Ray Bradbury (Rėjus Bredberis; g. 1920 m.) – vienas garsiausiu JAV fantastinių apsakymų ir romanų autorius, šiuo metu gyvenantis Los

Andžele, Kalifornijoje. Lietuvių skaitytojams jis pažįstamas iš garsiausių savo kurinių „Marso kronikos“, „° Farenheito“, „Pradžios pabaiga“.

Bradbury kūryba – poetiška ir drauge išmintinga, paslaptinga ir kartais bauginanti. Viena žymiausių ir geriausių R. Bradbury knygų „Pienių vynas“ pasakoja apie vaikystę ir senatvę, laimingą gyvenimą ir mirtį.

Vasariniai dvylikamečio Daglo Spoldingo stebuklai seniai žinomi daugybei viso pasaulio skaitytojų, o „Pienių vynas“ pelnytai laikomas kultine knyga. Tačiau mažai kas žino, kad iš pradžių „Pienių vynas“

buvo gerokai storesnis, bet leidėjų liepiamas autorius sutrumpino knygą perpus, o likusią dalį saugojo beveik penkiasdešimt metų, tobulindamas

ir laukdamas, kol ateis jos valanda. Ji atėjo: „Sudie, vasara“ vėl grąžina mus į Grintauno miestelį, kur tebesitęsia Daglo ir kitų berniūkščių

gyvenimas. Tačiau vaikų gyvenimas toks nuostabus – negalima leisti, kad jis pasibaigtų. Negalima leisti, kad vasarą pakeistų ruduo, o gyvenimą –

mirtis. Ir berniūkščių armija, vadovaujama Daglo, ima kovoti su senatve ir laiku. „Yra vasarų, kurios nenori baigtis“, – sako autorius. Nejučia įsitveri tos nuostabios vasariškos nuotaikos, gaubiančios Grintauną, ir nė už ką

nenori sutikti, kad viskas eina savo keliu ir vasarą tuoj pakeis ruduo. Kaip vaikai, kurie jaučia, kad jų vaikystė tuoj baigsis, prasidės suaugusiųjų

gyvenimas, o tada – ir neišvengiama mirtis. R. Bradbury padaro tai, kas atrodo neįmanoma: mirties baimę paverčia gyvenimo išmintimi, liūdesį

dėl praeinančios vaikystės – skaidria ir paprasta poezija. „Sudie, vasara“ – gyvenimo džiaugsmas, geltono pieniu vyno gurkšnis ir rudens nuojauta,

užplūstanti rotušės aikštėje mušant vidurnaktį.

Ray

Sudie, vasara

BradburyRay Bradbury (Rėjus Bredberis; g. m.) – vienas garsiausių JAV fantas-

tinių apsakymų ir romanų autorius, šiuo metu gyvenantis Los Andžele, Kalifornijoje. Lietuvių skaitytojams jis pažįstamas iš garsiausių savo

kūrinių „Marso kronikos“, „° Farenheito“, „Pradžios pabaiga“. Bradbury kūryba – poetiška ir drauge išmintinga, paslaptinga ir kartais bauginanti.

Viena žymiausių ir geriausių R. Bradbury knygų „Pienių vynas“ pasa-koja apie vaikystę ir senatvę, laimingą gyvenimą ir mirtį. Vasariniai

dvylikamečio Daglo Spoldingo stebuklai seniai žinomi daugybei viso pasaulio skaitytojų, o „Pienių vynas“ pelnytai laikomas kultine knyga.

Tačiau mažai kas žino, kad iš pradžių „Pienių vynas“ buvo gerokai sto-resnis, bet leidėjų liepiamas autorius knygą sutrumpino perpus, o likusią

dalį saugojo beveik penkiasdešimt metų, tobulindamas ir laukdamas, kol ateis jos valanda. Ji atėjo: „Sudie, vasara“ vėl mus grąžina į Grintauno

miestelį, kur tebesitęsia Daglo ir kitų berniūkščių gyvenimas. Tačiau vaikų gyvenimas toks tobulas – negalima leisti, kad jis pasibaigtų. Negalima leisti, kad vasarą pakeistų ruduo, o gyvenimą – mirtis. Ir berniūkščių

armija, vadovaujama Daglo, ima kovoti su senatve ir laiku. „Yra vasarų, kurios nenori baigtis“, sako autorius. Nejučia įsitveri tos nuostabios vasariškos nuotaikos, gaubiančios Grintauną, ir nei už ką nenori sutikti, kad viskas eina savo keliu, ir kad ją tuoj pakeis ruduo.

Kaip vaikai, kurie jaučia, kad jų vaikystė tuoj baigsis, prasidės suaugusiųjų gyvenimas, o tada – ir neišvengiama mirtis. R. Bradbury padaro tai,

kas atrodo neįmanoma: mirties baimę paverčia gyvenimo išmintimi, liūdesį dėl praeinančios vaikystės – skaidria ir paprasta poezija. „Sudie,

vasara“ – gyvenimo džiaugsmas, geltono pienių vyno gurkšnis ir rudens nuo jauta, užplūstanti, rotušės aikštėje mušant vidurnaktį.

www.tytoalba.lt

ISBN 978-9986-16-778-5

BradburySudie,vasaraRay

Ray Bradbury (Rėjus Bredberis; g. 1920 m.) – vienas garsiausių JAV fantastinių apsakymų ir romanų autorių, šiuo metu gyvenantis Los

Andžele, Kalifornijoje. Lietuvių skaitytojams jis pažįstamas iš garsiausių savo kūrinių „Marso kronikos“, „451° Farenheito“, „Pradžios pabaiga“.

Bradbury kūryba – poetiška ir drauge išmintinga, paslaptinga ir kartais bauginanti. Viena žymiausių ir geriausių R. Bradbury knygų „Pienių vynas“ pasakoja apie vaikystę ir senatvę, laimingą gyvenimą ir mirtį.

Vasariniai dvylikamečio Daglo Spoldingo stebuklai seniai žinomi daugybei viso pasaulio skaitytojų, o „Pienių vynas“ pelnytai laikomas kultine knyga. Tačiau mažai kas žino, kad iš pradžių „Pienių vynas“

buvo gerokai storesnis, bet leidėjų liepiamas autorius sutrumpino knygą perpus, o likusią dalį saugojo beveik penkiasdešimt metų, tobulindamas

ir laukdamas, kol ateis jos valanda. Ji atėjo: „Sudie, vasara“ vėl grąžina mus į Grintauno miestelį, kur tebesitęsia Daglo ir kitų berniūkščių

gyvenimas. Tačiau vaikų gyvenimas toks nuostabus – negalima leisti, kad jis pasibaigtų. Negalima leisti, kad vasarą pakeistų ruduo, o gyvenimą –

mirtis. Ir berniūkščių armija, vadovaujama Daglo, ima kovoti su senatve ir laiku. „Yra vasarų, kurios nenori baigtis“, – sako autorius. Nejučia įsitveri tos nuostabios vasariškos nuotaikos, gaubiančios Grintauną, ir nė už ką

nenori sutikti, kad viskas eina savo keliu ir vasarą tuoj pakeis ruduo. Kaip vaikai, kurie jaučia, kad jų vaikystė tuoj baigsis, prasidės suaugusiųjų

gyvenimas, o tada – ir neišvengiama mirtis. R. Bradbury padaro tai, kas atrodo neįmanoma: mirties baimę paverčia gyvenimo išmintimi, liūdesį

dėl praeinančios vaikystės – skaidria ir paprasta poezija. „Sudie, vasara“ – gyvenimo džiaugsmas, geltono pienių vyno gurkšnis ir rudens nuojauta,

užplūstanti rotušės aikštėje mušant vidurnaktį.

33

r o m a n a s

Iš anglų kalbos vertėGražvydas Kirvaitis

v i l n i u s 2 0 1 0

1

4

ISBN 978-9986-16-778-5

© 2006 by Ray Bradbury© Gražvydas Kirvaitis, vertimas

į lietuvių kalbą, 2010© Jokūbas Jacovskis, viršelio

dizainas, 2010© „Tyto alba“, 2010

UDK 820(73)-3 Br-14

Ray BRADBURY FAREWELL SUMMERHarperCollinsPublishers, 2007

5

Su meile Johnui Huffui,sveikam ir gyvam daugel metų po

„Pienių vyno“

7

Turinys

I. Beveik antjetamas9

II. Šailas ir po jo45

III. Apomatoksas147

Pabaigos žodis163

9

I

Beveik Antjetamas*

* JAV pilietinio karo mūšis (1862) prie Antjetamo upės.

1111

Pirmassk y r i u s

Yra tokių dienų, kai įkvepi, sulaikai kvapą, ir, rodos, visa žemė apmiršta laukdama. Yra vasarų, kurios nenori baigtis.

Tuomet pakeles nusėja gėlės, kurios, kai jas pa-lieti, pabyra rudens rūdžių lavina. Visi takai atrodo taip, tarsi jais būtų pervažiavęs koks sukiužęs cirko vagonėlis ir sulig kiekvienu rato apsisukimu palikęs rusvų geležies žvynelių pėdsaką. Rūdys visur – po medžiais ir ant upės krantų, ir prie geležinkelio bė-gių, kuriais kadaise pukšėjo garvežys, bet dabar ne-bepukši. Tad ir peržydėjusios gėlės, ir geležinkelio bėgiai apkraštavo rudenį pelėsiais.

– Žiūrėk, Dagai, – tarė senelis pakeliui iš ūkio į miestą. Jiems už nugarų sunkvežimiuko kėbule raičiojosi šeši dideli moliūgai, ką tik nuskinti nuo ežios. – Matai tas gėles?

– Matau, seneli.– Rudens gėlės, Dagai. Astrai – toks jų vardas.

Jauti, koks oras? Vėl rugpjūtis. Rudens gėlės.

12

– To betrūko! – atsiliepė Dagas. – Liūdnas var-das.

Senelė žengė į podėlį ir pajuto vėją iš vakarų. Du-benyje kilo raugas, įspūdinga galva, ateivio galva, kylanti iš praėjusių metų derliaus. Ji palietė iškilu-mą po muslino kepure. Tai žemė rytą prieš Adomo atėjimą. Tai rytas po Ievos vedybų su tuo nepažįs-tamuoju sodo lysvėje.

Senelė pažvelgė pro langą į saulės spindulius, nusidriekusius per kiemą ir paauksinusius obelis, ir pakartojo tuos pačius žodžius:

– Rudens gėlės. Štai ir spalio pirmoji. Tempera-tūra – 28 laipsniai. Vasara nepasiduoda. Šunys tyso po medžiais. Kūnas, užuot verkęs, džiūgauja. Lipk į palėpę, Dagai, ir išleisk tą kvaišą senmergę tetą iš slaptojo kambarėlio.

– Argi palėpėje yra kvaiša senmergė teta? – pa-klausė Dagas.

– Ne, bet turėtų būti.Per pievelę nuslinko debesys. O kai išlindo saulė,

senelė podėlyje kone pašnibždom ištarė: „Vasara, sudie.“

Priekinėje verandoje Dagas stovėjo šalia senelio, vildamasis pasisavinti bent mažą dalelę to aštraus žvilgsnio, siekiančio už kalvų, to noro pravirkti, to senoliško džiaugsmo. Tačiau pakaks ir pypkės taba-ko bei „Tiger“ tualetinio vandens kvapo. Jo krūtinė-je mirgėdamas sukosi sukutis, jis tai kuteno liežuvį ir jukino, tai užpildavo akis sūrymu.

13

Jis apžvelgė vilnijantį žolių ežerą apačioje – nė vienos vienintelės pienės, rūdžių paliesti medžiai ir Egipto kvapai, dvelkiantys iš tolimųjų rytų.

– Eisiu suvalgyti spurgą ir nusnausiu valandė- lę, – pasakė Dagas.

1414

Antrassk y r i u s

Išsitiesęs savo lovoje gretimam name, su cuk- raus pudros ūsais ant viršutinės lūpos Dagas skendo į miegą, slampinėjantį po jo galvą ir švelniai klojantį jį tamsa.

Kažin kur toli orkestras užgrojo keistą neskubrią melodiją, sklindančią dusliais pučiamųjų ir prislo-pintais būgnų garsais.

Dagas sukluso.Tolimasis orkestras, rodės, išėjo iš urvo į skais-

čią saulės šviesą. Kažkur suirzusių strazdų pulkelis šovė į viršų ir pragydo fleitomis.

– Paradas! – sušnibždėjo Dagas ir šoko iš lovos, nusipurtęs miegą ir cukrų.

Muzika skambėjo vis garsiau, lėčiau, sodriau, nelyginant milžiniškas audros debesis, pritvinkęs žaibų ir tamsėjančių stogų.

Prie lango Daglas sumirkčiojo.Nes ten ant vejos, iškėlęs tromboną, stovėjo Čar-

lis Vudmenas, jo geriausias mokslo draugas, Vilis

15

Arnas, Čarlio bičiulis, su trimitu prie lūpų, ir ponas Vineskis, miestelio kirpėjas, su smaugliškai išraityta tūba, ir – palaukit!

Dagas apsisuko ir nukūrė per namą.Jis išpuolė į verandą.Apačioje tarp orkestrantų stovėjo senelis su val-

torna, senelė su tambūrinu ir jo brolis Tomas su dūdele.

Visi šaukė, visi juokėsi.– Ei! – šūktelėjo Dagas. – Kas šiandien per diena?– Nagi, – sušuko senelė, – tavo, Dagai, diena!– Šįvakar fejerverkas. Laukia ekskursijų laivas!– Iškyla?– Veikiau pasivažinėjimas, – ponas Vineskis už-

sismaukė geltoną šiaudinę skrybėlę. – Paklausyk!Nuo ežero kranto atsklido tolimo laivo sirenos

kauksmas.– Žengte marš!Senelė mušė tambūriną, Tomas čirpino dūde-

lę, spalvinga minia nusitempė Dagą gatve, o jiems įkandin skalijo šunų gauja. Miestelio vidury kaž-kas sviedė suplėšytą telefonų knygą nuo Grintauno viešbučio stogo. Kai konfeti nuklojo grindinį, para-das baigėsi.

Prie ežero kranto virš vandens slinko rūkas.Tolumoje jis išgirdo gailų sirenos ūbavimą.Ir baltas kaip sniegas laivas išniro iš rūko ir

dunkstelėjo į krantinę.Dagas išplėtė akis.– Kodėl tas laivas bevardis?

16

Suspiegė laivo švilpukas. Besigrūdanti minia nu-stūmė Daglą prie trapo.

– Tu pirmas, Dagai!Muzikantai trenkė iš visų plaučių dūdomis „Il-

giausių metų“, dar patilindžiavo varpeliais ir, užkėlę jį ant denio, nušoko atgal ant prieplaukos.

Bam!Nukrito trapas.Žmonės neįstrigo sausumoje, ne.Jis įstrigo ant vandens.Spygaudamas garlaivis atsistūmė nuo prieplau-

kos. Orkestras grojo „Kolumbija, vandenyno per-las“.

– Sudie, Daglai! – šaukė miestelio biblioteki-ninkės.

– Iki pasimatymo, – šnibždėjo visi.Daglas pasižvalgė aplinkui į iškylos užkandžius

pintinėse ant denio ir prisiminė muziejų, kur jis kažkada matė Egipto kapą su žaislais ir sudžiūvu-sių vaisių gniužulais, išdėliotais aplink nedidelę iš medžio išskaptuotą valtelę. Tas vaizdas švystelėjo it parako žybsnis.

– Iki, Daglai, iki... – ponios mojavo nosinaitėm, vyrai šiaudinėm skrybėlėm.

Netrukus laivas jau buvo toli šaltame vandeny-ne, jį apsupo tiršta migla, o orkestras nuslopo.

– Geros kelionės, berniuk.Dabar jis žinojo, kad veltui čia ieškotų kapitono

ar įgulos, tik laivo varikliai dundėjo apačioje.Nustėręs jis suvokė, kad jeigu pasilenktų žemyn

17

ir paliestų pirmagalį, surastų ką tik užrašytą laivo vardą:

RUDENS GĖLĖS.– Dagai... – šaukė balsai. – O, sudie... o, iki...Ir prieplauka ištuštėjo, paradas baigėsi, kai laivo

sirena sustūgo paskutinį kartą ir sudaužė jo širdį, ji krito iš jo ašarojančių akių, kai jis šaukė vardais visus mylimus žmones ant kranto.

– Senele, seneli, Tomai, gelbėkit!Dagas krito iš lovos, krečiamas tai šalčio, tai

karščio, raudodamas.

1818

Treciassk y r i u s

Dagas liovėsi verkęs.Jis atsikėlė ir nuėjo prie veidrodžio pažiūrė-

ti, kaip atrodo liūdesys, ir štai jis, kiaurai nudažęs skruostus, o kai pamėgino paliesti tą kitą veidą, šis pasirodė šaltas.

Gretimais kepama duona pripildė orą vėlyvos popietės kvapų. Jis perbėgo skersai kiemą ir senelės virtuvėje pažiūrėjo, kaip ji traukia nuostabias žarnas iš vištos, tada stabtelėjo prie lango ir pamatė Tomą aukštai jo mėgstamoj obely, bandantį užkopti į dangų.

Kažkas stovėjo priekinėje verandoje, rūkydamas savo mėgstamą pypkę.

– Seneli, tu čia! Oho, tai bent! Ir namas čia. Ir miestas čia!

– Regis, ir tu čia, berniuk.– Taip, o, taip.Medžiai padriekė šešėlius ant vejos. Kažkur pas-

kutinė vasaros šienpjovė skuto metus, palikdama juos kvapniose krūvelėse.

19

– Seneli, ar...Daglas užmerkė akis ir tamsoje pasakė:– Ar mirtis – tai išplaukti laivu ir palikti visus

saviškius ant kranto?Senelis paskaitė debesų raštą danguje.– Panašiai, Dagai. Kodėl klausi?Daglas įsmeigė akis į aukštai plaukiantį debesį,

kuris nebuvo tokio pavidalo niekad anksčiau ir ne-bus toks niekad daugiau.

– Pasakyk, seneli.– Ką pasakyti? Rudens gėlės?„Ne, – pagalvojo Daglas, – na, jau ne!“Ir jo galvoje kilo audra.

2020

Ketvirtassk y r i u s

Pasigirdo krentančios, slystančios geležies garsas, tarsi dangų skrostų giljotinos peilis. Miestas sudrebėjo. Tačiau tai buvo tik vėjas iš šiaurės.

O apačioje, daubos vidury, berniukai sukluso laukdami dar vieno galingo vėjo šuoro.

Jie stovėjo ant upokšnio kranto ir šlapinosi vėsio-je saulėkaitoje, o tarp jų susimąstęs stovėjo Daglas. Visi šypsodamiesi rašė savo vardus garuojančiu citrinų vandeniu upelio smėlyje. ČARLIS, parašė vienas. VILIS, kitas. Ir dar: BO, PITAS, SEMAS, HENRIS, RALFAS ir TOMAS.

Dagas įmantriai išraitė savo inicialus, giliai atsi-kvėpė ir pridėjo prierašą: KARAS.

Tomas pažvairavo į smėlį:– Ką?– Karas, kas gi daugiau, kvailiuk. Karas!– Kas priešas?Daglas Spoldingas žvilgtelėjo aukštyn į žalius

šlaitus virš jų didžiosios paslaptingosios daubos.

21

Tą pačią akimirką keturiuose senoviniuose na-muose pilkom apsilupusiom sienom iš verandų arba pailgų it karstas langų kyštelėjo mumijų vei-dus keturi senukai, suręsti iš supelijusių lapų ir pa-geltusių sausų nendrių.

– Jie, – sušnibždėjo Dagas. – Nagi, jie!Dagas žaibiškai apsisuko ir suklykė:– Į ataką!– Ką žudysime? – paklausė Tomas.

Ray Bradbury (Rėjus Bredberis; g. 1920 m.) – vienas garsiausiu JAV fantastinių apsakymų ir romanų autorius, šiuo metu gyvenantis Los

Andžele, Kalifornijoje. Lietuvių skaitytojams jis pažįstamas iš garsiausių savo kurinių „Marso kronikos“, „° Farenheito“, „Pradžios pabaiga“.

Bradbury kūryba – poetiška ir drauge išmintinga, paslaptinga ir kartais bauginanti. Viena žymiausių ir geriausių R. Bradbury knygų „Pienių vynas“ pasakoja apie vaikystę ir senatvę, laimingą gyvenimą ir mirtį.

Vasariniai dvylikamečio Daglo Spoldingo stebuklai seniai žinomi daugybei viso pasaulio skaitytojų, o „Pienių vynas“ pelnytai laikomas kultine knyga. Tačiau mažai kas žino, kad iš pradžių „Pienių vynas“

buvo gerokai storesnis, bet leidėjų liepiamas autorius sutrumpino knygą perpus, o likusią dalį saugojo beveik penkiasdešimt metų, tobulindamas

ir laukdamas, kol ateis jos valanda. Ji atėjo: „Sudie, vasara“ vėl grąžina mus į Grintauno miestelį, kur tebesitęsia Daglo ir kitų berniūkščių

gyvenimas. Tačiau vaikų gyvenimas toks nuostabus – negalima leisti, kad jis pasibaigtų. Negalima leisti, kad vasarą pakeistų ruduo, o gyvenimą –

mirtis. Ir berniūkščių armija, vadovaujama Daglo, ima kovoti su senatve ir laiku. „Yra vasarų, kurios nenori baigtis“, – sako autorius. Nejučia įsitveri tos nuostabios vasariškos nuotaikos, gaubiančios Grintauną, ir nė už ką

nenori sutikti, kad viskas eina savo keliu ir vasarą tuoj pakeis ruduo. Kaip vaikai, kurie jaučia, kad jų vaikystė tuoj baigsis, prasidės suaugusiųjų

gyvenimas, o tada – ir neišvengiama mirtis. R. Bradbury padaro tai, kas atrodo neįmanoma: mirties baimę paverčia gyvenimo išmintimi, liūdesį

dėl praeinančios vaikystės – skaidria ir paprasta poezija. „Sudie, vasara“ – gyvenimo džiaugsmas, geltono pieniu vyno gurkšnis ir rudens nuojauta,

užplūstanti rotušės aikštėje mušant vidurnaktį.

Ray

Sudie, vasara

BradburyRay Bradbury (Rėjus Bredberis; g. m.) – vienas garsiausių JAV fantas-

tinių apsakymų ir romanų autorius, šiuo metu gyvenantis Los Andžele, Kalifornijoje. Lietuvių skaitytojams jis pažįstamas iš garsiausių savo

kūrinių „Marso kronikos“, „° Farenheito“, „Pradžios pabaiga“. Bradbury kūryba – poetiška ir drauge išmintinga, paslaptinga ir kartais bauginanti.

Viena žymiausių ir geriausių R. Bradbury knygų „Pienių vynas“ pasa-koja apie vaikystę ir senatvę, laimingą gyvenimą ir mirtį. Vasariniai

dvylikamečio Daglo Spoldingo stebuklai seniai žinomi daugybei viso pasaulio skaitytojų, o „Pienių vynas“ pelnytai laikomas kultine knyga.

Tačiau mažai kas žino, kad iš pradžių „Pienių vynas“ buvo gerokai sto-resnis, bet leidėjų liepiamas autorius knygą sutrumpino perpus, o likusią

dalį saugojo beveik penkiasdešimt metų, tobulindamas ir laukdamas, kol ateis jos valanda. Ji atėjo: „Sudie, vasara“ vėl mus grąžina į Grintauno

miestelį, kur tebesitęsia Daglo ir kitų berniūkščių gyvenimas. Tačiau vaikų gyvenimas toks tobulas – negalima leisti, kad jis pasibaigtų. Negalima leisti, kad vasarą pakeistų ruduo, o gyvenimą – mirtis. Ir berniūkščių

armija, vadovaujama Daglo, ima kovoti su senatve ir laiku. „Yra vasarų, kurios nenori baigtis“, sako autorius. Nejučia įsitveri tos nuostabios vasariškos nuotaikos, gaubiančios Grintauną, ir nei už ką nenori sutikti, kad viskas eina savo keliu, ir kad ją tuoj pakeis ruduo.

Kaip vaikai, kurie jaučia, kad jų vaikystė tuoj baigsis, prasidės suaugusiųjų gyvenimas, o tada – ir neišvengiama mirtis. R. Bradbury padaro tai,

kas atrodo neįmanoma: mirties baimę paverčia gyvenimo išmintimi, liūdesį dėl praeinančios vaikystės – skaidria ir paprasta poezija. „Sudie,

vasara“ – gyvenimo džiaugsmas, geltono pienių vyno gurkšnis ir rudens nuo jauta, užplūstanti, rotušės aikštėje mušant vidurnaktį.

www.tytoalba.lt

ISBN 978-9986-16-778-5

BradburySudie,vasaraRay

Ray Bradbury (Rėjus Bredberis; g. 1920 m.) – vienas garsiausių JAV fantastinių apsakymų ir romanų autorių, šiuo metu gyvenantis Los

Andžele, Kalifornijoje. Lietuvių skaitytojams jis pažįstamas iš garsiausių savo kūrinių „Marso kronikos“, „451° Farenheito“, „Pradžios pabaiga“.

Bradbury kūryba – poetiška ir drauge išmintinga, paslaptinga ir kartais bauginanti. Viena žymiausių ir geriausių R. Bradbury knygų „Pienių vynas“ pasakoja apie vaikystę ir senatvę, laimingą gyvenimą ir mirtį.

Vasariniai dvylikamečio Daglo Spoldingo stebuklai seniai žinomi daugybei viso pasaulio skaitytojų, o „Pienių vynas“ pelnytai laikomas kultine knyga. Tačiau mažai kas žino, kad iš pradžių „Pienių vynas“

buvo gerokai storesnis, bet leidėjų liepiamas autorius sutrumpino knygą perpus, o likusią dalį saugojo beveik penkiasdešimt metų, tobulindamas

ir laukdamas, kol ateis jos valanda. Ji atėjo: „Sudie, vasara“ vėl grąžina mus į Grintauno miestelį, kur tebesitęsia Daglo ir kitų berniūkščių

gyvenimas. Tačiau vaikų gyvenimas toks nuostabus – negalima leisti, kad jis pasibaigtų. Negalima leisti, kad vasarą pakeistų ruduo, o gyvenimą –

mirtis. Ir berniūkščių armija, vadovaujama Daglo, ima kovoti su senatve ir laiku. „Yra vasarų, kurios nenori baigtis“, – sako autorius. Nejučia įsitveri tos nuostabios vasariškos nuotaikos, gaubiančios Grintauną, ir nė už ką

nenori sutikti, kad viskas eina savo keliu ir vasarą tuoj pakeis ruduo. Kaip vaikai, kurie jaučia, kad jų vaikystė tuoj baigsis, prasidės suaugusiųjų

gyvenimas, o tada – ir neišvengiama mirtis. R. Bradbury padaro tai, kas atrodo neįmanoma: mirties baimę paverčia gyvenimo išmintimi, liūdesį

dėl praeinančios vaikystės – skaidria ir paprasta poezija. „Sudie, vasara“ – gyvenimo džiaugsmas, geltono pienių vyno gurkšnis ir rudens nuojauta,

užplūstanti rotušės aikštėje mušant vidurnaktį.