Metodinė medžiaga

AKTUALIAUSI TEISĖS AIŠKINIMO IR TAIKYMO ASPEKTAI

DĖL ANTSTOLIŲ ATLIEKAMŲ VYKDYMO VEIKSMŲ

Parengė Egidijus Laužikas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas

Vilnius, 2010 metai

Turinys

I. VYKDYTINI IR VYKDOMIEJI DOKUMENTAI, JŲ PATEIKIMAS...................................................................4

1. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo tvarkos.................................................................................................42. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nutarties vykdymo ES valstybėje..........................................................43. Dėl antstolio veiksmų vykdant laikinąsias apsaugos priemones...............................................................................44. Dėl antstolio teisių vykdant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių....................................................................45. Dėl turto arešto kaip laikinosios apsaugos priemonės.............................................................................................56. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių priverstinio vykdymo ir nuobaudos taikymo......................................................57. Dėl taikos sutarties vykdymo.....................................................................................................................................68. Dėl vykdomojo dokumento priėmimo antstolio žinion ir vykdymo veiksmų pradėjimo............................................69. Dėl turto arešto kaip laikinosios apsaugos priemonės ir vykdomosios bylos sustabdymo (CPK 626 str. 4 p.).......810. Dėl teismo sprendimo įsiteisėjimo ir laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo......................................................911. Dėl apkaltinamojo nuosprendžio skirti baudos bausmę vykdymo senaties...........................................................1012. Dėl administracinės nuobaudos – baudos – vykdymo senaties terminų...............................................................1013. Dėl antstolio veiksmų apskundimo instituto paskirties.........................................................................................1114. Dėl vykdomojo rašto grąžinimo vykdant nutarimą skirti baudą administracinio teisės pažeidimo byloje...........1215. Dėl nusikalstama veika padarytos žalos išieškojimo, kai yra taikomi BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyti įpareigojimai...............................................................................................................................................................12

II. KITOS BENDROSIOS VYKDYMO VEIKSMŲ ATLIKIMO TAISYKLĖS......................................................13

1. Dėl palūkanų skaičiavimo vykdymo procese...........................................................................................................132. Dėl sprendimo išaiškinimo jo įvykdymo tikslu........................................................................................................133. Dėl teismo patvirtintos taikos sutarties pakeitimo..................................................................................................144. Dėl baudos skyrimo už antstolio reikalavimo nevykdymo......................................................................................145. Dėl teisinio pagrindo pakeisti skolininką vykdymo procese...................................................................................146. Dėl priverstinio mokesčių išieškojimo senatį nustatančių įstatymų taikymo..........................................................157. Dėl teisės normų, įtvirtinančių valstybinio socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių priverstinio išieškojimo senaties terminą, taikymo.........................................................................................................................15

III. RAGINIMO SIUNTIMAS IR ĮTEIKIMAS...........................................................................................................16

1. Dėl vykdymo procesinių dokumentų įteikimo skolininkui tinkamumo....................................................................162. Dėl CPK normų, reglamentuojančių procesinių dokumentų įteikimą vykdymo procese, aiškinimo......................163. Dėl antstolio veiksmų, vykdant notaro vykdomąjį įrašą išieškoti skolą pagal vekselį............................................17(reikia siųsti raginimą)................................................................................................................................................174. Dėl procesinės teisės normų, reglamentuojančių termino vykdomajam dokumentui pateikti skaičiavimo tvarką, taikymo pagal Civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą.................................18

IV. VYKDYMO PROCESO DALYVIAI, JŲ TEISĖS IR PAREIGOS.....................................................................18

1. Dėl skolininko pareigos domėtis vykdymo eiga......................................................................................................182. Dėl skundo ribų peržengimo atnaujinant terminą skundui dėl antstolio veiksmų paduoti.....................................193. Dėl CPK 512 straipsnio aiškinimo ir taikymo........................................................................................................204. Dėl antstolio veiksmų apskundimo instituto ir jo paskirties...................................................................................205. Dėl CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatytos baudos taikymo tvarkos....................................................................20

V. VYKDYMO IŠLAIDOS, JŲ APMOKĖJIMO IR IŠIEŠKOJIMO TVARKA......................................................21

V.1 TEISĖ Į VYKDYMO IŠLAIDAS, JŲ DYDIS..........................................................................................................211. Dėl teisės įvykdyti sprendimą geruoju ir tos teisės santykio su skolininko pareiga atlyginti vykdymo išlaidas.....212. Dėl antstolio atlyginimo dydžio...............................................................................................................................223. Dėl antstolio teisės gauti atlyginimą, kai sprendimas įvykdytas geruoju per raginime nustatytą terminą............224. Dėl antstolio išlaidų advokato pagalbai atlyginimo...............................................................................................235. Dėl antstolio teisės gauti atlyginimą už jam pavestų teismo sprendimų vykdymo funkcijų atlikimą......................24

V.2 VYKDYMO IŠLAIDŲ IŠIEŠKOJIMAS.................................................................................................................241. Dėl vykdymo išlaidų išieškojimo.............................................................................................................................242. Dėl vykdymo išlaidų išieškojimo tvarkos................................................................................................................243. Dėl vykdymo išlaidų išieškojimo iš skolininko sąskaitoje esančių lėšų..................................................................24

1

4. Dėl antstolio pareigos kreiptis į teismą, prašant priteisti vykdymo išlaidas, ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo.....................................................................................................................................................................................255.Dėl antstolio teisės išieškoti atlygį antstoliui...........................................................................................................266. Dėl išlaidų, susijusių su nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymu, atlyginimo jas sumokėjusiai šaliai......................................................................................................................................................277. Dėl išlaidų, susijusių su nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymu, atlyginimo tvarkos, kai byla nagrinėjama priimant teismo įsakymą........................................................................................................................288. Dėl teismo sprendimo nugriauti statinį vykdymo išlaidų priteisimo.......................................................................28

VI. VYKDYMO VEIKSMŲ SUSTABDYMAS.............................................................................................................29

1. Dėl antstolio veiksmų, skolininkui nevykdant pareigos domėtis vykdymo eiga......................................................292. Dėl antstolio veiksmų grąžinant vaiką į kilmės šalį................................................................................................293. Dėl ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies ir CPK 626 straipsnio 1 dalies 3 punkto santykio (vykdomosios bylos sustabdymas iškėlus bankroto bylą).................................................................................................................................................304. Dėl turto arešto ir vykdomosios bylos sustabdymo CPK 626 straipsnio 4 punkto pagrindu..................................305. Vykdomosios bylos užbaigimas (CPK 632str. 6 p.)................................................................................................316. Dėl vykdomosios bylos sustabdymo priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo...........................................31

VII. BENDROSIOS IŠIEŠKOJIMO IŠ SKOLININKO TURTO TAISYKLĖS.......................................................32

VII.1 TURTO AREŠTAS..........................................................................................................................................321. Dėl antstolio kompetencijos ribų vykdant teismo nutartį dėl laikinosios apsaugos priemonę – piniginių lėšų areštą...........................................................................................................................................................................322. Dėl CPK 510 ir 603 straipsnių santykio.................................................................................................................343. Dėl areštuoto turto įkainojimo rinkos kainos..........................................................................................................35

VII.2 IŠIEŠKOJIMO EILIŠKUMAS............................................................................................................................361. Dėl išieškojimo nukreipimo į skolininko būstą eiliškumo.......................................................................................36

VII.3 IŠIEŠKOJIMAS IŠ KELIEMS ASMENIMS PRIKLAUSANČIO TURTO...................................................................371. Dėl prievolės vykdymo iš bendro sutuoktinių turto.................................................................................................372. Dėl skolininko dalies nustatymo (CPK 667 str.).....................................................................................................373. Dėl išieškojimo iš bendro sutuoktinių turto ypatumų..............................................................................................394. Dėl antstolio teisių ir pareigų, taikant CPK 673 straipsnį.....................................................................................405. Dėl išieškotų lėšų paskirstymo (CPK 756 str.) ir teisėjo rezoliucijos (CPK 290 str.5 d.)......................................42

VII. 4 VAIKŲ INTERESŲ APSAUGA IŠIEŠKOJIMO PROCESE....................................................................................421. Dėl vaiko teisių parduodant turtą iš varžytinių.......................................................................................................422. Dėl vaikų teisių apsaugos nukreipiant išieškojimą į paskutinį būstą......................................................................43

VII. 5 KITOS IŠIEŠKOJIMO TAISYKLĖS..................................................................................................................441. Dėl antstolio pareigos patikrinti išieškomo turto priklausymą skolininkui nuosavybės teise.................................442. Dėl išieškojimo vykdymo iš asmeninio sutuoktinių turto........................................................................................44

VIII. TURTO PARDAVIMAS IŠ VARŽYTYNIŲ.......................................................................................................44

1. Dėl nuosavybės teisių perėjimo parduodant turtą iš varžytynių.............................................................................452. Dėl varžytinių atidėjimo..........................................................................................................................................453. Dėl informavimo skelbiant varžytynes....................................................................................................................454. Dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu pasekmių......................................................................................465. Dėl CPK 602 straipsnio aiškinimo ir taikymo........................................................................................................476. Dėl areštuoto turto įkainojimo rinkos kaina ir su tuo susijusių antstolio teisių bei pareigų vykdymo procese.....477. Dėl parduodamo iš varžytynių turto įkainojimo....................................................................................................488. Dėl varžytynių akto tvirtinimo ir panaikinimo........................................................................................................499. Dėl vykdymo proceso dalyvio teisės ieškinyje remtis CK 1.78–1.96 straipsniuose įtvirtintais bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais ginčijant antstolio priimtą turto realizavimo aktą bei ieškinio senaties termino turto pardavimo be varžytinių aktui ginčyti................................................................................................................4910. Dėl pažeistų skolininko teisių, jo turtą pardavus iš varžytynių, gynimo pripažįstant turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu bei šio akto pripažinimo negaliojančiu teisinių pagrindų santykio su bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais................................................................................................................................5011. Dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu CPK 602 straipsnio 6 punkto pagrindu......5112. Dėl restitucijos taikymo pripažinus turto paradavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu.....................................5113. Dėl ieškinio senaties termino turto pardavimo be varžytynių aktui ginčyti..........................................................5414. Dėl turto pardavimo be varžytynių akto kaip sandorio, kurio dalykas yra įmonės turtinis kompleksas, visiško ir dalinio negaliojimo bei tuo sukeliamų pasekmių........................................................................................................5415. Dėl akcijų arešto ir pardavimo iš varžytynių........................................................................................................54

2

IX. TURTO PARDAVIMAS SKOLININKO PASIŪLYTAM PIRKĖJUI................................................................55

1. Dėl turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui...............................................................................................552. Dėl antstolio pareigų parduodant turtą skolininko pasiūlytam pirkėjui.................................................................563. Dėl priverstinio turto realizavimo, esant Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalies sąlygoms.....................574. Dėl antstolio teisių ir pareigų, taikant CPK 673 straipsnį.....................................................................................58

X. IŠIEŠKOJIMAS IŠ HIPOTEKA ĮKEISTO TURTO, ĮKEITIMU ĮKEISTO TURTO, IŠ DAIKTO SULAIKYMO TEISE SULAIKYTO SKOLININKO TURTO...................................................................................58

1. Dėl reikalavimo į papildomą teisę (hipoteką) perleidimo sutartimi, kai jau buvo pradėtas išieškojimas iš įkeisto turto.............................................................................................................................................................................58

XI. NEPINIGINIO POBŪDŽIO SPRENDIMŲ VYKDYMO YPATUMAI..............................................................59

1. Dėl sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti nepiniginio pobūdžio veiksmus, neįvykdymo.............................592. Dėl teismo sprendimo, įpareigojančio skolininką nutraukti tam tikrus veiksmus, įvykdymo.................................59

XII. KITI KLAUSIMAI, SUSIJĘ SU VYKDYMO PROCESU..................................................................................60

1. Dėl antstolio atsakomybės.......................................................................................................................................602. Dėl civilinių teisių gynimo būdų taikymo................................................................................................................603. Dėl solidariosios atsakomybės................................................................................................................................614. Dėl pareiškimo (skundo) palikimo nenagrinėtu......................................................................................................625. Dėl vykdymo tvarkos išaiškinimo............................................................................................................................626. Arbitražo sprendimo vykdymas...............................................................................................................................637. Dėl antstolio pavadavimo sąvokos..........................................................................................................................648. Dėl palūkanų skaičiavimo vykdymo procese9. Dėl išieškojimo nukreipimo į sutuoktinių bendrą turtą.................649. Dėl teismo sprendimo neįvykdymo teisinių padarinių...........................................................................................66

3

I. Vykdytini ir vykdomieji dokumentai, jų pateikimas

1. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo tvarkos

Ne kiekvienas teismo priimtas procesinis sprendimas yra priverstinai vykdomas. Ginčo atveju taikytos laikinosios apsaugos priemonės priverstinai vykdyti nereikia, nes teisinį poveikį turi daryti pats priimtas procesinis sprendimas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Universalios valdymo sistemos“ skundą dėl antstolio veiksmų, byla Nr. 3K-3-188/2008

2. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nutarties vykdymo ES valstybėje

Pripažinus antstoliui, neturinčiam teisės vykdyti nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, teisę reikalauti informacijos pagal CPK 585 straipsnį ir Antstolių įstatymo 22 straipsnio nuostatas, nagrinėjamoje byloje būtų nepagrįstai išplėstas šių normų taikymas, taip pat pažeisti teisinio apibrėžtumo, sąžiningos konkurencijos ir kiti principai bei įstatyminė antstolio pareiga vadovautis teisėtumo, nešališkumo, visų vykdymo proceso dalyvių teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo principais.

Suinteresuota šalis, norinti, jog Lietuvos Respublikos teismo sprendimas, taip pat ir nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtų vykdomas kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, turi vadovautis Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 III skyriaus 2 skirsnyje nustatytomis teismo sprendimo pripažinimo, vykdymo procedūromis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Universalios valdymo sistemos“ skundą, byla Nr. 3K-3-206/2008

3. Dėl antstolio veiksmų vykdant laikinąsias apsaugos priemones

Antstolio patvarkymu negali atsirasti solidarioji atsakomybė nors pareiškėjai to ir siekia. Antstolio atsisakymas atlikti skolininko prašomą veiksmą negali būti laikomas CPK 510 straipsnio prasme atsisakymu atlikti procesinius veiksmus.

Manydami, kad jų turtui neteisėtai ir nepagrįstai taikomos laikinosios apsaugos priemonės, kasatoriai, kaip byloje dalyvaujantys asmenys, turi teisę kreiptis dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo į teismą, kurio žinioje yra byla, bet ne reikalauti įpareigoti antstolį kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje A. B., Z. B., A. B. v. antstolio padėjėjas A. N., byla Nr. 3K-3-332/2008

4. Dėl antstolio teisių vykdant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Antstolis neturi teisės be teismo procesinio sprendimo keisti teismo nutartimi nustatytos taikytų laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo tvarkos. Teismas, kurio žinioje yra byla, gali byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, taip pat įstatymo nustatytais atvejais savo iniciatyva nutartimi panaikinti, pakeisti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 150 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Universalios valdymo sistemos“ v. antstolis V. Č., byla Nr. 3K-3-351/2008

4

5. Dėl turto arešto kaip laikinosios apsaugos priemonės

Antstolio veiklą vykdymo procese reglamentuoja viešosios teisės normos – CPK. Antstolis CPK normų pagrindu vykdymo procese gali disponuoti svetimu turtu po turto arešto. CPK normos reglamentuoja, kad vykdymo procese tam tikri antstolio veiksmai atliekami pirmiau už kitus. Kai turtas areštuotas kelių kreditorių naudai, tai CPK 626 straipsnio 4 punkto nustatyta, jog pirmenybė suteikiama vykdyti to kreditoriaus naudai, kurio yra pirmesnė išieškojimo eilė. Ar konkretaus kreditoriaus išieškojimo eilė yra pirmesnė, sprendžiama pagal galiojančių procesinių ir materialinių įstatymų normų nuostatas.

CPK 626 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad antstolis privalo sustabdyti vykdomąją bylą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka fiziniam ar juridiniam asmeniui laikinai apribojamos nuosavybės teisės ar areštuojamas turtas siekiant užtikrinti pirmesnės nei išieškotojas eilės kreditoriaus reikalavimus. Pagrindas sustabdyti vykdomąją bylą ar atskirus vykdymo veiksmus yra turto areštas pagal pirmesnės eilės kreditoriaus reikalavimą, o ne bet kurio kreditoriaus reikalavimu uždėtas turto areštas. Turto arešto faktas savaime nėra pagrindas sustabdyti vykdymą iš to turto, kuris yra areštuotas. Antstolio disponavimo teisę areštuotomis nurodytu atveju akcijomis varžo CPK ar jo normų pagrindu, esant pirmesnės eilės kreditoriui, priimta teismo nutartis. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju turi būti taikomas CPK 626 straipsnio 4 punktas ir turi būti nustatyta, ar turtas areštuotas reikalavimo pirmumą turinčiam asmeniui. Pagal CPK nuostatas pirmesnis laiko atžvilgiu turto areštas nereiškia kreditoriaus reikalavimo pirmumo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje civilinėje byloje pagal pareiškėjos D. S. skundą dėl antstolio R. K. veiksmų, suinteresuoti asmenys: E. S., R. P., L. P., byla Nr. 3K-3-417/2008

6. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių priverstinio vykdymo ir nuobaudos taikymo

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi UAB „Kriptonika“ atskirąjį skundą ir 2006 m. gruodžio 6 d. nutartimi taikydama laikinąją apsaugos priemonę, vadovavosi CPK 145 straipsnio 12, 13 punktais ir nustatė konkrečius įpareigojimus, nukreiptus konkrečiam asmeniui – UAB „Kriptonika“ administracijos vadovui. CPK 152 straipsnio 3 dalies pagrindu apie taikomą laikinąją apsaugos priemonę teismas pranešė ir juridinių asmenų registrui. Taigi apie tokio turinio nutartį ir joje nustatytą įpareigojimą administruojant UAB „Kriptonika“ veikti kartu su ieškovo UAB „Penkių kontinentų“ bankinės technologijos“ valdymo organais buvo žinoma UAB „Kriptonika“ administracijos vadovui, kuriam konkrečiai ir buvo nustatytas įpareigojimas. UAB „Kriptonika“ administracijos vadovas privalėjo laikytis nutartyje nustatyto įpareigojimo, t. y. tapo atsakingas už nutarties vykdymą ir neturėjo teisės savarankiškai atlikti įmonės administravimo funkcijos. Be to, ir nutarties motyvuojamojoje dalyje akcentuota, kad taikyta laikinoji apsaugos priemonė gali sukelti teisines pasekmes tik toms situacijoms, kurios susiklostys po šios nutarties priėmimo, vadinasi, ir teismo motyvacija lemia išvadą, kad savarankiškai, nederinant su ieškovu, atlikti įmonės administravimo veiksmai galės būti laikomi laikinosios apsaugos priemonės pažeidimu. Taigi pagal nutartimi nustatyto įpareigojimo turinį neatsirado teismo nutarties dėl laikinosios apsaugos priemonės priverstinio vykdymo, kurį pagal Antstolių įstatymą turėtų atlikti antstolis, pagrindo, nes, minėta, dėl nutartyje nustatyto įpareigojimo vykdymo buvo atsakingas pats UAB „Kriptonika“ administracijos vadovas, jam nustatyta nutarties vykdymo pareiga. Tokiu atveju yra nepagrįsta reikalauti, kad antstolis surašytų Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą (CPK 771 straipsnis 1 dalis), kurio pagrindu būtų galima konstatuoti laikinosios apsaugos priemonės pažeidimo faktą ir taikyti atsakomybę dėl laikinosios apsaugos priemonės pažeidimo. Kadangi, minėta, tam tikrais atvejais, kurie priklauso nuo teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės pobūdžio, jos nereikia vykdyti priverstinai, nes teisinį poveikį turi daryti pats priimtas sprendimas, yra aiškus subjektas, kuriam

5

pavestas nutarties vykdymas, tai laikinosios apsaugos priemonės pažeidimo faktą gali konstatuoti teismas pagal suinteresuoto asmens pareiškimą ir taikyti atsakomybę už šį pažeidimą (CPK 149 straipsnis). Reikalavimas, kad akivaizdaus (nes pakanka tik pateikti įrodymus, kad savarankiškai vykdomas įmonės administravimas) pažeidimo faktą aktu konstatuotų antstolis, o po to tas pats akivaizdus faktas būtų tikrinamas teismo, prieštarautų taip pat ir proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principams, kurie taikomi ir laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo bei jų kontrolės procese. Toks reikalavimas ilgintų laikinųjų apsaugos priemonių kontrolės procedūrų trukmę, be pagrindo didintų suinteresuotų asmenų patiriamas vykdymo išlaidas ir pan.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Penkių kontinentų“ bankinės technologijos“ v. UAB „Kriptonika“, A. S. , UAB „Kapitalo valdymo grupė“, byla Nr.: 3K-3-57/2009

7. Dėl taikos sutarties vykdymo

Taikos sutartis pagal CK šeštosios knygos IV dalį yra viena iš sutarčių rūšių, taigi jai taikomos CK šeštosios knygos I dalies normos, reglamentuojančios bendruosius prievolių teisės klausimus (CK 6.154 straipsnio 3 dalis). Pagal CK 6.53 straipsnį prievolės įvykdymo termino nenustatymas savaime nedaro prievolės ydingos. Prievolės įvykdymo termino nustatymas ir tvarka detaliai reglamentuoti įstatymo.

Esant galiojančiai teismo patvirtintai taikos sutarčiai, kuri yra priverstinai vykdytinas dokumentas, ji, kaip galiojanti sutartis, turi būti vykdoma (pacta sunt servanda). Nevykdant jos geruoju, suinteresuoto asmens prašymu, nepažeidžiant nustatyto senaties termino vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti (CPK 606, 607 straipsniai), taikos sutartis gali būti vykdoma priverstinai.

Konkrečios taikos sutarties įvykdymo procedūros nustatymas yra fakto, o ne teisės klausimas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje G. L. ir UAB „Velintas“ v. antstolė V. R. ir kt., byla Nr. 3K-3-426/2008

8. Dėl vykdomojo dokumento priėmimo antstolio žinion ir vykdymo veiksmų pradėjimo

Antstolis, priimdamas vykdomąjį dokumentą vykdyti ir atlikdamas vykdymo veiksmus, turi užtikrinti vykdymo teisėtumą. Pagal CPK 651 straipsnio 1 dalį gavęs vykdyti vykdomąjį dokumentą antstolis patikrina, ar nėra akivaizdžių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti vykdyti ir vykdymo veiksmams pradėti. Jeigu yra kliūčių vykdomajam dokumentui priimti vykdyti, antstolis savo patvarkymu atsisako priimti jį vykdyti ir grąžina jį pateikusiam asmeniui, nurodydamas grąžinimo priežastis. Nurodytų ir kitų CPK VI dalies vykdymo proceso nuostatų, reglamentuojančių atskirų vykdymo procesinių veiksmų atlikimą, nesilaikymas antstoliui atliekant konkretų vykdymo veiksmą lemia tokio veiksmo neteisėtumą.

CPK 651 straipsnio 2 dalyje išvardytos aplinkybės, kurias turi patikrinti antstolis, spręsdamas, ar nėra akivaizdžių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti vykdyti ir vykdymo veiksmams pradėti; šis aplinkybių sąrašas nebaigtinis, nes nurodytos straipsnio dalies 7 punkte nustatyta antstoliui pareiga patikrinti, ar nėra kitokių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti vykdyti.

Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutartyse nustatytos faktinės aplinkybės apie tai, kad antstolis, gavęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos sprendimą dėl mokestinės prievolės į fondo biudžetą priverstinio išieškojimo, nepatikrino, ar išieškotojas teisės aktų nustatyta tvarka įgijo teisę į priverstinį išieškojimą. Byloje taip pat nustatyta, kad antstolis nepatikrino, ar suėjo Mokesčių administravimo įstatymo 81 straipsnio 2 dalyje nurodytas 20 dienų terminas, skirtas skolininkui jo mokestinei nepriemokai geruoju sumokėti,

6

kuriam pasibaigus mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką (Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Dėl to teismai pripažino neteisėtais ir panaikino antstolio I. Gaidelio veiksmus, kuriais skolininkui nustatyta mokėtina 70 Lt vykdymo išlaidų suma.

Kasaciniame skunde argumentuojama, kad antstolis I. Gaidelis neturėjo pareigos patikrinti, ar pasibaigęs 20 dienų terminas skolininkui mokestinei nepriemokai geruoju sumokėti, nuo kurio išieškotojas įgyja teisę į priverstinį išieškojimą, nes tokios antstolio pareigos nenustatyta Mokesčių administravimo įstatyme. Toks skundo argumentas teisiškai nepagrįstas, nes mokesčių administratoriaus sprendimą dėl apskaičiuotos mokestinės nepriemokos nesumokėjimo antstolis gali priverstinai išieškoti tik suėjus 20 dienų terminui nepriemoką sumokėti geruoju, nuo kurio pasibaigimo atsiranda teisė į priverstinį išieškojimą pagal Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Antstolis turėjo galimybę ir privalėjo aiškintis aplinkybes dėl šio termino pasibaigimo, nes tik nustačius tokio termino pasibaigimą, išnyksta kliūtis vykdomajam dokumentui pradėti vykdyti CPK 651 straipsnio 2 dalies prasme. Toks nurodytų teisės normų aiškinimas atitinka suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 29 d. nutartis D. Naujalis v. antstolė A. Muzikevičienė ir kt. byloje Nr. 3K-3-18/2007; 2007 m. balandžio 6 d. nutartis UAB ,,Rusteda“ v. antstolis D. Stakeliūnas ir kt. byloje Nr. 3K-3-127/2007. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 5 d. sprendimas L. Strumilienės individuali įmonė v. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija byloje Nr. A6-228/2007; 2008 m. spalio 3 d. nutartis Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras v. A. Stašaitis, Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija byloje Nr. A756-875/2008). Tai, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba kreipėsi į antstolį ir nenurodė priverstinio vykdymo termino pradžios, neturi reikšmės antstolio pareigai išsiaiškinti, nuo kada atsirado išieškotojui teisė į priverstinį išieškojimą.

Kasacinio skundo argumentai dėl to, kad teismai nesiaiškino prievolės esmės, kokiais terminais ji turi būti vykdoma ir teisinių jos nevykdymo padarinių, neturi teisinės reikšmės, nes bylos ginčas yra ne dėl mokestinės prievolės mokėjimo, kuris tokiu atveju būtų neteismingas bendrosios kompetencijos teismams, o dėl antstolio veiksmų, kuriais nustatytas skolininkui mokėtinų vykdymo išlaidų dydis, teisėtumo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo K. M. skundą dėl antstolio I. Gaidelio veiksmų, byla Nr. 3K-3-68/2009

CPK 661 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įstatymuose ar vykdomajame dokumente nurodyti įvykdymo terminai, raginimas įvykdyti sprendimą nesiunčiamas ir antstolis, pasibaigus nurodytam sprendimo įvykdymo terminui, iš karto pradeda priverstinio vykdymo veiksmus. Pagal CPK 659 straipsnį, jeigu vykdomajame dokumente įvykdymo terminas nenustatytas, antstolis skolininkui įvykdyti sprendimą paskiria dešimt dienų, skaičiuojant nuo raginimo įteikimo dienos.

Taigi vykdymo procese galimos dvi situacijos - pirmoji, kai raginimas įvykdyti sprendimą yra privalomas, ir antroji, kai raginimas įvykdyti sprendimą skolininkui nesiunčiamas. Dėl to nagrinėjant šios kategorijos bylas kiekvienu konkrečiu atveju visų pirma būtina išsiaiškinti, ar skolininkui turėjo būti siunčiamas raginimas įvykdyti sprendimą geruoju, ar iš karto buvo galimi sprendimo priverstinio vykdymo veiksmai. Iš bylos medžiagos matyti, kad AB „Linų audiniai“ į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą nesumokėjo 94 8883,10 Lt įmokų, todėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Plungės skyriaus direktorius 2008 m. spalio 20 d. priėmė sprendimą Nr. 1528 dėl šios sumos išieškojimo priverstine tvarka.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad fondo valdybos teritoriniai skyriai įmokų, delspinigių, baudų išieškojimą gali perduoti antstoliams. Iš bylos medžiagos matyti, kad būtent šiuo įmokų išieškojimo būdu ir pasinaudojo fondo valdyba:

7

sprendimo dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka priėmimo dieną, t.y. 2008 m. spalio 20-ąją, pateikė prašymą antstolio V. Drungilo kontorai „Dėl sprendimo išieškoti skolą priverstine tvarka vykdymo“. Iš vykdomosios bylos medžiagos matyti, kad šis sprendimas antstolio kontoroje gautas 2008 m. lapkričio 28 d. (penktadienį), o kitą darbo dieną, t. y. gruodžio 1-ąją, buvo priimtas pareiškėjo ginčijamas reikalavimas sumokėti skolą ir vykdymo išlaidas. Pareiškėjas AB „Linų audiniai” nurodė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Plungės skyriaus 2008 m. spalio 20 d. sprendimą dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka gavo tik 2008 m. gruodžio 5 d. ir šios aplinkybės išieškotojas neginčijo. Taigi, priešingai negu teigia kasatorius, skolininkui nebuvo žinoma apie sprendimą dėl skolos išieškojimo prieš dvidešimt dienų iki antstolio reikalavimo priėmimo.

Esant tokioms bylos aplinkybėms nėra pagrindo sutikti su antstolio argumentu, kad jis vadovaudamasis CPK 661 straipsniu neprivalėjo suteikti skolininkui papildomą terminą skolai sumokėti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje V.D. . v. Valstybinio socialinio draudimo fondo Plungės skyrius , byla Nr. 3K-3-356/2009

9. Dėl turto arešto kaip laikinosios apsaugos priemonės ir vykdomosios bylos sustabdymo (CPK 626 str. 4 p.)


Akcijų priverstinio pardavimo pagal CK 2.115 straipsnį tikslas – pašalinti tarp akcininkų atsiradusią padėtį, kai dėl vieno iš jų neteisėto veikimo – veiksmų ne bendrovės naudai – susidaro situacija, kuri niekaip kitaip neišsprendžiama, kaip tik priverstinio akcijų pardavimo būdu. Šis institutas užtikrina vieno akcininko pašalinimą iš akcininkų, bet neturi tikslo užtikrinti, kad akcijos atitektų būtent kitam akcininkui. Jeigu kitas akcininkas siekia įgyti akcijų, tai šia galimybe jis gali pasinaudoti dalyvaudamas priverstinai parduodant kito akcininkų akcijas – antstolio organizuojamose ir vykdomose varžytynėse. Jeigu teismo yra areštuotos akcijos siekiant užtikrinti ieškinį civilinėje byloje dėl priverstinio akcijų pardavimo ir kito antstolio šios akcijos areštuojamos vykdant išieškojimą iš šių akcijų savininko turto, tai teismo antstoliui, vykdančiam išieškojimą iš areštuotų akcijų vertės, neuždrausta realizuoti areštuotas akcijas per varžytynes, nes reikalavimo užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą tikslas – teismo keliu pašalinti vieną iš akcininkų, t. y. tą, kuris veikia ne bendrovės interesais. Jeigu toks draudimas teismo nustatytas, tai jis turėtų būti vertinamas kaip disponavimo teisės apribojimas skolininkui ar jo įgaliotam turto valdytojui, bet ne antstoliui, veikiančiam pagal CPK vykdymo normų nuostatas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad kreditorius, siekiantis įgyti akcijų priverstinio akcijų pardavimo būdu ir kurio prašymu uždėtas akcijoms turto areštas, nėra pirmesnės eilės išieškotojas, nei kiti kreditoriai, kurių reikalavimams patenkinti yra CPK tvarka areštuotos ir varžytynių keliu turi būti parduotos akcijos (CK 2.115 straipsnis, CPK 626 straipsnio 4 punktas).

Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 47 straipsnio 2 dalį pirmumo teisę įsigyti visas parduodamas uždarosios akcinės bendrovės akcijas turi akcininko pranešimo apie ketinimą parduoti

8

akcijas gavimo uždarojoje akcinėje bendrovėje dieną buvę jos akcininkai, jeigu bendrovės įstatuose nenustatyta kitaip. Pagal ABĮ 47 straipsnio 8 dalį šis straipsnis netaikomas, jeigu uždarosios akcinės bendrovės akcijos perleidžiamos vykdant teismo sprendimą. Šioje byloje akcijas siekiama perleisti vykdant teismo sprendimą, todėl išimtis dėl pirmumo netaikymo galioja.

Pirmumo teisę tarp bendraturčių reglamentuojantis CK 4.79 straipsnis nesuteikia pirmumo teisės tais atvejais, kai turtas parduodamas iš viešų varžytynių. Nagrinėjamu atveju ginčo akcijos skolininkams priklauso ne bendraturčiams bendrosios, bet akcininkams asmeninės nuosavybės teise, todėl šio straipsnio normos netaikomos.

Šių argumentų pagrindu daroma išvada, kad reikalavimą dėl priverstinio akcijų pardavimo pareiškęs asmuo, kurio prašymu yra areštuotos akcijos priverstinio jų pardavimo atveju, netampa pirmesnės eilės kreditoriumi pagal CPK, CK, Akcinių bendrovių įstatymo nuostatas, nei tie išieškotojai, kurie turi pagal CPK vykdymo normų nuostatas vykdomus vykdomuosius dokumentus ir prašo įvykdyti teismo sprendimą iš antstolio realizuojamų varžytynėse akcijų vertės. Teisėjų kolegija sprendė, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 2.115 straipsnį. Tai sudaro pagrindą panaikinti teismų nutartis ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų atmesti (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje D. K. v. antstolis V. K., byla Nr. 3K-3-417/2008

10. Dėl teismo sprendimo įsiteisėjimo ir laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo

Kasatorius nurodo, kad jis vykdymo veiksmus atliko – pinigus išieškotojai pervedė – įsiteisėjus teismo sprendimui už akių, kuriuo buvo panaikintos laikinosios apsaugos priemonės – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas.

Laikinosios apsaugos priemonės yra civilinėje byloje teismo pritaikyti apribojimai, draudimai, teisių ir veiksmų sustabdymas, įpareigojimai ir kitos CPK ar kituose įstatymuose nustatytos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Viena iš laikinųjų apsaugos priemonių yra išieškojimo vykdymo procese sustabdymas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Vienas iš šios priemonės taikymo atvejų yra situacijos, kai skolininkas teismine tvarka inicijuoja bylą, kad būtų panaikintas vykdomasis dokumentas, kuris yra vykdymo pagrindas. Būtent tokia procesinė situacija konstatuota nagrinėjamoje byloje. Nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įsigalioja nuo jos priėmimo momento ir gali būti panaikinta teismo, kurio žinioje yra byla. Atmesdamas ieškinį, teismas sprendimu turi išspręsti ir laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą, tačiau tos priemonės, kurios buvo taikytos, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (CPK 150 straipsnio 4 dalis). Įstatymo nustatyta, kad sprendimas už akių įsiteisėja po dvidešimties dienų nuo jo priėmimo dienos. Tačiau jeigu per šį terminą paduodamas pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, tai jis įsiteisėja užbaigus peržiūrėjimo procedūrą, jeigu pareiškimas netenkinamas (CPK 279 straipsnio 2 dalis, 288 straipsnio 6 dalis). Įsiteisėję teismo sprendimai privalomi visoms institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims. Teismo sprendimui įsiteisėjus, jis gali būti vykdomas. Iki tol teismo sprendimo vykdymas galimas tik skubaus vykdymo atvejais. Faktą apie teismo sprendimo įsiteisėjimą patvirtina teismas, išduodamas suinteresuotam asmeniui sprendimą su žyma apie sprendimo įsiteisėjimą. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad kasatorius vykdomąją bylą pagal vykdomąjį įrašą įvykdė esant neįsiteisėjusiam teismo sprendimui už akių bei tebegaliojant laikinosioms apsaugos priemonėms – išieškojimo vykdymo procese sustabdymui. Kasatoriaus nežinojimas, kad yra paduotas pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, bei jo paties atlikti paskaičiavimai ir padarytos išvados dėl sprendimo įsiteisėjimo momento nedaro neįsiteisėjusio sprendimo įsiteisėjusiu bei nepanaikina jo,

9

kaip antstolio, pareigos vykdymo veiksmus atlikti nepažeidžiant įstatymų reikalavimų. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptartas kasatoriaus nurodytas kasacijos pagrindas nepasitvirtino.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. B. skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-225/2009

11. Dėl apkaltinamojo nuosprendžio skirti baudos bausmę vykdymo senaties

Naujojo Baudžiamojo Kodekso 96 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis nevykdomas, jeigu jis nebuvo įvykdytas per trejus metus, kai paskirta ne laisvės atėmimo bausmė, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminas skaičiuojamas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki nuosprendžio vykdymo pradžios. Teisėjo kolegijos vertinimu, šią bylą nagrinėję teismai teisingai sprendė, kad nagrinėjamu atveju apkaltinamojo nuosprendžio skirti baudą vykdymo senaties pradžia yra 2001 m. gegužės 8 d., o jo vykdymo senaties termino eiga baigėsi pradėjus nuosprendį vykdyti 2001 m. birželio 5 d., t. y. iki nuosprendžio vykdymo pradžios naujojo Baudžiamojo kodekso 96 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje nustatytas senaties terminas nebuvo suėjęs. Iš prie šios civilinės bylos prijungtos vykdomosios bylos Nr. 0062/02/00619 medžiagos matyti, kad vykdomasis raštas dėl baudos išieškojimo iš pareiškėjo A. Malachovskio, teismo antstolių kontoroje prie Vilniaus rajono apylinkės teismo gautas 2001 m. birželio 5 d., yra vykdymo stadijoje, nebuvo grąžintas išieškotojui, jį vykdydamas teismo antstolis 2001 m. liepos mėnesį siuntė raginimą geruoju sumokėti baudą, rinko iš bankų ir kitų juridinių asmenų duomenis apie pareiškėjo turtinę padėtį. Esant tokiems duomenims, nėra teisinio pagrindo spręsti, kad ginčijamas baudos išieškojimas yra negalimas dėl pasibaigusio apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties termino. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija šioje byloje nekonstatuoja naujojo Baudžiamojo kodekso 96 straipsnio pažeidimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-250/2009

12. Dėl administracinės nuobaudos – baudos – vykdymo senaties terminų

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Pasisakydamas dėl administracinių nuobaudų – baudų – vykdymo senaties terminų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad nutarimas skirti baudą, perduotas vykdyti nepažeidžiant Administracinių teisės pažeidimo kodekso 308 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino, turi būti vykdomas vadovaujantis Administracinių teisės pažeidimų kodekso 312-316 straipsniais, reglamentuojančiais nutarimų skirti baudą vykdymo procesą. Tačiau administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teisinė padėtis negali būti blogesnė už padėtį asmens, dėl kurio buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis baudžiamojoje byloje. Baudžiamojo kodekso 96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis nevykdomas, jei jis nebuvo įvykdytas per dvejus metus, kai paskirta bausmė už baudžiamąjį nusižengimą. Baudžiamojo kodekso 96 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu nuteistasis po nuosprendžio įsiteisėjimo vengia atlikti bausmę, senaties eiga sustoja. Šiuo atveju senaties eiga atsinaujina nuo tos dienos, kurią nuteistasis pats atvyko atlikti bausmės ar buvo sulaikytas. Analogiškų taisyklių turi būti laikomasi ir vykdant nutarimą dėl administracinės nuobaudos paskyrimo (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 12 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. N3-904-04; 2009 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. N-261-7199/2009). Sprendžiant,

10

ar nėra pasibaigęs nutarimo skirti administracinę nuobaudą – baudą – vykdymo senaties terminas, turi būti nustatyta, ar nepraleistas trijų mėnesių vykdomojo dokumento perdavimo terminas tarp vykdančių nuobaudą arba kitų valdžios institucijų, esant įstatymo numatytiems pagrindams (ATPK 308 straipsnio 1 dalis), bei ar vykdymo laikotarpiu nėra dvejų metų laikotarpio, kai valdžios institucijos dėl aplaidumo ar kitų priežasčių nieko neatliko dėl nuobaudos įvykdymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. N3-1859/2007; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. N575-4150/2009). Būtina išsiaiškinti, ar asmuo nevengė atlikti jam paskirtą nuobaudą – sumokėti ar netrukdyti išieškoti jam paskirtą baudą, t. y. ar nėra pagrindo pripažinti, kad baudos vykdymo senaties eiga buvo sustojusi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m spalio 4 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. N18-1653/2007). Jei per dvejus metus nuo nutarimo dėl baudos paskyrimo administracinio teisės pažeidimo byloje priėmimo bauda nėra išieškoma ir jei negali būti konstatuota, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo ėmėsi kokių nors veiksmų, siekdamas išvengti baudos mokėjimo, vykdymo procesas administracinio teisės pažeidimo byloje turi būti nutrauktas dėl senaties termino suėjimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 31 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. N(9)-1105/2007).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo G. A. Kalėdos skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-182/2010

13. Dėl antstolio veiksmų apskundimo instituto paskirties

Bylą dėl antstolio veiksmų teismas išsprendžia nutartimi. Patenkinęs skundą, teismas antstolio veiksmą panaikina arba antstolį įpareigoja veiksmą atlikti (CPK 513 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad atitinkamų antstolio veiksmų pripažinimas neteisėtais iš esmės reiškia vykdymo proceso sugrįžimą į iki pažeidimo buvusią situaciją. Teismas nesprendžia, kaip antstolis turi atlikti vieną ar kitą veiksmą, tik konstatuoja atlikto veiksmo teisėtumą arba neteisėtumą ar įpareigoja atlikti veiksmą. Taigi skundu dėl antstolio procesinių veiksmų siekiama apginti vykdymo proceso dalyvių procesines teises. Tačiau pasibaigus vykdymo procesui, baigiasi ir visų proceso dalyvių – antstolio ir vykdymo proceso šalių – teisinis statusas, susijęs su vykdymo procesu. Pasibaigus vykdymo procesui antstolis, kurio veiksmų apskundimo tvarka nustatyta CPK 510 straipsnyje, realiai nebegali ištaisyti trūkumų, todėl šia tvarka paduotą skundą išnagrinėjus nebūtų pasiektas tikslas – apginti pažeistą teisę. Tai leidžia padaryti išvadą, kad, vykdymo procesui pasibaigus, asmens pažeistos teisės turėtų būti ginamos ne paduodant skundą dėl antstolio veiksmų, bet pareiškiant ieškinį ginčo teisenos tvarka.

Nagrinėjamoje byloje aktualu yra tai, kad pareiškėjas, skųsdamas antstolio veiksmus bei prašydamas juos pripažinti neteisėtais, prašė įpareigoti antstolį grąžinti į antstolio depozitinę sąskaitą banke 208 206 Lt, pervestus išieškotojai R. M. Kita vertus, pervedus šią sumą išieškotojai, buvo įvykdyta antstolio žinioje buvusi vykdomoji byla, kurioje vykdymas (išieškojimas) buvo atliktas notaro vykdomojo įrašo pagal vekselį pagrindu (CPK 587 straipsnio 4 punktas, Notariato įstatymo 43 straipsnis, Įsakomųjų ir parastųjų vekselių įstatymo 81 straipsnio 2 dalis, CPK 632 straipsnio 1 punktas). Patenkinęs skundą, teismas, minėta, antstolio veiksmą panaikina arba antstolį įpareigoja veiksmą atlikti (CPK 513 straipsnio 1 dalis). Skundo patenkinimas iš esmės reiškia grąžinimą į buvusią iki pažeidimo padėtį (restitutio in integrum) bei galimybės teisėtai atlikti vykdymo veiksmus sudarymą. Tuo tarpu antstolio veiksmų neteisėtumo konstatavimas nereiškia skundžiamų antstolio veiksmų panaikinimo (kaip to reikalaujama pagal CPK 513 straipsnį) ir atitinkamai – asmens pažeistos teisės apgynimo. Kita vertus, išieškotojai pagal vykdomąjį dokumentą pervestų pinigų grąžinimas yra neįmanomas nenuginčijus išieškojimo pagrindą

11

sudarančio vykdomojo dokumento. Tokio pobūdžio šalių ginčas šiuo metu tebevyksta. Reikalavimas grąžinti pinigus toje byloje nepareikštas.

Išsiaiškinus, kad teismų nagrinėto skundo esmė yra reikalavimas grąžinti išieškotojai antstolio sumokėtus vykdymo proceso metu pareiškėjo pinigus į antstolio depozitinę sąskaitą banke, konstatuotina, jog teismai neatskleidė šio ginčo esmės bei netinkamai pasirengė bylos nagrinėjimui (CPK 443 straipsnio 1, 5, 8 dalys). Be to, teismai nesiaiškino galimybės nagrinėti šią bylą tebevykstant ginčui ir esant neišnagrinėtai Klaipėdos apygardos teismo civilinei bylai Nr. 2-644-524/2009, kurioje ginčijamas vykdomasis dokumentas – notaro vykdomasis įrašas. Taip pat teismai nevertino ir netyrė vykdomosios bylos, iš kurios kildinamas reikalavimas, baigtumo būklės ir atitinkamai – galimybės nagrinėti ginčą ypatingąja teisena.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. B. skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-225/2009

14. Dėl vykdomojo rašto grąžinimo vykdant nutarimą skirti baudą administracinio teisės pažeidimo byloje

ATPK 312 straipsnyje reglamentuojama, kad nutarimą skirti baudą vykdo antstolis šio kodekso ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. ABTĮ 13 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką, teisės taikymo išaiškinimai skelbiami biuletenyje Administracinių teismų praktika. Taigi šis teismas yra išaiškinęs, kad klausimus, susijusius su nutarimo skirti administracinę nuobaudą vykdymu, sprendžia nutarimą priėmęs organas, jam pavedama ir nutarimo skirti administracinę nuobaudą vykdymo kontrolė (Administracinių teismų praktika 1, p. 332–333). Siekiant administracinės nuobaudos veiksmingumo, stiprinant teisėtumą, užkertant kelią teisės pažeidimams, nutarimą priėmęs organas, jeigu pažeidėjas nesumoka baudos, gali pakeisti viešaisiais darbais arba administraciniu areštu (ATPK 314 straipsnis). Tuo tarpu CPK 624 straipsnio nuostatos reglamentuoja priverstinio vykdymo priemones, todėl, antstoliui vykdant nutarimą dėl administracinės nuobaudos, CPK nuostatos turėtų būti taikomos tiek, kiek atitinkamų teisinių santykių nereglamentuoja ATPK.

Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Valstybinė mokesčių inspekcija atstovauja valstybei kaip išieškotoja CPK 638 straipsnio prasme. Kadangi pagal ATPK 309 straipsnį nutarimo skirti administracinę nuobaudą vykdymo kontrolė pavesta nutarimą priėmusiam organui (pareigūnui), tai darytina išvada, kad įstatymo šiuo konkrečiu atveju nepavesta Valstybinei mokesčių inspekcijai atlikti kokių nors veiksmų, susijusių su administracinių baudų išieškojimu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo Šiaulių apskrities valstybins mokesčių inspekcijos skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-493/2009

15. Dėl nusikalstama veika padarytos žalos išieškojimo, kai yra taikomi BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyti įpareigojimai

Jei teismas baudžiamojoje byloje tenkina nukentėjusiojo (civilinio ieškovo) civilinį ieškinį ir priteisia iš nuteistojo atlyginti padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą, tai nėra kliūtis taikyti BK 75 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą įpareigojimą. Kita vertus, jei teismas baudžiamojoje byloje nuosprendžiu atideda bausmės vykdymą, įpareigoja nuteistąjį per nustatytą terminą atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą, tenkina nukentėjusiojo (civilinio ieškovo) civilinį ieškinį bei priteisia iš nuteistojo atlyginti padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą, tai nuteistojo įpareigojimas per

12

nustatytą terminą atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą nėra kliūtis dar nepasibaigus tam terminui vykdyti įsiteisėjusio nuosprendžio dalies dėl turtinės (neturtinės) žalos atlyginimo priteisimo... Terminas, nustatytas aptariamam įpareigojimui įvykdyti, nevertintinas kaip reiškiantis nuosprendžio dalies dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo įvykdymo atidėjimą ar įvykdymo termino nustatymą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje V. D. v. antstolis D. Stakeliūnas ir kt., bylos Nr. 3K-3-27/2010

II. Kitos bendrosios vykdymo veiksmų atlikimo taisyklės

1. Dėl palūkanų skaičiavimo vykdymo procese

Kasacinis teismas pažymėjo, kad tais atvejais, kai skolininko sumokėtos įmokos nepadengia visos skolos sumos ir šalys nėra susitarusios dėl įmokų paskirstymo, tokių įmokų paskirstymo eiliškumas reglamentuojamas CK 6.54 straipsnyje, kurio 4 dalyje įmokos skolai pagal pagrindinę prievolę dengti priskiriamos ketvirtajai, t. y. paskutinei, eilei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1036/2003 Danijos bendrovė Nadoc Nr.1 A/S v. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, 2004 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2004 UAB ,,Libra Vitalis“ v. UAB ,,Amiga“, 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2006 UAB ,,Stramina“ v. UAB ,,Komeksimas“).

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (CK 6.210 straipsnis). Vykdymo metu dengdamas skolą dalimis skolininkas teismo priteistas palūkanas moka jas skaičiuojant iki faktiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Palūkanų dydis konkrečiu momentu apskaičiuojamas ne nuo visos skolos pagal pagrindinę prievolę sumos, nurodytos teismo sprendime, o tik nuo tuo momentu likusios nepadengtos skolos sumos, t. y. nuo nesumokėto skolos likučio. Šia tvarka skolininko mokamomis palūkanomis kreditoriui kompensuojamas skolininko delsimas sumokėti visą skolą ir naudojimasis nesumokėta kreditoriui skolos dalimi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB ,,Operos vaistinė“ skundą dėl antstolio veiksmų, byla Nr. 3K-3-594/2007

2. Dėl sprendimo išaiškinimo jo įvykdymo tikslu

Sprendimas, kuriam turi būti taikoma vykdymo procedūra, laikomas įvykdytu, kai atliekami veiksmai, tiksliai atitinkantys sprendimo turinį.

Aiškindamas procesinį sprendimą ir jo vykdymą tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų (CPK 278 straipsnis) ar antstolio (CPK 589 straipsnis) siūlomas aiškinimo variantas pakeistų procesinio sprendimo turinį, teismas nėra saistomas tokių siūlymų ir netgi privalo sprendimą išaiškinti kitaip, t. y. taip, kad nebūtų pakeistas sprendimo turinys.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo antstolio A. Selezniovo prašymą išaiškinti sprendimo vykdymo tvarką, byla Nr. 3K-3-63/2008

13

3. Dėl teismo patvirtintos taikos sutarties pakeitimo

Pakeisti teismo sprendimo (nutarties) vykdymo tvarką galima nekeičiant tokio sprendimo (nutarties) turinio, kuriuo yra išspręstas šalių materialinis teisinis ginčas. Taigi sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimu galima išspręsti procesinius šio sprendimo vykdymo klausimus.

Apibusiu susitarimu šalys galėtų pakeisti sudarytą taikos sutartį arba spręsti dėl jos sąlygų atnaujinus byloje procesą (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2, 9 punktai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje. antstolis G. P. v. R. G., V. Š., byla Nr. 3K-3-61/2008

4. Dėl baudos skyrimo už antstolio reikalavimo nevykdymo

CPK bendrosiose vykdymo proceso nuostatose įtvirtinta taisyklė, kad asmeniui, kuris nevykdo antstolio reikalavimo ar kitaip kliudo antstoliui vykdyti vykdomuosius dokumentus, teismas gali skirti iki vieno tūkstančio litų dydžio baudą (CPK 585 straipsnio 2 dalis). Tokia bendro pobūdžio taisyklė suponuoja, kad šios procesinės atsakomybės subjektas yra kiekvienas asmuo, kuriam antstolis, neviršydamas jam suteiktų įgalinimų, įstatymų nustatyta tvarka pateikia reikalavimus atlikdamas vykdymo veiksmus. Taigi šios procesinės atsakomybės subjektai gali būti ne tik skolininkai, bet ir kiekvienas kitas asmuo, nevykdantis teisėto antstolio reikalavimo. Tik skolininko atsakomybę už sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, nustato CPK 771 straipsnyje įtvirtintos procesinės teisės normos. Jeigu per teismo nustatytą terminą neįvykdytas sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas, surašytą aktą antstolis perduoda vykdymo vietos apylinkės teismui. Teismas, nustatęs, kad skolininkas sprendimo neįvykdė, gali jam skirti iki vieno tūkstančio litų dydžio baudą išieškotojo naudai ir nustatyti naują terminą sprendimui įvykdyti. Nagrinėjamoje byloje svarbu pažymėti, kad antstolis kreipėsi į teismą dėl baudos skyrimo skolininkui, nevykdančiam ir sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, ir sprendimo, įpareigojančio perduoti turtą, todėl konstatavus neteisėtų veikų sutaptį skolininko atsakomybė kiltų ne tik CPK 771 straipsnio 5 dalies, bet ir 585 straipsnio 2 dalies pagrindu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje. antstolis D. B. v. UAB „Effektors basis“ ir kt., byla Nr. 3K-3-586/2008

5. Dėl teisinio pagrindo pakeisti skolininką vykdymo procese

Civilinės atsakomybės santykių CPK 596 straipsnyje nereglamentuojama, todėl vykdymo procese negali būti konstatuoti asmenų, dėl kurių nepriimtas atitinkamos institucijos sprendimas, atsakomybės klausimai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje pagal išieškotojo Britų Virginijos salų bendrovės Westintorg Corp. Prašymą dėl skolininko pakeitimo vykdomojoje byloje, bylos Nr. 3K-3-263/2008

6. Dėl priverstinio mokesčių išieškojimo senatį nustatančių įstatymų taikymo

MAĮ redakcijoje, galiojusioje iki 2001 m. rugsėjo 1 d., buvo nustatyta, kad apskaičiuoto mokesčio sumokėjimo ir išieškojimo senaties terminas yra netaikomas, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis, kai mokestinė nepriemoka yra pripažįstama beviltiška, ši taisyklė galiojo ir priskaičiuotiems delspinigiams, baudoms, palūkanoms pagal mokestinės paskolos sutartis. 2001 m.

14

birželio 29 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-394, kuriuo buvo pakeista Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalis, nustatant, kad mokesčio išieškojimo senaties terminas yra penkeri metai, ši taisyklė taikoma ir priskaičiuotiems delspinigiams, baudoms, palūkanoms pagal mokestinės paskolos sutartis, mokesčio išieškojimo senaties termino eigos sustabdymo, nutraukimo ir atnaujinimo pagrindus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Kasatorius... teigia, kad MAĮ 29 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatytas penkerių metų priverstinio mokesčio išieškojimo senaties terminas, turi būti taikoma ir toms mokesčių skoloms, kurios atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo (2001 m. rugsėjo 1 d.), t. y. retroaktyviai. Teisėjų kolegija konstatavo, kad tokia kasatoriaus pozicija prieštarauja materialinių įstatymų, t. y. tokių, kuriuose nustatomos, pakeičiamos ar panaikinamos asmenų teisės, galiojimo laiko atžvilgiu taisyklei, pagal kurią materialiniai įstatymai taikomi santykiams, buvusiems jų galiojimo metu, jeigu įstatymų leidėjo nenustatyta kitaip, jie galioja tik į ateitį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-129/2010

7. Dėl teisės normų, įtvirtinančių valstybinio socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių priverstinio išieškojimo senaties terminą, taikymo

VSDĮ 16 straipsnyje reglamentuojama atsakomybė už ne laiku ir neteisingą valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimą, taip pat priverstinio išieškojimo senaties terminas ir jo taikymas. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo redakcijos, galiojusios 2008 m. gegužės 12 d. priimto ginčijamo VSDFV sprendimo metu, 16 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad priverstinio išieškojimo senaties terminas yra penkeri metai. Pagal to paties straipsnio 8 dalį šis skolininkui palankus terminas taikomas tik nuo 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms valstybinio socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių skoloms. Pagal šią nuostatą skola, kuriai taikomas penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas, yra tokia, kurios pagrindu esantys juridiniai faktai atsirado po 2005 m. sausio 1 d. Jeigu valstybinio socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių mokėjimo prievolės ar skolos atsirado iki 2005 m. sausio 1 d., VSDĮ nustatytas penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas netaikomas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje V. M. ir kt. v. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-164/2010

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo redakcijos, galiojusios 2008 m. priimto ginčijamo VSDFV sprendimo metu, 16 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad priverstinio išieškojimo senaties terminas yra penkeri metai. Pagal to paties straipsnio 8 dalį šis skolininkui palankus terminas taikomas tik nuo 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms valstybinio socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių skoloms. Pagal šią nuostatą skola, kuriai taikomas penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas, yra tokia, kurios pagrindu esantys juridiniai faktai atsirado po 2005 m. sausio 1 d. Jeigu valstybinio socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių mokėjimo prievolės ar skolos atsirado iki 2005 m. sausio 1 d., VSDĮ nustatytas penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas netaikomas.

VSDĮ 16 straipsnio 11 dalyje reglamentuojami valstybinio socialinio draudimo įmokų tikslinimo klausimai. Vienas iš jų yra laiko, už kurį gali būti atliekamas tikslinimas, trukmė. Draudėjo prašymu tikslinimas leidžiamas trumpesniu laikotarpiu, o apdrausto asmens prašymu – neribojant jo. Šios nuostatos gina apdrausto asmens interesus, nes dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų nesumokėjimo ar netikslaus mokėjimo gali nukentėti ilgalaikiai ir svarbūs asmens, turinčio teisę gauti valstybinio socialinio draudimo išmokas, interesai. Šioje normoje nustatyti laikotarpiai nevertinami kaip valstybinio socialinio draudimo įmokų išieškojimo senaties terminai.

15

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje R. M. v. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-88/201).

III. Raginimo siuntimas ir įteikimas

1. Dėl vykdymo procesinių dokumentų įteikimo skolininkui tinkamumo

Naujai paaiškėjusi aplinkybė, kad antstolio siųstą raginimą pasirašė skolininko duktė Jekaterina Šechovcova, žemesniųjų instancijų teismų įvertinta tinkamu raginimo įteikimu skolininkui. Su šia išvada kasacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka. Pagal CPK 657 straipsnio 1 dalį raginimas įvykdyti sprendimą skolininkui išsiunčiamas registruotu laišku arba įteikiamas skolininkui asmeniškai. Procesinių dokumentų įtekimo tvarką reglamentuojančio CPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato jo gyvenamojoje arba darbo vietoje, dokumentas įteikiamas kuriam nors iš kartu su juo gyvenančių pilnamečių šeimos narių. Pagal bylos įrodymus Jekaterina Šechovcova raginimo įteikimo dieną - 2004 m. rugsėjo 25 d. – buvo sukakusi 16 metų, t. y. nepilnametė (T. 1, b. l. 124, vykdomoji byla, b. l. 6). Be to, teismo posėdžio metu Klaipėdos apygardos teisme tiek skolininkas, tiek jo duktė nurodė jos gyvenamąją vietą ne kartu su skolininku, kurio bute ji kartais svečiuodavosi (T. 1, b. l. 53, 56). Iš tokių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad antstolio raginimas buvo įteiktas ne kartu su skolininku gyvenančiam nepilnamečiam asmeniui, dėl to pažeistos šio procesinio dokumento įteikimo sąlygos, nurodytos CPK 123 straipsnio 3 dalyje ir 657 straipsnio 1 dalyje.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje I. Š. v. A. S. , R. B., byla Nr. 3K-3-503/2008

2. Dėl CPK normų, reglamentuojančių procesinių dokumentų įteikimą vykdymo procese, aiškinimo

Sprendžiant dėl antstolio prašymo priteisti vykdymo išlaidas esminė aplinkybė yra ta, ar skolininkas gavo raštišką siūlymą dėl vykdymo išlaidų sumokėjimo. Jeigu ši sąlyga įvykdyta, teismas turi nagrinėti pareikšto prašymo pagrįstumą.

Nėra pagrindo CPK 604 straipsnio normą nei per se, nei vykdymo procesą reglamentuojančių normų visumos kontekste aiškinti kaip nustatančią, kad vienintelis leistinas ir teisėtas procesinių dokumentų įteikimo būdas yra jų siuntimas registruotu laišku, o įteikimas kitu būdu nesukelia teisinių pasekmių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 611 straipsnio 1 dalies reikalavimai nepažeidžiami tuo atveju, kai asmuo gauna antstolio pasiūlymą dėl vykdymo išlaidų sumokėjimo įteiktą ne registruotu laišku, o kitu būdu, jeigu toks įteikimas leidžia jam susipažinti su dokumento turiniu ir pasinaudoti įstatymo suteikiamomis galimybėmis ginti savo interesus. Dėl to byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl vykdymo išlaidų priteisimo, turi būti nustatinėjama, ar skolininką pasiekė reikalinga ir būtina informacija, o ne tai, kokiu būdu jis tą informaciją gavo. Įrodymais, patvirtinančiais, kad skolininkas apie vykdymo išlaidas ir jų dydį yra informuotas, gali būti ne tik registruotas laiškas, bet ir kiti leistini įrodymai, pvz., skolininko pareiškimai antstoliui ar teismui ir pan.

16

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo antstolio R. Vaitkevičiaus pareiškimą dėl vykdymo išlaidų priteisimo, bylos Nr. 3K-3-403/2009.

3. Dėl antstolio veiksmų, vykdant notaro vykdomąjį įrašą išieškoti skolą pagal vekselį (reikia siųsti raginimą)

Nėra specialiųjų civilinio proceso teisės normų, kurios nustatytų, ar antstolis, priėmęs vykdyti notaro vykdomąjį įrašą dėl skolos pagal vekselį išieškojimo, turi siųsti skolininkui raginimą, ar ne. Bendroji vykdymo proceso taisyklė yra ta, kad vykdymo veiksmai prasideda nuo raginimo išsiuntimo skolininkui. Pagal CPK 655 straipsnį raginimas įvykdyti sprendimą yra dokumentas, kuriuo antstolis praneša skolininkui, kad yra pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas ir kad jeigu šiame dokumente nurodyti veiksmai nebus įvykdyti per antstolio nustatytą terminą, tai bus pradėta priverstinio vykdymo procedūra; skolininkas raginamas įvykdyti sprendimą, kai vykdomasis dokumentas pateikiamas vykdyti pirmą kartą, išskyrus CPK 661 straipsnyje nurodytus atvejus. CPK 661 straipsnyje nustatyti atvejai, kada raginimas skolininkui nesiunčiamas. Taigi CPK 661 straipsnyje nustatytos bendrosios taisyklės – pradėti vykdymo veiksmus išsiunčiant skolininkui raginimą – išimtys.

Pagal CPK 661 straipsnio 1 dalį, jeigu įstatymuose ar vykdomajame dokumente nurodyti įvykdymo terminai, raginimas įvykdyti sprendimą nesiunčiamas ir antstolis, pasibaigus nurodytam įvykdymo terminui, iš karto pradeda priverstinio vykdymo veiksmus.Teisėjų kolegija pažymėjo, kad CPK 661 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos tikslas – užtikrinti operatyvų prievolės įvykdymą, nenustatant papildomo termino prievolei įvykdyti tais atvejais, kai toks terminas jau yra nustatytas įstatyme ar vykdomajame dokumente. Pažymėtina, kad vekselis savaime nėra vykdomasis dokumentas. Tai – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta besąlyginė piniginė prievolė. Vykdomasis dokumentas yra vekselio pagrindu išduotas notaro vykdomasis įrašas, kuriame nenustatomas naujas prievolės įvykdymo terminas. Tai, kad šiame vykdomajame dokumente nenustatomas įvykdymo terminas, reiškia, jog nėra vieno iš CPK 661 straipsnio 1 dalyje nurodytų atvejų, kai skolininkui raginimas nesiunčiamas.

Teisėjų kolegija nurodė ir tai, kad šiuo atveju nagrinėjamo dalykas yra ne konkretaus vekselio apmokėjimo terminas, bet antstolio veiksmai, įgyvendinant (vykdant) vekselio turėtojo, kuriam vekselio davėjas per vekselio mokėjimo terminą nesumokėjo vekselio sumos, reikalavimą pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą.

Teisėjų kolegija sprendė, kad antstolis, gavęs vykdyti notaro vykdomąjį įrašą dėl per vekselio mokėjimo terminą nesumokėtos vekselio sumos išieškojimo, turi siųsti skolininkui raginimą (CPK 655 straipsnis), nes šiuo atveju nei vykdomajame dokumente (notaro vykdomajame įraše), nei įstatyme (ĮPVĮ) nenustatyta įvykdymo termino, taigi nėra būtinųjų sąlygų CPK 661 straipsnio 1 daliai taikyti. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju antstolis pagal CPK 655 straipsnį turėjo išsiųsti skolininkui raginimą įvykdyti piniginę prievolę.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje H. P. v. antstolis A. S. ir kt., byla Nr. 3K-3-477/2008

4. Dėl procesinės teisės normų, reglamentuojančių termino vykdomajam dokumentui pateikti skaičiavimo tvarką, taikymo pagal Civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą

Galimybė priverstinai įvykdyti vykdomąjį dokumentą yra ribojama tam tikru terminu. CPK 606 straipsnyje nustatyti terminai, per kuriuos vykdomieji dokumentai gali būti pateikti vykdyti. Savo esme tai yra procesinis terminas. Procesinis terminas – tai įstatyme arba teismo

17

nustatytas laikas, per kurį teismas, dalyvaujantys byloje asmenys ar kiti civilinio proceso dalyviai privalo arba gali atlikti tam tikrus procesinius veiksmus, nagrinėjant civilines bylas ir priimant teismo sprendimus bei juos vykdant. Procesinių terminų pasibaigimo teisinių padarinių, skaičiavimo tvarką reglamentuoja CPK. Pasibaigus procesiniam terminui, išnyksta teisė atlikti procesinį veiksmą, t. y. pasibaigia subjektinės procesinė teisė (CPK 75 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos O. A. skundą dėl antstolio veiksmų, byla Nr. 3K-3-271/2009

5. Dėl antstolio pareigos siųsti raginimą skolininkui

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo patvirtinta taikos sutartis yra vykdytinas dokumentas (CPK 584 straipsnio 1 dalies 4 punktas), kurio pagrindu išduodamas vykdomasis dokumentas (CPK 587 straipsnio 1 punktas). Dėl to, šalims tokioje teismo patvirtintoje taikos sutartyje nustačius konkrečius skolininko prievolės įvykdymo terminus, antstolis turi teisę remtis CPK 661 straipsnio 1 dalimi ir nesiųsti papildomo raginimo skolininkui įvykdyti prievolę.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo skolininko UAB „VSA Vilnius“ skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-119/2010

IV. Vykdymo proceso dalyviai, jų teisės ir pareigos

1. Dėl skolininko pareigos domėtis vykdymo eiga

CPK 644 straipsnio 4 punkte yra nustatyta viena iš skolininko vykdymo procese pareigų – domėtis vykdymo eiga. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtose bylose ne kartą pažymėta skolininko pareiga domėtis vykdomosios bylos eiga ir sąžiningai naudotis įstatymo suteiktomis teisėmis bei pareigomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartis byloje A. Lomovcev ir A. Kašnikov v. UAB ,,Parex lizingas“ ir kt. Nr. 3K-3-379/2005; 2007 m. kovo 5 d. nutartis byloje D. Ringelevičienė v. D. Bliznikas ir kt. byloje Nr. 3K-3-79/2007). Skolininkas turi domėtis vykdymo eiga, bendradarbiauti su antstoliu ir padėti jam greitai bei tinkamai įvykdyti teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 5 d. nutartis byloje A. Selezniovas v. S. Mažeikienės turistinės įmonės „Vilnis“ Nr. 3K-7-1/2007). Ši pareiga reiškia, kad, kaip ir kitos vykdymo proceso šalys, skolininkas turi bendradarbiauti su šalimis ir vykdymo veiksmus atliekančiu antstoliu, naudodamasis CPK 643 straipsnyje ir kitose šio Kodekso teisės normose nustatytomis teisėmis. Vykdymo veiksmai atliekami laikantis nuoseklios jų atlikimo tvarkos ir užbaigiami visiškai įvykdžius vykdomąjį dokumentą arba kitais CPK 632 straipsnyje nurodytais pagrindais. Dėl to skolininkas turi naudotis jam įstatymo suteikiamomis teisėmis laiku, vykdymo veiksmų atlikimo metu, priešingu atveju, jis netektų galimybės ginti savo interesus dėl tų vykdymo veiksmų, kurie jau yra atlikti. Užbaigus vykdomąją bylą, t. y. visiškai įvykdžius vykdomąjį dokumentą, jokie tolesni vykdymo veiksmai neatliekami.

Nepateikęs antstolei nutarties nuorašo, suteikusio teisinį pagrindą vykdymo veiksmams sustabdyti, ir nepaaiškinęs tokio nepateikimo priežasčių skolininkas nevykdė pareigos domėtis vykdymo eiga, dėl to tokios pareigos nevykdymas, dėl ko antstolė nebuvo informuota apie sustabdymą, neleidžia skolininkui remtis nurodyta teismo nutartimi, ginčijant antstolės veiksmų teisėtumą. Skolininko pareiga domėtis vykdymo procesu apima jo pareigą informuoti antstolį apie

18

atsiradusias ir turinčias įtakos vykdymo procesui aplinkybes, dėl to pripažintinas teisiškai nepagrįstu kasacinio skundo argumentas, kad skolininkas neturėjo pareigos pateikti antstolei teismo nutarties dėl vykdymo sustabdymo nuorašo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje A. L. v. antstolis N. Š., byla Nr. 3K-3-564/2008

2. Dėl skundo ribų peržengimo atnaujinant terminą skundui dėl antstolio veiksmų paduoti

CPK 512 straipsnyje nustatytų terminų tikslas – sudaryti sąlygas kuo operatyvesniam, ekonomiškesniam (CPK 7 straipsnis) bei realiam teismų ir kitų institucijų bei pareigūnų priimtų sprendimų įvykdymui. Tačiau šio tikslo įgyvendinimas neturi būti keliamas aukščiau kitų vykdymo proceso, kaip civilinio proceso stadijos, tikslų. Atvirkščiai, jis turėtų būti derinamas su būtinumu teisingai išspręsti ginčą, susijusį su sprendimo priverstiniu vykdymu, nepagrįstai nesuvaržyti vykdymo procese dalyvaujančių asmenų teisių ir teisėtų interesų bei netapti formalia kliūtimi asmenims apginti jų pažeistas teises, ypač tuo atveju, kai jos nėra ginčijamos. Tai gali būti paaiškinama būtinumu ginti viešąjį interesą ir toks reikalavimas teismui, nagrinėjančiam suinteresuotų asmenų skundus dėl antstolių veiksmų teisėtumo ir taip atliekančiam vykdymo proceso kontrolę (CPK 594 straipsnio 1 dalis), yra iš esmės imperatyvus.

Teismas nurodė, kad pagal CPK 353 straipsnio 2 dalį kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas. Gindamas viešąjį interesą, kasacinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, sprendimų teisėtumą gali analizuoti ir kasaciniame skunde nenurodytais motyvais, tačiau turinčiais tiesioginę reikšmę teisėto sprendimo priėmimui. Viešojo intereso, kaip sąlygos kasaciniam teismui peržengti kasacinio skundo ribas, sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant joms konkrečias teisės normas.

Civilinis procesas yra skirtas asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesams ginti, tinkamai taikant įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus ir juos vykdant. Šio ir kitų CPK 2 straipsnyje įtvirtintų civilinio proceso tikslų įgyvendinimas, efektyviausiai užtikrinamas, kai jų siekiama kuo greičiau (CPK 7 straipsnis) išnagrinėjant kiekvieną civilinę bylą. Viešasis interesas nagrinėjamoje byloje reikalauja, kad CPK 512 straipsnio nuostatos nebūtų taikomos formaliai ir kad toks nurodytos procesinės teisės normos taikymas netaptų kliūtimi pareiškėjai įgyvendinti jos pažeistą turtinę teisę, kurios, minėta, nei buvęs sutuoktinis P. J., nei jokie kiti asmenys neginčija.

Laikydama, kad CPK 512 straipsnyje nustatytų terminų taikymas ir pareiškėjos skundo nenagrinėtinu teisme tik šiuo formaliu pagrindu pripažinimas, kai, jį patenkinus, nebūtų pažeistos niekieno teisės, nagrinėjamoje byloje reikštų akivaizdų visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principo (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, CK 1.2 straipsnio 1 dalis, CPK 5 straipsnio 1 dalis) ir nurodytų civilinio proceso tikslų pažeidimą, teisėjų kolegija peržengia kasacinio skundo ribas ir, civilinio proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų užtikrinimo tikslu negrąžindama bylos nagrinėti iš naujo, pasisako dėl pareiškėjos skundo iš esmės, išspręsdama jame suformuluotą prašymą reikšmingomis teisingam šios bylos išnagrinėjimui pripažintų aplinkybių pagrindu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą dėl antstolės B. Z. veiksmų, byla Nr. 3K-3-557/2007

3. Dėl CPK 512 straipsnio aiškinimo ir taikymo

Dėl svarbių priežasčių praleistus procesinius terminus galima atnaujinti (CPK 78 straipsnis), tačiau tais atvejais, kai neribota termino atnaujinimo galimybė gali pažeisti didelę

19

reikšmę visuomenei turinčius interesus, civilinių santykių dalyvių teises, įstatyme nustatoma galutinė termino atnaujinimo riba (naikinamasis terminas). Neatlikus procesinio veiksmo ilgiau nei nustatyta šios galutinės ribos, asmuo praranda teisę jį atlikti, o terminas jam atlikti nebegali būti atnaujinamas. Toks terminas nustatytas CPK 512 straipsnyje, reglamentuojančiame antstolių veiksmų apskundimą. Šiame straipsnyje nustatytas taip pat ir atnaujinamasis dešimties dienų skundo dėl antstolių veiksmų padavimo terminas, skaičiuotinas nuo tos dienos, kurią skundą pateikiantis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą arba atsisakymą jį atlikti, kurį praleidus dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas. Pasibaigus CPK 512 straipsnyje nustatytam naikinamajam trisdešimties dienų terminui, suinteresuotas asmuo netenka teisės paduoti teismui skundą dėl antstolių veiksmų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad skundas, paduotas teismui praleidus šį terminą, nenagrinėtinas teisme, todėl tokį skundą teismas turi atsisakyti priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o tokiai aplinkybei paaiškėjus po skundo priėmimo – bylą nutraukti (CPK 293 straipsnio 1 punktas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2006).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos Stefanijos Veversevičienės skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-143/2008

4. Dėl antstolio veiksmų apskundimo instituto ir jo paskirties

Bylos dėl antstolių procesinių veiksmų nagrinėjamos ypatingąja teisena. Šios teisenos esminiu bruožu teisės doktrinoje pripažįstama ypatingas valstybės interesas, kai ji (valstybė) privalo susitapatinti su privačiu asmeniu, kuris yra tam tikrų privataus pobūdžio teisinių santykių dalyvis, ir viešasis interesas, kad tam tikrų sąlygų egzistavimas prieš priimant vienokį ar kitokį sprendimą būtų patikrintas itin kruopščiai, o teismo (kuris ir atlieka patikrinimą) teisės nebūtų varžomos teisinių santykių dalyvių valios. Ši specifika įgalina kasacinio teismo teisėjų kolegiją nagrinėjamoje byloje peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Pasibaigus vykdymo procesui, baigiasi ir visų proceso dalyvių – antstolio ir vykdymo proceso šalių – teisinis statusas, susijęs su vykdymo procesu. Pasibaigus vykdymo procesui antstolis, kurio veiksmų apskundimo tvarka nustatyta CPK 510 straipsnyje, realiai nebegali ištaisyti trūkumų, todėl šia tvarka paduotą skundą išnagrinėjus nebūtų pasiektas tikslas – apginti pažeistą teisę. Tai leidžia padaryti išvadą, kad, vykdymo procesui pasibaigus, asmens pažeistos teisės turėtų būti ginamos ne paduodant skundą dėl antstolio veiksmų, bet pareiškiant ieškinį ginčo teisenos tvarka.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. B. skundą dėl antstolio veiksmų, byla Nr. 3K-3-225/2009

5. Dėl CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatytos baudos taikymo tvarkos

Teisėjų kolegija pažymi, kad vykdymo procese teismo skiriamos baudos atlieka dvejopą funkciją. Paprastai tai yra baudinio pobūdžio procesinė teisinė sankcija skiriama už proceso pažeidimus ir išieškoma į valstybės biudžetą (pvz., CPK 585 straipsnio 2 dalis). Tačiau už sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymą CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatyta bauda atlieka kompensacinę funkciją, nes skiriama išieškotojo naudai kaip satisfakcija dėl laiku neįvykdytos prievolės. Kartu tokia bauda skatina skolininką įvykdyti prievolę. Skiriasi ir CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatytos baudos skyrimo tvarka. Pagal CPK 771 straipsnio 1 dalį, jeigu neįvykdytas sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, antstolis apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą. CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kai veiksmus gali atlikti ar nutraukti tik pats skolininkas, surašytą aktą antstolis perduoda

20

vykdymo vietos apylinkės teismui. Teisėjų kolegija inter alia pažymi, kad tokia įstatymo formuluotė neapriboja išieškotojo teisės teikti prašymą dėl baudos taikymo (CPK 593 straipsnio 1 dalis, 616 straipsnio 2 dalis). Sprendimo neįvykdymo klausimas išsprendžiamas teismo posėdyje pranešant apie posėdžio laiką ir vietą išieškotojui ir skolininkui, tačiau jų neatvykimas nekliudo išnagrinėti klausimą, kodėl neįvykdytas sprendimas. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad pagal CPK 771 straipsnio 5 dalį skiriamos baudos klausimas pirmosios instancijos teisme turi būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, nes rašytinio proceso tvarka vykstančiame teismo posėdyje byloje dalyvaujantys asmenys nedalyvauja (CPK 153 straipsnio 2 dalis).

Teismo sprendimo, kuriuo skolininkas yra įpareigotas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymas yra tęstinio pobūdžio. Tai reiškia, kad pagrindas taikyti skolininkui CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatytą baudą yra tol, kol sprendimas yra neįvykdytas, todėl šį faktą teismas turi aiškintis kiekvienu atveju gavęs antstolio ar išieškotojo prašymą dėl baudos taikymo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos antstolės D. Strimaitienės prašymą dėl baudos už teismo sprendimo nevykdymą paskyrimo, bylos Nr. 3K-3-454/2009

V. Vykdymo išlaidos, jų apmokėjimo ir išieškojimo tvarka

V.1 Teisė į vykdymo išlaidas, jų dydis

1. Dėl teisės įvykdyti sprendimą geruoju ir tos teisės santykio su skolininko pareiga atlyginti vykdymo išlaidas

Kai skolininkas įvykdo sprendimą per raginime nustatytą terminą, iš skolininko išieškomos vykdomosios bylos administravimo ir atskirų vykdymo veiksmų atlikimo išlaidos. Atlyginimas antstoliui už sprendimo įvykdymą iš skolininko šiuo atveju neimamas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R–352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 51 punktas);

Kai skolininkas įvykdo sprendimą pasibaigus raginime arba siūlyme nustatytam terminui, iš skolininko išieškomos visos vykdymo išlaidos (Sprendimų vykdymo instrukcijos 52 punktas).

Esant abejonių dėl raginimo įteikimo skolininkei datos, negali būti išspręstas klausimas, ar skolininkė įvykdė sprendimą per raginime nustatytą terminą, ar šiam terminui pasibaigus; tuo tarpu šios aplinkybės nustatymas turi esminės reikšmės skolininkės prievolei atlyginti antstoliui visas vykdymo išlaidas atsirasti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos antstolės R. V. pareiškimą dėl vykdymo išlaidų priteisimo, byla Nr. 3K-3-448/2007

Teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė, kaip antstoliui turėtų būti mokamas atlyginimas, jeigu skolininkas priverstinio vykdymo procese pats sumoka skolą, suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 5 d. nutartyje civilinėje byloje antstolis A. S. v. UAB „Edana“, AB „Vakarų laivų gamykla“, bylos Nr. 3K-7-5/2007, Teismų praktika 27

2. Dėl antstolio atlyginimo dydžio

21

Valstybės nustatyti atlyginimo antstoliui už jam pavestų funkcijų vykdymą tvarka ir dydžiai yra pagrindas antstoliams tikėtis tam tikro rezultato, jeigu jie veiks teisėtai. Taigi antstolis turi teisėtą pagrindą tikėtis, kad už teisėtą priverstinio pobūdžio priemonių panaudojimą, įvykdant vykdomąjį dokumentą, kurio skolininkas neįvykdė savanoriškai, jis gaus nustatytą atlyginimą, o nuostata, kad antstoliui neturi būti mokamas atlyginimas, jei skolininkas priverstinio vykdymo procese pats sumoka skolą ar kitaip atsiskaito su išieškotoju, reikštų antstolio teisėtų lūkesčių principo pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Selezniovas v. UAB „Edana“, AB „Vakarų laivų gamykla“; bylos Nr. 3K-7-5/2007, skelbta Teismų praktika 27).

Antstolis atliko tam tikrus atskirus vykdymo veiksmus, todėl jam priteistinas atlyginimas, tačiau šis, atsižvelgiant į antstolio atliktų veiksmų kiekį ir pobūdį, proceso dalyvių ekonominius interesus, taip pat į tai, kad skolininkas, nors ir nesielgė nesąžiningai, kaip teigiama kasaciniame skunde, tačiau nebendradarbiavo su antstoliu, nerodė pastangų laiku atsiskaityti su kreditoriumi, mažintinas

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje antstolis R. Vižainiškis v. uždaroji akcinė bendrovė „Smailė“, byla Nr. 3K-3-255/2008

3. Dėl antstolio teisės gauti atlyginimą, kai sprendimas įvykdytas geruoju per raginime nustatytą terminą

Sprendžiant dėl antstolio teisės gauti atlyginimą už vykdomojo dokumento (jo dalies) įvykdymą, lemiamą reikšmę turi tai, kada skolininkas įvykdo vykdomąjį dokumentą (jo dalį): per raginime nustatytą terminą ar jam pasibaigus, o kai raginimas neturi būti siunčiamas, – per įstatyme, vykdomajame dokumente nustatytą terminą, t. y. savanoriškai, ar jau pradėjus priverstinį vykdymą. Jeigu skolininkas įvykdo vykdomąjį dokumentą (jo dalį) per įstatyme, vykdomajame dokumente ar raginime nustatytą terminą, jis neturi mokėti atlyginimo antstoliui. Tačiau jeigu skolininkas pažeidžia įstatyme, vykdomajame dokumente ar raginime nustatytą įvykdymo terminą ir pradedamas priverstinis sprendimo vykdymas, iš jo be kitų vykdymo išlaidų išieškomas ir atlyginimas antstoliui už vykdomojo dokumento (jo dalies) įvykdymą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-1/2007; 2007 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-5/2007; 2007 m. rugsėjo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2007; 2007 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2007, kt.).

Antstolio veiksmai, vykdant teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, negali turėti įtakos sprendžiant dėl atlyginimo antstoliui už teismo sprendimo, priimto byloje, kurioje buvo pritaikytos nurodytos laikinosios apsaugos priemonės, įvykdymą. Teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir tam tikro teismo sprendimo pagrindu išduotas vykdomasis raštas yra atskiri vykdomieji dokumentai, dėl jų vykdymo užvedamos atskiros vykdomosios bylos, Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatyti skirtingi nurodytų vykdomųjų dokumentų vykdymo išlaidų dydžiai.

Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti, jog būtų galima realiai įvykdyti priimtą teismo sprendimą.

Skolininko atsiskaitymas su išieškotoju vyksta per antstolį: skolininkas perveda pinigus į antstolio depozitinę sąskaitą, iš kurios antstolis perveda šiuos išieškotojui. Skolininkas negalėjo kitu būdu pervesti išieškotojui ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti areštuotos sumos – tik per antstolį, kurio depozitinėje sąskaitoje buvo ši suma. Nėra jokio teisinio pagrindo reikalauti, kad skolininkas, siekdamas įvykdyti teismo sprendimą per raginime nustatytą terminą, sumokėtų visą teismo sprendimu priteistą išieškotojui sumą į antstolio depozitinę sąskaitą, nepaisant to, jog beveik visa išieškoma suma yra sukaupta ir saugoma to ar kurio kito antstolio depozitinėje sąskaitoje, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones. Toks reikalavimas neatitiktų teisingumo, protingumo,

22

sąžiningumo kriterijų (CK 1.5 straipsnis). Be to, tai paneigtų laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį ir tikslus. Vykdymo procese turi būti paisoma visų šio proceso dalyvių interesų pusiausvyros (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2007).

Teisėti antstolių ekonominiai lūkesčiai susiklosto remiantis valstybės nustatytu vykdymo išlaidų teisiniu reglamentavimu. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą antstolis turi teisėtą pagrindą tikėtis atlyginimo už priverstinio pobūdžio priemonių teisėtą panaudojimą, įvykdant vykdomąjį dokumentą, kurio skolininkas neįvykdė savanoriškai. Kai skolininkas įvykdo vykdomąjį dokumentą per antstolio raginime ar siūlyme nustatytą terminą, antstolis žino, kad jam tokiu atveju atlyginimas už vykdomojo dokumento įvykdymą nepriklauso, nes taip nustatyta jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų (Sprendimų vykdymo instrukcijos 51 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje antstolė J. Bareikienė v. AB firma „VITI“, byla Nr. 3K-3-284/2008

4. Dėl antstolio išlaidų advokato pagalbai atlyginimo

Pagal CPK 51 straipsnio, reglamentuojančio atstovavimą teisme, 1 dalį asmenys gali vesti savo bylas patys arba per atstovus. Paties asmens dalyvavimas byloje neatima iš jo teisės turėti šioje byloje ir atstovą. Atsižvelgdama į pirmiau aptartus antstolio teisinio statuso ypatumus, kolegija daro išvadą, kad antstolis, vykdydamas įstatymų nustatytas funkcijas, gali naudotis advokato ar advokato padėjėjo pagalba tiek, kiek tai neprieštarauja Antstolių įstatymo ir kitų įstatymų nuostatoms. Tais atvejais, kai antstolis, kreipdamasis į teismą, nevykdo valstybės jam pavestų funkcijų, kurias atlikti įpareigotas įstatymo, jis gali vesti savo bylą tiek pats, tiek pavesti tai daryti atstovui arba dalyvauti byloje kartu su atstovu ir reikalauti išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimo pagal CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktą.

Priteisiant išlaidas už advokato pagalbą, turi būti atsižvelgiama į konkretaus klausimo, kuriam ši pagalba buvo būtina, sudėtingumą, įvertinant tai, kad antstolis pats turi aukštąjį teisinį išsilavinimą ir privalo būti kvalifikuotas vykdymo proceso specialistas. Dėl to antstoliui priteisiamo išlaidų atlyginimo dydis gali būti mažinamas arba, konstatavus, kad advokato pagalba antstoliui nebuvo būtina, atsisakoma jį priteisti (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

CPK 693 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė antstoliui kreiptis į teismą su pareiškimu dėl vykdymo išlaidų išieškojimo. Šioje byloje nustatyta, kad antstolis pasinaudojo advokato padėjėjo pagalba tokiam pareiškimui surašyti. Kolegija, įvertinusi tai, kad šis pareiškimas nėra sudėtingas procesinis dokumentas, kad antstolis turi ypatingą teisinį statusą vykdymo procese ir privalo turėti pakankamą teisinę kvalifikaciją tokiems procesiniams dokumentams surašyti, sprendžia, jog kasatoriui nebuvo objektyvios būtinybės kreiptis į advokato padėjėją teisinės pagalbos, todėl kasatoriaus patirtos 50 Lt išlaidos advokato padėjėjo pagalbai neatlygintinos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje antstolis A. Zenkevičius v. UAB „G4S Lietuva“, byla Nr. 3K-7-448/2008

5. Dėl antstolio teisės gauti atlyginimą už jam pavestų teismo sprendimų vykdymo funkcijų atlikimą

Nagrinėjamoje byloje svarbu atriboti antstolio atlyginimo pagrįstumo ir atlyginimo apskaičiavimo teisėtumo sąvokas. Antstolio atlyginimo pagrįstumas – tai atlyginimo dydžio ir antstolio vykdomojoje byloje atliktų priverstinio vykdymo veiksmų proporcinga atitiktis, t. y. ar antstolis atliko tik būtinus vykdymo veiksmus ir neatliko veiksmų, kurie buvo nebūtini konkrečiu atveju, bei ar vykdymo išlaidos atitinka būtinus vykdymo veiksmus. Tai reiškia, kad atlyginimas antstoliui priklauso tik už atliktus priverstinio vykdymo veiksmus ir nepriklauso – už veiksmus, kurių jis neatliko. Tik tada galima laikyti, kad antstolio atlyginimas pagrįstas. Antstolio atlyginimo

23

apskaičiavimo teisėtumas – tai atlyginimo dydžio apskaičiavimas vadovaujantis teisės aktų ir juos detalizuojančių poįstatyminių teisės aktų nustatyta tvarka ir standartizuotais dydžiais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje antstolė D. K. v. antstolis A. Christenok, byla Nr. 3K-3-511/2008

V.2 Vykdymo išlaidų išieškojimas

1. Dėl vykdymo išlaidų išieškojimo

CPK 610 ir 611 straipsniuose nustatyta, kad įvykdžius teismo sprendimą yra išieškomos vykdymo išlaidos. Dėl vykdymo išlaidų išieškojimo antstolis nusiunčia skolininkui raštišką siūlymą, kuriame apskaičiuoja išlaidų dydį ir pasiūlo per nustatytą terminą tą sumą pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą. Taigi pagal nurodytas teisės normas antstoliui nesuteikta teisė tuo pačiu metu išieškoti skolininko sąskaita ir teismo sprendime priteistas sumas bei vykdymo išlaidas, nes šių sumų išieškojimas atribotas atskirais įstatyme nustatytais vykdymo veiksmais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje J. Talitavičius v. antstolis Robertas Vaitkevičius ir kt., byla Nr. 3K-3-36/2008

2. Dėl vykdymo išlaidų išieškojimo tvarkos

Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 611 straipsnyje nustatyta vykdymo išlaidų išieškojimo procedūra antstoliui privaloma visais atvejais, nepaisant to, ar skolininkas pats įvykdo teismo sprendimą ar sumos išieškomos antstolio CPK nustatyta priverstinio vykdymo tvarka. Teismų praktikos analizė suponuoja išvadą, kad CPK 611 straipsnio nuostatos taikomos visais vykdymo išlaidų išieškojimo atvejais. Vykdymo išlaidų atlyginimo išieškojimas kitaip, nei nustatyta CPK 611 straipsnyje, reiškia neteisėtus ultra vires veiksmus.

Vykdymo išlaidų išieškojimo iš skolininko tvarka nustatyta CPK 611 straipsnyje, todėl bylą nagrinėję teismai turėjo įstatyminį pagrindą konstatuoti, jog, skolininkui atsisakius mokėti vykdymo išlaidas, antstolis privalėjo kreiptis į antstolio buvimo vietos apylinkės teismą prašydamas tas sumas priteisti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo M. V. skundą dėl antstolio veiksmų, byla Nr. 3K-3-173/2008

3. Dėl vykdymo išlaidų išieškojimo iš skolininko sąskaitoje esančių lėšų

Pirmiausia pažymėtina tai, kad CPK 753 ir 758 straipsniai yra CPK LV skyriuje „Išieškotų lėšų paskirstymo tvarka ir išmokėjimo išieškotojams tvarka“. Būtent šio skyriaus normos ir reglamentuoja reikalavimų išieškoti pagal vykdomuosius dokumentus patenkinimo eilės tvarką, reikalavimų patenkinimo eilę, iš nekilnojamojo daikto gautų pajamų paskirstymo tvarką, išieškotų sumų paskirstymą išieškotojams, prisijungimą prie išieškojimo. Tai reiškia, kad nurodytos normos taikomos tik po to, kai priverstinis skolos išieškojimas iš skolininko, remiantis vykdymo proceso normomis, yra baigtas (iš dalies baigtas) ir jau prasideda kita vykdymo proceso dalis – išieškotų sumų vykdymo procese paskirstymas ir išmokėjimas išieškotojams. Antra, šio skyriaus normose nieko nenurodoma apie tai, kokiu būdu turi būti išieškotos ar priteistos vykdymo išlaidos, o tik nustatyta, kokia eilės tvarka išmokamos išieškotos iš skolininko išieškotojui šio apmokėtos vykdymo išlaidos (CPK 753 straipsnio 1 dalis, 758 straipsnio 1 dalis). Vykdymo išlaidų išieškojimo tvarka nustatyta CPK XLI skyriaus normose, įtvirtinančiose bendrąsias vykdymo veiksmų atlikimo taisykles. CPK 611 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta esminė taisyklė, užtikrinanti skolininko turtinių

24

interesų apsaugą, t. y. skolininkas raštišku antstolio siūlymu informuojamas apie vykdymo išlaidų dydį ir, jam nesutinkant, vykdymo išlaidas gali priteisti tik teismas antstolio prašymu, bet ne antstolis nustatyti vykdymo išlaidų dydį savo patvarkymu.

Įstatymų leidėjas CPK 611 straipsniu nustatė vykdymo išlaidų išieškojimo tvarką, siekdamas įtvirtinti teismo apsauginę funkciją vykdymo procese, t. y. kad, esant skolininko nesutikimui dėl vykdymo išlaidų dydžio, jas nustatytų tik teismas ir taip užtikrintų skolininko turtinių interesų apsaugą. Antstoliui tokie įgalinimai nesuteikti. Antstolis turi teisę areštuoti skolininko lėšas kredito įstaigoje tiek, kiek reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti, bet vykdymo išlaidos turi būti išieškomos tik CPK 611 straipsnyje nustatyta tvarka (CPK 689 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje S. B. v. antstolis, Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, byla Nr. 3K-7-277/2008

4. Dėl antstolio pareigos kreiptis į teismą, prašant priteisti vykdymo išlaidas, ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo

Kasacinio skundo argumentai dėl šioje byloje teismų priimtų nutarčių prieštaravimo CPK 611 straipsniui nepagrįsti, nes vykdymo proceso metu antstolis privalo informuoti skolininką dėl vykdymo išlaidų dydžio, o pareiga kreiptis į teismą antstoliui atsiranda, jeigu skolininkas su šia suma nesutinka, t. y. pinigų nesumoka, pareiškia prieštaravimus ar skundžia jų apskaičiavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nutartis byloje pagal pareiškėjo J. Talitavičiaus skundą dėl antstolio veiksmų, byla Nr. 3K-3-36/2008). Pažymėtina, kad šią bylą nagrinėjęs kasacinis teismas 2007 m. birželio 22 d. nutartyje nekonstatavo CPK 611 straipsnio pažeidimo. Nagrinėjamoje byloje kasatorė pervedė antstoliui vykdymo išlaidas kartu su išieškomomis lėšomis, todėl neatsirado nurodytoje proceso teisės normoje nustatytos sąlygos antstoliui kreiptis į teismą dėl vykdymo išlaidų priteisimo.

Kasatorė nurodo, kad teismai pažeidė CPK 178 straipsnį, nes ne antstoliui, bet jai priskyrė pareigą įrodyti vykdymo išlaidų dydį. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo kasacinio skundo argumentu. Šioje byloje kasatorė ginčijo vykdymo išlaidų dydį. Antstolis nereikalavo teismo priteisti vykdymo išlaidas, nes jam neatsirado tokios pareigos (CPK 611 straipsnis). Kasatorė klaidingai teigia, kad antstolis turėjo pareikšti pareiškimą su savarankišku reikalavimu dėl vykdymo išlaidų priteisimo, nes toks teiginys prieštarauja CPK 611 straipsnyje nustatytam vykdymo išlaidų išieškojimo iš skolininko teisiniam reglamentavimui. Be to, byloje yra antstolio kasatorei siųsti vykdymo išlaidų apskaičiavimai. Kasatorė nepateikė juos paneigiančių įrodymų. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad, tikrindami vykdymo išlaidų pagrįstumą ir teisėtumą, teismai byloje dalyvaujantiems asmenims būtų neteisingai paskirstę įrodinėjimo pareigą, paneigę šalių procesinio lygiateisiškumo principą ir pažeidę CPK 6, 17, 178 straipsnius.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje antstolė D. K. v. antstolis A. C., byla Nr. 3K-3-511/2008

5.Dėl antstolio teisės išieškoti atlygį antstoliui

CPK 609 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vykdymo išlaidas sudaro atlygis antstoliui už įstatymų nustatytų vykdomųjų dokumentų vykdymą. Minėta, kad antstolis negali vykdyti teismo sprendimo savo atžvilgiu ir turi nusišalinti nuo jo vykdymo. Iš to darytina išvada, kad tuo atveju, kai antstolis išieško teismo nustatytą atlygį antstoliui už įstatymų nustatytų vykdomųjų dokumentų vykdymą sau, jis lyg ir turėtų kreiptis dėl vykdymo išlaidų išieškojimo į kitą antstolį. Šis antstolis dėl vykdymo išlaidų (tarp jų ir atlygio) turėtų kreiptis vėl į kitą antstolį. Taigi susidarytų paradoksali situacija, kai procesas dėl kai kurių vykdymo išlaidų ir atlygio antstoliams išieškojimo tęstųsi ir

25

būtų neracionalus, ypač skolininkui, turinčiam ar nepakankamai turinčiam lėšų (turto) ir negalinčiam susimokėti vykdymo išlaidų. Be to, šios vykdymo išlaidos, įskaitant antstolio atlygį, viršytų Sprendimų vykdymo instrukcijos nustatytus dydžius.

Taigi racionalus vykdymo išlaidų išieškojimas būtų tuo atveju, kai skolininkas turi pajamų ar lėšų, teismo nustatytą antstolio atlygį išieškoti gali pats antstolis, nesikreipdamas į kitą antstolį, nes būtų išieškomas piniginis ekvivalentas tokio dydžio, kokį nustatė teismas. Pažymėtina, kad šiuo atveju antstolio veiksmai, nors formaliai lyg ir neatitiktų antstolio nešališkumo principo, tačiau jo formalus laikymasis labiau pažeistų skolininko teises. Pažymėtina, kad antstolio procesinės veiklos kontrolę atlieka teismas (CPK 594 straipsnis), o vykdymo proceso dalyviai, nesutikdami su antstolio atliktų veiksmų teisėtumu, turi teisę pateikti skundą dėl jų veiksmų teismui (CPK 512 straipsnis). Tai yra viena iš teismo funkcijų, susijusi su suinteresuotų asmenų vykdymo procese teisių ir teisėtų interesų apsauga, kuria naudodamasis, skolininkas gali apginti savo teises išieškant teismo nutartimi nustatytą antstolio atlygio dydį. Kasacinis teismas, vadovaudamasi CPK 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais teisingumo ir protingumo principais, konstatuoja, kad antstolis, nesikreipdamas į kitą antstolį, turi teisę už įstatymų nustatytų vykdomųjų dokumentų vykdymą teismo nutartimi nustatytą atlygį išieškoti skolininko lėšų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje antstolis G. J. Dėl vykdymo išlaidų išieškojimo., byla Nr. 3K-3-40/2010

Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka nagrinėdamas analogiškos problematikos bylą aptarė Klaipėdos apygardos teismo praktiką išieškant antstolio turėtas vykdymo išlaidas ir konstatavo, kad Klaipėdos apygardos teismas vėliausiai išnagrinėtose bylose laikėsi nuostatos, jog vykdymo procesą reglamentuojančiuose teisės aktuose nenustatyta antstolio teisės prisiteisus vykdymo išlaidas iš skolininko kreiptis į kitą antstolį dėl jų išieškojimo, todėl tokiose situacijose antstolis neturi teisinio pagrindo kreiptis į teismą dėl vykdymo išlaidų priteisimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje antstolis G. Jonauskas v. M. Chilmano (M. Chilman) individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-40/2010). Šioje nutartyje taip pat pažymėta, kad atskiro žemesnės instancijos teismo (teismų) formuojama ar suformuota praktika nepaneigia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės ją suformuoti naują, patikslinti ar ją pripažinti teisinga. Kasacinis teismas, vadovaudamasis CPK 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais teisingumo ir protingumo principais, konstatavo, kad antstolis, nesikreipdamas į kitą antstolį, turi teisę už įstatymų nustatytų vykdomųjų dokumentų vykdymą teismo nutartimi nustatytą atlygį išieškoti iš skolininko lėšų, tačiau tokios teisės neturi, kai atlygį tenka išsiieškoti iš skolininko kito turto (ne piniginių lėšų).

Kasacinis teismas nurodytoje nutartyje konstatavo, kad už sprendimo vykdymą antstolis turi teisę gauti atlyginimą, ir ši jo teisė negali būti paneigta, nes darbas yra atlygintinis (Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis; Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas; CPK 609-611 straipsniai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje antstolis A. Selezniovas v. S. Mažeikienės turistinė įmonė „Vilnis“, bylos Nr. 3K-7-1/2007; 2007 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje antstolis A. Selezniovas v. UAB „Edana“, AB „Vakarų laivų gamykla“, bylos Nr. 3K-7-5/2007; kt.). CPK 609 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atlygis antstoliui už įstatymų nustatytų vykdomųjų dokumentų vykdymą priskiriamas prie vykdymo išlaidų.

Pirmiau nurodytoje nutartyje taip pat konstatuota, kad tuo atveju, kai antstolis yra šalis ar suinteresuotas asmuo vykdymo procese, jis privalo nusišalinti nuo sprendimo vykdymo ar gali būti nušalintas (CPK 636 straipsnis). Taigi, antstolis negali vykdyti teismo sprendimo sau ir turi nusišalinti nuo jo vykdymo. Iš to, kaip nurodoma nutartyje, darytina išvada, kad tuo atveju, kai antstolis išieško teismo nustatytą atlygį antstoliui už įstatymų nustatytų vykdomųjų dokumentų

26

vykdymą sau, jis lyg ir turėtų kreiptis dėl vykdymo išlaidų išieškojimo į kitą antstolį. Šis antstolis dėl vykdymo išlaidų (tarp jų ir atlygio) turėtų kreiptis vėl į kitą antstolį. Taip susidarytų situacija, kai procesas dėl kai kurių vykdymo išlaidų ir atlygio antstoliams išieškojimo tęstųsi ir būtų neracionalus, ypač skolininkui, neturinčiam pakankamai lėšų (turto) ir negalinčiam susimokėti vykdymo išlaidų. CPK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Nesiremiant teisingumo ir protingumo principais ir išaiškinus, kad visais atvejais dėl teismo priteistų vykdymo išlaidų išieškojimo antstolis turi kreiptis į kitą antstolį, būtų pažeisti skolininko interesai, nes, minėta, vykdymo išlaidų, įskaitant atlygį antstoliui, išieškojimas tęstųsi ir taptų neracionalus, o skolininkas patirtų papildomų išlaidų.

Kartu kasacinis teismas aptariamoje nutartyje pripažino, kad kitokia situacija būtų, jeigu dėl atlygio antstoliui reiktų realizuoti skolininko turtą. Tokiu atveju antstolis turėtų atlikti ir kitus vykdymo veiksmus (pvz., turto areštą, pardavimą varžytynėse), o tokiu atveju gali kilti tolesnių teisinių ginčų. Vadovaudamasis antstolio nešališkumo principu ir CPK 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais teisingumo ir protingumo principais, kasacinis teismas, minėta, konstatavo, kad antstolis, nesikreipdamas į kitą antstolį, neturi teisės už įstatymų nustatytų vykdomųjų dokumentų vykdymą teismo nutartimi nustatytą atlygį išsiieškoti iš skolininko kito turto (ne piniginių lėšų).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos antstolės A. R. Žičkuvienės pareiškimą dėl vykdymo išlaidų priteisimo, bylos Nr. 3K-3-137/2010

6. Dėl išlaidų, susijusių su nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymu, atlyginimo jas sumokėjusiai šaliai

Sprendimų vykdymo išlaidos atlyginamos teisės aktų nustatyto dydžio ir šių aktų nustatyta tvarka (CPK 97 straipsnio 3 dalis). Vykdymo išlaidų apmokėjimo ir išieškojimo iš skolininko tvarka nustatyta CPK 610 ir 611 straipsniuose, teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr.1R-352 patvirtintoje Sprendimų vykdymo instrukcijoje. Kaip ir nurodoma kasaciniame skunde, Instrukcijos 7 punkte nustatyta, kad tuo atveju, kai laikinosios apsaugos priemonės taikomos šalies iniciatyva, vykdymo išlaidas apmoka ši šalis. Tačiau ši norma turi būti aiškinama kartu su Instrukcijos 28 punkto nuostata, kad visos vykdymo išlaidos, išskyrus šioje instrukcijoje nustatytas išimtis, išieškomos iš skolininko pagal šioje instrukcijoje nustatytus dydžius nepriklausomai nuo to, ar išieškotojas buvo atleistas nuo vykdymo išlaidų, ar jos buvo sumažintos, ar atidėtos. Instrukcijoje išimčių dėl vykdymo išlaidų, sumokėtų vykdant nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, išieškojimo nenustatyta, todėl jos turi būti išieškomos iš skolininko.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Amanda“ skundą dėl suinteresuoto asmens antstolės R. Mikliušienės veiksmų, byla Nr. 3K-3-12/2010

7. Dėl išlaidų, susijusių su nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymu, atlyginimo tvarkos, kai byla nagrinėjama priimant teismo įsakymą

Tiek teismo įsakymo, kuriuo kreditoriui iš skolininko priteisiama atitinkama pinigų suma ar kilnojamieji daiktai, išdavimas, tiek nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimas laiko atžvilgiu vyksta tuo pačiu metu ir todėl išduodant teismo įsakymą nėra žinomos laikinosios apsaugos priemonių vykdymo išlaidos. Nors tam tikrais atvejais iš skolininko gali būti priteistos ir būsimos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos, tačiau vykdymo išlaidas apskaičiuoja

27

ir administruoja ne teismas, o antstolis. Dėl šių priežasčių jos negali būti priteisiamos teismo įsakymu kaip bylinėjimosi išlaidos, nurodytos CPK 436 straipsnio 2 dalies 8 punkte.

Nepaisant to, kad teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir teismo įsakymas yra atskiri vykdomieji dokumentai, dėl jų vykdymo užvedamos atskiros vykdomosios bylos, jie vykdomi skirtingu laiku ir juos gali vykdyti skirtingi antstoliai, tačiau įsiteisėjęs teismo įsakymas yra reikšmingas ir vykdomojoje byloje dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo. Įsiteisėjęs teismo įsakymas reiškia, kad ginčas išspręstas kreditoriaus naudai, jo teisinė padėtis nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo procese prilygsta išieškotojo teisinei padėčiai, todėl jis įgyja teisę į vykdymo išlaidų, sumokėtų prieš vykdant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, grąžinimą. Pareiga pateikti įrodymus apie išduoto teismo įsakymo įsiteisėjimą tenka išieškotojui, pageidaujančiam susigrąžinti vykdymo išlaidas, sumokėtas dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo.

Nagrinėjamoje byloje šios sąlygos įvykdytos, todėl antstolis privalėjo spręsti dėl vykdymo išlaidų grąžinimo išieškotojui CPK 611 straipsnyje nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad toks grąžinimo mechanizmas, kai skolininkui sutinkant sumokėti vykdymo išlaidas išvengiama teisminių procedūrų, atitinka proceso operatyvumo ir koncentruotumo principus bei teismo įsakymo išdavimo teisenos esmę.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Amanda“ skundą dėl suinteresuoto asmens antstolės R. Mikliušienės veiksmų, byla Nr. 3K-3-12/2010

8. Dėl teismo sprendimo nugriauti statinį vykdymo išlaidų priteisimo

CPK 610 straipsnyje nustatyta, kad išieškotojas apmoka visas vykdymo išlaidas. Įvykdžius sprendimą, šios išlaidos išieškomos iš skolininko. Pagal teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 251 punkto nuostatas, pateikdamas antstoliui vykdyti vykdomąjį dokumentą dėl statinio nugriovimo, ieškovas kaip išieškotojas turėjo parinkti ir nurodyti antstoliui asmenį, kuris vykdys statybos griovimo darbus; pagal 48 punkto nuostatas ieškovas, kaip išieškotojas, pateikęs vykdyti vykdomąjį dokumentą, apmokėjo už asmenų, vykdančių statybos nugriovimo darbus, paslaugas teisės aktų nustatyta tvarka. Byloje nustatyta, kad ieškovas, vykdydamas Sprendimų vykdymo instrukcijos nuostatas, organizavo viešuosius pirkimus, parinko rangovą pirčiai nugriauti ir jį nurodė antstoliui; antstolis dalyvavo visose pirties griovimo procedūrose. Taigi tiek išieškotojo, tiek antstolio, vykdžiusio teismo sprendimą nugriauti statinį, veiksmai atitiko Sprendimų vykdymo instrukcijos reikalavimus, todėl teismai pagrįstai išieškotojo (ieškovo) sumokėtas išlaidas rangovui laikė faktinėmis vykdymo išlaidomis ir priteisė jas CPK 610 straipsnio pagrindu iš kasatoriaus. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad vykdymo išlaidų atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas toje pačioje vykdomojoje byloje, kurioje buvo atliekami vykdymo veiksmai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Utenos apskrities viršininko administracija v. A. S, bylos Nr. 3K-3-146/2010

VI. Vykdymo veiksmų sustabdymas

1. Dėl antstolio veiksmų, skolininkui nevykdant pareigos domėtis vykdymo eiga

CPK 625 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas reikalavimas antstoliui savo iniciatyva arba vykdymo proceso dalyvių prašymu priimti patvarkymą nedelsiant po to, kai paaiškėja aplinkybės, dėl kurių vykdomoji byla sustabdoma. Šioje teisės normoje įpareigojimas antstolį imtis vykdymo

28

sustabdymo veiksmų siejamas su tokio sustabdymo teisinio pagrindo paaiškėjimo momentu. Kadangi byloje nustatyta, kad antstolė visus vykdymo veiksmus atliko iki teismo nutarties laikinai sustabdyti vykdymą nuorašo gavimo dienos, ir po to jokie vykdymo veiksmai nebuvo atliekami, tai teismai nutartyse teisiškai pagrįstai įvertino antstolės veiksmus teisėtais. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutartis, suteikusi teisinį pagrindą sustabdyti vykdymą, buvo priimta skolininko prašymu ir jo interesais, dėl to skolininkas, siekdamas vykdymo veiksmų vykdomojoje byloje sustabdymo, turėjo gautą nutarties nuorašą pateikti antstolei, kaip tai ir nustatyta CPK 625 straipsnio 1 dalyje. Nepateikęs antstolei nutarties nuorašo, suteikusio teisinį pagrindą vykdymo veiksmams sustabdyti, ir nepaaiškinęs tokio nepateikimo priežasčių skolininkas nevykdė pareigos domėtis vykdymo eiga, dėl to tokios pareigos nevykdymas, dėl ko antstolė nebuvo informuota apie sustabdymą, neleidžia skolininkui remtis nurodyta teismo nutartimi, ginčijant antstolės veiksmų teisėtumą. Skolininko pareiga domėtis vykdymo procesu apima jo pareigą informuoti antstolį apie atsiradusias ir turinčias įtakos vykdymo procesui aplinkybes, dėl to pripažintinas teisiškai nepagrįstu kasacinio skundo argumentas, kad skolininkas neturėjo pareigos pateikti antstolei teismo nutarties dėl vykdymo sustabdymo nuorašo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje A. L. v. antstolis N. Š., byla Nr. 3K-3-564/2008

2. Dėl antstolio veiksmų grąžinant vaiką į kilmės šalį

Lietuvos Respublikoje tik teismams priskirtina nagrinėti pareiškėjų prašymus dėl vaiko grąžinimo (negrąžinimo) pagal Hagos konvenciją, tarp jų ir prašymus dėl proceso atnaujinimo grąžinimui prieštaraujančiai šaliai įrodinėjant faktinės situacijos pasikeitimą Konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų 13 straipsnio 1 dalies (b) punkte nurodytų aplinkybių aspektu po teismo sprendimo grąžinti vaiką įsiteisėjimo ir jo vykdymo procesinėje stadijoje.

Antstolis, kaip viešosios teisės subjektas, kurio veikla grindžiama teisėtumo imperatyvu, savo veikloje vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, sprendimo vykdymo procese asmeniui, prieštaraujančiam, kad vaikas būtų grąžintas, prašant vykdomosios bylos sustabdymo ir pateikus įtikinamus įrodymus, kad yra didelė rizika, jog vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją, turi pareigą ex officio kreiptis į teismą su pareiškimu (CPK 593 straipsnis), kad teismas, taikydamas proceso atnaujinimo teisinį institutą, įvertintų faktinės situacijos pasikeitimą Konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų 13 straipsnio 1 dalies (b) punkte nurodytų aplinkybių aspektu.

Tais atvejais, kai antstolis kreipiasi su nurodytu pareiškimu į teismą, vykdomosios bylos sustabdymo būtinumas suponuotas vaiko teisių ir interesų apsaugos reikalavimų iki kompetentingas teismas įvertins prieštaraujančios vaiko grąžinimui šalies teikiamus argumentus Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies (b) punkto pagrindu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje I. R. v. antstolis A. S. ir M. R., byla Nr. 3K-3-305/2008

3. Dėl ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies ir CPK 626 straipsnio 1 dalies 3 punkto santykio (vykdomosios bylos sustabdymas iškėlus bankroto bylą)

Antstolis A. Balčiūnas atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalis prieštarauja CPK 626 straipsnio 1 dalies 3 punktui, kad pagrindas sustabdyti vykdomąją bylą yra bankroto bylos iškėlimas, o ne pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimas, kaip tai nustatyta ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje. Kolegijos nuomone, prieštaravimo tarp šių teisės normų nėra. ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatytas turto realizavimo ir (ar) išieškojimo pagal teismų ir kitų institucijų sprendimų pagrindu išduotus vykdomuosius dokumentus sustabdymas ir CPK 626 straipsnio 1 dalies 3 punkte

29

įtvirtintas vykdomosios bylos sustabdymas, vertinant juos bankroto procedūrų atžvilgiu, yra nuosekliai vienas paskui kitą einantys procesiniai veiksmai. Turto realizavimo ir (ar) išieškojimo sustabdymas taikomas pasirengimo bankroto bylos nagrinėjimui stadijoje, teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, ir tęsiasi iki sprendimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo. Atsisakius iškelti bankroto bylą turto realizavimas ir (ar) išieškojimas atnaujinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos (ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalis), o iškėlus bankroto bylą turi būti taikomas CPK 626 straipsnio 1 dalies 3 punktas, vykdomoji byla sustabdoma ir vykdomasis dokumentas persiunčiamas bankroto bylą iškėlusiam teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Joniškio agrochemija“, antstolis A. B. v. UAB „Best Fert“, ir kt., byla Nr. 3K-17/2009

4. Dėl turto arešto ir vykdomosios bylos sustabdymo CPK 626 straipsnio 4 punkto pagrindu

Turtas gali būti areštuojamas teismui taikant laikinąsias apsaugos priemones (CPK 145 straipsnis) ar antstoliui vykdant sprendimą (CPK 675 straipsnis). Turto areštas yra priverstinis nuosavybės teisės į turtą ar tik šios teisės sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas uždraudimas ar apribojimas. Jeigu turto areštu apribojamas disponavimas, tai šis draudimas gali būti taikomas skolininkui, konkretiems asmenims arba visiems. Disponavimo teisė įgyvendinama tiesiogiai ir netiesiogiai. Jeigu disponavimo teisė įgyvendinama tiesiogiai, tai valia disponuoti išeina iš turto savininko ar valdytojo, kurie patys turi tokią teisę. Disponavimo teisė įgyvendinama netiesiogiai, jeigu šią teisę savininkas ar valdytojas perduoda ar kitu būdu perleidžia kitam asmeniui (pvz., atstovui pagal pavedimo, atstovavimo, komiso ar kitokį sandorį). Jeigu disponavimo teisė ne savininkui suteikiama įstatymo pagrindu, tai įstatymo nuostatos nustato disponavimo ribas ir išimtis.

Antstolio veiklą vykdymo procese reglamentuoja viešosios teisės normos – CPK. Antstolis CPK normų pagrindu vykdymo procese gali disponuoti svetimu turtu po turto arešto. CPK normos reglamentuoja, kad vykdymo procese tam tikri antstolio veiksmai atliekami pirmiau už kitus. Kai turtas areštuotas kelių kreditorių naudai, tai CPK 626 straipsnio 4 punkto nustatyta, jog pirmenybė suteikiama vykdyti to kreditoriaus naudai, kurio yra pirmesnė išieškojimo eilė. Ar konkretaus kreditoriaus išieškojimo eilė yra pirmesnė, sprendžiama pagal galiojančių procesinių ir materialinių įstatymų normų nuostatas.


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos D. S. skundą dėl antstolio veiksmų, byla Nr. 3K-417/2008

30

5. Vykdomosios bylos užbaigimas (CPK 632str. 6 p.)

Nagrinėjamoje ir prie jos prijungtoje bankroto bylose nėra duomenų, kad D. Zebitienės ūkinės-komercinės įmonės bankroto byloje išieškojimas buvo nukreiptas ne į visą individualios įmonės ir jos dalyvių turtą. Taip pat nėra duomenų, kad vykdant bankroto procedūras kasatorius turėjo turto, apie kurį bankroto byloje nebuvo žinoma. Atsižvelgiant į nurodytus teisiškai reikšmingus faktus, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad bankroto proceso metu buvo parduotas visas bankrutuojančios įmonės savininkų turtas, todėl individualios įmonės savininkų prievolės įvykdymas savo bankrutavusios individualios įmonės kreditoriams ribojamas jų (savininkų) bankroto proceso metu turimu turtu. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad, iš varžytynių pardavus kasatoriaus įkeistą nekilnojamąjį turtą ir nelikus kito turto, į kurį galėjo būti nukreipiamas išieškojimas, kasatoriaus, kaip įkaito davėjo ir kaip solidaraus skolininko (Kretingos rajono apylinkės teismas 1994 m. rugsėjo 1 d. sprendimas), prievolė pasibaigė (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 41 straipsnio 4 dalis, CK 4.197 straipsnio 1 dalis, 6.128 straipsnio 3 dalis). Šios išvados nepaneigia vien ta aplinkybė, kad vykdomoji byla, kurioje išieškojimas iš kasatoriaus buvo vykdomas pagal Kretingos rajono apylinkės teismo 1994 m. rugsėjo 1 d. sprendimą, nebuvo perduota individualios įmonės bankroto bylą nagrinėjusiam teismui. CPK 626 straipsnio 3 punkto nuostata dėl vykdomojo dokumento persiuntimo bankroto bylą iškėlusiam teismui nustato antstoliui pareigą ir reiškia, kad antstolis privalo atitinkamą vykdomąjį dokumentą persiųsti bankroto bylą iškėlusiam teismui. Šios pareigos neįvykdymas nesukuria teisėtų pasekmių.

CPK 632 straipsnio, reglamentuojančio vykdomosios bylos užbaigimą, 6 punkte nustatyta, kad vykdomoji byla laikoma baigta persiuntus vykdomąjį dokumentą bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teisės norma, teismui nagrinėjant skundą dėl antstolio veiksmų, kaip vykdomosios bylos užbaigimo teisinis pagrindas taikoma ir tuo atveju, kai teismas nustato, kad antstolis vykdymo procese privalėjo persiųsti vykdomąjį dokumentą bankroto bylą nagrinėjančiam teismui ir užbaigti vykdomąją bylą aptariamos teisės normos pagrindu, tačiau to nepadarė. Remiantis pirmiau nurodytais argumentais, konstatuotina, kad šiai bylai aktuali vykdomoji byla dėl išieškojimo iš kasatoriaus turėjo pasibaigti CPK 632 straipsnio 6 punkto pagrindu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos R. Z. skundą dėl antstolio veiksmų, byla Nr. 3K-7-162/2009

6. Dėl vykdomosios bylos sustabdymo priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo

Įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, lėšų išieškojimo sustabdymas iš esmės reiškia ir draudimą antstolio depozitinėje sąskaitoje esančias šios įmonės lėšas pervesti įmonės kreditoriams. Šis teisinis imperatyvas nustoja galios tik tuo atveju, jeigu teismas atsisako iškelti įmonei bankroto bylą (ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalis). Aptariama įstatymo imperatyvi nuostata (ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalis) savo esme sukelia tokius pačius, kaip ir CPK 626 straipsnyje nustatyti, procesinius padarinius, t. y. privalomąjį vykdomosios bylos sustabdymą, pagal kurį vykdomoji byla, kartu ir išieškojimas, sustabdoma iki tol, kol teismas išspręs bankroto bylos iškėlimo klausimą. Priklausomai nuo šio klausimo sprendimo rezultato, arba vykdomoji byla ir išieškojimas yra atnaujinami (teismui atsisakius iškelti įmonei bankroto bylą), arba vykdomasis dokumentas, išskyrus neturtinio pobūdžio bylas, persiunčiamas teismui (kai teismas iškelia įmonei bankroto bylą) ir vykdomoji byla laikoma baigta (CPK 626 straipsnio 3 punktas, 632 straipsnio 6 punktas). Vykdomosios bylos sustabdymo atvejis, kai teismas priima pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, CPK 626 straipsnyje tiesiogiai neįvardytas kaip privalomasis, tačiau toks šioje nutartyje pateiktas vykdomosios bylos eigos aiškinimas grindžiamas ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostatomis bei CPK 1 straipsnio 1, 2 dalyse

31

įtvirtintomis nuostatomis apie bankroto bylų nagrinėjimą reglamentuojančių įstatymų primatą prieš CPK normas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Vokietijos bendrovė „EURODUNA Food Ingredients GmbH“ , bylos Nr. 3K-3-30/2010

Išieškotų sumų paskirstymas yra vieningo vykdymo proceso baigiamoji stadija. Akivaizdu, kad pakankamo kiekio lėšų atsiskaityti su išieškotoju patekimas į antstolio depozitinę sąskaitą reiškia tik vykdymo proceso dalies – išieškojimo stadijos – pabaigą. Akivaizdu ir tai, kad tol, kol išieškotojo reikalavimai nepatenkinti, t. y. jam dar nepervestos atitinkamos lėšos, vykdymo procesas nėra baigtas. Pinigai, kaip tokie, yra civilinių teisių objektas. Kol pinigai yra antstolio depozitinėje sąskaitoje, tol nuosavybės teisė į juos išlieka pinigų savininkui – skolininkui. Antstolis yra valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis), taigi vykdymo proceso metu jis netampa iš skolininko išieškotų lėšų savininku, šioms patekus į antstolio depozitinę sąskaitą. Iš skolininko išieškotos lėšos išieškotojo nuosavybe tampa nuo jų perdavimo išieškotojui. Savo ruožtu ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatytas privalomas išieškojimo sustabdymas reiškia ne tik išieškojimo, kaip jis suprantamas CPK 758 straipsnio 2 dalies nuostatų prasme, bet ir išieškotų bei antstolio depozitinėje sąskaitoje esančių skolininko – įmonės, dėl kurios yra priimtas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo – lėšų išmokėjimo išieškotojams sustabdymo privalomumą. Priešingas aptariamų teisės normų aiškinimas reikštų tiek ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies, tiek apskritai Įmonių bankroto įstatymo vieno iš tikslų – sustabdyti disponavimą galimai bankrutuosiančio skolininko turtu ir pinigais, taip apsaugant kreditorių teises, – paneigimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 18d. nutartis civilinėje byloje , UAB „VSA Vilnius“ v. antstolis R. Vaitkevičius ir BUAB „Baltpaper“ , bylos Nr. 3K-3-220/2010

VII. Bendrosios išieškojimo iš skolininko turto taisyklės

VII.1 Turto areštas

1. Dėl antstolio kompetencijos ribų vykdant teismo nutartį dėl laikinosios apsaugos priemonę – piniginių lėšų areštą

Tiek teismui taikant laikinąsias apsaugos priemones, tiek antstoliui vykdant teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtina siekti ieškovo ir atsakovo interesų pusiausvyros, kad atsakovui taikomi ribojimai būtų būtini, teisėti ir pagrįsti, užtikrintų ir atsakovo teisių bei teisėtų interesų apsaugą. Vykdydamas teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo antstolis privalo griežtai laikytis CPK bei jo pagrindu priimtų kitų teisės aktų nustatytos teismo sprendimų vykdymo proceso tvarkos, taip pat privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams tinkamai apginti, nepažeisti kitų vykdymo proceso dalyvių teisių ir teisėtų interesų.

Pagal CPK 148 straipsnio 4 dalį, jeigu areštuojamas turto registre neregistruojamas kilnojamasis daiktas arba teismo nutarties dėl turto arešto taikymo priėmimo dieną nėra žinoma, kiek ir kokio turto turi atsakovas, tai teismo nutartyje išsamūs turto duomenys gali būti nenurodomi, o surasti ir aprašyti atsakovo turtą pavedama antstoliui.

Teismo nutartis dėl laikinosios apsaugos priemonės – turto arešto – taikymo savaime yra turto arešto aktas, t. y. dokumentas, kuriuo įforminamas valstybės institucijos (pareigūno)

32

sprendimas priverstinai tam tikram laikui apriboti nuosavybės teises į turtą (Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 5 dalis).

Antstolis, vykdantis tokią teismo nutartį, neturi įgalinimų areštuoti turtą bei surašyti turto arešto aktą.

Pagal CPK 148 straipsnio 4 dalį teismas antstoliui paveda tik surasti ir aprašyti turtą. Be to, CPK 675 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vykdydamas teismo (teisėjo) nutartį areštuoti turtą antstolis sudaro areštuojamo turto aprašą CPK 677 straipsnyje nustatyta tvarka; šiuo atveju antstolis turto arešto akto nesurašo.

Vykdymo procesą reglamentuojančių CPK normų bei jų taikymo tvarką nustatančių Sprendimų vykdymo instrukcijos normų analizė įgalina padaryti išvadą, kad jos tiesiogiai nereglamentuoja tvarkos, pagal kurią antstolis, vykdydamas teismo nutartį dėl laikinosios apsaugos priemonės – piniginių lėšų arešto, turi surasti ir aprašyti kredito įstaigose esančias atsakovo pinigines lėšas.

Nors CPK 675 straipsnio 3 dalyje ir yra nurodyta, kad antstolis sudaro areštuojamo turto aprašą CPK 377 straipsnyje nustatyta tvarka, tačiau pastarojo straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, jog šios teisės normos nereglamentuoja atsakovo piniginių lėšų, esančių kredito įstaigose aprašymo, juolab kai teismo nutartimi dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo buvo apribota tik disponavimo tokiomis piniginėmis lėšomis teisė.

Dėl to teisėjų kolegija iš esmės sutiko su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad egzistuoja teisės spraga, kuri turi būti užpildyta pagal įstatymo analogiją taikant CPK 689 straipsnį tiek, kiek reikalinga įvykdyti nutartį areštuoti turtą (CPK 3 straipsnio 6 dalis). Nėra teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad CPK 689 straipsnis yra specialioji norma CPK 675 ir 677 straipsnių atžvilgiu bei kad tokiu kaip nagrinėjamos bylos atveju CPK 689 straipsnis taikytinas tiesiogiai.

CPK 689 straipsnis reglamentuoja antstolio atliekamą piniginių lėšų, esančių kredito įstaigose bei pas kitus asmenis, areštą, kai antstolis nukreipia išieškojimą į pinigines lėšas, todėl vykdant teismo nutartį dėl laikinosios apsaugos priemonės – turto arešto – šis straipsnis tiesiogiai netaikytinas, o taikytinas tiek, kiek tokių antstolio veiksmų nesureguliuoja CPK 148 straipsnio 4 dalis, 675, 677 straipsniai. Pagal CPK 613 straipsnį antstolis vykdymo proceso metu turi teisę priimti ir kitokius patvarkymus, nei nustatyti Sprendimų vykdymo instrukcijoje, o šioje instrukcijoje nustatytos formos patvarkymai antstoliui yra privalomi tik teisės normose nurodytais atvejais.

Pagal analogiją taikant CPK 689 straipsnio 4 dalį tokiu kaip nagrinėjamos bylos atveju antstolis turi išsiųsti patvarkymą aprašyti atsakovo pinigines lėšas. Toks antstolio patvarkymas prilyginamas areštuojamo turto aprašui (CPK 3 straipsnio 6 dalis, 675 straipsnio 3 dalis, 689 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų kolegija nesutinka su tuo, kad, nukreipdamas išieškojimą į banko sąskaitose esančias lėšas, antstolis privalėtų užklausinėti kiekvieną banką neva paeiliui, kol negautų informacijos, kad skolininkas atitinkamame banke turi sąskaitą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atitinkami antstolio patvarkymai gali būti vienu metu išsiuntinėjami visiems bankams, kitoms kredito įstaigoms ar asmenims, kuriems antstolis sprendžia esant reikalinga išsiųsti. Tokią išvadą pagrindžia CPK 689 straipsnio 3 dalies nuostata. Laikinosios apsaugos priemonės –lėšų, esančių kredito įstaigose, arešto – tikslui pasiekti pakanka to, kad būtų realiai uždraustas disponavimas tomis lėšomis. Pervedus pinigines lėšas į kitam asmeniui priklausančią sąskaitą, gali būti didinami lėšų savininko nuostoliai.

Tokios piniginės lėšos paprastai turėtų būti paliekamos saugoti toje pat kredito įstaigos sąskaitoje.

Kilus abejonėms dėl areštuotų piniginių lėšų saugojimo, antstolis turėjo kreiptis į nutartį dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo priėmusį teismą.

33

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Respublikos“ leidiniai“ skundą dėl neteisėtų antstolio veiksmų, byla Nr. 3K-3-371/2007

2. Dėl CPK 510 ir 603 straipsnių santykio

Byloje nagrinėjamas klausimas – kokia tvarka galėtų ginti savo pažeistas teises suinteresuotas asmuo, nurodantis, kad antstolis, vykdydamas teismo nutartį dėl laikinosios apsaugos priemonės – turto arešto – taikymo, sudarydamas areštuojamo turto aprašą, į jį įtraukė ne atsakovo turtą, kurio atžvilgiu pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė, bet kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį turtą.

Pažymėtina, kad tam tikrais atvejais teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, susijusias su turtu, nutartyje išsamių turto duomenų gali nenurodyti. Taip gali būti, pvz., kai laikinoji apsaugos priemonė taikoma turto registre neregistruojamiems kilnojamiesiems daiktams arba nutarties priėmimo dieną teismui nežinoma, kiek ir kokio turto turi atsakovas. Tokiais atvejais surasti ir aprašyti atsakovo turtą pavedama antstoliui (CPK 148 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamu atveju būtent tokio pobūdžio nutartį 2007 m. gruodžio 5 d. priėmė Klaipėdos miesto apylinkės teismas. Tokia nutartis antstolio vykdoma teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka (CPK 152 straipsnio 4 dalis). Šią tvarką reglametuoja CPK VI dalies „Vykdymo procesas“ normos. Pažymėtina, kad teismo nutartis dėl laikinosios apsaugos priemonės – turto arešto – taikymo savaime yra turto arešto aktas, t. y. dokumentas, kuriuo įforminamas valstybės institucijos (pareigūno) sprendimas priverstinai tam tikram laikui apriboti nuosavybės teises į turtą (Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 5 dalis). Vykdydamas teismo (teisėjo) nutartį areštuoti turtą, antstolis sudaro areštuojamo turto aprašą CPK 677 straipsnyje nustatyta tvarka. Tokiu ateju antstolis turto arešto akto nesurašo (CPK 675 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju antstolė, vykdydama teismo nutartį, aprašė skolininko (atsakovo) UAB „Stiklo galerija“ turtą.

CPK 633 straipsnyje nustatyta, kad išieškotojas ir skolininkas yra laikomi vykdymo proceso šalimis, o kiti asmenys, kuriems vykdymo veiksmai sukelia arba gali sukelti teisines pasekmes (pvz., varžytynėse dalyvaujantys asmenys, įkaito davėjai ir pan., t. y. konkretaus vykdymo proceso veiksmo būtini dalyviai, kurių dalyvavimas atliekant vykdymo veiksmą gali būti nebūtinas, tačiau jie apie vykdymo veiksmo atlikimo laiką ir vietą privalo būti tinkamai informuoti), – suinteresuotais asmenimis vykdymo procese. Visi šie asmenys yra vykdymo proceso dalyviai. CPK 510 straipsnyje įtvirtinta vykdymo proceso dalyvių teisė paduoti skundą dėl antstolio veiksmų. Pagal šio straipsnio 1 dalį skundo objektas gali būti tik antstolio atliekami procesiniai veiksmai arba atsisakymas procesinius veiksmus atlikti. Šie skundai nagrinėjami ypatingąja teisena. Tai reiškia, kad byla yra nedispozityvi, t. y. tokioje byloje teismas turi būti aktyvus (CPK 179 straipsnio 2 dalis, 443 straipsnio 8 dalis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skundai dėl antstolio veiksmų gali būti paduodami per pakankamai trumpą terminą – per dešimt dienų nuo to momento, kai skundą pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamą procesinį veiksmą arba atsisakymą jį atlikti, bet ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo skundžiamo veiksmo atlikimo.

Kitų asmenų (ne vykdymo proceso dalyvių) teisių pažeidimo vykdymo proceso metu atveju CPK įtvirtintas specialus teisių gynimo būdas. CPK 603 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiti asmenys (t. y. asmenys, nesantys tiesioginiai vykdymo proceso dalyviai) gali pareikšti ieškinį dėl civilinės teisės, jeigu jis yra susijęs su turto, iš kurio išieškoma, priklausymu. Tokį ginčą nagrinėja teismas pagal ginčo teisenos taisykles. Ši nuostata atsispindi ir teisės doktrinoje bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal UAB „Parex lizingas“ skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-524/2005, 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. B., R. B. v. B. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-434/2008, ir kt.). Šioje byloje kasatorius (pareiškėjas) UAB „Robela“ reikalavimą panaikinti turto aprašą grindžia aplinkybe, kad

34

antstolio aprašytas turtas nuosavybės teise priklauso kasatoriui, o ne skolininkui UAB „Stiklo galerija“, taigi kelia klausimą dėl turto, kurį antstolis aprašė vykdydamas teismo nutartį dėl laikinosios apsaugos priemonės (arešto) taikymo, nuosavybės teisės. Nors šiuo metu išieškojimas iš areštuoto turto, kuris, kasatoriaus teigimu, priklauso jam, o ne UAB „Stiklo galerija“, dar nepradėtas, tačiau laikinosios apsaugos priemonės taikymo įstatyminis pagrindas (pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį laikinoji apsaugos priemonė taikoma, jeigu jos nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas), sistemiškai aiškinant civilinio proceso normas, suponuoja išvadą dėl CPK 603 straipsnyje nustatyto pažeistos teisės gynimo būdo ir tvarkos taikymo. Kadangi šiuo atveju kasatoriaus teisės, vadovaujantis civilinio proceso normų reikalavimais, negali būti ginamos ypatingąja teisena, tai ir CPK 443 straipsnio 7 dalies taisyklės taikymas neturi juridinio pagrindo.

Lietuvos aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Robela“ v. antstolė A. R. Žičkuvienė, UAB „Stiklo galerija“ ir A. S., byla Nr.3K-3-528/2008

3. Dėl areštuoto turto įkainojimo rinkos kainos

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad šią pareigą antstolis privalo vykdyti nepaisant to, kaip vykdymo proceso šalys naudojasi savo procesinėmis teisėmis. Įstatymo antstoliui nustatyta pareiga ir suteikta realių galimybių taip įkainoti areštuotą turtą, kad įkainojimas atitiktų galimas realias rinkos kainas, išieškotojo ir skolininko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Siccum“ v. antstolis L. Gudeika ir kt., bylos Nr. 3K-3-211/2007; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „JGK statyba“ v. AB „Lithun“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-604/2008; 2009 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. R. Mikliušienė, bylos Nr. 3K-3-218/2009). Teismo pareiga patikrinti, ar turtas įvertintas ir varžytynėse parduotas už tinkamą kainą, nepriklauso nuo to, ar buvo reiškiama prieštaravimų dėl turto įkainojimo, taip pat ar buvo apskųsti antstolio veiksmai parduodant turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. S. v. antstolė A. R. Žičkuvienė ir kt., bylos Nr. 3K-3-8/2005; 2007 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. Vinkleris v. antstolė R. Stašenienė ir kt., bylos Nr. 3K-3-161/2007). Taigi kasacinio teismo praktika dėl tinkamą varžytynėse parduodamo turto kainos nustatymą teisės normų taikymo ir aiškinimo yra iš esmės suformuota ir orientuota į tai, kad tai visų pirma yra antstolio, kaip valstybės įgalioto asmens, pareiga.

CPK 681 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jeigu antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę. Nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo, kad nei skolininkė, nei išieškotoja dėl antstolio atlikto buto įkainojimo neprieštaravo, todėl nebuvo pagrindo ekspertizei skirti. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad vykdymo proceso šalių prieštaravimai nėra vienintelis pagrindas skirti ekspertizę areštuojamo turto vertei nustatyti. Minėta, kad CPK 681 straipsnio 1 dalyje kaip savarankiškas pagrindas tokio pobūdžio ekspertizei skirti nurodytas atvejis, kai pačiam antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką tuo atveju, kai turimi skolininko turto vertės įrodymai kelia abejonių, antstolis privalo imtis papildomų priemonių tinkamam skolininko turto įkainojimui nustatyti nepriklausomai nuo to, ar skolininkas ir išieškotojas reiškia prieštaravimų dėl nustatytos turto kainos. Taigi bylą nagrinėję teismai suabsoliutino šalių prieštaravimų dėl turto vertės nebuvimą. Pažymėtina tai, kad 2004 m. kovo 5 d. kasatorė pateikė teismui prašymą įpareigoti antstolį buto vertei nustatyti skirti ekspertizę, tačiau teismas 2005 m. kovo 17 d. nutartimi antstolį įpareigojo perkainoti butą, neskiriant ekspertizės. Nors viso bylos proceso metu kasatorė kėlė ginčą dėl netinkamai nustatytos areštuoto turto vertės, apeliacinės instancijos teismas sprendė, jog kasatorė nepaneigė, kad antstolio

35

2004 m. gegužės 26 d. turto aprašu atliktas įkainojimas ir 2004 m. liepos 5 d. parduoto buto kaina neatitiko realios vertės. Teismui nesukėlė abejonių tai, kad antstolio areštuoto turto įkainojimas 2004 m. gegužės 26 d. (35 000 Lt) buvo mažesnis už Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodytą vidutinę buto rinkos vertę (36 624 Lt), nustatytą dar 1999 m. gegužės 10 d. Teismas nemotyvuotai vertino tik antstolio pateiktas neinformatyvias pažymas apie dviejų kambarių butų Panevėžyje kainas, tuo tarpu kasatorės pateiktos preliminarios išvados dėl konkretaus turto vertės apskritai nevertino. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tam, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas būtų pripažintas negaliojančiu, teismas turi būti visiškai įsitikinęs, kad turtas parduotas už kainą, neatitinkančią to meto rinkos kainos. Tokiu atveju teismas turi skirti ekspertizę ginčijamai turto kainai nustatyti ir, ekspertizei nustačius realią to meto ginčo objekto kainą, yra objektyvus pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Siccum“ v. antstolis L. Gudeika ir kt., bylos Nr. 3K-3-211/2007). Taigi turto rinkos kaina bei kainų (ginčijamo pardavimo ir pardavimo įstatymų nustatyta tvarka) skirtumas teisme nagrinėjant ginčą dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu nustatomi teismui paskyrus ekspertizę CPK 212-219 straipsniuose nustatyta tvarka. Tik žinant turto rinkos kainą turto pardavimo iš varžytynių metu, galima spręsti apie varžytynių teisėtumą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje V. J. Č. v. A. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-292/2009

VII.2 Išieškojimo eiliškumas

1. Dėl išieškojimo nukreipimo į skolininko būstą eiliškumo

Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nustatė, kad skolininkui buvo siunčiami antstolio patvarkymai pateikti informaciją apie turimą turtą, tačiau skolininkas nevykdė CPK 645 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos pateikti duomenis apie turimą turtą ir jo buvimo vietą. Skolininkas taip pat nesinaudojo teise nurodyti antstoliui, kurį turtą varžytynėse parduoti pirmiausia (CPK 715 straipsnis). Dėl to pagrįstai teismai įvertino tokį skolininko nebendradarbiavimą su antstoliu, nesinaudojimą savo teisėmis ir pareigų nevykdymą neatsakingumu dėl jo atžvilgiu vykdomo išieškojimo. Tačiau byloje teismai neatsižvelgė į tai, kad antstolio išieškoma suma pagal tris vykdomuosius dokumentus buvo 4289,66 Lt, išieškojimas nukreiptas į skolininko paskutinį būstą, įvertintą 120 000 Lt, nors vykdomojoje byloje Nr. 10-4269/2004 (b. l. 13) antstolis surinko duomenis iš viešųjų registrų apie skolininko turtą, dėl to antstoliui tapo žinoma apie skolininko turimas tris įregistruotas transporto priemones ir jų duomenis. Nukreipdamas išieškojimą ne į šį skolininko kilnojamąjį turtą, o į skolininko būstą, antstolis nesilaikė turto, į kurį nukreipiamas išieškojimas, eiliškumo. Pagal CPK 664 straipsnio 2 ir 5 dalis antrąja eile išieškoma iš skolininko kilnojamojo turto, o iš skolininko būsto, kuriame jis gyvena, išieškoma paskutine eile. Antstolio argumentas, kad kilnojamojo turto dėl jo menkos vertės būtų nepakakę išieškomai sumai padengti, neatleidžia nuo pareigos laikytis išieškojimo eiliškumo. Tai, kad skolininkas nenurodė kito turto, į kurį pirmiausia turėjo būti nukreipiamas išieškojimas (CPK 715 straipsnis), reiškia, jog jis sutiko su įstatyme įtvirtintu eiliškumu, dėl to nesilaikant šios tvarkos buvo pažeista šioje teisės normoje nustatyta skolininko teisė. Tai sudaro teisinį pagrindą pripažinti turto pardavimo varžytynėse aktą negaliojančiu (CPK 602 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Taigi antstolio turėta, tačiau neišnaudota galimybė nukreipti išieškojimą į skolininko kilnojamąjį turtą patvirtina varžytynių dėl skolininko būsto pardavimo akto neteisėtumą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje. I. Š. v. A. S., R. B., byla Nr. 3K-3-503/2008

36

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje H. P. v. antstolis A.S. ir kt., byla Nr. 3K-3-477/2008

VII.3 Išieškojimas iš keliems asmenims priklausančio turto

1. Dėl prievolės vykdymo iš bendro sutuoktinių turto

Kasacinis teismas nurodė , kad prievolės vykdymas iš bendro sutuoktinių turto yra prievolės asmeniui nustatymas, todėl tokios prievolės pobūdį ir galimybę išieškoti iš bendro sutuoktinių turto nustato tik teismas. Antstolis tokios teisės neturi.

Jeigu skola priteista civilinėje byloje, kurioje atsakovu dalyvavo vienas iš sutuoktinių, o kitas sutuoktinis į bylą nebuvo įtrauktas, o skola priteista dėl santuokos metu šeimos interesais sudaryto sandorio nevykdymo, tai antstolis neturi teisės priimti patvarkymo dėl skolos išieškojimo iš bendro turto. Jis turi kreiptis į teismą su pareiškimu dėl galimybės nukreipti išieškojimą į bendrą sutuoktinių turtą išaiškinimo (CPK 589, 593 straipsniai). Tokį pareiškimą teismas nagrinėja dalyvaujant suinteresuotiems asmenims: išieškotojui, skolininkui ir jo sutuoktiniui, taip pat kitiems asmenims, kuriems vykdymo veiksmai sukelia arba gali sukelti teisines pasekmes (CPK 633 straipsnis).

Tuo atveju, kai atsakomybė pagal prievolę kyla abiem sutuoktiniams kaip solidariesiems skolininkams, tai šios prievolės išieškojimo procese turi dalyvauti abu sutuoktiniai. Vieno iš sutuoktinių neįtraukimas į civilinės bylos dėl skolos priteisimo nagrinėjimą neatitinka CPK 266 straipsnio reikalavimų, nes į bylą turėtų būti traukiami kaip atsakovai tie asmenys, iš kurių turto pagal prievolės prigimtį gali būti nukreiptas išieškojimas ir ieškovas pageidauja, kad skola būtų priteista ir vykdoma iš jų abiejų turto.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. skundą dėl antstolio veiksmų, byla Nr. 3K-3-607/2007

2. Dėl skolininko dalies nustatymo (CPK 667 str.)

CPK 667 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu skolininkui (fiziniam asmeniui) priklausančio turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrąjį turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios dalinės nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. Iš šios proceso teisės normos turinio matyti, kad skolininkui priklausanti turto dalis gali būti nustatoma tik tuo atveju, kai skolininkui su kitais asmenimis priklausančio turto dalys nėra nustatytos. Ši tik vykdymo procese taikoma proceso teisės norma turi būti aiškinama atsižvelgiant į materialiosios teisės normas, kuriose yra nustatyti bendrosios nuosavybės teisės samprata, jos rūšys ir įgyvendinimas (CK ketvirtosios knygos IV skirsnis).

Bendrosios nuosavybės teisė suprantama kaip dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.72 straipsnio 1 dalis). Įstatyme nustatytos dvi bendrosios nuosavybės teisės rūšys: bendroji dalinė nuosavybės teisė – kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys; bendrosios jungtinės nuosavybės teisė – kai nuosavybės dalys nėra nustatytos (CK 4.73 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, kai bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretaus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, preziumuojama, kad jų dalys yra lygios (CK 4.73 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija aiškina, kad CPK 667 straipsnio nuostatos dėl skolininko (fizinio asmens), kuris yra bendraturtis su kitais asmenimis, turto nustatymo gali būti taikomos tik tuo atveju, kai bendraturčių dalys nenustatytos, t. y. kai turtas valdomas, naudojamas ar juo disponuojama bendrosios jungtinės

37

nuosavybės teise ar tam tikrais atvejais– bendrosios dalinės nuosavybės teise, bet konkrečios bendraturčių dalys nenustatytos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šios kategorijos bylose yra suformavęs praktiką, kad CPK 667 straipsnio pagrindu teismas gali nustatyti bendrosios nuosavybės bendraturčių idealiąsias bei (ar) realiąsias dalis ir jos turi būti nustatytos taip, kad būtų įmanoma išieškoti, nes priešingu atveju teismo sprendimo įvykdymas taptų negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. P.s prašymą dėl skolininko turto dalies nustatymo; byla Nr. 3K-3-23/2006). Darytina išvada, kad išieškojimas galimas esant nustatytai tiek idealiajai, tiek realiajai daliai, nes CPK normos neįpareigoja būtinai nustatyti realiosios skolininkui priklausančio turto bendroje nuosavybėje dalies. Tokios praktikos taip pat laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vienoje iš nutarčių nurodęs, kad ieškovei priklausančiame bute nėra atskiros izoliuotos patalpos, todėl pirkimo–pardavimo sutarties dalyku (varžytynių dalyku) nagrinėjamoje byloje galėjo būti tik 1/2 dalis nuosavybės teisės į ginčo butą (CK 1.112 straipsnis, 6.306 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. T. v. antstolė D. Milevičienė ir kt.; byla Nr. 3K-3-448/2006 ). Taigi teismų praktikoje pripažįstama, kad pirkimo–pardavimo sutarties dalyku gali būti taip pat ir turtinės teisės.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tik remdamasis pagal CPK 667 straipsnio 1 dalį išieškotojo ar bendrosios nuosavybės dalyvių pateiktu prašymu nustatęs skolininko dalį teismas turi vadovautis CPK 667 straipsnio 2 dalimi ir kartu nustatyti naudojimosi tvarką skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi. Šių proceso teisės normų, kuriose nustatytas įpareigojimas teismui nustatyti naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarką po to, kai buvo nustatyta skolininko dalis bendroje nuosavybėje, paskirtis yra tai, kad skolininko ir kitų bendraturčių bendrosios nuosavybės teise valdomas, naudojamas ir disponuojamas nekilnojamasis daiktas būtų parduodamas už kuo didesnę kaina, taip užtikrinant kreditoriaus bei skolininko. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Ūkio bankas“ v. M. Karpenko, antstolės R. Graižienės kontora, byla Nr. 3K-3-121/2005; 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. Vainikonienė ir kt. v. V. Šimulynas ir kt., byla Nr. 3K-3-360/2005). Taigi darytina išvada, kad tais atvejais, kai remiantis viešo registro duomenimis skolininko, kaip bendrosios dalinės nuosavybės dalyvio, dalis yra žinoma, priverstinio vykdymo metu negali būti nustatoma naudojimosi skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi tvarka pagal CPK 667 straipsnio 2 dalį pateiktą išieškotojo ar bendrosios dalinės nuosavybės dalyvio prašymą. Vis dėlto nekilnojamojo daikto, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti naudojimosi daikto konkrečiomis dalimis tvarką (CK 4.81 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai kyla bendraturčių ginčas dėl naudojimosi daiktu tvarkos, ji nustatoma teismo tvarka ginčo teisena pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Be abejo, nustatyti naudojimosi tvarką turi būti suinteresuotas skolininkas, nes, tą padarius, atsiranda galimybė jam priklausančią turto dalį realizuoti už kuo aukštesnę kainą. Be to, įstatyme įtvirtinta galimybė kreditoriui ginčo teisena reikalauti atidalyti skolininko dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės taip, kad iš jos būtų galima išieškoti (CK 4.80 straipsnio 3 dalis). Taigi įgyvendinti savo bendrosios dalinės nuosavybės teisę ir atsidalyti savo dalį arba nusistatyti naudojimosi bendru turtu tvarką pirmiausia turi skolininkas (turto bendraturtis), o teismai negali priskirti šios pareigos išieškotojui ir antstoliui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo L, B. W, B. pareiškimą dėl skolininko turto dalies nustatymo, byla Nr. 3K-3-542/2007

3. Dėl išieškojimo iš bendro sutuoktinių turto ypatumų

38

Prievolės vykdymas iš bendro sutuoktinių turto yra prievolės asmeniui nustatymas, todėl tokios prievolės pobūdį ir galimybę išieškoti iš bendro sutuoktinių turto nustato tik teismas, antstolis tokios teisės neturi ir negali priimti patvarkymo dėl skolos išieškojimo iš bendro turto.

Tuo atveju, kai civilinė atsakomybė pagal prievolės prigimtį tenka abiem sutuoktiniams kaip solidariesiems skolininkams ir prievolės vykdomos iš bendro sutuoktinių turto, tai šios prievolės išieškojimo teismo procese turi dalyvauti abu sutuoktiniai, į bylą turi būti traukiami bendraatsakoviais tie asmenys, į kurių turtą pagal prievolės prigimtį gali būti nukreiptas išieškojimas (CPK 43 straipsnio 1 dalies 1 punktas, CK 3.109 straipsnio 1 dalis). Teismas neturi spręsti klausimo dėl neįtrauktų byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis), išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir byloje nedalyvaujantiems asmenims (prejudiciniai faktai) (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Nustatęs įstatyminį (materialųjį) atsakovų (sutuoktinių) bendrininkavimą, teismas turi pasiūlyti ieškovui įtraukti į procesą ir kitą sutuoktinį bendraatsakoviu. Pagal teisės į tinkamą procesą principą asmenų procesinė padėtis byloje turi atitikti jų materialųjį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi (CPK 43 straipsnio 1 dalies 1 punktas, CK 3.109 straipsnio 1 dalis).

Vien turto režimo (statuso) nustatymas povedybinėje sutartyje savaime nepaneigia kreditoriaus išieškojimo teisės pagal sutuoktinių prievolę, atsiradusią iki povedybinės sutarties sudarymo. Susitarimas dėl sutuoktinių gautinų pajamų teisinio režimo neapriboja sutuoktinių civilinės atsakomybės pagal iki tokio susitarimo santuokos metu atsiradusias prievoles, kurios vykdomos iš bendro sutuoktinio turto.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjų V. Š. ir I. Š. skundą dėl antstolio veiksmų, byla Nr. 3K-7-149/2008

Pagal CPK 648 straipsnio 1 dalies 4, 7 punktus vykdomajame rašte, be kitų privalomų rekvizitų, turi būti nurodyta su išieškojimu susijusi rezoliucinė sprendimo dalis pažodžiui ir pilnas išieškotojo bei skolininko pavadinimas ir jų adresai. Iš vykdomosios bylos matyti, kad antstoliui pateiktame vykdomajame rašte Nr. 2-774/2000 yra nurodytas tik vienas skolininkas, t. y. A. G., nesant teismo sprendimo dėl A. G. sutuoktinės, vykdomasis dokumentas išieškoti iš jos asmeninio turto negalėjo būti išduotas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, prieš pradedant vykdyti išieškojimą pagal vykdomąjį dokumentą, kuriame kaip skolininkas nurodytas vienas iš sutuoktinių, antstoliui pagal prievolės teisinę prigimtį būtina išsiaiškinti, ar išieškojimas turi būti vykdomas iš bendro sutuoktinių turto, ar iš skolininko asmeninio turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje pagal J. M. skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-383/2005; 2005 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. N. skundą dėl antstolio veiksmų; suinteresuoti asmenys: antstolis A. Zenkevičius, I. Nižegorodova, Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-484/2005; ir kt.). Šiuo atveju antstolis vykdymo procese ginčijamu 2007 m. kovo 1 d. patvarkymu areštavo kasatorės lėšas ir ją nurodė kaip skolininkę pagal Vilniaus apygardos teismo sprendimo pagrindu 2000 m. rugsėjo 13 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-774/2000. Teisėjų kolegija sutiko su kasacinio skundo argumentu, kad pakeisti teisingumo aktą – teismo sprendimą – antstolio patvarkymu (CPK 613, 756 straipsniai) reikštų CPK 586 straipsnio pažeidimą, t. y. vykdymo veiksmai būtų atlikti be vykdomojo dokumento. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 7 d. nutartyje civilinėje byloje AB bankas „Hansabankas“ v. antstolis A. Bložė ir kt., bylos Nr. 3K-7-114/2008, konstatuota, kad net ir esant solidariajai prievolei, jeigu jai įvykdyti nepakanka atsakovu buvusio sutuoktinio (skolininko) asmeninio arba (ir) bendro sutuoktinių turto, nesant teismo sprendimo, antstolis neturėtų įstatyminio pagrindo nukreipti išieškojimą į kito sutuoktinio asmeninį turtą; teismo sprendimas reikštų teisinį pagrindą vykdomajam dokumentui išduoti ir antstolio įvykdytą išieškojimą iš kreditoriui solidariai atsakančių

39

sutuoktinių asmeninio turto (CK 3.113 straipsnis) pripažinti teisėtu. Vadinasi, šiuo atveju dėl priimto antstolio patvarkymo teisėtumo turi būti sprendžiama antstoliui įstatymo nustatytų procesinių teisių ir pareigų laikymosi aspektu, t. y. svarstoma, ar jis pagal vykdymo proceso normas, reglamentuojančias išieškojimą, galėjo nustatyti prievolės pobūdį, ar išnaudojo procesines galimybes klausimams dėl skolos išieškojimo iš kasatorės turto vykdymo proceso metu išaiškinti. Dėl galimybių iešieškoti iš bendro sutuoktinių turto turi nustatyti teismas, bet ne antstolis . Šis privalo veikti pagal CPK 667 straipsnyje nustatytus reikalavimus; to nepadarius, konstatuotinas antstolio veiksmų neteisėtumas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. L. G. skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-248/2009.

Teisėjų kolegija pažymi, kad išieškojimui iš bendro sutuoktinių turto netaikytini teismo ar arbitražo teismo sprendimo aiškinimo (CPK 278 straipsnis, KAĮ 36 straipsnis) ar šių procesinių sprendimų vykdymo tvarkos išaiškinimo (CPK 589 straipsnis) institutai. Naujo skolininko (kito sutuoktinio) įtraukimas taikant šiuos institutus reikštų procesinio sprendimo pakeitimą nustatant teises bei pareigas byloje nedalyvavusiam asmeniui. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad išieškojimas iš kito sutuoktinio turto negali būti pasiektas ir išieškotojui skundžiant antstolio veiksmus, kurias atsisakyta tai padaryti. Minėta, prievolės pobūdį gali nustatyti tik teismas. Į kreditoriaus reikalavimą vykdyti prievolę iš bendro sutuoktinių turto prievolės asmeniškai neprisiėmęs sutuoktinis turi teisę pareikšti visus atsikirtimus bei naudotis visomis procesinėmis teisėmis įrodinėdamas, kad reikalavimui tenkinti iš bendro sutuoktinių turto nėra CK 3.109 straipsnyje nustatytų pagrindų. Šiomis teisėmis asmuo visa apimtimi galės pasinaudoti tik tuo atveju, jeigu byla nagrinėjama ginčo teisenos tvarka kreditoriui pateikus ieškinį abiem sutuoktiniams kaip atsakovams bei įrodinėjant CK 3.109 straipsnio taikymo sąlygas. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija išaiškina, kad tuo atveju, kai bylos nagrinėjimo metu kitas sutuoktinis nebuvo įtrauktas atsakovu, kreditorius turi teisę pareikšti savarankišką ieškinį šiam sutuoktiniui įrodinėdamas CK 3.109 straipsnio taikymo pagrindus. Šią teisę kreditorius turi ir tuo atveju, kai dėl vieno sutuoktinio priimtas arbitražinis sprendimas. Tačiau tokiu atveju pažymėtina, kad sutuoktinio sudarytas arbitražinis susitarimas nesaisto kito sutuoktinio, nedalyvavusio sudarant tokį susitarimą. Dėl šios priežasties ieškinys tokiam sutuoktiniui negali būti pareikštas arbitraže, nebent būtų nustatytos KAĮ 9 straipsnyje įtvirtintos arbitražinio susitarimo sąlygos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos M.T. skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-81/2010.

4. Dėl antstolio teisių ir pareigų, taikant CPK 673 straipsnį

Byloje kilo ginčas dėl antstolio vykdomo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 10 d. teismo įsakymo, kuriuo iš A. K. firmos „Technotakas“ išieškoma 45 839,45 Lt skola, delspinigiai, 6 proc. metinės palūkanos už priteistą sumą, bylinėjimosi išlaidos kreditoriui UAB „ACME kompiuterių komponentai“. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, prieš pradedant vykdyti išieškojimą pagal vykdomąjį dokumentą, kuriame skolininkas nurodytas vienas iš sutuoktinių, antstoliui pagal prievolės teisinę prigimtį būtina išsiaiškinti, ar išieškojimas turi būti vykdomas iš bendro sutuoktinių turto, ar iš skolininko asmeninio turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje pagal J. M. skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-383/2005; 2005 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. N. skundą dėl antstolio veiksmų; suinteresuoti asmenys: antstolis A. Zenkevičius, I. N., Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-

40

484/2005; ir kt.). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad A. K. firma „Technotakas“ įregistruota iki santuokos su A. K.sudarymo, o ši pagal 2002 m. vasario 2 d. dovanojimo sutartį įgijo 53 800/163 800 dalis žemės sklypo Vilniaus rajone, Gegužiškių kaime. Nors žemės sklypas įgytas santuokos metu, teismas laikė, kad jis yra asmeninė A. K. nuosavybė. Teismas atmetė antstolio argumentus, kad A. K. laikytina firmos dalyve, nesant įrodymų apie tai, jog po santuokos sudarymo būtų padidėjusi firmos vertė. Dėl to teismas nelaikė, kad A. K. yra šio juridinio asmens dalyvė, iš kurios asmeninio turto būtų galima išieškoti skolą.

Antstolis, vykdydamas teismo įsakymą, taikė CPK 673 straipsnio nuostatą, kad jeigu individuali (personalinė) įmonė neturi pakankamai lėšų išieškomoms sumoms padengti, antstolis išieškojimą nukreipia į kitą jos turtą ir savininko turtą. Ši specialioji įstatymo norma reiškia, kad antstolis negalėjo nukreipti išieškojimo į A. K. priklausantį turtą neišsiaiškinęs, ar išieškojimas turi būti vykdomas iš sutuoktinių bendro turto, ar iš asmeninio sutuoktinių turto. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nustatyti, ar sutuoktiniai privalo kreditoriui atsakyti solidariai pagal pirmiau nurodytoje vykdomojoje byloje vykdomą išieškojimą, yra teismo, bet ne antstolio prerogatyva, todėl antstolis CPK 593 straipsnyje nustatyta tvarka turėjo kreiptis į teismą reikšmingoms vykdomajai bylai aplinkybėms dėl individualios įmonės pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir prievolių vykdymo iš bendro sutuoktinių turto išaiškinti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje pagal antstolio D. S. pareiškimą, suinteresuoti asmenys UAB „ACME kompiuterių komponentai“ ir kt., byla Nr. 3K-3-383/2009

Remiantis CPK 648 straipsnio 1 dalies 4 punktu, į vykdomąjį raštą pažodžiui įrašomos teismo sprendimo rezoliucinės dalies nuostatos. Taip sprendime išreikšta teismo valia įgauna praktinį vykdomąjį pobūdį. Pagal įstatymą, kilus neaiškumų, jie vykdymo metu gali būti išsprendžiami teismo (CPK 589 straipsnis). Tačiau neaiškumų gali būti ir dėl nedidelių, visiškai smulkmeniškų neatitikimų, kurie nereikalauja teismo įsikišimo. Dėl to dalį neaiškumų gali pašalinti pats antstolis, nesinaudodamas CPK 589 ir 593 straipsniuose nustatyta tvarka. Tačiau jeigu vykdymo tvarka yra neaiški dėl teismo sprendime esančių trūkumų (rašymo apsirikimai, aritmetinės klaidos, išspręsti ne visi reikalavimai, neaiškiai suformuluota rezoliucinė dalis ir pan.) antstolis neturi įgaliojimų keisti, taisyti ar tikslinti teismo sprendimą, kurio pagrindu atliekamas vykdymas... Jeigu vykdymo tvarka tampa neaiški dėl to, kad po teismo sprendimo priėmimo ir iki vykdymo įvyko pakeitimų, dėl kurių nebegali būti įvykdytas teismo sprendimas, tai dėl naujų aplinkybių faktinio konstatavimo ir teisinio įvertinimo galimi dvejopi padariniai. Pirma, šį klausimą teismas turi išspręsti toje pačioje byloje (CPK 7 straipsnis), savo ar byloje dalyvaujančių asmenų iniciatyva, išaiškindamas teismo sprendimo vykdymo tvarką ar spręsdamas dėl įvykdymo tvarkos pakeitimo. Sprendimo vykdymo tvarka ir būdas pagal CPK 589 ir 593 straipsnius gali būti keičiami tol, kol nepakeičiama sprendimo esmė. Antra, jei iškilusių vykdymo problemų toje pačioje byloje išspręsti nepakeičiant sprendimo esmės neįmanoma, turi būti iškeliama nauja civilinė byla (CPK 279 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad antstolis neturi teisės atlikti tokių procesinių vykdymo veiksmų, kurie pakeistų materialinio civilinio santykio turinį, nustatytų ar pabaigtų ginčo šalių materialines teises ir pareigas. Kitaip tariant, antstolis negali išspręsti materialinio teisinio klausimo. Sutarties pakeitimas yra akivaizdus materialinės teisės klausimo išsprendimo atvejis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus universiteto Eksperimentinės ir klinikinės medicinos instituto skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-500/2009

41

5. Dėl išieškotų lėšų paskirstymo (CPK 756 str.) ir teisėjo rezoliucijos (CPK 290 str.5 d.)

Teisėjas rezoliucija antstolio S. U. 2008 m. liepos 29 d. išieškotų lėšų paskirstymo apskaičiavimą patvirtinto 2008 m. rugpjūčio 1 d., t. y. per tris dienas, nors pagal CPK 512 straipsnį skundas dėl antstolio veiksmų gali būti paduotas ne vėliau kaip per dešimt dienų (pagal 2008 m. lapkričio 14 d. įstatymo redakciją – per dvidešimt dienų) nuo tos dienos, kurią skundą pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą arba atsisakymą jį atlikti, bet ne vėliau kaip per trisdešimt (pagal 2008 m. lapkričio 14 d. įstatymo redakciją – per devyniasdešimt dienų) nuo skundžiamo veiksmo atlikimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, patvirtinęs antstolio parengtą išieškotų lėšų paskirstymo apskaičiavimą per tris dienas, teisėjas netinkamai atliko antstolio veiklos kontrolę, nes užkirto kelią suinteresuotam asmeniui per CPK 512 straipsnyje nustatytą terminą įgyvendinti teisę skųsti tokius antstolio veiksmus ir atėmė galimybę išieškotojui G. P. prisijungti prie išieškojimo iki to momento, kai teisėjas patvirtino antstolio patvarkymą dėl išieškotų lėšų paskirstymo išieškotojams.

Nagrinėjamo ginčo atveju teisėjas 2008 m. rugpjūčio 1 d. rezoliucija patvirtinęs antstolio S. Užkuraičio 2008 m. liepos 29 d. išieškotų lėšų paskirstymo apskaičiavimą, kaip ir antstolis, pažeidė CPK 756 straipsnį, nes pagal nurodytą proceso teisės normą patvarkymas dėl lėšų paskirstymo rengiamas tik tada, kai yra keli išieškotojai, o nurodytame antstolio S. Užkuraičio apskaičiavime išieškotojais nurodyti kasatorė ir pats antstolis, kuris pagal CPK 638 straipsnio 1 dalį nelaikomas išieškotoju.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo G. P. skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-216/2009.

VII. 4 Vaikų interesų apsauga išieškojimo procese

1. Dėl vaiko teisių parduodant turtą iš varžytinių

Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4, 11, 13 straipsnių nuostatos dėl prioritetinės vaiko interesų reikšmės, būsto užtikrinimo vaikui, negali būti suprantamos kaip draudimas įstatymų nustatyta tvarka realizuoti skolininko, turinčio vaikų, gyvenamąsias patalpas teismo sprendimo vykdymo tvarka.

Kiekvienu atveju teismui sprendžiant, ar vykdant išieškojimą iš skolininko gyvenamosios patalpos nebuvo pažeistos nepilnamečių vaikų teisės ir interesai, būtina nustatyti, ar šis turtas nėra vienintelis nepilnamečio vaiko gyvenamasis būstas, kurį pardavus iš varžytynių vaikas liks be būsto arba jam nebus užtikrintos normalios gyvenimo sąlygos (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 5-7 punktai, 11 straipsnis, 13 straipsnio 1 dalis).

Teismai nepagrįstai suabsoliutino tokį išieškotojo nurodymo privalomumą. CPK nustatyta nemažai nurodymų ir draudimų antstoliui vykdant išieškojimą iš skolininko turto (CPK 663, 664, 668, 739 straipsniai ir kt.), todėl antstolis, kaip asmuo, vykdantis jam valstybės pavestas funkcijas (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis), kiekvienu atveju vykdydamas išieškojimą sprendžia dėl išieškojimo tvarkos ir turi nustatyti, ar atitinkama išieškojimo tvarka, taigi, net ir tuo atveju, kai yra išieškotojo nurodymas, į kokį turtą nukreipti išieškojimą, atitinka CPK įtvirtintus reikalavimus, taip pat ar nebus pažeisti kitų asmenų interesai.

Ginčo butas yra vieno kambario, todėl realiai nustatyti naudojimosi šiuo butu tvarką su kitu buto dalį įsigijusiu asmeniu neįmanoma. Antstolis, nustatęs, jog skolininkas T. M. turi kito turto, į kurį buvo galima nukreipti išieškojimą, nors ir gavęs išieškotojos nurodymą nukreipti išieškojimą į T. M. priklausančią 1/2 dalį buto, privalėjo patikrinti, ar šis išieškotojos nurodymas nepažeis

42

viešojo intereso, šiuo atveju – nepilnamečio vaiko teisės į gyvenamąjį būstą ir normalias gyvenimo sąlygas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje K. M. v. antstolis G.P. ir kt., byla Nr. 3K-3-346/2007

2. Dėl vaikų teisių apsaugos nukreipiant išieškojimą į paskutinį būstą

CPK 663 straipsnio 4 dalies nuostatos yra skirtos apsaugoti nepilnamečių vaikų, invalidų (neįgaliųjų) ir socialiai remtinų asmenų teisę į paskutinį gyvenamąjį būstą. Pagal šią teisės normą ji taikytina esant tokioms sąlygoms: 1) skolininko skola atsirado dėl nesumokėtų mokesčių už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas; 2) dėl to skolininkui pritaikyta priverstinio išieškojimo priemonė – paskutinio buto, gyvenamojo namo ar jo dalies, būtino skolininkui ir jo šeimos nariams gyventi, areštas; 3) skolininkas ar jo šeimos nariai yra invalidai (neįgalieji), socialiai remtini asmenys arba turi nepilnamečių vaikų; 4) skolininkas ar jo šeimos nariai yra padavę apylinkės teismui prašymą nenukreipti išieškojimo į butą, gyvenamąjį namą ar jo dalį, būtinus šiems asmenims gyventi; 5) skola nepadengta dėl skolininko sunkios materialinės padėties. Ši teisės norma vertintina kaip socialinį tikslą turinti nepilnamečių vaikų, invalidų (neįgaliųjų) ir socialiai remtinų asmenų procesinė garantija – pagal galimybes apsaugoti juos nuo paskutinio gyvenamojo būsto praradimo. Esant jos taikymo sąlygoms, viešas interesas lemia išieškotojo dispozityvumo ir galimybės nukreipti išieškojimą į paskutinį gyvenamąjį būstą ribojimą, prioritetą suteikiant socialiniam aspektui.

Jeigu vykdomojoje byloje yra minėtos pirmos trys CPK 663 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygos, antstolis, vykdydamas CPK 634 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigą, privalo išaiškinti skolininkui teisę prašyti taikyti CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatytą apribojimą. Ši antstolio pareiga vykdytina rašytine forma.

Kai skolininkas, kuriam antstolis yra išaiškinęs minėtą teisę, turi nepilnamečių vaikų, tačiau dėl savo nerūpestingumo ar kitų panašių priežasčių nesikreipia į teismą su atitinkamu prašymu, viešas interesas reikalauja, kad antstolis apie tai informuotų vaiko teisių apsaugos instituciją, kuri įstatymų nustatyta tvarka gali realizuoti CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatytą teisę.

Vaiko teisių ir interesų apsauga, parduodant turtą iš varžytynių, tenka antstoliui, išaiškinant teisę pateikti prašymą taikyti CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatytą apribojimą ir reikiamais atvejais informuojant vaikų teisių apsaugos instituciją, o teismas prieš tvirtinant turto pardavimo iš varžytynių aktą privalo patikrinti kaip antstolis įvykdė pareigą.

Jeigu antstolis, esant minėtoms pirmoms trims CPK 663 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygoms, pažeisdamas CPK 634 straipsnio 2 dalį neišaiškina skolininkui teisės prašyti taikyti CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatytą apribojimą, tai teismui nustačius, jog skola nepadengta dėl skolininko sunkios materialinės padėties, yra teisinis pagrindas konstatuoti esminį imperatyvios teisės normos pažeidimą, varžantį skolininko teises ir teisėtus interesus, kuris teikia teisinį pagrindą pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje H. K. v. antstolė R. G., A. G., byla Nr. 3K-3-525/2007

Jeigu vykdomojoje byloje yra pirmos trys CPK 663 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygos, antstolis, vykdydamas CPK 634 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigą, privalo išaiškinti skolininkui teisę prašyti taikyti CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatytą apribojimą. Ši antstolio pareiga vykdytina rašytine forma. Kai skolininkas, kuriam antstolis yra išaiškinęs minėtą teisę, turi nepilnamečių vaikų, tačiau dėl savo nerūpestingumo ar kitų panašių priežasčių nesikreipia į teismą su atitinkamu prašymu, viešasis interesas reikalauja, kad antstolis apie tai informuotų vaiko teisių apsaugos instituciją, kuri įstatymų nustatyta tvarka gali įgyvendinti CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatytą teisę. Vaiko teisių ir interesų apsauga, parduodant turtą iš varžytynių, tenka antstoliui, išaiškinant

43

http://www.litlex.lt/scripts/sarasas2.dll?Tekstas=1&Id=53717

teisę pateikti prašymą taikyti CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatytą apribojimą ir reikiamais atvejais informuojant vaikų teisių apsaugos instituciją, o teismas prieš tvirtindamas turto pardavimo iš varžytynių aktą privalo patikrinti, kaip antstolis įvykdė pareigą. Jeigu antstolis, esant minėtoms pirmoms trims CPK 663 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygoms, pažeisdamas CPK 634 straipsnio 2 dalį neišaiškina skolininkui teisės prašyti taikyti CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatytą apribojimą, tai, teismui nustačius, jog skola nepadengta dėl skolininko sunkios materialinės padėties, yra teisinis pagrindas konstatuoti esminį imperatyviosios teisės normos pažeidimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje V. R. v. E. I. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-218/2009.

VII. 5 Kitos išieškojimo taisyklės

1. Dėl antstolio pareigos patikrinti išieškomo turto priklausymą skolininkui nuosavybės teise

Priverstinis vykdomojo dokumento dėl piniginių sumų išieškojimo vykdymas susideda iš skolininko turto paieškos, skolininko turto arešto ir šio turto priverstinio realizavimo (CPK 662–727 straipsniai). Atlikdamas vykdymo veiksmus pagal vykdomąjį dokumentą antstolis privalo nukreipti išieškojimą į skolininkui nuosavybės teise priklausantį turtą (CPK 694 straipsnis).

Kai išieškojimas nukreipiamas į nekilnojamąjį turtą arba kitą registruojamą turtą, tokio turto priklausymas skolininkui nustatomas pagal registro įstaigos rašytinius duomenis. Prieš nukreipdamas išieškojimą į neregistruotą turtą antstolis privalo įsitikinti savininko teises patvirtinančių įrodymų pagrindu apie šio turto priklausymą skolininkui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB ,,Est Merrain“ skundą dėl antstolio veiksmų, byla Nr. 3K-3-414/2007

2. Dėl išieškojimo vykdymo iš asmeninio sutuoktinių turto

Jeigu sutuoktiniai kreditoriams atsako solidariai, išieškojimas iš asmeninio sutuoktinių turto (CK 3.113 straipsnis) yra galimas tik tuo atveju, kai dėl sutuoktinio (skolininko) yra priimtas teismo sprendimas. Tik tada yra pagrindas išduoti vykdomąjį raštą, įgalinantį antstolį išieškojimą iš asmeninio sutuoktinio turto įvykdyti teisėtai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje AB bankas „Hansabankas“ v. antstolis A. Bložė, byla Nr. 3K-7-114/2008

VIII. Turto pardavimas iš varžytynių

1. Dėl nuosavybės teisių perėjimo parduodant turtą iš varžytynių

Dėl nuosavybės teisių perėjimo momento parduodant turtą iš varžytynių Kasacinės instancijos teismas laikosi pozicijos, kad antstolio veiksmai – turto pardavimo iš varžytynių aktas ir perdavimas tvirtinti teismui nereiškia turto realizavimo, tai yra tik viena iš turto realizavimo stadijų. Pagal CPK 725 straipsnio 6 dalį turtas laikomas parduotu, kai įsiteisėja teismo nutartis, kuria patvirtintas varžytynių aktas. Tik teisėjo rezoliucija ar nutartimi patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas (CPK 725 straipsnio 8 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d.

44

nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutuojanti Valės Budrevičienės individuali įmonė v. antstolė N. Dutkevičienė, UAB „Eldermonta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-565/2008). Tokios pačios taisyklės taikytinos ir turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui atveju (CPK 704 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Joniškio agrochemija“, antstolis A. B. v. UAB „Best Fert“ ir kt., byla Nr. 3K-3-17/2009

2. Dėl varžytinių atidėjimo

CPK 713 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad varžytynės vykdomos skelbime nurodytoje vietoje ir nurodytu laiku, tačiau antstolis, prieš pradėdamas varžytynes, rašytiniu patvarkymu gali ne ilgiau kaip trims valandoms atidėti varžytynių pradžią. Šioje teisės normoje nėra nurodytos priežastys, dėl kurių gali būti atidedama varžytynių pradžia, todėl tokių priežasčių buvimo nustatymas paliekamas antstolio diskrecijai. Įstatyme nustatyta tik privaloma atidėjimo forma ir maksimali varžytynių atidėjimo trukmė. Kasatorės teigimu, antstolis šį patvarkymą surašė tik po varžytynių, be to, buvo pažeisti CPK 625 straipsnio 3 dalies reikalavimai, nes nei ji, nei atsakovė nebuvo pasirašytinai supažindintos su patvarkymu dėl varžytynių atidėjimo, tačiau teismai nustatė, kad antstolis rašytiniu patvarkymu atidėjo varžytynių pradžią trisdešimčiai minučių dėl norinčio dalyvauti varžytynėse asmens vėlavimo dėl svarbių priežasčių. Teisėjų kolegija konstatavo, kad kasatorė netinkamai aiškina CPK 625 straipsnio 1 dalies nuostatas, reglamentuojančias antstolio teisę atidėti vykdymo veiksmus ar vykdomąją bylą sustabdyti. Ši procesinė teisės norma turi būti aiškinama kartu su CPK 627 straipsniu, nustatančiu vykdomosios bylos sustabdymo ar vykdymo veiksmų atidėjimo pagrindus. Iš šioje normoje nurodytų pagrindų matyti, kad iš esmės vykdymo veiksmai atidedami tada, kai egzistuoja tam tikros objektyvios aplinkybės, nepriklausančios nuo vykdymo proceso dalyvių ir antstolio valios, dėl kurių vykdymo veiksmų atlikimas nėra galimas (sunki skolininko liga; skolininko paieška ir pan.). Kitokiais atvejais vykdymo veiksmai gali būti atidedami tik išieškotojo prašymu (CPK 627 straipsnio 1 punktas). Tuo tarpu CPK 713 straipsnio 1 dalis reglamentuoja ne vykdymo veiksmų atidėjimą šioje normoje nurodytais pagrindais, o tik paties veiksmo pradžios perkėlimą ne ilgesniam kaip trijų valandų laikotarpiui. Kasatorė neginčijo, kad apie varžytynių pradžios atidėjimą trisdešimčiai minučių atvykę asmenys buvo informuoti, o bylą nagrinėję teismai nustatė, jog tai buvo atlikta CPK 713 straipsnio 1 dalyje nustatyta forma – rašytiniu patvarkymu. Tai, kad šis patvarkymas nebuvo įteiktas kasatorei pasirašytinai, savaime nedaro jo neteisėto ir neturi įtakos turto pardavimo iš varžytynių akto teisėtumui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje V. J. Č. v. A. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-292/2009

3. Dėl informavimo skelbiant varžytynes

Pagal CPK 633 straipsnio 1 dalį vykdymo proceso šalimis laikomi išieškotojas ir skolininkas. Pagal to paties straipsnio 2 dalį asmenys, kuriems vykdymo procesas gali sukelti ar sukelia teisines pasekmes, laikomi suinteresuotais asmenimis. Pareiškėjas ginčijamame vykdymo procese nėra nei skolininkas, nei išieškotojas, tačiau įtrauktas suinteresuotu asmeniu. Pareiškėjas savo dalyvavimą vykdymo procese, taip pat reikalavimą asmeniškai įteikti šaukimą apie varžytynes motyvuoja galimu jo, kaip bendraturčio, teisių pažeidimu. Tokie argumentai nepagrįsti. Pagal CK 4.79 straipsnio 1 dalį bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bendraturtis neturi pirmenybės teisės pirkti parduodamas dalis vykdymo procese, todėl jo materialiosios teisės nepažeistos.

45

Informavimas apie varžytynes gali būti bendrasis ir specialusis. Bendrasis, kai informuojama visa visuomenė viešu skelbimu antstolių kontoros skelbimų lentoje, turto buvimo vietos vietiniame laikraštyje, interneto tinklalapyje bei ant paties nekilnojamojo turto (CPK 706 straipsnio 1, 2 dalys). Jei būtų nustatyta, kad varžytynės įvyko tinkamai neįvykdžius bendrojo informavimo pareigos, skųsti varžytynių aktą galėtų bet kuris asmuo, įskaitant bendraturtį. Byloje nenustatyta bendrojo informavimo pareigos pažeidimų.

Taip pat skiriamas ir specialusis informavimas apie varžytynes, kai apie turto pardavimo iš varžytynių laiką ir vietą antstolis pasirašytinai praneša išieškotojui ir skolininkui asmeniškai arba registruotu laišku (CPK 706 straipsnio 3 dalis). Iš įstatymo formuluotės matyti, kad teisę į specialųjį informavimą turi tik išieškotojas ir skolininkas. Suinteresuotam asmeniui tokios teisės nenustatyta, juolab tokios teisės neturi kiti (CPK 633 straipsnyje nenurodyti) asmenys, pavyzdžiui, skolininko bendraturčiai. Tai reiškia, kad antstolis neprivalėjo bendraturčio informuoti apie varžytynes specialia tvarka, o toks asmuo neturėjo būti įtrauktas suinteresuotu asmeniu. Tuo tarpu pareiškėjas skundą grindžia būtent specialiojo informavimo pareigos netinkamu įgyvendinimu, t. y. tuo, kad jam nebuvo įteiktas pasirašytinai pranešimas apie varžytynes.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje T. J. v. antstolė R. Dapkus, byla Nr. 3K-3-45/2010

Svarstytina dėl teiginio, kad skolininko bendraturčiai nėra laikytini CPK 633 straipsnyje nurodytais suinteresuotais asmenimis. Išieškant iš skolininko dalies bendrojoje nuosavybėje, turi būti nustatyta skolininkui priklausanti dalis, paprastai ir naudojimosi bendru daiktu tvarka, o tai neabejotinai susiję su kitų bendraturčių interesais (CPK 667 straipsnio 1, 2, 4 dalys), todėl tokie asmenys gali būti laikomi suinteresuotais asmenimis vykdymo procese.

4. Dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu pasekmių

Ieškovė prašė teismo apginti jos pažeistą teisę tik vienu civilinių teisių gynimo būdu – atkuriant iki teisių pažeidimo buvusią padėtį, t. y. taikant restituciją (CK 1.138 straipsnio 2 dalis). Ieškovė nereikalavo išieškoti žalą iš teisę pažeidusių asmenų – taikyti civilinę atsakomybę (CK 1.138 straipsnio 6 dalis). Restitucija ir civilinė atsakomybė yra savarankiški civilinių teisių gynimo būdai. Nagrinėjamoje byloje teismai ieškovės pažeistą teisę apgynė vienu iš jų – restitucija. Teisėjų kolegija nurodo, kad šio ginčo atveju turto pardavimo iš varžytynių akto neteisėtumą ir ieškovės turto praradimą pirmiausia lėmė antstolės atlikti neteisėti veiksmai. Teisėjo padarytas proceso teisės normų pažeidimas yra tai, kad, patvirtinęs varžytynių aktą nesilaikydamas CPK 725 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino ir nepatikrinęs antstolio veiksmų visais aspektais, jis netinkamai atliko antstolio veiklos kontrolę, todėl neištaisė antstolės padarytos klaidos ir neapsaugojo ieškovės nepilnamečių vaikų interesų. Tačiau ieškovė nereikalavo atlyginti nuostolių, todėl, sprendžiant klausimą dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, nebuvo pagrindo taikyti civilinę atsakomybę ir aiškintis bei nustatinėti jos sąlygų. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės spręsti dėl byloje nedalyvaujančio asmens – Lietuvos Respublikos, atsakingos pagal CPK 6.272 straipsnį už teisėjų neteisėtais veiksmais padarytą žalą, teisių ir pareigų.

Šios bylos nagrinėjimo dalykas buvo ne teisėjo neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo klausimas. Manydama, kad dėl varžytynių akto tvirtinusio teisėjo veiksmų kasatorė patyrė žalos, ji gali paduoti teismui atskirą ieškinį ir reikalauti atlyginti žalą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje N. B. v. antstolė R. Mikliušienė, A. K., byla Nr. 3K-3-46/2008

46

Pripažinę turto pardavimo be varžytynių aktą negaliojančiu pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė faktines aplinkybes apie atsakovų nesąžiningumą šiems įgyjant turtą, dėl to teisingai taikė restituciją, įpareigodami atsakovus perduoti įgytą turtą ieškovui, o ieškovą - grąžinti atsakovams jų sumokėtą 35 tūkst. Lt sumą. Byloje įrodžius, kad priverstinai parduodamą daiktą nusipirkęs asmuo buvo nesąžiningas, įgytas turtas gali būti iš jo išreikalautas. Kai kasatoriams yra grąžinami pinigai, sumokėti jų už nesąžiningai įgytą turtą, tai negali būti laikoma kasatorių teisių pažeidimu ar nepagrįstu jų padėties pabloginimu (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 24 d. nutartis M. Čiūdaras v. E. Malyško, I. Davidovič, Teisingumo ministerija byloje Nr. 3K-7-4/2007).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje AB „Išlaužo žuvis“ v. G. S. ir kt., byla Nr. 3K-3-65/2009

5. Dėl CPK 602 straipsnio aiškinimo ir taikymo

Viena iš būtinųjų ir esminių daikto priverstinio pardavimo iš varžytynių sąlygų yra kaina. Kadangi turtą parduoda ne daikto savininkas, bet specialiai tam įstatymo įgaliotas asmuo – antstolis, o pirkėjas ir turto savininkas neturi galimybės tartis dėl parduodamo daikto kainos, tai tinkamas iš varžytynių parduodamo turto kainos nustatymas įgyja ypač svarbią reikšmę, kilus ginčui dėl turto pardavimo iš varžytynių teisėtumo. Nors parduodant turtą iš varžytynių ir yra sukuriama turto pardavimo teisėtumo prezumpcija, nes pardavimo procesą vykdo valstybės įgaliotas asmuo – antstolis, o turto pardavimo iš varžytynių aktą tvirtina teismas, tačiau ši prezumpcija gali būti nuginčyta.

CPK 602 straipsnyje nustatytas antstolio ir teismo klaidų vykdymo procese ištaisymo būdas – specifinis sandorio negaliojimo institutas, pagal kurį teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas tam tikrais išimtiniais atvejais gali būti pripažintas negaliojančiu.

Nors turto pardavimo iš varžytynių akte nenurodyta, kad su žemės sklypu parduotas ir jame buvęs statinys, tačiau, nesant objektyvios galimybės žemę ir statinį atskirti, apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu dėl to, kad turtas buvo parduotas už kainą, aiškiai mažesnę negu tikroji rinkos vertė (CPK 602 straipsnio 6 punktas). Akivaizdu, kad toks sandoris prieštarauja ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnis).

Kai turtas buvo parduotas apytikriai bent dešimt kartų pigiau už rinkos vertę ir kai pardavėjas kartu su varžytynėse įsigytu turtu (žemės sklypu) pardavė ir jam neparduotą statinį (sodo namelį), apeliacinės instancijos teismo išvada dėl sandorio šalių nesąžiningumo ir sandorio neteisėtumo yra teisėta ir atitinka CK 1.80, 1.81 bei 6.307 straipsnių reikalavimus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. antstolis M. D., Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., byla Nr. 3K-3-293/2008

6. Dėl areštuoto turto įkainojimo rinkos kaina ir su tuo susijusių antstolio teisių bei pareigų vykdymo procese

Turto rinkos kaina bei kainų (ginčijamo pardavimo ir pardavimo įstatymų nustatyta tvarka) skirtumas teisme nagrinėjant ginčą dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu nustatomi teismui paskyrus ekspertizę CPK 212-219 straipsniuose nustatyta tvarka. Tik žinant turto rinkos kainą turto pardavimo iš varžytynių metu, galima spręsti apie varžytynių teisėtumą.

CPK 681 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę, o CPK 682 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad

47

antstolis ekspertizę turto vertei nustatyti skiria priimdamas patvarkymą. Šios įstatymo nuostatos aiškintinos sistemiškai su CPK 681 straipsnio 1 dalies nuostata, jog areštuojamas turtas įkainojamas rinkos kainomis, ir darytina išvada, kad antstolis skiria ekspertizę turto rinkos vertei nustatyti. Ją skirdamas, antstolis patvarkyme, siekiant užtikrinti šio procesinio dokumento aiškumą, išvengti dviprasmybių bei garantuoti atsakymo būtent į tą klausimą, dėl kurio skiriama ekspertizė, gavimą, turi aiškiai nurodyti, kad ekspertizė skiriama būtent turto rinkos vertei nustatyti. Pažymėtina, kad ekspertizės akte turi būti duodami pagrįsti atsakymai į iškeltus klausimus, smulkiai aprašomi atlikti tyrimai, jų pagrindu padarytos išvados (CPK 216 straipsnio 1 dalis, 682 straipsnio 6 dalis). Antstoliui patvarkyme tinkamai nesuformulavus ekspertui adresuojamo klausimo, egzistuoja tikimybė, jog atsakymo būtent į tą klausimą, dėl kurio skiriama ekspertizė, nebus gauta, ir tai gali lemti vykdymo procesą reglamentuojančių teisės normų pažeidimus. Pažymėtina ir tai, kad ekspertizės aktas, kuriame ekspertas nėra išdėstęs savo išvados dėl turto rinkos vertės, o yra išdėstęs išvadą dėl kokios nors kitos to turto vertės, pavyzdžiui, turto rinkos vertės priverstinai parduoti, turi būti vertinamas kaip keliantis abejonių ir juo remtis, nustatant areštuoto turto rinkos vertę, pagal įstatymą reikšmingą to turto pardavimui iš varžytynių, negalima.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. G. ir kt. v. antstolė R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009

7. Dėl parduodamo iš varžytynių turto įkainojimo

Šiuo konkrečiu atveju sprendžiant, ar antstolis neskirdamas pakartotinės arba papildomos ekspertizės tinkamai pasinaudojo savo diskrecija, reikia įvertinti tai, kad: 1) varžytynės jau buvo skelbtos anksčiau, jose parduodamo turto kainą nustatant pagal didesnę turto rinkos vertę, tačiau varžytynės neįvyko, neatsiradus pirkėjų. Pagal Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką turto nerealizavimo varžytynėse faktas patvirtina, kad jose buvo nustatyta per aukšta kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje ŽŪB „Vanaginė“ v. Antstolių kontora prie Vilniaus rajono apylinkės teismo, bylos Nr. 3K-3-673/2003; 2005 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje M. Chlebopaševas v. antstolė A.Adomaitienė, bylos Nr. 3K-3-133/2005); 2) nekilnojamojo turto rinkos kainų tendencijos laikotarpiu tarp atliktų turto įkainojimų buvo tokios, kad kainos kito mažėjimo linkme; 3) būtent dėl didelio nekilnojamojo turto kainų nepastovumo rinkoje ir buvo paskirta nauja ekspertizė.

Bylą nagrinėję teismai atsižvelgė į šias teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jų kontekste priėjo pagrįstą išvadą, kad turto įkainojimas mažesne suma, nei buvo pagal ankstesnį vertinimą, atspindi realią padėtį rinkoje, todėl antstoliui neturėjo kilti abejonių dėl turto įkainojimo objektyvumo ir teisingumo. Dėl to antstolio veiksmai, neskiriant dar vienos ekspertizės, o paskelbiant varžytynes, parduodamo turto kainą nustačius atliktos ekspertizės pagrindu, yra teisėti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo K. S. skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-121/2010

8. Dėl varžytynių akto tvirtinimo ir panaikinimo

Tais atvejais, kai antstolis vykdomąjį dokumentą jau yra įvykdęs, jo veiksmai nebegali būti skundžiami CPK XXXI skyriuje nustatyta tvarka, bet gali būti ginčijami specialia tvarka. CPK 602 straipsnyje nustatyti turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, nekilnojamojo turto pardavimo be varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiais atvejai. Ši proceso teisės norma yra specialioji norma dėl vykdymo procese galimų pažeidimų ir jų teisinių padarinių. Skolininko turto perleidimas kitų asmenų nuosavybėn priverstine tvarka gali būti pripažintas negaliojančiu tik CPK

48

602 straipsnyje nustatytais atvejais, kurie savo esme yra neteisėti antstolio veiksmai. Jeigu proceso dalyviai nebeturi galimybės pasinaudoti savo teise apskųsti antstolio veiksmą CPK XXXI skyriuje nustatyta tvarka, tai netrukdo jiems, įvykus turto pardavimui, perdavimui, ginčyti tokio pardavimo ar perdavimo akto CPK 602 straipsnio pagrindu ieškinio teisenos tvarka. Tais atvejais, kai turtas parduotas varžytynėse, o skolininkas skundžia antstolio veiksmus, kartu reikalaudamas pripažinti pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, jeigu skunde nurodomos aplinkybės, nustatytos CPK 602 straipsnyje, teisėjas, gavęs skundą dėl antstolių veiksmų CPK XXXI skyriaus tvarka, turi taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą (CPK 138 straipsnis) ir pasiūlyti pareiškėjui reikšti atitinkamą ieškinį, nes tokie ginčai nagrinėjami ieškinio teisenos tvarka, o CPK XXXI skyrius jų nagrinėjimo nereglamentuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje priimta civilinėje byloje L. Remezienė v. antstolis V. Drungilas, bylos Nr. 3K-7-262/2005). Kai varžytynių aktas patvirtintas teisėjo rezoliucija, tai šio teisėjo atlikto veiksmo teisėtumas ir pagrįstumas sprendžiami nagrinėjant ieškinį dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pareiškėjas E. Kulpinskas, bylos Nr. 3K-3-16/2006; 2006 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Baltrukėnienė v. antstolė R. Mikliušienė, bylos Nr. 3K-3-157/2006).

Esant teisėjo patvirtintam varžytynių aktui ir jo pagrindu sukurtoms nuosavybės teisėms, jos negali būti paneigtos CPK XXXI skyriaus tvarka, turi būti nuginčytas nuosavybės teises sukūręs aktas - turto pardavimo iš varžytynių aktas, o šio akto teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimo procese galės būti nustatinėjamas galimų antstolio ar teismo klaidų vykdymo procese faktas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Marginalas“ v. antstolė J. Gančierienė, K. S. ir kt., byla Nr. 3K-3-410/2008

9. Dėl vykdymo proceso dalyvio teisės ieškinyje remtis CK 1.78–1.96 straipsniuose įtvirtintais bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais ginčijant antstolio priimtą turto realizavimo aktą bei ieškinio senaties termino turto pardavimo be varžytinių aktui ginčyti.

Suinteresuotas asmuo turi teisę ginčyti antstolio priimtus turto realizavimo aktus remdamasis tiek bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais, tiek dėl antstolio padarytų proceso teisės normų pažeidimų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje ŽŪB ,,Vanaginė“ v. Teisingumo ministerija ir kt., byla Nr. 3K-3-140/2004

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje J. Vainikonienė, ir kt. v. V. Šimulynas, Lietuvos valstybė, byla Nr. 3K-3-360/2005

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje L. Vitkienė, R. Vitkus v. antstolis Gintaras Matkevičius, Andrejus Kozlovas ir kt., byla Nr. 3K-3-188/2006

10. Dėl pažeistų skolininko teisių, jo turtą pardavus iš varžytynių, gynimo pripažįstant turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu bei šio akto pripažinimo negaliojančiu teisinių pagrindų santykio su bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais

Sandorio pripažinimas negaliojančiu yra vienas iš civilinių teisių gynimo būdų. Teismo sprendimu sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik įstatymuose įtvirtintais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais. Bendrieji sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai įtvirtinti CK pirmosios knygos II dalies „Sandoriai“ IV skyriaus „Negaliojantys sandoriai“ normose.

49

Tuo tarpu turto pardavimo iš varžytynių akto, kaip sandorio, pripažinimo negaliojančiu pagrindams reglamentuoti specialiai skirtas CPK 602 straipsnis. Pastarosios teisės normos santykis su CK normomis, įtvirtinančiomis sandorių pripažinimo negaliojančiais bendruosius pagrindus, vertintinas kaip specialiosios teisės normos santykis su bendrosiomis. Toks turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu teisinis reglamentavimas teisės aktuose įtvirtintas atsižvelgiant į varžytynių ir antstolio institutų esmę bei specifiką. Varžytynių specifika reiškiasi tuo, kad jomis siekiama priverstinai įvykdyti teismo sprendimą, užtikrinti skolininko turto realizavimo visapusišką efektyvumą (vienas iš jo požymių – ekonomiškumas), t. y. užtikrinti tokį areštuoto turto pardavimą, kuris atitiktų tiek skolininko, tiek išieškotojo interesus. Varžytynių tikslui pasiekti, be kita ko, būtina, kad varžytynių institutas būtų patrauklus pirkėjams ir garantuotų jiems minimalią riziką, varžytynės būtų operatyvi priemonė, būtų garantuojamas varžytynių būdu sudarytų sandorių stabilumas bei sudarytos teisinės garantijos, kad šie sandoriai nebūtų pripažįstami negaliojančiais įprastiniais pagrindais.

Esant teisės aktų įtvirtintam dvigubam varžytynių teisėtumo kontrolės mechanizmui (antstolio ir teismo), teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas pagal galiojančiuose teisės aktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą vertintinas kaip teisinis rezultatas, kuris orientuoja į asmenų veiksmų skundimą bei civilinės atsakomybės taikymą ir kuriam teisės aktai nustato tik minimalias, specialiųjų teisės normų reglamentuojamas nuginčijimo galimybes. Pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu civilinio proceso teisėje yra tik imperatyviųjų teisės normų esminiai pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus. Remdamasi išdėstytais argumentais, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais.

Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, vertindamas, ar yra pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, CPK 602 straipsnio nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis CPK nuostatomis (pavyzdžiui, CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktas dėl turto pardavimo kainos taikytinas ne tik su CPK 713 straipsnio 4 dalimi, 718 straipsniu ir 722 straipsnio 1 dalimi, bet ir su 681 straipsnyje nustatyta areštuojamo turto įkainojimo procedūra). Be to, teismas, atsižvelgdamas į būtinumą siekti užtikrinti konkuruojančių interesų pusiausvyrą, proporcingumo principo reikalavimą taikytinai teisinio poveikio priemonei būti adekvačiai teisės pažeidimui (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), gautos turtą pardavus iš varžytynių sumos proporcingumą to turto rinkos vertei, turi įvertinti, ar turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu yra vienintelė ir tinkamiausia priemonė apginti pažeistas šalių, dalyvavusių vykdymo procese, teises, ar pažeistos teisės negali būti tinkamai apgintos taikant civilinę atsakomybę.

Nustatęs, kad turtas iš varžytynių yra parduotas už mažesnę negu ji turėjo būti nustatyta pagal įstatymą kainą, ir spręsdamas dėl CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo egzistavimo konstatavimo, teismas turi atsižvelgti į kainų skirtumo dydį, įvertinti pažeidimo esmingumą, gautos už turtą sumos proporcingumą to turto rinkos vertei. Koks konkrečiai kainų skirtumo dydis laikytinas teikiančiu pagrindą konstatuoti CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo egzistavimą ir pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu, nėra vienareikšmiškai reglamentuota, tai yra vertinamasis kriterijus. Spręstina, kad pagrindas konstatuoti CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo egzistavimą ir pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu yra tada, kai turto pardavimo iš varžytynių kaina yra esmingai mažesnė už kainą, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, gauta už turtą suma neproporcinga to turto rinkos vertei ir tokiu būdu yra neproporcingai apribotos skolininko nuosavybės teisės. Tai, ar kaina yra „esmingai mažesnė“, taip pat kitos pirmiau nurodytos reikšmingos aplinkybės turėtų būti nustatoma įvertinus konkrečios bylos duomenis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažinta, kad turto vertės įkainojimas beveik dvigubai mažesne kaina buvo pagrindas pripažinti antstolio veiksmus neteisėtais (Lietuvos

50

Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Siccum“ v. antstolis L. Gudeika ir kt., bylos Nr. 3K-3-211/2007).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. G. ir kt. v. antstolė R. Stašenienė ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009

11. Dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu CPK 602 straipsnio 6 punkto pagrindu

Išsprendžiamas kasacinio teismo praktikos nevienodumo klausimas, kai vienose bylose buvo pripažįstama galimybė turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinti negaliojančiu bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais (pvz. LAT 2008-06-19 nutartis byloje Nr. 3K-3-293/2008; LAT 2008-09-30 nutartis byloje Nr. 3K-3-434/2008; LAT 2009-03-03 nutartis byloje Nr. 3K-3-65/2009), o kitose – tokia galimybė nebuvo pripažįstama ir šiuo metu tokia praktika yra formuojama Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartyse ( LAT 2009 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje V. R. v. E. I. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-218/2009).

Pagal CPK 602 straipsnio 6 punktą teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 713 straipsnio 4 dalyje, 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, vertindamas, ar yra pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, CPK 602 straipsnio nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis CPK nuostatomis. CPK 602 straipsnio 6 punktas dėl turto pardavimo kainos taikytinas ne tik su CPK 713 straipsnio 4 dalimi, 718 straipsniu ir 722 straipsnio 1 dalimi, bet ir su 681 straipsnyje nustatyta areštuojamo turto įkainojimo procedūra. Jeigu teismas, nagrinėdamas ginčą dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, nustato CPK 602 straipsnio 6 punkto taikymo sąlygas ir ginčijamą turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažįsta negaliojančiu, tai turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu pripažįstamas negaliojančiu CPK 602 straipsnio 6 punkto, o ne CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje V. R. v. E. I. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-218/2009

12. Dėl restitucijos taikymo pripažinus turto paradavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu

Teismų praktikoje nagrinėjamos kategorijos bylose nuo 1999 metų buvo laikomasi teisinės pozicijos, suformuotos pagal 1964 m. CK normas, kad, taikant restituciją natūra, tais atvejais, kai gautos iš pirkėjo už iš varžytynių parduotą turtą lėšos išmokėtos išieškotojams, o turto pardavimo iš varžytynių aktas pripažintas negaliojančiu dėl antstolio (teismo antstolio) kaltės, tai pinigai pirkėjui priteistini iš priverstinį turto pardavimą vykdžiusios teismo antstolių kontoros. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į įvykusius esminius teisinio reguliavimo pokyčius (įsigaliojo ir galioja nauji Civilinis kodeksas bei Civilinio proceso kodeksas, kurie esmingai naujai reglamentuoja teisinius santykius, 2002 m. gegužės 9 d. buvo priimtas ir galioja Antstolių įstatymas, pagal kurio nuostatas antstolio teisinė padėtis yra kitokia, nei buvo 1999 metais, ir kt.), į galiojančiuose teisės aktuose įtvirtiną teisinį reguliavimą, be kita ko, į tai, kad pagal galiojančius teisės aktus antstolis nėra varžytynių būdu sudaromo sandorio šalis, o restitucija taikytina tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių, taip pat atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime suformuotas teismų praktikos keitimo sąlygas, sprendžia, kad vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos formavimo tikslu yra objektyviai būtinas teismų praktikos koregavimas.

Šioje byloje, taikant restituciją, pinigus turto pirkėjai priteisus iš varžytynes vykdžiusios antstolės, o iš varžytynių parduotą turtą grąžinus ieškovams, pastarieji nepagrįstai praturtėtų

51

antstolės sąskaita. Restitucija remiasi idėja, pagal kurią turi būti atkuriama neteisėto sandorio vykdymu sugriauta šalių turtinės padėties pusiausvyra. Pritaikius restituciją, asmuo negali gauti daugiau, nei turėjo. Antstolis, būdamas tarpininku tarp pirkėjo ir pardavėjo vykdymo procese, apskritai net nėra sandorio šalis, o restitucija taikytina tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių (CK 6.145 straipsnio 1 dalis).

Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, nagrinėjamos bylos kontekste konstatuoja, kad, turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinus negaliojančiu ir restituciją taikant natūra, skolininkui (buvusiam iš varžytynių parduoto turto savininkui) grąžinamas turtas, o pirkėjui priteisiama jo už tą turtą sumokėta pinigų suma: jeigu ši pinigų suma yra antstolio žinioje, tai ji visa pirkėjui priteisiama iš antstolio, nepaisant to, ar dalį šios sumos antstolis ketina panaudoti (panaudojo) vykdymo išlaidoms atlyginti, nes, pripažinus turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, priverstinis skolos išieškojimas iš skolininko lieka nebaigtas; jeigu iš pirkėjo gauta pinigų suma yra antstolio pervesta Hipotekos skyriui prie atitinkamo apylinkės teismo ir yra pastarojo sąskaitoje, tai pirkėjui ji priteisiama iš Hipotekos skyriaus; jeigu iš pirkėjo gauta pinigų suma jau išmokėta išieškotojams, tai pirkėjui, kaip pasikeitusiam kreditoriui išieškojimo prievolėje, ji priteisiama iš skolininko (buvusio iš varžytynių parduoto turto savininko).

Kadangi turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinus negaliojančiu ir taikant restituciją šalys turi būti grąžinamos į iki turto pardavimo iš varžytynių buvusią padėtį, tai turtas asmeniui turi būti grąžinamas su iki varžytynių buvusiais apsunkinimais (areštas ir kt.).

Varžytynes vykdžiusiam antstoliui gali būti reiškiami reikalavimai dėl civilinės atsakomybės taikymo.

Pažymėtina, kad vykdymo išlaidos antstoliui už jo atliktus neteisėtus veiksmus neatlygintinos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. G. ir kt. v. antstolė R. Stašenienė ir kt., byla Nr. 3K-7-90/2009

Šia nutartimi yra įtvirtinama LAT praktika dėl restitucijos taikymo varžytines pripažinus negaliojančiomis.

Restitucijos taikymo tam tikros taisyklės yra išdėstytos ir kitoje LAT nutartyje

Byloje, taikant restituciją natūra, teismas pinigus turto pirkėjai (ieškovei) priteisė iš varžytynes vykdžiusios antstolės, o iš varžytynių parduotą turtą grąžino atsakovei E. I. L.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad restitucija taikytina tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių (CK 6.145 straipsnio 1 dalis), pinigus turto pirkėjai priteisus iš varžytynes vykdžiusios antstolės, o iš varžytynių parduotą turtą grąžinus atsakovei, pastaroji nepagrįstai praturtėtų antstolės sąskaita, taip pat atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. G. ir kt. v. antstolė R. Stašenienė ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009, išdėstytus teisės taikymo išaiškinimus bei į faktinius šios bylos duomenis, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, taikydami restituciją natūra, už ginčo butą sumokėtus pinigus (visą sumą) priteisdami kasatorei V. R. (turto pirkėjai) iš varžytynes vykdžiusios antstolės, pažeidė CK 6.145 straipsnio 1 dalį. Iš faktinių šios bylos duomenų matyti, kad 7800 Lt sumą, gautą pardavus ginčo butą iš varžytynių, antstolė panaudojo taip: vykdymo išlaidoms – 1477,07 Lt, išieškotojui UAB „Jonavos paslaugos“ – 5851,24 Lt, antstoliui J. K. (į depozitinę sąskaitą), vykdančiam kitą vykdomąjį dokumentą dėl išieškojimo iš E. I. L. UAB „Jonavos paslaugos“ naudai, – 471,69 Lt (vykdomoji byla Nr. 0064/04/02336, b. l. 6, 9; vykdomoji byla Nr. 0064/04/01569, b. l. 23). Dėl to skundžiami procesiniai teismų sprendimai keistini, perkant iš varžytynių ginčo butą V. R. sumokėta pinigų suma jai (V. R.), taikant restituciją, priteistina taip: iš antstolės R. M.– 1477,07 Lt, iš atsakovės E. I. L. – 6322,93 Lt (CK 6.145 straipsnio 1 dalis, CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

52

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje V. R. v. E. I. L. ir kt., byla Nr. 3K-3-218/2009

Tačiau teismų praktikoje galimi ir kitokie civilinių teisių gynimo būdai bei restitucijos taikymo atvejai, galima nurodyti ir pavyzdžių.

Iš nagrinėjamoje byloje pareikštų ieškinio reikalavimų matyti, kad ieškovai prašė teismo apginti jų pažeistas teises dviem civilinių teisių gynimo būdais: atkuriant iki teisių pažeidimo buvusią padėtį, t. y. taikant restituciją (CK 1.138 straipsnio 2 dalis) ir, nors tiesiogiai ir aiškiai ieškinyje neįvardyta, priteisiant žalos atlyginimą iš valstybės, t. y. taikant civilinę atsakomybę už teismo antstolio neteisėtais veiksmais padarytą žalą (1964 m. CK 486 straipsnis, atitinkantis šiuo metu galiojantį 2000 m. CK 6.272 straipsnį; CK 1.138 straipsnio 6 dalis). Teisiškai kvalifikuoti ieškinio dalyką ir pritaikyti tinkamas teisės normas yra teismo pareiga. Tai, kad ieškinyje buvo pareikštas reikalavimas taikyti valstybės civilinę atsakomybę, implikuoja ieškovų prašymas iš visų atsakovų, taip pat ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, priteisti solidariai vykdymo procese netekto turto vertę. Pažymėtina, kad restitucija taikoma sandorio šalims ir reikalaujamo grąžinti turto įgijėjams tretiesiems asmenims (CK 6.145, 6.153 straipsniai). Nagrinėjamo ginčo atveju taip pat pareikštas reikalavimas atlyginti netekto turto vertę ir už teismo antstolės neteisėtais veiksmais padarytą žalą atsakingam deliktinių civilinių teisinių santykių subjektui – valstybei. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad restitucija ir civilinė atsakomybė yra savarankiški civilinių teisių gynimo būdai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje N. Baltrukėnienė v. antstolė R. Mikliušienė, A. Kisielienė, byla Nr. 3K-3-46/2008). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas ieškovų pažeistą teisę gynė vienu iš jų – restitucija, priteisiant netekto turto ekvivalentą pinigais iš Lietuvos valstybei atstovaujančios Teisingumo ministerijos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje L. V. ir kt. v. S. V.s ir kt., byla Nr. 3K-3-434/2009).

Kasacinis teismas formuoja praktiką, kad, esant teisės aktų įtvirtintam dvigubam varžytynių teisėtumo kontrolės mechanizmui (antstolio ir teismo), teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas pagal galiojančiuose teisės aktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą vertintinas kaip teisinis rezultatas, kuris orientuoja į asmenų veiksmų skundimą bei civilinės atsakomybės taikymą ir kuriam teisės aktai nustato tik minimalias, specialiųjų teisės normų reglamentuojamas nuginčijimo galimybes. Pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu civilinio proceso teisėje yra tik esminiai imperatyviųjų teisės normų pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus. Dėl to pripažintina, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. Grevienė ir kt. v. antstolė R. Stašenienė ir kt., byla Nr. 3K-7-90/2009). Be to, iš kasacinio teismo praktikos analizės galima daryti išvadą jeigu priverstinio turto pardavimo vykdymo procese neteisėtumą lėmė antstolio atlikti neteisėti veiksmai, tai pažeistas asmenų teises teismas gina taikydamas civilinę atsakomybę, bet netaiko restitucijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje L. Vitkienė ir kt. v. S. Varanavičius ir kt., byla Nr. 3K-3-434/2009).

Iš bylos duomenų matyti, kad pagrindinis ieškinio reikalavimas yra atlyginti nuostolius, o reikalavimas pripažinti negaliojančiu varžytynių aktą yra papildomas, pagrindžiantis neteisėtus veiksmus kaip privalomąją civilinės atsakomybės sąlygą (CK 6.246, 6.263 straipsniai). Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ginčijamas varžytynių aktas yra niekinis ir negaliojantis, nes prieštarauja imperatyviajai teisės normai – CPK 663 straipsnio 3 daliai (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Tokio sandorio negaliojimo padarinys yra restitucija (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Restitucijos taisyklės

53

nustatytos CK šeštosios knygos normose. Pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Teisėjų kolegija konstatavo, kad šioje byloje ieškovo teisės bus tinkamai apgintos išieškant nuostolius civilinės atsakomybės pagrindu (CK 1.138 straipsnio 6 punktas, 6.245 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje A. Š. v antstolis Jurijus Kolyško, S. B., L. M., UAB DK „PZU Lietuva“, byla Nr. 3K-3-33/2010

13. Dėl ieškinio senaties termino turto pardavimo be varžytynių aktui ginčyti

Ieškiniai dėl turto pardavimo be varžytynių akto nuginčijimo, grindžiami antstolio padarytų proceso teisės normų pažeidimais, paduodami teismui per tuo metu galiojusį trijų mėnesių terminą (1964 m. CPK 435 straipsnis), o ieškiniai dėl aptariamo akto nuginčijimo, grindžiami bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais, pateikiami teismui per CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą dešimties metų ieškinio senaties terminą.

Nagrinėjamos bylos atveju teisiškai reikšminga aplinkybė yra ta, kad ieškovas pasinaudojo abiem įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, skųsdamas antstolio veiksmų teisėtumą 2001 m. rugpjūčio 24 d. skundu teismui civilinėje byloje Nr. 2-899-05/2001, taip pat, užbaigus procesą nurodytoje byloje, pateikdamas 2006 m. liepos 10 d. ieškinį nagrinėjamoje byloje. Ieškinio faktiniu ir teisiniu pagrindu, be kita ko, nurodytos ir aplinkybės dėl bendrųjų sandorio (ginčijamo akto) negaliojimo pagrindų. Asmeniui kreipiantis į teismą dėl subjektinių teisių gynimo ieškinio senaties termino eiga nutrūksta (CK 1.130 straipsnio 1 dalis). Dėl to akivaizdu, kad CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų ieškinio senaties terminas, pateikus 2006 m. liepos 10 d. ieškinį teismui dėl 2001 m. rugpjūčio 6 d. turto pardavimo be varžytynių akto nuginčijimo, nepraleistas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje AB „Išlaužo žuvis“ v. G. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-65/2009

14. Dėl turto pardavimo be varžytynių akto kaip sandorio, kurio dalykas yra įmonės turtinis kompleksas, visiško ir dalinio negaliojimo bei tuo sukeliamų pasekmių

Turto pardavimo be varžytynių akte nenurodyti sandorio dalyko tikslūs duomenys, dėl to toks aktas prieštarauja CK 6.396 straipsnio nuostatoms ir yra negaliojantis (CK 1.80 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 25 d. nutartyje ŽŪB ,,Vanaginė“ v. Teisingumo ministerija ir kt. byloje Nr. 3K-3-140/2004; 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartyje J. Vainikonienė, E. Vainikonis, N. Vaitkūnienė, P. Vaitkūnas v. V. Šimulynas, Lietuvos valstybė byloje Nr. 3K-3-360/2005).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje AB „Išlaužo žuvis“ v. G. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-65/2009

15. Dėl akcijų arešto ir pardavimo iš varžytynių

Akcijų priverstinio pardavimo pagal CK 2.115 straipsnį tikslas – pašalinti tarp akcininkų atsiradusią padėtį, kai dėl vieno iš jų neteisėto veikimo – veiksmų ne bendrovės naudai – susidaro situacija, kuri niekaip kitaip neišsprendžiama, kaip tik priverstinio akcijų pardavimo būdu. Šis institutas užtikrina vieno akcininko pašalinimą iš akcininkų, bet neturi tikslo užtikrinti, kad akcijos atitektų būtent kitam akcininkui. Jeigu kitas akcininkas siekia įgyti akcijų, tai šia galimybe jis gali pasinaudoti dalyvaudamas priverstinai parduodant kito akcininkų akcijas – antstolio organizuojamose ir vykdomose varžytynėse. Jeigu teismo yra areštuotos akcijos siekiant užtikrinti ieškinį civilinėje byloje dėl priverstinio akcijų pardavimo ir kito antstolio šios akcijos areštuojamos

54

vykdant išieškojimą iš šių akcijų savininko turto, tai teismo antstoliui, vykdančiam išieškojimą iš areštuotų akcijų vertės, neuždrausta realizuoti areštuotas akcijas per varžytynes, nes reikalavimo užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą tikslas – teismo keliu pašalinti vieną iš akcininkų, t. y. tą, kuris veikia ne bendrovės interesais. Jeigu toks draudimas teismo nustatytas, tai jis turėtų būti vertinamas kaip disponavimo teisės apribojimas skolininkui ar jo įgaliotam turto valdytojui, bet ne antstoliui, veikiančiam pagal CPK vykdymo normų nuostatas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad kreditorius, siekiantis įgyti akcijų priverstinio akcijų pardavimo būdu ir kurio prašymu uždėtas akcijoms turto areštas, nėra pirmesnės eilės išieškotojas, nei kiti kreditoriai, kurių reikalavimams patenkinti yra CPK tvarka areštuotos ir varžytynių keliu turi būti parduotos akcijos (CK 2.115 straipsnis, CPK 626 straipsnio 4 punktas).

Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 47 straipsnio 2 dalį pirmumo teisę įsigyti visas parduodamas uždarosios akcinės bendrovės akcijas turi akcininko pranešimo apie ketinimą parduoti akcijas gavimo uždarojoje akcinėje bendrovėje dieną buvę jos akcininkai, jeigu bendrovės įstatuose nenustatyta kitaip. Pagal ABĮ 47 straipsnio 8 dalį šis straipsnis netaikomas, jeigu uždarosios akcinės bendrovės akcijos perleidžiamos vykdant teismo sprendimą. Šioje byloje akcijas siekiama perleisti vykdant teismo sprendimą, todėl išimtis dėl pirmumo netaikymo galioja.

Pirmumo teisę tarp bendraturčių reglamentuojantis CK 4.79 straipsnis nesuteikia pirmumo teisės tais atvejais, kai turtas parduodamas iš viešų varžytynių. Nagrinėjamu atveju ginčo akcijos skolininkams priklauso ne bendraturčiams bendrosios, bet akcininkams asmeninės nuosavybės teise, todėl šio straipsnio normos netaikomos.

Šių argumentų pagrindu daroma išvada, kad reikalavimą dėl priverstinio akcijų pardavimo pareiškęs asmuo, kurio prašymu yra areštuotos akcijos priverstinio jų pardavimo atveju, netampa pirmesnės eilės kreditoriumi pagal CPK, CK, Akcinių bendrovių įstatymo nuostatas, nei tie išieškotojai, kurie turi pagal CPK vykdymo normų nuostatas vykdomus vykdomuosius dokumentus ir prašo įvykdyti teismo sprendimą iš antstolio realizuojamų varžytynėse akcijų vertės. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 2.115 straipsnį. Tai sudaro pagrindą panaikinti teismų nutartis ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų atmesti (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos D. S. skundą dėl antstolio R. K. veiksmų, byla Nr. 3K-3-417/2008

IX. Turto pardavimas skolininko pasiūlytam pirkėjui

1. Dėl turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui

Be turto pardavimo iš varžytynių, galimos ir kitos (specialios) priverstinio turto realizavimo formos. Viena iš jų – tai turto pardavimas skolininko pasiūlytam pirkėjui. Įstatyme nustatytas tik galutinis galimybės pasinaudoti šia teise momentas – varžytynių pradžia, tačiau tiesiogiai nenustatyta, kada ši skolininko teisė atsiranda. Sistemiškai aiškinant vykdymo proceso normas, šios bylos atveju skolininko teisės pasiūlyti iš varžytynių parduodamo turto pirkėją pradžia sietina su vykdytino vykdomojo dokumento perdavimu antstoliui momentu (CPK 704 straipsnio 1 dalis). Toks skolininko turto pardavimo ypatumas neprieštarauja bendrosioms varžytynių organizavimo ir vykdymo taisyklėms ir turi būti taikomas, nes atitinka tiek išieškotojo (pirkėjo sumokama suma padengia įsiskolinimą ir vykdymo išlaidas, išieškojimas vyksta operatyviau), tiek ir skolininko interesus (šis turi galimybę aktyviau dalyvauti turto pardavimo procese, siekti, kad turtas būtų parduotas už kainą, atitinkančią skolininko interesus). Pažymėtina, kad skolininko turto pardavimas jo nurodytam pirkėjui turi prioritetą prieš turto pardavimą iš varžytynių, nes taip

55

realizuojant turtą sumažinamos galimos vykdymo išlaidos bei greičiau patenkinami kreditorių interesai.

Skolininko turtas, į kurį nukreipiamas išieškojimas, turi būti antstolio areštuojamas bei įkainojamas. Tinkamas priverstinai realizuojamo turto įkainojimas yra esminė areštuoto turto pardavimo, taip pat ir parduodant turtą skolininko pasirinktam pirkėjui, sąlyga. Aplinkybė, kad skolininkas pats pasiūlo turto pirkėją, nepaneigia fakto, jog turtas yra realizuojamas priverstinai.

Teisėjas, tvirtindamas antstolio surašytą turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, patvirtina ir turto pardavimo teisėtumą, nes teisėjui šį aktą patvirtinus jis tampa nuosavybės teisę patvirtinančiu dokumentu. Taigi teisėjas, prieš tvirtindamas antstolio surašytą aktą, turi patikrinti ir tai, ar turto pardavimo procese nebuvo padaryta kitokių pažeidimų, kartu ir tai, ar turtas buvo tinkamai įkainotas bei parduotas už tinkamą kainą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje I. S. v. antstolis Saulius Užkuraitis ir J. Š., byla Nr. 3K-3-247/2008

2. Dėl antstolio pareigų parduodant turtą skolininko pasiūlytam pirkėjui

Antstolė, veikdama sąžiningai ir teisingai, turėjo pranešti ieškovams apie ginčo buto, kuriame jie gyvena ir yra sudarę sutartį dėl buto pirkimo-pardavimo, priverstinį pardavimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši antstolės pareiga nagrinėjamoje byloje tiesiogiai išplaukia iš privatinėje teisėje galiojančio sąžiningumo principo, įpareigojančio visus teisinių santykių subjektus elgtis sąžiningai (CK 1.5 straipsnis).

Skolininko turto pardavimas jo nurodytam pirkėjui turi prioritetą prieš turto pardavimą iš varžytynių, nes taip realizuojant turtą sumažinamos galimos vykdymo išlaidos bei greičiau patenkinami kreditorių interesai. Tačiau tikslas kuo greičiau ir realiai įvykdyti teismo sprendimą savaime nepateisina įstatymų reikalavimų bei vykdymo proceso dalyvių teisių ir teisėtų interesų pažeidimo. Skolininko turtas, į kurį nukreipiamas išieškojimas, turi būti antstolio areštuojamas bei įkainojamas. Tinkamas priverstinai realizuojamo turto įkainojimas yra esminė areštuoto turto pardavimo, taip pat ir parduodant turtą skolininko pasirinktam pirkėjui, sąlyga. Aplinkybė, kad skolininkas pats pasiūlo turto pirkėją, nepaneigia fakto, jog turtas yra realizuojamas priverstinai.

Vadovaujantis vykdymo proceso principais ir tikslais bei saugant viešąjį interesą, nekilnojamojo turto priverstinio realizavimo metu parduodamo turo kainos nustatymas nėra vykdymo proceso šalių diskrecijos teisė, nes parduodamo turto kaina turi būti objektyvi, todėl nustatoma antstolio pagal vykdymo proceso taisykles.

Pripažinus turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą negaliojančiu ab initio, atsiranda sandorio negaliojimo pasekmė – restitucija (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Kadangi restitucija yra prievolinis teisinis teisių gynimo būdas, tai sandorio šalių grąžinimas į pirminę padėtį vykdomas pagal prievolių teisės taisykles ir sąlygas (CK 1.80 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad, vykdant restituciją, pripažinto negaliojančiu sandorio šalims netaikomos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (CK 1.80 straipsnio 3, 4 dalys). Iš to išplaukia, kad, pripažinus turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą negaliojančiu, sprendžiama dėl restitucijos taikymo šalims (CK 6.145 straipsnis) ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo pagal vindikacijos sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Bambul v. Z. Jankūnas, bylos Nr. 3K-3-413/2007).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30d. nutartis civilinėje byloje D. B. ir R. B. v. antstolė B. P., AB Sampo bankas ir kt., byla Nr. 3K-3-434/2008

56

3. Dėl priverstinio turto realizavimo, esant Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalies sąlygoms

ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatyti apribojimai turi būti taikomi nuo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo. Pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo priimamas teisėjo rezoliucija (CPK 137 straipsnio 1 dalis), todėl būtent rezoliucijos užrašymo data ir turi būti laikoma pareiškimo priėmimo diena. Paduodant pareiškimą dar nėra žinoma, ar jis bus priimtas, todėl nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad ši data turėtų būti siejama su pareiškimo padavimo teismui ar kokių nors parengiamųjų veiksmų atlikimo datomis.

Nagrinėjamoje byloje antstolis turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą surašė ir teisėjas rezoliucija pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo priėmė tą pačią dieną – 2008 m. kovo 26-ąją. Esant tokiai situacijai tarp šalių kilo ginčas dėl ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatyto draudimo realizuoti turtą galiojimo antstoliui surašant aktą.

Kasacinės instancijos teismas laikosi pozicijos, kad antstolio veiksmai – turto pardavimo iš varžytynių aktas ir perdavimas tvirtinti teismui nereiškia turto realizavimo, tai yra tik viena iš turto realizavimo stadijų. Pagal CPK 725 straipsnio 6 dalį turtas laikomas parduotu, kai įsiteisėja teismo nutartis, kuria patvirtintas varžytynių aktas. Tik teisėjo rezoliucija ar nutartimi patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas (CPK 725 straipsnio 8 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutuojanti Valės Budrevičienės individuali įmonė v. antstolė N. Dutkevičienė, UAB „Eldermonta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-565/2008). Tokios pačios taisyklės taikytinos ir turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui atveju (CPK 704 straipsnio 4 dalis). Turto realizavimas esant ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatytoms sąlygoms turi būti stabdomas bet kurioje šio proceso stadijoje: tiek antstoliui atliekant realizavimo procedūras, tiek ir po akto perdavimo tvirtinti teisėjui. Dėl to sprendžiant, ar teisėjas galėjo tvirtinti antstolio pateiktą turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, esminę reikšmę turi ne tai, ar ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatyti draudimai galiojo antstoliui surašant šį aktą, bet ar minėti draudimai galiojo turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto tvirtinimo metu.

Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad teisėjui nagrinėjant prašymą patvirtinti turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, buvo ne tik priimtas pareiškimas iškelti bankroto bylą, įsiteisėjusi teismo nutartis areštuoti UAB „Suvalkijos agrocentras“ turtą, turto arešto aktas įregistruotas viešame registre, bet ir įsiteisėjusia teismo nutartimi UAB „Suvalkijos agrocentras“ iškelta bankroto byla. Akto patvirtinimas, kai yra duomenų apie pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimą, teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir įsiteisėjusią teismo nutartį iškelti bankroto bylą reikštų neteisėtus, prieštaraujančius ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punktui ir 3 daliai, veiksmus.

Be to, teismui sprendžiant dėl akto tvirtinimo, turi būti vadovaujamasi ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, kad nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė disponuoti bankrutuojančios įmonės turtu priklausė tik bankroto administratoriui, ir šio straipsnio 2 dalies nuostata – kad visi sandoriai, sudaryti pažeidžiant šią nuostatą, yra negaliojantys nuo jų sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutuojanti Valės Budrevičienės individuali įmonė v. antstolė N. Dutkevičienė, UAB „Eldermonta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-565/2008). Išdėstytų argumentų pagrindu kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tvirtinti 2008 m. kovo 26 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Joniškio agrochemija“, antstolis A. B. v. UAB „Best Fert“, ir kt., byla Nr. 3K-3-17/2009

57

4. Dėl antstolio teisių ir pareigų, taikant CPK 673 straipsnį

Byloje kilo ginčas dėl antstolio vykdomo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 10 d. teismo įsakymo, kuriuo iš A. K. firmos „Technotakas“ išieškoma 45 839,45 Lt skola, delspinigiai, 6 proc. metinės palūkanos už priteistą sumą, bylinėjimosi išlaidos kreditoriui UAB „ACME kompiuterių komponentai“. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, prieš pradedant vykdyti išieškojimą pagal vykdomąjį dokumentą, kuriame skolininkas nurodytas vienas iš sutuoktinių, antstoliui pagal prievolės teisinę prigimtį būtina išsiaiškinti, ar išieškojimas turi būti vykdomas iš bendro sutuoktinių turto, ar iš skolininko asmeninio turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje pagal J. Matulaitienės skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-383/2005; 2005 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. Nižegorodovo skundą dėl antstolio veiksmų; suinteresuoti asmenys: antstolis A. Zenkevičius, I. Nižegorodova, Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-484/2005; ir kt.). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad A. K. firma „Technotakas“ įregistruota iki santuokos su A. K.sudarymo, o ši pagal 2002 m. vasario 2 d. dovanojimo sutartį įgijo 53 800/163 800 dalis žemės sklypo Vilniaus rajone, Gegužiškių kaime. Nors žemės sklypas įgytas santuokos metu, teismas laikė, kad jis yra asmeninė A. K. nuosavybė. Teismas atmetė antstolio argumentus, kad A. K. laikytina firmos dalyve, nesant įrodymų apie tai, jog po santuokos sudarymo būtų padidėjusi firmos vertė. Dėl to teismas nelaikė, kad Ana Kirdeika yra šio juridinio asmens dalyvė, iš kurios asmeninio turto būtų galima išieškoti skolą.

Antstolis, vykdydamas teismo įsakymą, taikė CPK 673 straipsnio nuostatą, kad jeigu individuali (personalinė) įmonė neturi pakankamai lėšų išieškomoms sumoms padengti, antstolis išieškojimą nukreipia į kitą jos turtą ir savininko turtą. Ši specialioji įstatymo norma reiškia, kad antstolis negalėjo nukreipti išieškojimo į A. K. priklausantį turtą neišsiaiškinęs, ar išieškojimas turi būti vykdomas iš sutuoktinių bendro turto, ar iš asmeninio sutuoktinių turto. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nustatyti, ar sutuoktiniai privalo kreditoriui atsakyti solidariai pagal pirmiau nurodytoje vykdomojoje byloje vykdomą išieškojimą, yra teismo, bet ne antstolio prerogatyva, todėl antstolis CPK 593 straipsnyje nustatyta tvarka turėjo kreiptis į teismą reikšmingoms vykdomajai bylai aplinkybėms dėl individualios įmonės pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir prievolių vykdymo iš bendro sutuoktinių turto išaiškinti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje pagal J antstolio D. S. pareiškimą, suinteresuoti asmenys UAB „ACME kompiuterių komponentai“ ir kt., byla Nr. 3K-3-383/2009

X. Išieškojimas iš hipoteka įkeisto turto, įkeitimu įkeisto turto, iš daikto sulaikymo teise sulaikyto skolininko turto

1. Dėl reikalavimo į papildomą teisę (hipoteką) perleidimo sutartimi, kai jau buvo pradėtas išieškojimas iš įkeisto turto

Bylą nagrinėję teismai padarė pagrįstą išvadą, jog antstolis turėjo teisinį pagrindą areštuoti suinteresuoto asmens (UAB) turtinę reikalavimo teisę ir skelbti šios teisės varžytynes. Tačiau pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai neteisingai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias teisės į perleidžiamą reikalavimą, užtikrintą hipoteka, atsiradimą, teigdami, kad teisė į perleidžiamą reikalavimą, užtikrintą hipoteka, atsiranda nuo reikalavimo perleidimo pažymėjimo hipotekos registre momento.

58

Reikalavimo, užtikrinto hipoteka, perleidimo paskolos sutartiniuose santykiuose pažymėjimas hipotekos registre yra ne teisės perėjimo momentas, o hipotekos lakštų ir registro duomenų tvarkymą užtikrinantis įstatymu reglamentuotas veiksmas.

Kreditoriaus reikalavimo teisėms pasibaigti būtinas ne tik sutarties dėl reikalavimo teisės perleidimo sudarymas, bet ir išieškotojo, kurio naudai vykdomas išieškojimas iš įkeisto (hipoteka) turto, pakeitimas hipotekos teisėjui priėmus nutartį dėl išieškotojo pakeitimo vykdymo procese ( CPK 596 straipsnis), o tokio procesinio veiksmo teisinis pagrindas yra pakeitimai hipotekos lakšte ir hipotekos pakeitimų registravimas hipotekos registre.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje pagal UAB „Kapitalo valda“ skundą dėl antstolio veiksmų, byla Nr. 3K-3-327/2007

XI. Nepiniginio pobūdžio sprendimų vykdymo ypatumai

1. Dėl sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti nepiniginio pobūdžio veiksmus, neįvykdymo

Skolininkui, nevykdančiam sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, taikytina atsakomybė, numatyta CPK 771 straipsnio 5 dalyje. Kadangi byloje nustatyta (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kad kasatorius bankroto administratoriui neperdavė visų dokumentų, o bendradarbiavimas sprendimo vykdymo procese, kaip bendrojo pobūdžio skolininko pareiga, kylanti iš prievolės atlikti vykdomajame dokumente nurodytus veiksmus (CPK 642, 644 straipsniai), vertintinas kaip formalus, nesiekiant vykdymo proceso tikslų įgyvendinimo, tai Pauliui Čepavičiui pagrįstai skirta 300 Lt bauda išieškotojo naudai.

Sprendimų, įpareigojančių perduoti daiktus, kaip vienos iš turto rūšių, vykdymo ypatumai yra nustatyti CPK 763 straipsnyje. Jame įtvirtinto procesinio teisinio reguliavimo analizė leidžia teigti, kad šiomis teisės normomis reglamentuota priteistų ir teismo sprendime nurodytų daiktų perdavimo išieškotojui tvarka. Šios bylos specifika yra ta, kad vykdymas kildinamas iš bankroto teisinių santykių ir apima viso įmonės turto pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, perdavimą bankroto administratoriui, todėl CPK 763 straipsnio nuostatų taikymo sprendimui įvykdyti nepakanka, tai suponuoja antstolio teisę duoti privalomus nurodymus veikti kaip nurodyta ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punkte visa apimtimi, o dėl tokio teisėto reikalavimo nevykdymo skolininkui taikytina procesinė atsakomybė, nustatyta CPK 585 straipsnio 2 dalyje ir, minėta, 771 straipsnio 5 dalyje. Kadangi kasatoriaus neteisėtos veikos vertintinos kaip idealioji veikų sutaptis, o baudos skiriamos pagal dvi CPK normas, tai taikant bendrąsias nuobaudų skyrimo taisykles darytina išvada, kad paskirtoji bauda atitinka pažaidos pobūdį ir griežtumu pakankama tam, kad būtų pasiekti procesinės atsakomybės tikslai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje antstolis D. B. v. UAB „Effektors basis“ ir kt., byla Nr. 3K-3-586/2008

2. Dėl teismo sprendimo, įpareigojančio skolininką nutraukti tam tikrus veiksmus, įvykdymo

Teisėjų kolegija pažymi, kad vienas iš pagrindinių vykdymo proceso principų yra tas, kad antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių ir teisėtų interesų (Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis, CPK 634 straipsnio 2 dalis). Teismas, nagrinėdamas skundus dėl antstolio veiksmų, turi patikrinti antstolio veiksmų teisėtumą, tarp skolininko ir

59

http://www.litlex.lt/scripts/sarasas2.dll?Tekstas=1&Id=53717

išieškotojo kilus ginčui dėl teismo sprendimo įvykdymo. Administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu per penkiolika dienų ar teismo nustatytą terminą sprendimas neįvykdomas, pareiškėjo prašymu atitinkamas administracinis teismas išduoda jam vykdomąjį raštą kartu nurodydamas jį vykdyti teismo antstolių kontorai prie apylinkės teismo pagal atsakovo buveinės vietą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Tam, kad būtų ne tik užtikrinti išieškotojo interesai, bet ir nepažeisti skolininko interesai, CPK 589 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad jeigu teismo procesinio sprendimo vykdymo tvarka yra neaiški, antstolis kreipiasi į procesinį sprendimą priėmusį teismą, jog šis išaiškintų sprendimo vykdymo tvarką. Antstolis nesilaikė nurodytų nuostatų ir surašė sprendimo neįvykdymo aktą, kuris surašytas po to, kai skolininkė apskrities valstybinė mokesčių inspekcija sprendimą įvykdė – pratęsė mokestinį patikrinimą, kad jis būtų užbaigtas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos Klaipėdos apskrities VMI skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-604/2009

________________

XII. Kiti klausimai, susiję su vykdymo procesu

1. Dėl antstolio atsakomybės

Antstolių įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad antstolis už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka. Civilinės atsakomybės sąlygas konkretizuoja CK šeštosios knygos III dalies XXII skyriaus normos, visų pirma – CK 6.246–6.249 straipsniai. Taigi antstolio atsakomybei (šiuo atveju – deliktinei) atsirasti turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala (nuostoliai). Visas šias sąlygas apygardos teismo teisėjų kolegija nustatė. Byloje nėra ginčo, kad atsakovo (antstolio) žinioje buvusių ir vykdomų išieškojimų iš skolininko A. V. atvejais, išskyrus ieškovo atvejį, vykdomuosiuose raštuose nekonstatuotas A. V. ir V. V. prievolės solidarumas. Kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija nustatytų antstolio atsakomybės sąlygų nekvestionuoja ir pripažįsta jas esant nustatytas tinkamai bei laikantis įstatymų reikalavimų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje AB bankas „Hansabankas“ v. antstolis A. Bložė, byla Nr. 3K-7-114/2008

2. Dėl civilinių teisių gynimo būdų taikymo

Asmeniui, prašant apginti jo civilines teises keliais gynimo būdais, teismas turi įvertinti, kuriam būdui ieškovas teikia prioritetą ir kuris yra tinkamiausias bei efektyviausias. Kasacinis teismas formuoja praktiką, kad, esant teisės aktų įtvirtintam dvigubam varžytynių teisėtumo kontrolės mechanizmui (antstolio ir teismo), teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas pagal galiojančiuose teisės aktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą vertintinas kaip teisinis rezultatas,

60

kuris orientuoja į asmenų veiksmų skundimą bei civilinės atsakomybės taikymą ir kuriam teisės aktai nustato tik minimalias, specialiųjų teisės normų reglamentuojamas nuginčijimo galimybes.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje ieškovo teisės bus tinkamai apgintos išieškant nuostolius civilinės atsakomybės pagrindu (CK 1.138 straipsnio 6 punktas, 6.245 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje A. Š. v. antstolis J. Kolyško ir kt., bylos Nr. 3K-3-33/2010

3. Dėl solidariosios atsakomybės

Nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste darytina išvada, kad teismo padarytas proceso teisės normų pažeidimas yra tai, kad, patvirtinęs varžytynių aktą, nepatikrinęs antstolio veiksmų visais aspektais ir nenustatęs antstolio padaryto CPK 663 straipsnio 3 dalies pažeidimo (imperatyviosios proceso teisės normos pažeidimo), t. y. neįvykdęs CPK 725 straipsnio 4 dalyje nustatytos teismo pareigos, jis netinkamai atliko antstolio veiklos kontrolę, todėl neištaisė antstolio padarytos klaidos ir neapsaugojo ieškovo interesų. Dėl to ginčo atveju kilo ir trečiojo asmens Lietuvos Respublikos, atsakingos pagal CPK 6.272 straipsnį už teisėjo neteisėtais veiksmais padarytą žalą, deliktinė civilinė atsakomybė. Iš varžytynių ieškovo butas neteisėtai parduotas dėl kelių asmenų veiksmų – antstolio ir teismo. Taigi šioje byloje yra skolininkų daugetas. Tokiu atveju, ieškovei pareiškus ieškinį dėl jai padarytos turtinės žalos priteisimo, turi būti sprendžiamas klausimas dėl šių asmenų prievolės rūšies. Bendraskolių prievolė yra dalinė, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus (CK 6.5 straipsnis). Šios taisyklės išimtis nustatyta CK 6.6 straipsnio 3 dalyje ir 6.279 straipsnio 1 dalyje – bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Kasacinis teismas yra suformavęs praktiką, kad tais atvejais, kai atsakovų veiksmus ir žalą siejančio priežastinio ryšio pobūdis yra skirtingas, t. y. kai vieno atsakovo veiksmai buvo tiesioginė žalos atsiradimo priežastis, o kito veiksmai tik netiesiogiai turėjo įtakos žalai atsirasti, atsakovų atsakomybė yra dalinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje L. Bumbulienė ir kt. v. DNSB „Medvėgalis“ ir kt., byla Nr. 3K-7-345/2007; 2005 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje R. Levandauskas ir kt. v. VĮ Registrų centras, byla Nr. 3K-3-156/2005).

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad žalos ieškovui atsirado dėl antstolio ir teismo bendrų veiksmų, kurie abu neatskiriamai susiję priežastiniu ryšiu su žalos atsiradimo faktu, todėl šuo atveju kilo solidarioji civilinė atsakomybė. Prievolės solidarumas lemia kreditoriaus pasirinkimo teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Šioje byloje ieškovas pareiškė reikalavimą dėl žalos atlyginimo tik vienam iš atsakingų solidariųjų skolininkų – antstoliui ir jo profesinės civilinės atsakomybę apdraudusiam kasatoriui. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo žalos priteisimo tik iš kasatoriaus klausimą ir nesprendė žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės klausimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje A. Š. v antstolis Jurijus Kolyško, S. B., L. M., UAB DK „PZU Lietuva“, byla Nr. 3K-3-33/2010

4. Dėl pareiškimo (skundo) palikimo nenagrinėtu

61

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nustatę, kad byla nenagrinėtina ypatingąja teisena, pareiškėjo UAB „Robela“ skundą dėl antstolio veiksmų paliko nenagrinėtą.

CPK 443 straipsnyje nustatytos ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo ypatybės, tačiau klausimams, kurių tiesiogiai nereglamentuoja ypatingosios teisenos normos, spręsti taikomos bendrosios nuostatos ir procesą pirmosios instancijos teisme reglamentuojančios normos. CPK 296 straipsnyje nustatyti pareiškimo palikimo nenagrinėto pagrindai. Tai, kad asmuo kreipėsi į teismą su prašymu išnagrinėti jo skundą ypatingąja teisena, nors toks reikalavimas pagal įstatymą nagrinėtinas pareiškiant ieškinį, nagrinėtiną ginčo teisena, pagal nurodytą straipsnį nėra pagrindas pareiškimą (skundą) iš karto palikti nenagrinėtą. Tokių pasekmių nenustatyta ir CPK 603 straipsnyje (CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas). Byloje susiklosčiusi situacija atitinka CPK 296 straipsnio 1 dalies 11 punktą. Tačiau pagal šią normą ieškinys gali būti paliktas nenagrinėtas tik tuo atveju, jeigu šalis per teismo nustatytą terminą trūkumų nepašalina (nepareiškia ieškinio nustatyta tvarka), ir tik pirmosios instancijos teisme (CPK 296 straipsnio 2 dalis). Į tai, kad tokiu kaip nagrinėjamos bylos atveju teisėjas turi taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą ir pasiūlyti pareiškėjui pareikšti atitinkamą ieškinį, orientuoja ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos T. J. skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-465/2007). Konstatavusi šį procesinį pažeidimą, kasacinio teismo teisėjų kolegija panaikina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis ir bylą perduoda pirmosios instancijos teismui spręsti ieškinio priėmimo (ieškinio trūkumų šalinimo) klausimą (CPK 360 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Robela“ v. antstolė A. R. Ž. , UAB „Stiklo galerija“ ir A. S., byla Nr. 3-3K-528/2008

5. Dėl vykdymo tvarkos išaiškinimo

Civiliniame procese egzistuoja ir kitas išaiškinimo institutas, t. y. įstatyme įtvirtinta antstolio teisė kreiptis į procesinį sprendimą priėmusį teismą, kad šis išaiškintų sprendimo vykdymo tvarką (CPK 589 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad abi teisės normos (tiek CPK 278 straipsnio 1 dalis, tiek 589 straipsnio 1 dalis) sudaro vieną visumą ir skirtos teismo sprendimo trūkumams pašalinti ir tais atvejais, kai teismo sprendimas yra vykdytinas ir kai kyla teismo sprendimo vykdymo neaiškumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje antstolis A. Selezniovas v. UAB „Birių krovinių terminalas“, bylos Nr. 3K-3-238/2007). Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad teismas antstolio prašymu turi teisę aiškinti tiek teismo procesinį sprendimą ir jo vykdymo tvarką, tiek vien tik vykdymo tvarką, priklausomai nuo antstolio prašymo. Nagrinėjamoje byloje antstolė prašė išaiškinti teismo sprendimo vykdymo tvarką nurodant, ar galima vykdyti skolų išieškojimus iš bendro sutuoktinių turto ir kokio, tačiau neprašė išaiškinti paties teismo sprendimo dėl skolos priteisimo. Kasatorės skundo argumentai yra susiję su CPK 278 straipsnio, reglamentuojančio teismo sprendimo aiškinimą, taikymu, tačiau šioje byloje teismas aiškino ne teismo sprendimą, o jo vykdymo tvarką, konstatuodamas prievolės pobūdį bei teisinį režimą turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje antstolė N.Š dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimo, byla Nr. 3-7K-242/2009

CPK 589 straipsnis suformuluotas taip, kad aiškiais žodžiais (expressis verbis) nurodyta, jog vykdymo procese teismas aiškina teismo priimtą sprendimą ir jo vykdymo tvarką tuo atveju, jeigu jis yra neaiškus. Notaro vykdomasis įrašas vekselyje nėra teismo priimtas procesinis dokumentas. Taigi CPK 589 straipsnyje nustatytas reglamentavimas negali būti aiškinamas taip, kad teismas

62

vykdymo procese gali aiškinti notaro vykdomąjį įrašą vekselyje. Kitoks šio reglamentavimo aiškinimas reikštų, kad teismas vykdymo procese revizuoja įstatymu įgalioto asmens priimtą civiliniame procese vykdytiną dokumentą, kurio turinio jis netyrė. Taigi darytina išvada, kad teismas, remdamasis CPK 589 straipsniu, turi teisę aiškinti teismo priimtą procesinį sprendimą, tačiau vykdymo procese neturi teisės aiškinti notaro vykdomojo įrašo vekselyje.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo antstolio Vytenio Stungurio (pavaduojančios antstolės Brigitos Palavinskienės) pareiškimą dėl sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimo, bylos Nr. 3K-3-98/2010

6. Arbitražo sprendimo vykdymas

Arbitražinio teismo sprendimas pats savaime yra tik vykdytinas dokumentas, bet ne vykdomasis dokumentas (CPK 584 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 587 straipsnis). Pagal Komercinio arbitražo įstatymo (toliau – KAĮ) 38 straipsnio 3 dalį, vienai iš šalių atsisakius vykdyti sprendimą, kita šalis turi teisę kreiptis į arbitražinio teismo vietos apylinkės teismą ir prašyti išduoti vykdomąjį raštą. Arbitražinio teismo sprendimai vykdomi CPK nustatyta tvarka (KAĮ 38 straipsnio 5 dalis, CPK 1 straipsnio 1 dalis). Vykdomųjų raštų išdavimo tvarka nustatyta CPK XLIV skyriuje. Tam, kad pagal vykdytiną dokumentą (aptariamu atveju – arbitražinio teismo sprendimą) būtų išduotas vykdomasis dokumentas – vykdomasis raštas, sprendimas turi būti dėl priteisimo.

Arbitražas, būdamas nevalstybinė ginčų sprendimo institucija, neturi savo priimtiems sprendimams įgyvendinti atitinkamo prievartos aparato, todėl, minėta, arbitražo sprendimai dėl priteisimo yra vykdomi CPK nustatyta tvarka.

Vykdomojo dokumento turinys reglamentuojamas CPK 648 straipsnyje. Arbitražo sprendimas, minėta, savaime nėra vykdomasis dokumentas, tačiau jo pagrindu gali būti išduodamas vykdomasis raštas. CPK 648 straipsnis visų pirma taikytinas vykdomųjų raštų išdavimui pagal teismų sprendimus. Pvz., CPK 648 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad vykdomajame rašte turi būti nurodoma su išieškojimu susijusi rezoliucinė sprendimo dalis pažodžiui. Akivaizdu, kad visa tai yra suderinta ir su kitais CPK reikalavimais, šiuo atveju – su CPK 270 straipsnio 5 dalimi. Tuo tarpu arbitražinio teismo sprendimo forma ir turinys reglamentuojami KAĮ 34 straipsnyje, kuriame nustatyti reikalavimai nėra tapatūs CPK nustatytiems teismo sprendimui privalomiems reikalavimams. Dėl to arbitražo sprendimo turiniui negali būti keliamas reikalavimas turėti rezoliucinę dalį, nes tokios sprendimo struktūrinės dalies nenustatyta KAĮ. Kita vertus, KAĮ 34 straipsnio 2 dalies reikalavimas, pagal kurį sprendime turi būti nurodoma, tenkinamas ieškinys ar atmetamas, turi būti suprantamas ir aiškintinas taip, kad sprendimo tekstas sudarytų galimybę atlikti aiškiai ir suprantamai apibrėžtus vykdymo veiksmus.

Rašant arbitražo sprendimą, gali būti padaroma įvairių netikslumų, taip pat gali atsirasti formuluočių dviprasmiškumo ar neaiškumo. Dėl to arbitražo veiklą reglamentuojančiuose aktuose yra nustatyta galimybė ištaisyti arbitražo sprendimo trūkumus. Taigi prireikus arbitražo sprendimas gali būti tikslinamas, aiškinamas ar netgi priimamas papildomas sprendimas. Nagrinėjamu atveju buvo priimtas sprendimo išaiškinimas, kurio priėmimo galimybė įtvirtinta KAĮ 36 straipsnyje bei Jungtinių Tautų tarptautinės prekybos teisės komisijos (UNCITRAL) arbitražo taisyklių 30 straipsnyje. Pagrindinis tokiam veiksmui keliamas reikalavimas yra tas, kad aiškinant arbitražinio teismo sprendimą nebūtų keičiama jo esmė. Teisės doktrinoje vieningai pripažįstama, kad dokumentas, kuriuo buvo išaiškintas sprendimas, tampa sudedamąja arbitražo sprendimo dalimi. Šia samprata vadovaujasi ir bylą nagrinėjanti kasacinio teismo teisėjų kolegija. Požiūris į arbitražo sprendimą ir jo išaiškinimą kaip į vienovę suponuoja būtinybę sprendžiant vykdomojo rašto išdavimo klausimą šį klausimą spręsti ne formalizuotai ir atskirtai, bet kompleksiškai. KAĮ 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas savo nutartimi gali atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą šio

63

įstatymo 40 straipsnyje nustatytais pagrindais. Apeliacinės instancijos teismas, patikslinęs pirmosios instancijos teismo nutarties motyvus, atsisakymą išduoti vykdomąjį raštą iš esmės argumentavo arbitražo sprendimo rezoliucinės dalies su konkrečių priteistų sumų nurodymu nebuvimu ir dėl to atsiradusiu neįmanomumu įvykdyti sprendimą. Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismo įvardytas arbitražo sprendimo trūkumas nepatenka į KAĮ 40 straipsnyje išvardytų pagrindų atsisakyti vykdyti arbitražinio teismo sprendimą sąrašą, taigi negali būti pripažintas teisiškai pagrįstu. Konstatuotina, kad arbitražinio teismo sprendimo neaiškumas yra pagrindas šaliai, kuri kreipėsi su prašymu išduoti vykdomąjį raštą, prašyti išaiškinti arbitražinio teismo sprendimą. Taigi vykdomojo rašto išdavimo klausimą nagrinėjantis teismas, iškilus klausimui dėl arbitražinio teismo sprendimo neaiškumo, turi sudaryti galimybę suinteresuotai šaliai kreiptis dėl jo išaiškinimo, o nustačius viešojo intereso gynimo poreikį – netgi pats inicijuoti išaiškinimo procedūrą, bet ne atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą. Pažymėtina, kad teismo atsisakymas išduoti vykdomąjį raštą faktiškai reikštų arbitražo sprendimo panaikinimą, nes toks sprendimas nebegalėtų būti vykdomas. Tuo tarpu plėsti KAĮ 40 straipsnyje nustatytus atvejus, kai teismas gali atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą, teismas neturi teisės (KAĮ 38 straipsnio 4 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje antstolė UAB“Garant“ v.V.Į. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, , byla Nr. 3-3K-368/2009

7. Dėl antstolio pavadavimo sąvokos

Antstolių įstatymo 36 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pavaduojamasis antstolis jo pavadavimo laikotarpiu negali atlikti jokių antstolio funkcijų bei teikti kitų šiame įstatyme numatytų paslaugų, o to paties straipsnio 5 dalyje – kad pavaduojantysis antstolis administruoja antstolio kontorą, atlieka visas darbdavio bei antstolio funkcijas taip, kaip tai būtų daręs pavaduojamasis antstolis. Šios dvi normos susietos funkciniu ryšiu – Antstolių įstatymo 36 straipsnio 5 dalies nuostata pašalina antstolio funkcijų (vykdomųjų dokumentų vykdymo ir kt.) atlikimo sutrikdymo galimybę dėl 3 dalyje nustatyto draudimo. Šios normos sudaro vientisą sistemą, reglamentuojančią antstolio, dėl kokių nors priežasčių negalinčio atlikti savo funkcijų, įgaliojimų jas atlikti perleidimą kitam antstoliui.

Antstolio pavadavimui taikomas pavaduojamojo antstolio veiklos tęstinumo principas reiškia tai, kad yra tęsiama ir vykdoma antstolio kontoros veikla – tęsiami ir atliekami vykdymo veiksmai jau gautose ir (ar) pradėtose bylose, taip pat priimami vykdyti nauji vykdomieji dokumentai, nes pavaduojantysis antstolis turi toliau atlikti pavaduojamojo antstolio funkcijas. Šios veiklos vykdymas užtikrinamas toliau veikiant antstolio kontorai, dirbant jos darbuotojams, naudojant šios kontoros išteklius (sąskaitas ir kt.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo L. Milaševičiaus skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-471/2009

8. Dėl palūkanų skaičiavimo vykdymo procese9. Dėl išieškojimo nukreipimo į sutuoktinių bendrą turtą

Plenarinė sesija taip pat pažymėjo, kad Lietuvos teismų praktikoje nėra vienareikšmiškos pozicijos dėl to, kokioje civilinio proceso stadijoje gali būti nustatomas bendros sutuoktinių prievolės pobūdis bei išieškojimas pagal bendrą prievolę nukreipiamas į sutuoktinio turtą.

Nagrinėdamas teismo sprendimo vykdymo stadijoje kilusius ginčus Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai išieškojimas vykdomas iš bendro sutuoktinių turto (pvz., CK 3.109 straipsnio 1 dalies 1-6 punktai, 2 dalis), nereikia išduoti naujo vykdomojo dokumento,

64

kuriame skolininku būtų nurodytas ir skolininko sutuoktinis kaip solidarusis skolininkas, ir skolininkui priklausančios turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, dalies nustatymo procedūros (nustatytos CPK 667 straipsnyje) nereikia atlikti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų Baltijos korporacija“ v. L. Uniokaitė, A. Zakas ir J. Zakienė, bylos Nr. 3K-3-35/2006), antstolis turi teisę kreiptis į teismą su pareiškimu dėl galimybės nukreipti išieškojimą į bendrą sutuoktinių turtą išaiškinimo CPK 589, 593 straipsnių pagrindu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Ruželė v. antstolė N. Šiugždaitė, M. Vaškovič, S. Vaškovičienė, bylos Nr. 3K-3-607/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje antstolė N. Šiugždaitė v. K. Jakutis, T. Ochrimuk, V. Ochrimukas, bylos Nr. 3K-7-242/2009). Taip pat, nors ir pasisakęs, kad abu sutuoktiniai teismo procese turi dalyvauti bendraatsakoviais, kai civilinė atsakomybė pagal prievolės prigimtį tenka abiem sutuoktiniams, bei konstatavęs, kad be teismo sprendimo antstoliui nukreipus išieškojimą į sutuoktinio turtą buvo pažeistos proceso teisės normos, kasacinis teismas, vykdydamas teisingumą individualioje byloje, yra palikęs galioti teismų sprendimus, kuriais buvo nustatytas prievolės bendrumas sutuoktiniui apskundus antstolio veiksmus Civilinio proceso kodekso XXXI skyriuje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Šimkus, I. Šimkuvienė v. UAB ,,Gabuva“, UAB ,,Giraitės vandenys“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-149/2008).

Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakoma, kad teismo sprendimo ar sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimas negali keisti sprendimo esmės: jeigu teismas priėmė sprendimą tik dėl vieno atsakovo, tai išaiškinti sprendimą ar vykdymo tvarką taip, kad jis sukelia teisių ir pareigų kitam asmeniui, negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Tinfavičius v. antstolė N. Šiugždaitė, K. Sakalauskas, B. A. Sakalauskienė, bylos Nr.3K-3-81/2010).

Suvienodindama kasacinio teismo praktiką civilinėse bylose dėl išieškojimo pagal sutuoktinių prievoles plenarinė sesija išaiškina, kad prievolės vykdymui iš bendro sutuoktinių turto būtina nustatyti prievolės pobūdį, t. y. ji yra asmeninė ar bendra (dalinė ar solidarioji), todėl tokios prievolės pobūdį ir galimybę išieškoti iš bendrosios jungtinės nuosavybės gali nustatyti tik teismas. Antstolio veiklos ribas visų pirma apibrėžia antstoliui nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas. Vienas iš vykdomųjų dokumentų yra vykdomasis raštas, išduotas teismo sprendimo pagrindu. Jei nėra teismo sprendimo dėl antrojo sutuoktinio, antstolis negali priimti patvarkymo išieškoti iš bendro turto, nes tai reikštų teismo sprendimo pakeitimą ir CPK 586 straipsnio pažeidimą, t. y. vykdymo veiksmai būtų atlikti be vykdomojo dokumento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas Hansabankas v. antstolis A. Bložė, bylos Nr. 3K-7-114/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Baronienė-Hammoud, N. M. Hammoud v. antstolis D. Šidlauskas, bylos Nr. 3K-3-567/2009; 2010 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Tinfavičius v. antstolė N. Šiugždaitė, K. Sakalauskas, B. A. Sakalauskienė, bylos Nr.3K-3-81/2010). Plenarinė sesija taip pat pažymi, kad išieškojimui iš bendro sutuoktinių turto netaikytini teismo sprendimo išaiškinimo (CPK 278 straipsnis) ar šio procesinio sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimo (CPK 589 straipsnis) institutai. Naujo skolininko (kito sutuoktinio) įtraukimas taikant šiuos institutus reikštų procesinio sprendimo pakeitimą nustatant teises bei pareigas byloje nedalyvavusiam asmeniui. Išieškojimas iš kito sutuoktinio turto negali būti pasiektas ir išieškotojui skundžiant antstolio veiksmus, kuriais atsisakyta tai padaryti. Pažymėtina, kad vykdymo stadijoje jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo prievolę vykdyti įpareigotas vienas iš sutuoktinių, tai eliminuoja bendrosios dalinės prievolės galimybę. Tokiu atveju kitas sutuoktinis gali būti atsakingas tik esant solidariajai bendrai sutuoktinių prievolei.

65

Į kreditoriaus reikalavimą vykdyti prievolę iš bendro sutuoktinių turto prievolės asmeniškai neprisiėmęs sutuoktinis turi teisę pareikšti visus atsikirtimus bei naudotis visomis procesinėmis teisėmis įrodinėdamas, kad reikalavimui tenkinti iš bendro sutuoktinių turto nėra CK 3.109 straipsnyje nustatytų pagrindų. Šiomis teisėmis asmuo visa apimtimi galės pasinaudoti tik tuo atveju, jeigu byla nagrinėjama ginčo teisenos tvarka kreditoriui pateikus ieškinį abiem sutuoktiniams kaip atsakovams bei įrodinėjant CK 3.109 straipsnio taikymo sąlygas.

Dėl nurodytų priežasčių plenarinė sesija išaiškino, kad tuo atveju, kai bylos nagrinėjimo metu kitas sutuoktinis nebuvo įtrauktas atsakovu, kreditorius turi teisę pareikšti savarankišką ieškinį šiam sutuoktiniui įrodinėdamas CK 3.109 straipsnio taikymo pagrindus, jeigu tai leidžia prievolės prigimtis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 10 d. nutarimas civilinėje byloje pagal R.A. v. A.A. , bylos Nr. 3K-P-186/2010

9. Dėl teismo sprendimo neįvykdymo teisinių padarinių

Kasatorius teigė, kad, atsakovui neįvykdžius CK 4.103 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyto įpareigojimo per tam tikrą terminą nugriauti statinį, atsiranda dvejopų teisinių padarinių – taikyti CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatytą baudą arba reikšti naują ieškinį statinį nugriauti statytojo lėšomis.

CPK 273 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, kuriuo atsakovą įpareigoja atlikti ar nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, gali tame pačiame sprendime nurodyti , jog, atsakovui neįvykdžius sprendimo per nustatytą terminą, ieškovas turi teisę atlikti tuos veiksmus ar imtis priemonių jiems nutraukti atsakovo lėšomis ir kartu išieškoti iš atsakovo reikiamas išlaidas. Tai reiškia, kad teismas, išspręsdamas ginčą iš esmės ir priimdamas sprendimą, gali tame pačiame sprendime nurodyti sprendimo neįvykdymo padarinius – tuos veiksmus, kuriuos turėjo atlikti skolininkas, tačiau įpareigojimo neįvykdė, pavesti atlikti išieškotojui, jeigu tie veiksmai nėra asmeninio pobūdžio ir išieškotojas juos gali atlikti už skolininką. Šiuo atveju, skolininkui neįvykdžius teismo sprendimu nurodytų veiksmų, antstolis apie tai surašo aktą, perduoda jį vykdymo vietos teismui, kuris priima nutartį taikyti sprendimu nurodytus padarinius, nes skolininkas neatliko teismo sprendimu nustatytų veiksmų (CPK 771 straipsnio 1, 2 dalys). Kitu atveju, kai teismo sprendime nenurodyti sprendimo neįvykdymo padariniai, t. y. nenurodyta išieškotojo teisė atlikti veiksmus už skolininką, kai šis jų neįvykdo, antstolio surašytas sprendimo neįvykdymo aktas perduodamas sprendimą priėmusiam teismui, kuris išsprendžia sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimą pagal CPK 284 straipsnyje nustatytas taisykles. Tai reiškia, kad sprendimą priėmęs teismas toje pačioje byloje priima nutartį, kuria pakeičia sprendimo vykdymo tvarką ir nustato išieškotojui teisę atlikti už skolininką jo lėšomis teismo sprendime nurodytus veiksmus (CPK 771 straipsnio 3 dalis).

Šioje byloje nustatyta, kad eismas sprendimu tenkino Utenos apskrities viršininko administracijos ieškinį dėl įpareigojimo nugriauti statinį ir įpareigojo kasatorių per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo nugriauti pirtį, atsakovo priešieškinį dėl nuosavybės teisės į statinį pripažinimo atmetė, t. y. teismas sprendime nenurodė jo neįvykdymo teisinių padarinių – nenustatė ieškovui teisės nugriauti pirtį, jeigu to per teismo nustatytą terminą neatliks kasatorius. Antstolis nusiuntė kasatoriui raginimą įvykdyti sprendimą, surašė sprendimo neįvykdymo aktą ir nusiuntė jį teismui, nagrinėjusiam bylą; teismas nutartimi už sprendimo neįvykdymą kasatoriui skyrė baudą ir įpareigojo jį per vieną mėnesį nugriauti pirtį; kasatorius baudą sumokėjo, tačiau sprendimo neįvykdė, todėl antstolis surašė aktą apie sprendimo neįvykdymą ir pateikė jį teismui; Teismas nutartimi skyrė kasatoriui baudą ir įpareigojo antstolį nugriauti pirtį kasatoriaus lėšomis. Kasacinis teismas pažymėjo, kad, kasatoriui sprendimo neįvykdžius ir antstoliui tai konstatavus CPK nustatyta tvarka, teismas turėjo aptartą, CPK 284 straipsnyje ir 771 straipsnio 3 dalyje reglamentuotą teisinį pagrindą pakeisti sprendimo vykdymo tvarką.

66

Kasacinis teismas atmetė kasatoriaus argumentą, kad už sprendimo neįvykdymą galėjo būti skiriamos tik baudos pagal CPK 771 straipsnio 5 dalies nuostatas, o teisė išieškotojui nugriauti pirtį galėjo būti nustatyta tik šiam pareiškus ieškinį kitoje byloje. Pirma, kasatoriaus nurodyta CPK 771 straipsnio 5 dalies norma taikoma tik tuo atveju, jeigu teismas įpareigoja skolininką atlikti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti tiktai pats skolininkas, t. y. teismas dėl pareigos pobūdžio negali nustatyti sprendime jo neįvykdymo teisinių padarinių ar nutartimi keisti sprendimo vykdymo tvarkos – nustatyti išieškotojui teisę už skolininką atlikti veiksmus, kurių šis neatliko. Kasacinis teismas pažymėjo, kad dėl kasatoriaus priimto sprendimo įvykdymas nėra išskirtinai asmeninis. Nagrinėjamu atveju teismo nustatytą pareigą nugriauti pirtį gali atlikti ne tik skolininkas, bet ir išieškotojas teismui jam tokią teisę suteikus. Antra, pirmiau aptartose teisės normose nustatyta teismui teisė toje pačioje byloje, kurioje išspręstas ginčas iš esmės, pakeisti teismo sprendimo, kurio skolininkas nevykdo, tvarką ir nustatyti išieškotojui teisę atlikti už skolininką šio lėšomis teismo sprendime nurodytus veiksmus – šioje byloje nugriauti pirtį (CPK 284 straipsnis, 771 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Utenos apskrities viršininko administracija v. A. S, bylos Nr. 3K-3-146/2010

_______________________

67

Metodinė medžiaga

Documents

Transcript of Metodinė medžiaga