ðis klasikinis Zimbardo eksperimentas akivaizdþiaiárodë, kad atliekami socialiniai vaidmenys, socialinë aplinka turi labaididelæ átakà kiekvieno þmogaus elgesiui ir savijautai.

Ið tikrøjø visuomeninio gyvenimo reikalavimai tokie pat natûralûskaip ir klimato nulemtieji, verèiantys gintis nuo ðalèio, statydintis bûstàir pan. Bendrystës bûtinybe, tiesa, ne visai ásisàmoninta, ir religija, kaipriðamàjà bendruomenës medþiagà pasitelkianti ne racionalià mintá, ovisuomeniniø formø paðventinimà. Tad þmoniø gyvenimo sàlygas le-mia ne tik kosminiai, bet ir socialiniai veiksniai, þmoniø bendrabûvis irsavaime atsirandantys jo dësningumai bei taisyklës. Bendrystës poreikisvisada reguliavo þmoniø santykius, kurie nuo pat pradþiø egzistavo kaipsavaime suprantami, kaip „absoliuti tiesa”. Bendruomenës gyvenimasradosi anksèiau nei individualus þmogaus gyvenimas. Þmonijos kultû-ros istorijoje neaptiksime nevisuomeninës gyvenimo formos. Þmogusniekada negyveno ne bendruomenëje. Ðá reiðkiná nesunku paaiðkinti.Vienas gyvûnijos pasaulio dësniø, pagrindinis jo poþymis yra tas, kad


Apie þmonëms bûdingà socialinës bendrystësjausmà:Adler A. Þmogaus paþinimas. Vilnius:Vaga, 2003.

341

nepakankamai atsparios rûðys ágyja naujø jëgø tik susibûrus jø indivi-dams ir tik tada gali naujai, savitai paveikti aplinkà. Ir þmonës iriasi ðiuotikslu, todël þmogaus psichikos organà visiðkai paveikë bendruomeniniogyvenimo aplinkybës. Jau Darwinas atkreipë dëmesá, kad silpni gyvûnainegyvena pavieniui. Þmogø irgi tenka priskirti prie silpnø gyvûnø, nesjis ne toks stiprus, kad pajëgtø gyventi vienas. Jis vargiai ástengia pasi-prieðinti gamtai, jam reikia daugybës pagalbiniø priemoniø, kad galëtøegzistuoti, iðlikti. Pakanka ásivaizduoti vieniðà þmogø, atsidûrusá dþiun-glëse be pagalbiniø kultûros priemoniø. Jam grëstø kur kas didesni pa-vojai nei kokiam nors kitam gyvûnui. Þmogui stinga kitø gyvûnø grei-èio, raumenø jëgos, jis neturi plëðrûno dantø, nëra toks akylas ir ausy-las, kad galëtø iðlikti kovodamas uþ bûvá. Tik ádëjæs daugybæ pastangøþmogus uþsitikrintø teisæ egzistuoti ir apsisaugotø nuo praþûties. Ir þmo-gaus maistas savotiškas, o jo gyvensena reikalauja intensyvios apsaugos.

Tad suprantama, kad þmogus galëjo iðlikti tik itin palankiomisaplinkybëmis. Ðias savo ruoþtu tegalëjo uþtikrinti grupinis gyvenimas;paaiðkëjo, kad jis bûtinas, nes tik gyvenant kartu ámanomas darbo pasi-dalijimas, padedantis spræsti pavieniam individui neákandamus uþdavi-nius. Tik darbo pasidalijimas leido þmogui apsirûpinti puolimo bei gy-nybos árankiais ir apskritai sukurti visas reikiamas gërybes, kurios padë-jo jam iðlikti ir kurias šiandien apibendriname kultûros sàvoka. Prisimi-næ, kokie sunkumai lydi gimdymà ir vaiko prieþiûrà, kokiø reikia sànau-dø, kurios ne pavienio þmogaus jëgoms ir ámanomos tik dël darbo pasi-dalijimo, prisiminæ, be to, kad þmogaus kûdikiui gresia kur kas daugiauligø ir negalavimø nei kitiems gyvûnams, galësime daugmaþ ásivaizduo-ti, kiek pastangø prireikë, kad þmoniø visuomenë iðliktø, ir ásitikinsimesocialiniø ryðiø bûtinybe. (...)

Atsakydama á klausimà, kaip apskritai ámanoma vienam þmoguipaveikti kità, individualioji psichologija tvirtina, kad ir ðiuo atveju kal-bama apie sàryðá. Apskritai bûtina mûsø gyvenimo sàlyga yra abipusëmûsø ir aplinkos sàveika. Kartais ði sàveika itin ryðki, ypaè mokytojø irmokiniø, tëvø ir vaikø, vyro ir moters. Bendrystës jausmas lemia tai,kad á kito poveiká iki tam tikro laipsnio reaguojama draugiškai. Priimti-no poveikio laipsnis priklauso ir nuo to, kiek veikiantysis uþtikrina veikia-mojo teises. Ilgalaikis poveikis þmogui, su kuriuo elgiamasi neteisingai,neámanomas. Geriausiai þmogø paveikti galima nuteikus já taip, kad jis

342

jaustøsi tikras dël savo teisiø. Tai itin svarbi auklëjimo nuostata. Þino-ma, galima pasiûlyti ar net ágyvendinti ir kitokià auklëjimo formà. Ta-èiau ðia nuostata grindþiamas auklëjimas bus iðties veiksmingas, nes re-miasi pirmapradþiu vienybës jausmu. Jis gali bûti neveiksmingas tiktokiu atveju, jei þmogus sàmoningai stengiasi išvengti visuomenës áta-kos. Bet tai nutinka ne iðsyk: pirma turëjo vykti ilgëlesnës grumtynës,per kurias pamaþu trûkinëjo jo ryðiai su aplinka, tad galiausiai jis visið-kai neigia bendrystës jausmà. Toká þmogø paveikti labai sunku ar netapskritai neámanoma, ir nuolat regime, kad á kiekvienà poveikio bandy-mà jis atsako prieðingu veiksmu (opozicijos dvasia).

Vadinasi, tikëtina, kad vaikai, kurie jauèiasi aplinkos spaudþiami,bus maþiau linkæ ir menkiau sugebës pasiduoti auklëtojø átakai. Tiesa,neretai iðorinis spaudimas toks stiprus, kad nuðluoja bet koká pasiprieði-nimà, vaikas priima kiekvienà poveiká ir paklûsta. Taèiau netrukus pa-aiðkëja, kad jokios teigiamos vertës toks paklusnumas [Gehorsam] neturi.Kartais jis tiesiog groteskiškas, þmogus apskritai nesugeba savarankiškaigyventi (aklas paklusnumas), jis nuolat laukia, kad kas nors ásakytø at-likti bûtinus veiksmus ir þingsnius. Beribio paklusnumo pavojus su-prasime prisiminæ tà aplinkybæ, kad tokie vaikai uþaugæ neretai paklûstakiekvienam, kurio átakon bent kartà pakliuvo, ir ásakyti net nusikalsta.Patekus á gaujà jiems tenka itin kraupus vaidmuo, jie tampa atlikëjais, ogaujos vadeiva paprastai laikosi nuoðaly. Kone visus garsiø gaujø nusi-kaltimus padarë tokie þmonës. Jie demonstruoja neátikimà paklusnumàir ðitaip netgi patenkina garbëtroðkà.

Grupës nario padëtis grupës santykiø sistemoje kitø jos nariø po-þiûriu vadinama nario statusu. Aukðèiausio statuso þmogus grupëje yrajos lyderis. Nebûtinai jis esti ir pats populiariausias þmogus grupëje.Kitame poliuje – grupës atstumtieji ir izoliuotieji. Ðios sàvokos nërasinonimai: atstumtasis – nepopuliarus asmuo, bet grupëje gali bûti járemianèiø þmoniø. Galima net kalbëti apie atstumtøjø pogrupá. Sàvoka

Apie asmens statusà grupëje:Suslavièius A. Socialinë psichologija. Vilnius:Vilniaus universiteto leidykla, 1998.

343

izoliuotasis viskà pasako. Tarpinæ padëtá uþima vidutinio statuso asme-nys. Statusas turi tiesioginës átakos savæs vertinimui, todël grupës nariaisiekia aukðtesnio statuso arba bent jau iðlaikyti turimà. Dël ðios prieþas-ties grupëje paprastai vyksta statusø varþybos, t. y. kova dël aukðtesniostatuso. Aukðtesná statusà turintys asmenys stengiasi já iðlaikyti ir yrajautrûs þemesná statusà turinèiø pastangoms pagerinti savo statusà. Ðiospastangos suvokiamos kaip statusø hierarchijos paþeidimas. Þinoma, þmo-gus apie toká paþeidimà nekalba atvirai: „Að pykstu ant tavæs uþ noràbûti pranaðesniam uþ mane, uþ manæs, kaip lyderio, ignoravimà“. Ofi-cialiai, sàmoningai, statusø hierarchijos paþeidimas ávardijamas kaip ne-pagarba, nesiskaitymas, nedëkingumas. Daugelio konfliktø prieþastis kaiptik ir yra statusø hierarchijos paþeidimas („Prieð motinà balsà pakëlei!).Kartais pykstama ne tiek uþ patá veiksmà, kiek uþ tai, kad jis buvo ne-sankcionuotas („Manæs nepasipraðæs gráþai po dvyliktos!“).

Ne kiekvienoje grupëje statusø hierarchija yra grieþtai nusi-stovëjusi. Daugelyje grupiø, keièiantis veiklos pobûdþiui (pvz., nuo mo-kymosi pereinant prie pramogø), keièiasi ir grupës nariø statusai. Betstruktûruotose grupëse pasiskirstymas vaidmenimis yra grieþtas ir sta-tusø improvizacijos netoleruojamos.

1. Jeigu þmogus atlieka uþduotis stebimas kitø þmoniø, tai:a) ðis stebëjimas turi átakos atliekant uþduotá;b) lengva uþduotis atliekama geriau;c) sunki uþduotis atliekama prasèiau;d) visi anksèiau pateikti atsakymai yra teisingi.

2. Socialinis dykinëjimas yra tada, kai:a) vienas þmogus dirba, o kiti stebi;b) dirbant grupëje kiekvienas stengiasi maþiau;


klausimai

344

c) bëgama ið pamokø kartu su kitais mokiniais;d) në vienas teiginys nëra teisingas.

3. Konformizmas pasireiškia daþniau, kai:a) grupës nariø nuomonë yra bendra;b) kai reikia vieðai pasakyti savo nuomonæ;c) kai grupës poþiûris á asmená yra nepalankus;d) teisingi visi prieš tai pateikti atsakymai.

4. P. Zimbardo „kalëjimo eksperimento“ pagrindinis tikslas buvo nu-statyti:

a) izoliacijos nuo áprastos aplinkos pasekmes þmogui;b) ákalintø asmenø depresijos vystymosi ypatumus;c) kalëjimø personalo prievartos naudojimo prieþastis;d) kaip stipriai socialinis vaidmuo veikia asmens elgesá.

5. Naujas troleibusø kontrolierius jauèia didelæ átampà ir gëdà praðyda-mas keleiviø pateikti bilietus. Galima teigti, kad jis:

a) nesupranta kontrolieriaus vaidmeniui keliamø reikalavimø;b) emociðkai nepriëmë ðio vaidmens;c) nesugeba tinkamai šio vaidmens atlikti;d) bet kuris ið pateiktø atsakymø yra vienodai teisingas.


345

Absoliutus slenkstis. Maþiausias dirginimas, kurio reikia dirgikliui ap-tikti.

Adaptacija. Þmoniø ir gyvûnø prisitaikymo prie aplinkos procesas.Afektas. Labai audringa trumpalaikë ir stipri emocinë bûsena, pasireiðkian-

ti staigia, intensyvia reakcija.Agnozija. Suvokimo sutrikimas, nulemtas organinio galvos smegenø paþei-

dimo arba emociniø veiksniø.Akomodacija. Piageto teorijoje tai prisiderinimas prie naujos informacijos,

kai turimos schemos tikslinimos, pleèiamos arba net dalijamos á dviar kelias naujas schemas.

Aksonas. Neurono atauga, kuria signalai keliauja á kitus neuronus, liaukasarba raumenis.

Amþiaus tarpsnis. Asmens psichinës ir jo, kaip asmenybës, raidos pakopa,turinti apytiksles laiko ribas.

Analinë stadija. Freudo teorijoje antroji vystymosi stadija, trunkanti nuo18 mënesiø iki 3 metø, pasiþyminti tuo, kad pasitenkinimo ðaltiniutampa iðmatø bei šlapimo sulaikymas ir tuštinimasis.

Apklausa. Bûdas nustatyti individø nuostatas ir elgesá apklausiant atskirusasmenis arba jø grupes.

Asimiliacija. Piaget teorijoje tai naujos patirties arba informacijos aiškini-mas remiantis turimomis schemomis.

Asmenybë. Individo savitumas, nekintamø jo savybiø (ágimtø ir ágytø) visu-ma.

Asmenybës sutrikimas. Nelankstûs ir tvarûs elgesio modeliai, labiausiai ken-kiantys þmogaus socialiniam funkcionavimui (santykiams su kitaisþmonëmis).

Asociacija. Ryšys tarp psichikos reiðkiniø.Aš samprata. Tai, kaip þmogus suvokia save ir savo vertybes.Aš efektyvumas (savaveiksmingumas). Asmens sprendimas apie savo suge-

bëjimus atlikti tam tikrà veiklà.

Sàvokø þodynas

346

Atmintis. Individo sugebëjimas ásiminti, iðlaikyti ir prireikus vël gràþintiinformacijà á sàmonæ.

Atvejo analizë. Bûdas, kai nuodugniai tiriamas vienas asmuo mëginant ap-raðyti þmoniø elgesio ir psichikos procesø dësningumus.

Autonominë nervø sistema. Periferinës nervø sistemos dalis, reguliuojantiliaukø ir vidaus organø raumenis.

Baigmës efektas. Didþiausia tikimybë atsiminti paskutiniuosius paeiliui ið-dëstytus informacijos elementus.

Bendrasis adaptacinis (prisitaikymo) sindromas. Selye teorijoje organiz-mo fiziologinio prisitaikymo prie streso reakcija, susidedanti ið trijøstadijø: aliarmo, pasiprieðinimo ir iðsekimo.

Biheiviorizmas. Psichologijos kryptis, tyrinëjanti tik matomà, iðoriðkai pa-sireiðkiantá elgesá.

Bipolinis sutrikimas. Nuotaikos sutrikimas, kai asmens nuotaika ir elgesyspakartotinai keièiasi ið depresijos á manijos bûsenà.

Blësimas. Atsako silpnëjimas ir nykimas dël pastiprinimo trûkumo arbanebuvimo.

Brendimas. Biologinis augimo procesas, kai nuosekliai keièiasi genetiðkainulemtas elgesys, santykinai nepriklausomas nuo patirties.

Centrinë nervø sistema (CNS). Nervø sistemos dalis, kurià sudaro galvosir nugaros smegenø neuronai.

Centriškumas. Piaget teorijoje vaiko nesugebëjimas suprasti kito þmogauspoþiûrio, polinkis aiðkinti aplinkiná pasaulá siejant já tik su savimi,laikant save atskaitos tašku.

Cirkadinis ritmas. Taisyklingi organizmo fiziologinës veiklos ritmai, suda-rantys maþdaug 24 valandø ciklà, vadinamasis biologinis laikrodis.

Dendritai. Neurono ataugos, kuriomis á neuronà ateina signalai ið kitø neu-ronø ir juntamøjø receptoriø.

Depresija. Nuotaikos sutrikimas, kai þmogø dvi ir daugiau savaites kankinaprislëgta nuotaika, nevertingumo jausmas, kai sumaþëja domëjimasisir pasitenkinimas bet kokia veikla.

Deprivacija. Aiðkûs aplinkos apribojimai, bûtinos asmens psichinei raidaistimuliacijos nebuvimas.

Dirgiklis (stimulas). Bet kuris materialus išorinis ar vidinis veiksnys, suke-liantis organizmo bûklës pokyèius.

Diskriminacija (atskyrimas). Sàlygojimu paremto iðmokimo reiðkinys, kaisàlyginius arba atsakà sukelianèius dirgiklius gebama atskirti nuo pa-naðiø dirgikliø.

347

Disociaciniai sutrikimai. Psichikos sutrikimai, kai tam tikra asmeninë pa-tirtis (mintys, emocijos, prisiminimai) arba aplinkos aspektai tampaatskirti nuo sàmoningo supratimo. Asmuo tarsi praranda ryðá su savopaties patirtimi arba aplinka.

Distresas. Nemalonus, kenksmingas, trikdantis veiklà stresas.Edipo kompleksas. Freudo teorijoje falinës stadijos metu berniuko patiria-

mas vidinis konfliktas, kuriam bûdingi seksualinis potraukis motinaibei tëvo baimë.

Ego. Freudo teorijoje sàmoningiausia asmenybës dalis, derinanti Id, aplin-kos, o vëliau ir Superego reikalavimus.

Eksperimentas. Dviejø ar daugiau savybiø arba reiðkiniø tyrimas, sistemingaijuos keièiant ir nustatant átakà kitiems reiðkiniams arba savybëms.

Ekstravertas. Asmuo, kuriam bûdingas aktyvumas ir socialumas.Elektroencefelografija. Galvos smegenø bioelektriniø potencialø uþraðymas.Emocijos. Situacijos išgyvenimas, vidinë asmens bûsena. Emocijas sudaro

fiziologinis, paþintinis ir išraiškos komponentai. Paprastai jos atsi-randa staiga ir jas sunku kontroliuoti.

Empatija. Ásijautimas á kito þmogaus emocinæ bûsenà, sugebëjimas susita-patinti ir iðgyventi panaðius jausmus.

Endorfinai. Mediatoriai, jungiantys neuronus smegenø centruose, susiju-siuose su nuotaika ir skausmo jutimu.

Euristinis sprendimo bûdas. Greitas problemos sprendimo bûdas, kai re-miamasi savo patirtimi, anksèiau spræstø problemø bûdu.

Falinë stadija. Freudo teorijoje treèioji raidos stadija, trunkanti nuo 3 iki 6metø, pasiþyminti tuo, kad malonumo zona tampa lytiniai organai irjauèiamas seksualinis potraukis prieðingos lyties tëvams.

Fiksacija. Nesugebëjimas paþvelgti á problemà naujai, neáprastai.Fobija. Stipri ir nepagrásta kokio nors objekto arba situacijos baimë, pasi-

reiðkianti nuolatiniu tø objektø ar situacijø vengimu.Fonemos. Maþiausi skiriamieji þodinës kalbos vienetai.Formaliø operacijø stadija. Piaget teorijoje paþintinës raidos stadija, pa-

prastai prasidedanti apie dvyliktuosius gyvenimo metus, kai pradeda-ma logiðkai samprotauti ir màstyti abstrakèiomis sàvokomis.

Frustracija. Nemaloni psichinë bûsena, kuri atsiranda susidûrus su vidi-niais arba išoriniais trukdþiais siekiant norimo tikslo.

Funkcijø (funkcinë) fiksacija. Þmoniø polinkis matyti tik áprastas aplinko-je esanèiø daiktø funkcijas, panaudojimo bûdus.

348

G veiksnys (bendrasis intelektas). Bendras, pagrindinis gabumas mokytis,išmokti, susivokti naujose situacijose, atskleisti reiðkiniø ryðá.

Galvos smegenys. Centrinës nervø sistemos dalis, esanti kaukolëje.Generalizacija (apibendrinimas). Sàlygojimo bûdu paremto iðmokimo reið-

kinys, kai tokiu paèiu atsaku reaguojama ir á panaðø, ne tik á toká patádirgiklá.

Genitalinë stadija. Freudo teorijoje penktoji paskutinë raidos stadija, pra-sidedanti nuo lytinio brendimo, pasiþyminti tuo, kad jauèiami seksu-aliniai jausmai kitos (arba tos paèios) lyties atstovams ir siekiamaseksualiniø santykiø su jais.

Geðtaltinë psichologija. Psichologijos kryptis, pabrëþianti þmogaus polinkáinformacijos dalis jungti á prasmingà visumà.

Gynybos mechanizmai. Daþniausiai nesàmoningai Ego naudojamos strate-gijos, padedanèios sumaþinti kylantá nerimà arba apsisaugoti nuo vi-diniø ir iðoriniø pavojø ásisàmoninimo.

Gramatika. Kalbos taisykliø, leidþianèiø ðnekëti ir suprasti kitus, rinkinys.Grupës poliarizacija. Iðankstinës nuomonës sustiprëjimas aptariant klausi-

mà grupëje.Gugavimas. Ávairiausi kûdikio tariami spontaniðki garsai, nemaþa dalis ku-

riø nëra bûdinga gimtajai kalbai.Haliucinacija. Pojûèiø suvokimo sutrikimas, kai juntami ir suvokiami ið

tiesø neegzistuojantys dirgikliai.Hipnozë. Sàmonës susiaurëjimas ir sustiprëjæs pasidavimas átaigai.Homeostazë. Organizmo vidinës terpës ir funkcijø santykiðkas pastovumas

/pusiausvirumas.Humanistinë psichologija. Psichologijos kryptis, pabrëþianti þmogaus uni-

kalumà, laisvæ rinktis, sieká save aktualizuoti ir orientuotis á asmenináaugimà, saviraiðkà.

Id. Freudo teorijoje pasàmonëje slypinèios psichinës energijos, kuri nuola-tos siekia patenkinti pagrindinius iðlikimo, dauginimosi ir agresijosimpulsus, talpykla.

Idealus Aš. Tai, kaip individas ásivaizduoja geidþiamiausias asmens savy-bes.

Ikisàmonë. Informacija, kuri nëra ásisàmoninta, bet prieinama sàmonin-gam þinojimui nedidelëmis pastangomis.

Ilgalaikë atmintis. Santykinai nekintanti ir neribotos apimties informacijossaugykla.

349

Iliuzija. Netinkamas, tikrovës neatitinkantis suvokiamo daikto ar reiðkinioir jo savybiø atspindëjimas.

Instinktas. Gyvûnø ir þmogaus ágimtø elgesio bei psichikos sudedamøjødaliø visuma.

Instrumentinës (operantinës) reakcijos. Sàlyginis refleksas, kuris sudaro-mas skatinant norimus judesius, veiksmus.

Intelektas. Sugebëjimas mokytis ir iðmokti, susivokti naujose situacijose,atskleisti reiðkiniø ryðá.

Intelekto koeficientas. Skaitinë intelekto lygio iðraiðka, gaunama ávertinusintelekto testo uþduoèiø atlikimà.

Intravertas. Asmuo, daug dëmesio skiriantis savo vidiniam pasauliui, min-tims ir jausmams.

Ásitikinimø tvarumo reiškinys. Polinkis laikytis jau susidariusios nuomo-nës neatsiþvelgiant á naujà tai nuomonei prieðtaraujanèià informaci-jà. Ta pati tendencija iðlieka net tada, kai paneigiama pirminë infor-macija, kurios pagrindu nuomonë susidarë.

Išmokimas. Þmogui arba gyvûnui bûdingas individualios patirties ágyjimas.Iðmoktas bejëgiðkumas. Þmogaus ásitikinimas, kad jis yra bejëgis pakeisti

savo blogà padëtá, ir dël ðio ásitikinimo atsisakymas konstruktyviøveiksmø.

Iðorinë motyvacija. Motyvacijos rûðis, kai veiklà lemia išorinio atlygio sie-kis arba noras iðvengti bausmës.

Iðstûmimas. Skausmingø iðgyvenimø ir nepriimtinø impulsø iðstûmimas ápasàmonæ.

Áterptiniai neuronai. Galvos ir nugaros smegenyse esantys neuronai, per-duodantys signalà ið juntamojo á judinamàjá neuronà.

Áþvalga. Staiga atëjæs á galvà ilgai spræsto uþdavinio sprendimas, sukeliantisstiprius malonius jausmus.

Y teorija. Viršininko arba darbdavio poþiûris á darbuotojus, kai manoma,kad darbuotojai yra motyvuoti dirbti ne vien dël pinigø, jiems darbassvarbus pats savaime. Jis kelia savigarbos jausmà, sudaro galimybesbendrauti, þmogus iðreiðkia save, ágyvendina savo galimybes.

Jausmai. Daþnai suprantami kaip emocijø sinonimas. Nuo emocijø jaus-mai skiriasi tuo, kad jie yra pastovesni, ne tokie trumpalaikiai.

Judinamieji neuronai. Neuronai, kuriais signalai ið centrinës nervø siste-mos perduodami á raumenis.

Juntamieji neuronai. Neuronai, kurie priima dirginimà ið jutimo organø irsiunèia informacijà á nugaros arba á galvos smegenis.

350

Jutimas. Tai procesas, kai mûsø receptoriai ir nervø sistema fiziðkai priimair pateikia aplinkos dirgikliø energijà.

Jutimo adaptacija. Sumaþëjæs jautrumas dël nuolatinio vienodo dirginimo.Jutiminë (sensorinë) atmintis. Trumpà laikà iðliekantis jutiminis vaizdas.Kalba. Þenklø sistema, padedanti perduoti ir suvokti informacijà.Katarsis. Palengvëjimas iðreiðkus stiprius jausmus, taip pat ir pyktá.Klaidø ir bandymø kelias. Problemos sprendimo bûdas, kai iðbandomi visi

ámanomi variantai, þingsnis po þingsnio.Klasikinis sàlygojimas. Iðmokimo bûdas, kai tam tikras dirgiklis ir atsakas

susiejami asociatyviniais ryðiais.Kognityvi psichologija. Psichologijos kryptis, pabrëþianti, kad lemiamà reikð-

mæ þmogaus elgesiui turi þinios.Konformizmas. Individo elgesio arba nuomonës pasikeitimas dël realaus

arba ásivaizduojamo kito þmogaus arba grupës poveikio.Konkreèiø operacijø stadija. Piaget teorijoje paþintinës raidos stadija, trun-

kanti maþdaug nuo 6 iki 11 metø amþiaus, kai vaikas ima logiðkaisamprotauti apie konkreèius dalykus ir mokosi spræsti su tikrovið-kais, konkreèiais reiðkiniais susijusias problemas.

Koreliaciniai tyrimai. Tyrimo bûdas, kai nustatomas dviejø ar daugiau veiks-niø ryšys, kaip jie kinta drauge arba kaip vienas jø numato kità.

Kritinis raidos laikotarpis. Laikotarpis, kai tam tikri veiksniai arba poty-riai labiausiai veikia organizmo raidà.

Kulminaciniai potyriai. Labai intensyvûs teigiami iðgyvenimai, jø metujauèiama ypatinga palaimos bûsena.

Laimëjimø baimë. Pasireiðkia tuo, kad þmogus atsisako veiklos, padedan-èios ágyvendinti aukštesnius poreikius.

Laisvøjø asociacijø metodas. Psichoanalizës metodas, kai laisvai kylanèiomisnecenzûruojamomis asociacijomis iðkeliamas pasàmonëje slypintis psi-chinis turinys.

Latentinë stadija. Freudo teorijoje ketvirtoji raidos stadija, trunkanti nuo6 metø iki lytinio brendimo pradþios, pasiþyminti tuo, kad seksuali-nis potraukis yra nuslopinamas.

Lytinis tapatumas. Suvokimas, kad esi vyras arba moteris.Manija. Nuotaikos sutrikimas, pasiþymintis labai didelio aktyvumo, neval-

domo optimizmo bûsena.Màstymas. Protinë veikla, susijusi su informacijos supratimu, apdorojimu

bei perteikimu.Meditacija. Labai didelio susikaupimo sàmonës bûsena.

351

Mielino dangalas. Balta medþiaga, kuri apsaugo aksonà ir padeda sklistinerviniam impulsui.

Mnemoninës technikos. Bûdai, kuriais didinamas asmens gebëjimas ási-minti ir atgaminti ásimintà medþiagà.

Mokymasis. Aktyvi ir tikslinga þmogaus veikla, kuria siekiama gauti þiniø,jas suprasti ir ásiminti, ágyti ágûdþiø.

Morfema. Smulkiausias prasmingas kalbos vienetas.Motyvacija. Þmogaus elgesá lemianèiø veiksniø visuma.Motyvas. Kiekvienas atskiras ir suvoktas elgesá lemiantis veiksnys.Nemiga (insomnija). Miego sutrikimas, kai nuolat sunkiai uþmiegama ar-

ba neišmiegama nenubudus.Nerimo sutrikimai. Psichikos sutrikimai, kuriø pagrindinis poþymis yra

didelis nerimas arba netinkamas elgesys siekiant sumaþinti nerimà.Nervø sistema. Þmogaus organizmo elektrocheminë komunikacijos siste-

ma, kuri ágalina màstyti, jausti ir veikti.Nesàlyginis dirgiklis. Klasikinio sàlygojimo metu dirgiklis, sukeliantis ne-

sàlyginá refleksà (nesàlyginá atsakà).Neuromediatoriai. Cheminës medþiagos, kuriomis perduodamas signalas

ið vieno neurono á kità.Neuronas. Nervinë làstelë, nervø sistemos vienetas.Neurozë. Anksèiau taip vadinti psichikos sutrikimai, kurie pasireiðkia emo-

ciniais ir fiziologiniais sutrikimais, dirglumu, iðsekimu, yra vargi-nantys, taèiau netrukdo racionaliai màstyti ir socialiai veikti.

Norai. Socialinës kilmës poreikiai.Nuotaika. Emocinë bûsena, kuri trunka ilgai, nëra stipri, nuspalvina þmo-

gaus veiklà, psichikos procesus.Nuotaikos sutrikimai. Psichikos sutrikimai, kurie pasireiðkia ne maþiau

kaip dvi savaites trunkanèiomis stipriomis emocinëmis bûsenomis,trikdanèiomis áprastinæ asmens veiklà, net valgymo ir miego ápro-èius.

Obsesinis kompulsinis sutrikimas. Nerimo sutrikimas, kuriam bûdinganevalingai pasikartojanèios mintys (obsesijos) arba nevalingai pasi-kartojantys veiksmai (kompulsijos).

Operantinis (instrumentinis) sàlygojimas. Iðmokimo bûdas, kai naujaspageidaujamas elgesys arba atsakas yra átvirtinamas naudojant pa-stiprinimà, o nepageidaujamas arba netinkamas elgesys susilpnina-mas naudojant bausmæ.

352

Oralinë stadija. Freudo teorijoje pirmoji raidos stadija, trunkanti nuo gi-mimo iki 18 mënesiø, pasiþyminti tuo, kad dauguma kûdikio jusli-niø malonumø yra susijæ su burnos sritimi (èiulpimu, kandþiojimu,kramtymu).

Organizmo vertinimo procesas. Rogerso teorijoje þmogaus organizmo ágim-tas gebëjimas teigiamai vertinti tuos potyrius, kurie yra palankûs au-gimui, ir neigiamai tuos, kurie nepalankûs.

Parasimpatinë nervø sistema. Autonominës nervø sistemos dalis, slopinan-ti organø veiklà.

Pasàmonë. Psichikos dalis, kurioje slypi þmogaus sàmoningam þinojimuineprieinamas psichinis turinys ir kuri turi átakos þmogaus elgesiui.

Pasiekiamumo euristika. Greitas ir paprastas sprendimo priëmimo bûdas,kai sprendimus grindþiame atmintyje laikoma ir tuo momentu leng-viausiai pasiekiama informacija.

Paþintinë raida. Psichikos procesø (màstymo, atminties, suvokimo) raida.Perdëta savikliova. Perdëtas pasitikëjimas savo nuomonës ir sprendimø tei-

singumu.Periferinë nervø sistema. Nervø sistema, jungianti centrinæ nervø sistemà

su raumenimis, liaukomis ir receptoriais.Pojûtis. Tai iðorës pasaulio objektø savybiø ir organizmo vidaus reiðkiniø

atspindëjimas psichikoje.Poligrafas. Melui nustatyti naudojamas prietaisas, matuojantis keletà emo-

cijø sukeltø fiziologiniø reakcijø intensyvumà.Polinkis ieškoti patvirtinimo. Polinkis ieškoti informacijos, kuri patvirtin-

tø kylanèias prielaidas.Poreikis. Individo bûsena, kai patiriamas ko nors reikalingo trûkumas ir dël

to jauèiama psichinë átampa.Poreikiø hierarchija. Maslow teorija, teigianti, kad nepatenkinus pagrindi-

niø poreikiø neiðkyla aukštesni poreikiai.Potyriø laukas. Rogerso teorijoje tai viskas, kà ámanoma justi, patirti kiek-

vienu momentu.Pradmës efektas. Didþiausia tikimybë atsiminti pirmuosius paeiliui iðdësty-

tus informacijos elementus.Prenatalinë raida. Individo raida iki gimimo.Prieraišumas. Pirmaisiais gyvenimo metais susiformuojantis vaiko emoci-

nis ryðys su já globojanèiu þmogumi.Prieðoperacinë stadija. Paget teorijoje paþintinës raidos stadija maþdaug

nuo dvejø iki ðeðeriø metø amþiaus, kurios metu vaikas mokosi var-toti sàvokas, bet dar nesupranta konkreèiø loginiø operacijø.

353

Prisiminimas. Gebëjimas atkurti kadaise ásimintà informacijà.Protinis atsilikimas. Nuolatiniai ir nekintamai riboti protiniai gebëjimai,

kuriuos rodo maþesnis nei 70 intelekto koeficientas ir sunkumai pri-sitaikyti prie kasdieninio gyvenimo reikalavimø.

Prototipas. Bûdingiausias tam tikros kategorijos atstovas.Psichiatrija. Medicinos ðaka, tirianti psichikos sutrikimø prieþastis, eigà,

gydymà ir profilaktikà.Psichikos sutrikimas. Bûklë, kuriai esant elgesys vertinamas kaip netipið-

kas, trikdantis, nepadedantis prisitaikyti ir nepateisinamas.Psichoaktyvios medþiagos. Cheminës medþiagos, keièianèios sàmonës bû-

senà, suvokimà, nuotaikà.Psichoanalizë. Psichologiniø sutrikimø aiðkinimo ir gydymo bûdas.Psichologija. Mokslas, tiriantis elgesá ir psichikos procesus.Psichologinis ávertinimas. Psichologo profesinë veikla, skirta asmens uni-

kaliems bruoþams, savybëms, galioms ar sunkumams atskleisti atsi-þvelgiant á asmens gyvenimo situacijà ir raidos istorijà.

Psichologinis konsultavimas. Psichologo profesinë veikla, skirta padëti þmo-nëms iðsiaiðkinti, suprasti ir spræsti asmeninius arba tarpasmeniniussu psichologine savijauta ar elgesiu susijusius sunkumus.

Psichoseksualinës stadijos. Freudo teorijoje iðskiriamos þmogaus brendi-mo stadijos, kuriø metu Id malonumo siekianti energija nukreipia-ma á skirtingas malonumui jautrias kûno sritis.

Psichosomatiniai sutrikimai. Fiziniai sveikatos sutrikimai, kuriø kilmë sie-jama su psichologinëmis prieþastimis.

Psichoterapija. Þmogaus psichikos procesø (màstymo, savimonës, emoci-jø) gydymas, pagrástas bendravimu su psichoterapeutu.

Psichozë. Psichikos sutrikimai, kuriems bûdingas iðkreiptas savæs ir aplin-kos suvokimas, þymûs elgesio ir santykiø pasikeitimai, neracionalu-mas.

Reciprokinis (abipusis) determinizmas. Banduros teorijoje elgesio, aplin-kos ir paþintiniø veiksniø átaka vienas kitam.

Refleksas. Automatiðka nervø sistemos reakcija á dirgiklius.REM miegas. Miego stadija, kai matyti greiti akiø judesiai. Jos metu daþ-

niausiai sapnuojama. Vidaus organai ðios miego stadijos metu akty-vûs, o raumenys visiðkai atsipalaidavæ. Kitaip dar vadinamas para-doksaliuoju miegu.

Sàlyginë reakcija (sàlyginis refleksas). Klasikinio sàlygojimo metu iðmok-tas atsakas á sàlyginá dirgiklá.

354

Sàlyginis dirgiklis. Ið pradþiø buvæs neutralus dirgiklis, pakartotinai pateik-tas su nesàlyginiu dirgikliu, geba sukelti toká patá atsakà kaip ir nesà-lyginis dirgiklis.

Sàmonë. Savo minèiø, veiksmø, suvokimo, màstymo þinojimas.Savaiminis atsinaujinimas. Nusilpusios sàlyginës reakcijos atsigavimas po

ramybës tarpsnio.Saviaktualizacijos poreikis. Aukðèiausias poreikis Maslow hierarchijoje. Po-

reikis ágyvendinti savo unikalias galimybes.Savirealizacijos tendencija. Pasak Rogerso, þmogaus prigimtyje slypinti ten-

dencija, nukreipianti já geresnio ir visavertiškesnio funkcionavimolink. Vienintelis ir pagrindinis þmogaus elgesio motyvas.

Sàvoka. Prasminis vienetas, tikrovës áprasminimo pasitelkus kalbà rezulta-tas.

Schema. Psichikos darinys arba struktûra, taikoma naujai gaunamai infor-macijai tvarkyti.

Šizofrenija. Psichikos sutrikimas, kuriam bûdinga padrikas màstymas, klie-desiai, haliucinacijos, nesiderinanèios emocijos ir veiksmai.

Semantika. Kalbos þenklø reikðmës ir prasmës.Sensomotorinë stadija. Piaget teorijoje pirmoji paþintinës raidos stadija,

apimanti pirmuosius dvejus gyvenimo metus, kurios metu vaikai pa-þásta pasaulá pojûèiais ir judesiais.

Simpatinë nervø sistema. Autonominës nervø sistemos dalis, aktyvinantiorganø veiklà.

Sinapsë. Jungtis tarp vieno neurono aksono ir kito neurono dendrito.Sintaksë. Taisyklës, pagal kurias þodþiai jungiami á gramatiðkai teisingus

sakinius.Skirtumo slenkstis. Maþiausias pasikeitimas tarp dviejø dirgikliø, kurá þmo-

gus aptinka.Socialinë grupë. Du arba daugiau asmenø, kurie veikia vienas kità, daro

átakà vienas kitam.Socialinë kognityvi psichologijos kryptis. Ðios krypties atstovai þmogaus

elgesio aiðkinimà grindë biheiviorizmo nustatytais dësningumais irpaþintiniais procesais.

Socialinë psichologija. Psichologijos ðaka, tirianti psichikos reiðkinius, at-sirandanèius þmonëms bendraujant, sàveikaujant ávairiose neorgani-zuotose grupëse (atsitiktiniø, vienas su kitu nesusijusiø individø gru-pëse, minioje) ir organizuotose grupëse (bendros veiklos, siekiø arpaþiûrø susietø þmoniø grupëse, bendrijose).

355

Socialinis dykinëjimas. Tendencija dëti maþiau pastangø dalyvaujant ben-droje veikloje.

Socialinis palengvinimas. Elgesio intensyvumo padidëjimas bûnant tarp ki-tø þmoniø.

Socialinis vaidmuo. Kokioje nors konkreèioje gyvenimo srityje þmogui bû-dinga elgesio bûdø visuma.

Somatinë nervø sistema. Periferinës nervø sistemos dalis, perduodanti sig-nalus ið jutimo organø á CNS ir ið CNS á raumenis.

Somatoforminiai sutrikimai. Psichikos sutrikimai, kai poþymiai ágauna so-matinio (kûno) sutrikimo pobûdá, nors ið tiesø nëra jokios fizinësarba medicininës prieþasties.

Sprendimo bûdø fiksacija. Þmoniø polinkis naudoti tà patá sprendimo bû-dà naujai problemai spræsti.

Stebëjimas. Tyrimo metodas, kai tikslingai suvokiamas reiškinys arba ob-jektas sutelkiant á já dëmesá ir apraðant já.

Stresas. Didesni, nei áprasta, reikalavimai asmeniui ir dël to kylanti grësmëjo gerovei bei mëginimai áveikti tà grësmæ.

Stresoriai. Išoriniai ar vidiniai organizmà veikiantys veiksniai, á kuriuosreaguojama ir kurie suvokiami kaip keliantys grësmæ.

Streso reakcija. Visuma stresoriaus sukeltø organizmo fiziologiniø, psicho-loginiø, elgesio atsakø.

Streso áveika. Pastangos sumaþinti streso reakcijas ir neigiamà streso povei-ká.

Suvokimas. Psichinis pojûèiais gaunamos informacijos tvarkymas ir ápras-minimas.

Superego. Freudo teorijoje asmenybës dalis, apimanti tëvø ir kitø svarbiøvaikui suaugusiøjø vertybes, normas ir draudimus. Tai sàþinës bal-sas, kuris verèia Ego atsiþvelgti ne tik á tikrovæ, bet ir á tai, kaipprivalu elgtis.

Tapatumas. Individuali þmogaus savivoka, supratimas, kas esi ir kà gali.Telegramø (telegrafinë) kalba. Dvejø metø vaiko kalba, kuriai bûdingi sa-

kiniai ið dviejø þodþiø.Temperamentas. Svarbios prigimtinës þmogaus bûdà nusakanèios savybës,

pasireiðkianèios nuo pat gimimo.Tipiškumo euristika. Greitas ir paprastas sprendimo priëmimo bûdas, kai

sprendimas yra priimamas remiantis tuo, kaip gerai daiktas ar reiðki-nys atitinka tam tikrà prototipà.

356

Trumpalaikë atmintis. Ið jutimo organø arba ilgalaikës atminties gautos iresamu metu naudojamos informacijos iðlaikymas.

Uþkodavimas. Jutimais gaunamø signalø sutvarkymas. Gali bûti regimasis(vaizdiniais), garsinis (akustinis) ir prasminis (semantinis).

Uþmiršimas. Negalëjimas prisiminti to, kas buvo ásiminta arba išmokta.Vidinë motyvacija. Motyvacijos rûðis, kai veiklà lemia noras bûti veiksmin-

gam ir veikti dël paèios veiklos.X teorija. Viršininko arba darbdavio poþiûris á darbuotojus, kai manoma,

kad darbuotojai ið esmës yra tingûs, klystantys ir juos reikia moty-vuoti iðoriðkai – pastiprinimais ir bausmëmis.

357

Literatûra

1. Adler A. Þmogaus paþinimas. Vilnius: Vaga, 2003.2. Aristotelis. Apie sielà. Vilnius, 1959.3. Bernstein P. Against the Gods: The Remarkable Story of Risk. New

York: John Wiley & Sons, 1996.4. Davidoff A. J. Introduction to Psychology. New York, 1994.5. Descartes R. Sielos aistros. Vilnius: Pradai, 2002.6. Erikson E. H. Vaikystë ir visuomenë. Vilnius: Katalikø pasaulio leidi-

niai, 2004.7. Feldman R. S. Understanding psychology. 7th edition. McGraw Hill:

Higher Education, 2005.8. Frankl V. E. Þmogus ieðko prasmës. Vilnius: Katalikø pasaulio leidyk-

la, 1997.9. Freud S. Psichoanalizës ávadas: Paskaitos. Vilnius: Vaga, 1999.

10. Fromm E. Menas mylëti. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1992.11. Fromm E. Turëti ar bûti? Kaunas: Verba vera, 2005.12. Furst M. Psichologija. Vilnius: Lumen, 1998.13. Goldenberg S. Attachment and Development. London: Arnold, 2000.14. Grakauskaitë-Karkockienë D. Kûrybos psichologija. Vilnius: Logoti-

pas, 2002.15. Gudaitë G. Asmenybës transformacija sapnuose, pasakose, mituose.

Vilnius: Tyto alba, 2001.16. Gudaitë G. Ávadas á analitinæ psichologijà. Vilnius: Vilniaus universite-

to leidykla, 2002.17. Hayes N. Foundations of Psyhology. Thompson Learning, 2000.18. Harris M., Butterworth G. Developmental Psychology. Psychology Press

Ltd, 2002.19. Holmes D. S. Abnormal Psychology, 4th ed., Allyn and Bacon, 2001.20. Horney K. Neurotiðka mûsø laikø asmenybë, Vilnius: Apostrofa, 2004.21. Justickis V. Bendroji ir teisës psichologija. Vilnius: Mykolo Romerio

universitetas, 2004.22. Katiliûtë-Boydstun D. Biheiviorizmas ir humanistinë psichologija: dvi

þmogaus prigimties sampratos individualistinëje visuomenëje // Psi-chologija. 1997. Nr. 16.

23. Kohler W. Geðtaltpsichologija: paþintis su ðiuolaikinës psichologijos sà-vokomis. Vilnius: VU Specialiosios psichologijos laboratorija, 2005.

358

24. Lapë J., Navikas G. Psichologijos ávadas. Vilnius: Lietuvos teisës uni-versitetas, 2003.

25. Lemme B. H. Suaugusiojo raida. Poligrafija ir informatika, 2003.26. Martinaitis M. Kukuèio baladës. Vilnius: Vaga, 1986.27. Martišius V. Psichologijos metodai. Vilnius: Evalda, 1999.28. Maslow A. Motyvacija ir asmenybë. Vilnius: Apostrofa, 2006.29. Myers D. G. Psichologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2000.30. Paulauskas Þ. Intelekto teorijø ir jo tyrimo problemø apþvalga // Psi-

chologija. 1995. Nr. 14.31. Piaget J. Vaiko màstymas ir kalba. Vilnius: Aidai, 2002.32. Psichiatrija. Alekna R., Aputytë V., Bunevièius R. ...[et al.]. Vilnius:

UAB „Vaistø þinios“, 2003.33. Psichologijos þodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 1993.34. Saint-Exupery A. de. Maþasis princas. Vilnius: Alma littera, 2005.35. Sergejevas B. Atminties paslaptys. Vilnius: Mokslas, 1983.36. Simmons J. 100 átakingiausiø mokslinikø pasaulio istorijoje. Kaunas:

Tyrai, 1996.37. Skinner B. F. Apmàstymai apie biheiviorizmà ir visuomenæ. Vilnius:

VU Specialiosios psichologijos laboratorija, 2006.38. Suslavièius A. Socialinë psichologija. Vilnius: Vilniaus universiteto lei-

dykla, 1998.39. Trimakas K. A. Asmenybës raida gyvenime. Kaunas: Tarpdiecezinës

katechetikos komisijos leidykla, 1997.40. Trimakas K. A. Þmogaus aukðèiausi skrydþiai. Kaunas: Tarpdiecezinës

katechetikos komisijos leidykla, 1996.41. Valickas G., Suslavièius A. Socialinë psichologija teisëtvarkos darbuo-

tojams. Vilnius: Lietuvos teisës akademija, 1999.42. Viliûnas V. Foniniai emociniai iðgyvenimai // Psichologija. 1997. Nr.

16.43. Watson J. B. Psichologija biheivioristo poþiûriu. Vilnius: VU Specia-

liosios psichologijos laboratorija, 2004.44. Wedding D. Behavior and Medicine. Seattle: Hogrefe & Huber Publis-

hers, 2001.45. Wundt W. Psichologijos pagrindai. Vilnius: VU Specialiosios psicholo-

gijos laboratorija, 2004.46. Þukauskienë R. Raidos psichologija. Vilnius: Margi raðtai, 1998.47. Àäëåð À. Âîñïèòàíèå äåòåé. Âçàèìîäåéñòâèå ïîëîâ. Ðîñòîâ-íà-Äîíó,

1998.

48. Ãîäôðóà Æ. ×òî òàêîå ïñèõîëîãèÿ. Ìîñêâà: Ìèð, 1992. Ò. 1, 2.

49. Ñåëüå Ã. Ñòðåññ áåç äèññòðåññà. Ðèãà, 1992.

359

Atsakymai á pasitikrinimo klausimus

Psichologijos mokslo raida: 1b), 2c), 3a), 4c), 5c).Biologiniai elgesio pagrindai: 1c), 2a), 3d), 4d), 5a).Jutimai ir suvokimas: 1c), 2d), 3b), 4c), 5a).Sàmonë ir jos bûsenos: 1d), 2c), 3b), 4c), 5b).Išmoktas elgesys: 1b), 2a), 3b), 4c), 5b).Atmintis: 1b), 2d), 3d), 4a), 5a).Kalba, màstymas ir intelektas: 1b), 2d), 3d), 4c), 5d).Motyvacija: 1a), 2c), 3b), 4c), 5d).Emocijos: 1b), 2c), 3c), 4a), 5c).Þmogaus psichosocialinë raida: 1d), 2a), 3a), 4d), 5c), 6d), 7c).Asmenybës teorijos: 1d), 2b), 3a), 4b), 5b).Stresas ir sveikata: 1a), 2a), 3c), 4c), 5c), 6c).Psichikos sutrikimai: 1c), 2c), 3b), 4a), 5c).Socialinë psichologija: 1d), 2b), 3d), 4d), 5b).

360

PSICHOLOGIJA. – Vadovëlis. Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidy-bos centras, 2007. – P. 360. 7 lentelës, 67pieðiniai.

Bibliogr. 245 p.

ISBN 978-9955-19-069-1

Vadovëlyje pateikiamos bendros psichologijos mokslo þinios apie þmogauselgesá ir psichikos procesus, jø kilmæ, raidà ir raiðkà. Vadovëlis sudarytas ið 14skyriø, kiekviename ið jø aptariama atskira psichologijos mokslo ar profesinësveiklos tema, pateikiami ávadiniai ir pasitikrinimo klausimai, palengvinantys sa-varankiðkà medþiagos studijavimà. Vadovëlis skirtas aukðtøjø mokyklø ávairiøspecialybiø studentams, studijuojantiems psichologijos, bendrosios psichologi-jos, psichologijos ávado dalykus, taip pat visiems, kurie domisi psichologija ir

rûpinasi savo bei kitø þmoniø psichologine gerove.

UDK 159.9(075.8)

Ju248

Jusienë, Roma; Laurinavièius, Alfredas

Roma JusienëAlfredas Laurinavièius

PSICHOLOGIJAVadovëlis

Redaktorë Jûratë BalèiûnienëDailininkas Artûras Bukauskas

Virðelio dailininkë Stanislava NarkevièiûtëMaketavo Auðrinë Ilekytë

SL 585. 2007 08 01. 18,22 leidyb. apsk. l.Pap. tir. 500 egz. Uþsakymas

Iðleido Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras,Ateities g. 20, LT–08303 VilniusPuslapis internete www.mruni.eu

Elektroninis paðtas [email protected] UAB „Baltijos Kopija“, Kareiviø g. 13b, Vilnius

Puslapis internete www.kopija.ltElektroninis paðtas [email protected]

Roma Jusienė, Alfredas Laurinavičius - Psichologija

Documents

Transcript of Roma Jusienė, Alfredas Laurinavičius - Psichologija