Mano medis

Mano medis auga girios pakraštyje. Tai

kerotasis beržas. Jo kamienas - baltas

kaip sniegas, gamtos išmargintas juodais

potėpiais. O ilgos, lanksčios ir

nusvirusios šakos tarsi sako: „Mes

vienintelės tokios gražios“. Mano medžio

lapai – tai dailūs lašeliai, kurie rudenį

geltoni ir rudi sau krenta ant samanotos

miško žemės.

Kasdien net nuo švelnaus vėjelio

beržas linguoja ir siūbuoti nenustoja.

Vasarą jis lyg mažas vaikas žaidžia su

saulės spinduliais. Rudenį pasipuošia

geltonų lapų marškiniais. O žiemą man

jis atrodo dar gražiau, mat lapai

neuždengia jo dailaus kamieno. Pavasarį

vėl skleidžiasi pumpurai, gležnučiai

lapai. Jie tyliai šlama ir skaičiuoja

praskrendančius paukščius.

Tą beržą pasodinau aš. Mėgstu prie jo

ateiti ir paskaityti. Man beržas labai

patinka.

Fotografavimo laikas 2014 liepa Mokyklos pavadinimas, darbo autoriaus vardas ir pavardė ar autorių grupės vardai ir pavardės. Vilniaus Balsių pagrindinė mokykla Autoriai: 4c kl. mokinė Aistė Kairytė Darbo vadovo vardas ir pavardė Renata Jonušauskienė

Nuostabioji obelis

Rožėmis apsodintame kieme, tiesiai po mano langu,

auga nuostabi obelis. Ji tokia didelė…Oho, net netelpa į

fotoaparatą! Man ji - pati gražiausia obelis pasaulyje.

Medžio šakos išsišakoja vos ne iki debesų. O kokia ji

nuostabi dabar, rudenį! Dabar, kai ji augina gražius,

saldžius, skanius, raudonskruosčius obuolius, kurių aš net

nespėju valgyti.

Pavasarį obels šakos tiesiog apsipila žiedais, baltais

kaip sniegas, puikiais kaip orchidėjos. O pumpurai …,

kokie jie gražūs, maži ir švelnučiai pumpurėliai! Jie

sprogsta taip greitai, kad net pastebėti sunku. Žiūrėk, jau

lapeliai tyliai šlama, linguoja ir spindi saulėje. Vasarą

mano nuostabioji obelis atrodo kaip iš dailininko

paveikslo - nutapyta žaliais, geltonais ir raudonais

dažais. Rudenį margaspalviai lapai medį palieka, kaip

išskrendantys paukščiai palieka gimtąjį kraštą. O žiemą ji

būna plika, pilka ir kiek niūri, bet man vis tiek graži.

Kai buvau mažesnė, tėtis po obelimi pakabino

sūpynes. Vis dar po medžiu supuosi ar krimsdama

obuolius skaitau knygą. O kartais ją tiesiog apkabinu.

Fotografavimo laikas 2014 rugsėjo 28 d. Mokyklos pavadinimas, darbo autoriaus vardas ir pavardė ar autorių grupės vardai ir pavardės. Vilniaus Balsių pagrindinė mokykla Autoriai: 4c kl. mokinės Kamilė Tananaitė ir Meda Šliurpaitė Darbo vadovo vardas ir pavardė Renata Jonušauskienė

Eglutė

Šalia namų, didžiulių medžių apsupty, į saulę stiebiasi kukli ir dar visai jaunutė eglė. Negali ji lygiuotis į kitus medžius nei ūgiu, nei plačia laja. Kol kas... Žinau, kad vieną dieną ji praaugs mane. O dabar gležnos jos šakelės lyg mažos rankelės stengiasi pasiekti paskutinius vėlyvo rudens spindulius, kuriuos taip šykščiai dalija saulė. Bet eglutė auga, iš paskutiniųjų jėgų stengiasi subrandinti storesnį kamieną ir kada nors ji tikrai pranoks kitus medžius.

Ruduo jai pašykštėjo ryškiaspalvių ir liepsnotų apdarų. Galbūt tiesiog nepastebi žaliam žolės fone? Galbūt dėl to ji jaučiasi šiek tiek liūdna? Kalėdų proga žaliaskarei aš padovanosiu naują rūbą. Papuošiu spindinčiais žaislais liaunas šakas. Pūgos užklos mano eglutę balta, puria kepure.

Kukli ir paprasta atrodo mano eglė, bet tik kol kas.

Fotografavimo laikas: 2014-09-28

Vilniaus Mikalojaus Daukšos vidurinė mokykla, Vaida Sviderskytė

Darbo vadovas: Daiva Liepinienė

Medis mano kieme

Mano kieme auga nuostabus klevas. Jis yra margas, lyg obuolys. Vienoje pusėje jis geltonas, kitos pusės plotelis raudonas, žalias. Žiūrint pro langą į šį medį, nusiramini. Jo lapai margi. Kai jie palieka šakas ir skrenda savo keliais, atrodo kaip drugeliai. Po tėvu - klevu yra daugybė jo vaikų - lapų. Šie prieš žiemai ateinant nenoromis palieka savo tėvą klevą. Po šiuo klevu yra didelės pusnys. Ne, tai ne sniego pusnys, o pusnys iš margaspalvių lapų ir lapelių. Kai papučia vėjas, lapeliai lyg bėga takais ir veja vieni kitus. Klevo ošimas yra labai nuraminantis. Jo kamienas yra storas, o šakos ilgos. Kai pučia vėjas, šakos lenkiasi tai į vieną, tai į kitą pusę, lyg bandytų pagauti nuo šakos atitrūkusius lapelius. Ore lapai supasi lyg plunksna ir švelniai nusileidžia ant žolės. Iš visų medžių, klevo lapai man yra gražiausi. Pasižiūrėjus į lapą, jis atrodo kaip žemėlapis. Šis klevas mane žavi savo neįprastomis spalvomis. Tokių nuostabių ir paslaptingų spalvų neįmanoma aprašyti. Klevo šakose tupi daug paukštelių. Turbūt jiems ten, tarp tokių gražių spalvų yra labai jauku. Pažiūrėjus į šį medį, tikrai pasakysi, kad dabar ruduo, nes jo spalvos yra tikras, šaltas, gražus ruduo…

Žiemą klevą kažkas lyg apdengia balta drobe. Jo šakos būna baltos, gražios. Artėjant pavasariui, jo balta drobė nukrenta ir… ištirpsta. Kai pavasarį klevas užsiaugina prarastus vaikus, jis ir vėl atrodo labai laimingas. Vasarą klevas yra žalias. Jo spalvos labai gaivios. Jo pavėsyje gali atsipūsti. Tik pakelk galvą aukštyn stovėdamas po šiuo klevu ir jis tave užburs.

Nuolat eidama namo, aš užmetu akį į jį ir pažiūriu kaip jis gyvuoja. Manau, jog jei dažniau stebėsime medžius, suprasime, kad jie mums yra labai svarbūs, brangūs ir be abejo gražūs. Mano kiemo klevas yra lyg užburtas magiškų spalvų… 2014 spalio 8 d. Vilniaus „Vyturio“ pradinė mokykla, Emilija Kaminska, 4 b klasė Mokytoja Laima Versiackaitė