Ozonas 49 – Žemė maitintoja

Ekologiškos kultūros gidas

NR49

www.ozonas.lt

GYVENIMAS BE PLASTIKO

LAIMINGI ŽMONĖS

TIKSLAS – ŠVARUS ORAS SVEIKO VAIKO STALAS

Paremk „Ozoną“. Skirk 2% pajamų mokesčio sumos

DŽIUNGLIŲ ĮSTATYMAI AMAZONĖJE

TAUTA BE ŽEMĖS – TAUTA BE VALSTYBĖS

GMOPažangairpavojai

Žemėsūkioateitis

Aplinkosauga ir etika prasideda nuo virtuvės

2

Kviečiame prisijungti prie „Ozono“ platinimo tinklo. Teirautis [email protected], mob. tel. 8 679 18885. „Ozonas“ yra nepriklausomas ir nešališkas leidinys, kuris partnerių ir rėmėjų dėka yra leidžiamas ir platinamas nemokamai nuo 2006 m.

PARTNERIAI IR RĖMĖJAI

KITI „RŪPI“ PROJEKTAI

Vyriausioji redaktorėLina Bakšytė([email protected])Straipsnių autoriaiDiana LietuvininkėEleonora RiepšaitėIlona VelžytėKristina SagaidakLina BakšytėLina GedvilienėLoreta PuskunigėRasa Barčaitė

Vladimirs Petrovs

Kalbos redaktorėSaulė NorvilaitėDizaineris, viršelio autoriusAlgimantas Bakšys(baksys.lt)Eko projektų koordinatorėsIeva Malaiškaitė([email protected])Giedrė Kisielė([email protected])

LeidėjasVšĮ „RŪPI“DirektoriusAurimas Stabingis([email protected])KorespondencijaiLatvių g. 64A-10LT-08113, VilniusSpaudaUAB „Druka“. Spaustuvė turi EMAS, ISO9001 ir ISO14001

sertifikatą bei Lietuvosspaustuvininkų asociacijos suteiktą Žaliausios spaustu-vės Lietuvoje sertifikatą. Leidinys atspausdintas ant knyginio popieriaus (Holmen Book).

Tiražas 5000 vnt.Leidžiamas nuo 2006 m.ISSN 1822-6191

Ozono komanda atvira visiems! Norintys tapti jos dalimi gali kreiptis [email protected]*

TEMA

4 PažangairpavojaiužGMOženklo

10 Žemėsūkioateitis

ŽMOGUS

16 Tautabežemės–tautabevalstybės

PRODUKTAI

20 Gyvenimasbeplastiko

TEMA

24 Aplinkosaugairetikaprasidedanuovirtuvės

GAMTA

30 DžiungliųįstatymaiAmazonėje

TECHNOLOGIJOS

38 Tikslas–švarusoras

IDĖJOS

42 Laimingižmonės

SVEIKATA

44 Sveikovaikostalas

verslasatsakingai.ltekokarta.ltekologija.lt ekorekomendacijos.lt larta.lt

rupi.lt

3

Redaktorės žodis

Sveiki, mieli bendraamžiai,Jūs nepatikėsite, kas man šiandien nutiko. Audra

buvo jau nurimusi. Aš vaikščiojau Baltijos jūros pakrante, gėrėjausi kopomis ir paskutiniais besilei-džiančios saulės spinduliais. Netikėtai šnarėdamos bangos man prie kojų išmetė tamsų, dumbliną butelį. Į jį buvo įdėtas pageltęs laiškas. Perskaičiusi nublu-kusias raides, supratau, jog rašo mano bendraamžė mergaitė. Ji pasakoja apie save, savo kasdienybę. Tad ir aš nusprendžiau Jums šį bei tą papasakoti apie šiuos laikus.

Dabar yra 2214 metai, XXIII amžiaus pra-džia. Artėja mano pati mėgstamiausia šventė – Šv. Kalėdos. Žmonės perka dovanas, skamba šventinės, linksmos dainos, o virtualios parduotuvės mirga nuo įvairių parduodamų papuošimų. Tai nebus tokios Šv. Kalėdos, kokias įsivaizduojate Jūs. Jau beveik šimtą metų vaikai savo rankose nėra laikę sniego, nevaži-nėja rogutėmis, pro langą nėra matę apšerkšnijusių medžių. Taip yra dėl labai atšilusio klimato. Žiemą temperatūra nukrenta vos iki +20°C, o vasarą pakyla net iki +50°C.

Lietaus lašai barbena į mano langą vos kelis kar-tus per metus. Dėl per mažo kritulių kiekio pasaulyje sparčiai plinta saulės išdegintos dykumos. Trūksta ir geriamojo vandens. Miškai yra labai saugomi. Pasaulyje beveik nebeliko dangų ramstančių, žalių girių. Daiktai gaminami tik iš perdirbtų ir sintetinių žaliavų. Oras, taip pat kaip ir vanduo, valomi speci-aliais valymo įrenginiais, o žmonės važinėja elektra varomomis mašinomis. Jos visiškai neteršia aplinkos. Beje, jos važiuoja ne žeme, o skrenda! Kad ir kaip stengtumėmės ištaisyti kadaise protėvių padarytą

žalą, gamta mums vis tiek keršija. Nors naujausios technologijos ir leidžia tiksliai nuspėti uraganų, au-drų ir įvairių gamtos jėgų siautėjimo metą sekundės tikslumu, tačiau gamtai pasipriešinti negalime.

Jau prasidėjo taip lauktos žiemos atostogos, kada visi mokiniai gali šiek tiek atsipūsti. Aš labai noriu papasakoti apie savo mokyklą, kuri tikrai labai ski-riasi nuo jūsiškės. Mokiniams nereikia kiekvieną dieną nešiotis sunkių kuprinių, nes pamokos vyksta namuose. Tereikia įsijungti kompiuterį. Vadovėlių neturime, viską, ką reikia, paaiškina mokytojas arba informaciją patys susirandame internete. Kartą per mėnesį atvykstame į mokyklą rašyti atsiskaito-mųjų darbų, atlikti praktinių užduočių. Nuo pat ma-žens mokiniai privalo patys pasirinkti profesiją, o ar ji tinkama, padeda nuspręsti specialusis robotas. Pasirinktai profesijai reikalingas žinias kaupiame iki pilnametystės.

Žmonės seniai nebeskaito tikrų knygų, jas pa-keitė elektroninės. Dabar knygas dažniausiai galima pamatyti muziejuose, kuriuose jos yra saugomos.

Šiais metais su klase vyksime į Marsą, kuriame pamažu kuriasi pirmieji miestai. Neseniai mokslinin-kai baigė sukurti ir pirmąją laiko mašiną. Aš būtinai su savo bendraklasiais kitais metais Jus aplankysiu ir galėsiu dar daugiau papasakoti apie ateitį. Galbūt turėsiu progą pajusti, ką reiškia savo rankose laikyti vėsų sniegą, pamatyti tyliai krintančias snaiges.

Na, o dabar metas baigti rašyti šį laišką. Tikiuosi, Jums buvo įdomu. Norėčiau, kad suprastumėte, jog patys didžiausi turtai šioje žemėje yra vanduo, gry-nas oras ir visa mus supanti gamta. Jūs dar galite daug ką pakeisti ir sukurti geresnę ateitį.

Lina BakšytėVyriausia redaktorė

[email protected]

Metų sandūroje buriame iš kortų ir prognozuojame pasaulio ateitį. Kiekvieno iš mūsų likimas yra

neatsiejamas nuo Žemės maitintojos lem-ties, o atsakymo, kas jos laukia, ieškome jaunimo vizijose. Šį kartą laužome tradi-cijas ir redakcijos žodį suteikiame ateities kūrėjams. Dėkojame aštuntokei Indrei Urbaitei, atsiuntusiai laišką iš ateities. Tebūnie jis įkvėpimo šaltinis mūsų Naujųjų metų pažadams.

Sėkmės, Indrė

Ekologiškos kultūros gidas www.ozonas.lt

Pažanga ir pavojai už GMO ženklo

4

Pažangair pavojai už ŽenkloGMO

TEMA

5

Genetiškai modifi kuotais organiz-mais (GMO) gali būti augalai, mikroorganizmai ir gyvūnai,

kurie naujų savybių įgyja taikant genų inžinerijos techniką. Daugelis Lietuvos vartotojų pasisako prieš produktus, ku-riuose yra aptinkami ar jų gamybos pro-cese buvo naudoti GMO. Nors ofi cialūs tyrimai neįrodė modifi kuotų organizmų kenksmingumo sveikatai, o viešoje er-dvėje galima rasti informacijos apie jų teigiamą naudą, visuomenė visgi nepasi-tiki jų saugumu ir tokius produktus var-toja atsargiai. Tarptautinės organizacijos „Žemės draugai“ atstovas Lietuvoje ir visuomenės organizacijos „Lietuvos ža-liųjų judėjimas“ tarybos narys Andrejus Gaidamavičius teigia, kad pats modifi -kavimas nėra blogas, tačiau šį procesą lydi daug neišaiškintų veiksnių.

ILONAVELŽYTĖ

81%Sojų pupelės

81%Medvilnė

35%Kukurūzai

30%Rapsai

* isaaa.org 2012 m. duomenys

Populiariausi genetiškaimodifi kuojami augalai*(Pasaulinės produkcijos dalis)

Danguolės Poškutės nuotr.

TEMA

6


Kryžminimas bei selekcija taip pat keičia pa-veldimas organizmų savybes, tačiau tai nesukelia tokių diskusijų bei baimės kaip genų inžinerija. Kodėl ši mokslo sritis taip prieštaringai vertinama?

Pats modifikavimas nėra blogas, bet yra labai daug jį lydinčių pašalinių veiksnių. Kokiu tikslu modifikuojami augalai? Vienas iš mitų, jog taip siekiama sveikesnių augalų. Iš tiesų po tuo slepiasi siekis monopolizuoti sėklų pramonę, kaip tai daro amerikiečių „Monsanto“ ar vokiečių BASF. Padidėja cheminių preparatų apyvarta, parduodama kuo daugiau patentuotų produktų, ūkininkai suvaržomi ilgomis sutartimis ir nustatytomis kainomis. O kartą užteršus pasėlius GMO, pereiti prie tradicinio ūkininkavimo nebeįmanoma.

Kitas mitas – bado mažinimas. Iš tiesų efektas atvirkščias: bado problema tik paaštrėjo tose šalyse, kuriose auginami GMO. Užauginama produkcija skiriama ne vietos žmonėms išmaitinti, bet ekspor-tui. Manau, ši tema turėtų būti pamiršta, nes yra pakankamai statistikos ir informacijos, kad gene-tinis modifikavimas bado problemos neišsprendė. Pasaulyje GM pasėliai peržengė 100 mlrd. ha plotą, tačiau badaujančiųjų skaičius išaugo iki beveik mili-jardo. 1974 m. Romoje, Jungtinių Tautų Maisto sau-gos konferencijoje, buvo nutarta per dešimtį metų pasiekti, kad neliktų badaujančių vaikų. Po 35 metų vėl svarstoma ta pati problema.

GM augalas, tapęs atsparus pesticidams ir ki-tiems chemikalams, galėtų būti išsigelbėjimas ma-žinant aplinkos taršą. Pagerėja žemės įdirbimas, mažėja kuro sunaudojimas, mažiau išmetama anglies dvideginio. Tačiau vis tiek kalbama apie pražūtingą GMO poveikį.

Anksčiau skleistas mitas, kad GM pasėliai lei-džia naudoti mažiau chemikalų. Iš tiesų reikia tik mažiau insekticidų, skirtų kovai su vabzdžiais. Bet ir insekticidai, ir herbicidai – tie patys pesticidai. O jų GM pasėliuose naudojama iki dešimt kartų daugiau nei tradiciniuose. Genetinė aplinkos tarša, neigiamas poveikis sveikatai, alergijos, apsigimimai – jau matomi ir dabar, bet mes nežinome, kas dar bus ateityje.

Didžiausia grėsmė kyla ekologiniams ūkiams, ypač bičių augintojams. GM kukurūzai produkuoja milžinišką žiedadulkių kiekį, tai yra vėjo apdulkinamas augalas. Nustatyta, kad bitės daugiausia žiedadulkių surenka būtent nuo kuku-rūzų. Taigi jei žiedadulkės su BT toksinais, bitės avilyje masiškai žūsta. Latvija šiuo klausimu itin pažengusi: ji priėmė koegzistencijos arba sambūvio taisykles, nustatančias, kiek kilometrų turi būti nuo GM pasėlio iki artimiausio bityno. Dabar nustatyta norma yra 14 km. Taip pat žūsta kiti gyvi organiz-mai, pavyzdžiui, ir Lietuvoje populiarūs drugeliai spungės. Jie minta dilgėlės lapais, bet dvesia nuo GM kukurūzų, kurių žiedadulkės patenka ant dilgė-lės. Ir to pakanka, kad BT toksinai nužudytų juos.


TEMA

7

Net ir visai neekologiškai nusiteikę Lietuvos ūkininkai kratosi GMO. Pirmiausia, dėl ekonomi-nių sumetimų. Tačiau jei Europoje visuotinai būtų leidžiama, jie, ko gero, augintų. Pas mus glifosatinį herbicidą randapą (angl. Roundap) galima naudoti tik tada, kai nuimamas derlius. Tačiau kai kurie Lietuvos ir Europos ūkininkai įsigudrino jį purkšti likus dviem savaitėms iki derliaus nuėmimo, kad javai vienu metu išdžiūtų ir nebereikėtų jų papildo-mai džiovinti. Gauname papildomą pesticidų kiekį, tik jau ne iš GM pasė-lių. Mes aktyviai raginame ūkininkus to nedaryti ir siekiame uždrausti var-toti chemikalą ne pagal paskirtį.

Vis dėlto GM pasėlių plotai pa-saulyje didėja daug sparčiau negu ekologiškų. GM augalai turi agro-nominį pranašumą prieš tradiciškai naudojamus, tad ūkininkams juos auginti yra naudinga tiek darbo našumo, tiek ekonomine prasme. Galbūt mes iš tiesų atmetame žemės ūkių pažangą? Koks likimas laukia tradicinių ūkių?

Ekologinių ūkių Lietuvoje mažėja. Bet ir tie daugiausia produkciją augina dėl išmokų, idė-jinių nedaug liko. Ekologiniai ūkiai negali naudoti jokių GM pašarų. Pas mus yra daug ūkininkų, nusistačiusių prieš GMO. Vienas iš aktyviausių – Ramūnas Karbauskis, jo „Agrokoncernas“ paga-mina 65 % viso Lietuvos pieno.

Kai kurie paukštynai itin domisi pašarais be GMO. Latvijoje atliktas tyrimas parodė, kad nau-dojant vietinius pašarus auginti dedekles yra pigiau nei atvežti iš Brazilijos GM soją. Taigi ekonominio efekto nėra. Tačiau kiaulių ūkiuose skirtumas labai ryškus, čia daugiausia sunaudojama GM sojos.

Populiarėja ir genetiškai nemodifikuota soja. Lietuvoje jos pasodinti 2000 ha. Tiek dar nepaten-kins mūsų poreikių, reikia 10-20 kartų daugiau. Austrija jau pusę pasėlių apsėjo nemodifikuota soja. Jos daugėja, didėja visuomenės spaudimas, persiorientuoja rinkos, tarkim, kinai gali pasiūlyti jos tiek, kad užtektų visai Europai. Taigi sugriautas dar vienas mitas, kad šiais laikais nebėra nemodifi-kuotos sojos. Jei ant produkto parašyta, jog naudota nemodifikuota soja, reikėtų tikėti. Mūsų kontrolės institucijos privalo patikrinti, ar tai tiesa. O GM soja naudojama išskirtinai pašarui, ne maistui.

Nereikia jaudintis, kad mažėja tradicinių che-mizuotų ūkių. Pesticidų daroma žala aplinkai, mano vertinimu, tik didėja. Europos Parlamentas,

drausdamas kai kuriuos chemikalus, daro žingsnį į priekį, bet kai kuriais sprendimais žengia du atgal. Dabar norima komerciniam auginimui patvirtinti GM kukurūzų rūšį 1507. Ji atspari dar toksiškes-niam nei glifosatas herbicidui – gliufosinatui, kurio galiojimo laikas Europoje baigiasi 2017 m. Taigi ne-ramina, kad jo galiojimo laikas gali būti pratęstas, ir žemės ūkis bus dar labiau chemizuotas.

Didžiulę mėsos kainos dalį sudaro gyvūno au-ginimo išlaidos, todėl gyvulininkystės ūkiai ne-retai renkasi pašarus, kurie yra su GMO. Net jei gyvūnas buvo maitinamas tokiais pašarais, šiuo metu mėsoje jų pėdsakų neįmanoma nustatyti. Ar tokie produktai, kuriuose tiesiogiai nėra nustato-mas GMO pėdsakas, gali būti vertinami taip pat, kaip GM augalai?

Iki 2007 m. buvo kalbama, kad neįma-noma to atsekti. Tačiau vėliau buvo padaryta ty-rimų, ir pats esu surinkęs apie 20 mokslinių publi-kacijų, įrodančių, kad tai netiesa. Gyvūno kraujo tyrimas gali parodyti, kokius GM pašarus jis ėdė. Kol kas nežinome, kaip mus tai paveiks vėliau. Bet šiuose pašaruose yra daug lydinčių metabolitų, pa-vyzdžiui, BT toksinų. Seniau manyta, kad jie veikia tik bestuburius, tačiau dabar įrodyta, kad kenkia ir žinduoliams. BT toksinai yra plačiai paplitę auga-linę ar gyvulinę GMO produkciją vartojančių žmo-nių metabolizme, 2011 metais tai įrodė Šerbruko universitetinės ligoninės (Kvebekas, Kanada) gy-dytojai. Jie nustatė, kad minėtas toksinas randamas 93 % nėščių moterų kraujyje, 80 % ką tik gimusių kūdikių ir 67 % nenėščių moterų. Visuomet buvau skeptikas ir sakiau, kad jei kenkia vabzdžiams, ken-kia ir žmogui.

Kiti lydintys metabolitai – herbicidai, naudo-jami auginant GM augalus. Apie 70 % modifikacijų susijusių su tuo, kad augalas būtų atsparus toms

Pas mus yra daug ūkininkų, nusistačiusių prieš GMO. Vienas iš aktyviausių – Ramūnas Karbauskis, jo „Agrokoncernas“ pagamina 65 % viso Lietuvos pieno.„

“

TEMA

8


chemikalų rūšims, kurias ir gamina pačios korpo-racijos. „Monsanto“ 2001 m. už garsiojo glifosatinio herbicido randapo pardavimus uždirbo daugiau nei už patentuotas sėklas. GM pasėliuose specifi-nių chemikalų naudojama daugiau nei paprastuose, taigi ir derliuje jų koncentracija yra didesnė. Tačiau randapas yra sisteminis, ne kontaktinis herbicidas: veikia ne ten, kur yra purškiamas, o įsiskverbia į visą augalą ir veikia jį pragaištingai.

GM sojos sukurtos būti atsparios, jos randapo turi daug, tad šeriant gyvūnus tokia soja, visi pesti-cidai pereina į jį, kaupiasi visoje mitybos grandinėje. Kuo toliau nuo jos yra, kuo didesnis plėšrūnas, tuo jame daugiau pesticidų. Kiaulėje apie dešimt kartų mažiau pesticidų ir sunkiųjų metalų nei žmoguje, kuris valgo kiaulieną. Randapas keičia pačią DNR, chromosomas, gali sukelti mutacijų. Urugvajuje ir Argentinoje, kur jis plačiai naudojamas, labai daug apsigimimų, pasireiškiančių milžiniškais au-gliais. 2012 metais prancūzų profesorius Gilles Eric Seralini atliktas tyrimas su žiurkėmis patvirtino, kad glifosato buvimas maiste gali sukelti navikų atsiradimą.

Viskas priklauso nuo tyrimo metodikos: jei neranda GMO pėdsakų, dar nereiškia, kad nėra. Neseniai Lietuvos gyvulininkystės institutas tyrė kalakutus, šertus GM pašaru ir nieko nerado. Vis dėlto pas mus nėra tokių galimybių ištirti. Be to,

tyrimo rezultatai nebuvo paskelbti ir publikuoti aukštai cituojamo indekso mokslo leidinyje, nėra jų mokslininkų publikacijų duomenų bazėse.

Anksti kalbėti, jei ir randamas GMO. Tikro ly-dinčių chemikalų poveikio nežinome, žinome tik faktą. 18-os valstybių organizacijos „Žemės drau-gai“ tyrimas parodė, kad iki 70 % tiriamųjų šlapime rasta nesuskilusio randapo. Jis į organizmus galėjo patekti tik iš geriamojo vandens ir maisto. Būtent gyvulinės kilmės produktų ar grūdų gaminių.

Lietuvoje tokie tyrimai neatliekami. Keista, kad ir pačioje Europoje plačiausiai naudojamo chemi-kalo randapo niekas netiria. Matyt, tai susiję su lo-bizmu. Daugelis valstybių nėra labai savarankiškos, jos žiūri, kokius nurodymus duoda Europos institu-cijos, pavyzdžiui, Maisto saugos agentūra. Žinoma, tokie tyrimai kainuoja. Dabar tikrai labai nepa-lankus momentas prašyti Vyriausybės papildomo milijono.

Nors Lietuva yra laisva zona nuo GMO, šalyje neauginame GM pasėlių, tačiau produktų iš tokių augalų yra apstu. Ar pakanka ženklinimo, įparei-gojančio maisto produktų etiketėse pažymėti, kai GMO yra daugiau kaip 0,9 %?

Ženklinami tik augalinės kilmės produktai. Tačiau daugėja produktų, pagamintų iš GM pašarais šertų gyvūnų. Jie kol kas neženklinami. Europos

Deivido Skrupskelio nuotr.

TEMA

9

Komisija neleidžia ženklinti gyvulinės kilmės pro-duktų, nes neva nėra įrodymų, jog tai svarbu. Tačiau apklausos rodo, kad gyventojai pageidautų žinoti. Greičiausiai taip nedaroma dėl ekonominių sume-timų. Įsivaizduokite situaciją, kai ateinate į preky-bos centrą, o ten ant pakuotės didelėmis raidėmis parašyta – gaminant šį pieną naudoti GM pašarai.

Mes nekritikuojame vaistų pramonės, kuri su-kūrė insuliną. Tačiau kam sveikam žmogui kišti eks-perimentinį produktą? Vis dėlto korporacijos, atlik-damos tokio masto eksperimentą, turėtų suteikti pakankamai informacijos, tinkamai tai pažymėti ant produkto, kad galėtume rinktis: vartoti ar ne. Šiuo metu Europoje, jei GMO produkte neviršija 0,9 %, tai gali būti traktuojama kaip techninė tarša. O kas kontroliuoja, ar tai nepadaryta sąmoningai?

Visoje Europoje siekiama įtvirtinti ženklą „Be GMO“. Džiugu, kad pas mus ir visuomenė, ir eko-loginių ūkių savininkai, ir kiti ūkininkai pasisako už Lietuvą be GMO. Tačiau tam dar reikia parengti teisinius dokumentus, kas yra produktas be GMO, ir sukurti kontrolės sistemą.

Genų inžinerija vertinama kaip pažangos keliu vedanti sritis. Kokia GMO ateitis, ar ji nepriešta-rauja žmonijos norui apsaugoti natūralų gamtos pasaulį?

Stebint visuomenės nuomonę ir poziciją šiuo klausimu, viskas atrodo optimistiškai. Ji vis labiau priešinasi GMO. Tačiau korporacijos sugalvoja naujų būdų, kaip gudraujant išvengti nepasitenki-nimo. Valstybės pasirašo laisvosios prekybos sutar-tis, tai numato padaryti ES ir JAV. Tai reiškia, kad Europa turės pripažinti amerikietiškus maisto pro-duktus, negalės jų diskriminuoti, pas mus įsigalios

labai liberalūs jų standartai. Tačiau šioje sutartyje numatytas arbitražinis teismas. Tad jei bus pažeisti investuotojų interesai, jie galės pateikti ieškinį vals-tybei. Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Australija nesi-rašo tokių laisvosios prekybos sutarčių. Matyt, atei-tyje vyks nuolatinė kova.

Kalbant apie politiką, yra labai daug dviveidiš-kumo ne tik Lietuvoje. Vienaip pasisakoma savo šalyje, o Europos Parlamente balsuojama kitaip. Šių metų balandžio 11 d. buvo priimta rezoliucija, kuria Lietuva išreiškė principinę nuostatą dėl GMO ribo-jimo, siekiant apsaugoti žmonių sveikatą, aplinką ir žemės ūkį.

Visuomenei trūksta informacijos apie tikrąją padėtį dėl GMO, bet apklausos rodo, kad žmonės pageidauja ją gauti. Kita vertus, kai kurią informa-ciją sunku suprasti, nes mes esame ne genetikai. Į daugelį klausimų, kaip mus ateityje paveiks GMO, gali atsakyti tik mokslininkai, bet jie turėtų būti ne-parsidavę korporacijomis. Skaudina viešos mūsų mokslininkų kalbos, kuriomis jie tvirtina, kad selekcininkų išvestas ir GM obuolys visiškai nesi-

skiria savo savybėmis. Seniai nusta-tyta, kas yra GM augalas, o jie viešai iškreipia apibrėžimą, nežinia, kokių tikslų siekdami.

Yra technokratiška jau-nimo dalis, kuri negalvodama kelia abi rankas už visuomenės pažangą, jiems nerūpi ir jie nesiaiškina, ką ta pažanga duoda, o ką atima. Tačiau yra ir labai pažangaus, mąstančio ir gilaus jaunimo, kuriam ateityje ir reikės šias problemas spręsti.

Žemės ūkio ateitis

Šių metų balandžio 11 d. buvo priimta rezoliucija, kuria Lietuva išreiškė principinę nuostatą dėl GMO ribojimo, siekiant apsaugoti žmonių sveikatą, aplinką ir žemės ūkį.„

“

1728170

mln.

ha

šalyse

ūkininkų

augina

genetiškaimodifikuotųaugalų

isaaa.org 2012 m. duomenys

TEMA


Žemės ūkio ateitis

10

ŽEMĖS ŪKIOATEITIS

TEMA

11 TEMA

Algimanto Bakšio nuotr.


12

LORETAPUSKUNIGĖ

Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos informacinė sistema atliko tyrimus ir nustatė, kad maisto gamyba ir apdorojimas turi ženklią įtaką globaliniam at-šilimui – net du kartus didesnę nei automobilių išmetamosios dujos. Šiandien

visame pasaulyje yra pagaminamas didelis kiekis maisto, tačiau daugiau nei milijar-das žmonių kasdien kenčia badą.

Publikacija „100 svarbių klausimų apie žemės ūkio ateitį“ (100 Questions of Importance for the Future of the Global Agriculture) pasirodė po to, kai Jungtinės Karalystės Esekso universiteto moks-lininkai nusprendė iškelti 100 klausimų, kurie pa-dėtų sprendžiant iššūkį – kaip pamaitinti viso pa-saulio žmones. Mokslininkams tai nebuvo paprasta užduotis: vietoje planuoto 100-uko sugalvoti buvo net 146 klausimai, tačiau juos sugrupavus, klausi-mynas buvo sutrumpintas. Publikacija suskirstyta į 4 pagrindines grupes: gamtos išteklių sąnaudos, žemės ūkio praktika (sistemos ir technologijos), žemės ūkio vystymas, rinka ir vartojimas. Praėjus keliems mėnesiams po klausimyno pasirodymo, maisto futuristas Christophe Pelletier pabandė rasti atsakymus.

CHRISTOPHE PELLETIER

Maisto ir žemės ūkio ateities ekspertas, savo karjerą pradėjo „BP Nutrition“. Jis buvo atsakingas už kiaulių pašaro sudedamųjų dalių naudojimą, vė-liau persikėlė į paukštienos gaminių padalinį ir tapo pardavimų direktoriumi, planuojančiu paukštienos eksportą. Po kiek laiko C. Pelletier pradėjo vystyti lašišų auginimą Čilėje ir Kanadoje, remdamasis strategija – mažinti išlaidas ir didinti pajamas, gau-namas už prekybą maistu.

Dabar maisto ir žemės ūkio ekspertas dirba kaip nepriklausomas futuristas, strategas ir konsul-tantas. Jis yra išleidęs dvi knygas: „Ateities derlius – žemės ūkio revoliucija“ (Future Harvests – The Next Agricultural Revolution) ir „Ką pasėsi, tą ir pjausi“ (We Will Reap What We Sow: Reflections on Human Nature, Leadership and Feeding a Growing Population). Pirmojoje knygoje svarstoma, kokia žemės ūkio ir maisto ateitis 2050 metais, o antrojoje – su kokiais iššūkiais teks susidurti, norint pagerinti žemės ūkio plėtojimą visame pasaulyje.

Šiame straipsnyje pateikiama fragmentai iš C. Pelletier įžvalgų, kurias suformuluoti paskatino mokslininkų iškelti klausimai apie žemės ūkio ateitį.

TEMA

13

GAMTOS IŠTEKLIŲ SĄNAUDOS

Klimato kaita yra viena didžiausių pro-blemų, su kuria susiduria žmonija, ir tai tu-rės didelę įtaką žemės ūkiui. Kadangi maisto auginimas ir apdirbimas daro įtaką globali-niam atšilimui, artimiausiais dešimtmečiais bus bandoma sušvelninti klimato kaitą, ieš-kant kuo efektyvesnių maisto gaminimo būdų. Žemės ūkio ekspertai jau dabar pri-ima iššūkį gaminti daugiau maisto mažesnė-mis sąnaudomis ir taip sumažinti šiltnamio efektą.

Sparčiai besikeičiantis klimatas turi įta-kos ir kritulių kiekiui, todėl gana sudėtinga numatyti, kiek vandens turėsime 2050 me-tais. Mokslininkai vandens išteklių problemą įvardija kaip itin opią, nes jis svarbus grūdų derliui ir žuvų auginimui. Neseniai atlikti ty-rimai parodė, kad kai kuriose šalyse net 85 % vandens naudojama žemės ūkio plėtrai ir žuvų auginimo kultūrai.

Trečia aktuali problema – dėl žmogaus veiklos mažėja žemės derlingumas, daroma žala aplinkai. Todėl svarbu užtikrinti, kad ateityje būtų rasti būdai, kurie užkirstų kelią dirvožemio degradacijai.

Druskėjimas yra vienas labiausiai že-mės rutulyje paplitusių dirvožemio de-gradacijos procesų. Dėl druskėjimo gilieji dirvožemio sluoksniai tampa mažiau pra-laidūs ir žemė tampa netinkama augalams augti. Kaip užkirsti tam kelią?

C. Pelletier: Pagrindinė druskėjimo prie-žastis yra drėkinimas. Drėkinimo sistemos kainuoja pakankamai brangiai, tačiau tai rei-kėtų palyginti su gaunama nauda. Labai su-dėtinga kovoti su druskėjimo procesu, todėl kyla klausimas, kas galėtų kompensuoti drė-kinimo sistemas. Greičiausiai tai bus daroma iš mokesčių mokėtojų pinigų. Todėl reikėtų apgalvoti, kokios galėtų būti ilgalaikės drėki-nimo perspektyvos.

Kaip gali būti sunaikinami dirvožemio organizmai (bakterijos, grybai, nematodai ir vabzdžiai), darant kuo mažesnį poveikį aplinkai?

C. Pelletier: Be jokios abejonės, dirvo-žemio organizmai turi įtakos dirvožemio derlingumui. Dabar dažniausiai naudojamos cheminės medžiagos, tačiau to tikrai reikėtų vengti. Reikėtų pamiršti apie herbicidus ir pesticidus, nes jie turi žalingą poveikį aplin-kai. Reikėtų apgalvoti, kaip dirvožemio or-ganizmai galėtų pasitarnauti žemės ūkyje, turbūt visi žinote posakį – jei neįstengiate jų nugalėti, prisijunkite prie jų.

Kaip galima būtų padidinti maisto ga-mybą ir sumažinti šiltnamio efektą?

C. Pelletier: Yra nemažai variantų, tačiau norėčiau pabrėžti tai, kad net 40 % visame pasaulyje pagaminamo maisto nesuvalgoma. Taigi maisto paskirstymas tikrai nėra op-timalus. Be to, azoto trąšų gamyba sunau-doja net 5 % viso pasaulio gamtinių dujų. Efektyvesnis azoto trąšų naudojimas suma-žintų šiltnamio efektą.

TEMA

Algimanto Bakšio nuotr.


14

ŽEMĖS ŪKIO PRAKTIKA

Žmogus jau 10 tūkstančių metų užsiima žemdirbyste. Per šį laiką išsiaiškinta, kaip iš-saugoti derlių ir gauti kuo didesnį pelną, ta-čiau pradėta naudoti pesticidus ir herbicidus, kurie daro žalą dirvožemiui. Dėl to reikia at-rasti tokius derliaus išsaugojimo būdus, kurie nebūtų žalingi aplinkai. Dažnai derliaus nuos-tolis patiriamas dėl paukščių, mikroorganizmų ir piktžolių, todėl ieškomi inovatyvūs būdai, veiksmingai padėsiantys kovoti su kenkėjais.

Artimiausiu metu augalininkystė turėtų padidėti 70-100 %, kad būtų patenkinta maisto ir pašaro paklausa. Beveik 80 % viso pasaulio pasėlių skirti gyvulių pašarui, tačiau dėl spar-čiai besikeičiančio klimato prastėja pašaro ko-kybė, o tuo pačiu prastėja ir galvijų mėsa.

Dėl vis mažėjančių vandens išteklių, turėtų sparčiai kisti žemės ūkio technologijos, kurios būtų orientuotos ne tik į šiandienos poreikių tenkinimą, bet ir į ateitį.

Kaip galima būtų padidinti derlių ir iš-saugoti maistines medžiagas?

C. Pelletier: Svarbiausi dirvožemio makro elementai yra kalis, fosforas ir azotas. Kaip jau minėta anksčiau, pastarojo makro elemento žemės ūkyje naudojama tikrai per daug. Dirvožemis paprastai sugeria kalį ir fosforą, tačiau apie 50 % azoto yra išplaunama. Be to, per didelis azoto kiekis trukdo įsisavinti kalcį. Svarbiausia yra kontroliuoti maisto medžiagų įsisavinimo lygį. Mokslininkai ieško būdų, kaip pagerinti fotosintezės efektyvumą ir tokiu būdu padidinti efektyvumą.

Kokį poveikį žmonijai gali turėti dirvože-mio mikroelementų gerinimas?

C. Pelletier: Nemanau, kad tai turėtų būti pagrindinis tikslas. Pirmiausia, mes privalome turėti tiek maisto, kad galima būtų išspręsti bado problemą. Turime suprasti, kad net 70 % badaujančių žmonių yra smulkūs ūkininkai, kurie dažnai negali sau leisti įsigyti aukštos kokybės sėklų, taigi, ką galima kalbėti apie dir-vožemio mikroelementų gerinimą.

ŽEMĖS ŪKIO VYSTYMAS

Norint pasiekti gerų ir greitų rezultatų žemės ūkio srityje, būtina investuoti į naujausias technologijas, pa-vyzdžiui, į drėkinimo sistemas. Dažniausiai norima pa-siekti maksimalių rezultatų per kuo trumpesnį laiką, to-dėl dažnai nepaisoma žalos aplinkai. Ateities vizija – kaip įmanoma labiau sumažinti žalą aplinkai ir gauti maksi-malią naudą. Tai, be abejo, tikras iššūkis, tačiau būtina imtis priemonių, kurios užtikrins, kad augalininkystė ir kitos žemės ūkio šakos duos daugiau naudos negu žalos.

Kaip galima būtų pasiekti ne tik intensyvią, bet ir efektyvią žemės ūkio plėtrą?

C. Pelletier: Intensyvesnis žemės ūkio plėtojimas ne-bus efektyvesnis. Mes jau buvome pasiekę intensyvesnį žemės ūkio plėtojimą, tačiau to pasekmės tikrai skau-džios – didelė žala aplinkai. Dabar svarbiausia rūpintis, kad žemės ūkio plėtra būtų efektyvesnė.

Kokia žemės ūkių prognozė 2050-iesiems?C. Pelletier: 2050 metais miesto gyventojų skaičius

padvigubės, kadangi kaimuose gyventojų bus mažiau, smulkių ūkių sumažės, todėl padidės didelių ūkių. Bus ūkininkų trūkumas: vieni jų supirks smulkius ūkius, kiti turės daug žemės ir samdys darbininkus. Liks ir smul-kių ūkininkų, tačiau prognozuojama, kad jiems nebeteks kentėti bado, nes jų pajamos bus pakankamos.

Kokios priemonės padėtų pritraukti daugiau jau-nimo mokytis žemės ūkio srityje?

C. Pelletier: Nei vienas negali norėti to, apie ką tie-siog nežino. Kadangi didelė dalis jaunimo gyvena mies-tuose, jiems netenka susidurti su šia sritimi. Pirmiausia juos reikia informuoti apie tai. Kas žino, gal dalis jaunų žmonių susidomės šia sritimi.

RINKA IR VARTOJIMAS

Nuo 1950 metų pastebėtas ženklus maisto gamybos padidėjimas, pastaraisiais dešimtmečiais net trys ketvir-tadaliai visame pasaulyje pagaminamo maisto parduo-dama prekybos centruose. 2008 metais viso pasaulio maisto importo kaina viršijo trilijoną dolerių, tai turėjo pasekmių: kainos ženkliai šoktelėjo į viršų. Mažas pa-jamas gaunantys žmonės dažnai net 75 % savo pajamų išleidžia maistui.

Vis dėlto, dabar per dieną žmonės suvartoja maž-daug 2800 kcal (1960 metais vidutiniškai buvo suvar-tojama 2280 kcal), išaugo ir suvalgomos mėsos kiekis: 1960 metais vidutiniškai žmogus suvartodavo 11 kg mė-sos per metus, šiandien – 24 kg. Numatoma, kad ateityje vienam žmogui teks 115 kg per metus, tačiau tai tikrai nėra lengva užduotis.

TEMA

15

Kaip gali būti sumažinamas maisto atliekų kiekis?

C. Pelletier: Besivystančiose šalyse daugiausiai maisto išmetama po derliaus nuėmimo. Taip nu-tinka dėl to, kad maistas būna prastos kokybės arba stokojama maisto sandėliavimo vietų. Svarbiausia sukurti infrastruktūrą, kuri užtikrintų, kad maistas būtų geros kokybės. Tam gali trūkti lėšų, tačiau tai yra visuotinai svarbi problema, kurią reikia išspręsti.

Kaip padidinti kiekvieno pasaulio gyventojo mėsos vartojimo lygį?

C. Pelletier: Reikėtų sustabdyti mėsos kainų au-gimą, tačiau tai gali padidinti juodosios rinkos au-gimą. Svarbu tai, kad kiekvienas gyventojas įstengtų įpirkti pakankamai mėsos, o taip gali nutikti tik tuo atveju, jei padidės kiekvieno perkamoji galia. Kadangi tai praktiškai neįmanoma, reikia ieškoti

kitų būdų: mėsoje yra žmogui tiesiog gyvybiškai bū-tinų baltymų, tačiau kai kurie gyvūniniai produktai, pavyzdžiui, kiaušiniai, pienas, žuvis gali beveik arba visiškai atstoti mėsą.

Kokia informacija gali skatinti vartotojus keisti mitybos įpročius ir pirkti sveikus produktus?

C. Pelletier: JAV neseniai atlikus tyrimą paaiš-kėjo, kad dauguma vartotojų nekreipia dėmesio į perkamų produktų etiketes. Tik suinteresuoti var-totojai atkreipia dėmesį į produktų ženklinimą. Šiuo atveju svarbiausia yra švietimas. Mitybos įpročiai gali būti keičiami tik savanoriškai, tačiau čia pra-vers ir pakankamas informacijos kiekis apie sveiką mitybą. Nereikia norėti, kad požiūris į mitybą pasi-keistų akimirksniu, tačiau per artimiausius 40 metų galima pasiekti ženklių rezultatų.

Iki 2050 metų planuojami dideli pokyčiai žemės

ūkio srityje. Nors misija atrodo neįmanoma, žemės

ūkio specialistai stengiasi užtikrinti, kad teigiami

pokyčiai būtų įgyvendinti. O mums belieka pradėti

tik nuo savęs. Atrodo, kad niekas nepasikeis, jei pra-

dėsime rūšiuoti šiukšles, pirkti ekologiškus produk-

tus ir išmesti mažiau nesuvartojamo maisto, bet gi

Mahatma Gandis, stojęs vienas prieš didžiulę impe-

riją, sakė: „Jei nori pakeisti pasaulį, pradėk nuo savęs.“

Saulės Norvilaitės nuotr.

Tauta be žemės – tauta be valstybės

TEMA

16


Tauta be žemės – tauta be valstybės

ILONAVELŽYTĖ

Su tapytoju Aloyzu Stasiulevičiumi susitarėme susi-tikti ir pakalbėti žemės tema. Pro tapytojo studijos langus matyti saulės ir rudenėjančių lapų nugairintas

Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios fasadas, uždengtas remonto skraiste. Nuo molberto į mane žvelgia nebaigtas tapyti Jonušas Radvila. Greitai pakvimpa kava su medumi. Menininkas pradeda traukti vieną po kito paveikslus, ei-lėmis išsirikiavusius studijoje. Menininkai mato giliau ir plačiau. Tad mūsų pokalbis, prasidėjęs klausimu apie žemę, išsivystė iki pašnekesio apie lietuvių tautą, tikėjimą, meno ir jo kūrėjų misiją.


Tauta be žemės —Tauta be valstybės

ŽMOGUS

17

Ar tikrai leidus pirkti žemę ne Lietuvos respublikos piliečiams, galiausiai prarasime savo suverenumą ir identitetą?

Turime suvokti, kas bus, kai mes parduosime žemę užsieniečiams. Lietuvoje ji labai pigi. Švedijoje ji neparduodama, tik paveldima. Danijoje vienas hektaras kainuoja apie 140 tūkst. eurų, ji beveik neįperkama. Vokietijoje, norint dirbti žemę, reikia išlaikyti ūkininko egzaminą. O Lietuvoje jokių apribojimų nėra: nei žemei dirbti, nei jai parduoti. O ką reiš-kia pigi žemė? Mus pigiai supirks. Tauta be žemės – tauta be valstybės. Kada žydai sukūrė valstybę? Tik tada, kai supirko žemes. Arabai buvo naivūs ir leido tai. Tik žemės turėjimas įgalino sukurti žydų valstybę.

Pasisemkime išminties iš pasaulio mokslininko Algirdo Juliaus Greimo. Dar 1991 m. jis mus įspėjo, kad kuriame laukinį kapitalizmą ir kas jame laukia. Savo knygoje „Iš arti ir toli“ A. J. Greimas rašo: „Tauta yra vienintelė vieta ir vienintelė sąlyga reikštis žmogaus asmenybei, surišta kalba, tradicija, mąstymo būdu. Tauta turi teisę savarankiškai gyventi ir tvarkytis, susikūrus Nepriklausomai valstybei. Tautinį išdi-dumą, lietuvio asmeninės vertės supratimą neabejotinai rodo šiandien lietuvių tauta savo žemėje.“

Iš pradžių mūsų valstybę kūrė idealistai ir teoretikai. Vėliau atėjo kita karta – labai praktiška, be sentimentų. Dabar turime valstybę, kurioje lietuviai nebe-nori gyventi. Jie bėga, nes negera tėvynėje. Jie mato, kad valstybė nevertina nei žmogaus, nei jo gimtosios žemės. Šiuo metu tauta sprendžia dilemą – būti ar nebūti. Jeigu nemąs-tysime, jeigu atiduosime užsieniečiams supirkti Lietuvos žemes, tarnausime mergomis ir bernais naujiesiems savininkams.

Mėgstame sakyti, jog pasaulis globalėja, traukiasi, maišosi tautos. Tad gal jame ne-būtina prisirišti prie konkrečios žemės?

Tarybų valdžia propagavo ir stengėsi įgyvendinti internacionalizmo idėjas, pasirem-dama pseudomokslininko Trofimo Lisenkos ir sodininko Ivano Mičiūrino „mokslu“. Kas iš to išėjo? Štai tarybinių laikų anekdotas. Ar žinote, kaip mirė I. Mičiūrino žmona? Ji lipo į obelį pasiskinti krapų, krito nuo viršūnės, arbūzas ir nutrenkė. Bemaišydama tautas Tarybų Sąjunga subyrėjo. Atgimė tautinės valstybės, Lietuva taip pat. Dabar susikompro-mitavusios tautų maišymosi idėjos vėl prikeliamos Europos Sąjungoje. Vakarai išgyvena kultūros degradaciją, atsisako humanistinių Europos tradicijų, atsisako Dievo. Ar matėte per televiziją, kaip Mekoje pusė milijono musulmonų atsigula ant žemės, kalbėdami mal-dos žodžius? Jie tiki Dievą. Tas, kuris tiki, yra stiprus. O Vakarai prarado Dievą. Europos Sąjungos politikai atvirai atmetė krikščionybę kaip vakarietiškos civilizacijos pamatą. Tai koks tas pamatas?

Mes esame maža tauta, todėl išliksime tik glausdamiesi vienas prie kito, prie savo že-mės ir tradicijų. Turime savitą pasaulėjautą, kalbą, kultūrą ir vienintelę vietą pasaulyje, kurią galime vadinti Tėvyne. Išsaugokime ją savo vaikų vaikams.

Didieji menininkai kūrybai idėjų semiasi iš tradicijos. Tai yra galingas dalykas. Jei norime išlikti kaip tauta, turime atsigręžti į savo tradiciją. Tradicija rėmėsi ir visas hu-manistinis Europos menas: iš graikų meno išaugo galingas Renesanso menas. Iš lietuvių liaudies meno tradicijos įkvėpimo sėmėsi geriausi mūsų tautos menininkai: Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, arsininkai, dalis dabarties dailininkų. Čia yra stiprybė.

Neįsivaizduoju Lietuvos, pardavusios savo žemę, ateities. „

“

ŽMOGUS

18


Taigi menininkai idėjų semiasi iš tradicijos. Vadinasi, ir mes, jei norime išlikti tauta, turime atsigręžti į savo tradicijas?

Be jokios abejonės. Šiuo metu Vilniuje, Kino, teatro ir muzikos muziejuje, rodomi armėnų dai-lininko Sergėjaus Paradžanovo filmai. Gyvieji pa-veikslai, jokio judesio, remiasi VII a. tapyba. Ir ko-kia ta gruzinų ar armėnų tapyba! Jei būsite Tbilisyje ar Jerevane, būtinai pamatykite senąją jų dailę. VII a. Europai buvo toli iki jų lygio. S. Paradžanovas, remdamasis savo tautos tradicija, sukūrė naują kiną, naują estetiką ir tapo pasaulinio garso kūrėju. Taigi pažinta ir kūrybingai interpretuota tradicija, o ne sekimas kažkuo menininkui yra kelias į pasaulį.

Neįsivaizduoju Lietuvos, pardavusios savo žemę, ateities. Neįsivaizduoju ir Europos, išsižadė-jusios savo krikščioniškųjų šaknų, ateities. Žmogui būtinas vertybinis pamatas. Iškiliausi menininkai savo kūrybą pašventė krikščioniškosios tradicijos apmąstymui. Vienas jų – El Grekas (El Greco), gy-venęs ir kūręs Ispanijoje, Toledo mieste. Kiekvieną dieną iš Madrido juda dešimtys, jei ne šimtai auto-busų su turistais iš viso pasaulio – žmonėms reikia

tokio meno. Toledo miestas gyvena iš šio meni-ninko kūrybos. Miestas išlaikė panoramą, kokią tapė El Grekas. Nueini į muziejų, matai paveikslą, o po kiek laiko tave nuveža į tą pačią vietą, kurią ką tik matei paveiksle. Kad nesugadintų panoramos, naują miestą jie statė už dešimties kilometrų. O ką mes padarėme? Pastatėme stiklo dantis ir sudar-kėme Vilnių. Nemažai dailininkų yra tapę peizažus su klasikinėmis Vilniaus panoramomis, bažnyčių bokštų ir Vilniaus kalnelių ritmais. Kokia harmo-nija. Tai ir liks vien paveiksluose.

Vienas mano paveikslas vadinasi „Einantis van-deniu“. Jis – apie tikėjimo, pranokstančio realybę, galią. Matau, kad Lietuvoje yra tokių idealistų arba einančiųjų vandeniu. Jau atėjo jaunų, puikiai išsi-lavinusių žmonių karta, kuri turi tvirtą vertybinį pamatą ir yra apsisprendusi likti Lietuvoje „iki pa-skutinio kantrybės lašo“. Todėl su viltimi žvelgiu į Lietuvos ateitį.

Pozicijairopozicija.PagalPieterBruegel.

ŽMOGUS

19

Dažnai klausiama, kas yra menas. Vietoj atsa-kymo parodysiu savo paveikslą iš „Kristaus kan-čios istorijos“ ciklo, vadinasi „Nešantis vandenį“. Nukryžiuotam Kristui žmogus atneša vandens. Menininkas ir yra tasai, nešantis vandenį, pade-dantis trokštančiam. Menas yra gyvybės vanduo. Dabar taip madingas „aktualusis menas“ yra tik žvangantis varis, jis neturi esminės meno dimensi-jos. Kai klausai didžiųjų kompozitorių, pavyzdžiui, Johano Sebastiano Bacho, Volfgango Amadėjaus Mocarto, Liudviko van Bethoveno muzikos, tu gauni to, kas padeda tau gyventi. Gauni stiprybės. Tarsi atsigeri iš šaltinio.

Menas iš tiesų turi milžinišką poveikį. Kai atsistoji Romoje priešais Mikelandželo freską „Paskutinis teismas“, tu ne apie meną galvoji – tu pajunti galingą jėgą. Ir atrodo, kad tave teisia, kad tai yra ir tavo gyvenimo teismas. Kartais, kai me-nininkas susikaupia, jis sugeba sujungti formas ir spalvas, generuojančias ypatingą energiją. Mano mokytojas Liudas Truikys, rodydamas pirštu į viršų, sakydavo: „Ne aš padariau, tai – Jis.“ Atrodo, kad Dievas kalba per žmogaus kūrinį. Galvoji, ko-kiu būdu dailininkas tai padarė, kas jam davė tokią jėgą. Čia ir yra didžioji meno paslaptis. Jei nors kiek pavyksta prisiliesti prie jos, ne veltui gyvenai.

Kurdamas paveikslą „Atlikta“ iš ciklo „Paskutiniai septyni Kristaus žodžiai ant kryžiaus“ , mąsčiau apie menininko atsakomybę: ar mes, pa-likdami šį pasaulį, galėsime pasakyti, kad atlikome, kas buvo skirta, kad teisingai gyvenome. Išsaugoti vaikų vaikams gimtąją žemę yra viena iš mūsų prievolių.

O kokiu keliu mes nuėjome, kad lietuviui žemė buvusi šventa, staiga tapo preke: ją galima pirkti, parduoti, vogti?

Yra lietuvių tautosakoje toks priežodis: „Liūdnas kaip žemę pardavęs.“ Mes turime prigimtines šven-tas dovanas: tėvus, tėvynę, kalbą, gimtąją žemę. Jie nenuperkami ir neparduodami. Tai mūsų savastis.

Kodėl dabartinės Lietuvos politikai pakeitė Lietuvos konstituciją dėl žemės įsigijimo? 1922 m. Lietuvos konstitucijoje buvo įrašyta: įsigyti ga-lima 60 ha, geriausiu atveju 80 ha žemės. Tada Lietuva sukūrė stiprų vidutinį ūkininką, kuris Lietuvą padarė turtingą. Buvome turtingi, turėjome

kariuomenę, aviaciją, šaulių sąjungą su 70 tūkst. ginkluotų vyrų. Visa tai sukūrė vidutinis ūkininkas. O dabar pas mus žemės įsigijimas neribojamas. Yra apie pora tūkstančių žmonių, supirkusių po 5000 ha. Šie žmonės viską daro, kad žemė būtų parduo-dama užsieniečiams. Tai paprasčiausia spekuliacija. Jiems svarbus tik pelnas, o apie tautą, valstybę jie negalvoja. Anot šiuolaikinio britų filosofo Rodžerio Skrutono (Roger Scruton), lei do me, kad per daug da ly kų šia me pa sau ly je bū tų įkai no ti: že mė ir van-de ny nai, oras ir kli ma tas.

Esame viliojami žengti keliu, kuris veda į susi-naikinimą. Tačiau mes galime rinktis. Aš renkuosi tikėjimą, viltį ir meilę, nepaisant pasaulio purvo ir niekšybės. Renkuosi kūrybą, o ne griovimą. Tai mano asmeninis įsipareigojimas tėvynei.

Vandensnešėjas

ŽMOGUS

Gyvenimas be plastiko

20


2011 metais „Environmental Health Perspectives“ žurnalas publikavo tyrimą, kuriame buvo tyrinėtos penkios San Franciske gyvenan-čios šeimos. Joms tris dienas buvo paskirta speciali dieta: nebuvo galima valgyti jokio maisto, esančio plastikinėje pakuotėje. Kai mokslininkai palygino šeimų narių šlapimo rezultatus prieš ir po tyrimo, jie buvo išties nustebinti skirtumu. Bisphenolio A (BPA, chemikalas, naudojamas plastiko kietėjimui) lygis jų kūne po tyrimo sumažėjo vidutiniškai treč-daliu, o phthalate DEHP (chemikalas, plastikui su-teikiantis lankstumo) sumažėjo daugiau nei puse.Visgi straipsnyje nebus įrodinėjama, koks blogas yra plastikas, nes jis nekaltas, kad žmonės nemoka juo naudotis saikingai. Turbūt ne vienas priekaiš-tingai paklausite – kaip išmesti atliekas be plasti-kinių maišų, kur sudėti pomidorus ar kaip nusi-pirkti tualetinį popierių – ir būsite visiškai teisūs. Nuo teorijos pereiti prie praktikos išties sunkoka. Todėl pakalbinome Australijoje gyvenančią Giną, kuri pasiryžo metus gyventi be jokių plastikinių produktų. Turime ir lietuvišką įrodymą, jog pirkti

maisto produktus be plastiko – beveik realybė. Bent jau to siekia Šarūnas Velykis, norintis įsteigti unika-lią Lietuvoje bepakuočių produktų parduotuvę.

METAI BE PLASTIKO

Australijoje, Melburne, gyvenanti Gina Prendergast pirmą 2011 metų dieną nusprendė, jog metus gyvens be jokių plastiko produktų. Ir ne tik gyvens, bet ir rašys savo tinklaraštį bei įvairiais šal-tiniais platins šią žinią visiems. Netrukus prie Ginos prisijungė ir jos vyras su savo 5-erių metų sūnumi. O vasarą ir ką tik gimusi dukra. Atrodo, jog šis pa-sirinkimas niekuo ypatingas? Pabandykite augin-dami mažus vaikus išgyventi be plastiko produktų. Moteris pabandė ir ne tik ištvėrė metus, bet ir nu-sprendė savo misiją pratęsti toliau.

Giną atsisakyti plastiko inspiravo dokumenti-niai fi lmai „Th e Garbage Patch“ (BBC, 2008) ir „A Sea Change“ (Niigii Films), platinantys plastiko da-romos žalos mastus. Moteris taip pat aktyviai daly-vauja aplinkos apsaugos programose, pati dirba su

Virtuvės karalystėje lankstusis plastikas tapo nepakeičiamu mūsų draugu. Pabandykite suskaičiuoti, kiek į plastiką įpakuotų produktų kas dieną nu-siperkate parduotuvėje, kiek plastikinių šiukšlių maišų kas savaitę išmetate.

Net būdami ekologiškai sąmoningais piliečiais ir rūšiuodami šiukšles padidiname besaikio plastikinių maišų ir šiukšlių dėžių vartojimą.

Gyvenimas be plastiko

RASABARČAITĖ

PRODUKTAI

21

aplinkosauga susijusioje sferoje bei nuolat visuome-nei viešai pristato plastiko žalos padarinius bei savo šeimos pavyzdį. Visa tai dar spėja užfiksuoti savo tinklaraštyje PlasticFreeLifestyle.com.

Pagal savo sukurtas taisykles, metus Gina ne-galėjo įsigyti jokių plastiko produktų ar pakuočių. Jei ji neranda plastiko pakaitalų, turi pirkti jau kaž-kieno panaudotą gaminį, pavyzdžiui, drabužius. Jei ji visgi ir panaudoja kokį plastikinį produktą, jis privalo būti saugojamas visus metus ir vėliau trans-formuotas į meno kūrinį. Naujam Ginos vartojimo įpročiui suformuoti prireikė maždaug 21 dienos.

Gina pasakojo, kaip jos šeima reagavo į apsis-prendimą metams atsisakyti plastiko: „Mano vyras buvo labai supratingas, kartu vaikščiojame po pre-kybos centrus, ūkininkų turgelius. Jis pats į darbą nešasi neplastikinį kavos puodelį, ir mielai bendra-darbiams aiškina, kodėl tai daro. Jo sūnui Tyleriui, kuomet pradėjau šį projektą, buvo vos 5-eri, tačiau jis irgi buvo supratingas, į mokyklą nešdavosi meta-linę priešpiečių dėžutę, draugams stengdavosi dova-noti dovanas, įpakuotas neplastikinėje pakuotėje.“

Apsipirkinėjimas – tai pakankamai daug laiko atimantis procesas, nes šeima gyvena naujai pasta-tytame rajone, kuriame tėra vienintelis prekybos centras. „Tad iki kito tenka kartais važiuoti ir apie valandą. Kadangi tokie ieškojimai automobiliu ne ką mažiau kenkia gamtai, prie namų įkūriau ne-didelį darželį, kuriame pasodinau uogų bei žole-lių“, – teigė moteris. Kai kuriuos produktus, kaip kad druską ar cukrų, ji perka didmeninėse specia-liose parduotuvėse, kuriose jas gali susipakuoti į jai tinkamas pakuotes.

Pirkdama sveriamas daržoves, Gina jų nepa-kuoja į jokius maišelius, tiesiog nuneša prie kasos ir pasvertus pardavėjos susideda į savo pakuotes. Tačiau keblumai atsiranda perkant minkštą maistą, pavyzdžiui, sūrį ar vištieną. „Jei turiu atsinešusi savo indelius, prašau juos sudėti ten, tačiau kartais pa-mirštu. Tuomet prašau viską supakuoti į popierių, tačiau pardavėjai visaip bando įtikinėti, kad taip produktai prilips. Manęs tai nejaudina, juk lengva nuplauti popierių nuo maisto“, – apie pakitusį apsi-pirkinėjimą kalbėjo moteris.

Gina paneigia mitą, kad gyvenimas be plastiko yra daug brangesnis nei paprastas: „Pristatydama savo projektą per viešas prezentacijas, visus nu-stebindavau, kaip mūsų šeima pigiai gyvena. Nors perkant mėgstamą sūrį ne plastikinėje pakuotėje jis tampa daug brangesnis, tačiau kartu daug kokybiš-kesnis. Valgome jo rečiau, tačiau dėl to tik dar labiau vertiname. Ir, svarbiausia, nevartojame jokio greito

maisto. Mūsų šeimos sugebėjimas gaminti išties pa-tobulėjo ir dėl to labai džiaugiamės.“

Kai Gina pirmą kartą pastojo, jos pusbrolis pa-juokavo, jog tai gyvenimo be plastiko pasekmės. „Tačiau juk dauguma prezervatyvų gaminami iš latekso“, – juokėsi Gina.

Kosmetiką ir grožio priemones Gina sugeba pasigaminti pati. Dažnai ji tiesiog naudoja pro-duktus, esančius buityje. Alyvuogių, kokosų aliejus puikiai atstoja kūno kremą, makiažo nuėmėją ir kaukę plaukams. „O pasigaminti šampūną – labai paprasta. Rozmarino šampūnui užkaitinu vandenį, vėliau jį užpilu ant sode surinktų rozmarinų. Tenka palaukti apie 10 valandų ir tuomet pusę šio mišinio sunaudoju iškart, o likusį – kitą kartą“, – pasakojo Gina, pridūrusi, jog rozmarinų vanduo puikiai iš-valo plaukus ir atstoja šampūną bei kondicionierių. Jei plaukai labai susiriebaluoja ties šaknimis, mote-ris papildomai juos perplauna su kepimo soda.

Visgi ne viskam dabar įmanoma rasti plastikinių pakaitalų. Sunkiausia būna perkant drabužius, nes net ir prie šimtu procentu natūralios medžiagos dra-bužio, būna prikabinta plastikinė etiketė su kaina. „Perkant apatinį trikotažą, tenka susidurti su elas-tinu, nilonu ar polisteriu. Tačiau visgi šių produktų pirkti padėvėtų drabužių parduotuvėse nesiryžtu“, – vieną iš pagrindinių trukdžių vykdyti planą įvar-dino Gina.

Pasak moters, didžiausias plastiko kiekis suvar-tojamas naudojant plastikinius maišus ir butelius. Ir nėra pateisinamos priežasties, kad jų pakeisti į kitą tarą neįmanoma. „Tad jei dar neturite daugkartinio

PRODUKTAI

GinaPrendergast

22


vartojimo prekių maišelio arba daug kartų naudo-jamo vandens butelio, paprašykite jo Kalėdų proga. Kitas žingsnis – atsisakyti plastikinių puodelių per-kant kavą išsinešti. Taip pat – dušo kremo, kurio plastikinės pakuotės mikrodalelės nusėda ant mūsų odos“.

Šiuo metu Ginos šeima nebegyvena griežtai ri-bodama plastiko, gimus antram kūdikiui naudoja įprastas sauskelnes ir kai kuriuos kremus: „Šiais metais 2-ojo dukros gimtadienio proga leidau sau nupirkti plastike supakuoto rudojo cukraus – to niekada nebūčiau dariusi per pirmuosius savo ne-plastikinės kelionės metus.“

„Mažiau perku ir vartoju. Nebėra jokios nepla-nuotos pirkimo manijos. Mūsų šiukšlių dėžės nie-kuomet nebūna pilnos ir aš džiaugiuosi žinodama, kiek mažai mūsų šeima teršia planetą. Turėdama mažiau jaučiuosi daug daugiau laiminga“, – apiben-drino Gina.

PRODUKTAI BE PAKUOČIŲ

27-erių Šarūnas Velykis ekologija susido-mėjo dar paauglystėje, kai tėvams Pasvalyje esan-čiame kaime padėjo auginti įvairius sodo augalus. Studijuodamas Vilniaus Gedimino technikos uni-versitete jis susidomėjo ekologiška namų statyba, buvo vienas iš susivienijimo Žali.lt steigėjų. Tačiau šeimos pagausėjimas privertė Šarūną tapti picų ke-pėju. Žalumo pradas visgi niekur nedingo ir vyras sugalvojo įsteigti bepakuočių produktų parduotuvę, kuri yra viena iš jo daugelio idėjų.

„Pati idėja kilo iš asmeninės patirties. Pradėjau rūšiuoti šiukšles, pamačiau, kad tai reikalauja ne-mažai pastangų ir laiko. Praktiškai viskas yra su-pakuota ir daugiausia į plastiką. Prieš išmetant pakuotę į rūšiavimo konteinerį, ją būtina išplauti, tad ir vandens kiek be reikalo išleidžiame. Esminis dalykas, kurį supratau rūšiuodamas, kad šiukšlių

nuo to ne mažiau. Pradėjau domėtis, kaip sumažinti šiukšlių kiekį namuose, radau nemažai informacijos apie žmones, kurie atsisako pakuočių visame pasau-lyje. Ieškojau būdų, kaip patogiai apsipirkti ir kad šiukšlių būtų kuo mažiau, prekybos centruose juk net tenka kariauti su kasininkėmis, kad nedėtų pa-laidų daržovių į maišelį“, – teigė Šarūnas.

Taip Šarūnui ir kilo idėja apie parduotuvę, ku-rioje nebūtų nei pakuočių, nei kas bruktų plasti-kinius maišelius. Tokios parduotuvės pasaulyje nėra didelė naujiena, jos egzistuoja tiek JAV, tiek Australijoje. „Taigi jei kitur yra, tai aš esu įsitikinęs, kad ir Lietuvoje galiu tokią atidaryti“, – ryžtingai pasakojo vyras.

Šarūnas pripažįsta, jog daugeliui pirkėjų di-džiausia problema perkant produktus su savo tara – iš kur gauti tą tarą, jei skubėdamas iš darbo nori įsigyti tam tikrų produktų. Kuriamoje parduotu-vėje bus galima įsigyti įvairios daugkartinės taros. „Parduotuvėje prekiausime ekologiškais produktais ir labai tikiuosi, kad produktai be pakuotės bus kiek įmanoma pigesni ir pas mus galės apsipirkti visi, ku-rie rūpinasi savo ir jų šeimos sveikata, ir, žinoma, švarios aplinkos išsaugojimu“, – savo siekius įvar-dino Šarūnas.

Jaunasis tėtis prisipažino, jog auginant kūdikį pakankamai sudėtinga nenaudoti plastikinių ir kitų nereikalingų produktų pakuočių. Šarūnas pasa-kojo apie pastangas išstumti iš gyvenimo plastiką: „Aš dar tik mokausi taip gyventi, ieškau įvairiausių būdų ir žadu jais pasidalinti jais vasarą pradėtame savo tinklaraštyje Siuksliunulis.blogspot.com. Čia yra ir mano darytas eksperimentas. Skaičiavau, kiek išrūšiuoju šiukšlių. Per 5 savaites buvo surinktos 562 šiukšlės, vidutiniškai 112 per savaitę arba 16 (9 iš jų plastiko) per dieną. Mano tikslas parodyti vi-siems, kad įmanoma priartėti prie nulio.“

Šarūno virtuvėje galima rasti iš plastiko paga-mintus daugkartinius indelius, bet jo šeima dažniau stengiasi naudoti metalinius, stiklinius ar medinius daiktus. „Man plastikas labai nepatinka. Manau, kad bet koks plastikinis daiktas yra potenciali šiukšlė, plastikiniai daiktai greičiau lūžta, susidėvi. Geriausias pavyzdys yra žaislai. Sūnui perku medi-nius žaislus, o kiti dažniausiai dovanoja plastikinius, kai kurie iš jų sulūžta jau po 5 minučių žaidimo.“

Šarūnas pateikė keletą patarimų, kaip organi-zuoti savo virtuvę, jog visos pakuotės būtų sunau-dojamos tikslingai: „Aš jau padariau išvadą, kad bet kokiu atveju pakuotė nukeliauja į šiukšlinę. Tačiau mes ją galime panaudoti kitiems tikslams, pavyzdžiui, indelyje nuo grietinės auginti daigus.

PRODUKTAI

Sunkiausia būna perkant drabužius, nes net ir prie šimtu procentu natūralios medžiagos drabužio, būna prikabinta plastikinė etiketė su kaina.„

“

23

Šarūnaspozuoja

Bet dažniausiai keliskart panaudojus, vis vien ji ke-liaują į šiukšlinę. Manau, kad reikia ieškoti būdų, kaip išvengti pakuotės ir jų tikrai yra. Net nereikia laukti parduotuvės be pakuočių. Tą pačią grietinę turguje galima nusipirkti sveriamą.“

Šiuo metu bepakuočių produktų parduotuvės idėja dar tik vystoma. „Pati parduotuvė, dar pra-dinėje stadijoje, ją gryninu, rašau verslo planą, jei viskas pavyks, po Naujųjų pradėsime testuoti idėją. Optimistinis planas yra atsidaryti pavasarį, ar bent kito rudens pradžioje“, – kalbėjo pasitikintis savo idėja Šarūnas.

Jums nebūtina visiškai atsisakyti plastiko, ne-būtina rašyti tinklaraščio apie jo žalą. Užtenka tiesiog būti sąmoningiems ir plastiko vartoti tiek, kiek reikia. Jei jums atrodo, jog pomidoras, agurkas ir svogūnas turi būti įpakuoti į atskirus maišelius, pakuokite. Tačiau kitą kartą atsineškite tuos pačius maišelius. Laimingi norite būti ne tik jūs, bet ir van-denynai, miškai bei visa gyva mikrofauna.

PRODUKTAI


24


Maistas – ne tik gyvybiškai svarbus, bet turi ir politinę bei etinę dimensiją. Į klausimą, ar kepsnys lėkštėje ir stiklinė pieno susiję su Amazonės džiun-glėmis, atsakome taip. Kadangi miškai kertami tam, kad būtų padidinti ganyklų plotai. Vien tik Brazilijoje 38 % visų miškų buvo sunaikinta plečiant ganyklų plotus. Šiandien daugiau nei 1,3 mlrd. gal-vijų mindo augmeniją, sutrypdami ir suardydami dirvožemį. Vadinasi, Amazonės miškai retinami dėl to, kad toje lėkštėje atsirastų kepsnys, o stikli-nėje – pienas. Mes patys skatiname tokius procesus: paklausa gamina pasiūlą.


Šis straipsnis ne apie morkas ar apie tai, ką veganai valgo. Tačiau apie tai, kodėl vis dau-giau žmonių renkasi veganizmo kelią, kas slypi už

maisto ir kaip aplinkosauga bei etika prasideda nuo virtuvės.

KRISTINASAGAIDAK

Aplinkosaugair etika prasideda nuo

virtuvės

Veganizmas yra gyvenimo būdas, kuomet sąmoningai renkamasi gyventi ne tik be gyvulinės kilmės produktų: mėsos, pieno gaminių, kiaušinių ar me-daus, vilnos, odos, šilko. Taip pat nu-sprendžiama neiti į cirką su gyvūnais ir pirkti tik tuos produktus, kurie neiš-bandyti ant gyvūnų. Tokiu būdu pasi-renkama mažinti šių produktų paklausą ir praktikuoti gyvūnų teisių fi losofi ją kasdienybėje.

TEMA

25

EKOLOGIJA

Pasauliui judant prognozuojamo 9,1 milijardo gyventojų skaičiaus link jau 2050-taisiais, Jungtinių Tautų Organizacija garsiai prakalbo apie tai, jog masinis perėjimas prie veganiško gyvenimo būdo yra tiesiog neišvengiamas. Tai padėtų kovoti su pa-saulinio bado problema, senkančiais kuro ištekliais, kertamais atogrąžų miškais ir sušvelnintų klimato kaitos efektus. Siūloma svarstyti dienos be mėsos idėją bei sąmoningai mažinti suvartojamų gyvuli-nių produktų kiekį.

Kyla klausimas, kodėl gyvulininkystė laikoma neekologiška. Ši pramonė yra ne tik pagrindinis vandens taršos šaltinis, bet ir didžiausia vandens iš-teklių naudotoja. Paskaičiuota, kad vienam kilogra-mui jautienos išauginti sunaudojama 16 kg pašaro, apie 20.000 l vandens, nukertama apie 50 m2 drė-gnųjų miškų bei išmetama daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų nei nuvažiavus 250 km automobi-liu. Vieno augalinio produkto kilogramo ekologinė kaina dešimteriopai mažesnė. Tokie rezultatai pri-verčia susimąstyti apie mūsų pasirinkimų ekologinę įtaką planetai.

TEMA

26


O kuo mūsų virtuvė susijusi su badu pasaulyje? Paskutiniais dešimtmečiais, kuomet gyvulinės kil-mės produktų suvartojimas nuolatos ženkliai auga, didėja ir pašarinių produktų poreikis. Virš 35 % pasaulinio grūdų derliaus yra perdirbama paša-rui. Šis vis augantis poreikis didina ir grūdų kai-nas – vargingesni žmonės sunkiai gali sau leisti jų įsigyti. Maža to, visas šis procesas yra neefektyvus: galiausiai virš 90 % pašaro tikrąja ta žodžio prasme sudeginama, nes jį gyvūnas sunaudoja savo kūno reikmėms, pavyzdžiui, kvėpavimui, virškinimui, kūno temperatūros palaikymui. Jeigu vietoje to per-skirstytume šį pašarui sunaudojamą grūdų derlių ar bent jo dalį, tendencijos pagerėtų. Pašaro paklausai didėjant, masiškai kertami miškai: gyvulininkystė yra pagrindinė miškingumo mažėjimo priežastis, o tai prisideda prie biologinės įvairovės nykimo pasaulyje.

ETIKA

Dažniausiai nekyla klausimų, jei vegetarizmas pasirenkamas dėl etinių priežasčių: žmogus pasi-renka neremti to, kad gyvūnas būtų nužudomas. Tai yra didžiulis žingsnis pirmyn, bet vegetarizmo visgi per mažai. Juk pirkdami pieną ar kiaušinius, vis tiek palaikome tą pačią pramonę, kur gyvūnai yra lai-komi, išnaudojami ir galų gale nužudomi. Eidami į cirką su gyvūnais, palaikome daugeliu atveju nehu-manišką dresūrą ir apskritai tai, kad gyvūnai, perėję dresūros kančias, rodytų jiems nenatūralius triukus. O pasirinkdami veganišką gyvenimo būdą, esame tikri, kad už mūsų pasirinkimų neslypi prievarta. Tam svarbus mūsų požiūris į gyvūnus: ar suvo-kiame gyvūnus kaip daiktus, resursus, tarnus, kurie mums duoda ar kaip sąmoningas gyvybes, iš kurių mes neturime teisės imti jų resursų ir įkalinti tik savo poreikiams tenkinti. Ši perskyra buvo svarbi gyvūnų teisių judėjimui bei veganizmui atsirasti.

TEMA

27

SVEIKATA

Visi sutinkame su pasaulinėmis sveikatos organizacijomis, jog rei-kia vartoti kuo mažiau mėsos bei kuo daugiau vaisių ir daržovių, ge-riausia: šviežių, ekologiškų, sezoniškų ir vietinių. Kaip žinia, tinkama ir visiškai augalinė mityba. Didžiausios pasaulyje mitybos specialistų organi-zacijos „American Dietetic Association“ bei Kanados dietologų asociacijos „Dietitians of Canada“ teigimu: „Subalansuota veganiška mityba yra sveika ir tinkama visiems žmonėms ir visuose gyvenimo etapuose, įskaitant nėš-čiąsias, maitinančias kūdikius moteris, paauglius ir vaikus bei senyvo am-žiaus žmones.“ Vis garsiau kalbama ne tik apie tokios mitybos tinkamumą, bet ir pranašumą: sumažinama rizika susirgti 2-ojo tipo diabetu, širdies ir kraujagyslių ligomis, sumažėja vėžinių susirgimų rizika ir sumažėja kūno masės indeksas.

„Ketvirtadienis - vegadienis“ yra Vokietijos vegetarų sajungos iniciatyva, kuria skatinama ketvirtadieniais pagrindinius patiekalus maisto įstaigose siūlyti vegetariškus arba veganiškus.

TEMA

28


NUO GEROVĖS IKI TEISĖS

Gyvūnų gerovė yra rūpinimasis gyvūnų fizine ir psichologine būsena. Gyvūnų gerovės šalininkai teigia, kad gyvūnai jaučia skausmą, emocijas ir turi individualius poreikius. Tad siekiama, jog žmogaus naudojami gyvūnai išvengtų skausmo, jiems būtų užtikrinamos tam tikros gyvenimo ar elgesio su jais sąlygos. Viešas susirūpinimas gyvūnų laikymo sąlygomis kilo XIX a., tad tuo metu įstatymuose atsirado gyvūnų gerovės reikalavimai. XX a. pabai-goje pamačiusi, kad įstatymai ne visuomet užtikrina realias sąlygas, dėl gyvūnų gerovės ėmė kovoti ir žinoma Švedijos vaikų literatūros rašytoja Astrida Lindgren. Astridos 80-tojo jubiliejaus proga minis-tras pirmininkas įteikė Astridai dovaną – Gyvūnų teisės apsaugos įstatymą, „Lindgren įstatymą“. Nors vėliau įsigilinusi į patį įstatymą, Astrida pastebėjo, kad jame nebuvo aptarti svarbiausi dalykai, dėl ku-rių ji kovojo, visgi ši kova nenuėjo veltui: ji padarė tikrą perversmą viešajai nuomonei ir žmonės ėmė reikalauti informacijos, kaip ir kokiomis sąlygomis pagaminamas jų maistas. Daugelyje šiuolaikinių valstybių, įskaitant ir Lietuvą, egzistuoja įstatymai, reguliuojantys žmonių elgesį su gyvūnais maisto pramonėje ir bandymuose su gyvūnais.

Šį judėjimą žymus teisininkas ir gyvūnų teisių aktyvistas Gary L. Francione metaforiškai vadina lietumi be perkūnijos (taip vadinasi ir jo 1996 m. iš-leista knyga), nes jis iš esmės nekeičia požiūrio į gy-vūnus. Gyvūnų teisių judėjimas teigia, kad gyvūnai

apskritai neturėtų būti vertinami kaip nuosavybė ir naudojami žmonių poreikiams tenkinti. Palyginus gyvūnų teises su gyvūnų gerove, gyvūnų teisių šali-ninkai mano, jog rūpinimasis gerove nukreipia dė-mesį nuo esminių etinių gyvūnų naudojimo klau-simų, pavyzdžiui, ar pats gyvūnų išnaudojimas yra pateisinamas, net ir užtikrinus jiems tam tikras są-lygas. Nors gyvūnų teisės buvo apmąstomos ir anks-čiau, moderniojo gyvūnų teisių judėjimo pradžia laikoma Peter Singer knyga „Animal Liberation”, išleista 1975 m. Šioje knygoje pagrindinė mintis yra tai, kad kiekviena jaučianti skausmą ir malonumą būtybė turi teisę gyventi ir nebūti kieno nors nuo-savybe. Klausimas yra ne, kur ir kaip mes galime iš-naudoti, bet ar mes galime išnaudoti kitą jaučiančią būtybę. P. Singer tam tikrų rūšių gyvūnų išnaudo-jimą žmogaus tikslams sulygina su rasizmu, kai tam tikra rasė suvokiama kaip pranašesnė.

Gyvūnų teisių praktinis pritaikymas siūlo gy-vūnų nenaudoti kaip priemonių tikslams pasiekti: neįkalinti, nežaloti, neišnaudoti, nežudyti. Vietoje to siūlomos įvairios tiek žmonių poreikius patenki-nančios, tiek gyvūnų naudojimo nereikalaujančios alternatyvos. Šiuo metu gyvūnų teisių judėjimas pa-deda permąstyti mūsų santykį su gyvūnais. Politinės partijos, aiškiai pasisakančios už gyvūnų gerovę ir gyvūnų teises, yra įsteigtos Ispanijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Kanadoje, Austrijoje ir Nyderlanduose.

vegan.ltgyvunuteises.lt

kavalgoveganai.ltblogascirkas.lt

Tolesniam domėjimuisi internete:

TEMA

29

Džiunglių įstatymai Amazonėje

TEMA


Džiunglių įstatymai Amazonėje

30

DžiungliųįstatymaiAmazonėjeLa ley de la selva, la ley del mas fuerte

GAMTA

A mazonės miškai – tai laukinių džiunglių bega-lybė, besidriekianti per

beveik visą Amazonės baseiną Pietų Amerikoje. „Planetos plau-čiais“ pramintas regionas yra vie-nas turtingiausių pasaulyje gy-vūnijos bei augmenijos rūšimis. Čia jau tūkstančius metų gyvena indėnų gentys, kurios iki šiol turi mažai ryšių su civilizuotu pasauliu.

DIANALIETUVININKĖ

31

Rasiaus Janukaičio nuotraukos

GAMTA

32


Kelionės į Peru metu nedidelė lie-tuvių grupė pasiekė Amazonės žemu-moje įkurtą privatų Tambopatos gam-tos rezervatą, įsteigtą vietos gyventojo Kikės Lazo. Jis kovoja už šios unika-lios vietovės apsaugą nuo brakonieria-vimo bei intensyvaus žmonių brovi-mosi. Keliautojai iš Lietuvos atvyko į džiungles turėdami misiją – gyvenant laukinėje gamtoje suprasti problemas, dėl kurių nyksta šis unikalus pasaulio kampelis, pažinti džiunglių gyvenimo taisykles ir suteikti savanorišką pa-galbą rezervato įkūrėjams.

Draustinioiškaba

KikėLazo

GAMTA

33

Dar prieš kelerius metus patekti į Amazonės širdį buvo sudėtinga. Keliautojai ir mokslininkai čia at-vykdavo autobusu ar sunkvežimiu, o turistai pirkdavo brangius lėktuvo bilietus. Dabar naujoji autostrada, kuri jungia džiungles su likusia Peru dalimi, palengvino įsiveržimą į džiun-glių gilumą, nelegalų miškų kirtimą, deginimą ir niokojimą. Naujieji žem-valdžiai remontuoja per Amazonę nu-sidriekusį kelią, kad nepastebėti galėtų įsikurti pačiame miško centre. Jie nėra teisėti savininkai, jie – žemių grobikai. Šie žmonės nepaiso įstatymų, nes yra įsitikinę, jog šis regionas yra tinka-miausia vieta greitai pasiekti finansinę sėkmę. Vietinė policija nepajėgi ap-saugoti miškus dėl didelio jų ploto.

Spyglius

Reindžeriųstovykla

GAMTA

34


Lietuvių keliautojų grupė, atso-dindama vietos medžius bei mečetė-mis tvarkydama džiunglių kelius, sie-kia padėti privataus rezervato įkūrėjui Kikei Lazo, savarankiškai saugančiam mišką ir turinčiam tikslą – kuo dau-giau šviesti visuomenę, savanorius bei turistus. „Žmonės mane vadina bepročiu, nes nesupranta, kodėl ri-zikuoju ir saugau atogrąžų miškus“,– sako Kikė. Kiekviena vyro diena pra-sideda 5 val. ryto nuo patruliavimo teritorijoje, visa tai trunka iki 17 val. vakaro. Kikė kartu su Robertu, sava-noriu iš Didžiosios Britanijos, miško išsaugojimu rūpinasi niekieno nepra-šyti. Augalų auginimas yra Roberto sritis: jis domisi natūralia medicina, ieško nykstančių augalų rūšių, perso-dina juos saugomame rezervate. Kikė bendrauja su rezervato svečiais, orga-nizuoja veiklas, supažindina su nuos-tabiąja Peru gamta.

Sunkios oro sąlygos Andų kalnuose nėra palankios vietiniams gyventojams užsiimti augalininkyste ir gyvulininkyste, todėl žmonės iš didelių miestų ar kaimų gyvenimo sąly-gas sau palengvina plėšdami jiems nepriklausančius Amazonės miškus. Vietiniai gyven-tojai, augę mažame miestelyje, dažnai neturi jokio išsilavinimo, todėl dažniausiai neranda ir alternatyvaus pragyvenimo šaltinio. Atėję į jiems nepriklausantį žemės plotą jie kerta mišką, o vėliau nelegaliai parduoda medieną. Kiti kerta ir degina miškus tik tam, kad galėtų nelegaliai sodinti kukurūzus ir ryžius. Užgrobtose teritorijose įsibrovėliai medžioja gyvūnus, paukščius, kuriuos parduoda nelegalioje rinkoje.

Kakavosvaisiai

Ženklasrodantiskryptį

GAMTA

35

Delnodydžiodrugys

GAMTA

36


Kikė pabrėžia, kad didžiausia pro-blema, siekiant apsaugoti atogrąžų miškus nuo nelegalaus naikinimo, yra sustabdyti neteisėtą žmonių ver-žimąsi į džiungles. Pasak Kikės, tarp jo ir įsibrovėlių džiunglėse galioja tik vienas įstatymas La ley de la selva, la ley del mas fuerte. Tai reiškia, kad miškuose žmonės visuomet nešiojasi savo mečetę, nes tik stipriausieji nu-stato tvarką. Policija bando gaudyti įsibrovėlius, tačiau kai jie pasirodo, žala jau būna padaryta, o nusikaltėliai pabėgę. Džiunglėse nėra jokių ligoni-nių, maisto parduotuvių ar kavinių. Norint palikti rezervatą, vienintelis būdas tai padaryti yra keltis laivu, atplaukiančiu vieną kartą per dvi savaites.

Milžinasdėlkuriokariaujama

Savanorissumečete

GAMTA

37

Nepaisydami pavojų, Kikė ir Robertas visą savo laiką skiria džiunglėms. Nuo tada, kai pra-dėjo dirbti rezervate, Robertas su kitais savanoriais jau sugebėjo pasodinti apie 250 vietinių rūšių medžių, kuriuos vadina gyvuoju fondu. Prie šios idėjos prisi-deda ir aplinkiniai gyventojai, kuriems rezervato šeimininkai dovanoja sėklas ir taip skatina atkurti tai, ką sparčiai naikina mechanizuotas žemės ūkis.

Tikslas – švarus oras

Rasiauspasodintaskakavosmedis

Turistinėvaltis

GAMTA

www.ozonas.ltEkologiškos kultūros gidas

Tikslas – švarus oras

38

„Vystantis ūkiams bei pramonei, oro taršos valdymas tampa vienu pagrindiniu aplinkosaugos prioritetu“

dr. Algimantas Paškevičius

TECHNOLOGIJOS

Lietuvių mokslininkai, vykdydami tarptautinį projektą, kuria naujos kartos oro valymo biofiltro maketą, padėsiantį išvalyti orą nuo grėsmingų, aplinkai bei sveikatai kenkiančių teršalų.

LINABAKŠYTĖEuropos Komisijos platinamoje medžiagoje tei-

giama, kad nors per pastaruosius du dešimtmečius oro kokybė regione labai pagerėjo, tačiau ji vis dar išlieka daugiausia mirčių sukeliančiu aplinkos veiks-niu. „Eurobarometro“ apklausos duomenimis, 70 % apklaustų gyventojų rodo norą, kad Europos, nacio-nalinės ir vietos valdžios institucijos imtųsi veiksmų oro kokybei gerinti. „Vystantis ūkiams bei pramo-nei, oro taršos valdymas tampa vienu pagrindiniu aplinkosaugos prioritetu“,– problemos reikšmę pabrėžia Gamtos tyrimų centro, Biodestruktorių tyrimų vadovas, daktaras Algimantas Paškevičius. Jis išsamiau pristato lietuvių mokslininkų vykdomo projekto tikslus, mažinant lakiųjų organinių jungi-nių (LOJ) emisijas atmosferoje. „Lakieji organiniai junginiai turi tiesioginę įtaką klimato kaitai, todėl tai ne tik lokali, bet ir globali problema reikalaujanti greitų sprendimų“,– nurodo A. Paškevičius. Pasak jo, pagrindiniai lakiųjų LOJ taršos šaltiniai Europos Sąjungos šalyse yra kuro deginimas energetikos sek-toriuje, kuro gamyba ir gavyba, tirpiklių gamyba ir vartojimas, kiti mobilūs taršos šaltiniai, tokie kaip transportas. Statistika atskleidžia, kad tai iš tiesų susirūpinimą kelianti problema: vien tik Lietuvoje iš pramonės įmonių bei žemės ūkio kompleksų per metus išmetama 16,9 tūkst. tonų organinių junginių, Europoje – 703,7 tūkst. tonų, Jungtinėse Amerikos Valstijose – 6,96 mln. tonų.

Veikiami saulės spindulių LOJ sukelia pavojin-gojo pažemio ozono susidarymą, kuris tampa nuo-dinga medžiaga gyvybei. Ozonas – plonytis skydas, be kurio bemat taptume beginkliais kovotojais prieš pražūtingus ultravioletius spindulius, žemesniuose atmosferos sluoksniuose iš Žemės gynėjo jis virsta pavojingu priešu žmonių sveikatai bei aplinkai. Priežemio ozonas formuoja smogą, nuodija žmo-nes, padidina vadinamąjį šiltnamio efektą, pakelda-mas temperatūrą kenkia augmenijai, gali sumažinti pasėlių derlingumą. Galėdami plačiai pasklisti, šie oro teršalai neturi sienų ir didesnis jų kiekis vienoje valstybėje sukelia pavojų ir kitoms pasaulio šalims.

Tad oro taršos mažinimas – bendras siekis, kuris didesnį pagreitį gali įgauti pasitelkiant inovacijas, skirtas pramonės sričiai, gerinant energijos panau-dojimo efektyvumą ir plėtojant bei diegiant švarias technologijas.

LIETUVOS MOKSLININKŲ INOVACIJA

LOJ nukenksminimui taikomi įvairūs oro va-lymo metodai. Kiekvienas jų turi privalumų ir trū-kumų. Vis dažniau pradedamos taikyti oro valymo biotechnologijos, kurios yra ne tik efektyvios, bet ir pigiausios palyginus su kitais oro valymo meto-dais. Pasak A. Paškevičiaus, biologinio oro valymo technologijos, valant orą nuo LOJ, pasaulyje pra-dėtos taikyti maždaug prieš 50 metų. Jos buvo nau-dojamos įvairiose šalyse: Vokietijoje, Danijoje, JAV, Olandijoje, Lenkijoje, Austrijoje ir kitur. Nepaisant to, Lietuvoje biologinio oro valymo moksliniams tyrimams ir įrenginiams iki šiol nebuvo skiriamas pakankamas dėmesys.

Šiuo metu Vilniaus Gedimino technikos uni-versiteto Aplinkos apsaugos katedros mokslininkai kartu su Gamtos tyrimų centro Biodestruktorių tyrimo laboratorija atlieka įvairius tyrimus, padė-siančius iki 2015 metų sukurti ir pagaminti efekty-vesnį naujos kartos biologinio oro valymo įrenginio maketą su kapiliarine įkrovos drėkinimo sistema. Biologinio valymo įrenginys bus skirtas gyvulinin-kystės ūkiams ir įvairių pramonės šakų įmonėms: naftos pramonės, metalo apdirbimo, dažų, baldų ap-dirbimo bendrovėms, autoservisams. Kalbėdamas apie šią technologiją, daktaras pabrėžia didžiulę naudą ne tik aplinkosaugai, tačiau ir verslo įmo-nėms: „VGTU Aplinkos apsaugos katedros moksli-ninkai (vadovas prof., habil. dr. P. Baltrėnas) sukūrė biofiltrus su šiaudų ir pušų žievių įkrovomis, kurie sėkmingai buvo panaudoti pramonės įmonėse, sie-kiant sumažinti oro taršą nuo lakiųjų organinių jun-ginių. Manome, kad sukurti naujos kartos biofiltrai galės sėkmingai konkuruoti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.“

39

Monikos Birškienės nuotr..

TECHNOLOGIJOS

40


Biofi ltro veikimas bus paremtas tam tikrų mi-kroorganizmų kultūrų panaudojimu skaidant tar-šias dujas. Mikroorganizmai skaidys kenksmingas medžiagas, naudojant jas savo egzistavimui ir tokiu būdu į aplinką pateks jau išvalytas oras. Šiam įren-giniui bus naudojama įkrova – medžiaga, ant kurios bus patalpinti orą valantys mikroorganizmai. O įkrovos drėkinimui bus pasitelkti paprastai biologi-nio valymo įrenginiuose nenaudojami purškikliai, kurie didina energijos sąnaudas, o specialus tirpa-las. Visa tai leis biologinius valymo įrenginius ga-minti paprasčiau, nebereikės dėti didelių pastangų drėkinant įkrovą, mažės elektros energijos sąnau-dos, pati konstrukcija bus patogesnė.

Pasak A. Paškevičiaus, šis prietaisas išsiskirs nauja konstrukcija, padėsiančia įrenginiui būti daug efektyvesniam: „Biofi ltro maketas išsiskirs visiškai nauja konstrukcija bei įkrovos drėkinimo sistema, pagrįsta kapiliariniu efektu. Sumažės įrenginio eks-ploatacinės sąnaudos. Įrenginiai taps mobilesni. Taikant plokštelinę įkrovos konstrukciją, sumažės įkrovos aerodinaminis pasipriešinimas, bus išvengta įkrovos drėgnio nepakankamumo, padidės mikro-organizmų aktyvumas, o tuo pačiu ir teršalų biodes-trukcijos efektyvumas. Bus skaidomi ne tik organi-niai junginiai (acetonas, ksilenas, butanolis), bet ir nemalonų kvapą išskiriantys neorganiniai dujiniai teršalai (amoniakas, sieros vandenilis). Kuriamam

Algimanto Bakšio nuotr..

TECHNOLOGIJOS

41

biologinio oro valymo įrenginiui bus būdingas ilga-amžiškumas.“ Informacijoje apie vykdomą projektą skelbiama, kad pasaulinėje rinkoje tokio sprendinio analogų šiuo metu nėra, todėl Lietuvoje kuriamas biofiltro maketas bus naudingas mokslo ir verslo įmonių technologinei plėtrai, mažinant oro taršą nuo pavojingų LOJ.

BIOTECHNOLOGIJŲ PERSPEKTYVA

Mūsų šalyje, kaip ir visame pasaulyje, moder-niosios biotechnologijos era prasidėjo tik XX am-žiaus antroje pusėje. Jungtinių Tautų Biologinės įvairovės Konvencijos metu pateiktas apibrėžimas nurodo, kad biotechnologija yra bet kokios techno-logijos pritaikymas, naudojant biologines sistemas bei gyvus organizmus. Jos apima įvairias sritis: nuo organinių produktų panaudojimo alaus ar pieno gamyboje iki pesticidus išskiriančių augalų kūrimo. Dėl savo įvairiapusiškumo jos dar skirstomos pagal spalvinius kodus, nurodant atskiras kryptis.

Žvelgdamas į ateitį A. Paškevičius nurodo bio-technologijų naudą ir teigia, kad pasitelkus naujau-sias biotechnologijas, bus įmanoma sukurti vaistus, gydančius net pačias baisiausias ligas: vėžį, AIDS, išsėtinę sklerozę, Alzheimerio, Parkinsono, retas genetines ir kitas milijonus gyvybių nusinešančias ligas. Lietuvoje sparčiai vystosi Raudonoji biotech-nologija, kurios didžiausia dalis yra biofarmacija, apimanti vaistinių medžiagų paiešką ir gamybą. Taip pat intensyviai vystomos Baltosios biotech-nologijos, kurios apima biotechnologijų taikymą pramonėje ir sprendžia globalias aplinkosaugines problemas, siekiant sustiprinti pačios gamtos ap-sivalymo galias, mažinti LOJ ir kitų kenksmingų medžiagų emisijas aplinkoje. Mokslininkas taip pat nurodo, kad biotechnologijų plėtojimo pagreitį įgauna ir Žaliosios biotechnologijos, kurios taiko-mos žemės ūkyje.

Laimingi žmonės

TECHNOLOGIJOS

42


Tai fi lmas apie Sibiro taigoje, prie Jenisėjaus, gyvenančius žmones: pagal keturis metų laikus su-dėliotus jų darbus, papročius ir ritualus. Atokiame kaimelyje Bakchtia gyvena apie tris šimtus žmonių. Dalis iš jų – ketai. Ketai – sena nedidelė Sibiro tauta, dar kalbanti Jenisėjaus kalbų grupei priklausančia paskutine gyva ketų kalba. Jų protėviai – susimaišę Pietų Sibiro europidai su senovės mongolidais. Dauguma vyrų kaimelyje – medžiotojai.

Pirmiausia, fi lmą verta pažiūrėti dėl nepakarto-jamų ir mūsų akiai neįprastų gamtos vaizdų. Koks įspūdingas pavasarinis ledonešis! Taip ir matai, kaip lytys sukasi Štrauso valso ritmu. Arba koks vasaros bruzdesys ar rudens spalvos. Ilgos žiemos speigas, atrodo, net per ekraną jaučiamas. Pamatai, kad ten, kur dar neįsisuko „visagalio“ žmogaus ranka, vy-rauja harmonija, natūralūs procesai ir ramybė.

Tačiau kur kas labiau pribloškia šių žmonių laimė ir laisvė. Jie neturi jokių šiuolaikinio žmogaus

išradimų, ką jau kalbėti apie kokį „Facebook“ ar apskritai internetą. Čia netgi traukiniai nevažiuoja – kaimelį galima pasiekti tik sraigtasparniu ar laivu. Tiesa, ir tai galima padaryti tik vasarą, kai Jenisėjus neužšalęs. Tačiau šie žmonės daugiau supranta apie mus supantį pasaulį. Nes ne žmogus yra svarbiausias pasaulyje, jis – tik jo dalis. Nes jie savo gyvenimą ir darbus sudėliojo pagal gamtos ritmą. Todėl jie laisvi nuo streso, nepaliaujamo bėgimo ir depresijos.

Jiems nereikia jokių planavimo kalendorių: vi-sus darbus padiktuoja metų laikai. Štai, pavasaris – tinkamas laikas slidėms gaminti, vasara – maisto atsargoms ruošti, o rudenį vyrai traukia žvejybon. Tų žmonių fi losofi ja paprasta: viską gali pamesti ir prarasti, bet įgūdžių niekada. Ir nereikia išradinėti dviračio, jis jau išrastas, tereikia pasikliauti tradici-jomis ir tuo pasinaudoti.

Jų darbo instrumentai ir metodai – tradiciniai, tokie, kokius protėviai naudojo. Išskyrus benzininį

Laimingi žmonės

VLADIMIRSPETROVS

Pasaulį keičia įkvepiančios idėjos. Mes taip pat norime prisidėti prie naujojo pasaulio kūrimo, todėl nusprendėme pradėti rubriką pavadinimu „Idėjos“. Čia rasite pasakojimus apie fi lmus, fotografi jas, paveikslus ir knygas, kurie

visi mums kalba apie žmogaus vietą pasaulyje.

Pirmasis pasakojimas yra apie dokumentinį fi lmą „Laimingi žmonės: vieneri metai taigoje“ (Happy People: A Year in the Taiga), sukurtą 2011 m. režisierių Dmitry Vasyukov ir Werner Herzod. Tai dokumentika apie Sibiro taigoje gyvenančius žmones. Tai pasakojimas apie natūralų gamtos pulsą ir jį vis dar juntančius žmones.

„Laimingi žmonės: vieneri metai taigoje“ (Happy People: A Year in the Taiga)

IDĖJOS

43

pjūklą ir sniego roges. Spąstai gyvūnams, atrodytų, itin primi-tyvūs. Tokius naudojo nuo neatmenamų laikų, bet dar nieko geresnio neišrasta, tad kodėl nustoti tokius spęsti. Valtys sko-biamos primityviais instrumentais, tačiau svarbiausia žinoti, kada ir kokį medį parinkti. Beje, tiems žmonėms labai svarbu tradicijas perduoti savo vaikams, kaip tai padarė jų tėvai. Pasirodo, nereikia jokių asmenybės tobulėjimo kursų.

Žiūri į tuos žmones ir sunku patikėti, kad galima šitaip laisvai gyventi. Jie turi tik tiek, kiek reikia. Pasigamina tik tiek, kiek reikia. O tuos medžiotojus, kuriuos užvaldė godumas už-dirbti bet kokia kaina, jie smerkia ir niekina, pavyzdžiui, dėl medžiojimo draudžiamu periodu, kai patelės vedasi vaikus. Paprastas moralės kodeksas. Jis veikia, nors niekur neužrašy-tas, nesvarstytas parlamentuose ir už jį nebalsuota.

Bet ir medžioklė ar žvejyba skirta tik tam, kad išgyven-tum. Tai – ne verslas ir ne pramoga. Beje, filme medžiotojas Genadijus Solovjovas sako, kad mes visi esame žudikai: arba tai darome patys, arba esame to proceso dalyviai. Štai, augi-name kiaulę, kurią paskui arba patys suvalgome, arba kitiems parduodame. Gyvulys pripranta prie žmogaus, pasitiki juo, o tu bac ir papjauni. Išduodi jį, todėl humaniškiau medžioti. Gi laukinis gyvūnas žino, kad žmogumi negalima pasitikėti, kad jis bet kada gali išduoti, todėl jis saugosi.

Žiūrėdamas filmą gėrėjausi ir apgailestavau, kad mes, šiuolaikiniai žmonės, praradome teisingą santykį su gyvū-nais. Atpratinome juos pasikliauti savo instinktais, prisitaikyti prie sąlygų. Galima sakyti, žmogus ištvirkino gyvūnus: jie be paltuko žiemą gali sušalti, o vasarą be akinių nuo saulės net nežengia pro duris, jie miega mūsų lovose, juos muštruojame

dresūros mokyklose. Ką daro Sibiro žmogus? Jis su gyvūnu elgiasi kaip su lygiaverte gamtos dalimi. Šuo miega lauke, net ir esant didžiuliam speigui: jis tai darydavo tūkstančius metų. Šeimininkas iš miško keliasdešimt kilometrų grįžta motori-nėmis sniego rogėmis, o šuo visą kelią bėga šalia: jis tai dary-davo tūkstančius metų. Sibiro žmogus nedresuoja ir nemuša savo gyvūno, jis išmoko jį bijoti spąstų, bet ne šeimininko. Šeimininką šuo myli.

Gana liūdnas filmo momentas yra apie nykstančią ketų tautelę. Kai kurie iš jų pikti dėl skaudžiai paliestos sovietizaci-jos: daugelis turi bėdų dėl alkoholio, pamiršo tradicinius savo verslus. Jie ir patys tai supranta. Kaip ir tai, kad didžia dalimi patys kalti dėl tokios situacijos.

Ketai dar vis tiki protėvių dvasiomis, kurias įkūnija lėlės. Filme rodo močiutę, kuri dieną lėles migdo, kad naktį jos sau-gotų gyvuosius. Ir kai dėl neatsargumo ar girtumo sudega vie-nas namas, nustebina keto girtuoklio žodžiai: „Gaila ne namo, bet sudegusių lėlių.“

Viena vertus, žiūri ir netiki, kad filmas – apie XXI am-žių. Kita vertus, gaila, kad tai nėra apie mūsų visuomenę. Mes vadiname save laisvais žmonėmis, tačiau esame daiktų, taisyklių, įstatymų, mokesčių įkaitai. Žinoma, taisyklių turi ir Bakchtios gyventojai, tačiau jos nevaržo, tiesiog parodo, kaip elgtis, kad neišsiskirtum iš gamtos konteksto. Mes esame streso, neigiamų emocijų ir visiško pasaulio nesupratimo ver-gai. Mes esame akli ir kurti.

Todėl ir rekomenduoju šį filmą visiems, kurie pamiršo daugelį tikrų ir paprastų dalykų.

Sveiko vaiko stalas

IDĖJOS

Sveiko vaiko stalas

ELEONORARIEPŠAITĖ

LINAGEDVILIENĖ

T urbūt daugumai tėvų yra pažįstama situacija, priverčianti jų rankas nusvirti: mažųjų akys žiba rankoje laikant spalvotą saldainį, o kai ant

stalo stovi dubuo įvairiaspalvių salotų, jie ima raukytis. Šiame straipsnyje pabandysime patarti, kaip mažuo-sius suvilioti sveikomis ir naudingomis sodo, daržo ir miško gėrybėmis, kurios yra reikalingos šaltuoju metų laiku.

Sveiko vaiko stalas


44


SVEIKATA

Mūsų atžalų racione turėtų atsidurti pomi-dorai, kadangi juose gausu vitamino C, likopeno ir maisto medžiagų, padedančių išvengti vėžinių susirgimų. Netgi nemėgstantieji pomidorų be ilgų derybų gali juos valgyti, jei iš jų pagamin-site padažą spagečiams. Svarbu, kad tai būtų kuo mažiau panašu į pomidorus, todėl išeitis – su-smulkinti juos trintuvu. Pupelės – maistingos, turtingos baltymais, turi daug geležies ir cinko, o riebalų beveik nėra. Virtuvėje turėtumėte neišsiversti ir be baziliko, petražolių, šalavijų bei špinatų, kurie turi vitaminų A, C ir K, ge-ležies, kalio ir kalcio. Žalumynus labai malonu auginti ant palangės ir skinti tiesiai nuo krūmo. Gausite puikų padažą makaronams, picai, įvai-rių įdarų praturtinimui, taip pat susmulkinę juos trintuvu. Linų sėmenys turtingi omega-3 riebiosiomis rūgštimis, kurios labai svarbios mažųjų smegenų vystymuisi. Teigiama, kad linų sėmenys pakaitinti praranda savo naudingąsias savybes, tad juos siūloma vartoti neapdorotus. Prieš pat vartojimą linų sėmenis reikia sumalti kavamalėje, o tada jomis galima pagardinti ry-tinę košę, įdėti į jogurtą ar užbarstyti ant svei-kuoliško sumuštinio. Vaikai ant stalo turėtų rasti ir avokadų, kuriuose gausu gerųjų riebalų.

Desertui, laukiamiausiam patiekalui, tinka šviežios bei šaldytos uogos: avietės, gervuo-gės, žemuogės, braškės, mėlynės, serbentai. Sveikiems žmonėms užtenka suvalgyti 15-20 g šviežių uogų, kad visą parą pakaktų vitamino C. Ypatingai vertingos miško uogos: jos apsaugo žmogaus organizmą nuo daugelio ligų. Jūsų at-žalų meniu turėtų atsirasti kiaušiniai. Teigiama, kad kiaušinio sudėtis unikali ir nėra kito to-kio produkto, kuris turėtų tiek daug maistinių medžiagų. Alternatyva alergiškiems – putpe-lių kiaušiniai, kuriuos mažieji valgo smagiau. Vaikai putpelių kiaušinius gali valgyti ir su plonu lukštu. O jogurtas puikus kalcio, reikalingo ma-žųjų kaulų augimui, šaltinis. Jame esančios ge-rosios bakterijos gerina virškinimo sistemos vei-klą. Vaikų džiaugsmui juodasis šokoladas taip pat reikalingas sveikam jų vystymuisi. Šokoladas pakelia nuotaiką, stimuliuoja protinę bei fizinę energiją. Jo teigiamas poveikis glūdi antioksi-dantuose, kurie turi savybę neutralizuoti ląste-les, naikinančias medžiagas.

ORGANIZMO STIPRINIMAS

Vaikų sveikatą stiprinti galima ir neužsukus į vaistinę, o tiesiog namie paruoštais natūraliais vitaminais, kurių po šaukštelį mažieji dažniau-siai neatsisako suvalgyti. Pavyzdžiui, spanguo-lių ir medaus kokteilis – tai vitamino C ir an-tibakterinio poveikio kokteilis, gelbstintis nuo peršalimo bei šlapimo takų ligų, anginos, sti-praus kosulio, karščiavimo, esant avitaminozei. O šaltalankius, bruknes bei šermukšnius galite džiovinti ir išvirti vaikams saldžiarūgštės arba-tos, taip pat gaminti kompotus, želė, sutrinti ir pagardinti medumi. Šaltalankių vaisiuose ypač daug vitamino E, saugančio organizmą nuo se-nėjimo, ir vitamino F, reguliuojančio medžiagų apykaitą. Šaltalankių vaisiai ir sultys gerina virš-kinimą, šalina fizinį ir protinį nuovargį, gerina regėjimą, reguliuoja medžiagų apykaitą ir yra laikomi viena geriausių avitaminozės profilak-tikos bei gydomųjų priemonių – visos šios sa-vybės labai svarbios augantiems organizmams. Šermukšniai vėlgi pasitarnaus norint užsiimti avitaminozės ir mažakraujystės profilaktika, gerins medžiagų apykaitą, virškinimą. Bruknės gerina regėjimą ir padeda persišaldžius, mat jose gausu vitaminų A, B, C ir E, karotino ir pektino, jos naudingos dėl geležies ir kalcio, mangano ir kalio, stiprinančių imunitetą.

Žiedadulkių burtai – be galo sveikas ir nau-dingas bičių produktas, kuris dažniausiai pa-tinka ir vaikams, nes yra salstelėjusio skonio ir atrodo kaip maži saldainiukai. Žiedadulkės di-dina atsparumą infekcinėms ligoms ir stiprina organizmo imuninę sistemą, padeda sugrįžti jėgoms po ligų. Tik nepadauginkite, pradėkite nuo kelių grūdelių. Paaugliams vartoti nepa-tartina. Kitas būdas vaikų organizmui suteikti reikalingų medžiagų yra svarainių saldainiai – augalai, kuriems gamtoje mažai kas gali prilygti naudingosiomis savybėmis. Vaikų mėgstamas svarainių sirupas ar maži džiovintų svarainių saldainiukai organizmą papildo gausybe biolo-giškai aktyvių medžiagų, gydo anemiją, stiprina persirgus sunkiomis, ilgai trukusiomis ligomis.

45 SVEIKATA

PUSRYČIŲ METAS

Pilnaverčiai pusryčiai – tai geros die-nos pradžia. Kad jie netaptų nuobodūs, o vaikai noriai valgytų, siūlome pasitelkti fantaziją ir juos kiekvieną kartą pada-ryti nekasdieniškais. Ruošiant pusryčius ant stalo sudėliokite indelius su įvairiais dribsniais, sėklomis, riešutais, džiovintais ar šviežiais vaisiais, taip pat medaus indelį, jogurtą be jokių priedų ir pieną. Leiskite vaikams patiems sumaišyti sausus pusry-čius savo dubenėliuose. Pasitelkus išra-dingumą pusryčiai gali tapti ir žaidimu, skatinančiu estetikos pojūtį: vaikai dribs-nius ir kitus priedus sluoksniais gali dėti į spalvotas stiklines, įmantraus dizaino stiklainiukus, o gal net į savo rankomis pasigamintus bei išpieštus indus.

ATSARGŲ KAUPIMAS

Vaikams visada smagu dirbti kartu su suaugusiais, rinkti savo darbo vaisius, todėl įtraukite juos į kūrybingą procesą. Žaiskite sodą: sodinkite, sėkite, laistykite, stebėkite augančius augalus. Galime lažin-tis, kad mažosios rankutės pirmosios tie-sis paragauti pačių užaugintos žemuogės,

pipirnės ar agurko. Jų skonis visai kitoks nei nuplautų ir sudėtų į dubenėlį,

stovintį ant stalo. Iš uogų virkite uogienes, šaldykite jas ma-

žuose indeliuose, valgy-kite iki soties, gamin-

kite vaisinius ledus bei kokteilius.

Vaistažoles ir žalu-

mynus rinkite pas močiutę kaime, važiuo-kite į ekskursiją pas žolininkus, miškan, auginkite žoleles tiesiog ant palangės arba savo darže. Suorganizuokite savaitgalio išvyką į kaimą ar ekologinį ūkį – vaikai pamatys, kaip auginamas, gaminamas ir ruošiamas sveikas maistas.

TRYS ŽINGSNIAI

Kartais negelbėja nei pedagogika, nei prizai, nei derybos: vaikai atsisako valgyti vertingą, bet jiems nepatrauklų maistą. Tada geriausia imtis gudrybės, kuri vadi-nasi užmaskuok ir paslėpk. Visus naudin-gus, vertingus, bet neišvaizdžius ingre-dientus slėpkite patrauklioje formoje ar pakuotėje. Pirmas žingsnis supakuok – patrauklia pakuote gali tapti sluoksniuota tešla. Taip į mažus tešlos pyragėlius gali keliauti žolelės, lęšiai, trintos pupelės, žir-niai ir tarkuoti obuoliai. Užmaskuok – kai kuriems vaikams paprasta įsiūlyti trintą sriubą. Tai, ką joje patalpinsite yra jūsų fantazijos vaisius. Trintos sriubos gali būti verdamos iš pupelių, žirnių, lęšių, žalių špinatų, cukinijų ir agurkų. Dažniausiai vaikai mėgsta kokteilius, kuriuos pasal-dinti galima su bananu ar medaus šaukštu, o tada į mėgstamą desertą gali patekti ir špinato lapas, ir salota, ir agurkas. Dar vie-nas gudravimo būdas – sumaltos įvairios sėklos, pavyzdžiui, sezamo, kanapių, linų sėmenų, saulėgrąžų, moliūgų. Šias jaunam organizmui reikalingas statybines me-džiagas įmanoma paslėpti košėje ar lėkš-tėje trintos sriubos. Paskutinis žingsnis mainyk – vieną sugraužtą morką, agurką ar kopūsto lapą visada galima išmainyti į skanumyną, animacinį fi lmuką ar kitą pa-trauklią pramogą. Visada reikia įvertinti pusiausvyrą tarp gautos naudos, suvalgius

sveiką užkandį, ir sąlyginai žalingo prizo.

46

Monikos Birškienės nuotr.Ekologiškos kultūros gidas www.ozonas.lt

SVEIKATA

Ozonas 49 – Žemė maitintoja

Documents

Transcript of Ozonas 49 – Žemė maitintoja