Renesansas atsirado Italijoje bei ten gyvavo XIV XVIa. Kitose Vakar bei Centrinse Europos alyse tssi nuo XV iki XVIIa. Renesanso termin, reikiant tam tikros kultros atgaivinim, atgimim, pirmasis pavartojo ital dailininkas D. Vazaris 1550m. veikale ymij ital architekt, tapytoj, skulptori gyvenimai. Muzikologijoje Renesanso termin imta naudoti nuo XIXa. Renesansas - Europos meno istorinis stilius, gyvavs tarp vidurami gotikos bei Naujj ami Baroko. Jis bendras visoms to meto meno rims. Jo esm apsprendia humanistin pasaulira, kultros bei meno pasaulietikjimas, ryiai su Antikos menu. Antra vertus Renesansas stilistikai nevienalyt epocha: alia pasaulietinio klesti banytinis menas, alia realistinio mistinis. Na, bei treia vertus, Renesanso menas evoliucionuoja: iaugs i vidurami tradicij, jis savo saullydyje atveria naujos epochos Baroko vartus. Apie muzikinio Renesanso istorines ribas yra vairi nuomoni. Labiausiai paplitusi: Renesansas muzikoje prasidjo XVa. viduryje. Tuo mepats pradeda reiktis angl bei Nyderland muzikinio Renesanso pradinink D.Dansteiblo bei G.Diufai veikla, formuotis Nyderland polifonin mokykla, renesansikasis harmonijos bei groio muzikoje idealas, grietojo polifoninio stiliaus normos, perjimas prie tolygaus, skambaus bei melodingo, taip vadinamo, eufoninio kontrapunkto (gr. eufonija muzikos gars darna). Renesasnso muzikoje pabaiga XVIa. Tuo mepats dbe gyvuoja Romos bei Venecijos polifonins mokyklos, baigiasi Palestrinos, Laso, D.Gabrieli, prasideda vlyvj madrigalist bei pirmj oper autori kryba. Nutolstama nuo muzikinio Renesanso princip: homofonin faktra, kontrasto principas bei t.t. Renesanso stilius muzikoje formuojasi bei nyksta laipsnikai, bet tai vyksta geografikai netolygiai. Italijoje Renesanso stiliaus tendencijas matome jau XIVa., Ars nova metu, o XV amiaus Nyderland polifonist kryboje, kaip bei apskritai iaurs Europoje, dbe tebegyvuoja vidurami muzikos tradicijos. Renesanso stili muzikoje, kaip bei kituose menuose, suformavo naujosios visuomens estetins pairos bei estetiniai poreikiai.Svarbiausieji bendrieji Renesanso stiliaus bruoai: 1. Estetinis idealas. Renesansui buvo artimas Antikos estetinis idealas. Tai vis pirma grai, protinga, gyvenanti pilnavert gyvenim asmenyb; pasaulio vairov bei harmonija. Renesanso pilieiui bei menininkui grau tai, kas harmoninga, simetrika, raiku, saikinga. Apibendrinant galima pasakyti, jog vyrauja statikai ireikto groio koncepcija.Taiau toji statika yra iorika. Ji pilna vidins gyvybs statikai vieningame ir vienpusikame, vokaliniame choriniame, muzikos krinyje skamba judrus imitacinis kontrapunktas, intensyvus vidinis intonacinis pltojimas. Beje, vlyvojo Renesanso (XIVa. pab.) estetinis idealas bei turtja, bei keiiasi. Vis daugiau dmesio skiriama mogik jausm bei aistr iraikai, nuotaik ekspresijai. Todl vis labiau yra grau tai, kas verlu, kontrastinga, dinamika, ekspresyvu. Taiau tai nesugriauna bendrj Renesanso estetinio idealo nuostat. J iraika yra epin lyrin. 2. Menins temos. Bendroji tendencija: tematikos pasaulietinimas bei vairjimas. Vyraujanti tematikos triada: mogus, pasaulis, Dievas. Meno kriniuose vaizduojamos, apraomos bei ireikiamos mogaus didybs bei yd, pergyvenim bei jausm, aplinkos bei buities, heroj bei prastuomens gyvenimo meniniai vaizdai. Ypa iraikinga bei poetika tampa meils lyrika, kurios pradininku laikomas didysis Petrarka bei kurio tekstais muzik kr visi ymiausieji Renesanso kompozitoriai (j tarpe bei Palestrina). Kadangi Renesanse bei toliau labai reikminga banytin muzika, tai joje didingai bei jautriai ireikiami biblijiniai siuetai, Dievo garbinimo ekstazika nuotaika. Renesanso muzikoje sutinkame bei gamtos menini vaizd (aido, nakties, audros, arkadiko krato, t.y. civilizacijos nepaliestos, visuotins idilijos bei pan.), ireikt pastoralikai bei subtiliai. Renesansui bdinga bei buitin, progin, riterika, mitologin, net fantastin tematika.3. Krybinis metodas.Vyrauja racionalistinis metodas, grindiamas apskaiiavimu, iprotavimu. Tai nenuostabu, inant, jog Renesanso muzika tai, vis pirma, grietojo polifoninio stiliaus, kuriamo pagal visuotinai priimis taisykles, menas. Taiau pasaulietinje muzikoje daug imons, laisvo, intuityvaus krybinio prado. Labai populiarus yra parodijavimo (transkribavimo) metodas: savo arba kit autori krini perkrimas, ipltojimas, aranavimas arba j mediagos panaudojimas naujam kriniui sukomponuoti. Tai buvo anaiptol nepeiktina praktika, niekas net neman jos laikyti plagijavimu.4. anrai bei formos.Renesanse vienodai skmingai gyvuoja banytiniai bei pasaulietiniai, kuri vis daugja, monumentals bei smulks, kurie vis vairja bei gausja, anrai. Susiformuoja savarankiki instrumentiniai anrai. alia rimtj anr vis labiau plinta lengvieji dainos, buitins pjess, oki muzika. Banytins profesionaliosios muzikos pagrindinis anras lieka miios bei motetai, o banytins buitins muzikos lauda. Taiau dbe miios bei motetai daug labiau ipltoti bei kuriami naudojant imitacin technik. XVIa. viduryje miios, iki tol kurtos grigaliko choralo pagrindu su firmus tenore (vad. cantus firmus miios), uleidia vieta miioms, pagrstoms tematins mediagos imitavimu visuose balsuose. Visos mii dalys raomos vienoje tonacijoje (dermje) bei grindiamos tos paios temos varijantais. Nuo XVa. vidurio vien udar visum apjungiamos visos 5 mii dalys, bei is anras tampa cikliniu.Renesanso moteis vadinamas naujuoju (nuo XVa.). Jame naudojamas bet vienas tekstas, daniausiai lotynikas. Kiekvienam teksto posmui be eilutei parenkama nauja tema, intonacikai gimininga pirmajai. Temos pltojamos per visus balsus. Tarp posm be eilui vengiama cenzros, todl sukuriamas itisinio muzikos pltojimo spdis. Posm pabaigoje neretai pereinama homofonin faktr. Pagrindiniai pasaulietins vokalins daugiabalss muzikos anrai buvo dainos: polifonins prancz ansona, rondo; ital kancona, madrigalas (danai iaugantis savotik chorin poem); homofonins ital frotola, vilanela; ispan viljaneska; vokiei Lied. Buityje, dvar aplinkoje labai plito bei soliniai kriniai balsui su styginio instrumento, liutns be violos, pritarimu. Labai danai tai buvo tiesiog daugiabalsi krini aranuots. Renesanso epochoje susiformavo savarankika profesionali instrumentin muzika. Tai reik grynosios muzikos eros pradi. Beje, instrumentiniai anrai danai perimdavo vokalins polifonins muzikos tradicijas bei formas. Svarbiausieji instrumentins muzikos anrai buvo: polifonins kanconos, rierkarai; improvizacins pjess preliudai, fantazijos, tokatos. Renesanse suydjo okio menas. Imta leisti oki nat rinkiniai, atsirado pirmieji profesionals oki mokytojai. XIII XIVa. raytin oki muzika yra vienbals, nuo XVa. daugiabals. Populiariausi okiai kil i Italijos: goljarda, kuranta, pasameco, saltarela. Paplit buvo prancz branlis, ispan pasakalija bei pavana, angl iga, vokiei alemanda. Vienbals vokalin bei oki muzika ypa skatino homofoninio stiliaus formvimasi, simetrikumo, kadencikumo, struktros kvadratikumo, rondikumo bei reprizikumo principus, kuriais bus grindiama vlesni epoch muzika. Renesanso muzikoje vyravo 2 formos tipai: posmin varijantin bei posmin (strofin). Pirmoji, kuriai bdingas varijantinis itisinis muzikins mediagos pltojimas, bdinga vis pirma stambiems polifoniniams banytins muzikos anrams; antroji, kuri grindiama refreno kartojimu, rondikumo bei net reprizikumo principu, bdinga pasaulietinei, homofonikai smulki anr muzikai. Neretai sutinkama bei miri forma. 5. Muzikin kalba. Renesanso epochoje irsta senovini dermi sistema. alia dorins, bei miksolydins vis daniau naudojamos eolin bei jonin derms. Pradeda formuotis maoro minoro sistema. Vyksta subtili bei vis drsesn diatonikos chromatizacija, leidianti daryti ekspresyvesn muzik. Vietoje vidurami kvartos bei kvintos interval, muzikos skambesio norma tampa tercija, seksta. Harmonijos pagrindu tampa tercins sandaros sskambiai (trigarsis). Formuojasi harmonins kadencijos. Didja gars bei akord tarpusavio traukos reikm, o tuo paiu rykja akord funkciniai santykiai. Harmoniniam mstymui formuotis ypa didels reikms turjo homofonijos ikilimas. Atsirado krini, pagrist bet akordine faktra. Tuo pat mepats vokalinje - polifoninje (pirmiausiai - banytinje) muzikoje vyrauja chorinis dainavimas a cappella bei grietasis polifoninis stilius. Jam bdinga: lygus, natralus skambjimas; diatonin, nuosekli, be dideli uoli melodika; patogus diapazonas, patogs intonuoti intervalai, intonacijos; nesudtinga lygi veri beakcentin ritmika; konsonansiniai sskambiai. Todl tai skaidraus, ramaus bei lygaus skambjimo stilius. Jo priemons tarnavo svarbiausiam tikslui daugiabalsio krinio vieningumui pasiekti. Tam tikslui tarnavo bei daugiabalss muzikos. 6. Komponavimo technika. Polifoniniuose kriniuose sivyrauja imitacin technika, kurioje cantus firmus praranda savo vienijant vaidmen. Su juo elgiamasi vis laisviau: jis tai vedamas, tai inyksta krinio bgyje, iskaidomas skirtinguose balsuose, keiiamas polifonikai, pradedamas nuo skirting laipsni bei t.t. Pagaliau atsiranda kompozicijos be cantus firmus. Jose imituojama nebe visa melodija, o bet jos pradins, charakteringiausios intonacijos. Imituojama nebe unisonu be oktavos, o kvartos kvintos intervalais.Polifoniniuose kriniuose atsiranda vis daugiau homofonini epizod. Tokiu bdu kryboje atsiranda galimyb iradinti muzikoje vairi polifonin, harmonin, miri technik, komponavimo priemones, metodus bei pan. Tas iradinjimas taps viena svarbiausi vis vlesni epochos problem, beje, neretai nustelbiani estetines idjines, prasmines (vad. turinio) problemas. Renesanso muzikoje vyko intensyvios erdvinio gars formavimo paiekos, nauji faktriniai sprendimai: itisinio imitavimo principas, laisvas bals vedimas bei ivedimas, chor saukos, aido efektas, vokalini bei instrumentini epizod priepastatymas. Nemaai nauj Renesanso muzikos reikini buvo kvpti Antikos idj: vlyvj madrigal chromatizavimas susijs su Antikos mokymo apie chromatizmus bei enharmonizmus restauracija; pitagorietikj derinim pakeiiant grynuoju buvo remiamasi Ptolemjo bei interval apskaiiavimais; opera bei baleis gim mginant rekonstruoti Antikos men sintez bei atgaivinti tragedij. Taip pat Renesanso muzika perem bei ts nemaai vidurami muzikos tradicij bei princip. Muzika bei toliau nagrinjama kaip mokslas vienoje gretoje su aritmetika, geometrija bei astronomija. Vienijamos bendrastilistini dsningum, Renesanse aktyviai formavosi vadinamosios nacionalins polifonins mokyklos, net atskir region be miest polifonins mokyklos. Stiliai bei anrai skyrsi socialinmis funkcijomis: liaudies bei mokslin, banytin bei pasaulietin, mgj bei profesional muzika. Pagaliau, Renesanse klostsi bei individuals stiliai, tiesa, dbe neiuolaikine prasme. Taiau visa toji stilistin vairov negriauna bendrojo, vieningo Renesanso muzikos stiliaus, tapusio tikrai pirmuoju epochiniu stiliumi, kurio muzika gyvuoja bei yra mgiama be net dievinama bei iandien. Nors dmesys Renesansui labai sumajo XVII XIXa., kai muzika audringai vystsi bei nuolat evoliucionavo. Taiau, kai tradicins (tiksliau: dermins tonalins) muzikos evoliucija atjo aklaviet XIXa. pab. XXa. pr., is dmesys Renesanso krybai vl labai iaugo.

Svarbiausios Renesanso polifonins muzikos mokyklos1. Nyderland mokykla (XVa. XVIa.). Nyderlanduose klestjo savita literatra, architektra, garsios tapybos bei muzikos mokyklos. Nyderland polifonins muzikos mokykla susiformavo i flamand, angl bei prancz muzikos altini. Ji buvo viena svarbiausi tarptautins reikms Renesanso muzikos krypi. Nyderland mokykloje susiklost grietasis polifoninis stilius su jam bdingu choriniu dainavimu a cappella, lygiu bals judjimu, paprasta melodika, diatonika harmonija, ivystyta imitacine technika bei sudtingu kontrapunktu. Svarbiausieji anrai buvo: miios, motetai, polifonins ansonos bei madrigalai, frotolos, vilanelos, kanconets (t.y. dainos). Nyderland sudaryti polifoninio komponavimo principai tapo universals. Dalis j yra naudojama bei XXa. kompozitori. Pirmosios Nyderland mokyklos kartos atstovai bei tos mokyklos pagrindjai buvo G.Diufai bei .Benua; antrosios J.Okehemas bei J.Obrechtas; treiosios .Depre bei ketvirtosios O.Lasas.2. Romos mokykla gyvavo XVIa. XVIIa., taip chronologikai, o bei stilistikai pereng Renesanso ribas. XVIa. Romos mokykla ireik Kontrreformacijos dvasi bei buvo konservatyviosios katalik banytins muzikos citadel. Btent ia labiausiai buvo saugomos grietojo stiliaus normos bei tradicijos. Romos mokykla veik Vatikane, v.Petro katedroje. ymiausiuoju jos atstovu buvo Dovanis Pjerluidis da Palestrina dbe jis vadinamas banytins muzikos igelbtoju.3. Venecijos polifonin mokykla susiklost Venecijoje XVIa. Jos centras buvo garsioji v.Morkaus katedra. Mokyklos pagrindjas A.Vilartas, Venecijos mokyklos atstovai buvo naujos Renesanso estetikos bei naujo stiliaus puoseltojai. Jiems buvo svetimas Romos mokyklos muzikos poetikasis asketizmas. Savo kryboje venecijieiai tvirtino turting, spalving, puon skambjim, rykius vaizdingus kontrastus, choro tutti bei solist, instrument bei vokalo epizod kait bei dviej chor sauk. Taigi Venecijos mokykloje buvo sukuris vokalins polifonijos monumentalus, teatralikas, dekoratyvinis stilius. Jis gim sujungus nyderland bei ital muzikos pasiekimus bei tradicijas. Iskirtinis jo bruoas drsus, ibaigis instrument naudojimas ypa chorinje muzikoje. Tai nestebina, inant, jog Venecijoje stambiame jr mieste -valstybje labai populiarios buvo vents, karnavalai. Venecijieiai (K.de Ror, N.Vientino) chromatizavo madrigal, o puonios, ekspresyvios daugiabalss kanconos bei kanconets turjo takos formuojant madrigalikj komedij bei venecijietikos operos arijas. Labai svarbs venecijiei pasiekimai vargon muzikoje. ia ypa puoselis rierkaro anras, i kurio vliau iaugs tobuliausias polifonins muzikos anras fuga. Vienu ymiausi Venecijos mokyklos atstov, rierkar krju buvo Dovanis Gabrielis. Venecijos mokyklos pasiekimai turjo didels takos kit ali (pirmiausiai Vokietijos) XVI XVIIa. muzikai. Jos pasekjais buvo H.Hasleris, M.Pretorijus, H.iucas. Venecijos mokykla takojo bei venecijietikos operos formavimsi, kurios ymiausiais atstovais XVII XVIIIa. buvo K.Monteverdis, F.Kavalis, A.estis, A.Kaldara, A.Vivaldis, B.Galupis. Taigi Venecijos polifonin mokykla kilo Renesanso epochoje, takojo jo muzikos stili bei siliejo Baroko stilistin sistem pati bei formavusi j. Populiariausi Renesanso vokalins pasaulietins muzikos anrai ansona (pranc. chanson) plaiausia prasme tai vis laik bei anr prancz daina. Renesanso epochoje - tai daugiabals polifonin prancz daina, apibendrinusi liaudies, trubadr, G.de Mao kryboje susiklosiusi dainos tradicij bei Nyderland polifoninio stiliaus patyrim bei tapusi vienu reikmingiausi Europos to meto vokaliniu anru. Pranczijoje jos ymiausiu krju buvo Klemjis anekenasanson tematika bei pobdis labai vairs: buitins, anrins, iliustracins (Mediokl), lyrins, meils, satyrins. Naudojami liaudies bei poet tekstai, populiarios melodijos (kartais kelios vienu metu). Danai raomos kanono forma. Nevengiama eksperimentavimo, chromatizm. XVIa. II pusje iplito akordins harmonins sandaros ansonos, kuriose svarbiausiuoju balsu tapo nebe tenoras, o sopranas. I toki anson , kurios buvo i esms homofonikos, iaugo solins dainos su instrumentiniu (liutns, klaviini) pritarimu. Pranczijoje jos buvo vadinamos dvaro dainomis. Frotola (it. frottola liaudies dainel, poktas, imislas) ital, liaudikos kilms daugiabals daina, populiari XV-XVIa. Frotolos buvo labai paplitusios buityje: karnavaluose, ventse, teatriniuose vaidinimuose, dvaruose bei namuose. Naudojami liaudies bei poet (net Horacijaus, Ovidijaus) tekstai. Siuetai lyriniai, meils, proginiai. Frotolos daniausiai 4 bals, homofonins harmonins sandaros, kur vyrauja virutinis balsas. Joms nesvetimi disonansai. Forma vairi, neatsiejama nuo poetins eilraio formos, jai bdingas reprizikumas, posmikumas, pakartojimai. Frotolas retai kr polifonistai. ymiausi autoriai M.Kara, .Depr, H.Izakas.Vilanela (it. villanella kaimo daina) liaudikos kilms XV XVIa. ital daina. Ji susiformavo Neapolyje. Daniausiai tai 3 bals, homofoninio pobdio, turinti okio bruo, kupletins posmins formos daina. Atliekama a cappella arba pritariant liutnei. Viena jos ypatybi kvint paralelizmai. Turinys labai vairus: satyrins, jumoristins, lyrins, meils, aidim bei kt. ymiaui krjai - D.D.da Nola, B.Donato. Vilanelos atmaina Ispanijoje viljaneska, Pranczijoje villanelle. Madrigalas pagrindinis bei tobuliausias Renesanso muzikinis poetinis anras. Buvs populiarus XIVa., vliau XVa. jis inyko i kompozitori praktikos bei vl atgijo XVIa., kaip 4-5 bals vokalinis kurinys a cappella, raomas laikantis grietojo stiliaus polifonijos norm. Madrigal tekstais labai danai bdavo ymiausi poet Petrarkos, Bokao, T.Taso, D.Marinos populiars lyriniai eilraiai.XVIa. pabaigoje L.Marencijo, K.Dezualdo, K.Monteverdio kryboje madrigalas tapo ypa emocionaliu bei iraikingu anru. Jame imta naudoti turtinga muzikin kalba, pilna drsi chromatizm, nelaukt disonans, ryki ritmini bei faktrini, dinamini kontrast. Danai jis grindiamas itisinio vystymo polifoninmis formomis. Madrigalas tapo ekspresyviu bei kartu lyriniu, teatralizuopats arba artimu dainai, banytiniu (tiksliau dvasiniu, religiniu) arba rykiai pasaulietiniu, polifonizuopats arba homofonins harmonins sandaros, kupletins arba reprizins formos, dermikai artimu maorui minorui, - t.y. vairialypiu bei prasmingu poetiniu muzikiniu anru. Madrigalus kr Anglijoje ir.Vokietijoje bei Vengrijoje, Nyderlanduose bei Lietubet Lenkijos karalystje...Vienas ymiausi vlyvojo Renesanso madrigalist buvo Klaudijus Monteverdis.XVIa. pab. XVIIa. pr. madrigalas vis labiau virsta koncertiniu, draminiu anru bei tampa madrigalins komedikos pagrindu. Tai buvo chorin kompozicija komedijos pjess tekspats bei madrigalinio pobdio muzika. Visos veikj partijos, tame tarpe bei monologai, buvo atliekami daugiabalsio ansamblio. Manoma, kad, atliekant madrigalin komedij, pantomimos pagalba buvo vaidinamas bei siuetas. Komedijini (butonini) scen deklamacinis stilius, monolog bei duet dramaturgija paruo operos elementus.Madrigalinei komedijai tak dar kis ital draminis muzikinis anras komedija del arte, t.y. kauki komedija. Ji gyvavo nuo XVIa. iki XVIIIa. I puss. Jos herojai buvo tipiki personaai: tarnai, lyriniai herojai, komiki nevykliai, seniai bei t.t. Spektakliai buvo improvizuojami pagal tipikas siueto schemas; muzika buvo intermedinio pobdio (terptins dainos, okiai, instrumentiniai numeriai). Su kauki komedija buvo susijusi dvaro baleto, pantomimos pltot bei XVIIIa. opera bufa. Kauki komedijos personaai bei siuetins schemos atsispindjo XVIIIa. bei XXa. kompozitori kryboje.Renesanso instrumentin muzika Renesanso instrumentin muzika tikrai savarankik gyvenim pradjo bet epochos pabaigoje XVIa. II pusje. Spariausiai plito vargon bei liutns solin muzika, liau plito ansamblin kryba. XVIa. instrumentarijus pakankamai turtingas: strykiniai bei pirtiniai styginiai instrumentai (viola, cistra, liutn); mediniai bei variniai puiamieji (iilgins fleitos, obojaus prototipas almjas, fagotas, trimitas, trombonas), vairs muamieji, j tarpe bei litaurai.Viena instrumentins muzikos sfera buvo glaudiai susijusi su vokaline polifonins muzikos tradicija. XVIa. pasirod polifonini krini su pastaba dainuoti arba groti . Tokios muzikos svarbiausiais anrais buvo kanconos, rierkarai, i dalies fantazija. Vienu svarbiausi instrument vargonai.Kita instrumentins muzikos sfera tai buitins, oki, homofonikos krybos stichija.Be instrumentini oki populiariausiais anrais ia buvo preliudai, tokatos bei i dalies fantazijos. Bene tipikiausiu tos sferos instrumenpats buvo liutn. Labai danai tos dvi sferos susipindavo: liutne buvo atliekami bei polifoniniai kriniai, oki muzikoje nevengta polifonins technikos; savo ruotu, vargonams imta rayti populiari dain varijacijas; abiej sfer kriniams vis labiau darsi bdingas improvizacikumas. Kancona kilo i vokalinio to paties pavadinimo anro. Tai buvo imitacins polifonins sandaros vienatem arba daugiatem pjes. Savo forma ji analogika rierkarui. Ilgainiui sivyravo vienatem koncona. Jos problema buvo metroritmikai varijuojama. Kai kur kanconas vis daniau imta vadinti fugomis. Renesanse gimusi instrumentin kancona evoliucij baig Bacho kryboje. Fantazija laisbet formos, polifonins sandaros, improvizacinio pobdio pjes liutnei, klavyrui. Suklests vlesnse epochose. Tokata grynas instrumentinis anras, atsirads XVIa., kaip vargonini mii anga, savotikas preliudas, improvizacinio pobdio. Nebdinga problema bei polifoninis pltojimas. Tai akordinis figracinis anras. Preliudas nedidel improvizacin pjes, artima fantazijai, arba ciklinio krinio (preliudo bei fugos, siuitos) anga. XVIa. ikilo Ispanijos, Italijos vargon muzikos mokyklos. Plaiausiai paplitusi buvo liutns muzika. Liutne buvo pritariama dainai, grojama oki muzika, polifoniniai kriniai. XVIa. pabaigoje liutns muzika darosi labai virtuozika, koncertika. ymus liutnisis buvo Bakfarkas, dirbs bei Vilniuje ygimanto Augusto II dvare. Anglijoje bei Pranczijoje konkurencij liutnei sudar verdinalio bei klavesino muzika. Klavesinas buvo sukonstruois XVa. Tai buvo technikas instrumentas, bet jo garso tembras buvo sausas, o pats garsas greitai gstantis. Tad juo nebuvo galima groti legato be igauti dinamini niuans. Klavesinu buvo grojama solo bei ansambliuose. Verdinalis nedidelio klavesino ris. Juo mgo groti moterys mgjos (manoma, jog i ia instrumento pavadinimas).