Nuria Roca „Sraigės nežino, kad jos sraigės“

nežino, kad jos

Sraigėssraigės

Nuria RocaNuria Roca (Nurija Roka; g. 1972 m.) – po-puliari ispanų televizijos laidų vedėja, trijų kny-gų autorė, trijų vaikų mama. Greta įspūdingos televizinės karjeros Nuria Roca rašo šmaikščias ir nenuobodžias knygas, pagrįstas savo gyveni-miška patirtimi.

„Sraigės nežino, kad jos sraigės“ – pirmasis autorės romanas.

Susipažinkite: Klara Garsija Sans. Gyvena Madride. Dirba televizijos laidų prodiusere, laisvalaikiu – fotografe. Du sūnūs. Išsiskyrusi. Ką tik palaidojo staiga mirusią mylimą seserį Mariją ir nežino, kaip gyven-ti be jos. Dar Klara turi tėvus, su kuriais jos santykiai, žinoma, kom-plikuoti, buvusį vyrą ir kitų vyrų, kurie jai kelia vien rūpesčius. Štai: Mano psichologė tik paklausia, kaip laikausi, o aš išpilu jai ištisą tiradą: „Man patinka naujasis brolis, nors nežinau, ar reikėtų jį vadinti broliu; santykiai su tėvais pasitaisė, bet nenoriu, kad jie kalbėtų apie Marijos pa-likimą; seserį prisimenu kasdien ir verkiu; visai pamečiau galvą dėl Ro-berto, o jis nekreipia į mane dėmesio; vėl permiegojau su Migeliu ir jis nori būti mano vaikinas, taip pat permiegojau su savo buvusiu vyru, o mano namų tvarkytoja bulgarė mus užklupo; gali būti, kad liksiu be namų, nes butas užstatytas bankui; niekaip negaliu numesti svorio ir vis smaguriauju „Nocilla“; žiūrėdama į mane mano draugė Estera semiasi įkvėpimo juo-kingoms savo romano scenoms; jaučiuosi kalta, kad praleidžiu per mažai laiko su savo sūnumis.“

Šiek tiek pažįstama? Santykiai su vyrais ir vaikais jums irgi kelia prob- lemų, nejaunėjate, meilė atrodo vis nesuprantamesnis dalykas, o tė-vai, pasirodo, ne tokie nuspėjami, kaip visą gyvenimą manėte? Tada pažiūrėkite, kaip gyvena ir problemas sprendžia lengvabūdė, humoro jausmo nestokojanti Klara. Su ja tikrai nenuobodžiausite, o galbūt ir pasimokysite, kaip per išsiskyrusios moters gyvenimo pinkles žengti lengviau ir linksmiau – flamenko žingsniu.

Nuria R

oca Sraigės nežino, kad jos sraigės

9 789986 168867

ISBN 978-9986-16-886-7

nežino, kad jos

Sraigėssraigės

VILNIUS 2012

Iš ispanų kalbos vertėOna Žemaitienė

R o m a n a s

Nuria Roca

ISBN 978-9986-16-886-7

© Nuria Roca Granell, 2009© Espasa Calpe, S.A., 2009© Ona Žemaitienė, vertimas į lietuvių

kalbą, 2012© Asta Puikienė, viršelio dizainas, 2012© „Tyto alba“, 2012

UDK 821.134.2-31 Ro-09

Nuria ROCALOS CARACOLES NO SABEN QUE SON CARACOLES2009

NURIA RO CA SR AIGėS NEŽINO, KAD jOS SR AIGėS

7

Man rodos, pavėluosiu. Kaip visada. Ruošiuosi eiti į laido-jimo namus ir neturiu supratimo, ką dera apsirengti einant į tokią vietą. Reikia paskambinti seseriai ir sužinoti, kuo vilkės ji. juk tai ne pirmas kartas, kai mudvi kur nors pasi-rodysim vienodai apsirengusios. Kartu pasiklausiu, ar man užsukti jos pasiimti, ar susitiksime jau ten.

Aš visiškai neišmanau, kaip elgtis, kai šalia – numirėlis. Noriu pasakyti, kai reikia eiti į šermenis ar laidotuves. Netu-riu supratimo, apie ką kalbėtis su kitais laidotuvių dalyviais; man atrodo, kad bet koks pokalbis pasirodys netinkamas, ne-įsivaizduoju, ar reikia rodyti savo gilų sielvartą, nes perlenk-ti lazdą juk irgi negerai. Visų pirma, jei velionis yra artimas žmogus. Aišku, taip yra todėl, kad dar nemirė nė vienas žmo-gus, kurį iš tikrųjų myliu. Be to, kai reikia ištarti privalomus užuojautos žodžius, manyje visada tarsi kas užsiblokuoja – niekaip neįstengiu prisiminti nė vienos iš tų specialių frazių, tokių kaip „liūdžiu kartu su tavim“, „man labai gaila“, „esame niekas“ ar „deja, toks gyvenimas“. Paprastai aš labai jaudi-


8

nuosi ir amžinai susipainioju. Per dėdės Visentės laidotuves pareiškiau užuojautą tetai, sakydama: „Gaila kartu su tavim, nes, deja, gyvenimas yra niekieno.“ Man už nugaros stovin-čiai seseriai užėjęs siaubingas juoko priepuolis netrukus per-sidavė man ir mudvi niekaip neįstengėm liautis, kol vargšo dėdės kūną užmūrijo nišoje. Nevaldomas juokas, nors yra uždraustas, dar ir užkrečiamas. Kad jis paplistų kaip užkratas, būtini bent du dalyviai, o čia jau mudvi su seserimi nepralen-kiamos. Mes visada juokiamės kartu, nes abiem juokingi tie patys dalykai. Nebūtina net kalbėtis, nereikia nieko aiškinti. jei esam kartu ir nutinka kas nors, kas vienai sukelia juoką, savaime suprantama, kad kitai nutiks lygiai tas pats. Mūsų vi-duje veikia ta pati spyruoklė, spustelinti kvatojimosi jungiklį tuo pat metu ir dėl tų pačių priežasčių. juokas yra pagrindinis mudviejų sąlyčio taškas. jos juokas yra mano juokas.

Manau, geriausia būtų apsirengti juodai, nes vilkėdama taip, kaip dabar, nesijaučiu patogiai. Man nelabai pavyksta ką nors sugalvoti, o sesuo kažkodėl neatsako.

Mano vardas Klara, man trisdešimt penkeri. Mano sesuo Marija trejais metais vyresnė, aukštesnė už mane, lieknesnė, sako, ir gražesnė. Trys pirmieji dalykai neginčytini, o štai dėl trečiojo aš nebūčiau tokia tikra. Tiesa ta, kad mes gana pa-našios, ir jei ji nebūtų dešimčia centimetrų aukštesnė, daug kas manytų, jog esame dvynės. Bet tai visiškai nesvarbu, nes visa mūsų giminė apskritai ir mano motina konkrečiai prieš trisdešimt metų nusprendė, kad gražesnioji yra ji, ir to jau nebepakeisi iki gyvenimo galo.

Tačiau tai ne vienintelis mano giminės sprendimas, nė nesitikėkite. Dar jie nusprendė, kad aš esu nervingesnė,


9

ji – protingesnė, aš – nuobodesnė, o jos plaukai gražesni. Skirstant vaidmenis, Marija neginčytinai gavo geresniuo-sius, na, bet labai įmanoma, kad aš geriau jaučiu ritmą nei mano sesuo. Šokis – vienintelis dalykas, kur aš pranašesnė. Kai mudvi buvom mažos, baleto mokytoja tai aiškiai pasa-kė motinai, tačiau pastaroji atkirto: „Kaip gaila, kad ji tokia storuliukė, nes kad ir kaip puikiai šoktų, vis tiek jos tai ne-išgelbės.“ Tikra tiesa, aš visada svėriau trimis ar keturiais kilogramais per daug, o kartais ir visais penkiais ar šešiais. Ką čia bepridursi.

Prieš dvejus metus išsiskyriau su Luisma, savo vieninteliu mylimuoju ir mano dviejų sūnų – Matėjaus ir Pablo – tėvu. juodu patys mylimiausi mano žmonės. Paskui – sesuo, mo-tina ir tėvas, tada Luisma. Niekaip negaliu atsikratyti įpročio viską rūšiuoti nuo didžiausio iki mažiausio. Savo galvoje su-darinėju sąrašus plokštelių, filmų ar miestų, pradedant tais, kurie man patinka labiausiai, ir baigiant tais, kurie patinka mažiausiai. Tai manija. Viena iš manijų. Taigi ir žmonės, ku-riuos myliu, rikiuojasi tam tikra eilės tvarka.

Atėjo daugybė žmonių iš mano darbo, mano viršininkė, kolegos. Nieko netrūksta.

Aš dirbu prodiuserių bendrovėje, tiems, kas nežino, kas tai yra, pasakysiu, kad įstaiga, kurioje kuriamos laidos ir se-rialai įvairiausiems televizijos kanalams. Priklausau gamy-bos skyriui ir kartais vadovauju procesui, kartais esu padė-jėja, kartais sekretorė, kartais – buhalterė, o retsykiais netgi vairuotoja ar siuvėja. Čia dirbu seniausiai iš visų, bet esu tikra, kad savininkai nė nenutuokia, kuo aš vardu. Nepri-valau išbūti nustatyto valandų skaičiaus, tačiau retai išeinu


1 0

namo anksčiau nei šeštą. Kai kada, kai vaikai būna su savo tėvu, aš vakarais uždarbiauju vienoje fotostudijoje, kur be-veik visada fotografuoju maisto produktus didžiųjų preky-bos centrų nuolaidų akcijų stendams. Kai nuėję į prekybos centro maisto produktų skyrių pamatysite stendą su didžiu-lių krevečių nuotrauka ir užrašu „Krevetės po septynis eurus už kilogramą“, visai gali būti, kad ta nuotrauka – mano dar-bas. Fotografija leidžia atsiskleisti mano kūrybiškumui, nors, tiesą sakant, iki šiol nelabai galiu pasigirti gerais užsakymais. Dar kartais šeštadieniais fotografuoju vestuves. Fotografuo-ju bažnyčioje, per pokylį, taip pat tarp bažnyčios ir vaišių – parke. Taip, turiu omeny būtent tas be galo juokingas nuo-traukas, kuriose jaunavedžiai stovi tarp medžių ar krūmų, susiėmę už rankų ir įsmeigę akis į horizontą. Fotografuoda-ma vestuves papildomai uždirbu, ir mudvi su seseria turime progą į valias prisijuokti. Marijai šovė į galvą kolekcionuoti pačias juokingiausias mano atmestas įvairių vestuvių nuo-traukas, tad kiekvieną kartą, kai įteikiu jai naują eksponatą, dvi nevaldomo juoko valandos mudviem garantuotos.

Taigi, be darbo televizijoje, fotografavimo ir vaikų, dau-giau man niekam nebelieka laiko. Ačiū Dievui, kad turiu Sornicą, namų darbininkę bulgarę, kurią visi vadiname skirtingai. Aš stengiuosi ištarti jos vardą taisyklingai, bet vis dėlto mano lūpose jis skamba kažkaip keistai. Mano motina vadina ją Soraja, vaikai kreipiasi Sorita, o mano tėvas vadina ją Sarkozi. jei ne ji, mano gyvenimas būtų kur kas sudėtin-gesnis, tad kartais man norisi perkelti ją į pirmą vietą myli-miausių žmonių sąraše. Bet, kad ir kiek ji padeda, aš ištisas dienas lakstau ir vis tiek niekur nespėju.


1 1

Išsiskyrusi su Luisma, praleidau nemažai gana bjaurių dienų, bet pastaraisiais metais man jau ėmė šiek tiek geriau sektis su vyrais. Tai įprasta, turint omeny, kad šitiek laiko išbuvau su vienu vieninteliu vyru. Man buvo penkiolika, kai susipažinome, po metų tapome pora, o dar po dešimties susituokėme. Paskui, suvertę kaltę monotonijai, išsiskyrė-me. Tai nelabai vykęs pasiteisinimas, nes monotonija mus persekiojo nuo pat pradžių, bet prireikė beveik dvidešimties metų, kad tai pripažintume. Už tas išvadas turiu būti dė-kinga Lurdes, savo psichologei, pas kurią vaikštau jau dveji metai ir kuri man nemažai pagelbėjo. Žinoma, jei man pa-vyksta suprasti, ką ji nori pasakyti. Nes kartais tai ne taip ir paprasta. Tačiau dabar viskas pasitaisė, o pastaruoju metu jaučiuosi visai patenkinta savo gyvenimu. O kodėl gi ne? Turiu du nuostabius sūnus, visai neblogą darbą, papildomą uždarbį už fotografavimą, buvusį vyrą su savo keistenybė-mis, motiną su savosiomis, namų darbininkę neištariamu vardu, keturis kilogramus antsvorio ir iš visos širdies myli-mą seserį Mariją. Bet kodėl gi ji neatsako?

– Duokit jai vandens, gal atsigaus.– Vargšelė, ji visai palūžusi.– Taip staiga susmuko.– Turėtų būti siaubinga netekti sesers.– Ir tokios jaunos.– Ir būtent per šventes.– jau niekada Naujieji metai jai nebus linksma šventė.– juk jiedvi buvo tokios artimos.– Žiūrėkit, rodos, atsigauna.– Pakelkit ją ir pasodinkit štai čia.


1 2

– jau atsigavo.Atsimerkiu ir pamatau, kad tebesu šarvojimo salėje, apsi-

vilkusi blizgučiais nusėtą palaidinę, šalia savo sesers Marijos karsto.


1 3

Mano kojinės suplyšusios, tebevilkiu tą absurdišką sidabro spalvos palaidinukę su blizgučiais, kurie kartais pabyra. Į sidabro dulkes panašūs žvyneliai nuo paties mažiausio ju-desio atsiskiria nuo medžiagos ir vienas po kito sukdamiesi krinta. Vieni ant grindų, didžioji dalis nutupia ant mano su-glamžyto sijono, dar kiti prilimpa prie kojinių, kuriose vis daugėja nubėgusių akių, o likusieji nusėda ant juodo batelių aksomo.

Buvome su Marija susitarusios Naujųjų metų naktį ap-sirengti vienodai. Praėjusią savaitę ištrūkome apsipirkti, norėdamos išsirinkti kokį nors pritrenkiamą modelį, ir abi išsirinkome tokią pačią palaidinę, tokį patį sijoną ir tokius pačius batelius. Mudviejų skonis visada buvo panašus – visų pirma tai galima pasakyti apie drabužius, bet mums patik-davo ir tas pats maistas, ir netgi vaikinai, nors ir išsirinkome labai skirtingus vyrus. Taigi, nusprendėme nusipirkti vieno-dus drabužius, kaip ir daugybę kartų nuo tada, kai buvome mažos. Vienintelis skirtumas, kaip visada, buvo dydis: jos –


1 4

trisdešimt aštuntas, o mano – keturiasdešimt antras. Na, dar tai, kad man parduotuvėje reikėjo patrumpinti sijoną. Mari-jai niekuomet nereikėdavo taisyti drabužių, nebent šiek tiek susiaurinti ties liemeniu. Kai apsipirkinėdavome būdamos paauglės ir abi išeidavome iš matavimosi kabinų mūvėda-mos vienodais džinsais, vienintelis motinos žvilgsnis nepa-likdavo abejonių, kuo skiriasi Marijos kūnas nuo manojo. Į ją ji žvelgdavo su pasididžiavimu, o į mane – dėbčiodama, tarsi nenoromis. Vėliau ramindavo mane tokiais žodžiais kaip: „Nesisielok, dukra, tavo veidas irgi labai dailus.“

Nieko tokio, kad nusprendėme vilkėti vienodai, nes šią naujametę naktį mes net neturėjom susitikti. Aš vakarienia-vau savo namuose su tėvais, Matėjumi ir Pablu. O Marija tu-rėjo vakarieniauti savuosiuose, su Karloso, savo vyro, šeima. Pasikalbėjom su ja pusę dvyliktos telefonu, pasveikinom viena kitą su Naujaisiais, nes paskui linijos užlūžta ir pri-siskambinti tampa neįmanoma. Pokalbis niekuo neišsisky-rė. Marija šnektelėjo ir su berniukais, o aš perdaviau bučkį Karlosui; paskui ji atsisveikino su manimi tardama: „Susi-skambinsim rytoj.“ Nieko daugiau, nieko svarbaus. Mirtis Marijai nepasiuntė jokios užuominos, nesuteikė mudviem galimybės atsisveikinti. Po pusvalandžio ji jau buvo mirusi.

Gydytojai įvardijo tai kaip širdies smūgį. Ir viskas. Dar pasakė, kad staigi mirtis ištinka dažniau nei mes manome. Po kelių dienų atsiųsią išsamią skrodimo ataskaitą, bet nieko neįprasta Marijos mirtyje jie nematą. Panašu, kad ji griuvo kaip pakirsta vos pakėlusi taurę už Naujuosius. Taurė šam-pano liko jos rankoje. Teisėjas išdavė leidimą ją palaidoti, tad vos tik atvažiuos katafalkas, pajudėsim kapinių link.


1 5

Aš visas tas dienas taip ir nepajėgiau persirengti, nei turė-jau noro. Mano palaidinukė tebeyra, o Marijos drabužiai su-dėti į maišelį, kurį man atidavė ligoninėje ir kurį aš tebelaikau rankose. Tokia pati palaidinukė su smulkučiais švytinčiais žvyneliais, toks pats juodas sijonas ir tokie pat aksominiai bateliai guli šiame plastikiniame maišelyje, kurį spaudžiu savo suprakaitavusiame delne. Blizgučiai nuo mano palaidi-nukės vis byra ir byra. jaučiu, kaip aš byru kartu su jais.

Visas švytintis Pablas šokinėja ant sofos su savo Žmogaus-voro kostiumu, tačiau Matėjus nujaučia, kad kažkas atsitiko. Viena iš dovanų, kurią jam atnešė Trys Karaliai, yra juodi rie-dučiai su vienintele ratukų eile, tokie, kokiais paprastai važi-nėjasi vyresni vaikai. Teta Marija žadėjo jį išmokyti važinėtis riedučiais, taigi šią dovaną jis įvardijo pirmąją laiške Trims Karaliams. Šį rytą atsikėlęs jis nenoriai ištraukė iš dėžių kitus žaislus, bet prie riedučių nė neprisilietė. Taip pat nieko nepa-klausė apie tetą Mariją.

Mano sesuo vaikų neturėjo. ji buvo per daug užsiėmusi. Medicinos studijos, vėliau magistrantūra, tada rezidentūra traumatologijos skyriuje, paskui reikėjo užsitikrinti pasto-vią darbo vietą, o galiausiai įsteigti privačią kliniką. Marija visada viską darė puikiai. Ir eilės tvarka. Netgi ištekėjo pačiu laiku ir už tinkamo žmogaus. Karlosas traumatologas, kaip ir ji, labai darbštus ir, pasak mano motinos, be galo elegan-tiškas. Visada ryši kaklaraištį, tvarkingai susišukavęs ir taip kruopščiai nusiskutęs, kad jo veidas įgauna kiek nenatūra-lų spindesį. Turi šiek tiek antsvorio ir šlubčioja viena koja,


1 6

tačiau negaliu tiksliai prisiminti, kuria. Man atrodo, kiek-vieną kartą šlubčioja skirtinga koja, nors gali būti, kad aš paprasčiausiai neįsidėmiu. juodu su Luisma nelabai sutar-davo. Nuo pat pirmos pažinties dienos Karlosas kreipdavosi į mano buvusįjį: Luisai Marianai, o to Luisma negali pakęsti. jis labai gėdijasi savo vardo Luisas Marianas ir norėtų, kad visi manytų, jog jo vardas Luisas Manuelis – toks pats kaip ir beveik visų kitų Luismų.

Vaikams be galo patikdavo lankytis pas tetą Mariją. jų prabangiame kvartale yra baseinas, sodas, parkas su sū-puoklėmis ir mažytė futbolo aikštė. Kaip tik ten sesuo keti-no mokyti važinėtis riedučiais Matėjų. Namo viduje viskas automatizuota – net užuolaidos užtraukiamos ir atitraukia-mos su nuotolinio valdymo pultu. Kiekvieną kartą nuėję pas juos į svečius išvysdavome ką nors nauja: naujausio modelio mobilųjį telefoną, patį mažiausią kompiuterį ar individua-laus dizaino kavos aparatą. Be to, ten yra daugybė televizo-rių – kiekviename kambaryje po vieną, pakabintą ant sie-nos. O mūsų namuose vienintelis televizorius svetainėje, ir jei nori užtraukti užuolaidas, turi prieiti prie lango ir pakelti ranką. Ką čia lyginti.

Kai mudvi su Marija buvome mažos, gyvenome pras-čiausioje gero kvartalo vietoje. Vidurinės aukštesnės klasės kvartale, kuriame buvo keli vidurinės žemesnės klasės dau-giabučiai. Štai ten mes ir gyvenome. Mums sekėsi šiek tiek geriau nei mūsų artimiausiems kaimynams, bet šiek tiek prasčiau nei tiems, kurie gyveno už dviejų šimtų metrų, ge-rokai naujesniuose butuose, kai kurie turėjo netgi baseiną. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devintojo pradžioje,


1 7

mano nuomone, tai reiškė būti turtingam. Kiek galiu pri-siminti, mano vaikystė buvo laiminga. Tėvai išsiskyrė, kai buvau penkerių, bet tai manęs nė kiek neįskaudino. Netgi atrodė, kad tai visiškai įprasta, nors tuomet, aštuntojo de-šimtmečio pabaigoje,m sutuoktinių poros skirdavosi toli gražu nedažnai. Mes su Marija likome gyventi su motina, bet tėvas kiekvieną vakarą ateidavo mūsų aplankyti. Penk-tadieniais po pamokų mudvi su tėvu keliaudavome pas se-nelius ir būdavome ten iki sekmadienio. Mano tėvai sutarė taip puikiai, kad niekas negalėjo suprasti, dėl kokios prie-žasties jie išsiskyrė. Mudvi su Marija tai supratome tik pra-ėjus daugeliui metų.

Nuo pat mano sesers mirties Luisma perėmė rūpestį vaikais, jiems kaip tik prasidėjo kalėdinės atostogos. Aš pernelyg su-gniuždyta sielvarto ir negaliu būti su jais, tad buvęs vyras visas šias dienas praleido mano namuose. Šį vakarą, kaip ir kiekvienų metų sausio šeštąją, mus aplankys mano tėvai pa-žiūrėti, ką Trys Karaliai atnešė dviem jų anūkams. Mes nesi-matėm nuo laidotuvių ir bijau, kad nepajėgsim susivaldyti, net ir vaikai.

– Seneliai atėjo! – džiaugsmingai šaukia Pablas, išgirdęs durų skambutį.

Skuodžia koridoriumi ir be galo patenkintas atidaro duris.– Močiute, seneli, Trys Karaliai jau buvo atėję!Motina atrodo jau šiek tiek susitvardžiusi, bet liūdesys la-

bai sugniuždė tėvą. Visi tylomis apsikabiname. Tėvas vengia žiūrėti man į akis, kad nepratrūktų raudoti. Motina bučiuo-


1 8

ja mane į skruostą. Matau, kaip jiems sunku judėti, o nuo dabar jiems bus pernelyg sunku gyventi.

Matėjus per televizorių žiūri animacinius filmukus, jis dievina „Rožinę panterą“, tad nė nepastebi, kad seneliai jau čia. Luisma labai stengiasi, kad vaikai nieko neįtartų. Pablas nesiliauja tauškėjęs.

– Seneli, aš Žmogus-voras ir galiu laipioti sienomis.– Žinoma, kad gali, mielasis, – sako mano tėvas trūkčio-

jančiu balsu.– Matėjau, ar palikai Trims Karaliams turono*? – klausia

motina.– Trijų Karalių nėra! Nėra! – isteriškai suklykia Matėjus

ir įsikniaubęs į sofos pagalvėlę ima raudoti.Atsisėdam su tėvais šalia jo ant sofos. Luisma išsiveda į

kitą kambarį Pablą.– Kas nutiko, mielasis? – klausiu aš.– Teta Marija numirė, – atsako nepakeldamas veido nuo

pagalvėlės.Tėvo akys priplūsta ašarų. Aš nežinau, ką atsakyti. Moti-

na ryžtasi:– Taip, brangusis, tavo teta iškeliavo į dangų.– Ir neabejok, kad Trys Karaliai yra! – įsiterpiu aš. – Kas

čia per nesąmonės? Negi nematai, kad jie buvo atėję?Kad ir kaip stengčiausi, vargu ar Matėjus susigrąžins bent

dalelę to vaikiško naivumo, kurį prarado per pastarąją sa-vaitę, bet man bent jau pavyksta jį nuraminti. Tyla nėra vi-

* Ispaniškas saldumynas, primenantis chalvą, dažniausiai valgomas per Kalėdas, Tris Karalius (čia ir toliau – vertėjos pastabos).


1 9

siška, nes ekrane tebesimaivo Rožinė pantera. Ta muzikėlė dabar skamba kaip išsigelbėjimas.

– Mama, o kodėl teta numirė?– Nežinau, sūnau.– Geri žmonės, – atkunta mano tėvas, – mirę keliauja į

dangų, o ten nuostabiai gera.– Tu ten buvai? – klausia Matėjus, vėl tapdamas panašus

į septynmetį.Vakaras pamažu įeina į įprastas vėžes. Matėjus po tru-

putį pralinksmėja, tėvui pavyksta netgi pasijuokti su Pablu, Luisma iš parduotuvės apačioje atsinešė Trijų Karalių pyra-gą, o motina ima kritikuoti netvarką namuose. Mums vi-siems reikia bent šiek tiek įprastų dalykų, kad užmirštume sielvartą ir skausmingą Marijos nebuvimą. Aš trokštu eiti į darbą, kad vaikai vėl imtų lankyti mokyklą, grįžtų Sornica iš savo atostogų Bulgarijoje, ir užsirašyti pas Lurdes.

Kai tėvai ima vilktis paltus, ketindami išeiti, pastebime, kad Pablas, įsikišęs pirštą į burną, vis dar nenusivilkęs Žmo-gaus-voro kostiumo, užmigo ant sofos. Matėjus pagaliau prisiartina prie riedučių ir išsitraukia juos iš dėžės.

– Žiūrėk, seneli. Tik viena ratukų eilė, kaip suaugusiųjų.– Kokie gražūs!– Išmokysi mane jais važinėtis?– Žinoma, mielasis. Aš tave išmokysiu.


2 0

Nuo tada, kai išsiskyriau su Luisma, mano geriausia drau-gė yra Estera. Kai buvau ištekėjusi, neturėjau gerų draugių. Todėl ir nebuvo kam papasakoti, kaip prastai mudviem klostosi. Na, nebent Marijai, bet su ja irgi nelabai norėdavau gvildenti savo problemų, nes jas pasakodama jaučiausi pa-žeminta. juk jiems su Karlosu sekėsi kuo puikiausiai... Kita vertus, Marija juk mano sesuo, tad ji nesiskaito. Lurdes irgi nesiskaito, nes kad ir kaip stengčiausi, asmeninė psichologė negali būti mano draugė.

Estera prodiuserių bendrovėje dirba scenarijų koordina-tore, tai tarsi visų scenaristų vadovė. Darbe mes bendrau-jame, nes sėdime viena priešais kitą, tiesioginė Esteros pa-reiga yra gamybos skyriui, kuriame dirbame, pateikti visus televizijos kanalų pageidavimus dėl naujų laidų ar serialų, o mes jau stengiamės juos įvykdyti, jei, žinoma, biudžetas neperžengia sveiko proto ribų.

Na, jei kartais scenaristams šautų į galvą, kad pagrindi-niai serialo apie paauglius, kurį kaip tik filmuojame Penk-


2 1

tajam kanalui, herojai pabėga iš namų, nes be galo trokšta su kuprinėmis apkeliauti Naująją Zelandiją, mes, gamybos skyrius, turėtume tarti griežtą „ne“ ir liepti pakeisti scenari-jų: pabėgti jie galėtų į Salamanką, nes tai daug suprantamiau publikai, kuriai ir skirtas filmas.

Labai troškau grįžti į darbą. Nepasinaudojau net trimis laisvadieniais, priklausančiais man dėl sesers mirties. Tokia tvarka. Koks paradoksas. Kur kas labiau įprasta atostogas susieti su gerais įspūdžiais, o ne gauti kaip premiją už tai, kad jautiesi visai sušiktai. Pirmąją savaitę darbe visi man buvo neįprastai ir keistai paslaugūs. Pirmosiomis dienomis mane daugiau nei dešimt kartų pakvietė prie kavos automa-to išgerti kavos, o toks jos kiekis, savaime aišku, mano žar-nyne išprovokavo revoliuciją. Tai, ką kalba apie jogurtus su ląsteliena, yra niekis, palyginti su tuo, kaip veikia kava iš au-tomato. Buvau priversta nuolatos bėgioti į tualetą, o mano lakstymą koridoriumi kolegės įvertino savaip:

– Vargšelė! Nori paverkti vienumoje, kur niekas jos ne-matys.

Mano viršininkė nusprendė, kad kartu su komanda ateinan-čią savaitę vyksiu į Seviliją, kur bus rengiama vaikų iš viso Andalūzijos regiono atranka naujajai talentų laidai.

Mano viršininkės vardas Karmen ir ji labai geras žmogus. jei nebūtų mano viršininkė, manau, būtų antra pagal geru-mą draugė, iškart po Esteros. Karmen nori, kad koordinuo-čiau kelionę į Andalūziją: užsakyčiau viešbučius, traukinio bilietus, išrinkčiau atrankoje dalyvausiančius talentingus


2 2

vaikus, išklausyčiau jų motinas, užsakyčiau automobilius ir t. t.. „Tai padės tau atsikratyti slogių minčių ir imsi galvoti apie kitus dalykus“, – pasakė ji man.

Nemėgstu komandiruočių, nes bendraujant su kolego-mis už darbovietės ribų man paprastai sunku atsiskleisti. Niekaip neįstengiu atsipalaiduoti. Visada trokštu atrodyti miela ir sociali, tad visą dieną šypsausi ir galiausiai visai iš-sisemiu. Per konsultacijas Lurdes man nuolat tvirtina, kad tas noras įtikti žmonėms yra ne kas kita, kaip mano nepasi-tikėjimas savimi. Liepia būti nemalonesnei. ji teisi. Lurdes visada teisi.

Koordinuoti gabių vaikų atranką man neteikia malonu-mo, o koordinuoti uošvių, tėvų, Luismos ir Sornicos veiks-mus – nes juk jie pasiliks su vaikais – siaubingai vargina. Matėjaus ir Pablo dienotvarkė gana sudėtinga, nes vienas lanko mokyklą, o kitas kol kas vaikų darželį, tad abiem už-siėmimai prasideda ir baigiasi skirtingomis valandomis, o kad savaitė būtų visiškai užimta, jų tėvas užrašė Matėjų į futbolo treniruotes pirmadieniais ir trečiadieniais, o Pablą į baseiną trečiadieniais ir ketvirtadieniais. O kur dar prau-simasis, namų darbai, vakarienės... Aš viską žinau, bet esu vienintelė, kuri žino viską. jei išvažiuosiu, visai nenusteb-čiau, jei Pablas atsidurtų futbolo treniruotėje, Matėjus būtų pasiimtas valanda vėliau, o rytą abu pavėluotų į mokyklinį autobusą. Be to, Sornica iš savo atostogų Bulgarijoje grį-žo kažkokia keista, nes jų santykius su vyru vėl ištiko kri-zė. Su „vyrru“ – sako ji. Kai Sornica pykstasi su savo „vy-rru“, būna labai išsiblaškiusi, kartais net laidyne pradegina porą marškinėlių ar sugadina vaikų drabužius, į skalbyklę


2 3

sumesdama spalvotus skalbinius kartu su baltais. Santuo-kines krizes ji sukelia pati, nes nuolat įtaria, kad vyras jai neištikimas, nors neturi jokių įrodymų. Vis tiek ji yra „tik- rra“, kad vyras turi bent porą meilužių.

Ir dėl Sornicos išsiblaškymo dabar ne pats tinkamiausias metas dingti iš namų visai savaitei. Be to, Matėjus vis dar la-bai jautrus dėl mano sesers netekties. Kone kiekvieną naktį sapnuoja košmarus ir nėra ryto, kad nepabustų mano lovo-je. Ilgainiui visa tai praeis, bet dabar dar per anksti. Mums visiems per anksti.

Šį rytą į Atočos stotį atvažiavau labai anksti. Traukinys, nu-gabensiantis mus į Seviliją, išvyksta vienuoliktą, o aš čia sė-džiu jau nuo pusės dešimtos. Aš visada visur vėluoju, bet šįryt Sornica nuvežė vaikus, o aš su metro atsidūriau čia akimirksniu. Paskambinsiu motinai ir dar sykį pakartosiu vaikų dienotvarkę.

– Klausau?– Mama, čia tu?– Klausau, Klara.– Labas, mama, čia Klara.– Žinau, kad Klara. Sakiau gi tau.– Iš tikrųjų.– Na ir ką pasakysi?– Ar tau viskas aišku dėl berniukų?– Taip, Klara.– Šiandien Matėjui futbolas, o Pablas baigia šeštą... Na,

dėl Pablo nesirūpink, jį paims Luisma... na, dėl Matėjaus


2 4

irgi, nes jį nuveš Sornica... Ką gi, bet tegu sočiai pavakarie-niauja, gerai?

– Taip, Klara.– Tai tiek, tik norėjau dar kartą viską patikslinti.– Gerai, dukra.– O kaip tu laikaisi?– Ką gi, po truputį. Kartais pratrūkstu raudoti ir negaliu

liautis.– Tau reikia dažniau kur nors išeiti. Galėtum nueiti į

kirpyklą ir nusidažyti plaukus, nes anądien pastebėjau, kad šaknys žilos.

– Gerai, nueisiu kada nors.– Nueisi šiandien, nes noriu, kad berniukai matytų tave

gražią.– Gerai jau, šiandien. Kelintą išvyksta traukinys?– Vienuoliktą.– Saugok save.– Sudie, mama.– Sudie, Klara. Ir nevalgyk daug saldumynų, nes jie nusė-

da tau ant užpakalio.– Oi, mama.– Aš irgi noriu, kad berniukai matytų tave gražią.

nežino, kad jos

Sraigėssraigės

Nuria RocaNuria Roca (Nurija Roka; g. 1972 m.) – po-puliari ispanų televizijos laidų vedėja, trijų kny-gų autorė, trijų vaikų mama. Greta įspūdingos televizinės karjeros Nuria Roca rašo šmaikščias ir nenuobodžias knygas, pagrįstas savo gyveni-miška patirtimi.

„Sraigės nežino, kad jos sraigės“ – pirmasis autorės romanas.

Susipažinkite: Klara Garsija Sans. Gyvena Madride. Dirba televizijos laidų prodiusere, laisvalaikiu – fotografe. Du sūnūs. Išsiskyrusi. Ką tik palaidojo staiga mirusią mylimą seserį Mariją ir nežino, kaip gyven-ti be jos. Dar Klara turi tėvus, su kuriais jos santykiai, žinoma, kom-plikuoti, buvusį vyrą ir kitų vyrų, kurie jai kelia vien rūpesčius. Štai: Mano psichologė tik paklausia, kaip laikausi, o aš išpilu jai ištisą tiradą: „Man patinka naujasis brolis, nors nežinau, ar reikėtų jį vadinti broliu; santykiai su tėvais pasitaisė, bet nenoriu, kad jie kalbėtų apie Marijos pa-likimą; seserį prisimenu kasdien ir verkiu; visai pamečiau galvą dėl Ro-berto, o jis nekreipia į mane dėmesio; vėl permiegojau su Migeliu ir jis nori būti mano vaikinas, taip pat permiegojau su savo buvusiu vyru, o mano namų tvarkytoja bulgarė mus užklupo; gali būti, kad liksiu be namų, nes butas užstatytas bankui; niekaip negaliu numesti svorio ir vis smaguriauju „Nocilla“; žiūrėdama į mane mano draugė Estera semiasi įkvėpimo juo-kingoms savo romano scenoms; jaučiuosi kalta, kad praleidžiu per mažai laiko su savo sūnumis.“

Šiek tiek pažįstama? Santykiai su vyrais ir vaikais jums irgi kelia prob- lemų, nejaunėjate, meilė atrodo vis nesuprantamesnis dalykas, o tė-vai, pasirodo, ne tokie nuspėjami, kaip visą gyvenimą manėte? Tada pažiūrėkite, kaip gyvena ir problemas sprendžia lengvabūdė, humoro jausmo nestokojanti Klara. Su ja tikrai nenuobodžiausite, o galbūt ir pasimokysite, kaip per išsiskyrusios moters gyvenimo pinkles žengti lengviau ir linksmiau – flamenko žingsniu.

Nuria R

oca Sraigės nežino, kad jos sraigės

9 789986 168867

ISBN 978-9986-16-886-7

Nuria Roca „Sraigės nežino, kad jos sraigės“

Documents

Transcript of Nuria Roca „Sraigės nežino, kad jos sraigės“