notariato teisė (mru)

29
1 tema. NOTARIATO TEISINĖ PRIGIMTIS IR ESMĖ 1.1. NOTARO SĄVOKA Notaras tai specialiai reglamentuotos savarankiškos profesijos atstovas, vykdantis valstybės jam deleguotas funkcijas, savo veikloje sudarantis ir tvirtinantis dokumentus, turinčius ypatingą įrodomąją ir vykdomąją galią, savo veikloje besivadovaujantis nepriklausomumo, objektyvumo, asmeninės atsakomybės ir notarinių veiksmų slaptumo principais, vykdantis LR Notariato įstatyme ir kituose įstatymuose įtvirtintą prevencinio teisėtumo funkciją, užtikrinantis, kad nebūtų neteisėtų dokumentų ir nebūtų pažeistos asmenų, atliekančių notarinius veiksmus, teisės ir teisėti interesai, taip pat užtikrinantis valstybės interesų apsaugą. Lietuvos notaras – lotynų tipo notaras (angl. „civil law notary“). Tokio tipo notariatas yra šalyse, turinčiose Europos kontinentinės teisės tradicijas. Reikia griežtai skirti „civil law notary“ (lotynų tipo notarą) nuo „Notary public“, priklausančio anglo-saksų teisinei tradicijai. Lotynų tipo notarai sudaro ir tvirtina dokumentus, turinčius įrodomąją galią (autentiškus aktus), kadangi juos tvirtina valstybės įgaliojimus turintis asmuo ir šio dokumento vykdymo pasekmės yra panašios į teismo sprendimo pasekmes. Anglo-saksų „notary public“ patvirtintas dokumentas neturi didesnės įrodomosios galios prieš kitus įrodymus, kadangi šiuos dokumentus sudarantis notaras neturi valstybės įgaliojimų ir liudija pasirašiusių dokumentų asmens parašus. Lotynų tipo notarai vykdo valstybės jiems perduotas viešo pobūdžio funkcijas prevencinio teisingumo organizavimo srityje. Jų veikla įgauna viešą pobūdį tiek, kiek notarai sudaro autentiškus teisinius dokumentus (notarinius dokumentus), siekdami užtikrinti teisinę apsaugą. Notaro veikla, vykdant valstybės įgaliojimus, nėra komercijos objektas, nėra ekonominio pobūdžio. Notarinių dokumentų tvirtinimas negali būti laikomas komercine veikla. Notarai, kaip valstybės įgalioti asmenys, vykdydami jiems priskirtą funkciją, veikia kaip valstybės pagalbininkai, kadangi taikydami savo veikloje įstatymus, gina valstybės interesus. Lotynų tipo notariatas yra neatskiriama teisinės sistemos dalis. Savo prevencine veikla, skirta išvengti ginčų, notarai prisideda prie fizinių ir juridinių asmenų apsaugos ir bendriesiems visuomenės poreikiams užtikrinti vykdo vaidmenį, kurį jiems deleguoja įstatymų leidėjas, prisidėdami prie aukšto šalies teisinės sistemos funkcionavimo. 1.2. PAGRINDINIAI LOTYNŲ NOTARIATO BRUOŽAI 1. Notaras aukštos kvalifikacijos teisininkas, įstatymo pagrindu turintis teisę tvirtinti notarinius dokumentus ir konsultuoti į jį besikreipiančius asmenis; 2. Notaras vykdo valstybės funkcijas, t. y. valstybės įgaliotas asmuo, tačiau nors turi valstybės įgaliojimus, nepriklauso valstybės tarnautojų kategorijoms ir yra nepriklausomas nuo valstybės; 3. Notaras turi išimtinę teisę (monopoliją) atlikti įstatyme nustatytus veiksmus, tvirtinti dokumentus, turinčius ypatingą įrodomąją galią civiliniame procese; 4. Notaras savo veikloje taiko ir vykdo įstatymus, užtikrina, kad nebūtų neteisėtų dokumentų, taip garantuodamas valstybės interesų apsaugą; 5. Notaras asmeniškai neribotai atsako už savo ir savo darbuotojų veiksmais padarytą žalą klientams, kuriems ar kurių naudai atliko notarinį veiksmą; 6. Prevencinio teisėtumo tikslu valstybė įstatymais nustato privalomąjį notarinių dokumentų tvirtinimą, o notarinės formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį; 7. Tvirtindamas notarinius veiksmus, notaras privalo aiškinti notarinių veiksmų dalyviams atliekamų notarinių veiksmų pasekmes bei konsultuoti juos, kad nebūtų ginčų ateityje, tuo vykdydamas prevencinį teisėtumą; 8. Objektyviai ir nepriklausomai vykdydamas savo pareigas, notaras vienodai atstovauja visus notarinio veiksmo dalyvius, aktyviai įstatymo pagrindu palaikydamas ,,socialiai silpnesnės“ šalies interesus (beraščių, aklųjų, nepilnamečių ir kt.); 9. Notaras užtikrina savo patvirtintų dokumentų saugojimą; 10. Notarų skaičius yra nustatytas ir ribojamas (numerus clausus) siekiant užtikrinti notaro nepriklausomumą ir nesuinteresuotumą; 11. Notaras savo veiklą vykdo Teisingumo ministro nustatytos teritorijos ribose; 12. Notaras yra Notarų rūmų, kurie yra sukurti korporatyviniu pagrindu, narys (narystė privaloma); 13. Notaras laikosi profesinės etikos reikalavimų, nustatytų Garbės (etikos) kodekse. NB! Taip pat žiūrėkite lentelę ,,Notariato sistemų rūšys, panašumai ir skirtumai“. 1.3. PAGRINDINIAI LOTYNŲ NOTARIATO PRINCIPAI 1) NOTARO NEPRIKLAUSOMUMO PRINCIPAS pasireiškia: Ekonominiu nepriklausomumu; Neribota atsakomybe už savo veiklą visu turtu; Vykdant notaro veiklą nepaklusimu jokiems valstybinės valdžios ir valdymo organų nurodymams ir įstatymų reikalavimų vykdymu. 2) NOTARO OBJEKTYVUMO PRINCIPAS pasireiškia: Atstovavimu abiejų šalių (arba visų notarinio veiksmo dalyvių) interesų, o ne vienos šalies;Užtikrinimu notarinių veiksmų dalyvių lygiateisiškumo principo, palaikant įstatymų pagrindu socialiai pažeidžiamus asmenis. 3) PROFESINĖS PASLAPTIES SAUGOJIMO PRINCIPAS – notaras ir biuro darbuotojas privalo saugoti paslaptyje notarinius veiksmus ir bet kokią informaciją, kurią sužinojo eidamas pareigas. 4) OBJEKTYVIOS TIESOS PRINCIPAS – notaras vykdo savo veiklą nagrinėdamas juridinius faktus, t. y. objektyviai egzistuojančias aplinkybes, su kuriomis yra susijęs teisinių santykių atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas. 5) NOTARINĖS VEIKLOS TEISĖTUMO PRINCIPAS reiškia, kad notaras nustatęs juridinius faktus, pritaiko tam tikrą teisės normą, ir vadovaujasi tik įstatymu. 6) NEGINČIJAMŲ TEISIŲ IR JURIDINIŲ FAKTŲ PRINCIPAS – notaras gali savo veikloje remtis tik neginčijamais faktais, kurie įrodomi tam tikrais dokumentais arba patvirtinti tiesiogiai. NOTARO VEIKLOS OBJEKTAS – neginčijamų juridinių faktų ir teisių bei pareigų įtvirtinimas, suteikiant dokumentams vykdomąją galią, užtikrinant fizinių ir juridinių asmenų teises ir teisėtus interesus. NOTARINĖS VEIKLOS METODAS – notaras vienasmeniškai nustato juridinius faktus, remdamasis rašytiniais įrodymais ir patvirtina (išduoda) notarinius dokumentus. NOTARIATO PASKIRTIS IR TIKSLAS – užkirsti kelią galimiems ginčams vykdant notarinę veiklą. 1.4. NOTARO TEISĖS IR PAREIGOS 1.4.1. NOTARO TEISĖS 1) atlikti įstatymų nustatytus notarinius veiksmus visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, kurie kreipiasi, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, kai jis tų veiksmų atlikti negali (dėl draudimų atlikti tam tikrus veiksmus ir pagal pasirašytas tarptautines sutartis notaras negali atlikti tam tikrų notarinių veiksmų);2) Atlikti visus Notariato įstatyme ir kituose įstatymuose nustatytus notarinius veiksmus, kuriems privaloma notarinė forma, taip pat atlikti ir kitus veiksmus, kuriems įstatymas nustato privalomą notarinę formą;3) Gauti fizinių ar juridinių asmenų duomenis ir dokumentus, būtinus notarinių veiksmų atlikimui;4) Savo sudaromuose dokumentuose naudoti valstybės simbolius;5) Savo nuožiūra organizuoti biuro veiklą, išskyrus tuos atvejus, kuriuos imperatyviai reglamentuoja Teisingumo ministro įsakymas „Dėl reikalavimų, keliamų notarų biurams ir notarų darbo laikui, patvirtinimo“;6) Gauti pagal sudarytas sutartis iš viešųjų registrų duomenis, reikalingus notarinių veiksmų atlikimui;7) Nustatyti įstatymų nustatyta tvarka asmenų, kurie atlieka notarinius veiksmus, asmenybę. 1.4.2. NOTARO PAREIGOS 1) Padėti fiziniams ir juridiniams asmenims įgyvendinti ir ginti jų teises bei teisėtus interesus, išaiškinant šalims jų teises ir pareigas bei atliekamų notarinių veiksmų pasekmes;2) Saugoti paslaptyje duomenis, kurie jam tapo žinomi vykdant profesinę veiklą;3) Atsisakyti atlikti notarinius veiksmus, jei jie neatitinka įstatymų, tarptautinių sutarčių reikalavimų;4) Įstatymų nustatytais atvejais perduoti duomenis viešiems registrams ir kitoms institucijoms, kurie yra susiję su notarinių veiksmų atlikimu;5) Perduoti duomenis apie atliekamus notarinius veiksmus atitinkamoms institucijoms pagal Pinigų plovimo prevencijos įstatymą;6) Užtikrinti įstatyme nustatytais atvejais paveldimo turto mokesčio sumokėjimą;7) Kliento pageidavimu užsakyti pažymas ir kitus dokumentus, įstatymo nustatytais atvejais, kurių reikia notarinio veiksmo atlikimui;8) Įstatymų nustatyta tvarka tvarkyti ir saugoti notaro archyvą;9) Išduoti fiziniams ir juridiniams asmenims notaro patvirtintų dokumentų dublikatus;10) Mokėti įstatymo nustatytus mokesčius valstybei ir Notarų rūmams;11) Kiekvienas notaras turi būti Notarų rūmų nariu ir mokėti mokesčius;12) Drausti savo civilinę atsakomybę notariniais veiksmais fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą;13) Teikti statistiką Teisingumo ministerijai apie atliktus notarinius veiksmus ir notarų pajamas už atliktus notarinius veiksmus; 1.4.3. NOTARAS NETURI TEISĖS 1) Užsiimti jokia kita komercine veikla ir kita apmokama veikla, išskyrus pedagoginę, kūrybinę veiklą ir veiklą notarų savivaldos organuose;2) Užsiimti komerciniu tarpininkavimu tvirtinant sandorius;3) Atlikti notarinių veiksmų sau ir savo vardu, savo sutuoktinio vardu ir savo giminaičių vardu. 1.5. NOTARIATO RAIDA UŽSIENYJE

description

Notariato teisės dalyko paruostukė

Transcript of notariato teisė (mru)

Page 1: notariato teisė (mru)

1 tema. NOTARIATO TEISINĖ PRIGIMTIS IR ESMĖ1.1. NOTARO SĄVOKA

Notaras – tai specialiai reglamentuotos savarankiškos profesijos atstovas, vykdantis valstybės jam deleguotas funkcijas, savo veikloje sudarantis ir tvirtinantis dokumentus, turinčius ypatingą įrodomąją ir vykdomąją galią, savo veikloje besivadovaujantis nepriklausomumo, objektyvumo, asmeninės atsakomybės ir notarinių veiksmų slaptumo principais, vykdantis LR Notariato įstatyme ir kituose įstatymuose įtvirtintą prevencinio teisėtumo funkciją, užtikrinantis, kad nebūtų neteisėtų dokumentų ir nebūtų pažeistos asmenų, atliekančių notarinius veiksmus, teisės ir teisėti interesai, taip pat užtikrinantis valstybės interesų apsaugą.

Lietuvos notaras – lotynų tipo notaras (angl. „civil law notary“). Tokio tipo notariatas yra šalyse, turinčiose Europos kontinentinės teisės tradicijas.Reikia griežtai skirti „civil law notary“ (lotynų tipo notarą) nuo „Notary public“, priklausančio anglo-saksų teisinei tradicijai.

Lotynų tipo notarai sudaro ir tvirtina dokumentus, turinčius įrodomąją galią (autentiškus aktus), kadangi juos tvirtina valstybės įgaliojimus turintis asmuo ir šio dokumento vykdymo pasekmės yra panašios į teismo sprendimo pasekmes.

Anglo-saksų „notary public“ patvirtintas dokumentas neturi didesnės įrodomosios galios prieš kitus įrodymus, kadangi šiuos dokumentus sudarantis notaras neturi valstybės įgaliojimų ir liudija pasirašiusių dokumentų asmens parašus.

Lotynų tipo notarai vykdo valstybės jiems perduotas viešo pobūdžio funkcijas prevencinio teisingumo organizavimo srityje. Jų veikla įgauna viešą pobūdį tiek, kiek notarai sudaro autentiškus teisinius dokumentus (notarinius dokumentus), siekdami užtikrinti teisinę apsaugą. Notaro veikla, vykdant valstybės įgaliojimus, nėra komercijos objektas, nėra ekonominio pobūdžio. Notarinių dokumentų tvirtinimas negali būti laikomas komercine veikla.

Notarai, kaip valstybės įgalioti asmenys, vykdydami jiems priskirtą funkciją, veikia kaip valstybės pagalbininkai, kadangi taikydami savo veikloje įstatymus, gina valstybės interesus.

Lotynų tipo notariatas yra neatskiriama teisinės sistemos dalis. Savo prevencine veikla, skirta išvengti ginčų, notarai prisideda prie fizinių ir juridinių asmenų apsaugos ir bendriesiems visuomenės poreikiams užtikrinti vykdo vaidmenį, kurį jiems deleguoja įstatymų leidėjas, prisidėdami prie aukšto šalies teisinės sistemos funkcionavimo.1.2. PAGRINDINIAI LOTYNŲ NOTARIATO BRUOŽAI1. Notaras – aukštos kvalifikacijos teisininkas, įstatymo pagrindu turintis teisę tvirtinti notarinius dokumentus ir konsultuoti į jį besikreipiančius asmenis; 2. Notaras vykdo valstybės funkcijas, t. y. valstybės įgaliotas asmuo, tačiau nors turi valstybės įgaliojimus, nepriklauso valstybės tarnautojų kategorijoms ir yra nepriklausomas nuo valstybės; 3. Notaras turi išimtinę teisę (monopoliją) atlikti įstatyme nustatytus veiksmus, tvirtinti dokumentus, turinčius ypatingą įrodomąją galią civiliniame procese; 4. Notaras savo veikloje taiko ir vykdo įstatymus, užtikrina, kad nebūtų neteisėtų dokumentų, taip garantuodamas valstybės interesų apsaugą; 5. Notaras asmeniškai neribotai atsako už savo ir savo darbuotojų veiksmais padarytą žalą klientams, kuriems ar kurių naudai atliko notarinį veiksmą; 6. Prevencinio teisėtumo tikslu valstybė įstatymais nustato privalomąjį notarinių dokumentų tvirtinimą, o notarinės formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį; 7. Tvirtindamas notarinius veiksmus, notaras privalo aiškinti notarinių veiksmų dalyviams atliekamų notarinių veiksmų pasekmes bei konsultuoti juos, kad nebūtų ginčų ateityje, tuo vykdydamas prevencinį teisėtumą; 8. Objektyviai ir nepriklausomai vykdydamas savo pareigas, notaras vienodai atstovauja visus notarinio veiksmo dalyvius, aktyviai įstatymo pagrindu palaikydamas ,,socialiai silpnesnės“ šalies interesus (beraščių, aklųjų, nepilnamečių ir kt.); 9. Notaras užtikrina savo patvirtintų dokumentų saugojimą; 10. Notarų skaičius yra

nustatytas ir ribojamas (numerus clausus) siekiant užtikrinti notaro nepriklausomumą ir nesuinteresuotumą; 11. Notaras savo veiklą vykdo Teisingumo ministro nustatytos teritorijos ribose; 12. Notaras yra Notarų rūmų, kurie yra sukurti korporatyviniu pagrindu, narys (narystė privaloma); 13. Notaras laikosi profesinės etikos reikalavimų, nustatytų Garbės (etikos) kodekse. NB! Taip pat žiūrėkite lentelę ,,Notariato sistemų rūšys, jų panašumai ir skirtumai“.1.3. PAGRINDINIAI LOTYNŲ NOTARIATO PRINCIPAI1) NOTARO NEPRIKLAUSOMUMO PRINCIPAS pasireiškia:Ekonominiu nepriklausomumu; Neribota atsakomybe už savo veiklą visu turtu; Vykdant notaro veiklą nepaklusimu jokiems valstybinės valdžios ir valdymo organų nurodymams ir įstatymų reikalavimų vykdymu.2) NOTARO OBJEKTYVUMO PRINCIPAS pasireiškia:Atstovavimu abiejų šalių (arba visų notarinio veiksmo dalyvių) interesų, o ne vienos šalies;Užtikrinimu notarinių veiksmų dalyvių lygiateisiškumo principo, palaikant įstatymų pagrindu socialiai pažeidžiamus asmenis.3) PROFESINĖS PASLAPTIES SAUGOJIMO PRINCIPAS – notaras ir biuro darbuotojas privalo saugoti paslaptyje notarinius veiksmus ir bet kokią informaciją, kurią sužinojo eidamas pareigas.4) OBJEKTYVIOS TIESOS PRINCIPAS – notaras vykdo savo veiklą nagrinėdamas juridinius faktus, t. y. objektyviai egzistuojančias aplinkybes, su kuriomis yra susijęs teisinių santykių atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas.5) NOTARINĖS VEIKLOS TEISĖTUMO PRINCIPAS reiškia, kad notaras nustatęs juridinius faktus, pritaiko tam tikrą teisės normą, ir vadovaujasi tik įstatymu.6) NEGINČIJAMŲ TEISIŲ IR JURIDINIŲ FAKTŲ PRINCIPAS – notaras gali savo veikloje remtis tik neginčijamais faktais, kurie įrodomi tam tikrais dokumentais arba patvirtinti tiesiogiai.NOTARO VEIKLOS OBJEKTAS – neginčijamų juridinių faktų ir teisių bei pareigų įtvirtinimas, suteikiant dokumentams vykdomąją galią, užtikrinant fizinių ir juridinių asmenų teises ir teisėtus interesus.NOTARINĖS VEIKLOS METODAS – notaras vienasmeniškai nustato juridinius faktus, remdamasis rašytiniais įrodymais ir patvirtina (išduoda) notarinius dokumentus.NOTARIATO PASKIRTIS IR TIKSLAS – užkirsti kelią galimiems ginčams vykdant notarinę veiklą.1.4. NOTARO TEISĖS IR PAREIGOS1.4.1. NOTARO TEISĖS1) atlikti įstatymų nustatytus notarinius veiksmus visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, kurie kreipiasi, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, kai jis tų veiksmų atlikti negali (dėl draudimų atlikti tam tikrus veiksmus ir pagal pasirašytas tarptautines sutartis notaras negali atlikti tam tikrų notarinių veiksmų);2) Atlikti visus Notariato įstatyme ir kituose įstatymuose nustatytus notarinius veiksmus, kuriems privaloma notarinė forma, taip pat atlikti ir kitus veiksmus, kuriems įstatymas nustato privalomą notarinę formą;3) Gauti fizinių ar juridinių asmenų duomenis ir dokumentus, būtinus notarinių veiksmų atlikimui;4) Savo sudaromuose dokumentuose naudoti valstybės simbolius;5) Savo nuožiūra organizuoti biuro veiklą, išskyrus tuos atvejus, kuriuos imperatyviai reglamentuoja Teisingumo ministro įsakymas „Dėl reikalavimų, keliamų notarų biurams ir notarų darbo laikui, patvirtinimo“;6) Gauti pagal sudarytas sutartis iš viešųjų registrų duomenis, reikalingus notarinių veiksmų atlikimui;7) Nustatyti įstatymų nustatyta tvarka asmenų, kurie atlieka notarinius veiksmus, asmenybę.1.4.2. NOTARO PAREIGOS1) Padėti fiziniams ir juridiniams asmenims įgyvendinti ir ginti jų teises bei teisėtus interesus, išaiškinant šalims jų teises ir pareigas bei atliekamų notarinių veiksmų pasekmes;2) Saugoti paslaptyje duomenis, kurie jam tapo žinomi vykdant profesinę veiklą;3) Atsisakyti atlikti notarinius veiksmus, jei jie neatitinka įstatymų, tarptautinių sutarčių reikalavimų;4) Įstatymų nustatytais atvejais perduoti duomenis viešiems registrams ir kitoms institucijoms, kurie yra susiję su notarinių veiksmų

atlikimu;5) Perduoti duomenis apie atliekamus notarinius veiksmus atitinkamoms institucijoms pagal Pinigų plovimo prevencijos įstatymą;6) Užtikrinti įstatyme nustatytais atvejais paveldimo turto mokesčio sumokėjimą;7) Kliento pageidavimu užsakyti pažymas ir kitus dokumentus, įstatymo nustatytais atvejais, kurių reikia notarinio veiksmo atlikimui;8) Įstatymų nustatyta tvarka tvarkyti ir saugoti notaro archyvą;9) Išduoti fiziniams ir juridiniams asmenims notaro patvirtintų dokumentų dublikatus;10) Mokėti įstatymo nustatytus mokesčius valstybei ir Notarų rūmams;11) Kiekvienas notaras turi būti Notarų rūmų nariu ir mokėti mokesčius;12) Drausti savo civilinę atsakomybę už notariniais veiksmais fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą;13) Teikti statistiką Teisingumo ministerijai apie atliktus notarinius veiksmus ir notarų pajamas už atliktus notarinius veiksmus;1.4.3. NOTARAS NETURI TEISĖS1) Užsiimti jokia kita komercine veikla ir kita apmokama veikla, išskyrus pedagoginę, kūrybinę veiklą ir veiklą notarų savivaldos organuose;2) Užsiimti komerciniu tarpininkavimu tvirtinant sandorius;3) Atlikti notarinių veiksmų sau ir savo vardu, savo sutuoktinio vardu ir savo giminaičių vardu.1.5. NOTARIATO RAIDA UŽSIENYJE

Notariato ir žmonijos istorija vystėsi kartu nuo to momento, kada atsirado raštas, leidžiantis Žmonėms savo sutartims suteikti įrodomąją galią, skirtingai nuo žodinių sutarčių, grindžiamų tik "garbės žodžiu".

Notariato raida turi būti nagrinėjama 2 kryptimis:1)notariato, kaip atskiros institucijos, raida;2) aptariant viešojo dokumento istoriją.Pirmiausia panagrinėsime notariato institucijos atsiradimą ir vystymąsi.

Lotyniškas terminas Notarius aiškinamas, kaip raštininkas, stenografas, sutrumpintai užrašantis teksto turinį ir galintis po to jį iššifruoti. Taigi, ne Notarius yra šiandieninio notaro pirmtakas.

Iš istorinių šaltinių studijos galima padaryti išvadą, kad notariato institucijos atsiradimą reikia sieti su Italija, kuri yra lotyniškojo notariato, kuriam priklauso ir dabartinis Lietuvos notariatas, lopšys. Be to, Italijos notariato raida šiuo metu geriausiai išnagrinėta.

Šiandieninio notariato užuomazgos atsirado gana vėlai, kadangi antikinėje Romoje vyravo žodinė teisinių veiksmų atlikimo forma.

Rašytinis prievolių įforminimo būdas į Romą atėjo iš Graikijos ir helenistinių Rytų. (Helenizmas senovės Graikijos ir kai kurių Rytų šalių laikotarpis, nuo IV a. pr.m.e. iki III m.e.a., kai žlugo paskutinė Ptolemėjų valdoma helenistinė Egipto valstybė).

Notarinė praktika vystėsi ir rašytinio dokumento reikšmė didėjo helenizmo įtakoje, o tai sąlygojo tam tikros grupės valdininkų, sudarančių rašytinius dokumentus, atsiradimą ir padidino rašytinio dokumento reikšmę valstybėje.

Rašytiniai, viešo pobūdžio dokumentai išstūmė liudininkų parodymus ir Justiniano laikais praktiškai išnyko žodiniai senosios romėnų teisės aktai. Tada ir atsirado privatūs raštininkai tabelionai už atitinkamą mokestį, prašant šalims, surašantys dokumentus, kurie ir yra notarų užuomazga.

Severų valdymo laikais (III m. e. a.) jie tapo viešo pobūdžio pareigūnais, kuriuos kontroliavo valstybinės įstaigos, o Justiniano laikais (IV m. e. a.) - profesionaliais notarais, kuriems veiklos leidimą išduodavo imperatorius savo aktu.

Tabelliones kompetencijoje - teisinio pobūdžio dokumentų tvarkymas, prašymų, skundų surašymas, redagavimas, liudytojų parodymų tvirtinimas, testamentų surašymas ir tvirtinimas.Kadangi jiems tekdavo teismuose liudyti dėl dokumento turinio ir jų tikrumo, šios profesijos žmonės privalėjo būti absoliučiai sąžiningi.

Sąsajas su šiuolaikiniu notariatu galima atrasti tabelliones veikloje:1) jie sudarė ir pasirašė savo rengiamus dokumentus, kurie nors ir neturėjo visiškos viešojo dokumento galios, bet turėjo didesnę įrodomąją galią prieš žodinius liudininkų parodymus;2) jų veiklos pagrindas ir pasitikėjimo jais pagrindas buvo imperatoriaus aktas, kuriuo jie buvo skiriami

pareigoms;3) tabelliones turėjo nuolatinę būstinę, vadinamą statio, kuri buvo tvirtinama aktu, ir kuri buvo žinoma visiems (tiek valstybės institucijoms, tiek žmonėms);4) jų veikla buvo sureguliuota specialiomis taisyklėmis;5) sąžiningumo reikalavimai šios profesijos žmonėms (užuomazga tam tikrų asmeninių, moralinių šios institucijos asmenų savybių).

Žlugus Vakarų Romos imperijai, VI a. Italiją užvaldė Longobardai, kurie sukūrė savo valstybę, kurioje nebuvo perimta tabelliones institucija. Longobardų valstybėje egzistavo raštininkai (scribae publici arba notaru), kurių sudaryti dokumentai turėjo pirmumą visų kitų įrodymų atžvilgiu. 773 m. atsiranda notarius publicus. Tai yra viešosios valdžios patikėtinis, ir jo sudarytas dokumentas turi viešo dokumento pobūdį. Longobardų valstybėje atsirado privaloma notarinė dokumentų forma. Tai pirmasis labai svarbus etapas viešojo notariato link.

Antras labai svarbus intensyvaus notariato vystymosi etapas prasidėjo nuo tada, kai Italiją užkariavo frankai:Karolio Didžiojo įsaku 781 m. notarai įpareigoti surašinėti teismo posėdžių protokolus;805 m. įsakas, kad kiekvienas vyskupas, abatas ar grafas turi turėti savo notarą;Liudviko ir Lotaro įsakai, kurie nustatė privalomą notarinę formą pirkimo – pardavimo sutartims, testamentams ir kt.;IX-X a. atsirado asmeniniai notarai, kurie gali sudaryti teisinę reikšmę turinčius aktus, ir karaliaus įgaliojimus turintys notarai, kurie yra drauge ir teisėjai, kurių veikla neribojama teritorijos atžvilgiu;X a. visoje Italijoje įsigalėjo reikalavimas, kad visi teisiniai aktai turi būti surašyti ir patvirtinti notaro;nuo X a. gausėjo notarų, atsirado jų sąjungos, kurios turėjo savo statutus (ir dabar Notarų rūmų veiklą reglamentuojantis teisės aktas vadinamas Statutu). Statutai reguliavo ne tik notarų profesinę veiklą, bet ir jų gyvenimą, profesinę etiką ir kt.

Nagrinėjant notariato raidą antruoju aspektu, t.y. viešo dokumento reikšmės visuomenėje aspektu, reikia pabrėžti, kad notarinis dokumentas galutinai įgijo viešo pasitikėjimo (publica fides) reikšmę XI a. Romėnų teisės atgimimo laikotarpiu. XII a. valstybė ir bažnyčia pripažino, kad notariškai patvirtintas dokumentas - viešas aktas. Valdant imperatoriui Frydrichui Barbarosai ir Aleksandrui III, pradėjo vystytis ypač sparčiai tiek imperatoriškas, tiek bažnytinis notariatas. Ypač svarbus notariato institucijos vaidmens įtvirtinimui buvo 1177 m. Aleksandro III dekretas, kuris pripažino, kad notariškai patvirtintas ir užantspauduotas dokumentas išsaugo teisinę galią ir po liudytojų mirties.

Taigi, galima daryti išvadą, kad notariatas, kaip teisė institucija, atsirado ir išsivystė Italijoje. XII-XIII amžiuje notariato institucija išplito į kitas šalis - Prancūzijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Anglijoje ir kt. XIII amžiuje notariato institucija gyvavo savo aukso amžių - išplito į kitas šalis. XIV a. viduryje notarai veikė praktiškai visuose pagrindiniuose Vokietijos miestuose, XV a. notariatas paplito Rusijoje.

Apskritai notariato reikšmė Europoje didėjo kartu su teritoriniu viduramžių Europos valstybių plėtimusi, kadangi notariatas valstybėje padėjo vykdyti teisinės ir ekonominės apyvartos kontrolę.

1789 m. Prancūzų revoliucija sukėlė realią grėsmę notariato egzistavimui. 1971 m. buvo panaikintos notarinės kontoros, kurios buvo pakeistos valstybiniais biurais. Toks kardinalus perėjimas pagimdė didelius sunkumus ekonomikoje ir šalies gyvenime.

1803 m. Vantozos įstatymu buvo kodifikuotas šiuolaikinis notariatas. Notariato funkcijos perduotos kompetentingiems, nepriklausomiems nuo politinės valdžios specialistams. Valstybės Taryboje patarėjas Realis pasakė istorinę kalbą, kuri yra aktuali ir po 200 metų, nes tiksliai apibrėžė notariato esmę: "Greta tarnautojų, kurie padeda išspręsti šalių ginčus, visuomenės saugumui reikalingi kiti pareigūnai, kurie yra nesuinteresuoti patarėjai ir nepriklausomi šalių valios reiškėjai, paaiškinantys šalims visas jų pareigas, sudarant sutartį, aiškiai formuluojantys šias pareigas, suteikiantys šalims patvirtintos

Page 2: notariato teisė (mru)

sutarties galią. Tokiais nepriklausomais sutarčių sudarytojais, tam tikra prasme, savanoriškais teisėjais, negrįžtamai uždedančiais pareigas susitariančioms šalims pagal pasirašomas sutartis, ir yra notarai, o institutas vadinamas notariatu".

Notaras, vykdydamas valstybės funkciją, kadangi jis suteikia sutarčiai įrodomąją galią, jis kartu vykdo ir visuomeninę funkciją, kadangi konsultuoja šalis, kurios prašo jų tarpininkavimo.1.6. NOTARIATO RAIDA LIETUVOJE

Lietuvoje notariato ištakų reikėtų ieškoti XIII amžiuje, kartu su Lietuvos valstybės ištakomis. Susikūrus Lietuvos valstybei, raštininkais (notarijais) paprastai buvo vienuoliai. Vytenio valdymo laikais šį darbą dirbo pranciškonai, o valdant Gediminui, kunigaikščio dvare, kaip ekspertai, patarėjai ir raštininkai, veikė ir domininkonai.

Daug gerų permainų įnešė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Jis pertvarkė pačią valstybės raštinę, įsakė išduodamus raštus ar dokumentus registruoti, daryti jų nuorašus. Todėl valstybės raštinėje atsirado du skyriai: viename buvo rašomos privilegijos, registruojami raštai, o kitame - daromi dokumentų nuorašai.

Pagal 1588 m. Lietuvos Statutą, į teismų funkcijas įėjo ir įvairių juridinių aktų bei sutarčių registravimas, įrašų iš aktų knygų išdavimas, kuriuos tvirtindavo raštininkai, atlikdami notarų pareigas.1775 m. Lietuvos - Lenkijos Respublika buvo padalinta trečią kartą. Šis istorinis įvykis nulėmė tolesnę Lietuvos teisės raidą, kuri toliau siejosi su Rusijos teise. Buvo įsteigta Vyriausioji valdyba, turėjusi baudžiamąjį, civilinį ir ekonominius skyrius. Aukščiausiąją valdžią vykdė generalgubernatorius.

Pirmasis materialinės teisė šaltinis atkurtoje Lietuvos valstybėje buvo Rusijos imperijos civiliniai įstatymai, sudarę civilinį kodeksą, paprastai vadinamą X tomu. Tą kodeksą Lietuvai primetė Rusijos valdžia, 1840 m. panaikinusi Lietuvos Statutą. Nuo to laiko Rusijos civilinis kodeksas veikė Lietuvoje, išskyrus Užnemunės kraštą (ten galiojo Napoleono kodeksas). Palangos apylinkėse, Lietuvai priskirtose iš buvusio Kuršo gubernijos, buvo taikomi carinės Rusijos laikų civiliniai įstatymai Pabaltijo kraštams. Klaipėdos kraštas gyveno pagal Vokietijos civilinius įstatymus. Lietuvos legislacija padarė X tome kai kurių pakeitimų bei papildymų. 1864 m. Rusijoje įvykusi teisminė reforma lėmė notariato sistemos pertvarkymus. 1866 m. buvo priimtas Notariato įstatymas, kuris įėjo į civilinės teisės sistemas. Pagal jį buvo įsteigta notaro pareigybė. Šie įstatymai liko galioti ir po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo - lietuviško notariato įstatymo nebuvo suspėta parengti.

Į civilinės teisės sistemas, veikusias Lietuvoje, įėjo ir Notariato nuostatai. Jų buvo laikomasi tvarkant notarų darbą (Položenije o notarialnoj časti, Įst. sąvadas, t. XVI, d. 1), kiek jie nebuvo pakeisti Lietuvos įstatymais. Pagal Laikinąjį Lietuvos notariato sutvarkymo įstatymą (1919-01-16, Laikinosios vyriausybės žinios, Nr. 2-3), notarai gaudavo iš valstybės iždo algą, be to, pasilikdavo 25 proc. gautų už savo darbą pagal tam tikrą taksą mokesčių.

Lietuvoje iki nepriklausomybės paskelbimo notarais galėjo tapti Rusijos pilnamečiai piliečiai, kurie nebuvo teisti ir neužėmė jokių valstybinių pareigų. Nepriklausomoje Lietuvoje notarais, žinoma, galėjo tapti tik Lietuvos Respublikos piliečiai.

Notarų kompetencija po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo iš esmės nesikeitė. Notarinius veiksmus notarai galėjo atlikti tik toje apygardos teismo veiklos teritorijoje, kurioje buvo įregistruota jo būstinė. Notariškai patvirtintas dokumentas turėjo ypatingą galią kitų teismams pateikiamų įrodymų atžvilgiu. Jo negalima buvo paneigti liudytojų parodymais.

Iki nepriklausomybės Lietuvoje notarai privalėjo sumokėti apygardos teismui užstatą, kuriuo buvo garantuojamas kiekvienas notaro veiksmas. Užstato dydį nustatydavo Teisingumo ministerija, pritarus Vidaus reikalų ministerijai, atsižvelgdama į vietos sąlygas. 1919 m. sausio 9 d. Laikinasis Lietuvos notariato sutvarkymo įstatymas panaikino Notariato įstatymo straipsnius, reglamentavusius užstato institutą.

Nuo 1932 m. gruodžio 1 d. pagal pakeistą Notariato įstatymą (1932-11-19 Vyriausybės žinios, Nr. 399), kai buvo panaikintas Laikinasis notariato sutvarkymo įstatymas, notarai ir toliau buvo laikomi valstybės tarnautojais, bet negaudavo algų. Jų atlyginimą sudarė iš klientų gautas nustatytas mokestis už jų darbą. Notarai mokėjo į pensijų fondą pagal valstybės tarnautojų atlyginimo įstatymo 11 A priedo VII kategoriją. Notarus skirdavo ir atleisdavo teisingumo ministras, jų veiklą prižiūrėjo apygardos teismas. Notarų kontorų skaičių nustatė Ministrų kabinetas, o kontorų vietą - teisingumo ministras.

Prieškario Lietuvoje notarai atliko šiuos darbus: 1) surašydavo įvairius aktus; 2) išduodavo išrašus iš aktų knygų ir aktų nuorašus; 3) paliudydavo pareiškiamąja tvarka įvairius pateiktus jiems aktus, protestus, nuorašų ar parašų tikrumą, laiką, kada pateiktas dokumentas, kad asmuo yra gyvas, vienos šalies antrai paaiškinimus, pareiškimus, įgaliojimus, paskolos pasižadėjimus, nekilnojamojo turto nuomos sutartis, samdos ir saugos sutartis, įvairius protestus, taikos sutartis ir prašymus, taip pat trečiųjų užrašus; 4) priimdavo saugoti privačių asmenų pateiktus dokumentus; 5) sudarydavo įpėdinių turto pasidalijimo projektus. Vyresnysis notaras prie Kauno apygardos teismo išduodavo išrašus iš archyvo knygų, notarinių aktų nuorašus, tvirtino nekilnojamojo turto aktus, išduodavo įkaito liudijimus, dėdavo ir nuimdavo nekilnojamojo turto draudimus, žymėdavo žemėtvarkos planus, tvirtindavo nuosavybės teisių perleidimo aktus (pirkimo ir pardavimo, dovanojimo, kraičio ir atidalijimo raštus, turto pasidalijimo aktus, kuriais bendras valdymas pereina išimtinėn nuosavybėn), taikos ir kitokius susitarimus, kuriais viena šalis perleidžia nuosavybės teisę antrajai, ir t.t. Vyresnysis notaras 1928 m. turėjo 45 darbuotojus, iš jų 17 etatinių ir 28 laisvai samdomus.

"Sunkios tarnybos sąlygos (mažas atlyginimas, atsakingas ir sunkus darbas) verčia tarnautojus ieškoti geresnės vietos, ir todėl nėra galimybės paruošti patyrusių notariato srityje gerų rimtų darbininkų, žinančių darbą ir branginančių savo vietą", - 1935 m. rašė V. Burkevičius knygoje "Kauno notariato archyvas (Vyresniojo notaro įstaiga)". Tais metais Kauno apygardos teismo vyresniojo notaro įstaiga turėjo šiuos skyrius: Tvirtinimo, Dokumentų žymėjimo, Draudimų, Žemės reformos, Žemės banko įkaito liudijimų, Nuorašų ir informacijų.

Vyresnysis notaras buvo teismo pareigūnas, prilygstąs teismo teisėjui. Jis buvo skiriamas ir atleidžiamas ta pačia tvarka kaip apygardos teismo teisėjai. Vyresniojo notaro nebuvo tik Užnemunėje (buvusioje Suvalkų gubernijoje), kur seniai veikė ipoteka.

Nuo 1938 m. sausio 1 d. pradėjus veikti Ipotekos įstatymui (Vyriausybės žinios, 1936, Nr. 560), vyresniojo notaro pareigybė buvo panaikinta.

Vyresnysis notaras turėjo antspaudą su valstybės ženklu ir įrašu: "(vietos pavadinimas) notariato archyvas". Panašų antspaudą su valstybės ženklu ir įrašu "(vietos pavadinimas) notaras" turėjo ir notaras.

Notariato įstatymo 208 str. numatė aukštus notarų atlyginimo įkainius. Pavyzdžiui, už testamento projekto surašymą buvo imama 35 litai notaro naudai, už pirkimo ir pardavimo, įkeitimo, paskolos, turto pasidalijimo, dovanų aktų, nuomos, samdos, vykdymo, taikos ir kitokių aktų surašymą buvo imama: 1) iki 1000,- Lt - 30,- Lt; 2) nuo 1000,- Lt iki 10 000,- Lt už kiekvieną tūkstantį virš 1000,- Lt po 3,- Lt; 3) nuo 10 000,- Lt iki 100 000,- Lt už kiekvieną tūkstantį virš 10 000,- Lt po 2 Lt. Už neįvertintos sumos sutarties projekto surašymą buvo imama kaip už 5000,- Lt aktą. Ne visas tūkstantis buvo laikomas visu.

Už notaro darbą ne notaro kontoroje buvo imamas dvigubas mokestis.

Skundus dėl notarų (vyresniojo ir jaunesniųjų) veiksmų buvo galima paduoti per skundžiamąjį notarą Apygardos teismui per 2 savaites nuo skundžiamojo veiksmo atlikimo dienos. Tokius skundus turėjo pristatyti Apygardos teismui per 7 dienas nuo skundo gavimo dienos.

1936 m. Teisininkų kalendoriuje nurodoma, kad Kauno

apygardoje buvo 16 notarų, Šiaulių apygardoje - 11, Panevėžio apygardoje - 9, Marijampolės apygardoje - 11.

Kai kurias notarų funkcijas taip pat atliko Kybartų, Molėtų, Dusetų, Vabalninko apylinkių teisėjai. Tai, kad notaro funkcijas atliko teisėjai, rodo šių institucijų panašumą ir svarbą valstybėje bei valstybės pasitikėjimą šia notariato institucija. Be to, tokia pat buvo ir notarų skyrimo tvarka.Kaip rašoma "Lietuvos statistikos metraštyje", 1939 m. Lietuvoje (be Klaipėdos krašto) veikė 26 notarinės kontoros, kuriose dirbo 65 notarai (iš jų 63 vyrai ir 2 moterys).

Vilniaus krašte notarinės kontoros buvo tik pradėtos kurti.

Prieškarinės Lietuvos notariatas buvo sunaikintas 1940 m. sovietizuojant Lietuvą. Okupacinė valdžia visus notarus atleido, o į jų vietą paskyrė "darbo žmones iš darbininkų, valstiečių ir darbo inteligentų", būtent:1) buv. techniškojo notarinių kontorų personalo - 5;2) teismo kandidatų - 10;3) buvusių ipotekos įstaigų tarnautojų - 2;4) buvusių teisėjų - 4;5) prokuratūros tarnautojų - 1;6) techninių teismo tarnautojų - 5;7) kitų įstaigų tarnautojų - 6;8) darbininkų ir valstiečių - 8.

1941 m. notariato tinklas buvo pertvarkytas, įsteigtos 48 valstybinės notarinės kontoros. Tų pačių metų balandžio ll d. buvo patvirtinti Valstybinio notariato nuostatai, o kitą dieną Kaune sušauktas Lietuvos notarų suvažiavimas "tikslu suvienodinti praktiką". Paminėtina, kad sovietmečiu daugelis notarų, dirbusių iki Lietuvos okupacijos, buvo represuoti.

TSRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumo 1940 m. lapkričio 6 d. įsaku buvo "patenkinti" Lietuvos, Latvijos ir Estijos sovietų respublikų "prašymai" ir laikinai, iki bus išleisti visasąjunginiai kodeksai, leisti - taikyti RTFSR baudžiamąjį, baudžiamojo proceso, civilinį, civilinio proceso, darbo įstatymų kodeksus.Raudonąją okupaciją pakeitus rudajai (1941-1944) iš dalies buvo laikomasi senųjų įstatymų.

Laikinosios Vyriausybės teisingumo ministro 1941 m. sausio 16 d. aplinkraščiu Nr. l "Visiems teismams" buvo nurodyta, kad atkuriami 1941-06-15 veikė, teismai ir kitos sovietų valdžios panaikintos ar pertvarkytos teisminės įstaigos, tarp jų ir notarinės įstaigos. Rūpintis šių įstaigų atkūrimu buvo pavesta teismų pirmininkams, prokurorams, tardytojams, apylinkių teisėjams ir notarams.1943 m. Lietuvoje dirbo 39 notarai.

Generalinio tarėjo 1942 m. liepos 24 d. aplinkraščiu Nr.16 "Teismams, teismo tardytojams ir notarams" buvo nurodyta, kad teismų, teismo tardytojų, notarų ir kitų teisminių įstaigų surašomieji, išduodamieji ar paliudijamieji dokumentai, jeigu jie skiriami pateikti už Lietuvos Generalinės Srities ribų, turi būti tvirtinami Teisingumo generalinio tarėjo. Už tvirtinimą buvo nustatytas mokestis - nuo 1 iki 20 reichsmarkių.

Lietuva buvo bene vienintelė "sovietinė respublika", kurioje sandoriai ir visa raštvedyba buvo vedama lietuvių kalba, tai buvo mažiausiai politizuota teisinė institucija, nors priimant į darbą ir būdavo reikalaujama socialinės kilmės pažymėjimo, pasiklausiama "kompetentingų organų" apie kandidato politinį patikimumą ir lojalumą sovietinei santvarkai.

Tarybų Sąjunga primetė Lietuvai valstybinio notariato sistemą. Notaras buvo valstybės tarnautojas, gaudavo valstybės nustatytą algą ir dirbo valstybinėje kontoroje, išlaikomoje iš valstybės biudžeto. LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1974 m. birželio 26 d. įsaku patvirtino Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos valstybinio notariato įstatymą. Šiame įstatyme nurodyta, kad notariniams veiksmams atlikti Lietuvos TSR turi būti organizuojamos notarinės kontoros. Valstybinės notarinės kontoros buvo išlaikomos iš valstybės lėšų. Valstybinio notariato įstatymas numatė notarinių veiksmų atlikimo tvarką.1.7. LIETUVOS VALSTYBINIO NOTARIATO REFORMA

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kai ekonomikos sistema ėmė veikti laisvosios rinkos pagrindu, atsirado būtinybė reformuoti notariatą. Notariato

institucija tokia, kokia yra šiandien, t. y. laisva, nepriklausoma, kurios veikla pagrįsta lotyniško notariato principais, sukurta tik 1992 m., priėmus Notariato įstatymą. Šio įstatymo paskirtis buvo reformuoti valstybinį notariatą į laisvą, nepriklausomą, kontinentinės teisės tradicijų pagrindu sukurtą notariatą.Pagrindiniai šiai institucijai keliami tikslai:užtikrinti valstybės interesų apsaugą; užtikrinti fizinių ir juridinių asmenų interesų apsaugą, gerinti jų aptarnavimo kokybę.

Šiandien tinkamas metas pažvelgti į notariato raidos istoriją, kad galėtume geriau matyti šiandien kylančias problemas.

Priminsime, kad šiuolaikinio notariato pastatas stovi ant svarbiausių trijų pamatų - nepriklausomybės (ekonominės ir nuo valstybinės valdžios ir valdymo organų), nešališkumo (t. y. funkcijų vykdymas, atstovaujant visų notarinio veiksmo dalyvių interesus) ir beveik absoliutaus profesinės paslapties laikymosi.

Lietuvoje buvo įvesti numerus clausus (notarų skaičiaus ribojimas), privalomi (valstybės nustatomi) tarifai, sustiprinta civilinė atsakomybė (nustatyta, kad notaras atsako visiškai už savo ir savo darbuotojų veiksmais padarytą žalą).

Laisvasis lotyniškasis notariatas atitiko tiek valstybės, tiek visuomenės lūkesčius ir interesus. Notarai buvo pagrindiniai nekilnojamojo turto privatizacijos proceso vykdytojai, prisiimantys atsakomybę už būsto ir žemės privatizavimo procesą. Privatizacijos biurai buvo apgulti, neturėjo patirties ir žmogiškų resursų, darė daug klaidų, tačiau notariato dėka procesas vyko pakankamai sklandžiai ir buvo baigtas per maksimaliai trumpus terminus.

Kitas svarbus iššūkis, kaip ir kitoms teisinėms institucijoms buvo naujojo Civilinio kodekso priėmimas, kuris įtvirtino neginčijamai svarbų notariato vaidmenį teisinėje sistemoje. Valstybė, žinodama notariato paskirtį, jo galimybes ir pasitikėdama juo, suteikė privalomą notarinį tvirtinimą beveik visiems svarbiausiems dokumentams: t. y. nekilnojamojo turto sandoriams, vedybų sutartims, paveldėjimo bylų vedimui, hipotekai ir kitiems labai svarbiems veiksmams.

Valdžios institucijos privalo įsiminti, kad notarai yra pagrindiniai sandorių saugumo užtikrintojai, ypač nekilnojamojo turto srityje, kai reikia apsaugoti silpnesniųjų teises - nepilnamečių, pagyvenusių asmenų ar ligonių. Dėl notaro institucinių savybių ir įstatyme nustatytų pareigų notariato vaidmuo nekilnojamojo turto srityje yra gera apsauga pareigūnams, atsakingiems už teisės į nekilnojamąjį turtą registraciją, kuriems notarų dėka tenka mažiau savo ir valstybės atsakomybės.

Dar vienas svarbus iššūkis – juridinių asmenų steigimo dokumentų teisėtumo tvirtinimo perdavimas į notariato rankas 2004 metų sausį pradėjus veikti Juridinių asmenų registrui. Juridinių asmenų registravimo procesas nesulaukė didesnės kritikos, notarai pakankamai greitai įvaldė šį procesą.

Ne kartą buvo oficialiai pabrėžta iš aukštų tribūnų, kad notariato institucija buvo reformuota greitai ir sėkmingai, viena iš pirmųjų teisinių institucijų. 1992 m. gruodžio 1 d. įsigaliojo Notariato įstatymas, o jau 1994 m. vasario lld. Lietuvos notariatas vienas iš pirmųjų iš postkomunistinių valstybių priimtas į Tarptautinę lotynų notariato sąjungą (Union Internationale du Notariat Latiri), dabar jau vienijančią virš 74 narių, atstovaujančių pusę pasaulio gyventojų.UINL yra pasaulinė nacionalinių organizacijų sąjunga, įkurta 1948 m. spalio 2 d. Jos būstinė yra Buenos Airėse (JAV). Lotynų notariato sistema garantuoja laisvą notarų konkurenciją, o tai lemia notarų darbo kokybę; notarai patys sprendžia, kiek ir kokių darbuotojų reikia, kad darbas notarų biure vyktų sparčiai, tarp notaro ir kliento susiformuoja abipusiu pasitikėjimu pagrįsti santykiai, notaras pats užsidirba atlyginimą, kurio dydis priklauso nuo jo darbo kokybės ir efektyvumo.

Įstojimas reiškė, kad jau 1994 m. Lietuvos notariatas atitiko visus lotyniškajam notariatui keliamus reikalavimus tiek įstatyminės bazės sukūrimu, tiek pasirengimu kokybiškai teikti paslaugas gyventojams. Tačiau pažymėtina, kad iki 1995

Page 3: notariato teisė (mru)

m. birželio 25 d. galiojo dar kelios senojo įstatymo nuostatos, nes 1994 m. kovo 24 d. įstatymu buvo pratęstas kelių 1974 m. Valstybinio notariato įstatymo straipsnių galiojimas. Šiuo įstatymu buvo pratęstos galioti nuostatos, leidžiančios konsulinėms įstaigoms atlikti notarinius veiksmus užsienyje esantiems piliečiams, palikta įvairių pareigų, pavyzdžiui, ligoninėse budinčių gydytojų teisė tvirtinti testamentus ir įgaliojimus. Taip pat buvo suteikta teisė viršaičiams atlikti tam tikrus notarinius veiksmus iki savivaldybių reformos pabaigos.

1993 m. rugsėjo 17 d. posėdyje buvo nutarta pasinaudoti Vokietijos Notarų Susivienijimo paskirta 25000,-DM paskola Lietuvos Respublikos notarų rūmų patalpoms pirkti (Vilniuje, Jakšto g. 22). Tačiau atkreipiame dėmesį į tai, kad įvykus Valstybinio Notariato sistemos reformai, notarai negavo jokios materialinės valstybės paramos, skirtingai nuo kitų laisvų profesijų atstovų. Notarai buvo iškraustyti iš valstybinių patalpų, negalėjo privatizuoti savo nuomojamų patalpų, negavo jokios paramos iš fondų. Be to, notarai privalėjo priimti visus techninius darbuotojus ir atleisti juos iš darbo savomis lėšomis, išmokant kompensacijas. Imdami kreditus savo biurus ir materialinę techninę bazę turėjo skubiai susikurti patys. Prieš Lietuvos notariato priėmimą į UINL, tarptautinių ekspertų buvo audituojami notarų biurai (panašiai, ką dabar atlieka Teisingumo ministerija). Tuo metu notaro biuro bendras vaizdas mažai kuo skyrėsi nuo statistinio Vokietijos ar Austrijos notaro biuro.

1991 m. sausio 1 d. Lietuvoje veikė 53 notarinės kontoros, kuriose dirbo 129 notarai. Šiuo metu Notarų rūmų tinklapyje pateikiama informacija apie veikiančius 214 notarų biurų, kuriuose dirba 250 notarų. Tuo tarpu sovietmečiu, vykdant notarų kontorų stambinimą, tebuvo likę 20 rajoninių notarinių kontorų, kuriose dirbo 38 valstybiniai notarai.

2006 m. rugpjūtį buvo atlikta viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai" apklausa. Remiantis minėtos apklausos duomenimis, notarais pasitiki 51 proc. apklaustųjų Lietuvos gyventojų, nepasitiki - 8 proc. Teigiamą notarų vertinimą formuoja pakankamai kokybiškos paslaugos. Teigiamas notarų vertinimas dar didesnis vertinant jų darbo kokybę. Notarų darbu patenkinti 66 proc. apklaustųjų, nepatenkinti - 33 proc. Dauguma apklaustųjų - 63 proc. mano, kad notarų Lietuvoje pakanka, 25 proc. -, kad per daug, 8 proc. apklaustųjų įsitikinę, jos notarų Lietuvoje trūksta.

Notariatas yra besikeičianti ir prisitaikanti institucija, reaguojanti į elektronikos įsiviešpatavimą bet kokioje gyvenimo srityje, siekiant tobulinti notarinių funkcijų įgyvendinimą, t. y. pasakytina apie Juridinių asmenų registravimą elektroniniu būdu, kuris turėjo būti pradėtas nuo 2007 m. liepos 1 d., t. y. NETSVEP projektas, leisiantis įgyvendinti Nekilnojamojo turto sandorių registravimą elektroniniu būdu, t. y. hipotekos registravimo įvedimas elektroniniu būdu. Tai Lietuvos notariato dalyvavimas kuriant Europos registrus.

Be to, notariatas neatlygintinai vykdo ir valstybės funkcijas:Pagal mokesčių administravimo įstatymą, perduoda duomenis Valstybinei mokesčių inspekcijai,Prieš kiekvieną notarinio veiksmo atlikimą teisėtumo tikslais tikrina viešųjų registrų duomenis.Pagal pinigų plovimo prevencijos įstatymą, perduoda duomenis apie įtartinus sandorius.Siekiant išsaugoti archyvą, kuris yra sudedamoji Lietuvos valstybės archyvų fondo dalis, kad padarytų jį operatyviai prieinamą, Notarų rūmai kuria elektroninį archyvą.Besikeičiant įstatymams, ypač taikant Europos teisės aktus, labai svarbi kvalifikacijos kėlimo programa, ar programos, kurias sėkmingai vykdo Notarų rūmai.

Reforma notariate įvyko. Matant netobulumus, juos reikia taisyti, negriaunant to, kas yra patikrinta laiko, to, kas yra institucijos pagrindas. Vienas iš pagrindų- geras, kokybiškas kompetentingo notaro darbas, kurį gali atlikti tik pagal labai griežtus kriterijus atrinkti šiam darbui asmenys.

Reikėtų priminti, kad kandidato į notarus praktika, nustatyta 1992 m. buvo 3 metai, o teisinis darbo stažas teisininkui, norinčiam tapti notaru, buvo 10 metų. Šiandien asesoriaus praktika - 1 metai, teisinis stažas - 5 metai.

Gali pasirodyti keista, kad notariatas egzistuoja ir šiandien. Iš tikrųjų, šiandieniniame civilizuotame pasaulyje kiekvienas moka rašyti. Kam gi sutartis patikėti sudaryti taip vadinamam specialistui - notarui, turinčiam monopolines pozicijas?

Dar daugiau, rašytinę formą tuoj išstums elektroninis ryšys, leidžiantis sudaryti sutartis per atstumą. Be to, valstybė vis mažiau kišasi į šalių sutartinius santykius, tuo labiau susijusius su šalių privaloma veikla. Pasaulį valdo ekonomika.

Aišku, tai karikatūrinis vaizdas, ir šiuolaikinė visuomenė atrodo supaprastintai. Jei amerikiečių kultūra tenkinasi anglosaksų sistema, kuri atveria kelią teisminiams ginčams, pakeičiantiems kodifikaciją, Europos valstybės turi turtingesnes ir patikimesnes tradicijas. Notariatas labiau negu bet kada anksčiau užima tinkamą ir būtiną vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje. Notariatas nuėmė nuo valstybės didelę atsakomybę, ir dideles išlaidas, susijusias su šios institucijos funkcionavimu, ir užtikrina didelį piliečių saugumą. Notariatas atlieka savo socialinę funkciją, suteikdamas vienodą rūpestį kiekvieno sandorio šalims, savo taikia ir sutaikomąja prigimtimi nuimantis įtampą jų reikaluose, o tai reiškia, kad sutaupo brangiai kainuojančius teisminius procesus. Šiuolaikinis notariatas gina silpną nuo stipraus, piliečius nuo politinių despotų, padėdamas ginti žmonių teises.1.8. NOTARIATO SISTEMŲ RŪŠYS, JŲ PANAŠUMAI IR SKIRTUMAI

LOTYNIŠKASIS NOTARIATAS:Notaro statusas: Valstybės įgaliotas privatus asmuo, nesantis valstybės tarnautojas ir nesantis pavaldumo santykiuose.Ekonominis priklausomumas: Nepriklausomas ekonomiškai. Valstybės tik nustato notarinių veiksmų atlyginimo dydžius.Atliekamų notarinių veiksmų reikšmė: Autentiško vykdomojo dokumento tvirtinimas, turintis ypatingą įrodomąją ir vykdomąją galią, kurio pasekmės yra panašios į teismo sprendimo pasekmes.Dokumentu privalomas tvirtinimas notarine forma: Įstatymų nustatytais atvejais privalomas notarinių veiksmų tvirtinimas (ypatingai svarbių dokumentų, kurių tvirtinimui būtina valstybės kontrolė, kurią vykdo notaras, kaip jos įgaliotas asmuo).Atsakomybė: Visiškai atsako už savo veiklą (už savo, darbuotojų ir atstovų).Draudimas: Notaras apsidraudžia notarų profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Taip pat notaras gali pats papildomai draustis notarų profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.Veiklos principai: Nepriklausomumas; Objektyvumas; Asmeninė atsakomybė; Notarinių veiksmų atlikimo slaptumas.Tikslai: Užtikrinti prevencinio teisingumo organizavimą ir teismų darbo krūvio sumažinimą. Įstatymų įgyvendinimo „padėjėjas“, vykdo ex ante (prieš) kontrolę. Vykdydamas tiesioginę notaro funkciją vykdo kitus valstybės uždavinius: kova su organizuotu nusikalstamumu ir pinigų plovimu, vengimu mokėti mokesčius, užtikrina, kad būtų surinktas paveldimo turto mokestis ir kt.Notaro veiklos sritis: Viešosios valdžios veiklos sritis, kadangi tiesiogiai vykdo valstybės pavestas tam tikras funkcijas ir rinkoje nėra komercijos objektas.Savarankiškumas organizuojant biuro veiklą: Samdo darbuotojus, įrengia biurą, pasirenka darbuotojus ir jų skaičių (išskyrus reikalavimus, keliamus notarų biurams ir notarų darbo laikui, kurie nustatomi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro).Atliekami notariniai veiksmai: 1) tvirtina sandorius; 2) išduoda paveldėjimo teisės liudijimus; 3) išduoda nuosavybės teisės į dalį sutuoktinių bendro turto liudijimus; 4) liudija dokumentų nuorašų ir jų išrašų tikrumą; 5) liudija parašo dokumentuose tikrumą; 6) liudija dokumentų vertimo iš vienos kalbos į kitą tikrumą; 7) tvirtina faktą, kad fizinis asmuo yra gyvas ir yra tam tikroje vietovėje; 8) priima saugoti oficialiesiems testamentams prilyginamus testamentus ir asmeninius testamentus; 9) tvirtina dokumentų pateikimo laiką; 10) perduoda vienų fizinių ir juridinių asmenų pareiškimus kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims; 11) priima į depozitinę sąskaitą pinigines sumas; 12) priima jūrinius

protestus; 13) protestuoja vekselius ir čekius; 14) daro vykdomuosius įrašus užprotestuotuose arba neprotestuotinuose vekseliuose ir čekiuose; 15) surašo ar tvirtina dokumentus dėl juridinių asmenų registrui pateikiamų duomenų tikrumo ir tvirtina, kad juridinį asmenį registruoti galima, nes įstatymuose ar steigimo sandoryje nustatytos prievolės yra įvykdytos ir atsirado įstatymuose ar steigimo dokumentuose numatytos aplinkybės; 16) tvirtina juridinių asmenų steigimo dokumentų atitikimą įstatymų reikalavimams; 17) atlieka kitus įstatymų numatytus notarinius veiksmus.VALSTYBINIS NOTARIATASNotaro statusas: Valstybės tarnautojas, esantis pavaldumo santykiuose su valstybe.Ekonominis priklausomumas: Ekonomiškai priklausomas, gaunantis atlyginimą iš valstybės.Atliekamų notarinių veiksmų reikšmė: Autentiško vykdomojo dokumento tvirtinimas, turintis ypatingą įrodomąją ir vykdomąją galią, kurio pasekmės yra panašios į teismo sprendimo pasekmes.Dokumentu privalomas tvirtinimas notarine forma: Įstatymų nustatytais atvejais privalomas notarinių veiksmų tvirtinimas (ypatingai svarbių dokumentų, kurių tvirtinimui būtina valstybės kontrolė, kurią vykdo notaras, kaip valstybės tarnautojas, vykdantis įstatymų nustatytas funkcijas).Atsakomybė: Valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, atsako už notaro veiklą, tik turi atgręžtinio reikalavimo teisę tam tikra apimtimi pagal darbo teisę.Draudimas: Notarų draudimo nėra.Veiklos principai: Nepriklausomumas (sąlyginis, nes yra pavaldumo santykiai su Teisingumo ministerija); Objektyvumas; Asmeninės atsakomybės už notarinius veiksmus neturi; Notarinių veiksmų atlikimo slaptumas.Tikslai: Užtikrinti prevencinio teisingumo organizavimą ir teismų darbo krūvio sumažinimą. Įstatymų įgyvendinimo „padėjėjas“,vykdo ex ante (prieš) kontrolę.Notaro veiklos sritis: Viešosios valdžios veiklos sritis, kadangi tiesiogiai vykdo valstybės funkcijas ir rinkoje nėra komercijos objektas.Savarankiškumas organizuojant biuro veiklą: Išlaikomas iš valstybės biudžeto, neturi teisės pasirinkti darbuotojų ir jų skaičiaus, neturi teisės pasirinkti aprūpinimo technikos ir kitų priemonių.Atliekami notariniai veiksmai: 1) tvirtina sandorius; 2) išduoda nuosavybės teisės į dalį sutuoktinių bendro turto liudijimus; 3) draudimų uždėjimas disponuoti turtu 4) liudija dokumentų nuorašų ir jų išrašų tikrumą; 5) liudija parašo dokumentuose tikrumą; 6) liudija dokumentų vertimo iš vienos kalbos į kitą tikrumą; 7) tvirtina faktą, kad fizinis asmuo yra gyvas ir yra tam tikroje vietovėje; 8) tvirtina dokumentų pateikimo laiką; 9) perduoda vienų fizinių ir juridinių asmenų pareiškimus kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims; 10) priima į depozitinę sąskaitą pinigines sumas ir vertybinius popierius; 11) daro vykdomuosius įrašus; 12) protestuoja vekselius; 13) priima saugoti dokumentus; 14) priima jūrinius protestus; 15) įrodymų užtikinimas.ANGLOSAKSŲ NOTARIATASNotaro statusas: Vietos savivaldos, o ne teisėsaugos organas, asmuo, turintis visuomenės pasitikėjimą.Ekonominis priklausomumas: Gauna atlyginimą.Atliekamų notarinių veiksmų reikšmė: Liudija parašus, dokumentai neturi didesnės įrodomosios galios negu rašytiniai dokumentai.Dokumentu privalomas tvirtinimas notarine forma: Nėra nustatyta pareiga tvirtinti notarui tam tikrus veiksmus.Išlyga: tik advokatai gali tvirtinti įmonių steigimo dokumentus, kitaip jie negalioja.Atsakomybė: Neatsako už savo veiklą.Draudimas: Notarų draudimo nėra.Veiklos principai: Laivas organizuoti veiklą, tačiau dirba vienas.Tikslai: Pasirašančio asmens asmenybės nustatymas ir jo parašo patvirtinimas.Notaro veiklos sritis:Savarankiškumas organizuojant biuro veiklą: Laisvas organizuoti veiklą, tačiau dirba vienas.

Atliekami notariniai veiksmai: Liudija parašus, netvirtina dokumento ir jį sudarančio asmens valios.

2 TEMA. TEISĖ EITI NOTARO PAREIGASJeigu pirmoji tema buvo daugiau pažintinio pobūdžio, tai antrajai temai labiau būdingas informacinis ir reguliacinis charakteris, o savo dėmesį nukreipsite į Lietuvos Respublikos notariato įstatymą. Šio teisės akto normų analizė ir taikymas bus Jūsų uždaviniu viso kurso studijų metu.Jeigu savo ateities teisinę praktiką siejate su notaro veikla, tai studijuodami šią temą sužinosite, ką turite padaryti, kad Jums pasisektų, t.y. kokius kvalifikacinius reikalavimus atitikti, kokius konkursus laimėti, kokią kandidato į notarus praktiką atlikti, kad galiausiai būtumėte paskirtas eiti notaro pareigas. Tačiau tai dar ne viskas. Notaras pareigoms skiriamas ne iki gyvos galvos, tad neteks užsnūsti ant laurų, o visuomet atsakingai dirbti, kelti savo kvalifikaciją, praeiti atestacijas ir nepamiršti, kad nustatytų reikalavimų nesilaikymas gali sąlygoti notaro įgaliojimų sustabdymą.2.1. REIKALAVIMAI ASMENIUI NOTARO PAREIGOMS UŽIMTITeisė eiti notaro pareigas (NĮ 3 str.) Notarai į pareigas skiriami viešo konkurso būdu.Notaru gali būti fizinis asmuo, jeigu jis: 1) yra Lietuvos Respublikos pilietis;2) turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą; 3) ne mažiau kaip vienerius metus buvo kandidatu į notarus (asesoriumi) ir išlaikė notaro kvalifikacinį egzaminą arba yra teisės krypties socialinių mokslų daktaras ar habilituotas daktaras, turi ne mažesnį kaip penkerių metų pedagoginio ar mokslinio darbo stažą ir atliko ne trumpesnę kaip trijų mėnesių notaro praktiką arba turi ne mažesnį kaip penkerių metų teisinio darbo stažą, išlaikė notaro kvalifikacinį egzaminą ir atliko ne trumpesnę kaip trijų mėnesių notaro praktiką. Teisiniu darbu laikoma veikla, nurodyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintame teisinių pareigybių sąraše. Teisinio darbo stažas skaičiuojamas nuo tada, kai asmuo įgijo teisininko kvalifikaciją ir pradėjo dirbti teisinį darbą. Notaro kvalifikacinio egzamino nuostatus ir Notaro praktikos atlikimo tvarką tvirtina Lietuvos Respublikos teisingumo ministras; 4) yra nepriekaištingos reputacijos;5) yra ne vyresnis kaip 65 metų;6) laimėjo viešą konkursą eiti notaro pareigas. Viešame konkurse eiti notaro pareigas turi teisę dalyvauti ne vyresni kaip 60 metų asmenys. Viešo konkurso eiti notaro pareigas nuostatus tvirtina Lietuvos Respublikos teisingumo ministras;7) neturi sveikatos sutrikimų, dėl kurių negalėtų atlikti notaro pareigų. Sveikatos tikrinimas, einant notaro pareigas, taip pat privalomas kas penkeri metai. Notarų sveikatos reikalavimus bei sveikatos tikrinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos ir skiriamas notaru, jeigu jis:1) teistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, nepaisant to, ar išnyko teistumas, ar teistas už kitą nusikalstamą veiką, jeigu neišnyko teistumas; 2) pašalintas ar atleistas iš teisėjo, prokuroro, advokato, notaro, notaro atstovo, teismo antstolio ar antstolio pareigų už profesinės ar tarnybinės veiklos pažeidimus arba iš pareigų valstybės tarnyboje, įsiteisėjus teismo nuosprendžiui už nusikalstamą veiką valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams, jei po šio atleidimo nepraėjo penkeri metai;3) piktnaudžiauja psichotropinėmis, narkotinėmis, toksinėmis medžiagomis ar alkoholiu;4) neatitinka Lietuvos Respublikos notarų garbės (etikos) kodekso reikalavimų.

2.2. NOTARO PAREIGŲ ATLIKIMO PRADŽIANotaro skyrimas, perkėlimas, notaro pareigų atlikimo pradžia

Asmuo, laimėjęs viešą konkursą eiti notaro pareigas, prašymą paskirti jį notaru turi paduoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui ne vėliau kaip per vienerius metus nuo viešo konkurso eiti notaro pareigas pabaigos. Notaro skyrimas ir notaro

Page 4: notariato teisė (mru)

pareigų atlikimo pradžia įforminami Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymais. Notaras skiriamas eiti notaro pareigas konkrečioje savivaldybėje.

Notaras gali būti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu perkeliamas iš vienos savivaldybės į kitą, jei jis laimėjo šio įstatymo 3 straipsnyje numatytą viešą konkursą eiti notaro pareigas. Atvejus ir tvarką, kai notaras perkeliamas ne konkurso tvarka, nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, atsižvelgdamas į Notarų rūmų prezidiumo nuomonę. Notaras perkeliamas eiti notaro pareigas iš vienos savivaldybės į kitą, kai yra užtikrinamas notaro paslaugų teikimas toje savivaldybėje, iš kurios notaras perkeliamas.

Notaras turi pateikti Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui prašymą ir dokumentus dėl notaro biuro steigimo ir notaro pareigų atlikimo per tris mėnesius nuo jo paskyrimo notaru.

Atlikti notarinius veiksmus gali tik notarų profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraustas notaras. Prieš pradėdamas eiti pareigas, notaras privalo pateikti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai savo antspaudo ir parašo pavyzdžius. Pasikeitus notaro antspaudui ar parašui, notaras nedelsdamas privalo pateikti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai pasikeitusio antspaudo ar parašo pavyzdį.2.3. NUMERUS CLAUSUS (Notarų skaičiaus ribojimas ir galimybė visoje teritorijoje gauti notaro paslaugas)

Notarų skaičiaus nustatymas yra susijęs su įstatyme įvirtintu notaro nepriklausomumo principu, (įskaitant ir ekonominį). Siekiant garantuoti gerą teisingumo sistemos administravimą ir organizavimą, būtina užtikrinti, kad visi piliečiai galėtų gauti prevencinio teisingumo paslaugas, tame tarpe ir notaro paslaugas. Todėl būtina, kad valstybė nustatytų tikslų biurų skaičių ir vietą.

Be to, valstybė nustatydama biurų skaičių, gali garantuoti tam tikrą įgaliotų asmenų (notarų) pajamų apsaugą ir tokiu būdu užtikrinti jų nepriklausomybę. Notarų skaičius turi būti nustatomas toks, kad šis skaičius atitiktų efektyvaus teisėsaugos administravimo reikalavimus.

Valstybės atliekama biurų steigimo kontrolė (kartais dar vadinama ,,numerus clausus“) laikoma teisingumo organizavimo priemone, kuri leidžia:1) vartotojams naudotis notarų paslaugomis visoje teritorijoje, tame tarpe ir ekonomiškai silpnose zonose; 2) išvengti geografinės notarų koncentracijos tik didžiuosiuose miestuose; 3) prisidėti skatinant ekonominę veiklą ir teisinę apsaugą netgi ekonomiškai nepalankiuose regionuose; 4) notarams garantuoti gerą nepriklausomą notaro funkcijų vykdymą.

Galiausiai, pakankamas notarų biurų kiekis leidžia valstybei garantuoti teisinę apsaugą ir vartotojų teisių apsaugą; jis tenkina viešojo intereso poreikius prevencinio teisingumo administravimo srityje. Toks nustatymas būtinas, kad notarai tinkamai atliktų savo profesines pareigas. Iš pirmo žvilgsnio, trumpalaikėje perspektyvoje gali susidaryti vaizdas, kad numerus clausus gina notarus. Tačiau labiau klysti negalima, numerus clausus gina gyventojus, kurie įstatymų verčiami turi kreiptis į notarus. Nuo ko gi turi būti saugomi žmonės? Nuo nekompetentingų teisininkų, kurie neturėdami tinkamo išsilavinimo ir profesinės sąžinės, teigia teikiantys kokybiškas paslaugas. Apribojus notarų skaičių, palengvėja ir kontrolė, notarinių veiksmų - vykdant valstybės užduotis. Tuo užtikrinamos notarinių paslaugų vartotojų teisės. Nustatant poreikį negalima remtis tik neteisingai suvoktais klientų interesais.

Efektyvus teisėsaugos administravimas nereikalauja, kad visuomenei bet kurioje sistemoje būtų prieinamas notaro biuras. Tačiau pilietis turi turėti galimybę pasiekti notarą per „protingą" atstumą nuo savo gyvenamosios vietos. Valstybė turi pasirūpinti pakankamu biurų skaičiumi ir jų atitinkamu teritoriniu pasiskirstymu. Tačiau siekiant, kad klientai optimaliai gautų notarines paslaugas, atsižvelgiant į teritorinį ir laiko aspektą, negali būti vykdoma darbo vietų politika, kurios tikslas būtų daugelyje vietų įkurti kuo daugiau biurų, todėl kad būtų

neįmanoma garantuoti rekomenduojamos finansinės notaro nepriklausomybės. Svarbu dar tai, kad paslaugų kokybė, nepriklausomai nuo to, ar notaro biuras yra Vilniaus mieste, ar rajono centre, turi būti tokia pat.

Numerus clausus, kurio principai lyginami su teisėjų skaičiaus nustatymu, yra esminis notaro, kaip valstybės įgalioto pareigūno, funkcijų požymis.

Paprastai valstybės institucijos, pavyzdžiui, Teisingumo ministras, turi teisę savarankiškai nustatyti notarų biurų skaičių ir vietas. Pagal Notariato įstatymą notarų skaičių Teisingumo ministras nustato pagal savo patvirtintą notarų skaičiaus nustatymo metodiką, remiantis Teisingumo ministro įsakymu „Dėl Notarų gyventojams teikiamų teisinių paslaugų poreikių vertinimo metodikos patvirtinimo".

Konkretūs nepatogumai piliečiams ir įmonėms, susiję su šio numerus clausus principo panaikinimu yra tokie:1) atokiuose regionuose notaro paslaugos gali būti neteikiamos nuolat;2) šių regionų ekonominio nuosmukio didėjimas (ekonominės veiklos silpnėjimas);3) kaimo vietovių patrauklumo mažėjimas dėl notarų biurų geografinės koncentracijos didesniuose miestuose;4) pavojus notaro nepriklausomybei, nešališkumui bei jo teikiamų paslaugų kokybei, todėl daroma žala bendrai notaro profesinei etikai; iš tikrųjų, panaikinus minėtą ,,numerus clausus“, notaras gali siekti didinti gaunamą pelną.

Apskritai nuolatinio notarų biurų skaičiaus nustatymas yra reali pridėtinė vertė gyventojams, kadangi visoje šalyje yra notarų biurai, kurie teikia notarų paslaugas.

Lietuvoje nuolat skelbiami konkursai į naujas notaro vietas, steigiamas miestų ir rajonų savivaldybėse, atsižvelgiant į gyventojų skaičių ir gyventojams atliekamų notarinių veiksmų poreikius. Nereguliuojant notarų biurų steigimo, būtų suardytas notarų biurų tinklas, veikiantis visoje Lietuvoje, notarai koncentruotųsi didžiuosiuose miestuose, o atokiose vietovėse gyvenantiems piliečiams notarinės paslaugos taptų sunkiai prieinamomis. Kiekvieną kartą vertinant poreikį yra svarbios ir prognozės, pvz. į regione numatomas verslo ir mokesčių pajamas, į gyventojų skaičiaus pasikeitimus, į tai, kurios kitos notaro vietos artimiausiame mieste taip pat laisvos, į ekonominius aspektus, kainų lygį, infliaciją, rinkos pokyčius ir kt.

Vienas iš ryškiausių notarų paslaugų ir atlyginimų už notarinius veiksmus liberalizavimo pavyzdžių yra Olandijoje, kur dar 2002 metais buvo visiškai liberalizuoti notarų atlyginimo dydžiai ir notarų biurų steigimas. Šiandien notarų biurai telkiasi aplink didžiuosius Olandijos miestus. Ypatingai smuko notarinių veiksmų kokybė, o nereguliuojami įkainiai paskatino šiuos procesus: diferencijavosi ir išaugo įkainiai už tuos pačius notarinius veiksmus (įkainiai paveldėjimo ir šeimos teisės srityje išaugo 60 proc., nekilnojamojo turto perleidimo srityje – sumažėjo 10-20 proc.). Notarai buvo priversti mokėti klientui komisinius tam, kad klientas ateitų pas notarą.2.4. Kandidatai į notarus (asesoriai)Kandidatas į notarus (asesorius) yra fizinis asmuo, kuris šio įstatymo nustatyta tvarka rengiasi notaro profesinei veiklai. Kandidatų į notarus (asesorių) skaičių nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, atsižvelgdamas į Notarų rūmų parengtas notariato veiklos perspektyvas ir kryptis, pateiktas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai šio įstatymo 11 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta tvarka.Kandidatu į notarus (asesoriumi) gali būti fizinis asmuo, atitinkantis šio įstatymo 3 straipsnio antrosios dalies 1, 2, 4 punktų reikalavimus ir laimėjęs kandidatų į notarus (asesorių) viešą konkursą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro nustatyta tvarka.Yra nepriekaištingos reputacijos.Asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos ir skiriamas kandidatu į notarus (asesoriumi), jeigu jis: teistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, nepaisant to, ar išnyko teistumas, ar teistas už kitą nusikalstamą veiką, jeigu neišnyko teistumas; pašalintas ar atleistas iš teisėjo, prokuroro, advokato, notaro, notaro atstovo, teismo antstolio ar antstolio pareigų už profesinės ar

tarnybinės veiklos pažeidimus arba iš pareigų valstybės tarnyboje, įsiteisėjus teismo nuosprendžiui už nusikalstamą veiką valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams, jei po šio atleidimo nepraėjo penkeri metai; piktnaudžiauja psichotropinėmis, narkotinėmis, toksinėmis medžiagomis ar alkoholiu; neatitinka Lietuvos Respublikos notarų garbės (etikos) kodekso reikalavimų.Kandidatu į notarus (asesoriumi) negali būti asmuo, buvęs SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) kadriniu darbuotoju, kuriam taikomi įstatyme "Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos" numatyti apribojimai.2.4.1. KANDIDATŲ Į NOTARUS (ASESORIŲ) PAREIGŲ UŽĖMIMO BŪDAS LAIMĖJUS KANDIDATŲ Į NOTARUS (ASESORIŲ) VIEŠĄ KONKURSĄAsmuo, laimėjęs kandidatų į notarus (asesorių) viešą konkursą, prašymą dėl jo skyrimo kandidatu į notarus (asesoriumi) turi paduoti LR Teisingumo ministrui ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo laimėto konkurso pabaigos. LR Teisingumo ministro įsakyme dėl kandidato į notarus (asesoriaus) paskyrimo nustatoma kandidato į notarus (asesoriaus) praktikos atlikimo pradžia. Kandidatas į notarus (asesorius) skiriamas atlikti notaro praktiką pas notarą, kurio kandidatūrą LR Teisingumo ministrui siūlo Notarų rūmų prezidiumas.2.4.2. KANDIDATO Į NOTARUS (ASESORIAUS) NOTARO PRAKTIKOS ATLIKIMO TVARKANotarų rūmai kandidatams į notarus (asesoriams) moka minimalaus darbo užmokesčio dydžio stipendiją. Notarų rūmai kandidatus į notarus (asesorius) draudžia valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Kandidatams į notarus (asesoriams) kasmet suteikiamos 30 kalendorinių dienų atostogos. Už atostogų laiką mokama stipendija. 2.4.3. KANDIDATŲ Į NOTARUS (ASESORIŲ) SOCIALINĖS GARANTIJOSNotarų rūmai kandidatams į notarus (asesoriams) moka minimalaus darbo užmokesčio dydžio stipendiją. Notarų rūmai kandidatus į notarus (asesorius) draudžia valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Kandidatams į notarus (asesoriams) kasmet suteikiamos 30 kalendorinių dienų atostogos. Už atostogų laiką mokama stipendija. 2.4.4. KANDIDATO Į NOTARUS (ASESORIAUS) NOTARO PRAKTIKOS PABAIGAKandidato į notarus (asesoriaus) praktika baigiasi:1) kai kandidatas į notarus (asesorius) paskiriamas notaru; 2) kai paaiškėja, kad kandidatas į notarus (asesorius) dėl kvalifikacijos ar etikos negalės eiti notaro pareigų; 3) kandidatui į notarus (asesoriui) mirus; 4) kandidatui į notarus (asesoriui) netekus Lietuvos Respublikos pilietybės; 5) kandidato į notarus (asesoriaus) pareiškimu; 6) kai jis turi sveikatos sutrikimų, dėl kurių negali atlikti kandidato į notarus (asesoriaus) pareigų; 7) įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, kuriuo kandidatas į notarus (asesorius)nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, nepaisant to, ar išnyko teistumas, ar teistas už kitą nusikalstamą veiką, jeigu neišnyko teistumas; 8) kandidatui į notarus (asesoriui) sulaukus 65 metų; 9) jei kandidatas į notarus (asesorius) pažeidė draudimą dirbti kitą darbą arba verstis kokia nors kitokia mokama veikla (išskyrus mokslinį ar pedagoginį bei kūrybinį darbą); 10) jei kandidatas į notarus (asesorius) buvo SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) kadriniu darbuotoju, kuriam taikomi įstatyme „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos” numatyti apribojimai.Išlaikytas notaro kvalifikacinis egzaminas nenutraukia kandidato į notarus (asesoriaus) atliekamos notaro praktikos.2.5. NOTARO PAVADAVIMAS IR NOTARO ATSTOVAVIMAS

Notaro atstovavimas ir pavadavimas

Jeigu notaras dėl ligos, atostogų ar kitų priežasčių negali eiti notaro pareigų, skiriamas notaro atstovas arba pavaduojantis notaras šiame straipsnyje nustatyta tvarka.

Notaras, negalintis ilgiau kaip tris darbo dienas eiti savo pareigų dėl ligos, atostogų ar kitų priežasčių, privalo apie tai informuoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją ir Notarų rūmus. Jeigu notaras negali eiti savo pareigų dėl iš anksto numatytų aplinkybių, apie tai jis turi informuoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją ir Notarų rūmus iki atostogų ar dėl kitų priežasčių nebuvimo darbe pradžios. Jeigu notaras neatliko savo pareigų tris darbo dienas ir apie tai neinformavo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Notarų rūmų, šių institucijų reikalavimu jis turi pateikti informaciją apie priežastis, dėl kurių jis negalėjo eiti savo pareigų.

Notaro atstovu gali būti asmuo, atitinkantis šio įstatymo 3 straipsnio antrosios dalies 1, 2, 3, 4 ir 5 punktų reikalavimus. Notaro atstovu taip pat gali būti skiriamas buvęs notaras, kurio įgaliojimai yra pasibaigę pagal šio įstatymo 23 straipsnio pirmosios dalies 8 punktą, tačiau ne ilgiau kaip iki jam sukaks 70 metų. Notaro atstovas skiriamas pagal atstovaujamo notaro ir asmens, kuris sutinka jam atstovauti, prašymus. Jeigu notaras, negalintis eiti savo pareigų, neprašo skirti notaro atstovo, Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, atsižvelgdamas į Notarų rūmų prezidiumo nuomonę, turi teisę paskirti notaro atstovą savo iniciatyva, kai yra būtina užtikrinti negalinčio eiti notaro pareigų notaro biuro veiklą.

Notaro atstovo skyrimas įforminamas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu nurodant laiką, kurį skiriamas asmuo eis notaro atstovo pareigas arba nurodant aplinkybes, kurioms esant skiriamas asmuo eis notaro atstovo pareigas. Šiuo atveju notaro atstovas skiriamas vienerių metų terminui.

Asmuo gali būti skiriamas tik vieno notaro atstovu. Notaro atstovo pareigas gali eiti asmuo, paskirtas notaro atstovu ir prisiekęs šio įstatymo 5 straipsnio nustatyta tvarka. Jeigu asmuo iki paskyrimo notaro atstovu buvo davęs notaro priesaiką šio įstatymo nustatyta tvarka, jam prisiekti iš naujo nereikia. Atstovaujamasis notaras atstovavimo metu negali atlikti notarinių veiksmų.

Atstovaujamasis notaras su paskirtu notaro atstovu iki jo pareigų atlikimo pradžios sudaro sutartį dėl notaro atstovo pareigų atlikimo apmokėjimo, notaro biuro darbo organizavimo. Tais atvejais, kai notaro atstovas skiriamas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro iniciatyva, su paskirtu notaro atstovu iki jo pareigų atlikimo šioje straipsnio dalyje numatytą sutartį sudaro Notarų rūmai.

Notaro atstovas iš pareigų atleidžiamas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu:

1) pasibaigus atstovavimo terminui;

2) kai notaro atstovo pareigos atliekamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakyme nenurodytais atvejais;

3) atstovaujamojo notaro reikalavimu;

4) kitais šio įstatymo 23 straipsnio pirmojoje dalyje numatytais pagrindais.

Notaro atstovas turi visas notaro teises ir pareigas, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis. Notaro atstovui taikomi šiame įstatyme nustatyti notaro veiklos apribojimai. Notaro atstovas notarinius veiksmus atlieka atstovaujamojo notaro vardu, atliekamus notarinius veiksmus tvirtina arba liudija savo parašu ir atstovaujamojo notaro antspaudu. Notaro atstovas notarinius veiksmus atlieka atstovaujamojo notaro biure, išskyrus šio įstatymo 28 straipsnyje nustatytus atvejus, kai notarinius

Page 5: notariato teisė (mru)

veiksmus galima atlikti ne notaro biuro patalpose.

Už notaro atstovo padarytą žalą fiziniams ar juridiniams asmenims, vykdant notaro profesinę veiklą, atsako atstovaujamasis notaras. Notaro atstovo atsakomybė notarui už notaro atstovo padarytą ir notaro fiziniams ar juridiniams asmenims atlygintą žalą nustatoma šio straipsnio šeštojoje dalyje nurodytoje sutartyje.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu gali būti skiriamas pavaduojantis notaras ne ilgesniam kaip trisdešimties dienų terminui. Jei, pasibaigus šiam terminui, pavaduojamasis notaras ir toliau negalės eiti savo pareigų, skiriamas notaro atstovas. Pavaduojančiam notarui pavedama aptarnauti notaro, laikinai negalinčio eiti notaro pareigas, veiklos teritoriją, nustatytą pagal šio įstatymo 6 straipsnį. Notaro pavadavimas įforminamas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu. Notaras gali pavaduoti tik vieną notarą. Pavadavimo metu pavaduojamasis notaras negali atlikti notarinių veiksmų. Pavaduojantis notaras pavadavimo metu savo vardu ir lėšomis atlieka notarinius veiksmus, susijusius su pavaduojamojo notaro veiklos teritorijoje atsiradusiu palikimu, taip pat su pavaduojamojo notaro sudarytų dokumentų, saugomų pavaduojamojo notaro biure, išdavimu šio įstatymo 14, 38 ir 39 straipsniuose nustatyta tvarka. Pavadavimo metu pavaduojantis notaras notarinius veiksmus atlieka savo notaro biure. Pavaduojamasis notaras ir pavaduojantis notaras raštu susitaria dėl pavaduojamojo notaro veiklos metu sudarytų dokumentų naudojimo pavadavimo metu.(bmp.dokumentas (lenteles) išsaugotas notariato teisėje)3 TEMA. NOTARO VEIKLOS REGLAMENTAVIMAS IR PRIEŽIŪRAJau žinote, kaip notaru tapti, tad kitas nuoseklus žingsnis – išmanyti, kaip organizuoti pačią notaro veiklą. Būtų paprasta, jei vos paskirti į pareigas pradėtumėte vykdyti notarinius veiksmus (jiems skirtos 7, 8 ir 10 temos), tačiau prieš tai derės imtis kai kurių organizacinių priemonių, pvz., pasirūpinti patalpomis notaro biurui, nusisamdyti darbuotojų, užtikrinti tinkamą dokumentų tvarkymą, ką jau kalbėti, kad nebegalėsite imtis veiklos, kuri nesuderinama su notaro darbu. Notaras – ne komercinė įmonė, tad prekybos vadybos metodų čia ne visada pritaikysi, antai bandydamas pritraukti daugiau klientų į savo biurą per reklamą televizijoje ar spaudoje. LR Notariato įstatymu, Teisingumo ministro įsakymais, Notarų Rūmų statutu, Notarų garbės (etikos) kodeksu notaro veikla bei jos priežiūra yra gana išsamiai reglamentuotos.3.1. NOTARŲ VEIKLOS PRIEŽIŪRA1. Notarų garbės teismas:Tikslas: Nagrinėti notarų profesinės etikos ir tarnybinių nusižengimų bylas.Sudėtis: 5 notarai, iš kurių du renkami Notarų rūmų susirinkime, du skiria teisingumo ministras, vieną – Aukščiausiojo Teismo pirmininkas.Iniciatoriai: Teisingumo ministras, Notarų rūmų prezidiumas.Kriterijai: Notariato įstatymo, teisingumo ministro patvirtintų teisės aktų, notarų garbės (etikos) kodekso pažeidimo pobūdis; notaro kaltės laipsnis; pažeidimo padarymo aplinkybės; galiojančios notarui paskirtos drausminės nuobaudos; negali būti nagrinėjamas klausimas, susijęs su notarinio veiksmo esme; negali būti vertinamas notarinio veiksmo teisėtumas.Priimami sprendimai: Išteisinti; pasitenkinti drausmės bylos svarstymu; nutraukti drausmės bylą, jei praleistas šios bylos iškėlimo terminas; įpareigoti viešai atsiprašyti nukentėjusįjį arba notaro biuro kolektyvą; pareikšti jam pastabą; pareikšti jam papeikimą; pareikšti jam griežtą papeikimą; uždrausti profesinę veiklą iki trijų mėnesių; pasiūlyti Teisingumo ministrui atleisti jį iš pareigų.Apskundimas: Skundžiamas apygardos administraciniam teismui.2. Notarų atestavimo komisija:Tikslas: Skatinti notarus kelti savo kvalifikaciją, sąžiningai atlikti notaro

pareigas; patikrinti notarų kvalifikaciją ir tinkamumą pareigoms.Sudėtis: 5 notarai, kuriuos skiria Notarų rūmų prezidiumas.Iniciatoriai: Teisingumo ministras; Notarų rūmų prezidiumas; notarų garbės teismas.Kriterijai: kvalifikacija; pareigingumas; asmeninės savybės; negali būti nagrinėjamas klausimas, susijęs su notarinio veiksmo esme; negali būti vertinamas notarinio veiksmo teisėtumas.Priimami sprendimai: Tinka eiti notaro pareigas; tinka eiti notaro pareigas su sąlyga, jeigu pašalins notarų atestacijos komisijos nurodytus darbo ir profesinės etikos trūkumus; netinka eiti notaro pareigų.Apskundimas: Notarų atestacijos komisijos nutarimai skundžiami Notarų rūmų prezidiumui; notarų rūmų prezidiumo nutarimai dėl notarų atestavimo skundžiami teisingumo ministrui; teisingumo ministro sprendimas dėl notarų atestacijos komisijos nutarimo skundžiamas teismui.3. Teisingumo ministro paskirti asmenys:Tikslas: Atlikti notarų veiklos tarnybinę priežiūrą.Sudėtis: Teisingumo ministro paskirti Teisingumo ministerijos valstybės tarnautojai.Iniciatoriai: Teisingumo ministras.Kriterijai: reikalavimai notarų biurams; reikalavimai notarų darbo laikui; asmenų priėmimo organizavimas; notarinio registro, tvirtinamųjų įrašų ir notarinių liudijimų formų pildymo taisyklių laikymasis; savo veikloje sudarytų dokumentų parengimas, tvarkymas, saugojimas ir naudojimas; negali būti nagrinėjamas klausimas, susijęs su notarinio veiksmo esme, negali būti vertinamas notarinio veiksmo teisėtumas.Priimami sprendimai: Surašomas notaro veiklos patikrinimo aktas, kuriame nurodomi tikrinimo metu konstatuoti notaro veiklos pažeidimai, trūkumai bei nurodymai, pasiūlymai, rekomendacijos bei priemonės pažeidimams ar trūkumams pašalinti; teisingumo ministras turi teisę reikalauti atlikti neeilinę notaro atestaciją ar iškelti notarui drausmės bylą.Apskundimas:4. Notarų rūmų prezidiumo komisija personalo klausimais:Tikslas: Išanalizuoti ir apibendrinanti gautus pareiškimus ir skundus, bei pateikti pasiūlymus Notarų rūmų prezidiumui ir susirinkimui; nagrinėti klausimus dėl fizinių ir juridinių asmenų skundų, pareiškimų, pasiūlymų ir informacijų dėl notarinių veiksmų atlikimo; svarstyti klausimus, susijusius su naujų notarų ir asesorių reikalingumu, jų priėmimu į darbą ir teikti pasiūlymus dėl jų priėmimo; teikti siūlymus ir išvadas Notarų rūmų prezidiumui dėl svarbių notarų darbo klausimų.Sudėtis: 5 notarai, renkami po vieną iš apygardos (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio).Iniciatoriai: Notarų rūmų prezidiumas; fiziniai ar juridiniai asmenys; teismo, prokuratūros, tardymo ar kitų organų pareiškimai.Kriterijai: Notariato įstatymo, Notarų rūmų statuto, Teisingumo ministerijos nutarimų ir rekomendacijų, Notarų rūmų prezidiumo nutarimų, Garbės (etikos) kodekso, kitų teisės aktų pažeidimas vykdant notaro veiklą; negali būti nagrinėjamas klausimas, susijęs su notarinio veiksmo esme, negali būti vertinamas notarinio veiksmo teisėtumasPriimami sprendimai: Apsiriboti prasižengusio notaro svarstymu komisijos pasėdyje (apsiriboti pokalbiu); įspėti notarą; kreiptis į Notarų rūmų prezidiumą dėl notaro svarstymo jame.Apskundimas: Komisijos sprendimai gali būti apskundžiami Notarų rūmų prezidiumui.5. Notarų rūmų prezidiumas:Tikslas: Kontroliuoti, kad notarai sąžiningai atliktų savo pareigas; reikalauti iš notarų informacijos apie atliktus notarinius veiksmus; kontroliuoti, kaip notarai organizuoja notarų biurų darbą, laikosi profesinės etikos reikalavimų; kontroliuoja, kaip notarai tvarko ir saugo savo profesinės veiklos metu sudaromus dokumentus; vykdyti visas kitas įstatymuose numatytas funkcijas, nepriskirtas išimtinei susirinkimo kompetencijai.Sudėtis: Prezidentas, viceprezidentas ir 6 nariai.Iniciatoriai: Fiziniai ar juridiniai asmenys; teisingumo ministerija; kitos teisėsaugos

institucijos; notarų rūmų prezidiumo komisija personalo klausimais; pats Notarų rūmų prezidiumasKriterijai: Notariato įstatymo, Notarų rūmų statuto, Teisingumo ministerijos nutarimų ir rekomendacijų, Notarų rūmų prezidiumo nutarimų, Garbės (etikos) kodekso, kitų teisės aktų pažeidimas vykdant notaro veiklą; negali būti nagrinėjamas klausimas, susijęs su notarinio veiksmo esme, negali būti vertinamas notarinio veiksmo teisėtumas.Priimami sprendimai: Iškelti notarui drausmės bylą; paskirti neeilinę atestaciją; perduoti svarstyti Notarų rūmų prezidiumo komisija personalo klausimais; apsiriboti svarstymu; įspėti notarą; kita.Apskundimas: Skundžiama Notarų rūmų susirinkimui.Teisingumo ministras gali sustabdyti notaro įgaliojimus, notarui iškėlus drausmės bylą, taip pat jeigu notaras įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką.3.2. PASTEBĖJIMAI APIE NOTARO ATLYGINIMĄ UŽ NOTARINIUS VEIKSMUSKalbant apie tarifus už notarinių veiksmų atlikimą, derėtų pažymėti, kad:

notarui tenka visiška atsakomybė (jis atsako visu savo turtu) ir šios atsakomybės vertė visuomet yra didesnė, nei suma, kuriai notaras yra apsidraudęs. Be to, Lietuvoje neįmanoma apsidrausti didesnei nei 500000 Lt. sumai, taip pat neįmanoma apdrausti konkretaus notarinio veiksmo, kas yra numatyta kitose valstybėse;

notaras padengia nuostolius dėl savo neatėjimo į darbą, ypač kai priežastys – liga ar šeimos reikalai;

notaras neturi mokamų atostogų; notaras turi pasirūpinti savo pensija;

kvalifikacijos kėlimas – būtinas, o kartais ir privalomas – savo lėšomis; notaras padengia visas savo biuro išlaikymo išlaidas;

notaras suteikia darbo nemažai žmonių ir rūpinasi jaunimo kvalifikacijos kėlimu; notaras yra vienas iš geriausių mokesčių mokėtojų;

notaras, vykdydamas savo funkcijas, padeda įgyvendinti ir valstybės funkcijas, pavyzdžiui, surinkti mokesčius (notaras perduoda duomenis Valstybinei mokesčių inspekcijai apie notarinius veiksmus, kurie gali būti apmokestinimo objektu), kovoti su pinigų plovimu (perduoda duomenis apie įtartinus sandorius).

Beje, Teisės institutas atliko mokslinį tyrimą „Atlyginimo už notarų teikiamas paslaugas dydžio nustatymas ES valstybėse", kurio pagrindiniai postulatai yra tokie:

notarai yra valstybės įgalioti asmenys, todėl vykdo valstybės funkciją, todėl jų veiklai negalima besąlygiškai taikyti principų, leidžiančių įgyvendinti laisvą konkurenciją, t. y. pasirinkti tarifus;

lotyniškosios tradicijos notariato valstybėse dažniausiai atlyginimo dydis nustatomas nurodant fiksuotą sumą, proporcinį dydį arba mažiausią (didžiausią) dydį (žirklės) (Italija, Belgija, Lietuva, Latvija, Liuksemburgas, Vokietija ir kt.);

nustatydami konkretaus atlyginimo už atliekamus veiksmus dydį, visose valstybėse notarai turi tinkamai atsižvelgti į konkretaus atvejo aplinkybes, atliekamo veiksmo piniginę vertę (o pagal tai ir į notaro atsakomybes riziką), apimtį, sudėtingumą bei atsakomybę, bei taikyti vienodus įkainius.

Šiuo metu pagal LR Notariato įstatymą notaro atlyginimo už atliekamus notarinius veiksmus ir teikiamas technines paslaugas dydį nustato Teisingumo ministras, suderinęs su Finansų ministerija ir gavęs Notarų rūmų Prezidiumo pritarimą. Teisingumo ministro įsakymu nuo 2007 m. balandžio 12 d. nustatyti nauji dydžiai, tiesa, 2007 m. birželio 15 d. įsigaliojo ir daugiau pakeitimų. Saugiklis, kad tarifai būtų stabilūs yra tai, jog įtvirtinta nuostata, kad jie gali būti peržiūrimi kiekvienais kalendoriniais metais (LR Teisingumo ministro 1996 m. rugsėjo 12 d. įsakymo Nr. 57 2007 m. balandžio 3 d. LR Teisingumo ministro įsakymo Nr. 1R-132 redakcijos pastabų 12 punktas).4 TEMA. NOTARO ATSAKOMYBĖ

Dažnas teisės studentas svajoja apie notaro veiklą, nes mano, kad jo laukia didžiulis atlyginimas ir puikiai materialiai užtikrintas gyvenimas. Tačiau rečiau

susimąsto, kiek atsakingas notaro darbas. Neišvengiama atvejų, kuomet dėl notaro, jo atstovo ar jo biuro darbuotojų kaltų veiksmų atsiranda žala klientui ir tenka ją atlyginti. Taip, notarų profesinės civilinės atsakomybės draudimas gelbsti, tačiau žala kartais gali kelissyk viršyti draudimo išmoką. O juk notaras atsako asmeniškai ir neribotai. Ne veltui notarui keliami aukštos kvalifikacijos reikalavimai, nes net nepakankamas atidumas, klaida yra reikšmingas nustatinėjant kaltę, o tai lemia, kad jo atsakomybė įmanoma esant net mažiausiam nukrypimui nuo notarų veiklos taisyklių. Už LR Notariato įstatymo, teisingumo ministro patvirtintų teisės aktų, susijusių su notarų veikla, ir Notarų garbės (etikos) kodekso pažeidimus notarui gresia drausmės byla, o už kitų įstatymų ar teisės aktų pažeidimus, padarytus atliekant notarinius veiksmus, už kuriuos taikoma baudžiamoji ar administracinė atsakomybė, notaras atsako kaip valstybės pareigūnas.4.1. NOTARO ATSAKOMYBĖS DUALISTINĖ PRIGIMTIS. PAGRINDAI, SĄLYGOJANTYS NOTARO ATSAKOMYBĘ REGLAMENTUOJANČIŲ NORMŲ DUALIZMĄ

Valstybė, suteikdama gyventojams atitinkamas teises ir laisves, turi ne tik užtikrinti, kad jos būtų realiai įgyvendintos, bet ir reglamentuoti negatyvias pasekmes, kurios kyla už įstatymų, teisės norminių aktų bei sutarčių nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Tuo tikslu valstybė numato teisinę atsakomybę už tokius pažeidimus. Teisinėje literatūroje pateikiama gan daug ir įvairių teisinės atsakomybės sampratų. Galima būtų paminėti:

Teisinė atsakomybė – tai teisės subjektų įsipareigojimas ir teisinis jų įpareigojimas naudotis leidimais (teisėmis) vykdant atitinkamas pareigas, kartu nurodymas, kad tokių pareigų nevykdymas virs teisių praradimu ar susiaurinimu.

Teisinė atsakomybė civilinės teisės literatūroje apibūdinama „kaip prievolė, atsirandanti pažeidus teisės saugomą viešąjį arba privatų interesą. Viena šios prievolės šalis (pažeidėjas) už padarytą teisės pažeidimą gali ir privalo patirti įstatyme numatytų sankcijų taikymo poveikį, o kita prievolės šalis (valstybė, nukentėjusysis) turi teisę taikyti šias sankcijas arba teisę reikalauti, kad jas taikytų atitinkamos valstybinės ar visuomeninės institucijos (teismas, arbitražas).

Priklausomai nuo teisės šakos normos pažeidimo bei teisės pažeidimo pobūdžio ir jo reikšmingumo, teisinė atsakomybė yra klasifikuojama į rūšis:Administracinė atsakomybė; Baudžiamoji atsakomybė; Civilinė atsakomybė; Drausminė atsakomybė ir kt.;

Notaro atsakomybės dualistinė prigimtis (dualizmas – lot. dualis – dvejopas, dvigubas), pasireiškia tuo, jog notaro teisinė atsakomybė yra sudvejinta. Notarui už tą patį pažeidimą atliekant profesinę veiklą, gali būti taikomos įvairios teisinės atsakomybės rūšys. Tačiau, jeigu už padarytą pažeidimą taikoma administracinė arba baudžiamoji atsakomybė, notaras atsako kaip valstybės pareigūnas (Notariato įstatymo (toliau – NĮ) 16 str. 2 d.), o už tuo pažeidimu padarytą žalą – atsako ne kaip valstybės pareigūnas, o kaip privatus asmuo. Be to, notaras dar asmeniškai atsako už notaro atstovo ir biuro darbuotojų kaltais veiksmais padarytą žalą (NĮ 16 str. 1 d.). Notaras yra įgaliotas valstybės asmuo, bet Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str. nustatyta atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, notarui netaikoma ir valstybė patirtos žalos neatlygina, nes notaras neatlieka viešojo administravimo funkcijų.

Atkreiptinas dėmesys, kad įvykus notariato reformai, notarai privalo drausti savo civilinę atsakomybę ir atsitikus draudiminiam įvykiui, žalą turės kompensuoti draudimo įmonė (draudikas) arba tam tikrais atvejais abu kartu. Apie tai smulkiau kitame poskyryje ,,Notarų profesinės civilinės atsakomybės draudimas“.4.2. CIVILINĖ NOTARO ATSAKOMYBĖ

Civilinė atsakomybė yra viena iš teisinės atsakomybės rūšių. Ji taikoma asmenims už civilinių teisinių pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą, taip pat – už padarytą žalą. CK XXII skyrius reglamentuoja civilinę atsakomybę, o 6.245 str. pateikia civilinės atsakomybės apibrėžimą:

Page 6: notariato teisė (mru)

„Civilinė atsakomybė – turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius)“.

Civilinė atsakomybė, atsižvelgiant į atsiradimo pagrindus yra dviejų rūšių: sutartinė ir nesutartinė (arba deliktinė).

Notaro civilinę atsakomybę vykdant profesinę veiklą reikėtų priskirti deliktinei civilinei atsakomybei, nes ji atsiranda kai nėra sutartinių santykių tarp šalių (pvz.: notaro ir asmenų, besikreipiančių atlikti notarinius veiksmus).

Civilinei atsakomybei atsirasti ir taikyti ją notarui yra būtinos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė, žala ir nuostoliai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) nagrinėjo nemažai civilinių bylų, kuriose buvo analizuojami notaro civilinės atsakomybės klausimai. Paminėtina viena pirmųjų nutarčių 1999 m. rugsėjo 27 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/99 L.Kazlauskienė v. Vilniaus m. 12-jo notarų biuro notarė D. Jungevičienė ir Lietuvos – Vokietijos draudimo įmonė UAB „Drauda”. Šioje nutartyje kolegija akcentavo, kad notaro civilinę atsakomybę (kompensacinio pobūdžio) lemia bet kuri, net ir pati lengviausia kaltės forma – nepakankamas atidumas, klaida. Todėl nustatinėdami notaro civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindus, teismai turi nustatinėti ne tik tyčios ar neatsargumo, bet ir kitokias nusižengimo formas, kurias nulemia būtent profesinės veiklos specifika. Vėliau LAT kitose nutartyse pažymėjo, kad negalima suabsoliutinti notarų kaltės, jų civilinės atsakomybės, notarams turi būti keliami realūs, įmanomai įgyvendinti reikalavimai, būtina nustatyti, kokius kaltus veiksmus notaras atliko, vykdydamas jam pavestas funkcijas; jeigu notaras įrodo, kad atliko viską, tai reiškia, kad notaras kaltę paneigė. ( Civilinės bylos Nr. 3K-7-127/2003; 3K-3-11/2004; 3K-3-295/2006.)

Notaro civilinė atsakomybė taip pat turi savo specifiką. Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad notaras atsako ne tik už savo kaltais veiksmais fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą atliekant savo pareigas, bet ir už notaro atstovo ir biuro darbuotojų kaltais veiksmais padarytą žalą.

Taigi, remiantis NĮ 16 str. notaro civilinė atsakomybė gali būti ne tik asmeninė, bet ir griežta (CK 6.248 str. 1 d.). Toks pats civilinės atsakomybės režimas yra taikomas didesnio pavojaus šaltinio valdytojui, statinio savininkui (valdytojui), naminių gyvūnų savininkams (valdytojams).4.3. MIŠRŪS NOTARO ATSAKOMYBĖS ATVEJAI

Notaro, kaip valstybės įgalioto asmens atlikti valstybės pavestas funkcijas, atsakomybė pažeidus kelių teisės šakų reglamentuojamus santykius taip pat gali būti įvairi.

Remiantis NĮ 16 str. galime teigti, kad už įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimus bei padarytą žalą vykdant notaro profesinę veiklą notarui gali būti taikoma baudžiamoji, administracinė ar civilinė atsakomybė. Drausminės atsakomybės ypatumai numatyti NĮ 71; 101; 102 str.4.4. NOTARO CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS POBŪDIS

Civilinės atsakomybės pobūdis visada yra turtinis. Tai, galime sakyti, esminis požymis, kuris leidžia civilinę atsakomybę atriboti nuo kitų teisinės atsakomybės rūšių.

Civilinė teisinė atsakomybė sukelia tik neigiamas turtines pasekmes asmeniui (skolininkui), kuris padarė žalą. Skolininkas netenka turto, nes ,,kreditorius gauna atitinkamą turtinį ekvivalentą“. Jokių kitų sankcijų prieš skolininką taikant civilinę atsakomybę negalima imtis (pvz.: apriboti skolininko laisvę ar taikyti kitokias bausmes).

Reikia pažymėti, kad notaras padarytą žalą klientui privalo atlyginti visiškai, išskyrus atvejus kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą civilinę atsakomybę (CK 6.251 str. 1 d.). Turi būti atlyginti tiesioginiai ir netiesioginiai nuostoliai, negautos pajamos, neteisėtai gauta nauda, protingos išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu, nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka ir kita. (CK 6.249 str.).

4.5. NOTARŲ PROFESINĖS CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS DRAUDIMAS

Įvairių profesijų asmenų teisinė atsakomybė už netinkamą savo profesinių pareigų vykdymą teisinėje literatūroje yra vadinama- profesine atsakomybe. Siekiant apsisaugoti nuo galimai padarytų nuostolių atlyginimo, vykdant profesinę veiklą, susiklostė patirtis apdrausti profesinę civilinę atsakomybę. Šia draudimo sutartimi „siekiama sumažinti atlygintinos žalos neigiamus padarinius atsakingo už žalą asmens turtinei padėčiai“. Beveik taip pat yra akcentavęs ir LAT nutartyje Nr. 3K-7-115/2006 pabrėždamas, kad civilinės atsakomybės draudimo esmė yra įstatymo nustatyta tvarka perkelti vieno asmens – padariusio žalą – civilinę atsakomybę kitam asmeniui – už ją atsakingam pagal sutartį.

NĮ 61 str. yra imperatyviai nustatyta, kad notaras atlikti notarinius veiksmus gali tik tuomet, kai yra apdraustas notarų profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

Notarų profesinės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą detaliai reglamentuoja Notarų profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklės, kurios įsigaliojo 2003 m. liepos 1 d. Taisyklėse yra nustatytos notarų profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygos, draudimo sutarties šalių – draudiko ir draudėjo – ikisutartinės bei sutartinės teisės ir pareigos, apdraustojo teisės ir pareigos.

Reikia pažymėti, kad notaras privalomuoju draudimu draudžiasi ne pats asmeniškai sudarydamas draudimo sutartį su draudiku. Draudimo sutartį su draudimo įmone sudaro Lietuvos notarų rūmai, kurie šiuose draudimo teisiniuose santykiuose yra draudėjas. Notaras yra apdraustasis. Tačiau notaras gali pats asmeniškai dar papildomai apdrausti savo profesinę civilinę atsakomybę už fiziniams ir juridiniams asmenims padarytą žalą.

NĮ 62 str. nustatyta ir minimali privalomojo draudimo suma, kuri yra 100 000 Lt. Atkreiptinas dėmesys, kad draudimo sutartyje nustatyta suma yra ta pati kiekvienam draudiminiam įvykiui per draudimo sutarties terminą. Jeigu sutarties galiojimo metu atsitinka keli draudiminiai įvykiai, sutartinė draudiminė prievolė galioja visai sutartyje sulygtai sumai ir nėra išskaičiuojamos sumos, kurios jau išmokėtos pagal prieš tai buvusį draudiminį įvykį. Reikia pažymėti, kad NĮ 62 str. 1 d. nustato notarų profesinės civilinės atsakomybės išskaitą. Klientams padaryta žala, vykdant notaro profesinę veiklą, neviršijanti 1000 Lt., nėra išvis privalomai draudžiama.

Nagrinėjant notarų profesinės civilinės atsakomybės draudimą, svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kada civilinės atsakomybės draudimas nėra taikomas – tuomet, kai įvyksta nedraudiminiai įvykiai, kurie nustatyti Taisyklių 10 punkte:

1. notaro, jo atstovo ar notaro biuro darbuotojo veiksmai (veikimas, neveikimas), kuriais padaryta neturtinė žala, jeigu draudimo sutartyje nenustatyta kitaip; 2. tyčiniai notaro, jo atstovo ar notaro biuro darbuotojo veiksmai, kuriais padaryta žala, išskyrus tuos atvejus, jeigu tyčiniai veiksmai ar neveikimas yra socialiai vertingi (būtinoji gintis, pilietinės pareigos atlikimas ir kita); 3. veika, kuria padaryta žala, užtraukianti notarui, jo atstovui ar notaro biuro darbuotojui baudžiamąją atsakomybę; 4. draudėjo, notaro, jo atstovo ar notaro biuro darbuotojo ar trečiųjų asmenų veiksmai, kuriais siekiama neteisėtai gauti draudimo išmoką; 5. bet kokia veika, nesusijusi su notaro profesine veikla; 6. notaro, jo atstovo ar notaro biuro darbuotojo veiksmai, sukėlę žalą, padaryti apsvaigus nuo alkoholio, narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų; 7. žala, tiesiogiai ar netiesiogiai sąlygota toliau nurodytų įvykių arba su jais susijusi, neatsižvelgiant į tai, kad žalos (nuostolių) atsiradimui ar jos (jų) dydžiui galėjo turėti įtakos kitos priežastys ir aplinkybės: 7.1. žala, padaryta karu, agresija, priešiškais užsienio jėgų veiksmais, karinio pobūdžio veiksmais (neatsižvelgiant į tai, ar karas buvo paskelbtas), pilietiniu karu, maištu, revoliucija, sukilimu, vidaus neramumais, pasiekusiais sukilimo, karinės arba neteisėtos jėgos panaudojimo mastą; 7.2. žala, padaryta bet kokio pobūdžio teroristiniu aktu (pavojaus daugelio žmonių gyvybei ar sveikatai, turtui

arba infrastruktūros objektams sukėlimu panaudojant arba grasinant panaudoti jėgą, pvz., sprogdinant, padegant, paskleidžiant radioaktyviąsias, biologines ar chemines kenksmingąsias medžiagas, preparatus ar mikroorganizmus ir panašiai, siekiant politinių, religinių, ideologinių ar etninių tikslų, taip pat paveikti ar įbauginti vyriausybę ir (ar) visuomenę ar jos dalį). (LR Vyriausybės 2003 m. gegužės 8 d. nutarimas Nr. 580 Dėl notarų profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių patvirtinimo // Valstybės žinios, 2003, Nr. 47-2079.)4.6. BAUDŽIAMOJI IR ADMINISTRACINĖ NOTARO ATSAKOMYBĖ

Baudžiamoji atsakomybė yra griežčiausia iš teisinės atsakomybės rūšių, nes taikomos sankcijos apriboja asmenų teises bei laives ir yra skiriamos už nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus.Jeigu notaras, vykdydamas profesinę veiklą, pažeidžia įstatymus ar kitus teisės aktus ir už padarytą pažeidimą gali būti taikoma administracinė arba baudžiamoji atsakomybė, tai notaras atsako kaip valstybės pareigūnas (NĮ 16 str. 2 d.). Tokį teisinį statusą sąlygoja tai, kad notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis jam pavestas funkcijas ir užtikrinantis civilinės apyvartos stabilumą. Taigi, notaras, atlikdamas notarinius veiksmus savo kompetencijos ribose, turi deleguotos jam valstybinės valdžios funkcijų.

Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) specialioje dalyje XXXIII skyriuje numatyti nusikaltimai ir nusižengimai valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams. Atsakyti už šiuos pažeidimus gali tik asmenys, kurie yra valstybės tarnautojai. Anksčiau minėtame BK skyriuje pareigūno sąvoka nevartojama ir notaras už tokius teisės pažeidimus atsakys ne kaip pareigūnas, o kaip valstybės tarnautojas. Valstybės tarnautojų samprata pateikta BK 230 str. 3 d. Valstybės tarnautojui prilyginamas fizinis asmuo, kuris dirba bet kokioje valstybinėje, nevalstybinėje ar privačioje įstaigoje, įmonėje ar organizacijoje ar verčiasi profesine veikla ir turi atitinkamus administracinius įgaliojimus arba turi teisę veikti šios įstaigos, įmonės ar organizacijos vardu, ar teikia viešąsias paslaugas.

Administracinė atsakomybė – savarankiška teisinės atsakomybės rūšis, taikoma administracinio proceso teisės normų nustatyta tvarka administracinius teisės pažeidimus padariusiems fiziniams ir juridiniams asmenims, skiriant jiems įstatymų numatytas administracines nuobaudas, kuriomis siekiama užtikrinti teisinę tvarką įgyvendinant valstybinį valdymą.

Asmuo, kuris padarė administracinį teisės pažeidimą, yra laikytinas administracinio teisės pažeidimo subjektu. Jeigu notaras, vykdymas profesinę veiklą, padaro administracinį teisės pažeidimą, jis yra priskirtinas prie specialių subjektų rūšių, kadangi yra laikytinas pareigūnu. Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 14 str. yra nustatyta pareigūnų atsakomybė. Pažymėtina, kad specialaus subjekto (pareigūno) statusas turi būti paminėtas teisės normose, kurios numato administracinę atsakomybę už neteisėtas veikas.

Notaras už administracinius pažeidimus profesinėje veikoje gali atsakyti įvairiais atvejais. Paminėtini darbo įstatymų, darbo saugos ir darbo higienos norminių aktų pažeidimas (ATPK 41 str.), valstybinės kalbos nevartojimas raštvedyboje ir susirašinėjant šalies viduje (ATPK 914 str.), teisėtų prokuratūros pareigūnų reikalavimų nevykdymas (ATPK 1871 str.) ir pan.4.7. DRAUSMINĖ NOTARO ATSAKOMYBĖ

Tai viena iš teisinės atsakomybės rūšių, kuri gali būti taikoma notarui už teisės aktų pažeidimus. Notaro drausminė atsakomybė, priklausomai nuo teisės aktų pažeidimo pobūdžio, gali būti taikoma kartu su kitomis teisinės atsakomybės rūšimis arba atskirai.

Drausminę atsakomybę taiko tik specialus Lietuvos notarų rūmų organas – Notarų garbės teismas. Reikia pažymėti, kad Garbės teismas, išnagrinėjęs drausmės bylą, gali paskirti drausminio poveikio priemonę – pasiūlyti LR teisingumo ministrui atleisti notarą iš pareigų. Tai viena iš griežčiausių notarų drausminės atsakomybės sankcijų.

4.8. DRAUSMINĖS NOTARO ATSAKOMYBĖS PAGRINDAI

Notarui drausminė atsakomybė atsiranda ir drausmės byla gali būti iškelta tik už tam tikrų teisės aktų pažeidimus. Konkretūs teisės aktai yra išvardinti NĮ 71 str. ir šis sąrašas yra baigtinis. Drausmės byla gali būti iškelta, jeigu pažeidžiami:Notariato įstatymas; LR teisingumo ministro patvirtinti teisės aktai; Notarų garbės (etikos) kodeksas. Remiantis NĮ 101 str., Lietuvos notarų rūmų statuto 31 str., galima konstatuoti, kad drausmės byla notarui gali būti iškelta už:profesinės etikos pažeidimus: Notaras profesinę etiką gali pažeisti, jeigu nesilaiko normų, kurios išdėstytos Notarų garbės (etikos) kodekse (2000 m. kovo 25 d. redakcija). Antai, galime paminėti tokius pažeidimus: tvirtinamų sandorių ir dokumentų teisėtumo neužtikrinimas, užsiėmimas politine agitacija bei politine veikla vykdant profesines pareigas, nekorektiškas elgesys kliento atžvilgiu, nesąžininga konkurencija bei savo profesinės veiklos reklamavimas, nesąžiningas pajamų deklaravimas ir mokesčių nemokėjimas ir pan.;tarnybinius nusižengimus Notaras tarnybinį nusižengimą gali padaryti, kai įgyvendindamas jam deleguotas valstybės funkcijas pažeidžia Notariato įstatymo nuostatas, LR teisingumo ministro patvirtintus teisės aktus, notarų veiklą liečiančiais klausimais. Galime paminėti tokius tarnybinius nusižengimus: notarų veiklos principų (nepriklausomumo, objektyvumo ir kt.) pažeidimas, pagrindinių notarinių veiksmų atlikimo taisyklių (veiksmų atlikimo vietos, terminų, prasmės bei pasekmių išaiškinimo) nesilaikymas bei notarinių veiksmų atlikimo ypatumų (sandorio tvirtinimo ir registravimo ir pan.) pažeidimai.4.9. SUBJEKTAI, TURINTYS TEISĘ IŠKELTI NOTARUI DRAUSMĖS BYLĄ

Pagal NĮ 71 str. notaro drausminės atsakomybės taikymo procesas prasideda nuo drausminės bylos iškėlimo. Notarui iškelti drausmės bylą gali tik apibrėžtas ratas teisės subjektų. Tai gali padaryti:1)LR teisingumo ministras;2)Notarų rūmų prezidiumas.

Notarui drausminės bylos iškėlimo, jos nagrinėjimo, sprendimo klausimus detaliau reglamentuoja Notarų garbės teismo nuostatai (toliau – Nuostatai).

Notarų garbės teismo nuostatų 16 p. yra įtvirtinti senaties terminai, per kiek laiko gali būti iškelta drausmės byla. Taigi, drausmės byla iškeliama ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo nusižengimo paaiškėjimo dienos. Į šį laikotarpį nėra įskaitomas laiko tarpas, kuris buvo skirtas patikrinimui (revizijai); laikas kai notaras negalėjo eiti pareigų dėl atostogų, ligos ar kt. priežasčių. O jei nutraukiama baudžiamoji byla, - per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai institucija, turinti teisę iškelti notarui drausmės bylą, gavo nutarimą nutraukti bylą.

Nuostatų 17 p. nustatyta, kad pažeidimo ar nusižengimo paaiškėjimo diena yra diena, kai teisę iškelti notarui drausmės bylą turinčiai institucijai tapo žinoma apie notaro padarytą pažeidimą, nusižengimą arba kai buvo atliktas notaro veiklos tarnybinis patikrinimas.

Drausmės byla apskritai negali būti iškelta, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo daugiau kaip vieneri metai (Nuostatų 18 p.).

Tiek teisingumo ministro įsakymas, tiek prezidiumo nutarimas dėl drausmės bylos iškėlimo turi būti motyvuotas, kuriame išdėstyta bylos esmė ir nurodyti pagrindai drausmės bylai iškelti ir per penkias darbo dienas turi būti perduodamas Notarų garbės teismui.

Taigi, pagal Nuostatų 20 p. įsakyme ar nutarime turi būti nurodyta:1) drausmės bylos iškėlimo data; 2) notaro, kuriam iškelta drausmės byla, vardas, pavardė, notaro biuro, kuriame jis dirba, pavadinimas; 3) pažeidimo ar nusižengimo paaiškėjimo data; 4) pagrindas drausmės bylai iškelti (nustatytos pažeidimo ar nusižengimo aplinkybės ir jas patvirtinantys dokumentai ar kiti įrodymai); 5) teisės aktas (aktai), kurių reikalavimus (nuostatas) notaras yra pažeidęs savo veiksmais ar neveikimu;6) duomenys apie pranešimą notarui ir jo pateiktas paaiškinimas bei pridėti dokumentai.

Page 7: notariato teisė (mru)

4.10. GARBĖS TEISMAS, JO ĮGALIOJIMAI IR FORMAVIMO TVARKA

Notarų garbės teismo paskirtis – nagrinėti notarų drausmės bylas, kurios iškeltos dėl notarų profesinės etikos ir tarnybinių nusižengimų. Teismas savo veikloje vadovaujasi Notariato įstatymu bei Notarų garbės teismo nuostatais.

Teisės normų, reglamentuojančių notarų garbės teismo veiklą, yra Notariato įstatyme, Lietuvos notarų rūmų statute bei Notarų garbės teismo nuostatuose.

Notarų garbės teismas sudaromas iš 5 notarų, renkamų ar skiriamų trejiems metams, iš kurių:2 nariai renkami Notarų rūmų susirinkime; 2 narius skiria Teisingumo ministras; 1 narį skiria Lietuvos Aukščiausio Teismo pirmininkas.

Notarų garbės teismas veikia, jeigu yra išrinkta ar paskirta daugiau kaip pusė narių.

Nuostatų 6 p. nustato, kad Notarų garbės teismo veiklą užtikrina Lietuvos notarų rūmai. Pastarieji turi paskirti Notarų garbės teismo sekretorių, kuris ir aptarnaus Notarų garbės teismą. Notarų garbės teismo sekretorius negali būti notarų garbės teismo nariu.4.11. NUOBAUDOS SKYRIMAS NOTARUI

Pagal Nuostatų 40 p. Notarų garbės teismo sprendimas priimamas ir paskelbiamas tą pačią dieną, kai buvo išnagrinėta drausmės byla. Sprendimą turi sudaryti įžanginė, aprašomoji, motyvuojamoji ir rezoliucinė dalys.

Vadovaujantis NĮ 102 str. Notarų garbės teismas, išnagrinėjęs drausmės bylą, gali notarą:1) išteisinti; 2) pasitenkinti drausmės bylos svarstymu; 3) nutraukti drausmės bylą, jei praleistas šios bylos iškėlimo terminas; 4) įpareigoti viešai atsiprašyti nukentėjusįjį arba notaro biuro kolektyvą; 5) pareikšti pastabą; 6) pareikšti papeikimą; 7) pareikšti griežtą papeikimą; 8) uždrausti profesinę veiklą iki trijų mėnesių; 9) pasiūlyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui atleisti iš pareigų.

Notarų garbės teismo sprendimas per 14 dienų nuo įteikimo notarui gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Atkreiptinas dėmesys, kad notarų garbės teismo paskirta nuobauda galioja tik vienerius metus. Be to, teismas gali po šešių mėnesių nuo nuobaudos paskyrimo panaikinti paskirtąją nuobaudą. Tačiau notaras per tą laikotarpį turi sąžiningai atlikti pareigas ir padaryti atitinkamas išvadas po nuobaudos paskyrimo (Nuostatų 47, 48 p.).4.12. LIETUVOS NOTARŲ GARBĖS (ETIKOS) KODEKSAS

Pirmasis Lietuvos Respublikos notarų garbės (etikos) kodeksas buvo priimtas Notarų rūmų susirinkime 1994 m. balandžio 29 d., o pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija 2000 m. kovo 25 d.Notarų garbės (etikos) kodeksą sudaro 25 straipsniai, kurie taikomi ne tik notarams, bet ir notarų atstovams ir kandidatams į notarus (asesoriams).

Normas, kurios yra išdėstytos Garbės (etikos) kodekse galima sąlygiškai suskirstyti į: reguliuojančias notarų tarpusavio santykius (Pvz.: Notaras nereklamuoja savo profesinės veiklos, laikosi sąžiningos konkurencijos principų (6 str.); Notaras gerbia kolegų atminimą, padeda buvusiems notariato darbuotojams (21 str.); reguliuojančias notaro ir jo darbuotojų santykius (Pvz.: Notaras pagarbiai elgiasi su jam pavaldžiais darbuotojais (17 str.); reguliuojančias notaro ir kliento santykius (Pvz.: Notaras visada korektiškas kliento atžvilgiu ir bešališkas jo patarėjas (6 str.); Notaras laikosi žodžio, duoto klientui (12 str.); reguliuojančias notarų privatų gyvenimą (Pvz.: Notaras turi išlaikyti jo pareigoms deramą orumą, taip pat skatinti savo šeimos narius bei aplinkinius laikytis tų pačių normų (4 str.); Notaras privačiame gyvenime vengia bendrauti su abejotinos reputacijos asmenimis (22 str.). 4.13. EUROPOS NOTARŲ DEONTOLOGIJOS KODEKSASMotyvai Europos Sąjungos valstybių narių vidaus rinka, laisvas asmenų, kapitalo ir

nuosavybės judėjimas skatina nuolatinį mainų ir sutarčių, ypač tarptautinių sandorių, skaičiaus augimą.

Šių tarptautinių sandorių ir dokumentų įvairovė bei dažnumas paskatino Europos notarus ieškoti bendradarbiavimo būdų, siekiant suteikti vartotojams užtikrintą pagalbą ir patarimų tarptautinių sandorių atvejais.

Notaras, kaip valstybės įgaliotas asmuo, paklūsta jį paskyrusioje valstybėje galiojančioms teisinėms ir reglamentavimo normoms. Notaras, kaip nepriklausomas profesionalas, įpareigotas teikti patarimus šalims, privalo veikti tik pagal tos šalies, kuri jį paskyrė eiti notaro pareigas, deontologijos (profesinės etikos) taisykles.

Europos notariatai, lyginamuoju požiūriu išnagrinėję savo profesinės etikos normas, nusprendė nustatyti „Bendrąsias taisykles“.

Šiomis bendromis taisyklėmis nesiekiama pakeisti kiekvienos valstybės narės nacionalinių profesinių taisyklių, tačiau harmonizuoti tam tikrą notarinę praktiką sprendžiant tarptautinius klausimus.

Europos notarų deontologijos kodeksas patvirtina šios profesijos atstovų norą užtikrinti Europos vartotojui ta pačią apsaugą nacionaliniuose ir tarptautiniuose sandoriuose.Sąvokos Šiame kodekse vartojamos sąvokos turi tokią prasmę:"tarptautinis sandoris" - tai sandoris, turintis tarptautinių elementų, pavyzdžiui, sandorio nuosavybės buvimo vieta, pilietybė, gyvenamoji vieta arba nuolatinė sandorio šalių buvimo vieta, arba sandorio sudarymo vieta."savo šalies notaras" - tai notaras, kompetentingas atlikti notarinius veiksmus tik toje teritorijoje ir remiantis tik tos valstybės narės įstatymu."kitos šalies, arba užsienio šalies notaras" - tai notaras iš kitos valstybės narės, negu ta, kurioje atliekamas notarinis veiksmas.1. Notaras: Bendrosios taisyklės 1.1. Apibrėžimas

Europos Sąjungos notariatai nariai vienbalsiai patvirtino šį apibrėžimą 1990 m. kovo 22-23 d. Madride:

Notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, gavęs įgaliojimus iš savo valstybės valdžios tam, kad savo parengtiems dokumentams suteiktų autentiškumą, užtikrintų šių dokumentų saugojimą, suteiktų jiems tvirtinamąją ir vykdomąją galią.

Siekdamas užtikrinti savo veiklos nepriklausomumą, notaras veikia liberaliosios profesijos, kuriai priklauso visos juridinės veiklos, išskyrus ginčų nagrinėjimą, rėmuose.

Tiek patarimais, kuriuos jis nešališkai, bet aktyviai teikia sandorio šalims, tiek šio proceso rezultate parengdamas autentišką dokumentą, jis prisideda prie teisės įgyvendinimo ir prie teisinės apsaugos.

Visa tai yra gerai užtikrinama, nes notaras yra aukštos kvalifikacijos ir universitetinio išsilavinimo teisininkas, kuris tapo notaru, išlaikęs įvairias įskaitas, atlikęs praktiką ir laimėjęs konkursą. Notaras atlieka savo darbą, vadovaudamasis griežtomis kontrolės taisyklėmis ir nuolat prižiūrimas valstybinės valdžios institucijų. Notaras veikia tam tikroje geografinėje teritorijoje, kurioje jis teikia teisines paslaugas, tokiu būdu prisidėdamas prie sėkmingo teisinių paslaugų teikimo visoje jo šalies teritorijoje.

Galiausiai, notaro darbas užkerta kelią galimiems civiliniams ginčams, tokiu būdu prisidėdamas prie gero teisėsaugos administravimo.1.2. Bendrąsias taisykles sudaro: 1.2.1. Sąžiningumas ir moralinis dorumas vykdant savo pareigas

Notaras privalo laikytis sąžiningumo ir dorumo savo klientų, valstybės ir kolegų atžvilgiu.

Solidarumo pareiga yra tiek nacionaliniu, tiek ir tarptautiniu mastu.

Kai toje pačioje byloje bendradarbiauja užsienio notaras su tos šalies notaru, jie privalo remdamiesi galiojančiomis teisės normomis kartu ieškoti bendro sprendimo, tenkinančio sandorio šalių interesus.1.2.2. Nešališkumas ir nepriklausomumas

Notaras privalo visiškai nešališkai ir nepriklausomai konsultuoti klientą ir jo prašymu atlikti notarinį veiksmą.

Notaras turi atlikti savo darbą, kai jis yra to teisėtai prašomas, išskyrus jo šalies teisės aktuose numatytus draudžiamus atvejus.1.2.3. Konfidencialumas ir profesinė paslaptis

Notaras privalo būti konfidencialus su savo klientais, išlaikyti profesines paslaptis tokiomis sąlygomis, kurias numato kiekvienoje valstybėje narėje galiojantys teisės aktai.

Šių pareigų privalu laikytis ne vien tik notarams, bet ir jo artimiesiems ir bendradarbiams, tokiomis sąlygomis, kurias numato kiekvienoje valstybėje narėje galiojantys teisės aktai.1.2.4. Teisinė ir techninė kompetencija

Kiekvienos Europos Sąjungos šalies notariatų profesinės organizacijos organizuoja nuolatinį savo notarų mokymą.

Notaras privalo nuolat atnaujinti savo žinias, prižiūrėti ir skatinti savo kolegas kelti kvalifikaciją.1.2.5. Bendroji notarų reklama "Bendroji informacija vartotojo paslaugoms"

Individuali reklama yra draudžiama, išskyrus atvejus, kai ji yra leidžiama jo ir užsienio valstybės teritorijoje.

Kolektyvinę reklamą gali organizuoti Notarų taryba/Rūmai, ir, bendra tvarka, regioninės arba vietinės profesinės organizacijos, siekiant vartotojui suteikti būtiną informaciją.1.2.6. Pareigos ir pavadinimas

Notaras visuose savo dokumentuose, susirašinėjimo laiškuose ir, apskritai, visuose su profesine veikla susijusiuose dokumentuose, nurodo savo notaro pareigas, visus savo vardus ir pavardes, kuriems kompetentinga nacionalinė institucija buvo suteikusi leidimą eiti notaro pareigas, taip pat ir notaro biuro, į kurį notaras buvo paskirtas, adresas.

Notaras gali rašyti savo universitetinį išsilavinimo laipsnį.

Informaciją apie specializacijas galima nurodyti tik tuo atveju, jei to reikalauja priimančioji valstybė.1.2.7. Nusišalinimas ir pranešimas

Kai notaras įtaria, kad jo atliktas notarinis veiksmas gali būti panaudotas nusikalstamose veiklose, numatytose 1999 m. liepos 27 d. Profesinių asociacijų chartijoje, jis privalo atsisakyti atlikti šį veiksmą ir/ar, remiantis įstatymu, pranešti apie tai savo šalies kompetentingoms institucijoms.2. Notaro darbo sąlygos ir būdai ES valstybėje narėje

2.1. Laisvė pasirinkti notarą ir teritorinė kompetencija

Kiekvienas fizinis arba juridinis asmuo turi teisę pasirinkti notarą, prašyti jo patarimų ir pateikti jam tvirtinti dokumentus. Jis taip pat gali prašyti to notaro pagalbos bendradarbiaujant su jo gyvenamojoje teritorijoje kompetentingu notaru.

Kitos šalies notaras, kuris lydi savo klientą į užsienį, privalo kaip galima anksčiau įspėti toje teritorijoje kompetentingą kolegą notarą ir susitarti su juo dėl bendradarbiavimo.

Bet kuriuo atveju, tik toje teritorijoje kompetentingas notaras turi teisę atlikti notarinius veiksmus.2.2. Deontologijos taisyklių taikymas

Notaras, atlikdamas notariniu veiksmus tarptautinių sandorių atveju, taiko savo šalies teisę, sutinkamai su priimančiosios šalies teise ir šio kodekso taisyklėmis.2.3. Atlyginimas

Užsienio šalies notaras, kuris bendradarbiauja su toje teritorijoje kompetentingu notaru, privalo informuoti savo klientą apie savo paslaugų apimtis, išlaidas ir atlyginimus (apmokėjimą už paslaugas), remiantis galiojančiais teisės aktais, tačiau siekti, kad ši suma būtų kuo mažesnė.2.4. Garantijos

Notaras privalo apdrausti savo civilinę profesinę atsakomybę dėl savo šalyje ar kitoje valstybėje padarytos žalos.3. Taikymas ir užginčijimas

Visos šio Europos notarų deontologijos kodekso interpretavimo ar taikymo problemos ir visi tie atvejai, kurie nėra numatyti šiame kodekse, pateikiami Europos Sąjungos notariatų konferencijos prezidentui, išnaginėjus šį klausimą (problemą) nacionalinėje notariato

institucijoje, kuriai priklauso tokį klausimą iškėlęs notaras.4. Įsigaliojimas

Europos notarų deontologijos kodeksas turi būti ratifikuotas visų Europos Sąjungos notariatų konferencijos narių notariatų.

Ratifikaciniai raštai bus saugomi Europos Sąjungos notariatų konferencijos biure Briuselyje.

Europos notarų deontologijos kodeksas įsigalioja pirmąją sekančio mėnesio dieną po to, kai mažiausiai du notariatai deponuoja savo ratifikacinius raštus. Bet kurio kito signataro šalyje šis kodeksas įsigalioja pirmąją sekančio mėnesio po ratifikacinių raštų deponavimo dienos.

P.S. Kodeksas buvo priimtas 1995 m. vasario 3-4 d. Neapolyje vykusioje Generalinėje asamblėjoje, pakeistas 1995 m. spalio 20-21 d. vykusioje Graco Asamblėjoje ir 2000 m. kovo 17-18 d. Briuselio Asamblėjoje, ir ratifikuotas Vokietijos, Belgijos, Ispanijos, Prancūzijos, Italijos, Liuksemburgo ir Olandijos.5 TEMA. NOTARIATO ORGANIZACINĖ STRUKTŪRA

Įprasta, kad notaras savo biure dirba vienas ar padedamas kelių biuro darbuotojų, tačiau visi notarai vieningai priklauso Notarų rūmams. Penktosios temos tikslas – atskleisti notariato organizacinę struktūrą bei kai kuriuos notarų savivaldos aspektus, akcentuoti notariato narystę Tarptautinėje lotyniškojo notariato sąjungoje (UINL) ir Europos Sąjungos notariatų konferencijoje CNUE), siekiant stiprinti notarinę veiklą, propaguoti lotyniškojo notariato principus, plėsti profesinius ryšius ir bendradarbiavimą.

Tarptautinė notariato sąjunga International Union of Notaries (UINL) 1948 m. spalio 2 d. Argentinos sostinėje Buenos Aires notaro Jose Adriin Negri iniciatyva šios organizacijos I-ame kongrese buvo įkurta Tarptautinė lotyniškojo notariato sąjunga (vėliau pervadinta į Tarptautinę notariato sąjungą). Tai nevyriausybinė organizacija, vienijanti šalis, kurių notariatai priklauso lotyniškojo notariato sistemai, t.y. pagrįsta romanų-germanų teise. Šiandien ši organizacija vienija per 75 Europos, Amerikos, Azijos ir Afrikos regionų valstybių notariatus. Europos regione tai: Albanija, Andora, Armėnija, Austrija, Belgija, Bulgarija, Kroatija, Čekija, Estija, Prancūzija, Vokietija, Graikija, Vengrija, Italija, Latvija, Lietuva, J.Karalystė, Liuksemburgas, Makedonija, Malta, Moldova, Monakas, Nyderlandai (Olandija), Lenkija, Portugalija, Rumunija, Rusija, San Marinas, Slovakija, Slovėnija, Ispanija, Šveicarija, Turkija ir Vatikanas. UINL struktūrą sudaro prezidentas ir 5 vice-prezidentai pasaulio regionams (Europai, Azijai, Afrikai, Šiaurės, Centrinei Amerikai ir Karibams, Pietų Amerikai), iždininkas, Nuolatinė Taryba, Finansinės priežiūros taryba, įvairios komisijos ir darbo grupės. Tarptautinė lotyniškojo notariato sąjunga sukurta notarinei veiklai skleisti, koordinuoti ir plėtoti tarptautiniu mastu, remiantis tarptautiniu bendradarbiavimu garantuoti notariato svarbą ir nepriklausomumą, siekti geriau aptarnauti pavienius žmones ir bendruomenes. UINL notarai garantuoja klientams juridinį saugumą ir sutarties laisvę, taip pat jie yra ir nepriklausomi, nešališki teisininkai ir patarėjai.Ypatinga Sąjungos veiklos sritis yra tarptautinių kongresų organizavimas. Kas trejus metus kiekvieną kartą skirtingame kontinente susirenka viso pasaulio notariatų atstovai, kurie įvairiose komisijose svarsto aktualius notarų profesinės veiklos klausimus. XXV-asis Tarptautinės notariato sąjungos kongresas vyks 2007 m. spalio 3-6 d. Madride (Ispanija). Dabartinis UINL prezidentas – Not. Dr. Eduardo Gallino.

Lietuvos notariatas vienas pirmųjų iš Baltijos šalių 1994 m. vasario 11 d. buvo priimtas į Tarptautinę lotyniškojo notariato sąjungą. UINL rėmuose taip pat veikia įvairios regioninės bei tarptautinės komisijos. Lietuvos notarų rūmai aktyviai dalyvauja Tarptautinės notariato sąjungos Europos reikalų komisijos (European Affairs Commission (CAE)) veikloje. Tarptautinėse notariatų organizacijose Lietuvos notarų rūmams atstovauja prezidentas Marius Stračkaitis, o jo

Page 8: notariato teisė (mru)

nesant ar jam negalint dalyvauti tarptautinių organizacijų posėdžiuose bei asamblėjose – viceprezidentė Daiva Lukaševičiūtė. Lietuvos notarų rūmų prezidentas Marius Stračkaitis yra paskirtas Lietuvos notarų rūmų atstovu Tarptautinės notarų sąjungos (UINL) Europos reikalų komisijoje (CAE).

Europos Sąjungos notariatų tarybaCouncil of the Notariats of the European Union (CNUE)2004 m. gegužės 1 d., Lietuvos Respublikai tapus Europos Sąjungos valstybe nare, Lietuvos notariatas 2004 m. gegužės 13-15 dienomis Atėnuose vykusioje Europos Sąjungos notariatų tarybos Generalinėje asamblėjoje iškilmingai buvo priimtas į CNUE.Ši organizacija, įkurta 1993 metais, atstovauja Europos notarus Europos Sąjungos institucijose. CNUE nariais yra šių Europos Sąjungos valstybių narių notariatai: Vokietijos, Austrijos, Belgijos, Ispanijos, Prancūzijos, Graikijos, Italijos, Liuksemburgo, Olandijos, Portugalijos, Estijos, Vengrijos, Latvijos, Lietuvos, Maltos, Lenkijos, Čekijos, Slovakijos, Slovėnijos ir nuo 2007 m. kovo 2 d. – Bulgarijos bei Rumunijos (viso 21 narys). Organizacijos būstinė yra Europos širdyje – Briuselyje.Europos Sąjungos notariatų taryba (CNUE) yra oficiali Europos notarus Europos institucijose atstovaujanti organizacija. Ji vienija Europos Sąjungos valstybių narių, kuriose veikia Lotyniškojo tipo notariatas, notarus, gina savo narių – notarų rūmų poziciją, išreiškia bendrą notarų nuomonę įvairiose Europos Sąjungos institucijose. Ši organizacija yra ne pelno siekianti, įsteigta remiantis Belgijos įstatymais. Be to, CNUE nuolat informuoja savo narius apie įstatymų leidybą Europoje bei įvairias Sąjungos iniciatyvas, rūpinasi notarų švietimu Europos Sąjungos teisės srityje.CNUE organizacinė struktūra: generalinė asamblėja, sudaryta iš notariatų prezidentų; vykdomasis komitetas, kurį sudaro CNUE prezidentas, 2 vice-prezidentai ir 2 patarėjai; darbo grupės, į kurias įeina beveik po vieną atstovą iš šalių narių; pranešėjas, skiriamas konkrečiai temai arba projektui ir nuolatinis biuras, kuriam vadovauja biuro direktorius.CNUE leidžia elektroninį žurnalą „Notulae“, kuriame pateikia naujausią informaciją apie Europos Sąjungą, bendrosios rinkos kūrimą, bendradarbiavimo teisės ir teisėsaugos srityse plėtrą, vartotojų teisių apsaugą, įmonių teisę ir įvairius europinis renginius, kurie galėtų sudominti notarus.Kas yra notaras? Koks jo vaidmuo? Kokias paslaugas jis gali teikti ES šalių narių piliečiams ir įmonėms? Štai pagrindiniai klausimai, į kuriuos atsakymų ieško CNUE. Ši organizacija nuolat analizuoja piliečių ir įmonių poreikius bei lūkesčius, bando tiksliai apibrėžti jų veiklos prioritetus, siekiant kurti teisinę Europą, užtikrinančią savo piliečių ir įmonių teisinę apsaugą.Siekdama įgyvendinti šį tikslą ir teikdama įvairius pasiūlymus Europos Sąjungos institucijoms, CNUE:• skatina laisvą autentiškų aktų, ypač notarinių aktų, judėjimą Europoje, užtikrinant piliečių ir įmonių teisinę apsaugą;• kuria vieningą Europos notariatų tinklą;• nuo 2001 m. kuria vieningą testamentų registrą;• rengia tarptautines sutartis (Deontologijos kodeksas, kurį Lietuvos notariatas ratifikavo 2004 m. lapkričio 6 d. vykusiame Notarų rūmų narių susirinkime);• informuoja visuomenę apie Europos teisę (Europe du droit, 2002).Dabartinis Europos Sąjungos notariatų konferencijos prezidentas – Juan Bolas Alfonso (Ispanija).

Notarai vienijasi į Notarų rūmus. Notarų rūmai - notarų savivaldos organas. Notarų rūmai yra viešasis juridinis asmuo, kuris turi savo antspaudą su pavadinimu, emblemą, vėliavą ir kitus simbolius. Notarų rūmų veikla grindžiama savivaldos, viešumo ir teisėtumo principais. Siekiant užtikrinti aktyvią Notarų rūmų veiklą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, teikti informaciją notarams apie Notarų rūmų veiklą bei įgyvendinant notarų teisę dalyvauti notarų savivaldoje, gali būti šaukiami apygardų notarų susirinkimai. Asmuo, paskirtas notaru ir davęs notaro priesaiką, tampa Notarų rūmų nariu. Notaro narystė Notarų rūmuose nutrūksta pasibaigus notaro įgaliojimams

Svarbiausi Notarų rūmų uždaviniai ir funkcijos:

• koordinuoti notarų veiklą;• rūpintis notarų kvalifikacijos

kėlimu;• ginti ir atstovauti notarų

interesams valstybinės valdžios ir valdymo institucijose;

• apibendrinti notarinę praktiką;• kontroliuoti, kad notarai

sąžiningai atliktų pareigas.Notarų rūmai dirba

vadovaudamiesi Notarų rūmų statutu.Notarų rūmų vadovaujantieji ir

tvarkomieji organai:• Notarų rūmų susirinkimas;• Notarų rūmų prezidiumas;• Notarų rūmų prezidentas ir

viceprezidentas. Notarų rūmaiNotarų rūmų uždaviniaiSvarbiausieji Notarų rūmų uždaviniai yra: 1) koordinuoti notarų veiklą; 2) rūpintis notarų kvalifikacijos kėlimu; 3) ginti ir atstovauti notarų interesus valstybinės valdžios ir valdymo institucijose; 4) rengti norminių aktų projektus notariato klausimais ir teikti juos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai; 5) suvienodinti notarinę praktiką; 6) prižiūrėti, kaip notarai atlieka savo funkcijas, laikosi profesinės etikos reikalavimų; 7) užtikrinti notaro profesinės veiklos metu sudarytų dokumentų saugojimą ir naudojimą; 8) užtikrinti notaro praktikos atlikimą; 9) įgyvendinti kitus Notarų rūmų statute numatytus uždavinius.Notarų rūmų funkcijosNotarų rūmai, vykdydami savo uždavinius: 1) kontroliuoja, kad notarai sąžiningai atliktų savo pareigas; 2) organizuoja kursus ir seminarus notarų kvalifikacijai kelti; 3) teikia pasiūlymus aukštesnėms instancijoms notarų veiklos klausimais; 4) skiria lėšų notarų kvalifikacijos kėlimo reikmėms; 5) nustatyta tvarka draudžia notarus profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Notarų profesinės civilinės atsakomybės už fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą, vykdant notaro profesinę veiklą, privalomojo draudimo įmoką sudaro draudžiamų notarų įmokos. Šios įmokos neįskaitomos į šio straipsnio antrojoje dalyje numatytą Notarų rūmams notarų mokamą mokestį; 6) gali reikalauti iš notarų informacijos apie atliktus notarinius veiksmus; 7) imasi priemonių notarinei praktikai suvienodinti; 8) kontroliuoja, kaip notarai organizuoja notarų biurų darbą, laikosi profesinės etikos reikalavimų; 9) kontroliuoja, kaip notarai tvarko ir saugo savo profesinės veiklos metu sudaromus dokumentus; 10) organizuoja notaro praktikos atlikimą; 11) atlieka kitas Notarų rūmų statute numatytas funkcijas. Notarų rūmų funkcijoms atlikti iš notarų imamas mokestis, kurio dydį nustato Notarų rūmų susirinkimas.

6 TEMA. BENDROSIOS NOTARINIŲ VEIKSMŲ ATLIKIMO TAISYKLĖS

Tai, kad pradedate šeštąją temą, rodo, jog jau įpusėjote notariato teisės studijas. Tad pats metas sutelkti dėmesį į praktinę notaro veiklos pusę, t. y. sužinoti, kaip ir kokius notarinius veiksmus notaras atlieka. LR Notariato įstatymas nustato tam tikras taisykles, kurių privalu laikytis kiekvienam notarui. Vienos jų yra bendro pobūdžio ir jų taikymas nepriklauso nuo to, kokį notarinį veiksmą klientas prašo atlikti,– antai nustatyti asmens tapatybę pagal asmens dokumentą, patikrinti asmens veiksnumą ar išaiškinti notarinio veiksmo prasmę ir pasekmes būtina visuomet, kitos gi yra savitos ir būdingos tik konkrečių notarinių veiksmų, kuriuos ir nagrinėsite likusiose temose, atlikimo procedūrai.6.1. SUBJEKTAI, TURINTYS TEISĘ ATLIKTI NOTARINIUS VEIKSMUS

Notarų atliekami notariniai veiksmai (Notariato įstatymo 26 str.): 1) tvirtina sandorius; 2) išduoda paveldėjimo teisės liudijimus; 3) išduoda nuosavybės teisės į dalį sutuoktinių bendro turto liudijimus; 4) liudija dokumentų nuorašų ir jų išrašų tikrumą; 5) liudija parašo dokumentuose tikrumą; 6) liudija dokumentų vertimo iš vienos kalbos į kitą tikrumą; 7) tvirtina faktą, kad fizinis asmuo yra gyvas ir yra tam tikroje vietovėje; 8) priima saugoti oficialiesiems testamentams prilyginamus testamentus ir asmeninius testamentus; 9) tvirtina

dokumentų pateikimo laiką; 10) perduoda vienų fizinių ir juridinių asmenų pareiškimus kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims; 11) priima į depozitinę sąskaitą pinigines sumas; 12) priima jūrinius protestus; 13) protestuoja vekselius ir čekius; 14) daro vykdomuosius įrašus užprotestuotuose arba neprotestuotinuose vekseliuose ir čekiuose; 15) surašo ar tvirtina dokumentus dėl juridinių asmenų registrui pateikiamų duomenų tikrumo ir tvirtina, kad juridinį asmenį registruoti galima, nes įstatymuose ar steigimo sandoryje nustatytos prievolės yra įvykdytos ir atsirado įstatymuose ar steigimo dokumentuose numatytos aplinkybės; 16) tvirtina juridinių asmenų steigimo dokumentų atitikimą įstatymų reikalavimams; 17) atlieka kitus įstatymų numatytus notarinius veiksmus.Kiti veiksmai: CK 2.138 str. nustato, kad notarai tvirtina įgaliojimus: (1) įgaliojimas sudaryti sandorius, kuriems būtina notarinė forma;(2) įgaliojimas fizinio asmens vardu atlikti veiksmus, susijusius su juridiniais asmenimis, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, kai leidžiama duoti kitokios formos įgaliojimą;(3) įgaliojimas, kurį fizinis asmuo duoda nekilnojamajam turtui valdyti, juo naudotis ar disponuoti.

Notarai tai pat tvirtina pareiškimus (pvz., dėl tėvystės pripažinimo), hipotekos lakštus, skelbia testamentus.

Pripažįstama, kad notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, iki šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais.

Lietuvos Respublikos konsuliniai pareigūnai atlieka šiuos notarinius veiksmus (LR NĮ 27 str.):1) tvirtina sandorius, išskyrus sutartis dėl Lietuvos Respublikoje esančių nekilnojamųjų daiktų perleidimo, perdavimo naudotis, įkeitimo ar kitų daiktinių teisių ar jų suvaržymo;2) liudija dokumentų nuorašų ir jų išrašų tikrumą;3) liudija parašo dokumentuose tikrumą;4) liudija dokumentų vertimo iš vienos kalbos į kitą tikrumą;5) tvirtina faktą, kad fizinis asmuo yra gyvas ir yra tam tikroje vietovėje;6) priima saugoti asmeninius testamentus;7) tvirtina dokumentų pateikimo laiką;8) priima jūrinius protestus;9) atlieka kitus įstatymų numatytus notarinius veiksmus.

Konsulinio statuto 32 str. numato konsulinių pareigūnų atliekamus notarinius veiksmus:

Konsuliniai pareigūnai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos teisės aktais, atlieka Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 27 str. numatytus notarinius veiksmus Lietuvos Respublikos piliečiams, esantiems užsienio valstybėje. Notariniai veiksmai atliekami diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje. Atlikti notarinius veiksmus ne diplomatinės atstovybės ar konsulinės įstaigos patalpose galima tik tada, kai suinteresuotas asmuo dėl svarbios priežasties (dėl ligos, neįglumo ar kitais Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro nustatytais atvejais) negali atvykti į diplomatinę atstovybę ar konsulinę įstaigą ir iškviečia konsulinį pareigūną į namus, medicinos pagalbos ar kitą įstaigą, kai atliekant notarinį veiksmą dalyvauja daugiau kaip dešimt asmenų arba kai notarinis veiksmas atliekamas iškilmingoje aplinkoje.

Seniūnų atliekami notariniai veiksmaiSeniūnai neatlygintinai atlieka seniūnijai priskirtos teritorijos gyventojams šiuos notarinius veiksmus:1) tvirtina įgaliojimus, kuriuos fiziniai asmenys duoda korespondencijai (konkrečiai – siunčiamiems pinigams ir siuntiniams) gauti, taip pat darbo užmokesčiui ir kitoms su darbo santykiais susijusioms išmokoms, pensijoms, pašalpoms, stipendijoms, išmokoms už perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją gauti;2) liudija dokumentų nuorašų ir jų išrašų tikrumą;3) liudija parašo dokumentuose tikrumą.LR CK numato, kada kai kuriuos notarinius veiksmus gali atlikti kiti asmenys.1) Tvirtina įgaliojimus ( CK 2.138 str.)

Notaro patvirtintiems prilyginami:(1) karių įgaliojimai, patvirtinti karinių dalinių, junginių, karo įstaigų ir mokyklų vadų (viršininkų);(2) asmenų, esančių laisvės atėmimo vietose, įgaliojimai, patvirtinti laisvės atėmimo vietų vadovų;(3) asmenų, esančių tolimojo plaukiojimo metu jūrų laivuose, plaukiojančiuose su Lietuvos valstybės vėliava, patvirtinti tų laivų kapitonų.2) Tvirtina testamentus CK 5.28 str. 6 d. numato, kad oficialiesiems testamentams prilyginami: (1) asmenų, kurie gydosi ligoninėse, kitose stacionarinėse gydymo-profilaktikos įstaigose, sanatorijose arba gyvena senelių ir invalidų namuose, testamentai, patvirtinti tų ligoninių, gydymo įstaigų, sanatorijų vyriausiųjų gydytojų, jų pavaduotojų medicinos reikalams arba budinčiųjų gydytojų, taip pat šių senelių ir invalidų namų direktorių ir vyriausiųjų gydytojų;(2) asmenų, esančių plaukiojančiuose jūrų laivuose arba vidaus plaukiojimo laivuose, plaukiojančiuose su Lietuvos valstybės vėliava, testamentai, patvirtinti tų laivų kapitonų;(3) asmenų, esančių žvalgomosiose, mokslinėse, sportinėse ir kitose ekspedicijose, testamentai, patvirtinti tų ekspedicijų viršininkų;(4) karių testamentai, patvirtinti dalinių, junginių, įstaigų ir karo mokyklų vadų (viršininkų);(5) asmenų, esančių laisvės atėmimo vietose, testamentai, patvirtinti laisvės atėmimo vietų viršininkų.

Tokių būdu patvirtinti testamentai privalo būti nedelsiant perduoti notarui teisingumo ministro nustatyta tvarka.6.2. BENDROSIOS NOTARINIŲ VEIKSMŲ ATLIKIMO TAISYKLĖS

Savo veikloje notaras vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Notariato įstatymu, Civiliniu kodeksu, kitais Lietuvos Respublikos įstatymais, Vyriausybės nutarimais, Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro įsakymais ir Notarų rūmų nutarimais bei kitais teisės aktais.

Notarinius veiksmus notaras atlieka notaro biure, kuris yra notaro darbo vieta. Notaro biuras nėra civilinių teisinių santykių subjektas. Notarų biurai steigiami Teisingumo ministro įsakymu.

Notarinius veiksmus ne notaro biuro patalpose atlikti galima tik tada, kai suinteresuotas asmuo dėl svarbios priežasties (liga, neįgalumas ar kiti atvejai) negali atvykti į notaro biurą ir iškviečia notarą į namus, medicinos ar kitą įstaigą, arba tais atvejais, kai atliekant notarinį veiksmą dalyvauja daugiau nei 10 asmenų, arba kai notarinis veiksmas atliekamas iškilmingoje aplinkoje.

Notaras aukščiau nurodytais atvejais notarinius veiksmus, išskyrus turto paveldėjimo atvejus, gali atlikti bet kurioje vietovėje, nepriklausomai nuo jam nustatytos veiklos teritorijos. Jei notariniai veiksmai atliekami ne notaro biuro patalpose, tai tvirtinamajame įraše ar notariniame liudijime ir notariniame registre įrašoma notarinio veiksmo atlikimo vieta.

Notariniai veiksmai atliekami pas bet kurį notarą, išskyrus paveldėjimo atvejus. Paveldėjimo teisės liudijimus, nuosavybės teisės į dalį sutuoktinių bendro turto liudijimus išduoda notaras, kurio veiklos teritorijoje buvo paskutinė nuolatinė palikėjo gyvenamoji vieta, o kai ji nežinoma – turto arba pagrindinės jo dalies buvimo vieta.

Kai asmenys palikimą priima pagal turto aprašą, sudaryto aprašo pagrindu notaras išduoda paveldėjimo teisės liudijimą. Nuosavybės teisės liudijimą taip pat pagal paskutinę palikėjo gyvenamąją vietą, o kai ji nežinoma – pagal turto ar jo pagrindinės dalies buvimo vietą.

2007 m. sausio 15 d. Lietuvos notarų rūmų prezidiumas nutarimu Nr. 4.2.1. patvirtino „Paveldėjimo bylų perdavimo vesti kitam notarui tvarką“, kuri nustatyta vadovaujantis Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2006 m. gruodžio 28 d. patvirtintu įsakymu Nr. IR-481 „Dėl notarų gyventojams teikiamų teisinių paslaugų poreikių vertinimo metodikos patvirtinimo“. Vadovaujantis šia tvarka, nagrinėjami suinteresuotų asmenų prašymai dėl paveldėjimo bylos perdavimo vesti kitam notarui per 20 darbo dienų nuo jų gavimo. Išnagrinėjęs prašymą, Lietuvos notarų rūmų prezidentas, o jo nesant jį pavaduojantis viceprezidentas, gali priimti sprendimą:

Page 9: notariato teisė (mru)

1. pavesti paveldėjimo bylą vesti kitam notarui; 2. perduoti užvestą paveldėjimo bylą vesti kitam notarui; 3. atsisakyti tenkinti prašymą.

Pagal aukščiau minėtą tvarką, sprendimas pavesti paveldėjimo bylą vesti kitam notarui yra priimamas, jei paveldėjimo byla nebuvo užvesta notaro, kuriam pagal Teisingumo ministro nustatytą teritoriją buvo priskirta vesti paveldėjimo bylą. Sprendimas dėl jau užvestos paveldėjimo bylos perdavimo kitam notarui priimamas, kai paveldėjimo byla jau užvesta.

Pagal aukščiau minėtą tvarką sprendimai priimami tik išimtiniais atvejais:1.kada notarą, kuriam pagal Teisingumo ministro nustatytą teritoriją buvo priskirta vesti paveldėjimo bylą, ir įpėdinius sieja giminystės ryšiai;2. esant konfliktinei situacijai tarp notaro ir įpėdinio;3. kiti išimtiniai atvejai.

Visais nurodytais atvejais pareiškėjo pareiškimas turi būti pagrįstas ir notaras, kuriam pavedama ar perduodama vesti paveldėjimo bylą, sutinka.

Notaras, kuris perduoda užvestą paveldėjimo bylą, privalo per 3 darbo dienas nuo paveldėjimo bylos išsiuntimo kitam notarui paštu, asmeniškai ar elektroniniu būdu pateikti pranešimą Testamentų registrui.

Kaip nustatyta Notariato įstatyme, notariniai veiksmai atliekami iš karto, kai pateikiami reikiami dokumentai ir paimamas nustatyto dydžio atlyginimas. Notarinis veiksmas gali būti atidėtas ne ilgiau kaip 10 kalendorinių dienų, jei reikalinga papildoma informacija, arba kai yra duomenų, kad gali būti užginčytos suinteresuotų asmenų teisės ar faktai, kuriuos prašo patvirtinti kitas asmuo.

Notarinių veiksmų atlikimą sąlyginai galima suskirstyti į 2 etapus – privalomą ir fakultatyvinį.6.2.1. PRIVALOMIEJI NOTARO VEIKSMAI1. priėmimas pareiškimų (rašytinių ir žodinių);2. fizinių asmenų, jų atstovų ar juridinių asmenų atstovų asmenybės nustatytas pagal pateiktą dokumentą, kuriame yra nuotrauka ir asmens kodas. Dokumentų sąrašą, kurio pagrindu notaras nustato asmenybę asmenų, prašančių atlikti notarinį veiksmą, nustato Notariato įstatymo 31 straipsnis;3. patvirtinamas juridinių asmenų teisnumas, patvirtinami atstovų įgaliojimai;4. pareiškimo nagrinėjimas;5. notarinio veiksmo atlikimas;6. atlyginimo už notarinio veiksmo atlikimą paėmimas;7. paveldėjimo liudijimo išdavimo atveju patvirtinama, ar įpėdiniai sumokėjo paveldimo turto mokestį;8. notarinis veiksmas įtraukiamas į notarinių veiksmų registracijos knygą;9.notaras įstatymo nustatytais atvejais perduoda duomenis viešiesiems registrams ir institucijoms.6.2.2. PAPILDOMI BŪTINI NOTARO ATLIEKAMI VEIKSMAI1. pasiruošimas notarinio veiksmo atlikimui: 1.1. konsultavimas; 1.2. viešų registrų patikra; 1.3. duomenų ir dokumentų patikrinimas; 1.4. projekto parengimas; 1.5. notarinio veiksmo pasekmių išaiškinimas; 2. notarinio veiksmo atidėjimas; 3. atsisakymas atlikti notarinį veiksmą (Notariato įstatymo 40 straipsnis).

Notarinio veiksmo atidėjimas gali būti pateiktas žodžiu ir raštu (jei to prašo suinteresuotas asmuo), nurodant atidėjimo priežastis.6.2.3. NOTARO NEATLIEKAMI NOTARINIUS VEIKSMAI

Notaras privalo atsisakyti atlikti notarinius veiksmus, jei:1. įstatymo nustatytais atvejais notarinį veiksmą turi atlikti kitas notaras; 2. notarinis dokumentas neatitinka įstatymo reikalavimų; 3. sandoris, kurio viena šalis yra juridinis asmuo, prieštarauja veiklos tikslams, nurodytiems steigimo dokumentuose; 4. sandoris sudaromas per atstovą, kurio įgaliojimai netinkamai įforminti; 5. asmenys nepateikė visų reikiamų dokumentų ir leidimų; 6. notarinį veiksmą prašo atlikti neveiksnus asmuo (apsvaigęs nuo alkoholio ir kt.); 7. dėl sandorio kreipėsi riboto veiksnumo asmuo, neturintis tėvų ar rūpintojų sutikimo; 8. jei asmuo atsisako sumokėti notaro atlyginimą; 9. jei negalima nustatyti asmens tapatybės; 10.kitais atvejais.Atsisakymas suinteresuoto asmens prašymu išdėstomas raštu ir išaiškinama apskundimo tvarka ir terminai.

6.2.4. KITOS NOTARINIŲ VEIKSMŲ ATLIKIMO TAISYKLĖS

Notaro tvirtinami dokumentai pasirašomi dalyvaujant notarui. Jei sandoris, pareiškimas ar kitoks dokumentas pasirašytas ne notaro akivaizdoje, pasirašęs asmuo turi asmeniškai patvirtinti, kad dokumentą pasirašė jis.

Jei fizinis asmuo dėl fizinių trūkumų ar kitų priežasčių negali pats pasirašyti, jo prašymu dokumentą gali pasirašyti kitas fizinis asmuo, apie tai notaras pažymi tvirtinamajame įraše ar notariniame liudijime, nurodant priežastį, dėl kurios negali pasirašyti.

Testamento tvirtinimo atveju, jei testatorius pats negali pasirašyti testamento, jį notaro akivaizdoje pasirašo kitas testatoriaus nurodytas asmuo dviejų liudytojų akivaizdoje, kurie taip pat pasirašo dokumente.

Jei fizinis asmuo, kuris prašo atlikti notarinį veiksmą, yra neraštingas arba aklas, notaras perskaito jam dokumento tekstą.

Jei fizinis asmuo, kuris prašo atlikti notarinius veiksmus, yra kurčias, nebylys ar kurčnebylis, tai notariniai veiksmai paprastai atliekami dalyvaujant gestų kalbos vertėjui. Šis vertėjas sudaromame dokumente savo parašu prieš tvirtinamąjį įrašą turi patvirtinti, kad dokumento turinys atitinka jame dalyvaujančio kurčiojo, nebylio ar kurčnebylio valią.

Notariniai dokumentai turi būti parašyti aiškiai ir tikslai, terminai, datos, skaičiai parašyti nors vieną kartą žodžiais. Jei skiriasi parašyta skaičiais ir žodžiais, pirmenybė teikiama žodžiais parašytiems skaičiams ar datoms. Kaip reglamentuoja Notariato įstatymo 35 straipsnis, negali būti patvirtinti arba paliudyti dokumentai, kuriuose yra ištaisymų, prirašymų, išbraukytų žodžių ir kitų neaptartų taisymų, pieštuku parašyti dokumentai. Dokumentuose notarai gali padaryti pataisymus taip, kad viskas, kas neteisingai parašyta, būtų perbraukta ir įskaitoma ir turi būti aptarta pagal raštvedybos taisykles. Notaras savo iniciatyva ar suinteresuoto asmens prašymu gali ištaisyti tik aiškius apsirikimus, aritmetines klaidas, nekeičiančias patvirtinto ar išduodamo dokumento esmės. Jei keičiasi esmė, gali būti sudarytas susitarimas dėl sąlygų pakeitimo ir pan.

Jei notaro tvirtinami liudijimai ar išduodami dokumentai susideda iš kelių lapų, jie turi būti susiūti, sunumeruoti. Susiūtų lapų skaičius tvirtinamas notaro parašu ir notaro antspaudu.

Notaro tvirtinamuose dokumentuose notaras parašo Teisingumo ministro įsakymu patvirtintos formos tvirtinamąjį įrašą, pasirašo ir uždeda savo antspaudą, nurodo notarinio veiksmo numerį, notaro atlyginimo dydį, kompensacijos už patikrą viešuosiuose registruose dydį, kompensavimą už dokumentų išsireikalavimą iš kitų institucijų, paveldėjimo teisės liudijime nurodomas paveldėjimo bylos numeris.

Visi notaro atliekami veiksmai registruojami viename notariniame registre, kurio formą nustato teisingumo ministras. Notaras gali išduoti pagal fizinių ir juridinių asmenų, kurie ar kurių pavedimu buvo atlikti notariniai veiksmai, rašytinį pareiškimą.

Notaras gali išduoti dingusio dokumento dublikatą pagal notarinio veiksmo dalyvio prašymą. Jei notarinio veiksmo dalyvis miręs, dingusio dokumento dublikatas išduodamas jo teisių perėmėjams. Testamento dublikatas išduodamas tik tuomet, kai testatorius yra miręs.

Tvirtinant sandorius ar kitus notarinius veiksmus, įsitikinama fizinių asmenų veiksnumu. Notaras privalo patikrinti duomenis Notarų rūmų duomenų bazėje, ar asmeniui nėra atimtas ar apribotas veiksnumas. Pagal Notariato įstatymą, apylinkių teismai atėmę ar apriboję asmens veiksnumą, privalo pranešti Notarų rūmams, kurie įtraukia visus duomenis į Notarų rūmų neveiksnių asmenų sąrašą.

Už nepilnamečius iki 14 metų amžiaus sandorius jų vardu sudarinėja tėvai, įtėviai ar globėjai. Įstatymų nustatytais atvejais, tam tikrų notarinių veiksmų atlikimui reikia gauti išankstinį teismo leidimą.

Nepilnamečiai nuo 14 metų iki 18 metų amžiaus sandorius sudaro turėdami tėvų, įtėvių ar rūpintojų sutikimą. Tam tikrais atvejais turi būti gautas teismo leidimas.

Pripažinto neveiksniu psichinio ligonio ar silpnapročio vardu sandorius sudarinėja jo globėjas, ribotai veiksnūs asmenys sudaro sandorius tik gavę rūpintojų sutikimą (tam tikrais atvejais turi būti gautas teismo leidimas).

Kaip numatyta Notariato įstatyme ir LR Civiliniame kodekse, notaras privalo išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų pasekmes. Jei asmuo, kuriam atliekamas notarinis veiksmas, nemoka lietuvių kalbos, dokumento tekstas turi būti išverstas žodžiu į jam žinomą kalbą, arba notarinis veiksmas sudaromas valstybine ir sandorio šaliai suprantama kalba (jei notarinį veiksmą sudaro asmuo, nemokantis lietuvių kalbos), arba dokumento tekstą išverčia žinomas vertėjas, kuris pasirašo dokumente.

Be bendrųjų notarinių veiksmų atlikimo taisyklių yra tam tikri atskirų notarinių veiksmų atlikimo ypatumai.6.3. KOLIZINIŲ NORMŲ TAIKYMAS

Notaro veikla yra susijusi ne tik su nacionalinės teisės normų taikymu, bet ir tarptautinės privatinės teisės normų žinojimu ir taikymu, kai notarai susiduria su civiliniais teisiniais santykiais, turinčiais užsienio elementą.

Lietuvos Respublikoje 2000 m. yra priimtas naujasis Civilinis kodeksas, kurio keli straipsniai yra skirti būtent tarptautinei privatinei teisei. Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo (1990 m.), notaro veikloje buvo vadovaujamasi nacionalinės teisės normomis.

Po Nepriklausomybės atkūrimo pradėjo plėstis užsienio ryšiai. Lietuva prisijungė prie tarptautinių konvencijų ir pasirašė tarptautinių sutarčių. Notaro darbas tapo sudėtingesnis, nes notaro veikloje tenka taikyti ne tik nacionalinės teisės, bet ir tarptautinės teisės normas, daugeliu atveju, patikrinti ir kitų valstybių įstatymus. Neretai notaras turi taikyti konkretiems šalių teisinių santykių aspektams ne vienos, o kelių valstybių teisę.

Norint išspęsti klausimą, kokios valstybės teisę taikyti, kai teisinis santykis turi užsienio elementą, reikia žinoti, ar to santykio nereguliuoja tarptautinė sutartis. Kalbant apie tarptautines sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, komercinėse ir šeimos bylose, reiktų pažymėti, kad pagal jas turi būti taikomos tarptautinės sutarties taisyklės, o ne vidaus (nacionalinė) teisė.

Šiuo metu Lietuva jau yra sudariusi tarptautines sutartis dėl teisinio bendradarbiavimo civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose su 12 valstybių (Armėnija, Azerbaidžanu, Baltarusija, Estija, Kazachstanu, Kinija, Latvija, Lenkija, Moldova, Rusija, Ukraina ir Uzbekistanu), tad Vienos Susitariančiosios Šalies piliečiai turi teisę laisvai ir nekliudomai kreiptis į kitos Susitariančiosios Šalies notarines kontoras tokiomis pat sąlygomis kaip ir savi piliečiai. Šios sutartys yra:

1. Lietuvos Respublikos ir Armėnijos Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (įsigaliojo nuo 2005 07 08);2. Lietuvos Respublikos ir Azerbaidžano Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (įsigaliojo nuo 2002 11 22);3. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (įsigaliojo nuo 1993 07 11);4. Lietuvos Respublikos, Estijos Respublikos ir Latvijos Respublikos sutartis "Dėl teisinės pagalbos ir teisinių taisyklių" (įsigaliojo nuo 1994 04 03);5. Lietuvos Respublikos ir Kazachstano Respublikos sutartis "Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylos" (įsigaliojo nuo 1999 04 08);6. Lietuvos Respublikos ir Kinijos Liaudies Respublikos sutartis "Dėl teisinės pagalbos civilinėse ir baudžiamosiose bylose" (įsigaliojo nuo 2002 01 29);7. Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos sutartis "Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos, darbo ir baudžiamosiose bylose" (įsigaliojo nuo 1993 10 18);8. Lietuvos Respublikos ir Moldovos Respublikos sutartis "Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose" (įsigaliojo nuo 1995 02 18);9. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartis "Dėl teisinės pagalbos ir

teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose" (įsigaliojo nuo 1995 01 21);10. Lietuvos Respublikos ir Ukrainos Respublikos sutartis "Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose" (įsigaliojo nuo 1994 11 20);11. Lietuvos Respublikos ir Uzbekistano Respublikos sutartis "Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose" (įsigaliojo nuo 1998 07 10).

Yra tarptautinės privatinės teisės srities daugiašalės tarptautinės sutartys (konvencijos), nustatančios vienodas kolizines normas, tokiu atveju institucijos neturi taikyti nacionalinės teisės kolizinių normų. Pavyzdžiui, 1992 m. Lietuva atnaujino narystę 1930 m. Ženevos konvencijoje dėl vieningo įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo ir 1931 m. Ženevos konvencijoje dėl vieningo čekių įstatymo, 2000 m. kovo 19 d. ratifikavo 1930 m. Ženevos konvenciją dėl įstatymų kolizijų naudojant įsakomuosius ir paprastuosius vekselius sprendimo ir 1931 m. Ženevos konvenciją dėl įstatymų kolizijų naudojant čekius sprendimo ir t.t.

Kadangi tarptautinės sutartys (konvencijos) pirmiausia skirtos vienodinti privatinę materialiąją teisę, t. y. nustatančios vienodas materialiąsias normas, tiesiogiai reguliuojančios tam tikrus santykius.Tačiau būna atvejų, kai tarptautinės konvencijos nurodo, kad konvencija taikoma, jei tarptautinės privatinės teisės normos nustato, jog taikytina teisė yra valstybės šios konvencijos dalyvės teisė. Tokios rūšies tarptautinių sutarčių Lietuva yra nemažai ratifikavusi ar kitaip prie jų prisijungusi.

Gali susidaryti įspūdis, kad notaras privalo žinoti visas tarptautines sutartis ir jų turinį, jei teisinis santykis, dėl kurio atliekamas notarinis veiksmas, turi užsienio elementą. Tai būtų tiesiog neįmanoma, ir taip nėra. Dauguma tarptautinės privatinės teisės normų yra kodifikuotos naujojo Civilinio kodekso pirmojoje knygoje. Be to, kolizinių normų liko konkrečiuose nacionaliniuose įstatymuose.

Reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, atsirado būtinybė suvienodinti Europos Sąjungos valstybių narių vidaus materialiąsias teisės normas, siekiant sukurti vienodą teisinį reguliavimą visose Europos Sąjungos valstybėse narėse. Dažniausiai Europos Sąjungos valstybių tarptautinė privatinė teisė vienodinama pasirašant valstybėms, Europos Sąjungos narėms, tarptautines konvencijas.

Taip pat pastebima tendencija, kad tarptautinė privatinė teisė vienodinama antriniuose Europos Sąjungos teisės šaltiniuose - reglamentuose ir direktyvose.

Labai sudėtingas notaro veikloje atvejis, kai įstatymas nustato, kad šalių santykiams, turintiems tarptautinį elementą, turi būti taikoma užsienio teisė. Pagal Civilinio kodekso 1.10 str. 1 d. užsienio teisė taikoma, kai tai numato tarptautinė sutartis, šalių susitarimas arba Lietuvos Respublikos kolizinės teisės normos.

Jei užsienio teisę taikyti įpareigojama pagal Lietuvos tarptautinę privatinę teisę arba tai įpareigoja tarptautinė sutartis, tai užsienio teisės turinio nustatymas yra teisės klausimas, t. y. taikanti institucija privalo taikyti užsienio teisę taip, kaip taikytų vidaus teisės normas: gauti oficialų įstatymų tekstą, nustatyti, ar įstatymai galioja, išsiaiškinti, kaip jie taikomi užsienio valstybėje, kokia praktika ir t.t.

Tačiau Civilinio kodekso 1.12 str. 2 d. nurodyta, kad tais atvejais, kai užsienio teisė taikoma šalių iniciatyva, užsienio teisė yra fakto, o ne teisės klausimas. Tais atvejais, kai užsienio teisės turinį (atitinkamą įstatymo tekstą, jo aiškinimą ir taikymo praktiką) turi pateikti šalis, kuri remiasi užsienio teise ir reikalauja ją taikyti. Čia yra susiduriama su problemomis, kadangi šalims sunku gauti visą reikiamą informaciją. Tą visgi gali padėti gauti ir institucija, taikanti normą. Savaime aišku, kad institucija privalo, net ir tais atvejais, kai šalis pateikė informaciją, ją patikrinti.

1996 m. lapkričio 17 d. Lietuvai įsigaliojo 1968 m. Europos konvencija dėl informacijos apie užsienio teisę (kurios dalyvė šalia kitų yra ir Rusija). Taigi pagal šią konvenciją informaciją apie valstybės, kuri yra šios konvencijos dalyvė, teisę teismas gali gauti šios konvencijos

Page 10: notariato teisė (mru)

nustatyta tvarka išsiuntęs pavedimą per Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją.

Be to, informaciją galima gauti pagal sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose. (Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 15 str., pagal kurį Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija ir Generalinė prokuratūra bei Rusijos Federacijos teisingumo ministerija ir Generalinė prokuratūra teikia viena kitai, jeigu to prašoma, informaciją apie jų valstybėse galiojančius įstatymus ir jų taikymą teisingumo įstaigose.

Būna atvejų, kai dėl tam tikrų priežasčių užsienio teisės taikyti neįmanoma, nepavyksta nustatyti taikytinos teisės turinio. Civilio kodekso 1.12 str. 3 d. nustato, kad ginčas bus sprendžiamas taikant Lietuvos teisę.

Taip pat visų valstybių, o tarp jų ir Lietuvos, įstatymai numato užsienio teisės ribojimus, pavyzdžiui, kai ginčo santykį reglamentuoja imperatyvios teismo vietos valstybės ar trečios valstybės, su kuria teisinis santykis yra susijęs, normos (Civilinio kodekso 1.11 str. 2 d., kai užsienio teisės taikymas prieštarautų teismo vietos valstybės teisėje įtvirtintai viešajai tvarkai, Lietuvos Respublikos Konstitucijai (Civilinio kodekso 1.11 str. 1 d.).

Kitas svarbus klausimas, su kuriuo susiduria notarai savo veikloje, tai yra užsienio dokumentų veikti Lietuvoje, patvirtinimas. Pastebima, kad ne visi suinteresuoti asmenys žino, kaip tinkamai įforminti užsienyje išduotus dokumentus, kad jie galiotų Lietuvoje.

Jei notaras gauna užsienyje išduotą dokumentą, pateikiamą Lietuvoje, jis turi patikrinti, ar nėra su ta valstybe, kuri išdavė oficialų dokumentą, teisinės pagalbos sutarties. Jei tokia sutartis yra - dokumento papildomai tvirtinti ar legalizuoti nereikia, kadangi visi dokumentai, kuriuos vienos susitariančios šalies teritorijoje surašė ar paliudijo pagal savo kompetenciją nustatyta tvarka, patvirtinant antspaudu teismas ar oficialus asmuo (vertėjas, ekspertas, notaras ar pan.) kitos susitariančios šalies teritorijoje priimami be jokio kito patvirtinimo. Tokie dokumentai, kurie vienos susitariančios šalies teritorijoje laikomi oficialiais, turi ir kitos susitariančios šalies teritorijoje oficialių dokumentų įrodomąją galią. Jei tokios sutarties nėra, notaras turi patikrinti, ar pateikti dokumentai šalies, kuri yra prisijungusi prie 1961 spalio 5 d. Hagos konvencijos "Dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo". Jei šalis prisijungusi prie minėtos konvencijos, tai dokumentai turi būti patvirtinti Apostille. Jei Apostille nėra arba šalis neprisijungusi prie Hagos konvencijos "Dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo", dokumentus reikia legalizuoti.

Lietuvos Respublikos Notarų rūmai yra Tarptautinės Lotynų notariatų sąjungos (UINL), Tarptautinės Europos notariatų konferencijos (CNUE) narys. CNUE ypatingą dėmesį skiria iniciatyvoms, kurių imasi Europos Sąjungos institucijos, kuriomis siekiama harmonizuoti materialiąsias teises normas. Tokiu būdu Europos notariato balsas buvo išgirstas priimant reglamentą Nr. 1347/2000 ir reglamentą Nr. 2201/2003. Akivaizdus to fakto įrodymas - reglamento Nr. 2201/2003 46-asis str. - autentiški aktai yra prilyginami teismo sprendimams būtent dėl jų pripažinimo ir priverstinio vykdymo.

Kaip teigia dr. Klaus Woschnak, viešųjų dokumentų pripažinimas ir vykdymas Europos teisinėje erdvėje yra pirmas žingsnis Europos notarinio dokumento atsiradimo linkme. Jo atsiradimas sukurs notariatui visiškai naują, europinę dimensiją ir leis įžvelgti naują, europinę notariato kompetenciją.

Europoje vis dažniau tenka susidurti su tarptautinės privatinės teisės klausimais, susijusiais su šeimos teise ir paveldėjimu. Todėl iškyla praktinių problemų: kokią teisę taikyti, kokie užsienio valstybių dokumentai, kaip perduoti dokumentus ir t.t.

Teisės harmonizavimas, nors ir dalims, nepadėtų net ir tada, kai yra galimybė pasirinkti šeimos santykiams arba paveldėjimo santykiams taikytiną teisę. Nepaprastai sunku būtų harmonizuoti įvairių

šalių materialiąją teisę, nes įvairios Europos Sąjungos valstybės turi savo gilias kultūrines ir socialines tradicijas. Kitas svarbus žingsnis, sulaukęs Europos komisijos teisingumo, laisvės ir saugumo generalinės direkcijos pritarimo - tai Europos Sąjungos notariatų, kurie tvarko savo valstybės testamentų registrą, tinklo sukūrimas. Tokia iniciatyva paspartins paveldėjimo teisės raidą Europos Sąjungoje.

2004 m. sausio 14 d. Lietuva pasirašė 1972 m. Bazelio Konvenciją dėl vieningos dėl testamentų registravimo sistemos sukūrimo, siekiant sukurti testamentų registravimo sistemą, padedančią po testatoriaus mirties atskleisti testamento buvimą bei surasti užsienyje sudarytus testamentus, nes dabartiniu metu tai yra pačių įpėdinių pareiga.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija jau parengė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo "Dėl testamentų registro nuostatų patvirtinimo" projektą, kuriuo siekiama įgyvendinti Bazelio konvenciją Lietuvoje.6.4. NOTARINIŲ VEIKSMŲ ATLIKIMAS EUROPINĖS IR TRANSATLANTINĖS INTEGRACIJOS KRITERIJUS ATITINKANTIEMS SUBJEKTAMS

Nuo 2004 m. gegužės 1d. Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą užsienio subjektai, atitinkantys europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, turi teisę įsigyti žemę, miškus ir vidaus vandenis ta pačia tvarka ir sąlygomis kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai ir juridiniai asmenys.

Europos ir transatlantinės integracijos kriterijai, taikomi užsienio juridiniams asmenims ir užsienio organizacijoms Užsienio juridiniai asmenys ir užsienio organizacijos laikomi atitinkančiais europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, jei jie yra įsteigti vienoje iš šių valstybių:valstybėse Europos Sąjungos narėse; arba valstybėse, sudariusiose Europos sutartį (Asociacijos sutartį) su Europos bendrijomis bei jų šalimis narėmis; arba valstybėse Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos narėse; arba valstybėse Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO) narėse; arba valstybėse Europos ekonominės erdvės susitarimo dalyvėse. Europos ir transatlantinės integracijos kriterijai, taikomi užsienio fiziniams asmenims Europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinka užsieniečiai (fiziniai asmenys), kurie yra:aukščiau minėtų valstybių piliečiai; šių valstybių nuolatiniai gyventojai; taip pat Lietuvos nuolatiniai gyventojai, neturintys Lietuvos Respublikos pilietybės (nesvarbu, kokia jų pilietybė, gali būti, pvz., Rusijos, Ukrainos piliečiai, tačiau turi turėti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje). IŠIMTIS: Net ir atitinkantys europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus užsienio subjektai negali įsigyti žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemės iki Lietuvos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą sutartyje apibrėžto 7 metų pereinamojo laikotarpio pabaigos, t. y. iki 2011 m. gegužės 1 d.Ši išimtis netaikoma: užsieniečiams (fiziniams asmenims), kurie ne mažiau kaip 3 metus Lietuvoje nuolat gyveno ir vertėsi žemės ūkio veikla; užsienio juridiniams asmenims bei kitoms organizacijoms, įsteigusioms Lietuvoje atstovybes ar filialus. 7 TEMA. SANDORIŲ TVIRTINIMAS

Įprasta, kad jei norite parduoti namą, sudaryti testamentą ar išduoti įgaliojimą, Jūs skubate į notaro biurą. Notarinis sandorių tvirtinimas ko gero labiausiai žinomas notarinis veiksmas. Ir tai suvokiama, nes vieniems sandoriams įstatymai aiškiai numato privalomą notarinę formą, kurios nesilaikymas sandorį daro negaliojantį, kitais atvejais sutarties šalys tiesiog nori užkirsti kelią galimiems ginčams ateityje. Šios ir tolesnių temų įsisavinimo procesas bus naudingesnis ir pasitarnaus Jūsų praktiniam teisiniam pasirengimui, jei ne tik išspręsite pateiktus uždavinius, bet ir pasinaudoję pateiktais pavyzdžiais notariniam tvirtinimui parengsite keletą sutarčių projektų.7.1. SANDORIŲ TVIRTINIMAS IR REGISTRAVIMAS

Greta to, kad notaras, tvirtindamas sandorius, privalo laikytis bendrųjų notarinių veiksmų atlikimo taisyklių – nustatyti sandorį sudarančių asmenų tapatybes, įsitikinti fizinių asmenų veiksnumu, patikrinti juridinių asmenų teisnumą, atstovo įgaliojimus, įsitikinti sandorio dalyvių ir kitų asmenų (liudytojų) parašų tikrumu, išaiškinti atliekamo sandorio prasmę ir pasekmes, įsitikinti tikrąja šalių valia, tuo, kad sandoris neprieštarauja įstatymų reikalavimams ir pan. – sandorių tvirtinimas pasižymi ir tam tikrais ypatumais.

CK 4.48 str. yra nustatyta, kad perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba jo įgaliotas asmuo. Notaras, užtikrindamas turto įgijėjo interesus, turi nustatyti, ar daiktas priklauso turto perleidėjui. Tokia pati nuostata įtvirtinta Notariato įstatyme. Notaras, vadovaudamasis NĮ 46 str. 1 d., tvirtina sandorius dėl nekilnojamojo ar kilnojamojo daikto, kuriems įstatymas nustato privalomą teisinę registraciją, perleidimo kito asmens nuosavybėn, nuomos ar perdavimo naudotis kitu būdu, įkeitimo arba kitų daiktinių teisių ar jų suvaržymo tik nustatęs, kad daiktas nuosavybės teise priklauso teisių perleidėjui. Tokiu atveju praverčia pažyma iš VĮ Registrų centro, turto pardavimo iš varžytinių aktas, patvirtintas teisėjo rezoliucija ar nutartimi (CPK 725 str. 8 d.), pirkimo – pardavimo sutartis, dovanojimo, paveldėjimo teisės liudijimas ir kt.

Notaras, tvirtindamas sandorį, turi išsiaiškinti ne tik, ar turtas priklauso perleidėjui, bet ir jo šeimyninę padėtį. Tokią informaciją galima gauti iš pažymos apie šeimos sudėtį, kurią išduoda Gyventojų registro tarnybos prie LR VRM IR departamentas. Tai yra svarbu tvirtinant sandorius, nes turtas asmeniui gali priklausyti bendrosios jungtinės, bendrosios dalinės ar asmeninės nuosavybės teise. Taip pat turtui gali būti nustatytas šeimos turto teisinis režimas. Be to, sandorio šalys gali turėti nepilnamečių vaikų – tada tam tikrais atvejais reikalingas ir teismo leidimas.

Jeigu notarui tenka tvirtinti sandorį, kuris yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, tai sandorį gali sudaryti abu sutuoktiniai arba vienas sutuoktinis, tačiau pastarasis turi turėti nedalyvaujančio sutuoktinio įgaliojimą, rašytinį sutikimą arba teismo leidimą (NĮ 46 str. 2 d.).

NĮ 46 str. 3 d. nustato reikalavimą notarui tvirtinti sandorius dėl nekilnojamojo daikto, kuris yra priskirtinas šeimos turtui (CK 3.85 str.), perleidimo, įkeitimo ar kitokio suvaržymo tik esant kito sutuoktinio rašytiniam sutikimui. Atkreiptinas dėmesys, kad šeimos gyvenamąja patalpa reikia laikyti faktinę šeimos gyvenamąją vietą, nepriklausomai nuo viešame registre įregistruotų žymų (CK 3.84 str. 4d.).

Jeigu sutuoktinai turi nepilnamečių vaikų, notaras patvirtins sandorį dėl nekilnojamojo daikto, kuris yra šeimos turtas, tik tuomet, kai bus pateiktas teismo leidimas.Išankstinis teismo leidimas reikalingas ir tais atvejais, kai turi būti tvirtinami sandoriai, susiję su nepilnamečio vaiko turtu (NĮ 46 str. 4 d.). CK 3.188 str. 1 d. konkrečiai išvardija tokius atvejus, kada tėvai privalo gauti išankstinį teismo leidimą sandoriui sudaryti.7.2. NEKILNOJAMOJO TURTO PIRKIMO - PARDAVIMO SANDORIŲ TVIRTINIMO YPATUMAI

Kaip jau buvo minėta anksčiau, pagal NĮ atlikti notarinius veiksmus gali ne tik notarai, bet ir konsuliniai pareigūnai, seniūnai ar kiti įstatymų nurodyti asmenys. Tačiau tvirtinti nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis, nekilnojamojo turto įkeitimo, kitų daiktinių teisių ar jų suvaržymo sandorius gali tik notarai.

Notaras, tvirtinantis nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorius, turi vadovautis pagrindinėmis notarinių veiksmų atlikimo taisyklėmis bei notarinių veiksmų atlikimo ypatumais.Prieš tvirtindamas sandorį, notaras nustato, ar daiktas nuosavybės teise priklauso tik teisių perleidėjui, ar nėra įkeistas, areštuotas.

Atkreiptinas dėmesys, kad nuo 2007 m. kovo 31 d. pasikeitė pažymų, kurios reikalingos sandoriui sudaryti, užsakymo tvarka. Pagal naująją tvarką pažyma užsakoma ne VĮ Registrų centre, bet per notarą ir gali būti panaudota tik tame notarų biure, kuriame ji buvo užsakyta.

Notaro tvirtinamame nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandoryje privalomai turi būti nurodyti duomenys apie nekilnojamąjį daiktą, kurį pardavėjas privalo perduoti pirkėjui bei nurodyta daikto vieta atitinkamame žemės sklype arba parduodamo nekilnojamojo daikto vieta kitame nekilnojamame daikte (pvz.: butas daugiabučiame name) bei kaina (CK 6.396, 6.397 str.). Sutartyje turi būti aptarti ir kiti būtini pardavėjo bei pirkėjo įsipareigojimai: pinigų sumokėjimo tvarka, išsikėlimo laikotarpis, komunalinių mokesčių apmokėjimas ir pan.

Jeigu parduodamas pastatas, įrenginys ar kitoks nekilnojamasis daiktas, tai nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartyje turi būti aptartos teisės į žemės sklypą. Jeigu tokioje sutartyje neaptartos pirkėjo teisės į žemės sklypą, tai notaras negali tokios sutarties tvirtinti, o jeigu sutartis patvirtinta, – yra negaliojanti (CK 6.394 str. 2 d.).

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą perleidimo sandoriuose turi būti privalomai nurodyta, kad ,,nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą įgijėjui pereina nuo daikto perdavimo momento, o sutarties šalys prieš trečiuosius asmenis nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą perleidimo sutartį gali panaudoti tik tuo atveju, jei nuosavybės teisės perėjimo faktas daikto priėmimo – perdavimo akto ar kito dokumento pagrindu įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas viešajame registre“ (NĮ 46 str. 5 d.). Be šios nuostatos, notaras dar turi nurodyti sutartyje tikslų sutarties sudarymo laiką (valandą ir minutes).

Valstybės įmonės Registrų centro įsakymas ir Lietuvos notarų rūmų 2007 m. kovo 19 d. nutarimas Nr. v-54/11 Dėl užsakymų pateikimo, pažymų rengimo ir pateikimo notarams, atlyginimo už valstybės įmonės registrų centro suteiktas paslaugas bei notarų autentifikavimo tvarkos patvirtinimo // Valstybės žinios, 2007, Nr. 35-1317.7.3. REGISTRAVIMAS

Reikia pažymėti, kad registravimo momentas nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties šalims yra labai svarbus.

NĮ 46 str. 5 d. įpareigoja notarą perduoti duomenis apie sudarytą nekilnojamojo daikto perleidimo sandorį viešo registro tvarkytojui (VĮ Registrų centrui) per 24 val. nuo sutarties patvirtinimo.

Atkreiptinas dėmesys, kad sandorio šalys nėra įstatymu įpareigojamos privalomai atlikti sandorio teisinę registraciją, nors CK 1.75 str. reglamentuoja, kad įstatymas gali nustatyti privalomą teisinę registraciją. Sandoris šalims galioja nors ir nėra privalomai įregistruotas, tačiau šalių teisės ir pareigos tokiu atveju atsiranda ne nuo sandorio įregistravimo, o nuo to momento, kuris yra nustatytas įstatyme ar šalių susitarime (CK 1.75 str. 1 d.).

Sandorio šalys (ypač pirkėjas) yra pačios suinteresuotos įregistruoti sudarytą sutartį. Sutarties įregistravimas leidžia sandorio faktą panaudoti prieš trečiuosius asmenis. Toks registravimo privalumas yra įtvirtintas CK 1.75 str. 2d. , 6.393 str. 3d.7.4. NOTARO TVIRTINAMI SANDORIAI

CK 1.71 str. nustato sudaromų sandorių formas. Sandoriai gali būti sudaryti žodžiu, raštu (paprasta forma), notarine forma, konkliudentiniais veiksmais.

NĮ 45 str. nurodyta, kad notaras tvirtina sandorius, kuriems CK ar CK numatytais atvejais kiti įstatymai nustato privalomą notarinę formą.

Tačiau CK 1.77 str. bei NĮ 45 str. nustato, kad asmenys gali sudaryti sandorius ir kitokios, negu įstatymas leidžia formos. Jeigu įstatymas nustato žodinę ar rašytinę sandorio formą, tai tokius sandorius notaras gali tvirtinti sandorio šalies pageidavimu. Taigi, anksčiau minėtų teisės aktų analizė leidžia teigti, kad notaras gali tvirtinti bet kokius įstatymams neprieštaraujančius sandorius, išskyrus tuos, kurie sudaromi konkliudentiniais veiksmais.

CK 1.74 str. nustatyti atvejai, kada sandoriai privalomai turi būti sudaromi notarinės formos, tačiau šis sąrašas nėra baigtinis. Tokius notaro tvirtinamus sandorius nagrinėsime kitame poskyryje.7.5. SANDORIAI, KURIEMS PRIVALOMA NOTARINĖ FORMA

Page 11: notariato teisė (mru)

Minėjome, kad notaras tvirtina sandorius, kuriems įstatymas nustato privalomą notarinę formą. CK 1.74 str. nurodo, kad notarine forma turi būti sudaromi:I. Daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai: 1. Nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartys (CK 6.393 str.); 2. Įmonės pirkimas – pardavimas (CK 6.403 str.); 3. Mainai (CK 6.432 str.); 4. Dovanojimo sutartys (CK 6.469 str.); 5. Turto patikėjimo sutartys (CK 6. 960 str.); 6. Servituto nustatymas sandoriais (CK 4.125 str.); 7. Uzufrukto nustatymas sandoriais (CK 4.148 str.); 8. Užstatymo teisės nustatymas (CK 4.163 str.); 9. Ilgalaikės nuomos nustatymas (CK 4.167 str.); 10. Hipotekos įforminimas ir įregistravimas (CK 4.185str.); 11. Kito asmens turto administravimas, turto administravimo nustatymas sandoriu (CK 4.236 str.)II. Vedybų sutartys (ikivedybinė ar povedybinė);III. Kiti sandoriai, kuriems CK nustato privalomą notarinę formą: 1.Įgaliojimo patvirtinimas notarine tvarka (CK 2.138 str. 1 d.); 2. Vyro, laikančio save tėvu, pareiškimas notarui dėl tėvystės pripažinimo (CK 3.142 str.); 3. Bendrai įgyto ir naudojamo turto padalinimas (CK 3.232 str.); 4.Susitarimas dėl naudojimosi namais, butais ar kitais nekilnojamaisiais daiktais, kurie yra bendroji dalinė nuosavybė (CK 4.81 str.); 5. Naudojimosi daiktu tvarkos nustatymo sutartis, įkeičiant bendrosios dalinės nuosavybės dalį, kai nėra visų bendraturčių sutikimo (CK 4.171 str.); 6.Hipotekos kreditoriaus teisė perleisti savo eilės pirmumą patenkinti reikalavimą iš įkeisto daikto vertės kitam hipotekos kreditoriui – notarine tvarka tvirtinamas sutikimas (CK 4.190 str.); 7.Įkeitimo sutarties ir įkeitimo objekto savininko vienašalio pareiškimo forma (CK 4.209 str.); 8.Oficialieji testamentai (CK 5.30str.); 9. Bendrais sutuoktinių testamentas (CK 5.44str.); 10. Nekilnojamojo turto pasidalijimas tarp įpėdinių (CK 5.70str.); 11. Prievolės pabaiga šalių susitarimu, jeigu susitarimas pagal kurį atsirado prievolė buvo notarinės formos (CK 6.125 str.); 12. Rentos sutartis (CK 6.443 str.); 13. Rentos mokėtojo teisė disponuoti ir naudotis perleistu turtu, gavus išankstinį rentos gavėjo sutikimą, patvirtintą notaro (CK 6.463 str.); 14. Dovanojimo sutartys (kai dovanojama suma didesnė nei 50 000 Lt.) (CK 6.469 str. 2d.); 15. Jungtinės veiklos sutartis (CK 6.969 str.) 16. Kiti sandoriai.

Dera įsidėmėti, kad įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį (CK 1.93 str.). Tačiau jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia.7.6. SANDORIO LIUDYTOJAI

Sandoris dažniausiai yra tvirtinamas dalyvaujant tik sandorio šalims. Tačiau notaras gali tvirtinti sandorius ir dalyvaujant liudytojams, jeigu to paprašo sandorio šalis arba testatorius. Tokią galimybę numato NĮ 47 str. Reikia akcentuoti, kad tam tikrais atvejais, kai yra tvirtinamas testamentas, notaras sandorį tvirtina dalyvaujant ne mažiau kaip dviem liudytojams. Šį įpareigojimą notarui nustato CK 5.29 str. ir NĮ 47 str. 1 d.

Notaras tvirtina testamentą dviejų liudytojų akivaizdoje, jeigu testatorius:dėl fizinių trūkumų, ligos ar kitos priežasties negali pats pasirašyti ir už jį pasirašo kitas veiksnus fizinis asmuo, kuris nėra įpėdinis pagal testamentą.

Testamente nurodoma priežastis dėl kurios testatorius negalėjo pats pasirašyti testamente bei pasirašo dalyvavę liudytojai.

NĮ 47 str. yra nustatyti bendri reikalavimai sandorio liudytojams. Visų pirma liudytojai gali būti tik tie asmenys, kurie nėra suinteresuoti notariniu veiksmu, t.y. notarinis veiksmas atliekamas ne jų naudai. Notaras turi nustatyti ne tik šalių, bet ir sandorio liudytojų asmens tapatybę. Beje, liudytojai savo liudijimo faktą išreiškia ne tik dalyvaudami sudarant patį sandorį, bet ir pasirašydami notaro tvirtiname dokumente.7.7. VIENAŠALIAI SANDORIAI

Vienašaliai sandoriai yra tokie, kuriems sudaryti užtenka tik vienos sandorio šalies valios išreiškimo. Antai oficialaus testamento sudarymas (CK 5.28 str.), asmeninio testamento surašymas (CK 5.30 str.), bendrojo sutuoktinių testamento sudarymas (CK 5.43 str.), palikimo priėmimas arba jo atsisakymas (CK 5.50, 5.60 str.), įgaliojimo išdavimas (CK 2.137 str.), viešo konkurso paskelbimas (CK 6.947 str.), viešas atlyginimo pažadėjimas (CK 6.945 str.) ir kt.

Tam tikrus vienašalius sandorius turi tvirtinti notaras, pvz., paminėtini: įvairių testamentų sudarymas, įgaliojimų patvirtinimas, juridinio asmens steigimo sandorių, kuriems CK nustato notarinę formą, patvirtinimas.

Notarų tvirtinamų sandorių bendrame kiekyje vienašaliai sandoriai sudaro ženklią dalį, tačiau ne didžiausią. Daugiausia notaras tvirtina dvišalių sandorių – sutarčių. Tvirtinti vienašalius sandorius yra šiek tiek paprasčiau, nes tik viena sandorio šalis išreiškia savo valią ir nėra reikalinga jos suderinti su priepriešinės sandorio šalies valia. Tvirtindamas vienašalius sandorius, kaip ir dvišalius bei daugiašalius sandorius, notaras turi laikytis bendrųjų notarinių veiksmų atlikimo taisyklių bei CK reikalavimų.7.8. ĮGALIOJIMŲ TVIRTINIMAS

Įgaliojimas – tai rašytinis dokumentas, asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis (CK 2.137 str. 1 d.).CK 2.138 str. 1 d. yra nustatyti atvejai, kada įgaliojimas turi būti patvirtintas notaro. Tai įgaliojimai:sudaryti sandorius, kuriems būtina notarinė forma; fizinio asmens vardu atlikti veiksmus, susijusius su juridiniais asmenimis, išskyrus atvejus, kai leidžiama duoti kitokios formos įgaliojimą; kurį fizinis asmuo duoda nekilnojamajam turtui valdyti, juo naudotis ar disponuoti.

Teisinėje literatūroje pateikiamos įgaliojimo rūšys: vienkartinis, specialusis, generalinis, terminuotas, neterminuotas, atšaukiamas ir neatšaukiamas, įgaliojimas veiksmams Lietuvoje ir užsienyje.

NĮ 49 str. nustatyta, kad notaras gali patvirtinti įgaliojimą vieno ar kelių asmenų vardu, išduotą vienam asmeniui arba keliems asmenims.

Įgaliojimo terminus nustato CK 2.142 str., tačiau nenustato maksimalaus įgaliojimo termino. Taigi, jis gali būti išduotas neterminuotam laikotarpiui. Tuo pačiu yra ir išimčių. Jeigu terminas įgaliojime nenumatytas – įgaliojimas galioja metus nuo sudarymo dienos. Visiškai kitoks įgaliojimo terminas, kurį notaras patvirtina veiksmams užsienyje atlikti. Jeigu tokiame dokumente nenurodytas galiojimo laikas, įgaliojimas galioja, kol jį panaikina įgaliojimą išdavęs asmuo (CK 2.142 str. 2 d.).

Notaro tvirtiname įgaliojime turi būti nurodama įgaliojimo sudarymo vieta ir data (jeigu nenurodoma data, įgaliojimas negalioja), įgaliotojo ir įgaliotinio vardai, pavardės, gyvenamoji vieta ir pan. Labai svarbu, kad įgaliojimo tekste būtų išvardintos įgaliotiniui suteiktos teisės, jų apimties turinys.

Įgaliotinis turi teisę pergalioti kitą asmenį tik tam tikrais atvejais, kai:tokia teisė suteikta įgaliojime; siekiant apsaugoti įgaliotojo interesus dėl susidariusių aplinkybių. Perįgaliojimas notariškai tvirtinamas, jeigu prieš tai išduotas įgaliojimas buvo patvirtintas notarine tvarka. Perįgaliojime turi būti nurodyti duomenys apie pagrindinį įgaliojimą (data, vieta, notarų biuras, notaras, patvirtinęs įgaliojimą, notarinio registro numeris, įgaliotojo duomenys ir pan.) Taip pat turi būti pateikti duomenys apie asmenį, kuris yra perįgaliojamas (vardas, pavardė gyvenamoji vieta ir kiti anketiniai duomenys). Įgaliojimo terminas, kuris išduotas pergaliojant, negali būti ilgesnis už pagrindinio įgaliojimo terminą (CK 2.145 str. 3 d.).7.9. NEVEIKSNIŲ IR RIBOTAI VEIKSNIŲ ASMENŲ SANDORIAI

Veiksnumas yra būtina sąlyga fiziniam asmenim dalyvauti civilinėje apyvartoje. Tik veiksnus asmuo gali pats įsigyti civilines teises bei susikurti sau civilines pareigas.

Pagal CK 2.5 ir 2.9 str. veiksnus fizinis asmuo:sulaukęs pilnametystės (18 metų) asmuo; jaunesnis negu 18 metų asmuo, įstatymų nustatyta tvarka sudaręs santuoką; nepilnametis, pripažintas veiksniu (emancipuotas).

Dalyvauti civilinėje apyvartoje ir sudarinėti sandorius gali ne tik veiksnūs fiziniai asmenys, bet ir neveiksnūs bei ribotai veiksnūs fiziniai asmenys. Tačiau jų galimybė sudarinėti sandorius yra ribojama.

Nepilnametis iki keturiolikos metų yra laikomas neveiksniu ir pats gali sudarinėti tik labai nedaug sandorių – tik smulkius buitinius sandorius, o pastariesiems notarinė forma nereikalinga. Bendra nuostata, kad už nepilnamečius iki keturiolikos metų sandorius jų vardu sudaro tėvai arba globėjai (CK 2.7 str.). Sandorius, kuriems reikalinga notarinė forma (pvz., nekilnojamojo turto pirkimas – pardavimas ir kurie susiję su nepilnamečio vaiko turtu), sudaro tėvai arba globėjai esant išankstiniam teismo leidimui (CK 3.188 str. 1 d.).

Nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų jau yra dalinai veiksnus ir pats atsako už savo sutartines prievoles (CK 2.8 str.). Tačiau šios kategorijos nepilnamečių veiksnumo turinys taip pat turi apribojimų. Nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų turi teisę sudarinėti sandorius savo vardu tik turėdamas tėvų arba rūpintojų sutikimą, o sutikimo forma privalo atitikti sudaromo sandorio formą (CK 2.8 str. 1d.). Jeigu sandoris susijęs su nepilnamečio vaiko turtu, yra būtinas išankstinis teismo leidimas. Šios kategorijos nepilnamečiai, remiantis CK 2.8 str. 2 d., turi teisę savarankiškai disponuoti savo pajamomis bei turtu, įgytu už šias pajamas, įgyvendinti autorių teises į savo kūrinius, išradimus, pramoninį dizainą, sudarinėti smulkius buitinius sandorius.

Fizinio asmens veiksnumas apribojimas teismo tvarka, jeigu jis piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais, narkotikais, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis. Ribotai veiksnaus asmens sandoriai dėl disponavimo turtu tvirtinami tik turint rūpintojo sutikimą, o pats ribotai veiksnus asmuo gali sudaryti tik smulkius buitinius sandorius.

Be to rūpintojas, sudarinėdamas sandorius, susijusius su teismo pripažinto ribotai veiksniu asmens turtu, turi gauti išankstinį teismo leidimą. Leidimas, remiantis CK 3.244 str. 2 ir 3 dalimis, yra reikalingas:sandoriams, kurių suma didesnė negu penki tūkstančiai litų; parduoti, dovanoti, perleisti rūpintinio nekilnojamąjį daiktą ar daiktines teises; išnuomoti, perduoti neatlygintinai naudotis nekilnojamu daiktu; įkeisti ar kitokiu būdu suvaržyti teises į nekilnojamą daiktą ar daiktines teises; sudaryti bet kokį kitą sandorį, jeigu dėl to sumažėtų ar būtų perleistos, suvaržytos rūpintinio daiktinės teisės.

Jeigu fizinis asmuo teismo tvarka dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės yra pripažintas neveiksniu, tai jis pats jokių sandorių nesudarinėja. Tokio asmens vardu sandorius sudaro globėjas.

Globėjui kaip ir rūpintojui yra nustatyti papildomi reikalavimai sudarant sandorius dėl neveiksnaus asmens turto ir pajamų naudojimo, jeigu sandorių suma didesnė negu 5000 Lt. ar kitais CK 3.244 str. 3 d. numatytais atvejais. Tokiais atvejais globėjui taip pat reikalingas išankstinis teismo leidimas, kaip ir rūpintojui.Toliau siūlome išspręsti atitinkamus uždavinius bei parengti notariniam tvirtinimui keletą sutarčių.8 TEMA. PAVELDĖJIMO BYLŲ TVARKYMAS

Ši tema koncentruojasi į Civilinio kodekso penktosios knygos ,,Paveldėjimo teisė“ studijas. Jeigu studijuodami civilinę teisę šią temą dar nepakankamai išnagrinėjote, tai dabar tam pats tinkamiausias laikas. Prisiminsite paveldėjimą pagal įstatymą ir testamentą, ne tik notaro, bet ir kitų subjektų atliekamą testamentų tvirtinimą, palikimo priėmimo būdus ir paveldėjimo bylų tvarkymą, kuris ypatingas tuo, kad šiuo atveju laisvė pasirinkti notarą netaikoma, o notaro veiklos teritorija yra aiškiai apribota Teisingumo ministro.

8.1. TESTAMENTO SĄVOKANei 2001 m. liepos 1 d.

įsigaliojusiame pirmajame po nepriklausomybės atgavimo Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau - LR CK arba CK), nei iki tol teisinei praktikai pagrindu buvusiame 1964 m. civiliniame kodekse nerasime pateiktos testamento sąvokos. Kiekvienam asmeniui, suinteresuotam savo turto likimu po jo mirties, ypač svarbaus dokumento – testamento – samprata aiškėja tik sistemiškai analizuojant civilinio kodekso penktosios knygos (paveldėjimo teisė) nuostatas. Įdomu, ar tai yra kodekso rengėjų neapsižiūrėjimas, kai tuo tarpu vos ne kiekviename kodekso skirsnyje gausu teisės normų – sąvokų, ar sąmoningai buvo vengiama įstatymiškai užfiksuoti testamento apibrėžimą. Galime manyti, kad ji nepateikta, kadangi sąvoka ,,testamentas” jau savaime yra tarsi įrodymo nereikalaujanti aksioma, arba kad nebūta vieningos nuomonės, kokie esminiai požymiai iš tiesų atskleidžia testamento sampratą.

Tiesa ir tai, kad testamento sąvokos nepavyksta surasti ir tarptautinėse konvencijose: Hagos konvencijoje ,,Dėl formalaus testamentų galiojimo”, Bazelio konvencijoje ,,Dėl testamentų registravimo sistemos sukūrimo”, Hagos konvencijoje ,,Dėl mirusių asmenų turto tarptautinio administravimo”, Vašingtono konvencijoje ,,Dėl vieningo įstatymo tarptautinio testamento formai”.

Belieka atsigręžti į istoriją bei pasidairyti svetur. Romėnų paveldėjimo teisė veik kiekvienos valstybės įstatymų leidybai pasitarnavo paruoštu pavyzdžiu, į kurį visi anksčiau ar vėliau kreipiasi ieškodami apibrėžimų, kai iškyla jų poreikis. Romėnų paveldėjimo teisė – jos kūrėjų didžiausias pasididžiavimas, tad išties nuostabu, kai galime bet kada pasinaudoti jų patirtimi.

Atkreiptinas dėmesys, jog tokių Romos teisės korifėjų, kaip Papiniano, Paulo, Gajaus, Ulpiano, Modestino sentencijos (mintys), surinktos Digestuose (Pandektose) – vienoje iš Justiniano kodifikacijos dalių – yra nemirtingas žinių šaltinis ir apie paveldėjimo pagal testamentą institutą, pvz., Modestino žodžiais: ,,Testamentum – est voluntatis nostrae iusta sententia de eo, quod qui post mortem suam fieri velit” (Testamentas – turinti teisinę galią mūsų valios išraiška apie tai, ko mes pageidaujame, kad įvyktų po mūsų mirties, Mod. D. 28, 1, 1). Ulpianas formulavo panašiai: ,,Testamentum est mentis nostrae iusta contestatio, in id sollemniter factum, ut post mortem nostram valeat” (Testamentas – tai teisinis mūsų ketinimų fiksavimas, sudarytas iškilminga forma tam, kad turėtų galią po mūsų mirties, Ulp. Reg. 20, 1), Paulas pratęsė: ,,In testamentis plenius voluntates testantium interpretamur” (Testamente mes išsamiau išsiaiškiname palikėjo valią, Paul. D. 50, 17, 12). Čekų teisės mokslininkas, romėnų teisės tyrinėtojas M. Bartošekas pastebėjo, jog iš tiesų romėnų teisinėje kultūroje definicijos pasitaikydavo gana retai, kadangi romėnai neturėjo joms polinkio, tačiau, kaip matėme, jas puikiai atstoja vertingos teisinės taisyklės ir aforizmai bei išraiškos elegancija pasižymintys apibūdinimai ir formuluotės. Iš esmės tiek romėnai, tiek šiuolaikiniai teisininkai testamentą apibūdina vienodai, - kaip vienašalį palikėjo paskutine valia grįstą sandorį, sudarytą laikantis nustatytų formalumų siekiant paskirti savo teisių ir pareigų perėmėją (įpėdinį).

Nors testamentinio paveldėjimo teisės normų būta jau I Lietuvos Statute (1529 m.) ir jame buvo pateiktas pirmas išsamesnis testamento, kaip juridinio dokumento, teisinių normų apibrėžimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, o II ir III Lietuvos Statutuose testamentui skiriamas visas VIII skyrius, kuriame buvo nurodyti testamentą galintys sudaryti subjektai, testamento sudarymo tvarka, teisė nušalinti nuo palikimo, testamento sudarymo savitumai ypatingomis sąlygomis, ribojimai (skirtingos luominės priklausomybės asmenims) palikti turtą testamentu ir panašios nuostatos, visgi testamento sąvoka dėmesio nesusilaukė. I Lietuvos Statute pastebimas tam tikras terminijos vartojimo dualizmas: užfiksuota ikistatutiniu laikotarpiu buvusi gaji praktika mums pažįstamą aktą, kuriuo asmuo padarydavo nurodymus dėl savo turto likimo po savo mirties, vadinti ne tik testamentu, bet ir turto užrašu, užrašymu (тестамент,

Page 12: notariato teisė (mru)

достомент, духовница, лист, запись, отпись). Abiejų dokumentų sudarymo tvarka buvusi panaši: reikalavimas dalyvauti liudytojams, po to pateikti jį didžiajam kunigaikščiui ar pavieto urėdui. Matyt, esminis teisinio pobūdžio skirtumas tarp jų pasireiškė draudimu pakeisti ar panaikinti užrašymą (,,Jei kas <…> užrašytų turto <…>, nors ir liktų gyvas, tai jau toks užrašymas turi būti laikomas amžinai galiojančiu, o jau anas negali jo atšaukti nei kitam antrą kartą užrašyti”).

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu Kuršo žemėje galiojusiu Pabaltijo gubernijų vietinių įstatymų sąvadu nustatyta turto palikėjui galimybė savo valią išreikšti ne tik tiesiogiai testamentu, bet ir savita paveldėtojo skyrimo sutartimi. Atkreiptinas dėmesys, jog kaimyninės Latvijos įstatymų leidėjas nemanė esant tai naikintinu reliktu ir ,,atgaivinęs” 1992 m. Latvijos civilinį įstatymą, priimtą 1937 m., išlaikė to laikotarpio dvasią ir iki šiol išsaugojo paveldėjimo sutarties institutą.

Lyginamasis įvairių valstybių civilinių įstatymų, reglamentuojančių paveldėjimą, tyrimas dėl testamento sąvokos, teisinės technikos požiūriu leido išskirti tris valstybių kategorijas: pirmąją sudaro valstybės, kuriose testamento sąvoka nėra įstatymiškai užfiksuota (pvz., Čekija, Japonija, Gruzija, Izraelis); antrąją sudaro valstybės, pateikiančios tik labai glaustą bendro pobūdžio arba ganą abstrakčią testamento sąvoką (pvz., Prancūzija, Italija, Danija, Latvija, Rusija, Baltarusija, Ukraina, Armėnija, Malta); trečiosiose valstybėse teisės akto rengėjai suformulavo įmanomai išsamų ir konkretų testamento apibrėžimą (pvz., Moldova)8.2. TESTAMENTAS – VIENAŠALIS SANDORIS

Įprastai civilinėje teisinėje literatūroje nurodoma, jog testamentas (rus. ,,завещание”, angl. ,,will”) – tai asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisiniai padariniai atsiranda tik testatoriui mirus.

Sandoriai – tai asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinių padarinių: sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Žymusis Prokulas ir jo pasekėjai iškėlė valios momentą, esminį bet kurio teisėto ir sąžiningo teisinio santykio galiojimui. Valios išreiškimo reikalavimas neaplenkė ir testamento, kuriam sudaryti yra būtina ir pakanka vieno asmens valios, taigi vadovaujantis LR CK 1.63 str. 3 d. jis yra vienašalis sandoris, be to, sandoris, kuris teisines pasekmes sukelia ne iš karto nuo jo sudarymo, bet atsiradus tam tikram juridiniam faktui – testatoriaus mirčiai. Testamentas nėra sutartis – susitarimas tarp dviejų ar daugiau asmenų, pvz., padovanoti turtą po dovanotojo mirties. LR CK 6.466 str. 1 d. nurodyta, jog sutartis, pagal kurią dovana pereina apdovanotajam nuosavybės teise po dovanotojo mirties, negalioja. Testatoriui nereikia suderinti valios su kažkokios kitos šalies valia, prašyti kito asmens sutikimo ar leidimo, jei jis nori padaryti patvarkymus dėl turto po savo mirties.

Tapačiai teisės doktrinai, pirmiausia akcentuodamas šio sandorio vienašalį pobūdį, testamentą nutartyse apibrėžė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas: ,,testamentas yra vienašalis sandoris, kuriuo asmuo išreikšdamas savo valią, padaro patvarkymus dėl turto, taip pat dėl neturtinių teisių ir pareigų savo mirties atveju”.

Nei teorijoje, nei praktikoje nediskutuotina, jog vakarų valstybėse testamento samprata, sąlygota bendros istorinės kilmės, sutampa. Tiesiog įstatymiškai įtvirtinta jos gramatinė formuluotė skiriasi savo apimtimi.

Kuomet įstatymas trumpai fiksuoja testamento sąvoką, dažniausiai akcentuoja dalyką (turto, jo dalies, pavienių daiktų ar teisių perėjimą), asmens valios išraišką bei esminę tokio teisių perėjimo sąlygą (juridinį faktą - testatoriaus mirtį). Štai Rusijos Federacijos CK 1118 str. lakoniškai apibrėžta, jog testamentas yra vienašalis sandoris, kuris sukuria teises ir pareigas po palikimo atsiradimo. Prancūzijos, Italijos, Baltarusijos, Armėnijos civiliniuose kodeksuose testamentu pripažįstama asmens valios išraiška dėl jam priklausančio turto patvarkymo jo mirties atveju. Beje, taip pat

įtvirtinamas draudimas tame pačiame akte išreikšti dviejų ar daugiau asmenų valią, nepriklausomai nuo to, ar turtas paliekamas trečiajam asmeniui, ar asmenys vienas kitą paskiria savo įpėdiniu. Taigi pabrėžiamas testamento vienašališkumas. Neišsiskiria originalumu ir Latvijos civilinio įstatymo 418 str., nustatydamas, jog kiekvienas vienašalis patvarkymas, kurį kas nors padaro savo mirties atvejui dėl viso savo turto ar dėl kokios nors jo dalies, arba dėl atskirų daiktų ar teisių, vadinamas testamentu. Minėti testamento sąvokų pavyzdžiai neleidžia tuoj pat identifikuoti būtinos testamento sudarymo formos, - ji paprastai aptariama tolesniuose atitinkamų teisės aktų straipsniuose.

Pagal Maltos CK 588 str. testamentas yra instrumentas, pagal savo kilmę atšaukiamas, kuriame asmuo įstatymo nustatyta tvarka, padaro patvarkymus dėl viso savo turto ar jo dalies tam laikotarpiui, kai jis pats nebegyvens. Čia apibūdinant testamentą minima jo savybė būti atšauktam, kuri, gali būti pritaikyta ir bet kuriems kitiems sandoriams, tad nieko unikalaus apie testamentą kaip sandorį nepasako. Analogiška testatoriaus laisvė atšaukti testamentą paminėta ir Prancūzijos CK 896 str. Teisė atšaukti, kaip ir teisė sudaryti testamentą, seka iš testamentinės laisvės principo. Ko gero, išsamiausia ir daugiausiai požymių įvardijanti yra Moldovos Respublikos CK 1449 str. 1 d. pateikta testamento sąvoka, kur, be jau minėtų bruožų, minimas ir sandorio sudarymo iškilmingumas (matyt, norėta akcentuoti, kad testamentas, kaip sandoris paprastai sudaromas vieną kartą gyvenime dėl per visą asmens amžių sukaupto turto perleidimo, ir dėl to nekasdieniškas), neatlygintinas pobūdis (savaime suprantama, testatorius iš įpėdinių negauna jokio piniginio ekvivalento), asmeninis pobūdis (visose valstybėse įtvirtintas draudimas, neleidžiantis sudaryti, pakeisti ar panaikinti testamento per atstovą): ,,Testamentas yra iškilmingas, vienašalis, atšaukiamas ir asmeninis sandoris, kurio pagrindu testatorius neatlygintinai daro patvarkymus viso savo turto ar jo dalies atžvilgiu”.

Kaip ir paveldėjimo pagal įstatymą atveju, šio sandorio subjektu (testatoriumi) gali būti tik veiksnus ir tik fizinis asmuo. Rusijos Federacijos CK netgi vartojama piliečio (rus. ,,гражданин”) sąvoka, kuri jau pati savaime suponuoja testatoriumi esant tik fizinį asmenį, tačiau taip pat netinkama, mat testamentą gali sudaryti ir užsieniečiai bei asmenys be pilietybės. Juridiniai asmenys negali sudaryti testamento, jų teisių perėmimas nėra paveldėjimo teisės reglamentavimo dalykas.Kuomet testamento sudarymas yra susijęs su tarptautiniu elementu, paminėtina LR CK 1.55 str. nuostata, numatanti locus regit actum principą: vienašaliams sandoriams taikoma valstybės, kurioje jie buvo sudaryti, teisė.8.3. TESTAMENTO FORMA

Kad testamentas galiotų, turi būti griežtai laikomasi įstatymų nustatytų reikalavimų dėl jo formos, turinio, pasirašymo, paliudijimo ir patvirtinimo. Šie reikalavimai įvairiose valstybėse skiriasi.

Bendroji LR CK 1.71 str. įtvirtinta norma numato, kad sandoriai gali būti sudaryti žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais. Kuomet kalbame apie testamento sudarymo formą, pasirinkimo galimybių sumažėja perpus. Kodekso skyriuje, skirtame paveldėjimui pagal testamentą, nematysime straipsnio, paskirto išimtinai testamento formai aptarti, tačiau iš teisės akto rengėjų pateikiamų oficialiųjų ir asmeninių testamentų sąvokų aiškėja, jog testamentas gali būti sudarytas tik raštu: paprasta rašytine forma – asmeninis testamentas (LR CK 5.30 str. 1 d.: ,,…testatoriaus ranka surašytas testamentas…”), notarine rašytine forma (pastebint, kad notarinius veiksmus šiuo atveju gali atlikti ir kai kurie kiti įgalioti asmenys, LR CK 5.28 str. 1 d.: ,,…sudaryti raštu dviem egzemplioriais ir patvirtinti notaro…”) – oficialieji testamentai. Remiantis LR CK 1.72 str. 1 d. galima teigti, jog testamentas negali būti sudarytas žodžiu, mat aukščiau minėtose normose įstatymas jam aiškiai nustatė rašytinę formą. Fotografijos, vaizdajuostės, garsajuostės nelaikytinos rašytine forma. Senovės Romos teisininkai vadovavosi imperatyvu, jog testamentas yra niekinis (nullius momenti), jeigu nesilaikyta

nustatytos formos (,,ubi solemnia iuris defuerunt” – Pap. D. 28, 3, 1). Rašytinės formos nesilaikymas nėra konkrečiai įvardintas LR CK 5.16 str. vienu iš pagrindų, darančių testamentą negaliojantį, tačiau šio straipsnio antroji dalis suponuoja pagrindų sąrašą dar nesant baigtinį, mat testamentas gali būti pripažintas negaliojančiu ir kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais. Seka, jog testamento formai taikytinos bendrosios rašytinę sandorių formą reglamentuojančios normos bei pasekmės, susiję su reikalaujamos sandorio formos nesilaikymu. Maža to, kad pagal LR CK 1.93 str. 2 d. kilus ginčui nebus leista remtis liudytojų parodymais testamento sudarymo faktui įrodyti, tačiau ir apskritai ,,žodinis” testamentas, manytina, tolygus neišlikusiam testamentui, o pagal LR CK 5.16 str. 3 d. neišlikęs testamentas neturi galios ir tokio testamento turinio negalima nustatyti teismo tvarka.

LR civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 40 str. remiasi lex retro non agit principu, nustatydamas, jog CK penktosios knygos normos dėl testamento formos ir turinio taikomos tiems testamentams, kurie sudaromi įsigaliojus šiam kodeksui.

Lietuvos Respublikoje imperatyviai nustatyta ir pripažįstama tik rašytinė (notarinė arba paprasta) testamento sudarymo forma, o apie žodinius testamentus, juo labiau alternatyvą sudaryti šį sandorį konkliudentiniais veiksmais (taip pat išreikšti valią tylėjimu), norminiuose aktuose neužsimenama. Kadangi žodinis testamentas nėra fiksuojamas jokioje materialioje laikmenoje, kuri būtų apsaugota nuo neteisėto ir nepastebėto išreikštos valios turinio pakeitimo, testamentas laikomas neišlikusiu ir neturinčiu galios.

Kai kurių užsienio valstybių teisinė praktika žino žodinius testamentus (angl. ,,nuncupative wills”) ir pripažįsta jų juridinę galią. Tiesa, ši forma dažniausiai yra nustatyta tik kaip išimtinė, naudojama nekasdieniniais atvejais. Žodiniai testamentai teisines pasekmes sukelia tik jei buvo sudaryti ypatingomis ekspresyviai įstatyme įvardintomis aplinkybėmis. Štai Latvijos CK 460 str., Vengrijos CK 634 str. numatyta, jog šiuos testamentus galima sudaryti, jeigu tenkinamos dvi sąlygos:yra iškilusi nepaprasta grėsmė asmens gyvybei ir nėra galimybės sudaryti rašytinį testamentą arba tą padaryti sukeltų didelių sunkumų.

Šveicarijos CK 506 str. labiau konkretizuoja šias pavojingas arba apsunkinančias aplinkybes: nutrūkęs susisiekimas, epidemija, karas. Japonijos CK 979 str. įvardija akivaizdžią grėsmę gyvybei, kilus nesklandumų laive (jam skęstant ar pan.). Sudarant testamentus žodžiu, įstatymas nustato būtinybę dalyvauti liudytojams, kurių skaičius, priklausomai nuo valstybės, skiriasi, - dažniausiai jų turi būti bent du (Latvija, Šveicarija, Japonija), bet pvz. Ispanijoje reikalaujama penkių liudytojų dalyvavimo (epidemijos atveju pakanka ir trijų).

Žodinio testamento sudarymo tvarkai keliami šie reikalavimai:visą savo paskutiniąją valią asmuo išreiškia žodžiu (išsako balsu žodžiais) liudytojų akivaizdoje; liudytojai turi suprasti kalbą, kuria testatorius išreiškia savo valią – suvokiamas ir pateisinamas reikalavimas, juk antraip jie negalės suprasti testamento turinio ir perteikti jo kompetentingiems pareigūnams. Tuo ir išsiskiria liudytojo vaidmuo nuo jo vaidmens asmeninio testamento sudaryme, kur jis neprivalo žinoti testamento turinio. Tačiau kiti liudytojams nustatyti reikalavimai ir apribojimai yra tie patys, kaip ir sudarant įprastinius testamentus, su ta išimtimi, jog jie neprivalo būti raštingi.

Testatorius ne tik privalo išsakyti savo valią mirties atvejui, tačiau turi dar ir pareikšti, kad tai sudaro jo testamentą, vėlgi skirtingai nei kai kuriose valstybėse, kur liudytojas gali ir nežinoti, kad dalyvauja tvirtinant asmeninį testamentą.

Žodinis testamentas kiek įmanoma mažiau atidėliojant turi būti liudytojų surašytas ir patvirtintas teismo ar įgaliotos institucijos.

Žodinė testamento forma numatyta tik kritiniams atvejams. Matyt, šių testamentų ištakos sietinos su romėnų teisėje

žinotais karių testamentais (testamentum militis): ,,…commilitones…ut quoquo modo testati fuissent, rata esset eorum voluntas” (Kokiu būdu kariai besudarytų testamentą, jų valia turi galią). Taigi karių, kurių išskirtinis statusas, karo padėtis ir pan. lėmė jiems ypatingas sąlygas, sudaromų testamentų galiojimui neturėjo įtakos įprastinių formos ir turinio reikalavimų nesilaikymas. Romos teisės korifėjus Papinjanas akcentavo, jog sutartyse būtina kreipti dėmesį į valią, o ne į žodžius (D. 50.16.219).

Stebėtina tendencija, kad žodinę formą numato valstybių, savo istorijoje patyrusių gaivalinių nelaimių, karų, perversmų, neramumų grėsmę, teisės normos. Kyla natūralus klausimas, ar Lietuvos įstatymų leidėjui nevertėtų įtvirtinti žodinės testamentų formos. Ekonominis, politinis valstybės stabilumas neskatina galvoti apie ,,atsargines duris” tokiems ypatingiems atvejams, be to, manytina, kad įstatyminis paveldėjimas yra pakankamas turtinių teisių tęstinumo garantas.8.4. TESTAMENTO TURINYS

Mokslinėje literatūroje skiriami trys testamento turinio elementai: 1) substitucija (įpėdinio paskyrimas, patvarkymas dėl teisių ir pareigų perėjimo po testatoriaus mirties); 2) legatas (testamentinė išskirtinė); 3) įpareigojimas (testatorius nustato įpėdiniui neturtinę prievolę atlikti veiksmus visuomenei naudingiems tikslams).

Romėnai buvo įtvirtinę imperatyvią taisyklę, jog testamentas yra niekinis, jeigu jame nepaskirtas įpėdinis. Testamentu romėnų teisėje buvo pripažįstamas ne bet koks asmens patvarkymas dėl turto jo mirties atvejui, bet tik toks, kuriame buvo numatytas įpėdinio paskyrimas, mat klasikinė romėnų teisė reikalavo, kad toks paskyrimas būtų pačioje testamento pradžioje ir jis sudarė esminę testamento dalį: jeigu patvarkyme, padarytame mirties atvejui, būdavo net ir aiškūs nurodymai, kam ir kokia turto dalis po asmens mirties atitenka, bet niekas jame nebūdavo įvardintas įpėdiniu (niekam nesuteiktas nomen heredis – įpėdinio vardas), testamentas negaliojo. Turint omeny, kiek svarbus romėnams buvo nustatytų formalumų ir mums, atrodytų, keistų procedūrų laikymasis, toks reikalavimas neišsiskyrė savo neįprastumu.

Šiuolaikinis reglamentavimas nėra tiek griežtas – LR CK 5.18 str. 2 d. nustatyta: ,,jeigu iš testamento turinio testatoriaus valia aiški, tai neturi reikšmės <…> netikslus asmenų įvardijimas”. Vienok įpėdinio – asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių, sudarančių palikimą, perėmėjo po testatoriaus mirties – paskyrimas ir dabar išlieka esminiu testamento turinio elementu, bruožu, skiriančiu testamentą nuo kitų sandorių. Įpėdinio paskyrimas testatoriaus nuožiūra, jo pasirinkimu, yra bene akivaizdžiausia testamentinės laisvės principo pasireiškimo forma. Testatorius į savo rankas perima teisę nuspręsti, ką paskirti įpėdiniu (vieną ar kelis asmenis, tiek esančius, tiek ir nesančius įpėdiniais pagal įstatymą, be to ne tik fizinius, bet ir juridinius asmenis ar valstybę, savivaldybes), iš ko paveldėjimo teisę atimti, sudaryti panašias į įpėdinių pagal įstatymą eiles tam atvejui, jei jo paskirti pirmasis įpėdinis ar įpėdiniai numirtų prieš atsirandant palikimui arba nepriimtų palikimo (substitucija). Nors įstatymas leidžia palikti turtą tiek egzistuojantiems, tiek ir neegzistuojantiems testamento sudarymo metu asmenims, visgi normose slypi reikalavimas pakankamai individualizuoti įpėdinį, siekiant išvengti neaiškumų. Praktikoje tapo įprasta nurodyti ne tik įpėdinių vardus ir pavardes, kuriuos nesudėtinga pakeisti, bet ir giminystės ryšį su testatoriumi, jei toks yra (pvz., sūnui, dukterėčiai, vaikaičiams), kas pašalina dviprasmybę, jei kelių giminaičių vardai ir pavardės sutampa. Tačiau dar labiau pageidautinas rekvizitas yra asmens kodas, patogus tuo, jog išlieka nepakitęs visą asmens gyvenimą.

Testamento sudarymo laisvės principas leidžia testatoriui pasirinkti įpėdinius bei paskirstyti jiems savo turtą: paskirti vieną įpėdinį visam savo turtui, arba paskirstyti palikimą keliems įpėdiniams, nurodant palikimo dalį, taip pat atimti paveldėjimo teisę iš vieno, kelių ar visų įpėdinių. Tai jis gali padaryti vadinamuoju

Page 13: notariato teisė (mru)

netiesioginiu būdu (pvz., palikdamas turtą kai kuriems įstatyminiams įpėdiniams, o apie kitus nutylėdamas), taip pat tiesiogiai testamente nurodydamas, kad iš vieno ar kito įstatyminio įpėdinio paveldėjimo teisę atima. Pirmasis būdas nėra tikrasis teisės paveldėti atėmimas, nes pvz., likus turto daliai, kuri testamentu nepaskirta, ji bus dalijama pagal nustatytas įpėdinių eiles net tarp tų įpėdinių pagal įstatymą, kurių testatorius neminėjo, tuolaik, kai antruoju atveju asmenys nebus kviečiami paveldėti, nors nesant testamento tokią teisę turėtų.

Kad testamento sudarymo laisvė nėra absoliuti rodo LR CK 5.20 str. įtvirtinta vaikų (įvaikių), sutuoktinio, tėvų (įtėvių), reikalingų išlaikymo, teisė paveldėti privalomąją palikimo dalį, sudarančią pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų paveldint pagal įstatymą, nepaisant testamento turinio. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 1 d. konsultaciją išlaikymo reikalingumas yra preziumuojamas, kai asmuo palikėjo mirties dieną yra nepilnametis, nedarbingas dėl savo amžiaus (sulaukęs senatvės pensijos amžiaus) ar sveikatos būklės (invalidumas), jeigu jis yra palikėjo sutuoktinis ir augina bendrą savo ir palikėjo nepilnametį vaiką, taip pat, kada įsiteisėjusiu teismo sprendimu iš palikėjo šiems asmenims buvo priteistas išlaikymas; teisė į privalomąją palikimo dalį gali būti pripažinta ir kitais atvejais, tačiau tuomet išlaikymo reikalingumas nėra įstatymo preziumuojamas ir turi būti nustatytas teismine tvarka. Įstatymo nustatyta privalomoji palikimo dalis turi socialinę apsauginę reikšmę, taigi testatorius savo testamentu negali jos apriboti. Testamento dalis, kurioje privalomajam įpėdiniui atimta teisė paveldėti, bus laikoma negaliojančia.

Įpėdinių paskyrimas nėra savitikslis – įpėdiniai skiriami atsiradusiam palikimui (materialiems dalykams (kilnojamiesiems ir nekilnojamiesiems daiktams) ar / ir nematerialiems dalykams (vertybiniams popieriams, patentams, prekių ženklams ir kt.), palikėjo turtinėms teisėms ir turtinėms prievolėms (servitutams, uzufruktams, įkeitimui, procesinėms teisėms ir pan.), intelektinei nuosavybei ir kitoms įstatymų nustatytoms turtinėms teisėms bei pareigoms) perimti (LR CK 5.1 str.). Tiesa, kiti įstatymai gali numatyti ribojimus galinčiam būti palikimu turtui. Testatorius gali nurodyti paliekamą įpėdiniams turtą santykine išraiška arba konkretizuodamas daiktus. Pastaruoju atveju kyla daug nepatogumų, jei testatorius nepakankamai tiksliai apibūdina daiktą, neindividualizuoja jo požymių, kas apsunkina efektyvų paskutiniosios valios įgyvendinimą.

Kiti du testamento turinio elementai – legatas (testamentinė išskirtinė), ir įpareigojimas – nėra būtini sandorio galiojimui. Jų testamente gali būti ir nenumatyta. Testatorius testamentine išskirtine gali įpareigoti įpėdinį kitų asmenų naudai įvykdyti kokią nors turtinę prievolę: perduoti išskirtinės gavėjo nuosavybėn individualiais arba rūšiniais požymiais apibūdintus daiktus ar reikalavimo teises; išmokėti jam apibrėžtą piniginę sumą, teikti išlaikymą; suteikti išskirtinės gavėjui teisę naudotis daiktu ir pan. O įpareigojimas tuo ir skiriasi nuo testamentinės išskirtinės, jog gali būti tiek turtinio, tiek ir neturtinio pobūdžio. Jo teisinė reikšmė ta, kad įpareigojimas nustatomas visuomenei naudingiems ar labdaros tikslams. Tačiau bendra tai, jog tiek išskirtinės gavėjai, tiek suinteresuoti nustatyto įpareigojimo įvykdymu asmenys, įgyja reikalavimo teisę į įpėdinį.

Testamento vykdytojo paskyrimas yra dar viena testatoriaus testamentinės laisvės apraiška, kalbant apie testamento turinį. Testatorius, tiesa, tik gavęs sutikimą, testamente gali paskirti vykdytoju įpėdinį arba kitą asmenį, tiek fizinį, tiek ir juridinį, kuris lygiai rūpestingai, tarsi rūpindamasis savais interesais, padėtų įpėdiniams operatyviai sutvarkyti paveldimo turto reikalus, užtikrintų testatoriaus valios tinkamą įvykdymą pagal testamente nurodytą tvarką. Šiuo momentu nepasirūpinus testatoriui, testamento vykdymui teismas gali paskirti palikimo administratorių.

Dviem atvejais dėl testamento turinio trūkumų testamentas yra negaliojantis: 1) kai testamento turinys neteisėtas; 2) kai testamento turinys yra nesuprantamas. Pirmoji

sąlyga paprastai sietina su imperatyvių įstatymo normų nesilaikymu, kada testatorius testamente numato sąlygas, prieštaraujančias įstatymui, viešajai tvarkai, gerai moralei, pvz. turtą palieka nusikalstamam susivienijimui, baudžiamojo įstatymo draudžiamai veikai finansuoti, įpareigoja įpėdinį atlikti nusikaltimą ir pan. Jei neteisėtos testamento turinio sąlygos dėl testamentinės išskirtinės ar įpareigojimo, tai šios dalys pripažintinos negaliojančiomis, o likusi testamento dalis lieka galioti. Suprantama, juk testamente testamentinė išskirtinė ir įpareigojimas nėra būtini. Tuo tarpu, jei neteisėtomis bus testamento sąlygos dėl įpėdinio paskyrimo, ir jų negaliojimas nulems faktą, kad tų įpėdinių neliks, tuomet visas testamentas negalios. Dėl antrosios sąlygos - nesuprantamo turinio, testamentas negalioja, nes negali būti tinkamai įvykdytas, kadangi jo dalys prieštarauja viena kitai, arba neįmanoma suvokti testatoriaus valios. Kai testamentą tvirtina notaras, galimybių testamentą pripažinti negaliojančiu LR CK 5.16 str. 1 d. 3 p. pagrindais sumažėja iki minimumo, mat jau sudarant testamentą notaras įgyvendina savo pareigą užtikrinti sandorio teisėtumą. Tačiau Lietuvos teisinėje sistemoje atsiradus asmeniniam testamentui, kurio vykdymo praktika dar formuojasi, jau dabar akivaizdžios problemos, susiję su testamento turiniu, mat ne visuomet aiškiai išreikštai paskutiniajai testatoriaus valiai suprasti teks kreiptis į teismą.8.5. TESTAMENTO TVIRTINIMAS

Istoriškai dar nuo Senovės Romos laikų susiklostė, kad svarbius su turtinių teisių perleidimu susijusius dokumentus pavesta tvirtinti tik viešąsias valstybės funkcijas atliekantiems asmenims (tabuliarijui, pretoriui, teisėjui, didžiajam kunigaikščiui, urėdui ir t. t.). Tvirtinti testamentą LR CK kompetenciją suteikia notarui, konsuliniam pareigūnui užsienio valstybėje, bei kitiems kodekso 5.28 str. 6 d. įvardintiems asmenims.

Tvirtinant testamentą, dviejuose dokumento egzemplioriuose parašomas tvirtinamasis įrašas, nurodomi tvirtinančio testamentą asmens vardas, pavardė, pareigos, pasirašoma, uždedami antspaudai. Duomenys apie patvirtintą testamentą įrašomi į įstaigos dokumentų registrą (žurnalą), pvz. notarinių veiksmų registrą, sveikatos priežiūros įstaigoje vedamą testamentų registravimo žurnalą. Tvirtinimo procedūra, padedanti užkirsti kelią galimiems ginčams, numatyta tik oficialiesiems testamentams.

Tvirtinant testamentą, iš testatoriaus nereikalaujami įrodymai, patvirtinantys jo nuosavybės teisę į testamentu paliekamą turtą, notarui svarbiau išsiaiškinti tikrąją testatoriaus valią bei įsitikinti testatoriaus veiksnumu. Lietuvoje dėl asmenų veiksnumo nustatymo kildavo daug keblumų, mat nebuvo atliekama neveiksnių asmenų, ar asmenų, kurių veiksnumas apribotas dėl piktnaudžiavimo alkoholiu, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis, apskaita. Duomenys apie teismų sprendimus dėl asmens pripažinimo neveiksniu ar ribotai veiksniu faktiškai kaupti tik pačiuose teismuose. Notarui, neturinčiam medicininių žinių, kilus abejonių dėl asmens veiksnumo, objektyviai neįmanoma buvo šio fakto nustatyti. Neracionalus, kliento laiko sąnaudų reikalaujantis momentas buvęs medicininių pažymų apie asmens sveikatą pateikimas notarui. LR notariato įstatymo 31 str. nuo 1998 m. įpareigojo teismus ne vėliau kaip per 3 dienas nuo sprendimo, apribojančio fizinio asmens veiksnumą ar panaikinančio veiksnumo apribojimus, įsiteisėjimo sprendimo nuorašą nusiųsti Lietuvos notarų rūmams, kurie sudarė galimybę uždarame Interneto tinklapyje notarams patikrinti testatoriaus veiksnumą prieš atliekant notarinį veiksmą. Tokiu būdu, juridinis asmens veiksnumas jau gali būti patikimai nustatytas, tuolaik kai faktiniu asmens gebėjimu suvokti savo veiksmų padarinius suabejojęs notaras tiesiog turi atsisakyti tvirtinti testamentą. Visgi neveiksnių asmenų nustatymo problema iki galo nelieka išspręsta, mat teoriškai patikrinti sudarančių asmenų veiksnumą turėtų ir ligoninių, gydymo įstaigų, sanatorijų vyriausieji gydytojai, jų pavaduotojai medicinos reikalams, budintieji gydytojai, laivų kapitonai, ekspedicijų viršininkai, karinių junginių, įstaigų ar karo mokyklų

vadai, laisvės atėmimo vietų viršininkai, seniūnai.

Amžius gyvuojantis reikalavimas, jog testamentą gali sudaryti tik veiksnus asmuo, jau nebekelia susidomėjimo. Tik retsykiais diskutuojama dėl išskirtinių visiško veiksnumo įgijimo atvejų – sudarius santuoką ir emancipacijos būdu. Jau nebeturėtų kelti abejonių, jog tiek nepilnametis, įregistravęs santuoką (LR CK 2.5 str. 2 d.), tiek teismo sprendimu emancipuotas asmuo (LR CK 2.9 str.), įgyja ir testamentinį veiksnumą. Įdomu tai, kad Prancūzijoje dalyvaujančiam karo veiksmuose nepilnamečiui neturint giminaičių iki šeštosios eilės, jam besąlygiškai suteikiamas pilnamečio asmens veiksnumas sudaryti testamentą.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso struktūra pratęsia senojo kodekso tradiciją, neįtvirtindama testamento definicijos. Sisteminis civilinio įstatymo normų aiškinimas suteikia galimybę išsikristalizuoti šiai sąvokai, sudėti į vieną visumą iš paveldėjimo pagal testamentą institutą sudarančių normų tokį apibrėžimą, kokį komentare pateikia doc. dr. A. Vileita: ,,testamentas – tai asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisiniai padariniai atsiranda tik testatoriui mirus”.

O apžvelgę testamentą kaip sandorį individualizuojančius požymius, galiausiai galime suformuluoti ir išsamesnę testamento sąvoką. Testamentas – įstatymo nustatyta tvarka (laikantis formos ir turinio reikalavimų bei reikiamai patvirtintas) fizinio asmens sudarytas vienašalis, asmeninis sandoris, kuriuo išreiškiama testatoriaus paskutinioji valia dėl jo visų ar dalies turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimo įpėdiniams, sukeliantis teisines pasekmes tik testatoriui mirus. 8.6. GIMINYSTĖS LAIPSNIŲ SCHEMA(atspausdinta, saugoma tarp dokumentų virš darbo stalo)8.7. PALIKIMO ATSIRADIMAS

Palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas, o tuo atveju, kai jis paskelbiamas mirusiu, – diena, kurią įsiteisėjo teismo sprendimas paskelbti palikėją mirusiu, arba teismo sprendime nurodyta mirties diena. Jeigu negalima nustatyti, kuris iš dviejų ar daugiau asmenų mirė pirmiau, visi jie laikomi mirusiais tuo pačiu metu ir teisių perėmimo tarp jų neatsiranda.8.9. PALIKIMO PRIĖMIMO BŪDAI

Norėdamas paveldėti mirusiojo turtą, įpėdinis (tiek testamentinis, tiek įstatyminis) turi palikimą priimti. Palikimo priėmimas taip pat yra vienašalis sandoris, tačiau skirtingai nuo testamento, kurio negalima sudaryti per atstovą, palikimo priėmimas gali būti atliktas ir per atstovą.Neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis (CK 5.50 str. 1 d.).Palikimas turi būti priimtas pagal principą „viskas arba nieko“.Jau priimto palikimo įpėdinis atsisakyti negali.Palikimo priėmimas gali būti atliekamas keletu būdų – ir priklausomai nuo to, kaip bus priimtas palikimas, nuo to priklausys ir įpėdinio atsakomybė už palikėjo paliktas skolas.Palikimo priėmimas Kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti. Neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis. Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti; kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto aprašo sudarymo;kai įpėdinis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Asmenys, kuriems paveldėjimo teisė atsiranda tik tuo atveju, kai kiti įpėdiniai palikimo nepriima, gali pareikšti sutikimą priimti palikimą per tris mėnesius nuo teisės priimti palikimą atsiradimo dienos. Palikimas, kurį paveldi įpėdiniai, gimę po palikimo atsiradimo, priimamas per tris mėnesius nuo jų gimimo dienos. Notaras ar teismas per tris darbo dienas nuo palikimo priėmimo dienos privalo pranešti Centrinei hipotekos įstaigai apie palikimo priėmimą.

Atlikus bent vieną iš išvardintų veiksmų, įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą.

Kiekvienas iš nurodytų veiksmų turi būti atliekamas per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos.

Bendras terminas palikimui priimti yra trys mėnesiai nuo asmens mirties - tačiau teismas šį terminą gali pratęsti, jeigu pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.

Be to, palikimas gali būti priimamas pasibaigus šiam 3 mėnesių terminui ir be kreipimosi į teismą, jeigu su tuo sutinka visi kiti priėmę palikimą įpėdiniai. Pavyzdžiui, jeigu kiti įpėdiniai palikimą priėmė, o vienas praleido terminą, bet paskui kiti įpėdiniai neprieštarauja, kad ir šis paveldėtų, tai tam praleidusiam terminą įpėdiniui grąžinama jam priklausanti dalis, kuri jau yra pas kitus įpėdinius – tačiau grąžinama tik tai, kas pas tuos įpėdinius išliko natūra plius lėšos, kurios buvo gautos realizavus tą turto dalį, kuri iš tiesų priklauso terminą praleidusiam įpėdiniui – todėl, pavyzdžiui, jeigu turtas jau yra sudegęs, prarastas ar pavogtas iš tų kitų įpėdinių, tai terminą praleidusiam asmeniui nebus grąžintas toks turtas ir už jį nebus atlyginta.Palikimo priėmimo būdai.

I. Faktiškai pradėjus turtą valdyti – tai reiškia, kad įpėdinis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius, kreipėsi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą ir paskirti palikimo administratorių ir pan.). Jeigu įpėdinis, pradėjęs turtą valdyti, nusprendžia atsisakyti palikimo, jis gali tai padaryti paduodamas pareiškimą notarui. Kadangi iš esmės palikimo priėmimas yra sandoris (vienašalis), tai toks palikimo priėmimo būdas (arba toks sandoris) galėtų būti laikomas sandoriu, sudarytu konkliudentiniais veiksmais. Tokiu būdu priėmęs palikimą įpėdinis už palikėjo skolas atsako visu savo turtu, t.y. ne tik paveldėtu turtu, bet ir savo asmeniniu turtu, turėtu iki paveldėjimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pasisakęs dėl palikimo priėmimo faktiniu valdymu: „palikimo priėmimas savo esme yra vienašalis sandoris, kuriuo įpėdinis siekia sukurti tam tikras teisines pasekmes – perimti palikėjo civilines teises ir pareigas. Priimdamas kaip palikimą turtą, nuosavybės teise priklausiusį palikėjui jo mirties metu, įpėdinis siekia įgyti nuosavybės teises į šį turtą nuo palikimo atsiradimo laiko (CK 587 str. 4 da.). Asmens valia civiliniuose teisiniuose santykiuose sukuria teisines pasekmes, jeigu ji turi objektyvią išraišką, išskyrus specialiai įstatyme numatytus atvejus (CK 41 str.). Civilinio kodekso 587 straipsnis nenumato, kad palikimo priėmimas gali būti atliekamas tylėjimu ar neveikimu. Priešingai, įstatyme įvardyto palikimo priėmimo faktiniu valdymu esmė – aktyvūs palikėjo veiksmai, nukreipti įgyti teisę į paveldimą turtą. Siekiant įrodyti, kad įpėdinis priėmė turtą kaip palikimą, faktiškai pradėjęs jį valdyti per įstatymo nustatytus terminus, nepakanka įrodyti, jog įpėdinis tęsė naudojimąsi tuo turtu ir turto priežiūrą, pradėtus iki palikėjo mirties tokiu pagrindu, kuris nekuria nuosavybės teisių. Vien minėti veiksmai vienareikšmiškai nepatvirtina įpėdinio valios teisę naudotis turtu perkelti į kokybiškai naują stadiją – naudojimąsi, valdymą ir disponavimą turtu kaip savo nuosavybe. Asmuo, savo reikalavimus grindžiantis palikimo priėmimu, faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad įpėdinis pradėjo šį turtą valdyti kaip savo, atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teises į paveldimą turtą“ (LAT 2001 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje ieškovių E. Jonaitienė, G. Garnienė v. T. Šakėnienė, R. Miškinienė, Nr.3K-3-7/2001 m., kategorija 25.8.2; 30.6.).

Kitoje LAT nagrinėtoje byloje nustatyta, kad „ginčo namų valdoje ieškovas gyvena nuo jos pastatymo laiko - nuo 1973 m., yra registruotas namų valdoje. Šioje namų valdoje jis liko gyventi ir po palikėjo, savo tėvo A. Girdžiūno mirties – namų valda naudojosi, ją prižiūrėjo, pasirūpino telefono ryšio į namų valdą įvedimu, mokėjo už dujų naudojimą. Akivaizdi ir nereikalaujanti išsamesnio įrodinėjimo yra aplinkybė, kad asmuo, naudodamasis namų valda, joje gyvendamas tuo užtikrina ir namų valdos priežiūrą, tinkamą jos eksploatavimą. Kada asmuo gyvena namų valdoje, ją prižiūri, tai reiškia, kad jis šiuo turtu naudojasi kaip savo.

Page 14: notariato teisė (mru)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 8 d. nutartyje, priimtoje išnagrinėjus bylą E. Jonaitienė, G. Garnienė, J. Karašauskienė v. T. Šakėnienė, R. Miškinienė, bylos Nr. 3K-3-7/2001 m. ir buvo akcentuota, kad siekdamas įrodyti palikimo priėmimo faktą, įpėdinis turi įrodyti, jog palikimą sudarantį turtą pradėjo valdyti kaip savo. Vadinasi, valdydamas turtą, kaip jam priklausantį, tuo asmuo įgyvendina nuosavybės teises į paveldėtą turtą. Kita vertus, kiekvieno sandorio sudarymui yra esminiai svarbi sandorį sudarančios šalies valia. Būtent valios priimti palikimą išreiškimas turi svarbiausią reikšmę sprendžiant klausimą, ar įpėdinis priėmė palikimą. Tokia nuostata yra suformuluota Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 26 d. nutartyje, priimtoje išnagrinėjus bylą A. Ivaščenko v. Vilniaus apskrities VMI, bylos Nr. 3K-3-450/2000 m . (nutartis paskelbta biuletenyje „Teismų praktika“ Nr. 14 psl. 103-109). Kaip šioje byloje nustatyta, įpėdinio A. Girdžiūno valia priimti palikimą buvo išreikšta konkliudentiniais veiksmais – faktiškai pradedant valdyti palikimą“ (LAT 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje A. Girdžiūnas v. S. Girdžiūnienė, Nr. 3K-3-416/2003 m. kategorija 30.).

II. Padavus palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Tokiu būdu priėmęs palikimą įpėdinis už palikėjo skolas atsako visu savo turtu.

III. Kreipiantis į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto aprašo sudarymo. Norėdamas išvengti tos situacijos, kad už palikėjo skolas teks atsakyti visu savo turtu (t.y. ir paveldėtu ir savo asmeniniu, turėtu iki paveldėjimo), įpėdinis gali kreiptis į teismą, kad būtų sudarytas turto aprašas. Tokiu būdu priėmęs palikimą įpėdinis už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu (CK 5.53 str. 1 d.). Tai iš esmės reiškia, kad įpėdiniui bus perduota tik tai, kas liks įvykdžius visas mirusiojo prievoles.Apraše turi būti (CK 5.53 str. 5 d.):1) visas daiktų, sudarančių palikimą, sąrašas, nurodant jų vertę,2) nurodytos visos žinomos skolinės palikėjo teisės ir pareigos, nurodant palikėjo kreditorius ir skolininkus.

Neveiksnių asmenų vardu palikimą priima jų tėvai arba globėjai. Ribotai veiksnūs asmenys palikimą priima tik tėvų arba rūpintojų sutikimu (CK 5.56 str.).

Palikimo priėmimas turi grįžtamąją galią.

Įpėdinis, priėmęs palikimą, įgyja teisę ne tik į tą turtą, kuris egzistavo palikimo priėmimo metu, bet ir į tą turtą, kuris egzistavo palikimo atsiradimo metu.

Palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti

Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius, kreipėsi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą ir paskirti palikimo administratorių ir pan.). Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą. Įpėdinis, pradėjęs turtą valdyti, turi teisę per palikimui priimti nustatytą laiką atsisakyti palikimo, padavęs dėl to pareiškimą palikimo atsiradimo vietos notarui. Tokiu atveju laikoma, kad palikimą įpėdinis valdė dėl kitų įpėdinių interesų.

Įpėdinių atsakomybė už palikėjo skolas:

Atsako visu savo turtu priėmus faktiniu valdymų, priėmus kreipiantis į notarą. Priėmus pagal aprašą – atsako tik paveldėtu turtu.

Valstybė atsako už palikėjo skolas neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės (CK 5.62 str. 3 d.).

Palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto(CK 5.63 str. 1 d.).

Kokia yra paveldimo turto teisinė padėtis, kai yra keletas įpėdinių?

Tokiu atveju laikoma, kad paveldėtas turtas yra visų šių įpėdinių bendroji dalinė nuosavybė, jeigu testamentu nenustatyta kitaip (CK 5.68 str.).

Tačiau įpėdiniai turi teisę palikimą pasidalinti bendru sutarimu (CK 5.69 str.). Nekilnojamųjų daiktų padalijimas forminamas notarine sutartimi, ji turi būti įregistruota viešame registre. Įpėdiniams nesutarus dėl turto pasidalijimo, pagal kiekvieno jų ieškinį turtą padalija teismas.

Čia svarbus daiktų skirstymas į dalius ir nedalius.Dalūs daiktai dalijami natūra.Nedalūs daiktai paskiriami vienam iš įpėdinių, kitiems įpėdiniams tokio daikto vertę kompensuojant kitais daiktais arba pinigais.Įstatymas netgi numato, kad konkrečių daiktų perdavimo konkrečiam įpėdiniui klausimas bendru sutarimu gali būti išspręstas burtais (CK 5.70 str. 4 d.).Šeimos ir paveldimo turto dokumentai perduodami saugoti vienam iš įpėdinių (CK 5.74 str. 1 d.).Nekilnojamojo daikto dokumentus gauna tas įpėdinis, kuriam pereina nekilnojamasis daiktas (CK 5.74 str. 2 d.).9 TEMA. NOTARIATAS IR VIEŠIEJI REGISTRAI

Devintoji tema yra svarbi tuo, kad tvirtinant sandorius, išduodant liudijimus ar užtikrinant kitų notarinių veiksmų tinkamą atlikimą neretai nepakanka į notarą besikreipiančių klientų suteiktos informacijos (juolab, kad suinteresuoti asmenys gali būti nesąžiningi, veikti apgaulės būdu ar tiesiog būti neinformuoti ir pan.), o būtina iš įstatymų nustatyta tvarka įsteigtų valstybės registrų gauti papildomų duomenų apie asmenis, daiktus, daiktines teises, juridinius faktus ar pan., kurių teisingumas nekeltų abejonių. Pasigilinę į įvairių valstybės registrų veiklą reglamentuojančius įstatymus bei nuostatus, sužinosite, kokia yra Lietuvoje veikiančių valstybės registrų sistema ir koks vaidmuo tenka notarui ryšium su viešųjų registrų duomenų teikimu, gavimu ir naudojimu. Labai svarbu, kad atkreiptumėte dėmesį į įvairių juridinių faktų neįregistravimo teisines pasekmes, nes tam tikrais Civilinio kodekso imperatyviai nurodytais atvejais reikalavimo teisiškai įregistruoti sandorį nesilaikymas daro jį negaliojantį, taip pat į galimybes pasinaudoti viešajame registre įregistruotu faktu prieš sąžiningus trečiuosius asmenis.9.1. REGISTRO SAMPRATA

Kiekviena valstybė, siekdama užtikrinti operatyvų, patogų, patikimą ir saugų visuomenei ir valstybei svarbių duomenų apie reikšmingus objektus rinkimą, apdorojimą, panaudojimą, yra įsteigusi gausybę registrų, kurie paprastai sudaro vientisą integralią valstybės registrų sistemą. Ne išimtis ir Lietuva. Patyrusi ilgai trukusius, daug pastangų pareikalavusius pertvarkymus, tokia registrų sistema galiausiai buvo įtvirtinta Lietuvos Respublikos valstybės registrų įstatymu.

Svarbu suvokti, kas yra registras. Tarptautinių žodžių žodynuose įprastinė registro (lot. registrum – sąrašas) kaip pagal vieną kriterijų sudaryto sąrašo, rodyklės, apskaitos dokumento, turinčio teisinę galią, reikšmė. Ar tai tam tikras duomenų sąrašas, užfiksuotas materialioje informacijos laikmenoje (popieriniame žurnale, knygoje, magnetinėje juostoje, kompaktiniame diske ir pan.)? Ar tai įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri tvarko šį sąrašą? Tačiau mums daug svarbesnė įstatymiškai fiksuota registro sąvoka.

Anksčiau galiojusiame 1996 m. rugpjūčio 13 d. priimtame valstybės registrų įstatyme buvo nurodyta: ,,registras – duomenų bei kitos informacijos sisteminimo, kaupimo, saugojimo ir naudojimo priemonė”; ,,valstybės registrai - tam tikros srities valstybinės reikšmės objektus reikiamai parodantys, kompiuteriais tvarkomi, vientisi arba paskirstyti duomenų bei dokumentų rinkiniai, kuriuos sudaro objektų identifikavimo kodai (žymikliai), objektų pavadinimai ir kiti jų požymiai, nurodyti registrų steigimo aktuose”. Tokiu būdu ši sąvoka apibūdino registrą, akcentuodama jo techninę pusę. Tuo tarpu nuo 2004 m. rugpjūčio 7 d. galiojantis naujos redakcijos valstybės registrų įstatymas jau kur kas visapusiškiau apibrėžia registro sąvoką, kuri čia jau integruoja ne tik techninį, bet ir organizacinį bei teisinį aspektus: ,,valstybės registras – teisinių, organizacinių, technologinių priemonių visuma, skirta registruoti įstatymų nustatytus registro objektus, rinkti, kaupti, apdoroti, sisteminti,

saugoti bei teikti fiziniams ir juridiniams asmenims registruojamų objektų kiekybinius, kokybinius, geografinius ir kitus duomenis bei dokumentus”.

Vienas esminių registrų kūrimo tikslų – pateikti juose sukauptus duomenis vartojimui: iš susistemintos duomenų bazės prireikus gauti patikimą ir tikslią tinkamam asmens teisių realizavimui užtikrinti būtiną informaciją. Be šio grįžtamojo ryšio registravimas neturėtų jokios prasmės.9.2. GYVENTOJŲ REGISTRAS

Teisės aktai, reglamentuojantys registro veiklą: LR gyventojų registro įstatymas; LR Vyriausybės nutarimas ,,Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų registro nuostatų patvirtinimo“. Tai pagrindinis valstybės registras.

Vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga ir registro tvarkymo įstaiga – Lietuvos Respublikos gyventojų registro tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos.

Registro paskirtis/ tikslas – rinkti, kaupti, apdoroti, sisteminti, saugoti, naudoti ir teikti LR gyventojų registro įstatyme ir Nuostatuose nurodytus duomenis LR valstybės ir savivaldybių institucijoms, valstybės registrams, kitiems registro duomenų gavėjams, atlikti kitus registro duomenų tvarkymo veiksmus LR įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Registro objektai: yra Lietuvos Respublikos piliečiai, asmenys be pilietybės ir kitų valstybių piliečiai, deklaruojantys gyvenamąją vietą Lietuvoje ar registruojantys asmens civilinės būklės pasikeitimus Lietuvos Respublikos institucijose.

Registre tvarkomi šie asmens duomenys: asmens kodas; vardas (vardai); pavardė (pavardės); lytis; gimimo data; pilietybė (pilietybės); gimimo vieta; gyvenamoji vieta, atvykimo į gyvenamąją vietą data; jeigu asmuo išvyksta gyventi į užsienį, – išvykimo vieta (valstybė) ir išvykimo data, jeigu nuolat gyvena užsienyje, – valstybė; jeigu neturi gyvenamosios vietos, – savivaldybė, kurioje gyvena; šeiminė padėtis ir jos pasikeitimo data; mirties data; tėvų, vaikų ir sutuoktinių asmens kodai; jeigu asmens kodai nesuteikti, – kiti asmens duomenys, pagrįsti dokumentais ir nurodyti šių Nuostatų 11.2–11.10 punktuose; tautybė; veido atvaizdas; pirštų atspaudai; parašas; dokumentų duomenys; registro objekto įregistravimo data; registro objekto duomenų įrašymo data; registro objekto duomenų keitimo data.

Registro duomenų teikėjai: įstaigos, išduodančios asmens dokumentus; įstaigos, vykdančios gyvenamosios vietos deklaravimo funkcijas; įstaigos, registruojančios civilinės būklės aktus.Registro duomenų gavėjai ir NOTARAS KAIP GAVĖJAS.

Registro duomenys notarams teikiami pagal duomenų valdytojo ir duomenų gavėjo sudarytą asmens duomenų teikimo sutartį (daugkartinio teikimo atveju) arba duomenų gavėjo prašymą (vienkartinio teikimo atveju).9.3. JURIDINIŲ ASMENŲ REGISTRAS

Teisės aktai, reglamentuojantys registro veiklą: LR Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d. nutarimas Nr. 1407 ,,Dėl juridinių asmenų registro įsteigimo ir juridinių asmenų registro nuostatų patvirtinimo“. Tai pagrindinis valstybės registras.Vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga – Teisingumo ministerija.Registro tvarkymo įstaiga – VĮ Registrų centras.

Registro paskirtis/ tikslas – registruoti Registro objektus ir rinkti, kaupti, apdoroti, sisteminti, saugoti ir teikti duomenis, informaciją ir dokumentus apie juos. Pagrindinis šio registro tikslas – suvienodinti juridinių asmenų registravimo praktiką LR, supaprastinti registravimą ir užtikrinti duomenų, dokumentų viešumą bei tinkamą trečiųjų asmenų interesų apsaugą.

Registro objektai: yra juridiniai asmenys, jų filialai ir atstovybės, užsienio juridinių asmenų ir kitų organizacijų filialai ir atstovybės.

Registro duomenų teikėjai: steigiamo juridinio asmens steigėjai; juridinio asmens valdymo organas, jeigu kitaip nenumatyta įstatymuose ar juridinio asmens steigimo dokumentuose; užsienio juridinių asmenų ir kitų organizacijų filialų ir atstovybių – valdymo organas, jeigu

įstatymuose ar steigimo dokumentuose nenurodyta kitaip; tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų, jų tos pačios religijos tikslams įgyvendinti įsteigtų juridinių asmenų, į Registrą įtraukiant tradicines Lietuvos religines bendruomenes, bendrijas ar centrus, jų tos pačios religijos tikslams įgyvendinti įsteigtus juridinius asmenis, jų filialus ar atstovybes, keičiant jų duomenis, išbraukiant juos iš registro, – Teisingumo ministerija, kuriai šiuose Nuostatuose numatytus duomenis ir dokumentus arba jų pasikeitimus pateikia pagal konkrečios religinės bendruomenės kanonus, statutus ar kitas normas kompetentinga vadovybė. Kitais atvejais dokumentus Registro tvarkytojui gali teikti pagal konkrečios religinės bendruomenės kanonus, statutus ar kitas normas kompetentinga vadovybė; bankrutuojančių ir bankrutavusių juridinių asmenų – administratorius (likvidacinės komisijos pirmininkas); restruktūrizuojamų juridinių asmenų – valdymo organas arba administratorius, jeigu šis paskirtas; juridinio asmens likvidatorius (likvidacinės komisijos pirmininkas), jeigu įstatymuose ar steigimo dokumentuose nenurodyta kitaip. Juridinių asmenų registrui duomenys ir dokumentai gali būti teikiami rašytine arba elektronine forma.Registro duomenų gavėjai ir NOTARAS KAIP GAVĖJAS

Registro duomenys, informacija ir dokumentai yra vieši. Kiekvienas asmuo nustatyta tvarka gali susipažinti su duomenimis, informacija ir dokumentais. Registro duomenys Europos Sąjungos valstybių narių juridiniams ir fiziniams asmenims teikiami ta pačia tvarka kaip LR juridiniams ir fiziniams asmenims. Registro duomenys trečiųjų valstybių juridiniams ir fiziniams asmenims teikiami vadovaujantis LR įstatymais, kitais teisės aktais ir tarptautinėmis sutartimis. Registro dokumentų kopijos, duomenys ir informacija teikiami atlygintinai, išskyrus teisės aktų numatytus atvejus. Dokumentų ir pavienių dokumentų lapų kopijos, duomenys ir informacija gali būti teikiami telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jeigu užtikrinta teksto apsauga, garantuojamas jų kilmės autentiškumas, turinio vientisumas ir galima identifikuoti registro tvarkytojo parašą. Registro duomenys, informacija ir dokumentų kopijos gavėjui teikiami pagal sutartis su Registro tvarkytoju arba gavėjo prašymus, kuriuose nurodomas duomenų naudojimo tikslas.

Kiekvienas asmuo, nurodęs juridinio asmens kodą ar juridinio asmens pavadinimą, turi teisę nedelsiant nemokamai gauti žodžiu ir Internetu duomenis apie juridinio asmens pavadinimą, kodą, teisinę formą, buveinę (adresą), teisinį statusą, apribotą juridinio asmens veiklą ir išregistravimo datą. Notarai, pasirašę duomenų teikimo sutartį, gauna: juridinio asmens kodą; pavadinimą; teisinę forma; teisinį statusą; vadovo pavardę ir vardą; buveinės adresą; telefoną; įregistravimo datą; išregistravimo datą.9.4. INFORMACIJOS GAVIMAS IŠ VIDAUS REIKALŲ MINISTERIJOS DUOMENŲ BAZIŲ

Ieškomų transporto priemonių duomenų bazė. Reikalaujama įrašyti valstybinį numerį, kėbulo ir variklio numerius. Notarai gauna informaciją, ar atitinkama transporto priemonė, kuri yra galimo sandorio dalykas, nėra pavogta.

Negaliojančių asmens dokumentų duomenų bazė. Tikrinami pasai, kelionės dokumentai, leidimai nuolat gyventi LR, teisės į LR pilietybės atstatymą pažymėjimai, akreditacijos pažymėjimai, leidimai laikinai gyventi LR, pabėgėlių kelionės dokumentai, asmens tapatybės kortelės, vairuotojo pažymėjimai, jūreivių pasai, grįžimo pažymėjimai, tarnybiniai pasai, užsieniečių pasai, vidaus pasai, užsieniečio registracijos pažymėjimai, vairuotojų pažymėjimai (seno tipo). Reikalaujama įrašyti dokumento numerį. Notarai gauna informaciją, ar asmens dokumentas yra galiojantis ir ar nėra pavogtas.

Ieškomų asmenų duomenų bazė. Reikalaujama įrašyti galimai ieškomo asmens vardą, pavardę, asmens kodą, lytį, gimimo datą, paieškos paskelbimo datą, bylos pradžią. Notarai gauna informaciją, ar asmuo nėra ieškomas.

Page 15: notariato teisė (mru)

Pavogtų meno vertybių duomenų bazė. Notarai gauna informaciją, ar galimo sandorio dalykas nėra vogtas arba kitaip prarastas.9.5. NEKILNOJAMOJO TURTO REGISTRAS

Teisės aktai, reglamentuojantys registro veiklą: LR nekilnojamojo turto registro įstatymas, LR Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimas Nr. 1129 ,,Dėl Nekilnojamojo turto registro nuostatų patvirtinimo“. Tai pagrindinis valstybės registras.Vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga – Teisingumo ministerija.Registro tvarkymo įstaiga – valstybės įmonė Registrų centras.

Registro paskirtis/ tikslas – rinkti, kaupti, apdoroti, sisteminti, saugoti, naudoti ir teikti registro duomenis. Nekilnojamojo turto registras įsteigtas nekilnojamiesiems daiktams, nuosavybės bei kitoms daiktinėms teisėms į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymams, įstatymų nustatytiems juridiniams faktams registruoti, oficialiai informacijai apie registre sukauptus duomenis teikti.

Asmens duomenys registre tvarkomi siekiant identifikuoti daiktinių teisių turėtojus.

Registro objektai: Nekilnojamojo turto registre registruojami šie nekilnojamieji daiktai, jeigu jie Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka yra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems suteiktas unikalus numeris: 1) žemės sklypai; 2) statiniai; 3) butai daugiabučiuose namuose; 4) patalpos. Nekilnojamojo turto registre registruojamos šios daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą: 1) nuosavybės teisė; 2) turto patikėjimo teisė; 3) valdymas kaip savarankiška daiktinė teisė; 4) servitutas; 5) uzufruktas; 6) užstatymo teisė (superficies); 7) ilgalaikė nuoma (emphyteusis).Taip pat registruojami įvairūs su nekilnojamaisiais daiktais, daiktinėmis teisėmis į juos ir šių teisių suvaržymais susiję juridiniai faktai, taip pat įmonių dovanojimo, pirkimo–pardavimo ir nuomos sutartys.

Registro duomenų teikėjai: yra fiziniai ir juridiniai asmenys, kuriems duomenų teikimas numatytas teisės aktuose.Registro duomenų gavėjai ir NOTARAS KAIP GAVĖJAS

Notarai, pasirašę informacijos teikimo sutartį, gauna atitinkamus duomenis: registro numerį, nekilnojamųjų daiktų unikalius kodus; registravimo datą; nekilnojamojo turto kadastrinį adresą; nekilnojamojo turto pašto adresą; nekilnojamojo turto savininką, nuomininką, naudotoją, arba bendrasavininkus; nekilnojamojo turto kadastrinius rodiklius; nekilnojamojo turto vertę; kitas daiktines teises į nekilnojamąjį turtą; hipoteką (įkeitimą); kitas žymas ir juridinius faktus; nekilnojamojo turto registre saugomus grafinius duomenis.

Prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir (ar) nuosavybės teises į jį paduoda daiktą įgijęs asmuo teritoriniam registratoriui. Nuo 2007 m. kovo 31 d numatyta, kad tais atvejais, kai asmuo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įgyja nuo sandorio patvirtinimo, asmens rašytinį prašymą dėl nuosavybės teisės įregistravimo iš notaro biuro nuotolinio ryšio priemonėmis gali pateikti notaras, patvirtinęs nekilnojamojo turto sandorį.

Registro duomenys teikiami registro centrinio duomenų banko duomenų pagrindu parengiant ir išduodant: 1) pažymą sandoriui apie įregistruotus nekilnojamuosius daiktus ir daiktines teises į juos, šių teisių suvaržymus ir juridinius faktus; 2) registro išrašą; 3) pažymėjimą; 4) duomenų bazės išrašą; 5) žemės sklypo plano, statinio plano (taip pat ir jį išspausdinant), kitų registro ir kadastrinių matavimų bylose esančių dokumentų kopijas; 6) kadastrinio žemėlapio ištrauką; 7) kitus informacinius išrašus, suformuotus pagal specializuotus paklausimus;

Kai asmens prašymas įregistruoti nuosavybės teises teritoriniam registratoriui pateikiamas iš notaro biuro, kuriame buvo patvirtintas nekilnojamojo turto sandoris, pažymėjimas parengiamas elektroninio dokumento pavidalu, kurį notaras

išspausdina, patvirtina ir įteikia nekilnojamąjį turtą ir teises į jį įgijusiam asmeniui.

Pažymos sandoriui rengiamos tik notarų užsakymu ir spausdinamos notarų biuruose specialia registro tvarkymo įstaigos parengta programine įranga ir naudojantis dokumentų gavėjo autentifikavimo sistema.9.6. HIPOTEKOS REGISTRAS

Teisės aktai, reglamentuojantys registro veiklą: LR hipotekos registro steigimo įstatymas;LR Vyriausybės 2001 m. spalio 18 d. nutarimas Nr. 1246 ,,Dėl hipotekos registro nuostatų patvirtinimo“.Tai pagrindinis valstybės registras, pradėjęs veiklą 1998 m. balandžio 1 d.Vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga – Teisingumo ministerija.Registro tvarkymo įstaiga – vietinių hipotekos registrų (Hipotekos registro vietinių duomenų bazių) – apylinkių teismų hipotekos skyriai (toliau vadinama – hipotekos skyriai), centrinio hipotekos registro (Hipotekos registro centrinės duomenų bazės) – Centrinė hipotekos įstaiga.

Registro paskirtis/ tikslas – rinkti, kaupti, apdoroti, sisteminti, saugoti, naudoti ir teikti LR CK bei Nuostatuose nurodytus duomenis.

Registro objektai: LR CK 4.171straipsnyje nurodytų daiktų įkeitimo sandoriai (hipoteka), taip pat LR CK 4.209 straipsnio 2 dalyje nurodyti įkeitimo sandoriai (toliau vadinama – įkeitimas).

Registro duomenų teikėjai. fiziniai ir juridiniai asmenys, sudarę hipotekos ar įkeitimo sandorius.

Registro duomenų gavėjai ir NOTARAS KAIP GAVĖJAS. Visi registro duomenys yra vieši. Jie teikiami išduodant juridinę galią turinčius hipotekos, įkeitimo, priverstinės hipotekos ar priverstinio įkeitimo pažymėjimus, taip pat teikiant neturinčią juridinės galios informaciją. Ši informacija gali būti teikiama tiesioginiu kompiuterių ryšiu, elektroniniu paštu, telefonu, kitomis ryšių priemonėmis, taip pat gali būti teikiama spausdinta iš centrinio hipotekos registro (Hipotekos registro centrinės duomenų bazės) informacija faksu, paštu. Asmenys gali susipažinti su Hipotekos registro duomenimis (peržiūrėti juos kompiuterio ekrane) hipotekos skyriuose ir Centrinėje hipotekos įstaigoje nemokamai. Hipotekos registro duomenys gali būti pateikti pagal: hipotekos, priverstinės hipotekos, įkeitimo ar priverstinio įkeitimo identifikavimo kodą; įkeitimo objekto savininko ir (ar) skolininko identifikavimo kodą; įkeitimo objekto identifikavimo kodą, – jeigu įkeitimo objektas registruojamas atitinkamame turto registre. Pasirašę duomenų teikimo sutartį notarai gauna registro kaupiamus duomenis.9.7. TESTAMENTŲ REGISTRAS

Teisės aktai, reglamentuojantys registro veiklą: LR Vyriausybės 2001 m. gegužės 22 d. nutarimas Nr. 594 ,,Dėl Testamentų registro steigimo ir Testamentų registro nuostatų patvirtinimo“. Tai ne pagrindinis valstybės registras.Vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga – Teisingumo ministerija.Registro tvarkymo įstaiga – Centrinė hipotekos įstaiga.

Registro paskirtis/ tikslas – rinkti, kaupti, apdoroti, sisteminti, saugoti ir teikti duomenis apie Lietuvos Respublikoje ar Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse ir konsulinėse įstaigose patvirtintus, priimtus saugoti ar panaikintus testamentus, palikimo priėmimo faktus, taip pat rinkti, kaupti, apdoroti, sisteminti ir teikti duomenis apie užsienio valstybėse, ratifikavusiose 1972 m. gegužės 16 d. Konvenciją dėl testamentų registravimo sistemos sukūrimo, sudarytus ir priimtus saugoti testamentus Konvencijoje ir nuostatuose nustatyta tvarka. Asmens duomenų tvarkymo tikslas – registro objektų tvarkymas.

Registro objektai: Lietuvos Respublikos teritorijoje ar Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse sudaryti (priimti saugoti) testamentai, palikimo priėmimo faktai ir užsienio valstybėse, ratifikavusiose Konvenciją (toliau vadinama – užsienio valstybės), sudaryti (priimti saugoti) testamentai.

Registro duomenų teikėjai yra notarai, Lietuvos Respublikos konsuliniai pareigūnai atitinkamose užsienio valstybėse

(toliau vadinama – konsuliniai pareigūnai), teismai ir užsienio valstybių nacionalinės įstaigos.

Registro duomenų gavėjai ir NOTARAS KAIP GAVĖJAS. Registro duomenys kaupiami vienoje duomenų bazėje. Registro duomenys gali būti perduoti teismui, notarui ir kitiems suinteresuotiems asmenims po palikėjo mirties. Registro duomenys teikiami pagal testamento identifikavimo kodą; palikimo priėmimo fakto identifikavimo kodą; palikėjo asmens kodą, vardą, pavardę; jeigu asmens kodo nėra – vardą, pavardę, gimimo datą. Suinteresuotiems fiziniams ir juridiniams asmenims registro duomenys teikiami asmeniškai arba paštu.Testatoriai, kurių duomenys yra registro objektas, šiuos duomenis kartą per metus gauna nemokamai. Notarams duomenys teikiami elektroniniu būdu (Internetu) ir paštu. Notaras, pageidaujantis gauti duomenis Internetu, turi pasirašyti su Centrine hipotekos įstaiga informacijos teikimo sutartį. Duomenys elektroniniu būdu teikiami nemokamai. Neelektroniniu būdu duomenys perduodami, gavus rašytinį prašymą, už nustatyto dydžio atlyginimą (2 Lt.)9.8.VEDYBŲ SUTARČIŲ REGISTRASTeisės aktai, reglamentuojantys registro veiklą: LR Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 13 d. nutarimas Nr. 1284 ,,Dėl vedybų sutarčių registro nuostatų patvirtinimo“. Tai ne pagrindinis valstybės registras, veiklą pradėjęs 2002 m. liepos 1 d.Vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga – Teisingumo ministerija.Registro tvarkymo įstaiga – Centrinė hipotekos įstaiga.

Registro paskirtis/ tikslas – registruoti nurodytus registro objektus, rinkti, kaupti, apdoroti, sisteminti, saugoti ir teikti duomenis apie vedybų sutartis, sugyventinių sutartis ir turto padalijimo faktus LR civiliniame kodekse ir Nuostatuose nustatyta tvarka.

Registro objektai: vedybų sutartys, sugyventinių sutartys dėl bendrai įgyto ir naudojamo turto padalijimo pasibaigus bendram gyvenimui, turto padalijimo faktai.

Registro duomenų teikėjai yra: asmenys, sudarę vedybų sutartį; asmenys, sudarę sugyventinių sutartį; notarai, patvirtinę sutartį dėl turto padalijimo; teismai, priėmę sprendimą dėl turto padalijimo, sutuoktinio ar sutuoktinių kreditorių pažeistų teisių atkūrimo. Registro duomenų teikėjai atsako už registruoti pateiktų duomenų tikslumą ir teisingumą LR įstatymų nustatyta tvarka.

Registro duomenų gavėjai ir NOTARAS KAIP GAVĖJAS. Vedybų sutarčių registras yra viešas. Kiekvienas suinteresuotas fizinis ar juridinis asmuo nuostatų nustatyta tvarka gali gauti duomenis asmeniškai ar paštu. Pasirašę duomenų teikimo sutartis notarai gauna registro kaupiamus duomenis.Žr. Vedybų sutarčių registro veiklos schemą (panašiai veikia ir kiti valstybės registrai).

9.9. SUTARČIŲ REGISTRASTeisės aktai, reglamentuojantys

registro veiklą: LR Vyriausybės 2002 m. liepos 17 d. nutarimas Nr. 1158 ,,Dėl Sutarčių registro steigimo ir Sutarčių registro nuostatų patvirtinimo“; LR Teisingumo ministro 2007 m. vasario 22 d. įsakymas Nr. 1R-77 ,,Dėl Pranešimų siuntimo sutarčių registrui elektroniniu būdu taisyklių patvirtinimo“. Tai ne pagrindinis valstybės registras.Vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga – Teisingumo ministerija.Registro tvarkymo įstaiga – Centrinė hipotekos įstaiga

Registro paskirtis/ tikslas – teisės aktų nustatyta tvarka rinkti, kaupti, apdoroti, sisteminti, saugoti ir teikti duomenis apie Nuostatų 3 punkte išvardytas sutartis.

Registro objektai: yra pirkimo–pardavimo išsimokėtinai, kai neregistruojami daiktai įsigyti paslaugoms teikti arba įmonės verslui, sutartys, pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise, kai neregistruojami daiktai perkami paslaugoms teikti arba įmonės verslui, sutartys, lizingo, kurio dalykas yra neregistruojamas daiktas, skirtas naudoti verslo tikslais, sutartys. Registre registruojamos sutartys, sudarytos pradėjus veikti sutarčių registrui. Registruojant sutarčių, sudarytų iki registro veiklos pradžios, pakeitimus, registrui kartu su

pranešimu apie sutarties pakeitimus turi būti pateiktas pranešimas apie sudarytą sutartį.

Registro duomenų teikėjai yra registruotinos sutarčių registre sutarties šalys. Duomenis registrui pateikia viena iš sutarties šalių.

Registro duomenų gavėjai ir NOTARAS KAIP GAVĖJAS. Registro duomenys kaupiami vienoje duomenų bazėje. Registras yra viešas. Kiekvienas asmuo gali susipažinti su registro duomenimis įstatymų ir šių nuostatų nustatyta tvarka. Pasirašę duomenų teikimo sutartį notarai gauna registro kaupiamus duomenis.9.10. TURTO AREŠTO AKTŲ REGISTRAS

Teisės aktai, reglamentuojantys registro veiklą: LR turto arešto aktų registro įstatymas; LR Vyriausybės 2002 m. kovo 5 d. nutarimas Nr. 314 ,,Dėl turto arešto aktų registro nuostatų patvirtinimo“. Tai ne pagrindinis valstybės registras.Vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga – Teisingumo ministerija.

Registro tvarkymo įstaiga – turto arešto aktus registruoja apylinkių teismų hipotekos skyriai, o turto arešto aktų registro duomenų bazę tvarko Centrinė hipotekos įstaiga.

Registro paskirtis/ tikslas – įsteigtas turto arešto aktams registruoti. Turto areštas sukelia teisines pasekmes asmeniui, kurio turtas areštuotas, nuo turto arešto akto paskelbimo jam momento, o nesant galimybės paskelbti – nuo turto arešto akto įregistravimo turto arešto aktų registre momento, jei kiti įstatymai nenustato kitaip. Tretiesiems asmenims turto areštas sukelia teisines pasekmes nuo turto arešto akto įregistravimo turto arešto aktų registre.

Registro objektai yra: teismų, teisėjų, antstolių, prokurorų, Valstybinės mokesčių inspekcijos ir kitų valstybės institucijų bei pareigūnų turto arešto aktai, kuriais įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka laikinai priverstinai apribojamos teisės į LR esantį turtą, jį areštuojant. Nurodytų institucijų (pareigūnų) priimti turto arešto aktai neregistruojami, jeigu areštuotas kilnojamasis turtas (produktai, kiti greitai gendantys daiktai, gyvūnai) įstatymų nustatyta tvarka paimamas ir nedelsiant perduodamas realizuoti, taip pat jei areštuojami mažaverčiai asmeniniams ir namų ūkio poreikiams naudojami daiktai.

Registro duomenų teikėjai: yra teismai, teisėjai, antstoliai, prokurorai, ikiteisminio tyrimo pareigūnai, Valstybinės mokesčių inspekcijos,Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pareigūnai, kitos valstybės institucijos ir pareigūnai, turintys teisę areštuoti turtą įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka.

Registro duomenų gavėjai ir NOTARAS KAIP GAVĖJAS Turto arešto aktų registro duomenys yra vieši. Su šiais duomenimis nustatyta tvarka gali susipažinti kiekvienas asmuo. Laikoma, kad turto arešto akto duomenys yra žinomi kiekvienam asmeniui, jeigu turto arešto aktas yra įregistruotas turto arešto aktų registre.9.11. JŪRŲ LAIVŲ REGISTRAS

Teisės aktai, reglamentuojantys registro veiklą: LR Vyriausybės 2004 m. spalio 21 d. nutarimas Nr. 1318 ,,Dėl Lietuvos Respublikos jūrų laivų registro“. Tai pagrindinis valstybės registras.Vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga – Susisiekimo ministerija.Registro tvarkymo įstaiga – Lietuvos saugios laivybos administracija.

Registro paskirtis/ tikslas – įstatymų, kitų teisės aktų ir šių Nuostatų nustatyta tvarka rinkti, užrašyti, kaupti, saugoti, klasifikuoti, grupuoti, jungti, keisti, teikti, skelbti, naudoti, naikinti duomenis apie registro objektus, registro objektų savininkus ir valdytojus, atlikti su šiais duomenimis logines ir (ar) aritmetines operacijas.

Registro objektai: laivas, suprojektuotas bei pastatytas laivybai jūroje ir turintis tai patvirtinančius dokumentus, nuosavybės teise priklausantis Lietuvos Respublikos piliečiui ar Lietuvos Respublikoje įregistruotam juridiniam asmeniui; jūrų laivas, kurį pagal laivo nuomos be įgulos sutartį (bareboat charter) išsinuomoja Lietuvos Respublikos pilietis ar Lietuvos Respublikoje įregistruotas juridinis asmuo; nebaigtas statyti jūrų laivas, atitinkantis Lietuvos Respublikos prekybinės

Page 16: notariato teisė (mru)

laivybos įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas.

Registro duomenų teikėjai: Lietuvos Respublikos fiziniai ir juridiniai asmenys – registro objektų savininkai (arba jų įgalioti asmenys), registro objektų valdytojai (arba jų įgalioti asmenys), teismai.

Registro duomenų gavėjai ir NOTARAS KAIP GAVĖJAS: fiziniai ir juridiniai asmenys, kuriems pagal prašymą arba sudarytą duomenų teikimo sutartį teikiami registro duomenys. Registro duomenys duomenų gavėjams teikiami šiais būdais: 1) pagal registro duomenų gavėjo pateiktą paklausimą atlikus registro duomenų paiešką, duomenys teikiami žodžiu arba suteikiant galimybę duomenis peržiūrėti kompiuterio ekrane; 2) perduodami duomenų perdavimo kanalu pagal registro duomenų gavėjo pateiktą automatizuotą paklausimą; 3) teikiami registro duomenų gavėjams formuojant registro išrašą ar kitus dokumentus, kurie gali būti teikiami raštu, elektroniniu paštu ar kompiuterinėse laikmenose; 4) išduodamos registro tvarkymo įstaigos nustatytos formos pažymos10 TEMA. KITI NOTARINIAI VEIKSMAI

Jums jau nebekyla klausimas, kas tvirtina buto pirkimo – pardavimo sutartis, žemės dovanojimo sutartis, kas išduoda paveldėjimo teisės liudijimus, tačiau notarai atlieka kur kas daugiau notarinių veiksmų, su kuriais kasdieniniame gyvenime rečiau susiduriame. Taigi paskutinioji tema skirta visiems kitiems notariniams veiksmams, kurių nestudijavote ankstesnėse temose. Kai kurių šių notarinių veiksmų atlikimas be Notariato įstatymo yra reglamentuotas dar ir specialiais įstatymais, kitiems gi teisės aktai kažkokių vienodų reikalavimų aiškiai nenustato, tad atliekami vadovaujantis bendrosiomis notarinių veiksmų atlikimo taisyklėmis, raštvedybos reikalavimais bei protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais.10.1. Juridinių asmenų steigimas ir notaro funkcijos.10.2. FAKTO, KAD FIZINIS ASMUO YRA GYVAS IR YRA TAM TIKROJE VIETOJE, TVIRTINIMAS

Faktas, kad fizinis asmuo yra gyvas nustatomas tiek atvykus asmeniškai tam asmeniui į notarų biurą, tiek ne notaro biuro patalpose, jei asmuo serga, gydosi gydymo įstaigoje, neįgalus ir notarinis veiksmas atliekamas ne notaro biuro patalpose.

Asmuo paduoda pareiškimą, kuriame nurodo, kokiu tikslu turi būti nustatytas šis faktas. Notaras, atlikdamas šį notarinį veiksmą, patikrina asmens dokumentą, pagal kurį nustato asmens tapatybę. Nustatęs, kad tai tas pats asmuo ir įsitikinęs, kad fakto nustatymas yra būtinas, notaras išduoda liudijimą, kuriame nurodoma liudijimo išdavimo vieta ir data, vardas ir pavardė, gyvenamoji vieta asmens, kuris prašo nustatyti faktą ir laikas, kada asmuo atvyko gauti liudijimą apie tai, kad jis yra gyvas.

Jei asmuo prašo notaro išduoti jam liudijimą apie tai, kad jis yra tam tikroje vietoje (serga ir yra pas kitus asmenis, yra gydymo įstaigoje ir pan.), jis pateikia notarui pareiškimą, kuriame nurodo, kokiu tikslu reikia šio fakto nustatymo. Šis notarinis veiksmas atliekamas analogiškai kaip ir anksčiau nurodytu atveju.

Šį notarinį veiksmą taip pat gali atlikti Lietuvos Respublikos konsuliniai pareigūnai užsienio valstybėse.10.3. FIZINIŲ IR JURIDINIŲ ASMENŲ PAREIŠKIMŲ PERDAVIMAS KITIEMS FIZINIAMS IR JURIDINIAMS ASMENIMS

Pareiškimų padavimas yra laikomas juridinių faktų įrodymų, kad tam tikriems asmenims fizinis ar juridinis asmuo perdavė tam tikro turinio pareiškimą ar dokumentą. Pareiškimas persiunčiamas registruotu laišku su atgal grįžtančiu registruotu pranešimu apie įteikimą, arba per kurjerį. Išlaidas už persiuntimą kompensuoja klientas. Apie pareikšimo įteikimą persiuntėjo pageidavimu išduodamas liudijimas apie tai, kad yra persiųstas tam tikro turinio pareiškimas, jo įteikimo data, asmenų, kurie gavo pareiškimą, duomenys.

Liudijimas apie pareiškimo persiuntimą išduodamas pasibaigus terminui, nurodytam pareiškime (pvz.: jei pagal CK 4.67 str. informuojamas bendraturtis apie pasiūlymą pasinaudoti pirmumo teise pirkti

parduodamą dalį daikto per 30 dienų nuo pareiškimo gavimo ir t. t.).

Būna atvejų, kai adresatas, kuriam persiunčiamas pareiškimas, ten negyvena, arba pašto darbuotojas ar kurjeris neranda, arba asmuo atsisako priimti jam persiunčiamą pareiškimą, į notarų biurą sugrįžta pašto pranešimas, kad pareiškimas neįteiktas ir nurodoma priežastis. Asmeniui, kuris prašė persiųsti jo pareiškimą, šiuo atveju išduodamas liudijimas, kad tam tikras asmuo prašė persiųsti tam tikrą pareiškimą, pareiškimas nebuvo įteiktas bei nurodoma neįteikimo priežastis.10.4. JŪRINIS PROTESTAS

Jūrinis protestas – tai oficiali įrodymų dėl laivo kapitono ir laivo įgulos kaltės nebuvimo, padarant žalą kroviniui ar laivui, patvirtinimo tvarka. Tokia jūrinio protesto sąvoka pateikta Lietuvos Respublikos Susisiekimo ministro 2002 m. liepos 1 d. įsakyme Nr. 3-335 „Dėl vidaus vandenų laivų avarijų tyrimo taisyklių patvirtinimo“.

Jūrinio protesto akto sudarymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Prekybinės laivybos įstatymo, priimto 1996 m. rugsėjo 12 d. Nr. 1-1513, XII skirsnis (65-68 straipsniai).

Jeigu laivui plaukiojant jūra ar stovint uoste įvyko įvykis, kuris gali būti pagrindu pareikšti laivo valdytojui turtinius reikalavimus, laivo kapitonas, norėdamas užtikrinti įrodymus laivo valdytojo teisėms ir teisėtiems interesams ginti pasirūpina, kad nustatyta tvarka būtų surašytas jūrinio protesto aktas.Jūrinio protesto akte turi būti:1. aprašytos įvykio aplinkybės;2.aprašytas priemonės, kurių ėmėsi laivo kapitonas jam patikėtam turtui apsaugoti.Pareiškimas dėl jūrinio protesto akto surašymo pateikiamas:1. Lietuvos uoste – notarui ar kitam pareigūnui, kuriam Lietuvos Respublikos įstatymai yra pavedę atlikti notarinius veiksmus;2. užsienio valstybės uoste – Lietuvos Respublikos konsului ar kompetentingam valstybės pareigūnui.

Lietuvos uoste pareiškimas dėl jūrinio protesto akto surašymo pateikiamas per 24 val. nuo laivo atplaukimo į uostą. Jei įvykis, dėl kurio reikia pareikšti jūrinį protestą, įvyko uoste, pareiškimas dėl jūrinio protesto akto surašymo pateikiamas per 24 val. nuo įvykio. Jei nebuvo galimybių pareiškimą dėl jūrinio protesto akto surašymo pateikti per nustatytą laiką, terminų praleidimo priežastys turi būti nurodytos jūrinio protesto akte.

Jeigu yra pagrindo manyti, kad įvykis padarė žalos esantiems kroviniams, pareiškimas dėl jūrinio protesto akto surašymo taip pat pateikiamas prieš atidarant laivo triumus. Iškrauti krovinius iki jūrinio protesto akto surašymo galima tik jei tai būtina dėl krovinio savybių.

Aplinkybėms, išdėstytoms pareiškime dėl jūrinio protesto akto surašymo, patvirtinti laivo kapitonas privalo pateikti notarui arba kitam kompetentingam pareigūnui, į kurį jis kreipėsi dėl jūrinio protesto akto surašymo, laivo kapitono patvirtintą išrašą iš laivo žurnalo ir paprašyti apklausti laivo kapitono nurodytus liudytojus dėl aplinkybių, nurodytų laivo žurnalo išraše, patvirtinimo.

Notaras arba kitas kompetentingas pareigūnas, remdamasis laivo kapitono pareiškimu, laivo žurnalo išrašo duomenimis, taip pat liudytojų apklausa, surašo jūrinio protesto aktą ir jį patvirtina savo parašu ir antspaudu.

Laivo kapitono pareiškimo, žurnalo duomenų, kapitono apklausos bei ne mažiau kaip dviejų liudininkų iš laivo komandos parodymų pagrindu notaras sudaro pagal nustatytą formą jūrinį protestą.Jūriniame proteste turi būti nurodyta:1. jūrinio protesto sudarymo laikas, notaro, kuris sudarė jūrinį protestą, duomenys, notaro biuro buveinės adresas;2. pareiškimo apie įvykį pateikimo laikas, laivo pavadinimas, jo priklausymas valstybei, kapitono duomenys, jo pilietybė ir gyvenamoji vieta;3. kapitono pareiškimo turinys;4. duomenys visų apklaustų liudininkų , liudijimų turinys;5. notarinio atlyginimo dydis.

Kadangi Lietuvoje yra tik vienas jūros uostas – Klaipėdoje, šis notarinis veiksmas atliekamas Klaipėdos notarų biuruose. LR Teisingumo ministro 1996 m.

rugsėjo 12 d. įsakyme Nr. 57,,Dėl notarų imamo atlyginimo už notarinių veiksmų atlikimą, sandorių projektų parengimą, konsultacijas ir technines paslaugas laikinųjų dydžių patvirtinimo“ už jūrinio protesto priėmimą numatyta imti 300-600 lt. dydžio įmoką (2007 m. gegužės 28 d. įsakymo Nr. 1R-209 (nuo 2007 m. birželio 15 d.) (Žin., 2007, Nr. 59-2301) redakcija).10.5. VEKSELIŲ TVIRTINIMO IR IŠIEŠKOJIMO PAGAL JUOS PROCEDŪRA10.5. 1. PAPRASTASIS VEKSELIS

Išduodamas vekselis – asmuo, išrašęs vekselį, įsipareigoja asmeniui, nurodytam vekselyje, išmokėti nurodytą vekselyje sumą, kuri nėra ribojama. Vekselyje turi būti visi įstatyme išvardyti rekvizitai. Paprastajame vekselyje gali būti nurodyta tiksli išmokėjimo data, gali būti numatyta, kad vekselis turi būti apmokėtas per tam tikrą laiką po jo pateikimo arba per tam tikrą laiką nuo išrašymo dienos, taip pat jį pateikus.

Viza – paprastieji vekseliai, mokėtini per tam tikrą laiką po pateikimo, per vienerius metus nuo jų išdavimo dienos turi būti pateikti vekselio davėjui vizuoti. Vekselio davėjas gali šį terminą sutrumpinti arba pratęsti. Indosantai terminus gali sutrumpinti.

Vekselis apmokamas - po vekselio apmokėjimo, vekselio davėjo prievolė baigiasi.Vekselis neapmokamas – davėjas atsisako mokėti, tada vekselio turėtojas kreipiasi pas notarą dėl vekselio protestavimo.

Protestas - vekselio turėtojas parašo prašymą dėl protesto įforminimo. Notaras atsisako įforminti protestą, nes jį pateikia neteisėtas turėtojas, vekselis pateikiamas praleidus pateikimo terminus, vekselis parašytas nesilaikant nustatytų reikalavimų.

Notaras priima prašymą dėl protesto įforminimo, tada praneša skolininkui ir pateikia jam reikalavimus.

skolininkas sutinka su reikalavimais ir turi atvykti pas notarą. Notaras praneša jam susitikimo datą ir laiką, notaras gali pranešti ryšio priemonėmis.

skolininkas nesutinka su reikalavimais arba atsisako atlikti veiksmus – notaras įformina protestą. Indosamente notaras daro protesto žymą, nurodo protesto rūšį, datą ir notarinio registro numerį. Vienas protesto akto egzempliorius lieka pas notarą, kitas grąžinamas su vekseliu jį pateikusiam asmeniui.

Vykdomojo įrašo atlikimas – vekselio turėtojas pateikia rašytinį prašymą išieškoti pinigus iš skolininko.

notaras nepriima prašymo, nes vekselį pateikė neteisėtas jo turėtojas, vekselis neatitinka reikalavimų, vekselis nėra užprotestuotas, o jo turėtojas nėra atleistas nuo pareigos įforminti protestą.

notaras įregistruoja prašymą prašymų registravimo knygoje ir pareikalauja, kad vekselio turėtojas pateiktų įrodymus, ar pranešta visiems pagal vekselį įsipareigojusiems asmenims, kad vekselis neapmokėtas arba nevizuotas ir nurodo, kuriam laikui notarinis veiksmas atidedamas.

Išduodamas vykdomasis raštas. Antstolis išieško skolą.

10.5. 2. ĮSAKOMASIS VEKSELISIšrašomas vekselis – asmuo,

išrašęs vekselį (davėjas), įpareigoja kitą asmenį (mokėtojas) išmokėti skolą trečiajam asmeniui. Vekselyje turi būti visi įstatyme išvardyti rekvizitai. Paprastajame vekselyje gali būti nurodyta tiksli išmokėjimo data, gali būti numatyta, kad vekselis turi būti apmokėtas per tam tikrą laiką po jo pateikimo arba per tam tikrą laiką nuo išrašymo dienos, taip pat jį pateikus.

Akceptas - suėjus mokėjimo terminui, vekselio turėtojas gali pateikti mokėtojui akceptuoti vekselį. Vekselyje gali būti numatyta, kad būtiną jį pateikti akceptuoti arba gali būti uždrausta akceptuoti vekselį, tačiau įstatymas numato 3 išimtis, kai akceptas privalomas. Būtina pateikti akceptuoti vekselį, kai: 1.vekselis mokėtinas trečiojo asmens adresu; 2.kai vekselis mokėtinas kitoje vietovėje nei mokėtojo gyvenamoji vieta (buveinė); 3.kai vekselis mokėtinas per tam tikrą laiką po pateikimo apmokėti. Vekselis gali būti pakartotinai pateiktas akceptuoti. Vekselis su įrašu "AKCEPTAS" ir mokėtojo parašu yra laikomas akceptuotu.

Vekselis akceptuotas – mokėtojas įsipareigojo išmokėti atitinkamą sumą. Vekselis neakceptuotas – turėtojas gali patvirtinti vekselio neakceptavimą oficialiu aktu - protestu. Vekselio turėtojas privalo pranešti įsipareigojusiems asmenims per 4 dienas po protesto. Nenurodyta akcepto data - Vekselis apmokamas - suėjus terminui – baigiasi prievolė, mokėtojas gali reikalauti pakvituoto vekselio. apmokėjus prieš terminą. Mokėtojas neturį teisės versti, kad vekselio turėtojas priimtų įmoką prieš terminą. Vekselis neapmokamas - mokėtojas atsisako mokėti, tada vekselio turėtojas kreipiasi pas notarą dėl vekselio protestavimo. Protestas - vekselio turėtojas parašo prašymą dėl protesto įforminimo.

notaras atsisako įforminti protestą, nes jį pateikia neteisėtas turėtojas, vekselis pateikiamas praleidus pateikimo terminus, vekselis parašytas nesilaikant nustatytų reikalavimų.

notaras priima prašymą dėl protesto įforminimo, tada praneša skolininkui ir pateikia jam reikalavimus.

skolininkas sutinka su reikalavimais ir turi atvykti pas notarą. Notaras praneša jam susitikimo datą ir laiką, notaras gali pranešti ryšio priemonėmis.

skolininkas nesutinka su reikalavimais arba atsisako atlikti veiksmus – notaras įformina protestą. Indosamente notaras daro protesto žymą, nurodo protesto rūšį, datą ir notarinio registro numerį. Vienas protesto akto egzempliorius lieka pas notarą, kitas grąžinamas su vekseliu jį pateikusiam asmeniui.

Vykdomojo įrašo atlikimas - vekselio turėtojas pateikia rašytinį prašymą išieškoti pinigus iš skolininko.

notaras nepriima prašymo, nes vekselį pateikė neteisėtas jo turėtojas, vekselis neatitinka reikalavimų, vekselis nėra užprotestuotas, o jo turėtojas nėra atleistas nuo pareigos įforminti protestą.

notaras įregistruoja prašymą prašymu registravimo knygoje ir pareikalauja, kad vekselio turėtojas pateiktų įrodymus, ar pranešta visiems pagal vekselį įsipareigojusiems asmenims, kad vekselis neapmokėtas arba nevizuotas ir nurodo, kuriam laikui notarinis veiksmas atidedamas.

Išduodamas vykdomasis raštas. Antstolis išieško skolą

10.5. 3. NEPROTESTUOTINAS VEKSELISIšduodamas vekselis –

įsakomasis arba paprastasis vekselis, kuriame yra pažymėta, kad tai "neprotestuotinas" vekselis.

Akceptas – vekselis akceptuojamas, jei tai įsakomasis, ir neakceptuojamas, jei tai paprastasis vekselis. Jei mokėtojas atsisako akceptuoti įsakomąjį vekselį, tada vekselio turėtojas gali kreiptis į notarą dėl protesto įforminimo, tačiau kreiptis neprivalo, nes yra atleistas nuo pareigos įforminti protestą.

Viza – paprastieji vekseliai, mokėtini per tam tikrą laiką po pateikimo, per vienerius metus nuo jų išdavimo dienos turi būti pateikti vekselio davėjui vizuoti. Vekselio davėjas gali šį terminą sutrumpinti arba pratęsti. Indosantai terminus gali sutrumpinti.

Vekselis apmokamas – po vekselio apmokėjimo, vekselio davėjo arba mokėtojo prievolė baigiasi.

Vekselis neapmokamas – davėjas arba mokėtojas atsisako mokėti, tada vekselio turėtojas kreipiasi pas notarą dėl vekselio protestavimo arba pats praneša skolininkui apie vekselio neapmokėjimą registruotu laišku arba per kurjerį.

Protestas - jei vekselio turėtojas kreipiasi į notarą dėl protesto įforminimo, notaras: vekselio turėtojas parašo prašymą dėl protesto įforminimo. notaras atsisako įforminti protestą, nes jį pateikia neteisėtas turėtojas, vekselis pateikiamas praleidus pateikimo terminus, vekselis parašytas nesilaikant nustatytų reikalavimų. notaras priima prašymą dėl protesto įforminimo, tada praneša skolininkui ir pateikia jam reikalavimus. skolininkas sutinka su reikalavimais ir turi atvykti pas notarą. Notaras praneša jam

Page 17: notariato teisė (mru)

susitikimo datą ir laiką, notaras gali pranešti ryšio priemonėmis. skolininkas nesutinka su reikalavimais arba atsisako atlikti veiksmus – notaras įformina protestą. Indosamente notaras daro protesto žymą, nurodo protesto rūšį, datą ir notarinio registro numerį. Vienas protesto akto egzempliorius lieka pas notarą, kitas grąžinamas su vekseliu jį pateikusiam asmeniui.

Vykdomojo įrašo atlikimas - vekselio turėtojas pateikia rašytinį prašymą išieškoti pinigus iš skolininko. notaras nepriima prašymo, nes vekselį pateikė neteisėtas jo turėtojas, vekselis neatitinka reikalavimų, vekselis nėra užprotestuotas, o jo turėtojas nėra atleistas nuo pareigos įforminti protestą. notaras įregistruoja prašymą prašymų registravimo knygoje ir pareikalauja, kad vekselio turėtojas pateiktų įrodymus, ar pranešta visiems pagal vekselį įsipareigojusiems asmenims, kad vekselis neapmokėtas arba nevizuotas ir nurodo, kuriam laikui notarinis veiksmas atidedamas. Išduodamas vykdomasis raštas. Antstolis išieško skolą.