įriedėjo juodas reindžroveris. – Žiū, pats senis Tompsonas. – Richardas taip spustelėjo greičio pedalą, kad išorinė jėga plote priplojo Emelę prie sėdynės atlošo.

– Ką darai? – sušuko.Tačiau Richardas nepaleido pedalo ir privertė staigiai

stabdyti automobilio vairuotoją. Nusileidus lango stiklui, išlindo senio Tompsono veidas. Richardas jam pareiškė ka­rišką pagarbą.

– Turiu garbės, Tompsonai. Neįsižeisk!Įtūžęs Tompsonas kratė mobilųjį telefoną, kuriuo ką tik

kalbėjo.– Na, pala, Litlvudai. Tau atsirūgs, dar ilgai mane minėsi!– Laukiu nesulaukiu susitikimo su tavo vyrukais. Tikiuosi,

galėsiu juos kai ko pamokyti, – atšovė Richardas. Atsiprašy­damas dėl staigaus judesio pasiaiškino Emelei: – Negalėjau praleisti progos jį paerzinti. Tegu susipakuoja iščiustytą du­krelę ir važiuoja. Kaip sakoma, atitiko kirvis kotą.

Emelė atsitiesė, išsitraukė iš rankinės didelius tamsius sau­lės akinius ir užsidėjo. Paskui pažvelgė pro langą.

Prieš įsiliedamas į automobilių srautą Richardas akies kampučiu dirstelėjo į ją. Ilgi banguojantys plaukai krito ant pečių. Geltoni kaip laukinių bičių medus, kurį jis kopinėdavo iš avilių, stovinčių už namo. Richardui kilo pagunda švelniai suimti jos plaukų sruogą ir prisitraukti artyn. Jai pasilenkus, nertinio iškirptėje subolavo žavus tarpelis tarp pilnų, stangrių krūtų. Ji buvo be liemenėlės.

Žmogau, nesiblaškyk, vairuok atidžiau, paragino save mintyse.

VIRSELIS

49

Naudingi mainai

Kiek akys užmatė aplink virė gatvės gyvenimas: skubėjo dvi­ratininkai, už kelis šilingus ant krovinių priekabėlės vežantys žmones; autobusai perpildyti, dar daugiau žmonių su lagami­nais, ryšuliais ir paukščių narvais sėdėjo ant jų stogų; burzgė motociklai, dūmė nebe pirmos jaunystės pežo ir tamsūs limu­zinai. Šaligatviais plūdo minios žmonių. Emelė žino, kad dau­gelis jų glaudžiasi Nairobio lūšnynuose. Vis dėlto vyrai vilkėjo švariais, išlygintais marškiniais, moterys buvo dailiai susišu­kavusios ir pasidažiusios.

Richardas stabtelėjo prie šviesoforo. Plyšavo muzika: ant šaligatvio prekeivis siūlė pigių piratinių plokštelių.

– Uždaryk langą, kitaip prarasi žiedą ar, neduok Dieve, pirštą, – pamokė Richardas.

Priešais Emelės nosį pro langą kyštelėjo vaikiška rankutė su kukurūzų burbuole, tamsiai apskrudinta čiko krosnelėje, kvepianti sūdytu sviestu. Įspraudusi keletą šilingų į laukian­čią saują Emelė ją paėmė. Paskui pakėlė lango stiklą ir suleido dantis į burbuolę.

– Paryžiuje irgi yra afrikiečių turgus. Dažnai jame perku kukurūzų, išverdu, pagardinu sviestu, pasūdau.

– Na, ir kaip?– Niekur skaniau nerasi kaip čia.

-

50

– Šit ir Dagoretis, – tarė Richardas, jiems įvažiavus į gy­venvietę.

Jie priartėjo prie pirmosios kalnų grandinės, juosiančios didžiųjų lūžių slėnį. Požeminės jėgos ne kartą mėgino per­plėšti Afrikos žemyną. Jis vis tįso, kūprinosi, bet nepasidavė. Į dangų stiebėsi užgesusių ugnikalnių krateriai, slėnyje, kalki­nių ežerų pakrantėse, lizdus suko šimtai tūkstančių vandens paukščių. Netrukus ji bus Kupendoje.

Reti praeiviai, sutikti Dagoretyje, nekreipė į juos dėmesio. Kai paskutiniai namai liko už nugaros, automobilis pradėjo keistai trūkčioti ir svirduliuoti.

– Velniai rautų! – tarė Richardas.– Kas atsitiko? – paklausė Emelė.– Nuleido padangą. – Richardas sunerimęs žvilgtelėjo į

užpakalinio vaizdo veidrodėlį.Emelė pasisukusi dairėsi. Ant kavinukės fasado didelėmis

baltomis ir raudonomis raidėmis švietė užrašas Coca-Cola. Iš jos išėjo keturi jauni vyrai. Vienas jų skubiai kišo užantin mo­bilųjį telefoną. Emelei krito į akis brangūs džinsai, nauji marš­kiniai, beisbolo kepuraitės, apsuktos snapeliais ant pakaušio, dideli veidus slepiantys saulės akiniai. Kažin iš kur jie gauna pinigų brangiems pirkiniams?

Pravėrusi dureles pamatė skersai kelio ištemptą spygliuo­tą vielą. Turbūt pro Dagoretį dieną pravažiuoja vos vienas kitas automobilis. Staiga nuo šlaito nušoko berniūkštis ir nu­kūrė tolyn.

– Nereikėjo užtverti kelio seniui Tompsonui. Regis, jie mūsų ir telaukia. – Ji parodė į spąstus ant kelio.

Richardas tylėdamas žiūrėjo į užpakalinio vaizdo veidro­dėlį. Ketvertas vyrų pasuko prie automobilio.

– Gal pabandykime važiuoti su pradurta padanga?Pati suvokė, koks kvailas jos patarimas. Šiais prastais ke­

liais jie neįveiktų nė kilometro.

51

Richardas papurtė galvą.– Verčiau sėdėk automobilyje. – Jis pravėrė dureles, ketin­

damas išlipti.– Kur tavo šautuvas? – paklausė ji.– Po užtiesalu, ant užpakalinių sėdynių. Dėl visa pikta būk

pasiruošusi. Tik žiūrėk, nepataikyk į mane, – įspėjo ir užtren­kė dureles.

Tik pamanykit, pyktelėjo Emelė, juk šaudau geriau už tave.Ketvertas artinosi prie automobilio, tačiau Richardas ne­

kreipė į vyrus dėmesio. Prisirinkęs šalikelėje didelių akmenų, sutvirtino pikapo ratus. Atvožė bagažinės dangtį, susirado kėliklį ir ėmė sukti atsarginį ratą, pritvirtintą prie automobi­lio dugno. Emelė matė, kaip jis sudėjo vamzdeliu lūpas, regis, švilpavo.

Vyrukai stabtelėjo. Richardas nustebęs pakėlė galvą, tarsi tik dabar būtų juos pamatęs.

– Jambo, – draugiškai, bet abejingai pasisveikino. Laba diena.

– Habari? – kaip įprasta, atsiliepė vienas jų. Kaip sekasi?– Mzuri sana. – Puikiai. Atsakęs jis spyrė į subliūškusią

padangą.Vyrukai nusijuokė. Emelė sekė veidrodėlyje vyrų judesius.

Galbūt už dukslių džinsų juosmens jie užsikišę ginklų? Kas­tetų, kuokų? O gal pangų? Vyrai apstojo Richardą ratu, o šis klūpodamas ramiai atsukinėjo nuleistos padangos ratlankį.

Bene kuoktelėjo? Kaip galima taip rizikuoti apsuptam įtar­tinų žmonių? Vienas smalsiai apžiūrinėjo pilną pikapo baga­žinę. Išilgai pliko žasto vinguriavo randas, ant tamsios odos jis atrodė tarsi balta gyvatė. Kita ranka siekė kelnių diržo.

Emelė ryžosi atverti dureles ir priėjo prie būrelio.– Jambo.Vyrukas nuleido ranką ir sunėrė rankas ant krūtinės.– Jambo, sese, – atsiliepė.

52

Kaip viskas pasikeitė, pagalvojo Emelė. Vaikystėje ji visiems buvo memsab kidogo, baltaodė mažoji panelė. Dabar ją vadina seserimi. Geras ženklas.

Richardas sunerimęs pakėlė į ją galvą, bet ji nekreipė dė­mesio.

– Gal išalkę? Kokių Kalėdų vaišių turite namie? – paklau­sė Emelė.

Randuotasis gūžtelėjo pečiais.– Nyama choma na ugali. Skrudintos mėsos su ugaliais.Emelė kilstelėjo maišelius su užrašu Karen Dukas.– Štai jums dovanos, tik padėkite pakeisti padangą. – Šyp­

telėjo žiūrėdama į vyrus.Ketvertas vyrų skubiai susižvalgė. Emelė praskleidė maišelį

ir pasigardžiuodama pliaukštelėjo liežuviu. Vyrai ištempė ka­klus norėdami pasižiūrėti, kas viduje, bet ji vėl suskleidė.

– Na, jei nenorite... – Ir vėl tvarkingai sudėjo maišelius į bagažinę.

– Hapana, hapana, – tarė randuotasis. – Polepole... – Pala pala. Tik neskubėkime.

Jis linktelėjo sėbrams. Vyrai priėję pakėlė pikapą. Richar­das netrukus pakeitė sprogusią padangą ir prisuko ratlankį. Emelė apėjo automobilį, nuspyrė akmenis, kad nepradurtų kitų padangų.

Paskui paėmė maišelį ir metė randuotajam.– Asante sana. Labai ačiū. Ir linksmų Kalėdų.– Tau irgi, sese. – Jis mostu paragino vyrus paimti maišelius.Klegėdami ir juokdamiesi vyrai nuėjo. Emelė matė, kaip

vienas jų išsitraukė mobilųjį telefoną ir surinko numerį. Kal­bėdamas vis gūžčiojo pečiais, tarsi norėtų pasakyti, aš nekal­tas, kad viskas taip išėjo. Paskui jie išsitraukė iš maišelių alaus butelius – Tusker.

– Bada ya kazi, – garsiai perskaitė vienas vyrukas reklami­nį užrašą ant butelio ir visi nusijuokė. Kai darbas baigtas.

53

Kai padanga buvo pakeista, Emelė atsirėmė į purviną įlenk­tą skardą. Ūmai jai pakirto kojas, užėmė kvapą. Palietusi šlau­nis pajuto, kad jos tebevirpa nuo įtampos. Aplink mirtina tyla. Tik šiltas vėjas kelia į orą raudonų dulkių sūkurius, tolėliau, vidury lauko, didelis medinis reklaminis skydas primygtinai perša firmos Bata kelioninę avalynę: Tik avėdami šiais batais pažinsite Afriką. Fone – nuostabaus grožio dangaus žydrynė, nuo karščio išdžiūvusi žolė, regis, šnara.

– Ką pasakysime Aišai dėl dingusių marcipanų? – susirū­pino Emelė.

Užuot atsakęs, Richardas stvėrė jai už rankų. Emilė nė atsi­tokėti nespėjo, o jis jau prisitraukė ją, suėmė už plaukų, atlošė galvą ir pabučiavo. Jo lūpos buvo kietos ir atkaklios. Emelė užuodė prakaito, Sportsman, jo kūno kvapą. Apglėbęs per nu­garą dar stipriau prispaudė. Emelė įrėmė rankas jam į krūtinę, mėgino išsivaduoti, jį atstumti. Tačiau veltui. O gal nelabai ir norėjo išsilaisvinti? Richardas, prirėmęs ją prie automobilio, įspraudė šlaunį tarp jos kojų. Pro ploną rusvai žalsvų šortų audeklą ji pajuto į papilvę įremtą sustandėjusį penį. Kai jo ran­ka paleido plaukus ir įniko glostyti jai kaklą ir krūtis, Emelė ėmė tankiai alsuoti. Dar pamėgino gintis, bet jis tik dejavo ir tvirčiau ją laikė. Karščio banga užliejo jos krūtinę ir nuvilnijo šlaunimis žemyn, gilyn.

Kai Richardas truputį atsitraukė, Emelė įkando jam į lūpą.– Ai! – suriko čiupinėdamas ir apžiūrinėdamas kruviną

pirštą. – Ak, tu klastūne!Emelė virpančiu balsu pasakė:– Aš pati sprendžiu, kas mane gali bučiuoti, ar supratai,

Richardai Litlvudai?– Jei su manim ir toliau ginčysies, susipyksime, – tarė Ri­

chardas. – Juk sakiau nelipti iš automobilio!– Kažin kuo viskas būtų baigęsi, jei ne aš. Juk jie – Tomp­

sono žmonės. Jei negali ilgiau tverti be moters, susitikinėk su Kerola. Nepamiršk, aš susižiedavusi!

Emelė ne juokais įširdo. Pyko ant savęs ir dėl to, kad pajuto sieloje sąmyšį.

Richardas pagrūmojo pirštu.– Tu... tu esi...– Nagi, kas aš? – provokavo jį. – Nagi klok! Kas? – jos bal­

sas tebevirpėjo.– Lipk, – paragino. – Važiuojame į Kupendą.Emelė neprieštaravo. Kojos tebevirpėjo, tik dabar ne iš bai­

mės. Jos krūtys troško jo rankų prisilietimo. Ji ilgai niekaip nesugrabaliojo saugos diržo.

164

Mamos Džinos merginos

Imana lėtai žingsniavo Kenijatos bulvaru, kuris jai atrodė tar­si koks tarpeklis, iš dešinės ir kairės apsuptas aukštų pastatų. Be paliovos pypsėjo automobiliai, cypė stabdžiai, vairuotojai sustodavo kur pakliūva. Plačiais šaligatviais vaikštinėjo gatvės prekeiviai ir siūlė pirkti žurnalų, loterijos bilietų, cigarečių ir saldumynų.

Gyvenimui apvirtus aukštyn kojomis Imana kitomis akimis matė gatvę, kuria ne sykį vaikščiojo kartu su Emele ir Aiša. Kartą, kai ruošėsi atostogų kelionei į pajūrį, čia pirko kikojį. Paskui Diana pakvietė išgerti arbatos prabangiame viešbuty­je Stanley. Vidury kavinės ant nudžiūvusio medžio kamieno buvo išraižyti turistų autografai ir visos skaitė juos.

Ano gyvenimo ir anų dienų prisiminimai. Dabar ji at­stumtoji. Jei kas ryžtųsi jai padėti, užsitrauktų nelaimę. Ko jai tikėtis iš gyvenimo? Ji nereikalinga nei vienam, nei kitam pasauliui.

Vyrai žiūrėdami į ją pliaukšėjo liežuviais. Kai kurios mo­terys žvilgčiojo į jos trumpą suknelę ir stebėdamosi kilstelė­davo antakius. Jai atrodė, tarsi ant jos kūno būtų likę kraujo, pelenų ir ochros. Imana tvirčiau suspaudė rankoje nešulį, persimetė ant rankos striukę. Vėsi popietė. Nairobyje vasarą vėsoka. Tačiau prakaito lašai varvėjo kakta, drėko pažastys. Tuščias pilvas gurgėjo. Kitapus gatvės maža mergaitė liau­nais piršteliais čiko krosnelėje vartė skrudinamus kukurūzų burbuolių ketvirčius.

165

Imana ketino pereiti gatvę – pasižiūrėjo dešinėn ir kairėn. Staiga ją kažkas stumtelėjo. Nešulys ir striukė nuskriejo ant žemės, nudiegė petį.

– Dovanok, sese. Gal užgavau?Susirūpinęs vyrukas pažvelgė jai į akis. Paskui dar kartą

niuktelėjo. Ji pargriuvo ant nugaros ir išsigandusi ėmė šaukti. Vyras čiupo jos nešulį, striukę ir leidosi į kojas. Bėgdamas rai­tė kilpas kaip kiškis.

– Stok! Laikykit vagį! – šaukė Imana. Atsikėlusi mėgino vytis. Tačiau vagis netrukus įsimaišė į minią prekyvietėje. Vargu ar pavyks jį pagauti. Imana nusiminusi šaukė jam įkan­din: – Grįžk! Ten visas mano turtas! – Ji pravirko. Ką jai dabar daryti? – Grįžk, prašau...

Praeiviai į ją smalsiai žvilgčiojo, bet visi traukė savo keliu.– Gal tau reikia pagalbos? – išgirdo moterišką balsą. Stip­

rios rankos ją pakėlė ir nupurtė drabužius. Ant moters pirštų žibėjo aukso žiedai. – Tai bent, dabar jau ir mūsiškius apvagi­nėja. Neregėtas įžūlumas! Ar skaudžiai užsigavai?

Imana purtė galvą.– Ne. Tačiau jis pagrobė visus mano pinigus ir dokumen­

tus. Neišmanau, kur šiąnakt pasidėsiu.– Vargšas vaikas, – apgailestaudama tarė moteris. – Leisk

man į tave pasižiūrėti. Aš esu mama Džina. – Ir ji apsuko mer­giną. – Nebloga paukštytė. Mulatė. Pažįstu žmonių, kuriems tokios patinka. – Ant priekinio danties tarp putlių lūpų su­spindo deimantas. – Kuo tu vardu?

– Imana.Anksčiau buvau pusiau masajė, o šit dabar mulatė, pagal­

vojo ji. Nelygu kaip kam atrodo.– Tau nepasisekė. Ką dabar darysi? – paklausė mama Dži­

na ir nuo jos dvelktelėjo saldžiais aštriais kvepalais.Imana trūktelėjo pečiais ir nusišluostė ašaras. O aš tikėjau­

si, kad viskas lengvai eisis. Bet kur tau! Juk nuo šiol mano gy­

166

venimas iš anksto nulemtas. Jei pamėginsi bėgti nuo lemties, ji smogs tau su dviguba jėga. Kad ir ko imčiausi, mane visur lydės prakeiksmas. Gal net bus blogiau, jei priešinsiuos?

Mama Džina, regis, pastebėjo, kokia ji nusiminusi. Pačiu­pusi už rankos trūktelėjo prie savęs. Imana nesipriešino. Put­nių rankų prisilietimas jai pasirodė motiniškas ir rūpestingas. Nepaleisdama jos rankos mama Džina vėl atšlijo.

– Gal ieškai darbo, Imana? – paklausė.Imana apžiūrinėjo mamą Džiną: drėgnas rudų akių žvilgs­

nis, dirbtinės blakstienos, storos raudonai dažytos lūpos. Apkūni figūra aptempta suknele. Violetinės spalvos basutės aukštais kulnais, per keltį sukryžiuoti siauri odiniai dirželiai. Ji beveik numanė, kokį darbą jai pasiūlys mama Džina.

– Dėkui, nereikia, – atsakė Imana.– Tai ką dabar darysi be pinigų, be dokumentų? Ar turi šei­

mą? Ar pažįstamų, kurie galėtų tau padėti?Imana nusiminusi purtė galvą. Jei ir turėčiau, nenorėčiau

jiems užtraukti nelaimės.– Ne, šiame mieste nieko nepažįstu, – atsakė ji.Mama Džina nusijuokė.– Tai eikš su manim. Paskui žiūrėsim.– Verčiau neisiu, – pasakė Imana.Mama Džina ją paleido ir įsisprendė rankomis į šonus.– Mergaite, noriu tau tik pagelbėti. Tavim dėta, džiaug­

čiausi bet kokia pagalba. Bet jei nenori, tavo valia. – Ji apsisu­ko ir nužingsniavo Kenijatos bulvaru.

– Sustok, – šūktelėjo Imana.Moteris teisi: juk likau vienut vienutėlė šiame pasaulyje.

Kurgi man eiti? Jau buvo pradžia šeštos. Po valandos sutems. Vaikščioti vienai Nairobio gatvėmis būtų neprotinga.

Mama Džina atsisuko.– Na, ką gi? Apsigalvojai?Imana ją prisivijo.

167

– Tai kokį darbą man siūlai?– Eikš, parodysiu. Kad ir kas tau būtų nutikę, siūlau gali­

mybę išgyventi. Juk nieko bloga, – ramino ją mama Džina.Kad ir kas būtų nutikę... Šiaip ar taip, galėčiau dirbti ir už­

sidirbti pinigų. Juk manęs čia niekas nepažįsta.Imana linktelėjo. Mama Džina patenkinta nusijuokė ir pa­

ėmė jai už parankės.– Tau pasisekė, Imana, kad mane sutikai. Eikš, užkąsim

pošo ir pasikalbėsime.Tai sakydama vedė ją Kenijatos bulvaru, kol priėjo nedidelę

kryžkelę. Čia mama Džina pasuko į skersgatvį, jame atsidavė šlapimu.

– Eikš, – ragino mama Džina. – Štai mano baras. – Parodė į iškabą, kurioje buvo nupaišytos pusnuogės merginos ir kok­teilio taurės.

Raudonomis ir violetinėmis raidėmis švietė užrašas Ma-mos Džinos merginos.

Pamačiusi iškabą Imana išsigando.– Ne. Nenoriu. Aš – ne kekšė, – ryžtingai tarė ji.Mama Džina dėjosi įsižeidusi.– Vaikeli! Mano klubas švarus. Jis priklauso mzungui. Šei­

mininkas čia užsuka su draugais, o mano mergaitės svečiams šoka. Negali būti nė kalbos apie prostituciją! Tik būk links­mesnė, ir viskas. Juk nesunku, ar ne?

Imana papurtė galvą.– Verčiau grįšiu į bulvarą. Ką nors sugalvosiu.Mama Džina atsiduso.– Kaip nori. Pala! Jei nori, gali pernakvoti mano namuose.

Juk pati sakei, kad neturi, kur pasidėti. O rytoj žiūrėsim. – Ir mama Džina ištiesė jai ranką.

Gal išties ji linki man gero, pagalvojo Imana. Gal pasaulyje yra ir kilniaširdžių žmonių, gal manęs jau nepersekioja prakeiks­mas? Ir ji padavė moteriai ranką. Džina tvirtai ją suspaudė.

– Na, matai. – Ir mama Džina nusitempė ją.Klubo durys buvo praviros. Prie įėjimo stovėjo trys vyru­

kai kariškomis kelnėmis ir baltais sportiniais marškinėliais, aptempiančiais raumeningus kūnus. Ant krūtinių kabojo aukso grandinėlės. Nors temo, visi buvo su tamsiais akiniais. Jų odos spalva buvo melsvai juoda. Tai ne keniečiai, jie atvy­kę iš Vakarų Afrikos, nusprendė Imana. Vienas jų išsišiepė žiūrėdamas į Imaną. Virš jo dilbio raitėsi baltas randas, pri­menantis gyvatę.

Mama Džina įsivedė Imaną į koridorių. Randuotasis su­šnypštė, kai Imana ėjo pro šalį, ir mergina išsigandusi atšoko. Kokia bailė pasidariau, pagalvojo. Jai visur vaidenosi Leande­rio prakeiksmas.

– Nebijok, tai Tomtomas, – nuramino mama Džina, įspė­dama jį žvilgsniu. – Nebijok. Lojantys šunys nesikandžioja.

Imana supratingai linktelėjo. Paskui sugniužo. Gal ji klysta pasitikėdama mama Džina? Uždariusi laukujes duris moteris dukart pasuko raktą spynoje. Kodėl ji rakina duris, sunerimo Imana.

– Kodėl... – prasižiojo Imana.Mama Džina šyptelėjo.– Taip saugiau. Juk pati matei, kokie tipai bastosi Nairobio

gatvėmis. – Paskui pasisuko į Tomtomą: – Nuvesk Imaną į viršų. Ir žiūrėk, kad...

– Kas? – suniurzgėjo ir stumtelėjo prie laiptų sustingusią iš baimės merginą, kuri buvo užtvėrusi jam kelią.

– Elkis padoriai. Kad nebūtų mėlynių, supratai? – pasakė mama Džina.

Tomtomas linktelėjo. Jis dvokė prakaitu ir kitokiomis kūno išskyromis. Vyras taip pastūmė Imaną, kad ji vos nepargriuvo. Tada suprato, kad pabėgti nuo prakeikimo nepavyko. Priešin­gai, siaubinga Leanderio pranašystė su kaupu išsipildė.

169

Šokis

Imana stovėjo anapus uždangos. Jai buvo sunku kvėpuoti. Šį­ryt Tomtomas įspyrė jai į krūtinę, todėl menkiausias atodūsis buvo skausmingas. Netrukus bus jos eilė šokti. Mėlynais bliz­gučiais apkabinėta aptempta suknelė vos dengė dvišakumą. Ant riešo raudonavo didelė dėmė – mat Tomtomui galvon šovė užgesinti į jos ranką cigaretę. Todėl jis užmovė jai plačią pigią apyrankę.

Imana girdėjo, kaip mama Džina ją pristatė. Ji užsimerkė.Turiu žūtbūt ištrūkti. Kaip galėjau taip aklai pasitikėti? Gal

čia irgi Leanderio prakeikimas? Ir nuo šiol į visus turėsiu žiū­rėti su baime?

Praskleidusi violetinę aksomo uždangą pro plyšelį apžiū­rėjo baro patalpas. Juk kažkur turėtų būti atsarginės durys! Veltui. Baras skendėjo tamsoje. Be to, akino į sceną nukreip­ti prožektoriai. Gal geriau matysiu išėjusi į sceną, dingtelėjo Imanai, nors kažin.

Leanderio užsiundyta nelaboji jėga jau prarijo ją, bet dar neišspjovė... Tačiau jei vėl lieptų rinktis, ji taip pat pasielgtų.

Visą savaitę Tomtomas laikė ją tamsiame kambaryje už­dangstytu langu, jokio šviesos spindulėlio, jokio garso. Sėdėjo kampe susigūžusi, apglėbusi rankomis kelius, tarsi sužeistas žvėrelis. Tomtomas užsukdavo pas ją keliskart per dieną.

Kai ant laiptų pasigirsdavo žingsniai, ją sukaustydavo bai­mė. Pradžioje gindamasi nuo smurtautojo mėgino lįsti po čiu­žiniu ar kėde. Kodėl mane ištiko tokia nelaimė, sielvartavo ji.

170

Na, žinoma, Leanderis. Tai Leanderio burtai. Ji nurijo aša­ras. Jei sugadinsiu makiažą, užsitrauksiu dar didesnį pyktį. Dabar neturėtų pamesti galvos.

Tą pačią akimirką mama Džina atskleidė uždangą. Į ją tvokstelėjo cigarečių dūmų, alkoholio, dezinfekuojamojo skys­čio ir prakaito kvapas.

– Žiūrėk man, nesusimauk! – sušnypštė ji. – Mūsų šeimi­ninkas irgi čia. Jam patinka tokios merginos kaip tu. Šoksi jam, gerai? Štai ten sėdi, įsidėmėk.

Ji parodė į apskritą stalą netoli pusmėnulio pavidalo paky­los. Imanos akis dengė dideli tamsūs akiniai. Ji žvilgtelėjo per viršų ir susigūžė iš netikėtumo. Prie stalo sėdėjo senis Tomp­sonas! Juokdamasis pylėsi šampano ir kalbėjosi su žmogum šalimais. Tačiau strypas vidury scenos užstojo jo pašnekovą. Paskui tas pasilenkė prie Tompsono ir Imana dar labiau persi­gando. Kabiras Kanas. Kartu su jais sėdėjo ir dar vienas tam­siai įdegęs vyras, baro prieblandoje spindėjo jo šviesios akys. Imana jį matė pirmą kartą.

Kas bus, jei Kanas ir Tompsonas ją atpažins?– Negaliu rodytis, – tarė Imana mamai Džinai. Nuskambė­

jo pirmieji I wanna be loved by you akordai, perkurta dainos versija su meilės atodūsiais ir dejonėmis. – Negaliu.

Mama Džina skaudžiai įgnybo jai į šoną.– Sakai, negali?! Tomtomas tuojau paims tave į nagą. Šok,

nes bus blogiau. – Ji šiurkščiai išstūmė Imaną ir užtraukė už­dangą.

Imana žengė prie strypo scenos viduryje ir apsivijo jį ran­komis. Delnai taip sudrėko, kad bijojo nuslysti. Į akis plieskė ryškios šviesos, ausyse griaudėjo muzika. Krestelėjo galvą ir ilgi šviesūs dirbtiniai plaukai užkrito jai ant veido, ji sulenkė kelius. Publika ėmė švilpti. Senis Tompsonas pakėlė galvą. Ka­nas abejinga išraiška gurkštelėjo iš taurės. Trečias vyras, regis, skaitė žinutes mobiliajame telefone.

171

Apsikabinusi kojomis strypą Imana ėmė rangytis, sliuogė aukštyn žemyn, kaip ją buvo išdresavęs Tomtomas.

Senis Tompsonas pakėlęs taurę jai linktelėjo. Imana lėtai sukosi aplink strypą.

Nepažįstamasis padėjo į šalį telefoną ir įdėmiai sužiuro.Stengdamasi neatsilikti nuo muzikos takto Imana tai at­

lošdavo galvą, tai atsitiesdavo. Šokdama slapčiomis žvalgėsi po patalpą. Priešais pakylą sienoje pamatė duris. Virš jų švie­tė žalias skydas su žmogeliuku. Atsarginės durys, dingtelėjo Imanai ir ji kilstelėjo koją. Kam jau kam, bet man jos labai praverstų. Žūtbūt turiu ištrūkti. Blogiau nei čia neturėtų būti. Tačiau kaip nusigauti iki durų?

Griaudžiančią muziką staiga pertraukė senio Tompsono balsas:

– Regis, tu man kažkur matyta. Ar anksčiau nebuvome su­sitikę? Gal čia?

Priėjęs suėmė kelias peruko sruogas, pakėlė ir paleido. Pas­kui mėgino nuimti tamsius akinius, tačiau Imana atsitraukė.

– Gal liežuvį prarijai? – Tompsonas gūžtelėjo pečiais. – Trauk tave devynios! Jūs, bobos, visos tarškate kaip užsuktos. Aš priversiu tave prabilti. Galbūt vėliau, kai liksime vienu du.

Taip taręs nusitempė Imaną nuo pakylos, pasisodino ant kelių ir, pakišęs ranką po sijonu, ėmė niurkyti šlaunis.

– Tavo oda puiki, švelni. Papilstyk vyrams, mergužėle. Juos, kaip arklius, reikia gerai pašerti ir pagirdyti.

Imana dirstelėjo Tomtomo pusėn. Šis šnekučiavo su baro lankytoju. Akies krašteliu žvilgtelėjo į duris. Stalas, prie kurio sėdėjo trejetas vyrų, buvo pastatytas tarp durų ir pakylos. Ji pa­ėmė butelį šampano. Kabiras Kanas uždėjo ranką ant taurės.

– Ačiū, man jau gana, – pasakė jis.Šit kaip, jis dėkoja kekšei, pagalvojo Imana. Senis Tompso­

nas bandė įpiršti ją Kanui.

172

– Ar nenorėtum? Žinau, tau patinka didžiakrūtės, su to­kiom kaip mangų vaisiai Mumbajuje. O šitos krūtinė plokščia kaip berniūkščio.

Kanas tylėjo. Įdomu, kokie reikalai jį suvedė su seniu Tompsonu, parūpo Imanai. Galbūt Karlas buvo teisus juo ne­pasitikėdamas? Nors Aiša palaikė dėdę.

Senis Tompsonas pasilenkė ir vėl siekė grybštelėti jos plikų šlaunų.

– Argi nenorėtum, Kanai? Našliui irgi būtų ne pro šalį pa­simylėti. Eikš, lipkime į viršų ir pasismaginsime trise.

– Ne, dėkoju. Nors esu našlys, bet jau turiu draugę, – tarė Kabiras Kanas.

Tompsonas išraudo, pakėlė taurę ir paragino išgerti.– Turbūt esi nusižiūrėjęs kokią merginą iš garbingos indų

šeimos. Už meilę! – Ištraukęs ranką iš po sijono, ėmė grabinė­ti Imanai pilvą. – Kuris gi tavo apsauginis? Gal Tomtomas? – kamantinėjo jis.

Kanas pakilo nuo kėdės.– Verčiau eisiu. Dėkui, Tompsonai, už vaišes.Kai Kanas išeis, liksiu akis į akį su seniu Tompsonu. Gal

pavyks išsmukti pro anas duris, galvojo Imana. Kad tik Kanas neatpažintų! Kad tik niekas nesužinotų apie mano bėdą! Kad esu atstumta ir palikta likimo valiai.

Trečias vyras, visą tą laiką tyliai sėdėdamas prie stalo ir gerdamas šampaną, pasilenkė, norėdamas geriau įsižiūrė­ti į ją. Baro prieblandoje spindėjo neįtikimai žydros jo akys. Atrodė, ją kiaurai mato pro tamsius akinius, peruką. Imana pasijuto tarsi išrengta. Ji pasiūlė jam šampano. Tačiau vyras papurtė galvą.

– Dar pabūsi, Dominikai? – paklausė Kanas.Nepažįstamasis linktelėjo. Dominikas. Retas vardas. Bent

Kenijoje Imana tokio negirdėjusi...– Kada skrendi į Paryžių? – paklausė jį Kabiras Kanas.

173

– Rytoj vakare. Naktiniu British Airways reisu į Londoną, paskui persėsiu. – Jis kalbėjo su akcentu. Kažin ar jis italas? O gal prancūzas?

– Na tai iki pasimatymo. Juk žinai, esi čia visada laukiamas. Netveriu smalsumu kuo greičiau pamatyti išspausdintas nuo­traukas.

Dominikas atsistojo ir juodu apsikabino.– Ačiū, Kabirai. Atsiųsiu tau leidinį. Iki pasimatymo.Dominikas buvo lieknas ir raumeningas. Veidas įdegęs

saulėje. Šalia jo ant grindų stovėjo didelis grūste prigrūstas juodas krepšys.

Kanas pasisuko eiti. Durininkas išleido jį pro atsargines duris. Dabar arba niekada, pagalvojo Imana. Tačiau tą pačią akimirką jos riešą it replėmis suspaudė senis Tompsonas.

– Gal mudu eikime su mergužėle į jos kambarį? – pasiūlė Dominikui nepaleisdamas Imanos.

Dominikas ištuštino taurę ir papurtė galvą. Iš viršutinės marškinių kišenės ištraukė saują banknotų. Kur buvus nebu­vus prie stalo išdygo mama Džina, jai už nugaros – Tomto­mas. Iš kur taip greitai atsirado? Užuodžia pinigus kaip musės mėšlą, pagalvojo Imana.

– Štai penki šimtai dolerių. Nuvesk merginą į kambarį. Ne­trukus aš ateisiu. Vienas, – pasakė Dominikas mamai Džinai.

Mama Džina stvėrė Imaną ir pastatė ant kojų.– Atleisk, Tompsonai. Pirmiausia klientai ir biznis, juk vi­

sada taip sakydavai. Šiąnakt mergina užimta.Tomtomas pastūmė prie jo kitą merginą.– Šiai nakčiai imk Diamantiną. Ji žino, kaip tave patenkinti.Imana dar kartą dirstelėjo į atsargines duris. Beprasmiška.

Ji jau praleido progą pasprukti. Kas jos laukia? Dominikas pa­kėlė nuo žemės juodą krepšį ir ėmė jame raustis. Mama Džina timptelėjo Imanai už rankos ragindama lipti laiptais į viršų.

174

-

Imana sėdėjo ant nešvaria paklode užtiestos lovos ir laukė. Moskitų tinkleliu aptrauktas langas buvo praviras. Tinklelyje daužėsi keli įstrigę vabzdžiai. Pro vielinį tinklelį brovėsi uo­dai ir kandys. Tačiau atsitrenkę į neono lempą, kuri apšvietė kambarį šalta ryškia šviesa, kaipmat sučirškėdavo. Ant plikų sienų juodavo sukrešėjusio kraujo dėmės. Virš lovos kabojo perdrėkstas reklaminis plakatas su Diani Bičo kurorto Mom­basoje vaizdais. Saulės nublukintos palmės ir putojanti jūra, baltas paplūdimio smėlio ruožas. Padis kartą ten buvo pa­spendęs spąstus beždžionėms. Diana labai supyko, kai norė­damas privilioti gyvulėlius Padis sušėrė jiems visus bananus, kurių buvo pripirkusi turguje.

Imana žvarbo. Birželį orai Nairobyje vėsūs. Ji sėdėjo ranko­mis apglėbusi pečius. Šalia čiužinio ant grindų stovėjo stiklinė, iki pusės pripilta vandens. Imana karčiai šyptelėjo. Dar gerai, kad ne visai tuščia. Bent vandens Leanderis nepagailėjo.

Ji užsitraukė ant pečių paklodę. Į nosį trenkė tvaikas. Tai nuo Tomtomo kiaulysčių, kurias išdarinėjo su ja. Ji nusipurtė pagalvojusi, kad ją dabar palies kitas vyriškis. Bet kuris, jei tik sumokės už ją pinigų. Arba net keliese per naktį. Koks siau­bas! Tai Leanderis ją prakeikė. Jei išsižadi manęs, sakė jis, tada ir kiti tavęs išsižadės. Taip ir atsitiko.

Imana susigūžė ir prisiminė monetą, paslėptą po bato pa­mušalu. Gal ji padėtų rasti išsigelbėjimą? Jos sielai iškilo dide­lis pavojus. Ar tokia pat lemtis ištiks ir jos kūną?

Ji išgirdo žingsnius ant laiptų. Girgždėjo išklerusios pako­pos. Kalbėjosi du vyrai. Vieną balsą ji atpažino. Tomtomas kalbėjo storuliui neįprastu falcetu. Kitas buvo Dominiko. Šis šnekėjo žemu, prikimusiu balsu. Abu juokėsi.

Imana atsitiesė. Per kūną nuėjo pagaugai, bet dar didesnis šaltis sukaustė sielą. Durys atsivėrė. Įleidęs Dominiką, Tomto­mas švilpaudamas nudundėjo laiptais žemyn.

175

-

Dominikas stovėjo prie durų ir tylėjo. Imana sėdėjo susigūžu­si, prispaudusi prie akių kumščius it vaikas.

– Prašau, pasižiūrėk į mane, – prabilo Dominikas.Imana nesukrutėjo.– Prašau, – pakartojo.Jo balsas buvo prikimęs, matyt, nuo rūkymo ir bemiegių

naktų.Imana prasimerkė.– Nagi, išsitiesk.Imana nenoromis pakluso. Jis perėjo kambarį, įsitaisė ant

kėdės priešais lovą ir įsmeigė į ją akis.– Puiku. Dabar atsistok.Ji atsikėlė. Juk negalėjo jam priešintis.– Apsisuk, tik iš lėto. Tu aukšta ir liekna. Tavo pečiai tvirti,

ilgas kaklas. Puiku. Dabar nusitrauk tą bjaurų peruką. Noriu matyti tavo veidą.

Imana papurtė galvą.– Man neleidžiama jo nusiimti, – tarė ji.– Nesijaudink. Juk aš moku pinigus, kas jiems darbo, tiems

išgamoms apačioje. Nagi, nusiimk peruką. Ir akinius. Pažiūrė­siu, ar nuojauta manęs neapgavo. Juk naktį visos katės juodos, štai ko mane išmokė mano amatas.

Dominikas priėjo arčiau. Kambaryje už sienos pasigirdo riksmas, paskui bilsmas. Kai viskas nutilo, pravirko mergina.

Imana pasuko galvą ton pusėn. Ją vėl pagavo baimė.Dominikas nutraukė šviesių garbanų peruką ir atsargiai nu­

ėmė tamsius akinius. Pasuko jos galvą į mirgančią šaltą šviesą. Švilptelėjo pamatęs pamuštą akį. Tai Tomtomas ją išgražino, smogė kaire ranka. Smiliumi švelniai palietė mėlynę.

– Nesijaudink, užgis. – Suėmęs už smakro, pasukiojo gal­vą. Tyliai švilptelėjo sužavėtas. – Regis, neklydau. Su metais

176

akys darosi vis jautresnės grožiui. Jo nepaslėps nei perukas, nei akiniai. Skruostikauliai ir lūpos – štai kur tavo grožis. Tai išplės akis Vogue merginos tave pamačiusios.

Paėmė nuo grindų šalia kėdės vaikiško aliejaus flakonėlį.– Ar čia irgi pono Tompsono meilės žaidimams? – Nusi­

šaipęs užlašino ant marškinių skverno keletą lašų ir nuvalė Imanai makiažą. Brangios medvilnės marškiniai nusidažė pi­giais dažais. – Na štai, dabar tavo veidas švarus. – Perbraukė delnu jai skustą galvą. – Atrodai kaip dievaitė. Ką veiki toje skylėje? Ar moki skaityti ir rašyti?

Imana linktelėjo. Vyriškis gana malonus, tačiau, matyt, pripratęs diktuoti savo valią. Kai jis prabilo, jo žodžiai trenkė it perkūnas:

– Nusirenk ir stokis štai ten prie sienos. Kur šviesiau.Imanai atėmė žadą. Pasirodo, ir jis toks pat. Ne, ji nenu­

sirengs!Dominikas, pasilenkęs prie juodo krepšio, sagstė diržus.

Pamatė, kaip jis išlankstė stovą ir pritvirtino kamerą. Paskui atsisuko į ją ir susiraukė.

– Ko lauki? Nusirenk! Juk tavęs nesuėsiu. Manęs nedomi­na moterys. Bent ne tokioje aplinkoje. Nusirenk!

– Ar visai nusirengti? – sutriko Imana.Susirūpinęs žiūrėjo į objektyvą.– Žinoma. Stokis prie sienos. Ir šnekėk su manim.Imana buvo beprasižiojanti, bet Dominikas šyptelėjęs vėl

pasitraukė nuo kameros.– Žodžių čia nereikia. Manau, praeis nemažai laiko, kol

galėsi viską išsipasakoti. Galbūt to niekada nebus. Kalbėk su manim savo kūnu, akimis. Vaikščiok. Įsiklausyk į savo kūno virpesius. Pamėgink šokti, laisvai, atsipalaidavusi. Ne taip, kaip apačioje. Šok klausydamasi širdies ritmo.

Imana nusirengė ir atsistojo prie sienos. Kamera buvo tarsi juos abu skirianti pertvara. Dominikas spaudinėjo mygtuką.

Monotoniškas spragsėjimas veikė raminamai. Dėkui Dievui, jam reikia ne jos kūno. Bent ne toks brutalus kaip Tomtomas ar senis Tompsonas. Regis, man pavyko išplėšti iš likimo nagų dar vieną naktį, dingtelėjo Imanai. Tačiau jai sunkiai sekėsi atsipalaiduoti. Sustingusi stovėjo prie sienos. Per daug koš­maro patyrė, kad galėtų susikaupti stovėdama prieš Dominiko kamerą. Galva tuščia kaip puodas, širdyje nyku.

Dominikas vėl pakėlė į ją akis.– Matau, tau nelengva. Atleisk. – Paskui peržiūrėjo kadrus

kameros ekrane. – Esi gražuolė kaip reta, nors tavo akyse at­sispindi viso pasaulio skausmas.