Romana s

Iš anglų kalbos vertėRasa KRulIKausKIenė

a p r i ly n n e p i k e

Visiškai neįtikėtinas, stebuklingas pasakojimas

UDK 820(73)-93 Pi51

Versta iš: Aprilynne Pike Wtngs

HarperTcen, 2009

Antroji pataisyta laida

ISBN 978-609-403-197-7

WingsCopyright © 2009 by Aprilynne Pike © Vertimas j lietuvių kalbą, Rasa Krulikauskienė, 2010 © Viršelio adaptacija, Andrius Morkeliūnas, 2010 © UAB MEDIAINCOGNITO, 2010

Skiriama Kenny - tam, kuris man taip ir liko mįslė

PIRMASSKYRIUS

Nepaisydami niūrios Lorelės nuotaikos, mergaitės batai

linksmai kaukšėjo. Jai žingsniuojant Delnorto mokyklos

koridoriais mokiniai palydėdavo smalsiais žvilgsniais.

Dukart patikrinusi tvarkaraštį, Lorelė susirado biolo­

gijos kabinetą ir nuskuodė užsiimti vietos prie lango. Jei

jau reikia būti patalpoje, norėjo bent jau stebėti, kas vyksta

lauke. Po truput j rinkosi ir kiti bendraklasiai. Vienas ber­

niukas eidamas j klasės priekį nusišypsojo Lorelei, tad ji

pabandė taip pat išspausti kažką panašaus j šypseną. Tikė­

josi, jog neatrodė taip, lyg vaipytusi.

Aukštas, išdžiūvęs vyras, prisistatęs ponu Džeimsu, ėmė

dalyti vadovėlius. Knygos pradžia atrodė visai įprasta -

augalų ir gyvūnų klasifikacija, Lorelei tai nebuvo nauja, o

paskui prasidėjo žmogaus anatomijos pagrindai. Maždaug

ties aštuoniasdešimtu puslapiu vadovėlio tekstas jau atrodė

panašus j užsienio kalbą. Mergaitė tyliai suniurzgė. Regis,

semestras bus ilgas.

Ponui Džeimsui tikrinant mokinius pagal sąrašą, Lo­

relė atpažino kelis vardus, jau girdėtus per pirmąsias dvi

tą rytą turėtas pamokas, tačiau ji suprato, kad praeis dar

daug laiko, kol įsimins bent pusę tų vardų ir ją supančių

veidų. Jautėsi tarsi pasiklydusi nepažįstamų žmonių jū­

roje.

Mergaitės mama tikino, kad visi iki vieno antrosios kla­

sės gimnazistai jausis taip pat - juk, kad ir kaip žiūrėsi,

jiems taiftaip pat pirmoji diena mokykloje, tačiau kiti mo­

kiniai neatrodė nei pasimetę, nei išsigandę. Galbūt pralei­

dę kelerius metus mokykloje jie jau priprato jaustis išsigan­

dę ir pasimetę.

Pastaruosius dešimt metų Lorelė buvo visiškai paten­

kinta mokydamasi namuose ir nematė jokio reikalo to at­

sisakyti. Tačiau tėvai, regis, pageidavo vienintelei dukrai

užtikrinti tai, kas geriausia. Kai jai buvo penkeri, tai reiškė

mokymąsi namuose, mažame miesteliuke. Akivaizdu, kad

dabar, kai Lorelei jau penkiolika, geriausiu tapo mokyma­

sis gimnazijoje ir ne tokiame mažulyčiame mietelyje.

A P R I L Y N N E P IKE

10

S p a r n a i

Klasėje įsivyravo tyla, o Lorelė atsikvošėjo tik tada, kai

mokytojas darsyk pakartojo jos vardą.

- Lorelė Siuvel?

- Esu, - skubiai atsiliepė mergaitė.

Lorelė spėjo pasijusti labai nesmagiai, nes prieš ištarda­

mas kitą pavardę mokytojas Džeimsas tiriamai nužvelgė ją

pro akinių rėmelių viršų.

Lengviau atsidususi - buvo net sulaikiusi kvėpavimą

bandydama pritraukti kuo mažiau dėmesio - mergaitė iš­

siėmė sąsiuvinį.

Kol mokytojas aiškino semestro mokymosi planus, ji

neatitraukdama žvilgsnio stebeilijo į berniuką, prieš pa­

moką pradžiuginusį ją šypsena. Vos susilaikė pati nešyp­

telėjusi, kai pastebėjo, kad klasės draugas taip pat vogčia

žvilgčioja į ją.

Kai ponas Džeimsas paleido mokinius pietauti, Lorelė

apsidžiaugusi įsimetė knygą į krepšį.

- Sveika.

Mergaitė pakėlė akis. Tas pats ją stebėjęs berniukas.

Labiausiai krito į akis jo žvilgsnis. Skaisčiai mėlynos akys,

kontrastuojančios su rusva oda. Vos banguoti šviesiai rudi

ilgoki plaukai švelnia banga krito ant kaktos.

11

A P R I L Y N N E P IK E

- Tu Lorelė, tiesa? - sušvito šilta, bet kasdieniška šypse­

na, subolavo labai tiesūs dantys. Tikriausiai nešiojo breke-

tus, nejučia braukdama liežuviu per natūraliai tiesius savo

dantis pagalvojo Lorelė.

- Aha, - balsas užstrigo kažkur gerklėje ir pasijutusi

kvailai mergaitė kostelėjo.

- Aš - Deividas. Deividas Losonas. Aš... norėjau tik

pasisveikinti. Ir gal dar pasveikinti atvykus į Kreščento

miestą.

Lorelė išspaudė šypsenėlę.

- Ačiū, - sumurmėjo.

- Gal horėtum pietauti kartu su manimi ir mano drau­

gais?

- Kur? - paklausė mergaitė.

- Kavinėje, - keistu žvilgsniu mergaitę nudelbė Deivi­

das.

- Aaa, - nusivylusi numykė ši. Vaikinukas gal ir nieko

sau, bet Lorelė jautėsi pavargusi nuo tūnojimo viduje. -

Tiesą pasakius, ketinu susirasti kokią vietelę lauke. - Kiek

patylėjusi pridūrė: - Bet vis tiek, ačiū, kad pakvietei.

- Lauke ir man patiktų. Palaikyti tau draugiją?

- Tikrai norėtum?

12

S p a rn a i

- Tikrai. Turiu kuprinėje pietus, tad esu pasirengęs. Be

to, - mesdamas ant peties kuprinę pareiškė berniukas, -

neturėtum pirmąją dieną mokykloje praleisti viena.

- Ačiū, - kiek padvejojusi tarstelėjo mergaitė. - Būtų

labai miela.

Jiedu kartu išėjo j vidinį kiemą ir susirado ne per daug

šlapią žolės lopinėlį. Patiesusi ant žemės striukę Lorelė at­

sisėdo, o Deividas stypsojo apsirengęs.

- Ar tau nešalta? - paklausė berniukas, įtariai nužvelgęs

jos trumpus džinsus ir palaidinukę.

Išsispyrusi iš batelių Lorelė panardino kojų pirštus į

tankią žolę.

- Nedažnai sušąlu - bent jau ne čia. Jei būtume kur

nors, kur yra sniego, tada pasijusčiau nekaip. Toks oras

man puikiausiai tinka, - nejaukiai nusišypsojo mergaitė. -

Mama net juokauja, kad esu šaltakraujė.

- Tau gerai. Atsikrausčiau čia iš Los Andželo prieš pen­

kerius metus ir vis dar nepripratau prie tokių orų.

- Bet juk nėra taip šalta.

- Tikrai, - šyptelėjęs pritarė Deividas, - bet nelabai šil­

ta. Kai jau buvome pragyvenę visus metus, pasidomėjau,

kokie čia orai - ar žinai, kad skirtumas tarp vidutinės tem­

13

peratūros liepą ir gruodį yra tik keturiolika laipsnių? Štai

kas blogiausia.

Kol Deividas kramtė sumuštinį, o Lorelė knaibė šakute

salotas, abu tylėjo.

- Mama įdėjo man dar vieną keksą, - nutraukė tylą Dei­

vidas. - Gal norėtum? - ištiesė nuostabų mėlynu glajumi

apteptą keksiuką. - Keptas namuose.

- Ačiū, nenoriu.

Deividas įtariai nužvelgė mergaitės salotas, paskui -

keksą.

Supratusi, ką berniukas pagalvojo, Lorelė atsiduso. Ir

kodėl visi tuojau pat padaro tokią pat išvadą? Juk ji ne-

vienintelė pasaulyje, kuriai tikrai patinka daržovės. Lorelė

nagu pabarškino per Sprite gėrimo skardinę.

- Dietos nesilaikau.

- Aš ir ne...

- Esu vegetarė, - pertraukė Deividą mergaitė. - Ir, tiesą

pasakius, gana griežta.

-Tikrai?

Lorelė linktelėjo, nejaukiai sukikeno.

- Nedažnai susiduri su vegetarais, tiesa?

- Tai jau taip.

A P R I L Y N N E PIKE

14

S p a r n a i

- Kada čia atsikraustėte? - kostelėjęs paklausė Deivi­

das.

- Gegužės mėnesį. Daug dirbau pas tėtį. Jis turi knygy­

ną miesto centre.

- Tikrai? - nustebo Deividas. - Buvau ten praeitą sa­

vaitę. Puikus knygynas. Bet tavęs nemačiau.

- Tai vis per mamą. Tampė mane po parduotuves - visą

savaitę pirkome reikmenis mokyklai. Šie metai pirmieji,

kai mokausi ne namuose, tad jai vis atrodo, kad man ko

nors trūksta.

- Mokeisi namuose?

- Aha. O šiemet tėvai privertė eiti į mokyklą.

- Na, labai džiaugiuosi, kad jie taip padarė, - išsišiepė

berniukas. Kelias sekundes sėdėjo nudelbęs akis į sumuš­

tinį, paskui paklausė: - Ar ilgiesi miesto, kur anksčiau gy­

venai?

- Kąrtais, - švelniai šyptelėjo mergaitė. - Bet ir čia gra­

žu. Orikas, miestas, kuriame gyvenau anksčiau, yra tikrai

mažytis. Tik penki šimtai gyventojų.

- Oho, - sukikeno Deividas. - Los Andželas šiek tiek

didesnis.

Užsikvatojusi mergaitė paspringo gėrimu.

15

Atrodė, kad Deividas norėtų dar kažko paklausti, bet

nuskambėjus skambučiui berniukas tik nusišypsojo.

- Ar galėtume rytoj vėl valgyti kartu? - Kiek palaukęs

dar pridūrė: - Gal su mano draugais?

Lorelė nė nesusimąsčiusi vos neatšovė „ne“, bet Deivi­

do draugija jai patiko. Be to, bendravimas buvo dar viena

priežastis, kodėl mergaitės mama reikalavo, kad ji mokytų­

si mokykloje.

- Žinoma, - skubiai atsakė Lorelė, kol neprarado drą­

sos. - Būtų smagu.

- Nuostabu, - atsistojęs Deividas ištiesė mergaitei ran­

ką. Padėjo jai atsistoti, dar minutėlę kreivai šypsojosi, pas­

kui sumurmėjo: - Na, manau... dar susitiksime.

Lorelė žvelgė jam pavymui. Švarkas ir laisvi džinsai at­

rodė beveik taip, kaip ir visų kitų, tačiau užtikrinta eisena

išskyrė berniuką iš minios. Mergaitė pavydėjo to savimi

pasitikinčio žmogaus žingsniavimo.

Gal, kada nors...

Trinktelėjusi kuprinę ant stalo, Lorelė sunkiai sudribo

ant taburetės. Jos mama, Sara, pakėlė akis nuo minkomos

duonos.

A P R I L Y N N E P IK E

16

Spa rna i

- Kaip sekėsi mokykloje?

- Užkniso.

Mamos rankos taip ir sustingo.

- Lorele, kaip kalbi.

- Tai, kad tikrai užkniso. Nėra tinkamesnio žodžio.

- Turėtum kiek luktelėti, mergyt.

- Visi spokso | mane, lyg būčiau kokia išsigimėlė.

- Spokso, nes tsi naujokė.

- Atrodau kitaip nei visi.

- Nejaugi norėtum atrodyti taip pat?

Lorelė demonstratyviai užvertė akis aukštyn, bet teko

pripažinti, kad mama čia teisi. Taip, ji mokėsi namuose ir

gal šiek tiek palepinta, bet pati gerai žinojo, kad atrodo vi­

sai kaip modeliai žurnalų viršeliuose ir televizijoje.

Ir jai tai patiko.

Brendimas Lorelei nepridarė didelių rūpesčių. Beveik

perregimos baltos odos neišmušė spuogais, o šviesūs plau­

kai nesiriebalavo. Ji buvo mažutė, liauna penkiolikmetė

dailiu ovaliu veideliu ir šviesiai žaliomis akimis. Mergaitė

visada buvo liekna, bet ne per daug liesa, o per pastaruosius

kelerius metus kūnas įgavo kiek apvalesnes formas. Turėjo

ilgas, grakščias kojas ir vaikščiojo tarsi šokėja, nors niekada

nebuvo mokiusis šokti.

17

A P R I L Y N N E P I K E

- Norėjau pasakyti, kad aš apsirengusi kitaip nei visi.

- Galėjai apsirengti taip pat, jei tik norėjai.

- Taip, bet kad visos mergaitės avi tuos gremėzdiškus

storapadžius batus, siaurus džinsus ir vienus ant kito susi-

velka kokius trejus marškinėlius.

- Na ir?..

- Nemėgstu aptemptų drabužių. Spaudžia, nejaukiai

jaučiuosi. Ir iš viso, kam gali patikti avėti tuos storapadžius

batus? Feee.

- Tai ir vilkėk, kas tau patinka. Jei tavo drabužiai at­

baido galbūt drauges, tai jos ir nėra draugės, kokių tu no­

rėtum.

Labai jau motiniškas patarimas. Mielas, nuoširdus ir vi­

siškai nenaudingas.

- Ten siaubingai triukšminga.

Mama metė minkiusi duoną ir nubraukė nuo veido

plaukus - ant antakio taip ir liko miltuota drūžė.

- Širdele, juk nesitikėjai, kad mokykloje bus tylu, kaip

pas mudvi namuose. Būk protinga.

- Aš ir esu protinga. Nekalbu apie savaime supranta­

mą triukšmą, bet visi laksto kaip išprotėjusios beždžionės.

Staugia, kaukia ir cypia iš visos gerklės. Ir dar tranko spin­

telių dureles.

18

S p ar n a i

Mama įsisprendė rankomis j šonus.

- Gal dar kas nors negerai ?

- Taip. Koridoriuose tamsu.

- Ten netamsu, - šiek tiek pakeltu tonu atsiliepė ma­

ma. - Praeitą savaitę apėjau visą mokyklą - koridorių sie­

nos baltos.

- Bet nėra jokių langų, tik tos baisios dienos šviesos

lempos. Skleidžia :okią blausią šviesą, kad beveik visai

neapšviečia koridorių. Juose tiesiog... tamsu. Pasiilgau

Oriko.

Mergaitės mama pradėjo dalyti tešlą kepaliukais.

- Žinai, ką pasakysiu? Gal šiandien nutiko kas nors

gera?

Lorelė nuslinko prie šaldytuvo.

- Ne, - mama viena ranka užtvėrė jai kelią. - Pirma kas

nors gera.

- Na... Sutikau mielą vaikinuką, - atrėžė mergaitė apei­

dama mamos ranką ir griebdama gėrimo skardinę. - Dei­

vidą... Deividą ar kažkaip panašiai.

Dabar jau atėjo mamos eilė užversti akis.

- Na, žinoma. Persikeliame j kitą miestą, užrašau tave j

naują mokyklą ir pirmasis žmogus, ant kurio metiesi, vai­

kinas.

19

A P R I L Y N N E P I K E

- Nieko panašaus.

- Erzinuosi.

Lorelė tyliai stovėjo ir klausėsi, kaip j stalą vis tekšteli

tešla.

- Mama?

-Ką?

Lorelė giliai atsiduso.

- Ar man tikrai reikia eiti j mokyklą?

- Lorele, mes apie tai jau kalbėjomės, - trindama pirš­

tais smilkinius murmėjo mama.

- Bet...

- Ne. Daugiau dėl šito nesiginčysime, - mama palinko

virš stalo, veidą prikišo visai prie pat dukters. - Nemanau,

kad esu pajėgi toliau tave mokyti. Metas į mokyklą.

- Galėtum užsakyti vieną tų namų mokymo programų.

Mačiau internete, - skubiai išbėrė Lorelė neleisdama ma­

mai net prasižioti.

- Ir kiek tai kainuoja? - pakėlusi vieną antakį tyliai pa­

klausė mama.

Mergaitė tylėjo.

- Paklausyk, - patylėjusi prabilo mama, - kol mūsų

namai Orike neparduoti, neturime atliekamų pinigų. Pati

žinai šitai.

20

S p a rn a i

Nunarinusi galvą Lorelė žvelgė į stalą.

Pagrindinė priežastis, dėl kurios šeima persikraustė

j Kreščento miestą, buvo ta, kad tėtis Vašingtono gat­

vėje nusipirko knygyną. Kiek anksčiau, tais metais va­

žiuodamas per šį miestą jis pastebėjo ant bankrutavusio

knygyno vitrinos iškabą, kad pastatas parduodamas.

Lorelė prisiminė girdėjusi tėvus ištisas savaites aptari­

nėjant, ką jie galėtų padaryti, kad nusipirktų tą knygy­

ną - nuo pat vedybų abu apie tai svajojo, bet vis neuž­

tekdavo pinigų.

Paskui, baigiantis balandžiui, vyrukas, vardu Džerema-

jas Barnis, atėjo pas Lorelės tėvą su pasiūlymu, nes susido­

mėjo jo namu Orike. Tėtis namo grįžo vos ne šokinėdamas

iš džiaugsmo. O paskui viskas klojosi taip greitai, kad Lo­

relė vos prisimena, kas nutiko pirmiausia. Jos tėvai praleido

kelias dienas Brukingso banke, ir gegužės pradžioje knygy­

nas jau priklausė jiems, o šeima kraustėsi iš mažo namelio

Orike į dar mažesnį Kreščento mieste.

Tačiau slinko mėnesiai, o reikalai su Barniu vis dar ne­

buvo baigti. O kol nebaigti, pinigų trūko, tėvas po darbo

ilgiausiai užtrukdavo knygyne, ir Lorelei teko kulniuoti į

mokyklą.

21

Mama uždėjo šiltą, raminantį delną ant Lorelės rankos.

- Lorele, be to, kad mokymasis namuose kainuoja, turi

išmokti susidoroti su naujovėmis. Tau tai bus tik į naudą.

Kitąmet galėsi mokytis sustiprinto mokymo klasėse ir įsto­

ti į kokį nors klubą ar komandą. Koledžo reklaminiuose

bukletuose apie juos rašoma labai gražiai.

- Žinau, bet...

- Aš esu mama, - šypsena šiek tiek sušvelnino griežtą

toną, - ir aš sakau „mokykla".

Susikūprinusi Lorelė brūžino pirštu glaistu užpildytas

siūles ant plytelėmis kloto stalviršio.

Mama pašovė į orkaitę kepaliukus, nustatė laikmatį -

laikrodis ėmė garsiai tiksėti.

- Mama, ar turime tavo konservuotų persikų? Išalkau.

Mama sužiuro į dukrą.

- Tu alkana?

Vengdama žiūrėti mamai į akis Lorelė perbraukė pirštu

per aprasojusią gėrimo skardinę.

- Išalkau po pietų. Per paskutinę pamoką.

Mama pabandė nesureikšminti šio reikalo, bet abi žino­

jo, kad tai neįprasta. Mergaitės tėvai jau seniai nedavė jai

ramybės dėl netikusių valgymo įpročių. Lorelė valgydavo

A P R I L Y N N E P I K E

22

S p ar n a i

tik tam, kad įtiktų tėvams, bet pati nejuto, kad jai reikėtų

valgyti, maistas jos nė kiek nedžiugino.

Štai kodėl mama galop sutiko prigrūsti pilną šaldytuvą

Sprite gėrimo. Ji vis bambėjo dėl dar neviešinamos gazuotų

gėrimų žalos, tačiau nieko negalėjo pasakyti prieš skardi­

nėje esančias 140 kalorijų. Tai visu 140 kalorijų daugiau

nei turi vanduo. Taigi Lorelė gaus daugiau energijos, net jei

tas maistas menkavertis.

Mama nukurnėjo į podėlį paimti persikų stiklainio - gal

baiminosi, kad dukra apsigalvos. Keistas jausmas Lorelės

skrandyje prasidėjo per paskutiniąją ispanų kalbos pamo­

ką, likus gal dvidešimčiai minučių iki skambučio. Pakeliui

namo alkis šiek tiek aprimo, bet visai nepraėjo.

- Štai, - pareiškė mama statydama stiklainį priešais

mergaitę. Paskui nusisuko palikdama ją ramybėje. Lorelė

sužiuro į vaisius. Mama konservavo juos gana apdairiai -

vienas persikas pusei ar maždaug pusei puodelio sulčių.

Mergaitė valgė persiką mažais kąsneliais ir spoksojo

mamai į nugarą - laukė, kol ši atsisukusi žvilgtelės. Tačiau

mama susikaupusi plovė indus ir nė kartelio neatsisuko.

Vis tiek Lorelė jautėsi, lyg būtų pralaimėjusi įsivaizduoja­

mą kovą, tad baigusi valgyti patyliukais pasiėmė nuo stalo

23

A P R I L Y N N E P IK E

kurpinę ir ant pirštų galiukų išstypčiojo iš virtuvės mamai

taip ir nespėjus atsigręžti.

ANTRASSKYRIUS

Nuskambėjo skambutis, biologijos pamoka baigta, tad

Lorelė skubiai įgrūdo nekenčiamą vadovėlį kuo giliau į

kurpinę.

- Kaip antroji diena?

Pakėlusi akis mergaitė pamatė Deividą, įsitaisiusį kitoje

suolo pusėje, atbulai apžergusį kėdę.

- Gerai.

- Pasiruošusi?

Lorelė pamėgino nusišypsoti, bet burna neklausė. Kai

vakar sutiko papietauti su Deividu ir draugais, idėja atrodė

visai gera. Tačiau mintis, kad reikės susitikti su būriu visiš­

kai nepažįstamų žmonių, vertė mergaitę susigūžti.

- Taip, - išspaudė, bet pati suprato, kad jos balsas skam­

bėjo neįtikinamai.

27

A P R I L Y N N E P I K E

- Esi tikra? Neprivalome.

- Visiškai tikra, - skubiai išpoškino mergaitė. - Tik pa­

lauk, kol susirinksiu daiktus. - Neskubėdama dėjosi sąsiu­

vinį ir rašiklius. Kai numetė vieną parkerį ant žemės, Dei­

vidas jį pakėlė ir ištiesė Lorelei. Paėmusi ji truktelėjo, bet

berniukas rašiklio neatidavė - nepaleido tol, iki mergaitė

pažiūrėjo į jį.

- Jie nesikandžioja, - rimtai patikino Deividas. - Pa­

žadu.

Koridoriuje Deividas visą kelią neužsičiaupdamas tarš­

kėjo, kol jiedu priėjo kavinę. Pamojavo grupelei, įsitaisiu­

siai ilgo, siauro stalo gale.

- Eime, - pakvietė Lorelę apkabindamas ją per lie­

menį.

Atrodė kiek keistoka, kad kas nors ją taip liečia, tačiau

tai netikėtai nuramino. Berniukas lydėjo ją per sausakimšą

praėjimą tarp stalų, o vos priėjus prie reikiamo stalo, ranką

patraukė.

- Sveiki, visi. Čia Lorelė.

Deividas rodydamas į kiekvieną draugą sakė jų vardus,

bet vos po penkių sekundžių Lorelė jau nebūtų galėjusi pa­

kartoti nė vieno. Atsisėdusi ant tuščios kėdės šalia Deivido

28

Spa rn a i

mergaitė ėmė gaudyti pokalbio nuotrupas. Užsimiršusi ji

išsitraukė skardinę gėrimo, salotų su braškėmis ir špinatais

bei sultyse konservuotų persikų, kuriuos tą rytą dar įdėjo

mama.

- Salotos? Šiandien lazanijos diena, o tu valgai salotas?

Lorelė atsisuko į mergaitę garbanotais rudais plaukais,

kuri priešais save turėjo padėklą, nukrautą mokykliniais

pietumis.

Neleisdamas Lorelei net pamėginti ką nors atsakyti,

Deividas skubiai išpoškino:

- Ji vegetarė - ir dar labai griežta.

Pakėlusi antakį mergaitė dirstelėjo į sultyse plaukiojantį

nediduką persiką.

- Man regis, ne tik vegetarė. Argi vegetarai nevalgo, pa­

vyzdžiui, duonos?

Lorelė išspaudė šypseną.

- Kai kurie valgo.

Deividas užvertė akis aukštyn.

- Palik ją ramybėje, Celse.

- Atrodo, laikaisi kažkokios superdietos, - nekreipda­

ma dėmesio į Deividą svarstė Celsė.

- Nieko panašaus. Tiesiog tokį maistą aš mėgstu.

29

Lorelė žiūrėjo, kaip Celsė vėl nudelbia akimis salotas,

tad suprato, kad tuojau pasipils dar daugiau klausimų. Tik­

riausiai geriau nei išgirsti dar dvidešimt klausimų Lorelei

pasirodė išpoškinti:

- Mano virškinimo sistema nesusitvarko su įprastu

maistu, - leptelėjo ji. - Nuo bet ko, išskyrus vaisius ir dar­

žoves, man darosi bloga.

- Tai baisiai keista. Kas gali būti gyvas vien žalėsiais? Ar

buvai pas gydytojus? Nes...

- Celse? - Deivido balsas nuskambėjo tyliai, tačiau

griežtai. Lorelė net suabejojo, ar dar kas nors prie stalo tai

išgirdo.

Pilkos Celsės akys truputį išsiplėtė.

- Oi, atsiprašau, - nusišypsojo ji, o nuo šypsenos nušvi­

to visas veidas. Lorelė sugavo save taip pat besišypsant. -

Malonu susipažinti, - pasakė rudaplaukė. Paskui nudelbė

akis į savo lėkštes ir nė kartelio net nežvilgtelėjo į Lorelės

maistą.

Pertrauka truko tik dvidešimt aštuonias minutes -

kad ir kaip žiūrėsi, trumpa - tačiau šiandien, regis, tęsėsi

visą amžinybę. Kavinė buvo gana nedidelė, į sienas tarsi

teniso kamuoliukai atsimušdami aidėjo balsai, skau­

A P R I L Y N N E P I K E

30

Sp a rn a i

džiai žeidžiantys Lorelės ausis. Mergaitė jautėsi taip,

lyg visi iš karto šauktų ant jos. Keli Deivido draugai

pabandė įtraukti mergaitę j pokalbį, bet jai nepavyko

susikaupti - kiekvieną minutę kavinėje, regis, darėsi vis

karščiau. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl šito niekas

kitas nepastebi.

Sį rytą vietoje palaidinukės Lorelė apsivilko marškinė­

lius, nes pirmąją dieną mokykloje jautėsi nejaukiai. Tačiau

dabar marškinėlių kaklas, atrodė, vis kyla aukštyn, aukš­

tyn, kol galop mergaitė jautėsi lyg vilkėtų megztinį aukšta

apykakle. Ir dar ankšta apykakle. Galop suskambus skam­

bučiui ji nusišypsojo ir atsisveikinusi išdūmė pro duris

Deividui nė nespėjus jos sugauti.

Skubiai numynė į tualetą, numetė ant grindų prie

palangės kuprinę ir iškišo galvą į lauką. Įkvėpusi vėsaus

sūraus oro atitraukė marškinėlius kuo toliau nuo kūno

bandydama leisti vėjui atgaivinti. Per pietus nedavęs ra­

mybės vos juntamas pykinimas išsisklaidė, tad mergaitė

išskubėjo iš tualeto - kaip tik laiku, kad spėtų į kitą pa­

moką.

Po pamokų neskubėdama parkulniavo namo. Saulė ir

gaivus oras atgaivino mergaitę, o skrandyje sukilęs šleikš­

31

A P R I L Y N N E P I K E

tulys visai dingo. Nepaisant šito, kai kitą rytą rinkosi, ką

apsirengti, nusprendė vilktis palaidinukę.

Prieš biologijos pamoką Deividas klestelėjo ant kėdės

šalia Lorelės.

- Neprieštarauji? - pasiteiravo.

Mergaitė papurtė galvą.

- Ta, kuri paprastai čia sėdi, visą pamoką paišalioja šir­

deles kažkam, vardu Stivas. Tai šiek tiek blaško.

- Turbūt tai Stivas Taneris, - nusikvatojo berniukas. -

Jis labai jau populiarus.

- Spėju, visos puola prie ryškiausios asmenybės, - mer­

gaitė išsitraukė vadovėlį ir susirado lapą, kurio numerį mo­

kytojas Džeimsas buvo užrašęs ant lentos.

- Ar norėsi šiandien vėl papietauti su manimi? Ir mano

draugais, - skubiai pridūrė.

Lorelė dvejojo. Ji numanė, kad berniukas šito klaus, bet

vis dar nebuvo sugalvojusi, ką jam atsakyti, kad neįžeistų.

Deividas jai labai patiko. Ir jo draugai visai nieko - tie, ku­

riuos per pietus pavyko išgirsti.

- Nemanau, - pradėjo Lorelė. - Aš...

- Ar dėl Celsės? Nenorėjo priversti tave drovėtis dėl

maisto, ji tik visą laiką kalba tai, ką galvoja. Kai pripranti,

tai netgi gaivinamai veikia.

' 32

S p ar n a i

- Ne, ne dėl jos - tavo draugai tikrai šaunūs. Bet nega­

liu... negaliu pakęsti kavinės. Jei turiu visą dieną tupėti vi­

duje, tai bent per pietus privalau įkvėpti gryno oro. Spėju,

dešimt metų laisvai mokiusis namuose, turiu problemų -

ne taip lengva atsisakyti įpročių.

- Tai su draugais viskas gerai? - tyliai šnipštelėjo Deivi­

das, nes mokytojas ėmė tildyti klasę.

Lorelė linktelėjo.

- Gal neprieštarausi, jei jie ateis pietauti kartu su mumis

lauke?

Lorelė tylėjo, nes klausėsi prasidėjusios paskaitos apie

biologinius tipus.

- Būtų smagu, - šnibštelėjo paskui berniukui.

Kai suskambo skambutis, Deividas pareiškė:

- Susitiksime lauke. Bėgu, perspėsiu draugus, kad jie

gali ateiti, jei norės.

Kai baigėsi pietų pertrauka, Lorelė jau prisiminė bent

pusės vaikų vardus ir sugebėjo įsiterpti į kelis pokalbius.

Čelsė ir Deividas kartu su ja nuėjo į kitą pamoką, ir būti su

jais atrodė visiškai įprastas dalykas. Kai Deividas mestelėjo

juokelį apie poną Džeimsą, koridoriais nuaidėjo Lorelės

juokas. Vos po trijų dienų mokykla pradėjo darytis sava,

33

A P R I L Y N N E PIKE

mergaitė nesijautė lyg pamestinukė, o žmonių spūstis, taip

varginusi pirmadienį, dabar neatrodė tokia baisi. Pirmą

kartą nuo išvykimo iš Oriko Lorelė nesijautė vieniša.

TREČIASSKYRIUS

Kelios kitos savaitės mokykloje pralėkė dar greičiau nei

Lorelė būtų galėjusi įsivaizduoti po tų netikusių pirmų

dienų. Ji suprato, kaip pasisekė, kad sutiko Deividą - jie­

du dažnai kartu užtrukdavo po pamokų, o ir Celsė mokėsi

toje pačioje klasėje. Lorelė niekada nepietaudavo viena ir

juto, kad atėjo tas metas, kai Deividą ir Čelsę galėtų vadin­

ti draugais. Ir pamokos visai patiko. Žinoma, mokytis kar­

tu su visais tokiu pačiu tempu mergaitei buvo nauja, bet ji

jau pradėjo prie to įprasti.

Pradėjo priprasti ir prie Kreščento miesto. Jis, žinoma,

buvo didesnis nei Orikas, tačiau erdvus, o pastatai ne aukš­

tesni nei dviejų aukštų. Visur, net prieš bakalėjos krautuvė­

lę, žaliavo aukštos pušys ir plačialapiai medžiai. Vejas den­

gė tanki žalia žolė, o beveik visus pastatus apsiviję vijokliai

skleidė žiedus.

37

A P R I L Y N N E PIKE

Vieną rugsėjo penktadienį, po tądien paskutinės ispanų

kalbos pamokos, jau eidama pro duris Lorelė kaktomuša

susidūrė su Deividu.

- Atsiprašau, - sustabdė mergaitę šis, uždėjęs jai ranką

ant peties.

- Viskas gerai, pati nežiūriu kur einu.

Lorelė pažvelgė Deividui j akis. Droviai nusišypsojo ir

tik tada jai toptelėjo į galvą, kad stypso užtverusi berniukui

kelią.

- Oi, atsiprašau, - sumurmėjo traukdamasi nuo durų.

- Tai... kad aš tik... tiesą sakant, tavęs ir ieškojau.

Berniukas, regis, nervinosi.

- Gerai, - Lorelė iškėlė knygą, - tik turiu pasidėti j

spintelę daiktus.

Jiedu nuėjo prie Lorelės spintutės, j kurią įkišusi vado­

vėlį mergaitė klausiamai sužiuro į Deividą.

- Aš tik pagalvojau, gal norėtum šiandien po pietų su

manimi pasivaikščioti?

Lorelė šypsojosi, tačiau juto, kaip pilve sukirba jaudu­

lys. Kol kas jųdviejų draugystė apsiribojo tik mokykla. Lo­

relė staiga suprato, kad dorai nė nenutuokia, ką Deividas

mėgsta veikti, kai nepietauja ir nesimoko. Galimybė šitai

sužinoti staiga pasirodė patraukli.

38

S p ar n a i

- Ką ketini veikti ?

- Už mano namų yra miškelis. Kadangi tu mėgsti būti

lauke, pagalvojau, kad galėtume eiti pasivaikščioti. Ten yra

toks tikrai šaunus medis, tad pamaniau, kad tau galbūt pa­

tiktų j j apžiūrėti. Na, tiesą sakant, du medžiai, bet... supra­

si, kai pamatysi. Aišku, jei tik norėtum.

- Noriu.

-Tikrai?

- Žinoma, - nusišypsojo Lorelė.

- Puiku, - berniukas nužvelgė koridoriaus gale esan­

čias galines duris. - Bus greičiau, jei išeisime pro galinį

išėjimą.

Lorelė nusekė paskui Deividą per pilną vaikų korido­

rių, išėjo į gaivų rugsėjo orą. Saulė bandė prasiskverbti

pro rūko šydą, buvo vėsoka ir drėgna. Pūtė vakaris vėjas,

nešantis surstelėjusį vandenyno kvapą. Lorelė giliai kvėpa­

vo mėgaudamasi rudenišku oru. Jiedu priėjo ramų sklypą

maždaug už pusės mylios į pietus nuo Lorelės namų.

- Tai tu gyveni su mama, - pasiteiravo Deivido.

- Aha. Tėvai išsiskyrė, kai man buvo devyneri. Mama

atsiėmė mane iš mokyklos ir persikraustėme čionai.

- Kuo ji dirba?

39

- Vaistininke Medicine Shoppe vaistinėje.

- Oho, - nusijuokė Lorelė. - Keistas sutapimas.

- Kodėl?

- Mano mama - patyrusi natūropatė.

- Kas tai per dalykas?

- Natūropatu vadinamas tas, kuris visus vaistus gamina

iš žolelių. Mama netgi pati augina kelių rūšių vaistažoles.

Niekada nesu gavusi jokių vaistų, net paracetamolio.

Deividas įsistebeilijo į mergaitę.

- Tikriausiai juokauji!

- Nė kiek. Mama gamina gydomuosius mišinius, ku­

riuos vartojame vietoje vaistų.

- Maniškė išprotėtų. Ji mano, kad viską galima gydyti

tabletėmis.

- O mano mama mano, kad gydytojai tik ir siekia pri­

baigti žmogų.

- Manau, jos abi turėtų ko pasimokyti viena iš kitos.

- Tikriausiai, - nusikvatojo Lorelė.

- Ar tavo mama niekada nesikreipia į gydytojus?

- Niekada.

- Tai gal ir pagimdė tave namuose?

- Mane įvaikino.

A P R I L Y N N E PI K E

40

S p a rn a i

- Oi, tikrai? - Deividas kelias akimirkas patylėjo. - Ar

žinai, kas tavo tikrieji tėvai?

- Ne, - prunkštelėjo mergaitė.

- Kodėl juokiesi ?

Lorelė prikando lūpą.

- Ar pažadi nesijuokti ?

- Prisiekiu, - apsimestinai rimtai pakėlė ranką Dei­

vidas.

- Kažkas paliko mane krepšyje prie įtėvių namo durų.

- Negali būti! Tu jau čia visai mane mulkini. - Lorelė

išpūtė akis. - Tai tu rimtai? - atsiduso Deividas.

- Taip, esu kūdikis, rastas krepšyje. Teisingiau, net ne

kūdikis. Atrodžiau kaip trejų. Mama pasakojo, kad jiems

atidarius duris spardžiausi ir bandžiau išsiropšti iš krepšio.

- Tai tu buvai jau paūgėjusi ? Mokėjai kalbėti ?

- Taip. Mama sakė, kad kalbėjau juokingu akcentu, ku­

ris išsilaikė dar metus.

- Tai bent. Ir nežinojai, iš kur esi?

- Sako, kad žinojau tik vardą, nieko daugiau. Nei iš kur

esu, nei kas nutiko, nieko panašaus.

- Keisčiausias pasaulyje dalykas, kokį tik kada girdė-

41

A P R I L Y N N E P IK E

- Užvirė tikra košė dėl įstatymų. Kai tėvai nusprendė

įsivaikinti mane, nusamdė privatų seklį, kad surastų mano

gimdytojus ir visą kitą informaciją apie laikiną globą ir pa­

našius dalykus. Kol visi nesklandumai išsisprendė, užtru­

kome dvejus metus.

- Ar gyvenai vaikų namuose ?

- Ne. Teisėjas, su kuriuo bendravo mano tėvai, buvo

gana geranoriškas, tad viso proceso metu leido man gyven­

ti su tėvais. Kiekvieną savaitę mus aplankydavo socialinė

darbuotoja. Ir dar, iki man suėjo septyneri, jie neturėjo lei­

dimo išsivežti mane iš valstijos.

- Nesąmonė. Ar kada susimąstei apie savo kilmę?

- Anksčiau - taip. Bet kai vis nerandi atsakymo, po ku­

rio laiko liaujiesi galvoti, nes tai tik kelia nerimą.

- Jei būtų galimybė sužinoti, kas tavo tikroji motina, ar

norėtum?

- Nežinau, - atsakė mergaitė kišdama rankas į kiše­

nes. - Gal. Bet man patinka mano gyvenimas. Nesigailiu,

kad patekau pas dabartinius mamą ir tėtį.

- Tai šaunu, - Deividas parodė į keliuką. - Eisime čia, -

pažvelgė į dangų. - Regis, greitai lis. Pasidėkime kuprines

ir gal dar spėsime apžiūrėti medį.

42

Sp a rn a i

- Ar tai tavo namai? Labai gražūs.

Jiedu ėjo pro nediduką baltą namelį su ryškiai raudo­

nomis durimis. Spalvingos gvaizdūnės vešėjo gėlių lysvėje,

besidriekiančioje priešais namą.

- Kurgi ne, - sukdamas j taką namo link išdrožė Deivi­

das. - Šią vasarą net dvi savaites praleidau su teptuku ran­

koje.

Numetę kuprines prie pagrindinio įėjimo vaikai patrau­

kė į tvarkingą, paprastą virtuvę.

- Gal galėčiau kuo nors pavaišinti ? - žengdamas į virtu­

vę ir atidarydamas šaldytuvą paklausė Deividas. Ištraukęs

skardinę gazuoto gėrimo nuo spintelės dar pagriebė dėžu­

tę pyragaičių su įdaru Tivinkies.

Pamačiusi pyragėlius, Lorelė iš paskutiniųjų pasistengė

susilaikyti nesuraukusi nosies. Apsižvalgė po virtuvę. Akys

užkliuvo už dubens su vaisiais.

- Ar galėčiau pasivaišinti? - paklausė rodydama į švie­

žutėlę žalią kriaušę.

- Aha. Čiupk ir neškis, - berniukas iškėlė vandens bu­

telį. - Vandens?

- Žinoma, - šyptelėjo Lorelė.

Prisikimšęs kišenes užkandžių, Deividas parodė į gali­

nes duris.

43

A P R I L Y N N E P I K E

- Štai, čia.

Priėjęs prie išėjimo, jis atstūmė suveriamas duris.

Mergaitė išėjo į gerai prižiūrimą, tvora aptvertą vidinį

kiemelį.

- Atrodo, čia nėra jokio išėjimo.

- Neįgudusiai akiai - galbūt, - nusijuokė Deividas.

Priėjęs prie šlakbctonio blokų tvoros, berniukas mikliai

liuoktelėjo, pasikabino ir prisitraukęs užsiropštė ant bloko

viršaus. įsitaisęs pašaukė.

- Eikš, - ištiesė ranką, - padėsiu.

Lorelė nepatikliai nužvelgė jį, tačiau ranką ištiesė. Jiedu

įveikė tvorą stebėtinai lengvai.

Medžiai buvo išsikeroję iki pat tvoros, tad vos strykte­

lėję žemyn jie atsidūrė miške, po kojomis plytėjo storas,

minkštas nukritusių lapų kilimas. Tankus šakų sąžalynas

slopino tolumoje riedančių automobilių ūžesį. Lorelė susi­

žavėjusi žvalgėsi aplink.

- Gražu.

Įsisprendęs rankomis į šonus, Deividas dirstelėjo į mer-

gaitę.

- Spėju, kad neblogai. Nesu didelis pasivaikščiojimų

mėgėjas, bet čia randu daug skirtingų augalų, kuriuos galiu

apžiūrinėti mikroskopu.

44

S p a rn a i

Lorelė prisimerkusi sužiuro j draugą.

- Ar turi mikroskopą? Tikrai, pamišęs dėl mokslų, -

prunkštelėjo mergaitė.

Deividas nusikvatojo.

- Taip. Bet Klarką Kentą, Supermeną, taip pat visi laikė

pamišėliu. Prisimink filmą, kuo tai baigėsi.

- Nori pasakyti, kad esi supermenas? - erzinosi mer­

gaitė.

- Niekada negali žinoti, - atšovė Deividas.

Lorelė nusikvatojo ir staiga susidrovėjusi nudelbė akis

žemyn. Kai vėl pasižiūrėjo į berniuką, šis spoksojo j ją.

Žvilgsniai susitiko. Lorelei patiko, kaip jis žiūrėjo į ją —

švelniai ir tiriamai. Tarsi būtų galėjęs daugiau sužinoti apie

ją paprasčiausiai tyrinėdamas veidą.

Po kiek užsitęsusios akimirkos šiek tiek susigėdęs

Deividas nusišypsojo ir kryptelėjo galva į vos įžiūrimą

taką.

- Tas medis štai ten.

Berniukas numynė pirmas, regis, be jokio reikalo šen

ir ten vinguriuojančiu taku. Tačiau po kelių minučių dūrė

pirštu j visai šalia kelio besistiebiantį medį.

- Oho, - susižavėjo Lorelė. - Tai bent.

45

A P R I L Y N N E P IK E

Kaip Deividas ir minėjo, tai buvo du medžiai - alks­

nis ir eglė - išdygę visai greta. Jų kamienai susipynė,

susiraizgė, ir galop išaugo medis, kurio šakos vienoje

pusėje žaliavo nuo spyglių, o kitoje šlamėjo platūs la­

pai.

- Radau jį, kai tik mudu su mama atsikraustėme čia gy­

venti.

- O kur dabar tavo tėtis? - paklausė Lorelė, atsirėmusi

nugara j medį, taisydamasi sėsti ant minkštos lapų krūvos.

Išsitraukė iš kišenės kriaušę.

Deividas kimiai nusikvatojo.

- San Fransiske. Dirba didžiulėje kompanijoje teisi­

ninku.

- Dažnai mataisi su juo?

Deividas prisėdo ant žemės šalia Lorelės, keliu vos prisi­

lietė mergaitei prie kojos. Ji nepasitraukė.

- Kartą per kelis mėnesius. Jis turi asmeninį lėktuvą, tad

atskridęs į Maknamaros Fildo oro uostą Kreščento mieste­

lyje pasiima mane savaitgaliui.

- Šaunu.

-G al.

- Nemėgsti tėčio.

46

S p ar n a i

- Visai nieko, - gūžtelėjo Deividas. - Bet jis mus pali­

ko, niekada nebandė rasti daugiau laiko man, tad nejaučiu,

kad būčiau jam labai svarbus, supranti?

- Gaila, - palingavo galva mergaitė.

- Viskas gerai. Mes visada smagiai leidžiame laiką.

Kelias minutes jiedu sėdėjo tylėdami, miško aikštelėje

tvyranti ramybė apėmė ir juos. Tačiau kai dangų perskrodė

griaustinis, abu staiga sužiuro aukštyn.

- Geriau jau parvesiu tave namo. Tuojau prapliups lyti.

Lorelė atsistojo, nusipurtė prikibusius lapus.

- Ačiū, kad atsivedei, - tarstelėjo rodydama į medį. -

Labai šaunus dalykas.

- Džiaugiuosi, kad patiko, - tarė Deividas, vengdamas

žiūrėti mergaitei į akis. - Bet... medis buvo ne svarbiausias

dalykas.

- Oi, - išgirdusi komplimentą, Lorelė pasijuto nejaukiai.

- Štai, čia, - parodė kelią Deividas ir nusisuko, nes vei­

das vos raustelėjo.

Per tvorą jie persiropštė, kai jau tiško pirmieji lietaus

lašai.

- Gal norėtum paskambinti mamai, kad atvažiuotų tavęs

pasiimti ? - paklausė Deividas, kai jiedu jau buvo virtuvėje.

47

A P R I L Y N N E P IK E

- Ne, viskas gerai.

- Bet juk lyja. Turėčiau palydėti tave.

- Nieko tokio. Tikrai - mėgstu vaikštinėti per lietų.

- Tada galiu tau paskambinti, - kiek patylėjęs išpoški­

no berniukas. - Gal rytoj?

- Žinoma, - nusišypsojo Lorelė.

Tačiau Deividas nesitraukė nuo virtuvės durų.

- Durys - čia, tiesa? - kiek galėdama mandagiau pasi­

teiravo mergaitė.

- Taip. Tik negaliu paskambinti tau, kol nežinau tele­

fono numerio.

- Oi, atsiprašau, - išsitraukusi rašiklį Lorelė užrašė nu­

merį užrašų knygelėje šalia telefono aparato.

- Gal galėčiau duoti tau savąjį?

- Žinoma.

Lorelė pradėjo atseginėti kuprinę, tačiau Deividas ją su­

stabdė.

- Neieškok, štai... - paėmęs mergaitės delną užrašė ant

jo savo telefono numerį. - Šitaip jo nepamesi, - droviai

pridūrė.

- Puikumėlis. Tai pakalbėsime paskui, - šiltai nusišypso­

jusi berniukui Lorelė nėrė į gana stipriai pliaupiantį lietų.

48

S p a rn a i

Paėjėjusi gatve tiek, kad jau nebuvo matyti Deivido

namų, ji nusmaukė nuo galvos gobtuvą ir pakėlė veidą j

dangų. Giliai traukė orą, o vanduo tiško ant skruostų ir

varvėjo kaklu. Jau ketino išskėsti rankas, bet staiga prisimi­

nė telefono numerį. Sugrūdusi rankas į kišenes paspartino

žingsnį - nuskubėjo šypsodamasi švelniai teškenančiam

ant galvos lietui.

Kai mergaitė grįžo namo, telefonas skambėjo. Ma­

mos, regis, nebuvo namuose, tad Lorelė keliais šuoliais

prilėkusi griebė telefono ragelį, kol dar tas nenustojo

skambėti.

- Klausau, - uždususi prašvokštė.

- O, sveika. Tu jau namuose? Ką tik ketinau palikti ži­

nutę.

- Deividas?

- Aha. Atsiprašau, kad taip greitai paskambinau, - tarš­

kėjo berniukas, - bet pagalvojau, kad kitą savaitę laikysime

biologijos testą, ir pamaniau, gal tu norėtum užeiti rytoj ir

kartu pasimokyti.

- Rimtai? - nustebo Lorelė. - Tai būtų nuostabu! Taip

jaudinuosi dėl to testo. Jaučiuosi, lyg žinočiau tik pusę to,

ką reikia išmokti.

49

A P R I L Y N N E PIKE

- Puiku, - apsidžiaugė berniukas ir nutilo. - Ne tai pui­

ku, kad jaudiniesi, - ėmė teisintis, - bet puiku, kad... na,

supranti.

Girdėdama, kaip Deividas kliūva už savo paties žodžių,

Lorelė net nusišypsojo.

- Kada?

- Bet kada. Rytoj nieko neveikiu, nebent reikėtų padėti

mamai tvarkytis namuose.

- Gerai, paskambinsiu.

- Puiku. Iki rytojaus.

Lorelė atsisveikino ir padėjo telefono ragei}. Liuoksėda­

ma aukštyn iš karto per du laiptelius mergaitė šypsojosi.

KETVIRTASSKYRIUS

Šeštadienio rytą Lorelė praplėšė akis švintant. Nekreipė

dėmesio - visada, kiek tik save prisiminė, buvo „vyturys”.

Keldavosi bemaž valanda anksčiau nei tėvai, tad prieš ke­

liaudama j mokyklą, kur ilgas valandas tekdavo tupėti pa­

talpoje, galėdavo viena pavaikštinėti ir pasimėgauti nugarą

šildančiais saulės spinduliais ir skruostus glamonėjančiu

vėjeliu.

Užsitraukusi sarafaną, iš dėklo, pastatyto prie galinių durų,

mergaitė išsitraukė seną mamos gitarą ir tylutėliai išsprūdo j

lauką pasimėgauti ramia ankstyvo ryto gaiva. Išvaikęs skais­

čius giedrus rytus, vėlyvas rugsėjis atnešė nuo vandenyno vis

plūstančią miglą, iki pietų užklojančią miestą.

Lorelė nukulniavo trumpu takeliu, vedančiu per vidinį

kiemelį. Nors namas buvo nedidukas, jį supantis sklypas

53

atrodė gana didelis, o mergaitės tėvai svarstė, kad būtų ge­

rai kada nors jį dar praplėsti. Kieme augo keli namui pavėsį

teikiantys medžiai, be to, Lorelė praleido beveik visą mė­

nesį padėdama mamai sodinti galybes gėlių ir pagal visas

lauko sienas besivyniojančius vijoklius.

Seimai priklausantis namas buvo vienas iš daugelio pa­

gret išsirikiavusių, tad iš abiejų pusių gyveno kaimynai,

bet, kaip ir daugelio kitų Kreščento miesto namų, galinis

kiemas ribojosi su laukiniu mišku. Lorelė dažniausiai eida­

vo pasivaikščioti vingiuotais takeliais palei upelį, srūvantį

per nediduko slėnio vidurį lygiagrečiai namų, išsirikiavu­

sių vienas greta kito.

Šiandien mergaitė nutapeno iki pat upelio ir prisėdo

ant kranto. Sumerkė kojas į vėsų vandenį, kuris rytais bū­

davo ypač skaidrus ir gaivus, tik vėliau ieškodami maisto

visokie vabalai ir uodai išlįsdavo ir nutaškuodavo vandens

paviršių.

Atrėmusi į kelį gitarą Lorelė pradėjo brazdinti pavie­

nius akordus, po kurio laiko suskambo ir melodija. Sma­

gu, kai aplinkui liejasi muzikos garsai. Mergaitė pradėjo

groti prieš trejus metus, kai palėpėje rado seną motinos

gitarą. Jai verkiant reikėjo keisti stygas, suderinti, bet Lo­

A P R I L Y N N E PIKE

54

S p a rn a i

relė įtikino mamą, kad tuo verta užsiimti. Mama pareiškė,

kad ta gitara dabar Lorelės, bet mergaitei vis tiek labiau

patiko manyti, jog gitara - mamos. Tarsi kokia sena šei­

mos relikvija.

Mergaitei ant peties nutūpęs vabzdys ėmė ropoti per

nugarą. Lorelė tekštelėjo per jį, ir pirštai kažką užčiuo­

pė. Ištiesusi ranką kuo toliau, pačiupinėjo dar sykį. Po

oda vis dar buvo keistas apvalus, vos užčiuopiamas gum-

belis. Pasuko kaklą, bet per petį nieko negalėjo įžiūrėti.

Pačiupinėjo dar kartą, mėgindama suprasti, kas gi ten.

Galop sunerimusi atsistojo ir patraukė namo apžiūrėti

veidrodyje.

Užrakinusi vonios kambario duris Lorelė prisėdo

priešais veidrodį ir gręžėsi atgal, kol pamatė veidrody­

je savo nugarą. Nusmaukusi sarafaną žemyn ėmė ieškoti

iškilimo. Štai jis - visai tarp menčių - nedidelis iškilus

apvalumas, beveik nesiskiriantis nuo aplinkui esančios

odos. Vos pastebimas, bet neabejotinai esantis. Mergaitė

nedrąsiai pamaigė gumbelį - neskauda, tačiau krapštant

ėmė tarsi niežėti. Atrodė visai kaip spuogas. „Gal ir ge­

rai, - ironiškai pamanė mergaitė. - Tik visai negeras tas

gerumas.“

55

Išgirdusi per koridorių nugirgždant tylius mamos žings­

nius, mergaitė iškišo galvą iš vonios kambario.

- Mama!

- Aš - virtuvėje, - žiovaudama atsiliepė ši.

Lorelė nusekė jai iš paskos.

- Man ant nugaros kažkoks gumbas. Gal galėtum pa­

žiūrėti? - paklausė atsukdama nugarą.

Mama kelis kartus atsargiai paspaudė gumbelį.

- Paprasčiausias spuogas, - pareiškė.

- Ir aš taip maniau, - pritarė Lorelė užsitraukdama sa­

rafaną aukštyn.

- Bet tu juk neturi spuogų, - susigriebė mama. - Gal

pradėjai... na, žinai?

Lorelė skubiai papurtė galvą.

- Čia tik vienas spuogelis, - dusliai atsiliepė ir perne­

lyg linksmai nusišypsojusi pridūrė: - Kaip tu visada kar­

toji, neatsiejama brendimo dalis, - nusisukusi mergaitė

išskuodė iš kambario mamai nespėjus nieko daugiau pa­

klausti.

Grįžusi į kambarį prisėdo ant lovos ir ėmė pirštu brau­

kyti per gumbelį. Jautėsi keistai rami - iškilus pirmajam

spuogui pasijuto tarsi išlaikiusi brandos egzaminą, įšventi­

A P R I L Y N N E PIKE

56

S p ar n a i

nimo ceremoniją. Mergaitė patyrė brendimą ne visai taip,

kaip rašoma vadovėliuose. Spuogai jos niekada nekamavo,

be to, kaip ir turėjo būti, net kiek anksčiau iškilus krūtinei

ir suapvalėjus klubams, sulaukusi penkiolikos su puse ji vis

dar nesirgo mėnesinėmis.

Mama šito nesureikšmino sakydama, jog nežinant mer­

gaitės biologinės motinos medicininės istorijos galima tik

spėlioti, manyti, kad tai visai normalu, nes paveldėta. Ta­

čiau Lorelė jau matė, kad mama pradeda jaudintis.

Mergaitė apsivilko įprastą palaidinukę, džinsus ir iššu­

kavusi plaukus ėmė rišti juos į uodegą. Tada prisiminė tuos

paraudusius spuogus, kuriuos retkarčiais pastebėdavo ant

kitų mergaičių nugarų rengiantis rūbinėje, ir paliko plau­

kus palaidus. Tik todėl, kad vėliau tas spuogas gali pavirsti

bjauresniu.

Ir dar svečiuojantis pas Deividą. Tai būtų suknistas rei­

kalas.

Sugriebusi obuolį, mergaitė iškurnėjo pro duris ir

atsisveikindama šūktelėjo mamai. Buvo jau beveik prie

Deivido namų, kai pakėlusi aukštyn akis išvydo prieš­

priešiais bėgančią Celsę. Pamojavusi draugei, Lorelė pa­

šaukė ją.

57

- Sveikutė, - apsidžiaugė Celsė, jai aplink veidą links­

mai sušokčiojo garbanėlės.

- Nežinojau, kad bėgioji, - šypsodamasi tarė Lorelė.

- Bėgioju krosą. Dažniausiai treniruojamės su koman­

da, bet šeštadieniais - kiekvienas atskirai. Ką tu veiki?

- Einu pas Deividą, - paaiškino Lorelė. - Mokysimės.

- Sveika atvykusi į Deivido Losono gerbėjų klubą, -

nusikvatojo Čelsė. - Aš jau išrinkta prezidente, bet tu ga­

lėtum tapti iždininke.

- Nieko panašaus, - užginčijo Lorelė, pati abejodama,

ar kalba tiesą. - Mes ketiname tik pasimokyti. Pirmadienį

manęs laukia biologijos testas, kur tikrai susimausiu, jei kas

nors nesiims rimtai padėti.

- Deivido namai čia pat, už kampo. Palydėsiu.

Pasukusios už kampo mergaitės išgirdo elektrinės žolia-

pjaustės burzgimą. Deividas nepastebėjo besiartinančiųjų,

tad sustojusios abi įsispoksojo.

Berniukas stūmė žoliapj austę per tankiai sužėlusią žolę

vilkėdamas tik senus sportinius batelius ir džinsus. Krūti­

nė ir rankos buvo liesos, tačiau išvagotos raumenų, oda -

įdegusi saulėje, žvilganti nuo smulkučių prakaito lašelių.

Apšviestas ryto saulės, berniukas judėjo grakščiai.

A P R I L Y N N E P I K E

58

S pa rn a i

Lorelė negalėjo susilaikyti nežiūrėjusi.

Daugybę kartų buvo mačiusi vaikinus bėgiojant aplin­

kui be marškinėlių, bet šis kartas atrodė ypatingas. Stebėjo,

kaip įsitempia Deivido rankos, kai jis pasiekia ypač tankų

vejos sąžalyną ir turi stipriau stumti žoliapjaustę. Mergaitei

net šiek tiek suspaudė širdį.

- Oi, kaip devintame danguje, - sušnibždėjo Celsė, nė

nesistengdama paslėpti akyse žėrinčio susižavėjimo.

Tarsi pajutęs esąs stebimas, Deividas staiga atsisuko ir

pažvelgė Lorelei į akis. Nunarinusi galvą ši ėmė apžiūrinėti

kojas.

Celsė nė nemirktelėjo.

Kai Lorelė pagaliau pakėlė galvą, Deividas jau rengėsi

marškinėlius.

- Sveikos, draugužės. Ankstyvos.

- Ar dar anksti? - sukluso Lorelė. Juk jau beveik devy­

nios valandos. - Oi, - staiga susigriebė susigėdusi, - pa­

miršau paskambinti.

- Nieko tokio, - šypsodamasis gūžtelėjo pečiais Deivi­

das. Parodė į žoliapjaustę. - Aš jau atsikėlęs.

- Na, turiu bėgti, - staiga uždususi sušvokštė Celsė. -

Tikrai. - Nusisukusi, kad jos veidą matytų tik Lorelė, be

59

A P R I L Y N N E P IK E

garso nusistebėjo: - Oho! - ir pamojavusi draugams nu­

dūmė gatve.

Deividas sukikeno, vis dar žvelgdamas jai pavymui pa­

purtė galvą. Atsisukęs j Lorelę paklausė:

- Eime? Biologija laukia kaip niekas kitas.

Kai pirmadienį mokiniams išdalijo testus, Deividas at­

sisuko j Lorelę.

- Na, ir kaip? Tikrai pasirodė toks sunkus?

Mergaitė nusišypsojo.

- Gerai. Visai nebaisus. Bet tik todėl, kad padėjai.

Jiedu mokėsi šeštadienį gal tris valandas ir dar kokią va­

landą kalbėjosi sekmadienio vakarą. Reikia pripažinti, kad

tas telefoninis pokalbis neturėjo nieko bendra su biologija,

bet gal ji išmoko kai ko osmoso būdu. Taip, teisingai - os­

mosas telefonu.

Prieš atsakydamas berniukas tarsi kiek padvejojo.

- Galėtume taip daryti visada. Norėjau pasakyti - mo­

kytis kartu.

- Aha, - pritarė Lorelė, pagalvojusi apie tai, kad kiti kar­

tai būtų ramesni. - Ir kitą sykį galėtum ateiti pas mane, -

pridūrė.

60

S p ar n a i

- Puiku.

Kai baigėsi biologijos pamoka, pylė lietus, tad draugai

susibūrė po nedidele stogine. Beveik niekas ten nepietau­

davo, nes nebuvo ne tik stalo - net ir jokio grindinio, bet

Lorelei patiko tas grumstuotas žolės lopinėlis, niekada vi­

siškai neišdžiūstantis net ir po stogu.

Lyjant lietui didžioji dauguma vaikų liko viduje, kartu

su Lorele išėjo tik Celsė ir Deividas bei dar vienas berniu­

kas, vardu Rajanas. Deividas mėtėsi su juo iš duonos tru­

pinių, o Celsė komentavo - kritikavo taiklumą, netikusią

sportinę formą ir nesugebėjimą susivaldyti ir netrankyti

žiūrovių.

- Na, šitas tai jau buvo mestas tyčia, - pareiškė garbanė,

imdama trupinį, kuris atsimušė tiesiai jai į krūtinę, ir svies­

dama jį atgal berniukams.

- Neeee, netyčia, - teisinosi Rajanas. - Juk pati sakei,

kad nesugebu į nieką pataikyti.

- Tai gal tada taikykis į mane, tada galėsiu būti rami,

kad niekada nepataikysi, - atšovė Celsė. Atsidususi at­

sisuko į Lorelę. - Esu tiesiog nesukurta gyventi šiaurės

Kalifornijoje, - pasiguodė braukdama nuo veido plau­

kus. - Vasarą dar viskas gerai, plaukai klauso, bet vos tik

61

A P R I L Y N N E P IK E

prasideda nors menkiausias lietutis - paukšt, ir štai ko­

kios nesąmonės!

Celsė turėjo rudus kaštoninius plaukus, ilgomis garba­

nomis krintančius ant nugaros. Saulėtomis dienomis gar­

banos buvo švelnios, šilkinės, o drėgname ir šaltame ore -

toks būdavo beveik pusę dienų - plaukai darėsi neklusnūs

ir pasišiaušę. Mergaitės akys buvo šviesiai žalios - jos pri­

minė Lorelei vandenyną kylant saulei - prieblandoje ban­

gos atrodė be galo nuostabios.

- O man tavo plaukai gražūs, - nustebo Lorelė.

- Tai tik todėl, kad jie ne tavo. Turiu kasdien naudoti

specialius šampūnus ir kondicionierius, kad galėčiau susi­

šukuoti, - pasiguodė Celsė ir perbraukė ranka per tiesius

lygius Lorelės plaukus. - Taviškiai tokie švelnūs. Kuo juos

plauni?

- Oi, bet kuo.

- Hmmm, - Celsė darsyk palietė draugės plaukus. - Ar

naudoji nenuplaunamą kondicionierių? Maniškiams toks

tinka geriausiai.

Lorelė giliai atsiduso ir pratarė:

- Tiesą pasakius... nenaudoju nieko. Nuo bet kokio

balzamo mano plaukai tampa riebūs, lyg taukuoti. O jei

62

S p a rn a i

naudoju šampūną, tai plaukai labai, tikrai labai išsausėja,

net nuo drėkinamojo.

- Tai tu visai neplauni galvos? - ši mintis Celsei buvo

visai nesuvokiama.

- Labai gerai perplaunu vandeniu. Na, galva tikrai švari.

- Bet nenaudoji jokio šampūno?

Lorelė papurtė galvą ir jau nusiteikė išgirsti kritišką pas­

tabą, bet Celsė tik sumurmėjo „tau pasisekė" ir nusisukusi

kibo valgyti.

Tą vakarą Lorelė ėmė tyrinėti plaukus. Ar juos reikia

plauti? Bet plaukai atrodė kaip visada. Atsukusi nugarą j

veidrodį mergaitė ėmė spaudyti ir maigyti gumbelį. Šeš­

tadienio rytą atrodęs mažutis, per savaitgalį užaugo gana

didelis.

- Prakeiktas pirmasis spuogas, - sumurmėjo savo at­

vaizdui veidrodyje.

Kitą rytą Lorelė pabudo nuo nestipraus peršėjimo tarp

menčių. Bandydama nepasiduoti panikai mergaitė nusku­

bėjo į vonios kambarį ir atsigręžusi pasižiūrėjo į atvaizdą

veidrodyje.

Gumbas buvo didesnis nei nykščio galas!

63

Ne, tai ne spuogas. Mergaitė atsargiai paspaudė jį ir vi­

sur, kur palietė pirštai, nusmelkė keistas dilgčiojimas. Ap­

imta baimės ji prispaudė prie krūtinės naktinius ir nulėkė

koridoriumi prie tėvų miegamojo. Jau kėlė ranką pasibels­

ti, tačiau prisivertė sustoti ir atsikvėpti.

Pažvelgusi j save staiga pasijuto kvailai. Ką ji sau mano?

Stovi koridoriuje apsirengusi ne ką daugiau nei apatiniai.

Susigėdusi pasitraukė nuo tėvų kambario durų ir nuspūdi­

nusi j vonios kambarį užšovė duris kaip galėdama greičiau ir

tyliau. Atsisukusi į veidrodį ėmė vėl tyrinėti gumbą. Sukio­

josi, apžiūrinėjo jį įvairiais kampais, kol galop įtikino save,

kad jis nė iš tolo nėra toks didelis, kaip buvo pasirodę.

Lorelė buvo pripratinta galvoti, kad žmogaus kūnas

pats žino, kaip pasirūpinti savimi. Dauguma dalykų, jei

nepradedi jų gydyti, praeina patys. Abu mergaitės tėvai

taip elgdavosi. Jie niekada nėjo pas gydytojus, nevartojo

antibiotikų.

- Tai tik didžiulis spuogas. Pats pranyks, - pareiškė Lo­

relė atvaizdui veidrodyje. Balsas skambėjo visai kaip ma­

mos.

Pasiknisusi mamos stalčiuje, mergaitė rado tūbelę te­

palo, kurį mama kasmet gamindavo. Dėdavo rozmarino,

A P R I L Y N N E PIKE

64

S p a rn a i

levandų, arbatmedžio aliejaus ir vienas Dievas težino ko

dar, tačiau gydydavo juo visas ligas.

Tikrai nepakenks.

Lorelė pakabino pirštu salsvai kvepiančio tepalo ir ėmė

trinti nugarą. Palietus gumbą peršėjo, o dar degino ar­

batmedžio aliejus, tad, užsitraukusi naktinius ant galvos,

visai nebežinodama, ko griebtis, nukūrė j savo kambarį.

Apsirengti pasirinko laisvus sportinius marškinėlius

nudribusiomis rankovėmis. Dauguma jos dėvimų palaidi­

nukių vargu ar būtų parodžiusios gumbą, bet Lorelė neno­

rėjo nė truputėlio rizikuoti. Tas bjaurybė vargu ar galėjo

užaugti dar didesnis, nes jau būtų buvęs milžiniškas, o kai

taip nutiks, mergaitė nutarė verčiau slėpti jį po marškinė­

liais. Spuogas skaudžiai tvilkčojo kiekvieną kartą jį užkliu­

džius - prisilietus ilgiems plaukams, rengiantis marškinė­

lius ir, žinoma, kiekvieną kartą spaudant jį tarsi bandytų

priminti sau, kad spuogas tikras. Kol nulipo laiptais že­

myn, mergaitei atrodė, kad kiekvienas kūno nervas liečiasi

prie to gumbo.

Baigiantis ketvirtadieniui Lorelei teko pripažinti, kad

tas gumbas ant nugaros - kas tik nori, bet tikrai ne spuo­

gas. Pastarąsias kelias dienas jis ne tik augo, bet, regis,

65

didėjo vis greičiau. Tą rytą gumbas jau buvo sulig golfo

kamuoliuku.

Lorelė nusileido j valgomąjį nusiteikusi papasakoti tė­

vams apie tą keistą gumbą. Giliau atsikvėpusi išsižiojo ir

ketino viską iškloti.

Paskutinę sekundę apsigalvojo ir paprasčiausiai paprašė

tėčio perduoti jai meliono kantalupos.

Po marškinėliais, kuriuos mergaitė vilkėjo paskutiniu

metu, ir po palaidais plaukais gumbo kol kas niekas nepa­

stebėjo, bet tai buvo tik laiko klausimas, ypač tada, jei jis

dar augtų. „Jei, - vis kartojo sau Lorelė. - Jei jis augtų. Gal

mamos gamintas tepalas padarė stebuklą."

Mergaitė tepė gumbą jau tris dienas, bet neatrodė, kad

tepalas bent kiek padėtų. Kita vertus, kažkas, augantis taip

greitai ir toks didelis, negali būti pagydomas brūkštelėjus

arbatmedžio aliejumi. Gal tai auglys. Lorelė neabejojo kaž­

kada skaičiusi straipsnių apie auglius ant nugaros. Sunkiai

atsiduso. Labai panašu, kad čia auglys.

- Ei! Ar girdi mane? - Lorelės mintis pertraukė Celsės

balsas, tad mergaitė atsisuko j draugę.

-K ą?

Draugė nusikvatojo.

A P R I L Y N N E PIKE

66

S p a rn a i

- Ne, tikrai negirdi. - Paskui tyliau pridūrė: - Ar gerai

jautiesi? Buvai tikrai kažkur išplaukusi.

Lorelė pakėlė akis - kokią akimirką net negalėjo prisi­

minti, j kokią pamoką ėjo.

- Viskas gerai, - įsižeidusi sumurmėjo. - Tik užsigal­

vojau.

Celsė kelias sekundes tiriamai nužiūrinėjo jos veidą, o

paskui nepatikliai kilstelėjo antakį.

- Na ir gerai.

Mergaites pasivijo Deividas, o kai nuo jų atsiskyrusi

Celsė nuėjo į savo klasę, Lorelė paspartino žingsnį, kad ap­

lenktų berniuką.

- Ei, Lore, kur gaisras? Iki skambučio dar trys minutės.

- Nevadink manęs šitaip, - atšovė mergaitė ir tik tada

sustojo.

Deividas užsičiaupė, nieko nebesakė, o tarp judviejų vis

brovėsi, skubėjo mokiniai.

Lorelė svarstė, kaip atsiprašyti, bet ką ji galėjo pasakyti ?

„Atsiprašau, Deividai, aš tik nervinuosi, nes man tikriau­

siai auglys." Užuot tai ištarusi, mergaitė burbtelėjo:

- Nemėgstu, kai prasivardžiuoja.

Deividas jau buvo spėjęs narsiai išsišiepti.

67

A P R I L Y N N E PIKE

- Nežinojau. Atsiprašau. - Perbraukė pirštais plau­

kus. - Ar tu... - nebaigęs klausimo neryžtingai nutilo, re­

gis, apsigalvojo. - Eime, palydėsiu iki klasės.

Žingsniuodama šalia Deivido Lorelė jautėsi nejaukiai.

Priėjusi klasę mergaitė atsisuko j jį ir pamojavo.

- Iki pasimatymo.

- Lorele?

Mergaitė atsigręžė.

- Ką veiksi šeštadienį ?

Lorelė dvejojo. Tikėjosi, kad jiedu su Deividu kažką

veiks kartu. Iki šio ryto pati mėgino rasti progą tarsi tarp

kitko pasiteirauti. Bet dabar atrodė, kad tai ne visai gera

mintis.

- Pagalvojau, kad galėtume su draugais surengti vakarė­

lį, gal net užsikurti laužą. Žinau puikią vietelę paplūdimy­

je. Celsė sakė, kad ateitų, gal dar Rajanas, Molė ir Džojus.

Gali būti dar keli pažįstami.

Maistas, smėlis ir laužo dūmai. Nė vienas šių dalykų ne­

viliojo.

- Jau šiek tiek šaltoka, tad maudytis nepavyks, bet... ži­

nai, kaip nutinka. Kas nors ką nors įstumia. Smagu.

Blausi Lorelės šypsena visai pranyko. Negalėjo pakęsti

ant savo kūno sūraus vandens. Net nusipraususi po dušu

68

S p a r n a i

jusdavo druską, tarsi ši būtų galėjusi įsigerti į odos poras.

Paskutinį kartą maudėsi vandenyne prieš kelerius metus -

paskui kelias dienas jautėsi apsunkusi ir pavargusi. Be to,

vilkėdama maudymosi kostiumėliu nebegalėtų nuslėpti

gumbo, kad ir koks jis būtų.

Pagalvojusi, koks didelis tas bjaurybė užaugo per kelias

dienas, mergaitė net nusipurtė. Negali eiti prie laužo, nors

ir norėtų.

- Deividai, - išrėžė ji, - aš negaliu.

- Kodėl ne ?

Galėjo pasiteisinti, kad turi dirbti knygyne, nes pastarą­

sias kelias savaites kiekvieną šeštadienį praleisdavo nema­

žai laiko padėdama tėčiui, bet negalėjo prisiversti meluoti.

Tik jau ne Deividui.

- Paprasčiausiai negaliu, - sumurmėjo ir neatsisveiki­

nusi šmurkštelėjo pro duris.

Iki penktadienio ryto gumbas jau buvo sulig beisbolo

kamuoliu. Jokių abejonių - auglys. Lorelė nė nesivargino

eiti į vonios kambarį apžiūrėti. Juto apčiuopusi rankomis.

Jokie marškinėliai jo nepaslėps.

Mergaitei teko pasirausti spintoje, kol rado pūkuotą pa­

laidinukę, kuri bent jau kiek užmaskuotų gumbą. Kol atėjo

69

A P R I L Y N N E PIKE

metas keliauti į mokyklą, lindėjo kambaryje, o paskui sku­

biai nėrė pro duris, tėvams šūktelėjusi tiktai „labas rytas"

ir „sudie".

Likusi diena slinko, regis, ištisą amžinybę. Gumbą jau

ne tik palietus, bet ir be perstogės dilgčiojo. Mergaitė apie

nieką daugiau negalėjo galvoti - mintis apie auglį įkyriai

sukosi galvoje. Lorelė su niekuo nesikalbėjo per pietus ir

dėl to jautėsi kalta, bet kol taip skaudėjo nugarą, negalėjo

nuvyti ramybės neduodančių minčių.

Kol baigėsi paskutinioji pamoka, pašaukta atsakinėti

Lorelė spėjo keturis kartus leptelėti nesąmonę. Klausimus

uždavinėjo vis lengvesnius, tarsi mokytoja, senjora Marti­

nes, būtų norėjusi suteikti mergaitei progą pasitaisyti, bet

iš to nebuvo jokios naudos, lyg būtų kalbėjusi svahilių kal­

ba. Vos tik suskambus skambučiui Lorelė pašoko nuo kė­

dės ir pirma visų nuskuodė prie durų. Greičiau nei senjora

Martines sugalvojo pastatyti ją į kampą už pasibaisėtinus

atsakymus.

Lorelė pastebėjo Deividą ir Celsę besišnekučiuojančius

prie jos spintelės, tad pati pasuko priešinga kryptimi ir sku­

biai numynė prie galinio išėjimo tikėdamasi, kad nė vienas

neatsisuks ir neatpažins jos iš nugaros. Vos tik išėjusi iš mo­

70

S p a rn a i

kyklos, patraukė per futbolo lauką nelabai numanydama,

kur galėtų nueiti - miestas buvo vis dar nelabai pažįstamas.

Eidama negalėjo atsikratyti vis labiau apimančios baimės.

O kas, jei tai vėžys? Vėžys šiaip sau nepraeina. Gal Reikėtų

pasakyti mamai ?

- Pirmadienį, - tyliai sušnibždėjo Lorelė. Į plaukus įsi­

suko šaltas vėjas. - Jei nepraeis iki pirmadienio, pasakysiu

tėvams.

Garsiai bilsnodama mergaitė lipo metaliniais suolais,

kol galop pasiekė viršų. Sustojo prie turėklų, nužvelgė va-

karėjančiame danguje ryškėjančias medžių viršūnes. Būda­

ma taip toli nuo namų jautėsi atskirta, vieniša. Bet jausmas

visai tiko.

Lorelė staiga pakėlė galvą - jai už nugaros pasigirdo

žingsniai. Atsisukusi pamatė susigėdusį Deivido veidą.

- Sveika, - tarė berniukas.

Mergaitė tylėjo, nes tuo pačiu metu ir susierzino, ir pa­

tyrė palengvėjimą. Viršų paėmė palengvėjimas.

Deividas pamojo ranka į suolelį, ant kurio mergaitė sto­

vėjo.

- Galiu prisėsti?

Lorelė kelias akimirkas pastovėjo, paskui atsisėdo ir

švelniai šypsodamasi patapšnojo vietą greta savęs.

71

A P R I L Y N N E P IKE

Skubiai, tarsi nepasitikėdamas kvietimu Deividas kles­

telėjo šalia.

- Neketinau tavęs sekti, - pasiteisino palinkęs pirmyn,

remdamasis alkūnėmis į kelius. - Norėjau palaukti apačio­

je, bet... - berniukas gūžtelėjo. - Ką galiu pasakyti - esu

nekantrus.

Lorelė tylėjo.

Jiedu ilgai sėdėjo netardami nė žodžio.

- Ar tau viskas gerai? - paklausė Deividas nenatūraliai

garsiu balsu - šis nuaidėjo tarp tuščių metalinių suolų.

Lorelė juto, kaip ašaros graužia akis, bet susivaldė, ne­

pravirko.

- Viskas bus gerai.

- Tu visą savaitę tokia tyli.

- Atsiprašau.

- Ar... ar aš ką nors padariau?

- Tu? - staiga pakėlė galvą Lorelė. - Ne, Deividai. Tu...

tu nuostabus, - mergaitę apėmė kaltės jausmas. Ji prisiver­

tė nusišypsoti. - Man šiaip, prasta diena. Per savaitgalį at­

sigausiu. Pažadu, pirmadienį jausiuosi geriau.

Deividas linktelėjo ir vėl stojo tyla - ilga, nejauki. Pas­

kui berniukas atsikrenkštė.

72

S p ar n a i

- Gal galėčiau palydėti tave namo?

- Ne, - papurtė galvą mergaitė, - ketinu dar čia pabūti.

Man viskas bus gerai, - patikino.

- Bet... - Deividas nutilo nebaigęs. Paskui tik linktelėjo

ir atsistojęs žengė kelis žingsnius. Tada atsisuko. - Jei ko

nors reikės, žinai mano telefono numerį ?

Lorelė linktelėjo. Buvo išmokusi jį mintinai.

- Gerai, - berniukas vis mindžiukavo nuo kojos ant ko­

jos. - Tai aš jau gal ir eisiu.

Beveik jam dingstant iš akių Lorelė pašaukė:

- Deividai!

Kai berniukas atsisuko - tokiu atviru ir nuoširdžiu vei­

du - Lorelė neteko drąsos.

- Gerai praleiskite laiką rytoj, - droviai palinkėjo.

Deividas kiek nusiminė, tačiau linktelėjęs kulniavo to­

liau.

Tą naktį Lorelė, prisėdusi ant stalelio vonios kambaryje,

spoksojo į nugarą. Ašaros sruvo skruostais, kai ėmė trinti

gumbą gydomuoju tepalu. Tas tepalas nieko nepadėjo, ir

sveika nuojauta kuždėjo, kad šįkart taip pat negelbės, bet

juk reikėjo kažko griebtis.

PENKTASSKYRIUS

Šeštadienio rytas išaušo šaltas, viską dengė šviesi migla,

kurią saulė sudraskys turbūt tiktai iki vidurdienio. Lorelė

spėjo, kad galima beveik visiškai garantuoti, jog prie laužo

visi nardo arba stumdosi ir krinta j vėsias Ramiojo vande­

nyno bangas, ir dar labiau džiaugėsi, kad išsisuko nuo išky­

los. Kelias minutes gulėjo lovoje stebėdama kylančią saulę

ir aplink ją rausva, oranžine ir minkšta ūkanota mėlyna

šviesa nutviekstą dangų. Dauguma žmonių mėgaudavosi

saulėlydžiais, bet Lorelei visada kvapą užgniauždavo saulė­

tekio grožis. Mergaitė pasirąžė, atsisėdo vis dar neatitrauk­

dama akių nuo lango. Pagalvojo, kiek žmonių šiame maža­

me miestelyje dar miega ir nemato šio neįtikėtinai puikaus

vaizdo. Pirmiausia jos tėtis. Nepataisomas miegalius, šeš­

tadieniais, arba kaip jis vadino „miegadieniais“, retai kada

pakylantis iki vidurdienio.

77

A P R I L Y N N E P I K E

Prisiminusi tėtį mergaitė nusišypsojo, bet greitai vėl su­

grįžo į realybę. Perbraukusi pirštais petį, plačiai atmerkė

akis. Vos susilaikė neriktelėjusi, kai norėdama patikrinti, ar

neapsiriko, palietė nugarą kita ranka.

Gumbo neliko.

Tačiau vietoje jo atsirado kai kas kita. Kažkas ilgas ir

vėsus.

Ir daug didesnis nei gumbas.

Keikdama save, kad kitaip nei kitos mergaitės neturi

kambaryje veidrodžio, Lorelė pasuko galvą, bandydama

įžiūrėti, kas yra jai už nugaros, bet matė tik apvalius kaž­

ko balto galus. Numetusi ploną užklotą nubėgo prie durų.

Tyliai palenkusi rankeną pravėrė mažutį plyšelį. Girdėjo,

kaip knarkia tėtis, bet mama kartais atsibusdavo anksti ir

nekeldavo jokio triukšmo. Mergaitė pravėrė duris - pirmą

kartą gyvenime pasijuto dėkinga gerai suteptiems durų vy­

riams - ir išsliūkinusi į koridorių nugara į sieną nuslinko

prie vonios kambario. Tarsi tai būtų nors kiek padėję.

Drebančiomis rankomis uždarė vonios kambario duris,

sugrabaliojo spyną. Tik išgirdusi, kaip spragteli užšauna­

mas skląstis, ėmė traukti orą. Priglaudusi galvą prie grubiai

apdorotomis lentomis kaltos sienos, pamėgino nurimti,

78

Sp a rn a i

kvėpuoti lėčiau. Pirštais užčiuopė elektros jungiklį, pa­

spaudė. Giliai atsidususi pamirkčiojo, kad nustotų mirgėję

akyse, ir žengė prie veidrodžio.

Kad pamatytų, kas išaugo, nereikėjo net pasukti galvos.

Ilgos, melsvai baltos išaugos kilo virš pečių. Kokią akimir­

ką tarsi pakerėta, plačiai išpūtusi akis Lorelė spoksojo į

tuos blyškius dalykus. Jie buvo siaubingai gražūs - beveik

per gražūs, kad būtų galima apsakyti.

Mergaitė lėtai pasisuko, kad galėtų geriau matyti. Iš tos

vietos, kur pūpsojo gumbas, dygo kažkas panašaus į žiedla­

pius. Atrodė panašu į žvaigždę keturiais švelniai lenktais

spinduliais. Ilgesni, daugiau nei trisdešimties centimetrų

ilgio ir beveik delno pločio žiedlapiai kyšojo virš pečių ir

supo juosmenį. Mažesnieji, gal dvidešimties centimetrų il­

gio žiedlapėliai sukosi viduryje užpildydami visą laisvą vie­

tą. Ten, kur didžiulė gėlė jungėsi prie odos, augo net keli

maži žali lapeliai.

Visi žiedlapiai viduryje buvo tamsiai mėlynos spal­

vos, į kraštus blyško iki dangaus žydrumo ir galop iki

baltos spalvos. Patys pakraštėliai buvo karpyti ir atrodė

keistai, kaip afrikietiškos našlaitės, kurias mama stro­

piai augino virtuvėje ant palangės. Mergaitei iš nugaros

79

A P R I L Y N N E P IK E

skleidėsi dvidešimt minkštų kaip žiedlapiai ataugų. Gal

net daugiau.

Vėl atsisukusi j veidrodį nužvelgė šalia galvos plevenan­

čius žiedlapius. Atrodė visai kaip sparnai.

Garsus beldimas į duris pažadino Lorelę iš gilaus susi­

mąstymo.

-Jau baigei? - apsimiegojusiu balsu paklausė mama. Lo­

relė taip stipriai sugniaužė kumščius, kad net nagai susmigo

j delnus - mergaitė su siaubu žiūrėjo j tas didžiules baltas

ataugas. Taip, jos gražios, bet kam, kam, po galais, šioje že­

mėje ant nugaros auga didžiulė gėlė ? Tai dešimt, ne - šimtą

kartų blogiau nei gumbas. Kaip tą žiedą reikės paslėpti ?

Gal žiedlapiai paprasčiausiai nusiskina? Sučiupusi vieną

ilgesniąją ataugą kaip reikiant truktelėjo. Skausmas nudie­

gė visą nugarą, tad mergaitei teko stipriai prikąsti vidinę

skruosto pusę, kad nesuriktų. Tačiau inkštimo nuramdyti

neįstengė - dejavo pro sukąstus dantis.

Mama pabeldė darsyk.

- Lorele, ar tau viskas gerai?

Keliskart atsidususi mergaitė palaukė, kol skausmas ap­

rims, ir tik tada galėjo atsakyti.

- Gerai, - patikino šiek tiek drebančiu balsu. - Dar mi­

nutėlę, - akimis naršė po vonios kambarį ieškodama, kas

80

S p a rn a i

galėtų praversti. Ploni, su petnešėlėmis naktiniai marški­

niai, kuriuos vilkėjo mergaitė, nieko negelbėjo. Nučiupusi

didžiulį rankšluostį Lorelė užsimetė jį ant pečių ir apsigau­

bė. Skubiai dirstelėjusi į veidrodį, kad įsitikintų, jog nema­

tyti didžiulių žiedlapių, Lorelė atidarė duris ir prisivertė

nusišypsoti mamai.

- Atsiprašau, užtrukau.

Mama sumirkčiojo.

- Ar maudeisi? Negirdėjau, kad bėgtų vanduo.

- Aš labai greitai, - mikčiojo mergaitė. - Ir plaukų ne­

sušlapinau, - dar pridūrė.

Tačiau mama nekreipė dėmesio.

- Ateik, kai persirengsi, pagaminsiu tau pusryčius, -

žiovaudama pakvietė. - Regis, šiandien bus graži die­

na.

Lorelė smuko pro mamą ten, kur buvo saugu - į savo

kambarį. Durys buvo nerakinamos, bet po durų rankena

mergaitė pastūmė kėdę, kaip buvo mačiusi žmones elgian­

tis kino filmuose. Abejodama nužvelgė tą apsaugą. Neatro­

dė, kad kėdė stipriai apsaugotų, bet tai buvo geriausia, ko

galėjo griebtis.

Nusimetusi nuo pečių rankšluostį mergaitė ėmė tyri­

nėti suglamžytus žiedlapius. Jie atrodė kiek susilamdę, bet

81

A P R I L Y N N E P IKE

neskaudėjo. Permetusi vieną, ilgąjį, per petį, mergaitė ėmė

tyrinėti. Didžiulis gumbas - vienas dalykas, tačiau ką da­

ryti su šitais?

Pauosčiusi baltos ataugos kraštelį sekundėlę luktelėjo

ir pauostė dar sykį. Kvepėjo kaip žydintis sodas, tik stip­

riau. Daug stipriau. Aštrus kvapas jau buvo gerai juntamas

kambaryje. Na, bent jau nedvokė. Teks pasakyti mamai,

kad nusipirko naujus kvepalus ar kažką panašaus. Lorelė

dar kartą įkvėpė - būtų gerai, jei kosmetikos parduotuvė­

je pavyktų rasti bent kokius kvepalus, kurie kvepėtų taip

gardžiai.

Padėties beviltiškumas skaudžiai prislėgė Lorelę, regis,

net kambarys ėmė suktis. Svarstant, ko reikėtų griebtis, su­

spaudė krūtinę.

Svarbiausia - tas ataugas reikia paslėpti.

Atidariusi spintos duris, mergaitė atsistojo priešais ieš­

kodama ko nors, kas padėtų uždengti tą didžiulę iš nuga­

ros dygstančią gėlę, bet rugpjūtį pirkdama drabužius tikrai

negalvojo apie tai. Žiūrėdama į lengvų, plonų bliuzelių

prigrūstą spintą, Lorelė net sudejavo. Vargu ar tie drabu­

žiai paslėptų bent ką nors.

Peržiūrėjusi visą spintą mergaitė atsirinko kelias palai­

dines. Įsitikinusi, kad kelias laisvas, nuskuodė į vonios

82

S p a rn a i

kambarį, mintyse prisiekinėdama, kad šiandien pat keliaus

j parduotuvę ir nusipirks veidrodį. Durimis trinktelėjo

kiek garsiau nei ketino, bet kai kelias sekundes pastovėjo

prie vėsių durų lentų priglaudusi ausį, nusiramino - ma­

mos šūktelėjimo neišgirdo.

Pirmoji nugriebta palaidinė visai netiko ant didžiulės

gėlės. Mergaitė spoksojo į veidrodį. Turi būti koks nors ki­

tas būdas.

Suėmusi kiek galėdama ilgų baltų žiedlapių pabandė

apsiausti jais pečius. Nieko gero. Be to, neketino visą likusį

gyvenimą vilkėti drabužius ilgomis rankovėmis, kad ir ko­

kio jos būtų ilgumo.

Permetusi žiedlapius per pečius, apsuko juos apie lie­

menį. Geriau. Žymiai geriau. Nuo pakabos nutraukusi ilgą

rausvą skarą, mergaitė apsuko ją aplink liemenį, prispaus­

dama žiedlapius prie kūno. Paskui užsitraukė aukščiau ir

užsegė šortus, kad jie prispaustų skarą. Neskaudėjo, tik jau­

tėsi keistai sugniuždyta ir įkalinta.

Vis dėlto tai jau buvo geriau nei nieko. Paėmusi lengvą,

kaimiško stiliaus palaidinukę užsivilko ją ant skaros. Pas­

kui net virpėdama atsisuko į veidrodį.

Gana įspūdinga - tiek tegalėjo sau pasakyti. Palaidinė

buvo laisva, tad negalėjai nuspėti, kad po ja kažkas dar yra.

83

A P R I L Y N N E PI KE

Net iš šono didžiulis atsikišimas ant nugaros tebuvo vargiai

pastebimas, o jei dar plaukus sušukuotų atgal, niekas nieko

negalėtų prikišti. Viena nedidelė problema išspręsta.

Liko dar šimtai didelių.

Užgriuvusi bėda kur kas keistesnė nei brendimo metu

laukiantys nemalonumai. Nuotaikų kaita, veidą bjaurojan-

tys spuogai ir net mėnesius trunkančios mėnesinės buvo

pusė velnio. Bet ką galvoti apie iš kamuolio dydžio gumbo

ant nugaros išsprogusios milžiniškos gėlės žiedlapius? Tai

kažkas visiškai kita nei brendimas.

Tačiau kas? Tokius dalykus rodo pigiuose siaubo fil­

muose. Net jei nuspręstų kam nors pasakyti, kas patikėtų?

Niekada, net blogiausiuose košmaruose nesapnavo, kad jai

galėtų kas panašaus nutikti.

Ši bėda sugriaus viską: jos gyvenimą, jos ateitj. Tarsi vis­

kas būtų akimoju nušluota.

Staiga vonios kambaryje pasidarė per daug tvanku. Per

ankšta, per tamsu, visko... per daug. Be galo trokšdama iš­

trūkti iš namų, Lorelė nuskubėjo per virtuvę, nugriebė gė­

rimo skardinę ir atidarė galines duris.

- Eini pasivaikščioti?

- Taip, mama, - neatsisukdama sumurmėjo Lorelė.

- Gerai, smagiai praleisk laiką.

84

S p a rn a i

Nekreipdama jokio dėmesio j aplink žaliuojančią ra­

sotą žolę, mergaitė nukulniavo takeliu tiesiai prie miško.

Vakaruose, horizonte, dar tvyrojo nuo vandenyno atsi-

ritanti migla, bet pats dangaus kraštelis jau žydravo, o

saulė atkakliai skynėsi kelią aukštyn. Tikrai bus nuostabi

diena. Kažkas ateina. Lorelė pasijuto, lyg ją erzintų pati

motulė gamta.

Susigūžė už tankaus medžių sąžalyno, toliau nuo kelio

ir namų - vis dėlto medžiai slėpė nepakankamai. Mergaitė

skubėjo toliau.

Po kelių minučių sustojusi įsiklausė, ar nieko neišgirs

artinantis. Pasijutusi saugi, pakėlė marškinius ir atrišo ver­

žiančią skarą. Net atsiduso, kai žiedlapiai grįžo į vietą ant

nugaros. Atrodė, kad išsivadavo iš mažos, ankštos dėžutės.

Pro medžių lają įspindo saulės spindulys, priešais mer­

gaitę ant žolės nutįso šešėlis. Atrodė, lyg tupėtų didžiulė

plaštakė perregijnais sparnais. Panašiai kaip ir nuo balio­

no, nuo sparno krintantis juodas šešėlis buvo vos melsvas.

Lorelė pabandė suplasnoti tomis ataugomis. Nors ir juto

jas - kiekvieną centimetrą, juto, kaip sparnus šildo saulė­

kaita, valdyti jų nevaldė. Taip siaubingai sugriovęs gyveni­

mą dalykas neturėtų būti šitoks nuostabus.

85

A P R I L Y N N E PIKE

Mergaitė ilgai spoksojo j savo atvaizdą ant žemės -

svarstė, ką daryti. Ar reikėtų pasakyti tėvams? Juk prisiekė

sau, kad pasakys jiems pirmadienį, jei gumbas nepradings.

Na, bet gumbas dingo.

Patraukusi vieną, ilgąją, ataugą per petį, Lorelė paglos­

tė ją. Švelni. Ir neskauda. Gal tie sparnai paprasčiausiai

pranyks, optimistiškai pagalvojo mergaitė. Juk taip visada

guosdavo mama. Galop juk viskas praeina savaime. Gal...

gal viskas bus gerai.

Gerai? Tas žodis nedavė Lorelei ramybės, regis, net gal­

va plyšo nuo jo skambėjimo. Man iš nugaros auga didžiulė

gėlė. Argi tai gali būti gerai?

Emocijos nerimo, kunkuliavo tarsi uraganas, ir staiga

mergaitė prisiminė Deividą. Gal jis padėtų susivokti, kas

vyksta. Juk turėtų būti mokslinis paaiškinimas. Draugas

turi mikroskopą - tikrai gerą, bent jau taip gyrėsi. Galėtų

apžiūrėti tą keistą gėlę. Ir pasakytų jai, kas tai yra. Ir net jei

pasakytų, kad visiškai nieko negali paaiškinti, blogiau nei

dabar tikrai nebūtų.

Vėl apvyniojusi gėlę skraiste, mergaitė nuskubėjo atgal į

namus ir beveik atsimušė į tėtį, kuris ėjo į virtuvę.

- Tėti! - nustebusi šūktelėjo mergaitė, o ir šiaip jau

įsiaudrinę nervai dar labiau įsitempė.

86

S p a r n a i

Tėtis pasilenkė ir pakštelėjo Lorelei j viršugalvį.

- Labas rytas, gražuole, - apkabino dukrą per pečius, o

ši net sulaikiusi kvapą tikėjosi tik viena - kad tėtis nepajus

po marškinėliais pūpsančių žiedlapių.

Tačiau ko jaudintis - tėtis vargu ar iš viso ką nors paste­

bi, iki išgeria kelis kavos puodelius.

- Ko toks ankstyvas? - drebančiu balsu pasiteiravo

mergaitė.

Tėtis sudejavo.

- Turiu atidaryti parduotuvę. Madei reikėjo laisvos

dienos.

- Aišku, - nerūpestingai mestelėjo Lorelė, bandydama

apsimesti, kad toks įprastos dienotvarkės pakeitimas nėra

blogas ženklas.

Tėtis jau buvo benuimąs ranką mergaitei nuo pečių, kai

staiga stabtelėjęs ėmė uosti orą. Lorelė net nustėro.

- Skaniai kvepi. Turėtum dažniau kvėpintis tais kvepalais.

Padėrusiomis akimis Lorelė linktelėjo melsdamasi, kad

susivaldytų ir neištrūktų iš tėčio glėbio. Skubiai prišokusi

prie telefono ragelio, čiupo jį ir nusinešė laiptais aukštyn.

Savo kambaryje dar ilgai spoksojo į telefoną, kol galop

pirštai suspaudė Deivido telefono numerį. Jis pakėlė ragelį

po pirmojo signalo.

87

- Klausau?

- Sveikas, - skubiai sumurmėjo mergaitė, vos įstengda­

ma valdytis, kad nepadėtų ragelio.

- Lorelė! Sveika! Kas nutiko?

Sekundės virto ilga tyla.

- Lorele?

- Taip.

- Tu paskambinai man.

Vėl tyla.

- Ar galiu užeiti? - vėl murmtelėjo mergaitė.

- Na... žinoma. Kada?

- Gal galiu dabar?

A P R I L Y N N E PIKE

ŠEŠTASSKYRIUS

Po kelių minučių Lorelė jau buvo užrėmusi durų ranke­

ną kėde. Pakėlusi palaidinę ištraukė vieną ilgą baltai žydrą

ataugą iš po rožinės skaros. Sparnas atrodė nepažeistas -

tysojo delne. Būtų galima beveik pamiršti, kad tas daiktas

auga jai iš nugaros. Paėmusi mamos manikiūrines žirklutes

Lorelė ėmė tyrinėti žiedlapio galą. Turbūt nereikėtų kirpti

labai didelės skylės. Dar sykį nužvelgusi išsirinko mažą at­

plaišą pačiame pakraštyje.

Susigūžusi, priglaudė spindinčias žirkles, pasiruošė

kirpti. Norėjo užsimerkti, bet bijojo, kad taip dar labiau

susižeis. Tyliai skaičiavo. Vienas, du, trys!.. Oi, norėjau

skaičiuoti iki penkių. Mintyse išvadinusi save ištižėle,

dar sykį priglaudė žirkles. Vienas, du, trys, keturi, penki!

Paspaudė žirkles, ir tos švariausiai nurėžė mažą gabalė-

91

lį žiedlapio. Atraiža nukrito ant lovatiesės. Aiktelėjusi

mergaitė kelias sekundes šokinėjo, kol aprimo skausmas,

o paskui pažvelgė j nukirptą gabaliuką. Kraujas nebėgo,

tik ištryško lašas skaidraus skysčio. Lorelė rankšluosčiu

nuvalė skyst}, o paskui vėl apvyniojo sparną skara. At­

kirptą gabalėlį suvyniojo j nosinaitę ir rūpestingai įsidė­

jo j kišenę.

Stengdamasi atrodyti kuo natūraliau, nustrykčiojo laip­

tais žemyn. Praėjusi pro susėdusius pusryčiauti mamą ir

tėtį, mergaitė pareiškė:

- Einu pas Deividą.

- Palauk, - sustabdė ją tėtis.

Lorelė sustojo, bet atgal negrįžo.

- Kaip tau skamba klausimas: „Ar galėčiau eiti pas Dei­

vidą?"

Mergaitė atsisuko, išspaudė šypseną.

- Ar galėčiau eiti pas Deividą?

Neatitraukdamas akių nuo laikraščio, tėtis pakėlė prie

lūpų kavos puodelį.

- Žinoma, smagiai pabūk.

Lorelė prisivertė nepagreitinti žingsnio, numynė iki

durų, tačiau vos tik jos užsidarė, skuoste nuskuodė prie

A P R I L Y N N E P I K E

92

S p a rn a i

dviračio, šoko ant jo ir pasileido keliu. Iki Deivido namų

buvo vos keli kvartalai, tad greitai Lorelė jau statė dvira­

tį prie draugo garažo. Sustojusi ant kilimėlio prie ryškiai

raudonų lauko durų, paspaudė skambutį, kol dar nespėjo

pabrukusi uodegą išdumti namų link. Išgirdusi žingsnius,

mergaitė sulaikė kvėpavimą. Durys atsivėrė.

Tai buvo Deivido mama. Lorelė pabandė nuslėpti nuos­

tabą - juk galų gale šeštadienis, ir Lorelė turėjo tikėtis, kad

mama bus namuose. Tačiau šią moterį Lorelė matė tik ant­

rą kartą gyvenime. Deivido mama vilkėjo dailią raudoną

palaidinukę ir džinsus, o ilgi, beveik juodi palaidi plaukai

bangomis vilnijo ant nugaros. Iš visų Lorelės kada nors

matytų mamų, ši buvo mažiausiai panaši į mamą. Gerąja

prasme.

- Kaip miela tave matyti, Lorele.

- Sveiki, - nervingai sumurmėjusi mergaitė liko styp­

soti prie durų.

Laimė, iš už kampo pasirodė Deividas.

- Sveika, - plačiai šypsodamasis pasisveikino. - Eime

vidun, - mostelėjo ranka į koridorių. - Lorelei reikia pa­

galbos, ruošime biologijos namų darbus, - paaiškino ma­

mai. - Būsime mano kambaryje.

93

A P R I L Y N N E P IK E

Deivido mama nusišypsojo vaikams.

- Ar ko nors norėtumėte? Kokio užkandžio?

Berniukas papurtė galvą.

- Tik ramybės. Užduotis gana sunki.

- Tada paliksiu judu vienus.

Tamsiai žalios durys į Deivido kambarį žiojėjo praviros.

Rankos mostu jis pakvietė viešnią į vidų. Pasilenkęs paimti

segtuvo su biologijos užrašais, nužvelgė koridorių ir įsitiki­

nęs, kad netoliese nėra mamos, užtrenkė duris.

Lorelė spoksojo į atviras duris. Jau anksčiau buvo ber­

niuko miegamajame, jis niekada neuždarydavo durų. Mer­

gaitė pastebėjo, kad duryse net nėra spynos.

- Ar mama nesiklausys prie durų, kaip manai? - pa­

klausė Lorelė ir vos pasakiusi pasijuto kvailai.

- Niekada, - atrėžė Deividas. - Užsitarnavau pasitikė­

jimą, nes ir pats niekada neklausiu, kodėl mamos meilužiai

pasilieka iki ryto. Nesikišu į mamos reikalus, o ji - į ma­

nuosius.

Lorelė nusijuokė: atėjusi pas Deividą tarsi šiek tiek ap­

rimo.

Deividas parodė jai sėstis ant lovos, o pats prisitraukė

kėdę.

94

S p a r n a i

- Taigi, klausau, - tarė po kelių sekundžių.

Dabar arba niekada!

- Tiesą sakant, tikėjausi, kad galėtum kai ką patyrinėti

mikroskopu.

- Mikroskopu? - aiškiai sumišo Deividas.

- Sakei, kad turi tikrai gerą.

- Aaa, tikrai, - greitai atsitokėjo berniukas.

Lorelė kyštelėjo ranką j kišenę ir išsitraukė nosinaitę.

- Gal galėtum pasakyti, kas tai ?

Deividas paėmė nosinę, išvyniojo ir sužiuro į mažą baltą

atraižėlę.

- Atrodo kaip žiedlapio kraštelis.

Lorelė vos susivaldė neparodžiusi, kaip susijaudino.

- Gal galėtum pažiūrėti mikroskopu?

- Žinoma, - draugas nusisuko į ilgą stalą, nudėliotą

įvairiausiais įrankiais - kai kuriuos Lorelė prisiminė ma­

čiusi biologijos laboratorijoje. Bet tik kelis jų. Nutraukęs

nuo žvilgančio juodo mikroskopo pilką uždangalą, Deivi­

das paėmė vieną objektinį stiklelį iš dėžės, kur buvo daugy­

bė stiklelių, atskirtų plonomis audinio skiautelėmis.

- Ar galiu atpjauti gabaliuką? - paklausė į mergaitę at­

sisukęs Deividas.

95

Prisiminusi, kaip vos prieš pusvalandį kirpo tą gabalėlį

nuo savęs, Lorelė net suvirpėjo.

- Kiek tik reikia, visas tavo, - linktelėjo atsakydama į

klausimą.

Atkirpęs plonytę juostelę Deividas uždėjo jį ant stik­

lelio, užlašino geltono skysčio ir uždengė dengiamuoju

stikleliu. Padėjęs ruošinį po didinamuoju stiklu ir žiūrė­

damas pro okuliarą ėmė ieškoti tinkamo didinimo. Lėtai

slinko laikas - praėjo ištisos dešimt minučių. Berniukas

keitė didinamuosius stiklus, sukiojo ruošinį įvairiais kam­

pais. Galop atsilošė.

- Viskas, ką galiu garantuotai pasakyti, kad tai yra au­

galo gabaliukas, jo ląstelės labai aktyvios, o tai reiškia, kad

augalas vis dar auga. Sprendžiant pagal spalvą - žydi.

- Augalo ? Tu įsitikinęs ?

- Tikrai įsitikinęs, - patvirtino Deividas darsyk žvelg­

damas pro mikroskopą.

- Tai ne... gyvūno gabaliukas ?

- Neeee... Jokiu būdu.

- Iš kur žinai?

Panaršęs tarp kitoje dėžutėje sudėtų, jau anksčiau pa­

ruoštų žiūrėjimui ir sužymėtų preparatų, Deividas išsirin­

A P R I L Y N N E P IK E

96

S p a rn a i

ko vieną su rausva dėmele viduryje ir vėl ėmėsi nustatinėti

mikroskopą.

- Ateik, - galop pašaukė rodydamas mergaitei sėsti ant

jo kėdės.

Atsisėdusi Lorelė atsargiai palinko virš mikroskopo.

- Neįkąs, - juokdamasis padrąsino berniukas. - Pasi­

lenk arčiau.

Ji taip ir padarė. Prieš akis atsivėrė rožinis pasaulis, išrai­

žytas tamsiai rudos spalvos linijomis ir taškais.

- Ir ką turėčiau matyti ?

- Atkreipk dėmesį į ląsteles. Jos atrodo visai kaip ilius­

tracijos mūsų biologijos vadovėlyje. Matai, kokios jos -

ovalios, kai kurios netaisyklingų formų. Lyg sujungtos dė­

mės.

- Taip.

Deividas vėl prisitraukė mikroskopą ir pakišo geltonuo­

ju skysčiu sudrėkintą ruošinį, kurį pagamino prieš kelias

minutes. Parinkęs tinkamą didinimą, vėl pastūmė mikros­

kopą mergaitei.

- Dabar pažiūrėk į šitą.

Lorelė vėl palenkė galvą virš mikroskopo - žiūrėti dabar

bijojo dar labiau nei prieš tai. Tikėjosi, jog draugas nepa­

stebės, kaip jai dreba rankos.

97

- Matai, kokios ląstelės? Jos visos gana kampuotos ir

taisyklingos. Augalo ląstelės išsidėsčiusios tvarkingai, ki­

taip nei gyvūnų organizmuose. Be to, jos turi storas sie­

neles, kurios yra keturkampės, kaip ir matai. Na, negaliu

tvirtinti, kad nėra keturkampių gyvūno ląstelių, bet jos nė

iš tolo nebūtų tokios tvarkingos, o ląstelių sienelės - daug

plonesnės.

Lorelė lėtai atsilošė. Aiškinimas jai visai nepadėjo.

Jai ant nugaros auga tikra gėlė! Mutante, gėlė parazite!

Ji pati didžiausia iš visų išsigimėlių, ir jei kas nors kada nors

sužinos, tai ją tirs ir tyrinės visą likusį gyvenimą. Lorelei

ėmė svaigti galva, staiga pasirodė, kad kambaryje trūksta

oro. Krūtinę suspaudė, mergaitė nebegalėjo atsikvėpti.

- Turiu eiti, - sumurmėjo.

- Palauk, - čiupęs už rankos sulaikė Deividas. - Neik.

Bent jau kol šitaip susijaudinusi, - berniukas bandė pa­

žvelgti jai j akis, bet mergaitė suko žvilgsnį į šalį. - Aš tikrai

labai jaudinuosi dėl tavęs. Gal galėtum imti ir papasakoti,

kas nutiko?

Lorelė pažiūrėjo į mėlynas Deivido akis. Žvilgsnis

švelnus, atviras. Ne, ji nė nepagalvojo, jog draugas gali

neišlaikyti paslapties, mergaitė neabejojo - jis neišple­

A P R I L Y N N E PIKE

98

S p a rn a i

pės. Suvokė, kad pasitiki Deividu. Turėjo kam nors pasi­

pasakoti. Bandymas išsikapanoti pačiai nepavyko. Tikrai

nepavyko.

Gal Deividui pavyks paaiškinti, kas vyksta. Ir ką ji gali

prarasti?

Tačiau vis dar dvejojo.

- Ar niekam nesakysi? Niekada?

- Niekada.

- Ar prisieki?

Berniukas iškilmingai linktelėjo.

- Pasakyk tai garsiai, Deividai.

- Prisiekiu.

- Priesaika galioja amžinai. Jei pasakosiu, - mergaitė la­

bai aiškiai pabrėžė žodelį „jei“, - negalėsi niekada niekam

išplepėti. Niekada. Nei po dešimties metų, nei po dvide­

šimties ar penkiasdešimties...

- Lorele, baik! Pažadu, kad niekam neišpasakosiu, nie­

kada. Nebent pati man lieptumei.

Mergaitė įdėmiai pažvelgė į draugą.

- Deividai, tai nebuvo žiedlapio gabaliukas. Tai gaba­

lėlis manęs.

Deividas ilgai spoksojo į Lorelę.

99

A P R I L Y N N E PIKE

- Kaip suprasti - gabaliukas tavęs?

Kelio atgal nėra.

- Man ant nugaros išaugo gumbas. Todėl ir buvau tokia

keista. Maniau, kad man vėžys ar auglys. Tačiau šj rytą man

ant nugaros sužydėjo šita... šita gėlė. Man ant stuburo auga

gėlė, - sukryžiavusi rankas ant krūtinės mergaitė atsilošė -

laukė, kol Deividas sukramtys naujieną.

Berniukas prasižiojęs spoksojo j draugę. Paskui atsisto­

jo, ryžtingai suspaudęs lūpas, nuleidęs rankas atsisuko. Pri­

ėjęs prie lovos atsisėdo, pasirėmė alkūnėmis į kelius.

- Paklausiu tiktai kartą, nes kitaip negaliu, bet daugiau

neklausiu, nes pasitikiu tuo, ką sakai, gerai?

Mergaitė linktelėjo.

- Ar tu pajuokavai, ar tikrai tiki tuo, ką pasakojai?

Pašokusi Lorelė nuskubėjo prie durų. Klydo atėjusi pas

Deividą. Klaida, didžiulė klaida. Tačiau nespėjus mergai­

tei paliesti durų rankenos, vaikinukas užtvėrė jai kelią.

- Palauk. Sakiau, kad turiu užduoti vieną klausimą. Jau

paklausiau. Prisiek, kad tai ne pokštas, ir aš patikėsiu tavimi.

Lorelė įdėmiai pažvelgė draugui į akis. Tai, ką pamatė,

ją nustebino. Akyse nebuvo matyti nepasitikėjimo - tik

abejonė. Berniukas nenorėjo tapti kvailo pokšto auka. Lo­

100

S pa rn a i

relė panoro įrodyti, kad negalėtų šitaip juokauti - bent jau

ne su juo.

- Parodysiu, - tarė, nors tai nuskambėjo veikiau kaip

klausimas.

- Gerai, - Deividui taip pat buvo nedrąsu.

Atsukusi nugarą Lorelė ėmė knibinėti skaros mazgą.

Kai ji išlaisvino didžiulius žiedlapius, pakėlė palaidinukę,

kad šie galėtų pakilti į savo vietą.

Deividas aiktelėjo, plačiai išpūtęs akis išsižiojo.

- Bet kaip... negali būti... juk jie... kas čia, po galais?

Sučiaupusi lūpas Lorelė tik palingavo galva.

- Aha...

- Ar galiu... ar galiu pažiūrėti iš arčiau?

Lorelė linktelėjo, ir Deividas nedrąsiai žengė arčiau.

- Nesikandžioju, - tarė mergaitė, tačiau tai nuskambė­

jo visai nelinksmai.

- Žinau, aš tik... - paraudo berniukas. - Nekreipk dė­

mesio. - Priėjęs arčiau perbraukė pirštais ilgus, glotnius

žiedlapius. - Liesti galima? - paklausė

Lorelė linktelėjo.

Deividas labai atsargiai apčiupinėjo ten, kur iš odos

skleidėsi mažyčiai žali žiedlapiai.

101

A P R I L Y N N E P IKE

- Net nematyti jokios siūlės. Tiesiog peraugę tavo odą.

Pats keisčiausias dalykas, kokį tik kada nors mačiau.

Lorelė sužiuro j grindis - net nenutuokė, ką pasakyti.

- Dabar tikrai suprantu, kodėl šią savaitę tu šiek tiek

keistai elgeisi.

- Nieko tu nesupranti, - sėsdamasi ant lovos sumurmė­

jo Lorelė. Nugarą atsuko į langą, kad saulė šildytų žiedla­

pius. Keista - justi šilumą buvo taip malonu.

Deividas klausiamai žiūrėjo į draugę. Nieko nesakė. At­

sisėdo kitoje kambario pusėje - žvilgsnis lakstė nuo Lore­

lės veido prie žiedlapių galiukų, kyšančių virš pečių, ir vėl

prie veido.

- Ar tu?.. - nebaigęs klausimo nutilo.

Po minutėlės atsistojo, kelis kartus perėjo per kambarį.

- Ar gali tas?.. - vėl nutilo ir netardamas nė žodžio

žingsniavo pirmyn ir atgal.

Lorelė patrynė smilkinius.

- Prašau, nustok vaikštinėjęs - mane erzina.

Deividas tuojau pat klestelėjo ant kėdės.

- Atsiprašau. - Vėl sužiuro į Lorelę. - Ar supranti, kad

tai neįmanoma?

- Patikėk, kuo puikiausiai suprantu.

102

S p a r n a i

- Aš tik... Suprantu, kad turiu tikėti tuo, ką matau,

bet jaučiuosi taip, lyg sumirksėsiu ir pabusiu... arba tai,

kas vaidenasi prieš akis, staiga dings ar dar kas nors nu­

tiks.

- Nieko tokio, — nepakeldama akių nuo rankų, su­

dėtų ant kelių, tarstelėjo Lorelė. - Aš taip pat vis dar

laukiu, kad prabusiu, - permetusi ranką per petį su­

čiupo ilgą žiedlapį ir kelias sekundes atidžiai tyrinėjo,

paskui paleido. Atauga atšoko atgal ir vėl styrojo virš

peties.

- Neketini jų vėl pririšti? - paklausė Deividas.

-Jiems geriau, jei laikau laisvus.

- „Jiems geriau”? Ar tu juos jauti ?

Lorelė linktelėjo.

Berniukas pažvelgė į gabaliuką, kurį mergaitė buvo nu­

kirpusi.

- Ar skaudėjo?

- Skaudžiai gėlė.

- Ar... gali juos judinti ?

- Nemanau. O kodėl tau tai parūpo?

- Na, jei gali tas ataugas justi, tai gal jos yra tavo dalis, o

ne koks... svetimkūnis. Gal tai visai ne gėlės žiedlapiai, gal

103

A P R I L Y N N E P IKE

kokie... na, lyg ir sparnai, - nusijuokė berniukas. - Skamba

tikrai beprotiškai, tiesa?

- Netgi kvailiau nei tai, kad jie išaugo man iš nu­

garos ?

- Gerai jau, nugalėjai. Vienas taškas tau, - berniukas

tau reikia laistyti... tuos?

- Nežinau, - piktai rėžė Lorelė. - Argi nebūtų šaunu?

Būtų labai lengvas būdas atsikratyti tų ataugų.

Deividas kažin ką tyliai murmėjo sau po nosimi.

- Ką ten bambi?

- Man jie gražūs, ir tiek, - gūžtelėjo berniukas.

Lorelė žvilgtelėjo per petį į melsvus, karpytus sparnų

kraštelius, kyšančius virš abiejų pečių.

- Patinka?

- Tikrai. Jei taip nueitum j mokyklą, garantuoju, pusė

mokyklos mergaičių mirtų iš pavydo.

- O kita pusė spoksotų j mane kaip j kokią išsigimėlę.

Ne, dėkui už pasiūlymą.

- Tai ką darysi?

Mergaitė papurtė galvą.

Mergaitė taip pat sukikeno.

atsiduso, vėl nužvelgė saulėje žvilgančius žiedlapius. - Ar...

104

S pa rn a i

- Neįsivaizduoju, ką galėčiau padaryti. Spėju, kad nie­

ko, - nelinksmai nusijuokė. - Gal laukti, kol ta gėlė per­

augs visą mano kūną ir žūsiu?

- Gal ji pranyks?

- Taip, kaip tik šitaip ir kartojau sau, kol ant nugaros

pūpsojo gumbas.

- Ar... sakei tėvams? - nedrąsiai pasiteiravo Deividas.

Lorelė papurtė galvą.

- Manau, turėtum.

Mergaitė sunkiai rijo seiles.

- Galvoju apie tai nuo pat ryto, - ji atsisuko į draugą. -

Jei tu būtum tėvas, o tavo vaikas imtų ir pareikštų, kad jam

ant nugaros auga milžiniška gėlė, ką darytum?

Deividas jau žiojosi kažką sakyti, bet greitai nudelbė

žvilgsnį į grindis.

- Pasielgtum atsakingai. Nuvežtum vaiką į ligoninę, kur

jį tyrinėtų, tirtų tol, kol šis tikrai taptų medicinos auka,

išsigimėliu. Taip nutiktų ir man. Deividai, nenoriu tapti

bandymams skirtu vaiku.

- Gal tavo mama pagamintų kokią stebuklingą priemo­

nę, - nelabai tikėdamas tuo, ką kalba, murmtelėjo Dei­

vidas.

105

A P R I L Y N N E P I K E

- Mudu abu žinome, kad šis dalykas žymiai didesnis nei

mama galėtų padėti, - Lorelė sunėrė pirštus priešais save. -

Zinai, jei jau šios ataugos sunaikins mane, tai verčiau tegu

daro tai tyliai. O jei pranyks, - mergaitė gūžtelėjo, skėste­

lėjo rankomis, -^atgeriau niekas taip ir nesužinotų.

- Gerai, - galop pritarė Deividas. - Bet, manau, jeigu

dar kas nors nutiks, tau teks apsigalvoti.

- O kas dar gali nutikti? - paklausė Lorelė.

- Tie sparnai gali augti arba plėstis.

- Plėstis ? - mergaitė apie tai net nepagalvojo.

- Taip, supranti - ant nugaros ims augti lapai arba iš­

dygs dar gėlių... kitose vietose.

Mergaitė ilgai tylėjo.

- Pagalvosiu, ką daryti.

Deividas liūdnai sukikeno.

- Manau, dabar man aišku, kodėl nenorėjai eiti į paplū­

dimį.

- O varge. Labai atsiprašau. Visai pamiršau.

- Viskas gerai. Dar turiu porą valandų. - Kurį laiką pa­

tylėjęs berniukas pridūrė: - Pakviesčiau tave, bet... - paro­

dė į žiedlapius, ir Lorelė liūdnai palingavo galva.

- Neateičiau...

106

S p a rn a i

- Ar galėčiau paskui užsukti pas tave? Šiaip, pažiūrėti,

ar viskas gerai.

Lorelės akyse sužvilgo ašaros.

- Manai, viskas bus gerai?

Deividas prisėdo šalia mergaitės ant lovos ir apkabino

ją per pečius.

- Tikiuosi.

- Bet nežinai, tiesa?

- Ne, - sąžiningai prisipažino berniukas. - Bet nuošir­

džiai tikiu.

Mergaitė persibraukė ranka veidą.

- Ačiū.

- Tai ar galiu užsukti pas tave ?

Nusišypsojusi Lorelė linktelėjo.

SEPTINTASSKYRIUS

Kai suskambo durų skambutis, Lorelė tysojo ant sofos.

- Aš atidarysiu, - šūktelėjo ji. Pravėrusi duris mergaitė

nusišypsojo pamačiusi Deividą, vilkintį juodais marški­

nėliais ir ryškiai geltonomis trumpomis kelnėmis. - Svei­

kas, - tarė berniukui eidama į verandą ir uždarydama pas-\

kui save duris. - Kaip vakarėlis?

- Būtų buvę daug linksmiau su tavimi, - pareiškė gūžte­

lėjęs pečiais. Kiek palūkėjęs pasiteiravo: - Kaip laikaisi?

- Gerai. Taip pat, kaip rytą, - žiūrėdama į žemę atsakė

Lorelė.

- Neskauda? Gal šiaip kas ?

Mergaitė papurtė galvą. Pajuto, kaip draugas glosto jai

ranką.

- Viskas bus gerai, - švelniai ramino ją Deividas.

m

A P R I L Y N N E P I K E

- Kaip gali būti gerai? Man ant nugaros auga gėlė. Šitai

visai negerai.

- Norėjau pasakyti, kad rasime kokią nors išeitį.

- Atsiprašau, - liūdnai nusišypsojo Lorelė. - Atėjai,

kad paguostum, o aš... - mergaitės žodžius nutraukė jai į

veidą sužibusios ryškios automobilio šviesos. Iškėlusi ran­

ką prisidengė akis ir stebėjo, kaip prie namo privažiuoja

automobilis. Iš jo išlipęs aukštas plačiapetis vyras patraukė

prie vaikų.

- Ar čia gyvena Siuvelai? - žemu niūriu balsu sudude­

no atvykėlis.

- Taip, - atsakė Lorelė, kai vyras sustojo priebutyje.

Mergaitė nejučia suraukė nosį. Veidas atrodė kažkoks ne­

simetriškas. Atsikišę žandikauliai, aštrūs bruožai, o kairioji

akis užkritusi. Ilga nosis atrodė taip, lyg būtų kelis kartus

sulaužyta ir neteisingai sugijusi, ir nors vyras nesišaipė,

burna buvo perkreipta, lyg šis nuolat kęstų nusivylimą. Pe­

čiai atrodė nežmoniškai platūs, o kostiumas, kurį vilkėjo -

visai netinkamas tokiam galiūnui.

- Ar tėvai namuose? - paklausė vyras.

- Taip, luktelėkite sekundėlę, - mergaitė lėtai atsisu­

ko. - Oi, atsiprašau, užeikite. - Ji palaikė praviras duris ir

112

S p a rn a i

abu - Deividas ir stambusis svečias - žengė į vidų. Visi trys

stabtelėjo prie durų, dičkis nusičiaudėjo ir atsikrenkštė.

- Tai linksminotės prie laužo ar dar kur nors? - kritiš­

kai nužvelgė berniuką vyras.

- Aha, - patvirtino šis. - Paplūdimyje. Mane išrinko

atsakingą už laužą ir, kaip čia pasakius, kol įkūriau jį, buvo

daugiau dūmų nei ugnies, - vaikinukas sukikeno, bet pa­

matęs, kad vyras nė nešyptelėjo, nutilo.

- Einu, pakviesiu tėvus, - suskubo Lorelė.

- Ir aš kartu, - nusekė jai iš paskos Deividas.

Vaikai įėjo į virtuvę, kur mergaitės tėvai gėrė arbatą.

- Ten toks vyriškis atėjo pas jus, - tarė Lorelė.

- Mat kaip, - tėtis padėjo puodelį ir pasižymėjo knygo­

je, kur baigęs skaityti. - Nagi, praleiskite.

Nenuleisdama nuo tėčio akių Lorelė pasitraukė nuo

durų. Deivido ranka vis dar gulėjo jai ant juosmens, ir

mergaitė tikėjosi, kad jis jos nepatrauks. Nepasakytum,

kad baiminosi, -tik niekaip negalėjo atsikratyti jausmo, jog

kažkas ne taip.

- Sara, - atsigręžęs šūktelėjo tėtis, - atvažiavo Džere-

majas Barnis.

Mamos puodelis garsiai trinktelėjo į stalą - ši taip pat

nuskubėjo pro Deividą ir Lorelę prie durų.

113

- Kas tas Džeremajas Barnis? - tyliai pasidomėjo Dei­

vidas.

- Nekilnojamojo turto agentas, - paaiškino Lorelė. Ap­

sižvalgė. - Eime, - tarė griebdama draugui už rankos.

Nusitempė jį prie laiptų, už sofos, kur jau taisėsi sėstis

ponas Barnis. Pirštų galiukais paėjo kelis žingsnelius, kad

jos ̂ nesimatytų. Mergaitė išsprūdo iš Deivido glėbio, bet

kai jiedu atsisėdo, berniukas vėl padėjo ranką ant laipto

jai už nugaros. Lorelė atsilošė, mėgavosi, kad draugas šalia.

Prisiglaudus išsisklaidė įtampa, tvyrojusi nuo pat akimir­

kos, kai privažiavo ponas Barnis.

- Tikiuosi, nepykstate, kad užsukau?

- Ne, ką jūs, - patikino Lorelės mama. - Gal išgertumė-

te puodelį kavos ? Arbatos ? Vandens ?

- Ne, dėkui, - atsakė atvykėlis.

Nuo jo žemo balso Lorelė jautėsi įsitempusi visu kūnu.

- Prieš pasirašant sandėrį, norėčiau užduoti kelis klausi­

mus apie jūsų nuosavybę Orike, - pareiškė ponas Barnis. -

Kaip suprantu, tai jūsų šeimos nuosavybė. Ar seniai tas na­

mas priklausė jūsų šeimai?

- Nuo aukso karštinės laikų, - atsakė mergaitės mama. -

Kažkuris iš mano proprosenelių užsiėmė tą žemės plotą ir

A P R I L Y N N E P IKE

114

S p a rn a i

pasistatė trobelę. Deja, aukso taip ir nerado. Nuo tada te­

nai ir gyveno tai vienas, tai kitas mūsų giminės žmonių.

- Niekas niekada nebandė parduoti?

Moteris papurtė galvą.

- Ne, tik aš. Įsivaizduoju, kad motina kape apsiverstų

sužinojusi, bet... - gūžtelėjo pečiais. - Nors ir labai neno­

riai parduodame, yra svarbesnių dalykų.

- Tikrai. Ar gyvendami tuose namuose nesusidūrėte su

kokiais nors... keistais dalykais?

Lorelės tėvai susižvalgė ir papurtė galvas.

- Nemanau, - pareiškė tėtis.

Barnis linktelėjo.

- (p gal turėjote bėdų su įstatymo pažeidinėtojais ? Ban­

dančiais įsiveržti perėjūnais? Nieko panašaus?

- Tikrai nieko tokio nebuvo, - tvirtino tėtis. - Kartais

koks žmogus pereidavo per lauką, pamatydavome vieną

kitą nepažįstamąjį. Bet ko daugiau tikėtis - juk gyvenome

visai priešais Redvudo nacionalinį parką, mūsų žemė ne­

aptverta ir nesame nurodę jokių nuosavybės ženklų. Ne­

abejoju, jei būtumėte netyčia užklydę, nebūtumėte turėję

jokių problemų.

115

- Nesugebėjau rasti jūsų nurodomos pageidaujamos

kainos, - Barnis paliko kaboti klausimą ore.

Lorelės tėtis atsikosėjo.

- Sunku nustatyti žemei gerą kainą. Iki šiol turėjome du

vertintojus, bet jie abu sugebėjo pamesti mūsų duotus do­

kumentus. Tai labai erzina. Manau, norėtume išgirsti jūsų

siūlomą kainą, o tada jau derėsimės.

- Suprantama, - atsistojo ponas Barnis. - Tikiuosi, per

savaitę pateiksiu jums pasiūlymą raštu.

Paspaudęs rankas tėvams agentas išėjo.

Sulaikiusi kvapą Lorelė klausėsi, kaip užkriokia už­

vedamas automobilis, kaip jis išrieda iš kiemo. Deividas

nuėmė ranką mergaitei nuo pečių, Lorelė nulipo žemyn

laiptais.

- Pagaliau, Sara, - džiugiai šūktelėjo tėtis. - Štai jau be­

veik šeši mėnesiai, kaip pradėjome kalbėtis su šiuo agentu.

Jau buvau ėmęs nuogąstauti, kad mano pastangos veltui.

- Taptų žymiai lengviau gyventi, - pritarė mama. -

Beje, sandėris dar nebaigtas.

- Žinau, bet jau nedaug trūksta.

- Ir anksčiau jau yra panašiai atrodę. Vasaros pradžioje

buvo ta porelė, taip susižavėjusi mūsų namu.

A P R I L Y N N E PIKE

116

S p a r n a i

- Aha, tikrai susižavėjusi, - ginčijosi tėtis. - Kai pa­

skambinome tartis dėl pardavimo, moteris pasakė, paci­

tuosiu: „Koks dar namas ?“ Buvo visiškai j j pamiršusi.

- Tu teisus, - pasidavė mama. - Spėju, ji nebuvo taip

jau labai susidomėjusi.

- Juk jūs neketinate parduoti namą tam vyrui ? - karštai

puolė tėvus Lorelė.

Atsisukę jiedu klausiamai sužiuro j dukterį.

- Lorele? Kas nutiko? - paklausė mama.

- Oi, mama. Juk jis absoliučiai siaubingas.

Mergaitės mama atsiduso.

- Juk neatsisakytum sandėrio, kuris pakeis gyvenimą

tik to<įėl, kad pirkėjas nelabai žavus.

- Tas vyras man nepatinka. Jis mane išgąsdino.

- Išgąsdino? - sukluso tėtis. - O kas jame tokio bai­

saus?

- Nežinau, - atsakė Lorelė, ponui Barniui išėjus jaus­

damasi mažiau įbauginta. - Jis... jis atrodė keistas.

Tėtis nusikvatojo.

- Taip, tikriausiai mėgsta žaisti futbolą ir kelis kartus

gavo per stiprų spyrį. Tačiau negalima susidaryti nuomo­

117

A P R I L Y N N E PIKE

nes apie žmogų vien iš jo išvaizdos. Juk apie knygą ne-

sprendi iš jos viršelio?

- Manau, taip, - sutiko Lorelė, tačiau nebuvo įsitiki­

nusi. Vyras tikrai buvo kažkoks keistas, neįprastos jo akys.

Mergaitei jis visai nepatiko.

- Man reikėtų eiti namo, - atsikrenkštęs prabilo Deivi­

das. - Užsukau tik minutei, ėjau pro šalį.

- Palydėsiu, - suskubo Lorelė vesdama draugą prie

durų.

Lorelė užtruko vos sekundėlę, kol du kartus patikrino,

ar tikrai nieko nėra priebutyje, ir tik tada žengė į lauką.

- Ar jis tau nepasirodė paslaptingas? - vos uždariusi

duris paklausė mergaitė.

- Ar tas, Barnis? - berniukas kiek palaukė, paskui gūž­

telėjo pečiais. - Nelabai, - pripažino. - Jis toks keistokas,

bet, manau, čia dėl nosies. Ji kaip pas tą aktorių, Oveną

Vilsoną. Tikriausiai nosį susilaužė žaisdamas futbolą, kaip

sakė tavo tėtis.

Lorelė atsiduso.

- Matyt, tik man taip atrodo. Tikriausiai esu per

daug jautri dėl tos... - mostelėjo galva į nugarą. - Pats

žinai.

118

S p a r n a i

- Taip, - Deividas susigrūdo rankas į kišenes, paskui

sukryžiavo jas ant krūtinės. - Žinai, turiu tau, Lorele, pri­

pažinti, kad tai pats keisčiausias dalykas, kokį tik kada nors

girdėjau. Negaliu apsimesti, kad taip nėra.

- Žinau, - linktelėjo Lorelė. - Esu visiška išsigimėlė.

- Ne, tu ne tokia. Na... supranti, tarsi ir taip, bet... Juk

tai ne tu, - skubiai malė berniukas. - Tau tik išaugo ta keis­

tenybė. Ir aš... aš padarysiu viską, ką galiu, kad padėčiau

tau. Gerai ?

- Tikrai? - sušnabždėjo mergaitė.

- Pažadu, - linktelėjo Deividas.

Iš dėkingumo susigraudinusi Lorelė vos susivaldė neap-

siverkusi.

- Ačiū.

- Rytoj su mama einu į bažnyčią, o paskui pietausime

restorane kartu su seneliais, bet vakare būsiu namuose. Pa­

skambinsiu.

- Puiku. Pasilinksmink.

- Pabandysiu, - minutėlę padelsė. Jau atrodė, kad apsi­

suks ir nueis, bet paskutinę akimirką žengtelėjo prie mer­

gaitės ir apkabino ją.

Nustebusi Lorelė taip pat apglėbė draugą.

119

A P R I L Y N N E PIKE

Mergaitė stebėjo, kaip Deivido dviratis nyksta migloto­

je prieblandoje. Ilgai dar stovėjo žvelgdama pavymui, kol

berniukas visai pranyko iš akių. Kai šį rytą nuėjo pas jį į

namus, buvo tokia išsigandusi. Dabar žinojo, kad jis buvo

tas žmogus, kuriuo galima pasitikėti. Nusišypsojusi pasuko

atgal į namus.

Pirmadienis buvo pirmoji diena, kai Lorelei teks eiti į

mokyklą su didžiuliu gėlės žiedu ant nugaros. Mergaitė

pagalvojo, gal vertėtų apsimesti sergančia, bet kas gali pa­

sakyti, kiek ta gėlė žydės? Gal amžinai, drebėdama svars­

tė mergaitė. Juk negalėtų kasdien apsimetinėti sergančia.

Sutiko Deividą mokyklos atriume, ir šis kelis kartus ją

patikino, jog negalėtų net įtarti, kad kas nors slypi po jos

marškinėliais. Giliai įtraukusi oro mergaitė nužingsniavo į

pirmąją pamoką.

Per pietus Lorelė atsisėdo ir įsispoksojo į Deividą. De­

besų skraistė kelioms akimirkoms praplyšo, ir ryškus saulės

spindulys apšvietė berniuką. Lorelė pastebėjo, kaip saulė

nušvietė jo smėlio spalvos plaukus, kaip sužibo ant blaks­

tienų galiukų. Anksčiau ji nedažnai susimąstydavo, koks

Deividas patrauklus, bet paskutinėmis dienomis sugauda­

v o

S pa rn a i

vo save vis dažniau žiūrint į berniuką, o per pietus jis net

dusyk atsisukęs pastebėjo ją stebeilijant į jį. Lorelė net įtarė,

kad jaučia kažką panašaus į tą jausmą, knygose vaizdingai

aprašomą kaip „drugelių kutenimas pilve“.

Kai niekas nežiūrėjo, Lorelė iškėlė savo ranką prieš sau­

lę. Ji atrodė kažkokia kitokia. Deividas visiškai užstojo sau­

lę, spinduliai slydo tik pro šonus. Mergaitės ranka, regis,

ne visai sulaikė saulės spindulius, šviesa tarsi skverbėsi pro

odą. Lorelė sugrūdo ranką į kišenę. Matyt, darosi nesveikai

įtari.

Aplink juosmenį apvynioti žiedlapiai vertė jaustis nepa­

togiai, mergaitė troško juos išlaisvinti, juo labiau kad švie­

tė saulė, kuri - ji žinojo - per artimiausius mėnesius retaii

kada iišlįs. Tačiau tokius nepatogumus galima, ir teks, iškęs­

ti. Lorelė tikėjosi, kad saulė dar kyštelės pro debesis vėliau,

po pietų, kai mergaitei pavyks išsprūsti pasivaikščioti.

Celsė liko namuose, nes sirgo, tad į anglų kalbos pamo­

ką Lorelę palydėjo tik Deividas.

- Klausyk, Deividai ? - prabilo mergaitė.

- Taip?

- Gal norėtum šiandien po pietų su manimi truputį pa­

keliauti? Vyks ir mano tėvai, - paaiškino Lorelė.

121

- Negaliu, - apniuko Deivido veidas.

- Kodėl ne?

- Už kelių savaičių laikau vairavimo egzaminą, o mama

nusprendė, kad degalams ir draudimui turiu užsidirbti

pats. Ji rado man darbą vaistinėje - pradedu nuo šiandien.

- Oi, nieko neminėjai.

- Pats sužinojau tik vakar. Be to, - berniukas palinko

arčiau, - tavo problemos šiuo metu didesnės nei mano.

- Gerai, sėkmės tau, - palinkėjo Lorelė.

- Aha, dar būtų gerai, kad su naujaisiais bendradarbiais

sutarčiau kaip su tavimi, - atsidusęs nusijuokė Deividas.

Paskui paklausė: - Kur vyksite?

- Iki mūsų senųjų namų. Jau pora dienų, kai mama ne­

kalba apie nieką kita, tik apie namo pardavimą. Ji labai dėl

to džiaugiasi, bet tarsi pradeda keisti nuomonę.

- Kodėl? Maniau, ji tikrai nori parduoti namą.

- Ir aš taip maniau. Bet ji vis labiau nusimena. Visokie

prisiminimai. Supranti?

- Manau, tai siaubinga. Būtų gerai, kad jums nereikėtų

parduoti namų.

- Norėčiau, - pritarė Lorelė. - Ne todėl, kad čia būtų

blogai, - skubiai pasitaisė. - Džiaugiuosi, kad persikraus­

A P R I L Y N N E PI KE

122

S p ar n a i

tėme. Bet man visai patiktų, jei galėtume sugrįžti, vis ap­

lankyti senuosius namus.

- Ar buvote tenai nuo to laiko, kai persikraustėte?

- Ne. Plušėjome iš peties, kad pradėtų veikti knygynas,

be to, visokie kraustymosi reikalai - paprasčiausiai nebuvo

laiko. Taigi mama nori nuvažiuoti ir įsitikinti, ar tikrai nori

parduoti namą. Be to, kad jau būsime tenai, sugrėbsime la­

pus. Nuplausime langus. O tėtis tikriausiai užsigeis nuge­

nėti gyvatvores, - nelabai linksmai šyptelėjo mergaitė. -

Bus smagu, smagu, smagu, - pašaipiai pridūrė.

Deividas linktelėjo, paskui surimtėjęs pažvelgė į Lo­

relę.

- Labai norėčiau važiuoti kartu, - pareiškė. - Tikrai,

labai.

Lorelė stovėjo nudelbusi akis - Deivido žvilgsnis buvo

labai jau įdėmus.

- Kitą kartą, - entuziastingai tarė paskui, bandydama

neparodyti nusivylimo.

- Tikiuosi.

AŠTUNTASSKYRIUS

Lorelės plaukai buvo išsiplaikstę, visai susivėlę. Teks

šukuotis kokį šimtmetį, tačiau vertėjo - keturiasdešimt

penkias minutes važiavo atviru automobiliu, o vėjas gai­

viai plakė veidą. Automobiliui įsukus į ilgą, iki pat namo

vedantį keliuką, Lorelė net sulaikiusi kvapą stebėjo, kaip

pro šaiį slenka medžių tankynė ir pagaliau prieš akis iškyla\

namelis.

Senųjų namų vaizdas sukėlė tokį ilgesį, kokio mergai­

tė tikrai nesitikėjo. Už išklerusios tvoros kyšanti medinė

trobelė buvo nedidukė, bet skendėjo ramybėje, apsupta

tankiai sužėlusios vešlios žolės. Persikrausčius gyventi į

Kreščento miestą Lorelė dažnai ilgėdavosi senųjų namų,

bet niekada nejuto šito taip stipriai, kaip dabar, vėl išvy­

dusi namus po keturių mėnesių. Dvylika metų gyveno čia,

127

šioje žemėje. Pažino visus vingiuotus didžiulio miško ta­

kelius - ištisas valandas klaidžiodavo jais. Nebūtų galėju­

si tvirtinti, kad norėtų vėl čia apsigyventi, tačiau prarasti

taip pat nenorėjo.

Mergaitės tėvai pradėjo krauti iš automobilio grėblius,

kibirus ir valymo priemones. Lorelė nuo galinės sėdynės

pasiėmė gitarą, o mama nusijuokė.

- Man smagu, kad groji ta seniena.

- Kodėl?

- Ta gitara man primena laikus, kai pati ja grojau Berke-

lėjuje, - šyptelėjo mama tėčiui. - Tada mudu pirmą kartą

susitikome. Tuo metu buvome tokie hipiai.

Lorelė nužvelgė ilgą mamos kasą, paprastus tėčio san­

dalus ir suprunkštė.

- Tai kad jūs ir dabar hipiai.

- Na, čia tai niekis. Tada buvome tikri hipiai, - mama

padavė ranką tėčiui, jųdviejų pirštai susipynė. - Nešdavau-

si gitarą į visus vakarėlius. Siaubingai nemokšiškai brązgin­

davau, o visi staugdavome: „Tik nemokykit mūsų gyventi".

Prisimeni?

Nusišypsojęs tėtis papurtė galvą.

- Seni geri laikai, - pašaipiai tarstelėjo.

A P R I L Y N N E PI KE

128

S p ar n a i

- Oi, taigi buvo smagu.

- Na, jei taip sakai, - pasidavė tėtis ir pasilenkė pakšte­

lėti mamą.

- Ar neprieštarausite, jei truputį pasivaikščiosiu? - ka­

bindama ant peties gitarą paklausė Lorelė. - Po kiek laiko

ateisiu padėti.

- Žinoma, eik, - rausdamasi bagažinėje pritarė mama.

- Greitai grįšiu, - pažadėjo Lorelė jau mindama takeliu

už namo.

Miške tankiai augo lapuočiai ir spygliuočiai, kurių pa­

vėsyje žėlė žaluma, tarsi kilimas dengianti žemę. Daugu­

mos inedžių kamienus dengė tamsiai žalios samanos, be­

veik visai užklojusios šiurkščią žievę. Kur pažvelgsi - visur

žalia. Tą rytą truputį palynojo, tad išlindusi saulė apšvietė

galybes vandens lašelių, ir tie sutvisko, tarsi nuklojo viską

aplinkui smaragdais. Takeliai vingiavo, vedė į medžių tan­

kumyną - vienu takeliu Lorelė kulniavo gilyn į mišką.

Mergaitei nebuvo sunku įsivaizduoti, kad žingsniuoja

šventa žeme - didžiulės, neatmenamais amžiais stūkso­

jusios katedros griuvėsiais. Kai įspindęs saulės spindulys

nušvietė samanomis apaugusią šaką, Lorelė net nusišyp­

sojo ir perbraukė ją ranka. Žvilgantys lietaus lašai kapsė­

129

A P R I L Y N N E PIK E

jo ant pirštų ir krisdami ant žemės sutviskėdavo saulės

šviesoje.

Nuėjusi tiek, kad tėvai jau nebūtų jos pamatę, Lorelė

perkabino gitarą ant krūtinės ir atrišo skarą. Iš palengvėji­

mo net atsidususi pakėlė marškinėlius ir leido gėlės žiedla­

piams atsitiesti. Beveik visą dieną būdami priveržti jie net

maudė ir prašėsi atlaisvinami. Žiedlapiai skleidėsi - lėtai,

kaip atsitiesia nuo ilgo nejudėjimo aptirpę raumenys, o

Lorelė toliau keliavo siauru lapais nuklotu takeliu. Tolu­

moje išgirdo čiurlenantį upelį ir ėmė per sąžalyną brautis

prie jo. Po kelių minučių priėjusi klestelėjo ant pakrantėje

stūksančio akmens. Nuspyrusi bekulnius batelius sumerkė

kojų pirštus į šaltą vandenį.

Mergaitei visada patiko šis upokšnis. Jo vanduo buvo

toks skaidrus, kad buvo matyti neskubioje tėkmėje po

dugną šen bei ten nardančios žuvys. Nuo akmenų krintan­

tys nedidukai kriokliai plakė vandenį į puikias baltas pu­

tas, kurios atrodė tarsi vonios putų kepurės. Vaizdelis - lyg

iš atviruko.

Lorelė pradėjo brązginti mėgstamiausios Saros Mak-

lachlan dainos akordus. Mergaitė tyliai niūniavo, o aplink

tvyrojo išsiskleidusios gėlės aromatas.

130

S pa rn a i

Po pirmojo stulpelio mergaitę privertė suklusti bruz­

desys jai iš dešinės. Atidžiai įsiklausiusi pamanė, kad girdi

kažką panašaus į tylų šnabždesį.

- Mama? - nedrąsiai paklausė Lorelė. - Tėti?

Atrėmusi gitarą į medį mergaitė kibo į skaros mazgą -

norėjo vėl suveržti ja liemenį. Geriau paslėpti žiedlapius,

kol jų nepastebėjo tėvai.

Ilga šilkinė skraistė atsisakė klausyti, mergaitė išgir­

do dar sykį sušlamant, dabar jau garsiau nei pirmą kartą.

Žvilgsnis sustingo ties vieta, iš kurios girdėjo sklindant gar­

są - visai virš kairiojo peties.

- Kas ten?

Lorelė rūpestingai vyniojo minkštus žiedlapius aplink\

liemenį. Jau norėjo veržti juos skara, kai iš už medžio tarsi

būtų stumtelėta išvirto kažkokia žmogysta. Pasirodęs vy­

rukas dar sekundėlę nuožmiai žvelgė į medį, paskui atsisu­

ko į Lorelę. Susierzinimas kaipmat išgaravo, akyse sušvito

netikėta šiluma.

- Sveika, - šypsodamasis pasisveikino atėjūnas.

Aiktelėjusi Lorelė bandė trauktis, bet kulnas užkliuvo

už šaknies, ir mergaitė pargriuvo paleisdama žiedlapius.

131

Ką nors slėpti buvo per vėlu - gėlės žiedas tuojau pat

išsiskleidė.

- O, ne! Oi, labai atsiprašau. Gal galėčiau padėti? - pa­

klausė nepažįstamasis.

Lorelė pažvelgė į jo tamsiai žalias akis - beveik per daug

ryškias, kad atrodytų tikros. Jaunojo vaikinuko veidas pa­

kibo virš išsitiesusios ant žemės Lorelės.

Vyrukas atkišo jai ranką.

- Tikrai, labai atsiprašau. Mes... aš ten triukšmavau.

Maniau, girdėjai mane, - nedrąsiai šyptelėjo. - Spėju, kad

klydau.

Nepažįstamojo veidas atrodė lyg iš seno paveikslo: ryš­

kūs skruostikauliai kyšojo iš po lygios tamsiai įdegusios

odos, regis, labiau tinkančios kokiame nors Los Andželo

paplūdimyje, o ne vėsiame samanotame miške. Plaukai,

kaip ir antakiai buvo tankūs ir juodi, tokios pačios ir blaks­

tienos virš susirūpinusių akių. Plaukai buvo gana ilgi ir

drėgni, tarsi vyrukas nebūtų slėpęsis nuo lietaus ir dar -

jam kažkokiu būdu pavyko pačias plaukų šaknis nudažyti

tokia pačia sodria kaip ir akių žaluma. Nepažįstamasis taip

švelniai šypsojosi, kad Lorelei net kvapą gniaužė. Kol atga­

vo amą, praėjo kelios sekundės.

A P R I L Y N N E PI KE

132

S pa rn a i

- Kas tu toks ?

Vyrukas tylėjo, žvelgė į Lorelę keistu, įdėmiu žvilgsniu.

- Na? - paragino kalbėti mergaitė.

- Nepažįsti manęs, tiesa? - pasiteiravo keistuolis.

Mergaitė neskubėjo atsakyti. Jautėsi taip, lyg būtų pa­

žinojusi jį. Prisiminimai buvo kažkur visai čia pat, bet kuo

labiau stengėsi prisiminti, tuo toliau tos atminties nuotru­

pos sprūdo nuo jos.

- Ar turėčiau? - atsargiai sukluso Lorelė.

Tiriamas nepažįstamojo žvilgsnis pasikeitė taip staiga,

kaip atsiradęs. Keistuolis tyliai, beveik liūdnai nusijuokė,

o jo balsas nuaidėjo atsimušdamas į medžius ir atrodė, kad

tai kvatoja ne žmogus, o paukštis.

- Aš - Tamenis, - pareiškė vyrukas vis dar laikydamas

ištiestą ranlcą, kad įsikibusi Lorelė atsistotų. - Jei nori, va­

dink mane Tamiu.

Staiga suvokusi, kad vis dar tyso ant drėgnos žemės, kur

parkritusi, Lorelė pajuto, kaip ją užlieja gėda. Nekreipda­

ma dėmesio į ranką, pašoko ant kojų - net pamiršo prilai­

kyti žiedlapius. Garsiai aiktelėjusi skubiai užtraukė ant gė­

lės marškinėlius ir net susiraukė žiedui skaudžiai trinantis

į odą.

133

A P R I L Y N N E P IK E

- Nesijaudink, - nuramino vyrukas. - Laikysiuosi ato­

kiau nuo tavo žiedo, - pareiškė ir išsišiepė, o Lorelė pasi­

juto lyg nesupratusi to keisto juokelio prasmės. - Žinau,

kieno žiedlapius liesti man galima, o kieno - ne, - giliai

įkvėpė aromato nepažįstamasis. - Mmmm. Taip gardžiai

kvepiantys žiedlapiai ne mano nosiai, - pareiškė. Paskui

kilstelėjęs antakį pridūrė: - Bent jau kol kas.

Kilstelėjo ranką mergaitei prie veido - ši negalėjo nė

pajudėti. Nubraukė kelis lapus jai nuo plaukų ir skubiai

nužvelgė ją visą.

- Regis, esi sveika. Jokių nulūžusių žiedlapių ar stie­

belių.

- Apie ką tu čia? - paklausė mergaitė bandydama pa­

slėpti žiedlapius, kyšančius jai iš po marškinėlių.

- Siek tiek vėloka slėpti, nemanai ?

Lorelė dėbtelėjo į Tamenį.

- Ką tu veiki šiame miške ?

- Aš čia gyvenu.

- Tu čia negyveni, - sumišo mergaitė. - Tai mano

žemė.

-Tikrai?

Lorelė vėl visa nukaito iš gėdos.

134

S p a rn a i

- Na, tai mano tėvų žemė, - aiškino stipriai laikydama

marškinėlių nugarą. - O tu čia... nepageidaujamas, - drėbė

svarstydama, kaip gali to keistuolio akys būti tokios ryškiai

žalios. Galop nutarė, kad tai kontaktiniai lęšiai.

- Nejaugi?

Vyrukas žengė artyn, Lorelės net akys išsiplėtė iš nuos­

tabos. Jo veidas buvo toks pasitikintis savimi ir šypsojosi

taip užkrečiamai, kad mergaitė nepajėgė trauktis. Ji buvo

įsitikinusi, kad nieko panašaus nebuvo sutikusi, tačiau ne­

davė ramybės keistas artimumo jausmas.

- Kas tu esi? - pakartojo mergaitė.

-Jau sakiau: Tamenis.

- Ne, kas esi ši tiesų, - papurčiusi galvą paklausė Lorelė.

Tamenis prispaudė pirštą prie lūpų.

- Ša/viskam savas metas. Eime su manimi, - paėmęs

mergaitę už rankos - ji jos neištraukė - nusivedė gilyn į

mišką. Kita ranka pamiršo, ką daranti, Lorelė paleido

marškinėlius. Žiedlapiai lėtai kilo, kol galop išsiskleidė ant

nugaros visu gražumu. Tamenis atsisuko.

- Na, šitaip geriau, tiesa?

Lorelė galėjo tik palinguoti galva. Nedavė ramybės

neaiškios mintys ir, nors kažkur giliai sąmonėje mergaitė

135

suvokė, kad turėtų nerimauti, kažkodėl visa tai, kas vyko,

neatrodė svarbu. Vienintelis reikšmingas dalykas - sekti

paskui šitą viliojančiai besišypsantį vyruką.

Tamenis nusivedė Lorelę į nedidelę aikštelę, kur

proskyna tarp lapijos leido sklisti saulės spinduliams ant

žolės, kai kur nusėtos minkštomis žaliomis samanomis.

Tamenis prisėdo žolėje ir parodė mergaitei įsitaisyti

priešais jį.

Susižavėjusi mergaitė negalėjo atitraukti akių. Juodai

žali vyruko plaukai ilgomis sruogomis krito ant kaktos,

dengė akis. Tamenis vilkėjo laisvus baltus marškinius, ku­

rie atrodė lyg būtų siūti namuose, ir panašaus stiliaus rudas

apsmukusias kelnes, parištas žemiau kelių. Jos buvo aiškiai

senamadiškos, tačiau dėvimos šio vyruko atrodė madingos,

kaip ir visa kita. Pėdos buvo basos, bet netgi taką nukloję

aštrūs pušų spygliai ir aplūžinėjusios šakelės, regis, jam vi­

sai nedūrė. Buvo per sprindį aukštesnis už mergaitę ir ju­

dėjo grakščiai kaip katė - Lorelė nematė taip vaikštant nė

vieno berniuko.

Mergaitė atsisėdo sukryžiavusi kojas ir klausiamai su­

žiuro į Tamenį. Keistas troškimas sekti jam iš paskos po

truputį garavo, vietoje jo apėmė sumišimas.

Y

A P R I L Y N N E P I K E

136

Sp a rn a i

- Nemenkai mus išgąsdinai šitaip pabėgdama, - vyru­

ko balsas skambėjo švelniai, lyg ne visai britišku, veikiau

airišku akcentu.

- Kaip šitaip? - susidomėjo Lorelė bandydama suvokti,

apie ką jis kalba.

- Vieną dieną čia - kitą jau dingusi. Kur buvai? Jau bu­

vau išsigandęs.

- Išsigandęs? - Lorelė atrodė per daug sumišusi, kad

ginčytųsi ar ko nors klausinėtų.

- Ar kam nors apie tai prasitarei? - rodydamas jai per

petį paklausė Tamenis.

Mergaitė papurtė galvą.

- Ne. Oi, sakiau. Pasakojau draugui Deividui.

Tamenio veidas staiga įgavo neperprantamą išraišką.

- Tik draugui?

Lorelė staiga ėmė po truputį atsitokėti.

- Taip..., ne... Nemanau, kad tai tavo reikalas, - tarė.

Tiktai tyliai.

Tamenio akių kampučiuose staiga įsimetė neryškios

raukšlelės ir, vos akimirkai, Lorelei pasirodė, kad ji paste­

bėjo vyruko akyse šmėstelint baimę. Paskui jis loštelėjo at­

gal, vėl nusišypsojo - turbūt mergaitei tik pasirodė.

137

A P R I L Y N N E PI KE

- Gal ir ne mano, - vyrukas žaidė su žolės stiebeliu. -

Tačiau tėvai nežino?

Lorelė jau buvo pradėjusi purtyti galvą, tik staiga ją pri­

bloškė situacijos kvailumas.

- Ne... taip... gal - iš viso - neturėčiau čia būti, - atšiau­

riai rėžė stodamasi mergaitė. - Nesek iš paskos.

- Palauk, - išsigandusiu balsu sustabdė ją Tamenis.

Mergaitė prasibrovė pro nulinkusią šaką.

- Eik sau!

- Turiu tau daug paaiškinti! - šūktelėjo žaliaakis.

Lorelė stabtelėjo, pasižiūrėjo atgal. Tamenis buvo paki­

lęs, klūpėjo ant vieno kelio, veido išraiška maldavo pasilikti.

- Turiu atsakymus j visus tavo klausimus. Apie žiedą ir...

ką tik nori.

Mergaitė neskubėdama apsigręžė - abejojo, ar gali tuo

vyruku pasitikėti.

- Papasakosiu viską, ką tik nori išgirsti, - tarė Tamenis,

tik jau tyliau.

Lorelė žengė porą žingsnių artyn, ir jis išsyk atsipalai­

davo.

- Tu lik tenai, - pareiškė Lorelė rodydama j tolimiausią

proskynos kampą. - O aš atsisėsiu čia. Nenoriu, kad vėl

mane liestum.

138

S p a r n a i

- Gerai, gal ir teisingai, - atsiduso Tamenis.

Mergaitė vėl įsitaisė ant žolės, tačiau taip ir liko įsitem­

pusi, budri, pasiryžusi bet kurią akimirką pabėgti.

- Na, tai kas man ant nugaros?

- Gėlės žiedas.

- Ar jis pranyks?

- Dabar mano eilė klausti. Kur buvai išvykusi?

- Į Kreščento miestą. Ar žiedas pranyks? - pakartojo

Lorelė griežtesniu balsu.

- Liūdna, bet taip, - Tamenis ilgesingai atsiduso. - Iš­

ties labai gaila.

- Tu tikrai žinai, kad jis pranyks? - Lorelės drovumas

pranyko bemat, kai ji išgirdo gerą naujieną.

- Žinoma. Vėl sužydės kitąmet, bet kaip ir visi žiedai -

jis neamžinas.

- Iš kur tu tai žinai ?

- Dabar vėl mano eilė. Kaip toli Kreščento miestas?

- Keturiasdešimt, gal penkiasdešimt mylių, - gūžtelėjo

pečiais mergaitė. - Kažkas panašaus.

- Kuria kryptimi ?

- Ot ir nesakysiu. Dabar mano eilė. Iš kur žinai apie

tuos žiedus?

139

- Aš - toks pat kaip tu. Mudu priklausome tai pačiai

rūšiai.

- Tai kur tavo žiedas ?

- Aš nežydžiu, - nusijuokė Tamenis.

- Sakei, kad esame tos pačios rūšies. Jei tai tiesa, turė­

tum ir tu žydėti.

Tamenis pasirėmė ant vienos alkūnės.

- Jei dar nepastebėjai, tai aš esu vaikinas.

Lorelė pajuto, kad ėmė greičiau alsuoti. O taip, ji net

labai pastebėjo, kad tai vaikinas.

- Kuria kryptimi? - pakartojo klausimą Tamenis.

- Į šiaurę. Argi neturi žemėlapio?

- Ar tai tavo klausimas? - nusišypsojo vaikinas.

- Ne! - šūktelėjo Lorelė ir sužiuro į Tamenį, kuris ėmė

juoktis. Mergaitė juto, kaip neduoda ramybės vienas klau­

simas, bet ji baiminosi išgirsti atsakymą. Galop nurijusi sei­

les pasiryžo ir tyliai paklausė: - Ar aš pavirsiu gėle ?

Linksma šypsenėlė švystelėjo Tamenio lūpų kamputyje,

bet jis nesusijuokė.

- Ne, - nuramino švelniu balsu.

Lorelė visu kūnu pajuto palengvėjimą.

- Tu visą laiką ir buvai gėlė.

A P R I L Y N N E P IK E

140

Sp a rn a i

- Atsiprašau? - sukluso mergaitė. - Ką tuo nori pasa­

kyti?

- Tu esi augalas. Ne žmogus - niekada juo ir nebuvai.

Žiedas - tai tik pastebimiausias dalykas, - aiškino Tame­

nis ramiau nei Lorelė manė j j turint teisę būti.

- Augalas? - negalėjo patikėti mergaitė, ji nė nesistengė

slėpti nuostabos.

- Taip. Žinoma, ne bet koks augalas. Aukščiausiai pa­

saulyje išsivysčiusi gyvosios gamtos forma, - kalbėdamas

Tamenis palinko j priekį, žalios akys sužiburiavo. - Lorele,

tu esi fėja.

Supratus, kokia buvo kvaila, mergaitei net žandikaulis

atkaro. Suklaidinta gražaus veidelio, leidosi nuvedama j

miško gilumą ir vos nepatikėjo to gražuoliuko pasakėlė­

mis. Pašoko ant kojų iš piktumo žaibuodama akimis.

- Palauk, - šūktelėjo Tamenis siekdamas sugriebti ją už

riešo. - Dar nepabėk. Man reikia žinoti, ką tavo tėvai keti­

na daryti su šia žeme.

Lorelė patraukė ranką.

- Eik savais keliais, - sušnypštė piktai. - Jei dar kada

nors čia pamatysiu, iškviesiu policiją, - išrėžė ir apsigręžusi

nudūmė traukdama ant žiedlapių marškinėlius.

141

A P R I L Y N N E P IK E

- Lorele, aš turiu žinoti. Lorele! - šaukė jai pavymui

vyrukas.

Mergaitė ėmė bėgti dar greičiau. Atrodė, nėra nieko

svarbesnio, kaip kuo toliau pasprukti nuo Tamenio, to

keistuolio, kuris sužadino tiek emocijų.

Pribėgusi proskyną, kur sėdėjo prieš pasirodant Tame-

niui, Lorelė stabtelėjo, apsivyniojo žiedlapiais liemenį ir

suveržė juos skara. Paėmusi gitarą, permetė jos dėklo diržą

per petį. Ranką apšvietė saulės spindulys. Kiek palaukusi

mergaitė vėl atkišo ranką prieš saulę. Riešas spindėjo lyg

būtų nubertas smulkiais blizgančiais milteliais. Puikumė­

lis. Dar ir ranką išterliojo. Visai kvailas triukas.

Priėjusi arčiau, kai jau buvo matyti senieji namai, mer­

gaitė sustojo - krūtinė sunkiai kilnojosi. Dar sykį pažvelgė

į riešą ir plūstelėjo pyktis. Trynė ranką tol, kol neliko nė

ženklo tų žvilgančių miltelių.

DEVINTASSKYRIUS

Kitą dieną Lorelė jautėsi lyg zombis. Nenorėjo patikėti

tuo, ką pasakojo Tamenis. Tačiau negalėjo liautis galvojusi

apie jo žodžius ir stebėjusis. Ar taip gali būti? Paskui im­

davo pykti ant savęs, kad taip kvailai elgėsi, o tada viskas

kartodavosi iš naujo.

Deividas kelis kartus bandė Lorelę susistabdyti korido­

riuje, bet jai vis pavykdavo įsprukti j kokią nors klasę.

Tačiau per biologijos pamoką draugo išvengti nebepa­

vyko.

Berniukas nuskubėjo į savo įprastinę vietą šalia Lorelės.

- Kas nutiko? - paklausė jis. - Ar tie... vis auga? - su­

šnibždėjo nespėjus mergaitei nusisukti.

Lorelė papurtė galvą, plaukai tarsi vaikus skirianti siena

užkrito jai ant veido.

145

A P R I L Y N N E PIKE

Deividas prisitraukė kėdę arčiau, likusieji mokiniai

triukšmingai ruošėsi pamokai.

- Lorele, turi man pasakyti. Laikydama viską savyje iš-

sikraustysi iš proto.

- Negaliu, - užsikūkčiojo mergaitė, ašaros užliejo

akis. - Negaliu dabar kalbėtis.

Deividas linktelėjo.

- Gal galėtume pasikalbėti po pamokų? - sušnibždėjo

jis mokytojui Džeimsui jau pradėjus pamoką.

Lorelė linktelėjo ir pabandė nepastebimai nusišluostyti

ašaras.

Deividas po suolu patapšnojo jai per koją, o tada ėmė

kažką kraigalioti sąsiuvinyje. Lorelė pagalvojo, kad jau ver­

čiau jis užsirašytų kuo daugiau - jai teks nusirašyti.

Diena slinko, o mergaitei vis nėjo iš galvos pažadas papasa­

koti Deividui - tai keikė save už tai, tai džiaugėsi, kad turi kam

išsipasakoti. Nežinojo net nuo ko reikės pradėti. Kaip tai da­

roma - ateini ir sakai: „Klausyk, aš esu mitologinė būtybė"?

- Ne, - tyliai murmėjo Lorelė. - Tai kvaila.

Bet niekaip negalėjo įtikinti savęs.

Po pamokų jiedu su Deividu patraukė prie berniuko

namų. Draugas, regis, suprato, kad Lorelė nepasiruošusi

kalbėtis, tad žingsniavo tylėdami.

146

S p ar n a i

Berniukas ypač rūpestingai padėjo jai perlipti kiemo

sieną, vengė ranka paliesti nugarą. Laikė mergaitę už ran­

kų, kol ši nušoko nuo tvoros, o kai pasiekė kojomis žemę -

vis tiek jos nepaleido.

Lorelė pajuto begalinį norą prisiglausti prie berniuko

krūtinės ir pamiršti visas nesąmones. Tačiau žinojo, kad

tai neįmanoma. Deividas nė nemirksėdamas žiūrėjo į ją,

kol mergaitė sukišo rankas į kišenes ir nusisuko.

- Štai, čia, - tarė Deividas rodydamas kelią prie susipy­

nusių, suaugusių medžių.

Lorelė pakėlė galvą aukštyn, į tankią medžių lapiją.

Buvo spalis, tad lapai margavo visu gražumu. Pakraštėliai

oranžiniai, raudoni - kai kurios šakos ryškėjo geltoniu,

dažėsi šviesiai rusvai, nors lapo centre dar buvo likę žalios

spalvos. Spalvingas miškas tapo nuostabiai gražus, bet ver­

tė Lorelę liūdėti matant, kaip žaluma pralaimi kovą su ryš­

kesnėmis spalvomis.

Rudens spalvos privertė mergaitę susimąstyti apie savo

žiedą. Ar jis nuvys taip pat pamažu, kaip medžių lapai ? Ar

skaudės? Nuo tokių minčių Lorelės širdį staiga sugniaužė

baimė. Net jei ir skaudėtų, verta kentėti, kad tik jis dingtų.

Bet Tamenis sakė, kad kitais metais jai vėl išaugs žiedas.

147

A P R I L Y N N E PI KE

Tikėjosi, kad didžioji dalis vyruko žodžių - tiesa. Visa

kita... ji nenorėjo net pagalvoti apie tai.

Tačiau mintys įkyriai lindo galvon. Ir nors labai ne­

noriai, teko pripažinti, kad ne vien tik dėl keistos, neį­

prastos informacijos - dėl paties Tamenio. Jis ją sukrė­

tė - sukėlė jausmus, kurių iki šiol mergaitė nebuvo pa­

tyrusi. Toks aštrus geismas net nepažįstant žmogaus -

niekada to nebuvo patyrusi. Su niekuo. Tai jaudino,

džiugino, bet tuo pat metu ir gąsdino. Regis, kažkuri

jos dalis tapo visiškai nevaldoma. Lorelė nežinojo, ar jai

tai patinka.

Tamenis buvo toks... gražus. Ar tinka tas žodis? Regis,

taip. Kad ir kas jis būtų, mergaitė vargiai galėjo atitraukti

nuo to vaikino akis. Atrodė, kad jis ją užbūrė kaip koks mi­

ražas. Nerealus kaip sapnas.

Mergaitė pažvelgė į riešą, nuo kurio buvo nutrynusi žvil­

gančius miltelius. Šie buvo tikri. Parėjusi namo rado nuo mil­

telių tviskantį ruoželį ant džinsų. Žvilgučiai kuo tikriausi.

O paskui ėmė įkyriai lįsti mintis - įtarimas, kad kažkada

anksčiau tą vyruką jau buvo mačiusi. Negalėjo to įtarimo

atsikratyti. O Tamenis tikrai elgėsi taip, lyg ją pažinotų. Iš

kur jis galėjo ją pažinti? Kaip gali būti, kad jiedu pažįsta­

mi? Nuo viso to mergaitei svaigo galva.

148

Sp a rn a i

- Tai pasakok, kas nutiko vakar? - galop neiškentė ne­

paklausęs Deividas, kai jie priėjo didelį medį.

Pagalvojusi, kaip kvailai visa tai atrodo po to, kai ji suti­

ko papasakoti Deividui, Lorelė net sudejavo.

- Tai juokinga. Nežinau, kodėl taip jaudinuosi. Gal to­

dėl, kad dėl to, kas nutiko, negaliu nesijausti kvailai.

- Ar tai susiję su... hmmm... gėle?

- Na, tarsi ir taip. Nežinau, - prakalbo Lorelė spartin­

dama žingsnį. - Jei tik tai tiesa, be to, pati negaliu tuo pati­

kėti. Pradedu manyti, kad viską išsigalvojau ar susapnavau,

tik neatsimenu, kad būčiau užmigusi.

- Nieko nepaaiškinai.

- Aiškumo! - piktai rėžė Lorelė. - Kai papasakosiu, ką

jis sakė, neliks jokio aiškumo.

- Kas sakė?

Lorelė štabtelėjo, atsirėmė į medį.

- Kai ką sutikau. Prie senųjų namų. Tokį vaikiną, - pati

pagalvojo, kad ne visai žmogų, bet garsiai to nepasakė. - Jis

pareiškė, kad tenai gyvena.

-Jūsų žemėje?

- Taip ir pasakiau.

- O ką sakė tėvai ?

- Jie nematė.

149

A P R I L Y N N E PIKE

- Tai susitikai su juo viena?

Lorelė linktelėjo.

- Visiškai viena bendravai su nepažįstamu? Tau pasise­

kė, kad nieko nenutiko! - šūktelėjo Deividas. Kiek lukte­

lėjęs tyliai paklausė: - Ar jis tavęs neįskaudino?

Bet mergaitė jau purtė galvą.

- Nebuvo nieko panašaus, - pareiškė ji. Akimirkai pri­

siminė tą jausmą, kuris buvo apėmęs sėdint miško lauky­

mėje. -Jaučiausi saugi, buvau saugi. Jis... jis pažinojo mane.

Neįsivaizduoju, iš kur. Pamatęs gėlę visai nenustebo. Sakė,

kad tai žiedas.

- Žiedas?

- Dar sakė, kad ji pranyks. Tai tik dalis mūsų pokalbio -

tikiuosi, meldžiu, kad tai būtų tiesa.

- Kas jis toks ? Ką dar sakė ?

- Jo vardas Tamenis, - vos tik ištarusi vyruko vardą

Lorelė pasigailėjo. Tas vardas nuskambėjo lyg užkeikimas,

vėl sukėlė nevaldomą jausmų proveržį. Prieš akis negalėjo

matyti nieko daugiau, tik jo veidą. Jo įdėmias akis, vos šyp­

sančias lūpas, vėl pajuto tą nenusakomai gerą jausmą, kai

jis palietė mergaitės ranką.

- Tamenis? - į realybę grąžino Deivido balsas. - Keis­

tas vardas.

150

S p ar n a i

Lorelė linktelėjo, bandė susikaupti, galvoti tik apie tai,

kas yra dabar.

- Ką jis dar sakė?

- Pareiškė esąs tokios pat rūšies, kaip ir aš, todėl ir žino­

jo apie žiedą.

- Tokios pat rūšies ? Ką tai reiškia?

Bandydama atsikratyti įtampos, Lorelė nusijuokė. Ne­

palengvėjo.

- Tai taip kvaila. Jis sakė... sakė, kad esu gėlė, augalas.

- Augalas?

- Kaip tik taip. Tai juokinga.

Deividas nutilo - bandė suvokti mergaitės žodžius.

- Ką dar?

- Ką dar? Ar šito maža? Juk sakė, kad esu išsigimęs au­

galas. 0 aš - ne augalas. Ne, - dar patvirtino Lorelė.

Atsirėmęs nugara į medžio kamieną Deividas slydo, kol

atsisėdo ant žemės. Sėdėjo pirštais barbendamas į kelius.

- Žinai, šitai daug ką paaiškintų, - nedrąsiai prasižiojo

berniukas.

- Oi, prašau, Deividai, tik tu nepradėk.

- Ar jis sakė dar ką nors? - nekreipdamas dėmesio į

mergaitės prašymą paklausė jis. Nusisukusi į šalį Lorelė

151

A P R I L Y N N E PIK E

ėmė lupinėti nedidelius žievės gabaliukus nuo medžio, į

kurj buvo atsirėmusi.

- Jis prišnekėjo dar visokių nesąmonių, štai ir viskas.

Deividas atsistojo, priėjo prie medžio, kurį knebinėjo

mergaitė, ir stypsojo, kol Lorelė neiškentusi pakėlė j jį akis.

- Tai tik kvailos kalbos, ko tu taip nusiminei?

- Todėl... todėl, kad tai labai kvaila.

- Lorele.

Mergaitė pažvelgė aukštyn.

- Ką jis dar sakė?

- Tai kvaila. Sakė, kad esu... Ne, tu juoksiesi.

- Nesijuoksiu. Ką jis apie tave sakė?

Lorelė giliai iškvėpė, nuleido pečius, nunarino galvą.

- Aš esu fėja, - sušnabždėjo ji.

Deividas kurį laiką tylėjo, paskui iškėlė ranką rodyda­

mas atstumą tarp nykščio ir smiliaus.

- Fėja? - įtariai pakartojo.

- Na, akivaizdu, kad esu didesnė, - nusišaipė Lorelė.

Deividas tik šyptelėjo.

- Ir kaip tau tai? - mergaitės balsas nuskambėjo kiek

šaižiau nei įprastai, tačiau ji neatsiprašinėjo.

- Juk tai... na, lyg ir viską paaiškina.

Lorelė užsidengė ranka burną.

152

S p ar n a i

- Kažkoks išprotėjęs vyrukas aiškina, kad esu mitologi­

nė būtybė, ir tau tai viską paaiškina?

Paraudęs Deividas gūžtelėjo pečiais.

-Jei man tektų įvardyti bent vieną žmogų, panašų į fėją,

tai būtum tu.

Lorelė tikėjosi, kad Deividas nusijuoks ir pasakys, jog

visa tai kvaila. Ji tiesiog laukė šito, kaip išgelbėjimo. Tačiau

berniukas tarsi patikėjo. Ir nors pati suvokė, kad elgiasi ne­

protingai, pyktelėjo.

- Gal eime namo? - apsisukusi patraukė takeliu.

- Palauk, - Deividas bėgte pasivijo mergaitę. - Argi tau

nesmalsu?

- Ne, Deividai, - atšovė ši. - Nė kiek. Noriu tik vie­

na - grįžti namo, griūti miegoti ir atsibudusi suprasti, kad

visa tai buvo tik sapnas. Kad niekada nebuvo nei gėlės, nei

gumbo ir net mokyklos. Štai ko norėčiau! - nusisuko ir net

nelaukdama, ką šis atsakys, nubėgo pirmu pasitaikiusiu ta­

keliu. Visai nesuko galvos, kur tas takas veda. Norėjo tik

dingti kuo toliau.

- Ir ko labiau bijai, Lorele ? - šūktelėjo jai iš paskos Dei­

vidas. - Kad tas vyrukas klydo ar kad jis teisus ?

Lorelė bėgo visą kelią iki pat namų, uždususi sustojo tik

prie įvažiavimo į kiemą, kelias minutes palaukė, kol atgaus

153

A P R I L Y N N E PIK E

kvapą ir pasuko vingiuotu taku prie durų. Dienos buvo pra­

dėjusios trumpėti, tad saulė jau leidosi. Mergaitė atsisėdo

verandoje rankomis apglėbusi kelius. Tai buvo tas nuosta­

bus, stebuklingas metas, kai debesys nusidažo violetine spal­

va, tik pakraštėliai švyti ryškia oranžine. Lorelei patiko šis

paros laikas. Naujieji jų namai vakarų pusėje turėjo didžiulį

vitrininį langą, pro kurį Lorelė su mama dažnai stebėdavo,

kaip debesys dažosi violetu, paskui pamažu blėsta iki alyvi­

nės ir galop viską užlieja oranžinė besileidžianti saulė.

Šiandien saulėlydis visai nedžiugino širdies.

Lorelė žvelgė į kiemą, į baltą sedulų gyvatvorę, juo­

siančią pagrindinį taką. Jeigu Tamenis sakė tiesą - ji turi

daugiau bendra su medžiais nei su jos tėvais, kurie gyvena,

kvėpuoja - laukia jos kitapus durų.

Mergaitė nužvelgė pėdas. Nė nepagalvojusi, ką daro,

išsispyrė iš batelių ir sukišo pirštus į grumstuotą gėlių

klombų žemę. Kelis kartus skubiai giliai atsiduso, nuvaikė

šalin baimę ir nupurčiusi nuo kojų purvą vėl sukišo pėdas į

batelius. O kas nutiktų, jei nuėjusi į sodo galą užkastų kojas

žemėse ir iškeltų rankas aukštyn? Ar jos oda pamažu virstų

medžio žieve? Ar ji išleistų daugiau žiedlapių, gal ant pilvo

ar net ant viršugalvio?

Tokia mintis išgąsdino.

154

S p a rn a i

Tačiau Tamenis atrodė normalus. Jei jis tikrai toks pat,

kaip ir Lorelė, ar tai reiškia, kad ji nepasikeis? Mergaitė vis

dar abejojo, ar galima tikėti viskuo, ką tas vyrukas pasakė.

Subildėjo namo durys, Lorelė pašoko, atsisuko - laukan

kaip tik tuo metu kyštelėjo tėčio galva.

- Pamaniau, kad kažkas atėjo, - šypsodamasis tarė tė­

tis. - Ką čia veiki?

Lorelė stabtelėjo, pabandė prisiminti, kodėl parėjusi

namo prisėdo ant laiptų.

- Užsižiūrėjau j saulėlydį, - prisivertė nusišypsoti mer­

gaitė.

Tėtis atsiduso, atsirėmė į durų staktą.

- Nuostabiai gražu, tiesa?

Lorelė linktelėjo, pabandė užgniaužti gerklf spaudžian­

tį gniutulą.

- Paskutines kelias savaites tu labai tyli, Lorele. Ar gerai

jautiesi? - atsargiai pasiteiravo tėtis.

- Jaudinuosi dėl mokyklos, - pamelavo mergaitė. -

Sunkiau nei maniau.

Tėtis prisėdo šalia ant priebučio laiptelių.

- Ar susitvarkai?

- Taip, tik reikia labai pasistengti.

155

Tėtis nusišypsojo ir apkabino dukters pečius. Lorelė įsi­

tempė, tačiau tėtis, regis, nepastebėjo to, kaip nepastebėjo

ir žiedlapių, nors jie buvo visai po jo ranka, vos slepiami

plono audinio.

- Na, turime daugybę persikų palaikyti tavo jėgoms, -

šypsodamasis tarė jis.

- Ačiū, tėti-.

- Pareik, kai panorėsi, - dar pakvietė. - Jau tuoj metas

pietauti.

- Tėti ?

- Taip?

- Ar aš vaikystėje buvau... kitokia nei kiti vaikai ?

Tėtis stabtelėjo ir pamatęs mergaitės veidą vėl prisėdo

ant laiptelio.

- Kaip suprasti tavo klausimą?

Lorelė pasvarstė, ar nevertėtų viską papasakoti tėčiui,

bet greitai tą mintį atmetė. Norėjo pirma suprasti, kiek tė­

tis žino.

- Na, kad ir tai, ką valgau. Kiti vaikai mėgsta visai kito­

kį maistą. Mano, kad aš maitinuosi keistai.

- Siek tiek kitaip. Tikrai, nepažįstu nė vieno, kuris su­

valgytų vaisų ir daržovių daugiau už tave. Manau, taip mai­

tintis sveika. Be to, nesi sirgusi, tiesa?

A P R I L Y N N E P IK E

156

S p a rn a i

Lorelė papurtė galvą.

- Ar aš kada nors buvau pas gydytoją?

- Žinoma. Kai tvarkėme įvaikinimo dokumentus, į na­

mus užėjo vaikų gydytojas patikrinti, ar esi sveika, - tarė

tėtis ir nutilo. Paskui pridūrė: - Tiesą sakant, tai juokinga

istorija. Gydytojas patikrino tave, viskas buvo gerai, - jis nu­

sijuokė. - Išskyrus tai, kad tavo kelis nereagavo į stuksenimą

plaktuku. Gydytojas susirūpino, bet nemanau, kad tai buvo

svarbu. Paskui jis išsitraukė stetoskopą. Štai tada ir prasidė­

jo. Dėliojo tą stetoskopą visur - prie krūtinės, prie nugaros.

Paklausiau gydytojo, kokios problemos, bet jis atšovė, kad

reikia pakviesti motiną. Norėjo pakalbėti su mumis abiem.

Taigi nuėjau jos pakviesti, o kai grįžome, jis jau dėjo į krepšį

instrumentus. Nusišypsojęs pareiškė, kad esi kuo sveikiausia.

- Tai kas tada jį sujaudino?

- Paklausiau jo. Pasakė, kad nesupranta, apie ką kalbu.

Pridursiu tik tiek, kad tai nepagerino tavo mamos nuomo­

nės apie gydytojus. Dar kelias savaites ji bambėjo, koks tas

daktariūkštis netikęs.

- Tai niekada ir nesužinojai?

Tėtis gūžtelėjo.

- Nemanau, kad tau kas nors buvo negerai. Tikriausiai pa­

sirodė, kad sulūžęs stetoskopas, o gal jis nemokėjo juo naudo­

157

A P R I L Y N N E P IK E

tis ar kažkas panašaus. Supratęs savo klaidą nenorėjo pasiro­

dyti nekompetentingas ir pabandė viską užtrinti. Gydytojai

nemėgsta prisipažinti klydę, - tėtis sužiuro į Lorelę. - O ko­

dėl apie tai prašnekai ? Gal nori, kad nuvestume pas gydytoją?

Parūpinome atleidimą nuo medicininės apžiūros mokykloje,

bet jei nori, galėtume apsilankyti ten dabar.

Mergaitė papurtė galvą. Mažiausiai norėjo lankytis pas

gydytojus.

- Ne. Tikrai nenoriu.

- Ar gerai jautiesi ?

Lorelė nusišypsojo.

- Taip. Manau, gerai.

- Tikrai? - neadyžo tėtis žiūrėdamas švelniu, rūpestin­

gu žvilgsniu.

- Taip, - linktelėjo Lorelė. - Gerai.

- Puiku, - tėtis atsistojo ir nuspaudė durų rankeną. -

Beje, šj rytą atėjo pono Barnio pasiūlymas dėl namo pir­

kimo.

- Tai nuostabu, - pareiškė Lorelė žvelgdama j tamsė­

jantį horizontą. Dabar jai neberūpėjo, kad tas vyras keis­

tas. - Tikiuosi, greitai nupirks' tą namą. - „Nenoriu ten

daugiau sugrįžti", - tyliai sukuždėjo mintyse.

DEŠIMTASSKYRIUS

Kai kitą rytą susiruošęs j mokyklą Deividas išėjo pro

duris, Lorelė sėdėjo verandoje. Berniukas kelias sekundes

spoksojo į ją, paskui giliai atsidusęs užrakino duris.

- Atsiprašau, - tarė Lorelė berniukui nė nespėjus apsi­

gręžti. - Nereikėjo šaukti ant tavęs. Tu buvai toks šaunus,

bandei pagelbėti, o aš vietoje padėkos tėškiau tau per veidą.

- Viskas gerai, - kišdamas j kišenę raktą sumurmėjo

Deividas.

- Ne, negerai, - atrėžė Lorelė žengdama šalia jo. - El­

giausi siaubingai - apšaukiau tave. Aš niekada nekeliu bal­

so. Tiesiog labai nervinausi.

Deividas gūžtelėjo pečiais.

- Na, gal nusipelniau. Per daug kabinėjausi. Reikėjo pa­

sitraukti.

161

A P R I L Y N N E PIKE

- Bet kartais man reikia, kad kas prispaustų. Stengiuosi

vengti problemų, bėgu nuo sprendimų. Tu su keblumais

susidoroji daug geriau nei aš.

- Tik todėl, kad ši bėda neliečia manęs asmeniškai. Gėlė

pražydo ne man ant nugaros.

Stabtelėjusi Lorelė čiupo Deividui už rankos ir atsuko

jj į save. Laikė ranką, nepaleido. Buvo taip gera justi jo

delną.

- Nesusidorosiu viena, be draugo. Tikrai, labai atsipra­

šau.

Deividas papurtė galvą, paskui lėtai pakėlęs ranką nu­

braukė Lorelei plaukus nuo veido, užkišo sruogą už au­

sies - nykštys švelniai brūkštelėjo skruostą. Mergaitė sto­

vėjo nė nekrustelėdama - mėgavosi pojūčiais - buvo gera

justi berniuko ranką prie veido.

- Ant tavęs neįmanoma pykti.

- Gerai, - sumurmėjo Lorelė. Stovėdama taip arti Dei­

vido, jusdama nuo jo sklindančią šilumą, ji staiga užsimanė

pabučiuoti jį. Nė akimirką nesvarsčiusi pasistiebė, palinko

pirmyn. Tačiau kaip tik tuo metu pro šalį praūžė automo­

bilis, ir Lorelė neteko drąsos. Staiga nusisukusi patraukė

taku. - Juk nenorime pavėluoti, - nervingai sukikeno.

162

S p ar n a i

Deividas pasivijo draugę.

- Ar nori pasikalbėti apie tai? - paklausė.

- Nežinau, apie ką reikėtų kalbėtis, - atšovė Lorelė.

- O kas, jei jis teisus? - užsiminė berniukas. Nė nesivar­

gino aiškinti, kas tas jis.

Lorelė papurtė galvą.

- Nesąmonė. Pripažįstu - esu kitokia, o ta gėlė ant nu­

garos - tikra keistenybė, bet kad būčiau augalas? Kaip aš

tada dar gyva?

- Na, augalas gali reikšti daugybę dalykų. Yra auga­

lų, gebančių daugiau nei gali įsivaizduoti - ir tai tik tarp

mokslininkams jau žinomų rūšių. Manoma, kad atogrąžų

miškuose yra daugiau nei milijonas iki šiol mokslui neži­

nomų augalų rūšių.

- Tiesa, bet ar tau kada nors teko matyti augalą, kuris

išlipęs iš dirvos vaikštinėtų gatve?

- Ne, - gūžtelėjo pečiais Deividas. - Bet yra daugybė

dalykų, kurių man dar neteko matyti. Tai dar nereiškia,

kad jie neegzistuoja, - pavartė akis berniukas. - Kasdien

susiduriu su nepaaiškinamais dalykais.

- Vis tiek nesąmonė, - laikėsi savo Lorelė.

- Tiesą pasakius, galvojau apie tai praeitą naktį. Zinai,

turėjau vilties, kad mudu dar pasikalbėsime. Yra vienas

163

A P R I L Y N N E P IK E

palyginti nesudėtingas būdas įrodyti arba paneigti, jog esi

augalas.

- Kaip?

- Ištirti audinių pavyzdžius.

-Ką?

- Duosi man savo kūno ląstelių ir mudu apžiūrėsime jas

mikroskopu - bus aišku, ar tai augalo, ar žmogaus ląstelės.

Turėtų būti gana paprasta atskirti.

Lorelė suraukė nosį.

- Kaip aš tau duosiu tų ląstelių?

- Galima nugramdyti epitelio ląstelių nuo skruosto,

kaip daroma kriminalinių tyrimų laboratorijoje.

- Kriminalinių tyrimų? - nusijuokė Lorelė. - Tai tu dar

ir ištardysi mane ?

- Ne, jei nenori. Bet pamaniau, kad turėtum bent jau

patikrinti, ką sakė tas vyrukas... Kuo jis vardu?

- Tamenis, - mergaitės nugara perbėgo šiurpuliukas.

- Taip. Tai va, turėtum patikrinti, ką sakė Tamenis - ar

tai tiesa.

- Kas, jei tiesa? - sustojo Lorelė.

Deividas atsisuko - mergaitės veidas buvo perkreiptas

iš baimės.

164

Sp a rn a i

- Tada žinosi tiesą.

- Bet tai reiškia, kad mano visas gyvenimas bus kraupus

melas. Kur eisiu? Ką reikės daryti?

- Niekur tau nereikės eiti. Viskas liks, kaip ir buvę.

- Ne, negalėsiu gyventi taip pat. Žmonės sužinos ir no­

rės... Pats supranti - ims tyrinėti.

- Niekas neturi sužinoti. Tu nesakysi, aš taip pat tylė­

siu. Laikysi tą nuostabią paslaptį, kuri tave išskirtų iš visų.

Paprasčiausiai žinotum, kad esi ta... mitinė būtybė, ir nie­

kas nieko neįtartų.

Lorelė spardė šaligatvį.

- Kalbi taip, lyg būti augalu vienas džiaugsmas ir malo­

numas.

- Gal taip ir yra.

Lorelė stypsojo nejudėdama, Deividas priėjo arčiau.

- Tau spręsti, - tarė švelniu balsu, - tačiau kad ir ką nu­

tartum, padėsiu. - Berniukas uždėjo šiltą, švelnią ranką jai

ant sprando - Lorelei net širdis sustojo plakusi. - Kad ir ko

prireiktų - aš su tavimi. Jei reikės išprotėjusio moksliuko,

kad padėtų surasti atsakymus - aš su tavimi, jei tau reikia

draugo, kuris per biologijos pamokas sėdėtų greta ir pakel­

165

tų nuotaiką, kai liūdna - aš su tavimi, - Deividas nykščiu

švelniai glostė Lorelei ausies spenelį, skruostą. - Jei tau rei­

kia, kad kas nors apgintų ir apsaugotų nuo tų, kurie užsi­

manytų tave įskaudinti - tai aš tikrai su tavimi, - mėlynos

berniuko akys žvelgė tiesiai į Lorelės akis, sekundėlę ši net

nustojo kvėpavusi. - Tačiau rinktis - tau pačiai, - sušnibž­

dėjo jis.

Pasiūlymas taip viliojo. Salia Deivido ji jautėsi tokia

rami. Bet Lorelė nežinojo, ar sutikti būtų teisinga. Ber­

niukas jai patiko - labai - bet ji pati nebuvo tikra, ar tai

romantiški jausmai, ar jis paprasčiausiai reikalingas. O kol

nebus tikra, negali ryžtis niekam.

- Deividai, manau, esi teisus - man reikia sužinoti tiesą.

Tačiau dabar viskas, ko man reikia, viskas, ką galiu pakel­

ti - tai draugystė.

Deivido šypsena buvo kiek priverstinė, tačiau švelniai

spustelėjęs mergaitei petį jis tarė:

- Tada tiek ir gausi.

Nusisukęs jis numynė šaligatviu, tačiau nuo mergaitės

nesitraukė - jiedu ėjo greta, kartais net susiliesdami pe­

čiais.

Lorelei tai patiko.

A P R I L Y N N E PIK E

166

S p ar n a i

• • •

- Lorele, tai tikrai augalo ląstelės, - pareiškė Deividas,

prisimerkęs stebeilydamas pro mikroskopą.

- Ar tu įsitikinęs? - sukluso Lorelė lenkdamasi prie mi­

kroskopo - atėjo jos eilė pažiūrėti j ląsteles, nugramdytas

nuo skruosto. Net ir ji nesunkiai atpažino tas storasienes

kvadratines ląsteles, išsirikiavusias ant ryškiai apšviesto

stiklelio.

- Devyniasdešimt devynių procentų garantija, - tarė

Deividas, iškeldamas rankas virš galvos. - Manau, tas Ta­

menis šj tą išmano.

Lorelė atsiduso, pavartė akis.

- Tu jo nematei - tikrai nesveikas, - „kartok sau, kar­

tok tai, gal pati patikėsi", įkyriai kalė galvoje balsas. Mer­

gaitė nuvijo tą balsą šalin.

- Tada judu tikrai artimi.

Lorelė suraukė antakius ir spyrė į Deivido kėdę. Berniu­

kas tik kvatojo.

- Siaubingai įsižeidžiau, - tarė ji dramatiškai išpūtusi

akis.

- Ir vis tiek, - atrėžė Deividas, - panašu, kad Tamenis

teisus. Bent jau dėl to, kad esi augalas.

Lorelė papurtė galvą.

167

A P R I L Y N N E P IK E

- Turi būti dar koks nors paaiškinimas.

- Yra dar vienas dalykas, bet... ne, tai kvaila, - kiek pa­

tylėjęs prabilo Deividas.

- Koks?

Deividas minutėlę atidžiai žvelgė į mergaitę.

- Aš... galėčiau patikrinti kraujo mėginį.

- Oi, - Lorelė iš siaubo net nustėro.

- Kas yra?

- Kaip tu gausi kraujo?

Deividas gūžtelėjo.

- |durčiau j pirštą - nesunku.

Lorelė papurtė galvą.

- Bijau adatų. Nejuokauju - jos mane gąsdina.

-Tikrai?

Lorelė linktelėjo, veidas buvo persikreipęs.

- Man dar niekada neteko būti įdurtai.

- Niekada?

- Neteko sirgti, pameni - minėjau.

- O kaip skiepai?

- Aš neskiepyta. Stojant į mokyklą mama užpildė spe­

cialią anketą.

- O siūti žaizdas - teko?

168

S p ar n a i

- O Dieve, - Lorelė užsidengė burną ranka. - nenoriu

net pagalvoti apie tai.

- Na, gerai, pamirškime.

Kurį laiką sėdėjo tylėdami.

- Man nereikės žiūrėti? - paklausė Lorelė.

- Pažadu. Ir tikrai neskaudės.

Lorelei net kvapą užėmė, bet, regis, reikalas svarbus.

- Gerai, pabandysiu.

- Mano mama serga diabetu, tad ji turi specialų peiliu­

ką kraujo mėginiui paimti. Turbūt taip bus paprasčiausia.

Tuojau grįšiu.

Kol Deividas buvo išėjęs, Lorelė pamėgino apsiraminti,

kvėpuoti lygiau. Berniukas grįžo tuščiomis rankomis.

- Kur tas peiliukas? - sunerimo mergaitė.

- Nesakysiu. Ir net neketinu rodyti. Eikš arčiau, kai ką

sugalvojau, - pakvietė berniukas sėsdamas ant lovos tiesiai

priešais mergaitę. - Nagi, sėsk už manęs ir apsikabink ran­

komis per liemenį. Gali įremti galvą man į nugarą, jei pasi­

darys baugu - spausk.

Lorelė pasislinko už Deivido. Prispaudusi veidą jam

prie nugaros, apkabino ir kiek galėdama suspaudė ranko­

mis liemenį.

169

A P R I L Y N N E PI KE

- Man reikia vienos rankos, - kiek įsitempusiu balsu

tarė berniukas.

Lorelė prisivertė atlaisvinti glėbį, atkišo plaštaką. Paju­

tęs, kad mergaitė vėl ima spausti, pradėjo švelniai glostyti

jai delną.

- Pasiruošusi ? - paklausė.

- Visiems netikėtumams, - atsakė Lorelė.

Deividas dar paglostė delną, o paskui mergaitė staiga

cyptelėjo, sudrebėjo visu kūnu lyg būtų trenkusi elektra.

- Gerai, viskas baigta, - nuramino Deividas.

- Ar jau paslėpei tą peiliuką? - nepakeldama galvos pa­

klausė Lorelė.

- Taip, - keistai dusliu balsu atsiliepė draugas. - Klau­

syk, tau reikia pačiai pažiūrėti.

Smalsumas padėjo įveikti baimę, ir mergaitė dirstelėjo

Deividui per petį.

- Ką turėčiau matyti?

Berniukas atsargiai spaudė bevardžio piršto galiuką. Iš­

tryško skaidraus skysčio lašas.

- Kas tai ? - susidomėjo Lorelė.

- Sakyčiau, mane labiau domina ne kas tai, o kodėl jis

ne... - susirūpinęs kalbėjo Deividas, - ... ne raudonas.

170

Sp a rn a i

Lorelė spoksojo išpūtusi akis.

- Hmmm, ar galėčiau, - Deividas parodė j dėžutę su

objektiniais stikleliais.

- Žinoma, - nustėrusi sumurmėjo mergaitė.

Paėmęs plono stiklo juostelę Deividas prispaudė prie

jos Lorelės pirštą.

- Gal galiu padaryti kelis mėginius?

Mergaitė tik linktelėjo.

Padaręs tris atspaudus Deividas apvyniojo jos pirštą ser­

vetėle, ir mergaitė susinėrė rankas ant kelių.

Deividas prisėdo šalia - koja lietė mergaitės šlaunį.

- Lorele, ar tau įsipjovus visada bėga toks... kraujas?

- Neatsimenu, kad būčiau įsipjovusi.

- Bet juk turėjai kada nors bent jau nusibrozdinti kelį,

tiesa?

- Manau, taip, bet... - mergaitė nutilo: ji suvokė, kad

negali prisiminti nė vieno panašaus įvykio. - Neprisime­

nu, - sušnabždėjo.

Deividas perbraukė ranka plaukus.

- Lorele, ar tau iš viso kada nors gyvenime bėgo

kraujas?

Lorelei baisiai nepatiko draugo kamantinėjimas, bet

teisybė badė akis.

171

A P R I L Y N N E P IK E

- Nežinau. Nemeluoju - tikrai neprisimenu, kad bū­

čiau kraujavusi.

Deividas prisitraukė kėdę arčiau mikroskopo ir po ap­

šviestu lęšiu pakišęs naują mėginį ilgai jį tyrinėjo. Pakei­

tęs mėginį kitu vėl atidžiai apžiūrėjo. Tada išsitraukė kelis

anksčiau paruoštus mėginius su raudona dėmele viduryje

ir ėmė lyginti vis keisdamas - tai vienus, tai kitus.

Lorelė visą tą laiką nė nekrustelėjo.

Deividas atsisuko į draugę.

- Lorele, o kas, jei tu neturi kraujo? Kas, jei tavo veno­

mis teka tik šis skaidrus skystis?

- Neįmanoma, - papurtė galvą Lorelė. - Deividai, juk

visi turi kraujo.

- Visų epitelio ląstelės atrodo kaip žmogaus, Lorele, bet

tavo - ne, - atšovė berniukas. - Sakai, tėvai netiki medici­

na. Ar tave kada nors apžiūrėjo koks nors gydytojas?

- Kai buvau dar visai maža. Tėtis pasakojo man apie tai

vakar. - Staiga mergaitės akys išsiplėtė. - O Dieve. - Lo­

relei staiga paaiškėjo. - Tas gydytojas suprato. Turėjo su­

prasti.

- Kodėl nepasakė apie tai tavo tėvams?

- Nežinau, - papurtė galvą mergaitė.

172

Sp a rn a i

Suraukęs antakius Deividas tylėjo. Prabilo tarsi dvejo­

damas tuo, ką sako.

- Ar neprieštarausi, jei kai ką pabandysiu padaryti ?

- Gerai, jei neketini daryti man skrodimo ir apžiūrinėti

vidurius.

Berniukas nusikvatojo.

Lorelė sėdėjo rimta.

- Ar galiu patikrinti tavo pulsą?

Staiga mergaitę užplūdo palengvėjimas, o kartu ir juoko

banga. Ji ėmė juoktis, niekaip negalėjo nustoti. Deividas

tylomis žiūrėjo į draugę, o ši isteriškai kvatojo, kol galop

susitvardė.

- Atsiprašau, - tarė sunkiai gaudydama orą - bandė

sulaikyti dar vieną juoko priepuolį. - Gerai... Tai žymiai...

žymiai geriau nei skrodimas.

Deividas šyptelėjo, užvertė aukštyn akis.

- Duok ranką, - paprašė.

Kai mergaitė ištiesė jam ranką - uždėjo du pirštus ant

riešo.

- Tavo oda tikrai vėsi, - pastebėjo. - Keista, kaip nepa­

stebėjau šito anksčiau. - Susikaupęs kurį laiką tylėjo, pas­

kui pasimuistęs paprašė: - Gal galiu pabandyti rasti pulsą

ant kaklo?

173

A P R I L Y N N E P IK E

Vieną ranką uždėjęs mergaitei ant sprando tvirtai pri­

spaudė pirštus prie dešiniosios kaklo pusės. Lorelė juto

Deivido kvėpavimą tiesiai jai j skruostą ir nors jis atkakliai

suko žvilgsnį į šalį, mergaitė negalėjo žiūrėti niekur kitur -

tik į jį. Pastebėjo tai, į ką neatkreipė dėmesio anksčiau: ke­

lias strazdanėles ant kaktos, randą visai šalia antakio ir dai­

liai lenktas blakstienas. Pajuto, kaip pirštai stipriau spusteli

riešą. Kai mergaitė iš susijaudinimo net nustojo kvėpavusi,

Deividas nustojo spaudęs.

- Ar skaudėjo?

Bandydama apsimesti, kad nepastebi, kaip Deividas

arti, Lorelė papurtė galvą.

Po kelių sekundžių berniukas atitraukė rankas. Mer­

gaitei nepatiko jo žvilgsnis - tarp antakių buvo įsimetusi

raukšlė.

- Na, ir kaip? - paklausė ji.

Tačiau Deividas tik purtė galvą.

- Reikia įsitikinti. Nenoriu tavęs gąsdinti dėl niekų. Ar

galiu... paklausyti širdies?

- Kaip, stetoskopu?

- Neturiu stetoskopo. Bet jei pridėčiau dešinę ausį tau

tiesiai prie širdies, tai turėčiau išgirsti ją garsiai ir aiškiai.

174

S pa rn a i

Lorelė atsitiesė.

- Gerai, - sutiko tyliu balsu.

Deividas uždėjo rankas mergaitei ant šonų ir lėtai pa­

lenkė galvą. Lorelė bandė kvėpuoti ramiai, bet jai atrodė,

kad širdis daužosi kaip pašėlusi. Šiltas berniuko skruostas

glaudėsi prie jos odos ten, kur baigiasi marškinėlių apy­

kaklė.

Ilgai klausęs Deividas pagaliau pakėlė galvą.

- I r ką...

- Sa, - berniukas nutildė Lorelę ir pasukęs galvą pri­

glaudė ausį prie kitos krūtinės pusės. Neilgai trukus vėl pa­

kėlė galvą.

- Nieko nėra, - pareiškė labai tyliu balsu. - Nei ant

riešo, nei ant kaklo. Ir krūtinėje nieko negirdžiu. Tylu, lyg

būtų... tuščia.

- Ką tai reiškia, Deividai?

- Tu neturi pulso, Lorele. Greičiausiai neturi ir širdies.

VIENUOLIKTASSKYRIUS

Dabar Lorelė drebėjo visu kūnu. Juto ją laikančias Dei­

vido rankas - tokias šiltas ir sunkias, atrodė, kad nejaučia

nieko daugiau. Draugas tapo tarsi siūlas, ant kurio laikosi

jos gyvybė, ir atrodė, kad jam paleidus mergaitė išgyventų

vos kelias sekundes.

- Ką man daryti, Deividai?

- Tau nieko nereikia daryti.

- Tu teisus, - atsiliepė mergaitė prislėgtu balsu. - Rei­

kia tik palaukti, kol suprasiu, kad iš viso negyvenu - mano

kūnas miręs.

Deividas prisitraukė Lorelę arčiau, perbraukė ranka

jos plaukus. Įsikniaubusi draugui j marškinius mergai­

tė apsipylė ašaromis, spaudė krūtinę - net buvo sunku

kvėpuoti.

179

- Ne, - murmėjo Deividas jai j ausį. - Tu nemirsi.

Lorelės skruostas trynėsi į dygų berniuko žandą.

Deividas perbraukė nosies galiuku mergaitei per veidą.

Jusdama šalia jo veidą, ši net nustojo verkusi. Berniuko

skruostas buvo toks šiltas, ypač šalia jos odos, kuri visad

būdavo vėsi. Deividas lūpomis perbraukė Lorelės kaktą,

mergaitei per nugarą perbėgo šiurpuliukas. Jo akys at­

sidūrė tiesiai priešais jos, ir mergaitė paskendo Deivido

akių žydrynėje. Berniukas švelniai perbraukė lūpomis

Lorelės lūpas, ir j nieką nepanaši karščio banga nusklido

per visą veidą.

Lorelei nesujudėjus Deividas pabučiavo ją darsyk, šį

kartą kiek drąsiau. Tą pačią akimirką berniukas pasidavė

audrai, siautusiai mergaitės širdyje, jos rankos apsivijo jo

kaklą, prisitraukė berniuką arčiau, spaudė vis tvirčiau, lyg

bandytų įtraukti tą neįtikėtiną šilumą į save. Galėjo praeiti

sekundės, minutės, valandos - laikas tarsi ištirpo, pranyko,

liko tik šiltas kūnas, besiglaudžiantis prie Lorelės, ir lėtai

pulsuojantis karštis.

Kai Deividas beveik grubiai atsitraukė ir bandydamas

atgauti kvapą ėmė traukti orą, Lorelė staiga suvokė, kad

visa tai - tikra. „Ką padariau?"

A P R I L Y N N E P IK E

180

S p ar n a i

- Labai atsiprašau, - sušnibždėjo berniukas. - Neno­

rėjau...

- Sa, - nutildė jį Lorelė uždengdama pirštais jo lūpas. -

Viskas gerai. - Mergaitė laikė jį apsikabinusi ir pamatęs,

kad ji nesipriešina, Deividas kiek nedrąsiai vėl pasilenkė

artyn.

Paskutinę sekundę Lorelė pridėjo ranką jam prie krūti­

nės ir papurtė galvą. Giliai atsidususi pasakė:

- Nežinau, ar tai, ką jaučiu, yra tikra, ar aš taip elgiuosi

tik iš baimės, ar... - ji nutilo. - Negaliu šito daryti, Deivi­

dai. Tik ne tada, kol neduoda ramybės visa ta nesąmonė.

Berniukas lėtai atsitraukė tolyn ir kurį laiką tylėjo.

- Tada palauksiu, - tarė vos girdimai.

Lorelė paėmė kuprinę.

- Turiu eiti, - netikusiai tarstelėjo.

Deividas nusekė akimis per kambarį žingsniuojančią

mergaitę.

Prieš išeidama ji dar stabtelėjo prie slenksčio, atsigręžė,

o paskui uždarė paskui save duris.

Per biologijos pamoką Lorelė atsisėdo į įprastą vietą,

tačiau vadovėlių neišsitraukė. Sėdėjo įsitempusi it styga

181

A P R I L Y N N E PIKE

ir ištempusi ausis klausėsi, kada išgirs pažįstamus Deivido

žingsnius. Tačiau vis tiek krūptelėjo, kai berniukas trinkte­

lėjo kuprinę ant stalo, stovinčio šalia jos. Prisivertė pakelti j

jį akis, tačiau užuot išvydusi įsitempusį, susijaudinusį veidą

mergaitė pamatė švytinčią plačią šypseną ir džiugiai nukai­

tusius skruostus.

- Vakar naktį skaičiau, - nė nepasisveikinęs išrėžė ber­

niukas, - ir man į galvą šovė keli paaiškinimai.

Paaiškinimai? Lorelė nebuvo tikra, kad nori tai girdėti.

Tiesą pasakius, berniuko veido išraiška įtikino ją, kad ji iš

tiesų nenori nieko apie tai girdėti.

Atvertęs knygą Deividas pakišo ją Lorelei po nosimi.

- Jautrusis musėkautas ? Na, tu tikrai moki bendrauti su

mergaitėmis, - Lorelė stumtelėjo knygą jam atgal, tačiau

Deividas uždėjo abi rankas ir neleido jai stumti toliau.

- Paklausyk sekundėlę. Juk nesakau, kad esi kokia nors

saulašarė. Bet paskaityk apie šių augalų mitybos įpročius.

- Deividai, jie mėsėdžiai.

- Galima sakyti ir taip, bet tu paskaityk, kodėl jie to­

kie, - berniukas pirštais brūkštelėjo per pastraipas, kurias

jau buvo pažymėjęs ryškiai žalia spalva. - Mėsėdžiai au­

galai geriausiai auga prastoje dirvoje, tokioje, kurioje yra

182

S p a rn a i

labai mažai azoto. Musėkautai valgo muses, nes šių vabz­

džių kūnuose yra labai daug azoto, tačiau jokių riebalų ir

cholesterolio. Maistas priklauso ne nuo to, mėsa tai ar ne,

o nuo augalams reikalingų medžiagų, - Deividas pervertė

kitą puslapį. - Pažiūrėk, čia rašoma, kaip maitinti namuo­

se auginamą jautrųjį musėkautą. Rašo, kad dauguma žmo­

nių maitina šias gėles mėsainio arba kepsnio gabaliukais,

nes, kaip tu ir sakei, jie galvoja: tai mėsėdis augalas. Tačiau

iš tiesų maitindamas musėkautą mėsa gali jį pribaigti, nes

mėsainiuose yra daug riebalų ir cholesterolio, kurių auga­

las nevirškina.

Persigandusi Lorelė spoksojo į siaubingo augalo nuot­

rauką ir stebėjosi, kaip iš viso Deividas gali galvoti, kad ji

panaši į tą pabaisą.

- Atsisakau toliau klausytis, - sausai mestelėjo ji.

- Maistingosios medžiagos, Lorele. Tu juk negeri pie­

no, tiesa?

-N e.

- Kodėl?

- Man nuo jo bloga.

- Lažinuosi, kad tikrai bloga, nes piene yra riebalų ir

cholesterolio. Ką tu geri?

183

A P R I L Y N N E PIK E

- Vandenį, gazuotus gėrimus, - tarė. Kiek pagalvojusi

pridūrė: - Dar sirupą iš mamos konservuotų persikų. At­

rodo, tai ir viskas.

- Vandenį ir cukrų. O cukraus dedame į vandenį, kad

skintos gėlės ilgiau žydėtų. Cukrus gėlėms patinka - tuo­

jau susiurbia.

Deivido paaiškinimas tiesiog pribloškė. Lorelei net su­

skaudo galvą.

- Tai kodėl aš nevalgau musių? - pašaipiai pasiteiravo

pirštais masažuodama smilkinius.

- Matyt, jos per mažos, kad tau būtų bent kiek naudos.

Bet pagalvok apie tai, ką valgai. Žalius vaisius ir daržoves.

Augalus, kurie iš žemės per šaknis pasiėmė maistingąsias

medžiagas. Valgai juos ir gauni tas pačias medžiagas, lyg

pati turėtum šaknis ir siurbtum pati.

Lorelė kelias sekundes tylėjo, nes mokytojas Džeimsas

ėmė raminti klasę.

- Tai tu manai, kad esu augalas? - pašnibždomis pa­

klausė Lorelė.

- Neįtikėtinai išsivystęs, aukščiausiu intelektu pasižy­

mintis augalas, - atsakė Deividas. - Taip, būtent augalas.

- Paistalai.

184

S pa rn a i

- Nepasakyčiau, - šypsodamasis atsiliepė draugas. -

Manau, visai šaunu.

- Kurgi ne, tu juk esi pamišęs dėl mokslo atradimų. O

aš - tik mergaitė ir noriu pereiti per sporto salę neatkreip­

dama visų dėmesio.

- Na ir gerai, - laikėsi savo Deividas. - Manau, mums

abiem šaunu.

Lorelė piktai purkštelėjo, ir ją pastebėjo mokytojas

Džeimsas.

- Lorele, Deividai? Gal norėtumėte papasakoti vi­

siems? - paklausė ranka įsisprendęs į liesą klubą.

- Ne, pone, - atsakė berniukas. - Bet ačiū, kad paklau­

sėte.

Mokiniai nusikvatojo, o ponas Džeimsas neatrodė labai

patenkintas. Lorelė atsilošusi nusišypsojo. „Deividas - vie­

nas taškas. Mokytojas, panorėjęs atrodyti gudriau už Dei­

vidą - nulis.“

Šeštadienį Lorelė atėjo pas Deividą „mokytis". Draugas

parodė jai internete rastą straipsnį apie augalus - kaip šie

lapais siurbia anglies dvideginį.

- O kaipgi tu? - paklausė berniukas. Mergaitė sėdėjo

ant jo lovos, išlaisvinti žiedlapiai buvo atsukti į vakarus,

185

siurbė pro langą sklindančią saulės šilumą. Saulė buvo tik

vienas privalumas iš daugelio gerų dalykų, dėl ko buvo ver­

ta beveik kasdien eiti mokytis j tuščius Deivido namus.

Deividas karžygiškai stengėsi nespoksoti, bet Lorelė taip

ir nesuprato, kas labiau traukia jo žvilgsnį - žiedlapiai ar

apnuogintas juosmuo.

Tačiau koks skirtumas.

- Na, aš neturiu lapų, tik tuos mažučius po žiedlapiais.

Bent jau kol kas, - mįslingai pridūrė ji.

- Tokių kaip augalai gal ir neturi, bet, manau, nereikėtų

pamiršti odos.

- Kodėl? Ar paskutiniu metu ji pažaliavusi? - paklausė

mergaitė ir tuojau užsičiaupė. Leptelėjusi apie pažaliavi­

mą prisiminė Tamenį ir jo žalius plaukus. Nenorėjo apie

jį galvoti. Per daug jaudino. Be to, atrodė nesąžininga pri­

siminti tą vyruką, kol draugauja su Deividu. Lyg tai būtų

kokia keista neištikimybės forma. Nustūmė tokias mintis

nakčiai - prieš pat užmiegant.

- Ne visi lapai žali, - nieko nepastebėjęs toliau tarškė­

jo Deividas. - Daugeliui augalų lapai yra didžiausią plotą

turintis išorinis paviršius, o tau tai - oda. Tai gal tu sugeri

A P R I L Y N N E PIKE

186

S p a rn a i

anglies dvideginį per odą, - berniukas raustelėjo, - nes vil­

ki plonas palaidinukes net tada, kai šalta.

Lorelė šiaudeliu pamaišė Sprite gėrimą.

- Tai kodėl tada kvėpuoju? Zinai, aš kvėpuoju, - pa­

brėžtinai pareiškė mergaitė.

- Bet ar tau tikrai reikia kvėpuoti ?

- Kaip suprasti - ar reikia? Žinoma, reikia.

- Nemanau. Bent jau ne taip, kaip man. Arba ne taip

dažnai. Kiek gali išbūti nekvėpavusi?

- Gana ilgai, - gūžtelėjo pečiais mergaitė.

- Na, juk plaukiojai, turėtum žinoti. Bent maždaug, -

neatlyžo berniukas matydamas, kad Lorelė purto galvą.

- Paprasčiausiai kai nebenoriu būti po vandeniu - iš-

neriu. Ilgai nebūnu. Sušlapinu plaukus ir išneriu, tad ne­

žinau.

Deividas nusišypsojo ir parodė į laikrodį.

- Gal sužinokime?

Lorelė kelias sekundes stebeilijo į draugą, o paskui

stumtelėjo šalin gėrimo skardinę, šypsodamasi pasilenkė

pirmyn ir dūrė pirštu Deividui į krūtinę.

- Man jau atsibodo būti bandomuoju triušiu. Pažiūrė­

kim, kiek gali išbūti nekvėpavęs tu.

187

A P R I L Y N N E PIKE

- Gerai, bet paskui patikrinsime tave.

- Sutarta.

Deividas kelis sykius giliai įkvėpė ir, Lorelei davus ženk­

lą pradėti, pritraukė pilnus plaučius oro ir atsilošė. Iškentė

penkiasdešimt dvi sekundes, išraudo ir garsiai švokšdamas

iškvėpė - atėjo Lorelės eilė.

- Nesijuok, - perspėjo mergaitė. - Tikriausiai tu mane

nugalėsi.

- Didžiai abejoju, - patenkintas vypsojo berniukas. Vi­

sada taip šypsodavosi, kai būdavo įsitikinęs savo teisumu.

Giliai įkvėpusi Lorelė atsilošė ant pagalvių. Deividas

paspaudė laikmatį, šis tyliai pyptelėjo.

Bėgo sekundės, ir mergaitė nervinosi žiūrėdama į tą

pasitikinčią šypseną, tad ji nusisuko į langą. Stebėjo, kaip

blyškiai melsvame danguje sklandęs paukštis dingsta iš

akių nusklendęs už kalvos.

Neberadusi nieko įdomaus į ką žiūrėti, mergaitė atkrei­

pė dėmesį į savo krūtinę. Darėsi nepatogu. Dar truputėlį

palaukusi nutarė, kad pojūčiai jai nepatinka, ir iškvėpė.

- Na, štai. Koks nuosprendis?

Deividas pažiūrėjo į laikrodį.

- Ar buvai sulaikiusi kvėpavimą tiek, kiek galėjai?

188

S p a rn a i

- Tiek, kiek norėjau.

- Tai ne tas pats. Ar dar galėjai išbūti?

- Gal, bet pradėjo darytis nepatogu.

- Kiek dar galėjai išbūti ?

- Nežinau, - sutriko mergaitė. - Kiek išbuvau?

- Tris minutes ir dvidešimt aštuonias sekundes.

Reikėjo laiko, kad Lorelė suvoktų, ką tai reiškia. Mer­

gaitė atsisėdo.

- Ar tu pasidavei?

- Nieko panašaus. Tu tik įrodei mano teoriją.

Lorelė apžiūrėjo ranką.

- Lapas? Tikrai?

Deividas paėmė mergaitės ranką ir pridėjo šalia savąją.

- Pažvelk - kai apžiūrinėji iš arčiau, tavo rankos neat­

rodo visai tokios pat. Matai? - aiškino rodydamas į venas,

kaip voratinkliai išraizgiusias berniuko rankas. - Be abe­

jonės, berniukų venos visada ryškesnės, iškilusios, bet tavo

oda tokia šviesi, tad turėtų matytis bent jau blyškiai mels­

vos linijos. O nematyti.

Lorelė apžiūrėjo ranką ir susidomėjo.

- O kada tai pastebėjai?

Deividas kaltai gūžtelėjo pečiais.

189

- Kai ieškojau pulso. Tik tada buvai tokia išsigandusi,

kad nusprendžiau kiek palūkėti. Be to, norėjau kai ką pir­

ma patikrinti.

- Ačiū... manau... - mergaitė kurį laiką patylėjo, nes

galvoje dūzgė galybė minčių. Tik išvada piršosi vis viena

ir ta pati.

- Aš tikrai esu augalas, tiesa?

Deividas pažiūrėjo j ją, rimtai linktelėjo.

- Manau, kad taip.

Lorelė nė pati nesuprato, kodėl apsipylė ašaromis. Juk

ta žinia nebuvo staigmena. Tik anksčiau mergaitė nežiūrė­

jo j ją rimtai. Dabar, supratusi, kad tai tiesa, pajuto užgriū­

vančią jausmų laviną: baimę, palengvėjimą, nuostabą ir dar

keistą liūdesį.

Deividas užlipo ant lovos šalia mergaitės. Netardamas

nė žodžio atsirėmė į lovos galvūgalį ir prisitraukė Lorelę

prie krūtinės. Ji prigludo, tarsi mėgavosi atsidūrusi saugia­

me glėbyje. Berniuko rankos glostinėjo jai nugarą, rūpes­

tingai vengdamos kliudyti žiedlapius.

Lorelė girdėjo, kaip ritmingai plaka draugo širdis, tarsi

primindama, kad bent jau kai kurie dalykai yra normalūs.

Patikimi.

A P R I L Y N N E P IK E

190

S p a rn a i

Šiluma nuo berniuko kūno sklido, persidavė Lorelei

stebėtinai panašiai kaip saulės skleidžiama šiluma. Nusi­

šypsojusi mergaitė prigludo dar arčiau.

- Ką veiki kitą šeštadienį ? - paklausė Deividas. Priglau­

dusi prie krūtinės ausį Lorelė girdėjo, kaip virpa, aidi jo

balsas.

- Nežinau. O tu?

- Priklauso nuo tavęs. Galvojau apie Tamenio žodžius.

- Nenoriu apie tai kalbėti, - kilstelėjo galvą mergaitė.

- Kodėl ne? Tamenis buvo teisus dėl to, kad tu - auga­

las. Gal jis neklydo ir dėl to, kad... esi fėja.

- Ir kaip tu drįsti šitaip kalbėti savo mikroskopo akivaiz­

doje, Deividai? - juokdamasi paklausė Lorelė. Stengėsi,

kad pokalbis neatrodytų pernelyg rimtas. - Jis gali nustoti

veikęs, kai supras, kad jo savininkas toks nemoksliškas.

- Gana nemoksliška turėti draugę, kuri yra augalas, -

rimtai pareiškė Deividas, tarsi nepritardamas juokauja­

mam mergaitės tonui.

Lorelė atsiduso, bet vėl priglaudė galvą draugui prie

krūtinės.

- Kiekviena maža mergaitė svajoja apie tai, kad ji iš

tiesų yra princesė, fėja, undinėlė ar dar kas nors. Ypač tos,

191

A P R I L Y N N E P IK E

kurios nežino, kas jų tikroji mama. Bet nustoja svajojusios,

kai joms sukanka, tarkime, šešeri. Ir jau tikrai nepuoselėja

tokių svajonių sulaukusios penkiolikos. Tokie dalykai kaip

fėjos neegzistuoja, - pareiškė atkakliai atkišusi smakrą Lo­

relė.

- Gal ir neegzistuoja, bet tau nebūtina būti tikra fėja.

- Ką turi galvoje?

Deividas įsistebeilijo j mergaitės žiedą.

- Kitą šeštadienį mokykloje vyks karnavalas. Pamaniau,

gal galėtum apsirengti fėja ir pabandyti suvaidinti ją. Su­

pranti, priprastum prie minties, kad vaidini fėją prieš tap­

dama tikra. Na, lyg apsiprastum su tuo.

- Ką? Prisirišti sparnus ir dar vilkėti kokią nors blizgan­

čią suknelę?

- Man atrodo, kad sparnus tu jau turi, - rimtu basu

pastebėjo Deividas. \

Lorelei pamažu paaiškėjo, ką jis nori pasakyti, ir mar­

gaitė negalėdama patikėti dėbtelėjo į draugą.

- Tu nori, kad ateičiau į karnavalą šitaip? Kad visiems

parodyčiau žiedą? Gal išprotėjai! Ne!

- Paklausyk, - sėsdamasis nuramino ją Deividas. - Ap­

galvojau tai. Žinai tas blizgančias girliandas? Jei apvynio­

192

S p a rn a i

tume jomis gėlės pagrindą, permestume tau per pečius -

niekas nė nesuprastų, kad tai tik imitacijos. Visi manytų,

kad tai nuostabus kostiumas.

- Negaliu apsimesti, kad žiedas - tai kostiumas. Jis per

daug gražus.

- Žmonės dažniausiai patiki tuo, kas jiems sakoma, -

gūžtelėjo pečiais Deividas. Nusišypsojęs pridūrė: - Ir ži­

nai, ką? Bus tokių, kurie pažvelgę į tave sakys: „Hmmm, ta

mergaitė - tikra gėlė".

Nuskambėjo išties kvailai. Lorelė prisiminė dangaus

žydrumo blizgantį kostiumėlį, kurį vilkėjo pernai vasarą

per mamos pusseserės vestuves.

- Pagalvosiu, - pažadėjo mergaitė.

Trečiadienį pasibaigus pamokoms Deividui reikėjo į

darbą, tad Lorelė nusprendė eiti mokytis į viešąją biblio­

teką. Priėjo prie aptarnavimo staliuko, kur bibliotekininkė

stengėsi išaiškinti dešimtainę Diuji klasifikaciją vaikui, ku­

ris aiškiai nei suprato, nei norėjo suprasti. Po kelių minu­

čių vaikis gūžtelėjęs pečiais nukulniavo nuo stalo.

Sutrikusi bibliotekininkė atsiduso ir atsisuko į Lorelę.

- Taip, klausau?

193

A P R I L Y N N E P IK E

- Ar galima pasinaudoti internetu? - paklausė mer­

gaitė.

Bibliotekininkė nusišypsojo - tikriausiai apsidžiaugė

dėl tokio protingo klausimo.

- Štai, tenai kompiuteris, - parodė ji. - Prisijunk su bib­

liotekos kortelės numeriu. Turi vieną valandą.

- Tik vieną?

Bibliotekininkė suokalbiškai palinko artyn.

- Šią taisyklę teko įvesti prieš kelis mėnesius. Turėjome

tokią pagyvenusią damą, kuri ateidavo ir visą dieną interne­

tu lošdavo kortomis vistą, - gūžtelėjusi pečiais biblioteki­

ninkė atsitiesė. - Supranti, kaip būna - dėl kelių keistuolių

nukenčiame visi. Beje, internetas tikrai greitas, - pridūrė ir

nusisuko prie krūvos knygų, kurias peržiūrinėjo.

Lorelė pasuko prie skaitytojo darbo kabinos, kurioje

buvo vienintelis kompiuteris, prijungtas prie interneto. Vi­

sai kitaip nei didžiulė „Eurekos" biblioteka, kūmoje mer­

gaitė lankydavosi su tėčiu, Kreščento miesto biblioteka

buvo vos didesnė už paprasčiausią namą. Joje stūksojo, vie­

na lentyna su vaikiškomis knygomis, viena - su fantastine

literatūra suaugusiems, o visa kita buvo seni žinynai. Ir tų

pačių nelabai daug.

194

S p ar n a i

Mergaitė prisėdo prie kompiuterio, prisijungė. Greitai

žvilgtelėjusi j laikrodį pradėjo Google paiešką.

Po keturiasdešimt penkių minučių jau buvo radusi pa­

veiksliukus su fėjomis, kurios gyvena gėlėse, vilki iš gėlių

padarytus drabužius ir geria arbatą iš mažyčių gėlėtų puo­

delių. Tačiau niekur neminima, kad pačios fėjos būtų gėlės.

Ar augalai. Ar iš viso kas nors. „Niekam tikusi paieška", -

piktai pagalvojo Lorelė.

Paskui ėmėsi skaityti ilgiausią Vikipedijos straipsnį, bet

vos paskaičius du ar tris sakinius tekdavo tikslintis ir aiš­

kintis nesuprantamus dalykus. O buvo įveikusi tik kelias

pastraipas.

Giliai atsidususi prisimerkė ir vėl kibo į straipsnį.

- Oi, kaip man patinka fėjos!

Visai prie ausies nuskardėjus Celsės balsui, Lorelė vos

nenukrito nuo kėdės.

Draugė įsięaisė šalia.

- Persirgau šia liga prieš kokius metus, kai viskas, ką da­

riau, buvo susiję su fėjomis. Turiu gal dešimt knygų apie jas,

o lubos puoštos fėjų piešiniais. Netgi radau vieną lanksti­

nuką, kur toks vyrukas dėsto sąmokslo teoriją apie tai, kad

Airiją valdo Silių taryba - žinai, tai tie, kurie valdo fėjas.

195

A P R I L Y N N E P IK E

Nors to keistuolio idėjos gal kiek per drąsios, jis padarė ke­

lis gerus pastebėjimus.

Lorelė skubiai uždarė ekrane atsivėrusį langą, tačiau

galvoje įkyriai kalė mintis: „Per vėlai, per vėlai".

- Tamsiaisiais viduramžiais žmonės manė, kad visa, kas

nutinka bloga, fėjų darbas, - toliau plepėjo Celsė, regis, nė

nepastebėjusi, kad Lorelė neištarė nė žodelio. - Žinoma,

visi geri dalykai taip pat buvo priskiriami fėjoms, tad spėju,

kad lygiosios, - išsišiepė Celsė. - Kodėl skaitai apie fėjas?

Lorelei net burna išdžiūvo. Pabandė sugalvoti kokį nors

pasiteisinimą, tačiau prikimšusi galvą dešimtimis viena ki­

tai prieštaraujančių legendų apie fėjas neįstengė sugalvoti

nieko tinkama.

- Hmmm, aš tik norėjau... - prieš imdama meluoti, kad

to reikia anglų kalbos pamokai, spėjo prisiminti, jog Čelsė

taip pat sėdi toje pačioje klasėje.

Staiga prisiminė Deivido pasiūlymą.

- Sį šeštadienį eisiu į vakarėlį apsirengusi kaip/fėja, -

išpoškino Lorelė. - Pamaniau, kad galėčiau kiek daugiau

apie jas sužinoti.

Celsės veidas net nušvito.

- Kaip šaunu. Labai norėčiau būti fėja. Galėtume apsi­

rengti vienodai.

196

S p ar n a i

- Oi, tikrai puiki mintis. Tiesą pasakius, Deividas man

jau gamina tokius lyg ir sparnus. Sakė, kad bus staigmena.

- Mat kaip, - tarstelėjo Celsė. Sekundėlę patylėjusi pri­

dūrė: - Gerai. Aš vis tiek turbūt būsiu su Rajanu, - mer­

gaitės skruostai švelniai raustelėjo. - Prašė, kad eičiau šokti

su jud.

- Tai šaunu.

- Aha. Jis toks mielas. Tiesa?

- Tikrai.

- Gerai, - Celsė atrodė sumišusi. - Tai tu eisi su Dei­

vidu?

Lorelė linktelėjo.

Celsė nusišypsojo, nors atrodė lyg būtų įskaudinta.

- Ką gi, būsi nuostabi fėja. Tu ir taip jau atrodai kaip

fėja, tad viskas bus kuo puikiausiai.

-Tikrai?

Celsė gūžtelėjo pečiais.

- Manau, kad taip. Ypač tavo plaukai ir oda - jie tokie

šviesūs. Žmonės kartais maišo angelus su fėjomis, tad fėjos

turi būti labai išblyškusios ir trapios.

Trapios? - kiek nustebusi pagalvojo Lorelė.

- Atrodysi nuostabiai, - pareiškė Čelsė. - Palauksiu ta­

vęs prie durų. Noriu pirma pamatyti tavo kostiumą.

197

- Sutarta, - prisivertė nusišypsoti Lorelė. Jai visai ne­

patiko, kad staiga pasijuto įkliuvusi į Deivido pasiūlymo

pinkles. Tačiau tai atrodė vis tiek geriau nei pasakyti Celsei

teisybę.

- Bet vis tiek nesuprantu, kodėl tu naršai internete bib­

liotekoje? - nusistebėjo Celsė. - Nejau neturi interneto

namuose?

- Telefono ryšys, - užvertusi akis pareiškė Lorelė.

- Tikrai? Ar dar šitaip būna? Mano tėtis puikiai išma­

no kompiuterius, namuose įtaisęs bevielį ryšį. Pas mus yra

šeši prie sparčiojo interneto prijungti kompiuteriai. Jei pa­

pasakočiau, kad jūs vis dar naudojatės telefoniniu ryšiu,

tėtis turbūt griūtų negyvas. Turėtum kitą kartą ateiti pas

mane.

Lorelė sutiko nė nepagalvojusi, tačiau eiti pas Celsę jo­

kiu būdu negalėjo. Draugė per daug protinga, tuojau su­

uostų, kas ir kaip. ^

Tačiau kol kas pačiai Lorelei nebuvo aišku nei kas, nei

kaip. Mergaitė nerado nė vienos užuominos apie tai, kad

fėjos būtų bent kiek panašios į ją. Artimiausios atrodedria-

dės - medžių dvasios, bet ir jos buvo tik dvasios.

Lorelė nė kiek neabejojo, kad ji - ne dvasia.

A P R I L Y N N E P IK E

198

S p a rn a i

- Na, turiu eiti, - pareiškė Čelsė. - Laukia tikras tyri­

mas, - parodė istorijos vadovėlį. - Turiu rasti bent tris lite­

ratūros šaltinius ne internete. Mokytoja Mičel - kaip ko­

kia gyvoji iškasena. Tai ką - pasimatysime rytoj ?

- Taip, - modama ranka atsakė Lorelė, - rytoj.

Atsisukusi į kompiuterį ėmėsi dar vienos paieškos, bet

kai atidarė naršyklę - jos laikas jau buvo pasibaigęs.

Atsidususi mergaitė susirinko kelis užrašus, kuriuos

spėjo padaryti. Jei norėtų daugiau - teks grįžti kitą dieną.

Žvilgtelėjo už lentynų, kur buvo matyti šokčiojančios Čel-

sės garbanos.

Draugės namuose būtų daug patogiau.

Deja, šiomis dienomis patogumas buvo toli gražu ne

svarbiausias dalykas.

DVYLIKTASSKYRIUS

- Vis dar nieko nauja? - paklausė Deividas, kai šešta­

dienio popietę, likus kelioms valandoms iki vakarėlio, jam

paskambino Lorelė.

- Nieko. Tris dienas iš eilės prakiurksojau bibliotekoje,

bet nieko.

- Net užuominų?

- Na, labai norint bet kurį paaiškinimą galima pritemp­

ti, bet jokių aprašymų apie... - mergaitė pritilo, - fėjas ar

kažką panašaus j mane.

- O kaip Šekspyras? „Vidurvasario nakties sapnas"?

- Tiesą sakant, ten aprašomos būtybės yra panašiau­

sios. Bet jos turi sparnus ir yra gana pasakiškos. Jau nemi­

nint to, kad gana šelmiškos ir išdykusios. Juk aš ne tokia...

tiesa?

203

- Ne, ne tokia, - nusikvatojo Deividas. Kelias akimirkas

patylėjęs pridūrė: - O gal tuose pasakojimuose netiesa?

- Visuose?

- O kiek tiesos yra legendose?

- Nežinau. Manau, jei fėjos egzistuotų, būtų bent kokie

nors tą liudijantys dokumentai.

- Na, gerai, ieškok toliau. Beje, ar pasiruošusi šiam va­

karui ?

- Žinoma.

- Susitinkame aštuntą?

- Būsiu pasiruošusi.

Po kelių valandų pasirodė Deividas, nešinas didžiule

dėže, kurioje tariamai buvo sparnai. Lorelė atidarė duris

vilkėdama žydrą suknutę ir aplink pečius tvirtai apsuktą

skraistę.

- Oho, - šūktelėjo Deividas. - Puikiai atrodai.

Lorelė nudelbė žvilgsnį beveik norėdama, kad būtų

pasirinkusi ką nors ne taip krintančio j akis. Su/siais dra­

bužiais visi j ją spoksos. Suknelė buvo siūta iš žvilgančio

žydro atlaso, siuvinėto sidabriniais karoliukais. Drabužis

buvo sukirptas taip, kad apgultų mergaitės figūrą. Priekyje

apykaklė buvo gundomai iškirpta, o nugara - nuoga. Už­

A P R I L Y N N E P I K E

204

S pa rn a i

apvalinta iškirptė siekė beveik juosmenį ir buvo puošta dar

daugiau sidabrinių karoliukų. Drabužį puošė neilgas šlei­

fas nugaroje.

Deividas mūvėjo juodas kelnes ir baltą smokingą. Rau­

dona šilkinė juosta puošė vaikino juosmenį. Deividas net­

gi sugebėjo rasti ir po kaklu pasirišti kaklajuostę. Baltos

pirštinės kyšojo jam iš smokingo kišenėlės ir netgi plaukai

buvo sutepti žele.

- Kas tu būsi? - dėkinga, kad draugas taip išsipuošė,

pasiteiravo Lorelė.

Deividas raustelėjo.

- Gal žavusis princas? - gūžtelėjo mergaitei ėmus juok­

tis. - Pamaniau, mudu galėtume būti kokie nors pasakos

veikėjai.

- Mano mama žino, kad tu ateini, - sušnibždėjo Lorelė

skubiai vesdama draugą laiptais aukštyn, - bet, manau, bus

geriau, jei mudu spėsime pasiruošti jai dar nesuuodus, kad

esi čia. Gali užsimanyti, kad laikyčiau atviras duris, ar dar

ko nors.

- Jokių problemų.

Mergaitė stumtelėjo draugą į kambarį ir įtariai nužvel­

gusi koridorių uždarė duris. Atrišusi baltos skraistės maz­

205

gą, Lorelė leido žiedlapiams laisvai pleventi. Pasitaisė juos,

kad stovėtų tiesiai - paskutinėmis dienomis jie atrodė kiek

suglebę. Išgirdusi, kaip garsiai atsidūsta Deividas, mergaitė

atsisuko.

- Kas yra?

- Tie sparnai tokie gražūs - ypač kai vilki šia suknele.

Negaliu atsistebėti kiekvieną kartą juos matydamas.

- Tai jau tikrai, - pašaipiai atsiliepė mergaitė. - Tiesiog

pasaka, kai jie ne tavo.

Kol Deividas pritvirtino prie pečių ir apvyniojo apie

gėlės pagrindą girliandą, užtruko vos kelias minutes. At­

sisukusi j naują veidrodį, pakabintą ant durų, Lorelė net

nusijuokė.

- Deividai, tu - genijus. Atrodo kaip tikras karnavalo

kostiumas.

Deividas stovėjo šalia, šypsodamasis žvelgė į jųdviejų

atvaizdus.

- Aš dar nebaigiau, - tarė jis nusisukdamas i dėžę. -

Sėsk, - pasakė rodydamas į kėdę, - ir užsimerk. (

Lorelė taip ir padarė, dabar jau džiaugdamasi. Pajuto,

kaip berniuko rankos liečia jos veidą, kažkas šaltas brūkš­

teli per akių vokus ir skruostus.

A P R I L Y N N E P I K E

206

Sp a rn a i

- Ką darai?

- Neklausinėk. Ir neatsimerk.

Mergaitė išgirdo kažką purtant, ir tada vėsi migla užkri­

to jai ant plaukų.

- Dar sekundėlę, - tarė Deividas. Lorelė pajuto jo šiltą

alsavimą, dar drėgni akių vokai tarsi dar labiau atvėso, ta­

čiau veidas sušilo.

- Na, štai - baigta.

Atsimerkusi Lorelė atsistojo ir sužiuro į veidrodį. Aik­

telėjusi susijuokė, pakreipė galvą j šoną - besileidžiančios

saulės spinduliai sužėrėjo jai ant skruostikaulių ir aplink

akis. Plaukai taip pat buvo pilni žiburiuojančių kibirkščių,

kurios papurčius galvą žiro ant suknelės. Mergaitė beveik

neatpažino savęs, tokios pasikeitusios, žiburiuojančiu vei­

du ir spindinčia girlianda ant pečių.

- Dabar atrodai kaip tikra fėja, - drąsinamai tarė Dei­

vidas.

- Jaučiuosi kaip fėja, - atsiduso mergaitė. - Niekada

nemaniau, kad pasakysiu tai. - Atsisukusi į Deividą pridū­

rė: - Tu - nuostabus.

- Nieko panašaus, - atšovė šis šypsodamas. - Moksliš­

kai įrodėme, kad nuostabi - tu, - perbraukė pirštais žvil­

gančius mergaitės plaukus. - O aš - tik žmogus.

207

A P R I L Y N N E P I K E

Šyptelėjusi Lorelė suspaudė draugui ranką.

- Gal, bet tu esi geriausias žmogus.

-Jei jau kalbame apie žmones, - rodydamas į duris tarė

Deividas, - tai turėtume eiti pasirodyti tavo tėvams. Maž­

daug už dešimties minučių mano mama adėks pavėžėti

mūsų.

Staiga vėl užplūdo nerimas - o kaip praeis vakaras.

- Ar nemanai, kad tavo mama viską perpras? - paklausė

Lorelė.

- Net neįtars, - patikino Deividas. - Neabejoju, - pa­

ėmė mergaitę už rankų. - Ar pasirengusi ?

Ji visai nesijautė pasirengusi, tačiau vis tiek nevikriai

linktelėjo.

Deividas atidarė duris ir įmantriu mostu pasiūlė įsikibti

į parankę.

- Eime?

Lorelės mama pastebėjo juos lipant laiptais žemyn.

- Štai kur judu, - apsidžiaugė mojuodama fotoapara­

tu. - Jau bijojau, kad paspruksite nuo manęs. - Šypsoda­

masi apžiūrėjo Lorelę. - Atrodai nuostabiai, - pareiškė. -

Tu taip pat gražiai, - tarstelėjo Deividui.

- Kur tėtis? - susirūpino mergaitė, žvalgydamasi po

svetainę.

208

S p ar n a i

- Šiandien teko užsibūti darbe. Tačiau prižadėjau jam

galybes nuotraukų. Nagi, nusišypsokite!

Ji spėjo nufotografuoti gal penkiasdešimt kadrų, kol ga­

lop ėmė signalizuoti atvažiavusi Deivido mama.

Lorelė nusitempė Deividą paskui save, mama dar šūk­

telėjo jiems iš paskos, kad gerai praleistų laiką. Deivido

mama irgi puolė fotografuoti vaikus, bet kadangi jau buvo

spėjusi nufotografuoti Deividą, tai jiems pavyko atsikraty­

ti fotosesijos po penkių ar šešių kadrų drauge.

Baigus fotografuotis, Lorelės nuotaikos pasikeitė.

- Per daug traukiu dėmesį, - šnibžtelėjo ji Deividui, ša­

lia kurio buvo įsitaisiusi galinėje automobilio sėdynėje. -

Kas nors ims ir supras.

- Niekas nieko nesupras, - nusikvatojo šis. Ir užtikri­

no: - Pažadu.

- Geriau jau būtų tavo tiesa, - sumurmėjo Lorelė, auto­

mobiliui riedant į stovėjimo aikštelę šalia mokyklos.

- Tik pažiūrėkit į ją! - žvygtelėjo Celsė, kai Lorelė su

Deividu įžengė į išpuoštą mokyklą. - Deividas sakė, jog

sparnai bus nuostabūs, bet nė neįsivaizdavau, kad tokie

gražūs. - Čelsė privertė Lorelę apsisukti, pasirodyti iš visų

209

A P R I L Y N N E PI KE

pusių. - Žinai, atrodo panašiau į gėlę nei j sparnus. Kaip

manai?

- Spėju, kad čia tokie gėliasparniai, - nervingai sumur­

mėjo Lorelė.

Tačiau Čelsė tik gūžtelėjo pečiais.

-Jie absoliučiai pasakiški. Deividai, tu genijus, - liesda­

ma draugo petį pareiškė mergaitė.

Lorelės šypsena sustingo veide. Visus laurus už gėlę

šiandien susižers Deividas, tačiau jai dėl to tik geriau. Ypač

turint galvoje tai, kad kitu atveju visi sužinotų, jog ta gėlė

auga jai iš nugaros!

Pasilenkusi prie peties Celsė pauostė, ir Lorelė net su­

stingo.

- Oho, - dabar jau godžiai traukdama orą nusistebėjo

draugė. - Kuo tuos sparnus iškvėpinai? Kažin ką atiduo­

čiau už tokius kvepalus.

Lorelė sekundėlę stovėjo nustėrusi, paskui atsikvošėjo.

- Tiesą pasakius, tai tik seni kvepalai, turiu juos jau išti­

są amžinybę. Net neatsimenu, kaip vadinasi.

-Jei kada nors atsibos, atiduok man. Mmmm, kaip kve­

pia.

Lorelė nusišypsojo, reikšmingai žvilgtelėjo į Deividą ir

kryptelėjo galvą į kitą salės pusę... toliau nuo Celsės nosies.

210

Sp a rn a i

- Mudu eisime pasiimti ko nors atsigerti, - pareiškė

Deividas imdamas Lorelę už rankos. Laimė, priėjo Raja­

nas, tad Celsei neberūpėjo sekti paskui juos.

Lorelė neištraukė rankos iš Deivido delno. Jis nesakė,

kad šis vakarėlis - jųdviejų pasimatymas, tačiau nepareiškė

ir priešingai. Nepaisant mergaitės nenoro vadinti Deividą

savo berniuku, ji nebuvo visiškai užtikrinta, kad šito neno­

rėtų. Ko daugiau galėtų norėti iš vaikino? Deividas mielas,

kantrus, protingas, linksmas ir nė neslepia, kad Lorelė jam

patinka. Sekdama jam iš paskos Lorelė šypsojosi. Vaikšti­

nėdami susikibę rankomis gali susilaukti paskalų, tačiau

tai jos nejaudino.

Mergaitei einant minia skyrėsi, tarsi norėdama pada­

ryti vietos Lorelės „sparnams". Žmonės, kurie niekada su

ja nesikalbėjo, dabar veržėsi pasakyti, koks šaunus jos kos­

tiumas. Visur, kur pasisukdavo - žmonės spoksojo. Tačiau

šį vakarą Lorelės tai nenervino. Žinojo, kad viskas, ką kiti

mato - tai, ką ji pati anksčiau regėjo veidrodyje. Mergaitė

atrodė stebuklingai - kitas žodis nė netiko.

Maždaug pusę dvyliktos užgrojo lėta muzika, ir Dei­

vidas išdrįso užsisakyti pirmąjį tą vakarą šokį su Lorele.

Atsitraukęs tolėliau plepėjo su draugais ir beveik visą va­

211

A P R I L Y N N E PI KE

karą stebėjo mergaitę ir tai, kaip dar keli vaikinai kvietė ją

šokti.

- Nagi, pasakyk, - paklausė Deividas prisitraukdamas

Lorelę arčiau, - ar taip jau blogai sumanyta?

Mergaitė nusišypsojo ir apkabino rankomis jo kaklą.

- Ne, visai ne. Tu buvai visiškai teisus.

- Dėl ko? - nusijuokė Deividas.

Mergaitė tebesišypsojo, tačiau prakalbo rimtai.

- Visi mato mane tokią, kokia esu, ir nė vienas nesi­

baido, nesibaisi. Niekas nepuola skambinti pamišusiems

mokslininkams ar dar kam nors. Žmonėms tiesiog patin­

ka. - Kiek padvejojusi Lorelė dar pridūrė: - Manau, tai

visai šaunu.

- Šaunu. Nuostabu, - Deividas nusišypsojo. - Tu nuos­

tabi.

Lorelė nusuko žvilgsnį į berniuko petį, dilgčiojanti šilu­

ma užliejo visą jos kūną.

- Tad koks jausmas būti fėja?

Lorelė gūžtelėjo.

- Ne taip jau ir blogai. Žinoma, kiekvieną dieną viskas

būtų kitaip.

- Ne, bet jei priprastum prie tos minties, gal tau pradė­

tų atrodyti, kad tai yra tiesa.

212

S p ar n a i

Nustebusi Lorelė sužiuro į draugą.

- Nori, kad tai būtų tiesa?

- O kas, jei taip?

- Kodėl?

- Todėl, kad niekada net nedrįsau pagalvoti, jog galė­

čiau draugauti su mitine būtybe.

- Ką nori tuo pasakyti ? Juk pats esi žavusis princas.

- Taip, bet - supranti - ne iš tikrųjų. O tu? Lorele, ma­

nau, iš tiesų esi fėja. Ir tai nuostabu. Kas dar yra geriausias

fėjos draugas? Niekas kitas!

Lorelė nusišypsojo.

- Ar tikrai esu geriausia tavo draugė ?

- Buvai, iki dabar.

Mergaitė žengė arčiau, padėjo galvą Deividui ant pe­

ties - taip ir šoko iki dainos pabaigos. Kai muzika nutilo,

mergaitė prigludo, apkabino draugą.

- Ačiū, - sušnibždėjo berniukui į ausį.

Deividas nusišypsojo ir teatrališkai pasiūlė įsikibti į pa­

rankę.

- Eime?

Deividas palydėjo Lorelę prie stalo, kur sėdėjo, daugu­

ma jų draugų, ir mergaitė klestelėjo ant kėdės.

213

- Prisipažinsiu, esu visiškai nusikalusi, - pareiškė Lo­

relė.

- O ko tikiesi ? - pasilenkęs prie ausies sušnibždėjo Dei­

vidas. - Saulė jau seniai nusileidusi. Visos pasakų fėjos tu­

rėtų būti namuose, gulėti gėlių lovelėse.

Lorelė nusijuokė, bet pajutusi, kaip kažkas tapšnoja per

petį, nustėro. Tiesiai jai už nugaros stovėjo mokykloje ma­

tytas vyresniosios klasės mokinys.

- Ei, po šokio tau nubyrėjo šitas. Pagalvojau, kad norė­

tum atsiimti, - vaikinas ištiesė ilgą baltai žydrą žiedlapį.

Plačiai išpūtusi akis Lorelė spoksojo j Deividą. Po kelių

sekundžių šis paėmė žiedlapį iš jį atnešusio vaikino.

- Ačiū, žmogau.

- Nėra už ką. Iš ko tu juos padarei? Atrodo kaip tikras

žiedlapis.

- Firmos paslaptis, - šypsodamasis atrėžė Deividas.

- Nuostabus dalykas, rimtai.

- Ačiū.

Vyresnėlis vėl įsimaišė į minią, o Deividas padėjo žied­

lapį ant stalo. Visi puolė jį apžiūrinėti, o Lorelė susigėdo.

Pasijuto keistai - tarsi draugas būtų padėjęs ant stalo jos

apatinius.

A P R I L Y N N E P IK E

214

S p ar n a i

-Jis taip ėmė ir nukrito? - pasilenkęs arčiau mergaitės

paklausė Deividas. - Ar pajutai?

Lorelė papurtė galvą.

-Juk negalėjo nukristi taip, kad nepastebėtum, tiesa?

Lorelė prisiminė tą veriantį skausmą, kai prieš kelias sa­

vaites bandė ištraukti vieną žiedlapį.

-Jokiu būdu.

- Lorele, - ėmė kuždėti Deividas taip tyliai, kad ji vos

girdėjo, - ar ne taip Tamenis įspėjo nutiksiant?

Mergaitė skubiai linkčiojo galva.

- Netikėjau, negalėjau patikėti. Atrodė per daug gerai,

kad būtų tiesa, - burna automatiškai bėrė žodžius, tačiau

iš galvos nėjo vienintelis klausimas. Jei jis teisus dėl šito, tai

gal neklydo ir dėl to, kad esu fėja?

Deividas sekundėlę žvelgė į grindis, paskui pasilenkė ir

atsitiesė rankose laikydamas dar du žiedlapius. Nusišypso­

jęs draugams gūžtelėjo.

- Regis, mano kūrinys byra gabalais.

- Tikrai, - leptelėjo Čelsė. - Bet šokiai vis tiek jau bai­

giasi - liko vos kelios minutės, - ji nusišypsojo draugei. -

Atrodė nuostabiai, kol nenukrito.

- Deividai, gal galime eiti, palauksime, kol privažiuos

tavo mama? - karštai puolė maldauti Lorelė.

215

A P R I L Y N N E PI KE

- Žinoma. Eime.

Visą kelią iki durų Lorelė skubiai rankiojo byrančius

žiedlapius, o Deividas skynė kelią per minią. Tačiau, kiek­

vieną kartą mergaitei atsimušus j ką nors, nubirdavo vis

daugiau žiedlapių. Kai jiedu pasiekė duris, ant mergaitės

nugaros karojo vos keli, o visus kitus laikė glėbyje.

- Ar visus surinkau? - žvalgydamasi atgal sunerimo Lo­

relė.

- Manau, taip.

Atsidususi Lorelė perbraukė delnais veidą. Žemyn pa­

biro blizgučiai.

- Oi, visai pamiršau.

Nusijuokęs Deividas pažiūrėjo į laikrodį;

- Dvylikta. Gal tu ir batelį pamesi?

Lorelė užvertė akis aukštyn.

- Visai nejuokinga.

Deividas susikišo rankas į kišenes ir vypsojo.

- Kaip ten viskas atrodo? - atsukusi nugarą paklausė

Lorelė.

- Negaliu pasakyti, kol apvyniota girlianda.

- Gerai.

Mergaitė ilgai tylėjo - žvelgė į pilną glėbį žiedlapių.

Gerklė staiga išdžiūvo. Ji pakėlė akis į Deividą.

216

S p a rn a i

- Ar tai tiesa? Kaip manai?

- Kas?

Lorelė gūžtelėjo pečiais, tačiau prisivertė balsu pasakyti

tai, ką galvojo:

- Aš tikrai esu fėja, tiesa?

Deividas tik šyptelėjo ir palingavo galva.

Staiga nežinia kodėl Lorelė pasijuto geriau. Ji net suki­

keno.

- Tai bent.

Po kelių minučių pričiuožė Deivido mamos automobi­

lis ir jiedu įsiropštė į galinę sėdynę.

- Sparnai visai nubyrėjo, - pastebėjo mama. - Gerai,

kad spėjau nufotografuoti.

Lorelė tylėjo, tik pasisukusi pakėlė dar kelis žiedlapius ir

padėjo juos į bendrą krūvą.

Automobilis privažiavo posūkį į Lorelės namus ir Dei­

vidas išlipo atidaryti draugei duris - jos rankos buvo pilnos

žiedlapių.

- Liko tik penki, - pastebėjo jis žiūrėdamas į nugarą. -

Ir tie patys greičiausiai nukris, kol miegosi.

- Cha! Jei išsilaikys, iki kol eisiu gulti.

- Ar tau palengvėjo? - paklausė Deividas.

217

A P R I L Y N N E PIKE

Lorelė minutėlę pasvarstė.

- Lyg ir taip. Jaučiuosi patenkinta, kad daugiau nieko

nereikės slėpti - nebent žymę, kur buvo iškilęs tas gumbas.

Smagu, vėl galėsiu vilkėti palaidinukes. Bet... - mergaitė

dvejojo, ar sakyti, bandė sudėlioti mintis. - Šį vakarą kaž­

kas pasikeitė, Deividai. Kelias valandas ta gėlė man iš tie­

sų patiko. Tikrai, nuoširdžiai patiko. Jaučiausi ypatinga ir

stebuklinga, - mergaitė nusišypsojo. - Tu leidai man taip

pasijusti. Ir... esu tikrai patenkinta.

- Prisimeni - kitąmet vėl pražysi. Juk taip sakė Tame­

nis, tiesa?

Išgirdusi tą vardą Lorelė suraukė antakius.

- Tai galėtų tapti tradicija. Kartą per metus galėtum ne­

sislėpti ir visiems pasirodyti kaip fėja.

Lorelė linktelėjo. Ta mintis jai patiko labiau nei būtų

galėjusi tikėtis iki šio vakaro.

- Kitos mergaitės pavydės, - perspėjo ji draugą. - Visos

norės, kad joms taip pat padarytum sparnus.

- Teks joms paaiškinti, kad sparnus gali turėti tik Lore­

lė. Jos nė neįtars, kad tai - šventa tiesa.

- Nemanai, kad kas nors supras ?

- Gal. Visada atsiranda tokių, kurie slapta tiki mitais ir

legendomis ar bent jau kai kuriais juose pasakojamais daly­

218

S p ar n a i

kais. Šie žmonės mato ne vien tai, kas akivaizdu, ir pastebi

šiame pasaulyje egzistuojančius išties nuostabius dalykus, -

berniukas gūžtelėjo pečiais. - Nes likusieji, mes visi, kurie

žvelgiame į pasaulj moksliškai ir logiškai, nepastebėtume

tiesos, net jei ji būtų pakabinta skelbimų lentoje. Man pasi­

sekė, kad kaip reikiant nustebinai mane - niekada nebū­

čiau pripažinęs, kas esi iš tiesų.

- Aš esu aš, Deividai.

- Ir tai geriausia.

Nespėjo Lorelė nieko daugiau pasakyti, o Deividas pa­

silenkė pirmyn ir švelniai pabučiavo jai j kaktą, paskui su­

murmėjęs „labanakt“ nužingsniavo j automobilį.

TRYLIKTASSKYRIUS

Atsigręžusi per petį Lorelė spoksojo į veidrodį - į nuo­

gą nugarą. Viduryje bolavo plonytė balta linija, lyg koks

seniai pamirštas randas, vos pastebimas.

Atsidususi ji užsitraukė per galvą palaidinukę. Taip

daug geriau.

Aną vakarą mintis, kad ji yra fėja, atrodė labai reali.

Šiandien - lyg už milijono mylių. Mergaitė atidžiai išty­

rinėjo veidrodyje atsispindinčio veido bruožus, lyg tikėda­

masi, kad jie pasikeitė.

- Aš - fėja, - sušnibždėjo ji. Tačiau atvaizdas jai nieko

neatsakė.

Sakydama tai balsu pasijuto kvailai. Lorelei visai ne­

atrodė, kad ji fėja, nes nesijautė kaip nors kitaip nei anks­

čiau. Tiesiog normali mergaitė. Tačiau kad ir kas būtų,

223

A P R I L Y N N E PIKE

dabar ji žinojo tiesą. Žodis „normali" jai daugiau niekada

netiks.

Reikia pasikalbėti su Tameniu.

Mergaitė tyliai nustypčiojo laiptais žemyn ir paėmu­

si telefono ragelį surinko Deivido numerį. Tik tada, kai

draugas atsiliepė prikimusiu balsu, Lorelė prisiminė, kiek

valandų.

- Klausau.

Dėti telefono ragelį nebuvo jokios prasmės - Deividą

vis tiek jau pažt'dino.

- Sveikas. Atsiprašau. Nepagalvojau.

- O ką tu veiki šeštą valandą ryto? - mieguistu balsu

paklausė berniukas.

- Na... saulė jau patekėjusi.

- Žinoma, - suniurzgė Deividas.

Lorelė pažvelgė į vos praviras tėvų kambario duris ir

sprūdo į sandėliuką koridoriaus kampe.

- Ar gali mane šiandien pridengti ? - pusiau pašnibždo­

mis paklausė mergaitė.

- Pridengti?

- Pasakytum tėvams, kad esu pas tave.

Deividas, regis, prasiblaivė.

- O kur iš tikrųjų būsi ?

224

S p ar n a i

- Man reikia pasimatyti su Tameniu, Deividai. Ar bent

jau pabandyti jį surasti.

, - Vyksi j senuosius namus? Kaip ketini ten nusigauti?

- Gal autobusu? Juk turėtų sekmadienį važiuoti bent*

vienas, kaip manai?

- Taip, autobusu nukaksi iki Oriko, o paskui? Ar toli

tavo namai?

- Galiu vežtis dviratį. Nuo autobusų stoties iki namų

vos mylia - neužtruksiu nė dešimties minučių.

- Norėčiau turėti vairuotojo teises, - atsiduso Deividas.

Lorelė nusijuokė. Jis dažnokai dėl to skųsdavosi.

- Liko dvi savaitės, Deividai. Gausi jas.

- Ne tai svarbu. Norėčiau važiuoti su tavimi.

- Negali. Jei Tamenis pajustų, kad esi kartu, gal nė ne­

pasirodytų. Jam nelabai patiko prisipažinimas, kad spėjau

papasakoti tau apie tą gėlę.

- Pasakojai jam apie mus ?

Lorelė apvyniojo aplink riešą telefono laidą.

- Jis klausė, ar sakiau kam nors, o aš ėmiau ir išklojau

viską. Jis toks... kitoks - moka įtikinėti. Jam neįmanoma

meluoti.

- Man tai visai nepatinka, Lorele. Tamenis gali būti pa­

vojingas.

225

- Tu pats visą savaitę ištisai kartojai, kad tas vyrukas tei­

sus. Jis sakė, kad yra toks pat, kaip aš. Jei visa kita - tiesa, tai

kodėl turėjo meluoti dėl šito?

- O kaip tas Barnis? Kas, jei jis tenai?

- Dokumentai dar nepasirašyti. Mes vis dar esame sa­

vininkai.

- Ar tikrai žinai?

- Taip. Mama dar vakar tai minėjo.

Deividas atsiduso. Ragelyje tvyrojo tyla.

- Gerai ? Man reikia ten nuvažiuoti. Turiu sužinoti dau­

giau.

- Gerai. Su viena sąlyga - grįžusi papasakosi viską, ką

sužinosi iš Tamenio.

- Viską, ką galėsiu.

- Ką tai reiškia?

- Nežinau, ką jis man papasakos. O kas, jei tai bus kokia

nors didžiulė fėjų paslaptis, kurios ničniekas negali suži­

noti?

- Gerai, viską, išskyrus didžiausią pasaulyje paslaptį -

jei tik tokia bus. Sutarta?

- Sutarta.

- Lorele?

A P R I L Y N N E PIKE

226

S p a rn a i

- Taip?

- Būk atsargi. Labai, labai atsargi.

4

Pririšusi dviratį prie nedidelio medžio Lorelė užsimetė

ant peties kuprinę. Pražingsniavo pro tuščius namus ir stab­

telėjo prie miško pakraštyje besišakojančių kelių takų - jie

vedė į tankynę, į krūmų sąžalyną. Nusprendė eiti taku, prie

kurio sutiko Tamenį anąkart. Atrodė, visai geras planas.

Priėjusi prie upelio stūksančią didžiulę uolą, mergaitė

apsižvalgė. Prisėdusi prie to nuostabaus upokšnio ji pasi­

jusdavo rami ir laiminga. Akimirką net pagalvojo, kad ga­

lėtų valandžiukę pasėdėti ir grįžti namo visai nepakalbėjusi

su Tameniu. Tas pokalbis ją labai nervino.

Tačiau mergaitė prisivertė nepasiduoti ir giliai atsikvė­

pusi šūktelėjo:

- Tameni!

Balsas nenuaidėjo, medžiai tarsi sugėrė jį, ir mergaitė

pasijuto visai'tnažutė.

- Tameni! - darsyk pašaukė Lorelė, dabar jau tyliau. -

Ar tebesi čia? Noriu pakalbėti, - mergaitė sukosi ratu no­

rėdama matyti visas puses. - Tam...

- Sveika, - nuaidėjo lyg ir draugiškas, bet keistai neryž­

tingas pasisveikinimas.

227

Lorelė atsisuko ir vos neatsimušė Tameniui j krūtinę.

Griebė rankomis už burnos, kad nesuriktų. Taip, tai buvo

Tamenis, bet atrodė kitaip nei aną kartą. Rankos buvo

nuogos, tačiau krūtinę ir pečius dengė kažkas panašaus į

šarvus, padarytus iš žievės ir lapų. Už nugaros virš peties

kyšojo ilga ietis, kurios akmeninis antgalis buvo nusmai­

lintas tarsi skustuvas. Vyrukas atrodė pribloškiantis kaip ir

anksčiau, tačiau šįkart jį tarsi tiršta migla gaubė grėsminga

aureolė.

Tamenis ilgai žvelgė į mergaitę ir, nors labai stengėsi,

jai nepavyko nusigręžti į šalį. Vyrukas puse lūpų šyptelėjo(

ir per galvą nusimovė šarvus, kartu išsklaidydamas ir bai­

mę.

- Atsiprašau, kad taip pasitinku, - tarė kišdamas šar­

vus už medžio. - Šiandien mes visi sukilę, - atsitiesęs ne­

ryžtingai šyptelėjo. - Džiaugiuosi, kad grįžai. Abejojau, ar

dar pasirodysi. - Po šarvais Tamenis vilkėjo tamsiai žalius

drabužius - aptemptus marškinėlius trijų ketvirčių ilgio

rankovėmis ir tas pačias apdribusias kelnes kaip ir praeitą

kartą. - Ir pasirodei viena, - tai buvo ne klausimas.

- Iš kur žinai?

Tamenis nusikvatojo žiburiuodamas akimis.

A P R I L Y N N E PIKE

228

S pa rn a i

- Koks iš manęs būtų sargybinis, jei nežinočiau, kiek

žmonių įsiveržė į mano žemes?

- Sargybinis?

- Taip, - vyrukas vedė Lorelę taku prie aikštelės, kur

jiedu kalbėjosi praeitą kartą.

- Ką saugai? - paklausė mergaitė.

Tamenis atsisuko šypsodamasis ir brūkštelėjo jai per

nosies galiuką.

- Kai ką labai, labai ypatingą.

Lorelė pabandė atgauti kvapą - vos pavyko.

- Aš atėjau... hmm... atsiprašyti, - išlemeno ji.

- Už ką? - nelėtindamas žingsnio paklausė Tamenis.

Ar jis erzinasi, ar tikrai tai, kas nutiko, jo visai nejau­

dina?

- Praeitą kartą šiek tiek per stipriai sureagavau, - pasi­

vijusi vyruką aiškino Lorelė. - Buvau labai išsigandusi dėl

visko, kas vyko. To, ką papasakojai, man pasirodė per daug.

Bet vis tiek neturėjau tavęs taip užsipulti. Taigi - atsipra­

šau.

Jiedu paėjo dar kelis žingsnius.

- Ir?.. - ragino kalbėti Tamenis.

- Ir ką? - sukluso Lorelė, o nuo įdėmaus žalių akių

žvilgsnio jai net suspaudė krūtinę.

229

A P R I L Y N N E PI KE

- Ir viskas, ką sakiau, pasirodė tiesa, o dabar atėjai,

kad sužinotum daugiau, - vyrukas staiga sustojo. - To­

dėl ir esi čia, tiesa? - atsirėmęs j medj žaismingai žvilg­

čiojo Tamenis.

Negalėdama tarti nė žodžio mergaitė tik linktelėjo gal­

va. Dar niekada nesijautė taip siaubingai nepatogiai. Kodėl

greta to vyruko visiškai užkanda žadą? Salia jo negali nei

galvoti, nei kalbėti. Kita vertus, jis pats šalia Lorelės jautėsi

kuo puikiausiai.

Tamenis grakščiai nuslydo ant žemės, ir Lorelė suprato,

kad jie priėjo tą pačią miško proskyną. Vyrukas parodė į

samanų lopinėlį už gero pusmetrio nuo savęs.i

- Sėskis, - pasakė ir tapšnodamas žolę greta savęs kreivai

šyptelėjęs pridūrė: - Žinoma, gali sėsti šalia, jei tik nori.

Lorelė atsikrenkštė, prisėdo priešais Tamenį.

- Tai man dar nesišypso laimė? - vyrukas sunėrė pirštus

už galvos. - Na, dar yra laiko. Tai ką gi, - pareiškė mergai­

tei įsitaisius ant žolės, - nuvyto tavo žiedlapėliai?

- Praeitą naktį, - linktelėjo mergaitė.

- Palengvėjo?

- Labai.

- Ir atkeliavai, kad daugiau sužinotum, ką reiškia būti

fėja, tiesa?

230

S p a rn a i

Lorelei buvo gėda jaustis tokiai perprantamai, tačiau

Tamenis buvo teisus, tad neliko nieko kita, tik pripažinti

tai.

- Nežinau, ką iš tiesų turėčiau tau papasakoti - pati iš­

gyvenai dvylika metų. Tau nereikia mano perspėjimo, kad

nevalgytum druskos.

- Kai ką teko ištirti pačiai, - tarė Lorelė.

- Tai gerai, - prunkštelėjo Tamenis.

- Kas?

- Paprasčiausiai žmonės niekada šito nesupranta teisin­

gai.

- Pastebėjau. - Kiek patylėjusi paklausė: - Juk neturi

po marškinėliais paslėpęs sparnų, tiesa?

- Gal nori patikrinti ? - vyruko ranka nuslydo žemyn.

- Ne, ne, viskas gerai, - skubiai paprieštaravo Lorelė.

Tamenis surimtėjo.

- Sparnų nėra, Lorele. Niekas jų neturi. Kai kurie žie­

dai labai panašūs j sparnus, kaip ir kai kurios gėlės primena

drugelius. Tiesą pasakius, tavo žiedlapiai tikrai buvo kaip

sparnai. Bet vis tiek tai - tik gėlės, pati tai supratai.

- Kodėl visos pasakos taip klysta?

- Manau, žmonės labai klysta aiškindamiesi, ką jie

mato.

231

A P R I L Y N N E PI KE

- Niekada neteko nieko skaityti apie fėjas, kurios būtų

augalai. O, patikėk, tikrai ieškojau bent užuominos.

- Žmonės mėgsta porinti istorijas, tačiau apie kitokius

padarus, su sparnais, kanopomis ar stebuklingomis bur­

tų lazdelėmis. Bet ne apie augalus. Ne apie tai, kuo patys

žmonės nėra ir niekada negali tikėtis tapti, - gūžtelėjo Ta­

niems. - O žmonės tokie panašūs į mus, tad nenuostabu,

kad fėjas palaikė žmonėmis.

- Vis tiek nesuprantu. Šitaip klysti. Aš neturiu sparnų ir

tikrai nedarau stebuklų.

- Tikrai? - šyptelėjo Tamenis.

- Ar galėčiau? - išpūtė akis Lorelė.

- žinoma.

- Tai bent!

Matydamas tokį Lorelės susižavėjimą Tamenis nusikva­

tojo.

- Tai stebuklai egzistuoja? Tikrai egzistuoja? Ne viskas

taip moksliška, kaip atrodo Deividui?

- Ir vėl Deividas? - užvertė akis Tamenis.

- Jis - mano draugas, - pasišiaušė mergaitė. - Geriau­

sias draugas.

- Ne vaikinas?

- Ne. Manau... ne.

232

Sparn a i

Tamenis kelias sekundes spoksojo j mergaitę.

- Tai vieta šalia tavęs laisva?

Lorelė užvertė akis.

- Mes nesikalbame apie tai.

Vyrukas dar kurį laiką jdėmiai spoksojo j ją, tačiau Lo­

relė atkakliai suko žvilgsnj į šalį. Tamenis žvelgė taip savi­

ninkiškai, tarsi ji jau priklausytų jam ir dabar reikėtų tik

sulaukti, kol merg:na pati tai suvoks.

- Papasakok apie magiją, - pakreipė kalbą kita tema

Lorelė. - Ar gali skraidyti ?

- Ne. Tai tik pasakos, kaip ir sparnai.

- O ką gali daryti ?

- Ar nesmalsu, ką tu gali daryti ?

- Galiu daryti stebuklus ?

- Be abejonės. Esi labai galinga stebukladarė. Tu - ru­

dens fėja.

- Ką tai reiškia?

- Yra keturios fėjų rūšys: pavasario, vasaros...

- Rudens ir žiemos?

- Aha.

- Kodėl aš - rudens fėja?

- Todėl, kad gimei rudenį. Todėl ir pražysti rudenė­

jant.

233

A P R I L Y N N E P I K E

- Nepanašu, kad čia būtų koks stebuklas, - šiek tiek nu­

sivylusi pareiškė Lorelė. - Greičiau jau mokslas.

- Taip. Ne viskas mūsų gyvenime stebuklinga. Tiesą

pasakius, fėjos yra visai įprastas dalykas, bent jau didžioji

jų dalis.

- 'Tai kaip tada stebuklai?

- Na, kiekviena fėjų rūšis turi tam tikrų galių, - Tame­

nio veidas įgavo pagarbią išraišką. - Žiemos fėjos yra galin­

giausios iš visų - ir pačios rečiausios. Kiekvienoje kartoje

gimsta vos dvi ar trys tokios fėjos, kartais net mažiau. Mus

visada valdo tik jos. Jos turi galią valdyti visus augalus. Vi­

sus. Didžiausia sekvoja sulinktų pusiau, jei žiemos fėja to

paprašytų.

- Kalbi taip, lyg jos galėtų daryti beveik bet ką.

- Kartais man atrodo, kad taip ir yra. Tačiau žiemos fė­

jos savo gebėjimus laiko paslaptyje, perduoda tik iš kartos į

kartą. Kai kas sako, kad didžiausia žiemos fėjų dovana yra

gebėjimas saugoti paslaptį.

- O ką daro rudens fėjos? - nekantriai paklausė Lore­

lė.

- Rudens fėjos yra antros pagal galingumą ir kaip žie­

mos fėjos, taip pat yra retos. Rudens fėjos gamina.

234

Spa rna i

- Ką gamina?

- Viską iš augalų. Eliksyrus, nuovirus, kompresus ir ki­

tus panašius dalykus.

Tai jau atrodė visai nestebuklinga.

- Ar aš esu tarsi kokia virėja? Maišau visokius skysčius?

Tamenis papurtė galvą.

- Nesupratai. Tai nėra paprasčiausias maišymas - tą ga­

lėtų bet kas. Rudens fėjos turi ypatingų galių pažinti auga­

lus ir tinkamai panaudoti juos. Parodyk man knygas apie

vaistus - nė vienoje nerasčiau skysčio, galinčio sustabdyti

pelėsį. Net jei šie gebėjimai atrodo įprasti - jie stebuklingi.

- Paprasčiausiai neatrodo, kad tai būtų stebuklinga, štai

ir viskas.

- Tačiau taip yra. Skirtingos rudens fėjos užsiima skir­

tingais dalykais. Jos gamina eliksyrus ir stebuklingus nuovi­

rus įvairiausiems tikslams: gali sukurti miglą, kuri sulaiky­

tų įsibrovėlius, arba nuodus, kurie juos užmigdytų. Rudens

fėjos būtinos rūšims išgyventi. Jos labai, labai svarbios.

- Manau, tai šaunu, - tarė Lorelė, nelabai tuo tikėdama.

Atrodė kažkas panašaus į chemiją ir jeigu biologijos pažy­

miai atspindi gabumus, tai ji - nelabai gabi fėja.

- O ką daro vasaros fėjos ?

235

A P R I L Y N N E P I K E

- Vasaros fėjos - prašmatnios gražuolės, - vėl įprastu

tonu paaiškino Tamenis. - Kaip vasaros gėlės. Jos kuria

iliuzijas, neįtikėtinus fejerverkus. Visokius tokius dalykus

žmonės paprastai ir vadina stebuklais.

Lorelė negalėjo nepagalvoti, kad būtų daug smagiau

būti vasaros, o ne rudens fėja.

- O tu - vasaros fėja?

- Ne, - nenoromis prisipažino Tamenis. - Tik pavasa­

rio.

- Kodėl sakai „tik“?

- Pavasario fėjos turi mažiausiai galių, - gūžtelėjo pe­

čiais Tamenis. - Štai kodėl esu sargybinis. Dirbu ranko­

mis. Didelių stebuklų čia nėra.

- O ką gali?

Tamenis nusuko žvilgsnį į šalį.

- Pažadėk, kad nesupyksi, jei pasakysiu.

- Kodėl turėčiau pykti?

- Todėl, kad praėjusį kartą, kaip buvome susitikę, kai ką

tau padariau.

KETURIOLIKTASSKYRIUS

- Ką padarei? - Lorelės balsas pakilo.

- Pažadėk, kad nenusiminsi.

- Užkerėjai mane kokiu nors burtažodžiu ir dabar ti­

kiesi, kad šypsosiuosi ir tvirtinsiu, jog viskas gerai ? Na, jau

ne!

- Klausyk, tas burtažodis net nelabai pavyko... Neveikia

su fėjomis.

- Nagi, pasakok, - sukryžiavo rankas ant krūtinės Lo­

relė.

Tamenis atsirėmė į medį.

- Užkerėjau tave.

- Užkerėjai ?

- Priverčiau sekti iš paskos.

- Kodėl taip pasielgei?

239

- Turėjai išklausyti tiesą.

- Ir... kaip tai padarei? Pametėjai man j akis fėjų dul­

kių?

- Ne, nesąmonė, - atrėžė Tamenis. - Jau sakiau - tik­

rieji fėjų burtai visai ne tokie, kaip apie juos galvoji. Nėra

jokių laumių dulkių, kurios padėtų skraidyti, jokių burtų

lazdelių, niekas nepučia dūmų. Mokame tik tai, kas pade­

da mums atlikti savo darbus.

- O kaip kerėjimas tau padeda dirbti sargybinio dar­

bą? - kiek pašaipiai mestelėjo Lorelė, tačiau Tamenis lyg

to nepastebėjęs kalbėjo toliau:

- Pati pagalvok. Galiu vaikyti įsibrovėlį su ietimi, bet

kas iš to? Jis tik pabėgs, papasakos draugams, kas nutiko, ir

visi sugrįš mūsų ieškoti, - Tamenis skėstelėjo rankomis. -

Užuot taip daręs - užkeriu, duodu atminties eliksyro ir iš­

siunčiu, kad dingtų, iš kur atėjęs. Ar kada nors girdėjai apie

žaltvyksles?

- Žinoma.

- Tai esame mes. Kai žmogus išgeria stebuklingo eliksy­

ro, viskas, ką jis prisimena - tarsi būtų sekęs paskui šviesos

blyksnį. Taip ramiau. Niekam neskauda.

- Bet aš atsiminiau tave.

A P R I L Y N N E P I K E

240

S par na i

- Tau ir nedaviau eliksyro, tiesa?

- Tačiau burtais pasinaudojai, - nenorėjo taip lengvai

pasiduoti mergaitė.

- Turėjau. Ar būtum sekusi paskui mane, jei nebūčiau

užkerėjęs?

Lorelė papurtė galvą, tačiau giliai širdyje žinojo, kad tai

netiesa. Būtų sekusi paskui Tamenj bet kur.

- Be to, kaip jau minėjau, burtai kitų fėjų kaip reikiant

nepaveikia. Netgi visai nepaveikia, jei žino, kas laukia. Kai

mąstai apie tuos burtus - gan nesunkiai jų atsikratai, - vy­

ruko veide vėl žaidė kreiva šypsenėlė.

- O kaip šiandien? - suskubo klausti Lorelė, kol šypse­

na jos visai neužhipnotizavo.

- Ar bijai, kad vėl užkerėjau? - vypsodamas pasiteiravo

Tamenis.

- Tarkime, taip.

- Nieko panašaus. Esu žavus iš prigimties, - šypsena da­

bar jau buvo pasitikinti savimi. Net pasipūtėliška.

- Pažadėk, kad niekada daugiau nenaudosi burtų su

manimi.

- Nieko lengvesnio negali būti. Dabar, kai jau žinai apie

burtus, jie nesuveiks, net jei bandyčiau. Nė nebandysiu, -

241

A P R I L Y N N E PI KE

pridūrė Tamenis. - Man labiau patiktų sužavėti tave be jo­

kių burtų.

Lorelė pasistengė nuslėpti šypseną ir atsilošė laukdama,

kol išsisklaidys maloni kūną apėmusi šiluma.

Neišsisklaidė.

Mergaitė suraukė antakius.

- Baik. Pažadėjai.

- Ką baigti? - išpūtė akis Tamenis.

- Kerėti. Tu vis bandai.

Sumišusio vyruko veidas staiga sušvito šilta šypsena. Pa­

tenkintas pažvelgė į Lorelę.

- Tai ne aš.

Lorelė spoksojo į jį.

- Tai mūsų karalystės burtai. Jie sklinda iš fėjų pasaulio.

Padeda sargybiniams jaustis kaip namuose, kai negalime

grįžti, - dabar Tamenio šypsena buvo rami ir tyli, akyse

žaidė pasitenkinimas. - Jau anksčiau pajutai tą ramybę -

žinau, kad taip. Užtat ir myli šį žemės lopinėlį. Tačiau da­

bar, kai žinai, kas esi, ir pirmą kartą pražydėjai, jusi daug

stipriau, - vyrukas palinko artyn, prikišo nosį visai prie pat

Lorelės. Mergaitei net kvapą užėmė, pasijuto tirpstanti nuo

jo artumo. - Tai fėjų karalystė šaukia tave namo, Lorele.

242

Sp ar n a i

Mergaitė atplėšė žvilgsnį nuo gilių Tamenio akių ir susi­

kaupė į tai, ką jaučia. Nužvelgus aplink žaliuojančią lapiją,

tas jausmas tik dar labiau sustiprėjo. Malonūs pojūčiai, re­

gis, sklido nuo medžių, vibravo ore.

- Ar tai tikrai burtai ? - užėmusi kvapą pasiteiravo mer­

gaitė ir pati žinodama, kad negali būti niekas kita.

- Žinoma.

- Ne tu?

Tamenis tyliai nusijuokė, tačiau jau nesierzino.

- Tai daug didesni burtai nei paprasčiausia pavasario

fėja galėtų net pasvajoti.

Lorelės žvilgsnis susitiko Tamenio akis ir kurį laiką ji

negalėjo nusisukti šalin. Žalios vyruko akys smigo tiesiai

į josios. Tamenis atrodė beveik kaip žmogus, bet kažkas -

negalėjo,suprasti, kas - mergaitei aiškiai rodė, kad jis yra

daug daugiau nei tas, kuo apsimeta esąs.

- Ar dauguma fėjų atrodo kaip tu? - tyliai paklausė ji.

Vyrukas sumirksėjo ir Lorelei pavyko nusukti žvilgsnį

į šoną.

- Jei turi galvoje mano žavesį ir išmintį - ne. Aš žavus,

kitiems tik pasvajoti. Jei kalbi apie mano išvaizdą... - nuti­

lęs Tamenis nužvelgė save. - Spėju, esu visiškai normalus.

Nieko ypatinga.

243

Lorelė būtų galėjusi su tuo ginčytis. Vyruko veidas at­

rodė taip, kaip kino žvaigždėms pavyksta tik su makiažu.

Tačiau jei jis sako tiesą, matyt, visos fėjos panašios.

Nustebusi Lorelė pagalvojo, kad ji tikriausiai šitaip

atrodė savo bendraamžiams. Jai pačiai veidas atrodė nor­

malus, tačiau nenuostabu - juk visą gyvenimą matė save

veidrodyje.

Net šmėkštelėjo mintis, kad tai, ką ji mato žvelgdama j

T amenį, gali būti tas pats, kaip ją mato Deividas.

Ši mintis privertė pasijusti šiek tiek nepatogiai. Atsi-

krenkštusi mergaitė ėmė raustis kuprinėje - norėjo nu­

slėpti sumišimą. Iš kuprinės išsitraukė gazuoto vandens

skardinę.

- Gal nori? - pasiūlė atsainiai atidariusi skardinę.

- Kas tai?

- Sprite gėrimas.

- Sprite?Juokauji.

Lorelė užvertė akis.

- Tai nori ar ne?

- Žinoma, noriu.

Mergaitė parodė Tameniui, kaip atidaryti dangtelį, ir

vyrukas ėmėsi atsargiai atidarinėti.

A P R I L Y N N E PI KE

244

S par na i

- Oho, tai bent dalykėlis, - sumurmėjo ir kelias sekun­

des atidžiai tyrinėjo Lorelės veidą. - Tai šitokį gėrimą visa­

da ir geri? - paklausė paskui.

- Vienas iš kelių mano mėgstamiausių dalykų.

- Nesistebiu, kad tavo plaukai ir akys beveik bespal­

viai.

- Kaip?

- Niekada nepagalvojai, kodėl manieji - žali?

- Na, manau... pastebėjau, - švelniai pasakyta.

- Geriu ir valgau daug žalumynų. Daugiausia upės

dumblius.

- Fui...

- Visai ne fui, skanu. Juk tave išauginę žmonės įpiršo

savo skonį. Lažinuosi - jei tik paragautum, ir tau patiktų.

- Ačiū, nenoriu.

- Kaip nori. Ir taip atrodai gerai.

Mergaitė kukliai šyptelėjo, o Tamenis sveikindamas ją

kilstelėjo gėrimo skardinę, paskui gurkštelėjo.

- Valgau persikus, - netikėtai leptelėjo Lorelė.

Tamenis linktelėjo.

- Manau, kad skanu. Šiaip jau aš pats nelabai mėgstu

saldėsius.

245

- Ne tai norėjau pasakyti. Kodėl nenusidažiau oranžine

spalva?

- C) ką dar valgai ?

- Braškes, salotas, špinatus. Kartais obuolius. Daugiau­

sia vaisius ir daržoves.

- Maitiniesi įvairiu maistu, tad nei plaukai, nei akys

nenusidažo viena spalva - tiesiog lieka šviesūs, - Tamenis

kvailai vyptelėjo. - Pabandyk savaitę nevalgyti nieko kita,

tik braškes - tai bent bus rūpesčio tavo mamai.

- Ar paraudonuočiau? - persigandusi sukluso Lorelė.

- Ne visa, - atšovė vyrukas. - Tik akys ir plaukų šaknys.

Kaip mano. Gimtinėje tai madinga. Žydra, rožinė, violeti­

nė. Smagu.

- Kaip keista.

- Kodėl keista? Vos ne pusė žmonių porinamų istorijų

aiškina, kad turime žalią odą. Tai kur kas keisčiau.

- Gal, - Lorelė staiga prisiminė kai ką iš paskutiniojo

susitikimo su Tameniu. - Sakai, fėjų dulkės neegzistuoja,

tiesa?

Tamenis kinktelėjo galva tarsi sutikdamas, tačiau veidas

liko neperprantamas.

A P R I L Y N N E PI KE

246

S par na i

- Kai anąkart buvau čia, griebei man už riešo, o vėliau

ten pastebėjau žiburiuojančius miltelius. Kas tai, jei ne fėjų

dulkės?

Dabar Tamenis susiraukė.

- Atsiprašau, turėjau būti atsargesnis.

- Kodėl? Ar tai pavojinga?

- Vargu, - nusikvatojo vyrukas. - Tai tik žiedadulkės.

- Žiedadulkės?

- Taip, supranti, - Tamenis tyrinėjo rankas, lyg šios

staiga būtų tapusios labai įdomios, - apdulkinimui.

- Apdulkinimui ? - nusikvatojo Lorelė, tačiau iš Tame­

nio povyzos neatrodė, kad šis būtų kalbėjęs juokais.

- Kaip manai, kam tau pražydo gėlė? Juk ne vien tam,

kad pasigrožėtum. Nors, tiesą pasakius, tavoji buvo labai

graži.

- Ak, - Lorelei net žadą užkando. - Juk gėlės dauginasi

žiedadulkių pagalba.

- Mes taip pat.

- Tai tu galėjai... mane apdulkinti ?

- Lorele, niekada šito nepadaryčiau, - rimtu veidu tei­

sinosi Tamenis.

- Bet šitaip galėjo nutikti? - neatlyžo mergaitė.

247

A P R I L Y N N E PI KE

Tamenis prakalbo atsargiai rinkdamasis žodžius.

- Teoriškai tokia galimybė buvo.

- Ir tada - kas? Turėčiau kūdikį?

- Taip. Sėklą.

- Ar ji išaugtų man ant nugaros?

- Ne, ne. Fėjos išauga gėlėse. Tai vienas dalykų, kuriuos

žmonių pasakėlės apibūdina teisingai. Moteriškos... lyties

fėją apsėklina patinas ir, kai žiedlapiai nukrinta, išauga

sėkliukė. Sėkliukę reikia pasodinti, o kai gėlė pražysta -

turime atžalą.

- Kaip jūs... mes... supranti - fėjos... apsidulkina?

- Vyriškos lyties fėja ant rankų išskiria žiedadulkes, o

kai dvi fėjos nutaria apsidulkinti, jis rankomis liesdamas

kitos fėjos žiedą sumaišo žiedadulkes. Tai toks labai sub­

tilus procesas.

- Kažkaip visai neromantiškai skamba.

- Jokios romantikos čia ir nėra, - atšovė Tamenis, jam

per veidą nusidriekė plačiausia šypsena. - Kai norime ro­

mantikos, tam yra seksas.

- Tu vis dar?.. - nebaigė klausimo mergaitė.

- Žinoma.

- Bet fėjos negali pastoti?

248

S par na i

- Niekada, - mirktelėjo Tamenis. - Dauginimuisi skir­

tas apsėklinimas, o seksas - tik malonumui.

- Ar galiu pažiūrėti j tas žiedadulkes ? - paklausė Lorelė

siekdama paimti vyruką už rankos.

Sis atitraukė delnus, paslėpė už nugaros.

- Dabar jų nėra - tu nežydi. Žiedadulkes gaminame tik

tada, kai šalia yra žydinti moteriškos lyties fėja. Palikau tau

žiedadulkių ant riešo užsimiršęs. Jau labai seniai nebuvau

šalia žydinčios fėjos.

- Kodėl?

- Aš - sargybinis. Sargybinių yra ir daugiau, bet aplin­

kui visi vyriškos lyties. O j gimtinę grįžtu nedažnai.

- Turėtum būti vienišas.

- Kartais, - Tamenis žvilgtelėjo į mergaitę - kažkas

jo žvilgsnyje'pasikeitė. Numetus atšiaurią kaukę veidą ap­

niaukė gilus, sielvartingas liūdesys. Buvo skaudu žiūrėti,

bet Lorelė negalėjo nusisukti.

Paskui taip pat staiga kaip ir pasirodęs liūdesys dingo -

jį pakeitė nerūpestinga šypsenėlė.

- Buvo smagiau, kol gyvenai čia. Beje, pridarei man ne­

mažai bėdos.

- Kokiu būdu?

249

A P R I L Y N N E P I K E

- Dingai, - Tamenis nusijuokė ir papurtė galvą. - O,

kaip mes džiaugėmės tau grįžus. Kai tu...

- Kas tie mes?

- Juk nemanai, kad esu vienintelė čia gyvenanti fėja?

Lorelė pašė iš kasos išsprūdusią plaukų sruogą.

- Na... lyg ir nemanau.

- Kol nepanorėsime, nematysi mūsų.

Nepaisydama Tamenio žodžių, Lorelė apsižvalgė už

medžių.

- Kiek jūsų yra? - paklausė stebėdamasi - gal ją supa

ištisi legionai nematomų fėjų.

- Įvairiai. Mudu su Šeriu beveik visada esame čia. Dar

dešimt ar penkiolika dažniausiai keičiasi kas šešis mėnesius

ar kartą per metus.

- O kiek laiko čia gyveni tu?

Vyrukas kelias sekundes žvelgė į Lorelę - veido išraiška

buvo neperprantama.

- Seniai, - galop tarstelėjo.

- Kodėl čia gyveni ?

Tamenis nusišypsojo.

- Kad tave stebėčiau. Bent jau iki tol, kol dingai.

- Buvai čia, kad stebėtum mane? Kodėl?

250

S par na i

- Kad padėčiau apsisaugoti. Kad niekas nesuprastų, kas

esi.

Lorelė prisiminė kai ką skaičiusi.

- Ar aš... sukeistas vaikas... toks, kuriuos vadina laumių

vaikais?

Tamenis sutriko.

- Kažkuria prasme taip. Tik mes negrobėme vaiko tam,

kad vietoje jo pakištume tave. Esu linkęs laikyti tave skie­

pyta atžala.

- O kas ta skiepyta atžala?

- Tai augalas, kurio dalis priauginama j kitą augalą. Tu

buvai paimta iš mūsų karalystės ir įskiepyta į žmonių pa­

saulį.

- Bet kam šito reikia? Ar daug yra tokių... skiepų?

- Ne. Šiuo metu tu vienintelė.

- O kodėl kaip tik aš ?

Vyrukas palinko kiek arčiau.

- Visko pasakoti negaliu, turėtum šitai suprasti, tačiau

pasakosiu tiek, kiek galiu, gerai ?

Lorelė linktelėjo.

- Tave perkėlė į žmonių pasaulį prieš dvylika metų, kad

priprastum prie gyvenimo jame.

251

A P R I L Y N N E P I K E

Lorelė užvertė akis.

- Turėjau susiprasti. Kas kitas galėjo palikti mane krep­

šyje, svetimoje verandoje? - mergaitė išpūtė akis, nes Ta­

niems ėmė kvatoti.

Tik juokėsi vyrukas dabar šaižiau, net atvertęs galvą.

- Ne, ne... buvau per jaunas, kad taip padaryčiau. Ta­

čiau kai prisijungiau prie vietinių sargybinių, man trumpai

nupasakojo visą tavo gyvenimo istoriją.

Lorelė abejojo, ar jai patinka tai, ką girdi.

- Visą mano gyvenimo istoriją?

- Taip.

- Ar jūs šnipinėjote mane? - prisimerkė mergaitė.

- Tai ne visai šnipinėjimas. Mes padėjome.

- Ak... padėjote, - Lorelė sukryžiavo ant krūtinės ran­

kas.

- Tikrai. Reikėjo kaip nors neleisti tavo tėvams sužino­

ti, kas esi.

- Atrodo, tikrai puikiai suplanuota, - pašaipiai drėbte­

lėjo Lorelė. - Nagi, pagalvokime, kaip neleisti tiems dviem

žmogiukams sužinoti apie fėjas? Štai - sugalvojau: imkime

ir nutėkškime jiems vieną fėją tiesiog prie durų.

- Nieko panašaus. Reikėjo, kad jie užaugintų fėjų

vaiką.

252

Spa rna i

- Kam šito reikėjo?

Tamenis patylėjo, paskui papūtė lūpas.

- Gerai, - pasipūtė ir Lorelė, - supratau - baisi paslap­

tis. Bet kodėl nepadėjote manęs, kol buvau dar kūdikis? -

mergaitė nejaukiai sukikeno. - Patikėk, būčiau daug geriau

tilpusi krepšyje nei trimetė.

Dabar Tamenis nebesišypsojo.

- Tiesą pasakius, buvai vyresnė nei trejų.

- Kaip suprasti?

- Fėjos kitaip skaičiuoja metus, kitaip sensta. Fėjos ne­

būna kūdikiai. Supranti, jos atrodo visai kaip žmonių kū­

dikiai, bet fėjų vaikai ne tokie bejėgiai kaip žmonių. Fėjų

mažyliai atsiranda mokėdami vaikščioti, kalbėti, o mąsto

maždaug kaip... - Tamenis pasvarstė, - gal koks penkiame­

tis žmogaus vaikas.

-Tikrai?

- Aha.

-Jie fiziškai bręsta kiek lėčiau, tad kai fėjos atrodo kaip

trimetis ar keturmetis žmonių mažylis, iš tiesų jau yra sep­

tynerių ar aštuonerių metų amžiaus... o protauja, lyg būtų

vienuolikos ar dvylikos.

- Baisiai keista.

253

A P R I L Y N N E PI K E

- Nepamiršk, kad esame augalai. Bejėgiais mažyliais

rūpinasi tik gyvūnai. Ne augalai. Augalai augina atžalas, o

šios želia pačios. Joms nereikia pagalbos.

- l ai kaip čia išeina? Fėjos neturi tėvų? Neturiu tikrų,

kažkur gyvenančių tėvų?

Prikandęs lūpą Tamenis nudelbė žvilgsnį žemyn.

- Fėjų karalystėje viskas kitaip. Nėra laiko žaisti vaikų

žaidimus, o suaugusių fėjų ne tiek daug, kad galėtų sėdėti

ran kas sudėjusios ir stebėti vaikučius. Visi turi savo vaidme­

nį, pareigas, kurias prisiima labai anksti. Mes greitai suau­

game. Dirbu sargybiniu nuo keturiolikos. Kiek per jaunas,

bet trūko tik metų kitų. Dauguma fėjų pradeda dirbti ir

savarankiškai verstis nuo penkiolikos ar šešiolikos.

- Regis, nelabai smagu.

- Smagumas čia ne svarbiausia.

- Jei taip sakai, vadinasi, negalėjau būti palikta, kol bu­

vau tik kūdikis, nes vaikščiojau ir kalbėjau, taip?

- Aha.

- O kiek man buvo metų, kai palikote?

Tamenis atsiduso, kurį laiką Lorelė net galvojo, kad jis

neatsakys. Paskui, atrodo, apsigalvojo.

- Septyneri.

254

Sparn a i

- Septyneri? - ta mintis kiek pribloškė. - Kodėl nieko

neprisimenu?

Tamenis palinko j priekį, pasirėmė alkūnėmis j šlaunis.

- Nors neprisimeni, tačiau pati ryžaisi šiam reikalui.

- Kokiam reikalui ?

- Tokiam. Atvykti čia, atlikti savo vaidmenį, gyventi su

žmonėmis ir visa kita. Buvai parinka Jiai misijai jau seniai,

ir pati sutikai vykti.

- Kodėl neprisimenu?

- Pameni, pasakojau, kad galiu priversti žmones pa­

miršti mačius mane, tiesa?

Mergaitė linktelėjo.

- Tas pats nutiko ir tau. Kai sulaukei tokio amžiaus, kad

galėtum būti palikta kaip žmonių vaikas, tave privertė pa­

miršti visą fėjos gyvenimą.

- Gavau kokio stebuklingo gėrimo ar ko nors panašaus?

- Taip.

Nustebusi Lorelė net atsisėdo.

- Privertė mane pamiršti septynerius gyvenimo me­

tus?

Tamenis mąsliai linktelėjo.

- Aš... nebežinau ką ir sakyti.

255

Kelias minutes abu sėdėjo tylėdami - Lorelė bandė su­

vokti, ką šie žodžiai jai reiškia. Pradėjo skaičiuoti, pridėjo

prie savųjų metus, kurių, kaip sakė Tamenis, ji neprisimi­

nė.

- Man devyniolika? - nusistebėjo ji.

- Teoriškai taip. Bet vis tiek atrodai kaip penkiolikmetė

mergaitė.

- O kiek metų tau? - neslėpdama pykčio balse išrėžė

Lorelė. - Penkiasdešimt?

- Dvidešimt vieneri, - tyliai atsakė Tamenis. - Mudu

beveik to paties amžiaus.

- Mane paprasčiausiai privertė pamiršti viską?

Tamenis gūžtelėjo pečiais, veidas buvo sunerimęs.

Iki šiol sugebėjusi valdytis, Lorelė visai pasiuto.

- Ar jūs bent pagalvojote, ką darote ? Galėjo nutikti mi­

lijonai dalykų. Kas būtų, jei mano tėvai nebūtų panorėję

priglobti manęs? Kas, jei jie būtų sužinoję, kad neturiu

širdies, kraujo, kad man nereikia kvėpuoti? Ar žinai, kuo

dauguma tėvų maitina trimečius? Pienu, sausainiais, deš­

rainiais! Galėjau mirti!

- Kuo mus laikai? - papurtė galvą Tamenis. - Nevykė­

liais mėgėjais? Retai kada būdavo toks metas, kai tavęs ne­

A P R I L Y N N E PI K E

256

Spa rna i

stebėdavo bent penkios fėjos, besirūpinančios, kad viskas

vyktų sklandžiai. Ir nepasakyčiau, kad didžiausia problema

būtų buvusi valgymas. Todėl tave ir pasirinkome.

- Vadinasi, aš nepamiršau, ką turėčiau valgyti?

- Tuo ir šaunios rudens fėjos. Dėl savo burtų jos žino,

ką vartoti sveika ir ką - nesveika, maistą parenka ir sau, ir

kitoms fėjoms. Šitokie gebėjimai būtini, jei nori gaminti

gydomuosius eliksyrus. Žinojome, kad laisva valia nebū­

tum suvalgiusi nieko netinkama. Reikėjo sekti vienintelį

dalyką - kad tėvai ko nors nesumaitintų prievarta. O šito

jie niekada nedarė, - nespėjus Lorelei nė prasižioti patikino

Tamenis. - Viskas vyko kuo sklandžiausiai, viską kontro­

liavome. Na, - nenoromis pridūrė, - iki tol, kol išvažiavai.

- Iki kol išvažiavau? Jei taip akylai mane stebėjote, turė­

jote suprasti, kad išvykstame.

- Prieš kelerius metus nustojome taip atidžiai stebėti.

Aš reikalavau. Esu... lyg ir atsakingas už tave. Tu jau buvai

ne vaikas. Pagal fėjų amžių - netgi suaugusi. Tai, kad esi

fėja, nekrito į akis. Nedažnai parkrisdavai, o tėvai nekrei­

pė dėmesio į keistus tavo valgymo įpročius. Jutau, kad nu­

sipelnei daugiau asmeninės erdvės. Maniau, kad įvertinsi

tai, - niūriai pridūrė Tamenis.

257

A P R I L Y N N E P I K E

- Tikriausiai būčiau įvertinusi, jei būčiau žinojusi, -

prisipažino Lorelė.

Vyrukas atsiduso.

- Atsitraukiau per toli, ir nė nesuuodėme, kad išsike-

liatc, iki pasirodė kraustymo komanda. Norėjau tuojau

pat pulti ir viską sustabdyti. Apsvaiginti tuos kraustytojus,

parsivežti tave į karalystę, pasmerkti visą projektą nesėk­

mei, bet... sakykime, mano pasiūlymą dauguma balsų at­

metė. Taigi, tu ir tėvai sėdote j automobilį ir... tiek jus ir

tematėme, - nelinksmai nusijuokė Tamenis. - Įklimpau

iki ausų, ką ir sakyti.

- Atsiprašau.

- Viskas gerai. Grįžai. Dabar viskas gerai.

Mergaitė įtariai sužiuro į vyruką.

- Ar ketini sekti iki namų ir persikraustyti į mūsų kie­

mą, kad jau taip mėgsti mane stebėti ?

Tamenis nusikvatojo.

- Ne. Ačiū, man ir čia gerai. Labiausiai jaudinomės dėl

tavo žydėjimo ir su tuo susijusių problemų. Laimė, pui­

kiausiai susitvarkei.

- Tad ir toliau gyvensiu tenai, o jūs - čia?

- Kol kas.

258

Spa rna i

- Tada kokia prasmė buvo mane... skiepyti ? Ar aš - tik

eksperimentas?

- Ne, visiškai ne, - Tamenis giliai, teatrališkai atsiduso,

skubiai apmetė akimis proskyną. - Tave išsiuntėme, kad

padėtum apsaugoti šias žemes. Tai... fėjoms labai svarbus

kampelis. Būtina, kad ši vieta priklausytų supratingam

žmogui. Štai kodėl patekai pas dabartinius savo tėvus. Kai

mirė tavo močiutė, mama labai nusiminė ir tuojau pat ėmė

pardavinėti namą. Tada jai tebuvo devyniolika ir, spėju,

gimtosios vietos žadino per daug prisiminimų.

- Mama pasakojo apie tai.

Tamenis linktelėjo.

- Reikalai pasitaisė, kai mama ištekėjo už tavo tėčio, ta­

čiau namo pradavinėti ji nenustojo. Tuomet Silių taryba

sugalvojo, kad reikėtų jiems duoti auginti tave. Pavyko ge­

riau nei tikėtasi. Kai mama pamilo tave kaip savą, pamiršo

namo pardavinėjimą. Retkarčiais užklystantis vienas kitas

pirkėjas mums buvo ne bėda - lengvai su tuo susitvarkė­

me. Dabar, regis, reikalai visai aprimę, - Tamenis atsilošė,

rankas sunėrė už galvos. - Mums telieka sėdėti ir laukti,

kol paveldėsi žemę.

Lorelė nudelbė žvilgsnį žemyn.

259

A P R I L Y N N E PI K E

- O jei nepaveldėsiu? Kas, jei... jei tėvai parduos na­

mus?

-Jie negali parduoti, - atsainiai mestelėjo Tamenis.

- Kodėl ne, - kilstelėjo galvą mergaitė.

Tamenis klastingai šyptelėjo.

- Neįmanoma parduoti namo, jei niekas neprisimena,

kad jis yra.

-Ką?

- Mes galime priversti žmones pamiršti ne vien tik tai,

ką jie matė.

Lorelei supratus, net akys išsiplėtė.

- Jūs neleidote parduoti namo! Privertėte žmones pa­

miršti, kad jie iš viso kada nors matė mūsų namą!

- Turėjome.

- O vertintojai?

- Patikėk, jei mama būtų sužinojusi, kiek ta žemė verta,

būtų tik dar labiau susigundžiusi.

- Tai ir juos privertėte užsimiršti ?

- Buvo neišvengiama, Lorele. Patikėk manimi.

- Hmmm... Jums nepasisekė, - tyliai sumurmėjo mer­

gaitė.

Tamenio veidas persimainė, sunerimo.

260

Sparn a i

- Ką nori pasakyti ? - paklausė rimtu balsu.

- Mama parduoda žemę.

- Kam? Niekas nebuvo apsižiūrėti. Būtume tuo pasi­

rūpinę.

- Nežinau. Kažkokiam vyrukui, kurį tėtis sutiko Bru-

kingse.

- Lorele, tai labai svarbu, - palinko į priekį Tamenis. -

Šios žemės parduoti negalima.

- Kodėl?

- Pirmiausia todėl, kad aš čia gyvenu. Nelabai pagei­

daučiau likti benamis. Bet, - vyrukas apsižvalgė aplinkui ir

susijaudinęs net suurzgė, - negaliu visko paaiškinti tiesiog

dabar, bet negalima leisti, kad mama parduotų namus. Kad

ir kas nutiktų, turi pasikalbėti su ja, kai tik grįši namo, da­

ryk bet ką, tik įtikink, kad pasakytų tam pirkėjui „Ne“.

- Na... gali būti sudėtinga.

- Kodėl?.

- Pasiūlymas jau svarstomas. Greitai pasirašys doku­

mentus.

- Oi, ne... - Tamenis nubraukė nuo kaktos plaukus. -

Blogai, oi kaip blogai. Šeris mane nudės, - atsiduso jis. -

Gal galėtum dar ką nors padaryti?

261

- Sprendimus priimu ne aš, - pasakė Lorelė. - Neįsaki-

nėju tėvams, ką daryti.

- Prašau tik pabandyti. Tarkime... kai ką... O mes čia

taip pat šio to imsimės. Jei tik žinotum, kokia ši žemė svar­

bi mūsų karalystei, nesudėtum akių, kol neįsitikintum, kad

ji išgelbėta. Net nežinau, ar man pavyks užmigti, iki su­

lauksiu tavęs grįžtant ir pasakant, kad viskas gerai.

- Kodėl?

T amenis giliai atsiduso, net sušvokštė.

- Negaliu sakyti - uždrausta.

- Uždrausta? Tai aš fėja, ar ne?

- Nesupranti, Lorele. Negali žinoti visko tik todėl, kad

esi viena mūsų - dar ne dabar. Pačioje karalystėje gyvenan­

čioms jaunoms fėjos neleidžiama keliauti į žmonių pasaulį,

kol jos neįrodo ištikimybės, jei joms iš viso tai pavyksta. O

tu prašai mane, kad atskleisčiau vieną didžiausių fėjų pa­

slapčių. Net nesitikėk šito iš manęs.

Kelios sekundės praslinko tyloje.

- Padarysiu, ką galiu, - galop pažadėjo Lorelė.

- Šito ir prašau.

Mergaitė prisivertė nusišypsoti.

- Tėvai pagalvos, kad išsikrausčiau iš proto.

A P R I L Y N N E PI KE

262

S par na i

- Neprieštarauju.

Prieš užsimodama trenkti vyrukui per petį, Lorelė ke­

lias sekundes dar spoksojo j jj.

Tamenis tik nusikvatojo.

Paskui surimtėjęs sužiuro j mergaitę. Tarsi dvejoda­

mas pasislinko artyn, perbraukė pirštais per nuogą Lo­

relės ranką.

- Džiaugiuosi, kad šiandien atėjai, - tarė. - Pasiilgau

tavęs.

- Aš... aš... gal taip pat pasiilgau.

- Tikrai? - vyruko akyse sužibo viltis - toks troškimas,

kad Lorelė net nusisuko j šalį ir nervingai sukikeno.

- Zinai, iš pradžių galvojau, kad esi pakvaišęs benamis.

Jiedu abu susijuokė, ir Lorelė susižavėjo švelniu, skam­

biu vyruko balsu. Jai per nugarą nubėgo šiltas, kutenantis

šiurpuliukas. Mergaitė dirstelėjo į laikrodį.

- Man... reikia eiti, - atsiprašydama sumurmėjo ji.

- Grįžk kuo greičiau, - pakvietė Tamenis. - Daugiau

pasikalbėsime.

- Norėčiau, - nusišypsojo Lorelė.

- Ar pažadi pasikalbėti su tėvais ?

- Taip, - linktelėjo mergaitė.

263

- Praneši naujienas?

- Kai tik galėsiu. Bet nežinau, kada tai bus.

- Ar ketini apie visą šį reikalą papasakoti tėvams?

- Nežinau, - atsiduso Lorelė. - Nemanau, kad jie mani­

mi patikėtų. Ypač dabar, kai nebeturiu žiedo, kuris įrody­

tų, jog kalbu tiesą. Tik taip įtikinau Deividą.

- Deividą, - pašaipiai pakartojo Tamenis.

- O kas čia tokio?

- Nieko. Bet ar garantuoji, kad jis patikimas?

- Esu tikra.

- Spėju, kad turėjai kam nors pasipasakoti, - atsiduso

Tamenis. - Vis dėlto man tai nepatinka.

- Kodėl ne?

- Nes jis žmogus. Visiems aišku, kad žmonės yra nepa­

tikimi. Turėtum būti atsargi.

- Man nereikia saugotis. Deividas niekam nepasakos.

- Tikiuosi, esi teisi.

Jiedu neskubėdami ėjo, Lorelė pirma mynė jau žinomu

takeliu. Pamiškėje sustojo.

- Ar tau tikrai reikia skubėti? - tyliai paklausė Tamenis.

Lorelė nustebo - kaip jausmingai nuskambėjo jo balsas.

Pokalbio metu ji juto, kad... labai patinka tam vyrukui. Bet

A P R I L Y N N E P I K E

264

Spa rna i

dabar balse suskambo kažkas daugiau. Kažkas labiau as­

meniška. Mergaitė kiek nustebo, kad ir pati delsia nueiti.

- Mano tėvai net nežino, kad esu čia. Tiesiog išsmukau

nieko nepasakiusi.

Tamenis linktelėjo.

- Pasiilgsiu tavęs, - sušnabždėjo.

Lorelė nervingai sukikeno.

- Vos pažįsti mane.

- Vis tiek pasiilgsiu, - atrėžė vyrukas. Jų akys susitiko. -

Jei kai ką duosiu, ar laikysi mano prisiminimui? Gal tada

prisimintum mane dažniau?

-G al.

Tamsiai žalios Tamenio akys, regis, vėrė mergaitę kiaurai.

Nutraukęs nuo kaklo ploną virvelę, ištiesė nediduką

žvilgantį apskritimą.

- Tai tau.

Padėtas ant Lorelės rankos žvilgantis daiktas sukibirkš­

čiavo. Tai buvo spindintis auksinis ratukas, vos didesnis už

pupą su mažutėle krištoline gėlyte ant viršaus.

- Kas tai? - susižavėjusi paklausė Lorelė.

- Tai atžalos žiedas, - paaiškino Tamenis. - Supranti,

mažos fėjos. Kiekviena naujai išaugusi fėja gauna žiedą. Jei

265

nešioja - žiedas auga kartu su ja. Juos gamina žiemos fėjos.

Oi, ne visai - gamina pavasario fėjos, žiemos - tik užbu­

ria. - Ištiesęs ranką parodė ant savo piršto paprastą sidab­

rinį žiedelį. - Matai, štai manasis. Buvo toks pat mažutis

kaip ir ravo. O tu jau ne ūglis, tad žiedas ant piršto netiks,

bet vis tiek pagalvojau, kad jis tau patiks.

Mažas žiedelis buvo ypatingo grožio, ypač dailus.

- Kodėl man jį duodi?

- Kad labiau pasijustum esanti viena mūsų. Gali pasika-

binti ant grandinėlės, - tarė Tamenis. Kiek padvejojęs dar

pridūrė: - Pamaniau, kad tau reikėtų jį turėti.

Lorelė klausiamai dėbtelėjo į Tamenį, tačiau šis nusuko

žvilgsnį į šalį. Mergaitė gailėjosi, kad neturi daugiau lai­

ko - iškamantinėtų iš jo paslaptis.

- Visą laiką jį nešiosiu, - pažadėjo.

- Ir galvosi apie mane? - vyruko akys nedavė mergaitei

ramybės, ji suprato, kad atsakymas yra tik vienas.

- Taip.

- Gerai.

Lorelė jau sukosi šalin, bet, nespėjus jai žengti nė žings­

nio, Tamenis sugriebė jai už rankos. Neatplėšdamas žvilgs­

nio nuo Lorelės akių, pakėlė jos ranką prie veido ir brūkš­

A P R I L Y N N E PI K E

266

Sparnui

telėjo krumpliais sau per lūpas. Vos sekundėlę Tamenis

neteko savitvardos. Lorelė net nustėro pamačiusi, ką jai

išdavė vyruko akys: tai buvo pašėlusi, laukinė aistra. Ne­

spėjus įsižiūrėti atidžiau, jis nusišypsojo, ir aistros blyksnis

prapuolė.

Vos gaudydama orą Lorelė nužingsniavo prie dviračio -

bandė nusiraminti, tačiau nuo rankos, kur palietė Tame­

nio lūpos, sklido šilumos bangos. Mindama dviračiu prie

greitkelio, ji vis gręžiojosi atgal į vyruką. Kiekvieną kartą

atsisukusi sugaudavo įdėmų Tamenio žvilgsnį. Net minda­

ma dviračio pedalus šalia greitkelio einančiu dviračių taku,

Lorelė juto, kaip vyruko akys seka ją, nors pati jau jo nebe­

matė.

PENKIOLIKTASSKYRIUS

Buvo keturios po pietų, kai Lorelė pastatė dviratį gara­

že - žymiai vėliau nei galėjo pasiteisinti užtrukusi pamo­

kose. Įsidrąsinusi pravėrė namų duris.

Tėtis tysojo ant sofos, skambėjo tylus, ritmingas jo knar­

kimas. Iš jo joks pavojus negrėsė. Mergaitė įsiklausė, kur

mama - virtuvėje buvo girdėti barškantys buteliai.

- Mama? - pašaukė pasukusi už koridoriaus kampo

mergaitė.

- Tu jau grįžai? Judu su Deividu labai greitai išmokote

paskutinį puslapį. Skambinau vos prieš pusvalandį.

- Aha... Pasirodė lengviau nei maniau, - skubiai išbėrė

mergaitė.

- Ar gerai praleidote laiką? Deividas - mielas berniu­

kas.

271

A P R I L Y N N E PI K E

Lorelė linktelėjo, bet mintys sukosi visai ne apie draugą.

Kalbant tiksliau - maždaug keturiasdešimt dvi mylios nuo

Deivido namų.

- Ar judu?..

- Ką mudu? - Lorelė bandė suvokti, apie ką kalba ma­

ma.

- Na, pas Deividą praleidi siaubingai daug laiko. Pagal­

vojau, gal judu abu... jau porelė.

- Nežinau, - nuoširdžiai atsakė mergaitė. - Gal.

- Aš tik... tik žinau, kad Deivido mama kartais užtrun­

ka po darbo, tad judu su Deividu praleidžiate daug laiko

vieni. Kai liekate vieni tuščiuose namuose, reikalai gali tap­

ti nevaldomi.

- Mama, būsiu atsargi, - pašaipiai nutęsė Lorelė.

- Žinau, kad būsi, bet aš - mama ir vis tiek turiu per­

spėti, - šypsodamasi atkirto mama. - Nepamiršk, kad,

nors dar nesergi mėnesinėmis, tai nereiškia, jog negali pa­

stoti.

- Mama!

- Aš tik primenu.

Lorelė prisiminė Tamenio tądien pasakytus žodžius:

„Apdulkinimas skirtas tik dauginimuisi, o seksas - malo­

272

S pa rna i

numui.“ Mergaitė pagalvojo, ką mama pasakytų, jei ji pa­

reikštų, kad negali pastoti ir mėnesinės niekada neprasidės.

Kad seksas jai - tik seksas, be jokių pasekmių. Jei Lorelė ir

galėjo drėbtelėti ką nors tokio, kas išties sujaudintų mamą,

tai šis pareiškimas būtų kaip tik toks. Po galais, niekaip ne­

galėjo nustoti galvojusi apie Tamenio žodžius.

- Mama, - mikčiodama prabilo mergaitė. - Norėjau

pakalbėti su tavimi apie senuosius namus. Mūsų šeima ten

gyveno nuo seno. Ir aš praleidau tenai visą gyvenimą, -

prisiminusi tikrąją gimtinę - slaptus namus, mergaitė pa­

lenkė galvą. - Bent jau kiek save prisimenu, - netikėtai

akys paplūdo ašaromis, mergaitė vėl sužiuro j mamą. - Tai

stebuklingiausia vieta pasaulyje. Labai norėčiau, kad ne-

parduotumėte namų.

Mama ilgai žvelgė j dukrą.

- Ponas Barnis siūlo galybę pinigų, Lorele. Viskas, ko

pastaruoju metu buvai užsimaniusi ir ko negalėjome sau

leisti, vėl bus mūsų.

- O kas, jei neparduotumėte ? Ar nenutiktų nieko bloga?

Mama atsiduso, minutėlę pamąstė.

- Tėčio verslas klesti, bet nėra garantijų, kad taip bus ir

toliau, - mama pasirėmė alkūnėmis j stalą. - Dar ilgai tek­

273

tų gyventi taupant. Man nepatinka gyventi taip susispau­

dus. Tu ne vienintelė, kuriai tenka kai ko atsisakyti.

Kur] laiką Lorelė tylėjo. Užduotis penkiolikmetei atro­

dė pernelyg didelė. „Bet juk esu, - pagalvojo ji, - nepapras­

ta mergaitė!* Padrąsinta tos minties, ji ryžosi.

- ( ial galėtum bent pagalvoti apie tai? Pavyzdžiui, sa­

vaitę, - paklausė Lorelė, pamačiusi, kad mama papūtė lū­

pas.

- Turėtume pasirašyti dokumentus trečiadienį.

- Savaitę. Prašau. Pasakykite Barniui, kad norite savaitę

pagalvoti. Ir jei tikrai pamąstysite, daugiau neįkyrėsiu.

Mama nepatikliai žiūrėjo į mergaitę.

- Mama, prašau.

Mamos veidas sušvelnėjo.

- Spėju, ponas Barnis tikriausiai neatsiims savo pasiū­

lymo, jei paprašysiu dar vieną savaitę pagalvoti.

Lorelė apibėgo aplink barą ir apkabino mamą.

- Ačiū, - sušnibždėjo. - Man tai labai daug reiškia.

- Taigi jis tikrai ne viską tau papasakojo, - tarė Dei­

vidas sėsdamas ant baro kėdės virtuvėje. Berniuko mama

buvo išlėkusi į pasimatymą, tad jiedu su Lorele namuose

A P R I L Y N N E P I KE

274

Spa rna i

liko visiškai vieni. Deividas valgė mikrobangų krosnelėje

pašildytus pietų likučius, o Lorelė, bandydama nukreipti

dėmesį nuo maisto kvapo, kažką paišinėjo sąsiuvinyje.

- Pakankamai, - tarsi gindamasi atrėžė mergaitė. - Lyg

ir norėjo daugiau papasakoti, bet negalėjo.

Regis, draugą tai erzino.

- Kažkoks keistuolis.

- Tamenis tikrai kitoks, ir ne vien tik išvaizda, - Lorelė

staiga nustojo sukusi pieštuku spiralę ir pakėlė akis - už­

plūdo prisiminimai. - Jis toks stiprus. Visi jausmai - geri

ir blogi - atrodo tarsi būtų padidinti. Ir tai užkrečia, - ji

vėl ėmė sukti pieštuku ratus, - lyg užsimanai jausti tą patį,

ką jis, bet nepavyksta, nes tie jausmai keičiasi labai greitai.

Būti tokiam aistringam turėtų būti labai sunku, - mergaitė

sudrebėjo visu kūnu - suprato radusi tinkamą žodį apibū­

dinti Tameniui. Aistringas, visada toks.

- Tai judu dabar lyg ir draugai >

- Nežinau, - atsakė mergaitė. Tiesa buvo ta, kad tas vy­

rukas jos geidė. Ir dar, nepaisant pastangų atsispirti, ji jau­

tėsi lygiai taip pat. Praleidus visą dieną su Tameniu atrodė

tarsi išdavystė vakare būti su Deividu. O gal atvirkščiai.

Sunku buvo pasakyti, kaip yra iš tikrųjų.

275

Lorelė palietė ant tvirtos sidabrinės grandinėlės paka­

bintą žiedą, kurį davė Tamenis. Tądien jau buvo čiupinėjusi

jį gal siuitą kartų. Vos palietus grįždavo prisiminimai apie

vyruką. Per tą trumpą pasimatymą jiedu su Lorele tapo

<.laugiau nei draugai. Ne, ne daugiau - labiau nei draugai.

Žodis „draugai" atrodė per menkas apibūdinti užsimez­

gusiam ryšiui. Tikrai, buvo panašiau, kad jiedu neatsieja­

mai susiję. Negalėjo šito pasakoti Deividui. Būtų sunku

paaiškinti net nešališkam stebėtojui, o Deividas toli gražu

nebuvo nešališkas. Jei būtų bent numanęs, kokią jausmų

audrą mergaitė pajusdavo pagalvojusi apie Tamenį, būtų

beprotiškai pavydėjęs.

Bet tai nereiškė, kad Lorelei nepatinka Deividas. Laikė

jį geriausiu savo draugu, o kartais - net daugiau nei drau­

gu. Deividas buvo visiška Tamenio priešingybė - ramus,

susikaupęs, protingas, mokėjo nuraminti. Mergaitės jaus­

mai jam toli gražu nebuvo audringi - greičiau jau ramus,

stiprus potraukis. Deividas suteikė gyvenimui pastovu­

mo - iš Tamenio šito niekada nesulauktų. Dvi pusės, ku­

rios niekada netaps viena.

Galop Deividas baigė pietauti, ir pastūmusi sąsiuvinį į

šalį Lorelė atsisuko į draugą.

A P R I L Y N N E PI KE

276

S par na i

- Ačiū, kad pridengei. Nebūčiau net susapnavusi, kad

mama ims ir paskambins tau.

Deividas gūžtelėjo.

- Užtrukai, o juk ji žino, kad iš tiesų nemėgsti biolo­

gijos.

- Šią popietę truputj skaičiau, - pasiteisino Lorelė. -

Zinai, kaip augalai siurbia iš oro anglies dvideginį, o patys

gamina deguonį, tiesa?

- Taip, todėl ir turėtume rūpintis medžiais ir panašiai.

- Pamaniau, kad aš tikriausiai kvėpuoju ne deguonimi.

- Tu... manai, kad sugeri anglies dvideginį?

- Taip. Ir iškvepiu deguonį.

- Spėju, tu gali būti teisi.

- Pamaniau, - neskubėdama dėstė Lorelė, - kad galėtu­

me pabandyti tokį eksperimentą.

- Kokį eksperimentą? - nustebęs sužiuro Deividas.

- Na, oro po mikroskopu nepakiši, tad vienintelis bū­

das būtų išbandyti, ar tu gali kvėpuoti mano iškvepiamu

oru.

Deividui pradėjo darytis aiškiau, kurlink ji suka.

- Ir kaip tu siūlai šitai padaryti? - paklausė, o burnos

kamputyje žaidė vos matoma šypsenėlė.

277

A P R I L Y N N E PIKE

- Na... pagalvojau, kad tai galėtų būti kažkas panašaus j

dirbtinį kvėpavimą iš burnos į burną. Tu iškvėptum į mano

burną pirmasis, o paskui, neįkvėpusi naujo oro, iškvėpčiau

aš, - paaiškino mergaitė, sekundėlę žiūrėjo į Deividą, o

paskui paraudo. - Visai nebūtina tai daryti. Man tik šiaip

šovė tokia mintis.

- Aš sužavėtas, - pareiškė Deividas. - Pati viena mokei­

si biologijos.

Lorelė pavartė akis, bet nusišypsojo.

- Draugauju su Google.

Deividas suprunkštė, tačiau skubiai kostelėjęs nuslėpė

kilusį juoką.

Lorelė dėbtelėjo į draugą.

- Atrodo visai protinga mintis, - pripažino berniu­

kas. - Pabandykime.

Berniukas atsisuko, prisislinko arčiau, kad net lietėsi jų

keliai.

- Pirmiau įkvėpk oro tu, palaikyk apie dešimt sekun­

džių, kad plaučiai perdirbtų jį į anglies dvideginį. Paskui iš­

kvėpk į mano burną, o aš įtrauksiu. Tada palauksiu dešimt

sekundžių ir iškvėpsiu atgal tau į burną, gerai?

Deividas linktelėjo.

278

S par na i

Atrodė gana paprasta. Na, gal tik išskyrus tą dalj... bur­

na į burną. Bet juk galima susidoroti, tiesa?

Deivido krūtinė išsipūtė, jis įtraukė pilnus plaučius oro,

o sulaikius kvėpavimą net veidas paraudo.

Kelio atgal nėra.

Po dešimties sekundžių berniukas pamojo Lorelei ir

pasilenkė pirmyn - akys žvelgė tik jai j burną. Mergaitė

pabandė susikaupti, pasilenkė į priekį. Lūpos švelniai susi­

lietė, ir Lorelė vos neužsimiršo - nervingai truktelėjo oro

gurkšnį. Deividas prisispaudė stipriau ir iškvėpė jai į bur­

ną. Mergaitė įtraukė pilnus plaučius.

Deividas atsitraukė, ir Lorelė padarė klaidą - pažvelgė

jam į akis. Nusišypsojusi pabandė nusukti žvilgsnį į šalį, su­

skaičiavo iki dešimties. Paskui berniukas vėl pasilenkė, jo

ranka švelniai spaudė Lorelės petį.

Mergaitė pasitiko jį pusiaukelėje, šįkart jau be dvejonių.

Berniuko lūpos palietė josios, šiek tiek prasivėrė. Lorelė iš­

pūtė visą orą, kurį turėjo plaučiuose, Deividui į burną, ju­

to, kaip šis įkvepia. Berniukas kurį laiką dar delsė, paskui

atsitraukė.

- Oho, - pareiškė iškvėpdamas ir perbraukė pirštais

plaukus. - Nuostabu. Net galva svaigsta. Lorele, manau,

iškvepi gryniausią deguonį.

279

- Ar nenukrisi nuo kėdės, ką? - mergaitė uždėjo Deivi­

dui ant kojų rankas.

- Man viskas gerai, - lėtai kvėpuodamas atsakė šis. -

Duok dar kelias sekundes, tuojau atsigausiu, - jo rankos

nuslydo ant mergaitės delnų, vis dar gulinčių jam ant

kojų.

Deividas apsilaižė viršutinę lūpą, nusišypsojo - Lorelė

sužiuro j jį.

- Kas pralinksmino?

- Atsiprašau, - vėl paraudo Deividas. - Tiesiog tu saldi.

- Kaip suprasti - saldi?

Berniukas dar sykį apsilaižė lūpas.

- Kaip medus.

- Medus?

- Taip. Maniau, kad man pasivaideno tada... na, žinai,

tada, kai... Bet šiandien vėl tas pats. Tavo lūpos tikrai sal­

džios, - pareiškė ir sekundėlę patylėjęs šypsodamasis pri­

dūrė: - Ne, ne kaip medus, o kaip nektaras. Panašiau į tai.

- Puiku. Dabar iki gyvenimo galo man teks aiškintis

kiekvienam, su kuriuo bučiuosiuosi, nebent tai būtum tu

arba... kita fėja, - mergaitė vos neleptelėjo Tamenio vardo.

Pirštai patys nuslydo prie kabančio ant kaklo žiedo.

A P R I L Y N N E PIKE

280

Sp arn a i

- Tai nebučiuok kitų, tik mane, - gūžtelėjo berniukas.

- Deividai...

- Aš tik siūlau akivaizdžiai protingiausią išeitį, - iškėlęs

rankas prieštaravo šis.

Mergaitė nusijuokė, sumirksėjo akimis.

- Manau, šis atradimas neleis man tapti ta, kuri bučiuo­

jasi su visais iš eilės.

Deividas papurtė galvą.

- Tu niekada netaptum tokia. Esi per daug švelni. Pra­

dėtum jaudintis dėl kiekvieno pabučiuoto, kad sudaužysi

jam širdį.

Lorelė nesuprato, ar tai turėjo nuskambėti kaip kompli­

mentas, bet pasijuto pamaloninta.

- Hmm, ačiū. Gal ir taip.

- O kas čia? - paklausė Deividas rodydamas į pakabuką

ant mergaitės kaklo. - Vis žaidi su juo.

Lorelė paleido žiedą, šis slystelėjo ant marškinėlių. Tar­

si koks talismanas, tas žiedas jos mintis tučtuojau nuskrai­

dindavo pas Tamenį. Net pagalvojo - gal jis žinojo tai dar

prieš duodamas jį mergaitei. Nustebo supratusi, kad dėl to

nė kiek neįsižeidė.

- Tai žiedas, - prisipažino galop. - Tamenis davė.

281

A P R I L Y N N E P I KE

Deividas keistai dėbtelėjo j ją.

- Tamenis tau davė žiedą?

- Ne taip supratai. Žiedus duoda jaunoms fėjoms. Ma­

nau, kiekviena būdama dar mažutė gauna po žiedą, - ne­

paisydama didžiulio noro žiedą laikyti paslaptyje, mergai­

tė ištraukė grandinėlę iš po marškinėlių ir parodė Deividui

tą mažą ratuką..

- Tikrai labai gražus, - nenoromis pripažino berniu­

kas. - Kodėl jis davė tą žiedą tau?

1 .orelė gūžtelėjo.

- Nežinau. Norėjo, kad turėčiau.

Prieš paleisdamas žiedą Deividas dar ilgai j j j žiūrėjo.

ŠEŠIOLIKTASSKYRIUS

- Kaip tik laiku, - pareiškė mama, kai rytojaus dieną

Lorelė parėjo iš mokyklos. - Tau skambina.

Lorelė paėmė telefono ragelį. Prie gatvės kampo ką tik

atsisveikino su Deividu. Kodėl turėtų jai skambinti?

- Klausau, - įtariai atsiliepė ji.

- Sveika, Lorele. Tai Celsė.

- Sveika, - pasisveikino mergaitė.

- Ar užsiėmusi? Graži diena, tad pamaniau, gal norė­

tum apžiūrėti Beteri Pointo švyturį ?

Lorelė buvo girdėjusi apie šią istorinę vietą, bet matyti

jos dar neteko.

- Taip, - atsakė ji. - Labai norėčiau.

- Užsukti tavęs penktą?

- Gerai.

285

A P R I L Y N N E P I KE

- Kur nors leki su Deividu? - paklausė mama, kai Lore­

lė padėjo telefono ragelį.

- Ties;} pasakius, su Celse. Ji nori apžiūrėti švyturį. Ga­

liu?

/inoma, nuostabu. Džiaugiuosi, kad apsidairei aplin­

kui. 'Zinai, man labai patinka Deividas, bet turėtum turėti

daugiau draugų. Taip sveikiau.

Nuėjusi prie šaldytuvo Lorelė atsidarė skardinę gėri­

mo - Celsės teks luktelėti.

- Šiandien paštu atsiuntė vidurio semestro egzaminų

įvertinimus, - tarstelėjo mama.

Lorelė vos nepaspringo gėrimu. Iki žydėjimo mokslai

visai gerai sekėsi, bet ji nežinojo, kaip seksis dabar, kai gy­

venimas pakrypo keista linkme.

- Trys įvertinimai „ A“, du „B“. Labai džiaugiuosi, - šyp­

sodamasi pareiškė mama. Paskui nusijuokusi pridūrė: - Jei

jau atvirai, šiek tiek didžiuojuosi ir savimi. Neblogai padir­

bėjau mokydama tave - sekasi puikiai.

Kai mama padavė dokumentą su pažymiais, mergaitė

užvertė akis. Biologijos įvertinimas „B“ nenustebino, ta­

čiau lygiai taip pat nestebino ir aukščiausias balas iš anglų

kalbos. Viskas, ko reikia, - tai išlaikyti gerus pažymius iki

286

Sp arn a i

semestro pabaigos. Neturėtų būti sunku. Blogiausia jau

tikrai praeityje.

- Kodėl tėčio automobilis prie namų? - susidomėjo

Lorelė.

- Tėtis serga, - atsiduso mama. - Visą dieną. Net nėjo

į darbą.

- Oho, - nustebo mergaitė. - Jis niekada nėra praleidęs

darbo.

- Taip. Priverčiau gulėti lovoje. Rytoj turėtų būti ge­

riau.

Mergaitė išgirdo kieme nuaidint automobilio signalą.

- Tai Celsė, - čiupdama striukę pareiškė ji.

- Smagiai praleiskite laiką, - šypsodamasi palinkėjo

mama.

Lorelė įsmuko į Celsės mamos automobilio galinę sėdy­

nę, atsisukusi draugė plačiausiai išsišiepė.

- Oi, tas švyturys nuostabus. Klasikinis. Tau patiks.

Celsės mama išleido mergaites stovėjimo aikštelėje.

- Grįšiu maždaug po dviejų valandų, - pasakė ji.

- Iki, - mojuodama ranka atsisveikino Čelsė.

- Kur dabar? - žvelgdama į vandenyną paklausė Lorelė.

- Nueisime, - atsakė Celsė rodydama į salą maždaug už

penkių šimtų pėdų nuo kranto.

287

- Nueisime j salą?

- Kai vanduo atslūgsta, tai tarsi kyšulys.

Pridengusi akis nuo saulės Lorelė spoksojo į salą.

- Nematau jokio švyturio.

Jis ne toks, kokius švyturius piešia paveikslėliuose. Pa­

prasčiausias namas su žiburiu ant stogo.

Celsė nuvedė siaura smėlio juosta, jungiančia nedidukę

salą su žemynu. Buvo smagu eiti visai prie pat vandenyno

ir nesušlapti. Lorelei patiko aštrus, sūrus kvapas, kurį at­

nešdavo gaivus vėjas, glamonėjantis jai veidą, plaikstantis

draugės garbanas. Tikrai, keista, bet ji mėgavosi užuosda-

ma vandenyną, nors sūraus vandens nekentė.

Mergaitėms pasiekus salą, jos pamatė žvyruotą keliuką,

vedantį į kalvą. Vos prieš kelias minutes pasuko į nedidelę

užuolanką, o švyturys jau iškilo prieš akis.

- Tikrai, visai kaip normalus namas, - nustebusi pareiš­

kė Lorelė.

- Tik žiburys, - rodydama pasakė Celsė.

Lorelės draugė tarsi kokia gidė, akylai stebint apsaugos

darbuotojui, aprodė Lorelei nediduką pastatą ir papasakojo

švyturio istoriją, taip pat ir tai, koks jis reikšmingas, kai vos

ne kas dvejus metus Kreščento miestą užplūsta cunamiai.

A P R I L Y N N E PI KE

288

Sp arna i

- Būna nuostabiai gražu, - pasakojo Čelsė. - Bent jau

tol, kol ne per dideli.

Lorelė abejojo, ar verta taip žavėtis.

Celsė nusivedė draugę j vidinį kiemelį ir parodė viole­

tines gėlytes, želiančias ant uolų visose nedidelės salos pu­

sėse.

- Tikrai gražios, - grožėjosi Lorelė lenkdamasi paliesti

gėlių lopinėlį, apsipylusį smulkiais žiedynais.

Celsė iš kuprinės išsitraukė paklotą ir ištiesė jį ant

minkštos žolės. Susėdusios mergaitės tylėdamos kelias mi­

nutes stebėjo jūrą. Šioje nuošal ioje, nuostabioje vietoje Lo­

relė jautėsi nurimusi. Darsyk pasiraususi kuprinėje Celsė

ištraukė Snickers šokoladuką sau, o 1-orelei ištiesė nedidelę

Tupperivare dėžutę.

- Kas ten? - paklausė Lorelė.

- Braškės. Natūralios, jei tai svarbu, - atsakė draugė.

Nusišypsojusi Lorelė atidarė dangtelį.

- Ačiū. Atrodo nuostabiai, - padėkojo Lorelė. Braškės

buvo milijoną kartų geriau nei šokoladukas, kuriuo mėga­

vosi Celsė.

- Tai kaip sekasi su Deividu?

289

Lorelė vos nepaspringo ką tik pradėta kramtyti braške,

stipriai u/sikosėjo.

- Ką turi galvoje?

Aš tik pagalvojau, ar jūs jau pora.

Na, tai ir klausk, o ne kalbėk užuolankomis, - murm­

telėjo Lorelė labiau braškėms nei Celsei.

Tu jam tikrai patinki, Lorele, - atsiduso draugė. -

Norėčiau, kad bent pusę tiek patikčiau jam.

I .orelė pasmeigė šakute braškę.

- Manau, Deividas patinka man nuo tos dienos, kai tik

atsikraustė čia. Mudu kartu žaidėme futbolo komando­

je, - šypsodamasi aiškino Celsė.

Lorelė įsivaizdavo dešimtmetę Celsę, visai tokią pat kaip

dabar - užsispyrusią ir tiesmuką, niekaip nepritampančią,

susipažįstant su Deividu. Atlaidžiu, draugišku Deividu.

Nenuostabu, kad Celsė jį nusižiūrėjo. Bet vis tiek...

- Celse, nenoriu įžeisti, bet kodėl man šitai pasakoji?

- Nežinau, - tarė ši. Mergaitės kurį laiką tylėjo. - Ne­

noriu, kad pasijustum blogai ar dar kas panašaus, - patiki­

no Celsė. - Žinau, kad Deividui nepatinku taip, kaip norė­

čiau. Atvirai, jei jau jam norisi turėti draugę, tai verčiau tai

būtų tokia kaip tu. Tokia, su kuria galėčiau draugauti ir aš.

A P R I L Y N N E P IK E

290

S p a rn a i

- Tai turbūt gerai, - pasakė Lorelė.

- Ar... tu dabar jo panelė? - nenorėjo atstoti Celsė.

- Nežinau. Gal ?

- Tu manęs klausi ? - šypsodamasi nusistebėjo draugė.

- Nežinau, - Lorelė pašnairavo j Celsę. - Tavęs tikrai

neskaudina, kad kalbu apie tai ?

- Nė kiek. Džiaugiuosi dėl tavęs.

- Kartais tikrai kalbi keistai, - liūdnai pastebėjo Lo­

relė.

- Aha, ir Deividas taip sako. Aš pati manau, kad žmo­

nės per retai sako tai, ką galvoja.

- Na, čia tu nepralenkiama.

- Tai panelė ar ne, - vėl paklausė Celsė - nesidavė iš­

mušama iš vėžių.

Lorelė gūžtelėjo.

- Tikrai nenutuokiu. Kartais galvoju, kad norėčiau, bet

niekada nesu turėjusi vaikino. Net nesu artimiau drauga­

vusi su berniukais! Draugystė su Deividu man labai patin­

ka... nenorėčiau jos netekti.

- Gal nereikės.

- Gal. Tiesiog nežinau.

- Gal dar ir pasipelnysi iš to, - pasvarstė Celsė.

291

A P R I L Y N N E P I K E

- O kaip?

- Jei judu jau bučiuojatės, tai gal Deividas padarys už

tave namų darbus.

Hutų neblogai, - mestelėjo Lorelė. - Biologija man

visai nesiseka.

Aha, - šyptelėjo draugė. - Taip jis ir sakė.

Negali būti! - išpūtė akis Lorelė. - Tikrai?

Vargu ar tai paslaptis - dejuoji dėl biologijos beveik

kasdien per pietus. Manau, Deividas būtų puikus vaiki­

nas, - pridūrė Celsė.

- Kodėl taip kalbi? Dauguma žmonių tavo vietoje ban­

dytų mudu išskirti.

- Aš nesu dauguma žmonių, - gindamasi atšovė Cel­

sė. - Be to, - tęsė kiek švelnesniu tonu, - jis tikrai būtų

laimingas. O man patinka, kai Deividas laimingas.

- Aš namie, - tik įžengusi pro duris šūktelėjo Lorelė,

sviedė ant grindų kuprinę ir pasuko tiesiai į sandėliuką

kriaušių kompoto. Mama pasirodė po kelių minučių, kai

Lorelė tiesiai iš stiklainio žvejojo kriaušės puselę. Tačiau

užuot susilaukusi tik mamai būdingo dėbtelėjimo, reiš­

kiančio „pasiimk lėkštutę", mama tik atsiduso ir išspaudė

pavargusią šypsenėlę.

292

S p a rn a i

- Ar pasirūpinsi savo pietumis pati?

- Žinoma, o kas nutiko?

- Tavo tėčiui blogiau. Jam skauda skrandį, pilvas išpūs­

tas, o dabar dar pradėjo karščiuoti. Temperatūra nėra labai

aukšta, bet niekaip nepavyksta jos numušti. Nepadeda nei

šalti kompresai, nei vėsi vonia, nei juozažolės ar saldyme­

džio kapsulės.

- Tikrai? - nustebo mergaitė. Mama turėjo žolelių nuo

visų negalavimų - jos darydavo stebuklus. Lorelės draugai

dažnai jai skambindavo, kai jau nepadėdavo jokie parduo­

dami vaistai.

- Ar bandei duoti arbatos su ežiuole? - pasiūlė mergai­

tė, nes kaip tik šios arbatos jai visada duodavo mama.

- Paruošiau visą vonią, atvėsinau. Bet jis sunkiai ryja,

tad nebenumanau, kaip padėti.

- Lažinuosi, kad ko nors suvalgė, - spėjo Lorelė.

- Gal, - išsiblaškiusi mestelėjo mama, bet nuskambėjo

neįtikinamai. - Jam tikrai pablogėjo vos tik tu išėjai. Bet

kokiu atveju, - atsisukusi į dukterį dar pridūrė: - praleisiu

vakarą su juo. Gal pavyks padėti pasijusti bent kiek geriau.

- Man viskas bus gerai. Turiu kriaušių kompoto ir krū­

vą namų darbų.

293

- Mudviejų laukia šaunus vakaras.

- Kurgi ne, - atsidususi tarstelėjo Lorelė žiūrėdama

krūvą knygų, laukiančią ant stalo.

A P R I L Y N N E P I KE

SEPTYNIOLIKTASSKYRIUS

Ketvirtadienį po pamokų Lorelė pasičiupo mėlynąją

darbinę prijuostę ir nužingsniavo gatve prie knygyno. Tė­

čio darbuotojai Dženė, Brcntas ir Madė dirbo papildomas

valandas, bet jei reikalai nesikeis, tai iki savaitgalio visi trys

jau bus viršiję leistinas keturiasdešimt savaitinių darbo

valandų. Lorelė norėjo, kad bent Brentas ir Dženė gautų

išeiginę dieną. Juodvi su Made susitvarkys pačios. Madė

buvo vienintelė darbuotoja, kurią tėtis „paveldėjo" iš anks­

tesniojo knygyno savininko. Moteris dirbo čia jau gerą de­

šimtmetį, ir, laimė, pati šauniai tvarkėsi.

Tačiau žengdama pagrindinės gatvės link mergaitė jau­

dinosi ne dėl knygyno. Įėjusi į tėvų miegamąjį išklausyti

tėčio nurodymų, liko priblokšta jo išvaizdos. Tėtis visada

buvo liesas, bet dabar jo veidas buvo sukritęs, po įdubu-

297

A P R U . Y N N E P I K E

siomis akimis juodavo šešėliai. Lūpos - išblyškusios, kakta

nusėta smulkučiais prakaito lašeliais. Lorelės mama išban­

dė visk;}: levandų ir rozmarinų kompresus ant krūtinės,

pankolių arbat;} skrandžiui nuraminti, galybę vitamino

C imunitetui stiprinti. Regis, jokie vaistai negelbėjo. Kad

gei iau miegotų, nakčiai mama sugirdė tėčiui brendžio ir

j oro drėkintuvą įlašino mėtų aliejaus. Jokio pagerėjimo.

Pamynusi išdidumą mama griebėsi netgi įprastų medicini-

niij priemonių - vaistų nuo peršalimo, paracetamolio, bet

t ėči u i ir nuo jų nė kiek nepagerėjo. Liga, visiems atrodžiusi

kai}) bjaurus gripas, žymiai greičiau nei mama tikėjosi virto

rimtesniu susirgimu.

Kai Lorelė pasisiūlė po pietų nueiti padirbėti į knygyną,

kad mama galėtų likti namuose su tėčiu, ši tvirtai apglėbė

mergaitę ir jai į ausį sušnibždėjo: „Ačiū“. Tėtis atrodė su­

vis nepanašus į save, greičiau jau panašėjo į ligotą vos prieš

kelias dienas vaikštinėjusio vyro karikatūrą. Jis dar bandė

kaip anksčiau šypsotis ir juokauti - visada, šitaip daryda­

vo - tačiau net šitam jėgų neužteko.

Lorelei atvėrus knygyno duris, linksmai suskambo var­

pelis.

Pakėlusi akis nusišypsojo Madė.

298

S p ar n a i

- Lorelė? Tu vis gražėji, - pareiškė apkabindama mer­

gaitę. Lorelė prigludo - glėbyje pasijuto kiek geriau. Madė

visad kvepėjo sausainiais, prieskoniais ir dar kažkuo - Lo­

relė vis negalėdavo suprasti, kuo.

- Kaip laikosi tėtis? - vis dar apglėbusi Lorelę per pe­

čius pasiteiravo moteris.

Bet kam kitam mergaitė būtų paprasčiausiai atsakius,

kad jam gerai, bet į M adės klausimąjį negalėjo atrėžti taip

atmestinai.

- Made, jis atrodo baisiai. Likę tik kaulai ir oda. Mama

nieko negali padaryti. Niekas nepadeda.

- Net yzopas ir jos ruoštos saldymedžio šaknys?

Lorelė skausmingai šyptelėjo.

- Ir aš to paties klausiau.

- Na, kiek žinau, tie vaistai stebuklingi.

- Tik ne tėčiui. Ir ne šj kartą.

- Kas vakarą už jj uždegu žvakę, - pasakė Madė. Jei

Lorelės mamai stebuklus darydavo yzopas ir saldymedžio

šaknis, tai Madei stebuklingos atrodė žvakės. Ši moteris

buvo atsidavusi katalikė, ant palangės sudėjusi galybę žva­

kių, kurias degdavo už visus iš eilės, pradedant mirštančiu,

vėžio pakirstu parapijiečiu ir baigiant dingusiu kaimynų

katinu. Tačiau Lorelė vis tiek pasijuto dėkinga.

299

- Tėtis perdavė planus likusiai savaitės daliai.

Madė nusikvatojo.

- Guli paslikas lovoje ir vis tiek rezga planus - tai jau

aiškiai nesiruošia greitai mirti. - Moteris ištiesė ranką. -

Nagi, duokš tuos planus. - Perskaičiusi ranka rašytą lapą

tarė: Kaip matau, sutrumpino mūsų darbo valandas.

Lorelė linktelėjo.

Dirbti kaip anksčiau neužtenka darbuotojų.

- Gerai. Jau seniai jam aiškinau, kad kvaila atidaryti

knygyną aštuntą ryto. Kas eina pirkti knygų aštuntą va­

landą iš ryto? - Madė palinko arčiau, lyg norėtų pasakyti

kokią paslaptį. - Tiesą pasakius, netgi neturiu noro taip

anksti ropštis iš lovos.

Juodvi gana linksmai darbavosi kelias valandas ir abi

vengė kalbėti apie mergaitės tėtį. Tačiau Lorelė nenustojo

apie jį galvojusi. Palikusi Madę baigti tvarkyti dokumen­

tus, ant durų pakabino ženklą, atsiprašantį už neplanuotą

knygyno uždarymą prieš savaitgalį.

Namo Lorelė slinko koja už kojos: kelias valandas kro­

vus į lentynas vieną knygų dėžę po kitos, gėlė visą kūną.

Pasukusi už paskutinio kampo, mergaitė pamatė įvažiavi­

me į kiemą sustojusį didžiulį automobilį. Kol suvokė, ką

A P R I L Y N N E P I K E

300

S p a r n a i

matanti, praėjo kelios sekundės, tačiau kojos bėgti pradėjo

išsyk, vos tik mergaitė pastebėjo baltai raudoną greitosios

automobilį. įsiveržė pro duris kaip tik tada, kai greitosios

pagalbos medikai lipo laiptais žemyn, ant neštuvų gaben­

dami tėtį, vos per žingsnį atsilikusi iš paskos ėjo mama.

- Kas jam nutiko? - negalėdama atplėšti žvilgsnio nuo

tėčio šūktelėjo Lorelė.

Motinos veidu riedėjo ašaros.

- Pradėjo kosėti krauju. Turėjau kviesti gydytojus.

Pagaliau laiptai atsilaisvino, ir mergaitei pavyko prasi­

brauti prie mamos. Apsivijo rankomis jos liemenį.

- Viskas gerai, mama. Jis bus patenkintas, kad taip pa­

darei.

- Tėtis nepasitiki gydytojais, - sumišusi murmėjo

mama.

- Nesvarbu. Jam reikia pagalbos.

Mama linktelėjo, bet Lorelė abejojo, ar ji iš viso išgirdo,

kas sakoma.

- Turiu važiuoti su juo, - aiškino mama. - Greitąja lei­

džiama važiuoti tik vienam asmeniui. Manau, bus geriau,

jei paskambinsiu tau, kai tėčiui pagerės.

Lorelė linktelėjo.

301

A P RI LY N N K P IK E

- Taip. Neprapulsiu ir viena.

Mergaitė dar spėjo permesti rankinę mamai per petį, o

ši nė nekreipdama dėmesio į dukrą nužingsniavo prie grei­

tosios pagalbos automobilio. Trinktelėjusi durelėmis net

neatsisuko atgal.

1,orelė žvelgė nuvažiuojančiam automobiliui pavymui,

jai iš susijaudinimo suko, tarsi spaudė skrandį. Mergaitė

neprisiminė, kad kuris jos tėvų būtų patekęs į ligoninę, ne­

bent ko nors aplankyti. Lorelė nenorėjo patikėti, kad tėtį

prigriebė kas nors rimčiau nei virusas, manė, kad galop vis­

kas praeis savaime. Tačiau, regis, šis atvejis ne toks.

Mergaitė nupėdino vidun, abiem rankomis pastūmė

duris. Trinktelėjimas, atrodo, nuaidėjo per visą korido­

rių. Be tėvų namas atrodė tuščias, didžiulis. Nuo per­

sikraustymo praėjo penki mėnesiai ir mergaitei teko

ne sykį būti namuose vienai, bet šį vakarą viskas buvo

kitaip. Sukant spynoje raktą drebėjo rankos. Nuslydusi

ant žemės prie durų mergaitė sėdėjo ilgai - kol paskuti­

niai besileidžiančios saulės spinduliai pranyko, ir Lorelę

apgaubė slegianti tamsa.

Užslinkusi tamsa tarsi leido užplūsti ir niūrioms min­

tims. Atsistojusi mergaitė nuskubėjo į virtuvę, kur prieš

302

S p a rn a i

sėsdama prie stalo užžiebė visas šviesas. Išsitraukusi iš krep­

šio anglų kalbos užduotis bandė jas įveikti, bet perskaičius

pirmą sakinį raidės prieš akis ėmė lietis - liko tik beprasmė

kraigalionė.

Mergaitė padėjo galvą ant knygos. Mintys klydinėjo

nuo knygyno prie Tamenio, paskui prie Deivido, į ligoni­

nę išvykusių tėvų ir vėl iš naujo tarsi suktųsi ratu dar sykį,

kol galop mergaitė užsimerkė.

Garsus skambėjimas pažadino Lorelę iš gilaus, painaus

sapno. Susikaupusi, girdėdama tik telefono skambutį šiaip

taip nuspaudė mygtuką atsiliepti ir mieguistai, užkimusiu

balsu sumurmėjo:

- Klausau.

- Sveika, aukseli. Čia mama.

Lorelei tučtuojau išgaravo visi miegai - prisimerkusi su­

žiuro į suglamžytą vadovėlį.

- Ką sako daktarai ?

- Ketina laikyti tėtį per naktį, duos antibiotikų. Rei­

kia laukti, žiūrėsim, kas bus rytoj. - Kiek padvejojusi

mama pridūrė: - Jo dar neparvežė į palatą, kai parveš,

bus jau vėlu. Ar pernakvosi viena? Rytoj atvažiuotum

aplankyti ?

303

Lorelė kelias sekundes pasvarstė. Nedavė ramybės jaus­

mas, kad jei ji būtų važiavusi j ligoninę, būtų galėjusi kuo

nors padėti. Bet tai buvo kvaila. Rytojus jau gana greitai.

-• Nesijaudink, mama, man viskas bus gerai, - nutaisė

linksmą balsą mergaitė.

- Myliu tave.

- Ir aš tave.

Ir vėl Lorelė pasijuto viena tuščiuose namuose. Pirštai

beveik patys suspaudė Deivido telefono numerį. Berniukas

atsiliepė jai dar net nesuvokus, kad paskambino draugui.

- Deividai... - mikčiodama išlemeno. - Sveikas. - Pa­

žvelgė pro virtuvės langą į kylantį mėnulį. Nenutuokė, kiek

galėtų būti valandų. - Ar gali ateiti?

Suskambus skambučiui, mergaitė lėkte nulėkė prie

durų.

- Atsiprašau, kad skambinau. Nežinojau, kad taip vė­

lu, - skubiai malė Lorelė.

- Viskas gerai, - tvirtai suspaudęs rankomis pečius nu­

ramino Deividas. - Dar tik dešimta. Mama sakė, kad galiu

grįžti namo, kada tinkamas. Visko nutinka. Kuo galiu pa­

dėti ?

Lorelė gūžtelėjo pečiais.

A P R I L Y N N E P IK E

304

S p a r n a i

- Mama išvažiavo... Nenoriu likti viena.

Deividas apglėbė mergaitės pečius, ši prigludo prie jo.

Berniukas laikė Lorelę glėbyje kelias minutes, o ši spaudėsi

jam prie krūtinės lyg ieškodama paguodos. Deividas buvo

toks tvirtas ir šiltas - ji laikė apkabinusi jj taip tvirtai, kad

net paskaudo rankos. Kurj laiką net atrodė, kad tikrai vis­

kas gali būti gerai.

Galop mergaitė atsitraukė. Taip ilgai leidusi Deividui

glausti ją, pasijuto nejaukiai. Tačiau šis tik nusišypsojo ir

priėjęs prie sofos paėmė Lorelės gitarą.

- Kas ja groja? - paklausė braukdamas pirštais per sty­

gas. - Tėtis?

- Ne. Hmmm... aš. Niekada nesimokiau. Daugiausia

brązginu, ką pati sugalvoju.

- Kaip čia nutiko, kad nežinau?

- Kad nelabai kaip groju, tikrai, - purtė galvą Lorelė.

- Kiek laiko groji ?

- Maždaug treji metai, - mergaitė paėmė gitarą iš drau­

go ir pasidėjo ant kelio. - Radau palėpėje. Anksčiau pri­

klausė mano mamai. Ji parodė man pagrindinius dengimus

pirštais, o šiaip daugiausia groju iš klausos.

- Ar man ką nors pagrosi ?

305

A P R I L Y N N E P I K E

- Oi, ne, - Lorelė atitraukė pirštus nuo stygų.

- Prašau. Galiu lažintis, kad pasijusi geriau.

- Kodėl taip manai?

- Tu laikai gitarą taip natūraliai, - gūžtelėjo pečiais

1 )eividas, - tarsi ji tau būtų tikrai brangi.

I .orelė perbraukė ranka gitaros grifą.

Taip ir yra. Ji labai sena. Man patinka seni daiktai. Jie

turi... istoriją, turi savo praeit}.

- Pagrok, - sunėręs rankas už galvos Deividas atsilošė.

I .orelė dvejojo, paskui tyliai brązgindama suderino sty­

gas. Pamažu rankos nuo derinimo akordų perėjo prie Džo­

no Lenono dainos „Imagine". Sugrojusi pirmą stulpelį Lo­

relė pradėjo lėtai, tyliai dainuoti žodžius. Ta daina atrodė

labai tinkama tokiam vakarui. Perbraukusi pirštais pasku­

tinį akordą, mergaitė atsiduso.

- Tai bent, - nustebo Deividas. - Daina tikrai nuostabi.

Gūžtelėjusi Lorelė padėjo gitarą atgal į dėklą.

- Beje, neminėjai ir to, kad dainuoji, - tarė berniukas.

Kiek patylėjęs pridūrė: - Anksčiau nieko panašaus nete­

ko girdėti. Visai nepanašu į popso dainininkų atlikimą.

Skamba taip nuostabiai, raminamai. - Paėmęs Lorelę už

rankos paklausė: - Ar geriau jautiesi ?

306

S p a rn a i

- Taip. Ačiū, - nusišypsojo mergaitė.

Deividas krenkštelėjo, tvirčiau suspaudė draugės ranką.

- Ką veiksime dabar?

Lorelė apsižvalgė. Nelabai ką galima pasiūlyti.

- Gal norėtum pažiūrėti filmą?

- Žinoma, - linktelėjo Deividas.

Lorelė išrinko seną miuziklą, kuriame niekas neserga ir

niekas nemiršta.

- „Dainuojantys lietuje"? - truput} suraukęs nosį pasi­

tikslino Deividas.

- Smagus, - gūžtelėjo Lorelė.

- Kaip nori.

Po penkiolikos minučių Deividas kvatodamas neati­

traukė akių nuo filmo, o Lorelė stebėjo tik jj - televizoriaus

skleidžiamoje šviesoje ryškiai apšviestą siluetą. Berniuko

veidas beveik visą laiką šypsojosi, o kartkartėmis užvertęs

galvą atgal gardžiai nusijuokdavo. Salia Deivido atrodė

lengva užmiršti visa kita. Nesvarstydama, ką daro, mergai­

tė prisislinko arčiau. Beveik nejučia Deividas pakėlė ranką

ir užmetė ją Lorelei ant pečių. Ši susigūžė jam prie šono ir

padėjo ant krūtinės galvą. Tvirčiau apglėbęs mergaitę Dei­

vidas padėjo skruostą jai ant viršugalvio.

307

A P R I L Y N N E P IK E

- Ačiū, kad atėjai, - šypsodamasi sušnibždėjo Lorelė.

- Nėra už k;j, - sukuždėjo berniukas lūpomis braukda­

mas jai per plaukus.

Nuaidėjus virš knygyno durų kabančiam varpeliui, Lo­

relė sužiuro. Nebesitikėjo galėsianti išspausti šypseną dar

vienam pirkėjui. Tačiau pastebėjusi Deividą su palengvė­

jimu šyptelėjo.

- Sveikas, - pasilabino ir trinktelėjo rūšiuojamų knygų

krūvą ant stalo šalia lentynos.

- Sveika, - tyliai pasisveikino draugas. - Kaip sekasi?

- Gyva, - prisivertė nusišypsoti mergaitė.

- Vargu, - pastebėjo berniukas. Kiek padvejojęs pa­

klausė: - Kaip tavo tėtis?

Lorelė nusisuko j lentyną - mirkčiodama mėgino sulai­

kyti ašaras - tądien jau kokį penkiasdešimtą kartą. Pajutusi

pečius glostančias Deivido rankas, atsišliejo į jį, leido sau

atsipalaiduoti, pasijuto geriau - saugesnė.

- Tėtį perkelia į Brukingsą, - sušnibždėjo po kelių mi­

nučių.

- Ar jam blogiau?

- Sunku pasakyti.

308

S p a r n a i

Deividas priglaudė skruostą mergaitei prie viršugalvio.

Varpelis prie durų vėl suskambo, ir Lorelė atšlijo nuo

Deivido - nesvarbu, kad prie durų nuskubėjo Dženė. Gi­

liau atsidususi pabandė susivaldyti.

- Turiu baigti tvarkytis, - paaiškino imdama nuo stalo

knygų rietuvę. Po valandos parduotuvė užsidaro, o dar rei­

kia iškrauti keturias dėžes.

- Padėsiu, - pasisiūlė Deividas, - tik pasakyk, kur dė­

lioti. - Nusišypsojęs pareiškė: - Gali būti prižiūrėtojas. -

Paėmęs iš mergaitės knygų rietuvę, kelias sekundes trynė

viršuje gulinčios spindintį viršelį. - Gal galėčiau ir rytoj

užsukti padėti.

- Turi savo darbą. Juk sakei, kati privalai pats mokėti už

automobilio draudimą.

- Lorele, man nerūpi tas kvailas draudimas, - aštriai

nukirto berniukas. Paskui jau prakalbo tyliu, ramiu bal­

su: - Šią savaitę pirmą kartą matau tave ne klasėje ir ne per

pietus. Pasiilgau, - pridūrė gūžtelėjęs pečiais.

Lorelė tylėjo.

- Ką manai?

- Gerai, bet tik kol tėtis pasijus geriau, - nusileido mer­

gaitė.

309

A P R11 ,Y N N E P IK E

- Greitai, Lorele. Brukingse dirba geriausi specialistai,

jie išsiaiškins, kokia liga griaužia tavo tėtį, - nusišypsojo

Deividas. Tau pasiseks, jei galėsi mane išnaudoti bent sa­

vaitę.

AŠTUONIOLIKTASSKYRIUS

Nepaisant optimistinių Deivido pažadų, viena savaitė

virto dviem, o Lorelės tėčio sveikata vis nesitaisė. Mergaitė

vaikščiojo tarsi vaiduoklis, beveik su niekuo nesikalbėjo,

tik su Made, Deividu ir Celse, kuri dažnai stabtelėdavo

prie knygyno paplepėti. Pagalbos iš Celsės sulaukdavo ne

kažin kiek - kaip ji pati juokavo, esanti gimusi vadovauti,

tačiau dviejų draugų buvimas šalia Lorelę ramino.

Deividas laikėsi duoto žodžio - dirbo knygyne ir laukė,

kol draugės tėtis grjš namo. Lorelė jautėsi kalta, nes laikas

bėgo, o berniukas vis dirbo dykai, tačiau bet kokj ginčą tuo

klausimu ji pralaimėdavo.

Kelias dienas draugai praleido popietes valydami nuo

lentynų dulkes ir plepėdami, ir Lorelė bent kelioms mi­

nutėms užmiršdavo tėčio ligą. Tik užsimiršimas trukdavo

313

neilgai. Dabar, kai jj perkėlė, mergaitė negalėjo jo kasdien

lankyti. Vos tik gavęs vairuotojo teises, Deividas pasisiūlė

kas dvi ar trys dienos pavėžėti draugę iki ligoninės.

Pirmąją dieną, kai tik gavo teises, Deividas nuvežė Lo­

relę ir C ’-elsę iki Brukingso. Nors Lorelė laikėsi saugos dir­

žo taip, kad net pabalo krumpliai, o kiekvieną kartą virši­

jus greitį Čelsė išdroždavo pamokslą, kelionė praėjo gana

sklandžiai.

Lorelė nuvežė tėčiui gėlių - paprasčiausių, laukinių,

skintų iš jų kiemo. Tikėjosi, kad prisiminimai apie namus

privers tėtį greičiau sveikti. Sis buvo labai silpnas - vos

sugebėjo išbūti kelias minutes atsimerkęs, pasisveikinti ir

leidosi atsargiai apkabinamas. Paskui vėl nugrimzdo j mor­

fijaus sukeltą užmarštį.

Tai buvo paskutinis kartas, kai Lorelė matė tėtį atgavusį

sąmonę. Tuojau po to pasimatymo gydytojai nutarė jam

leisti raminamuosius visą laiką, kad nejustų skausmo, ku­

rio nepajėgė numalšinti net morfinas. Slapta širdyje Lore­

lė džiaugėsi. Buvo lengviau žiūrėti į miegantį tėtį. Atrodė

toks ramus ir patenkintas. Kai prabusdavo, mergaitė pa­

stebėdavo, kaip jis stengiasi nuslėpti skausmą, ir siaubingai

krisdavo į akis, koks jis nusilpęs. Miegas buvo geriau.

A P R I L Y N N E P I K E

314

S p a r n a i

Laboratorijos darbuotojams pavyko rasti būd;}, kaip

nukenksminti toksinus tėčio kraujyje, tačiau ligos sukė­

lėjas gydytojams buvo nežinomas, tad kol kas jie buvo

bejėgiai kovoti su juo. Išbandė viską - prileido galybes

visokiausių vaistų, kurie, kaip tikėjosi, galėjo padėti, mė­

gindami nukenksminti toksinus, beveik pavertė tėtj ban­

domąja jūrų kiaulyte. Tačiau nieko gero nepasiekė. Kūnas

vis silpo, tad vienas gydytojų prieš porą dienų išsitempė

Lorelės mamą iš palatos ir pareiškė, jog nors jie ir toliau

dės visas pastangas, bet jei nepavyks iš kraujo pašalinti už­

krato, tik laiko klausimas, kada vienas po kito ims atsisa­

kyti organai.

O dar vis neramino tai, kad kas vakarą ėmė skambi­

nėti ponas Barnis. Kokią savaitę Lorelei pavykdavo pa­

prasčiausiai atsakinėti, kad mamos nėra namuose, bet

po kurio laiko įkyruolis tuo nebetikėjo. Porą kartų iš­

kamantinėta, Lorelė daugiau telefonu neatsiliepdavo -

leido skambučius priiminėti automatiniam atsakikliui,

ragelį paimdavo tik tada, kai matė, jog skambina Deivi­

das arba Celsė.

Apie Barnį mamai neprasitarė nė puse žodelio.

315

A P R I L Y N N E P I KE

Kiekvieną vakarą trindama atsakiklyje paliktą žinutę -

kartais net dvi - jausdavosi kalta, bet buvo prižadėjusi Ta-

meniui, kad padarys viską, kas įmanoma.

Buvo keista dabar prisiminti Tamenį. Sis vyrukas atrodė

tarsi sapnas. Ypatingas, žavus, įsibrovęs į mergaitės gyveni­

mą kartu su mintimi, kad ji yra fėja. Tačiau visa tai dabar

atrodė nelabai svarbu. Lorelė pagalvojo, gal vertėtų nuvyk­

ti pas Tamenį, bet net jei ir rastų kuo nuvažiuoti - ką jis

padarytų? Kerai tikrai nepadės jos tėčiui pasveikti.

I .orelė buvo žadėjusi, kad perspės Tamenį, jei namo par­

davimas pakryps netinkama linkme, tačiau kol trynė pono

Barnio paliekamas žinutes, namui niekas negrėsė. Vėliau

mergaitė visai išmetė Tamenį iš galvos.

Grįžusi iš knygyno, dar lauke prie namų mergaitė išgir­

do aukštą, skardų telefono skambutį ir paskubėjo atrakinti

duris. Telefono ragelį sugriebė po šeštojo skambučio ir iš­

girdo mamos balsą.

- Labas, mama. Kaip šiandien tėčiui?

Ragelyje tvyrojo tyla.

- Mama?

Mergaitė girdėjo kimų atodūsį, o paskui mama vėl pra­

bilo:

316

S p a r n a i

- Ką tik kalbėjau su gydytoju Hansenu, - drebančiu

balsu pareiškė ji. - Tėčio širdis silpnėja. Jam liko mažiau

nei savaitė.

Vairuodamas automobilį tamsiu greitkeliu Deividas

tylėjo. Lorelė prisiskambino draugui mobiliuoju telefonu,

kai jis jau buvo beveik prie namų. Tai jis, Deividas, atkak­

liai siūlėsi pavėžėti Lorelę iki Brukingso tą vakarą, nelaukti

ryto. Lorelė laikė pravertą langą, bet berniukas, nors turėjo

būti sustiręs nuo šalto rudeninio vėjo, įsisukusio j automo­

bilį, nė kiek neprieštaravo. Mergaitė juto įdėmų draugo

žvilgsnį, kartkartėmis ištiesęs delną Deividas paglostydavo

jos ranką. Tačiau kalbėti - nekalbėjo.

Jiedu įvažiavo į Brukingso medicinos centro automo­

bilių stovėjimo aikštelę ir paėmęs Lorelę už rankos berniu­

kas nuėjo kartu su ja jau pažįstamu taku iki mergaitės tėčio

palatos. Lorelė tyliai pabeldė į atviras duris ir praskleidusi

tarpduryje kabančią užuolaidą kyštelėjo galvą į vidų. Mama

kartu su kažkokiu atsukusiu nugarą į duris vyru sėdėjo prie

nedidelio staliuko - pamačiusi Lorelę ir Deividą pamojavo.

Lorelė tučtuojau pažino sėdintįjį. Stambūs, platūs pe­

čiai, regis, netilpo visai ne jo dydžio marškinėliuose. Užte­

317

A P R I L Y N N E P I KE

ko tik pamatyti tą vyrą, ir mergaitė susinervino. Tai buvo

ponas Barnis.

Sukryžiavusi ant krūtinės rankas Lorelė atsirėmė j sie­

ną mama vis kalbėjosi su ponu Barniu. Ji kelis kartus

nusišypsojo ir palinkčiojo galva. Nors mergaitė negirdėjo,

ką sako vyras, mama vis kartojo: „O, taip“ ir „Žinoma" bei

energingai linksėjo galva. Lorelė prisimerkė, stebėjo, kaip

mama vis šypsosi, linkčioja ir nė nežvilgtelėjusi, kas parašy­

ta, pasirašo dokumentus. Tojau per daug.

Mama nemėgo sutarčių, nepasitikėjo „įstatymo kal­

ba" - taip vadino visus dokumentus. Ji visad smulkiausiai

išnagrinėdavo visus oficialius popierius, sutartis ir dažnai

prieš pasirašydama išbraukydavo eilutes. Tačiau dabar Lo­

relė žiūrėjo, kaip mama pasirašo aštuonių lapų sutartį ne­

perskaičiusi joje nė žodžio.

Barnis per visą tą laiką j vaikus nė nepažvelgė.

Lorelei net oda pašiurpo, ji stipriau suspaudė Deivido

ranką, kai, gavęs dar kelis parašus, susegtą popierių pluoštą

j teikė mergaitės mamai, o likusius jsikišo j krepšį. Paspau­

dęs ranką mamai, atsisuko ir beveik tą pačią akimirką jo

akys susitiko su Lorelės. Barnis dėbtelėjo į mergaitę, paskui

nužvelgė Deividą ir vėl Lorelę. Veidas siaubingai persikrei­

pė - mergaitė net žengtelėjo atgal.

318

S p a r n a i

- Lorele, - sududeno vyras balsu, kuris mergaitei atro­

dė labai apsimetėliškas, - kaip tik teiravausi, kaip laikaisi.

Regis, nė viena mano palikta žinutė nepasiekė mamos, -

baigęs kalbėti vos girdimai suniurzgė ir Lorelei iš siaubo

net surakino žandikaulius.

Barnis gūžtelėjo pečiais ir išsiviepė.

- Laimė, galop pavyko rasti tavo mamą, tad viskas bai­

gėsi gerai.

Mergaitė tylėdama spoksojo j vyrą ir troško, kad jie­

du su Deividu būtų atskubėję bent valandžiuke anksčiau.

Tada jie gal būtų... ką? Mergaitė nė pati nenumanė, tačiau

labai norėjo suprasti.

- Buvo labai malonu vėl pasimatyti, Lorele, - Barnis

dar dirstelėjo j mergaitės mamą, kuri vis šypsojosi. - Jūsų

duktė... - vyras nutilo, ištiesė ranką mergaitės link. Ši ban­

dė pasitraukti, bet ir taip jau srovėjo atsišliejusi j sieną, tad

tik nusuko veidą. Vyro pirštai vis tiek brūkštelėjo jai per

skruostą. - ...Labai graži, - pareiškė jžūlėlis.

Kai praskleidęs užuolaidą Barnis išėjo, Lorelė atsiduso

ir tik tada suvokė, kad spaudė Deivido pirštus taip, jog šie

net pabalo.

Lorelė sugriežė dantimis.

319

- Ką jis čia veikė? - paklausė drebančiu balsu.

Mama spoksojo į užuolaidą, dar tebesisupančią išėjus

svečiui.

- Ką veikė? - pakartojo ji eidama prie vaikų. - Na... -

moteris pasuko prie stalo, ėmė surinkinėti, stumti j krūvą

popierius, - ... jis atvyko baigti tvarkyti nuosavybės Orike

dokumentus.

Mama, žadėjai, kad pagalvosi.

- Ir pagalvojau. Deja, tu nusprendei imtis spręsti už

mane, - mama reikšmingai pažiūrėjo į Lorelę. - Nuo šiol

man perduosi visus paliktus pranešimus, supratai?

Lorelė nudelbė akis j žemę.

- Taip, mama, - tyliai sumurmėjo.

Moteris pažvelgė j popierius ant mažo stalelio, perbrau­

kė pirštu per pluošto kraštą, sulygino ir taip tvarkingai su­

dėtą krūvelę.

- Tiesą pasakius, buvau nusprendusi, kad jei norėtum

pasilaikyti tas žemes, jos galėtų likti mūsų šeimos nuosa­

vybė.

Viltis užplūdo mergaitę. Gal dar ne per vėlu!

- Tačiau dabar šito nėra ko nė svarstyti, - tarė mama.

Kurį laiką patylėjo, o kai vėl prabilo, balsas buvo tylus,

A P R I L Y N N E P IKE

320

S p a r n a i

įsitempęs: - Atvažiavęs ponas Barnis pasiūlė didesnę kai­

ną. - Lorelės mama pažiūrėjo mergaitei į akis. - Turėjau

sutikti.

Lorelei net pilvą susuko, pasidarė sunku kvėpuoti, kai ji

galvojo apie tai, kad netenka žemės - netenka Tamenio.

- Mama, negali parduoti namų! - aukštu, spigiu balsu

sukliko mergaitė.

Mamos veidas tarsi suakmenėjo, ji akimirką žvelgė į Lo­

relės tėtį, o paskui žengtelėjo kelis žingsnius prie dukters

ir paėmė ją už žasto. Nusitempė mergaitę paskui save -

nulėkė lyg vėtra. Lorelė juro, kaip mama spaudžia ranką

tarsi geležiniais gniaužtais - neprisiminė, kad mama kada

nors būtų taip žiauriai elgusis. Stabtelėjo nedidelėje nišoje

kambario kampe ir tik tada paleido Lorelės ranką. Ši vos

iškentė nepatrynusi nuspaustos vietos.

- Tai visai nesusiję su tavo norais, Lorele. Negaliu lai­

kyti tokios vertingos nuosavybės tik todėl, kad tu užsima­

nei. Gyvenime taip nebūna, - mamos veidas buvo aštrus,

įsitempęs.

Lorelė atsirėmė į sieną, leido mamai išsilieti. Ilgas savai­

tes ši moteris buvo kieta tarsi uola, bet kas gali išbūti taip

ilgai nepalūžęs.

321

A P R I L Y N N E P I K E

- Atsiprašau, - sušnabždėjo mergaitė. - Man nereikėjo

šūkauti.

C*iliai atsidususi mama nustojo žingsniavusi, pažvelgė į

dukrą. Ji.unpa veide atslūgo, bet tuojau apsipylė ašaromis.

Atsirėmusi j sieną nuslydo ant grindų, o skruostais upeliais

tekėjo ašaros. Lorelė atsikvėpė ir žengusi kelis žingsnius at­

sisėdo Salia mamos. Apkabinusi ją per liemenį padėjo galvą

ant peties. Atrodė keista guosti mamą.

Ar nelabai suspaudžiau ranką? - paklausė mama, kai

ašaros kiek pradžiūvo.

- Ne, - pamelavo mergaitė.

Mama giliai, sunkiai atsiduso.

- Tikrai neketinau parduoti, Lorele. Bet neturiu kito

pasirinkimo. Per tas ligoninės sąskaitas įklimpome į

skolas.

- Ar neturime draudimo?

- Ne tiek daug, - papurtė galvą mama. - Niekada ne­

pagalvojau, kad mums jo prireiks. Tačiau visi tie tyrimai,

priežiūra ir tiesiog... tiesiog jau nebeišgalime sumokėti.

- Ar nėra kito būdo?

- Norėčiau, kad būtų. Ir šiaip, ir taip sukau galvą, bet

neišmanau, kur gauti pinigų. Reikia parduoti žemę arba

322

S pa rnu i

knygyną. Ir, jei jau atvirai, žemė verta daug daugiau. Pinigų

turime tik sumokėti už tėčio gydymą iki šios dienos. Nie­

kas mums daugiau neskolins.

Mama atsisuko j 1.orelę.

- Turiu elgtis protingai. Tiesa ta, kad... - jos akys vėl

sužvilgo nuo ašarų, - tėtis gali ir nepabusti. Niekada. Tu­

riu žvelgti j ateitj. Knygynas - mūsų vienintelis pajamų

šaltinis. O net jei ir pasveiks, po tokio finansinio smūgio

neatsigausime nieko nepardavę. Ką dar galėčiau daryti -

juk žinai, kaip tėtis brangina savo knygyną?

Lorelei buvo sunku žiūrėti j liūdnas rudas mamos akis,

bet ir nusukti žvilgsnio j šalį negalėjo. Išmetusi iš galvos

Tamenj, pabandė mąstyti blaiviai. Sukandusi dantis lėtai

palingavo galvą.

- Turėjai parduoti žemę.

Mamos veidas atrodė išvargęs, žvelgė nusikamavusiu

žvilgsniu. Pakėlusi ranką paglostė I .orelės skruostą.

- Ačiū, kad supranti. Labai norėčiau, kad būtų koks ki­

tas pasirinkimas, bet jo neturiu. Ponas Barnis grjš rytą su

dar keliais dokumentais, ir pardavimas bus galutinai įfor­

mintas. Žemes prastums kuo greičiau, o jei lydės sėkmė,

pinigai mūsų sąskaitoje bus po savaitės.

323

- Savaites? - mergaitei atrodė, kad viskas vyksta taip

greitai.

Mama linktelėjo.

I .orelė dar delsė.

Keistai elgeisi, kai tas vyras buvo čia. Atrodėte tokie

laimingi, sutikai su viskuo, ką jis siūlė.

Mama gūžtelėjo pečiais.

Maniau, kad nutaisiau derybininkės veidą. Tiesiog

nenoriu, kad kas nors sutrukdytų parduoti žemes. Ponas

Barnis pasiūlė septynis šimtus penkiasdešimt. Tie pinigai

padengs visas sąskaitas ir dar šis tas liks, - moteris atsidu­

so. - Nenutuokiu, kiek ponas Barnis žino, bet noriu par­

duoti, kol kaina aukšta.

- Bet tu pasirašei visus popierius, kuriuos jis paklojo

prieš tave, - neadyžo Lorelė. - Net neskaičiusi.

Mama liūdnai palingavo galva.

- Žinau. Bet paprasčiausiai nėra laiko. Norėjau pasi­

naudoti pasiūlymu, kol jis dar ant stalo. Jei būčiau vėl ėmu­

si dvejoti, Barnis galėjo nuspręsti, kad esame pasipūtėliai,

ir visai mesti sandėrį.

- Manau, kad kalbi tiesą, - tarė mergaitė, - bet...

A P R I L Y N N E P I K E

324

S p a rn a i

- Gana, Lorele, prašau tavęs. Negaliu dabar su tavimi

ginčytis, - mama paėmė dukters ranką. - Turi patikėti,

kad stengiuosi kiek galėdama. Gerai?

Lorelė nenoromis linktelėjo.

Mama lėtai pakilo nuo grindų, nusišluostė nuo veido

paskutinius ašarų pėdsakus. Truktelėjusi mergaitę pastatė

ant kojų, apkabino.

- Išsikapstysime, - pažadėjo. - Nesvarbu, kad ir kas nu­

tiktų, rasime išeitį.

Kai juodvi vėl atėjo j tėčio palatą, Lorelės akys pačios

nukrypo j kėdę, ant kurios buvo prisėdęs ponas Barnis.

Mergaitei nebuvo būdinga imti nekęsti ko nors nė nepa­

žinus jo. Tačiau net nuo minties, kad teks sėsti ant kėdės,

ant kurios sėdėjo Barnis, ėmė šiurpas. Nuėjusi prie stalo ji

paėmė svečio vizitinę kortelę.

Nekilnojamojo turto agentas D/.eremajas Barnis.

Apačioje adresas.

Kortelė atrodė įprastai, tačiau Lorelė liko nepatenkin­

ta. Įsikišusi vizitinę kortelę į užpakalinę kišenę sugrįžo prie

Deivido ir atsistojo šalia jo.

- Išalkai? - reikšmingai vartydama akis pasiteiravo

draugo.

325

A P R I L Y N N E P I KE

Tas nesuprato užuominos.

- Nelabai.

Žengusi dar arčiau mergaitė sugriebė berniuką už marš-

kinėlių.

Mama, mudu su Deividu eisime, pavaišinsiu jį pietu­

mis. Grįšime po kelių valandų.

Kiek nustebusi mama pakėlė akis.

Jau po devynių.

Deividas išalkęs.

Išbadėjęs, - šypsodamasis patvirtino šis.

-- Jis atvežė mane čia užuot ruošęs namų darbus, - pri­

dūrė Lorelė.

Kelias sekundes mama žvelgė j juodu abejodama, bet

paskui nusisuko j miegantį vyrą.

- Tik nevalgykite kavinėje, - perspėjo.

- Kodėl vėl kišam nagus kur nereikia? - paklausė Dei­

vidas, kai jie beveik valandą prasimalė po miestą ieškodami

reikiamos miesto dalies.

- Deividai, kažkas su tuo vyruku negerai. Jaučiu tai.

- Aha. Bet brautis pas jį į kabinetą, spoksoti pro lan­

gus ? To jau per daug.

326

S p a r n a i

- Na, o ko turėčiau griebtis? Paskambinti ir pasiteir­

auti, kodėl mane taip gąsdina? Būtų neblogai, - murmėjo

Lorelė.

- O ką pasakysi policininkams, kai tie mus suims? - pa­

šaipiai paklausė Deividas.

- Na jau, tik nereikia, - nuramino draugą mergaitė. -

Tamsu, o mes tik apeisime jo biurą, pažiūrėsim per kelis

langus ir įsitikinsime, kad viskas ten gerai, - mergaitė nu­

tilo. - O jei netyčia jie paliko atvirą langą, na, tai jau ne

mano kaltė.

- Kalbi nesąmones.

- Gal, bet juk turiu tave.

Deividas užvertė akis.

- Štai ir privažiavome, - staiga tarstelėjo Lorelė. - Iš­

junk šviesas.

Deividas atsiduso, tačiau pasuko prie šaligatvio ir išjun­

gė automobilio žibintus. Slapta nuriedėjo iki aklagatvio pa­

baigos ir sustojo priešais apšiurusį pastatą, atrodantį taip,

lyg būtų statytas pačioje dvidešimtojo amžiaus pradžioje.

- Štai jis, - sušnabždėjo Lorelė prisimerkusi stebeilyda­

ma į numerius ant šaligatvio krašto ir ant vizitinės korte­

lės.

327

A P R I L Y N N E P IK E

Deividas dirstelėjo j pribloškiantį pastatą.

- Nepanašus nė j vieną mano kada nors matytą nekil­

nojamojo turto agentūrą. Atrodo visiškai apleistas.

- Tuo mažiau šansų, kad mus pastebės. Eime.

Deividas tvirčiau susisiautę striukės skvernus, ir nusė­

linę aplink namo kampą vaikai ėmė žvilgčioti pro langus.

Muvo tamsu, tačiau šviesiais marškinėliais vilkinti Lorelė

jautėsi matoma kaip ant delno. Galvojo, kad be reikalo

automobilyje paliko juodą švarkelį. Bet jei būtų grįžusi jo

pasiimti, nebūtų užtekę ryžto dar kartą eiti namo link.

Pastatas buvo didžiulis, užėmęs nemažą žemės plotą,

keli vėliau prilipdyti priestatai stirksojo tarsi kokie ne­

tinkantys prielipai. Lorelė ir Deividas sužiuro pro langus

vidun - keli neaiškūs tamsūs šešėliai dūlavo tamsoje sken­

dinčiuose kambariuose.

- Ten seni baldai, - patikino draugę Deividas. Namas

atrodė beveik tuščias. - Negali būti, kad tas vyrukas čia

priiminėja klientus, - pareiškė berniukas. - Kodėl viziti­

nėje kortelėje nurodytas šis adresas?

- Todėl, kad norėjo kažką nuslėpti, - atsiliepė Lorelė. -

Žinau.

- Lorele, ar nemanai, kad kišam nosis, kur visai nederė­

tų? Turėtume grįžti į ligoninę ir pakviesti policiją.

328

S p a rn a i

- Ir ką pasakytume? Kad nekilnojamojo turto agentas

ant vizitinės kortelės nurodė neteisingą adresą? Tai ne nu­

sikaltimas.

- Tada papasakoki m tavo mamai.

Lorelė papurtė galvą.

- Mama labai nori parduoti. Matei ją su tuo Barniu. Tas

niekšas ją tarsi užhipnotizavo. Mama tik šypsojosi ir link­

čiojo sutikdama su viskuo, ką tas sako. Niekada anksčiau

nemačiau jos taip elgiantis. C') tie popieriai, kuriuos pasira­

šė - dievai žino, kas ten! - bambėjo Lorelė ir iškišo galvą

už vieno labai lenkto priestato. Pamojo Deividui. - Matau

šviesą.

Atskubėjęs berniukas susigūžė šalia jos. Tikrai, beveik

pačiame namo gale pro mažą langiuką spingsėjo šviesa.

Lorelė sudrebėjo.

- Šalta?

-Jaudinuosi, - papurtė galvą mergaitė.

- Ar apsigalvojai ?

- Jokiu būdu, - stengdamasi neužkliūti už didžiulių

šakų ir po kiemą išmėtytų šiukšlių Lorelė slinko pirmyn.

Langas buvo pakankamai žemai, kad pro jj būtų galima

pažvelgti klūpint ant žemės, tad draugai įsitaisė abipus jo.

329

A P R 11 -Y N N E P IK E

Lango stiklą dengė žaliuzės, tačiau jos buvo sustumtos ir

netrukdė pažvelgti vidun. Buvo girdėti balsai, viduje kaž­

kas judėjo, tačiau ką kalba, suprasti nepavyko. Norėdama

nusiramini i I .orelė kelis kartus giliai atsikvėpė, paskui atsi­

suko ir pažvelgė pro langą į vidų.

Tą pačią akimirką išvydo Džeremają Barnį - jo įspū­

dingą stotą, keistą veidą. Vyras sėdėjo prie stalo ir sklaidė

popierius - mergaitė galėjo tik spėti, kad tai tie patys do­

kumentai, kuriuos jis rytą pakišo mamai pasirašyti. Salia

stovėjo dar du vyrai - mėtė strėliukes į taikinį ant sienos.

Jei Barnis atrodė nepatrauklus, tai šiedu - visiški pabaisos.

Oda ant veidų karojo tarsi atšokusi nuo kaulų, o burnos

atrodė perkreiptos nuo žiaurių grimasų. Vieno vyro vei­

das buvo visas nusėtas randais, dėmėmis ir net iš tolo buvo

matyti, kad viena jo akis beveik balta, o kita - juoda. Ant

kito vyro galvos keistais lopais žėlė raudoni plaukai, keisto

vaizdo nepavyko pridengti nė skrybėle.

- Lorele, - Deividas mojo mergaitei slinkti arčiau jo į

kitą lango pusę. Susigūžusi mergaitė pranėrė po palange ir

pažvelgė į kambarį.

- Kas čia, po galais?

Tolimajame kambario kampe pririštas grandinėmis

riogsojo kažkoks padaras - pusiau žmogus, pusiau gyvu­

330

S p a r n a i

lys. Snukis buvo perkreiptas, mėsos kur ne kur karojo aut

kaulų. Prašieptuose nasruose bolavo lenktos iltys, virš per

kreipto žandikaulio pūpsojo kažkoks mėsgalys, greičiausiai

nosis. Mergaitė pastebėjo, kad tas menkai j žmogų tepami-

šus padaras ant pečių ir liemens turėjo drabužių draiska­

nas. Tačiau gyslotą jo kaklą juosė antkaklis, tad padaras at­

rodė lyg koks keistas naminis gyvūnas. Kuprotas jo kūnas

kniūbsojo ant murzino kilimėlio ir veikiausiai miegojo.

Spoksodama j tą padarą Lorelė nejučia suleido nagus į

palangę. Iš baimės vos gaudė orą, bet vis tiek kažkodėl ne­

galėjo nusisukti. Kai tik mergaitė susikaupė ir pagalvojo,

kad reikia nusisukti, viena mėlyna padaro akis atsimerkė ir

sužiuro tiesiai į Lorelę.

DEVYNIOLIKTASSKYRIUS

Mergaitė atšoko nuo lango.

- Jis j mane pažiūrėjo.

- Manai, pamatė tave ?

- Nežinau. Bet bėkim iš čia. (ireičiau! - iš kambario

sklido urzgimas, ir mergaitė pajuto, kad keliai lyg prilipo

prie žemės.

Du vyriškiai riktelėjo padarui, kad tas užsičiauptų, ta­

čiau Barnis juodu nutildė - garsiai šūktelėjo Lorelei neži­

nomą žodį. Paskui nuaidėjo švelnus niūniavimas ir po ke­

lių sekundžių keistasis padaras nutilo.

Lorelė palinko prie lango, bet pajuto smarkiai trūkte­

lint už marškinėlių nugaros. Atsisuko.

Deividas parodė j automobilį ir papurtė galvą.

Lorelė stabtelėjo, tačiau neatrodė patenkinta. Pakėlusi

pirštą Deividui, darsyk dirstelėjo pro lango šoną.

335

A P R I L Y N N E P I K E

Žvilgsnis išsyk smigo tiesiai Džeremajui Barniui j akis.

- Bėk! - sušvokštė mergaitė Deividui ir metėsi prie kito

namo galo. Tačiau nespėjusi nubėgti fiė žingsnio mergaitė

išgirdo duri ant stiklą ir pajuto, kaip jai už kaklo sugriebusi

didžiulė ranka traukia per langą į bjaurų kambarį. Grubūs

pirštai draskė gerklę, mergaitė juto, kaip trinktelėjęs jai į

nugarą skyla lango rėmas.

Paskui ji skrido. Prieš trenkdamasi į sieną kitoje kamba­

rio pusėje, dar spėjo surikti. Svaigo galva. Tolumoje mer­

gaitė girdėjo sudejuojant Deividą, o paskui ir šis tėškėsi į

sieną šalia jos. Lorelė bandė susikaupti, bet kambarys, re­

gis, sukosi aplinkui. Deividas prisitraukė ją artyn - mergai­

tė pajuto, kaip jai ant peties kapsi karšti kraujo lašai.

Kambarys pagaliau nustojo sukęsis, ir Lorelė sužiuro į

pašaipiai išsiviepusį Barnio veidą.

- Ir ką gi mes čia turime? Tik pažiūrėkite - mažoji Sa­

ros dukrelė. Šiandien apie tave prisiklausiau daugiau nei

norėčiau.

Lorelė žiojosi prieštarauti, bet Deividas spustelėjo jai

ranką. Mergaitė juto, kaip iš žaizdos nugaroje srūva tirštas

skystis, ir nusistebėjo, kaip stipriai ją galėjo sužeisti lango

rėmas.

336

S p a r n a i

- Gera mergaitė, Bese, - pagyrė Barnis tapšnodamas

pusiau nuplikusią keistojo padaro galvą. O paskui pritūpė

šalia Deivido ir Lorelės. - Ką jūs čia veikiate? - paklausė

švelniu, tačiau įsakmiu balsu. Lorelė nenoromis jau žiojosi

atsakyti.

- Mes... mes... turėjome sužinoti, kodėl... kodėl jūs... -

lemeno mergaitė ir tik paskui susigriebusi užsičiaupė ir

dėbtelėjo į Barnį.

- Mums kai kas pasirodė įtartina, - leptelėjo Deivi­

das. - Užtat atvažiavome pasižiūrėti, gal ką surasime.

Lorelė atsisuko, plačiai išpūtusi akis sužiuro į draugą.

Sis žvelgė tiesiai pirmyn, žvilgsnis buvo tarsi apsvaigusio -

veido išraiška atrodė labai panaši j mamos, kai ji vos prieš

valandą pasirašinėjo dokumentus.

- Deividai, - sušnypštė mergaitė.

- Ir ką ketinote daryti, jei surastumėte ką nors įtarti­

na? - tuo pačiu hipnotizuojančiu balsu suokė Barnis.

- Paimti įrodymus. Priduoti policijai.

- Deividai! - neiškentė Lorelė, bet draugas, regis, ne­

girdėjo jos.

- Kas sukėlė jūsų nerimą? - pasiteiravo vyras.

337

APR11.YNNE P I KE

Deividas vėl išsižiojo, bet pasakyti nieko nespėjo - labai

jau daug paslapčių veržėsi jam iš lūpų. Lorelė užsimerkė,

mintyse at siprašė draugo ir iš visų jėgų trenkė jam antausį.

- Šudas! Ai! Lorele! - Deividas griebėsi už skruosto,

trynė žandikaulį.

Lorelė lengviau atsiduso, ji spustelėjo berniukui ranką.

Šis tik sumišęs žvalgėsi.

Išgirdau pakankamai, - stodamasis pareiškė Barnis.

Raudonplaukis nusišypsojo - žiauri šypsenos karikatū­

ra privertė Lorelę susigūžti ir prisišlieti prie Deivido krū­

tinės.

- Sulaužykim jiems kojas - žinau gerą būdą.

Lorelė pajuto, kaip įsitempia Deividas, kaip trūkčioja-

mai jis gaudo orą.

Barnis papurtė galvą.

- Ne čia - šis adresas nurodytas ant mano vizitinės kor­

telės. Ir taip jau teks valyti nemenkai kraujo. - Vėl pritūpęs

vyras ilgokai žvilgčiojo tai į vieną vaiką, tai į kitą, o paskui

paklausė:

-- Ar judu mėgstate plaukioti?

Lorelė prisimerkė, sužiuro į Barnį, tačiau Deividas su­

laikė mergaitę.

338

S p a r n a i

- Manau, trumputis panardymas Četko upėje šiąnakt

jums pasirodys... gana gaivus, - Barnis atsistojo ir griebęs

Deividą už pečių pastatė berniuką. - Apieškokit jį.

Kiti du vyrai išsiviepę puolė tuštinti Deivido kišenes -

ištraukė piniginę, raktus, mėtinių ledinukų dėžutę. Pakėlęs

raktus Barnis padavė randuotajam, o ledinukus ir piniginę

įkišo atgal į berniuko kišenę.

- Policijai bus lengviau atpažinti kūnus, kai juos ras pa­

vasarį, - kikendamas pareiškė.

Deividas Lorelės nebelaikė, tad ši metėsi ant Barnio,

kibo nagais į veidą, akis, visur, kur tik pasiekdama. Stum­

telėjęs berniuką sėbrams, u/pultasis griebė Lorelę už rankų

ir užlaužė jas už nugaros, suko, kol mergaitė ėmė inkšti iš

skausmo. Prikišęs burną visai jai prie ausies, Barnis paglos­

tė Lorelei veidą. Mergaitė negalėjo nė pasitraukti.

- Laikykis ramiai, - guodžiamai sušnabždėjo Barnis. -

Nes jei tampysiesi, - tęsė jis tuo pačiu saldžiu balsu, - visai

nutrauksiu tau rankas.

Deividas grūmėsi su užpuolikais, klykė ir veržėsi pas

Lorelę, bet ir jam sekėsi ne ką geriau nei mergaitei.

- Tylėt! - užriaumojo Barnis tokiu balsu, kad suskam­

bo visas kambarys - aidas atsimušė į sienas. Deividas tuo­

jau pat užkando žadą.

339

A P R I l . Y N N E P I KE

- Paimkit automobilį, - paliepė Barnis. - Kai važiuo­

sit pro Azelą, meskit juos į upę. Nepamirškite pririšti ką

nors sunkaus, - pridūrė pašaipiai. - Pasirūpinkit, kad šito­

ji, - parodė j I,orelę, - jokiu būdu nepasirodytų, kol rytoj

nebus pasirašyti popieriai, - nusikvatojo. - Pavasaris būtų

geriausia, bet man visai vienodai, kada juos suras, svarbu

ne ryloj. Automobilį ten ir palikit. Ne stovėjimo aikštelė­

je kur nors prie šaligatvio. Nepageidauju, kad kažkokių

dingusių vaikigalių automobilis stirksotų priešais mano

biurą, -• Barnis pašnairavo į vaikus. - Atgal pareisit pėsčio­

mis - jums tik į naudą.

- Jums šitai nepraeis geruoju, - pro sukąstus dantis iš­

košė Lorelė.

Bet Barnis tik nusijuokė. Paleidęs mergaitės ranką su­

žiuro į raudoną dėmę ant savo delno - Deivido kraują.

- Fui, šlykštynė, - bambėjo balta nosine trindamas

kraują nuo rankų. - Veskit juos iš čia.

Vyrai surišo Deividą ir Lorelę ir nusitempę įgrūdo juo­

du ant galinės Deivido Civiko sėdynės.

- I )abar galit šaukti kiek tinkami, - vypsodamas meste­

lėjo raudonplaukis, - niekas jūsų negirdės.

Tačiau šaukti nebuvo jokios prasmės.

340

S p ar n a i

Automobiliui pajudėjus sušvysčiojo gatvės žibintai -

šviesos užteko, kad mergaitė įžiūrėtų draugo veidą, /an

dikaulis buvo perkreiptas, berniukas atrodė išsigandęs ne

mažiau nei ji pati, tačiau šaukti nė nemanė.

- Kaip smagu vėl išlėkti prasiblaškyti, tiesa? - pirmą

kartą garsiai prabilo randuotasis. Visai kitaip nei sėbro, šio

vyro balsas buvo gilus, sodrus - tokį galima tikėtis išgirsti

iš kokio nors seno nespalvoto filmo herojaus lūpų, o ne iš

tokio grubaus, netašyto veido.

- Aha, - kvatodamas pritarė randuotasis. Nuo to švokš­

čiančio ir karkiančio juoko I .orelei net skrandį susuko. -

Jau užkniso tupinėti apie tą seną šiukšlių krūvą ir laukti,

kol nutiks kas smagaus.

- Mes geriausi iš viso būrio, o Barnis elgiasi taip, lyg bū­

tume niekas. Pasiuntė susitvarkyti su vaikais. Vaikigaliais!

- Aha. - Kelias sekundes patylėjęs pridūrė: - T urėtume

ne mesti juos į upę, o suplėšyti gabalais. Pasijustume tikrai

geriau.

Nuostabusis kino žvaigždei tinkantis balsas sukikeno -

tyliai, bet suskambo visas automobilis. Lorelei per nugarą

perbėgo šiurpuliukai.

- Man patiktų, - randuotasis atsisuko į vaikus - jo rami

šypsena varė siaubą. Atsidusęs vėl sužiuro į kelią. - Bet jų

341

A P R I l . Y N N E P IK E

neturi rasti dar kelias dienas. Gabalus sunku paslėpti, net

upėje. - Patylėjęs pridūrė: - Geriau laikykimės nurodymų.

- Lorele?

Deivido šnabždesys akimirkai atitraukė mergaitės dė­

mesį nuo užpuolikų.

K.|?

( i.tiliuosi, kad netikėjau tavo kalbomis apie Barnį.

Nieko tok'io.

Taip, bet turėjau pasitikėti tavo nuojauta. Kaip no­

rėčiau... - berniuko balsas nutilo, po kelių sekundžių vėl

prabilo: - Norėčiau, kad būtume...

- Nedrįsk pradėti atsisveikinimus, Deividai Losonai, -

kiek galėdama tyliau sukuždėjo Lorelė. - Dar niekas ne­

baigta.

- Oi, nejaugi? - sumišo berniukas. - Ir ką tu siūlai?

- Ką nors sugalvosime, - atsakė mergaitė. Spragtelėjo

posūkio lemputės jungiklis, automobilis sulėtino greitį.

Mergaitė juto, kaip ratai darda per purviną keliuką, o visos

šviesos lieka už jų. Kelias minutes automobilis dar pasikra­

tė, o paskui sustoję vyrai atidarė dureles.

- Metas, - pareiškė randuotasis. Veide buvo neperpran­

tama, buka išraiška.

342

S p a r n a i

-Jums nebūtina šitai daryti, - išsižiojo Deividas. Mes

tylėsim kaip žuvys. Niekas...

- Sa, - delnu uždengė berniuko burną raudonplaukis.

Tylėk ir klausykis. Gird i ?

Lorelė sukluso. Girdėjo kelis paukščius, svirpiant žio­

gus, bet užvis garsiausiai tolumoje ošė Četko upės vande­

nys.

- Tai jūsų ateities garsai. Upė laukia nesulaukia, kol ga­

lės apkabinti judu. Eime, - paragino grubiai statydamas

Deividą ant kojų. - Jums paskirtas pasimatymas, nenorė­

tume, kad pavėluotumėte.

Vyrai nuginė belaisvius tamsiu taku. Vienas vyrų gergž­

džiančiu balsu traukė siaubingai nepataikydamas j natą:

„O, Senandon, kaip trokštu tave greičiau išvysti, o tolyn

vis savo vandenis neši...“ Lorelė susiraukė, nes basų kojų

pirštai vėl atsidaužė j akmenį, ir mergaitė pirmą kartą gy­

venime pasigailėjo, kad neavi tikrais batais, o tik atviromis

basutėmis.

Medžiai praretėjo, ir visi keturi sustojo priešais Cetko

upę. Lorelei net kvapą užėmė žiūrint į lekiančias pro šalį

putotas baltas bangas. Randuotasis pastūmė mergaitę ant

žemės.

343

- Sėdėk čia, - suniurzgė jai. - Tuojau grįšime.

Surištomis rankomis negalėdama atsiremti, Lorelė išsi­

tiesė ant pilvo, skruostu prigludo prie tamsios drėgnos že­

mės. Tuojau šalia jos tėškėsi ir Deividas, o jų padėtis atrodė

visai beviltiška. Lorelė galvojo, kad viskas per ją, bet kaip

atsiprašyti žmogaus, kurį tuojau nužudys?

Nemaniau, kad viskas taip baigsis, - sumurmėjo Dei­

vidas.

Ir aš ne, - pripažino mergaitė. - Mirti nuo... o kaip

manai, kas jie tokie? Aš ne... nemanau, kad tai žmonės. Nė

vienas jų. Gal net ir Barnis - ne žmogus.

Deividas atsiduso.

- Dar niekada taip nenorėjau pripažinti, jog esi teisi.

Kelias akimirkas draugai tylėjo.

- Kiek ilgai tai truks? - paklausė mergaitė neatplėšda­

ma akių nuo putotų bangų.

Deividas papurtė galvą.

- Nežinau. Kiek ilgai gali sulaikyti kvėpavimą? - ber­

niukas liūdnai nusijuokė. - Spėju, išliksi daug ilgiau nei

aš, - juokas nutilo, Deividas atsiduso.

Prireikė kelių sekundžių, kol Lorelei staiga kai kas top­

telėjo į galvą.

A I* R I l.Y N N K IMK E

344

Spart i a i

- Deividai! - sukirbėjo nedidukė vilties kibirkštėlė. -

Ar prisimeni mūsų eksperimentą? Pas tave namuose, vir­

tuvėje? - mergaitė girdėjo, kaip grįždami nuo upės murma

užpuolikai. - Deividai, giliai, labai giliai įkvėpk, - sušnibž­

dėjo jam.

Vyrai nešėsi po akmenį ir dainavo kažkokią mergaitei

negirdėtą dainą. Aplink rankas apsivijo dar kelios virvės

kilpos, mergaitė pajuto, kaip randuotasis tikrina, ar pa­

kankamai sunkus akmuo, didumo sulig paplūdimio ka­

muoliu.

Po kelių minučių taip pat buvo paruoštas ir Deividas.

- Ar jau? - paklausė sėbro randuotasis.

Lorelė nenuleido akių nuo upės. Iki kranto dar bent

šimtas pėdų, nejau tie du tikisi, kad vaikai nueis patys?

Tarsi pajutęs mergaitės nerimą randuotasis viena ranka pa­

kėlė Lorelę, kita griebė akmenį, tarsi nei vienas, nei kitas

nebūtų svėrę nė svaro ar dviejų. Raudonplaukis čiupo Dei­

vidą. Lorelei nespėjus nė suvokti, kokie keisti dalykai de­

dasi, randuotasis šveitė ją į orą. Pro veidą švilpė šaltas oras,

mergaitė dar suriko, aukštai iškilo, nuskriejo beveik į upės

vidurį. Dar spėjo įtraukti nemenką oro gurkšnį ir vandens

paviršių perskrodęs akmuo įsitraukė ją po vandeniu.

345

Vanduo skaudžiai durstė lyg šaltos adatos, virš galvos

užsisklendė riaumojanti tamsa. Atsimerkusi, ausis ištem­

pusi Lorelė ėmė dairytis Deivido. Jo akmuo pralėkė visai

pro pat I,orely, vos nepataikė j galvą ir nugrimzdo j drums­

tą juodymy apačioje. Lorelė pagavo kojomis berniuko krū-

tiny, kai šis nėrė pro žalį. Prie Lorelės virve pririštas akmuo

trūktelėjo, ir mergaitė smarkiau apsivijo kojomis draugą.

Vylėsi, kad jis spėjo gerai įkvėpti.

Praėjo vos kelios sekundės, ir akmenys nykiai dunkste­

lėjo į upės dugną. Lorelė pažvelgė aukštyn, bet neišvydo nė

menkiausio Šviesos ruoželio. Tiesiai prieš akis bolavo bal­

tas Deivido veidas, bet nebuvo galima suprasti, ar jis dar

turi sąmonę. Mergaitė tamsoje lūpomis pabandė surasti

Deivido burną. Pamačius, kad draugo veidas taip pat juda,

užplūdo palengvėjimas. Judviejų burnos susitiko, mergai­

tė atidžiai priglaudė lūpas prie Deivido ir švelniai iškvėpė

(iesiai jam į burną. Kelias akimirkas sulaikęs kvėpavimą

berniukas iškvėpė orą atgal. Tikėdamasi, kad jis supras, ką

daro, Lorelė atitraukė burną ir ėmė rangytis, mėgindama

atlaisvinti virves.

Vanduo buvo ledinis, tad mergaitė suprato, kad turi

veikti greitai. Pirma reikėjo atkišti rankas prieš save - jei

A P RI LY N N H PI KR

346

Sparu ai

to nepavyks padaryti, tai net negalės vėl prisikapstyti iki

Deivido ir duoti jam dar vieną oro gurkšnj. Pasilenkusi

pirmyn mergaitė pabandė prakišti rankas, perlipti per jas,

bet nugara tiek neišsirietė. Dar stipriau stengdamasi mer­

gaitė juto, kaip skaudžiai trina riešų odą, bet nenustojo

bandžiusi - suprato, kad Deividas ilgiau neišbus be oro.

Pabandžius daugiau susilenkti, suskaudo nugarą, bet mer­

gaitė tik dar labiau stengėsi.

Kūnas priešinosi, tačiau galop rankos praslydo po ke­

liais, ir perkėlusi per jas kojas mergaitė ėmė bejėgiškai dai­

rytis Deivido. Apkabinusi jo kaklą vėl prispaudė lūpas prie

jo burnos. Draugai pasikeitė keliais atokvėpiais, Lorelė tuo

metu bandė nuspręsti, ko griebtis toliau. Iškvėpusi daug oro

Deividui j plaučius, vėl atsiplėšė nuo jo. Patraukusi už vir­

vės, kuri buvo pririšta prie akmens, pasiekė dugną ir sustin­

gusiais iš šalčio pirštais ėmė graibytis ko nors aštraus.

Tačiau upė pasirodė per srauni. Viskas, kas kažkada gal

ir buvo aštru, dabar jau tapo nugludinta, lygu. Mergaitė pa­

kilo aukščiau, kad duotų Deividui dar kelis kartus įkvėpti,

ir šį sykį nusileido į dugną įsitvėrusi draugo virvės. Pasi-

krapščiusi aplink akmenį apvytą mazgą, ji lėtai ėmė traukti

vieną kilpą, bandydama ją atmegzti.

347

Po kelių bandymų mergaitė vėl parplaukė atgal duoti

berniukui oro. Sis bandė prakišti rankas pirmyn, kaip ir

Lorelė, bet nebuvo toks lankstus, tad sekėsi nekaip. Giliai

atsikvėpęs Deividas vėl ėmėsi bandyti perkišti rankas, ta­

čiau sekėsi nė kiek ne geriau. Lorelė sugriežė dantimis -

teks krapštytis vienai. Lėtai nusliuogė virve žemyn, prie

mazgo aplink akmenį.

loko dar tris kartus kvėpti orą, kol galop mazgas ran­

kose persiskyrė. Tačiau virvė vis dar buvo įstrigusi po di­

džiuliu akmeniu. Tvirtai įsispyrusi pėdomis į upės dugną

mergaitė kilstelėjo akmenį, pabandė išlaisvinti paskutinę

virvės kilpą. Kojos paslydo, nusmuko viena neriant į ledinį

vandenį dar likusi įspiriama basutė. Kojų pirštais apčiupi-

nėjusi akmenuotą dugną, rado kaip įsispirti tvirčiau ir vėl

kibo į akmenį - bandė pajudinti jį dar bent truputį. Pa­

jutusi, kad akmuo pasiduoda, puolė stumti dar tvirčiau.

Staiga kojos neteko atramos, Lorelė paslydo. Upės srovė

pagavo nešti mergaitę, virvė įsitempė, kartu trūktelėjo ir

mergaitės rankas.

Nešamas srovės pro šalį nusklendė balsvas Deivido še­

šėlis - berniukas liko nepasiekiamas, Lorelė nespėjo net

pabandyti jį sugriebti. Prabėgo vos sekundė, ir Deividas

A P R I L Y N N l i PI K Ii

348

Sp arn a i

dingo iš akių, tik besisklaidančių burbulų pėdsakas išdavė,

kad berniukas ką tik buvo čia.

Deividui dingus Lorelę apėmė neviltis. Turėjo viską

geriau suplanuoti. Viskas, apie ką galėjo galvoti bejėgiškai

spoksodamaj tamsą, tai, kad praėjo daug laiko nuo pasku­

tinio Deivido įkvėpimo.

Baimė neleido galvoti, bet Lorelė bandė nepasiduoti

panikai. Oro stygius pradėjo spausti krūtinę, tačiau sukėlė

ne tiek daug nepatogumij, kaip kiti neduodantys ramybės

pojūčiai. Nuo Deivido akmens stūmimo kojų pėdos buvo

nubrozdintos, riešus peršėjo ten, kur vis dar buvo įsirėžu­

sios virvės, be to, mergaitė bejėgiškai skeryčiojo pagauta

srovės.

Lorelė užsimerkė, kelias sekundes prisiminė tėvus, pa­

bandė atgauti ramybę. Negali leisti mamai netekti visos

šeimos. Perimdama rankas mergaitė pamažu prisitraukė

virve prie akmens. Jei pavyko Deivdui, tai telieka viltis ir

jai. Dėl šalčio pirštai dabar buvo dar labiau sugrubę, o ran­

duotasis pasistengė labiau nei jo sėbras. Mazgai pasidavė

daug lėčiau, ir kol juos atnarpliojo, krūtinė jau šaukte šau­

kėsi oro - tokios agonijos anksčiau nebuvo jautusi.

O sunkioji dalis dar prieš akis.

349

Suradusi patikim;} atramą kojų pirštams stumtelėjo

akmenį melsdamasi, kad jis pasiduotų lengviau.

Sis nė nekrustelėjo.

Mintyse susikeikė ir apsiverkė - net vandenyje skruostai

paplūdo ašaromis. Kelias brangias sekundes užtruko, kol

išjudino kelis mažesnius, didžiajam akmeniui neleidžian­

čius pakrutėti akmenukus, ir vėl įsispyrė peršinčiomis,

tvinksinčiomis pėdomis. Stūmė iš visų jėgų, ir kai jau aky­

se bevelk pasidarė tamsu, akmuo pajudėjo. Lorelė perkėlė

l ankas ir vėl pastūmė, tuo pačiu metu iškvėpdama iš plau­

čių paskutinį orą, o akmuo pasislinko perkelis centimetrus

pirmyn. Dar, dar truputėlį.

Staiga mergaitė nuskriejo su srove tarsi skudurinė lėlė,

nė nenutuokianti, į kurią pusę viršus. Bejėgiškai spardėsi,

bandė ko nors įsitverti drumzliname, tamsiame vandeny­

je. Pirštu užkliudė akmenį, prilenkusi kelius atsispyrė ir iš

paskutinių jėgų nėrė aukštyn. Kai pagalvojo, kad daugiau

neištvers nė sekundės, veidas išniro į paviršių, ir mergaitė

įkvėpė pilnus plaučius oro.

Srovė vis dar nešė mergaitę, ir nors ši yrėsi kranto link,

kūnas visiškai neklausė. Užčiuopusi dugną, mėgino stotis,

bet kojos linko per kelius. Banga parbloškė ją žemyn, kojos

ir rankos trankėsi į akmenis.

A P K I I.Y N N K 1M K H

350

Sparnu i

Kažkas ūžtelėjo virš galvos, užkrito tiesiai am I,orelės.

Mergaitė sudejavo - suprato, kad ją surado tiedu g.ilv.i

žudžiai ir dabar jie imsis užbaigti pradėtą darbą. T.ičiau

stiprūs gniaužtai pasiekė mergaitės liemenį ir kilstelėjo ją

aukštyn. Tolyn nuo negailestingų akmenų.

- Pagavau tave, - mergaitei į ausį sušnibždėjo Deivi­

das, jo žodžius nusinešė šniokščianti upė. Vis dar surištos

berniuko rankos buvo permestos Lorelei per liemenj, jis

sunkiai slinko per seklumą prie kranto. Nutempęs mergai­

tę dar kelias pėdas krantu, sunkiai sudribo ant nendrėmis

nuklotos žemės. Abu gulėjo sunkiai gaudydami orą, visai

prie ausies mergaitei kaleno I )eivido dantys.

- Ačiū, Dieve, - atsiduso berniukas, ir jo rankos aplink

Lorelės liemenj suglebo.

DVIDEŠIMTASSKYRIUS

Praėjo keliolika minučių, kol vaikai sugebėjo pajudėti.

Nukėlęs rankas nuo Lorelės, 1 )eividas visu kūnu virpėjo iš

šalčio.

- Jau maniau, kad niekada tavęs nepamatysiu, - tarė

jis. - Kai perkėliau rankas j priekį ir galėjau stebėti laikro­

dį, tu išbuvai po vandeniu beveik penkiolika minučių.

Penkiolika minučių! Lorelė staiga labai apsidžiaugė,

kad pirma išvadavo Deividą. Šis būtų miręs ir po penkių

minučių.

- Kaip tau pavyko pasiekti krantą?

- Tik per didelį, labai didelį užsispyrimą, - vangiai nu­

sišypsojo Deividas. - Abejojau, ar iš viso pavyks. Tačiau vis

yriausi, kapanojausi, kai tik galėdavau - atsikvėpdavau ir

galop pasiekiau seklumą, - berniukas palinko artyn, jų­

355

A P R I L Y N N E P IK E

dviejų pečiai susilietė. - Neįsivaizdavau, kur tu buvai. Net

nesuvokiau, kurioje vietoje likai pririšta, nes visa upė juo­

davo tamsoje. Vis vaikščiojau krantu šen bei ten ieškoda­

mas bent kokio ženklo.

- O ką, jei tiedu bjaurybės būtų laukę? - susirūpino

Lorelė.

Buvau pasiryžęs surizikuoti, - švelniai atsakė berniu­

kas. Visas jo kūnas sudrebėjo, ir Lorelė sunkiai pakilo ant

kojų.

Keikia tave sušildyti, - pareiškė ji. - Pabuvęs tokiame

vandenyje gali visai atšalti.

- O tu? Juk pralindėjai vandenyje dar ilgiau.

Lorelė papurtė galvą.

- Aš nesu šiltakraujė, pameni? Eime, paieškosim ko

nors aštraus nupjauti virvei, - mergaitė pasilenkusi pradė­

jo žvalgytis po krantą.

- Ne, - paprieštaravo Deividas. - Grįžkime į mano au­

tomobilį. Tenai turiu peilį. Taip užtruksime mažiau laiko.

- Manai, rasi jį?

- Geriau jau rastume, kitaip jokios naudos iš to, kad

išsikapstėm iš upės.

Vaikai sunkiai nupėdino upe aukštyn - ėjo kelias minu­

tes, kol vietovės pradėjo rodytis pažįstamos.

356

S par na i

- Štai, - rodydama j žemę šūktelėjo Lorelė. Ant kranto

kuo ramiausiai tysojo balta jspiriama mergaitės basutė

kita dar laikėsi ant pėdos. - Tikriausiai pamečiau ją, kai

randuotasis mane pakėlė.

Įsispoksojęs j basutę Deividas stabtelėjo.

- Kaip jiems tai pavyko, Lorele ? Pakėlė mane viena ran­

ka!

- Ir mane, - linktelėjo mergaitė. Nenorėjo pasakoti

Deividui, kokie sunkūs buvo tie du pririšti akmenys. -

Automobilis turėtų būti kažkur ten, - mostelėjo ji galva.

Troško kuo toliau palikti upę ir niekada prie jos negrįžti.

- Nenorėtum pasiimti ? - paklausė Deividas lenkdama­

sis pakelti batelio.

Pažvelgus j nutrintą baltą basutę, Lorelei net skrandį

susuko. Kojos buvo nubrozdintos, bet nenorėjo nė pagal­

voti apie tai, kad vėl apsiaus pamestą batą.

- Ne, - tvirtai atrėžė ji. - Mesk atgal.

Takeliu vaikai kapstėsi lėtai - nešvietė net mėnulis. Du

kartus teko grįžti iš kur atėjus, bet nepraėjus nė pusvalan­

džiui Deividas suklupo prie automobilio ir ėmė rato dang­

tyje ieškoti atsarginio rakto.

- Sakiau mamai, kad tai kvaila mintis, - kalendamas

dantimis aiškino berniukas, - bet ji patikino mane, jog vie­

357

A P R I L Y N N E P I K E

ną dieną labai džiaugsiuosi, kad jį ten pasidėjau. - Sugrai­

bęs žvilgantį raktą iškėlė jį drebančiomis rankomis. - Ne­

manau, kati mama galvojo kaip tik apie tokią situaciją. -

Berniukas įkišo raktelį į automobilio bagažinės spynelę, ir

abu vaikai lengviau atsiduso, kai spyna spragtelėjo ir baga­

žinės dangtis pakilo. - Kai tik parsirasiu namo, nupirksiu

jai gėlių. pažadėjo jis. - Ir dar šokolado.

Deividas nerangiai pasirausė įrankių dėžutėje, ištraukė

iš jos nediduką kišeninį peilį. Kol nudzirino storas virves,

praėjo kelios minutės, bet tai vis tiek buvo milijoną kartų

geriau nei zulinti jas akmeniu. Užvedęs variklį, pasuko šil­

dymo rankenėlę iki pat galo. Abu vaikai įsitaisė ant prie­

kinių sėdynių, rankas sukišo prie pat šiltą orą pučiančių

ventiliatorių ir bandė pradžiovinti dar šlapius drabužius.

- Galėtum nusivilkti marškinėlius ir apsirengti mano

striukę, - pasiūlė Lorelė. - Ne kažin kas, bet ji bent jau

sausa.

- Negaliu, - papurtė galvą Deividas. - Tau pačiai reikia.

- Mano kūnas prisitaiko prie bet kokios temperatūros -

bent jau visada prisitaikydavo. Tai tau reikia sušilti, - pa-

aiškino mergaitė matydama, kaip keičiasi draugo veidas -

Delvldas niekaip negalėjo apsispręsti, kas svarbiau - džen­

telmeniškumas ar noras sušilti.

358

Sp ar n a i

Užvertusi akis Lorelė griebė nuo galinės sėdynės siriu

kę.

- Tučtuojau apsirenk, - paliepė.

Berniukas dvejojo, bet po kelių sekundžių nusivilko šla­

pius marškinius ir apsigaubė striuke.

- Kaip manai, ar pajėgsi vairuoti?

Deividas šniurkštelėjo nosimi.

- Pajėgsiu nuvažiuoti iki policijos skyriaus. Bus gerai?

- Negalime kreiptis j policiją, - sulaikė Deivido ranką

ant bėgių perjungimo svirties mergaitė.

- Kodėl ne? Du vyrai ką tik pasikėsino j mūsų gyvybes!

Patikėk, tokių gaudymu ir užsiima policija.

- Deividai, policija čia bejėgė. Ar pamiršai, kaip tie vy­

rai įmetė mudu į upę tarsi būtume pūkeliai ? Kaip manai,

ką padarytų keliems policininkams ?

Berniukas spoksojo į vairą ir netarė nė žodžio.

-Jie ne žmonės, Deividai. Bet koks jiems skersai kelio

stojęs žmogus nukentės.

- Tai ką darysime? - šaižiu balsu paklausė berniukas. -

Nekreipsime dėmesio? Cimpinsime namo pabrukę uode­

gas?

- Ne, - tyliai atsiliepė Lorelė. - Važiuosime pas Tamenį.

359

A P R I L Y N N E PI KE

Kai vaikai pasiekė mišką, iš palengvėjimo Lorelės akys

paplūdo ašaromis - taip buvo gera vėl pasijusti tankmės

prieglobstyje. Mergaitė nubraukė išsidraikiusius plaukus

nuo veido, nesėkmingai bandė juos suglostyti pirštais ir

šlubčiojo blausiai apšviestu taku prie upokšnio. Buvo tokia

išvargusi, kad vos bepavilko kojas.

- Tameni? - tyliai pašaukė. Tamsią, tykią naktj balsas

nuskambėjo neįprastai garsiai. - Tameni? Reikia pagal­

bos.

Tamenis atsirado šalia mergaitės taip tyliai, kad ji nė ne­

pastebėjo jo einant šalia, iki tas prakalbo.

- Drįstu spėti, kad tas vaikinukas automobilyje - Dei­

vidas?

Mergaitė sustojo ir įsisiurbė akimis į miško dvasią. Šis

nevilkėjo šarvų - buvo apsirengęs ilgarankovius juodus

marškinius ir tokias pat tamsias kelnes, tad buvo beveik

nepastebimas miško šešėliuose. Naktis buvo tokia tamsi,

kad mergaitė matė tik Tamenio veido kontūrus, tokius

švelnius ir ypač patrauklius. Norėjo pulti jam į glėbį, tačiau

susivaldė.

- Taip, tai Deividas.

360

Sp a rn a i

Tamenio akys žvelgė švelniai, tačiau tiriamai.

- Kodėl jį atsiboginai?

- Neturėjau kito pasirinkimo.

- Na, bent jau liepei jam pasilikti automobilyje, - kils­

telėjo antakį Tamenis.

- Klausyk, aš stengiausi. Bet šiąnakt jis vienintelis galė­

jo padėti man atvykti čia.

Atsidusęs Tamenis sužiuro į taką, kur Lorelė ir Deividas

buvo pasistatę automobilį.

- Turiu pripažinti, kad iš esmės labai džiaugiuosi, kad esi

čia. Tačiau miškas pilnas fėjų - nelabai tinkamas metas.

- O kodėl fėjos čia?

- Siame rajone... sustiprėjo priešo puolimai. Nelabai

suprantame, kodėl. Tiek tegaliu pasakyti, - Tamenis vėl

skubiai dirstelėjo į taką. - Eime kiek tolėliau, - paėmęs

mergaitę už rankos nusivedė taku.

Pats pirmasis žingsnis skausmu pervėrė koją, nes šakelė

įsmigo į nubrozdintą koją.

- Prašau, sustok, - ėmė maldauti mergaitė, tačiau šią

naktį to nė kiek nesigėdijo. Kai sustojęs Tamenis atsisuko,

Lorelės veidu sruvo ašaros.

- Kas nutiko ?

361

Pradėjusi verkti mergaitė jau negalėjo sustoti. Vakare

patirti baimė ir išgąstis plūstelėjo kaip Četko upės srovė -

mergaitė vos spėjo gaudyti orą.

Tamenio rankos apsivijo mergaitę, priglaudė prie krūti­

nės - nepaisant šalto oro ji buvo šilta. Tamenis glostė Lo­

relės nugarą - aukštyn, žemyn, kol užčiuopė lango rėmo

įkirstą žaizdą. Mergaitė nesusilaikė nesudejavusi.

- Kas tau atsitiko? mergaitei j ausį sušnabždėjo Tame­

nis, rankomis taršydamas jos plaukus.

Lorelės pirštai sugriebė jo marškinėlius, pabandė iš­

silaikyti ant kojų. Tamenis pasilenkęs pakišo rankas po

mergaite, pakėlė ją, priglaudė prie savęs. Lorelė užsimer­

kė, tarsi būtų užhipnotizuota grakščių ir ritmiškų vaiki­

no žingsnių, kurie, regis, neskleidė jokio garso. Kelias

minutes paėjęs taku, Tamenis paguldė mergaitę ant

minkštų samanų.

Žybtelėjo kibirkštis, ir miško dvasia uždegė tarsi kokį

nedidelį žalvarinį rutulį. Kibirkščiuojanti šviesa sklido pro

šimtus mažučių skylučių rutulyje - visa proskyna nušvito

švelnia šviesa. Nusimetęs nuo pečių kuprinę Tamenis pri­

klaupė prie Lorelės. Netaręs nė žodžio prispaudė jai po

smakru pirštą ir pasuko veidą į vieną šoną, paskui į kitą.

A P R I L Y N N E PI KE

362

S pa rn a i

Perbraukė per rankas, kojas, murmėjo vos pamatęs kokį

įbrėžimą ar nubrozdinimą. Švelniai užsikėlęs ant keliij

mergaitės pėdas kažkuo švelniu trynė atidaužytas pėdas,

o Lorelė užuodė pažįstamą levandų ir kvapiųjų kanangij

aromatą. Minutėlę dilgčiojo, beveik peršėjo, o paskui ėmė

vėsinti ir raminti skaudančias kojas.

- Ar dar kur nors sužeista? - paklausė Tamenis, kai jau

apžiūrėjo visas matomas žaizdas.

- Nugara, - atsakė Lorelė sukdamasi ant šono ir kelda­

ma marškinėlius.

Tamenis sulaikė kvėpavimą, paskui švilptelėjo.

- Prastai. Teks aprišti.

- Ar skaudės? - sunkiai rinko žodžius mergaitė, nes

švytintis rutulys, regis, apsupo visą kūną.

- Ne, bet turėsi labai saugotis kelias dienas, kol suaugs.

Lorelė linktelėjo ir pasidėjo galvą ant rankos.

- Kur susižeidei ? - pasiteiravo Tamenis pirštais švelniai

tvarstydamas gilią žaizdą. - Fėjos nėra nerangios.

Lorelei apsunko liežuvis, tačiau ji bandė neskubėdama

paaiškinti.

- Jie bandė mus nužudyti. Mane ir Deividą.

- Kas? - vyruko balsas skambėjo švelniai, tačiau Lorelė

pajuto, kaip jis įsitempia.

363

A P R I L Y N N E PI KE

- Nežinau. Kažkokie bjaurybės, nepanašūs į žmones.

Vyrai, kurie įtikino mamą parduoti žemę.

- Bjaurūs?

Lorelė linktelėjo. Pasakodama apie Džeremają Barnį ir

tėtį užsimerkė, žodžiai pradėjo pintis.

- Apnuodijo? - Tamenis vis klausinėjo, o mergaitės vo­

kai apsunko, atrodė, kad jo balsas vis tolsta, tolsta.

- Rytoj turėtų pasirašyti dokumentus, - atsiduso Lore­

lė, iš visų jėgų stengdamasi išdėstyti svarbiausią naujieną, o

jos oda švelniai dilgčiojo, tarsi ji gulėtų vidurdienio saulės

atokaitoje.

Po kelių sekundžių mergaitę apglėbė ranka, Lorelė dar

įsikibo į ją, Tamenio skruostas prigludo jai prie plaukų.

- Miegok, - sušnabždėjo jis. - Niekam neleisiu skriaus­

ti tavęs.

- D...d...deividas... laukia...

- Nesijaudink, - ramino Tamenis glostydamas Lorelei

ranką, - jis taip pat miega. Seris pasirūpins juo. Judviem

reikia pailsėti.

Lorelė pajėgė tik linktelėti, prigludo Tameniui prie krū­

tinės ir nugrimzdo į užmarštį.

364

S p ar n a i

Švelnūs pirštai perbraukė Lorelės plaukus, mergaitė lė­

tai išsitiesė, persivertė ant nugaros. Akys atsimerkė ir suti­

ko Tamenio žvilgsnį.

- Labas rytas, - pasisveikino jis švelniai šypsodamasis

ir prisėdo šalia mergaitės galvos.

Lorelė taip pat šyptelėjo, o tada sužiuro į žvaigždėtą

dangų ir nediduką rutulį, vis dar kabantį ant šakų jai virš

galvos.

- Ar rytas?

Tamenis nusikvatojo.

- Na, dar labai anksti, bet taip - jau rytas.

- Ar tu miegojai?

- Per daug turėjau darbų, - papurtė galvą vyrukas.

- Bet...

- Viskas gerai. Būdavo ir blogiau, - Tamenio šypsena

dingo, veidas tapo griežtas. - Metas eiti.

- Kur eiti? - sėsdamasi paklausė mergaitė.

- Imsimės trolių, kol jie dar nepribaigė tavo tėčio.

- Trolių? - mergaitė papurtė galvą. Tikriausiai jai pa­

sigirdo. Per greitai atsisėdo - štai ir viskas. - Mano tėčio?

Gali padėti tėčiui ?

365

A P R I L Y N N E P I KE

- Nežinau, - prisipažino Tamenis. - Bet tai nesvarbu,

nes pirmiausia imsimės trolių, - Tamenis vos regimai pa­

kreipė galvą j šoną. - Išlįsk, Šeri. Žinau, kad klausaisi.

Iš už medžio išlindo dar vienas vyrukas - Lorelė būtų

galėjusi prisiekti, jog tas medis toli gražu per menkas, kad

už jo būtų galima pasislėpti. Vyruko povyza buvo tokia pat

pasitikinti ir akys tokios pat žalios, kaip ir Tamenio. Plaukų

šaknys taip pat žaliavo, tačiau toliau jie šviesėjo, buvo ilgi

ir sušukuoti atgal nuo veido. Šeris atrodė toks pat tobulai

gražus kaip ir Tamenis, visgi jo bruožai buvo grubesni, ašt­

resni. Šis vyrukas buvo aukštesnis - beveik Deivido ūgio,

ilgomis, raumeningomis kojomis ir tvirtomis rankomis bei

krūtine.

- Lorele, tai Šeris. Šeri, susipažink - Lorelė, - pristatė

Tamenis nežiūrėdamas į pasirodžiusį vyruką.

Lorelė spoksojo plačiai išpūtusi akis, bet Šeris tik linkte­

lėjo ir, sukryžiavęs ant krūtinės rankas bei atsirėmęs į medį,

už kurio ką tik slėpėsi, klausėsi.

- Turėjau suprasti, kad tai troliai bando nupirkti šią

žemę. Tie padarai, apie kuriuos pasakojai, negali būti nie­

kas kitas. Reikia juos prigriebti, kol popieriai dar nepasi­

rašyti.

366

S pa rn a i

- Troliai? Tikri troliai? Tu rimtai? Kodėl turėtų... tro­

liams rūpėti ta žemė. Ar tik todėl, kad čia gyvenate jūs?

Tamenis dirstelėjo per petį j Šerį, tada vėl atsisuko į Lo­

relę.

- Ne. Todėl, kad čia yra vartai.

- Vartai?

- Tameni, tu jau per daug pliurpi, - suniurzgė Seris.

Tamenis atsigręžė į jį.

- Kodėl? Ar nemanai, kad kas jau kas, o ji turi teisę ži­

noti, kas vyksta?

- Ne tau spręsti. Ėmeisi reikalo per daug asmeniškai.

- Tai ir yra asmeniška, - pareiškė Tamenis, balse buvo

aiškiai justi kartėlis. - Visada taip buvo.

- Laikysimės plano, - neatlyžo Seris.

- Jau dvylika metų laikausi plano, Šeri, bet troliams iki

žemės užvaldymo liko vos vienas žingsnis - dar valanda, ir

jie pasieks savo, nors tai toli gražu neįeina į planą, - Tame­

nis nutilo, dėbtelėjo į bendražygį. - Viskas pasikeitė, mer­

gaitė turi žinoti, kas pastatyta ant kortos.

- Karalienei tai nepatiks.

- Karalienė beveik per visus valdymo metus vertė mane

jaustis nykiai. Gal būtų geriausia, jei viskas apsiverstų aukš­

tyn kojomis.

367

- Tikiu tavimi, Tameni, bet, žinai, daugiau slėpti ne­

galiu.

Abu vyrukai ilgai dėbsojo vienas į antrą.

- Taip ir bus, - pareiškė Tamenis ir atsisuko į Lorelę. -

Kartą tau minėjau, kad saugau kai ką ypatinga. Kai ką, ko

nepa neši, nepajudinsi - todėl ši žemė tokia svarbi. Tai

vartai j karalystę. Vienintelis saugomas išėjimas į Avaloną.

- Avaloną? - sulaikė kvėpavimą Lorelė.

Tamenis linktelėjo.

- Visame pasaulyje yra tik keturi į šią karalystę vedan­

tys vartai. Prieš šimtus metų vartai buvo atviri. Vietos buvo

laikomos paslaptyje, saugomos tų, kurie apie tai žinojo, bet

reikalas tas, kad tų žinančiųjų tapo per daug. Nuo pat Že­

mės gyvavimo pradžios troliai bandė perimti Avaloną. Tai

toks nuostabus Žemės kampelis, o gamta - ne vienintelis

gausos šaltinis. Auksas ir deimantai ten tokie pat įprasti,

kaip šakelės ir akmenys. Mums jie nieko nereiškia - tik

tiek, kad tinka papuošimams, - šyptelėjo Tamenis. - Ži­

nai, mėgstame viską, kas žiba.

Prisiminusi stiklines prizmes, kurias prieš metus iškabi­

nėjo per visą miegamojo langą, Lorelė nusijuokė.

- Maniau, kad tik man patinka.

A P R I L Y N N E P I KE

368

S par na i

- Dar nesu sutikęs fėjos, kuriai nepatiktų, - šypsoda­

masis pareiškė Tamenis. - O štai troliai nuolat bando pa­

pirkti kelią j žmonių pasaulį kyšiais. Kai kurie pabaisos visą

gyvenimą paskiria turtų medžioklei, o Avalonas per daug

didelis lobis, kad jį paleistų iš nagų. Ilgus amžius ši vieta

buvo mirties ir kovų vieta, nes troliai bandė mus nugalė­

ti ir sunaikinti, o fėjos iš paskutiniųjų gynė namus. Tačiau

karaliaus Artūro valdymo laikais viskas pasikeitė.

- Karaliaus Artūro? To paties karaliaus Artūro? Juo­

kauji?

- Nė truputėlio, nors apie jį sklandančios istorijos ne

viską nušviečia teisingai. Zinai, ką pasakysiu? Jei nori išlai­

kyti paslaptį - paversk ją žmonių legenda. Žmonės ją taip

supainios, kad vos prabėgus šimtmečiui niekas nebesuge­

bės atskirti, kur tiesa, o kur pramanas.

- Įsižeisčiau, nebent suprasčiau, kad legendos yra tiesa.

Tamenis gūžtelėjo pečiais.

- Ir ką padarė karalius Artūras ?

- Gal daugiau jo burtininkas Merlinas padarė. Artūras,

Merlinas ir Oberonas...

- Oberonas? Šekspyro Oberonas?

- Šekspyras vargu ar buvo pirmasis, paminėjęs šį vardą,

bet taip, tai tas pats karalius Oberonas. Kartu su Artūru ir

369

A P R I L Y N N E PI KE

Merlinu jis sukūrė kardą, kuris buvo toks stebuklingas, jog

turintis šį ginklą bet kuriame mūšyje tapdavo nugalėtoju.

- Ekskaliburas, - vos girdimai sušnabždėjo Lorelė.

- Tiksliai. Obcrtonas, Artūras ir Merlinas vedė didžiau­

sią, kokią tik kada nors Avalonas regėjo, armiją j mūšį prieš

trolius, kad juos amžiams išgintų iš šių žemių. Kovėsi fė­

jos, Artūras ir jo riteriai, Merlinas su trimis žiniuonėmis ir

pats ( )bcronas. Troliams neliko nė menkiausios galimybės.

Fėjos Avalonc atsikratė trolių, o karalius Oberonas sukū­

rė vartus, saugančius nuo šių pabaisų grįžimo. Vartų galia

pasirodė didesnė nei galėjo pakelti bet koks augalas, net

žiemos fėja. Didingiausias pasaulyje fėjų valdovas paauko­

jo savo gyvybę, kad sukurtų vartus, kuriuos man patikėta

saugoti.

- Visa tai skamba neįtikėtinai, - sumurmėjo Lorelė.

- Tai tavo istorija, - atšovė Tamenis. - Tavo ištakos.

Už nugaros stovintis Seris suniurzgė, bet Tamenis ne­

kreipė į jį dėmesio.

- Štai kodėl taip svarbu, kad šios žemės nepatektų tro­

liams į nagus. įėjimo niekada nesunaikintų, tačiau jį sau­

gančius vartus - gali. O jei būtų sunaikinti vartai, į Ava-

loną galėtų patekti bet kas. Mūsų namai vėl taptų karo ir

370

S pa rn a i

žudynių vieta. Žinome, kokio baisaus keršto troliai grie­

bėsi prieš Kamelotą, tad galime įsivaizduoti, kad panašus

likimas lauktų ir Avalono, jei tik troliai rastų kelią į jį.

- Kodėl viskas vyksta kaip tik dabar? Mano mama jau

kuris laikas bando parduoti šias žemes. Troliai galėjo nusi­

pirkti jas seniausiai.

Tamenis papurtė galvą.

- Nežinome. Prisipažinsiu, beveik bijau sužinoti tai.

Troliai nemėgsta pralaimėti. Niekada nepuola, jei nėra įsi­

tikinę, kad bus jų viršus. Gal dabar susirinko tikrai didelis

jų būrys. Gal... gal... - Tamenis atsiduso, - net nežinau. Bet

jie turi kažkokią paslaptį, leidžiančią manyti, kad persvara

jų pusėje. Ir gali būti, kad mes neturime jokių šansų lai­

mėti, nebent sužinotume tą paslaptį. - Kiek patylėjęs fėjų

sargybinis pridūrė: - Mes nė neįtarėme, kad troliai žino,

kur yra vartai.

- Kodėl ne? Nejaugi jie nebandė brautis į Avaloną nuo

to laiko, kai buvo sukurti vartai ?

- Tarkime, iš Avalono paspruko vos keli gyvi troliai. Il­

gus metus mes tik įtarėme, kad likę gyvi priešai maždaug

nujautė vartų buvimo vietą, galbūt jie ir perdavė žinais

palikuonims, tačiau iki šiol troliams nesisekdavo nustatyti

tikslios vartų vietos.

371

A P R I L Y N N E PI KE

- Kas nutiks, jei troliai ras vartus?

-Jei taip ir bus, mes juos nudėsime. Todėl ir esame čia.

Bet tai ne blogiausia, kas gali nutikti. Jei jiems pavyks nu­

pirkti žemę, gali atsiųsti čia gausybę žmonių, kurie imsis

kokio nors didžiulio projekto, statybų ir sugriaus viską

greičiau nei spėsime pabaisas nudėti nepatraukę žmonių

dėmesio. Vartai labai tvirti, bet nėra neįveikiami. Keli bul-

dozeriai ir truputis sprogios medžiagos galėtų juos nuneš­

ti. Taigi mažų mažiausiai reikia, kad vartus pastebėtų tie,

kurie trokšta juos surasti.

- Tu sakai, kad troliai susargdino mano tėtį ? - sušnabž­

dėjo mergaitė.

Tamenis ilgai žvelgė į ją blizgančiomis iš pykčio akimis.

- Manau, taip. Ir dar - laikausi nuomonės, kad dėl šių

nuodų...

Seris krenkštelėjo, kreipėsi į Lorelę.

- Tamenis mėgsta pliurpti, bet esu tikras, jog sutiksi,

kad turime mažai laiko.

Papūtęs lūpas Tamenis pažvelgė į dangų.

- Jau ir taip per ilgai užtrukau, - pripažino pats. - Tu­

rime skubėti. Norėtume sugauti trolius, kai dangus dar tik

rausvėja.

372

Sp a rn a i

- Kodėl?

- Troliai yra naktiniai padarai, saulei nusileidus jie mie­

liau miega. Jei sučiupsime juos baigiantis jų dienai, bus pa­

vargę ir silpni.

Lorelė linktelėjo. Dar sykį pasirąžė ir nenoromis atsi­

stojo, atsargiai tikrindama, ar kojos ją išlaikys. Mergaitės

nuostabai, pėdos buvo beveik kaip visada. Ji nesijautė iš­

vargusi ar vangi, o visas kūnas buvo atsigavęs, žvalus.

- Kaip tai padarei? - susidomėjo ji.

Tamenis nusišypsojo ir parodė į šviesulį.

- Sakei, kad norėtum pamatyti stebuklą.

Lorelė spoksojo į nedidelį švytintį rutulį.

- Ką jis padarė?

- Tas rutulys veikia kaip dirbtinis šviesos šaltinis. Skati­

na kūną regeneruoti, tarsi būtum ryškioje saulėkaitoje. Per

dažnai naudoti negalima, nes ląstelės pajunta skirtumą,

tačiau nelaimingų atsitikimų atvejais - tinka. Vis tiek, -

rausdamasis kuprinėje kalbėjo Tamenis, - tikriausiai ne­

atsisakysi šitų, - padavė mergaitei porą minkštų batelių,

visai tokių pat, kokius avėjo pats.

Kai Lorelė užsirišo batų raištelius, Šeris žengė pirmyn ir

uždėjo ranką Tameniui ant peties.

373

A P R I L Y N N E P I KE

- Sėkmės. Jau pašaukiau pastiprinimą - jie turėtų čia

atskubėti per valandą.

- Tikėkimės, kad jums neprireiks pagalbos, - atšovė

Tamenis.

- Jei tai tikrai troliai ir žino tiek, kiek įtari, tai įsivaiz­

duoju, kad šioje laukymėje padės galvas daugybė, daugybė

sargybinių.

- Turint galvoje-paskutiniąsias kelias savaites, tai labai

daug pasako, - pašaipiai pridūrė Tamenis.

- Ar tikrai manai, kad nenori, jog judu dar kas nors ly­

dėtų?

- Geriau, kad mūsų būtų kuo mažiau, - šyptelėjo

Tamenis. - Be to, yra tik keturi troliai, o vienas jų - jau­

nesnysis. Tu paprasčiausiai pavydi, kad neleidau keliau­

ti kartu.

- Gal šiek tiek. Bet tikrai, Tami - vienas trolis juk vy­

resnysis. Nenuvertink jo. Nenorėčiau eiti ieškoti tos košės,

kuri liks iš tavęs.

- Pažadu - nereikės.

Šcris kurį laiką tylėjo, paskui kilstelėjo smakrą aukštyn

ir palingavo galva.

- Hekatės akis tave budriai saugos.

374

S p ar n a i

- Ir tave, - nusisukdamas tyliai pratarė Tamenis.

Jiedviem skubiai minant takeliu, Lorelė stebėjosi, kaip

gerai ji jaučiasi. Po negailestingos kovos už savo ir Deivido

gyvybes upėje, mergaitė buvo išsekusi labiau nei kada nors

gyvenime. Dabar jautėsi pakankamai žvali, o jusdama švel­

nų Tamenio rankos spaudimą norėjo strykčioti.

Vis dėlto, pažvelgusi į paniurusį Tamenio veidą, Lorelė

nusprendė atsispirti šiam norui.

Po kelių minučių jiedu pamatė automobilį.

- Ar pasiruošę s ? - paklausė Lorelė.

- Sunaikinti trolių būrį? Taip. Susitikti su Deividu?

Tikrai ne.

DVIDEŠIMTPIRMASSKYRIUS

Reikia pripažinti, kad Deividas susivaldė ir susitikimo

metu elgėsi kuo puikiausiai, ypač turint galvoje tai, kad

jį prižadino keistuolis, kuris tik dėbsojo į jį, kol Lorelė le­

mendama pristatinėjo vyrukus vienas kitam. Paaiškinimą,

kad tie užpuolikai buvo troliai, jis priėmė geriau nei Lore­

lė - mergaitė net pamanė, kad Deividas ne visai pabudęs

arba dar neatsigavęs iš nuostabos. Kad ir kaip ten buvo, jis

pajėgė vairuoti.

Tamenis įsiropštė ant užpakalinės sėdynės ir paliko

dureles atviras, žvilgsniu rodydamas Lorelei sėsti šalia jo.

Mergaitė dirstelėjo į Deividą - drabužiai suglamžyti, mur­

zini po nuotykio upėje, o ant skruosto, kurį užgavo Lorelė,

jau ryškėjo mėlynė, ir atsiprašomai nusišypsojusi bei užda­

riusi galines automobilio dureles slystelėjo ant priekinės

379

keleivio sėdynės. Tamenis taip lengvai nesitaikstė su prara­

dimu ir, kai Deividas pasuko į greitkelį, pasilenkęs pirmyn

apglėbė sėdynės atlošą, kad galėtų uždėti ranką Lorelei ant

peties.

Jei Deividas prieblandoje tai ir pastebėjo - nieko ne­

sakė.

I,<>relė pažvelgė į laikrodį. Beveik keturios. Mergaitė at­

siduso.

- Mano mama išsikraustys iš proto. O tavoji? - paklau­

sė ji Deivido.

- Tikiuosi, kad ne. Pasakiau jai, kad galiu pasilikti su

tavimi per naktį. Mama dar pridūrė, kad nieko tokio, jei

praleisiu pamokas. Kai tik bus tinkamas metas, paskam­

binsiu jai ir pasakysiu, kad esu su tavimi.

-Jei ji bent nutuoktų... - neaiškiai numykė Lorelė.

- Koks planas? - paklausė Deividas, mėgindamas pa­

keisti temą.

Atsiliepė Tamenis.

- Nuveži mane prie to namo, aš pasirūpinu troliais,

parveži mane atgal. Labai paprasta.

- Papasakok daugiau apie tuos trolius, - paprašė Deivi­

das. - Tai baisiausi padarai, kokius tik kada nors mačiau.

A P R I L Y N N E P I K E

380

Spa rna i

- Tikiuosi, baisesnių ir neišvysi.

Deividas net sudrebėjo.

- Ir aš tikiuosi. Kai jie nusitempė mus prie upės, tas...

trolis pakėlė mane tarsi būčiau koks pūkelis. O aš juk ne

mažiukas.

- Na, už mane aukštesnis, šitai pripažįstu, - Tamenis

atsisuko į Lorelę, ir jo globėjiškas tonas dingo staiga, kaip

ir atsiradęs. - Troliai yra... na jie tarsi kokia evoliucijos

klaida. Troliai - gyvūnai, kaip ir tu, Deividai - primatai.

Tačiau ne žmonės. Kaip jau patys patyrėte - stipresni už

žmones ir greičiau išsigydo sužeidimus. Kažkas panašaus,

tarsi evoliucija būtų bandžiusi sukurti tokį lyg ir superžmo-

gų, tačiau jai nepavyko.

- Nepavyko, nes jie bjaurūs? - paklausė Deividas.

- Bjaurumas - tik pašalinis poveikis. Bėda ta, kad jie

nedera.

- Kaip suprasti - nedera? - susidomėjo Lorelė.

- Troliai - nesimetriški. Žmonės dažniausiai simetriš­

ki - kiek tik tokie gali būti gyvūnai, turint galvoje jų netai­

syklingos formos ląsteles. Dvi akys, dvi rankos, dvi kojos.

Viskas to paties ilgio ir proporcijų, bent jau maždaug. Tik­

rai įspūdinga, kai pagalvoji.

381

- Ką pagalvoji ? - karkai puolė Deividas.

- Kai pagalvoji, kad ląstelės tokios nevienodos. Šito ne­

paneigsi net ir būdamas toks protingas, kaip Lorelė nuolat

kartoja man, - pastaba buvo padaryta taip pat gana karš­

takošiškai, tačiau netikėtai nuramino Deividą. - Mudu su

Lorele, - kalbėdamas Tamenis paglostė mergaitei kaklą, -

esame absoliučiai simetriški. Jei galėtum perlenkti kūną

pusiau, kiekviena dalelė idealiai sutaptų. Štai kodėl Lorelė

atrodo visai kaip viena jūsų mados modelių. Simetrija.

- O troliai - nesimetriški? - paklausė mergaitė, trokš­

dama kuo greičiau nukreipti kalbą nuo savęs.

Tamenis papurtė galvą.

- Nė iš tolo. Pameni, minėjai, kad Barnio akis išvar­

vėjusi ir nosis ne viduryje veido. Tai tik fizinė asimetrija.

Beje, pas Barnį ji dar nelabai pastebima. Paprastai šitaip

nebūna. Man teko matyti trolių kūdikių taip siaubingai

iškraipytų, kad net jų bjauriosios motinos nenorėdavo to­

kių auginti. Kojos auga iš galvos, kaklai kreivai įstatyti į

pečius. Vaizdas - kraupus. Kažkada seniai fėjos bandydavo

tokius nelaimėlius priglausti. Tačiau jei evoliucija numojo

ranka, tai nieko nepadarysi - išnykimas neišvengiamas.

Beje, problemos ne tik dėl išvaizdos. Kuo esi kvailesnis -

A P R I L Y N N E P I KE

382

Sp arn a i

kuo labiau evoliucija pasityčiojo iš tavęs, tuo mažiau kūne

simetrijos.

- Kodėl troliai visiškai neišmirė? - negalėjo suprasti

Deividas.

- Deja, nėra to blogo, kas neišeitų j gera - tokie kaip

Barnis troliai gali prasmukti j žmonių pasaulį. Kai kuriems

netgi pavyksta įgauti tam tikros valdžios. Net neįsivaiz­

duojame, kiek jų galėtų būti, bet trolių galima tikėtis išvys­

ti bet kur.

- Kaip juos atskirti nuo žmonių?

- Čia ir yra bėda - tai nelengva. Kartais beveik neįma­

noma, bent jau ne sargybiniui. Troliai paprasčiausiai nepa­

siduoda mūsų apžavams.

- Visiškai? - susidomėjo Lorelė.

- Bent jau ne pavasario fėjų burtams. Gaila, bet ne. Šian­

dien būtų daug lengviau susidoroti su jais. Yra keli ženklai,

kurie leidžia atskirti trolius nuo žmonių, tačiau daugumą

tų ženklų galima nuslėpti.

- Kokie tai ženklai? - vėl paklausė mergaitė.

- Nuo senų senovės troliai gyveno po žeme, nes jų oda

bijo saulės šviesos. Šiuolaikiniai išradimai, tokie kaip kre­

mas nuo saulės, apsauginiai losjonai, leidžia jiems geriau

383

jaustis ant žemės, tačiau net ir tokiu atveju retai kada jų

oda atrodo sveikai.

Lorelė net susiraukė prisiminusi, kaip to padaro Besės

oda, nutrinta antkaklio, luposi, plyšinėjo ir skilinėjo.

- Be to, kad troliai nesimetriški, jų akys dažniausiai

būna skirtingų spalvų - tik šitai taip pat galima nuslėpti

kontaktinių lęšių pagalba. Tikriausiai vienintelis būdas

įsitikinti, ar prieš tave trolis - tai pastebėti jį demonst­

ruojant jėgą arba sugauti ėdant didžiulį kruvinos mėsos

gabalą.

- Barnis buvo sužavėtas išvydęs ant mano rankos krau­

ją, - prisiminė Lorelė.

- Tu nekraujuoji, - nustebo Tamenis.

- Na, tai nebuvo mano kraujas - kraujavo Deividas.

- Ant tavo rankos ?

Mergaitė linktelėjo.

-Jis įsipjovė ranką, kai mus įsitraukė pro langą. Ten pat

įsirėžiau nugarą.

- Ir daug nukraujavo? - susidomėjo Tamenis.

- Pakankamai, kad išsikruvintų visas Barnio delnas, kai

jis sugriebė mane.

Tamenis sukikeno.

A P R I L Y N N E P I KE

384

S pa rn a i

- Tai paaiškina, kodėl jus įmetė į upę. Joks trolis, būda­

mas sveiko proto, nebandytų paskandinti fėjos. Jis nesu­

prato, kas esi.

- O kaip galėjo suprasti ?

Tamenis atsiduso.

- Deja, labai nesunku atskirti fėjas nuo žmonių. Tro­

liai puikiai jaučia kraujo kvapą, o fėjos kraujo neturi. Trolis

negali visiškai užuosti fėjos, nebent kai ši žydi. Pasirodęs

krauju nekvepiantis žmogaus pavidalo padaras būtų tuo­

jau pat sukėlęs trolių įtarimus.

- Bet ant manęs pribėgo nemažai Deivido kraujo. Taigi

Barnis užuodė jo kvapą ir nieko neįtarė ?

- Tai vienintelis logiškas paaiškinimas.

- O kaip tuomet ligoninėje?

- Ligoninė troliams visa kvepia krauju. Net dezinfek­

cinis skystis nepermuša kraujo aromato. Ligoninėje trolis

nepastebėtų nė dešimties fėjų.

- O namuose, - prabilo Deividas, - ką tik grįžęs nuo

laužo atsidaviau dūmais.

- Barnis buvo pas jus namuose? - stipriau suspausda­

mas mergaitei petį sunerimo Tamenis. - Pamiršai šitai pa­

minėti.

385

- Seniai. Tada nežinojau, kas jis toks.

Tamenio ranka dar stipriau įsikirto mergaitei į petį.

- Tau labai, labai pasisekė. Jei jis būtų anksčiau supratęs,

kas esi, dabar tikriausiai tavęs jau nebūtų tarp gyvųjų.

Lorelei ėmė svaigti galva, ji atsilošė, atsirėmė į sėdynę,

prisiglaudė tiesiai Tamėniui prie skruosto. Suprato pada­

riusi klaidą, bet nepasitraukė.

Automobilis artinosi prie Brukingso, ir Tamenis pradė­

jo kamantinėti Lorelę apie Barnio namų išplanavimą.

- Bus paprasčiau, jei eisiu su tavimi, - paprieštaravo

mergaitė apibūdinusi tą namą visais, kokius tik galėjo su­

galvoti, būdais. Tai buvo ne kažin kas - namą matė tik

tamsoje.

-Jokiu būdu. Nerizikuosiu tavimi - esi per daug svarbi.

- Ne tokia jau ir svarbi, - bambėjo mergaitė slysdama

ant sėdynės šiek tiek žemiau.

- Tu esi žemių paveldėtoja, Lorele. Nemanyk, kad tai

menkniekis.

- Galėčiau padėti, būti užnugaryje.

- Nereikia man tavo pagalbos.

- Kodėl? - pyktelėjo mergaitė. - Ar todėl, kad nesu

specialiai pasirengusi sargybinė?

A P R I L Y N N E PI KE

386

S p ar n a i

- Todėl, kad tai per daug pavojinga, - atšovė Tamenis

pakeltu tonu. Atsirėmė j atlošą. - Nenoriu vėl tavęs netek­

ti, - sušnabždėjo jis.

Mergaitė atsiklaupė ant sėdynės ir atsisukusi sužiuro į

fėjų sargybinį. Jo veidas ankstyvoje ryto prieblandoje buvo

vos matomas.

- O kas, jei prižadėsiu nesirodyti, laikytis nuošalyje? Jei

tau kas nutiks, mes turime žinoti.

Tamenio veidas nė nekrustelėjo.

- Nebandysiu kautis ar dar ką nors daryti, - pažadėjo

Lorelė.

Tamenis tylėjo, kelias sekundes svarstė.

- Jei neleisiu, vis tiek seksi paskui mane ?

- Žinoma.

Atsidusęs Tamenis užvertė akis.

- Paklausyk, - pasilenkė pirmyn, nosimi beveik lietė

mergaitės nosį ir prakalbo tyliai, bet taip įsakmiai, kad Lo­

relė pasigailėjo iš viso užsiminusi apie tai. - Jei kils proble­

mų, mane paliekate. Važiuojate tiesiai pas Šerį ir pasakote

jam, kas nutiko. Pažadi?

- Negalėčiau palikti tavęs, - papurtė galvą mergaitė.

- Noriu, kad prižadėtum, Lorele.

387

A P R I L Y N N E PI KE

- Taip vis tiek nenutiks. Kaip sakei Šeriui - nėra ko ne­

rimauti.

- Nenukreipk kalbos. Noriu, kad prižadėtum.

Lorelė prikando apatinę lūpą, pasvarstė, ar nėra kokio

būdo kaip nors išsisukti. Tačiau Tamenis nė neketino at­

stoti.

- Pažadu, - niūriai sumurmėjo mergaitė.

- ’ I ’ada gali eiti kartu.

- O kaipgi aš? - sukluso Deividas.

- Neįmanoma.

- Kodėl? - neatlyžo berniukas spausdamas vairą. - Iš

manęs daugiau naudos nei iš Lorelės. Oi, tik neįsižeisk, -

šypsodamasis pridūrė.

- Gerai, manau, kad galėtum eiti kartu, - gudriai šyp­

sodamasis nusileido Tamenis, - jei nori pabūti masalu.

- Tameni! - pyktelėjo mergaitė.

- Tai tiesa. Jis žmogus ir dar turi atvirų žaizdų. Ponas

Barnis užuos jį iš toliausiai - už kokių trijų šimtų metrų.

Gal net toliau. Arba Deividas ryžtasi būti jauku, arba nėra

ko eiti, - pasilenkęs Tamenis kumštelėjo Deivido petį -

bet kas kitas būtų šitai palaikęs draugišku stuktelėjimu,

tačiau Lorelė žinojo geriau. - Nagi, drauguži. Siūlau tau

vartų vairuotojo pareigas.

388

S pa rna i

Deividas negalėjo ginčytis. Nebent būtų primygtinai

reikalavęs tapti masalu troliams.

Iš 101 gatvės pasuko j Alderio gatvę kaip tik tada, kai

pradėjo rausvėti dangus. Kai privažiavo Meipl gatvę ir pra­

dėjo judėti tuo pačiu maršrutu, kuriuo Deividas ir Lorelė

skubėjo praeitą naktį, mergaitė ėmė vis labiau nervintis.

Praeitą naktį ji buvo tokia pasitikinti savimi, net pasipū­

tusi. Žinojo, kad yra teisi, norėjo sužinoti tiesą. Dabar jai

niekaip nėjo iš galvos, su kuo teks susidurti, ir pasitikėji­

mas savimi sparčiai nyko.

- Tameni? - kreipėsi mergaitė, nors gerai suprato, kad

laikas netinkamas. - Kokiu būdu augalas gali nugalėti

siaubingai stiprų trolį?

Tamenis nė nešyptelėjo. Veidas liko akmeninis, akys

primerktos.

- Slaptumu, - tyliai atsiliepė po kurio laiko. - Slaptu­

mu ir greičiu. Tai vieninteliai privalumai, kuriuos turiu.

Lorelei nepatiko tai, kaip nuskambėjo šis atsakymas.

DVIDEŠIMTANTRASSKYRIUS

Deivido civikas lėtai įriedėjo į aklagatvį prie Syklifo.

- Tas namas pats paskutinis, - rodydama pareiškė Lo­

relė.

- Tada sustokime štai ten, - nutarė Tamenis.

Deividas nuvairavo automobilį prie šaligatvio, ir visa

trijulė sėdėjo žiūrėdami į didžiulį namą. Sušvitus pirmie­

siems ryto spinduliams, buvo galima spėti, kad pastatas

kažkada buvo pilkas. Lorelė apžiūrinėjo apšepusius riestus

drožinius ant pakraigės ir išgražintus langų rėmus, bandė

įsivaizduoti, koks nuostabus turėjo būti šis namas prieš

šimtą metų. Kaip seniai jis priklauso troliams ? Pagalvojusi,

kad tą namą jie galėjo nusipirkti arba paprasčiausiai išžu­

dyti šeimą, kuriai jis priklausė, mergaitė sudrebėjo. Šiuo

metu antrasis variantas atrodė tikėtinesnis.

393

Tamenis iš kuprinės išsitraukė diržą, patikrino ant jo

esančias mažutes kišenėles. Ištiesė mergaitei odinę juostą,

kurioje buvo u/kištas peiliukas.

- Gal prireiks, - pasakė.

Peilis gulėjo mergaitės delne, atrodė gana sunkus. Ke­

lias akimirkas Lorelė spoksojo j jį.

- Diržą reikia užsijuosti ant juosmens, - užsiminė Ta­

menis.

Mergaitė dėbtelėjo į jį, bet užsijuosę diržą ant liemens,

užsisegė.

- Pasiruošusi? - paklausė Tamenis. Dabar jo veidas bu­

vo rimtas. Plaukų sruogos, užkritusios ant kaktos, metė

šešėlius, kurie atrodė kaip ant akių išpiešti dryžiai. Buvo

susikaupęs, surauktais antakiais, ant kaktos įsirėžusi raukš­

lė gadino puikius jo bruožus.

- Pasiruošusi, - sušnabždėjo mergaitė.

Tamenis išsiropštė iš galinės sėdynės ir labai tyliai už­

darė duris. Atsisegusi saugos diržą Lorelė pajuto ant peties

Deivido ranką. Kai mergaitė atsisuko, jis akimirką dėbte­

lėjo į Tamenį.

- Neik, - sukuždėjo piktai.

Mergaitė suspaudė jam ranką.

A P R I L Y N N E P I KE

394

S par na i

- Privalau. Negaliu leisti eiti jam vienam.

Deividas sukando dantis ir niūriai palingavo galva.

- Grįžk, - paliepė.

Lorelė neprisivertė tarti nė žodžio, tik linktelėjo ir ati­

darė dureles. Palenkęs galvą Tamenis dirstelėjo į Deividą.

- Maždaug po dešimties minučių pajudėk, privažiuok

kiek arčiau. Jei tame name iki to laiko dar niekas nežinos

apie mus, vadinasi, esame nebegyvi.

Deividas sunkiai nurijo seiles.

- Būk labai budrus. Jei kuris nors trolis atgrius ir norės

tave prigriebti automobilyje - spausk kuo toliau, jei jie tave

pačiups, ir mums galas. Sauk kuo greičiau iki Lorelės gim­

tinės ir papasakok viską Šeriui.

Lorelei ši dalis visai nepatiko.

Tamenis kiek padvejojo.

- Atsiprašau, negaliu leisti tau imtis ko nors daugiau, -

pridūrė nuoširdžiai. - Tikrai, man labai gaila, - sargybinis

paėmė Lorelę už rankos ir nė neatsigręždamas nuėjo prie

namo.

Atsisukusi per petį mergaitė dar ilgai žvelgė į Deividą,

tik paskui nusigręžė.

Tamenis ir Lorelė nuėjo aplink didžiulį plotą užiman­

tį namą, beveik tuo pačiu keliu, kuriuo praeitą naktį ėjo

395

Lorelė ir Deividas. Kidama savo pėdomis mergaitė juto,

kaip spaudžia krūtinę - vis labiau artinosi prie padarų, ku­

rie bandė ją nužudyti. Kas savo noru eina tiesiai mirčiai

j nagus? Net papurtė galvą - niekaip negalėjo atsikratyti

įkyrios minties. Žvilgsnio neatitraukė nuo Tamenio nuga­

ros. Jo pasitikinti savimi laikysena, net sėlinant pagal sieną,

suteikė mergaitei daugiau drąsos. „Turiu būti čia dėl jo“, -

mintyse vis kartojo Lorelė, kol galop toks elgesys pradėjo

atrodyti protingas.

Kai jiedu priartėjo prie išdaužto lango, Tamenis staigiu

rankos judesiu sulaikė mergaitę, prispaudė prie apsilaupiu­

sios sienos. Dirstelėjęs j sulaužytą lango rėmą, kurio troliai

nė nepasivargino užkalti, ėmė raustis prie diržo pritvirtin­

tose kišenėse. Ištraukė kažką panašaus j bronzinį šiaudą ir

įkišo jo vidun kažkokį mažą daikčiuką. Priklaupęs ant vie­

no kelio pasitraukė toliau nuo sienos, akimirką pasirody­

damas tiems, kurie galėjo būti kambaryje. Paskui pūstelėjo

į šiaudą, ir Lorelė išgirdo kažin ką zvimbiant ore.

Tada Tamenis griuvo ant pilvo ir nuropojo po sulaužyta

palange, tiesiai prie namo galo. Prigulusi prie žemės Lorelė

nusekė jam iš paskos.

- Ką padarei ? - paklausė pašnibždomis.

A P R I L Y N N E PI KE

396

Sp ar n a i

Tačiau Tamenis tik prispaudė prie lūpų pirštą ir toliau

slinko pirmyn. Po kelių sekundžių Lorelė išgirdo tyliai gau­

džiančius balsus. Už gero pusmetrio prieš ją stovėjo Tame­

nis - bandė iššniukštinėti, ką pavyks pamatyti už kampo.

Žvilgtelėjęs į senovines medines groteles vijokliams, vos

pastebimai šyptelėjo. Atsisukęs j mergaitę parodė j žemę

greta savęs ir be garso paliepė: „Lik čia“.

Lorelė norėjo ginčytis, bet pamačiusi, kokios tos gro­

telės suskilinėjusios ir aplūžinėjusios, nusprendė, kad pa­

pildomas jos svoris tikrai išeitų ne j gera. Tamenis tylutė­

liai kilo aukštyn - Lorelė nemanė, kad tai būtų įmanoma

kariantis tokiu mediniu voratinkliu. Jis atrodė tarsi kokia

mikli, j medį besiropščianti beždžionė.

Susigūžusi prie namo kampo mergaitė žvilgtelėjo, kas

vyksta. Randuotasis ir raudonplaukis tysojo ant murzinos

sofos lygiai tokiame pačiame purviname priebutyje. Jų bal­

sai buvo per tylūs, kad mergaitė suprastų, apie ką troliai

kalba, bet prisiminus jų pokalbius automobilyje gal buvo

geriau negirdėti.

Randuotasis nusižiovavo, o kitas trolis atrodė beveik

bemiegąs. Kai Tamenis skuodė per stogą, Lorelės ausis

sugavo vos girdimą slystelėjimą, tačiau greičiausiai abu pa­

397

A P R I L Y N N E PI KE

baisos buvo per daug pavargę ar išsiblaškę, nes nė vienas

net nedirstelėjo j tą pusę.

Nors to ir tikėjosi, Lorelė vos užgniaužė nuostabos šūks­

nį, kai Tamenis grakščiai nuskriejo nuo stogo ir nutūpė ant

žemės tiesiai troliams prieš nosis. Staigiu lyg žaibas rankų

judesiu griebęs trolių galvas dunkstelėjo jas vieną į kitą. Pa­

baisos sudribo ant sofos pagalvių ir nebejudėjo.

I .orelė žengė žingsnelį artyn, po koja sučežėjo sausas la­

pas.

- Palauk, - tyliai perspėjo Tamenis. - Leisk man baigti.

Tau nereikia šito matyti.

Pagunda buvo pernelyg didelė. Fėjų sargybinis nežiūrė­

jo į mergaitę, tad ši nepatraukė galvos atgal už kampo - su­

sižavėjusi Tameniu stebėjo ir svarstė, ką jis ketina daryti.

Sargybinis įrėmė kelį į randuotojo petį ir abiem rankom

suėmė jo galvą. Kol Lorelė sumojo, kas tuojau įvyks, buvo

per vėlu. Plačiai išplėtusi akis spoksojo, kaip Tamenis nusu­

ko troliui sprandą, ausis pasiekė bjaurus trekštelėjimas. At­

rėmęs randuotąjį į pagalvę, nusisuko į kitą trolį, o mergaitė

negalėjo žiūrėti niekur kitur, tik į suglebusį veidą - be jokios

gyvybės ir pirmą kartą neperkreiptą pašaipios šypsenos.

Kai Tamenis pakėlė kelį prie kito trolio peties, Lorelė

skubiai pasitraukė už kampo ir pirštais užsikišo ausis. Nie­

398

S pa rn a i

ko tai negelbėjo. Raudonplaukio kaklo traškesys vis tiek

prasibrovė iki ausų būgnelių, ir vaizduotė nupiešė tai, ko

nematė akys. Atsargus Tamenio pirštų prisilietimas priver­

tė mergaitę pašokti.

- Judinkis, turime skubėti, - apkabinęs Lorelę sargybi­

nis traukė ją tolyn nuo negyvų trolių, tačiau mergaitė vis

tiek atsigręžusi per jo petį žvilgčiojo į du kūnus, kurie, re­

gis, paprasčiausiai miegojo.

- Ar būtinai reikėjo šito? - sušnabždėjo mergaitė ban­

dydama prisiminti, kad tie patys vyrai bandė nužudyti ją ir

Deividą. Bet dabar jie atrodė tokie bejėgiai, ryto prieblan­

doje dūluojantys veidai - suglebę ir visiškai ramūs.

- Taip. Viena sargybinių taisyklių skelbia, kad niekada

negalima palikti priešiškai nusiteikusio trolio gyvo. Daviau

priesaiką šitaip elgtis. Sakiau - tau nereikėjo eiti.

Prireikė vos akimirkos, kol Tamenis kažką išsitraukė iš

už diržo ir papurškė galinių durų vyrius. Kai duris pastū­

mė, šios atsidarė be jokio garso. Lorelė prisiminė Besę ir

labai nenoromis nusekė paskui Tamenį. Bet Besė nejudė­

dama tysojo ant grindų. Vyrukas pritūpė šalia jos, ištraukė

iš kaklo nedidukę strėlytę. Mergaitė prisiminė rudąjį šiau­

dą - dabar suprato, ką jis padarė.

399

A P R I L Y N N E P I KE

- Ar ji negyva? - sušnabždėjo Lorelė.

Tamenis papurtė galvą.

- Tik miega. Mirtinos strėliukės daug didesnės ir ne

taip greitai veikia. Pabaisa būtų dar pašokinėjusi ir sugrio­

vusi visus planus, - Tamenis vėl užkišo ranką už diržo. At­

sukęs mažą buteliuką atsiduso.

- Dėl šitų padarų visada gailiuosi. Jie per daug kvaili,

kati suvoktų, ką daro. Ne ką kaltesni už tigrą ar liūtą, kurie

persekioja grobį, bent jau iš pradžių. Tik tada, kai išmoks­

ta žiauriai nekęsti fėjų, kai tampa paklusniais šeimininko

nurodymų vykdytojais, pasidaro be galo pavojingi - tokie

ir lieka.

Pakėlęs Besės akies voką įlašino porą geltono skysčio

lašų.

- Nusibaigs po kelių minučių, - pareiškė dėdamas bu­

teliuką atgal į krepšelį.

Atsisukęs į Lorelę Tamenis prikišo veidą taip arti, kad

galėjo šnabždėti tiesiai jai į ausį.

- Nežinau, kur kitas padaras. Jei pavyks jį surasti ir ne­

tikėtai užklupti, bus lengva. Taigi, sek mane, bet nuo šiol -

daugiau nė žodžio. Gerai?

Lorelė linktelėjo ir tikėjosi, kad jai pavyks eiti bent pu­

se tiek tyliai, kaip Tamenis. Niekada anksčiau ji nesijautė

400

S pa rna i

nerangi - vaikščiodavo grakščiau nei bendraamžiai, tačiau

palyginti su Tameniu pati sau atrodė nevikri kaip meška.

Nenuleisdama akių nuo vyruko kojų ir žengdama tiksliai

jo pėdomis, mergaitė įveikė laiptus daugiau ar mažiau ty­

liai.

Jiedu praėjo trejas praviras duris - viduje nieko nebuvo,

tik paklodėmis uždangstyti baldai ir sūkuriais kylančios

dulkės. Žvilgtelėjęs pro ketvirtąsias duris, Tamenis tuojau

pat griebėsi diržo. Lorelė pastebėjo Barnio šešėlį, nutįsusį

ant grindų nuo pro rytinį langą įspindusios saulės, kažko­

kiu būdu net šešėlio profilis neleido suklysti, kad tai tas

pats vyras. Tamenis vėl išsitraukė ilgąjį šiaudą ir priklaupė.

Sulaikęs kvapą rūpestingai nusitaikė. Menkas pūstelėjimas,

ir strėliukė nulėkė.

Lorelė žiūrėjo akis įsmeigusi į šešėlį. Staigus judesys,

trolis tyliai suurzgė. Slinko amžinybe tapusios sekundės,

paskui šešėlio galva bumbtelėjo į stalą. Fėjų sargybinis pa­

rodė į žemę, kur prie sienos kiūtojo susigūžusi Lorelė, ir

sušnibždėjo jai likti.

Šįkart mergaitė pakluso.

Tamenis paselino pirmyn ir kelias sekundes patupėjo

susigūžęs už nejudančio trolio. Mergaitė stebėjo šešėlius -

matė, kaip prie pabaisos galvos pakyla sargybinio rankos.

401

Žinodama, kas bus toliau, ji stipriai užmerkė akis ir ranko­

mis užsidengė ausis. Tačiau garsas, kuris nuaidėjo vėliau,

buvo ne trakštelėjimas, bet žemas bosas, atsimušęs j sieną

mergaitei už nugaros.

- Nejau manei, kad pavyks tais kvailais fėjų triukais ap­

mulkinti mane?

Lorelė atsimerkė ir šoko ten, kur vos prieš kelias se­

kundes dingo Tamenis. Barnio nematė, tačiau jos draugas

kniūbsojo ant žemės šalia sienos ir spoksodamas į Barnį

purtė galvą. Mergaitė matė, kaip ilgasis šešėlis metasi ant

Tamenio, ir jau žiojosi rėkti, kad perspėtų fėjų sargybinį,

tačiau šis jau buvo dingęs, o Barnis plojosi į sieną suskaldy-

damas tinką. Tamenis strykčiojo po visą kambarį, o Lorelė

vis labiau spaudėsi prie sienos. Drebėjo visas namas, nes

trolis vis puldinėjo vyruką, o šis nuolat išsisukdavo jam iš

nagų. Sulaikiusi kvapą Lorelė žiūrėjo, kaip strykčioja jų še­

šėliai, ir baiminosi, kad bet kuriuo metu nors menkiausias

garselis gali ją išduoti.

Sukriokęs galingu ilgų rankų mostu Barnis sugriebė Ta-

menį už krūtinės ir sviedė jį į pietinę sieną, tiesiai priešais

duris, už kurių gūžėsi Lorelė. Toje vietoje, kur sargybinis

atsitrenkė, gipsinė siena sueižėjo, o jis pats sudribo ant

grindų. Mergaitė vylėsi, kad draugas pakils ir vėl stryktelės,

A P R I L Y N N E P I KE

402

Spa rna i

tačiau Tamenio galva karojo nusvirusi j šoną, jis sunkiai

gaudė orą.

- Taip geriau, - sududeno Barnis.

Lorelė skubiai įtraukė galvą atgal už kampo, bet tai jau

nebuvo svarbu, nes atsukęs į ją nugarą viduryje kambario

tarsi bokštas stūksojo trolis. Pasilenkęs apžiūrėjo Tamenį,

paskui nusijuokė gergždžiančiu balsu.

- Tik pažiūrėk. Berniūkštis. Kūdikis. Ar tu iš viso toks

jaunas gali būti sargybinis?

- Aš pakankamai suaugęs, - sušvokštė Tamenis nenu­

leisdamas nuo trolio piktų, beveik juodų akių žvilgsnio.

- Ir tave pasiuntė susitvarkyti su manimi? Jūs, fėjos, vi­

sada buvote kvailos.

Tamenis ištiesė koją, bet šįkart per lėtai. Barnis sugriebė

jį už blauzdos ir suktelėjo pakeldamas vyruką nuo žemės,

apsukdamas ratu ir vėl tėkšdamas jį į sieną taip stipriai, kad

toji dar keliose vietose įskilo.

- Nenori gražiuoju - galima piktuoju, - sukriokė Bar­

nis. - Tiesą sakant, man piktuoju patinka labiau.

Lorelė išpūtė akis matydama, kaip trolis išsitraukia iš už

diržo pistoletą, nusitaiko į Tamenį ir paspaudžia gaiduką.

DVIDEŠIMTTREČIASSKYRIUS

Kai kambaryje nuaidėjo šūvis, Lorelė mintyse šaižiai,

kurtinamai sukliko, tačiau iš jos lūpų išsiveržė tik tylus

inkštimas. Nosį užgniaužė parako kvapas, duslus šūksnis

pasiekė ir mergaitės ausis. Atsimerkusi ji žvilgsniu surado

Tamenį. Vyruko veidas buvo perkreiptas iš skausmo, o pro

sukąstus dantis vis veržėsi dejonė. Žvelgdamas j trolį laikė

susigriebęs už kojos, o pirštai buvo drėgni nuo besiveržian­

čių syvų.

Barnis vėl nusitaikė šautuvu, ir šįkart, kai kulka pervė­

rė kitą šlaunį, Tameniui nepavyko sulaikyti skausmingo

šūksnio. Lorelė visa drebėjo - tas klyksmas, regis, skrodė

kiaurai, smelkėsi iki kiekvienos simetriškos jos kūno ląs­

telės, draskė ir niokojo jas. Mergaitė pasislinko per žings­

nį į priekį, ir Tamenis skubiai metė į ją žvilgsnį, kuriuo

407

griežtai prisakė likti vietoje. Vos dirstelėjęs į mergaitę,

tuojau vėl įsmeigė akis į trolį. Vyrukui ant kaktos sužvilgo

prakaito lašai. Barnis garsiai barkštelėjo ginklą ant stalo ir

žengė artyn.

- Tai ką - jau nepabėgi?

Tamenis spoksojo į virš jo palinkusį gremėzdišką trolį.

- Pasirodai čia tada, kai ketinu važiuoti pasirašyti doku­

mentų dėl žemės, kurioje yra jūsų nuostabieji vartai. Nesu

toks kvailas, kad laikyčiau tai atsitiktinumu. Iš kur sužino­

jote ?

Sučiaupęs lūpas Tamenis tylėjo.

Barnis paspyrė jo pėdą, ir vyrukas nesusivaldė - tyliai

sudejavo.

- Kaip? - sušuko trolis.

Tamenis atkakliai tylėjo, o Lorelė nusistebėjo - kiek

jai pavyks ištverti tokius vaizdus. Tamenio akys buvo tvir­

tai užmerktos, o kai jis atsimerkė, akimirką žvelgė tiesiai į

mergaitę.

Lorelė suprato, ko draugas nori. Norėtų, kad ji laikytųsi

pažado. Iš tiesų norėtų, kad ji nusigręžtų nuo jo, pati viena

dumtų laiptais žemyn ir grįžtų perspėti Šerį.

Ji davė žodį.

A P R I L Y N N E P I K E

408

Sp a rn a i

Bet mergaitė suprato, kad šitaip pasielgti negalės. Ne­

galės palikti Tamenio. Akimoju suvokė, kad veikiau mirs

kartu nei paliks j j vieną pražūti.

Ir kaip tik tą akimirką Lorelės žvilgsnis užkliuvo už šau­

tuvo.

Barnis buvo palikęs jj ant stalo ir visai nebekreipė dė­

mesio.

Prisimerkęs Tamenis sekė mergaitės žvilgsnį. Darsyk

dėbtelėjęs j ją papurtė galvą tokiu nežymiu judesiu, kad

Lorelė vos pastebėjo. Tada susiraukė ir sudejavo, nes Barnis

vėl spyrė jam j koją.

- Kaip?

Barnis atsitūpė priešais Tamenį. Lorelė žinojo, kad tai

geriausia, kokia tik gali pasitaikyti proga. Stengdamasi pa­

mėgdžioti miklius Tamenio žingsnius - matė jj taip laks­

tant visą rytą - mergaitė stryktelėjo pirmyn.

- Po dešimties sekundžių nutrauksiu tavo pėdą ir sulau­

žysiu visus kojos stiebelius.

Mergaitė sugniaužė šaltą plieninį vamzdį ir pamėgino

prisiminti viską, ką jai prieš kelerius metus apie šaudymą

aiškino tėtis. Sis ginklas buvo sunkus, kampuotas - atrodė

beveik kaip juodas vandens pistoletas. Apžiūrinėjo jį, bet ne­

409

A P R I L Y N N E P I K E

rado nei saugiklio, nei gaiduko. Užsimerkė - tik sekundėlei,

iš paskutiniųjų vylėsi, kad tai paprasčiausias šautuvas.

- Paskutinis šansas kalbėti, fėjų vaike. Vienas. Du...

- Trys, - vietoje Barnio šūktelėjo Lorelė taikydamasi

jam į galvą.

Trolis sustingo.

- Stokis, - paliepė mergaitė laikydamasi atokiau, kad

jos nepasiektų.

Barnis lėtai atsistojo ir truputį pasisuko į mergaitę.

- Prie sienos, - komandavo ši. - Pasitrauk nuo jo.

Barnis nusikvatojo.

- Tu ką - tikrai manai, kad mane nušausi? Šitokia nus-

murgėlė...

Nuspaudusi gaiduką mergaitė net krūptelėjo ir vos ne­

suriko iš palengvėjimo, nes pastangas apvainikavo į sieną

įsmigusi kulka. Pistoletą vėl nukreipė į trolį.

- Neblogai, - sumurmėjo šis ir atsitraukė perkelis žings­

nius, vis sukdamasis, kad būtų veidu į mergaitę. Atpažinus

jos veidą trolio akys išsiplėtė.

- Maniau, kad pribaigėme tave.

- Manyk iš naujo, - atrėžė Lorelė didžiuodamasi, kad

balsas nedreba beveik kaip ir kojos.

410

S p ar n a i

- Ar mano vyrukai pamiršo... Palauk... Negali būti, -

trolis įtariai traukė nosimi orą. - Tu... aš ne... - nutilęs jis

atsisuko į Tamenį ir piktai sukikeno. - Dabar suprantu.

Fėjos pradėjo pakišinėti vaikus. Persodina! - Barnis spok­

sojo žvilgsnį nudelbęs žemyn, į Tamenį, kalbėjo lyg niekur

nieko: - Ir kada jūs, fėjos, suprasite, kad geriausios mintys

šauna troliams?

Lorelė dar sykį pykštelėjo į sieną, ir Barnis pašoko.

- Gana kalbų, - perspėjo jį mergaitė.

Jiedu nejudėdami stovėjo vienas priešais kitą. Barnis,

regis, nė neabejojo, kad mergaitė jo nenušaus, lygiai tą

patį mąstė ir ji. Tačiau negalėjo leisti troliui šitai supras­

ti.

Deja, buvo vienintelis būdas išsklaidyti abejones - iš­

ties nušauti Barnį. Pirštai ant pistoleto gaiduko prakaita­

vo, mergaitė kėlė ginklą, kol jo vamzdis visai užstojo trolio

veidą.

Kol kas pajėgė tik tiek.

- Prisimink, ką tau pasakojau, Lorele, - labai tyliai pra­

bilo Tamenis. - Tai jis įsakė nužudyti tave, jis apnuodijo

tavo tėtį, jis apgaudinėjo tavo mamą... Ir vėl griebsis to pa­

ties, jei leisi jam pasprukti.

411

A P R I L Y N N E P I K E

- Baik, pervertini mane, - šypsodamasis erzinosi Bar­

nis.

Lorelė kelis sykius pratisai, švokščiamai atsikvėpė, ban­

dė priversti pirštus susilenkti. Tačiau mergaitės rankos la­

bai nežymiai nusviro, ir Barnio lūpų kampučius iškreipė

šypsena.

- Taip ir maniau, kad nesugebėsi, - pašaipiai drėbė tro­

lis. Paskui pritūpė ir šoko ant mergaitės.

V iskas, ką Lorelė spėjo pastebėti, tai buvo krauju pasru­

vusios, žudyti ištroškusios akys ir rankos išskėstais pirštais,

panašesnės j naguotas letenas. Mergaitė nė nebejuto, ką

turinti rankoje, pirštai patys susilenkė ir ausis apkurtino

šūvio garsas. Barnis atšlijo, o kulka perskrodė jam petį. Su­

rikusi Lorelė išmetė pistoletą.

Dejuodamas Tamenis pasislinko pirmyn, sugriebė nu­

kritusį ginklą. Barnis iš skausmo kriokė, tačiau žvilgsnio

neatplėšė nuo mergaitės.

- Palik ją ramybėje, Barni! - suklykė taikydamasis Ta­

menis.

Barnis vargiai teturėjo laiko svarstyti apie šautuvą, nu­

taikytą jam į galvą. Net kai fėjų sargybinis nuspaudė gaidu­

ką, Barnis metėsi pro langą ir vos ne su visais rėmais tėškėsi

412

S p ar n a i

žemyn. Tamenio paleista kulka jo nekliudžiusi smigo į sie­

ną. Pribėgusi prie sulaužytos palangės, mergaitė dar spėjo

pamatyti, kaip trolis skuodžia prie upės ir kruvinas jo kū­

nas dingsta už kalvos.

Tamenis trenkė pistoletą ant grindų. Parkritusi ant ke­

lių Lorelė puolė jam j glėbį. Vyrukas sudejavo tiesiai jai į

ausį, bet kai ji pabandė atsitraukti, stipriai priglaudė prie

krūtinės.

- Niekada, niekada daugiau nedrįsk taip gąsdinti

mane.

- Tai aš gąsdinau? - paprieštaravo mergaitė. - Juk ne

mane pašovė! - apsivijusi rankomis jo kaklą drebėjo visu

kūnu.

Išgirdusi ant laiptų žingsnius Lorelė staiga atsisuko. Ta­

menis ją pastūmė truputį į šalį ir griebęs ginklą nusitaikė

tiesiai į duris.

Laiptų viršuje pasirodė išblyškęs Deivido veidas. Tame­

nis atsiduso, jo ranka atsipalaidavo, nusviro žemyn.

- Girdėjau šūvius, o paskui mačiau Barnį nubėgant, -

drebančiu balsu tarė berniukas. - Ar jums nieko nenutiko?

- O švenčiausioji Hekate, nejau nė vienas judviejų ne­

mokate paklusti nurodymams? - suniurzgė Tamenis.

- Pasirodo, ne, - abejingai atšovė Lorelė.

413

A P R I L Y N N E PI KE

- Kas čia vyko ? - paklausė Deividas plačiai išpūtęs akis,

dairydamasis po suniokotą kambarį.

- Pakalbėsime automobilyje. Greičiau, Deividai, Tame-

niui reikia pagalbos.

Pakišę rankas po fėjų sargybiniu, pakėlė jį nuo grindų.

Tamenis tvardėsi, tačiau kiekvieną kartą, kai iš jo lūpų iš­

sprūsdavo dejonė, susiraukdavo ir Lorelė. Draugai beveik

vilkte nuvilko jį prie durų, tik staiga mergaitė sustojo.

- Palaukite, - tarstelėjo ji permesdama visą Tamenio

svorį laikyti Deividui. Nuskubėjusi prie stalo pažvelgė į

dokumentus. Viršutiniai lapai buvo nutaškyti smulkučiais

kraujo lašeliais. „Trolio kraujas", - susiraukusi pagalvojo

mergaitė. Tačiau giliai atsidususi vis tiek prisivertė pervers­

ti popierius. Visus dokumentus, kuriuose buvo minima jos

motina ar gimtųjų namų adresas, Lorelė pasigriebė su sa­

vimi.

- Eime, - paragino vėl palindusi Tameniui po ranka.

Pro mirusių trolių kūnus trijulė nukėblino tylėdami.

Saulė jau kaip reikiant spigino, bet Lorelė tikėjosi, kad nie­

kas nepastebės jų tempiant akivaizdžiai sužeistą žmogų į

automobilį. Po kiek laiko ji net susirūpino, ar niekas, be

Deivido, neišgirdo šūvių. Dairydamasi šen ir ten po gatvę,

į kitus apgriuvusius ir apšiurusius pastatus, mergaitė pa­

414

S p ar n a i

galvojo, kad vargu ar tai svarbu. Rajonas atrodė panašus j

tokj, kur šūviai - kasdienybė.

Deividas paguldė Tamenį ant galinės sėdynės, pabandė

įtaisyti jį patogiau, tačiau šis nustūmė jo rankas.

- Vežk mane pas Šerį. Greičiau.

Deividas laikė priekines dureles atidarytas - laukė Lo­

relės, bet ši tik papurtė galvą ir nė nežvilgtelėjusi į draugą

įsitaisė gale, greta Tamenio.

Mergaitė padėjo ant kelių Tamenio galvą ir krūtinę, o

šis prigludo prie jos kaip vaikas ir kiekvieną kartą Deivi­

dui važiuojant per kokį grumstą sudejuodavo. Veidas buvo

išblyškęs, o juodi plaukai sulipę nuo prakaito. Mergaitė

bandė prikalbinti Tamenį atsimerkti, tačiau šis nė neke­

tino. Kvėpavimas darėsi vis švokščiantesnis, tad mergaitė

pakėlė akis į Deividą, kuris vis dirsčiojo į ją galinio vaizdo

veidrodėlyje.

- Gal galėtume važiuoti greičiau? - paprašė jo.

Deividas papūtė lūpas ir papurtė galvą.

- Negaliu šitaip lėkti, Lorele. Per daug pavojinga. Kaip

manai, ką pasakytų policininkas, jei mus sustabdęs pama­

tytų Tamenį? - atsakė jis. Pažvelgęs į Lorelės akis veidro­

dėlyje pridūrė: - Važiuoju taip greitai, kiek tik drįstu - pa­

žadu tau.

415

A P R I L Y N N E P I K E

Mergaitės akys sublizgo nuo ašarų, bet ji linktelėjo ir

pabandė nekreipti dėmesio, kad Tamenis vis silpniau spau­

džia jai ranką.

Kelias buvo beveik tuščias, bet kiekvieną kartą Kreš-

čento mieste, paskui Klamate prasilenkiant su kokiu ret­

karčiais pralekiančiu automobiliu mergaitė sulaikydavo

kvapą. Vienas vairuotojas netgi pažiūrėjo j mergaitę, o ji

tuojau susirūpino - ar tie akiniai nuo saulės neslepia skir­

tingos spalvos akių. Kaip tik tuomet, kai ji jau neabejojo,

kad tai jų persekioti pasiųstas trolis, vyras nusigręžė ir pa­

suko į šoninę gatvelę.

Galop akiratyje pasirodė įvažiavimas į gimtuosius na­

mus, ir Deividas išsuko iš greitkelio. Neasfaltuotas keliu­

kas buvo duobėtas, tačiau Tamenis nedejavo netgi tada,

kai automobilis šokčiojo provėžose. Kai Deividas pasiekė

keliuko galą ir pasuko į parką, Lorelei užgniaužė gerklę.

- Prašau, paskubėk, Deividai, - pašnibždomis maldavo

mergaitė.

Apibėgęs automobilį berniukas padėjo fėjų sargybiniui

išlipti. Jiedu su Lorele nutempė Tamenį pažįstamu takeliu

tolyn pro senuosius namus. Vos tik jie pasiekė medžius, iš

graudulio drebančiu balsu Lorelė ėmė šaukti:

416

S p ar n a i

- Šeri! Šeri! Mums reikia tavo pagalbos.

Beveik akimoju Šeris atsirado ant takelio - šastelėjo iš

už medžio. Jei ir buvo išsigandęs, tai jo veide to nebuvo

matyti.

- Paimsiu j j, - ramiai pasakė. Paėmęs Tamenį iš Lorelės

ir Deivido rankų švelniai užsimetė jį ant pečių.

- Tau toliau eiti negalima, - perspėjo Deividą Šeris. -

Ne šiandien.

Berniukas suraukė kaktą, pažvelgė į Lorelę. Ši apsika­

bino jį.

- Nepyk, - sušnibždėjo ir nusisuko.

- Juk tu grįši, tiesa? - griebė mergaitę už rankos Dei­

vidas.

- Pažadu, - linktelėjo Lorelė ir ištraukusi ranką nusku­

bėjo takeliu paskui nešamą bejausmį Tamenio kūną.

Vos tik Deividas dingo iš akių, ant takelio pasirodžiu­

sios kitos fėjos puolė padėti nešti Tamenį - tarsi kokios

neįtikėtinai gražių vyrų eitynės, kai kurie jų netgi vilkėjo

slepiamosios spalvos šarvus. Kiekvienos fėjos pasirodymas

leisdavo Lorelei pasijusti vis geriau. Tamenis dabar ne vie­

nas - fėjos ras būdą, kaip padaryti, kad viskas būtų gerai.

Ji turi tuo tikėti. Būrys nešėsi Tamenį vingiuotu taku, ku­

ris atrodė keistai nepažįstamas, o paskui sustojo prie seno

417

A P R I L Y N N E P IKE

medžio, kuris net ir vėsų vėlų rudenį dar nebuvo pakeitęs

lapų spalvos.

Kelios fėjos paeiliui glaudė delnus prie negilios drevės

ant medžio kamieno. Galop Seris pakėlė suglebusią Ta­

menio ranką ir padėjo jo delną ant medžio. Kelias sekun­

des nė vienas nejudėjo, regis, niekas nevyko. Paskui medis

pradėjo svyruoti, ir Lorelė net aiktelėjo iš nuostabos, kai

prie jo šaknų atsivėrė plyšys. Anga vis plėtėsi, didėjo, stū­

mė kamieną tolyn, lenkė jį kaip kokią arką. Oras kibirkš­

čiavo, mirgėjo, galop tapo visai neįmanoma žiūrėti. Paskui

žybtelėjo akinama šviesa, Lorelei teko net prisimerkti. Kol

užsimerkė ir vėl atsimerkė praėjo vos akimirka, bet švytin­

tis oras virto auksiniais vartais, apsipylusiais baltais žiedais,

mirgančiais nuo milijonų žėrinčių brangakmenių.

- Ar tai Avalono vartai? - vos drįsdama kvėptelėti Lo­

relė paklausė Šerio.

Šeris teikėsi vos dirstelėti į mergaitę.

- Užtverkit jai kelią. Ateina Džeimisonas.

Mergaitei prieš nosį susikryžiavo ietys - ji suprato, kad

spėjo žengti kelis žingsnius į priekį. Buvo beveik priblokš­

ta, kaip troško prasiveržti pro ietis ir bėgti pro spindinčius

vartus, tačiau prisivertė likti ten, kur stovėjusi. Vartai judė­

jo - šiek tiek sūpavosi arkoje, o visos fėjos atsitraukusios

418

S p a rn a i

padarė vietos. Likusi už iečių Lorelė ne kažin ką tematė,

tačiau jai pavyko pastebėti smaragdo žalumo medį, sidab­

riškai žydrą dangų ir tarsi deimantus tviskančius saulės

spindulius. Stiprus šviežiai sujudintos žemės ir dar kažkoks

keistas aštrus kvapas apsvaigino mergaitę. Kitapus tviskan­

čių vartų laukė baltaplaukis, ilgu, iki žemės besidriekian­

čiu sidabriniu rūbu vilkintis vyras. Lorelė negalėjo atplėšti

akių nuo jo, o šis nužingsniavo ir atsistojo šalia Tamenio.

Perbraukęs pirštu vyruko veidą, atsisuko j kelias kitas fėjas,

nešančias minkštus baltus neštuvus.

- Greitai paimkite, - paragino jas baltaplaukis. - Jis jau

gęsta.

Tamenį perkėlė ant neštuvų. Lorelė bejėgiškai žvelgė,

kaip jį neša į spindinčią, nuo vartų sklindančią šviesą. Tu­

rėjo tikėti, kad jam viskas bus gerai, kad vėl jį pamatys. Iš

ties juk niekas negali patekti į tokį stebuklingą pasaulį ir

nepasveikti.

Kai mergaitė pakėlė akis, senoji fėja stebeilijo į ją.

- Spėju, tai ji, - tarė baltaplaukis. Balsas skambėjo taip

muzikaliai, maloniai, lyg būtų ne iš šio pasaulio. Artinosi

prie mergaitės tarsi sklęstų oru, o veidas, į kurį pažvelgė,

buvo nuostabaus grožio. Vyras tarsi švytėjo, žydros akys

žvelgė švelniai, o aplink jas besidriekiančios raukšlelės

419

A P R I L Y N N E P IKE

buvo ne išvagojusios veidą voratinkliu, kaip ant Madės vei­

do, o įsirėžusios tiksliai ir lygiai, tarsi būtų rūpestingai su­

klostytos. Vyras meiliai nusišypsojo Lorelei, ir paskutinių

dvidešimt keturių valandų skausmas ištirpo.

- Tu buvai labai drąsi, - tarė Džeimisonas tuo pačiu sal­

džiu angelišku balsu. - Nemanėme, kad tavęs taip greitai

prireiks. Bet niekada nebūna, kad viskas vyktų pagal planą,

tiesa?

Mergaitė papurtė galvą ir atsisukusi dirstelėjo pro var­

tus, kur buvo matyti tik Tamenio viršugalvis.

- Ar jam... ar jis... pasveiks?

- Nesijaudink. Tamenis visada buvo stipresnis nei atro­

do. Tu nė nenumanai. Mes juo gerai pasirūpinsime, - vyras

uždėjo ranką mergaitei ant peties, paragino eiti nepažįsta­

mu takeliu.

- Ar eisi su manimi?

Lorelė negalėjo atitraukti akių nuo vartų į Avaloną, bet

nė negalvodama pratarė:

- Žinoma.

Tylėdami žingsniavo kelias minutes, paskui Džeimiso­

nas pakvietė mergaitę prisėsti ant nuvirtusio stuobrio. Pats

prisėdo šalia, jų pečiai beveik lietėsi.

420

S pa rn a i

- Papasakok apie trolius, - paprašė baltaplaukis. - Pa­

našu, kad turėjote bėdų.

Lorelė linktelėjo ir papasakojo, koks apdairus ir drą­

sus buvo Tamenis. Kai ji nupasakojo, kaip Tamenis net ir

pašautas atsisakė kalbėti, Džeimisono akys pagarbiai žyb­

telėjo. Neplanavo pasakoti apie save, bet nejučia leptelėjo

ir apie tai, kaip laikė šautuvą ir negalėjo prisiversti nudėti

pabaisos, kol gyvybei negrėsė pavojus. Net ir tada iššovė

tarsi netyčia.

- Tai trolis paspruko? - visiškai nekaltindamas pasitei­

ravo fėjų vyresnysis.

Lorelė linktelėjo.

- Supranti, tai ne tavo kaltė. Tamenis - apmokytas sar­

gybinis, labai rimtai žiūri j savo darbą. O tu - tu gimei gy­

dyti, o ne žudyti. Manau, būčiau labai nusivylęs, jei būtum

galėjusi nužudyti ką nors, netgi trolį.

- Bet dabąr jis žino. Suprato, kas esu, - Džeimisonas

linktelėjo.

- Ir žino, kur tu gyveni. Turi būti budri. Dėl tėvų ir savo

pačios labui. Skiriu tave jų saugotoja. Tik tu žinai paslap­

tis, kurios gali išsaugoti jų gyvybes.

Lorelė prisiminė ligoninės lovoje gulintį tėtį - gali būti,

kad kaip tik dabar jis išleidžia paskutinį atodūsį.

421

A P R I L Y N N E P I K E '

- Mano tėtis miršta, o po kelių dienų liksime tik mudvi

su mama. Negaliu būti tokia, kokia tikitės mane būsiant, -

drebančiu balsu prisipažino mergaitė. Užsidengusi veidą

delnais mergaitė pasidavė nevilčiai.

Fėjų senolio rankos tuojau pat apglėbė mergaitę, pri­

glaudė, o jos veidas paniro į vyro rūbą lyg į minkščiausias

plunksnas.

- Nepamiršk, kad esi viena mūsų, - sušnibždėjo mergai­

tei j ausį. - Esame čia, kad padėtume tau kuo tik galėdami.

Naudotis mūsų pagalba turi visas teises - tai tavo paliki­

mas. - Kyštelėjęs ranką j drabužio klostes, Džeimisonas iš­

traukė nediduką tviskantį buteliuką, pilną tamsiai mėlyno

skysčio. - Nelaimės atvejui, - paaiškino duodamas. - Tai

labai retas eliksyras, kurį seniai seniai pagamino viena ru­

dens fėja. Dabar labai retai gaminame vaistus, kurie galėtų

pagydyti žmones, bet dabar tau jų reikia, o gal prireiks ir

ateityje. Dviejų lašų į burną turėtų pakakti.

Lorelei tiesiant rankas prie mažučio buteliuko, jos dre­

bėjo. Džeimisonas padėjo jai ant delno buteliuką, uždengė

jį savuoju delnu.

- Saugok kaip savo akį, - perspėjo. - Nežinau, ar yra

dar viena rudens fėja, pakankamai stipri, kad pagamintų

panašų vaistą. Bent jau kol kas.

422

S pa rn a i

Lorelė linktelėjo.

- Norėtume tau padėti dar kuo nors, bet, - vyras iškėlė

ilgą pirštą aukštyn, - yra viena sąlyga.

- Ką tik pasakysite, - ryžtingai atsakė Lorelė. - Viską

padarysiu.

- Sąlygą teks įvykdyti ne tau. Štai, - atgniaužė delną,

ant kurio gulėjo beveik golfo kamuoliuko dydžio briauno­

tas tviskantis akmuo. - Norėčiau, kad pasiūlytum jj savo

mamai, - vyras padėjo brangakmenį mergaitei ant delno,

ši nustebusi įsispoksojo jį jį.

- Ar čia deimantas ?

- Taip, vaike. Tokio dydžio akmens užteks padengti vi­

soms jūsų išlaidoms. Štai koks mūsų pasiūlymas. Zinai, jog

buvai patikėta auginti žmonėms tik dėl tos priežasties, kad

po jų mirties paveldėtum žemę. - Kai mergaitė linktelėjo,

vyras tęsė toliau: - Pastarieji įvykiai parodė, kad tai labai

svarbu, tad turime gauti tą žemę kuo greičiau. Šis brang-

akmeriis yrą tavo tėvams, jei jie sutiks perrašyti žemes tau,

ir kuo greičiau, kai tik tavo tėčio sveikata leis tai padary­

ti. Kaip ir ką jiems pasakoti gali nutarti tik tu pati, - vyro

balsas tapo labai griežtas. - Tu privalai perimti žemes, Lo­

rele. O mes tikrai sumokėsime, kiek tik reikės, kad taip ir

įvyktų.

423

A P R I L Y N N E P I KE

Lorelė linktelėjo ir įsikišo deimantą į kišenę.

- Esu tikra, jog jie sutiks.

- Tikiuosi, esi teisi, - tarė Džeimisonas. - Turi pasku­

bėti, Lorele. Dabar tavo tėčiui liko nebe dienos, vos kelios

valandos.

- Ačiū, - sušnabždėjo mergaitė ir pakilo eiti.

- Tiesa, Lorele...

-Ką?

- Tikiuosi, greitai susitiksime. Labai greitai, - pridūrė

vyras. Akys sužiburiavo, o lūpas nušvietė švelni, išmintinga

šypsena.

DVIDEŠIMTKETVIRTAS

SKYRIUS

Atrodė, kad skubant iš Oriko į Brukingsą, kai Lorelė lai­

kė ant kelių gęstantį Tamenį, laikas tekėjo neįmanomai lė­

tai. Tačiau likus tik su Deividu, kišenėse turint dvi didžiau­

sias, kokias tik mergaitė galėjo įsivaizduoti, brangenybes,

mylia po mylios slinko dar lėčiau nei kada nors. Galvoje vis

skambėjo fėjų senolio žodžiai. Jis sakė, kad tėčiui gyventi

liko nebe dienos, o tik valandos. Sakė, kad valandos, pa­

vartojo daugiskaitą, bet ką tai reiškia? Ir kiek laiko liko iki

minutės, kai jau bus per vėlu? Lorelė vis traukė iš kišenės

buteliuką, palaikydavo delne ir vėl kišdavo jį atgal nežino­

dama, kaip jį saugiau laikyti. Galop paliko buteliuką kiše­

nėje, bent jau dėl to, kad Deividas neuždavinėtų klausimų,

į kuriuos ji atsakyti negalėjo.

427

A P R I L Y N N E PI KE

Kol kas jis neklausinėjo. Apkabinęs draugę tyliai atida­

rė automobilio dureles ir pasitikslino: „Į ligoninę?” Pas­

kui nepratarė nė žodžio. Mergaitė buvo labai dėkinga už

tą tylą. Dar nebuvo apsisprendusi, ką galimajam pasakoti,

o ko - ne. Prieš kelias savaites buvo prižadėjusi papasakoti

viską apie Tamenį, nutylėti nebent kokią nors fėjų paslap­

tį. T ačiau net pati nesitikėjo, kad jai bus patikėtos tokios

svarbios detalės.

Dabar ji žino. Žino, kur yra vartai. Dėl priėjimo prie tų

vartų ją ir žmones, kuriuos ji myli, nudėtų bet kuris trolis. Gal

papasakojusi Deividui tik įstumtų jį į dar didesnį pavojų?

Galop berniukas įvažiavo į ligoninės automobilių sto­

vėjimo aikštelę ir pažvelgė į aukštą pilką pastatą.

- Ar norėtum, kad eičiau kartu?

- Mes abu atrodom baisiai, - papurtė galvą mergaitė. -

Jei eisiu viena, gal nepatrauksiu tiek daug dėmesio, - paaiš­

kino, bet pati sau pagalvojo: „Kažin”.

- Tada pasiliksiu, paskambinsiu savo mamai, - nu­

sprendė Deividas. Kiek padvejojęs uždėjo delną mergaitei

ant rankos. - Man reikia grįžti į Kreščento miestą, turiu

kelias valandas - kai paskambinsiu, mama sprogs iš pasiu­

428

S p a rn a i

timo. Pasiuntė man telefonu bent dvidešimt žinučių. Bet

jei ko nors reikės... - berniukas nutilo, gūžtelėjo pečiais. -

Zinai, kur mane rasti.

- Tuojau nusileisiu atsisveikinti. Bet dabar turiu tuojau

pat skubėti pas tėtį.

- Fėjos tau davė kokių nors vaistų, galinčių išgelbėti

tėtj, tiesa?

Lorelės akys sužvilgo nuo ašarų.

- Jei dar ne per vėlu.

- Tada eik... Palauksiu.

Prieš atidarydama automobilio dureles, mergaitė pasi­

lenkė, apkabino draugą, o paskui nuskubėjo prie ligoninės

įėjimo.

Lorelė kiek galėdama vengė pašalinių žvilgsnių. Jos pa­

laidinukė buvo dėmėta nuo Cetko upės dumblo, o švarką,

kad prisidengtų, pamiršo paimti iš Deivido. Galų gale jos

plaukai buvo susivėlę, virš dešinio kelio džinsuose žiojėjo

skylė, o ant kojų avėjo keistus, nematytus mokasinus.

Upė bent jau nuplovė nuo marškinėlių Deivido kraują,

o jai ant veido nesipuikavo gausybė mėlynių, kuo nebūtų

galėjęs pasidžiaugti Deividas. Bent jau nematyti sumuši­

429

mų, liesdama skaudžią vietą ant skruosto pasidžiaugė mer­

gaitė.

Jai pavyko pasiekti tėčio palatą niekam beveik nė ne-

užkalbinus, nors sulaukė kelių tiriamų žvilgsnių. Prieš

pabelsdama ir atidarydama duris, mergaitė giliai atsi­

kvėpė. Dirstelėjusi už užuolaidos išvydo mamą - ši mie­

gojo nusvarinusi galvą tėčiui ant šlaunies. Kambaryje

sklido tie patys pažįstami garsai: tėčio širdies plakimus

skaičiuojantys pyptelėjimai monitoriuje, tylus į nosį per

vamzdelį pučiamo deguonies šnypštimas ir kraujo spau­

dimą matuojančio aparato dūzgimas. Tačiau kitaip nei

per pastarąsias tris savaites, šie garsai ne baugino, o sukėlė

palengvėjimą. Tėtis dar gyvas, nesvarbu, kad gyvybė kabo

ant plauko.

Mama tučtuojau atsimerkė.

- Lorelė? Lorele! - pašokusi pribėgo prie dukters, ap­

kabino ją. - Kur buvai ? Kaip išsigandau, kai vakar vakare

negrįžai. Pagalvojau... net nežinau, ką pagalvojau. Milijo­

nai siaubingų minčių vijo viena kitą. - Mama pakratė Lo­

relę suėmusi už pečių. - Jei nebūčiau tokia laiminga, kad

atsiradai, gautum namų areštą kokiam mėnesiui. - Atšlijusi

mama nužvelgė dukrą. - Kas tau nutiko? Atrodai baisiai.

A P R I L Y N N E P IKE

430

S p a rn a i

Lorelė vėl krito mamai j glėbį - ten, kur jau niekada

nesitikėjo patekti, kai murkdėsi murzino Cetko upės van­

dens spąstuose.

- Buvo ilga naktis, - tarė drebančiu balsu, nes ašaros

kėsinosi pasipilti iš akių.

Mama spaudė prie savęs mergaitę, o Lorelė per petį pa­

žvelgė į tėtį. Jis pragulėjo ligoninės lovoje taip ilgai, kad

atrodė labai keista įsivaizduoti jį pakylantį ir lipantį iš jos.

Lorelė atšlijo nuo mamos.

- Turiu kai ką tėčiui. - Nusijuokusi pridūrė: - Ir kai

ką tau. Juk iš kelionės niekada negrįžtama be lauktuvių,

tiesa?

Mama pažiūrėjo į dukrą labai keistai, nes ši vis kikeno.

Apėjusi tėčio lovą iš kitos pusės, pristūmė jam prie gal­

vos kėdę su ratukais.

- Nieko neleisk vidun, - perspėjo mamą ir išsitraukė iš

kišenės mažą buteliuką.

- Lorele, kas čia...

- Viskas gerai, mama. Nuo tų vaistų jis pasijus geriau, -

mergaitė atsuko buteliuko kamštelį ir įtraukė truputį bran­

giojo skysčio į pipetę. Labai rūpestingai pasilenkusi virš tė­

čio įspaudė du stebuklingus mėlynai tviskančius lašus jam

431

A P R I L Y N N E P IKE

j burną. Paskui žiūrėdama j jo išblyškusį veidą įvarvino dar

vieną lašą. Dėl viso pikto. Pažvelgė į mamą.

-Jam viskas bus gerai.

Mergaitės mama net išsižiojusi stebėjo dukrą.

- Iš kur gavai tuos vaistus?

Lorelė žvilgtelėjo į mamą, išspaudė pavargusią šypse­

nėlę.

- Tu nieko neklausi apie savo dovaną, - pastebėjo veng­

dama atsakyti į klausimą.

Mama sudribo į fotelį šalia lovos, o Lorelė prisitraukė

kėdę ir prisėdo šalia jos. Kelias sekundes patylėjo - neži­

nojo, kuo ko pradėti. Nuo ko reikėtų pradėti pasakoti to­

kią užsitęsusią istoriją? Pažvelgusi į laikrodį mergaitė atsi­

krenkštė.

- Ponas Barnis šį rytą nepasirodys.

Mama pasilenkė, tarsi norėjo kažką sakyti, tačiau mer­

gaitė neleido jai prasižioti ir pasakojo toliau:

- Mama, jis niekada nepasirodys. Tikiuosi, daugiau

niekada jo nepamatysi. Jis ne tas, kuo jį laikai.

Mamos veidas išbalo.

- Bet... bet žemė, pinigai, aš nežinau, kaip... - balsas nu­

tilo ir skruostais ėmė riedėti ašaros.

432

S pa rn a i

Lorelė ištiesė ranką, uždėjo ją ant mamos rankos.

- Viskas bus gerai, mama. Viskas bus gerai.

- Bet, Lorele, juk kalbėjomės apie tai. Nėra kito būdo.

Mergaitė ištraukė iš kišenės deimantą ir ištiesė jį ant

delno.

- Yra kitas būdas.

Mamos akys vangiai dėbčiojo tai į deimantą, tai į Lore­

lės veidą.

- Kur jį gavai ? - paklausė griežtu balsu, neatitraukda­

ma žvilgsnio nuo švytinčio brangakmenio.

- Manęs paprašė pateikti pasiūlymą.

- Lorele, tu mane gąsdini, - kiek drebančiu balsu prisi­

pažino mama.

- Ne, ne. Nebijok. Viskas gerai. Tai tik... - mergaitė

rinko žodžius, - kai kas nori, kad žemė liktų mūsų šeimos

nuosavybė. Kad aš būčiau jos savininkė. Tie žmonės norė­

tų duoti deimantą mainais už žemės dokumentų perrašy­

mą mano vardu.

Mama ilgai tylėjo ir spoksojo į dukrą.

- Tavo vardu?

Lorelė linktelėjo.

433

- Mainais į šitą? - mama parodė brangakmenį.

- Būtent.

- Ir išgelbėti tėtį ?

- Taip.

- Nesuprantu.

Lorelė taip pat žvelgė į deimantą. Visą kelią iš Bruking­

so į Oriką ji niekaip negalėjo nuspręsti, ką norėtų pasakyti

mamai. O štai dabar atėjo metas kalbėti, ir ji vis nežino,

kaip prabilti.

- Mama? Aš... aš ne tokia kaip tu.

- Kaip suprasti - „ne tokia, kaip tu“?

Atsistojusi mergaitė nužingsniavo per visą palatą prie

durų. Uždarė jas, pamanė, kad gerai būtų spyna. Neskubė­

dama grįžo atgal prie mamos.

- Ar niekada nesistebėjai, kodėl esu kitokia?

- Tu ne kitokia. Esi nuostabi, labai graži. Nežinau, ko­

dėl staiga tuo suabejojai.

- Valgau keistai.

- Bet visada buvai sveika. Ir...

- Neturiu pulso.

- Ar aš gerai išgirdau?

A P R I L Y N N E P IKE

434

S p ar n a i

- Nekraujuoju.

- Lorele, tai tik...

- Ne, mama. Kada paskutinį kartą buvau įsipjovusi?

Kada matei, kad man bėgtų kraujas? - mergaitė kalbėjo

vis garsiau.

- Aš... aš... - staiga sumišusi mama apsižvalgė aplin­

kui. - Neatsimenu, - prisipažino silpnu balseliu.

Ir tada viskas, viskas Lorelei paaiškėjo.

- Neprisimeni, - tyliai pakartojo ji. - Žinoma, neprisi­

meni... -Jie neleido mamai prisiminti daugybės nutikimų,

kurie būtų sukėlę įtarimus. Šimtus kartų, kai vyko kas nors

per daug keista. Lorelei staiga pasidarė silpna.

- Ak, mama, man taip gaila.

- Lorele, kai įžengei į palatą, nuo to laiko dar nesupra­

tau nė vieno tavo pasakyto žodžio.

- Sara... - jas abi privertė atsisukti gergždžiantis silpnas

balsas.

- Markai! Markai, tu pabudai! - sušuko mama, pa­

miršusi, kokia sumišusi ką tik buvo. Ji ir Lorelė stovėjo

abipus tėčio lovos, stvarstė jam už rankų, o šis vangiai

markstėsi.

435

A P R I L Y N N E P I KE

Pamažu tėtis pradėjo aiškiau matyti, žvilgsnis aplakstė

palatą, pastebėjo galybes medicininių aparatų, pypsinčių

ir dūzgiančių aplinkui.

- Kur, po galais, esu? - paklausė tėtis niūriu balsu.

Kai persirengusi švariais mamos marškinėliais Lorelė

išėjo j lauką, j automobilių stovėjimo aikštelę, Deividas,

atsisėdęs ant bagažinės dangčio, jau laukė.

- Ar viskas gerai? - tyliai pasiteiravo.

- Taip. Ar bent jau bus taip, - nusišypsojo Lorelė.

- Ar tėtis pakilo?

Lorelė švelniai nusišypsojo ir linktelėjo.

- Dar tik kapstosi iš ligos, nes veikia visi tie nuskausmi­

namieji ir migdomieji, kurių pripumpavo, bet vos tie vais­

tai nustos veikę, galės kilti iš lovos, - mergaitė užsiropštė

ant bagažinės dangčio šalia draugo, šis apkabino ją ranka.

Mergaitė padėjo galvą jam ant peties.

- Kaip tavo mama reagavo ? - paklausė ji.

Deividas nusijuokė.

- Gana neblogai, tik reikia nepamiršti, kad melavau net

susiriesdamas. Pasakiau, kad palikau telefoną per naktį au­

tomobilyje, o miegojome tėčio palatoje. - Berniukas pa­

i

436

S p a rn a i

žvelgė j nediduką telefoną delne. - Na, bet jau pusė to, ką

pasakiau, yra tiesa.

Lorelė užvertė akis aukštyn.

- Mama atskaitė man moralą, išvadino neatsakingu,

bet automobilio neatims, nebaus. Spėju, čia reikėtų dėkoti

tau. Ji žino, kad padedu tau.

- Aha, - atsidususi pritarė mergaitė. Deivido mama

niekada nesužinos nė pusės teisybės.

- Tik nežinau, ką ji darys, kai pamatys šitą, - pasakė

Deividas rodydamas didžiulę mėlynę ant veido, - ir šitą, -

pridūrė žiūrėdamas j žaizdą ant rankos. - Tiesą pasakius,

bala žino, kas ten galėjo būti toje upėje - gal reikėtų eiti

pasiskiepyti nuo stabligės. Gal žaizdą susiūti, - berniukas

nelinksmai nusijuokė. - Spėju, tau teks kažką sugalvoti,

kaip paaiškinti tuos sužeidimus.

Lorelė kelias sekundes spoksojo j plačią, raudoną žaiz­

dą, paskui apsisprendė. Jei Deividas šito nenusipelnė, tai

kas tada nusipelnė ? Išsitraukusi iš kišenės stebuklingų vais­

tų buteliuką, atsuko jj.

- Ką darai? - susidomėjo Deividas.

- Sa, - sušnibždėjo mergaitė pasukdama draugo galvą,

kad galėtų pasiekti skruostą. Užsilašinusi ant piršto skysčio

437

lašą patrynė vis ryškėjančią mėlynę. - Gali peršėti, - per­

spėjo ir ant žaizdos užlašino kitą lašą.

Kol mergaitė įsikišo buteliuką į kišenę, mėlynės jau be­

veik nebuvo matyti, o Deividas išsižiojęs spoksojo, kaip

žaizda tiesiog akyse keičiasi - nuo ryškiai raudonos iki

švelniai rausvos spalvos. Jei taip ir toliau, po kelių minučių

neliks nė rando.

- Ar šito davei tėčiui? - paklausė berniukas vis dar

spoksodamas j nykstančią žaizdą.

Lorelė linktelėjo.

Deividas nusišypsojo.

- Tai jis tuojau bus sveikas kaip ridikas. Kas yra labai

gerai, - vaidindamas įsižeidusį pareiškė Deividas. - Jau

pavargau vergauti tau tame knygyne. Zinai, ir aš turiu tei­

ses, - juokdamasis pridūrė, kai Lorelė juokais vožtelėjo jam

per petį. Laikė mergaitę sugriebęs už riešų, kol ši pasidavė,

o tada stojo nemaloni tyla.

- Kada grįši? - paklausė Deividas.

Lorelė gūžtelėjo.

- Nemanau, kad tėtis dar užsibūtų ligoninėje. Gal jį iš­

leis šį savaitgalį.

- Ar esi tikra, kad nuo tų vaistų jis visiškai pasveiks?

A P R I L Y N N E P I KE

438

Sp a rn a i

- Neabejoju.

Žiūrėdamas j savo sveikutėlę ranką Deividas nusišypsojo.

- Žinai, ir aš nė kiek neabejoju. - Kiek patylėjęs pasitei­

ravo: - Ką pasakojai savo mamai?

Lorelė atsiduso.

- Pradėjau pasakoti teisybę, bet tada pabudo tėtis. Tu­

rėsiu jai ką nors pasakyti. Tik dar neapsisprendžiau, ką.

- Manau, geriausias pasirinkimas būtų tiesa. Ne, ne apie

viską. Gal nutarsi praleisti tuos įvykius su troliais ir apie

tai, kad tėvai namuose priiminėjo pabaisą žudiką.

Lorelė linktelėjo.

- Bet tėvai turi žinoti tiesą apie tave. Neturėtum slaps­

tytis savo namuose.

Jųdviejų pirštai susipynė, berniukas paspaudė Lorelei

ranką.

- Fėjos, troliai... Kas dar yra tokio, kuo niekada netikė­

jau. Pasirodo, dar stebuklingi vaistai. Beje, ačiū.

- Tu nusipelnei, - atsakė Lorelė. - Per mane daug prisi­

kentėjai. Turiu galvoje ne tik nugalėtą trolį.

- Žinojau, kas laukia, kai įsipainiojau į šį reikalą, - gūž­

telėjo Deividas. - Na, gal ne viską žinojau, bet juk mačiau,

kad esi kitokia. Kai tik išvydau tave pirmą kartą, supratau,

439

A P R I L Y N N E P I K E

kad esi tokia... ypatinga, - perbraukė mergaitės skruostą

pirštu. - Ir buvau teisus.

- Ypatinga? - pasišaipė Lorelė. - Tai tu šitaip vadini?

- Taip, - laikėsi savo Deividas. - Šitaip ir vadinu. - Kiek

patylėjęs paėmė mergaitę už rankos, suėmė abiem savo del­

nais. Kurį laiką vėl tylėdamas žvelgė į ją, o paskui pakėlė

ranką jai prie skruosto, prisitraukė ją kiek arčiau. Mergaitė

nesipriešino, kai Deivido lūpos prigludo prie josios - buči­

nys buvo lengvas lyg vėjelis. Atsitraukęs Deividas pažvelgė

į mergaitę.

Lorelė tylėjo, nepasilenkė prisiglausti. Jei Deividas, kai

viskas šitaip pasisuko, ketina ir toliau dalyvauti visuose jos

gyvenimo įvykiuose, tai turi būti jo sprendimas. Ji žino, ko

norėtų, bet tai jau liečia ne vien tik ją.

Kiek padvejojęs berniukas prisitraukė mergaitę dar ar­

čiau ir vėl pabučiavo. Lorelė vos neatsiduso iš palengvėji­

mo, kai Deivido rankos apsivijo jos liemenį. Jo lūpos buvo

tokios minkštos, šiltos ir švelnios - kaip ir jis pats.

Pabučiavęs mergaitę, Deividas atsistojo priešais ją, su­

ėmė abi rankas. Nė vienas nekalbėjo. Nereikėjo nieko sa­

kyti. Lorelė nusišypsojo, perbraukė pirštu per skruostą,

paskui nuslydo nuo automobilio bagažinės dangčio.

440

S p a rn a i

Deividas atsisėdo j vairuotojo vietą, bet akių vis nenu­

leido nuo Lorelės. Žvelgdama, kaip automobilis išrieda iš

stovėjimo aikštelės ir tyliai nutolsta atgal j 101 gatvę, atgal

į normalų gyvenimą, mergaitė mojo ranka.

DVIDEŠIMTPENKTASSKYRIUS

- Ar tikrai nenori, kad keliaučiau kartu? - paklausė

Lorelės mama pasukusi į ilgą, duobėtą namo link vedantį

keliuką.

-Jei tu būsi, jie gali nesirodyti, - paaiškino mergaitė. -

Man viskas bus gerai, - nusišypsojo žvelgdama j medžių

tankynę. - Nemanau, kad kokiame kitame žemės kampe­

lyje būčiau saugesnė.

Pastarąsias tris dienas praleido įtikinėdama tėvus, kad

ji yra fėjav o beveik visą šį rytą, kad jiems reikėtų priimti

fėjų pasiūlymą. Ir nors tėvai buvo nusiteikę nepatikliai,

jų bandymas priešintis pateiktam planui atrodė visai ne­

reikšmingas, palyginti su faktu, kad fėjos išgelbėjo tėčio

gyvybę. Paveikė dar ir pradinis neapdoroto deimanto

įvertinimas, kurio metu buvo paskaičiuota, kad brang­

445

A P R I L Y N N E P I K E

akmenis vertas beveik aštuonių šimtų tūkstančių dole­

rių.

Lorelė pasilenkusi apkabino mamą.

-Juk tu grjši, tiesa? - paklausė ši.

Prisiminusi, kad ir Deividas klausė to paties, mergaitė

nusišypsojo.

- Taip, mama, grįšiu.

Lorelė žengė iš automobilio į šaltą gaivų orą. Dangus

buvo apsiblausęs, paskendęs pilkuose debesyse, iš kurių

grasinosi prapliupti lietus, tačiau Lorelė nenorėjo to pri­

imti už blogą ženklą.

- Tai tik žiemiškas oras, - murmėjo sau po nosimi. Ta­

čiau spaudė prie krūtinės maišelį su minkštais bateliais,

tarsi tie būtų galėję apsaugoti ją nuo blogų naujienų, lau­

kiančių jos tame miške.

Negali būti blogos naujienos, svarstė Lorelė. Negali!

Žengusi į miško šešėlį nužingsniavo takeliu prie upės. Ži­

nojo, kad ją turėtų supti fėjų sargybiniai, bet nesivargino

pašaukti jų - nebuvo tikra, kad net pasitelkusi visą valią

būtų išspaudusi bent garselį.

Pasiekusi srūvantį vandenį, padėjo maišelį ant akmens,

ant kurio sėdėjo, kai pirmą kartą sutiko Tamenį. Prisėdo

ant jo palaukti ir dabar. Paprasčiausiai palaukti.

446

S p a rn a i

- Sveika, Lorele.

Būtų pažinusi tą balsą bet kur, paskutines keturias paras

jis persekiojo ją sapnuose. Ne, netiesa. Keturis mėnesius.

Atsisukusi puolė j glėbį Tameniui, ir šio marškiniai tuojau

sudrėko nuo mergaitės palengvėjimo ašarų.

- Mane galėtų ir dažniau pašauti, - pareiškė šis tvirtai

apkabinęs Lorelę.

- Nė nebandyk, - pagrasino mergaitė skruostu lyg pri­

lipusi prie sargybinio krūtinės. Jo marškiniai visada tokie

švelnūs. Dabar ji nenorėjo pakelti veido nuo tos minkštos

medžiagos, niekada. Tamenio rankos paniro jai į plaukus,

glostė pečius, šluostė ašaras nuo smilkinio - rodos, spėjo

visur vienu metu. Visą tą laiką švelniai murmėjo kažko­

kius Lorelei nesuprantamus žodžius, guodžiančius ją taip

puikiai, lyg tai būtų burtažodžiai. Jai buvo visai nesvarbu,

kad Tamenis vargiai mokėjo burti - jis pats jai buvo ste­

buklingas.

Kai mergaitė galop atsitraukė nuo Tamenio, nusijuoku­

si nusišluostė akis.

- Džiaugiuosi tave matydama, tikrai, labai džiaugiuosi.

Ar tau viskas gerai? Praėjo tik keturios dienos.

Tamenis gūžtelėjo.

447

- Šiek tiek skauda ir čia esu tik tam, kad pasveikčiau, ne

sargyboje. Bet žinojau, kad ateisi. Norėjau būti čia, kai pa­

sirodysi, - pasilenkęs nubraukė, užkišo mergaitei už ausies

plaukų sruogą.

- Aš... aš atnešiau šituos, - sulemeno mergaitė keldama

maišelį su mokasinais. Būdama arti Tamenio nejučia im­

davo drebėti.

Sargybinis papurtė galvą.

- Padariau juos tau.

- Kad nepamirščiau tavęs? - paklausė Lorelė, pirštais

liesdama mažytį ant kaklo pakabintą žiedelį.

- Niekada negali būti per daug prisiminimų, - Ta­

menio žvilgsnis nuslydo į nedidukę proskyną. Atsi­

krenkštęs kalbėjo toliau: - Bet pirma apie reikalus.

Man pavesta paklausti, kaip tau sekėsi pateikti mūsų

pasiūlymą.

- Gana gerai, - beveik tokiu pat apsimestinai oficialiu

tonu atsakė mergaitė. - Dokumentai bus pasirašyti kiek

galima greičiau. Manau, tėvai ketina padaryti man kalėdi­

nę dovaną.

Nusijuokęs Tamenis prisitraukė mergaitę arčiau.

- Eime iš čia, - pasakė. - Medžiai turi akis.

A P R I L Y N N E P I K E

448

S p a rn a i

- Nemanau, kad tai medžiai, - pašaipiai leptelėjo Lo­

relė.

- Gal ir ne, - sukikeno Tamenis. - Eime tenai.

Paėmęs mergaitę už rankos nusivedė ją takeliu, kuris

vingiavo šen ir ten, atrodė, niekada nesibaigs.

- Ar tavo tėtis sveikas ? - paklausė Tamenis spausdamas

mergaitei ranką.

Si nusišypsojo.

- Paleidžia šiandien po pietų. Rytoj iš ankstyvo ryto

ketina eiti j darbą, kuo žvaliausias, - mergaitė surimtėjo. -

Todėl ir atvažiavau. Po kelių valandų išvykstame j Kreš-

čentą. Aš... - ji nudelbė žvilgsnį j batus, - nežinau, kada

grįšiu.

Tamenis atsisuko ir pažvelgė į mergaitę - akys buvo tar­

si gilūs šuliniai, o kas jų gilybėje, Lorelė nesuprato.

- Tai atėjai atsisveikinti?

Jam ištarus garsiai, tie žodžiai nuskambėjo labai aštriai.

Lorelė linktelėjo.

- Kol kas.

Tamenis basa koja paspyrė ant žemės gulinčius sudžiū­

vusius lapus.

- Ką tai reiškia? Kad renkiesi Deividą, o ne mane?

449

Lorelė važiavo j mišką ne pasikalbėti apie Deividą.

- Tameni, norėčiau, kad viskas būtų kitaip. Bet dabar

negaliu gyventi jūsų pasaulyje. Turiu likti savajame. Ir ką

turėčiau daryti - prašinėti mamos arba Deivido, kad kar­

tais mane atvežtų čia pasimatyti su vaikinu?

Tamenis nusisuko, žengtelėjo kelis žingsnius, bet Lorelė

prisivijo jį.

- Gal tau rašyti laiškus ar skambinti telefonu? Neturiu

jokio pasirinkimo.

- Galėtum likti, - atrėžė Tamenis taip tyliai, kad mer­

gaitė vos išgirdo.

- Likti?

- Galėtum gyventi čia... su manimi, - prakalbo vyru­

kas, nespėjus jai nė įsiterpti. - Žemės greitai priklausys tau.

Tenai yra namas. Galėtum likti!

Malonios mintys apie gyvenimą su Tameniu ėmė suktis

mergaitės galvoje, tačiau ji nustūmė jas šalin.

- Ne, Tami, negaliu.

- Jau gyvenai čia anksčiau. Ir viskas buvo gerai.

- Gerai? Kaip galėjo būti gerai? Mane nuolat stebėjote

ir dar - girdėte mano tėvus atmintį panaikinančiais eliksy­

rais, tarsi tai būtų vanduo!

A P R I L Y N N E PI KE

450

S p ar n a i

Tamenis įsispoksojo į žemę.

- Supratai šitai?

- Tai vienintelis logiškas paaiškinimas.

- Na, jei tau nuo to geriau, man tai lygiai taip pat ne­

patiko.

Mergaitė giliai atsiduso.

- Ar jie... ar jūs ir mane priversdavote pamiršti? Nuo

tada, kai apsigyvenau pas žmones?

Tamenis nežiūrėjo jai į akis.

- Kartais.

- Ar tu kada nors tai darei? - atsargiai pasiteiravo Lorelė.

Tamenis pažvelgė į ją plačiai išpūtęs akis, paskui papur­

tė galvą.

- Negalėjau. - Pasilenkęs artyn tyliu, vos girdimu balsu

pridūrė: - Kartą turėjau taip padaryti, bet negalėjau.

- Kas nutiko?

Tamenis pasikrapštė kaklą.

- Gaila, kad neatsimeni.

- Atsiprašau.

Vyrukas gūžtelėjo pečiais.

- Buvai dar maža. O aš buvau šviežiai iškeptas sargybi­

nis - dirbau gal vos savaitę - pasirodžiau nerangus, ir tu

pastebėjai mane.

451

- Mačiau tave?

- Taip, tau tada buvo gal dešimt metukų skaičiuojant

žmonių amžiumi. Tada tik priglaudžiau pirštą prie lūpų,

kad tylėtum, ir dingau už medžio. Žiūrėjai j mane minutę

ar dvi, bet po valandos, regis, visai pamiršai.

Lorelė ilgai stovėjo ir tylėjo.

- Aš... prisimenu tą įvykį. Kaip pro miglą. Tai buvai

tu?

Tamenio akys sušvito džiaugsmu.

- Tu prisimeni?

Lorelė nusuko akis j šalį.

- Siek tiek, - tyliai tarstelėjo. Paskui atsikrenkštusi pa­

klausė: - O kaip mano tėvai? Ar jiems davei užmaršties

gėrimo?

- Kelis kartus, - atsiduso Tamenis. - Privalėjau, - pasi­

teisino neleisdamas Lorelei pulti ginčytis. - Tai buvo mano

darbas. Bet tik du ar tris kartus. Kai buvau paskirtas dirbti

čia sargybiniu, tu jau buvai vyresnė, ne tokia pažeidžiama.

Nebetekdavo taisyti klaidų kartą per savaitę. O kartais, kai

tėvai sužinodavo per daug, paskirdavau tuo užsiimti ką

nors kitą, - vyrukas vėl gūžtelėjo. - Visad sakydavau, kad

šis planas netikęs.

A P R I L Y N N E PI KE

452

S p ar n a i

Lorelė kurį laiką tylėjo.

- Tai gal ačiū ir už tiek.

- Neišprotėk. Jei dabar liktum, viskas būtų kitaip. Tu

viską žinai. Netgi tėvai žino. Mums nebereikėtų saugotis.

Mergaitė papurtė galvą.

- Turiu likti su tėvais. Jiems dabar gresia didesnis pa­

vojus nei kada nors anksčiau. Man tenka atsakomybė

juos apsaugoti. Negaliu dabar nusisukti nuo jų. Jie žmo­

nės - gal tu juos laikai menkesniais. Bet aš myliu tėvus

ir neleisiu, kad juos nudėtų pirmas pasitaikęs, jų kvapą

užuodęs trolis.

- Tai ko čia atvažiavai? - kartėlio kupinu balsu metė

Tamenis.

Mergaitė palaukė kelias sekundes - bandė suvaldyti už­

plūdusias emocijas.

- Ar bent įsivaizduoji, kaip norėčiau likti? Myliu šį

mišką. Myliu... - mergaitė nutilo, - man patinka būti su

tavimi. Norėčiau klausytis apie Avaloną, justi medžiuose

jo galingą jėgą. Kiekvieną kartą išvažiuodama stebiuosi -

kodėl.

- Tai kodėl tada važiuoji? - jau garsiau, reikalaujamai

prabilo fėjų sargybinis. - Lik, - paprašė paėmęs mergaitę

453

A P R I L Y N N E P IKE

už rankų. - Lik su manimi. Nusivesiu tave į Avaloną. Ava­

loną, Lorele. Tu gali ten patekti. Mudu abu galime.

- Gana, Tameni. Negaliu. Dabar negaliu būti tavo pa­

saulio dalis.

- Ir tavo pasaulio.

Lorelė vos linktelėjo galvą.

- Mano pasaulio, - pripažino ji. - Tačiau mano šeima

dabar per daug priklausoma nuo manęs. Turiu gyventi

žmogiškąjį gyvenimą.

- Su Deividu, - tėškė Tamenis.

Sumišusi Lorelė papurtė galvą.

- Taip, jei nori žinoti, Deividas man labai svarbus. Bet aiš­

kinu tau, kad tai nėra pasirinkimas tarp tavęs ir Deivido. Nė

neketinu nuspręsti, kuris jūsų yra tikroji meilė. Viskas ne taip.

- Tau gal ir ne.

Tamenio balsas buvo tylus, vos girdimas, bet jame buvo

tiek jėgos, kad mergaitė pasijuto tarsi gavusi smūgį.

- Ko reikia, Lorele? Padariau viską, ką galėjau. Gyniau

tave, mane net pašovė. Pasakyk ką, ir padarysiu. Viską, ko

nori, tik pasilik.

Mergaitė prisivertė pažvelgti vyrukui į akis - niekada

anksčiau nepatirtų jausmų sklidinus tvenkinius. Bandė

prabilti, bet burna pasirodė perdžiūvusi.

454

S p ar n a i

- Kodėl taip myli mane, Tameni? - išpoškino klausi­

mą, kurį taip magėjo užduoti jau senokai. - Juk tu vargiai

tepažįsti mane.

Virš galvų nugriaudėjo griaustinis.

- O kas, jei... kas, jei tai netiesa?

Jiedu stovėjo ant prarajos krašto - mergaitė juto tai. Ir

nebuvo tikra, kad ras jėgų šokti.

- Kaip gali būti netiesa... - sušnabždėjo paskui.

Tamenio žvilgsnis vis dar svilino, žvelgė tiesiai jai į akis.

- O kas, jei pasakyčiau tau, kad mudviejų gyvenimai

senų seniausiai persipynę, - paklausė imdamas Lorelę už

rankos, taip ir laikė sunėręs pirštus.

Mergaitė spoksojo į jų rankas.

- Nesuprantu.

- Pasakojau tau, kad atėjai gyventi pas žmones septy­

nerių. Bet fėjų pasaulyje buvai labiau subrendusi, pameni?

Pas fėjas jau turėjai savo gyvenimą, turėjai draugų. - Tamė-

nis kiek patylėjo, Lorelė pastebėjo, kad jis bando suvaldyti

vėl užplūdusias emocijas. - Turėjai mane, - vyruko balsas

skambėjo vos garsiau už šnabždesį. - Pažinojau tave, Lo­

rele, ir tu pažinojai mane. Mudu buvome tik draugai, bet

labai geri draugai. Aš... prašiau tavęs neiti, bet atrėžei man,

455

A P R I L Y N N E P I KE

kad tai tavo pareiga. Apie pareigą ir atsakomybę išgirdau iš

tavęs, - Tamenis pažvelgė žemyn ir pakėlė jos rankas sau

prie krūtinės. - Sakei, kad bandydavai prisiminti mane,

bet jie privertė užmiršti. Maniau, mirsiu, kai pirmą kartą

pažvelgei į mane ir nepažinai.

Lorelės akys sužvilgo nuo ašarų.

- Melavau... supranti, melavau apie tą žiedą, - švelniu,

bet rimtu balsu kalbėjo Tamenis. - Nedaviau tau pirmo

pasitaikiusio žiedo. Jis buvo tavo. Atidavei man j j pasau­

goti, kol ateis laikas grąžinti jį tau. Tu manei, tikėjaisi,

kad galbūt jis padės prisiminti gyvenimą iki patenkant į

žmonių pasaulį, - Tamenis gūžtelėjo. - Akivaizdu, kad

nepadėjo, bet žadėjau tau, kad pabandysiu padėti prisi­

minti.

Mergaitė stovėjo tyliai, ant jos rankų nulašnojo šaltas

lietus.

- Niekada nepasiduosiu, Lorele. Prisiekiu, rasiu kelią

grįžti į tavo gyvenimą. Tapau sargybiniu kiek tik galėda­

mas anksčiau, pasitaikius bet kokiai progai prašydavausi į

sargybą prie vartų. Man padėjo Džeimisonas. Esu skolin­

gas jam labiau nei kada nors pajėgsiu grąžinti, - Tamenis

kilstelėjo mergaitės rankas prie veido ir švelniai brūkšte-

456

S p a rn a i

Įėjo lūpomis per krumplius. - Stebėjau tave ilgus metus.

Mačiau, kaip augi, iš mažos mergaitės virsti suaugusia fėja.

Kai buvome maži, buvome geriausi draugai, o pastaruosius

penkerius metus praleidau šalia tavęs beveik kiekvieną die­

ną. Ar neturėjau teisės įsimylėti tave?

Vyrukas tyliai nusijuokė.

- Ateidavai čia, prie upelio, sėdėdavai ir dainuodavai

grodama gitara. O aš tupėdavau kur nors medyje ir klau­

sydavausi. Tai buvo mano mėgstamiausias užsiėmimas. Tu

taip gražiai dainuoji.

Tamenio kirpčiai krito ant kaktos švelniomis drėgno­

mis sruogomis. Lorelės žvilgsnis nuslydo žemyn - minkš­

tos juodos kelnės, parištos ties keliais, aptempti žali marš­

kinėliai ir veidas - gražesnis nei kada nors galėtų norėti bet

kuris žmonių vaikas.

- Tu manęs taip ilgai laukei? - pašnibždomis paklausė

mergaitė.

Tamenis linktelėjo.

- Ir dar lauksiu. Vieną dieną tu grįši į Avaloną, ir kai ateis

laikas, parodysiu tau, ką galiu pasiūlyti savo pasaulyje, mūsų

pasaulyje. Tu pasirinksi mane. Mudu kartu grįšime namo, -

kalbėjo Tamenis laikydamas delnuose mergaitės veidą.

457

A P R I L Y N N E P I K E

Nuo ašarų Lorelei jau peršėjo akis.

- Tu negali žinoti, kas bus, Tameni.

Šis nervingai apsilaižė lūpas, paskui veide atsirado dirb­

tinė šypsena.

- Ne, - kimiai pritarė. - Nežinau.

Tamenio delnai, vos prieš sekundėlę atrodę šalti kaip

akmuo, dabar, regis, sušilo nuo jo akių šilumos, nykščiais

perbraukė mergaitės skruostikaulius.

- Bet turiu tikėti. Turiu viltis.

Lorelė norėjo pasakyti jam, kad geriau žvelgti realiai -

netikėti tuo, kas gali niekada neįvykti. Bet nepajėgė prisi­

versti ištarti šitai garsiai. Net mintyse ši frazė atrodė netei­

singa.

- Aš lauksiu, Lorele. Lauksiu, kiek tik reikės. Niekada

tavęs neapleidau, - prispaudė lūpas jai prie kaktos, - ir nie­

kada neatiduosiu.

Prisitraukęs mergaitę artyn laikė priglaudęs, nė vienas

nekalbėjo. Vieną nuostabią akimirką pasaulyje neegzista­

vo niekas daugiau - liko tik medžiais apaugęs takas.

- Eik, - darsyk priglausdamas paragino Tamenis. -

Tavo mama ims nerimauti.

Jiedu nuėjo susikibę rankomis, žengė vingiuotu taku,

kol mergaitė pradėjo atpažinti vietoves.

458

S pa rn a i

- Paliksiu tave čia, - pareiškė fėjų sargybinis, kai iki pa­

miškės liko keli šimtai metrų.

Lorelė linktelėjo

- Ne amžinai, - pažadėjo ji.

- Žinau.

Mergaitė pakėlė ploną sidabrinę grandinėlę, ant kurios

kabojo mažytis žiedelis, apžiūrėjo j j - dabar jis tapo žymiai

reikšmingesnis.

- Galvosiu apie tave, kaip ir žadėjau.

- O aš galvosiu apie tave, kaip iki šiol kasdien galvoda­

vau, - pažadėjo Tamenis. - Labanakt, Lorele.

Nusisukęs jis nuėjo atgal vingiuotuoju taku, Lorelė nu­

sekė jį akimis. Sulig kiekvienu žingsniu, regis, nusinešdavo

mergaitės širdies gabalėlį. Kai žali marškiniai jau buvo be­

veik dingę už medžių, Lorelė stipriai užsimerkė.

Kai vėl atsimerkė, Tamenis jau buvo dingęs.

Atrodė, kad kartu su juo dingo ir visas miško paslaptin­

gumas. Dingo gyvybė, kuri tarsi vibravo aplinkui ir plūdo

pro vartus. Be šios gyvybės energijos medžiai stypsojo lyg

bedvasiai ir tušti.

- Palauk, - sušnibždėjo Lorelė. Žengė žingsnį pavymui

ir kojos pačios ėmė bėgti.

459

- Ne! - riksmas pats išlėkė mergaitei iš gerklės, ji bėgo

skindamasi rankomis kelią per šakas. - Tameni, palauk! -

pasuko dar už vieno vingio, akimis ieškojo jo silueto. - Ta­

meni, prašau! - kojos bėgo, skubėjo pirmyn, vijosi tuos

tamsiai žalius marškinius.

Ir pagaliau - jisai, pusiau atsisukęs j mergaitę, akys žvel­

gia atsargiai. Mergaitė nesustojo, nė nesulėtino žingsnio.

Pasiekusi Tamenį abiem rankomis sugriebė marškinius ant

krūtinės, prisitraukė ir įsisiurbė lūpomis jam į burną. Už­

plūdo karščio banga, mergaitė glaudė veidą arčiau. Vyruko

rankos apsivijo mergaitę, ir jų kūnai ištirpo begaliniame

gerume, apie kokį nedrįso nė pasvajoti. Jos lūpos apsalo

nuo jo burnos, Tamenis laikė priglaudęs Lorelę taip, lyg

būtų galėjęs kažkokiu būdu ją įsiurbti, sugerti, kad ji taptų

jo dalimi.

Akimirką mergaitė taip ir jautėsi. Tarsi jųdviejų bučinys

būtų nutiesęs tiltą per prarają tarp dviejų pasaulių, nesvar­

bu, kad tik trumpai sužėrėjusiai akimirkai.

Kai jiedu atsiplėšė vienas nuo kito, Tamenis atsiduso,

nukrito ilgus metus nešiota našta.

- Ačiū, - sušnabždėjo jis, beveik per tyliai, kad tai būtų

išgirsta.

A P R I L Y N N E P I K E

460

Sp ar n a i

- Aš... - Lorelė prisiminė namuose jos laukiantį Deividą.

Kodėl, kai ji būna su vienu, negali negalvoti apie kitą? Tai

neteisinga - jaustis visą laiką taip plėšoma. Neteisinga nei

jai, nei Deividui, nei Tameniui. Mergaitė pakėlė akis, prisi­

vertė pažvelgti Tameniui į akis. - Nežinau, kas bus toliau.

Bet mano tėvai pavojuje. Tami, jiems reikia manęs, - Lorelė

juto, kaip skruostu nurieda ašara. - Turiu juos apsaugoti.

- Žinau. Neturėjau prašyti likti.

- Jei jiems manęs nereikėtų, aš... - „Ką aš daryčiau?" -

pagalvojo mergaitė.

Atsakymo ji nežinojo.

- Ta mažoji fėja, kuri davė tau žiedą, Tami... Neprisime­

nu jos. Neprisimenu ir tavęs. Bet kažkas... kažkuri mano

dalis prisimena. Kažkur giliai manyje vis dar slypi prisimi­

nimai apie tave, - Lorelė nuleido galvą. - Ir tu man labai

svarbus.

Tamenis šyptelėjo keista, liūdna šypsena.

- Ačiū, kad suteikei vilties, nors vis tiek pabėgi.

- Viltis, Tameni, miršta paskutinė.

- Dabar sutinku.

Mergaitė linktelėjo, prisivertė paleisti Tamenio marški­

nius ir pasuko ten, iš kur atskubėjusi.

Pike, AprilynnePi51 Sparnai: romanas / Aprilynne Pike ; iš anglų kalbos vertė Rasa Krulikaus-

kienė. - 2-oji patais, laida. - Kaunas : Obuolys [i.e. MEDI A INCOGNITO, 2010].-461, [3] p.

ISBN 978-609-403-197-7Lorelė Siuvel visuomet buvo šiek tiek kitokia. Rasta lopšyje prie durų, auginta

ir mokyta hipių namuose iki aštuntos klasės, griežta vegetarė Lorelė nemėgsta boti uždarose patalpose. Persikėlusi su šeima į didesnį miestą ji turi priprasti prie kitokio gyvenimo ir bendravimo su bendraamžiais. Laimė, jau pirmą dieną mer­gina susidraugauja su Deividu, rimtu ir patikimu bendraklasiu. Jam gali atskleisti didžiausią savo paslaptį - tarp menčių išaugusį pumpurą, kurio žiedlapiai primena trapius sparnus. Kas ji? Kodėl jos ląstelės labiau primena augalo nei žmogaus? Kodėl oda perregima ir negirdėti pulso? Paslaptis netrukus išaiškėja...

UDK 820(73)-93

Aprilynne Pike SPARNAI

Iš anglų kalbos vertė Rasa Krulikauskienė Viršelį pritaikė Andrius Morkeliūnas

Maketavo Daiva Štrvaitienė

29 sp. 1. Užsakymas Nr.Išleido OBUOLYS®

(OBUOLYS yra registruotas leidybinis ženklas, kurį pagal sutartį naudoja UAB MEDIA INCOGNITO)

Butrimonių g. 9, LT-50220 Kaunas knygos@obuolys. lt | www.obuolys.lt

į • Akcijos ir nuolaidos • Nemokamas katalogas į

j • Skaitytojų klubas • Knygų ištraukos i

LEVEL w w w . l e v e l . l t 2 8 7 0 0 55 7 7 5

Spausdino UAB „Spindulio spaustuvė", Vakarinis aplinkkelis 24, LT-48184 Kaunas