Pirmas zvilgsnis

Tai buvo laikas kai svajojau galeti uzmigti. Mokykla, gal labiau skaistykla, jeigu jau noriu tai apibudinti tiksliau. Jeigu egzistuoja budas atpirkti savo nuodemes, mokykla butu vienas is ju. Problema, kad as vis tik pradejau prie to priprasti, kiekviena diena man atrodo vis labiau monotoniska ir neimanoma, kaip irpraejusioji. Manau, kad man tai savotiskas budas miegoti, juk miegoti tai savotiska nejudri stadija tarp dvieju judriu periodu. As ziurejau i tolimiausia kafeterijos siena, iskilusia nuo grindu iki palubes ir isivaizdavau vaizda, kuris atsivertu, jeigu tos sienos nebutu.Tai buvo vienintelis budas per daug neisiklausyti i balsus, kurie zvimbe mano galvoje lyg biciu avilys. Keli simtai balsu kuriu as nepazinojau ir kurie reke savo nuoboduli. Vos tik kas nors pasirodo kieno nors mintyse, as tai matau ir girdziu anksciau nei jis pats, anksciau nei jis tai suvokia ar pasako. Siandien visu mintys buvo uzimtos nereiksmingu vietiniu spektakliu- naujos mokines atvykimas i musu mokykla. Buvo taip lengva girdeti ka jie galvoja... As maciau ta nauja veida visur, vis kartojantis daugelio galvoje, apziurejau ji is visu pusiu. Paprasciausia, normali mergaite. Sujudimas, kuri nuleme jos atvykimas buvo numatomas ir man atgrasus. Jau pusemokyklos vaikinu, kaip avinu banda, isivaizdavo ja isimyleje vien del to, kad ji i juos pazvelge. Stengiausi kaip galedamas ju negirdeti. Stengiausi susikaupti ties mano seimos : dvieju broliu ir dvieju seseru balsais.Jie jau buvo priprate prie mano egzistavimo ju mintyse ir gana retai jausdavosi nejaukiai. As stengiausi kiek galedamas ju nesiklausyti. Tikrai stengiausi, bet... As visada ir viska zinojau. Rozali galvojo, kaip visada, apie save. Ji norejo matyti savo profili veidrodyje ir maste apie savo kuno idealuma.Rozali mintys buvo lyg dirbtinis tvenkinys su labai jau mazai siurprizu. Emmetas kunkuliavo del sia nakti pralostu imtyniu Dzasperui. Jis stengesi buti labai kantrus ir islaukti pamoku pabaigos pries reikalaujant revanso.Niekada nesijauciau pasalinis Emmeto mintyse, nes jis niekad negalvojo ko nors , ko nepaskytu garsiai ar nepadarytu. Galbut jauciausi kaltas skaitydamas ju mintis, nes visi turi minciu, kurias noretu nuslepti. Bet jeigu Rozali mintys buvo kaip dirbtinis tvenkinys, tai Emmeto - lyg skaidrus, tyras ezeras. Na o Dzasperas-kentejo. As sulaikiau atodusi. "Edward'ai" Alise kviete mane savo mintyse ir dabar as sutelkiau i ja visa savo demesi. Tai buvo tas pats jeigu ji butu prasnekusi garsiai.As dziaugiausi savo vardu, nes siuo metu jis buvo senamadiskas ir neidomus, bet kai kas nors galvojo apieEdward'a, as automatiskai atsisukdavau.Bet si karta mano galva nesujudejo.Mes su Alise buvom priprate prie privaciu pokalbiu. Taigi ir toliau spoksojau i siena pries save. "Ar jis vis dar laikosi ?" klause ji. As susilaikiau nejudejes, kiti nieko nepajuto. Alises mintys buvo uzimtos Dzasperu, maciau, kad ji susirupinusi. "Ar gresia pavojus?" Ji ieskojo artimoje ateity, monotoniskai islukstendama savo vizijas ir ieskodama priezasties mano surauktiems antakiams.As letai pasuku galva i kaire, lyg apziurineciau plytas, po to I desine. Vienintele Alise suprato mano judesius. Ji su palengvejimu nusiramino. "Perspek mane , jeigu kas." Si karta judejo tik mano akys, i virsu link lubu, po to i apacia. "Aciu." As dziaugiausi, kad nereikejo atsakyti garsiai. Ka gi buciau pasakes? Ner uz ka? Ne, sudetinga. As nemegau matyti Dzaspero pastangu susilaikyti. Negi tokia patirtis yra tikrai butina? Kodel gi mes negalime buti saugus tol, kol jis nesugebes kontroliuoti savo troskulio ir isplesti limitu taip kaip mes?Kodel flirtuoti su likimu?Mes medziojome pries dvi savaites, bet mums nebuvo taip sunku kaip jam. Tik viena nepatogi situacija, jei kas nors zmogisko praeitu pro sali, ar jei vejas padvelktu is blogos puses. Bet zmones gana retai praeidavo pro mus. Ko gero ju instinktai jiems diktavo tai, ko nesutiko samone - mes buvome pavojingi.Dzasperas dabar buvo tikrai pavojingas. Stai siuo momentu viena mergaite sustojo prie gretimo stalopaplepeti su savo draugais. Ji greitu judesiu nusibrauke plaukus nuo kaklo. Radiatorius mums atsiunte jos kvapa. As buvau priprates prie pojuciu, kurie uzplusta pajutus zmogaus kvapa: sausas skausmas gerkleje, begalinis alkis skrandyje, visi raumenys automatiskai isitempia ir nuodas uzplusta visa burna.Tai buvo kaip ir normalu, is iprocio netgi lengva ignoruoti. Tiesiog nelengva butent tuo momentu, bet as vis tik isitempes stebejau Dzaspera, kuris reagavo taip, kaip ir as. Dzasperas leido sau pafantazuoti. Jis isivaizdavo besistojantis, salia Alises, ir besiartinantis link mergaites. Isivaizduoja lengvai pasvirstantis i prieki, lyg noretu kazka pakuzdeti jai i ausi ir leidziantis savo lupoms prisiliesti prie saldaus jos kaklo islinkimo. Jis jau isivaisdavo, kaip siltas kraujas judejo po jos svelnia oda, jo skoni ir pojuti savo burnoje...As stipriai spyriau i jo kede. Jis sutiko mano zvilgsni ir nuleido akis. Galejau girdeti jo geda ir pasipriesinima jo mintyse. -Atsiprasau, -susnibzdejo. -Tu juk nieko blogo nebutum padares, -atsake Alise, svelniai ji ramindama. -As buciau tai pamaciusi. As sulaikiau savo grimasa pries si mela. Mes turejome laikytis kartu, Alise ir as. Tai tikrai nebuvo lengva, tarp minciu skaitymo ir ateities viziju. Buvome lyg monstrai tarp zmoniu. Mes saugojome vieni kitu paslaptis. -Galbut tau padetu, jeigu galvotum apie juos kaip apie zmones, - pasiule Alise savo zemu skambiu balsu, pernelyg greitai kad zmones suprastu ka ji sako tuo atveju, jeigu netycia netoliese atsirasu zmogus, galintis mus isgirsti. -Jos vardas Witney. Ji turi maza sesute, kuria dievina. Jos mama buvo pakvietusi Esmeja I svente, pameni? -Zinau, kas ji tokia, -sausai atsake Dzasperas. Jis nusisuko ir pradejo ziureti pro maza langeli pastogeje, visa

1

savo poza rodydamas, kad pokalbis baigtas. Jis turetu eitipamedzioti sivakar. Tai jau buvo tikrai juokinga- rizikuoti norintisbandyti savo limitus.Dzasperas turetu tiesiog apsiprasti sumintimi, kad jis ne toks atsparus kaip mes ir mokytis istvermes.Sie pirmi iprociai neturetu trumpinti jo gyvenimo, jis negali testitaip ir toliau.Alise lengvai atsiduso ir pakilo, pasiemusi savo maisto padekla (neliesta ), palikdama ji viena. Ji zinojo, kad jam jau gana jospalaikymo. Netgi jeigu Rozali ir Emmeto santykiai buvoakivaizdziausi, Alise ir Dzasperas vienas kita pazinojo geriau uzkitus.Lyg jie galetu skaityti vienas kito sieloje."Edward'as Cullen'as."Tiesiog refleksas. Pasukau galva ton pusen, kur nuskambejomano vardas, kazkas galvojo apie mane.Viena trumpa sekundesdali mano akys sutiko tas akis, placiai atvertas, sokoladinesspalvos, zmogiskas akis sirdeles formos blyskiame veide. Assiuos bruozus jau pazinojau, netgi jei pats dar nebuvau mates. Jibuvo visu mokyklos mokiniu mintyse. Naujoke, Izabella Swan.Miestelio policijos sefo dukra, atvykusi gyventi del pasikeitusiossituacijos. Bella. Ji pataisydavo visus, kurie kreipesi i ja pilnuvardu. Nuobodziaudamas nukreipiau zvilgsni kitur. Manprireike geros sekundes suprasti, kad tai ne ji galvojo manovarda."Zinoma, ji jau pastebejo Cullen'us," - isgirdau tesiant pirmasiasmintis.Dabar jau atpazinau si balsa. Dzesika Stanley - jau kuris laikas jimanes nevargino savo vidiniais issireiskimais. Koks budavopalengvejimas, kai jos mylimasis neuzimdavo visu minciu ! Jaubuvau iprates beveik visada matyti jos svajones, kokiosjuokingos jos bebutu.Kai kada tikrai noreciau jai isaiskinti, kasis tikro nutiktu, jeigu mano lupos, mano paslepti dantysatsidurtu netoli jos.Jeigu staiga pasigirstu tylavietoj jos kvailusvajoniu... Isivaizduojant jos reakcija as beveik nusisypsojau."Gal ir gerai," tese Dzesika, "Ji tikrai negrazi. Nesuprantu, kodelErikas taip i ja spokso, arba Maikas..."Galvodama apie pastaraji ji susirauke. Maikas Njutonas, josnaujasis isrinktasis, kuris iki siol ja visiskai ignoravo.Berods jisnebuvo toks beviltiskas naujosios mokines atzvilgiu. Vel taspats ispudis vaiko su nauju zaislu... Tai nustate rimta ribaDzesikos mintyse, net jeigu ji stengesi atrodyti geranoriskanaujokes atzvilgiu, pasakodama jai apie mano seima. Naujokeko gero uzdave pora klausimeliu apie mus."I mane taip pat visi ziuri"- galvojo patenkinta Dzesika. -"Kaipnepasiseke, kad Bella bus dviejose bendrose pamokose sumanim. Galiu kirsti lazybu, kad Maikas klausines apie ja."Bandziau uzblokuoti ta idiotiska vidini plepejima ir isstumti ji issavo galvos, kol Dzesikos nenuosirdumas ir tusti apmastymaineisvare manes is proto.-Dzesika informuoja naujoke Swan apie nesvarius Cullenuseimos baltinius. -Sumurmejau Emmetui, kad ji prablaskyciau.Jis prunkstelejes linktelejo."Tikiuosi, ji gerai pasistengs." -Pagalvojo jis.-Be jokios fantazijos, siaip jau. Tik siokia tokia uzuomina apieskandala. Be jokios baimes, net truputi nusivyliau.-O naujoke? Ji taip pat nusivyle tokia svaria istorija?As bandziau isgirsti, ka naujoke, Bella, galvojo apie mus.Ka ji mate, ziuredama i keista seima, kuriu oda balta lyg kreida,kuriu vengia visi mokiniai? Cia buvo lyg ir mano atsakomybeissifruoti jos nuomone. Buvau lyg ir musu seimos sargas. Jeikam nors kiltu itarimu, galejau is anksto perspeti saviskius, kadgaletume greitai pasisalinti. Retkarciais taip nutikdavo -kokszmogiukstis, persiskaites knygu ir prisiziurejes siaubo filmu,pradedavo mus isivaizduoti monstrais. Dazniausiai jie klysdavo,bet mes persikraustydavome, kad isvengtume bereikalinguitarimu ir snipinejimo. Labai retai pasitaikydavo, kad zmonesatspedavo tiesa. Bet mes jiems neduodavome laiko patikrintisavo hipotezes.Mes paprastai ir greitai isnykdavome, palikdamijiems tik miglotus prisiminimus.Negirdejau visiskai nieko, stengiausi klausytis salia Dzesikosnenustojancio nuobodaus monologo esanciu minciu.Lyg saliajos visiskai niekas nesedetu. Kas gi tokio nepaprasto buvo tojemergaiteje? As zvilgtelejau i ja, beveik ismustas is veziu,klausydamasis ka mano islavinti jutimai man atskleis. Tai buvokazkas naujo, ko dar niekad nesistengiau padaryti.Dar viena karta mano zvilgsnis sutiko gilias sokoladines akis. Jisedejo ten pat kur ir anksciau, ziuredama i musu seima. Itariu,kad tai visai normalu, kadangi Dzesika ir toliau beviltiskaiplepejo apie mus. Ji turejo galvoti apie mus, tai logiska.Bet as negirdejau netgi menkucio snabzdesio.Staiga jos skruostai nusidaze nuostabia rausva spalva ir jinuleido susigedusi akis, lyg kas ja butu prigaves nemandagiaispoksant. Laimei, Dzasperas vis dar dairesi pro langa.Nenoreciau net isivaizduoti koki efekta turetu jos nurausvinti skruostai jo kontrolei.Jos emocijos taip puikiai matesi jos veide, lyg butu istasytos antkaktos: nuostaba, lyg ji nujaustu kokie mes skirtingi, ji ir as,kokia gili praraja mus skiria, smalsumas, vis dar besiklausantDzesikos tauskalu, ir dar kazkas... Susizavejimas? Tai nebutupirmas kartas. Jiems mes buvome nuostabus, musu taipgeidziamoms aukoms. Ir galiausiai nejaukumas, gal todel, kadpamaciau ja i mane beziurint.Kaip bebutu, nors jos mintys buvo aiskiai iskaitomos josstulbinanciose sokoladinese akyse, as negirdejau nieko, tik tylais tos vietos, kur ji sedejo. Visiskai nieko.Jau pradejau susirupinti. Taip dar niekada nera nutike. Gal kassu manim negerai? Pyktelejes , pradejau klausytis atidziau. Visibalsai, kuriuos buvau izoliaves, staiga atgijo mano galvoje."Paklausiu kokia muzika ji megsta. Gal butu proga pasneketiapie ta nauja CD,"- GalvojoMaikas Njutonas, sedintis pora stalutoliau nuo Bellos Swan ir vis i ja beziurintis."Tik paziurek i ji, vis dar tebespokso. Negi jam negana, kadpuse mokyklos merginu krenta jam po kojom...?"- Erikas Jorkistaip pat domejosi Bella."Tikrai slykstu. Gal ji kokia izymybe, ar ka? Netgi Edward'asCullen'as spokso..."- Lauryn Makoj pavydas matese net josveide. -"Ir dar Dzesika nori pasirodyti su savo nauja drauge,tikras pokstas..." -toliau saude jos sarkastiskos mintys."Galiu lazintis, kad sito jau visi jos klause, reiktu rasti ka norsoriginalesnio..." - galvojo Asley Dowling."Galbut ji bus Ispanu kalbos pamokoj..." - tikejosi Dziun Risard."Dar tiek daug siandien reikia padaryti. Tikras galvosukis. Ir dartas anglu kontrolinis... galbut mama..." - tai buvo AndzelaVeber, rami mergaite su savo isskirtinai geromis mintimis.

2

Vienintele prie stalo neapsesta Bellos Swan.Galejau girdeti juos visus, visas nereiksmingas mintis, viska, kastik sauna jiems i galva. Bet nicnieko is naujokes suisraiskingomis akimis. Zinoma, galejau girdeti ka ji sakebekalbedama su Dzesika. Man nereikejo skaityti minciu, kadgirdeciau jos tylu bet skaidru balsa valgykloje.- Kas jis, tas vaikinas sviesiai rusvais plaukais? - paklause,negaledama susilaikyti nezvilgtelejusi i mane akies krasteliu irgreitai nusisukdama pamaciusi, kad vis dar i ja tebeziuriu.Tikejausi, kad isgirdes jos balsa, galesiu atpazinti ji jos mintyse,bet gavau labai greitai nusivilti. Paprastai zmoniu mintys buvoto paties gaso kaip ir ju balsai, bet si drovi tyla ir tas balsas...Buvau tikras kad valgykloje jo nera, cia buvo gal simtas minciu,bet tikrai ne jos, tuo as buvau tikras.Kazkas visiskainauja."Ach... Sekmes, kvaisa."- Pagalvojo Dzesika pries atsakydama.-Edward'as. Jis nuostabus, bet tik be reikalo sugaisi laika. Jam,berods, musu merginos per prastos.As greit nusisukau, negaledamas sulaikyti sypsenos. Dzesika irjos klases drauges net neisivaizdavo, kaip joms pasiseke, kadmanes nedomina nei viena is ju. Su siom mintim staiga pajutaunora, kurio tuoj pat nesupratau. Tai buvo susije su piktomisDzesikos mintimis, apie kurias naujoke ne nenumane. Staigapajutau nenumaldoma nora isiterpti tarp ju ir apginti Bella nuojos nesvariu minciu. Koks keistas jausmas! Noredamas suprasti,is kur staiga sis noras, vel pazvelgiau i mergaite.Gal tai buvo giliai pasleptas savisaugos instinktas - stipriejisaugo silpnuosius? Ji tikrai atrode silpnesne uz kitus. Jos blyskioda buvo beveik permatoma, lyg noretu apsaugoti jos kuna nuoisoriniu pavoju. As galejau matyti jos kraujo ritmiska pulsavimablyskiose venose per jos balta oda. Bet reiketu nukreipti demesikita linkme. As stengiausi buti geras gyvenime, kuri pasirinkau,bet buvau taip pat istroskes kaip ir Dzasperas, ir nebuvo jokiokompromiso su sia saldzia pagunda.Ji ko gero net nezino, kad tarp jos rudu akiu susimeta mazyteraukslele.Tai tikrai labai erzina. As galejau aiskiai matyti kaip ji stengiasi likti ramiai sedeti, snekuciuotis su nepazistamais, vis dar bunantdemesio centre. Galejau nuspeti jos nejaukuma is to, kaip ji visistiesindavo pecius, lyg tiketusi blogo poksto bet kuriuo metu.Bet galejau tik nuspeti, matyti, isivaizduoti. Nebuvo niekoisskyrus tyla is sios nepaprastos mergaites. Negalejau niekoisgirsti. Kodel?-Einam? -paklause Alise nutraukdama mano minciu eiga.Nusisukau nuo mergaites veido su palengvejimu. Nenorejau irtoliau sitaip nieko nepasiekti, tai jau pradejo mane nervinti. Irneisaiskintoms mintims vien del to, kad jos negirdziu. Nerajokios abejones, kad kai isgirsiu jos mintis - o as jau tikrai rasiukaip jas isgirsti - jos pasirodys tokios pat bereiksmes kaip ir visukitu zmoniu. Tai tikrai nebuvo verta dramblisku pastangu.-Ar naujoke jau spejo issigasti musu kaip ir visi kiti? -paklauseEmmetas, vis dar belaukiantis atsakymo i savo klausima.Tik kilstelejau pecius. Jis nebuvo taip susidomejes, kadklausinetu toliau. As taip pat netureciau buti susidomejes. Mespakilom ir isejom is kafeterijos.Emmetas, Rozali ir Dzasperas buvo vyresnese klasese, po kuriassuskubo issivaikscioti. As vaidinau jaunesni uz juos. Taigisliauziau i pazangiosios biologijos kursa ruosdamas savo mintisnuobodybei. Tai buvo mokytojo Banerio pamoka, ganavidutinio intelekto zmogaus, sunkiai besiskiriancio su savoknygomis. Daug kas nustebtu suzinoje, kad jis turi doktoratolaipsni.Klaseje atsisedau i savo vieta ir paruosiau savo knygas -josetikrai nera nieko, ko as nezinociau. As buvau vienintelismokinys sedintis vienas savo suole. Jeigu zmones ir nebuvogana suvokus, kad suprastu jog jie manes prisibijo, jusavisaugos instinktas vis dar buvo gana aktyvus. Klase rinkosipamazu. As supavausi ant savo kedes ir tingiai laukiau pradzios.Vel be galo troskau galeti numigti. Vis galvojauapie naujoke,kai Andzela Veber ja palydejo per klase, jos vardas prikaustemano demesi."Bella tokia pat drovi kaip ir as. Zinau, kad siandien jai labaisunku. Noreciau jai pasakyti ka nors paguodziamo, bet ko gerotai nuskambes kvailai.""TAIP" -vos nesusuko garsiai Maikas besisukdamas savokedeje, kad geriau pazvelgtu i praeinanciaja.Vis dar nebuvo nieko naujo is ten, kur stovejo Bella. Tusciastarpas ten, kur turejo buti jos mintys tikrai mane erzino. Jiprisiartino, praeidama pro mane iki mokytojo stalo. Vargse,vienintele laisva vieta buvo salia manes. As jau supratau, kad jigaus sestis salia ir pastumiau savo knygas i sali. Tik abejojau arjai tikrai patiks... Ji cia buvo ilgam semestrui, bent jau siojeklaseje. Galbut, galvojau as, galesiu issifruoti jos paslaptis, kai jibus salia manes. Ne todel, kad man reiketu buti netoliese, irtikrai ne todel, kad galeciau isgirsti ka nors, del ko vertastengtis.Bella praejo vejo srove, kuris padvelke tiesiai i mane.Jos kvapas tiesiog trenke i mane, kaip lazda i pasirdzius. Kogero neegzistuoja zodziai nusakyti, kokia jega trenke mane siuomomentu.Manyje neliko nieko zmonisko.Ne laselio zmoniskumo. Bet visdar as bandziau atgauti sveika prota.As tapau medziotoju, ji - mano auka. Egzistuoja tik si tiesapasaulyje. Nebuvo ir pilnos klases mokiniu, jie tik antraeilisdalykas mano mintyse. Jos minciu tylos paslaptis jau pamirsta.Bet kokiu atveju jos jau nebeturejo reiksmes, vis tiek jai jauneliko daug laiko galvoti.As buvau vampyras, jos kraujas kvepejo skaniau uz bet kokimano uosta per 70 metu.As niekada net negalvojau, kad tokskvapas gali egzistuoti. Jeigu buciau zinojes, jau labai seniaibuciau jo ieskojes. Issukuociau visa planeta sukomis, kad jirasciau. As jau galejau isivaizduoti jos skoni.Troskulys degino mano gerkle tikra ugnimi. Mano burna buvosilta ir sausa. Nuodu anpludis nepakeite siu pojuciu. Manopilvas reke is alkio akomponuodamas troskuliui. Manoraumenys isitempe, pasiruose suoliui.Tepraejo vos kelios sekundes, o ji vis dar tebestovejo ten, povejo suoru.Siuo momentu ji pazvelge i mane. Labai skubiai. Musu akyssusitiko ir jos akyse izvelgiau savo atvaizda. Galejau matytikoks sokas uzpludo jos bruozus, matyti, kaip ji atsisveikina sugyvenimu viena

3

akimirka.Ji negalejo to lengvai nuslepti. Kai ji issifravo mano veidoisraiska, kraujas vel supludo i jos skruostus, suteikdamas josodai graziausia spalva kokia tik buvau mates. Jos kvapas skleidetirsta ruka aplink mano galva. Vos vos galejau pagalvoti apie kanors kita. Mano mintys pasiuto, pykdamos, versdamos maneprarasti kontrole.Ji ejo truputi greiciau, lyg butu supratusi, kad jai reikia begti.Skubedama suklupo. Ji pasvyravo ir kniubtelejo priekin, vosneuzgriudama mergaites, kuri sedejo pries ja. Pazeidziama,silpna. Net labiau nei paprastas zmogus.Pasistengiau susikaupti ties jos veidu ir pamaciau kai ka, kasman nepatiko. Pamaciau savo- pabaisos atvaizda, pabaisos, kurisgyvavo 10 metu ir kuri as nugalejau. Kaip lengvai dabar jisislindo i pavirsiu.Jos kvapas ir vel mane apraizge,issklaidydamas mano mintis irbeveik nubloksdamas mane nuo kedes.NE.Mano ranka uzciuope stala kol bandziau atgauti savikontrole.Medis nepalengvino mano nastos. Mano pirstai sutraiskepavirsiu pries atsileisdami, palikdami anspaudus ant stalopavirsiaus.Panaikinti irodimus. Tai musu isgyvenimo taisykle. Greitaipanaikinau ispaudu forma pirstu galais. Neliko nieko, tik duobestale ir kelios nuolauzos ant zemes.Sunaikinti irodymus, visuomeninius nuostolius...Zinojau, kas dabar nutiks. Mergaite atsises salia manes, asnoresiu ja uzmusti.Kaip ir visus nekaltus sioje klaseje: 18mokiniu ir viena mokytoja, kuris nepajegs pabegti matydamas,kas cia darosi.Dvejojau ka gi as darysiu. Net kai buvau tikras zveris, niekadanepridariau tokiu slykstybiu. Niekada nezudziau nekaltu, pervisus astuonis desimtmecius. Dabar ketinau isskersti 20.Pabaisos atvaizdu veidrodyje pasibaisejau.Net jei viena mano dalis baisejosi monstru, kita vis tik kureplana.Jei pirma nuzudyciau mergaite, po to tureciau daugiausia 15-20sekundziu, kol kas nors sureaguos. Gal ilgiau, jeigu jie butu perleti suprasti, kas cia vyksta. Ji neturetu laiko susukti ar pajustiskausma, as jos nezudysiu ziauriai. Jei tik galiu gauti mergaite irjos taip skaniai kvepianti krauja. Po to reiketu sutrukdyti jiemsissibegioti. As nesijaudinau del langu - pernelyg aukstai irpernelyg mazi pasprukti. Tik uzblokuoti vienas duris ir visi busuzspeisti. Bus ilgiau ir sunkiau juos visus uzmusti kai jie buspersigande ir issibarste po visa klase. Tai nera neimanoma, betdaugelis lakstys ir reks. Kas nors gali isgirsti... Ir as privalesiuuzmusti dar daugiau nekaltu, nei planavau. O jos kraujas atsaltukol zudysiu kitus...Jos kvapas mane nubaude ir mano burna uzsivere su diegianciasausuma.Taigi, visu pirma liudytojus.Planavau tai be perstojo savo mintyse. Buvau klases vidury,vidurines eiles gale. Visu pirma imsiuos desiniuju. Galeciausutvarkyti per 4-5 sekundes. Neturetu buti labai triuksminga.Desiniesiems labai pasiseks - jie nespes pamatyti pavojaus. Poto pereiti i pirma eile ir imtis kairiuju. Daugiausia penkiossekundes sunaikinti likusia klase. Gana daug laiko, kad BellaSwan suprastu kas jos laukia. Uztenkamai laiko, kad spetuissigasti. Uztenkamai laiko, kad sokas, jeigu jos nenutildys, taiprivers rekti. Vienintelis riksmas , kuriuo ji neprisikviespagalbos...As giliai ikvepiau ir jos kvapas iskriejo i mane lyg visaniokojanti ugnis, nudeginanti mano krutine ir sunaikinantipakeliui visa mano gera valia.Ji pasisuko. Po keliu sekundziu ji jau sedejo salia manes.Pabaisa saldziai nusisypsojo.Kazkas uzverte savo sasiuvini kaireje. Nenorejau zinoti kasbuvo tas prakeiktas zmogiukstis. Bet sis gestas atsiunte mannormalaus oro gusi. Viena trumpute sekunde vel galejaunormaliai mastyti. Sia trumpute sekunde pamaciau du veidusviena salia kito.Pirmasis buvo mano, na tiksliau tai , kas as buvau pries daugmetu: krauju pasruvusios akys pabaisos, kuris nuzude tiek daugzmoniu, kad net pats nebegali suskaiciuoti. Racionalios irpagristos mirtys. Zudziau zudikus, buvau pats baisiausiaszudikas pasaulyje. Tai buvo geras argumentas, bandziau patssave itikinti. Tai buvo kompromisas su manim paciu. As geriauzmoniu krauja, bet tik paciu blogiausiu, kurie tikrai nusipelnemirties bausmes. Mano aukos dazniausiai turedavo maziauzmoniskumo negu as pats.Antrasis veidas buvo Karlailo.Tarp siu veidu nebuvo nieko bendra. Kaip diena ir naktis.Nebuvo jokios priezasties, kad mes butume panasus.Karlailas nebuvo tikras mano tevas. Musu veidai buvo visiskainepanasus. Vienintelis panasumas buvo musu blyski oda,atspindys to, kas mes buvome. Visi mes turejome balta ir saltaoda. Musu akiu panasumas -tai jau kitas reikalas, tai musugyvenimo budo pasirinkimo atspindys. Vis tik, netgi jei pradiniopanasumo nebuvo, mano veidas po truputi pradejo atspindeti joveida, rezultatas priimto sprendimo pries 70 metu ir niekada joneissizadejus. Mano bruozai nepasikeite, bet jie buvopazenklinti gerumo israiska. Uzuojauta iskreipe mano lupas irtikra kantrybe atsispindejo mano akyse. Mazutis pagerejimas,kuris greitai pradingo pabaisos, kuriuo as buvau veide. Po keliuakimirku mano veide jau nebebus nieko, kas atspindetu tuos 70susilaikymo metu, praleistu su mano kureju, mokytoju, tevutapusiu Karlailu.Mano akys vel taps kruvinai raudonos, ir jau nebebus tarp musujokio panasumo.Mano mintyse, Karlaislio akys manes neteise. Zinojau, kad jisstengsis pamirsti, ka as padariau, jis mane mylejo, zinojo, kad asesu geresnis nei kadaise buvau. Ir jis vis dar trosko mane myleti.Kaip noreciau jam irodyti, kad jis teisus.Bella Swan jau isitaise ant kedes salia manes. Ji krestelejo galvakazkaip neuztikrintai - gal bijojo ? -ir jos kvapas vel apsvaiginomane.Norejau irodyti tevui, kad jis klydo. Skausmo kamuolys veltrenke i mane, kaip ir deginanti sausuma gerkleje. Pasislinkaunuo jos, atgrasus, pasislykstejes monstru, kuris trosko zudyti.Kodel ji cia atvyko? Kogel ji egzistuoja? Kodel ji turejosugriauti ta truputi taikos, kurios as turejau siame ne-gyvenime?Kodel si butybe is viso gime? Ji ko gero nori, kad numirciau.Nusisukau nuo jos, staiga apimtas nesuprantamos neapykantos.Kas buvo si butybe? Kodel taip nutiko man? Kodel dabar?Kodel as tureciau viska prarasti vien todel, kad ji sugalvojo atvykti gyventi butent cia? Kodel ji cia?As nenorejau buti pabaisa! Nenorejau iszudyti klases, pilnos

4

nekenksmingu zmoniu. Nenorejau prarasti visko, ka gavaubesiaukodamas sitiek metu. Nenorejau. Norejau buti savimi.Kvapas jau pradejo tapti tikra problema. Ta baisi jos kraujoskonio iliuzija. Jeigu tik butu koks budas atsilaikyti... Jei velpadvelktu normalaus oro gusis ir prasviesintu mano mintis...Bella Swan nubrauke savo plaukus mano pusen.Gal ji isprotejo? Lyg skatintu pabaisa. Lyg tyciotusi. Jeigu tuojpat negausiu gaivaus oro gusio, viskas labai greitai bus baigta.Cia, zinoma, nebuvo tarnaujancio vejo, bet gal as galiupabandyti nekvepuoti. Sulaikiau ora, kuris verzesi i manoplaucius. Tuoj pat atejo palengvejimas, bet rizika vis dar buvocia pat. Prisiminimas apie jos kvapa ir isivazduojama skoni visdar sklande aplink mane. Ilgai tverti tikrai negalesiu. Bet galbutgaleciau susilaikyti viena valanda? Viena trumpute valanda? Tiktam, kad galeciau dingti is sios klases, pilnos potencialiu auku.Jeigu tik galeciau susilaikyti sia viena valanda...Buvo tikrai nepatogu visiskai nekvepuoti. Mano kunui nereikejooro, bet tai buvo priesingybe mano instinktams.Tokiosenervingose situacijose as pasitikejau savo uosle labiau nei kitaispojuciais. Tai buvo ir medziokles budas, uosle visadaperspedavo apie artejanti pavoju. As tikrai neatrodziau tokspavojingas, koks is tikro buvau. Kaip bebutu, buvo nepatogu,bet imanoma kentet. Kenteti jos kvapa ir negaleti suleisti dantu ijos toki liekna kakla, i ta beveik permatoma siluma pulsuojanciaoda, dregme, jos sirdies pla...Valanda! Tik viena valanda. Stenkis negalvoti apie jos kvapa irskoni.Mergaite sedejo tyliai, pasvirusi i prieki, prisidengusi savoplaukais kurie liete jos knyga. Per juos negalejau matyti josveido ir skaityti jos giliose skaidriose akyse. Gal ji tycia slepesiuz savo plauku? Slepe savo akis? Drovejosi? O gal slepe savopaslaptis?Ankstesnis mano susierzinimas del jos minciu tylos buvo labaisilpnas palyginti su didziuliu noru jos neapkesti, kuris staigamane apeme. As nekenciau sios moters - vaiko atsisedusios saliamanes, napkenciau taip pat smarkiai kaip ir stengiausi isliktisavuoju as, nuslepti monstra manyje, laikytis meiles savoseimai, kaip tiek metu stengiausi tapti kuo nors geresniu. Josnekesti, del to nepakenciamo kvapo man siek tiek padejo. Taip,mano susierzinimas buvo silpnesnis, bet ir jis man padejo.Laikiausi isikabines siu neigiamu emociju, nes jos padejo mannegalvoti apie begalini geisma paragauti jos skonio...Neapykanta ir susierzinimas.Ir kai si valanda galu gale baigsis... Ji dings is sios klases. Na irkas tada? Gal galeciau susipazinti: " Sveika, as vardu Edward'asCullen'as. Gal galeciau palydeti tave i sekancia pamoka?"Zinoma, ji sutiktu, vien is mandagumo. Netgi jei ji manes jauprisibijojo, kaip as tikejausi, ji elgtusi pagal visas etiketotaisykles eidama salia manes. Butu gana lengva ja nuvesti blogakryptimi. Galeciau rasti priezasti priartinti ja link misko, kurisdriekesi nuo pat mokyklos masinu stovejimo aiksteles, galeciaupasakyti, kad pamirsau reikiama knyga masinoje... Ar kas norspastebetu, kad buvau paskutinis ja mates asmuo? Kaip visadalijo: du vienodi lietpalciai neatkreiptu niekieno demesio. Bedata, kad siandien as nebuvau vienintelis mokinys mokykloje,kurio mintys uzimtos jos vaizdu, as jau tikrai ta zinojau. MaikasNjutonas stebejo kiekviena jos judesi. Ji buvo tikrai pasimetusi,kaip butu buves bet kuris is ju, kaip as ir tikejausi priesuzuosdamas jos nuostabu kvapa, kuris istryne visas logiskasmano mintis. Maikas tikrai pastebes, kad as isejau su ja. Jeigujau galiu islaukti valanda, gal galeciau islaukti ju dvi?Pries nepakeliama deginanti jausma as dvejojau.Ji griztu i tuscius namus, sefas Swan'as dirba kiekviena diena.Zinojau , kur ja rasti, as puikiai zinojau, kur gyvena visi siomiestelio gyventojai. Jos namas buvo salia tankaus misko, bejokiu kaimynu... Net jei ir spetu surikti, niekas jos ten neisgirstu.Tai butu atsakingas budas isspresti visa si reikala. As iskentejaunegerdamas zmoniu kraujo septynis desimtmecius. Jeigunekvepuosiu, galeciau istverti dvi valandas. Ir kai galu gale jibus viena, niekas negales jai padeti. Ir niekas man nesutrukdysvykdyti savo plana, palingavo galva monstras mano mintyse.Apsidziaugiau rades iseiti nesunaikinti astuoniolikos kitugyvybiu savo kantrybes pagalba. Nenorejau buti labai ziaurus jazudydamas.Kad ir kaip jos nekenciau, zinojau, kad mano neapykantanebuvo teisinga. Zinojau, kad is tiesu nekenciau saves, o ne jos,ir kad nekesiu saves dar labiau po to, kai ji bus jau mirusi.Taip ir slinko valanda, kol as kuriau planus, kaip ja nuzudysiu.Stengiausi negalvoti kaip tai is tikro vyks. Pagunda buvo tikraibe galo didele. Tikrai prarasiu kontrole ir vis tik iszudysiu visaklase. Kol kas stengiausi tik kurti strategija, nieko daugiau.Susivaldysiu valandai.Vieninteli karta, beveik pamokos pabaigoje, ji zvilgtelejo i manepro savo plauku uzuolaida. Jutau nepagrista neapykantadeginant mane is vidaus kai sutikau jos zvilgsni ir kai pamaciausavo atspindi jos issigandusiose akyse. Kraujas vel uzpludo josskruostus pries jai pasislepiant uz savo plauku uzuolaidos, ir asvos nepralaimejau vidines kovos.Nuskambejo skambutis. Isgelbeti skambucio- tiesiog juokinga.Mes buvom isgelbeti. Ji nuo staigios mirties cia ir dabar, as nuomonstro kuriuo vos netapau, kurio bijojau ir kuriuo niekadnenorejau tapti.Negalejau iseiti taip ramiai kaip norejau ir dingau is klases kaipstrele. Jei kas nors pastebejo mane tuo momentu, tikrai turejosusidometi mano judesiais. Bet niekas i mane net nepazvelge. Jumintys buvo apie mergaite, kuri buvo taip arti mirties visa siavalanda.Pasislepiau savo masinoje. Labai nemegau galvoti, kad esupriverstas sleptis. Jauciausi tikras bailys. Bet siuo atveju gavaupripazinti, kad esu bailys. Kol kas dar neatgavau savitvardos,kad galeciau vel isimaisyti tarp zmoniu. As taip stengiausisusikaupti, kad neuzmusciau vieno is ju, kad beveik nebeturejaujegu priesintis bet kuriam is ju. O tai jau butu nuostoliai. Jeidabar pasiduociau monstrui, tai jau butu tikros skerdynes.Ijungiau muzika, kuri visad mane ramindavo, bet dabar nedaugji man tepadejo. Bet sviezaus ir tyro oro kiekis siek tiekpalengvino mano kancia. Vis dar puikiai jauciau ir prisiminiauBellos kvapa, bet tyras oras truputi pagyde si uzkretima.Normalios mintys grizo ir galejau vel pradeti logiskai mastyti.Galejau vel pradeti kovoti, priesintis tam,

5

kuo nenorejau tapti.Netureciau eiti pas ja. Netureciau jos zudyti. Juk buvauracionalus, blaiviai mastantis padaras ir galejau rinktis.Pasirinkimas visada yra. Klaseje to nejauciau, bet dabar tai jautoli. Galbut jeigu labai saugociausi ir vengciau jos mannereiketu keisti gyvenimo budo. Juk mano gyvenimas buvo taipsuorganizuotas, kaip man reikejo, ir man tai patiko. Kodel tureciau leisti kazkam taip beviltiskam ir taip gundanciam visatai sugriauti?Netureciau nuvilti savo tevo. Netureciau jaudinti ir skaudintisavo mamos. Nes visa tai i seima mane priemusia moteri tikraiiskaudintu. Esmeja buvo tokia svelni, rami ir mylinti. Iskaudintitokia moteri kaip Esmeja yrapaprasciausiai neatleistina.Kokia ironija, juk taip norejau apsaugoti gleznute Bella nuopiktu Dzesikos minciu. As ko gero esu paskutinis padaras siojezemeje, galintis pretenduoti i jos apsauga. Siuo metu jai tikraipraverstu apsauga pries mane pati.Kur gi dingo Alise? Negi ji nemate ateities viziju, kaip as zudauBella visais imanomais budais? Kodel ji vis dar neatskubejoman pagalbon? Mane atkalbeti arba padeti sunaikinti irodymus,kaip jai labiau patiktu... Negi jos mintys taip uzimtos Dzasperoproblemomis, kad ji nepamate maniskiu? O gal as buvaustipresnis nei maniau? Gal as nesiruosiau jos zudyti?Ne, puikiai zinojau, kad tai netiesa. Alise per daug susirupinusiDzasperu.Isiklausiau ta kryptimi, kur ji turejo buti, anglu kalbos pastatokryptimi. Ilgai neuztruko isgirsti taip pazistama balsa. As buvauteisus. Visos jos mintys buvo apie Dzaspera ir galimus jopoelgius kiekviena akimirka.Tikejausi, kad galesiu paklausti jospatarimo ir tuo paciu metu nenorejau, kad ji suprastu ka as galiupadaryti, kad ji nepamate skerdyniu, kurias planavau visavalanda.Nauja ugnis uzliejo visa mano kuna: geda. Nenorejau, kad betkuris is ju suzinotu, ka planavau. Jeigu galeciau isvengti BellosSwan, jei galeciau susivaldyti jos nezudydamas - pabaisa manoviduje sugrieze dantimis - niekas nieko nesuzinotu. Jei tikgaleciau isvengti jos kvapo...Kaip bebutu, turejau pabandyti. Turejau galimybe pasirinkti.Turejau irodyti, kad esu toks, koki mane mate Karlaislas.Paskutine pamoku valanda ejo i pabaiga. Nusprendziau pradetivykdyti savo nauja plana nieko nelaukdamas. Vis geriau, neisedeti masinoje, kur ji gali praeiti pro sali ir vel sugriauti visusmano planus. Vel pajutau nepateisinama neapykanta taimergaitei. Nekenciau to, koki poveiki ji man dare. Tai, ka jimane priverte jausti buvo tikrai nepakenciama.Greitu zingsniu - gal pernelyg greitu, bet liudininku nebuvo -zengiau link pavaduotojo kabineto. Bellai Swan nebuvo jokiospriezasties ten pasirodyti. Ji ko gero vengs manes kaip maro.Kabinetas buvo tuscias, sedejo tik sekretore. Ji nepastebejo mano tylaus pasirodymo.-Ponia Cop?Moteris su nenormaliai raudonais plaukais pakele nustebusiasakis. Jie visi nustebdavo mus pamate kai to nesitikedavo. Musbuna sunku pamirsti viena karta pamacius.-Ak, - susnibzdejo ji truputi nervingai.Jos ranka greitai perbrauke per svarkeli, islygindama rauksles."Tai kvaila,"-galvojo ji, -"Jis beveik tokio pat amziaus kaipmano sunus. Pernelyg jaunas, kad taip apie ji galvociau."-Sveikas Edward'ai. Kuo galiu padeti? - paklause sumirksedamauz storu savo akiniu.Tikrai nepatogu, bet as mokejau sugundyti, kai to reikejo. Taibuvo lengva nuo tada kai ismokau, kokiu tonu kreiptis ir kokiaveido israiska naudoti. Palinkau i prieki, sutikdamas jos zvilgsnilyg pasinerciau i jos rusvas akis be jokio gilumo. Jos mintys jauleke suoliais. Bus tikrai lengva.-Gal jus galetumete man padeti su mano pamoku tvarkarasciu? -istariau svelniu balsu, kuri naudodavau, kai nenoredavauisgasdinti zmoniu.Jos sirdis pradejo plakti greiciau.-Zinoma, Edward'ai, ko tiksliai tau reiketu?"Per jaunas, per jaunas..." - vis kartojo mintyse.Ji, zinoma, klysta. As buvau senesnis uz jos seneli, bet jeiguatsizvelgtumem i mano paso duomenis, ji buvo teisi.-Gal galetume sukeisti mano biologijos pamoka su kuo norskitu? Gal fizika?-Ar kas nutiko su ponu Banneriu?-Tikrai ne, bet as jau esu praejes jo kursa.-Ak, tiesa, toje specialioje mokykloje Aliaskoje."Jie visi jau turetu mokytis universitetuose. Girdejau kai kuriuosmokytojus skundziantis... Tobuli visais atvejais. Niekadanedvejoja, niekada nesuklysta... Lyg butu rade buda sukciautiper bet kokia pamoka, bet kuri kontrolini. Ponui Varneriui jaugeriau galvoti, kad jie sukciauja, nei kad yra protingesni uz ji...Galiu lazintis, kad ju imote..."-Fizikos pamokos kol kas perkrautos, Edward'ai. Ir ponasVarneris nemegsta, kai jogrupeje yra daugiau, nei 25 mokiniai.-Su manim nebutu jokiu problemu..."Zinoma. Kaip ir su visais Cullen'ais."-Zinau, Edward'ai, bet tikrai nera vietos...-Tuomet gal galeciau nebeiti i biologija. Uzsiimciau tuo metukitomis pamokomis?-Apleisti biologija? - is nuostabos jos burna prasivere."Kaip keista. Sitaip stengtis isvengti pamoku, kurias jau moka.Ko gero tikrai kazkas nutiko su ponu Banneriu. Gal reiketulabiau pasidometi..."-Tau truksta patirties, kad pereitum i aukstesne klase.Uz manes prasivere durys, bet kad ir kas tai butu, jis apie manenegalvojo. Taigi as iejusiji tiesiog ignoravau ir susitelkiau tiesponia Cop. Pasislinkau dar arciau ir placiau praveriau akis. Taiveikdavo geriau, kai jos budavo gintaro spalvos, o ne juodos.Juodos akys gasdina zmones, taip ir turi buti.-Labai prasau... -istariau lygiu gundanciu balsu. Negi niekurnera laisvos vietos? Esu tikras, kad rasime sprendima.As jai placiai nusisypsojau, vis tik slepdamas savo dantis, kadjos neisgasdinciau, ir nutaisiau meilia veido israiska. Jos sirdisjau leke suoliais."Per jaunas..." - toliau beviltiskai kartojo ji savo mintyse.-Gal galeciau uztarti uz tave zodeli ponui Varneriui...Netiketai, per viena sekunde, viskas pasikeite: kambarionuotaika, mano tikslas einant cia, priezastys, del kuriu buvaupalinkes link moters nenaturaliai raudonais plaukais. Vienatrumpa sekundes dali Samanta Wells pravere duris ir oro gusistrenke i mane lyg zaibas. Trumpute sekunde, per kuria as

6

supratau, kodel pries tai iejusysis netrukde man savo mintimis.As atsisukau, nors man to visiskai nereikejo, kad buciau pilnaiisitikines. Atsisukau labai letai, kontroliuodamas kiekviena savokuno raumeni, nors jie verzesi i ataka.Bella stovejo atsiremusi i siena prie duru. Ji laike savo kuprinetvirtai prispaudusi prie krutines ir kazkoki popieriu rankoje. Josakys buvo taip pat placiai atvertos, kaip ir mano prisiminimuose,kai jos zvilgsnis sutiko manaji, ziauru ir nezmoniska. Jos kraujokvapas skverbesi i visas sio mazo kambario molekules. Manogerkle jau klaikiai dege. Jos akyse pamaciau savo - pabaisos -atvaizda.Mano ranka sustingo ore, virs sekretores stalo. Nedrisau jospajudinti bijodamas trinkteleti ponios Cop galva i stala tokiajega, kad ja uzmusciau. Dvi gyvybes vietoj dvidesimt. Visaineblogas kompromisas.Pabaisa jau lauke, kada gi as pulsiu. Bet vis dar galejaupasirinkti. Turejau pasirinkti.Sulaikiau kvepavima ir susitelkiau i Karlaislio veida mintyse.Atsisukau i ponia Cop ir isvydau nuostaba jos veide, kai jipamate pokycius mano israiskoje. Ji greitai atsitrauke nuomanes, bet jos baime man nerupejo.Turejau pasitelkti visa kontrole, kuria igavau per tiek metu, kadmano balsas nuskambetu lygiai ir taikiai. Mano plauciuose likouztenkamai oro, kad greitai istarciau:-Tiek to. Suprantu, kad tai neimanoma, aciu uz pagalba.Puoliau is kambario stengdamasis neuosti jos kraujo kvapo kaipraejau vos uz metro nuo jos. Jauciau, kad negalima sustoti kolnepasiekiau masinos, judejau pernelyg greitai. Daugelis mokiniujau buvo isvyke, dar labiau sumazejo liudininku skaicius...Isgirdau viena mokini, kuris mane pamate, bet nekreipe perdaug demesio :"Kazin kur taip skuba Cullen'as? Atrodo, lyg eitu oru... Na irfantazija, mama visada sake, kad..."Kai isedau i vidu, visi jau buvo susirinke. Stengiausi kvepuotilygiai, bet man atrode, kad dusau.-Edward'ai? -paklause susirupinusi Alise.Tik papurciau galva jos pusen.-Kas tau nutiko? - susidomejo Emmetas, kol kas issiblaskes, nesDzasperas nesutiko duoti revanso.Nieko neatsakiau, ijungiau atbulini begi ir isgirdau sucypiantpadangas. Turejau dingti, kol Bella Swan dar neatseke paskuimane ir cia. Baisejausi pabaisa manyje. Istiesinau vaira irsmarkiai spustelejau greicio pedala. Net neziuredamas i juoszinojau, kad Emmetas, Rozali ir Dzasperas klausiamai suziuro iAlise. Ji krestelejo pecius. Alise negalejo zinoti, kas nutiko, jigalejo tik nuspeti, kas dar ivyks.Ji pazvelge i mane. Mes pasikeiteme mintimis ir abu labainustebome.-Tu iskeliauji, -susnibzdejo ji.Dabar jau visi i mane spoksojo.-Taip, - isspaudziau pro sukastus dantis.Ji pamate mano isvykima, bet kadangi buvau darneapsisprendes, pamate ir kai kurias detales.-Ak...Bella Swan mirusi. Mano blizgancios akys, pasruvusios krauju...-Ak, - vel pakartojo.Vaizdai tapo ryskesni. Pasirode sefo Swano namai, po to Bellamazuteje virtuveje geltonomis spintelemis. Atsukusi mannugara, lyg stebeciau ja is seselio, megaudamasis jos kraujoaromatu...-Tuoj pat baik visa tai ! -suinksciau nebegaledamas daugiaukesti.-Atsiprasau, - istare Alise placiai atvertomis akimis.Pabaisa dziaugesi. Vizija ir vel pasikeite. Tuscias greitkelisvakare, pasaleje apsnige medziai, masina, skriejanti 200kilometru greiciu...-Man taves truks, kaip ilgam tu beiskeliautum...Emmetas ir Rozali pasikeite susirupinusiais zvilgsniais.-Na jau ne, -vel tare Alise, - Karlailui gausi pranesti pats.Linktelejau, ir masina staigiai sustojo vel sucypus padangoms.Visi tyledami islipo, Alise jiems paaiskins veliau. Ji palietemano peti.-Tu priimsi teisinga sprendima, - svelniai sumurmejo. Tainebuvo vizija, greiciau isakymas. - Ji vienintele Carlio Swanoseima, tai ji pribaigtu.-Taip, - sutikau su jos zodziais, bent jau antraja dalimi.Ji islipo ir prisijunge prie kitu. Tarp jos antakiu susimete nerimoraukslele. Jie pradingo miske greiciau, nei as apsisukau.Vaziavau link miesto. Skubejau dingti is Forkso, nebuvau tikras,kad istengsiu. Atsisveikinti su tevu ar susilieti su pabaisa?Po mano ratais leke kelias...Kategorija: vampyrai LYG ATVERSTA KNYGASedejau atsiremes i sniega, ziuredamas kaip snaiges krentaaplink mano pedas. Mano oda buvo tokia pat salta kaip oras,ledas apraizge visa mano kuna.Virs mano galvos buvonuostabus dangus, ryskiai sviete zvaigzdes sudarydamos formastamsiame paveiksle - kvapa uzimanti vizija. Aki traukianti,nuostabi vizija. Taip bent jau turetu buti. Galetu buti, jei tik asgaleciau sutelkti i ja savo demesi.Man nebuvo geriau. Praejo sesios dienos. Sesios ilgos dienos,per kurias as slepiausi cia, Denalio vienisoje ir apleistojegamtoje, bet negalejau atgauti savo laisves, kuria jauciau priesuzuosdamas ta nuostabu kvapa pirma karta. Kai ziurejau i kvapagniauzianti dangu, nemaciau jo grozio, lyg kazkokia kliutisneleistu jo matyti. Kliutis buvo vienas veidas, paprastaszmogaus veidas, bet as niekaip nesugebejau istrinti jo bruozu issavo atminties.Isgirdau besiartinant kazkieno mintis pries isgirsdamaszingsnius. Zingsniu aidas buvo toks lengvutis, lyg kojos neliestuzemes. Nenustebau, kad Tanya atseke paskui mane. Zinojau,kad per pastarasias dienas savo mintyse ji pergalvojo simtuskartu greitai ivyksianti pokalbi, stengdamasi jo isvengti, koltiksliai neapsisprende, ka sakys.Ji pasirode menulio sviesoje daugmaz uz sesiasdesimt metru,dailiai uzsoko ant apsnigto akmens ir dailiai lingavo savobasomis kojomis. Jos oda graziai blizgejo kerincioje sviesoje,jos ilgi sviesus plaukai pasidenge rausva aura. Gintaro spalvosakys zybsejo, kol ji mane tyrinejo pusiau pasislepusi sniege, poto jos lupos islinko i dailia sypsena.Nuostabi... Jei tik buciau sugebejes is tikro i ja isiziureti.Atsidusau.Ji pritupe ant olos virsaus, jos pirstai dailiai perbego akmenspavirsiu."Velnias, tikras grazuoliukas, "- isgirdau jos mintis.Ji pasoko i ora ir pradejo suktis lyg soktu. Maciau ja lyg seseli,besisukancia tarp manes ir zvaigzdeto dangaus. Staiga ji tapotikras sukutis ir isjudino sniego pusni salia manes.Mane apsuposniego gusis. Isnyko zvaigzdes ir virs manes pasklido tankiusnaigiu puga. Buvau

7

palaidotas po minkstu kristaliniu sluoksniu.Man vel issprudo gilus atodusis, bet net nesujudejau, kadissivaduociau is savo kapo. Tamsa po sniego sluoksniunepakenke ir neapsunkino mano regejimo. Vis dar tebemaciau taprakeikta veida.-Edward'ai?Sniego gusis vel pakilo mane isvaduodamas. Jos ranka svelniainubrauke snaiges nuo mano sustingusio veido,o akys vengesusitikti manasias.-Nepyk, cia tik pokstas.-Zinau, buvo gana linksma.Ji vel nusisypsojo.-Irina ir Keite sake, kad tureciau palikti tave ramybeje. Josgalvoja, kad tave erzinu.-Neerzini,- liudnai jai atsakiau, -Cia as elgiuosi nemandagiai...Tikrai nemandagiai. Atleisk."Tu iskeliauji pas savus, tiesa?"- ji liudnai pagalvojo.-As dar visiskai neapsisprendziau."Bet jau nusprendei, kad cia tikrai nepasiliksi..." - jos mintysdabar buvo melancholiskos ir liudnos.-Ko gero ne. Iki siol man tai ne kiek nepadejo.Ji susirauke.-Gal tai mano kalte?-Zinoma, kad ne... - svelniai pamelavau."Tik jau nesistenk likti dzentelmenu."Nusisypsojau.-Salia manes tu jautiesi nejaukiai.-Truputi, - sutikau linkteledamas.Ji kilstelejo antakius vaizduodama taip nustebusia, kad asnusisypsojau. Trumpas sypsnis, nustelbtas naujo atodusio.-Gerai jau, tiek to. Taip, siek tiek mane erzini.Ji taip pat atsiduso ir pasireme smakra rankomis. Jos mintysdvelke liudesiu.-Tu esi grazesne uz visas dangaus zvaigzdes, Tanya. Ir tu taipuikiai zinai. Nezlugdyk pasitikejimo savimi del mano niuriuminciu.Dabar jau nusijuokiauisivaizduodamas ja kompleksuojancia.-As nesu ipratusi buti atstumta,- siuniurzge ji, nutaisydama tikraimeilu veideli.-Neabejoju,- atsakiau bandydamas uzblokuoti jos minciu srauta,kai ji pasinere i savo pergaliu prisiminimus.Siaip jau dazniausiai Tanya'ai patiko zmones, visu pirma del to,kad jie buvo populiarus, be to, ju venomis tekejo siltas kraujas...Ir visada be galo dziugus matydami tokia moteri, kaip ji.-Siurbele, - pasityciojau, stengdamasis nutraukti jos prisiminimusrauta.Ji kilstelejo lupas parodydama savo dantis.-Nepakartojama.Tanya'i ir jos seserims teko vargti daug ilgiau nei Karlailui, kolatrado savo sazines balsa. Galu gale jos nugalejo pabaisas savyjedel vyru, kuriuos tikrai mego, o dabar jau ir mylejo.-Kai tu pas mus pasirodei, -tese ji, -as pagalvojau...Zinau, ka ji galvojo. Turejau numanyti, kad ji butent taip galvos.Bet siuo metu buvau tikrai per prastos formos, kad analizuociauvisas jos mintis.-Tu pagalvojai, kad as persigalvojau.-Taip, -susniurkste ji.-Jauciuosi tikrai blogai zaisdamas su tavo vizijomis, Tanya, bettai nereiskia... -trumpam susimasciau. -Tiesiog man reikejoveikti tikrai greitai.-Speju, kad nepasakosi, kodel?Atsisedau ir rankomis apsikabinau kojas, tai jau buvoatsitraukimo, gynybos poza.-Nenoriu apie tai sneketi.Tanya, Irina ir Keite buvo tikrai gabios siame likimo jomsnusprestame gyvenime. Ko gero net labiau, nei Karlailas. Netgibudamos be galo artimos su tais, kurie turejo tapti - ir tapdavo -ju aukomis, jos niekada nesuklysdavo. Man buvo gedaprisipazinti savo silpnybe.-Problemos su moterimis?- spejo ji, nors ir matydama manoatsitraukima.Karciai nusijuokiau.-Tikrai ne taip, kaip tu isivaizduoji.Dabar ji pritilo. Girdejau jos mintis, sokinejancias nuo vienosgalimybes prie kitos, stengiantis suprasti, ka reiskia manozodziai.-Tu vis dar labai toli nuo tiesos. -Susnibzdejau.-Gal truputi padetum?-Buk gera, pamirsk tai, Tanya.Ji vel pritilo, vis dar bandydama suprasti. Neziurejau i ja,stengdamasis susikaupti ties zvaigzdemis. Galu gale jinusprende pasiduoti, nukreipdama savo mintis kita linkme."Kur ruosiesi keliauti isvykes is cia, Edward'ai? Ar grisi pasKarlaila?"-Nemanau, -sumurmejau.Kurgi as eisiu? Jokia vieta sioje zemeje manes nedomino irnetrauke. Nenorejau visiskai niekuo uzsiimti. Beda buvo netame, kad nezinojau kur keliauti: tai nebuvo maloni kelione, asstengiausi pabegti.Nekenciau viso to. Ir kada gi as tapau toks bailys?Tanya apkabino mano pecius. Isitempiau, bet neatsokau nuo joprisilietimo. Ji stengesi man pasakyti, kad nieko nera geriau neinuosirdi draugo paguoda.-Manau, kad tu keliausi namo, -tare ji su savo zavingu rusiskuakcentu. -Tavo beda toje... Ar tame, kas tave apsedo. Bet tu jaisspresi. Toks jau tu esi, tu nebegi nuo problemu.Jos mintys buvo tokios pat ryztingos, kaip ir zodziai. Stengiausiisikabinti i ta nuomone apie mane, kuria ji susidare savomintyse. To, kuris drasiai sutikdavo bedas ir jas isspresdavo.Buvo gana malonu sitaip galvoti apie save. Niekada neabejojausavo drasa, savo ryztu iki tos siaubingos valandos biologijospamokoje visai neseniai.Pabuciavau ja i zanda ir greitai atsitraukiau, kai ji atsuko mansavo veida paruostomis buciniui lupomis. Mano greitasatsitraukimas isspaude jai sypsena.-Aciu Tanya, man tikrai reikejo tai isgirsti.-Prasau. Tik noreciau kad geriau pagalvotum apie tai, kas galetunutikti...-Atleisk man, Tanya, tu gi zinai, kad esi man per gera. Aspaprasciausiai dar neradau to, ko ieskau.-Tiek to... Jeigu iskeliautum pries mums dar karta susitinkant,viso geriausio, Edward'ai.-Sekmes.Tuo momentu, kai tariau atsisveikinimo zodzius, pamaciau tai.Pamaciau kad iskeliauju. Kad esu pakankamai stiprus grizti ivienintele vieta zemeje, kur tikrai norejau buti.-Ir aciu dar karta.Vienu greitu judesiu ji pasoko ir nutolo per sniega lygvaiduoklis, judedama taip greitai, kas jos pedos beveik nelietezemes, nepalikdama jokiu pedsaku. Ji nezvilgtelejo atgal. Jijautesi daug blogiau del mano atsako, nei norejo man parodyti,netgi savo mintyse. Ji netrosko manes susitikti dar karta priesman isvykstant.Mano lupos issikreipe i liudna sypsni. Nemegau skaudintiTanyos, netgi jei jos jausmai nebuvo tokie gilus, kaip ji noretu,as tikrai negalejau atsakyti jai tuo paciu. Jauciausi kaip tikrainiekingas padaras.Paremiau savo smakra ant keliu ir vel zvilgtelejau i zvaigzdes.Dabar jau troskau visa savo siela buti kelyje. Zinojau, kad Alisejau pamate mane griztant ir perspejo kitus. Tai turetu juosnudziuginti, ypac Karlaila ir Esmeja. Bet dar ilgai ziurejau izvaigzdes vis matydamas ta pati veida mintyse. Tarp blizganciu

8

zvaigzdziu ir manes i mane zvelge pora rudai sokoladiniu akiu,lyg klausdamos, ka mano sprendimas nulems jai. Nebuvautikras, ko tos akys is manes norejo. Net savo vaizduotejenegalejau girdeti jos minciu. Bellos Swan akys vis darklausiamai zvelge i mane trukdydamos pastebeti zvaigzdes.Giliai atsidusdamas pasidaviau ir pakilau. Jei paskubeciau,galeciau buti prie Karlailo masinos po valandos.Pasileidau begti per minksta sniega nepalikdamas pedsaku,skubedamas kuo greiciau vel sutikti savo seima, noredamas veltapti tuo Edward'u, kuris sutinka sunkumus iskelta galva.

*****-Viskas turetu buti gerai, -tare Alise. Jos akys vis tik buvosusirupinusios, ir Dzasperas paeme ja uz rankos, vesdamas iprieki, kol mes susiglaude visi ejome link kafeterijos. Rozali irEmmetas priekyje, Emmetas juokingai atrode lyg asmenssargybinis prieso stovykloje. Rozali atrode susirupinusi, betlabiau susierzinusi nei bijodama.-Zinoma, kaip gi kitaip,- isspaudziau.Jos elgesys buvo smarkiai perdetas. Jeigu nebuciau tikras, kadatlaikysiu soka, buciau likes namie.Grubus musu iprastu rytu pokytis buvo juokingas. Visa naktisnigo ir Emmetas su Dzasperu nusprende mane isblaskytiapmetydami sniegu, bet kai jiems nusibodo laukti mano atsako,pradejo atakuoti kitus. Si mano apsauga jau nebebuvo juokinga,dabar ji mane jau erzino.-Jos cia dar nera, bet ji jau artinasi link duru... Bus nesaugu,jeigu atsisesime i iprasta vieta.-Zinoma, kad mes sesimes i iprasta vieta. Baik visa tai, Alise.Tu mane nervini. Viskas man bus gerai.Ji mirktelejo, kol Dzasperas padejo jai atsisesti ir susitelke tiesmano veidu.-Hmm, -nustebusi pratare, -Manau, kad tu teisus.-Kaip visada, -sumurmejau.Negalejau pakesti buti ju demesio centre. Pajutau simpatijaDzasperui, prisimindamas, kaip mes be perstojo ji stebejome. Jiszvilgtelejo i mane ir tare:-Erzina, ar ne?Susiraukiau.Nejaugi vos praeita savaite si vieta man atrode nuoboduliocentras? Cia buti man rodesi lyg miegociau, lyg buciau komoje?Siandien mano nervai buvo itempti lyg pianino stygos. Visimano jutimai pasiruose lauke pavojaus. Skanavau visus garsus,visus vaizdus, oro, lieciancio mano oda virpesius, visas mintis.Ypac visas mintis. Tik viena jutima blokavau is visu jegu,drausdamas sau juo naudotis. Kvapa, zinoma. Visiskainekvepavau.Buvau pasiruoses isgirsti daugiau minciu apie Cullen'us nei jubuvo cia skrajojanciose mintyse. Ieskojau visa ryta tos naujospazinties, kuriai Bella Swan butu patikejusi savo abejones,laukdamas, kokios bus siu paskalu pasekmes. Bet jokiu paskalunebuvo. Niekas nekreipe demesio i penkis vampyrus valgykloje,tokius pacius kaip ir pries atvykstant naujokei. Keli mokiniai visdar galvojo apie ja, vis dar taip pat, kaip anksciau. Vietoj to, kadnuobodziauciau, dabar tokiomis mintimis buvau... Suzavetas.Negi ji niekam apie mane neprasitare? Neimanoma, kad jinepastebejo mano tamsaus zmogzudisko zvilgsnio. Juk maciaujos reakcija. Ji tikrai buvo issigandusi. Buvau tikras, kad jibutinai kam nors apie tai papasakos, galbut netgi pagrazindamavisa istorija. Apibudindama mane bjauriais zodziais.Be to, ji juk girdejo, kad norejau dingti is biologijos. Turejosaves klausti ar tai buvo jos kalte. Normali mergaite juk noretupaklausineti aplink, palyginti savo ir kitu patirti, ieskodamabendru bruozu paaiskinanciu mano elgesi, nenoretu jaustisisskirtine. Juk zmones aplink mus visada beviltiskai stengesipritapti prie kitu, buti kaip ir kiti. Niekuo neissiskirti, lyg butuavinu banda be jokio charakterio. Tai buvo ypac budingapaauglysteje, kai truko pasitikejimo savimi. Si mergaite nebuskitokia.Bet ne vienas is ju nepastebejo, kad mes cia sedime. Bella kogero buvo tikrai drovi jei nedriso niekam pasipasakoti. Galbut jikalbejo su savo tevu, gal ju santykiai buvo siltesni nei atrode...Bet tai man atrode neimanoma zinant, kiek mazai laiko jipraleido su savo tevu per visa gyvenima. Ji turetu buti artimesnemamai. Greitu laiku reiketu butinai prisiartinti prie sefo Swano,pasiklausyti, ka jis galvoja.-Kas nors naujo? -paklause Dzasperas.-Nieko... Ji ko gero su niekuo nesnekejo.Isgirdus sia naujiena jie visi kilstelejo antakius.-Gal tu nesi toks baisus kaip galvoji, -pasisaipe Emmetas.-Lazinuosi, kad galiu ja isgasdinti labiau nei tu.Pakeliau i virsu akis.-Butu idomu suzinoti, kodel?Jie vis dar buvo nustebe mano atskleista tiesa apie neiprastamergaites tylejima.-Mes buvom tikri, kad ji priplepes.-Ji ieina,- sumurmejo Alise.Pajutau kaip visas mano kunas isitempe.-Stenkis atrodyti zmoniskai.-Sakai, zmoniskai?- sypsojosi Emmetas.Jis pakele desini kumsti, kur buvo paslepes sniego likucius.Zinoma, sniegas neistirpo. Suspaude juos i ledo kamuoliuka. Jisziurejo i Dzaspera, bet maciau, kuria linkme krypo jo mintys.Kaip ir Alise. Kai jis grubiai sviede leda tiesiai i ja ji tik lengvaiji atmuse. Ledas praskriejo visa valgykla - pernelyg greitai, kadzmones ji pastebetu - ir suskilo i sukes atsitrenkdamas i siena.Siena taip pat iskilo. Visos galvos toje valgyklos pusejepasisuko, ziuredamos i ledo likucius, po to ieskodamoskaltininko. Vis tik neieskojo toliau keliu stalu. I mus niekas nenepazvelge.-Labai zmoniska, Emmetai,- tare Rozali sausu balsu. Kodel ginetrenktum tiesiai kumsciu i ta siena, kad jau tiek pridirbai?-Tai pernelyg juos isgasdintu, mazule.Stengiausi susikaupti ties ju zaidimu, lengvai sypsodamasis, lygvisa tai mane tikrai linksmintu. Negalejau sau leisti zvilgteleti ieile, kurioji ji lauke. Maciau Dzesikos mintyse, kad Bellosskruostai ir vel nusidaze grazia rausva spalva. Bet tai viskas, koas klausiausi.Galejau girdeti Dzesikos sunkuma pakesti naujoke, kuri atrodepaskendusi savo mintyse nejudancioje eileje. Staiga nustojaukvepuoti, del atsargos, jeigu netycia oras atestu man jos kvapa.Maikas Njutonas buvo prie abieju mergaiciu. Girdejau ju balsus,mintyse ir istartus, kai Maikaspaklause Dzesikos, kas gi negeraisu naujoke? Man nepatiko jo mintys kai jis galvojo apiemergaite Swan, jo vis besikeiciancios fantazijos kol jis ja stebejoeileje.-

9

Nieko,- atsake Bella nuostabiai skambiu lyg varpelis balsu,kuris praskriejo visa valgykla. Bent jau taip atrode, nes asstengiausi is visu jegu ja isgirsti.- Siandien man uzteks tiklimonado stiklines,- tare, kai eile pajudejo i prieki.Negaledamas susilaikyti greitai zvilgtelejau jos pusen. Ji zvelgei grindis, jos veide neliko ne laso kraujo. Greitai nusukauzvilgsni ir pamaciau Emmeta, kuris juokesi is mano nuvargusiossypsenos."Atrodai tikrai ligotas, broliuk. "Islyginau savo veido bruozus, kad atrodyciau naturaliaiatsipalaidaves.Dzesika garsiai klause, kodel gi naujoke neturi apetito.-Tu nealkana?-Siandien nieko nesinori.Jos balsas buvo silpnas, bet vis tik dar labai skaidrus.Ir kodel susirupinimas Maiko mintyse pradejo mane slegti?Koks mano reikalas, jeigu jis nusprende ja globoti? Manneturetu rupeti tai, kad Maikas nori priglausti ja po savo sparnu.Gal tai susije su tuo, kaip visi aplinkiniai i ja reagavo. Negiinstinktyviai as pats nenorejau jos globoti?Negi mergaite susirgo?Buvo gana sunku tai suprasti - jos tokia blyski, beveikpermatoma oda... Supratau, kad as vis tik buvau susirupines,kaip ir tas kvailas vaikezas, ir pasistengiau galvoti apie ka norskita.Kaip bebutu, man nepatiko ja stebeti per Maiko mintis.Bandziau prigauti Dzesikos mintis atidziai juos stebedamas, koltrijule rinkosi vieta, kur prisesti. Laimei, jie prisedo kaip pripratesu Dzesikos draugais prie vieno is pirmu kavines stalu. Netrupucio nepasislepe, kaip ir numane Alise.Alise man trinktelejo savo alkune."Ji netrukus i tave pazvelgs. Elkis kaip zmogus."Sukandau dantis uz savo sypsenos.-Raminkis Edward'ai,- tare Emmetas. Klausyk, juk jeigu tu irpribaigtum viena zmogu, cia ne pasaulio pabaiga.-Tu gal noretum buti tuo tikras?Emmetas nusijuoke.-Turetum priprasti zvelgti i gyvenima truputi laisviau, kaip as.Amzinybe labai ilgas laikas, kad uzsikrautum kaltes nasta. Siaakimirka Alise sviede visa sauja mazu leduku, kuriuos buvonuslepusi, i naivu Emmeto veida.Jis nustebes mirktelejo ir nusisypsojo gudria sypsena.-Pati prisiprasei,- tare linkteledamas virs stalo ir supurtydamassavo plaukus, pilnus leduku, i jos puse. Tirpdamas nuo silumossniegas isskriejo is jo plauku pusiau ledo, pusiau vandenskaskada.-Ei!- numyke Rozali kartu su Alise besitraukdamos is slapioperimetro.Alise nusijuoke, ir mes visi uzsikreteme juos juoku. Galejaumatyti Alises mintyse, kaip ji surezisavo sia tobula akimirka irzinojau, kad mergaite - tureciau tuoj pat baigti sitaip apie jagalvoti, lyg ji butu vienintele pasaulyje - Bella mate musjuokiantis ir isdykaujant, lyg sudarytumem dziaugsminga,zmoniska ir neegzistuojanti paveiksla.Vis dar besijuokdama Alise prisidenge padeklu lyg skydu."Vel ziuri i Cullen'us... "- pasigirdo kazkieno mintysatkreipdamos mano demesi.Automatiskai atsisukau ieskodamas minciu kaltininko, bet jaubesisukant mintyse atpazinau ta balsa - siandien pernelyg jonesiklausiau. Mano akys praskriejo virs Dzesikos galvos irsusidure su giliomis rudomis akimis. Ji greit nuleido zvilgsni velpasislepdama uz tankios savo plauku uzuominos.Apie ka ji galvojo? Praeinantis laikas tik padidino manosusierzinima. Pabandziau - visiskai neuztikrintas tuo, ka dariau,nes anksciau niekada to nereikejo - skanuoti tyla aplink ja savomintimis. Mano ypac islavinti pojuciai buvo lyg iauge man ikrauja, niekada nesistengiau ju tobulinti. Bet dabar buvaususikaupes bandydamas pralauzti nematoma skyda, kuriuo ji lygir buvo apsupta.Nieko. Vien tik tyla."Kas su ja negerai?"- tyliai maste Dzesika, atkartodama lygaidas mano paties mintis.-Edward'as Cullen'as spokso i tave,- istare ji tyliai nusijuokusi.Jos balse nesigirdejo jokio zenklo erzinancio pavydo. Atrode,kad Dzesika turi gabumu uzmegsti naujai draugystei. Nekantriailaukiau mergaites atsakymo.-Jis neatrodo labai isiutes, kaip manai?- tyliai sumurmejo.Taigi taigi. Ji vis tik pastebejo mano reakcija praeita savaite.Kaip gi kitaip.Jos klausimas sudomino Dzesika. Pamaciau savo veida josmintyse kol ji tyrinejo mano bruozus, bet nenorejau sutikti josakiu. Vis dar tebeziurejau i mergaite bandydamas isgirsti josmintis. Mano susikaupimas ne trupucio man nepadejo.-Ne,- atsake jai Dzesika, nors zinojau, kad labiau butu norejusiatsakyti teigiamai, bet jos balse to nepasigirdo.- Kodel turetu?-Manau, kad jis manes nemegsta,- susnibzdejo ji pasidedamasavo galva ant ranku, lyg butu pavargusi.-Cullen'ai nieko nemegsta,- uztikrino ja Dzesika.- Sakykim, kadjie pakankamai nesidomi aplinkiniais, kad juos pamegtu.

10

"Jie net nesistengia pritapti..."Jos mintyse girdejosi nusiskundimas.-Kaip bebutu, jis vis dar tavimi zavisi.-Baik i ji spoksoti,- susinervinusi istare mergaite, kilsteledamagalva nuo savo ranku ir patikrindama, kad Dzesika pakluso.Dzesika nusijuoke, bet pakluso.Per visa likusia valanda mergaite nesidaire niekur kitur. Aspagalvojau - nors negalejau buti tuo tikras - kad ji taip elgesitycia. Man atrode, kad ji stengesi susilaikyti neziuredama imane. Kad jos kunas norejo pasisukti mano pusen. Po to giliaiikvepdama ji susiimdavo ir susitelkdavo ties tuo, kuris su jakalbejo.Ignoravau beveik visas mintis apie ja, nes niekas apie janegalvojo, bent jau siuo momentu. Maikas svarste apie sniegokara pamoku pabaigoje. Ko gero dar nesuprato, kad sniegas jauvirto lietum. Lietaus lasu bilsnojimas i stoga jau buvoakivaizdus. Negi jis is tikro negirdejo? Man tai atrode tikraitriuksminga.Kai pietu pertrauka baigesi, as likau sedeti. Ne vienas manoseimos narys nesujudejo noredamas pakilti. Jie lauke abejodami- ka as darysiu?Ar as norejau eiti i pamokas? Atsisesti salia mergaites,zinodamas, kad jausiu absurdiskai stipru jos kraujo kvapa ir siltajos sirdies plakima beveik liecianti mano oda? Ar esupakankamai stiprus, o gal siandienai ispudziu jau pakaks?-Manau... Viskas bus gerai,- dvejodama istare Alise.- Tu jauapsisprendei. Manau, kad islaikysi viena valanda.Bet Alise puikiai zinojo, kaip greitai ateitis gali pasikeisti.-Amzinai jos neisvengsi,- patare Dzasperas.Jis nenorejo jaustis patenkintas tuo, kad pirma karta seimoje nejis buvo silpniausias, bet vis tik jautesi.-Vaziuok namo. Tau reikia laiko.-Kas cia blogo?,- svarste Emmetas,- Arba jis ja uzmus, arba ne.Gal si patirtis iseis tik i gera?-Nenoriu ir vel kraustytis,- nusiskunde Rozali.- Nenoriu velvisko pradeti is pradziu. Si karta beveik baigeme mokykla...As vis dar nebuvau apsisprendes. Norejau drasiai sutiktiproblema, o ne pulti vel begti velnias zino kur. Bet nenorejaurizikuoti pernelyg savimi pasitikedamas. Dzaspero manymuman reikia dazniau pamedzioti, ir viskas bus gerai. Negi is tikroviskas tik tame?Nenorejau israuti seimos saknu. Ne vienas is ju man uz tainepadekotu.Norejau eiti i biologija. Suvokiau, kad labai norejau vel isvystijos veida.Tai padejo man apsispresti. Smalsumas. Pykau pats ant saves uztokias mintis. Negi nebuvau sau pazadejes, kad jos minciu tylamanes nesudomins? Dabar buvau beviltiskai susidomejes.Norejau zinoti, ka ji galvoja. Jos mintys man buvo uzvertos, betakys - ne. Gal galeciau ka nors isskaityti jos akyse?-Ne, Rozali, manau, kad tikrai viskas bus gerai. Vaizdaiisryskejo... Esu devyniasdesimt trimis procentais tikra, kadgalime ramiai eiti i pamokas.Alise zvelge i mane klausiamu zvilgsniu, susidomejusi, kas ginutiko, kad jos vizijos isryskejo.Ar mano smalsumas suteiks man uztenkamai jegu, kad BellaSwan sulauktu pamokos pabaigos?Emmetas buvo teisus. Kodel tai neturetu iseiti i gera? Pradejaupasiduoti pagundai.-Gerai, einam i pamokas,- narsiai istariau ir pakilau.Apsisukau ir nuejau dideliais zingsniais neatsisukdamas atgal.Uz nugaros girdejau Alises susirupinima, Dzaspero palaikyma,Emmeto susidomejima ir Rozali susierzinima.Paskutini karta giliai ikvepiau pries klases duris ir sulaikiaukvapa eidamas per silto oro patalpa. Nepavelavau. PonasBanneris baiginejo sudelioti reikiamus irankius dienos pamokai.Mergaite sedejo prie mano - musu - stalo ziuredama i savosasiuvini, i kuri kazka rase. Prisiartines pazvelgiau i jos piesini (gal jis man atskleistu jos minciu principa ), bet jame nebuvojokios prasmes. Tik bet kaip suraitytos kilpos ant kitu kilpu. Galji nebuvo susitelkusi ties savo piesiniu, gal jos mintys skraidekazkur kitur?Atitraukiau savo kede su nereikalingu grubumu, leisdamas jaisucypti trinantis i grindis: zmones visada jausdavosi geriau, kaikoks nors garsas juos perspedavo apie musu prisiartinima.Zinojau, kad ji mane isgirdo, nors ir nepazvelge i mane, bet josranka sudrebejo ir iskreipe piesiama kilpa.Kodel ji i mane nepazvelge? Gal buvo tikrai issigandusi?Turejau ka nors padaryti, kad si karta jai palikciau geresniispudi. Kad ji galvotu, jog praejusi karta viska isivaizdavo.-Labas,- istariau svelniu balsu, kuris padedavo zmonemspasijusti jaukiau. Maloniai nusisypsojau vis tik slepdamas savodantis.Ji kilstelejo galva ir pamaciau kaip jos gilios rudos akysprisipilde tyliu klausimu. Tai buvo ta pati israiska, kuri nedingois mano minciu visa praejusia savaite.Pazvelgiau i jos keistai gilias akis ir supratau, kad visaneapykanta - neapykanta, kuria ji, kaip isivaizdavau, vienaip arkitaip nusipelne vien jau savo egzistavimu - pradingo. Dabarbuvo svarbu tik nekvepuoti, neuzuosti jos kvapo... Buvo sunkuisivaizduoti kaip galima nekesti tokios trapios butybes.Jos skruostai nuraudo, bet ji vis dar neatsake. Vis dar zvelgiau I jos akis, susitelkes i ju giluma ir stengdamasis ignoruotitraukiancia jos odos spalva.-As vardu Edvard'as Cullen'as,- prisistaciau puikiai zinodamas,kad ji zinojo mano varda. Bet tai buvo jau siokia tokia pokalbiouzuomazga.- Mums neisejo susipazinti praeita savaite. Tu esiBella Swan?Ji atrode susirupinusi, tarp jos akiu ir vel susimete mazaraukslele. Ji uztruko sekunde ilgiau nei reikejo priesatsakydama:-Is kur zinai mano varda?- ir jos balsas lengvai virpejo.Ko gero buvau ja tikrai pergasdines. Pasijutau labai kaltu - jibuvo tokia pazeidziama. Tyliai nusijuokiau juoku, kuris jiemspadedavo pasijusti geriau musu draugijoje, vis tik tebeslepdamasdantis.-Tai niekam ne paslaptis.Ji turejo pastebeti, kad tapo monotonisko miestelio atrakcija.-Zinai, tu cia buvai laukiama lyg pranasas.

11

Ji surauke antakius lyg si zinia jai tikrai nepatiktu. Itariau, kad jibuvo labai drovi ir toks demesys ja trikde. Daugelis zmoniujaustusi atvirksciai. Jiems nepatikdavo issiskirti is bandos ir tuopaciu metu jie trosko atsidurti ryskioje prozektoriu sviesoje.-Ne, ne tai.- tare ji.- Kodel Bella?-Tau labiau patinka Izabella?- paklausiau jau susirupindamas,kuria linkme krypsta sie klausimai?Nieko nebesupratau. Nuo pat pirmos dienos ji pataisydavo visuskas i ja kreipesi pilnu vardu. Gal jau reiketu kur nors isigytizmonisku minciu issifravimo gida?-Ne,- atsake ji lengvai palenkdama i sona galva.Jos israiska, jei neklydau, buvo tarp sutrikimo ir nejaukumo.-Man atrodo, kad Carlis... Mano tevas... Jis tik taip mane vadina,kai as negirdziu. Bent jau visi mane pazista butent taip.Jos veidas dar labiau nuraudo.-Tikrai?- greitai nusukau zvilgsni nuo jos veido.Dabar jau supratau kur link krypo sie klausimai: as padariaudidele klaida. Jei pirma diena nebuciau jos snipinejes, buciaukreipesis i ja pilnu vardu, kaip ir visi kiti. Ji is karto pastebejoskirtuma.Pasijutau nejaukiai. Ji labai jau greitai man nurode mano klaida.Labai drasu is jos puses, ypac zinant, kad ji turetu butipersigandusi vien jau del mano artumo.Bet kol kas turejau daug didesne problema, nei jos itarimai giliaipaslepti jos mintyse.Man truko oro. Jei norejau ir toliau su ja sneketi, reikejo butinaiikvepti. Bus tikrai nelengva nebeprasnekti. Jai tikrai nepasiseke,kad sioje klaseje sedime prie vieno stalo, nes siandienoslaboratoriniui reikejo musu bendro darbo. Jausciausi labaikeistai - nepaaiskinamai nemandagus - jei nebekreipciau i ja demesio. Ji dar labiau issigastu ir jai kiltu daugiau itarimu.Atsitraukiau nuo jos kiek galedamas toliau, nejudindamas savokedes, ir nusukau galva i sona. Susikaupiau, itempiau visusraumenis ir greitai ikvepiau oro pripildydamas savo plaucius,kvepdamas vien per burna.AAAhhh...Tai tikrai erzino. Netgi jos neuosdamas jauciau skoni savoburnoje. Mano gerkleje vel isisiautejo ugnis, troskulys buvo visstipresnis nuo pat pirmo karto pries viena savaite.Sugrieziau dantimis ir pasistengiau susiimti.-Galite pradeti,- tare ponas Banneris.Atrode, kad man prireike visos savitvardos, kuria taip sunkiaiissiugdziau per pastaruosius septyniasdesimt metu, kad galeciauvel atsisukti i mergaite, zvelgiancia i stala, ir nusisypsoti.-Pirmenybe damoms.- pasiuliau.Ji kilstelejo i mane akis, jos veidas isbalo ir placiai issipleteakys. Ar mano veide buvo kas nors keisto? Ar ji vel issigando?Ji nieko neatsake.-Nebent jeigu nori, kad as pradeciau,- svelniai istariau.-Ne,- pasake, ir jos veidas vel nuraudo.- Jokiu problemu.Ziurejau i irankius ant stalo: paprasta mokyklini mikroskopa,meginiu dezute, bet ka, kas nukreiptu mano mintis nuo ritmiskaipulsuojancio kraujo po jos oda. Vel trumpai per burna ikvepiauir susiraukiau, kai numanomas skonis uzdege gerkle.-Profaze,- istare trumpai zvilgtelejusi.Ji jau pradejo keisti megini, nors tebuvo tikrai trumpaizvilgtelejusi.-Galima, as taip pat zvilgtelesiu?Instinktyviai - kvailai, lyg buciau vienas is ju - istiesiau rankasulaikyti ja kol dar nepakeite meginio. Viena sekundes dali josoda nudegino manaja. Lyg elektros iskrova, karstesne uz 37,2laipsnius. Siluma issiliejo nuo jos delno per visa mano ranka. Jigreitai istrauke savo ranka is po manosios.-Atleisk,- sumurmejau pro sukastus dantis.Man tikrai reikejo susikaupti ties kuo nors kitu. Palenkiau galvair isiziurejau i mikroskopa. Ji neklydo.-Profaze,- beveik pagyriau.Vis dar buvau pernelyg isiaistrines, kad i ja pazvelgciau.Ikvepdamas taip greitai, kaip galejau pro sukastus dantis irstengdamasis nekreipti demesio i siautejanti troskuli,susikaupiau ties pamoka, irasydamas rezultata i jam skirta skiltipopieriuje ir pakeisdamas megini.Apie ka ji dabar galvojo? Ka ji pajuto, kai palieciau jos ranka?Mano oda turejo pasirodyti salta lyg ledas, atstumianti. Nevertanet klausti, kodel ji tokia tyli.Zvilgtelejau i megini.

12

-Anafaze,- istariau sau po nosimi irasydamas rezultata.-Galima?- paklause.Pakeliau i ja akis ir nustebau pamates, kad ji lauke, istiesusiranka i mikroskopa. Ji neatrode issigandusi. Ar ji tikrai mane,kad as galiu suklysti? Negalejau sulaikyti sypsenos pamates josviltinga zvilgsni ir pastumiau jos link mikroskopa. Ji nekantriaizvilgtelejo ir jos lupu kampuciai nusviro is nusivylimo.-Kita megini,- pasake, nepakeldama akiu nuo mikroskopo irtiesdama ranka mano pusen.Padejau ant jos delno megini nepaliesdamas jos odos dar vienakarta. Sedeti salia jos buvo tas pats, kaip sedeti po karsta lempa.Jutau letai kylant mano kuno temperatura.Ji ir vel neuztruko analizuodama megini.-Interfaze,- pratare abejingai - truputi per daug abejingai,syptelejau, ir pastume man mikroskopa.Ji nesieke rezultatu lapo tyliai laukdama, kol as ji uzpildysiu. Patikrinau, ji ir vel buvo teisi. Taip ir teseme tik retkarciaispratardami viena kita zodi ir stengdamiesi isvengti vienas kitozvilgsnio. Mes buvome pirmi ir vieninteliai baige uzduoti, visikiti atrode tikrai supanikave. Maikas Njutonas niekaip nagalejosusikaupti vis i mus bezvilgciodamas, Bella ir mane."Tikejausi, kad jis pasiliks ten kur duvo dinges."- galvojoatidziai mane tyrinedamas.Hmmm, idomu. Niekada nepastebejau, kad vaikinas manesnemego. Cia jau buvo kazkas naujo, kaip ir mergaitesatvykimas. Tikrai idomu. Supratau - pats save nustebindamas -kad sis jausmas buvo abipusis.Vel pazvelgiau i mergaite, dvejodamas del savo jausmu sumaisties del jos kaltes. Budama paprasta ir niekuoneissiskirianti ji vis tik jau pradejo apversti mano gyvenimaaukstyn kojom. Ne tai, kad nezinojau, kas joje taip masinoMaika. Is tikro ji buvo net grazesne nei grazi. Kazkokianeiprasta. Net geriau nei grazus, jos veidas buvo idomus. Nevisai simetriskas, platokas smakras nelabai derinosi prie aukstuzandikauliu, kurie buvo keisto atspalvio, lyg mestu seseli antveido. Ir dar tos akys... Placiai atmerktos, pilnos paslapciu.Akys, kurios staiga isiskverbe i manasias.Nenusukau zvilgsnio, stengdamasis nuspeti nors viena jospaslapti.-Tu turi kontaktines linzes?- isbere vienu atokvepiu.Koks keistas klausimas.-Ne.Vos nenusijuokiau pagalvojes, kad man gali prireikti gerintiregejima.-Tikrai...- sumurmejo.- Tavo akys kitokios nei anksciau.Mane uzliejo salcio banga kai supratau, kad ko gero siandiennebusiu vienintelis, besistengiantis perprasti svetimas paslaptis.Kilstelejau istiesindamas pecius, ziurejau tiesiai pries save, ten,kur stovejo mokytojas. Zinoma, kad manos akys pasikeite nuoto laiko, kai ji i jas pazvelge pirma karta. Del mano pasiruosimosios dienos isbandymui, atsilaikymui saldziai pagundai.Medziojau istisa savaitgali, gerdamas viska pakeliui ir netgigerokai perdedamas. Buvau visiskai pripildytas gyvunu kraujo,bet tai nieko nekeite pries jos kvapa, kuris beveik gedingaidenge visa jos kuna. Kai i ja zvelgiau praeita savaite mano akysis troskulio buvo beveik juodos. Dabar, pasistiprinus gyvunukrauju, jos igavo tamsaus aukso spalva. Arba skaidraus gintaro.Dar viena klaida. Jei buciau zinojes, kodel ji manes to klause,buciau atsakes teigiamai.Stai jau du metai sedziu tarp situ zmoniu ir ji buvo pirmoji,pakankamai gerai i mane isiziurejusi, kad pastebetu mano akiuspalvos kaita. Visi kiti, net jeigu ir zavedavosi musu seima,visad greitai nuleisdavo akis neatlaikydami musu zvilgsnio. Jie stengdavosi likti nuosalej, priskirdami musu grozinepaaiskinamu reiskiniu grupei ir instinktyviai suvokdamipavoju. Nenorejimas suprasti keistu reiskiniu buvo mums ganapatogi zmoniu savybe.Kodel butent sita mergaite pamate daugiau, nei reikejo?Prie musu prisiartino ponas Banneris. As dekingai ikvepiau jokvapo, kol tas dar nesusimaise su salia sedincios mergaitesaromatu.-Leisk man atspeti, Edvardai,- tare zvilgteledamas i uzpildytusatsakymus per mano peti,- Tu nusprendei, kad Izabellai nevertazvilgteleti i mikroskopa?-Bellai.- Automatiskai ji pataisiau.- Ir jus klystate, ji istyre tris ispenkiu meginiu.Pono Bannerio mintys buvo gana skeptiskos, kai jis pasisuko iBella.-Tu jau esi praejusi si tyrima?As isigilines ja stebejau kol ji sypsojosi siek tiek susidrovejusi.-Ne su svogunu saknimis.Jis letai palingavo galva.-Tu mokeisi pagal sustiprinta programa Fenikse?-Taip.Taigi, ji buvo pazangi ir, kaip zmogui, gana protinga. Tai manesnenustebino.-Taip taip,- vel prasneko ponas Banneris,- Ko gero visaineblogai, kad jus dirbsite kartu. Kitiems mokiniams liks galimybe patiems kazko ismokti.- Sumurmejo po nosiminueidamas.Neabejojau, kad mergaite jo neisgirdo. Ji vel pradejo piestikilpas savo lape.Jau dvi klaidos per pastaraji pusvalandi. Gana prastaspasirodymas is mano puses. Nors ir nezinodamas ka mergaiteapie mane galvojo - ar ji buvo issigandusi, kiek ji mane itare?- sikarta turejau pasirodyti geriau, palikti jai geresni ispudi priesiseidamas. Ka nors, kas padetu jai pamirsti prisiminima apiebjauru pirmaji karta.-Tikrai gaila del sniego, ar ne?- pasakiau pakartodamas tuzinomokiniu mintis.Nuobodi, banali pokalbio tema... Oras - visada neutralu.Ji pazvelge i mane - jos akyse sviete neabejotinasnepasitikejimas - nenormali reakcija mano tokiems normaliemszodziams.-Visai ne,- vel mane nustebindama atsake.As juk stengiausi rasti banalia pokalbio tema. Ji cia atvyko issilto krasto - jos oda kazkokiu budu tai atspindejo, net ir budamabeveik permatoma - ko gero, saltis jai nepatinka.-Tau nepatinka saltis,- pabandziau atspeti.-Nei dregme,- sutiko ji.-Ko gero sunku apsiprasti Forkse."Gal tau nereikejo cia atvykti."- norejau prideti. "Gal tau reiketugrizti i ten, is kur atvykai".Tuo paciu metu nebuvau tikras ar to norejau. As juk niekadanepamirsiu jos kvapo, kokia garantija, kad nesekciau paskui ja i

13

pasaulio krasta? Be to, jeigu ji isvyktu, niekada neiminciau josminciu paslapties. Traukiantis galvosukis.-Tu negali net isivaizduoti, kaip nelengva,- istare niuriaizvilgteledama per peti i klases gala.Jos atsakymai niekada nebuvo tokie, kokiu as tikejausi. Ji lyg irverte mane noreti uzduoti jai dar daugiau klausimu.-Tuomet kodel nusprendei cia apsigyventi?- paklausiau ir tuometu suvokiau, kad mano balsas buvo kaltinantis, per mazaiatsipalaidaves siam pokalbiui.Mano klausimas nuskambejo tikrai nemandagiai.-Tai... Sudetinga.Ji mirktelejo savo didelemis akimis ir as beveik sprogau issmalsumo - jis mane degino taip pat stipriai kaip ir troskulys.Siaip jau, man pasirode, kad darosi jau lengviau kvepuoti.Banalaus pokalbio eigoje agonija tapo beveik pakenciama.-Manau, kad galeciau suprasti,- nepasidaviau.Gal paprastas smalsumas ja privers atsakineti i mano klausimustol, kol busiu pakankamai nemandagus, kad juos uzdavineciau.Tyledama ji nuleido akis ir pradejo ziureti i savo rankas. Taipriverte mane pasijusti nekantriu. Norejau savo ranka paliestijos smakra ir priversti pazvelgti man i akis, kad galeciauisskaityti jos paslaptis. Bet is mano puses tai butu labai kvaila -ir pavojinga - vel paliesti jos oda.Ji staigiai pakele akis. Pajutau begalini palengvejima galedamasvel matyti jose atsispindincius jos jausmus. Ji prakalbo greitai,lyg skubedama:-Mama istekejo antra karta.Ak, na tai buvo kazkas zmoniska, nesunku suprasti. Liudesyspasirode jos akyse tarp kuriu vel susimete raukslele.-Na, man tai neatrodo labai sudetinga.Mano balsas tapo svelnus, si karta apie tai net negalvojant. Josliudesys priverte mane pasijusti keistai bejegiu, norejau galetipadaryti ka nors, kas jai padetu. Tikrai keistas impulsas.-Kada tai ivyko?-Rugseji.Ji giliai iskvepe - tai nebuvo panasu i atodusi. Vel pradejaukvepuoti kol jos atsiusta oro srove apgaube mano veida.-Ir tu jo nemegsti?- vel pabandziau isgauti daugiau informacijos.-Megstu, Filas tikrai puikus,- atsake ji pataisydama manonuomone. Jos lupu kampuciai truputi pakilo islinkdami isypsena. - Gal truputi per jaunas, bet simpatiskas.Tai jau visiskai neatitiko scenarijaus, kuri buvau susigalvojesmintyse.-Jei jis toks malonus, kodel nelikai su jais gyventi?- paklausiaupernelyg smalsiu balsu.Nuskambejo taip, lyg kisciau nosi i svetimus reikalus. Ka butentir dariau, turejau tai pripazinti.-Filas nuolat keliauja, jis profesionalus beisbolo zaidejas.Jos sypsena praplatejo. Sis karjeros pasirinkimas ja linksmino.As taip pat tyledamas nusisypsojau. Nesistengiau jai padetipasijusti jaukiau. Jos sypsena priverte mane atsakyti sypsena -lyg dalintumemes bendra paslapti.-Izymus?Greitai mintyse perbegau profesionaliu beisbolo zaideju sarasa,galvodamas ar Filas buvo jos...-Ne, jis nelabai gabus,- atsake ji vel placiai nusisypsodama.- Tikantraruses varzybos, bet jis vis tiek daug keliauja.Mano mintyse sarasas greit pasikeite, tai netruko ne sekundes.Tuo paciu jau susikuriau nauja scenariju.-Ir tavo mama atsiunte tave cia, kad galetu keliauti kartu sujuo?- pratariau.Mano hipotezes berods verte ja atsakyti, ko nepadare manoklausimai. Man pavyko dar karta. Jos smakras pakilo ir akysigavo nepritarimo israiska.-Ne, cia ne jos kalte,- trumpai nukirto ji.Berods mano hipoteze ja nuliudino, tik negalejau suprasti, kaip?-As pati priemiau sprendima.Negalejau suprasti ka ji norejo tuo pasakyti, kaip ir liudesio josakyse. Buvau visiskai pasimetes. Pasiduodu... Sios mergaitespaprasciausiai neimanoma suprasti. Ji buvo skirtinga nuo kitu zmoniu. Ko gero jos minciu tyla ir nuostabus kvapas buvo nevieninteliai neiprasti dalykai.-Nelabai suprantu,- prisipazinau negaledamas pakesti, kad reikiatai pripazinti garsiai.Ji atsiduso ir islaike mano zvilgsni daug ilgiau nei bet kokszmogus galejo tai padaryti.-Is pradziu ji likdavo su manimi,- letai pradejo pasakoti, ir sukiekvienu zodziu jos balsas vis niaukesi.- Bet ji buvo nelaiminga... Kaip bebutu, as nusprendziau, kad jau butu laikasgeriau pazinti savo teva.Raukslele tarp jos akiu pagilejo.-Ir stai dabar nelaiminga - tu?- sumurmejau.Nesusilaikiau issakydamas savo hipoteze garsiai. Tikejausisuprasti daugiau, laukdamas, kaip ji vel reaguos. Si karta,atrodo, neprasoviau pro sali.-Padetis be iseities,- atsake taip, lyg tai butu kazkas nesvarbaus.Tebeziurejau jai i akis, suprasdamas, kad tai pirmas kartas, kai jileido man zvilgteleti i jos siela. Is jos zodziu pradejau suprastikaip ji save vertina, arba tiksliau nevertina, kas jai svarbiau uzviska kita. Skirtingai nuo kitu zmoniu, jos pacios norai buvopaties saraso gale... Jos poreikiai jos nedomino.Kai suvokiau visa tai, jos minciu tylos paslaptis pradejo potruputi sklaidytis.-Tai nelabai teisinga,- istariau.Truktelejau peciais noredamas atrodyti atsipalaidaves,neatskleisti, kaip labai is tikro domejausi.Ji nusijuoke, si karta be jokio linksmumo.-Negi tau niekada niekas neatskleide tiesos? Gyvenimas yraneteisingas.Norejau nusijuokti is jos zodziu, nors taip pat nejauciaulinksmumo. As tai jau tikrai kai ka zinojau apie gyvenimoneteisybe.-Tiesa sakant, zodziai atrodo kazkur girdeti.Ji vel susirupinusi pazvege i mane. Greitai nusisuko ir vel grizoprie mano akiu.

14

-Saves gailetis nieko neduos,- tvirtai tare.Bet as nenorejau, kad musu pokalbis sitaip baigtusi. Maza Vtarp jos akiu, begalinis liudesys, visa tai mane neramino.Norejau paliesti ja, islyginti raukslele savo pirstu galiukais. Bet,zinoma, as negalejau jos liesti. Tai jau butu buve visainetinkama.-Tu atrodai gana stipri,- letai istariau,- bet galiu lazintis, kadtave tai skaudina labiau, nei nori parodyti.Jos veidas persikreipe ir ji isiziurejo i siena pries save. Jainepatikdavo, kai as atspedavau tiksliai. Ji nebuvo pavyzdingakankine, jai nesinorejo parodyti savo skausmo aplinkiniams.-Ar as klystu?Ji lengvai suvirpejo apsimesdama, kad manes neisgirdo. Taipriverte mane nusijuokti.-Taip ir galvojau.-Koks tavo reikalas?-Geras klausimas,- atsakiau labiau sau paciam nei jai.Jos aplinkos supratimas buvo geresnis uz manaji - ji is kartopastebedavo esme, kol as kapsciausi gelmese, nepastebedamasakivaizdziu detaliu. Tokio zmonisko gyvenimo detales neturejoman rupeti. Man neturetu rupeti, ka ji galvoja. Visos mintys,neturincios nieko bendra su mano seimos apsauga, turetu butinereiksmingos.Tikrai nebuvau prates kalbeti su kuo nors, kas butu nuovokesnisuz mane pati. As pernelyg pasitikejau savo islavintais jutimais irberods nebuvau toks visazinantis, kaip man atrode.Mergaite atsiduso ir niuriai pazvelge i klases prieki. Josniuriame veide viskas atrode juokingai. Visa si situacija, visaspokalbis atrode juokingai. Niekada ir niekas nebuvo atsidurestokiame pavojuje, kaip si mergaite salia manes - bet kuriuomomentu, pernelyg atsipalaidaves per musu pokalbi, galejauikvepti per nosi ir mestis ant jos - o ji buvo suirzusi, nesneatsakiau i jos klausima...-As tave sunervinau?- paklausiau ir nusisypsojau pries klausimoabsurdiskuma.Ji greit i mane paziurejo, ir jos akys rodesi prirakintos prie manozvilgsnio.-Nelabai,- atsake ji,- As ko gero pati save nervinu. Esu tokiapermatoma. Mano mama sako, kad esu lyg atversta knyga.Ji susirupinusi susirauke.As suakmenejes zvelgiau i jos veida. Ji buvo nusivylusigalvodama, kad as pernelyg lengvai ja issifravau. Tai jau daresitikrai keista. Dar niekada per visa savo gyvenima nebuvausuteikes tiek energijos, kad kazka suprasciau, gal greiciauegzistavima, nes gyvenimas nebuvo tinkamiausias zodis. Gyvenau as nelabai ilgai.-Nenoreciau sutikti su tavo zodziais,- jauciausi kazkaip...Atsargus, lyg manes tykotu pavojus jei per daug atskleisciau.Staiga tikrai susinervinau. Tas numanomas pavojus maneerzino.-Man tu atrodai tikrai sunkiai suprantama.-Todel, kad tu tikrai lengvai issifruoji zmones,- atspejo jipataikydama tiesiai i desimtuka.-Dazniausiai taip ir yra,- sutikau su jos zodziais.Ir stai tada placiai nusisypsojau parodydamas savo dantis,astrius lyg asmenys.Taip elgtis buvo tikrai kvaila, bet buvau keistai puoles i neviltinegaledamas, nebezinodamas, kokiu budu kitaip galeciau japerspeti. Jos kunas jau buvo arciau manes nei anksciau,instinktyviai prisiartines musu pokalbio metu. Visi imanomizenklai ir judesiai, kurie iprastai gasdindavo zmones, berodsneturejo jokio poveikio jai. Kodel ji issigandusi neatsoko tolinuo manes? Ko gero, budama tokia intuityvi, ji jau spejopamatyti mano tamsiaja ir pavojingaja puse.Nespejau pamatyti ar mano perspejimas pasieke savo tiksla.Ponas Banneris paprase klases demesio ir ji vel nuo manesnusisuko. Atrode, kad jai truputi palengvejo del jo isikisimo, galvis tik ji nesamoningai suvoke pavoju.Bent jau to tikejausi.Suvokiau savyje auganti susizavejima, nors ir nenorejau topripazinti. Negalejau sau leisti pramogos pripazindamas, kadBella Swan mane domino. O gal greiciau ji negalejo to leisti.Jau dabar labai troskau dar vienos galimybes su ja pakalbeti.Norejau suzinoti daugiau apie jos mama, jos ankstesnigyvenima, jos santykius su tevu... Visas imanomas smulkmenas,padedancias ja suprasti. Bet kiekviena sekunde praleista salia josbuvo didziule klaida, rizika, kurios ji turejo isvengti.Ji sujudino tankius savo plaukus kaip tik tuo momentu, kai asleidau sau ikvepti nauja oro gusi. Jos kvapu perpildyta vagatrenke man i gerkle.Lygiai taip pat kaip pirmaja diena - tiesiai i pasirdzius. Nuotroskulio suteikto skausmo vos nepraradau samones. Turejau velisitverti stalo krasto, kad issilaikyciau ant kedes. Si karta truputilabiau kontroliavau savo emocijas. Bent jau nieko nesulauziau.Pabaisa vel augo manyje, bet si karta be jokio malonumo. Jis visdar buvo uzspeistas manyje. Kol kas.Tuoj pat baigiau kvepaves ir atsitraukiau nuo mergaites taip toli,kaip tik galejau.Ne, tikrai negalejau leisti sau susizaveti. Idomiausia, labiausiaitiketina, ka galejau joje rasti buvo tai, kad norejau jos mirties.Siandien jau padariau dvi mazybines klaidas. Negi norejaupadaryti ir trecia klaida, kuri tikrai neburu mazybine?Vos nuskambejo skambutis puoliau is klases, ko gerosuardydamas visa gera ispudi, ties kuriuo taip stengiausipastaraja valanda. Vel geriau gaivu, dregna ora stovedamaslauke, lyg tai galetu mane isgydyti. Skubejau dingti kuo toliaunuo mergaites, kiek tik tai buvo imanoma.Emmetas manes jau lauke prie ispanu kalbos kabineto."Kaip praejo pamoka?"- atsargiai paklause.-Be lavonu,- sumurmejau."Zinau, kad kazkas negerai. Kai pamokos gale pamaciaunusvyrancias Alises rankas, pamaniau, kad..."Kol ejome, prisiminimai apie ka tik praejusias akimirkas iskilo ipavirsiu, tik si karta maciau juos Alises mintyse: ji kazkurskubejo, isblyskusiu veidu ir i apacia nuleistomis akimis.Pajutau begalini Emmeto nora pakilti ir eiti jos paguosti, bet jisnepajudejo. Jei Alise noretu jo pagalbos, ji pati paprasytu.Pasibaisejes pats savimi sudribau ant savo kedes.-Nemaniau, kad tai buvo taip arti. Tikrai nesiruosiau jos...Negalvojau, kad buvo taip blogai,- gailiai sumurmejau.-Todel, kad nebuvo. Juk niekas nemire...- jis mane uztikrino.

15

-Butent,- susnypsciau, - ne si karta."Gal veliau taps lengviau..."-Tai jau taip..."O galbut tu ja uzmusi",- pagalvojo kresteledamas peciais.- "Tunebusi pirmas paleides vadeles. Niekas taves per daug neteis.Zinai, kartais taip nutinka, kad zmones pernelyg skaniai kvepia.Esu nustebes, kad jau tiek ilgai istverei."-Tu man ne kiek nepadedi, Emmetai.Man nepatiko suvokti, kaip jis lengvai susitaikytu su ivykiais,kad mane, jog tai vis vien neisvengiama."Zinai, ir man taip buvo nutike...", jis pasinere i prisiminimusnukeldamas mane puse simtmecio i praeiti. Pamaciau apleistakaimo kelia, kur vienisa augusi moteris nuiminejo savoskalbinius nuo virves, pakabintos tarp dvieju obelu. Obuoliukvapas erzinanciai sklande ore - po derliaus nuemimo keliobuoliai dar voliojosi ant zemes. Galejau uzuosti ir svieziainupjauto sieno kvapa, harmoningai susiliejanti su obuoliais. Jisejo taku beveik nesuvokdamas moters buvimo, kazkoieskodamas Rozali. Dangus buvo graziai melynas, dailiainuraudes vakaruose. Jis turejo praeiti keliu net nesustodamas,kai staiga vakarinis vejas, pralekdamas pro svarius skalbinius,trenke i ji jos kvapa.-AAAhhh...- tyliai suinksciau.Lyg mano paties prisiminimu man nepakaktu."Zinau, atleisk... Bet as tuomet nesusilaikiau ne pusei sekundes.Net nepagalvojau, kad tureciau susilaikyti."Jo prisiminimai tapo per daug israiskingi, kad galeciau ilgiaujuos pakesti.Greitai pasokau, tvirtai suspaudes dantis.-Esta bien, Edward?- ( ar viskas gerai ) paklause sinjora Goff,nustebinta mano staigiu judesiu.Maciau savo veida jos mintyse ir zinojau, kad tikrai neatrodaugerai.-Me pardonna ( atleiskit ),- sumurmejau begdamas link duru.-Emmetai, gal galetum eiti padeti savo broliui?- Paklause.-Zinoma, isgirdau ji atsakant ir po sekundes jis jau buvo uzmanes.Atstumiau jo ranka su bereikalinga jega. Zmogaus ranka buciausutraiskes ir nutraukes is peties.-Atleisk, Edward'ai.-Zinau.Sunkiai kvepavau stengdamasis istustinti galva ir plaucius.-Tai tikrai labai rimta?- paklause jis stengdamasis suvaldytiprisiminimus apie potrauki ir kvapa, bet jam nelabai sekesi.Jis minute patylejo."Galbut..."-Ne, net jei ir pribaigciau ja man geriau nebus. Grizk i klase,Emmetai, noriu likti vienas.Be jokio zodzio ar minties jis apsisuko ir nuejo dideliaiszingsniais. Jis pasakys mokytojai, kad susirgau, kad pabegau, ogal kad esu pavojingas vampyras besikraustantis is proto. Koksskirtumas. Gal jau niekada cia negrisiu. Gal tureciau isvykti visam laikui.Vel ejau i savo masina sulaukti pamoku pabaigos. Pasislepti.Vel.Per si laika turejau apsispresti, stengtis islaikyti savo sprendima.Vietoj to, lyg koks narkomanas, pradejau snipineti is mokyklosatskredanciose mintyse. Pazistami balsai pasieke manepirmiausia, bet as visiskai nenorejau klausytis Alises ar Rozaliminciu. Lengvai radau Dzesika, bet mergaite buvo ne su ja,ieskojau toliau. Maiko Njutono mintys prikauste mano demesi iras galiausiai radau ja sporto saleje. Maikas buvo nepatenkintas,nes siandien as su ja kalbejau per biologija. Jam labai nepatikojos atsakymas, kai bande apie tai paklausineti prie stalo."Juk siaip jau jis istaria vos viena kita zodi, ir tai retai. Zinoma,jis taip pat nusprende susidometi Bella. Man nepatinkazvilgsnis, kuriuo jis i ja ziuri. Bet rodos ji juo labai nesidomi. Katokio ji apie ji sake? - nezinau, kas jam buvo praeita savaiteuzeje?- Kazka tai tokio. Nenuskambejo taip lyg ji butususidomejusi. Ko gero tai buvo koks banalus pokalbis..."Jis ir toliau tese savo monologa ta pacia kryptimi, vis saveitikinedamas, kad Bella manimi nesusidomejo. Jo mintys mannepatiko daug labiau, nei turejo, todel nusprendziau junebesiklausyti.Idejau trankios muzikos diska i grotuva ir smarkiai pagarsinau,kad nebegirdeciau atskriejanciu minciu. Turejau tikraisusikaupti ties muzika, kad atsilaikyciau nesnipinedamas Maikoarba kad nepradeciau vel ieskoti naivios mergaites.Vis tik valandai einant i pabaiga sukciavau. Stengiausi saveitikinti, kad nesnipinejau. Tik ruosiausi. Tik norejau tiksliaizinoti, kada ji iseis is sporto sales, kada pasirodys aiksteleje. Tiktam, kad neuzkluptu manes netycia.Ta akimirka is mokyklos pasipyle mokiniai ir as islipau ismasinos, gerai nesuvokdamas, ka dariau. Nepastebejausmulkaus lietaus, kuris drekino mano plaukus.Ar norejau, kad ji mane pastebetu? Ar tikejausi, kad prieispakalbeti? Ka as cia dariau?!Zinojau, kad mano elgesys tikrai nesamoningas ir itikinejau savesestis i masina, bet negalejau pajudeti. Sukryziaves ant krutinesrankas ir lygiai kvepuodamas pamaciau, kaip ji pasuko i manopuse lengvai nuleistais lupu kampuciais. Ji manes nepastebejo.Kelis kartus kilstelejo veida i dangu, lyg tikrai jo nekestu.Labai nusivyliau, kai ji priejo savo masina anksciau, nei praejopro mane. Ar ji butu su manimi kalbejusi? Ar as buciau su jakalbejes?Ji isedo i savo Sevroleta, nutrinta masina, tokia pat sena kaip irjos tevas. Stebejau, kaip pasisuko jos ranka su raktu - masinaburzge garsiau nei visos kitos aiksteleje - po to kaip ji istieserankas link siltos krosneles. Ji tikrai nemego salcio. Ji perbraukeranka per plaukus, priartindama juos link silumos, lyg noretuisdziovinti. Isivaizdavau, kaip turetu kvepeti jos masinos vidusir tuoj pat nuginiau sias mintis i sali.Ji atidziai apsidaire ijungdama atbuline pavara. Ji sutiko manozvilgsni viena sekundes dali ir spejau pamatytinuostaba josakyse. Masina pajudejo, o ji vis dar tebezvelge i mane. Po to jisuktelejo kai jos masina sustojo vos uz keliu centimetru nuokitos.Zvilgtelejo i veidrodeli, vis dar susigedusi. Kai kita masinaisvaziavo, ji du kartus patikrino visus mirties kampus, po toijunge pavara ir be galo atsargiai pajudejo is aiksteles. Taip atsargiai, kad priverte mane nusisypsoti. Ji ko gero galvojo, kadtai ji buvo pavojinga su savo surudijusia masina.Mintis, kad Bella Swan galejo buti kam nors pavojinga,vairuodama ar ne, priverte mane skardziai nusijuokti ta

16

akimirka, kai ji vaziavo pro mane ziuredama tiesiai priesaissave.

Kategorija: vampyrai FENOMENAS

Sia nakti ir vel nusprendziau medzioti, nors, tiesa sakant, tikrainebuvau istroskes. Siaip, bandziau apsidrausti, nors zinojau, kadto neuzteks, bet tai buvo butina. Karlailas buvo su manimi, norsbuvau grizes pries dvi dienas, dar nebuvau rades tinkamomomento su juo pasisneketi.Girdejau ji galvojant apie mano skubu isvykima pries dvisavaites kol begome tankiu misku. Jo prisiminimuose maciausavo veida, iskreipta baisios nevilties. Pajutau jo nuostaba irsusirupinima.-Edward'ai?-Turiu isvyti, Karlailai, tuoj pat isvykti.-Kas atsitiko?-Nieko. Kol kas nieko. Bet jeigu liksiu tikrai atsitiks.Jis paliete mano ranka. Pajutau, kad ji iskaudinau greitaiatsitraukdamas.-Nelabai suprantu...-Ar tu kada nors... Ar tau buvo nutike...Maciau save giliai ikvepiant, maciau laukini ir susirupinusi savoakiu zvilgsni.-Ar tau jau yra teke sutikti zmogu, kurio kvapas skanesnis uzvisus kitus? Daug skanesnis?-Ak.Kai pamaciau, kad jis supranta, susigedes nuleidau galva. Jisistiese savo ranka nekreipdamas demesio,kad ir vel pabandziaupasitraukti, ir padejo ja ant mano peties.-Tu turi padaryti viska, kas tavo galioje, kad atsilaikytum. Mantaves tikrai truks. Stai, mano masinos raktai, ji kur kas greitesne.Dabar jis svarste ar pasielge teisingai issiusdamas mane tolyn.Svarste, ar jo nepasitikejimas neizeide manes.-Ne,- sumurmejau vis dar greitai begdamas.- To man ir reikejo.Jei butum manes paprases pasilikti as buciau tave nuvyles.-Man labai gaila, kad tu kenti, Edward'ai. Bet turi padaryti betka, kad Swano mergaite liktu gyva. Net jeigu tai reiskia, kad turivel mus palikti.-Zinau, zinau.-Tuomet kodel grizai? Tu zinai, kad as labai dziaugiuosimatydamas tave, bet jeigu tau taip sunku...-Man nepatinka jaustis bailiu,- prisipazinau.Suletinome zingsni dabar jau tik greitai eidami tamsoje.-Bet taip geriau negu laikyti ja pavojuje. Ji isvyks po metu ar podvieju.-Tu teisus, as tai zinau.Bet kazkodel sie zodziai mane erzino labiau, nei mintis pasilikti.Mergaite isvyks po metu ar po dvieju...Karlailas sustojo, as pasekiau jo pavyzdziu."Bet tu nesiruosi begti, ar ne?"Nuleidau galva."Ar is isdidumo, Edward'ai? Zinai, tau nera ko gedintis..."-Ne, ne is isdidumo as cia esu. Jau ne."Tu nezinai kur keliauti?"As trumpai nusijuokiau.-Ne. Tai tikrai manes nesulaikytu, jei tik galeciau prisiverstiisvykti.-Jeigu mes tau reikalingi, mes keliautumem su tavimi. Tauuztektu paprasyti. Tu jau buvai isvykes niekam nesiskusdamas,jie negaletu tau atsakyti.As kilstelejau viena antaki. Jis nusijuoke.-Gerai, na gal tik Rozali, bet ji skolinga tau paslauga. Bet kuriuoatveju mums visiems butu geriau iskeliauti dabar, kol dar neranuostoliu, negu kad veliau, kai viena gyvybe jau bus nutrukusi.Visas jumoro jausmas tartum isgaravo ir as net suvirpejau nuosios minties.-Taip,- turejau pripazinti slogiu balsu."Bet vis tik nesiruosi iskeliauti."-Zinau, kad tureciau,- atsidusau.-Tuomet kas tave cia laiko. Neistengiu suprasti...-Nezinau, ar sugebeciau tau paaiskinti.Man paciam tai neturejo jokios prasmes.Jis ilgai zvelge i mano veida."Ne, vis dar nesuprantu. Bet pasistengsiu gerbti tavo asmeninigyvenima jeigu tau taip geriau."-Aciu. Tikrai gerasirdiska is tavo puses zinant, kad kai as salia,niekos jo neturi.Iskyrus viena atveji. Ir as jau viska isbandziau, kad taiistaisyciau, ar ne?-Kartais mes visi buname uzsispyre,- nusijuoke jis.- Tiesa?Ka tik uzuodziau mazos stirnu bandos kvapa. Sunku pajustidideli dziaugsma del to kvapo net ir iprastomis aplinkybemis:kvepejo blogiau nei neskaniai. Bet dabar, kai vien prisiminimasapie mergaites krauja susukdavo skrandi, neturejau pasirinkimo.Atsidusau.-Nagi, puolam,- istariau zinodamas, kad galiu prisiversti sociaiatsigerti, bet nedaug man tai pades.Pritupeme pasiruose suoliui ir laukeme, kol tas atstumiantiskvapas nukreips mus tinkama linkme.

******Kai grizome namo jau spaude saltukas. Istirpes sniegas pavirto ileda. Atrode, kad plonas ledo sluoksnis padenge viska:kiekviena egliu spygli, kiekviena kruma, visa zole aplink. Asstovejau ant upelio kranto laukdamas, kol patekes saule, tuometu Karlailas nuejo persirengti ruosdamasis i ligonine.Jauciausi issiputes nuo isgerto kraujo pertekliaus, bet zinojau,kad kai atsisesiu salia jos, tai netures jokios reiksmes. Ziurejau i

17

tamsu tekanti vandeni sustinges kaip uola, ant kurios sedejau.Karlailas buvo teisus. Man reikejo isvykti is Forkso. Jie rastu kapasakyti, kad pateisintu mano nebuvima. Kad mokausiprivacioje mokykloje Europoje. Kad buvau paauglys, pabeges isnamu. Bet kokia istorija, svarbu, kad niekas per daugneklausinetu.Juk tik metams ar porai, kol mergaite isvyktu. Ji testu savogyvenima - ji turejo toliau gyventi. Ji isvaziuotu kur nors iuniversiteta, pasentu, padarytu karjera ir galbut isteketu. Galejautai isivaizduoti - maciau ja balta suknele einancia letu zingsniu,isikibusia tevui i paranke.Buvo keista kokia jega mane nutvilke skausmas nuo sio vaizdo. Nesupratau kas su manimi darosi. Ar as pavydejau, kad ji turesateiti kurios as niekada nepamatysiu? Tai neturejo prasmes.Kiekvienas mane supantis zmogus turejo viena dalyka -gyvenima - ir iki siol dar niekam to nepavydejau.Turejau ja palikti del jos ateities. Neberizikuoti jos gyvybe. Taibuvo geriausia iseitis. Karlailas jau rado mano kelia. Reikia jopaklausyti.Saule islindo is uz debesu atsispindedama ant apledejusiupavirsiu.Dar tik viena diena, nusprendziau. Norejau ja pamatyti dar vienakarta. Galejau tai iskesti. Galbut netuzsiminciau apie galimamano dingima, tai jau butu istorijos pradzia.Bus tikrai nelengva, zinojau, kad manyje prabile nauji jutimairas bet kokia dingsti pasilikti, pratesti laika viena diena, dvi,tris... Turejau elgtis taip, kaip geriau. Zinojau, kad galiupasitiketi Karlailo sprendimu. Ir taip pat zinojau, kad buvau taippasimetes, kad pats jo negalejau priimti.Pernelyg pasimetes. Nezinojau, kas verte mane dvejoti labiau:mano apsestas smalsumas ar mano nepatenkintas apetitas?Pasukau namo persirengti svariais rubais mokyklai. Asisedusi i trecia auksta vedanciu laiptu virsuje manes laukeAlise.-Tu ir vel isvyksti,- tyliai apkaltino.Atsidusau ir linktelejau galva."Negaliu pamatyti kur si karta keliausi."-Nes as pats nezinau kur.- Sumurmejau."Noreciau, kad pasiliktum."Papurciau galva."Gal mes su Dzasperu galime keliauti drauge?"-Jus busite jiems reikalingi, jei as nebegalesiu snipineti irperspeti apie pavoju. Pagalvok apie Esmeja. Negi noretum vienumetu atskirti nuo jos puse seimos?"Tu ja labai nuliudinsi..."-Todel ir turetum likti cia."Tai ne tas pats jeigu tu butum salia ir tu tai zinai."-Taip, bet turiu daryti tai, kas geriau visiems."Bet juk yra tiek daug geru iseiciu kiek ir blogu."Viena trumpa akimirka jos mintyse pasirode keista vizija,maciau ja tuo pat metu kaip ir Alise. Maciau save apsupta keistutamsiu seseliu, kuriu negalejau atpazinti: ju formos buvonetikslios ir miglotos. Po to mano oda pradejo blizgeti saulesspinduliuose kazkur misko vidury. Ta vieta lyg ir atpazinau.Kazkas ten buvo kartu su manimi, bet ir velgi toks miglotas, kadnegalejau jo pamatyti. Vaizdai mirktelejo ir pradingo velpakeisdami ateiti per viena akimirka.-Nelabai daug ka tepamaciau,- tariau kai vizija visai isnyko."As taip pat. Tavo ateitis keiciasi pernelyg daznai, kad vaizdaitaptu ryskus. Vis tik manau, kad..."Ji nutilo ir pergalvojo daugybe nesenu viziju susijusiu sumanimi, bet visos jos buvo tokios pat miglotos.-Vis tik as galvoju, kad kazkas keiciasi,- staiga gersiai istare.-Atrodo, kad tai lemiamas momentas tavo gyvenime.Nusijuokiau vaizduodamas labai susirupinusi.-Ar tu suvoki, kad atrodai kaip netikra cigone karnavalo metu?Ji parode man liezuvi.-Kaip bebutu, nepamatei nieko blogo siandienai?- Sunerimespaklausiau.-Nemaciau, kad siandien ka nors uzmustum.- Patvirtino.-Aciu, Alise.-Eik rengtis, as niekam nesakysiu, galesi saviskiams pranestipats kai busi tam pasiruoses.Ji atsikele, zvilgtelejo laiptu apacion ir kilstelejo pecius."Man taves labai truks. Tikrai."Taip, man taip pat jos labai truks.Kol vaziavome i mokykla visi tylejo. Dzasperas jaute, kadAlises mintys kazkuo uzimtos, bet zinojo, kad jei noretu, patibutu jomis pasidalinusi. Emmetas ir Rozali buvo pasinere i savopasauli: jie aistringai ziurejo vienas kitam i akis, daresi bloga ijuos beziurint. Mes visi zinojome kaip beviltiskai jie buvovienas kita isimyleje. O gal sunku buvo tik man, nes buvauvienintelis vienisius seimoje. Budavo dienu kai man buvo tikraisunku apsuptam triju isimylejusiu idealiu poru. Siandien buvoviena is tu dienu.Gal visiems taptu legviau, jei isvykciau? Kartais jauciausi kaipmano amziaus senis, agresyvus ir prasto charakterio.Zinoma atvykus i mokykla as visu pirma pradejau ieskoti akimis mergaites.Kaip gi kitaip.Buvo keista pagalvojus koks mano pasaulis vienisas ir tuscias bejos - dabar visas mano pasaulis sukosi aplink ja, nebe apie mane.O gal ir ne taip sudetinga paaiskinti. Praktiskai poastuoniasdesimt metu gyvenimo bet koks naujas reiskinystapdavo atrakcija.Jos dar nebuvo, bet jau girdejau jos antikvarines masinostriuksminga burzgima. Pasiremiau ant savo masinos josbelaukdamas. Visi nuskubejo i pamokas isskyrus Alise, kuri likolaukti su manimi.Mano pagunda jiems buvo nuobodi: jie neistenge suprasti kaipvienas zmogus gali taip ilgai prikaustyti mano demesi, koksskanus jis bebutu.Ziuredama tiesiai pries save, rankomis stipriai isikibusi i vaira,mergaite letai isuko i aikstele. Ji atrode susierzinusi. Manprireike geros sekundes isivaizduoti kas galejo nutikti, ir darvienos, kad pamatyciau jog visi zmones siandien atrodesusierzine. Ak, juk visas kelias padengtas ledu ir jiems reikejosusikaupti bevairuojant. Maciau kaip rimtai ji stengesi isvengtirizikos.Tai gerai tiko prie visko, ka jau spejau apie ja suprasti. Prie jossavybiu saraso pridejau atsakomybe ir rimtuma. Ji sustojonelabai toli nuo manes, bet vis dar nepastebejo, kad as cia stoviui ja ziuredamas. Svarsciau

18

ka ji darys mane pastebejusi? Parausir nueis i sali?Tokios buvo mano pirmos mintys. O gal drasiai atlaikys manozvilgsni? Gal prieis pasisneketi? Giliai ikvepiau pripildydamassavo palucius vilties, jeigu ji noretu pakalbeti.Ji letai islipo is masinos atsargiai tikrindama ledu padengtakelia. Ji nepakele akiu ir tai mane suerzino. Gal man reiketunueiti su ja pasneketi?Ne, prasta mintis.Vietoj to, kad pasuktu link mokyklos, ji letai nuejo link masinosgalo keistai isikibusi i stoga, lyg nepasitiketu savo kojomis.Nesusilaikiau nenusisypsojes ir Alise idemiai pazvelge manopusen. Stengiausi negirdeti jos minciu linksmindamasisbeziuredamas i mergaite, kol toji tikrino grandines ant ratu. Isjos koju pozos supratau, kad ji tikrai galvojo nukrisianti. Visikiti normaliai ejo i mokykla, gal tik ji pasistate masina ypacapledejusiame plote?Ji sustingo nuleidusi galva keista israiska akyse. Tai buvo...Svelnumas? Lyg pamate kazka verta svelnumo?Ir vel smalsumas buvo toks pat stiprus kaip troskulys. Lyg butinai tureciau suzinoti ka ji galvoja, lyg tai butu vienintelisreiksmingas dalykas gyvenime.Eisiu su ja pasneketi. Atrode, kad paranke jai buvo tikraireikalinga, bent jau kol iseis is ledo ploto. Betgi zinoma, asnegalejau jai to pasiulyti, ar ne? Dvejojau tarp dvieju jausmu. Jeiji tikrai taip nepakente sniego, kaip reaguos i mano ledine balta oda? Jei tik buciau turejes pirstines...-NE,- garsiai suriko Alise.Instinktyviai isiklausiau i jos mintis is pradziu galvodamas, kadas blogai apsisprendziau del mergaites. Bet tai neturejo niekobendra su manimi.Taileris Kraulis sugalvojo isukti i aikstele pernelyg greitai. Jistikrai paslys ant apledejusio ploto.Vizija atejo tik puse sekundes pries realybe. Tailerio furgonasbuvo jau posukyje kol as dar tebeziurejau i suspaudusia lupasAlise. Mano veide atsispindejo siaubas. Ne, sita vizija neturejosu manimi nieko bendra, ir tuo paciu viskas buvo su manimisusije. Tailerio furgonas - kurio ratai jau uzleke ant ledo paciublogiausiu budu - leke beprotiskai tiesiai link mergaites, kuritapo mano visatos prasme.Masinos, kuri slydo Taileriui visiskai nekontroliuojantsituacijos, trajektorija buvo aiskiai nuspejama ir be Alises.Mergaite vis dar tebestovejo savo masinos gale, paciojeblogiausioje vietoje. Ji pakele akis susidomejusi artejanciutriuksmu. Jos akys apsistojo ties mano siaubo iskreiptu veidu irpasisuko zvilgteleti i artejancia mirti.TIK NE JI. Sis riksmas nuskambejo mano galvoje lyg susukesbutu kazkas kitas. Vis dar tebeskaitydamas Alises mintispamaciau, kad vizija keiciasi, bet jau neturejau laiko isigilinti ipokyciu pobudi.As jau pasileidau tarp zmoniu atsidurdamas tarp furgono irsuakmenejusios mergaites. As begau taip greitai, kad viskasaplink susiliejo, isskyrus ja. Ji manes nemate - jokia zmogausakis nebutu galejusi manes pastebeti - vis dar ziuredama iatlekiancia mase, kuri ruosesi ja pritreksti prie masinos sono.As apglebiau jos liemeni judedamas taip greitai, kad negalejaubuti toks svelnus kaip norejau. Viena simtaja sekundes dali, kolstaigiai traukiau jos lengvuti kuna is pavojaus zonos ir issitiesiauant asfalto spausdamas ja glebyje, suvokiau, kokia ji buvoglezna.Mano kunas uztirpo isgirdus sausa jos galvos trinktelejima ileda.Bet neturejau ne sekundes patikrinti kaip ji jautesi. Uz musuisgirdau cypiancias furgono padangas, lyg jis stengtusi isvengtisusidurimo su mergaites masina. Jis truputi pakeite krypti,pasisuko ir vel grizo i pirmaja trajektorija, lyg butu traukiamasmagneto.Vienas zodis , kurio dar niekada nedrisau istarti damudraugijoje, issprudo pro mano tvirtai suspaustus dantis.As jau ir taip pernelyg daug padariau. Puikiai supratau kokiadidziule klaida esu bedarantis stai taip praskrides pro visusmokinius. Zinojimas manes nesustabde, nors ir bandziausvarstyti i koki pavoju statau ne tik save, bet ir visa savo seima.Viesas pasirodymas.Viskas bus labai blogai, bet nebuvo jokiu sansu, kad tai mansutrukdytu neleisti furgonui atimti jos gyvybe antra karta.As staiga ja paleidau ir istiesiau savo rankas pries mus. Smugistaip trinktelejo mane atgal i mergaites masina, kad pajutau manopecius apgaubianti metalo sluoksni. Furgonas garsiai sudrebejoatsitrenkdamas i mano nejudancias rankas ir pakilo linguodamasant uzpakaliniu ratu. Jei pajudinsiu rankas, furgonas nukristiesiai jai ant koju.O, visu sventu vardu, negi si katastrofa niekada nesibaigs? Ardar liko kas nors blogo, kas galetu nutikti? Butu labai keista ciabestovint ir belaikant i virsu pakelta furgona kviestis pagalbos.Numesti furgono taip pat negalejau, turejau pagalvoti ir apievairuotoja, kurio mintys buvo paniskai isteriskos.Isspaudziau tylu garsa ir lengvai stumtelejau furgona tolyn vienatrumpa akimirka. Kol jis vel krito ant musu as ji pagavau isapacios savo desine ranka, kol kairiaja vel apkabinau mergaiteper liemeni.Jos kunas buvo lyg sumedejes kol as ja truktelejauis po masinos. Ar ji prarado samone? Kiek gi nuostoliu pridariaujos kunui siuo laukiniu improvizuotu isgelbejimu?Dabar, kai jau zinojau, kad jai niekas nebegresia, paleidaufurgona. Visi langai garsiai isduzo kai jis sunkiai nukrito zemyn.Zinojau, kad tikroji krize dar tik prasides. Ka ji spejo pamatyti?Ar kas nors pamate mane isdygstant jos pasoneje ir pradedantmanipuliuoti furgonu ore ir jos kunu? Sie klausimai turejo taptimano pirmenybe.Bet as buvau per daug susirupines, kad pradeciau jaudintis savoviesu pasirodymu taip, kaip tureciau. Buvau supanikaves viennuo minties, kad bandydamas ja isgelbeti galejau ja suzeisti.Persigandes budamas taip arti jos kuno ir gerai zinodamas, kapajusiu jei leisiu sau ikvepti oro. Pernelyg gerai suvokdamas josminksto, prie manes prispausto kuno skleidziama siluma: net permusu abieju dviguba rubu sluoksni ja jauciau...Pirmoji baime vis tik buvo didziausia. Nuleidau i ja akis jaugirdedamas pirmuosius liudininku suksnius. Norejau pamatytijos veida, ar ji neprarado samones, beprotiskai tikejausi, kad jinekraujavo.Jos akys buvo placiai atvertos, jose sustinges sokas.-Bella?- paklausiau jau beveik pasiekes isprotejimo riba.- Tauviskas gerai?-Viskas gerai,- automatiskai atsiliepe ji nuostabos pilnu balsu.Isgirdus jos balsa mane pervere didziule, beveik skausmingapalengvejimo banga. Ikvepiau oro jau nesijaudindamas del savogerkles perstejimo. Beveik dziaugiausi ji jausdamas.Ji suvirpejo noredama atsisesti, bet as dar nebuvau pasiruoses

19

jos paleisti. Laikydamas ja glebyje jauciausi keistai... Saugus.Kaip bebutu, jau jauciausi truputi geriau.-Atsargiai,- perspejau ja.- Atrodo, tu gana smarkiai susitrenkeigalva.Jos kvape nebuvo sviezaus kraujo pedsaku - butinybe - bet taidar nereiske, kad nebuvo vidinio kraujavimo. Staiga labainekantriai panorau kuo greiciau parodyti ja Karlailui ir jorentgeno aparatams.-Ai,- istare ji. Jos balso tonas buvo juokingas, lyg tik dabar butupajutusi skausma.-Taip ir galvojau.Is palengvejimo situacija man atrode juokinga, jauciausi lygmigloje.-Kaip, po velniu...Jos balsas nutruko, akys placiai pazvelge i mane.-Kaip tau pavyko taip greit cia atsidurti?Palengvejimas nusedo, jumoras dingo. Ji pamate per daug.Dabar, kai mergaite jau buvo sveika ir saugi, susirupinimasseima paeme virsu.-As buvau visai salia taves, Bella.Is patirties zinojau, kad jeigu buciau atsakes pernelyguztikrintai, klausiantysis galetu pats suabejoti savo teisumu.Ji vel pasimuiste noredama atsisesti ir si karta as ja paleidau.Man reikejo ikvepti, kad galeciau itikinamai vaidinti.Turejau laikytis atokiau, kad jos karsto kraujo siluma netrukdytuman susikaupti. Pasislinkau kiek galima toliau nuo jos, bent jautiek, kiek buvo vietos tarp dvieju masinu.Ji pakele akis ir as atlaikiau jos zvilgsni. Suklysti nusukdamasakis galejo tik pradedantis melagis, o man buvo toli iki blogo melagio. Mano israiska buvo nekalta ir susirupinusi. Atrode, kadji pasijuto nejaukiai. Puiku.Avarijos vietoje jau buvo daugybe mokiniu. Vaikai stumdesinoredami pamatyti ar buvo kraujo. Daugybe balsu susimaise suju mintimis. As stengiausi isgirsti ar kas nors dar ka nors mate,po to mano demesys vel grizo prie mergaites.Atrode, kad ji nesuvoke is kur sis triuksmas, vis dar sokiruotuzvilgsniu apsidaire ir pabande atsikelti.As atsargiai uzdejau savo ranka jai ant peties stengdamasissulaikyti.-Palauk dar truputi.Atrode, kad su ja viskas tvarkoje, bet gal jai nereiketu judintikaklo. Ir vel panorau, kad cia atsirastu Karlailas. Negalejaulyginti savo teoriniu medicinos mokslu su jo simtmeciupraktika.-Man salta,- pasipriesino ji. Ji vos nenumire du kartussutraiskyta ir viskas, kuo ji skundesi, tai kad jai salta? Sukikenaubandydamas sau priminti, kad sioje situacijoje nera niekojuokingo.Bella mirktelejo ir jos zvilgsnis sustojo ties mano veidu.-Tu stovejai ten.Ir vel mano juokas dingo taip greit kaip ir uzejo. Jos zvilgsnispasisuko vakarop, net jei per furgono stoga nieko nesimate.-Salia tavo masinos.-Ne.-As tave maciau,- spyresi ji. Kai ji spyriojosi jos balsas tapovaikiskas. Ji kilstelejo smakra.-Bella, as buvau visai salia ir isgelbejau tave, tai ir viskas.Giliai pazvelgiau i jos akis stengdamasis priversti patiketi manoversija - vienintele logiska versija. Jos lupos kietai susispaude.-Ne.Tik be panikos, stenkis islikti ramus. Jei tik galeciau akimirkaipriversti ja uzsiciaupti, liktu laiko sunaikinti irodymams... Irpaneigti jos versija pasinaudojant smegenu sukretimu. Juk tau,paciai tyliausiai mergaitei pasaulyje, nesunku butu trumpamnutilti? Jei tik ji galetu pasitiketi manimi tik akimirka...-Nagi, prasau, Bella,- tyliai paprasiau.Mano balsas prase, nes suvokiau kaip labai noreciau, kad jimanimi patiketu. Troskau to visa sirdimi ir ne vien tik delavarijos. Koks kvailas noras. Kas pasikeistu, jei ji imtu manimipasitiketi?-Kodel?- vis dar su savigynos gaidelemis paklause ji.-Pasitikek manim,- jau maldavau.-Pazadek man, kad veliau viska paaiskinsi.Supykau ant saves kam vel turejau jai meluoti, kuomet labiau uz viska troskau jai irodyti, kad esu vertas pasitikejimo. Todel kaijai atsakiau mano balsas buvo grubus:-Gerai!-Jau geriau nepamirstum isteseti zodzio.Pagalba jau artejo, zmones pradejo rinktis aplink, kazkasiskviete policija ir sirenos jau girdejosi uz daugmaz simto metru,o as tuo tarpu stengiausi ismesti is galvos mergaite ir tinkamaisurikiuoti savo mintis. Skanavau visas aplinkines mintis, net irtu, kurie nebuvo ivykio vietoje, bet nieko itartino negirdejau.Daugelis is ju buvo nustebe matydami mane salia Bellos, betvisi priejo ta pacia isvada - vienintele galima isvada - kadanksciau jie manes paprasciausiai nepastebejo.Ji buvo vienintele nesutinkanti manyti kaip kiti, bet jospasakojimas taip pat bus vienintelis, tai neturejo daug reiksmes.Ji buvo persigandusi ir sokiruota, jau nekalbant apie galvossmegenu sutrenkima kuri as jai ko gero suteikiau. Ji tikriausiai buvo soko busenos. Lengvai suprastumem, jog jos istorija buvotik po gautos traumos pasirodziusiu vaizdiniu pasekmes. Niekasja nepatikes isklause visu liudininku parodymus.Kai isgirdau ka tik i ivykio vieta atejusiu Rozali, Emmeto irDzaspero mintis gavau truputi susiraukti. Gerai jauciau, kadsianakt man teks duoti gera paaiskinima.Norejau panaikinti savo peciu ispaudus ant masinos, betmergaite buvo pernelyg arti. Turesiu palaukti, kol kas norsatkreips jos demesi.Tas laukimas erzino, be to, labai jau daug poru akiu stebejomane, kol jie visi bande atstumti furgona, kad mus islaisvintu.Tureciau jiems padeti, vien jau tam, kad pagreitinciau procesa,bet buvau jau pakankamai iklimpes, bet to, mergaite vis darziurejo i mane verianciomis akimis. Galu gale jiems vis tikpavyko ir medikai greitai pribego prie musu su visais savoirankiais.Pasirode vyriskis prazilusiais plaukais. Jau buvau ji mates.-Ei, Edward'ai, ar tau viskas gerai?- paklause Bretas Warneris.Jis dirbo ligonineje su mano tevu. Man pasiseke - pirma kartasiandien - kad jis pirmas prie musu priejo. Jo mintys buvoraminancios ir atidzios.

20

-Man viskas gerai, Brettai, manes net nepaliete. Bet bijau, kadBella susitrenke. Kai ja patraukiau furgonui is kelio ji ganasmarkiai trinktelejo galva...Bretas tuoj pat susidomejo mergaite, kuri dabar i mane ziurejokaltinanciu zvilgsniu. Lyg buciau ja isdaves. Ak, tiesa. Ji jukbuvo tyli kankine - jai labiau patikdavo kenteti tyloje.Ji nepuole is karto neigti mano zodziu ir man siek tiekpalengvejo.Antrasis greitosios pagalbos gydytojas stengesi mane itikintiapziurai, bet as labai greitai ji atkalbejau. Uzteko pazadeti, kadmano tevas pats mane apziures ir jis mane paliko ramybeje. Sudaugeliu zmoniu uztekdavo kalbeti uztikrintai. Zinoma,mergaitei tai negaliojo. Ar joje is viso buvo kas nors normalaus?Jai uzdejo kaklo apsauga - ji nuostabiai nuraudo susidrovejusi.As pasinaudojau jos demesio nukrypimu, kad atsargiaipanaikinciau irodymus, lengvai istiesindamas savo peciuispaudus masinoje. Vien tik mano broliai ir seserys pastebejo kadariau, uz nugaros girdejau tylu Emmeto pazada po to patikrintiir panaikinti kas liko.Buvau dekingas Emmetui ir galejau jau ramiau isitaisytigreitosios pagalbos masinoje.Policijos sefas atvyko anksciau, nei Bella isedo i greitaja.Nevertejo ne pradeti klausytis jo minciu, jos buvo paniskos,sumaisytos su kai kuriais tarp ju ivykusiais pokalbiais. Kai jispamate savo vienintele dukra sodinama i greitaja, ji uzliejoneapsakoma kaltes ir susirupinimo banga. Jo jausmai manepervere ir isaugo manyje. Kai Alise mane perspejo, kadnuzudydamas jo dukra ji pribaigciau, ji tikrai neperdejo.-Bella!- suriko jis.-Viskas man bus gerai, Carl... Teti.- atsiduso ji.- Nieko ciablogo.Bet jos tikrumas jo neuztikrino. Jis pasisuko i artimiausiagydytoja paklausti informacijos.As jo klausiausi, kol jis siaip taip formulavo sakinius apimtaspanikos, kai staiga supratau, kad jo mintis papildydavo zodziai.Tai buvo tartum... As negalejau aiskiai girdeti jo minciu.Hmmm. Carlis Swanas nebuvo toks tylus kaip jo dukra, betdabar jau zinojau, i ka ji atsigime.Idomu.Iki siol dar nebuvau prisiartines prie policijos sefo. Visadagalvojau, kad jis letai mastantis zmogus net nesusimastydamas,kad gal tai as buvau letokas. Jo mintis as girdejau, bet kai kuriosju detales liko giliai pasleptos. Galejau girdeti tik jo balso tenoramintyse, tik tiek...Banziau isiklausyti idemiau, gal jo mintys atskleistu manmergaites tylos paslapti? Bet Bella jau buvo masinoje ir greitojipajudejo.Buvo sudetinga atsiplesti nuo idejos, kad galbut jau turejaupaslapties, kuri visisskai mane apsedo, rakta. Bet reikejo daugka apsvarstyti, perzvelgti viska, ko siandien pridariau. Turejauklausytis, kad isitikinciau, jog tikrai niekas nieko nemate ir kad mums nereikes pulti kraustytis. Turejau susikaupti.Gydytoju mintyse nebuvo nieko itartino. Viskas, ka jie galejo pasakyti, tai kad mergaitei nebuvo nieko blogo. Ir, kad ir kaipbebutu keista, Bella laikesi mano ivykiu versijos.Kai atvykome i ligonine mano pirmenybe buvo pamatytiKarlaila. Skubejau pro automatiskai atsiveriancias duris, betnegalejau nuleisti akiu nuo Bellos. Zvelgiau i ja per seseliumintis.Man buvo lengva atpazinti taip iprastas tevo mintis. Jis buvovienas savo mazame kabinete. Dar karta pasiseke per sianevykusia diena.-Karlailai.Jis girdejo mane ateinant, bet susirupino isvydes mano veida. Jispasoko ir jo ir taip baltas veidas dar labiau pabalo. Jis zvelge imane is uz savo stalo."Edward'ai... Tu juk ne..."-Ne! Ne tai...Jis giliai ikvepe."Be abejo. Atsiprasau uz tokias mintis. Zinoma, tavo akys,galejau susiprasti..."Tare zvelgdamas i mano gintaro spalvos akis su palengvejimu.-Bet ji susizeide, Karlailai. Ko gero nieko rimto, bet...-Kas atsitiko?-Kvaila masinos avarija. Ji buvo blogu metu blogoje vietoje. Asnegalejau likti ten... Leisti ja suzeisti...."Ramiai, ramiai. Pradek is pradziu. Kaip tu isipainiojes?-Vienas furgonas slydo ledu.- murmejau ziuredamas i siena uzjo kol kalbejau (nebuvo jokiu diplomu, kabejo vienintelis jomegstamas paveikslas ).- Ji buvo jo kelyje. Alise mate jiatlekiant, bet negalejau padaryti ka nors kita, tik begti pro visaminia, kad ja is ten istraukciau. Niekas nieko nepastebejo...Isskyrus ja. Turejau taip pat sustabdyti furgona, ir vel niekasnemate, isskyrus ja... Man labai gaila, Karlailai. Tikrainenorejau viesai musu parodyti.Jis apejo stala ir uzdejo savo ranka ant mano peties."Tu pasielgei teisingai. Zinau, kad tau turejo buti nelengva.Didziuojuosi tavimi."Dabar jau drisau pazvelgti jam i akis.-Ji zino kad su manimi... Kazkas negerai.-Tai nesvarbu. Jeigu reikes isvykti, mes isvyksim. Ka ji sake?As pasimetes papurciau galva.-Kol kas nieko.-Kol kas?-Ji laikosi mano versijos... Bet ji laukia mano paaiskinimo.Jis truputi susirauke apmastydamas ka pasakiau.-Ji susitrenke galva... Na, as ja sutrenkiau.- Greitai pasakojau.-As gana smarkiai ja trinktelejau zemen. Atrodo, nieko blogo, betneturetu buti sunku issiginti jos zodziu.Ir jau besakydamas tuos zodzius pasijutau tikras nieksas.Karlailas isgirdo karteli mano balse."Gal to neprireiks. Palaukim ir matysim kaip viskas vyks, gerai?Atrodo, kad turiu viena paciente apziurai."-Labai prasau,- istariau.- As labai bijau, kad ja suzeidziau...Karlailo akyse pasirode kibirkstele. Jis perbrauke ranka per savotruputi sviesesnius uz akis plaukus ir nusijuoke."Man atrodo, kad tau tai buvo idomi diena, tiesa?" Jo mintysemaciau ironija ir tai, kad si situacija ji linksmino. Na irpasikeitimas. Kazkuria sekundes dali nesamoningai puoliau jai ipagalba, pavirsdamas is pabaisos i globeja.Nusijuokiau kartu su juo. Prisiminiau, kad Bellai tikrai reikejoglobejo nuo manes paties. Juokiausi, nes kad ir kas bebutunutike, as vis dar buvau jai toks pat pavojingas, kaip anksciau.Tai buvo viena paciu ilgiausiu valandu mano gyvenime.Laukiau vienisas Karlailo kabinete ir klausiausi ligoninesminciu.Taileris Kraulis, furgono vairuotojas, buvo smarkiau susizeides

21

ir visas demesys buvo nukreiptas i ji. Ji vis dar lauke eilesrentgenui. Karlailas laikesi atokiau pasitikedamas ja priemusiugydytoju zodziais, kad jai nieko blogo. Mane tai nervino, nors irsuvokiau, kad jis elgiasi teisingai.Uztektu vien to, kad jipazvelgtu i jo veida ir prisimintu mane, kad yra kazkas keistomusu seimoje, ji galetu pradeti klausineti.Vienu dalyku neabejojau: aplink ja buvo pakankamaikompanijos pokalbiams. Taileris tiesiog vire kalte, del to kadvos jos neuzmuse du kartus. Atrode, jis niekada neuzsiciaups.Galejau matyti jos veida jo mintyse, ir man buvo aisku, kad jilabai norejo kad jis nutiltu. Kaip jis galejo to nesuprasti?Isitempiau, kai isgirdau Taileri jos klausiant, kaip ji issikapste?Laukiau nekvepuodamas kol ji svarste.-Hmm...- isgirdau ja numykiant. Po to ji ilgam nutilo ir Tailerissvarste, ar sis klausimas jai buvo nemalonus. Galu gale ji istare:-Edward'as mane nustume.Atsidusau. Mano kvepavimas pagreitejo. Dar nebuvau girdejes,kaip ji istaria mano varda... Man patiko tas garsas, net jeigirdejau ji per Tailerio mintis. Norejau isgirsti pats...-Edward'as Cullen'as,- vel istare ji matydama, kad Tailerisnesuprato, apie ka ji kalba. Jau buvau prie duru, uzdejes vienaranka ant rankenos. Troskimas ja pamatyti su kiekviena sekundetapo vis stipresnis. Turejau pats sau priminti atsargumotaisykles.-Jis buvo salia manes.-Cullen'as? As jo nepastebejau... Bet viskas ivyko taip greitai.Ar jam viskas gerai?-Atrodo, kad taip. Jis vis dar kazkur cia sukinejasi. Jo bent jauniekas nepagulde.Maciau jos susimasciusi zvilgsni, itarima perbegusi jos akis,detales, kuriu Taileris nepastebejo."O ji grazi."- nustebes pagalvojo Taileris.- "Net ir visa purvina.Ji ne visai mano stiliaus, bet... Tureciau paskirti jai pasimatyma.Reiktu tik atsiprasyti uz siandiena..."As jau buvau laukiamajame, visiai salia jos palatos,nesusimastydamas ne sekundei ka darau. Pasiseke, kad slaugeiejo i palata pries mane - buvo Bellos eile rentgenui. Atsiremiaui tamsia siena uz kampo stengdamasis is visu jegu nesekti paskuija.Koks mano reikalas jeigu Taileriui ji pasirode grazi? Ta matytiturejo visi. Nebuvo jokios priezasties, kad as jausciausi... Kabutent as jauciau? Nejaukuma? Ar pyktis butu arciau tiesos?Visa tai neturejo jokios prasmes.Stovejau ten, kur buvau taip ilgai, kaip tik galejau. Vis tik manonekantrumas nugalejo ir pasukau link rentgeno kabineto. Ji jaubuvo isvezta i palata, bet galejau uzmesti aki i jos rentgenonuotraukas.Tai, ka pamaciau, mane nuramino. As jos nesuzeidziau, bent jaunelabai smarkiai.Karlailas mane pakviete."Atrodai daug geriau."Ir toliau tebeziurejau pries save. Mes nebuvome vieni,koridoriuje buvo daug slaugiu ir lankytoju."Ak, taip,"- jis pakabino nuotraukas pries sviesa, bet mannebuvo reikalo pazvelgti antra karta.- "Jai viskas tvarkoj. Geraipadirbejai, Edward'ai."Isgirsti toki komplimenta is savo tevo mane priverte pasijustikeistai. Turejau didziuotis, bet gerai zinojau, kad jam nepatikstai, ka ruosiausi dabar daryti. Bent jau tikrai nepatiktu, jei zinotukodel.-Manau, kad eisiu su ja pakalbeti,- tariau.- Kol ji dar tavesnepamate. Elgsiuosi naturaliai. Lyg nieko nebutu ivyke. Gal taipades sutvarkyti visa si reikala.Va kas galetu tapti visai neblogu pasiteisinimu. Karlailaslinktelejo galva paskendes savo mintyse, vis dar tebeziuredamasi nuotraukas.-Gera mintis. Hmmm...Zvilgtelejau i nuotraukas noredamas suprasti, kas taip pritraukejo demesi."Tik paziurek i visas ankstesnes kritimo zymes. Kiek gi kartujos mama ja ismete is ranku?"Karlailas nusijuoke is savo paties minciu.-Pradedu galvoti, kad si mergaite traukia nesekmes. Ji visadarandasi blogu momentu blogoje vietoje."Tu teisus, siuo metu Forksas su tavimi apylinkese, ko gero jaibutu ne pati geriausia vieta."Sudrebejau."Eik. Pabandyk ja nuraminti. As prieisiu kiek veliau."Nuejau dideliais zingsniais jausdamas kaltes antpludi. Buvautikrai geras melagis, jei sugebejau apkvailinti Karlaila.Kai iejau i palata Taileris tebemurmejo jau simtaji atsiprasyma.Mergaite stengesi jo nesiklausyti apsimesdama miegancia. Josakys buvo uzmerktos, bet kvepavimas nelygus, ir kartais jisusinervinusi kilsteledavo pirstus.Ilga laika zvelgiau i jos veida. Tai bus paskutinis kartas kaigalejau i ja pazvelgti. Sis faktas skausmingai pervere manokrutine. Ar todel, kad nekenciau palikti neissprestos misles?Man tai nepasirode pakankama priezastis.Galu gale giliai ikvepiau ir nutariau prisiartinti visiemspasirodydamas.Mane pamates Taileris vel prabilo, bet as priglaudziau pirstaprie lupu.-Ji miega?- sumurmejau.Jos akys staiga atsimerke ir ji isistebeilyjo i mano veida.Mirktelejo, po to prisimerke su pykcio ir itarimo israiska.Priminiau sau, kad reikejo ir toliau vaidinti, todel nusisypsojautaip, lyg nieko keisto nebutu atsitike, isskyrus lengva galvossutrenkima ir is jo pasekusias keistas vizijas.-Ei, Edwardai, as atsiprasau...- pradejo jis.Vienu rankos judesiu nutraukiau jo atsiprasymu lavina.-Juk niekas nemire.- Istariau nusisypsodamas is savo patiesjuokelio.Buvo neitiketinai lengva ignoruoti Taileri, net jei jis buvo vos uzkeliu metru ir kraujavo. Anksciau niekada nesupratau kaipKarlailas sugebedavo ignoruoti savo pacientu kraujo kvapa juosgydydamas. Negi nebuvo pavojinga leistis nuolat sitaipgundomam? Bet dabar tai suvokiau. Jei susikaupiame ties kuonors labai svarbiu pagunda nebeturi galios. Netgi vis dar svieziai tebetekantis Tailerio kraujas buvo niekas salia Bellos kvapo.Nutariau likti nuo jos kiek atokiau prisesdamas ant taileriociuzinio krasto.-Taigi, koks nuosprendis?Jos lupu kampuciai pakilo.-Man nieko blogo, bet jie nenori isleisti manes namo. Paaiskinkman, kodel tu gali laisvai vaikscioti, bet mes -ne?-Pazinciu reikalas.- Atsakiau lengvabudiskai.- Bet nesijaudink,as pasirupinsiu tavo pagrobimu.

22

Atsargiai stebejau jos reakcija kai tevas iejo i palata. Jos akys isnuostabos issiplete, lupos prasivere. Suurzgiau savyje. Be jokiosabejones, ji pastebejo musu panasuma.-Taigi, panele Swan,- tare jis.- Kaip jus jauciates?Jo zavesys ir manieros nuramindavo bet kuri pacienta per pusesekundes. Bet, zinoma, negalejau buti tikras, kad tai pasiseks suBella.-Man viskas gerai,- ramiai atsake ji.Karlailas pakele jos nuotraukas salia jos lovos.-Jusu nuotraukos geros. Ar skauda galva? Pasak Edward'o justikrai smarkiai trinktelejot.-Viskas man gerai,- lengvai atsidususi pakartojo.Si karta jos balse nuskambejo nekantrumas. Ji paziurejo i maneniuriu zvilgsniu. Karlailas priejo prie jos ir svelniai panerpirstus i jos plaukus ieskodamas guzo.Visas mano pasipriesinimas dingo ir mane uzliejo emocijubanga.Daug kartu maciau Karlaila dirbanti su zmonemis. Pries daugmetu netgi jam padedavau, vis tik tokiose situacijose, kurnebudavo kraujo. Man nebuvo naujiena matyti kaip jis jaapziurineja, lyg pats butu zmogus. Tiesa, visada jam pavydejausavitvardos, bet niekada taip smarkiai, kaip dabar. Sis kartasskyresi nuo kitu. Pavydejau jam daug daugiau nei savitvardos.Troskau, kad pradingtu tas skirtumas tarp jo ir manes, kad taippat galeciau ja liesti be galo svelniai, be baimes nesusivaldyti...Ji sudrebejo ir as pasimuisciau ant Tailerio lovos. Turejaususikaupti ties savo poza, kad vel atrodyciau atsipalaidaves.-Skauda?- paklause Karlailas.Jos smakras kilstelejo i virsu.-Nelabai,- atsake.Dar viena detale jos ipatybiu sarase - ji buvo istverminga. Jainepatiko pasirodyti silpnai.Ji buvo ko gero pats glezniausias mano sutiktas padaras, bet jainepatiko pasirodyti silpna... Lengvas juokas issprudo is manoburnos.Ji mestelejo man isizeidusi zvilgsni.-Gerai,- tare Karlailas.- Jusu tevas laukia salia. Galit keliautinamo. Bet grizkit jeigu pasidarytu silpna ar pablogetu regejimas.Jos tevas buvo salia? Kad ir kaip besistengiau prigauti mintis islaukiamojo, niekaip neradau to sunerimusio balso.-Negaliu grizti i mokykla?-Siandien jums butu geriau pailseti,- jai patare Karlailas.-O jis gris i pamokas?- paklause linkteledama mano pusen.Reaguoti normaliai, nekelti itarimo... Negalvoti apie poveiki,kuri ji man sukelia, kai isiziuri i akis.-Juk kas nors turi jiems pranesti, kad tu gyva,- pareiskiau.-Tiesa, atrodo, kad puse mokyklos laukia koridoriuose.-prisimine Karlailas.Si karta galejau tiksliai nuspeti jos reakcija, prisiminiau, kaip jinekente, kai visi i ja spokso. Ji manes nenuvyle.-O, del Dievo meiles!- susuko paslepdama veida tarp ranku.Buvau labai patenkintas, kad si karta atspejau tiksliai.-Gal norite likti cia?- paklause Karlailas.-Ne, ne,- ji paskubejo atsakyti.Ji nuleido kojas ir pasoko nuo lovos. Jos kojos susipyne ir jikrito tiesiai Karlailui i glebi. Jis greitai ja pagavo ir pastate antkoju.Ir vel mane uzliejo gilus pavydas.-Viskas gerai,- tare ji kol jis nieko nepasake ir jos skruostainusidaze nuostabia spalva.Zinoma, jos rausvi zandai Karlailui nedare jokio poveikio. Jispatikrino, kad ji atrado lygsvara ir ja paleido.-Jei skaudes, isgerkit aspirino,- patare jis.-Tikrai nera taip blogai.-Atrodo, jums labai pasiseke,- tare pasirasydamas leidimaisvykti.Ji pasuko galva link manes.-Pasiseke, nes Edward'as buvo netoliese.-Ak taip... Tiesa,- pratare Karlailas isgirdes jos balse tas paciasgaideles, kaip ir as.Ji vis dar negalvojo viska isivaizdavusi. Kol kas dar ne."Palieku tave viena,"- pagalvojo Karlailas.- "Elkis, kaip tauatrodo geriau."-Aciu, tu be galo man padedi,- tyliai sumurmejau.Ne vienas zmogus neisgirdo. Karlailas nuslepe sypsena del mano sarkazmo ir pasisuko i Taileri.-Bijau, kad jums teks likti pas mus kiek ilgiau.- Tare jaupradedamas apziurineti jo ipjovimus.Na, ko gero logiska, kad po visko, ko pridirbau, man reikejoviska ir sutvarkyti. Bella laisvai ejo link manes sustodamapernelyg arti ir priversdama mane pasijusti nejaukiai irnepatogiai. Staiga prisiminiau, kaip pries uzverdant siai koseitroskau, kad ji taip pasielgtu. Beveik mano noru parodija...-Ar galiu trumpam su tavim snekteleti?- paklause.Jos karstas kvepavimas nutvilke mano veida, turejau pasitrauktizingsni atgal. Jos zavesys ne kiek nesumazejo, vis suzadindamasmanyje pulsavima, pirmykscius instinktus, kai tik budavau saliajos. Mano burna uzpludo nuodai, raumenys isitempe pasiruosesuoliui, ikalinti ja savo glebyje ir pasiekti dantimis jos kakla...Mano siela buvo stipresne uz norus, bet riba nebuvo labai toli.-Tavo tevas laukia taves,- istariau tvirtai sukasdamaszandikaulius.Ji trumpai zvilgtelejo i Taileri ir Karlaila. Jei Taileris i musnekreipe jokio demesio, Karlailas klausesi kiekvieno manoatodusio."Atsargiai, Edward'ai"-Noreciau asmeniskai su tavimi pakalbeti, jei tu ne pries.- jinepasidave.As visai to nenorejau bet sudraudziau pats save. Reikia galu galebaigti sia problema. Kai isejome is palatos manyje buvo visiskasumastis. Klausiausi jos nelygaus ejimo rikiuodamas savomintis.Dabar vel reiks vaidinti. Zinojau, koki vaidmeni pasirinksiu - assioje istorijoje busiu blogasis personazas. Busiu ziaurus,meluosiu ir tyciosiuosi is jos.Tai buvo priesinga mano jausmams, jausmams, kuriemspriesinausi sitiek metu. Dar niekada gyvenime taip netroskau,kad manimi pasitiketu. Dabar ruosiausi pats suzlugdyti bet kokiapasitikejimo galimybe. Blogiausia buvo zinoti, kad tai buspaskutinis jos prisiminimas apie mane. Tai buvo manoatsisveikinimas.Sustojau ir atsisukau i ja.

23

-Nagi?- saltai paklausiau.Ji trupti atsitrauke nustebinta mano nemalonaus tono. Joszvilgsnis pagilejo, veidas igavo ta pacia israiska, kuri buvomane apsedusi jau sitiek laiko.-Tu turi man paaiskinti,- labai tyliai sumurmejo ir jos veidasisbalo.Man buvo sunku islikti grubiu.-As isgelbejau tavo gyvybe. Nieko nesu tau skolingas.Ji suvirpejo. Matyti, kaip mano zodziai ja iskaudino, mane nudegino lyg rugstis.-Tu pazadejai,- susnabzdejo dar tyliau.-Bella, tu smarkiai susitrenkei galva, tu viska isivaizduoji.-Su mano galva viskas tvarkoj!- Pasipriesindama kilstelejosmakra.Dabar ji jau pyko. Puiku. Tai palengvins mano uzduoti. Aspazvelgiau i ja vel uzsidedamas kauke.-Ko tu is manes nori, Bella?-Teisybes. Suprasti, kodel meluoju del taves.Tai, ko ji prase, buvo istikima ir pateisinama, ir negalejimas jaito duoti mane zude.-Bet ka gi tu isivaizduoji?Pasipyle greita zodziu lavina:-Esu visiskai tikra, kad tu nebuvai salia manes. Taileris taip pattaves nemate, taigi baik man meluoti. Tas furgonas ruosesi musabu sutraiskyti, bet to nenutiko. Tavo rankos paliko jame zymes,kaip ir peciai. Tu neturi ne ibrezimo, furgonas turejo uzkristiman ant koju, bet tu ji pakelei...Ji staiga nutilo smarkiai sukasdama dantis ir nusuko zvilgsni isali, slepdama asaras ir stengdamasi jas sulaikyti.Tebeziurejau i ja su ta pacia besityciojancia israiska, bet buvausustinges is siaubo. Ji viska mate.-Tu tikrai galvoji, kad as pakeliau furgona?- sarkastiskaipaklausiau.Ji linktelejo.-Zinai, niekas tavimi nepatikes,- jau beveik surikau.Ji pasistenge suvaldyti besiverzianti pykti. Kai pasigirdo josatsakymas, ji aiskiai skiemenavo kiekviena zodi:-As niekam nesiruosiu pasakoti.Maciau jos akyse, kad ji nemelavo. Netgi isduota, iskaudinta irsupykusi ji ruosesi saugoti mano paslapti.Kodel?Mane apemes sokas per sekunde suarde mano kauke. Manreikejo susiimti.-Tokiu atveju, koks skirtumas?- pasakiau dabar jau tikraistengdamasis islaikyti balso rimtuma.-Man yra skirtumas,- isikarsciavo ji.- As nemegstu meluoti, tuturi man duoti gera priezasti, kad ir toliau tai daryciau.Ji prase manes ja pasitiketi. Lygiai taip, kaip ir as troskau, kad jimanim pasitiketu. Labai gaila, bet tai buvo kelias, kuriuo pasuktias negalejau.-Kodel negali paprasciausiai man padekoti ir pamirsti visa tai?-Istariau nejautriu balsu.-Aciu,- greitai istare ji ir pasinere i tyla laukdama tesinio.-Tu nesiruosi pasiduoti, ar ne?-Ne.-Tuomet...Negalejau atskleisti jai tiesos, net jei labai to norejau... Be to asnenorejau. Jau geriau tegu ji susikuria savo pacios istorija neisuzino, kas is tiesu as esu. Nieko negalejo buti blogiau uz tiesa.As buvau gyvas pabaisa, islindes tiesiai is siaubo filmo.-Tikiuosi, kad pasimegausi nusivylimu.Musu zvilgsniai susikirto dar karta. Buvo keista matyti koks jossusierzinimas buvo zavingas. Lyg mazas supykes kaciukasnesuvokiantis savo trapumo. Jos skruostai nuraudo ir ji dar kartasukando dantis.-Kam tuomet taip stengeisi mane isgelbeti?O stai sitam klausimui tai jau tikrai nebuvau pasiruoses. Kazkurpraradau savo vaidmens prasme. Mano kauke nukrito ir suduzopo mano kojomis, ir si karta as jai pasakiau tiesa:-Nezinau...Mintyse paskutini karta nufotografavau jos veida - jame vis darmatesi pyktis ir skruostu raudonis - po to nusisukau irneatsigrezdamas nuejau nuo jos tolyn...

Kategorija: vampyrai VIZIJA

Grizau i mokykla. Tai buvo geriausia, ka galejau padarytinenoredamas atkreipti i save demeio. I dienos pabaiga jau beveik visi mokiniai buvo grize. Truko tik Bellos ir Tailerio beikeliu mokiniu, kurie nutare pasinaudoti proga praleisdamipamokas.Man neturetu buti sunku elgtis taip, kaip visiems geriau. Vis tik,beveik visa popiete griezdamas dantimis stengiausi susilaikytinepabegti is pamoku ir nesusirasti mergaites.Kaip medziotojas.Apsestas medziotojas. Apsestas vampyrasmedziotojas.Siandien mokykloje buvo ( negi tai imanoma? ) dar nuobodziaunei visa praejusia savaite. Lyg buciau komos busenoje. Lyg visipastatai, medziai, dangus ir veidai butu prarade spalvas. Leidaulaika skaiciuodamas itrukimus sienoje.Buvo kai kas, ka turejau padaryti... Bet nepadariau. Zinoma, taibuvo kazkas bloga. Priklauso kaip paziuresi.Cullen'o atveju, ne siaip vampyro, bet retos musu seimos narioatveju, geriausia, ka galejau padaryti atrodytu taip:-Esu nustebes jus cia matydamas, Edward'ai. Girdejau, kadbuvot patekes i siandienos avarija.-Taip ir buvo, pone Banneri, bet man sioje istorijoje labaipasiseke. ( Draugiska sypsena. )As visiskai nesusizeidziau, konegalime pasakyti apie Taileri ir Bella.-Kaip jie jauciasi?

24

-Manau, kad Taileriui viskas bus tvarkoj... Tik pavirsutiniskiipjovimai nuo isduzusiu langu. Del Bellos nesu toks tikras. (Susirupines suraukiu antakius ). Ji gavo gana stipria galvostrauma. Girdejau kalbant, kad jai sie ivykiai rodesi keistai,kazkokios keistos vizijos... Gydytojai buvo susirupine...Stai kaip viskas turetu klostytis. Turejau pasistengti del seimos.-Esu nustebes jus cia matydamas, Edward'ai. Girdejau, kadbuvote patekes i siandienos avarija.-Manes nesuzeide.- Be sypsenos.Ponas Banneris, jausdamasis nejaukiai, perkele svori nuo vienoskojos ant kitos.-Ar zinote, kaip jauciasi Taileris ir Bella? Girdejau, kad jiesusizeide.-Is kur galeciau tai zinoti?- Kilstelejau pecius.Ponas Banneis kostelejo.-Hmm... Tiek to.- Jo balse jautesi itampa. Mano saltumas jinervino.Jis greitai grizo prie lentos ir pradejo vesti pamoka.Taip elgtis tikrai nebuvo gerai. Bet as turejau tamsesniuminciu...Butu buve tikrai neromantiskaapkalbeti mergaite jai negirdint.Ji juk pasirode tikrai verta pasitikejimo kai maziausiai totikejausi. Ji nepasake ne zodelio, neisdave manes, nors turejovisas imanomas priezastis tai padaryti. Kodel tureciau isduoti ta,kuri saugojo mano paslapti?Su ponia Goff pokalbis klostesi lygiai taip pat, beveik tompaciom frazem. Tik si karta Emmetas zvelge i mane ilgu giliuzvilgsniu."Tikiuosi, kad turi gera paaiskinima rytiniam poelgiui. Rozaliskelbia kara."Kilstelejau akis link lubu neziuredamas i ji.Tiesa pasakius, turejau labai gera pasiteisinima. Sakykim, kadnebuciau nieko dares ir furgonas butu suzeides mergaite... Vienjau si mintis priverte mane sudrebeti. Bet jei nebuciau niekodares, jei ji butu suzeista, kraujuotu, jei jos kraujas pasklistu antasfalto, jei ore pasklistu jos kraujo kvapas...Vel sudrebejau, si karta ne vien is siaubo... Kazkuri mano dalissuvirpejo nuo nepakeliamo troskulio. Ne, tikrai nebuciau galejessusilaikyti ir mano viesas pasirodymas turetu daug baisesnespasekmes.Tai skambejo kaip idealus pasiteisinimas, bet zinojau, kad juonepasinaudosiu. Man buvo pernelyg geda. Be to, si mintis mansove ilga laika po to, kai viskas nutiko."Saugokis Dzaspero,"- mintyse patare Emmetas nekreipdamasdemesio i mano susimastyma.- "Jis ne toks supykes, kaipRozali, bet jis tvirciau apsisprendes."Puikiai supratau apie ka jis kalba, ir staiga visas kambaryspradejo suktis aplink. Nuo isiucio mano akys apsitrauke raudonamigla. Buvau ant sprogimo ribos."NAGI, PO VELNIU, EDWARD'AI!SUSIIMK!"- Jau rekeEmmetas savo mintyse. Jo ranka nusileido man ant petiessulaikydama mane ant kedes, kad nepasokciau. Jam retaitekdavo naudoti visa savo jega, jis buvo vienas is stipriausiuvampyru, bet dabar jis turejo tikrai stengtis. Vietoj to, kadispaustu mane i mano kede, jis laike paciupes mane uz rankos.Jeigu butu elgesis kitaip kede butu sutrupejusi."RAMINKIS!"- Isake.Pabandziau nusiraminti, bet buvo tikrai nelengva. Nuo isiuciomano smegenys beveik garavo."Dzasperas nieko nedarys pries tai su mumis nepasitares. Tikpamaniau, kad turetum zinoti, kurioje jis puseje."Vis darstengiausi nusiraminti ir pajutau Emmeta truputiatleidziant gniauztus."Pasistenk siandien daugiau nebepasirodyti. Tu jau ir taip giliaiiklimpes."Giliai ikvepiau ir Emmetas mane paleido. Is iprocio apsidairiauaplink, bet musu susiemimas buvo toks greitas ir tylus, kad tikkeli mokiniai sedintys mums uz nugaros tai pastebejo. Bet jiemstai nerupejo. Cullen'ai buvo pabaisos, tai niekam ne paslaptis."Velnias, kai pasiunti, tu tampi tikru vaiku."- Su simpatija balsepridure jis.-Eik tu po...- tyliai mestelejau ir isgirdau jo juoka.Emmetas nemego elgtis priesingai savo jausmams, tureciaujausti truputi daugiau dekingumo jo lengvai sugyvenamamcharakteriui. Bet maciau kaip jis reagavo i Dzaspero sprendimalengvai su tuo sutikdamas, lyg tai butu vienintele imanomaiseitis.Man buvo sunku susikaupti, pyktis vis dar vire manyje. Zinoma,Emmetas buvo stipresnis uz mane, bet jis ne visada laimedavomusu imtynes. Jis galejo visada skustis, kad as sukciavau, bettai, kad galejau matyti jo mintyse ka jis darys buvo mano sansas pries jo jega. Mes kovojome savais ginklais.Kova? Ar taip viskas baigsis? Ar as buvau pasiruoses kovotipries savo seima del mirtingos mergaites kuria vos pazinojau?Svarsciau apie tai, nusverdamas i viena puse trapumo, kuri jutaulaikydamas ja savo glebyje pojuti ir i kita puse Dzaspera, Rozaliir Emmeta: antgamtiska jega ir greituma, tikrus zudymoirankius.Taip, as kovosiu del jos. Pries savo seima. Sudrebejau.Bet kuriuo atveju nepaliksiu jos be apsaugos zinant, kad jiatsidure pavojuje del mano kaltes.Negalejau laimeti sios kovos vienas pries tris, svarsciau ar kasbutu mano puseje?Ko gero Karlailas. Jis gal ir nekovotu, bet tikrai pasipriesintuRozali ir Dzaspero veiksmams. Tai, ko man reikejo. Galejaunumatyti ir...Abejojau del Esmejos. Ji niekada nekovos pries mane ir jipasibaisetu buti ne toje pacioje puseje kaip Karlailas. Bet jisutiktu su bet kuo, kad tik jos seima isliktu nepaliesta. Jospirmenybe butu ne teisybes ieskojimas, bet as. Jei Karlailasbuvo seimos siela, tai be jokios abejones Esmeja - jos sirdis. Jistapo musu pavyzdziu ir lyderiu, Esmeja sukure mylincia seima.Mes visi vienas kita mylejome, net jeigu dabar Dzasperui irRozali jauciau pykti, net jei ruosiausi su jais kovoti del tosmergaites, zinojau, kad juos myliu.Kaip elgsis Alise... Neturejau jokio supratimo. Ko gero viskaspriklausys nuo jos viziju. Itariu, kad ji stos i laiminciaja puse.Taigi vis tik man teks kovoti vienam. Pries juos tris tikrainelaimesiu, bet negalejau leisti tai mergaitei kenteti del manes.Ko gero, turesiu ja pagrobti...Mano pyktis truputi atlego uzplaukus juodo jumoro bangai.Galejau puikiai isivaizduoti, kaip mergaite reaguos jei japagrobsiu. Tiesa, visada prosaudavau pro sali isivaizduodamasjos reakcijas, bet ji juk turetu issigasti?Kaip bebutu nebuvau tikras sugebesiantis ja pagrobti. Neturesiujegu likti salia jos ilga laika. Gal tureciau tiesiog grazinti ja josmamai? Vis tiek dar butu pernelyg pavojinga.Staiga suvokiau, kad butu taip pat pavojinga ir man. O jeinetycia ja uzmusciau? Nezinojau, kaip smarkiai tai manepaveiktu, bet jau dabar jauciau skausmo antpludi krutineje...Valanda prabego be galo greitai, o as vis dar analizavau

25

situacija: namie manes lauks sunkus pokalbis, susipyksiu susavo seima, is to sekancios pasekmes...Bent jau nebegalejau skustis, kad mano gyvenimas pernelygmonotoniskas. Bella visa tai pakeite.Kai nuskambejo skambutis, kartu su Emmetu tyledami ejomelink masinos. Jis rupinosi del manes, kaip ir del Rozali. Jiszinojo, kurioje puseje tures kovoti, ir jam tai nepatiko.Visi jau lauke masinoje. Tyledami. Mes atrodeme labai ramiuzmoniu grupele. Viskas ka girdejau buvo rekiancios mintys."Kvailas, lunatiskas idiote! Debile! Kretine! Kvailasneatsakingas egoiste!"- Visa kelia link namu Rozali mintystekejo ta pacia linkme. Per jas buvo sunku girdeti kitu mintis,stengiausi kaip galedamas.Emmetas buvo teisus del Dzaspero. Jis buvo tvirtaiapsisprendes.Alise buvo susirupinusi del to, ka mate Dzaspero mintyse. Ka jisbebutu dares, Alise mate mane, uzstojantimergaite. Idomu...Nei Emmeto, nei Rozali nebuvo jos mintyse. Taigi Dzasperasbuvo vienintelis kovosiantis. Tai jau viska keite.Dzasperas buvo geriausias karys musu tarpe. Vienintelis manoprivalumas buvo tai, kad as nuspesiu jo mintis pries jo poelgius.As niekada is tikro nelaimejau pries Dzaspera ar Emmeta, tai buvo tik musu zaidimai. Vien isivaizduodamas juos suzeistusjauciausi labai blogai.Ne. Ne tai. As tik uztversiu jam kelia... Tik tiek.As susitelkiau ties Alise megindamas isiminti visus Dzasperoisivaizduotus kovos budus. Tuo metu jos vizijos pradejo keistisnutoldamos nuo sefo Swano namu. Ji numate, kad asuzblokuosiu jam kelia anksciau."Edward'ai, baik visa tai. Viskas negali taip vykti. As toneleisiu."As neatsakiau vis dar tebeskaitydamas jos mintis.Ji bande pazvelgti i tolimesne ateiti, bet viskas buvo pernelygmiglota.Niekas nenutrauke slegiancios tylos visa kelia iki namu.Pastaciau masina dideliame seimyniniame garaze. Cia jau buvoKarlailo Mercedesas, Emmeto Dzipas, Rozali M3 ir manosportine. Dziaugiausi, kad Karlailas jau grizo. Slegianti tylaartejo link sprogimo ribos ir norejau, kad jis butu salia kai tainutiks.Patraukeme link valgomojo.Zinoma, si vieta niekada netarnavo pagal paskirti. Joje vis tikstovejo ilgas stalas apsuptas kedziu. Mes stengemes kaipgaledami tureti ir nereikalingus daiktus, kad nesukeltumemitarimu. Karlailui patikdavo naudoti si kambari kaip pasitarimuvieta. Tokioje seimoje kaip musiske, kur kiekvienas turejo stiprucharakteri, reikejo vietos, kur galetume ramiai susesti ir viskaaptarti.Turejau nuojauta, kad siandieninis susirinkimas nedaug mantepades.Karlailas jau sedejo savo iprastoje vietoje stalo gale. Esmejasedejo salia jo, ju rankos buvo susipynusios, visiems matomos.Esmeja zvelge i mane savo giliomis gintaro spalvos akimiskuriose matesi nuosirdus susirupinimas."Lik su manim,"- buvo jos vienintele mintis.Labiau uz viska nurejau nusisypsoti tai nuostabiai moteriai kurialaikiau savo motina daug desimtmeciu, bet kol kas negalejau josnuraminti.As atsisedau salia Karlailo is kitos puses. Esmeja istiese pro jilaisva ranka ir paliete mano peti. Ji isiziurejo man i akisnenuleisdama zvilgsnio. Emmetas prisedo is kitos jos puses, joveide buvo iskaitoma lengva ironija.Dzasperas paabejojo, po to atsistojo atsiremes i siena saliaRozali. Jis jau buvo apsispredes, kad ir kaip bevyktu sispokalbis, niekas jo sprendimo nepakeis. Tvirtai sukandauzandikaulius.Alise iejo paskutine, jos mintys skrajojo tolimoje ateityje vis dartokioje pacioje neiziurimoje, kad nieko tiklsaus negalejaupamatyti. Lyg negalvodama atsisedo salia Esmejos. Ji masazavosavo smilkinius lyg butu uzejusi stipri migrena. Dzasperaspasijuto nejaukiai klausdamas saves, ar neturetu prisesti prie jos,bet is savo vietos nepajudejo.Giliai ikvepiau. Man reikejo pradeti - turejau prasnekti pirmasis.-Man labai gaila.- Pasakiau zvilgteledamas is praziu i Rozali, poto i Emmeta ir Dzaspera. As nenorejau pastatyti jusu i siarizikinga padeti. Tai buvo neapgalvotas poelgis, as prisiimuvisiska atsakomybe del to, kas ivyko.-Ka reiskia, tu prisiimi atsakomybe?- Suniurzge ji.- Ar ruosiesipats istaisyti situacija?-Tikrai ne taip kaip tu galvoji.- Atsakiau stengdamasis islaikytilygu ir ramu balsa.- Galiu isvykti tuoj pat jei tau taip labiaupatiktu."Jei tik buciau visiskai tikras, kad niekas nelies mergaites, kadniekas nepakels pries ja rankos."- Pats sau pagalvojau.-Ne.- Suprotestavo Esmeja.- Edward'ai, ne.-Tai tik keliems metams,- pasistengiau ja nuraminti.-Esmeja teisi,- tare Emmetas.- Dabar jau per velu kur norskeliauti. Tuo niekam nepadetum, priesingai. Mums labiau neibet kada reikia zinoti ka zmones galvoja.-Alise perspetu apie gresianti pavoju.Karlailas papurte galva:-Manau, kad Emmetas teisus, Edward'ai. Mergaite isdristukalbeti jei taves nebebus apylinkese. Arba iskeliaujame visi,arba nei vienas.-Ji niekam nieko nepasakos,- greitai uztikrinau.Rozali beveik sprogo is pykcio ir as labai norejau, kad ji nesusivaldytu, galeciau tuo pasinaudoti.-Tu negali skaityti jos minciu,- man primine Karlailas.-Zinau. Alise, palaikyk mane!Alise mete man priekaistinga zvilgsni.-As negaliu numatyti kas nutiks jei mes nieko nedarysime.- Tarezvilgteledama i Rozali ir Dzaspera.Ne, ji negalejo numatyti ivykiu, kol tiedu tvirtai nenusprendeignoruoti ivykiu.Rozali garsiai trenke i stala ranka.-Negalime sau leisti prabangos suteikti tai zmoniskai butybeisansa apie mus isplepeti. Karlailai, tu juk tai zinai. Net jeigusugalvotume isvykti, negalime palikti itarimu. Mes ir taip jaugyvename skirtingai nuo kitu musu rases atstovu - jie visi tik irlaukia pirmos klaidos. Turime buti atsargesni uz visus kitus.-Jau ne pirma karta paliktume itarimus po dingimo,- priminiaujai.-Tik itarimus, Edward'ai, ne gyvus liudininkus ir irodymus!-Kokius irodymus?- Inirses perkalusiau.Dzasperas linktelejo apzvelgdamas lediniu zvilgsniu.-Rozali...

26

-Leisk man baigti, Karlailai. Mums juk nereikia organizuotididelio spektaklio. Mergaite siandien susitrenke galva. Gal jostrauma buvo stipresne nei visi galvojo?- Tese ji toliau,istiesindama pecius.- Visi mirtingieji eina miegoti rizikuodaminiekada nebenubusti. Kiti laukia, kad mes patys issprestume sireikala. Teoriskai tai padaryti priklausytu Edward'ui, bet atrodo,kad tai virsija jo jegas. Tu zinai, kad as galiu susivaldyti. Asnepaliksiu jokiu irodymu.-Taip,- susnypsciau.- Mes visi gerai zinome tavo zudikestalenta.Ji persiutusi atsisuko i mane.-Edward'ai, gana,- tare Karlailas pasisukdamas i ja.- Rozali, astau daviau leidima tam, kas nutiko Rocesteryje, nes maniau, kadtau palengves ivykus teisybei. Vyras, kuri tu nuzudei, tausuteike be galo daug skausmo. Dabar situacija visiskai kitokia.Swano mergaite yra nekalta.-Cia nieko asmenisko, Karlailai,- pratare ji sukasdama dantis.-Tai del musu visu saugumo.Kambarys paskendo ilgoje tyloje, kol Karlailas galvojo ka jaiatsakyti. Kai jis susimastes linktelejo galva, Rozali akys nusvito.Ji neturejo taip greitai apsigauti. Net jei negaleciau girdeti jominciu, vis tiek buciau nuspejes ka jis pasakys. Karlailas nedarejokiu kompromisu su savo principais.-Zinau, kad taip elgiesi is geros valios, Rozali, bet... Noreciau,kad musu seima istengtu apsisaugoti nepazeisdama musuprincipu. Praeityje visi pridareme klaidu nesusivaldydami, taimusu juodoji puse.Tai buvo tikrai i ji panasu. Jis iskaiciavo save i bendra skaiciu,nors pats niekada neklysdavo.-Kaip bebutu, saltakraujiskai nuzudyti nekalta vaika tai jau kitasreikalas. Manau, kad yra daug didesne rizika nei ta, kadmergaite gali prakalbeti ar pateikti irodymu. Jei pradesimezudyti savo paties apsaugai, viskas eis tik blogyn. Rizikuojamepamirsti kas mes esame, kokie mes esame, prarasti visa geruma.As stengiausi islaikyti lygu veida. Nenurejau, kad mane prigautuplaciai besisypsant. Arba plojant rankomis, nes to dabarlabiausiai troskau!Rozali apsiniauke.-Tai butu atsakomybes irodymas.-Ne, tai butu nejautrumo irodymas.- Ramiai papriestaravoKarlailas.- Kiekviena gyvybe yra brangi.Rozali atsiduso papusdama lupas. Emmetas patapsnojo jai perpeti.-Viskas bus gerai,- pasistenge ja nuraminti.-Vis dar lieka klausimas, turime isvykti ar ne?- Toliau teseKarlailas.-Ne,- suzirze Rozali,- mes juk visai neseniai atvykome. Nenoriuir vel pradeti nuo vienuoliktos klases.-Na, jums juk nebutina keisti amziu.-Kodel turetume tuoj pat isvykti?Karlailas truktelejo peciais.-Man patinka cia gyventi!- susuko ji.- Cia tiek mazai saules,galime gyventi beveik normaliai.-Mums nebutina nuspresti siandien. Galime palaukti ir paziureti,ar tikrai to reikia. Edward'as atrodo isitikines, kad mergaitelaikys liezuvi uz dantu.Rozali netikedama nusijuoke.Bet as jau nebesirupinau Rozali. Aiskiai maciau, kad ji paklusKarlailo sprendimui, kad ir kaip jai tai nepatiktu. Jie jau pradejosvarstyti ne tokius svarbius dalykus.Dzasperui atrode tai nerupejo. Ir as nutuokiau kodel. Pries jiemssu Alise susitinkant jis gyveno kovu zonoje, tai buvo lyg karoteatras. Jis zinojo, kas nutinka, kai nesilaikoma taisykliu. Jismate baisias pasekmes savo akimis.Tai paaiskintu kodel jis nepasinaudojo savo galiomis, kadnuramintu Rozali nei kad ja dar labiau sujaudintu. Jis jautesivienu lygiu auksciau uz si pokalbi, lyg mes nezinotumeme apiekalbame.-Dzasperai.- Istariau.Jis sutiko mano zvilgsni akmeniniu veidu.-Ji nemokes uz mano klaidas. As to neleisiu.-Ji jau pakankamai pasinaudojo tavo klaida, ar ne, Edward'ai? Jiturejo mirti siandien ryte. As tik padarysiu taip, kaip buvonumatyta.Pabrezdamas kiekviena zodi as pakartojau:-As to neleisiu.Jis kilstelejo antakius. Tikrai nesitikejo, kad man saus i galva jisustabdyti.-As neleisiu Alisei nuolat buti pavojuje,- papurte galva jis.-Koks menkutis jis bebutu. Tu niekada ir niekam nejautei to, kaas jauciu jai, Edwardai, tau neteko iskenteti tiek kiek man, netjei ir matei mano prisiminimus. Tu negali suprasti.-Nesiruosiu tau priestarauti. Viskas, ka noriu tau pasakyti, taikad neleisiu tau paliesti ne vieno Bellos Swan plaukelio.Intensyviai vienas i kita zvelgeme neziuredami i akis,stengdamiesi pajusti vienas kito grasinimu rimtuma. Pajutaukaip jis uode ora aplink mane noredamas suprasti manopasiryzimo rimtuma.-Dzasperai,- pertrauke mus Alise.Jis islaike mano zvilgsni dar sekunde pries atsisukdamas i ja.-Nesakyk man, kad gali ir pati apsiginti. Ta as zinau. As tiknoriu...-Visai ne tai norejau tau pasakyti,- pertrauke ji Alise.- Norejautaves paprasyti paslaugos.Pamaciau jos mintis ir mano burna is nuostabos prasivereisleisdama duslu garsa. Ziurejau i ja, negaledamas atgautikvapo, vos suprasdamas, kad visi isskyrus Alise ir Dzasperanesuprasdami spoksojo i mane.-Zinau, kad mane myli. Aciu tau uz tai. Bet as tikrai vertinciaujei tu nesistengtum uzmusti Bellos Swan. Visu pirma todel, kadEdward'as kalbejo rimtai ir as nenoriu, kad jus kovotumete.Antra - ji mano drauge. Na bent jau ja taps.Dabar jos galvoje viskas buvo skaidru kaip vandeny: Alise,placiausia sypsena, savo balta ranka apkabinusi Bella Swan perpecius. Ir mergaite, taip pat besisypsodama apkabinanti Aliseper liemeni.Si vizija buvo tikra kaip uola, tai buvo tik laiko klausimas.-Bet... Alise...- Iskvepe Dzasperas.As neistengiau pasisukti, kad pamatyciau jo veido israiska.Paprasciausiai negalejau atsiplesti nuo paveikslo Alises mintyse.

27

-As ja pamilsiu, Dzasperai. Ir man atrodo, kad tau neatleisciau,jei is manes tai atimtum.Vis dar buvau prirakintas prie Alises minciu. Maciau, kaipateitis keitesi ir vis ryskejo su Dzaspero apsisprendimu.-Ak,- atsiduso ji.- Tu matai, Bella niekam musu neisduos.Nereikia taip rupintis.- Vizijos vis dar ryskejo.Jos balsas, kai ji tare mergaites varda... Lyg jos jau butudrauges.-Alise...- Staiga pasokau.- Kas... Kas... Ar ji...-As tau sakiau, kad daug kas keiciasi. As... Nezinau, Edward'ai.Is to, kaip ji sukando dantis supratau, kad ji man visko nesako.Ji stengesi nebegalvoti, staiga susikaupdama is visu jegu iDzaspera, Kuris vis dar buvo pasimetes. Ateitis negalejo taipgreitai keistis del jo.Ji retkarciais taip elgdavosi, kai noredavo ka nors nuslepti.-Kas yra Alise, ka tu nuo manes slepi?Isgirdau Emmeta nekantraujant. Jis visada jausdavosi nejaukiai,kai mes su Alise pasinerdavome i tokius pokalbius.Ji papurte galva stengdamasi is visu jegu uzblokuoti savo mintis.-Ar tai apie mergaite?- Paklausiau.- Ar tai apie Bella?Ji buvo taip susikaupusi, kad sugrieze dantimis, bet ta akimirkakai istariau Bellos varda jos demesys nukrypo. Viena mazaklaida trukusi tik sekundes dali, bet ir jos man buvo perdaug.-NE!- Surikau.Isgirdau, kaip mano kede atsitrenke i zeme, ir tik tuo momentusuvokiau, kad pasokau.-Edward'ai!Karlailas taip pat pasoko nuo kedes uzdedamas ranka man antpeties, bet as jo beveik nepastebejau.-Viskas ryskeja.- Susnibzdejo Alise.- Su kiekviena sekunde tuapsisprendi vis labiau. Tau atsiveria tik dvi galimybes. Ir taibaigsis arba vienaip, arba kitaip, Edward'ai.As galejau matyti tai, ka ji mate, bet jokiu budu negalejau su tuosusitaikyti.-Ne,- pakartojau as, bet mano zodziai buvo verksmingi. Manokojos sulinko ir turejau atsiremti i stala.-Ar kas nors galetu buti malonus ir viska paaiskinti?-Nusiskunde Emmetas.-Man reikia isvykti.- Sumurmejau ji ignoruodamas Alisei.-Edward'ai, apie tai mes jau kalbejom.- Sunkiai atsidusoEmmetas.- Tai tik paskatintu mergaite plepeti. Be to, jei tupradingsi, mes niekada tiksliai nesuzinosim ar ji isplepejo. Tuturi likti, nera cia daugiau apie ka sneket.-As nenumatau, kad tu kur nors keliautum, Edward'ai.- PratareAlise.- Be to, nemanau, kad sugebetum iskeliauti."Isivaizduok kaip tu jausies,"- pridure mintyse.- "Isivaizduok,kad turi ja palikti..."Supratau, ka ji norejo pasakyti. Taip... Vien mintis niekadadaugiau jos nebepamatyti kele realu skausma. Bet tai buvobutina. Jei likciau, ji butu zuvusi."Be to, nesu tikra del Dzaspero, Edward'ai,"- tese ji. "Jei tuisvyksi o jis ir toliau manys, kad ji kelia pavoju..."-Jis taip negalvoja,- istariau garsiai, kad visi girdetu.Dzasperas abejojo. Jis nepadarys nieko kas iskaudintu Alise."Kol kas. Ar tu rizikuosi jos gyvybe? Tu paliksi ja beapsaugos?"-Kodel taip su manimi elgiesi?- Suinksciau susiimdamas galvarankomis.As negalejau apsaugoti Bellos. As nesugebesiu. Ar Alisesvizijos neuztenkamas irodymas?"Zinai, as taip pat ja myliu. Ar bent jau greitai mylesiu. Taiaisku nieko nereiskia palyginus su tavo jausmais, bet as taip patnoriu, kad ji issikapstytu."-Kaip tai tu taip pat ja myli?- Jau netikedamas tuo ka girdziupaklausiau.Ji atsiduso."Edward'ai, gal tu aklas, ar ka? Negi tu nematai kokiu keliupatraukei? Negi nesuvoki kokios busenos dabar esi? Tai taip patneisvengiama kaip ir saulei pateketi rytuose. Nagi, pazvelk, kaas matau."-Ne,- persigandes papurciau galva.Pasistengiau blokuoti jos siunciamas vizijas.-Niekas manes neprivers. As isvyksiu. As pakeisiu ateiti.-Gali visada pabandyti,- netikedama nusijuoke ji.-Na, viskas. Tuoj pat paaiskinkit.- Jau suurzge Emmetas.-Tu gal geriau isiklausyk, Emmetai,- prasneko Rozali.- Alisemate ji su mirtingaja. Nagi, Edwardai, tikras klasikas!Ji pabande pavaizduoti bespringstancia.As vos vos ja girdejau.-Ka?- paspringo Emmetas pries pratrukdamas skardziu juoku.-Negi tikrai taip ivyks?- Vel juokas.- Tai ne musu Edward'as, tupervargai.Pajutau jo ranka ant peties ir nusipurciau. Paprasciausiainegalejau atkreipti i ji demesio.-Kartu su mirtingaja?- Pakartojo netikedama Esmeja.- Mergaite,kuria jis siandien isgelbejo? Jis ja isimyles?-Alise, papasakok mums ka tiksliai tu matei.- PapraseDzasperas.Ji pasisuko i ji veidu o as vis dar ja stebejau lyg sustabarejes.-Priklauso nuo to, ar jis pakankamai stiprus. Arba jis pats januzudys ( ji man mete nepritarianti zvilgsni ), kas mane tikraisuerzintu, Edward'ai, jau nekalbant apie tavo paties kancia.- Jivel pasisuko i Dzaspera.- Arba viena diena ji taps viena is musu.Kazkas is nuostabos atsikvepe, bet as neatsisukau paziureti, kas.-Neleisiu, kad taip nutiktu!- Jau garsiai surikau.- Niekada!Alise apsimete, kad manes negirdi.-Priklauso nuo jo jegos.- Vel pakartojo.- Gali buti, jos jamuzteks, kad jos neuzmustu, bet jis visada bus ant ribos. Jamprireiks pavyzdingos savitvardos.- Ji trumpam susimaste priestesdama.- Ko gero jis tures buti stipresnis uz Karlaila. Gal jis iryra stipresnis... Vienintelis dalykas, kurio jis tikrai nesugebes,tai ja palikti. Is anksto prarastas reikalas.Nesugebejau pratarti nei zodzio. Kaip ir visi kiti. Kambarysbuvo visiskai nejudrus.Ziurejau i Alise jausdamas visus i mane spoksant. Galejaumatyti savo persigandusia mina is penkiu skirtingu minciu.Po ilgo laiko Karlailas atsiduso:-Stai kas... Komplikuoja situacija.

28

-Ruosiausi pasakyti ta pati,- vel nusijuoke Emmetas. Galitpasitiketi Emmetu, kad jis rastu ka nors juokinga manogriuvanciame gyvenime.-Taigi, musu planas del to nesikeicia. Liekame ir stebesime, kaipviskas vyks. Ir, zinoma, niekas... Neskaudins mergaites.Issitiesiau.-Pritariu,- istare Dzasperas.- Jeigu Alise mato tik dvi iseitis...-Ne!- Surikau. Mano riksmas nuskambejo vienu metu kaipurzgimas, rekimas ir inkstimas is nevilties.- Ne...Turejau is cia dingti. Pabegti is tos patalpos pilnos ju minciu.Rozali pasibodejimas, Emmeto linksmumas ir neissenkantiKarlailo kantrybe...Dar blogiau: Alises isitikinimas, Dzaspero tikejimas josvizijomis...Blogiau uz viska: Esmejos dziaugsmas.Puoliau is patalpos dideliais zingsniais. Esmeja paliete manoranka kai ejau pro ja, bet nepajutau jos prisilietimo.Dar tebebudamas namo viduje as jau begau. Vienu suoliupersokau upe ir pasineriau i misko giluma. Lietus ir vel pyletaip, kad kiaurai perslapau per minute. Man patiko lietausuzuolaidos - jos buvo tarsi siena tarp manes ir minciu, galejaupasislepti, likti vienas...Begau i rytus per kalnus ne neuzdusdamas tol, kol pamaciaupriesais Sietlo sviesas. Sustojau pries kirsdamas civilizacijoslinija.Vienisas, isplaktas lietaus, prisiverciau pazvelgti tiesai i akis -kaip mano poelgis pakeite ateiti.Visu pirma, Alises vizija, jos su mergaite persipynusiomisrankomis - pasitikejimas ir draugyste buvo akivaizdus tamepaveiksle. Iziurejau Bellos gilias sokoladines akis - vis darpilnas paslapciu, laimingu paslapciu. Ledine Alises ranka,rodesi, nekele jai rupesciu.Ka visa tai reiske? Kiek ji zinojo? Ka tame ateities paveiksle jigalvojo apie mane?Po to antrasis vaizdas, toks panasus ir toks bauginantis. Alise irBella vis dar draugiskai apsikabinusios. Tik si karta tarp juranku jau nebebuvo skirtumo: abi buvo baltos, lygios lygmarmuras, kietos kaip plienas. Bellos akys jau nebebuvosokoladines. Vyzdziai raudoni, rekiantys. Paslaptys jose vis darnenuspejamos - nusivylimas ar pasibaisejimas? Buvoneimanoma atsakyti. Jos veidas buvo saltas ir nemirtingas.Sudrebejau. Negalejau susilaikyti uzduodamas sau vis tuospacius klausimus: ka tai reiske? Kaip galejo taip nutikti? Ka jiapie mane galvojo ta akimirka?Galejau atsakyti i paskutini klausima. Jei priversciau ja sektipaskui mane siame pusiau gyvenime is silpnumo ir egoizmo,buvau tikras, kad ji manes nekestu.Bet liko ir kitas vaizdas, blogiausias mano gyvenime matytasvaizdas.Mano paties akys, ryskiai raudonos nuo isgerto zmogaus kraujo,pabaisos akys. Sugniuzdytas Bellos kunas mano rankose, baltaslyg pelenai, be kraujo laso, be gyvybes zenklu. Tai buvo taipaisku, taip rysku...Negalejau iskesti sito vaizdo. To man buvo perdaug. Stengiausiismesti ja is savo sielos, pagalvoti apie ka nors kita, bet ka kita.Stengiausi vel isvysti jos veida, gyva veida, su ta nenusakomaisraiska kuri buvo maneapsedusi si paskutini mano egzistavimoskyriu. Neistengiau.Mano mintis vel perbego Alises vizijos ir viduje susitraukiauagonijoje. O tuo metu pabaisa manyje soko dziaugsmo soki isanksto megaudamasis malonumu ir pasitenkinimu. Man daresibloga.Negalejome leisti, kad tai ivyktu. Turi buti budas pakeisti ateiti.Neleisiu Alises vizijoms tvarkyti mano gyvenimo. Galejaupasirinkti skirtinga kelia. Visada galime pasirinkti.Taip reikia.

Kategorija: vampyrai PAKVIETIMAS

Mokykla.Nebekyla klausimas ar tai skaistykla. Dabar tai jau tikraspragaras. Ugnis ir skausmas - taip, man teko kesti abu.Dariau tiksliai tai, ka ir turejau daryti. Sudeliojau viska i savovietas. Dabar jau niekas man nepriekaistaus del atsakomybestrukumo.Likau Forkse noredamas pradziuginti Esmeja ir apsaugotilikusius. Pasineriau i iprasta rutina. Kiekviena diena kantriailaukiau pamoku pabaigos tvarkingai apsimesdamas zmogumi.Nebemedziojau daugiau nei kiti. Kiekviena diena klausiausilaukdamas nauju minciu apie Cullen'us, bet ju nebuvo. Mergaiteniekam neprasitare apie savo itarimus. Ji tik nepavargdamakartojo ta pacia istorija - as buvau salia jos kai tai ivyko irnustumiau ja i sali - kol aktyviausiai ja klausinejantiems taipabodo ir jie paliko ja ramybeje. Nejauciau jokio pavojaus.Mano pasirodymas neturejo jokiu pasekmiu.isskyrus man paciam.Buvau pasiryzes pakeisti ateiti. Be abejo, buvo gana sunku taiivykdyti vienam, bet pasirinkimo lyg ir neturejau. Alise vis darbuvo isitikinusi, kad as nesugebesiu laikytis nuo mergaitesatokiau. Ketinau jai irodyti, kad klysta.Maniau, kad pirma diena bus sunkiausia. Jos pabaigoje jaubuvau tuo tikras. Bet as klydau.Zinojau, kad ja iskaudinsiu ir man paciam maude krutine.Guodziau pats save kartodamas, kad skausmas, kuri ji jaus, busnedidelis - tik lengvas nusivylimas buti atstumta - palyginti sumanuoju. Ji buvo zmogus, ji zinojo, kad as buvau kazkas kita,kazkas blogo, gasdinancio. Jai ko gero labai palengvespamacius, jog as apsimetu, kad ji neegzistuoja.-Sveikas, Edward'ai,- pirmaja diena ji su manimi pasisveikinobiologijos pamokoje.Jos balsas buvo malonus ir draugiskas, simto astuoniasdesimtlaipsniu posukis nuo musu paskutinio pokalbio.Kodel? Kodel tas staigus pasikeitimas? Gal ji uzmirso? Gal irpati patikejo, kad viska isivaizdavo? Ar galejo buti, kad ji manatleido del to, kad nesilaikiau savo pazado?Tie kausimai degino mano gerkle lyg mano troskulys kiekvienakarta kai ikvepdavau. Tik viena karta. Tik viena zvilgsni... Tiktam, kad pamatyciau atsakymus jos akyse.Ne. Negalejau sau to leisti. Negalejau, jei norejau pakeisti ateiti.Vos vos pasukau smakra i jos puse vis dar tebeziuredamas ilenta klases priekyje, po to vel nusisukau.Ji daugiau niekada su manim nebekalbejo. Vakare, kai tikbaigdavosi pamokos, kai baigdavau vaidinti savo role,pasileisdavau begte iki Sietlo kaip ir pirma nakti. Skausmastruputi aprimdavo kai lekdavau per kalnus taip greitai, kadviskas aplink susiliedavo i zalia deme.Sie pasibegiojimai tapo mano kasdiene rutina.Ar buvau ja isimylejes? Nemanau. Dar ne. Alises vizijos vis dar

29

sukdavosi apie mane ir as maciau kaip man butu lengva pamiltiBella. Tai tas pats kaip kristi: nereikia jokiu pastangu. Uzdraustisau ja pamilti buvo lyg kritimo priesingybe, lyg kabarociausi istacia ola, viena po kitos dedamas rankas, tokia sunki uzduotis,kad jauciausi silpnas lyg zmogus.Praejo daugiau nei menuo ir kiekviena diena buvo vis sunkiau.Man tai jau prarado prasme: laukiau kol mano pastangospalengves, kad po kurio laiko taps lengviau. Ko gero Alise apietai ir kalbejo sakydama, kad as neistengsiu laikytis nuo josatokiau. Alise mate mano kancia. Bet as galejau iskesti skausma.Nesiruosiau sugriauti Bellos ateities. Jei jau man likimas leme jamyleti, tai laikytis nuo jos atokiau buvo geriausia, ka galejaupadaryti.Ir vis tik jau beveik pasiekiau savo riba besistengdamasis josisvengti. Galejau apsimesti, kad ja ignoruoju, niekada i janepazvelgti. Galejau apsimesti, kad ji manes nedomina. Bet tuoviskas ir baigesi, tik vaidinimas, ne realybe.Vis dar klausiausi jos atodusiu, kiekvieno menkiausio jaiissprudusio zodelio.Suskirsciau savo pojucius i keturias kategorijas.Pirmosios dvi man buvo gerai zinomos. Jos kvapas ir tyla. Arbateisingiau - juk stengiames susitelkti i mane, o ne ja - manotroskulys ir smalsumas.Troskulys jau nebebuvo mano pirmenybe. Dabar jau visiskaipripratau per biologija nekvepuoti. Zinoma, visada buvoisimciu. Pavyzdziui, kai reikedavo atsakyti i klausimus ir kaiman truko oro prasnekti. Kiekviena karta kai uzuosdavau oraaplink mergaite jausdavausi lygiai taip pat, kaip ir pirma karta:ugnis ir troskimas tuoj pat issilaisvinti is jos gniauztu. Buvosunku islaikyti blaivu prota arba kontroliuoti visus savojudesius. Ir, kaip ir pirma karta, pabaisa manyje stengesiissiverzti i pavirsiu.Smalsumas buvo vienas is pastoviausiu jausmu.Vienasklausimas niekada neapleido mano minciu: apie ka ji galvojadabar? Kai isgirsdavau ja atsidustant. Kai ji uzsigalvojusiapvyniodavo savo plauku sruoga sau apilink pirsta. Kai jipadedavo svo knygas ant stalo smarkiau nei iprastai. Kaipavelavusi ilekdavo i klase. Kai nervingai trepsendavo peda.Lyg kiekvieno lengvo jos judesio paskirtis butu isvesti mane isproto. Kai ji snekedavo su mokiniais as gaudziau kiekviena zodiir jos balso tona. Ar ji tai pasake nes taip galvoja, ar tik ismandagumo? Man gana daznai atrodydavo, kad ji sakydavo tai,ko zmones tikedavosi, tai man primine nuolatine musu seimoskuriama iliuzija, tik mes buvome daug gabesni uz ja zaisdami sizaidima. Bet galbut as klystu, gal visa tai tik mano vaizduotespadariniai. Ir del ko gi jai reiketu vaidinti? Ji buvo viena is ju -zmoniska paaugle mokine.Labiausiai mane stebinantys jausmai buvo Maiko Njutonoatzvilgiu. Ir kas galejo pagalvoti, kad toks paprastas banaluszmogus galetu taip erzinti? Jei noreciau likti teisingas, siamberniukui jausciausi skolingas - jis daugiau uz kitusprakalbindavo mergaite. Vis daugiau apie ja suzinodavau jupokalbiu metu ( vis dar dariausi jos savybiu sarasa ), bet Maikonuolatinis sukiojimasis sunkino situacija. Nenorejau kad Maikasbutu tas, kuris atskleide jos paslaptis. Norejau pats tai padaryti.Man padejo tai, kad jis niekada nepastebedavo jos atskleistudetaliu, jos menkuciu klaidu. Jis nieko apie ja nezinojo. Jissusikure Bellos, kuri neegzistavo ivaizdi - tokios pat banalioskaip jis pats. Jis nemate jos altruizmo ir drasos, kurie isskyre jais kitu zmoniu, jis negirdejo begalinio subrendimo jos

30

zodziuose. Jis nemate, kad kai ji kalbedavo apie savo motinaatrodydavo, kad tai suauges kalba apie vaika, o ne atvirksciai.Mylinti, reikalaujanti, truputi pradziugdama ir be galo ginanti.Jis negirdejo ir kantrybes jos balse kai ji vaizdavo besidominti jonuobodziomis istorijomis, neturejo ne menkiausio supratimoapie geruma, slypinti uz jos kantrybes.Visi ju su Maiku pokalbiai man atskleide viena jos savybe, kuriatuoj pat irasiau i savo sarasa. Pacia svarbiausia savybe, tokiapaprata ir tokia reta. Bella buvo apdovanota retu gerumu. Visoskitos savybes paprasciausiai tai papilde: svelnumas,zmoniskumas, supratimas, drasa ir meilumas. Jos gerumas buvovisos jos asmenybes atspindys.Ir visi sie atradimai atsoko nuo jo lyg zirniai nuo sienos. Tasivaizdis, kuri jis buvo susikures apie Bella - lyg ji butu daiktas,kuri galima isigyti - mane provokavo taip pat, kaip ir jonesvarios mintys apie ja. Laikui begant jis tapo vis drasesnis,isivaizduodamas, kad jis Bellai patiko labiau nei jo konkurentai:Taileris Kraulis, Erikas Jorkis ir, kaip bebutu keista, as pats. Jispriprato atsistesti ant musu stalo kampo pries prasidedantpamokai ir snekteleti su ja, padrasintas jos sypsenu. Tai tikmandagios sypseneles - bandziau itikinti save. Ir tuo paciu metuisivaizdavau kaip sviedziu ji per visa klase iki pat sienos... Kogero mirtinai jo nesuzeisciau...Maikas retai galvodavo apie mane kaip apie konkurenta. Jisbuvo susirupines po avarijos, kad Bella ir as nesusidometumevienas kitu del bendros patirties, bet avarija turejo priesingapoveiki. Bet kokiu atveju, jis visada bijojo, kad as patrauksiuBellos demesi. Bet dabar, kai as ja ignoravau kaip ir visus kitus,jo pasitikejimas vis augo.Apie ka ji galvojo sia akimirka? Kaip ji sutiks jo demesi?Ir galu gale paskutinis jausmas, pats skaudziausas - visiskasBellos abejingumas. Ji mane ignoravo taip pat kaip ir as ja. Jiniekada nebande vel su manimi kalbeti. Kiek as zinojau, jiniekada apie mane net negalvojo.Tai galejo isvaryti mane is proto - tai galejo netgi sugriautimano gerus ketinimus del ateities pakeitimo, tik kartais ji kaipankciau pazvelgdavo i mane. As to nematydavau, negalejau sauto leisti, bet Alise visada mane perspedavo, kai ji ruosdavosikilsteleti zvilgsni i mus. Mano seima vis dar nepasitikejo Belladel jos tylejimo.Tai, kad ji retkarciais, is tolo zvelgdavo i mane, siek tiekpalengvindavo mano kancia. Zinoma, ji turejo saves klausti kasper pabaisa as buvau...-Bella po akimirkos grozesis Edward'u. Pasistenkit atrodytizmoniskai.- Beveik isdainavo Alise si kovo antradieni.Jie sujudo sutabaluodami kojomis kaip zmones; Musu rasesatstovams nereikedavo judeti.As jau pradejau skaiciuoti kiek kartu ji i mane zvelgdavo. Manlabai patiko, nors ir neturetu, kad laikui begant ji nepradejozvilgcioti i mane vis reciau. Nezinau ka tai reiske, bet jauciausigeriau.Alise atsiduso:"As taip noreciau..."-Lik nuosaly, Alise. Tai neivyks.Ji papute lupas. Alise nekantravo noredama uzmegsti jos matytadraugyste. Kazkokiu keistu budu tos mergaites jai truko, norsjos dar nepazinojo."Turiu pripazinti, kad tu stipresnis, nei maniau. Per tave ateitisvel tapo miglota ir neiziurima kaip anksciau. Tikiuosi, tupatenkintas?"

31

-Priesingai, Alise, man visa tai turi prasme.Ji truputi isizeide.Stengiausi priversti ja uzsiciaupti budamas pernelygsusinervines, kad palaikyciau pokalbi. Buvau gana prastainusiteikes ir daug labiau isitempes, nei stengiausi parodyti. Vientik Dzasperas, su savo sugebejimu pajusti itampa ir japalengvinti, perprato mano tikraja savijauta. Jis nesuprato jospriezasciu, bet kadangi pastarosiomis savaitemis mano nuotaikavisada buvo prasta, nekreipe i tai demesio.Siandien bus tikrai sunki diena. Sunkiau iskenteti nei praejusia,kaip tai jau tapo iprociu.Maikas Njutonas, tas erzinantis berniukas, kurio negalejaulaikyti konkurentu, ruosesi paskirti Bellai pasimatyma.Metu baigimo pokylis jau artejo ir si karta buvo mergaiciu eilerinktis partneri. Maikas tikejosi is visos sirdies, kad Bellaissirinks ji. Jo pasitikejima savimi numuse tai, kad ji vis dar jonepakviete. Siuo metu jis atsidure gana neiprastoje situacijoje -zinojau, kad netureciau linksmintis is jo nedrasumo - DzesikaStanley pakviete ji i sokius. Jis nenorejo atsakyti teigiamai visdar tikedamasis, kad Bella ji issirinks ( jis galetu nusluostytinosi konkurentams ), bet nenorejo atsakyti ir neigiamai,bijodamas likti be partneres. Dzesika, isizeidusi del jo dvejojimoir nutuokdama priezasti, vire pykciu Bellai. Ir vel impulsyviaipajutau nora isiterpti tarp piktu Dzesikos minciu ir Bellos. Dabarjau geriau suvokiau sio noro priezastis, ir buvo dar blogiausuvokti, kad negaliu jo patenkinti.Kas butu pagalvojes! As pasimetes, visomis mintimis pasineres imokyklos muilo operas, is kuriu kazkada tyciodavausi.Maikas sueme visa savo drasa ir prisiartino prie Bellos perbiologija. Kausiausi jo vidiniu priestaravimu laukdamas kol jisprieis ( sedejau salia Bellos ). Tas berniukas buvo tikrai silpnas.Jis jau seniai lauke pokylio bijodamas buti atstumtas anksciau.Jis bijojo, kad is jo visi tyciosis ir lauke, kol ji zengs pirmajizingsni.Bailys.Jis prisedo ant stalo krasto vaidindamas atsipalaidavusi, as jauisivaizdavau kokiu garsu jis teksis i siena priesais, kaip trupesvisi jo kaulai.-Zinai,- tare jis nudelbes akis zemyn,- Dzesika pakviete mane isokius.-Puiku!- Apsidziaugdama susuko ji.- Jus tikrai geraipasilinsminsite.Buvo sunku sulaikyti sypsena matant kaip jos atsakymasisiverze i Maiko mintis. Jis tikejosi, kad ji nusivils. Pabandesurasti tinkama atsakyma.-Tiktai kad...Jis paabejojo beveik prarades pasitikejima. Bet tuoj pat susieme.-As jai atsakiau, kad man reikia pagalvoti.-Na ir kas per mintis?- nustebo ji.Jos balsas buvo nepritariantis, bet kartu girdejosi irpalengvejimas.Ka tai reiske? Nenumatytas intensyvus isiutis pervere mane irmano rankos susispaude i kumscius.Maikas neisgirdo palengvejimo jos balse. Jo veidas tapopurpurinis, kraujas subego i jo veida - suvokiant, koks pyktisbuvo mane apemes, tai atrode lyg pakvietimas - vis dar nuleidesakis zemyn jis vel pratare:-As vis svarsciau ar tu... Nesiruosei manes pakviesti?Bella padvejojo.Butent sia akimirka, trumpa dvejones akimirka as pamaciau

32

ateiti taip aiskiai, kaip Alise niekada nemate.Mergaite atsakys teigiamai i Maiko klausima, o gal ir ne, betkaip bebutu, viena grazia diena, gana greitai, ji kam nors atsakysteigiamai. Ji buvo traukianti ir neitiketina ir vyrai tai pastebes -jau pradeda pastebeti. Ar ji paskatins ka nors cia, ar jauiskeliavusi is Forkso, viena diena tai ivyks.Pamaciau jos gyvenima kaip tai jau buvau dares ansciau:universitetas, karjera, meile, vestuves... Vel ji isikibusi tevui iparanke, balta suknele ir is laimes nuraudusiu veidu einanti linkaltoriaus.Skausmas buvo toks stiprus kaip niekada anksciau. Zmogus jauraitytusi agonijoje nuo tokios kancios, zmogus niekadanebepasikeltu.Ir tai nebuvo vien tik skausmas, tai buvo ir isiutis.Man butinai reikejo kaip nors fiziskai issikrauti nuo pykcio. Netjeigu tam nereiksmingam berniukui buvo mazai sansu gauti jossutikima, miriau is noro sutreksti jo galva tarp savo delnu,priversti uzmoketi uz visus busimus kitus.Negalejau suprasti sios emocijos - skausmo, pykcio, geismo irnevilties misinio. Dar niekada to nejauciau, gal todel negalejaurasti jai pavadinimo.-Maikai, manau, kad tu turetum sutikti.- Svelniu balsu istareBella.Maiko viltys suduzo i sipulius. Kitomis aplinkybemis mane taibutu pralinksmine, bet dabar buvau vis dar pasimetes savokeistuose jausmuose. Alise buvo teisi.As nebuvau pakankamai stiprus.Butent siuo momentu Alise turejo pamatyti isryskejant ateiti.Tikiuosi, kad dabar ji patenkinta.-Tu jau issirinkai ka nors kita?- Staiga susidomejo Maikas.Jis isispoksojo i mane pima karta po ilgo laiko pamatydamasmanyje konkurenta. Per velai suvokiau, kad pasisukau pazvelgtii ji. Mano galva dabar buvo pasisukusi Bellos pusen.Laukinis troskimas uzvertes jo mintis man padejo pavadinti takeista jausma.As pavydejau.-Ne,- atsake mergaite su lengva pasaipa balse.- As ketinupraleisti sokius.Tarp savo pykcio ir priekaistu pajutau palengvejima. Staigapradejau sudarineti savo konkurentu sarasa.-Kodel?- Paklause Maikas.Jo balsas buvo beveik nemandagus. Mane izeide tai, kokiu tonujis i ja kreipesi. Vos sulaikiau urzgima.-As ta savaitgali vaziuoju i Sietla,- atsake.Si karta mano smalsumas nebuvo toks beprotiskas, nes zinojau,kad jis bus patenkintas. As suzinosiu kas ir kaip del sioatsakymo tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje.Maikas kreipesi i ja gundanciu balsu, kas man visai nepatiko:-Negi negali vaziuoti kuri kita savaitgali?-Ne, nepyk.- Grubiai atsake Bella.- Kaip bebutu, neturetumversti Dzesikos ilgiau laukti. Taip nemandagu.Jos draugiskas Dzesikos palaikymas uzgesino pavydo ugnimanyje. Buvo aisku, kad isvyka i Sietla buvo tik pretekstasatsakyti neigiamai. Ar ji nesutiko tik is pagarbos draugei? Tamji buvo pakankamai gerasirde. Ar ji norejo atsakyti teigiamai? Ogal tai buvo kazkas kita, gal ji buvo nusiziurejusi ka nors kita?-Taip,- sumurmejo Maikas.- Tu teisi...Jis buvo taip sugniuzdytas, kad man buvo beveik jo gaila.Beveik.Jis nusisuko nuo mergaites atimdamas is manes jos veido

33

vaizda. Nesiruosiau to toleruoti.Atsisukau noredamas pamatyti jos veida savo paties akimis, konebuvau dares visa menesi. Kaip buvo gera vel galeti i japazvelgti... Lyg sviezaus oro gusis.Jos akys buvo uzmerktos, o rankos slepe veida is abieju pusiu.Peciai truputi palinke i prieki, lyg ruostusi gintis. Ji papurtegalva, lyg bandydama isginti nereikalingas mintis.Erzinanti. Zavinga.Pono Bannerio balsas nutrauke jos svajas, jos akys letaiatsimerke ir tuoj pat ismigo i mane, gal ji pajuto mano zvilgsni.Ji islaike zvilgsni su ta pacia veido israiska, kuri manepersekiojo jau daug savaiciu.Ta akimirksni manyje neliko jokiu priekaistu, kaltes ar pykciopedsaku. Zinojau, kad visa tai gris, ir gana greitai, bet kol kasjauciausi keistai nervingas. Labiau pergales nei pralaimejimojausmas.Ji nenusuko akiu, net jei zvelgiau i ja nemandagiai, visbandydamas perprasti jos sokoladiniu akiu paslapti. Jos akysebuvo daugiau klausimu nei atsakymu.Galejau matyti jose savo atvaizda ir pastebejau, kad mano akysbuvo patamsejusios nuo troskulio. Nemedziojau jau beveik dvisavaites. Ne pacia geriausia diena pasirinkau leisdamassubliuksti savo valiai. Bet neatrode, kad tas juodumas jagasdintu. Ji vis dar nenusuko zvilgsnio ir rausvumas - gundantis,traukiantis, visa naikinantis - nudaze jos oda.Apie ka ji dabar galvojo?Jau ruosiausi jos paklausti garsiai, bet tuo metu ponas Bannerispakviete mane. Kol sukausi i jo puse, jo mintyse iskapsciauteisinga atsakyma.Trumpai ikvepiau.-Krebso ciklas.Troskulys pervere mano gerkle, sutrauke raumenis ir pripildeburna nuodu. Uzmerkiau akis bandydamas nekreipti demesio itroskima, kuri jos kraujas beprotiskai skatino.Pabaisa buvo stipresnis nei anksciau. Pabaisa tryne is dziaugsmorankas. Pirma - jis noriai sutiko su ta ateitimi, kuria taip noriaipatiekiau jam ant lekstutes. Antra - abi iseitys ji tenkino: tiekviena, tiek kita. Ir trecia - ta netikra ateitis, kuria taip stengiausiistaisyti savo valios pastangomis, staiga subyrejo. Sudauzyta delmano banalaus pavydo jausmo, ir stai dabar pabaisa jautesi jaubeveik pasiekes tiksla.Priekaistai ir kalte nudegino mane tuo pat metu kaip ir troskulys.Jeigu mano akys tai sugebetu, jos butu prisipildziusios asaru.Ka as padariau?Zinant, kad mano kova jau pralaimeta, nebebuvo jokiospriezasties, kuri galetu man sutrukdyti daryti tai, ko taip troskau:atsisukau vel i ja paziureti.Ji slepesi uz savo tankiu plauku uzuolaidos, bet galejau iziureti,kad jos skruostai buvo tamsiai raudoni.Pabaisai tai labai patiko.Ji neatsisuko i mane, bet jos plaukai nervingai apsivyniojoaplink pirsta. Jos ploni pirstai, grakstus riesas, jie buvo tokietrapus, lyg galeciau juos sutraiskyti iskvepdamas.Ne, ne, ne. Negalejau taip elgtis. Ji buvo pernelyg trapi,pernelyg gera, pernelyg branginama, kad uzsitarnautu tokilikima. Negalejau leisti savo gyvenimui susidurti su josios, japrazudyti.Bet nebegalejau ilgiau likti toli nuo jos. Alise buvo teisi nuo patpradziu.Pabaisa manyje vire is susierzinimo, kol as pergalvojau visas

34

imanomas iseitis.Valanda prabego pernelyg greitai jos kompanijoje, o as vis daranalizavau tai viena, tai kita iseiti. Nuskambejo skambutis ir jipradejo rinkti savo daiktus i mane neziuredama. Mane tainuvyle, bet is jos puses negalejau nieko kito tiketis. Manoelgesys nuo avarijos buvo nepateisinamas.-Bella.- Pasaukiau ja negaledamas susilaikyti.Mano valia jau duzo i sukes. Ji padvejojo pries pazvelgdama imane, po to letai atsisuko su nepasitikejimu veide.Priminiau sau, kad ji turejo visas imanomas priezastisnepasitiketi manimi. Kad jai buvo geriausia elgtis butent taip.Ji lauke, kad ka nors pridurciau, bet as paprasciausiai ziurejau ija, bandziau isskaityti jos veida. Trumpai kelis kartus ikvepiaunugaledamas savo troskuli.-Ka?- Istare ji pagaliau.- Tu vel su manimi kalbi?Jos balse buvo kazkas keisto, pyktis perpintas su svelnumu. Mannorejosi nusisypsoti.Nebuvau tikras, ka tureciau atsakyti. Ar vel kalbejausi su ja, taipkaip ji to noretu?Ne. Jeigu tik galeciau to isvengti. Ir padarysiu viska, kad toisvengciau.-Ne. Ko gero ne.- Atsakiau.Ji uzsimerke, kas mane suerzino. Ji uzvere vieninteles duris isavo jausmus. Ji ilgai giliai ikvepe ir atsimerke. Jos zandikauliaibuvo tvirtai sukasti.Uzmerkdama akis ji prakalbo. Stai kas buvo tikrai zmonemsneiprasta pokalbio metu. Kodel ji taip elgesi?-Tai ko tu nori, Edward'ai?Garsas, kai ji istare mano varda, sukele man emociju antpludi.Jei mano sirdis vis dar plaktu, ji butu pasileidusi suoliais.Na, kaip jai atsakyti?Sakant tiesa, nusprendziau. Nuo siol stengsiuosi su ja buti kiekgaledamas saziningesnis. Nenorejau, kad ji manes prisibijotu,nors tiketis is jos pasitikejimo netureciau.-Noreciau taves atsiprasyti,- pasakiau.Ko gero, tikresnes tiesos uz sia ji niekada is manes neisgirs.Labai gaila, bet galejau atsiprasyti tik uz paciasnereiksmingiausias savo klaidas.-Zinau, kad nesu labai mandagus,- pratariau.- Bet patikekmanim, taip geriau.Butu dar geriau, jei galeciau buti tikrai nemandagus. Argaleciau?Jos akys atsimerke, vis dar tokios pat atsargios.-As nelabai suprantu.Norejau ja perspeti kaip galejau:-Bus geriau jei mes netapsime draugais ( tai ji tikrai galejosuprasti, ji juk buvo protinga mergaite ). Patikek manim.Jos israiska sugrieztejo ir as per velai prisiminiau, kad jau buvaujos prases manimi pasitiketi, pries ja isduodamas. Suvirpejau kaiji sugrieze dantimis - ji taip pat to nepamirso.-Gaila, kad to nesupratai anksciau.- Atsake supykusi.- Butumisvenges visu situ priekaistu.Zvelgiau i ja sokiruotas. Ka ji zinojo apie mano priekaistus?-Priekaistus? Del ko?-Kam neleidai tam kvailam furgonui sumalti manes i kose!-Suriko.Neatsitokedamas suakmenejau.Kaip ji galejo taip galvoti? Vienintelis priimtinas dalykas, kuripadariau nuo musu pazinties buvo jos gyvybes isgelbejimas.Vienintelis dalykas, del kurio man nebuvo geda. Vienintelis

35

dalykas, del kurio didziavausi savo egzistavimu. Nuo pat pirmosakimirkos, kai uzuodziau jos kvapa, as kovojau del jos gyvybes.Kaip ji galejo taip apie mane galvoti? Kaip ji driso abejotivienintelio gero veiksmo sioje sumaistyje teisumu?-Tu tikrai manai, kad as gailiuosi tave isgelbejes?-As tai zinau!- susuko ji.Jos interpretacija mano veiksmu atzvilgiu mane tikrai atsalde.-Tu nieko nezinai.Koks keistas buvo jos mastymas! Ji negalvojo taip, kaip kiti. Galtai ir buvo jos tylos paslaptis. Ji buvo visiskai kitokia.Griezdama dantimis ji staigiai pasuko galva. Si karta is pykciojos zandai buvo raudoni. Ji greitai paciupo savo knygas vienustaigiu judesiu jas pritraukdama link saves, ir pasuko link durunebeatsigrezdama i mane.Kad ir kaip bebuciau suirzes, jos pyktis man atrode velniskaipatrauklus ir kele man sypsena. Ji ejo iskelusi galva,neziuredama sau po kojomis, kai jos staiga susipyne. Jikluptelejo, ir visos jos knygos nukrito zemen. Vietoj to, kadpultu jas rinti ji stovejo tiesia nugara net nezvilgteledamazemyn, lyg svarstydama, ar jos knygos buvo vertos jos triuso.Nuosirdziai stengiausi nenusikvatoti...Niekas neziurejo mano pusen. Beveik nuskridau link jos,surinkdamas ir sudeliogamas jos knygas eiles tvarka anksciau,nei ji pazvelge zemyn.Ji pasilenke zemyn, pamate mane ir suakmenejo. Istiesiau jaiknygas stendamasis nepaliesti jos odos.-Aciu,- istare grieztu, sausu balsu.Jos balso tonas vel mane suerzino.-Ner uz ka.Ji atsitiese ir nuejo dideliais zingsniais link kitos klases.Zvelgiau jai is paskos, kol jos is pykcio perkreiptas veidaspradingo.Ispanu kalbos pamoka prabego man skrajojant padabesiais.Ponia Goff nepriekaistaudavo man del issiblaskymo - puikiaizinodama, kad mano ispanu kalbos zinios didesnes uz jos -leisdama ramiai svajoti.Taigi, as nebegalejau ignoruoti mergaites. Tai akivaizdu. Betnegi tai reiske, kad man nera kitos iseities, tik ja prazudyti? Tainegalejo buti vienintele imanoma ateitis. Turejo buti koks norssprendimas. Stengiausi rasti buda, kad...I Emmeta atkreipiau demesi tik pamokos pabaigoje. Jam buvosmalsu. Nors Emmetas ir nebuvo apdovanotas talentu nuspetizmoniu nuotaikas, jis pastebejo pasikeitima manyje. Jis svarste,kas gi galejo istrinti mano iprasta niuria mina. Jis paieskojozodzio man apibudinti, ir priejo isvados, kad as buvau kupinasvilties.Kupinas vilties? Negi visi i mane ziuredami tai mate manoveide?Svarsciau ar tikrai buvau kupinas vilties kol mes artinomes linkVolvo, ir ko butent as vyliausi.Man pritruko laiko apsvarstyti siai idejai. Buvau jautrus visomsmintims apie mergaite, kai tik jos vardas pasigirsdavo manokonkurentu mintyse, turejau pripazinti, kad tai is kartopatraukdavo mano demesi. Erikas ir Taileris, suzinoje ( ir labaiapsidziauge ), kad Maikui buvo atsakyta, ruosesi bandyti patys.Erikas jau buvo pasiruoses, stovejo pasiremes i jos masina, kadji negaletu jo ignoruoti. Tailerio pamoka kiek uztruko ir dabarjis skubejo, kad spetu ja pavyti.Butinai turejau tai pamatyti.-Palauk kitu cia, gerai,- sumurmejau Emmetui.

36

Jis itartinai i mane zvilgtelejo, po to kilstelejo peciais irlinktelejo galva."Vaikis pamete galva."- Prajukes pagalvojo.Pamaciau Bella artinantis nuo sporto sales puses, laukiau josten, kur ji negalejo manes pamatyti. Kai ji artinosi link masinoskur lauke Erikas, as patraukiau i jos puse skaiciuodamaszingsnius, kad atsidurciau netoliese tuo paciu metu.Pamaciau jos kuna isitempiant, kai ji pastebejo berniuka. Jitrumpam sustojo, po to atsipalaidavo ir patrauke link jo.- Sveikas, - isgirdau ja sveikinantis draugisku balsu.Erikas garsiai nurijo seiles, jo adomo obuolys smarkiaisoktelejo.-Sveika, Bella.Atrode, ji nepastebejo jo nervingumo.- Kas naujo? - Paklause ji atrakindama savo masina irneziuredama i jo issigandusi veida.-Mmm... As galvojau... Ar eitum su manim i sokius?Jo balsas uzluzo.Ji pagaliau pakele akis. Ji buvo sutrikusi ir... pagerbta?Erikas vis dar negalejo i ja zvilgteleti, taigi negalejo stebeti josveido per jo mintis.-As maniau, kad tai mergaites renkasi,- susijaudinusi ji atsake.-Na, taip... - Pratare jis silpnu balsu.Sis gailesti keliantis vaikis neerzino manes taip, kaip MaikasNjutonas, bet vis tik negalejau prisiverti pajusti jam uzuojautos,kai Bella svelniai atsake:-As ta diena busiu Sietle, bet aciu, kad pakvietei.Jis tai jau buvo girdejes, bet vis tik nusivyle.-Ak,- sumurmejo nedrisdamas pakelti akiu auksciau jos nosies, -gal kita karta.-Gal.- Atsake ji.Ir tuoj pat prikando apatine lupa, lyg gailedamasi suteikusi jamvilciu. Man tai labai patiko.Erikas nuleido rankas ir nuejo ( visai neteisinga kryptimi ).Tuo momentu praejau pro ja ir isgirdau, kaip ji su palengvejimuatsiduso. Nusijuokiau. Ji pasuko galva i kaire, po to i desineieskodama akimis to, kuris juokesi, bet ejau pirmyn ziuredamastiesiai pries save ir stengdamasis sulaikyti linksma sypsena.Uz manes buvo Taileris, kuris jau beveik bego noredamas jasulaikyti pries tai, kai ji isvaziuos is aiksteles. Jis labiau savimipasitikejo ir erzino mane nei kiti du. Vienintele priezastis, delkurios dar jos nepakviete, buvo pagarba Maikui.Norejau, kad jis prakalbintu Bella del dvieju priezasciu. Jei -kaip as to tikejausi - jo prasymas privers ja pasijusti nejaukiai,norejau suteikti sau malonuma paziureti i jos reakcija. Bet jeibuvo atvirksciai, jei ji butu laukusi Tailerio pakvietimo, norejautai zinoti.Net ir zinodamas, kad tai nera gerai, as laikiau Taileri Kraulisavo konkurentu. Jis man atrode toks pat nereiksmingas, kaip irkiti, bet ka galejau zinoti apie Bellos skoni? Gal jai patinkanereiksmingi vaikinai...Suvirpejau nuo tos minties. As niekada negalesiu taptinereiksmingu vaikinu. Kaip buvo kvaila paciam tapti jos gerbejuieskant jos svelnumo. Kaip ji galetu susizaveti tuo, kuris turejovisas pabaisos savybes?Ji yra pernelyg gera pabaisai.Turejau leisti jai issisukti, bet mano nepateisinamas smalsumaspaeme virsu. Dar karta. Bet jeigu Taileris praleistu proga dabar,jis galetu ja susirasti veliau, ir as nesuzinociau istorijospabaigos.

37

Isvariau savo Volvo is vietos ir sustojau tiesiai pries jos masina,kad ji negaletu isvaziuoti.Emmetas su kitais jau artinosi, bet jis perdave jiems mano keistaprasyma ir dabar jie visi idemiai i mane zvelge, stengdamiesisuprasti, kokios mintys sukasi mano galvoje.Zvelgiau i mergaite per veidrodeli. Ji svaide piktus zvilgsnius imano masinos gala neziuredama i mane, lyg butu norejusi turetitanka, o ne surudijusi Sevroleta.Taileris nuskubejo i savo masina ir sostojo tiesiai uz josbudamas man dekingas uz nepaaiskinama elgesi. Jis stengesiatkreipti jos demesi, bet ji nepastebejo. Jis luktelejo, po to islipois masinos ir nuejo pabelsti i jos langa.Ji kruptelejo nustebusi. Po kiek laiko pradejo nuleisti langarankiniu budu, atrode, kad ten buvo sunkumu.-Atsiprasau, Taileri, - istare susierzinusi, - As uzstrigau uzCullen'o.Mano seimos varda ji istare grieztai, taigi vis dar pyko.-Taip, zinau.- Pratare Taileris visiskai nekreipdamas demesio ijos bloga nuotaika.- Tik norejau kai ka tau pasiulyti, kol ciastovime.Jo sypsena buvo pernelyg savim pasitikinti.Linksminausi matydamas, kaip ji isbalo supratusi, apie ka eiskalba.-Gal pakviesk mane i sokius? - Istare sau kartodamas, kadpergales reikia ieskoti.-As busiu isvykusi, Taileri.- Atsake vis dar susierzinusi.-Zinau, Maikas sake.-Tai kodel...?-Tik tikejausi, kad tai buvo pretekstas jam atsakyti.- Taretrukteledamas peciais.Jos akys issiplete, po to saltai suspindo.-Gaila, Taileri ( visai neatrode, kad jai gaila ), bet as tikrai busiuSietle.Jis sutiko jos atsiprasyma vis dar su nepazeistu pasitikejimu.-Nieko baisaus, dar lieka kiti metai.Jis nuejo i savo masina.Tikrai buvau teisus noredamas pamatyti. Jos veida uzpludusipasibaisejimo israiska buvo neikainojama. Kas atsake i manoklausima, i kuri netureciau taip troksti atsakymo: tarp visuaplink ja besisukanciu vaikinu ne vienas tikrai nepatrauke josdemesio. Ji nieko jiems nejaute.Jos veido israiska buvo labiausiai traukiantis dalykas, koki tikbuvau mates.Prisiartino mano seimos nariai baisiausiai nustebe matydamimane krentant is juoko, o ne zvelgiant i viska aplink zudikozvilgsniu."Kas tokio juokingo?"- Paklause Emmetas susidomejes.Tik papurciau galva vel nusikvatodamas, kai Bella grasinamaisuburzgino varikli uz manes. Ir vel atrode, kad ji norejo tanko.-Nagi, vaziuojam,- supyko Rozali,- Ir gal jau baigsi voliotidurniu, jei tai tavo jegoms?Jos zodziai nepadare man jokio ispudzio, as pernelyglinsminausi. Bet vis tik jos paklausiau.Griztant niekas su manim nesnekejo. Kartais visprunksteledavau prisimines Bellos veido israiska.Kai isvaziavome is miesto, paspaudziau greicio pedala - niekasmusu nebemate - ir Alise numuse visa mano gera nuotaika.-Na, ar dabar jau galiu kalbetis su Bella?- Staiga paklause,neperspedama manes mintimis.-Ne.- Atkirtau.

38

-Taip neteisinga. Ko gi man laukti?-Alise, as dar nieko nenusprendziau.-Beviltiska, Edwardai.Jos galvoje vel du Bellos likimai buvo skaidrus kaip kristalas.-Kam tau su ja susipazinti,- nepatenkintas sumurmejau,- jeigu asvis tiek ja uzmusiu?Alise sekunde padvejojo.- Tu gauni viena bala,- atsake.Ivaziavau i posuki 180 kilometru per valanda greiciu ir sustojauper milimetra nuo garazo.-Gero pasibegiojimo.- Ironiskai pratare Rozali kai issokau ismasinos.Bet sianakt nesiruosiau lakstyti. Ruosiausi medzioti.Visi kiti jau buvo priprate medzioti savaitgaliais, bet negalejaudabar sau leisti troskulio. As ir vel persistengiau per daugatsigerdamas, maza stirnu banda ir lokys, kuri pasiseke uztiktisiuo metu laiku. Buvau toks perpildytas, kad jauciausinepatogiai. Kodel man vis dar maza? Kodel jos kvapas buvostipresnis uz visus kitus?Turejau medzioti, kad pasiruosciau sekanciai dienai, bet buvautaip perpildytas ir sekanti diena atrode dar toli.Visi mano nervai prabudo kai suvokiau, kad ruosiausi eiti pasmergaite.Pykausi pats su savim visa kelia iki Forkso, bet mano tamsiojipuse nugalejo ir toliau veikiau pagal plana. Pabaisa vis dar buvocia, bet gerai pamaitintas. Zinojau, kad sugebesiu issilaikytiatokiau nuo jos. Tik norejau suzinoti kur ji dabar. Norejaupamatyti jos veida.Jau buvo po vidurnakcio ir Bellos namas skendejo tyloje beiramybeje. Aiksteleje stovejo jos masina salia tevo tarnybinesmasinos. Aplink nebuvo jokiu nubudusiu minciu. Kuri laikazvelgiau i nama is rytines puses. Pagrindinis iejimas bus ko gerouzrakintas - man tai nekele problemu, bet as nenorejau paliktisavo apsilankymo pedsaku. Nusprendziau isbandyti langaantrame aukste. Beveik niekas ju nerakindavo.Perejau per truscia kiema ir pasukau po langu per sekundes dali.Pakibes viena ranka ant stogo pazvelgiau pro langa ir manuzeme kvapa.Tai buvo jos kambarys. Galejau ja matyti vienguleje lovoje, josantklode buvo apsivyniojusi jai apie kojas. Kol i ja zvelgiau, jisujudejo atmesdama viena ranka uz galvos. Ji neknarke, bent jaune sianakt. Ar ji pajuto artima pavoju?Matydamas ja nusisukant, pasibjaurejau savimi. Siuo momentunebuvau geresnis uz iskrypeli. Butent toks ir buvau. Netgiblogiau, daug blogiau.Atpalaidavau savo raumenis beveik nukrisdamas, bet leidau saudar viena zvilgsni i jos veida.Jis nebuvo ramus. Mazute raukslele vel buvo susimetusi tarp josakiu ir lupu kampuciai buvo nusvire i apacia. Jos lupossuvirpejo ir prasivere.-Gerai, mamyt,- sumurmejo.Bella kalbejo per miegus.Mano smalsumas sukilo tokia jega, kad pamirsau visapasidygejima del to, ka dariau. Mazute galimybe isgirsti josnesamoningas mintis buvo pernelyg gundanti.Praveriau langa, jis nebuvo uzrakintas, bet taip sugirgzdejo, kadbuvo aisku, jog jau labai ilgai nebuvo atvertas. Labai letaipradejau ji verti sudrebedamas nuo kiekvieno girgztelejimo.Sekanti karta reikes atsinesti aliejaus...Sekanti karta? Vel savimi pasibjaurejes papurciau galva.

39

Letai islinkau i vidu.Jos kambarys buvo mazutis, lengvai apverstas, bet svarus. Antgrindu salia jos lovos buvo sudeta knygu kruva, galejau iskaitytipavadiminus ant nugareliu, ir salia pasenusio disku grotuvobuvo CD kruva. Daugybe popieriu metesi aplink kompiuteri,kuris jau seniai turejo atsidurti kokiame nors muziejuje. Antgrindu metesi batai.Labai norejau isigilinti i jos knygas ir diskus, bet buvau saupasizadejes laikytis atokiau, taigi vietoj to nuejau ir atsisedau ijos supamaji kresla kambario kampe.Negi tikrai kazkada ji man pasirode banali? Prisiminiau pirmajadiena ir savo pasibjaurejima visais vaikinais, kurie buvo taip jasusidomeje. Vis dar prisiminiau kaip atrode jos veidas jumintyse ir negalejau suprasti, kodel is karto ji man nepasirodegrazi. Tai juk buvo taip akivaizdu.Dabar zvelgiau i ja - tamsus banguoti jos plaukai graziai apsivijeblysku veida, vilkinti senus marskinelius ir sportines kelnes,atsipalaidavusiomis rankomis, pilnomis lengvai pravertomislupomis - likau be zado. Bent jau taip butu, pagalvojau prajukes,jei man reiketu kvepuoti.Ji nebeprakalbo. Gal jos sapnas baigesi?Zavejausi jos veidu svarstydamas ar butu imanoma pakeistiateiti.Jei ja suzeisciau, as to neistverciau. Ar tai reiske, kad vienintelisbudas ja issaugoti butu mano isvykimas?Dabar kiti manes jau nekaltintu. Mano isvykimas niekonepastatytu i pavoju. Niekas nebeitarinetu, niekas nerastu rysiosu avarija.Dvejojau kaip ir sia popiete vis dar nerasdamas atsakymu.Negalejau konkuruoti su jaunais vaikinais, nesvarbu ar jie jatrauke, ar ne. As buvau pabaisa. Ji negaletu kitaip i manezvelgti. Jei kada nors ji suzinotu apie mane tiesa, ji pasibjauretuir issigastu. Kaip aukos is siaubo filmu, ji klykdama pabegtu.Prisiminiau ta pirma diena biologijoje: taip, ji pabegtu. Irteisingai pasielgtu.Buvo visiskai kvaila isivaizduoti, kad jeigu as buciau japakvietes i sokius, ji butu viska atidejusi ir sutikusi.As nebuvau tas, kuriam ji atsakys teigiamai. Tai turetu buti kasnors zmogiskas ir siltas. Ir as netgi negalesiu sau leisti - ta diena,kai ji atsakys teigiamai - ji sumedzioti ir uzmusti, nes ji butu joverta. Ji verta laimes ir meiles labiau nei kas kitas.Privalejau elgtis taip, kaip jai geriau. Dabar, kai jau nebegalejauapsimesti beveik ja isimylejes.Kaip bebutu, nieko nereikstu jei as isvykciau, nes Bella niekadanegales pazvelgti taip, kaip as to troskau. Ji niekada nematysmanyje to, kuri galetu isimyleti.Niekada.Ar gali mirusi salta sirdis suduzti i sipulius? Rodesi, kad manojigali.-Edwardai.- Istare Bella.Sustingau zvelgdamas i jos uzmerktas akis.Ar ji mane mate? Ar ji atsibudo? Ji atrode mieganti, bet josbalsas buvo toks aiskus...Ji vel atsiduso ir susiriete i kamuoliuka.-Edwardai...- svelniai pakartojo.Ji sapnavo mane.Ar gali mirusi ir salta sirdis vel pradeti plakti? Atrode, kadmanoji gali.-Pasilik.- Atsiduso.- Nepradink. Prasau... Nepradink.Ji sapnavo mane. Ir tai netgi nebuvo kosmaras. Ji norejo, kad as

40

likciau su ja ten, jos sapne.Stengiausi surasti zodzius apibudinti jausmu audra manyje, betneegzistavo zodziai galintys tai isreiksti. Skendau ilga laika.Kai iskilau i pavirsiu, jau nebebuvau tas pats Edwardas.Mano gyvenimas buvo istisas vidurnaktis. Man tai buvoneisvengiama, tai visuomet bus vidurnaktis. Kaip gali buti, kaddabar, paciam to vidurnakcio vidury, patekejo saule?Ta akimirka, kai tapau vampyru, iskeisdamas savo siela irgyvybe i nemirtinguma, as lyg sustingau, uzsalau. Mano kunaspavirto i kazka, kas buvo labiau ola o ne raumenys. Mano sazinetaip pat uzsalo, mano skoniai ir pomegiai, mano baimes irtroskimai. Viskas uzsalo.Taip buvo mums visiems. Mes buvome sustinge. Gyvos uolos.Bet kartais, labai retai, viskas pasikeicia. Maciau taip nutinkantKarlailui, o veliau ir Rozali. Meile juos pakeite visiems laikams.Praejo jau daugiau nei astuoniasdesimt metu nuo to, kaiKarlailas sutiko Esmeja, bet jis vis dar zvelge i ja tuo paciuisimylejusiu zvilgsniu, kaip ir pirma karta. Ir taip bus peramzius.Taip bus ir man. As mylesiu sia zmogiska mergaite, tokia gleznair trapia, be jokiu limitu iki savo dienu galo.Zavejausi jos veidu ir jutau per mano sarvus verziantis meile,apimancia kiekviena mano kuno lopineli.Dabar ji miegojo ramiai, lengvai sypsodamasi.Pradejau spresti savo uzduoti bezvelgdamas i ja.As ja mylejau, taigi turejau pasistengti isvykti jos labui. Zinojau,kad kol kas nebuvau pakankamai stiprus. Pasistengsiu ties tuopadirbeti. Gal buvau pakankamai stiprus pakeisti jos likimokrypti.Alise mate jos du likimus. Dabar as juos jau supratau.Meile jai nesutrukdys man jos uzmusti, jei leisiu sau suklysti.Nebejutau pabaisos savyje, jo nebebuvo. Gal meile priverte jipasiduoti. Jeigu ja uzmusciau dabar, tai ivyktu netycia, butubaisi klaida.Reikes buti be galo atsargiam. Niekada, niekada negalesiuuzsimirsti. Privalesiu kontroliuoti kiekviena savo kveptelejima,kiekviena judesi. Visada turesiu laikytis saugaus atstumo.As nesiruosiau daryti klaidu.Pagaliau supratau antraji likima. Supratau, kad galeciau, apimtasbegalinio egoizmo, maldauti savo tevo padaryti man paslauga.Maldauti jo atimti jos siela ir gyvybe, kad galeciau juospasisavinti iki gyvenimo galo.Ji buvo verta geriau nei tai.Bet maciau ir dar viena ateiti. Labai plona ir trapu siuleli, kuriogal sugebeciau laikytis, jei kontroliuociau savo jega.Ar istengsiu tai padaryti? Buti su ja ir issaugoti jos gyvybe?Si karta jau tycia giliai ikvepiau, po to dar ir dar karta, leisdamasjos kvapui uzdegti troskuli manyje. Kambarys buvo persigeresjos kvapu, kiekvienas daiktas buvo juo pasidenges. Manapsvaigo galva, bet tuoj susidorojau su silpmumu. As turejaupratintis jeigu norejau tureti bet kokius rysius su ja. Ikvepiau dargurksni deginancio oro.Zvelgiau i ja kol pirmi saules spinduliai islindo is po debesurytuose...

*******Grizau i namus tuoj po to, kai kiti isvaziavo i mokykla. Greitaipersirengiau nekreipdamas demesio i klausiama Esmejoszvilgsni. Ji mate kaip svytejo mano veidas ir ji pajuto tiekpalengvejima, tiek susirupinima. Ja skaudino mano ilga

41

melancholija ir ji dziaugesi, kad mano skausmas pagaliaupradingo.As begau i mokykla pasirodydamas tik po poros sekundziu nuomaniskiu pasirodymo. Jie neatsisuko, nors Alise zinojo, kadbuvau miske prie pat aiksteles. Laukiau, kol i mano puse niekasneziures, po to islindau is misko lyg niekur nieko ir isimaisiautarp sustatytu masinu.Isgirdau burzgiant Bellos masina posukyje ir sustojau taip, kadgaleciau ja matyti pats likdamas nuosaleje.Ji isuko i aikstele ziuredama i mano Volvo suraukusi antakius irpasistate savo masina kuo toliau nuo manosios.Buvo keista prisiminti, kad ji vis dar ant manes pyko ir kad jitam turejo geru priezasciu.Norejau nusijuokti pats is saves arba sau trinkteleti. Visi manoplanai ir apmastymai juk butu nieko verti, jei ji is savo pusesnieko man nejaustu. Jos sapnai buvo ko gero banalus. As buvautik arogantiskas kvailys.Kaip bebutu, geriau jau ji nieko man nejaustu. Aisku man tainesutrukdys jos persekioti, jauciausi truputi jai skolingas uzpatirta kancia.Tyliai artinausi link jos ieskodamas preteksto.Ji man palengvino uzduoti. Kol ji lipo is masinos, jos raktaiisslydo jai is rankos ir nukrito i bala salia masinos. Ji pasilenke,bet as buvau greitesnis, paciupdamas juos anksciau, nei jiimerke ranka i salta vandeni. Pasiremiau i jos masina kol jistengesi atsitiesti.-Kodel taip elgiesi?!- Uzriko ji ant manes.Taip, ji vis dar pyko.-Kaip elgiuosi?- Paklausiau tiesdamas jai raktus.Ji istiese ranka ir leidau raktams nukristi i jos delna.Giliai ikvepiau itraukdamas jos kvapa.-Vis isdygsti is niekur,- paaiskino.-Bella, juk ne mano kalte, kad tu esi ypatingai nepastabi.Mano zodziai buvo juokingi, beveik pokstas. Negi buvo kasnors ko ji nepastebetu?Ar ji pastebejo, pavyzdziui, kaip mano balsas lyg glamoneapglebe jos varda?Ji zvelge i mane visiskai nepritardama mano jumorui. Jos sirdiesritmas pagreitejo - is pykcio? Is baimes? Po kiek laiko ji nuleidoakis zemyn.-Ir kam tas eismo kamstis vakar vakare?- Paklause neziuredamai mane.- Maniau, kad tu turetum elgtis lyg as neegzistuociau, one mirtinai mane nervindamas.Labai supykusi. As ruosiausi pasistengti, kad musu santykiaipageretu. Prisiminiau, kad nusprendziau tapti vertaspasitikejimo.-Dariau paslauga Taileriui, na, kad ir jis gautu proga isbandytisavo sansus.Ir neislaikes nusijuokiau. Negalejau susilaikyti prisimindamasjos veido israiska.-Tu velnio...- isspaude ji ir nepabaige savo frazes, ko gero perdaug isiutusi.Va ji... Ta israiska, lygiai ta pati. Vos susilaikiau velnenusijuokes. Ji jau ir taip buvo perpykusi.-Ir as nesielgiu, lyg tu neegzistuotum.- Pratariau.Tokio tono tureciau laikytis ir toliau: sneketi ramiai, bet siektiek ja paerzindamas. Ji nesuprastu, jei prasitarciau apie savotikruosius jausmus. Tai ja isgasdintu. Turejau kontruoliuoti savojausmus, kalbeti aiskiai.-Tu ko gero tikrai troksti mano mirties, Tailerio furgono buvo

42

maza!Pykcio banga pervere mane. Negi ji tikrai galejo taip galvoti? Ismano puses buvo nelogiska isizeisti, ji juk nezinojo apie sianakti ivykusius pokycius. Bet vis tik pykau.-Bella, tai absurdiska.Ji paraudo ir atsuko man nugara. Pradejo eiti nuo manes.Pasijutau kaltas. Neturejau teises pykti ant jos.-Palauk!- Paprasiau.Ji nesustojo, teko ja pasivyti.-Atsiprasau uz nemalonius zodzius. Ne todel, kad jie neteisingi (buvo tikrai kvaila galvoti, kad troskau jos mirties ), bet galejaupasilaikyti juos sau.-Gal paliktum mane ramybeje?"Tikek manim,"- pagalvojau.- "As tikrai bandziau.""Ir, tarp kitko, esu beviltiskai tave isimylejes."Kalbek aiskiai.-Norejau tik uzduoti tau viena klausima, tai tu mane visisblaskai.- Pasakiau nusijuokdamas.Man ka tik sove puiki mintis.-Gal tu kartais sergi asmenybes susidvejinimu?- Paklause ji.Pritariu, kad taip galejo pasirodyti. As jauciausi lyg migloje delmane uzpludusiu nauju jausmu.-Va, tu ir vel pradedi,- pastebejau.-Gerai jau,- atsiduso.- Klausk ta savo klausima.-Norejau paklausti, ar sekanti sestadieni... ( pamaciaupasibaisejima uzplustant jos veida, labai stengiausinenusikvatoti ), na zinai, sokiu vakara...Ji mane pertrauke ziuredama tiesiai i akis:-Ar tu stengiesi buti juokingas?"TAIP!"-Gal leistum man pabaigti?Ji lauke tyledama, prikasdama dantimis apatine lupa.Tai pritrauke mano demesi vienai sekundei. Tai sukele keistareakcija mano kune, emocijas, kurias buvau seniai pamirses.Stengiausi nekreipti i jas demesio ir susitelkti i pokalbi.-Girdejau, kad ta diena tu ruosiesi i Sietla ir pagalvojau, kad galtau reikia vairuotojo?- Pasiuliau.Supratau, kad vietoj to, kad klausineciau apie jos planus, geriaubutu tiesiog jais pasinaudoti.Ji nustebusi pazvelge i mane.-Ka?-Ar tu noretum, kad tave palydetu?Vienas su ja uzdaroje masinoje... Vien nuo minties mano gerklejau dege. Giliai ikvepiau. Pratinkis, pratinkis...-Kas gi lydetu?- Paklause ji vis dar nustebusiomis akimis.-As, kas daugiau,- letai pratariau.Negi is tiesu buvo taip keista, kad norejau praleisti su ja siektiek laiko? Ko gero mano elgesys padare tikrai prasta ispudi.-Sakykim,- pratariau kaip galima naturaliau,- kad as vis tiekruosiausi i Sietla artimiausiu metu. Ir jeigu jau atvirai, tai nesutikras, kad tavo masina atlaikys toki kelia.Buvo saugiau toliau ja erzinti nei sneketi rimtai.-Mano masina vaziuoja puikiai, aciu.- Istare ji tuo paciunustebusiu balsu.Ji pradejo eiti toliau, as lipau jai ant kulnu.Ji man nepasake "ne", taigi ir toliau stengiausi. Ar ji pasakys"ne"? Ka darysiu, jeigu pasakys "ne"?-Bet tau neuzteks vieno rezervuaro degalu?-Namatau, kodel tai turetu tau rupeti.Tai vis dar nebuvo "ne". Ir jos sirdis vel pradejo plakti greiciau,

43

patankejo kvepavimas.-Gamtos apsauga turetu rupeti visiems.-Na jau, Edwardai,- pasake ji.- Nesuprantu tavo elgesio.Maniau, jog nenori, kad butume draugais.Virpulys nubego mano kunu, kai ji istare mano varda.Kaip galejau aiskiau issireiksti stengdamasis islikti saziningu?Ka gi, svarbiausia likti saziningu. Bent jau tuo, kas liete tema.-As sakiau, kad bus geriau, jei mes nebusime draugais, o ne kadto nenoriu.-Labai aciu,- susuko ji.- Is karto aiskiau.Ji sustojo pries valgyklos duris ir vel zvilgtelejo man i akis. Jossirdis leke suoliais. Ar ji bijojo?Pasistengiau labai gerai parinkti savo zodzius. Ne, as negalejaujos palikti, bet gal ji, jei ji pakankamai protinga, gales paliktimane, kol dar nevelu?-Tau butu... Saugiau, jei mes netaptume draugais.Ir, pasinerdamas i jos sokoladiniu akiu giluma, praradau visavalia. Pajutau jai betariantis:-Bet as nebegaliu ilgiau taves vengti, Bella.Ji nustojo kvepuoti, ir belaukiant, kol ji ikveps, jau beveiksusirupinau. Ar labai ja isgasdinau? Tuoj gausiu atsakyma.-Ar vaziuosi su manimi i Sietla?- Nebelaukdamas tiesiaiisdroziau.Smarkiai plakancia sirdimi ji linktelejo.Taip! Ji man pasake Taip! Man!Po to mano samone iskilo i pavirsiu. Kiek jai tai kainuos?-Tikrai turesi laikytis atokiau.- Perspejau.Ar ji mane isgirdo? Ar ji isvengs gresiancio likimo? Ar galejauka nors padaryti, kad ja apsaugociau nuo saves paties?Buk aiskus.-Pasimatysim pamokose,- tariau jai pavymui.Turejau susikaupti, kad nepradeciau begti, nes tik to dabartroskau...

Kategorija: vampyrai KRAUJO GRUPE

Visa ryta stebejau ja kitu akimis vos suvokdamas, ka patsdariau.Ne Maiko Njutono akimis, nes jau nebegalejau pakelti jo kvailufantaziju, nei Dzesikos Stanley, nes jos neapykanta Bellai buvotokia stipri, kad jai jau buvo beveik pavojinga atsidurti saliamanes. Andzela Veber buvo geras pasirinkimas, kai jos akimisgaledavau pasinaudoti - ji buvo gera, visada malonu skaityti josmintis. Na, ir kartais tai budavo mokytojai, ju matymo kampasidomesnis...Labai nustebau matydamas ja nuolat suklumpant: kai jos kojauzklivo uz menkucio grindu iskilimo koridoriuje, uz knygu, odar dazniau, kai susipainiodavo savo pacios kojose. Daugelisgalvojo apie Bella kaip apie labai nerangia mergaite.Susimasciau apie tai. Tikra tiesa, kad jai sunkiai sekesi islaikytilygsvara. Prisiminiau, kaip ji trinktelejo i stala pirmaja diena,kaip paslydo ant ledo pries avarija, kaip susipainiojo savo kojosevakar... Kaip keista, jie buvo teisus. Bella buvo tikrai nerangi.Nemaciau cia nieko juokingo, bet eidamas i kita pamoka taipgarsiai nusikvatojau, kad keli nesuprate mokiniai itariai manenuzvelge. Ir kaip as galejau to nepastebeti anksciau? Gal todel,kad jos nejudrumas, jos galvos laikysena, jos kaklo islinkimasman pasirode elegantiski...Dabar jau nebemaciau nieko elegantisko. Ponas Varneris stebejoja susipainiojancia savo kojose ir nukrentancia i savo kede.

44

Vel nusijuokiau.Laikas slinko neitiketinai letai, kol as laukiau, kada galesiu japamatyti savo paties akimis. Galu gale nuskambejo skambutis.Greitai nuejau i valgykla noredamas ivykdyti savo plana. Tenpasirodziau pirmas. Issirinkau stala, kuris iprastai budavotuscias, kad mane galetu is karto pastebeti.Kai mano seimos nariai iejo ir pamate mane ten sedint, jienebuvo nustebe. Ko gero, Alise juos perspejo.Rozali praejo pro sali ne nezvilgteledama i mane."Idiotas"Mes su Rozali niekada gerai nesutareme - izeidziau ja vospraveres burna pirma karta, nuo to laiko viskas ejo tik blogyn -bet atrode, kad paskutiniu metu ji vis labiau ant manes pyko.Atsidusau. Rozali visada ir viska turejo pritaikyti savo personai.Dzasperas praeidamas man syptelejo."Sekmes."- Pagalvojo dvejodamas.Emmetas kilstelejo akis virsun papurtydamas galva."Vargsas vaikis, visai pamete galva."Alise skraide padebesiais."Ar dabar jau galesiu sneketi su Bella?"-Lik nuosaleje, Alise,- tyliai sumurmejau.Ji trumpam susirauke, bet tuoj atgavo savo gera nuotaika."Nieko baisaus. Tu gali priesintis kiek tik nori, tai tik laikoklausimas."Vel atsidusau."Nepamirsk siandienos biologijos..."Linktelejau. Ne, as nepamirsiu.Belaukdamas Bellos as ja stebejau per jaunesnes mokines,ejusios uz Dzesikos, mintis. Dzesika buvo pasinerusi iisvedziojimus apie sokius, Bella tylejo. Reikia pastebeti, kadDzesika nepaliko jai progos iterpti zodi.Ta pacia akimirka, kai Bella izenge pro duris, jos akys sustojoties mano seimos stalu. Ji ziurejo i juos gera minute, po to joslupu kampuciai nusviro ir ji nuleido galva. Ji manesnepastebejo.Ji atrode tokia... Nuliudusi. Pajutau staigu nora prieiti prie jos,apkabinti ir paguosti, bet nezinojau, kas ja paguostu. Neturejaune menkiausio supratimo, kas ja taip nuliudino. Dzesika ir toliautese savo monologa apie sokius. Ar Bella liudejo del to, kadjuose nedalyvaus? Tai atrode mazai tiketina.Bet jeigu ji to noretu, galetume pakeisti planus.Ji ir vel pasieme tik buteli gerimo. Ar tai normalu? Negi jainereikejo maitintis truputi daugiau? Ansciau nesusimasciau apiezmoniu maitinimosi iprocius.Zmones buvo tokie beviltiskai trapus! Buvo daugiau neitukstanciai priezasciu del ju susirupinti.-Edwardas Cullenas ir vel i tave spokso,- isgirdau pratariantDzesika.- Noreciau zinoti, kodel siandien jis atsiskyre nuo kitu.Pasijutau be galo dekingas Dzesikai - net jeigu jos neapykantaBellai tik sustiprejo - matydamas Bella greitai pakeliant galva irsusirandant mano akis saleje.Dabar jos veide neliko ne pedsako liudesio. Leidau saupasvajoti, kad ji buvo nuliudusi galvodama, kad as ir vel dingau,ir si viltis priverte mane nusisypsoti.Savo smiliumi pakvieciau ja prieiti. Ji atrode tokia nustebusi,kad vel panorau ja paerzinti.Pamerkiau jai aki ir jos burna is nuostabos prasivere.-Ar jis cia tau?- Paklause isizeidusi Dzesika.-Gal jam reikia pagalbos biologijos pamokai,- sumurmejoBella,- geriau eisiu paziureti.

45

Tai buvo dar vienas "taip".Ji suklupo du kartus beeidama nuo savo stalo iki manes, netjeigu grindys buvo idealiai lygios. Nagi, rimtai, kaip as galejauanksciau to nepastebeti? Gal buvau pernelyg susitelkes i josminciu tyla? Ka dar praziopsojau?Tik buk saziningas, kalbek aiskiai, pats sau isdainavau.Ji dvejodama sustojo uz kedes pries mane. Giliai ikvepiau, vistik si karta per nosi, ne per burna."Pajusk deginima,"- vel pats sau pagalvojau.-Gal prisestum su manim?- Pasiuliau.Ji patrauke kede ir atsisedo vis dar ziuredama man i akis. Ji visdar nervinosi, bet pakluso, ir tai buvo dar vienas "taip".Laukiau, kol ji prasneks.Tai truputi uztruko, bet galu gale ji istare:-Koks pasikeitimas.-Sakykim, kad...Padvejojau.-Nusprendziau, kad jeigu jau vis tiek pateksiu i pragara, tai norspasistengsiu tai uzsitarnauti.Na ir kas per velnias patrauke mane uz liezuvio, kad taiistarciau? Kad tai buvo sazininga, nera jokios abejones. Galskaitydama tarp eiluciu ji supras mano zodzius. Gal juossupratusi ji atsistos ir pasitrauks nuo manes kaip galima toliau?Ji neatsistojo. Klausiamai zvelge i mane, lyg laukdama tesinio.-Zinai,- pratare, kai mano tylejimas uzsitese,- as ne velnionesuprantu, apie ka tu sneki.Man labai palengvejo. Nusisypsojau.-Nieko keisto.Neimanoma ignoruoti minciu man uz nugaros, kas buvo visaigerai, man norejosi pakeisti siuzeta.-Man atrodo, tavo draugai pyksta, kam tave pasisavinau.-Susitaikys,- istare ji ne trupucio nesijaudindama del savodraugu reakcijos.-Gal ir ne, jeigu taves nepaleisiu.Jau nebezinojau, ar vis dar stengiausi likti saziningas, ar labiaunorejau ja paerzinti. Jos artumas paprasciausiai sujauke visasmano mintis.Ji garsiai nurijo seiles. Jos israiska priverte mane nusijuokti.-Atrodo, kad tu susirupinai.Normaliomis aplinkybemis tai neturetu buti juokinga... Ji turejovisas imanomas priezastis susirupinti.-Ne.Ji buvo tikrai apgailetina melage, net nesulaike virpulio balse.-Tai mane stebina.- Pratare.- Kam toks tiesumas?-As tau jau sakiau,- priminiau jai,- Man nusibodo laikytis nuotaves atokiau. As pasiduodu.Vis dar sypsojausi, bet dabar tam jau reikejo visu manopastangu. Man sunkiai sekesi buti tuo pat metu saziningu irneissiduoti.-Tu pasiduodi?- Paklause nesuprasdama.-Taip. Nebenoriu buti geras ( pasirodo, tuo paciu metunebesistengiu ir neissiduoti ). Dabar elgsiuosi taip, kaip noriu, irtiek to del pasekmiu.Tai uzsitarnavo saziningumo. Tai turejo ja perspeti ir tuo paciuatskleisti mano egoizma.-Ir vel nieko nesuprantu.Buvau pakankamai egoistas, kad tuo apsidziaugciau.-As per daug plepu tavo kompanijoje. Tai, beje, viena is tavosuteikiamu man problemu.Viena is nereiksmingiausiu problemu, palyginus su visu kitu.

46

-Nepergyvenk,- ji mane nuramino,- vis tiek nieko nesuprantu istavo pokalbiu.Puiku. Siuo atveju ji galejo pasilikti.-To ir tikiuosi.-Taigi, jeigu teisingai supratau, mes ir vel draugai?Trumpam susimasciau.-Draugai...Kazkas tame zodyje man labai nepatiko. Man to buvo maza.-Ar vis dar priesai?- Sumurmejo pasimetusi.Ar ji galvojo, kad man nepatinka?Nusisypsojau.-Na, visada galime pabandyti. Bet as tave jau perspejau, kadnesu tau tinkamas draugas.Laukiau jos atsakymo plesiamas i dvi puses - is vienos pusestroskau, kad ji pagaliau suprastu mano perspejima, is kitos pusesjausdamas, kad jei tai ivyktu, as ko gero numirciau. Tai virto jautikra melodrama. Stai as vel tampu zmogum.Jos sirdis pradejo pasiutusiai plakti.-Tu kartojiesi,- tepasake.-Taip, nes tu manes nesiklausai.- Pernelyg isiaudrines atsakiau.-Vis dar tikiuosi, kad manimi patikesi. Jeigu esi protingamergaite, tu pasistengsi manes vengti.Taip, tik ar as sugebesiu leisti jai manes vengti, jei ji pabandytu?Jos zvilgsnis sugrieztejo.-Man atrodo, kad apie mano intelekta tu jau aiskiai issireiskeianksciau.Nebuvau tikras, ka ji norejo tuo pasakyti, bet isspaudziauatsiprasancia sypsena bijodamas, kad gal kazkada ja iskaudinau.-Taigi...- Istare ji susimasciusi,- kol as liksiu kvaila, mesgalesime pabandyti buti draugais?-Teisingai.Ji nuleido akis isiziuredama i jos rankose laikoma buteli.Mano smalsumas paeme virsu:-Apie ka tu dabar galvoji?Koks palengvejimas istarti tuos zodzius garsiai.Musu zvilgsniai susitiko, jos kvepavimas pagreitejo ir skruostainusidaze grazia rausva spalva. Ikvepiau, ragaudamas aplink japasklidusi kvapa.-Stengiuosi suprasti, kas tu esi.Sustingau, stengdamasis islaikyti savo sypsena, o vidujesusiguziau is panikos.Aisku, kad ji stengesi suprasti, kas toks as esu. Ji juk nebuvokvaila. Juk negalejau tiketis, kad ji pamirs kazka tokioakivaizdaus.-Ir kaip sekasi?- Paklausiau sutelkes visa man likusinerupestinguma.-Siaip sau.Man taip palengvejo, kad nesulaikiau lengvo juoko.-Gal turi kokia teorija?Ka ji bepasakytu tikrai nebus blogiau uz tiesa.Ji tylejo, bet jos skruostai nuo svelniai roziniu perejo i tamsiairaudonus tonus. Galejau justi nuo ju sklindanti karsti. Norejaupasinaudoti savo gundanciu balsu. Su visais kitais tai veikdavonuostabiai gerai.-Nenori su manim pasidalinti?-Pernelyg trikdo,- ji atsisake papurtydama galva.Ak. Nezinoti buvo blogiau uz viska. Kuo jos mintys galejo jatrikdyti? Negalejau islaikyti nezinios.-Zinai, tai tikrai erzina.Mano nusiskundimas ja sujaudino. Jos akys pradejo svaidyti

47

zaibus ir pasipyle tokia zodziu lavina, kuri jai buvo visiskaineiprasta.-Ne. Nesuprantu kas galetu buti erzinancio tame, kad kazkasnenori tau atskleisti savo minciu, kuomet pirmasis asmuonepaliauja tau svaides keistas frazes kol ivaro tau nemiga, nuolatpriversdamas tave ieskoti pasleptu reiksmiu visame, ka jis sako,kaip manai? Kas galetu buti erzinancio?Susiraukiau sededamas pries ja, turedamas pripazinti, kad jiteisi. As elgiausi neteisingai.-Kitas pavyzdys,- tese ji,- pripazinkim, kad tas kitas asmuopadare begale keistu dalyku, kaip isgelbeti pirmosios gyvybe irsekancia diena detis jos nepazistant, net nesivarginant viskopaaiskinti, nors buvo tai pazadejes, cia taip pat nera niekoerzinancio?Tai buvo pati ilgiausia iki siol jos istarta fraze, irasiau tai i savosarasa.-Tu tikrai bjauraus charakterio, ar ne?-Man nepatinka kai yra dvi medalio puses.Be abejo, jos pyktis buvo pateisinamas.Zvelgiau i Bella klausdamas saves, kaip galeciau padaryti kanors teisingo jos atzvilgiu, kol is Maiko Njutono pusesatsklindancios piktos mintys mane pertrauke.Jis buvo taip issigandes, kad mane sueme juokas.-Kas?- Mestelejo ji.-Atrodo, kad tavo vaikinas galvoja, jog as nemaloniai su tavimelgiuosi. Jis saves klausia ar jau turetu ateiti isskirti boksininkus.Labai noreciau, kad jis pabandytu. Kaip butu puiku...-Nors ir nezinau apie ka tu kalbi,- saltai atreze ji,- esu tikra, kadklysti.Balsas, kuriuo ji tai pasake, visiskai nesijaudindama del jojausmu, man be galo patiko.-Tikrai ne. As tau jau sakiau, daugeli zmoniu lengva issifruoti.-Tik ne mane...-Butent.Kodel ji turejo be perstojo buti isimtis viskam? Negi nebututeisinga - zinant viska, ka per ja turiu iskesti - kad galeciauisgirsti nors menka dalele to, ka ji galvoja? Negi per daugprasau?-Tikrai noreciau zinoti, kodel?- Priduriau.Isigilinau i jos akis ir vel bandydamas...Ji nusuko zvilgsni. Atidare buteli ir nugere gera gurksni savogerimo vis dar ziuredama i stala.-Tu nieko nevalgai?- Paklausiau.-Ne,- atsake, po to perzvelge tuscia stala pries mane,- o tu?-As nealkanas,- atsakiau.Cia tai tikra tiesa.Ji vis dar zvelge i stala suspaudusi lupas. As laukiau.-Ar padarytum man paslauga?- Staiga paklause pakeldama imane akis.Ko ji is manes tikejosi? Ar dabar paprasys manes pasakyti tiesa,tiesa, kurios as neturejau teises atskleisti, tiesa, kurios nenorejau,kad ji kada nors, jokiu budu, suzinotu viena diena.-Priklauso kokia.-Tai nieko baisaus,- uztikrino ji.Laukiau, ir mano smalsumas pradejo imti virsu.-Tai tiktai...- Pratare zvelgdama i buteli ir tai atsukdama, taiuzsukdama jo kamsteli.- Gal galetum sekanti karta maneperspeti is anksto, kai sugalvosi manes vengti mano gerui. Tiksiaip, kad pasiruosciau.Ji norejo, kad ja perspeciau? Taigi, jai nepatiko buti mano

48

ignoruojamai... Nusisypsojau.-Sis prasymas man atrodo visai pagristas.-Aciu,- pratare pakeldama galva.Jos veide matesi palengvejimas, as pasijutau toks lengvas, kadprajukau.-Mano eile isgauti viena paslauga,- viltingai pratariau.-Gerai, bet tik viena,- sutiko ji.-Patikek man viena is savo teoriju.Ji sujudo.-Tik ne tai.-Po laiko, istesek zodi.-Tai tu iprates nesilaikyti savojo,- primine ji man.Na, cia jai vienas taskas.-Nagi, tik viena. Pazadu, kad nesijuoksiu.-Esu isitikinusi, kad juoksiesi.Ji atrode labai tikra tuo, ka sake, tuo metu as nemaciau siojeistorijoje nieko juokingo.Pasistengiau vel sugundyti. Pasineriau i jos zvilgsni - jos akysbuvo tokios gilios, kad tai tebuvo vaiku zaidimai - ir iskvepiau:-Prasau...Ji sumirksejo ir jos veide per akimirksni neliko ne laso kraujo.Ka gi, tai ne visai ta reakcija, kurios tikejausi.-At... Atsiprasau?- Isstenejo.Atrode, kad jai svaigsta galva. Na, kas gi su ja netvarkoj?Bet as nusprendziau nepasiduoti.-Prasau, tik viena teorija.- Maldavau prirakindamas jos akis priemanuju.Mano didziuliam nustebimui ir pasitenkinimui ji atsake:-Na tarkim... Tau ikando radioaktyvus voras?Komiksai? Dabar jau puikiai supratau kodel ji mane, kad busjuokinga.-Nelabai originalu,- suzirziau stengdamasis nusleptipalengvejima. Galejau vel pradeti ja erzinti.-Tu dar labai toli nuo tiesos.-Nera voru?-Ne.-Radioaktyvumo?-Irgi ne.-Ka gi...- Atsiduso ji.-Ir esu nejautrus kriptonitui,- paskubejau pridurti, kadatitruktume nuo bet kokio siuzeto apie kandziojimus.Mintis, kad ji galejo isivaizduoti mane herojumi vis tik isspaudeman sypsena.-Tu neturetum juoktis.Tvirtai suspaudziau lupas.-As vis tiek issiaiskinsiu.- Pazadejo Bella.Ir kai tai ivyks, ji begs kuo toliau nuo manes.-Man labiau patiktu, kad tu nebandytum,- atsakiau jau be jokiojumoro.-Kodel?As turejau islikti saziningas. Nusisypsojau ir pasistengiau, kadmano zodziai nuskambetu kaip galima maziau grasinamai.-O jeigu as nesu herojus?Jei as esu blogas?Jos akys issiplete ir prasivere lupos.-Zinau!- Susuko ji.Na pagaliau, pagaliau ji mane suprato.-Tikrai?- Paklausiau stengdamasis nuslepti mane perverusiaagonija.-Tu esi... Pavojingas.- Spejo.Jos kvepavimas patankejo, sirdis plake lyg paselusi.

49

Negalejau jai atsakyti. Ar tai jau buvo paskutines akimirkoskartu su ja? Ar dabar ji pabegs? Jei taip, ar galesiu atskleisti jaisavo jausmus pries issiskiriant, ar tai tik dar labiau pabloginssituacija?-Bet tu nesi blogas.- Susnibzdejo ji papurtydama galva. Josakyse nebuvo baimes.- Ne, nemanau, kad tu butum blogas.-Tu klysti.- Vienu atsikvepimu atkirtau.Zinoma, kad as buvau blogas. Negi nesidziaugiau dabar, kaizinojau, kad ji mane vertina geriau, nei buvau to vertas? Jeigutikrai buciau buves geras, buciau pasistenges laikytis toliau nuojos.Istiesiau ranka siekdamas jos butelio kamstelio. Ji ne nepabandeatsitraukti nuo mano netiketo artumo. Ji tikrai manes nebijojo.Kol kas dar ne.Pradejau zaisti su kamsteliu ziuredamas i ji, ne i ja. Manomintys buvo visiskai sutrikusios."Bek, Bella, bek!" Niekaip nepasiryzau istarti siu zodziu.Ji pasoko nuo kedes.-Mes paveluosim.Ji pasake tik tiek, o as jau buvau pradejes galvoti, kad ji isgirdomano nebylu suksni.-As siandien praleisiu biologija.-Kodel?Nes nenoreciau taves uzmusti.-Retkarciais praleisti pamokas gali buti sveika.Arba tiksliau, vampyrams praleisti pamokas kuriose liesiskraujas, geriau del zmoniu sveikatos. Ponas Banneris siandienainumate laboratorini issitirti kraujo grupei. Alise jau praleido jopamoka siandien ryte.-Na ka gi, as jau eisiu.- Istare Bella.Manes tai ne trupucio nenustebino. Ji buvo atsakinga, visadadare tai, ka reikejo.Visiska mano priesingybe.-Pasimatysim veliau,- istariau stengdamasis is naujo surasti savovalia vis dar tebeziuredamas i kamsteli. "Ir kol dar cia kalbames,zinok, kad as tave dievinu... Taip, kad tai jau tampa baisu irpavojinga."Ji dvejojo, ir viena trumpa akimirka leidau sau pasvajoti, kad jiliks cia, su manimi. Nuskambejo skambutis ir ji greitai patraukelink duru.Palaukiau kol ji nutols, isidejau kamsteli i kisene - sio svarbauspokalbio atminimui - ir nuejau per lietu link savo masinos.Isijungiau labiausiai atpalaiduojanti CD - ta pati, kaip ir pirmajadiena - bet nelabai ilgai klausiausi Debussy natu. Mano galvojesukosi kita melodija, garsas, kuris man patiko ir intrigavo.Klausiausi muzikos kuri susiliejo su melodija mano mintyse, koljos harmoningai susiderino. Mano pirstai instinktyviai pakilo lyggrodami pianinu.Jau beveik uzbaiginejau savo kurini, kai staigi panikos bangapervere mano mintis.Pazvelgiau i pagalbos sauksmo puse."Ar ji nualps? Ka as darysiu, jeigu ji nualps, ka darysiu?"-Maikas buvo apimtas panikos.Uz kokio simto metru nuo manes Maikas tempe suglebusiBellos kuna per kiema. Ji sukrito ant asfalto uzmerktomisakimis, isbalusiu lyg kreida veidu, lyg lavonas.Vos neisplesiau masinos dureliu.-Bella!- Surikau.Jos veide be gyvybes zenklu pamaciau pasikeitima.Visas mano kunas uzsalo.

50

Maiko mintyse pamaciau jo nuostaba. Jis galvojo tik apie savoneapykanta mano atzvilgiu, kas man nepadejo suprasti, kodelBella sitaip jautesi. Jei pasirodys, kad jis paliete bent plaukelinuo jos galvos, as ji suknezinsiu.-Kas nutiko? Ar ji susizeide?- Paklausiau stengdamasissusikaupti ties jo mintimis.Artintis zmonisku greiciu vare mane is proto. Nereikejo manperspeti pries pasirodant.Jau galejau isgirsti jos pulsa ir kvepavima. Beziuredamas i japamaciau, kaip jos akiu vokai stipriau susispaude. Tai maneapramino.Pamaciau Maiko prisiminimu liekanas, kai kuriuos vaizdus isbiologijos. Bellos galva padeta ant musu stalo, veidas igaunantiszalsva atspalvi. Raudono kraujo lasai ant baltu lapeliu...Kraujo grupes laboratorinis.Sustojau ten, kur buvau ir nustojau kvepuoti. Vienas dalykasbuvo jos kvapas, begantis jos kraujas tai jau buvo kita, tai jau netas pats.-Man atrodo, kad ji prarado samone.- Atsake Maikas vis darsusierzines mano pasirodymu.- Nesuprantu, kodel, ji net nespejoisidurti i pirsta.Mane apeme palengvejimo banga, as vel ikvepiau ragaudamasora aplink. Ak, uzuodziau is Maiko pirsto issiverzusio kraujolaso kvapa. Pagunda...As priklaupiau prie jos, Maikas sukinejosi aplink vis darsusierzines mano pasirodymu.-Bella, ar girdi mane?-Ne,- isstenejo ji,- dink is cia.Man taip palengvejo, kad nusijuokiau. Jai viskas buvo gerai.-As vedziau ja i gydytojo kabineta,- paaiskino Maikas,- bet jinebepaejo toliau.-As ja pasirupinsiu. Grizk i pamoka,- paliepiau jam.-Ne.- Uzprotestavo jis.- Man ja patikejo.As nesiruosiau gincytis su tuo vaikisciu. Virpedamas ismalonumo ir baimes, tuo pat metu besidziaugdamas irbesibaisedamas siuo isbandymu, kuris verte mane prie josprisiliesti, as svelniai pakeliau Bella apglebdamas ja savorankomis. Stengiausi liesti tik jos rubus ir laikyti ja kaip galejautoliau nuo savo kuno. Nesiau ja dideliais zingsniais skubedamaspadeti i saugia vieta, tai yra, kuo toliau nuo manes.Jos dideles nustebusios akys atsimerke.-Paleisk mane,- isake silpnu balsu.Is jos veido supratau, kad ji jautesi najaukiai. Jai nepatikoparodyti savo silpnybiu. Silpnai girdejau uz musu nugaruprotestuojanti Maika.-Tu atrodai klaikiai,- pasakiau su placia sypsena.Jai viskas buvo gerai, tik svaigo galva ir siek tiek pykino.-Pastatyk mane ant zemes,- tare pabalusiomis lupomis.-Taigi, tu alpsti pamaciusi kraujo lasa?Argi ne likimo ironija?Ji uzmerke akis ir suspaude lupas.-Ir tai netgi ne tavo kraujas,- tesiau toliau jau visaipralinksmejes.Mes jau buvome pries iejima. Durys buvo praviros, as paspyriaujas koja placiai atverdamas.Ponia Cop pasoko nuo kedes.-Ak, Dieve mano!- Susuko ji matydama beveik be samonesgulincia mano glebyje mergaite.-Ji apalpo per biologija.- Paaiskinau jai, kol jos vaizduote darneisismagino.

51

Ponia Cop pasiskubino atidaryti gydytojo duris. Bellos akys velbuvo atvertos zvelgdamos i sekretore. Isgirdau nustebusiasslauges mintis, kai ji ziurejo i mane atsargiai guldanti bejegemergaite ant lovos. Vos ja paleidau, atsitraukiau tiek, kiek leidokabineto sienos. Mano kunas buvo apimtas tokio geismo irsusijaudinimo, kad tai buvo pavojinga, mano raumenysisitempe, nuodai uzliejo burna. Jos kvapas buvo tokssvaiginantis... Kunas toks siltas...-Nieko baisaus, ji tik prarado samone,- nuraminau poniaHammond,- dareme kraujo grupes testa.-Taip visada nutinka.- Linktelejo ji.Uzspaudziau juoka. Jau galit pasitiketi Bella, kai kas nors turinutikti.-Pagulekit ramiai, panele, greitai viskas praeis.-Zinau,- atsiduso Bella.-Ar daznai tau taip nutinka?- Paklause slauge.-Kartais,- atsake ji.Pasistengiau uzmaskuoti savo juoka kosejimu. Atkreipiauslauges demesi.-Tu gali grizti i pamoka,- kreipesi i mane.As pazvelgiau jai i akis ir pamelavau su didziausiu pasitikejimusavim:-Man sake likti su ja."Hmm... Kazin ar tai tiesa... Tiek to."- Svarste ponia Hammond.Tai puikiai suveike. Kodel tik Bella turi kelti tiek rupesciu?-Einu atnesti tau truputi ledo, vaikeli.Mano draugija verte nejauna dama jaustis nejaukiai. Ji nedrisopazvelgti man i akis - normali zmoniska reakcija - ir isejo iskabineto.-Tu buvai teisus,- uzmerkdama akis sumurmejo Bella.Ka tai reiske? As jau isivaizdavau blogiausia - ji suprato manoperspejimus.-Dazniausiai taip ir buna,- atsakiau ja erzindamas, tai padejoman nuslepti panika.- Del ko si karta?-Kartais praleisti pamokas sveika.Ak, dar vienas palengvejimas.Ji pasinere i tyla. Stengesi ramiai ikvepti ir iskvepti. Jos lupospradejo atgauti rozine spalva. Jos burna buvo nesimetriska,apatine lupa siek tiek pilnesne uz virsutine. Sitaip stebeti josburna priverte mane pasijusti keistai. Norejau prisiartinti, net jeitai ir nebuvo labai gera mintis.-Tu tikrai ivarei man baimes,- pratariau, kad pratesciau musupokalbi ir kad vel isgirsciau jos balsa.- Pamaniau, kad Maikasruosesi eiti uzkasti miske tavo lavona.-Cha, cha.-Atvirai pasakius, maciau lavonu, kurie atrode geriau uz tave (tikra tiesa ). Viena akimirka issigandau, kad reikes atkersyti uztavo nuzudyma.Jokiu abejoniu, taip buciau ir padares.-Vargsas Maikas,- istare ji,- lazinuosi, kad jis perpykes.Mane pervere pyktis, bet pasistengiau susiimti. Jossusidomejimas ko gero buvo tik gailestis. Ji buvo gera. Niekodaugiau.-Jis manes nekencia,- pasakiau labai pradziugintas tos minties.-Tu negali zinoti.-Galiu, isskaiciau tai jo veide.Zinoma, jo veide tai buvo parasyta taip pat aiskiai kaip irmintyse. Mano eksperimentavimas bandant isskaityti Bellosveida ko gero man suteike igudziu suprasti mimikas.-Ir kaip nutiko, kad tu mus pastebejai? Maniau, kad pabegai is

52

mokyklos...Ji atrode jau geriau, neliko pazaliavusios odos zenklu.-Klausiausi muzikos masinoje.Jos bruozai atsipalaidavo, lyg butu nurimusi gaudama tokipaprasta atsakyma.Ji atsimerke, kai ponia Hammond grizo su ledu.-Imk,- tare slauge uzdedama salta kompresa jai ant kaktos,-pradedi atgauti spalvas.-Atrodo, man jau geriau,- tare Bella bandydama atsisesti iratitraukdama kompresa.Zinoma. Ji nemego kai ja rupindavosi.Ponios Hammond rankos issitiese i ja, lyg noretu ja sulaikyti,bet tuo momentu pro tarpduri ilindo ponios Cop galva. Su josatejimu atsklido oro gusis su kraujo kvapu, tik si karta ganasilpnu.Uz sekretores nugaros pasislepes Maikas Njutonas vis dar pyko,troksdamas, kad vietoj sunkaus vaikino, kuri jis vilko, butuBella.-Turime dar viena.- Pratare Ponia Cop.Bella pasoko apsidziaugdama, kad dabar demesys nukryps i kanors kita.-Paimkite,- tare tiesdama savo kompresa poniai Hammond,-man jo nebereikia.Maikas sugrieze dantimis sunkiai nulaikydamas Lee Stivensakol ejo pro duris. Nuo jo i virsu pakeltos rankos tekejo kraujolasai.-Velnias...Man reikejo kuo greiciau is cia dingti, kaip,atrodo, ir Bellai.-Eik link kito kabineto, Bella.Nesuprasdama ji pazvelge i mane sutrikusiu zvilgsniu.-Pasitikek manim ir judinkis.Ji atsisuko ir sulaike beuzsiveriancias duris greitai iseidama iskabineto. As buvau labai arti. Jos plaukai perbrauke manoranka...Ji atsisuko paziureti i mane, jos akyse vis dar matesi sutrikimas.-Tu manes paklausei, nors karta.- Nustebau as.-Uzuodziau kraujo kvapa,- atsake ji suraukdama nosi.Dabar jau tikrai nustebes Isispoksojau i ja.-Daugeliui zmoniu kraujas neturi kvapo.-Man turi. Kazkoks druskos... Ir rudziu misinys. Mane jispykina.Mano veidas sustingo.Ar ji buvo tikrai zmoniska? Ji atrode zmoniska. Ji buvo tokia patsvelni kaip jie. Ji kvepejo kaip jie - netgi daug skaniau uz juos.Ji elgesi kaip jie... Na, su keliom isimtimis. Bet ji negalvojo kaipzmogiska butybe, ji nereagavo kaip jie.Kas ji galetu buti?-Ka?-Nieko.Sutrukdydamas mums Maikas Njutonas isiverze i patalpa susavo vis dar piktomis mintimis.-Atrodai jau geriau.- Pratare jis grubiai lyg ja kaltindamas.Mano ranka suvirpejo, troksdama pamokyti ji geru manieru.Man reikejo susiimti, kitaip tikrai pribaigsiu ta nepakenciamavaikigali.-Tik jau geriau prilaikyk rankas.- atsake ji jam.Viena akimirka pagalvojau, kad ji kreipesi i mane.-Jau baigeme testa,- paniures istare jis,- ar tu grisi i pamoka?-Gal juokauji, tuoj pat vel atsidurciau cia.Nuostabu. Man, maniusiam, kad teks praleisti laika jos

53

belaukiant, dabar nuskilo valanda jos laiko. Pajutau pakilimasavyje jau pradedamas skaiciuoti sekundes.-Gerai... Ar si savaitgali tu vyksi su mumis? Prie juros?Ak, jie jau turejo bendru planu. Pyktis priverte mane sustingtivietoje. Tai buvo grupine iskyla. Jau buvau apie ja girdejesmokiniu mintyse. Tai nesukliude man virti is pykcio. Atsiremiaui stala stengdamasis nusiraminti.-Zinoma,- atsake ji,- juk buvome susitare.Pasirodo, jam ji taip pat buvo pasakiusi "taip". Pavydasnudegino mane smarkiau uz troskuli.Ne, tai tik draugiska iskyla, stengiausi save itikinti. Ji tik praleisdiena su draugais, tik tiek.-Susitinkame mano tevo parduotuveje desimta valanda."Culleno niekas nekviete."-Busiu.-Pasimatysim per sporta.-Tai jau taip.Jis grizo i pamoka galvodamas apie mane."Ka ji mato tame pabaisoje? Na, zinoma, jis turtingas.Merginoms jis atrodo labai karstas, tik nesuprantu kuo. Jispernelyg... Pernelyg tobulas. Galiu lazintis, kad ju tevas isbandeant ju plastines opercijas. Todel jie visi tokie grazus ir isbale.Visa tai nenaturalu. Ir dar jis truputi... Gasdinantis. Kartais, kaijis i mane ziuri, atrodo, kad masto apie tinkamiausia buda manenuzudyti... Tikras pabaisa..."Nelabai Maikas buvo toli nuo tiesos.-Vaje, sportas...- Atsiduso Bella. Suinkste.Zvelgdamas i ja supratau, kad kazkas ja liudino. Nebuvau tikras,kas, bet buvo aisku, kad ji nelabai norejo susitikti Maika persekancia pamoka. Man tai idealiai tiko.Priejau prie jos ir palinkau taip arti jos veido, kad galejau justijos kvepavima ant savo lupu. Nebedrisau kvepuoti.-Galiu tai sutvarkyti,- sumurmejau jai i ausi,- atsisesk irpasistenk atrodyti negaluojancia.Ji pakluso atsisesdama i sulankstoma kede ir priglusdamanugara prie sienos tuo metu, kai ponia Cop grizo i savovieta.Uzmerktomis akimis Bella atrode lyg nualpusi. Jos veidasdar neatgavo visu spalvu.Pasisukau i sekretore. Kaip pasiseke, kad Bella musu klausysis,ironiskai pagalvojau. Taip ji suzinos, kaip zmones turetureaguoti i mano buvima.-Ponia Cop,- pakvieciau ja nutaisydamas labiausiai itikinantibalsa.Jos akys sumirksejo ir sirdis pasileido suoliais."Per jaunas, per jaunas..."-Taip?Idomu. Seli Cop pulsas pagreitejo todel, kad as ja traukiaufiziskai, ne todel, kad manes bijojo. Jau seniai buvau pripratesprie sios zmoniskos reakcijos... Bet dar niekada nesusimasciau,kad tai galetu buti greito Bellos pulso priezastis.Tai man patiko. Tiesa sakant, net pernelyg patiko. Placiainusisypsojau ir ponios Cop kvepavimas pagreitejo.-Bellos sekanti pamoka - sportas, ir as nemanau, kad jipakankamai gerai tam jauciasi. Gal butu geriau jei as parvezciauja namo. Ar manote, kad galetumet ja atleisti is pamokos?Zvelgiau tiesiai jai i akis ir girdejau jos mintis besisukant tikapie mane. Ar galetu buti, kad Bella...Ponia Cop garsiai nurijo seiles pries atsakydama.-O tave Edwardai, taip pat reikia atleisti?-Ne, as pas ponia Goff, ji supras.

54

Dabar jau nebebuvau taip i ja susitelkes, mano mintys analizavoman sovusia nauja ideja ir jos tikimybe. Hmm... Noreciaugalvoti, kad traukiu Bella fiziskai, kaip traukiau kitas merginas,bet juk nebuvo ne vieno atvejo, kai Bella reagavo kaip kiti.Netureciau pernelyg isijausti.-Gerai, sutinku. Ar tu jautiesi geriau, Bella?Toji tik letai linktelejo - truputi perdedama.-Tu paeisi savo kojomis, ar man tave panesti?- Paklausiaupralinksmintas jos prastos vaidybos.Ji atsakys, kad gali pati susitvarkyti. Jai nepatiko atrodytisilpnai.-Pati susitvarkysiu.Vel pataikiau. Jau pradejau perprasti si zaidima.Ji atsikele, sekunde padvejojo lyg isbandytu savo lygsvara. Asprilaikiau jai duris ir mes isejome i lietu.Kol i ja ziurejau, ji pakele veida i lietu uzmerktomis akimis irlengva sypsena. Na apie ka gi ji galvojo? Jos elgesyje kazkasbuvo negerai, ir tuoj pat supratau, kodel nebuvau prates matytisios pozos. Normalios zmoniskos mergaites niekada taipnesielge, nes jos budavo pasidaziusios, netgi cia, siamenuskurusiame dregname miestelyje.Bella niekada nesidaze, ir ji buvo teisi. Kosmetikos gamintojaisusikraudavo milijonus is moteru, trokstanciu tureti tokia odakaip Bella.-Beveik vertetu susirgti, kad galeciau praleisti sporta,- pasakeman nusisypsodama,- aciu.Nuzvelgiau mokyklos pastata ieskodamas preteksto praleisti suja daugiau laiko.-Nera uz ka,- atsakiau.-Ar nori prisijungti prie musu? Sestadieni?- viltingai paklause ji.Ak, kaip jos viltis mane nuramino. Ji norejo, kad buciau saliajos, as, ne Maikas Njutonas. Ir as troskau atsakyti teigiamai. Betbuvo tiek daug svarstytinu dalyku. Visu pirma, si sestadieni busgeras oras, svies saule...-Kur butent jus keliaujat?- Atsakiau nutaisydamas atsainu balsa,lyg man tai nelabai rupetu.Maikas kalbejo apie pliaza, labai jau nedaug galimybiupasislepti nuo saules.-I La Push. Jei tiksliau, i pirmaji pliaza.Velnias. Na ka gi, tai neimanoma.Ir Emmetas butu supykes jei pakeisciau musu numatytus planus.Zvilgtelejau i ja su ironiska sypsena.-Nemanau, kad mane kviete.-O ka as dabar darau?- Jau pyktelejusi paklause manes.-Na, gal nebeskriauskime vargso Maiko, kaip manai?Neprovokuokime jo labiau nei to reikia. Mes juk nenorime, kadjis imtu kandziotis.Isivaizdavau pats bekandantis Maikui, ir tas vaizdas sukele manbegalini malonuma.-Buk prakeiktas, Maikai,- susnibzdejo piktai ji. Nusisypsojauparodydamas visus dantis.Po to ji pradejo nuo manes tolti.Negalvodamas sugriebiau ja uz palto nugaros. Ji nustebusipasoko.-Ir kur tu taip susiruosei?Buvau beveuk supykes matydamas ja sitaip mane paliekant.Man vis dar buvo negana. Ji negalejo nueiti, dar ne.-Na... Namo,- istare ji lyg tai butu akivaizdu.-Pazadejau parvezti tave sveika ir gyva. Gal isivaizduoji, kadleisiu tau vairuoti kai tu tokios busenos?

55

Puikiai zinojau, kad jai tai nepatiks - kad as asmeniskai maciaujos silpnybe. Bet kokiu atveju man reikejo pasitreniruoti prieskelione i Sietla. Paziureti, ar galiu likti su ja vienas uzdarojeerdveje.-Kokios busenos?- Pasisiause ji.- O kaip mano masina?-Alise tau ja pristatys po pamoku.As atsargiai vedziau ja link savo masinos, zinojau, kad tokspaprastas dalykas kaip delioti kojas viena po kitos jai buvo ganasunkus uzdavinys.-Paleisk mane!- susuko uzkliudama uz saligatvio ir beveikparvirsdama.Norejau ja pagauti, bet ji jau spejo atsitiesti. Tureciau baigtinuolat ieskoti pretekstu ja paliesti. Prisiminiau, kaip stengesiponia Cop mano atzvilgiu, bet kol kas palikau tai nuosaly. Kolkas turejau kitu minciu.Paleidau ja prie savo masinos ir ji atsitrenke i ja atsiremdama.Man reikejo buti dar atsargesniam prisimenant jos lygsvarosstoka...-Na ir svelnumas!-Atrakinta.As isitaisiau prie vairo ir uzvedziau masina. Ji vis dar stovejotiesutele, vis dar lauke, tuomet lietus dvigubai pasmarkejo o jijuk nemego nei salcio, nei dregmes. Lietus suslapino jos tankiuspalukus ir dabar jie atrode labai tamsus, beveik juodi.-As puikiai galiu ir pati grizti namo.Zinoma. Vienintele beda buvo tame, kad as nesugebejau jospaleisti.As nuleidau langa ir pasilenkiau link jos.-Lipk, Bella.Jos akys susiaurejo ir as atspejau, kad ji masto ar verta begti, arne?-As tau prisiekiu, kad jeigu reikes nuvilksiu tave ten uz plauku.-Pazadejau.Liudnas veidas, kuri ji nutaise suvokusi, kad as tikrai buvaunusiteikes taip ir padaryti man sukele juoko priepuoli.Aukstai iskelusi smakra ji atidare dureles ir isitaise. Jos plaukaivarvejo ant odos ir susiugzdejo slapi bateliai.-Visa tai nereikalinga,- saltu balsu nusiskunde.Sakant tiesa ji artode tikrai sutrikusi. Ijungiau siluma, kad jipasijustu truputi jaukiau ir pasigirdo muzika. Judejau linkisvaziavimo akies krasteliu ja stebedamas. As ziurejau i josburna stengdamasis isanalizuoti jausmus, kuriuos tai mansukele... Prisimenant sekretores reakcija...Staiga ji pazvelge i stereo grotuva ir is nuostabos jos akysissiplete.-Claire de lune?- Atpazino.Klasikos megeja?-Tu atpazisti Debussy?-Ne visada,- atsake ji,- Mano mama megsta klasikine muzika.As atpazistu tik savo megstamiausius kurinius.-Tai taip pat vienas is mano megstamiausiu.As pasineriau i lietaus vaizda, susimasciau. Taigi vis tik radauviena bendra musu bruoza. Jau buvau pradejes galvoti, kad mesvisai skirtingi.Dabar ji atrode labiau atsipalaidavusi, taip pat uzsiziurejusi ilietu tusciomis akimis. Nutariau pasinaudoti jos nedemesingumuir pabandyti kvepuoti.Letai ikvepiau pro nosi.Galinga.Rankomis stipriai suspaudziau vaira. Del lietaus ji kvepejo dar

56

stipriau. Tikrai negalvojau, kad tai imanoma. Kvailai pradejaugalvoti apie tai, koki skoni ji turetu.Pasistengiau nuryti savo troskuli, nekreipti demesio i deginimagerkleje, galvoti apie ka nors kita.-Kaip atrodo tavo mama?- Paklausiau noredamas atsipalaiduoti.-Ji panasi i mane, tik grazesne,- atsake ji su sypsena.Abejojau.-As panasi ir i Carli,- tese ji,- Ji drasesne uz mane, inoringesne.Taip pat abejojau.-Neatsakinga, truputi ekscentriska. Jos patiekalaiimprovizuojami. As ja dievinu.Jos balsas tapo melancholiskas, ji truputi susirauke.Ir vel girdejau labiau suaugusia moteri nei vaika.As sustojau pries jos namus per velai prisimindamas, kadneturejau zinoti, kur ji gyvena. Bet su jos izymiu tevu taineturetu pasirodyti keista.-Bella, kiek tau metu?Ji turetu buti vyresne uz savo klasiokus. Gal ji pradejo eiti imokykla veliau uz kitus, gal buvo palikta kartoti kursa? Vis tikbutu keista...-Septyniolika.-Atrodai vyresne.Ji nusijuoke.-Kas tokio juokingo?-Mama visa laika kartoja, kad as gimiau jau trisdesimt penkeriuir kad kiekvienais metais vis pasenstu.- Pasakojo juokdamasi iratsiduso.- Juk turi kas nors seimoje buti suauges.Tai daug ka paaiskino. Dabar jau galejau matyti... Kaip mamosneatsakingumas paaiskino ypatinga Bellos atsakomybes jausma.Ji ko gero suaugo labai greitai, kad padetu islaikyti namus.Todel ji ir nemego kai kas nors ja rupindavosi - tai buvo josdarbas.-Tu irgi ne ka panasus i mokini,- istare ji istraukdama mane ismano svaju.Pasiraukiau. Kas karta, kai as islukstendavau viena jos paslapti,ji islukstendavo viena is manuju. Pakeiciau tema.-Kodel tavo mama istekejo uz Filo?Pries atsakydama ji minute padvejojo.-Ji... Ji nelabai suaugusi savo amziui. Manau, kad Filas leidziajai pasijusti jaunesnei. Ir be to, ji be proto isimylejusi.Ji nepritardama papurte galva.-Tu pritari?- Paklausiau.-Koks skirtumas. As noriu, kad ji butu laiminga. O jis yra tai, kojai reikia.Sio komentaro gerasirdiskumas turejo mane sokiruoti, tik kad jislabai jau tiko mano nuomonei, kuria buvau apie ja susidares.-Tai labai dosnu. As vis saves klausiu...-Ka?-Ar ji tau grazintu paslauga? Koks bebutu vaikinas, kuri tuissirinksi?Tai buvo kvailas klausimas, ir as net nesugebejau uzduoti jonevirpanciu balsu. Buvo tikrai idiotiska mastyti, kad kas norspriimtu mane i zentus. Be to, visu pirma, butu kvaila tiketis kadBella mane issirinks.-As... As manau, kad taip,- isstenejo ji reaguodama i mano giluzvilgsni.Baime... Ar trauka?-Bet tai ji mano mama,- pasake,- tai ne tas pats.-Taigi, koks nors nelabai gasdinantis vaikinas?-Ka nori tuo pasakyti?- pajuokavo ji.- Auskarai per visa veida ir

57

tatuiruociu kolekcija?-Tai vienas is galimu apibudinimu.Is mano puses tai gana svelnus apibudinimas.-O koks tavasis?Ji visada uzduodavo blogus klausimus. O gal ir gerus. I kuriuos,kaip ten bebutu, as nenorejau duoti atsakymu.-Ar tu galvoji, kad as galeciau atrodyti gasdinantis?- Vis tikbandziau islaikyti sypsena.Ji trumpam susimaste ir atsake tyliu bet rimtu balsu:-Hmm... Taip. Jei to noretum.-Ar gasdinu tave cia ir dabar?Buvau toks rimtas kaip ir ji.Ji atsake pernelyg greitai.-Ne.Nusisypsojau jau be pastangu. Nemaniau, kad ji buvo sazininga,bet ir pilnai nemelavo. Ji per mazai manes bijojo, kad isvyktu.Staiga susidomejau, kaip ji sureaguotu, jei jai atskleisciau, kadkalbasi su vampyru? Atsitraukiau atgal vien nuo tos minties.-O tu? Ar papasakosi man apie savo seima? Ji turetu butiidomesne nei manoji.Labiau gasdinanti butu teisingesnis zodis.-Ka noretum suzinoti?- Istariau nerupestingai.-Cullenai tave isivaikino?-Taip.Ji padvejojo, po to tyliai paklause:-Kas nutiko tavo tikriems tevams?Na, tai nesudetinga, nereikia net meluoti.-Jie mire pries daug metu.-Atleisk,- sumurmejo ji bijodama, kad mane iskaudino.Ji rupinosi del manes.-As nelabai prisimenu,- uztikrinau ja,- Karlailas ir Esmeja juospakeite pries daug laiko.-Tu juos myli,- patvirtino ji.-Taip,- nusisypsojau,- nemanau, kad yra geresniu uz juos.-Tau labai pasiseke.-As ta zinau.Taip, kas liete mano tevus, tai man tikrai pasiseke.-O tavo brolis ir sesuo?Jei leisiu toliau jai klausineti, turesiu pradeti meluoti. Paziurejaui laikrodi konstatuodamas, kad mudvieju laikas jau baigesi.-Mano brolis ir sesuo, jau nekalbant apie Rozali ir Emmeta, busperpyke jei tures laukti po siuo potvyniu.-Atleisk. Tau jau reikia vaziuoti.Ir vis tik ji nepajudejo. Jai taip pat nesinorejo, kad musupokalbis nutruktu. Man tai tikrai, tikrai per daug patiko.-O tu is savo puses ko gero noretum susigrazinti masinaanksciau, nei gris sefas Swanas, kad nereiketu pasakoti apiesiandienos nuotykius?As placiai nusisypsojau prisimindamas jos sutrikusia veidoisraiska, kai laikiau ja ant ranku.-Esu tikra, kad jis jau zino. Forkse nera vietos paslaptims.Miestelio pavadinima ji istare su pasibjaurejimu.Juokiausi. Kaip gi, be paslapciu.-Gerai pasilinksmink prie juros.Ziurejau i lietu zinodamas, kad jis ilgai netruks, bet labainorejau, kad jis nesibaigtu.-Puikus oras pasideginti,- pasakiau.Ka gi, bent jau sestadieni bus grazu. Jai tai patiks.-Pasimatysim rytoj?Susirupinimas jos balse pagloste mano savimeile.

58

-Ne. Mes su Emmetu nusprendeme prailginti savaitgali.Pykau pats ant saves kam man buvo sovusi si mintis. Visadagalejau pakeisti savo planus, bet... Bet nebuvo nieko blogiaukaip medzioti apylinkese. Mano seimai ir taip jau gana rupesciudel mano elgesio su Bella, visai nereikia jiems atskleisti, kaipgiliai as jau iklimpes.-Kokie jusu planai?- paklause ji nusivylusi.Puiku.-Pasivaiksciojimas kalnuose Goat Rocks ir stovyklavimas.Emmetas nekantriai lauke lokiu pasirodymo pradzios.-Ak, gerai. Gerai pasilinksminkit,- pasake labai nenoriai.Vieno karto neuzteko, jos dziaugsmo nebuvimas man sukelebegalini malonuma.Kol ziurejau i ja, mano jausmai jau virto agonija vien nuominties, kad reikia su ja atsisveikinti, net jeigu zinojau, kad pokeliu dienu ja vel pamatysiu. Tiktai kad... Ji buvo tokia svelni,tokia glezna. Atrode neatsargu paleisti ja is akiracio, jai bet kasgalejo nutikti, nors ir suvokiau, kad jai dar daugiau sansupakliuti i beda, kai as sukiojuosi netoliese.-Ar sutiktum si savaitgali padaryti man paslauga?- Labai rimtaijos paklausiau.Ji linktelejo isplestomis akimis, nustebinta mano balso rimtumo.Tik islik aiskus.-Neisizeisk, bet man susidare ispudis, kad tu esi is tu zmoniu,kurie traukia bedas lyg magnetas. Taigi... Pasistenk neikristi ivandeni arba likti nepervaziuota kokios masinos, gerai?As jai liudnai nusisypsojau, visa sirdimi tikedamasis, kad jinepastebes liudesio mano akyse. Kaip norejau, kad jinesidziaugtu kai manes nera salia, kas benutiktu."Bek, Bella, bek... As tave pernelyg myliu... Tai baigsis geruojutau arba man."Mano pajuokavimai ja izeide. Ji piktai permete mane akimis.-Pamatysim!- Susuko issokdama is masinos ir uztrenkdamadureles taip stipriai, kaip galejo.Kaip ipykes kaciukas isitikines esantis tigru.Apvyniojau apie pirsta jos masinos raktus, kuriuos spejauisgriebti jai is kisenes ir sypsodamasis apsukau masina.MELODIJAGrizau i mokykla. Pamokos dar nebuvo pasibaigusios ir manteko palaukti. Man tai tiko, nes turejau daug ka apmastyti ir mannorejosi pabuti vienam.Jos kvapas tvyrojo masinos viduje. Neatidariau langu, stengiausisugerti ji i save, noredamas priprasti prie deginancio troskulio.Potraukis.Tai buvo problemele, kurios nenumaciau. Sis jausmas turejo tiekdaug skirtingu pusiu, tiek daug skirtingu reiksmiu ir stiprumo.Tai skyresi nuo meiles, bet vis tik buvo ir bendru bruozu.Visiskai nezinojau ar Bella jaute man potrauki. Gal jos minciutyla mane vis labiau erzino varydama is proto, o gal tai as jauartejau link ribos.Bandziau palyginti jos fizines reakcijas su tomis, kurias maciauis kitu, kaip, pavyzdziui, sekretores arba Dzesikos Stanley, betbe rezultatu. Tuos pacius pozymius - kvepavimo patankejima,greitesni sirdies plakima - galima buvo taip pat gerai pritaikytisusidomejimui kaip ir baimei, sokui arba susierzinimui. Be to,atrode labai mazai tiketina, kad Bella galetu tureti tokiu patminciu kaip ir Dzesika. Kaip bebutu, Bella zinojo, kad manyjeyra kazkas baisus, nors ir nesuvoke kas butent. Ji karta palietemano ledine oda ir is karto atitrauke ranka.Ir vis gi... Dabar, kai pergalvojau tuos vaizdus, kurie man taip

59

nepatiko, jeigu Dzesikos vietoje butu buvusi Bella...Mano kvepavimas pagreitejo vis stipriau uzdegdamas manogerkle.O jeigu Bella isivaizduotu mane ja apkabinant ir ikalinant jaglebyje? Jausdama mane ja tvirtai prispaudzianti prie krutines,pakelianti pirstus link jos smakro? Svelniai ranka nubraukiantijos plaukus nuo raustancio veido? Pervedanti pirstais per joslupu konturus? Palenkianti veida taip arti josios, kad jausciau joskvepavima ant savo lupu? Pasilenkianti dar arciau...Ir tuoj pat isplesiau save is to sapno puikiai zinodamas, kasnutiktu, jeigu Dzesikos vietoje butu Bella ir as pernelyg artipasilenkciau.Tai buvo neissprendziama problema, nes as is savo pusesjauciau pati tikriausia potrauki.Ar tikrai norejau, kad Bella jaustu man toki potrauki, kaipmoteris vyrui?Tai buvo blogas klausimas. Geras klausimas butu: ar tureciau tonoreti, ir atsakymas buvo - ne. Nes as nebuvau zmogus, ir kadjos atzvilgiu tai butu neteisinga.Is visos sirdies troskau buti normaliu zmogumi, kad galeciaupriglausti ja prie saves nerizikuodamas jos gyvybe. Kad galeciauivykdyti visas savo fantazijas, kurios nesibaigtu jos krauju antmano ranku, mano krauju pasruvusiomis akimis.Susidometi sia mergaite buvo tikrai neatleistina. Kokius gisantykius galeciau jai pasiulyti, jeigu negaliu net jos paliesti?Uzsidengiau veida rankomis.Kiek galejau prisiminti, tokio samysio dar niekada nepatyriau,net kai buvau zmogus. Dabar jauciausi tikrai zmoniskai.Kazkada, kai dar buvau zmogumi, visos mano mintys sukosi tikapie karine garbe ir slove. Didysis karas viska siaube didziajamano paauglystes dali, man truko tik devyniu menesiu iki manoastuonioliktojo gimtadienio, kai Ispanijos gripas manepasiglemze. Man liko tik blankus prisiminimai apie manozmoniskaji gyvenima, kiekvienais metais tampantys vis labiaumiglotais. Vis dar prisiminiau savo motina ir mano krutine veluzpludo skausmas isvydus jos veida. Prisiminiau, kaip labai jinekente ateities, kuri manes lauke, kiekviena vakaramelsdamasi, kad tas baisus karas pagaliau baigtusi. Prisiminiau,kad niekada nejutau svelnumo savo gyvenime. Isskyrus manomotina, niekam nejauciau svelniu jausmu.Man tai buvo labai nauja. Neturejau su kuo ju palyginti, jokiopavyzdzio.Meile, kuria jauciau Bellai, mane uzklupo netiketai ir daresi visstipresne. As troskau ja liesti. Ar ji jaute ta pati, ka ir as?"Tai neturi jokios reiksmes,"- bandziau pats save itikinti.Zvelgiau i savo baltas rankas nekesdamas ju saltumo, jukietumo, ju nezmoniskos jegos...Kruptelejau, kai keleivio dureles prasivere."Cha, uzklupau is netyciu! Tai pirmas kartas."- DziaugesiEmmetas ikrisdamas i sedyne salia manes.-Lazinuosi, kad ponia Goff galvoja, jog tu vartoji narkotikus,paskutiniu laiku tu labai nepastovus. Kur buvai prapuolessiandien?-As... Atlikau gera darba."Hmm?"-Na, toki kaip pasirupinti ligoniu.Tai ji tik dar labiau sutrikde, po to jis ikvepe masinoje tvyrantikvapa.-Ak. Ir vel ji?Susiraukiau.

60

"Tai jau darosi tikrai keista."-Tavo nuomones as neklausiau,- piktai atkirtau.Jis dar karta ikvepe.-O ji tikrai skaniai kvepia, ar ne?Dar jam nebaigus sakinio is mano burnos pasigirdo urzgimaslyg instinktyvus atsakymas.-Ei, raminkis, vaiki. As tik konstatuoju fakta.Ta akimirka likusieji prisiartino prie masinos. Rozali is kartouzuode kvapa ir mestelejo mano pusen pikta zvilgsni, vis dartaip pat susierzinusi. Klausiau saves, kas su ja negerai, betviskas, ka girdejau is jos puses, buvo tik nesibaigiantysizeidinejimai.Dzaspero reakcija man taip pat nepatiko. Skirtingai nuo Emmetojam Bellos kvapas tikrai patiko. Ne tai, kad jos kvapas jiemssukeltu tokias pacias emocijas kaip ir man, bet jiems jis pasirodeju skonio, ir man tai nepatiko. Dzasperas vis dar nemokejokontroliuoti savo impulsu...Alise prisoko prie lango is mano puses ir istiese ranka,laukdama Bellos masinos raktu.-Paprasciausiai maciau save tai darancia.- Pratare ji kaipvisuomet paslaptingai.- Bet tau teks viska veliau paaiskinti.-Tai dar nereiskia, kad...-Zinau, zinau. Dar palauksiu. Dabar jau nebeilgai.As atsidusau ir istiesiau jai raktus.Mintimis sekiau ja iki Bellos namo. Lietaus lasai krito smarkiailyg svinas. Ne neabejojau, kad per visa ta lietaus triuksma Bellaneisgirs griztant masinos. Zvelgiau i jos langa, bet ji nepasirode.Gal jos nebuvo namie. Nesigirdejo jokiu minciu.Mane labai liudino tai, kad negalejau isgirsti net menkos daliesminciu, kad suzinociau ar ji ten buvo - kad ji buvo laiminga, arbent jau sveika ir gyva.Alise jau apsisuko grizti, ir mes kartu begome link namu. Kelyjenieko nebuvo, todel uztrukome tik kelias minutes. Visi susirinkenamie atsidaveme savo megstamiems uzsiemimams.Emmetas su Dzasperu zaide sudetinga sachmatu zaidima,issidelioje astuonias lentas viena salia kitos, uzeme beveik visaplota prie uzpakalines sienos, ir susigalvoje savo daug viskakomplikuojancias taisykles. Su manim jie nenorejo zaisti. Dabartik Alise sutikdavo su manim pazaisti sachmatais.Alise isitaise prie savo kompiuterio ir is pasigirdusio muzikiniofono supratau, kad ka tik ijunge monitorius. Alise darbavosikurdama projekta atnaujinti Rozali garderoba, bet pastarojisiandien neatejo su ja pasedeti, jos ranka nepadejo Alisei piestiant specialaus lieciamojo ekrano. Mums su Karlailu tekogerokai papluseti, kad jis pradetu tinkamai veikti, nes tokieisradimai smarkiai reaguoja i temperaturos pokycius. Ne,siandien Rozali ,vis dar paniurusi, sedejo ant sofos nuolatbekeisdama televizijos kanalus. Girdejau ja svarstancia, arnereiketu nueiti i garaza pasikrapstyti prie BMW.Esmeja buvo isigilinusi i muilo opera antrame aukste.Alise kilstelejo galva, pazvelge i sachmatu lentas ir tyliaisukuzdejo Dzasperui, koks bus sekantis Emmeto ejimas.Emmetas sedejo ant zemes atsukes jai nugara. Islaikes savoatsipalaidavusia ir idealiai ramia veido israiska Dzasperasnukirto Emmeto boksta. Kas del manes, tai as patraukiau, potokio ilgo laiko tarpo, kad man net buvo truputi geda, prienuostabaus pianino, stovincio pries pat iejima i hola. Perbegaupirstais per klavisus isiklausydamas i garsa. Jis vis dar buvoidealiai suderintas.Antrame aukste Esmeja pertrauke savo uzsiemima ir isiklause.

61

Pradejau pirmas gaidas melodijos, kuri sukosi mano galvoje nuosios popietes, dziaugdamasis, nes ji skambejo dar graziau neibuvau isivaizdaves."Edwardas ir vel pradejo groti,"- dziaugesi Esmeja, o jos veidanusviete plati sypsena. Ji letai pakilo ir prisiartino link laiptu.Pridejau harmoninga fona vis tik islaikydamas pagrindinemelodija.Esmeja tyliai atsiduso ir pasireme galva rankomis atsisedusi antvirsutiniu laiptu."Nauja daina. Kiek daug praejo laiko. Koks grazus kurinys."Leidau melodijai ir toliau pletotis pereidamas i Fa akordu tonus."Edwardas pradejo is naujo kurti?"- Tingiai pagalvojo Rozalisugriezdama dantimis.Ta akimirka ji pasidave ir as galejau pamatyti, kas slepesi uz josneismatuojamo pykcio. Supratau, kodel paskutiniu metu ji taipnirso ant manes. Ir kodel butu nuzudziusi Bella be jokio sazinesgrauzimo ir netgi su palengvejimu.Juk Rozali viskas ir visada sukosi apie jos isdiduma.Staiga muzika nutilo ir as garsiai nusikvatojau net nespejespagalvoti apie susilaikyma, juokas, kuri pasistengiau nutildytiranka prisidengdamas burna.Rozali atsisuko i mane ziuredama piktu bet liudnu zvilgsniu.Emmetas su Dzasperu taip pat isispoksojo i mane, ir as isgirdausunerimstant Esmeja. Ji ipuole i kambari isiziuredama i mane irRozali.-Edwardai, nesustok,- paskatino mane susvelnindama itampa.Pradejau vel groti atsukdamas Rozali savo nugara, betnesugebedamas sulaikyti vis platejancios sypsenos. Rozalipasoko ir pykdama dideliais zingsniais isejo is kambario. Labiausupykusi nei susigedusi. Bet vis tik pakankamai susigedusi."Tik prasitark apie tai nors zodziu ir as tave isginsiu kaip suni."Sulaikiau nauja juoko priepuoli.-Kas nutiko, Rozali?- Pasauke ja Emmetas. Ji neatsisuko. Ji ejotolyn tiesi kaip styga, kol pasieke garaza ir palindo po BMW,kad ilgam uzsimirstu.-Kas cia vyksta?- Atsisuko i mane Emmetas.-Neturiu ne menkiausio supratimo,- meluodamas sypsojausi.Emmetas susierzines suzirze.-Grok, grok,- paskatino mane Esmeja kai mano rankos veltrumpam sustojo.As tesiau muzika, kuomet ji priejo ir atsistojo man uz nugarosuzdedama rankas man ant peciu.Melodija vis tobulejo, bet negalejau jos uzbaigti. Pabandziauskirtingus perejimus ir vis tik kazko truko.-Ar tas nuostabus kurinys turi pavadinima?- Paklause Esmeja.-Kol kas ne.-Ar jis susijes su kokia istorija?- Jos lupos issilenke i sypsena.Ja tikrai nudziugino tai, kad as vel pradejau groti, ir as labaisusigedau taip ilgai negrojes. Buvau tikras egoistas.-Manau, kad tai... Lopsine.Suradau tinkama perejima, muzika pradejo igyti gyvybes.-Lopsine...- Pakartojo ji.Reikalas tame, kad si melodija is tikro buvo susijusi su istorija,ir kai as ja pamaciau, pirstai jau pradejo lakstyti be pastangu.Istorija mergaites, miegancios siauroje lovoje, jos tamsusplaukai, tankus ir issisklaide ant pagalves lyg juros bangos...Alise paliko Dzaspera, palikdama ji kapstytis viena, ir atsisedoant suolelio salia manes. Savo dailiu sopranu ji uzdainavo manomelodija dviem oktavomis auksciau.-Man tai patinka,- sumurmejau,- ka galvoji apie tai?

62

Pridejau prie jos balso grazu muzikini fona, mano rankossklende klavisais vis tobulindamos melodija, suteikiancios jainauja prasme.Ji suprato muzikos tempa ir vel uzdainavo.-Taip, tobula.- Sutikau su jos melodija.Esmeja suspaude mano pecius.Bet dabar jau galejau justi pabaiga, Alises balsas issiskyre ismelodijos suteikdamas nauja atspalvi. Jau galejau matyti kaipmelodija baigsis, nes ta mieganti mergaite buvo tobula tokia,kokia yra, ir bet koks pasikeitimas butu labai blogas ar liudnas.Pries si suvokima melodija suletejo ir pradejo skambeti poraoktavu zemiau. Alises balsas ji paseke taip pat nusileisdamaszemiau ir tapdamas duslesnis, kokie balsai budavo budingivienuoliu choralams.Sugrojau paskutines natas ir inktelejau galva.Esmeja pagloste mano plaukus."Viskas bus gerai, Edwardai. Tau pasiseks, ir viskas eis tikgeryn. Tu nusipelnei laimes, sunau. Likimas tau skolingas."-Aciu,- istariau troksdamas tuo patiketi."Zinai, meile niekada nebuna tikra dovana."As liudnai nusijuokiau."Tik tu is visu sios zemes gyventoju gali isspresti tokia dilema.Tu pats geriausias ir stipriausias is musu."Atsidusau. Visos motinos taip sneka.Esmeja vis dar trysko dziaugsmu galvodama, kad po viso tolaiko kazkas sugebejo paliesti mano sirdi, ir jai buvo visiskainusispjauti ant tragiskos istorijos potekstes. Ji taip ilgai galvojo,kas as visada liksiu vienisas..."Ji tave myles, tikrai taip manau."- Pasake uzkirsdama keliamano dvejonems.- "Jeigu tik ji protinga,"- nusisypsojo,- "Betman sunku pagalvoti, kad kas nors gali buti toks kvailas irnepamatyti, koks zmogus tu esi."-Mama, gana, tu verti mane parausti,- pajuokavau.Jos zodziai, nors ir nelabai tiketini, mane paskatino.Alise nusijuoke ir kaire ranka uzgrojo "Sirdi ir Siela". Asnusijuokiau ir prisidejau prie jos.Ji linktelejo, po to atsiduso.-Tikejausi, kad papasakosi, kodel tyciojaisi is Rozali.- Pradejoji.- Bet matau, kad vis tiek nieko nepasakysi.-Teisingai.Ji sugnybe mano ausi.-Alise, buk gera,- isikiso Esmeja,- Edwardas tikrasdzentelmenas.-Bet as noriu zinoti.Nusijuokiau is jos nusiskundimo. Po to pasiuliau Esmejaiprisiartinti ir uzgrojau jos megstamiausia kurini, mano liudijimaapie jos ir Karlailo meile, kuria taip ilgai stebejau.-Aciu, brangusis,- istare ji vel suspausdama mano pecius.Man nereikejo susikaupti, kad sugrociau tokia pazistamamelodija. Todel vietoj to as galvojau apie Rozali, vis daruzsikasusia garaze, ir tas vaizdas isspaude man sypsena.As pats tik visai neseniai suvokiau pavydo jausma ir pajutauRozali uzuojauta. Tai tikrai labai skaudus jausmas. Zinoma, jospavydas buvo mazutis palyginti su manuoju, tukstanti kartustipresniu.Pradejau svarstyti, koks butu Rozali gyvenimas ir charakteris,jeigu ji nebutu tokia grazi. Ar ji butu buvusi laimingesne jeigujos grozis nebutu pirmenybe jos gyvenime? Ka gi, visiskainereikalingi klausimai, nes praeitis lieka kaip buvusi, ji visadabuvo pati graziausia. Net kai ji dar buvo zmogumi i ja visada

63

atkreipdavo demesi. Ji tuo nesiskunde, priesingai, jai visadapatikdavo issiskirti is kitu. Vienas charakterio bruozas, kurisnepasikeite tapus nemirtinga.Visa tai zinant nebuvo keista, kad ji buvo isizeidusi nuo patmusu pirmo susitikimo, juk as niekada nereagavau i jos grozikaip kiti vyrai, kuriuos ji pazinojo. Reikalas ne tame, kad ji butumanes troskusi, tikrai ne. Bet tai, kad ji manes netrauke, labai jaizeide. Ji buvo pripratusi tapti pagrindine visu vyru fantazijudalimi.Su Karlailu ir Dzasperu viskas buvo skirtingai - jie jau buvosurade savo antraja puse. Kas del manes, tai as buvau laisvasnuo bet kokiu isipareigojimu ir vis tik ja nesidomejau.Ilga laika galvojau, kad ji jau pamirso sia nuoskauda, tai ivykotaip seniai...Ir tikra tiesa, kad ilga laika ji buvo visa tai pamirsusi. Kolpagaliau as sutikau butybe, kurios grozis atkreipe mano demesi.Rozali buvo isitikinusi, kad jeigu jos grozis man nepadare jokioispudzio, reiskia, niekada ir niekas manes nesudomins. Jospyktis sustiprejo ta diena, kai as isgelbejau Bella, nes ji anksciauuz kitus atspejo mano jausmus.As uzgavau Rozali jausmus parodydamas, kad nereiksmingazmogiska mergaite traukia mane labiau uz ja.Nuslopinau nauja juoko priepuoli.Tiesa sakant, susirupinau Rozali poziuriu i Bella. Rozali jiatrode tokia kaip ir kiti. Kaip ji galejo taip galvoti? Man taiatrode nesuvokiama. Tai buvo pats tikriausias pavydas.-Ak,- staiga pratare Alise,- zinai ka, Dzasperai?Pamaciau tai, ka ji galvojo ir mano rankos sustingo.-Ne,- atsake jis.-Piteris ir Sarlote atvyksta i svecius kita savaite! Jie jaunetoliese, argi ne nuostabu?-Kas nutiko, Edwardai?- Paklause Esmeja pajutusi manoisitempusius pecius.-Piteris ir Sarlote atvyksta i Forksa?- Isstenejau.Ji pasisuko mano pusen.-Tik ramiai, Edwardai. Tai juk ne pirmas kartas.Mano zandikauliai susirakino. Taip, tai buvo pirmas kartas nuoto, kai cia pasirode Bella. Ne tik man vienam patinka jos kvapas.-Jie niekada nemedzioja musu apylinkese,- susirauke Alise,- tutai zinai.Tai buvo faktas. Tik kad Dzaspero brolis ir ta maza vampyriukenesilaike musu maitinimosi principu. Kas del Bellos, tai jaisnegalejau pasitiketi.-Kada?- Reikliai paklausiau.Ji pasirauke bet atsake:-Pirmadieni ryte."Niekas nenuskriaus Bellos."- Pridejo savo mintyse.-Tikrai ne.- Pritariau atsukdamas jai nugara.- Emmetai, tupasiruoses?-Maniau, kad isvykstame rytoj ryte?-Mes grisime sekmadienio nakti. Galime keliauti kada tikpanoresi.-Gerai. Tik leisk atsisveikinti su Rozali.-Zinoma.Zinant, kaip ji siuo metu jautesi, tai ilgai neuztruks."Edwardai, tu tikrai pametei galva."- Pagalvojo jis iseidamas iskambario.-Tu, ko gero, teisus.-Sugrok dar karta nauja kurini,- tyliai paprase Esmeja.-Jeigu tik tikrai to nori,- jai nusileidau.

64

Vis tik nelabai troskau is naujo sugroti ta melodija, kuriospabaiga buvo neisvengiama, pabaiga, kuri verte mane kentetitaip, kaip niekada anksciau. Kuri laika buvau paskendes savomintyse, po to istraukiau is kisenes butelio kamsteli ir padejau jiant pianino. Man truputi palengvejo prisiminus jos pirmaji"taip".Linktelejau pats sau ir pradejau groti.Esmeja su Alise pasikeite zvilgsniais, bet ne viena is ju niekonepaklause.

*******-Tau niekada nesake, kad negrazu zaisti su maistu?-PaklausiauEmmeto.-Nagi, Edwardai,- nusisypsodamas ir atsisukdamas i manepratare pastarasis.Lokys pasinaudojo jo demesio stoka ir trinktelejo savo galingaletena Emmetui i krutine. Astriais lyg asmenys nagais jis perrezeEmmeto marskinius ir idreske oda.Pasigirdes urzgimas isgasdino loki."Po galais, tuos marskinius man dovanojo Rozali!"Emmetas susikaupe ties ipykusiu zverimi.As atsidusau ir atsisedau ant uolos puikiai tikusios tam reikalui.Tai truputi uztruks.Bet Emmetas jau beveik baige. Jis leido lokiui pabandyti darkarta trinkteleti jam i galva savo letena, juokdamasis pamates,kaip zveris nustebo suprasdamas, kad tai visai neveiksminga.Lokys suurzge ir Emmetas jam atsake urzgimu. Po to jis lokiapkabino nekreipdamas demesio, kad tas buvo visa galva uz jiaukstesnis stovedamas ant dvieju koju. Ju smugiai susikirto ir jienukrito ant zemes pakeliui israudami akaciju kruma. Lokionusiskundimai baigesi tylia dejone.Po keliu minuciu Emmetas prisuoliavo prie manes, vis darbelaukiancio ant olos. Jo marskiniai buvo virte i skutus,sukruvinti, pasidenge sakais ir prie ju prilipusiais seriais. Jotamsus banguoti plaukai netvarkingai sukrite ant galvos. Veidesviete plati pasitenkinimo sypsena.-Sitas buvo stiprus. Beveik galejau jausti jo ibrezimus.-Tu tikras vaikas, Emmetai.Jis nuzvelge mano tvarkinga apranga.-Tu nesugebejai prigauti pumos?-Zinoma, kad sugebejau. Tik skirtingai nuo taves as mokusvariai pavalgyti.Emmetas nusikvatojo skaidriu juoku.-Kaip noreciau, kad jie butu stipresni. Butu daug linksmiau.-Niekas taves neprase mustis su savo patiekalu.-Taigi, bet su kuo daugiau galiu pasimusti? Tu su Alisesukciaujate, Rozali bijo del savo sukuosenos, o Esmeja eina isproto kai susiimame su Dzasperu.-Tikra tiesa, nelengvas tavo gyvenimas...Emmetas syptelejo susikuprindamas, lyg sunkus svoris slegtu jopecius.-Nagi, Edwardai, isjunk trumpam savo sugebejimus ir eikssusiimti saziningai.-As negaliu isjungti savo sugebejimu,- priminiau jam.-Nesuprantu, kaip ta mergaite sugeba laikyti tave nuosaleje. Galji man duotu koki patarima?-As tau draudziu prie jos artintis!- Suurzgiau pro sukastus dantisjau be jokios geros nuotaikos.-Ak, atrodo, uzgavau skaudama vieta.Atsidusau. Emmetas prisedo salia manes.

65

-Atleisk. Zinau, kad siuo metu tau sunku. As tikrai stengiuosinepasirodyti nejausmingu kretinu, bet tokia jau mano prigimtis...Jis palauke kol as nusijuoksiu is jo poksto, po to vel surimtejo."Rimtas, visada rimtas. Kuo tu dabar susirupines?"-As galvoju apie ja. Tiksliau, as sunerimes del jos.-Bet kuo gi ji rizikuoja? Tu juk salia!Ir vel jo juokelis manes nepaveike, bet atsakiau i klausima:-Ar tu niekada nepastebejai, kokie jie trapus? Ar isivaizduoji,kiek daug blogu dalyku gali nutikti zmonems?-Ne visai. Bet manau, kad suprantu, ka tu nori pasakyti. Pirmakarta pries loki as tikrai buvau juokingas.-Lokiai...- Sumurmejau pridedamas juos prie rizikos faktoriu.-Pazistant Bella, ji tikrai pritrauks bent viena is ju su savoamzinom nesekmem. Lokys sugalvoja pasivaikscioti mieste.Aisku, kad visu pirma jis patrauktu pas Bella!-Ar nors suvoki, kad dabar jau ir kalbi kaip beprotis?-Isivaizduok trumpam, kad Rozali yra zmoniska, Emmetai. Irkad ji gali bet kuriuo metu sutikti loki... Arba susirgti... Arbaprarasti svorio... Arba nukristi nuo laiptu... Arba pasigauti rimtaliga?Is mano burnos pasipyle zodziu lavina. Man palengvejo garsiaiissakius tai, apie ka galvojau visa savaitgali.-Gaisrai, zemes drebejimai, tornadai! Po galais! Kada paskutinikarta ziurejai zinias? Ar matei viska, kas jiems nutinka?Vagystes, nuzudymai!Stipriai sukandau dantis vien nuo minties, kad kitas zmogusgaletu ja iskaudinti, beveik nebegalejau ikvepti.-Oho! Gal jau nusiramink, vaiki! Cia juk Forksas, atsimeni?Blogiausia, kas jai gali nutikti, tai suslapti nuo lietaus...- Pratarekilsteledamas pecius.-As tikrai pradedu galvoti, kad ji pazenklinta nesekmes zenklu,Emmetai. Pazvelk tiesai i akis: is bet kurios vietos zemeje, jipatenka i miesteli, kur, tarp kitko, gana aktyvi vampyrupopuliacija.-Taip, bet mes juk vegetarai. Cia jau siokia tokia sekme, argi ne?-Su jos kvapu? Ne, cia tikra nesekme. Netgi dar blogiau zinant,kaip as reaguoju i jos kvapa.- Pratariau zvelgdamas sau i rankasir dar karta ju nekesdamas.-Tiktai kad be Karlailo tu esi geriausiai save kontroliuojantisvampyras. Jai vis tik pasiseke.-O furgonas?-Tik nelaimingas atsitikimas.-Tau reikejo pamatyti ji lekiant i Bella, vel ir vel. Prisiekiu,atrode, lyg mergaite butu tapusi magnetu.-Bet tu juk buvai ten. Jai ir vel pasiseke.-Ak, nejaugi? Negi tai ne blogiausia, kas gali nutikti zmogui,kad vienas vampyras ji isimyletu?Kuri laika Emmetas svarste. Jis prisimine mergaite ir jam tasvaizdas pasirode neidomus. "Nesuprantu, kuo ji tave taiptraukia?"-Na, o as tikrai nematau jokio Rozali grozio.- Isizeides atreziau.-Jai atrodo, kad niekas kitas negali jai prilygti.-Itariu, kad cia ne tuscios kalbos...- Pabande susvelninti situacijaEmmetas.-As nezinau, kas su ja negerai,- melavau velniskai issisiepes.Pamaciau, ka jis ruosiasi daryti ir is karto uzkirtau tam kelia. Jisstaiga puole stumti mane nuo olos ir akmuo iskilo nuo mususvorio.-Sukcius.- Pratare Emmetas.Laukiau, kol jis pabandys dar karta, bet jo mintys jau tekejo kita

66

linkme. Jis isivaizdavo Bella, bet si karta balta oda ir kraujupasruvusiomis akimis.-Ne...- Susnibzdejau.-Bent jau nebeturetum rupescio del jos mirtingumo. Irnebereiketu stengtis jos neuzmusti. Tai juk tobulas sprendimas.-Tobulas tau ar jai?-Tau.- Ramiai istare Emmetas rimtu balsu.Nusijuokiau be jokio dziaugsmo.-Neteisingas atsakymas.- Paniures pasakiau.-Man visai patinka buti vampyru.-O Rozali ne.Jis atsiduso. Abu gerai zinojome, kad Rozali padarytu bet ka,kad atgautu savo gyvenima. Netgi paliktu Emmeta.-Taip, tu teisus,- ramiai sutiko Emmetas.-As negaliu... As neturiu... As nesuzlygdysiu Bellos gyvenimo.Negi nejaustum to paties, jeigu jos vietoje butu Rozali?Emmetas kiek pasvarste."Taigi, tu tikrai ja myli."-Negaliu net apsakyti, kaip labai! Si mergaite man staiga tapovisatos centru. Visa kita nebesvarbu jeigu jos nera.-Bet tu nesiruosi jos perversti. Ji juk negyvens amzinai,Edwardai.-Zinau...- Suinksciau."Be to, pats sakei, kad ji labai trapi."-Patikek, ta as taip pat zinau.Emmetui visada truko takto, ir tokie pokalbiai buvo jo silpnojivieta. Jis truputi virpejo tikrai stengdamasis del nieko neisizeisti."Bet ar tu nors gali ja paliesti? Tai yra... Jeigu tu ja myli, na, artu nenori jos liesti?Emmetas ir Rozali vienas kita mylejo tikrai fiziskai. Jam buvosunku suprasti, kad galima myleti be fizinio prisilietimo.-Negaliu sau leisti apie tai net pagalvoti, Emmetai,- atsidusau.-Oho... Tai kokia gi iseitis tau lieka?-Nezinau. Vis dar ieskau budo ja palikti. Tik kol kas nesugebunet laikytis atokiau nuo jos...Su begaliniu palengvejimu suvokiau, kas nedarau nieko blogopasilikdamas, ypac del Piterio ir Sarlotes atvykimo. Siuo metujai bus saugiau, jeigu as busiu salia, o ne stengsiuosi laikytis nuojos atokiau. Kol kas as vaidinsiu jos gynejo role.Si mintis mane suerzino - jau dabar labai troskau tuoj pat pradetivykdyti savo uzduoti."Apie ka tu galvoji?"- Paklause Emmetas pamates pokyciusmano veide.-Sia akimirka,- pratariau atsipalaidaves,- mirstu is noro lekti iForksa ir patikrinti, ar jai viskas gerai. Nezinau ar istversiu ikisekmadieniio vakaro...-Ne, ne, ne! Tu nekeliausi namo anksciau nei suplanuota. Rozalireikia laiko nusiraminti! Nagi, prasau... Del manes!-As pabandysiu,- dvejodamas pratariau.Emmetas trinktelejo per mano kisene, kurioje gulejo mobilusistelefonas.-Alise jau butu paskambinusi, jeigu tavo panikos krize butubuvusi pagrista.Susiraukiau.-Gerai, gerai. Bet grisime sekmadieni, ne veliau.-Kur mums skubeti? Be to, sekmadieni svies saule. Alisenumate, kad mes neisim i mokykla iki antradienio.Greitai papurciau galva.-Piteris ir Sarlote moka susilaikyti.-Emmetai, man nusispjaut. Zinant Bellos nesekmiu traukima, ji

67

kaip tik eis pasivaikscioti po miska blogiausiu momentu...Net suvirpejau nuo tos minties.-Piteris nepasizymi saves kontroliavimu,- priduriau,- mes grisimsekmadieni.Emmetas atsiduso."Tikrai kaip beprotis."

*******Bella ramiai miegojo, kai as ilipau pro jos langa ankstupirmadienio ryta. Si karta as prisiminiau pasiimti aliejaus irdabar langas prasivere be jokio garso.Matydamas, kaip jos plaukai buvo issisklaide ant pagalves, asgalejau pasakyti, kad ji miegojo neramiau nei praeita karta. Jibuvo susidejusi abi rankas po skruostu lyg mazas vaikas, josburna buvo truputi praverta. Galejau jausti is jos sklindantitolygu kvepavima.Tai buvo neitiketinas palengvejimas, stoveti cia ir ziureti i jamiegancia. Pagaliau suvokiau tai, ko nesugebejau anksciau, koldar nebuvau su sia problema susidures kaktomusa: kai budavautoli nuo jos, man buvo vis blogiau.Deja, tuo paciu nebuvo ne kiek geriau ir kai buvau salia jos.Atsidusau, leisdamas ugniai uzvaldyti mano gerkle. Pernelygilgai prabuvau toli nuo jos. Laikas, kuri praleidau nejausdamassio skausmo ir budamas toli nuo jos dabar priverte mane viskapajusti dar astriau. Buvo taip pavojinga, kad as bijojau prikluptiprie jos lovos ir perskaityti jos knygu pavadinimus. Norejauzinoti viska apie istorijas, uzpildziusias jos mintis, bet bijojaudel savo troskulio, persigandes nuo minties, kad jeigu leisiu sautruputi prisiartinti, po to noresiu buti vis arciau ir arciau jos...Kokios siltos ir svelnios atrode jos lupos... Galejau isivaizduotijas lieciantis. Vos vos, pirstu galiukais...Butent tokiu klaidu ir reikejo isvengti.Akimis perbegau jos veida vel ir vel ieskodamas pokyciu.Zmones nepaliaujamai nuolat keitesi.Ji atrode... Pavargusi. Lyg butu nepakankamai miegojusi. Ar jibuvo kur nors isejusi?Tyliai ir ironiskai nusijuokiau is savo kancios. Koks manoreikalas, jeigu ji buvo kur isejusi? Ji nebuvo mano daiktas. Jiman nepriklause.Ne, man ji nepriklause, ir mane tai be proto liudino.Viena jos ranka pasisuko ir as galejau pamatyti, kad jos delnasbuvo nubrozdintas. Ji susizeide? Net jeigu tai tebuvo mazmozis,as labai susirupinau. Matant, kurioje vietoje ji nusibrozdino, jiko gero ir vel suklupo. Viska pergalvojus, man tai pasirodetinkamas paaiskinimas.Siek tiek guode mintis, kad ne visada reikes girdeti jos mintis,kad kai ka suprasciau. Dabar mes juk buvome draugai - na, bentjau bandeme jais buti. Dabar galesiu uzduoti jai klausimu apiepraejusi savaitgali ir netgi apie tai, ka ji veike vakar vakare, kadatrodo tokia pavargusi. Galesiu paklausti jos, kas nutiko josrankoms. Galesiu netgi nusijuokti, kai ji patvirtins mano teorija.Svelniai nusisypsojau mastydamas apie tai, ar ji nebuvo ikritusi ivandenyna? Klausdamas saves, ar ji gerai pasilinksmino, kaimanes nebuvo salia. Ar ji galvojo apie mane? Ar jai manestruko, net jeigu tai butu niekis palyginti su tuo, kaip man jostruko.Pabandziau ja isivaizduoti papludimyje, nusviesta saulesspinduliu. Zinoma, vaizdas nebuvo tobulas, nes ta papludimi asbuvau mates tik nuotraukose.Pasijutau nejaukiai galvodamas apie tai, del kokiu priezasciu

68

man negalima eiti i ta papludimi, kuris buvo vos uz minuteskelio begte nuo mano namu. Bella praleido visa diena La Push -vieta, i kuria as neturejau teises ikelti kojos pagal sanderi. Vieta,kur keli senoliai dar prisimena istorijas apie Cullenus, prisimenair tiki jomis. Vieta, kur musu paslaptis buvo zinoma...Papurciau galva. Netureciau bijoti. Quileutes taip pat buvosusaistyti sio sanderio. Net jeigu Bella ir buvo sutikusi kokisenoli, jis nieko negalejo jai pasakoti. Ir, visu pirma, kodel jieturetu pradeti kalbeti sia tema? Kodel Bella ten ispasakotu savoitarimus? Ne, Quileutes buvo ko gero vieninteliai, del kuriu mannereikejo rupintis.Jau patekejusi saule mane sutrikde. Prisiminiau, kad dar tekspalaukti kelias dienas, kad patenkinciau savo smalsuma. Kodel,po galais, saule nutare siandien sviesti?Atsidusau ir dingau is jos kambario kol dar niekas manesnepamate. Norejau tik pasislepti miske prie jos namo ir toliau jastebeti, kai staiga uzuodziau jos kvapa prie misko takelio.Pradejau greitai eiti jos pedsakais, kurie vede vis gilyn i miska.Ka Bella cia veike, taip toli nuo namu?Staiga takelis baigesi. Jos kvapas vede truputi i sali, link senomedzio kamieno. Gal Bella cia buvo atsisedusi...Kodel Bella turetu cia sedeti pati viena - o kad buvo viena,neturejau jokios abejones - siame slapiame, pilname samanumiske?Tai neturejo jokios prasmes, ir, skirtingai nuo kitu pokalbiu, asnegalesiu jai uzduoti siu klausimu.Zinai, Bella, as kaip tik ejau tavo kvapo pedsakais miske, vosisejes is tavo kambario, kur ilgai stebejau tave miegancia... Taip,pats tas ledams pralauzti.Ko gero niekada nesuzinosiu ka ji cia veike. Tai suvokdamassusierzinau ir sugrieziau dantimis. Blogiausia, kad tai tikraibuvo panasu i scenariju, kuri isivaizdavau su Emmetu: Bella,ramiai vaikstinejanti miske, savo kvapu galinti pritraukti betka...Suinksciau. Ji ne tik kad trauke nesekmes, bet dar ir flirtavo supavojumi.Kaip bebutu, dabar kuriam laikui ji turejo angela sarga. As jastebesiu, rupinsiuosi ja, laikysiu ja toliau nuo pavoju tiek laiko,kiek galesiu tai pateisinti.Suvokiau, kad troskau, jog Piteris ir Sarlote pasisveciuotu darkuri laika.

VAIDUOKLIS

Per sekancias dvi graziai sauletas dienas Forkse as nedaugtebendravau su Dzaspero sveciais. Grizdavau namo vien tam,kad Esmeja per daug nesirupintu.Tiesa pasakius, manogyvenimas dabar buvo panasesnis i vaiduoklio nei i vampyro.As skrajojau aplink nematomas, persekiodamas lyg seselis kurtik galejau savo meiles ir aistros objekta, stengdamasis pamatytiarba isgirsti ja per laiminguju, galinciu su ja bendrauti saulessviesoje, mintis. Galinciu retkarciais netycia prie jos prisiliesti...Ji niekad nesureaguodavo i tuos prisilietimus - ju rankos buvotokios pat siltos kaip ir josios.Sis priverstinis pamoku praleidimas pirma karta man taposunkiu isbandymu. Vienintele paguoda buvo ta, kad jai saulelabai patiko, tai siek tiek palengvino mano kancia. As pritariauviskam, kas galejo padaryti ja laiminga...Pirmadienio ryta nugirdau viena pokalbi, kuris mano kancia taippaastrino, kad vos nepamirsau atsargumo jai pasirodydamas. Vis

69

tik, kai pokalbis baigesi, jis praturtino mano monotoniska diena.Maikui Njutonui pajutau siokia tokia pagarba. Gaves neigiamaatsakyma jis nenuleido ranku ir nenuslinko issilaizyti savozaizdu. Pasirodo, jis turejo daugiau drasos nei as maniau ispradziu. Jis ketino pabandyti dar karta.Si ryta Bella atvyko i mokykla kiek anksciau, ketindamapasimegauti saules spinduliais kol ju dar yra ir, belaukdamapirmo skambucio, prisedo ant piknikui skirto retai tenaudojamosuolelio. Jos plaukai nuo saules spinduliu igavo rausva atspalvi,kurio as nesitikejau, bet kuris man tikrai patiko.Cia Maikas kazka vel berasinejancia ja ir uzklupo, patenkintas,kad gali pabandyti dar karteli.Mane apeme agonija suvokiant, kad viskas, ka galejau padaryti,tebuvo juos tebeti. Bejegiskai, priverstas sleptis nuo saulesmisko seseliuose...Ji sutiko ji gana geros nuotaikos, nuo ko jis pasijuto ganapakyletai, o man tai sukele visiskai priesingus jausmus."Matosi, kad as jai patinku. Kitaip ji man nesisypsotu... Galiulazintis, kad ji norejo eiti i sokius su manim. Noreciau zinoti,kas tokio svarbaus Sietle?"Jis taip pat pastebejo jos nauja jos plauku spalvos atspindi.-Niekada anksciau nepastebejau, kad tavo plaukai turi rausvaatspalvi.Kai jo pirstais perbego jos plauku sruoga, as su visomissaknimis isroviau jauna medeli, i kuri buvau pasiremes ranka.-Tiktai saules sviesoje,- atsake ji, ir mano begaliniamdziaugsmui staigiai nuo jo atsitrauke, kai jis pabande uzkistisruoga jai uz ausies.Maikui prireike geros minutes, kad vel sukauptu savo drasa. Jispabande susikaupti tusciai plepedamas.Ji primine jam apie rasini, kuri reikejo atiduoti mokytojaitreciadieni. Is jos lengvai savimi patenkintos veido israiskos assupratau, kad savaji ji jau parase. Jis apie rasini buvo visaipamirses, ir baisiai susierzino suvokes, kad tai atims is jonemazai laisvalaikio."Po velniu, kvailas rasinys!"Galu gale jis nusprende pereiti prie esmes - mano zandikauliaitaip susirakino, kad granitas butu pavirtes i miltus - ir netgi tadajis nesugebejo paklausti tiesiai:-Gal noretum kada su manim kur nors iseiti?-Ak,- sumurmejo ji.Po to seke ilga tyla."Ak? Ka tai galetu reiksti? Ar tai bus teigiamas atsakymas?Pala, gal as nevisai tiksliai issireiskiau..."Jis garsiai nurijo seiles.-Na, galetume nueiti kur nors pavalgyti, ar ka nors panasaus...Namu darbus padaryciau veliau."Kvailys. Nesugebu net zmoniskai uzduoti klausimo."-Maikai...Pajutau toki pavyda, agonija ir isiuti kaip ir praeita savaite.Besistengdamas likti vietoje nulauziau dar viena medeli. Maneapeme begalinis troskimas perlekti per visa aikstele, taip greitai,kad joks zmogus to nepastebetu, apkabinti ja ir pagrobti, nunestikuo toliau nuo to vaikino, kurio siuo metu taip nekenciau, kadbuciau ji nuzudes su begaliniu pasimegavimu.Ar ji jam taip pat pasakys "taip"?-Nemanau, kad tai gera mintis.Pradejau vel kvepuoti. Mano sustinges kunas pradejo po truputiatsipalaiduoti."Kaip bebutu, Sietlas tikrai tik pretekstas. Nereikejo man jos

70

klausti. Ir apie ka gi as galvoju? Lazinuosi, kad tai tasgasdinantis Cullenas..."-Kodel?- Netiketai paklause.-As manau...- Ji padvejojo.- Jeigu tu kam nors prasitarsi apie tai,ka tau dabar pasakysiu, as su dziaugsmu tave pribaigsiu...As nesulaikiau skardaus juoko kai is jos burnos pasigirdomirtinas grasinimas.-Manau, kad tai tikrai uzgautu Dzesikos jausmus.-Dzesikos?- "Kaip... Bet... Hmm... Ak. Gerai. Manau..."Jo mintys skriejo beviltisku greiciu niekaip nesusirikiuodamos.-Nagi Maikai, gal tu aklas?Visiskai jai pritariau. Gal jai ir nereiketu tiketis, kad visi aplinkbutu tokie pastabus, kaip ji pati, bet siuo atveju tai buvoakivaizdu. Negi jis negalejo isivaizduoti, kaip Dzesikai buvosunku, kai pats taip stengesi rasti buda pakviesti Bella? Ko gero,ji apakino savimyla. O Bella buvo tokia paprasta, kad ji viskapastebedavo."Dzesika... Hmm... Oho..."-Ak,- sugebejo issteneti garsiai.Bella pasinaudojo jo sutrikimu.-Reikia eiti i pamokas. As negaliu ir vel paveluoti.Bet nuo dabar Maiko mintys jau skrajojo kita linkme.Galvodamas vel ir vel apie Dzesika jis suvoke, kad mintis, jogjis jai patinka, jam visai patraukli. Tai buvo vis sis tas, antrasispasirinkimas, nors jam butu labiau patike, kad taip galvotuBella."Ji visai patraukli. Turi grazu kuna. Be to, geriau zvirblisrankoje..."Jo mintys apie Bella tuo ir baigesi, susitelkdamos ties Dzesika.Jos vis dar buvo tokios pat vulgarios, kaip ir apie Bella, betdabar jos mane jau tik erzino bemaz nebesiutindamos. Kaipmazai jis tetrosko bet kurios mergaites... Lyg jos butu lengvaiviena kita pakeiciamos. Nusprendziau nuo siol laikytis atokiaunuo Maiko minciu.Prisiglaudziau prie storo seno medzio kamieno kai ji dingo ismano akiracio, sokinedamas is minciu i mintis ir vis jastebedamas. Visada dziaugiausi zvelgdamas i ja AndzelosWeber mintyse. Labai troskau rasti buda atsidekoti Weberiumergaitei uz jos tokias geras mintis. Man palengvejo galvojant,kad vis tik Bella turi viena jos verta drauge.Zvelgiau i Bellos veida is bet kurios imanomos pozicijos irpamaciau, kad ji vel buvo nuliudusi. Tai mane nustebino - asmaniau, kad saules uzteks palaikyti jos gerai nuotaikai visadiena. Per pietu pertrauka maciau ja vis zvilgciojant i tusciaCullenu stala ir tai mane dziugino. Pajutau manyje atgimstantvilti. Gal jai taip pat manes truko?Ji planavo iskyla su keliomis mergaitemis, ir as automatiskaisuplanavau ju stebejimo plana, bet jis baigesi, kai Maikaspakviete Dzesika i pasimatyma, kuri buvo suplanaves Bellai.Todel vietoj planu kurimo as nusprendziau eiti tiesiai pas Bella inamus, kad isitikinciau, jog nera nieko pavojingo smirinejancioaplink. Zinojau, kad Dzasperas paprase savo buvusio broliolaikytis atokiau nuo miestelio, pateikdamas mano beprotybekaip paaiskinima ir perspejima, bet nesiruosiau rizikuoti. Piterisir Sarlote tikrai nenorejo susipykti su musu seima, bet norai yragana nepastovus dalykas...Na gerai, gal siek tiek persistengiau. Zinojau tai.Po ilgos valandos laukimo Bella isejo pro uzpakalines duris, lygbutu zinojusi, kad ja stebejau, lyg butu pajutusi gailesti del manonesibaigiancios kancios kai jos nematydavau. Rankoje ji laike

71

knyga ir po pazastimi nesesi uzklota.Labai tyliai isiropsciau i artimiausio medzio virsune toliau jastebedamas.Ji patiese uzklota ant dregnos zoles, atsigule ant pilvo ir siek tiekpasimuiste stengdamasi rasti patogia vieta knygai. As skaiciauper jos peti.Ak - ir vel klasika. Ji buvo Austin fane.Ji skaite gana greitai, vis kryziuodama ir perkryziuodama savokojas. Stebejau saule ir veja zaidziancius jos plaukais, kai staigajos kunas isitempe ir ranka sustingo ant puslapio. Viskas, kagalejau matyti buvo tai, kad ji atverte trecia skyriu, kai staiga jipiktai numete puslapiu zymele ir galejau pamatyti aiskiau.Uzmeciau zvilgsni i skyriaus pavadinima - Mansfieldo parkas. Jipradejo nauja istorija: knyga buvo trumpu noveliu rinkinys.Mane nustebino tai, kad ji taip lengvai perejo nuo vienosistorijos prie kitos.Po keliu akimirku ji garsiai uzverte knyga. Piktai susiraukusi jiatidejo knyga i sali ir apsiverte ant nugaros. Ji giliai ikvepe lygnoredama nusiraminti, atsiraitojo rankoves ir uzmerke akis.Gerai prisiminiau ta istorija, bet negalejau rasti joje nieko, kasgaletu nuliudinti ar suerzinti. Dar viena paslaptis. Pats saulinktelejau.Ji gulejo labai ramiai sujudedama tik viena karta, kai jos rankanubrauke plaukus nuo veido. Jie kastoninemis bangomispasklido aplink jos galva. Po to ji vel nurimo...Jos kvepavimas suletejo. Po keliu ilgu minuciu jos lupossuvirpejo. Ji lyg ir kazka sumurmejo per miegus...Buvo neimanoma atsilaikyti. Isiklausiau taip toli kaip tik galejaui balsus aplinkiniuose namuose."Du saukstai miltu... Viena stikline pieno...""Nagi! Pataikyk i ta krepsi! Nagi!""Raudona ar melyna... O gal reiketu apsivilti ka nors labiaukasdienisko?"Arti nieko nesigirdejo. Nusokau zemyn, tyliai nusileisdamas antsavo pirstu galiuku.Tai buvo labai labai blogai, pernelyg daug rizikos. Prisiminiau,kaip kazkada nepritariau Emmeto neapgalvotiems veiksmams irpernelyg menkai Dzaspero valiai ir suvokiau, kad dabar assamoningai nusizengiau visoms taisyklems su tokiu ikarsciu,kad visi ju nusizengimai atrode juokingi. Juk visadaatsakingiausias is visu buvau as.Linktelejau, bet vis tik likau sauleje, niekas manes nemate.As vengiau ziureti i save saules spinduliuose. Net ir seselyjebuvo pakankamai blogai suvokiant, kad mano oda buvo kieta irnegyva, nenorejau zvelgti i mus, Bella ir mane, viena salia kitosaules sviesoje. Skirtumas tarp musu buvo ir taip jau be galoskausmingas nepridedant sio vaizdo prie visu kitu manomintyse.Vis tik negalejau visiskai ignoruoti blizganciu atsvaitu,atsispindejusiu nuo jos odos kai as prisiartinau. Nuo to vaizdomano zandikauliai ir vel susirakino. Negi buvo imanoma taptidar baisesniu? Isivaizdavau jos siauba jeigu ji dabaratsimerktu...Ji truputi atsitrauke ir kazka sumurmejo prirakindama manevietoje.-Mmm... Mmm...Nieko suprantamo. Ka gi, teks truputi cia palukti. Atsargiaupavogiau jos knyga, laikydamas ranka aukstai iskelta irnekvepuodamas, kad savo artumu jos neprizadinciau. Pradejauvel kvepuoti budamas jau uz keliu metru nuo jos, megaudamasis

72

saules spinduliais ant mano veido ir traukdamas jos kvapupersigerusi ora. Man pasirode, kad siluma siek tiek pasaldino joskvapa. Troskulys uzdege mano gerkle laukine ugnimi, nespernelyg daug laiko praleidau toli nuo jos.Kuri laika stengiausi susikaupti - kvepavau tik per nosi - iratverciau jos knyga savo rankose. Ji pradejo skaityti nuo pirmosistorijos... Greitai akimis perbegau puslapius iki treciojoskyriaus ieskodamas, kas gi galejo ja supykinti tokioje ramioje irmandagioje Austin prozoje.Staiga, kai mano akys sustojo ties herojaus - Edwardo Ferrarso -vardu, paminetu pirmaji karta, Bella vel prakalbo:-Mmm... Edwardai...- Ji linktelejo per miegus.Si karta jau neissigandau, kad ji bus atsibudusi. Jos balsas buvotik tylus, svelnus murmejimas. Visai nepanasus i siaubo suksni,kuris, be jokios abejones, jai issprustu, jeigu butu nubudusi irpamaciusi mane saules sviesoje. Manyje sukilo priestaringijausmai, dziaugsmas susimaise su neapykanta sau paciam, bet,kaip bebutu, ji vis dar apie mane sapnavo...-Edmundai... Ak... Pernelyg arti.Edmundai?Cha! Baisiai nusivyles suvokiau, kad ne apie mane ji sapnavo. Imane visa jega smoge pasibjaurejimas savimi. Ji sapnavo apieknygos personazus. Mano isdidumui to jau buvo truputi perdaug.As padejau atgal jos knyga ir vel pasislepiau medziu seseliuose,kaip ir turejo buti. Bego laikas, o as ja vis stebejau, vis darjausdamasis beviltiskai bejegis, kai saule danguje pradejo potruputi leistis ir link Bellos nusidrieke ilgi seseliai. Norejauissklaidyti juos, uzkirsti jiems kelia, bet tamsa buvoneisvengiama... Seseliai ja pasiglemze. Kai nebeliko saulessviesos, jos oda pasirode pernelyg balta, beveik vaiduokliska.Jos plaukai ir vel tapo tamsus, juodomis bangomis pasklideaplink jos veida.Pasiurpau nuo to vaizdo - lyg zvelgciau i viena is issipildziusiuAlises viziju. Vien tik stiprus nuolatinis Bellos sirdies plakimasgalejo mane nuraminti, vienintelis garsas, kuris skyre mane nuokosmaro.Kai jos tevas grizo namo, nutariau perleisti budejima jam.Galejau isgirsti jo minciu nuotrumpas kai jis pasuko i keliuka,vedanti link namu. Kazkas miglotai nuobodaus... Kazkas is jodarbo dienos. Laukimas sumises su alkiu - jis ko gero jaugalvojo apie vakariene. Bet jo mintys skambejo taip tyliai iruzsleptai, kad negalejau buti tikras savo teisumu. As tegirdejautik nuotrumpas.Labai norejau suzinoti, kaip skambejo jos motinos balsas,suprasti, i ka panasus zmones sukure sia nepaprasta butybe.Bella pradejo atsibusti ir kruptelejusi atsisedo pazadinta tevomasinos padangu, besitrinanciu i kiemo akmenis, garso. Jiapsidaire aplink baisiai sutrikusi del nelauktos prietemos lauke.Viena trumpa sekunde jos akys sustojo ties seseliu kur asslepiausi, bet ji greitai nusisuko i sali.-Carli?- Tyliai susuko vis dar besidairydama i miska, supanti josnamus.Jo masinos dureles garsiai trinktelejo ir ji pasisuko i garso puse.Ji greitai atsistojo ir suskubo rinkti savo daiktus, kartais vis daruzmesdama neramu zvilgsni misko pusen.As isliuogiau i medzio, artimiausio virtuves langui, virsune irpradejau megautis ju vakaru. Buvo gana idomu palyginti Carliozodzius su jo uzsleptomis mintimis. Jo meile ir susirupinimassavo vienturte dukra buvo gana perdeti, bet kalbejo jis

73

lakoniskai ir pernelyg ramiai. Didziaja laiko dali jie sedejodraugiskoje tyloje.Besiklausydamas jos rytdienos planu Port Andzele as tuoj patpritaikiau prie ju savuosius planus. Dzasperas neperspejo Piterioir Sarlotes laikytis atokiau nuo Port Andzelo. Netgi zinodamas,kad jie yra gana sociai pavalge ir nesiruose medzioti musuapylinkese, as vis tik nusprendziau ja priziureti, tik siaip, jeiguka. Kaip bebutu, mes juk nebuvome vieninteliai musu rasesatstovai apylinkese. Be to, dabar jau masciau ir apie visuszmoniu gyvybei gresiancius pavojus, jie visad sukdavosi apieBella...Isgirdau kaip ji rupinosi rytdienos pietumis, kad tevasnepamirstu pavalgyti ir nusisypsojau, nes tai tik patvirtino manoteorija - taip, tai tikrai jai budinga, visada rupintis kitais.Po to nusprendziau trumpam ja palikti puikiai zinodamas, kadgrisiu, kai ji jau miegos.Nusprendziau, kad nereiketu kistis i jos privatu gyvenima lygsmalsiai kaimynei. Buvau cia, kad ja saugociau, o ne tam, kadpristociau kaip Maikas Njutonas butu pasielges mano vietoje,jeigu galetu ropineti medziu virsunemis kaip tai dariau as.Nesielgsiu su ja taip nepadoriai.Kai grizau, namie nieko nebuvo ir mane tai pilnai patenkino. Promano akis nepraslydo sumisusios ju mintys, vis klausiancios , artik as nepradejau kraustytis is proto. Emmetas paliko manrasteli:"Suzaidziam partija futbolo Rainerio laukuose. Nagi... Prasau."Susiradau savo tusinuka ir po jo prasau pridejau nepyk. Ju ir taipbuvo pakankamai, kad sudarytu dvi komandas.Isejau pamedzioti netoliese, pasitenkindamas mazesnemis irgeresnemis butybemis, kurios buvo dar blogesnio skonio neiplesrunai, po to persirengiau ir vel patraukiau Forkso pusen.Sianakt Bellos miegas buvo neramus. Ji blaskesi pataluose, o josveido israiska keitesi nuo susirupinusios link liudnos.Susidomejau, apie ka galejo buti jos blogas sapnas... Ir tuoj patsuvokiau, kad is tikro nenorejau to zinoti.Kai ji trumpam prasnekdavo, tai dazniausisi budavo apienereiksmingus ivykius Forkse, kuriuos ji sumurmedavo tyliubalsu. Tik vienna karta, kai ji istare "sugrizk..." istiesdamaranka, lyg noretu sulaikyti, as leidau sau pasvajoti, kad jisapnavo mane.Sekanti diena mokykloje ( paskutine diena, kai saule vis darlaike mane ikalinusi toli nuo jos ) buvo beveik tokia pati, kaip irpraejusioji. Bella buvo dar labiau paniurusi nei vakar, ir manbuvo idomu ar ji vis tik laikysis savo planu, nes ji tikrai pasirodenenusiteikusi iskylai.Bet, zinant kokia asmenybe ji buvo, manes nenustebintu, kad jivisu pirma galvotu apie draugus, o ne apie save.Siandien ji vilkejo grazu melyna megztuka ir si spalva tobulaiderejo prie jos odos, paversdama ja balta lyg pienas.Kai pamokos baigesi, Dzesika nusprende vezti mergaites savomasina. Jauciau palengvejima, nes Andzela taip pat vyko sujomis.Patraukiau link namu pasiimti savo masinos. Namie buvo Piterissu Sarlote ir as nusprendziau, kad galiu duoti mergaitems geravalanda pries jas susirasdamas. Vis tiek negaleciau ramiaivaziuoti joms is paskos taisyklingu greiciu - vien jau mintis apietai man ivare nuoboduli.Iejau pro virtuve akies krasteliu pastebedamas Emmeto irEsmejos pritariama linktelejima, kai patraukiau tiesiai priepianino.

74

"Ak, jis grizo,"- be abejo nusivylusios Rozali mintys."Stai ir Edwardas. Negaliu pakesti matydama ji kencianti.Esmejos dziaugsmas jau pradejo virsti rupesciu. Ji turejorupintis. Nuostabi meiles istorija, kuria ji iki siol isivaizdavo, jaupradejo nesustabdomai krypti i tragedija."Gerai pasilinksmink si vakara Port Andzele."- Linksmaigalvojo Alise.- "Ir pranesk man, kai jau galesiu pradeti sneketisu Bella.""Tu jau daraisi juokingas, Edwardai,"- galvojo Emmetas,-"negaliu patiketi, kad praleidai zaidima, kad galetum kazkastebeti mieganti."Dzasperas nekreipe i mane jokio demesio, net kai mano grojamamelodija suskambo daug garsiau nei as to norejau. Tai buvosena, garai visiems zinoma melodija, kurioje skambejonekantrumas. Dzasperas buvo beatsisveikinantis su savodraugais kurie susidomeje zvalgesi mano pusen."Koks keistas padaras,"- galvojo Alises ugio maza blondineSarlote,-"o juk praeita karta jis buvo toks malonus irjuokingas..."Piterio mintys nedaug tesiskyre nuo josios, kaip tai jau buvotape iprociu."Tai ko gero del gyvunu. Zmoniu kraujo kvapas dabar jau varojuos is proto."- Priejo paprastos isvados. Jo plaukai buvo tokiepat tiesus kaip ir jos, ir beveik tokio pat ilgumo. Jie buvo tikrailabai panasus - isskyrus ugi, jis buvo panasesnis i Emmeta -savo isvaizda ir mastymu. As visada galvojau, kad jie buvonuostabiai derinti pora.Niekas, isskyrus Esmeja, jau nebegalvojo apie mane, todel aspradejau groti tyliau ir ramiau, kad nepritraukciau nereikalingodemesio.Gana ilga laika visiskai nekreipiau i juos demesio, leisdamasmuzikai apgobti mane ir siek tiek palengvinti nejaukia savijauta.Buvo tikrai sunku negirdeti ir nematyti Bellos net per kitumintis. Atkreipiau demesi i juos kai atsisveikinimai pasiekefinaline stadija.-Kai vel sutiksite Marija,- siek tiek susirupines pratareDzasperas,- butinai perduokite jai linkejimus.Marija buvo toji, kuri paverte Dzaspera ir Piteri vampyrais,Dzaspera devyniolikto amziaus pradzioje, Piteri siek tiek veliau- apie keturiasdesimtuosius metus. Ji prarado Dzaspera kai mespirma karta apsilankeme Kalagaryje. Tai buvo tik mandagumovizitas, mes turejome isvykti ta pacia diena. Prisijungdamas priemusu Dzasperas mandagiai jos paprase ateityje laikytis nuo joatokiau.-Nemanau, kad greitu laiku ja pamatysiu,- nusisypsodamasatsake Piteris. Marija buvo tikrai pavojinga ir su Piteriu jie ganaprastai sutare. Juk Piteris buvo leto Dzaspero naikinimo irankis.Dzasperas visada buvo Marijos numyletinis, viena kartasupykusi ji netgi planavo ji nuzudyti.- Bet jeigu taip nutiktu,linkejimus butinai perduosiu.Jie paspaude vienas kitam rankas pasiruose isvykti. Asnutraukiau savo muzika ir greitai atsistojau.-Sarlote, Piteri,- lengvai linktelejau galva.-Buvo malonu vel tave susitikti, Edwardai,- abejodama pratareSarlote. Piteris tik linktelejo jai pritardamas."Beprotis."- Dabar jau uztikrintai maste Emmetas."Idiotas."- Rozali mintys papilde Emmeto nuotaika."Vargsas vaikas."- Esmeja.Alise pabande mane nuraminti:"Jie keliauja tiesiai i Sietla ir nesiruosia artintis link Port

75

Andzelo."Ir tuoj pat savo mintyse isvydau jos man siunciama irodyma.Apsimeciau, kad nieko negirdejau. Mano pasiteisinimai ir taipjau buvo nelabai rislus.Kai galu gale jau sedejau savo masinoje, pradejau po truputiatsipalaiduoti. Mano masina , be galo lengva ir greita po to, kaipernai metais Rozali siek tiek prie jos pasikrapste, budamageresnes nuotaikos nei pastaruoju metu, dabar tiesiog skriejokeliu. Jauciau begalini pakylejima suvokdamas, kad kiekvienaspo mano ratais pralekes kilometras vis labiau mane priartinoprie Bellos.

PORT ANDZELAS

Negalejau ivaziuoti i pati miesta, man vis dar buvo pernelygsviesu. Saule vis dar sviete aukstai danguje ir netgi jei manomasina ir buvo su tamsintais langais, nenorejau rizikuoti. Ir velrizikuoti butu teisingesnis issireiskimas.Buvau tikras, kad Dzesikos mintis isgirsiu ir per dideli atstuma,jos buvo daug garsesnes uz Andzelos mintis, bet kai surasiupirmaja, galesiu lengvai girdeti jas abi. Man pasirode, kad laikasslinko labai letai kol viska apeme seseliai ir as galu gale galejautruputi prie ju prisiartinti. Isiliejau i miesteli supusio kelioautomobiliu srauta ir mane labai nustebino tai, kad cia buvo tiekdaug masinu.Labai gerai zinojau i kuria puse man reikejo vaziuoti - PortAndzele buvo tik viena normali rubu parduotuve. Ilgaineuztrukau susirasdamas Dzesikos mintis. Ji sukiojosi priesveidrodi vilkedama ilga juoda suknele ir vis per petipazvelgdama i Bella."Bella vis dar atrodo ipykusi. Cha, cha. Gal Andzela ir teisi -visa tai del Tailerio. Vis dar negaliu patiketi, kad tai januliudino. Na, ji bent jau zino, kad kitais metais ja pakvies isokius. O kas, jeigu Maikas gerai nepasilinksmins per sokius irdaugiau manes nepakvies? Ka darysiu, jeigu kita karta jispakvies Bella? Ar ji butu sutikusi eiti su Maiku, jeigu as niekonebuciau sakiusi? Ar ji galvoja, kad yra uz mane grazesne?"-As manau, kad melyna tau tiko labiau. Ji labiau isryskino tavoakis.Dzesika nusisypsojo Bellai dirbtine silta sypsena itariai i jaziuredama."Ar ji tikrai taip galvoja? O gal ji noretu, kad atrodyciau lygissipusciusi sventine karve?"Mane jau pradejo varginti Dzesikos mintys. Norejau paieskotiAndzelos mintyse, bet, ak! Ji kaip tik matavosi nauja suknelekabinoje ir as pasistengiau dingti is jos galvos palikdamas jaisiek tiek privatumo.Na, juk nieko baisaus negalejo nutikti rubu parduotuveje! Galbus geriau jeigu leisiu joms ramiai apsipirkti ir susirasiu jastruputi veliau. Jau nebeilgai laukti kol miesta apgaubs tamsa,tamsus seseliai jau padange visa vakarine puse. Maciau dabesisletai artinant saulelydi. Dziaugiausi juo, megaudamasis irtroksdamas seseliu kaip dar niekada gyvenime. Rytoj ir velgalesiu sedeti salia Bellos mokykloje stengdamasis uzimti visasjos mintis, megautis jos draugija per pietu pertrauka... Is ankstomegavausi zinodamas, kad galesiu uzduoti jai klausimus,kuriuos kaupiau visa savaitgali.Taigi, pasirodo, Taileris tikrai ja sunervino. Maciau ta vaizda jomintyse - jis tikrai buvo rimtai nusiteikes pakviesti ja i sekanciussokius, persekioti, kol gaus teigiama atsakyma. Vel prisiminiau

76

jos veido israiska ta diena, kai jis ja pakviete - beviltiskapasibaisejima ir negalejima patiketi savo ausimis - ir pratrukaujuoku. Tikrai norejau suzinoti, ka ji jam atsakys antra karta. Neuz ka nepraleisiu jos reakcijos.Belaukiant, kol viska padengs seseliai, laikas slinko kankinamailetai. Retkarciais vis patikrindavau Dzesikos mintis ( josskambejo tikrai garsiai ) bet vengiau pernelyg uztrukti josgalvoje. Maciau vieta, kur jos buvo suplanavusios nueitipavalgyti. Vakarienes metu jau bus visiskai suteme... Gal asvisai atsitiktinai pasirinksiu ta pati restorana. Mano rankanuslydo i kisene paliesdama telefona, as svarsciau, ar mannepakvietus Alises pavakarieniauti. Jai tai tikrai labai patiktu,bet ji taip pat panoretu pasisneketi su Bella. O as visai nebuvautikras ar norejau dar labiau itraukti Bella i savo pasauli... Negivienas vampyras jai nebuvo jau pakankamas pavojus?Vel greitai perbegau Dzesikos mintimis. Ji svarste apie savopapuosalus ir paklause Andzelos nuomones.-Gal tureciau grazinti verini. Juk turiu viena tinkama namie, beto, jau ir taip isleidau daugiau, nei galejau sau leisti... Mamatikrai pasibaises. Ir apie ka gi as galvojau?-As nepriestarauciau, jeigu tu nori ji grazinti i parduotuve. Kaipmanai, ar Bella musu nepasiges?Kas cia dabar? Bellos nebebuvo kartu su jomis? Zvelgiau ispradziu Dzesikos mintimis, po to perejau link Andzelos. Jos ejoviena salia kitos gatvele, kurioje buvo issirikiavusios mazosparduotuveles. Bellos nebuvo ne zenklo."Nagi, kam rupi Bella?"- Nekantriai maste Dzesika priesatsakydama i Andzelos klausima.-Jai viskas bus gerai. Iki susitikimo restorane mes pilnai turimelaiko suvaikscioti pirmyn ir atgal. Kaip bebutu, manau, kad jinorejo pabuti viena.Man trumpai pasirode knygu parduotuve i kuria norejo uzeitiBella.-Nagi, pasiskubinkim,- pratare Andzela. "Tikiuosi, kad Bellanepagalvos, kad specialiai ja palikome. Ji buvo tokia malonimasinoje. Ji yra tikrai geras zmogus. Tik kad ji atrode ganapaniurusi visa diena. Negi tai Edwardo Culleno kalte? Galiulazintis, kad todel ji ir klausinejo apie jo seima."Man reikejo geriau jas stebeti. Ka dar praleidau? Bella kazkurslaistesi pati viena pries tai paklausinejusi apie mano seima?Andzela dabar buvo susidomejusi savo drauge - Dzesika dabarjau sapaliojo apie drauguzi Maika - ir as nieko daugiaunebegalejau is jos isgauti.Zvilgtelejau i debesu seselius. Jau greitai saule visiskaipasisleps... Jeigu laikyciausi kaires pastatu puses stengdamasislikti neapsviestu...Dabar jau pasijutau tikrai susierzines ir pradejau vaziuoti linkmiesto centro. To tai nesitikejau - kad Bella pati savepradangintu - ir neturejau ne menkiausio supratimo kaip jasurasti. O juk turejau tai numatyti.Na, bent jau Port Andzela as puikiai pazinojau. Vairavau tiesiailink knygyno, kuri maciau Dzesikos mintyse, tikedamasis, kadilgai neuztruksiu pries ja surasdamas ir tuo paciu numanydamas,kad nebus taip lengva. Ir kada gi su Bella buvo kas norspaprasto ar lengvo?Pataikiau tiesiai i desimtuka. Parduotuvele buvo visiskai tusciaisskyrus baisiai apsirengusia moteri uz prekystalio. Tai tikraineatrode vieta, kuri galetu sudominti Bella - pernelyg modernijos praktiskai prigimciai. Abejojau ar ji is viso ikele cia koja.Pamaciau tamsu lopineli kur galejau pasistatyti masina... Siauras

77

seseliu apgaubtas takelis vede tiesiai iki parduotuves duru.Tikrai netureciau to daryti. Vaikstineti lauke sauletu laiku mumsbuvo tikrai nepatartina. Kas nutiks, jeigu pravaziuojanti masinamesteles saules atsvaita tiesiai i mane netinkamu metu?Bet as nezinojau kaip kitaip galeciau surasti Bella.Taigi pasistaciau masina ir islipau vis tik laikydamasistamsesnes seselio puses. Greitai ismukau i parduotuves vidu, betcia nesijaute Bellos kvapo. Ji praejo pro parduotuve, galejauuzuosti lengvus jos kvapo likucius lauke, prie sienos, bet vidujejo tikrai nebuvo.-Laba diena, gal galiu kuo...- Pradejo sakyti pagyvenusipardaveja, bet as jau spejau uz saves uzdaryti duris.Lyg pedsekys ejau Bellos kvapo pedsakais kol buvau priverstassustoti del saules apsviesto ploto.Sustojes ties tamsos ir sviesos riba, nusidriekusia prie sienos,pasijutau baisiai bejegiskas. Beviltiskai bejegiskas.Galejau tik speti, kad ji ir toliau ejo ta gatvele pietu pusen. Betjuk toje puseje beveik nieko nebuvo. Gal ji pasiklydo? Sigalimybe man visai nepasirode neitiketina.Grizau link masinos ir pradejau vairuoti dairydamasis joskiekvienoje gatveleje. Sustojau dar keliose seseliu apgaubtosevietose ir islipes pabandziau sekti jos kvapa jau gerokaisunerimdamas. Na, ir kur gi ji stengesi nueiti? Dar kelis kartusnuvaziavau link parduotuves ir atgal iki restorano vistikedamasis pamatyti ja pakeliui. Dzesika su Andzela jau buvoten svarstydamos, ar turetu uzsisakyti, ar palaukti Bellos.Dzesika stengesi itikinti Andzela kuo greiciau pavalgyti.Pradejau ieskoti ar neatsirastu Bellos veidas praeiviu mintyse,zvelgdamas ju akimis. Juk kas nors turejo kur nors ja pamatyti.Kuo ilgiau ji nepasirode, tuo labiau augo mano susirupinimas.Niekada nesusimasciau kaip sunku butu ja surasti, jeigu ji, kaipdabar, imtu ir pradingtu jai nezinomoje vietoje. Man tai visainepatiko.Debesys jau beveik apgaube visa dangu, dar kelios akimirkos, iras jau galesiu leistis i jos paieska pesciomis. Tada jau tikrai ilgaineuztruks. Bejegiu mane galejo padaryti tik saule. Dar keliosminutes ir persvara jau bus mano puseje, o zmoniu pasaulis tapsbejegiu...Mintys, mintys, dar vienos mintys... Kiek daug skirtinguminciu..."Ko gero, sunui ir vel prasidejo ausies uzdegimas...""Keturi sesi ar keturi nulis sesi...""Ir vel veluoju. Gal galesiu pasakyti, kad buvau...""Stai kur ji. Aha!"Pagaliau... Pagaliau man pries akis iskilo jos veidas. Pagaliaukazkas ja pastebejo! Maciau jos veida dar viena trumputesekundes dali, po to mane pasieke seselyje jos belaukiancio vyromintys. Jo mintys man buvo svetimos, bet vis tik labai geraipazistamos. Kazkada seniai as traukdavau i tokiu minciumedziokle.-NE!- Surikau ir is mano gerkles issiverze urzgimu lavina. Kojajau spaude greicio pedala, tik as visiskai nezinojau kur link manreikia vaziuoti?As puikiai supratau apie ka jis galvojo, bet nemaciau kur taivyko. Kazkas, na, juk turejo buti kazkas: lentele su gatvespavadinimu, parduotuves vitrina, kas nors jo mintyse, kas bentjau duotu man reikiama krypti... Bet Bella buvo apsupta seseliu,o jo veidas susitelkes tik i ja, baisiai issigandusia. Ir ji tai labaidziugino.Jos veidas issiskyre jo mintyse tarp daugelio kitu veidu. Bella

78

nebuvo pirmoji jo auka.Nuo garsaus mano urzgimo sudrebejo visa masina, bet tainenukreipe mano demesio nuo jo minciu.Sienoje jai uz nugaros nebuvo langu. Kazkur tai gamykluzonoje, gana toli nuo miestelio parduotuveliu. Mano masinospadangos sucype posukyje, masina susimete ir trinktelejo i kitosmasinos gala nukrypdama i, kaip as tikejausi, teisinga krypti.Kol kitos masinos vairuotojas pakele galva as jau buvau dingesis jo akiracio."Tik paziurek i ja visa drebancia!"- Vyriskis susizavejes papurtegalva. Baime jam labai patiko, tai buvo pati megstamiausia jodalis.-Palik mane ramybeje.- Jos balsas buvo tylus ir drasus, visainepanasu i riksma.-Nagi, nebuk tokia, mazule.Jis zvelge i ja, kai ji net nesujudejo isgirdusi is priesingos pusesatsklidusi skardu juoka. Ji triuksmas labai suerzino. "Nutilk,Dzefai."- Pagalvojo jis vis tik megaudamasis is jos kruptelejimo.Ji tai jaudino. Jis jau pradejo isivaizduoti jos maldavimus, kokiubudu ji prasys jo pasigaileti...As tik dabar supratau, kad jis buvo ne vienas, tik pasigirdesjuokas priverte mane suprasti, kad viskas daug blogiau.Bandziau skanuoti kitu mintis vildamasis pamatyti ka nors, kasgaletu man buti naudinga. Jis zenge zingsni jos pusen trindamasrankas.Likusiuju mintys nebuvo taip susitelkusios i Bella. Jie visi buvolengvai apkvaise is tikro ne nenumanydami, kaip toli siekiavyro, kuri jie vadino Loniu, tikslai. Jie tik aklai visur paskui jiseke. Jis jiems buvo pazadejes mazuti pasilinksminima...Vienas is ju nervingai nuzvelge gatve - jis nenorejo buti suimtasuz kabinejimasi prie mergaites - ir suteike man tai, ko taipieskojau. As atpazinau gatve, kuri driekesi pries tamsuskersgatvi.Net nepristabdziau pries raudona sviesofora isiliedamas imasinu srauta ir nieko nekliudydamas. Uz manes pasipylesignalu virtine.Mano kiseneje suskambo telefonas. Nekreipiau i ji demesio.Lonis letai artinosi link mergaites, noredamas pratesti neziniosjam suteikiama malonuma - jos siaubas jam buvo lyg narkotikas.Jis lauke jos riksmo ruosdamasis kaip reikiant juo pasimegauti.Bet Bella surakino zandikaulius ir isitempe. Jis labai nustebo,tikejosi, kad ji puls begti. Nustebo ir nusivyle. Jam patikomedzioti savo auka, tikras medziotojo adrenalino antpludis."O sita drasi... Gal taip ir geriau, gal ji daugiau priesinsis."As buvau jau visai netoliese. Pabaisa galejo girdeti manomasinos variklio burzgima, bet nekreipe i tai jokio demesio,pernelyg susitelkes ties savo auka.Mes dar paziuresim, kaip jis megausis medziokle kai pats tapsauka. Mes dar paziuresim, ka jis galvos apie mano medzioklesstiliu.Kazkuria savo minciu dalimi as jau pasineriau i medzioklesprisiminimus, prisimindamas visus baisiausius kankinimu budusir stengdamasis issirinkti pati baisiausia is ju. Jis tikrai uz taiatkentes. Jis raitysis agonijoje. Jie visi nusipelne mirties, betpabaisa Lonio vardu gaus daug ir ilgai manes maldauti numirti,kol as sutiksiu suteikti jam ta dovana.Jis buvo jau visai salia jos.As cypianciomis padangomis pasirodziau uz kamponusviesdamas visa sutve savo masinos sviesomis taip netiketai,kad jie sustingo. As galejau begti link vadeivos, kuris truputi

79

atsitrauke, bet tai butu pernelyg lengva mirtis.Leidau masinai slysti truputi pasisukant, kad keleivio durelesatsidurtu kuo arciau Bellos. Atlapojau jas, bet ji jau bego linkmanes.-Lipk i vidu,- surikau."Kas per velnias...Zinojau, kad tai prasta mintis, ji buvo ne viena.Gal reiketu begti?Manu, kad susimusiu."Bella isoko i masina be jokios dvejones ir garsiai uztrenkedureles.O po to ji pazvelge i mane su tokia visisko pasitikejimo israiska,kokios dar niekada nebuvau mates zmogaus veide, ir visi manoskerdyniu planai suduzo i sipulius. Man prireike maziau neiakimirkos suprasti, kad negalejau palikti jos vienos masinoje irsusidoroti su keturiais vyrais. Ir ka gi jai pasakyciau - uzmerktiakis? Cha! Argi ji manes kada nors paklause? Ar ji kada norsbuvo padariusi ka nors saugaus?Ar galeciau nusivilioti juos i sali, is jos akiracio ribu, ir palikti jalaukti viena? Buvo sunkiai tiketina, kad yra dar koks norspamiselis Port Andzelo gatvese, kad sianakt sitas yra vienintelis,bet ji juk juos trauke lyg magnetas. Visa, kas tik buvo pavojingatartum lipo prie jos. Negalejau paleisti jos is savo akiracio.Jos veide vis dar sviete baime kai as staigiai paspaudziau greiciopedala ir apsukau masina. Vyru veidai buvo suakmeneje isnuostabos. Ji nesuprastu mano dvejones. Ji tik norejo kuogreiciau is cia dingti.As negalejau netgi pertrenkti jo savo masina. Tai ja dar labiauisgasdintu.As troskau jo mirties taip stipriai, kad man uzgule ausis. Manoraumenys buvo isitempe, pasiruose, tai jau buvo ne troskimas, obutinybe. As turejau ji nuzudyti. As ji skersiu labai labai letai,dalelyte po dalelytes, oda nuo raumenu, raumenis nuo kaulu...Buvo tik viena problema - mergaite - vienintele mergaitepasaulyje, kuri sedejo isitverusi sedynes abiem rankomis irzvelge i mane vis dar placiai atvertomis akimis, vis dar tokiupaciu beviltisko pasitikejimo pilnu zvilgsniu. Kerstas turestruputi palaukti.-Prisisek saugos dirza,- paliepiau. Mano balsas nuskambejosiurksciau is neapykantos ir nepatenkinto kraujo troskulio. Nebet kokio kraujo troskulio. As netersciau savo kuno ne laseliu tovyro kraujo.Ji prisisege dirza lengvai krupteledama nuo jo sukelto garso. Tasmenkas garsas priverte ja krupteleti, bet ji ne nekrustelejo, kai aslekiau per miesta ignoruodamas visas eismo taisykles. Jauciaujos zvilgsni visu kunu. Ji atrode atsipalaidavusi. Man taipasirode nelogiska, tik ne po to, ka jai teko patirti.-Ar tau viskas gerai?- Paklause ji tyliu ir issigandusiu balsu.Ji norejo zinoti ar man viskas gerai!Trumpa akimirka susimasciau apie jos klausima. Per trumpai,kad ji pastebetu mano dvejone. Ar man viskas gerai?-Ne.- Atsakiau is pykcio verdanciu balsu.As nuveziau ja i tamsia vieta, is kurios stengiausi ja stebeti siapopiete. Tai buvo pats prasciausias stebejimas, koki tik buvauvykdes. Dabar cia buvo labai tamsu.As buvau toks isiutes, kad visas mano kunas sustingo bijodamaskrusteleti. Mano ledines rankos buvo isitempusios nuo troskimosugriebti jos persekiotoja, sutrinti ji i kose taip, kad niekas irniekada jo neatpazintu...Bet tam reiketu palikti ja viena, niekieno nesaugoma tamsioje

80

naktyje.-Bella?- Isspaudziau pro sukastus dantis.-Taip?- pratare ji tyliai kosteledama.-Ar tau viskas gerai?- Siuo metu tai buvo pats svarbiausiasdalykas pasaulyje. Jam suteikiau visiska pirmenybe. Kerstasnuslinko i antra plana. Zinojau tai, bet mano kunas vis dartebebuvo isitempes nuo zudyniu troskulio taip smarkiai, kadbuvo sunku sutelkti mintis.-Taip.- Bet jos balsas vis dar buvo labai silpnas, be abejo, visdar is baimes.Dabar jau tikrai negalejau palikti jos vienos.Netgi jeigu ji ir nebutu nuolat apsupta pavojaus - cia jau tikrailikimas is manes tyciojosi - netgi jeigu buciau tikras, kad cia jibus saugi, negalejau palikti jos vienos tamsoje.Ji turejo buti tikrai persigandusi.Vis tik as negalejau jos paguosti, netgi puikiai zinodamas kaiptai padaryti. Siuo metu labai troskau to nezinoti. Ji tikrai pajustuis manes sklindanti agresyvuma, be galo akivaizdu agresyvuma.Jeigu nesugebesiu susivaldyti, tikrai dar labiau ja isgasdinsiu.Man butinai reikejo pagalvoti apie ka nors kita.-Gal galetum mane prablaskyti?- Paprasiau.-Atleisk, ka?As nebuvau tikras ar man uzteks pastangu save suvaldyti, kadjai paaiskinciau ko as norejau.-Tiesiog paplepek apie ka nors nereiksmingo kol asnusiraminsiu.- Pamokiau ja vis dar uzemes kvapa. Vien tik tasfaktas, kad jai tikrai manes reikejo, sulaike mane masinoje. Asvis dar girdejau vyro mintis, jo nusivylima ir pykti... Zinojau kurji rasti... Uzmerkiau akis troksdamas negaleti jo girdeti.-Hmm...- Ji dvejojo, ko gero ieskodama mano prasymoprasmes.- As ruosiuosi pervaziuoti per Taileri Krauli rytoj priespamokas?- Ji tai pasake lyg klausdama.Taip. Tai buvo butent tai ko man reikejo. Reikejo tiketis, kadBella pazers ka nors nelaukto. Kaip ir man pries akimirka - jojesukilo pyktis - ir tai buvo zavingai juokinga. Jeigu mano vidujeviskas nedegtu nuo troskimo zudyti as ko gero nusijuokciau.-Kodel?- pratariau troksdamas, kad ji ir vel prakalbetu.-Jis visiems pasakoja, kad eis su manim i kitus sokius,- pasake jibalsu, kuris ir vel primine inirsusi kaciuka.- Jis arba beprotis,arba stengiasi atsiprasyti uz tai, kad vos manes nepritreske... Na,tu visa tai prisimeni.- Sausai pridure.- Ir jis kazkaip taiisivaizduoja, kad sokiai turetu tai atpirkti. Taigi as pamaniau,kad jeigu ji suzalociau, mes butume atsiteise, ir jis nebeieskotubudo atsipirkti. Man nereikia priesu ir gal Lorena paliktu maneramybeje, jei jis mane pamirstu. Gal man reiketu sudauzyti jomasina,- pridure ji susimasciusi,- bet jeigu jis nebeturesmasinos, nebegales pakviesti jos i sokius...Buvo malonu matyti, kad kartais ji gali kazko nepastebeti.Tailerio persekiojimas neturejo nieko bendra su nelaiminguatsitikimu. Atrodo, kad ji neturejo jokio supratimo koki turipoveiki mokyklos vaikinams. Ar ji taip pat neturejo jokiosupratimo ir tam, koki poveiki daro man?Ak, galu gale tai suveike. Man visada palengvedavo, kai jiatskleisdavo savo mintis. As jau pradejau save kontroliuoti,pradejau matyti kazka kita, ne vien tik kersta ir zudymotroskima...-Girdejau apie tai, pasakiau jai. Ji nustojo plepejusi, o man labaireikejo jos balso.-Tu tai girdejai?- Negaledama patiketi paklause. Po to jos balsastapo dar piktesnis.- Jeigu jis bus paralyzuotas, irgi negales eiti i

81

sokius.Labai norejau rasti buda priversti ja ir toliau testi ta tema, josbalse mirtis ir zudymas skambejo tikrai juokingai. Ji negalejorasti nieko geriau, kad mane nuramintu. Sarkazmas irperdejimas jos kalboje buvo tai, ko man siuo momentu labaireikejo.Letai linktelejau galva ir atsimerkiau.-Jau geriau?- Droviai paklause ji.-Nevisai.Ne, as buvau ramesnis, bet tikrai nesijauciau geriau. Nes tikdabar supratau, kad negalejau nuzudyti siaubuno vardu Lonis,nors tai buvo beveik pats stipriausias mano troskimas. Beveik.Vienintelis dalykas, kurio troskau labiau nei skerdyniu, buvo tojimergaite. Puikiai zinojau, kad negalesiu jos tureti, bet vien jausvajones apie ja padare mano norus visiskai neimanomus - asnegaliu eiti jo uzmusti, kad ir kaip tai butu pateisinama.Bella nenusipelne zudiko.Septynis desimtmecius as stengiausi tapti kuo nors kitu.Issivaduoti is zudiko gniauztu. Zinoma, visi tie metai, praleistikovojant su savimi paciu, nepadare manes jos vertu. Ir vis tik aszinojau, kad jeigu grizciau i savo ankstesni gyvenima - zudikogyvenima - nors vienai nakciai, ji jau niekada nebebutu manpasiekiama. Netgi jeigu as negerciau jo kraujo, net jei manoakyse nesimatytu kruvinu irodymu, ar ji pastebetu skirtuma?As stengiausi buti geresnis del jos. Tai buvo neimanomauzduotis. Bet as ir toliau stengsiuosi.-Kas tau?- Tyliai susnibzdejo Bella.Savo oda pajutau jos kvepavima ir tai labai gerai man primine,kodel as jos nenusipelniau. Po viso to, kas nutiko, netgi be protoja myledamas as vis dar troskau pajusti jos skoni. Norejau butisu ja kaip galima saziningesnis. Ji to nusipelne.-Bella, kartais man iskyla sunkumu del mano temperamento...-As zvelgiau i tamsa tiesiai pries save troksdamas, kad manozodziuose ji isgirstu paslepta siauba ir tuo paciu labai tonenoredamas. Labiau troksdamas, kad ji to neisgirstu."Bek, Bella, Bek... Lik, Bella, lik..."-Bet man nedaug tepadetu jei pulciau persekioti tuos...- Viennuo tos minties as jau beveik issokau is masinos. As giliaiikvepiau leisdamas jos kvapui uzdegti manyje ugni.-Bent jau bandau save tuo itikinti.-Ak.Tai viskas ka ji pasake. Kiek daug mano zodziuose ji isgirdo?Zvelgiau i ja siek tiek issigandes, bet jos veido israiska buvoneiskaitoma. Tai, ko gero, soko pasekmes. Na, ji bent jaunereke. Kol kas.Kuri laika as patylejau. Kovojau pats su savimi, stengdamasisislikti tuo, kuo turejau buti. Tuo, kuo neistengsiu buti.-Dzesika su Andzela jau ko gero susirupino,- tyliai pratare ji. Josbalsas buvo labai ramus ir as neistengiau suprasti kaip tai buvoimanoma. Ar ji buvo soke? Gal tai sio vakaro ivykiu pasekmes?-As turejau su jomis susitikti.Ar ji norejo nutolti nuo manes? Ar ji tik rupinosi jos draugiu"susirupinimu"?As nieko neatsakiau, tik uzvedziau masina ir nuveziau ja atgal.Artejant link miesto su kiekvienu metru man buvo vis sunkiaulaikytis savo sprendimo. As buvau taip arti jo...Tai buvo neimanoma - net jeigu viena diena norejau nusipelnytisios mergaites - kokia prasme palikti ta vyra nenubausta? As jukgalejau leisti sau ji nubausti...Ne. As nepasiduosiu. Dar ne. As jos pernelyg troskau.

82

Mes sustojome prie restorano, kur Bella turejo susitikti sudraugemis, o as vis dar neistengiau surikiuoti savo minciu.Andzela su Dzesikau jau baige valgyti ir dabar buvo tikraisusirupinusios Bellos dingimu. Jos jau susiruose i jos paieskakirsdamos tamsia gatve.Tai nebuvo pati geriausia naktis slaistytis gatvemis.-Is kur tu zinojai, kur...- Jos neuzbaigtas klausimas privertemane suklusti ir as suvokiau, kad padariau dar viena klaida.Buvau pernelyg issiblaskes ir pamirsau jos paklausti, kur jiturejo susitikti su savo draugemis. Bet vietoj to, kad pabaigtusavo klausima, Bella tik papurte galva lengvai sypsodamasi.Ka tai galetu reiksti?Tik as neturejau laiko spresti jos galvosukius. Vietoj to,atidariau duris ir islipau is masinos.-Ka tu darai?- Paklause ji siek tiek nepasitikedama."Neisleidziu taves is akiu. Neleidziu sau sianakt pasiliktivienam. Butent tokia eiles tvarka."-Veduosi tave pavalgyti.Na, tai galetu pasidaryti visai idomu. Mano mintis pasikviestiAlise atsitiktinai i ta pati restorana kur buvo merginos dabarman pasirode labai tolima. Dabar as beveik kvieciau ja ipasimatyma. Tik tai nesiskaite, nes si karta as nepalikau jaipasirinkimo.Kol as apejau apie masina jos dureles jau buvo pusiau pravertos- paprastai manes taip labai neerzindavo vaikscioti zmoniskugreiciu - ji nepalauke, kol as jas atidarysiu. Taip buvo todel, kadji negalvojo apie save kaip apie ledi, ar todel, kad ji negalvojoapie mane kaip apie dzentelmena?As laukiau, kol ji islips is masinos, vis labiau susierzindamas,kai mergaites eme tolti tamsia gatve.-Gal gali sustabdyti Andzela su Dzesika anksciau, nei manprireiks leistis i ju paieska?- Greitai paklausiau.- Nemanau, kadistengsiu susivaldyti dar karta vel sutikes tavo drauguzius.- Ne,as tikrai nebuvau toks stiprus.Ji sudrebejo, po to greitai sueme save i rankas. Ji zenge mazazingsneli ju pusen garsiai susukdama:-Dzess, Andzela!Jos atsisuko ir Bella iskele ranka virs galvos, kad atkreiptu judemesi."Bella! Ak, ji saugi!- Apsidziauge Andzela.-Ar labai pavelavau?Dzesika paniuro, bet vis tik ji taip pat buvo dekinga Bellai, kadtoji nepradingo ar nesusizeide. Tai priverte mane pajusti jaitruputi daugiau palankumo nei anksciau.Jos atskubejo link musu, po to sustojo vietoje pamaciusios manesalia jos."Oho,"- galvojo Dzesika,- "netikiu savo akimis!""Edwardas Cullenas? Ar ji pati ji susirado? Bet kodel gi butuklausinejusi apie ji, jeigu butu planavusi ji susirasti?"- Isvydautrumpa jos prisiminima apie Bella, klausiancia ar daznainelankome mokyklos, kai sviecia saule.- "Ne, ji negalejozinoti."- Nusprende Andzela.Dzesikos mintys persoko nuo siurprizo prie itarimu:"Bella nuo manes tai slepe..."-Kur tu buvai dingusi?- Paklause ji Bellos vis tik zvelgdama imane akies kampuciu.-As pasiklydau. Po to uzpuoliau ant Edwardo.- Atsake Bellamosteledama ranka mano pusen. Jos balsas buvo labai naturalus.Lyg is tikro taip ir butu nutike.Ji buvo soko busenoje. Tai vienintelis logiskas paaiskinimas jos

83

neissenkamai ramybei.-Ar galima man prie jusu prisijungti?- Paklausiau tik ismandagumo. Zinojau, kad jos jau pavalge."Po galais, jis tikrai grazus!"- Pagalvojo Dzesika lengvaipalenkdama galva.Andzela taip pat buvo isskydusi:"Kaip gaila, kad mes jau pavalgeme. Nieko sau. Tikrai. Wow."Na, ir kodel as negalejau priversti sitaip pasijusti Bellos?-Zinoma,- atsake Dzesika.Andzela paniuro.-Siaip jau, mes taves belaukdamos pavalgeme.- Prisipazino.-Nepyk."Ka? Patylek tu!"- Uzvire Dzesika.Bella lengvai truktelejo peciais. Tikrai atsipalaidavusi. Visiskaisoko busenos.-Nieko tokio, as nelabai alkana.-Manau, kad turetum ko nors uzkasti,- nesutikau su jos zodziais.Jos kraujui reikejo cukraus, netgi jeigu jis ir taip per skaniaikvepejo. Siaubas gali uzplusti ja bet kuria akimirka ir tusciasskrandis tam nepades. Is patirties zinojau kaip lengvai ji alpsta.Jos drauges tikrai neatsidurs pavojuje, jeigu vaziuos tiesiainamo. Visi imanomi pavojai ju nepersekiojo.Ir as nekantravau pasilikti su Bella vienas tiek ilgai, kiek ji topanores.-Ar nepriestarausite, jeigu siandien as parvesiu Bella namo?-Paklausiau Dzesikos anksciau nei Bella spejo atsakyti.- Tokiuatveju jums nereiketu jos laukti, kol ji pavalgys.-Na... Manau, kad nepriestarausim...- Pratare Dzesika atidziaityrinedama Bella, noredama isitikinti, kad jai tai tinka."Noreciau pasilikti... Bet ko gero ji jo nori sau vienai. Kas ginenoretu?"- Apmaudziai galvojo Dzesika pastebedama kaipBella jai mirktelejo aki.Bella mirktelejo aki?-Gerai.- Greitai tare Andzela nenoredama trukdyti tam, ko Bellanorejo. Ir tikrai atrode, kad Bella to norejo.-Pasimatysime rytoj, Bella... Edwardai.- Ji pasistenge istartimano varda iprastu balsu. Po to ji pagriebe Dzesika uz rankos irpradejo ja tempti tolyn.Turesiu surasti koki nors buda atsidekoti Andzelai.Dzesikos masina buvo netoliese, ji stovejo gerai apsviestojevietoje. Kol jos ilipo i masina Bella zvelge i jas, ir tarp jos akiuvel susimete raukslele, kol isitikino, kad joms viskas bus gerai.Pravaziuodama Dzesika pamojo ranka ir Bella taip pat jaimostelejo. Ir tik kai masina dingo uz kampo ji giliai ikvepe iratsisuko i mane.-As tikrai nenoriu valgyti.- Pasake.Tai kodel ji lauke kol mergaites dings, kad prakalbetu? Negi jitikrai norejo likti viena su manimi - net po to, kai pamate manozudikiska isiuti?Kaip ten bebutu ji tikrai gaus valgyti.-Pralinksmink mane,- istariau.As laikiau atidares restorano duris laukdamas, kol ji ieis.Ji linktelejo ir iejo."Ak, Dieve,"- i mano pasamone isiverze garsios padavejosmintys,- "Dieve, och, Dieve..."Ko gero tai buvo mano sirdziu dauzymo vakaras. O gal as tiklabiau viska pastebejau troksdamas, kad Bella taip manesnoretu? Musu aukoms mes visada atrodeme patrauklus.Anksciau niekada dar apie tai nesusimasciau. Paprastai, bent jauDzesikos ir sekretores atveju, po pirmo susizavejimo juos

84

uzplusdavo baime.-Staleli dviems?- Paklausiau kai padaveja vis dar nesugebejoistarti ne zodzio.-Ak, taip, sveiki atvyke i Bella Italia.- "Koks balsas..."-Prasome, eikite paskui mane.- Jos mintys buvo uzimtosisskaiciavimais."Gal ji jo pussesere? Negaletu buti jo sesuo - jie niekuonepanasus. Bet butinai is seimos. Jis negali buti su ja." Ko gerovisu zmoniu akis buvo aptraukusi migla - jie niekonepastebedavo. Kaip galejo ta menkaprote moteris matyti manozavesi - nesuprasdama, kad ji yra auka - ir visiskai nepastebetisalia manes stovincios mergaites tobulumo?"Tikrai nesiruosiu jai padeti,"- galvojo padaveja nuvesdama musprie seimyninio dydzio stalo,- "Gal galeciau iduoti jam savotelefono numeri kai ji nematys..."Is uzpakalines kisenes istraukiau kupiura. Zmones visadatapdavo sukalbamesni kai pamatydavo pinigus.Bella be jokio priestaravimo jau sedosi i padavejos nurodytavieta. Zvelgdamas i ja papurciau galva ir ji sudvejojo smalsiaipalenkdama galva. Taip, si vakara ji bus labai smalsi. Minia - nevisai tinkama vieta tam pokalbiui.-Gal turetumete ka nors intymesnio?- Paklausiau tiesdamaspadavejai piniga. Jos akys is nuostabos issiplete, po toprisimerke kol ji eme pinigus.-Zinoma.Ji maste apie pinigus vesdama mus uz pertvaros."Penkiasdesimt doleriu uz geresni stala? Jis dar ir turtingas. Tailogiska, galiu lazintis, kad jo svarkas kainuoja daugiau nei manomenesine alga. Velnias. Ir kam jiems reikia intymumo?"Ji pasiule mums staleli uz sirmos, kur niekas negalejo musumatyti - matyti Bellos reakcijos kai atsakinesiu i jos klausimus.Neturejau ne menkiausio supratimo, ko ji is manes siandiennores. Nei ka noresiu jai papasakoti.Kaip daug ji jau atspejo? Kaip ji sau paaiskino siandienosivykius?-Ar jums tai tinka?- Paklause padaveja.-Puiku.- Atsakiau jausdamas jos nuobodu nusistatyma priesBella. Ziuredamas i ja placiai nusisypsojau parodydamas savodantis. Kad neliktu jokiu neaiskumu."Oho."-Tuoj prieis priimti jusu uzsakymo.- "Jis negali buti tikras. Kogero, as sapnuoju. Gal ji paprasciausiai isnyks... Gal uzrasysiujam savo numeri pomidoru padazu..."Ji nuejo truputi krypuodama.Keista. Ji vis dar nebuvo issigandusi. Staiga prisiminiau priesdaugeli savaiciu kafeterijoje i mane zvelgianti Emmeta.Lazinuosi, kad galiu ja isgasdinti labiau uz tave.Ar pradejau prarasti savo baisuma?-Tau tikrai nereiketu sitaip elgtis su zmonemis.- Bellanepritarianciu balsu pertrauke mano mintis.- Taip tikrainesazininga.Spoksojau i kritiska jos veido israiska. Ka ji turejo omenyje? Asvisiskai neisgasdinau padavejos, net ir labai to noredamas.-Kaip elgtis?-Apzaveti ju sitaip - ji ,ko gero, dabar bando atsigauti virtuvejepo salto oro srove.Hmm. Bella nebuvo labai toli nuo tiesos. Padaveja dar nebuvoatgavusi pusiausvyros ir dabar visiskai iskreipdama vaizdapasakojo apie mane savo draugei.-Nagi,- prajuko Bella kai as jai is karto neatsakiau.- Tu turejai

85

zinoti kaip tu veiki zmones.-As juos apzaviu?- Tai buvo gana idomus formulavimas. Siamvakarui pakankamai atsargus. Man buvo idomu - kodel su Bellatai...-Negi tu to nepastebejai?- Kritikuodama manes paklause.-Manai, kad visi viska gauna taip lengvai?-Ar tave as irgi apzaviu?- Impulsyviai garsiai isreiskiau savosmalsuma, o tada jau buvo per velu susigrazinti istartus zodzius.Bet man dar nespejus pasigaileti garsiai istartu zodziu ji atsake:-Nuolat.- Ir jos skruostai nusidaze rausva spava.As ja zavejau.Mano tyli sirdis prisipilde tokios vilties, kokios neprisiminiauturejes per visa savo gyvenima.-Sveiki,- istare tarp musu isiterpdama nauja padaveja. Josmintys buvo dar garsesnes uz pirmosios, bet as sugebejau jasuzblokuoti. Vietoj to, kad jos klausyciausi, as zvelgiau i Bellosveida. Stebejau i jos veida supludusi krauja jau nejausdamas,kaip troskulys uzdege mano gerkle, stebedamasis, kaip jisisryskina jos veida, kokia kremine pasidare jos oda...Padaveja kazko is manes norejo. Ak, tiesa, ji klause ko mesnoretume atsigerti. As vis dar zvelgiau i Bella ir pykdamapadaveja taip pat i ja pazvelge.-Man Koka Kolos,- pratare Bella lyg laukdama pritarimo.-Dvi.-Isakiau. Troskulys - normalus zmogiskas troskulys - buvosoko pozymis. As jau pasirupinsiu, kad jos organizmas gautukuo daugiau cukraus is situ gerimu.Vis tik ji atrode gana sveikai. Net labiau nei sveikai. Ji tiesiogspinduliavo.-Kas?- Paklause ji ko gero stebedamasi, kad as vis dar i jaspoksojau. As miglotai tesuvokiau, kad padaveja jau nuejo.-Kaip tu jautiesi?- Paklausiau.Nustebinta mano klausimo ji mirktelejo.-Man viskas gerai.-Tu nesijauti silpnai, tau nesalta,nebloga?Dabar ji jau buvo sutrikusi.-Kodel tureciau?-Na, tiesa pasakius, as laukiu kol tave apims sokas.-Nusisypsojau puse lupu laukdamas jos paneigimo. Ji nenores,kad kas nors ja rupintusi.Jai prireike geros minutes pries atsakant. Jos zvilgsnis begiojo isvienos pusesi kita. Kartais, kai jai sypsodavausi, ji taipelgdavosi. Ar as ja... Zavejau?Labai norejau tuo patiketi.-Nemanau, kad taip nutiks. Man visada gerai sekesi pamirstinemalonius dalykus.- Lyg be kvapo atsake ji.Ir daug nemaloniu dalyku jai buvo nutike? Ar jos gyvenimasvisada buvo toks trapus?-Kaip visada,- pasakiau,- as pasijusiu geriau, kai tu gausi siektiek maisto ir cukraus.Grizo padaveja su musu gerimais ir duona. Ji viska padejo priesmane ir palinko mano pusen laukdama mano uzsakymo beistengdamasi pagauti mano zvilgsni. Galvos linktelejimuparodziau, kad ji turetu palaukti Bellos uzsakymo ir velsusitelkiau i mergaite. Padavejos mintys buvo vulgarios.-Hmm...- Bella greitai zvilgtelejo i meniu.- Man koldunu sugrybais.Padaveja vel pasisuko i mane.-O jums?-Nieko, aciu.Bella paniuro. Ka gi, ji jau turejo pastebeti, kad as niekada

86

navalgau. O salia jos as visada pamirstu atsarguma.Palaukiau kol mes vel likome vieni.-Atsigerk,- pasiuliau.Labai nustebau, kai ji tuoj pat manes paklause be jokiuatsikalbinejimu. Ji istustino savo stikline vienu akimirksniu ir asletai pastumiau link jos savaja vis svarstydamas, ar tai jau sokas,ar vis dar ne.Ji dar truputi atsigere ir suvirpejo.-Tau salta?-Tai tik saltas gerimas.- Pasistenge nerupestingai atsakyti, betmaciau, kad ji ir vel sudrebejo, o jos dantys jau beveik kaleno.Jos grazus megztukas man pasirode pernelyg lengvutis, kad jasusildytu, jis buvo aptraukes jos kuna lyg antra oda, tokia pattrapi kaip ir tikroji. Ji buvo tokia glezna, tokia mirtinga...-Ar tu neturi palto?-Turiu,- ji pasimetusi apsidaire aplink,- ak, palikau ji Dzesikosmasinoje.As nusivilkau savo svarka troksdamas, kad jis nebutu persigeresmano kuno temperatura. Kaip butu puiku galeti duoti jai nuokuno prisilusi drabuzi... Ji vel zvelge i mane nuraudusiaisskruostais. Apie ka ji dabar galvojo?Istiesiau per stala savo svarka ir ji bemat ji apsivilko.Pastebejau, kaip ji vel sudrebejo.Taip, butu puiku, jei mano kunas butu siltas.-Aciu,- istare ji. Ji giliai ikvepe ir atsiraitojo pernelyg ilgasrankoves. Dar karta giliai ikvepe.Gal pagaliau prasides normalus ramus vakaras? Jos veidas igavonormalias spalvas. Pieno baltumo oda su svelniu raudoniu labaitiko prie jos megztuko spalvos.-Tau labai tinka melyna spalva,- pagyriau ja. Tai buvo tikrainuosirdu.Ji nuraudo dar labiau isryskindama kontrasta.Ji atrode sveikai, bet vis tik norejau buti tuo tikras, todelpastumiau link jos duonos pintinele.-Na jau,- pratare ji,- as tikrai nesu apimta soko.-Tu turetum buti apimta soko. Normalus zmogus taip ir jaustusi.O neatrodai net sukresta.- As nepritariamai zvelgiau i jastebedamasis, kodel ji negali nors kartais buti normali ir is kartosvarstydamas, ar as tikrai noreciau, kad ji tokia butu.-As su tavimi jauciuosi labai saugiai.- Istare ji vel zvelgdama imane su begaliniu pasitikejimu. Pasitikejimu, kurio as nebuvauvertas.Visi jos instinktai buvo klaidingi. Ko gero, tai ir buvo josproblema. Ji neatpazindavo pavoju kaip normalus zmogus turetujuos atpazinti. Ji visada reaguodavo priesingai logiskai reakcijai.Kai reikedavo begti, ji stovedavo vietoje, pritraukdama tai, kadis tikro turetu ja gasdinti...Kaip as galejau apsaugoti ja nuo saves paties, jei ne vienas ismusu to nenorejo?-Viskas tampa daug sudetingiau nei as planavau,- sumurmejau.Maciau, kaip savo mintyse ji svarsto mano zodzius ir labainorejau suzinoti, prie kokios isvados jie ja privede. Ji pasiemegabaliuka duonos ir pradejo ji kramsnoti nelabai suvokdama, kadaro. Kuri laika ji kramsnojo, po to susimasciusi palenke i sonagalva.-Dazniausiai tu buni geresnes nuotaikos kai tavo akys tokiossviesios,- pasake naturaliu balsu.Jos pastebejimas, o teisingiau sio fakto pateikimas manesuglumino.-Kaip?

87

-Tu visada buni paniures, kai tavo akys buna beveik juodosspalvos. Tais atvejais as bunu tam pasiruosusi. Turiu vienateorija apie tai.- Nerupertingai pasake ji.Taigi, ji nusprende pati paaiskinti man savo mintis. Zinoma, kadji turejo teoriju. Pajutau didziuli susirupinima svarstydamas,kiek gi ji priartejo prie tiesos si karta.-Dar viena teorija?-Mhm.- Visiskai nerupestingai ji sukramte dar viena duonosgabaliuka. Lyg ji nesisneketu apie pabaisos iprocius su paciupabaisa.-Tikiuosi, kad si karta tu turejai daugiau fantazijos.- Pamelavaukai ji kuri laika patylejo. Is tikro tai as tikejausi, kad ji suklys,kad jos teorija butu kuo toliau nuo tiesos.- Ar tu vis darskoliniesi idejas is komiksu?-Tiesa sakant, ne. Sita minti man pakiso ne komiksu knygos.-Siek tiek nejaukiai atsake ji.- Bet vis tik kai kas man padejo.-Ir?- Pratariau pro sukastus dantis.Ji tikrai nekalbetu taip ramiai jeigu ruostusi rekti.Kol ji prikandusi apatine lupa dvejojo, grizo padaveja su jospatiekalu. Trumpai i ja pazvelgiau, kol ji padejo lekste priesBella ir ji manes paklause, ar as ko nors pageidauciau.Atsisakiau, bet paprasiau dar vieno gerimo. Padaveja nebuvopastebejusi tusciu stikliniu. Ji jas paeme ir nusinese.-Taigi, tu pradejai pasakoti.- Susierzines pratariau kai vel likomevieni.-Papasakosiu tau apie tai masinoje,- istare ji tyliu balsu. Ak, taijau atrode tikrai prastai. Ji nenorejo pasakoti apie tai viesojevietoje.- Jeigu...- Staiga pridure.-Yra salygu?- Buvau toks isitempes, kad beveik isspjoviau siuoszodzius.-Zinoma, pries tai as turiu kelis klausimus.-Zinoma.- Grubiai istariau. Is jos klausimu galesiususiorientuoti, kur link suka jos teorijos. Tik kaip as i juosatsakysiu? Atsakingai meluodamas? Ar specialiai nutolindamasja nuo tiesos? Ar, negaledamas apsispresti, is viso niekoneatsakysiu?Sedejome tyledami kol padaveja padejo ant stalo gerima.-Nagi, drasiau.- Paskatinau ja kai padaveja vel pradingo.-Ka tu veiki Port Andzele?Ja pazistant tai buvo pernelyg jau lengvas klausimas. As jainieko neatsakiau, nes jei pasakyciau tiesa, tai atskleistu daug -pernelyg daug - apie mane. Visu pirma leisiu ka nors atskleistijai.-Sekantis klausimas.- Pasakiau.-Bet tai juk pats lengviausias!-Sekantis.- Pakartojau.Ji susierzino del mano atsisakymo. Ji nusisuko nuo manes,pazvelge i savo lekste. Labai letai, giliai susimasciusi jipakabino maisto ir isidejo i burna lyg prisiversdama. UzgereKoka kolos ir vel pazvelge i mane. Jos akys buvo patamsejusiosnuo itarimu.-Gerai,- istare ji, - sakykim, kad - zinoma, tai tik hipoteze -kazkas... Galetu zinoti, ka galvoja aplinkiniai, galetu skaitytimintis, na, zinai, tik su keliomis isimtimis.Galejo buti ir blogiau.Tai paaiskino jos lengva sypsenele masinoje. Ji buvo labai greita- dar niekas niekada nebuvo to atspejes. Isskyrus Karlaila, ir taibuvo akivaizdu, nes i visas jo mintis as atsakydavau garsiai.Tai nebuvo labai baisus klausimas. Buvo aisku, kad ji zinojo,jog kazkas manyje negerai, bet tai nebuvo taip blogai, kaip

88

galejo buti. Minciu skaitymas juk nebuvo isskirtinisvampyrizmo pozymis. Nutariau testi jos hipoteze.-Tik viena isimtis,- pataisiau ja,- teoriskai.Ji nusisypsojo - mano atvirumas jai patiko.-Na gerai, tada tik su viena isimtimi. Kaip tai vyksta? Ar yrakokie nors limitai? Kaip galetu tas kazkas... Surasti kazka kita...Tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje? Kaip jis zinotu, kad jaiatsitiko beda?-Teoriskai?-Zinoma.- Jos lupos suvirpejo, rudos akys uzsidege nekantrumu.-Na...- Pradejau sakyti,- Jeigu tas kazkas...-Pavadinkim ji Dzo,- pasiule ji.Dabar jau nusisypsojau is jos nekantrumo. Ar ji tikrai galvojo,kad taps geriau, kai ji suzinos tiesa? Jei mano paslaptys bututokios malonios, kam as jas slepciau?-Gerai, tegu bus Dzo,- sutikau,- Jei Dzo butu labiau susikaupes,butu galejes isvengti pernelyg tikslaus laiko.- Papurciau galvaprisimindamas, kad siandien vos nepavelavau.- Tik tu viena galipapulti i beda tokiame mazame mieste. Zinai, tu butumsuzlugdziusi sio miestelio kriminaline desimtmecio statistika.Jos lupu kampuciai nusviro ir ji liudnai pratare:-Mes juk kalbejome teoriskai.Nusijuokiau is jos susierzinimo.Jos lupos... Jos oda... Jos atrode tokios minkstos... Norejau jaspaliesti. Norejau paliesti pirstu jos lupu kamputi ir kilsteleti jivirsun. Neimanoma. Ji pasibjauretu mano oda.-Taip, kalbejome.- Pasistengiau grizti prie musu pokalbio temoskol dar nepradejau uzsimirsti.- Ar tave pavadinsime Dzeine?Ji zvelge i mane ir visas susierzinimas pradingo is jos akiu.-Kaip tu atspejai?- Beveik susirupinusi paklause.Ar turejau atskleisti jai tiesa? Jei taip, tai kiek tos tiesos galiuatskleisti?Norejau jai papasakoti. Norejau nusipelnyti pasitikejimo, kurisvis dar sviete jos veide.-Zinai, tu gali manimi pasitiketi,- susnibzdejo ir istiese ranka,kad paliestu manaja, gulincia ant tuscio stalo pries mane.As greitai patraukiau savo rankas nekesdamas vien jau mintiesapie tai, kokia bus jos reakcija palietus mano salta oda, ir josranka nusviro.Zinojau, kad galiu ja pasitiketi, kad ji saugos mano paslaptis. Jibuvo verta pasitikejimo. Bet labai bijojau, kad mano paslaptys jaisgasdins. Ji turetu issigasti. Tiesa buvo siaubinga.-Manau, kad as jau nebeturiu pasirinkimo.- Sumurmejau.Prisiminiau kaip kazkada pavadinau ja ipatingai nepastabia. Jeiteisingai atspejau is jos veido israiskos, tada as uzgavau josjausmus. Dabar turejau proga tai istaisyti.-As labai klydau, tu daug pastabesne, nei maniau is pradziu.Netgi jei ji to nesuvoke, dabar as jau buvau pilnai isitikines jospastabumu. Jai niekada niekas nepraslysdavo pro akis.-Maniau, kad tu visada buvai teisus,- ji ziurejo man i akis irsypsojosi.-Visada ir budavau.- Buvau iprates zinoti ka dariau. Buvauiprates suvokti savo elgesi. O dabar viskas susimaise i chaosa,nebebuvo nieko tikro.Ir ne uz ka to nekeisciau. Nebenorejau logisko gyvenimo.Norejau chaoso, nes tik taip galejau buti su Bella.-As klydau del taves ir del kitko,- nutariau testi savo minti,- tutrauki ne nelaimingus atsitikimus, ne, tu trauki bedas. Tu esitikras bedu magnetas. Jei yra kas nors pavojinga desimtieskilometru spindulyje, tai butinai bus skirta tau.- Kodel ji? Kuo ji

89

nusipelne tokio likimo?Bellos veidas vel tapo labai rimtas.-Ir save tu priskiri siai kategorijai?Svarbiausia buvo islikti nuosirdziam.-Isskirtinai, ir suteikdamas tam pirmenybe.Ji sunerimusi nuleido akis. Vel istiese per stala ranka, letai, bettvirtai apsisprendusi. As patraukiau rankas truputi toliau, bet jinekreipe i tai demesio rimtai nusiteikusi paliesti mane. Assulaikiau kvepavima - ne todel, kad apsiginciau nuo jos kvapo,bet del atsiradusios keistos itampos. Is baimes. Ji pasibjauresmano oda. Ji pabegs nuo manes.Ji lengvai pirstais perbego mano rankos pavirsiumi. Nuo josprislietimo mane uzliejo karstis, dar niekada nebuvau pajutestokiu jausmu nuo vieno prisilietimo. Tai buvo beveik tyrasmalonumas.Butu buves, jei nebuciau taip labai bijojes. Stebejau jos veidakai ji paliete mano ledine oda vis dar nedrisdamas kvepuoti.Lengva sypsena pasirode jos veide.-Aciu,- pasake giliai isiziuredama man i akis kol as vis dartebespoksojau.- Dabar jau antra karta.Jos svelnus pirstai islydo man i delna, lyg jiems butu labaipatike ten uzsilaikyti.Atsakiau taip nerupestingai, kaip tik sugebejau:-Gal pabandykim tai pamirsti, gerai?Ji pasirauke, bet linktelejo sutikdama.Istraukiau savo rankas is po josios. Nesiruosiau laukti kol jipasibjaures prisilietimo pojuciu ir paslepiau savo rankas postalu.Bandziau isskaityti jos akis. Net jei jos mintys vis dar buvotylios, galejau matyti jose pasitikejima ir nuostaba. Butent siaakimirka as supratau, kad norejau atsakyti i jos klausimus. Netodel, kad jauciausi jai skolingas. Ne todel, kad norejau, jog jimanimi pasitiketu.Norejau, kad ji mane pazintu.-As atsekiau tave i Port Andzela.- Pratariau labai greitai. Beriauzodzius, kad nespeciau apsigalvoti. Tiesa buvo labai pavojinga.Bet kuriuo momentu jos nelogiska ramybe galejo virsti isterija.Tas suvokimas priverte mane kalbeti vis greiciau.- Man darniekada neteko bandyti issaugoti kieno nors gyvybe ir taipasirodo daug sudetingiau, nei buciau pagalvojes. Gal taip yratodel, kad tas zmogus esi tu. Iprastai zmones sugeba isgyventiviena diena be ypatingu pastangu.Laukdamas zvelgiau jai i akis.Ji sypsojosi. Jos lupu kampuciai pakilo ir akyse pasirode siluma.As ka tik prisipazinau ja persekiojes, o ji sypsojosi.-Ar kada nors susimastei, kad viskas prasidejo nuo to pirmokarto, kai furgonas leke i mane?- Paklause.-Tai nebuvo pirmas kartas.- Atsakiau nuleides akis i stala ir isgedos sutrauktais peciais. Visos mano pastatytos sienos griuvo,tiesa vis dar beatodairiskai ir nesustabdomai verzesi is manolupu.-Pirma karta tu atsidurei mirtiname pavojuje kai mes susitikome.Tai buvo tiesa, ir tai mane pykino. As buvau lyg virs jos galvospakibes Damoklo kardas. Lyg ji butu pazenklinta mirties zenkluziauraus, neteisingo likimo, ir kol as stengiausi jam sutrukdyti,likimas bande ja pribaigti visais imanomais budais. Isivaizdavaulikima zmogisko personazo pavidalu: isiutusi, pavydu iristroskusi kersto.Norejau kad kazkas butu uz tai atsakingas, kas nors, su kuo asgaleciau kovoti. Kas nors, bet kas, ka as galeciau suzlugdyti ir

90

kad Bella vel butu saugi.Bella dabar sedejo labai tyli, jos kvepavimas pagreitejo.Pazvelgiau i ja, dabar jau zinodamas, kad jos akyse sutiksiubaime. Argi as ka tik neprisipazinau, kad vos jos nenuzudziau?Kad as buvau pavojingesnis uz i ja lekianti furgona? Ir vis tik,jos akys tebebuvo ramios, tik truputi susirupinusios.-Ar prisimeni?- Ji turejo tai prisiminti.-Taip.- Jos balsas tapo sodresnis o akyse pasirode atsargumas.Ji zinojo. Ji zinojo, kad norejau ja nuzudyti.Tai kur buvo riksmai?-Ir tu vis dar cia tebesedi,- pasakiau nepritariamai i jaziuredamas.-Taip, vis dar sedziu... Del taves.- Jos veido israiska pradejokeistis, akyse svystelejo smalsumas ir ji staiga pakeite tema.-Nes kazkokiu budu tu zinojai kaip mane surasti.Dar karta pabandziau beviltiskai kovoti su jos minciu tylatroksdamas ja suprasti. Man tai jau nebeturejo jokios logikos.Kaip jai dar galejo kas nors rupeti po mano jai patekstos tiesos?Ji lauke, akyse dege vien tik smalsumas. Jos oda buvo isbalusi,bet jai tai buvo naturali busena, ji vis dar buvo susitelkusi imane. Jos lekste buvo beveik nepaliesta. Jei ir toliau tesiu kaippradejes, jai tikrai reikes maisto, kad atlaikytu soka.As issakiau savo salygas:-Tu valgai, as pasakoju.Per puse sekundes ji sugriebe irankius ir greitai isidejo i burnaviena gabaliuka atskleisdama savo neramuma. Mano atsakymaija sujaudino labiau nei parode jos akys.-Sekti tave daug sunkiau nei tai turetu buti,- pradejau jaipasakoti,- iprastai tai labai lengva uzduotis, man uztenka tikisiklausyti i mintis.Atsargiai zvelgiau i ja tardamas zodzius. Kalbeti teoriskai,spelionemis buvo viena, o visa tai patvirtinti jau visai kas kita.Jos israiska buvo neisskaitoma, akys placiai atmerktos. Pajutaukaip susirakino mano zandikauliai belaukiant jos panikos.Bet ji tik mirktelejo akimis, garsiai nurijo ir vel greitai isimete iburna kita kasni. Ji lauke tesinio.-As sekiau Dzesikos mintis.- Pradejau testi atsargiaiparinkdamas zodzius.- Ne labai aktyviai - tik tu galejai susidurtisu problemomis Port Andzele.- Negalejau susilaikyti nepridures.Ar ji suvoke, kad kitu zmoniu gyvenimai nuolat nesusiduria sumirtimi? Ar ji isivaizdavo, kad buvo normali? Ji buvo labiausiainuo normalumo nutoles reiskinys, koki tik man buvo tekematyti.-Is pradziu as nepastebejau, kad tu nuo ju atsiskyrei. Po to, kaitai suvokiau, as nuejau ieskoti i knygyna, kuri maciau Dzesikosmintyse. Galejau pasakyti, kad tu neiejai i ji ir patraukei pietupusen. Ir zinojau, kad netrukus tu pasiklysi. Todel laukiau tavestyrinedamas praeinanciu zmoniu mintis - ieskodamas, ar kastave pastebejo, kad suzinociau, kur tu buvai. Neturejaupriezasciu susirupinti, bet buvau keistai susierzines...- Manokvepavimas pagreitejo kai prisiminiau ta panikos akimirka. Joskvapas isiverze i mano plaucius ir as tuo megavausi. Tai buvoskausmas, kuris man patvirtino, kad ji dar gyva. Tol, kol manogerkle dege, as zinojau, kad ji saugi.-Vis dar besiklausydamas as vazinejausi ratais...- Tikejausi, kadjai pasaulis turejo prasme. Nuo dabar tai taps tikrai keista.-Saule pagaliau nusileido ir as jau buvau pasiruoses islipti ismasinos ir sekti tave pesciomis. Ir tada...Tada mane pasiglemze prisiminimai - tokie gyvi ir tikri kaip irta akimirka, kai tai isgyvenau - as pajutau ta pati troskima

91

zudyti, visas mano kunas sustingo i leda.Troskau jo mirties. Man reikejo jo mirties. Visi mano raumenysisitempe kai as stengiausi islikti sedeti prie sio stalo. Bellai visdar manes reikejo. Tai buvo svarbiausia.-Ir tada...- Placiai atmerktomis tamsiomis akimis susnibzdejo ji.-As isgirdau, ka jie galvojo.- Isspaudziau pro dantisnegaledamas sulaikyti i urzgima panasaus garso.- Jo mintyseisvydau tavo veida.Vos vos laikiausi nuo butinybes zudyti. Vis dar tiksliai zinojaukur ji rasti. Jo tamsios mintys skrajojo nakties danguje,traukdamos mane link ju...Uzsidengiau rankomis veida zinodamas, kad mano veidoisraiska atspindejo pabaisa, medziotoja, zudika. Uzmerktomisakimis susitelkiau i jos atvaizda stengdamasis susivaldyti,susikaupdamas tik ties jos veidu. Jos gleznais kaulais, jospermatoma oda, tokia minksta lyg silkas, tokia trapia. Ji buvopernelyg glezna siam pasauliui. Jai reikejo apsaugos. Ir,kazkokiu keistu budu, kaip nusprende pats likimas, as siuo metubuvau vienintelis galintis tai atlikti.Stengiausi jai paaiskinti savo agresyvia reakcija taip, kad jisuprastu:-Man buvo labai sunku - tu net negali isivaizduoti, kaip sunku -paprasciausiai nusivezti tave ir palikti juos... Gyvus.-Susnibzdejau.- Galejau palikti tave su Dzesika ir Andzela, bet aslabai bijojau, kad jeigu liksiu vienas, grisiu ju ieskoti.Antra karta si vakara as prisipazinau planaves zmogzudyste. Betsi karta tai bent jau buvo pateisinama.Ji buvo labai tyli kol as stengiausi susivaldyti. Klausiausi jossirdies plakimo. Ritmas buvo nelygus, bet kol tylejome jissuletejo ir vel tapo ramus. Jos kvepavimas taip pat buvo ramus irlygus.As pernelyg priartejau prie ribos. Turejau parvezti ja namo koldar...Ar tada as grisiu jo nuzudyti? Ar ir vel tapsiu zudiku dabar, kaiji manimi pasitikejo? Ar buvo koks nors budas sustabdyti save?Ji man pazadejo papasakoti savo teorija kai mes liksime vieni.Ar tikrai norejau ja isgirsti? As buvau susierzines, bet ar manosmalsumo patenkinimas nebus blogesnis uz nezinia?Bet kokiu atveju, sivakar ji jau gavo pakankamai tiesos.Pazvelgiau i ja. Jos veidas buvo labiau isblyskes, bet ji vis darlaikesi.-Ar tu jau pasiruosusi vaziuoti namo?- Paklausiau.-As jau pasiruosusi keliauti.- Atsake ji taip atsargiai rinkdamasizodzius, lyg paprastas "taip" nevisiskai teisingai atsakytu i manoklausima.Tikrai erzino.Padaveja grizo prie musu stalo. Ji isgirdo paskutine Bellos frazelyg butu besiklausiusi uz sirmos, paklause, ko as pageidauciau.Man kilo noras pavartyti akis isgirdus pasiulymus jos mintyse.-Ar viskas praejo gerai?- Ji paklause manes.-Aciu, mes noretumem saskaitos,- atsakiau tebeziuredamas iBella.Padavejos kvepavimas sutriko kai as - kaip ten sake Bella?- jaapzavejau savo balsu. Girdedamas savo balsa jos mintyse assupratau kodel jis si vakara taip zavejo, nesuteikdamas jokiosbaimes.Tai buvo Bellos kalte. As taip stipriai bandziau buti jai saugus,jos neisgasdinti, buti zmogiskas, kad tikrai praradau visa savobaisuma. Zmones dabar mate vien tik grozi kol as taip stengiausikontroliuoti savo pavojinguma.

92

As pakeliau akis i padaveja laukdamas kol ji suims save irankas. Dabar, kai supratau priezasti, man tai pasirode juokinga.-Zinoma,- isstenejo ji,- prasom.Ji istiese man saskaita galvodama apie kortele, kuria paslepe pocekiu. Kortele, kurioje buvo jos vardas ir telefono numeris.Taip, dabar tai jau buvo juokinga.Pinigus jau turejau paruoses. Net nepazvelges i saskaita jagrazinau, kad ji net nevargtu laukdama mano telefonoskambucio, to niekad nenutiks.-Grazos nereikia,- pasakiau tikedamasis, kad arbatpinigiu dydisnuramins jos nusivylima.As atsistojau ir Bella greitai paseke mano pavyzdziu. Norejaupasiulyti jai savo ranka, bet pagalvojau, kad nereiketu pernelygisbandyti likimo dar karta si vakara. Padekojau padavejaineatitraukdamas akiu nuo Bellos veido. Atrode, kad Bella irgimegavosi mano pokstu.Mes isejome is restorano. Ejau taip arti jos, kaip tik isdrisau.Pakankamai arti, kad jos kuno siluma uzlietu kaire mano kunopuse lyg prisilietimas. Ji linktelejo, kai palaikiau jai atvertasduris, kol as stengiausi suprasti, kas ja nuliudino. Zvelgiau jai iakis lyg klausdamas, kai staiga ji, lyg susigedusi, nuleido akiszemyn. Tai tik sustiprino mano smalsuma, kaip ir sulaike noratiesiai jos paklausti. Tyla tesesi, kol atidariau jai masinos durelesir ji ilipo vidun.Ijungiau sildyma - silta diena jau seniai baigesi - ji turejo jaustisnejaukiai saltoje masinoje. Ji susisiaute mano svarku lengvainusisypsodama.Norejau palaukti kol salikelese pasidarys tamsu pries tesdamasmusu pokalbi. Taip jausiuosi su ja visiskai vienas.Ar buvo gerai to noreti? Dabar, kai buvau susikaupes tik ties ja,masina pasirode labai anksta. Jos kvapas pasklido po visamasinos vidu susimaisydamas su jos kuno skleidziama siluma.Jie taip sustiprejo, kad atrode, jog masinoje yra dar vienaszmogus. Dovana, kuri buvo verta dekingumo.As jauciau tai. As tiesiog degiau. Vis tik deginimas buvokentetinas. As kazkokiu keistu budu sugebejau prie jo priprasti.Si vakara as jai atidaviau tikrai didele dali saves, daug didesnenei planavau. Ir stai ji - vis dar patikliai sedinti salia manes.Turejau kuo nors uz tai jai atsilyginti. Pasiaukojimu. Deginimokancia.Liko tik laikytis taip ir toliau. Tik deginimas, nieko daugiau. Betmano burna uzliejo nuodai, raumenys isitempe lyg buciaumedziokleje...Turejau greitai pakeisti minciu krypti savo galvoje. Ir zinojau,kas galetu mane isblaskyti.-O dabar,- pasakiau bijodamas, kad jos atsakymas perzengsmano deginanciu limitu ribas,- tavo eile pasakoti.TEORIJA-Ar galiu uzduoti tau dar viena klausima?- Pratare vietoj to, kadpradetu pasakoti savo mintis.As buvau tikrai arti ribos, susierzines, bijodamas patiesblogiausio. Ir vis tik pagunda pratesti si momenta buvo pernelygdidele. Tik buti kartu su Bella dar nors keleta sekundziu. Aslinktelejau sutikdamas su jos prasymu.-Tik viena.-Na...- Ji siek tiek padvejojo lyg svarstydama kuri klausimareiketu uzduoti.- Tu sakei, kad zinojai, jog as neiejau iparduotuve ir kad patraukiau i pietu puse. Kaip tu tai suzinojai?Zvelgiau pro langa tiesisi pries save. Tai dar vienas klausimas,kuris atskleistu per daug apie mane ir per mazai apie ja.

93

-Maniau, kad mes jau buvome nusprende nebevengti tiesos,-kritisku balsu pridure ji.Kokia ironija. Ji pati visada ir visko venge, net ir to nenoredama.Na ka gi, ji norejo, kad atsakyciau be uzuolanku. Ka bedaryciau,sis pokalbis jau pasuko bloga linkme.-Gerai, jeigu jau to nori.- Pasakiau.- As sekiau tavo kvapa.Norejau pazvelgti jai i veida, bet bijojau to, ka galejau jameisvysti. Vietoj to as klausiausi kaip pagreitejo ir tuoj pat vel taponormalus jos kvepavimas. Po kurio laiko ji vel prakalbo tokiulygiu balsu, kokio as tikrai nesitikejau.-Gerai, bet tu vis dar neatsakei i viena is pirmu mano klausimu.Sunerimes pazvelgiau i ja. Ji taip pat sedejo nejaukiai sujudusi.-Kuri gi?-Kaip tai veikia, tas minciu skaitymo procesas?- Paklause jigrizdama prie musu klausimu restorane.- Ar tu gali skaityti visasmintis, kur tu bebutum? Kaip tu tai darai? Ar likusieji tavoseimos nariai...- Parausdama ji papyle klausimu lavina.-Tai daugiau nei vienas klausimas.- Atsakiau.Ji tik zvelge i mane laukdama atsakymu.Kodel netureciau jai papasakoti? Ji vis tiek jau nuspejo didziajadali, ir tai lengvesne tema nei ta, kuri slege atmosfera.-Ne, tik as skaitau mintis. Ir as negaliu girdeti visu ir visur. Astureciau buti netoliese. Kuo labiau "balsas" man pazistamas, tuodidesniu atstumu galiu ji girdeti. Ir vis tik ne toliau nei kelikilometrai.- Bandziau rasti buda kaip tai paaiskinti, kad jai butusuprantama. Ka nors, su kuo ji galetu tai palyginti.- Tai atrodotaip, lyg butum zmoniu perpildytoje saleje ir girdetum begalebalsu vienu metu. Tai lyg triuksmas is kurio issiskiria kai kuriebalsai. Kol as susitelkiu i viena konkretu balsa ir tada viskastampa aisku. Didziaja laiko dali as nuo viso to atsiriboju. Taipman lengviau atrodyti normaliu - kai neatsakineju garsiai i kienonors mintis.-Kaip manai, kodel tu negirdi mano minciu?- Nusistebejo ji.Nutariau atskleisti jai dar truputi tiesos:-Nezinau.- Prisipazinau.- Vienintelis mano spejimas yra tas, kadtu galvoji kitaip nei kiti zmones. Lyg tavo mintys persiduotuAM bangomis, o as galeciau prigauti tik FM.Jau besakydamas tai as suvokiau, kad jai tai nepatiks. Josreakcijos nuspejimas isspaude man sypsena. Ir ji manesnenuvyle.-Kazkas negerai su mano mintimis?- Paklause nuliudusiu balsu.-Ar as nenormali?Nagi, ir vel baisiai ironiska.-As tau prisipazistu, kad galiu girdeti mintis, o tu stebiesi, ar tuesi normali?- Dabar jau nuosirdziai nusijuokiau. Ji pastebedavovisus menkus dalykus, bet didieji galejo buti tiesiai jai po nosimi- ji ju nemate. Visada blogi inkstinktai...Bella kandziojo apatine lupa ir raukslele tarp jos akiu kiekpagilejo.-Nesijaudink,- paguodziau ja,- tai tik teorija...- Ir mes turejomekiek rimtesne teorija tolesniam svarstymui. Susierzinau, kadreikejo prie jos grizti. Kiekviena prabeganti sekude jau pradejorodytis lyg nuobodus laiko leidimas.-Kas mus grazina prie taves.- Pasakiau tuo paciu metususierzines ir nekantraudamas.Ji linktelejo vis dar kramtydama lupa. Bijojau, kad ji susizeis. Jizvelge man i akis susirupinusiu veidu.-Negi liko dar uzuolanku tam isvengti?- Tyliai paklausiau.Ji nuleido akis lyg spresdama sunkia dilema. Staiga ji sustingo irjos akys placiai atsimerke. Pirma karta jos veide pasirode baime.

94

-Po galais!- Isspaude ji.Supanikavau. Ka ji pamate? Ka padariau, kad ji taip issigastu?O tada ji uzriko:-Suletink greiti!-Kas negerai?- Niekaip neistengiau suvokti jos baimespriezasties.-Tu leki simto myliu per valanda greiciu!- Suriko ji man iratsisukusi i langa pastebejo pro sali lekiancius medzius.Tik tiek? Tik trupucio greicio uzteko tam, kad ji sustingtu issiaubo?Pavarciau akis.-Atsipalaiduok, Bella.-Ar tu ketini mus uzmusti?- Paklause ji aukstu itemptu balsu.-Nesiruosiu niekur atsitrenkti,- pazadejau jai.Ji trumpai ikvepe ir istare jau truputi tylesniu balsu:-Kur tu taip skubi?-As visada taip vairuoju.Sutikau jos zvilgsni besimegaudamas jos persigandusia veidoisraiska.-Tu tik ziurek i kelia!- Suriko ji man.-Bella, as dar niekada nepadariau avarijos. As netgi niekadanegavau baudos.- Pasakiau jai paliesdamas savo kakta. Tai taponetgi juokinga - juokauti su ja del kazko tokio slapto ir keisto.-Cia itaisytas greicio radaras.-Labai juokinga,- sarkastiskai atsake, jos balsas buvo labiauissigandes nei piktas.- Tu nors prisimeni, kad Carlis -policininkas? Mane uzaugino iskiepyjant istatymus. Bet to, jeigutu is savo Volvo padarytum riestaini aplink koki medi, ko gerotik atsistotum ir nueitum.-Ko gero,- susimasciau ir linksmai nusijuokiau. Taip, ko geroavarijos atveju musu skirtumai butu akivaizdus. Ji buvo teisiprisibijodama mano vairavimo.-Ne taip kaip tu.- Linktelejau ir suletinau greiti.-Patenkinta?Ji pazvelge i greicio matuokli.-Beveik.Negi tai vis dar buvo per greitai?-Nekenciu leto vaziavimo,- sumurmejau, bet vis tik leidaugreicio rodyklei dar truputi nukristi.-Tau tai atrodo letai?- Netikedama paklause ji.-Uzteks komentaru apie mano vairavima.- Atreziaunekantraudamas. Kelinta karta ji jau venge mano klausimo?Trecia? Ketvirta? Ar jos mintys buvo tokios baisios? Turejau taisuzinoti - tuoj pat.-Vis dar laukiu paskutines tavo teorijos.Ji vel prikando lupa, jos veidas tapo liudnas, beveik iskaudintas.As degiau nekantrumu ir susvelninau balsa. Nenorejau jossunervinti.-As nesijuoksiu,- pazadejau jai tikedamasis, kad tik isnedrasumo ji nesiryzo prabilti.-As labiau bijau, kad tu supyksi,- susnibzdejo ji.Pasistengiau islaikyti lygu balsa.-Tai atrodo taip prastai?-Prastokai,taip,- sutiko ji.Ji nuleido akis atsisakydama sutikti mano zvilgsni. Begosekundes.-Nagi, klok,- paskatinau ja.Jos balsas buvo labai silpnas:-Nezinau nuo ko pradeti.-Kodel tau nepradejus nuo pradziu?- Prisiminiau jos zodzius

95

restorane.- Tu sakei, kad tau kazkas padejo su tavo teorija.-Taip,- pratare ji ir vel nutilo.Galvojau apie tai, kas galejo ja ikvepti.-Kas tau dave minti - knyga? Filmas?Man reikejo isigilinti i jos kolekcija kol jos nebuvo. Neturejausupratimo ar tarp jos knygu buvo Bram Stokerio ar Annos Riceskaitalu...-Ne,- atsake ji,- Tai nutiko sestadieni per iskyla i papludimi.To tai nesitikejau. Vietiniai plepalai apie musu seima niekadanebuvo keisti ar itartini. Ar praleidau kokius naujus gandus?Bella pakele akis nuo savo ranku ir pamate mano nustebusiveida.-As sutikau sena seimos drauga- Dzeikoba Blacka.- Pradejopasakoti ji.- Jo tevas ir Carlis draugauja nuo tada, kai buvau darkudikis.Dzeikobas Blackas - tas vardas man nebuvo pazistamas, ir vistik jis kazka man primine... Kazka labai seniai... Zvelgiau ibeganti kelia narsydamas savo atmintyje, noredamas rasti rysi.-Jo tevas - vienas is Quileute senbuviu.- Tese ji.Dzeikobas Blackas. Efraimas Blackas. Palikuonis, be jokiosabejones.Tai buvo taip blogai, kaip tik galejo buti.Ji zinojo tiesa.Mano mintys neramiai sujudo, kol masina leke tamsiu keliu.Mano kunas isitempe nuo baimes, niekaip negalejau sutelktiminciu isskyrus ta truputi, kurio reikejo vairavimui.Ji zinojo tiesa.Bet... Jeigu ji suprato tiesa sestadieni... Reiskia ji ja zinojo visavakara... Ir vis tik...-Mes ejome pasivaikscioti,- pradejo pasakoti ji,- Ir jis pradejoman pasakoti kai kurias senas legendas noredamas maneisgasdinti, bent jau taip manau. Jis man papasakojo...Ji trumpam nutilo, bet dabar jau nebereikejo jos skatinti. As jauzinojau, ka ji pasakys. Vienintele likusi paslaptis buvo tai, kodelji vis dar cia, sioje masinoje, kartu su manimi.-Tesk,- pasakiau.-Apie vampyrus,- ji tyliai iskvepe.Isgirsti tuos zodzius garsiai buvo dar blogiau nei zinoti, kad jizino. Kruptelejau nuo to garso ir tuoj pat pasistengiau susiimti.-Ir tu is karto pagalvojai apie mane?- Paklausiau.-Ne. Bet... Jie paminejo tavo seima.Kaip butu ironiska, kad pats Efraimo palikuonis sulauzytusanderi, kurio jis taip sunkiai pasieke. Jo prosunis, arproprosunis. Pries kiek metu tai nutiko - septyniasdesimt?As turejau suprasti, kad ne senoliai, kurie vis dar tikejo savolegendomis, kele pavoju. Zinoma, tai buvo jaunuoliai - kuriuosseneliai perspejo ir savo prietarais kele jiems juoka - juk butentcia ir slepesi pavojus.-Jis galvojo, kad tai tik kvaili prieterai,- pratare Bella velsusierzinusiu balsu,- jis nesitikejo, kad as tai isiminsiu.Akies kampuciu pastebejau ja nejaukiai sukryziuojant rankas.-Tai buvo mano kalte.- Parausdama istare ji ir nuleido galva lygsusigedusi.- As priverciau ji man papasakoti.-Kodel?- Paklausiau, bet jau nebebuvo taip sunku islaikyti lygubalsa. Juk blogiausia jau buvo praeityje. Tol, kol mes gilinsimesi atskleistos tiesos detales, mums nereikes kalbeti apie jospasekmes.-Lauryna kazka pasake apie tave stengdamasi maneisprovokuoti.- Ji siek tiek susirauke tai prisimindama. Asmegavausi vis svarstydamas, kuo ja galima buvo isprovokuoti

96

kalbant apie mane.- Vienas is vyresniu vaikinu pasake, kad tavoseima niekada neina i papludimi, bet tai nuskambejo taip, lygfraze turetu paslepta prasme. Taigi as nusiviliojau Dzeikobatolyn nuo kitu ir iskamantinejau.Jos galva nusviro dar zemiau o veido israiska tapo panasi i...Prasikaltusia.Nusisukau nuo jos ir garsiai nusijuokiau. Ji jautesi kalta? Katokio ji galejo padaryti, kad sitaip jaustusi?-Kokiu budu tu ji iskamantinejai?-As bandziau flirtuoti - ir tai suveike geriau, nei to tikejausi,-paaiskino ji vis dar netikinciu tuo, ka sako balsu.Galejau tai isivaizuoti - zinodamas, kaip sunkiai ji pakesdavovyriskos lyties demesi - kokia zavinga ji turejo buti stengdamasipasirodyti patraukli. Man staiga labai pagailo nieko nenujautusiovaikino, kuriam teko isbandyti jos apzavu stipruma.-Noreciau tai pamatyti,- pasakiau ir vel nusikvatojau linksmujuoku. Troskau isgirsti vaikino mintis tuo metu, liudijima manopaties savijautai.- Ir tu kaltini mane zmoniu apzavejimu -vargsas Dzeikobas Blackas.As nebuvau supykes ant mane isdavusio objekto, bent jau netaip, kaip tikejausi. Jis juk nieko tiksliai nezinojo. Ir kaipgaleciau tiketis, kad siai nuostabiai mergaitei kazkas galetukazka atsakyti? Ne, jauciau tik uzuojauta del nuostoliu, kuriuosji turejo sukelti jo taikioms mintims.Pajutau, kaip jos raudonio karstis uzliejo masinos vidu. Aspazvelgiau i ja, bet ji zvelge pro langa daugiau niekonesakydama.-Ir ka tada darei?- Leptelejau. Jau buvo laikas grizti prie siauboistorijos.-Siek tiek paieskojau internete.Praktiska, kaip visuomet.-Ir tai tave itikino?-Ne.- Atsake ji.- Niekas netiko, be to, daugelis dalyku buvotikrai kvaili. O tada...Ji vel nutilo ir isgirdau, kaip susirakino jos zandikauliai.-Kas?- Paklausiau. Ka ji rado? Kas suteike jos kosmaruiprasme?Ji patylejo, o po to labai tyliai susnibzdejo:-Nusprendziau, kad visa tai - nesvarbu.Nuo soko mano mintys sustingo, o po to as viska supratau.Kodel ji nusiunte savo drauges namo ir liko su manimi. Kodel jivel sedejo mano masinoje vietoj to, kad rekdama pabegtu ipolicija...Jos reakcijos visada buvo neteisingos - visada visiskaineteisingos. Ji trauke link saves pavojus. Ji juos kviete.-Visa tai nesvarbu?- Isspaudziau pro sukastus dantis ir manepradejo uzlieti pyktis. Kaip gi as galejau apsaugoti kazka taip...Taip... Taip nusiteikusi likti nesaugomam?-Ne,- pratare ji tyliu ir nesuprantamai svelniu balsu,- man visainesvarbu kas tu esi.Tai buvo neimanoma. Ji buvo neimanoma.-Tau nesvarbu, kad as esu pabaisa? Kad as ne zmogus?-Ne.Dabar jau spoksojau i ja klausdamas saves, ar ji psichiskaisveika.As jau galvojau, kad galeciau viska sutvarkyti, kad ji gautu kuogeresni gydyma... Tikriausiai Karlailas turi geru rysiu, rasime jaipacius geriausius daktarus, pacius talentingiausius terapeutus.Juk turetu buti kazkas, kas galetu istaisyti jos problema, kas taibebutu, kas verte ja jaustis patenkinta sedint vienoje masinoje su

97

vampyru, ramiai ir lygiai plakancia sirdimi. Zinoma, aspaieskosiu lengvatu, kad galeciau ja lankyti taip daznai, kaipimanoma...-Tu pyksti,- tare ji,- man nereikejo nieko tau sakyti.Lyg tu keistu jos polinkiu slepimas mums kuo nors padetu.-Ne, as dziaugiuosi zinodamas, ka tu galvoji, net jei tai tikraibeprotiska.-Kas, su manim ir vel kazkas negerai?- Jau suirzusi paklause ji.-Butent apie tai dabar ir svarstau!- Sugrieziau dantimis.- Visa tainesvarbu,- pakartojau vis dar negaledamas patiketi.Ji perklause:-As teisi?-Ar tai svarbu?- Atreziau.Ji giliai ikvepe. Isiutes laukiau jos atsakymo.-Nelabai.- Jau tvirtu balsu atsake ji.- Man tik truputi smalsu.Nelabai. Tai buvo nelabai svarbu. Jai tai nerupejo. Ji zinojo, kadas nebuvau zmogus, kad as buvau pabaisa, ir jai tai buvonesvarbu.Persmelktas susirupinimo jos psichine sveikata as pradejauigauti vilti. Pasistengiau ja ignoruoti.-Ka tu noretum suzinoti?- Paklausiau. Tarp musu jau nebebuvopaslapciu, liko tik kelios neisaiskintos detales.-Kiek tau metu?- Paklause ji.Automatiskai man issprudo atsakymas:-Septyniolika.-Ir kaip seniai tau septyniolika?Pasistengiau nenusisypsoti is jos isakancio balso.-Senokai.- Prisipazinau.-Gerai,- pakyletai susijaudinusi atsake ji. Ji man placiainusisypsojo. Kai, susirupines jos psichika, as taip pat i japazvelgiau, jos sypsena pasidare dar platesne. As susiraukiau.-Tik nesijuok,- perspejo ji,- bet kaip tu gali pasirodyti dienosmetu?Nusikvatojau nekreipdamas demesio i jos perspejima. Pasirodo,jos paieskos neatskleide nieko neiprasto.-Mitas,- atsakiau.-Virtimas pelenais nuo saules?-Mitas.-Miegojimas karstuose?-Mitas.Miegojimas tebuvo trumpa mano gyvenimo dalis - iki tol, kol asnepradejau jos stebeti miegancios...-As nemiegu.- Pasakiau papildydamas savo atsakyma.Ji kuri laika patylejo.-Visiskai?-Niekada,- iskvepiau.Zvelgiau i jos placiai atmerktas akis tankiomis blakstienomis irtroskau galeti uzmigti. Ne todel, kad anksciau tai buvo iprasta,ne todel, kad isvengciau nuobodulio. Todel, kad galeciau velsapnuoti. Galbut, jeigu buciau be samones, jeigu galeciausapnuoti, galeciau nors kelioms valandoms pasinerti i pasauli,kur mes su Bella galetume buti drauge. Ji sapnuodavo mane. Astroskau sapnuoti ja.Ji spoksojo i mane nuostabos kupinu veidu. Turejau pazvelgtikur nors kitur.As negalejau sapnuoti apie ja. Ji neturetu sapnuoti apie mane.-Tu vis dar manes nepaklausei paties svarbiausio klausimo,-pasakiau jausdamas, kaip mano krutine tapo dar saltesne irkietesne nei anksciau. Reikejo priversti ja suprasti. Kazkokiu taimomentu ji privales suprasti, ka dabar daro. Turejau priversti ja

98

suvokti, kad visa tai buvo svarbu - netgi svarbiau uz visa kita.Svarbiau netgi uz fakta, kad as ja mylejau.-Kurio is ju?- Nustebusi paklause ji.Tai priverte mane atsakyti saltu balsu:-Argi tau neidomus mano mitybos iprociai?-Ak, tai,- istare ji tokiu tyliu balsu, kad nezinojau, kaip jisuprasti.-Taip, tai. Negi tau neidomu, ar as geriu krauja?Po sio klausimo ji greitai atsitrauke nuo manes. Pagaliau. Jipradejo suprasti.-Na, Dzeikobas kazka apie tai pasakojo,- pasake ji.-Ka Dzeikobas pasakojo?-Jis sake, kad jus... Nemedziojate zmoniu. Jis sake, kad jususeima neturetu buti pavojinga, nes jus medziojate tik gyvunus.-Jis sake, kad mes nepavojingi?- Ciniskai perklausiau.-Ne visiskai,- paaiskino ji,- jis sake, kad jus neturetumete butipavojingi. Bet Quileutes vis dar nenori jusu matyti savoteritorijoje, del visa ko.Spoksojau i kelia pries save, beviltiskai negaledamas surikiuotisavo minciu, jau pazistamu troskuliu degancia gerkle.-Ar jis teisus?- Paklause ji taip ramiai, lyg mes sneketume apieora.- Jus nemedziojate zmoniu?-Quileutes turi gera atminti.Giliai susimasciusi ji linktelejo.-Nepradek pasitiketi ju teisumu.- Greitai priduriau.- Quileutesteisus nenoredami musu ju zemese. Mes esame pavojingi.-As nesuprantu.Ne, ji tikrai nesuprato. Kaip jai paaiskinti?-Mes stengiames,- pasakiau jai,- iprastai mes esame pakankamaistiprus tame, ka darome. Kartais mes suklystame. Pavyzdziui,kaip dabar klystu as, leisdamas sau pasilikti su tavimi vienam.Jos kvapas vis dar buvo be proto stiprus masinos viduje. As jaupradejau prie jo priprasti, galejau beveik ji ignoruoti, bet manokunas vis dar verzesi link jos is blogu paskatu. Mano burna buvouzlieta nuodu.-Tai - klaida?- Paklause ji uzluzusiu nuo sirdgelos balsu. Tasgarsas mane nuginklavo. Ji norejo buti su manimi - netgizinodama visa tiesa - ji vis dar norejo buti su manimi.Mane vel uzliejo viltis ir as vel pasistengiau ja ignoruoti.-Labai pavojinga klaida.- Pasitikedamas prisipazinau jai,troksdamas, kad si tiesa kazkaip priverstu ja pajusti viso tosvarbuma.Kuri laika ji nieko neatsake. Jos kvepavimas pasikeite, jispagreitejo, bet kazkokiu keistu budu tai nebuvo panasu i baime.-Papasakok man daugiau apie tai,- paprase siek tiek issigandusiubalsu.As atsargiai nuzvelgiau ja tirianciu zvilgsniu.Ji kentejo. Kaip galejau leisti tam atsitikti?-Ka dar tu noretum suzinoti?- Paklausiau ieskodamas budu josneiskaudinti. Ji neturejo buti iskaudinta. As neturejau josskaudinti.-Papasakok man, kodel vietoj zmoniu jus medziojate gyvunus.-Vis dar su kancia balse paklause ji.Negi tai nebuvo akivaizdu? Ar tai taip pat buvo jai nesvarbu?-As nenoriu buti pabaisa,- sumurmejau.-Bet gyvunu jums neuztenka?Ieskojau dar vieno palyginimo, ko nors, kas padetu jai suprasti.-Negaliu buti tuo tikras, zinoma, bet as galiu tai palyginti suzmoniskais sojos ar pieno milteliu pakaitalais. Mes vadinamesave vegetarais, tai musu asmeninis juokelis. Tai nevisiskai

99

patenkina musu alki - ir dar maziau troskuli. Bet tai palaikomusu gyvybines funkcijas. Dazniausiai.- Mano balsas pritilo.Man buvo geda del pavojaus, kuriame leidau jai atsidurti.Pavojaus, kuri ir toliau jai leidau...-Kartais buna sunkiau nei iprastai.-Ar tau dabar labai sunku?Linktelejau. Be abejo, ji paklaus to, i ka as nenorejau atsakyti.-Taip,- prisipazinau.As tikejausi teisingos fizines reakcijos si karta: jos kvepavimastruputi pagreitejo, bet sirdies ritmas vis dar buvo lygus.As jos tikejausi, bet niekaip neistengiau jos suvokti. Kaip jigalejo vis dar manes nebijoti?-Bet dabar tu nealkanas,- pasake ji visiskai savimi pasitikedama.-Kodel taip manai?-Tavo akys.- Istare ji tvirtu balsu.- Sakiau tau, kad turiu apie taiteorija. As pastebejau, kad zmones - o ypac vyrai - bunaprasciau nusiteike, kai yra isalke.As susimasciau ties jos issireiskimu - prasciau nusiteike. Taibuvo lyg fakto konstatavimas. Ir, kaip visada, ji buvo velniskaiteisi.-Tu tikrai pastabi, ar ne?- Vel garsiai nusikvatojau.Ji lengvai nusisypsojo ir tarp jos akiu vel susimete raukslele, lygitemptai apie kazka mastytu.-Ar praeita savaitgali su Emmetu tu medziojai?- Paklause ji irmano juokas isbleso. Jos kalbejimas tokiu iprastu tonu maneerzino ir tuo paciu metu zavejo. Negi ji tikrai galejo susitaikytisu tokia tiesa? As jauciausi labiau sokiruotas nei ji.-Taip,- atsakiau jai, o tada, kai ruosiausi tuo sia tema ir uzbaigti,pajutau toki pat nenumaldoma nora kaip restorane: norejau, kadji mane pazintu.-As nenorejau iskeliauti,- pradejau pasakoti labai atsargiai,- bettai buvo butina. Man truputi lengviau buti salia taves, kainebunu istroskes.-Kodel nenorejai iskeliauti?As giliai ikvepiau pries atsisukdamas sutikti jos zvilgsni. Sisatvirumas labai skyresi nuo ankstesniojo, tai buvo visai kas kita.-Mane labai... Erzina,- nusprendziau, kad sio zodzio kol kasturetu uztekti, bet vis tik jis nebuvo pakankamai tikslus,- butitoli nuo taves. As visai nejuokavau, kai paprasiau tavespasistengti neikristi i vandanyna ar likti nepertrenktai kokiosmasinos praeita ketvirtadieni. Visa savaitgali as negalejaususikaupti besirupindamas tavimi. Ir po to, kas nutiko si vakara,mane tikrai stebina, kad tu sugebejai isgyventi visa savaitgali.-Po to as prisiminiau jos nubrozdintus delnus.- Nors ir ne visiskaisveikai,- priduriau.-Kaip tai?-Tavo rankos.- Priminiau jai.Ji linktelejo ir pasirauke.-As nukritau.As buvau teisingai atspejes.-Taip ir maniau.- Atsakiau negaledamas sulaikyti sypsenos.-Tave pazistant itariu, kad galejo buti ir blogiau - ir tas zinojimaspersekiojo mane visa laika, kol buvau toli nuo taves. Tai buvotrys labai ilgos dienos. As isvedziau Emmeta is kantrybes.-Jeigu saziningai, tai nereiketu vartoti butojo laiko. As vis darerzinau Emmeta, kaip, beje, ir visus likusius seimos narius.Iskyrus Alise...-Trys dienos?- Paklause staiga aukstesniu balsu.- Negi tu grizaine siandien?Neistengiau suprasti itampos jos balse.

100

-Ne, mes grizome sekmadieni.-Tai kodel taves nebuvo mokykloje?- Paklause. Jossusierzinimas mane sutrikde. Ji nesuvoke, kad sis klausimas velbuvo susijes su mitais.-Na, tu manes klausei, ar saule mane zeidzia, ir as tau atsakiauneigiamai,- pasakiau,- bet vis tik as negaliu pasirodyti saulessviesoje, bent jau ne ten, kur kas nors gali mane pamatyti.Tai atitrauke ja nuo jos slaptu minciu.-Kodel?- Paklause palenkdama i sona galva.As tikrai abejojau, ar galeciau rasti tinkama paaiskinima sitamklausimui. Todel tik pratariau:-Viena diena as tau parodysiu.Ir tada susimasciau ar tai nebus pazadas, kurio teks neisteseti. Aras ja dar kada nors pamatysiu po sio vakaro? Ar as pakankamaija mylejau, kad galeciau ja palikti?-Tu galejai man paskambinti,- pasake ji.Kokia keista isvada.-Bet as zinojau, kad tu saugi.-Bet as nezinojau, kur tu buvai. As...- Ji staiga nutilo ir velpazvelge i savo rankas.-Ka?-Man tai nepatiko,- droviai istare ji ir jos skruostus vel uzliejoraudonis.- Nematyti taves. Mane taip pat tai erzina.Ar dabar tu laimingas? Paklausiau pats saves. Na, tai buvo manoatlygis uz vilti.As buvau sutrikes, svytintis, issigandes - labiausiai issigandes -suvokdamas, kad visos drasiausios mano fantazijos nebuvo labaitoli nuo tiesos. Stai kodel jai nerupejo, kad as buvau pabaisa.Stai kodel musu taisykles man taip pat neberupejo. Kodel gera irbloga jau nebeturejo jokios reiksmes. Kodel visos manopirmenybes nusileido vienu laipteliu ir uzleido pacia svarbiausiavieta siai mergaitei.As Bellai taip pat rupejau.Zinojau, kad tai menkniekis palyginus su tuo, kaip as jamylejau. Bet jai to pakako, kad sedetu salia manes rizikuodamasavo gyvybe. Ir darytu tai su tokiu pasitenkinimu.Uzteko, kad pasielgdamas teisingai ir ja palikdamas, jaiskaudinciau.Ar nuo dabar buvo kas nors, ka galeciau padaryti ir kas josneiskaudintu? Bet kas?Man reikejo laikytis nuo jos atokiau. Man reikejo niekadanegrizti i Forksa. Viskas, ko as pasieksiu, tai priversiu ja kenteti.Ar dabar tai mane sustabdys, pades isvykti? Nepridaryti dardaugiau nuostoliu?Tai, kaip as dabar jauciausi, jausdamas jos siluma prie savoodos...Ne. Dabar jau niekas manes nesustabdys.-Ach...- Atsidusau.- Tai blogai.-Ka tu pasakei?- Paklause ji labai greitai prisiimdama kalte sau.-Negi nematai, Bella? Kad as jauciuosi toks bejegis - tai viena, ositaip itraukti tave - tai jau visai kas kita. As nenoriu girdeti, kadtu taip jautiesi.- Tai buvo tiesa. Tai buvo melas. Patisavanaudiskiausia mano dalis dziugavo, kad ji manes trosko taippat, kaip ir as jos.- Tai blogai. Tai nesaugu. As esu pavojingas,Bella, prasau, isikalk tai i galva.-Ne.- Ji papute lupas.-As kalbu rimtai.- As taip smarkiai kovojau su paciu savimi -pusiau tikedamasis, kad ji sutiks su mano nuomone, pusiauvildamasis, kad ji nekreips demesio i mano perspejimus - kadzodziai issprudo is mano burnos su begaline kancia.

101

-As taip pat.- Atkakliai patvirtino ji.- As tau sakiau, kad man tainesvarbu. Jau per velu.Per velu? Zodziai buvo niuriai tamsus, ir po to vienanesibaigiancia sekundes dali pamaciau Bella nusvieta saules,bejegiskai gulincia ant mano ranku. Neisvengiama,nesustabdoma. Jie pavoge jos odos spalva, panere ja i tamsa...Per velu? Alises vizija vel pasirode mano mintyse: Bella, kraujoraudonumo akimis, nepritarianciai zvelgianti i mane. Be jokiosveido israiskos - nera jokio budo, kad ji neimtu manes uz tainekesti. Nekesti uz tai, kad viska is jos pavogiau. Pavogiau josgyvybe ir siela.Negalejo buti per velu.-Niekada to nesakyk.- Paprasiau.Ji zvelge pro langa, jos dantys vel paliete apatine lupa. Josrankos isitempe ir pirstai susigniauze i kumscius. Kvepavimastapo greitesnis ir trukinejantis.-Apie ka tu galvoji?- Butinai turejau tai suzinoti.Ji papurte galva neziuredama i mane. Pamaciau kazkasuzvilgant ant jos skruosto.Mane apeme agonija.-Tu verki?As ja pravirkdziau. Taip stipriai ja iskaudinau.Ji nubrauke asara atbula ranka.-Ne.- Ji pamelavo ir jos balsas uzluzo.Viena ilga akimirka instinktyviai link jos palinkau - ta vienaakimirka as pasijutau daug zmoniskesnis nei kada nors buvau. Otada prisiminiau, kad as toks... Nebuvau. Mano ranka nusileido.-As atsiprasau,- istariau sukasdamas dantis. Kaip galeciau kadanors jai paaiskinti, kaip as gailejausi? Kaip gailejausi uz visaskvailas klaidas, kuriu buvau pridares. Kaip gailiuosi uz savoniekada nesibaigianti savanaudiskuma. Kaip gailiuosi, kad jiman ikvepe ta pirmaja, tragiska meile. Kaip gailiuosi uz tai, kasnuo manes nepriklause - kad buvau pabaisa, pasirinktas likimo,kad nutraukciau jos gyvybe.As giliai ikvepiau, nekreipdamas demesio i mano gerkleapemusi skausma, ir pasistengiau susiimti.Norejau pakeisti tema, pagalvoti apie ka nors kita. Mano laimei,smalsumas apie sia mergaite paeme virsu. As visada turejauklausimu.-Pasakyk man stai ka,- istariau.-Ka?- Paklause ji vis dar verksmingu balsu.-Apie ka tu galvojai sivakar pries man pasirodant? Neistengiausuprasti tavo veido israiskos - tu neatrodei issigandusi, atrodeitaip, lyg stengtumeisi kazkam susikaupti.- Prisiminiau jos veida- stengdamasis pamirsti tuos, per kuriu mintis ji maciau -kazkam atkakliai nusiteikusi.-As stengiausi prisiminti savigynos budus.- Atsake ji jautvirtesniu balsu. Na, zinai... As ruosiausi sumalti jam nosi.Jos tvirtumas ilgai netruko. Jos balsas tapo aukstesnis ir dabarjame girdejosi neapykanta. Ji neperdejo, ir jos kaciuko isiutisdabar man jau nebeatrode juokingas. Galejau isivaizduoti jossmugi - lyg silka i stikla - tie vyrai tikrai butu ja iskaudine.Mano mintis uzliejo isiutis.-Tu ruoseisi mustis su jais?- Dabar vos sulaikiau urzgima. Josinstinktai buvo visai mire - bent jau jai paciai.- Ar tu norspagalvojai apie begima?-As nugriunu kai tik pradedu begti,- sarkastiskai atsake ji.-O kaip del saukimosi pagalbon?-Jau ruosiausi taip ir padaryti.Negaledamas tuo patiketi papurciau galva. Kaip ji istenge islikti

102

gyva pries atvykdama i Forksa?-Tu buvai teisi,- pasakiau budamas ant ribos,- as tikrai meciauissuki likimui stengdamasis isssaugoti tavo gyvybe.Ji linktelejo ir vel nusisuko i langa. Po to vel pazvelge i mane.-Ar rytoj pamatysiu tave?- Staigiai paklause.As jau taip seniai buvau pakeliui i pragara - galejau bentpasimegauti kelione.-Taip, man taip pat reikia grazinti namu darbus.- Nusisypsojaujai ir pasijutau be galo gerai tai padares.- Saugosiu tavo vietapietu pertraukai.Jos sirdis suvirpejo. Mano negyva sirdi uzliejo siluma.Sustabdziau masina pries jos tevo namus. Ji nesujudejo,nesiskubino palikti manes.-Ar tu pazadi, kad rytoj busi mokykloje?- Atkakliai paklause.-Pazadu.Kaip galejo taip nutikti, kad blogas elgesys suteike man tieklaimes? Kazkas cia turejo buti negerai.Ji patenkinta pati sau linktelejo ir pradejo nusivilkti manosvarka.-Gali ji pasilaikyti,- greitai pasiuliau. As troskau, kad ji turetukazka is manes. Kaip as turejau butelio kamsteli...- Tu neturesika apsivilkti rytoj.Ji istiese man svarka nusisypsodama.-Nenoreciau, kad reiketu tai paaiskinti Carliui.Isivaizdavau, kad nenoretu. Nusisypsojau.-Ak, tiesa.Ji uzdejo ranka ant rankeneles ir sustingo. Nenorejo islipti, kaipir as nenorejau, kad ji isliptu.Ji vel bus niekieno nesaugoma, nors ir neilgai.Piteris ir Sarlote jau iskeliavo, jie, be abejo, jau seniai uz Sietlo.Bet juk buvo ir kitu. Sis pasaulis buvo tikrai nesaugus zmonems,o jai jis buvo ypatingai pavojingas.-Bella?- Paklausiau nusistebedamas, kaip buvo malonu tarti josvarda.-Taip?-Ar gali man kai ka pazadeti?-Taip,- labai lengvai sutiko ji, o po to jos akys apsiniauke, kol jisvarste mano prasymo priezastis.-Daugiau neik i miska viena,- perspejau ja klausdamas saves, arjos akyse pasirodys priestaravimas.Ji sustingo.-Kodel?As pazvelgiau i pasitikejimo nekeliancia tamsa. Tamsanesumenkino mano regejimo, bet ji nesumenkins ir kitugruobuoniu regejimo. Tai trukde tik zmonems.-As nesu pats pavojingiausias padaras apylinkese,- pasakiau,-gal ties tuo ir baikim.Ji sudrebejo, bet tuoj pat susieme ir netgi nusisypsojoatsakydama:-Padarysiu viska, ko tik pageidautum.Jos kvepavimas paliete mano veida. Toks saldus ir jaudinantis.As galejau taip likti visa nakti, bet jai reikejo issimiegoti.Manyje vis dar kovojo du troskimai: tureti ja ir apsaugoti ja.Linktelejau suvokdamas, kad neturiu iseities.-Pasimatysim rytoj.- Pasakiau zinodamas, kad as ja pamatysiudaug greiciau. Vis tik ji iki rytojaus manes nematys.-Tada iki rytojaus.- Sutiko ji atidarydama dureles.Ir vel agonija matant ja nueinancia.As pasilenkiau link jos noredamas ja sulaikyti.-Bella?

103

Ji atsisuko, po to sustingo, nustebusi, kad musu veidai buvo taiparti vienas kito.As taip pat buvau susijaudines nuo tokio artumo. Karstisbangomis sklido nuo jos kuno glostydamas mano veida. Viskas,ko troskau sia akimirka, buvo paliesti jos oda...Jos sirdies plakimas pradejo trukineti, lupos prasivere.-Saldziu sapnu,- pasakiau ir greitai atsitraukiau, kol mano kunaskovojo su troskimu - jau pazistamo troskulio ir dar vienu,visiskai nauju alkiu kuri pajutau - anksciau, nei ja suzeisiu.Kuri laika ji sedejo nieko nesakydama placiai pravertomisakimis. Apzaveta, kaip as spejau.Kaip buvau ir as.Ji islipo ( vis dar tokia pat suglumusia veido israiska ) pusiauiskrisdama is masinos, uzmindama pati sau ant kojos irisikibdama i masinos stoga, kad issilaikytu.As prunkstelejau, tikedamasis, kad tai buvo taip tylu, jog jineisgirdo.Maciau kaip ji keblino link sviesos ruozo prie jos duru. Kol kassaugi. Ir as labai greitai grisiu tuo isitikinti.Jauciau jos zvilgsni sekanti man ikandin, kol masina dingotamsioje gatveje. Koks skirtingas pojutis nuo tu, prie kuriubuvau priprates. Iprastai as galedavau stebeti save nutolstantikitu akimis, svetimomis mintimis. Tas jausmas - kazkieno akylaimane stebincios akys - mane keistai jaudino. Zinojau, kad taipjauciausi todel, kad tai buvo jos akys.Tukstantis minciu sukosi mano galvoje vis keisdamos vienakita, kol as vairavau tamsoje.Ilga laika as tiesiog vazinejausi gatvemis be jokio tikslo,galvodamas apie Bella ir apie tai, kaip man palengvejoatskleidus tiesa. Daugiau jau nebereikejo rupintis, kad ji suzinostiesa. Ji zinojo. Ir jai tai buvo nesvarbu. Netgi jeigu jos atzvilgiutai buvo kazkas akivaizdziai blogo, issilaisvines jauciausinuostabiai.Buvo dar geriau. As vis galvojau apie Bella ir pradejaususitaikyti su mane apemusia meile. Ji negalejo myleti manestaip, kaip ja mylejau as - toks visagalis, visa naikinantis, beribisjausmas ko gero sulauzytu jos glezna kuna. Bet ji jautesipakankamai stipri. Pakankamai, kad ignoruotu instinktyviabaime. Pakankamai, kad trokstu buti kartu su manimi. Irbuvimas su ja buvo pati didziausia laime, kokia man teko patirti.Dar kuri laika - kol as busiu vienintelis ir nieko neskaudinsiu -as leisiu sau jaustis laimingu ir negalvosiu apie tragedija.Paprasciausiai busiu laimingas del to, kad jai rupejau. Tikstengtis laimeti jos palankuma ir svelnuma. Tik isivaizduotiprabegancias dienas, kai galesiu sedeti salia jos, klausytis josbalso ir megautis jos sypsena.Prisiminiau dar ir dar karta jos sypsena, pakylancius lupukampucius, akyse pasirodancia siluma... Jos pirstai si vakaramano rankoje buvo silti ir minksti. Isivaizdavau, kaippasijusciau galedamas paliesti jos skruostuos, jos oda - silkine,silta... Tokia trapia. Silkas ant ledo... Kaip baisiai trapu.Net nepajutau kur link pasuko mano mintys, kol jau buvo pervelu. Kai apsistojau ties jos trapumu, naujas jos veido vaizdaspasirode mano mintyse.Pasleptas seseliu, isbales is baimes - kilsteletas ryztingassmakras, isdidzios, susikaupusios akys, isitempes kunaspasiruoses kovai su ja supanciais piktais seseliais...-Ach...- Net suurzgiau kai visa neapykanta, kuria buvaupamirses apsvaigintas meiles jai, atgijo manyje begalinio isiuciobanga.

104

As buvau vienas. Bella buvo, kaip as tikejausi, saugi savonamuose. Siuo metu as labai dziaugiausi, kad Carlis Swanas -vietines teisesaugos sefas, treniruotas ir turintis saunamaji ginkla- buvo jos tevas. Tai turejo ka nors reiksti, bent jau sauguprieglogsti jai.Ji buvo saugi. As ilgai neuztruksiu nubausdamas jos izeideja...Ne. Ji nusipelne, kad buciau geresnis. Negalejau leisti jairupintis zudiku.Bet... Kas del kitu?Taip, Bella buvo saugi. Andzela ir Dzesika taip pat buvo, kaip totikejausi, saugios savo lovose.Ir pabaisa vis dar laisvas klaidziojo Port Andzelo gatvemis.Zmogiskas pabaisa - ar tai buvo zmogiska problema? Ivykdytizmogzudyste, kuria planavau, buvo neteisinga. Zinojau tai. Betpalikti ji laisveje vis dar ieskanti savo aukos taip pat nebuvogerai.Sviesiaplauke restorano padaveja. Antroji padaveja, i kuria nenebuvau pazvelges. Jos abi mane suerzino, bet ne vienanenusipelne patekti i toki pavoju.Bet kuri is ju gali buti kieno nors "Bella".Tas suvokimas padejo man apsispresti.Pasukau masina i siaure. Dabar jau zinojau kur vaziavau.Visuomet, kai esama problema budavo isspresta - kaip dabarmanoji - as galedavau kreiptis pagalbos.Alise sedejo prieangyje laukdama manes. As sustabdziau masinapries namus ne nesivargindamas varyti jos i garaza.-Karlailas savo studijoje,- pasake ji anksciau, nei uzdaviau savoklausima.-Aciu,- atsakiau ir eidamas pro sali palieciau jos plaukus.-Aciu uz tai, kad man perskambinai,- sarkastiskai pratare ji.-Och...- Sustojes tarpduryje susiradau kiseneje telefona irperzvelgiau praleistu numeriu sarasa.- Atleisk, net nepaziurejau,kas skambino. As buvau... Uzsiemes.-Taip, zinau. As taip pat atsiprasau. Kol as pamaciau, kas nutiks,tu jau buvai kelyje.-Truko tikrai nedaug...- Sumurmejau.-Atleisk.- Vel pasake ji labai susigedusi.Buvo nesunku jaustis gerasirdziu kai zinojau, kad Bella sveika irsaugi.-Nereikia. Zinau, kad tu negali visko pamatyti. Niekas nesitiki,kad butum visazine, Alise.-Aciu.-Sivakar as beveik pakvieciau tave pavakarieniauti - ar pamateitai pries tai, kai apsigalvojau?Ji susirauke.-Ne, ta taip pat praleidau. Laba gaila, tikrai buciau sutikusi.-Apie ka gi tu taip itemptai mastei, kad viskas prasprudo tau proakis?"Dzasperas galvoja apie musu metines."- Ji nusijuoke.- "Jis labaistengiasi negalvoti apie mano dovana, bet as jau turiu menkuteideja..."-Tu tikra begede.-Taip.Ji papute lupas ir isispoksojo i mane kaltinancia veido israiska."Bet po to as susikaupiau. Ar tu ruosiesi jiems pasakyti, kad jizino?"As linktelejau.-Taip, veliau."As nieko nesakysiu. Padaryk man paslauga ir pranesk apie taiRozali, kai manes nebus netoliese, gerai?"

105

As suirzau.-Gerai."Bella visai gerai sureagavo."-Pernelyg gerai.Alise mete man keista zvilgsni."Nenuvertink Bellos."Pasistengiau uzblokuoti vaizda, kurio nenorejau matyti - Alise irBella draugiskai apsikabinusios.Dabar jau nekantraudamas sunkiai linktelejau. Norejau pereitiprie sekancios sio vakaro dalies, norejau, kad tai baigtusi. Betmane neramino dabar vel palikti Forksa...-Alise...- Pradejau sakyti, bet ji jau pamate, ko as paprasysiu."Siandien jai viskas bus gerai. As pasistengsiu labiau susikaupti.Jai tikrai reikia dvidesimt keturiu valandu per para apsaugos, arne?"-Maziausiai.-Kaip bebutu, tu grisi pas ja gana greitai.As giliai ikvepiau. Tie zodziai man pasirode nuostabus.-Nagi, eik, uzbaik si reikala kuo greiciau ir galesi daryti tai, kotau norisi.- Pasake ji.As linktelejau ir nuskubejau i Karlailo kambari.Jis lauke manes zvelgdamas i duris dazniau, nei ziuredavo i antstalo atversta knyga.-Girdejau kaip Alise tau sake kur mane surasti,- pasake jisnusisypsodamas.Man labai palengvejo ji sutikus, pamacius gilia simpatija irisminti jo akyse. Karlailas zinos, ka daryti.-Man reikia pagalbos.-Ko tik tau bereiketu,- pazadejo jis.-Ar Alise tau papasakojo, kas Bellai si vakara nutiko?"Beveik nutiko."- Mintyse mane pataise jis.-Taip, beveik. Man iskilo dilema, Karlailai. Matai... As labainoriu... Ji uzmusti.- Is mano burnos greitai ir jausmingaipasipyle zodziai.- Tikrai labai. Bet as zinau, kad tai busneteisinga, tai bus kerstas, o ne teisybes ieskojimas. Vien tikpyktis, jokio pasigailejimo. Ir vis tik bus neteisinga leistiziauriam zudikui ir prievartautojui trainiotis Port Andzelogatvemis! As ten nieko nepazistu, bet negaliu leisti kam norsuzimti Bellos vieta tampant jo auka. Tos kitos moterys - kazkamjos turi rupeti taip, kaip man rupi Bella. Kenteti, kaip as buciaukentejes, jeigu jis butu uzpuoles Bella. Taip neteisinga...Jo plati, netiketa sypsena sustabde mano zodziu srauta."Ji tikrai tau tinka, ar ne? Tiek daug supratimo, tiek daugsavikontroles. Esu maloniai nustebintas."-Karlailai, as neieskau komplimentu.-Zinoma, kad ne. Bet juk nieko negaliu padaryti, jeigu taipgalvoju, ar ne?- Jis vel nusisypsojo.- As tuo pasirupinsiu. Galinusiraminti. Niekas nebebus uzpultas Bellos vietoje.Jo mintyse jau pamaciau jo plana. Tai buvo ne visiskai tai, ko astroskau, tai nepatenkino mano ziaurumo troskulio, bet pamaciau,kad tai buvo teisinga.-As tau parodysiu, kur ji surasti.- Pasakiau.-Tada einam.Pakeliui jis paciupo savo juoda krepsi. Man butu labiau patikesziauresnis susidorojimas, bet as leisiu Karlailui sutvarkyti tai jobudu.Mes nutareme vaziuoti mano masina. Alise vis dar tebestovejoant laiptu. Ji susirauke pamaciusi mus nutolstant. Pamaciau, kadji ziurejo i artima mano ateiti - mums neiskils jokiu sunkumu.Vaziuojant tamsiu, tusciu keliu musu kelione pasirode labai

106

trumpa. As neijungiau savo masinos sviesu, kad nepritraukciaunereikalingo demesio. Linksmai nusisypsojau isivaizduodamasBellos reakcija siuo atveju. As ir taip jau vaziavau leciau neiiprastai - troksdamas praleisti daugiau laiko su ja - kai ji uzrikodel greicio.Karlailas taip pat galvojo apie Bella."As nenumaciau, kad ji taip gerai jam tiks. Tai tikrai netiketa.Galbut taip ir turejo buti. Galbut likimas turi numates jiemsrimtesniu tikslu. Tiktai..."Jis isivaizdavo Bella sniego baltumo oda ir kraujupasruvusiomis akimis ir susiguze nuo to vaizdo.Taip. Tiktai. Zinoma. Nes kas gi gero tokios puikios, mylincios,tyros butybes gyvybes atemime?As zvelgiau i nakti. Jo mintys istryne visa vakaro dziaugsma."Edwardas nusipelne laimes. Jis ja uzsitarnavo."-Pasididziavimas Karlailo mintyse baisiai mane nustebino.- "Tuributi kokia nors iseitis..."Troskau tuo patiketi - nors viena iseitis. Bet tam, kas vyko suBella, jau nebebuvo jokios iseities. Tik gudrus, bjaurus, kartuslikimas, kuris nebuvo nusiteikes leisti Bellai nugyventigyvenimo, kaip ji to nusipelne.As nevairavau tiesiai i Port Andzela. Nuveziau Karlaila ten, kurpabaisa, vardu Lonis, skandino savo nusivylima su savodrauguziais - du is ju jau buvo dinge. Karlailas galejo matyti,kaip man buvo sunku atsidurti taip arti ju, matyti Lonio mintis irjo prisiminimus, prisiminimus apie Bella ir mergaite, kuriai netaip pasiseke ir kuriai jau niekas nebegalejo padeti.Mano kvepavimas pagreitejo. Mano rankos susirakino ant vairo.-Eik, Edwardai,- ramiai pasake Karlailas.- As padarysiu saugiaslikusias mergaites. Grizk pas Bella.Tai buvo teisingiausia fraze, kuria jis galejo pasakyti. Jos vardasbuvo vienintelis dalykas, kuris siuo metu man ka nors reiske.As palikau ji masinoje ir tiesia linija nubegau i Forksa permieganti miska. Uztrukau trumpiau nei su masina. Vos po keliuminuciu as buvau jau prie jos namo sienos ir atveriau jos langa.Linktelejau galva nuzvelgdamas kambari. Viskas buvo taip, kaipturejo buti. Bella buvo saugi savo lovoje, sapnuodama, josdregni, tankus plaukai pasklide ant pagalves lyg juros bangos.Bet, skirtingai nuo kitu naktu, ji miegojo susirietusi ikamuoliuka, uzklotas buvo apsivyniojes jos pecius. Itariau, kadjai buvo salta. Anksciau nei as atsisedau i savo iprasta vieta jisudrebejo, jos lupos taip pat suvirpejo.As kuri laika pagalvojau, po to isslinkau i koridoriu pirma kartatyrinedamas likusia namo dali.Carlio knarkimas buvo garsus ir lygus. Galejau beveik isgirsti josapno nuotrumpas. Kazkas su beganciu vandenimi ir kantriulaukimu. Gal zvejyba?Stai cia, paciame laiptu virsuje, buvo daug zadanti spinta. Asviltingai ja atveriau ir radau tai, ko ieskojau. Issirinkau plonalinini uzklota ir nusinesiau i jos kambari. Padesiu ji i vieta priesjai atsibundant ir niekas apie tai nesuzinos.Labai atsargiai, visiskai nekvepuodamas, uzklojau ja. Jinesureagavo i svorio pasikeitima. Grizau prie supamojo kreslo.Kol nekantriai laukiau, kada ji susils, as susimasciau apieKarlaila. Norejau zinoti, kur jis dabar buvo. Zinojau, kad joplanas vyks be trukdziu - Alise tai mate.Linktelejau galvodamas apie savo teva - jis pernelyg gerai apiemane galvojo. Norejau buti toks, koki jis mane mate. Butybe,kuri nusipelne laimes, galejo tiketis nusipelnysianti siosmiegancios mergaites. Kaip viskas butu skirtinga, jeigu as

107

buciau tas Edwardas.Kai apie tai susimasciau vienas keistas, nekviestas vaizdasuzpludo mano mintis.Viena trumpa akimirka, mano isivaizduoto zmogisko pavidalolikimo vieta uzeme beviltiskas, beprotiskas angelas. Angelassargas - kazkas tai tokio, kokiu mane isivaizdavo Karlailas. Suplacia sypsena ir dangaus melynumo akimis angelas nusvieteBella taip stipriai, kad beveik nebegalejau jos matyti. PamaciauBella jo akimis. Su jos keistai saldziu kvapu, kuris trauke manodemesi, tyliomis mintimis, zadinanciomis mano smalsuma,neiprastu groziu, prikausciusiu mano zvilgsni, nesavanaudiskasiela, laimejusia mano pagarba. Teliko tik atimti naturaluislikimo instinkta - taip Bella galetu likti salia manes - ir pridetinuolatiniu nesekmiu persekiojima.Nerupestingai nusijuokdamas angelas pagriebe savo kurini irsviede ji i mano glebi, visiskai pasitikedamas mano morale, kadissaugociau Bella gyva.Sioje vizijoje as nebuvau Bellos bausme - ji buvo mano atlygis.Papurciau galva isgindamas mintis apie nerupestinga angela. Jisnebuvo geresnis uz likima. Negalejau galvoti geriau apiekazkokia aukstesne jega kuri pasielgtu taip kvailai ir pavojingai.Tik piktas likimas, su kuriuo man teks kovoti.Ir, be to, as neturejau angelo. Jie buvo paskirstyti tik geriesiems- zmonems, kaip Bella. Tai kur gi buvo jos angelas? Kassaugojo ta mergaite?As tyliai nusijuokiau kai supratau, kad dabar ta vaidmeni uzimuas pats.Angelas - vampyras, va ir juokelis.Po gero pusvalandzio Bella pradejo atsipalaiduoti ir truputiatsitiesti. Jos kvepavimas pagilejo ir ji pradejo murmeti. Aspatenkintas sypsojausi. Tai buvo nedaug, bet dabar ji miegojoramiau todel, kad cia buvau as.-Edwardai...- Ji linktelejo ir taip pat nusisypsojo.Nutariau kol kas pamirsti apie tragedija ir leidau sianakt saupabuti laimingu.KLAUSIMAIPirmieji apie istorija praneš_ CNN.Džiaugiausi, kad ja išgirdau prieš einant i mokykla. Laukiaususierzines, nor_damas žinoti, kaip žmon_s i tai atsilieps irkokios bus pasekm_s. Mums pasisek_, nes šiandien buvo daugsvarbesniu naujienu: Pietu Amerikoje ivyko žem_s dreb_jimas,Viduriniuose Rytuose - politinis pagrobimas... Musu istorijatruko tik kelias sekundes, keli trumpi sakiniai ir vienanuotrauka."Alonzo Calderas Wallasas, itariamas serijiniu prievaratvimu iržudimu, Ieškomas Teksaso ir Oklahomos valstyb_se, praeitavakara buvo pasteb_tas Portlende. Oregonas d_koja anonimui.Wallasas buvo rastas be samon_s mažoje Port Andželo gatvel_jevos už keliu metru nuo policijos nuovados. Oficialus šaltiniaikol kas dar negali pranešti, ar jis bus išsiustas i Hjustona, arOklahomos miesta belaukiant teismo nuosprendžio."Asmens identifikacijos fotografija, daryta policijos nuovadoje,buvo labai neryški, veidas apž_les keliu dienu senumo barzda...Jeigu Bella ja ir pamatytu, ji, ko gero, jo neatpažintu. Bent jau totik_jausi - nenor_jau, kad ji be reikalo išsigastu.-Mes esame pernelyg toli nuo Port Andželo, kad tai patektu ivietiniu žurnalu viršelius,- pratar_ Alis_,- Karlailas pasielg_teisingai jiems paskambindamas.Aš tik linktel_jau. Bella ne dažnai žiur_davo televizoriu, o jost_vo niekada nebuvau mates žiurint ka nors kita, nei sporto

108

kanalus.Aš padariau tai, ka gal_jau. Tas pabaisa daugiau nebemedžios, oaš netapau žudiku. Bent jau ne paskutiniu metu. Buvau teisuspasitik_damas Karlailu, nors vis dar gail_jausi, kad bausm_ buvotokia menka. Suvokiau, kad labiau už viska tik_jausi, kadpabaisa bus pervežtas i Teksasa, ten vis dar praktikuojamamirties bausm_...Ne. Visa tai jau nebesvarbu. Man reikia viska pamiršti irsusikaupti ties tuo, kas manes laukia ateityje.Mažiau nei prieš valanda aš vis dar buvau Bellos kambaryje.Dabar jau degiau nekantrumu ir v_l ja pamatyti.-Alise, ar tu neprieštarautum...-Rozali mus nuveš,- pertrauk_ ji mane.- Ji, žinoma, susierzins,bet jai pernelyg patiks proga pasipuikuoti savo mašina.-Skambiai nusijuok_ Alis_.Pritariamai linktel_jau ir pasakiau:-Pasimatysim mokykloje.Alis_ nusišypsojo, tai privert_ mane šiek tiek susiraukti."Žinau, žinau."- Pagalvojo ji.- "Vis dar ne. Palauksiu, kol tu busipasiruošes mane su ja supažindinti. Vis tik tur_tum žinoti, kadtai ne savanaudiškumas. Aš Bellai taip pat patiksiu."Skub_damas pro duris nepasivarginau jai atsakyti. Tai gal_tubuti naujas požiuris. Ar Bella nor_tu susipažinti su Alise?Ar jai patiktu tur_ti drauge vampyre?Pažistant Bella... Jai ši mintis nepasirodytu atgrasi.Susigužiau viduje. Tai, ko Bella nor_jo, ir tai, kas jai buvogeriau, buvo du labai skirtingi dalykai.Pasistaciau savo mašina Bellos kieme ir pasijutau neryžtingai irtruputi nejaukiai. Žinoma, žmoniu patarl_ sako, kad rytasprotingesnis už vakara. Po nakties miego žmon_s dažnaipakeicia savo nuomone. Ar Bella žvelgs i mane skirtingaimiglotos dienos šviesoje? Ar pasirodysiu jai baisesnis neinakties tamsoje? Gal, kol ji miegojo, žiauri tiesa vis tik pasiek_jos samone? Ar dabar ji manes bijos?Mane šiek tiek ramino tai, kad praeita nakti jos sapnai buvoramus. Kai ji v_l ir v_l tar_ mano varda miegodama, nuolatnusišypsodavo. Daugiau nei viena karta ji praš_ manes likti suja... Negi šiandien tai nieko nebereikš?Laukiau susijaudines, klausydamasis garsu jos namo viduje:greitus, garsius žingsnius laiptuose,plyštancio traškauspopieriaus šiugždesi, šaldiklyje gulinciu produktu trynimasis,kai ji trinktel_jo šaldiklio ir šaldytuvo durel_mis. Susidar_ispudis, kad Bella v_lavo ir labai skub_jo. Jaudinosi, trokšdamaatsidurti mokykloje? Ta mintis išspaud_ man šypsena v_lsužadindama vilti.Pažvelgiau i laikrodi. Supratau, isivaizduodamas, kad vien jaujos mašina suryja begale laiko, jog ji tikrai v_lavo.Bella išskub_jo iš namu, jos knygu krepšys slydo nuo peties,surištais i uodega plaukais, kurie jau sp_jo išsipešioti ir krito jaiant kaklo. Plonytis žalias megztinis, kuri ji šiandien vilk_jo,neapsaugojo jos nuo šalcio ir pamaciau, kaip jos peciaisudreb_jo nuo v_saus ir dr_gno ruko.Ilgas megztinis buvo jai per didelis, ji jame skendo. Jis sl_p_ josliekna kuna užmaskuodamas jo išlinkius ir paversdamas ja ibeforme mase. Man tai patiko ir tuo paciu troškau v_l išvystitaip jos kuna pabr_žianti vakarykšti m_lyna megztuka... Audinystiesiog lipo prie jos traukdamas žvilgsni, hipnotizuodamas,pabr_ždamas jos gležna kuna... M_lyna spalva tarsi vanduosruveno jos kunu...Bus geriau - daug geriau - jei aš pasistengsiu nukreipti savo

109

mintis nuo jos kuno liniju, buvau labai d_kingas ant joskybanciam ilgam megztiniui. Tur_jau vengti galimu klaidu, opati didžiausia klaida butu pasinerti i naujo alkio pojucius,susikaupiant ties jos lupomis... Jos oda... Jos kunu... Suvirp_jauvien nuo tokiu minciu. Alkis, kokio nejutau jau visa šimtmeti.Negal_jau sau leisti galvoti apie tai, kaip ja liesciau, nes tai buvoneimanoma.Aš ja sulaužyciau.Bella išl_k_ iš namu taip skub_dama, kad beveik prab_go promano mašina jos nepasteb_dama. O tada ji taip staigiai sustojo,kad jos keliai užsiblokavo taip garsiai, lyg kas butu užtaisesšautuva. Kai jos žvilgsnis apsistojo ties mano mašina akysplaciai išsipl_t_, krepšys nuslydo žemyn ranka.Iššokau iš mašinos visai nesistengdamas jud_ti žmoniškugreiciu, ap_jau aplink ir atv_riau jai dureles. Pasistengsiudaugiau niekada jos nenuvilti ir, kai busime tik dviese, butipaciu savimi.Ji tebespoksojo i mane negal_dama patik_ti, lyg prieš jos akisbuciau iš varl_s virtes i princa. O po to nuostaba jos akyse virto ikažka kita, ir aš daugiau nebebijojau - ar nebesitik_jau - kad pernakti jos jausmai mano atžvilgiu pasikeit_. Šiluma, jaudulys,susižav_jimas - visa tai perb_go jos dideles šokoladines akis.-Ar nor_tum šiandien pasivažin_ti su manimi?- Paklausiau.Priešingai, nei vakar vakare, ši karta palikau jai pasirinkima.Nuo šios akimirkos ji visada gal_s pasirinkti.-Taip, labai,- atsak_ ji ropšdamasi mašinos vidun be jokiosdvejon_s.Ar kada nors nustosiu didžiuotis tuo, kad ji išsirinko butentmane? Labai tuo abejojau.Lyg žaibas apib_gau mašina nekantraudamas prie jos prisijungti.Ji neparod_ nuostabos mano judesiu greitumu.Laim_, kuri mane užpludo, kai prie jos atsis_dau buvo tokiadidel_, kokios dar niekada nejauciau. Kad ir kaip besim_gauciaumeile ir supratimu tvyrojusiais musu šeimoje, kad ir kokiomispramogomis besižav_ciau šiame pasaulyje, aš dar niekadanesijutau toks laimingas. Netgi žinodamas, kad taip negerai, kadvisa tai blogai baigsis, aš negal_jau sulaikyti šypsenos savoveide.Mano švarkas buvo pakabintas ant jos s_dyn_s atramos. Maciaukaip ji i ji žvilgtel_jo.-Atvežiau tau švarka,- pasakiau. Tai buvo mano pretekstas, norsman jo ir nelabai reik_jo, kad nekviestas užvažiuociau pas ja širyta. Buvo šalta. Ji netur_jo švarkelio. Šis tas riteriško.-Nenur_ciau, kad peršaltum ar ko nors panašiai.-Aš nesu tokia trapi,- atsak_ ji žvelgdama man i smakra, lygnedristu sutikti mano žvilgsnio. Bet švarka apsivilko anksciau,nei teko ja paskatinti ar padrasinti.-Nejaugi?- Sumurm_jau sau po nosimi.Ji žvelg_ tiesiai i kelia kol aš važiavau mokyklos kryptimi.Kelioms sekund_ms isivyravo tyla. Tur_jau sužinoti apie kasukosi jos mintys šiandien ryta. Tarp musu ivyko tiek daugpasikeitimu nuo praeito karto, kai šviet_ saul_...-Kaip, nejaugi šiandien nebus klausimu lavinos?- Nerupestingubalsu paklausiau.Ji nusišypsojo atrodydama labai patenkinta, kad prad_jau tatema.-Ar mano klausimai tave erzina?-Ne taip labai, kaip tavo reakcijos.- Sažiningai atsakiau taip patjai nusišypsodamas.Jos lupu kampuciai nusviro.

110

-Aš blogai reaguoju?-Ne, tame ir visa problema. Tu taip lengvai su viskuo susitaikai -tai nenaturalu.- Vis dar n_ vieno riksmo. Kaip tai gal_jo butiimanoma?- Man labai smalsu, ka tu iš tiesu galvoji.Žinoma, viskas, ka ji dar_ ar atvirkšciai - nedar_ - žadino manosmalsuma.-Aš tau visada sakau tai, ka iš tiesu galvoju.-Tu perdedi.Jos dantys v_l prispaud_ lupa. Atrod_, kad ji nepasteb_davo taipdaranti, lyg tai butu nesamoningas refleksas nuo itampos.-Nelabai.Vien tu žodžiu pakako, kad mano smalsumas isisiaut_tu. Ka gi jigal_jo nuo manes sl_pti?-Pakankamai, kad išvestum mane iš proto.- Atsakiau.Ji padvejojo, po to tyliai sumurm_jo:-Tu nenori to gird_ti.Tur_jau kuri laika pamastyti, prisiminti visa vakarykšti pakalbi,kiekviena ištarta žodi, kad rasciau ryši. Gal tai užtruko taip ilgaitod_l, kad negal_jau isivaizduoti, jog buvo kažkas, ko ašnenor_ciau iš jos išgirsti. Ir staiga - gal d_l to, kad jos balse, kaipir praeita vakara, pasigirdo skausmas - aš supratau. Tik vienakarta aš jos prašiau daugiau man to nesakyti. "Niekada tonesakyk." Tada aš ja pravirkdžiau...Ar tai ir buvo jos paslaptis? Ji sl_p_ savo jausmus man? Ar tod_lfaktas, kad aš esu pabaisa, jai buvo nesvarbus? Ji tikrai galvojo,kad jau v_lu pakeisti jos jausmus?Neistengiau ištarti n_ žodžio, mano džiaugsmas ir skausmasbuvo pernelyg stiprus, kad gal_ciau išreikšti juos žodžiais,konfliktas tarp ju pernelyg laukinis, kad gal_ciau rasti išeiti.Mašinoje buvo tylu, b_go laikas, o aš tik klausiausi jos širdies irkv_pavimo.-O kur like tavo šeimos nariai?- Netik_tai paklaus_ ji.Giliai ikv_piau priimdamas jos kvapo suteikta skausma pirmakarta su pasitenkinimu suvokdamas, kad pradedu prie jopriprasti, ir nerupestingai atsakiau:-Jie išvažiavo Rozali mašina.- Tuo paciu metu pasistaciau savajai laisva vieta prie pat Rozali mašinos. Pasistengiau nusl_pti savošypsena kai pamaciau jos plat_jancias akis.- Inoringa, ar ne?-Oho, nieko sau. Kod_l ji važin_jasi su tavim, jeigu turi tai?Rozali sutiktu su Bellos reakcija... Jeigu tik butu objektyvesn_Bellos atžvilgiu, kas, ko gero, niekada nenutiks.-Kaip jau sakiau, tai gana inoringa. O mes šiaip jau stengiam_spernelyg nepasirodyti.-Tik nelabai jums sekasi.- Ištar_ Bella ir pratruko nuoširdžiujuoku.Skambus, nerupestingas jos juoko garsas sušild_ mano skruostair suk_l_ begale abejoniu mintyse.-Tai kod_l šiandien Rozali nutar_ pasirodyti?- Nustebo ji.-Argi tu dar nepasteb_jai? Šiuo metu aš nusižengiu visomstaisykl_ms.Mano atsakymas tur_jo nuskamb_ti gasdinanciau, tod_l Bella,žinoma, nusišypsojo.Kaip ir praeita vakara ji nepalauk_ kol jai atidarysiu dureles.Mokykloje tur_jau pasirodyti normalus - negal_jau jud_tipernelyg greitai, kad susp_ciau jas atverti - bet jai teks priprastileisti man elgtis mandagiai, ir priprasti prie to labai greitai.jau taip arti jos, kaip tik drisau, vis ieškodamas bet kokiupožymiu rodanciu, kad jai tai nepatinka. Du kartus jos rankapriart_jo prie manosios, bet tuoj pat atsitrauk_. Man pasirod_,kad ji nor_jo mane paliesti. Mano kv_pavimas patank_jo.

111

-Kod_l jus turite tokias mašinas, jeigu norite likti nepastebimi?-Beeidama paklaus_ ji.-Silpnyb_.- Prisipažinau.- Mums visiems labai patinka greitis.-Asmenyb_s,- sausu tonu sumurm_jo ji.Ji nepažvelg_ i mane, kad pamatytu mano atsakancia mimika."Ne... Negaliu patik_ti. Kaip, po galais, Bella tai sugeb_jo?Nesuprantama. Ir kod_l?"Džesikos mekenimas mintyse pasiek_ mano ausis. Stov_damapasisl_pusi nuo lietaus po valgyklos stogu, persimetusi per rankašilta palta, ji lauk_ Bellos. Iš nuostabos jos akys baig_ išlipti išorbitu.Po akimirkos Bella taip pat ja pasteb_jo. Kai ji pasteb_joDžesikos veido išraiška, jos skruostus nudaž_ raudonis.Džesikos mintys aiškiai atsispind_jo jos veide.-Ei, Džesika, aciu, kad prisiminei,- pasisveikino Bella. Ji išties_ranka i palta ir Džesika tyl_dama jai ji padav_.Tur_ciau buti mandagus su Bellos draugais, kokie jie bebutu.-Labas rytas, Džesika."Oho..."Džesikos akys išsipl_t_ dar placiau. Buvo keista ir linksma... Ir,jeigu jau atvirai, šiek tiek nejauku. Budamas šalia Bellos aštapau daug švelnesnis. Atrod_, kad daugiau niekas manesnebebijojo. Jeigu Emmetas išgirs apie tai, visa sekanti šimtmetijis iš manes tyciosis.-Aa... Sveikas.- Išsten_jo ji ir atsisuko i Bella išraiškingu veidu.-Pasimatysim matematikoje."Tur_si viska man papasakoti. Nepriimsiu jokiu atsisakymu.Detaliu. Noriu visu detaliu! Baisuoklis Edwardas Cullenas!Gyvenimas tikrai neteisingas."Bella tvirtai suspaud_ lupas.-Taip, pasimatysim.Džesikos mintys sukosi atominiu greiciu kol nueidama ji visžvilgciojo tai i Bella, tai i mane."Visa istorija. Nesutiksiu su mažiau. Ar praeita vakara jie buvosuplanave susitikti? Ar jie susitikin_ja? Kaip ilgai tai tesiasi?Kaip ji gal_jo nuo manes tai sl_pti? Ir kod_l ji nor_tu tai sl_pti?Tai netur_tu buti šiaip sau nuotykis - ji atrodo rimtai iklimpusi.Ar cia kas kita? Aš tai sužinosiu. Negaliu likti nesužinojusi.Ach, Swan... "Po to jos mintys tapo niuresn_s, bet vis dar sukosi apie Bella.Maciau, kaip ji isivaizdavo save Bellos vietoje. Ji v_l pasin_r_ ivulgarias fantazijas.Taip negal_jo buti. Ir vis tik... Aš to labai nor_jau...Pats sau neleidau to pripažinti. Kokiais dar blogais budais aštroškau ivelti Bella i šia istorija? Kuris iš ju taps jos mirtiesnuosprendžiu?Papurciau galva ir pasistengiau atsipalaiduoti.-Ka tu ruošiesi jai papasakoti?- Paklausiau Bellos.-Ei...- Išdidžiai atr_ž_ ji.- Maniau, kad tu negirdi mano minciu.-Negirdžiu,- pažvelgiau i ja labai nustebes, bandydamas suprastijos žodžius. Ak, mes ko gero pagalvojome tuo paciu metu apieta pati klausima. Hmmm... Man tai patiko.- Kaip bebutu,-pasakiau,- aš galiu gird_ti josios - ir ji ruošiasi taveiškamantin_ti.Bella suzirz_ ir leido mano švarkui nuslysti jai nuo peciu. Iškarto nesuvokiau, kad ji ruošiasi man ji atiduoti - juk aš toneprašiau, mane netgi džiugintu, jeigu ji ji pasilaikytu - o po tonebesp_jau pasiulyti jai pagalbos ji nusivelkant. Ji išties_ manšvarka ir prad_jo vilktis savaji nežiur_dama i mano ištiestasrankas, trokštancias jai pad_ti. Aš susiraukiau, bet labai greitai

112

pasistengiau susiimti, kol ji nieko nepasteb_jo.-Taigi, ka ketini jai pasakoti?- Paskatinau ja.-Gal truputi pad_tum? Ka ji nori sužinoti?Nusišypsojau ir papurciau galva. Nor_jau sužinoti, ka ji iš tiesugalvojo.-Taip nesažininga.Jos akys prisimerk_.-Ne, nesažininga yra tai, kad tu viska žinai ir nenori tuopasidalinti.Taip. Jai nepatiko, kai medalis tur_davo dvi puses.Mes pri_jome jos klas_s duris - tur_jau prisiversti ja palikti. Manbuvo idomu, ka pagalvotu ponia Cop, jeigu aš sukeisciau savotvarkarašti ir pereiciau i anglu kalba viena valanda anksciau...Susikaupk. Aš gal_jau likti sažiningas.-Ji nori sužinoti ar mes susitikin_jame...- Ištariau labai l_tai.- Irji nori žinoti, ka tu man jauti.Jos akys buvo placiai atmerktos, ne nustebusios, bet gudrios. Josman buvo puikiai iskaitomos. Ji vaidino nekalta.-Tokios tokel_s,- sumurm_jo,- ka tur_ciau jai atsakyti?-Hmmm.- Ji visada steng_si išpešti iš manes daugiau, neiatskleisdavo pati. Susimasciau kaip jai atsakyti. Lengvai nuoruko sudr_kusi vieniša jos plauku sruoga nukrito ant peties irapsisuko aplink jos kakla, juokingai pasl_pta bjaurausmegztinio. Pažvelgiau i ja... Nužvelgiau kitas pasl_ptas jos kunoformas...Aš atsargiai pasiekiau neklusnia sruoga nepaliesdamas jos odos- rytas buvo pakankamai v_sus ir be mano prisikietimu - irnubraukiau ja atgal, kad daugiau neatkreiptu mano d_mesio.Prisiminiau, kaip Maikas Njutonas liet_ jos plaukus ir nuo tuprisiminimu mano dantys tvirtai susikando. Tada ji greitai nuojo atsitrauk_. Dabar jos reakcija buvo visiškai kitokia. Vietoj to,kad atsitrauktu, jos akys išsipl_t_, skruostus užpludo raudonis irširdis pasileido šuoliais.Pasistengiau nusl_pti šypsena atsakydamas:-Aš manau... Tu gali atsakyti teigiamai i pirmaji klausima...Jeigu neprieštarauji.- Jos pasirinkimas. Visada leisti jaipasirinkti.- Tai paprasciau nei bet koks paaiškinimas.-Neprieštarauju.- Sušnibžd_jo ji. Jos širdis vis dar neatgavonormalaus ritmo.-O kas d_l antrojo klausimo...- Dabar jau nebeistengiau nusl_ptišypsenos.- Na, i ji atsakymo aš ir pats pasiklausysiu.Leisk Bellai tai suvirškinti. Užspaudžiau juoko priepuoli, kaipamaciau siauba apimant jos veida.Greitai apsisukau, kol ji dar nesp_jo užduoti kitu klausimu. Manbuvo labai sunku nesuteikti jai visko, ko tik ji nepaprašytu. Ir ašnor_jau išgirsti jos mintis, ne savasias.-Pasimatysim per pietu pertrauka,- mestel_jau jai per peti - tikpretekstas isitikinti, kad ji vis dar žvelg_ i mane placiaiatmerktomis akimis, iš nuostabos praverta burna. Nusisukau irnusikvatojau.Kai _jau savo pus_n mane supo begal_ nustebusiu ir šokiruotuminciu, žvilgsniu, šokin_janciu nuo nustebusio Bellos veido priemano patenkintos išraiškos. Beveik nekreipiau i juos d_mesio.Niekaip neistengiau susikaupti. Buvo labai sunku perk_lin_tip_das leistinu greiciu. Troškau b_gti - tikrai b_gti - taip greitai,kad tapciau nematomu, taip greitai, kad jausciausi skrendantis.Viena mano dalis jau skrido.Ieidamas i savo klase užsimeciau švarka leisdamas maneapgaubti jos kvapui. Dabar aš degsiu - leisiu kvapui manepriblokšti - v_liau, kai susitiksime per pertrauka, man bus

113

lengviau buti šalia jos...Buvo visai neblogai, kad mano mokytoja nebesivargindavokviesti manes prie lentos. Šiandien gal_jo buti diena, kai jiegal_tu mane prigauti - nesusikaupusi ir nerandanti atsakymu. Širyta mano mintys buvo begal_je vietu vienu metu, klas_je s_d_jotik mano kunas.Žinoma, aš steb_jau Bella. Tai jau tampa naturalu - taip iprasta,kaip ir kv_puoti. Gird_jau jos pokalbi su nusivylusiu MaikuNjutonu. Ji greitai nusuko pokalbi Džesikos kryptimi ir aš taipplaciai išsiviepiau, kad Robas Sojeris, s_dintis man iš dešin_s,atšoko ir susmigo i savo k_de."Uch... Baisokas."Na, nors visiškai visko nepraradau.Pernelyg nesusikaupdamas steb_jau Džesika, ruošiancia savoklausimus Bellai. Vos vos gal_jau susilaikyti belaukdamasketvirtos pamokos, susijaudines, susierzines, lyg maža mergait_krentanti iš smalsumo.Tuo paciu metu klausiausi Andželos V_ber.Nepamiršau d_kingumo, kuri jai jauciau. Visu pirma už tai, kadji visada galvojo apie Bella tik gerai ir maloniai, o po to už jospagalba vakar vakare. Visa ryta klausiausi jos minciu nor_damasišgirsti, ko ji troško, rasti buda jai atsid_koti. Buvau tikras, kadtai bus gana lengva. Kaip ir visi kiti žmon_s ji tur_tu nor_tikokio nors užsi_mimo ar žaisliuko. Gal netgi keleto. Ašanonimiškai jai tai pristatyciau.Bet Andžela buvo tokia pat paprasta savo mintyse, kaip ir Bella.Kaip paaugl_ ji buvo keistai patenkinta savo gyvenimu.Laiminga. Gal tai ir buvo jos neiprasto gerumo priežastis - jibuvo viena iš tu žmoniu, kurie tur_jo viska, ko nor_jo, ir nor_jovisko, ka tur_jo? Kai ji nebudavo susikaupusi ties mokytojaisarba savo užrašais, ji galvodavo apie savo broliukus dvynius,kaip sekanti savaitgali gal_tu nusivesti juos i papludimi,susitaikydama su ju energingumu su suaugusio žmogauskantrybe. Ji dažnai jais rupindavosi nelaukdama jokiod_kingumo. Tai buvo labai švelnu iš jos pus_s...Bet n_ trupucio man nepad_jo.Juk tur_jo buti kažkas, ko ji nor_tu. Aš ir toliau ja steb_siu. Tikkiek v_liau. Buvo Bellos bendros pamokos su Džesika pradžia.Aš nežiur_jau kur einu ir automatiškai patraukiau i anglu kalbospamoka. Džesika jau s_d_jo pasiruošusi savo vietoje, nekantriaitrepsendama koja ir laukdama Bellos.Kai atsis_dau i suola savo pamokoje, aš visiškai sustingau.Tur_jau pats sau priminti retkarciais pasimuistyti. Elgtis kaipkiti. Tai buvo sud_tinga, aš iš visu j_gu klausiausi Džesikosminciu. Aš tik_jausi, kad ji tikrai pasistengs ir aš gal_siu beveikvisa laika matyti Bellos veida per jos mintis. Džesikostrepsenimas dar patank_jo, kai Bella i_jo i klase."Ji atrodo... Paniurusi. Kod_l? Gal iš tikro su Edwardu Cullenuniekas nevyksta? Tai butu tikras nusivylimas. Išskyrus... Tokiuatveju jis vis dar butu laisvas... Jeigu jis staiga susidom_tupasimatymais, aš neprieštarauciau..."Bellos veidas visai neatrod_ paniures, jis atrod_ nenusiteikestardymui. Ji buvo susirupinusi - ji puikiai žinojo, kad ašklausysiuosi ju pokalbio. Pats sau nusišypsojau.-Papasakok man viska nuo pradžiu,- pratar_ Džesika kol Belladar tebekabino savo švarkeli ant k_d_s atramos. Ji jud_jo labail_tai, netgi nenoriai."Och, ji tokia l_ta. Gal pereikim iš karto prie pikantišku detaliu."-Ka tu nori sužinoti?- Paklaus_ Bella atsis_sdama irsustingdama.

114

-Kas nutiko vakar vakare?-Jis nusived_ mane pavakarieniauti ir parvež_ namo."O po to? Nagi, juk turi buti dar kažkas! Žinau, kad ji meluoja.Aš ja išprovokuosiu."-Kaip tu taip greitai parsiradai namo?Pamaciau kaip Bella pavart_ akis žiur_dama i Džesika.-Jis vairuoja kaip paš_les. Aš buvau pašiurpusi iš baim_s.Ji išspaud_ man skirta šypsena ir aš nesusilaikes garsiainusikvatojau pertraukdamas pono Meisono kalba. Pasistengiauužmaskuoti tai kosuliu, bet niekas klas_je manimi nepatik_jo.Ponas Meisonas mestel_jo man susierzinusi žvilgsni, bet aš netnesistengiau prigauti jo minciu, buvau pernelyg susitelkes tiesDžesika."Uch... Atrodo, kad ji sako tiesa. Kod_l ji vercia mane viska išjos traukti j_ga? Jeigu tai buciau buvusi aš, pasakociau visiemsviska garsiai."-Ar tai buvo lyg pasimatymas - tu prašei jo tave ten sutikti?Džesika steb_jo Bellos veida užplustancia nuostaba ir baisiainusivyl_ akivaizdžiu jos nustebimu.-Ne, aš buvau labai nustebusi ji susitikdama,- atsak_ jai Bella."Kas cia darosi??"-Bet šiandien jis tave atvež_ i mokykla.- "Butinai turi buti darkas nors."-Taip, tai taip pat buvo siurprizas, jis pasteb_jo, kad vakar ašnetur_jau švarkelio."Tai tikrai visai nejuokinga ir neidomu."- V_l nusivylusipagalvojo Džesika.Man jau prad_jo atsibosti Džesikos klausimu lavina. Nor_jauišgirsti ka nors, ko dar nežinojau. Tik_jausi, kad ji nebus tokianusivylusi, kad praleistu klausimus, kuriu taip laukiau.-Ar jus kur nors v_l kartu eisit?- Paklaus_ Džesika.-Jis pasisiul_ nuvežti mane i Sietla šeštadieni galvodamas, kadmano mašina nedatrauks, Ar tai skaitosi?"Hmm. Aišku, jis stengiasi gauti pasimatyma... Na, tikiuosi, jisbent jau ja pasirupins. Jei nieko n_ra iš jos pus_s, tikrai tur_tubuti kas nors iš jo. Kaip taip gali buti? Bella tikrai išprot_jusi."-Taip.- Atsak_ i Bellos klausima Džesika.-Na, tuomet,- pri_jo išvados Bella,- taip.-Oho... Edwardas Cullenas.- "Patinka jai tai ar ne, bet taisvarbiausias rodiklis."-Taip, žinau...- Atsiduso Bella.Jos balso tonas Džesika paskatino."Galu gale, nuskamb_jo taip, lyg ji tik dabar prad_tu suprasti. Jituri suvokti..."-Palauk!- Staiga sušuko Džesika prisimindama savo pagrindiniklausima.- Ar jis tave pabuciavo?"Taip, prašau, atsakyk man taip. O po to nupasakok kiekvienasekunde."-Ne.- Atsak_ Bella nuleisdama akis i savo rankas.- Jis ne toks..."Velnias. O buciau nor_jusi... Cha, atrodo, ji taip pat nor_tu..."Aš suvirp_jau. Bella atrod_ tikrai nusiminusi, bet tai negal_jobuti d_l priežasciu, apie kurias galvojo Džesika. Ji negal_jo tonor_ti. Tik ne žinodama tai, ka ji žinojo. Ji negal_jo nor_tiatsidurti taip arti mano dantu. Ji juk žinojo, kad aš turiu iltis.Sudreb_jau.-Ar tu manai, kad gal ateinanti šeštadieni?- Nutes_ Džesika.Bella atrod_ dar labiau sutrikusi, kai atsak_:-Tikrai tuo abejoju."Taip, ji tikrai to nori. Cia jau jai nepasisek_."Ar tod_l, kad aš žvelgiau i viska per Džesikos nuomone, man

115

pasirod_, jog ji teisi?Trumpa sekund_s dali mane atitrauk_ mintis, nors tai ir buvoneimanoma, ka aš pajusciau bandydamas ja pabuciuoti. Manolupos, prigludusios prie jos lupu... Šaltis prie šilumos...O po to ji miršta.Kruptel_jes papurciau galva ir pasistengiau susikaupti.-Apie ka jus šnek_jot_s?- "Tu bent su juo šnek_jai, ar jam irgireik_jo lyg repl_mis traukti iš taves informacija?"Aš v_l nusišypsojau. Džesika nebuvo labai toli nuo tiesos.-Nežinau, Džesika, apie daug ka. Truputi apie anglu kalbosrašini.Tiesa sakant, labai mažai. Mano šypsena išplat_jo."Nagi, Bella."-Prašau, Bella, na duok man nors truputi smulkmenu.Kuri laika Bella mast_.-Na, gerai. Galiu tau kai ka papasakoti. Tau reik_jo pamatyti,kaip su juo flirtavo padav_ja - ji tikrai steng_si. O jis i janekreip_ jokio d_mesio.Kokia keista smulkmena ji nutar_ pasidalinti. Mane nustebino,kad Bella tai pasteb_jo. Tai buvo smulkmena, negalinti privestiprie jokiu pasekmiu."Idomu."-Tai geras ženklas. Ar ji buvo graži?Hmm. Džesika galvojo apie tai daugiau, nei to tik_jausi. Tai, kogero, mergaiciu dalykai.-Labai,- atsak_ Bella,- kokiu dvidešimties ar devyniolikos.Džesika trumpam nuklydo i prisiminimus apie jos ir Maikopasimatyma pirmadieni, kai Maikas pernelyg žvalg_si ipadav_ja, kuri, jos manymu, netgi nebuvo patraukli. Jipasisteng_ nustumti prisiminimus i šali, nusl_pti savosusierzinima ir grižti prie Bellos istorijos.-Tai netgi dar geriau. Tu jam patinki.-Ir aš taip manau.- Labai l_tai ištar_ Bella, o aš jau s_d_jau tikant savo k_d_s kraštelio vis ar sustingusiu kunu.- Bet sunkupasakyti, jis toks paslaptingas.Ko gero aš nebuvau taip akivaizdžiai permatomas irnesikontroliuojantis, kaip maniau. Vis tik... Ji juk tokia pastabi...Kaip ji gal_jo nesuprasti, kad aš esu ja isimyl_jes? Aš perb_gaumintimis per musu pokalbi ir nusisteb_jau, kaip aš jai tonepasakiau garsiai? Man atrod_, kad viso musu pokalbio metušis suvokimas kab_jo virš musu galvu, kad kiekvienas musužodis buvo ištartas tame kontekste."Oho. Kaip ji sugeb_jo s_d_ti šalia vyriško gražuolio modeliopavyzdžio ir paprasciausiai šnek_tis?"-Nežinau iš kur pas tave tiek drasos, kad pasiliktum su juoviena,- Pasak_ garsiai Džesika.Bellos veida perb_go nuostaba.-Kod_l?"Kokia keista reakcija. Kaip ji isivaizduoja, ka aš pagalvojau?-Jis toks..."Koks butu teisingas žodis?"-Trikdantis. Aš nežinau, ka gal_ciau jam pasakyti."Aš šiandien vos sugeb_jau prisiminti anglu kalba, o juk jistepasak_ labas rytas. Aš, ko gero, pasirodžiau visiška idiot_."Bella nusišypsojo.-Na, kartais ir aš sutrinku kai jis sukiojasi netoliese.Ji ko gero taip pasak_, kad Džesika pasijustu geriau. Darniekada nemaciau žmogaus, kuris sutriktu mažiau už ja manokompanijoje.-Ak, gerai,- truputi nusiramino Džesika,- jis toks neitik_tinai

116

išdidus.Staiga Bellos veido išraiška sugriežt_jo. Jos akys sublizg_jo kaiptais atvejais, kai ji pajusdavo neteisybe. Džesika n_ nepasteb_jojos išraiškos pasiketimo.-Jis turi daug daugiau nei tai,- šaltai atsak_ Bella."Oooo. Tai jau kažkur nuves."-Tikrai? Kaip ka?Bella trumpam prikando lupa.-Negaliu tiksliai tai paaiškinti.- Pagaliau sumurm_jo.- Bet joišor_ toli gražu neprilygsta jo vidin_ms savyb_ms.- Ji nusisukonuo Džesikos ir isižiur_jo i kažka tolimo.Emocijos, kurias pajutau po jos žodžiu, prilygo toms, kuriasman sukeldavo Karlailo ir Esm_jos mintys, kai jie galvodavo,kad aš nusipelniau laim_s. Jos buvo panašios, bet daug stipren_s,visa apimancios."Pasilaikyk tai kvailesniems - nieko n_ra geriau už jo veida. Odar koks kunas, Swan!"-Negi tai imanoma?Bella neatsisuko. Ji ir toliau žvelg_ i toli ignoruodama Džesika."Normalus žmogus jau butu ištirpes. Gal reik_tu uždavin_tipaprastesnius klausimus. Lyg kalb_ciau su aukle, haha."-Taigi, tau jis patinka, ar ne?Aš v_l buvau isitempes.Bella atsak_ neatsisukdama i Džesika.-Taip.-Turiu omenyje, jis tau tikrai patinka?-Taip."Tik pažiur_k i ta raudoni!"Žiur_jau.-Kaip smarkiai jis tau patinka?Anglu kalbos klas_je gal_jo prasid_ti gaisras, aš jo nebuciaupasteb_jes.Bellos veidas dabar buvo skaisciai raudonas - beveik gal_jaujausti jo karšti per Džesikos mintis.-Pernelyg smarkiai.- Sušnibžd_jo ji.- Daug labiau, nei jampatinku aš. Bet cia aš nieko negaliu pakeisti."Velnias. Ko ka tik paklaus_ ponas Varneris?"-Hmm, kuris numeris, pone Varneri?Buvo labai gerai, kad kol kas Džesika nebegal_jo tardyti Bellos.Man reik_jo minut_s laiko.Ka, d_l visu šventu, ta mergait_ sau isivaizdavo? Labiau, neijam patinku aš? Iš kur ji sugeb_jo ištraukti tokia nesamone? Ašcia nieko negaliu pakeisti? Ka tai tur_tu reikšti? Niekaipnegal_jau rasti logiško paaiškinimo jos žodžiams. Jie buvopraktiškai beprasmiški.Regis aš nieko nebepaj_giau suprasti. Akivaizdus dalykai,logiški dalykai kažkokiu budu visiškai persiversdavo pasieke jossmegenis.Labiau, nei jam patinku aš. Gal vis tik tur_ciau palauktiskambucio.Grieždamas dantimis žiur_jau i laikrodi. Kaip imanoma, kadnemirtingajam minut_s atrodytu tokios beviltiškai ilgos?Atidžiai sekiau visa pono Varnerio matematikos pamoka.Gird_jau daugiau iš jo, nei iš savo pamokos. Bella ir Džesikadaugiau nebesišnek_jo. Bet kartais Džesika užmesdavo akiBellos pus_n, ir vienu momentu ji v_l buvo išpilta raudonio bejokiu akivaizdžiu priežasciu.Man atrod_, kad pietu pertrauka niekada neprasid_s.Nebuvau tikras ar Džesikai pavyks išpešti dar kelis klausimus, ikuriuos troškau žinoti atsakymus, iš Bellos. Ir neapsirikau. Bella

117

buvo greitesn_. Kai nuskamb_jo skambutis, ji greitai pasisuko iDžesika ir pasak_:-Per anglu pamoka Maikas klaus_ manes, ar tu ka nors pasakojaiapie pirmadienio vakara.- Jos lupas išlenk_ šypsena. Aš puikiaija supratau - geriausia gynyba buvo puolimas.-Maikas klausin_jo apie mane?- Džesikos mintis nušviet_džiaugsmas, nebeliko joms iprasto niurumo.- Gal juokauji? Katu jam atsakei?-Pasakiau jam, kad tu pasakojai, jog buvo labai linksma, ir jisatrod_ labai patenkintas.-Pasakyk man tiksliai ko jis klaus_ ir ka tu atsakei.Man tapo aišku, kad šiandien daugiau naudos iš Džesikos nebus.Bella placiai šypsojosi lyg jos galvoje suktusi tokios pat mintys.Lyg ji butu laim_jusi pirma partija.Na ka gi, palauksiu pietu pertraukos. Aš iš jos išgausiuatsakymus lengviau už Džesika, tuo buvau tikras.Man sunkiai sek_si vis nepatikrinti Džesikos minciu per visaketvirtaja pamoka. Netur_jau kantryb_s klausytis jos aps_stuminciu apie Maika. Per pastarasias dvi savaites jis jau prad_joišlysti man per gerkle. Gal_jo džiaugtis, kad jis vis dar gyvas. Ašapatiškai _jau šalia Alis_s per sporto sale. Visada taipjud_davome, kai tekdavo sportuoti su žmon_mis. Žinoma, jibuvo mano partner_. Tai buvo pirma diena, kai žaid_mebadmintona. Aš linktel_jau, kai mano raket_ l_tai paliet_plunksna ir nuskrido kiton pus_n. Buvo tikrai nuobodu. Laurynabuvo kitoje pus_je, ji nesugeb_jo atmušti. Alis_nuobodžiaudama žaid_ su savo rakete...Mes visi nekent_me sporto, ypac Emmetas. Šie žaidimai kirtosisu jo asmenine filosofija. Šiandien sporto pamoka atrod_blogiau nei visuomet - aš buvau toks pat susierzines kaipir Emmetas.Treneris sušvilp_ pranešdamas mums pamokos pabaiga kaip tiktuo momentu, kai aš jau buvau bepratrukstas. Buvau juokingaijam d_kingas, kad jis steng_si išvengti pietu pertraukos - jislaik_si r_žimo - stengdamasis dingti iš mokyklos anksciau, neipo ora pasklis kvapai iš valgyklos. Žinojau, kad jis eis iužkandine ir užsisakys riebius pietus pats sau pasižad_damas,kad nuo rytdienos tikrai laikysis r_žimo.Tai suteik_ man reikiamo laiko, kad pasirodyciau priematematikos klas_s anksciau, nei nuskamb_jo skambutis."Pasim_gauk,"- pagalvojo Alis_,- "liko pakent_ti tik keliasdienas. Itariu, kad neperduosi Bellai mano link_jimu."Prarasdamas kantrybe papurciau galva. Ar mes visi mintyseesame tokie savimi patenkinti?"Tiesa, bus saul_tas savaitgalis. Gal nor_tum pakeisti savoplanus."Linktel_jau neatsisukdamas i ja , eidamas i priešinga puse.Savimi patenkinti, bet visiškai nenaudingi.Laukdamas pasir_miau prie sienos šalia jos klas_s. Buvau taiparti, kad gal_jau gird_ti ne tik Džesikos mintis, bet ir jos garsubalsa kitoje sienos pus_je.-Šiandien tu nes_d_si prie stalo kartu su mumis, ar ne?- "Jiatrodo kažkaip... Nudžiugusi. Galiu lažintis, kad vyksta kažkasdaugiau, nei ji man sak_."-Nemanau,- atsak_ Bella keistai neužtikrintu balsu.Negi nebuvau jai pažad_jes, kad valgysime kartu? Apie ka jigalvojo?Jos kartu iš_jo iš klas_s ir abi išpl_t_ akis pamaciusios mane. Betgal_jau gird_ti tik Džesikos mintis."Oho, gražiai elgiasi. Esu tikra, kad vyksta kažkas daugiau nei ji

118

man pasakojo. Gal reik_tu šiandien vakare jai paskambinti. Ogal nereik_tu jos skatinti. Tikiuosi, kad greitai ji jam atsibos.Maikas mielas, bet..."-Pasimatysim v_liau, Bella.Bella _jo šalia manes retkarciais sustodama, vis darnepasitik_dama. Jos skruostai buvo nusidaže gražia rausvaspalva.Dabar jau pakankamai ja pažinojau, kad supraciau, jog už šiodvejojimo n_ra baim_s. Manau, kad taip elg_si d_l kažkokiosprarajos kuria ji sau isivaizdavo tarp jos jausmu ir manuju.Labiau nei jam patinku aš. Kažkoks absurdas.-Labas,- sušnibžd_jau jai.-Sveikas,- pratar_ ir jos veidas nušvito.Neatrod_, kad ji nor_tu ka nors pridurti, tod_l sutikau su josnorais ir iki valgyklos _jome tyl_dami.O švarkas suveik_ - dabar iškesti jos kvapa buvo šiek tieklengviau. Tai buvo tik skausmas, prie kurio jau prad_jaupriprasti. Gal_jau nekreipti i ji d_mesio daug lengviau, nei kadabuciau pagalvojes, kad tai imanoma.Kol lauk_me eil_je, Bella negal_jo nurimti. Jos pirštai vis žaid_su užtrauktukais, ji nervingai tryp_ nuo vienos kojos ant kitos. Jidažnai žvilgciojo i mane, bet kai pakeldavau akis ji nuleisdavosavasias lyg susidrov_jusi. Ar tod_l, kad kiti mokiniai mussteb_jo? Gal ji gal_jo gird_ti ju garsius šnibždesius - šiandientiek mintys, tiek žodžiai sukosi apie mus.O galbut iš mano veido išraiškos ji suprato, kad pateko i b_da.Ji nepratar_ n_ žodžio kol aš d_jau produktus ant jos pad_klo. Ašnežinojau, ka ji m_go ( kol kas ), tod_l d_jau visko po truputi.-Ka tu cia išdarin_ji?- Sušnibžd_jo ji.- Negi tu dedi visa tai man?Papurciau galva ir parodžiau jai užsakymu lapeli:-Pus_ bus man.Ji kilstel_jo viena antaki, bet susilaik_ nuo komentaru kol mes_jome atsis_sti prie to paties stalo, prie kurio s_d_jome praeitasavaite prieš nevykusi kraujo testo bandyma. Atrod_, kad taiivyko daug seniau nei prieš kelias dienas. Dabar viskas buvokitaip.Ji atsis_do prieš mane. Pastumiau pad_kla link jos:-Imk, ko tau norisi.- Paskatinau.Ji pasi_m_ obuoli ir parad_jo žaisti juo savo rankose, jos veidepasirod_ keista išraiška.-Man smalsu.Koks siurprizas.-Ka tu darytum, jei kas nors mestu tau iššuki valgiui?- Paklaus_ji tyliu balsu, kad aplink s_dintys žmon_s negal_tu musu išgirsti.Nemirtinguju klausa buvo kitas reikalas, jeigu tik jie klaus_si.Ko gero, man reik_jo nors kažkiek jiems prasitarti truputianksciau...-Tau visuomet smalsu...- Nusiskundžiau. Och. Na, gerai. Juk iranksciau man buvo teke valgyti maista. Tai buvo vaidinimodalis. Labai nemaloni dalis.Pasiekiau ranka artimiausio produkto ir žvelgiau tiesiai jai i akisatsikasdamas maža kasneli to, kas tai bebutu. Nežiur_damas.Negal_jau nusp_ti, kas tai buvo. Kažkas riebaus, minkšto iratstumiancio, kaip ir visas žmoniu maistas. L_tai pakramciau irnurijau stengdamasis išlaikyti lygu veida. Maisto gniužulasnepatogiai nugarm_jo mano gerkle. Linktel_jaususimastydamas, kaip reik_s v_liau ji iš ten ištraukti. Šlykštu.Šokas atsispind_jo Bellos veide. Padariau jai ispudi.Man kilo noras atsidusti.-Jeigu kas nors tau mestu iššuki suvalgyti sauja žem_s, juk

119

gal_tum, ar ne?Ji surauk_ nosi ir nusišypsojo.-Tiesa sakant, viena karta taip ir nutiko... Nebuvo taip blogai.Nusijuokiau.-Kažkod_l nenustebinai."Jie atrodo labai intymiai. išraiškinga kunu kalba. Po to Bellaiviska paaiškinsiu. Jis palinkes prie jos taip, kaip ir turi buti.Jeigu ja domisi. Atrodo, kad domisi. Jis atrodo toks... Tobulas.Hmm."- Džesika linktel_jo.Aš pak_liau akis i Džesika - ji nervingai nusisuko kažkasumurm_dama šalia s_dinciai mergaitei."Ne... Geriau jau Maikas. Realyb_, ne fantazija."-Džesika analizuoja kiekviena mano judesi,- informavau Bella,-v_liau ji tau smulkiai paaiškins visas detales.Pastumiau link jos pad_kla - supratau, kad tai buvo pica -svarstydamas, kaip cia geriau prad_jus. Susierzinimas vis augomanyje nuolat prisimenant jos žodžius: Labiau nei jam patinkuaš. Ir aš cia nieko negaliu pakeisti.Ji pasi_m_ gabaliuka tos pacios picos. Mane sužav_jo jospasitik_jimas manimi. Be abejo, ji nežinojo, kad aš buvaunuodingas - bet valgyti ta pati maista jai nepakenks. Vis tik ašnesitik_jau, kad ji šitaip su manimi elgsis. Lyg aš nebuciauskirtingas. Ji elg_si, lyg tai butu normalu, visada tik teigiamai.Prad_siu nuo geriausio.-Taigi, padav_ja buvo graži, ar ne?Ji v_l kilstel_jo antaki.-Tu tikrai nepasteb_jai?Lyg bet kuri moteris gal_tu nukreipti mano d_mesi nuo Bellos.V_l absurdiška.-Ne. Nekreipiau i ja d_mesio. Mano galvoje tuo metu buvopernelyg daug minciu.- Viena iš ju buvo apie prie jos kunoprigludusi m_lyna megztuka...Tikrai gerai, kad šiandien ji vilk_jo ta baisu megztini.-Vargš_ mergina,- šypsodamasi atsak_ Bella.Jai patiko, kad aš nesusidom_jau padav_ja. Labai gerai gal_jautai suprasti. Kiek kartu aš isivaizdavau Maika Njutona kartu suja biologijos pamokoje?Negi ji gal_jo nuoširdžiai tik_ti, kad jos jausmai, septyniolikostrumpu metu vaisius, gal_jo buti stipresni už nemirtingojo aistra,besikaupusia manyje visa pastaraji šimtmeti?-Vienas dalykas, kuri tu pasakei Džesikai...- Neistengiauišlaikyti nerupestingo balso.- Na, jis mane erzina.Ji staiga per_jo i savigyna.-Manes nestebina, kad tu išgirdai kažka, kas tau nepatiko. Tužinai kas sakoma apie tuos, kas klausosi už duru.Apie juos sakoma, kad jie niekada neišgirsta gero apie juospacius.-Bet aš tave persp_jau, kad klausysiuosi,- priminiau jai.-O aš tave persp_jau, kad tu nenor_si žinoti visko, ka aš galvoju.Ak, ji ir v_l galvojo apie ta akimirka, kai ja pravirkdžiau. Maneužpludes skausmas ir gailestis paplonino mano balsa.-Taip, tu persp_jai. Vis tik tu ne visiškai teisi. Aš noriu žinoti,apie ka tu galvoji - visiškai viska. Aš tik nor_ciau... Kad tunegalvotum kai kuriu dalyku.Dar daugiau pusiau melo, pusiau tiesos. Žinojau, kad netur_ciaunor_ti, jog ji rupintusi manimi. Bet nor_jau. Žinoma, kadnor_jau.-Cia tai tikrai didelis skirtumas,- atšov_ ji.-Kol kas tai nelabai svarbu.-O kas tada svarbu?

120

Ji palinko link manes, jos ranka pakilo ir apgl_b_ jos kakla.Pažvelgiau i jos judesi - jis prikaust_ mano d_mesi. Kokia švelnitur_tu buti jos oda...Susikaupk, pats sau isakiau.-Ar tu tikrai galvoji, kad aš tau rupiu labiau nei tu man?-Paklausiau. Šie žodžiai man pasirod_ juokingi, beveikneimanomi.Jos akys išsipl_t_, ji nustojo kv_puoti. Po to ji mirkciodamanusisuko i šali. L_tai ikv_p_ oro.-Tu ir v_l tai darai,- sumurm_jo.-Ka darau?-Apžavi mane.- Pripažino ji sutikdama mano žvilgsni.-Ak.- Nebuvau visai tikras, ka tur_ciau daryti šiuo atveju. Ne tai,kad nebuvau tikras, jog nenor_jau jos apžav_ti. Aš vis darneistengiau suvokti, kad gal_jau tai padaryti. Bet tai n_ kieknepad_jo musu pokalbio eigai.-Tai ne tavo kalt_,- paguod_ ji mane,- bet aš nieko su tuo negaliupadaryti.-Ar tu ruošiesi atsakyti i mano klausima?- Paklausiau.Ji isispoksojo i stala.-Taip.Tai viskas, ka ji pasak_.-Taip, tu ruošiesi atsakyti, ar taip, tu tikrai taip galvoji?-Nekantriai perklausiau.-Taip, aš tikrai taip galvoju.- Atsak_ ji vis dar nežiur_dama imane. Jos balse pasigirdo liudesys. Ji v_l paraudo ir jos dantysprigludo prie apatin_s lupos.Staiga aš supratau, kad jai buvo labai sunku tai pripažinti, nes jitikrai tuo tik_jo. Ir aš buvau toks pat bailys kaip ir Maikas,prašydamas jos atskleisti man savo jausmus ir neatskleisdamasjai savuju. Buvo visiškai nesvarbu, kad aš puikiai žinojau, kajauciau. Aš jai to nepasakiau, neturiu jokio pasiteisinimo.-Tu klysti,- pasakiau. Nor_jau, kad mano balse ji išgirstušvelnuma.Bella pažvelg_ i mane placiomis akimis kurios nieko nesak_.-Tu negali to žinoti,- sušnibžd_jo ji.Ji galvojo, kad aš neivertinau jos jausmu, nes negal_jau gird_tijos minciu. Bet tiesa buvo ta, kad tai ji neivertino manuju.-Kod_l taip manai?- Nustebau.Ji v_l žiur_jo i mane, tarp jos antakiu buvo susimetusi raukšlel_,ji kandžiojo lupa. Jau tukstantaji karta troškau gal_ti išgirsti josmintis.Aš jau susiruošiau maldauti jos, kad atskleistu savo mintis, kai jikilstel_jo viršun viena piršta.-Leisk man pagalvoti.- Papraš_.Gal_jau pabuti kantrus tol, kol ji surikiuos savo mintis.Arba gal_jau apsimesti kantriu.Ji suspaud_ rankas supindama ir išpindama savo pirštus. Kai jiprabilo, ji vis dar žiur_jo i savo rankas, lyg jos priklausytu kamnors kitam.-Na, nekalbant apie akivaizduma,- sumurm_jo ji,- kartais...Negaliu buti tuo tikra - aš juk nemoku skaityti minciu - betkartais atrodo, lyg tu stengtumeisi atsisveikinti kai kalbi apie kanors kita.- Ji nepak_l_ akiu.Ji tai pasteb_jo, kaip gi kitaip. Ar ji suvok_, kad mane cia laik_tik silpnyb_ ir savanaudiškumas? Ar ji d_l to steng_si mažiauapie mane galvoti?-Nuovoku,- iškv_piau. O tada su pasibais_jimu pamaciauskausma užliejant jos veida. Paskub_jau paneigti jos mintis:-Vis tik butent tod_l tu ir klysti,- pratariau ir užsikirtau

121

prisimindamas pirmus jos paaiškinimo žodžius. Jie manesuerzino, nes nebuvau tikras, kad teisingai juos supratau.- Kareiškia neskaitant akivaizdumo?-Na, tu pažiur_k i mane.- Ištar_ ji.Aš žiur_jau. Tai viskas ka aš paskutiniu metu dariau - žiur_jau ija. Ka ji nor_jo tuo pasakyti?-Aš juk visiškai eilin_, vidutiniška,- paaiškino ji.- Na, išskyrusvisus blogus dalykus, kurie priartina manie prie mirtinu patirciuir tai, kad esu tokia nevikri, kad tai beveik neigalu. Ir pažiur_k isave.- Ji pamosavo ranka ore, lyg aiškintu toki akivaizdu dalyka,kad net neverta buvo kalb_ti.Ji galvojo, kad ji eilin_? Ji isivaizdavo, kad aš kažkuo už jageresnis? Kieno akimis? Kvailu, ribotu minciu, aklu žmoniukaip Džesika ar ponia Cop? Kaip ji gal_jo nesuvokti, kad buvopati nuostabiausia... Pati puikiausia... Tie žodžiai netgi persilpni.O ji netur_jo supratimo.-Žinai, tu gana miglotai save isivaizduoji.- Pasakiau.- Aš sutinkusu tuo, kad tu trauki mirtinus nuotykius.- Nusijuokiau be jokiolinksmumo. Man neatrod_ juokingas likimas, kuris sugalvojo jamedžioti. Bet jos nevikrumas buvo vertas pašaipos. Ar jimanimi patik_s, jeigu jai pasakysiu, kad ji pati gražiausia - išoreir vidumi? Gal ja labiau itikins palyginimai. -Tu neisivaizduojivisu mokyklos vaikinu minciu apie tave pacia pirma diena.Ah, viltis, jaudulys, ikarštis tose mintyse... Kokiu neitik_tinugreiciu jos virsdavo i fantazijas. Neimanomas fantazijas, nes jin_ vieno iš ju nenor_jo.Aš buvau tas, kuriam ji pasak_ taip.Ko gero, mano šypsena buvo pasiputusi.Jos veidas buvo užlietas nuostabos.-Netikiu tuo,- ištar_ ji.-Patik_k manim nors ši karta - tu esi visiška priešingyb_vidutiniškumui.Vien jos egzistavimas buvo pakankamas pretekstas pasauliosukurimui.Ji nebuvo pratusi prie komplimentu, gal_jau tai matyti. Darvienas dalykas, prie kurio ji paprasciausiai tur_s priprasti. Jiparaudo ir pakeit_ tema.-Bet aš neatsisveikinu su tavimi.-Negi tu nematai? Tai tik irodo, kad aš teisus. Aš labiau tavimirupinuosi, nes jei gal_ciau taip pasielgti...- Ar aš kada nors busiupakankamai nesavanaudiškas, kad pasielgciau teisingai?Nesutikdamas pats su savimi papurciau galva. Man reik_spasisemti kantryb_s ir stiprumo. Ji nusipeln_ gyvenimo. Ne to,kuri Alis_ jai numat_. - Jeigu išvykimas yra tai, kas geriausia...-O tai juk buvo geriausia, ar ne? Nebuvo beprotiško angelo. Bellaman nepriklaus_.- Tuomet aš sužeisiu pats save, kadapsaugociau tave nuo skausmo, kad tu butum saugi, Bella.Ištariau tuos žodžius visa savo esybe trokšdamas, kad tai bututiesa.Ji iniršusi žvelg_ i mane. Kažkokiu budu mano žodžiai jasupykino.-Ir tu nemanai, kad aš pasielgciau taip pat?- Isiutusi paklaus_ ji.Tokia isiutusi - tokia švelni ir gležna. Kaip ji gal_tu ka norsiskaudinti?-Tau niekada nereik_s priimti tokio sprendimo.- Pasakiau jainuliudes d_l tarp musu v_l atsiradusios prarajos.Ji v_l spoksojo i mane. Pykti jos akyse pakeit_ susirupinimas,aplink jas susimet_ raukšlel_s.Šiame pasaulyje buvo kažkas tai blogo ir neteisingo, jeigu

122

kažkas toks geras ir trapus nenusipeln_ angelo sargo, kadsaugotu jos gyvybe."Kaip bebutu,"- linksmai pats sau pagalvojau,- "ji bent jau turisarga vampyra."Nusišypsojau, man labai patiko mano paties pretekstas cia likti.-Žinoma, stengtis išsaugoti tavo gyvybe jau tapo darbas pilnuetatu, reikalaujantis nuolatinio mano buvimo šalia taves.Ji taip pat nusišypsojo.-Šiandien niekas i mane nesik_sino.- Švelniai atsak_.-Kol kas,- sausai priduriau.-Kol kas.- Didžiam mano nustebimui, ji su manimi sutiko. Aštik_jausi, kad ji atsisakys bet kokios siulomos pagalbos."Kaip jis gal_jo? Tas savanaudis asilas! Kaip jis gal_jo šitaip sumumis pasielgti?"- Spigios, lyg r_žiancios Rozali mintys isiterp_i musu pokalbi.-Nusiramink, Rozali,- išgirdau per valgykla atsklidusi Emmetobalsa. Jo ranka buvo tvirtai apgl_busi jos pecius spausdama japrie jo, neleidžiancia jai išsiveržti."Atleisk, Edwardai,"- kaltai galvojo Alis_.- "Iš jusu pokalbio jisuprato, kad Bella žinojo daugiau, nei tur_tu ir... Butu buve darblogiau, jeigu nebuciau pasakius jai tiesos. Gali manimpatik_ti."Suvirp_jau nuo jos žodžius atlyd_jusiu vaizdu, rodanciu kasbutu butu nutike, jeigu Rozali butu sužinojusi tiesa apie tai, kadBella žino apie vampyrus, namie, kur ji netur_jo priežasciuvaldytis. Man reik_s pasl_pti savo Astin Martina kur nors užšalies ribu, jeigu ji nenusiramins iki pamoku galo. Tas manomylimos - sudaužytos ir degancios - mašinos vaizdas mane labainuliudino, vis tik aš žinojau, kad nusipelniau bausm_s.Džasperas buvo nedaug laimingesnis.Su jais susitarsiu v_liau. Man liko ne tiek jau daug laiko butikartu su Bella ir aš nesiruošiau švaistyti jo veltui. O girdintAlis_s balsa aš prisiminiau, kad dar turiu sutvarkyti šiokiustokius reikalus.-Aš turiu tau dar viena klausima,- pasakiau stengdamasisnekreipti d_mesio i Rozali isterija.-Pirmyn,- tar_ Bella vis dar besišypsodama.-Ar šeštadieni tau tikrai reikia i Sietla, ar tai buvo tik pretekstasatsakyti neigiamai visiems tavo gerb_jams?Ji pasirauk_ prieš man atsakydama.-Žinai, aš tau vis dar neatleidau už ta istorija su Taileriu. Taitavo kalt_, kad jis isivaizduoja privalantis vestis mane i šokius.-Och, jis vis tiek butu rades proga taves paprašyti - su manopagalba ar be jos - aš tik nor_jau pamatyti tavo veida kai tainutiks.Dabar jau nusikvatojau prisimines persigandusia jos veidoišraiška. Niekada, kad ir ka jai bebuciau sakes apie savo siauboistorija, jos taip neišgasdinau. Tiesa jos negasdino. Ji nor_jo butisu manimi. Užsiciklinau.-Jeigu aš buciau tave pakvietes, ar taip pat butum atsisakiusi?-Tikriausiai ne,- atsak_ ji,- bet buciau radusi preteksta atsisakytiv_liau - fiktyvia liga ar išnarinta kulkšni.Kaip keista.-Kod_l taip pasielgtum?Ji papurt_ galva lyg nusivylusi d_l to, kad aš vis dar nesupratau.-Sp_ju, kad niekada nematei manes per sporto pamoka, kitaiptikrai suprastum.Ak.-Ar tai nebus susije su tuo faktu, kad tu nesugebi pereiti lygiu,be jokiu kliuciu paviršiumi už ko nors nesuklupdama?

123

-Akivaizdžiai.-Na, tai ne problema. Visas reikalas tik leistis vedžiojamai.Trumpute sekund_s dali aš užkaitau nuo minties, kad laikyciauja savo gl_byje bešokant, o ji vilk_tu ka nors tikrai lengvo irgražaus, nieko panašaus i ši klaiku megztini.Tobulai aiškiai prisiminiau kiekviena smulkmena, kai jos kunasprigludo po manuoju, kuomet i ja l_k_ furgonas. Gal_jauprisiminti ta jausma - stipresni už panika, nevilti ir liudesi. Jibuvo tokia minkšta ir šilta, lengvai pasiduodama manoakmeninio kuno šarvams.Pasistengiau grižti realyb_n.-Tu niekada man apie tai nemin_jai,- greitai atsakiau jaiužkirsdamas kelia jos argumentavimui apie jos nevikruma, ka,puikiai maciau, ji buvo nusiteikusi daryti.- Tu rimtai nusiteikusil_kti i Sietla, ar tu neprieštarautum, jeigu šeštadieninumatytum_m ka nors kita?Gana sukta. Leidau jai pasirinkti vis tik nepalikdamaspasirinkimo d_l mano buvimo su ja visa diena. Iš mano pus_s tainelabai sažininga. Bet praeita nakti aš daviau jai pažada - irmane jaudino mintis, kad gal_siu jo laikytis, lygiai taip pat kaipir gasdino.Šeštadieni bus saul_ta diena. Gal_ciau parodyti jai, koks iš tikroaš buvau, jeigu buciau pakankamai drasus pakelti jospasibais_jimui ir pasišlykšt_jimui. Kaip tik žinojau tokia vietele,kur gal_ciau taip surizikuoti...-Aš laukiu pasiulymu,- pratar_ Bella,- bet vis tik nor_ciaupaprašyti taves paslaugos.Beveik teigiamas atsakymas. Ko gi ji gali nor_ti?-Kokios?-Ar aš gal_siu vairuoti?Ar cia pasireišk_ jos humoro jausmas?-Kod_l?-Na, daugiausia d_l to, kad kai pranešiau Carliui, jog važiuosiu iSietla, jis klaus_ manes ar ten vyksiu viena, ir tuo metu aš tenruošiausi viena. Jei jis v_l paklaustu, aš tikriausiai jamnemeluociau, bet nemanau, kad jis klaus, o palikti savo mašinakieme sukeltu nereikalingu itarimu. Ir taip pat d_l to, kad tavovairavimas mane gasdina.Aš neišlaikes pavarciau akis.-Iš visu dalyku, kurie manyje gal_tu tave gasdinti, tave gasdinamano vairavimas.- Tikrai, jos smegenys veik_ atbulai. Tai manejau sl_g_."Edwardai."- Skubiai mintyse prabilo Alis_.Pamaciau save stovinti saul_s apšviestame plote vienoje iš josviziju. Ta vieta aš gerai pažinojau, ten ir ruošiausi vežtis Bella -nedidel_ pieva, kur be manes niekas n_ra iženges. Rami, jaukivietel_, kur aš gal_jau pabuti vienas, toli nuo bet kokiosgyvenviet_s, kur netgi mano mintys gal_jo pails_ti.Alis_ taip pat atpažino ta vieta, nes ja jau buvo maciusi vienojeiš savo viziju ne taip jau seniai, vienoje iš tu baisiu viziju, kuriasji man parod_ ta ryta, kai išgelb_jau Bella nuo furgono. Josvizijoje aš buvau vienas. O dabar buvo labai aišku, kad Bellabuvo ten su manimi. Taigi, aš buvau pakankamai drasus. Jižiur_jo i mane, atšvaitu vaivorykšt_ buvo nušvietusi jos veida,kuriame nebuvo baim_s."Tai ta pati vieta..."- Galvojo persigandusi Alis_, jos siaubasvisai netiko prie vizijos. Itampa galbut, bet ne siaubas. Ka taireišk_ - ta pati vieta?O tada aš tai pamaciau."Edwardai,"- užprotestavo Alis_.-"Aš ja myliu, Edwardai."

124

Aš nutildžiau jos mintis savo galvoje.Ji nemyl_jo Bellos taip, kaip aš ja myl_jau. Jos vizija buvoneimanoma. Klaidinga. Ji buvo kažkuo apakinta, pilnaneimanomu vaizdu.Nepra_jo n_ pus_ sekund_s. Bella smalsiai žiur_jo i manelaukdama, ar aš sutiksiu su jos salyga. Ar ji pasteb_jo baim_sblyksni, ar jis buvo pernelyg greitas jos akims?Aš susikaupiau ties Bella, ties musu pokalbiu, pasistengdamasnustumti kuo toliau nuo mano minciu Alise su visomis josvizijomis. Jos nenusipeln_ mano d_mesio.Vis tik nebesugeb_jau išlaikyti žaismingo musu pokalbio tono.-Tu nenori pasakyti savo t_vui, kad ruošiesi praleisti su manimivisa diena?- Paklausiau, o mano balsas tapo vis niuresnis.Mane v_l pasiek_ vizijos, o aš iš visu j_gu v_l pasistengiaunustumti jas šalin.-Su Carliu truputis visada yra per daug.- Pasak_ taip, lygkonstatuotu fakta.- O šiaip jau, tai kur mes ruošiam_s važiuoti?Alis_ klydo. Visiškai klydo. Nebuvo jokiu šansu, kad taipnutiks. Tai tebuvo viena iš senu jos viziju, kuri dabar jaunebegaliojo. Dabar viskas pasikeit_.-Praneša gražu ora,- pratariau labai l_tai, kovodamas su panikair neapsisprendimu. Alis_ klydo. Aš tesiu tai, ka prad_jau, lygnieko nebuciau mates.- Tod_l aš stengsiuosi likti tol_liau nuožmoniu žvilgsniu, ir tu gal_tum likti su manim... Jeigu topanor_tum.Bella iš karto suprato mano žodžiu reikšme - jos akys sublizgoiš smalsumo.-Ir tu parodysi man ka tur_jai omenyje, na, kai kalb_jai apiesaule?Galbut, kaip tai buvo nutike jau begale kartu, jos reakcija ir v_lbus priešinga tai, kurios tik_jausi. Nusišypsojau iš tos galimyb_sv_l pasinerdamas i gera nuotaika.-Taip, bet...- Ji vis dar neatsak_ man teigiamai.- Jeigu tunenori... Pasilikti su manimi viena, aš vis tik nenor_ciau, kad tuvažiuotum i Sietla viena. Aš drebu vien pagalvojes, kokiosproblemos gali tave užklupti tokio dydžio mieste.Jos lupos susispaud_. Ji isižeid_.-Feniksas didenis už Sietla tris kartus vien jau gyventojuskaiciumi...-Bet ne Fenikse tau teko susidurti su mirtimi.- Pertraukiau josišvedžiojimus.- Tod_l man labiau patiktu, kad tu liktum sumanimi.Ji gal_tu likti amžinai, ir to vis tiek butu per mažai.Netur_ciau taip galvoti. Mes netur_jome amžinyb_s.Prab_gancios sekund_s buvo svarbesn_s nei kada nors anksciau.Kiekviena sekund_ keit_ ja, kol aš atsisakiau ja liesti.-Taip jau nutiko, kad aš neprieštarauju tam, kad likciau su tavimviena.- Pasak_ ji.Žinoma, kad ne - juk visi jos instinktai buvo blogi.-Žinau,- linktel_jau,- vis tik tur_tum pasakyti apie tai Carliui.-Kod_l, d_l visu šventu, aš tur_ciau tai daryti?- Paklaus_ ji ir josbalse nuskamb_jo išgastis.Aš žvelgiau i ja nebeistengdamas išlaikyti nuošal_je vizijos, kuritiesiog verž_si man i smegenis.-Kad duotum man menkute priežasti parvežti tave atgal,-iškv_piau.Ji privalo padaryti nors tai - palikti nors viena liudininka kaipužstata mano geram elgesiui.Kod_l Alis_ taip steng_si mane pribaigti savo vizijomis butentdabar?

125

Bella garsiai iškv_p_ ir isispoksojo i mane ilgam laikui. Ka jimat_?- Manau, kad aš surizikuosiu.- Pasak_.Uch! Ar jai suteikdavo koki jauduli rizikavimas gyvybe? Kokinors adrenalino antpludi, kurio ji troško?Pažvelgiau i Alise kuri sutiko mano akis lediniu žvilgsniu. Šaliajos vis dar isiutusi r_kavo Rozali, bet man tai nerup_jo. Leisk jaisudaužyti mašina. Juk tai tik žaisliukas.-Gal pašnek_kim apie ka nors kita,- staiga pasiul_ Bella.Pažiur_jau atgal i ja nusisteb_damas, kaip ji gal_jo taip lengvaiignoruoti pacius svarbiausius dalykus. Kod_l ji atsisak_ ižvelgtimanyje pabaisa, kuriuo aš buvau?-Apie ka tu nori kalb_ti?Ji atidžiau pažvelg_ iš pradžiu i kaire, po to i dešine, lygnor_dama isitikinti, ar n_ra pašaliniu ausu. Ji ko gero ruošiasigrižti prie dar vieno mito apie vampyrus. Akimirkai jos kunassustingo, po to žvilgsnis grižo prie manes.-Kod_l praeita savaitgali tu vykai i kalnus... Medžioti? Carlisman sak_, kad tai ne pati geriausia vieta pasivaikšciojimams, na,d_l lokiu.Taip atsipalaidavusi. Aš kilstel_jau viena antaki.-Lokiai?- Išspaud_ ji.Aš kreivai šyptel_jau leisdamas tai minciai pribresti jos galvoje.Gal po to ji prad_s žvelgti i mane kiek atsargiau. Ar kas norsgali ja priversti žvelgti i mane atsargiau?Ji truputi susirauk_.-Tu žinai, kad dabar ne mešku medžiojimo sezonas?- Griežtaipaklaus_ manes.-Jeigu atidžiai perskaitytum istatymus, tai jie taikomi tikšaunamiesiams ginklams.Kuri laika ji prarado savo veido išraiškos kontrole. Jos burnaplaciai prasiv_r_.-Lokiai?- Negal_dama patik_ti v_l perklaus_ ji, bet veide nebuvošoko.-Emmetas labiausiai m_gsta grizlius,- pasakiau atidžiaužiur_damas, kaip ji tai suvirškins.-Hmm.- Sumurm_jo ji. Žiur_dama žemyn pasi_m_ gabaliukapicos. L_tai ji kramt_ giliai susimasciusi, po to šiek tiek atsig_r_.-Taigi,- pasak_ pagaliau pakeldama akis,- o ka labiausiai m_gstitu?Ko gero, man reik_jo kažko tai tokio tik_tis, bet aš nesitik_jau.Bella visuomet buvo idomi, visad sugeb_davo nustebinti.-Kalnu liutus,- griežtai atsakiau.-Ak.- Pasak_ visiškai naturaliu balsu. Jos širdis plak_ visiškairamiai, lyg mes kalb_tume apie restorano patiekalus.Puiku. Jeigu jau ji nor_jo kalb_ti taip, lyg visa tai butu patsnormaliausias dalykas pasaulyje...-Žinoma, mes turime stengtis pernelyg nenusiaubti gamtosd_sniu su savo medžiokl_mis,- pasakiau lygiu moksliniu balsu,-mes stengiam_s rasti pernelyg apgyvendintas pl_šrunais vietas -kaip toli tai bebutu. Apylink_se visuomet pilna stirnu ir briedžiu,bet kur gi medžiokl_s džiaugsmas?Ji klaus_si su mandagia veido išraiška, lyg buciau mokytojas,d_stantis jai pamoka. Nesusilaikiau nenusišypsojes.-Iš tikro, kur?- Ramiai paklaus_ ji ir pasi_m_ dar gabaliukapicos.-M_gstamiausias Emmeto sezonas - ankstyvas pavasaris,- toliautesiau pamoka,- jie prabunda iš žiemos miego, tod_l buna daugirzlesni.Jau prab_go septyniasdešimt metu, o jis vis dar negal_jo

126

pamiršti pirmos savo kovos.-Nieko linksmiau už isiutusi grizli,- sutiko Bella linktel_damagalva.Negal_jau sulaikyti virpulio kai papurciau galva d_l josnelogiškos ramyb_s. Man reik_jo tai suvokti.-Prašau, pasakyk man, ka tu iš tiesu galvoji.-Bandau tai isivaizduoti, bet man nelabai išeina,- pasak_ ji irtarp jos akiu pagil_jo raukšlel_.- Kaip jus medžiojate meškas beginklu?-Ooo, bet mes turime ginklus.- Pasakiau ir švystel_jau jaiplaciausia šypsena. Tik_jausi, kad ji pasitrauks, bet ji vis darramiai tebes_d_jo susikaupusi ties mano žvilgsniu.- Tik netokius, apie kuriuos jie sukur_ medžiokl_s istatymus. Jei kadamatei per televizoriu medžiojanti loki, gali isivaizduoti taipmedžiojanti Emmeta.Ji pažvelg_ i stalo, kur s_d_jo kiti mano šeimos nariai, puse irsudreb_jo.Pagaliau. Aš nusijuokiau pats iš saves nes žinojau, kad vienamano dalis troško, jog ji liktu tokia pat ignoruojanti.Kai ji v_l atsisuko ir isižiur_jo i mane, jos akys buvo gilios irpatams_jusios.-Ar tu taip pat panašus i loki?- Paklaus_ beveik šnibžd_dama.-Labiau i liuta, bent jau jie taip sako.- Atsakiau ir v_lnerupstingu balsu.- Gal musu pasirinkimas mus atspindi.Jos lupu kampuciai truputi pakilo.-Gal.- Pakartojo ji. Po to jos galva pasviro i šona, o akysesuspindo smalsumas.-Ar kada nors gal_siu tai pamatyti?Man nereik_jo Alis_s viziju, kad isivaizduociau ta košmara -pilnai užteko mano paties vaizduot_s.-Jokiu budu.- Suurzgiau.Ji atšoko, jos akys placiai atsimerk_ iš baim_s.Aš taip pat atsitraukiau, man reik_jo trupucio erdv_s. Ji niekadato nepamatys, tiesa? Ji niekada n_ trupucio man nepad_sišsaugoti jos gyvybe.-Ar man tai butu pernelyg baisu?- Paklaus_ jau v_l lygiu balsu.Vis tik jos širdis dar tebeplak_ dvigubai greiciau.-Jeigu butu tik tai, aš tave nusivesciau ten dar ši vakara,-išspaudžiau pro sukastus dantis,- tau reikia sveikos baim_sdoz_s. Tai tikrai tur_tu tau pad_ti.-Tuomet kod_l?- Nesuprasdama paklaus_ ji.Aš niuriai pažvelgiau i ja laukdamas kol ji išsigas. Aš buvauišsigandes. Gal_jau labai aiškiai isivaizduoti Bellabesisukiojancia netoliese kol aš medžioju.Jos akyse šviet_ smalsumas ir nekantrumas, nieko daugiau. Jinepasiduodama lauk_ mano atsakymo.Bet musu valanda jau baig_si.-V_liau,- pasakiau jai pakildamas,- mes pav_luosJi apsidair_ aplink lyg nesuvokdama, kad vis dar buvomevalgykloje. Lyg nesuvokdama, kad mes vis dar buvomemokykloje, o ne kokioje nors jaukioje nuošalioje vietel_je. Ašpuikiai supratau jos jausmus. Man paciam buvo sunku suvoktivisa aplinkini pasauli, kai budavau šalia jos.Ji greitai pakilo viena karta kluptel_dama ir užsimesdama antpeties savo krepši.-Gerai, tuomet v_liau.- Atsak_. Jos akyse blykstel_jo ryžtingasnusiteikimas.Ne, ji tikrai viso to nepaliks ramyb_je.SUNKUMAITyl_dami su Bella _jome i biologijos pamoka. Aš stengiausi

127

sutelkti savo mintis i šia akimirka, i mergaite, einancia šaliamanes, i tai, kas buvo tikra ir tvirta, i viska, kas gal_jo laikytimano mintis atokiau nuo nereikšmingu ir jaudinanciu Alis_sviziju.Pra_jome pro Andžela V_ber, užtrukusia šalia mokyklos irbesikalbancia su vaikinu iš matematikos klas_s. Aš atidžiaiklausiausi jos minciu, tik_damasis nusivylimo, bet buvaunustebintas.Taigi, vis tik buvo kažkas, ko Andžela nor_jo. Deja, tai buvokažkas, ka bus labai nelengva jai išrupinti.Pajutau keista palengv_jima gird_damas vilties kupinasAndželos mintis. Mane ap_m_ pojutis, lyg su Andžela šiuo metudalintum_m_s giminiškais jausmais, net jei ji to niekadanesužinos, bet šiuo metu aš ir ta maloni mergait_ tebuvomevienas ir tas pats asmuo. Mane nuramino žinojimas, kad šiuometu aš nebuvau vienintelis išgyvenantis tragiška meil_s istorija.Širdys dužo aplink mane.Bet jau sekancia sekunde man_ ap_m_ staigus susierzinimas.Nebuvo priežasciu, kad Andželos istorija baigtusi tragiškai. Jibuvo žmoniška, jis buvo žmoniškas, ir ja ap_musios beviltiškosmintys buvo juokingos, tikrai juokingos palyginus su manosituacija. Jos kencianti širdis netur_jo prasm_s. Koksbereikalingas liudnumas, kai nebuvo jokiu priežasciu, kad jinegal_tu buti kartu su tuo, kurio taip troško. Kod_l ji netur_tugauti to, apie ka svajojo? Kod_l nors viena meil_s istorijanegal_tu baigtis laimingai?Nor_jau padaryti jai dovana. Nusprendžiau, kad duosiu jai tai,ko ji troško. Žinant tai, ka aš žinojau apie žmoniu prigimti, tainetgi netur_tu buti labai sunku. Greitai isiveržiau i vaikino,stovincio šalia jos ir tapusio jos švelnumo objektu mintis, irsupratau, kad jis netur_tu nieko prieš, bet tur_jo tokiu patsunkumu kaip ir ji. Toks pat beviltiškai drovus kaip ir ji pati.Viskas, ka man reik_s padaryti, tai sukelti jam nora...Mano galvoje labai lengvai išsirutuliojo planas, dabar jaušlifavau jo detales. Man prireiks Emmeto pagalbos - prikalbintiji man pad_ti buvo iš tikro vienintelis sunkumas. Žmoniuprigimtimi buvo daug lengviau manipuliuoti nei vampyru.Aš džiaugiausi, kad radau kaip atsid_koti Andželai. Tai buvogana malonus nukrypimas nuo mano paties problemu. Ach,jeigu manosios butu taip lengvai išsprendžiamos...Kai su Bella atsis_dome i savo vietas, mano nuotaika jau buvožymiai pager_jusi. Gal tur_ciau žiur_ti i visa tai teigiamiau. Galmusu problemai sprendimas buvo kažkur šalia, kaip ir Andželaijis buvo po nosimi, tik ji jo nemat_. Gal ir ne visai panašus ijosios... Bet kam tušciai švaistyti laika nevilciai? Negal_jauprarasti laiko kai kalba _jo apie Bella. Kiekviena sekund_ buvosvarbi.Ponas Banneris i_jo i klase vilkdamas sena televizoriu su vaizdoirašu technika. Tai buvo jo budas mokyti apie genetika - ko jislabai nem_go - rodant mums filmus ateinancias tris dienas."Lorenzo Aliejus" nebuvo pats geriausias filmas, bet visa klas_pajuto susijaudinima. Nebus užrašu, nebus praktiniu darbu. Tryslaisv_s dienos. Žmon_s džiugavo.Kaip bebutu, man tai nerup_jo. Aš nesiruošiau skirti d_mesioniekam, išskyrus Bella.Šiandien aš neatitraukiau savo k_d_s kuo toliau, nor_damaspalikti sau šiek tiek erdv_s kv_pavimui. Atvirkšciai, atsis_dautaip arti jos, kaip butu atsis_des bet kuris žmogus. Arciau, neimes s_d_jome mašinoje. Pakankamai arti, kad kaire savo kunopuse jausciau nuo jos sklindancia šiluma.

128

Tai buvo keista patirtis, maloni ir tuo paciu metu erzinanti, betman tai patiko labiau nei s_d_ti viso stalo nuotoliu nuo jos. Taibuvo daug daugiau nei tai, prie o aš buvau prates, ir tuo paciumetu per mažai. Man vis dar kažko truko. Buvimas taip arti jossuk_l_ nora buti dar arciau. Kuo arciau jos atsirasdavau, tuolabiau stipr_jo trauka.Aš buvau ja apkaltines tuo, kad ji trauk_ pavojus lyg magnetas.Butent šia akimirka jauciau, kad tai buvo tiesa. Aš buvaupavojus, ir vos tik leisdavau sau priart_ti prie jos dar vienucentimetru, kai jos trauka tolygiai stipr_jo.O tada ponas Banneris išjung_ šviesa.Buvo keista, kaip smarkiai viskas pasikeit_ nuo šios akimirkosžinant, kad šviesa netur_jo jokios itakos mano reg_jimui. Vis dargal_jau matyti taip pat aiškiai kaip ir anksciau. Kiekvienasmulkmena šioje klas_je vis dar buvo aiški.Iš kur atsirado ta itampa tamsioje klas_je, kuri man buvo visainetamsi? Ar taip nutiko tod_l, kad aš žinojau, jog esu vienintelis,galintis viska aiškiai matyti? Kad mes abu - Bella ir aš - tapomenematomi kitiems? Lyg mes butume vieni, tik ji ir aš, pasl_ptitamsos, s_dintys taip arti vienas kito....Be mano leidimo mano ranka pakilo ir priart_jo prie jos. Tikpaliesti jos ranka, tik laikyti ja manojoje tamsoje. Ar tai bustokia jau baisi klaida? Jei mano oda jai nepatiks, ji gal_spaprasciausiai atitraukti savo ranka...Greitai atitraukiau ranka paremdamas savo smakra ir tvirtaisunerdamas pirštus. Jokiu klaidu. Buvau sau pažad_jes, kaddaugiau nepridarysiu jokiu klaidu, kokios nereikšmingos josbebutu. Jei laikyciau jos ranka savojoje, prad_ciau trokštidaugiau - dar vieno nereikšmingo prisilietimo, dar vienopriartinancio link jos judesio. Gal_jau jau dabar tai jausti.Manyje augo naujas alkis grasinantis sunaikinti visa manosavitvarda.Jokiu klaidu.Bella apgl_b_ save rankomis, jos pirštai susispaud_ i kumšcius,lyg jaustusi taip pat, kaip ir aš.Apie ka tu galvoji? Vos nemiriau iš noro tyliai jai sušnibžd_ti,bet klas_je buvo taip tylu, kad ir šnibžd_dami negal_jomekalb_tis.Prasid_jo filmas truputi nušviesdamas tamsa. Bella žvilgtel_jo imane. Ji pasteb_jo, kaip isitempes buvo mano kunas - kaip irjosios - ir nusišypsojo. Jos lupos lengvai išsilenk_, o akysešviet_ šiltas kvietimas.O gal aš maciau tai, ka nor_jau matyti.Aš taip pat jai nusišypsojau. Jos kv_pavimas patank_jo ir jigreitai nusuko savo žvilgsni.Nuo to pasidar_ tik blogiau. Negird_jau jos minciu, bet staigaman pasirod_, kad anksciau, kai maniau, jog ji nor_jo manoprisilietimo, aš buvau teisus. Ji jaut_ ta keista trauka taip patkaip ir aš.Tarp musu kunu oras buvo taip ikaites nuo itampos, kad beveikl_k_ kibirkštys.Per visa valanda ji nesujud_jo, stengdamasi sulaikyti savo kunanuo menkiausio judesio lygiai taip pat, kaip aš stengiausi susavuoju.Paitaikius progai ji v_l žvilgtel_jo i mane ir visa tarp musususitelkusi itampa trenk_ man lyg žaibas. Valanda b_go l_tai,labai l_tai, ir vis tik nepakankamai l_tai. Tai buvo taip nauja, kadgal_ciau šitaip s_d_ti keleta dienu, kol visiškai išragauciau šinauja jausma. Kol b_go minut_s aš ir toliau argumentavau patssau, kovodamas viduje su noru ja paliesti ir ieškodamas tam

129

tinkamo preteksto.Pagaliau ponas Banneris ijung_ šviesa. Ryškioje visusužliejusioje šviesoje itampa klas_je nuslugo. Bella linktel_jo irpasitemp_ ištiesdama prieš save rankas sunertais pirštais. Jaitur_jo buti nepatogu išs_d_ti tokioje pacioje pozoje visa valanda.Man buvo lengviau - sustingimas man buvo iprastas.Sukikenau pamates jos veido išraiška.-Na, tai buvo gana idomu...-Hmmm... - numyk_ ji labai gerai suprasdama apie ka aškalb_jau, bet to nekomentuodama. Ko tik nebuciau atidaves, kadgal_ciau išgirsti jos mintis šia akimirka.Lintel_jau.Mano norai nieko nekeit_.-Einam?- Paklausiau pakildamas nuo k_d_s.Ji prad_jo stotis žiur_dama i mane nepasitikincia veido išraiška,ištiesusi prieš save rankas, lyg bijotu neišsilaikyti ant koju.Gal_jau ištiesti jai ranka. Arba gal_jau paliesti jos alkune - labaišvelniai - ir ja sulaikyti. Tai nebutu toks jau baisusprasižengimas...Jokiu klaidu.Ji buvo labai tyli kol mes _jome link sporto sal_s. Tarp josantakiu buvo susimetusi gili raukšlel_ - požymis, kad ji buvogiliai susimasciusi. Aš taip pat buvau giliai susimastes.Vienintelis prisilietimas prie jos odos jos nesužeis, jausavanaudiškai galvojau.Vos gal_jau sulaikyti savo ranka. Tai nebuvo labai sunku, kol ašsave kontroliavau. Mano lieciamieji pojuciai buvo labiauišvystyti nei žmogaus, aš gal_jau žongliruoti stiklin_mis junesudaužydamas, gal_jau išlaikyti muilo burbula jonesusprogdindamas. Kol save kontroliavau...Bella buvo lyg muilo burbulas - trapus ir trumpalaikis. Laikinas.Kiek ilgai dar gal_siu pateisinti savo buvima jos gyvenime?Kiek laiko man dar liko? Ar dar kada nors man pasitaikys proga,kaip dabar, kaip ši akimirka, kaip ši sekund_? Ji ne visada busman ranka pasiekiama...Bella atsisuko i mane prie sporto sal_s duru ir jos akys išsipl_t_iš nuostabos pamacius mano veido išraiška. Ji nepratar_ n_žodžio. Maciau savo atvaizda jos akyse ir aiškiai matoma manovidini konflikta. Maciau pasikeicianti savo veida, kai manogeroji pus_ prarado visa valia.Mano ranka pakilo anksciau, nei suvokiau ka darau. Be galošvelniai, lyg ji butu iš trapiausio krištolo, lyg ji butu gležna kaipmuilo burbulas mano pirštai paliet_ jos skruosto oda. Aš degiaunuo prisilietimo, jauciau jos krauja pulsuojanti po permatomaoda.Gana, pats sau isakiau, o mano ranka švelniai nuslydo josskruostu. Pakaks.Buvo pernelyg sunku atitraukti ranka, nejud_ti dar arciau jos neijau buvau. Per mano mintis pral_k_ tukstanciai galimybiu,tukstanciai skirtingu budu ja paliesti. Apvesti jos lupas pirštugaliukais. Užd_ti plaštaka ant jos smakro. Ištraukti gumute iš josplauku ir leisti jiems pasklisti per mano ranka. Mano rankos,apgl_biancios jos liemeni ir tvirtai prispaudžiancios ja prie manokuno.Gana.Prisiverciau atsitraukti, truputi atitolti nuo jos. Mano kunasjud_jo labai nenoriai. Leidau sau žvelgti i ja per kitu mintisbeeidamas šalin, beveik b_gdamas nuo pagundos. PrigavauMaiko Njutono mintis - jos buvo garsiausios - kai jis steb_jo prošali einancia Bella išsiblaškiusiu žvilgsniu, nuraudusiais

130

skruostais. Jis paniurzg_jo ir staiga su neapykanta ištar_ manovarda savo mintyse. Negal_jau susilaikyti irzliai apie jinepagalvodamas.Mano ranka dilgciojo ir virp_jo. Aš pabandžiau ja pamankštinti,bet ji vis dar skaudžiai dilgciojo.Ne, aš jos nesužeidžiau. Bet liesti ja vis tik buvo klaida.Jauciausi taip, lyg ugnis, ne vien d_l troškulio, deginanti ugnisbutu ap_musi visa mano kuna.Ar sekanti karta, kai busiu šalia jos, aš gal_siu susilaikyti josnepalietes? O jei paliesiu ja viena karta, ar sugeb_siu sustoti?Daugiau jokiu klaidu. Tvirtai apsisprendžiau. M_gaukisprisiminimais, Edwardai, ir pasistenk prilaikyti rankas, pats saupagalvojau. Tai, arba tur_siu prisiversti išvykti, tik nežinau kaip.Negal_jau leisti sau trintis aplink ja, jeigu ir toliau viena po kitosdarysiu klaidas.Giliai ikv_piau ir pasistengiau surikiuoti savo mintis.Emmetas išdygo šalia manes iš_jes pro anglu klas_s duris.-Ei, Edwardai,- "Jis atrodo geriau, keistai, bet geriau.Laimingas."-Ei.- Ar aš tikrai atrodžiau laimingas? Ko gero, neskaitantchaoso mano galvoje, aš taip ir jauciausi."Pasistenk laikyti liežuvi už dantu, vaiki. Rozali ruošiasi nudirtitau oda."Aš linktel_jau.-Atleisk, kad palikau tave aiškintis su ja viena. Ar pyksti antmanes?-Ne, Rozali su tuo susitaikys. Buvo nulemta, kad taip nutiks.-"Alis_ mat_ jos ateiti..."Alis_s vizijos buvo paskutinis dalykas, apie kuri šiuo metunor_jau galvoti. Žvelgiau tiesiai priešais save kietai sukandesdantis. Kadangi ieškojau pramogos mano mintys prigavo BenoCenio, beeinancio ispanu kalbos link, mintis. Va man progapadaryti paslauga Andželai V_ber.Staigiai sustojau pagriebdamas Emmeta už rankos.-Palauk truputi."Kas nutiko?"-Žinau, kad to nenusipelniau, bet ar padarytum man paslauga?-Kokia?- Smalsiai paklaus_ Emmetas.Sulaikes kv_pavima - ir tardamas žodžius taip greitai, kad jeigukas nors ir butu išgirdes, vis tiek nebutu suprates - aš jampaaiškinau savo plana.Jis sumišes isispoksojo i mane, jo mintys buvo tokios patsumišusios kaip ir veido išraiška.-Taigi,- paskatinau ji,- ar pad_si man?Jam prireik_ trupucio laiko prieš atsakant:-Bet kod_l?-Nagi, Emmetai, o kod_l gi ne?"Kas tu toks ir ka padarei su mano broliu?"-Tu gi visuomet skundiesi, kad mokykloje visuomet viskasnuobodu. Tai butu šiokia tokia pramoga, kaip manai? Galvokapie tai kaip apie tyrima, žmogiškos prigimties tyrima.Emmetas ilga laika žiur_jo i mane , po to nusileido.-Na, žinoma, tai bus šioks toks pokytis. Gerai, sutinku. Pad_siutau.Dabar jau susijaudines pažvelgiau i ji. Man palengv_jo kaisupratau, kad jis eis su manim išvien. Su Rozali visuomet buvosunku, bet tur_jau pripažinti, kad už viena dalyka buvau jaid_kingas. Niekas netur_jo geresnio brolio nei aš.Su Emmetu nereik_jo net ruošti vaidinimo. Beeinant i klase ašjam tik išd_sciau savo veiksmu plana.

131

Benas jau s_d_jo savo vietoje prieš mus peržiur_damas savonamu darbus.Mes su Emmetu pris_dome ir prad_jome elgtis taip pat, kaip irjis. Klas_ vis dar buvo triukšminga, murmesiai nesiliov_, kolponia Goff nepapraš_ mokiniu d_mesio. Ji i_jo neskub_dama,vis dar peržiurin_dama kitos klas_s mokiniu darbus.-Taigi,- pratar_ Emmetas šiek tiek per garsiai, kad tai butu skirtatik man,- ar tu jau pakvietei Andžela V_ber i pasimatyma?Iš Beno pus_s sklindanciu lapu šlam_jimas staiga liov_si ir jissusitelk_ ties musu pokalbiu."Andžela? Jie kalba apie Andžela?"Puiku. Jis susidom_jo.-Ne.- Atsakiau l_tai papurtydamas galva lyg gail_damasis.-Kod_l ne?- Toliau improvizavo Emmetas.- Ar tu bijai?Pažvelgiau i ji susiraukdamas.-Ne, gird_jau, kad ji domisi kažkuo kitu."Edwardas Cullenas ruoš_si kviesti Andžela i pasimatyma?Bet... Ne. Man tai nepatinka. Nenoriu, kad jis trintusi šalia jos.Jis... Jai netinka. Nesaugus..."Nesitik_jau iš jo pus_s riteriškumo ar apsaugos instinktu. Labiaunor_jau pavydo. Bet tiks ir tai.-Ir tai tave sustabdys?- Paklaus_ Emmetas toliauimprovizuodamas.- Nesiruoši d_l jos pakovoti?V_l pasiraukiau iš Emmeto minciu, bet pasistengiau jomispasinaudoti.-Klausyk, man atrodo, kad tas Benas tikrai jai patinka.Nesiruošiu švaistyti laiko jai perkalb_ti. Yra daug kitumergaiciu.Oras Beno pus_je isielektrino.-Kas toks?- Perklaus_ Emmetas laikydamasis musu plano.-Mano biologijos partner_ sak_, kad tai vaikis, pavarde Cenis.Nesu tikras, kad žinau, kas jis toks.Pasistengiau nusl_pti savo šypsena. Tik išdidieji Cullenai gal_joapsimesti, kad nepažista visu mokiniu šioje mažoje mokykloje.Beno galvoje sukosi šokiruotos mintys."Aš? Prieš Edwarda Cullena? Bet kod_l tur_ciau jai patikti?"-Edwardai,- jau tylesniu balsu pasak_ Emmetas mestel_damasžvilgsni Beno pus_n,- jis tiesiai prieš tave.- Pasak_ taip l_tai irakivaizdžiai, kad bet kuris žmogus gal_jo išskaityti iš jo lupu.-Och...- Sumurm_jau.Pasisukau savo k_d_je ir pažvelgiau tiesiai i berniuka. Trumpasekunde jo juodos akys, pasl_ptos akiniu, buvo išsigandusios, poto jis sustingo ištiesindamas pecius ir drasiai sutiko mano tiriantižvilgsni. Jo smakras pakilo ir oda nusidaž_ pykcio raudoniu.-Aha.- Arogantiškai leptel_jau nusisukdamas i Emmeta."Jis mano esantis geresnis už mane. Bet Andžela taip negalvoja.Aš jam irodysiu..."Nuostabu.-Ar tu man nesakei, kad ji eina i šokius su Jorkiu?- Paklaus_Emmetas pabr_ždamas pavarde vaikino, kuri visi laik_ baisiainerangiu.-Atrodo, kad tai buvo bendras nuosprendis,- pasakiaunor_damas, kad Benui neliktu jokiu neaiškumu.- Andžela labaidrovi. Jeigu B - na, tas vaikis - neišdris jos pakviesti, ji patiniekada jo nepaprašys.-Tau gi patinka drovios mergait_s,- toliau improvizavoEmmetas. "Ramios mergait_s. Tokios kaip... Hmm, nežianu.Bella Swan?"Pažvelgiau i ji.-Butent.

132

Po to nutariau grižti prie musu vaidinimo.-Galbut Andželai atsibos laukti, tuomet aš pakviesiu ja i šokius."Ne, nekviesi."- Atsitiesdamas savo k_d_je pagalvojo Benas.-"Na ir kas, kad ji už mane aukštesn_. Jeigu jai tai nerupi, kod_ltur_tu rup_ti man? Ji pati gražiausia, protingiausia irmaloniausia mergait_ šioje mokykloje. Ir ji nori manes..."Tas Benas prad_jo man patikti. Jis atrod_ nekvailas ir gana gerasžmogus. Galbut netgi vertas tokios mergait_s kaip Andžela.Ispyriau po stalu Emmetui kai ponia Goff atkreip_ klas_sd_mesi."Gerai jau, sutinku, kad buvo gana linksma."- PagalvojoEmmetas.Nusišypsojau pats sau. Man patiko, kad sugeb_jau privesti vienameil_s istorija prie laimingos pabaigos. Buvau isitikines, kadBenas laikysis savo plano ir džiaugiausi, kad gal_jau atsid_kotiAndželai. Mano skola buvo išmok_ta.Kokie kvaili buvo žmon_s, leisdami laimei praeiti taip arti.Pasisekes mano planas pak_l_ man nuotaika. V_l nusišypsojaubesis_sdamas i savo k_de ir pasiruošdamas linsmintis. JukBellos kalt_, kad per pietu pertrauka užsimin_, kad niekadanemaciau jos sportuojant. Lengviausia buvo prigauti Maikomintis - jos savo garsumu išsiskyr_ iš visu sporto sal_je r_kusiubalsu. Per paskutines kelias savaites jo mintys man tapopernelyg gerai atpažistamos. Linktel_damas nusprendžiau iviska žvelgti jo mintimis. Bent jau gal_jau buti tikras, kad jisnepaleis Bellos iš akiracio.Išgirdau ji kaip tik laiku - jis siul_si Bellai buti jos badmintonopartneriu. Kai jis jai tai pasiul_, per jo mintis perb_go visiimanomi parteryst_s budai. Mano šypsena užgeso, žandikauliaisusirakino ir aš tur_jau sau priminti, kad nužudyti MaikaNjutona buvo ne pati geriausia id_ja.-Aciu, Maikai. Žinai, tu neprivalai to daryti.-Nesirupink, pasistengsiu nesipinti tau po kojomis.Jie pasikeit_ žvilgsniais ir begal_ nelaimingu nutikimu - žinoma,visi susije su Bellos nerangumu - perb_go Maiko mintis. Išpradžiu Maikas žaid_ vienas kol Bella stov_jo prie galin_slinijos keistai laikydama savo rakete, lyg tai butu buvespavojingas ginklas. Po to treneris kažka sulojo savo balsuliepdamas Maikui leisti žaisti ir Bellai."Uuch..."- Pagalvojo Maikas, kai Bella linktel_jo ir pa_jopirmyn nerangiai laikydama rakete.Dženifer_ Ford švystel_jo rakete prieš Bella mintyse matydamaplunksnos skrydžio trajektorija. Maikas pajud_jo vienu metu suBella smarkiai užsimodamas ir mesdamasis i prieki, kadišsaugotu savo taška.Dabar jau susirupines žvelgiau i Bellos raket_s trajektorija.Gana savimi pasitikinciu žestu Bella tiksliai pataik_ i plunksna,bet po to jos raket_ linktel_jo atgal smarkiai trinktel_dama jai igalva ir atsimušdama i Maiko ranka. Pasigirdo keistas garsas."Ai. Ai. Skauda... Ko gero, liks m_lyn_."Bella laik_si susi_musi už galvos. Man buvo labai sunku liktis_d_ti savo vietoje žinant, kad jai skaud_jo. Bet ka gal_ciaupadaryti budamas vietoje? Ir tai neatrod_ labai rimta. Dvejojauja steb_damas. Jeigu ji sugalvotu žaisti toliau, aš rasiuatsiprašyma išeiti ir ištraukti ja iš tos pamokos.Treneris nusijuok_.-Atleisk, Njutonai. Ta mergait_ tikra katastrofa. Netur_ciaustatyti kitu mokiniu i pavoju.Jis atsuko nugara ir prad_jo susikaupes žiur_ti i kitas komandas,tod_l Bella gal_jo ramiai atsis_sti.

133

"Ak..."- V_l pagalvojo Maikas trindamasis ranka.-Ar tau viskas gerai?-Taip, o tu?- Nurausdama paklaus_ Bella.-Manau, išgyvensiu.- "Nenoriu verkšlenti kaip mergiot_. Bet, pogalais, tikrai skauda."Maikas apsuko dideli rata mankštindamas ranka.-Aš gal geriau pas_d_siu,- pasak_ Bella. Jos veide labiauišryšk_jo nejaukumas ir g_da nei skausmas. Gal Maikui tekoskaudžiausia dalis. Tik_jausi, kad tai buvo dalis tiesos. Ji bentjau daugiau nebežaid_. Ji labai atsargiai laik_ už nugaros raketepilnu atgailos žvilgsniu... Man ir v_l teko užmaskuoti savo juokakosuliu."Kas tokio juokingo?"- Smalsavo Emmetas.-Papasakosiu v_liau,- sušnibžd_jau.Bella i žaidimu aikštele daugiau nek_l_ kojos. Treneris visiškaija ignoravo leisdamas Maikui žaisti vienam.Pamokos gale aš greitai atsakiau i klausimus ir ponia Goff leidoman pasišalinti anksciau. Kol _jau per mokyklos kiema vis daratidžiai klausiausi Maiko. Jis nusprend_ pakalb_tu su Bella apiemane."Džesika prisiekin_ja, kad jie sustikin_ja. Kod_l? Kod_l jistur_jo ja iš manes paveržti?"Jis neisteng_ suvokti tikro fenomeno - kaip ji gal_jo pasirinktimane?-Taigi...-Taigi ka?- Nustebo ji.-Tu ir Cullenas, ar ne...- "Tu ir baisuoklis. Na, jeigu tau taipsvarbu susirasti turtinga..."Sugriežiau dantimis d_l jo piktu išvadu.-Maikai, tai ne tavo reikalas."Ginasi. Taigi tai tiesa. Prastai."-Man tai nepatinka.-Tau ir netur_tu,- atkirto ji."Kod_l ji nemato, koks jis keistas? Kaip ir jie visi. Tai, kaip jis ija žiuri."-Jis žiuri i tave taip, lyg... Lyg gal_tu tave suvalgyti.Sustingau belaukdamas jos atsakymo.Jos veidas skaisciai nuraudo, o lupos tvirtai susispaud_ lygsulaikytu kv_pavima. O po to iš jos burnos išsiverž_prunkštel_jimas.Nuostabu. Dabar ji iš manes juok_si.Maikas suirzes nusisuko ir patrauk_ persirengti.Aš šliaužiau pagal sporto sal_s siena stengdamasis suimti save irankas.Kaip ji gal_jo juoktis iš Maiko sp_jimu - taip nerupestingai, kadprad_jau galvoti, jog Forksas tampa tikrai keistas. Kod_l ji turijuoktis iš sp_jimo, kad aš galiu ja užmušti, kai ji puikiai žinojo,kad taip gali nutikti? Kas tame juokingo?Kas su ja buvo negerai?Ar ji tur_jo juoda humoro jausma? Ta mintis apie jos charakterinesugadino man nuotaikos, bet kaip gal_jau buti tikras? O galmano sapnas apie angela buvo tikras tod_l, kad ji netur_jo jokiobaim_s jausmo? Drasi - tai buvo vienas iš ja apibudinanciužodžiu. Kiti gal_jo sakyti - kvaila, bet aš žinojau, kokia ji buvoprotinga. Vis tik kokia bebutu priežastis, tas baim_s nebuvimasar keistas humoro jausmas neišeis jai i gera. Ar d_l to keistobaim_s nebuvimo ji nuolat papuldavo i b_da? Gal jai manes ciareik_s amžiams?Vien nuo tos minties mano nuotaika pakilo.Jeigu tik gal_ciau valdytis, buti jai saugus, gal ir istengciau save

134

itikinti cia pasilikti.Jos peciai buvo kilstel_ti, dantys v_l liet_ apatine lupa - nerimopožymis - kai ji iš_jo pro sporto sal_s duris. Bet vos tik ji manepamat_ jos peciai atsipalaidavo ir veide pasirod_ plati šypsena.Tai buvo tobulai taiki veido išraiška. Ji _jo šalia manes n_ kieknedvejodama, tik retkarciais stabtel_dama, kai jos kuno karštispernelyg prie manes priart_davo.-Labas,- sušnibžd_jo.Ir v_l laim_, kuria pajutau ta akimirka, buvo su niekuonepalyginama.-Sveika,- atsakiau ir, negal_damas susilaikyti nuo gerosnuotaikos antpludžio, priduriau:-Kaip sek_si sportuoti?Jos šypsena prigeso.-Puikiai.Ji tikrai prastai melavo.-Tikrai?- Paklausiau nor_damas išgauti daugiau. Ar jaiskaud_jo? O tada pasigirdo garsios Maiko mintys nukreipdamasmano d_mesi."Nekenciu jo. Nor_ciau, kad jis numirtu. Tikiuosi, kad jis nul_kssu savo išblizginta mašina nuo kokio skardžio. Kod_l jis negalipaprasciausiai jos palikti ramyb_je? Likti su panašiais i ji -baisuokliais?"-Kas?- Paklaus_ Bella.Mano akys v_l susitelk_ ties jos veidu. Ji pažvelg_ i nueinantiMaika ir v_l i mane.-Njutonas pradeda tikrai mane nervinti,- prisipažinau.Jos šypsena pradingo, burna prasiv_r_. Ji, ko gero, buvopamiršusi apie mano galia ja matyti pastaraja valanda. Arba jitik_josi, kad daugiau to nebedarysiu.-Tu juk neprad_jai ir v_l šnipin_ti?-Kaip tavo galva?-Tu neitik_tinas!- Piktai sušnypšt_ ji, po to apsisuko ir piktainužingsniavo per aikštele. Jos oda tamsiai nuraudo - ji g_dinosi.Aš taikiai _jau šalia jos tik_damasis, kad jos pyktis greitaipraeis. Iprastai ji gana greitai man atleisdavo.-Tai tu užsiminei, kad aš nebuvau mates taves žaidžiant,-pasiaškinau.- Tai sužadino mano smalsuma.Ji surauk_ antakius nieko man neatsakydama.Po to ji staigiai sustojo pusiaukel_je link mano mašinospasteb_jusi jaunu vaikiu buri, susispietusi aplink."Nor_ciau žinoti, kaip greitai galima ja važiuoti...""Tik pažiur_k i tuos pedalus. Tokius maciau tik žurnaluose...""Gražus išlinkimai...""Žinoma, ir aš nor_ciau tur_ti besim_tancius šešiasdešimttukstanciu..."Štai kod_l buvo geriau, kai Rozali ja važin_davosi tik použmiesti.Aš prasiskyniau tarp vaikinu kelia iki savo mašinos. Kiekpadvejojusi Bella pasek_ mano pavyzdžiu.-Inoringa...- Sumurm_jau belipdamas i mašina.-Kokia tai mašina?- Steb_damasi paklaus_ Bella.-M3.Ji susirauk_.-Aš nekalbu Mašina ir vairuotojas kalba.-Tai BMW.- Pavarciau akis ir susikaupiau ijunges atbulini b_gi,kad nepertrenkciau kokio vaikio. Mano žvilgsnis susikirto sukeleto iš ju, nenor_jusiu pasitraukti man iš kelio. Puse sekund_stetrukes mano žvilgsnis juos itikino.-Ar tu vis dar pyksti?- Paklausiau. Jos kakta jau išsilygino.

135

-Taip.- Trumpai atkirto ji.Linktel_jau. Gal man nereik_jo jai to priminti. Pamaniau, kadgal_ciau pasiekti atleidimo.-Ar tu man atleisi, jeigu aš atsiprašysiu?Kuri laika ji mast_.-Gal... Jeigu tai bus nuoširdu.- Nusprend_.- Ir jeigu pažad_sidaugiau taip nedaryti.Nesiruošiau jai meluoti, bet nebuvo jokiu šansu, kad su tuosutikciau. Gal tur_ciau jai pasiulyti kitokius mainus.-Ka tu atsakytum i tai, jeigu aš buciau nuoširdus ir leisciau tauvairuoti šeštadieni?- Vien jau isivaizduodamas tai pašiurpau.Kol ji mast_ apie nauja galimybe tarp jos akiu ir v_l pasirod_raukšlel_.-Sutarta.- Ištar_ po kurio laiko.O dabar d_l mano atsiprašymo... Iki šiol aš niekada nesistengiauBellos apžav_ti, bet dabar man atrod_ labai tinkamas tammomentas. Isižiur_jau giliai jai i akis išvažiuodamas iš aikštel_sir vis saves klausdamas, ar teisingai elgiuosi. Prakalbau paciuitikinamiausiu balsu:-Tuomet aš labai atsiprašau, kad tave nuliudinau.Jos širdis pasileido šuoliais, kv_pavimas patank_jo. Ji placiaiatv_r_ akis.Nusišypsojau. Berods tai suveik_ visai neblogai. Žinoma, manbuvo labai sunku atitraukti žvilgsni. Ji taip pat mane apžav_jo.Buvo labai gerai, kad šita kelia žinojau mintinai.-Ir aš pasirodysiu prie tavo duru ankstu šeštadienio ryta,-priduriau.Ji sumirkciojo ir papurt_ galva, lyg stengdamasi sutelkti mintis.-Hm.- Sumurm_jo ji.- Carlis nesupras, jeigu ras kiemenepažistama Volvo.Ak, kaip menkai ji vis dar mane pažinojo.-Aš nesiruošiau pasirodyti su mašina.-Kaip...- Prad_jo klausti.Aš ja pertraukiau. Butu pernelyg sud_tinga paaiškinti praktiškaineparodžius. Dabar ne pats geriausias momentas.-Nesirupink d_l to. Aš busiu vietoje, be mašinos.Ji palenk_ galva i šona ir viena akimirka man pasirod_, kad jimane kamantin_s, bet po to ji persigalvojo.-Ar dabar jau v_liau?- Paklaus_ primindama man musu nebaigtapokalbi vagykloje. Ji per_jo nuo vieno sud_tingo klausimo priekito, n_ kiek ne lengvesnio.-Manau, kad taip.- Nenor_damas pripažinau.Sustojau prieš jos namus itemptai mastydamas, kaip gal_ciau jaipaaiškinti... Neiškeldamas paviršiun mano pabaisos prigimties,neišgasdindamas jos. O gal tai nebuvo gerai? Sumenkinti savobaisuma?Ji lauk_ nutaisiusi tokia pat mandagia veido išraiška kaip ir perpietus. Jeigu nebuciau toks susirupines jos ramumas sukeltuman juoka.-Ir tu vis dar nori sužinoti, kod_l negal_tum pamatyti manesmedžiojant?- Paklausiau.-Tiesa sakant, mane labiau sudomino tavo reakcija.-Aš tave išgasdinau?- paklausiau budamas tikras, kad ji taipaneigs.-Ne.Stengiausi nenusišypsoti, bet man nepavyko.-Atsiprašau, kad gasdinu tave.- Mano šypsena nuvyto ir laikinasgeros nuotaikos pojutis pradingo.- Tiesiog vien jau isivaizduotitave ten... Kol mes medžiojame...-Tai butu taip blogai?

136

Mano fantaziju man buvo per daug, Bella, tokia trapinegailestingoje tamsoje... Aš pats, visai nebesivaldantis...Pasistengiau išginti jas iš galvos.-Be galo.-Kod_l?Aš giliai ikv_piau trumpam susitelkdamas i deginanti troškuli.Jausdamas ji, valdydamas ji, irodydamas sau savo susivaldyma.Jis niekada nebepaims viršaus - bent jau stengiausi save tuoitikinti. Ji bus saugi su manimi. Žvelgiau i art_jancius debesis junepasteb_damas, trokšdamas patik_ti, kad gal_ciau susivaldyti,jeigu ji atsirastu mano medžiokl_s perimetre kai pajusciau joskvapa...-Kai mes medžiojame, mes visiškai atsiduodame savojutimams...- Ištariau gerai apgalvodamas kiekviena žodi.- Mesnebepasikliauname savo mintimis. Ypac susitelkiame ties uosle.Jeigu tu atsidurtum netoliese, kai aš visiškai savesnekontroliuociau...Mane ap_m_ agonija nuo to vaizdo. Aš papurciau galva - tai netik gal_tu ivykti, tai tikrai ivyktu.Klausiausi jos širdies plakimo, po to ramiai atsisukau pažiur_tijai i akis.Jos veidas ir akys buvo labai rimti. Jos lupos buvo truputisusiraukusios, sp_jau, kad d_l rimto mastymo. Bet rimto d_l ko?Jos pacios saugumo? Mano susierzinimo? Spoksojau i jastengdamasis iminti jos mislinga veido išraiška.Ji taip pat žvelg_ i mane. Jos akys buvo placiai atvertos,vyzdžiai išsipl_t_, nors apšvietimas nepakito.Mano kv_pavimas pagreit_jo ir staiga tyla mašinoje tapo labaislegianti, kaip ir per tamsia biologijos pamoka. Tarp musu v_lnusistov_jo pulsuojanti itampa, mano troškimas ja paliesti ir v_ltapo stipresnis už troškuli.Nuo isielektrinusio oro pasijutau taip, lyg mano pulsas butuatgijes. Mano kunas prisipild_ juo. Lyg v_l buciau tapesžmogumi. Labiau už viska pasaulyje troškau pajusti jos lupušiluma ant manuju. Viena trumpa akimirka troškau rasti j_gukontrolei, kad gal_ciau pasislinkti link jos, paliesti savo lupomisjos oda...Ji trukciojamai ikv_p_ ir aš tik tuo metu suvokiau, kad kai manokv_pavimas pagreit_jo, josios visiškai sustojo.Užmerkiau akis stengdamasis pertraukti tarp musu atsiradusiryši.Daugiau jokiu klaidu.Bellos gyvenimas buvo lyg tukstanciai trapiu cheminiu reakciju,galintis nutrukti bet kuria akimirka. Ritmiškas jos kv_pavimas,ikv_piamas oras jai gal_jo buti gyvenimu kaip ir tapti mirtimi.Jos trapi širdis gal_jo liautis plakusi d_l tiek daug atsitikimu, d_lligu... Arba d_l manes.Aš tik_jau, kad bet kuris mano šeimos narys padarytu bet ka,kad gal_tu grižti i gyvenima, jeigu gal_tu iškeisti nemirtinguma imirtinguma. Bet kuris iš musu pereitu ugni, kad tai gautu.Sutiktu degti ugnyje tiek dienu ar amžiu, kiek reik_tu.Daugelis musu ras_s atstovu iškeldavo nemirtinguma virš visokito. Buvo netgi žmoniu, kurie to ieškojo, apeidavo landynesieškodami to, kuris suteiktu jiems tamsia dovana...Ne mes. Ne musu šeima. Mes atiduotume bet ka, kad taptumežmon_mis.Bet n_ vienas iš musu niekada taip beviltiškai to netroško, kaipdabar troškau aš. Žvelgiau i mažycius lašelius taip, lyg jie gal_tuparodyti man išeiti pasl_pta lange. Itampa nenuslugo ir man tekosusikaupti, kad nulaikyciau savo rankas ant vairo.

137

Mano dešin_ ranka ir v_l prad_jo skausmingai dilgcioti nuoankstesnio prisilietimo prisiminimo.-Bella, manau, kad tau jau laikas eiti i vidu.Pirma karta ji pakluso: nekomentuodama, išlipdama iš mašinosir užtrenkdama dureles. Ar ji pajuto sklandanti ore pavoju taippat kaip ir aš?Ar jai buvo taip pat skaudu išeiti, kaip man buvo skaudu japalikti? Mane guod_ tai, kad aš labai greitai ja pamatysiu.Anksciau nei ji pamatys mane. Aš nusišypsojau ir pasilenkiaupraverdamas langa, kad gal_ciau ištarti jai dar kelis žodžius -dabar, kai jos kuno karštis jau buvo lauke, buvo saugu.Ji smalsiai atsisuko i mane.Vis dar smalsi, nors visa diena atsakin_jau i jos klausimus.Mano paties smalsumas taip ir liko nepatenkintas. Atsakin_jimasi jos klausimus atskleid_ tik mano paslaptis, iš jos gavau labainedaug, išskyrus savo paties prielaidas. Taip nesažininga.-Ak, Bella?-Taip?-Rytoj mano eil_.Ji nesuprasdama pakreip_ galva.-Tavo eil_ kam?-Uždavin_ti klausimus.Rytoj, kai mes busime saugioje vietoje, apsupti liudininku, ašišgausiu atsakymus. Linktel_jau pritardamas tai minciai irnusisukau, nes ji nejud_jo, nesisteng_ nueiti. Netgi jai jaunebunant mašinoje oras vis dar buvo kupinas itampos. Nor_jauišlipti iš mašinos, palyd_ti ja iki duru, pasinaudoti tuo kaippretekstu, kad pabuciau dar nors akimirka šalia jos...Daugiau jokiu klaidu. Paspaudžiau greicio pedala ir pamojauranka kai ji nutolo nuo manes. Rod_si, lyg aš nuolat b_gciau nuojos, arba link jos, niekaip negal_damas nurimti vietoje. Man teksrasti koki nors buda susilaikyti jeigu mes norime bendrauti šiektiek ramiau ateityje.

138