UDK 615.85 Ma 259

Genadijus Malachovas Ma259 Organizmo valymas ir tinkama mityba / Vertimas

iš rusų kalbos Nijolė Blaževičiūtė, Nijolė Žukauskie­nė. V.: Algarvė, 1998.— 334 p.

ISBN 9986-856-06-X

Knygoje pateiktos rekomendacijos, kaip gydyti žmogaus organizmą netradiciniais metodais, be vaistų, taip pat chatcha-jogos elementai, padedantys kaupti apsaugines or­ganizmo jėgas, įveikti įvairius negalavimus. Yra receptų, skirtų organizmo išvalymui, kad neliktų irimo produktų, slopinančių gyvybines galias.

Knyga skirta plačiam skaitytojų ratui.

Autorius neleidžia panaudoti šios knygos medžiagos ki­tiems leidiniams. Tai veikalas, kurį būtina pateikti skai­tytojui visą.

UDK 615.85

© ИК «Комплект», 1993 © Малахов Г.П., 1996 © Vertimas į lietuvių kalbą,

Nijolė Blaževičiūtė, 1998 © Vertimas į lietuvių kalbą,

Nijolė Žukauskienė, 1998 ISBN 9986-856-06-Х © Leidykla „Algarvė", 1998

AUTORIAUS ŽODIS

Dauguma žmonių nori, kad juos išgydytų ki­ti, kad tai būtų atlikta kokiu nors instrumen­tu. Jie nepripažįsta savo kaltės ir nesisten­gia surasti savo klaidos, kuri yra jų nelaimės priežastis.

Z. Ozava

Negavęs pagalbos iš kitų žmonių, pradėjau pats ieškoti savo pablogėjusios savijautos priežasties. Iš pradžių skaičiau popu­liarią literatūrą sveikatos klausimais, o po to — specialią-moks-linę. Palaipsniui man atsivėrė stebuklingas Gydomosios galios pasaulis. Padrikų žinių painiavoje išryškėjo būdai, dėsniai, ku­rių būtina nepažeisti ir kurie negailestingai baudžia jų nepai­sančius.

Atmetęs tai, kas nereikalinga, klaidinga, pradėjau laikytis šių dėsnių, šių būdų, rekomendavau juos kitiems žmonėms. Ste­bėjau, kaip tai daro tie, kurie jau pasiekė puikių rezultatų gy­dydami savo organizmą.

Per tą laiką susidūriau su gausybe unikalių mokslinių dar­bų ir tyrimų, kurie paaiškino pasveikimo pasitelkus mitybą fe­nomeną. Deja, visi jie yra specialiuose moksliniuose veikaluose ir kada pasieks žmonių mases — neaišku.

Per pastaruosius 100 metų mūsų gyvenime labiausiai paki­to mityba. Atsirado daug rafinuotų, dirbtinių produktų, bet pa­aiškėjo, kad jie nepritaikyti evoliucijos suformuotiems maisto perdirbimo ir pasisavinimo mechanizmams. Skrandžio-žarnyno traktas nuo to genda ir susidėvi pirmiausia, patologija pradeda plisti toliau. Todėl tvirta sveikata — didžiausia retenybė. Ta­čiau daugeliu atvejų pakanka pakeisti maistą, kad organizmas pats pradėtų greitai atgauti jėgas.

3

Prisiminkite senovės priesaką: jei tu susirgai, pakeisk gy­venimo būdą. Jei tai nepadeda, pakeisk mitybą. Jei ir tai ne­padeda, tada griebkis vaistų, kreipkis į gydytojus.

Šioje knygoje aš pabandžiau apibendrinti ir moksliniu po­žiūriu paaiškinti, nuo kokių „svertų" priklauso mūsų sveikata. Žinodami juos, galime tikslingai įjungti „svertus" ir išgydyti save patys.

Ši knyga skirta gydymo mityba ir organizmo valymo klau­simams.

Autorius dėkingas visiems, kurie po krislelį kaupė žinias apie žmogų.

4

I dalis

ORGANIZMO VALYMAS

STORASIS ŽARNYNAS

Mokslas apie žmogaus kūno sandarą yra ver­tingiausia pažinimo sritis ir nusipelno išskir­tinio pritarimo.

A. Vezalijus

Tik labai nedaug žmonių tikrai žino, kokį vaidmenį atlieka sto­rosios žarnos, kad sveikata būtų tvirta ir stabili. Senovės iš­minčiai, jogai, Tibeto ir Egipto gydytojai žinojo: jei žmogus nori nesirgti, storųjų žarnų veikla privalo būti nesutrikusi.

Apie tai kalbėjo ir visų tautų bei laikų Didysis Gydytojas — Jėzus Kristus, kurio žodžius užrašė jo mokinys Jonas Evange­lijoje:

„Vidinė nešvara — dar baisesnė negu išorinė. Todėl tas, kas valo tik išorinį purvą, išlieka nešvarus viduje ir primena šven­tovę, išdabintą puikiausia tapyba, bet su neiškuoptu šlykščiau­siu purvu".

Siame manuskripte aprašomas ir paprastas storųjų žarnų išvalymo būdas — klizma:

„...Paimkite didelį moliūgą su nusvirusiu žemyn žmogaus ūgio stiebu, išgremžkite jo vidų ir pripilkite upės vandens, kurį sušildė saulė. Pakabinkite tokį moliūgą ant medžio šakos, at­siklaupkite prieš Vandens Angelą ir pakentėkite, kad vanduo galėtų prasiskverbti į visą žarnyną... Prašykite, kad Vandens Angelas išvaduotų jūsų kūną iš nešvarumų, ligų. Po to išleis-kite iš kūno vandenį, kad kartu su juo būtų pašalinti nešvaru­mai ir dvokas. Tik pamatę ir užuodę visą bjaurastį ir šlykšty­nes, teršusias jūsų kūno šventovę, suvoksite, kiek nuodėmių glūdėjo jumyse kankindamos begale ligų".

5

Pasakyta iš tiesų labai įtaigiai. Tad remdamiesi šiuolaiki­niais mokslo laimėjimais, pabandykime detaliau išsiaiškinti žarnyno, ypač storosios žarnos, vaidmenį.

STOROSIOS ŽARNOS ANATOMIJA

Storoji žarna užbaigia žmogaus virškinamąjį traktą (1 pieš.). Jos pradžia — akloji žarna, o pabaiga — išangė. Bendras žmo­gaus storosios žarnos ilgis — maždaug 2 metrai.

1 pieš. Storosios žarnos dalys

1 — akloji žarna; 2 — kylanti gaubtinė žarna; 3 — dešinysis gaubtinės žarnos linkis; 4 — skersinė gaubtinė žarna; 5 — kairysis gaubtinės žarnos linkis; 6 — nusileidžianti gaubtinė žarna; 7 — riestinė gaubtinė žarna; 8 — tiesioji žarna;

9 — kirmėlinė atauga; 10 — plonoji žarna.

Storosios žarnos dalių skersmuo nevienodas: aklosios ir ky­lančios gaubtinės žarnos — 7—8 centimetrai, riestinės — 3— 4 centimetrai.

Gaubtinės žarnos sienelę sudaro keturi sluoksniai. Viduje jos paviršių dengia gleivinė, gaminanti bei išskirianti gleives, kurios apsaugo žarnos sieneles ir padeda judėti čia esančiam turiniui.

6

Už gleivinės yra riebalinės ląstelienos sluoksnis, kuriame kraujagyslėmis teka kraujas ir limfa. Po to seka raumenims apvalkalas, sudarytas iš dviejų sluoksnių: vidinio cirkuliarinio bei išorinio išilginio. Šių dviejų sluoksnių dėka vyksta žarnų turinio išmaišymas ir judėjimas link išangės.

Storosios žarnos išorę dengia serozinis sluoksnis. Gaubtinės storosios žarnos sienelių storis skirtingas: dešinėje dalyje tik 1—2 milimetrai, o riestinės žarnos — 5 milimetrai.

2 pieš. Žarnyno vieta pilvo ertmėje

1 — kepenys; 2 — skrandis; 3 — tulžis; 4 — kasa; 5 — inkstai; 6 — storosios žarnos; 7 — šlapimo pūslė.

2 piešinyje aiškiai matyti, kad storosios žarnos yra pilvo ertmėje ir liečia pilvo organus ar yra šalių jų.

Vyrų storoji žarna priekyje liečiasi su šlapimo pūsle, sėk-lidėmis, prostata, moterų — su gimda ir užpakaline makšties dalimi. Šių organų uždegimo procesas gali išplisti į tiesiąją žarną ir atvirkščiai.

STOROSIOS ŽARNOS FUNKCIJOS

Storajai žarnai tenka ne viena funkcija. Išskirsime bei aptar­sime tik pagrindines.

7

įsiurbimas Storosios žarnos pagrindiniai procesai — readsorbciniai. Joje įsiurbiama gliukozė, amino rūgštys, vitaminai, kuriuos gamina čia esančios bakterijos, iki 95 proc. vandens ir elektrolitai. Taigi kasdien iš plonosios žarnos į storąją patenka apie 2000 gramų maisto tyrės (chimuso), o po įsiurbimo belieka 200—300 gramų išmatų.

Evakuacija Storojoje žarnoje kaupiasi išmatos tol, kol jos pašalinamos iš organizmo. Nors išmatos žarnyne juda lėtai (žarnų turinys plo­nąja žarna (5 m) slenka 4—5 valandas, o storąja (2 m) — 12— 18 valandų), reikia, kad jos nesikauptų, laiku išeitų.

Jei išmatos nepašalinamos ilgiau, neišsituštinama 24—32 valandas, sutrinka evakuacinė žarnyno funkcija, atsiranda vi­durių užkietėjimas.

Apnašos ant liežuvio, nemalonus kvapas iš burnos, galvos skausmai, svaigimas, apatija, mieguistumas, sunkumas apati­nėje pilvo dalyje, pilvo pūtimas, skausmai ir gurgimas, suma­žėjęs apetitas, uždarumas, irzlumas, niūrios mintys, sunkus ne­pakankamas tuštinimasis — užkietėjimo požymiai.

Viena iš dažniausių vidurių užkietėjimo priežasčių — labai kaloringas negausus maistas. Netikęs įprotis numalšinti alkį sumuštiniu ir arbata ar kava lemia tai, kad žarnyne susidaro mažai išmatų, neskatinamas tuštinimosi refleksas, todėl net kelias dienas visai nesituštinama. Tai vienas iš užkietėjimo at­vejų. Tačiau net ir tada, kai tuštinamasi reguliariai, dauguma žmonių kenčia nuo slaptos vidurių užkietėjimo formos.

Netinkamai maitinantis, ypač kai pagrindinę maisto dalį sudaro krakmolingas ir virtas maistas, kuriame nėra vitaminų ir mikroelementų (bulvės, patiekalai iš smulkaus malimo mil­tų, gausiai pagardinti sviestu, cukrumi), pakaitom su baltymų turinčiu maistu (mėsa, dešra, sūris, kiaušiniai, pienas), kiek­vienas toks valgis, judėdamas storąja žarna, palieka ant jos sienelių išmatų sluoksnelį — apnašas. Storosios žarnos raukš­lėse — kišenėse iš tokių apnašų, praradus daug vandens (juk jo įsiurbiama net 95 proc), susidaro išmatų akmenys (3 pieš.).

Ir pirmu, ir antru atveju storojoje žarnoje vyksta rūgimas

8

3 pieš. Patologiška storoji žarna (Štrichai žymi išmatų akmenų sankaupas)

Paaiškinimus šiam piešiniui radau N. Kurenovo vadovėlyje apie liaudies mediciną ir Mantovanio Romolo knygoje „Menas išsigydyti gamtinėmis priemo­nėmis".

Pasirinkus netinkamą dietą, sveikatai kenkiančius mišinius, maistas už­teršiamas, deformuojama storoji žarna.

1 piešinyje pavaizduota tokia storoji žarna, kokia ji turėtų būti. Tačiau 99 atvejais iš 100 ji labiau primena tą, kuri pavaizduota 3 piešinyje.

Atkreipkite dėmesį į storosios žarnos pjūvį. Jo centre — šviesus tarpas išmatų masėje, kuri kaupėse žarnyne 20 ir daugiau metų.

Žymus vokiečių gydytojas-chirurgas, atlikęs 280 skrodimų, 240 atvejų rado panašų žarnyno vaizdą, kokį matote 3 piešinyje. Kitas gydytojas iš Londono, perpjovęs vieno skrodimo metu storąją žarną, išvalė iš jos 25 svarus (10 kg) senų suakmenėjusių išmatų, kurios lig šiol saugomos dideliame stiklainyje su spiritu kaip įtikinantis eksponatas.

Kai kurie chirurgai teigia, kad 70 proc. atvejų išpjautose tyrimo metu sto­rosiose gaubtinėse žarnose randa svetimkūnių, kirminų, taip pat sukietėjusios, daugelį metų kauptos fekalinės masės. Vidinės žarnų sienelės būna padengtos tvirta suakmenėjusia mase. Toks žarnynas tampa panašus į krosnies skliautą, kurį reikia nedelsiant rūpestingai išvalyti.

Gydytojas Liamuras teigia: „Mes neabejodami galime pasakyti, kad 90 pro­centų sunkių ligų, nuo kurių kenčia žmonija, priežastis yra vidurių užkietėji­mas, fekalinės masės susikaupimas, nors ji ir turėjo būti laiku pašalinta iš organizmo."

ir puvimas. Šių procesų metu susidarę toksiniai produktai kar­tu su vandeniu patenka į kraują Ir sukelia žarnų autointoksi-kaciją.

O štai ką rašo prof. K. Piotrovskis straipsnyje „Dar kartą apie mitybą, jos teorijas ir rekomendacijas":

9 v

„Dar I. Mečnikovas teigė: žarnyno autointoksikacija — pa­grindinė kliūtis, sutrumpinanti žmogaus gyvenimą. Jis atliko eksperimentus, kurių metu į gyvūnų organizmus įterpdavo pu­vimo produktų iš žmogaus žarnyno, ir po kiek laiko pastebėda­vo, kad tai sukelia aortos sklerozę.

Ryški autointoksikacija atsiranda ir plinta, kai yra trys są­lygos: nejudrus gyvenimo būdas; riebus, rafinuotas maistas, kai valgoma labai mažai žalumynų, vaisių, daržovių; nervinė—emo­cinė įtampa, dažni stresai".

Labai svarbu ir tai, kad storosios žarnos sienelių storis tik 1—2 milimetrai. Todėl per tokią plonutę sienelę nesunkiai į pilvo ertmę prasiskverbia toksinės išskyros, nuodijančios ne­toliese esančias kepenis, inkstus, lytinius bei kitus organus.

Išgerkite 1—3 šaukštus šviežiai išspaustų burokėlių sulčių. Jei po to šlapimas taps burokėlių spalvos, reiškia, kad jūsų organizmo gleivinės funkcijos sutrikusios. Jei sultys nudažo šla­pimą, tai pro tokias sieneles prasiskverbia ir toksinai, cirku­liuojantys visame organizme.

Sulaukus keturiasdešimties metų, storojoje žarnoje jau bū­na susikaupusių išmatų akmenų, kurie didėja, deformuoja, spaudžia, stumia iš įprastų vietų kitus pilvo ertmės organus. Šie organai tampa tarsi panardinti į išmatų maišą. Negali būti kalbos apie normalią jų veiklą. Tad dar kartą atidžiai pasižiū­rėkite j 3 piešinį, perskaitykite paaiškinimus.

Storosios žarnos sienelių spaudimas, ilgalaikis išmatų ak­menų sąlytis su žarnos sienelėmis (juk būna tokių akmenų, kurie dešimtmečiams prilimpa toje pačioje vietoje) sutrikdo tos žarnyno dalies normalų maitinimą, aprūpinimą krauju, kraują apnuodija sukietėjusi laiku nepašalintų išmatų masė. Taip pra­sideda įvairios ligos. Pažeidus storosios žarnos gleivinę, atsi­randa įvairūs kolitai. Kraujo susikaupimas ir sutrikusi apyta­ka žarnos sienelėje — hemorojaus ir varikozinio venų išsiplė­timo priežastis. Kai vieną kurią vietą ilgai veikia toksinai, at­siranda polipai, net vėžys.

Šių atvejų masiškumą patvirtina ir prof. V. Petrovo patei­kiami duomenys: profilaktiškai tikrinant praktiškai sveikus žmones, 306 atvejais iš 1000 rasta, kad sergama storosios žar­nos ligomis.

Pateiksiu ir liaudies medicinos žinovės N. Semionovos pa-

10

skaitos dalį: „Nepaliaujamas kūno nuodijimas per žarnyną kei­čia kraujo ir šlakų koncentraciją. Viena žmonijos pusė sugeba kaupti kūne šlakus tirpdančius riebalus ir vandenį. Tokie žmo­nės tinsta, didėja jų svoris. Kita žmonijos pusė, tie, kurių or­ganizme nėra šlakų skiedėjų, džiūsta. Tokių žmonių, tikrų varg­šų, šlakų koncentracija kraujyje didesnė negu storulių. Liau­dies išminčiai savaip įvertino šį gamtos reiškinį: „Kol storas suliesės, liesas kojas išties". Tačiau ir vieno, ir kito tipo žmonės kenčia nuo vidurių užkietėjimo, nuo apsinuodijimo, kurį suke­lia sukietėjusios išmatos. Toks organizmo nuodijimas vyksta lė­tai, prie jo priprantama jau vaikystėje, kai ginami savi smagu­riavimo įpročiai, godžiai nuo pat ryto valgant pamėgtus patie­kalus — virtinius, pyragus su mėsa, bandeles su varške, košes su pienu, varškę su cukrumi. Kurgi ne! Įpročius nelengva nu­galėti. Taip ir tęsiasi smaližiavimas tol, kol liga nepriverčia kreiptis į gydytoją. O šis, pasak daktaro Amosovo, išduoda jums vekselį, kurio, deja, niekas negali išpirkti".

Taip pat lėtai jau vaikystėje prasideda storosios žarnos ato-nija. Kai žarnoje susikaupia daug nuodų, kai ją deformuoja susikaupusios sukietėjusios išmatos, jos nervai ir raumenys taip paralyžiuojami, jog nesugeba reaguoti į normalų refleksą, sutrinka ar net visai išnyksta žarnyno peristaltika. Viduriai tampa užkietėję ilgą laiką, išmatos nuolat kaupiasi.

Vidurių užkietėjimą skatina ir dar vaikystėje sutrikęs tuš-tinimasis. Štai kokį pavyzdį pateikia Mantovanis Romolas jau minėtoje knygoje:

„Kai likus kelioms minutėms iki pertraukos mokinys pa­junta norą tuštintis, tačiau susilaiko, nesiryžta paprašyti mo­kytojo, kad jį išleistų iš klasės, mano, jog neleis jam to pada­ryti, nenori atkreipti į save kitų mokinių dėmesio, antiperistal-tiniai judesiai nustumia išmatas tolyn, kur jos pradeda kaup­tis. Poreikis tuštintis nuslūgsta ar net visai išnyksta. Skambu­tis pertraukai. Mokinys pradeda smagiai žaisti, tačiau vėl pa­junta norą tuštintis. Bet neskuba, mano, kad dar liks laiko po žaidimo. Kai netikėtai žaidimą nutraukia skambutis pamokai, reikia skubėti į klasę, kur vėl nepatogu prašyti mokytojo, kad išleistų iš klasės, nes neseniai buvo pertrauka. Mokinys nedrįs­ta kreiptis į mokytoją, vėl slopina poreikį išsituštinti, kenčia. Jei tokie atvejai pradės kartotis dažniau, gali susilpnėti ar net

11

išnykti nervų, reguliuojančių šią svarbią funkciją, jautrumas. Refleksai nebesukelia reikiamo sužadinimo, poreikis tuštintis nuslūgsta, tampa tarsi antraeilis, o vaikas pradeda nebekreipti dėmesio į sutrikusį virškinimą, galvos skausmus, net į tai, kad pradėjo blogiau mokytis, 4—5 dienas iš eilės nenueina į tualetą."

Panašiai būna ir tada, kai žmogus jau suaugęs: rytinis sku­bėjimas, nejaukus tualetas, dažnos komandiruotės, kitos pana­šios priežastys nulemia vidurių užkietėjimą.

Tai ypač būdinga moterims. Iš 100 besigydančių moterų 95 kenčia nuo vidurių užkietėjimo. Dažnai užkietėjimą skatina ir nėštumas, ypač antroji jo pusė.

Dabar neminėsiu vidurių užkietėjimo, žarnyno užteršimo išmatų akmenimis pasekmių. Ryškesnį vaizdą susidarysite, kai bus aprašytos kitos storųjų žarnų funkcijos.

Pašalinimas Storajai žarnai būdingas sugebėjimas išskirti į žarnos spindį virškinimo sultis, kuriose yra fermentų. Iš kraujo į žarnos spin­dį gali išsiskirti druskos, alkoholis ir kitos medžiagos, kurios kartais dirgina žarnos gleivinę ir sukelia su ja susijusias ligas. Storosios žarnos gleivinę dirgina ir aštrus ar sūrus maistas. Neatsitiktinai hemorojus paūmėja suvalgius silkės, rūkytos mė­sos, patiekalų su actu.

MIKROFLOROS VAIDMUO STOROSIOSE ŽARNOSE

Žarnyne yra 400—500 įvairiausių rūšių bakterijų. Kaip teigia mokslininkai, viename grame išmatų jų yra 30—40 milijardų. Kvandi duomenimis, per parą žmogus su išmatomis pašalina apie 17 trilijonų mikrobų! Kodėl jų tiek daug?

Normali storųjų žarnų mikroflora ne tik dalyvauja virški­nimo procesų baigiamajame etape ir atlieka apsauginę funkciją žarnoje, bet ir iš nesuvirškintų organinių skaidulų — celiulio­zės, pektino, lingino bei kitų — gamina nemažai svarbių orga­nizmui vitaminų, amino rūgščių, fermentų, hormonų, kitų mai­tinančių medžiagų. Taigi veiklioji mikroflora ne tik papildo mū­sų maisto atsargas, bet ir rūpinasi, kad žarnynas būtų atspa­resnis, mažiau priklausytų nuo supančios aplinkos. Kai žarny-

12

no veikla nesutrikusi, sugeba įveikti ir sunaikinti įvairiausius patogeninius bei puvimo mikrobus.

Pavyzdžiui, žarnyno lazdelės sintetina 9 vitaminus: Bp B2, Bfi, B ] 2 ir K, biotiną, pantoteninę, nikotino, folinę rūgštis. Joms ir kitiems mikrobams būdingos fermentų savybės: skaido mais­to medžiagas taip pat kaip ir virškinimo fermentai, sintetina acetilcholiną, padeda pasisavinti organizmui geležį. Mikrobai padeda reguliuoti ir vegetacinės nervų sistemos veiklą, stimu­liuoja žmogaus imuninę sistemą.

Kad mikroorganizmai nežūtų, reikalinga atitinkama aplin­ka — nerūgšti terpė ir maistinės skaidulos. Įprastai besimai­tinančių žmonių žarnyne daugeliu atvejų sąlygos nėra palan­kios. Pūvančios išmatos sudaro šarminę terpę, kuri skatina veistis ir daugintis patogeninę mikroflorą.

Žarnyno lazdelės sintetina B grupės vitaminus, kurie atlie­ka ir apsaugos vaidmenį, kad nekontroliuojami nevešėtų audi­niai, nesusilpnėtų imunitetas, t.y. saugo bei gina nuo vėžio. 1982 m. spaudoje buvo pasirodęs nedidelis pranešimas apie tai, kad Latvijos mokslų akademijoje pavyko išsiaiškinti, jog pū-nant baltymams storojoje žarnoje gaminamas metanas, ardan­tis ir naikinantis B grupės vitaminus ir taip slopinantis orga­nizmo apsaugą nuo vėžio.

Teisus buvo gydytojas Gerzonas, teigęs, jog vėžys — Gam­tos kerštas už netinkamą mitybą. Savo knygoje „Vėžio gydy­mas" jis rašo, kad iš 10 000 vėžio atvejų 9 999 sukėlė organiz­mo apnuodijimas išmatomis, kurios buvo ilgai nepašalintos iš organizmo. Vienintelį vėžio atvejį nulėmė degeneratyvinio po­būdžio organizmo pokyčiai.

Rimtos organizmo patologijos priežastis dažnai būna mais­to produktams pūvant susidarę pelėsiai.

Štai ką apie tai sako teoretikas ir praktikas, tyrinėjantis organizmo atjauninimo problemas, biologijos mokslų kandida­tas S. Arakelianas: „Matenadarane — visame pasaulyje žino­moje senųjų Armėnijos rankraščių saugykloje, yra ir viduram­žių gydytojų, pavyzdžiui, Mchitaro Geraci, veikalai, kuriuose minimi pelėsiai — auglių priežastis... Taip pat yra žinoma, kad paukščių maistui skiriant nevirtas supelijusias bulves, padidė­ja jų sergamumas.

... Beje, daugeliu atvejų širdies—kraujagyslių ligas sukelia,

13

mano nuomone, ne cholesterinas (kurio yra žymiai mažiau ne­gu manoma), bet pelėsiai".

Na o štai kokia pačių armėnų gydytojų, gyvenusių viduram­žiais, nuomonė.

„Kai žmogus persivalgo ir ne visi produktai suvirškinami, dalis maisto pūva. Plintančiuose pelėsiuose išdygsta sėklos, ku­rios prasiskverbia į kraują ir pasklinda po visą kūną bei pra­deda augti palankiausiose (silpniausiose) organizmo vietose. Tai gali būti ir kraujagyslės. Augdamos poros išskiria produktus, kurie panašūs į baltą vašką. Tai „baltasis vėžys" (mes vadintu­me skleroze — aut.). Laikui bėgant, pelėsių plitimo procesas intensyvėja, skverbiasi į sąnarius. Tai „pilkasis vėžys" (mūsų vadinamas artritas — aut.). Kai tokių nesuvirškinto ir nepaša­linto maisto atliekų susikaupia dar daugiau, atsiranda Juoda­sis vėžys" (dabartiniai piktybiniai augliai — aut.), nuo kurio neįmanoma apsiginti."

Taip išaiškėja patologijos grandis — sklerozė-—artritas-—vė­žys. Viso to pradžia — sutrikimai storojoje žarnoje.

Išvalę kepenis ir storąją žarną, patys įsitikinsite, jog nebu­vo suklysta, nes pamatysite iš organizmo pašalintus pelėsius — juodas skiautes!

Kad organizme susikaupė nesuvirškinto maisto liekanos, pažeidusios storųjų žarnų gleivinę, atsirado pelėsių, stinga A vitamino, galima spręsti iš juodų apnašų ant dantų. Kai storų­jų žarnų veikla tampa normali, kai organizmui pakanka A vi­tamino arba karotino, šios juodos apnašos išnyksta savaime.

Įprastai besimaitinančio žmogaus organizmui beveik visa­da stinga A vitamino. Tuo pačiu lėtai, nuosekliai vyksta neigiami pokyčiai storųjų žarnų gleivinėje, sutrinka jos atsinaujinimo pro­cesai. Todėl storosiose žarnose gali atsirasti polipai, įvairūs koli­tai ir kita bjaurastis. Tačiau tai dar nereiškia, jog žmogus vėl negali būti sveikas. Kaip tapti tokiu, bus rašoma šioje knygoje.

ŠILUMOS SUSIDARYMAS STOROSIOSE ŽARNOSE

Dabar išnagrinėsime dar vieną storųjų žarnų funkciją, kurią palyginti neseniai atrado šiuolaikinis mokslas, nors ji jau buvo žinoma senovės išminčiams.

Storosios žarnos — tai tikra „krosnis", kuri šildo ne tik vi­sus pilvo ertmės organus, bet ir (per kraują) visą organizmą.

14

Juk storųjų žarnų viename sluoksnyje yra daug kraujagyslių, taigi ir kraujo.

Ši „krosnis" veikia taip: realizuojant kiekvieno organizmo genetinę programą, iš aplinkos gaunama daug energijos. Paaiš­kėjo, kad taip patys save sušildo vištos kiaušiniai, o perekšlei tik belieka pasirūpinti, jog ši temperatūra visada būtų tokia, kokios reikia, kad būtų išperėti viščiukai.

Mikroorganizmai, esantys storosiose žarnose, plisdami taip pat išskiria energiją, kuri šildo venose esantį kraują ir šalia esančius vidaus organus. Todėl neatsitiktinai per parą atsiran­da net 17 trilijonų mikroorganizmų!

Pasižiūrėkite į 2 ir 4 piešinius. Gamta neatsitiktinai taip išdėstė storąsias žarnas. Tokia konfigūracija ir išdėstymas pa­deda geriausiai sušildyti vidaus organus, kraują ir limfą. Su­pantis žarnyną riebalinis audinys yra tarsi šilumos izoliacija, kad būtų prarasta kuo mažiau energijos per priekinę pilvo sie­nelę ir šonus. Nugara su stipriais raumenimis ir dubens kaulai yra šios „krosnies" karkasas ir atrama, nukreipiantys šilumą kartu su krauju ir limfa aukštyn.

Ko gero, tai viena iš priežasčių, nulemiančių, kad vertikali kūno sandara labiau išsaugo šilumą, mažiau jos prarandama skleidžiant šilumą aukštyn. Taip geriau vyksta ir kraujo, lim­fos, energijos cirkuliacija energijos kanalais (minimais jau tra­dicinėje senovės kinų medicinoje) aukštyn ir vėl žemyn — iš­mintinga, ekonomiška ir sklandu.

4 pieš. Storoji žarna — kraujo šildytuvas

15

STOROJO ŽARNYNO ENERGIJOS KŪRIMO FUNKCIJA

Kiekvieną gyvą būtybę supa švytėjimas — aura. Tai reiškia, kad organizme yra plazminės medžiagos — bioplazmos.

Mikrobai taip pat skleidžia švytėjimą — bioplazmą, pa­kraunančią vandenį ir elektrolitus, kuriuos įsiurbia storosios žarnos. Kaip žinia, elektrolitai — vieni geriausių akumuliato­rių ir elektros pernešėjų. Šie energijos prisodrinti elektrolitai kartu su krauju ir limfa pasklinda po visą organizmą ir atiduo­da savo didelį energijos potencialą visoms kūno ląstelėms, nuo­lat pakraudami jas ir plazminį organizmo kūną, panaudoję tam kanalų sistemą (plačiau apie tai rašoma knygoje „Bioenergeti­kos klausimai", išleistoje Alma Atoje 1969 m.).

Apie tai jau žinota senovės Indijoje, Kinijoje, Japonijoje, Tibete. Pilvo sritis aplink bambą buvo vadinama „Krosnis Cha-ra", „Nabchipadma" (bambos lotosas) ir pan. Ši sritis atitinka ugnies elementą bei transformacijos jėgas ir fizine, ir psichine prasme (virškinimas, pasisavinimas, neorganinių medžiagų vir­timas organinėmis, taip pat organinių medžiagų virtimas psi­chine energija).

Atsižvelgiant tik į fizinę šios srities prasmę, tampa aišku, kodėl senovės išminčiai vadino tai „krosnimi", iš kur atsiranda elementas „ugnis", kaip vyksta organinių medžiagų transfor­macija, kad jos taptų psichine energija (bioplazmą).

Kad šilumą ir energiją kuriančios žarnyno funkcijos turi didelę įtaką organizmo energetikai, patvirtina ir praktika.

„Atjunkime" storąsias žarnas badaudami. Mikroflora pra­dės nebeatlikti savo funkcijų. „Krosnis" gęsta, pajuntame, kad mums šalta, sulėtėja judesiai, senka jėgos. Jei badavimas, kaip teigia daugelis autoritetų — pilnavertė mityba vidinių rezervų sąskaita, kodėl sumažėja kūno temperatūra ir gyvybingumas? Juk pagrindinis energetinis ciklas — trikarboninių rūgščių (Krebso ciklas) — vyksta ir badaujant, ir valgant. Badaujant (maitinantis vidiniais rezervais) vyktų tik paties savęs „valgy­mas", nemažėjant kūno temperatūrai, neprarandant tonuso, kol yra kuo maitintis. Tačiau praktiškai taip nėra. Tikriausiai to­kia šeimininko ir mikroorganizmų kaip vientiso organizmo eg­zistavimo forma daugiau nepriklausoma energijos prasme vie-

16

na nuo kitos, daugiau ekonomiška ir patvari negu organizmas be mikrofloros.

Taigi paaiškėja, kodėl tada, kai dienos racionas tik 1000 kalorijų, bet valgomi gyvi augaliniai produktai (vaisiai, daržo­vės, daiginti grūdai, riešutai) žmonės jaučiasi geriau, yra iš­tvermingesni, negu tada, kai suvartoja 3000 ir daugiau kalori­jų „negyvo" virto maisto, kuris nemaitina mikrofloros, o tik per­krauna išskyrimo sistemas, papildomai atima energiją, kuri rei­kalinga maisto virškinimui ir pašalinimui. Štai kodėl žmonėms šalta, nors jie ir dėvi šiltus drabužius, kodėl jie taip greitai pavargsta ir nuo fizinio, ir nuo protinio darbo.

STIMULIUOJANTI STORŲJŲ ŽARNŲ SISTEMA

Mūsų organizme yra ypatingos sistemos, kurias stimuliuoja iš­orinės aplinkos įvairūs poveikiai.

Pavyzdžiui, mechaniškai dirginant kojų padus, stimuliuoja­mi visi gyvybiškai svarbūs organai; garso svyravimai stimu­liuoja tam tikras ausies kriauklės zonas, susietas su visu orga­nizmu; šviesa, dirgindama akies rainelę, taip pat stimuliuoja visą organizmą, pokyčiai akies rainelėje padeda diagnozuoti įvairius sveikatos sutrikimus. Ir odoje yra vietų, susijusių su vidaus organais. Tai vadinamosios Zacharjino—Gedo zonos.

Taigi ir storosios žarnos turi savitą sistemą, kuri stimuliuo­ja visą organizmą. Pasižiūrėkite į 5 piešinį, paimtą iš Kurenovo knygos apie liaudies mediciną. Kiekviena storosios žarnos dalis stimuliuoja atitinkamą organą. Šis stimuliavimas vyksta taip: divertikulas užpildomas suvirškinto maisto tyre, kurioje prade­da sparčiai daugintis mikroorganizmai, išskirdami bioplazmą — energiją. Bioplazmą stimuliuoja šią dalį, o tuo pačiu ir organą, susietą su šia žarnos dalimi.

Jei viena kuri dalis pilna apnašų, išmatų akmenų, stimu­liavimas išnyksta, atitinkamo organo funkcija pradeda lėtai slopti, prasideda specifinė patologija.

Kaip rodo praktika, ypač daug apnašų atsiranda storųjų žarnų linkiuose, kur išmatų judėjimas yra lėtesnis. 6 piešinyje pavaizduotos apnašos ir dažniausiai pasitaikančios ligos. Vieta,

17

6 pieš. Apnašos ir ligos. Apnašos užbraukytos, tamsesnės piešinio dalys

kur plonoji žarna pereina į storąją, maitina nosies gleivinę; ky­lantis linkis — bronchus, kasą, blužnį; riestinės žarnos lin­kiai — kiaušides, šlapimo pūslę, lytinius organus.

Storųjų žarnų stimuliuojanti sistema atspindi nepaprastą Gamtos išradingumą, jos sugebėjimą viską panaudoti maksi­maliai.

18

ORGANIZMO VALYMO SISTEMA IR STOROSIOS ŽARNOS

Yra tūkstančiai ligų, o sveikata tik viena.

L. Bernesas

Pradėsime nagrinėti dar vieną svarbų klausimą, kurį išsiaiški­nę suvoksime paprastą tiesą — visos ligos ateina į kūną per burną.

Mūsų organizmas turi tvirtą ir daugiapakopę valymo siste­mą (7 pieš.).

7 pieš. Organizmo valymo sistema ir storasis žarnynas

1 — storasis žarnynas; 2 — kraujas; 3 — kepenys; 4 — plaučiai; 5 — burnos ertmė ir liežuvis; 6 — haimoriniai ančiai; 7 — klausos kanalas; 8— ašarų latakai; 9 — kaktos antis; 10 — jungiamasis audinys; 11 — riebalinis sluoksnis; 12 — inkstai; 13 — oda; 14 — moters lytinai ornagai.

Kraujas iš storojo žarnyno patenka į kepenis; jei kepenys nesuspėja nu-kenskminti toksinų srauto, kraujas išnešioja jį toliau po visą organizmą, kur jie akumuliuojasi ir pašalinami (pažymėta strėlytėmis).

19

Pirma, storosiose žarnose nukenksminami ir pašalinami toksinai bei nereikalingos maisto medžiagos.

Toliau paseksime nuo storojo žarnyno kraujo judėjimo kryp­timi. Kita valanti sistema — kepenys. Čia nukenksminama vis­kas, ką atnešė iš žarnyno kraujas. Kepenys tai grąžina per tulžies lataką į žarnyną, kad per jį pašalintų įprastu keliu, tačiau gali sulaikyti tulžies kanaluose tarsi „kapsules", palikti visam gyvenimui. Čia taip pat susidaro tam tikri junginiai, prie toksinų prisijungia medžiaga, padedanti įveikti dar vieną pa­kopą — inkstus — ir pasišalinti iš organizmo.

Inkstams padeda jungiamasis organizmo audinys — raiš­čiai, sausgyslės, kraujagyslių sienelės ir tos organizmo ląste­lės — tarsi karkasas, ant kurio tvirtinamos kitokios ląstelės.

Jungiamasis audinys sugeria visą bjaurastį, kad tekantis kraujas būtų neužterštas. Kai tik atsiranda galimybė, jis ati­duoda tai, ką sugėrė, į kraują, ir šios atliekos per inkstus pa­šalinamos iš organizmo.

Kiek gali sugerti jungiamasis audinys, iliustruoja atvejis, kurį pateikė J. Andrejevas:

„Štai ateina mamytė ir sako: gydytojai teigia, jog jos dukrai liko gyventi tik savaitė. Verkia. Gaila septyniolikmetės gražuo­lės. Kaip jai padėti, kaip išgelbėti? Na, jei jau iš tiesų viskas taip blogai, nutarėme išbandyti savo priemones. Išvalėme ke­penis, pradėjome bendrą organizmo valymą — rekomendavo­me badauti. Ši sverianti 63 kilogramus gražuolė badavo 28 die­nas. Visą tą laiką — tik vanduo ir klizmos. Kasdien iš organiz­mo buvo pašalinama gausybė išmatų. Mergina neteko 23 kilog­ramų svorio — bjaurasties, kuri glūdėjo jos viduje, jos organiz­mo ląstelėse."

Riebalinis audinys taip pat tam tikras šlakų „surinktuvas", nes medžiagų apykaita jame lėta, jos ten netrukdomos kaupiasi.

Jei visos šios organizmo valymo pakopos net braška nuo sankaupų svorio, jei valgoma daug krakmolingo ir riebaus mais­to, kurio nepašalina jau minėti organai, pradeda veikti šlakų pašalinimo pakopa — tie organai, kurie baigiasi išorėje.

Pirmiausia — nosiaryklė. Per ją krakmolingi, riebūs bei ki­ti šlakai pašalinami kaip gleivės. Štai kodėl žmonės kosėja, skrepliuoja.

Jei šis valymo kanalas perkraunamas, padeda veikti pa-

20

pildomi: haimoriniai veido kaulų ančiai, sinusai, klausos kana­lai ausyse, moterims — makštis (baltosios ir kitos išskyros), dažnai traiškanoja akys.

Kai net to nepakanka ar dėl kokių nors priežasčių minėti kanalai būna užkimšti, pradeda veikti dvi paskutinės pakopos: plaučiai ir oda.

Kad storosiose žarnose vyksta puvimas bei kiti nemalonūs reiškiniai, sudarantys kenksmingas dujas, galima spręsti iš dvokiančio kvapo, sklindančio iš burnos. Daugelis stengiasi pa­naikinti šį nemalonų kvapą — valo dantis, skalauja burną, purškia dezodorantą, tačiau dvokas išlieka. Žinokite: nema­lonus kvapas — tik pasekmė, jo priežastis ne burnoje, o kita­me gale, žemai. Išvalykite storąsias žarnas, ir dvokas išnyks.

Gleivės susidaro ir plaučiuose. Krakmolingos ir kitokios gleivės — puikus maistas patogeniniams mikroorganizmams. Jie, patekę su oru į plaučius, randa čia palankiausias sąlygas daugintis ir plisti — šilumą, drėgmę, maistą. Mikroorganizmų perdirbtų gleivių produktai tampa pūliais ir pašalinami per bronchus bei nosiaryklę. Toksiški pūliai dirgina plaučius ir su­kelia plaučių, nosiaryklės uždegimą. Toks pat ir makšties ero­zijos, vidinės ir išorinės ausies uždegimo mechanizmas.

Oda praneša, kad organizmas perkrautas šlakais, nemalo­niu kvapu, išbėrimais, inkštirais, spuogais ir egzemomis. Būti­na žinoti, kad nuo mitybos priklauso įvairiausi simptomai, pa­vyzdžiui, nuo nesaikingo mėsos vartojimo pradeda dvokti kojos; nuo riebaus, saldaus, krakmolingo maisto atsiranda inkštirai, spuogai ant veido, nugaros, krūtinės, sėdmenų, kojų, pečių. Jei netinkamai suderinti maisto produktai, gali kamuoti ir fu-runkulai.

Alaus mielės, kuriose yra daug B grupės vitaminų, geria­mos esant furunkuliozei, pagerina virškinimą, maisto pasisavi­nimą. Tai padeda jau pačioje pradžioje sureguliuoti virškinimą, išvengti pūlių, kurie susikaupia furunkuluose. Mielės taip pat normalizuoja terpės pH (rūgštingumą) storosiose žarnose. Tai šiais dviem mechanizmais bei B grupės vitaminų įtaka grin­džiamas gydantis alaus mielių poveikis.

Kai sutrinka storųjų žarnų šildanti funkcija, užterštame šlakais organizme (moterims tai gali būti krūtų liaukos) prade­da kauptis gleivės. Medžiagų apykaita, palyginus su visu or-

21

ganizmu, tampa lėtesnė. Be to, šaltas maistas, ypač įvairūs gaivinantys gėrimai, labai atvėsinantys šią kūno dalį, skatina krakmolingų ir riebalinių gleivių sukietėjimą, atsiranda cista.

Nejudrus gyvenimo būdas, darbas, kurį atliekant tenka daug sėdėti, lėtina kraujo apytaką mažajame dubenyje. Tai an­tra priežastis, dėl kurios būtent čia susikaupia gleivės — vy­rams — aplink prostatą, moterims — kiaušidėse.

Ypač kenksmingi produktai, kuriuos nesaikingai valgant ga­li atsirasti gimdos, krūties, kiaušidžių cistos, prostatos aug­liai, — ledai, atšaldyta grietinėlė, grietinė, šaltas riebus pie­nas. Jei šiuos produktus vartosite dažnai, tai, kaip teigia Mikio Kuši, makrobiotikos specialistas, cistos nepavyks išvengti.

Kai jau cista yra, joje, tapusioje maitinančia terpe, pelėsių sporos pradeda dygti ir augti, prasideda vėžys, išplintantis po visą kūną. Mes patys jį maitiname, juo rūpinamės, o po to nu­stebę aiškinamės, kas dėl to kaltas.

Pirmoji patologijos grandis: sklerozė—artritas—vėžys pra­sideda storojoje žarnoje. Antrosios — šalinimo sistemų perkro­va—gleivių sankaupos—organizmo apsauginių jėgų nykimas— vėžys — pradžia taip pat užterštoje storojoje žarnoje.

Baigdamas pateiksiu ištrauką iš knygos „Menas išsigydyti gamtinėmis priemonėmis":

„Gydytojas Pošė rašo: Aš ištyriau, kad sergančių krūties vėžiu moterų 9 atvejais iš 10 buvo sutrikusi žarnyno veikla. Jei prieš 10—15 metų, kol dar nebuvo ligos, būtų imtasi atitinkamos profilaktikos, jos būtų išvengusios ir krūties auglių, ir vėžio".

Toliau vardinti ligas, kurias sukelia užterštas žarnynas, ne­tikslinga ir nebūtina. Aišku ir taip: storasis žarnynas privalo būti SVEIKAS ir ŠVARUS!

STOROSIOS ŽARNOS IŠVALYMAS IR FUNKCIJOS ATSTATYMAS

Taigi ką reikia padaryti, kad storojo žarnyno veikla vėl būtų normali? Kodėl ji sutrinka?

1. Išvalyti storąją žarną ir pasirūpinti, kad pH joje būtų normalus (silpnai rūgštus). Tai leis likviduoti pagrindinį orga­nizmo užteršimo židinį — iškuops valymo sistemas.

Žarnynas užteršiamas neteisingai derinant maisto produk-

22

tus, virtą ir rafinuotą maistą, netinkamai geriant skysčius ir dirbtinius gėrimus.

Vidurius kietina toks maistas: visų rūšių mėsa, šokoladas, kakava, saldumynai, baltas cukrus, karvės pienas, kiaušiniai, balta duona, pyragai ir tortai.

Neleistinas maisto suvartojimas 2—3 kartus daugiau (pa­gal G. Šatalovą, net 10 kartų). Jo tiek nereikia organizmui.

2. Atstatyti peristaltiką ir žarnyno sieneles. Tai leis storajai žarnai normaliai atlikti visas funkcijas, ku­

rios buvo sutrikusios todėl, kad: žarnų sieneles buvo ištempę išmatų akmenys, susidarė storas apnašų sluoksnis, buvo mai-tinamasi toksiškais produktais, stigo natūralaus maisto, A vi­tamino, buvo slopinamas poreikis tuštintis, vartojami vidurius laisvinantieji vaistai.

3. Atstatyti storosios žarnos mikroflorą. Kai tai bus pada­ryta:

a) mityba taps pilnavertė, nes mikrobai sintetins papildo­mas maisto medžiagas ir vitaminus;

b) šildanti ir energiją kurianti žarnyno funkcija vėl veiks be sutrikimų, organizmo šildymas taps normalus, suaktyvės vi­so organizmo bioplazma;

c) stimuliuojanti storosios žarnos sistema vėl taps normali, padidės organizmo gyvybinės jėgos;

d) vėl taps normali, net tvirtesnė organizmo imuninė siste­ma.

Disbakteriozę sukelia virtas, mišrus, rafinuotas, netekęs maistinių skaidulų maistas. Mikroflorą slopina bei keičia ir vaistų, ypač antibiotikų, vartojimas.

ORGANIZMO PARUOŠIMAS VALYMUI

Prieš pradedant valyti (kokį būdą bepasirinktume), reikia pa­siruošti, „suminkštinti", organizmą. Tai yra SVARBIAUSIA, nes nuo šio suminkštinimo efektyvumo priklauso visų valymo pro­cedūrų sėkmė. Suminkštinimas — išankstinis pasiruošimas, leidžiantis išjudinti ir priartinti prie pašalinimo organų šlakus,

23

toksinus, nepaisant to, kur jie būtų susikaupę. Valymo proce­dūros tikslas — pašalinti tai, kas susikaupė šalinimo organuo­se.

Yra daug suminkštinimo būdų. Tegu kiekvienas pasirenka tai, kas jam labiausiai tinka. Pagrindinis suminkštinimo tiks­las: atpalaiduoti, sušildyti ir prisodrinti drėgme organizmą. Tai galima atlikti lankantis drėgnoje garinėje, sausoje saunoje, maudantis karštoje vonioje. Drėgmės netekusiems, sausokiems žmonėms labiau tiks karšta vonia, nutukusiems — sausa sau­na, o visiems kitiems — drėgna garinė. Seniams geriau tiks karšta vonia, jauniems — drėgna garinė. Tokios procedūros trukmė — 5—25 minutės. Ją BŪTINA užbaigti trumpu (10— 20 sekundžių) apsiliejimu vėsiu ar šaltu vandeniu. Svarbiau­sia, ką turite pajusti po suminkštinimo procedūros, — atsipa­laidavęs, sušilęs kūnas. Tokių procedūrų turi būti 3—5, o kar­tais net ir daugiau. Viskas priklauso nuo organizmo užteršimo ir šalinamų šlakų pobūdžio. Procedūros atliekamos kartą per dieną ar kas antrą dieną, priklausomai nuo galimybių ir kūno reakcijos į šilumą.

Labai gerai padeda suminkštinti organizmą rytais, kai dar nieko nevalgyta, 20 gramų lydyto sviesto, taip pat nestiprus masažas, kai kūnas rytais tepamas sviestu, o po to nuplauna­mas šiltu vandeniu (dušas). Tačiau būtina žinoti, kad nutuku­siems žmonėms, kurių oda riebi, išsiskiria daug gleivių, tai ne­tinka. Jiems padės neilgas bėgimas, sušildantis visą kūną, pa­gerinantis cirkuliaciją ir šlakų pašalinimą per odą.

VALYMAS KLIZMOMIS

Po to, kai suminkštinote organizmą 3—5 procedūromis, galima pradėti valyti storąją žarną. Natūropatai teigia, kad visų ligų gydymo pradžia — storosios žarnos išvalymas.

Pats paprasčiausias ir efektyvus storosios žarnos valymo būdas — KLIZMOS. Pasak senovės medicinos šaltinių — Ajur-vedos, Cžud-ši, klizmos padeda išsigydyti 80 procentų žmogaus organizmo ligų. Vertinkite šią procedūrą labai rimtai.

Šios knygos autorius išbandė įvairias klizmas (skyrėsi su-

24

dėtis, dozė, periodiškumas ir t.t.) ir remdamasis tokia patirtimi surado savąjį variantą. Dabar jau galiu pasakyti, kad jis man efektyviausias iš visų žinomų.

Norint tiksliau suvokti visa tai, reikia išsiaiškinti klizma-vimo procedūrą. Jos esmė — vanduo, kuris mechaniškai išplau­na storosios žarnos turinį, tačiau prie jos sienelių prilipusiems išmatų akmenims to nepakanka. Todėl dažniausiai vanduo pa­rūgštinamas citrinos rūgštimi arba sultimis, obuolių actu, silp­nu kalio permanganato tirpalu, praskiedžiamas antibiotikais ar žolių (ramunėlių, ugniažolės bei kitų) nuoviru. Šios medžia­gos ne tik normalizuoja storojo žarnyno rūgštingumą, bet ir veikia jo mikroflorą, naikindamos ir reikalingus, ir nereikalin­gus mikroorganizmus, kartais net neigiamai veikia žarnyno gleivinę. Pavyzdžiui, ugniažolė ją džiovina. Tad kas belieka?

Tenka padaryti šias išvadas: 1— ieškoti tokios medžiagos, kuri sugebėtų atskirti nuo žarnų sienelių išmatų apnašas; 2 — ingredientai turi normalizuoti pH žarnose ir tuo pačiu slopinti patogeninę mikroflorą, nekenkdami tai, kuri yra reikalinga; 3 — žarnyno gleivinė turi būti nedirginama.

Tokia ideali medžiaga yra gamtoje, dar daugiau —ją kuria pats organizmas. Tai žmogaus šlapimas (urina). Jis idealiai ati­tinka visus parametrus. 1. Šlapimas ne tik išplauna storąjį žar­nyną. Kadangi jame esančių druskų koncentracija didesnė už kraujo plazmos (kartais net 150 kartų!), osmoso (osmosas — dviejų skirtingos koncentracijos skysčių koncentracijos išlygi­nimas difuzijos pro pusiau laidžią membraną būdu — vert.) dėka vanduo išsiurbiamas iš žarnyno sienelių ir net šalia esan­čios aplinkos. Tai ne tik sumažina rūgštingumą, bet ir padeda atsiskirti apnašoms, išmatų akmenims ir gleivėms. 2. Urinos pH yra rūgštus, be to, tokios koncentracijos, kuri palankiausia organizmui. Todėl nėra pavojaus, kad bus perdozuota — juk vienam ji reikalinga didesnė, kitam — mažesnė. Kadangi tai paties organizmo produktas, jis sugeba naikinti viską, kas pa-togeniška organizme, neliesdamas to, kas reikalinga. Taip vi­siškai ir NEPAVOJINGAI atstatoma reikalinga storojo žarnyno terpė ir mikroflora. Yra daug gyvūnų, pavyzdžiui, paukščiai, kurie išmatas ir šlapimą išskiria kartu. Tegu tai jūsų netrikdo. Urina, tuo labiau jūsų pačių, negali dirginti organizmo. Netgi priešingai: ji slopina dirginimą, gydo jį! Šlapime — paties orga-

25

nizmo struktūrinis vanduo, jame yra savi antiseptikai, hormo­nai, vitaminai, baltymai — geriausiai veikiantys viso organiz­mo gleivinę!

Klizmoms galima vartoti savo, taip pat kitų sveikų žmonių ar tos pačios lyties vaikų šlapimą.

Knygos autorius šią procedūrą patobulino taip, kad jos efek­tas PAGERĖJO daug kartų. Tam reikia surinkti kelių žmonių (pageidautina namiškių) 2 litrus urinos. Supilti ją į emaliuotą indą ir neuždengtą kaitinti tol, kol jos liks 500 gramų. Tai uni­kali medžiaga, kuri žymiai skiriasi, yra daug geresnė už orga­nizme esančius skysčius. Atvėsinkite ją ir, kol dar šilta, pada­rykite klizmą. Jei klizmas darėte ir anksčiau, jų buvo keli kur­sai, tai vien po šios pirmos gali pasirodyti, kad lig šiol nieko panašaus nedarėte, nes vien dabar netekote tiek „gero", jog net sunku patikėti, kokia bjaurastis glūdėjo jūsų organizme. Labai greitai pajusite teigiamą poveikį. Kodėl taip atsitinka?

1. Vanduo tampa visai kitoks, jam būdinga superstruktūra, lieka patys patvariausi — karščiui atsparūs skysti kristalai, kurie, kaip teigia juos tyrinėję mokslininkai, padeda organiz­mui įveikti nepalankų poveikį.

2. Druskų koncentracija tokiame šlapime gali padidėti net 600 kartų! Tai didžiulė jėga, kuri ne tik išsiurbia iš organizmo vandenį, bet ir todėl, kad yra neįprastai karti, atplėšia storojo žarnyno patologinius polipus. Be to, labai stimuliuojamos žar­nų sienelės, savaime atsiranda peristaltika. Pakanka 1—2 to­kių klizmų, kad būtų sunaikinti kirminai, o reikalinga mikro­flora išliktų NEPALIESTA!

3. Nors termiškai apdorojant tokią urmą joje sunaikinamos visos organinės medžiagos, tuo pačiu metu atsiranda naujos — neorganinės, nebaltyminės, kurios daug kartų stipresnės už hormonus, vitaminus.

Nuo tokių klizmų dar greičiau mikroflora ir pH tampa nor­malūs, atstatoma ne tik gleivinė, bet ir peristaltika, išgydomas hemorojus, polipai, kolitai, paroproktitai. Tačiau ir tai dar ne viskas: į storąjį žarnyną susiurbiamas skystis ir gleivės iš visos pilvo ertmės. Taip iš organizmo pašalinamos patogeninės glei­vės (kurias šiaip jau galima pašalinti tik ilgai badaujant), su­sikaupusios inkstuose, kasoje, šlapimo pūslės sienelėse, lyti-

26

niuose organuose ir t.t. ir slopinančios jų gyvybinį aktyvumą. Netekę gleivių, visi šie organai tarsi naujai gimsta. Tai pajusite patys. Sustiprėja ir kirkšnies srities organai. Kai jie būna su­glebę, netvirti, nepavyksta išvengti išvaržos. Taip pat ištušti­namos šalinimo sistemos, ypač nosiaryklė. Tuo jau įsitikino vi­si, kas darė tokias klizmas.

Jei nutarėte pasidaryti tokių klizmų, rekomenduoju at­kreipti dėmesį, kad tai reikia daryti išmintingai, atsargiai. Tai­gi ką būtina žinoti?

1. Kai storojo žarnyno gleivinė yra stipriai pažeista, pavyz­džiui, kolito, opų, pavirinta urina iš pradžių sukels skausmą tarsi nusideginus. Pakentėkite arba iš pradžių pasidarykite klizmą su paprastu šlapimu. Skausmas reiškia, kad viskas, kas nereikalinga, atstumiama, šalinama, pažeista vieta pradeda gy­ti. Greitai atsiras naujas sveikas audinys, skausmo nejausite.

Noriu pabrėžti: nebūtina iš karto pradėti daryti klizmą iš urinos, kurios po kaitinimo liko tik ketvirtadalis. Pradėkite nuo paprastos urinos. Po to nuvirinkite pusę ir tik po — virinkite tol, kol liks tik ketvirtadalis. Daugiau virinti nereikia, nes van­dens struktūra praranda savo didžiausią energiją ir tampa pa­prasčiausiu muilu, nelieka gydomojo efekto.

2. Darydami tokią klizmą, galite pajusti labai ryškų jos po­veikį, atsakomąją organizmo reakciją. Nuo energijos pertekliaus organizmas gali „sustreikuoti", pasijusite labai blogai. Taip at­sitinka todėl, kad tokia klizma išlygina energijos svyravimus organizme. Jei jie labai dideli, tai ir atsakomoji reakcija bus didesnė. Tačiau palaipsniui savijauta pagerės, taps tokia, kokia ir turi būti, kai organizmas sveikas.

Dabar, kai jau žinote šiuos ypatumus, susipažinkite su pa­čia procedūra. Jei klizmai naudosite savo šlapimą (aš ir reko­menduoju taip pradėti), imkite jo 1 litrą. Jei naudosite virintą šlapimą, pradėkite nuo 100—150 gramų ir palaipsniui padidin­kite iki 500 gramų. Na o jei jums tai šlykštu, naudokite klizmai pasūdytą vandenį: 1 litrui vandens reikia 2 šaukštų valgomo­sios druskos.

Pirmuoju atveju (kai renkatės paprastą šlapimą) naudokite tam Eismarcho puodelį, antruoju atveju (nuvirinta iki ketvirta­dalio urina) tinka paprasta guminė kriaušė.

27

Eismarcho puodelio panaudojimo technologija tokia: supila­te į puodelį uriną ir pakabinate jį ne aukščiau kaip 1,5 m virš grindų. Nuimkite vamzdelio antgalį ir sutepkite jį sviestu ar vazelinu. Suspauskite vamzdelį, kad skystis neištekėtų (jei yra kranelis, užsukite jį). Remkitės keliais ir alkūnėmis į grindis (dubuo turi būti aukščiau už pečius), įkiškite vamzdelį į išeina­mąją angą 25—30 centimetrų. Atleiskite suspaustą vamzdelį ir palaipsniui leiskite skystį į storąją žarną.

PERSPĖJIMAS. Jei žarnyne yra patologinės sąsmaukos ar susikaupė daug sukietėjusių išmatų, greitai supiltas skystis gali ištekėti atgal arba spausti tą nedidelį tarpą, kuris yra iki kamš­čio žarnoje, ir sukelti skausmą. Kad taip neatsitiktų, kontro­liuokite vandens suleidimą į žarnyną — laiku suspauskite vamzdelį pirštais. Kai praeina viena skysčio dalis, didinkite spindį, kvėpuokite lėtai, laisvai, giliai pilvu, išpūsdami jį, kai tik skystis pradeda tekėti į vidų, ir įtempdami, kai išteka. Tai padės jums išvengti nesklandumų ir nemalonumų. Kai storasis žarnynas bus išvalytas, 2 litrus vandens supilti į jį per 30—40 sekundžių paprasta ir lengva.

Po to, kai skystis jau žarnyne, atsigulkite ant nugaros ir pakelkite dubenį. Bus dar geriau, jei padarysite „žvakę" (Sar-vanchasana) ar ištiesite kojas už galvos („Plūgas"). Tokioje pa­dėtyje pabūkite 30—60 sekundžių. Papildomai galite įtempti pilvą. Skystis per apatinę gaubtinės žarnos dalį pateks į sker­sinę gaubtinę dalį. Tada lėtai atsigulkite ant nugaros ir nesku­bėdami pasisukite ant dešiniojo šono. Skystis iš skersinės gaub­tinės žarnos dalies pateks į sunkiai prieinamą kylančiąja dalį, o po to ir į akląją žarną. Toks būdas padeda geriausiai išplauti visą storąjį žarnyną. Į tai būtina atsižvelgti, nes šio būdo tiks­lingumas ir efektyvumas patikrintas praktikoje. Tik taip gali­ma išvengti dalies storojo žarnyno išplovimo. Jei nebus išvaly­tas visas storasis žarnynas, aklojoje žarnoje atsiras ligų židinys.

Šią procedūrą pageidautina atlikti po to, kai ištuštinamas storasis žarnynas. Senovės gydytojai patardavo tai daryti sau­lei tekant.

Kiek reikia laikyti klizmą? Senovės gydytojai patardavo — nuo saulėtekio iki pirmųjų sutemų. Mano nuomone, ramiai pa­gulėkite ant nugaros ar ant dešiniojo šono 5—15 minučių, jei

28

nebus didelio poreikio išsituštinti. Po to galite atsikelti ir pa­sivaikščioti. Kai tik pajusite poreikį, eikite į tualetą ir išsituš­tinkite. Urinos klizmų teigiama savybė ta, kad jos būna orga­nizmo viduje tiek, kiek reikia. Iš pradžių poreikis tuštintis grei­tas ir stiprus, o vėliau kuo švaresnis žarnynas, tuo rečiau tuš-tinamasi. Taigi nesijaudinkite, organizmas pats geriausiai ži­no, kada reikia išsituštinti, nes pats kontroliuoja šį procesą.

Urinos klizmų ciklas. Kai naudojama savo ar jauno svei­ko žmogaus (dar geriau — vaiko, urina, — kasdien po litrą visą savaitę. Antrąją savaitę darykite klizmą kas antrą dieną; trečiąją savaitę — kas 2 dienas; ketvirtąją — kas 3 dienas; penktąją — kartą per savaitę. Toliau galite daryti klizmas 1— 2 kartus per savaitę. Toks ciklas kartojamas 2—3 kartus per metus, per pavasario ir rudens lygiadienį, taip pat, ypač šiltos klizmos, sausio—vasario mėnesiais.

Klizmų ciklas, kai naudojama virinta urina. Pradėki­te nuo 100 gramų, kasdien padidindami nuo 100 gramų iki 500 gramų. Padarykite 2—4 tokias klizmas po 500 gramų, o po to pradėkite po 100 gramų mažinti urinos kiekį iki 100 gramų. Toliau galite daryti tokias klizmas po 100—150 gramų kartą per 1—2 savaites.

Šį ciklą galima pakartoti tokiu pačiu laiku ir periodiškumu kaip jau minėtas paprastas klizmas.

Jei pastebite sutrikimus, dozę ne didinkite, bet palikite to­kią pačią. Po kelių kartų pradėkite mažinti iki 100 gramų. Kito ciklo metu viskas vyks normaliai.

Dabar pateiksiu kelis urinos klizmų taikymo pavyzdžius. Storojo žarnyno POLIPAI. Šios knygos autorius pats kentė­

jo nuo jų. Buvo išmėgintos įvairiausios klizmos (taip pat ir su ugniažole. Kai kuriems žmonėms šios vaistažolės klizmos labai išdžiovina žarnyno gleivinę, o tai gali sukelti ligos paūmėjimą), tačiau nebuvo jokio poveikio. Po 2—3 pirmųjų mikroklizmų (po 100 gramų virintos urinos) polipai patys pasišalino iš organiz­mo. Per tą laiką nepatyriau nieko nemalonaus. Apie tai man pasakojo ir kiti žmonės, darę tokias klizmas.

CHRONIŠKAS PAROPROKTITAS. Tokį negalavimą buvo patyręs mano artimas pažįstamas. Jam buvo padaryta operaci­ja, tačiau po kurio laiko atsirado recidyvas. Iškilo kumščio dy­džio pūlinys tarpvietėje, laukė nauja operacija. Patariau jam 2

29

kartus per dieną daryti mikroklizmas (po 100—150 gramų iki ketvirtadalio nuvirinto šlapimo) bei nuolat laikyti ant tarpvie-tės uždėtą kompresą iš tokios urinos. Po dviejų savaičių pūlinio jau nebebuvo. Tuo pačiu metu išnyko ir chroniškas hemorojus. Mano pažįstamas prisimena, kad iš pradžių, po pirmųjų mik-roklizmų, jis jautė stiprų deginimą ten, kur buvo iškilęs pūli­nys. Bet po to, kai pūliai buvo ištraukti, viskas greitai praėjo. Operacija ir tolesnis gydymas tapo visai nereikalingi.

UŽKIETĖJIMAI, KIRMINAI, APETITO PRARADIMAS IR GALVOS SKAUSMAI. Kartą man atėjo padėkoti septyniasde­šimtmetis vyriškis (baigęs aukštąjį mokslą kariškis) ir papasa­kojo, kad jį kamavo čia paminėti negalavimai. Perskaitęs mano knygą apie urinoterapiją, padarė 2—3 mikroklizmas iš iki ket­virtadalio nuvirinto šlapimo. Tai, kas po to atsitiko, jį labai nustebino. Iš karto po klizmų iš jo organizmo išėjo du stambūs kirminai (soliteriai) ir į medūzą panašūs tirščiai. Po to žarny­nas pradėjo veikti savarankiškai, atsirado apetitas, išnyko gal­vos skausmai, kamavę daug metų. Apie tai, kad tokios klizmos padėjo išgydyti vidurių užkietėjimą, išnaikinti kirminus, man pasakojo ir kiti žmonės. Tai galiu patvirtinti ir aš pats.

GLEIVIŲ PAŠALINIMAS IŠ PILVO. Autoriui tuo teko pa­čiam įsitikinti. Išnyko priešišvaržinė būsena (raižymai kirkš­nyje staigiai keliant nuo žemės 10—20 kilogramų); žymiai pa­didėjo jaudrumas atliekant lytinį aktą, sustiprėjo lytinė funk­cija; pradėjo nesiskirti gleivės iš nosies; išnyko chroniškas ko­litas. Tai patvirtina ir mano pasekėjai.

Ir toliau galima vardinti stebuklingo urinos klizmų povei­kio pavyzdžius (beje, šios klizmos puikiai gydo ir moterų ligas), tačiau ir to, kas jau parašyta, pakanka, kad būtų galima pati­kėti jų teigiamu poveikiu. Jei jums dėl kai kurių sumetimų jos nepatinka, galite daryti mažiau efektyvias įprastas klizmas: su valgomąja druska, su citrinos rūgštimi (1 arbatinis šaukštelis rūgšties 2 litrams vandens); su 4—6 proc. obuolių actu (2—3 šaukštai 2 litrams vandens). Taikoma tokia pati schema kaip ir darant klizmas su paprastu šlapimu. Tokių klizmų poveikį ga­lima pagerinti vietoje paprasto vandens naudojant ištirpintą ar įmagnetintą vandenį.

Dabar pakalbėsime apie įdomias ir reikalingas klizmas, ku­rias rekomenduoja Ajurveda ir Cžud-ši. Šios knygos autorius

30

jas išbandė pats. Jas darė ir kiti žmonės. Visi liko patenkinti. Šios klizmos ypač rekomenduojamos tiems, kurių organizmas linkęs prarasti daug vandens, kam nuolat šąla rankos, kojos. Tai būdinga nestambiems žmonėms, kurių oda sausa, šerpeto­ja, o jiems patiems nuolat šalta. Ypač šios klizmos tinka šaltu, sausu metų laiku, kuris labiausiai slegia šiuos žmones.

Išoriniai šio sutrikimo simptomai (pagal Ajurveda, taip at­sitinka tada, kai prarandama gyvybinio principo „Vėjas"—doša Vata pusiausvyra): susikaupia ir išskiriama daug dujų, kamuo­ja vidurių užkietėjimas arba tuštinamasi „avies" išmatomis, skauda juosmenį, kryžkaulį, dubens—klubo sąnarius, menstru­acijos būna užsitęsusios (vyrams sumažėja sėklos išsiskyrimas), džiūsta ir pleiskanoja oda, jaučiamas silpnumas, liesėjama, nuo­lat šalta. Jei tokie simptomai jums būdingi, kartojasi dažnai, ypač šaltu, sausu metų laiku, mikroklizmos, daromos kasdien ar kas antrą dieną, padės išvengti šių negalavimų. Šios kliz­mos daromos taip: į 100 gramų pieno dedama 20 gramų lydyto sviesto. Visa tai pašildoma, kad sviestas ištirptų. Kol tirpalas dar šiltas, gumine kriauše padaroma klizma. Procedūrą pagei­dautina atlikti saulei tekant. Po to reikia pagulėti. Organizmas pats laiko tokį tirpalą tiek, kiek jam pačiam reikia. Tokia pro­cedūra padeda neutralizuoti ir pašalinti iš organizmo substan­ciją, sukėlusią organizmo atšalimą, sausumą. Sausumą ir su-kietėjimą neutralizuoja drėkinantis pienas ir minkštinantis sviestas, o šaltį neutralizuoja šiltas pienas. Po 2—3 tokių mik-roklizmų išmatos tampa minkštos, lengvos, jas nesunku paša­linti iš organizmo.

Yra kelios tokios klizmos, kurias galite pasirinkti patys. Svarbu žinoti, kurios jums tinka. Nutukti linkę žmonės privalo žinoti, kad panašios klizmos gali padidinti organizme gleivių kiekį, todėl privalo jas naudoti atsargiai, nepiktnaudžiaudami.

1 klizma: 100 gramų pieno, 20 gramų lydyto sviesto — nuo vidurių užkietėjimo, „avies" išmatų, dujų susidarymo (ir mikro­flora taps normali), organizmo pernelyg didelio sausumo ir iš­džiūvimo.

2 klizma: prie nurodyto 1 klizmai pieno ir sviesto kiekio reikia pridėti žiupsnelį imbiero ar pipirų (juodų, raudonų). To­kia klizma tinka kaip ir pirmu atveju, be to, papildomai paša-

31

liną iš organizmo gleives. Taigi ją galima rekomenduoti nutu­kusiems žmonėms.

3 klizma: sudėtis tokia pati kaip ir 1 klizmos, be to, reikia pridėti 5—10 gramų valgomosios druskos. Tai sustiprina kliz­mos poveikį.

4 klizma: sudėtis tokia kaip ir 1 klizmos, be to, reikia pri­dėti 1/2 ar 1 šaukštą stipraus pelynų nuoviro ar 1/2 šaukštelio česnako sulčių. Tokia klizma padeda gydyti tulžies veiklos su­trikimus.

Darant minėtas klizmas, pieną galima pakeisti (ar jį pra­skiesti per pusę) mėsos, ypač avienos, ar kaulų nuoviru. Visi šie komponentai atitinkamai veikia organizmą — suminkšti­na, sumažina gleivių ar tulžies kiekį.

Taigi turite ką pasirinkti, kai nutarėte susirūpinti savo or­ganizmo pagrindu — storuoju žarnynu. Drąsiau bandykite, rin­kitės ir sveiki te!

Po to, kai išvalysite savo storąjį žarnyną, galima kartą per 2—3 savaites (tinka ir kartą per ketvirtį) taikyti idealų viso virškinimo trakto plovimo metodą — ŠANK PRAKŠALANĄ.

ŠANK PRAKŠALANĄ

Šank Prakšalana, arba Varisara, reiškia „Kriauklės gestas", nes vanduo praeina virškinimo kanalu tarsi per tuščią kriauklę. Vanduo, nurytas burnoje, praeina skrandį, po visiems mirtin­giesiems įprastų judesių patenka į žarnyną ir išeina iš jo. Sis pratimas atliekamas tol, kol vanduo nepradės išeiti iš organiz­mo toks skaidrus, koks buvo išgertas.

Pasiruošimas Pašildyti vandenį iki kūno temperatūros, pasūdyti (5—6 gra­mai druskos litrui vandens — tai truputį mažesnė druskos kon­centracija negu ta, kuri yra kraujo plazmoje). Vanduo turi būti pasūdytas, nes be druskos osmosas ją sugertų per gleivinę ir pašalintų kaip šlapimą, o ne per išeinamąją angą. Jei vanduo jums atrodys pernelyg sūrus, galite sumažinti druskos koncent­raciją, kad būtų malonu gerti.

32

Atlikimas Šį pratimą geriausia atlikti rytą, kai dar nieko nevalgyta. Vi­sam praplovimui, kaip pastebėta praktikoje, reikia 1—1,5 va­landos. Vėliau, kai įprantama, pakanka 45—60 minučių.

Štai vandens kelio virškinimo kanalu schema. 1. Išgerti stiklinę pasūdyto vandens. 2. Nedelsiant atlikti nurodytus pratimus (8 pieš.). 3. Vėl išgerti stiklinę vandens ir pakartoti visą pratimų

seriją. Atliekant šiuos judesius, vanduo lėtai tekės žarnynu ne­sukeldamas vėmimo.

Paeiliui gerkite vandenį ir atlikite pratimus, kol išgersite 6 stiklines.

Po to reikia eiti į tualetą. Pirmasis tuštinimasis įprastai būna beveik iš karto. Po pir­

mosios išmatų porcijos seks kitos, išmatos bus lengvos, net skystos.

Jei taip neatsitinka, nedelsiant ar praėjus 5 minutėms, rei­kia pakartoti judesius, vandens daugiau negerti ir vėl nueiti į tualetą. Jei ir vėl nesulauksi!,e norimo rezultato, teks atlikti klizmą su puse litro vandens >rasta gumine kriauše. Kai tik pasirodys pirmosios išmatos, t.iiau viskas vyks automatiškai.

Patarimas. Po to, kai nuei >ite į tualetą, kai pasinaudosite tualetiniu popieriumi, nuplaukite išeinamąją angą šiltu vande­niu, nusausinkite ir patepkite aliejumi, kad druska nepradėtų dirginti odos.

Po pirmojo tuštinimosi reikia vėl išgerti stiklinę vandens, atlikti judesius ir sugrįžti į tualetą, nes vėl teks tuštintis. Šį pratimą reikia atlikti tol, kol vanduo taps švarus, koks buvo tada, kai jį gėrėte. Vienam kartui pakanka 10—14 stiklinių. Tai priklauso nuo žarnyno užterštumo.

Kai jau būsite patenkinti rezultatais (tai yra tada, kai, jūsų nuomone, vanduo iš organizmo bus pašalinamas pakankamai švarus), privalote baigti procedūrą. Dar kelis kartus nueikite į tualetą.

Po to galima išgerti 3 stiklines nesūdyto vandens ir pada­ryti Vamaną Dhouti (įkišti du pirštus į burną ir sukelti vėmi­mą). Taip bus visiškai ištuštintas skrandis. Sekdami tradicija, po Šank Prakšalanos jogai visada daro Vamaną Dhouti.

33

Pirmas judesys Pradinė padėtis: stovima, pėdos pražergtos maždaug 30 centi­metrų, rankų pirštai sunerti. Pakelti rankas į viršų delnais aukštyn. Gerai ištiesti nugarą, kvėpuoti normaliai.

Nepasukant viršutinės kūno dalies, lenktis iš pradžių į kai­rę, po to iš karto atsitiesti ir lenktis į dešinę. Šį dvigubą judesį pakartoti 4 kartus — iš viso tai bus 8 judesiai į kairę ir į de­šinę, kuriems atlikti reikia 10 sekundžių. Šie judesiai atveria skrandžio prievartį. Darant kiekvieną judesį (lenkiantis į šo­nus), dalis vandens iš skrandžio patenka į dvylikapirštę žarną.

Antrasis judesys Šie judesiai skatins vandenį patekti į plonąsias žarnas ir tekėti jose. Pradinė padėtis kaip ir pirmo judesio — stovima pražerg-tomis kojomis. Ištiesti dešinę ranką horizontaliai ir sulenkti kairę ranką taip, kad rodomasis ir didysis pirštai siektų deši­nįjį raktikaulį. Po to reikia pasukti kūną, kiek galima toliau tiesiant ištiestą ranką atgal ir žiūrint į pirštų galus. Baigiant pasisukimą neuždelsti ir grįžti į pradinę padėtį, pasisukti į kitą pusę. Šį dvigubą judesį reikia pakartoti 4 kartus. Tam pakanka 10 sekundžių.

Trečias judesys Vanduo toliau teka plonosiomis žarnomis atliekant dar vieną judesį — „Kobros" variantą. Tik delnai ir didieji kojų pirštai liečia grindis, o klubai tarsi pakimba ore. Labai svarbu, kad tarp pėdų būtų 30 centimetrų tarpas. Kai jau esate tokioje pra­dinėje padėtyje, pasukite galvą ir liemenį taip, kad pavyktų pamatyti priešingos kojos kulną, t.y. jei pasisukate į kairę, rei­kia žiūrėti į dešinį kulną. Po to nedelsdami grįžkite į pradinę padėtį ir stenkitės pamatyti kitos kojos kulną. Pakartokite 4 kartus po du judesius. Atlikimo laikas — 10—15 sekundžių.

Ketvirtas judesys Vanduo, kuris praėjo plonąsias žarnas, turi nutekėti ir storo­siomis žarnomis. Tam reikalingi šie 4 judesiai — sudėtingiau­si, sudėtingesni už tris pirmuosius. Juos gali atlikti visi, išsky­rus tuos, ką kamuoja kelių ar menisko ligos. Tokiems žmonėms

35

tiks atskiras šio judesio variantas. Ketvirtas judesys atlieka­mas taip:

a) tupėti taip, kad pėdos būtų praskėstos maždaug 30 cen­timetrų. Pėdos turi būti ne po sėdmenimis, o šalia užpakalinės klubų dalies. Delnai uždedami ant kelių, praskėstų 30 centi­metrų;

b) pasukti liemenį ir priklaupti ant kairiojo kelio, kad jis būtų prieš dešinės kojos pėdą. Delnai pakaitom stumia dešinį klubą prie kairio šono, o kairį klubą prie dešinio taip, kad būtų prispausta dalis pilvo ir spaudžiamos storosios žarnos. Žiūrėti sau už nugaros, kad liemuo galėtų daugiau pasisukti ir būtų labiau spaudžiamas pilvas.

Atliekant pirmuosius tris judesius, buvo nesvarbu, į kokią pusę pasisukama pirmiausia — kairę ar dešinę. Atliekant ket­virtąjį judesį, svarbu pradėti spausti dešiniąją pilvo pusę. Ir šį judesį reikia atlikti 4 kartus. Jo trukmė — 15 sekundžių.

Ketvirto judesio variantas: Šio judesio ištakos — Ardcha Maciendrasana (susukta po­

za). Jį atliekant, pėda statoma prie vidinės klubo pusės, nepra­eina iš kitos pusės. Petis pasukamas kiek galima toliau, arčiau prie sulenkto kelio, liemuo truputį atloštas atgal. Rankos re­miasi į sulenktą kelį, kuris yra tarsi svertas sukant stuburą ir spaudžiant klubą prie pilvo apačios.

Nesėkmės atvejis Jei po to, kai išgerta, pavyzdžiui, 4 stiklinės vandens, jaučiate, kad skrandžio turinys normaliai nepraeina į žarnyną, kad jis perpildytas, net pykina, tai reiškia, jog klapanas tarp skran­džio ir dvylikapirštės žarnos neatsivėrė taip, kaip derėtų. Todėl pakartokite 2 ar 3 kartus seriją judesių, tačiau vandens dau­giau negerkite. Kai nebepykins, praėjimas bus laisvas. Sutriki­mų daugiau nebus, galėsite toliau tęsti. Gali pasitaikyti, kad trukdys iš rūgimo produktų susidaręs dujų kamštis. Tada pa­kanka rankomis paspausti pilvą ar atsistoti ant pečių („Žva­kė"). Derinti tai su kitais keturiais aprašytais judesiais.

Pačiu nesėkmingiausiu atveju, t.y. tada, kai vanduo visai neteka iš skrandžio toliau, jums lieka du būdai: dešinės rankos dviem pirštais pakutenti liežuvio šaknį ir išsivemti. Tada iš karto pajusite palengvėjimą. Galima ir visai nieko nedaryti.

36

Tada vanduo pats pasišalins iš organizmo kaip šlapimas. Po tokio pratimo beliks pailsėti ir pavalgyti.

Pirmasis valgymas Po Šank Prakšalanos būtinai reikia atlikti šiuos nurodymus. Valgyti ne anksčiau kaip praėjus 30 minučių po pratimų ir ne vėliau kaip po valandos. DRAUDŽIAMA palikti virškinamąjį traktą be maisto daugiau kaip valandą po pratimų.

Pirmasis maistas — virti ryžiai. Ryžiai turi būti išvirti ar net pervirti vandenyje, kad nedirgintų žarnyno gleivinės. Grū­dai turi tirpti burnoje. Po ryžių galima valgyti gerai išvirtas morkas.

Kartu su šiuo maistu būtina suvalgyti ir 40 gramų sviesto. Jį galima ištirpinti su ryžiais ar suvalgyti atskirai iš šaukšte­lio. Ryžius galima pakeisti virtais kviečiais, avižomis ir pan.

Svarbu Ryžių negalima virti su pienu. 24 valandas po šių pratimų drau­džiama gerti pieną ar kefyrą.

Be to, per tas 24 valandas draudžiama valgyti rūgštų mais­tą ir gerti bet kokius skysčius (tai viena iš priežasčių, kodėl draudžiama gerti kefyrą). Draudžiama valgyti vaisius ir nevir­tas daržoves. Duoną galima valgyti, kai maitinamasi antrą kar­tą po pratimų. Antrą kartą valgydamas aš gėriau morkų ar obuolių sultis su burokėlių sultimis (proporcijos 1:4 ar 1:5), val­giau salotas ir jaučiausi normaliai. Taigi į mano rekomendaci­jas atsižvelkite kūrybiškai. Po 2 valandų galite sugrįžti prie jums įprasto režimo. Svarbu, kad neprarastumėte saiko, neval-gytumėte mėsos.

Gėrimas Geriant pasūdytą vandenį, padidėjus osmotiniam aktyvumui dalis skysčių iš kraujo patenka į žarnyną. Skystoji kraujo dalis pakeičia kryptį, tampa priešinga įprastam įsiurbimui ir tuo pa­čiu valo storojo ir plonojo žarnyno gaurelius. Kaip tik dėl šio efekto Šank Prakšalana tampa unikali. Aš nežinau kito tokio valymo, kuris valytų mūsų mikrogaurelius (glikokaliksą) — šį unikalų katalizatorių su poromis, nuo kurio efektyvumo pri­klauso maisto pasisavinimas.

37

Nuo to, apie ką aš čia papasakojau, pajusite troškulį. Iš­tverkite negėrę net paprasto vandens, palaukite pirmojo valgy­mo, nes priešingu atveju jums vis teks eiti į tualetą. Valgydami pirmą kartą ir po to, galite gerti vandenį, nestiprius žolių nuo­virus arba, kaip ir aš, — šviežias sultis.

Nenustebkite, kad išmatos atsiras tik po 24 ar net 30 va­landų ir bus gelsvos ar geltonos, bekvapės tarsi kūdikio.

Žmonės, kenčiantys nuo vidurių užkietėjimo, gali daryti Sank Prakšalaną kiekvieną savaitę, tačiau gerdami tik 6 stik­lines vandens. Tada visas ciklas trunka maždaug 30 minučių. Tai pats geriausias būdas „perauklėti" žarnyną. Gerai tai, kad šis būdas neištempia storųjų žarnų sienelių.*

Teigiamas poveikis Be to, kad išvalysite visą virškinimo kanalą, patirsite ir netie­sioginį teigiamą poveikį: malonų kvapą iš burnos, ramų miegą, ant veido ir viso kūno išnyks spuogai. Jei maitinsitės taip, kaip nurodyta šioje knygoje, išnyks ir nemalonus kūno kvapas. Taip pat tonizuojama kepenų veikla (tai patvirtina ir pakitusi išma­tų spalva). Pagerėja kitų liaukų, ypač kasos, susietų su virški­nimo traktu, veikla.

Lonavlos gydytojai, 2 mėnesius kas dvi dienas taikydami Sank Prakšalaną bei atitinkamą maitinimosi režimą, išgydyda­vo prasidėjusį diabetą.

Tikriausiai Langerganso salelės, esančios kasoje, išskiria daugiau insulino bendrai stimuliuojant kasą. Kai virškinimo traktas išvalytas, maistas pradedamas geriau pasisavinti. To­dėl tie, kam reikia padidinti svorį, jį be vargo padidina, tampa tvirtesni, o tie, kam reikia atsikratyti viršsvorio, jo netenka, suliesėja.

Kontraindikacija Tie, kas kenčia nuo skrandžio opaligės, be abejo, neprivalo tai­kyti Prakšalanos tol, kol neišsigydys skrandžio ligos. Tai priva­lo įsidėmėti ir tie, kam būdingi ūmūs virškinamojo trakto su-

* Klizma gali pakenkti, jei vanduo, greitai patekęs j storąjį žarnyną, stip­riai jį ištempia, sukelia skausmą. Kad taip neatsitiktų, vandenį suleiskite pa­laipsniui, neskubėdami, suspausdami vamzdelį pirštais.

38

trikimai, kas viduriuoja, serga dizenterija, ūmiu kolitu (jei ko­litas chroniškas, Prakšalaną gali padėti, bet tik ne krizės atve­ju), ūmiu apendicitu, tuo labiau tokiomis rimtomis ligomis kaip žarnų tuberkuliozė, vėžys.

Šis pratimas efektyvus užbaigiant oksiurezę. Juk tada, kai valomas žarnynas, kartu pašalinami ir kirminai su visais jų kiaušinėliais. Tiesa, gaurelių žarnų vidiniame paviršiuje tiek daug, kad kartais vienas kitas kirminų kiaušinėlis gali ir likti.

Šank Prakšalaną — puiki. Tuo įsitikinau aš pats. Kad grei­čiau išmoktumėte šio metodo, iš pradžių atlikite pratimą kartą per dvi savaites.

VALANTI MITYBA

Didysis natūropatas Polis Bregas sugalvojo efektyvų būdą, skir­tą išvalyti storąjį žarnyną, — badavimą. Kai kartą per savaitę badaujama 24—36 valandas, organizmas gauna papildomos energijos, kuri anksčiau buvo skiriama maistui perdirbti ir pa­sisavinti. Dabar ją galima skirti kitoms organizmo reikmėms. Per tą laiką išmatų akmenys truputį atstoja nuo žarnų siene­lių. Po tokio susilaikymo pirmas maistas — šviežios morkų ir kopūstų salotos be prieskonių ir aliejaus, sviesto — yra tarsi šluota, kuri atplėšia nuo žarnų sienelių apnašas ir jas pašalina iš organizmo. Panašias salotas rekomenduoja ir V. Michailovas.

STOROJO ŽARNYNO SIENELIŲ IR NERVŲ ATSTATYMAS

Štai ką sako apie storojo žarnyno sienelių ir nervų atstatymą gydytojas Vokeris:

„Remdamiesi bandymais, nustatėme, kad storasis žarnynas negali normaliai vystytis ir veikti, jei žmogus maitinsis tik vi­rintu ar kitaip apdorotu maistu. Todėl beveik negalima rasti žmogaus, kurio storasis žarnynas būtų idealiai sveikas. Jei jau­čiatės blogai, pirmiausia pradėkite storojo žarnyno plovimą ar­ba darykite klizmas. Po to šviežios daržovių sultys paskatins efektyvų regeneracijos procesą. Nustatyta, kad geriausias mais-

39

tas — morkų ir špinatų sultys. Šis mišinys maitina plonosios ir storosios žarnų nervus bei raumenis."

Sulčių receptus aš paėmiau iš knygos „Daržovių sultys". Sulčių kiekis pateikiamas uncijomis (1 uncija — 28,3 gramo).

Geriausiai tinka storajam žarnynui: morkos — 10, špina­tai — 6 uncijos; truputį silpnesnis mišinys: morkos — 10, bu­rokėliai — 3, agurkas — 3 uncijos; jei nieko daugiau neturite, gerkite bent ne mažiau kaip 500 gramų morkų sulčių kasdien.

Storojo žarnyno motorika pagerėja, tampa normali tada, kai pakanka produktų, kuriuose yra daug maisto skaidulų: daržo­vių ir vaisių, kruopų. Šis maistas tuo pačiu truputį laisvina vidurius, nes storajame žarnyne atsiranda daug masės, kuri padidina judėjimą storosiose žarnose. Ląsteliena gerai išskiria tulžį, dirgina storojo žarnyno sieneles ir stimuliuoja motoriką, padedančią sparčiau normaliai išsituštinti.

Iš vaisių ypač stipriai peristaltiką veikia inžyras (figos), sly­vos, vynuogės, džiovinti vaisiai. Žarnyne jie stipriai išbrinksta, padidėja jų masė.

Laisvina vidurius morkos, burokėliai, šviežių kopūstų salo­tos. Baltagūžiame kopūste yra daug ląstelienos, kuri ypač nau­dinga, kai užkietėję viduriai. Tačiau ši daržovė netinka tada, kai yra kolitas, nes kopūsto ląsteliena stambi.

Be jau minėtų, ypač „stiprių", produktų, vertingi ir moliū­gai, medus, aliejus, juoda duona.

Labai naudinga išgerti 300—500 gramų šviežių daržovių ir vaisių sulčių. Daiginti kviečiai taip pat padeda virškinti bei išsituštinti, reguliuoja visą skrandžio—žarnyno traktą.

Kai kurie vartojantys daug daržovių ir vaisių žmonės pra­deda sakyti, jog jiems pučia vidurius, susidaro daug dujų. Su­sikaupti dujoms padeda žirniai, pupelės, svogūnai, kopūstai, burokėliai, skatinantys organizmą išsituštinti. Mažiau dujų su­sidaro valgant bulves, morkas, agurkus, grybus, beveik visas uogas ir vaisius, juodą duoną bei geriant pieną.

Dujų organizme susidaro todėl, kad gyvybiškai aktyvūs ele­mentai, esantys daržovėse bei vaisiuose, ypač siera ir chloras, ardo žarnyne puvimo produktus, išmatų sankaupas. Šia pras­me ypač vertingos šviežios kopūstų sultys, kuriose yra daug sieros ir chloro, valančių žarnyno ir skrandžio sienelių gleivinę.

Štai jums dar vienas testas, padedantis išsiaiškinti, ar la­bai užterštas storasis žarnynas, ar neapnuodytas visas skran-

40

džio—žarnyno traktas. Jei išgėrus kopūstų sulčių susidaro daug dujų, jaučiate kitokius sutrikimus, reiškia, kad skrandyje—žar­nyne susikaupė nemažai toksiškų medžiagų.

Įpraskite gerti šviežias kopūstų sultis palaipsniui. Iš pra­džių išgerkite jų kartu su morkų sultimis. Po to vis mažinkite morkų sulčių kiekį. Vokeris teigia, kad 300 gramų šviežių ko­pūstų sulčių per dieną duos jums pakankamą kiekį gyvo orga­ninio maisto, kokio negautumėte net suvalgę 50 kilogramų vir­tų ar konservuotų kopūstų. Vokeris perspėja, kad kopūstų sul­tis reikia gerti be druskos. Druska panaikina tokių sulčių ver­tę, gali net pakenkti.

Dujos gali susidaryti ir tada, kai produktai neteisingai de­rinami. Pavyzdžiui, žirniai su duona, pupelės su mėsa ir t.t. Pageidautina minėtus dujų susidarymą skatinančius produk­tus suvalgyti atskirai, po šviežių salotų. Skysčius, taip pat ir sultis, reikia gerti prieš valgį. Tada, jei jūsų žarnyno gleivinė nepažeista, nėra nuosėdų ant žarnyno sienelių, dujos daugiau nebesusidarys.

Jei augalinis maistas sukelia žarnyne rūgimą, jis negali čia skaidytis, suirti, nes jo paties rūgštingumas pašalina jį iš orga­nizmo, truputį laisvina vidurius. Tai veikia stimuliuojančiai, žarnynas išvalomas natūraliu būdu.

Kai labai pučia vidurius, galima gerti ramunėlių žiedų ir krapų sėklų nuovirą.

Normaliai tuštintis jums padės ir kitos priemonės. Storojo žarnyno veikla nuo 7 iki 9 valandos ryto (vietos

laiku) yra aktyviausia. Jogas Svamis Šivananda rekomenduoja kvėpuoti gaiviu ry­

to oru, kuris padeda išsituštinti. Tuštintis daug lengviau tada, kai šlapinamasi, nes šlapimo

pūslės judesių refleksas atitinkamai analogiškas gaubtinės žar­nos judesiams. Todėl valingo akto poveikis šiuo momentu yra žymiai didesnis.

Romolas Mantovanis nepataria skatinti išsituštinimo. Šį po­reikį turi sukelti valia. Tada storoji žarna veiks „sąmoningai", lengvai, laiku ir normaliai išsituštins, kad organizmas būtų ma­žiau užterštas.

Labai svarbi tuštinimosl poza. Dažniausios dvi padėtys: sė­dint ant unitazo ir atsitūpus — „Erelio poza". Esant „Erelio pozai", klubai spaudžia pilvą ir padeda jo sienelės raumenims,

41

kad žarnynas lengviau ir greičiau išsituštintų. Nereikia stip­riai įsitempti. Tai ypač svarbu, kai išeinamojoje angoje kyla skausmas, taip pat profilaktikai. „Erelio poza" skatina defeka-ciją, kuri trunka tik 5—7 minutes. Pagrindinė išmatų masė pašalinama pačioje pradžioje.

Defekaciją reikia atlikti prieš tai giliai įkvėpus, kai diafrag­ma nusileidžia ir pilvo ertmės organai, spausdami tiesiąją žar­ną, padeda jai išsituštinti. Tai vienmomentinis defekacijos ak­tas. Jo reikia išmokyti dar vaikystėje. Tada ir užaugęs jūsų vaikas neturės su tuo susietų problemų.

Jei sumaniai derinsite visas čia paminėtas priemones, jau­site natūralų norą tuštintis, jis taps valdomas, valingas.

Tačiau pasitaiko tokių silpnų ir „užsispyrusių" storųjų žar­nynų, kad juos pageidautina papildomai lavinti fizinių pratimų kompleksais. Ypač padeda joga. Pateiksiu kompleksą Svamio Šivanandos pratimų (9 pieš.). Šioje knygoje pateikiamus prati­mus jis pataria atlikti kasdien 5—10 minučių. Svamio tvirtini­mu, jie suteikia jėgų, žmonės ilgai gyvena sveiki ir laimingi.

1. Utchita širša ekapada čakrasana

Atsigulkite ant nugaros, padėkite rankas po sėdmenimis ar iš­tieskite prie kūno. Pakelkite galvą, paeiliui sulenkdami kojas, atlikite pratimą „Važiavimas dviračiu". Taip judant, keliai pa­eiliui liečia krūtinę. Pėdos suka ratus. Galvą laikykite pakeltą (nereikia pakelti silpniems žmonėms). Jei pajutote nuovargį, pailsėkite, o po to pakartokite pratimą vieną ar du kartus. Šis pratimas pašalina sėdmenų, liemens, pilvo, nugaros, krūtinės, kojų kelių, pėdų trūkumus. Jis valdo sėklą, pašalina naktines poliucijas, valo kraują, išvaro kirminus ir net išgydo paralyžių. Jei paralyžiuota ranka, atlikite ja tokius pačius pratimus kaip ir kojomis. Reguliariai atliekant šį pratimą, organizmas tampa sveikas ir stiprus.

2. Utchita dvi padasana

Atsigulkite ant nugaros ir prispauskite ištiestas rankas prie grindų. Lėtai pakelkite ištiestas kojas 45° kampu, nelenkite jų

42

9 pieš. Svamio Šivanandos pratimų kompleksas

per kelius. Po to nuleiskite jas, bet nelieskite grindų. Pakarto­kite 4—5 kartus.

Šio pratimo poveikis būna didesnis, kai jis atliekamas pa­kelta galva.

3. Utchita eka padasana

Atsigulkite ant nugaros ir pakelkite koją 45° kampu. Po to kel­kite ir nuleiskite kitą koją, bet nelieskite grindų.

Šis pratimas gerai sustiprina pilvo ir žarnyno raumenis, valo sėklą, šalina naktines poliucijas, naikina kirminus. Jis bū­na efektyvesnis, kai atliekamas truputį pakelta galva (silp­niems žmonėms tai netinka).

43

4. Utchita chasta merudandasana

Atsigulkite ant nugaros ir padėkite ant grindų virš galvos iš­tiestas rankas. Lėtai tieskite abi rankas prie kojų pirštų, ne-keldami kojų ir nelenkdami kelių, kol nepajusite įtemptų pilvo raumenų. Pabūkite tokioje padėtyje 10—15 sekundžių. Po to ištieskite rankas į priekį ir galva palieskite kelius. Lėtai grįž­kite į pradinę padėtį. Pakartokite pratimą kelis kartus.

Šis pratimas pašalina pilvo, nugaros, stuburo, krūtinės, lie­mens, kaklo defektus.

5. Utchita chasta eka padasana

Atsigulkite ant grindų ir ištieskite rankas šalia kūno. Pakėlę jas į viršų ir ištiesę į priekį, pakelkite liemenį nuo grindų kaip parodyta piešinyje. Kai tik pajusite įtemptus pilvo raumenis, lėtai kelkite tai vieną, tai kitą koją, kad tarp grindų ir pakeltos kojos būtų 45° kampas.

Pakartokite pratimą 3—4 kartus, o po to dar greičiau — 5 kartus. Šis pratimas stiprina žarnyną. Jo poveikis toks, kaip ir prieš tai aprašytų pratimų.

6. Pada paršva čalanasana

Atsigulkite ant nugaros, ištieskite rankas į šalis ir padėkite delnus ant grindų. Lėtai pakelkite suglaustas kojas 45°. Kurį laiką pabūkite tokioje padėtyje. Po to lėtai pasukite kojas į kai­rę ir dešinę, kol jos palies grindis. Visą tą laiką delnai būna ant grindų. Tada grąžinkite kojas į vertikalią padėtį ir lėtai nuleis­kite ant grindų. Truputį pailsėkite ir vėl atlikite pratimą 1—2 kartus.

Šis pratimas gerai stiprina liemenį ir žarnyną, pašalina šonkaulių, širdies ir plaučių defektus.

Tie, kurių silpnoka širdis, šio pratimo privalo nedaryti.

7. Bchudžanhasana

Atsigulkite ant grindų ir atsiremkite delnais į grindis krūtinės lygyje. Remdamiesi rankomis, pakelkite viršutinę kūno dalį,

44

išlenkite liemenį ir atmeskite galvą atgal. Grįžkite į pradinę padėtį. Pakartokite pratimą 4—5 kartus.

Šis pratimas šalina riebalus ir gydo organų, esančių pilvo ertmėje, ligas, stiprina pilvo, krūtinės ląstos, kaklo, rankų rau­menis.

8. Dchanurasana

Atsigulkite ant pilvo, sulenkite kojas per kelius, apglėbkite kulkšnis ir patempkite jas į viršų taip, kad rankos išsitiestų, nugara išsilenktų, o pilvas įsitemptų. Iš pradžių tegul keliai būna pražergti. Po kurio laiko atlikite šį pratimą suglaustais keliais. Darydami pratimą, pasisupkite 4—6 kartus.

Šis labai svarbus pratimas padeda atsikratyti visų virški­namojo trakto ligų, pašalina stuburo defektus. Todėl jį atlikti privalo kiekvienas vyras ir moteris.

9. Ardcha šalabchasana

Atsigulkite ant pilvo, ištieskite rankas prie kūno ir padėkite delnus ant grindų. Pakelkite galvą ir žiūrėkite į priekį. Pakel­kite aukštyn vieną koją, nelenkdami jos per kelį, o po to — antrą koją. Atlikdami pratimą, kojų pirštus ištieskite.

Šis pratimas pašalina nugaros skausmus, išgydo kasos ir kepenų ligas. Moterims, jaučiančioms skausmus pilvo apačioje, pratimas padės išsivaduoti iš šios negalės.

10. Mukta chasta kati čakrasana

Atsistokite tiesiai, kojos pražergtos. Palenkite liemenį ir kuo žemiau nuleiskite sunertas rankas. Po to lėtai sukite rankas ir liemenį vertikalia plokštuma iš kairės aukštyn ir į dešinę. Pa­kartokite pratimą į kitą pusę. Padarykite po 3—4 tokius suka­muosius judesius. Šį pratimą atlikite neskubėdami.

Iš pradžių šis pratimas gali sukelti galvos svaigimą. Ga­lima net nukristi. Jis gerai sustiprina pilvo, krūtinės ląstos, rankų raumenis, taip pat išgydo CHRONIŠKĄ VIDURIŲ UŽ­KIETĖJIMĄ. Šį pratimą privalo atlikti kiekvienas.

45

11. Pruštcha valita chanumasana

Atsistokite tiesiai, suglauskite kojas. Sulenktą per kelį kairę koją pastatykite kiek galima toliau į priekį. Dešinė koja tiesi. Pakelkite suglaustais delnais rankas virš galvos ir ištieskite jas atgal. Po to nuleiskite rankas žemyn paliesdami grindis ir sukdami liemenį į kairę. Pakartokite pratimą į priešingą pusę.

Šis pratimas stipriai įtempia visus kūno raumenis, sustip­rina liemenį ir išgydo organų, esančių pilvo ertmėje ir krūtinės ląstoje, ligas.

12. Dandchimantchanasana

Atsistokite tiesiai, suglauskite kojas ir ištieskite į priekį ran­kas suspaustais kumščiais. Stenkitės kuo stipriau tiesti į prie­kį rankas, imituokite boksininko judesius. Liemuo sukasi į abi puses.

Šis pratimas tinka, kai užkietėję viduriai, stiprina krūtinės ląstos ir pilvo raumenis.

13. Vakša sprūsta džanu vrikšasana

Atsistokite tiesiai. Kojos suglaustos, o krūtinė išlenkta. Greitai pakelkite per kelius sulenktą tai vieną, tai kitą ko­

ją. Kojas reikia kelti kuo aukščiau. Šis pratimas labai svarbus. Jis sumažina pilvą, stiprina pil­

vo preso raumenis, išvalo sėklą ir pašalina naktines poliurijas.

14. Eka stchana palajanasana

Pasilenkite į priekį ir kelkite aukštyn tai vieną, tai kitą kelį, liesdami pėdomis sėdmenis tarsi bėgdami vietoje. Šis pratimas atliekamas tyliai, ant pirštų galų. Iš pradžių bėkite lėtai, o po to — greitai. Po 2—5 minučių tokio bėgimo vietoje net patyręs bėgikas jaučia nuovargį.

Greitas ėjimas ir bėgimas — natūralūs pratimai, todėl yra vieni geriausių. Atliekantis šį pratimą žmogus tampa aktyvus, sustiprėja jo širdis ir plaučiai. Tie, kurių širdis nesveika, pri­valo šį pratimą atlikti neskubėdami.

46

Šis pratimas valo kraują, sustiprina kojų raumenis, page­rina apetitą ir visiškai pašalina vidurių užkietėjimą, naktines poliurijas. Tie, kas reguliariai atlieka šį pratimą, pamiršta skausmą. Net šis vienas pratimas padeda žmogui pasveikti, prailgina jo gyvenimą, ypač tinka nutukusiems žmonėms.

Pateikti piešiniai padės jums geriau suvokti šių pratimų kompleksą.

Kam stinga laiko, kas serga, prastai jaučiasi, privalo atlikti bent 1, 3, 7, 8 ir 14 pratimus ar tik 1, 3 ir 14 pratimus.

Papildydamas šį skyrių, pateiksiu Svamio Šivanandos re­komenduojamą kvėpavimo sistemą iš knygos „Jogasanos". Ji padeda išgydyti visus pilvo ertmės organų sutrikimus.

Bchastrika pranajama

Šis pratimas — tai natūralus lėtas ir gilus kvėpavimas, kai girdimas šnypštimas per nosį. Tuo pačiu metu priekinė pilvo sienelė juda į priekį ir atgal. Tačiau būkite atidūs: iškvepiant pilvas įtraukiamas, įkvepiant išpučiamas tarsi futbolo kamuo­lys. Iš pradžių šį pratimą atlikite prieš veidrodį. Jį geriausia pradėti iškvėpimu.

Pradėkite nuo 3—4 įkvėpimų ir iškvėpimų, kurie atliekami saikingu greičiu. Niekada neatlikite jų greitai, venkite pervar­gimo, nes tai susilpnina smegenų veiklą, pradeda svaigti galva. Įkvepiant reikia kuo labiau išpūsti krūtinę, pečiai nejuda.

Kiekvieną savaitę pratęskite pratimą 1—2 iškvėpimais— įkvėpimais. Po 6 mėnesių tegul jų būna 108. Taip jūs įkvėpsite ir iškvėpsite 324 kartus ir atliksite 3 pratimus. Po kiekvieno pratimo būtina gerai pailsėti. Daugiau kaip 324 įkvėpimų— iškvėpimų per tris bandymus atlikti negalima.

Bchastrika pranajama — įstabus pratimas, teigiamai vei­kiantis smegenis, plaučius ir skrandį, stiprinantis protą ir ge­rinantis atmintį. Šis pratimas — vertinga priemonė, stimuliuo­janti smegenų veiklą. Vien jo pakanka, kad būtų išgydyti poli­pai, tonzilitas, akių ir ausų susirgimai, astma, sloga, kosulys, širdies ligos. Tačiau tie, kurių širdis silpna, privalo šį pratimą atlikti atsargiai, palaipsniui didinti krūvį.

Šis pratimas pagerina virškinimą, išnyksta vidurių užkie­tėjimas, išgydoma išvarža ir apendicitas. Atlikdami jį tapsite

47

ne tik sveikesni, bet ir gražesni: neslinks ir nežils plaukai, iš­nyks veido raukšlės, oda taps lygi ir stangri.

Šį pratimą reikia atlikti rytą ir vakarą, bent jau kartą per dieną gerai išvėdintoje, švarioje patalpoje ar ant jūros, upės kranto, vėjui pučiant į veidą. Po 4—6 mėnesių net ligoniai, kuriuos kamavo chroniškos ligos, jausis geriau. Laikui bėgant, atliekantys šį pratimą taps laimingiausi žmonės, tikri jogai.

14 PATARIMŲ, KAIP STIPRINTI SVEIKATĄ

1. Niekada nepatingėkite skirti 15 minučių asanai ir pilvo pratimams. Tokie pratimai, jei tik juos atliksite kasdien, padės jums tapti sveikais ir ilgaamžiais. Jums nebereikės gerti vaistų ar imtis kitų priemonių, kad būtumėte sveiki. Suvoksite, kad tik sveikas žmogus yra tikrai laimingas. Nėra sveikatos — nė­ra laimės, ramybės, gėrio.

2. Atlikdami pratimus, nesuklyskite. Tegu jus lydi džiugi rami nuotaika. Būkite sučiaupę lūpas. Tada tapsite sveiki, ilgai gyvensite.

3. Nėra pratimų — nėra maisto! Tai turi tapti jūsų devizu. 4. Maitinkitės reguliariai. Įpraskite laiku atsiliepti į Gam­

tos šauksmą. 5. Nevalgykite, jei nenorite. Reikia reaguoti net į nedidelį

poreikį tuštintis. 6. Stimuliatoriai — kava, arbata, tabakas, vidurius laisvi­

nantieji vaistai — pavojingi. 7. Nevalgykite naktį Ir nemiegokite dieną — tai skatina

vidurių užkietėjimą. 8. Jei abejojate: valgyti ar ne — nevalgykite! Jei abejojate:

eiti į tualetą ar ne — eikite! Štai tikrasis kelias. Eidami juo, tapsite sveiki, laimingi, ilgai gyvensite!

9. Valgykite lėtai. Valgydami negerkite vandens. Troškulį numalšinkite praėjus valandai po valgio.

10. Kramtykite kiekvieną maisto kąsnį 32 kartus, kad būtų sveiki dantys, reguliarus tuštinimasis, nekamuotų vidurių už­kietėjimas ir jo pasekmės.

11. Neprisilieskite prie kepto, pervirto, sužiedėjusio, labai karšto, šalto ir sunkiai virškinamo maisto.

12. Valgykite tik tada, kai esate gerai nusiteikę, kai ne-

48

kamuoja niūrios mintys. Niekada nevalgykite ir negerkite, kai esate įniršęs, o aplink netvarka.

13. Pavalgę lėtai pasivaikščiokite pirmyn ir atgal, ranka masažuokite pilvą, kad nesutriktų virškinimas ir peristaltika.

14. Ypač rūpinkitės dvasios ramybe ir sveikata, nes tai daug svarbiau už maistą. Juk ne vien nuo jo priklauso sveikata, jė­gos, laimė, energija ir ilgaamžiškumas.

Tiems, kas teisingai atliks mūsų pratimus, paisys patari­mų, niekada nesutriks skrandžio veikla. Po 4—6 mėnesių, jei tik reguliariai atliksite šiuos pratimus, visiškai išsigydysite virškinimo organų ligas.

Manau, kad komentarai nereikalingi.

LAISVINANTYS VIDURIUS VAISTAI KENKIA

Laisvinantys vidurius vaistai veikia žarnų sieneles tarsi botago kirtis ir sukelia pernelyg didelį aktyvumą, po kurio seka dep­resija (tai fiziologijos dėsnis). Be to, laisvinantieji vidurius vais­tai ne tik neišgydo žmogaus, bet ir slopindami ligos pasekmes skatina ligą, ji tampa nepagydoma. Laisvinantieji vaistai ken­kia žarnyno filtruojančioms membranoms ir gleivinei, sutrikdo jų veiklą.

POLIPŲ PAŠALINIMAS

Jei tiriant storąjį žarnyną rasti jame esantys polipai ar laikui bėgant pastebėjote specifinius kabančius apgamus ant kaklo, pažastyse, tai taip pat reiškia, kad atsirado polipų. Polipai — nepiktybiniai dariniai, kurie po kurio laiko gali tapti piktybi­niais. Gydytojai linkę juos operuoti. Tačiau galima išmėginti profesoriaus A. Aminiovo metodą, kuris, mano nuomone, pe­rimtas iš liaudies medicinos.

Mūsų klube „Žvalumas" yra puikių šios metodikos pavyz­džių. Sėkmingai gydoma ugniažole.

Vaistams naudojama didžiosios ugniažolės (karpažolės)* antžeminė dalis (žolė). Stipriausias ugniažolės poveikis žydėji­mo metu.

* Informaciją apie ugniažolę radau knygoje „Augalinės gydymo priemonės" (Red. prof. N. Maksiutina).

49

Biologinis poveikis ir taikymas Gydymui vartojamas ugniažolės antpilas ir šviežios sultys. Šiais preparatais prideginamos kandiliomos, jomis gydoma gerklų papilomatozė. Eksperimentais nustatyta, kad ugniažolės pre­paratai sustabdo piktybinių auglių augimą, bakteriostatiškai veikia tuberkuliozės sukėlėjus.

Liaudies medicinoje ugniažolės sultys, antpilai taikomi skausmui numalšinti, spazmams atleisti, kepenų ir tulžies pūs­lės gydymui (tulžies akmenys, smėlis, gelta), esant skrandžio ir žarnų katarui, viduriuojant, sutrikus virškinimui. Antpilui ir nuovirui geriausia vartoti šviežią žaliavą.

Bulgarų liaudies medicinoje ugniažolės sultys rekomenduo­jamos karpoms gydyti.

0 mes jas taikėme kitaip. Pas mane atėjo pagyvenusi mo­teris, sverianti 118 kilogramų, ir paprašė padėti išgydyti atau­gą ausies kriauklėje. Pasikalbėjus paaiškėjo, kad ant jos kūno yra daug kabančių apgamų. Rekomendavau jai klizmų su ug­niažolės sultimis kursą. Vaistams reikia šaukštelio, dviejų ar daugiau sulčių.

Pirmą kartą moteris į 2 litrus šilto virinto vandens įpylė 1 arbatinį šaukštelį šviežių ugniažolės sulčių. Padarė kasdien 15 tokių klizmų. Po to sekė 15 dienų pertrauka.

II kursas — 2 litrai vandens ir 1 šaukštas ugniažolės sul­čių.

Antras kursas dar buvo nebaigtas, kai moteris pasakė man, kad padarius klizmą kartą su vandeniu iš organizmo pasišalino ir mėsos gabaliukas (polipas).

Po III kurso, kai buvo vartojami 2 šaukštai ugniažolės sul­čių, moteris pasakė, kad nukrito atauga ausyje.

Per trumpą laiką (beveik 6 mėnesiai) pokyčiai buvo tokie ryškūs, kad ir kiti klubo nariai pradėjo vartoti ugniažolę. Na o pati moteris svėrė tik 87 kilogramus, jos veidas tapo skaistus. „Skridau kaip balerina", — džiaugėsi laimingoji, atsikračiusi tiek negalių.

Taigi štai ta metodika: 1 kursas — 10—20 dienų klizmai vartoti arbatinį šaukštelį

ugniažolės sulčių. Po to 15—20 dienų pailsėti. II kursas — taip pat 10—20 dienų, tačiau klizmoms reikia

1 šaukšto ugniažolės sulčių. Poilsis taip pat 15—20 dienų.

50

III kursas — toks pats, ugniažolės sulčių dozę didinti atsi­žvelgiant į savijautą (galima padidinti vienu šaukšteliu ar net vienu šaukštu).

Kursų kiekis pasirenkamas taip pat atsižvelgiant į savijau­tą, tačiau galima daryti tik keturis kursus paeiliui. Po to — mėnesio pertrauka ir vėl pakartoti. Dar geriau pasirinkti tokį ciklą kitais metais, tik ugniažolės sulčių dozę padidinti palaips­niui.*

Anksčiau mano aprašytos klizmos su virintu šlapimu yra efektyvesnės už klizmas su ugniažole. Todėl rekomenduoju po­lipams šalinti klizmas su urina, o su ugniažole palikti vėles­niam laikui, jei kartais vėl būtų reikalingos. Nepamirškite, kad ugniažolė ypač tinka nutukusiems žmonėms. Tokios klizmos jiems — tikra palaima.

NORMALIOS MIKROFLOROS ATSTATYMAS STORAJAME ŽARNYNE

Iš karto reikia pasakyti, kad storajame žarnyne niekada nebus normalios mikrofloros, jei žmogus nuolat valgo produktus, ku­riuose yra termofilinių mielių, tarsi agresoriai pažeidžiančių ir naikinančių reikalingą mikroflorą. Šiuo atveju neturi būti jo­kių kompromisų, reikia visai nevalgyti termofilinės duonos ir kitų gaminių. Pakeiskite tokią duoną košėmis, kepkite duoną be mielių patys, pasinaudodami Arakeliano ar Karavajevo re­ceptu.

Storojo žarnyno mikroflorą atstatyti mums padės valymas ir normali pH terpė. Taip sukursime palankias sąlygas daugin­tis būtinai mikroflorai.

Pakeiskite savo mitybą, pradėkite valgyti daug salotų, kruo-

* Yra nemažai žmonių, kuriems po klizmų su ugniažolės sultimis užkietėja viduriai. Taip atsitinka todėl, kad ugniažolei būdingas džiovinimo bei išrovimo poveikis. Kad tai butų pašalinta, kad storojo žarnyno gleivinė būtų normali, rekomenduoju po tokio klizmų kurso padaryti 2—5 klizmeles su šiltu pienu ir jame ištirpintu sviestu (300 g pieno, 30 g sviesto). Tokia klizma daroma kartą per dieną paprasta gumine kriauše. Kai pienas bus suleistas, atsigulkite ant nugaros, pakelkite dubenį ir taip pagulėkite 30—45 minutes. Po to eikite į tualetą. Storojo žarnyno gleivinė taps normali, išnyks ir vidurių užkietėjimas.

51

pų, daigintų grūdų, riešutų, gerkite šviežių daržovių sultis. Daugintis naudingai mikroflorai padės ir uogos, laukinės val­gomosios žolės. Juk kai maistas patenka į organizmą, jau po keliasdešimt minučių skrandžio—žarnyno trakto ertmės bei gleivinės mikroorganizmai suaktyvėja ir pradeda daugintis.

Mokslininkai seniai nustatė, kad storojo žarnyno mikroflo­ra keičiasi priklausomai nuo maisto: vieni mikroorganizmai ga­li išstumti kitus, užimti jų vietą. Taigi keisdami maistą, mes galime savyje auginti vienus ar kitus mikroorganizmus. Tačiau žarnyno mikroflora privalo būti specifinė. Ji tik tada dauginasi normaliai, kai valgomas nevirtas augalinis maistas, papildytas nedideliu kiekiu tinkamai pagaminto natūralaus maisto, kruo­pomis ir t.t. Tokia mikroflora leidžia suvirškinti 50 proc. mais­tinių skaidulų ir gauti iš jų papildomo maisto. Be to, augalinės skaidulos veikia storąjį žarnyną antitoksiškai.

Virtas, rafinuotas, netinkamai suderintas maistas, kuriame yra daug riebalų ir cukraus, leidžia plisti patogeninei mikroflo­rai, kuri pablogina kalcio pasisavinimą (tai viena iš dantų ge­dimo priežasčių), trukdo normaliai veikti storajam žarnynui (tai viena iš priežasčių, dėl kurių plinta storojo žarnyno ligos).

Be to, vaisiai, uogos ir daržovės — pagrindinis organinių rūgščių šaltinis, kurio dėka visame virškinimo kanale išlieka normalus pH. Virti produktai, baltymai ir cukrus, priešingai, keičia pH, jis tampa labiau šarminis, o tai skatina puvimą bei rūgimą.

Atstatyti mikroflorą padeda badavimas ir po jo sekanti tin­kama mityba. Tai vienas efektyviausių būdų, padedančių pa­keisti mikroflorą, kad ji būtų ne patogeniška, bet normali.

Sank Prakšalana taip pat padeda pakeisti mikroflorą. To­dėl labai svarbu po to pradėti tinkamai maitintis.

Jei jums tai pavyks, neturėsite rūpesčių, kuriuos sukelia nenormali mikroflora.

Jei griežtai laikysitės mitybos režimo, mikroflora pradės greitai keistis. Tam pakaks vieno—dviejų mėnesių. Jei režimo nepaisysite, galite net visai nesulaukti norimų rezultatų. Ypač svarbu atlikti išvalymą, kai taikomos Vokerio klizmos.

52

STOROJO ŽARNYNO PATOLOGIJOS SIMPTOMAI, SUREGULIAVIMAS IR NORMALIOS

VEIKLOS POŽYMIAI

Mes jau nemažai sužinojome apie storojo žarnyno vaidmenį, jo atstatymo būdus, tačiau vis galvojame: aš esu sveikas! Pamė­ginkite blaiviai įvertinti padėtį: daugelio proktologų duomeni­mis, jau trejų metų vaikams būdingi įvairiausi skrandžio—žar­nyno susirgimai.

Tai, ką dabar perskaitysite, padės jums sužinoti, ar jūsų storojo žarnyno veikla normali. Susipažinsite su tais išoriniais požymiais (kartais neturinčiais su šiuo traktu jokio artimo ry­šio), kurie patvirtina, kad patologijos nepavyko išvengti. Suži­noję, kokia ji, galėsite geriau suvokti tikrąją padėtį ir pasirink­ti būdus, galinčius jums padėti.

PATOLOGIJOS SIMPTOMAI

1. Užkietėję viduriai: liežuvio apnašos, nemalonus kvapas, ūmūs galvos skausmai, apatija, mieguistumas, sunkumas apa­tinėje pilvo dalyje, pūtimas, pilvo gurgimas ir skausmai, suma­žėjęs apetitas, sunkus ir nepakankamas tuštinimasis, odos iš­bėrimai, uždarumas, irzlumas, niūrios mintys;

2. Nespecifinis kolitas su opalige (storojo žarnyno gleivinės uždegimas, opos). Tai būdinga 10—30 metų amžiaus žmonėms. 60—75 proc. ligonių būdingi ir išoriniai požymiai: patologiniai odos pokyčiai, burnos gleivinės uždegimas (stomatitas), kepenų ligos;

3. Polipai primena save kabančiais apgamais ant kaklo, pa­žastyse;

4. Juodos apnašos ant dantų — slaptų degeneracinių žar­nyno gleivinės pokyčių ženklas, reiškiantis, kad ji padengta juo­dais pelėsiais, stinga vitamino A;

5. Storojo žarnyno disfunkcija pakenkia ir odai bei gleivi­nei: sinusitas, rinitas, angina, adenomopatija, stomatitas, gin­givitas, glositas (liežuvio uždegimas), odontalgija, bronchinė

53

astma, pūslėtoji lūpų dedervinė (mes įpratę tai vadinti išbėri­mu ant lūpų).

Jei čia nurodyti simptomai vis dažniau išryškėja ar jau ku­ris laikas tęsiasi (sveikam žmogui jie nebūdingi), pradėkite sto­rojo žarnyno gydymo programą.

FUNKCIJOS REGULIAVIMAS

Dabar jums papasakosiu, kaip pagal išmatas suprasti, ar var­tojate maistui tinkamus produktus, ar jie tinka būtent jums, kada ir kaip galite juos vartoti.

Įsidėmėkite: visų rūšių mėsa, žuvys, kiaušiniai, pienas, varškė, sūriai, sriubos, sultiniai, kisielius, kakava, kava, stipri arbata, balta duona, pyragaičiai, tortai, baltas cukrus, pertrin­tos košės, makaronai, balti džiūvėsiai — maistas, kurį dažnai valgant susidaro išmatų akmenys. Mėlynės, ievos uogos, gerv­uogės, kriaušės, aiva — tik sukietina vidurius. Visi šie produk­tai sudaro panašią, monomerinę masę, kuri, netekusi vandens storajame žarnyne ir nelikusi žarnų raukšlėse, sukietėja, gali sužeisti išangę, kai žmogus tuštinasi. Susidarę išmatų kamš­čiai sutrikdo normalią defekaciją, tuštinamasi labai sunkiai, kartais net sutrūkinėja išangė. Tokiais atvejais pirmosios išma­tos primena avies išmatas, būna riešuto formos. Kad taip ne­atsitiktų, pasistenkite kuo rečiau vartoti minėtus produktus, derinkite juos su daržovėmis, vaisiais — augaliniu, daug skai­dulų turinčiu maistu. Maistinės skaidulos sulaiko vandenį, to­dėl išmatos nebūna reikiamos konsistencijos. Kai tik pastebite, kad tuštinatės „avies" išmatomis, prisiminkite, ką valgėte, pa­sirinkite tai, kas nekenktų, — salotas, kruopas. Produktus, ku­rių suvalgius sukietėja viduriai, valgykite kuo rečiau. Tada žar­nyno veikla bus tikrai normali.

NORMALIOS VEIKLOS POŽYMIAI

Atidžiai stebėkite savo išmatas. Tuštintis privalote reguliariai, idealiu atveju — praėjus 1—2 valandoms po valgio. Išmatos

54

turi būti panašios į bekvapę pastą, kuri neprilimpa prie unita­zo sienelių, lengvai nuplaunama. Defekaciją turi vykti lengvai, vienu momentu.

Po kiekvieno tuštinimosi išangę reikia ir nuplauti. Tai ga­lima atlikti vonioje po vandens srove. Vanduo turi būti vėsus, o jo srovė — nestipri, nedirginantl. Apsiplovus išangę reikia nuvalyti specialiai tam skirtu rankšluosčiu.

Štai ir viskas, ką būtina žinoti apie storąjį žarnyną, kad galėtumėte patys sureguliuoti jo veiklą, pašalinti sutrikimus.

Rekomenduojame pradėti nuo urinos klizmų. Visa kita pa­sirinkite atsižvelgdami į savijautą ir susirgimo specifiką. Mai­tinkitės tinkamai. Apie tai rašoma ir kituose šios knygos sky­riuose. Jei nenorėsite iš pagrindų pakeisti mitybos, vėl apkrau­site savo žarnyną, jame susikaups nepašalintos išmatos, ir mū­sų pastangos bus beprasmės.

Kai storasis žarnynas bus išvalytas, būtina pradėti kepenų valymą. Mano nuomone, storojo žarnyno bei kepenų išvaly­mas — būtinas ir svarbiausias dalykas. Jei tinkamai maitinsi­tės, tolesnis valymas ir atstatymas vyks savaime.

KEPENYS

Tik kantrus užbaigs darbą, o tas, kas skuba, suklups.

Saadi

Išvalius storąjį žarnyną taip, kaip rekomenduoja Vokeris, būti­na pradėti valyti kepenis.

Visas veninis kraujas iš žarnyno, išskyrus storosios žarnos apačią, praeina per kepenis. Per visą mūsų gyvenimą kepenys nukenksmino ir uždarė savo „kapsulėse" tiek, kad pamatę, kiek po specialaus valymo pasišalina iš jūsų organizmo, nepatikėsi­te savo akimis.

Šiame skyriuje aptarsime ir iš senovės mus pasiekusias, ir šiuolaikines kepenų stiprinimo rekomendacijas, moksliniu po­žiūriu išnagrinėsime šių metodų esmę.

55

KEPENŲ ANATOMIJA

Žmogaus kepenų pradžia — trečioji embriono vystymosi savai­tė. Kepenys — stambiausia žmogaus organizmo liauka, sve­rianti 1,5—2 kilogramus. Jos konsistencija minkšta, o forma primena nupjautą kūgį suapvalintais kraštais. Viršutiniu iš­gaubtu paviršiumi, pakreiptu į diafragmos pusę, kepenys lie­čiasi su jos žemutiniu paviršiumi. Apatinis kepenų paviršius, nukreiptas žemyn ir atgal, liečiasi su pilvo ertmės kai kuriais organais. Beveik iš visų pusių kepenis dengia pilvaplėvė.

Kepenys — nejudrus organas; besiliesdamos su diafragma, įkvepiant ir iškvepiant kartoja jos judesius. Jau įrodytas diaf­ragmos nervų poveikis įnervuoj ant kepenis. Būti kepenims sa­vo vietoje padeda pilvo preso spaudimas.

KRAUJO APYTAKA IR LIMFOS SUSIDARYMAS KEPENYSE

Kepenyse labai išplitusi venų sistema, kurią sudaro vartų vena ir kepenų venų sistema. Vartų venos ypatumas —ji prasideda ir baigiasi kapiliarais. Kepenų arterija aprūpina krauju, kuria­me yra daug deguonies, reikalingo kepenų audinių maitinimui, o vartų vena surenka kraują iš viso skrandžio—žarnyno trakto bei blužnies ir yra pagrindinė kraujagyslė, nuo kurios priklau­so kepenų funkcija.

Kepenys turi didelę įtaką ir inkstų, blužnies, skrandžio, širdies, kitų organų veiklai. Yra duomenų, kuriais remiantis galima teigti, kad per 1 minutę kepenimis prateka vidutiniškai 1500 mililitrų kraujo, iš jų 1200 (80 proc.) — per vartų veną, 300 mililitrų (20 proc.) — per kepenų arteriją. Kraujas, paten­kantis į vartų veną iš pilvo ertmės skirtingų dalių, ne visiškai susilieja, teka tarsi atskiru srautu. Taip viena upė, įtekėjusi į kitą, kurį laiką teka sava vaga, ir tik po to dvi srovės susilieja. Todėl į įvairias kepenų dalis patenka skirtingas kraujas iš skir­tingų pilvo kraujo dalių. Pavyzdžiui, blužnies kraujas patenka daugiau į kairiąją kepenų dalį, o iš storojo žarnyno — į dešinę.

Kitas kepenų kraujo apytakos ypatumas: jų kraujagyslėmis kraujas teka lėčiau negu kituose organuose. Tačiau vartų ve­nos kraujo spaudimas, palyginus su kitų organų kraujo spau-

56

dimu venose, daug didesnis. Be to, kraujo tekėjimas kepenyse keičiasi, ir tai priklauso nuo krūtinės ląstos siurbiančiojo jude­sio bei diafragmos.

Kepenyse intensyviai gaminama limfa. Net — x2

n m r o s

pagamina šis organas.

KEPENŲ FUNKCIJOS

Kepenys — virškinimo, kraujo apytakos ir medžiagų apykaitos organas. Su kepenų funkcija glaudžiai susieta angliavandenių, riebalų, baltymų, vandens, mineralinių medžiagų, pigmentų, vitaminų, hormonų apykaita. Jose vyksta specifinės apsaugi­nės ir nukenksminančios fermentų bei šalinimo funkcijos, skir­tos tam, kad organizmas nuolat veiktų be sutrikimų. Prie nuo­dingų medžiagų, kurios patenka į kepenis iš storojo žarnyno, — indolo, skatolo, tiramino, prisijungia sieros bei gliukorulinė rūgštis, susidaro mažai toksiškos eterinės-sieros rūgštys. Šie junginiai pašalinami valymo sistemos kanalais.

Štai kokį pavyzdį pateikia E. Šuvalova brošiūroje „Kepenų ir tulžies pūslės ligos":

„Jei į kraują patenka svetimkūnių, tarkim, anglies dalelių, juos visiškai sugeria kepenys. Ir tik tada, kai tokių svetimkū­nių daug, jų galima aptikti ir kituose organuose.

Be to, kepenys dalyvauja tarpinėje medžiagų apykaitoje ne­priklausomai nno virškinimo. Jos dalyvauja hemolizės procese (atlikusių savo vaidmenį eritrocitų irimas), vykstančiame bluž­nyje, kraujyje. Šis procesas baigiasi kepenyse tulžies susidary­mu.

Kepenų funkcija neatsiejama ir nuo šlapalo, susidarančio tik kepenyse, o galutinis baltymų apykaitos produktas pašali­namas per inkstus. Tai patvirtina glaudų kepenų ir inkstų funkcijų ryšį".

TULŽIES SUSIDARYMAS

Tulžies susidarymas — specifinė kepenų funkcija, susieta ir su kitų organų bei audinių veikla. Per parą žmogaus organizmas pagamina 800—1000 mililitrų tulžies.

57

Tulžies kanalais, kurių spindis — 4 milimetrai, o ilgis — 2—6 centimetrai, tulžis patenka į tulžies pūslės lataką, kurio spindis maždaug 3 milimetrai, o ilgis — 3—7 centimetrai.

Tulžies kanalai gerai aprūpinti lygiųjų raumenų skaidulo­mis, todėl jų dėka tulžis gali tekėti tai į vieną, tai į kitą pusę.

Dalis tulžies susikaupia tulžies pūslėje, kurios ilgis yra 12— 18 cm ir kurioje telpa iki 60 mililitrų tulžies. Tačiau ji lengvai išsitempia. Reikalui esant joje nesukeliant pažeidimų gali tilpti 200 mililitrų skysčio. Ji taip pat aprūpinta raumenų skaidulo­mis ir gali susitraukti kartu su tulžies takais, išmesdama tulžį į dvylikapirštę žarną 200—300 milimetrų vandens stulpelio spaudimu!

Tulžies pūslė gali koncentruoti tulžį 10—20 ir daugiau kar­tų! Motorinis tulžies pūslės nervas klajojantis. Jį reguliuoja de­šinysis diafragminis nervas.

Energija, būtina tulžies sekrecijai, susidaro kepenų audi­nių kvėpavimo dėka. Tulžis — kepenų ląstelių sekrecija. Tul­žies skonis kartokas, su saldoku prieskoniu, kvapas — savotiš­ko aromato, reakcija — silpna šarminė. Tulžis dalyvauja virš­kinimo procesuose, vykstančiuose žarnyne: padeda neutralizuo­ti rūgščią maisto tyrę, patenkančią iš skrandžio į dvylikapirštę žarną, emulguoja riebalus ir padeda juos įsiurbti, spartina sto­rųjų žarnų peristaltiką. Ji šalina iš kraujo įvairias egzogenines ir endogenines medžiagas, kurios susikaupusios kraujyje nei­giamai veiktų organizmą, taip pat cholesterino perteklių.

Tulžies sudėtis: Vanduo — apie 84 proc. Tulžies rūgštis — 7 proc. Mucinas ir pigmentai — 4,1 proc. Mineralinės medžiagos — 0,8 proc. Riebalai — 3,1 proc. Cholesterinas — 0,6 proc. bei kitos medžiagos. Tulžis gaminama nuolat. Jos pagaminama mažiau, kai ba­

daujama, persikaitinus, o padaugėja, kai sumažėja vidinė kūno temperatūra, paspartėja kraujo apytaka, virškinant maiste esančius baltymus, ypač riebalus.

58

KEPENŲ PATOLOGIJA

TULŽIES AKMENŲ SUSIDARYMAS IR TULŽIES LATAKŲ UŽDEGIMAS

Eilės tvarka aptarsime tulžies sudėtines dalis: tulžies rūgštims, susidarančioms kepenyse iš cholesterino, tenka antroji vieta — 7 procentai. Jų svarbiausia ypatybė — stipriai sumažinti skys­čių paviršių tempimą. Kai esant įvairiems kepenų pažeidimams jų ląstelės praranda sugebėjimą sintetinti šias rūgštis ar kai tulžies pūslėje susikaupia daug tulžies, šių tulžies rūgščių su­mažėja. Todėl iš cholesterino ir kalcio druskų sparčiau susidaro tulžies akmenys.

Tulžies pigmentai — daugiausia pigmentas bilirubinas (auksinės—geltonos spalvos) ir biliverdinas (žalios spalvos). Pa­didėjus rūgštingumui, bilirubinas tampa biliverdinu, sudarytu daugiausia iš kraujo hemoglobino. Šie pigmentai panašūs į por-finus.

Cholesterinas — organizmui reikalinga medžiaga, viena iš ląstelių sudėtinių dalių. Tačiau kai jo atsargos organizme pa­didėja, tai gali pakenkti sveikatai.

Dabar mes jau žinom, kad tulžies susikaupimas ar tulžies rūgščių sumažėjimas, sutrikus kepenų jas gaminančiai funkci­jai, padidina tulžies paviršiaus įtempimą ir skatina cholesteri­no koloidinių junginių, riebiųjų rūgščių, kalcio kai kurių drus­kų, taip pat vandenyje blogai tirpstančių kalcio bilirubinų su­sidarymą. Jei tulžies rūgščių būna mažiau negu reikia, iš tir­palo pirmiausia atsiskiria cholesterinas ir riebalai. Susidaro cholesterino emulsija, kuri palaipsniui kietėja, esantis joje cho­lesterinas kristalizuojasi. Tulžies latakų uždegimo atveju pra­deda kauptis kiti akmenys. Cholesterino akmenys auga kelis mėnesius ar net metus. Uždegimas šį procesą paspartina.

Tulžies pūslės uždegimas (cholecistitas) ir tulžies latakų už­degimas (cholangitas) daugeliu atvejų būna tada, kai juose su­sikaupia akmenys, mikroorganizmai, patenkantys į tulžies pūs­lę dažniausiai iš žarnyno.

Remdamasis skrodimų duomenimis, B. Ridelis teigė, kad vienu dešimtadaliu atvejų buvo rasti tulžies akmenys. Tulžies akmenų susidarymas ypač priklauso nuo mitybos ir prasideda

59

sulaukus 16—20 metų, o septyniasdešimtmečių žmonių, kurių tulžyje randama akmenų, yra net trečdalis!

I. Pavlovo, Briuno bei kitų duomenimis, ir tulžies sudėtis, ir jos evakuacija iš žarnyno tiesiogiai priklauso nuo maisto. Valgant riebų, daug baltymų turintį maistą, tulžis yra tirštes­nė, labiau koncentruota, joje daug cholesterino ir bilirubino.

Moterims tulžies veikla sutrinka net 6 kartus dažniau! Tul­žies akmenų susidarymą skatina ir nėštumas, nes jo metu tul­žies pūslėje susikaupia daugiau tulžies (gimda spaudžia vidaus organus, padidina spaudimą pilvo ertmėje, pakeičia tulžies pūs­lės ir latakų padėtį). Be to, paskutiniaisiais nėštumo mėnesiais bei kurį laiką po gimdymo kraujyje padaugėja cholesterino, taip pat gali sutrikti kepenų funkcijos. Tam turi įtakos ir skirtingas vyrų bei moterų kvėpavimas. Moterys dažniau kvėpuoja krūti­ne, o vyrai — giliau, šiame procese dalyvauja ir pilvas, todėl ir diafragmos padėtis nevienoda. Diafragmos judesiai taip pat vei­kia tulžies tekėjimą tulžies latakais. Kuo jie ryškesni, tuo ge­riau.

Tulžies takų diskinezija — motorikos sutrikimas. Todėl la­bai svarbu, kad tulžis ilgai neužsistovėtų tulžies pūslėje. Tul­žies takų diskinezijos pagrindas — centrinės nervų sistemos pokyčiai, turintys įtakos tulžies pūslės raumenų susitrauki­mams. Sutrikimus gali skatinti ir netvirti tulžies takų raume­nys. Tai gali nulemti kūno sudėjimas (asteniškas tipas), nejud­rus gyvenimo būdas, kai tenka daug sėdėti, o svarbiausia prie­žastis — stinga natūralaus maisto, kuriame daug vitaminų, mi­neralinių, kitų reikalingų medžiagų.

Kai pradėsite valyti tulžies takus, pastebėsite, kad išeina įvairūs akmenėliai. Jums, be abejo, įdomu, kokie tai akmenė­liai, iš kur jie išėjo, iš ko jie sudaryti ir kodėl susidarė.

Tulžies pūslėje esantys akmenys yra apvalūs. Tulžies ak­menys, randami kepenyse, gali būti šakoti, savo forma priminti tulžies latako kontūrus. Kepenyse, tulžies takuose ir pūslėje esantys akmenys — juodi, pigmentiniai, kieti, aštrūs, šakoti. Valymo metu jie suskils ir pašalinti iš organizmo bus panašūs į saulėgrąžos sėklas ar juodą smėlį, primenantį akmens anglies dulkes. Jų skersmuo gali būti iki 6 milimetrų. Tulžies akmenys būna cholesterininiai, dideli kombinuoti, cholesterininiai—pig­mentiniai—druskų ir pigmentiniai.

60

Cholesterininiai—pigmentiniai—kalkiniai — dažniausia tulžies akmenų rūšis. Jų visada būna labai daug, o forma — netaisyklingi daugiabriauniai. Dydis — nuo smeigtuko galvu­tės iki didelio žirnio, spalva balkšva, pilkšva (kai akmens pa­viršiuje susikaupia daug cholesterino ir kalkių) ar ruda, tam­siai žalia (kai daug pigmento biliverdino). Šių akmenų susida­rymą skatina infekcija ir tulžies pūslės bei tulžies latakų užde­gimas. Tačiau net jei nėra infekcijos, akmenys gali atsirasti tada, kai vartojami netinkamai suderinti virti produktai.

Pigmentiniai—kalkiniai akmenys — tamsiai žalios spalvos, jų daug, jie trapūs, įvairių formų. Jau įrodyta, kad jie susidaro kepenyse esančiuose tulžies latakuose. Šiuose akmenyse nėra cholesterino, tačiau pasitaiko vario priemaišų. Be to, jie suda­ryti iš mikrolitų, kurių skersmuo — 7—60 mikronų, o sudė­tis — baltymai, tulžies pigmentai, kalkės. Jų susidarymo prie­žastis — iš žarnyno į kraują patekę svetimkūniai (prisiminki­te pavyzdį su anglies dalelėmis), kur jie susijungia su tulžies baltymais bei pigmentais ir pašalinami tulžies latakais. Į žar­nyną jie patenka kartu su vandeniu ir virtu maistu. Juk virimo metu organinės medžiagos tampa neorganinėmis — iškrenta nuosėdomis (tarsi virdulyje po virimo), kurių nepasisavina or­ganizmas ir kaip svetimkūnį pašalina kartu su tulžimi. Kartais mikrolitai tulžies pūslėje ir latakuose padeda formuotis pig­mentiniams—kalkiniams akmenims. Todėl gali susidaryti dvie­jų rūšių akmenys: grynai pigmentiniai, susieti su hemolize, ir žemės spalvos pigmentiniai akmenys, kurių atsiradimo prie­žastis — užsistovėjusi tulžis.

Rečiausiai, laimei, pasitaiko balti ir kieti kalkiniai akme­nys. Kalcis (kalkės) šiuo atveju patenka į organizmą kartu su virtų maistu.

Tarpskilteliniai tulžies šalinimo latakai yra šalia tarpskil-telinių kraujagyslių. Jungdamiesi jie sudaro iš pradžių kairįjį ir dešinįjį skiltinius latakus, o po to ir bendrą kepenų lataką (10 pieš.).

Kairėje ir dešinėje kepenų skiltyse esantys tulžies latakai yra atskirti vieni nuo kitų. Teritorija, kurią aptarnauja kiek­vienas iš šių latakų, vadinama kepenų segmentais. Kiekvienas segmentas surenka tulžį iš savo tarpskiltelinių šalinimo lata-

61

10 pieš. Kepenys

bendras tulžies latakas; 2 — vartų vena; 3 — kepenų arterija; I, II, II, IV — kepenų segmentai

kų. Ribų tarp segmentų nepažeidžia nei tulžies takai, nei arte­rijos, nei vartų sistemos venos.

Vienas valymas išvalo tik vieną segmentą iš keturių. Todėl norint išvalyti kepenis, reikia bent keturių tokių procedūrų.

VARTINĖ HIPERTONIJA IR JOS PASEKMĖS

Šiuolaikinė mityba rūgština mūsų kraują (kraujo pH norma — silpnai šarminė), jame nėra reikalingo gyvų mineralinių me­džiagų*, vitaminų ir kitų elementų kiekio. Nejudrus gyvenimo būdas ir jau minėtas kraujas, kurio pH pakitęs, palaipsniui skatina tulžies pašalinimo sistemos diskineziją, tulžies spaudi­mas šalinimo latake gali pakilti iki 750—800 mm vandens stul­pelio (beveik atmosfera!). Tulžies koncentracija gali padidėti net 20 ir daugiau kartų. Tada iš tulžyje esančių medžiagų gali su­sidaryti nuosėdos. Pirmiausia susidaro cholesterino kristalai, po to — bilirubinas, druskos, kalkės — tulžies akmenų pagrin-

* „Gyvas" produktas skiriasi nuo „negyvo" bioplazmos lauku, kuris sunai­kinamas termiškai apdorojant. Atomai, esantys „gyvuose" mineraluose (organi­niai), yra energetiškai aktyvesni ir sukasi į kairę, „negyviems" tai nebūdinga.

62

das. Be kietų akmenų, kepenų latakuose susidaro ir amorfinė bilirubino—kalcio masė, panaši į grietinę. Tulžies pūslėje ir la­takuose gali atsirasti gelsvai baltas smėlis, tepli košę prime­nanti masė. Šie kieti ir mazutą primenantys trombai iš vidaus spaudžia kepenis. Tuo pačiu stipriai spaudžiami ir šalia esan­tys audiniai. Tai apsunkina arterinį kraujo tekėjimą, nešantį deguonį kepenų arterijomis, ypač trukdo kraujotaką vartų ve­noje, kuri neša maitinančias medžiagas iš žarnyno. Taip prasi­deda vartinė hipertonija.

„Didžiojoje medicinos enciklopedijoje" rašoma: — Vartinė hipertonija — padidėjęs kraujo spaudimas var­

tų venoje (kitas jos pavadinimas — portalinė vena). Ją sukelia sutrikęs kraujo tekėjimas per kepenis, atsiradęs todėl, kad yra mechaninės kliūtys, pavyzdžiui, tulžies trombai tulžies latakuo­se, baltymų infiltracija kepenyse. Baltyminė masė kaupiasi ke­penyse, ardo epitelines ląsteles, sukelia jų atrofiją, prasideda organo struktūros pakitimas*.

Dalis kraujo, nepraėjusi pro vartų veną, eina kitu keliu (taip vadinama kolateralinė kraujo apytaka). Tai pavaizduota 11 piešinyje.

Strėlės schemoje žymi sutrikusį kraujo tekėjimą, sukeliantį sąstovį šiuose organuose.

Susikaupus kraujui (kraujo sąstovis), padidėja blužnis, jos funkcijos sutrinka. Sąstovis kasos venoje sukelia distrofinius pakitimus, sutrinka jos funkcija (noriu atkreipti diabetikų dė­mesį: gal todėl taip sunku gydyti diabetą). Sąstovis skrandžio ir žarnyno venose pažeidžia šių organų įsiurbimo ir sekrecines funkcijas (noriu atkreipti distrofikų dėmesį: gal tai prasto mais­to virškinimo ir pasisavinimo priežastis). Tai taip pat sukelia didelį kraujavimą (ypač skrandžio, žarnyno, tiesiosios žarnos), gausias moterų menstruacijas, trombus kojose, hemorojų. Su­mažėja arterinis kraujo spaudimas (į tai turėtų atkreipti dėme­sį hipertonikai).

Kai nuo spaudimo ir vietinio maitinimo sutrikimo atrofuo­jasi kepenų ląstelės, nukenčia deguonies, riebalų, baltymų, van­dens, mineralinių medžiagų apykaita. Visų šių ir panašių apy-

* Štai kokios maisto raciono, kuriame gausu baltymų, pasekmės, ypač kai fizinis aktyvumas yra ribotas.

63

11 pieš. Schema, paaiškinanti patologiją vartinės hipertonijos atveju

1 — vartų vena; 2 — vartų venos išsišakojimas kepenyse; 3 — kepenų venos; 4 — tuščioji vena; 5 — blužnis; 6 — viršutinė pasaito vena; 7 — apatinė pasaito vena; 8 — anastomozė tiesiosios žarnos srityje.

kaitos sutrikimų sukeltas ligas sunku išvardinti. Bet ir taip aišku, kokios liūdnos kepenų užteršimo ir perkrovimo pasek­mės.

Apie tai kalba ir jogai. Štai ištrauka iš Svainio Šivanandos knygos „Jogų terapija":

„Silpnos kepenys — pagrindinė mūsų prastos sveikatos priežastis. Ypač tai turi įtakos bendram organizmo augimui. Jei sveikos kepenys, sveikas ir stiprus visas organizmas. Svar­biausios organizmo liaukos — hipofizė, skydliaukė, kasa — pa­deda augti ir tvirtėti organizmui, virškinti kepenims. Kai jos stengiasi padėti nesveikoms kepenims ir todėl perkraunamos, ištinka paralyžius. Bendras sutrikimas ne tik neigiamai veikia organizmo augimą ir vystymąsi, bet ir gresia siaubingomis pa­sekmėmis".

12 pieš. Priekinės pilvo sienelės kolateralių tipai

1 — „medūzos galva"; 2 — viršutinis tipas; 3 — apatinis tipas; 4 — junginys, kai spaudžiama apatinė tuščioji vena

Įdomiai ir savitai apie kepenų ligų priežastis pasakojama „Cžud-ši":

„Polinkis į deginantį, „aštrų", karštą, riebų maistą, neval­domas įniršis, miegas karštą vidudienį ir po valgio, sunkus dar­bas, alinantis triūsas, kietos žemės kasimas, lanko įtempimas, kritimas jojant arkliu nuo skardžio, lenktynės, iš visų jėgų sten­giantis pralenkti kitą, smūgis akmeniu, kirčiai lazda, mėsa, cukrašvendrių cukrus, arbata ir viskas, ką vartojame be saiko, sukelia tulžies karštinę".

Mes galime vartoti maistą, kuriame daug vitaminų, mine­ralinių bei kitų kokybiškiausių maisto medžiagų, tačiau jei per­krauta „Vyriausioji valdovė" (taip kepenis vadina Tibeto dakta­rai), jei dalis maistingų medžiagų aplenkia kepenis, nes praei­na per anastomozes į kitas venas ir jų nepasisavina organiz­mas, mes galime prastai jaustis, nes netenkame daug maisto elementų. Maisto medžiagos, aplenkusios kepenis, tampa sve­timkūniu organizme ir sukelia įvairias alergines reakcijas. To­dėl neskubėkite eiti pas gydytoją, nekankinkite savęs, kol išsi­aiškinsite, koks alergenas jums pakenkė. Išvalykite savo kepe­nis, ir alergijos kaip nebūta.

64 65

Net tinkamai maitindamiesi ir paisydami visų kitų sveikos gyvensenos principų, jei tik kepenų veikla sutrikusi, jaučiamės prasčiau negu norėtume. Štai kodėl daugelis nusivilia natūra­liu sveikatos stiprinimo būdu.

KEPENŲ IR TULŽIES PŪSLĖS LIGŲ SIMPTOMAI

Išnagrinėkime kepenų susirgimų simptomatiką senovėje, o po to palyginkime ir papildykime ją dabartine.

Vėl prisiminkime „Čžud-ši". Tibeto daktarai teigė, kad yra tik trys ligos, sukeltos vėjo, tulžies ir gleivių. Jei sutrinka vie­na funkcija, žmogus suserga. Beje, tulžį jie suvokė labai plačiai ir išskirdavo 5 tulžies rūšis.

Tulžis: virškinanti, keičianti spalvą, kuriančioji, suteikianti regėjimą ir skaisčią spalvą.

Virškinanti tulžis yra skrandyje tarp suvirškinto ir nesu­virškinto maisto. Ji virškina maistą, atskiria sultis nuo nuosė­dų, teikia šilumą ir jėgų kitoms keturioms tulžies rūšims.

Keičianti spalvą tulžis yra kepenyse. Jos dėka skaidrios sultys tampa raudonomis.

Kuriančioji tulžis yra širdyje. Ji daro žmones jautriais, iš­didžiais, išmintingais, aistringais.*

Tulžis, suteikianti regėjimą, yra akyse ir padeda suvokti formas.

Tulžis, skaisti spalva, yra odoje ir suteikia jai gaivią spalvą. Kinų medicinos šaltiniuose rašoma, kad kepenų ir tulžies

pūslės funkcijos priskiriamos elementui „Medis" ir glaudžiai sie­jamos su šiomis sąvokomis:

kūno audiniai — raumenys jutimo organai — regėjimas išskyrimas — ašaros emocijos — pyktis garsai — riksmas skonis — rūgštus

metų laikas — pavasaris spalva — žalia, mėlyna planeta — Jupiteris mėsa — viščiukas varpiniai augalai —kviečiai vaisiai — slyva

*... kiekvienas naujas nužudytasis kovos lauke turėjo skatinti samurajaus narsą — taip priešas tarsi tapdavo pasyviu narsos stimulu. Štai kur žmogėd­riško kimotori papročio ištakos... Sintoistai tikėjo, kad kepenys (kimo) — žmo­gaus narsos šaltinis. Buvo manoma, kad tas, kas suvalgydavo nevirtas priešo kepenis, tapdavo dar narsesnis". A. Dolinas, „Samurajaus kelias".

66

Tibetiečiai skyrė 26 tulžies ligas, o kinų daktarai net pagal sapnus nustatydavo diagnozę: kai kepenys pilnos (t.y. tada, kai energetinė kepenų funkcija stipriausia), sapnai pikti; kai kepe­nys tuščios (t.y. tada, kai energijos mažai), sapnuojamas miš­kas.

O dabar pateiksiu dabartinės medicinos nurodomus kepenų ir tulžies pūslės ligų simptomus.

TULŽIES AKMENLIGĖS DIAGNOZĖ

Tipiškiausias tulžies akmenligės simptomas — aštraus skaus­mo priepuoliai — kepenų ar tulžies kolika.

Skausmo priepuoliai trunka nuo kelių minučių iki kelių va­landų. Dažniausiai skausmas užklumpa staiga, tik kartais prieš tai pastebimi prodrominiai simptomai — dingęs apetitas, pyki­nimas, sunkumas po krūtine, tempimo jausmas po dešiniuoju šonkauliu (gal taip būna todėl, kad tulžies pūslėje susikaupia labai daug tulžies).

Tulžies koliką gali sukelti fizinis ir protinis pervargimas,

13 pieš. Skausmo taškai esant akmenligei

1 — tulžies pūslės taškas; 2 — pankreatito zona; 3 — mentės kampo taškas; 4 — VIII, IX ir XI krūtinės slankstelių taškai; 5 — pečių zona; 6 —

diafragmos nervo taškas; 7 — epigastrinė skausmo zona.

67

emocijos, kūno atšalimas, perpildytas ir sudirgintas valgio, ypač aštraus, skrandis. Moterims tulžies kolika kartais sutampa su menstruacijomis ar atsiranda po gimdymo. Kolika dažniausiai prasideda pirmoje nakties pusėje, kai kepenų ir tulžies pūslės funkcijos aktyviausios, praėjus 3—4 valandoms po vakarienės, t.y. tada, kai išsiskiria daugiausia tulžies į dvylikapirštę žarną, kai ji labiausiai pripildyta ir dirginama maisto tyrės.

Skausmas būna įvairus: duriantis, pjaunantis, kai atrodo, kad dešinė pilvo pusė plėšoma į gabalus. Priepuolio pradžioje skausmas būna išplitęs, tačiau po to jis greitai koncentruojasi 13 piešinyje nurodytuose taškuose.

Tulžies kolikai būdingas pykinimas ir vėmimas, iš pradžių maistu, o po to gleivėmis ir tulžimi. Kartais su tulžimi pašali­nami ir smulkūs tulžies akmenukai.

Dažnai ligoniai skundžiasi, kad šąla galūnės. Kai kuriems sutraukia blauzdų, rankų pirštų raumenis.

CHRONIŠKO HEPATITO DIAGNOZĖ

Šios ligos simptomai — bendras silpnumas, sumažėjęs apeti­tas, kartais kartumas burnoje, deginimas epigastrinėje srityje, pykinimas, vidurių užkietėjimas, kartais viduriavimas. Kai li­ga paūmėja — niežti odą, kūno temperatūra pakyla iki 37,1— 37,6° C.

Dažnai būdingi ir nervų sistemos sutrikimai: prislėgta nuo­taika, prakaitavimas, padidėjęs jautrumas, nemiga. Apžiūrint ligonius, pastebima, kad daugiau kaip trečdaliui jų, ypač paū­mėjimo periodu, būdingi „kepenų delnai" (rankų didžiųjų ir ma­žųjų pirštų vidinės pusės oda būna paraudusi) ir kraujagyslių „žvaigždutės".

Šios „žvaigždutės" — pulsuojančios smulkios kraujagyslės, nuo kurių tarsi spinduliai pasklinda dar smulkesnės krauja­gyslių atšakėlės, panašios į vorų kojas. Jų skersmuo — nuo smeigtuko galvutės iki žirnio dydžio. Dažniausiai tokios „žvaigž­dutės" būna ant veido, pečių, nugaros. Kai kepenų funkcija pa­gerėja, jos gali visai išnykti.

Chroniškas hepatitas pažeidžia sąnarius ir plaučius.

68

TULŽIES TAKŲ DISKINEZIJA

Bendrieji simptomai — neurotinio pobūdžio sutrikimai, skaus­mai po dešiniuoju šonkauliu. Hipotoninė forma — nesibaigian­tys skausmai po dešiniuoju šonkauliu, pykinimas, atsiraugėji­mas, atoniškas vidurių užkietėjimas.

Hipertoninė forma — periodiški skausmai, pykinimas, vi­durių užkietėjimą keičia viduriavimas.

TULŽIES PŪSLĖS IR TULŽIES LATAKŲ UŽDEGIMAS

Iki skausmų — sunkumo jausmas po krūtine praėjus 1—3 va­landoms po valgio, pilvo pūtimas, nedidelis drebulys, negalavi­mas pavalgius, viduriavimas, ypač suvalgius kepto maisto. Taip pat būdinga ir geltonos iškilusios dėmės ant veido (vokų, skruostų, lūpų), alkūnių, pirštų. Kartais būna išpūstos, prime­nančios kolbą pirštų falangos.

Dabar, kai jau žinote šiuos simptomus, patys suprasite, ar sveikos jūsų kepenys bei tulžies pūslė. Galite kai ką pakeisti, nelaukdami, kol šie simptomai paūmės. Jei abejojate, nesuge­bate įvertinti savo sveikatos būklės, nueikite pas gydytoją, kad jis patikslintų diagnozę. Tada tikrai žinosite, ką jums būtina daryti, kad sveikata pagerėtų.

KEPENŲ VALYMAS

Daugelis mano, jog kepenys visiškai sveikos. Labai dažnai jie klysta. Aš pats tuo įsitikinau. Tulžies akmenys įstrigę kepeny­se labai tvirtai, ne taip paprasta juos iš ten iškrapštyti. Todėl nusprendęs išvalyti kepenis, aš prieš tai badavau kelis kartus po 7 dienas, po kartą 10 ir 18 dienų, po 3 dienas apie 10 kartų. Be to, 3 metus kiekvieną savaitę badavau po 24—36 valandas. Mano bičiulis badavo 3 kartus po 19 dienų, tarp kurių buvo dviejų mėnesių tarpas. Kai mes pradėjome valyti kepenis, iš jų išeidavo po pusę litro akmenukų. Taip pat buvo pašalinta daug senos, panašios į degutą tulžies, tamsi plėvelė ir kitokia bjau­rastis.

69

Tai dar kartą patvirtina, kad tikslinga valyti kepenis. Valymo rezultatai — stulbinantys. Išvalęs pirmaisiais me­

tais kepenis 5 kartus (iš viso buvo 8 valymai), patyriau tokį efektą, kokio nesulaukiau prieš tai 5 metus taikydamas natū­ralius sveikatingumo metodus. Pajutau nepaprastą lengvumą, viso organizmo atsinaujinimą, suvokiau, kas yra TIKROJI SVEIKATA. Tai patyriau ne tik aš. Klube „Žvalumas", kuriam aš vadovauju, kepenis ne vieną kartą valė ir kiti. Pas mus at­eidavo žmonės, kuriems padėti atsisakė gydytojai, nesiryžę ope­ruoti ir pašalinti tulžies pūslės latakų akmenų, nes pacientų amžius ir prasta sveikata didino operacijų riziką. Atlikę kepe­nų išvalymo procedūras, šie žmonės tarsi gimė antrą kartą, pradėjo gerai jaustis.

Pavyzdžiui, 1925 metais gimęs 170 cm ūgio Nikolajus Sa-vinych, sveriantis 96 kilogramus, šliaužte atšliaužė pas mus. Jis taip prastai jautėsi, kad nesitikėjo sulaukti kito pavasario. Tačiau paskirstyta mityba, storojo žarnyno ir kepenų valymas urino terapija padarė jį kitu žmogumi, sveriančiu 63 kilogra­mus, bėgiojančiu tik su trumpikėmis ir nusiteikusiu gyventi sveikai, laimingai. Toms permainoms jam prireikė truputį dau­giau kaip šešių mėnesių. Viską sugebėjo atlikti pats, nors buvo baigęs tik tris klases. Yra ir daugiau pavyzdžių, patvirtinančių, kad tulžies akmenlige sergantys žmonės, atlikę kepenų valy­mą, nebuvo operuoti.

Taigi kitame skyriuje pabandykime išsiaiškinti, ar iš tiesų kepenų valymas yra nepavojingas, kuo grindžiamas jo poveikis.

FIZIOLOGINIAI MECHANIZMAI, TAIKOMI VALANT KEPENIS

Pagrindinis argumentas, nukreiptas prieš tokį valymą, — tul­žies latakų skersmuo tik 3—4 milimetrai, o akmenys, be to, laisvai, praeina daug didesni — iki 20 milimetrų skersmens ir dar stambesni. Tai neįmanoma! Teigiantiems, jog patys matė išėjusius panašaus dydžio akmenis, priešininkai tvirtina, kad tai išmatų akmenys, pašalinti iš žarnyno. Savo tvirtinimus jie pagrindžia ir bauginimais, jog akmenys gali įstrigti, bus neiš­vengta kitų sutrikimų. Taip teigti gali tik žmonės, nieko neiš­manantys apie šią procedūrą.

70

Brošiūroje „Sveikatos fakultetas" profesorė E. Šuvalova ap­rašo „aklą" tulžies takų plovimą be zondo. Tai tiubažas, plačiai taikomas ir gydytojų.

Štai kokia tiubažo metodika. Rytą dar nieko nevalgiusiam ligoniui duodama išgerti 200—

250 mililitrų negazuoto ar beveik negazuoto kambario tempe­ratūros mineralinio vandens, kurio butelis buvo atidarytas iš anksto. Į mineralinį vandenį galima įberti 5 gramus magnezi-jos ar sorbito, kad būtų energingiau ištuštinta tulžies pūslė. Po 15—20 minučių vėl reikia išgerti tiek pat mineralinio vandens.

Kai mineralinis vanduo išgertas, ligonis guli lovoje pusant­ros valandos su šildymo pūsle po dešinės pusės šonkauliais. Tiubažui kaip dirgiklį galima naudoti magnezijos ar sorbito tir­palus, tulžies išsiskyrimą skatinančių žolių nuovirą.

Tulžį sparčiau išsiskirti skatina ir kiaušinių tryniai, alie­jus, Karlovy Varų ir „Barbara" druskos.

40—50 mililitrų 33 proc. magnezijos tirpalas, pašildytas iki 40° C, skatina tulžies pūslę ir latakus susitraukti. Tiems, kam magnezija sukelia nemalonius pojūčius, duodama gerti koncent­ruotų cukraus, gliukozės, ksilito ar alyvuogių aliejaus tirpalų.

Sparčiausiai skatina atsiverti tulžies latakus ir ištuštinti tulžies pūslę maiste esantys riebalai ir žarnyne esantys virški­nimo produktai.

Visa ši informacija, tvirtai pagrįsta mokslu, patvirtina, kad praplauti tulžies latakus GALIMA. O dabar susipažinsime su liaudies medicinos priemonėmis, sužinosime, kuo remiasi ji.

1. Kaip jau buvo pasakyta, mums būtinos stiprios tulžį va­rančios medžiagos. Liaudies medicinos žinovai yra pastebėję, kad didelės dozės aliejaus, ypač alyvuogių, labai paspartina tul­žies išsiskyrimą: tulžies pūslės susitraukimą ir kuo didesnį tul­žies latakų atsidarymą.

2. Tulžies išsiskyrimą skatina ir rūgštys. Citrinos rūgštis, esanti citrinos sultyse, ne tik stimuliuoja šią funkciją, bet ir tirpdo kietas ataugas — kabliukus, kuriais tulžies akmenys prisitvirtina latakuose.

3. Gydymas šiluma — geriausias būdas sumažinti kepenų uždegimą ir spazmus. Tam 3—4 valandos prieš valgymą reikia sušildyti kepenų sritį. Šildymą būtina pratęsti išgėrus citrinos sulčių ir aliejaus. Mes jau žinome, kad 90—99 proc. akmenų

71

sudaryti iš cholesterino. Šiluma juos atitirpdo, nebūna skaus­mingų spazmų, ir akmenys laisvai praeina tulžies latakais.

4. Tulžies latakų lygieji raumenys gali išsiplėsti iki 2 cen­timetrų skersmens, o susitraukti su tokia jėga, kad tulžis išme­tama esant 300 mm vandens stulpelio spaudimui. Ekstrema­liais atvejais šis spaudimas gali padidėti daugiau kaip du kar­tus!

5. Pasitaiko ir priešingas atvejis, kai tulžies akmenys tarsi ištirpsta tulžies skystyje. Tada galima veikti dviem būdais: a) padidinti kiekį tulžies rūgščių, kurios sumažina paviršinį tul­žies tempimą ir taip padeda atitirpti koloidams bei dalinai iš­tirpti; b) padidinti koloidų apsaugą.

Išnagrinėkime a variantą. Žmogaus riebaluose, kurie lydosi esant 15° C (esant kūno temperatūrai, jie skysti), yra apie 70 proc. oleino rūgšties. Tai viena iš nesočiųjų riebiųjų rūgščių, kurių svarbiausios biologinės savybės yra šios: paversti choles­teriną lengvai tirpiais junginiais, kad jis galėtų būti pašalintas iš organizmo; teigiamai veikti kraujagyslių sieneles, padidinti jų elastingumą ir sumažinti pralaidumą. Oleino rūgštis lydosi esant 13° C. Daugiausia jos yra alyvuogių aliejuje (80—81 proc), o saulėgrąžų aliejuje dvigubai mažiau (39 proc). Oleino rūgštį beveik visiškai įsiurbia žarnynas, organizmas ją nesun­kiai panaudoja medžiagų apykaitos procesuose.

Taigi mes pasirenkame tokį kelią: žymiai padidiname neso­čiųjų riebiųjų rūgščių kiekį. Jos veikia kaip tulžies rūgštys, tirpdo cholesteriną, be to, padidina kraujagyslių bei tulžies ta­kų sienelių elastingumą. Jos artimos organizmui, todėl labiau­siai tinka tie natūralūs produktai, kurių sudėtyje yra šių rūgš­čių. Vertingiausias iš šių produktų — alyvuogių aliejus.

Variantas b. Jo esmė tokia: gamtoje yra apsauginių medžia­gų, pavyzdžiui, baltymai, polisacharidai, natrio ir kalio oleatai. Tokia apsauginė medžiaga susikaupia koloido paviršiuje ir pa­dengia jį plėvele, neleidžiančia sulipti koloidų dalelėms ir suda­ryti nuosėdas. Kaip žinome, tulžyje yra 84 proc. vandens. Šį vandenį reikia prisodrinti jau minėtomis apsauginėmis medžia­gomis, kurios, prasiskverbusios į tulžies akmens mikroporas sukels koloidų atlipimą, o vėliau ir ištirpdys juos.

Apsauginių koloidų šaltiniai: 1. Šviežios daržovių ir vaisių sultys. 2. Šviežias paties žmogaus šlapimas (urina).

72

Dažančios urinos dalelės — organinės medžiagos švelniau­sios dalelės. Paros šlapime jų yra maždaug 1 gramas. Todėl savas šlapimas labiausiai prieinama medžiaga, kurioje gausu apsauginių koloidų. Geriau naudoti natūralios gelsvos spalvos uriną. Bespalviame šlapime šių dalelių mažiau, todėl jo geriau nevartoti.

Taigi mes jau išnagrinėjome pagrindinius fiziologinius me­chanizmus, kuriais pagrįsti kepenų valymo būdai. Tačiau yra ir dar keli papildomi:

6. Citrinos rūgštis yra rūgštaus skonio. Kaip teigia kinų liaudies medicina, rūgštumas stimuliuoja kepenų funkciją. Be to, citrinų sultyse esantys eteriniai aliejai veikia ir kaip tulžį varanti bei antiseptinė priemonė.

7. Kinų gydytojai, gydantys adatomis, tvirtina, kad kepenų ir tulžies pūslės funkcija stipriausia nuo 23 iki 3 valandos nak­ties. Tai kepenų ir tulžies pūslės biologinis ritmas.

8. Įteigdami sau, kad tulžies latakai išsiplečia, kad išsiski­ria daug tulžies, mintimis siųsdami ten energiją, mes dar la­biau sustipriname efektą.

9. Jogai teigia, kad kvėpavimas tik per dešinę nosies šner­vę padidina organizmo šilumą ir paspartina jo „ardančiąja jė-gą".

10. Tulžies susidarymą bei išsiskyrimą padidina paspartė-jusi vartinė (portalinė) kraujo apytaka ir riebesnis maistas. Ši sąlyga nesunkiai įvykdoma. Praėjus kuriam laikui po to, kai buvo pavalgyta ir išgerta citrinų sulčių, pradedama kvėpuoti lėtai, ritmiškai, kaip rekomenduoja jogai, stengiantis kuo aukš­čiau pakelti diafragmą iškvepiant.

11. Organizmo sugebėjimas išsivalyti padidėja per pilnatį. Kepenų funkcija aktyviausia pavasarį, o silpniausia rudenį.

Dabar aptarsime valymo būdus, nes jau puikiai žinote, ko­kiais fiziologiniais mechanizmais jie bus pagrįsti.

PAPRASČIAUSIAS IR EFEKTYVIAUSIAS KEPENŲ VALYMAS

Valant kepenis, idealūs produktai — alyvuogių aliejus bei cit­rinos. Yra žmonių, kurie jų negali įsigyti. Tenka ieškoti pakai­talų. Laimei, jų yra pakankamai. Alyvuogių aliejų galima pa-

73

keisti saulėgrąžų aliejumi. Tinka rafinuotas ir nerafinuotas. Citrinos sultis galima pakeisti citrinos rūgštimi, taip pat kitais rūgščiais produktais — spanguolėmis, šaltalankiu, agrastais ir t.t. Valymas šiais patiekalais toks pat efektyvus, kaip ir nau­dojant idealius ingredientus — alyvuogių aliejų ir citrinas. Šios knygos autorius pats tuo įsitikino. Tai patvirtina ir kiti, išban­dę šiuos pakaitalus. Todėl ir jūs galite juos drąsiai vartoti. Cit­rinos rūgštį reikia atskiesti taip, kad tirpalo skonis būtų pana­šus į natūralias citrinų sultis.

Valant kepenis svarbiausia IŠANKSTINIS PASIRUOŠI­MAS — organizmo suminkštinimas. Jei daromos šilto vandens procedūros, jas reikia atlikti 3—4 kartus. Kiekvieną tokią pro­cedūrą užbaikite vėsiu vandeniu. Štai tada jau po pirmo karto neteksite daug akmenukų ir kitos bjaurasties. Paskutinę minkštinančią procedūrą reikia atlikti dieną prieš kepenų va­lymą.

Jei likus 3—4 dienoms iki kepenų valymo valgysite dau­giausia augalinį maistą ir gersite daug šviežiai išspaustų sul­čių (1 dalis burokėlių Ir 4—5 dalys obuolių, geriau rūgščių), kartą per dieną darysite valančias klizmas su urina, išanksti­nis pasiruošimas bus idealus.

Pagaliau ateis valymo procedūros diena. Geriau, kad tuo metu būtų mėnulio pilnatis, o jūs patys — ramūs ir atsigavę. Rytą padarykite klizmą. Po to lengvai papusryčiaukite, prieš tai išgerkite jau minėtas sultis. Per pietus valgykite nedaug. Po 1—2 valandų pradėkite šildyti kepenų sritį šildymo pūsle su karštu vandeniu ar elektrine šildykle.

Maždaug 19—20 valandą pradėkite pačią kepenų valymo procedūrą. Prieš tai pašildykite iki 30—35° C aliejų ir citrinos sultis ar citrinos rūgšties tirpalą. Dozę pasirinkite atsižvelgda­mi į savo kūno svorį ir į tai, kaip organizmas reaguoja į aliejų.

Pagaliau viskas paruošta, stovi dvi stiklinės — viena su aliejumi, kita — su sultimis. Išgeriate vieną du gurkšnius alie­jaus ir užsigeriate vienu dviem gurkšniais sulčių. Po 15—20 minučių, jei tik nepykina, tai pakartokite, tiek kartų, kol išger­site visą aliejų ir visas sultis. Ramiai atsisėskite ir žiūrėkite televizorių ar skaitykite knygą.

Jei jūs prastai jaučiatės išgėrę aliejaus, palaukite, kol šie nemalonūs pojūčiai išnyks, ir tik tada tęskite. Kuo procedūra

74

ilgesnė, tuo geriau. Tačiau jei vis pykina, daugiau negerkite. Pakaks ir tiek, kiek išgėrėte. Šildymo pūslę galite padėti į šalį, bet galite ir toliau šildyti.

Po to, kai aliejus ir sultys išgertos (jų kiekis — 100—300 gramų), galite imtis papildomų priemonių, kurios sustiprins efektą. Praėjus 1—1,5 valandos po aliejaus ir sulčių gėrimo, patogiai atsisėskite (geriausia ant užkulnių), užspauskite kairę šnervę vata ir kvėpuokite per dešinę šnervę. Ant liežuvio už-berkite žiupsnelį aštrių pipirų, o kepenų srityje uždėkite Kuz-necovo aplikatorių su metalinėmis adatėlėmis. Tai dar labiau sudirgins, sukels energijos antplūdį. Įsivaizduokite, kad iškvėp­dami jūs nukreipiate ugnies srautą į kepenis. Kvėpuokite ne­skubėdami, laisvai, 4—6 kartus per minutę, stenkitės, kad dia­fragma būtų kuo aktyvesnė. Išpūskite pilvą įkvėpdami ir kel­kite kuo aukščiau iškvėpdami. Taip gerai masažuosite kepenis, paspartinsite jose kraujo apytaką ir išvalysite šlakus, tirščius. Taip kvėpuokite 15—30 minučių, po to pailsėkite valandėlę ir pakartokite. Per tokias poilsio pertraukėles uždėkite ant kepe­nų srities magnetinį aplikatorių ar bent paprastą magnetą.

Magnetoterapija yra labai svarbi, nes padidina kraujo apy­taką kapiliaruose. Mokslininkai nustatė, jog vien kraujo spau­dimo nepakanka, kad raudonieji kraujo kūneliai galėtų skverb­tis kapiliarais. Reikia, kad jų elektros krūvis būtų vienodas. Tai stumia juos vieną nuo kito ten, kur yra mažesnė koncen­tracija, ir skatina judėjimą kapiliarais. Ypač tai svarbu geri­nant kraujo apytaką kepenyse, kur yra unikali venų kapiliarų sistema. Be to, magnetinis laukas aktyvina fermentus, kuriems valymo procedūroje taip pat tenka svarbus vaidmuo. Viskas, kartu paėmus: šiluma, fermentų aktyvumas, paspartėjusi krau­jo apytaka, raudonųjų kraujo kūnelių krūvių padidinimas, lais­vųjų elektronų (fermentų aktyvatorių) poveikis naudojant ap­likatorių — padeda suskaldyti, išlydyti, išplauti ir pašalinti lauk visą šlamštą ir akmenis. Jokia kita procedūra nėra tokia vertinga, efektyvi, kaip ši. Maždaug 23 valandą ar vėliau (kar­tais tai atsitinka ir paryčiu), kai kepenų ir tulžies bioritmas maksimalus, prasideda akmenų ir kitos bjaurasties šalinimas. Pradedama viduriuoti. Kai pamatysite viską, ką pašalino orga­nizmas, kiek ir kokių atliekų buvo susikaupę per tą laiką, kai

75

netinkamai maitinotės, suprasite: jei tokia bjaurastis kaupsi s organizme, negalėsite būti sveiki. Rytą būna dar vienas tulžies akmenų ir į mazutą panašios senos tulžies šalinimo etapas. Padarykite papildomą valomąją klizmą. Truputį pailsėkite ir pavalgykite. Pirmas valgymas — 1/2 litro sulčių (morkų; buro­kėlių—obuolių 1:5). Sultys dar kartą išplaus jūsų kepenis. Tik po to galite valgyti salotas, košę, virtą su vandeniu, ir pradėti įprastą darbą.

PRAKTIŠKI PATARIMAI, KAD KEPENYS BŪTŲ ŠVARIOS IR SVEIKOS

Kaip parodė praktika, vyrai ir moterys, sveriantys 60—65 ki­logramus, taip pat atsižvelgdami į tai, kaip organizmas reaguo­ja į aliejų, pirmą valymą tegu vartoja 150—200 aliejaus, kad nebūtų vemiama. Po to valant kepenis galima padidinti dozę iki 300 gramų. Tačiau ir mažesnio kiekio visiškai pakanka.

Jei po kurio laiko pradedama vemti, vėmaluose pastebimos gleivėtos žalios, juodos ar kitų spalvų išskyros. Tai reiškia, jog sultys ir aliejus atliko savo darbą skrandyje ir jį išvalė, kad neliktų patologiškos plėvelės. Taip kai kam atsitinka pirmojo kepenų valymo metu. Valydami kepenis antrą kartą, aliejaus ir sulčių išgerkite mažiau, o po to kiekį vėl padidinkite.

Valymo metu stenkitės būti atsipalaidavę, ramūs, negalvo­kite apie pašalinius reikalus. Pastebėta, kad valymas nesukelia skausmų. Tik retkarčiais, kai pajuntate, kad valymas staigus, stiprus, atrodo, jog kepenys „kvėpuoja". Taigi bijoti tikrai nėra ko. Ir neverta, nes baimė sukelia kraujagyslių ir kepenų latakų spazmus. Vien todėl galite nesulaukti norimų valymo rezulta­tų, nusivilti. Tai gali sukelti net vėmimą. Jei jus apniko baimė, nerimas, jaučiatės tarsi sukaustytas, nervinatės, išgerkite 2 nošpos tabletes ir nusiraminkite. Valymas baigsis sėkmingai ir be jūsų pastangų. Automatiškai.

Pasiryžę išvalyti kepenis, žinokite, kad ši procedūra neat­liekama po sunkaus darbo, ilgo badavimo. Pailsėkite 3—5 die­nas, sukaupkite jėgų. Jei to nepaisysite, liks du variantai: 1 — jūs paprasčiausiai pasimaitinsite aliejumi ir citrinos sultimis; 2 — labai save nualinsite. Nepamirškite, kad valymas — tai

76

įsibrovimas į kepenis, joms reikia jėgų šiai didžiulei įtampai. Jūs patys pajusite, kaip jos vibruoja ir alsuoja, ypač pirmųjų valymų metu.

KIEK KARTŲ IR KADA VALYTI KEPENIS

Pirmas valymas yra sunkiausias, organizmas tam skiria daug jėgų.

Pasitaiko, kad pirmą kartą pašalinama daug senos tulžies, pelėsių, balkšvų siūlų, o akmenukų beveik nėra. Tai nereiškia, jog valymas nepavyko. Taip atsitinka tada, kai kepenys būna labai užkimštos. Tik po antro, trečio valymo pabirs akmenys.

Antrą bei kitus valymus atlikite atsižvelgdami į savijautą. Tada viskas vyks daug sklandžiau. Pavyzdžiui, aš atlikau pir­mus tris valymus tarp jų palikdamas trijų savaičių intervalą, o ketvirtą — po mėnesio, penktą — po dviejų savaičių. Kitais metais du kartus valiau kepenis, o dar kitais metais — tik kartą.

Andrejevas rekomenduoja atlikti kepenų valymą kartą per ketvirtį, o aš patariu pirmus 3—4 valymus atlikti kartą per du mėnesius esant pilnačiai. Atsiminkite: kuo anksčiau pašalinsi­te iš kepenų bjaurastį, tuo greičiau virškinimas, kraujo apyta­ka ir medžiagų apykaita taps normalūs. Valyti reikia tol, kol bus pašalinti visokiausi tirščiai. Kai jų neliks, valymas baigia­mas.

Kam reikia tiek daug kartų valyti kepenis? Todėl, kad jas sudaro keturi segmentai. Per pirmą valymą galima išvalyti tik vieną segmentą, per antrą — kitą ir t.t. Jei vienas segmentas liks užkimštas, viena iš apykaitų liks sutrikusi.

Reikia žinoti ir tai, kad akmenukai tulžies latakuose, kepe­nyse nesusidarė iš karto, ilgainiui didėjo ir savo forma prisitai­kę prie latako kontūrų, nugludintais kraštais nedirgino jų sie­nelių. Valydami kepenis, juos skaldote, šalinate. Akmenukų for­ma bei padėtis keičiasi. Likę akmenukai gali dirginti kepenis ir tulžies latakus, net sukelti jų uždegimą. Ypač taip atsitinka tada, kai akmenys kieti. Todėl ir reikia kelių valymų, kad jie pagaliau būtų pašalinti.

Senovės Kinijos knygoje „Suven" apie kepenis rašoma: „Ke-

77

penų ligos — pasveikstama vasarą, jei nepasveikstama, rudenį būna paūmėjimas. Jei rudenį nenumirei, lauk žiemos, pavasarį draudžiama pastoti kelią vėjui... Žmonės, sergantys kepenų li­gomis, auštant išmintingi, po vidudienio — kenčia nuo paūmė­jimo, vidurnaktį — ramūs".

Pakomentuosiu šiuos žodžius. Žmonėms, sergantiems kepe­nų ligomis, nerekomenduojama atlikti valymo rudenį. Kinų bio-ritmologijos teigimu, šiuo metų laiku kepenys silpniausios, tad valymas gali išeikvoti paskutines jų jėgas ir dar labiau pablo­ginti ligonio savijautą. Po to, kai pirmaisiais metais atliksite 4—5 valymus, tikslingiausia toliau valyti pavasarį, ypač kovo mėnesį, kai medžiuose pradeda kauptis daug sulčių. Šiuo metu kepenys ypač tvirtos. Tačiau pavasarį stenkitės vengti vėjuoto oro, kad patogeninė oro energija neprasiskverbtų į jūsų orga­nizmą ir neturėtų neigiamos įtakos kepenims.

Panašiai rašoma ir „Cžud-ši": „Vėjas aktyviausias augalų augimo metu. Tulžis — pradedant vasarą.

Vasarą „riebalai" ir „vėsa" kaupia tulžį, tačiau tada ji dar nėra aktyvi. Nuo „riebalų" ir šilumos ji ypač suaktyvės rudenį ir nurims šalčio veikiama žiemos pradžioje".

MITYBA BEI PROFILAKTIKA PO KEPENŲ VALYMO

Išvalius kepenis, valgyti tik tada, kai pajuntamas apetitas. Ypač tinka obuolių ir burokėlių sultys, geriamos kartu, morkų sul­tys.

Burokėlių sultys — unikalus produktas, jose esančios mi­neralinės medžiagos dažniausiai būna susikaupusios šarminiuo­se junginiuose. Ištyrus morkų, kopūstų ir burokėlių sulčių po­veikį, paaiškėjo, jog burokėlių sultys geriausiai padeda išsiskir­ti tulžiai. Tulžį varančios burokėlių savybės buvo žinomos jau senovės daktarams. Avicena rašė: „... burokėliai atveria kelią kepenyse ir blužnyje, kad galėtų pasišalinti akmenys". Gydyto­jas Vokeris jau mūsų laikais moksliškai pagrindė burokėlių sul­čių savybes, kurias lemia jose esantys „gyvieji" chloro atomai. Mokslininkai rado burokėliuose betainą, lig šiol nepastebėtą ki­tose daržovėse. Betainas — unikali medžiaga, chemine sudė­timi panaši į choliną ir lecitiną — medžiagų apykaitos regulia-

78

torius. Betainas padeda pasisavinti baltymus, pagerina kepenų veiklą.

Burokėliuose yra ir saponinų, surišančių žarnyne choleste­riną, kad jį būtų sunkiau pasisavinti. Šiaip jau saponinai — pagrindinis vaistų nuo sklerozės komponentas.

Yra burokėliuose ir vitamino U, padedančio gyti opoms, pa­sižyminčio priešskleroziniu, priešalerginiu poveikiu, panašiai kaip metioninas pagerinančio cholesterino apykaitą.

Esantis burokėliuose magnis reguliuoja kraujagyslių tonu­są, neleidžia susidaryti kraujagyslėse trombams.

Bandymais ne kartą įrodyta, kad kai kuriose daržovėse bei vaisiuose yra fitoncidų, naikinančių mikrobus. Daugiausia jų yra svogūnuose, česnakuose bei morkose. Valgant šias daržo­ves, burnoje, skrandyje, žarnyne naikinami mikrobai. Be to, morkoms nebūdingas specifinis kvapas, dėl kurio kai kas ne­mėgsta valgyti svogūnų, česnakų.

Šių daržovių bei vaisių sultys padės greitai pagerinti kepe­nų veiklą. Ypač daug jų valgyti turėtų pagyvenę žmonės.

Labai vertingos ir šviežių žalumynų salotos, kurias reikia truputį pasūdyti ar parūgštinti natūraliais produktais —jūros kopūstais, citrinos sultimis, spanguolėmis. Tinka ir košės, vir­tos su vandeniu bei pagardintos jūros kopūstais, sviestu. Toks maistas tinka pietums bei vakarienei. Kitą dieną tuos pačius patiekalus galima paįvairinti.

Tad kokia turi būti mityba, kad kepenų veikla nesutriktų? Laimė, kepenų veiklą galima labai greitai pagerinti. Tačiau la­bai svarbu žinoti, ko reikia visai nevalgyti, kad nepakenktume sveikatai. Tokie produktai — kepta mėsa ir žuvis, rūkyti gami­niai, stiprūs mėsos sultiniai, žuvies nuoviras, konservai, riebūs užkandžiai, ypač šalti patiekalai, apdoroti aukštoje temperatū­roje. Labai krakmolingas maistas (miltai, kepiniai) užkemša ke­penis, jos tampa kietos. Sergant kepenų ligomis, prastai virš­kinami grybai, ankštiniai augalai. Draudžiama vartoti maistui actą, pipirus, garstyčias, marinatus, ropes, ridikus, ridikėlius, svogūnus, česnakus, rūgštynes, stiprią kavą ir kakavą, alkoho­lį. Kenkia ir aštraus skonio produktai bei iš jų pagaminti pa­tiekalai. Dar senovės daktarai pastebėjo: skonio pojūčiai stimu­liuoja įvairias energijas organizme, kurios savo ruožtu skatina įvairių organų funkcijas. Pavyzdžiui, rūgštus skonis stimuliuo-

79

ja kepenų ir tulžies pūslės funkciją. Kepenis stimuliuoja nesū­rus skonis, o slopina — kartus ir aštrus skonis. Mūsų laikų mokslas patvirtino, kad aštraus ir aitraus skonio produktai kenkia ne tik kepenims. Jie pažeidžia skrandžio ir dvylikapirš­tės žarnos gleivinę. Taigi norintieji pagerinti kepenų funkciją, privalo dažniau valgyti natūralaus rūgštaus bei sūraus skonio produktų ir vengti aštrių, aitrių produktų. Jei persistengėte vartodami šiuos produktus, kepenys praneš jums apie tai: bur­noje pajusite rūgštumą. Teks sumažinti sūrių bei rūgščių pro­duktų vartojimą, kurį laiką valgyti aštresnį, aitresnį maistą. Kai viskas bus suderinta, kai valgysite su saiku net tų produk­tų, kurie stimuliuoja kepenų funkciją, tarpais tarp valgymo ne­jusite jokio skonio.

Sergantiems kepenų ligomis, norintiems sustiprinti jų veik­lą žmonėms labai reikalingi vitaminai A, C, B, K. Ypač gerina kepenų veiklą B grupės vitaminai. Bfi — padidina antitoksine kepenų funkciją (ypač daug šio vitamino yra daigintuose kvie­čiuose, alaus mielėse). B3(PP) dalyvauja kepenų ląstelių ener­gijos apykaitoje, neleidžia joms žūti (daiginti kviečiai, mielės, pomidorai, kiaušinio tryniai). B2 (folinė rūgštis) ir B12 dalyvau­ja baltymų, fermentų apykaitoje, rūgštinančiose reakcijose, tei­giamai veikia baltymų sintezę, skatina augimą. Be to, B12 ska­tina kepenų regeneraciją. Vitaminas K dalyvauja kraujo krešė­jimo procese, padidina kepenų ląstelių energijos potencialą. Jo organizme pradeda stigti, kai sutrinka tulžies išsiskyrimas ir riebalų įsiurbimas žarnyne. Šių vitaminų yra daug jau minė­tuose produktuose. Askorbino rūgštis (vitaminas C), jei jos per parą tenka iki 1 gramo, pagerina kepenų veiklą, padidina jų antitoksinį poveikį ir paspartina regeneracijos procesus (kopūs­tų salotos, erškėtuogių nuoviras, obuolių sultys).

Kai sergama kepenų ir tulžies pūslės ligomis, sutrinka mi­neralinių medžiagų įsiurbimas, paspartėja jų pašalinimas iš or­ganizmo. Natūralių mineralinių medžiagų labai daug yra jau minėtose sultyse. Be to, organizmas jas nesunkiai pasisavina iš daržovių, vaisių.

Dieta be druskos sumažina fermentų gamybą bei jų pateki­mą iš kepenų, tulžies latakų į skrandžio—žarnyno traktą. To­dėl nesveiki organai kurį laiką gali pailsėti.

Sudarant dietą sergantiems kepenų ligomis, labai svarbu

80

atsižvelgti į žarnyno būklę. Reikia pasirūpinti, kad nebūtų už­kietėję viduriai, spartinantys puvimo procesus žarnyne, padi­dinantys toksinių medžiagų įsiurbimą į kraują. Jos per vartų veną pateks į kepenis ir pablogins padėtį. Gydymas bus ilges­nis.

Dabar jau aišku, kad reikia valgyti kuo daugiau šviežių daržovių, vaisių. Ypač tulžies sekreciją žadina burokai, morkos, aguročiai, pomidorai, žiediniai kopūstai, vynuogės, arbūzai, braškės, obuoliai, slyvos. Kepenų ligų gydymą paspartina ir daiginti kviečiai. Jie labai tinka tokiam mišiniui pasigaminti: 100 gramų daigintų kviečių sumalti mėsmale ir pridėti į šią masę permaltų burokų — 100 gramų, morkų — 100 gramų, džiovintų abrikosų — 100 gramų, spanguolių — 50 gramų (ar­ba vienos citrinos sultis), truputį medaus, kad skonis būtų dar malonesnis. Tokį mišinį galima valgyti vietoje košių arba kas antrą dieną. Vieną dieną košė, kitą — mišinys. Komponentų santykis gali keistis, svarbiausia, kad mišinyje būtų 100 gramų daigintų kviečių.

Sviestą ir aliejų reikia dėti tik į pagamintus patiekalus, o ne juos verdant.

Racionaliausia maitintis 4—5 kartus per dieną (ypač ser­gant kepenų ligomis). Kai valgoma rečiau, kaupiasi riebalai, užsistovi tulžis, gali atsirasti tulžies takų diskinezija ar užde­gimas.

Taigi jūsų maistas — šviežios sultys, salotos, košės ir mi­šinys. Visa tai stenkitės paįvairinti: daržoves truputį patroš­kinkite, valgykite ne tik košes, bet ir riešutus, bulves, varškę.

Sergantiems kepenų ligomis per dieną reikia išgerti 2 lit­rus šviežių sulčių. Jos pagerina kraujo apytaką kepenyse, ke­penų ląstelių funkcijas, padidina glikogeno gamybą, paspartina gliukozės kelią į audinius, atstato sutrikusią gliukozės, balty­mų, riebalų, elektrolitų apykaitą. Joms veikiant, sumažėja tul­žies klampumas, cholesterino koncentracija, padaugėja tulžies rūgščių.

Jei skrandžio sekrecija sumažėjusi, šviežios sultys geria­mos 15—20 minučių prieš valgį.

Kai skrandžio sekrecinė funkcija padidėjusi, sultis reikia gerti 1—1,5 valandos prieš valgį.

Kai skrandžio rūgštingumas normalus — 30—45 minutes prieš valgį. Galima vartoti ir tulžį varančias vaistažoles: krau-

81

jažoles, kukurūzų purkas, mėtas, jonažolę, bitkrėslę, kiaulpie­nių šaknis, erškėtuoges.

Nuoviro receptas: kraujažolės, kukurūzų purkos, jonažo­lės — 1 valgomam šaukštui sausų vaistažolių imama 1 stiklinė vandens. Gerti po 100 gramų 2—3 kartus per dieną prieš valgį.

KITOS KEPENŲ FUNKCIJOS STIPRINIMO PRIEMONĖS

Kepenų funkciją stimuliuoja ir apsipylimas šaltu (pageidautina lediniu) vandeniu rytais, saulei tekant. Ši procedūra netinka tiems, kurių nesveika širdis. Po šios procedūros labai svarbu gerai išsišluostyti, net stipriai trinti pažastis, nes sergant ke­penų ligomis energija kaupiasi šiose kūno dalyse. Šluostyti pa­žastis po 2—5 minutes galima 2—3 kartus per dieną. Venkite sauso klimato, taip pat ir saunų su sausu garu, nes tai kenkia kepenims. Kaip moko Ajurveda, karštis ir sausas oras pernelyg dirgina došą Pita, atsakingą už kepenų funkciją (detaliau apie došą Pita bus pasakojama truputį vėliau).

Iš pratimų, skirtų stiprinti ir stimuliuoti kepenis, ypač ver­tinga Bchastrika pranajama (aprašyta skyriuje „Storasis žar­nynas") ir Svamio Šivanandos jogų pratimų kompleksas (asa-nos). Šie pratimai bei kvėpavimas — puikus rytinis visų pilvo ertmės organų ir, be abejo, kepenų masažas.

Nepamirškite: kepenys minkštos bei paslankios. Jos pakar­toja diafragmos judesius įkvepiant bei iškvepiant. Toks ritmiš­kas suspaudimas bei atpalaidavimas padeda geriau aprūpinti kepenis krauju (taip patenka deguonis bei maisto medžiagos), skatina tulžies ištekėjimą.

Asanos, kurias pateiksime dabar, padės jums dar geriau paveikti kepenis papildomu krūviu. Asanas pasirinkite indivi­dualiai, atsižvelgdami į savo galimybes (14 pieš.)

1. Nasika sprūsta džanu paršvasana

Plačiai ištieskite rankas ir kojas, atsiremkite jomis į grindis, būkite veidu žemyn. Po to pakelkite kūną kuo aukščiau. Lenk­dami rankas, perkelkite svorio centrą į vieną pusę. Sulenkite

82

14 pieš. Kepenis gydančios asanos

koją per kelį ir palieskite keliu galvą ar nosį, palenkę galvą. Tą patį pakartokite į kitą pusę.

Sis pratimas — puikus fizinis krūvis pilvo, nugaros, kaklo ir krūtinės ląstos raumenims, padeda išgydyti kepenų ir bluž­nies ligas.

2. Ardcha matsiendrasana

Atsisėskite, ištieskite kojas į priekį. Sulenkite dešinę koją, kad ji būtų tarp anuso ir mašnelės. Kairę koją perkelkite per dešinį klubą ir pastatykite ant grindų. Padėkite dešinę ranką ant de­šinės kojos kelio, o kairę ranką pasukite už nugaros, įsikibkite į dešinės kojos klubą. Pakartokite pratimą į kitą pusę.

Pratimas pašalina krūtinės ląstos, pilvo, nugaros, kaklo, rankų, kojų vystymosi defektus, apsaugo nuo kepenų, blužnies ligų, sutirština sėklą, išnyksta naktinės poliurijos, išgydoma išvarža ir apendicitas.

83

3. Garbchasana

Atsisėskite (lotoso poza). Stipriai prakiškite rankas tarp šlau­nų ir blauzdų. Sulenkite rankas per alkūnes ir paremkite skruostus kumščiais.

Si asana padeda pasiekti anksčiau aprašytų pratimų rezul­tatų. Ji ypač naudinga sergant kepenų bei blužnies ligomis.

4. Dolasana

Atsigulkite ant pilvo, ištieskite rankas ir kojas į priekį. Pakel­kite į viršų rankas bei kojas ir pasisupkite pirmyn—atgal.

Sis pratimas sumažina riebalų sluoksnį ant pilvo, pagerina apetitą, išgydo kepenų ir blužnies ligas, pašalina krūtinės ląs­tos ir pečių juostos raumenų vystymosi trūkumus.

5. Ardcha šalabchasana

Atsigulkite ant pilvo, ištieskite rankas prie kūno, padėkite jas delnais į viršų. Pakelkite galvą, nukreipkite žvilgsnį į priekį bei aukštyn. Pakelkite į viršų vieną koją, nelenkdami jos per kelį. Pakartokite pratimą pakėlę antrą koją. Atliekant šį pra­timą, kojų pėdos ištiestos.

Sis pratimas pašalina nugaros skausmus, išgydo kepenų ir blužnies ligas. Jis naudingas ir moterims, kurias kamuoja skausmai pilvo apačioje.

6. Pruštcha valita vrikšasana

Atsistokite tiesiai, plačiai išskėskite kojas. Nelenkdami kojų, pasilenkite atgal ir pamėginkite pasiekti ranka kulną. Antrą ranką būtinai ištieskite atgal. Pakartokite pratimą į kitą pusę.

Šio pratimo teigiamas poveikis toks pat kaip ir ankstesnių pratimų.

7. Bchu sprūsta džanu pruštcha valitasana

Atsiklaupkite, keliai suglausti, viršutinė pėdų pusė turi liesti

84

0-

85

grindis. Pirštus būtina pakelti. Pakelkite abi rankas ir išties­kite jas atgal, bandykite pasiekti grindis.

Šio pratimo teigiamas poveikis kaip ir ankstesnių pratimų. Be to, jis išgydo išvaržą.

8. Bchu sprūsta eka pada sarvanasana

Atsigulkite ant nugaros, kojos ištiestos ir suglaustos. Pakelkite kūną vertikaliai grindų atžvilgiu, palaikykite nugarą rankomis, remkitės kaklu ir pakaušiu. Po to padėkite delnus ant grindų. Vieną koją palikite ant grindų, o kitą lenkite žemyn prie gal­vos, kol ji nepalies grindų. Pakeiskite kojų padėtį. Pakartokite šį pratimą 4—5 kartus.

Šis pratimas pašalina kepenų ir blužnies skausmus, gydo išvaržą, apendicitą, pagerina apetitą, pašalina naktines poliu­rijas bei prailgina gyvenimą.

9. Majurasana

Atsiklaupkite, padėkite rankas ant grindų, rankų riešai verti­kalūs pražergtų kelių atžvilgiu, pirštai ištiesti atgal.

Rankų mažieji pirštai ir šoniniai delnų kraštai turi liestis. Palenkite žemyn viršutinę kūno dalį, žiūrėkite toli prieš save. Pritraukite alkūnes kuo arčiau viena kitos, jos turi liestis. Iš pradžių bus sunku, net neįmanoma bambos sritį ištiesti prieš alkūnes. Po truputį lenkitės pirmyn, kad galėtumėte pakelti pėdas ir lygiai ištiesti visą kūną.

Šis pratimas veikia virškinimo organus: skrandį, kepenis, blužnį.

Suspausta pilvo aorta pagerina kraujo sutekėjimą į skran­dį, kepenis, blužnį. Jogai ypač akcentuoja šio pratimo poveikį blužniai.

Jei praėjus 4—5 valandoms po valgio virškinimas, ypač daug pavalgius, dar nebaigtas, Majurasana bematant suregu­liuos šią problemą. Ji padeda ir tada, kai sutrikęs virškinimas skrandyje. Be to, greitai pagerėja kepenyse ir blužnyje susi­kaupusio kraujo apytaka. Asana skatina tulžies veiklą, padeda greičiau išsiskirti tulžiai iš pūslės. Ji neleidžia nuryti oro.

DVIEJŲ SVARBIAUSIŲ PROCEDŪRŲ - STOROJO ŽARNYNO IR KEPENŲ VALYMO - PAAIŠKINIMAI

Iš viso to, kas buvo šioje knygoje parašyta, privalote suvokti svarbiausia.

1. Vidiniai nešvarumai, susidarantys todėl, kad netinkamai maitinamasi (yra ir ne mažiau grėsmingas proto purvas, kuris kaupiasi kiekvienoje kūno ląstelėje), pirmiausia kaupiasi stora­jame žarnyne. Todėl šis organas, aprūpinantis mus papildomo­mis maisto medžiagomis, kurių dėka mūsų mityba pilnavertė (veikiant mikroflorai, bioplazmai ir specifinei storojo žarnyno sandarai, susidaro maitinančios medžiagos ir elementai, kurie su maistu nepatenka į organizmą dešimtmečiais), tampa di­džiausiu organizmo sąvartynu — ligų ir apsinuodijimų plitimo šaltiniu (dar kartą perskaitykite skyrių „Organizmo valymo sis­tema ir storasis žarnynas"). Kadangi storajame žarnyne vyksta pagrindinis vandens įsiurbimas į kraują, šlakų, nuodų bei kitų atliekų lavina suplūsta į mūsų organizmą. Nesvarbu, kad iš prigimties mūsų organizmas ir nukenksminančios sistemos yra patikimos. Žinokite, kad tiesiosios žarnos apatinės dalies veni­nis kraujas neprateka kepenimis, neišvalytas patenka tiesiai į ŠIRDĮ. Jei storoji žarna užteršta (vidurių užkietėjimas, sun­kus, nepakankamas tuštinimasis ir 1.1.), kraujas išjos, prisod­rintas toksinų, nešvarumų, pakerta viso gyvenimo pagrindą, sukelia vis labiau plintančias širdies ligas (širdies nepakanka­mumas, yda ir 1.1.). Šiuolaikinis šių ligų gydymas yra neper­spektyvus, nes širdis (kaip ir kuris kitas organas) tampa vėl sveika tik tada, kai kraujas švarus. Todėl ir sergate, nes esate neišmanėliai, nerangūs, ir jokie importiniai vaistai, užsienie­tiškas gydymas jums nepadės. Štai kodėl primygtinai noriu at­kreipti jūsų dėmesį į pačią svarbiausią ir būtiniausią procedū­rą — storojo žarnyno valymą ir atstatymą. Juk storasis žarny­nas — MAITINANČIOJI ORGANIZMO ŠAKNIS.

Kai storasis žarnynas bus iš pagrindų išvalytas, būtina mik-roklizmutėmis iš nugarinto šlapimo ir toliau rūpintis jo švara, kartais po 2—3 kartus per metus atlikti profilaktikos kursus.

2. Dabar, kai maitinamasi nenatūraliu, rafinuotu maistu, mūsų kepenys užkemšamos labai greitai. Be to, tuos teršalus

86

dar papildo nešvarumai bei toksinai iš storojo žarnyno. Tačiau kepenų rezervai didžiuliai. Nustatyta, kad sulaukus 30—40 me­tų, daug kepenų ląstelių (50—60 proc.) jau užkimšta ir negali normaliai funkcionuoti. Žmogus tarsi visai netenka jų, nors pats iš pažiūros atrodo neblogai. Tačiau išorė apgaulinga — slapta patologija jau daro savo juodą darbą — greitai pavargs­tama, padidėja polinkis ligoms, ypač chroniškoms, gyvybinė veikla pradeda blėsti. Tokiu atveju įvairių ligų (kraujo apyta­kos, kvėpavimo, virškinimo, nervų sistemos, odos, hormoninių sutrikimų, onkologinių susirgimų ir 1.1.) gydymas medikamen­tais — neperspektyvus. Gydytojai nepagailėjo jums vaistų, o ekstrasensai — energijos, na ir kas? Kepenys net ir tokiais atvejais neatlieka savo funkcijų taip, kaip derėtų šiam virški­nimo, kraujo apytakos bei medžiagų apykaitos organui. Krau­jas ne tik užterštas, bet ir blogai cirkuliuoja. Kraujo sąstovis — neabejotinas simptomas, kad energijos sąstovis prasidės dar anksčiau. Organizmo ląstelės pradeda badauti (nereguliariai gauna maisto medžiagas), jos prastai aprūpinamos deguonimi, pilnos savo pačių purvo (šlakų, toksinų, negyvų ląstelių dale­lių, kurių nepašalina sutrikusi kraujo apytaka). Be to, sutrinka ir humoralinis (skysčių) bei kitoks reguliavimas, būtinas, kad ląstelė išliktų gyvybinga, pagausėja mutacijų, kurias paspartino teršalai. Visa tai skatina ląstelės išsigimimą, palaipsniui ji gali tapti VĖŽINE ląstele. Taigi negalime ir toliau likti neišmanė­liais. Tuo labiau kad veikti reikia greitai bei radikaliai: valyti kepenis, atstatyti jų funkcijas. Tik tada baisios ir chroniškos ligos išnyks pačios.

Todėl išvalius storąjį žarnyną, būtina valyti KEPENIS. Iš­valę ir atstatę jas, atnaujinsime VISĄ ORGANIZMĄ. Tikiuosi, kad dabar jau supratote, kodėl būtina nuosekliai atlikti minė­tas procedūras ir kodėl viena be kitos šios procedūros neefek­tyvios.

Išaiškinęs šių svarbiausių valymo procedūrų esmę, auto­rius įteikia jums patikimą raktą, atveriantį duris jūsų sveika­tai. Organizmas padeda pats sau savo jėgomis. Šios metodikos pagrindas — šimtametė patirtis, kurią jau patvirtina mūsų lai­kų žinios ir atgaivina šios knygos autorius.

Jums belieka taikyti visa tai, kad gimtumėte antrą kartą.

87

KITI ORGANIZMO VALYMAI

Išvalę storąjį žarnyną bei kepenis, pasijusite daug tvirtesni, sveikesni. Gyvybinės jėgos, anksčiau eikvotos tam, kad būtų neutralizuotos intoksikacijos iš storojo žarnyno pasekmės, kad pagerėtų kepenų veikla, dabar bus panaudotos bendram orga­nizmo tvirtinimui. Pasveikimas vyks sparčiai ir kokybiškai.

Tačiau be minėtų sutrikimų, kai kurių žmonių inkstuose gali būti akmenų, pernelyg apnuodyta limfa, tarp audinių esan­tis skystis, kraujas, poliartritas, kiti negalavimai. Šis skyrius skirtas priemonėms, padedančioms įveikti minėtus sveikatos sutrikimus.

INKSTŲ VALYMAS

Atsižvelgę į tai, kokie svarbūs inkstai organizmui, jo gyvybinei veiklai, atidžiau aptarsime šį klausimą. Inkstai — žmogaus ša­linimo sistemos porinis organas, sudarytas kaip liauka. Pagrin­dinė inkstų funkcija — azoto produktų pašalinimas iš organiz­mo. Suaugusių inkstai yra pupos formos, sveriantys 120—200 gramų. Spalva — ryškiai ruda. Suaugusio žmogaus inksto il­gis — 10—12 cm, plotis — 5—6 cm, o storis — 3—4 centimet­rai. Išpūstas inkstų kraštas pasuktas į išorę ir truputį atgal. Įlenktas kraštas — priešais tokį patį kito inksto kraštą. Kiek­vienas inkstas turi du polius — viršutinį ir apatinį. Viršutinis daugiau apvalus, pridengtas antinksčiu. Tarpas tarp dviejų vir­šutinių inkstų polių mažesnis negu tarp apatinių.

Dešinysis inkstas yra 2—3 cm žemiau kairiojo. Todėl akme­nys dažniau būna dešiniajame inkste. Moterų inkstai yra že­miau negu vyrų.

Per 24 valandas inkstai perfiltruoja maždaug 150 litrų kraujo! Kraujas filtruojamas bei perfiltruotas įsiurbiamas per epitelio sluoksnį. Taigi inkstų funkcija daugeliu atvejų priklau­so nuo epitelio funkcinių savybių.*

Iš 100 litrų skysčių po filtravimo šlapimu tampa tik 1 lit­ras, o iš 270 perfiltruoto natrio gramų į kraują sugrįžta 263 gramai.

* Atkreipkite dėmesį, kad epitelio funkcionavimas priklauso ir nuo A vita­mino kiekio organizme.

88

Inkstai — homeostazės organas. Šlapimo susidarymas — daugelio procesų suma. Šie procesai skirti tam, kad nepakistų vidinė organizmo terpė. Inkstų funkcijos: 1. Svetimkūnių ir ne­garuojančių apykaitos produktų, daugiausia azoto, išskyrimas. 2. Natrio koncentracijos reguliavimas. 3. Ne ląstelėse esančio vandens kiekio kūne reguliavimas. 4. Jonų koncentracijos krau­jyje reguliavimas. 5. Šarminės—rūgštinės organizmo pusiau­svyros reguliavimas.

Vyrų šlaplės ilgis — 22—25 cm, o moterų — 2,4—4 centi­metrai. Plačiausia šlaplės vieta — 1,25 centimetro.

Šlapimtakių ilgis — 28—34 centimetrai. Šlapimas teka šla­pimtakiais todėl, kad vyksta aktyvūs peristaltiniai susitrauki­mai. Šlapimtakių skersmuo, jei sutrinka šlapimo nutekėjimas, gali padidėti iki 8 centimetrų! Taip atsitinka todėl, kad jie yra elastingi.

Po tokios įvadinės informacijos jau galima aptarti ir inkstų akmenligę. Hipokratas, Galenas, persų bei arabų gydytojai tei­gė, jog inkstų akmenligei turi įtakos vietovės geografinės ypa­tybės, klimato sąlygos, geriamas vanduo.

Mūsų duomenimis, tokią akmenligę gali sukelti ir šlapimo rūgšties bei kitų rūgščių ir šlapimo koloidų santykio sutriki­mas ar pakeitimas; rūgštynių rūgšties kalcio sugebėjimas kris-talizuotis. Sveikų ir sergančių akmenlige žmonių šlapime ran­dami skirtingi mukoproteidai, kurių krūvis neigiamas. Norma­liame šlapime yra apie 90 mg bendro biokoloido, o sergančių žmonių — vidutiniškai 500 miligramų. Akmenys gali atsirasti ir tada, kai stinga A vitamino. Eksperimentai patvirtino, jog A vitaminas (beta-karotinas) trukdo susidaryti inkstų akmenims, o kai jie jau yra — padeda ištirpdyti.

Ar susidarys inkstų akmenys, o jei susidarys, tai kokie, lemia ir mityba, ypač vaikystėje. Labai anksti pradėjus maitin­ti kūdikius ne motinos pienu, o tik košėmis, miltų patiekalais, padidėja jų mirtingumas, prasideda įvairios ligos, net akmen­ligė. Pakeitus mitybą, pagerėja vaikų sveikata, sumažėja mir­tingumas. Priminsiu, kad košėse bei miltų patiekaluose yra daug kalcio. Tačiau šio kalcio, kuris atsiranda termiškai apdo­rojant maistą, organizmas nepasisavina, jis skatina inkstų ak­menų susidarymą. Štai kodėl pašalinus vienus akmenis inks-

89

tuose, pradeda augti kiti. Žmonės nenori išsiaiškinti priežas­čių, nenori keisti netinkamos mitybos ir būti sveiki.

Inkstų akmenligę gali sukelti ir į inkstus įvairiais keliais patekusi infekcija. Esantys inkstuose stafilokokai keičia šlapi­mo reakciją iš rūgštinės į šarminę (bakterijos pakeičia šlapalą į šlapimo rūgšties amonį), šlapime atsiranda nuosėdų.

Turi įtakos ir žarnyno bakterijos. Juk čia veisiasi ir tos iš jų, kurios gamina rūgštynių rūgšties kalcį. Priklausantis nuo mitybos šių bakterijų dauginimasis sukelia oksaluriją, kai žar­nyne susidaro labai daug oksalatų, kurie pašalinami su šlapi­mu.

Negalima nepaminėti ir svarbaus kepenų vaidmens. Juk viena iš jų svarbių funkcijų — šlapalo sudarymas. Sis procesas vyksta tik čia, o šlapimas — galutinis baltymų apykaitos pro­duktas — išskiriamas per inkstus.

Šlapimas yra vandens tirpalas, prisodrintas organinių ir neorganinių druskų (kristaloidų). Jie neleidžia susidaryti drus­kų nuosėdoms. Svarbų koloidų vaidmenį druskų ištirpimui pa­tvirtina ir šlapimo druska, tirpstanti vandenyje santykiu 1:39480. Apsauginiai koloidai — organinės medžiagos dalelės, sudarytos iš dažančių šlapimo medžiagų. Paros šlapime jų yra 1 gramas. Apsauginį poveikį lemia specifinė išraiška. Viena jų dalis yra kraujyje, kita susidaro inkstuose veikiant gyvybin­goms inkstų ląstelėms. Todėl akmenų susidarymo inkstuose procesas — savotiška inkstų ląstelių liga. Inkstų funkcinės veiklos pakitimus gali lemti ir sutrikusi centrinės nervų siste­mos reguliacija. Todėl aprašysime tai, ką buvo pastebėję kinų gydytojai — BAIMĖ nuleidžia žemyn ci* ir kenkia inkstams, t.y. baimė per centrinę nervų sistemą kenkia inkstams. Jei šios emocijos trunka ilgesnį laiką ar kartojasi, sutrinka koloidų ga­myba ir pradeda susidaryti akmenys. Jie pastebėjo ir dar kai ką — saldus maistas (prieš tai, kol jį pasisavins organizmas, krakmolas turi tapti cukrumi) kenkia inkstų funkcijai. Ajurve-da ir Cžud-ši teigia, jog suvirškintos maisto medžiagos yra spe­cifinio skonio. Mėsa, žuvis, pieno produktai, kruopos, duona, sūrus maistas suvirškinti tampa saldaus skonio. Šį senovės pa­stebėjimą patvirtina mūsų laikų tyrinėtojai Kiuteris ir Veilis.

* Ci, ekvivalentiška jogų pranai, — universali energija.

9 0

Inkstuose susikaupia maždaug 20—50 gramų akmenų. Daž­niausiai akmenų aptinkama dešiniajame inkste, nes storojo žar­nyno dešinioji sienelė plonesnė. Per ją toksiški garai neigiamai veikia dešinį inkstą. Be to, jam būdingas pasislinkimas ir są-stovis. Tik 10—17 atvejų iš šimto pasitaiko akmenų abiejuose inkstuose.

KAIP GYDYTI NESVEIKUS INKSTUS?

Šlapimtakyje akmenukas? Iš tiesų! Tarsi su užtvanka dabar esu. Gaivinantis šaltinis senka: Šlapimtakin nė lašas nepatenka.

Omaras Chajamas

Ir senovės, ir mūsų laikų gydytojai sergantiems inkstų akmen­lige rekomenduoja kųo daugiau gerti bei maudytis šiltose vo­niose.

Daug skysčių reikia, kad būtų išplautos inkstų geldelės ir šlapime sumažėtų tankiųjų medžiagų.

Yra daug šlapimą varančių priemonių. Išnagrinėsime pa­čias efektyviausias ir saugiausias.

Kalio druskos — iš jų aktyviausias nitratas, tačiau jis tok­siškas. Šviežios daržovių sultys, kuriose yra daug kalio, — ne­virta kalio „sriuba". Tokiai sriubai reikia šviežių sulčių mišinio: morkų — 7, saliero — 4, petražolių — 2, špinato — 3 dalys.

Šlapalas — mažai toksiškas ir palyginti aktyvus osmotinis diuretikas. Per dieną geriama 50—60 gramų (tris kartus). Diu­rezę padidina 2—4 kartus. Žmogaus šlapime yra organiško šla­palo, todėl tai puiki šlapimą varanti priemonė, nesukelianti ne­pageidautino poveikio. Medicina jau įrodė šlapimo svarbą tirp­dant oksalatus bei kitus akmenis.

Štai ką rašo gydytojas Mitkalas knygoje „Šlapimo terapija": „Šlapime yra greitai irstančių, iškrentančių nuosėdomis drus­kų, naikinančių rūgštingumą, todėl daug ligų išgydoma vei­kiant jų atsiradimo priežastis. Šios druskos šalina skausmus inkstuose, žarnyne bei gimdoje. Šlapimas valo inkstus, šlapim­takius, pašalina inkstų akmenis.

91

Ko gero, gyvūnų šlapimas efektyviau tirpdo inkstų akme­nis. Štai ką rašė garsus viduramžių armėnų gydytojas Amir-dovlatas Amasiaci knygoje „Tai, ko nereikia nemokšoms": „Šer­no šlapimas. Jei jo išgersite, ištirpdys ir susmulkins akmenį, esantį šlapimo pūslėje. Išbandyta".

Gliukozė, ksilozė, fruktozė — padidina vandens, natrio jo­nų ir chloro ekskreciją.

Šlapimą varančios vaistažolės, širdies glikozidai (rusmenė bei kiti augalai) ne tik pagerina kraujo apytaką (taip pat ir inkstuose), bet ir esant širdies nepakankamumui neleidžia at­sirasti pabrinkimams.

Arbata su citrina, vynuogių lapų, dirvinio asiūklio, liepžie­džių arbata dažnina bei stiprina šlapimtakių susitraukimus, druskos ir akmenukai stumiami į šlapimo pūslę.

Liaudyje jau seniai populiarus vaistas nuo inkstų akmen­ligės — arbūzas. Štai kas apie jį rašoma knygoje „Kaukazo val­gomieji vaistingieji augalai":

„Arbūzas (minkštimas ir žievelių nuoviras) stipriai skatina šlapimo išsiskyrimą, tačiau nedirgina inkstų ir šlapimą šali­nančių takų. Padidėjęs šlapimo šarmingumas padeda ištirpdyti druskas, neleidžia susidaryti akmenims ir smėliui (per dieną reikia suvalgyti 2—2,5 kilogramo arbūzo)."

Šiltos vonios skatina kraujo apytaką kapiliaruose, sumaži­na spazmus, o tai pagerina inkstų darbą, neleidžia atsirasti nefronų sklerozei. Šlapimą šalinančių takų atpalaidavimas bei išplėtimas be skausmo pašalina smulkius inkstų akmenis, smė-U-

Inkstų akmenis padeda tirpdyti ir kartaus šaldančio skonio eteriniai aliejai, kurių daug yra pelynuose, bitkrėslėje. Senovės gydytojai rekomenduodavo gerti bitkrėslės sultis, kurios ištirp­dydavo akmenis inkstuose bei šlapimo pūslėje.

Ypač stipriai tirpdo inkstų akmenis kėnių aliejus. Kiek ma­žesnis juodojo ridiko sulčių poveikis. Citrinos bei kitos rūgštys padeda ištirpti fosfatiniams, karbonatiniams akmenims.

Krapai, kuriuose yra 4 proc. eterinio aliejaus, malšina inks­tų koliką, tirpdo akmenis. Krapo giminaičiai — salieras ir pan­kolis taip pat pasižymi šiomis gydomosiomis savybėmis. Ypač svarbu šiuos augalus vartoti inkstų akmenligės profilaktikai, virškinimui pagerinti. Panašios savybės būdingos ir jonažolei.

92

Augaliniai pigmentai (jų ypač daug šviežiose daržovių bei vaisių sultyse) rūgština šlapimą, kuris gali tirpdyti kai kurių rūšių akmenis. Augalinių pigmentų ypač daug marenos ir erš­kėčio šaknyse, erškėtuogėse, šviežiose morkose, morkų ir buro­kėlių sultyse.

INKSTŲ VALYMO METODIKOS

Tikslai, kurių siekia gydantys inkstus gydy­tojai: sustabdyti akmenų susidarymą, paša­linti juos sukeliančią priežastį, o po to su­smulkinti ir suskaldyti akmenis, atskirti ir pašalinti juos iš tos vietos, kur jie susikaupė, panaudojant tokius vaistus, kurie pašalina akmenis lengvai ir palaipsniui. Kai kurie žmonės mėgina pašalinti akmenis įpjovę šo­ną ar nugarą, tačiau tai labai pavojinga. To gali imtis tik beprotis.

Ibn Sina

Valant bei gydant inkstus, geriausia vadovautis Ibn Sinos (Avi-cenos) nuostatomis:

1) pašalinti akmenų susidarymo priežastis. Pakeiskite mitybą ir gyvenimo būdą, skatinančius akmenų

susidarymą; 2) taikyti įvairius būdus (kiekvienam geriausiai tinkančius

ar turimus), kad akmenys būtų suskaldyti, paversti smėliu. Pasirinkti yra iš ko: bitkrėslės, juodojo ridiko, citrinos sul­

tys, kėnių aliejus, marenos ar erškėčių šaknų nuoviras, švie­žios daržovių sultys ar šlapimas;

3) atskirti suskaldytus akmenis (smėlį) ir lengvai, nesku­bant juos pašalinti.

Taikydami 2 punktą, pradėkite sparčiai skatinti šlapimo va­rymą: gerti savo uriną (šlapimą), arbatą su citrina, dirvinio asiūklio ar vynuogių lapų arbatą arba valgyti arbūzų.

Pajutę, kad pradėjo išeiti susmulkinti akmenys (smėlis), iš-simaudykite šiltoje vonioje, kad jie geriau ir be skausmo būtų pašalinti.

O dabar susipažinsime, kaip tai atliekama praktiškai.

93

Inkstų valymas šlapimu

Raodžibhajus Manibhajus Patelas, žymus XX amžiaus tyrinėto­jas, aprašo atvejį, kai 35 metų aktorius 7 metus gyveno su akmenimis inkstuose. Jis nesutiko daryti operacijos. Išsigydė dėdamas raištį (kompresą su šlapimu) ir gerdamas šlapimą. Kompresas dedamas virš pažeisto inksto, o išgeriamas visos paros šlapimas. Gydymo kursas — 20—30 dienų su 10—20 die­nų pertraukomis taikomas tol, kol pasveikstama.

Raodžibhajus ir pats kartą pajuto skausmą, nes negalėjo šlapintis. Tada jis išgėrė savo šlapimą, kurį sugebėjo surinkti per valandą (panašiais atvejais galima išgerti ir kito žmogaus šlapimą, kad inkstai pradėtų greičiau veikti). Po dviejų valan­dų šlapimas vėl pradėjo išsiskirti, skausmai nebekamavo.

Raodžibhajus teigia, kad šlapimu galima gydyti ir diabetą.

Inkstų valymas arbūzais

Sis valymas atliekamas arbūzų sezono metu. Reikalingos arbū­zų atsargos bei juoda duona. Tokį maistą teks valgyti visą sa­vaitę. Norite valgyti — arbūzas, norite gerti — arbūzas, labai norite valgyti — arbūzas su duona. Geriau valymo metu būti kartu su namiškiais, nes pradėjus inkstams šalinti akmenu­kus, smėlį, kartais pajuntamas širdies silpnumas. Todėl turėki­te pasiruošę validolio, karvalolio, amoniako. Juk tai taip pat nedidelė operacija, tik be peilio. Jei inkstuose ir šlapimo pūs­lėje yra akmenukų, geriausia juos šalinti nuo 17 iki 21 valan­dos vietos laiku, nes tada aktyviausia inkstų ir šlapimo pūslės veikla. Šiuo metu reikia išsimaudyti šiltoje vonioje ir valgyti kuo daugiau arbūzų. Šiluma išplečia šlapimtakius, mažina skausmą, naikina spazmus (ypač kai pradės eiti akmenukai), arbūzas skatina didesnį šlapimo išsiskyrimą, plovimą, o suak­tyvėjusi inkstų veikla suteiks papildomų jėgų, reikalingų, kad būtų pašalintas smėlis ir akmenys.

Tokį valymą galima taikyti 2—3 savaites, kol sulaukiama norimų rezultatų. Štai pavyzdys iš praktikos*.

* Sią informaciją paėmiau iš straipsnio „Tablečių jau nebereikia". Žurnalas „Gamta ir žmogus", 1989 m., Nr. 12.

94

Nadežda Fiodorovna Kirilenko (54 m.). Iš ligos istorijos. „Per pirmąją operaciją man pašalino ak­

menį iš dešiniojo inksto. Akmenukas buvo nedidelis, tačiau su­keldavo didelius skausmus. Inkstas liko, jis dar veikė. Po 9 metų istorija pasikartojo: vėl akmenukas, vėl nesibaigiantys skausmo priepuoliai. Šį kartą inkstas žuvo, jį sunaikino hidro­nefrozė. Teko pašalinti. Po operacijos taikiau griežtą dietinį maitinimą*. Pradėjo skaudėti galvą, pakilo kraujo spaudimas. Ėmiau bėgioti, kurį laiką jaučiausi geriau, išnyko galvos skaus­mai. Tačiau 1987 metais kovo mėnesį vėl prasidėjo skausmo priepuoliai vieninteliame, kairiajame, inkste. Rentgeno nuo­trauka padėjo išaiškinti, kad yra akmuo. Visą birželį buvau gydoma sanatorijoje, tačiau sveikata nepagerėjo. Jaučiausi be­viltiškai".

Iš pasveikimo istorijos: 1987 metų rugpjūčio mėnesį aš krei­piausi į N. Semionovą ir pradėjau aktyviai gydytis taikydama jos metodiką. Po pirmos „arbūzų atakos" savaitės akmuo liko vietoje, tačiau išėjo smėlis. Po antros savaitės akmuo pasislin­ko žemyn ir įstrigo šlapimtakio apačioje. Tik po trečios „arbūzų atakos" savaitės akmuo pagaliau sėkmingai išėjo. Pradėjau rau­doti, nes buvo gaila anksčiau prarasto inksto. Ir kaltas dėl to tik nemokšiškumas. Dabar laikausi mitybos režimo, kraujo spaudimas tapo normalus. Esu laiminga, nes žinau, kad pati galiu padėti savo organizmui sunkią valandą!".

Inkstų valymas erškėčių šaknų ar vaisių nuoviru

Inkstų akmenims susmulkinti ar ištirpdyti naudojamas erškė­čių šaknų ar vaisių nuoviras.

Nuoviro paruošimas. Du šaukštus supjaustytų šaknų užpil­ti stikline vandens, virti 15 minučių, palaukti, kol nusistovės. Perkošti. Gerti po 1/3 stiklinės 3 kartus šiltą 1—2 savaites. Taip pat naudojamas ir erškėtuogių nuoviras. Abiem atvejais jis turi būti tamsiai rudos spalvos, kurią suteikia augaliniai pigmentai.

* Tai įtikinantis pavyzdys, jog griežta dietinė mityba — paistalai.

95

Inkstų valymas daržovių sultimis

Gydytojas Vokeris, šiuolaikinės sulčių terapijos pradininkas, re­komenduoja savo metodą, pagrįstą augaliniais pigmentais bei eteriniais aliejais.

Jo teigimu, neorganinės medžiagos, ypač kalcis, esantis duonoje bei kituose koncentruotuose krakmolinguose produk­tuose, sudaro inkstuose grūdelius. Inkstams valyti bei gydyti jis rekomenduoja tokias sultis: 10 uncijų morkų, 3 uncijos bu­rokėlių, 3 uncijos agurkų sulčių. Yra ir kitas variantas: mor­kos — 9, salierai — 5, petražolės — 2 uncijos.

Noriu atkreipti dėmesį į petražolių sultis — puikią priemo­nę šlapimo—lytinio trakto susirgimams gydyti, taip pat esant akmenims inkstuose, šlapimo pūslėje, nefritui, kai šlapime yra baltymų bei sergant kitomis inkstų ligomis. Geriamos ir šaknų, ir lapų sultys. Šių sulčių poveikis labai stiprus, todėl petražolių nepraskiestų sulčių vienu metu nereikia išgerti daugiau kaip 30—60 gramų.

Inkstų valymas kėnių aliejumi

Tai, ko gero, pats paprasčiausias bei efektyviausias inkstų va­lymo metodas. Jis taikomas taip. Atsižvelgdami į sezoną, savai­tę geriate šlapimą varančias arbatas, valgote vaisius, taikote kitus būdus.

Žiemą ir vėlyvą rudenį — raudonėlio, šalavijo, melisos, skalsiagrybio, jonažolės (jonažolę galima pakeisti erškėtuogių vaisiais ar šaknimis) arbatos. Galima pasirinkti ir kitas vaista­žoles. Tai priklauso nuo regiono ir t.t. Susmulkinti vaistažoles ir padaryti mišinį, kuriame jų būtų, tarkim, po 30 gramų. Už­virti, dar geriau — užpilti verdančiu vandeniu, palaukti, kol pritrauks, taps tamsiai rudos spalvos. Gerti šiltą su šaukštu medaus po 100—150 gramų prieš valgį.

Vasaros pabaigoje valgykite arbūzus, pavasarį ir vasarą — gerkite šviežias sultis. Taip rekomenduoja Vokeris. Jei negalite panaudoti nė vienos iš šių priemonių, gerkite savo šlapimą. Tokia įvairovė veiks inkstų akmenis, kurių sudėtis yra labai

96

nevienoda. Tai labai svarbu. Nepamirškite: vienos vaistažolės ar daržovės veikia vienus akmenis, kitos — kitus.

Po tokio pasiruošimo savaitės į šlapimą varančią arbatą ar sultis įpilkite 5 lašus kėnių aliejaus ir išgerkite pusvalandį prieš valgį. Pageidautina aliejų gerai išmaišyti ir išgerti per šiaudelį, kad nebūtų pakenkta dantims. Kėnių aliejų vartokite 5 dienas 3 kartus per dieną prieš valgį. Valymo rezultatai iš­ryškės 3—4 valymo dieną: šlapimas taps truputį drumstas. Vė­liau gali išeiti ir akmenukai. Po dviejų savaičių tokį valymą galima pakartoti. Taikykite šį būdą, kol sulauksite pageidauja­mų rezultatų.

Taikant jau minėtus inkstų valymo metodus, papildomai galima atlikti ir pratimą, padedantį pašalinti iš inkstų smėlį. Tai vienas iš serijos „Tigras" pratimų — „Alkanas tigras puola auką" (15 pieš.).

Pratimo aprašymas. Atsigulkite ant pilvo. Vienu trūktelėji­mu iš karto pakelkite abi rankas ir kojas (pratimą atlikti 3— 5 kartus). Šis pratimas padeda suskaldyti išsiurbtus akmenu­kus bei pašalinti smėlį.

Panašus ir jogų pratimo „Lankas" poveikis. Tik šiuo atveju būtina suptis aukščiau, labiau išsilenkus.

15 pieš. Pratimas „Alkanas tigras puola auką".

97

INKSTŲ LIGŲ PROFILAKTIKA

Kai yra šlapimo rūgšties akmenys, reikia imtis priemonių, kad šlapimo rūgštis būtų ištirpinta ir pašalinta. Negalima valgyti produktų, turinčių daug baltymų, bei sultinių (kepenų, inkstų, smegenų, keptos mėsos, sūdytos žuvies, mėsiškų sriubų), padi­dinančių azoto kiekį. Azotas, šalinamas iš organizmo, papildo­mai apkrauna inkstus. Rekomenduojama gerti sultis, nurody­tas Vokerio, valgyti salotas, vaisius, daigintus kviečius. Salotas reikia truputį „pasūdyti" džiovintais jūros kopūstais, kad būtų stimuliuojama inkstų veikla, ir vengti saldumynų, kurie slopi­na šią funkciją. Taip pat reikia gerti šlapimą varančius nuovi­rus.

Jei akmenys yra šarminiai, beje, pasitaikantys gana retai, gerkite savo uriną, kad parūgštintas šlapimas juos ištirpintų, taip pat citrinos sultis su šiltu vandeniu. Kaip tai padaryti, perskaitysite skyriuje apie kepenis.

Inkstų ligų profilaktiką puikiai papildo jogų asanos. Bhudžanhasana („Gyvatė") — neleidžia inkstuose susida­

ryti akmenims. Salabchasana („Žiogas") arba jos lengvesnis variantas —

„Pusiau žiogas" atjaunina inkstus. Majurasana („Povas") ir Ardcha matsiendrasana („Susukta

poza") pagerina inkstų praplovimą krauju. Prisiminkite, kokios galingos arterijos veda prie inkstų (vienos skersmuo — 12 mi­limetrų). Atliekant šias asanas, arterijos suspaudžiamos, krau­jui sunku patekti į inkstus. Atlikus pratimus, arterijų spaudi­mas baigiasi, kraujas stipriu srautu veržiasi visais inkstų ka­piliarais, atidaro juos ir išplauna šlakus.

Be to, nuolat stimuliuokite bendrąją kapiliarų kraujo apy­taką. Tai padaryti jums padės bėgimas, pratimai, jogų asanos. Tik toks kompleksinis inkstų valymas padės išlikti sveikiems. Įsiminkite senovės gydytojų žodžius: „Jei inkstai sveiki, galima sulaukti 100 metų, net jei širdis kamuojama ligų".

ORGANIZMO VALYMO IR RŪPINIMOSI, KAD JIS NEBŪTŲ UŽTERŠTAS, PAGRINDAI

Valymo procedūrų labai daug, išsirinkti geriausią — nelengva. Todėl labai svarbu suvokti jų bendrą „šaknį". Tada kiekvienas

98

pats tikslingai pasirinks sau tinkamiausią metodą, kuris jam padės.

Tačiau prieš tai būtina susipažinti su tuo, kas svarbiausia: 1. Žmogaus organizmo sandara. 2. Žmogaus organizmo audinių savybės. 3. Supančios aplinkos, mitybos įtaka žmogaus organizmo

audiniams. 4. Valymo procedūrose naudojamų medžiagų savybės.

1. Mūsų organizmas — sudėtingiausia sistema, kuriai bū­dinga kelių lygių struktūra. Savo tyrinėjimus pradėsime nuo didelio, matomo, lygio ir baigsim tokiu, kai viską galima pama­tyti tik labai padidinus.

Pirmas lygis — žmogaus kūnas, sudarytas iš griaučių, ant kurių laikosi minkštieji audiniai, padengti oda. Antras lygis — minkštieji audiniai. Juos sudaro jungiamieji audiniai iš daugy­bės ląstelių. Trečias lygis — ląstelės su atitinkama struktūra.

Atidžiau pasižiūrėkime į ląstelės struktūrą. Ląstelė — ert­mė, kurios viduje yra protoplazma. Protoplazma — koloidinis tirpalas, kuriame yra 80 proc. vandens. Ją palaiko „griau­čiai" — plonytis baltyminės kilmės tinklelis. Ląstelės vanduo yra tinklelio—griaučių akutėse. Visi organizmo skysčiai: krau­jas, limfa, stuburo smegenų skystis, tulžis bei šlapimas — taip pat atitinkamo klampumo koloidiniai tirpalai.

Kad būtų išlaikyta atitinkama erdvinė forma (reikalinga, kad organizmas galėtų normaliai funkcionuoti), ląstelės, audi­niai ir visas kūnas turi savo atramą — „citogriaučius", jungia­mąjį audinį bei kaulus. Nuo šių „griaučių" būklės bei skysčių organizme priklauso jo gyvybinė veikla.

2. Dabar apžvelgsime žmogaus organizmo audinių savybes. Kadangi ląstelių lygis masės požiūriu yra didžiausias ir su­

daro organizmo pagrindą, logiška pradėti nuo jo. Pagrindinė ląstelės dalis — protoplazma, kuri, kaip jau sa­

kėme, sudaryta iš koloidinio tirpalo, panašaus į skystus drebu­čius. Jos ypatybė — sugebėjimas sukaupti 99 proc. vandens ir tuo pačiu turėti kietų bei skystų kūnų savybes. Tai terpė, ku­rioje gali sklandžiai vykti cheminės reakcijos. Taigi ląstelėje sutelkti visi skystų bei kietų kūnų privalumai.

99

Drebučiuose, veikiant progresuojančiam dalelių sukibimui, vyksta nenutrūkstantis erdvinių struktūrų tvirtinimo procesas. Todėl drebučiai turi tendenciją pavirsti suragėjusia mase — kserogeliu. Tokioje sutankėjusioje protoplazmoje negali norma­liai vykti gyvybiniai procesai, ląstelės žūsta. Kad taip neatsi­tiktų, vyksta sudėtinga antikoaguliacinė gynyba ir pačioje ląs­telėje, ir koloidiniame tirpale. Štai pagrindinės šios gynybos grandys:

Ciklozė — vidinės srovės ir protoplazmos (t.y. drebučių) ju­dėjimas ląstelės viduje. Šie srautai pastebimi net kremzlinėse ląstelėse.

Priklausomai nuo ląstelės metabolizmo intensyvumo, „dre­bučiai" būna tai tirštesni, tai skystesni.

Antikoaguliacinė gynyba koloidiniame tirpale priklauso nuo micelių (atskirų dalelių).

Micelė sudaryta taip: branduolys, kurio pagrindinė sudėti­nė dalis — baltymai. Šis branduolys turi atitinkamą krūvį. Bal­tymo paviršius yra tarsi gana aktyvus adsorbcinis sluoksnis, kuriame ir vyksta fermentacinės reakcijos. Aplink branduolį ir adsorbcinį sluoksnį susidaro difuzinis sluoksnis, kurio krūvis priešingas branduolio krūviui. Šiame sluoksnyje atitinkamai iš­sidėsčiusios vandens molekulės, sudarančios vandens apvalka­lėlį, kuris neleidžia suartėti bei sulipti granulėms (stabdo ko­aguliaciją).

Taigi pati micelė trukdo tokių pačių kaip ji micelių sulipi-mui veikiant šiems faktoriams:

a) baltymų molekulės ypatinga erdvinė forma. Jei ši struk­tūra pažeidžiama, — senėjimas, pažeidimas (denatūracija), ki­tų dalelių (šlakų) adsorbcija (prilipimas) — sumažėja elektros krūvis, vandens apvalkalėlis bei sutirštėja drebučiai.

b) baltyminės dalelės krūvio dydis neleidžia sulipti dale­lėms, nes sustiprina vandeninį apvalkalėlį. Jei branduolio krū­vis sumažėja, nes įvyksta dalinė priešingo ženklo jonų neutra­lizacija, tai susilpnina bei sutankina vandeninį apvalkalėlį.

c) vandens apvalkalėlis, esantis aplink miceles, neleidžia joms sulipti. Jei dėl kokių nors priežasčių ląstelės viduje suma­žėja vandens, koloidinis tirpalas sutirštėja. Pateiksime tokį pa­vyzdį: jūs suvalgėte sūdytos žuvies. Pakilus spaudimui, sūrus kraujas traukia vandenį iš ląstelės į save. Pradedate jausti troš-

100

kulį, nes kyla poreikis prisotinti ląsteles vandeniu bei pašalinti nereikalingą druską.

Prieškoaguliacinė ląstelių protoplazmos ir organizmo skys­tų terpių gynyba tokia:

• Ciklozė. • Metabolizmas. • Baltymo — micelės branduolio erdvinės struktūros (for­

mos) išsaugojimas. • Optimalus micelės krūvis. • Pakankamas skysčių kiekis organizme. Jei ši gynyba pažeidžiama, organizme prasideda protoplaz­

mos drebučių ir skysčių (skystų terpių) metamorfozės (pakiti­mai) dviem kryptimis: koacervacija (rinkimas, kaupimas) ir ko­aguliacija (krešėjimas, tirštėjimas).

Koloidinio tirpalo (tirštų drebučių) KOACERVACIJA vyks­ta, kai dalelės (micelės), dalinai netekusios vandens apvalkalė­lio, suartėja ir sudaro koloidiniame tirpale vandens apvalkalė­lį. Toliau tokiame bendrame apvalkalėlyje gali vykti vandens praradimas, dalelių suartėjimas, jų suliplmas bei iškritimas nuosėdomis. Koacervacinio lašo (vieno bendro vandens apval­kalėlio jungiamų dalelių) klampumas didesnis negu koloidinio tirpalo klampumas. Toks klampumas leidžia sukaupti bei išlai­kyti šiame laše įvairiausias medžiagas: dažiklius, druskas, apy­kaitos produktus. O fermentų veikla čia lėtesnė negu koloidi­niame tirpale. Štai tokiems lašams veikiant ir susidaro tirš­čiai — nuosėdos viso to, kas nereikalinga ląstelėse, tulžyje, šla­pime. Šiuo procesu grindžiamas druskų, akmenų bei smėlio nu­sėdimas organizme.

Trys koloidinio tirpalo KOAGULIACIJOS stadijos: • „Brendimas" — koloidinių „griaučių" mechaninių savy­

bių sutvirtėjimas. Išorinė šio proceso išraiška — dalinis lanks­tumo praradimas, o vėliau sunkus kūno išsijudinimas rytais. Iš pradžių kūnas tarsi medinis, o po to žmogus pavaikšto ir jau­čiasi gerai.

• „Senėjimas" — koloidiniai „griaučiai" taip sutankėja, kad praranda skystą terpę (skystį) ir sumažėja. Ši stadija sukelia organizme dvi patologijas: sutankėjimą bei praskiedimą. Su-tankėjimas sukelia trombozes, krešulius, infiltratus, suaugi­mus, pasikeičia organų (pavyzdžiui, širdies vožtuvų) forma.

101

Praskiedimas, sukeltas skysčio išspaudimo iš koloidinio tirpa­lo, sudaro ertmes, kuriose kaupiasi eskudatas, šlakai, druskos, angliavandeniai ir pan. Prasideda destruktūriniai procesai, su­keliantys reumatizmą, cistų atsiradimą.

• Kserohelio stadija — tolesnis koloidinio tirpalo nuvande-ninimas, apimties sumažėjimas. Jis virsta suragėjusia mase, kurioje vyksta didelis spaudimas. Todėl visos jo viduje esančios medžiagos (druskos, pigmentai ir pan.) presuojamos, tampa ak­menimis. Kai kurių mokslininkų-medikų nuomone, taip susi­daro kepenų, tulžies, inkstų akmenys.

Apžvelgę pirmąjį, koloidinį, organizmo lygį, pereiname prie kito — jungiamųjų audinių, kur „įpintos" kuriančios organiz­mo ląstelės.

Siame audinyje vyksta ir kiti procesai: vandens, druskų bei kitų medžiagų judėjimas ir paskirstymas, audinių atstatymas, infekcijų slopinimas.

Jungiamasis audinys — kalogeno baltymas, kuris sudaro iki 30 proc. visų organizmo baltymų. Jo molekulė — trys ami­no rūgščių grandys. Senstant plonos kalogeno gijos persipina tarpusavyje, sudarydamos tvirtas virves. Taip pakinta vidaus organų, raiščių, sausgyslių jungiamojo audinio karkasas. Vi­daus organai suspaudžiami, netenka vandens, sumažėja jun­giamojo audinio sugebėjimas maitinti — aprūpinti būtinomis medžiagomis, silpnėja imunitetas. Jungiamojo audinio ląstelėse prasideda koaguliacija, pagrįsta senėjimo principu. Vyksta pa­čios gamtos užprogramuotas procesas: subrendęs ir pasenęs ko­lagenas (kola — klijai) traukiasi bei tankėja.

Galima teigti, kad žmogui nuolat netenkant skysčių per odos poras, kvėpuojant bei šlapinantis, jo organizmą veikia gniaužianti džiovinanti jėga.

Dabar, kai jau žinome tris organizmo struktūrinius lygius, galime suvokti, kiek pastangų jam reikia, kad atsispirtų trau­kimuisi bei nuvandeninimui. Kasdien privalome visais įmano­mais būdais priešintis gniuždymui ir vandens praradimui. Gniuždančiai jėgai Jan reikia priešpastatyti plečiančią Jin. De­ja, dažnai mes daug ką darome priešingai, o po to stebimės, kodėl mūsų organizme atsiranda sutankėjimai, akmenys, kiti patologiniai dariniai.

102

3. Žinodami jau minėtas ląstelių protoplazmos, skystųjų ter­pių, jungiamojo audinio ir viso organizmo savybes, galime su­prasti palankų ar nepalankų supančios aplinkos, maisto pro­duktų bei kitų faktorių poveikį.

• Supančios aplinkos sąlygos. Kadangi ląstelių protoplaz­ma bei organizmo skysčiai yra skysti drebučiai, išorinis atša­limas bus palankus sutirštėjimui, o šildymas — praskiedimui. Sausas oras, sumažindamas vandens kiekį organizme, tirštins drebučius, o drėgnas — skystins.

Taigi pastebime dvi priešingybes: šaltis ir sausumas tiršti­na organizmo koloidus, ląstelės netenka vandens, susidaro šla­kų, druskų, kitų medžiagų nuosėdos, o šiluma bei drėgmė skys-tina, atstato koloidinius tirpalus, išjudina įstrigusius šlakus, druskas ir kitas medžiagas, skatina iš ląstelių išsiskyrimą to, kas kenkia organizmui, ko jam nereikia. Tai būdinga visiems organizmo skysčiams: kraujui, limfai, tarpląsteliniam, nugaros smegenų skysčiui, šlapimui, tulžiai ir ląstelių protoplazmai.

Tikiuosi, dabar jums aišku, jog prieš pradedant organizmo valymą būtina suskystinti koloidus, kad jie sugebėtų išmesti visas sankaupas, taptų tekantys, o ne drebučiai, galėtų laisvai cirkuliuoti ir lengvai pasiektų pašalinimo iš organizmo vietas. Priešingu atveju sutirštėję drebučiai tvirtai įstringa organizme ir „laiko" visus šlakus ir panašias atliekas, pavyzdžiui, sutirš­tėjusią tulžį tulžies pūslėje. Taigi jokia valymo procedūra be išankstinio paruošimo — ORGANIZMO SUMINKŠTINIMO pa­sitelkus pašildymą bei hidrataciją — bus neefektyvi.

• Maisto produktų įtaka organizme esantiems koloidams. Visas maistas, kurį suvartojame, yra KOLOIDINIS TIRPALAS (mėsos, pieno, sūrio, kiaušinių baltymai, miltiniai bei krakmo-lingi produktai, vaisiai, daržovės).

Visi šie produktai susmulkinami burnoje, suvilgomi seilė­mis, išbrinksta skrandyje ir suvirškinti bei įsiurbti patenka į kraują. Kraujyje, limfoje maisto koloidai būna kartu su orga­nizmo koloidais. Jau vien nuo to padidėja organizme esančių skysčių klampumas. Be to, dauguma maisto medžiagų patenka po išankstinio terminio apdirbimo. O tai reiškia, kad jie jau yra netekę KRŪVIO bei linkę koaguliuotis. Kad taip neatsitiktų, mūsų organizmas perduoda dalį savo elektros krūvio. Dėl to

103

sumažėja micelių krūvis ląstelėse, kraujyje, limfoje ir t.t. Šio proceso kartojimasis po kelis kartus per dieną daugelį metų pakerta mūsų energetikos pagrindus. Visų organizmo lygių ko­loidai sutirštėja (juk sumažėjus branduolio krūviui, micelės su­artėja bei sukimba viena su kita), susidaro SĄSTOVIO SRI­TYS, kuriose prasideda sutirštėjimas, sulipimas, atsiranda nuo­sėdos, kserogelis.

Nepalankios supančios aplinkos sąlygos — šaltis, sausu­mas, skersvėjai ir t.t., nejudrus gyvenimo būdas (metabolizmo sulėtėjimas), virtas maistas, jau praradęs elektros krūvį, nule­mia tai, kad visame organizme susidaro bei kaupiasi įvairūs sutankėjimai, akmenys, cistos, augliai. Atidžiau pasižiūrėję į save, galite pastebėti kelias šio proceso stadijas: prarandamas lankstumas, pradeda šalti rankos bei kojos, rytais kūnas tarsi medinis, atsiranda nuolatiniai riboto paslankumo židiniai. Jei tai jums būdinga, pradėkite valymo programą, nes gali kilti dar rimtesnių problemų — susikaups druskos, akmenys, atsi­ras augliai, cistos ir pan.

4. Liaudies išmintis, eidama ne vieną šimtmetį klaidų bei bandymų keliu, atrinko efektyviausias priemones bei procedū­ras, kurios leidžia gerai išvalyti žmogaus organizmą. Mes šį klausimą nagrinėjome moksliniu požiūriu ir praktika sustip­rinsime tai, ką čia aptarėme.

Žmogaus organizmo valymas grindžiamas trim principais: koloidų sutirštėjimą sukeliančių priežasčių pašalinimas, koloi­dų suskystinimas ir stiprių skystinančių bei akmenis skaldan­čių priemonių taikymas.

Kad būtų pašalintos koloidus tirštinančios priežastys, daro­ma taip:

a) apribojami arba visai atsisakoma maisto produktų, kurie skatina kserogelių susidarymą (mėsa, žuvys, ypač pieno pro­duktai, kuriuose gausu kazeino, krakmolingi produktai, ypač labai rafinuoti, smulkaus malimo ir netekę daug vandens — duona, kepiniai, krakmolas).

b) pašalinama kenksminga klimato faktorių įtaka — šaltis, sausruma, skersvėjai, sausas karštis.

c) nejudrus gyvenimo būdas (palankus sąstoviams) pakei­čiamas aktyvesniu, judresniu.

104

Jei teisingai ir laiku atliksite tai, pavyks pašalinti visų šių sukietėjimų, akmenų susidarymo ir t.t. pagrindinę priežastį — SĄSTOVI.

Norint suskystinti koloidus, paspartinti jų cirkuliaciją, rei­

kia: a) panaudoti įvairiausius vidinės šilumos variantus. Ben­

dram organizmo šildymui naudojamos vonios, pirtys, kitos pa­rankinės priemonės. Vietiniam šildymui naudojamos pusinės vonios, šildymo pūslės, šildytuvai, pleistrai, trynimas. Visos šios procedūros spartina organizme esančių skysčių cirkuliaciją;

b) gerti įvairius gėrimus, kurių yra tikrai daug. Koloidiniams tirpalams skystinti bei valyti naudojamas dis­

tiliuotas vanduo, įmagnetintas distiliuotas vanduo, ištirpdytas vanduo, įmagnetintas ištirpdytas vanduo, kiti variantai. Visas šis vanduo — švarus, atitinkamos struktūros bei krūvio, pui­kiai išplauna organizmą, pašalina iš jo šlakus, normalizuoja koloidinių tirpalų sudėtį.

Panaudojami ir biokoloidais prisodrinti skysčiai: nuovirai, ištraukos, sultys ir t.t. Šiems skysčiams būdingas bendras bei specifinis poveikis (tulžį varantis, šlapimą varantis). Jų mice­lės adsorbuoja šlakus ir pašalina juos iš organizmo, apsaugo nuo sutirštėjimo.

Ypatingais atvejais, kai sąstovis tapo trombais, kserogelių, akmenimis ir pan., taikomos stipriai skystinančios, akmenis smulkinančios medžiagos bei procedūros.

Labai suskystina spiritas, degtinė, išvalytas žibalas. Pavyz­džiui, vanduo, pasižymintis dideliu paviršiaus aktyvumu, ne tik suvilgo, bet ir įsiskverbia į medžiagos vidų. Koloidai leng­viau atsiskiria, o vėliau ir visai ištirpsta. Nugarinta iki 1/4 uri-na — dar stipresnis skystis, kurį galima palyginti su spiritu ir degtine.

Galima vartoti ir įvairius prieskonius, kurie paspartina ši­lumos bei cirkuliacinius procesus organizme: juoduosius pipi­rus, raudonus ankštinius pipirus, cinamoną, gvazdikėlius, im­bierą. Labai padeda ir pelynai, tik juos reikia vartoti saikingai: 2—3 kursai po savaitę per metus.

105

VALYMO PRAKTIKA

ORGANIZMO KOLOIDINIŲ TIRPALŲ VALYMAS

Gydomojo poveikio požiūriu ši valymo procedūra yra svarbiau­sia, tačiau ją būtina atlikti tik tada, kai jau išvalytas storasis žarnynas ir kepenys.

Sveikata, jaunystė, energija, neeiliniai sugebėjimai visų pir­ma priklauso nuo micelių švarumo ir koloidinių tirpalų (ląste­lių protoplazmos, kraujo, limfos ir t.t.) struktūros.

Kad ši atsakinga procedūra būtų atlikta kokybiškai, būti­na:

1 — prieš tai suminkštinti koloidinius drebučius (vonia, pirtis);

2 — prisodrinti koloidinius drebučius struktūriniu vande­niu;

3 — pašalinti nešvarumus, prilipusius prie koloidinio tir­palo micelių; vanduo turi būti kuo švaresnis;

4 — padidinti pačių micelių krūvį ir kurį laiką, kad valy­mas būtų efektyvesnis, atsisakyti maitinančių medžiagų (mais­to, t.y. nevalgyti).

Taigi 3—6 mėnesius jūs reguliariai 2—3 kartus per savaitę 10—15 minučių einate į garinę pirtyje ar maudotės šiltoje vo­nioje. Taip ne tik suminkštinsite drebučius, bet ir paspartinsite organizme vykstančią cirkuliaciją, padedančią greičiau paša­linti šlakus.

Visą tą laiką jūs geriate bei naudojate verdamam maistui tirpintą vandenį (geriau distiliuotą), kurį prieš pat vartojimą galima papildomai įmagnetinti buitiniu magnetotronu.

Sis vanduo gaminamas taip: puodas su vandeniu statomas į šaldymo kamerą, o žiemą — balkone. Po 4—5 valandų, kai paviršių užtraukė ledukas, vanduo nupilamas į kitą puodą. Le­das, likęs tuščiame puode, yra sukoncentravęs sunkiojo van­dens molekules. Toks vanduo sušąla esant +3,8° C temperatū­rai, o organizmui reikia tokio, kuris sušąla esant -1° C.

„Sunkųjį" ledą reikia išmesti, o puodą su nupiltu vandeniu šaldyti toliau. Kai tik jame užšals maždaug 2

3 , neužšąlęs van­duo nupilamas. Tai lengvas vanduo, kuriame yra įvairių prie­maišų. Ledas, likęs puode, ir bus tas reikalingasis valymui van-

106

duo, netekęs 80 proc. priemaišų ir turintis 16 miligramų kalcio litre skysčio. Chemikas iš Odesos N. Druziakas teigia, kad ge­riausiai organizmui tinka vanduo, kurio viename litre yra 8— 20 miligramų kalcio. Tokį vandenį geria ilgaamžiai. Taigi ištir­pinkite tą ledą ir gerkite vandenį.

Kuo mažiau vartosite maistui sulipdančių produktų (pie­niškų, mėsiškų, krakmolingų), tuo efektas bus didesnis. Dar geriau skatins valymą badavimas 24—36 ir daugiau valandų per savaitę.

Kad ši valymo procedūra atrodytų įtaigesnė, pateiksiu kelis pavyzdžius. Tiesa, net ir šiais atvejais organizmui valyti pa­naudota tik dalis mechanizmų, tačiau ir to pakanka, jog pati­kėtum puikiais organizmo valymo rezultatais.

1 PAVYZDYS. Aleksejus Labza kentėjo nuo inksto nepa­kankamumo (anksčiau jam jau buvo pašalintas vienas inkstas), širdies ir galvos smegenų aterosklerozės, peršalimų, sunkiai vaikščiojo. Tris metus gėrė ištirpintą ledą. Anksčiau svėręs 97 kilogramus, pradėjo sverti 84, tapo žvalus, energingas, raus­vaskruostis kaip jaunuolis. Rankų bei kaklo oda lygi, elastinga, be raukšlių. O juk tik prieš 3 metus jo kraujas buvo klampus, venos iškilusios. Tokias teigiamas permainas galima paaiškinti tik taip: organizmo koloidiniai tirpalai vėl tapo tokie, kokie ir turi būti, kai žmogus yra sveikas, tvirtas.

2 PAVYZDYS. Polis Bregas parą ar pusantros gerdavo tik distiliuotą vandenį. Be to, visą laiką valgė tik natūralų maistą, kuriame buvo daug vertingų gamtinių biokoloidų. Tokia pro­grama padėjo jam ilgus metus išlikti žvaliam, darbingam, ne­prarasti regimosios atminties.

3 PAVYZDYS. G. Satalova savo paskaitose rekomenduoja gerti distiliuotą įmagnetintą vandenį. Be abejo, ji pati taip pat geria tokį vandenį ir, nepaisant amžiaus, atrodo labai puikiai.

4 PAVYZDYS. N. Vokeris rekomenduoja vartoti kuo dau­giau šviežių daržovių ir vaisių sulčių. Sultys — natūralūs ko­loidiniai tirpalai, kuriuose micelės jau turi krūvį, o vanduo struktūrinis. Šis sultyse esantis vanduo skystina sutirštėjusius drebučius, o micelės adsorbuoja visus drebučių teršalus ir valo juos. Pats N. Vokeris gyveno beveik 110 metų. Jis ne tik gėrė šviežias daržovių bei vaisių sultis, bet ir badavo, nevalgė gy­vūninės kilmės bei krakmolingų produktų.

107

ORGANIZMO LĄSTELIŲ KOLOIDŲ IR VIDINIŲ TERPIŲ KOMBI­NUOTAS VALYMAS

Šioms procedūroms labai tinka jaunų eglių, pušų, kėnių spyg­lių nuoviras, kurio skonis sutraukiantis. Toks nuoviras džiovi­na, padengia ir išvalo (pašalina), be to, pagerina odos spalvą, stipriai vėsina.

Nuoviras vartojamas dvejopai: geriamas arba daromos vo­nios. Galima ir kartu taikyti.

Gėrimui nuoviras ruošiamas taip: 5 šaukštai jaunų susmul­kintų eglės, pušų ar kėnių spyglių užpilami 0,5 litro vandens (vanduo turi būti ištirpintas ir užvirintas). Virti ant lėtos ug­nies 10 minučių, po to palikti nakčiai šiltoje vietoje, kad pri­trauktų, perkošti. Nuoviras supilamas į termosą ir geriamas šiltas 4—6 kartus per dieną po 1

2 stiklinės vietoje paprasto vandens. Kiekvieną dieną nuoviras verdamas iš naujo, nes turi būti geriamas šviežias ir šiltas (36—40° C). Šio valymo kurso laikas individualus.

Kai pastebėsite, kad šlapimas tapo drumstas, žinokite: nuo­viras pradėjo veikti, organizmas valomas. Nuo ištirpintų drus­kų ir šlakų priklausys, kokia bus šlapimo spalva. Kai šlapimas vėl taps skaidrus ir įprastos, lig tol buvusios spalvos, — valy­mas baigtas.

Tokį valymo kursą tinka pradėti po Naujųjų metų. Pirma, tada išmetamos šventinės eglutės, nereikia eiti į mišką spyglių. Antra, tuo metu stipriausias inkstų ir šlapimo pūslės biorit­mas, taigi pernelyg didelis šlakų išsiskyrimas valymo metu ne­perkraus jų.

Voniai reikia susmulkinti pušų spyglių, jaunų šakučių ir supjaustytų eglės kankorėžių. Sausa žaliava turi sverti 1 kilog­ramą. Ji verdama 30 minučių 7—8 litruose vandens. Po to už­dengiama ir paliekama pritraukti 12 valandų. Tinkamas vo­nioms nuoviras būna rudos spalvos. Jis supilamas į vonią su vandeniu, kurio temperatūra — 36—40° C. Tokioje vonioje maudomasi 10—20 minučių, atsižvelgiant į savijautą. Kiekvie­nai procedūrai vandens temperatūra po truputį didinama. Vi­sais atvejais būtina atsižvelgti į savijautą. Per savaitę tokioje vonioje maudomasi 2—3 kartus. Po vonios — vėsus dušas (10— 20 sekundžių). Šių vonių ciklas — maždaug mėnesis.

108

Dar labiau sustiprina valymo efektą geriamas spyglių nuo­viras ir spyglių vonios tuo pačiu metu. Tokį kombinuotą ciklą reikia užbaigti, kai šlapimas vėl tampa skaidrus.

V. Tiščenka nurodo, kad spyglių nuoviras pašalina iš orga­nizmo ne tik šlakus bei nuodus, bet ir radioaktyvius nuklidus. Toks valymas padeda išgydyti 80 proc. visų ligų.

Spyglių vonių poveikį gerai vertino S. Kneipas, P. Kureno-vas, A. Zalmanovas. Be to, S. Kneipas ir P. Kurenovas atkreipė dėmesį, kad išvaloma ir oda, kraujagyslės, stimuliuojama ner­vų sistema. A. Zalmanovas primena, kad šios procedūros paša­lina iš organizmo ląstelių „nuovargio toksinus". Tai apmirusios ląstelės, kurios turi būti laiku pašalintos. Pats organizmas tai atlieka daug lėčiau, jam reikia padėti, kad nebūtų nuolat nuo­dijamas, kad žmogus nepradėtų labai greitai pavargti.

ŠLAKŲ IR DRUSKŲ PAŠALINIMAS IŠ ORGANIZMO

Valymo procesą teoriškai įdomiai pagrindė B. Bolotovas. Jis pa­teikė duomenų, kad iš žmogaus organizmo gali būti pašalinta 2—3 kilogramai druskų, dažniausiai užteršusių jungiamąjį au­dinį bei kaulus.

Visą valymo procedūrą jis rekomenduoja atlikti dviem eta­pais. Aptarsime šias rekomendacijas bei pagrįsime pavyzdžiais.

PIRMA, ką rekomenduoja B. Bolotovas, — paversti orga­nizme susikaupusius šlakus druskomis. ANTRA — parinkti to­kias medžiagas, kurios paspartintų druskų pašalinimą iš orga­nizmo.

Kad būtų pašalinti jungiamajame audinyje susikaupę šla­kai, B. Bolotovas rekomenduoja paveikti juos rūgštimis. Reikia, kad organizmas su maistu gautų tokias rūgštis (askorbino, pal-mitino, nikotino, stearino, citrinos, pieno ir pan.), kurios būtų nepavojingos (nepakenktų organizmui) ir tuo pačiu tirpdytų šla­kus, paverstų juos druskomis. B. Bolotovas rekomenduoja rau­gintus agurkus, pomidorus, kopūstus, burokus, morkas, svogū­nus, česnakus, raugintus obuolius, alų, daugelį vyno rūšių (portveiną, kagorą, kaberne), antpilus, mielinius patiekalus,

109

varškę, sūrį, brinzą, kefyrą, kumysą, acidofilinius produktus, vaisių actą. B. Bolotovas akcentuoja, kad kiekvienas žmogaus organas prisitaikęs prie savo rūgščių. Todėl reikia vartoti kuo įvairesnių. Vaisių actą reikia vartoti kartu su rūgusiu pienu: į stiklinę rūgpienio dedamas šaukštelis (kartais šaukštas) vaisių acto bei šaukštelis medaus. Geriama valgant, kartą per dieną. Vaisių acto reikia įpilti ir į arbatą, kavą, sriubas, sultinius.

Tuo metu, kai atliekamos procedūros, kad šlakai taptų druskomis, geriau nevartoti aliejaus, kuris skatina spartų tul­žies išsiskyrimą ir tuo pačiu stabdo šlakų virtimo druskomis procesą. Kad vidinė terpė būtų rūgštesnė, rekomenduojama tuo metu valgyti daugiau mėsos ar žuvies produktų.

Pirmojo etapo tikslas — padidinti organizmo rūgštingumą ir valgyti produktus, skatinančius rūgimą: raugintus agurkus, kopūstus ir pan. Taip pat reikia padidinti mielingų produktų kiekį. Išgėrus saldžios arbatos, kompoto, ant liežuvio užberti kelias valgomosios druskos kruopeles. Tai sukelia skrandžio re­akciją ir skatina jį išskirti rūgščius fermentus — pepsinus, ku­rie padeda šlakams greičiau tapti druskomis, taip pat naikina nesveikas organizmo ląsteles.

B. Bolotovas primena, kad šlakai ne iš karto gali tapti drus­komis, net jei rūgštinimas vyksta nuolat. Rūgštys bei šarmai nelengvai patenka ten, kur reikia. Todėl atliekant šią procedū­rą būtina dirbti fizinį darbą, masažuoti kūną.

Tik tada šlakai organizme tampa mineralinėmis, šarmi­nėmis, rūgščiomis, tirpstančiomis ir netirpstančiomis vandeny­je druskomis. Remiantis stebėjimais galima teigti, kad netirps-ta šarminės, mineralinės ir riebiosios uratų tipo druskos, fos­fatai bei oksalatai.

Noriu atkreipti dėmesį į principą: PANAŠŲ TIRPDO PA­NAŠUS. Pavyzdžiui, žibale ištirpsta visi naftos produktai — solidolis, soliarinė alyva, parafinas ir t.t. Spirite tirpsta kiti spiritai — glicerinas, sorbitas, ksilitas ir kiti.

B. Bolotovas akcentuoja, kad šį principą galima sėkmingai taikyti ir tirpinant šarmines druskas organizme. Todėl reikia vartoti papildomai šarmų, nekenksmingų organizmui — kai kurių žolių nuovirus bei sultis. Saulėgrąžų šaknų arbata taip pat tirpdo daug druskų.

Rudenį ruošiamos daugelio šaknų atsargos, jos kasamos,

110

gerai nuplaunamos, išdžiovinamos. Ruošiant atsargas, pašali­namos nereikalingos smulkios šaknelės. Na o tos, kurios tinka gydymui, smulkinamos (pupelės dydžio) ir verdamos emaliuo­tame inde (3 litrams vandens 1 stiklinė džiovintų šaknų) 1—2 minutes. Tokią arbatą būtinai reikia išgerti per 2—3 dienas. Kai užbaigiama viena tokios arbatos porcija, geriama kita — didelėmis dozėmis, praėjus pusvalandžiui po valgio. Druskos pradedamos šalinti iš organizmo tik po 2—3 savaičių. Šlapimas tada būna rūdžių spalvos. Šaknų nuovirą reikia gerti tol, kol šlapimas vėl taps įprastos spalvos, skaidrus.

Taip valant organizmą, negalima valgyti aštrių, sūrių ir rūgščių patiekalų. Maistas turi būti tik truputį pasūdytas, di­džiausia jo dalis — augalinės kilmės.

Gerai tirpdo druskas dirvinio asiūklio, skalsės, arbūzo žie­velių, moliūgų virkščių arbatos.

Druskoms tirpinti labai tinka ir petražolių šaknų, krieno, šalpusnių, cikorijos, ropės, topinambo sultys. Jų reikia išgerti ne daugiau kaip 100 gramų, praėjus pusvalandžiui po valgio.

Praktiškai nesunku pasigaminti juodojo ridiko sulčių, ku­rios tirpdo tulžies pūslėje, latakuose, šlapimo pūslėje, geldelėse bei kraujagyslėse susikaupusius mineralus.

10 kilogramų juodųjų ridikų nuplaunama, išspaudžiamos sultys (žievės nulupti nereikia). Sultys (jų iš tiek ridikų bus beveik 3 litrai) laikomos šaldytuve. Ridikų išspaudos sumaišo­mos su medumi (1 kg išspaudų reikia 300 g medaus arba 500 g cukraus), pridedama pieno išrūgų. Toks mišinys laikomas stik­lainyje šiltoje vietoje suslėgtas, kad nepelytų. Sultys pradeda­mos gerti po 1 šaukštelį praėjus valandai po valgio. Jei nejau­čiama skausmo kepenyse, sulčių galima gerti vieną, du šaukš­tus ir palaipsniui padidinti jų kiekį iki 100 gramų. Ridikų sul­tys labai skatina tulžies išsiskyrimą. Jei tulžies latakuose su­sikaupė daug druskų, tulžiai sunku ištekėti, galite pajusti skausmą. Tada ant kepenų reikia dėti šildymo pūslę, maudytis šiltoje vonioje. Jei skausmą įmanoma iškęsti, procedūros daro­mos tol, kol baigiamos gerti sultys. Tuo labiau kad skausmai atsiranda tik pradžioje, po to vėl viskas būna gerai. Druskos taip valant šalinamos nepastebimai, tačiau efektas didžiulis. Taigi reikia tokias procedūras atlikti 1—2 kartus per metus. Geriant ridikų sultis, nereikia valgyti aštrių bei rūgščių patie-

111

kalų. Kai sultys bus išgertos, pradedamos valgyti ridikų išspau­dos, kurios iki to laiko jau bus išrūgusios. Jos valgomos po 1— 3 šaukštus kartu su kitu maistu. Tokios išspaudos labai stipri­na plaučių audinį bei širdies—kraujagyslių sistemą.

Kad geriau įsidėmėtumėte B. Bolotovo rekomendacijas, iš­skirsime tai, kas svarbiausia:

1. Būtina paspartinti organizme rūgštinimo (oksidacijos) procesus.

2. Būtina nuolat prisodrinti organizmą nekenksmingomis rūgštimis.

3. Šios rūgštys turi būti skirtos visiems organams — kiek­vienam tokios, kokių reikia.

4. Tuo metu, kai stengiamasi šlakus paversti druskomis, dieta turi būti tokia, kad didėtų organizmo vidinė terpė. B. Bolotovas rekomenduoja vartoti organizmą rūgštinančius mais­to produktus: mėsą, žuvis, kiaušinius, grybus, pieno produk­tus*.

5. Parinkti tokią medžiagą—nešėją, kuri be vargo prasi­skverbtų į visus organizmo „užkampius" ir paliktų ten rūgštis, reikalinga, kad šlakai taptų druskomis.

6. Išmėginti nekenksmingus įvairiausius tirpalus, kurie ga­lėtų ištirpinti druskas.

7. Pasistengti laikytis dietos — valgykite daug vaisių, dar­žovių, gerkite jų sultis.

Pirmieji penki punktai susieti su pirmuoju valymo etapu — šlakų pavertimu druskomis, o 6 ir 7 skirti antrajam etapui — druskų ištirpdymui ir pašalinimui iš organizmo.

Nelengva, bet norint įmanoma atlikti tai, kas nurodyta vi­suose septyniuose punktuose. Tačiau net ir tada, tai akcentuo­ja ir pats B. Bolotovas, neverta tikėtis greitų teigiamų rezulta­tų. Būtina ne tik kantrybė, bet ir kruopštumas, skrupulingu­mas. Tačiau viskas vyksta daug paprasčiau bei greičiau, efek­tyviau, jei tam panaudojama unikali medžiaga — šlapimas, o bendram rūgštinimui — badavimas. Tada schema bus visai ki­ta:

1. Šiluma, spartinanti rūgštinimo procesus organizme: karš­tos vonios, garinė.

* Tai ne pats geriausias variantas, galintis net pakenkti.

1 1 2

2 ir 3. Paties žmogaus šlapime yra visos rūgštys, reikalin­gos konkrečiam organui ir nekenksmingos.

4. Urina — labai rūgštus skystis, idealiai tinkantis šiam tikslui. Tačiau efektyvumą galima daug kartų padidinti, jei pra­dedama badauti. Šlapimo gėrimas bei badavimas tuo pačiu me­tu — natūralus organizmo rūgštinimo procesas. Taip galima išgydyti ne vieną baisią ligą.

5. Urinos pagrindas — organizmo struktūrinis skystis, ku­riam būdingas geras skverbimasis.

6. Urina idealiai atitinka ir pagrindinį homeopatinį princi­pą — panašus tirpdomas panašiu.

7. Valgyti daržoves ir su vandeniu virtas košes, nes toks maistas saikingai šarmina organizmą. Kompresai su sena (pra­dėjusia stipriai kvepėti amoniaku), nugarinta iki 1/4 urina ant vietų, kur susikaupusios druskos, padės jas ištirpdyti.

Taigi mes visai nepažeidžiame valymo schemos, kurią reko­menduodavo senovės išminčiai:

1. Koloidų suminkštinimas ir šlakų pavertimas druskomis parūgštinus, prieš tai pašildžius visą organizmą.

2. Druskų ištirpdymas, taip pat jų pašalinimas su skysčiu, kuris padėjo joms susidaryti, t.y. urina.

Greičiausias ir efektyviausias šlakų bei druskų valymas iš organizmo: 3—7 dienas badauti; badaujant kiekvieną dieną maudytis karštoje vonioje ar kaitintis garinėje 10—20 minučių (pagrindinis kriterijus — savijauta); 3—5 kartus per dieną ger­ti po 100 gramų urinos ir ištirpinto vandens; atsižvelgiant į poreikį, kasdien daryti klizmas su 1 litru prieš tai surinktos urinos. Jei organizme susikaupė labai daug druskų, papildomai dėti druskų susikaupimo vietose senos, stipraus kvapo nuga-rintos urinos kompresus.

Šio valymo proceso poveikį patvirtina padidėjęs lankstu­mas (taip yra todėl, kad buvo pašalintos druskos), po badavimo prasidėjęs organizmo gyvybingumas (padidėja darbingumas, iš­tvermingumas, lytinis pajėgumas ir t.t.). Tinkama mityba po badavimo dar labiau sustiprins šį efektą. Jei taip bus daroma 3—4 kartus per metus, jokių kitų organizmo valymo procedūrų visai nereikės. Toks organizmo valymas padėjo šios knygos au­toriui susigrąžinti jaunatvišką lankstumą, sustiprino atsparu­mą ligoms.

113

Dabar pateiksime pavyzdžius, kuriuose panaudota tik dalis organizmo valymo urina mechanizmų.

1 PAVYZDYS. Štai ką praneša Ana Romanovna iš Pavloda-ro:

— Man nuolat skaudėjo gerklę, ypač rudeniop ir žiemą, jaučiau kepenų skausmus, nes du kartus sirgau gelta. Pirmąją savaitę gėriau visą šlapimą, o mano išmatos ne tik nepasidarė minkštesnės, bet net vidurių užkietėjimas prasidėjo. Ėmiau ger­ti šiltą nevirintą vandenį — pabrinko akių vokai. Pradėjau ger­ti mažiau šlapimo, iš pradžių 2—3 kartus, o vėliau tik rytais. Per mėnesį 3 kartus išsitrindavau kūną šlapimu vakare, 23 valandą. Mėnesiui baigiantis, po tokio „gydymo" jaučiausi pras­tai. Skaudėjo kepenis, stiprūs diegliai, kartais net visą šoną skauda. Mečiau visą gydymą, vien sultis geriu, juk valgyti ne­galima. Sultys dažniausiai moliūgų. Bet kepenis tebeskauda, ypač naktį. Gydytoja pasakė, kad, ko gero, kažkur buvo žaizde­lė, o šlapimas ją dar labiau sudirgino. Dabar jau žaizda. Tai štai aš ir galvoju: gal net kepenis šlapimas pradėjo graužti? Šlapimas dabar drumstas, tirštas, tamsus. Ką man daryti? Kol „nesigydžiau", šlapimas buvo skaidrus, šviesus. Namiškiai pra­dėjo mane barti, kad visais tikiu. O aš vis liesėju ir negaliu valgyti. Kas dabar mane IŠGYDYS?

KOMENTARAI IR REKOMENDACIJOS: ši moteris sukau­pusi daug šlakų (nesibaigiantys peršalimai ir nesveikos kepe­nys). Visą savaitę gausiai gertas šlapimas paspartino staigų jų išsiskyrimą bei patekimą į kraują. Išskyrimo sistemos tapo per­krautos (sutriko žarnyno, kepenų veikla). Kad šlapimas drums­tas — labai gerai, nes tai reiškia, jog iš organizmo pašalinama daug druskų bei šlakų. Dabar šį procesą būtinai reikia užbaig­ti. Teks išvalyti žarnyną ir kepenis. Pateiksiu B. Bolotovo min­tis: „Reikia atminti, kad gydymo rezultatai neatsiejami nuo or­ganizmo streso". Aną Romanovna kaip tik dabar kamuoja stre­sas. Belieka kentėti ir pačiai padėti savo organizmui, gerti dau­giau vandens, pasikaitinti garinėje. Jei žmogus to nesuvokia, neišsilavinęs, tegu pradeda labai atsargiai, stebėdamas orga­nizmą. Tada nereikės baimintis, kad „šlapimas sugraužė kepe­nis".

2 PAVYZDYS. A. N., 47 m., iš Pavlogrado: — Jau antrus metus vadovaujuosi jūsų knygomis „Urino-

terapija" ir „Gydančios jėgos". Pirmąjį pusmetį aš, tiesą sakant,

114

gimiau antrą kartą. Man skaudėjo sąnarius, sutraukdavo ko­jas, rankų ir kojų pirštų sąnariai buvo nelankstūs. Atrodė, kad subyrėsiu į gabalus. Diabetas, reumatizmas, egzema, dalinė psoriazė, grybelis jau paliko mane ramybėje. Galiu šokti nepa­vargdamas, mano gyvenimo tonusas šoktelėjo aukštyn... Du kartus valiau kepenis. Pirmą kartą naudojau 200 gramų aly­vuogių aliejaus ir 200 gramų URINOS (100 gramų senos, lai­kytos daugiau negu 7 dienas, nes citrinų neturėjau, ir 100 gra­mų šviežios). Valymas buvo „KIETAS". Vakare dar šiaip taip, o rytais, maždaug nuo 4 iki 7 valandos, mane tarsi kas gniaužė, suko. Buvau nustebintas, nes iš manęs tekėjo kažkas juodo, rudo, dribsniai, kita bjaurastis. Per savaitę netekau 12 kilogra­mų svorio! Antrą kartą valiau kepenis lapkričio mėnesį. Efek­tas buvo mažesnis, nors šį kartą gėriau 300 alyvų aliejaus ir 300 gramų citrinos sulčių.

KOMENTARAI IR REKOMENDACIJOS: šis žmogus buvo tikras šlakų sandėlys. Štai kodėl jį kamavo visos tos ligos. Ir pats to nežinodamas jis valymui pasirinko efektyviausią proce­dūrą. Kartu su alyvų aliejumi naudojo ir seną uriną. Kad ge­riau suvoktume jos poveikį, prisiminkime B. Bolotovą.

B. Bolotovas tyrinėjo fermentų — gyvūninės bei augalinės kilmės ląstelių (mielės, pieno bakterijos), būdingų žmogaus or­ganizmui, gyvybinės veiklos produktų, poveikį. Jis nustatė, kad šie fermentai sugeba atnaujinti bei išvalyti visus paviršius, ant kurių jie patenka (odą, skrandžio—žarnyno traktą, akis, nosies gleivinę, ausų, plaučių, makšties ertmes).

B. Bolotovas rekomenduoja patiems pasigaminti tokių fer­mentų. Tam reikia 3 litrų pieno išrūgų, 1 stiklinės cukraus, 1 stiklinės sausų ar šviežių supjaustytų vaistažolių — ugniažo­lės. Ugniažolę sudėti į maišelį kartu su akmenuku, kad geriau panirtų, nuleisti į stiklainio dugną. Jei išrūgos darant varškę buvo peršildytos ir pieno lazdelės žuvo, reikia įpilti šaukštelį grietinės, kurioje yra sveikų pieno bakterijų. Stiklainis užden­giamas 2—3 sluoksniais marlės ir laikomas šiltoje vietoje, kur nepatenka saulė. 2—3 savaites tokiame mišinyje formuojasi pie­no rūgšties bakterijos. Jų gyvybinės veiklos produktai gali at­naujinti bei nuvalyti visus žmogaus organizmo paviršius. Jei tokia gira (raugas) geriama 2 savaites po pusę stiklinės pusva-

115

landį prieš valgį, bus išvalytas ir atstatytas skrandžio bei žar­nyno epitelinis paviršius.

Šlapimui senstant, vyksta rūgimas, gaminasi organizmui naudingi fermentai (panašiai kaip išrūgose). Jei tokia urina išgeriama, kaip ir padarė A. N., ji pradės valyti bei atnaujinti organizmo epitelį. Tokio valymo poveikis labai stiprus, o efek­tas — unikalus. Beje, šis žmogus teisingai įvertino viską, kas jam atsitiko, suprato, jog tai valymo krizė (buvo pašalinta 12 kilogramų patologiškai pakitusių audinių!), nešaukė: „Apnuo­dijo, išgydykite mane!"

3 PAVYZDYS. Galina Markovna iš Dnepropetrovsko: — Prieš mėnesį gavau knygą „Urinoterapija". Per tą laiką

sulaukiau puikių rezultatų. Be vargo rašau jums dešine ranka. Mano diagnozė nuo 1983 metų: „Reumatoidinis poliartritas, aortos aneurizma". Negeriu jokių tablečių!

KOMENTARAI IR REKOMENDACIJOS: kad visai būtų iš­gydyti reumatizmo išsukinėti sąnariai, šiai moteriai būtina kas­dien dėti ant skaudančių vietų senos urinos kompresus. Valgyti organizmą šarminančius augalinius produktus, daugiau judėti, kad šlakai būtų kuo greičiau parūgštinti ir išplauti iš organiz­mo. Be abejo, reikia išvalyti storąjį žarnyną ir kepenis.

4 PAVYZDYS. Karo invalidas Michailas Grigorjevičius iš Charkovo:

— 1990 pradėjo skaudėti kojų pėdas. Sunkiai vaikščiojau. Dirbau gamykloje. Gamyklos gydytojai nemažai stengėsi, ta­čiau nesugebėjo išgydyti. Išleido į Jaltą, į kurortą. Ten taip pat nepasveikau. Nusprendžiau išmėginti urinoterapija. Surinkau savo ir namiškių — iš viso 3 litrus. Pasišildęs dariau nakčiai voneles 15—20 minučių. Po ANTROS vonelės skausmai liovėsi. Iš viso mirkiau kojas 10 kartų. Taigi reikėjo 10 vonelių.

KOMENTARAI IR REKOMENDACIJOS: urinos vonelės greitai ištraukė druskas. Be to, labai padėjo ir šiluma. Norint, kad druskos vėl nesikauptų, reikia pakeisti mitybą.

5 PAVYZDYS. Sofija Jakovlevna iš Novočerkasko: — Mano vyrui labai padėjo kompresai ant pėdų. Stambios

išaugos išnyko po 3 kompresų. Nuoširdžiai jums dėkoju. KOMENTARAI IR REKOMENDACIJOS: nuosekliai atlikti

visus svarbiausius valymus ir suderinti mitybą.

116

6 PAVYZDYS. Marina Viktorovna, 33 m., Kijevas: — Praėjus metams po Cernobilio, susigriebiau poliartritą.

Tai sutapo su nėštumu. Porą metų mėginau kompresais įveikti poliartritą. Dar po metų žiemą su ašaromis akyse apsiaudavau aulinukus: trukdė sąnarių uždegimas, patys sąnariai buvo pa­tinę, pamėlę. Tokie buvo ir rankų pirštai. Supratau, kad ne­sveikos ir kepenys. 1990 metais pradėjau badauti pagal P. Bre-gą po 24 valandas per savaitę. 1991 metų pradžioje atlikau valymą (limfos nevaliau) pagal Semionovos rekomendacijas. Ka­dangi dar vis kamavo sąnarių skausmai, kepenų valymą sude­rinau su intensyviu badavimu (per 1,5 mėnesio badavau 2 sa­vaites). Atlikau 3 valymus kas 3—4 savaites. Po PIRMO valy­mo jau kitą rytą išnyko pirštų patinimai, tačiau sąnariai dar skaudėjo. Netekau maždaug 10 kilogramų svorio. Pradėjau jaustis žymiai geriau, tačiau vos bent truputį persivalgydavau, skaudėdavo kepenis, prasidėdavo sąnarių uždegimas. (Ištverti buvo lengva, nes po intensyvaus badavimo ir artimųjų dejonių, kad taip suliesėjau, atsirasdavo „vilko" apetitas). Be to, baigėsi menstruacijos. Dabar jau žinau, kad badavimas mano organiz­mui buvo pernelyg didelis stresas, tačiau buvo ir priežastis: priedėlių uždegimas (jo aš net neįtariau, nors kai mėnesinės tapo negausios, supratau, kad kažkas yra). Mėginau gerti rau­donei}, tačiau permainos buvo neženklios.

Nuo šių metų kovo, prisiklausiusi pažįstamų pasakojimų apie sėkmingą gydymąsi urina, pradėjau gerti kartą per dieną po 150—200 gramų šlapimo. Šią procedūrą atlikdavau rytais, 1—1,5 valandos prieš valgį. Be to, kartą per savaitę badavau po 36 valandas ir tą dieną gerdavau tik vandenį.

Vos praėjus savaitei po urinoterapijos, prasidėjo STIPRUS SKRANDŽIO VEIKLOS SUTRIKIMAS, kuris tęsėsi dvi savai­tes. Per tą laiką išsiskyrė LABAI DAUG GLEIVIŲ. Tuo pačiu metu naktį be jokių pastangų išsivalė ir kepenys. Šis skrandžio veiklos sutrikimas baigėsi netikėtai kartu su vėl PRASIDĖJU­SIU MENSTRUACIJŲ CIKLU (kraujavimo nebuvo, tačiau su­pratau, kad reikalai susitvarkė). Visa tai įvyko praėjus 3 savai­tėms nuo urinoterapijos pradžios ir metams po menstruacijų ciklo išnykimo. Per tas 3 savaites padidėjo svoris (6—7 kg). Dar po 2 savaičių išnyko kojų ir rankų pirštų patinimai, te-

117

beskaudėjo tik dviejų pirštų sąnariai (anksčiau -— beveik visų). Po mėnesio (arba praėjus 7 savaitėms nuo urinoterapijos pra­džios) MENSTRUACIJŲ CIKLAS tapo visai normalus. Menst­ruacijos buvo gausios ir neskausmingos, KAIP IR ANKSČIAU.

Praėjus 8 savaitėms nuo urinoterapijos pradžios, visai ne­beskaudėjo sąnarių, nurimo skrandis ir kepenys. Neliko gast­rito. Jaučiausi taip gerai, kad per Velykas suvalgytas kalnas maisto man visai nepakenkė. Anksčiau tikrai nebūčiau apsiė­jusi be kepenų skausmų, prasidėtų sąnarių uždegimas.

Atsižvelgusi į savo pažįstamos patirtį, pamėginau badauti ir gerti tik visą dienos uriną. Vakare prasidėjo dviejų rankų pirštų sąnarių uždegimas, negalėjau visą naktį miegoti, nes la­bai skaudėjo dubens—klubo sąnarį (buvau pamiršusi parašyti, kad gydymo pradžioje skaudėjo ne tik rankų, kojų pirštus, bet ir dubens—klubo sąnarį). Kitą savaitę skausmai praėjo. Nu­sprendžiau daugiau netaikyti šio būdo. Per savaitę badauju 36 valandas ir geriu rytais šlapimą, o dieną — vandenį (tikriau­siai sąnariams kenkia badavimo metu išgeriamas visas šlapi­mas). Tačiau tebetrinu šviežiu šlapimu kūną kiekvieną dieną.

KOMENTARAI IR REKOMENDACIJOS: kad mineralų apykaita organizme būtų vėl normali, reikėjo išvalyti kepenis. Kai tai buvo atlikta, sulaukta ir teigiamų rezultatų. Tačiau liko gleivės, kurios trukdė viso organizmo veiklai. Kad jos būtų pa­šalintos, reikėjo „parūgštinti" organizmą šildančiomis procedū­romis, badavimu ir urina. Tai buvo atlikta (urinoterapija ir ba­davimas). Labai stipri valymo krizė sutvarkė visą organizmo veiklą: normalus svoris, normalus menstruacijų ciklas, druskų apykaita.

Dabar Marinai Viktorovnai būtina ir toliau stengtis, kad audinių koloidinė būsena taptų normali, tinkamai maitintis (ne­valgyti kepinių), taikyti šiltas vandens procedūras (vonios, ga­rinės) ir nebadauti šaltu metų laiku. Rytais valgyti daigintus kviečius, o dieną gerti ištirpintą vandenį.

7 PAVYZDYS. Zinaida Ivanovna, 56 m., Krasnodaro kraš­tas:

— Pradėjus gerti garintą bei šviežią uriną, rezultatai stul­binantys. Man nešalta, puiki nuotaika, nebesutraukia kojų, ne­skauda juosmens. Jausdavau silpnus skausmus kažkur gilumo-

118

je, bet tik tris dienas. Po 6 dienų skausmas dingo. Vėl galiu

avėti guminius batus. 8 PAVYZDYS. Nadežda Aleksejevna, Energodaras: — 1979 metais mano mama išsigydė „pentinus" ant kulnų.

Nakčiai ji darė šlapimo kompresus, o dieną įdėdavo į puskoji­nes kuokštą traukučio ir taip vaikščiodavo iki vakaro. Per 3 vasaros mėnesius ji visai išsigydė ataugas. Kai buvo padarytos rentgeno nuotraukos, gydytojus labai nustebino rezultatai.

KOMENTARAI IR REKOMENDACIJOS: tai nieko nuosta­baus, paprasčiausias natūralus procesas. Urinos kompresai pa­rūgština tas kūno dalis, padidėjęs rūgštingumas sunaikina „pentinus". Na o vaistažolės sultys šarmino druskas. Tokia rūgščios ir šarminės terpės kaita tirpdė, šalino druskų atau­gas.

DRUSKŲ VALYMAS LAURO LAPAIS. 5 gramus lauro lapų pamerkti į 300 gramų vandens, virti 5 minutes, po to supilti į termosą, kad pritrauktų. Tada nuovirą nupilti ir išgerti su per­traukomis mažais gurkšneliais per 12 valandų (viso iš karto išgerti negalima, kad neprasidėtų kraujavimas). Šią procedūrą reikia atlikti tris dienas. Po savaitės galima pakartoti.

Nenustebkite, jei šlapimas taps rausvas, gal net pradėsite šlapintis kas pusvalandį. Taip būna todėl, kad labai sparčiai pradeda tirpti druskos, kurios ir dirgina šlapimo pūslę.

Jau po savaitės ar dviejų galima įsitikinti, kad druskų tir­pimas vyksta sparčiai. Jei jūsų sąnariai nesilankstydavo, skau­dėdavo, paūmėdavo skausmai orui keičiantis, pastebėsite, kad sąnariai tapo lankstesni, skausmai slopsta.

PAVYZDYS. Natalja Nikolajevna, 47 m., Maskva:

— Lauro lapus gėriau penkis kartus. Kaklo orteochondro-

zės jau neliko. LIAUDIES MEDICINOS RECEPTŲ REUMATO GYDYMUI

ANALIZĖ. Norint geriau suvokti organizmo valymo esmę, pra­vartu susipažinti su žiniuonių, žolininkų, daktarų rekomenda­cijomis, kaip gydyti sąnarių bei raumenų uždegimą (tai yra šių audinių koloidų ypač didelis sutirštėjimas). Pasinaudosime re­ceptūra, pateikta P. Kurenovo knygoje „Rusų liaudies medici­na" ir S. Kneipo „Mano gydymas vandeniu".

119

Visas rekomendacijas galima padalinti į tris dideles grupes: pažeistų vietų šildymas tepalais bei antpilais; įvairiausi bendri ir vietiniai šildymai; skystinančių priemonių vartojimas į vidų.

1 grupė: trynimas stiprios degtinės, amoniako, ankštinių raudonųjų pipirų antpilu; trynimas balzamu, pagamintu iš sie­ros rūgšties ir linų sėmenų aliejaus; beržų pumpurų ir stiprios degtinės antpilas; sliekų ir stiprios degtinės trauktinė; tepalas, pagamintas iš kamforo, garstyčių bei spirito; žibalo kompresai; tepalas, pagamintas iš alyvuogių aliejaus, 10—20 raudonųjų pipirų ankščių ir išvalyto žibalo. Be to, trynimams naudojamas imbieras arba garstyčios ir druska.

2 grupė: 1,5—2 valandoms ligonis užkasamas į šilto mėšlo krūvą (20—25 seansai); šildymas sausu smėliu; maišas su ber­žo lapais, kuriame reikia pabūti visam ar įkišti tik skaudančią kūno dalį, kad gerai išprakaituotų; gydymas skruzdėlėmis — įkandimai, antpilai gėrimui bei įtrynimui; užkasimas į karštą smėlį paplūdimyje; gydymas bičių įkandimais; kaitinimasis pir­tyje ar vonioje sų įvairių žolių nuovirais.

3 grupė: spiritinis medžio drožlių antpilas; šviežios salierų ir morkų sultys (10 uncijų salierų sulčių ir 22 uncijos morkų sulčių).

Kaip papildoma priemonė rekomenduojamas vegetariškas maistas, kurio didžiausia dalis — nevirti vaisiai ir daržovės. Kad greičiau iš organizmo būtų pašalintos druskos, reikia ba­dauti.

Net tokia trumpa siūlomų priemonių reumatizmui gydyti analizė išryškina jų vienpusiškumą — arba šildymas, arba įtry­nimai, arba skystinančios priemonės. Tačiau jei koloidų sutirš-tėjimo priežastis ne šaltis, o maistas, kuriame daug krakmolo, kazeino, priežastis, sukėlusi reumatą, neišnyksta, taigi ir ne-pasveikstama. Todėl jau minėtas storojo žarnyno bei kepenų valymas, klijingo maisto nevartojimas, bendras organizmo šil­dymas, šlapimo — natūralaus organizmo vidaus terpės rūgš­tintojo ir šarminančių produktų — šarminių nuovirų ir sul­čių — vartojimas yra tikrai universalus būdas, visiems laikams gydantis reumatą.

120

ORGANIZMO VALYMAS, KAD NELĖKTŲ AUGLIŲ (GERYBINIŲ, PIKTYBINIŲ, CISTŲ), POLIPŲ, KIRMINŲ, PATOGENINIŲ

MBKROORGANIZMŲ

Kad geriau suvoktume šį painų klausimą, būtinas tvirtas moks­linis pagrindas. Tad ne pirmą kartą teks pasitelkti Borisą Bo-lotovą.

Jis tvirtina, kad ląstelės (nepaisant jų gausybės ir įvairo­vės) gali būti augalinės ir gyvūninės kilmės. Augalinės ląstelės vystosi ir sudaro šarmines medžiagas, gali egzistuoti tik šarmi­nėje terpėje. Gyvūninės ląstelės didina rūgštinę terpę ir tik joje gali išlikti gyvos.

Tuo remdamasis, B. Bolotovas daro tokią išvadą: visos ligas sukeliančios ląstelės gyvūnams yra augalinės, o augalams — gyvūninės. „T.y. žmogui arba gyvūnui ligą gali sukelti tik au­galinės ląstelės. Vėžinės ląstelės — taip pat augalinės kilmės. Kadangi augalinės ląstelės gali išlikti gyvos tik šarminėje ter­pėje, tai kokio nors žmogaus organo liga atsiranda tik tada, kai padidėja šio organo šarmingumas... Tad dabar jau aišku: kai kuris nors žmogaus organas yra nesveikas, vyksta šio organo puvimas ir SARMINIMAS... Jei organizme bus nesutrikęs rūgš­tingumas, ligą sukeliantys procesai jame negali vykti. Tačiau reikia sekti, kad nepadidėtų skrandžio rūgštingumas, kad ne­sutriktų organizmo šarmų ir rūgščių balansas. Rūgštingumas turi viršyti šarmingumą. Priešingu atveju neišvengiamas gast­ritas".

Aš sutikau labai mažai žmonių, kurie, remdamiesi teorija, siūlytų paprasčiausias, prieinamiausias rekomendacijas, pagrįs­tas pačiame organizme vykstančiais procesais. Deja, B. Boloto­vas taip pat pasirinko sudėtingą kelią. Organizmui rūgštinti profilaktikos bei gydymo tikslais jis rekomenduoja vartoti di­džiulį asortimentą (jo nuomone, kiekvienas rūgštinimas pri­klauso atskiram organui): rūgštūs vaisiai, daržovės, augalai, kruopos, ankštiniai augalai, miltai ir t.t. Kai kalbėsime apie virškinimą, maisto produktų biologinę vertę, suprasite, jog B. Bolotovas siūlo mums ne patį geriausią variantą.

Remdamasis tokiu teoriniu pagrindu, šios knygos autorius siūlo natūralų valymo metodą, papildydamas jį praktiniais pa-

121

vyzdžiais. Ir vėl organizmo rugštinimui naudosime savo šlapi­mą ir badavimą.

1 PAVYZDYS. I. V, Gubkinas: — prieš 6 metus buvo pašalinta dešinės kiaušidės cista. Po

kurio laiko atsirado cista kairėje kiaušidėje. Gydytojas patarė operuoti. 10 dienų badavau, 4 kartus per dieną gėriau po 75 gramus šiltos šviežios urinos. Iš pradžių cista sumažėjo 2 kar­tus. Dabar jau jos nėra. Fantastika!

2 PAVYZDYS. N. L, Ternovka: — kurį laiką jaučiau skausmus ir sukietėjimą krūtyje. Jau

rengiausi į ligoninę, bet štai pakliuvo ši knyga. Manau, imsiu ir pamėginsiu, pagersiu (šlapimą — vert.). Sukietėjimo krūtyje kaip nebūta!

3 PAVYZDYS. D. M., 76 m., Volgodonskas: — 1988 metais mano kairėje krūtyje buvo aptiktas vėžys.

Operacijos daryti nesiryžo — prasta kardiograma. Iki 1990 me­tų nieko nedariau. Auglys tapo žąsies kiaušinio dydžio, bet ne­skaudėjo. 1990 m. spalio mėnesį pradėjau gydytis urina: rytais, dar nieko nevalgiusi gėriau šlapimą ir dėjau ant krūties kom­presą.

Aš nebadauju. Valgau du kartus: 10 valandą ryto — virtos daržovės, kiaušinis, 3 valandą dienos — vėl daržovės: burokė­liai, morkos, švieži kopūstai — salotos ir sriuba su liesa mėsa. Nevakarieniauju. Gurkšniais geriu nevirintą vandenį.

Iki birželio mėnesio jokių permainų nepastebėjau. Auglys lyg ir nepadidėjo. Birželio mėnesį iš spenelio išsiskyrė pūliai, o po to ir kraujas. Rugpjūčio mėnesį atsivėrė 2 kapeikų dydžio žaizda. Išskyros nesiliovė.

Mano vaikai, pas kuriuos aš gyvenu, atvežė onkologą. Jis apžiūrėjo ir pasakė, kad TAIP NETURI BŪTI! Jam neaišku, kas man yra. Patarė gultis į ligoninę spindulinei terapijai. Aš nesutikau, paaiškinau jam, kad geriu šlapimą ir darau šlapimo kompresus. Jis tik gūžtelėjo pečiais ir nieko nepasakė.

Nuo gruodžio pirmos išsiskiria tik pūliai. Labai niežti krū­tis. Darau po 2 kompresus — vakare ir naktį. Dariau ir dieną, tačiau prasidėjo išbėrimas. Taigi dabar tepu krūtį pašildytu saulėgrąžų aliejumi. Gal galima?

Badauju visą parą. Galiu palaipsniui pradėti badauti ir 3 dienas. Ilgesnį laiką bijau, nes lieku namuose viena.

122

Kai išbėga išskyros, palengvėja, tačiau jaučiu silpnumą. Mažai judu. Tik po kambarį reikalui esant. Labai skauda kelių ir pėdų sąnarius. Be to, dar kamuoja gastritas su padidintu rūgštingumu ir cholecistitas, katarakta. Todėl prašau, kad at­sakymą parašytumėte stambesnėmis raidėmis.

KOMENTARAI IR REKOMENDACIJOS: ši moteris pasiel­gė teisingai — pradėjo rūgštinti organizmą urina ir daryti kom­presus. Maždaug po 7 mėnesių sulaukė rezultatų: auglys (au­galinės ląstelės) sunyko nuo padidinto rūgštingumo, taip pat vėžinių ląstelių atgalinio poveikio pačioms sau (homeopatinis principas — panašus gydomas panašiu). Be to, sustiprėjo orga­nizmo apsauginės jėgos.

Vyksta žuvusių vėžinių ląstelių atmetimo procesas organiz­me, pasirodė išskyros. Ką tokiu atveju reikia daryti? Prasidėjo vienas svarbiausių sveikimo momentų. Kad irstantis auglys ne­nuodytų organizmo (tokioje stadijoje taip dažnai atsitinka), rei­kia dar labiau rūgštinti organizmą: gerti kuo daugiau urinos, daryti urinos klizmas ir nieko nepaisant (tegu nugarinta urina graužia krūtį, vėliau viskas atsistatys) nuolat dėti urinos kom­presą ant krūties, kad visą laiką trauktų išjos pūlius. Periodiš­kas badavimas skatins šį procesą.

Tokį gydymą galima dar paspartinti. Todėl reikia atlikti štai ką:

1. Išvalyti storąjį žarnyną ir ypač KEPENIS. 2. Visiškai nevalgyti baltyminio maisto, jį pakeisti su van­

deniu virtomis košėmis. 3. Dažniau badauti (1—3 ir daugiau parų), ilgiau laikyti

ant krūties nugarinto šlapimo kompresus. 4. Daugiau judėti ir dažniau KAITINTIS. Tai papildomai

rūgština organizmą ir aktyvina išsiurbiančių fermentų veiklą. Organizmo šildymą garinėje ilgesnį laiką jau taiko vokiečių gy­dytojai vėžiniams augliams šalinti.

Štai ką reikia daryti tokiais atvejais — pradėti natūralų išgijimo procesą. Atminkite: mes patys savo nemokšiškumu su­darome organizme sąlygas augliams atsirasti bei didėti. Suda­rę rūgštinę terpę, pašaliname juos sukėlusią priežastį, vėžinės ląstelės žūsta. Chemioterapija, švytinimas, operacija — tik sil­pnina organizmą, visai nenaikinamos priežastys, sukėlusios vė-

123

žį. Po tokio „gydymo" vėžinės ląstelės dar sparčiau plinta, žudo neišmanėlius ir patiklius žmones. TAIP NETURĖTŲ BŪTI!

Pavyzdys iš A. Maslenikovo knygos „Dievų gėrimo paslaptis": — Žurnalistas iš Krasnojarsko papasakojo man apie savo

uošvę, sirgusią gimdos vėžiu. Kartu su ja palatoje gulėjo dar dvylika moterų. Išgirdusi apie urinoterapiją, uošvė paliko ligo­ninę ir pradėjo gydytis šlapimu. Padėjo. Po to gyveno dar 10 metų. O tos moterys, kurios tada kartu su ja gulėjo palatoje, dar tais pačiais metais išėjo į kitą pasaulį.

PAVYZDYS. Valentina Nikolajevna, Sverodoneckas: — Mano dukters akys traiškanojo taip, kad rytais ji nega­

lėdavo jų atmerkti. Blakstienos buvo tvirtai sulipusios. Pradė­jau plauti dukters akis jos šiltu šlapimu, ir po kelių dienų vis­kas praėjo.

KOMENTARAS: mikroorganizmai, pakenkę akims, — au­galinės kilmės. Jų terpės parūgštinimas sunaikino juos. Tai ir padėjo išsigydyti.

PAVYZDYS. Nataša, 17 m., Voronežas: — Aš sirgau gripu, kuris sukėlė komplikacijas, sutriko inks­

tų veikla. Gulėjau ligoninėje pusę metų. Diagnozė — ūmus glo-merulonefritas su nefrotiniu sindromu. Mane „gydė" ir antibio­tikais, ir heparinu, ir priešuždegiminiais preparatais, kasdien teko išgerti 30—35 tabletes, suleisdavo 9—10 ampulių. Be to, lašelinės. Niekas nepadėjo. Tada prie tų vaistų, kurie jau buvo paskirti, pridėjo hormonus. Dar vėliau pradėjo perpylinėti krau­ją. Nežinau, kuo tai baigtųsi, jei ne laimingas atsitiktinumas: sužinojau apie G. Malachovo gydymo sistemą.

Pirmiausia pradėjau nuo urinoterapijos. Po 5—7 dienų ana­lizės rezultatai buvo normalūs (iki tol baltymo buvo 2 vienetai).

Atsisakiau vartoti hormonus, rytais išgerdavau po 3 gurkš­nius urinos.

Nuo hormonų buvo padidėjęs mano svoris (nuo 57 iki 68 kilogramų), išbėrė visą kūną, išnyko mėnesinės. Be to, pradėjo skaudėti skrandį, sutriko žarnyno veikla.

Po 2 urinoterapijos savaičių atsirado mėnesinės, išbėrimas beveik išnyko, skrandis ir žarnynas veikė kaip tada, kai dar buvau sveika, svoris taip pat sumažėjo. Pradėjau gydytis pagal knygą „Gydomosios jėgos" ir dabar jaučiuosi puikiai.

124

GLEIVINIŲ VALYMAS IŠ KAKTOS IR HAIMORINIŲ GALVOS ANČIŲ (SINUSŲ)

Mano nuomone, šie sinusai yra sunkiausiai išvalomos vietos. Po kiekvieno peršalimo atsiranda gleivių srautas, pasišalinan­tis iš organizmo per kaktos ir haimorinius sinusus. Gleivės iš­teka ne visos. Ligai baigiantis dalis jų lieka, sutirštėja ir tampa kserogeliu — kieta luobele, kamščiais. Tokių kamščių per visą gyvenimą susidaro labai daug. Todėl laikui bėgant šie sinusai-ertmės užpildomi tiršta mase, kurioje dauginas: patogeniniai mikroorganizmai (augalinės ląstelės). Prasideda puvimo proce­sas, susidaro šarminė terpė, įvairūs toksiški produktai. Tai ne­gali neveikti organizmo: skauda galvą, susilpnėja regėjimas, klausa, uoslė, atmintis. Sutrinka net galvos smegenų veikla, psichinė pusiausvyra. Beje, kartais tai vyksta tarsi nepastebi­mai, žmogus neįtaria, jog jo galvoje susikaupė net 1—2 stikli­nės pūlių. Savo negalavimams jis atranda įvairiausių priežas­čių, tik ne šią, tikrąją.

Be abejo, negali būti ir kalbos apie ekstrasensų pagalbą. Tai ypač liečia naivuolius, kurie lanko kursus ir stengiasi la­vinti šiuos sugebėjimus, visai nesirūpindami savo organizmo vidaus švara. Tik išvalęs galvą (tuo pačiu ir visą organizmą) žmogus gauna tai natūraliai, be jokių kursų. Atminkite: tobu­liausias įrenginys visatoje — ŽMOGAUS ORGANIZMAS. Kuo jis švaresnis, tuo jautresnes vibracijas gali priimti, tuo daugiau informacijos gali sukaupti ir pervesti iš pasąmonės į sąmonę. Priešingu atveju mūsų organizmas sugeba tik reaguoti į fizi­nius dirgiklius.

Kad būtų išvalytos visos prie nosies esančios ir kaktos ert­mės, pašalintos ten susikaupusios sutirštėjusios gleivės, reikia atlikti nuoseklų valymą:

1. Suminkštinimas — įvairiausiais būdais ne kartą pakai­tinti galvą. Geriausiai tam tinka garų bei vandens vonios.

Procedūrai reikia skirti 5 minutes, po to perplauti galvą vėsiu vandeniu. Geriausia atlikti 3—5 tokias procedūras.

2. Kai sudžiūvusios, sutirštėjusios gleivės po šildymo tam­pa skystesnės, jas reikia pašalinti per nosiaryklę. Ją reikia pra­plauti šiltu šlapimu. Tinka ir jūros vanduo ar paprastas pasū­dytas tirpalas.

125

Ši procedūra atliekama taip: užspaudžiame vieną šnervę, o kita traukiame į nosies vidų. Kai patenka į burną, išspjauna­me.

Sias valymo procedūras reikia atlikti tol, kol visiškai išva­lysite galvą, sensoriniai pojūčiai — regėjimas, klausa, ypač uos­lė, taps normalūs.

Jei nevartosite skatinančių susidaryti gleives produktų — pieno, miltinių gaminių su sviestu, bus dar geriau. Šį valymo procesą labai spartina ir badavimas.

PAVYZDYS. I. V, Doneckas: — Man skaudėjo ausis, beveik praradau klausą, pūlingos

išskyros trukdė kvėpuoti per nosį. Dabar, kai praploviau ausis, nosį, išskalavau burną, jaučiuosi normaliai, mažiau sergu. Dė­koju jums.

PATOGENINĖS ENERGIJOS ŠALINIMAS IŠ ŽMOGAUS ORGANIZMO

Yra keli variantai, tačiau mes išnagrinėsime paprasčiausią bei efektyviausią — panaudojant medžio pliauskas.

Gamtoje vyksta pasikeitimas energetine informacija. Pasi­telkus biolokaciją, pavyko nustatyti, kad kai kuriems medžiams būdinga savybė pasisavinti ar atiduoti energiją. Be to, pirmiau­sia pasisavinama „bloga" (patogeninė, augalinės kilmės) ener­gija. Ji gimininga medžiams, o žmonėms — patogeniška. Ir tarsi atsvarai jie atiduoda energiją, kuri nekenkia, yra naudin­ga žmogui. Ypač jautrūs žmonės gali net matyti energiją, sklin­dančią nuo medžio žmogui ir priešinga kryptimi. Šios energijos nešėjai — kvantinės dalelės—mikroleptonai. Jų masė daug ma­žesnė negu elektronų!

94—96 proc. žmonių energiją pasisavinantys medžiai yra topolis ir drebulė. Drebulė šiuo atžvilgiu yra nepralenkiama. Jos neigiamą poveikį jaučia ne tik žmonės, bet ir bakterijos. Todėl drebulė niekada nepūna. Šios drebulės savybės aprašytos net Dalio žodyne: „Drebulė naudojama užkalbant karštinę ir dantų skausmą: išpjaunamas žievės trikampis, juo iki kraujo trinamos dantenos, ir vėl žievės gabaliukas pridedamas prie

1 2 6

medžio. Jei sutraukia kojas, prie jų deda drebulinę pliauską. Jei skauda galvą, tokia pliauska dedama prie galvos." Ąžuolas „maitina" žmogų energija. Padeda ir beržas, pušis, kaštonas. Beje, atimti bei suteikti energijos gali ne tik patys medžiai, bet ir iš jų pagaminti baldai, pliauskos. Ši medžių savybė atsispin­di ir patarlėje: „Pušyne — linksmybės, beržyne — vestuvės, eglyne — galo ieškojimas". Neatsitiktinai ir vantos dažniausiai būna beržinės, ąžuolinės.

Praktinės rekomendacijos, kaip išsiaiškinti gydančiąją bio­energetiką:

1. Reikia rasti energiją „vagiančius" ir „duodančius" me­džius. Atkirpkite 10—15 cm ilgio, 2—5 mm pločio folgos juos­telę (tiks šokolado, saldainių). Suimkite jos vieną galą didžiuo­ju ir rodomuoju pirštais, lėtai prieikite prie medžio. Jei žemyn nusviręs juostelės galas pradės linkti prie medžio, jam būdin­gos sugeriančios energiją savybės, jei priešingai, — medis sklei­džia energiją. Norėdami išsiaiškinti, kokia energija būdinga me­džiui, galite pasinaudoti švytuokle ar rėmeliu.

2. Neikite prie mažų ar nesveikų medžių, jie turi sukaupę nedaug energijos. Eikite prie aukštų ir gražių.

3. Kai rasite tokį medį, pasistenkite „susidraugauti". Ben­draukite su juo, tarsi su geru draugu, artėdami pasisveikinki­te, būkite su juo atviras, išsiskirdami padėkokite, atsisveikin­kite. Taip sukursite stiprią bioenergijos apykaitą (ne veltui ir Budą aplankė praregėjimas po medžiu). Medis dosniai dalins jums savo energiją ir pats jos gaus. Tai teigiamai veiks jį patį.

4. Miegamajam parinkite tokius baldus bei augalus, kurie „nesiurbtų" energijos. Priešingu atveju galite susirgti. Taip kar­tą atsitiko vienai sergančiai astma moteriai. Virš jos lovos buvo augalas, sugeriantis energiją. Kai ji perkėlė vazonėlį į kitą vie­tą, pirmą kartą po daugelio metų pradėjo ramiai miegoti.

5. Kada reikia naudoti energiją sugeriančius, o kada ją skleidžiančius augalus?

Energijos nusiurbimas reikalingas tada, kai jos organizme susikaupia pernelyg daug, pradeda skaudėti galvą, kamuoja šir­dies neurozė, osteochondrozė, struma, kepenų skausmai, užde­gimai, nudegimai, traumos.

127

Energija „pamaitinti" papildomai reikia tada, kai jos orga­nizmui stinga: kamuoja dažnos anginos, peršalimai, artritai, chroniškos ligos, sutrinka skrandžio—žarnyno veikla.

PAVYZDYS. M. Dmitrukas „Receptas — į ąžuolyną": — Daug metų J. Meiliščevą kamavo trišakio nervo uždegi­

mas. Gulėjo ligoninėje, tačiau tai nepadėjo. Jam pasiūlė paša­linti visus viršutinius dantis, manė, jog ten slepiasi infekcija, sukelianti uždegimą. Kartą jam išrovė iš karto tris dantis su­kibusiomis šaknimis. Skausmas buvo toks, kad jo nesugebėjo numalšinti net narkotikai. Jis išėjo į gatvę, kad niekas negir­dėtų, kaip vaitoja, ir apsikabino medį, prisiglaudė prie jo skruostu... Kai atsipeikėjo — skausmo kaip nebūta. Nustebęs ir laimingas žmogus žiūrėjo į topolį.

Kitą dieną jis išėjo į kiemą su kėde ir sėdėjo prie topolio 40 minučių prisiglaudęs skruostu. Skausmas visai nurimo ir dau­giau nebekamavo."

Išvalyti organizmą nuo tamsios — patogeninės energijos padeda SAULĖS spalvos papuošalai, pavyzdžiui, auksas. Štai ką rašo apie auksą Amirdovlatas Amaciani:

— Jis ilgina gyvenimą, stiprina senius, gydo apsinuodijus. Tas, kas jo turės, neliūdės, kuo daugiau jo bus, tuo linksmesnė širdis.

Kinai, cigun terapijos specialistai, pasiruošdami gydymo se­ansui, užsideda kuo daugiau papuošalų, kad iš pacientų išėjusi ligos bioinformacinė energija neprikibtų prie jų pačių.

Apie šį ligos sugebėjimą kalbėjo ir P. Ivanovas: „Su liga reikia elgtis atsargiai, kad tau neprikibtų". Ne paslaptis, kad fizioterapinių procedūrų metu jas atliekantiems gydytojams tenka pacientų ligos.

O dabar aš jums papasakosiu apie patį paprasčiausią ir efektyviausią būdą, išvalantį organizmą nuo šios negalios.

PAVYZDYS. Nadiežda Aleksejevna, Energodaras: — Kai man buvo 31 metai, netikėtai pradėjo slinkti plau­

kai. Po nervinio streso plaukai slinko kuokštais. Mano kirpėja, pagyvenusi iranietė, patarė man prieš plaunant galvą dėti šilto šlapimo kompresus. Dariau šią procedūrą 6 mėnesius, ir mano plaukai vėl pradėjo žvilgėti, tapo tarsi šilkiniai, neliko pleiska-

128

nų, neniežėjo galvos oda. Kompresus dėdavau 2—3 kartus per savaitę, o plaukus iš pradžių kirpdavau labai trumpai.

Prisimenu, po pirmųjų 3—4 procedūrų galvą išbėrė, iškilo skauduliai, labai niežėjo oda, tačiau aš ištvėriau, nes Anacho-ret pasakė, jog viskas praeis. Nuo to laiko praėjo 17 metų, o aš lig šiol dėkinga jai už patarimą.

KOMENTARAI IR REKOMENDACIJOS. Stresas — pato­loginės energijos—informacijos, patekusios į organizmą, išraiš­ka. Plaukų slinkimas — jo lokalizacijos vieta. Urina, aukso spalvos bei sukaupusi dalį jo savybių, — labai stiprus valiklis. Valymo procesas — kuriam laikui atsiradę spuogai, niežėjimas, panašūs sutrikimai.

Netekęs visos bjaurasties, organizmas pats pasirūpino, kad vėl atsigautų plaukai. Tie, kas šito nesuvokia ir gydymui nau­doja chemioterapiją, kitus būdus, eina klaidingu keliu.

Dar geriau valo iki 1/4 nugarinta urina. Beveik kiekvieno žmogaus kūne slypi kokia nors bjauras­

tis, negalia. Jei profilaktiškai du kartus per metus po 1—2 sa­vaites kas antrą dieną tepsite kūną nugarintu šlapimu, išsigy-dysite nuo šių negalių. Jūsų oda padės suvokti, kad organizmo energija neužteršta.

Man atrodo, jog kiekvienam svarbu, kad iš jo kūno būtų pašalinti teršalai. Tam ypač tinka paties žmogaus šlapimas. Šią informaciją užbaikime A. Puškino žodžiais: „Patyrimas — sunkių klaidų sūnus ir paradoksų draugas".

ORGANIZMO VALYMAS ALIEJUMI

Originalią organizmo gydymo bei valymo metodiką, perimtą iš senųjų šaltinių, siūlo bakteriologas P. Kačųkas. Jo metodo es­mė tokia: žmogaus organizme yra trys poros seilių liaukų — poliežuvinės, požandikaulinės Ir esančios prie ausų. Viena iš seilių liaukų funkcijų — medžiagų apykaitos produktų pašali­nimas iš kraujo. Seilių reakcija yra šarminė. Skyriuje apie mi­tybą sužinosite, kas išsiskiria iš organizmo kartu su seilėmis. Kraujo, tenkančio kramtymo ar čiulpimo metu seilių liauko-

129

mis, padidėja 3—4 kartus. Kraujas teka pro šį „filtrą" ir tuo pačiu išvalomas.

Tokio valymo metu aliejus yra adsorbentas, surišantis vis­ką, ko nereikia, kas kenkia organizmui.

Valymo būdas: aliejus (geriausia saulėgrąžų), kurio pakan­ka vieno valgomojo šaukšto, susitelkia priekinėje burnos daly­je. Aliejus čiulpiamas tarsi saldainis. Nuryti aliejaus negalima. Čiulpiama lengvai, laisvai 15—20 minučių. Aliejus iš pradžių sutirštėja, po to suskystėja tarsi vanduo. Tada, kai jis jau bal­tas tarsi pienas, galima išspjauti. Jei skystis geltonas, čiulpi-mas dar nebaigtas. Išspjautas skystis infekuotas, todėl jo ne­galima nuryti.

Šią procedūrą geriausia atlikti kartą per dieną, nieko ne­valgius. Galima aliejų čiulpti ir vakare prieš miegą.

Čiulpiant organizmas išsivalo nuo toksinų, mikrobų, rūgš­čių, paspartėja sutrikusi medžiagų apykaita.

Būtina žinoti: pradėjus čiulpti aliejų, gali atsirasti laikini sutrikimai, ypač žmonėms, sergantiems keliomis ligomis. Taip atsitinka todėl, kad ardomi ligos židiniai.

Kiek laiko skirti tokiai procedūrai, žmogus nusprendžia pats, atsižvelgdamas į savijautą. Ūmūs susirgimai gydomi grei­tai ir lengvai, pakanka dviejų savaičių. Chroniškas ligas tenka gydyti ilgiau.

Man šis metodas patinka ir todėl, kad liežuvis — musų sveikatos veidrodis. Labai daug apie ją gali pasakyti ant liežu­vio esančios apnašos.

Jogai taiko specialų liežuvio valymo būdą. Liežuvis tepa­mas lydytu sviestu ir trimis pirštais — didžiuoju, rodomuoju bei viduriniuoju, tarsi melžiamas.

Tie, kam jau teko badauti, pastebėjo, jog apie teršalus or­ganizme praneša liežuvis. Burna ir liežuvis — viršutiniai va­lymo takai. Apskritai mūsų organizmas stengiasi kuo daugiau teršalų pašalinti per viršų — plaučius. Čiulpiant aliejų, visas šis valymas vyksta natūraliai.

Yra ir dar daugiau valymo būdų. Stipriausias ir natūra­liausias — badavimas. Apie jį dar bus parašyta šioje knygoje.

130

ORGANIZMO VALYMAS. KLAUSIMAI IR ATSAKYMAI

1. Nuo ko pradėti organizmo valymą? — Nuo storojo žarnyno, kepenų valymo. Tik po šių dviejų,

jei reikia, galima pradėti kitas valymo procedūras. 2. Kaip tinkamai valyti organizmą? — Iš pradžių reikia organizmą „suminkštinti" ir tik tada

pradėti pačią valymo procedūrą. Tai liečia visus valymo būdus. 3. Kaip suprasti, kad valymas sėkmingas? — Kai išvalytas storasis žarnynas, tuštinamasi reguliariai,

lengvai, fekalinė masė vientisa, minkšta. Kai išvalytos kepenys, visų rūšių apykaita vėl normali. Fi­

gūra tampa žymiai grakštesnė. Kai išvalyti koloidai, oda lygi, kūnas lankstus, darbingu­

mas padidėjęs. 4. Ar dažnai reikia valyti organizmą? — Iš pradžių per metus reikia 3—4 kartus išvalyti storąjį

žarnyną, 5—7 kartus išvalyti kepenis. Vėliau profilaktiškai kar­tą per metus, pavasario ir rudenio lygiadienį, 1—2 savaites skirti kapitaliniam valymui. Tada reikia atlikti ir išankstinį suminkštinimą, išvalyti storąjį žarnyną, kepenis.

Galite badauti 3—10 parų pasninko dienomis. 5. Ar galima valyti kepenis tiems, kam pašalinta tulžies

pūslė? — Galima ir būtina. Valymo procedūra tokia pati. 6. Ar galima valant kepenis alyvuogių aliejų ir citrinos sul­

tis pakeisti kuo kitu? — Galima: alyvuogių aliejų pakeisti saulėgrąžų aliejumi, o

citrinos sultis — citrinos rūgštimi, labai rūgščiais augalais — spanguolėm, šaltalankiu, serbentais ir t.t.

7. Ką daryti, kai po valymo prasideda stipri krizė? — Geriau kurį laiką nevalgyti, gerti daugiau šilto ištirpinto

vandens (dar geriau ir įmagnetinto). Vengti šalčio. Pradėti val­gyti tik tada, kai išnyks visi valymo krizės simptomai.

8. Kaip išvalyti mažų vaikų organizmą? — Jei jie bus tinkamai maitinami, organizmo visai nereikės

valyti. Tačiau jei tenka tai daryti, labiausiai tinka jų pačių ge­riama urina ir šiltos vonios, po kurių reikia vaikus apipilti vė­siu vandeniu.

131

9. Ar gali badavimas pakeisti valymo procedūras? — Gali, jei badaujama reguliariai po 7—10 dienų 3—4 kar­

tus per metus. Tačiau kepenis net tokiu atveju derėtų išvalyti. 10. Kaip jūs valote savo organizmą? — 3—4 kartus per metus badauju po 5—9 dienas. Badau­

damas kasdien 10—20 minučių maudausi vonioje (temperatūra 37—40° C), darau klizmas su 1 litru urinos. Geriu ištirpintą vandenį ir uriną (beveik visą per dieną). Daug judu, mano gy­venimo būdas — aktyvus.

Valymą baigiu tada, kai darant klizmas urina tampa beveik švari.

Kepenis valiau 13—14 kartų. Klizmas su urina, garinta uri­na darau tada, kai tai būtina.

11. Ar būtinas organizmo valymas? — Teoriškai to galima ir nedaryti. Tačiau pats valymas

daugiareikšmis, jis skatina viso organizmo atsinaujinimą, ak­tyvina blėstančius procesus. Pasiekti to vien taikant maisto ra­cioną — NEĮMANOMA.

Jei norite gyventi ilgai ir sveiki, būtinai raskite laiko valy­mo procedūroms. Vidinė organizmo švara — geriausia jūsų sveikatos ir ilgo amžiaus garantija.

TINKAMA MITYBA

VIRŠKINIMO FIZIOLOGIJA

Riekelė kasdienės duonos buvo, yra ir bus viena iš pačią svarbiausių gyvenimo reikmių, kančių, kartais pasitenkinimo šaltinis, gydy­tojo rankose — veiksmingas vaistas, neišma­nėlių rankose — ligų priežastis.

I. Pavlovas

Žmogaus organizme vykstantys maisto apdirbimo procesai yra tokie patys kaip ir kitų šiltakraujų gyvūnų: burnos ertmėje maistas susmulkinamas, suvilgomas seilėmis ir subrinkinamas; skrandyje tarsi sandėlyje maistas sukaupiamas, vyksta jo rūgš­tinė denatūracija; plonojoje žarnoje — hidrolizė, veikiant orga­nizmo ir maiste esantiems fermentams, taip pat jau suvirškin­to maisto įsiurbimas; storojoje žarnoje — tolesnis virškinimas, įsiurbimas, išmatų susidarymas ir jų pašalinimas.

Kiekviename šių skyrių, veikiant tik jiems būdingiems fer­mentams, vyksta savi virškinimo procesai.

Burnos ertmėje čia esantys fermentai padeda virškinti krakmolą (pradinė stadija).

Skrandyje vyksta ertminis virškinimas veikiant saviems fermentams ir autolizė (maistą skaido jame esantys fermentai).

Plonojoje žarnoje vyksta ertminis, pasieninis ir nežymus simbiozinis virškinimas. Dalyvauja daugiausia paties organiz­mo, taip pat iš maisto autolizės metu gauti fermentai. Nežy­mus simbiozinis virškinimas vyksta bakterijų floros dėka.

Storojoje žarnoje vyksta pagrindinis simbiozinis ir dalinis ertminis virškinimas.

Visi kartu šie virškinimo būdai maistą perdirba kur kas

133

geriau. Tuo ir pagrįsta labai efektyvi, ekonomiška skrandžio— žarnyno trakto veikla.

FERMENTAI

Išsiaiškinkime, kas gi tie fermentai ir iš kur jie atsiranda. Fermentai pagreitina biocheminius procesus, jų poveikis

specifinis (virškinant baltyminį maistą išskiriami vieni fermen­tai, o angliavandenius — kiti). Jie neatsparūs aukštai tempe­ratūrai, aktyvūs tik tam tikroje terpėje (pavyzdžiui, vieni fer­mentai aktyvūs rūgščioje terpėje, kiti — šarminėje ar neutra­lioje).

Fermentus gamina sekrecinės ląstelės. Vienos jų yra liau­kose, kitos — virškinimo kanalo sienelėse. Sekrecinės ląstelės fermentų sintezei būtinas medžiagas gauna iš kraujo. Šiai fer­mentų sintezei eikvojama energija.

Organizme vyksta dviejų tipų fermentų išsiskyrimas: toly­dus ir netolydus. Tolydus fermentų sekretas išskiriamas sinte­zės metu. Netolydi (ritmiška) fermentų sekrecija būna ilgesnį laiką. Iš pradžių sekrecinės ląstelės įsiurbia būtinas medžiagas iš kraujo, paskui vyksta sintezė, o sekretas išskiriamas tik pa­tekus maistui. Naujos sekreto porcijos sintezė įvyksta tik iš­skyrus ankstesniąją.

SEILIŲ LIAUKOS

Seilių liaukos savo sekretą išskiria į burnos ertmę. Jų yra trys poros: paausinė, pažandinė ir poliežuvinė. Seilių liaukų paskir­tis:

1. Sekrecinė funkcija. 2. Išskiriamoji — išskiriami medžiagų apykaitos produk­

tai.

3. Tam tikro hormono, skatinančio angliavandenių apykai­tą organizme, pagaminimas ir išskyrimas j kraują.

Seilių reakcija šarminė (pH 7,4—8,0). Seilių sudėtis: 1) mucinai, 2) neorganinės medžiagos, 3) azo­

to druskos, 4) organinės medžiagos, 5) .šiek tiek duji|: deguonis, azotas ir anglies dioksidas.

134

Seilėse yra fermentas ptialinas, kuris jau burnos ertmėje pradeda skaidyti krakmolą. Skrandyje veikiamas druskos rūgš­ties jis suyra. Fermentas lizocinas naikina bakterijas. I. Pavlo­vas teigė, kad seilėms būdingas gydomasis poveikis.

Per parą žmogaus organizme išsiskiria apie 1,5 1 seilių (stambiųjų galvijų — nuo 40—60 iki 120 litrų!).

Seilių išsiskyrimą skatina kramtymas. Kuo ilgiau maistas smulkinamas burnoje, tuo daugiau seilių. Veikiant seilių liau­koms, per jas tekančio kraujo kiekis padidėja 3—4 kartus. To­dėl paprasčiausias kramtymas padeda per šias liaukas perva­ryti ir išvalyti apie 6 litrus kraujo (beveik visą).

Didelis seilių šarmingumas padeda neutralizuoti rūgštis, susidarančias rūgstant angliavandeniams.

SKRANDIS

Vykstant evoliucijai skrandis atsirado kaip organas, kuriame kaupiasi maistas ir prasideda hidrolizė (rūgštinė maisto dena-tūracija). Skrandžio funkcijos kelios, todėl ir jo sandara sudė­tinga. Skirtingose skrandžio vietose išskiriamos skirtingos virš­kinimo sultys. Viršutinė skrandžio dalis per labai trumpą laiką išskiria labai rūgščias sultis; apatinė dalis — ne taip greitai ir ne tokias rūgščias skrandžio sultis; prievarčio dalyje nuolatos išskiriamos šarminės skrandžio sultys. Dabar jau aišku, kodėl viršutinėje skrandžio dalyje (kreivumoje) dažniausiai atsiranda opos ir piktybiniai navikai.

Kad skrandžio gleivinė būtų apsaugota nuo rūgščių povei­kio ne virškinimo metu, išskiriamos gleivės, kurių reakcija neutrali ar mažai rūgšti.

Žmogaus skrandis per parą išskiria 1,5—2,5 litro sulčių. Vartojant mišrų maistą, vieno valgymo metu žmogaus skrandis išskiria nuo 700 iki 800 mililitrų sulčių. Laisvos druskos rūgš­ties žmogaus skrandžio sultyse yra 0,4—0,5 procento.

Skrandis atlieka labai svarbią varančiąja funkciją, kurios dėka skrandžio prievartyje maistas paverčiamas tyrele ir nu­stumiamas į dvylikapirštę žarną.

Skrandyje vyksta ir išskiriamoji funkcija — susidaro šla­palas, šlapimo rūgštis, kreatininas ir kitos medžiagos. Kai inks-

135

16 pieš. Skrandis

1 — viršutinė dalis; 2 — apatinė dalis; 3 — prievartis

tai nesveiki, daug daugiau šių medžiagų išskiria ne tik skran­dis, bet ir kiti virškinimo bei kvėpavimo organai.

Skrandis, kaulų čiulpai, žarnynas, blužnis, kepenys yra fe-retino, dalyvaujančio hemoglobino sintezėje, telkinys.

Vykstant sekrecijos procesui, skrandžio liaukose atsiranda struktūrinis-morfologinis pokytis, kuris normaliomis fiziologi­nėmis sąlygomis yra grįžtamojo pobūdžio.

Skrandžio sekrecijos reakcija priklauso nuo funkcinės skrandžio liaukų būklės, kuri gali pasikeisti, kai organizmo maisto režimas ilgai būna vienodas. Tada keičiasi laikas, per kurį gaminamos skrandžio sultys, ir jų kokybė.

Skrandžio liaukų sužadinimo pokyčius lemia tai, kad žmo­gui ilgiau laikantis vieno mitybos režimo, kinta aukštoji nervi­nė veikla. Dėl to organizmas pritaiko virškinimo aparato veiklą ir visą virškinimo procesą įvairiems maisto režimams, ir tai turi svarbią biologinę reikšmę.

Skrandžio sulčių išskyrimas yra lengvai sustabdoma reak­cija, ypač iš pradžių. Labai didelės įtakos tam turi emocijos.

Virškinimo metu išskiriamų skrandžio sulčių kiekis yra tie­siog proporcingas maisto kiekiui, bet kai maisto per daug, ši proporcija pažeidžiama.

Riebalai skrandžio liaukų sekreciją slopina maždaug 2—4 vai., nelygu jų kiekis maiste.

136

PLONASIS ŽARNYNAS

DVYLIKAPIRŠTĖ ŽARNA

Akademikas A. Ugoliovas dvylikapirštę žarną pavadino „pilvo ertmės hipotalamo — hipofizio sistema". Svarbiausios jos savy­bės — sugebėjimas skatinti energijos apykaitą organizme ir apetito reguliavimas.

Dvylikapirštėje žarnoje: 1. Iš skrandžio maistas tyrelės pavidalu atskiromis porcijo­

mis pereina į kitą virškinimo trakto skyrių — žarnyną. Dvylikapirštės žarnos turinio ne virškinimo metu reakcija

yra silpnai šarminė. 2. Vyksta trys pagrindiniai virškinimo tipai: ertminis,

membraninis ir ląstelinis. 3. Įsiurbimas ir šalinimas. 4. Susijungia kelių tipų sekrecijos, išorinės ir vidinės (į dvy­

likapirštę žarną atsiveria kepenų ir kasos ištekamieji latakai, veikia jos pačios liaukos).

5. Gaminami žarnyno hormonai ir biologiškai aktyvios me­džiagos, reikalingos ne tik virškinimui. Pavyzdžiui, dvylikapirš­tės žarnos gleivinėje susidaro kai kurie hormonai: sekretinas skatina kasos ir tulžies sekreciją; cholecistokininas stimuliuoja tulžies pūslės motoriką, atveria tulžies lataką; vilikinlnas žadi­na plonosios žarnos gaurelių motoriką ir t.t.

PLONOJI ŽARNA

Plonosios žarnos ilgis — apie 6 metrai. Jos liaukos per parą išskiria maždaug 2 litrus sulčių. Bendras žarnyno paviršius kartu su gaureliais — apie 5 m2. Tai beveik 3 kartus daugiau negu kūno išorinis paviršius.

Laisva energija atsiranda terpių pakraščiuose tarp vandens ir oro, riebalų ir vandens ir t.t. Tokio didelio plonųjų žarnų paviršiaus dėka čia vyksta sudėtingiausi procesai, kuriems rei­kia daug tokios energijos. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, čia vyksta šaltoji termobranduolinė sintezė — vienų medžiagų vir­timas kitomis. Todėl kaip tik čia įvyksta pagrindiniai procesai,

137

susiję su asimiliacija — maisto pasisavinimu — ertminis ir membraninis virškinimas ir įsiurbimas. Plonoji žarna yra svar­biausias vidinės sekrecijos organas. Plonojoje žarnoje esančios ląstelės sintetina ir išskiria hormonus. Šių ląstelių masė tokia pati kaip ir stambiausių endokrininių liaukų masė! Plonajame žarnyne yra 7 tipų skirtingų endokrininių ląstelių, ir kiekviena jų gamina atitinkamą hormoną.

ŽARNYNO HORMONINĖ SISTEMA

Taigi plonasis žarnynas atlieka dar ir žarnyno hormoninės sis­temos vaidmenį.

Fiziologinė žarnyno hormoninės sistemos (ŽHS) paskir­tis — reguliuoti skrandžio—žarnyno trakto veiklą, garantuoti

Kepenys —

Tulžies pūslė

17 pieš. Žarnyno hormoninė sistema

Paskutiniųjų metų tyrinėjimai parodė, kad skrandžio—žarnyno traktas gamina hormonus, tai yra atlieka endokrininių liaukų funkciją ir, galimas daiktas, pats yra stambi vidinės sekrecijos liauka. Tarp jo gaminamų hormonų yra ir tokių, kurie būdingi atitinkamoms galvos smegenų struktūroms. Todėl šių hormonų poveikis jaučiamas įvairiose organizmo dalyse.

Piešinyje nurodytos žarnyno hormonų reguliuojančio poveikio zonos pačia­me skrandžio—žarnyno trakte ( ) ir išorėje ( ).

138

ne tik kuo efektyvesnį maisto medžiagų perdirbimą virškinimo trakte, bet ir optimalią šių medžiagų asimiliaciją audiniuose bei vidinės terpės ląstelėse.

Manau, skaitytojui bus įdomu sužinoti, kokius hormonus gamina žarnynas.

1. Sekretinas stimuliuoja kasos sulčių skystosios dalies sek­reciją. Sekretino sekreciją stimuliuoja vandenilio jonai. Sekre­tinas stimuliuoja ir insuliną.

2. Cholecistokininas skatina kasos fermentų sekreciją ir tul­žies pūslės susitraukimą, taip pat žarnyno judesius.

3. Gastronas skatina druskos rūgšties sekreciją skrandyje, stabdo dvylikapirštės žarnos motoriką, skrandžio turinio eva­kuaciją.

4. Gliukagonas sutelkia kepenų glikogeną, padeda kvėpuoti kepenų ląstelių mitochondrijoms.

5. Kocherinas reguliuoja žarnų aktyvumą. 6. Vilikininas stimuliuoja plonųjų žarnų gaurelių susitrau­

kimus. 7. Enterokininas sukelia žarnyno sulčių skystojo ir tirštojo

komponentų sekreciją. 8. Duokrininas stimuliuoja dvylikapirštės žarnos sekreto iš­

siskyrimą Brunerovskio liaukomis. 9. Enterogastronas padeda, kai pernelyg riebus maistas lė­

tina druskos rūgšties sekreciją skrandyje ir slopina jo judesius. 10. Vagogastronas stabdo skrandžio sekreciją. 11. Bulbogastronas slopina druskos rūgšties skrandyje išsi­

skyrimą. 12. Sialogastronas — stabdo druskos rūgšties išsiskyrimą. 13. Enterooksintinas — manoma, kad jis skatina oksintino

ląstelių veiklą. 14. Hormonas, pasižymintis somatostatišku imunoreakty-

vumu, veikiantis augimo hormoną. 15. Hormonas, lėtinantis rūgščią sekreciją. 16. Hormonas, veikiantis virškinimą, širdies ir kraujagys­

lių sistemas, kvėpavimo sistemą, medžiagų apykaitą, kraują. 17. Motilinas didina skrandžio aktyvumą. 18. Chimodeninas skatina kasos fermentų išsiskyrimą. 19. Bombezinas skatina skrandžio rūgšties išsiskyrimą, tul­

žies pūslės susitraukimą, kasos sekreciją.

139

20. Substancija P mažina kraujospūdį, praplečia kraujagys­les.

21. Antelonas neleidžia atsirasti opoms. Badaujant ŽHS neveikia, tai yra ląstelės neišskiria jose

esančių hormonų. Todėl neeikvojami energetiniai ir plastiniai organizmo ištekliai.

Įrodyta, kad skrandžio—žarnyno trakto endokrininės ląste­lės išskiria tireotropinį harmoną bei kitus būdingus smegenų hipofizės hormonus, o smegenų hipofizės ląstelės išskiria skran­džio—žarnyno trakto hormoną gastroną. Todėl smegenų hipo­fizės ir skrandžio—žarnyno trakto hormoninės sistemos turi gi­miningų bruožų.

Virškinimo sistemos — endokrininio organo reikšmė dar la­biau padidėja atradus endogeninius morfinus — endorfinus ir enkefalinus su morfinams būdingu skausmą slopinančiu, rami­nančiu poveikius. Jų buvimo ir dauginimosi vieta — ne tik smegenų, bet ir skrandžio—žarnyno trakto audiniai.

ŽARNOS SIENELĖS SANDARA

Būtina išsiaiškinti plonosios žarnos sienelės sandarą bei virš­kinimo procesą, vykstantį prie jos bei žarnos ertmėje.

Plonosios žarnos sienelės — sudėtingas darinys (18 pieš.). Jos gleivinė turi apie 4000 išaugų — mikrogaurelių. 1 kv. mm žarnos epitelio jų yra apie 50—200 milijonų! Žmogaus žarnų mikrogaurelio ilgis — apie 1 mikrometras, jo skersmuo 10—11 kartų mažesnis. Trumpiausias atstumas tarp mikrogaurelių yra 15—20 nanometrų. Taigi jie sudaro gana tankų „šepetėlį", ku­ris vadinamas šepetiniu apvadėliu. Tokia apvadėlio struktūra ne tik smarkiai (20—60 kartų) padidina bendrą įsiurbiamąjį žarnų ląstelių plotą, bet ir nulemia dauguma ten vykstančių procesų funkcinių ypatumų.

Žarnų mikrogaurelių paviršius padengtas glikokaliksu. Tai daugybė plonyčių išsiraizgiusių siūlų, sudarančių papildomą priešmembraninį sluoksnį ir užpildančių poras tarp mikrogau­relių. Šie siūlai yra enterocitų veiklos produktas, „auga" iš mik­rogaurelių membranų, yra 0,025—0,05 mikrometro skersmens, o šio sluoksnio storis išoriniame žarnų ląstelių paviršiuje —

140

18 pieš. Plonosios žarnos siena

1 — glikokaliksas, 2 — membrana, 3 — mikrogaureliai, 4 — sienelė.

apie 0,1—0,5 mikrometro. Taigi glikokaliksas su mikrogaure-liais veikia kaip akytas katalizatorius, padidina aktyvųjį žar­nos paviršių. Be to, mikrogaureliai padeda pernešti medžiagas veikiant šiam katalizatoriui, tais atvejais, kai poros esti pana­šaus į molekules dydžio. Be to, žarnų mikrogaureliai sugeba ritmiškai susitraukti bei išsitiesti 6 kartus per minutę ir pa­greitinti virškinimą bei įsiurbimą. Negana to, glikokalikso rūgš­čių liekanų krūvis yra neigiamas. Prasiskverbę jonai ir dipoliai čia yra atitinkamos orientacijos. Svarbu ir tai, kad glikokalik­sas — hidrofiliška medžiaga, perdavimo procesams suteikianti vektorinį (kryptingą) ir selektyvų (atrankinį) pobūdį. Pagaliau glikokaliksas — papildoma grandis, slopinanti organizmo vidi­nėje terpėje antigenų ir toksinų srautą.

VIRŠKINIMAS PLONOSIOSE ŽARNOSE

Virškinimo procesas plonosiose žarnose toks: ertminio virškini­mo dėka čia prasideda baltymų, riebalų, angliavandenių ir kitų medžiagų hidrolizė. Šepetiniame apvadėlyje vyksta molekulių (monomerų) hidrolizė, tai yra, pereinamasis etapas. Mikrogau­relių membranoje hidrolizė užbaigiama, po jos prasideda įsiur­bimas.

141

Virškinimo plonojoje žarnoje niuansai: 1. Medžiaga (maisto masė) įvairiose virškinimo fazėse (ties

šepetiniu apvadėliu, glikokalikso porose) skiriasi nuo tos, kuri yra žarnos ertmėje, daugeliu požymių, taip pat ir energija. Pa­prastai paviršinės molekulės (maisto) turi daugiau energijos, negu esančios fazės gilumoje.

2. Organinės medžiagos (maistas) mažina paviršiaus įtem­pimą, ir todėl tarp fazių įvyksta įsiurbimas. Susidaro palankios sąlygos maisto medžiagoms iš chimuso (maisto masės) vidurio pereiti į žarnyno (žarnos ląstelės) paviršių, tai yra iš ertminio virškinimo į membraninį.

3. Įvairių katijonų ir anijonų (maisto medžiagų) adsorbcija tarp fazių sudaro sąlygas atsirasti nemažam faziniam potencia­lui, molekulės paviršiuje daugiausia būna išsidėstę kryptingai, o giliau — chaotiškai.

4. Fermentacinės sistemos, dalyvaujančios virškinimui vykstant prie žarnos sienelės, ląstelių membranose yra kaip erdvinės sistemos. Iš čia reikiama kryptimi orientuotas maisto monomerų molekules fazės potencialas nukreipia į aktyvųjį fermentų centrą.

5. Paskutinė virškinimo stadija, kai susidaro monomerai, prieinami žarnos ertmėje esančioms bakterijoms, vyksta šepe-tinio apvadėlio ultrastruktūrose. Bakterijos ten nepatenka: jų dydis — keli mikronai, o šepetinis apvadėlis daug mažesnis — 100—200 A *. Šepetinis apvadėlis atlieka savito bakterijų filtro vaidmenį. Taigi paskutiniai hidrolizės etapai ir pradiniai įsiur­bimo etapai vyksta esant sterilioms sąlygoms.

6. Membraninio virškinimo intensyvumas kinta ir priklau­so nuo skysčio (chimuso) judėjimo greičio plonosios žarnos glei­vinės paviršiaus atžvilgiu. Todėl normali žarnos motorika — ypač svarbus veiksnys, užtikrinantis didesnį virškinimo greitį prie žarnos sienelės (19 pieš.).

Net jeigu fermentų sluoksnis ir išlieka, lėti plonosios žar­nos maišomieji judesiai ar pernelyg intensyvus maisto perėji­mas plonąja žarna slopina virškinimą prie jos sienelės.

* A (angstremas) = 0,0000000001 m.

142

19 pieš. Virškinimo prie žarnos sienelės ir įsiurbimo schema

Kad maistas plonojoje žarnoje būtų perdirbamas sparčiai, maisto masė turi būti gerai subalansuota su laiku, kurio jai prireiks nukeliauti per visą žarną. Dėl to virškinimas ir maisto medžiagų įsiurbimas visoje plonojoje žarnoje vyksta netolygiai, atitinkamai išsidėstę ir fermentai, perdirbantys vienus ar kitus maisto komponentus. Piešinyje sąlygiškai nurodytos vietos, kur įsiurbiamos įvairios iš žarnos patekusios medžiagos.

Maiste esantys riebalai daro didelę įtaką maisto medžiagų

įsiurbimui ir pasisavinimui plonojoje žarnoje. Tai pavaizduota

20 piešinyje.

143

20 pieš. Įvairių medžiagų pasiskirsty­mo plonosios žarnos paviršiuje

(priklausomai nuo didesnio (a) ar mažesnio (b) riebalų kiekio maiste)

galima seka

1 — tulžies rūgštis; 2 — riebalai; 3 — angliavandeniai; 4 — baltymai

STORASIS ŽARNYNAS

Apie maistą, patekusį į storąją žarną, detaliau rašyta anksčiau šios knygos I dalyje. Todėl apsiribosime bendriausiais klausi­mais.

Storojoje žarnoje vyrauja reabsorbcijos (įsiurbimo, atgalinio įsiurbimo) procesai. Čia įsiurbiama gliukozė, vitaminai ir ami­no rūgštys, gaminamos mikrobų, esančių storojoje žarnoje, taip pat iki 95 proc. vandens ir elektrolitai.

Vykstant puvimui ir rūgimui, iš storosios žarnos patekę nuodai ir toksinės medžiagos užteršia visą organizmą. Todėl pirmiausia sveikatos sąlyga — švari storoji žarna.

VIRŠKINIMO SULČIŲ IŠSKYRIMAS IR KAI KURIE SU TUO SUSIJĘ YPATUMAI

Per parą žmogaus virškinimo trakte išsiskiria iki 5—6 litrų virškinimo sulčių: seilių — 1 1 , skrandžio sulčių — 1,5—2 1, tulžies — 0,75—11, kasos sulčių — 0,7—0,8 1, žarnų sulčių — 2 litrai. Iš žarnyno pašalinama tik apie 150 mililitrų! Visa li-

144

kusi vandeningo tirpalo masė įsiurbiama, kaip aprašyta sky­riuje „Storasis žarnynas". Kai storojoje žarnoje įsiurbimas su­trinka, išmatos pasidaro skystos.

Kiekvienas virškinimo trakto skyrius, kaip jau žinome, at­lieka tik savo funkciją. Visi jie vienas nuo kito atskirti tam tikrais vožtuvais. Ši izoliacija būtina, kadangi kiekvieno sky­riaus terpė turi savą pH, kaip antai burnos ertmės terpės pH šarminis, skrandžio pH — rūgštinis (ne virškinimo metu išsi­skiria neutralios arba silpnai šarminės reakcijos gleivės), dvy­likapirštėje žarnoje virškinimo metu terpė neutrali, čia išsiski­ria tulžis ir kasos sultys, kurių reakcija šarminė, neutralizuo­jančios iš skrandžio patenkančias rūgštis. Tuo metu, kai neval­goma, plonosios žarnos terpė silpnai šarminė, o storosios — silpnai rūgšti.

Maistas kiekviename skyriuje būna taip pat nevienodą lai­ką. Priklausomai nuo maisto sudėties, burnos ertmėje jis lieka nuo keleto sekundžių iki keleto minučių, skrandyje — 2—4 va­landas, plonojoje žarnoje — 4—5, o storojoje — 12—18 valan­dų.

Mikroorganizmų pasiskirstymas virškinimo trakte taip pat specifinis ir skirtingas. Burnos ertmėje mikroorganizmų yra daug, o skrandyje jų labai mažai; plonojoje žarnoje, kai joje nėra maisto, mikroorganizmų mažai, o virškinimo periodu jų smarkiai padaugėja; storojoje žarnoje mikroorganizmų yra gy­va galybė.

Bakterijų veikla plonojoje ir storojoje žarnose tarpusavyje susijusi. Mikroflora pasiskirsčiusi išilgai žarnyno ir nuo žarnos centro sienelės link. Žarnos ertmės centre yra vienos rūšies mikroorganizmai, o prie sienelės — kitos; dvylikapirštės žar­nos srityje veisiasi vienos rūšies mikroorganizmai, kur plo­niau — kitos rūšies, žemiau — dar kitos rūšies, ir taip toliau.

Be to, nereikia pamiršti, kad žarnų mikroflora griežtai spe­cifinė, juk ji atsirado ir tapo tokia, kokia yra dabar, vykstant evoliucijai.

Virškinimo sultys, mikroorganizmai ir maistas organizme sudaro entérine (vidinę) terpę — žmogaus ekologijos dalį. En­tériné organizmo terpė yra vidurys (buferinė terpė) tarp išori­nės terpės (oras, dirva — visa tai, kas mus supa) ir vidinės terpės (kraujas, audinių skystis).

145

Iš viso to, kas pasakyta, aišku, kad ir buferinė, ir vidinė organizmo terpės visų pirma priklauso nuo vartojamo maisto (išorinės aplinkos).

Dabar būtina apžvelgti kitus svarbius virškinimo ypatu­mus, priklausančius nuo skirtingo maisto.

SIMBIOZINIS VIRŠKINIMAS

Ankstesniuose skyriuose jau esame kalbėję apie virškinimo pro­ceso metu virškinimo trakte atsiradusių bakterijų paskirtį. Iš-nagrinėsime šį klausimą detaliau.

Dar neseniai buvo laikomasi požiūrio, kad bakterijų flora žarnyne yra nepageidautina ir netgi tam tikra prasme kenks­minga. Bet akademiko A. Ugoliovo ir kitų mokslininkų tyrinė­jimais buvo įrodyta, jog bakterijų flora ne tik nekenksminga, bet netgi būtina, kad nesutriktų organizmo fiziologinės funkci­jos.

Vykstant evoliucijai, nusistovėjo žmogaus organizmo bakte­rijų ir bakterijų, atsiradusių jo virškinimo trakte, simbioziniai tarpusavio santykiai. Tarp jų vyksta pasikeitimas metabolitais (gyvybinę veiklą skatinančiais produktais), kuriuos sudaro maisto medžiagos, įvairūs neorganinės kilmės komponentai, sti­muliatoriai, inhibitoriai, hormonai ir kitos fiziologiškai akty­vios medžiagos. Bakterijų flora pasirūpina reikiama maisto me­džiagų pusiausvyra skrandžio—žarnyno trakte, suardydama kai kuriuos atliekamus maisto komponentus ir sudarydama trūkstamus produktus. Ne veltui kai kurių gyvūnų (ypač žolė­džių) bakterinės floros masė gali sudaryti 1/7 dalį jų kūno ma­sės.

Bakterinių metabolitų srautą sudaro keli komponentai (21 pieš.):

1 — maistingosios medžiagos, paveiktos mikrofloros; 2 — bakterijų gyvybinės veiklos produktai; 3 — medžiagų balastas, atsiradęs veikiant bakterinei flo­

rai; 4 — žmogaus organizmo bakterinė flora. Siame sraute yra: naudingos medžiagos (vitaminai, būtinos

amino rūgštys ir t.t.); medžiagos, kurių dabar mokslas nepri-

21 pieš. Simbiozinio virškinimo schema

skiria nei naudingoms organizmui, nei kenksmingoms (indife­rentiškos); toksinės medžiagos.

Sugretinus gyvūnus, kuriuose sunaikinta mikroflora, su tais, kuriuose ji normaliai tarpsta, paaiškėjo, kad gyvūnai be mikrofloros yra su daugybe defektų ir turi būti apibūdinami kaip nepilnaverčiai. Todėl normali bakterinė flora organizme — vienas iš svarbiausių optimalios mitybos, žmonių gyvenimo ge­rinimo uždavinių.

Pastaruoju metu disbakteriozė — daugelio ligų priežastis, ir tai yra beveik visų žmonių problema.

KITI VIRŠKINIMO SISTEMOS YPATUMAI

Apie pirminį žmogaus organizmo mitybos efektyvumą galima spręsti pagal tokį faktą: kiekviena žarnyno ląstelė sugeba ap­rūpinti maisto medžiagomis (plastinėmis ir energetinėmis) 103—105 kitų organizmo ląstelių.

Normalus skrandžio—žarnyno trakto funkcionavimas susi­jęs su jo nepertraukiama regeneracija. Jame visų greičiausiai keičiasi epitelis, dvylikapirštėje žarnoje atsinaujinantis per 1,8 dienos, 2,3 proc. per valandą; plonojoje — per 3—6 dienas, 1 ;4_0,7 proc. per valandą. Greičiausiai atsinaujina glikokalik-

s a s _ per 4—10 valandų. Todėl šepetinio apvadėlio poros nuo­lat valomos. Taigi dažnas valgymas galbūt greičiau skatina at­sinaujinti žarnyno epitelį. Visiškas žmogaus žarnyno epitelio

147 146

atsinaujinimas užtrunka nuo 6 iki 14 dienų. Štai vienas iš at­sakymų į klausimą, kodėl badaujant ilgiau nei aukščiau nuro­dytą laiką, susidaro sąlygos skrandžio opoms surandėti.

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS, KAIP NORMALIZUOTI SKRANDŽIO—ŽARNYNO TRAKTO

VEIKLĄ

Dabar, kai jau žinome skrandžio—žarnyno trakto „technologi­ją", mums dera jos laikytis. Ir jeigu anksčiau būta tam tikrų sutrikimų, jie po truputį ims nykti, ir skrandžio—žarnyno trak­tas pradės dirbti normaliai.

Štai praktinės rekomendacijos:

Gerkite skysčius prieš valgį Perskaitę skyrių apie fermentus sužinojome, kad maistui

suvirškinti išskiriamos sultys, turinčios fermentų. Išgėrę kokio nors skysčio (pieno, kompoto, paprasčiausio vandens ir t.t.) šiuos fermentus atskiesite ir nuplausite į žemiau esančius skrandžio—virškinimo trakto skyrius. Išvada — arba maistas liks skrandyje, kol organizmas nesusintetins ir neišskirs naujų sulčių, arba peršoks neapdorotas skrandžio sulčių į kitus sky­rius, kur pasiliks rūgti ir pūti, o šios (puvimo, rūgimo) bakte­rijos bus įsiurbiamos į kraują. Gyvybines jėgas eikvosite papil­domai fermentų porcijai sintetinti ir nesuvirškinto maisto pu­vimo produktams nukenksminti.

Sekrecinis skrandžio ir dvylikapirštės žarnos aparatas per­kraunamas.

Vietoj įprastų 700—800 mililitrų skrandžio sulčių su 0,4— 0,5 proc. druskos rūgšties koncentracija teks išskirti 1,5—2 kar­tus daugiau sulčių. Dėl to ilgainiui sutrinka virškinimas skran­dyje, sumažėja rūgštingumas, atsiranda gastritas ir kitos ligos.

Be to, skystis greitai nuteka į žemesnius šios sistemos sky­rius, kurie atlieka savo funkciją ir turi jiems budingą terpės pH. Ši terpė irgi keičiasi, nuplaunamas apsauginis gleivių sluoksnis, ir štai aiškių aiškiausia opa dvylikapirštėje žarnoje bei kiti negalavimai.

148

Gerkite skysčius (vandenį, sultis, kompotą, arbatą ir t.t.) 10—15 minučių prieš valgį.

Nieko negerkite vieną ar dvi valandas po valgio Maistas (priklausomai nuo sudėties) skrandyje laikosi 2—

3 valandas, o plonojoje žarnoje — 4—5 valandas. Tik praslinkus 2—4 valandoms vyksta virškinimas plonojo­

je žarnoje. Maisto medžiagos virškinamos ir įsiurbiamos tam tikrose plonosios žarnos vietose. Išgertas skystis tuoj pat nute­ka per skrandį ir ne tik atskiedžia virškinimo sultis plonojoje žarnoje, bet ir neleidžia maisto medžiagoms likti tose vietose, kur jos turėtų būti pasisavinamos. Ir vėl jūs nieko negausite, tik šersite puvimo bakterijas.

Kasa, kepenys ir liaukos plonojoje žarnoje priverstos sinte­tinti naują sekreto porciją, eikvodamos organizmo resursus ir jį alindamos.

Suvalgius maisto, kuriame daug angliavandenių (košė, duo­na ir t.t.), galima gerti po 3 valandų, o baltymingo maisto (mė­sa, žuvis ir t.t.) — po 4—5 valandų.

Jei kiltų nenugalimas noras numalšinti troškulį (ypač tik pradėjus taisyklingai maitintis), praskalaukite burną ir nury­kite 2—3 gurkšnelius. Vėliau, perėjus prie tinkamos mitybos, troškulys daugiau nekamuos.

Maistą gerai sukramtykite Tai leidžia pervaryti per seilių liaukas kraują, pašalinti ja­

me esančius toksinus ir kitas nereikalingas medžiagas. Fer­mentas lizocinas neutralizuoja jų kenksmingą poveikį.

Didelis seilių šarmingumas palaiko normalią organizmo rūgščių—šarmų pusiausvyrą.

Kramtymas gerina peristaltiką. Jei maistas prastai susmul­kintas, apsunkinamas ne tik ertminis, bet ir prie žarnos siene­lės vykstantis virškinimas. Storojoje žarnoje šios stambios mais­to dalelės, lengvai prieinamos mikroorganizmams, pūva ir su­daro išmatų akmenų sankaupas.

Dėl visų šių priežasčių nerekomenduojama gerti valgant. Net senovės išminčiai yra pastebėję, kokią didelę reikšmę turi skysčių gėrimo laikas. Štai kas parašyta „Cžud-ši": „Koks bus tavo kūnas — normalus, nutukęs ar liesas, pareina jau vien

149

nuo to, kada gersi skysčius — prieš valgį, valgydamas ar po valgio".

Ilgai kramtykite ir niekuo neužsigerkite. Nevalgykite tada, kai emocinė būsena sutrikusi. Pervargimas, skausmas, baimė, sielvartas, nerimas, depre­

sija, įtūžis, uždegimai, karštligė ir 1.1, sutrikdo virškinimo sul­čių išsiskyrimą, todėl normalūs virškinimo trakto judesiai (pe­ristaltika) sulėtėja arba net visiškai išnyksta. Anksčiau buvo manoma, kad skrandžio sulčių išsiskyrimas yra lengvai sustab­domas aktas. Be to, emocijų antplūdžių metu išsiskiria adrena­linas, sukeliantis plonos os žarnos virškinimo ląstelių membra­nos poliarizaciją — „atjungiamas" mūsų akytasis katalizato­rius — glikokaliksas. Suvalgytas maistas nepasisavinamas, pū­va, rūgsta — nuo to ir atsiranda viduriavimas ar diskomforto pojūtis.

Kad taip neatsitiktų, laikykimės šių rekomendacijų: a) gera nuotaika, juokas prie stalo atpalaiduoja ir ramina.

Tegul čia viešpatauja santaika ir džiaugsmas. Tai turi tapti pagrindine gyvenimo taisykle. Juk valgydami jūs stiprinate savo kūną ir sveikatą;

b) jeigu jus kamuoja uždegimas, karštligė, skausmas, ne­valgykite tol, kol šie negalavimai nepraeis;

c) jei jaučiate emocinę įtampą — taip pat susilaikykite nuo valgio vieną ar kelis kartus, kol nepasijusite ramesni;

d) jei pervargote — prieš valgį atsipūskite. Kad nuvargu­siam žmogui sugrįžtų gyvybinės jėgos, nieko nėra geriau už trumpą atokvėpio valandėlę ir atsipalaidavimą.

Nevalgykite per šalto ir per karšto maisto, taip pat daug tokio maisto, kuris jums nežinomas ar neįprastas.

Jei maistas karštas ar labai šaltas, savo veiklą fermentai pradės tik tada, kai maistas taps normalus, t.y. priartės prie kūno temperatūros. Ypač žalingi sveikatai šalti valgiai ir gėri­mai: jie „gesina" virškinimo „ugnį".

Gerkite ir valgykite vidutinės tcmperutūros maistą Mūsų organizme veikia tam tikri prisitaikymo prie maisto

mechanizmai. Priklausomai nuo maisto — angliavandenių, bal­tymų, riebalų ir kitų medžiagų — kompozicijos, absorbcijos (įsiurbimo) zonos gali pasidaryti didesnės ar mažesnės.

150

Pagrindinis ir pats svarbiausias žarnyno adaptacijos prie maisto ypatumų elementas — fermentų, dalyvaujančių virški­nimo prie žarnų sienelių procese, ir jų savybių pasikeitimas.

Žarnų gaurelių struktūros, mikrogaurelių ultrastruktūros pasikeitimas ir jų tarpusavio išsidėstymas šepetiniame apvadė­lyje turi įtakos žarnyno funkcijų prisitaikymui prie skirtingų mitybos sąlygų.

Žarnyno mikroflora taip pat kinta priklausomai nuo mity­

bos.

Nuo maisto komponentų labai pareina, kokie bus hormo­nai, o tai sudaro sąlygas reikšmingiems virškinimo procesų adaptaciniams pokyčiams žarnų hormoninės sistemos (ŽHS) lygmenyje.

Sekrecijos ŽHS elementai yra kontroliuojami ir chimuso, ir kraujo komponentų (tų, kurie iš esmės priklauso nuo maisto).

ŽHS sistemos persitvarkymas grįžtamųjų ryšių dėka veikia nervų sistemą, ją pakeičia. Dėl to palaipsniui ugdomi natūra­lūs maisto ir skonio poreikiai; organizmo funkcijos sugrįžta į savo vėžes ir sveikata pagerėja.

Pagaliau mityba gali keisti ir iš tikrųjų pakeičia žmogaus charakterį. Dar senų senovėje kinai, indai ir kitos tautos at­kreipė į tai dėmesį ir sėkmingai panaudodavo maistą, norėda­mi pakeisti žmogaus charakterį.

NEĮPRASTĄ MAISTĄ Į SAVO RACIONĄ ĮTRAUKITE LAIPSNIŠKAI IR JO KIEKĮ DIDINKITE PAMAŽU. Šios tai­syklės ypač reikia paisyti pereinant prie šviežių vaisių h- dar­žovių raciono. VALGYKITE TIK GERAI PRAALKĘ.

Natūralų alkį reikia skirti nuo iškreipto ir patologiško noro

„ką nors pakramtyti". Tikras alkis atsiranda tik po visų maisto virškinimo ir pa­

sisavinimo stadijų. Tik tada maisto medžiagų koncentracija kraujyje būna truputį mažesnė. Šie signalai perduodami į mais­to centrą, ir jūs pajuntate tikrą alkį.

Netikras alkis atsiranda tada, kai sutrinka skrandžio—žar­nyno trakto veikla. Taisyklingai maitinantis šis patologiškas sutrikimas išnyksta, bet tik su sąlyga, kad prieš tai gerai išva­lysite organizmą.

151

Iš šio punkto išsirutulioja ir kitas postulatas: jokių „pa-kramtymų" tarp valgių. Jau senovės išminčiai „Cžud-ši" rašė:

„Nevalia <...> valgyti naujo maisto, kol nesuvirškintas ankstesnysis, nes jie gali būti nesuderinami, ims pyktis".

Nuolatos ką nors kramtant, neišsiskiria gleivės, reikalin­gos skrandžio ir dvylikapirštės žarnos gleivinei apsaugoti. Bus perkrautas sekrecijos aparatas, ypač ląstelės su nutrūkstama sekrecija. Be to, yra žinoma, kad virškinant maistą nusilupa skrandžio—žarnyno trakto gleivinės epitelis. Dažnai valgant, šis procesas bus kur kas intensyvesnis ir skrandžio—virškini­mo traktas greitai susidėvės.

VALGYKITE TIK PAJUTĘ SVEIKĄ ALKĮ.

ĮVERTINKITE SIMBIOZINIO VIRŠKINIMO SVARBĄ

Neigiamam ir teigiamam mikrofloros poveikiui pailiustruo­ti pasitelksime du atvejus.

1. Neigiamas mikrofloros poveikis Jei į organizmą maistas patenka kaip monomerai (pienas,

pieno mišiniai, cukraus, gliukozės tirpalai — gėrimuose ir ki­tuose dirbtiniuose junginiuose), membraninio virškinimo, vei­kiančio kaip apsauginis mechanizmas, funkcijos sutrinka, bak­terijos turi palankias sąlygas daugintis, nes plonojoje žarnoje yra lengvai pasisavinamų maisto monomerų perteklius. Šitaip pažeidžiama žmogaus endoekologija; organizmas praranda daug medžiagų, tarp jų ir pačias būtiniausias; sustiprėja toksinų srautas (22 pieš.).

Kai organizmas nepriima pieno. Tai atsitinka tuomet, kai žarnų ląstelėse stinga arba visai nėra fermento laktazės. Pieno disacharidą (laktozę) skaido tik šis fermentas (laktazė). Kai jo nėra, laktozė lieka skrandžio—žarnyno trakto spindyje ir tampa bakterijų „grobiu".

Bakterijų gebėjimą sparčiai daugintis patvirtina šie mikro­biologų apskaičiavimai. Vienos bakterijos maisto poreikis per parą (jeigu jos maitinimas nebus apribotas) yra toks pat kaip

152

22 pieš. Mikrofloros įtaka virškinimui

a) normali bakterinės floros ir organizmo sąveika. Mikroorganizmai teikia organizmui papildomas maisto medžiagas, bakterinių metabolitų srautas esti normalus.

b) patogeninės mikrofloros persvara žarnyne. Ten vyksta puvimo ir rūgimo procesai, kurie maitina patogenines bakterijas, kadangi maistas vartojamas kaip monomerai — geras laimikis bakterijoms. Organizmas pajunta maisto sty­gių. Tuo pat metu daug kartų padidėja bakterinių metabolitų — toksinų ir kitų — srautas. Toks nuolatinis savęs nuodijimas pakerta mūsų jėgas ir sukelia įvairiausias ligas. Štai tokia pražūtinga disbakteriozės esmė.

Kol esame jauni, mūsų organizmas su tuo susidoroja. Beje, tai dar vienas akivaizdus pavyzdys: esant normaliam virškinimui organizmui pakanka 800— 1200 kilokalorijų, o tada, kai jis patologinis, — neužtenka ir 3000—3500.

ir 15-mečio berniuko. Taip sparčiai dauginantis bakterijoms or­ganizme atsiranda daug bakterinių metabolitų, dėl to jis apsi­nuodija.

Žmonių, kuriems būdingas laktozės nepakankamumas, jautrumas arba labai ryškus, arba jo visai nėra. Tai paaiškina­ma dvejopai. Viena priežastis yra ta, kad žmonių bakterijų flo­ra yra skirtinga (vienų žmonių bakterijų flora negamina toksi­nių metabolitų, o kitų — pagamina jų labai daug). Antra prie­žastis — nevienoda barjerinė kepenų funkcija. Organizmui senstant, didėja įvairių produktų netoleravimas. Tai susiję ne tik su lėtesne įvairių fermentų sinteze, bet ir, visų svarbiausia, su silpnesne kepenų barjerine funkcija. Dar kartą perskaityki­te skyrių apie kepenis ir įsitikinsite, kad toks reiškinys — dės­ninga mūsų nežinojimo išvada.

153

2. Teigiama mikrofloros įtaka Jau minėta, kad kai kurių gyvūnų bakterijos floros masė

gali sudaryti septintadalį bendrosios jų kūno masės. Maistui patekus j organizmą, jau po dešimties minučių suaktyvėja ir ima daugintis bakterijos, esančios skrandžio—žarnyno trakte ir žarnyno gleivinėje. Žmogaus organizmas virškina bei utili­zuoja mikroflorą. Mikrobai, bakterijos, mielės — viskas, kas sudaro normalią mikroflorą, yra puiki maisto žaliava. Bakteri­jų ir mielių baltymai turi visas svarbiausias amino rūgštis. Sau­sose mielėse jų gali būti 51—58 procentai! Be to, šių papras­čiausių mikroorganizmų viduje sintetinami ir kaupiami vitami­nai, ypač B grupės ir D vitaminas. Štai kodėl šie mikrobai mums — maištingiausią „mėsa". Mūsų viduje veikia nuosavas „mėsos kombinatas". Svarbiausia — mokėti juo pasinaudoti.

Normali mikroflora ypač puikiai tarpsta maitinantis švie­žiu augaliniu maistu, kuriame, be visa kita, yra daug deguo­nies, būtino, kad bakterijos galėtų kvėpuoti. Kai maistas vir­tas — deguonies jame daug mažiau. Tada pradeda tarpti kitos bakterijų populiacijos, kurios panaudoja irimą be deguonies, ir tai smarkiai padidina jų metabolitų toksiškumą. Be to, disbak-teriozė sumažina plonosios žarnos fermentų aktyvumą ir, žino­ma, sutrikdo membraninį virškinimą.

Pagrindinės disbakteriozės priežastys: 1. Netinkama mityba — maistas smarkiai pakitęs (mono-

merai), sunykęs (šiluminis apdorojimas), neteisingai vartoja­mas.

2. Antibiotikai, formuojantys patogenišką mikroflorą, o nor­malią nualinantys, net sunaikinantys.

3. Skrandžio—žarnyno trakto ligos, A vitamino deficitas. 4. Emociniai stresai.

Baigėme tik pirmąją dalį, apžvelgiančią skrandžio—žarny­no trakto veiklos normalizavimą. Dabar mums teks susipažinti su maisto produktų sudėtimi ir jų įtaka organizmui.

MAISTAS

Pagrindinis mūsų uždavinys — sąžiningai išnagrinėti faktus. Mes privalome vertinti mokslą kaip tikrąsias žinias, be tamsybės, prietarų, pagarbiai ir drąsiai.

N. Rerichas

Kad suprastume, ką reikia valgyti, kas mus iš tikrųjų maitina, teks susipažinti su pagrindiniais reiškiniais, glūdinčiais pačiuo­se gyvybės pamatuose. Visų pirma priimsime K. Ciolkovskio, V. Vernadskio, A. Gurvičiaus ir kitų didžiųjų gyvenimo tyrinėtojų idėjas. Jų esmę aiškiai nusakė akademikas V. Kaznačejevas: „Gyvoji medžiaga gali būti pirmapradė, <...> bet ji egzistuoja kartu su inertiška medžiaga ir perdirba Kosmose energijos srautus, sukurdama struktūras".

Kaip parodė tyrimai, gyvą būtybę sudaro medžiaga ir lau­kas. Medžiaga turi ypatingą formą — kairįjį sukinį. Tai yra staigus, be perėjimų, skirtumas tarp gyvos — organinės me­džiagos ir inertiškos — neorganinės, kurioje kairiojo ir dešinio­jo sukinio medžiagos susimaišiusios.

1 2 3

23 pieš. „Kirlianų efektas"

„<...> Pirmoje nuotraukoje matome nenuskintą verbenos lapą, antroje la­pas nufotografuotas po to, kai verbena buvo išrauta su šaknimis ir 10 valandų išgulėjo šešėlyje, o trečia nuotrauka padaryta dar po 20 valandų". (Iš knygos V. Ch. Kirlian, S. D. Kirlian „Stebuklingų išlydžių pasaulyje"). „Kirlianų efektas" patvirtina, kad kiekviename gyvame organizme yra medžiaga — plazma, tiks­liau — bioplazma.

155

Kiekvieną gyvą objektą (dabar tai vadinama bioplazma) su­pa laukas. Jo prigimtis sudėtinga ir gyvybei nutrūkus išnyksta (23 pieš.). Neorganinė materija tokio lauko neturi.

Tad galima padaryti pačią svarbiausią išvadą: kad gyvybė nenutrūktų, mums reikia maisto su kairiojo sukinio medžiaga ir turinčio daug bioplazmos. Būtent šitoks maistas mažina en­tropiją (irimą) gyvojoje sistemoje (organizme). Jeigu maiste yra medžiaga su dešiniuoju sukiniu arba nėra bioplazmos — tai, priešingai, didina entropiją ir nuslopina gyvybinius procesus.

KAIP SUSIDARO MAISTAS

Pagrindinis energijos šaltinis Žemėje yra Saulė. Augalai suge­ria visų pirma Saulės energiją. Tai įvyksta fotosintezės būdu, kai sužadinama chlorofilo molekulė. Veikiant šviesai, nuo jos atsiskiria vienas elektronas, kuris priklausomai nuo spino (su­kimosi į kairę arba į dešinę) pereina į tripletą (trilypę sistemą) arba į kurią kitą būseną. Energijos absorbavimas fotosinteze dalyvaujant vandenilio donorui — vandeniui gali vykti tik tri­lypėje sistemoje. Veikiant šviesos kvantams, iš vandens ir an­glies dioksido susidaro organinė medžiaga ir išsiskiria laisvas deguonis. Tai energiją absorbuojanti fotosintezės reakcija. Ga­lutinis fotosintezės produktas yra daug energijos sukaupusi mo­lekulė ATF (adenozintrifosforo rūgštis), kurios energija sudaro cheminės jungties žiedą ir toliau dalyvauja bet kuriose energi­jos reakcijose.

Augaluose ATF molekulės panaudojamos riebalų ir anglia­vandenių sintezei, kurie, skirtingai negu ATF, netirpsta ir to­dėl nekeičia osmotinio ląstelių slėgio, tad gali būti atidedami atsargai. Tai ir yra tas maistas (arba gerai organizuota auga­linės kilmės angliavandenių, riebalų ir baltymų cheminių ryšių energija), kurį augalai pagamina ir savo, ir viso gyvojo pasau­lio reikmėms. Vartojant augalinį maistą, organizme įvyksta at­virkštinis procesas — nutrūksta energetiniai ryšiai tarp auga­linės kilmės angliavandenių, riebalų ir baltymų, teikiančių energiją mūsų pačių specifinės rūšies angliavandenių, riebalų, baltymų ir t.t. sintezei, tai yra paties organizmo audimų sinte­zei ir energijos susidarymui.

Iš aukščiau išnagrinėto energijos pasisavinimo proceso aiš­ku, kad augalinę žaliavą perdirbant į gyvūnų audinius, tam tikra energijos dalis prarandama. Vėliau, vartodami gyvulinės kilmės maistą, skaidome jį savo virškinimo trakte, o po to vėl iš jo audinių dėmenų sintetiname savo audinius, dar netenka­me energijos. Į kitą trofinės (maitinimo) grandinės grandį per­duodama tik dalis akumuliuotos medžiagos (apie 10 proc.).*

Augalinių arba gyvulinių produktų apdirbimas, keičiantis vidinę struktūrą (virimas, sūdymas, rauginimas, troškinimas, kepimas, marinavimas, rūkymas, konservavimas ir t.t.) mažina jų energetinį potencialą.

Pirmasis apie maisto energetinį potencialą 1897 m. ėmė kal­bėti šveicarų gydytojas M. Bircheris-Beneris. Šį teiginį jis sėk­mingai taikė ir praktikoje. Tačiau jau prieš daugelį tūkstančių metų apie tai žinojo Indijos išminčiai ir energiją maisto pro­duktuose vadino „Odžasu". Priklausomai nuo to, daug ar mažai produktuose Odžaso, skirstė juos į kategorijas. Šiems darbams neprilygsta šiuolaikiniai laimėjimai, tad remsimės iš esmės jais.

Augalinis ir gyvulinis maistas — ne tik organizmo energi­jos ir statybinės medžiagos šaltinis, bet ir faktorius, veikiantis vidaus terpę, teikiantis informaciją iš aplinkos vidinei organiz­mo terpei, kad jis galėtų kuo geriau prisitaikyti prie supančio pasaulio.

MAISTO SUDĖTIS

Iš ko sudarytas mūsų maistas? Koks maisto komponentų vaid­muo palaikant normalią organizmo gyvybinę veiklą?

VANDUO

55—65 proc. žmogaus organizmo sudaro vanduo. Suaugusio, sveriančio 65 kg žmogaus organizme yra maždaug 40 litrų van­dens, iš jų apie 25 — ląstelėse, o 15 litrų — organizmo skys­čiuose.

* Šie duomenys paimti iš akademiko A. Ugoliovo knygų.

157

Žmogui senstant, vandens kiekis jo kūne vis mažėja. Paly­ginkime — 3 mėnesių vaisiuje yra 95 proc. vandens, o nauja­gimio — jau 70 procentų.

Daugumos autorių nuomone, viena iš organizmo senėjimo priežasčių — koloidinių medžiagų, ypač baltymų, sumažėjęs pajėgumas surišti didelį kiekį vandens. Vanduo yra pagrindinė terpė, kurioje vyksta daugybė cheminių reakcijų ir fizikinių— cheminių procesų (asimiliacija, disimiliacija, osmosas, difuzija, medžiagų transportavimas ir kiti) — gyvybės pagrindas. Orga­nizmas griežtai reguliuoja kiekvieno organo ir kiekvienos ląs­telės vandens kiekį. Organizmo vidaus terpės pastovumas, taip pat ir atitinkamas vandens kiekis — viena iš pačių pagrindi­nių normalios gyvybinės veiklos sąlygų.

Vandens, esančio organizme, ir paprasto vandens kokybė nevienoda. Pirma, jis yra struktūrizuotas. Atlikus fizikinį eks­perimentą, naujausiais ir tiksliausiais metodais buvo aptiktas stulbinantis faktas: glaudžiai sąveikaudamas su biologinėmis molekulėmis, vanduo tarsi užšąla (įgyja ledo struktūrą). Šios vandens „ledo" struktūros — „gyvybės matrica". Be jų negalėtų egzistuoti jokia gyvybė Žemėje. Tų struktūrų dėka vyksta svar­biausios gyvybei biofizinės ir biocheminės reakcijos, pavyzdžiui, energijos atitekėjimas ir pasiskirstymas organizme.

Gyvos organizmo molekulės yra „uždarytos" ledo gardelė­je — idealiai joms pritaikytame futliare. Todėl biomolekulių ap­rūpinimas vandeniu ir jų sugebėjimas sulaikyti vandenį daug didesnis, kai jų sistemoje esantis vanduo yra „ledo" struktūros.

Paprastas vanduo — chaotiška molekulių sankaupa. Toks „futliaras" molekulėms netinka. Gyvos molekulės tarp tokio vandens molekulių netinkamai išsidėsto ir todėl menkai jį su­laiko. Organizmas eikvoja savo energiją, kad vandeniui suteik­tų „ledo" struktūrą.

Be to, struktūrizuotas vanduo, ypač esantis gyvuose orga­nizmuose, yra disimetriškas. Bet kokia disimetrija (kaip ir struktūra) yra laisvos energijos šaltinis.

Nustatyta, kad biologinė informacija gali būti transliuoja­ma kristalinėmis vandens struktūromis. Buvo atrasta vandens „atmintis". Beje, ši atmintis yra taip gerai „įrašyta", kad ištrin­ti ją galima tik du ar net keturis kartus vandenį pavirinus.

Vandens, atitinkančio išvardytus reikalavimus, apstu vai-

158

šiuose, daržovėse ir, žinoma, tik ką išspaustose vaisių bei dar­žovių sultyse. Daržovėse ir vaisiuose toks vanduo sudaro 70— 90 proc, netirpios medžiagos — 2—8 proc, tirpios medžia­gos — 7—16 procentų.

Vanduo vaisiuose, daržovėse yra laisvas ir junginiuose su koloidais. Laisvas struktūrizuotas vanduo esti vaisių ir daržo­vių ląstelių sultyse; jose yra ištirpusio cukraus, rūgščių, mine­ralinių druskų ir kitų medžiagų. Šis vanduo lengvai išgaruoja džiovinant. Daržovės ir vaisiai laisvo vandens turi daugiau ne­gu vandens, esančio junginiuose. Nelaisvas vanduo negali būti atskirtas nuo jų junginio medžiagų neišardžius struktūros, to­dėl ji įsiurbiama palaipsniui. Daug vandens yra agurkuose, sa­lotose, pomidoruose, aguročiuose, kopūstuose, moliūguose, svo­gūnų laiškuose, rabarbaruose, šparaguose, na ir, žinoma, arbū­zuose bei melionuose. Valgydami sultingus vaisius ir daržoves, atsigeriame pačios geriausios rūšies vandens ir numalšiname troškulį.

Puikiausiomis savybėmis pasižymi tirpsmo vanduo. Šviežių sulčių ir tirpsmo vanduo gydo ir jaunina organiz­

mą. Troškulį malšinti reikėtų būtent tokiu vandeniu. Mineraliniai vandenys gydo ne juose ištirpusiomis medžia­

gomis, o informacija, kurią sukaupia vanduo, atitekėdamas iš pačių žemės gelmių. Neorganinių mineralinių medžiagų, ištir­pusių vandenyje, organizmas nepasisavina, pašalina kaip sve­timkūnius. Neorganines medžiagas pasisavinti sugeba tik au­galai. Mums tenka tik tos mineralinės medžiagos, kurias prieš tai perdirbo augalai.

Štai kas apie vandenį rašoma „Čžud-ši": „Vanduo esti lie­taus, sniego, upių, šaltinių, šulinių, mineralinis ir medžių. Ši eilė neatsitiktinė — pirmiausia išvardintas vertingiausias van­duo. Vanduo, krentantis iš dangaus, yra beskonis, bet malonus, pasotina, „vėsus", „lengvas", primena eliksyrą.

Vanduo, krentantis nuo snieguotų kalnų viršūnių, geras ir toks „šaltas", kad „ugnis" jį vargiai besušildo. Tačiau jei toks vanduo ilgai stovi nevartojamas, po kurio laiko jo išgėrus ap­ninka kirmėlės, širdies ligos. Švarios žemės vanduo, kurio ne­aplenkė saulė ir vėjas, yra geras.

Pelkių vanduo su vandens augalais, šaknimis ir lapais, iš

159

medžių pavėsio, druskingas vanduo, kuriame maudosi gyvū­nai, sukelia visas ligas.

Šaltas vanduo padeda nualpusiems, pagiringiems, kai svaigsta galva, vemiama, kamuoja troškulys, karštinė, tulžies ir kraujo ligos, taip pat apsinuodijus.

Verdantis vanduo sušildo, skatina virškinimą, sustabdo žag­sėjimą, šalina gleives, malšina vidurių pūtimą ir dusulį.

Atvėsintas virintas vanduo nedirgindamas gleivių varo tul­žį, bet po dienos jis jau veikia kaip nuodas ir sužadina visas ydas".

Mūsų protėvių nuovokumas yra stulbinantis, o svarbiau­sia — pritaikomas gyvenime.

Esant normaliai oro temperatūrai ir vidutiniškam fiziniam krūviui, žmogui pakanka to vandens, kurį gauna su įvairiomis daržovėmis ir vaisiais. Kai augalinio maisto valgoma per ma­žai, žmogus jaučia troškulį ir geria daug vandens. Tai žalingas įprotis, kadangi vanduo apkrauna širdį, inkstus ir pagreitina baltymų irimo procesą. Net kupranugaris dykumoje niekada negeria vandens atsargai, o lygiai tiek, kiek buvo išeikvojęs.

Jei gerti visgi norisi, ypač pereinamuoju periodu, troškulį numalšinkite aukščiau nurodytais skysčiais.

Svarbu dar štai ką žinoti: vartojant produktus, kuriuose yra daug natrio druskų, skatinamas vandens susilaikymas or­ganizme. Kalio ir kalcio druskos, priešingai, šalina vandenį. Štai kodėl sergant širdies ir inkstų ligomis, rekomenduojama apriboti druskos ir natrio turinčių produktų kiekį, vartoti dau­giau produktų, kuriuose yra kalio ir kalcio. Kai organizmui ne­pakanka vandens, reikia padidinti kiekį produktų su natriu, valgyti mažiau kalio ir kalcio turinčio maisto.

BALTYMAI

Baltymai — sudėtingi azoto turintys polimerai, kurių mono-merai yra a-amino rūgštys. Amino rūgščių sudėtis skirtinguose baltymuose nevienoda. Tai yra svarbiausia kiekvieno baltymo charakteristika bei jo maistinės vertės kriterijus.

Amino rūgštys — organiniai junginiai, kuriuos sudaro dvi funkcinės grupės — karboksilo (—COOH—), nulemianti rūgš-

160

tinęs molekulių savybes, ir amino grupė (—NH 2 —), nuo kurios priklauso tų junginių pagrindinės savybės.

Baltymų polimerus dažniausiai sudaro 20 amino rūgščių:

Nepakeičiamos 1. Izoleicinas 2. Leicinas 3. Lizinas 4. Metioninas 5. Fenilalaninas 6. Treoninas 7. Triptofanas 8. Valinas 9. Histidinas (vaikams)

Pakeičiamos 1. Glicinas (glikokolis) 2. Alaninas 3. Sermas 4. Glutamino rūgštis 5. Glutaminas 6. Asparagino rūgštis 7. Asparaginas 8. Argininas 9. Prolinas 10. Cistinas 11. Tirozinas

PAGRINDINĖS BALTYMŲ FUNKCIJOS ORGANIZME

1. Plastinė. Baltymai sudaro apie 15—20 proc. įvairių au­dinių (riebalai ir angliavandeniai tik 1—5 proc.) masės, yra pagrindinė ląstelių, organų ir tarpląstelinės medžiagos statybi­nė žaliava. Baltymai kartu su riebalais (fosfolipidais) „nubrė­žia" kontūrus visų biologinių membranų, svarbių ląstelių san­darai ir jų funkcijoms.

2. Katalizinė. Baltymai — pagrindinis visų be išimties da­bar žinomų fermentų komponentas. Paprasti fermentai yra gry­nai baltyminiai junginiai, atliekantys lemiamą vaidmenį žmo­gaus organizmui asimiliuojant maisto medžiagas, taip pat re­guliuojant visus apykaitos procesus ląstelėje.

3. Hormoninė. Didžioji hormonų dalis savo prigimtimi yra baltymai. Šiai hormonų grupei priklauso insulinas, hipofizės hormonai, paratireoidinis hormonas.

4. Specifiškumo funkcija. Neaprėpiama individualių bal­tymų įvairovė ir unikalumas lemia audinių individualumą ir rūšies specifiką.

5. Transportinė. Baltymai dalyvauja kraujui išnešiojant deguonį, riebalus, angliavandenius, kai kuriuos vitaminus, hor-

161

monus ir kitas medžiagas. Specifinių baltymų — išnešiotojų dėka įvairios mineralinės druskos ir vitaminai patenka per ląs­telių membranas ir vidaus ląstelių struktūras.

Priklausomai nuo erdvinės struktūros, baltymus galima skirstyti į globulininius (jų molekulės yra rutulio formos) ir fibrininius (juos sudaro ištįsusios siūlo pavidalo molekulės). Pa­prasti globulininiai baltymai — pirmiausia albuminai, globuli-nai, prolaminai ir gliutelinai. Albuminai bei globulinai plačiai paplitę gamtoje ir sudaro pagrindinę kraujo serumo, pieno, kiaušinio baltymo baltymų dalį. Prolaminai ir gliutelinai, pri­skiriami augalinių baltymų grupei, aptinkami varpinių sėklo­se, kur jie sudaro pagrindinę glitimo masę. Šie baltymai van­denyje netirpsta.

Prolaminams priklauso kviečių gliadinas, kukurūzų zeni-nas, miežių gordeinas. Šių baltymų amino rūgščių sudėtyje yra nedaug lizino, treonino, metionino ir triptofano, bet ypač dide­lis gliutamino rūgšties kiekis.

BALTYMŲ IR AMINO RŪGŠČIŲ POREIKIS

Pasaulyje nėra vieningos nuomonės apie baltymų ir amino rūgščių, reikalingų žmogaus organizmui, normas. Juo labiau kad mes žinome apie papildomą amino rūgščių sintezę storojoje žarnoje. Šios rūgštys apskritai neįtraukiamos sudarant balty­mų normas.

Štai ką šia tema rašo natūralių sveikatingumo metodų ša­lininkas natūropatas A. Cuprunas straipsnyje „Ką pietų valgė papuasas?":

„Žmogus auga, jį reikia maitinti — tai faktas, nereikalau­jantis komentarų. Todėl dabar vadinamoji baltymų problema yra svarbi, kaip ir, pavyzdžiui, naujų energijos ir žaliavų šal­tinių paieškos... Pasaulio mokslininkai kruopščiai tyrinėja ži­nomus baltymų šaltinius: mieles ir pelėsius, mikroskopinius grybus ir bakterijas, vandens augalus, aukštesniųjų grybų ir augalų micelį (grybieną — vert.).

Bet štai paradoksas: baltymų problema jaudina ką tik nori, tik ne... Naujosios Gvinėjos papuasus. Kodėl?

Iki šiol buvo manoma (tai teigiama ir mitybos vadovėliuo-

162

se), kad dienos racione turi būti tiek baltymų, kiek reikalauja organizmas, o jauno, augančio žmogaus, — dar daugiau. Papu-asai šią taisyklę sėkmingai ignoruoja... visą gyvenimą. Moksli­ninkai, ėmęsi tyrinėti jų mitybą, buvo apstulbinti: papuasai net­gi nesirūpina „baltymų pusiausvyra", tai yra, papuasas su mais­tu gauna 20—30 gramų baltymų, o išeikvoja pusantro karto daugiau! Tai gal iš oro jis ima trūkstamus 10—15 gramų?

Būtent — iš ORO! Mokslininkai M. Oleinikas ir S. Panči-šina, pateikdami šiuos duomenis knygoje „Žarnyno disbakterio-zė", išvardijo daug bakterijų, esančių žmogaus žarnyne ir suge­bančių fiksuoti oro azotą, ištirpusį virškinimo sultyse, bei iš­skirti iš jo baltymą.

Kodėl šitaip neatsitinka kitiems planetos gyventojams? Ma­tyt, tai nulemia maistas. Papuasai daugiausia maitinasi bata-tais (saldžiomis bulvėmis), kuriuose yra daug cukraus, krak­molo ir taip mažai baltymų, kad žarnų bakterijos priverstos naudoti atmosferos azotą, perdirbdamos jį į amino rūgštis — tas „plyteles", iš kurių jau gali „statyti" savo baltymus žmogaus organizmas..."

Toks neįprastas eksperimentas sumanytas pačios Gamtos. Papuasai vartoja šį racioną ne vieną tūkstantmetį ir sveikata nesiskundžia. Tai akivaizdus pavyzdys, kaip normali mikroflo­ra atlieka „pagalbinio ūkio" vaidmenį. Jeigu patenkiname mik­robų poreikius, jiems nesunku mus išmaitinti. Mūsų „civilizuo­tame" pasaulyje, kai amino rūgščių pasisavinimą mažina ter­minis apdorojimas, o mikrobai labai skiriasi nuo tų, kurie bū­tini organizmui, baltymų norma yra padidėjusi.

Pastarųjų metų tyrinėjimais įrodyta: gyvulinių baltymų bio­loginis poveikis ir anabolinės (statybinės) savybės ryškesni ir įvairesni, esant tokiam baltymo ir C vitamino santykiui: kiek­vienam organizmo gauto baltymo gramui — vienas miligramas C vitamino. Jeigu šio santykio nepaisoma, pasisavinama tik tiek baltymų, kiek užtenka C vitamino. Likusi dalis pūva ir maitina patogeninę mikroflorą.

Privalote žinoti, kad mums reikia tik 4 proc. baltymo ener­gijos. Šį poreikį lengvai galima patenkinti valgant augalinį maistą, tuo labiau kad jame yra daug įvairių amino rūgščių.

Natūralios mitybos šalininkams nurodome maisto produk­tus, kurie surašyti į eilę pagal baltymų kiekį.

163

Geriausias maistas: riešutai, saulėgrąžos, daiginti grū­dai, alaus mielės.

Geras maistas: kiaušiniai, žirniai, pupos, žuvis, sūris, gry­bai, šviežias pienas.

Prastas maistas: visi javai, nerupios kruopos, mėsa, vi­rintas ir pasterizuotas pienas.

Baltymų hidrolizė (virškinimas) vyksta skrandyje, žarnyne (kasoje).

Dviem akivaizdžiais pavyzdžiais pailiustruosime termiškai apdorotų mėsos produktų kenksmingumą.

INDUKUOTA AUTOLIZĖ

A. Ugoliovas aprašo tokį bandymą: „Į perregimą kamerą, pri­pildytą natūralių žmogaus skrandžio sulčių, buvo patalpintos dvi varlės — viena „žalia", o kita — iš anksto šiek tiek termiš­kai apdorota. Per pirmąsias keletą valandų „apdorotos" varlės sausgyslių hidrolizė vyko greičiau, bet per kitas dvi tris dienas „žalia" varlė visiškai ištirpo, tuo tarpu termiškai apdorotosios varlės struktūros išliko."

Tuo remiantis buvo įrodinėjama, kad natūralūs baltymai, iš anksto termiškai neapdoroti, skaidosi kur kas greičiau ir ge­riau negu denatūruoti (pakitę nuo terminio apdorojimo, rūky­mo, sūdymo ir t.t.).

Paaiškėjo, kad skrandžio sulčių druskos rūgštis prasiskver­bia į maisto ląsteles ir suardo lizosomas — specifinius ląstelės organus.

Ląstelės lizosomose yra fermentų — hidrolazių, kurios 3,5—5,5 pH terpėje (labai rūgščioje) suardo visas ląstelės struk­tūras. Vadinasi, skrandžio sultys indukuoja maisto virškinimą jo paties fermentais. Šitas mechanizmas būdingas ir mėsė­džiams, ir žolėdžiams gyvūnams (24, 25 pieš.).

Indukuota autolizė esant 37—40 °C temperatūrai sustiprė­ja. Veikiant rūgščioms skrandžio sultims visų pirma padidėja membranos pralaidumas, antra, keičiasi proteolitinių ir kitų fermentų aktyvumas, trečia, keičiasi baltymų ląstelės ir audi­niai, ypač jų jautrumas fermentams.

Indukuotos autolizės atveju įvyksta audinių „sprogimas" iš

164

vidaus, kadangi autolizė indukuojasi visame maisto objekte. Įvyksta visų ląstelės struktūrų skilimas.

Paaiškėjo, kad 50 proc. hidrolizės vyksta veikiant ne virš­kinimo sulčių fermentams, bet autolizuoto audinio fermentams. Visų pirma gyvūnų virškinimas pagrįstas autolizė, tam panau­dojant gyvus objektus (kitus gyvūnus ar augalus). Tik žmogus „pasmerkia" maistą terminiam apdorojimui, taip jį neva page­rindamas.

165

Virškinimo sulčių fermentai ypač reikalingi, kad struktūrų, neturinčių lizosomų (jungiamojo audinio baltymas, riebalai, au­galų polisacharidai), utilizavimas būtų spartus.

Biochemikas A. Pargetis nustatė: jei maistą ruošiant tem­peratūra aukštesnė negu 54 °C, fermentai netenka aktyvumo, autolizė neįmanoma.

SPECIFINĖ DINAMINĖ MAISTO VEIKLA

Specifine dinamine maisto veikla (SDMV) vadinamas medžiagų apykaitos paspartėjimas pavalgius, lyginant su pagrindine apy­kaita. Praėjus maždaug 15—20 minučių po valgio, padidėja energijos apykaita. Aukščiausias jos lygis būna po 3—6 valan­dų ir išlieka 12—14 valandų. Beje, skirtinga maisto rūšis skir­tingai veikia šį procesą. Riebalai nelabai tedidina apykaitą, o kartais ją net stabdo. Kai maiste daug angliavandenių, energi­jos apykaita pagreitėja 10—20 proc, o kai daug baltymų — dar daugiau — iki 40 procentų.

Kuo galima paaiškinti tokį didelį energijos apykaitos paki­limą valgant baltymingą maistą? Pirmiausia svarbu žinoti, kiek suaugęs žmogus išeikvoja maisto baltymų susidėvėjusių orga­nizmo audinių „remontui" bei naujų statybai, ir kiek — ener­gijos naudojimui.

Labai seniai Rubneris bandymais įrodė, kad tik 4 proc. bendros apykaitos energijos skiriama baltymų „statybai" ir prie­augliui. Vidutiniškai žmogui per dieną reikia 30 g baltymų. 100 g mėsos jų yra 20 gramų. Prieš atsakydami į klausimą, kur patenka atliekami baltymai, atsakysime į kitą klausimą: ką mes daugiausia naudojame „kurui"?

Pagrindinis mūsų energijos tiekėjas — angliavandeniai. Parūgštinę juos deguoniu, gauname laisvą energiją, kurią nau­dojame, ir anglies dvideginį, vandenį, kurie iš organizmo leng­vai pašalinami.

Baltymo molekulė — azotas ir angliavandenis. Jei baltymą imtume naudoti kaip energetinę medžiagą, nuo jo pirmiausia reikėtų atskirti azotą, o paskui angliavandenį naudoti kaip ši­luminę medžiagą.

Skirtingai negu angliavandeniai ir riebalai, organizme ne-

166

gali kauptis azoto atsargos. Organizmas jį stengiasi pašalinti. Taigi po baltymingų pusryčių iš organizmo pašalinama apie 50 proc. su maistu gauto azoto! Šitaip iššvaistoma daug energijos, net 30—40 proc. maisto kalorijų išeikvojama azoto suskaidy­mui. Pagrindinis organas, šalinantis iš organizmo azotą, — inkstai. Todėl nuo „viršplaninio" darbo jie greitai susidėvi.

Dėl SDMV reakcijos vyksta ne tik intensyvus amino rūgš­čių, baltymo skilimas, bet ir kinta gliukozės kiekis kraujyje, vandens ir druskų balansas, kraujagyslių tonusas, nukenčia hormoninės sistemos.

A. Braunšteinas atkreipė dėmesį į tai, kad amino rūgščių (baltymų) pasisavinimui ir apykaitai reikia daug laisvos ener­gijos. Kiekvienas azoto atomas organizme ardo daug ATF ir neorganinio fosfato molekulių.

Palyginus baltymo sintezės bei irimo greitį ir azoto apykai­tą, laikantis dietų, kai baltymų maiste yra daug ir kai mažai, nustatyta, kad tada, kai valgomas mažai baltymų turintis mais­tas, azoto apykaitos intensyvumas sumažėja 18 procentų. Štai ir aiškėja SDMV vaidmuo, sudarant racionalias dietas. Tai ir atsakymas mėsiško maisto mėgėjams, teigiantiems, jog energi­jos šaltinis — mėsa. Tie 18 procentų, kuriuos sutaupėte pasi­rinkę mažai baltymų turintį maistą, padės sustiprinti ir išgy­dyti jūsų organizmą.

ANGLIAVANDENIAI

Angliavandeniai — organiniai junginiai, kuriuose yra dviejų tipų funkcinės grupės: aldehidų, arba ketonų, ir spirito.

Žmogus ir gyvūnai angliavandenių nesintetina. Žaliuose la­puose, veikiant chlorofilui ir saulės šviesai, įvyksta daug pro­cesų.

Galutinis šių procesų, vadinamų asimiliacija, arba fotosin­teze, produktas — sudėtinga angliavandenio molekulė. Joje Gamta sukrovė saulės energiją į cheminę, kuri vėliau išsilais­vina skylant žmogaus organizme angliavandeniams.

Angliavandeniai skirstomi į monosacharidus, oligosachari-

dus ir polisacharidus. Monosacharidai (paprastieji angliavandeniai) — patys

167

paprasčiausi angliavandeniai, vykstant hidrolizei j dar papras­tesnius junginius nesiskaido. Žmogui svarbiausi — gliukozė, fruktozė, galaktozė, ribozė, dezoksiribozė ir taip toliau.

Oligosacharidai — sudėtingesni junginiai, susidarę iš ke­leto (nuo 2 iki 10) monosacharidų likučių. Žmogaus organizmui svarbiausi — sacharozė, maltozė ir laktozė.

Polisacharidai — aukštesnieji molekuliniai junginiai — polimerai, sudaryti iš daugybės monosacharidų. Jie skirstomi į virškinamus ir nevirškinamus skrandžio—žarnyno trakte. Virš­kinami — krakmolas ir glikogenas, o iš nevirškinamų žmogui svarbi ląsteliena, hemiceliuliozė ir pektininės medžiagos.

Monosacharidai ir oligosacharidai yra saldaus skonio, dėl to ir vadinami cukrumi. Polisacharidai saldžiu skoniu nepasi­žymi. Tarkime, kad sacharozės tirpalo saldumas — 100 pro­centų, tada fruktozės saldumas — 173 proc, gliukozės — 81 proc, maltozės ir galaktozės — 32 proc, o laktozės — 16 pro­centų.

Gliukozė — visų svarbiausių polisacharidų — glikogeno, krakmolo ir celiuliozės — sudedamoji dalis. Gliukozės taip pat yra sacharozėje ir maltozėje. Ji iš skrandžio—žarnyno trakto greitai įsiurbiama j kraują, o paskui patenka į organų ląsteles, kur dalyvauja biologinės oksidacijos procesuose. Gliukozės ok­sidacija susijusi su ATF kiekio padidėjimu. Gliukozė — leng­viausiai ir greičiausiai žmogaus pasisavinamas energijos šalti­nis. Tam reikia insulino. Ypač svarbi gliukozė centrinei nervų sistemai, yra svarbiausias čia vykstančios oksidacijos šaltinis. Ji lengvai virsta glikogenu.

Fruktozė mažiau paplitusi, negu gliukozė, tačiau taip pat greitai oksiduojasi. Dalis fruktozės kepenyse virsta gliukoze, bet jai pasisavinti nereikia insulino. Šia aplinkybe, taip pat daug lėtesniu nei gliukozė fruktozės įsiurbimu žarnyne paaiš­kinama tai, kad sergantys cukriniu diabetu fruktozę toleruoja geriau.

Galaktozės yra pieno cukruje (laktozėje). Žmogaus orga­nizme didelė jos dalis kepenyse virsta gliukoze, taip pat ji da­lyvauja susidarant hemiceliuliozei.

Daugiausia maistinės gliukozės ir fruktozės yra meduje, saldžiose daržovėse ir vaisuose. Gliukozės ir fruktozės yra vi-

168

suose vaisiuose. Sėkliniuose dominuoja fruktozė, o kaulavai-siuose (abrikosuose, persikuose, slyvose) — gliukozė. Uogose sacharozės mažiausia. Fruktozės ir gliukozės kiekis jose maž­daug vienodas.

Monosacharidai oksiduojasi greičiau, o baltymų ir riebalų oksidacijai reikia daug sudėtingų tarpinių procesų.

Dėl aukščiau išvardytų savybių monosacharidai — grei­čiausias ir kokybiškiausias energijos, reikalingos ląstelėje vyks­tantiems procesams, šaltinis.

Sacharozė. Daugiausia jos yra cukruje. Patekusi į orga­nizmą, rūgščių ir enzimų veikiama sacharozė lengvai skaidosi į monosacharidus. Bet šis procesas įmanomas tik tada, kai nau­dojame šviežias burokų ar cukrašvendrių sultis. Paprasto cuk­raus pasisavinimas — sudėtingesnis procesas.

Laktozė (pieno cukrus) — pagrindinis pieno ir pieno pro­duktų angliavandenis. Jos labai reikia ansktyvajamc vaiko am­žiuje, kai pienas yra pagrindinis maisto produktas. Sumažėjus arba iš viso nesant fermento laktazės, skaidančio laktozę į gliu­kozę ir galaktozę, skrandžio—žarnyno traktas atsisako priimti pieną.

Maltozė (salyklinis cukrus) — tarpinis krakmolo ir gliko­geno skilimo skrandžio—žarnyno trakte produktas. Laisvos maltozės yra meduje, salykle, aluje, sirupe ir daigintuose kvie­čiuose.

Krakmolas — pagrindinis angliavandenių tiekėjas. Jis su­sidaro ir kaupiasi žaliojoje augalo dalyje mažų grūdelių pavida­lu, o hidrolizė paverčia jį vandenyje tirpstančiu cukrumi, kuris lengvai prasiskverbia pro ląstelių membranas ir šitaip patenka į kitas augalų dalis — sėklas, šaknis, gumbus ir kt.

Žmogaus organizme žalių augalų krakmolas nuolat skyla. Skilimas prasideda dar burnoje. Čia seilės dalį krakmolo pa­verčia maltozė. Štai kodėl nepaprastai svarbu maistą gerai su­kramtyti ir suvilgyti seilėmis (prisiminkite taisyklę — valgant negerti). Žarnyne hidrolizė paverčia maltozę monosacharidais, kurie prasiskverbia pro žarnyno sieneles. Ten jie virsta fosfa­tais ir patenka į kraują. Tolesnis krakmolo kelias — tai mono­sacharidų kelias.

O virtą krakmolą žymiausi natūropatai Vukeris ir Šeltonas vertina neigiamai. Štai ką sako Vukeris: „Krakmolo molekulė

169

netirpsta nei vandenyje, nei spirite, nei eteryje. Netirpios krak­molo dalelės, patekusios į kraujotakos sistemą, tarsi užteršia kraują, sudarydamos jame savotiškas „kruopas". Cirkuliuojan­tis kraujas turi tendenciją šitų „kruopų" atsikratyti, paruošia joms „podėlį". Kai vartojamas krakmolingas maistas, ypač kvie­tiniai miltai, sukietėja kepenų audiniai".

Krakmolas ir jo poveikis saugant mūsų sveikatą dabar yra labai svarbus. Prisiminkite Pavlovo žodžius: „Riekelė duonos kasdieninės..." Todėl kruopščiai jį išnagrinėsime. Gal daktaras Vukeris sutirštino spalvas?

Imkime K. Piotrovskio ir V. Voichaneno vadovėlį medicinos institutams „Mitybos higiena" ir perskaitykime skyrių apie krakmolą: „Žmogaus maisto racione vienai daliai krakmolo ten­ka 80 proc. suvartojamo angliavandenių kiekio. Krakmole yra daug monosacharidų molekulių. Polisacharidų molekulių sudė­tinga sandara —jų netirpumo priežastis. Krakmolui būdingas tik koloidinis tirpumas. Nė viename iš įprastų tirpiklių jis ne­tirpsta. Koloidinių krakmolo tirpalų tyrinėjimas parodė, kad jo tirpalas — ne iš atskirų krakmolo molekulių, o pirminių dale­lių — micelių, kuriose yra labai daug molekulių (jas Vukeris vadina „kruopomis").

Krakmole yra dvi polisacharidų frakcijos — amilozė ir ami-lopektinas, smarkiai besiskiriantys savo savybėmis.

Amilozės krakmole yra 15—25 procentų. Ji tirpsta karšta­me vandenyje (80 °C), sudarydama skaidrų koloidinį tirpalą. Krakmolo grūdelyje yra 75—85 proc. amilopektino. Karštame vandenyje jis netirpsta, tik ima brinkti (tam naudodamas skys­tį iš organizmo). Todėl krakmolą veikiant karštu vandeniu, su­sidaro amilozės tirpalas, kurį sutirština išbrinkęs amilopekti-nas. Tokia tiršta tąsi masė vadinama kleisteriu (vaizdas ir mū­sų skrandžio—žarnyno trakte). Ir kuo smulkesnio malimo mil­tų duona, tuo kokybiškesnis kleisteris. Jis užkemša dvylika­pirštės žarnos ir toliau esančių plonosios žarnos skyrių mikro-gaurelius, neleidžia dalyvauti virškinime.

Storajame žarnyne ši masė netenka vandens, „priauga" prie žarnos sienelės ir tampa išmatų akmenimis.

Krakmolo perdirbimas organizme daugiausia skirtas cuk­raus poreikio patenkinimui. Krakmolas gliukoze tampa palaips­niui. Veikiant fermentams (amilazei, diastazei) ir rūgštims,

170

vyksta hidrolizė — krakmolas tampa amilodekstrinu, po to — eritrodekstrinu, achrodekstrinu, maltodekstrinu.

Dėl to padidėja tirpumas vandenyje. Iš pradžių susidaręs amilodekstrinas tirpsta tik karštame vandenyje, o eritrodekst-rinas — ir šaltame. Achrodekstrinas ir maltodekstrinas leng­vai tirpsta bet kokiomis sąlygomis. Galutinis dekstrinų kaitos etapas maltozė — salyklinis cukrus, turintis visas disacharidų savybes ir gerai tirpstantis vandenyje. Maltozė, veikiama fer­mentų, tampa gliukoze.

Tai ilgas ir sudėtingas procesas, kurį lengva pažeisti, netei­singai vartojant vandenį. Be to, visai neseniai mokslininkai nu­statė: kad organizme susidarytų 1000 kalorijų iš 250 gramų baltymo ar angliavandenių, reikia sunaudoti daug biologiškai aktyvių medžiagų — vitamino B1 — 0,6 mg, B2 — 0,7 mg, B3

(PP) — 6,6 mg, C — 25 mg ir t.t. Vadinasi, normaliam maisto pasisavinimui reikalingi vitaminai ir mikroelementai, nes jų poveikis organizme susijęs. Į tai neatsižvelgus, krakmolas rūgs­ta, pūva ir nuodija mus. Beveik kiekvienas iš mūsų kasdien atsikrenkščiame krakmolingomis gleivėmis, kurios perpildo mū­sų organizmą ir sukelia nesibaigiančią slogą bei peršalimus. Jei per dieną suvalgysite tik 20 proc. krakmolingų produktų (o ne 80 proc.) ir derinsite su jais atitinkamas biologiškai akty­vias medžiagas, kvėpuosite lengvai ir džiaugsitės gera sveika­ta.

Jeigu negalite atsisakyti termiškai apdorotų krakmolingų produktų (kurie dar sunkiau pasisavinami negu „žali"), štai jums G. Šeltono rekomendacijos:

„Daugiau kaip 50 metų higienos specialistai rekomendavo kartu su krakmolingų maistu vartoti daug šviežių daržovių sa­lotų (išskyrus pomidorus ir žalumynus). Tokios salotos turi la­bai daug vitaminų ir mineralinių druskų".

Kokius krakmolingus produktus geriausia vartoti? Mes val­gome labai daug duonos, iškeptos iš miltų.

Miltai — maisto produktas, gaunamas iš susmulkintų ja­vų grūdų endospermos, kurioje yra daugiau ar mažiau jų ge­malų ir apvalkalėlių priemaišų.

Miltų ir grūdo cheminė sudėtis labai skiriasi. Būdinga kvietinių miltų ypatybė —jų glitimas, atsirandan­

tis gaminant tešlą ir sudarytas daugiausia iš baltymų. Nuo fi-

171

žinių glitimo savybių priklauso duonos elastingumas, poringu-mas ir iškilimas.

O štai kokie A. Ugoliovo glitimo tyrinėjimų duomenys. Pa­sirodė, kad maistui vartojant produktus, turinčius glitimo, su­trinka normali žarnų mikrogaurelių struktūra —jie atrofuoja­si. Kai žarnų mikrogaurelių mažiau, sumažėja fermentinio sluoksnio pajėgumas, sutrinka virškinimas prie žarnų sienelių ir maisto medžiagų įsiurbimas.

Taip prasideda pirma pačios įvairiausios patologijos grandi­nės grandis. Gaurelių apvado struktūra gali atsistatyti pasigy­džius dieta be glitimo.

Ruginiai miltai nuo kvietinių skiriasi gleivėmis, turi ma­žiau baltymų, daugiau cukraus, nesudaro glitimo.

Glitimas nebūdingas ir avižų, kukurūzų, sorų miltams. Kaip krakmolingus produktus rekomenduojama vartoti kruo­pas: avižines, kvietines, grikių, ryžių.

Bulvės — kaip ir duona — užima svarbią vietą mūsų mi­tyboje. Susipažinkime su šiuo maisto produktu nuodugniau.

Bulvėse yra krakmolo (18—20 proc), net nuodingos me­džiagos — solanino. Ypač jo daug virkščiose ir uogose, pažalia­vusiuose, apipuvusiuose ir sudygusiuose gumbuose. Todėl gali­ma apsinuodyti. Šviežiose bulvėse taip pat yra solanino (bet jo yra labai nedaug, todėl negali pakenkti). Štai dar keli įdomūs duomenys.

Šviežios bulvės (iki rugsėjo 1 d.): valgomoji dalis — 85 proc, iš jų angliavandenių — 17,8 proc.

Šviežios bulvės (nuo rugsėjo 1 d. iki sausio 1 d.): valgomoji dalis — 75 proc, iš jų angliavandenių — 15,8 proc.

Bulvės nuo sausio 1 d. iki kovo 1 d.: valgomoji dalis — 70 proc, iš jų angliavandenių — 12,6 proc.

Kaip matyti iš šios trumpos apžvalgos, bulvės — nelabai vertingas produktas, kurį geriausia valgyti tik iki sausio 1 die­nos.

Stenkitės dažniau vartoti produktų, turinčių natūralios gliukozės, fruktozės ir sacharozės. Didžiausias cukraus kiekis yra daržovėse, šviežiuose ir džiovintuose vaisiuose, taip pat dai­gintuose grūduose.

Veikiant kasos fermentams, angliavandenių hidrolizė vyks­ta burnos ertmėje ir žarnyne.

172

Maistiniai pluoštai — celiuliozė, ląsteliena, hemiceliulio-zė ir pektinai, plačiai pasklidę augalų audiniuose. Jų paskirtis:

a) suformuoti tokias (kitokių rūšių) struktūras, kurios pa­dėtų ištuštinti skrandį, pagreitinti įsiurbimą plonojoje žarnoje ir pernešti maistą per visą skrandžio—žarnyno traktą.

b) maistiniai pluoštai sulaiko vandenį (padeda išvengti iš­matų akmenų), keičia spaudimą virškinimo sistemos organų ertmėje, elektrolitų sudėtį ir fekalijų masę (didina jų svorį).

c) maistiniai pluoštai adsorbuoja tulžies rūgštis ir paskirsto jas visame virškinimo trakte, o paskui vėl jas įsiurbia. Tai labai veikia steroidų pašalinimą su išmatomis ir cholesterino apykai­tą. Didinant maistinių pluoštų kiekį racione, mažėja choleste­rino kiekis kraujyje. Tai susiję su maistiniais pluoštais ir tul­žies rūgščių apykaita. Kai nėra maistinių pluoštų, sutrinka ne tik tulžies rūgščių apykaita (nuo to kraujyje sumažėja hemog­lobino), bet ir cholesterino bei steroidinių hormonų apykaita.

d) didelę reikšmę elektrolitų apykaitai organizme ir skran­džio—žarnyno trakte turi rūgščių polisacharidų — katijonų apykaitos pobūdis, lingino antioksidacinis efektas.

e) maistinių pluoštų įtaka bakterijų terpei žarnyne. 50 proc į žarnyną patekusių maistinių pluoštų suvirškinti padeda sto­rosios žarnos mikroflora. Maistiniai pluoštai reikalingi, kad ne­sutriktų ne tik virškinimo sistemos, bet ir viso organizmo funk­cijos.

g) kai nėra maistinių pluoštų, gali atsirasti storosios žarnos ar kitų žarnyno skyrių vėžys. Yra žinomas ir antitoksinis mais­tinių pluoštų efektas. Jie geba adsorbuoti ir pašalinti iš orga­nizmo įvairius junginius, tarp jų ir egzogeninius bei endogeni­nius toksinus, sunkiuosius metalus;

h) maistinių pluoštų trūkumas sukelia aterosklerozę, hi­pertrofiją, diabetą. Daugelio šalių maisto pramonė intensyviai papildoma maistiniais pluoštais.

Maistinius pluoštus sąlyginai galima suskirstyti į švelnius (bulvės, kopūstai, obuoliai, abrikosai ir kiti panašūs produk­tai), kurie lengvai skaidosi ir pakankamai gerai pasisavinami, ir rupius (morkos, burokėliai ir kt.) — prasčiau pasisavinami. Kai virškinimo traktas veiks be sutrikimų, ir jie bus puikiai pasisavinami.

Geriausiai maistiniai pluoštai pasisavinami storojoje žarno­je, veikiami bakterijų.

173

RIEBALAI

Riebalai — medžiagos, kuriose yra anglies, vandenilio ir de­guonies. Pagal riebalinių rūgščių sodrumą riebalai skirstomi į dvi dideles grupes: kietieji riebalai (lašiniai, taukai, sviestas), kurie turi sočiųjų riebalų rūgščių, ir skystieji riebalai (įvairūs aliejai — saulėgrąžų, alyvuogių, riešutų ir kt.), turintys dau­giausia nesočiųjų riebalų rūgščių.

Pusiau sočiosios riebalų rūgštys: linolio, linolininė ir ara-chidinė — yra nepamainomos mityboje, kadangi organizme ne­sintetinamos ir todėl turi būti gaunamos su maistu. Šios rūgš­tys pagal savo biologines savybes priskiriamos prie gyvybiškai būtinų medžiagų ir netgi traktuojamos kaip vitaminai (F vita­minas).

Fiziologinis šių rūgščių vaidmuo ir biologinė reikšmė yra daugialypė. Išvardytų nesočiųjų rūgščių svarbiausios biologi­nės savybės — jų kaip struktūrinių elementų dalyvavimas di­delio aktyvumo kompleksuose — (fosfolipiduose, lipoproteiduo-se ir kt.). Tai būtinas elementas susidarant ląstelių membra­noms, jungiamajam audiniui ir kt.

Arachidinė rūgštis padeda susidaryti medžiagoms, dalyvau­jančioms reguliuojant daugelį trombocitų ir kitų, ypač prostag­landinų, gyvybinių procesų. Prostaglandinams ši rūgštis sutei­kia daug biologinio aktyvumo. Prostaglandinų poveikis pana­šus į hormonų poveikį, todėl jie vadinami „audinių hormonais", mat sintetinami iš fosfolipidų membranų. Prostaglandinų sin­tezė priklauso nuo organizmo aprūpinimo šiomis rūgštimis.

Nustatytas nesočiųjų riebiųjų rūgščių ryšys su cholesterino apykaita. Jos padeda cholesterinui greičiau tapti folinėmis rūgštimis ir pašalinti jas iš organizmo.

Nesočiosios riebiosios rūgštys teigiamai veikia kraujagyslių sieneles, didina jų elastingumą ir mažina pralaidumą.

Esama ryšio tarp nesočiųjų riebiųjų rūgščių ir B grupės vitaminų apykaitos.

Kai nesočiųjų riebiųjų rūgščių nepakanka, sumažėja augi­mo intensyvumas ir atsparumas nepalankiems išoriniams bei vidiniams faktoriams, slopinama reprodukcinė funkcija, sun­kiau susitraukia miokardas, atsiranda odos ligos.

174

Riebalai turi riebaluose tirpstančių vitaminų. Gyvuliniai riebalai aprūpina organizmą A ir D vitaminais, augaliniai — E vitaminu.

Augaliniai riebalai yra didesnės energetinės vertės, t.y. su­sidaro fotosintezės būdu žaliojoje augalų dalyje, o paskui kau­piasi vaisiuose ir jų sėklose. Skildami jie išskiria dukart dau­giau energijos (1 g — 9 kilokalorijas) negu baltymai ir anglia­vandeniai.

Riešutų aliejus yra gerai pasisavinamų emulsinių riebalų šaltinis. Maistui vartojant daug riešutų, į racioną įtraukti ko­kių nors aliejų nebūtina.

Geriausia vartoti šaltų presavimo būdu gautą aliejų. Rafi­nuoto aliejaus, netekusio mikroelementų ir vitaminų, maistui vartoti nereikia. Tokiame aliejuje nesočiosios riebiosios rūgštys greitai oksiduojasi, kaupiasi oksidacijos produktai, kurie jį ga­dina.

Gyvuliniai riebalai turi toksinių intarpų, kurie skaidosi ir patenka į organizmą. Juk riebalinis audinys (ir gyvulių, ir žmo­gaus) yra „rezervuaras", kadangi jame pati mažiausia medžia­gų apykaita. Todėl organizmas, kad atsikratytų toksinų, juos kaupia riebaliniame audinyje, kur jie „palaidojami".

Riebalų dienos norma — 25—30 g aliejaus ar sviesto. Riebalų hidrolizė vyksta dvylikapirštėje žarnoje.

VITAMINAI

Vitaminai — organinių medžiagų junginiai, žmogaus organiz­me ne sintetinami, patenkantys iš išorės su maistu, neturintys energetinių ir plastinių savybių. Mažų dozių poveikis — biolo­ginis.

Vitaminai susidaro augalų ląstelėse ir audiniuose biosinte­zės būdu. Dauguma iš jų susiję su baltymų nešėjais. Tyrimų duomenimis, labiausiai tinka organizmui provitaminai. Vitami­nų paskirtis — padėti organizmui ekonomiškai, teisingai ir iki galo sunaudoti pagrindines maistingąsias medžiagas, kad orga­ninės maisto medžiagos išskirtų būtiną energiją.

Kai stinga vitaminų, sutrinka sveikata. Knygos autorius

175

susistemino pagrindines vitaminų nepakankamumo rūšis (žr. 1 lent. šio skyriaus pabaigoje).

Slaptos vitaminų stygiaus formos neturi jokių išorinių po­žymių ar simptomų, bet neigiamai veikia darbingumą, bendrą organizmo tonusą, atsparumą. Trūkstant vitaminų pailgėja sveikimo po ligos periodas, be to, gali atsirasti įvairių kompli­kacijų.

Vitaminai klasifikuojami remiantis jų tirpumo vandenyje ir riebaluose principu. Pagal tai jie skirstomi į dvi dideles grupes: vandenyje tirpstančius ir riebaluose tirpstančius.

Vandenyje tirpstantys vitaminai dalyvauja fermentų struk­tūroje ir funkcijose.

Riebaluose tirpstantys vitaminai yra membraninių sistemų dalis, be kurios jos negalėtų optimaliai funkcionuoti.

Riebaluose tirpstantys vitaminai A vitaminas (retinolis), A provitaminai (karotinai), D vitaminas (kalciferoliai), E vitaminas (tokoferolis), K vitaminas (fitochinonas).

Vandenyje tirpstantys vitaminai Bj (tiaminas), B2 (riboflavinas), PP (nikotino rūgštis), B3 (pantoteninė rūgštis), Bg (piridoksinas), B12 (cianokobalaminas), Bc (folinė rūgštis), H (biotinas), N (lipoinė rūgštis), P (bioflavonoidai), C (askorbinlnė rūgštis).

Į vitaminus panašios medžiagos B ] 3 (orotono rūgštis), B1 5 (pangamo rūgštis), B4 (cholinas),

176

B8 (inozitas), Bt (karnitinas), Hj (para-aminbenzoinė rūgštis), F (pusiau sočiosios riebiosios rūgštys), U (S=metilmetioninsulfonio chloridas).

A vitaminas

Jo yra tik gyvūninės kilmės produktuose. Grynojo pavidalo A vitaminas — kristalinė, šviesiai geltonos spalvos medžiaga, ge­rai tirpstanti riebaluose. Neatsparus rūgščių, ultravioletinių spindulių, oro deguonies poveikiui.

Augaliniai pigmentai karotinoidai — A provitaminas. Ka­rotinoidai (lot. carota —„morka") —angliavandenių junginiai, kurie augaluose paprasta: jungiasi su baltymais. Karotinas virsta A vitaminu plonųjų žarnų sienelėse ir kepenyse.

Fiziologinė A vitamino reikšmė. A vitaminas ypač svar­bus augančiam organizmui, epiteliniam audiniui, augimo pro­cesams, skeleto formavimuisi, regėjimui naktį. Regėjimo prisi­taikymas prie skirtingo apšvietimo tęsiasi apie 8 minutes (kai A vitamino atsargos normalios) ir 30—40 minučių, kai jo atsar­gos perpus sumažėjusios. A vitaminas reikalingas, kad nesu­triktų biologinės membranos būklė, jos funkcijos.

Kartu su C vitaminu A vitaminas sumažina lipoidinlų nuo­sėdų kiekį kraujagyslių sienelėse ir cholesterino kiekį kraujo serume.

Ypač A vitamino reikia skydliaukei, kepenims ir antinks­čiams. Tai vienas iš vitaminų, padedančių organizmui nesenti. Pavyzdžiui, jo injekcijos pailgina bandomųjų gyvūnų gyvenimą.

Ypač daug A vitamino yra jūros gyvūnų kepenyse. Štai ko­dėl preparatai iš šių gyvūnų kepenų (pavyzdžiui, „Katrex" — iš Juodosios jūros ryklio katrano kepenų) labai vertingi.

A vitamino reikia ir ausims. Jo stoka gali sukelti ausų in­fekcijas ir pažeisti klausos mechanizmą. A vitaminas sėkmin­gai taikomas gydant alergiją. Nustatyta, kad šienligės piepuolį galima visiškai įveikti, suvartojus 150 000 ME* A vitamino.

* 1 ME — 0,3 mkg

177

Vakarų gydytojai A vitaminą vadina „pirmąja gynybos nuo ligų linija", kadangi organizmo dangos ir epitelis kūno viduje, jų normali veikla — pirmoji sveikatos sąlyga.

A vitamino nepakankamumo poveikis labai platus. Net gali sulėtėti organizmo reakcijos (sportininkų dėmesiui). Vokietijoje buvo atliekami bandymai su 152 vairuotojais, kurie arba neiš­laikė vairuotojų egzaminų, arba padarė daugiausia eismo pa­žeidimų. Jiems kasdien davė po 150 000 ME A vitamino, ir tai, kaip tvirtina Transporto psichologijos institutas, labai sustipri­no jų sugebėjimą vairuoti.

Apskritai A vitamino deficito problema aktuali visame pa­saulyje. Todėl A vitaminu net gydoma. Indijoje vienerių—pen­kerių metų vaikams kas pusę metų skiriamas vienkartinis 60 miligramų A vitamino davinys (200 000 ME, arba 40 suaugu­siojo normų iš karto!). Vaikų, gavusių dvi dozes, sergamumas akių ligomis sumažėjo 75 procentų.

Atsargos kepenyse gali sudaryti 500 dienų A vitamino po­reikio rezervą. Jos ten atidedamos kaip aukštesnės riebalinės rūgštys — oleinas, palmitinas, stearinas, ir galbūt dėl šios prie­žasties, nors yra didelės atsargos, nepastebėta hipervitamino-zės reiškinių. Atkreipsim dėmesį į tai, kad A vitaminas kepe­nyse kaupiasi iš karotino, o ne iš vitaminingos dietos. Javos saloje tarp kaimo gyventojų, mintančių neglūdintais ryžiais, šviežiomis daržovėmis ir vaisiais, A vitamino stokos požymių nepastebėta. Priešingai, nustatyta, kad A vitaminu ten apsirū­pinama pakankamai, nors jų maiste nėra pieno, sviesto, labai mažai kiaušinių.

A vitamino poreikis — 1,5 mg per parą, ir 1/3 šio poreikio turi patenkinti A vitaminas, o 2/3 — beta-karotinas.

A vitamino hipervitaminozė pasitaiko labai retai, nes reika­lingas labai didelis kiekis, o tai praktiškai nerealu. Štai vienas tokių atvejų.

Didžiosios Britanijos laikraštis „Times" pranešė apie 48 me­tų mokslininko B. Brauno mirtį. Straipsnyje „Morkų dieta pra­žudė mokslininką" buvo rašoma: „Kaip parodė tyrinėjimai Kroi-done, sveikos mitybos šalininkas, per dieną išgerdavęs po 8 pintas (pinta= 0,56 litro) morkų sulčių, kai numirė, buvo visiš­kai geltonos spalvos. Gydytojas teigė, kad B. Braunas mirė ap­sinuodijęs A vitaminu".

178

A vitamino atsargas mažina alkoholis, kancerogenai, bis­mutas; didelis baltymo dietoje sumažėjimas (nuo 18 iki 3 pro­centų) sumažina šio vitamino sankaupas kepenyse daugiau nei du kartus.

Jį naikina oro deguonis, rūgštys, ultravioletiniai spinduliai. Apkartusiuose riebaluose A vitaminas taip pat žūva.

Svarbiausias A vitamino šaltinis: kepenys, sviestas, grieti­nėlė, sūris, kiaušinio trynys, žuvų taukai. Nemažai vitamino A prarandama terminio maisto apdorojimo metu.

Karotinas

Karotinas — nesotusis angliavandenis, oranžinis pigmentas, kurio būna vaisiuose, oranžiniuose-geltonuose žiedlapiuose. Baltymas, susijungęs su karotinu, yra pagrindinis jo cheminio stabilizavimosi faktorius. Tirpale, ypač JĮ paveikus ultravioleti­niais spinduliais ir deguonimi, karotinas lengvai suyra.

Fiziologinė reikšmė. Tai visų pirma galimybė sumažinti kancerogeninę riziką nuo apšvytinimo ir tabako dūmų regulia­riai valgant morkas. Beta-karotino dalis, kuri organizme ne­virsta A vitaminu, atlieka ypatingas apsaugines funkcijas. Re­guliariai ir saikingai vartoti oranžines morkas ir jų sultis reko­menduojama tam, kad sumažėtų ankstyvo senėjimo ir navikų rizika*. Manoma, kad karotinas stimuliuoja lytinių hormonų poveikį. Karotino kiekis žmogaus kraujo plazmoje svyruoja tarp 80 ir 230 mg ir priklauso nuo maisto.

Sergant kai kuriomis ligomis — egzema, spru (tropinė li­ga) — karotino kiekis kraujyje tesudaro 8—30 mg. Žmogaus organizme karotinas kaupiasi kepenyse, širdyje, nervų audiny­je, kaulų čiulpuose, sėklidėse, kiaušidėse, odoje —ypač pėdose ir delnuose.

Aliejinis beta-karotino tirpalas dukart mažiau aktyvus ne­gu A vitaminas.

Pasisavinant karotiną ypač svarbus tulžies kiekis žarnyne. Vaiko organizmas jį pasisavina prasčiau negu suaugusiųjų.

* Šią vertingą informaciją apie karotiną autorius paėmė iš M. Vilenčiko knygos „Biologinio senėjimo ir ilgaamžiškumo pagrindai".

179

Dirbtinį karotiną vartojant labai didelėmis dozėmis, jo pasisa­vinama tik 1—2 procentai. Didelės karotino dozės nėra kenks­mingos ir A hipervitaminozės nesukelia.

A vitamino ir karotino svarbą mūsų mitybai patvirtina to­kie faktai. Tyrimų duomenimis, nuo slogos, ausų uždegimo, an­ginos, bronchito, plaučių uždegimo, kurių priežastis — A vita­mino trūkumas, daug 40—60 metų vyrų tampa invalidais. Ant dantų seilėms veikiant susidarę akmenys, kaip teigia specialis­tai, yra paslėptų patologinių procesų išorinis požymis: dėl su­trikusios medžiagų apykaitos, esant gleivinės degeneracijai ir uždegimams, kepenyse, inkstuose susidaro akmenys. Prisimin­kite skyrių apie virškinimą: kaip greitai nusilupa skrandžio— žarnyno trakto epitelis. Jei jis nesuspėja visiškai atsistatyti, neišvengiama pačių įvairiausių ligų. Tai ir įvairios opos, ir su­trikęs virškinimas, ir polipai, ir piktybiniai navikai.

A vitamino ir karotino deficito priežasčių begalės: nepilna­vertė mityba, mažai A vitamino ir karotino turintys produktai, A vitamino pasisavinimo sutrikimai, perdozavimas susirgus, nėštumo metu, sportuojant, treniruojantis, vaikams (2—5 me­tų) intensyviai augant ir lytinio brendimo metu.

Profilaktiškai per pusryčius visada valgykite salotų, kurio­se yra daug morkų, arba gerkite morkų sulčių. Tokio mitybos režimo laikėsi Polis Bregas. Štai ką jis rašo savo garsiojoje kny­goje „Badavimo stebuklas": „Kai atsikeliu, maždaug po valan­dos pirmą kartą tą dieną sėdu valgyti. Paprastai tai būna švie­žių daržovių salotos — morkos, kopūstai ir žalumynai." Būtent šiuose produktuose karotino yra pakankamai.

Beta-karotino paros norma — 6000 ME. Daug beta-karoti­no rūgštynėse, moliūguose, morkose, ypač šaltalankių aliejuje.

D vitaminas

Žinoma maždaug septynios medžiagos, neleidžiančios atsirasti rachitui. D vitaminas tarp jų svarbiausias. Odą veikiant ultra­violetiniais spinduliais, susidaro cholekalciferolis (D3 vitaminas) iš savo provitamino, kurio ypač daug odoje. Augaliniuose orga­nizmuose yra ergosterino — D provitamino.

Fiziologinė reikšmė. D vitaminas skatina kalcio ir fosfo-

180

ro druskų įsiurbimą iš žarnyno, padeda kauptis kauluose kal­cio fosfatui, stiprina dantis ir saugo nuo rachito. Nustatyta D vitamino svarba ląstelėse membranų ir subląstelinių struktūrų kai kurioms savybėms, ypač kalcio jonų ir kitų katijonų pralai­dumui.

Būtina D vitamino paros norma suaugusiems žmonėms, vy­resniems negu trejų metų vaikams yra 100 ME, vaikams iki trejų metų — 400 ME.

Daug D vitamino yra grūdų gemaluose, žaliuose lapuose, alaus mielėse, žuvų taukuose, kiaušiniuose, svieste, piene.

Gydymosi tikslais arba profilaktiškai D vitaminą reikia var­toti atsargiai, nes jis toksiškas.

E vitaminas

E vitaminas vadinamas tokoferoliu. Pagal biologinį poveikį to­koferoliai skirstomi į vitamininio ir antioksidacinio aktyvumo medžiagas.

Fiziologinė reikšmė. E vitaminas fiziologiškai reikšmin­gas antitoksiniu membraninių lipidų (riebalų) poveikiu. Ląste­lių vidinių lipidų oksidacija sąlygoja toksinių medžiagų susida­rymą iš oksiduotų nesočiųjų riebiųjų rūgščių. Jos gali sutrikdy­ti ląstelės funkcijas ir vėliau ją sunaikinti. Šios toksinės me­džiagos slopina fermentų ir vitaminų poveikį. E vitaminas glau­džiai susijęs su biologinėmis membranomis, jų funkcija, taip pat apsaugo eritrocitus. Svarbiausia tokoferolių savybė — pa­dėti kauptis vidaus organuose riebaluose tirpstantiems vitami­nams, ypač A vitaminui.

Tokoferoliai spartina ATF sintezę. Nustatyta, kad nuo toko­ferolių labai priklauso endokrininių sistemų, ypač liaukų, hipo-fizės, antinksčių ir skydliaukės, būklė ir veikla.

Tokoferoliai dalyvauja baltymo apykaitoje. Pakankamas to­koferolių kiekis padeda tvirtėti raumenims, skatina jų veiklą, apsaugo juos nuo pervargimo ir nusilpimo. Ši E vitamino savy­bė plačiai taikoma sporto medicinoje kaip būdas raumenų veik­lai skatinti, ypač intensyviai treniruojantis.

E vitaminas skatina ilgaamžiškumą. Jo pavadinimas (grai­kiškai toko „palikuonys", o lotyniškai ferre „atnešti") — atsklei­džia E vitamino svarbią reikšmę organizmo dauginimosi funkci-

181

jai, normaliam nėštumui ir vaisiaus vystymuisi, spermos susi­darymo procesams.

E vitamino paros norma suaugusiam žmogui — 12—15 mi­ligramų. Jo daug aliejuje, varpinių augalų gemaluose, žaliose daržovėse.

K vitaminas

K vitaminų grupėje yra gamtinės medžiagos — Kj vitaminas (filochinonas) ir K2 vitaminas (melachinonas).

Fiziologinis poveikis. K grupės vitaminai dalyvauja krau­jo krešėjimo procesuose, padeda aprūpinti organizmą energija.

K vitamino reikia kiekvienai organizmo ląstelei, kad būtų išsaugotos struktūrinės, funkcinės jų membranų savybės.

Suaugusio žmogaus organizme K vitaminą sintetina žarny­no mikroflora (iki 1,5 mg per parą), kai žarnyne mikroflora jo nesintetina, galimas deficitas. Dažniausiai K avitaminozę su­kelia kepenų ligos.

K vitamino yra žaliuose salotų lapuose, kopūstuose, dilgė­lėse, liucernoje. Saulės šviesos veikiami jį sintetina žali augalų lapai. Iš žarnyno mikroorganizmų, sintetinančių K vitaminą, svarbiausia žarnų ląstelė storojoje žarnoje.

Bj vitaminas

Sis vitaminas priskiriamas prie sieros turinčių medžiagų. Grynas B, vitaminas — bespalviai mielių kvapo kristalai, gerai tirpstan­tys vandenyje. Kepant duoną, žūva 10—30 proc. Bj vitamino (jei­gu nenaudojami cheminiai ir šarminiai kepimo milteliai).

Fiziologinis poveikis. Svarbiausia B, vitamino biologinio veikimo sritis — jo, fermento, dalyvavimas angliavandenių apykaitoje. Trūkstant Bj vitamino, nepakankamai pasisavina­mi angliavandeniai, organizme kaupiasi jų tarpinės apykaitos produktai — pieno ir pirovynuogių rūgštys.

Bj vitaminas veikia virškinimo organus, didina skrandžio varančiąja ir sekrecijos funkcijas, pagreitina skrandžio turinio evakuaciją, normalizuoja širdies veiklą.

Bj vitamino paros norma — 1,3—2,6 mg (0,6 mg tūkstan­čiui kkal).

Bj vitamino šaltinis — grūdai, alaus mielės ir kepenys.

182

IV, vitaminas

B2 vitaminas priskiriamas prie flavinų — daržovių, bulvių, pie­no natūralių pigmentų. Grynas B2 vitaminas yra geltonai oran­žinės spalvos kartūs milteliai, sunkiai tirpstantys vandenyje, lengvai suyrantys šviesoje. Šį vitaminą sintetina žmogaus žar­nyno mikroflora.

Fiziologinė reikšmė. B2 vitaminas — viena iš sudėtinių flavoproteidų dalių. Patekęs su maistu, žarnų sienelėse, kepe­nyse bei kraujo ląstelėse šis vitaminas virsta aktyvia medžia­ga — kofermentais, kvėpavimo fermentų dalimi. Taip pat jis dalyvauja fermentacijos sistemose, reguliuojančiose oksidacijos ir audinių atstatymo procesus (kvėpavimas ir jo treniravimas).

Svarbiausia B2 vitamino savybė — augimo skatinimas. B2

vitaminas būtinas angliavandenių, riebalų, baltymų „sudegini­mui". Jis padeda kuo geriau skaidyti angliavandenius. Kai maiste daug angliavandenių, padidėja ir B2 vitamino poreikis.

Ši pastraipa tinkamos mitybos požiūriu yra nepaprastai svarbi. Sakykim, valgysime košes. Kad nekiltų pačių įvairiau­sių sutrikimų, kad iš nosies neimtų tekėti krakmolingos išsky­ros, kad neatsikosėtumėte gleivėmis, neužmirškite B grupės vi­taminų, derinkite juos su daug krakmolo turinčiu maistu. Tik tada bus viskas gerai.

Maitinantis riebiai taip pat smarkiai padidėja B2 vitamino

poreikis. B2 vitaminas teigiamai veikia regos organus, padidina adap­

taciją tamsoje, pagerina regėjimą naktį, padeda ryškiai matyti spalvas.

B2 vitamino paros norma — 0,8 mg 1000 kkal. Daug B2 vitamino yra kiaušiniuose, kepenyse, grikių ir avi­

žų kruopose, daigintuose grūduose.

PP vitaminas

PP vitaminas — balti bekvapiai dygliuoti rūgštoko skonio kris­talai, gana atsparūs aplinkos poveikiui.

Fiziologinė reikšmė. PP vitaminas — vienas iš fermen­tų, pernešančių deguonį, todėl padeda ląstelėms kvėpuoti, da­lyvauja visose tarpinėse apykaitos reakcijose.

183

PP vitaminas veikia virškinimo organus: skatina sekrecinę ir motorinę skrandžio funkciją (atkreipkite dėmesį tie, ką ka­muoja sutrikusi skrandžio sekrecija ar atonija!), gerina kasos sulčių sekreciją ir sudėtį (dėmesio, diabetikai!), normalizuoja kepenų funkciją, jų antitoksinį poveikį, pigmentų susidarymą ir glikogeno susikaupimą.

Veikiant PP vitaminui, organizmas geriau panaudoja auga­linius baltymus.

1000 kkal maiste turi būti 6,6 mg PP vitamino. Daug šio vitamino yra grikiuose, žirniuose, mėsoje, daigin­

tuose grūduose ir alaus mielėse.

B3 vitaminas

B3 vitaminas — geltonas, gerai vandenyje tirpstantis, atsparus šviesos, deguonies poveikiui, neutraliame tirpale stabilus skystis.

Fiziologinė reikšmė. Labai įvairi. Nurodysime tik pagrin­dinę: reguliuoja nervų sistemos ir nervinių-maitinamųjų proce­sų funkciją. Jai sutrikus, iškyla dermatito ir kitų negalavimų pavojus.

B3 vitaminas susijęs su skydliauke: skydliaukėje esantis ti­roksinas veikia A kofermento sintetinimą iš B3 vitamino. Sis vitaminas turi įtakos antinksčių veiklai: kai jo trūksta, sutrin­ka glikokortikoidų sintezė.

Per parą reikėtų sunaudoti 5—10 mg B3 vitamino (be to kiekio, kurį žarnyne susintetina mikroflora).

B3 vitamino šaltinis: alaus mielės, kiaušiniai, daiginti grū­dai.

B„ vitaminas

Tai bespalviai kristalai, puikiai tirpstantys vandenyje. Iki 50 proc. šio vitamino žūva sterilizuojant pieną ir apdorojant jį jo-nitinėmis dervomis.

Fiziologinė reikšmė. B6 vitaminas dalyvauja medžiagų apykaitoje, ypač susidarant baltymams ir fermentams.

Bg vitaminas labai svarbus riebalų apykaitai. Gydant der­matitus, geriausiai tinka kartu vartojamas B6 vitaminas ir ne-sočiosios riebiosios rūgštys.

184

B6 vitamino stoka gali sukelti kepenų riebalinę infiltraciją. Tiriant beždžiones, ilgą laiką maitintas Bg vitamino stokojančiu maistu, buvo nustatyta aterosklerozė su būdingais koronarinių kraujagyslių pažeidimais.

B6 vitaminas labai svarbus kraujo gamybai. B6 vitaminas veikia ir skrandžio liaukas, gaminančias rūgš­

tis. Didelis B6 vitamino kiekis maiste didina rūgštingumą ir skrandžio sekreciją (atkreipkite dėmesį visi tie, kurių skran­džio rūgštingumas yra sumažėjęs!).

Paros norma: 1,5—3 miligramai. Daugiau B6 vitamino rei­kia nėščioms moterims, pagyvenusiems žmonėms, aiškiai spar­tėjant senėjimo procesams.

Daug B(. vitamino yra alaus mielėse, kepenyse, varškėje, bulvėse, grikiuose, žirniuose, kopūstuose.

H vitaminas

H vitaminas — dygliuoti, gerai tirpstantys vandenyje, atspa­rūs kaitinimui, oro deguoniui, šarmų ir rūgščių poveikiui kris­talai.

Fiziologinė reikšmė. Manoma, kad H vitaminas reguliuo­ja nervų sistemą, ypač nervų-trofinę funkciją, dalyvauja rieba­lų apykaitoje.

Per parą organizmui reikia 0,15—0,3 mg H vitamino. Sis poreikis paprastai patenkinamas ne vien valgant atitinkamą maistą, bet ir žarnyno mikrofloros biosintezės sąskaita.

Daug H vitamino yra kiaušiniuose, avižinėse kruopose, žir­

niuose.

B vitaminas c

Bc vitaminas — sluoksniuoti geltonai oranžinės spalvos krista­lai, prastai tirpstantys vandenyje, neatsparūs šilumai ir švie­sai.

Fiziologinė reikšmė. Bc vitaminas, kaip ir B ] 2 vitaminas, veikia nukleininių rūgščių, purinų, kai kurių amino rūgščių, taip pat ir cholino, sintezę.

Kartu su B12 vitaminu šio vitamino esama chromosomose. Jis yra svarbus ląstelių dauginimosi veiksnys.

185

Bc vitaminas stimuliuoja ir reguliuoja kraujo gamybą, didi­na leukocitų kiekį, mažina cholesteriną.

Paros poreikis — maždaug 200 mkg. Nedidelis Bc vitamino kiekis maisto produktuose ir neatsparumas šildymui labai ap­sunkina organizmo poreikių patenkinimą. Tai kompensuoja žar­nyno mikrofloros sintezė.

Bc vitamino yra alaus mielės, kepenyse, petražolių lapuose, salotose, svogūnuose, augalų lapuose.

B1 2 vitaminas

B ] 2 vitaminas — raudoni dygliuoti ar prizminiai kristalai, be skonio ir be kvapo. Veikiamas šviesos B ]2 vitaminas netenka aktyvumo.

Fiziologinė reikšmė. Pagrindinė šio vitamino reikšmė — antianeminis poveikis. Be to, svarbi jo įtaka baltymų apykaitai, amino rūgščių, nukleininių rūgščių, purinų sintezei.

B12 vitaminas skatina vaikų augimą, stiprina jų sveikatą (tėvų ir vaikų dėmesiui!).

Pasitaiko, kad organizmas negali pasisavinti B12 vitamino. Taip atsitinka dėl skrandžio dugno liaukų ląstelių atrofijos. Šios ląstelės gamina gastromukoproteiną — būtiną komponentą, kad organizmas galėtų pasisavinti B12 vitaminą. Visiškai sunai­kinti B12 vitamino atsargas gali organizme esančios kirmėlės.

B ] 2 vitamino paros norma — 3 mkg. Dalis medikų tvirti­na, kad šis vitaminas esti tik gyvuliniuose produktuose: kepe­nyse, skumbrijoje, sardinėse, Atlanto silkėje, neriebioje varškė­je, vištienoje, jautienoje, kiaušiniuose. Natūropatai tvirtina („Saulės maistas ant tavo stalo"), kad B12 vitaminą sintetina normali žarnyno mikroflora. Šiuo atveju B12 vitamino poreikis patenkinamas jį sintetinant iš kobalto, gaunamo su maistu.

Atminkite: valgant baltą duoną, kuri turi mažai ląstelie­nos, reikalingos normaliai mikroflorai, bet daug kepimo mielių, B ] 2 vitamino sintezė bus sutrikdyta. Rezultatas bus toks pat, kaip ir maitinantis tik augaliniu maistu bei duona. Augalai B ] 2

vitamino neturi, o mikroflora jo pagaminti negali — mielės šį vitaminą suardo. Visa tai ne gydo, o sukelia mažakraujystę ir nervų sistemos sutrikimą. Tai viena iš vegetarų daromų klai­dų: mielinės tešlos duoną pakeiskite nerauginta arba, dar ge­riau, kruopomis.

186

Jei B grupės vitaminų gaunama pakankamai, organizmas Kali apsieiti be gyvūninės kilmės baltymų. Tai labai svarbu aler­giškiems žmonėms. Kai baltymų stokojama, sumažėja likusių vitaminų poveikis.

B grupės vitaminai pakankamai apsirūpinama valgant ža­lumynus, grūdus, daigintus grūdus, alaus mieles, riešutus.

C vitaminas

C vitaminas — balti rūgštaus skonio, bekvapiai, gerai tirps­tantys vandenyje kristalai.

Pagrindinis C vitamino kiekis (iki 70 proc.) — augaluose esantis askorbinogenas, labiausiai atsparus oksidacijai. Gali bū­ti, kad dėl askorbinogeno vaisių ir daržovių vitaminų aktyvu­mas yra toks patvarus.

Nors C vitaminas yra vienas iš vandenyje tirpstančių vita­minų, trys ypatybės išskiria jį iš šios grupės:

1) C vitaminui nebūdingos kofermentų funkcijos; 2) C vitaminas dalyvauja baltymų fermentų sintezėje, tuo

galima paaiškinti platų jo biologinio poveikio spektrą; 3) žmogaus organizme C vitaminas nesintetinamas. Fiziologinė reikšmė. Biologinė C vitamino reikšmė orga­

nizmui iš esmės susijusi su oksidacijos — atkuriamuoju povei­kiu.

Ypač svarbus C vitamino tiesioginis ryšys su baltymų apy­kaita. Kai organizmui stinga C vitamino, baltymo panaudoji­mas sumažėja, o jo poreikis padidėja.

Kai organizmui stinga baltymų, taip pat ir gyvūninės kil­mės, padidėja vitamino C poreikis.

C vitaminas labai svarbus kapiliarų sienelėms, jų elastin-gimui. Trūkstant šio vitamino, padidėja kapiliarų trapumas, galimos kraujosrūvos. Tai pastebima ir valant dantis: jei ima kraujuoti dantenos, jums šiek tiek trūksta C vitamino.

Kai organizme yra daug C vitamino, kepenyse kaupiasi di­desnės glikogenų atsargos, sustiprėja jų antitoksine funkcija.

Daug C vitamino reikia endokrininei sistemai (hipofizei, antinksčiams ir kitoms liaukoms).

Ypač daug C vitamino reikia ląstelių membraninėms siste­moms. Daugiausia C vitamino turi ribosomos ir tos ląstelių struktūros, kuriose vyksta baltymo sintezė.

187

C vitamino stoka mažina organizmo atsparumą ne tik in­fekcinėms ligoms, bet ir kai kuriems toksinams.

C vitaminui būdingos savybės, apsaugančios nuo toksinių medžiagų — švino, anglies sulfido, anilino ir kt. — poveikio. C vitaminas neleidžia organizme susidaryti toksiškiems jungi­niams.

C vitaminas, kaip ir E vitaminas, pasižymi antioksidacinė-mis savybėmis.

Paros norma — 60—100 miligramų. Rūkantys žmonės C vitaminą pasisavina ypač blogai, ir net jo su maistu gaunant pakankamai, vis tiek stinga C vitamino. Nustatyta, kad išsigi­musi žarnyno mikroflora gali sunaikinti C vitaminą žarnyne, dar jam nepatekus į kraują.

Daug C vitamino yra džiovintose erškėtuogėse, juoduosiuo­se serbentuose, žemuogėse, kopūstuose, krapuose ir petražolių lapuose.

P vitaminas

P vitaminas sujungia biologiškai aktyvių medžiagų — bioflavo-noidų grupę. Šiuo metu jų žinoma apie 500, ir visi jie augalinės kilmės produktai. Gyvūnų audiniuose šių medžiagų nerasta.

Biologinės P vitamino savybės turi daug ką bendra su C vitaminu. Be to, pastebėtas šių vitaminų bendras poveikis. Abu jie — veikia kaip stiprus antioksidantas.

Fiziologinė reikšmė. Pagrindinis P vitamino vaidmuo — kapiliarų stiprinimas ir kraujagyslių sienelių pralaidumo ma­žinimas. P vitaminas didina kapiliarų atsparumą.

Poreikis tiksliai nėra nustatytas. Manoma, kad jis sudaro maždaug pusę reikalingo C vitamino kiekio.

P vitamino šaltiniai: juodieji serbentai, spanguolės, vyšnios, trešnės, agrastai.

N vitaminas

Fiziologinė reikšmė. N vitaminas dalyvauja biologinės oksi­dacijos procese. Viena būdingiausių N vitamino savybių — su­gebėjimas skatinti augimą. Jis taip pat pasižymi antioksidaci-niu poveikiu C ir E vitaminų atžvilgiu, apsaugo organizmą nuo

188

daugelio toksinių medžiagų, ypač nuo sunkiųjų metalų (arseno, gyvsidabrio, švino ir kitų) druskų, nes padeda susidaryti pa­tvariems vandenyje tirpstantiems kompleksams. Jie iš organiz­mo lengvai pašalinami su šlapimu. N vitaminas apsaugo kepe­nis nuo suriebėjimo.

Paros norma — 0,5 miligramo. N vitamino yra kopūstuose, ryžiuose, kitame augaliniame maiste, piene. Organizmas jį lengvai pasisavina.

Į VITAMINUS PANAŠIOS MEDŽIAGOS

Tai grupė medžiagų, pasižyminčių kai kuriomis tikriesiems vi­taminams būdingomis savybėmis, bet neatitinkančių visų vita­minams keliamų reikalavimų.

B1 3 vitaminas

Jis teigiamai veikia kepenų funkcijas, spartina kepenų ląstelių regeneraciją. Yra duomenų, patvirtinančių, kad šis vitaminas didina vaisingumą ir gerina vaisiaus vystymąsi.

B vitamino paros norma: 0,5—1,5 gramo. Jo esama alaus mielėse, kepenyse, pieno produktuose.

B,c vitaminas 15

Pirmą kartą buvo išskirtas iš abrikosų kauliukų branduolių. Fiziologinė reikšmė. B1 5 vitamino svarbiausia ir pagrin­

dinė reikšmė — lipotropinės savybės, judriųjų metilo grupių donatoriaus funkcija.

Numatoma B15 vitaminą taikyti sporto tikslams. Jis gerina audinių kvėpavimą, deguonies panaudijimą, dalyvauja oksida­cijos procesuose, juos stimuliuoja. Dėl šių savybių vartojamas organizmo ūminių ir lėtinių apsinuodijimų atvejais.

Paros norma nenustatyta.

Hj vitaminas

Tai bespalviai kristalai, tirpstantys vandenyje. Fiziologinė reikšmė. Kai šio vitamino organizmui ne-

189

pakanka, sutrinka pigmentacija (pvz., plaukų depigmentacijaj, augimas, hormonų veikla.

Paros norma nenustatyta.

B4 vitaminas

Balta kristalinė medžiaga, gerai tirpstanti vandenyje ir alkoho­lyje.

Fiziologinė reikšmė. Svarbiausios šio vitamino lipotropi-nės savybės. Lipotropinis cholino (vitamino B ) poveikis išryš­kėja dalyvaujant kepenyse vykstančioje fosfolipidų sintezėje. Ši medžiaga padeda kepenims greitai atsikratyti riebiųjų rūgščių. Kai B4 vitamino stokojama, prasideda kepenų riebalinė infil­tracija.

Cholinas veikia baltymų ir riebalų apykaitos procesus, nu­kenksmina daugel} organizmui žalingų medžiagų — seleną ir kt. Labai tinka aterosklerozės profilaktikai.

Paros norma tiksliai nenustatyta. Manoma, kad turėtų būti 0,5—3 gramai.

B4 vitamino yra kepenyse, kiaušiniuose, avižinėse kruopo­se, ryžiuose, varškėje.

Bg vitaminas

Pasižymi lipotropinėmis ir sedatyvinėmis savybėmis, be to, sti­muliuoja virškinimo aparato motorinę funkciją.

Paros norma: 1—1,5 gramo. Šio vitamino yra moliūguose, morkose, bulvėse, burokėliuo­

se, pomidoruose, braškėse, ypač daug daigintuose kviečių grū­duose.

BT vitaminas

Būtinas normaliam raumenų funkcionavimui ir jų optimaliai fiziologinei būklei.

Paros norma nenustatyta. Pagrindiniai šio vitamino tiekė­jai, manoma, — mėsos produktai.

190

U vitaminas

Gerai gydo skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opas. Be to, re­guliuoja skrandžio darbą, teigiamai veikia skrandžio gleivinę, stimuliuoja jos ląstelių regeneracijos procesus. Vartojamas ser­gant lėtiniu gastritu. Net ir ilgesnį laiką (keletą mėnesių) var­tojamas U vitaminas nekenkia kepenims (jos nesuriebėja), kaip metionas.

Ilgesnis terminio maisto apdirbimas U vitaminą visiškai su­naikina.

Jo yra kopūstuose, burokėliuose, petražolėse.

DIRBTINIŲ VITAMINŲ ŽALA

Iš viso to, kas buvo pasakyta apie vitaminus, aišku, kad jų aktyvumas priklauso nuo baltymų. Be to, vitaminus gaminant dirbtiniu būdu, jie tampa kristalais, kurių organizmas negali pasisavinti. Daugelis žmonių tai yra patyrę, vartodami įvairius polivitaminus (undevitą, dekamevitą ir kt.). Šlapimas nusida­žydavo šių „vitaminų" spalva ir turėdavo savotišką kvapą (vėlgi šių pačių „vitaminų"). Taip save „stiprindami" perkrauname ke­penis ir inkstus, pažeidžiame normalų organų ritmą.

Jei vartojame daugiau negu reikia natūralių vitaminų, mū­sų bakterijos jų perteklių suardo bei išstumia lauk. Ir apskritai su maistu gaunamus vitaminus perdozuoti sunku, sinteti­nius — visiškai lengva. Aš pats žinau atvejį, kai vaikas suval­gė pakelį tokių „vitaminų" ir numirė.

Kaip žalingo didelės vitaminų dozės poveikio pavyzdį pa­teiksiu dalį straipsnio iš žurnalo „Zdorovje":

„C vitaminas turi tvirtą nekenksmingo preparato reputaci­ją. Tačiau pastaraisiais metais gydytojai vis dažniau pastebi šalutines reakcijas, kurias žmonėms sukėlė C vitamino besai­kis vartojimas. Juk daugelis šiuo vitaminu bando apsisaugoti arba gydyti ūmines virusines kvėpavimo takų ligas — gripą ir kai kurias kitas. Savo nuožiūra vartoja C vitamino po 4—6 ir netgi 10 gramų per parą, kai tuo tarpu jo norma neviršija 100 miligramų!

Įvairių šalių mokslininkai laikosi nuomonės, kad C vitami-

191

no vartojimas nedidina organizmo atsparumo persisaldžius. Priešingai, pernelyg didelės jo dozės net apsunkina kai kurių infekcinių-alerginių ligų, taip pat ir reumato, eigą.

Pavojingiausia maksimalios C vitamino dozės pasekmė — padidėjęs kraujo krešumas, nuo kurio susidaro trombai.

C vitamino perteklius dirgina skrandžio—žarnyno trakto organų gleivinę, sukelia pykinimą, vėmimą, viduriavimą, ima ėsti rėmuo (dubenėlis salotų su kopūstais, morkomis , petražo­lėmis ir kt., kur taip gausu C vitamino, nesukelia nieko pana­šaus). Štai kodėl vitaminų „žirnelių" mėgėjams neretai paūmė­ja gastritas •— padidėja rūgštingumas, atsiranda skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opos. C vitaminas gali būti inkstų ir šla­pimo pūslės akmenų susidarymo priežastis.

Kai žmogui daromos B 1 2 vitamino injekcijos, gydytojai per­spėja, kad C vitamino vartoti neverta, nes j i s suardo B 1 2 vita­miną.

Diabetikai privalo žinoti, kad didelės C vitamino dozės slo­pina kasoje insulino gamybą bei padidina cukraus kiekį šlapi­me ir kraujyje.

Naujausiais tyrimais nustatyta, kad didelės C vitamino do­zės stabdo nervinių raumenų impulsų perdavimo greitį, dėl to atsiranda raumenų pervargimas, sutrinka regėjimo ir judėj imo reakcijų koordinacija".

Išvada tegali būti vienareikšmiška: vartokite tik natūra­lius vitaminus.

Remdamasis medicininiais leidiniais, esu sudaręs lentelę, kurioje nurodoma, kokie s imptomai būdingi tada, kai stinga vieno ar kito vitamino.

KLINIKINIAI VITAMINŲ STOKOS POŽYMIAI 1 lentelė

Vitaminai Vitaminų stokos požymiai

Oda A* blyški ir sausa oda, plaukų folikulų ragėjimas, spuo­

gai, polinkis pūliuoti

Beta-karotinas egzema

D prakaitavimas

B, sausos, pamėlynavusios lūpos, žaizdos ant jų — chei-lozė, supleišėję lūpų kampučiai — anguliarinis sto­matitas, nosies ir lūpų klosčių seborėjinis dermatitas

192

Vitaminai Vitaminų stokos požymiai

PP sausos ir blyškios lūpos; riešų vidinių pusių ir kaklo eritema, pleiskanojimas, hiperkeratozė, pigmentaci­ja

B. dermatitai

B6 sausas seborėjinis dermatitas, cheilozė, glositas

H žvynelinis dermatitas

C lūpų, ausų, nagų cianozė; išblyškusi ir sausa oda

Plaukai

A sausi ir blankūs plaukai

B3 bespalviai plaukai

H nuplikimas

C plaukų folikulų ragėjimas. pavienės petichijos

Nagai

A lūžinėjantys ir brūkšniuoti nagai

Akys A konjunktyvitas ir blefaritas, pavienės Bito plokštelės,

sunkus prisitaikymas prie šviesos, labai prastas re­gėjimas naktį

B2 sunkus prisitaikymas prie šviesos, konjunktyvitas ir blefaritas

B6 konjunktyvitas Liežuvis

B2 sausas, ryškiai raudonas PP apsivėlęs, išraižytas vagelių arba sausas, ryškiai rau­

donas, sueižėjęs Kaulai ir dantys

D krūtinės ląstos ir stuburo deformacija, trupantys dantys

Kvėpavimo sistema A dažnos slogos, polinkis į bronchitus, plaučių uždegi­

mus

193

Vitaminai Vitaminų stokos požymiai

D polinkis į kvėpavimo takų ligas B1 dusulys

Kraujas K sumažėjęs kraujo krešumas

B2 sumažėjęs leukocitų kiekis; kapiliarų funkcijos su­trikimas — mažas jų tonusas

B3 anemija

C dantenų kraujavimas, įčiulpus lūpomis arba valant dantis

B3 pėdų arterijų pažeidimai

Virškinimo sistema A dėl virškinimo trakto gleivinės išsigimimo gali būti:

dispepsiniai sutrikimai, skrandžio sekrecijos sutriki­mai, polinkis į gastritus, kolitus

B2 nusilpusi virškinimo organų, ypač kepenų, funkcija ir skrandžio sekrecija

PP žarnyno sutrikimai — ilgai trunkantis viduriavimas

B;) išopėjimai žarnyne, kepenų suriebėjimas

B4 kepenų cirozė, jose atsiradę nekrozės židiniai

B, vidurių užkietėjimas, dingęs apetitas

Nervų sistema B, greitas psichinis nuovargis, galūnių, ypač kojų, peri­

ferinių nervų pažeidimas

PP neurastenijos sindromas (susierzinimas, nemiga, pri­slėgta nuotaika, vangumas); nervų—raumenų skausmai

B3 nervų sistemos sutrikimai (mėšlungis, paralyžius, parezė ir kt.); nervų trofikos sutrikimas

B6 nerviniai-psichiniai sutrikimai: depresija, psichinės reakcijos, dirglumas, nemiga ir kt.

C esant atvirai avitaminozei, gali atsirasti ateroskle­rozė, mūozė, stresai

B4 nervų audinyje, kepenyse, inkstuose, širdies raume-nyje sutrikusi riebalų apykaita; cholino stoka didina polinkį į navikus

194

Vitaminai Vitaminų stokos požymiai

Kepenys A epitelio pakitimas inkstuose ir šlapimo kanaluose,

sukeliantis pielitą, uretritą, cistitą

Bendra būklė D bendras organizmo silpnumas, dirglumas

E raumenų silpnumas

P bendras nusilpimas

B1 greitas psichinis ir fizinis nuovargis, nusilpę raume­nys, nuovargis einant; palpuojant skauda blauzdos raumenis

Lytinė funkcija makšties ir gimdos sienelių epitelio pakitimas ir ra-gėjimas

silpna lytinių hormonų veikla

sutrinka lytinė funkcija

Ankstyva senatvė Beta-karotinas ankstyva senatvė, augliai

Bfi intensyvūs senėjimo procesai

A

Beta-karotinas

E

* A vitamino daugiausia gaunama valgant gyvulinės kilmės maistą. Ten, kur yra pastaba apie A vitamino stoką, reikia skaityti apie karotiną, kadangi mūsų organizme A vitaminas pasigamina iš karotino.

FERMENTAI

Fermentai — gyvosios ląstelės sudėtingos mineralinės medžia­gos, atliekančios svarbų katalizatoriaus vaidmenį visuose orga­nizme vykstančiuose procesuose. D a u g u m ą jų sudaro du kom­ponentai: baltyminis (apofermentas) ir nebaltyminis (kofermen-tas). Aktyvioji fermentų dalis — geležis, magnis, kalcis, varis, cinkas, kai kurie vitaminai. Kofermentas tampa aktyvus tik tada, kai susijungia su apofermentu.

195

Fermentai, baltyminės medžiagos, šildant iki 54 °C, koagu-liuoja (sukreša). Sis procesas įvyksta negrįžtamai, fermentai praranda katalitines savybes. Jie taip pat lengvai suyra vei­kiant deguoniui ir šviesai. Visi medžiagų — baltymų, anglia­vandenių, riebalų, vitaminų, mineralų — apykaitos procesai vyksta veikiant fermentams. Esant normaliam atmosferos slė­giui ir 37 °C temperatūrai, gyvame organizme šie procesai vyks­ta greitai. Taip sutaupoma daug energijos.

Nustatyta, kad fermentai, vitaminai bei hormonai susiję tarpusavyje. Žinoma, kad avitaminozė ir ligos, sukeltos netin­kamos vidinės sekrecijos, atsiranda tada, kai organizme sutrin­kę apykaitos procesai.

Kai valgomas nevirtas maistas, 60—80 proc. fermentų pa­tenka į plonąsias žarnas nepakitę.

Vitaminas E, kurio gausu šviežiame augaliniame maiste, apsaugo fermentus. Tai svarbu, nes jie spartina ir gerina virš­kinimą.

Kai žmonės valgo daug virto, konservuoto maisto, organiz­mui pradeda stigti fermentų kraujyje ir tarpląsteliniame skys­tyje, gyvybiniai procesai vyksta lėčiau. Kai valgoma daug au­galinio, šviežio nevirto maisto, šie procesai vyksta sparčiai, jiems nereikia eikvoti daug energijos, kraujyje nestinga fermen­tų.

MINERALINIAI ELEMENTAI

Maistas, kuriame nėra mineralinių druskų, net ir atitikdamas visas kitas sąlygas, gali sukelti lėtą iš bado mirtį, nes kai organizmui stinga druskų, sutrinka mityba.

F. Erismanas

Mineralinių elementų svarbą patvirtina ir Forsterio dar 1879 metais atlikti tyrinėjimai. Jis šėrė šunis mėsa, kurioje nebuvo druskų, ir nustatė, kad jie žūva greičiau negu gyvūnai, kurie kentėjo badą.

Fiziologinė mineralinių elementų svarba nustatoma pagal jų įtaką:

196

1) daugumai organizme vykstančių procesų bei fermentų sistemų struktūrų bei funkcijų;

2) plastiniams procesams, skirtiems organizmo audinių san­darai, ypač kaulams, kur fosforas ir kalcis yra pagrindiniai struktūriniai komponentai;

3) rūgščių—šarmų pusiausvyrai organizme; 4) normaliai druskų sudėčiai kraujyje ir jos struktūrą for­

muojantiems elementams; 5) normaliai druskų—vandens apykaitai. Mineralinės medžiagos ypač reikalingos, kad organizme ne­

sutriktų rūgščių—šarmų pusiausvyra, būtina nekintančiai or­ganizmo vidaus terpei.

Rūgščių—šarmų pusiausvyra palaiko ląstelėse bei audiniuo­se ir skysčiuose būtiną vandenilio jonų koncentraciją, suteikia jiems osmotinių savybių, reikalingų, kad nesutriktų apykaitos procesai.

Rūgščių—šarmų pusiausvyrai didelę įtaką turi maistas. Jo poveikis, priklausomai nuo žmogaus amžiaus, yra nevienodas. Tuometinės TSRS Mokslų Akademijos gerontologijos institute atlikti tyrimai patvirtino amžiaus bei maisto įtaką rūgščių— šarmų pusiausvyrai. Paaiškėjo, kad acidozę (padidėjusį orga­nizmo rūgštingumą) skatina didesnis gyvulinės kilmės riebalų, baltymų vartojimas. Tai ypač būdinga vyresnio amžiaus žmo­nėms. Angliavandeniai šarmina organizmą. Taigi vyresniame amžiuje reikia ypač stengtis, kad rūgščių—šarmų pusiausvyra nesutriktų.

Mineralinių medžiagų kiekio maisto produktuose tyrimas padėjo išsiaiškinti, kad vieniems jų būdingi mineraliniai ele­mentai, sukeliantys organizme elektroteigiamus (kationai) ar­ba elektroneigiamus (anijonai) pokyčius. Taigi maisto produk­tai, kuriuose daug katijonų, šarmina, o tie, kuriuose daug ani­jonų, — rūgština. Atsižvelgiant į rūgščių ir šarmų pusiausvy­ros organizme svarbą, šarminančių bei rūgštinančių medžiagų, esančių maiste, įtaką šiai pusiausvyrai, maisto produktuose esančios mineralinės medžiagos buvo suskirstytos į rūgštinan­čias bei šarminančias.

Po kruopščių mokslinių tyrinėjimų paaiškėjo, kad pagrindi­nis mineralinių elementų šaltinis yra augalinis maistas — vai­siai ir daržovės. Šviežiuose vaisiuose ir daržovėse esantys mi-

197

neraliniai elementai aktyviausi, juos lengvai pasisavina orga­nizmas.

MINERALINIAI ELEMENTAI

Rūgštiniai (anijonai) Fosfatai Sulfatai Chloridai

Skrandžio—žarnyno trakte irstant grūdams ir ankštiniams augalams, susidaro produktai, kurių reakcija yra silpna rūgš­tinė, tačiau kartu su jais organizmas gauna daug vertingų maisto elementų, neatsiranda kenksmingų šlakų, kaip kad bū­na vartojant gyvulinės kilmės produktus.

Gyvulinės kilmės maisto — mėsos, žuvies, brinzos, sviesto bei kitų produktų, išskyrus nenugriebtą šviežią pieną, reakcija yra stipri rūgštinė. Panašus baltos duonos, miltų gaminių, po­liruotų ryžių, rafinuoto cukraus efektas.

Kadangi informacija apie mineralinius elementus šioje kny­goje užimtų pernelyg daug vietos, nurodysime tik tinkamos mi­tybos požiūriu svarbiausių iš jų biologinį vaidmenį.

Patenkindamas skaitytojų praktinius poreikius, sudariau lentelę, remdamasis Vokerio bei Poupo darbais. 2 lentelėje nu­rodytas produktų šarmingumas bei rūgštingumas.

Šarminiai (katijonai) Kalcis (Ca) Magnis (Mg) Kalis (K) Natris (Na)

MAISTO PRODUKTŲ PALYGINIMAS, ATSIŽVELGIANT Į ORGANIZMO RUGŠTINIMO IR ŠARMINIMO REAKCIJĄ

2 lentelė

o — mažas šarmingumas ar rūgštingumas; oo — vidutinis; ooo — di­delis; oooo — labai didelis.

Produktai Rūgštingumas Šarmingumas

Džiovinti abrikosai — oooo Švieži burokėliai — oooo Morkos — oooo

198

Produktai Rūgštingumas j Šarmingumas

Salierai — oooo

Švieži agurkai — oooo

Džiovintas inžyras (figos) — oooo

Latuka Uogos

— —

oooo oooo

Švieži abrikosai — 000

Šviežios pupos — 000

Kopūstai — 000

Žiediniai kopūstai — 000

Moliūgai — 000

Serbentai — 000

Kiaulpienė (lapai) — 000

Vaisiai (beveik visi) — 000

Natūralios citrinų sultys — 000

Paastarnokas — 000

Natūralios apelsinų sultys — 000

Džiovintos slyvos — 000

Avižiniai dribsniai — 000

Nenugriebtas pienas — 000

Svogūnai — 000

Vynuogės — 00

Natūralios vynuogių sultys — 00

Vyšnios — 00

Raudonieji kopūstai — 00

Džiovinti ir švieži obuoliai — 00

Migdolai — 0

Spanguolės — 0

Lašiniai* — 0

Vėžiai oooo

Kiaušiniai (baltymas) oooo

Paukštiena, žvėriena o—oooo

Uogienė ** 0—000

suvartojimas gaminant maistą padidina produktų rūgštingumą. ** Cukrus rūgština vaisius ir sultis.

199

Produktai j Rūgštingumas Šarmingumas

Kiaušiniai 000 Pasaldintos vynuogių sultys 000 Paltusas (žuvis) 000 Pasaldintos citrinų sultys 000 Jautienos kepenys 000 Viščiukai 000 Troškintos pupos 000 Liesa kiauliena (kumpis) 00 Kruopos 00 Jautiena 00 Juoda duona 00 Kietas sūris 00 Miltai 00 Krakmolas 00 Žuvis 00—000 Šviežias liesas kumpis 00 Mamalyga ir kukurūzų dribsniai oo Aviena (vidutiniškai) 00 Marinuotos slyvos 00 Minkštas (varškės ) sūris 0 Džiovintos pupos 0 Miežiai 0 Riebus kumpis 0

Kalcis

Tarp elementų, sudarančių mūsų kūną, kalciui tenka penktoji vieta po keturių svarbiausių elementų: deguonies, anglies dvi­deginio, vandenilio ir azoto, o tarp metalų, kurie sudaro šar­mus, — pirmoji vieta.

Kalcio norma organizme — apie 1200 gramų. 99 procentai šio kiekio sukaupta kauluose. Kaulinio audinio mineraliniai komponentai nuolat atsinaujina. Vyksta du procesai: laisvo kal­cio ir fosforo išsiurbimas iš kaulinio audinio į kraują ir fosforo-

200

kalcio druskų nusėdimas kauliniame audinyje. Vaikams augant, fa skeletas atsinaujina per 1—2 metus, o suaugusių žmonių — per 10—12 metų. Suaugusio žmogaus organizme iš kaulinio au­dinio pašalinama 700 mg kalcio per parą. Toks pat kiekis jame Husikaupia vėl. Taigi kaulinis audinys atlieka ne tik atraminę funkciją. Čia kaupiasi kalcis ir fosforas, kad organizmas galėtų papildyti jų atsargas, jei negauna pakankamai kalcio ar fosforo HU maistu.

Pavyzdžiui, krintant atmosferos slėgiui, organizmui, kad būtų išlaikyta pusiausvyra, reikia daugiau kalcio negu įprasta, ieš kraujyje nėra kalcio atsargų, jis sparčiau pasisavinamas iš kaulų. Kai šis procesas viršija normą, atsiranda patologija, ypač tai būdinga vyresnio amžiaus žmonėms. Štai tada jie ir guo­džiasi: „Oi, kaip gelia kaulus! Tikriausiai artėja prasti orai..."

Be to, kalcis neutralizuoja kenksmingas rūgštis. Kuo ma­žiau maiste produktų, rūgštinančių kraują (mėsos, sūrio, baltų miltų gaminių, rafinuoto cukraus, gyvulinės kilmės riebalų), tuo mažiau reikia kalcio, tuo sveikesni kaulai ir dantys (įsidė­mėkite tie, kam genda dantys).

Kalcis atlieka svarbų vaidmenį ir stiprinant ryšius tarp ląs­telių, gerinant jų sulipimą susidarant audiniams. Profesorius A. Malenkovas nustatė, kad organizmo atsparumas piktybi­niams augliams priklauso nuo ląstelių sulipimo tvirtumo.

Mokslininkai pastebėjo dar dvi kalciui būdingas savybes. Jaunystėje sukauptos didelės kalcio atsargos padeda organiz­mui ilgai išlikti jaunam. Kuo didesnė kalcio koncentracija ligo­nio kraujyje, tuo greičiau sveikstama.

Kalcis blogiau pasisavinamas, kai maiste yra fosforo, mag­nio, kalio perteklius. Neigiamai veikia kalcio pasisavinimą ir riebalų stygius ar perteklius. Kai riebalų pernelyg daug, kalcis pašalinamas iš organizmo kaip kalcio muilas.

Kai kurios rūgštys (inozitfosforo, rūgštynių) sudaro su kal­ciu tvirtus netirpius junginius, kurių organizmas nepasisavina. Prastai pasisavinamas kalcis, esantis duonoje, kviečiuose, avi­žose, kituose varpinių augalų produktuose. Kadangi mūsų pa­grindinis produktas — duona bei miltų gaminiai, nenuostabu, kad daugelio dantys netvirti. Nepasisavina organizmas ir rūgš­tynėse, špinatuose esančio kalcio.

Kalcis labai gerai pasisavinamas, kai jo ir fosforo santykis

201

1:1,3 (kitais duomenimis — 1:1, 1:1,7) bei jo ir magnio santy­kis — 1:0,5.

Kalcio paros norma — 800 mg (kitais duomenimis — 1,4 g). Ekspertai nustatė fiziologinę kalcio normą — 400— 500 mg per parą.

Pateiksiu įdomius duomenis iš V. Fedino straipsnio „Ko mums nepakanka?":

„II tarptautiniame kongrese, kuriame buvo nagrinėjama gy­venimo ir darbo sąlygų įtaka žmogaus sveikatai, gydytojai nu­stebę konstatavo, kad Europos, Šiaurės Amerikos ir Okeanijos gyventojams nepakanka 900 mg kalcio per dieną (70—90 proc. kalcio buvo gaunama vartojant pieną bei jo produktus, tai yra, šių dienų požiūriu, lengviausiai pasisavinama forma!). Italijoje ir Argentinoje pakanka 650—800 mg kalcio (50—70 proc. jo — iš pieno produktų), o japonai, dauguma indų, Čilės, Pietų Af­rikos Respublikų, Turkijos gyventojai pasitenkina 300—350 mg kalcio per parą. Be to, pieno jų racione tik 10—30 procentų, likęs maistas — varpiniai augalai, vaisiai, riešutai, žuvis. Šio­se tautose iš organizmo pašalinama mažiau kalcio, jis geriau pasisavinamas."

Taigi labai daug priklauso nuo pačių produktų. Kaip jau buvo nurodyta, būtina laikytis šių sąlygų: vienam kalcio jonui kraujo plazmoje turi tekti 2 kalio jonai (1:2), fosforo reikia gau­ti 1:1,5, magnio 1:0,5. (Pasterizuotame piene kalcio ir fosforo 1:0,7, kalcio ir magnio 1:0,1, kalcio ir kalio 1:1. Be to, būtini ir kiti elementai, vitaminai, organinės rūgštys, kurios sunaikina­mos pasterizuojant pieną).

Taigi dabar jau žinome, kas trukdo organizmui pasisavinti kalcį, kokie produktui geriausiai padeda papildyti kalcio atsar­gas organizme.

3. Valgyti maistą, kuriame daug karotino, kad plonųjų žar­nų gleivinė būtų sveika ir sugebėtų pasisavinti kalcį.

4. Įsiurbti kalcį padeda maiste esantys baltymai, citrinos rūgštis bei laktozė. Baltymų amino rūgštys sudaro su kalciu gerai tirpstančius ir lengvai pasisavinamus junginius. Panašus ir citrinos rūgšties poveikis. Laktozė mažina žarnyno pH, o tai neleidžia susidaryti netirpioms fosforo-kalcio druskoms.

Jei norite, kad būtų tvirti kaulai ir sveiki dantys, dažniau pasižiūrėkite į 3 lentelę, kurioje pateikti duomenys apie kalcio kiekį maisto produktuose.

3 lentelė

Produktai Kiekis mg 100 g produkto

Ca P Mg K Ca:P Ca:Mg Ca:K

Ruginė duona* 21 174 57 227 1:8,2 1:3 1:10

Kvietinė duona (II rūšis) 23 131 51 208 1:7 1:2,8 1:9

Kviečiai 27 233 83 211 1:9 1:3 1:8

Ryžiai* 24 97 26 54 1:4 1:1 1:2

Grikiai 55 298 78 218 1:5,4 1:1,4 1:4

Žirniai* 115 329 107 873 1:2,9 1:0,9 1:7

Riebi varškė*** 150 216 23 112 1:1,4 1:0,1 1:0,7

Kiauliena 8 170 27 316 1:21 1:3 1:39

Kiaušiniai* 55 215 12 140 1:4 1:0,2 1:25

Bulvės 10 58 23 568 1:6 1:2 1:56

Kopūstai** 48 31 16 185 1:0,7 1:0,3 1:4

Agurkai* 23 42 14 141 1:1,8 1:0,6 1:6

Pomidorai 14 26 20 290 1:1,8 1:1,4 1:20

Obuoliai 16 11 9 248 1:0,7 1:0,6 1:15

Salierai* 63 27 33 393 1:0,4 1:0,5 1:6

Morkos** 51 55 38 200 1:1 1:0,7 1:4

Graikiški riešutai* 124 564 198 664 1:4 1:1 1:5

Pupelės* 150 541 103 1100 1:3,6 1:0,7 1:7

Burokėliai** 37 43 43 288 1:1 1:1 1:7

Fundukas (lombardi-niai riešutai)*** 170 229 172 717 1:1,3 1:1 1:4

Porai** 31 58 14 175 1:1,8 1:0,4 1:5

Salotos* 77 34 40 220 1:0,4 1:0,5 1:29

Santykis

*tinkamas produktas, ** geras, *** labai geras (vertingas)

203

Magnis

Suaugusio žmogaus organizme yra 25 g magnio. Jo randama audiniuose, ypač daug smegenyse, antinksčiuose, lytinėse liau­kose, raudonuosiuose kraujo kūneliuose, raumenyse. Magnio koncentracija ląstelėse 3—15 kartų didesnė negu kitoje terpėje. Magnis ir kalis — pagrindiniai ląstelėje esantys katijonai. Mag­nis padeda atsipalaiduoti raumenims, plėstis kraujagyslėms, skatina žarnyno judesius, tulžies išsiskyrimą.

Kai organizmui stinga magnio, inkstuose atsiranda degene­raciniai pokyčiai, nekrotiniai reiškiniai, padidėja kalcio kiekis kaulų ir širdies raumenų stambiųjų kraujagyslių sienelėse — jos kietėja, praranda elastingumą. Tie, kas nori būti lankstūs, privalo pasirūpinti, kad valgiaraštyje nepristigtų produktų, tu­rinčių daug organinio magnio.

Užsienio gydytojai pastebėjo, kad žmonių, mirusių nuo in­farkto, pažeistoje šios ligos širdies srityje buvo 40 proc. mažiau magnio negu tais atvejais, kai avarijoje žūdavo žmonės, kurių širdis buvo sveika.

Kai nepakanka magnio, atsiranda aritmija, tachikardija (dažnas širdies plakimas), svaigsta galva, jautriai reaguojama į orų permainas, greitai pavargstama, kamuoja nemiga, košma­riški sapnai, sunku atsikelti rytais. Šį paskutinį reiškinį gali­ma paaiškinti taip: rytais antinksčiai išskiria daugiau hormo­nų, kurie padeda žmogui visą dieną išlikti žvaliam. Kai stinga magnio, daugiau hormonų išskiriama vakarais, taigi ir žvalu­mas pavėluotas. Todėl rytais vėl stinga žvalumo, žmogus jau­čiasi tarsi sudaužytas. (Ar ne pagal tai žmonės skirstomi į „vy­turius" ir „pelėdas"?).

Daug magnio yra sukaupę žali lapiniai augalai, nes jo įtaka chlorofilui tokia pati kaip ir geležies hemoglobinui.

Daugiausia magnio yra daržovėse, vaisiuose, grūduose. Per parą būtinas magnio kiekis — 400 miligramų.

Kalis ir natris

Svarbus ir biogenetinių elementų — kalio bei natrio — vaid­muo. Kalis, kurio organizme yra 140 gramų (iš jų 98,5 proc. — ląstelėse), dalyvauja ląstelėse vykstančioje apykaitoje. Daugiau­sia jo yra nervinių ir raumeninių ląstelių audiniuose, kraujo

204

kūneliuose. Daugiausia natrio yra kraujo plazmoje, tarpląsteli­niuose skysčiuose. Abu jie padeda susidaryti protoplazmai, at­lieka svarbų vaidmenį, kad būtų normalus osmotinis spaudi­mas. Jie taip pat turi įtakos rūgštinės—šarminės reakcijos pu­siausvyrai.

Labai svarbi kalio reikšmė raumenų, ypač širdies veiklai. Jis dalyvauja formuojantis cheminiams nervų sistemos impulso davikliams, siunčiamiems atitinkamiems organams.

Medžiagų, vandens ir elektrolitų apykaitą sieja tvirtas ry­šys. Vykstant vandens apykaitai organizme, kalis ir natris at­lieka skirtingą vaidmenį: kalis skatina šlapimo išsiskyrimą, o natris sulaiko vandenį (natrio jonai sukelia audinių koloidų brinkimą). Maistas, kuriame yra daug kalio, skatina spartesnį natrio pašalinimą iš organizmo kartu su vandeniu, tuo pačiu ištirpinamos kenksmingos druskų liekanos, atsiradusios vyks­tant medžiagų apykaitai. Kai vartojama daug natrio turinčio maisto, prarandama daug kalio, organizme konservuojasi me­tabolizmo produktai.

Geriausias kalio ir natrio santykis — 1:20. Kai šis santykis keičiasi ir organizme padidėja natrio kiekis, sutrinka ląstelių kvėpavimas, senka organizmo apsauginės jėgos, lėtėja atstaty­mo procesai. Kuo didesnė kalio koncentracija, tuo geriau: in­tensyvesni gyvybiniai procesai, tvirtesnė sveikata. Be abejo, bū­tina neprarasti saiko, nes atsikračius vienų ligų, gali apnikti kitos.

Pradėję tinkamai maitintis, vartokite daug kalio turinčio maisto, o po 2—3 mėnesių pasistenkite, kad natrio ir kalio san­tykis būtų 1:20. Pateikta 4 lentelė padės jums sužinoti natrio ir kalio santykį kai kuriuose produktuose. Pasistenkite šiuos duomenis panaudoti kūrybiškai.

Šių elementų per parą reikia suvartoti 3—5 gramus. Aptarėme keturis mineralinius elementus, kurių reakcija

šarminė. Daug šių elementų yra daržovėse, vaisiuose, pieno produktuose. Telieka aptarti tris mineralinius elementus, su­keliančius rūgštinę reakciją. Jų daug yra gyvulinės kilmės maisto produktuose (mėsa, žuvis, kiaušiniai ir pan.), taip pat grūdiniuose produktuose (duona, kruopos, riešutai, ankštiniai augalai).

205

4 lentelė

NATRIO IR KALIO KIEKIS KAI KURIUOSE PRODUKTUOSE BEI JŲ SANTYKIS

Produktai Natris mg Kalis mg Santykis 100 g produkto 100 g produkto Na:K

Aguročiai 2 238 1:119 Žali žirneliai 2 285 1:149 Žirniai 33 873 1:23 Bulvės 28 568 1:20 Trešnės 13 233 1:18 Agurkai 8 141 1:17 Apelsinai 13 197 1:15 Kopūstai 13 185 1:14 Citrinos 11 163 1:14 Raudonieji serbentai 21 275 1:13 Mandarinai 12 155 1:13 Slyvos 18 214 1:12 Moliūgai 14 170 1:12 Kriaušės 14 155 1:11 Avietės 19 224 1:11 Juodieji serbentai 32 372 1:11 Morkos 21 200 1:10 Abrikosai 30 305 1:10 Obuoliai 26 248 1:9 Svogūnai 18 175 1:9 Žemuogės 18 161 1:9 Pomidorai 40 290 1:7 Kvietinės kruopos 28 211 1:7 Grikiai, avižos 33 218 1:6 Arbūzai, burokai 16 64 1:4

Fosforas

Žmogaus organizme yra 600—900 gramų fosforo. Daugiausia jo sukaupta kauluose.

Didelė fosforo įtaka ir centrinės nervų sistemos veiklai. Fos­foro junginių apykaita glaudžiai susijusi su medžiagų, taip pat

206

ir riebalų, baltymų, apykaita. Svarbus fosforo vaidmuo apykai­tos procesuose, kurie vyksta ląstelių sistemų membranose bei raumenyse (taip pat ir širdies raumenyse).

Fosforo organiniai junginiai labai reikalingi gyvybinės veik­los procesus aprūpinant energija. Makroerginiai fosforo jungi­niai akumuliuoja energiją, kuri vėliau gali būti panaudota me­chaninei (raumenų susitraukimas), elektrinei (nerviniai impul­sai), cheminei (įvairių junginių biosintezė) ir elektromechani-nei (aktyvus medžiagų judėjimas per membranas) veiklai.

Netikslinga vardinti visas fosforo funkcijas, nes jo jungi­niai — labiausiai paplitę visame organizme komponentai, ak­tyviai dalyvaujantys visuose apykaitos procesuose.

Kalcio ir fosforo apykaita glaudžiai tarpusavy susijusios: jei pažeidžiama vieno jų apykaita, tai turi įtakos ir kitam. Todėl viskas, kas susieta su kalcio pasisavinimu, neatsiejama ir nuo fosforo. Stipriausi kaulai tada, kai kalcio ir fosforo (Ca ir P) santykis — 1:1,7. Toks santykis būdingas riešutams bei braš­kėms.

Kai žmogaus žarnyne stinga firazės, organizmas negali pa­sisavinti fosforo fitino rūgšties, kurios ypač daug varpiniuose augaluose. Maiste esančių fosforo organinių junginių pasisavi­nimas priklauso nuo to, kaip juos skaido žarnyno fosfatazės (fermentų rūšis). Dažniausiai pasisavinama 40—70 procentų.

Per parą organizmui reikia 400—1000 miligramų fosforo. Produktus su palankiu kalcio ir fosforo santykiu rasite 3

lentelėje.

Siera

Siera — būtinas kai kurių amino rūgščių struktūrinis kompo­nentas, esantis baltymuose ir peptiduose (insulinas). Daug sie­ros yra gyvulinės kilmės produktuose.

Per parą organizmui reikia maždaug 1 gramo sieros.

Chloras

Chloras — osmotinio spaudimo ląstelėse ir audiniuose regulia­torius. Jis taip pat dalyvauja vandens apykaitoje, padeda skrandyje susidaryti druskos rūgščiai.

207

Organizmas jo gauna pakankamai, kai valgomi įprasti maisto produktai.

Visų šių aptartų septynių elementų organizme yra daug. Todėl juos ir vadina makroelementais.

MIKROELEMENTAI

Mikroelementai — didelė grupė cheminių medžiagų, kurių kon­centracija žmogaus organizme nedidelė, tačiau pasižyminti ryš­kiomis biologinėmis savybėmis.

Žmogaus ir šiltakraujų gyvūnų organizmuose randama dau­guma D. Mendelejevo periodinės sistemos elementų. 76 iš jų fiziologinis vaidmuo jau išaiškintas, kiti dar tyrinėjami.

Mikroelementai kaupiasi šiuose organuoze: cinkas — lyti­nėse ir kasos liaukose, hipofizyje; jodas — skydliaukėje; va­ris — kepenyse; nikelis — kasoje; litis — plaučiuose; stron­cis — kauluose; chromas ir manganas — hipofizyje.

Kaip papildyti mikroelementų atsargas organizme? Pagrin­dinis mūsų mikroelementų šaltinis — organiniai junginiai, ku­riuos sintetina augalai. Yra duomenų, kad jie vidutiniškai gali sukaupti po 21—23 elementus, be to, 20 iš jų yra visuose au­galuose. Skirtingas tik jų tarpusavio santykis. Taigi kiekvienas augalas duoda mums 1—2 naujus elementus. Kad organizmas būtų gerai aprūpintas mikroelementais, racione pakanka 50— 60 augalų. Tik reikia žinoti, kokie iš jų vertingiausi, kokius privalome pasirinkti maistui.

Kad mikroelementų būtų ne tik daug, bet ir kuo įvairesnių, organizmui reikia gauti su maistu apie 100 augalų. Kuo jų dau­giau, tuo didesnė tikimybė, kad organizmas bus geriau aprū­pintas mikroelementais, būtinais gyvybinei veiklai. Mokslinin­kai nustatė, kad žmogaus protėviai, malšindami alkį, prisirink­davo maistui apie 100 įvairių augalų. Ilgaamžių kalniečių ra­cione lig šiol yra apie 100 kultūrinių ir laukinių augalų.

1. Paprasčiausias būdas papildyti organizmo mikroelemen­tų atsargas — maitinimasis atsižvelgiant į metų laikus. Anksti pavasarį valgykite pirmuosius žalumynus: ridikėlius, kiaulpie­nės lapus, bulvinę saulėgrąžą, kitus augalus. Vėliau — braš­kes, žemuoges, trešnes, ankstyvuosius agurkus, vaistažoles, po-

20«

midorus, petražoles, krapus, vyšnias, slyvas, abrikosus. Rudenį valgykite kuo daugiau šakniavaisių, arbūzų, moliūgų, vaistažo­lių. Žiemą gerkite vaistažolių arbatas, papildykite maistą šak­niavaisiais, džiovintais vaisiais, riešutais, medumi, daigintais grūdais.

2. Šis būdas sudėtingesnis, tačiau ir daug efektyvesnis. Tai maitinimasis elektrolitais. Teko girdėti, kad jį rekomenduoja Tibeto lamos.

Daug mano pažįstamų iš Rostovo prie Dono taiko šį metodą ir gerai vertina jį. Man jis taip pat patinka.

Taigi koks tas būdas? Visą mėnulio mėnesį renkama visų augalų, išskyrus nuodingų (apie 80—100 augalų), augančių 1,5—2 hektarų plote, antžeminė dalis. Pradedama per jaunatį ir renkama į vieną krepšį 3 dienas. Po to į antrą krepšį 3 die­nas ir t.t. Jei praleidote trečią dienų trejetuką, žoles reikia surinkti kitą mėnulio mėnesį tuo pačiu metu (t.y. tomis dieno­mis, kurias buvote praleidę). Renkamos tos žolės, ant kurių tupia bitės. Kiekvieno krepšio žolės džiovinamos atskirai. Tik po to jos sudedamos kartu ir gerai išmaišomos.

1 litro nuoviro gaminimas: 3 litrai vandens verdami maž­daug 45 minutes. Po to reikia atvėsinti ir nusemti 1 litrą vir­šuje esančio vandens. Nuovirui tinka vidurinė dalis. Trečią taip pat reikia išpilti. Kodėl nupilami šie du sluoksniai? Viršutinia­me yra mikroskopinių naftos dalelių, o apatiniame — minera­linių druskų nuosėdų.

Į marlę suberti 2 šaukštus sausų žolių ir perpilti jas 1 litru atvėsinto vandens (iš vidurinio sluoksnio). Tokią arbatą galima gerti su medumi.

Sausas žoles galima naudoti tris kartus: du kartus arbatai, o trečią — košei. Jei jas vėl užpilsite verdančiu vandeniu, ga­lite gerti kaip arbatą ar panaudoti voniai.

3. Trečias būdas — reguliarus žiedadulkių ir kitų bičių pro­duktų vartojimas, nes juose yra daug mikroelementų.

Bitės, rinkdamos medų, tupia ant įvairiausių augalų. Jų žiedadulkėse ypač daug mikroelementų ir biologiškai aktyvių medžiagų. Pavyzdžiui, meduje yra aliuminio, boro, geležies, jo­do, kalio, kalcio, ličio, silicio, magnio, mangano, vario, švino, natrio, nikelio, alavo, osmio, sieros, titano, fosforo, chloro, chro­mo, cinko.

209

Pikyje taip pat yra mikroelementų: baris, vanadis, volfra­mas, geležis, auksas, iridis, kalcis, kobaltas, silicis, varis, mag­nis, molibdenas, alavas, paladis, platina, sidabras, fosforas, chloras, chromas, cinkas, stroncis.

Dauguma bitininkystės produktuose esančių mikroelemen­tų randama ir žmogaus kraujyje bei organuose. Iš 24 kraujo mikroelementų 22 yra bičių produktuose.

Kraujo gamybos procesas sutrinka, kai stinga vanadžio, ge­ležies, kobalto, vario, mangano, cinko. Tad jei kamuoja anemi­ja, medus, pikis, žiedadulkės padės ją įveikti.

AROMATINĖS MEDŽIAGOS

Vaisiuose, daržovėse ir prieskoninėse žolėse yra daug aromati­nių medžiagų, suteikiančių patiekalams savitą skonį bei aro­matą, būdingą tik vienos ar kitos rūšiems augalams. Dažnai daugiausia aromatinių medžiagų sukaupta tose dalyse, kurios gavo^ daugiau saulės bei yra ryškios spalvos.

Šios medžiagos yra labai lakios, veikia uoslę ir skonį, natū­raliai žadina apetitą, skatina virškinimo sulčių, šlapimo išsi­skyrimą, netiesiogiai trukdo atsirasti žarnyne kenksmingai mikroflorai.

Daug aromatinių medžiagų (eterinių aliejų) yra citrusiniuo­se vaisiuose, svogūnuose, česnakuose, petražolėse, ridikuose, ridikėliuose, krapuose, salieruose, garstyčiose, kriene bei kito­se daržovėse. Visiems šiems augalams būdingos ir dezinfekuo­jančios bei antiseptinės savybės. Tačiau reikia vartoti saikin­gai, nes didesni kiekiai gali dirginti inkstus, skrandžio ir žar­nyno gleivinę. Kadangi jų šalinimas vyksta ir per plaučius, šios medžiagos skatina gleivių išsiskyrimą.

FITONCIDAI

Fitoncidai — medžiagos, kurios sulėtina virusų, bakterijų, gry­belių dauginimąsi ar net visai juos sunaikina. Virškinimo sul­tys nepakeičia fitoncidų, todėl neišnyksta poveikis visam virš­kinimo traktui.

210

Daug fitoncidų yra apelsinuose, citrinose, mandarinuose, kizile, spanguolėse, bruknėse, putino uogose, braškėse, kai ku­riuose obuoliuose (antaniniuose), svogūnuose, česnakuose, mor­kose, kriene, pastarnokuose, ropėse, raudonuosiuose pipiruose, pomidoruose bei kituose vaisiuose ir daržovėse.

Jų baktericidinis bei antiseptinis poveikis ypač stiprus ta­da, kai valgomi neišvirti.

Minėtų vaisių bei daržovių vartojimas maistui gydo burnos ertmę, net kai kuriuos virškinimo trakto susirgimus.

ORGANINĖS RŪGŠTYS

Daugelyje vaisių bei daržovių yra ir organinių rūgščių — obuo­lių, citrinos, rūgštynių, benzoinės bei kitų.

Organinės rūgštys šarmina organizmą, didina jo šarminių ekvivalentų atsargas. Svarbus jų poveikis virškinimui, kasos sekrecijos skatinimui, motorinei žarnyno funkcijai.

Vaisiuose daugiausia obuolių, citrinos, vyno rūgščių. Ne­daug vyno rūgšties yra raudonuosiuose serbentuose, agrastuo­se, bruknėse, žemuogėse, slyvose, abrikosuose. Kai kuriuose vaisiuose yra nedaug gintaro, skruzdžių, salicilo, rūgštynių, benzoinės rūgšties. Gintaro rūgšties daugiausia yra nesunoku­siuose vaisiuose, agrastuose, serbentuose, vynuogėse, salicilo rūgšties — žemuogėse, avietėse, vyšniose, skruzdžių rūgš­ties — avietėse.

Rūgštynių rūgšties daugiausia yra špinatuose, rūgštynėse, rabarbaruose. Esant oksalurijai, šių daržovių vartoti negalima. Rūgštynių rūgštis gali sutrikdyti apykaitą, ypač druskų. Pačia­me organizme ji gali susidaryti iš angliavandenių, taip pat vykstant oksalurinės rūgšties metabolizmo procesui. Rūgšty­nių rūgšties yra ir burokėliuose (100 mg 100 g burokėlių). Dau­guma vaisių ir daržovių padeda iš organizmo pašalinti rūgšty­nių rūgštį. Tai obuoliai, kriaušės, aiva, kizilas, juodųjų serben­tų lapai, vynuogių lapų trauktinė.

Benzoinės rūgšties yra bruknėse, spanguolėse. Jos povei­kis — antiseptinis.

Nuo organinių rūgščių kiekio priklauso vaisių ar jų sulčių rūgštumas.

211

Valgant vaisius, daržoves, uogas, kuriose yra daug organi­nių rūgščių (citrinos, serbentai, spanguolės, slyvos, šermukš­niai ir pan.), virškinimas tikrai nebus sutrikęs.

RAUGINĖS MEDŽIAGOS

Sutraukiantį, aitrų skonį kai kuriems vaisiams ir uogoms (ai­vai, kriaušėms, kizilui, šermukšniui, erškėtuogėms ir kitiems) suteikia rauginės medžiagos. Šaldant jų sumažėja, todėl skonis tampa ne toks aitrus, kartus.

Rauginės medžiagos gydo žarnyno gleivinės uždegimą, ma­žina jo sekrecinę funkciją, veikia antiseptlškai.

Iš rauginių medžiagų geriausiai ištirtas taninas, ypač ver­tingas, kai viduriuojama. Todėl, pavyzdžiui, mėlynes, kuriose yra daug tanino, geriausia valgyti tada, kai skrandis tuščias. Vartojant po valgio, jo poveikis mažesnis, nes taninas jungiasi su maiste esančiais baltymais, įvyksta dar nepasiekęs žarnų sienelių.

MAISTO SKAIDYMAS

Dievas davė mums maistą, o velnias — ku­linarą.

Natūropatų priežodis

Dabar, kai jau žinome, kokių medžiagų yra maiste, kokia jų reikšmė ir poveikis, kyla klausimas: kaip organizmas pasisavi­na šias medžiagas, ar ko nors nepraranda dėl vienų ar kitų priežasčių?

Šis skyrius skirtas atsakymams į iškylančius klausimus.

VANDUO

Kai augalinis maistas džiovinamas ar ilgai laikomas nesuvar­totas, praranda daug vandens. Vos nuskintas augalas pradeda vysti, garinti vandenį. Kaip jau rašyta, vanduo augaluose būna laisvas ir surištas su koloidais. Todėl vaisiams ir daržovėms

2 1 2

prarandant vandenį keičiasi medžiagų, kurių ląstelėse yra van­dens, sandara. Organizmas jų netenka visiems laikams. Tai ypač būdinga augaliniams koloidams, reikalingiems, kad mine­ralinės druskos būtų tirpalas.

Verdamas vanduo keičia savo struktūrą — tai tikras cha­osas. Organizmui tenka eikvoti savo energiją, kad vandens struktūra liktų nepakitusi.

Svarbiausia, kad vanduo sugeba išlaikyti ir informaciją apie augalą. Augalas — informacijos, patenkančios į jo struktūras iš supančios aplinkos, sankaupa. Kokia ta informacija? Augalo struktūroje ir jo vandens terpėje „užrašoma" informacija, gauta iš saulės (diena—naktis), metų laiko (saulės radiacijos intensy­vumas), dirvos, oro, magnetinio lauko, žvaigždžių, planetų ir t.t. Valgydami sultingus, sklidinus informacinės drėgmės vai­sius ar daržoves, gauname ir informaciją apie tą vietą, kurioje jie auga, apie metų laiką. Taip pradedame rezonuoti su ta ap­linka, tampame geriau prisitaikę gyventi joje, net įgyjame su­gebėjimą kaupti čia energiją. Tokia aklimatizacijos, adaptaci­jos esmė.

Verdant visa ši informacija sunaikinama, dar dažniau — iškreipiama. Taip prarandame subtilų ryšį su supančia aplin­ka, tampame svetimkūniai šiame pasaulyje. Supriešinę save su gamta (užuot pasinaudoję jos galiomis), greitai eikvojame jė­gas, neprisideriname prie jos ritmo, mus apninka įvairiausios ligos.

Todėl atsiminkite: ardydami vandenyje sutelktą informaci­ją termiškai, cheminiu būdu (džiovinimas, sūdymas, raugini-mas, konservavimas), keisdami ją, tuo pačiu griaunate gyveni­mo pamatus. Suardžius vandens struktūras, prarandama ir energija, esanti šiose struktūrose.

BALTYMAI

Baltyminės medžiagos sukreša esant 42—45 °C temperatūrai. Krešėjimas (koaguliacija) reiškia, kad gyvybiniai ryšiai tarp at­skirų baltymo molekulių, tarp baltymų ir kitų medžiagų (an­gliavandenių, mineralinių medžiagų, vitaminų ir t.t.) sutruks-ta. Baltymas, netekęs savo struktūros, daug sunkiau virškina mas (prisiminkite indukuotą autolizę).

2 1 3

Išnagrinėsime būdingiausius baltymų skilimo atvejus. PIENAS. Sterilizuojant pastebimi ryškūs organinių ir bio­

loginių pieno savybių pakitimai: jo skonis tampa kaip virinto pieno, padidėja klampumas (sunaikinti koloidai ir sukrešėjo baltymas), sumažėja vitaminų bei kitų medžiagų.

MĖSA. Nuo galvijų būsenos mėsos kombinatuose labai pri­klauso mėsos kokybė ir užteršimas bakterijomis. Kenksminga maistui vartojama ligotų, nusilpusių, išsekusių galvijų mėsa. Labai svarbu ir tai, kad mėsa būtų tinkamai nukraujinta.

Veikiant pačioje mėsoje esantiems fermentams vyksta jos brendimas, kuriam būdingi cheminiai, fizikiniai—cheminiai, ko­loidiniai pokyčiai. Brendimo proceso metu indukuotos autolizės pokyčius lemia glikolizės fermentų poveikio trukmė. Tuo metu raumeninio audinio glikogenas po atitinkamų procesų, kurių metu prarandama energija, tampa pieno rūgštimi. Tai yra, kol ląstelėse yra deguonies ir fermentai gali veikti, sudeginama visa energija, šios oksidacijos produktai užpildo visas ląste­les — įvyksta milžiniškas užteršimas šlakais.

Galvijų užmušimas — didžiulis stresas. Hormonai ir kitos medžiagos, susidariusios kiekvienoje ląstelėje, suyra, pripildy­damos ląsteles patirto streso ir siaubo. Visa tai išlieka vandens struktūrose. Taigi valgydami mėsą mes gauname ne tik mais­tines medžiagas, bet ir visą tą siaubą, gausybę šlakų.

Augaliniai baltymai, varškė neturi tokio neigiamo poveikio.

ANGLIAVANDENIAI

Šiluminis monosacharidų apdirbimas suardo juos jau 65—80 °C temperatūroje ir nutraukia jų kompleksinį ryšį su mineralinė­mis medžiagomis, vitaminais ir t.t. Grubiai kalbant, jie tampa „mirusiais angliavandeniais".

Verdamas medus taip pat netenka dalies vitaminų. Jei me­dų kaitinant temperatūra daugiau kaip 60 °C, suyra jame esan­tys fermentai, išgaruoja mikrobus naikinančios eterinės me­džiagos, susidaro sunkiai ištirpinamos druskos. Be to, medus netenka savo aromato, tampa paprastu cukraus mišiniu. Stip­riai kaitinant, suyra dalis fruktozės, susidaro skruzdžių ir le-vulino rūgštys.

214

Saviti, tačiau nepageidautini pokyčiai atsiranda malant grūdus, kad jie taptų miltais. Kuo smulkesnis grūdų malimas, tuo daugiau į krakmolo daleles patenka deguonies iš oro. Pa­didėja oksidacija, o tai reiškia, kad veltui eikvojama energija, nes šis procesas vyksta ne pačiame organizme. Miltai tamsėja, juos pradeda balinti, deda priedų. Taip sueikvojama dar dau­giau miltuose esančios energijos. Juose pagausėja neorganinių medžiagų, kurių organizmas nepasisavina. Taigi jas tenka pa­šalinti ir vėl eikvoti energiją.

RIEBALAI

Riebalai genda, kai juos veikia oksidacija, kurią sukelia įvairūs fizikiniai, cheminiai, biologiniai faktoriai (deguonies, tempera­tūros, šviesos, fermentų poveikis).

Riebalams oksiduojantis, susidaro aldehidai, ketonai, lais­vosios rūgštys bei kiti irimo produktai. Tada sakoma, kad rie­balai apkarto, jaučiamas nemalonus jų skonis bei kvapas.

Kaitinant riebalus, kaip ir jiems oksiduojantis, susidaro rie­biosios rūgštys, aktyvūs vandenilio radikalai, epoksidai ir kitos agresyvios medžiagos.

Ypač pasikeičia tie riebalai, kuriuose kepamos spurgos, kiti miltiniai gaminiai. Susidaro ne tik kenksmingos medžiagos, bet ir sumažėja perkaitintų riebalų biologinis aktyvumas. Pakaiti­nus riebalus iki 200—250 °C, suyra fosfolipidai, vitaminai.

Riešutuose bei saulėgrąžose esantis aliejus kokybiškiausias. Be to, jame yra mineralinių medžiagų, vitaminų, kitų elemen­tų. Saulėgrąžose ir riešutuose esančius riebalus lukštai ir ke­valai apsaugo nuo šviesos bei oksidavimosi.

VITAMINAI

Ilgai laikomi produktai praranda vitaminus. Špinatas, vos dvi paras išbuvęs šešėlyje, netenka 80 proc. C vitamino. Nukastos bulvės po dviejų mėnesių netenka pusės C vitamino atsargų, o po 4—6 mėnesių — net dviejų trečdalių.

Saulės šviesa per 5—6 minutes sunaikina iki 64 proc. piene esančių vitaminų!

215

Jei daržovės ir švelnūs vaisiai bus laikomi vandenyje, jame liks juose esantys vitaminai bei druskos. Tai būdinga grupės B, ypač B,, B2, ir PP vitaminams.

Rauginant pavyksta išsaugoti dalį mineralinių medžiagų bei C vitamino. Tačiau vykstant fermentacijai ir jie suyra, 50 proc. tampa skysčiais.

Kopūstai bei kitos daržovės, užraugtos naudojant nedaug druskos, nepraranda daug vitaminų ir pieno rūgšties.

"Sterilizuojant konservus hermetiškai uždarytuose stiklai­niuose, kai patenka labai mažai oro, aukšta temperatūra pa­kenkia mažiau. Tačiau ir tais atvejais vitaminai praranda savo aktyvumą.

Aukšta temperatūra (50—100 °C) labai greitai sunaikina vitaminus. Jau pirmomis virimo minutėmis jų beveik nelieka. Verdamos ar kepamos bulvės praranda apie 30 proc. C vitami­no*. Jei gaminant bulvių patiekalus vartojami riebalai ar jos ilgiau palaikomos vandenyje, sumažėja ir A vitamino kiekis. Kepamos riebaluose bulvės praranda E vitaminą. Paste­rizuojant pieną prarandama 25—40 proc. D vitamino, kuris or­ganizmui labai reikalingas.

Taigi netenka abejoti, kad greičiausiai suyra C vitaminas, nors organizmui jo nuolat reikia. Kai prarandamas C vitami­nas, praranda atsparumą virimui ir kiti su juo susiję vitami­nai. Kai C vitamino nepakanka ar jo visai nėra, pažeidžiama daugybė procesų, taip pat sudėtingi tarpusavio santykiai su kitomis maisto medžiagomis

FERMENTAI

Kai augalas nuskinamas, pirmiausia prasideda degeneratyvi-nis procesas — išnyksta fermentacija. Kaip jau buvo rašyta, fermentai praranda aktyvumą, kai sušildomi iki 54 °C. Sutrin­ka virškinimas, nes stinga indukuotos autolizės, organizmui tenka pačiam atlikti dvigubą darbą virškinant maistą. Taip per­kraunamas bei alinamas jo sekrecinis aparatas.

* Jei nukastos bulvės po dviejų mėnesių netenka pusės vitaminų, o verda­mos dar 30 proc, kas jose lieka?

2 1 6

MINERALINIAI ELEMENTAI

Terminis apdirbimas suardo ne tik mineralinių elementų che­minius tarpusavio ryšius. Suyra ryšiai, sieję ir su baltymais, angliavandeniais, riebalais, fermentais ir t.t. Todėl tokie „išar­dyti" organiniai mineraliniai elementai vėl tampa neorganiniais arba sunkiai pasisavinamais. Ypač tai būdinga kalciui, geležiai, jodui.

Pasikeitęs kalcis nusėda ant kraujagyslių sienelių ir jun­giamuosiuose junginiuose (sausgyslėse, raiščiuose ir t.t.). Gele­žis iš virtų produktų nepasisavinama, todėl ilgainiui atsiranda anemija. Geriant šviežias sultis (1 dalis burokėlių ir 3—4 dalys obuolių) po 500 gramų per dieną, hemoglobino kiekis kraujyje žymiai padidėja. Termiškai apdorojant produktus, jodas taip pat greitai suyra. Pradedama sirgti skydliaukės ligomis net ten, kur j o d o pakanka.

Apie tai, kad mineralinės medžiagos, tapusios neorganiniais junginiais, yra akmenų susidarymo centrai inkstuose, tulžies pūslėje, jau buvo rašyta skyriuje apie organizmo valymą.

AROMATINĖS, RAUGINĖS MEDŽIAGOS, FITONCIDAI, ORGANINĖS RŪGŠTYS

Verdami produktai labai greitai praranda savo aromatą, kvapą, spalvą.

Veikiami temperatūros fitoncidai suyra ir išgaruoja. Todėl ir kartus svogūnas verdamas tampa saldus.

Organinės rūgštys ir rauginės medžiagos verdamos taip pat suyra, praranda joms būdingą aktyvumą.

MAISTO ENERGETINIO POTENCIALO SUMAŽĖJIMAS

Kaip jau buvo minėta, saulės energija aktyvina elektronus. Au­galas skleidžia švytėjimą. Nuskynus augalą, po kelių valandų šis švytėjimas žymiai sumažėja (žr. 23 pieš.).

Vandens garavimas iš augalų taip pat sumažina jų energe­tinį potencialą.

217

Virimas, sūdymas, konservavimas (t.y. viskas, kas pakeičia augalo struktūrą, vaizdą, kvapą, spalvą, skonį ir t.t.), taip pat sumažina energetinį potencialą.

Susmulkintą augalą taip pat oksiduoja oras bei šviesa, tuo pačiu mažindami jo energiją.

Pamėginkime kiek kitaip panagrinėti šią problemą. Obuo­lyje yra 100 proc. energijos, kuri gaunama jį deginant. Jei mes kaitinsime obuolį taip, kad jo nepasiektų oras, jis suanglės ir vėl deginamas turės tuos pačius 100 proc. energijos, kokią turi būdamas žalias. Tačiau kažkodėl nutylimas svarbiausias daly­kas: mūsų organizmas ne kalorimetrinė krosnis, o labai sudė­tingas bioreaktorius, veikiantis visai kitokiais principais. Orga­nizmas pasisavins šviežią, nevirtą obuolį, suskaldys jį ir pa­teiks mums energiją. Tačiau gauti šios energijos iš suanglėjusiu obuolio jis negali. Panašus procesas vyksta ir maisto medžiago­se — išvirtos jos tampa sunkiai pasisavinamos.

Taigi mums jau aišku, kada maistas praranda savo energe­tinį potencialą, sunaikinama vertingiausia jo dalis — bioplaz-ma. Maisto struktūras veikia koaguliacija, irimas, jos negali pilnavertiškai atlikti visų savo — vitaminų, baltymų, fermen­tų ir kitų — funkcijų.

Evoliucijos požiūriu, toks maistas lieka visa pakopa žemiau, priartėja prie neorganinių medžiagų, praranda savo struktūras bei savybes. Jis jau negali visiškai pasirūpinti gyvybinėmis funkcijomis — gyvybe. Kad gyvybės gija nenutrūktų, reikalin­gi šie procesai:

1. Homeostazė — organizmo vidinės aplinkos pastovumas. 2. Homeorezė — organizme vykstančių procesų pastovu­

mas. 3. Homeomorfozė — struktūrinių konstantų, funkcinės or­

gano masės ir t.t. palaikymas. Kitame skyriuje bus rašoma apie konkretų tokio maisto po­

veikį mūsų organizmui.

VIRTO IR NETINKAMAI VARTOJAMO MAISTO KENKSMINGOS PASEKMĖS

Atsipeikėkit, žmonės, — kam jums netinkamas maistas?

Turit javų, subrandinusių gausų derlių. Tiesia vaisius sultingus linkstančios šakos. Vynuoges saulėj sirpina jums vynuogynai. Žolės, saldžios ir sočios, šaknys auga ir bręsta. Pienas gaivus, koriai auksiniai dvelkia medum ir gėlių aromatais. Visa tai jums — valgykit į sveikatą.

Ovidijus

Dabar, kai jau daugiau žinote apie virškinimą bei maistą, ga­lima susumuoti duomenis apie kenksmingą termiškai apdoro­to, rafinuoto, sūdyto, marinuoto ir t.t. maisto įtaką, apie netin­kamą jo vartojimą.

1. DANTYS IR KAULAI. Virto maisto nereikia daug kram­tyti, o tai slopina dantų funkciją. Jis nedezinfekuoja burnos ertmės, atsiranda sąlygos dantų bei dantenų ligoms.

Iš virto maisto labai blogai pasisavinamas kalcis, todėl dan­tys ir kaulai gauna jo nepakankamai. Kad būtų neutralizuoja­mas motabolizmo sukeltas rūgštingumas, kalcis imamas iš dan­tų ir kaulų. Todėl labai greitai pradeda gesti dantys — sulau­kęs 25 metų, ne kiekvienas gali pasigirti visiškai sveikais dan­timis. Baltos, kietos emalės kaip nebūta, nes dantys tampa su­gedę, pilkšvi, trupa. Mes linkę kaltinti vandenį, sąlygas ir dar ką nors, bet tik ne savo pačių aplaidumą, ne tai, kad stinga žinių apie tinkamą mitybą.

2. SKRANDIS. Prastai suvilgytas seilėmis, mažai sukram­tytas maistas, kurio cheminė sudėtis beveik nepakitusi (ypač krakmolas), patenka į skrandį. O skrandyje, kaip žinia, dantų nėra, todėl ir virškinimas sutrinka.

Virtame maiste neįmanoma indukuota autolizė, todėl jis il­gai lieka skrandyje (guli ten tarsi akmuo). Tai sutrikdo skran­džio sekreciją, maistas nesuvirškinamas, sumažėja rūgštingu­mas.

Jei vartojamas dviejų rūšių skirtingas maistas, pavyzdžiui, baltyminis ir krakmolingas (kotletai ir bulvės), skrandyje susi-

219

vykstančių gyvybinių procesų intensyvumas. Organizmas tam­pa suglebęs, neatsparus įvairioms ligoms.

9. ENERGETINIS POTENCIALAS. Kai stinga labai akty­vių medžiagų, sumažėja žmogaus tonusas, jis suglebęs, tingus. Norėdamas įveikti apatiją, griebiasi įvairių stimuliatorių — mėsos (įi savotiškai išjudina organizmą, ir žmonėms atrodo, kad tai grąžinantis jėgas produktas), stiprios arbatos, kavos, rūka­lų, alkoholio, narkotikų, kurie po stimuliacijos stumia organiz­mą į dar didesnę depresiją.

Vartojant šiuos stimuliatorius, organizmas sparčiai alina­mas — anksčiau pasenstama, prarandamas lytinis pajėgumas, jaučiama dvasios tuštuma. Gyvenimas tampa ne didžiausia do­vana, o beprasmiškas, betikslis egzistavimas, kartais ir pra­keiksmas, ypač kai kamuoja chroniškos ligos.

10. PSICHIKA. Apsiribosiu dviejų straipsnių citatomis: „Maistas ir charakteris" Jei jūsų charakteris nepastovus, jei esate pernelyg jautrus

bendraudamas su aplinkiniais, pirmiausia pakeiskite savo mi­tybą, pradėkite maitintis vegetariškai. Tai Indijos miesto Gva-lijaro gydytojų rekomendacijos, atlikus specialius tyrimus, sie­kiant išsiaiškinti įvairių maisto produktų įtaką žmogaus orga­nizmui. Ilgą laiką jie stebėjo 250 žmonių ir padarė išvadą, kad dauguma tų, kurie valgė mėsos produktus, pernelyg agresyvūs, įžeidus, o 90 proc. vegetarų, priešingai, — ramūs, nepraradę psichinės pusiausvyros. Be to, medikai nustatė, kad vegetarai gyvena ilgiau už tuos, kurie valgo mėsą. Vegetarai mažiau ser­ga vėžiu, širdies—kraujagyslių ligomis. Gydytojų D. Singcho ir K. Dabaso nuomone, vegetariškas maistas didina žmogaus at­sparumą, jam lengviau įveikti fizinius ir nervinius krūvius.

„Nusikalstamumo prigimtis" Kaip rašo Amerikos spauda, kai kurie psichiatrai, tyrinė­

jantys paveldimumo ir aplinkos poveikio įtaką polinkiui į nu­sikalstamumą, yra nuomonės, jog kriminalinis elgesys — liga. Šią savo nuomonę jie grindžia tyrimais. Daugumai asmenų, pa­žeidusių įstatymus, būdingi anomalūs galvos smegenų poten­cialai, cheminių junginių organizme disbalansas. Svarbus vaid­muo tenka ir pilnavertei mitybai. Teigiama, kad, pavyzdžiui, cukraus vartojimo sumažinimas ir maistingų medžiagų kiekio

padidinimas sumažina nusikalstamumą ir polinkį agresijai maždaug 50 procentų. Todėl mokslininkai teigia, kad nusikals­tamumą reikia gydyti taip, kaip gydomos širdies ligos ar vėžys.

11. RAFINUOTAS MAISTAS. Labai svarbu teisingai suvok­ti tokį paplitusį požiūrį — viską „pagerinti", pašalinti tai, kas „nereikalinga". Pasižiūrėkime, kuo baigiasi toks produktų „pa­gerinimas", „išvalymas".

Štai ką rašo apie tai A. Ugoliovas. „Mūsų amžiaus viduryje vyravo įsitikinimas, kad moksliš­

kas požiūris į virškinimą jau suformuotas, telieka tik detalės..." „Viena iš klasikinio mokslo apie mitybą vilčių... sukurti ide­

alų maistą, kurį sudarytų rinkinys būtiniausių ir paruoštų pa­sisavinti maisto elementų — labiausiai tinkančių proporcijų, be balasto, tuo labiau, be kenksmingų medžiagų, esančių visuo­se maisto produktuose".

„Buvo padarytos išvados, ... kad įprastą maistą galima pa­keisti monomeriniu (elementariu), t.y. tokiu, kurį iš karto su­daro tie elementai—monomerai, kurie atsiranda organizme tik paskutinėse virškinimo stadijose ir įsiurbiami plonosiose žar­nose".

„O šeštajame dešimtmetyje amerikiečių mokslininkas M. Vi-tincas atliko garsųjį eksperimentą: 19 savaičių 21 žmogus taikė elementarią dietą be apykaitos sutrikimų".

„... septintajame dešimtmetyje... monomerinio maisto be ba­lasto problemos buvo svarstomos visai rimtai, net buvo tikima­si tokį maistą vartoti kosmose".

Atrodo, tik triumfuok, tik džiaukis, tačiau paskaitykime to­liau.

„Dalyvaujant keliems Maskvos, Leningrado, Latvijos insti­tutams, buvo atlikti M. Vitinco bandymų patikrinimai. Nusta­tyta, kad jau antrojo mėnesio pradžioje organizmui pradeda stigti baltymo, baltymų pakeitimas amino rūgštimis yra efek­tyvus, tačiau ne 100 procentų. Be to, pastebėta, kad žarnyne atsirado disbakteriozė... Po kurio laiko ir pats M. Vitincas, pa­kartojęs savo eksperimentą, padarė tokią pačią išvadą".

Taigi mokslas pripažino, kad suklydo, tačiau šių jo idėjų pasekmės giliai įsišaknijo ne tik maisto pramonėje, bet ir die-

223 222

tologijos vadovėliuose. Svarbią įtaką mitybai turi ir metų me­tais susiklosčiusios tradicijos.

Išnagrinėsime kelis tokių „pakeitimų" ir „pagerinimų" pra­žūtingų pasekmių pavyzdžius.

Mūsų laikais dažnai motinos pienas pakeičiamas karvės pienu, dirbtiniais mišiniais. Tačiau dabar jau žinoma, kad pir­muoju kūdikio gyvenimo periodu toks pakeitimas net kenks­mingas. Kūdikio virškinimo sistema palaipsniui ruošiasi gru­besniam maistui. Jau pačioje pradžioje žarnyno ląstelių memb­ranos priima ir perduoda į mikromolekulės vidaus terpę maisto medžiagų makromolekules. Jei motinos pienas bus pakeistas karvės pienu ar kuo kitu, į organizmą pateks svetimkūniai — baltymai—antigenai. Kūdikio organizmas dar nesugeba nuo jų apsiginti.

Praėjus kelioms dienoms nuo kūdikio gimimo, ląstelių membranos ne pasiima makromolekules, bet pradeda virškinti. Štai tada ir paaiškėja, kaip motinos pienas skiriasi nuo karvės pieno. Moters piene laktozės (pieno cukraus) yra daug, dalis jo pasiekia storąją žarną ir sudaro palankią terpę daugintis pieno rūgšties bei kitoms naudingoms bakterijoms. Vartojant karvės pieną bei įvairius kitus pakaitalus, pieno rūgšties rūgimą pa­keičia puvimo procesai. Organizmas pradedamas nuodyti. Ši aplinkybė, kaip patvirtino daug tyrimų, atliktų įvairiose šaly­se, lemia ne tik fizinio, bet ir intelektualinio vystymosi sutri­kimus. Be to, toksinių produktų formavimasis tada, kai orga­nizmo apsauginės jėgos dar silpnos, sukelia sutrikimus, kurių pasekmės išlieka ne tik vaikystėje, bet ir vyresniame amžiuje.

Po to vaikai labai anksti pradedami maitinti krakmolingu maistu, mėsa. Tačiau jų virškinimo traktas dar negali suskai­dyti ir pasisavinti šių produktų. Fermentavimo sistemos dar nesusiformavusios, kai kurių fermentų dar visai nėra. Pasižiū­rėkite į 2—5 metų vaikus. Jų nosys amžinai bėga. Šios išsky­ros — krakmolingo ir baltyminio polaidžio.

Po to prasideda cukraus ir saldainių epopėja. Pateiksiu iš­trauką iš akademiko N. Judajevo straipsnio „Ar naudingas cuk­rus?"

„Ne kartą naujovės ir pradžių pradžiugina, o po to tenka nusivilti. Taip atsitiko ir su cukrumi. Ilgai ir kruopščiai tyrę jo poveikio pasekmes, ypač kai vartojama daug cukraus, daugelio

:>:M

šalių dietologai pradėjo raginti mažiau valgyti šio produkto... Juk cukrus vartojamas ne tik su arbata ar kava. Jo yra saldai­niuose, sausainiuose, pyragaičiuose, nealkoholiniuose gėrimuo­se... nelengva išvardinti visus kelius, kuriais cukrus patenka į organizmą.

Skirtingai nuo įprastų maisto produktų (duonos, kruopų, mėsos, pieno produktų, daržovių), cukrus yra cheminė medžia­ga — sacharozė. Jis gaunamas iš cukrinių runkelių po sudė­tingo daugiapakopio perdirbimo. Paskutinėse gamybos stadijo­se cukrus rūpestingai išvalomas, kristalizuojamas ir filtruoja­mas per kaulų anglis. Tokiame švariai išvalytame produkte nė­ra nei vitaminų, nei druskų, nei kitų biologiškai aktyvių me­džiagų, esančių praktiškai visuose augalinės ir gyvulinės kil­mės produktuose".

Reikia pasakyti svarbiausia: kad toks išvalytas produktas būtų pasisavintas, jį reikia papildyti medžiaga, padedančia pra­siskverbti per žarnyno sieneles ir patekti kartu su krauju to­liau. Po to jis turi būti lengvai pašalinamas, o tam vėl reikia papildomų medžiagų. Natūraliame maiste visa tai yra, o cuk­ruje — ne. Todėl organizmui tenka skirti savo medžiagas: kalcį iš dantų (štai kodėl nepavyksta išvengti karieso), kitas reika­lingas medžiagas iš kraujo. Taip atsiranda diabetas. Yra nuo­monių, kad cukraus organizmas nepasisavina. Todėl privalo nu­kenksminti jį kaip svetimkūnį ir tik tada pašalinti.

Tai ne žodžiai, skirti smaližiams įbauginti. Statistikos duo­menimis, pastaraisiais 10—15 metų visose išsivysčiusiose šaly­se kelia nerimą didėjantis sergančių diabetu skaičius. Vien JAV jų yra 10 milijonų.

Išmintingi žmonės vadina cukrų „baltąja mirtimi". Dabar aptarsime kitą populiarų produktą — miltus, gami­

namus iš grūdų. Pagrindinę jų dalį sudaro krakmolas. Bran­duolyje ir apvalkalėlyje sukaupti vitaminai ir mineralinės me­džiagos. Miltuose ir šlifuotose kruopose nėra apvalkalėlio ir branduolio, taigi to, kas grūde geriausia, reikalingiausia mūsų organizmui. Todėl ruginiai miltai vitaminizuojami vitaminais B2 (0,4 mg), PP (3 mg 100 gramų); kvietiniai I ir II rūšies miltai vitaminais B, (0,4 mg), B2 (0,4 mg), PP (2 mg 100 gramų miltų). Apie dirbtinių vitaminų „naudą" mes jau žinome. Žino-

225

me ir tai, kad tokiam produktui pasisavinti ir pašalinti bus reikalingos medžiagos, kuriomis turės apsirūpinti pats organiz­mas. Vadovėlyje „Mitybos higiena" parašyta: „Kad pagerėtų kvietinių miltų kepimo kokybė, leidžiama į miltus dėti tokius maistinius priedus: kalio bromatą, hiposulfatą, anglies rūgšties diamidą, kalcio peroksido, ortofosforo rūgšties ir cisteiną." Kad pagerės kepimo kokybė — neprieštarausim. Tačiau kur po to kaupiasi šie „priedai", koks jų poveikis gyvybiniams procesams, nutylima. O tiesa tokia: nuo tokių „priedų" kraujagyslių siene­lės, sausgyslės tampa tarsi medinės. Štai tau ir „priedai".

Šiuo metu maisto pramonėje vartojama labai daug įvairiau­sių priedų ne tik gaminant miltus. Vieni jų pagerina produkto konsistenciją (dažai, aromatizatoriai, prieskoniai ir kt.), kiti prailgina vartojimo laiką (antimikrobinės priemonės, antioksi­dantai), pagerina maisto produktų gamybos technologiją (miog-lobino fiksatoriai, tešlos kėlimo medžiagos ir kt.).

Taip „gerinami" beveik visi maisto produktai (pienas, mil­tai, duona, mėsa), tačiau dauguma šių priedų toksiški! Pavyz­džiui, nitritai, suteikiantys dešroms gražią rausvą spalvą, sa­lietra — sūrio ir brinzos konservantas (30 mg litrui pieno). Štai viena iš leistinų nitrinų normų — 20 mg 100 gramų mėsos (0,02 proc). Smulkmena? Ne. Vokiečių biologai teigia, kad žmo­gus per metus suvalgo 16 kartų daugiau maisto negu pats sve­ria. Taigi per metus šios mikrodozės tampa krūva toksinų, ku­rią nukenksminti gali tik jaunas stiprus organizmas, eikvoda­mas tam savo gyvybines jėgas. Štai kodėl mums reikia regulia­riai valyti organizmą ir vartoti natūralius, neperdirbtus maisto produktus be įvairiausių „pagerinimų".

Maisto pramonėje ir buityje plačiai paplitęs ir rūgimas. Rū­gimas — skilimo, daugiausia angliavandenių, procesas, kai po to susidaro paprastesni junginiai.

Šio proceso metu išsiskiria energija, reikalinga mikroorga­nizmų gyvybinei veiklai, ir paprastesni junginiai, dalyvaujan­tys apykaitoje, taip pat kiti produktai, kuriems tenka savitų kovos su konkurentais priemonių vaidmuo.

Mūsų organizme vyksta angliavandenių skilimo reakcijos, kai prisijungia fosforo rūgštis. Jų metu išsiskyrusi energija be­veik neišsisklaido, yra akumuliuojama.

Tačiau jei šie mikroorganizmai suardė dalj angliavandenių,

22(i

organizmas prarado šią energiją. Toks energijos praradimas vyksta kepant duoną. Ruošiant tešlą, labai svarbūs spirito ir pieno rūgšties rūgimo procesai, kuriuos skatina mielės ir bak­terijos. Tokio produkto (duonos) energetinis potencialas žymiai mažesnis negu sveiko grūdo.

Pasirodo, kad angliavandenių irimo produktai (kaip ir kitų medžiagų, pavyzdžiui, baltymų), atsiradę veikiant vieniems mikrobams, dažnai būna kenksmingi kitiems, net nedidelė jų koncentracija slopina dauginimąsi. Valgydami duoną, paverčia­me skrandžio—žarnyno traktą kovos lauku, kuriame grumiasi mielės ir natūrali mikroflora. Kadangi duoną valgome regulia­riai ir labai anksti, normali mikroflora pasitaiko retai. Štai ko­dėl atsiranda disbakteriozė. Mielinės duonos, kuri pradėta kep­ti prieš 15 000 metų Egipte, žalingas poveikis pastebėtas se­niai. Kai kurios tautos, norėdamos išvengti išnykimo, kepė tik prėską duoną ir šią tradiciją sutvirtindavo religinėmis dogmo­mis. Net Biblijoje rašoma, kad nereikia valgyti to, kas raugta, valgyti tik prėską duoną.

Ne išimtis ir rauginti pieno produktai. „Šiuo metu raugas, vartojamas kefyrui pagaminti, — tai

baltymas kazeinas ir mikroorganizmai: pieno rūgšties strepto­kokas, pieno rūgšties lazdelės, pieno mielės".

Visi šie mikroorganizmai darniai ardo mums reikalingas maisto medžiagas (laktozę), sumažina produkto energetinį po­tencialą, kaupia jame pieno rūgštį, etilo spiritą ir kitas atlie­kas. Kazeinas taip pat pateikia mums „siurprizą". Jis reikalin­gas, kad karvėms, avims, ožkoms augtų šeriai, kanopos, ragai. Mes jų neturime, tad ir kazeino mūsų organizmui reikia daug mažiau. Palyginkite: karvės piene yra 2,8—3,5 proc. kazeino, šiaurės elnės piene — iki 8,4 proc, moters piene — 0,3—0,9 procento. Tiek kazeino žmogus suvartoja sparčiai augdamas. Žmogui dėl visai aiškių priežasčių jo reikia dar mažiau.

Kazeinas — puiki žaliava stalių klijams gaminti. Mūsų or­ganizme kazeino perteklius klijuoja inkstų akmenis, skatina kojų ataugas, kraujagyslių sklerozę. Padidintas kazeino kiekis galvijų (karvių, ožkų) piene — pagrindinė jo kenksmingumo priežastis, ypač kai geriama daug. Šviežią natūralų pieną ga­lima gerti tik retkarčiais.

Kadangi rafinuotame ir „pagerintame" maiste mažai van-

227

dens (cukrus, kepiniai, duona, mėsa, šokoladas, saldainiai ir t.t.), jis labai keičia slėgį virškinimo sistemos vidaus organuo­se, „išsiurbdamas" vandenį iš organizmo. Štai kodėl vis norime gerti, kai valgome tokį maistą. Taip susidaro kenksmingas už­daras ratas: valgymas, troškulys, gėrimas, virškinimo sulčių išplovimas, maistingų elementų trūkumas, o storosiose žarno­se — vidurių užkietėjimas, nes blogai perdirbta maisto masė, puvimas. Tada vėl geriamas vanduo, kad būtų praskiesti šie šlakai, patekę į kraują iš storosios žarnos. Taip pradedame tuk­ti, kaupiame organizme vandenį, prarandame kūno formą, tam­pame nepaslankūs, apvalūs.

Sakoma, kad druska aprūpina organizmą natriu. Tačiau tai netiesa. Druska — neorganinė medžiaga, kurią organizmas pa­sisavina sunkiai. Sūdyti gaminiai iš karto sukelia troškulį. Taip organizmas stengiasi sumažinti iki normos didelį druskos kiekį ir pašalinti jos perteklių. Vidutiniškai JAV gyventojas suvarto­ja 20 kartų daugiau druskos negu reikia. Tuo labiau kad daug druskos yra daugelyje maisto gaminių — dešroje, sūriuose, duonoje, sūdytuose produktuose ir t.t.

Pabandykite savaitę kitą visai nevartoti druskos. Kai po to pasūdysite, kaip buvote įpratę, pajusite ryškų skirtumą, supra­site, kad valgote pernelyg sūriai. Vartokite daugiau įvairiausių prieskonių — žalumynų, svogūnų, česnakų bei kitų. Žinokite, kad žalumynuose yra pakankamai druskos. Be to, juose esantį natrį ir chlorą organizmas geriau pasisavina.

Gaminant maistą, įprasta bulves nuskusti. Taip gali daryti tik tie, kas nežino, kad bulvių lupenose yra daugiau B grupės vitaminų, geležies, ląstelienos, kalio negu likusioje dalyje. No­rėdami išsaugoti kuo daugiau šių elementų, skuskite bulves labai plonai arba virkite neskustas.

Galima pateikti ir daugiau pavyzdžių, įtikinančių, kad ra­finuoti produktai yra kenksmingi. Nemažai jų yra jau minėtose A. Ugoliovo knygose. Šio autoriaus knygoje radau ir 5 lentelę, apibendrinančią minėtus faktus.

„Valgykite mažiau šokolado". Netikėti rezultatai nustebino prancūzų medikus, tyrusius

pacientes, kurios skundėsi širdies skausmais. Šios moterys sa­kė, kad negali ištverti nė dienos rytais neišgėrusios puodelio saldžios kakavos ar nesuvalgiusios šokoladinio pyragaičio. Vos

228

pradėjusios prastai jaustis, jos vėl griebdavosi šokolado ir at­gaudavo dvasinę pusiausvyrą. Gydytojai tvirtina, jog šokoladas šiuo atveju yra tarsi narkotikas. Tokia „narkomanija" gali pa­kenkti labiau negu rūkymas.

5 lentele

SINDROMAI, SUSIJĘ SU NETINKAMA MITYBA

Besaikis vartojimas

„Jei norite būti sveiki, negerkite kavos, — ragina biologas R. Makalebas iš Kolorado. — Kava neturi maistinės vertės. Taninai, esantys šiame gėrime, trukdo pasisavinti baltymus, mažina organizme vertingų mikroelementų — geležies, kal­cio — bei B grupės vitaminų kiekį."

Ši informacija liečia ir visus gėrimus, kuriuose yra kavos: koka—kolą, pepsi—kolą.

Žurnale „Science" („Mokslas" — vert.) pateiktais duomeni­mis, maistiniai riebalai ir nitratai yra stiprūs mutagenai. Neut­ralizuoti jų neigiamą poveikį padeda E ir C vitaminai, kurių daug augalų žaliosiose dalyse.

„Jie nežino, kas yra kariesas".

Italų stomatologai, aplankę kelis Tibeto vienuolynus, tei­gia, kad jų gyventojai beveik nežino, kas yra kariesas. Patikri­nus 150 čia gyvenančiųjų dantis, paaiškėjo, kad 70 proc. iš jų, net senukų, dantys visiškai sveiki. Likusių dantys truputį pa­liesti karieso. Šio reiškinio priežastis — mityba. Tibeto vienuo­liai nevalgo cukraus ir mėsos. Jų tradicinis valgis — miežiniai paplotėliai, jako pieno sviestas, tibetietiška arbata ir vanduo. Vasarą dar valgoma ropių, morkų, bulvių ir nedaug ryžių.

12. MAISTINĖ LEUKOCITOZĖ. Maisto medžiagas skran­džio—žarnyno trakte reikia vertinti ne tik kaip mitybą, bet ir kaip alerginę bei toksinę agresiją.

Šią kenksmingą įtaką neutralizuoja epitelinis ir leukocitų sluoksnis (1 mln. leukocitų 1 mm3).

Kai maistas paliečia gomurį, žarnų sienelėse greitai susi­telkia leukocitai, kad galėtų įveikti kenksmingą maisto poveikį. Tokia mobilizacija tęsiasi 1—1,5 valandos, tačiau kai per dieną tai tenka pakartoti kelis kartus (valgoma 3—4 kartus), orga­nizmas alinamas, be to, leukocitai neatlieka kitų savo apsaugi­nių funkcijų. Štai kur slypi viena iš organizmo nusilpimo, ne­sugebėjimo įveikti peršalimo priežasčių.

Kai valgomas nevirtas maistas, maistinės leukocitozės ga­lima išvengti. Pirmasis tai nurodė mokslininkas-bakteriologas Kušakovas. Vėliau ir laboratoriniai tyrimai patvirtino, kad maistas, kurio pH rūgštus, taip pat parūgštinti gėrimai gali sukelti leukocitozę (virtam ir kitais būdais apdorotam maistui būdinga rūgšti reakcija, tokia ir raugintų pieno produktų reak­cija); šarminis ir neutralus maistas bei gėrimai (šviežias auga-

230

linis maistas, kurio reakcija šarminė) nesukelia leukocitozės. Dar daugiau: leukocitozės galima išvengti, jei šviežias augali­nis maistas (salotos) bus valgomas prieš virtą. Taip darė ir Po­lis Bregas: „Įpratau pradžioje valgyti salotas. Manau, jog pri­valome įpratinti savo organizmą tik prie neutralaus maisto. Dauguma pradeda valgymą sriuba ar sultiniu, sandvičių ar duona. Mano nuomone, tai neteisinga, nes nevirtas maistas val­gymo pradžioje stimuliuoja virškinimo sulčių išsiskyrimą, nes nevirtose daržovėse yra daugiau natūralių stimuliatorių. Tai būtina, kad virškinimas nesutriktų. Todėl rekomenduoju kiek­vieną valgymą pradėti nevirtomis daržovėmis. Po kelių metų pastebėsite, kad jūsų organizmas gerai prisitaikė prie to, nerei­kia keisti šio įpročio".

Pritariu šioms didžiojo natūropato rekomendacijoms ir tei­giu, kad taip jūs įveiksite maistinę leukocitozę, sudarysite są­lygas indukuotai autolizei. Tokia maitinimosi tvarka taupo jū­sų jėgas, skirtas organizmo stiprinimui, ilgaamžiškumui.

13. NETEISINGAS MAISTO PRODUKTŲ DERINIMAS. Šį skyrių pradėsiu labai įdomia informacija apie maisto produk­tus bei jų ryšius su įvairiomis ligomis.

Anglų mokslininkas E. Noksas palygino mirčių priežastis (55—64 metų amžiaus žmonių) 20 šalių — 17 Europos šalių, Kanadoje, JAV ir Japonijoje, kuriose vartojami įvairūs maisto produktai.

Buvo tirti 58 maisto produktai ir 70 įvairiausių ligų. Atli­kęs šiuos tyrimus, jis nustatė, kad nėra vien tik naudingų ar vien tik kenksmingų maisto produktų, nors išsami tarpusavio ryšių analizė parodė, kad atitinkamos maisto produktų grupės susietos su konkrečių ligų grupėmis. Nesaikingas įvairių rūšių mėsos vartojimas paspartina mirtį nuo sklerozės, išeminės šir­dies ligos, savižudybės, storosios žarnos vėžio, krūties vėžio ir leukemijos. Šiuo atžvilgiu panašus ir rafinuoto cukraus, pieno, kiaušinių, gyvulinės kilmės riebalų (lašiniai, taukai, riebūs vy-niotiniai ir pan.) poveikis.

Grūdinių produktų vartojimas skatina mirtį nuo epilepsi­jos, kepenų cirozės, opaligės, chroniškų nefritų, gerklės, bur­nos, stemplės ir skrandžio vėžio bei plaučių tuberkuliozės. Šiuo požiūriu panašus ir daržovių, vaisių, ankštinių augalų, riešutų, ir žuvies poveikis.

231

Vynas gali sukelti kepenų cirozę, gerklės ir burnos vėžį. Alus gali pagreitinti išsėtinę sklerozę ir tiesiosios žarnos vėžį.

Kietųjų riebalų vartojimas susietas su mirtingumu nuo pie­no liaukų vėžio, kraujodaros sistemos vėžio, storosios žarnos vėžio ir išsėtinės sklerozės.

Tiriant virškinamojo trakto ligas, paaiškėjo, kad ryšių tarp maisto produktų vartojimo ir ligų pobūdis keičiasi nuo viršuti­nių virškinamojo trakto dalių iki apatinių. Virškinamojo trakto viršutinės dalies (iki skrandžio) ligos susietos su nekaloringų maisto produktų (ypač daržovių) vartojimu, o apatinės virški­namojo trakto dalies ligos susijusios su kaloringų maisto pro­duktų (ypač gyvulinės kilmės) vartojimu.*

Ryžtuosi pakomentuoti E. Nokso tyrimus ir padaryti savo išvadas.

Apie mėsos poveikį jau nemažai kalbėta kituose šios kny­gos skyriuose. Tad detaliau aptarsime grūdinius maisto pro­duktus.

Tyrinėtos šalys, kur grūdiniai produktai vartojami kaip duona ir kiti miltų gaminiai. Apie miltų, mielių kenksmingumą jau minėta anksčiau. Priminsiu: jei nepakanka vitaminų (ypač B grupės), duonos produktai nevirškinami, pradeda rūgti, yra paveikti bakterijų ir sudaro alkoholį ir kitus pusiau suirusius produktus. Todėl atsiranda opaligės, kepenų cirozė, burnos, ger­klės, stemplės, skrandžio vėžys, kaip ir nuo vyno vartojimo. Pakankamai kalbėta ir apie krakmolo daleles bei „krakmolo kruopų" kenksmingą poveikį kepenims bei inkstams.

Dabar aptarsime daržoves bei vaisius. Kodėl jie sukelia li­gas? Kodėl veikale „Mityba ir charakteris" indų gydytojai tvir­tina, kad vegetarizmas didina ištvermę, padeda žmonėms įveik­ti fizinį bei protinį krūvį, prailgina gyvenimą? Kur slypi tiesa, kas teisus? Teisios abi pusės. Skirtumas tik tas, kad Europos šalyse vaisiai vartojami desertui, t.y. po valgio. Indijoje ir kito­se šalyse, kur karštas klimatas, vaisiai bei daržovės valgomi kaip atskiras maistas. Taigi svarbu atkreipti dėmesį į nežymią sąlygą: vaisiai ir daržovės virškinami plonosiose žarnose, labai ilgai neužsibūna skrandyje. Si sąlyga paisoma ne visais atve­jais.

* Šiuos faktus aš paėmiau iš L. Gavrilovo knygos „Ar gali žmogus gyventi ilgiau?".

232

Kai europiečiai taip vartoja daržoves bei vaisius, susmul­kinti vaisiai negali patekti į plonąsias žarnas, jei skrandyje jau yra duona ar mėsa, kitas maistas, kuris pirmiausia turi būti suvirškinamas skrandyje. Prasideda vaisių irimas ir alkoholio, acto rūgšties susidarymas — skrandyje tam palankios sąlygos. (Prisiminkime, kaip darom tokį naminį gėrimą: susmulkiname vaisius, uogas, supilame į indą, pastatome jį šiltoje tamsioje vietoje, kur prasideda rūgimas). Taip du vertingi produktai tampa nuodais, kurie ir sukelia jau minėtas ligas.

Taip pat būtina žinoti, kaip vartoti daržovių salotas, su ko­kiais produktais derinti daržoves, o su kokiais — ne.

Taigi darau tokią išvadą: E. Nokso surinkta medžiaga iliust­ruoja ne maisto produktų kenksmingumą, o nemokšišką jų var­tojimą. Nežinant, kaip reikia teisingai derinti maisto produk­tus, beprasmiška pradėti sveikatos stiprinimą pasitelkus mity­bą ir svarstyti apie maisto naudą ar žalą.

Maisto produktų išskyrimo ir geresnio derinimo ištakos — gilioje senovėje. Štai kas apie tai rašoma „Cžud-ši":

„Tas, kas valgo maistą nesuderintą, nuodais maitinas.*

Netinka žuviai pienas, Nederinkite pieno ir medžiuose nokintų vaisių. Kiaušinių ir žuvies nevalgykite vienu metu. Žirnienė su švendrių cukrumi, raugintu pienu kenkia. Grybams kepti netiks garstyčių aliejus. Vištieną valgydami negerkite rauginto pieno. Lygiom dalim neimkite medaus ir augalų aliejaus. Nevalgykit rūgštaus, kai geriate pieną. Kol vienas maistas nesuvirškintas, neskubėkit valgyt kito, Jie gali nesiderinti ir rietis kaip patrakę. Neskubėkit tiesti rankų prie valgio, kuris jums neįprastas, Nevalgykit netinkamu metu — tik taip išvengsit maisto—

nuodo.

* Jog tai tiesa, patvirtina ir šie faktai. Kai krakmolas ir cukrus pradeda rūgti, jie skyla, susidaro vandenilio dvideginis, acto rūgštis, spiritas ir van­duo — medžiagos, kurios, išskyrus vandenį ir angliarūgštę, netinka vartojimui, yra nuodai. Kai pūva baltymai, jų skilimo produktai — sieros vandenilis, indo-las, skatolas, fenolas — taip pat nuodai. Visi šie nuodai turi būti nukenksminti ir su šlapimu pašalinti iš organizmo. Sutrikus virškinimui, riebalai apkarsta, juose susidaro kancerogeninės medžiagos.

233

kaupia sunkiai virškinamas mišinys. Prisiminkite dalį „Maisto sudėtis", skyrius „Baltymai" ir „Angliavandeniai". Baltymai virškinami skrandyje ir dvylikapirštėje žarnoje, o krakmolas pradedamas lėtai virškinti burnoje, po to — dvylikapirštėje žar­noje (be to, jį virškina visai kiti fermentai negu baltyminį mais­tą). Toks sunkiai virškinamas mišinys skilimo produktais už­teršia kepenis bei, jei kepenys nesveikos, visą organizmą, ypač vartinės hipertonijos atvejais.

Jei maistas papildomas saldžiais skysčiais, prasideda cuk­raus rūgimas skrandyje, susidaro alkoholis, ardantis gleivinės sluoksnį, dengiantį skrandžio vidų ir apsaugantį jį ir nuo savų virškinimo sulčių. Taip atsiranda gastritas, nevirškinimas, kiti sutrikimai.

3. PLONOSIOS ŽARNOS. Virtame maiste yra labai mažai biokoaguliatorių (augalinių hormonų, vitaminų, fermentų). Tai sutrikdo žarnyno sistemą. Mes prarandame saiko jausmą val­gydami, valgome ne tai, ką dera valgyti, ir daugiau negu rei­kia. Skrandis ištempiamas taip, kad jame gali tilpti 4—6 litrai maisto masės. Be to, perkraunama visa virškinimo sistema, ša­linimo organai.

Sutrikusi žarnyno hormonų sistema turi neigiamos įtakos visų endokrininių liaukų veiklai, sutrinka visi procesai. Pavyz­džiui, kai sutrinka dvylikapirštės žarnos funkcija, neigiamai veikiamos skydliaukė, antinksčių žievės struktūros, slopinama gaminanti insuliną kasa ir hipofizis.

Vien nuo to žmogus jau vaikystėje kenčia: deformuojasi ske­letas, dantys, kūnas, sutrinka vidaus sistemų veikla, kinta psi­chika.

Virtas maistas skatina patologinės mikrofloros dauginimą­si, užteršia gaurelių poras (ypač baltos duonos glitimas). Per-sivalgydami kenčiame nuo būtino maisto stygiaus, nes viskas tranzitu patenka į storąją žarną.

Kai valgant ar pavalgius geriama, rūgščios skrandžio sul­tys išplaunamos į dvylikapirštę žarną, kur terpė yra šarminė. Tai kenkia apsauginiam gleivių sluoksniui. Atsiranda duodeni-tas, būdingas 80—85 proc. virškinimo organų ligų atvejų. Štai kaip aprašo duodenitą akademikas A. Ugoliovas: „Duodeni-tas — dvylikapirštės žarnos gleivinės uždegimas. Dažniausiai jis būdingas vyrams. Dvylikapirštės žarnos gleivinę pažeidžia

220

nuolatinis dirginimas netinkamu maistu — rūgščiomis skran­džio sultimis suvilgyta mėsa, šarminiais skysčiais, kasos sulti­mis (riebalai, krakmolas)."

Sutrikusi dvylikapirštės žarnos funkcija gali skatinti nutu­kimą, hipotermiją (kūno temperatūros sumažėjimą, galūnių at­šalimą), metabolizmo sutrikimus pakeisti kraujo fermentų su­dėtį, pabloginti skrandžio—žarnyno trakto judesių funkciją.

Geriant vandenį ar kitus skysčius (ypač kai geriama daug), per 1,5—2 valandas vitaminų ir mineralinių druskų nesuspėja įsiurbti plonųjų žarnų gleivinė, jos nuplaunamos toliau. Taip pradeda stigti vitaminų, mineralų, kitų reikalingų medžiagų.

4. STOROSIOS ŽARNOS. Apie jas jau buvo nemažai rašyta ankstesniuose skyriuose, tad pakartosime tik tai, kas svarbiau­sia. Virtas, rafinuotas ir neteisingai suderintas maistas skatina puvimo mikrofloros dauginimąsi. Šios mikrofloros gyvybinės veiklos produktai, taip pat pūvančio maisto likučiai patenka į kraują ir nuodija visą organizmą. Užkietėja viduriai, sukelda­mi nemalonumus: degraduoja storųjų žarnų gleivinė, atsiranda kolitas, polipai, vėžys ir kitos žarnyno ligos.

5. KRAUJAS. Valgant sriubas, kitus pusiau skystus patie­kalus, seilių išsiskiria nepakankamai. Seilių liaukos nevalo kraujo, neišskiriama pakankamai nukenksminančių medžiagų. Tokiais atvejais didesnis krūvis tenka dvylikapirštei žarnai, ku­ri sparčiau šalina iš kraujo toksinus ir tuo pačiu pati tampa pažeista.

Virtas maistas neturi pakankamai gyvybinių elementų, to­dėl nuolat taip maitinantis, neišvengiama mažakraujystė. Kraujas tampa rūgštesnis.

6. KEPENYS, KASA. Kepenys nesuspėja pašalinti nepasi­savintų virto maisto elementų, sumažėja jų pralaidumas. Atsi­randa vartinė hipertonija. Nepakanka vitaminų, enzimų, kitų maisto medžiagų. Tai slopina kepenų funkciją, atsiranda įvai­rios kepenų, o vėliau ir viso organizmo ligos.

Perkrauta kasa taip pat negali normaliai funkcionuoti. Su­sergama diabetu. Sutrinka virškinimas plonosiose žarnose.

7. VIDAUS SEKRECIJOS LIAUKOS. Joms reikia daug la­bai aktyvių junginių, o jų stinga virtame maiste.

8. ORGANIZMO VIDAUS TERPĖ. Valgant virtą maistą, ji taip pat pakinta, ypač ląstelių viduje. Tada sumažėja ląstelėse

221

Vynas gali sukelti kepenų cirozę, gerklės ir burnos vėžį. Alus gali pagreitinti išsėtinę sklerozę ir tiesiosios žarnos vėžį.

Kietųjų riebalų vartojimas susietas su mirtingumu nuo pie­no liaukų vėžio, kraujodaros sistemos vėžio, storosios žarnos vėžio ir išsėtinės sklerozės.

Tiriant virškinamojo trakto ligas, paaiškėjo, kad ryšių tarp maisto produktų vartojimo ir ligų pobūdis keičiasi nuo viršuti­nių virškinamojo trakto dalių iki apatinių. Virškinamojo trakto viršutinės dalies (iki skrandžio) ligos susietos su nekaloringų maisto produktų (ypač daržovių) vartojimu, o apatinės virški­namojo trakto dalies ligos susijusios su kaloringų maisto pro­duktų (ypač gyvulinės kilmės) vartojimu.*

Ryžtuosi pakomentuoti E. Nokso tyrimus ir padaryti savo išvadas.

Apie mėsos poveikį jau nemažai kalbėta kituose šios kny­gos skyriuose. Tad detaliau aptarsime grūdinius maisto pro­duktus.

Tyrinėtos šalys, kur grūdiniai produktai vartojami kaip duona ir kiti miltų gaminiai. Apie miltų, mielių kenksmingumą jau minėta anksčiau. Priminsiu: jei nepakanka vitaminų (ypač B grupės), duonos produktai nevirškinami, pradeda rūgti, yra paveikti bakterijų ir sudaro alkoholį ir kitus pusiau suirusius produktus. Todėl atsiranda opaligės, kepenų cirozė, burnos, ger­klės, stemplės, skrandžio vėžys, kaip ir nuo vyno vartojimo. Pakankamai kalbėta ir apie krakmolo daleles bei „krakmolo kruopų" kenksmingą poveikį kepenims bei inkstams.

Dabar aptarsime daržoves bei vaisius. Kodėl jie sukelia li­gas? Kodėl veikale „Mityba ir charakteris" indų gydytojai tvir­tina, kad vegetarizmas didina ištvermę, padeda žmonėms įveik­ti fizinį bei protinį krūvį, prailgina gyvenimą? Kur slypi tiesa, kas teisus? Teisios abi pusės. Skirtumas tik tas, kad Europos šalyse vaisiai vartojami desertui, t.y. po valgio. Indijoje ir kito­se šalyse, kur karštas klimatas, vaisiai bei daržovės valgomi kaip atskiras maistas. Taigi svarbu atkreipti dėmesį į nežymią sąlygą: vaisiai ir daržovės virškinami plonosiose žarnose, labai ilgai neužsibūna skrandyje. Ši sąlyga paisoma ne visais atve­jais.

* Šiuos faktus aš paėmiau iš L. Gavrilovo knygos „Ar gali žmogus gyventi ilgiau?".

232

Kai europiečiai taip vartoja daržoves bei vaisius, susmul­kinti vaisiai negali patekti į plonąsias žarnas, jei skrandyje jau yra duona ar mėsa, kitas maistas, kuris pirmiausia turi būti suvirškinamas skrandyje. Prasideda vaisių irimas ir alkoholio, acto rūgšties susidarymas — skrandyje tam palankios sąlygos. (Prisiminkime, kaip darom tokį naminį gėrimą: susmulkiname vaisius, uogas, supilame į indą, pastatome jį šiltoje tamsioje vietoje, kur prasideda rūgimas). Taip du vertingi produktai tampa nuodais, kurie ir sukelia jau minėtas ligas.

Taip pat būtina žinoti, kaip vartoti daržovių salotas, su ko­kiais produktais derinti daržoves, o su kokiais — ne.

Taigi darau tokią išvadą: E. Nokso surinkta medžiaga iliust­ruoja ne maisto produktų kenksmingumą, o nemokšišką jų var­tojimą. Nežinant, kaip reikia teisingai derinti maisto produk­tus, beprasmiška pradėti sveikatos stiprinimą pasitelkus mity­bą ir svarstyti apie maisto naudą ar žalą.

Maisto produktų išskyrimo ir geresnio derinimo ištakos — gilioje senovėje. Štai kas apie tai rašoma „Czud-ši":

„Tas, kas valgo maistą nesuderintą, nuodais maitinas.* Netinka žuviai pienas, Nederinkite pieno ir medžiuose nokintų vaisių. Kiaušinių ir žuvies nevalgykite vienu metu. Žirnienė su švendrių cukrumi, raugintu pienu kenkia. Grybams kepti netiks garstyčių aliejus. Vištieną valgydami negerkite rauginto pieno. Lygiom dalim neimkite medaus ir augalų aliejaus. Nevalgykit rūgštaus, kai geriate pieną. Kol vienas maistas nesuvirškintas, neskubėkit valgyt kito, Jie gali nesiderinti ir rietis kaip patrakę. Neskubėkit tiesti rankų prie valgio, kuris jums neįprastas, Nevalgykit netinkamu metu — tik taip išvengsit maisto—

nuodo.

* Jog tai tiesa, patvirtina ir šie faktai. Kai krakmolas ir cukrus pradeda rūgti, jie skyla, susidaro vandenilio dvideginis, acto rūgštis, spiritas ir van­duo — medžiagos, kurios, išskyrus vandenį ir angliarūgštę, netinka vartojimui, yra nuodai. Kai pūva baltymai, jų skilimo produktai — sieros vandenilis, indo-las, skatolas, fenolas — taip pat nuodai. Visi šie nuodai turi būti nukenksminti ir su šlapimu pašalinti iš organizmo. Sutrikus virškinimui, riebalai apkarsta, juose susidaro kancerogeninės medžiagos.

233

Pats laikas pakalbėti apie tai, kaip teisingai derinti maistą, kad jo vartojimas būtų naudingiausias.

TINKAMAS MAISTO PRODUKTŲ DERINIMAS

Praėjusio amžiaus pabaigoje—šio amžiaus pradžioje I. Pavlovo laboratorijoje buvo atliekami įdomūs bandymai tiriant virškini­mo fiziologiją. Šie bandymai atskleidė, kad skirtingam maistui (pienui, mėsai, duonai ir t.t.) virškinti išskiriamos kokybės ir kiekybės prasme skirtingos virškinimo sultys. Šis procesas pra­sideda jau burnos ertmėje ir toliau tęsiasi visame virškinimo trakte (seilės, skrandžio sultys, kasos sultys, tulžis, storosios ir plonosios žarnos virškinimo sultys, taip pat mikroflora). Skir­tingo maisto apdirbimas bei virškinimas vyksta skirtingose virškinimo trakto dalyse ir skirtingu laiku. Pavyzdžiui, vaisiai virškinami plonojoje žarnoje, o mėsa 2—3 valandas pradžioje virškinama skrandyje, o po to plonojoje žarnoje. Paaiškėjo, kad net panašioms maisto rūšims virškinti išskiriamos skirtingos virškinimo sultys. Pavyzdžiui, stipriausiai veikiančios virškini­mo sultys išskiriamos pienui suvirškinti paskutinę virškinimo valandą, o mėsai — pirmą. Tai tik dar kartą patvirtina, kokia subtili maisto virškinimo technologija, kurios pažeidimo pasek­mės pastebimos labai greitai.

Šiuos I. Pavlovo mokyklos mokslinius tyrimus mūsų am­žiaus antrojo dešimtmečio pabaigoje sėkmingai panaudojo praktikoje amerikiečių gydytojas-natūropatas Herbertas Šelto-nas. Apie 100 tūkstančių labai ligotų žmonių jo mokykla „Svei­kata" padėjo įveikti įvairias ligas. Kadangi šis klausimas labai svarbus, glaustai pateiksiu garsaus produktų derinimo specia­listo H. Šeltono pažiūras bei patirtį.

MAISTO PRODUKTŲ KLASIFIKACIJA

Kad skaitytojai teisingai suvoktų, kaip derinasi maisto produk­tai, dar kartą pakartosime jų klasifikaciją.

Kai kurie produktai bus priskirti ir baltyminiams, ir krak-molingiems Tegu tai jūsų netrikdo, nes juose iš tiesų yra daug ir baltymų, ir krakmolo.

234

Baltymai

Koks maistas turi palyginti daug baltymų? Tai riešutai (daugu­ma jų), visi varpiniai augalai, pupelės, sausi žirniai, sojos pu­pelės, kiaušiniai, grybai. Be to, visi mėsos produktai, vėžiai, žuvis, sūris, varškė, saulėgrąžos, baklažanai, pienas.

Angliavandeniai

Tai kelių rūšių krakmolas, cukrus, sirupai, saldūs vaisiai. Krakmolas: visi varpiniai augalai, iš kurių kepama duona,

džiovintos pupelės (išskyrus sojas), sausi žirniai, bulvės, kašto­nai, žemės riešutai, aguročiai, moliūgai.

Cukrus ir sirupai: geltonas ir baltas cukrus, pieno cukrus, įvairios uogienės, padažai, sirupai ir t.t. Medus.

Saikingai krakmolingi

Žiediniai kopūstai, burokėliai, morkos, griežčiai.

Riebalai

Alyvuogių, saulėgrąžų, kukurūzų aliejus, sviestas. Dauguma riešutų. Lašiniai. Riebi mėsa. Grietinė, grietinėlė.

Saldūs vaisiai

Finikai, inžyras, razinos, kuraga, vynuogės, slyvos, churma, džiovintos kriaušės ir obuoliai (saldžių rūšių).

Rūgštūs vaisiai

Apelsinai, greipfrutai, granatai, citrinos, rūgščios vynuogės, rūgščios slyvos, rūgštūs obuoliai. Pomidorai.

Pusiau rūgštūs vaisiai

Šviežias inžyras, saldžios vyšnios, saldūs obuoliai, kriaušės, persikai, abrikosai, mėlynės, serbentai, braškės.

235

Nekrakmolingos ir žalios daržovės

Tai visos sezoninės nepaisant spalvos daržovės. Pagrindinės jų: latuka, salierai, cikorija, kiaulpienės, kopūstai, ropės lapai, špi­natai, rūgštynės, burokų lapai, svogūnai, ropės, baklažanai, agurkai, petražolės, rabarbarai, šparagai, česnakai, saldūs pi­pirai, ridikėliai.

Moliūgai

Maistui naudojami aguročiai, melionai bei kitos įvairios šių dar­žovių rūšys.

O dabar aptarsime įvairius maisto produktų derinius, jų virškinimą. Si informacija bus labai naudinga mąstančiam skai­tytojui.

RŪGŠČIŲ DERINIMAS SU KRAKMOLAIS

Jau minėtų rūgščių produktų rūgštis ardo fermentas ptialinas, skaidantis krakmolą. Rūgščių ir krakmolų deriniai sunkiai virš­kinami.

Todėl atsiminkite: VALGYKITE RŪGŠTIS IR KRAKMOLĄ SKIRTINGU METU.

BALTYMŲ DERINIMAS SU ĮVAIRIU KRAKMOLU

Laisvos druskos rūgšties, kurios koncentracija — 0,003 proc, pakanka, kad būtų nuslopinta fermento, skaidančio krakmolą, veikla. Tolesnis, net ir nežymus, rūgštingumo padidėjimas ne tik stabdo šį procesą, bet ir suardo fermentą.

Kai suvalgoma duona, skrandis išskiria daug druskos rūgš­ties. Sulčių, skirtų duonai, reakcija yra beveik neutrali. Kai duonos krakmolas suvirškintas, skrandis išskiria daug druskos rūgšties tam, kad būtų suvirškinti duonos baltymai. Du proce­sai — krakmolo virškinimas ir baltymo virškinimas — vyksta skirtingu metu. Sekrecijos reguliuojamos labai jautriai, atsi­žvelgiant į tai, kokia maisto sudėtis, kada reikia išskirti sultis,

236

kad būtų suvirškintos sudėtingos medžiagos. Tai atsakymas tiems, kurie nepritaria teisingam maisto produktų derinimui, teigdami, kad „gamta pati kombinuoja" (kompanuoja) įvairias maisto medžiagas tame pačiame maiste. Vieno maisto produk­to, kokios sudėties jis bebūtų, virškinimas labai skiriasi nuo kelių produktų mišinio virškinimo. Vienam produktui — krak­molo ir maisto deriniui, organizmas gali nesunkiai pritaikyti savo sultis (išskyrimo laiko ir intensyvumo požiūriu). Tačiau kai suvalgomos dvi maisto rūšys su skirtingais, net prieštarau-

!' jančias vienas kitam virškinimo poreikiais, toks sulčių prisitai­kymas neįmanomas. Jei duona ir mėsa valgoma kartu, išskiria­mos labai rūgščios sultys. Krakmolo virškinimas staiga sutriks. Fiziologijos požiūriu niekada negalima neatsižvelgti į tai, kad pirmosios krakmolo ir baltymų virškinimo stadijos vyksta skir­tingose terpėse. Krakmolui reikia šarminės reakcijos, jis per­dirbamas burnoje ir dvylikapirštėje žarnoje. Baltymui reikia rūgščios terpės skrandyje, po to jį dvylikapirštėje žarnoje per­dirba visai kiti fermentai, negu krakmolą.

Todėl atsiminkite: VALGYKITE BALTYMUS IR KRAKMO­LĄ SKIRTINGU METU.

Košės, duona, bulvės ir kiti krakmolingi produktai turi būti valgomi ne kartu su mėsa, žuvimi, kiaušiniais, sūriu, varške, riešutais ir kitu baltymingu maistu.

BALTYMŲ DERINIMAS

Dviems skirtingos rūšies ir sudėties baltymams reikia skirtin­gų virškinimo sekrecijos pokyčių ir skirtingo išskyrimo laiko, kad jie būtų efektyviai pasisavinti. Pavyzdžiui, stipriausiai vei­kiančios sultys išskiriamos paskutinę pieno virškinimo valan­dą, o mėsai — pirmą virškinimo valandą. Jei virškinimo pro­cesas nesikeis, baltymingas maistas nebus visiškai suvirškin­tas. Taip atsitinka, kai vienu metu suvalgomi du skirtingi bal­tymai. Todėl nereikia derinti — mėsos ir kiaušinių, mėsos ir riešutų, mėsos ir sūrio, kiaušinių ir pieno, kiaušinių ir riešutų, sūrio ir riešutų.

Taigi atsiminkite: VIENU METU VALGYKITE TIK VIENĄ KONCENTRUOTĄ BALTYMINĮ MAISTĄ.

237

RŪGŠČIŲ IR BALTYMŲ DERINIMAS

Sudėtingos medžiagos skrandyje skaidomos j paprastesnes — pirma baltymų virškinimo stadija vyksta veikiant fermentui pepsinui. Pepsinas aktyvus tik rūgščioje terpėje. Šarminėje ter­pėje jo veikla nutrūkta. Priklausomai nuo to, koks maistas pa­tenka į skrandį, keičiasi skrandžio sulčių sudėtis — nuo be­veik neutralių iki labai rūgščių. Kai suvalgomi baltymai, skran­džio sultys rūgščios, nes reikalinga palanki terpė, kad galėtų vykti indukuota autolizė.

Kadangi pepsinas yra aktyvus rūgščioje terpėje, klysta tie, kurie mano, kad valgydami rūgštis su baltymais, tuo pačiu pa­deda virškinti baltymus. Priešingai, šios rūgštys stabdo virški­nimo sulčių išsiskyrimą. Vaisiai ir vaisių rūgštys nepalankiai veikia skrandžio sultis, ardo pepsiną ir sumažina jo sekreciją. Kai burnoje ir skrandyje yra rūgštys, skrandžio sultys neiš­skiriamos. I. Pavlovas įtikinančiai įrodė, kad vaisių sultys ir galutinis fermentacijos produktas (raugintas pienas) nepalan­kiai veikia virškinimo sultis. Vaisių sultys stabdo skrandžio sul­čių išsiskyrimą, trukdo virškinti baltymą, skatina puvimą.

Normalus skrandis išskiria visas rūgštis, kurios reikalin­gos baltymui virškinti, kai pepsino koncentracija tinkama. Ne­sveikas skrandis gali išskirti pernelyg daug rūgšties (padidin­tas rūgštingumas) ar nepakankamai rūgšties (sumažintas rūgš­tingumas). Kad ir kaip ten būtų, visais atvejais rūgščių varto­jimas su baltymais neskatina virškinimo. Taigi nelaistykite mė­sos nei actu, nei granatų sultimis ir 1.1.

RIEBALŲ IR BALTYMŲ DERINIMAS

Riebalai lėtina skrandžio sulčių sekreciją. Kai skrandyje yra riebalų, stabdoma sekrecija skrandžio sulčių, reikalingų vėliau valgant maistą, kuris esant kitoms sąlygoms nesunkiai virški­namas.

Maiste esantys riebalai sumažina apetitą sukeliančios sek­recijos kiekį, išskiriamą skrandyje, slopina cheminę sekreciją, skrandžio liaukų aktyvumą, sumažina pepsino ir druskos rūgš­ties kiekį skrandžio sultyse, beveik du kartus gali sumažinti

238

skrandžio tonusą. Toks sulėtėjęs poveikis gali tęstis dvi ir dau­giau valandų. Tai reiškia, kad grietinės, sviesto, aliejaus, rie­bios mėsos, grietinėlės ir pan. negalima valgyti kartu su riešu­tais, sūriu, kiaušiniais. Tie maisto produktai, kuriuose yra rie­balų (riešutai, sūris, pienas), virškinami daug ilgiau negu pro­duktai, kuriuose tokių riebalų nėra.

Taigi atsiminkite: VALGYKITE RIEBALUS IR BALTYMUS SKIRTINGU METU.

Gerai žinoma, kad žalios daržovės mažina lėtinantį riebalų poveikį. Todėl jei vartojate riebalus su baltymais, galima pa­spartinti baltymų virškinimą ir valgyti daug žalių daržovių.

CUKRAUS IR BALTYMŲ DERINIMAS

Įvairių rūšių cukrus — pramoninis, sirupai, saldūs vaisiai, me­dus stabdo virškinimo sulčių išskyrimą ir skrandžio motoriką. Taip atsitinka todėl, kad virškinama žarnyne. Jei šie produktai valgomi atskirai, ilgai neužsibūna skrandyje, greitai patenka į žarnyną. Kartu su kitais produktais (baltymais, krakmolu) jie būna skrandyje ilgai, tol, kol virškinamas kitas maistas. Vei­kiant bakterijoms, ten pradeda irti.

Taigi atsiminkite: VALGYKITE CUKRŲ IR BALTYMUS AT­SKIRAI.

CUKRAUS IR KRAKMOLO DERINIMAS

Krakmolo virškinimas prasideda burnoje ir, esant atitinkamoms sąlygoms, kurį laiką vyksta skrandyje. Cukrus suvirškinamas tik plonajame žarnyne. Kai cukrus vartojamas su kitu maistu, jis kurį laiką užsibūna skrandyje, laukdamas, kol bus suvirš­kintas kitas maistas. Todėl skrandyje, kur pakanka šilumos bei drėgmės, jis linkęs rūgti. Taip maitinantis susidaro rūgšti rū­gimo fermentacija.

Želė, marmeladas, uogienės, vaisiai, saldainiai, cukrus, me­dus, patoka, sirupai ir t.t., vartojami kaip priedai gaminant pyragaičius, duoną, sausainius, košes, bulves bei kitą maistą, sukelia rūgimą. Milijonų žmonių įprotis rytais valgyti pusry-

239

čiams košę su cukrumi ir kentėti nuo padidinto rūgštingumo (tai patvirtina ir rėmuo, atsiraugėjimas, kiti nevirškinimo po­žymiai) būtų juokingas, jei nesukeltų tragiškų pasekmių. Sal­dūs vaisiai su krakmolu taip pat skatina rūgimą. Duona, kepa­ma naudojant finikus, razinas, kitus panašius priedus, kurią taip populiarina „sveiko maisto" šalininkai, yra tikra dietinė bjaurastis. Daugelis galvoja: jei cukrus bus pakeistas medumi, galima išvengti rūgimo. Tačiau tai ne tas atvejis. Medus su karštais pyragėliais, sirupas, uogienė su duona, blynais ir pa­našus maistas nepadeda išvengti rūgimo. Yra priežasčių, lei­džiančių teigti, kad cukrus su krakmolu trukdo virškinti krak­molą. Kai cukrus patenka į burną, išsiskiria daug seilių, tačiau jose nėra ptialino (fermento, skaidančio burnoje krakmolą), nes ptialinas neveikia cukraus. Jei krakmolas derinamas su cukru­mi, medum, uogiene, tai trukdys seilėms prisitaikyti taip, kad galėtų būti suvirškintas krakmolas. Gali sutrikti krakmolo virš­kinimas. Jei taip atsitinka, produktai, kurie šiaip yra vertingi, dažnai pradeda kenkti, kai jie vartojami kartu su nesuderina­mais produktais. Pavyzdžiui, duona ir sviestas, suvalgyti kar­tu, nesukelia nemalonumų, tačiau jei kartu valgomas ir cukrus ar medus, uogienė, galima apsirgti, nes cukrus bus pasisavin­tas pirmiausia, o krakmolo perdirbimas į cukrų sulėtės. Cuk­raus ir krakmolo mišinys sukelia rūgimą ir gali pakenkti.

Taigi atsiminkite: NEVALGYKITE KARTU KRAKMOLO IR CUKRAUS.

MOLIŪGAI

Dauguma žmonių skundžiasi, kad moliūgai jiems kenkia, suke­lia alergiją. Tačiau moliūgai iš tiesų sveikas ir lengvai virški­namas maistas. Net tada, kai virškinimas prastas, moliūgai nesukelia rūpesčių.

Tai kodėl tada jų vartojimas kai kuriems sukelia nemalo­nias pasekmes? Moliūgai nevirškinami skrandyje, tik žarnyne. Skrandyje jie būna labai trumpai, kelias minutes, po to paten­ka j žarnyną. Jei moliūgai valgomi kartu su maistu, kuris skrandyje būna ilgiau, jie taip pat lieka ten ilgiau. Kadangi yra susmulkinti, be to, nestinga šilumos, tai greitai suyra, atsiran-

240

da daug dujų bei kitų kenksmingų medžiagų, kurios ir sutrikdo virškinimą.

Taigi atsiminkite: VALGYKITE MOLIŪGUS ATSKIRAI NUO KITO MAISTO.

PIENAS

Gamtoje galioja taisyklė: visų rūšių gyvūnų jaunikliai maitina­si pienu atskirai. Pačioje gyvenimo pradžioje jauni žinduoliai maitinami tik pienu. Po to ateina laikas, kai jie maitinasi ne tik pienu, bet ir kitokiu maistu, tačiau ne tuo pačiu metu. Pa­galiau jie pradeda nesimaitinti pienu. Niekada daugiau nevar­toja jo. Pienas — JAUNIKLIŲ MAISTAS. Taigi nebūtina juo maitintis po normalaus maitinimo pienu periodo. Tačiau žmo­nės visą gyvenimą išlieka žinduoliais! Kadangi piene yra pieno baltymo ir riebalų, jis blogai derinasi su kitu maistu, išskyrus rūgščius vaisius. Pienas, patekęs į skrandį, tampa varške, su-kreša. Krešėdamas padengia kito maisto daleles, esančias skrandyje, ir atskiria jas nuo skrandžio sulčių. Šios dalelės ne­gali būti virškinamos tol, kol nesuvirškinamas sukrešėjęs pie­nas.

Taigi atsiminkite: VARTOKITE PIENĄ ATSKIRAI NUO KI­TO MAISTO.

Maitinant vaikus pienu, galima jiems duoti ir šviežių vai­sių sulčių, atskiestų vandeniu, ir tik po pusės valandos duoti pieno. Vaisiai turi būti rūgštūs.

DESERTAI

Desertai valgomi pačioje pabaigoje, kai žmogus jau sotus. Tai pyragaičiai, ledai, saldūs vaisiai ir t.t. Jie labai blogai derinasi beveik su visais maisto produktais, yra menkaverčiai, todėl ne­pageidautini.

Atsiminkite: VENKITE DESERTŲ. Jei privalote suvalgyti gabalą pyrago, kartu valgykite daug

šviežių daržovių salotų, nieko daugiau. Palaukite, kol ateis kito valgymo laikas.

241

Atšaldyti desertai — ledai, mineralinis vanduo ir t.t. — taip pat slopina virškinimą, nes trukdo šaltis. Mes jau anks­čiau kalbėjome apie tai, kad šaltis kenkia virškinimui, nes virš­kinimo fermentai aktyvūs esant 37 °C temperatūrai. Todėl šal­tą maistą iš pradžių tenka sušildyti, o tik po to virškinti. Be to, tuo pačiu šaldomi ir šalia skrandžio esantys organai, o tai su­trikdo aprūpinimą krauju, atsiranda šalčio sukelti spazmai.

Be abejo, E. Noksas nesigilino į tokias subtilybes, nekreipė daug dėmesio, todėl pasitenkino tuo, kas glūdėjo paviršiuje — kalti maisto produktai. Dabar mes jau žinome: kalti mes patys, mūsų neišmanymas. Tai dėl mūsų pačių kaltės organizme at­siranda pūvančių produktų sąvartynas.

Pradėję tinkamai maitintis, sveiki ir ligoti, silpni ir stiprūs, seni ir jauni greitai pastebi, kaip pagerėjo sveikata, nes virški­nimo organams daug lengviau atlikti savo funkcijas.

KAIP VARTOTI BALTYMUS

Su visų rūšių baltyminiais produktais geriausia derinasi ne-krakmolingi produktai ir sultingos daržovės: špinatai, burokų lapai, kopūstai, ropių lapai, šviežios žalios pupos, aguročiai, svogūnai, salierai, kitos nekrakmolingos daržovės.

Prastai derinasi su baltymais šios daržovės: burokai, ropės, moliūgai, morkos, kaliaropės, griežčiai, pupos, žirniai, bulvės bei įvairios kruopos. Pupos ir žirniai — baltymų ir krakmolo derinys, ir juos geriau valgyti kaip krakmolą ar kaip baltymą derinant su žaliomis daržovėmis be kitų baltymų ir kitos rūšies krakmolo.

Pateiksime valgiaraštį, kuris gali būti pavyzdys, nes jame rasite teisingą baltyminio maisto derinimą. Baltyminį maistą geriausia valgyti vakarienei be rūgščių ir augalinio aliejaus bei riebių padažų. Kiekvienas pasirenka, kiek suvalgyti.

Daržovių salotos Daržovių salotos Virta mėsa Mėsos kotletai

Daržovių salotos Daržovių salotos Varškė Riešutai

242

Daržovių salotos Kiaušinienė ar virti kiaušiniai

Daržovių salotos Žalias agurotis Šašlykas, befstrogenas

Daržovių salotos Virti žirniai ar pupelės

Daržovių salotos Ropės lapai ar špinatai Troškinta vištiena ar triušiena

Dabar jau turi būti aišku, kad DAUG salotų reikia suval­gyti kartu su visų rūšių baltyminiu ir krakmolingu maistu. Gy­dytojas H. Šeltonas pabrėžia salotų svarbą visų dietų atvejais. Štai jo rekomendacijos:

„Gaminant salotas reikia derinti įvairias daržoves be pada­žų ar užpilų. Nebūtina salotoms vartojamas daržoves susmul­kinti.

Pateikiame tinkamą salotų pavyzdį. Tai gali būti pagrindas visiems, sumaniusiems pasigaminti salotų pagal savo receptą:

1/2 galvutės salotų (latuka;, salieras, kopūstas; 1/2 galvutės latukos, salieras, pomidorai; 1/2 galvutės latukos, kopūstas, saldūs pipirai; 1/2 latukos, prancūziška indivija, pomidoras; kopūstas, agurkai, ridikėliai. Kad būtų patraukliau, galima pridėti šakelę petražolių, sal­

dų raudonąjį pipirą ir t.t. Druskos nereikia, nes tokioms salo­toms pakanka įvairių organinių druskų. Salotos turi būti pa­prastos, joms nereikia parinkti kuo daugiau ingredientų".

Mūsų sąlygomis salotų pagrindas gali būti kopūstai, o kitos daržovės parenkamos atsižvelgiant į sezoną: ridikėliai, salierai, pastarnokas, agurkai, pomidorai, saldieji pipirai, petražolės, kiaulpienės ir t.t.

KAIP VARTOTI KRAKMOLĄ

Natūropatai rekomenduoja vartoti vieną kurį krakmolą (vienos rūšies košę, be duonos) ne tik todėl, kad šie produktai yra skir­tingi, bet ir todėl, kad valgant dviejų ar kelių rūšių krakmolą (pavyzdžiui, košes, duoną ir bulves vienu metu), persivalgoma. Taigi geriau vienu metu valgyti vienos rūšies krakmolingą maistą, ypač sergantiems.

Krakmolas pradedamas virškinti burnoje. Todėl ilgai kramtykite, kad krakmolingas maistas būtų ne valgomas, o tar-

243

si geriamas. Kai krakmolas valgomas tinkamai, seilės jį ilgai virškina skrandyje. Rekomenduojama krakmolingą maistą val­gyti dieną. Toks maistas turi būti sausas, o košės — tirštos. Galima valgyti salotas su krakmolu, tačiau geriau joms parink­ti mažai krakmolo turinčias daržoves: morkas, burokėlius ir t.t. Galite pasigaminti tokias salotas: 40 proc. kopūstų, 30 proc. morkų, 20 proc. virtų ar nevirtų burokėlių, krapų, petražolių ir pan. Šiose daržovėse esantys fermentai ir vitaminai padės ge­riau suvirškinti krakmolą. Valgydami pasirinkite jums reika­lingą kiekį.

Daržovių salotos burokėliai, bulvės

Daržovių salotos, morkos, keptas moliūgas

Daržovių salotos, troškintos morkos, svogūnai, burokėliai Džiūvėsiai

Daržovių salotos, morkos, virti ryžiai su sviestu

Daržovių salotos, tiršta kruopų košė

Daržovių salotos, troškinti burokėliai Duona su sviestu

KAIP VARTOTI VAISIUS

Riešutai (jie botanikos požiūriu taip pat yra vaisiai), žalios dar­žovės ir šakniavaisiai bei vaisiai — idealus žmogaus maistas.

Vaisiai — tikras malonumas. Tačiau juos reikia valgyti at­skirai. Kodėl taip reikia daryti, jau buvo rašyta šioje knygoje.

Vaisių negalima valgyti ir tarpais tarp valgymo, nes tai reiš­kia, kad jie atsidurs skrandyje, kai ten dar virškinamas anks­čiau patekęs maistas. Taip bus sutrikdytas virškinimas. Todėl geriausia juos valgyti iki antro valgymo likus 20—30 minučių. Per tą laiką jie suspėja patekti į plonąsias žarnas ir būna su­virškinti.

Maitinant vaisiais ligonius, H. Šeltonas padarė išvadą, kad saldžius ir labai rūgščius vaisius reikia valgyti atskirai. Cuk­rus, medus ir kiti saldumynai labiausiai nepageidaujami su greipfrutais.

244

Peteikiamame valgiaraštyje rasite tinkamus vaisių deri­nius. Juos rekomeduojama valgyti pusryčiams. Valgydami pa­sirinkite jums reikalingą kiekį:

1. Vyšnios, abrikosai. 2. Vyšnios, abrikosai, slyvos. 3. Persikai, abrikosai. 4. Obuoliai, vynuogės, stiklinė rūgpienio. Pavasarį ir vasarą skanias salotas galima pagaminti iš se­

zoninių vaisių: slyvų, abrikosų, vyšnių, trešnių, pridėjus salotų (latukos) ar salierų.

MAISTO VARTOJIMAS VISĄ DIENĄ

Remdamiesi virškinimo fiziologija, galime racionaliausiai pa­skirstyti įvairų visos dienos maistą.

Rytą, kai organizmas yra per naktį pailsėjęs, mums nerei­kia energijos antplūdžio. Be to, žinome, kad maistas sukelia organizme specifinio dinamiško poveikio reakcijas ir atiduoda savo energiją ne iš karto, o tik po kurio laiko. Todėl rytais geriausia valgyti lengvai pasisavinamą maistą — vaisius, švie­žias daržovių bei vaisių sultis.

Krakmolingą maistą geriau vartoti pietums, todėl kad jo virškinimui bei pasisavinimui reikia daugiau laiko ir energijos. Virškinimas tęsiasi 3—4 valandas. Be to, krakmolingas mais­tas duoda mums pagrindinę energiją, kuri bus panaudojama antroje dienos pusėje. Vaisiai, kuriuose daug lengvai pasisavi­namo kelių rūšių cukraus, labai greitai duoda mums tą ener­giją, todėl labiausiai tinka rytą.

Baltymingą maistą geriausia vartoti vakare, nes jis virški­namas daugiau kaip 4 valandas ir reikalingas atstatyti struk­tūroms, kurios suiro dieną. Baltymus virškinti reikia ramioje aplinkoje. Geriausias tam laikas — 18—20 vai. Juo labiau kad tuo metu organizme prasideda energetinių bei plastinių struk­tūrų sintezė.

Paprasta, fiziologiška bei logiška. Labai įdomu palyginti šiuolaikines natūropatų rekomenda­

cijas su seniausiomis indų gydytojų rekomendacijomis. Ajurve-doje dienos mityba suderinta su gamtos ritmais. Senovės iš-

245

minčiai buvo pastebėję, kad per parą nuosekliai keičiasi 3 pe­riodai, kurių trukmė — 4 valandos.

Pirmas periodas — ramybė („Kapcha"), antras — energijos aktyvumas („Pita"), trečias —judėjimo aktyvumas („Vata"). Šie periodai pirmiausia susieti su saulės aktyvumu. Periodas „Kap­cha" (nuo 6 iki 10 valandos) prasideda saulei patekėjus. Įpras­ta, kad rytas — ramybės periodas. Organizmo fiziologijos po­žiūriu tai kūno ramybės ir sunkumo pojūčio metas. Periodas „Pita" prasideda nuo 10 ir tęsiasi iki 14 valandos. Jam būdinga tai, kad saulė tuo metu būna aukščiausiame savo taške. Tada esame ypač alkani, mumyse kaitriausia (analogija su saule) „virškinimo ugnis". Periodas „Vata" tęsiasi nuo 14 iki 18 valan­dos. Saulė jau būna įšildžiusi žemę, prasideda oro masių judė­jimas, pakyla vėjas, viskas pradeda judėti — siūbuoja medžiai, žolė, banguoja vanduo ir t.t. Fiziologijos požiūriu tai aktyviau­sio judėjimo, didžiausio darbingumo metas. Toliau viskas kar­tojasi: nuo 18 iki 22 valandos „Kapcha", nuo 22 iki 2 valan­dos — „Pita", nuo 2 iki 6 valandos — „Vata". Tokiu ritmu gy­vena visi gyvūnai ir augalai. Beje, toks aktyvumas būdingas ir dienos, ir nakties gyvūnams.

Atsižvelgiant į tai, Ajurvedoje pateikiamos šios dienos mi­tybos rekomendacijos:

1. Kelkitės „Vata" periodu (judėjimo aktyvumas), prieš 6 valandą ryto (vietos laiku). Tada visą dieną būsite aktyvus. Jei kelsitės „Kapcha" (ramybės) periodu, visą dieną būsite inertiš­kas.

Atsikėlę išgerkite stiklinę šilto vandens. „Vata" paspartina žarnyno veiklą, padeda greičiau išsituštinti storosioms žar­noms.

2. Kai pajusite nedidelį alkį, suvalgykite pusryčiams vai­sių.

3. „Pitos" periodu (ypač nuo 12 iki 14 valandos), kai kait­riausia „virškinimo ugnis", suvalgykite didžiausią maisto dalį. Logiška, kad tai turi būti krakmolingas maistas su daržovėmis, suteikiantis daugiausia energijos. Po to ramiai pasėdėkite, pa­geidautina ant kulnų, ir pakvėpuokite dešiniąja šnerve — tai dar labiau sustiprins jūsų „virškinimo ugnį". Po to 5—10 minu­čių pasivaikščiokite.

4. Baigiantis „Vatos" periodui ir prasidedant „Kapchai"

246

(18—20 vai.) prieš saulėlydį lengvai pavakarieniaukite. Saulė leidžiasi, ir „virškinimo ugnis" blėsta. Tokiu laiku rekomenduo­jama suvalgyti truputį baltymingo maisto, kad būtų papildytos išeikvotos kūno struktūros, ir kuo daugiau daržovių, kad būtų spartesnis virškinimas. Po vakarienės elkitės taip, kaip ir po pietų.

Ir šiuolaikinės rekomendacijos, ir senovės išminčių patari­mai beveik sutampa, nors ir vieni, ir kiti ėjo visiškai skirtin­gais keliais.

Panašios ir Polio Brego bei praktiko-natūropato Sureno Arakeliano rekomendacijos, kaip maitintis per dieną.

PIRMAS VALGYMAS. Jis turi būti tik tada, kai pajunta­mas stiprus alkis, būtinai po fizinių pratimų — bėgimo, greito ėjimo, namų ruošos ir t.t. Įsiminkite taiklų Polio Brego posakį: „Pusryčius reikia užsidirbti". Maistas — švieži ar džiovinti vai­siai. Tai priklauso nuo sezono. Galima valgyti ir natūralų me­dų, be abejo, atskirai nuo kitų produktų.

ANTRAS VALGYMAS. Valgoma tik tada, kai pajuntamas stiprus alkis. Valgomos daržovės su aliejumi ar be jo. Suvalgyti ne daugiau kaip 100 gramų saulėgrąžų, kanapių, kunžuto ar riešutų.

TREČIAS VALGYMAS. Jei to reikia, galima suvalgyti, at­sižvelgiant į sezoną, šviežių ar džiovintų vaisių. Jei jų nėra, galima išgerti šviežių daržovių sulčių ar vaistažolių arbatos.

Per parą reikia suvalgyti maždaug 1500 gramų maisto. Košes būtina valgyti arba rytais, arba vakare, bet ne vėliau

kaip 19 valandą. Net Biblijoje tam skirtas ypatingas dėmesys: „... vakare val­

gysite mėsą, o rytą pasisotinsite duona". Ir senovės, ir dabartiniai specialistai yra tos nuomonės, kad

rytais pakanka lengvo maisto, per pietus tinka vartoti krakmo-lingą ir daugiau maisto, o vakare — truputį baltyminio maisto su daržovėmis. Be abejo, gali būti įvairiausi variantai. Tai pri­klauso nuo tradicijų bei įpročių, tačiau toks variantas patiki­mas, nes jau ne kartą patikrintas.

Labai svarbus klausimas: kokia turi būti proporcija tarp rūgštaus ir šarminio maisto, kuris suvalgomas per dieną? Jei to nežinosite, mityba bus neefektyvi.

Niekam ne paslaptis, kad organus maitina kraujas. Pri-

247

klausomai nuo maisto, kraujas gali būti labiau šarminis ar rūgštus. Kai kraujas daugiau rūgštus, jame yra daugiau ener­getinių medžiagų, padedančių atkurti tai, kas prarasta. Šarmi­nė kraujo proporcija aprūpina mūsų organizmo sandarą, stip­rina fizines ir protines galias, imunitetą.

Dauguma natūropatų nurodo tokią proporciją: 50—60 proc. šarminio ir 50—40 proc. rūgštaus maisto.

Pavyzdžiui, Polis Bregas pateikė tokią idealią maisto pro­porciją: 1/5 kasdieninio maisto turi būti baltyminis (augalinės ir gyvulinės kilmės); 1/3 — krakmolingas maistas (nešlifuoti grūdai ir kruopos, natūralios sultys ir cukrus — medus, džio­vinti vaisiai), nerafinuotas aliejus; 3/5 maisto — vaisiai ir dar­žovės (nevirtos ir tinkamai paruoštos). Procentais išreikšta to­kia dieta atrodo taip: 60 proc. — daržovės ir vaisiai; 20 proc. — baltyminis maistas; 7 proc. — krakmolingas maistas; 7 proc. — natūralus įvairių rūšių cukrus; 6 proc. — aliejus.

Indijos jogai apibūdina kraujo kokybę pagal spalvą. Švarus ir užterštas kraujas skiriasi savo spalva. Jų nuomone, švariau­sias yra 60—70 proc. šarminis kraujas. Toks kraujas būdingas sveikiems žmonėms (tai patvirtina švarus rausvas liežuvis ir rausva junginė (akių gleivinė, konjunktyva). Jei šarminė pro­porcija sumažėja iki 50—60 proc, — tai prastesnės kokybės kraujas, būdingas žmonėms, kurie linkę sirgti įvairiomis ligo­mis ar nuolat kamuojamiems įvairių negalavimų. Ypač rūgš­taus kraujo kokybė prasčiausia. Toks kraujas teka sergančių chroniškomis ligomis žmonių gyslomis.

Todėl jogai taiko šarminančią dietą ir laikosi aukščiau nu­rodytų proporcijų.

Savitą požiūrį į kasdieninio maisto proporcijas pateikia To­limųjų Rytų tautų makrobiotai (makrobiotika — ilgo gyvenimo menas).

Šios srities specialistas Mikio Kuši rekomenduoja tokį stan­dartinį makrobiotinės mitybos režimą.

1. Kiekvieno valgymo metu reikia, kad maistą sudarytų ne mažiau kaip 50 proc. grūdų, paruoštų įvairiais būdais. Tai pil­naverčiai ryžiai, kviečiai, pilnavertė duona, kruopos.

Mes jau žinome, kad angliavandeniai šarmina kraują, o iš­valytos kruopos, poliruoti ryžiai, duona — rūgština. Todėl mak-

248

robiotai stengiasi nepažeisti teisingos proporcijos maisto svar­biausio parametro požiūriu, tik siekia to kitaip.

2. Kiekvieną dieną suvalgykite 5 proc. miso ar tamari sriu­bos (1—2 nedideli puodeliai). Jų skonis turi būti labai lengvas. Tam panaudokite kelias daržovių rūšis, jūržoles, grūdus ir ankštinius augalus. Dažniau keiskite variantus.

MISO — pasūdyta augalinė pasta, kurioje daugiausia so­jos. Joje daug lengvai pasisavinamų proteinų, fermentų, skati­nančių virškinimą, B1 2 vitamino ir t.t. Miso gaunama ilgai ( 2 — 3 metus) rauginant.

TAMARI — perrūgęs ir pasūdytas padažas, kurio pagrin­das — soja ir kviečiai. Nedaug jo dedama kaip prieskonio į sriubą ir daržoves.

Taigi miso ir tamari — prieskoniai daržovių sriuboms. 3. Kiekvieną kartą valgant, 20—30 proc. maisto turi suda­

ryti daržovės: 2/3 — įvairiais būdais išvirtos, keptos keptuvėje ar orkaitėje, o 1/3 daržovių valgomos nevirtos, kaip salotos.

Virti, kepti, troškinti reikia kuo trumpiau. 4. 10—15 proc. kasdienio maisto turi sudaryti ankštinės

daržovės ir jūros kopūstai. Pirmenybę teikite žirniams, lęšiams. Saikingai pagardinkite juos tamari ar jūros druska.

Jūros kopūstai — unikalus produktas, turintis beveik vi­sus mikroelementus. Vien jų pakanka, kad būtų papildytos re­tų mikroelementų atsargos.

5. Vieną ar du kartus per savaitę reikia suvalgyti truputį žuvies, baltą jos minkštimą. Desertui galima valgyti vaisius: vieną du kartus per savaitę — žalius ir džiovintus, kasdien — virtus, bet nedaug. Vienu metu pakaks suvalgyti ketvirtį ar skiltelę šviežių vaisių.

Taigi reikia atkreipti dėmesį į tai, kad gyvulinės kilmės baltymų turintis maistas šiuo atveju vartojamas labai atsar­giai. Retai ir po truputį valgomi vaisiai taip pat nepakenks.

Padažai miso ir tamari — saviti maisto priedai. Juose daug vitaminų ir fermentų, padedančių kuo geriau ir greičiau su­virškinti grūdinius produktus. Prisiminkite, kad būtų gauta 1000 kalorijų, reikia, jog maiste būtų tam tikras kiekis vitami­nų B , B2 ir t.t. Todėl makrobiotai intuityviai parinko šiuos du produktus, kuriuose yra daug minėtų vitaminų.

Iš visų makrobiotų rekomendacijų neaiškus 3 punktas. Ko-

249

dėl daržovėms skiriama du kartus mažiau dėmesio, negu na-tūropatų ir jogų virtuvėje? Pirma, japonai, kurie dažniausiai laikosi makrobiotų principų, gyvena prie jūros. Vartodami mais­tui jūros kopūstus ir kitus jūros produktus, jie puikiausiai ap­rūpina organizmą būtinais mikroelementais. Todėl nebūtina valgyti tiek daug daržovių salotų. Antra, buvo pastebėtas sub­tilus dalykas: yra produktai, kurie tarsi „suspaudžia" ir „išple­čia" mus. Prisiminkite, kas rašyta skyriuje „Mikroelementai" apie kalį ir natrį. Kalis yra ląstelėse, o natris — jas supančia­me skystyje. Abu jie — šarminiai elementai. Tačiau valgant maistą, kuriame yra daug kalio (tai daugiausia daržovės ir vai­siai), sustiprėja procesai ląstelėse, iš organizmo pašalinamas skystis. Tai reiškia, kad suspaudžiamos ląstelių membranos, tai trikdo jų funkcijas. Valgant maistą, kuriame yra daug nat­rio (kruopas, morkas, kiaulpienės šaknis), organizme sulaiko­mas vanduo, ląstelių membranos išbrinksta, sutrinka jų funk­cija. Nukrypimai į vieną ar kitą pusę slopina gyvybinius proce­sus ir todėl yra nepageidautini. Reikalingas „aukso vidurys". Makrobiotų siūlomos proporcijos atitinka šią sąlygą. Jei šios sąlygos nesilaikoma, prasideda lėtas organizmo irimas, ypač nukenčia dantys. Tie, kas valgo nevirtą maistą, laikui bėgant pastebi, kad pradėjo klibėti dantys.

Kiek maisto reikia suvalgyti vienu metu? H. Šeltonas reko­menduoja maitintis atsižvelgiant į individualius poreikius. Kiti pataria pakilti nuo stalo tada, kai dar jaučiamas nedidelis al­kis. Todėl man pasirodė įdomi rašytojo V. Čerkasovo patarlė: „Jei pakilai nuo stalo jausdamas nedidelį alkį, — esi pavalgęs. Jei jauti, kad dar prie stalo esi pavalgęs, — persivalgei. Jei jauti, kad prie stalo persivalgei, — apsinuodijai".

Šiuo požiūriu įdomios jogų rekomendacijos. 1. Švarus, saldus ir neaštrus maistas — sotus ir malonus,

turi užpildyti pusę skrandžio. Tai vadinama saikinga mityba (Mitahara).

2. Pusę skrandžio turi užpildyti maistas, ketvirtį — van­duo. Likęs ketvirtis turi būti tuščias, kad liktų vietos susida­riusioms dujoms.*

* Sią dalį paėmiau iš Boriso Sacharovo knygos „Didžioji Paslaptis". Jos autorius cituoja seną jogų šaltinį „Gūheranda Samchita".

250

MAISTO VIRŠKINIMO IR PASISAVINIMO PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS

Dabar, kai jau žinome įvairių produktų virškinimo ir pasisavi­nimo „technologiją", belieka nepažeisti jos. Šios rekomendacijos papildo prieš tai pateiktas ir leidžia mums dar labiau sustip­rinti savo sveikatą.

1. Valgykite tik organinį maistą, kuriame daug bioplazmos. Tokio maisto energetinis potencialas — pats didžiausias.

Visos jo struktūros nepažeistos. Jame esančios amino rūgštys, vitaminai, įvairių rūšių cukrus, fermentai, mineraliniai elemen­tai yra aktyviausi. Tik valgant šį maistą įmanoma indukuota autolizė, leidžianti sutaupyti apie 50 proc. virškinimo energi­jos. Taigi valgykite kuo daugiau šviežio augalinio maisto, kuo mažiau kepkite, virkite ar troškinkite produktus.

2. Stenkitės valgyti gryną maistą. Tik tokiame maiste yra visi reikalingi jo pasisavinimui ir

pašalinimui elementai. Kūno resursai nebus eikvojami. Kuo mažiau rafinuoto maisto, tuo tvirtesnė sveikata, Ilgesnis gyve­nimas.

3. Kaip pagrindinį „kurą" vartokite angliavandenius. Tinkamai maitinantis pakanka augalinių baltymų. Balty­

mų perteklius pakerta mūsų jėgas. 4. Pirmas patiekalas turi būti salotos. Tai padės išvengti maistinės leukocitozės, nuolat bus papil­

domi organizmo šarmų rezervai, nesutriks kokybiška ir kieky­biška mineralinių mikroelementų koncentracija organizme, bus sudarytos sąlygos tinkamai suvirškinti virtą maistą, aprūpinti jį vitaminais ir fermentais, kuriuos prarado virdamas. Žinoki­te: jūs pasisavinate tik tiek maisto, kiek pakanka vitaminų ir fermentų. Be jų maistas tampa „pusfabrikačiu" ir nuodija mus.

5. Tinkamai derinkite maisto produktus. Tai leis visiškai suvirškinti bei pasisavinti maistą, nauda

bus didžiausia. Netinkamas maisto derinimas pakerta jūsų jė­gas, gadina visą skrandžio—žarnyno traktą. Gerbkite produkto virškinimo „technologiją", nereikalaukite iš virškinimo sistemos neįmanomo.

6. Tinkamai maitinkitės visą dieną.

251

Tai leis jums visą laiką neprarasti „formos", bet kuriuo pa­ros metu išliks fizinis ir protinis darbingumas.

7. Nepažeiskite rūgštaus ir šarminio maisto proporcijos. Tik tada visą laiką būsite sveikas, neprarasite pusiausvy­

ros, nenukrypsite į vieną ar kitą pusę.

TINKAMOS MITYBOS PRADŽIA

Kiekvienas staigus mitybos įpročių, maisto pakeitimas veikia žmogaus savijautą. Juk mums dabar aišku, kad pradėjus mai­tintis naujais, neįprastais produktais (daigintais grūdais, žalio­mis daržovėmis, vaisiais ir t.t.) organizmas turi apsirūpinti spe­cifiniais fermentais, kurių jame beveik nėra. Skrandžio—žar­nyno trakte turi susidaryti kitokia mikroflora. Persitvarko žar­nyno, hormonų sistemos, keičiasi skonio įpročiai, poreikis mais­tui. Visas organizmas privalo persitvarkyti, o tai veikia ne tik žmogaus fiziologiją, bet ir psichiką. Be abejo, šis procesas ne­įvyksta staiga. Tam reikia laiko. Tuo labiau kad kai kurios sis­temos yra labai inertiškos. Todėl būtina žinoti fiziologinius me­chanizmus, kuriais pagrįsti šie procesai.

Pavyzdžiui, dauguma iš pirmųjų persikėlusių iš Ispanijos į Ameriką mirė, nes neprisitaikė prie naujo maisto. Tai puikiai parodyta filme „Kristoforas Kolumbas".

Be to, privalote žinoti, kad pradedant tinkamai maitintis, atsiranda organų ar jų sistemų pokyčių, galinčių sukelti svei­katos krizių. Žinokite tai ir nesibaiminkite. Tokios krizės tik patvirtina, kad einate teisingu keliu, po to pakilsite viena pa­kopa aukščiau, į naują sveikatos lygį.

Kaip parodė praktika, skrandžio—žarnyno trakto fermenti­nės sistemos prisitaiko prie naujo maisto per 3—12 mėnesių. Tiek reikia ir žarnyno mikroflorai pasikeisti. Žarnyno hormonų sistema labai inertiška, jai persitvarkyti reikia net 1—2 metų. Skonio įpročiams pasikeisti, naujam elgesiui ir psichikai reikia dar daugiau laiko: 2—3 metų. Maždaug po tiek laiko, per 3 metus, visi šie mechanizmai pradeda darniai veikti visa jėga.

Normalios skrandžio—žarnyno veiklos kriterijai: 1) išgėrus burokėlių sulčių, šlapimas nenusidažo rausva

spalva. Tai reiškia, kad skrandžio—žarnyno epitelis yra nor­malus;

2) tuštintis lengva, tuštinamasi 2—3 kartus per dieną. Tai reiškia, kad skrandžio—žarnyno trakto motorika yra normali;

3) fekalijų konsistencija — pusminkštė „dešrelė" be kvapo, be nesuvirškintų daržovių, vaisių gabalėlių. Tai reiškia, kad storosiose žarnose normaliai įsiurbiamas vanduo, o kvapo ir nesuvirškintų daržovių gabalėlių nėra todėl, kad mikroflora yra pilnavertė, tinkama;

4) lėtai keičiasi maisto poreikis bei įpročiai. Po 1—3 metų jūs jau nevartosite „normalaus" maisto, nes pajusite, kad jis neigiamai veikia organizmą.

Pradedant vartoti kitokį maistą, laukia tokios pakopos: pirma, pakeiskite maisto produktų valgymo nuoseklumą:

skysčiai prieš valgį, vaisiai prieš valgį, pirmasis patiekalas — salotos, antrasis patiekalas — arba angliavandeniai, arba bal­tymai, bet tik vienas kuris iš jų;

antra, nevartokite visų kenksmingų produktų: rafinuotų, stimuliuojančių (kava, arbata, dešros, tortai ir pan.);

trečia, pradėkite keisti virto ir nevirto maisto proporciją, valgykite daugiau nevirto maisto. Po truputį pratinkite orga­nizmą prie nevirto maisto. Pradėkite gerti po 100—200 gramų šviežių daržovių ir vaisių sulčių. Daržoves iš pradžių troškin­kite, po to vis mažiau jas perdirbkite, kol pagaliau pradėsite jas valgyti visai žalias. Keiskite: kartą — troškintos, kartą — netroškintos, nevirtos;

kertvirta, po truputį (20—50 gramų) pradėkite papildyti sa­vo racioną nevirtais daržovių patiekalais: daigintais kviečiais, mirkytom kruopom, valgomomis žolėmis, augalų vaisiais. Ko­šes stenkitės mirkyti, o ne virti.

Taip elkitės ir kitais atvejais: pusryčiams valgykite vaisius; vietoje pietų su sriuba, mėsa, duona pasirinkite šviežias sultis, žalias ar mažai troškintas daržoves, košes; vakarienei vietoje antrų, trečių patiekalų, arbatos pasirinkite salotas ir riešutus.

Atsižvelgiant į sezoną galima surengti „braškių", „obuolių", „vynuogių", „arbūzų", „moliūgų" dienas.

Jei laikysitės šio mitybos režimo, palaipsniui ir nepastebi-

252

mai pasikeis jusų skonio įpročiai. Maistas, kuris anksčiau at­rodė neskanus, net neįmanomas, taps malonus ir pageidauja­mas.

Taigi visą šios knygos antros dalies turinį galima perteikti paprastomis ir realiomis taisyklėmis:

1. Valgykite, kai išalksite. 2. Pusė kasdienio maisto turi būti šviežias, nevirtas auga­

linis maistas.

3. Skysčius ir vaisius valgykite prieš valgį ar atskirai. 4. Gerai kramtykite ir suvilgykite maistą seilėmis, valgyki­

te lėtai, kol maistas netaps koše. Sultis taip pat reikia suvilgyti seilėmis, todėl gerkite jas mažai gurkšneliais.

5. Pirmasis patiekalas — šviežių daržovių salotos priklau­somai nuo sezono (lapai, šaknys, vaisiai — trigubos salotos); antrasis patiekalas taip pat turi būti pagamintas atsižvelgiant į sezoną — baltyminis ar krakmolingas maistas.

6. Nevirtą augalinį maistą ir antruosius patiekalus gamin­kite prieš pat valgymą.

7. Nevartokite rafinuotų ir dirbtinių produktų (dešrų, tor­tų, sausainių, cukraus ir pan.) bei stimuliatorių: arbatos, ka­vos, alkoholio.

INDIVIDUALI MITYBA

Taigi mes susipažinome su virškinimo procesais ir dabar jau žinome, kaip vartoti maistą, kad gautume kuo daugiau naudos ir prisidarytume kuo mažiau žalos.

Bet dar nežinome, kokie sezoninės mitybos pagrindų krite­rijai, kaip keisti mitybą keičiantis amžiui, pagaliau, kaip indi­vidualizuoti savo mitybą?

Išstudijavęs makrobiotikos, Ajurvedos, Čžud-ši ir t.t. dieto­logiją, taip pat ir šias rekomendacijas išbandęs praktiškai, au­torius pastebėjo daug niuansų, į kuriuos būtina atsižvelgti.

Kad neapsunkinčiau rytiečių terminologija, svarbiausius teiginius išdėstysiu savais žodžiais klausimų ir atsakymų for­ma.

254

KAS YRA ŽMOGAUS, KAIP BIOLOGINĖS RŪŠIES, MITYBA?

Žmogaus virškinimo sistema tūkstančius metų taikėsi perdirb­ti ir pasisavinti atitinkamus gamtinius produktus. Tai veikė dantų sandarą, virškinimo trakto ilgį ir masę, skrandį, žarny­ną, virškinimo organų sandarą, terpę, virškinimo fermentus, bakterinę florą ir daugybę kitų dalykų. Virškinimo ypatumai ir maisto įgijimo būdai turėjo įtakos mūsų kūno formai.

Maistas — ne tik mūsų kūno statybinė medžiaga. Jis pade­da ir kūno viduje (t.y. kiekvienoje ląstelėje) sudaryti kuo palan­kesnes sąlygas gyvybei. Todėl paskutinė virškinimo proceso grandis — kiekvienoje ląstelėje, kur iš angliavandenių susida­ro vanduo, anglies dioksidas ir laisvi elektronai (energija). Van­duo mumyse sudaro terpę, kurioje vyksta gyvybiniai procesai: anglies rūgšties koncentracija vandenyje reguliuoja fermentų aktyvumą, o laisvieji elektronai yra tie „raumenys", kurie skai­do angliavandenius, išskiria iš jų energiją ir t.t.

Po perdirbimo visi nereikalingi produktai iš organizmo turi būti lengvai pašalinami. Vykstant evoliucijai šalinimo sistemos taip pat prisitaikė šalinti iš organizmo tam tikrus metabolitus.

Jei žmogus šito akivaizdaus dalyko suprasti nenori, apie sveikatą negali būti nė kalbos, nepadės krūva pinigų, naujausi preparatai ir pan. Pavyzdžiui, visame pasaulyje žinomo mili­jardieriaus Onasio duktė mirė būdama 37-erių metų! Tiriant nustatyta, kad jos kūnas buvo prifarširuotas cheminių prepa­ratų: migdomųjų vaistų, svorį mažinančių ir daug kitokių tab­lečių (ant jos naktinio stalelio buvo rasta 41 pavadinimo vais­tų!)... Atsižvelgiant į žmogaus organizmo prigimtines savybes, tinkamiausias jo maistas — vaisiai, daržovės, varpiniai, ankš­tiniai augalai, šakniavaisiai, uogos, medus, žalumynai ir gry­bai, o ankstyvuoju jo vystymosi laikotarpiu — tik motinos pie­nas ir vėliau kaip nežymus nukrypimas — galvijų pienas ir paukščių kiaušiniai.

Tinkamiausia vieta žmogui gyventi — subtropikai (Vidur­žemio jūros pakrantė), kur, beje, ir atsirado pirmosios civiliza­cijos. Žmonėms slenkant į šiaurę, jų virškinimo sistemai teko prisitaikyti prie kitokios mitybos, kuri tapo priverstine norma. Atsirado papildomų mechanizmų tipas, pritaikytas gyvulinio

255

maisto pasisavinimui (pavyzdžiui, eskimai geria elnių taukus) ir metabolitų pašalinimui, kurie žmogui kaip rūšiai nebūdingi. Visi šie prisitaikymai žmogaus sveikatą paveikė nepalankiai.

KAS ATSITIKTŲ ŽMOGAUS ORGANIZMUI, JEI JO MITYBA PASIKEISTŲ?

Jeigu dominuoja gyvulinės kilmės maistas: mėsa, žuvis, pieno produktai, kiaušiniai ir kt., mūsų organizmas priverstas papil­domai sukurti galingą nukenksminimo aparatą ir išeikvoti mil­žiniškas jėgas, kad jis veiktų be sutrikimų.

Štai kovos su gyvūninių baltymų žalingu poveikiu pagrin­dinės grandys.

1. Mūsų storosios žarnos mikroflora turi gyvūninių ląstelių (t.y. mikroorganizmų), kurie, perdirbdami augalinę „žaliavą", sudaro rūgščią terpę ir papildomai maitina organizmą rūgš­čiais perdirbimo produktais.

Jei į organizmą patenka gyvūninė „žaliava" (mėsa, pienas, kiaušiniai ir kt.), sparčiau plinta augalinės ląstelės (t.y. visai skirtingi mikroorganizmai), kurie perdirbdami maistą sudaro šarminę (puvimo) terpę. Taip į organizmą patenka baisūs nuo­dai ir sudaromos sąlygos augti augaliniams organizmams — polipams, vėžiui, pelėsiams ir kt.

Štai dabar ir tampa aiški Bolotovo rekomendacijų rūgštinti savo organizmą gyvūninės kilmės maistu žala. Jis nesuprato paprasto dalyko: oksidacijos esmė yra anglies dioksido koncen­tracija, kuri vyksta kiekvienoje ląstelėje nuo angliavandenių prisodrinto maisto (košių), o ne užteršimas baltymais, kaip tvir­tina Bolotovas.

2. Baltymų perteklius organizme sudaro sąlygas padidėti koloidinių drebučių (kraujo, limfos, ląstelių protoplazmos) klam­pumui ir jam tapti kserokeliu. Dėl to kraujyje atsiranda trom­bai, tulžyje ir šlapimo latakuose — akmenys, smegenų ir šir­dies insultai, infarktai; jungiamajame audinyje — podagros ži­diniai ir kt.

3. Jums teko kada nors lydyti geležinį laužtuvą geležinia­me katile? Taip „lydant", lydysis ir geležis, ir pats katilas. Štai paprastas, bet vaizdingas paaiškinimas, kodėl katės virškinimo

256

akto svoris — 2,8 proc. viso jos svorio, o žmogaus tik 1,8 proc. (Bet žmogaus žarnynas santykinai ilgesnis). Štai šitas vie-

as procentas ir apsaugo nuo „išsilydymo". Plėšriesiems gyvūnams virškinant žalią mėsą, vyksta indu-

uota autolizė, palengvinanti virškinimą skrandyje 50 proc. ir šitaip mažinanti kenksmingą poveikį skrandžio sienelei, o žmo­gus paprastai vartoja termiškai apdorotą mėsą. Indukuota au­tolizė tada nevyksta. Todėl sultys turi būti labai rūgščios, o apdirbimas — ilgas. Išvadas pasidarykite patys.

Kai vartojami rafinuoti, dehidruoti produktai: duona ir jos gaminiai, bulvės, cukrus, uogienė ir kitas „skanus" šlamštas, jie visų pirma dehidruoja organizmą, į virškinimo traktą įsiur­bia vandenį, kad galėtų ištirpti ir pavirsti koloidiniu tirpalu. Tai tirština kraują, o dėl to sukelia ir troškulį. Todėl tokį mais­tą valgydami užsigeriame ir taip kenkiame virškinimui. Ka­dangi toks maistas yra koloidiniai tirpalai, kurie anksčiau ne­turėjo krūvio, tokį krūvį kiekviena koloidinio tirpalo dalelė pa-veržia iš organizmo — organizmas netenka dalies savo krūvio. Toliau, prasiskverbdami į kraują, šie koloidai didina jo klampu­mą. Dėl to visų organizmo koloidų klampumas, krūvis, švaru­mas kinta — prastėja.

Mūsų organizmo fermentai pritaikyti sąveikai su natūralio­mis cukraus, krakmolo dalelėmis, su pakitusiomis, savo struk­tūrą praradusiomis jie pilnavertiškai nesąveikauja. Štai iš kur atsiranda tokia daugybė šlakų, gleivių, kurios pakerta organiz­mo gyvybines galias ir vidinę terpę iš rūgščios paverčia šarmi­ne — pūvančia. Nuo tokių žmonių jau sklinda puvėsių tvaikas. Natūralu, kad tai keičia ir žmonių elgesį — gimsta maniakai ir prievartautojai.

KĄ BŪTINA ŽINOTI APIE PRODUKTUS?

Visas mokslas apie produktus grindžiamas dviem kriterijais — kalorijų kiekiu ir molekuline sudėtimi (baltymai, riebalai, an­gliavandeniai, vitaminai, mineralai ir kt.). Senovės dietologai šiuo požiūriu elgėsi daug geriau. Jie atsižvelgė: į maisto skonį; maisto poveikį organizmui; produkto formą ir konsistenciją; maisto spalvą; informaciją pagal parametrus šaltis—šiluma ir

257

drėgnumas—sausumas; informaciją, kuri priklauso nuo klima­to poveikio ir vietos; produkto savybių pasikeitimą apdorojant termiškai ir kitais būdais. Visų šių ypatybių žinojimas leido jiems maistą vartoti kaip vaistus, o vaistus — kaip maistą.

Naujausi fizikos mokslo atradimai daugeliu požiūrių tai pa­tvirtino, o amerikiečių gydytojai Ajurvedą-machariši sėkmingai taiko praktikoje, šį seną mokslą šiuolaikiškai interpretuodami. Ir mes apžvelgsime šiuos ypatumus, kad būtų galima juos pa­naudoti ir pagerinti sveikatą.

1. MAISTO SKONIS. Maisto skonis byloja apie ypatingas jo energijos savybes. Liežuvis, skonio organas, leidžia pažinti šią energiją. Energija, esanti produkte, gali palankiai veikti mūsų gyvybingumą, ypač kai jos mūsų organizme trūksta, ir slopinti gyvybingumą, kai jos perteklius.

Klasikinė Ajurveda išskiria šešis pagrindinius skonius: sal­dų, rūgštų, sūrų, kartų, aštrų ir aitrų. Pridėkime dar du — šleikštu ir beskonį.

Saldus skonis turi daugiausia gydomosios galios, stiprina, didina kūno jėgas, padeda virškinti kūno sultis, turi šiek tiek šiluminių savybių.

Rūgštus skonis gaivina, žadina apetitą, padeda smulkinti ir virškinti maistą, sulaiko skysčius organizme, šalina užsikim­šimus ir gerina žarnyno praeinamumą.

Sūrus skonis valo, ištraukia visa, kas įstrigę, sukietėję, užsikimšę, naikina pelėsius, kelia apetitą, skatina gleivių ir žar­nyno sulčių išsiskyrimą; šaltiems produktams suteikia organiz­mą šildančių savybių.

Kartus skonis gerina virškinimą ir apetitą, sušildo kūną ir stimuliuoja skysčio išsiskyrimą; praplečia kraujagysles; turi re­tinančių, tirpdančių savybių; stimuliuoja cirkuliacijos procesus kūne; padeda išsivalyti kūno ertmėms.

Aštrus skonis džiovina; stabdo pūliavimą, kraujavimą, tul­žies išsiskyrimą; užgydo žaizdas; gražina odos spalvą; smarkiai vėsina.

Kai maistas pereina per virškinimo traktą, jo skonis pasi­keičia. Pavyzdžiui, saldūs ir sūrūs produktai tampa saldūs; rūgštūs lieka rūgštūs, o aštrūs, kartūs ir gaižūs — kartūs. To­dėl iš šešių pirminių skonių organizme susidaro trys antriniai.

Antrinio saldaus skonio produktai stiprina, didina kūno

258

masę. Saldaus perteklius skatina gleivių susidarymą, nutuki­mą ir organizmo šiluminių savybių sumažėjimą. Žmogus gali tapti abejingas, apatiškas.

Antrinio rūgštaus skonio produktai stimuliuoja organizmo šilumines, intelektualines ir virškinimo galias. Rūgštaus sko­nio perteklius prastina kraujo sudėtį, sudaro sąlygas opoms, odos uždegimams, ima ėsti rėmuo. Žmogus tampa irzlus ir ne-sitvardantis.

Antrinio kartaus skonio produktai padeda išvalyti orga­nizmą, suliesėti, stimuliuoja gyvybinius procesus. Kartaus sko­nio perteklius gali išsekinti jėgas, išdžiovinti organizmą. Žmo­gus gali jausti nemotyvuotą baimę, neaiškų nerimą.

Prie klasikinės Ajurvedos schemos pridėjome du papildo­mus skonius: šleikštu — panašų į gaižų, kuris tirština sultis ir vėsina; beskonį — drėkinantį, minkštinantį ir atpalaiduo­jantį.

2. FORMA IR KONSISTENCIJA. Po to, kai fizikai atsklei­dė kvantus, paaiškėjo kiekvieno materialaus objekto formos ir konsistencijos svarba. Paprasčiau sakant, kiekvienas materia­lus objektas, taigi ir maisto produktai, turi materialią jėgą, ku­ri kvantų lygyje (materialių dalelių yra daug daug kartų ma­žiau negu elektronų) suteikia jiems tokį vaizdą, kokį jie turi. Tokio pobūdžio charakteristikų pasikeitimas keičia akivaizdžias daiktų savybes.

Tai sukelia įdomius teorinius samprotavimus, patvirtintus gyvenimiškos patirties. Jei kokiam nors žmogaus organui trūks­ta subtilių materialinių savybių, pasitelkiant tokias augalų ir gyvūnų savybes, galima jas papildyti.

Tuo remdamiesi senovės gydytojai pasiūlė šią klasifikaciją: 1. Augalo dalys, atitinkančios žmogaus organus. Šaknis — skrandis. Kamienas — nugaros smegenys. Šakos — nervai. Lapai — plaučiai. Žiedai — jėgų perteklius (tai atgaminimo organų vieta). Chlorofilas — kraujas. Sultys _ energija, cirkuliuojanti nervais ir tampanti sme­

genų, spermos ir kitų audinių impulsais. Sėklos (ypač dygimo periodu) — dvasinė energija (Šen —

kinietiškai arba Kundalini — indų filosofijoje).

259

2. Augalo dalys ir ką jos gydo: Šaknys — kaulus. Žievė — odą. Lapai — „tuščiavidurius" organus (skrandį, tulžies pūslę,

storąją ir plonąją žarnas, šlapimo pūslę ir sėklides). Žiedai — jutimo organus. Vaisiai — „standžius" organus (širdį, plaučius, kepenis,

blužnį, inkstus). 3. Teigiamos ir neigiamos energijos pasiskirstymas. Augalo viršūnė turi teigiamą krūvį, o šaknys — neigiamą.

Augalo dalis prie pat žemės pasižymi pusiausvyrą teikiančio­mis savybėmis (susijungimo vieta turi ir teigiamos, ir neigia­mos energijos).

Vaisiai turi teigiamos energijos, o gumbai — neigiamos. Paties vaisiaus dalis prie kotelio pakrauta neigiama ener­

gija, o prie žiedo — teigiama. Analogija su gyvūnais dar paprastesnė: širdis atitinka šir­

dį, kepenys — kepenis ir t.t. Detaliau kalbant apie produktų savybes ir konsistenciją ga­

lima pasakyti, kad lengvumas, šiurkštumas, kietumas, sausu­mas, lankstumas, birumas ir skaidrumas suteiks organizmui lengvumo, judrumo, padės numesti svorio.

Maisto lengvumas, riebumas, drėgnumas, sklidumas, pra­laidumas, visa, kas turi stiprų kvapą ir aštrų skonį, — padi­dins organizmo šiluminius, intelektualinius ir virškinimo suge­bėjimus.

Sunkumas, riebalingumas, tankumas, klijlngumas, paslan­kumas, lėtumas ir drumstumas stiprins kūną, stimuliuos hor­monų sistemą.

Aišku, kad organizmo perkrovimas pirmos grupės produk­tais dehidruos kūną, antros — užterš kraują, trečios — padi­dins gleivių kiekį. Viską vartokite saikingai.

3. PRODUKTUOSE SUKAUPTA INFORMACIJA, VEI­KIANT JŲ AUGIMO VIETAI IR KLIMATUI. Bet kuris augalas perima visą informaciją iš tos vietovės, kurioje jis užaugo. Jei vietovė labai karšta, augalas kovoja su tuo, išugdydamas savy­je priešingas — šaltas, vandeningas savybes, pavyzdžiui: arbū­zai, melionai, lapinės daržovės (kopūstai), medžių vaisiai, uo­gos ir kt.

260

Jei augalai priversti pakelti nepalankias, sakysim, šalto kli­mato sąlygas, jie kovoja su tuo išsiugdydami savyje priešin­gas — šiltas, riebalingas savybes, pavyzdžiui: grūdai, riešutai, sėklos, šakniavaisiai ir kt.

Labai išmintingai elgiasi žmogus, vartodamas savo regiono produktus. Produktų savybės padeda jam įveikti nepalankias išorės sąlygas. Pavyzdžiui, kaitrią vasarą jis vartoja vėsinan­čių, vandeningų savybių turinčių augaliniiį produktų: agurkų, pomidorų, kopūstų, uogų, vaisių, arbūzų, melionų, moliūgų. Ir priešingai, žiemą, valgydamas grūdus, riešutus, sėklas, šaknia­vaisius, sausus produktus (džiovinami vaisiai įgyja šiltų savy­bių), žalius ar šiek tiek termiškai apdorotus, t.y. šiltus, jis šias savybes supriešina su šalčiu ir sausra.

Visa tai išliko liaudies išmintyje ir tvirtai įėjo į mūsų buitį. Vasarą mes įsigeidžiame giros (rūgštus skonis organizme sulai­ko vandenį), šviežių salotų, gaivinančių gėrimų. Žiemą, prie­šingai: geriam šiltą arbatą ir žolių nuovirus, džiovintų vaisių kompotą, verdam barščius, kitokias sriubas, košes, troškinam daržoves.

Tad jeigu maistas vientisas, mažai termiškai apdorotas, tei­singai derinamas ir vartojamas, — viskas eis į gera. Ir, prie­šingai, jei, pavyzdžiui, Voroneže gyvenantis žmogus žiemą trūks plis stengiasi valgyti žalią maistą — perka citrusinius iš Egip­to, valgo šviežias salotas, šiltnamio daržoves, kenkia savo orga­nizmui, nes jį atšaldo, išderina savo vidinį kovos su nepalan­kiomis klimato sąlygomis mechanizmą, kuriam veikti padeda produktai. Ir nekeista, jei toks žmogus greitai žvarbsta, sutrin­ka jo virškinimas, vangūs žarnų judesiai, kūnas pritvinkęs van­dens, o iš nosies nuolat varva.

4. MAISTO PRODUKTŲ POVEIKIS ŽMOGAUS ORGANIZ­MUI. Iš patirties žinome, kad vienokio maisto suvalgę nepaju­sime nieko ypatinga, o kitokio — galime kristi negyvi. Tuo rem­damiesi senovės daktarai skyrė keturis maisto poveikio laips­nius.

Jei žmogus, suvalgęs kokio nors maisto (medžiagos) jokių poveikio požymių nepastebi (t.y. maistas nesušildo, neatšaldo, nesausina, nedrėkina ir pan.), tai tas produktas (medžiaga) va­dinamas pusiausvyrų.

261

Jei maisto poveikis nedidelis, sąlygiškai galima pasakyti, kad jo poveikio galia yra I laipsnio.

Jei produktas paveikia savo šiluma, šalčiu, sausumu, drėg­me ir 1.1., bet nekenkia organizmui, sakoma, kad jo poveikio galia yra pasiekusi II laipsnį.

Jeigu produktas nuodingas žmogui, jo poveikis net mirti­nas, tai jau III laipsnis.

Remiantis šia klasifikacija, produktai su pusiausvyrų po­veikiu vartojami žmogaus maistui; I ir II laipsnio produktai vartojami sušvelninti nepalankias sezono sąlygas, taip pat iš­gydyti nedideles ligas; II ir IV laipsnio produktai ir medžiagos, vartojami tik kaip vaistai, esant rimtiems organizmo sveikatos sutrikimams, kai reikia stiprių priešingai veikiančių korekcijų.

Priede Nr. 4 pateikiamas plačiausiai vartojamų produktų sąrašas, nurodomos jų savybės ir poveikio galia.

Pažinę produktų savybes, europietiška mitybos mokymą pa­pildysime senovės išminčių rekomendacijomis.

REKOMENDACIJOS, REMIANTIS PRODUKTŲ SKONIU

1. Jūs norite padidinti kūno „šilumą". Šiuo tikslu vieno val­gymo metu geriausia vartoti produktus, turinčius: a) aštrų + rūgštų skonį arba b) rūgštų + sūrų. Skonių derinys a), be kūno „šildymo", dar padės ir numesti svorio, b) derinys, priešingai, svorio „pridės", ypač vandens.

2. Jeigu norite kūną „palengvinti" (palieknėti, tapti judres­niais), derinkite tokio skonio maistą: a) kartus + aštrus, b) rūgš­tus + aštrus. Variantas a) — iš kūno bus pašalinta gleivių, b) — padidės organizmo šiluminės savybės (gerės imunitetas, virški­nimas, intelektualinis skvarbumas).

3. Jei panorote kūną „nusausinti" (pašalinti gleives, skrep­lius), vartokite produktus tokio skonio: a) kartus + aitrus, b) aitrus + aštrus, c) aitrus + kartus. Be to, vartojant a) produk­tus išryškės ir „šaltos" savybės, kurios pravers vasarą. Du pas­kutinieji variantai suteiks „šilumos", taip reikalingos šaltu me­tų laiku arba tiems, kurie nuolat sužvarbę.

4. Jei norite organizmą „atvėsinti", vartokite produktus: a)

262

saldaus skonio arba b) kartaus + aitraus. Pirmu atveju priaug­site svorio, antruoju — jo numesite.

5. Jei norite priaugti svorio (tapti „sunkesnis" ir „riebes­nis"), vartokite produktus: a) saldaus + sūraus skonio arba b) saldaus + rūgštaus; a) atveju galėsite „prisiauginti" riebalinį audinį, o b) — užsiauginti raumenis.

Jei savijauta normali, kasdien vartokite šešių skonių pro­duktus ir stenkitės, kad nė vienas jų nepersvertų kitų. Toks valgis harmoningai stimuliuos jūsų energiją.

Kulinarinis maisto perdirbimas kartais gali pakeisti pro­dukto skonį. Pavyzdžiui, svogūno skonis — aitrus, o pakepin­tas ar išvirtas jis pasidaro saldus. Tai reikia turėti galvoje.

Saldus, rūgštus ir sūrus skonis organizmą veikia anaboliš-kai. Kartus, gaižus ir aštrus — kataboliškai.

Maistas su vyraujančiu karčiu ir aštriu skoniu kelia orga­nizmo energiją aukštyn. Tai pravartu asmenims su mažu krau­jospūdžiu, kenčiantiems nuo prastos kraujo cirkuliacijos galvos smegenų kraujagyslėse. Tokį maistą galima vartoti ir kaip vim­dančią priemonę, kai iš organizmo reikia išvalyti gleives.

Saldus ir sūrus maistas siunčia organizmo energiją žemyn. Todėl toks maistas (jūros kopūstai) yra geras natūralus vidu­rius laisvinantis vaistas.

Rūgštus maistas didina žarnų pralaidumą, o gaižus — prie­šingai, sukelia stemplės spazmus ir žarnyną daro beveik ne­praeinamą.

REKOMENDACIJOS, REMIANTIS MAISTO FORMA IR KONSISTENCIJA

1. Inkstų audinių ląstelių atstatymas. Jei eisite į garinę pirtį ar sauną, prieš valandą suvalgykite

50—100 gramų virtų inkstų (geriau kiaulės, kadangi kiaulės mikroelementų sudėtis panaši į žmogaus), o eidami garintis prieš 10—15 minučių išgerkite 0,5—1 stiklinę prakaitą varan­čios giros arba arbatos. Jei oda nelabai prakaituoja, ją reikia aplieti gailių arbata.

Prakaitą varanti gira daroma taip: trims litrams vandens paimti 1—2 stiklines aviečių (galima uogienės), 1 stiklinę cuk-

263

raus, 1 arbatinį šaukštelį grietinės. Viską paraugti 10—15 die­nų. Tokia gira taip pat tinka pašalinti radionuklidams. Joje yra terpė, su kuria radionuklidai siekia susijungti, sudarydami sul­fidus, o šie, savo ruožtu, padeda išskirti prakaitą, kadangi ne­silaiko organizme. Girą gerkite prieš eidami garintis.

Prakaitą varanti arbata ruošiama taip: 1 stiklinėje vandens 1—3 minutes virinti 1 šaukštą gailio šaknų arba 2 šaukštus beržo lapų. Galima vartoti liepos arba šeivamedžio žiedus.

Inkstų ląstelių apykaitos atstatymo mechanizmas: gerai prakaituojant inkstai ilsisi, garinės karštis stimuliuoja ląstelių apykaitą, o kraujyje yra medžiagos, analogiškos inkstams, ir gyvulio inkstų kvantinis lygis. Šių faktorių visuma — labai ge­rai atstato.

Prakaituoti reikia kuo ilgiau. Todėl nepertraukite jo mau-dydamiesi po dušu arba baseine. Atveskite lėtai. Tik baigę pra­kaituoti nuplaukite kūną šiltu vandeniu.

2. Kepenų ląstelių masės atstatymas. Metodika panaši į aukščiau aprašytąją. Prieš eidami į garinę, suvalgykite 100 gra­mų kiaulės kepenų. Paskui išgerkite prakaitą varančios arba­tos ir smarkiai išprakaituokite garinėje. Gerai išprakaitavę, sausai nusišluostyklte ir išsitepkite odą išrūgomis, sumaišyto­mis su medumi, arba lašiniais, arba žuvies taukais — oda vis­ką tuoj pat sugeria. Tuo metu kepenys ilsisi, o organizmas mai­tinasi pro odą (kaip embrioninėje stadijoje). Po to išgerkite 1 stiklinę erškėtuogių nuoviro (50—80 uogų 3 litrams vandens). Praėjus 15—20 minučių po „organizmo maitinimo pro odą", rei­kia nusiprausti šiltu vandeniu. Kepenys atsistato lėčiau negu inkstai, todėl šią procedūrą teks atlikti du mėnesius tris kar­tus per dieną.

3. Širdies ląstelių masės atstatymas. Valandą prieš garinę suvalgykite 50—100 gramų virtos širdies. 15 minučių prieš ga-rinimąsi išgerkite „širdies" giros, kuri ruošiama taip: 3 litrams vandens imkite 1 stiklinę nedžiovinto tvertiko (arba adonio, pakalnutės, šalavijo), 1 stiklinę cukraus, 1 arbatinį šaukštelį grietinės. Viską rauginkite šiltai apie 2 savaites. Vienkartinė giros dozė — apie 0,5 stiklinės. Po garinės labai praverstų spe­cialisto atliktas bendras masažas. Masažo metu pailsi širdis. 10—20 tokių procedūrų labai sustiprins jūsų širdį.

Papildomos širdies stiprinimo rekomendacijos: kasdien su-

264

vartokite 0,1 gramą pilkojo tvertiko miltelių. Šitos žolės kartu­mas stimuliuoja kasoje vykstančią insulino gamybą. Skaidyda­mas cukrų ir sudėtinguosius riebalus, jis pagerina širdies mai­tinimą. Tuo metu venkite kepimui naudoti aliejų.

Šias rekomendacijas patobulino Bolotovas, bet jose nėra bio­ritmų, kurie veikia šių atstatomųjų procedūrų efektyvumą.

REKOMENDACIJOS, REMIANTIS MAISTO PRODUKTUOSE ESANČIA INFORMACIJA

1. Maitinkitės grynais produktais, išaugintais jūsų gyvena­mojoje vietoje.

2. Maitinkitės daržovėmis, vaisiais, grūdais, riešutais ir kt. tik jų sezono metu. Ne sezono metu nevalgykite dirbtinėmis sąlygomis išaugintų (agurkų, pomidorų), Ilgai išlaikytų (nerau­gintų kopūstų, obuolių, kriaušių, užšaldytų uogų ir kt.) ir iš šiltųjų kraštų atvežtų (apelsinų, citrinų, greipfrutų ir kt.) dar­žovių ir vaisių.

3. Šiluminis perdirbimas, džiovinimas saulėje, paskanini-mas prieskoniais maistui suteikia „šiltų" savybių. Naudokitės tuo šaltuoju metų laiku.

Net ir patiems alpinistams nebuvo aišku, kodėl jie eidami į kalnus iš visų produktų labiausiai vertina lašinius. Ogi todėl, kad jų organizmas, kovodamas su sausu, šaltu kalnų klimatu, riebalus naudoja nuo organizmo džiūvimo, o druska suteikia jam šilumą, kurią iš jo atima supantis šaltas oras. Panašiai maitinasi ir Tibeto gyventojai, maistui vartodami sviesto gėri­mą — Tibeto arbatą.

Senovės išminčiai taip pat patarė maitintis tik pagal sezo­ną ir produktais, išaugintais gyvenamojoje vietoje. Štai, pavyz­džiui, ko mokė Jėzus Kristus („Evangelija pagal Joną"):

„<...> Maitinkitės visu tuo, ką rasite ant Dievo stalo — me­džių vaisiais, grūdais ir naudingom žolėm, gyvulių pienu ir bi­čių medumi. Visas likusis maistas — Šėtono rankų darbas, ir veda jis į nuodėmę, ligas ir mirtį! O turtingas maistas, kurį jūs randate ant Dievo stalo, duoda jūsų kūnui Jėgą ir Jaunystę, — ir liga nepaliečia mūsų. Ir tikrai, tai nuo Dievo stalo senis Ma-tūzalis pasitiekdavo sau maisto, ir jeigu jūs darysite tą patį, aš

265

pažadu jums, kad Gyvenimo Dievas duos jums taip pat, kaip ir patriarchui, ilgą gyvenimą šioje Žemėje.

Mėnesio Chiaro (Gegužės) pradžioje valgykite rugius; Siva-no (Birželio) mėnesį — kviečius, pačius tobuliausius iš grūdi­nių žolių. Padarykite taip, kad jūsų kasdieninė duona būtų iš kviečių. Kad Viešpats galėtų pasirūpinti jūsų kūnu. Tamiuzo (Liepos) mėnesį maitinkitės rūgščiais vaisiais, kad jūsų kūnas suliesėtų ir Šėtonas iš jo būtų išvytas. Jūs turite valgyti sultin­gas figas visą Abo (Rugpjūčio) mėnesį, o Zliudo (Rugsėjo) mė­nesį rinkite vynuoges, ir tegul jų sultys būna jūsų gėrimas. Markešvano (Spalio) mėnesį rinkite saldžiąsias vynuoges, iš­džiovintas Saulės Angelo, kad jos sustiprintų kūną, nes jame apsigyvenę Dievo Angelai. Maitinkitės žolėmis visą Tibeto (Gruodžio) mėnesį, kad išvalytumėt kraują nuo visų nuodėmių. Gruodį pradėkite gerti gyvulių pieną, nesgi dėl to augina Vieš­pats žolę laukuose visiems gyvuliams, duodantiems pieną, kad savo pienu jie papildytų žmogaus maistą. O Šebato (Sausio) mėnesį, kai lieka perteklius to, ką surinkote, leiskite Saulės Angelui išdžiovinti visus vaisius jums. Maitinkitės jais kartu su migdolų kauliukais (migdolų branduoliais) visus tuos mėne­sius, kai medžiai neduoda vaisių.

Nes iš tiesų sakau jums, palaiminti yra tie, kurie valgo vien maistą nuo Viešpaties stalo ir vengia Šėtono šlykštynių". Šiose eilutėse glūdinti informacija — milžiniška.

REKOMENDACIJOS, REMIANTIS MAISTO PRODUKTŲ POVEIKIO ŽMOGAUS ORGANIZMUI GALIA

Bėgant metams, mūsų virškinimas palaipsniui silpnėja. Tad bū­dami vyresni, su liūdesiu prisimename, kad jaunystėje valgė­me viską iš eilės ir kuo puikiausiai jautėmės. O dabar vos tik suvalgėme ką ne to arba per šventes persivalgėme — iš karto jaučiame maudulį skrandyje, sunkumą visame kūne, lėtinių li­gų paūmėjimą.

Seniausias mokslas apie žmogaus sveikatą — Ajurveda — teigia, kad prastas virškinimas — pagrindinis ligų šaltinis, o geras — sveikatos garantas. Aįurvedos išminčiai mėgo kartoti, kad žmogui, sugebančiam tinkamai pasisavinti maistą, nepa-

266

kenks ir nuodai, kai tuo tarpu prastai virškinant galima nu­mirti ir nuo paties geriausio maisto.

Pagal Ajurveda, žmogaus organizme yra „virškinimo ugnis" (agni). Jei šita ugnis skaisčiai dega (kaip jaunystėje), maistas virškinamas gerai, be toksinių liekanų (pagal Ajurveda — ama). Kūno ląstelės gauna visa, ko reikia, ir organizmas yra visiškai sveikas. Jei „ugnis" nusilpsta, maistas nesuvirškina­mas, atsiranda daug toksinių liekanų (ama) ir žmogus jau lin­kęs susirgti.

Kad prigesusi virškinimo ugnis ir toliau liepsnotų, buvo siū­loma daugybė receptų. Pusė tokių receptų grindžiama kai ku­rių augalų ir medžiagų savybe „uždegti" virškinimą mūsų orga­nizme. Tūkstantmetė praktika parodė, kad tam geriausiai tin­ka juodi ir raudoni ankštiniai pipirai, kardamonas, cinamonas, gvazdikėliai, garstyčios, krienai, imbieras, druska ir lydytas sviestas. Pagal šildantį poveikį šie produktai lyginami su II ir III pakopa. Todėl truputis aukščiau išvardytų produktų prieš valgį, valgant ir po valgio žadina apetitą, stimuliuoja virškini­mą. Susitvarkęs pašlijusį virškinimą, žmogus atgauna sveika­tą. Štai kodėl anksčiau prieskoniai Europoje buvo vertinami kaip auksas. Todėl juos geriausia vartoti šaltuoju metų laiku, pagyvenusiems žmonėms su sutrikusiu virškinimu.

B. Bolotovas rekomenduoja senas, ligotas, pažeistas ląste­les panaudoti tam, kad būtų padidintos, proporcijos jaunų — sveikų. Senos ląstelės taip pat yra ama — toksinai, ir jų reikia atsikratyti kuo greičiau, kol jie dar nepakirto sveikatos. Nau­jausiais tyrimais, pagrįstais žmogaus odos sugebėjimu atspin­dėti ir sugerti šviesą, buvo nustatyta: iki vienerių metų am­žiaus senų ląstelių kiekis neviršija 1 procento, dešimties me­tų — svyruoja tarp 7 ir 10, sulaukus penkiasdešimties metų, išauga iki 40—50 procentų. Kalbant suprantamiau, penkiasde­šimtmetis žmogus gyvena, panaudodamas tik 50—60 proc. savo galimybių, tai yra tiek, kiek jo organizme liko jaunų ląstelių. Tad visai natūralus troškimas padidinti jaunų ląstelių procen­tą, o sumažinti — senų. Bet kaip tai padaryti?

Ląstelių baltymus skaido fermentai — pepsinai, kurie su­sidaro skrandyje. Įsisiurbę į kraują kartu su skrandžio sulti­mis, į pepsinus panašios medžiagos sutirpdo senas, ligotas, vė-

267

žio pažeistas ląsteles ir ligas sukeliančių organizmų ląsteles, bet nekliudo sveikų, stiprių ląstelių.

Kad padidėtų skrandyje išskiriamų pepsinų kiekis, Boloto-vas rekomenduoja (kaip ir senovės graikai) praėjus 30 minučių po valgio, kuris jau pradėtas virškinti, ant liežuvio galiuko už-siberti maždaug gramą valgomosios druskos. Paskui susidariu­sias seiles išspjauti.

Nuo druskos refleksiškai ima smarkiai skirtis skrandžio sultys, turinčios visų būtinų elementų, reikalingų naikinti se­nas ląsteles. Bet tai tik vienas mechanizmas ir, be to, antraei­lis. Svarbiausia yra tai, kas parašyta aukščiau. Druska dauge­lyje kalbų reiškia „saulė". Veikiant skoniui, ji stimuliuoja „virš­kinimo ugnį", tai yra visų organizmo fermentų aktyvumą, o šie savo ruožtu aktyviai skaido visa, kas sena ir nereikalinga. Vie­toj druskos galima naudoti aukščiau išvardytus „šildančius" produktus. Ypač tinka imbieras.

Organizmo virškinimui pagerinti gydytojai — Ajurvedos pasekėjai rekomenduoja specialią imbiero dietą.

Nedideliame emaliuotame ar keraminiame inde ištrinkite keturis šaukštus imbiero miltelių ir 100—150 gramų švaraus lydyto sviesto. Vientisą masę uždenkite dangteliu ir padėkite į šaltą vietą.

Vartokite šitą mišinį kiekvieną dieną po truputį prieš pus­ryčius. Pusryčiams tinka šie produktai: šilta žolių arbata, pa­troškintos daržovės (būtinai šiltos) ir karšta košė.

Pirma diena Antra diena Trečia diena Ketvirta diena Penkta diena Šešta diena

Toliau pradėkite mažinti kiekį kiekvieną dieną po 0,5 arba­tinio šaukštelio, ir dešimtą dieną jūs suvalgysite jau tik 0,5 arbatinio šaukštelio.

Po šios dietos jūsų „virškinimo ugnis" taps normali. Beje, visą nurodytą laiką (net ir po to) nevartokite smarkiai šaldan-

0,5 arbatinio šaukštelio 1 1,5 2 2,5 2,5

268

čių produktų: ledinio vandens, ledų, atšaldyto pieno, šaldytų uogų, vaisių ir pan.

Imbiero dieta ypač tinka pagyvenusiems žmonėms, kurių „virškinimo ugnis" iš tiesų užgesusi. Jauniems žmonėms ir vi­dutinio amžiaus žmonėms, kurių virškinimas sutriko dėl kitų priežasčių, ši dieta nerekomenduojama. Jiems tinka visiškai kitas metodas. Bet prieš jį aprašant būtina pažinti žmogaus konstituciją ir tik tada rekomenduoti.

MITYBOS INDIVIDUALIZAVIMAS

„Didžiojoje medicinos enciklopedijoje" šios knygos autoriui teko pastebėti tik nedrąsias užuominas apie individualią konstituci­ją. Platesnių žinių radau tik senovės Ajurvedoje.

Arjuvedoje ir apskritai visame senovės mokyme apie indi­vidualią konstituciją glūdi trys pagrindiniai principai: „Glei­vės", „Tulžis" ir „Vėjas" (Kapcha, Pita, Vata).

Kaip atskleidė naujausi fizikos tyrinėjimai, už mūsų fizinės realybės (kūno) yra subtiliai materiali realybė (kvantų laukas), atsakinga už formos gyvam organizmui suteikimą, šilumines savybes ir visus cirkuliacijos procesus, vykstančius tame orga­nizme. Taigi gyvybinis principas (doša) „Gleivės" atsakingas už mūsų kūno formą (t.y. kaulus, raumenis, sausgysles, endokri­ninę sistemą).

Gyvybinis principas „Tulžis" atsakingas už visas šilumines mūsų organizmo savybes (termoreguliavimą, virškinimą, inte­lektą, imuninę gynybą, metabolizmo aktyvumą apskritai).

Gyvybinis principas „Vėjas" atsakingas už pačių įvairiausių organizmo procesų greitį ir jų cirkuliavimą, ir apskritai už ju­dėjimą organizmo viduje (vidinių skysčių cirkuliavimą: kraujo, limfos ir kt., audinių atsinaujinimo greitį, šlakų pašalinimą, maisto virškinimo kanalais stūmimą, mąstymo greitį, menstru­acijų pradžią, nėštumo trukmę ir kt.).

Taigi mūsų organizmas yra motinos ir tėvo gyvybinių prin­cipų kombinacija, kuri atsiranda apvaisinant. Be to, gyvybinis principas „Vėjas" kūne neturi jokių materialių elementų, tik šaldo ir džiovina.

Gyvybinis principas „Tulžis" kūne — skysti, ėdūs elemen-

269

tai (tulžis, tulžies sultys)*. Gyvybinis principas „Gleivės" atsto­vauja kūne visiems materialiems dariniams ir organizme suda­ro šaltį, drėgmę, gleives.

Štai dabar jau aišku: jei organizme dominuoja gyvybiniai „Vėjo" principai, toks žmogus yra žemo arba aukšto ūgio, lie­sas, nuolat žvarbstantis, prastai virškina, yra baikštus. Jei do­minuoja „Tulžies" gyvybiniai principai, žmogus yra vidutinio kūno sudėjimo, gerai virškina, žilstelėjęs arba praplikęs, jam niekada nebūna šalta, pasižymi gana aštriu protu. Jei vyrauja gyvybiniai „Gleivių" principai, žmogus yra stambių kaulų, rau­meningas, linkęs į viršsvorį, gali skųstis prastu virškinimu, ne­mėgsta drėgno oro, linkęs į depresiją. Bet žmogui nebūdingas tik vienas kuris principas, todėl pateikiu Ajurvedos stebėjimų pagrindu sudarytą anketą, kuri padės jums išsiaiškinti savo konstituciją ir pagal ją pasirinkti mitybą (1 priedas). O dabar svarbu nurodyti orientyrus, kurie patvirtins, jog nuo netaisyk­lingos mitybos, mąstymo ir gyvenimo būdo pernelyg „suaktyvė­jo" kuris nors gyvybinis principas, sukėlęs specifinius sutriki­mus, kuriuos jūs galite pašalinti pasitelkę mitybą.

Taigi jei „Vėjas" normalus — kūnas lengvas, turite daug energijos, žarnynas dirba lengvai ir reguliariai, mąstymas grei­tas, visi fiziologiniai procesai, turintys savo ritmą, prasideda laiku (miegas, menstruacijų ciklas, nėštumo periodas, moterų ir vyrų orgazmas).

Jei yra šio gyvybinio principo perteklius, žmogus suneri­męs, mąstymas chaotiškas, nenuoseklus, atmintis prasta, virš­kinimas nenormalus — vidurius tai paleidžia, tai jie vėl užkie­tėja, nuolatos žvarbstama, visi ritmiški procesai sutrikę (nemi­ga, nenormalus menstruacijų ciklas, vaisiaus neišnešiojimas, nenormali lytinio akto trukmė, dažniausiai — per trumpa ir t.t.).

Jei „Tulžis" normali — kūnas šiltas, virškinimas ir maisto pasisavinimas normalus, nuotaika pakili, protas greitai užčiuo­pia problemos esmę, visos fiziologinės funkcijos: imunitetas, me­tabolizmas, orgazmo stiprumas — normalios. Oda sveika ir gra­ži.

Gyvybinio principo „Tulžis" pertekliaus požymiai: dažnai

* Organizme sukuria šilumą.

270

ėda rėmuo, atsiranda skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opos, daug ir dvokiančiai prakaituojama, išberia kūną, džiūsta šner­vės, sumažėja imuninė gynyba. Žmogus lengvai suerzinamas, amžinai nepatenkintas, tulžingai juokauja.

Jei „Gleivės" normalios — organizmas nepaprastai atspa­rus, lytinis pajėgumas neblėsta ir viskas įvyksta sklandžiai, sąnariai lankstūs, riebalų tarpsluoksnis optimalus, atmintis il­gai išlieka gera.

Šio gyvybinio principo persvara padidina organizmo „glei-vėtumą" sumažina šilumą, o tai, savo ruožtu, organizmą daro neatsparų peršalimo infekcijoms ir augliams. Kūno svoris per­nelyg auga, kaupiasi skysčiai. Virškinimas vangus. Palyginti jauno žmogaus lytinės funkcijos silpsta, „blankus" lytinis aktas užtrunka ilgai. Dingsta gyvenimo džiaugsmas, suprastėja at­mintis.

Štai dabar, žinodami savo organizmo ypatumus bei maisto produktų savybes, galime sąmoningai, produktų savybėmis su­stiprinti ar prislopinti savo gyvybinius principus (došas), siekti kuo geresnio jų subalansavimo ir sveikatos požiūriu pakilti „ant bangos".

Maisto poveikio gyvybiniams principams (došoms) mecha­nizmas toks: ląstelių lygyje iš maisto susidaro vanduo (teikian­tis gyvybei terpę), anglies dioksidas (reguliuojantis terpės pH, o per ją — visų organizmo fermentų aktyvumą) ir baltyminės medžiagos (kurių dėka vyksta visi gyvybiniai procesai, fermen­tai, micelės ir kt.). Skirtingi produktai skirtingai veikia tris nurodytus parametrus. Aptarsime tai remdamiesi konkrečiais pavyzdžiais.

Organizmo ląstelėse skystį mažins kartaus, aitraus ir gai­žaus skonio (švieži vaisiai, daržovės, turinčios labai daug ka­lio — natrio antagonisto); lengvas ir kietas (džiovinti vaisiai) ir, be to, vartojamas mažais kiekiais maistas. Visa tai kartu sutirština organizmo koloidus. Jei žmogui būdinga „Vėjo" (Va­ta) konstitucija, t.y. jis linkęs prarasti daug skysčių ir maitina­si aukščiau išvardytais produktais, jis tokia mityba „įsivarys" jautrumą šalčiui, suliesėjimą, vidurių užkietėjimą, nerangumą.

Skysčio kaupimąsi organizmo ląstelėse nulems saldaus, rūgštaus ir sūraus skonio (kruopos, pieno produktai, sūriai,

271

sūdyti, tai yra turintys natrio produktai); sunkus ir minkštas (grietinė, varškė); vėsus ir vandeningas (pienas); gausiai varto­jamas maistas. Visa tai kartu organizmui neleidžia išskirti van­dens, skystas organizmo terpes prisodrina krakmolo ir baltymų (t.y. gleivių).

Jei žmogus, kuriam būdingas ryškus konstitucinis tipas „Gleivės" (Kapcha), yra linkęs sulaikyti vandenį ir priaugti svo­rio, maitinsis aukščiau nurodytais produktais, greitai nutuks, praras šilumines savybes, sutriks virškinimas.

Didins organizmo šilumą, o netiesiogiai ir metabolizmą, ašt­rus, sūrus ir rūgštus (prieskoniai, sūdyti, rauginti produktai; lengvas ir riebus (kepta kiauliena); karštas ir sausas, be to, abejingas (saulėgrąžų aliejuje keptos bulvės); vartojamas be sai­ko maistas. Visa tai skatins spartų tulžies išsiskyrimą (netie­sioginė užuomina apie padidėjusį eritrocitų irimą), „perdegins" kraują, limfą ir t.t.

Jei žmogus su ryškia „Tulžies" (Pita) tipo konstitucija val­gys tokį maistą, — džius šnervės, ės rėmuo, išbers odą, anksti pražils arba nupliks.

1 priede pateikiama lentelė produktų, kurie stiprina arba silpnina došas Vata, Pita ir Kapcha.

PALAIMOS DIETA

Mūsų mitybos pagrindinis uždavinys — palaikyti kuo tinka­miausias gyvybines sąlygas ląstelėse. Ir štai tada, kai mes taip subalansuojame savo mitybą, kad ląstelės per daug neišdžiūs-ta, neprigleivėja, kai jose niekas „neperdega", metabolizmas (medžiagų apykaita) tampa idealus, iš tinkamai pasisavinamo maisto susidaro medžiaga, kurią ajurvedininkai vadina „odžas". Kuo daugiau ląstelėse pagaminama „odžaso", tuo daugiau į smegenis pasiunčiama palaimos ir džiaugsmo signalų. Žmogus pajunta kūno lengvumą, gyvenimo pilnatvę, ypatingą džiaugs­mą.

„Odžas" atsirasti padeda, visų pirma, tvarkingas virškini­mas, kai nepažeidžiamas tinkamų maisto produktų ir jų deri­nių nuoseklus vartojimas. Maisto produktai turi būti švieži,

272

inimaliai perdirbti šiluminiu būdu ir valgomi iš karto. Vartoti reikia ne rafinuotus, dirbtinius, o grynus produktus.

Ajurvedininkai tokią mitybą vadina „švaria" ir rekomen­duoja, kad joje būtų visų 6 skonių kuo rūpestingiau subalan­suotų maisto produktų; vienu metu suvartoti tik saikingą kiekį maisto (pagal jų rekomendacijas, idealiai besimaitinantis žmo­gus per dieną turi suvalgyti maisto tiek, kiek telpa į dvi jo rieškučias); gerti šaltinio (ištirpintą) vandenį; vartoti kuo švie­žesnius produktus (iš karto nuo šakos arba nuo ugnies); mais­tas turi būti lengvas, nesunkiai virškinamas ir raminantis.

„Švarios" mitybos produktai: lydytas sviestas; sezoniniai vaisiai ir daržovės, taip pat jų sultys; neskaldytos kruopos ir ankštiniai, ryžiai ir kviečiai, riešutai ir gyvenamosios vietos augalų sėklos; medus, ištirpintas vanduo. Ajurveda rekomen­duoja vartoti ir karvės pieną, bet kaip atskirą valgį arba su miltinėmis košėmis (teisingo virškinimo požiūriu tai nevykusi rekomendacija).

Nuo seniausių laikų ajurvedininkai aukščiau nurodytą maistą rekomendavo visiems tiems, kurie norėjo būti sveiki, ilgai gyventi, neprarasti šviesios galvos ir jėgos.

Visą likusį maistą, kuriame mažai „odžaso", kuris kliudo normaliai gyventi, jie suskirstė į dvi rūšis: radžas ir tarnas.

Radžas rūšiai priskyrė tokius produktus: mėsą, žuvį, kiau­šinius, druską, pipirus, garstyčias, visa, kas rūgštu ir karšta, arbatą, kavą, kakavą, rafinuotą cukrų, prieskonius. Tarnas: jau­tiena, kiauliena, svogūnai, česnakai, tabakas, apkartęs, pasto­vėjęs, nešvarus, pašildytas maistas, visi svaiginantys produk­tai ir vaistai.

Ištrauka iš „Bhagavatgitos" padės jums geriau suvokti visa tai.

„Maistas, kuris suteikia ilgą gyvenimą, jėgą, harmoniją, sveikatą, džiaugsmą ir nusiraminimą — skanus, abejingas, maistingas ir malonus, pageidautinas Satva-žmogui.

Kartus, rūgštus, sūrus, per karštas, deginantis, grubus maistas, kuris sukelia peršėjimą ir ligas, pageidautinas Radžas-žmogui.

Pasenęs, beskonis, dvokiantis, laikytas per naktį, likęs nuo ankstyvo ryto (sumaišytas su rytinio valgio likučiais) ir nešva­rus maistas naudingas Tamas-žmogui".

273

Pateiksime dar kelias Ajurvedos taisykles. Nesuteikia odžas: mėsa, paukštiena, žuvis, kiaušiniai, sū­

ris, sunkus ir riebus maistas, seniai pagamintas maistas ir pra­monės gaminiai (saldainiai, sausainiai ir 1.1.), per rūgštus ar per sūrus maistas. Alkoholis ir nikotinas griauna odžas ir kliu­do jam išsiskirti iš kito maisto. Bet koks persivalgymas apskri­tai suardo odžas.

Gauti maksimalų kiekį odžas padeda: 1 — maitinimasis šviežiu, parinktu pagal sezoną ir gyvenamąją vietą maistu; 2 — didžiausia raciono dalis suvalgoma per pietus, kai „virškinimo ugnis" pati kaitriausia. Vakarieniaukite iki saulės laidos ir ne­daug, kad maistas būtų pasisavinamas prieš miegą. Pusry­čiai — turi būti dienos valgio dalis; 3 — valgymas regulia­rus — kiekvieną dieną tuo pačiu metu, bet tik tada, kai pajun­tate alkį. Jokių užkandžiavimų tarp valgių; 4 — nevalgymas prieš naktį, kad nebūtų pažeista energijos cirkuliacija organiz­mo viduje. Pažiūrėję į organizmo bioritmus, pamatytumėte, kur yra virškinimo organų energija: ryte — skrandyje, pusiaudie­nį — plonojoje žarnoje, vakare ji jau pasitraukia į inkstus, o toliau — į dar kitus organus, visai neturinčius nieko bendro su virškinimu. Valgymas prieš naktį šitą ritmą sutrikdo, dalis energijos vėl turi būti permetama atgal į virškinimo organus, bet tai dar ne viskas — jūs gulatės miegoti su nesuvirškintu maistu, kuris padeda susidaryti organizme gleivėms. Neigia­mos emocijos irgi kenkia virškinimui. Todėl valgykite vienas arba su žmonėmis, kurie jums malonūs. Prieš valgį ir po jo padėkokite Motinai Gamtai už jos dovanas ir branginkite jas kaip patį save.

NUOSEKLUS VIRŠKINIMO SUDERINIMAS

Dabar, kai jau daug žinome apie organizmo išvalymą ir tinka­mą mitybą, pakalbėsime apie skrandžio—žarnyno trakto atsta­tymą. Ypač tai svarbu pagyvenusiems žmonėms. Ką gi reikėtų daryti?

1. IŠVALYTI STORĄJĄ ŽARNĄ. Virškinimui tai duos tokią naudą:

a) kraujyje neliks toksinių medžiagų, kurios paralyžiuoja virškinimo trakto ląsteles — negali vykti nei sekrecija, nei pe­ristaltika;

274

b) storojoje žarnoje vėl bus rūgšti terpė ir normali mikro­flora, atsistatys ir imuninė gynyba, kuri apsaugos mūsų orga­nizmą nuo auglių ir kitų negerovių. Mikroflora iš augalinės žaliavos papildomai gamins vitaminus, amino rūgštis ir dar daug to, ko negauname su maistu. Mūsų organizmas taps ma­žiau priklausomas nuo iš išorės gaunamo maisto. Kad tai įvyk­tų kuo greičiau ir visiems laikams — nustokite valgyti mieli­nius duonos produktus.

2. BŪTINA IŠVALYTI KEPENIS. Gerai (t.y. 5—7 kartus) išvalę kepenis, kartu susitvarkysim visų rūšių apykaitas orga­nizme. Jei žmogus ima valgyti vitaminų, mineralinių medžiagų prisodrintą maistą, jis nepajėgia iš karto pasisavinti viso šio turto, perlekiančio per organizmą kaip per kaminą. Tuo tarpu švarios kepenys iš minimumo pasisavina maksimumą.

Kepenų išvalymas labai teigiamai veikia venų kraujotaką. Kraujas, tekėdamas per skrandį, žarnyną, kasą ir kitus orga nus, atneša jiems maisto medžiagų, deguonies. Jei tai pilnaver­tis procesas, virškinimo sulčių pagaminama kiek reikia, virški­nimo trakto epitelis atsinaujina normaliai, apsauginių gleivių pakanka. Jeigu atsiranda net nežymus kraujo sąstovis, šie pro­cesai stabdomi. Todėl neišvalę kepenų veltui lauksime virškini­mo trakto veiklos pagerėjimo. Dar kartą sakau: kepenys — svarbiausia organizmo liauka, nuo kurios priklauso visos funk­cijos. Tad kol jų veikla nebus normali, netikslinga laukti, kol pagerės viso organizmo veikla.

3. KIEK ĮMANOMA PALENGVINTI SKRANDŽIO—ŽAR­NYNO TRAKTO VEIKLĄ.

Tam būtina: — valgyti ramioje aplinkoje, neskubant; — stengtis, kad maisto produktai būtų valgomi tam tikra

eile, be to, tarpusavyje tinkamai suderinti; — valgyti tik išalkus. Jokių užkandžiavimų tarp valgių; — pagal galimybes maitintis rūšiniu (satva) maistu. Bet

kokiu atveju iš pradžių valgyti vaisių arba daržovių patiekalus (šviežios salotos, patroškintos daržovės, tik ką išvirti barščiai ir kt.) ir tik po to 1—2 suderintus produktus;

— valgyti rūšinį maistą, kuris turi atitikti sezoną, būti iš­augęs jūsų gyvenamojoje vietovėje ir vartojamas atsižvelgiant į individualią konstituciją.

275

Visų aukščiau nurodytų punktų įvykdymas atgaivins jūsų virškinimo sistemą. Ši knyga tik aiškina, gilina ir pagrindžia minėtus nurodymus.

Štai dar kelios rekomendacijos.

Rekomendacijos asmenims, kurių virškinimo siste­mos veikla smarkiai sutrikusi. Kai kurių žmonių virškini­mas taip pašlijęs ir nusilpęs, kad apskritai nieko negali suvirškinti. Išvalius storąjį žarnyną ir kepenis, jiems reikia lai­kytis monodietos, t.y. vienu metu valgyti tik vieną kurį produk­tą. Be to, šiame produkte privalo būti pakankamai savų virš­kinimo fermentų (turėti indukuotos autolizės sugebėjimų). Pa­čioje pradžioje geriausiai tiks šviežios daržovių (ypač morkų) sultys, kiek prasčiau — vaisių. Kai sultys bus normaliai pasi­savinamos ir atsiras apetitas, valgykite patroškintas daržoves arba šviežias salotas. Rytais pirmasis valgis turi būti 1—3 šaukštai daigintų grūdų, prieš valgį gerti karčius gėrimus. Vė­liau, po salotų, suvalgyti truputį niekuo neatmieštos košės. Pas­kui galima imtis imbiero dietos, o po jos pereiti prie individu­alios rūšinės mitybos.

Rekomendacijos, kaip suderinti „virškinimo ugnį", atsižvelgiant į individualią konstituciją. Beveik visi žmo­nės periodiškai pajunta, kad sutriko virškinimo sistema. Taip atsitinka dėl valgymo paskubomis, užkandžiavimo tarp valgių, persivalgymo prieš naktį. Ėda rėmuo, neramiai virškinama, dingsta apetitas, užkietėja arba praskysta viduriai, nedomina valgis, per didelis ar per mažas kūno svoris.

Kai tik atsiranda šie simptomai, reikia atstatyti natūralų virškinimo ritmą. Net jeigu jūs šių problemų neturite, tai nau­dinga virškinimui.

„Vėjo" konstitucijos asmenys gali virškinimo ritmą suderin­ti kartą per mėnesį. „Tulžies" konstitucijos — du kartus per mėnesį. Tiems, kurių konstitucija „Gleivės", suderinimą reikė­tų daryti kartą per savaitę. Tai jiems ypač naudinga.

Virškinimo ritmo ir jėgos suderinimo metodas iš jūsų parei-kalaus trijų dienų. Pirmą dieną saikingai pavalgykite, venkite įvairių prieskonių ir kitų produktų (alkoholinių gėrimų), kurie zulinu apetitą. Prieš miegą pasidarykite valomąją klizmą (ga­l i m u Klupimo) ir anksti atsigulkite.

276

Kad teisingai suderintumėte virškinimo ritmą ir jėgą, turė­site visą dieną nevalgyti. Pageidautina tuo metu gerti tik šiltą vandenį.

Kadangi „Vėjo" ir „Tulžies" konstitucijos žmonės sunkiai su­silaiko nuo valgio ir nepakenčia nemalonių simptomų, jiems galima išgerti saldžių šviežių sulčių arba suvalgyti šaukštą me­daus bei išgerti stiklinę šilto vandens. Po to truputį pagulėkite. Jeigu jaučiatės gerai, atitraukite savo dėmesį nuo valgio kokiu nors darbu ir gurkšnokite tik vandenį. Rūgščių sulčių negerki­te, jos žadina apetitą.

Asmenys, turintys konstituciją „Gleivės", tą dieną apskritai gali nieko negerti — tai jiems bus tik į naudą, uždegs ir sude­rins „virškinimo ugnį".

Kitą dieną po badavimo leiskite virškinimo sistemai atrasti savo ritmą. Ryte išgerkite žolelių arbatos (kiekvienam konsti­tucijos tipui savo) ir suvalgykite truputį karštos košės. Atmin­kite: kava, arbata ir cigaretės sutrikdo virškinimo ritmą, tikslo nepasieksite.

Iki pusiaudienio nevalgykite nieko. Prieš pietus išgerkite šviežiai išspaustų sulčių, suvalgykite salotų (žiemą — tik ką išvirtų barščių arba troškintų daržovių), paskui košės arba mė­sos (jei be jos neapsieinate). Per pietus turite pasisotinti, bet nepersivalgyti.

Iki pat vakarienės nieko nevalgykite. Vakarieniaukite anks­ti, 3—4 valandas prieš miegą, kad tai, ką suvalgėte, būtų su­virškinta. Produktus vakarienei pasirinkite pagal savo konsti­tucinį tipą. Tiems, kurie linkę persivalgyti, verčiau reikėtų pus­ryčiauti du kartus.

Atstatę normalų virškinimo ritmą bei jėgą, galėsite pasi­kliauti natūraliu alkio pojūčiu: ryte valgyti nedaug, daugiau­sia — per pietus ir truputį lengvo maisto per vakarienę. Sten­kitės visada valgyti tuo pačiu metu, tai išugdys sąlyginį valgio refleksą.

Dabar jau suprantamesni tampa įvairūs patarimai: badauti kartą per savaitę po 24 vai. (P. Bregas), „sausas" badavimas 42 vai. (P. Ivanovas) ir t.t. Šių rekomendacijų autoriai intuityviai pasirinko palankiausią režimą, nuo to jiems palengvėjo ir, ne­paisydami individualios konstitucijos, pradėjo jį rekomenduoti

277

visiems, neatsižvelgdami į kiekvieno konstituciją. Todėl kritiš­kai vertinkite įvairiausių rekomendacijų srautą, atsirinkite tai, kas priimtina jūsų konstitucijai. Atminkite Biblijos žodžius: „Nekurkite sau stabų".

SKAITYTOJO PERSPĖJIMAS

Šioje knygoje apie žmogaus mitybą, skirtoje plačiam skaitytojų ratui, rasite naujausių europiečių laimėjimų mitybos ir virški­nimo srityje, Rytų mokymų apie individualią konstituciją.

Taigi kuo autorius rėmėsi rekomenduojamoje mitybos siste­moje?

1. I. Pavlovo mokymu, kad kiekvienam maisto produktui virškinimo metu išskiriamos savos virškinimo sultys, maisto perdirbimas vyksta skirtingomis sąlygomis (rūgščiose arba šar­minėse) įvairiuose virškinimo trakto skyriuose ir skirtingu lai­ku. Todėl net du vienos kilmės produktai trukdo vienas kitam būti pilnavertiškai pasisavinamiems ir suvirškinamiems.

2. A. Ugoliovo mokymu apie rūšinę mitybą, virškinimą ir mikroflorą, taip pat mokymu apie žarnyno hormoninę sistemą. Trumpai sakant, tai reiškia, kad maisto produktų pagalba jūs pritaikote savo organizmą prie aplinkos.

Jeigu tie maisto produktai sudarkyti perdirbant pramoni­niu būdu ir t.t., jūs derinatės prie technologinio proceso, bet ar šito jums reikia? Juk taip nutraukiate maisto saitus, jungian­čius jus su supančiu pasauliu.

3. Mokymu apie akupunktūrą, kuri teigia, kad organizme visi fermentai būna aktyvūs laisvų elektronų dėka. O jie į or­ganizmą patenka dažniausiai kvėpuojant ir judant. Todėl jei žmogus mažai judės, net pati tobuliausia mityba jam duos ma­žai naudos.

Remdamiesi šiuo mokymu, galime teigti — energija kūno organais cirkuliuoja tam tikra tvarka. Kai energija yra kuria­me nors organe, jis tuo metu darbingiausias. Pasirodo, kad žmo­gaus virškinimas natūraliai prisitaikęs prie šios cirkuliacijos. Rytą aktyvus skrandis, pusiaudienį — plonoji žarna. Paskui energija iš virškinimo organų pasitraukia. Jei žmogus pripra-

278

tęs prisivalgyti vakarais, jis negali pilnavertiškai perdirbti maisto, ir dėl to atsiranda daug šlakų.

4. Mokymu apie metabolizmą ląstelės viduje: iš angliavan­denių ląstelėje susidaro vanduo (gyvybės terpė), angliarūgštė (ji reguliuoja terpės pH, taigi ir fermentų ląstelėse aktyvumą) ir laisvi elektronai (t.y. energija). Kalis, esantis maiste, padeda pašalinti iš organizmo vandenį, o natris, priešingai, sulaiko jį. Vaisiai ir daržovės dažniausiai priskiriami prie daug kalio tu­rinčio maisto, o kruopos — prie natrio. Todėl vartojant šiuos produktus, tarp jų turi būti pusiausvyra. Makrobiotika kaip tik ir nustato tokią pusiausvyrą: vieną pusę maisto sudaro daržo­vės ir vaisiai, o kitą pusę — kruopos.

5. Ajurvedos teiginiais apie maisto produktų savybes ir in­dividualią žmogaus konstituciją. Pasinaudoję šiomis žiniomis, mes ne tik individualizuosim mitybą, bet ir tikslingai suregu-liuosim organizmo funkcijas.

6. Mokymu apie organizmo išvalymą, kuris greitai suregu­liuoja virškinimą, kraujotaką, o kartu ir sveikatą apskritai. Ne­išvalius organizmo, daugumai žmonių mityba, sveikata — tuš­čios pastangos.

Jei iš tokių pozicijų pasižiūrėsime į mūsų šalyje dabar po­puliarias dietologo H. Šeltono rekomendacijas, pasirodys, kad jos remiasi I. Pavlovo mokslu, rūšine mityba (natūropatai reko­menduoja grynus produktus, išaugintus gyvenamojoje vietoje), ir organizmo išvalymu (badavimu). Iš mano išvardytų šešių punktų šie trys patys efektyviausi. Bet dar liko kiti trys, pade­dantys „išspausti" iš mitybos maksimalią naudą.

Kad skaitytojas suprastų silpnąsias H. Šeltono teiginių vie­tas, išnagrinėsime jo knygos „Ortotrofija" ištrauką.

— Ar yra toks maistas, kuris jums naudingas, o man kenks­

mingas? „Ar tiesa, kad maistas, vienam žmogui naudingas, kitam

gali būti kenksmingas? Vanduo — maistas vienam ir nuodas kitam? O kalcis? Fosforas? Natris?"

(Autoriaus pastaba: iš karto jaučiamas vertinimas iš orto­doksinės medicinos pozicijų — suskaidyti viską į sudėtines da­lis, neatsižvelgti į visumą. Taip vertinant pamirštama, kad maistas veikia mus skonių energetika, konsistencija ir infor­macija.)

„Niekas nedaro tokių absurdiškų pareiškimų. Produktai,

279

kurie vienu metu gali būti gėris vienam ir nuodas kitam, nie­kada nepatenka į kraują nepakitę. Jie išskaidomi pasisavinimo proceso metu ir į kraują patenka jau kaip amino rūgštys, mo­nosacharidai, riebiosios rūgštys, mineralai ir vitaminai".

(Autoriaus pastaba: taip, bet prieš patekdami į kraują jie jau paveikia gyvybinius organizmo principus savo skonių ener­getika.)

„Kiekvienas iš mūsų pradeda savo gyvenimą kaip apvaisin­tas kiaušinis, eina tuo pačiu evoliucijos keliu, gimsta su tokiais pačiais organais ir tomis pačiomis funkcijomis. Mūsų visų tos pačios liaukos ir pasisavinimo sistemos, mes visi sudaryti iš tų pačių cheminių elementų ir tokių pačių proporcijų. Kiekvienas iš mūsų išskiria vienodų rūšių ir vienodą kiekį virškinimo sul­čių ir tuos pačius virškinimo fermentus".

(Autoriaus pastaba: taip, mes gyvenimą pradedame vieno­dai, bet skirtingomis sąlygomis. Kiekvieno žmogaus organiz­mas turi prie jų prisitaikyti. Po tokio prisitaikymo vienos sis­temos pradeda funkcionuoti visu pajėgumu, o kitos užgęsta. Visa tai veikla virškinimo organus, ir dėl to vieni žmonės gali gyventi rūsčiomis Siaurės sąlygomis, maitintis žuvimi, ruonio taukais, o kiti tropikuose — bananais, finikais. Jei šis H. Sel-tono tvirtinimas atitiktų tiesą, pirmieji išeiviai iš Europos į Ameriką nebūtų masiškai mirę nuo skrandžio ligų. Jų virški­nimo sistema taip ir nesugebėjo adaptuotis prie vietos produk­tų, kuriais puikiausiai maitinosi aborigenai.)

„Visa byloja, kad mes visi sutverti tų pačių principų pagrin­du, turime tą pačią konstituciją, tuos pačius maisto poreikius ir aprūpinti taip, kad pasisavintume tų pačių rūšių ir tipų pro­duktus".

(Autoriaus pastaba: turint galvoje, kad kiekvienam žmogui būdinga sava gyvybinių principų kombinacija, jis maisto są­skaita stengiasi „patempti" silpnas „došas", o stiprias „nutram-dyti". Todėl jokių vienodų poreikių būti negali, jie griežtai in­dividualūs.)

„Jeigu matysime gyvenimą ir jo įstatymus tokius, kokie jie yra, pastebėsime: tai, kas yra geriausia vienam, geriausia ir visiems, ir kas kenkia vienam, kenkia visiems".

(Autoriaus pastaba: deja, H. Seltonas šituos įstatymus ide­alizuoja, tikrovėje viskas daug sudėtingiau. Jeigu vaisiai ir dar-

280

žovės yra geriausias valgis žmogui, gyvenančiam tropikuose, — tegul jais minta eskimas, gyvenantis Tolimojoje Šiaurėje. Bet ne, jis teikia pirmenybę vietinės kilmės produktams: mėsos drožlėms, ruonio taukams ir 1.1.).

H. Šeltonas žmogaus mitybos problemą susiaurino iki virš­kinimo fiziologijos. Be to, jis remiasi pasenusiu požiūriu — ap­rūpinti organizmą viskuo, kas reikalinga, neigia mikrofloros vaidmenį (dėl nežinojimo), sukuriant papildomas maisto me­džiagas, kurių dėka net paprasčiausiais produktais maitinantis žmogaus mityba yra pilnavertė. Jis nesuprato konstitucinių žmogaus skirtumų, atskiro žmogaus mitybos ypatumų. Jis ne­norėjo pastebėti įvairių tautų mitybos aiškių skirtumų. Jo mi­tybos rekomendacijos labiausiai tinka Tekso valstijai, kur jis gyveno ir gydė žmones. Aklai perkeldami jo rekomendacijas į Rusiją, kur kitas klimatas, kiti virškinimo ypatumai, darome didžiulę klaidą.

Kaip atsvara H. Šeltonui, Ajurvedos šalininkai, remdamie­si produktų savybėmis ir mitybos individualumu, visiškai pa­neigia daugumą virškinimo fiziologijos teiginių. Štai ištrauka iš Dipako Copros knygos „Ideali sveikata" (M., 1992).

„Ruošdamiesi pietauti paprašykite jums atnešti stiklinę šil­to vandens, o ne ledinio, ir išgerkite jį mažais gurkšneliais; vietoj salotų suvalgykite lėkštę karštos sriubos; neatsisakykite duonos, sviesto ir deserto, pageidautina šilto (šiuo atveju obuo­lių pyragas daug geriau negu ledai, savo šalčiu apsunkinantys „Vėjo" tipo žmonių virškinimą".

Autoriaus pastaba: toks patarimas pakenks virškinimui, o

po to ir visam organizmui: 1. Lėkštė karštos sriubos — virtas maistas, kuris sukelia

maistinę leukocitozę (suardo leukocitų gynybą).

2. Duoną su sriuba seilės tik suvilgo, neperdirba jų. Tai

apsunkina tolesnį virškinimą. 3. Duonos mielės pažeis mikroflorą ir sukels disbakteriozę. 4. Jei neatsisakysite sviesto ir suvalgysite jo 30—50 gramų,

virškinimas sulėtės. Skrandyje ilgą laiką jausite sunkumą. 5. Po valgio obuolių pyragas — desertas atims, kaip ir duo­

na, iš organizmo mineralines druskas ir vitaminus, reikalingus jo paties suvirškinimui, sutirštins kraujo koloidus. Obuoliai, ne­patekę į plonąją žarną, pradės rūgti ir trikdys visą virškinimą.

281

Bet šitos rekomendacijos bus teisingos ir virškinimo fiziolo­gijos, ir individualios konstitucijos prasme, jeigu jas išdėstysi-me tokia tvarka:

1. Išgerkite stiklinę šilto vandens (geriau kompoto). 2. Suvalgykite lėkštę troškintų daržovių arba barščių, ku­

riuose daug daržovių ir mažai vandens. 3. Suvalgykite lėkštę šiltos košės su sviestu (mėsos mėgė­

jams — gabalėlį virtos mėsos). Deja, panašių rekomendacijų dabar vis daugiau. Būkite iš­

mintingi ir atsirinkite tik tai, kas jums geriausia ir priimti­niausia. Aš iš H. Seltono perėmiau teisingą maisto produktų derinimą, o iš Ajurvedos — mokymą apie produktų savybes ir individualią mitybą. Tokios sintezės dėka mano mokyme apie žmogaus mitybą yra tai, kas geriausia europietiškoje ir azijie­tiškoje dietologijoje. Dar daug ką galima kalbėti apie mitybą, atskleisti jos paslaptis, paradoksus ir t.t., bet dabar — konkre­čios rekomendacijos Rusijos gyventojams.

1. Valgykite produktus, augančius (o ne pagamintus) jūsų regione. Išimtis — prieskoniai.

2. Vasarą daugiau vartokite daržovių, vaisių, uogų, žie­mą — džiovintų vaisių, medaus, troškintų daržovių, taip pat ir barščių bei kopūstų, šiltų košių, riešutų. Žmonėms, pripratu­siems prie pieniško ir mėsiško maisto, galima šiuos produktus vartoti, bet saikingai.

3. Maisto produktus atsirinkite atsižvelgdami į savo konsti­tuciją (žr. priedą), vieno valgymo metu pusė produktų tegul būna vaisiai ir daržovės (ne tik žalios, bet ir troškintos), o kita pusė — košės. Nevalgykite mielinių duonos gaminių, bet regu­liariai suvalgykite 1—2 šaukštus daigintų grūdų.

4. Visą dieną maitinkitės atsižvelgdami į „virškinimo ug­nies" aktyvumą. Laikykitės teisingo maisto produktų vartojimo eiliškumo ir jų suderinamumo.

5. Periodiškai išvalykite savo organizmą ir suderinkite virš­kinimą. Pageidautina tai daryti pasninko dienomis.

Štai vienas natūralaus organizmo atstatymo pavyzdys. Man rašo A. V.: „Septinti metai sergu cukriniu diabetu ir penkti metai gry-

beline egzema. Nuo 1992 m. kovo 15 dienos pradėjau gydytis urinoterapija. Šlapimą geriu 3 kartus per dieną, o masažą nu-

282

virintu šlapimu — 1 kartą per dieną. Viskas yra taip, kaip

aprašyta". Laiško gale A. V. paprašė patarimo. Aš jam rekomendavau

nustoti valgyti duoną ir nuodugniai išvalyti kepenis. Štai ką jis rašo antrame laiške:

„Nuo 1992 m. kovo mėnesio storąją žarną išvaliau vieną kartą, du kartus išvaliau kepenis, tris dienas iš eilės badavau ir toliau triskart per dieną vartoju šlapimą.

Egzema labai lėtai traukiasi: ant rankų delnų jau beveik išgijo, o ant kojų padų — prasčiau.

Praėjusiame laiške jūs man patarėte nevalgyti duonos, o bandeles, batonus valgyti galima? Kiek laiko nevalgyti duonos? Juk visiškai nevartoti duonos produktų negalima?

Apsilankiau garinėje ir po to jaučiausi puikiai, juk aš, sirg­damas egzema, penkerius metus nesimaudžiau! Tablečių nuo cukrinio diabeto nevartoju nuo šių metų kovo 15-tos, egzemą gydau tik urinoterapija. Savijauta gera".

Aš jam rekomendavau duonos visiškai nevalgyti, pakeisti ją košėmis, be to, valyti organizmą. Štai ką jis praneša trečia­me laiške:

„1992 m. liepos 14 d. Aprašysiu savo gydymosi urinoterapi­ja nuo 1992 m. kovo 15 d. rezultatus. Keturis kartus gydžiausi badavimu: du kartus po 2 dienas ir du kartus po 3 dienas. Nuo birželio 1 dienos vartoju šlapimą po 5—6 kartus per dieną, nu­stojau valgyti duonos, miltų produktus. Per šį laiką 2 kartus išvaliau storąją žarną, 5 kartus kepenis, 1 kartą išploviau inks­tus erškėtuogės šaknų nuoviru, gėriau ištirpintą vandenį. Mai­tinausi košėmis, salotomis, bulvėmis.

Urinoterapijos dėka aš išsigydžiau hemorojų ir, atrodo, cuk­rinį diabetą, t.y. cukrinio diabeto simptomų (prakaitavimo, sil­pnumo, išdžiūvusios burnos ir kt.) dabar nėra. Grybelinė egze­ma liko tik ant kojų padų".

Ir pagaliau ketvirtas laiškas 1992 m. rugsėjo 9 dieną. „Papildomai ėmiau valgyti daigintus grūdus, kol skrandis

tuščias, dėjau nugarinto šlapimo kompresus ant kojų padų, mė­nesį nevalgiau duonos, bandelių ir kitų duonos gaminių, savai­tę badavau. Nuo kojų padų beveik nusilupo šašai, o rankų del­nai jau visiškai švarūs."

Baigdamas patarsiu jums kuo dažniau įsiklausyti į savo

283

organizmą po kiekvieno valgymo. Analizuokite savo pojūčius. Nevartokite produktų, kurių suvalgius jums negera. Nuolatos skaitykite šitą knygą apie mitybą ir patys išmoksite tinkamai maitintis, pakeisite savo skonio įpročius.

Pats autorius elgėsi lygiai taip, juk už jį niekas šito nepa­darė. Ilgai save stebėjęs aš įsitikinau, kad man labiausiai tinka saikingas maitinimasis, du kartus per dieną, t.y. be vakarienės. Pirmą kartą valgau maždaug 10—11 vai. Pietūs — nuo 16 iki 17 vai. Prieš miegą — žolelių arbata. Man geriausiai tinka dar­žovių salotos ir troškintos daržovės, vegetariški barščiai, o ant­ras patiekalas — košės ir ypač daigintų grūdų duona. Riešutus valgau, bet jais nepasisotinu, o štai košės — plovas su daržo­vėmis (morkomis, svogūnais) man ypač tinka. Retkarčiais geriu vien šviežią pieną. Vasarą man patinka vaisiai, stengiuosi kuo daugiau gerti šviežių sulčių: obuolių ir burokėlių bei morkų; geriu ištirpintą vandenį, pelynų nuovirą, žolelių arbatas. Rūgš­taus skonio džiovinti vaisiai man netinka — iškart atšimpa dantys, — tik saldūs: razinos, abrikosai, bet retai. Štai beveik ir visas mano maistas. Užuot valgęs mėsą, geriu savo šlapimą keletą kartų per dieną. Savijauta nesiskundžiu, jei kiek persi-valgau — labai greitai padidėja svoris.

PRIEDAI

1 priedas

TINKAMAI PARINKTOS INDIVIDUALIOS MITYBOS PAVYZDŽIAI

Ryškiausias individualaus gyvybinių principų atitikimo pavyz­dys buvo Porfirijus Kornejevlčius Ivanovas.

Jis labiausiai atitiko Pita—Kapcha derinį. Pita — jo žili plaukai ir puikus virškinimas. Liudininkų pasakojimu, po ilgo badavimo jis sėsdavosi su visais už stalo ir valgė viską iš eilės: barščius, bulves ir kt. Toks perėjimas iš badavimo jam buvo normalus dalykas. Kapchą atitiko galingas kūnas (stambūs kaulai), persirgta angina (gleivių sankaupa).

Į tai atsižvelgiant, jam labai tiko apsipylimai lediniu van­deniu, tramdantys došą Pita, dažni badavimai ir bėgiojimas su­teikdavo harmoniją Kapchai. Be to, šių došų derinys padėdavo jam lengvai pakelti ir šaltį (juk Pita teikia šilumą), ir alkį (Kap­cha leidžia iškęsti maisto trūkumą ir kitus sunkumus).

Polis Bregas taip pat gana sėkmingai laikėsi individualios sveikatingumo programos. Jo došų derinys buvo beveik toks pat, kaip ir Ivanovo (Pita—Kapcha). Visų pirma, jis žilas žmo­gus, taigi jis priklauso Pitai. Antra, jis yra sirgęs plaučių tu­berkulioze — tai Kapcha disbalanso požymis.

Polis Bregas labai vengė gleives gaminančių produktų: pie­niško maisto, aliejų, krakmolo, kad tik neišvestų iš pusiausvy­ros Kapchos. Įprotis badauti ir fiziniai pratimai taip pat tam tiko.

Aleksandras Aleksandrovičius Mikulinas — akademikas, aviacijos motorų konstruktorius, peržengė 90 metų ribą. Štai ištrauka iš jo garsiosios knygos „Aktyvus ilgaamžiškumas":

„Iki penkiasdešimties metų amžiaus aš, kaip ir dauguma žmonių, fizinei kultūrai didelio dėmesio neteikiau. Bet rimtai

285

susirgęs ir patekęs į ligoninę, panorau išsiaiškinti sudėtingą žmogaus organizmo sandarą. Išstudijavęs šia tema daugybę knygų, išsiugdžiau savo sistemą. Ši sistema padėjo man įveikti ligas, nesenti ir bėgant metams išsaugoti darbingumą. Toks esu ir dabar".

O štai ką jis papasakojo apie savo ilgaamžiškumą: „Nei mano motina, nei tėvas, nei kiti artimieji nebuvo ilga­

amžiai. O man štai jau 90 metų. Ir, kaip matote, aš pakanka­mai žvalus, tebedirbu, išsaugojau kūrybinių minčių šviežumą. Šitai galiu paaiškinti tik tuo, kad prieš 50 metų galutinai su­pratau: negalima gyventi plaukiant pasroviui, be fizinės kultū­ros ir sporto, persivalgant, vartojant alkoholį ir rūkant. Pa­laipsniui pradėjau laikytis šių principų, o paskui susidomėjau organizmo gyvybinių galių stiprinimo problema — ir kaip mokslininkas, ir kaip inžinierius konstruktorius... Taip atsira­do mano knyga „Aktyvus ilgaamžiškumas", kurios paantraš­tė — „Mano kovos su senatve sistema". Bet aš niekada nera­ginu aklai pasikliauti mano rekomendacijomis. Kiekvienas žmo­gus turi savo įpročius, savitumus, temperamentą. Vadinasi, ir gyvenimo būdas turi būti individualus".

Puikiai pasakyta: turi būti individualus. Jis, kaip ir visi žymiausi natūropatai, manė, kad reikia tik sukurti ląstelėms, būtent ląstelėms, tokias išorinės terpės sąlygas, kuriomis dali­jimosi būdu atsiradusios naujos ląstelės neprarastų jaunų pil­naverčių savo gentainių savybių.

O dabar trumpai apie mitybą. Jis pirmenybę teikė prės­koms be mielių bandelėms, nes mielės žarnyne sukelia rūgimą ir naikina taip reikalingą mikroflorą. Gyvulinius riebalus jis pakeitė augaliniais aliejais. Vartojo tik rūgusio pieno produk­tus. Virtą mėsą, žuvį valgė saikingai, daugiau daržovių ir ko­šių. Manė, jog naudinga išgerti 7—8 stiklines skysčio „kraujui atskiesti". Mėsos sultinio nevartojo, vietoj jo gėrė erškėtuogių antpilą. Druskos ir cukraus vartojo nedaug, jį pakeitė medumi.

Perskaitęs daktaro Zamchau knygą „Atskiros mitybos ins­titutas", pabandė taip maitintis. „Rezultatas buvo stulbinantis. Atsirado jėgos! Žvalumas! Gyvenimo džiaugsmas! Atjaunėjęs, švytintis, skaistus veidas!" Bet po to jis suvalgė pyragėlį su mėsa, ir organizmas ėmė valytis taip, kad vos atgaivino ligoni­nėje. Man atrodo, kad čia įsipainiojo dar kažkas. Ar išsivaly-

286

mas sutapo su atskiros mitybos pažeidimu, ar prisidėjo kiti fak­toriai, bet kad taip smarkiai nuo to nukentėtų, nesu matęs. Cia kažkas ne taip. Valgydavo Mikulinas labai mažai ir tik tada, kai smarkiai išalkdavo. Badaudavo vieną du kartus per metus po septynias dienas.

Pagal došas jis irgi Pita—Kapcha. Galva plika — Pita, aukšta temperatūra sergant — irgi Pita požymis. Vyras jis stambus — Kapcha požymis. Nežinodamas savo došų proporci­jos, jis intuityviai pasirinko aukščiau išvardytas priemones do­šų suderinimui. Taigi saikinga mityba, neriebus maistas, me­dus ir rūgštūs pieno produktai suteikė pusiausvyrą došai Kap­cha.

Badavimas sureguliavo ir Kapcha, ir Pita došas, tam padė­jo per dieną išgertos 7—8 stiklinės skysčio.

Šie trys pirmi pavyzdžiai — iš atsiskyrėlio, gydytojo ir šiaip protingo žmogaus gyvenimo. Kiti trys pavyzdžiai — iš kitų sri­čių.

Kadaise pirmoji pasaulio raketė Ivanas Lendlas aštuonis kartus nugalėjo „Didžiojo kirčio" turnyruose. Jis tris kartus bu­vo atvirų Prancūzijos ir JAV pirmenybių čempionas, du kar­tus — Australijos. Bendrai susumavus, laimėjo 87 „Gran pri" serijos varžybas. Per savo sportinę karjerą uždirbo daugiau kaip 15 milijonų dolerių.

Ivanas Lendlas yra fenomenalaus darbingumo, treniruojasi 6 kartus per savaitę, kiekvieną dieną po 4—5 valandas. Kad atlaikytum tokį krūvį, be talento ir valios, reikia dar kažko. Ir tas „kažkas" — individuali mityba.

Štai ištrauka iš straipsnio „Toks racionalus Ivanas Lend­las"*.

„Pirmąją didelę pergalę jis pasiekė 1984 m., laimėjęs „ma­ratono" mačą ir iškovojęs pirmą vietą atvirame Prancūzijos čempionate. Didžiuliai laimėjimai jį visiškai sugniuždė. Kitus du su puse mėnesio Lendlas jautėsi taip blogai, kad negalėdavo treniruotis daugiau nei 15 minučių. Gydytojų nuomone, silpnu­mo priežastis buvo „kietas maistas" — pakilo cholesterino kie­kis.

* Žurnalas „Planetos aidas". 1989. Nr. 27.

287

„Dar tėvai mane bardavo, kad amžinai maitinuosi „Makdo-nalduose", geriu koka-kolą ir kemšu visokius žalingus produk­tus. Kaip ir visi jauni žmonės, atsikirsdavau: „Ką jūs supran­tate? Aš geriau žinau". Tik per žaidynes, po didelio fizinio krū­vio, aš supratau, kad jie teisūs".

Nuo tos dienos čempionas taiko Roberto Chaaso dietą, ribo­jančią baltymus, ir laikosi griežto treniruočių plano. „Jis atrodo kaip atletas, galintis Olimpinėse žaidynėse nubėgti 1500 met­rų, — sakė įžymusis Džonas Njukombas. — Tiesa, jo veide li­ko vilko išraiška, bet jis lieknas ir puikiai atrodo".

Pagal došas Ivanas Lendlas yra mišraus Vata—Pita tipo. Kūnas lieknas, judesiai vikrūs — Vata požymiai. Prisiminkite, kaip Pita žmogų apibūdina „Čžud-ši" — protas aštrus, garbėt­roška, elgsena panašus į demoną — „vilkiška veido išraiška" — labiausiai charakteringi Pita bruožai.

Ivanas Lendlas mityba sulygino savo Vata ir Pita, atmetęs produktus, išvedančius jas iš pusiausvyros. Baltyminiai pro­duktai stipriai veikia došą Pitą perkaitindami organizmą, ir tai gerokai sumažina ištvermę.

Estrados žvaigždė Maiklas Džeksonas vaikystėje buvo sto­rulis. Paskui, jo paties žodžiais tariant, nevalgė produktų, ku­rie skatina nutukimą, ir tapo toks, kokį mes jį pažįstam — nepaprastai impulsyvus, kuriantis puikią ritmišką muziką.

Jame dominuoja došos Vata—Pita. Vėl priminsim senolių charakteristikas: Vata žmonės mėgsta dainas, šokius, muziką, linksmybes. Pita liudija ir jo nepaprastas garbės troškimas, no­ras likti visą gyvenimą jaunu, odos šviesinimas. Maiklas Džek­sonas vegetaras — valgo vaisius, daržoves, kurios neleidžia „iš­sišokti" došai Kapcha. Tokia mityba — viena iš priemonių, pa­dėjusių jam taip puikiai išreikšti save.

Nepaprastai stiprios asmenybės pavyzdys ir Albertas Igna-tenko: aukštas, lieknas, juodaplaukis, judesiai nuostabiai koor­dinuoti ir greiti. Jam priklauso maksimalaus informacijos kie­kio įsiminimo pasaulio rekordas. Pagal došas tai Vata—Kapcha (įsiminimo greitis siejamas su pastovumu). Jis pasirinko tinka­miausią došų subalansavimo variantą.

Badaudamas kartą per savaitę po 24 valandas, jis sutram­do Kapcha došą. Valančios klizmos prieš badavimą ir „nauli"

288

jogos pratimai sureguliuoja sausą Vata došą. Klizma — citri­nos sultys ir vanduo — priešingai, stimuliuoja silpniausią — Pita — došą. Laikosi atskiros mitybos režimo. Šią programą jis prisitaikė prieš 14 metų. Dabar jam 46-eri, nors atrodo geriau nei kai kurie šešiolikmečiai. Veido skaistumas, švytinčios akys, juodi, banguoti, nė kiek nežilstelėję plaukai, gyvenimo džiaugs­imas, geranoriškumas pakeri visus šalia esančius. Žiūrėdamas į jį, įsitikinau natūraliosiomis gydančiosiomis galiomis, jų ne­paprastu veiksmingumu.

Remdamasis savo pastebėjimais, nejučiomis padariau išva­dą, kad žmonės, turintys Pita—Kapcha došas, linkę kaupti ir analizuoti savo patirtį. Būtent jie kuria dvasines ir materiali­nes žmonijos vertybes. Vata—Pita derinys žmones apdovanoja gabumais, atsiskleidžiančiais audringoje veikloje sporto, estra­dos srityje. Šitiems žmonėms patinka prikaustyti prie savęs dėmesį, tai jiems natūralu. Kiti došų deriniai nulemia kitok} elgesį ir kitus polinkius.

Aprašytieji pavyzdžiai patvirtina, kokią didelę reikšmę turi taisyklinga mityba. Jūs taip pat galite visai nesudėtingai susi­reguliuoti savo došas ir pasiekti gyvenimo pilnatvę. Došų pu­siausvyra padės eiti jums tinkamiausiu keliu, kadangi atnau­jinsite savo ryšį su Vienintele Sfera, iš kurios išteka visi mūsų troškimai, intuicija ir kuri pati realizuojasi per mus. Kai šio realizacijos proceso niekas netrikdo, žmogus jaučiasi puikiai ir sugeba džiaugtis gyvenimu.

2 priedas

DOMINUOJANČIŲ DOŠŲ NUSTATYMAS IR JŲ REGULIAVIMAS

I. IŠORINIAI DUOMENYS

Vata 1. Smulkių kaulų, liesas žmogus. 2. Plaštaka smulki, šalta ir sausa. 3. Judesiai greiti, eisena lengva, grakšti.

289

Pita 1. Vidutinis kūno sudėjimas; plaukai rusvi arba žili, ploni,

galva praplikus. 2. Plaštaka vidutinio dydžio, šilta, maloni. 3. Judesiai harmoningi, eisena normali.

Kapcha 1. Stambių kaulų, pilnėti linkęs žmogus. 2. Plaštaka plati, šalta ir drėgna. 3. Judesiai plastiški, lėti, eisena neskubri.

II. KŪNO FIZIOLOGIJA

Vata 1. Procesai vyksta greitai. 2. Kad ir normaliai maitindamiesi, niekad nepilnėja; neiš­

vengia virškinimo sutrikimų. 3. Miegas paviršutiniškas.

Pita 1. Kūno procesai tai greiti, tai lėti. 2. Virškinimas sklandus, bet laiku nepavalgęs susierzina. 3. Miegas normalus, su sapnais.

Kapcha 1. Kūno procesai lėti. 2. Nepaisant saikingos mitybos, pilnėja, svorį numesti pa­

vyksta sunkiai. 3. Miegas normalus, daugiau kaip 8 valandos.

III. PSICHOLOGIJA IR PROTINIAI SUGEBĖJIMAI

Vata

1. Man būdingas entuziazmas ir gyvumas. 2. Informaciją perimu greitai ir taip pat greitai ją užmirš­

tu. 3. Kitų nuomone, esu labai šnekus — tikra kompanijos sic

290

Pita 1. Stengiuosi būti tikslus ir organizuotas. 2. Informaciją įsimenu įvairiai: kartais puikiai, o kartais

prastai (niekas nelenda į galvą). 3. Galiu lengvai susierzinti dėl menkniekių.

Kapcha 1. Sunkiai ką nors pradedu. 2. Informaciją priimu ne iškart, bet ilgam. 3. Ramus ir nedirglus (sunku išvesti iš pusiausvyros).

IV. TINKAMAS MAISTAS, METŲ LAIKAI IR POLINKIS SIRGTI

Vata 1. Šiltas, abejingas, pavalgyti mėgsta sočiai. 2. Sunkiai pakelia šaltąjį metų periodą; žiemą oda tampa

sausa. 3. Nerimastingumas, liesėjimas, sausa oda, užkietėję vidu­

riai, artritas.

Pita 1. Pravėsęs, valgo saikingai. 2. Sunkiai pakelia karštį, vasarą greitai pavargsta. 3. Įvairūs uždegimai su aukšta temperatūra; rėmuo, skran­

džio opos, nerimas ir dirglumas.

Kapcha 1. Šiltas, sausas, neriebus, valgo mažai. 2. Nepatinka lietingas oras, ypač drėgnasis metų laikas. 3. Nutukimas, depresija, šaltis kūne, odos blyškumas, slo­

gos ir skrepliavimas.

Vertinimas pagal 5 balų sistemą: 0 — ne jūsų charakteristika; 1 — kažką tokio jūs turite; 2 — išreikšta silpnai; 3 — išreikšta vidutiniškai; 4 — išreikšta ryškiai; 5 — aukščiausias išraiškos laipsnis.

291

Kiekvieną teiginį įvertinkite balais. Paskui atskirai sudėki­te Vata, Pita ir Kapcha došų balus ir žiūrėkite, kuri doša pir­mauja. Jei vienos došos suma bus 10 balų didesnė už artimiau­sias, ji yra dominuojanti ir jūs atitinkate vienos došos tipą, jei dviejų došų sumos beveik lygios, esate dviejų došų tipo žmo­gaus; jei visos trys maždaug lygios, jūs tolygaus tipo. Dabar, kai jau žinote, kas yra došos, koks jų vaidmuo kūne, kur jos susikoncentravę ir t.t., galite reguliuoti savijautą.

DOŠŲ REGULIAVIMAS MITYBA

Žinodami savo tipą, galite pereiti prie došų sureguliavimo. Ta­da jos, savo ruožtu, sureguliuos organizmo fiziologines funkci­jas.

Dieta ir maisto produktai, rekomenduojami, kai doša Vata sužadinta arba kai ši doša

organizme dominuoja

Bendros pastabos: rekomenduojama vartoti šiltus, sočius, minkštus produktus ir gėrimus, abejingą maistą. Maistui bū­dingi skoniai: saldus, sūrus ir rūgštus. Valgyti galima iki so­ties.

Kruopos: ryžių, kviečių, daiginti kviečiai, linų sėmenys. Pieno produktai: visų rūšių. Saldinančios medžiagos: juodasis sirupas, medus, nendrių

cukrus, natūralūs sirupai. Augaliniai aliejai: visi. Vaisiai: visi saldūs vaisiai, melionai, arbūzai. Daržovės: troškintos, virtos — burokėliai, morkos, špara-

gal, šviežios bulvės, svogūnai, agurkai, kiaulpienės, salotos. Riešutai: visi. Prieskoniai: svogūnai, česnakai, imbieras, cinamonas, juo­

dieji pipirai, kardamonas, kmynai, druska, gvazdikėliai, gars­tyčių grūdeliai.

Gyvulinės kilmės maistas: žąsiena, antiena, žuvys, vėžiai, arkliena, vištiena, aviena, kiaušiniai, jūros gyvūnai.

Sriubos: miltų tyrė, dilgėlienė, česnakų sriuba, mėsos sul­tinys.

292

Žolės: saldymedis (rudmenė), muskato riešutas, ferula, ka­dagys, debesylas, sofora, šeivamedis, avietė, pušis, erškėtuogės žiedai, dedešva.

Papildoma rekomendacija Vata tipo žmonėms. Antroje die­nos pusėje jūsų energija smarkiai nukrinta. Išgerkite nurodytų žolių, geriausia saldymedžio, arbatos.

Dieta ir maisto produktai, stiprinantys Vata došą

Bendros pastabos: lengva dieta ar badavimas, sausi pro­duktai, šaltas maistas. Dominuojantys skoniai: kartus, aitrus ir gaižus.

Kruopos: miežių, kukurūzų, sorų, grikių, rugių, avižų. Pieno produktai: vengti visų. Augaliniai aliejai: nevartoti. Vaisiai: džiovinti vaisiai, obuoliai, kriaušės, granatai, span­

guolės, alyvuogės. Daržovės: kopūstai, bulvės, žirniai, salotos, špinatai, petra­

žolės, salierai ir pupelės (visas daržoves valgyti „žalias"). Riešutai: nevartoti jokių. Prieskoniai: pipirai. Gyvūniniai produktai: jautiena, kiauliena, triušiena. Sriubos: žirnienė. Žolės ir visa kita: kalpokė, raugerškis, Bungė pipirai, gen-

cijonas, šalavijas, vėdrynas, ąžuolo žievė ir gilės. Alaus mielės, muskusas ir mumijo. Trys paskutinieji ypač stimuliuoja Vatą.

Dieta ir maisto produktai, rekomenduojami, kai doša Pita sužadinta arba kai ši doša

organizme dominuoja

Bendros pastabos: atvėsęs, pageidautina skystas maistas ir gėrimai. Vyraujantys skoniai — saldus, kartus ir gaižus.

Kruopos: kviečių, daiginti kviečiai, avižų, miežių, baltų ry­žių.

Pieno produktai: pienas, sviestas, lydytas sviestas. Saldinantys produktai: viskas, išskyrus medų ir juodąjį si­

rupą.

293

Augaliniai aliejai: šviežias alyvuogių, saulėgrąžų. Vaisiai: visi saldūs vaisiai, mirkyti džiovinti vaisiai ir jų

kompotai, melionai, arbūzai. Daržovės: moliūgai, agurkai, bulvės, kopūstai, salotos, pu­

pos, petražolės (šaknys ir lapeliai). Prieskoniai: kalendra, cinamonas, kardamonas, juodieji pi­

pirai (po truputį), česnakai, krapai. Gyvūninis maistas: viščiukai, kalakutiena, kiaušinio balty­

mai.

Sriubos: miltų tyrė, dilgėlienė, česnakų sriuba, mėsos sul­tinys.

Žolės ir visa kita: kalpokė, šalavijas, gencijonas didžialapis, žiomenė, termopsis, erškėtuogės žiedai ir vaisiai, pelynas, obuo­lių sultys, mėtų arbata, šaltas vanduo, atšaldytas virintas van­duo ir ypač alaus mielės.

Dieta ir maisto produktai, stiprinantys Pita došą

Bendros pastabos: karštas, sausas maistas su dominuo­jančiu rūgščiu, sūriu ir aitriu skoniu.

Kruopos: kukurūzų, sorų, rugių, tamsių ryžių. Pieno produktai: rūgštaus pieno produktai, sūris, rūgšti

grietinė. Saldinantys produktai: medus, juodasis sirupas. Augaliniai aliejai: migdolų, sezamo, kukurūzų. Vaisiai: greipfrutai, rūgštūs apelsinai, aiva, šaltalankiai,

citrinos, kaulenis ir kiti rūgštūs vaisiai. Daržovės: kartieji pipirai, ridikai, pomidorai, burokėliai,

svogūnai (pakepinti svogūnai įgyja priešingas savybes). Prieskoniai: imbieras, kmynai, gvazdikėliai, druska, saliero

ir garstyčių sėklos, juodieji pipirai, ilgieji pipirai. Riešutai: kešju, žemės riešutai. Gyvūninis maistas: jautiena, kiaušinio tryniai, sviestas,

raudona mėsa, aviena, žuvys, jūros gyvūnai. Sriubos: dilgėlienė, ridikų sriuba. Žolės ir visa kita: kiaulpienė, dedešva, granato sėklos, aje­

ras, ferula, kochija, kava. Reikia turėti galvoje, kad nuo Pita maisto pertekliaus gali

padidėti rūgštingumas.

294

Dieta ir maisto produktai, rekomenduojami, kai doša Kapcha sužadinta arba kai ši doša

organizme dominuoja

Bendros pastabos: šiltas, lengvas maistas ir gėrimai. Sko­nis — kartus, aštrus ir gaižus. Stengtis neprivalgyti.

Kruopos: miežių, kukurūzų, sorų, grikių, rugių, avižų. Pieno produktai: liesas pienas, šviežias sviestas, išrūgos. Saldinantieji produktai: medus. Augaliniai aliejai: apkartęs aliejus. Vaisiai: obuoliai, kriaušės, granatai, spanguolės, vynuogės,

churma, aiva, šaltalankis. Daržovės: ridikai, bulvės, morkos, kopūstai, svogūnai, bak-

lažanai, žalios daržovės, salotos, moliūgai, salierai, špinatai, petražolės, pupos, žirniai.

Prieskoniai: visi, išskyrus druską. Gyvūninis maistas: viščiukai, aviena, kiaušiniai, dešra. Žolės ir visa kita: saldymedis (rudmenė), pelynas, pušis,

rūgštusis debesylas, granato sėklos, alūnas, amoniakas.

Dieta ir maisto produktai, stiprinantys Kapcha došą

Bendros pastabos: gausus, abejingas maistas, šalti pro­duktai ir gėrimai. Dominuojantys maisto skoniai — saldus, sū­rus ir rūgštus.

Kruopos: ryžių, kviečių, avižų, linų sėmenys. Pieno produktai: pienas, sūris, rūgusio pieno produktai, pa­

sukos, grietinėlė, grietinė, sviestas. Saldinantys produktai: visi, išskyrus medų. Augaliniai aliejai: visi žinomi aliejai ir kaulų čiulpai bei

taukai. Vaisiai: saldūs vaisiai, arbūzai, melionai. Daržovės: pomidorai, agurkai, saldžiosios bulvės, ridikai, ro­

pės ir visos kitos plačialapės daržovės. Riešutai: visų rūšių. Prieskoniai: druska. Gyvūninis maistas: jautiena, kiauliena, dešra, žąsiena, an­

tiena, žuvys, vėžiai, vištiena.

295

Sriubos: mėsos sultinys, žirnienė, dilgėlienė. Reikia žinoti, kad perdėtas Kapcha stimuliavimas organiz­

me „prigamina" gleivių, ypač viršutinėje kūno dalyje — plau­čiuose ir nosiaryklėje.

Žinodami, kokiam tipui priklausote — vienos došos, dviejų došų ar tolygiam, galite pasirinkti tinkamiausią dietą ir pro­duktus. Jei vyrauja Kapcha — renkatės pirmą variantą, o maistą iš antro varianto valgote tik retkarčiais.

Taip pat su Vata ir Pita atvejais — renkatės pirmą varian­tą, o antrą naudojate epizodiškai.

Jei esate tolygaus tipo, po lygiai naudokite viską, kas tinka Vatai, Pitai ir Kapchai.

Bet paprastai gyvenime ir vienos došos, ir subalansuotas tolygus tipas būna labai retai, dažniausiai šie tipai būna sumi­šę.

Imkime mano pavyzdį. Mano balai pasiskirstė taip:

Klausimo numeris Vertinimas Doša

I. Išoriniai duomenys 1 — 5 2 — 5 Vata 3 — 4

1 — 4 2 — 0 Pita 3 — 2

1 — 0 2 — 0 Kapcha 3 — 0

II. Kuno fiziologija 1 — 3 2 — 4 Vata 3 — 2

296

1 — 4 2 — 4 Pita 3 - 4

1 — 2 2 — 0 Kapcha

3 — 2

III. Psichologija ir protiniai sugebėjimai

1 — 4

2 — 3 Vata 3 - 3

1 - 4 2 — 4 Pita 3 - 4

1 — 2 2 — 2 Kapcha 3 - 2

IV. Tinkamiausias maistas, metų laikai, galimos ligos

1 - 5 2 — 4 Vata 3 - 3

1 - 3 2 — 2 Pita 3 - 3

1 — 2 2 — 1 Kapcha 3 - 3

Iš viso: Vata — 45, Pita — 38, Kapcha — 16.

297

Jei visa tai išreikšime procentais (45 + 38 + 16 = 99, beveik 100), kasdieniniame mano valgiaraštyje turi būti 45 proc. pro­duktų iš raminančios Vata dietos, 38 proc. — Pita ir 16 proc. — Kapcha.

Jeigu tai išreikšime pagal antrinius duomenis: 45 proc. sal­daus, 38 proc. įvairaus skonio nuo pirminių: saldaus, kartaus ir gaižaus (antrinio skonio tai bus 19 proc. saldaus ir 19 proc. rūgštaus) ir 16 proc. kartaus. Iš viso: 64 proc. saldaus, 19 proc. rūgštaus ir 16 proc. kartaus. Žinoma, gali būti įvairūs niuan­sai, bet atsižvelgdami į došų sužadinimo požymius, jas galite lengvai sureguliuoti.

Maisto temperatūros požiūriu rezultatas gaunamas taip: 45 proc. + 16 proc. = 61 proc. Tiek racione turi būti šilto maisto. Juk Vata ir Kapcha došos yra šaltos ir lengvai sužadinamos šaltu maistu, o 38 proc. vėsaus — Pita došos pusiausvyrai. Maždaug taip pat galima pasirinkti maistą ir pagal kitus ro­diklius: kiek gali būti kruopų, skysčių ir salotų.

Reguliavimą būtinai reikia pradėti nuo dominuojančios do­šos arba Vata došos (kadangi ji visiems yra pagrindinė), o pas­kui sureguliuoti likusias.

Jeigu jums nepavyksta sureguliuoti, stenkitės, kad per die­ną jūs gautumėt visų 6 skonių maisto, ir po 3—4 savaičių vis­kas išsilygins.

Kriterijus, kad jūs „pataikėte į došą", — išnykę šitos došos sužadinimo simptomai ir gera savijauta, pakili nuotaika po val­gio. Jei „nepataikėte" — darotės mieguistas, nepatenkintas, jau­čiate diskomfortą, o sužadintos došos simptomai neišnyksta.

Kad kuo tiksliau „pataikytumėt į došą", stenkitės vienu me­tu vartoti produktus, suderinamus pagal savybes (šilumą, abe­jingumą ir t.t.) ir pagal antrinius skonius. Neužmirškite euro­pinių rekomendacijų, taikomų skysčiams, vaisiams ir taip to­liau.

3 priedas

KLAIDOS, PASITAIKANČIOS PEREINANT PRIE NATŪRALIOS MITYBOS

Žmogus sutvertas dideliems darbams. Štai kodėl reikia siekti, kad jis pakeistų žmogiš­ką prigimtį ir jos disharmoniją paverstų har­monija.

I. Mečnikovas

1 atvejis. Moteris, turinti sveikatos sutrikimų, perskaičiusi H. Šeltono knygą ėmė maitintis žaliu maistu. Geidžiamo rezultato taip ir nesulaukusi, nusprendė grįžti prie normalios mitybos, bet staiga mirė nuo išsekimo. Periodas nuo perėjimo iki mirties truko apie tris mėnesius. Kokia šios mirties priežastis?

Visų pirma, daržovių racionas jai buvo neįprastas. Prisime­nate iš „Čžud-ši": „Neįprastas maistas irgi nuodas". Šiuolaiki­niu supratimu, fermentacijos sistemos virškinimo trakte turėjo persitvarkyti naujo, kokybiškai kitokio maisto virškinimui. Na­tūralu, kad šitas procesas reikalauja tam tikro laiko. Todėl iš pradžių maistas nebuvo suvirškintas ir pasisavintas.

Antra, ji nebuvo išsivaliusi kepenų, todėl netgi tai, kas bu­vo pasisavinta, aplenkė kepenis. Maistas, neperdirbtas kepeny­se, mūsų organizmui nepriimtinas. Kai kepenys neišvalytos, visada sergama užslėpta portaline hipertonija, kuri sukelia kraujo sąstovį skrandyje, blužnyje, kasoje, plonojoje žarnoje. Tai yra stabdis, trukdantis gamintis naujoms virškinimo sul­tims.

Trečia, prie naujos rūšies maisto turi prisitaikyti ir žarny­no mikroflora, o tai irgi užima laiko.

Ketvirta, nesulaukusi trokštamo rezultato, moteris paban­dė sugrįžti prie įprasto maisto, bet per tą laiką fermentacijos sistemos suspėjo persitvarkyti, kad galėtų virškinti naujos rū­šies maistą, o nuo seno atprato. Reikėjo vėl prisitaikyti prie seno maisto, vėl priprasti.

Kol vyko šis derinimasis prie naujo ir vėl prie seno maisto, organizmas taip nusialino, kad šio „eksperimento" neatlaikė.

Ką reikėjo daryti? Iš pradžių išvalyti storąją žarną, kepenis ir pradėti laipsnišką perėjimą prie naujos mitybos, iš pradžių

299

atmetus labiausiai kenksmingus produktus: mėsą, riebalus, bal­tą duoną, sausainius ir t.t. Sis periodas tęsiasi vienerius dvejus metus! Ir pagaliau pajuntate, kad jūsų virškinimo traktas gali perdirbti žalią augalinį maistą, užuot pašalinęs jį vos susmul­kintą.

2 atvejis. Jauna moteris prisinervinusi nebegalėjo valgyti. Kai tik bandydavo praryti sukramtytą maistą, atsirasdavo stemplės spazmai. Nepadėjo joks gydymas. Keletą mėnesių ji maitinosi skysčiais, aliejumi ir žaliais kiaušiniais. Si vienpusiš­ka mityba ją labai nualino (atrodė kaip nušiurusi katė). Po storosios žarnos valymų ir perėjus prie šviežių daržovių racio­no su daug daržovių sulčių (visų pirma morkų, iki 1 litro), kruopščiai kramtydama maistą, ėmė greitai taisytis ir jau po dviejų mėnesių „skrajojo", negalėdama atsidžiaugti ryškia per mainą. Žarnynas, anksčiau šalinęs maistą kartą per tris—še­šias dienas, pradėjo normaliai dirbti.

Tai moterį labai paveikė, ir ji nusprendė valgyti vien žali;) maistą bei gerti sultis. Tačiau po trijų mėnesių ji pastebėjo, kad pirmykščio lengvumo nebeliko. Vėliau žarnynas ėmė dirbti nereguliariai, kūnas pasidarė sunkus, kaupėsi skysčiai. Ji ėmė vartoti natūralias laisvinančias priemones, prarado saiko jaus­mą, apsirydavo. Maždaug po pusantrų metų ėmė gesti dantys (susidėvėjo emalė), kūnas nutuko ir išbrinko. Smarkiai suma­žėjo darbingumas, ji greitai pervargdavo, psichika pasidarė ne­stabili, moteris greitai pravirkdavo. Netgi keli iš eilės kepenų valymai nieko gero nedavė.

Kodėl taip atsitiko? Manau, kad priežastis — tipiškiausias principų Jin—Jan nepaisymas. Iš pradžių ji labai atitiko Jau principą — liesa, dirgli. Po valymų ir mitybos pasikeitimo, ku ris „pašarmino" smarkiai užrūgštintą organizmą, ji sureguliavo jo procesus {Jin—Jan pusiausvyra vadinama „Den"). Būtenl tada ji gavo jėgų, energijos ir sveikatos. Tebesimaitindama švie­žių „žaliu" maistu, ypač rūgščiais vaisiais, savo organizmą pa kreipė į Jan pusę. Žinome, kad dauguma vaisių ir daržovių (ypač rūgščių) yra Jin. Buvo nuslopintos organizmo Jan funk cijos: vidurių užkietėjimas, pabrinkęs kūnas, dylanti danti| emalė, greitas nuovargis, liūdesys. Organizmas spontaniškai ėmė reikalauti Jan produktų, todėl taip išaugo apetitas.

Kad pašalintų šiuos reiškinius, jai reikėjo pusiausvyros tarp

300

Jin ir Jan produktų: Jin — vaisiai, daržovės, Jan — košės, mėsa. Taip ji ir ėmė maitintis.

3 atvejis. Dauguma žmonių, išsivalę storąją žarną ir kepe­nis, ėmęsi atskiros mitybos, jaučiasi gerai, atsikrato visų nega­lavimų. Bet rytais ir visą dieną jie nuolat atsikosti, sloguoja. Kodėl?

Jie nepaiso produktų subalansavimo taisyklių. Pavyzdžiui, kad gautum 1000 kilokalorijų, iš 250 gramų baltymų ar anglia­vandenių pasisavinamas nemažas kiekis biologiškai aktyvių medžiagų: B] vitamino — 0,6 mg, B2 — 0,7 mg, B3 — 6,6 mg, C — 25 miligramai ir t.t.

Įprastuose augaliniuose maisto produktuose (kopūstuose, morkose, vaisiuose ir t.t.) nedaug B, A ir D vitaminų. Žarnyno mikroflora taip pat šių būtinų vitaminų gamina mažai, juo la­biau kad kai kurie žmonės galvoja: jeigu nevalgo mėsos, kiau­šinių, pieno produktų, jie jau vegetarai ir iki soties gali šveisti košes, duoną, aliejų ir t.t. Deja, susiklosto tokia situacija — mes pasisaviname maisto lygiai tiek, kiek pakanka jo fermentų ir vitaminų. Likusioji dalis nusėda ant storosios žarnos siene­lių. Tai nuosėdos, kuriose dauginasi patologiška mikroflora, o kita dalis prasiskverbia į kraujo apytakos ratą, nusėda visame organizme, perpildo jį ir po to pašalinama gleivių pavidalu per kvėpavimo takus.

Kad taip yra, patvirtina ir po valgio dažnai atsirandančios dujos, skrepliavimas ir šniurkščiojimas nosimi.

Kaip to išvengti? Išmintinga liaudis seniai naudodavo pa­pildomą maistą, kuriame labai daug ir mineralinių medžiagų, ir vitaminų, ir ko kito. Priimtiniausias šiuo požiūriu maisto produktas — alaus mielės ir daiginti grūdai, kuriuose labai daug vitaminų. Rytą, kol tuščias skrandis, išgėrę 100—200 ml alaus mielių, aprūpinsime organizmą visomis reikalingomis me­džiagomis. Paskui, gerokai praalkę, imkimės įprasto maisto — salotų, košių ir t.t., kurie pasisavinami kur kas geriau.

4 atvejis. Aukščiau aprašytasis natūralių vitaminų ir mi­neralinių medžiagų stokos atvejis dažnai skatina besotystę. Or­ganizmas alkiu signalizuoja apie tų medžiagų trūkumą. Žmo­gus vartoja įprastą maistą — kopūstų salotas su įvairiais prie­dais, žalumynus, dviejų trijų rūšių kruopas, bet negauna kito būtino maisto. Organizmas ir vėl žmogui alkio jausmu prime-

301

na, kad kraujui stinga tam tikrų medžiagų. Žmogus vėl valgo, ir taip be galo. Arba vėl, pajutęs, kad viskas taip, kaip reikia (stimuliuoja silpniausią došą), jis persivalgo. Žinoma, po tokio persivalgymo jis jaučiasi prastai, keikia save už nesusilaikymą, parą ar kelias paras badauja. Paskui vėl įprasti maisto produk tai (šviežias natūralus maistas), vėl nepasitenkinimas, vėl be­saikis rijimas ir taip toliau.

Įsidėmėkite: kai organizmą aprūpinsite visomis būtinomis medžiagomis, didžiulis alkis jūsų nekamuos. Todėl vartokite daugiau visokių priedų ir šviežiai išspaustų daržovių sulčių.

5 atvejis. Kai kurie žmonės mano, kad jie normaliai perėjo prie natūralaus maisto, nors 2—4 kartus per savaitę tebevar­toja mielinius duonos kepinius. Po keleto tokio raciono metų jie nustemba, kad atsirado anemija. Kaip, iš kur, juk jie maitinasi teisingai? Kepimo mielės sutrikdo žarnyno mikrofloros BR vi­tamino sintezę, o su šviežiomis daržovėmis jo negauname. Stai taip paslapčiomis atsiranda anemija.

Anemijos atsikratysime visiškai atsisakę mielinių kepinių arba pradėję daugiau vartoti B12 vitamino turinčių produktų.

6 atvejis. Moteris normaliai perėjo prie žalių daržovių ir vaisių raciono. Pajuto didžiulį pagerėjimą ir jautėsi puikiai. Tai truko apie dešimt metų. Organizmas per tą laiką išsivalė, per­sitvarkė ir tapo daug jautresnis. Kartais, ilgiau pabendravus su žmonėmis arba keičiantis metų laikams, ji jausdavosi blo­gai. Manė, jog kaltas padidėjęs jautrumas, ir slopino jį retkar­čiais pasmaguriaudama mėsos, kitais skanėstais. Tai jai suteik­davo pusiausvyrą, ir viskas būdavo normalu. Kaip teisingai pa­aiškinti šį fenomeną?

Visa tai atsitinka dėl došų. Jų pusiausvyra sutrinka susi­jaudinus, o aktyvumas keičiasi keičiantis metų laikams. Todėl jl instinktyviai pasirinko produktus, kurie sužadintom došom suteikė pusiausvyrą. Ši rekomendacija tinka apie mitybą išma­nantiems žmonėms. Neužmirškite apie došas, laiku jas suregu­liuokite.

Šitam fenomenui gali būti priskiriamas ir Polis Bregas, ret­karčiais, kai organizmas įsigeisdavo, vartojęs mėsą. Jis taip pui­kiai jautė savo organizmą, kad žinodavo, kaip neprarasti pu­siausvyros konkrečioje situacijoje.

Į tai atkreipia dėmesį ir „žalio" maisto šalininkas Aleksan­dras Cuprinas, veikalo „Mokykitės valgyti" autorius. Tik jam

302

tie pusiausvyrą suteikiantys produktai yra žiedadulkės ir dar­žovių sultys, kurie, be to, puikiai papildo organizmo mikroele­mentus.

7 atvejis. Vidutinio amžiaus vyriškis nusprendė pereiti prie natūralios mitybos. Jis išsivalė organizmą ir palengva ėmė di­dinti „žalio" maisto proporcijas. Po tam tikro laiko per nosį ir plaučius ėmė skirtis daug gleivių. Ligoniu jis nesijautė, bet glei­vės tekėjo keletą dienų. Tai jam įkyrėjo, grįžo prie senosios mitybos — gleivės išnyko. Paskui jis pradėjo valgyti žalius pro­duktus — gleivės vėl atsirado. Tada metęs visus bandymus, jis visiems laikams sugrįžo prie įprasto maisto.

Kodėl taip atsitiko? Organizme susikaupę daug gleivių, ypač jungiamajame audinyje. Žalias augalinis maistas, gydan­tis vidinę organizmo terpę, smarkiai šalina šlakus iš jų susi­kaupimo vietų. Jie patenka į kraują, o iš jo per nosį ir plaučius kaip gleivės pašalinami lauk. Jei vėl vartosime virtą maistą, jis šį procesą sustabdys ir gleivės išnyks. Organizmas vėl sunkiai virškinamas medžiagas „sukaišios", kad galėtų išvalyti kraują.

Toks gleivių išsiskyrimas gali tęstis metus ir ilgiau, žino­ma, ne taip smarkiai kaip iš pradžių. Turėkite galvoje, kad tai vyksta sveikatos labui, — jūs išsivalote organizmą.

Kartais šlakai šalinami taip smarkiai, kad prasideda ryš­kiausios išsivalymo reakcijos: aukšta temperatūra, viduriavi­mas, vėmimas, odos bėrimas. Lėtinės organizmo ligos irgi bai­giasi tokiomis krizėmis — jos paūmėja, o paskui netrukus iš­nyksta.

Todėl labai svarbu susivokti, kas jums yra, neišsigąsti, o tinkamai reaguoti ir jokiu būdu nemesti pasirinkto režimo, su­maniai padėti savo organizmui — pabadauti arba truputį su­švelninti racioną.

Juk vyksta labai įdomus procesas. Priklausomai nuo jūsų sveikatos ir ligų, organizmas tinkamai mitybai sukaupia papil­domų jėgų, koncentruoja šlakus ir kenksmingas medžiagas (anksčiau vartotus vaistus) kokioje nors organizmo vietoje, o paskui stiprios varomosios reakcijos metu pašalina jas. Šitas procesas tęsiasi metus. Prisiminkite, Poliui Bregui prireikė pen­kerių griežto mitybos režimo ir badavimo metų, kad gyvsidab­ris, esantis vaistuose (gyvsidabrio chloride), kuriuos vartojo vai-

303

kystėje, būtų surinktas iš organizmo ir sukoncentruotas storo­joje žarnoje, o paskui krizės metu pašalintas.

Man pačiam galazolinas iš haimorinių ančių išėjo po šeše­rių natūralios dietos metų. Gleivės buvo skystos, kaip vanduo, ir turėjo galazolino kvapą. Taip buvo du kartus. Pirmą kartą šitas išsivalymas tęsėsi keturias dienas, o antrą kartą, po trijų mėnesių, — apie tris dienas.

Apie išvalomąsias krizes kalbėjo žymiausieji natūropatai Polis Bregas, Herbertas Šeltonas, Surenas Arakelianas, Žoržas Ozava. Tegul tai būna gairės jūsų sveikatos susigrąžinimo ke-lyje.

Šį priedą papildysime, aprašydami sveikimo simptomus. Savitu indikatoriumi gali būti burokėlių sultys. Jos parodo,

ar sveikas jūsų virškinimo traktas. Jei išgėrus du šaukštus šviežiai išspaustų burokėlių sulčių

šlapimas po kurio laiko nusidažys burokėlių spalva, jūsų virš­kinimo traktas nusilpęs. Jei nenusidažo, viskas normalu.

Dabar nustatysime, kas sutrikę, kokie barjerai jūsų orga­nizme nefunkcionuoja, jei šlapimas nusidažė burokėlių spalva. Iš virškinimo trakto ertmės burokėlių sultys įsiurbiamos į krau­jotakos ratą, o iš ten patenka į kepenis. Toliau per kepenis arba jas aplenkdamas kraujas išnešiojamas po visą organiz­mą... Taigi jei kraujyje pilna nusidažiusių dalelių, kepenys dir­ba blogai. Paskui kraujas pervaromas per inkstus, kurie atlie­ka filtrų funkciją, viską, kas organizmui reikalinga, palikdami organizme, o tai, kas nereikalinga, pašalindami. Taigi inkstų funkcija taip pat sutrikusi.

Vadinasi, burokėlių sultys vaizdžiai parodo, ar sveiki pa­grindiniai organai: virškinimo traktas, kepenys ir inkstai. Ret­karčiais burokėlių sultimis galima pakontroliuoti šių organų veikimą. Iš pradžių šlapimo spalva bus labai intensyvi. Vėliau, organizmui sveikstant, taikant sulčių terapiją, teisingai varto­jant produktus, spalva ims blukti, po 6—9 mėnesių išnyks.

Yra ir kitų požymių, rodančių, kad einate teisingu keliu. Štai keletas jų:

1. Išsilaisvinusiam nuo toksinų ir šlakų naštos žmogui ste­bėtinai lengva. Jis nustoja jausti savo kūną, kaip yra buvę ankstyvoje vaikystėje.

2. Išauga protinis ir fizinis darbingumas; mintys aiškios ir

304

blaivios, nepavargstama, mažiau laiko reikia skirti miegui. Pa­gerėja lankstumas, klausa ir regėjimas, uoslė. Geriau (be jokių pūliavimų) gyja žaizdos. Organizmas tampa atsparus įvairioms ligoms, ypač peršalimams.

3. Akys pasidaro skaidrios, spinduliuojančios. 4. Liežuvis nusivalo nuo įvairių apnašų, tampa rausvas. 5. Oda pasidaro švari, sumažėja (jei buvo) spuogų, inkštirų.

Išnyksta nemalonus odos kvapas. Apskritai beveik nelieka iš­skyrų iš nosies ir bronchų.

6. Reikia pažymėti dar vieną išsivalymo etapą. Kai organiz­mas tampa stiprus, maždaug po metų kitų iš ausų ima išsiskir­ti sieros kamščiai. Staiga netikėtai po 2—4 mėnesių iš ausų pašalinama daug sieros.

7. Galimas ir toks išsivalymo simptomas — ima luptis oda nuo kulnų arba kelčių, o dažniausiai nuo abiejų šių vietų kar­tu. Tai irgi tęsiasi gana ilgai, 2—6 mėnesius.

Kai mitybos režimas „laisvas" (kartais laikotės, kartais — nelabai), visi šie simptomai rodo poslinkius į gerąją pusę, tik jie ilgai užsitęsia.

8. Geriau ima augti galvos plaukai, pirštų nagai, jie atrodo daug geriau, daug sveikiau.

4 priedas

MITYBA IR GYVENIMO TRUKMĖ

Išmintingas siekia ne to, kas malonu, bet to, kas apsaugo nuo nemalonumų.

Aristotelis

Daugybę žmonių jaudina klausimas, ar galima mityba prailgin­ti gyvenimą. Praktika duoda teigiamą atsakymą.

Iš pradžių pateiksime pavyzdį iš bičių gyvenimo. Bičių mo­tinėlė gyvena šešerius metus, o bitės darbininkės tik 30—35 dienas, t.y. motinėlės gyvenimo trukmė apie 65 kartus ilgesnė! Pagrindinė priežastis glūdi mityboje. Bičių motinėlė yra maiti­nama bičių pieneliu, o bitės darbininkės jo gauna tik savo gy­venimo pradžioje, paskui maitinasi gėlių nektaru ir medumi.

305

Pavyzdys įkvepia. Biblijoje aprašytas patriarchas Matūzalis, kuris gyveno 900

metų, tai yra 12—13 kartų ilgiau negu paprastas žmogus. Mai tinosi jis natūraliais produktais: laukinių bičių medumi ir džio vintais žiogais.

O dabar mums artimesni pavyzdžiai. Iš Grigorijaus Picche lauri knygelės „Auk iki šimto metų..." mes sužinome, kaip mai tinosi Kaukazo ilgaamžiai: „Jų mityboje yra keletas skiriamųįi) bruožų, nelygu kur jie gyvena — pakrantėje, lygumoje ar kal­nuotose Kaukazo vietose". Ilgaamžiai spontaniškai maitinasi produktais to rajono, kuriame jie gyvena. Kaip mums žinoma, tai žmogui padeda maksimaliai prisitaikyti prie tos vietovės. Tada griaunamasis poveikis daug mažesnis — juk jis šio rajo no dalelė. Todėl jam lieka energijos perteklius, skiriamas orga­nizmo stiprinimui.

Visi ilgaamžiai valgo saikingai. Dauguma jų prakaulūs. Kitas svarbus momentas — produktai kulinariškai perdir­

bami tik visiškai švieži, niekad nebūna laikomi šaldytuve. Karš­ti patiekalai vartojami iškart pagaminus, todėl mažiau praran­da vitaminų. Mityba ypatinga ir tuo, kad vartojami natūralūs produktai iš savo daržo ar sodo.

Akivaizdu, kad vartojamas daug odžas (bioplazmos) turin­tis maistas, kuris po kurio laiko būna ne toks vertingas.

Mityboje nėra pirmų patiekalų, turinčių daug ekstrahuoja­mųjų medžiagų. Ir tai suprantama: sultinys — negyvėlių iš­trauka, kuri nuodija. Nuodijimo procesą priimame kaip stimu­liavimą. Mėsa dažniausiai verdama. Vietoj kvietinės duonos val­go mčadi (kukurūzų paplotėlius) ir gomi (kukurūzų košę). Juk kvietinė duona — glitimas, ardantis mūsų „poringąjį reakto­rių" — glikokaliksą. Avižų, kukurūzų ir sorų miltai glitimo ne­sudaro. Tai dar vienas ilgaamžių mitybos teigiamas bruožas.

Vartojami ir rūgusio pieno produktai, kurie stimuliuoja do-šą Pita, t.y. nuolatos palaiko „virškinimo ugnį".

Ilgaamžiai valgo daug žalių daržovių salotų: pipirnės, ka­lendrų, peletrūno, krapų, kad žarnyno mikroflora būtų norma li. Patiekalai gaminami ir iš laukinių augalų, kuriuose taip pal daug vitaminų ir mineralinių druskų. Šitiems skaniai paga mintiems augaliniams patiekalams būdingas didelis fermenti nis aktyvumas. Tai padeda stiprinti virškinimo sistemos funkci

306

jas senatvėje". Štai taip sumaniai pasinaudojama indukuota au-tolize virškinimui palengvinti.

Apskritai Karabacho ilgaamžiai vartoja daugiau kaip 200 rūšių žalių ir raugintų valgomųjų augalų. Štai iš ko reikia mo­kytis! Juk kuo daugiau mineralinių elementų suvartojama švie­žių, „gyvų", tuo geriau organizmui, sveikatai.

Ilgaamžiai vartoja mažai cukraus, daugiau — medaus ir vynuogių. „Natūralus medus ir vynuogės — labai naudingi virškinimui maisto produktai", — teigia ilgaamžiai. Taip jie pa­laiko došą Pita, atsakingą už virškinimą, ir laikosi rekomenda­cijos vartoti grynus produktus — jų pasisavinimui ir pašalini­mui nereikia eikvoti savo organizmo rezervų.

Įdomus ir nacionalinis paprotys vartoti aštrius priesko­nius — juk dabar mums došos Vata stimuliavimui nuolat stin­ga kartaus skonio, antrinio skonio suvirškinus. Persisotiname produktais, kurių antrinis skonis yra saldus — duona, kruopo­mis, mėsa, dėl to per daug sužadiname došą Kapcha, nuolatos krenkščiame ir kenčiame nuo užkietėjusių vidurių.

Ilgaamžiai geria švarų šaltinio vandenį. Vengia riebaus maisto, nes mano, kad jis blogai virškinamas ir spartina senė­jimo procesus. Valgo 3—4 kartus per dieną, su saiku. Laikosi „mitahara" — saikingo valgymo principo.

„Karabacho ilgaamžių mitybos racione ypatingą vietą už­ima šilkmedžio uogos". Iš jų verda sirupą, kurį geria su arbata. Šitas gėrimas naudingas netekus jėgų (Jin būklė). Viskas labai paprasta —šilkmedžio uogos —Jare produktas, ir juo ilgaam­žiai save stiprina.

Vietoj arbatos jie geria erškėtuogių, liepų žiedų, gudobelės ir mėtų nuovirą. Ir vėl pabrėžiu: „Charakteringa, kad jie (ilga­amžiai) mėgsta vaisius ir uogas".

Japonų „Natūraliosios medicinos" asociacijos prezidentas profesorius K. Morisita mano, kad senų japonų mityba turi daug bendro su Kaukazo ilgaamžių mityba. Seni japonai pir­menybę teikia daržovėms. Valgo laukines valgomąsias žoles, jū­ros augalus, žuvis, natūralų medų, įvairius prieskonius ir t.t.

Dabar atsiverskime L. Gavrilovo knygą „Ar gali žmogus gy­venti ilgiau?" Ten aiškinama, kad efektyviausia apriboti kalo­rijas (energiją) dieta, kai subalansuoti vitaminai ir mineralinės medžiagos. Dietos kaloringumo apribojimas 50—25 procentais prailgina gyvenimą beveik du kartus ir atitinkamai 32 procen-

307

tais. Šie duomenys buvo gauti eksperimentuojant su gyvūnais. Mes jau žinome, kad Kaukazo ilgaamžiai maitinasi būtent taip — nekaloringu, bet biologiškai aktyviu maistu. Taigi prak­tika ir teorija viena kitą patvirtina.

Palyginkim Abchazijos ilgaamžių ir Karabacho ilgaamžių mitybą. Apsirijimą, nesaikingą valgymą ir gėrimą ši tauta vi­sada smerkė. Rafinuoto cukraus vartojama beveik du kartus mažiau, negu paprastai rekomenduojama. Saldėsius ir uogienę jie valgo tik 1—2 kartus per savaitę. Apskritai iki 20-ųjų mūsų amžiaus metų abchazai valgė medų. Nieko nežinodami apie var­tojamų riebalų ir mirtingumo nuo pieno liaukų, storosios žar­nos ir kraujotakos sistemos vėžio ryšį, abchazai nemėgsta labai riebių patiekalų. Vatoj a itin mažai druskos ir beveik visai ne­vartoja jos grynos. „Betgi jų maistas anaiptol nėra prėskas ir neskanus, kadangi viską, netgi šviežius melionus, jie valgo su adžika — aštria ir aromatinga pasta — prieskoniu, kurio ket­virtadalis — raudonieji pipirai, sausos ir džiovintos prieskoni­nės daržovės, česnakas ir truputis druskos. Tarp kitko, raudo­nieji pipirai sumažina bendrųjų ir neutralių lipidų kiekį, cho­lesterino kepenyse kiekį. Tai gali turėti didelės reikšmės šir­dies ir kraujagyslių sistemos ligų profilaktikai". Jei pažvelgsi­me į tai iš došų pozicijų, paaiškės, kad aštrus skonis didina mūsų organizme Jan ir neleidžia sužadinti došos Kapcha, bet stimuliuoja došą Pita, kuri sudegina gleives.

Ką jie valgo? „Pagrindinis kasdienis abchazų patiekalas — kukurūzų miltų košė (anksčiau jie virė košę iš sorų)". Taigi jie vartoja produktus, nesudarančius glitimo. „Be to, iš kukurūzų miltų daro prėskus paplotėlius čurekus, abchazams atstojan­čius duoną. Ypač sotus ir maistingas čurekas, pasaldytas me­dumi arba įdarytas sūriu bei graikiškais riešutais.

Daug angliavandenių, gaunamų su augaliniais produktais, o kartu ir daug ląstelienos, pektinų kiekis maiste — svarbi ilgaamžių mitybos ypatybė".

Kai kurie skaitytojai gali paprieštarauti, kad Kaukazas — šašlyko tėvynė! Abchazai vartoja tik šviežią mėsą ir, be to, su žalumynais, t.y. derinį, kurį nesunku pasisavinti. Nesuvalgytas maistas atitenka gyvuliams, ir niekam neateina į galvą pašil­dyti svečiui ne tik vakarykštį, bet ir šiaip ataušusį valgį.

Labai įdomių duomenų apie Hunzos slėnio ilgaamžius patei-

308

kia Nikolajus Agadžianas ir Aleksejus Katkovas knygoje „Mūsų organizmo rezervai". „Trisdešimt du tūkstančiai šio rojaus gy­ventojų nežino, kas yra liga. Vidutinis jų amžius — 120 metų!"

Hunzai — vegetarai. Vasarą jie minta žaliais vaisiais ir daržovėmis (t.y. pagal sezoną), žiemą — saulėje džiovintais ab­rikosais ir daigintais grūdais, avių brinza. Per parą sunaudoja maždaug 1933 kilokalorijas, 50 gramų baltymų, 36 gramus rie­balų ir 365 gramus angliavandenių.

Škotų gydytojas Makas Karisonas 14 metų gyveno netolie­se Hunzos slėnio. Jis padarė išvadą, kad tik dieta yra šios tau­tos ilgaamžiškumo pagrindinis faktorius. Jei žmogus neteisin­gai maitinasi, nuo ligų jo neišgelbės ir kalnų klimatas. Todėl nenuostabu, kad Hunzos slėnio kaimynystėje tokiomis pat są­lygomis gyvenantys žmonės skundžiasi įvairiausiomis ligomis. Jie gyvena du kartus trumpiau.

Makas Karisonas, grįžęs į Angliją, atliko įdomius eksperi :

mentus su gyvūnais. Vienus maitino įprastu Londono darbinin­kų šeimos maistu (balta duona, silkė, rafinuotas cukrus, kon­servuotos bei virtos daržovės). Po kiek laiko šitą grupę apniko įvairiausios žmonių ligos. Kitiems gyvūnams buvo taikoma Hunzos dieta, ir jie visą bandymų laiką išliko sveiki.

Įdomu, kad Hunzos gyventojai, skirtingai nei kaimyninės tautos, labai panašūs į europiečius. Istorikų manymu, pirmųjų Hunzos bendruomenių pradininkai buvo pirkliai ir Aleksandro Makedoniečio armijos kariai, įsikūrę čia žygio Indo upės slė­niais metu.

Taigi ir europiečiai gali gyventi ilgai, jei tik tinkamai mai­tinasi. Biologiškai vertingas maistas — švieži vaisiai ir daržo­vės, o žiemą daiginti grūdai ir džiovinti abrikosai — padeda visiems gyventi daug ilgiau. Hunzos gyventojų priežodis: „Hun­zos moteris niekada paskui savo mylimąjį neis ten, kur neauga abrikosai". Matyt, ne veltui senolis Matūzalis juo valgydavo.

Savitas I. Archipovo straipsnis „Superilgaamžiškumas: gal tai vis dėlto priklauso nuo raciono?" (žurnalas „Chemija ir gy­venimas"), kuriame autorius teigia, kad ilgaamžiškumą lemia mityba.

Štai įdomi lentelė, pateikianti duomenų apie „rekordinin­kus" ilgaamžius.

309

Vardas ir pavardė Amžius Gyvenamoji Profesija (m.) vieta

Siralis Mislimovas 168 Leriksko r., čabanas Azerbaidžanas (aviganis)

Machmudas Eivazovas 148 Leriksko r., čabanas Azerbaidžanas

Širinas Hasanovas 150 Džerbrailsko r., čabanas Azerbaidžanas

Medžinas Agajevas 140 Leriksko r., čabanas Azerbaidžanas

Čarlis Smitas 131 JAV galvijų varovas

„Galvijus auginantys šių kraštų gyventojai netolimoje pra­eityje maitinosi beveik vien pienišku ir augaliniu maistu; dar daugiau, čabanai, gyvenantys beveik klajoklišką gyvenimą, ga­mino jį ne taip, kaip kiti valstiečiai: pavyzdžiui, valstiečio šei­moje paprastai pieną virindavo, nesvarbu, ką iš jo ruošėsi ga­minti, o piemenys apsieidavo be ugnies. Autorius pabrėžia: se­noliai pasakojo jam, kad pagrindini maistą ruošia primityviu būdu".

„Jei tarsime, kad pagrindinis žmonių gyvenimą prailginan­tis faktorius yra mažai perdirbtų produktų vartojimas, vieną iš pateiktos lentelės ypatumų — vyriška visų ilgaamžių lytis — galima būtų paaiškinti taip. Paprastai moteris neidavo paskui vyrą į kalnus, ji likdavo prie namų židinio ir, žinoma, naudojosi daugiau civilizuotais maisto gaminimo metodais, o tai, gali bū­ti, ir sutrumpino jos amžių". Ne veltui senovės graikų filosofas Posidonijus Rodosietis sakė: „Kiekvieno žmogaus organizmas turi pats atlikti kulinariją".

Prisiminkime indukuotą autolizę, atrastą akademiko A. Ugoliovo: 50 procentų virškinimo energijos sutaupoma, jei maistas natūralus ir neperdirbtas, virškinamas savų fermentų. Aš manau, kad būtent šis veiksnys gyvenimo trukmės ligini­mui yra pats svarbiausias.

Susipažinkime su įdomia žinute „Ilgaamžiškumo receptas". „Grupė kinų mokslininkų kelerius metus tyrinėjo ilgaamžišku­mo problemą. Gerontologai giliai ir visapusiškai studijavo 37 000 gentainių — vyrų ir moterų, vyresnių nei 100 metų —

310

gyvenimą, tyrinėjo jų maistą... Surinkta turtinga medžiaga lei­do mokslininkams padaryti tam tikras išvadas bei suformuluo­ti rekomendacijas.

Maistas turi būti kuo nekaloringesnis, turėti kuo mažiau riebalų ir gyvulinės kilmės baltymų, o jame turi būti kuo dau­giau daržovių, vaisių ir patiekalų, turinčių daug geležies".

Daug su kuo galima nesutikti, bet kai matai statistikos duo­menis, nori nenori susimąstai: ar aš tikrai teisingai maitinuo­si?

Taigi kokius produktus valgė ilgaamžiai? 1. Serbijos gyventoja 119-metė Ema Begovič visą gyvenimą

maitinosi beveik vien ožkos pieno produktais. 2. Širinas Hasanovas, 150 metų. Valgė žoles, laukinių me­

džių ir krūmų uogas, vaisius, grūdus, medų, rūgusį pieną, varš­kę, sviestą ir sūrį-

3. Širalis Mislimovas, 168 metų. Valgė sūrį, vaisius, daržo­ves, rupaus malimo miltų duoną, medų, gėrė pieną ir šaltinio vandenį, o paskutiniais metais — įvairių augalų žiedų arbatą.

4. Medžidas Agajevas, 140 metų. Be viso to, kas paminėta, valgė pusžalius avienos šašlykus.

5. Ben Salii Muali, Omano sultonato gyventojas, 150 metų. Valgo dažnai, bet po nedaug. Mėgsta laukinių paukščių ir žvė­rių mėsą, medų ir duoną.

6. Paulas de Sa, 105 metų portugalas. Maisto ypatingai ne­sirenka, dievina citrinas. Šių vaisių sultys, jo žodžiais tariant, yra „ilgaamžiškumo eliksyras". Beje, augimvietėse citrinų sko­nis yra kitoks, pas mus jos atkeliauja neišnokusios, todėl ir rūgščios.

7. Giuli Rzajeva, Azerbaidžanas, 124 metai. Geria „firminį" žvalumo gėrimą, pagamintą iš kalnų žolynų pagal senovinį re­ceptą.

8. Saidas Abdulas Mabudas iš Hunzos slėnio, 160 metų. Racionas toks pat, kaip ir kitų jo kaimynnų.

9. Zora Aga, turkas. 156 metų. Vartojo pažiedėjusią juodą duoną, liesą mėsą, sunokusias alyvuoges, finikus ir daug vaisių bei daržovių. Gėrė tik vandenį ir mėtų arbatą. Jis nevartojo sviesto ir niekad nesuvalgė daugiau kaip du kiaušinius per sa­vaitę.

311

Visų ilgaamžių valgiaraštis — gryni produktai, dažniausiai daržovės bei vaisiai. Be to, kiekvienas ilgaamžis turi mėgstamą valgį. Pavyzdžiui, Ema Begovič — ožkos pieną, Medžidas Aga-jevas — avienos šašlykus, Ben Salii Muali — laukinių gyvūnų mėsą, medų ir duoną, Paulo de Sa — citrinas, Giuli Rzaje-va — savo „firminį" gėrimą.

Šie jų pamėgti produktai sėkmingai sureguliuoja došas. Be to, ilgaamžiai vartoja ypatingus maistinius priedus, ku­

rie papildo kūno mikroelementus ir taip subalansuoja došas. Sie žmonės, patys to neįtardami, yra patys tobuliausi natūra­lios mitybos šalininkai, rūpinasi Jin-^Jan maisto pasisavinimu ir došų pusiausvyra.

5 priedas

MAISTINIAI PRIEDAI IR MAISTO GAMINIMO BUDAI

Susipažinę su ilgaamžių mityba, padarėme išvadą, kad didžiu­lę reikšmę mūsų mitybai turi du veiksniai: sveiko maisto, pa­tenkinančio konkretaus organizmo poreikius, pasirinkimas (at­kreipiant dėmesį į Jin—Jan ir došų pusiausvyrą) ir maisto per­dirbimo būdai, kuo geriau išsaugantys visus gyvus elementus.

I. DIETINIAI M. BIRCHERBENERO PATIEKALAI

1. Obuolių patiekalas

1—3 susmulkinti obuoliai, 1—2 šaukštai išbrinkintų avižinių dribsnių, pusės citrinos sultys, 1 šaukštas kondensuoto pieno, bičių medaus arba vaisių drebučių. Sumaišyti ir valgyti.

2. Obuolių ir morkų patiekalas

1—3 susmulkinti obuoliai, 1—2 šaukštai išbrinkintų avižinių dribsnių, 1—2 šaukštai tarkuotų morkų, pusės citrinos sultys

312

(galima pakeisti obuolių actu — aut. past.), 1 šaukštas kon­densuoto pieno (geriau medaus — aut. past.), 1—2 šaukštai grūstų migdolų. Sumaišius valgyti. Vietoj obuolių galima imti džiovintų slyvų.

3. Džiovintų slyvų patiekalas

200—300 gramų išmirkytų be kauliukų slyvų, 1—2 šaukštai išbrinkintų avižinių dribsnių, pusės citrinos sultys, 1 šaukštas kondensuoto pieno. Sumaišyti ir valgyti.

4. Uogų patiekalas

200—300 gramų sutrintų uogų (mėlynių, aviečių, gervuogių, žemuogių), 1—2 šaukštai išbrinkintų avižinių dribsnių, pusės citrinos sultys, 1 šaukštas kondensuoto pieno. Viską išmaišyti ir valgyti.

Mišinys turi būti gaminamas prieš pat valgymą. Kruopščiai maišyti išbrinkusius dribsnius su kondensuotu pienu ir citrinų sultimis, o tik paskui į vientisą masę sudėti obuolius ir viską sumaišyti.

II. ALAUS MIELĖS

Mielės — mikroskopiniai vienaląsčiai chorofilo neturintys au­galiniai organizmai, priskiriami grybų klasei. Mielėse esantys fermentai pagreitina skirtingos kilmės organinių junginių, ypač angliavandenių, rūgimą arba oksidaciją. Mielių ląstelėse susi­kaupia įvairios atsarginės medžiagos: polisacharidai, glikoge­nai; fosforo junginys voliutinas (ribonukleino rūgšties ir poli-fosfatų kompleksas), riebalai ir lipoidai (ergosterinas — D pro-vitaminas). Dauguma mielių ypač gerai dauginasi rūgščioje ter­pėje (pH 5,4—5,8), esant 25—28 °C temperatūrai. Mielės minta daug azoto turinčiomis amonio druskomis (kartais nitratais), amino rūgštimis, peptonais. Mielių baltyme yra visos svarbiau­sios amino rūgštys. Mielių ląstelės sintetina daug nukleino rūgščių, purinų ir pirimidinų, kurie taip pat turi daug vitami-

313

nų. Todėl mielės gali būti vartojamos kaip vertingas maisto produktas, papildomas kokybiškų baltymų, B ir D grupės vita­minų, mineralinių medžiagų šaltinis.

Mielės — pagrindinis D vitamino šaltinis, sudarantis 0,6— 2 procentus visos masės! Todėl jos plačiai naudojamos vaistų pramonėje D vitamino preparatui gaminti.

Mielėse yra ir palmitino (75 proc.) bei stearino (25 proc.) rūgštys.

Norintiems padidinti baltymų ir vitaminų kiekį maiste re­komenduojame tiek mielių per parą: sausų — iki 25 g; presuo­tų — iki 100 g; mielių pastos — iki 50 g; geriamųjų — iki 500 gramų.

Geriausios mielės per Didįjį Tėvynės karą buvo gaminamos iš kvietinių arba ruginių miltų. Iš 16 kg miltų gaudavo 100 g geriamųjų mielių. Tai malonaus skonio ir kvapo gėrimas. Sau­sųjų medžiagų kiekis geriamosiose mielėse yra 13—15 proc, rūgštingumas — 6—8°. Skonis turi būti gaivus, specifinis mie­lių, truputį karstelėjęs (stimuliuoja došą Vata), bet ne rūgštus, mielių spalva — gelsvai pilka.

Mielių gėrimas. Produktai 1 porcijai: 300 g vandens, 15 g juodos duonos, 50 g presuotų netermofilinių kepimo mielių.

Duoną supjaustyti riekelėmis ir padžiovinti. Džiūvėsius už­pilti verdančiu vandeniu ir palaikyti 3 vai., kad nusistotų. Už­pilą nukošti, užpilti 45 g mielių ir pašildyti ant ugnies iki 70 °C. Paskui mišinį atvėsinti iki kambario temperatūros, pridėti dar 5 g mielių ir palikti 8 valandas šiltoje vietoje. Į paruoštą gėri­mą įsidėti pagal skonį cukraus (arba medaus).

Geriau naudoti alaus mieles.

Alaus mielių vartojimas gydymui

Alaus mielės skiriamos gerti sergantiems įvairiomis infekcinė­mis ligomis, furunkulioze, cukriniu diabetu, odos, virškinimo sistemos ligomis, taip pat ir makšties dezinfekavimui.

Skystos alaus mielės stipriai skatina skrandžio liaukų sek­reciją; gerina kasos ir žarnų liaukų sekreciją; didina plonosios žarnos sugebėjimą įsiurbti.

Alaus mielių sudėtis procentais: baltymai — 51—58, rieba­lai — 2—3; angliavandeniai — 25—30; pelenai — 8,1—9,1.

B grupės vitaminų kiekis alaus mielėse (miligramai 1 grame sauso produkto)

B1 60—125 Folinė rūgštis 19—22 B2 21—80 Pantoteno rūgštis 42—200 PP 150—830 Biotinas 0,8 B6 25—40

Mieles vartoti patariama ligoniams, kuriems reikia daug pilnaverčių baltymų ir B grupės vitaminų: esant virškinimo trakto negalavimams (opos, gastritas, kolitas, enterokolitas), sumažėjus jo organų tonusui ir pašlijus virškinimo liaukų sek­recijai. Taigi mielės yra idealus produktas Pita došai stimuliuo­ti.

Teigiamas alaus mielių poveikis: apetito ir savijautos page­rėjimas, svorio padidėjimas; skrandžio sekrecijos sureguliavi­mas, virškinimo trakto motorinės funkcijos pagerinimas (doša Vata), jų tonuso padidinimas.

Simptomai, kai organizmas mielių nepriima: raugėjimas, apsunkusios kojos, vidurių pūtimas, kartais viduriavimas. Kad taip neatsitiktų, iš pradžių reikia sustiprinti virškinimo traktą daržovių sultimis, o paskui rytais, kol tuščias skrandis, gerti truputį mielių. Valgyti po to tik praalkus. Šitų sąlygų nesilai­kant, organizmas mielių gali nepriimti.

Mieles draudžiama vartoti: sergant inkstų ligomis, podag­ra. Galiu pridurti: jei inkstai dirba normaliai, mielės juos stip­rina, vartojant alaus mieles šlapimas filtruojamas daug geriau.

III. BIČIŲ PRODUKTAI

1. MEDUS. Apie šių produktų vertę ir tai, kad juos vartoja ilgaamžiai, mes jau žinome.

Išoriškai medus panašus į sirupą. Išsuktas iš korių, jis grei­tai ima kristalizuotis. Kuo meduje mažiau vandens, tuo jis tirš­tesnis.

Medus, kuriame daugiau fruktozės, yra skystesnis, o lip-čiaus medus, turintis daug sacharozės, yra tirštesnis. Kuo me­duje mažiau fruktozės, tuo ilgiau jis lieka skystas. Jei medus

315 314

susikristalizuoja, jis kokybiškas. Vienas litras medaus sveria apie 1420 gramų. Aukštesnėje nei 40°C temperatūroje medus savo savybes praranda. Medų būtina laikyti nuo šviesos apsau­gotame hermetiškame inde (išlieka aromatinės medžiagos ir fermentai) 5—10°C temperatūroje. Ilgai laikant prastėja me­daus kokybė — sumažėja jo fermentų aktyvumas.

Mokslininkų (S. Mladenovo) nustatyta, kad meduje išsau­gomos gydomosios augalų, iš kurių jis surinktas, savybės ir kad kiekviena medaus rūšis turi ypatingų gydomųjų savybių. Pavyzdžiui, susirgus kvėpavimo takų ligomis, rekomenduoja­mas kalnų medus, raudonėlio, kmynų, liepų medus, susirgus virškinimo sistemos ligomis — stepių medus, mėtų, čiobrelių ir raudonėlio; sunegalavus širdžiai — levandos, stepių mėtos, miško medus. Inkstų ligomis sergant geriausiai tinka kaštonų, pievų žiedų ir vaisinių augalų medus.

Gydomąją medaus vertę nulemia: 1. Cukrus — pasisavinamas be išankstinio apdirbimo, ge­

riau nei kiti produktai. 2. Žiedadulkių ir bičių pienelio kiekis meduje, nepaisant jų

homeopatinės dozės. 3. Antibiotiko, išsiskyrusio iš bitės kūno, poveikis. Prieš-

bakterinės medaus savybės paaiškinamos tuo, kad jame neva esama fermento inhibino, kurio dėka įvyksta gliukozės oksida­cija ir gaunama gliukurono rūgštis bei tuo pat metu išsiski­riantis vandenilio peroksidas, sunaikinantis mikroorganizmus.

4. Meduje yra beveik visi mikroelementai. 5. Medus stimuliuoja širdies raumenis, saugo kepenis, lais­

vina vidurius ir varo šlapimą, apsaugo nuo uždegimų skran­džio ir žarnyno gleivinę.

Medus — saulės spindulių koncentratas, teikiantis mums energiją ir ilgaamžiškumą. Todėl valgykite jį nuolatos, tik atsi­žvelkite į savo došas.

2. BIČIŲ PIENELIS. Tai jaunų, 5—14 dienų amžiaus bičių darbininkių ryklės ir viršutinio žandikaulio liaukų sekretas, panašus į pieno spalvos drebučių masę. Labai slopina infekci­jas. Kaip jau žinome, bičių pienelio ypatingų savybių dėka bi­tės motinėlės gyvenimas 65 kartus ilgesnis negu paprastos bi­tės.

316

Bičių pienelio sudėtis (proc.)

Vanduo — 24,5 Pelenai — 2,34 Azotas — 4,58 Dekstrozė — 11,7 Proteinai — 30,62 Sacharozė — 3,35 Siera — 0,38 Eteriniai ekstraktai —15,22 Fosforas — 0,67

Be to, bičių pienelyje buvo aptikta Bv B2, B3, Bg, B12, B c, H vitaminų; nukleino rūgščių — PHK ir DNK, biostimuliatorių. Tam tikras gama-globulino kiekis nulemia antivirusinį, anti-mikrobinį ir antitoksinį bičių pienelio efektą. Jame yra amino rūgšties — vieno iš pagrindinių kolageno komponentų. Kolage­nas — jungiamasis organizmo junginys, prie kurio prisitvirti­na visos veikliosios ląstelės. Nuo šito audinio kokybės labiau­siai priklauso mūsų sveikata ir ilgas amžius. Šias išvadas, at­likę specialius tyrimus, padarė Ch. L. Lamberti ir 1. G. Kone-cho.

Dėl gana sudėtingos gavybos bičių pienelis vartojamas la­bai retai.

3. PIKIS. Tai augalinės kilmės produktas, pagamintas pa­čios bitės. Pikis, arba propolis, graikiškai reiškia „prieš mies-tą".

Bičių pikio kilmė dvejopa: tai yra dervinga pirminio žieda­dulkių virškinimo liekana ir, antra, jis bičių surenkamas iš me­džių pumpurų: tuopų, alksnių ir kitų.

Tai derva, susidariusi iš daugybės įvairių medžiagų: 55 proc. dervų ir balzamų, 30 proc. vaško, 10 proc. eterinių aliejų, 5 proc. žiedadulkių. Šiuose komponentuose yra daug vitaminų ir mikroelementų. Bičių pikio dervose ir balzamuose yra cina­mono spirito, cinamono rūgšties, rauginių medžiagų. Dešimtys vertingų medžiagų yra žiedadulkėse. Jau rastas bičių seilių liaukų sekretas. Kartus pikio skonis stimuliuoja došą Vata. Kvapas salsvas. Pikį bitės renka 10—16 valandų.

Pikis saugo bičių šeimą nuo virusų ir bakterijų. Pikio van­dens tirpalu skalaujant gerklę gydomas uždegimas, o akis — konjunktyvitas. Tokiu tirpalu skalaujama ir sergant ausų, no­sies ligomis. Skalavimas gydo virusines galvos srities ligas. Pi-

317

kis gali didinti kraujo serumo komplementinį aktyvumą ir ga-ma-globulinų kiekį. Anesteziologinės bičių pikio savybės nenu­sileidžia kokainui ir novokainui. Pikis, dedamas po truputį Į maistą, labai gerai gydo šlapimo takų ligas, balansuoja hormo­nų veiklą. Vartojamas sergant lėtinėmis skrandžio ligomis ir inkstų uždegimu.

Štai įdomus bičių pikio vartojimo pavyzdys. Vienas ligonis po operacijos vartojo bičių pikį ir priaugo 20 kilogramų. Po pus­mečio jį vartoti liovėsi. Po 7—8 mėnesių vėl susirgo — pikty­binis kasos uždegimas. Gydymas buvo bevaisis. Vėl ėmė vartoti bičių pikį. Sveikata pagerėjo. Dabar valgo ir geria viską. Pro­filaktikai kasdien su maistu suvartoja pusę šaukštelio bičių pi­kio. Iš karto matyti, kad šis ligonis bičių pikiu ėmė sėkmingai stimuliuoti nusilpusią Pita došą, atsakingą už virškinimą.

Vartojimo būdas. Bičių pikis yra nekenksminga, bet labai stipriai veikianti medžiaga. Pernelyg didelės dozės gali suer­zinti burnos ertmę. Todėl geriau prie jo prisipratinti palaips­niui per 3—4 dienas. Kasdien galima suvartoti 1—3 gramus, kuo geriau sukramtysite, tuo geresnis ir greitesnis bus rezul­tatas. Labai svarbu, kad sulaukę norimo efekto nuo pikio at-prastume taip pat palaipsniui — per 8—14 dienų.

Kasdien su maistu suvartojant po 5—10 gramų pikio, gali­ma išsigydyti šlapimo takų, inkstų, dubens, prostatos, genita­lijų uždegimus.

Gydant parodontozę, bičių pikio milteliai vartojami nakčiai. 4. ŽIEDADULKĖS. Tai labai vertingas maisto priedas, ap­

rūpinantis organizmą natūraliais vitaminais ir mineraliniais elementais.

Cheminė žiedadulkių sudėtis (proc.) (Pagal Luvo ir Kajasą)

Vanduo — 3 --4 Atstatomas cukrus — 20-- 4 0 Neatstatomos druskos — 0 --20 Riebalai — 1--20 Baltymai — 11--35 Amino rūgštys — 10-- 4 5

318

Pelenai Vitaminai Antibiotikai Augimo faktoriai

Žiedadulkėse esančios amino rūgštys (proc.)

— 1—7 — visų grupių — yra — yra

Argininas — 4,4—5,7 Histidinas — 2,0—3,5 Izoleicinas — 4,5—5,8 Leicinas — 6,7—5,8 Lizinas — 5,9—7,0 Metioninas - 1,7-2,4 Fenilalaninas — 3,7—4,4 Treoninas — 2,3-4,0 Triptofanas — 1,2—1,6 Valinas — 5,5—6,0

Žiedadulkėse aptinkami vitaminai ir hormonai (mkg)

Tiaminas — 5,75—10,8 Riboflavinas — 16,3—19,2 Miocinas — 98—210 Piridoksinas — 0—9 Pantoteno rūgštis — 3—51 Biotinas — 0,1—0,25 Folinė rūgštis — 3,4—6,8 Latoflavinas — 0,2—1,7 A vitaminas — karotinoidai B2 vitaminas — 16,3—19,2 C vitaminas — 152—640 D vitaminas — 0,2—0,6 E vitaminas — 0,1—0,32 Igozitolas — 30—40

Tyrinėtojas Gregorianas su savo bendradarbiais nustatė, kad žiedadulkėse yra 27 elementai: natris, kalis, nikelis, tita-

319

nas, vanadis, chromas, fosforas, cirkonis, berilis, boras, cinkas, švinas, sidabras, arsenas, alavas, galis, stroncis, baris, uranas, silicis, aliuminis, magnis, manganas, molibdenas, varis, kalcis, geležis.

Dažniausiai žiedadulkių skonis kartus (stimuliuoja Vata do-šą). ^

Žiedadulkių poveikis žmogaus organizmui: a) reguliuoja vidurių užkietėjimą arba viduriavimą; b) anemijos atveju greitai padidina hemoglobino kiekį; c) greitai priaugina svorio ir padeda pasveikti; d) turi antibakterinių savybių ir labai naudingas gydant

kolitus su žarnyno floros anomalijomis; e) teigiamai veikia nervų sistemą, ypač padeda apėmus dep­

resijai arba nemigai; svarbi euforinė priemonė. Dozės dydis priklauso nuo ligonių ir sveikų žmonių savijau­

tos. Rekomenduojama nuo 2,5 g iki 20 gramų (ypatingesniais atvejais) per dieną.

IV. GRŪDŲ PARUOŠIMAS

Įvairių kruopų košių virimo bendros taisyklės yra tokios: kruo­pas 2—3 vai. užmerkti. Paskui vandenį nupilti ir kruopas virti tik vandenyje. Užvirinti, nukelti nuo ugnies ir šiltai apvynioti, kad šustų. Paskui įdėti pagal skonį sviesto, pasaldinti arba pa­sūdyti, nors tai nerekomenduojama.

Galima košes virti žolių nuoviruose, tai suteiks joms pikan­tišką skonį bei gydomąsias savybes. Tada kruopas reikėtų mir­kyti 12 valandų. Paskui drobiniame maišelyje (nebūtinai) už-plikinti žoles, vandenį nuo kruopų nupilti ir jas užpilti nuovi­ru. Kai užverda, puodą šiltai apvynioti ir palaikyti. Paskui įdė­ti sviesto ar ko kito pagal skonį.

Kai košė paruošta, galima keptuvėje paspirginti svogūnų, morkų ar kokį kitą padažą. Svogūnai kepinami tol, kol išnyks jų kartumas. Padažams vartojamas augalinis aliejus. Kai pada­žas paruoštas, į keptuvę suberti košę ir viską gerai išmaišyti. Padažo gali būti daug. Truputį palaikius, košę valgyti šiltą. Labai naudinga asmenims su pernelyg aktyvia Vata doša.

320

Šutinti grudai

Imkite bet kokius sveikus grūdus (dažniausiai vartojami kvie­čiai). Stiklinę švariai nuplautų grūdų suberti į termosą, užpilti 3—4 stiklinėm verdančio vandens (geriau distiliuoto) ir palai­kyti 3—4 valandas. Paskui vandenį nupilti, grūdus suberti į lėkštę, įdėti pagal skonį sviesto, medaus arba kokių tik nori prieskonių ir valgyti po salotų.

Šis patiekalas labai naudingas žmonėms su vyraujančia Va­ta doša.

Jei neturite termoso, visa tai galite atlikti paprasčiausiame stiklainyje. Tik kuo geriau jį apvyniokite ir įkiškite į celofaninį maišelį.

Šis gaminimo būdas nereikalauja ypatingų pastangų. Jei ryte valgyti nenorite, pasiimkite stiklainiuką ir valgykite dar­be, kai išalksite.

Mirkyti kviečių grūdai

Grūdus nuplauti ir užpilti šaltu vandeniu, kad būtų apsemti. Po 24 valandų vandenį nupilti, o grūdus laikyti šaldytuve. Ši­taip paruoštus grūdus galima vartoti 3—4 dienas. Prieš val­gant juos galima truputį pašildyti, pridėti tų pačių priedų, kaip ir į šutintus.

Kitas būdas. Grūdus užpilti šaltu vandeniu ir laikyti tik per naktį. Ryte galima valgyti.

Šitaip paruošti kviečių grūdai rekomenduojami suaugu­siems ir vaikams su sveikais dantimis. Tokie grūdai pažadina skonio nervus, padeda susidaryti seilėms. Stimuliuoja visą virš­kinimo sistemą ir skatina tuštinimąsi, sunaikina nuodus bei bakterijas žarnose.

Daiginti kviečių grūdai

Kviečių grūdus nuplauti ir suberti į lėkštę, kurios dugne pa­tiesta šiltu vandeniu sudrėkinta drobelė. Iš viršaus grūdus pri­dengti tokia pat šlapia audinio skiautele. Lėkštę palikti 22— 23°C temperatūroje, kartkartėm suvilgant viršutinę drobelę, kol

321

grudai sudigs*. Didžiausia biologinė grūdo vertė, kai daigelis prasikala 1—1,5 mm.

Daigintuose grūduose daug vitaminų, ypač B grupės ir E, fermentų, mikroelementų (luobelėje), be to, virškinant kviečių baltymus susidaro ypatingos medžiagos — endorfinai, būtini visoms žmogaus kūno ląstelėms ir psichikos stiprinimui.

Štai gydytojos, jogos filosofijos pasekėjos ponios Šmit pra­nešimo ištrauka: „20 metų trukęs didžiulis eksperimentinis dar­bas visiškai patvirtina stimuliuojantį daigintų kviečių poveikį bet kokio amžiaus žmogaus organizmo koordinacijai, gyvybiš­kai svarbių procesų reguliavimui ir atstatymui, optimaliai me­džiagų apykaitai ir nervų sistemos stabilizavimui. Tai tikras gyvybės eliksyras".

Racioną papildžius daigintais grūdais, daugybės rimtų ligų gydymo eiga daugeliu atvejų pralenkė visus lūkesčius (be to, pagerėjo regėjimo aiškumas, judesių koordinacija, galvos plau­kų spalva ir tankumas, sutvirtėjo dantys ir kt.).

Kiek teko pastebėti, bet kokio amžiaus žmonių sveikata jau po 1—2 savaičių aiškiai pagerėjo, o vėliau jie pasveiko.

Žmonės, vartoję daigintus grūdus, tapo atsparūs peršalimo ligoms.

Įdomu pastebėti paralelę su Vladimiro Lagovskio straips­niu „Anapus Gagulos paslapties" (žurnalas „Gamta ir žmogus", Nr. 3, 1989). Ten kalbama apie atnaujinančią medžiagą — gy­vūnų gemalines ląsteles, kurios perkeliamos į žmogaus orga­nizmą operuojant. Mes į savo organizmą augalines gemalines ląsteles perkeliame natūraliai — valgydami. Abiem atvejais efektas akivaizdus.

Daiginti grūdai pasidaro minkšti, lyg būtų šutinti. Juose esantis krakmolas pavirsta salykliniu cukrumi, o tai — visos virškinimo grandies palengvinimas (juk krakmolą iš pradžių turime perdirbti į cukrų). Todėl daigintos sėklos — pačios tin­kamiausios virškinimui, turi daug gydomųjų galių. Ypač reko­menduojama tiems, kam sumažėjęs seilių išsiskyrimas. Daigin­ti kviečių grūdai — stipriausi Kapcha došos stimuliuotojai.

Štai dar keletas daigintų grūdų receptų. Tokie patiekalai turi ypač daug gydomųjų savybių.

* Šitaip daiginami ir visi kiti grudai: kukurūzų, rugių ir kt.

322

Gydomąsias košes ir kisielius reikia gaminti taip: 12—24 vai. prieš gaminant patiekalą grūdus pastatyti šiltai, kad su­dygtų (vienam žmogui imti 50—100 g sausų grūdų). Paskui perplauti ir sumalti mėsmale. Įdėti pagal skonį medaus, svies­to ir įvairių prieskonių. Priklausomai nuo to, kiek atmieši, bus košė ar kisielius. Virinti nei košės, nei kisieliaus negalima.

Kviečių ir kitų augalų mišinys

Turiu sukūręs kviečių bei kitų augalų gydomojo mišinio recep­tą.

1. Daigintus grūdus sumalti mėsmale; sumalti šviežias mor­kas (galima panaudoti sulčiaspaudės išspaudas), burokėlius, sa­liero, kiaulpienės, pastarnoko, petražolės ar kito valgomo kul­tūrinio bei laukinio augalo šaknį. Visa tai gerai sumaišyti, pri­dėti truputį konservanto — medaus.

Mišinio skonis gali būti labai įvairus — nelygu kokie kom­ponentai. Tai leidžia pasirinktinai veikti tą ar kitą došą. Keis­dami augalus ir parinkdami juos pagal poreikius, galite tikslin­gai gydyti įvairius negalavimus, kol jie išnyks. Pavyzdžiui, mal­tus daigintus kviečių grūdus vartojant su kiaulpienės šaknimi ir lapais, galima greitai susigrąžinti fizinių krūvių išsekintas jėgas, tonizuoti visą organizmą. Sumaišę petražoles, morkas ir grūdus išgydysite inkstus. Ypač toks mišinys naudingas žiemą ir ankstyvą pavasarį. Tada į sumaltus daigintus grūdus pra­vartu įmaišyti mirkytų džiovintų vaisių: abrikosų, obuolių, kriaušių, razinų, taip pat ir morkų, burokėlių bei kokių nors žalumynų. Skonis labai savitas. Toks mišinys yra sotus. Dau­gumai žmonių pakanka 3—5 šaukštų.

2. Mišinys ruošiamas taip pat, tik vietoj medaus imkite alie­jų. Aliejus rekomenduojamas gaminant nesaldžius mišinius. Šiuo atveju vartojamos karčios ir gaižios žolės.

Abiejų rūšių mišinius galima pasigaminti kartą per savaitę ir valgyti, kai tik užsimanysite. Savo gydomųjų savybių tokie mišiniai nepraranda vieną dvi savaites. Aš imdavau šio mišinio į darbą ir pusryčiavau, pietavau, kai tik atsirasdavo apetitas. Stebėdamas kitus ir iš savo patirties galiu pasakyti, kad page­rėja virškinimas, žarnyno evakuacinė funkcija, padidėja dar­bingumas ir pajėgumas.

323

V. VAISIŲ, DARŽOVIŲ PATIEKALAI

Laukinių valgomųjų žolių pasta

Imkite žolių: dilgėlių, kiaulpienių, takažolių, dobilų, šalpusnių, rasakilos, gysločio lapų, liepos žiedų, beržų ir aviečių lapų (ga­lima ir kitokių). Kuo daugiau, tuo geriau. Pridėkite kelias ievos šakeles (ji suteikia migdolų kvapą). Visa tai perplaukite ir su­malkite mėsmale.

Saldi pasta. Visas žoles sumaišyti su medumi. Tokia pasta šaldytuve gali stovėti mėnesį, o užsukus dangteliu ir ilgiau.

Sūri pasta. Visas aukščiau išvardytas žoles sumaišyti su saulėgrąžų aliejumi arba korėjietišku padažu. Šią pastą galima derinti su svogūnais, kitais žalumynais ir vartoti sumuštiniams.

Šaukštelis tokios pastos prieš valgį aprūpins jus visai parai mikroelementais ir vitaminais.

Žiemą tokią pastą galima gaminti iš džiovintų žolių. Žolės smulkiai sutrupinamos, sudrėkinamos (pageidautina distiliuo­tu vandeniu, kad į vandenį pereitų daugiau medžiagų), paskui sumaišomos su medumi arba aliejumi.

Žolių miltų sklindžiai

Valgomosios žolės išdžiovinamos, paskui sutrinamos, kad būtų lyg miltai. Beriama paprasčiausių kvietinių miltų (kaip jungia­mosios medžiagos) ir kepami paplotėliai ar sklindžiai.

„Juodieji ikrai"

Sausus jūros kopūstus užpilti vandeniu, kad išbrinktų. Įpilti saulėgrąžų aliejaus, dėti pakepintų svogūnų ir labai smulkiai sutarkuoto česnako. Visa tai užtepti ant duonos su sviestu. Tai gardus patiekalas, skoniu primenantis juoduosius ikrus.

Salotų gaminimas

Pageidautina salotas gaminti pagal sezoną. Kadangi salotos yra mūsų pagrindinis būtinas patiekalas, tai ir požiūris į jas turi būti ypatingas. Salotos — pagrindinės natūralių maistinių

324

medžiagų tiekėjos. Kad visiškai patenkintume organizmo po­reikius, būtinai valgykime augalų šaknų, lapų ir vaisių salotas. Tokios salotos vadinamos „triadomis". Jose daug mikroelemen­tų, gaunamų su šakniavaisiais (burokėliais, morkomis, salie­rais), ląstelienos ir chlorofilų, gaunamų su lapais (petražolė­mis, kopūstais), vitaminų, fermentų, pigmentų, struktūrizuoto vandens, gaunamų su vaisiais (agurkais, pomidorais).

Dabar pakalbėkime apie išmintingą salotų vartojimą. Pir­muoju sveikimo etapu, 2—3 mėnesius, salotoms galima imti bet kokias daržoves. Pagrindinė šio etapo užduotis — organiz­mo šarminimas ir reikalingos mikrofloros formavimas. Todėl vartojamos daug šarminių elementų ir struktūrizuoto vandens turinčios daržovės.

Antruoju etapu, kitus 3—6 mėnesius, reikia parinkti daržo­ves atsižvelgiant į Jin—Jan santykį, kad tinkamai būtų stimu­liuojamos Jin ir Jan funkcijos bei jų pusiausvyra organizme.

Toliau, pasitelkus skonio pojūčius, pasirinkti tinkamas dar­žoves došoms sureguliuoti. Tai sėkmingai atlikus, jūsų skonio pojūčiai truputį pasikeičia, nelygu sezonas ir sveikata. Stenki­tės, kad sveikata nuolat būtų tvirta. Atminkite: norėdami sti­muliuoti vieną silpną došą, į salotas maišykite augalus, turin­čius po virškinimo vieną skonį. Jei į salotas primaišysite dar­žovių su skirtingais antriniais skoniais, stimuliavimo nebus.

Nereikia per daug smulkinti daržovių, nes jos nuo sąlyčio

su oru genda. Dabar pakalbėkime apie salotų pagardus. Skanios salotos sutaisomos iš tik ką supjaustytų šviežių

kopūstų. Pabarsčius juos druska, įpylus citrinos sulčių (galima vartoti citrinos rūgštį), reikia gerai sugniaužyti ranka, įberti supjaustytų žalumynų ir paduoti į stalą.

Majonezas su obuolių sultimis

1 šaukštas grūstų graikiškų riešutų, 1 šaukštas aliejaus, 3 šaukštai obuolių sulčių.

Riešutus sumalti arba sugrūsti mediniame inde. Į tokią rie­bią vientisą košę įpilti augalinio aliejaus ir maišyti. Tirštą mi­šinį reikės atmiešti obuolių sultimis.

325

Majonezas su obuolių ir citrinų sultimis

1 šaukštas maltų graikiškų riešutų, 1 šaukštas aliejaus, 2 šaukštai obuolių sulčių, 1 šaukštas citrinos sulčių.

Gaminamas taip pat, kaip ir majonezas su obuolių sultimis.

Majonezas su citrinų sultimis

1 šaukštas maltų riešutų (graikiškų, migdolų, lazdynų), 1 šaukštas aliejaus, citrinos sulčių.

Gaminama taip pat.

Majonezas su saulėgrąžų sėklomis

6 porcijoms reikės: 100 g išgliaudytų saulėgrąžų sėklų, 0,1 1 aliejaus, po 1 šaukštą pomidorų tyrės, citrinų sulčių, tarkuoto svogūno, tarkuotos citrinos žievės.

Išgliaudytas saulėgrąžas sumalti ir grūsti mediniame arba porcelianiniame inde. Tada į skystą košelę supilti pomidorų ty­rę ir tarkuotą svogūną. Ilgai šį mišinį maišyti, iš pradžių po lašą, o paskui plona srovele supilti aliejų. Majonezas turi būti tirštas. Pagardinti jį citrinos sultimis ir tarkuota žieve.

Majonezas iš varškės

100 g varškės, 1,5 šaukšto aliejaus, 2 skiltelės česnako, 1 šaukš­tas pieno, truputis malto saldaus raudonojo pipiro, petražolių.

Varškę gerai išsukti mediniu šaukštu, po truputį supilant aliejų ir pieną. Pagardinti sutarkuotu česnaku ir supjaustytais petražolių lapeliais.

Majonezas su varške

6 porcijoms reikės: 1 kiaušinio trynio, 0,11 aliejaus, 50 g varš­kės, 1 šaukšto smulkiai tarkuotų svogūnų, malto raudonojo pi­piro (saldaus).

Varškę trinti mediniu šaukštu. Į vientisą masę supilti iš trynio ir aliejaus pagamintą majonezą. Pagardinti pipiru ir svo­gūnu. Patiekti pusryčiams.

Šiuo majonezu galima tepti duoną sumuštiniams; papuošti juos raudonojo pipiro ir agurko griežinėliais, petražolės lapeliais.

326

Salotų padažas su citrinų sultimis

2 šaukštai aliejaus, po vieną šaukštą citrinų sulčių ir tarkuotų svogūnų, 1 arbatinis šaukštelis medaus.

Gerai išsukti aliejų, medų, sultis ir svogūną. Šiuo padažu užpilti salotas.

Saldus salotų padažas su citrinų sultimis

3 šaukštai aliejaus, 2 šaukštai citrinų sulčių, po vieną arbatinį šaukštelį medaus ir supjaustytų petražolių lapelių.

Aliejų, citrinų sultis ir medų sumaišyti. Berti supjaustytas petražoles. Šiuo padažu tinka pagardinti žalias salotas.

Salotų padažas su krapais

2 šaukštai aliejaus, 1 šaukštas citrinų sulčių, po 1 arbatinį šaukštelį medaus ir smulkiai supjaustytų krapų šakelių.

Aliejų, sultis ir medų sumaišyti. Berti krapus (juos galima pakeisti saliero, peletrūno lapeliais, porais ir kitomis priesko­ninėmis daržovėmis).

Pomidorų padažas salotoms

150 g pomidorų, 2—3 šaukštai grietinės (arba rūgusio pieno), 1 šaukštas citrinų sulčių, po 1 arbatinį šaukštelį medaus ir tarkuoto svogūno.

Gerai sunokusius pomidorus nuplauti, nulupti ir sutarkuo­ti arba išplakti mikseriu. Sumaišyti su išplakta grietine, citri­nos sultimis, medumi bei tarkuotu svogūnu.

Riešutinis salotų padažas

I variantas: 4 šaukštai maltų riešutų, 2 skiltelės česnako, 1 šaukštas citrinų sulčių*.

Riešutus sumalti, sugrūsti mediniame inde. Į riebią vienti-

* Citrinų sultis galima pakeisti spanguolių sultimis, citrinos rūgštimi, t.y. kuo nors rūgščiu.

327

są košelę įtarkuoti česnaką, išsukti ir pagardinti citrinų sulti­mis.

II variantas: po 1 šaukštą grūstų graikiškų riešutų, alie­jaus ir citrinų sulčių.

Riešutus sumalti ir grūsti medinėje ar porceliano grūstuvė­je. Į riebią košelę po truputį supilti citrinų sultis, o paskui ir aliejų. Jei masė per tiršta, praskiesti vandeniu.

Morkų padažas su krienais

100 g morkų, 1—2 šaukštai medaus, 1 šaukštas citrinų sulčių, 1 šaukštelis tarkuotų krienų, grietinės.

Nuskustą morką sutarkuoti smulkia tarka. Dėti medaus, sumaišyto su citrinų sultimis, ir krienų. Atmiešti grietine, kad padažas būtų norimo tirštumo.

Grietininis salotų padažas

100 g grietinės, pagardinimui po 2 šaukštus žalumynų (svogū­nų laiškų, česnakų, krapų, petražolių, salierų ir kt.).

Grietinę išplakti, į ją supilti citrinų sultis ir aliejų, suberti žalumynus.

Salotų padažas su medumi

1 šaukštas citrinų sulčių, 1—2 šaukštai medaus. Į medų nuolat maišant supilti citrinų sultis. Jei padažas per rūgštus, įpilkite šaukštelį aliejaus.

Triados padažas

Vienai porcijai reikės vieno trynio, 1 šaukšto medaus ir 1 šaukš­to aliejaus. Viską geraai išmaišius pilti ant salotų.

Šio padažo skonis ypatingas, labai tinka kopūstų ir morkų salotoms.

Padažas su salierais

2 šaukštai augalinio aliejaus, po 1 šaukštą citrinų sulčių, me­daus, salierų.

328

Aliejų, citrinų sultis ir medų gerai išplakti. Suberti tarkuo­tą salierą. (Jei vartosite saliero lapelius, juos labai smulkiai supjaustykite ir nedidelėje grūstuvėje grūskite tol, kol suskys­tės.)

Padažas su prieskoniais

Sultys, išspaustos iš 60 g rūgščių obuolių arba aivų, 60 g gliau­dytų graikiškų riešutų, 30 įvairių prieskonių (petražolių, salie­rų, raudonųjų pipirų, čiobrelių, krapų, salierų lapelių, kmynų).

Prieskonius parinkti pagal skonį ir smulkiai sukapoti ar sugrūsti. Supilti į juos rūgščias sultis ir suberti maltus riešu­tus. Labai skanu užsitepti šio padažo ant šviežių daržovių skil­telių.

Miltiniai padažai

Pakepinkite miltus, kad būtų auksinės spalvos. Atskirai saulė­grąžų aliejuje pakepinkite svogūnus. Viską sumaišykite. Tokį padažą supilkite į patroškintas morkas, aguročius ar burokė­lius. Tada daržovės būna labai gardžios.

Taigi gardinkite salotas padažais bei majonezais ir valgyki­te į sveikatą. Pabandykite pasidaryti padažą ir majonezą pa­tys — kurkite!

Adžika

5 dalys saldžiųjų pipirų, 5 dalys pomidorų, 1 dalis karčiųjų pipirų, 1 dalis česnakų, 5 dalys aliejaus. Viską susmulkinti, užvirinti ir užsukti stiklainiuose.

VI. PATIEKALAI, KURIUOS REKOMENDUOJA S. ARAKELIANAS

1. Arakeliano duona

1 kg antros rūšies miltų, 100 g augalinio aliejaus, 100 g me­daus, 1 stiklinė vandens. Iš šios tešlos padaryti paplotėlį ir

329

džiovinti orkaitėje 45—48 °C temperatūroje. Tokia duona yra be mielių, ji panaši į armėnų lavašą. Visos ląstelės tokioje duo­noje išlieka gyvos. Duoną reikia suvynioti į celofaną ir laikyti šaldytuve.

2. Preparatas nuo stresų

Tai ypatingas maisto priedas, teigiamai veikiantis visą organiz­mą, ypač badaujant.

Žmogaus kūno svorio 1 kilogramui imama 0,01 gramo cit­rinos rūgšties, 0,01 mililitro mėtų antpilo, 2 gramai medaus ir 2 mililitrai vandens. Tai 6 dienų norma. Jei sveriate, pavyz­džiui, 80 kg ir badaujate 3 dienas, imkite atitinkamai 0,4 g citrinos rūgšties, 0,4 ml mėtų antpilo, 80 g medaus ir 80 ml vandens. Padalinkite tai į 3 dalis ir suvalgykite po vieną dalį kartą per dieną.

Fiziologinis kiekvieno sudėtinio komponento vaidmuo yra toks:

Citrinos rūgštis — vienintelė rūgštis, organizme susijun­gianti su kalciu. Citrinos rūgšties kalcis — unikali gyvybiškai svarbi druska, turinti šarminių savybių. Jai tirpstant išsiskiria fosforas ir kalcis, susikaupiantis kauluose. Maitinantis įpras­tai, apie 60 proc. fosforo ir kalcio — gyvybiškai būtinų medžia­gų — per organizmą pereina tranzitu.

Citrinos rūgštis turi dar vieną būdingą savybę — ji yra maisto virškinimo proceso galutinis rezultatas. Susijungdama su ATF, rūgštis „dega" ir išskiria energiją. Organizmui iš karto gaunant citrinos rūgšties, maitinimas tampa labai efektyvus. Taigi jei geriate medaus tirpalą su citrinos rūgštimi, apie jokį badavimą negali būti ir kalbos — jūs gaunate kuo puikiausio maisto, be to, nereikia virškinti.

Citrinos rūgštis, jungdamasi su aminais, sudaro aminocit-rininę rūgštį, turinčią neigiamą elektros krūvį. O iš visų nepa­keičiamų amino rūgščių tik trys turi neigiamą krūvį — tai ami­no citrininės rūgšties ypatingos vertės organizmui esmė.

Jei neturite citrinos rūgšties, galite vartoti citriną. Iš vai­siaus išspaustose sultyse yra 10 proc. citrinos rūgšties. Tai yra, 1 kilogramui kūno svorio 6 dienoms jums reikės 0,1 ml citrinų sulčių.

330

Apie medų mes jau žinome. Medaus ir citrinos derinys — gerai žinoma liaudies medicinos priemonė.

Vandenį geriau vartokite ištirpintą — bus didesnis efektas. Mėta — įdomus augalas, stimuliuojantis došą Vata. Povei­

kio mechanizmas toks: medus stimuliuoja došą Kapcha, citri­nos rūgštis — došą Pita, o mėta — došą Vata. Tai yra, šis pro­duktas suderina visas tris došas — todėl toks didelis jo gydo­masis efektas.

S. Arakelianas pataria į vandenį įdėti truputį sodos (3 lit­rams — 1 g). Soda su citrinos rūgštimi — populiarus putojan­tis gėrimas, gausiai išskiriantis mums taip pat reikalingą an­glies dioksidą.

Galima šį preparatą vartoti ne tik badaujant — po 30 g per dieną. Tada nereikia paisyti savo svorio, o paprasčiausiai imti 3 citrinų sultis arba 1 arbatinį šaukštelį citrinos rūgšties, 250 g bičių medaus, 1 arbatinį šaukštelį pipirmėtės antpilo (par­duodamas vaistinėse) ir 1 1 ištirpinto vandens.

Štai dar keletas originalių Sureno Avakovičiaus patiekalų: 1. Avižines kruopas atmiešti medumi pasaldytu vandeniu,

įpilti aliejaus, vanilės ir gerai išplakti. Tai labai gardus, daug jėgų suteikiantis kokteilis.

2. Į erškėtuogių sultis pripjaustę svogūnų, ridikų, kopūstų, morkų, agurkų, petražolių, krapų, turėsite labai vertingą šiu­pinį.

3. Daigintus kviečių grūdus su ne ilgesniais kaip 1—2 mm daigeliais ir citriną sumalti mėsmale, sumaišyti su grikių mil­tais, sudėti į lėkštę ir užpilti sluoksniu rūgščių tarkuotų obuo­lių. Tai sotus pyragas.

4. Mėsmale sumalkite mirkytų lęšių ir žirnių, pridėkite rie­šutų, svogūno, česnako, žalumynų, aliejaus ir padarykite kot­letą.

Tikriausiai jums būtų įdomu sužinoti S. Arakeliano nuomo­nę apie „žalią" maistą. Jis rašo: „Maistas iš žalių vaisių ir dar­žovių stimuliuoja medžiagų apykaitą, gerina visų organų dar­bą, pašalina iš organizmo kenksmingas medžiagas, didina iš­tvermę, atsparumą, jėgas, stabilizuoja imunines sistemas, yra pagrindinis sveikatos, ilgos jaunystės veiksnys".

331

BAIGIAMASIS ŽODIS

Mano nagrinėta tema yra neišsemiama. Šioje knygoje aš sten­giausi išsiaiškinti tuos pagrindinius dalykus, kurie svarbūs vi­siems. Čia aprašyti virškinimo ir maisto sąveikos su organizmu mechanizmai kiekviename žmoguje veikia savaime, nepriklau­somai nuo jo valios. Mitybos funkcija iš visų žinomų funkcijų yra seniausia. Priklausomai nuo to, ką ir kaip valgome, mūsų organizme vyksta antrinės funkcijos: kraujotakos ir kvėpavi­mo, judėjimo ir protavimo.

Vidinė organizmo terpė taip pat visų pirma priklauso nuo maisto kiekybės ir kokybės. Tai keičia mūsų protavimą, cha­rakterį, socialinį aktyvumą. Todėl sunormalizavę mitybą mes normalizuojame ir visas antrines funkcijas. Ir, kaip galima su­prasti iš šios knygos, šviežias augalinis maistas, turintis daug bioplazmos (odžas), natūralių struktūrų, teisingai vartojamas ir derinamas, kuo mažiau perdirbtas ir individualiai parinktas, atsižvelgiant į metų laiką ir žmogaus došas, padeda palaikyti visus tris organizmo procesus — homeostazę, homeorezę ir ho-meomorfozę — paties aukščiausio lygio. Todėl išvada viena­reikšmė: tinkama mityba padės išsaugoti puikią sveikatą, ilgą, kūrybingą gyvenimą.

LITERATURA

1. Agadžanian N., Katkovas A. Musų organizmo rezervai. M., 1979.

2. Andrejevas J. Trys sveikatos banginiai. 1992. 3. Armstrongas Dž. Gyvasis vanduo. 1993. 4. Ajurveda. 1914. 5. Bachmanas G. Akupunktūros vadovas. M., 1976. 6. Bircheris-Beneris M. Gydymas maistu, remiantis bioe­

nergetika. 1914. 7. Bregas P Badavimo stebuklas. M., 1989. 8. Vilenčikas M. Biologiniai senėjimo ir ilgaamžiškumo pa­

grindai. M., 1987. 9. Gavrilovas L. Ar gali žmogus gyventi ilgiau? L., 1985 10. Dilmanas V. Didysis biologinis laikrodis. M., 1982. 11. Joirišas M. Bitės — žmogui. M., 1975. 12. Kirlianas S., Kirlianas V. Nuostabių išlydžių pasaulyje.

M., 1964. 13. Korpačiovas V. Gydomoji fauna. M., 1988 14. Kurioniovas P. Rusų liaudies gydymo knyga. M., 1991. 15. Kur cinas I. Virškinimo fiziologija. 1954 16. Luvsanas G. Rytų refleksoterapijos tradiciniai ir šiuo­

laikiniai aspektai. M., 1986. 17. Mikulinas A. Aktyvus ilgaamžiškumas. M., 1977. 18. Orlovą Ž. Viskas apie daržoves. M., 1978. 19. Petrovskis K, Voichaniovas V. D . Mitybos higiena. M.,

1982. 20. Picchelauris G. Z. Auk iki šimto metų. M., 1982. 21. Pokrovskis A., Samsonovas M. Dietologijos žinynas. M.,

1981. 22. Ugoliovas A. Žarnų sienelių virškinimo fiziologija ir pa­

tologija. 1967. 23. Ugoliovas A. Enterininė (žarnų hormoninė) sistema.

1978.

333