Nauji teisės aktai - Teisėkūros žinios - Elektroniniai leidiniai · Web view2019/02/27 ·...

TAR identifikacinis nr.

Užregistravimo data

Galioja nuo

Paskelbta

Teisės akto priedai

2019-02914

2019-02-22

2019-02-11

2019-02-11

-

Baudžiamoji byla Nr. 2K-34-693/2019

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-06361-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 1.1.3.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 11 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Sigitos Jokimaitės ir Vytauto Masioko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo juridinio asmens UAB „M.“ gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 15 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 21 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 15 d. nuosprendžiu juridinis asmuo UAB „M.“ nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 20 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda, pagal BK 20 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu, juridiniam asmeniui UAB „M.“ skirta galutinė bausmė – 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas J. D., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 21 d. nutartimi nuteistojo juridinio asmens UAB „M.“ atstovo advokato Giedriaus Danėliaus apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. UAB „M.“ pagal BK 20 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad jos atstovaujamas direktorius J. D., kuris vadovaudamas UAB „M.“ turėjo teisę jai atstovauti, priimti sprendimus UAB „M.“ vardu bei kontroliuoti jos veiklą, veikdamas UAB „M.“ vardu, jos naudai ir interesais, pagamino netikrus dokumentus ir pasikėsino apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, t. y.: po eismo įvykio, įvykusio 2016 m. lapkričio 12 d. apie 17.17 val. kelio Dūkštas–Rimšė–Puškos–Meikštai–Kačergiškė 16 kilometre, kurio metu J. Š., neturėdama vairuotojo pažymėjimo, t. y. neturėdama teisės vairuoti automobilį, nesuvaldė vairuojamo automobilio „Mercedes Benz S350 Bluetec“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuvažiavo nuo kelio į griovį, dėl to buvo padaryta žala minėtam automobiliui, J. D. žinodamas, kad pagal Kelių eismo taisykles J. Š. neturėjo teisės vairuoti automobilį, turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą – draudimo išmoką už įvykio metu sugadintą automobilį, draustą transporto priemonių (kasko) draudimu, 2016 m. lapkričio 12 d. apie 20.13 val. atvykęs į eismo įvykio vietą, paskambino Bendrajam pagalbos centrui numeriu 112 ir pranešė apie padarytą eismo įvykį bei pateikė melagingus duomenis apie įvykio aplinkybes – kad minėtą automobilį eismo įvykio metu vairavo jis, po to J. D. pagamino netikrus dokumentus – 2016 m. lapkričio 12 d. paaiškinime, adresuotame Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Visagino policijos komisariato viršininkui Jonui Cicėnui, bei 2016 m. lapkričio 15 d. prašyme AB „Lietuvos draudimas“ išmokėti draudimo išmoką nurodė žinomai melagingus duomenis, jog 2016 m. lapkričio 12 d. jis (J. D.) apie 20 val. vairavo automobilį „Mercedes Benz S350 Bluetec“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir padarė eismo įvykį, ir dėl suklydimo 2016 m. gruodžio 5 d. administracinio teisės pažeidimo protokole Nr. 10P-79507932-16, 2016 m. gruodžio 5 d. nutarime Nr. 10N-79508282-16 dėl administracinio teisės pažeidimo buvo išdėstyti tikrovės neatitinkantys faktai apie neva J. D. padarytą administracinį teisės pažeidimą, už kurį pastarasis buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn. Tokiu būdu J. D. juridinio asmens UAB „M.“ naudai pasikėsino įgyti didelės vertės svetimą turtą – AB „Lietuvos draudimas“ 23 859,15 Eur išmoką, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių, nes AB „Lietuvos draudimas“ sustabdė žalos atlyginimo procedūrą.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu juridinio asmens UAB „M.“ gynėjas advokatas Giedrius Danėlius prašo teismų sprendimų dalį panaikinti ir baudžiamąją bylą juridiniam asmeniui nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 20 straipsnio nuostatas. UAB „M.“ (toliau – ir Bendrovė) nepagrįstai, nesant jos kaltės, nuteista pagal BK 22 straipsnį, 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį dėl pasikėsinimo įvykdyti sukčiavimą (dėl draudimo išmokos). Iš faktinių bylos aplinkybių darytina išvada, kad Bendrovės generalinis direktorius negalėjo jos naudai įvykdyti šio sukčiavimo, nes automobilis „Mercedes Benz S350 Bluetec“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepriklausė Bendrovei ir ši dėl padarytos žalos negalėjo gauti atlyginimo, nebuvo suinteresuota, dėl to ir sukčiavimo dėl draudimo išmokos jos naudai negalėjo būti padaryta. Automobilis priklausė UAB „C.“, todėl žalos atlyginimas, automobilio remontas buvo pastarosios, o ne Bendrovės materialinis interesas. Bendrovė panaudos pagrindu buvo perdavusi automobilį generaliniam direktoriui J. D., kuris buvo atsakingas už automobilio priežiūrą ir visus su tuo susijusius klausimus, tačiau nuosavybės teisė (ir automobilio pablogėjimo rizika, remonto išlaidos) Bendrovei perduota nebuvo. Draudimo išmokos atveju naudą būtų gavusi UAB „C.“. Tai matyti ir iš UAB „C.“ rašto, kuriuo ji, kaip draudimo išmokos gavėja, prašo pervesti lėšas į Bendrovės sąskaitą. Šis pinigų pervedimas yra ne draudimo išmoka, o atlyginimas už automobilio remonto darbus, nes Bendrovė buvo ir yra automobilių remonto paslaugas teikianti įmonė. Taigi apeliacinės instancijos teismas supainiojo draudimo ir rangos santykius. Bendrovė buvo rangovė, bet ne draudimo išmokos gavėja. Draudimo santykiai siejo UAB „C.“ ir AB „Lietuvos draudimas“, o ne UAB „M.“, dėl to Bendrovės vadovas negalėjo siekti draudimo išmokos Bendrovei. Savo ruožtu J. D. ir UAB „C.“ nesieja jokie pavaldumo ar atstovavimo santykiai. Tai, kad J. D. stengėsi dėl naudos UAB „C.“, neužtraukia jokios atsakomybės nei UAB „C.“, nei juo labiau UAB „M.“ (J. D. neskundė jo pripažinimo kaltu).

2.2. J. D. veikė savarankiškai, asmeniškai siekdamas išvengti žalos atlyginimo. Iš jo parodymų akivaizdu, kad darydamas nusikalstamą veiką jis siekė išvengti asmeninės atsakomybės, nes jeigu AB „Lietuvos draudimas“ nebūtų atlyginusi žalos UAB „C.“, žalą atlyginti būtų turėjęs pats J. D., nes jis perdavė automobilį teisės jį vairuoti neturinčiam asmeniui.

2.3. Vertindamas duomenis apeliacinės instancijos teismas nevertino jų visumos ir padarė nepagrįstas išvadas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad sugadintas automobilis buvo taisomas Bendrovėje, ir neatskyrė draudimo (Bendrovė buvo pripažinta kalta dėl sukčiavimo (dėl draudimo išmokos) ir rangos santykių (UAB „M.“ yra įmonė, kuri verčiasi automobilių remontu). Išvados, kuriomis buvo grindžiamas Bendrovės prisidėjimas prie sukčiavimo dėl draudimo išmokos, buvo padarytos nesilaikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, netinkamai įvertinus atskirus duomenis ir jų visumą, nepašalinus byloje esančių prieštaravimų ir vienus duomenis nepagrįstai laikant svaresniais už kitus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą ir iš jo išplaukiantį in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principą. Teismas išvadas grindė prielaidomis, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nepagrįstai nevertino įrodymų, kurie paneigia bet kokias Bendrovės sąsajas su draudimo (ne rangos) santykiais, o kartu, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, teismas nevertino rangos (remonto) santykių, susiklosčiusių tarp UAB „C.“ ir UAB „M.“.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintaras Plioplys atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime nurodo:

3.1. Kasaciniame skunde iš esmės nurodyti tie patys argumentai, kuriuos nuteistojo juridinio asmens atstovas jau buvo išdėstęs savo apeliaciniame skunde ir į kuriuos visiškai atsakė skundą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas. Bylos medžiaga patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas savo sprendime išsamiai išnagrinėjo visus esminius apeliacinio skundo argumentus dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra išdėstytos motyvuotos išvados dėl visų apeliacinio skundo argumentų.

3.2. Įvykio metu J. D. buvo UAB „M.“ direktorius ir vienintelis akcininkas, ėjo vadovaujamas pareigas, turėjo teisę atstovauti juridiniam asmeniui bei priimti sprendimus jo vardu. Būtent J. D., veikdamas įmonės „M.“ vardu, atliko nuosprendyje nurodytus veiksmus UAB „M.“ naudai ir interesais, ir būtent ši įmonė, o ne UAB „C.“, gavusi draudimo išmoką, turėtų dėl to naudos. Taigi, teismo vertinimu, visi bylos duomenys patvirtina buvus visas aplinkybes, pagrindžiančias juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę. Pagal byloje nustatytas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytas faktines aplinkybes J. D. pasikėsino panaudodamas apgaulę UAB „M.“ naudai įgyti AB „Lietuvos draudimas“ lėšas, todėl baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Toks apeliacinės instancijos teismo vertinimas skundžiamoje nutartyje neprieštarauja galiojančiam juridinio asmens atsakomybės reglamentavimui bei susiformavusiai teismų praktikai.

3.3. Nors kasaciniame skunde tvirtinama, kad tarp lizingo bendrovės „C.“ ir nuteistojo juridinio asmens susiklostė rangos (remonto) santykiai, kasaciniame skunde nepateikta jokių argumentų tokiai išvadai padaryti, o vien tai, kad UAB „M.“ verčiasi automobilių remontu, niekaip nepaverčia sudarytos lizingo sutarties rangos sutartimi. Be to, šis klausimas nebuvo keliamas ir nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme. Faktinės bylos aplinkybės remiantis byloje surinktais ir teismų išnagrinėtais įrodymais buvo aiškiai ir nedviprasmiškai nustatytos, juo labiau kad kasatorius skunde iš esmės neginčija bylos įrodymų ar jų gavimo teisėtumo. Teismuose gauti duomenys buvo patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais (jie ištirti posėdyje, sugretinti su kitais įrodymais, motyvuotai pasisakyta dėl jų vertinimo, nustatytas gavimo procedūrų teisėtumas), todėl abiejų instancijų teismai pagrįstai pripažino, kad jie atitinka BPK 95, 96 straipsniuose nurodytus reikalavimus.

3.4. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ar kad padarė baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų. Darytina išvada, kad būtent įrodymų viseto analizė leido teismams padaryti motyvuotą išvadą, kad tiek J. D., tiek ir kasatoriaus juridinio asmens UAB „M.“ veikoje yra BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų požymių.

3.5. Jokių duomenų apie tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės, byloje nėra, todėl nėra pagrindo abejoti jų rezultatų, kaip įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu. Skundžiamuose teismų sprendimuose visi įrodymai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 straipsnio l dalies 2 punktas). Todėl darytina išvada, kad byla dėl juridinio asmens UAB „M.“ apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalyje, 332 straipsnio 3, 5 dalyse nustatytų reikalavimų.

3.6. Teismai nustatė visus būtinus nusikalstamos veikos, nurodytos BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, požymius ir tinkamai pritaikė nuteistajam juridiniam asmeniui UAB „M.“ baudžiamąjį įstatymą. Taip pat teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir priėmė nuosprendyje bei nutartyje aptartais įrodymais pagrįstus, motyvuotus sprendimus, kuriuose teismų padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, todėl kasacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadų dėl nuteistojo juridinio asmens padarytos nusikalstamos veikos, neįrodo, kad teismai būtų padarę esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, todėl skundas negali būti tenkinamas.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo juridinio asmens UAB „M.“ gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl juridinio asmens kaltės

5. Pagal BK 20 straipsnio 1 ir 2 dalis juridinis asmuo atsako tik už tas nusikalstamas veikas, už kurių padarymą BK specialiojoje dalyje nustatyta juridinio asmens atsakomybė, ir tik tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką padarė fizinis asmuo, kuris eina vadovaujamas pareigas ir turi teisę atstovauti juridiniam asmeniui arba priimti sprendimus jo vardu arba gali kontroliuoti jo veiklą, ir šis fizinis asmuo nusikalstamą veiką padaro juridinio asmens naudai arba interesais, veikdamas individualiai ar juridinio asmens vardu. Teismų praktikoje išaiškinta, kad BK 20 straipsnio 2 dalies formuluotė „juridinio asmens naudai“ reiškia, jog kaltininko – fizinio asmens – nusikalstama veika turi būti siekiama naudos jo atstovaujamam ir kontroliuojamam juridiniam asmeniui. Kartu tai atskleidžia fizinio asmens nusikalstamos veikos tyčinės kaltės turinį. Ši BK 20 straipsnio 2 dalies formuluotė nereiškia, jog fizinio asmens nusikalstamos veikos tikslas – gauti naudos juridiniam asmeniui – yra vienintelis ar pagrindinis. Toks tikslas, būtinas pagrindžiant juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę, gali būti įgyvendinamas ta pačia fizinio asmens nusikalstama veika siekiant ir kaltininko asmeninės naudos, jo paties ar kitų asmenų neteisėto praturtėjimo ir pan. Naudos požymis paprastai yra aiškinamas kaip turtinės naudos gavimas, o interesų užtikrinimas – kaip kitų (nebūtinai turtinių) juridinio asmens siekių įgyvendinimas. Konstatuojant šią juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygą turi būti nustatyta, kad iš nusikalstamos fizinio asmens veikos juridinis asmuo turi (turės) naudos ir tą naudą pripažįsta (pvz., neteisėtu būdu išgryninti pinigai, naudojami įmonės interesams užtikrinti), arba kai juridinis asmuo suinteresuotas tokia veika ir jos sukuriamais padariniais (pvz., juridinio asmens panaudojimas darant nusikalstamą veiką buvo realiai naudingas: įmonės ūkinės veiklos perspektyvai ir jos konkurencingumui; įmonės įvaizdžiui; ar suteikė įmonei kokių nors pranašumų prieš kitas įmones konkuruojant viešųjų pirkimų konkursuose) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-95/2012).

6. BK 20 straipsnyje, kuriame nustatytos juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygos, tiesiogiai apie juridinio asmens kaltę nekalbama, tačiau, aiškinant BK 20 straipsnio nuostatas, reikia atsižvelgti į BK 2 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Būtent BK 20 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatytu reguliavimu konstatuotina, kad juridinis asmuo už fizinio asmens padarytą nusikalstamą veiką atsako tik esant juridinio asmens kaltei. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad juridinio asmens, kaip teisinių santykių subjekto, specifika suponuoja ir tai, kad šiuo atveju juridinio asmens kaltė dėl nusikaltimo padarymo neatsiejama nuo fizinio asmens, per kurį juridinis asmuo veikia, kaltės, tam tikru aspektu nulemiančios juridinio asmens kaltės dėl jo naudai padarytos nusikalstamos veiklos turinį. Kartu Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad BK nustatytas teisinis reguliavimas nereiškia, jog juridinio asmens kaltumas neturi būti įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas). Taigi nors juridinio asmens kaltė yra glaudžiai susijusi su fizinio asmens kalte, tačiau ji nėra tapati šiai kaltei ir negali būti savaime perkeliama juridiniam asmeniui. Fizinio asmens, padariusio nusikalstamą veiką, kaltė yra tik prielaida nustatyti juridinio asmens kaltę. Sprendžiant, ar juridinis asmuo kaltas BK 20 straipsnio 2 dalies prasme, reikia atsižvelgti į fizinio asmens bei jo padarytos nusikalstamos veikos ryšį su juridiniu asmeniu. Antai Konstitucinis Teismas 2009 m. birželio 8 d. nutarime pabrėžė, kad šį ryšį gali lemti juridinio asmens veiklos politika, strategija, jo organizacinė struktūra ir pan. Teisiškai reikšmingą ryšį tarp fizinio asmens padarytos nusikalstamos veikos ir juridinio asmens padeda atskleisti juridinio asmens veiklą reglamentuojantys norminiai aktai, organizacinė struktūra, veiklos formavimas, įgyvendinimas ir pan. Svarbu tai, ar juridinio asmens savininkas (akcininkai) užtikrino veiksmingą fizinio asmens veiklos kontrolę, ar toleravo atitinkamą veiklą ir kita. Nustatant ryšį tarp fizinio asmens padarytos nusikalstamos veikos ir juridinio asmens, reikia įvertinti, ar fizinio asmens padaryta nusikalstama veika ir jos sukeliamais padariniais buvo suinteresuotas juridinio asmens savininkas (akcininkai). Tai, ar juridinio asmens savininkas (akcininkai) žinojo, skatino arba sudarė sąlygas fizinio asmens neteisėtiems veiksmams, yra viena iš aplinkybių, pagal kurias sprendžiama apie juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę. Taigi juridinio asmens savininkas ar pagrindiniai juridinio asmens akcininkai, kurie turi sprendžiamojo balso teisę, fizinio asmens (kurio įgaliojimai nustatyti BK 20 straipsnio 2 dalyje) nusikalstamus veiksmus turi suvokti ir skatinti arba suvokti ir juos toleruoti. Sprendžiant juridinio asmens kaltumo ir baudžiamosios atsakomybės klausimą, toks abipusis ryšys tarp kaltininko – fizinio asmens ir trauktino baudžiamojon atsakomybėn juridinio asmens turi būti nustatytas. Tokio ryšio nebuvimas gali reikšti, kad fizinis asmuo darydamas nusikalstamą veiką veikė savarankiškai ir savavališkai, o tokiu atveju juridinio asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn reikštų objektyvų pakaltinimą, t. y. juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę nesant jo kaltės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-95/2012).

7. UAB „M.“ pagal BK 20 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 20 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad jos atstovaujamas direktorius J. D., vadovaudamas UAB „M.“, turėdamas teisę jai atstovauti, priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu bei kontroliuoti jos veiklą, veikdamas UAB „M.“ vardu, jos naudai ir interesais pagamino netikrus dokumentus bei pasikėsino apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad J. D. padarė nusikalstamas veikas veikdamas UAB „M.“ vardu ir jos naudai, nes jis 2016 m. lapkričio 12 d. policijos komisariatui rašytame paaiškinime ir 2016 m. lapkričio 15 d. prašyme AB „Lietuvos draudimas“ nurodė melagingas įvykio aplinkybes, taip pagamino netikrus dokumentus ir siekė gauti materialinės naudos, t. y. 23 859,15 Eur draudimo išmoką, jo valdomam juridiniam asmeniui, nes 2016 m. lapkričio 15 d. prašyme AB „Lietuvos draudimas“ nurodyta draudimo išmoką išmokėti UAB „M.“.

8. Teismai nustatė, kad įvykio metu J. D. buvo UAB „M.“ direktorius ir vienintelis akcininkas, ėjo vadovaujamas pareigas, turėjo teisę atstovauti juridiniam asmeniui ir priimti sprendimus jo vardu; veikdamas šios įmonės vardu jis sudarė pirkimo–pardavimo ir lizingo sutartis su UAB „C.“, kuriomis UAB „M.“ pardavė bendrovei „C.“ transporto priemonę „Mercedes Benz S350 Bluetec“, o UAB „C.“ lizingo sutartimi šį automobilį laikinai valdyti ir naudotis perdavė UAB „M.“. Iki 2018 m. balandžio 12 d. minėtas automobilis nuosavybės teise priklausė UAB „C.“, šio automobilio valdytoja buvo UAB „M.“, kuri automobilį apdraudė (kasko) AB „Lietuvos draudimas“. Taip pat nustatyta, kad UAB „M.“ draudimo bendrovei po eismo įvykio pateikė automobilio remonto darbų sąmatą ir prašė išmokėti draudimo išmoką. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog: lizingo sutarties 9.12 punkte nurodyta, kad jei, įvykus draudžiamajam įvykiui, draudimo kompanija išmoka dalį draudimo išmokos nuo visos draudimo sumos, tai ši draudimo išmoka, gavus Lizingo davėjo raštišką sutikimą, jei Klientas (šiuo atveju UAB „M.“) nėra įvykdęs bet kokių pagal sutartį arba kitas su Klientu sudarytas sutartis (susitarimus) jam tenkančių mokėjimų, įskaitant ir baudas bei delspinigius, gali būti išmokama Klientui, kuris privalo ją panaudoti tik turto remontui; iš byloje esančio UAB „C.“ prašymo matyti, jog ši bendrovė AB „Lietuvos draudimas“ prašė visą nustatomą draudimo išmoką pervesti į UAB „M.“ nurodytą banko sąskaitą. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nors automobilio „Mercedes Benz S350 Bluetec“ savininkas buvo UAB „C.“, tačiau faktinis automobilio valdytojas ir naudotojas buvo UAB „M.“ ir būtent šiai įmonei buvo prašoma pervesti draudimo išmoką, o tai rodo, jog J. D. visus neteisėtus veiksmus atliko UAB „M.“ naudai ir interesais ir būtent ši įmonė, o ne UAB „C.“, gavusi draudimo išmoką, turėtų dėl to naudos.

9. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šioje byloje sprendžiant juridinio asmens UAB „M.“ baudžiamosios atsakomybės klausimą svarbūs šie aspektai: 1) kas buvo automobilio „Mercedes Benz S350 Bluetec“ savininkas ir kam eismo įvykio metu padaryta žala; 2) ar draudžiamasis įvykis buvo realus ar inscenizuotas; 3) už ką šiai bendrovei draudimo įmonė turėjo pervesti pinigus.

9.1. Teismai nustatė, kad automobilio „Mercedes Benz S350 Bluetec“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas eismo įvykio metu buvo lizingo bendrovė UAB „C.“, o ne UAB „M.“; pastarasis juridinis asmuo buvo šio automobilio valdytojas, perdavęs automobilį naudotis fiziniam asmeniui (šiuo atveju – J. D.). Automobilis buvo apdraustas, iš byloje esančio transporto priemonių draudimo liudijimo TAI Nr. 381115194 priedo Nr. 1 matyti, kad draudimo išmokos (naudos) gavėjas yra UAB „C.“, o ne UAB „M.“. Taigi, akivaizdu, kad eismo įvykio metu žala padaroma automobilio savininkui, t. y. UAB „C.“, o ne valdytojui.

9.2. Automobilis „Mercedes Benz S350 Bluetec“ eismo įvykio metu nuo kelio nuvažiavo į griovį ir buvo apgadintas, jo remontas kainavo 23 975 Eur, taigi draudžiamasis įvykis buvo realus, o ne inscenizuotas.

9.3. UAB „M.“ yra įmonė, be kita ko, atliekanti ir variklinių transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto darbus, ir ji remontavo eismo įvykio metu apgadintą automobilį. Pagal lizingo sutarties sąlygas draudimo išmoka turi būti pervedama įmonei, atlikusiai remonto darbus, šiuo atveju – UAB „M.“. Automobilio savininkė – UAB „C.“ draudimo bendrovei nurodė, kam pervesti draudimo išmoką už jo remontą. Pagal atliktų darbų aktą automobilio remontas kainavo 23 975 Eur (dalys 21 195 Eur, dažymo darbai 1350 Eur, remonto darbai 1430 Eur). Taigi, automobilio remonto darbai buvo atlikti, nėra duomenų, kad būtų suklastota ar nepagrįstai padidinta remonto sąmata, priešingai ji buvo suderinta su draudimo bendrove minusuojant 115,85 Eur franšizę. Šiuo atveju UAB „M.“ buvo rangovas, atlikęs automobilio, kurio savininkas buvo UAB „C.“, remonto darbus (didžiąją dalį – 21 195 Eur sudaro dalys, kurios pirktos iš kitų įmonių), už kuriuos jai būtų apmokėta draudimo bendrovės.

10. J. D. turėjęs teisę naudotis įmonės automobiliu, perleido jį vairuoti tokios teisės neturinčiam asmeniui (J. Š.), kuris ir padarė eismo įvykį. J. D. suvokė, kad jei būtų nurodęs policijai bei draudimo bendrovei, jog automobilį vairavo ir eismo įvykį padarė J. Š., draudimo išmoka nebūtų išmokėta, jam būtų tekę pačiam padengti automobilio remonto išlaidas. Taigi J. D., policijai ir AB „Lietuvos draudimas“ pateikdamas žinomai suklastotus paaiškinimą ir prašymą, kuriuose nurodė melagingus duomenis, kad automobilį vairavo jis, veikė savarankiškai, siekdamas išvengti asmeninių išlaidų remontuojant eismo įvykio metu apgadintą automobilį. Taigi, tarp fizinio asmens J. D. padarytų nusikalstamų veikų ir juridinio asmens UAB „M.“ nėra jokio ryšio, nes juridinis asmuo negavo neteisėtos naudos, todėl nėra ir juridinio asmens kaltės.

11. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai byloje tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tačiau jas neteisingai teisiškai įvertino. Nenustačius juridinio asmens UAB „M.“ kaltės ir neteisėtos naudos gavimo fakto, nėra ir jam inkriminuotų nusikaltimų sudėties. Dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo baudžiamosios bylos dalis UAB „M.“ pagal BK 20 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 20 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį nutrauktina.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 15 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 21 d. nutartį.

Panaikinti nuosprendžio ir nutarties dalį dėl UAB „M.“ nuteisimo pagal BK 20 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 20 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir šią baudžiamosios bylos dalį nutraukti.

Kitą nuosprendžio ir apeliacinės nutarties dalį palikti nepakeistą.

TeisėjaiAlvydas Pikelis

Sigita Jokimaitė

Vytautas Masiokas

_______________________



Galioja nuo

Paskelbta


2019-02919

2019-02-22

2019-02-13

2019-02-13

-

Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-8-719/2019


Procesinio sprendimo kategorijos: 16.9.4; 21.2.3; 21.1.7

(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. M. prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio nusižengimo bylą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus (toliau – Kauno apskrities VPK, Institucijos) 2018 m. kovo 28 d. nutarimu A. M. skirta administracinė nuobauda – 170 Eur bauda ir administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimas trims mėnesiams už tai, kad jis 2018 m. vasario 28 d. apie 08.20 val. (duomenys neskelbtini), vairuodamas transporto priemonę, lenkė kitą transporto priemonę draudžiamoje vietoje, kirsdamas dvigubą ištisinę kelio ženklinimo juostą, pažeisdamas kelio ženklo „Lenkti draudžiama“ ir Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 3 priedo 1.3 punkto, 1 priedo 325 punkto reikalavimus, padarė administracinį nusižengimą, nustatytą ANK 420 straipsnio 1 dalyje.

2. Kauno apylinkės teismo 2018 m. gegužės 21 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. M. skundas tenkintas iš dalies ir pakeista Kauno apskrities VPK 2018 m. kovo 28 d. nutarimo dalis dėl administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo, ir, vadovaujantis ANK 34 straipsnio 5 dalimi, A. M. už administracinio nusižengimo, nurodyto ANK 420 straipsnio 1 dalyje, padarymą neskirta administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimas. Kita Institucijos 2018 m. kovo 28 d. nutarimo dalis palikta nepakeista.

3. Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 2 d. nutartimi Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos viršininko Viginto Lukošiaus apeliacinis skundas tenkintas ir Kauno apylinkės teismo 2018 m. gegužės 21 d. nutartis panaikinta, ir priimta nauja nutartis, kuria paliktas galioti Kauno apskrities VPK 2018 m. kovo 28 d. nutarimas.

4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2018 m. liepos 18 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. M. prašymas priimtas ir administracinio nusižengimo byla atnaujinta.

II. Prašymo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Pareiškėjas prašo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą, nes Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 2 d. nutartyje yra padaryti esminiai proceso ir materialiosios teisės pažeidimai, kurie galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Pareiškėjas prašyme nurodo:

5.1. Skundžiamos apygardos teismo nutarties 4 punkte yra neteisingai nurodoma, kad nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje „atsiliepimų į apeliacinį skundą nėra gauta“. Pareiškėjas, aptardamas ANK 577 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 569 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas, nurodo, kad jis per teismo nustatytą terminą pateikė atsiliepimą į Institucijos apeliacinį skundą. Todėl apygardos teismas, nevertindamas pareiškėjo pateikto atsiliepimo, suvaržė jo teises, nustatytas ANK 577 straipsnyje, ir pažeidė ANK 569 straipsnio nuostatas. Kartu šie padaryti teisės pažeidimai ir pareiškėjo teisių suvaržymas akivaizdžiai parodo teismo šališkumą priimant skundžiamą nutartį, nes pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktų argumentų teismas neįvertino ir priimtoje nutartyje, sunkinančioje jo teisinę padėtį, vadovavosi išimtinai tik apeliacinio skundo argumentais.

5.2. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė nesutinkantis su šio skundo argumentais, nes apylinkės teismas visapusiškai ir išsamiai įvertino ir išnagrinėjo visas bylos aplinkybes bei, vadovaudamasis pamatiniais teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, priėmė pagrįstą nutartį. Pareiškėjo nuomone, apeliacinio skundo prašymas panaikinti šią apylinkės teismo 2018 m. gegužės 21 d. nutartį ir palikti galioti paskirtą administracinio poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą – yra nepagrįstas. Pagal ANK 27 straipsnį, asmeniui suteiktos specialiosios teisės atėmimas nėra priskiriamas prie administracinių nuobaudų, todėl pareiškėjas neskundė jam paskirtos minėtos nuobaudos (170 Eur baudos), suprasdamas, kad padarė administracinį nusižengimą, ir už tai prisiimdamas atsakomybę. Pareiškėjo nuomone, Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdyba, paskirdama jam minėtą poveikio priemonę (specialiosios teisės atėmimą), įstatymų nuostatas taikė tik formaliai, nevertino visų reikšmingų bylos aplinkybių, o priimtu 2018 m. kovo 28 d. nutarimu buvo išskirtinai siekiama ne tik jį nubausti, bet ir sukelti kuo sunkesnes neigiamas pasekmes, neatsižvelgiant į kitus administracinės atsakomybės taikymo tikslus, tokius kaip auklėjimas, pagarba bendro gyvenimo taisyklėms, naujų teisės pažeidimų prevencija.

5.3. Aptardamas ANK 5 straipsnio nuostatas, pareiškėjas teigia, kad jo veiksmai – lėtai judančios kitos transporto priemonės lenkimas uždraustoje vietoje – faktiškai nebuvo pavojingi ir tik formaliai atitiko administracinio nusižengimo požymius. Be to, šį lenkimą jis atliko tiesioje kelio dalyje, esant palankioms oro sąlygoms ir geram matomumui, įsitikinęs, kad aplink nėra kitų transporto priemonių, judančių priešinga kryptimi, t. y. įsitikinęs, kad jo veiksmai negali niekam sukelti net teorinio pavojaus. Apylinkės teismas įvertino šias aplinkybes, tinkamai vadovavosi formuojama teismų praktika ir priimtoje nutartyje teisingai nurodė, kad teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą ir ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet būtent teisingo sprendimo priėmimą. Kartu pareiškėjas teigia, kad bausmė ar kita įstatymų nustatyta teisinė sankcija turėtų būti paskiriama atsižvelgus į visas reikšmės turinčias aplinkybes ir tinkamas įstatymo taikymas yra kartu ir įpareigojimas prievartos priemones taikyti taip, kad nebūtų nepagrįstai suvaržytos asmenų teisės.

5.4. Nagrinėjamoje byloje pateikti dokumentai patvirtina pareiškėjo gyvenamosios ((duomenys neskelbtini)) bei darbo ((duomenys neskelbtini)) vietas ir atliekamo darbo svarbą visuomenei. Todėl pareiškėjas teigia, kad apygardos teismui tenkinus Institucijos apeliacinį skundą ir pareiškėjui pritaikius administracinio poveikio priemonę – specialiosios teisės atėmimą – jis fiziškai negalės tęsti savo darbinės veiklos minėtoje darbo vietoje, dėl to šios vietos gyventojams teks medicininės pagalbos ieškoti aplinkinėse seniūnijose, iki bus rastas kitas gydytojas. Kartu tai reiškia, kad pareiškėjui paskirta administracinio poveikio priemonė akivaizdžiai pažeidžia teisingumo principą ir neatitinka administracinių nuobaudų tikslų, nes nagrinėjamu atveju sukeltos neigiamos pasekmės būtų žymiai didesnės, nei įstatymų leidėjo nustatytos ANK nuostatose. Juolab kad pareiškėjo padarytas administracinis nusižengimas yra nepavojinga veika, tik formaliai atitinkanti administracinio nusižengimo požymius. Tačiau pareiškėjui paskirta administracinio poveikio priemonė neigiamai atsiliepia ir daliai visuomenės, nes paveikia dalies žmonių teises į tinkamas medicinines paslaugas, garantuotas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsnyje.

6. Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos viršininkas V. Lukošius atsiliepimu į administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. M. prašymą teigia, kad su pareiškėjo prašymo reikalavimais nesutinka, nes skundžiama Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 2 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Pareigūnas atsiliepime į prašymą nurodo:

6.1. Apygardos teismas pagrįstai tenkino Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos apeliacinį skundą ir priėmė teisėtą nutartį. Pareigūnas, aptardamas ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas, teismų praktikos poziciją, kad administracinė nuobauda gali būti švelninama tik ypatingais išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kuriam taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N17-103/2007, N1-1396/2007, N444-3096/2010), teigia, kad nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių nėra. Be to, administracine nuobauda siekiama nubaudimo ir prevencinių tikslų, o vien tik administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios administracinės nuobaudos paskyrimas šiuo atveju akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų. Pareiškėjo padarytas administracinis nusižengimas yra vienas iš pavojingiausių nusižengimų ir yra priskiriamas prie šiurkščių, padaromų tik tyčiniais veiksmais. Be to, skiriant pareiškėjui teisės vairuoti transporto priemones atėmimą ir nustatant jo minimalų terminą, nurodytą ANK 420 straipsnio 1 dalyje, buvo visiškai atsižvelgta į A. M. asmenybę, padaryto pažeidimo pobūdį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Kartu tai reiškia, kad mažinti minėtą terminą nėra teisinio pagrindo.

6.2. Atsiliepime sutinkama su apylinkės teismo teiginiais, kad teisės vairuoti transporto priemones atėmimas administracinio nusižengimo dispozicijoje nustatytam laikotarpiui tikrai gali sukelti neigiamas pasekmes, nes administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, netekęs teisės vairuoti, gali ne iki galo atlikti savo darbines funkcijas ar negalėti kokybiškai pasirūpinti artimaisiais. Tačiau pareigūnas mano, kad tai nelaikytina išimtinėmis aplinkybėmis, turinčiomis lemti išskirtinai švelnios nuobaudos taikymą, nes neigiamų pasekmių kilimas yra neišvengiama administracinės nuobaudos dalis. Be to, pareiškėjas, darydamas tokį pažeidimą, pats prisiėmė galimą neigiamų pasekmių kilimo riziką; žinodamas, kad dėl administracinės nuobaudos taikymo jam kiltų papildomų nepatogumų, turėjo būti ypač suinteresuotas nedaryti administracinio nusižengimo, kuris galėtų lemti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą, nuobaudos taikymą, tačiau taip nesielgė.

6.3. Kartu pareigūnas teigia, kad apylinkės teismas netinkamai įvertino bylos medžiagą ir pareiškėjui nepagrįstai taikė ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas. Pareiškėjas A. M., darydamas administracinį nusižengimą, nustatytą ANK 420 straipsnio 1 dalyje, neabejotinai sukėlė pavojų eismo dalyvių saugumui. Kartu tai reiškia, kad šio administracinio nusižengimo pavojingumas visuomenei akivaizdus. Juolab kad ir įstatymo leidėjas už aptariamo administracinio nusižengimo padarymą sankcijoje nustatė griežtą nuobaudą ir taip tik pabrėžė nusižengimo sunkumą bei jo galimų pasekmių svarbą visuomenėje. Pareigūno teigimu, tai, kad pareiškėjui teisė vairuoti reikalinga jo darbinėje veikloje, neeliminuoja jo atsakomybės už padarytą nusižengimą, nes administracinė nuobauda skirta pažeidėjui auklėti. Apibendrindamas pareigūnas teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta išskirtinių aplinkybių, leidžiančių pareiškėjui taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas.

III. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados

7. Pareiškėjo administracinėn atsakomybėn patraukto A. M. prašymas netenkintinas.

Dėl prašymo argumentų dėl apeliacinio proceso

8. Administracinėn atsakomybėn patraukto A. M. prašyme teigiama, kad nagrinėjamoje byloje padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas, nes apygardos teismas apeliacinio proceso metu neįvertino pareiškėjo pateikto atsiliepimo į Institucijos apeliacinį skundą ir taip pažeidė ANK 569 straipsnio 4 dalies, 577 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas.

9. Pagal ANK 662 straipsnio 13 dalį, nagrinėdamas atnaujintą administracinio nusižengimo bylą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nutarimus ir nutartis, kurių teisėtumas ginčijamas prašyme. Teismas yra saistomas toje administracinio nusižengimo byloje įsiteisėjusiais nutarimu ar nutartimi nustatytų aplinkybių. Taigi, nagrinėjant atnaujintą administracinio nusižengimo bylą dėl esminio materialiosios ar proceso teisės pažeidimo, bylos faktinės aplinkybės iš naujo nenustatomos, įrodymai iš naujo netiriami ir nevertinami (ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 662 straipsnio 13 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-11-303/2018, 2AT-20-648/2018).

10. Pagal ANK 567 straipsnio 1 dalį įgaliotos institucijos pareigūnas, atlikdamas administracinio nusižengimo tyrimą, privalo imtis visų priemonių, kad būtų visapusiškai, objektyviai ir kiek įmanoma per trumpesnį laiką ištirtos veikos aplinkybės. Įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti (ANK 569 straipsnio 1 dalis). ANK 569 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

11. Viena iš administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisių, nustatytų ANK 577 straipsnio 2 dalyje, yra tai, kad šis asmuo gali teikti raštu ar elektroninių ryšių priemonėmis paaiškinimus nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka (ANK 577 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

12. ANK 649 straipsnio 1 dalyje nustatyti apylinkės teismo veiksmai priėmus apeliacinį skundą, tarp kurių yra ir tai, kad, priėmęs apeliacinį skundą, apylinkės teismas per tris darbo dienas išsiunčia jo kopijas (nuorašus) šio kodekso 644 straipsnyje nurodytiems asmenims, išskyrus apeliacinį skundą padavusį asmenį. Šie asmenys turi teisę, o valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos privalo per keturiolika kalendorinių dienų nuo apeliacinio skundo kopijų (nuorašų) išsiuntimo dienos pateikti apygardos teismui atsiliepimus į apeliacinį skundą ir išdėstyti savo nuomonę dėl paduoto apeliacinio skundo. Atsiliepimai į apeliacinį skundą paduodami per apylinkės teismą, o pasibaigus apeliacinių skundų padavimo terminui – tiesiogiai apygardos teismui. ANK XXXVII skyriaus, reglamentuojančio apeliacinio proceso dėl pirmosios instancijos teismo procesinių sprendimų tvarką, terminus ir taisykles bei kitus ypatumus, 650 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, pasirengiant nagrinėti bylą dėl apeliacinio skundo teismo posėdyje, paskirtasis teisėjas, gavęs apeliacinį skundą ir administracinio nusižengimo bylą bei atsiliepimus į apeliacinį skundą, su jais susipažįsta.

13. Kauno apylinkės teisme 2018 m. birželio 11 d. gautas Institucijos apeliacinis skundas dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. gegužės 21 d. nutarties A. M. administracinio nusižengimo byloje. Administracinėn atsakomybėn patrauktam A. M. (taip pat ir jo atstovui advokatui) 2018 m. birželio 12 d. išsiųsti pranešimai dėl apeliacinio skundo kopijos siuntimo, kuriuo informuojama apie teisę pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą, taip pat apie bylos apeliacine tvarka nagrinėjimą rašytinio proceso tvarka, proceso dalyviams teismo posėdyje nedalyvaujant, o apie teismo posėdį pranešama Kauno apygardos teismo skelbimų lentoje ir teismo interneto svetainėje; prie pranešimo, išsiųsto A. M., pridėta apeliacinio skundo kopija (b. l. 51, 52). Byla Kauno apygardos teisme gauta 2018 m. birželio 13 d., paskirta nagrinėti teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka 2018 m. liepos 2 d. 9.00 val. (b. l. 52). Pareiškėjo A. M. 2018 m. birželio 24 d. atsiliepimas į apeliacinį skundą apylinkės teisme gautas 2018 m. birželio 25 d. (b. l. 54) ir kitą dieną persiųstas Kauno apygardos teismui, jame šis skundas gautas 2018 m. birželio 28 d. (b. l. 53). Ši administracinio nusižengimo byla apygardos teisme išnagrinėta rašytinio proceso tvarka ir skundžiama apygardos teismo nutartis priimta 2018 m. liepos 2 d. (b. l. 57). Taigi minėti duomenys patvirtina, kad pareiškėjo atsiliepimas į apeliacinį skundą apygardos teisme buvo gautas iki bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ir yra pridėtas nagrinėjamoje administracinėje byloje (b. l. 54–56). Kartu tai reiškia, kad pareiškėjas savo teisę teikti raštu paaiškinimus, šiuo atveju – atsiliepimą į apeliacinį skundą, nagrinėjant jo administracinio nusižengimo bylą rašytinio proceso tvarka, realizavo, todėl nėra pagrindo teigti apie pažeistas ANK 577 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas. Nors minėti duomenys (nustatytu terminu pareiškėjas pateikė savo atsiliepimą į apeliacinį skundą) kartu patvirtina ir tai, kad skundžiamos apygardos teismo nutarties 4 punkte yra neteisingai nurodyta, kad atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, apygardos teismas priimtoje nutartyje, atsakydamas į Institucijos apeliacinio skundo prašymus, iš esmės aptarė ir visus pareiškėjo atsiliepime į šį apeliacinį skundą išdėstytus argumentus. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo atsiliepime nurodyti argumentai yra iš esmės analogiški argumentams, išdėstytiems jo prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą, t. y. nesutinkama su Institucijos apeliacinio skundo prašymu panaikinti apylinkės teismo nutartį ir palikti galioti jam paskirtą administracinio poveikio priemonę (teisės atėmimą vairuoti transporto priemonę), nurodomi jo darbo ir gyvenamosios vietų duomenys, pažymimas darbo pobūdis, akcentuojamos galimai kilsiančios pasekmės, jei jam būtų taikoma minėta poveikio priemonė, pažymima jo padaryto administracinio nusižengimo tik formali atitiktis administracinės teisės normai ir tokių jo veiksmų nepavojingumas. Priešingai nei teigiama prašyme, apygardos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė išsamius ir motyvuotus argumentus, dėl ko nesutinka su apylinkės teismo sprendimu netaikyti A. M. administracinio poveikio priemonės (specialiosios teisės atėmimo), ir dėl padaryto administracinio nusižengimo vertinimo kaip mažareikšmio. Šioje nutartyje teismas patikrino apylinkės teismo įrodymų vertinimo teisingumą, išdėstė motyvus, paaiškinančius, kodėl teismas kritiškai vertina apylinkės teismo išvadą dėl ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo, taip pat dėl ko Institucijos apeliacinio skundo argumentai yra pagrįsti ir šis skundas yra tenkinamas. Taigi apygardos teismas tinkamai vadovavosi ANK 651 straipsnio 1 dalies, 652 straipsnio nuostatomis, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bei įvertino nagrinėjamoje byloje esančius įrodymus, motyvuotai konstatavo, kad apylinkės teismas netinkamai įvertino surinktus įrodymus ir nepagrįstai A. M. neskyrė administracinio poveikio priemonės už jo padarytą administracinį nusižengimą, nurodytą ANK 420 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju minėtas apygardos teismo padarytas proceso teisės pažeidimas dėl nutartyje nurodytos neteisingos aplinkybės, kad atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta, vertintinas tik kaip formalaus pobūdžio, nes svarbesnis ir prioritetinis teisine prasme yra šios apygardos teismo nutarties, naikinančios apylinkės teismo nutartį, turinys, o ne jos forma ar joje padaryti minėti ir šiuo atveju neesminiai pažeidimai. Taigi konstatuotina, kad apygardos teismo vidinis įsitikinimas, pagal kurį jis vertino administracinio nusižengimo bylos įrodymus, buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad vertinant įrodymus buvo pažeisti ANK 569 straipsnio 4 dalyje nustatyti reikalavimai. Kartu darytina išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, jog Kauno apygardos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs Institucijos apeliacinį skundą dėl apylinkės teismo nutarimo A. M. administracinėje byloje, padarė esminį proceso teisės pažeidimą, kuris galėjo turėti įtakos neteisėtai nutarčiai priimti (ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl prašymo argumentų dėl paskirtos administracinio poveikio priemonės

14. Pareiškėjas prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą argumentuoja dar ir tuo, kad jam paskirta administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas trims mėnesiams – yra per griežta ir neproporcinga padarytam nusižengimui, kuris, pareiškėjo teigimu, nebuvo pavojingas ir tik formaliai atitinka administracinio nusižengimo požymius.

15. Pagal ANK 420 straipsnio 5 dalį, už šį ANK 420 straipsnio 1 dalyje nurodytą administracinį nusižengimą, kurio sankcijoje nustatyta bauda vairuotojams nuo 170 iki 230 Eur, privalomai yra skiriama ir administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nuo trijų iki šešių mėnesių. Institucijos 2018 m. kovo 28 d. nutarimu A. M. pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį nubaustas 170 Eur bauda ir jam atimta teisė vairuoti transporto priemones tris mėnesius. Taigi A. M. už administracinio nusižengimo, nustatyto ANK 420 straipsnio 1 dalyje, padarymą yra paskirta šios teisės normos sankcijoje nustatyta minimali bauda ir ANK 420 straipsnio 5 dalyje nurodytos administracinio poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo – trukmės minimalus dydis.

16. Pagal ANK 28 straipsnio 1 dalį, asmeniui suteiktos specialiosios teisės, inter alia (be kita ko), ir teisės vairuoti transporto priemones, atėmimas yra administracinio poveikio priemonė, kurią kartu su administracine nuobauda skiria teismas ar ne teismo tvarka administracinio nusižengimo bylą nagrinėjanti institucija (pareigūnas), jeigu naudodamasis šia teise asmuo padarė administracinį nusižengimą. Aptariamos specialiosios teisės atėmimas gali būti skiriamas, kai tai nurodyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnyje, nustatančiame administracinę atsakomybę už asmens padarytą veiką (ANK 28 straipsnio 2 dalis).

17. ANK 34 straipsnio, reglamentuojančio administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės rūšies parinkimą, baudos dydžio ir asmeniui suteiktos specialiosios teisės atėmimo trukmės nustatymą išnagrinėjus administracinio nusižengimo bylą, 5 dalyje nustatyta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą, negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nurodyta minimali bauda, arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu nustatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas) kiekvieną savo sprendimą privalo motyvuoti. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad administracinė nuobauda, taikant ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje įtvirtintos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje nustatytos nuobaudos arba ją švelninant; tačiau tai, kad nuobauda asmeniui, kuriam ji paskirta, sukels tam tikrų nepatogumų, savaime nėra išskirtinė aplinkybė, sudaranti pagrindą jos neskirti ar ją žymiai švelninti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013, 2AT-9-746/2015, 2AT-88-697/2016).

18. Apygardos teismas, skundžiama nutartimi panaikindamas apylinkės teismo nutartį ir palikdamas galioti Institucijos nutarimą, kuriuo A. M. paskirta ir minėta administracinio poveikio priemonė, atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes (beje, analogiškas pareiškėjo prašyme nurodytoms aplinkybėms), t. y. kad nustatyta A. M. administracinę atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, įvertintas jo darbo pobūdis, darbovietės ir gyvenamosios vietos, kad darbdavio charakterizuojamas išskirtinai teigiamai. Teismas, atsižvelgęs ir į tai, kad A. M. anksčiau buvo baustas net 4 kartus už KET pažeidimus, padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje jo padarytas pažeidimas yra vienas iš pavojingiausių administracinių nusižengimų, keliantis pavojų ne tik transporto eismo saugumui, bet ir žmonių gyvybei bei sveikatai, tai patvirtina jo neigiamą požiūrį į visuomenėje priimtas bei teisės aktuose įtvirtintas, su eismo dalyvių elgesiu susijusias privalomas elgesio taisykles. Visa tai įvertinęs, apygardos teismas padarė išvadą, kad Institucijos nutarimu A. M. paskirta administracinio poveikio priemonė pagal teisės akto, nustatančio atsakomybę už padarytą administracinį nusižengimą, sankcijos minimaliausią trukmę atitinka konstitucinio teisingumo ir proporcingumo principą.

19. Teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybes, į kurias atsižvelgė apygardos teismas spręsdamas dėl ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatų (ne)taikymo A. M. ir priimdamas skundžiamą nutartį, daro išvadą, kad bylos aplinkybes teisingai įvertino ir įstatymą tinkamai pritaikė apygardos teismas. Šioje byloje nenustatyta visuma aplinkybių, leidžiančių švelninti administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui paskirtą administracinio poveikio priemonę ar jos iš viso neskirti. Šioje nutartyje pirmiau minėta, kad pagal ANK 662 straipsnio 13 dalį, nagrinėdamas atnaujintą administracinio nusižengimo bylą, teismas yra saistomas toje administracinio nusižengimo byloje įsiteisėjusiais nutarimu ar nutartimi nustatytų aplinkybių. Taigi A. M. pareiškime nurodytos aplinkybės, į kurias, jo nuomone, reikėtų atsižvelgti ir jas vertinti kitaip, nei tai padarė apygardos teismas, taikant ANK 34 straipsnio 5 dalį, neanalizuojamos.

20. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje apygardos teismas, priėmęs nutartį panaikinti apylinkės teismo nutartį ir palikti galioti institucijos ne teismo tvarka priimtą nutarimą be pakeitimų, esminio proceso ar materialiosios teisės pažeidimo, dėl kurio būtų suvaržytos įstatymų garantuojamos administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą, nepadarė, todėl naikinti skundžiamą apygardos teismo nutartį, vadovaujantis prašyme išdėstytais argumentais, nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Palikti Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 2 d. nutartį nepakeistą.

TeisėjaiEligijus Gladutis

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Artūras Ridikas

_______________________



Galioja nuo

Paskelbta


2019-02936

2019-02-22

2019-02-13

2019-02-13

-



Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.6.1; 2.1.3.7; 2.4.7

(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. gynėjo advokato Martyno Vilčinsko kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 30 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 15 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 30 d. nuosprendžiu M. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalį 55 MGL (2071,30 Eur) dydžio bauda.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 15 d. nutartimi nuteistojo M. B. gynėjo advokato Martyno Vilčinsko apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. M. B. nuteistas už tai, kad pasisavino svetimą turtą, būtent: jis, dirbdamas UAB „C.“, esančioje Kareivių g. 19, Vilniuje, pardavimo vadybininku ir pagal 2015 m. gegužės 7 d. visiškos materialinės atsakomybės sutartį būdamas materialiai atsakingas asmuo, 2016 m. vasario 24 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 1794789 iš UAB „Vanlifa“ adresu: Naugarduko g. 15-38, Vilnius, iš atstovės A. M. paėmė 93,92 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. kovo 10 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 1794715 iš UAB „Franki vyninė“ adresu: Šlaito g. 12-21, Vilnius, atstovės I. P. paėmė 100 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. kovo 31 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 1540787 iš UAB „Saulės malūnai“ adresu: L. A. g. 8-187, Vilnius, atstovės R. J. paėmė 100 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. gegužės 6 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 1905024 iš UAB „Catering services“ adresu: Ozo g. 18, Vilnius, atstovės R. M. paėmė 96,95 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. gegužės 13 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 1905058 iš UAB „Noka“ adresu: Darželio g. 5-118, Vilnius, atstovo A. T. paėmė 50 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. gegužės 20 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 1988911 iš UAB „Saulės malūnai“ adresu: L. A. g. 8-187, Vilnius, atstovės R. J. paėmė 100 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. gegužės 23 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 1988916 iš UAB „Vanlifa“ adresu: Naugarduko g. 15-38, Vilnius, atstovės G. G. paėmė 62 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. gegužės 25 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 1988921 iš UAB „Franki vyninė“ adresu: Šlaito g. 12-21, Vilnius, nenustatyto atstovo paėmė 150 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. gegužės 25 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 1988922 iš UAB „Žalios salotos“ adresu: Pavilnio Sodų 20-ioji g. 13, Vilnius, atstovo R. P. paėmė 40,46 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. gegužės 30 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 1988941 iš UAB „Fashion group“, Perkūnkiemio g. 15-35, Vilnius, atstovės I. Č. paėmė 30 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. birželio 13 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2068765 iš UAB „Saulės malūnai“ adresu: L. A. g. 8-187, Vilnius, atstovės R. J. paėmė 100 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. birželio 15 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2068783 iš UAB „Pistrinum“ adresu: Dariaus ir Girėno g. 9-12, Vilnius, atstovės R. R. paėmė 100 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. birželio 16 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2068762 iš UAB „Franki vyninė“ adresu: Šlaito g. 12-21, Vilnius, atstovo Z. paėmė 150 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. birželio 16 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2068764 iš UAB „Meksikana“ adresu: Mindaugo g. 44-56, Vilnius, atstovės E. S. paėmė 45,63 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. birželio 17 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2068789 iš UAB „Žemkrita“ adresu: Padekaniškių g. 46-101, Vilnius, atstovės D. T. paėmė 50 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. liepos 22 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2068889 iš UAB „Žemkrita“ adresu: Padekaniškių g. 46-101, Vilnius, atstovės D. T. paėmė 50 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. liepos 22 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2068887 iš UAB „Saulės malūnai“ adresu: L. A. g. 8-187, Vilnius, atstovės R. J. paėmė 100 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. rugpjūčio 8 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2068847 iš UAB „Žemkrita“ adresu: Padekaniškių g. 46-101, Vilnius, atstovės M. V. paėmė 50 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. rugpjūčio 9 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2068814 iš UAB „Pietryčių srautas“ adresu: Ribiškių Sodų 1-oji g. 8, Vilnius, atstovo J. G. paėmė 112,82 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. rugpjūčio 16 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2025907 iš UAB „Fashion group“ adresu: Perkūnkiemio g. 15-35, Vilnius, atstovės J. L. paėmė 30 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. rugpjūčio 17 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2068826 iš UAB „Franki vyninė“ adresu: Šlaito g. 12-21, Vilnius, atstovės I. P. paėmė 50 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. rugpjūčio 19 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2068833 iš UAB „Franki vyninė“ adresu: Šlaito g. 12-21, Vilnius, atstovo D. M. (D. M.) paėmė 50 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. rugpjūčio 30 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 1988917 iš UAB „Fashion group“ adresu: Perkūnkiemio g. 15-35, Vilnius, atstovės D. B. paėmė 30 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. rugpjūčio 31 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 206 iš UAB „Kristera“ adresu: Didžioji g. 3-3, Vilnius, atstovo M. R. paėmė 112,15 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. rugpjūčio 31 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2025920 iš UAB „Franki vyninė“ adresu: Šlaito g. 12-21, Vilnius, atstovo D. M. paėmė 50 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. rugsėjo 1 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2025921 iš UAB „Eurolipas“ adresu: Sodų g. 3-15, Vilnius, atstovės G. S. paėmė 100 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. rugsėjo 9 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2025925 iš UAB „2N2LIS“ adresu: Užupio g. 9-1, Vilnius, atstovo H. R. paėmė 94,61 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. rugsėjo 21 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2232804 iš UAB „Saulės malūnai“ adresu: L. A. g. 8-187, Vilnius, atstovės R. J. paėmė 100 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. rugsėjo 21 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2232805 iš UAB „Barflai“ adresu: Islandijos g. 4, Vilnius, atstovo K. Š. paėmė 78,39 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. rugsėjo 27 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2232811 iš UAB „Livanfa“ adresu: Ratnyčios g. 40, Vilnius, atstovo L. N. (L. N.) paėmė 197 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. rugsėjo 29 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2232812 iš UAB „Catering services“ adresu: Ozo g. 18, Vilnius, atstovės D. K. paėmė 50 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. rugsėjo 30 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2232813 iš UAB „Saulės jėgainė“ adresu: Ažupiečių k., Anykščių r., atstovės D. Č. paėmė 63,10 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. spalio 14 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2068786 iš UAB „Saulės malūnai“ adresu: L. A. g. 8-187, Vilnius, atstovo D. S. paėmė 100 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. lapkričio 31 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2232836 iš UAB „Paurema“ adresu: Senasis Ukmergės kelias 87-2, Bendorių k., Avižienių sen., Vilniaus r., atstovės N. M. paėmė 131,53 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. lapkričio 3 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2232865 iš UAB „Catering services“ adresu: Ozo g. 18, Vilnius, atstovės D. K. paėmė 60 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. lapkričio 7 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2232866 iš UAB „Livanfa“ adresu: Ratnyčios g. 40, Vilnius, atstovės G. G. paėmė 32,55 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. lapkričio 8 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2232869 iš UAB „Eurolipas“ adresu: Sodų g. 3-15, Vilnius, atstovo D. P. paėmė 100 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. lapkričio 8 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2232870 iš UAB „Barflai“ adresu: Islandijos g. 4, Vilnius, atstovės I. S. paėmė 75 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. lapkričio 14 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2232883 iš UAB „Vanlikta“ adresu: Algirdo g. 28, Vilnius, atstovės A. paėmė 172,18 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. lapkričio 16 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2025931 iš UAB „Žalias kampas“ adresu: Ramybės g. 4-70, Vilnius, atstovo E. A. (E. A.) paėmė 50 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. lapkričio 16 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2025930 iš UAB „Langrisa“ adresu: P. L. g. 19, Vilnius, atstovės L. Z. paėmė 353 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. lapkričio 17 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2025932 iš UAB „Saulės malūnai“ adresu: L. A. g. 8-187, Vilnius, atstovės R. J. paėmė 100 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. lapkričio 22 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2232900 iš UAB „Poloneta“ adresu: Vytenio g. 54-10, Vilnius, atstovo O. S. (O. S.) paėmė 150 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. lapkričio 22 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2025934 iš UAB „Sanjas“ adresu: Kolektyvo g. 69, Vilnius, atstovės J. B. paėmė 144 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. lapkričio 22 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2025935 iš UAB „Catering services“ adresu: Ozo g. 18, Vilnius, atstovės D. K. paėmė 50 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. lapkričio 23 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2255001 iš UAB „Saulės malūnai“ adresu: L. A. g. 8-187, Vilnius, atstovės E. Č. paėmė 120 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. lapkričio 24 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2068787 iš UAB „Pistrinum“ adresu: Dariaus ir Girėno g. 9-12, Vilnius, atstovės S. K. paėmė 65,72 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. lapkričio 26 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2232839 iš UAB „Vijoluka“ adresu: Pakrantės g. 5, Anykščiai, nenustatyto atstovo paėmė 32,67 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. lapkričio 28 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2232824 iš UAB „Catering services“ adresu: Ozo g. 18, Vilnius, atstovės R. M. paėmė 50 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. lapkričio 29 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2232826 iš UAB „Langrisa“ adresu: Viršuliškių g. 85-37, Vilnius, atstovės Z. B. paėmė 75 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. lapkričio 29 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2232825 iš UAB „Žemkrita“ adresu: Padekaniškių g. 46-101, Vilnius, nenustatyto atstovo paėmė 111,43 Eur grynųjų pinigų; 2016 m. gruodžio 1 d. išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 87832232840 iš UAB „Catering services“ adresu: Ozo g. 18, Vilnius, atstovės R. M. paėmė 50 Eur grynųjų pinigų, tačiau šių pinigų į UAB „C.“, esančią Kareivių g. 19, Vilniuje, kasą neįnešė, taip pasisavino jo žinioje esantį UAB „C.“ turtą – 4609,65 Eur grynųjų pinigų, padarydamas UAB „C.“ 4609,65 Eur turtinę žalą. Šiais veiksmais M. B. padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 183 straipsnio 1 dalyje.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistojo M. B. gynėjas advokatas Martynas Vilčinskas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. M. B. buvo neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes teismai nenustatė, kad jis tyčia pasisavino jam patikėtą UAB „C.“ turtą ir taip padarė UAB „C.“ žalą. Priešingai – nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios M. B. savo kaltę neigė, paaiškino, kokia tvarka įmonės darbuotojai įneša UAB „C.“ priklausančias lėšas į įmonę, t. y. kad įmonės darbuotojo atsiskaitymo su įmone faktas buvo fiksuojamas pliusu ant pinigų priėmimo kvitų. Jokie kiti Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme nustatyti dokumentai, kurie nurodytų finansinės operacijos egzistavimo faktą, įmonės darbuotojams nebuvo išduodami. Pinigų priėmimo kvitai, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas M. B., buvo pažymėti pliusais, o tai patvirtina, kad jis su UAB „C.“ atsiskaitė, jokių pinigų nepasisavino ir žalos UAB „C.“ nepadarė, tai reiškia, kad nėra nusikaltimo, nurodyto BK 183 straipsnio 1 dalyje, sudėties būtinosios sąlygos – žalos padarymo.

2.2. M. B. ir UAB „C.“ siejo civiliniai, darbo teisiniai santykiai, t. y. M. B. buvo sudaręs darbo ir visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Išvada, kad sutarčių nevykdymas užtraukia ne tik civilinę, bet ir baudžiamąją atsakomybę, galima esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą tokiais atvejais rodo sąlygos, susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningais neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį, sumenkina kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-388/2007). Iš bylos medžiagos matyti, kad 2016 m. gruodžio 5 d. tarp UAB „C.“ ir M. B. buvo sudarytas susitarimas dėl skolos, kuri susidarė dėl M. B. veiksmų, sumokėjimo. Iš susitarimų tarp nuteistojo ir UAB „C.“ turinio matyti, kad sutarties šalys suvokia, jog nuteistasis yra skolingas įmonei, o ne padaręs žalos savo neteisėtais veiksmais. Savo veiksmais neva padarytą žalą M. B. atlygino, jam paskirta drausminė nuobauda, t. y. atleidimas iš darbo. Be to, jis už šiuos veiksmus dar papildomai nuteistas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 55 MGL dydžio (2071,30 Eur) bauda, kuri savo griežtumu proporcinga anksčiau paskirtai drausminei nuobaudai – atleidimui iš darbo, taip pažeidžiant non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2003). Akivaizdu, kad baudžiamosios atsakomybės taikymas yra perteklinis, nepagrįstas ir neįrodytas.

2.3. UAB „C.“ ir M. B. siejo civiliniai teisiniai santykiai, kurie nebuvo apsunkinti M. B.. Be to, iš M. B. paaiškinimų ir liudytojų parodymų matyti, kad ginčydamas skolą, t. y. teigdamas, kad su UAB „C.“ jis yra atsiskaitęs, objektyvių duomenų (kasos pajamų orderių, pakvitavimų ar kt.) jis negalėjo pateikti, nes jie nebūdavo išduodami. Apeliacinės instancijos teismas pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 332 straipsnio 5 dalį nenurodė motyvų, kodėl apeliacinis skundas buvo atmestas, tik deklaratyviai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą nuosprendį.

2.4. M. B. veiksmuose nebuvo nusikalstamos veikos, nurodytos BK 183 straipsnio 1 dalyje, sudėties. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme M. B. paaiškino, kad jokių UAB „C.“ lėšų jis nenorėjo pasisavinti, jų nepasisavino ir nepavertė savomis. Dėl neva nusikalstamų jo veiksmų UAB „C.“ nepatyrė jokios žalos, finansinių nuostolių ar kt. Teismai neatskleidė bylos esmės, t. y. nevertino, kad UAB „C.“ buhalterinė apskaita buvo vedama pažeidžiant įstatymų nurodytus reikalavimus, taip užkertant kelią darbuotojui įrodyti pinigų perdavimo faktą darbovietei. Nebuvo nustatyta, kada, kiek ir kokiu būdu nuteistasis neva pasisavino UAB „C.“ lėšas ir jas pavertė savomis. Šioje byloje labai svarbus baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvienu atveju, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Daiva Skorupskaitė-Lisauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo M. B. gynėjo advokato Martyno Vilčinsko kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 301 straipsnio reikalavimų, iš esmės teisingai juos įvertino ir pagrįstai nuteistojo M. B. veiksmus kvalifikavo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį. Byla patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, į esminius skundo argumentus atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami, todėl apeliacinės instancijos teismas BPK 320–324 straipsnių nuostatų, reglamentuojančių bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka, nepažeidė. Esminių BPK pažeidimų, kurie nurodomi kasaciniame skunde, nepadaryta.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo M. B. gynėjo advokato Martyno Vilčinsko kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 183 straipsnio 1 dalies taikymo

5. Kasatorius teigia, kad M. B. veiksmuose nebuvo nusikalstamos veikos, nustatytos BK 183 straipsnio 1 dalyje, sudėties, nes teismai nenustatė, kad jis tyčia pasisavino jam patikėtą UAB „C.“ turtą ir taip padarė UAB „C.“ žalą.

6. Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Taigi objektyviai turto pasisavinimas pasireiškia neteisėtu, neatlygintinu kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalos turto savininkui.

7. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigtu, kai neteisėtai užvaldomas svetimas turtas ir yra reali galimybė jį valdyti, juo naudotis ar disponuoti arba pasisavinama turtinė teisė, suteikianti kaltininkui galimybę gauti svetimą turtą arba turtinę naudą tuoj pat arba ateityje, elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu.

8. Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 183 straipsnį, turi būti nustatyti ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai. Ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Kaltininkas supranta, kad jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą (turtinę teisę) neteisėtai paverčia savo turtu, numato, jog dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori.

9. Turto pasisavinimo subjektas – specialus, todėl pagal BK 183 straipsnį atsako tik tas asmuo, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu turtas (turtinė teisė) buvo patikėtas ar perduotas jo žiniai. Įgaliojimai turtui (turtinei teisei) kaltininkui gali būti suteikiami įvairiais pagrindais, pavyzdžiui, esant civiliniams, darbo ar kitiems teisiniams santykiams. Teismų praktikoje patikėtu turtu pripažįstamas einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtai kaltininko valdomas svetimas turtas.

10. Byloje nustatyta, kad M. B., dirbdamas UAB „C.“ vadybininku ir pasirašęs visiškos materialinės atsakomybės sutartį, vykdydamas atsiskaitymus su klientais už pateiktas prekes, grynųjų pinigų paėmimo kvitų pagrindu gaudavo iš įmonių atstovų grynuosius pinigus, tačiau šių kvitų ir pinigų į UAB „C.“ nepristatė ir taip pasisavino įmonei priklausantį 4609,65 Eur turtą, taip padarydamas UAB „C.“ 4609,65 Eur turtinę žalą. Taigi, pagal byloje nustatytas aplinkybes, M. B. buvusį jo žinioje jam svetimą UAB „C.“ turtą neteisėtai pavertė savo turtu pažeisdamas turto patikėjimo, perdavimo jo žiniai sąlygas, t. y. ėmė elgtis su juo kaip su nuosavu, ir taip padarė žalą turto savininkui. Tokie kasatoriaus veiksmai atitinka objektyviuosius turto pasisavinimo požymius. M. B. versiją, kad nebuvo pasisavinęs jokių įmonei priklausančių pinigų, bet išsigandęs direktoriaus grasinimų sutiko su jo reikalavimais, jog yra skolingas įmonei 4510,29 Eur, ir pasirašė su UAB „C.“ susitarimą dėl skolos sumokėjimo, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje motyvuotai, remdamasis byloje ištirtais įrodymais, atmetė. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingą išvadą. Teismai nustatė, kad nuteistasis M. B. gautus iš klientų UAB „C.“ priklausančius grynuosius pinigus neteisėtai pasiliko sau. Byloje įrodyta, kad M. B. veikė tiesiogine tyčia, nes suvokė, jog, būdamas materialiai atsakingas ir sąmoningai negrąžindamas jo žinioje buvusius UAB „C.“ priklausančius grynuosius pinigus, paverčia juos savo nuosavu turtu, su juo elgdamasis priešingai nurodymams, kuriuos buvo gavęs iš darbdavio, taip siekdamas sau naudos turto savininko sąskaita, t. y. suprato, kad savinasi svetimą turtą, numatė daromą žalą ir to norėjo. Taigi, byloje teismai nustatė konkrečias nuteistojo pasisavintas pinigų sumas bei jų pasisavinimo aplinkybes, kartu atskleidžiančias ir nuteistojo tyčią padaryti šią nusikalstamą veiką, ir pagrįstai atmetė kasatoriaus argumentus dėl dalies grynųjų pinigų paėmimą patvirtinančių kvitų praradimo (pametimo) netyčia.

11. Tokiu būdu kasatoriaus teiginiai, kad M. B. veiksmais UAB „C.“ nebuvo padaryta realios turtinės žalos, nenustatyta jo tyčia, būdinga turto pasisavinimo nusikalstamai veikai, yra deklaratyvūs ir neatitinka teismų nustatytų faktinių aplinkybių.

12. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad dėl M. B. veiksmų nepasunkėjo nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis, todėl tarp kasatoriaus ir UAB „C.“ susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kurie, pasak kasatoriaus, neperaugo į baudžiamuosius teisinius santykius. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimo civilinėmis teisinėmis priemonėmis pasunkinimas nėra esminis kriterijus sprendžiant dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis). Sprendžiant dėl BK 183 straipsnio taikymo į šį kriterijų gali būti atsižvelgiama, tačiau jis negali paneigti būtinųjų objektyviųjų ir subjektyviųjų turto pasisavinimo požymių. Turto pasisavinimo esmė yra tai, kad kaltininkas veikdamas tiesiogine tyčia jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu, ir taip padaro žalą turto savininkui. Būtent nagrinėjamoje byloje teismų nustatytos aplinkybės, ištirti įrodymai patvirtina tai, kad M. B. buvusį jo žinioje jam svetimą UAB „C.“ turtą neteisėtai pavertė savo turtu pažeisdamas turto patikėjimo, perdavimo jo žiniai sąlygas, t. y. ėmė elgtis su juo kaip su nuosavu, ir padarė žalą turto savininkei UAB „C.“.

13. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, M. B. veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, jo padarytoje veikoje nustatyti visi būtini šio nusikaltimo sudėties požymiai.

Dėl draudimo bausti už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą (non bis in idem)

14. Kasatorius skunde teigia, kad buvo pažeistas dvigubo nubaudimo draudimo (non bis in idem) principas, nes M. B. dėl tų pačių veiksmų buvo paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo ir taikyta baudžiamoji atsakomybė – jis nuteistas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį.

15. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje ir BK 2 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Šios nuostatos dėl dvigubo baudimo negalimumo (non bis in idem) įgyvendinamos vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, kuriame nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Principas non bis in idem įtvirtintas ir tarptautiniu lygmeniu: Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnyje nustatyta, kad niekas neturi būti vėl persekiojamas ar baudžiamas tos pačios valstybės už teisės pažeidimą, už kurį jis jau buvo išteisintas ar nuteistas pagal tos valstybės įstatymą ir baudžiamąjį procesą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje šis principas aiškinamas taip, kad, priėmus galutinį sprendimą byloje, negalima ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamąjį procesą dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų, neatskiriamai susijusių tuo pačiu laiku ir ta pačia vieta (1995 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Gradinger prieš Austriją, peticijos Nr. 15963/90; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje F. F. prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97; Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje S. Z. prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03; 2009 m. birželio 16 d. sprendimas byloje Ruotsalainen prieš Suomiją, peticijos Nr. 13079/03, ir kt.).

16. Taigi draudžiama už tą pačią veiką du kartus traukti baudžiamojon atsakomybėn. Pagal teismų praktiką, asmens patraukimas drausminėn atsakomybėn neužkerta galimybės tam asmeniui taikyti baudžiamąją atsakomybę, ir atvirkščiai – bausmės skyrimas pagal BK nėra kliūtis realizuoti drausminę atsakomybę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-2/2007).

17. Taip pat pažymėtina, kad skunde kasatorius bendrais bruožais nurodo, jog buvo atleistas iš darbo, tačiau kokiu pagrindu, nekonkretizuoja. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme teigė, jog, norėdamas išeiti iš darbo, parašė tris prašymus, jų direktorius netenkino. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, M. B. 2016 m. lapkričio 30 d. UAB „C.“ direktoriui D. G. buvo įteikęs prašymą atleisti jį iš darbo nuo 2016 m. gruodžio 1 d., nes susirado kitą darbą. Jo prašymo direktorius tuomet netenkino, kadangi, įmonėje pastebėjus pinigų trūkumą, reikėjo laiko išsiaiškinti, kiek įmonei priklausančių pinigų galimai pasisavino M. B..

Dėl BPK 332 straipsnio taikymo

18. Kasaciniu skundu nuteistojo M. B. gynėjas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 332 straipsnio 5 dalį, nenurodė motyvų, kodėl apeliacinis skundas buvo atmestas, tik deklaratyviai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą nuosprendį.

19. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir, jeigu skundas atmetamas, priimtoje nutartyje, išdėsčius motyvuotas apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl apeliacinio skundo, nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-118-746/2016). Taigi apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Kartu nagrinėjamų kasacinio skundo argumentų kontekste pažymėtina, kad vien tik tai, jog apeliacinės instancijos teismas atsakė į apelianto skundo argumentus ne taip, kaip, proceso dalyvio nuomone, turėjo atsakyti, savaime negali būti vertinama kaip esminis BPK 332 straipsnio 5 dalies pažeidimas.

20. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasatoriaus argumentais teismų sprendimus naikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti nėra pagrindo. Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų teismų sprendimų panaikinimo ar keitimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo M. B. gynėjo advokato Martyno Vilčinsko kasacinį skundą atmesti.

TeisėjaiVytautas Masiokas

Alvydas Pikelis

Sigita Jokimaitė

_______________________



Galioja nuo

Paskelbta


2019-02928

2019-02-22

2019-02-13

2019-02-13

-



Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.9.5; 1.2.14.6.2; 1.2.19.4.2; 1.2.29.1.3; 2.4.2.1

(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. S. ir V. S. ir jų gynėjo advokato Dariaus Raulušaičio kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 15 d. nutarties.

Šiaulių apygardos teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu nuteisti:

V. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda (2011 m. balandžio 21 d. įstatymo Nr. X-1350 redakcija); pagal BK 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams; pagal BK 228 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams; pagal BK 300 straipsnio 3 dalį 400 MGL (15 064 Eur) dydžio bauda (2011 m. balandžio 21 d. įstatymo Nr. X-1350 redakcija). Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. S. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams. Vadovaujantis BK 75 strai

Nauji teisės aktai - Teisėkūros žinios - Elektroniniai leidiniai · Web view2019/02/27 ·...

Documents

Transcript of Nauji teisės aktai - Teisėkūros žinios - Elektroniniai leidiniai · Web view2019/02/27 ·...