VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS

SPORTO IR SVEIKATOS FAKULTETAS

KŪNO KULTŪROS TEORIJOS KATEDRA

Domas Kudaba

Lietuvos orientavimosi sporto rinktinės narių pažintinių procesų ir

funkcinio pajėgumo kaita metiniame treniruočių cikle

MAGISTRO DARBAS Mokslinis vadovas:

doc., dr. J. Mertinas

Vilnius, 2006

2

TURINYS

ĮVADAS .................................................................................................................................... 4

1. LITERATŪROS APŽVALGA ....................................................................................... 6

1.1. Orientavimosi sporto struktūra ....................................................................................... 6

1.2. Orientacininkų fizinis parengtumas ................................................................................ 8

1.2.1. Orientacininkų aerobinis ir anaerobinis darbingumas ........................................... 8

1.3. Orientacininkų techninis parengtumas .......................................................................... 10

1.4. Teorinis ir intelektinis sportininkų rengimas ................................................................ 12

1.5. Psichika ........................................................................................................................ 13

1.6. Pažintiniai procesai ....................................................................................................... 14

1.6.1. Atmintis ............................................................................................................... 15

1.6.2. Atmintis orientavimosi sporte .............................................................................. 19

1.6.3. Dėmesys ............................................................................................................... 22

1.6.4. Dėmesys orientavimosi sporte ............................................................................. 26

1.6.5. Orientacininkų dėmesio ir atminties lavinimas ................................................... 28

1.7. Orientacininkų emocinės valios savybės ...................................................................... 29

1.8. Orientavimosi sporte iškylančios kliūtys ir sunkumai .................................................. 31

1.8.1. Orientavimosi sporte iškylančių sunkumų įveikimo būdai ................................. 34

1.9. Orientacininkų taktinis mąstymas ................................................................................ 35

2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS ................................................... 38

2.1. Tiriamieji ...................................................................................................................... 38

2.2. Metodai ......................................................................................................................... 39

2.2.1. Pažintinių procesų vertinimo metodai ................................................................. 39

2.2.2. Fizinio išsivystymo vertinimo metodai ............................................................... 45

2.2.3. Psichomotorinių funkcijų vertinimo metodai ...................................................... 46

2.2.4. Anaerobinio pajėgumo vertinimo metodai .......................................................... 47

2.2.5. Kraujotakos ir kvėpavimo sistemų funkcinio pajėgumo vertinimo metodai ....... 49

2.2.6. Orientacininkų treniruočių krūvio apskaita ......................................................... 51

2.2.7. Orientacininkų pasiekimų varžybose fiksavimas ................................................ 52

2.3. Tyrimo organizavimas .................................................................................................. 52

2.4. Matematinė statistika .................................................................................................... 53

3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ..................................................... 55

3.1. Orientacininkų pažintinių procesų rodiklių kaita ......................................................... 55

3

3.2. Orientacininkų fizinio išsivystymo rodiklių kaita.......................................................... 59

3.3. Orientacininkų psichomotorinių funkcijų rodiklių kaita ............................................... 63

3.4. Orientacininkų anaerobinio pajėgumo rodiklių kaita .................................................... 65

3.5. Orientacininkų kraujotakos ir kvėpavimo sistemų funkcinio pajėgumo rodiklių

kaita ............................................................................................................................... 71

3.6. Orientacininkų treniruočių krūvio analizė ................................................................... 76

3.7. Orientacininkų pasiekimai varžybose .......................................................................... 78

4. REZULTATŲ APIBENDRINIMAS ......................................................................... 81

IŠVADOS .............................................................................................................................. 83

LITERATŪRA ..................................................................................................................... 84

SANTRAUKA ...................................................................................................................... 87

SUMMARY .......................................................................................................................... 88

PRIEDAI ................................................................................................................................ 89

4

Įvadas

Orientavimosi sportas (OS) – Lietuvoje dar jauna sporto šaka. Palyginimui šios sporto

šakos gimtinėje Norvegijoje OS kultivuojamas jau daugiau kaip 100 metų. Mūsų nacionalinės

rinktinės sportininkų pasiekti rezultatai taip pat pakankamai geri. Pasaulio ir europos

čempionatuose mūsų šalies sportininkai individualiose varžybose patenka į stipriausiųjų 20-

tuką, o estafečių varžybose mūsų komandos patenka į stipriausių dešimtukus. Bet medalių

turime tik vieną, 2004 m. europos čempionate D.Alšauskaitė vidutinėje trasoje iškovojo sidabro

medalį. Iškyla klausimas: kaip galėtume stipriau pasipriešinti senas OS tradicijas turinčioms

valstybėms?

P.Mockaus (2001) atlikęs tyrimus su Lietuvos didelio meistriškumo orientacininkais

nustatė, kad jiems būdingas geras pagal bėgikų vertininmo skalę aerobinis pajėgumas (AP),

kuris tiesiogiai koreliuoja su sportiniu meistriškumu, o anaerobinis pajėgumas (AnP), Vingeito

(Wingate) 30 s maksimalaus testo metu, tiesiogiai koreliuoja su orientacininkų vieta ranginių

įverčių lentelėje ir artimas vidutinių ir ilgų nuotolių bėgikams.

Б.И.Огородников, А.Н.Кирчо, Л.А.Крохин (1978) ir В.Г.Акимов (1987) nustatė, kad

orientavimosi sportas pagal fizinį parengtumą yra giminingas bėgimui raižyta vietove ir

slidinėjimui. Pagal techninių elementų kiekį, taktines situacijas, pagal psichologinį “spaudimą”

artimas žaidybinėms sporto šakoms. Todėl orientavimosi sporto varžybos iš sportininko

reikalauja visapusiško parengtumo. Sėkmingą orientacininko pasirodymą varžybose lemia ne

tik geras fizinis, techninis ir taktinis parengtumas, bet ir geras psichologinis parengtumas.

Pasak В.Г.Акимов (1987) orientavimosi sportas apima tokius pažintinius procesus kaip

dėmesys, atmintis, kūrybinis mąstymas. Kuo aukštesnė sportininko kvalifikacija, tuo aukštesnis

jo pažintinių procesų lygis.

С.А.Зубков (1971), Б.И.Огородников ir kt. (1978) sutaria, kad orientavimosi sporte

tarp daugelio mokėjimų gana svarbus yra gebėjimas sutelkti ir išlaikyti dėmesį. Tas, kuris tai

sugeba, reikiamu momentu gali geriau susidoroti su trasoje iškylančiomis užduotimis.

T.Ottoson (1999) tyrinėdamas orientacininkus, vienoje situacijoje pastebėjo neįprastus

sportininko veiksmus: sportininkas ganėtinai retai žvilgčiojo į žemėlapį, taip eikvodamas labai

mažai laiko žemėlapio skaitymui ir praktiškai nesumažino bėgimo greičio. Jo “sutaupytas”

laikas žemėlapio skaitymui sudarė vidutiniškai apie 13 sek. kiekviename etape tarp KP. Toks

efektyvus ir ekonomiškas stilius turi didelę įtaką sportiniam rezultatui.

Todėl, pasak В.Г.Акимов (1987) vienas iš orientacininko privalumų yra gera regimoji

atmintis. Ne visi žmonės turi vienodai gerą regimąją atmintį. Norint pasiekti gerų sportinių

5

rezultatų, svarbu tokią atmintį lavinti. Kuo greičiau ir tiksliau orientacininkas „perskaitys“

žemėlapį ir įsidėmės simbolius, tuo geresnių rezultatų jis pasieks. Tikslus ir greitas žemėlapio

skaitymas ir įsiminimas išbėgus į trasą sutaupo sportininkui laiko.

В.Г.Акимов (1987) priduria, kad staigūs ir dažni situacijų pasikeitimai orientavimosi

trasoje priverčia sportininką žaibiškai mąstyti. Todėl didžiulę reikšmę orientavimosi sporte turi

orientacininko taktinis mąstymas, padedantis išsirinkti optimaliausia judėjimo kelią, kritiškai

vertinti situaciją ir vietovės reljefą, greitai rasti orientyrus žemėlapyje.

Aktualumas. Šiuo metu išsamesni tyrimai su Lietuvos OS nacionalinės rinktinės nariais

neatliekami pastoviai ir nėra pakankamai efektingi. Informacijos apie mūsų šalies

orientacininkų parengtumą turime sukaupę mažai. Nėra pastovių tyrimų, kurių pagalba

galėtume stebėti OS nacionalinės rinktinės sportininkų parengtumą ne tik prieš varžybas, bet ir

metiniame treniruočių cikle. Tokie tyrimai būtų didelė pagalba ne tik nacionalinės rinktinės

treneriui, bet ir patiems sportininkams.

Hipotezė – tikėtina, kad didelio meistriškumo orientacininkų funkcinio parengtumo,

dėmesio pastovumo, informacijos suvokimo greičio ir regimosios atminties rodikliai turėtų būti

geresni varžybų laikotarpiu.

Tyrimo objektas – orientacininkų treniruočių krūvio bėgte, funkcinio parengtumo,

dėmesio pastovumo, informacijos suvokimo greičio ir regimosios atminties kaita metiniame

treniruočių cikle.

Tyrimo subjektas – Lietuvos orientavimosi sporto rinktinės nariai.

DARBO TIKSLAS – tirti Lietuvos orientavimosi sporto rinktinės narių dėmesio pastovumą,

informacijos suvokimo greitį, regimąją atmintį ir funkcinį parengtumą metiniame treniruočių

cikle.

UŽDAVINIAI:

1. Nustatyti Lietuvos orientavimosi sporto rinktinės narių dėmesio pastovumo,

informacijos suvokimo greičio ir regimosios atminties kaitą tiriamuoju laikotarpiu.

2. Nustatyti Lietuvos orientavimosi sporto rinktinės narių funkcinio parengtumo kaitą

tiriamuoju laikotarpiu.

3. Išsiaiškinti Lietuvos orientavimosi sporto rinktinės narių treniruočių krūvio bėgte

apimties ir intensyvumo kaitą tiriamuoju laikotarpiu.

6

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Orientavimosi sporto struktūra

Orientavimosi sportas (OS) – sporto šaka, kai sportininkas, savarankiškai pasirinkdamas

kelią, žemėlapio ir kompaso pagalba, per trumpiausią laiką turi surasti vietovėje pažymėtus

kontrolinius punktus (KP), nurodytus žemėlapyje (Orientavimosi sporto varžybų taisyklės,

1998).

Sportinis žemėlapis – tai stambaus mastelio specialus žemėlapis, skirtas orientavimosi

sporto varžyboms, nubraižytas, naudojant specialius sutartinius ženklus, objektyviai atspindintis

kartografuojamą vietovę, pateikiantis charakteringas vietovės žymes, svarbias orientavimuisi

(Orientavimosi sporto varžybų taisyklės, 1998).

Kontrolinių punktų pagalba varžybų trasa sportiniame žemėlapyje yra suskirstoma į

atskirus etapus (1 pav.). Kiekvienas etapas yra savarankiškas, bet kartu susietas su kitu.

Sportininko rezultatas susideda iš atskirų etapų įveikimo laiko, bet kiekvienas iš šių etapų turi

įtakos tolimesniems sportininko veiksmams trasoje. Taip orientacininkas retai gali maksimaliu

greičiu įveikti atskirus etapus tarp kontrolinių punktų. Jis turi galvoti ir nustatyti, kokius

techninius elementus naudoti “dabar”, kad jie būtų naudingi vėlesniems veiksmams duotoje

trasoje. Nuo techninių elementų pasirinkimo priklauso sportininko judėjimo greitis: vieni

techniniai elementai atliekami labai greitai, kai kurie lėtai, o prieš tam tikrus reikia net sustoti

(P.Rakštikas, 1996).

1 pav. OS varžybų trasos atskirų etapų įveikimo variantai

7

Daugumos orientavimosi sporto varžybų trasų ilgiai vidutiniškai būna nuo 5 iki 15

kilometrų. Pasaulio ir europos orientavimosi sporto čempionatų programą sudaro: sprinto trasos

varžybos (15-20 min.), vidutinės trasos varžybos (35-45 min.), ilgos trasos varžybos (70-90

min.), estafečių varžybos (40-50 min.).

В.В.Чемихина (1996) teigia, kad orientacininkų bėgimas savo struktūra nedaug skiriasi

nuo kroso bėgikų. Skirtumas tik tas, kad orientacininkas, bėgdamas trasą turi mąstyti ir greitai

priimti sprendimus, kurie turi lemiamą įtaką sportiniam rezultatui.

Psichologinė orientavimosi sporto struktūra susideda iš pažintinių procesų, tokių kaip

dėmesys, suvokimas, vaizduotė, mąstymas ir atmintis (Б.И.Огородников, А.Л.Моисеенков,

Е.С.Приймак, 1980).

E.Krauss (1980) nustatė, kad orientacininkų rengime, didelio sportinio meistriškumo

orientacininkai mažiau laiko skiria teorinėms ir praktinėms treniruotėms, o daugiau fiziniam

rengimui. Autorius pateikia orientacininkų treniruočių krūvio paskirstymą priklausomai nuo

sportininkų meistriškumo lygio (2 pav.).

2 pav. Treniruočių krūvio paskirstymas, priklausomai nuo orientacininkų

meistriškumo (E.Krauss, 1980)

8

1.2. Orientacininkų fizinis parengtumas

Fizinis parengtumas – sportininko fizinių ypatybių, kompleksinių gebėjimų, judėjimo

mokėjimų bei įgūdžių išugdymo lygis, laiduojantis darnią ir našią veiklą per pratybas ir

varžybas (P.Karoblis, 2005).

A.Kивистик (1972), E.Изоп (1972) ir Л.А.Крохин (1978) teigia, kad siekiant gero

rezultato orientavimosi sporto varžybose labai svarbus geras fizinis parengtumas.

Orientacininkams tenka bėgti, slysti slidėmis įvairiomis sąlygomis. Vasarą – tai bėgimas

skirtingu gruntu, reljefu, pelkėmis, parkiniais arba tankiais miškais, akmenynais, įveikiant

įvairias kliūtis trasoje. Tokios bėgimo sąlygos iš sportininko reikalauja visapusiško fizinio,

techninio ir taktinio parengtumo, bei gebėjimo prisitaikyti prie staigiai kintančių situacijų. Pasak

J.Kleemola (1997) didelio meistriškumo orientacininkų fizinis parengtumas turi apie 90 %

įtakos rezultatui.

Pasaulyje dominuoja greitas ir tikslus orientavimasis su maksimaliu fiziniu parengtumu.

Geras funkcinis organizmo parengtumas ir nepriekaištinga orientavimosi technika sudaro

galimybę tapti didelio meistriškumo orientacininkais. Geras fizinis parengtumas, be įvaldytos

orientavimosi technikos, leis pasiekti tik vidutinius rezultatus. Ir atvirkščiai – gera orientavimosi

technika, bet vidutinis fizinis parengtumas, taip pat neleis pasiekti pergalės varžybose

(A.Kивистик, 1972).

Stipriausi pasaulio orientacininkai, kartu su geru techniniu parengtumu yra gerai

pasirengę fiziškai (pvz., švedų orientacininkas J.Mortensen maratoną nubėgo per 2 val. 12 min.,

Danijos rinktinės lyderis K.Jorgensenas yra tapęs pasaulio krosų nugalėtoju, o Europos

lengvosios atletikos čempionate 10 km distanciją yra įveikęs per 27,42 min.).

1.2.1. Orientacininkų aerobinis ir anaerobinis darbingumas

Orientacininkų organizmo fiziologiniai tyrimai dažniausiai atliekami, norint išsiaiškinti,

kaip pagerinti jų fizinį pajėgumą. Fizinis krūvis orientavomosi sporto varžybų metu kinta

priklausomai nuo vietovės raižytumo, pakilimų skaičiaus ir trukmės, bėgimo įgūdžių, mokėjimo

skaityti žemėlapį (P.Mockus, 2001).

Mokslininkai S.Bird, R.Bailey ir J.Lewis (1993) nustatė, kad didelio meistriškumo

orientacininkų širdies susitraukimų dažnis (ŠSD) varžybų metu svyruoja nuo 140 iki 180

k./min. Didesnę laiko dalį atliekamas aerobinis darbas, kurio intensyvumas kinta, pasitaiko

intensyvių anaerobinio darbo tarpsnių. Vidutinis ŠSD priklauso nuo orientavimosi trasos

9

pobūdžio, jis yra mažesnis daugiau technikos reikalaujančiose trasose, kai vidutinis bėgimo

greitis būna mažesnis.

G.Peck (1990) tyrimais nustatė, kad ŠSD orientavimosi sporto varžybų metu kinta

labiau negu bėgant panašiu greičiu lygia vietove.

M.Ranucci, G.Grassi ir G.Miserocchi (1986) nustatė, kad orientacininkų anaerobinės

apykaitos slenksčio dydis prilygsta vidutinių nuotolių bėgikams, bet ne maratono bėgikams ar

slidininkams. Laktato dinamikos OS varžybų metu analizė parodė, kad fiziologinis

orientacininkų apkrovimas ypač panašus į 2500–5000 m nuotolių bėgikų.

Gana išsamiai didelio meistriškumo orientacininkų aerobinį ir anaerobinį darbingumą

išanalizavo Švedijos mokslininkai C.Rolf, G.Andersson, P.Westblad, B.Saltin (1997). Pasak jų

didelio meistriškumo orientacinikams būdingas aukštas maksimalaus deguonies suvartojimo

(MDS) lygis. O maksimali laktato (La) koncentracija yra vidutinio dydžio ir nesiskiria nuo

mažesnio meistriškumo orientacininkų (1 lentelė).

1 lentelė

Švedijos orientacininkų antropometriniai duomenys, aerobinio ir anaerobinio

darbingumo rodikliai (C.Rolf et al., 1997)

Nacionalinė rinktinė 10 – 50 vietos laimėtojai Lytis Rodikliai Vyrai Moterys Vyrai Moterys Amžius 30 (27-33) 26 (21-31) 24 (21-29) 21 (19-24) Ūgis (cm) 181 (174-183) 168 (166-177) 183 (179-196) 167 (163-178) Kūno masė (kg) 68 (65-71) 57 (53-61) 70 (66-85) 57 (53-63) Maksimalus ŠSD (k./min)

178 (174-183) 182 (179-190) 185 (175-188) 188 (182-199)

MDS (ml/kg/min)

79 (75-81) 68 (62-71) 73 (70-85) 61 (54-72)

Maks. La kiekis (mmol/l)

14,0 (10-17) 12,0 (8,4-14) 15,8 (9,5-21,6) 15,6 (9,3-24,7)

U.Creagh ir T.Reilly (1997) nustatė, kad orientacininkų raumenyse vyrauja lėtai

susitraukiančios (lėtosios) skaidulos, šios sporto šakos atstovams būdinga nedidelė jėga ir

mažas anaerobinis pajėgumas. Nedidelį anaerobinį orientacininkų pajėgumą parodo Margaria

testo (R.Knowlton, K.Ackerman, P.Fidzgerald, 1980) bėgimo į stačią įkalnę (U.Creagh,

T.Reilly, 1997) rezultatai.

Lietuvos didelio meistriškumo orientacininkų AP ir AnP tyrinėjo P.Mockus (2001).

Orientacininkų aerobinio ir anaerobinio pajėgumo rodikliai buvo nustatomi taikant tiesioginius

(pagal La koncentraciją kraujyje) ir netiesioginius (pagal ŠSD fizinio krūvio ir atsigavimo

metu) metodus (2, 3 lentelė).

10

2 lentelė

Lietuvos didelio meistriškumo orientacininkų antropometriniai duomenys ir aerobinio pajėgumo rodikliai ( X ± S x ) (P.Mockus, 2001)

Lytis

Rodikliai Vyrai (n=28) Moterys (n=24)

Amžius 24,1 ± 6,4 21,9 ± 4,4 Ūgis (cm) 180,7 ± 4,6 166,8 ± 5,1 Kūno masė (kg) 71,7 ± 5,3 56,5 ± 4,3 Maks. ŠSD (k./min) 182,2 ± 11,7 179,8 ± 10,7 MDS (ml/kg/min) 61,9 ± 6,1 50,5 ± 5,6

3 lentelė

Lietuvos didelio meistriškumo orientacininkų antropometriniai duomenys ir anaerobinio pajėgumo rodikliai ( X ± S x ) (P.Mockus, 2001)

Lytis

Rodikliai Vyrai (n=19) Moterys (n=13)

Amžius 24,1 ± 4,3 24,3 ± 6,1 Ūgis (cm) 180,7 ± 5,8 164 ± 8,3 Kūno masė (kg) 72,4 ± 5,1 55,1 ± 5,3 W 653,3 ± 72 444,5 ± 66,5 W/kg 9 ± 0,6 8,1 ± 1,5 Vidutinis W 572,5 ± 54,8 375,9 ± 56,1 Vidutinis W/kg 8 ± 0,4 6,9 ± 0,6 La 3-ą ats. min (mmol/l)

6,5 ± 1,1 6,3 ± 1,4

1.3. Orientacininkų techninis parengtumas

Gera orientavimosi technika – tai racionalus technikos elementų pritaikymas praktikoje

(Л.П.Пронтишева, 1990).

Б.И.Огородников, А.Н.Кирчо ir Л.А.Крохин (1978) geras techninis orientacininkų

parengtumas apibūdinas gebėjimas protingai ir savarankiškai naudotis techniniais elementais

greitai besikeičiančiose situacijose (pvz., keičiantis vietovei, priešininkų veiksmams ar padarius

klaidą), greitai jas įvertinant ir pasirenkant teisingus veiksmus, tuo pačiu palaikant optimalų

bėgimo greitį.

Pasak В.Г.Акимов (1987) orientavimosi techniką sudaro visi metodai ir priemonės,

kuriomis treniruotėse ir varžybose naudojasi sportininkai. Visi orientavimosi technikos

elementai tarpusavyje susiję ir vienas kitą papildo. Tikslus vieno technikos elemento atlikimas

11

sąlygoja konkrečios situacijos išsprendimą. Autorius pateikia tokią orientavimosi sporto

technikos metodų ir priemonių klasifikaciją:

• Kompaso valdymas.

• Bėgimas azimutu.

• Žemėlapio supratimas ir vietovės suvokimas.

• Žemėlapio ir vietovės tapatinimas.

• Žemėlapio įsiminimas.

• Dėmesys.

• Šiuolaikinio inventoriaus naudojimas.

• Kontrolinių punktų ieškojimo ir radimo metodai.

• Atstumo nustatymas.

• Linijinių ir plokštuminių orientyrų naudojimas.

• Bėgimas be kompaso.

• Žemėlapio skaitymas bėgant.

• Žemėlapio orientavimas su kompasu.

• Aukščio kontrolė.

Kuo daugiau sportininkas yra išmokęs ir įgijęs OS technikos įgūdžių, tuo greičiau ir

tiksliau jis atlieka atskirus veiksmus, daugiau laiko trasoje gali skirti taktiniams uždaviniams,

labiau didėja jo kelio pasirinkimo galimybės įvairiose vietovėse. Pradedantiesiems

orientacininkams yra būtinas technikos elementus lavinančių pratimų kartojimas, kol juos

išmoks automatiškai. Meistrams būdinga nuolat tobulintis šioje srityje, ypač sezono pradžioje

(J.Mertinas, S.Kireilis, 1993).

Kaip teigia Л.П.Пронтишева (1990) orientacininkams svarbūs pažintiniai procesai,

tokie, kaip suvokimas, atmintis, kūrybiškumas, orientavimasis aplinkoje, dėmesys ir mąstymas.

Šiuos pažintinius procesus autorė priskiria pagalbiniams technikos veiksniams.

Iš dviejų vienodo fizinio pajėgumo sportininkų visada greičiau finišą pasieks tas, kuris

bėgdamas sugeba skaityti žemėlapį ir atsiminti savo kelią, pakeliui pasitaikančius tarpinius

orientyrus ir atraminį orientyrą, nuo kurio bus ieškomas KP. Tas, kuris geriau įsimins tikslią KP

buvimo vietą ir kontrolinio punkto numerį (J. Mertinas, S.Kireilis, 1993).

A.Kивистик (1974) teigia, kad sportinis rezultatas OS varžybose priklauso ne tik nuo

sportininko fizinio, techninio parengtumo, bet ir nuo protinių galių panaudojimo.

Ilgoje trasoje, esant dideliam fiziniam krūviui, orientacininkai atlieka didžiulį protinį

darbą. Visas technines ir taktines užduotis jie atlieka vieni, jų nemato nei treneriai, nei teisėjai

ar draugai (išskyrus estafetes) (Б.И.Огородников ir kt., 1980).

12

1.4. Teorinis ir intelektinis sportininkų rengimas

Teorinis sportininko rengimas – įvairiapusio sportininko rengimo komponentas.

Sportininko rengimo sistemą sudaro metodiniai, medicininiai, biologiniai, psichologiniai sporto

treniruotės, varžybų bei jėgų atgavimo pagrindai. Kiekvienas sportininkas turi žinoti

bendruosius psichikos procesų ypatumus, žinoti fizinių pratimų įtaką organizmo organų ir

sistemų veiklai. Ypač gerai kiekvienas turi žinoti racionalios dienotvarkės ir mitybos

reikalavimus, asmens higienos taisykles ir savistabos principus, gerai išnagrinėti ir suvokti

varžybų taisykles (V.Kuklys, V.Blauzdys, 2000).

Teorinis rengimas yra būtina sąmoningo treniravimosi sąlyga. Kuo geresnių rezultatų

siekiama, tuo didesni reikalavimai keliami sportininko intelektui. Sportininkai privalo suprasti

sporto treniruotės dėsningumus, išmokti analizuoti treniravimosi metodiką, dalyvavimo

varžybose rezultatus, fizinio, techninio, taktinio ir funkcinio parengtumo duomenis. Teorinio

rengimo pratybos derinamos su fizinio, techninio, taktinio, psichologinio rengimo pratybų

turiniu. Teorinės žinios įtvirtinamos per pratybas, tai pat nagrinėjant treniravimosi metodiką,

mokslinių tyrimų duomenis, sportinio parengtumo rodiklius ir varžybų rezultatus

(J.Skernevičius, A.Čepulėnas, K.Milašius, R.Dadelienė, 2005).

Intelektas – gebėjimas tikslingai ir adaptyviai elgtis. Apima gebėjimus pasinaudoti

patirtimi, spręsti problemas, samprotauti ir sėkmingai sutikti iššūkius bei pasiekti užsibrėžtus

tikslus (D.G.Myers, 2000).

Intelektas – tai individo gebėjimas operuoti vaizdais ar abstrakcijomis kalboje,

skaičiuose bei erdvėje ir laike, leidžiantis sėkmingai susidoroti su daugeliu sudėtingų ir,

remiantis specialiais įgūdžiais, net labai specifinių užduočių (M.Furst, 1999).

Pasak M.Furst (1999) intelekto sąvoka apima tiek mąstymo procesą, reikalingą

problemoms spręsti, tiek šio proceso rezultatus.

Intelektas (gebėjimas mąstyti) – būtina sportininko parengtumo sudedamoji dalis.

Sportinė veikla daro didelį poveikį sportininko intelektui, nes žmogaus fizinė ir protinė veikla

glaudžiai susijusi (J.Skernevičius ir kt., 2005).

V.Legkauskas (2001) teigia, kad aukštas intelektas reiškia “gerą” visų psichinių procesų

(ne tik mąstymo) funkcionavimą.

Sportininkų intelektinis rengimas – intelekto gebėjimų (mąstymo, pastabumo ir

suvokimo, dėmesio sukaupimo), lemiančių sportinės kovos sėkmę, lavinimas. Sportininko

intelektas, protas, sugebėjimas mokytis ir išmokti, susivokti naujose treniruotės proceso

situacijose lemia jo sportinę sėkmę. Sportininko intelektas formuojasi per tikslingą veiklą, o ją

13

lemia socialiniai ir ekonominiai veiksniai. Mokslininkai pabrėžia intelekto ir asmenybės

vienovę, intelekto, valios ir emocijų sąveiką. Intelektinių įgūdžių susidarymą lemia įgimtos

ypatybės ir aplinkos veiksniai. Sportininkas per pratybas turi būti savarankiškas, aktyviai

tobulinti judesių, veiksmų techniką ir sugebėti per varžybas ją kūrybiškai taikyti. Tam būtinos

naujausios teorinės žinios. Sportininko mokymasis – tai aktyvi, kryptinga veikla, kuria siekiama

gauti žinių, jas perprasti ir įsiminti, įgyti įgūdžių. Mokymo vyksme formuojasi pažiūros, didėja

pažintinės galios (pastabumas, suvokimas, mąstymas, atmintis, vaizduotė), bręsta gabumai,

intelektinės savybės ir vertybės (P.Karoblis, 2005).

XX amžiaus psichologijoje ypač daug diskusijų kelia įgimtų polinkių ir aplinkos įtakos

santykis. Ginčijamasi dėl to, ar žmogaus savybės ir gabumai (pvz., intelektas) yra įgimti (čia

pirmiausia turima galvoje paveldėti), ar juos lemia aplinka. Įgimtų savybių teorijos šalininkai

(neityvistai) laikosi nuomonės, kad individualaus elgesio tendencijų formavimąsi lemia beveik

vien paveldimumas. Aplinkos poveikio žmogui teorija teigia, kad svarbiau aplinkos įtaka. Ji

tęsia empiristų, pavyzdžiui, Johno Locke’o, tradiciją. Locke’o nuomone, ką tik gimęs žmogus

prilygsta tuščiam popieriaus lapui, kuriame patirtis palieka savo ženklus. Locke’as kategoriškai

neigia, kad požiūriai ir principai, juo labiau moraliniai, gali būti įgimti. Prote nėra nieko, ko

anksčiau nepatyrė juslės. Šio požiūrio laikosi biheviorizmas, teigiantis, kad asmenybės bruožai

formuojasi tik mokantis, o mokymąsi jie laiko patirties sąlygotu elgesio pasikeitimu. Johnas

Broadus Watsonas, vienas įtakingiausių šios krypties atsovų, neigia bet kokį biologinį instinktą

ir viską suveda į išmokimą ir ugdymą – jis nepripažįsta gebėjimų ir psichinių savybių

paveldėjimo (M.Furst, 1999).

Nesutarimai dėl to, kas svarbiau – paveldimumas ar aplinkos įtaka, kilo tarp neityvistų ir

mokymosi teorijų šalininkų. Kadangi jų diskusijos nedavė jokio konkretaus rezultato, įsigalėjo

nuomonė, kad svarbi tiek aplinka, tiek įgimti veiksniai (M.Furst, 1999).

V.Legkauskas (2001) teigia, kad genai suteikia plačias ribas, tačiau vystymasis tose

ribose yra lemtas aplinkos ir išmokimo.

1.5. Psichika

Psichika – psichologijos mokslo objektas. Žmogaus psichiką kaip vientisą reiškinį gana

sudėtinga suvokti. Nors tikrovėje visi psichiniai reiškiniai yra glaudžiai susiję – žmogus negali

iš pradžių suvokti, paskui įsiminti, po to pajusti, sukaupti dėmesį ar pradėti mąstyti – sisteminės

analizės ir sintezės pagalba įmanoma suformuoti žmogaus psichikos funkcinės struktūros

visuminį vaizdą (3 pav.) (L.Lobanova, 2004).

14

3 pav. Psichikos struktūra (L.Lobanova, 2004)

Psichiką sudaro du pagrindiniai funkciniai blokai – psichiniai procesai ir psichinės

savybės. Psichinių procesų sudėtyje išskiriami šie procesai (L.Lobanova, 2004):

• pažintiniai (jutimas, pojūtis, vaizdinys, vaizduotė, dėmesys, atmintis, mąstymas, suvokimas);

• valios (noras, interesas, valia, ryžtas, ketinimas);

• emociniai (psichinės būsenos) (afektas, jausmas, emocija, nuotaika, nerimas, pyktis).

Psichinės savybės yra kompleksinis reiškinys charakterizuojantis asmenybės ypatumus

(tai temperamentas, charakteris, sugebėjimai, kryptingumas) (L.Lobanova, 2004).

Skirstant psichinius procesus į pažintinius, valios, emocinius procesus būtina suprasti ir

sąmonės reikšmę. Sąmonė kaip aukščiausia žmogaus psichikos funkcija susiformavo darbo

procese, susiklosčius visuomeniniam gyvenimo būdui ir kalbai (kuri laikoma išskirtiniu

žmogaus gebėjimu) – todėl sąmonei (kaip ir sąmoningumui) tenka ypatingas vaidmuo žmogaus

gyvenime ir ypač profesinėje veikloje (L.Lobanova, 2004).

1.6. Pažintiniai procesai

Pažintiniai procesai sudaro pagrindą psichikos funkcionavimui. Jų dėka vyksta

informacijos priėmimas, kodavimas, perdirbimas, analizavimas, išlaikymas ir siuntimas kalbos,

rašto, mimikos ir kitomis formomis. Informacija padeda palaikyti individo ryšį su aplinka, kitais

žmonėmis, suvokti ir perduoti sukauptą praeities kartų patirtį, mokyti ir ugdyti asmenybę.

PSICHIKA

PSICHINIAI PROCESAI PSICHINĖS SAVYBĖS

EMOCINIAI PROCESAI

PSICHINĖS BŪSENOS

PAŽINTINIAI

PROCESAI

VALIOS PROCESAI

ASMENYBĖS SAVYBĖS

TEMPERAMENTAS CHARAKTERIS

SUGEBĖJIMAI

KRYPTINGUMAS

15

Pažindamas kitus, bendraudamas individas įsijungia į visuomenę ir sėkmingai adaptuojasi,

perima kultūros vertybes (L.Monginaitė, 2005).

Pagrindiniai jutimo organai, padedantys mums suvokti išorinį pasaulį – tai regėjimas,

klausa, uoslė, skonio receptoriai ir lietimo organai (odos jautrumas). Be minėtų pojūčių žmogus

turi vidinį jautrumą (troškulio, alkio, skausmo, sotumo jutimą), taipogi raumenų-sąnarių

jautrumą arba propriorecepciją. Pagrindinių jutimo organų išvystymas turi milžinišką reikšmę,

nes pojūčiai, kaip išorinio pasaulio poveikis žmogaus jutimo organams, persiduoda nervais į

galvos smegenis, padeda suvokti bei įsivaizduoti matytą vaizdą, ir išryškina išoriniam pasauliui

būdingus ryšius bei vaizdinius (K.Dineika, 2001).

J.Lapė ir G.Navikas (2003) pažintinius procesus suskirstė pagal sudėtingumą:

• dėmesys;

• jutimas ir pojūtis;

• suvokimas;

• vaizdinys ir vaiduotė;

• mąstymas;

• atmintis.

J.Daukšytė (2003) pažintinių procesų sudedamąja dalimi ir sąsaja su kitais pažintiniais

procesais traktuoja dėmesį ir atmintį, nes visoje psichinių reiškinių sankaupoje dėmesys ir

atmintis tiesiogiai įtraukti į vidinę visų pažintinių, emocinių bei reguliacinių procesų sudėtį.

1.6.1. Atmintis

Atmintis – (angl. memory) individo sugebėjimas įsiminti, sisteminti, išlaikyti tai, kas

patirta, ir prireikus vėl grąžinti šią informaciją į sąmonę, ja remtis mąstant ir elgiantis.

Svarbiausi atminties procesai – įsiminimas, laikymas atmintyje (saugojimas), atsiminimas

(atkūrimas) (L.Monginaitė, 2005).

Gyvūnas ir žmogus gauna labai daug įvairios informacijos, padedančios orientuotis

aplinkoje ir prisitaikyti prie jos kitimų. Žmogaus informacijos turinį sudaro visa, kas susiję su jo

pažintine veikla. Atminties procesai dar vadinami mnemine veikla. Informacija atmintyje

koduojama vaizdiniais ir sąvokomis (mintimis) (A.Jacikevičius, A.Gučas, E.Rimkutė, 1986).

Pasak H.Benesch (2002) atmintis suprantama ne kaip vientisas psichinis procesas, o kaip

mneminių (tebesitęsiančių) reiškinių įvairovė. Dėl tokios mneminių funkcijų įvairovės būtina

atminties sąvoką nusakyti diferencijuočiau.

16

1) Pagal su laiku susijusias funkcijas skiriami trys atminties lygiai: įsiminimas,

laikymas ir atsiminimas (R.C.Atkinson, R.Shiffrin, 1971):

a) Įsiminimas – tai dėl išorinio poveikio ar vidinių išgyvenimų gautos informacijos

užfiksavimas vaizdų pavidalu arba sąvokomis ir jos įtvirtinimas. Paprastai

informacija užkoduojama, t.y. apiforminama atminties sistemoje vaizdais,

simboliais, sąvokomis, jai suteikiant tam tikrą prasmę.

b) Laikymas – tai informacijos išsaugojimas atmintyje tam tikrą laiką. Atmintyje

laikoma informacija keičiasi susijungdama su atmintyje jau esančia informacija bei

veikiama naujos gaunamos informacijos.

c) Atsiminimas (prisiminimas) – tai atmintyje saugomos informacijos atgaivinimas, kai

ji gali pasitarnauti mūsų sąmoningai veiklai.

Įsiminimo metu patyrimo medžiaga yra transformuojama į tokią formą (nervinius

impulsus), kurioje galėtų būti saugoma atmintyje ir jau transformuota padėta į atmintį

(V.Legkauskas, 2001).

Įsiminimas gali vykti savaime, neturint iš anksto šio tikslo, nesistengiant tai daryti,

nenaudojant jokių priemonių. Tai vadinamasis nevalingas įsiminimas. Nevalingas įsiminimas

turi atrenkamąjį pobūdį. Jį nulemia žmogaus santykiai su aplinka. O valingas įsiminimas yra

tada, kai žmogus turi tikslą įsiminti ir tam naudoja specialias priemones. Jis susijęs su

sąmoninga ir sudėtinga protine veikla (J.Lapė, G.Navikas, 2003).

Valingas įsiminimas – tai specialus veiksmas, turintis konkretų tikslą: įsiminti tiksliai,

kuo ilgesniam laikui ir vėliau atsiminti ar tiesiog atpažinti. Nuo valingo įsiminimo tikslo

priklauso įsiminimo būdai: planavimas, prasminių elementų išskyrimas, įsimenamų dalykų

semantinis ir erdvinis grupavimas, regimo jų vaizdo susidarymas, jų gretinimas su turimomis

žiniomis. Kai kitos sąlygos vienodos, valingas įsiminimas produktyvesnis už nevalingąjį, pats

procesas sistemingesnis ir labiau valdomas (L.Lobanova, 2004).

Toliau informacija yra saugoma atmintyje (smegenyse). Kai kurios informacijos dalys

prarandamos labai greitai, tačiau kitos informacijos dalys gali būti išsaugomos labai ilgai.

Prireikus (o kartais ir spontaniškai) mes paimame informaciją iš saugyklos, ji vėl patenka į

mūsų sąmonės lauką, yra atsimenama, tarsi būtų vėl atgaminamas patyrimas. Atsiminimo

tikslumas priklauso nuo kiekvieno individo atminties lygio (V.Legkauskas, 2001).

2) Pagal funkcinį struktūrinimą galima išskirti 3 teorijų grupes (Filtro, Asociacijų

Pakopų). Filtro teorijos teigia, kad įsimenama dėl daugybės dirgiklių atrankos. Asociacijų

teorijos remiasi dirgiklių sutapimu (laike ir erdvėje, pagal aplinkybių ryšį, pagal panašumą ir

kontrastą). Populiariausios šiandien pakopų teorijos (H.Benesch, 2002).

17

Pakopų teorijas pasiūlė R.C.Atkinson ir R.Shiffrin (1971). Jie pateikė atminties modelį,

kuris iki šių dienų išlieka dominuojančiu modeliu atminties tyrimuose. Jie skiria tris atminties

komponentus: jutiminę atmintį, trumpalaikę atmintį ir ilgalaikę atmintį (4 pav.).

Kartojimas prarandama per prarandama per 2 sekundes 30 sekundžių

4 pav. Atminties komponentai (V.Legkauskas, 2001)

Pagal šią teoriją žmogus turi jutiminę atmintį (sensorinis registras, kelių s trukmės),

trumpalaikę atmintį (informacijos susiejimo registras, apimantis 7 elementus, iki 15 s trukmės)

ir ilgalaikę atmintį (neriboto talpumo). Kiekvieno individo atmintis labai skirtinga, tačiau

treniruotėmis galima atmintį gana lengvai pagerinti (V.Legkauskas, 2001).

Po to, kai fizinis stimulas nustoja veikęs mūsų jutimo organus, informaciją trumpam

išsaugo jutiminė atmintis. Jutiminė atmintis išlaiko daugelio stimulų informaciją, tačiau labai

trumpam. Jutiminės atminties funkcija yra išlaikyti informaciją laikotarpiui, kurio pakaktų, kad

aukštesni smegenų centrai “nuspręstų” – ar konkretus stimulas vertas dėmesio, ar nevertas.

Jutiminė atmintis egzistuoja visiems jutimams, tačiau priklausomai nuo jutimo, skiriasi jos

trukmė ir apimtis. Regėjimo jutimui trukmė yra 0,5 sekundės, apimtis – 9-10 objektų. Klausos

jutimui trukmė yra apie 2 sekundes, apimtis – 5 objektai (V.Legkauskas, 2001).

Stimulai, kurie pasirodo esą verti dėmesio, iš jutiminės atminties yra perkeliami į

trumpalaikę (kitaip – “darbinę”, “operatyvinę”) atmintį. Trumpalaikė atmintis yra informacijos

laikymas sąmonės lauke. Čia informacija saugoma ilgiau nei jutiminėje atmintyje, tačiau ne per

ilgai – 10-20 sekundžių. Informacija preliminariai tvarkoma ir organizuojama, tačiau negali

užsibūti ilgai, nes trumpalaikės atminties apimtis ribota – vienu metu čia gali būti saugomi 7 ± 2

objektai (V.Legkauskas, 2001).

Kiekis elementų, kuriais manipuliuoja trumpalaikė atmintis, vadinamas struktūriniu arba

operaciniu vienetu, objektu. Pavyzdžiui, struktūrinį vienetą gali sudaryti 7 raidės. Jas

suorganizavus į prasmingą žodį, dabar jau jis tampa informacijos elementu. Taigi atmintis gali

operuoti 7 ± 2 prasmingais žodžiais. Medžiagos struktūrinimas, arba atskirų elementų jungimas

į prasmingas grupes, yra svarbi atminties ypatybė. Ji palengvina įsiminimą ir atsiminimą

(A.Jacikevičius ir kt., 1986).

Informacija iš aplinkos

Jutiminė atmintis

Trumpalaikė atmintis

Ilgalaikė atmintis

18

Ilgalaikė atmintis pasižymi didele (galbūt net neribota) apimtimi ir ilgu saugojimo laiku.

Informacija iš trumpalaikės atminties į ilgalaikę atmintį pervedama kartojimo pagalba. Prireikus

informacija gali būti grąžinta į trumpalaikę atmintį (t.y. atsiminta) ir panaudota mąstymo

operacijoms (V.Legkauskas, 2001).

3) Pagal tai, kaip žmogaus įsiminimo ir atsiminimo procesuose dalyvauja pagrindiniai

analizatoriai, atmintis skirstoma į motorinę, vaizdinę, emocinę ir žodinę (L.Lobanova, 2004):

• Motorinė (judėjimo) atmintis – tai sugebėjimas įsiminti, laikyti atmintyje ir atsiminti

judesius ir jų seką. Tai darbinių ir sportinių įgūdžių pagrindas. Be motorinės atminties

žmogus nemokėtų vaikščioti, rašyti, bėgti, šokti, vairuoti mašiną ir t.t.

• Vaizdinė (regimoji) atmintis – tai objektų, reiškinių ir jų ypatybių įsiminimas, saugojimas

atmintyje ir atsiminimas. Informacija, kuri atsimenama vaizdiniu pavidalu, dažniausiai

susijusi su tam tikru “įspūdžiu”, kuri padaro įsimenamas objektas – taip atsimenami draugų

ir giminių veidai, pažįstamų žmonių balsai, net daiktai, kurie susiję su ypatingais pojūčiais.

• Emocinė atmintis – jausmų, išgyvenimų įsiminimas, laikymas atmintyje ir atsiminimas.

Žmogus atsimena ne vien tik pyko jis ar džiaugėsi, bet ir savo vidinę būseną tuo metu.

Žmogaus atsimenami išgyvenimai visada siejasi su kokia nors veikla, todėl nuolat skatina

imtis tų veiksmų ar nuo jų atgraso.

• Žodinė (girdimoji) atmintis – tai yra informacijos kodavimas žodžiais. Kiekvienas žodis

nėra vien tik atskiri garsai – jis turi prasmę. Žodine atmintimi yra paremtas sistemingas

žinių įgijimas.

Gyvenimo stebėjimai ir eksperimentiniai tyrimai rodo, kad įvairių žmonių atmintis nėra

vienoda. Kiekvienas žmogus gali įsiminti įvairią informaciją, bet nevienodai sėkmingai ir

nevienodomis priemonėmis. Vieni įsimena ir atkuria greitai, tiksliai, daug, kiti – greitai, bet

nelabai tiksliai ir nedaug. Vieni geriau įsimena daiktus ir piešinius, kiti – žodžius, treti –

muzikos melodijas ir t.t. (J.Lapė, G.Navikas, 2003).

Nustatyta, kad vaizdinė informacija išlaikoma atmintyje ilgiau už žodinę. Bet nereikia

sumenkinti žodinės atminties vaidmens. Yra žmonių, kurie turi geriau išlavintą žodinę atmintį.

Abu atminties tipai papildo vienas kitą. Kai reikia įsiminti sparčiau, labiau tinka vaizdinė

atmintis. Pateikiant informaciją lėčiau, efektyvus yra žodinis įsiminimas (A.Jacikevičius ir kt.,

1986).

Eksperimentiniai tyrimai parodė, kad labiausiai paplitęs yra mišrusis atminties tipas

(regimasis – judėjimo ir kiek mažiau girdimasis – judėjimo). Grynų atminties tipų pasitaiko

retai (J.Lapė, G.Navikas, 2003).

19

Nuo medžiagos apimties labai priklauso įsiminimui būtinas laikas: dvigubai didesnės

apimties medžiagai įsiminti reikia maždaug trigubai daugiau laiko. Atmintį įvairiai veikia

medžiagos vidinė struktūra. Pavyzdžiui, medžiaga įsimenama tuo sunkiau, kuo jos elementai

tarpusavyje panašesni, ir priešingai. Panašių elementų sekoje pasitaikantys nepanašūs elementai

įsimenami žymiai lengviau (fon Rostorfo dėsnis). Lengviau įsimenami įprastiniai elementai,

būtent tie, kurie dažnai sutinkami žmogaus praktinėje veikloje. Ypač tai akivaizdu įsimenant

žodinę medžiagą (A.Jacikevičius ir kt., 1986).

Individualūs atminties skirtumai tiesiogiai priklauso nuo žmogaus veiklos pobūdžio, nes

tai lemia dažnesnį vienų analizatorių naudojimą. Atminties tipai yra lavinimosi padarinys. Jie

priklauso nuo mokymosi, profesinės veiklos ir gali keistis bei tobulėti keičiantis žmogaus

veiklai (J.Lapė, G.Navikas, 2003).

L.Lobanova (2004) išskiria atminties produktyvumą įtakojančius veiksnius:

a) Subjektyvūs veiksniai (įsiminimo tipas, išankstinė patirtis, nuostata, interesas,

organizmo būklė).

b) Objektyvūs veiksniai (medžiagos kiekis, aplinka).

c) Įsimenamos medžiagos kokybė (prasmingumas, rišlumas, aiškumas,

vaizdingumas, ritmiškumas).

1.6.2. Atmintis orientavimosi sporte

Atminties procesai orientavimosi sporte turi ypatingai didelę reikšmę. Atmintis

orientavimosi sporte – tai judėjimo krypties, atstumo, vietovės (ypatumų), KP išdėstymo,

tarpinių ir pagrindinių orientyrų ir kt. informacijos įsiminimas ir atgaminimas. Ypatingus

reikalavimus atminčiai diktuoja tos aplinkybės, su kuriomis sportininkas susiduria trasoje

(С.А.Зубков, 1971).

Е.И.Иванов (1971), Б.И.Огородников ir kt. (1980), А.С.Лосев (1984) sutaria, kad

orientacininkams būdingas ir labai svarbus vaizdinis (regimasis) – konkretus atminties tipas.

Atminties faktai laikomi ir atsimenami vaizdinių pavidalu.

Orientavimosi sporte įsiminimas palengvinamas tuomet, kai yra išankstinis žemėlapio,

visos vietovės vaizdo susidarymas, savo veiksmų planavimas (Е.И.Иванов, 1971).

Sugebėjimas trasoje pagal žemėlapį greitai ir tiksliai rasti vietovėje orientyrus, tiksliai

žinoti savo buvimo vietą, įvertinti situaciją vietovėje, taip pat išdėstymą ir formas visų aplink

esančių trukdančių orientyrų, priklauso nuo sugebėjimo skirti ir įsivaizduoti mintyse

20

pagrindinius ir smulkius orientyrus, t.y. nuo sugebėjimo skaityti žemėlapį ir “jausti vietovę”

(С.А.Зубков, 1971).

Štai todėl, B.Нурмимаа (1967) rašo: ”Mokėjimas “laisvai skaityti” žemėlapį –

orientacininkui sunkiausia užduotis ir ji reikalauja ilgų treniruočių”.

Norėdamas kuo tiksliau įsiminti trasą, orientacininkas privalo mintyse įveikti visą trasą

ar jos atkarpas, nuo orientyro iki orientyro, nuo vieno KP iki kito. Mintimis įveikti trasą reikia

taip, kad iš anksto būtų išspręsti techniniai ir taktiniai orientavimosi variantai (pvz., pasirinktas

optimalus tempas, įvertintos sutiktos kliūtys ir pasirinkti jų įveikimo būdai) (С.А.Зубков,

1971).

Žemėlapio skaitymas iš anksto būtinas norint pasirinkti visą kelią nuo vieno kontrolinio

punkto iki kito. Mat dažnai net patyrę orientacininkai kas pavaizduota žemėlapyje sužino tik

atbėgę į vietą. O taip vėlai iš žemėlapio sužinojus informaciją, iš anksto negalima planuoti

bėgimo kelio (A.Dambrauskas, G.Nakvosaitė, V.Riabova, 1987).

Žemėlapis gali būti skaitomas paviršutiniškai (grubiai) ir tiksliai, prieš KP ir po jo. Iš

žemėlapio galima numatyti būsimas situacijas. Toks žemėlapio skaitymas padeda

orientacininkui planuoti trasos įveikimo eigą, pasirinkti geriausius bėgimo variantus. Žemėlapio

skaitymas iš orientacininko reikalauja dėmesio sutelktumo, racionalios atminties. Žemėlapio

skaitymas bėgant yra vienas iš sudėtingiausių technikos elementų. Įsimenant žemėlapį, reikia

išmokti diferencijuoti situacijos elementus į svarbiausiuosius, pagrindinius, pagalbinius ir

šalutinius (L.Vialaininen, 1986).

Su mokėjimu skaityti žemėlapį siejasi sugebėjimas įsiminti žemėlapį. Būna, kad

bežiūrint į žemėlapį, viskas atrodo aišku, įsimintina, bet vos tik žvilgsnis atitraukiamas nuo

žemėlapio, atkarpos vaizdas dingsta. Sportininkui su silpna ar neišvystyta regimąja atmintimi

trasoje tenka be perstojo stabčioti ir tyrinėti žemėlapį (A.Dambrauskas ir kt., 1987).

Daugelis specialistų tikina, kad pradedantieji orientacininkai varžybų metu žemėlapio

skaitymui sugaišta iki 25% distancijos įveikimo laiko. Jie sustoja (arba sumažina bėgimo greitį),

skaito žemėlapį ir taip perkelia į atmintį tam tikrą situaciją (Е.И.Иванов, 1985). Tokie

sustojimai ir silpna atmintis neleidžia orientacininkams pasiekti geresnių rezultatų.

Todėl Б.И.Огородников ir kt. (1980) teigia, kad orientavimosi sporto specifika

pasižymi tuo, kad trasoje orientacininkas negali pastoviai dirbti su žemėlapiu. Kuo mažiau

orientacininkas žvilgčios į žemėlapį, tuo jo judėjimo greitis bus didesnis ir tuo daugiau

galimybių turės sprendžiant kitas technikos – taktikos užduotis trasoje. Varžybinė aplinka

orientavimosi sporte reikalauja didžiulio kiekio regimosios informacijos, įsiminimo ir analizės.

21

А.С.Лосев (1984) pritaria, kad orientacininkui labai svarbi “žemėlapio atmintis” –

sugebėjimas greitai įsidėmėti, užfiksuoti ir išlaikyti žemėlapio vaizdą ar jo dalį varžybų metu.

Daugelio stipriausių pasaulio orientacininkų patirtis ir varžybų rezultatai rodo, kad gerai

išlavinta “žemėlapio atmintis” leidžia, net ir prie vieno trumpo žvilgtelėjimo į žemėlapį, greitai

ir tiksliai įsiminti pasirinktą kelią bei KP radimosi vietą ir be klaidų išbėgti kito KP kryptimi.

Dėka “žemėlapio atminties” išlaikomas didesnis greitis varžybų metu.

А.С.Лосев (1984) pabrėžia, kad įsiminimas priklauso nuo atminties veiksnių (to kas

padeda ir trukdo atminčiai). Jis nurodo šiuos galimus veiksnius: objekto įsiminimo ir

atsiminimo ypatybės, atminties strategija ir organizacija, asmenybės ypatumai ir kiti siekimų

procesai ir būsenos.

Įsimenama sunkiai, jei atminties elementai yra panašūs ir priešingai. Panašių elementų

sekoje pasitaikantys nepanašūs elementai įsimenami žymiai lengviau. Panašūs ar vienodi

elementai atmintyje interferuoja vieni kitus ir sunkiai atskiriami visuose informacijos

apdorojimo lygmenyse. Įsiminimą žymiai palengvina medžiagos sustruktūrinimas, elementų

susisteminimas. Labai svarbu, kad įsimenantysis suvoktų tai, ką įsimeną. Suprantamos

medžiagos įsiminimas visada pranašesnis už mechanišką. Lengviau įsimenami įprastiniai

elementai, kurie sutinkami žmogaus praktinėje veikloje. Orientacininkams įprastiniais

elementais tampa sportiniai žemėlapiai ir jų sutartiniai ženklai (Е.И.Иванов, 1971).

Todėl, kaip teigia Б.И.Огородников ir kt. (1980) orientacininkams svarbu lavinti

atkuriamąją vaizduotę – sugebėjimą įsivaizduoti nepažįstamą vietovę pagal žemėlapio

sutartinius ženklus.

Daugkartinis – trumpalaikis įsiminimas yra efektingesnis už vienkartinį ilgą įsiminimą.

Iš bandymų buvo nustatyta, kad įvairios kvalifikacijos orientacininkai per 3 sek. sustojimą

įsiminė 3 – 4 orientyrus, per 10 sek. 5 – 7 orientyrus, per 30 sek. 8 – 10 orientyrų. Iš rezultatų

matosi, kad informacijos atsiminimo skaičius didėja lėčiau, negu įsiminimo laikas. Be to, antro

žvilgtelėjimo efektyvumas priklausys ir nuo to, kaip greitai žvilgsnis suras mus dominančią

vietą žemėlpyje. Net didelę patirtį turintiems sportininkams, kopijuojant nuo kontrolinio

žemėlapio, KP radimas trunka nuo 3 iki 10 sek. (А.С.Лосев, 1984).

Nereikėtų galvoti, kad pakartotinio žvilgtelėjimo į žemėlapį tikslas yra kuo daugiau

kartų žiūrėti į žemėlapį. Čia svarbiausia – aktyvus darbas, galvojant kaip geriau įsiminti

žemėlapio vaizdą ar orientyrus. Dėka to įsiminimas yra efektyvesnis antrą ir dar trečią kartą

pažiūrėjus į žemėlapį. Mėginimas įsiminti “kiek galima daugiau” per vieną žvilgtelėjimą dažnai

trasoje nepasiteisina. Normaliam orientacininko darbui, sprendžiant uždavinius trasoje, užtenka

22

per vieną žvilgtelėjimą įsiminti 5-7 atraminius orientyrus, tam sugaištant 4-6 sek. (А.С.Лосев,

1984).

Taip pat atminties sėkmė priklauso nuo kitų psichinių procesų (dėmesio, suvokimo,

mąstymo, emocijų ir kt.) (A.Jacikevičius ir kt., 1986).

A.Jacikevičius ir kt. (1986), K.Dineika (2001) sutaria, kad pirmiausia atminties sėkmę

lemia dėmesys. Dėmesio objektu netapusios medžiagos negalima nei įsiminti, nei atsiminti.

Labiausiai dėmesį traukia medžiaga, susijusi su tikslinga veikla. Geriausiai įsimena tie faktoriai,

kurie iš pat pradžių padarė stiprų įspūdį. Įspūdžių tvirtumas ir aiškumas labai priklauso nuo

objekto svarbos, taipogi nuo gebėjimo ir mokėjimo sutelkti dėmesį ties juo.

Dėmesingas, motyvuotas įsiminimas visada sėkmingesnis. Įsiminimas labai priklauso

nuo interesų su kuriais medžiaga gali sietis tiesiogiai arba netiesiogiai (A.Jacikevičius ir kt.,

1986).

1.6.3. Dėmesys

Dėmesys – (angl. attention) individo veiklos sutelktumas tam tikru momentu ties kokiu

nors realiu ar idealiu objektu (daiktu, įvykiu, veiksmu, vaizdu, samprotavimu, mintimi)

(Psichologijos žodynas, 1993).

Dėmesio sutelktumas susijęs su smegenų žievės būkle. Jei joje vyrauja slopinimas,

daugelis dirgiklių visai nepatraukia dėmesio. Jei smegenų žievėje vyrauja jaudinimas, padidėjęs

dirglumas, tada net mažos smulkmenos nelieka nepastebėtos. Sutelkiant dėmesį įtakos turi tiek

nuovargis, tiek darbinga būsena. Blogos nuotaikos žmogų erzins daug kas, į ką šiaip jau jis

nekreiptų dėmesio. Pavargęs žmogus nepastebės to, kas paprastai lengvai patraukia dėmesį

(J.Lapė, G.Navikas, 2003).

Kaip teigia J.Lapė ir G.Navikas (2003) dėmesys atlieka šias funkcijas:

1) reikšmingų įvykių atranką ir nereikšmingų ignoravimą;

2) susitelkimą (koncentraciją), kuris subjektyviai išgyvenamas kaip susikaupimas,

įsijautimas, įsigilinimas;

3) psichikos veiklos su vienu objektu stabilumą;

4) psichikos veiklos perkėlimą nuo vienų įvykių prie kitų;

5) veiklos reguliavimą ir kontrolę;

6) anticipaciją – išankstinį numatymą ir pasirengimą būsimiems įvykiams.

Skiriamos trys dėmesio formos: nevalingas, valingas ir savaiminis dėmesys. Nevalingas

dėmesys – psichikos sutelkimas į kurį nors objektą be išankstinio ketinimo, dėl to objekto

23

išorinių savybių (ryškumo, naujumo, didumo ir pan.) ar dėl subjektyvių priežasčių

(L.Lobanova, 2004).

Nemažai tikrovės daiktų ir reiškinių išskiriami iš aplinkos ir jie paveikia žmogų be

išankstinio nusistatymo ir tikslo. Tai nevalingas dėmesys, sukeliamas aplinkos pasikeitimų,

kurių iki tol nebuvo. Nevalingą dėmesį sukelia nenumatytas dirgiklių pasirodymas ir jų įvairūs

ypatumai, todėl kartais jis dar vadinamas priverstiniu dėmesiu (J.Lapė, G.Navikas, 2003).

Fiziologinė šios rūšies dėmesio apraiška yra orientacija (Psichologijos žodynas, 1993).

Nevalingam dėmesiui priskiriami atvejai, kai jis nulemtas patirties, įpročių ir asociacijų.

Dėl įgytos patirties ir įpročių atkreipiame dėmesį į mažo intensyvumo dirgiklius, pažįstamą

smulkmeną, aplinkai nekontrastingą daiktą ir t.t. Patirtis daugiau arba mažiau nukreipia mūsų

dėmesį tam tikra kryptimi (J.Lapė, G.Navikas, 2003).

Nevalingas dėmesys labai naudingas sporte, tačiau kartais jo reikia nepaisyti. Varžybų

aplinkoje, jei dėmesys nėra sutelktas į specifinio veiksmo atlikimą, jis gali būti blaškomas

minios triukšmo, judėjimo šalia takelio ir pan. Be šių išorinių faktorių, darančių įtaką tam, į ką

sportininkas reaguoja nevalingu dėmesiu, dar trys vidiniai faktoriai stipriai veikia dėmesį. Tai

interesai, nuostatos, gebėjimas blokuoti nereikšmingus dirgiklius (R.Martens, 1999).

P.Morgan (1978) ištyręs ilgųjų nuotolių (bėgikų, dviratininkų, slidininkų) dėmesio

poreikį nustatė: kad daugelis šių sportininkų, tam, kad galėtų įveikti skausmą ir varginančių

sporto šakų monotoniją, negalvoja apie atliekamą veiklą ir apie savo kūną. Jų dėmesys būna

sutelktas į save, jie tyčia fokusuojasi ties savo mintimis tam, kad nukreiptų dėmesį nuo

lenktynių ar savo kūno pojūčių analizės. Ši strategija pritaikoma tik ten, kur judesiai labai

automatizuoti ir nereikia dėmesio aplinkai. Nepaisant to, tyrimai parodė, kad geriausiai

pasirodydavo tie sportininkai, kurie nenukreipdavo savo minčių. Jie netgi sąmoningai stengėsi

išvengti tokio dėmesio perkėlimo. Pasaulinės klasės ilgųjų nuotolių bėgikai nuolat stebi savo

varžovus ir trasą, nepamiršdami savo kūno reakcijos ir technikos. Kad pasiektų optimalų

rezultatą jie nuolat pakaitomis stebi aplinką ir savo pačių reakciją, kad galėtų pakoreguoti tempą

ir techniką.

Sąmoningai veikdamas žmogus turi aiškų tikslą, jo siekdamas numato uždavinius. Jis

stengiasi rasti arba jau net žino, kaip išspręsti tuos uždavinius ir pasiekti tikslą. Žmogus

atgaivina atmintyje turimą informaciją, uždaviniui spręsti reikalingus dėsnius, ieško ir suvokia

naują reikalingą informaciją. Toks sąmoningas veiklos iš anksto numatytas nukreipimas ir

sutelkimas į objektus, juos išskiriant iš daugelio kitų reiškinių, yra valingas dėmesys.

Svarbiausia yra aiškus tikslas ir norėjimas jį pasiekti. Jei veiklos tikslas atitinka mūsų poreikius

ir interesus, sukelia pasitenkinimą, tada nereikia kokių nors ypatingų valios pastangų, nors

24

darbo būtų daug ir jį atlikti būtų sunku. Tačiau yra tokių darbų, kuriuos būtina atlikti, nors tai

monotoniški, nepatrauklūs, varginantys darbai, kurių neatlikus negalima pasiekti ir norimo

tikslo. Tokiem darbams atlikti reikia nemažai valios pastangų. Valios pastangų reikia ir kliūtims

bei sunkumams nugalėti (J.Lapė, G.Navikas, 2003).

Valingas dėmesys gali būti nukreipiamas laisvai, kai jokie pašaliniai veiksniai netrukdo

atlikti veiksmą, taip pat ir tada, kai yra kliūčių. Jos gali būti išoriniai dirgikliai (pašaliniai garsai,

aplinkoje esantys ar pasirodantys daiktai, žmonės), tam tikra organizmo būklė (liga, nuovargis),

įvairios pašalinės mintys, jausmai ir kt. Kliūtims nugalėti būtini specialūs veiksmai, kad

galėtume sutelkti dėmesį į atliekamus veiksmus. Kai kada būtina pašalinti ar susilpninti

išorinius dirgiklius (J.Lapė, G.Navikas, 2003).

Deja, ne visada galima pašalinti arba bent susilpninti neigiamą pašalinį poveikį.

Tokiomis sąlygomis sutelkti dėmesį padeda uždavinio reikšmingumas žmogaus gyvenime,

padarinių žinojimas jį atlikus, noras pasiekti tikslą. Artimiausias veiklos rezultatas, kaip ir pati

veikla, gali būti neįdomus, tačiau apskritai tai gali būti žmogui labai reikšminga. Sportininkas

nori pasiekti gerų rezultatų pasirinktoje sporto šakoje. Lavindamas savo fizines jėgas

sportininkas kasdien daug kartų kartoja tuos pačius pratimus. Gerindamas judesių techniką jis

visą savo dėmesį sutelkia į atskirus atliekamo veiksmo elementus (J.Lapė, G.Navikas, 2003).

Žmogaus gebėjimas sukoncentruoti dėmesį parodo jo gerą psichinį mobilumą ir valios

savireguliaciją. Sukauptas dėmesys padeda sportininkui reaguoti į reikiamus objektus,

veiksmus, mintis ir pan. (L.Meidus, 2004).

Valingo dėmesio nukreipimas į kokią nors veiklą ir jo sutelkimas akivaizdesnis tos

veiklos pradžioje. Mes nutariame atlikti kokį nors darbą, paruošiame reikiamas priemones bei

numatome veiksmų eigą, tačiau toliau dirbant, ypač ilgiau trunkantį ir patrauklų darbą, dėmesys

sutelkiamas be jokių pastangų. Dėmesys tampa nebe sąlyga mūsų veiklai vykdyti, o jos

padariniu ir būna nuolat sutelktas į veiklos objektą. Toks dėmesio sutelkimas į ilgai trunkantį,

dažniausiai malonų darbą vadinamas savaiminiu dėmesiu. Jis kyla iš valingo dėmesio, mūsų

specialiai nukreipiamo į veiklos objektą, susijusį su siekiamais tikslais, vykdomais uždaviniais.

Jis sutelkiamas be valios pastangų ir dažniausiai pasireiškia veikloje tų žmonių, kurie savo

srityje yra pasiekę didesnį meistriškumo lygį (J.Lapė, G.Navikas, 2003).

Nevalingo, valingo ir savaiminio dėmesio negalima griežtai atskirti vieną nuo kito.

Valingas, kaip matėme, pereina į savaiminį. Sudėtingos veiklos metu kartu su valingu gali

pasireikšti ir nevalingas dėmesys (J.Lapė, G.Navikas, 2003).

Visos trys dėmesio formos yra tarpusavyje susijusios. Eksperimentiniais tyrimais

nustatomos šios dėmesio savybės (Psichologijos žodynas, 1993):

25

• intensyvumas (selektyvumas);

• apimtis (platumas);

• pastovumas;

• perkėlimas.

Dėmesio intensyvumas (selektyvumas) – tai gebėjimas susitelkti ir suvokti tą

informaciją, kuri yra susijusi su sąmoningu tikslu (Psichologijos žodynas, 1993).

Vienu metu aiškiai suvokiamų objektų kiekis laikomas dėmesio apimtimi. Dėmesio

apimties dydis praktiškai nesiskiria nuo tiesioginio įsiminimo arba trumpalaikės atminties

apimties. Šis rodiklis daugiausia priklauso nuo įsimenamų dalykų organizavimo ir pobūdžio.

Paprastai dėmesys apima 5-7 objektus (Psichologijos žodynas, 1993).

Dėmesio pastovumas ir perkėlimas parodo pažintinių ir vykdomųjų veiksmų dinamiką

laiko atžvilgiu (per kiek laiko atliekami tie veiksmai esant vienokiems ar kitokiems tikslams)

(Psichologijos žodynas, 1993).

Atsižvelgiant į treniruočių ir varžybų trukmę, daugelyje sporto šakų iškyla dar viena

dėmesio ypatybė – tai dėmesio pastovumas arba ištvermė, t.y. gebėjimas kontroliuoti pasitelkus

dėmesį atskirus sporto veiklos momentus fizinio ir nervinio nuovargio metu. Gali kilti

klausimas: kas yra psichinė ištvermė? Tai didelės psichinių funkcijų būklės išsaugojimas

veikiant augančiam nuovargiui, todėl kiekviena iš kontroliuojamų psichinių ypatybių labai

svarbi, kai yra veikiama intensyvių krūvių. Svarbu ir tai, kaip greitai psichinė sportininko

ypatybė gebės grįžti į pradinę būklę, t.y. ar sportininkas psichiškai yra pasiruošęs treniruotei.

Treneris tai turi žinoti, nuo to priklauso krūvių dozavimas. Šiuolaikinis sportininko psichinės

būklės atsistatymo prieš fizinius krūvius įvertinimas – tai neįkainojama pagalba treneriui, kai

individualizuojamas darbas su sportininkais (L.Meidus, 2004).

Dėmesio pastovumą nusako dėmesio trukmė, t.y., kiek laiko žmogus sugeba išlaikyti

dėmesį, nukreiptą į vieną objektą. Dėmesio pastovumą skatina teigiamos emocijos, veiklos

pobūdis, įdomumas ir t.t. Vieni žmonės gali dirbti ilgai ir efektyviai, kiti greit pavargsta, jų

dėmesys netrukus susilpnėja. Dėmesio pastovumo rodiklis yra laikas. Veiklą galima sėkmingai

atlikti tik tuo atveju, jei visą veiklos laiką į ją koncentruojamas dėmesys (L.Lobanova, 2004).

Dėmesio perkėlimas – tai sąmonės nukreipimas nuo dėmesio objekto į foną arba iš

vienos veiklos į kitą. Dėmesio perkėlimo ypatumai sąlygoja mūsų susikaupimo naujai veiklai

greitį ir laiko panaudojimo efektyvumą. Nevalingą dėmesio perkėlimą skatina pašalinių

poveikių stiprumas, naujumas, reikšmingumas: nelengva susikaupti triukšmingoje aplinkoje

arba kai ką nors skauda (L.Lobanova, 2004).

26

R.M.Nideffer (1976) pateikia du labai svarbius dėmesio matavimus: dėmesio platumą

(dėmesys yra fokusuojamas siaurai ar plačiai) ir dėmesio kryptį (dėmesys kreipiamas į išorę ar į

save). Dėmesio platumas apibūdina, kiek dirgiklių vienu metu turėtų suvokti sportininkas.

Dėmesio kryptis parodo, ar jis sutelktas į sportininko mintis ir jausmus, ar į išorėje vykstančius

įvykius. Dėmesys atlieka vidinės kontrolės funkciją – nustato, kaip ir kiek proto veiksmai

atitinka jų atlikimo programas. Šios kontrolės plėtojimas gerina bet kokios veiklos rezultatus,

daro veiklą nuoseklesnę, padeda įveikti kai kuriuos dėmesio trūkumus (Psichologijos žodynas,

1993).

1.6.4. Dėmesys orientavimosi sporte

Krepšininkas įdėmiai stebi varžovo kūną, kad galėtų įspėti kitą jo judesį. Vidurio

puolėjas (amerikietiškame fubole) apžvelgia visą lauką ir paskui sukaupia savo dėmesį į vieną

priimantį žaidėją. Tenisininkas pasiruošęs reaguoti į bet kokį varžovo veiksmą. Golfo žaidėjas

susikoncentravęs ir ruošiasi smūgiui iš aštuonių pėdų. Visais atvejais reikalingas dėmesys.

Dėmesys daug lemia pasirodant, nes jis leidžia susitelkti ties tam tikromis įgūdžių ar strategijos

fazėmis (L.A.Bump, 2000).

Pasak С.А.Зубков (1971) orientacininkui dėmesio sutelktumas svarbus iš anksto

pasirinktos judėjimo krypties išlaikymui, taip pat etapo suskirstymui ir kitų veiksmų atlikimui

beveik vienu metu. Mažiausias dėmesio nukreipimas ar nežymus jo intensyvumo sumažėjimas

neišvengiamai veda prie daugelio orientavimosi klaidų.

Kaip teigia R.Martens (1999) geriausiai varžybose pasirodoma tada, kai sportininkas yra

optimalios energijos zonoje, t.y. kai dėmesys sutelktas tik į atliekamą užduotį ir į nieką daugiau.

Įžymus anglų lengvosios atletikos treneris F.Štampfl rašo, kad niekas trasoje neturi

blaškyti sportininko, nes kitaip sumažėja jo dėmesio sutelktumas, o tai atsiliepia bėgimo ritmo

greičiui (Легкая атлетика за рубежом, 1974).

M.Csikszentmihalyi (1975) nurodo, kad veiksmas sklandžiai vyksta tik tada, kai

dėmesys sukauptas vien ties dalykais, susijusiais su užduotimi. Neigiamos mintys, kaip ir kiti

dėmesį atitraukiantys veiksniai, pablogina rezultatus.

Orientavimosi sporto varžybose sportininkai trasoje daro “klaidas”, dažniausiai – trasos

pradžioje – dėl silpno dėmesio sutelktumo, arba pabaigoje – dėl to, kad bėgimo tempas toks

didelis, kad sportininkas jau negali laisvai mąstyti. Kitos priežastys atsiranda dėl užduočių

neįvertinimo. Tai dažnai atsitinka dėl iš eilės sėkmingai įveiktų keleto trasos etapų. Taip pat dėl

27

varžovų, ypatingai, tų kurie bėga greta. Čia didelę reikšmę turi sugebėjimas nekreipti dėmesio į

konkurentus (Б.И.Огородников ir kt., 1978).

Nevalingas dėmesys, kurio pagrindą sudaro orientavimosi įgūdžiai, pasireiškia tuomet,

kai žmogus iš anksto nesiruošia vienam ar kitam veiksmui ar pojūčiui. Orientavimosi sportas

reikalauja aktyvaus dėmesio lygio, nes sportininkui pastoviai keliamos vienokios ar kitokios

užduotys (С.А.Зубков, 1971).

Dėmesys OS trasoje charakterizuojamas aiškumu, tikslumu ir psichinio mąstymo

greitumu. Dėmesio intensyvumo ir pastovumo dėka sportininkas trasoje gali greitai ir tiksliai

įvertinti susidariusią situaciją ir maksimaliu grečiu skaityti žemėlapį, tiksliai vykdyti savo

numatytų veiksmų planą. Dėmesio intensyvumo ir pastovumo sumažėjimas, įveikiant trasą,

neretai priveda prie taktinių klaidų, neteisingo situacijos įvertinimo, veiksmų sulėtėjimo

(С.А.Зубков, 1971).

Dėmesio intensyvumas ir pastovumas atliekant techninius ir taktinius veiksmus trasos

pradžioje, tiek jos gale, nežiūrint į didėjantį nuovargį – orientacininko dėmesio patvarumo

(treniruoto susikaupimo) pagrindas. Aiškus ir teisingas sportininko orientavimasis vietovėje,

tikslus reagavimas į aplinkinius orientyrus galimas tik susikaupus ir esant pastoviam dėmesiui.

Tai visų pirma priklauso nuo darbo apimties ir įvairovės. Didelę reikšmę dėmesio sutelktumo

ištvermei (pastovumui) turi sportininko minčių veikla, kuri turi būti nukreipta į techninių ir

taktinių užduočių, atsiradusių trasoje, sprendimą (С.А.Зубков, 1971).

Greita vietovės objektų kaita ir situacijos pasikeitimai trasoje reikalauja didelio nervinių

procesų paslankumo (įsiaudrinimo ir slopinimo). Sportininkas turi nuolat sekti sportinę kovą,

pastebėti ir įvertinti visų objektų, vedančių prie KP ar esančių arti nuo jo, išsidėstymą

(С.А.Зубков, 1971).

Dėmesio perkėlimas į skirtingus objektus charakterizuojamas kaip sportininko

sugebėjimas greitai pereiti nuo vienų veiksmų prie kitų, teisingai įvertinti susidariusią situaciją

ir susitelkti tam veiksmui, kuris tuo momentu yra svarbiausias. Dėmesio perkėlimas padeda ne

tik nukreipti dėmesį nuo vieno vietovės objekto į kitą, bet ir išlaikyti dėmesį tiksliai tiek, kiek jo

reikia tolimesniam judėjimui. Dėmesio apimtis daugeliui objektų yra pagrindinė sąlyga

sėkmingam trasos įveikimui. Dideli sunkumai orietuojantis susidaro dėl galimų taktinių variantų

įvairovės ir dėl pastovios vietovės kontrolės (С.А.Зубков, 1971).

Pasak С.А.Зубков (1971) dėmesio perkėlimas sportininkui leidžia: pajusti reljefą ir

bendrus vietovės ypatumus, pastoviai skaityti žemėlapį, atidžiai vykdyti KP suradimo techniką

ir vykdyti eilę veiksmų tolstant nuo varžovo.

28

1.6.5. Orientacininkų dėmesio ir atminties lavinimas

Orientacininko sudėtingų reakcijų pagrindinė priežastis yra ta, kad jis privalo reaguoti

ne tik į dirgiklius, esačius priešakyje, bet ir į tuos, kurie yra kairėje ir dešinėje, o neretai ir už

nugaros. Dėmesys ir treniruota atmintis leidžia sportininkui matyti aplinkoje visiškai

nepastebimas smulkmenas, kurios suteikia papildomos informacijos jau esamai. Naudodamas

visą turimą informaciją, orientacininkas ir priima sprendimus (С.А.Зубков, 1971).

Neverta bandyti įsiminti nesuprastą informaciją, nes tektų pasikliauti vien mechanine

atmintimi, o jos galimybės yra ribotos. Žmonės patys intuityviai ieško įsimenamos medžiagos

loginių ryšių. Kartais sakoma, kad informacija turi “susigulėti”, kas liudija apie tendencija

vengti varginančio kartojimo, vykstant medžiagos “apdorojimui”, struktūrizavimui ir

organizavimui (L.Lobanova, 2004).

Žmonės, sugebantys greitai susikaupti, ilgai išlaikyti intensyvų dėmesį ir atsispirti

pašaliniam poveikiui (blaškymui), laikomi dėmesingais. Tokiems žmonėms visose srityse

lengva pasiekti gerų rezultatų. Tačiau, kai žmonės skundžiasi, kad yra išsiblaškę, sunkiai

susikaupia ar išlaiko dėmesį, kad viskas jiems “trukdo”, reikia ieškoti šių būsenų priežasčių.

Šios išsiblaškymo būsenos gali būti sąlygotos tiek nervų sistemos ypatumų (tikrasis

išsiblaškymas pasitaiko retai), tiek laikinų poveikių ar būsenų (nuovargio, mieguistumo,

nerimo, labai smarkaus emocinio jaudulio). Lavinant dėmesį, galima išugdyti vertingas jo

ypatybes. Pagrindiniai dėmesio lavinimo principai yra šie (L.Lobanova, 2004):

• reikia prisiversti veikla užsiimti ramiai, dėmesingai, nesiblaškant;

• imtis kitos veiklos tik baigus ankstesnę;

• įsisąmoninti, kad esi atsakingas už savo veiklos rezultatus;

• stengtis organizuoti savo veiklą taip, kad ji būtų atliekama normaliu greičiu,

neverstų panikuoti, jog ko nespėsi ar pritruks jėgų.

L.Lobanova (2004) teigia, kad dėmesį lavina susidomėjimas veikla ir protinis

aktyvumas. Smalsumas – viena iš aktyvumo formų, skatinančių dėmesio išlaikymą ties tam

tikra veikla bei įvykių.

OS varžybose konkrečių užduočių atlikimas iš orientacininkų reikalauja sugebėjimo

sutelkti dėmesį. Pavyzdžiui: prieš startą jis turi sutelkti dėmesį į pirmąjį KP, susikoncentruoti iš

anksto suplanuoto maršruto įveikimui ir tiksliai atbėgti į kita KP. Orientacininko dėmesys

trasoje apibūdinamas tikslumu ir aiškumu. Gera orientacija vietovėje priklauso nuo dėmesio

sutelktumo. Dėmesio sutelktumas gerėja augant sportininko kvalifikacijai ir priklauso nuo

fizinio, psichologinio pasirengimo bei kitų faktorių (В.Г.Акимов, 1987).

29

Prieš pradėdamas treniruoti atmintį, žmogus turi žinoti, jog silpna atmintis yra iš esmės

ne kas kita, kaip dėmesio silpnumas ir blogas pastabumas, nukreiptas iš karto į kelis objektus.

Todėl reikia nuolat treniruoti valingą dėmesį ir minčių koncentraciją specialiais pratimais. Be

to, reikia žinoti, jog įspūdžio jėga priklauso nuo valingo dėmesio sukaupimo ir daikto ar

reiškinio atgaminimo vaizduotėje, prisimenant visas smulkmenas, tačiau suvokiant daiktą

apibendrintai (K.Dineika, 2001).

Pasak H.Benesch (2001) treniruojant atmintį reikia skatinti trumpalaikės atminties

procesus.

Б.И.Огородников ir kt. (1980), В.Г.Акимов (1987) sutaria, kad įvairias užduotis,

lavinančias dėmesį ir atmintį lengva suderinti su bendru fiziniu pasirengimu. Parengiamuoju

laikotarpiu patartina šias treniruotes vykdyti kiekvieną dieną. Lyginant žemėlapį ir vietovę,

orientacininkų dėmesio sutelktumas ir atmintis lavinami ne tik ramioje aplinkoje, bet ir krosų

metu, varžybų sąlygomis arba modeliuojant treniruočių krūvius, esant aukštai emocinei įtampai.

Abu autoriai А.С.Лосев (1984) ir В.Г.Акимов (1987) sutaria, kad dėmesio ir atminties

lavinimo pratimai padeda “gilinti” mąstymą (esminių faktų pastebėjimui ir tolesnių įvykių

numatymui), suprasti ir įvertinti situacijas, matyti pagrindinius elementus, numatyti įvykius.

Taip pat padeda lavinti nuoseklų mąstymą (sugebėjimą laikytis uždavinio sprendimo logiškos

tvarkos), savarankiškumą ir protavimo lankstumą (sugebėjimą rasti naujus variantus, vengti

šablonų, lengvai pereiti nuo vieno uždavinio sprendimo tipo prie kito). Todėl greitas mąstymas,

susijęs su teisingu kelio pasirinkimu, apgalvotu ir pagrįstu sprendimu orientacininkams yra

labai svarbus.

Kaip pradedančiajam orientacininkui lavinti atmintį? Pirma, svarbu 10 – 15 min. dirbti

su žemėlapiu sistematiškai, mintyse atkuriant trasą, prabėgant ją skirtingais greičiais,

treniruotėse dalį trasos bėgti iš atminties (prieš tai susipažinus su trasa pagal žemėlapį). Tam

būtina įsiminti ir atkurti žemėlapį, prisiminti sunkius kontrolinius punktus ir pavojingas vietas

trasoje. Geras metodinis pratimas atminties lavinimui – 15 sutartinių ženklų rodymas labai

trumpą laiką (0,1 s) ir kaip galima didesnis jų įsiminimas, žemėlapio sudėjimas iš gabaliukų –

laikui, kontrolinių punktų žymėjimas iš atminties, reljefo piešimas iš atminties (В.Г.Акимов,

1987).

1.7. Orientacininkų emocinės valios savybės

Sprendžiant dėmesio valdymo problemas bei apibūdinant dėmesio rūšys svarbiausią

reikšmę įgauna toks psichikos reiškinys kaip valia (L.Lobanova, 2004).

30

Valia – sąmoningas savo veiklos ir elgesio reguliavimas, padedantis žmogui įveikti

sunkumus ir kliūtis siekiant tikslo (L.Meidus, 2005).

Valia glaudžiai susijusi su motyvais, pažintiniais ir emociniais procesais. Valia yra

asmenybės ašis, savirealizacijos jėga. Valia skatina savęs stimuliavimą, reiškiasi paprastomis ir

sudėtingomis formomis (L.Monginaitė, 2005).

Valios (pastangų) neįmanoma apibūdinti be kitų valios “elementų” supratimo. Psichinių

procesų struktūroje valios savybės užima svarbią vietą, nes jos susijusios su dėmesio valdymo

ypatumais (L.Lobanova, 2004).

Pagrindinės valios savybės – atkaklumas, ryžtingumas ir drąsa, iniciatyvumas ir

savarankiškumas, savitvarda, aspiracijų lygis, pasitikėjimas, drausmė. Visas jas jungia tikslo

siekimas. Iš šių savybių būtina išskirti atkaklumą ir savitvardą, tai yra sugebėjimą valdyti savo

emocijas (pvz., praradus orientaciją, ieškant kontrolinių punktų ir kt.). Didėjant sportiniam

meistriškumui, tokių sunkinančių padėčių pasitaiko vis rečiau (Б.И.Огородников ir kt., 1980).

L.Meidus (2005) pabrėžia, kad sėkmė dabartiniame sporte priklauso nuo mokėjimų

tobulai valdyti savo emocijas, veiksmus, psichines būsenas, staigiai koncentruoti dėmesį,

palaikyti maksimalų darbingumą nuovargio metu.

Kai kurių orientacininkų galutiniam varžybų rezultatui įtakos turi pirmo KP suradimas.

Orientacininkai tvirtina, kad mintys apie galimas nesėkmes sumažina tikslų KP suradimą. O

sėkmingas orientavimosi veiksmų įvykdymas suteikia daugiau jėgų ir valios siekti pergalės

(С.А.Зубков, 1971).

Įsitikinimas orientavimosi teisingumu, naudojamų veiksmų tikslumu atsispindi

sportininko padidinto darbingumo būsenoje. Išsiblaškymo jausmas, nepasitikėjimas savo

jėgomis pasireiškia dėl nepakakamo sportininko fizinio, techninio ir psichologinio pasirengimo.

Pasimetama nerandant KP, abejojama judėjimo krypties teisingumu, techninių bei taktinių

veiksmų naudojimu. Netikrumo jausmas ir kiti emociniai pergyvenimai orientacininko

operatyvaus mąstymo procesus veikia neigiamai. Jei sportininkas, būdamas trasoje, praranda

savikontrolę, jis, be abejo, praranda darbingumą, o tai neigiamai atsiliepia KP suradimui, visos

trasos įveikimo rezultatui (С.А.Зубков, 1971).

Orientacininkui varžybų metu didelę reikšmę turi fizinis pasirengimas. Esant geram

fiziniam pasirengimui, sportininkas jaučiasi drąsus, stiprus, vikrus, pasitikintis savo jėgomis,

galintis atlikti pratimus, kurie kitam sportininkui sunkiai įveikiami (pvz., ilgas bėgimas

kupstais, smėliu, greitas pelkėtų, tankiai apsodintų vietovių, išvartų ir kt. įveikimas). Toks

stiprios valios sportininkas turi didelį pranašumą, jis sugeba mobilizuoti savo jėgas ir

galimybes, siekti užsibrėžto tikslo (С.А.Зубков, 1971).

31

Priešingai – blogas fizinis pasirengimas, ypatingai nepasirengimas bėgimui su

žemėlapiu besikeičiančia vietove, dažnai tampa sportininko emocijų, pasireiškiačių “pavargau,

daugiau nebegaliu” forma, priežastimi. Tokiu būdu tikslo siekimas, savikontrolė, kūrybiškas

savarankiškumas, ryžtingumas ir užsispyrimas – pagrindiniai faktoriai, kuriuos turi turėti

orientacininkas sunkiose situacijose, dažnai pasitaikančiose orientavimosi sporte.

Orientacininko valios savybių formavimo sąlygas diktuoja jo veiklos, fizinio, taktinio ir

techninio, taip pat įvairūs psichologinio pasirengimo kliūtys ir sunkumai, atsirandantys

varžybose (С.А.Зубков, 1971).

1.8. Orientavimosi sporte iškylančios kliūtys ir sunkumai

Sunkumai – tai sudėtingos objektyvios veiksmų atlikimo sąlygos, griaunančios nervinių

procesų tėkmės pusiausvyrą (С.А.Зубков, 1971).

Kliūtys – tai konkrečios sportininko veiklos objektyvios sąlygos, trukdančios tikslui

pasiekti. Kliūtimis gali būti ir distancijos ilgis, jos įveikimo laikas, svarmenų svoris,

atakuojantys varžovų veiksmai sporto žaidimuose. Nepalankios meteorologinės sąlygos, sporto

įrenginių, inventoriaus prasta kokybė – tai taip pat papildomi kliuviniai, atliekant pratimus

(L.Meidus, 2005).

Sunkumus L.Meidus (2005) apibūdina kaip vidinius kliuvinius, kurie atsiranda

sportininkui įveikiant kliūtis, nors jis neturi tam jokių galimybių jas įveikti. Sportininko

galimybės čia suprantamos kaip jo fizinis, techninis, taktinis, psichologinis, moralinis

pasirengimas, tai pat sveikata, mokėjimai, įgūdžiai, įpročiai ir įsitikinimai.

Įvairios kliūtys ir sunkumai būna dviejų rūšių – išorinės ir vidinės. Išoriniai sunkumai ir

kliūtys – tai nuo žmogaus nepriklausomi įvairūs objektyvūs kliuviniai. Vidiniai sunkumai

priklauso nuo pačio žmogaus. Tai nenoras daryti tai, ką reikia, žmogaus pasyvumas, bloga

nuotaika, baimės jausmas. Taigi žmogaus valia išreiškia tai, kaip žmogus sugeba įveikti

sunkumus ir kliūtis kelyje į tikslą, kaip jis moka valdyti savo elgesį ir pajungti savo veiklą

uždaviniams spręsti siekiant tikslo. Norint susidoroti su šia problema, reikalinga valios pastanga

– ypatinga nervinės bei psichinės įtampos būsena, mobilizuojanti fizines, intelektines ir

moralines žmogaus galias, reikalaujanti veiksmų, vadinamų valingais veiksmais. Valia – tai ne

tiktai mokėjimas ko nors panorėti ir pasiekti, bet ir mokėjimas priversti save atsisakyti tai, ko

nereikia (L.Meidus, 2005).

Pradedantieji orientacininkai neturi teisingo supratimo apie orientavimosi sporte

iškylančias kliūtis ir sunkumus. Jiems iškyla klausimai: ”Ką daryti, jei pasiklysiu? Ką daryti, jei

32

pradės lyti lietus?” ir kt. Kartais jiems atrodo, kad elementarus topografinių žinių turėjimas ir

geras fizinis pasirengimas yra pakankama sąlyga aukštam rezultatui pasiekti. Bet taip nėra.

Mokymosi - treniravimosi procesas iš sportininko reikalauja didelio darbo, susijusio su didelių

fizinių krūvių įvykdymu, įtemptos specifinės protinės, techninės ir taktinės veiklos mokymusi ir

tobulinimusi. Varžybose orientacininkas privalo įveikti neigiamą priešstartinę būseną, baimę

nukrypti nuo azimuto ar žingsnių skaičiavimo, prarandant orientaciją. Taip pat baimę prieš

netikėtai atsirandančias nepalankias meteorologines sąlygas, diskomforto jausmą ir kt. Didelę

reikšmę sėkmingam kliūčių ir sunkumų įveikimui orientuojantis turi sportininko valios

stiprinimas. Be būtinų fizinių ir valios savybių orientacininkas sportinės veiklos procese negalės

efektyviai vykdyti jam iškeltų užduočių (С.А.Зубков, 1971).

Pasak С.А.Зубков (1971) orientacininkams sportinės veiklos procese iškylančios kliūtys

ir sunkumai, gali būti skirstomi į tris pagrindines grupes:

1. Sunkumai, susiję su greita orientacija ir operatyvių sprendimų priėmimu.

Jų priežastys: blogas fizinis, techninis, taktinis ir psichologinis pasirengimas.

Orientacininko bėgimo greitis trasoje priklauso ne tik nuo jo fizinio, techninio ir taktinio

pasirengimo, bet ir nuo eilės kitų faktorių. Nepakankamai išlavinus atmintį, sportininkui reikia

labai dažnai iš naujo skaityti žemėlapį, o tai sumažina bėgimo greitį trasoje. Po varžybų iš

sportininko lūpų galime išgirsti: ”Dažnai sustodavau, savo buvimo vietos radimui” arba

“sustodamas skaityti žemėlapį praradau daug laiko”. Reikia pažymėti, kad jei orientavimosi

technikos mokymosi procese sportininkas ignoruos žemėlapio skaitymo vaidmenį ir reikšmę

(šiuo atveju vienų ar kitų situacijų trasoje įsiminimą ir atgaminimą), tai tuo jis apsunkins savo

atminties tobulinimą ir kurs sau eilę sunkumų įvairiose trasos situacijose (С.А.Зубков, 1971).

Orientacininkų, kurie “pasimeta” vietovėje, nežino “nuo ko pradėti”, “neįsijaučia” į

reljefo įvairovę ir su tuo susijusius KP radimus, situacijos įsiminimo ir atgaminimo procesas

vyksta be gilesnės analizės ir aiškaus supratimo. Sportininkai užduotis vykdo mechaniškai,

jiems sunku analizuoti judėjimo kelią, sunku įsiminti KP ir orientyrų buvimo vietą. Taip įvyksta

todėl, kad jų žinios netvirtos, jie jaučiasi sukaustyti, veikia ne užtikrintai (С.А.Зубков, 1971).

2. Sunkumai, susiję su augančiu fiziniu nuovargiu.

Varžybų procese užduočių atlikimas, didėjant fiziniam nuovargiui, iš sportininko

reikalauja didelių valios pastangų. Intensyviai dirbant, padidėja deguonies poreikis organizmui

ir atsiranda kvėpavimo sunkumai. Įvyksta psichinių procesų pakitimai (С.А.Зубков, 1971).

J.Skernevičius (1982) teigia, kad nuovargis yra įvairių nervinių procesų pakitimas

centrinėje nervų sistemoje. Nuovargis atsiranda blogėjant didžiųjų pusrutulių žievės funkcijai.

33

Varžybose, dirbant ilgą laiką, pasireiškia nuovargis, kuris tiesiogiai veikia centrinę nervų

sistemą.

Kuo ilgiau sportininkas sugeba palaikyti darbingumą, tuo ilgiau jis sugeba mąstyti, kas

yra labai svarbu orientavimosi sporte (H.Enkvist, 1989).

Dėl nuovargio susilpnėja dėmesys, sugebėjimas laisvai perkelti ar sutelkti

(sukoncentruoti) dėmesį. Pavargę orientacininkai nepastebi daugelio svarbių savo veiklos

objektų (pvz., žingsnių skaičiavimo, vietovės apžvalgos ir tikslaus judėjimo kelio pasirinkimo,

krypties kontrolės ir kitų smulkmenų). Elito sportininkas prisimena: ”Kai man buvo labai sunku

bėgti (ieškant priešpaskutinio KP), pajutau, kad jau visus savo veiksmus atlieku intuityviai,

nesukaupdamas savo minčių jų tiksliam atlikimui ir kontrolei. Taip praradau 6 min ieškodamas

KP”. Sportininko dėmesys sunkiu momentu darosi vis labiau automatinis ir nukreiptas tik į to

sunkaus momento įveikimą (С.А.Зубков, 1971).

Sportininkų, nesugebančių kryptingai valdyti savo dėmesio, atsiradus sunkumams

trasoje, dėmesys nukreipiamas į kokį nors vieną objektą (pvz., greičiau bėgti, nenukrypti nuo

krypties, rasti KP rajoną, neprarasti orientacijos ir kt). Kitais atvejais sportininko dėmesys

nukreipiamas į vietovę ir bėgimo kryptį, bet tuo pačiu jis pamiršta matuoti atstumą, kontroliuoti

savo taktinius veiksmus. Vienas iš elito sportininkų yra pasakęs: ”Praeito atstumo skaičiavimo

kontrolė - štai mano silpna pasirengimo grandis įveikiant paskutinį trasos ketvirtadalį”. Kiti,

atvirkščiai, stengiasi matuoti atstumą ir kontroliuoti savo taktinius veiksmus trasoje, bet

pamiršta stebėti vietovę ir bėgimo kryptį, ir būna nustebę, kai praranda orientaciją.

Orientavimosi sporte kiekvienas sportininkas dėmesį perkelia skirtingai. Labai dažnai susidaro

situacijos, kurios reikalauja dėmesio sutelktumo. Bet dėl nuovargio toks dėmesys silpsta.

Didelis dėmesio intensyvumas ir staigus jo perkėlimas susiję su aukštu nervinių procesų

pakilimo ir slopinimo lankstumu, kuris augant fiziniam nuovargiui silpnėja (С.А.Зубков, 1971).

3. Kliūtys susijusios su nepalankiomis meteorologinėmis sąlygomis.

Varžybų stebėjimai rodo, kad kas trečios varžybos vyksta esant nepalankioms

meteorologinėms sąlygoms. Todėl sportininkams reikia įveikti eilę papildomų kliūčių (aukšta ar

žema oro temperatūra, lietus, vėjai, šlapias sniegas ir kt.) (С.А.Зубков, 1971).

Neigiami organizmo pakitimai, kurie atsiranda veikiami meteorologinių sąlygų, įtakoja

pirmos ir antros signalinių sistemų veiklą, neigiamai atsiliepia sportininko darbingumui ir

galutiniam sportiniam rezultatui. KP suradimo sėkmė ir, žinoma, trasos įveikimas priklauso nuo

taktinio plano ir specialių psichologinių veiksmų, kuriais vadovaujasi sportininkas skirtingomis

oro sąlygomis (С.А.Зубков, 1971).

34

1.8.1. Orientavimosi sporte iškylančių sunkumų įveikimo būdai

Sunkumus orientavimosi sporto trasoje sportininkai įveikia valios pastangomis,

kryptingai kontroliuodami savo veiksmus. Nuvargus, valios pastangų dėka vėl sutelkiamas

dėmesys ir sportininkas gali vykdyti tolimesnius veiksmus (С.А.Зубков, 1971).

Eksperimentinių tyrimų, trenerių ir aukštos kvalifikacijos sportininkų patirties

apibendrinimu konkretūs pratimai ir veiksmai buvo susisteminti. Sunkumų, susijusių su greitos

orientacijos būtinumu ir operatyvių sprendimų priėmimu pasirenkant veiksmus, įveikimui

būtina (С.А.Зубков, 1971):

• Diskusijomis analizuoti pasižymėjusių orientacininkų taktinį meistriškumą.

• Analizuoti trasos taktinius variantus.

• Analizuoti konkrečius stipriausių elito orientacininkų veiksmų skirtumus.

• Analizuoti atskirų judėjimo variantų pasirinkimo ar kokybiškesnio trasos įveikimo reikšmę.

• Sistemingai įtraukti sportininkus į būsimos trasos įveikimo planavimą.

• Duoti atskiriems sportininkams planuoti įvairius judėjimo kelio pasirinkimo variantus,

kuriuos po to jie turi pristatyti visam sportininkų kolektyvui.

• Praėjusių varžybų analizės ir aptarimo metu ypatingą dėmesį skirti tiek geriausių, tiek

blogiausių rezultatų analizei.

• Prieš treniruotę atskiriems sportininkams pavesti savarankiškai sudarinėti judėjimo kelią

žemėlapyje su praktiniu jo įgyvendinimu ir koregavimu praeinant trasą treniruotės metu.

• Treniruočių trasoje įgyvendinti judėjimo kelio taktines schemas ir jų modifikacijas vienoje

ar kitoje situacijoje, kurios buvo suplanuotos teorinių užsiėmimų metu.

Remiantis informacija apie trasą prieš startą ir trasoje planuoti trasos praėjimo taktinius

variantus. Numatyti sunkumus, kurie gali atsirasti trasoje, kartu numatant praktinius veiksmus

jų įveikimui. Praėjus 2–3 val. po varžybų trasos įveikimo visiems sportininkams pasiūlyti

atkartoti žemėlapyje visą savo judėjimo kelią, KP išsidėstymą. Be to reikia nustatyti laiką,

sugaištą atgaminimui ir pažymėti aiškias kiekvieno sportininko klaidas. Nustatyti sėkmingo ir

nesėkmingo įsiminimo proceso priežastis. Išsiaiškinti, kokiomis įsiminimo priemonėmis ar

būdais naudojasi kiekvienas sportininkas. Su sportininkais aptarti dėmesio sutelkimo reikšmę

konkrečiose trasos įveikimo situacijoje (С.А.Зубков, 1971).

Kad įveikti sunkumus, susijusius su būtinumu atlikti darbą pastoviai augant fiziniam

krūviui, reikia: paaiškinti sportininkams sugebėjimo įveikti didelius krūvius ir nuovargį

reikšmę. Suprasdamas kovos su nuovargiu reikšmę, sportininkas galės mobilizuoti savo valią ir

pasiekti tikslą (С.А.Зубков, 1971).

35

1.9. Orientacininkų taktinis mąstymas

Taktika – sportinės kovos menas, tikslingas jėgų ir gebėjimų panaudojimas, visuma

parankių kovos būdų ir formų užsibrėžtam tikslui siekti (S.Stonkus, 2002).

Orientavimosi sporte taktiką J.Mertinas (2001) apibūdina racionalios technikos

naudojimą, atsižvelgiant į fizinį pasirengimą ir gamtines sąlygas. Tai gebėjimas varžybų metu

savarankiškai pasirinkti patį racionaliausią kelią, kuris labiausiai atitiktų sportininko

orientavimosi technikos lygį, turimą patirtį, fizines, funkcines galimybes, protines, psichines jo

savybes, taip pat gebėjimas greitai prisiderinti prie kintančių gamtos sąlygų, gamtos reiškinių,

kad būtų pasiekti geriausi rezultatai.

Gebėjimas greitai ir techniškai teisingai įveikti trasą, priklausomai nuo susidariusios

situacijos, iš sportininko reikalauja nuovokos ir išradingumo, didelio taktinių ir techninių

veiksmų operatyvumo, pagrįsto teorinėmis ir praktinėmis žiniomis. Pagrindinė sėkmės sąlyga

yra sportininko sugebėjimas greitai, kritiškai ir tiksliai mąstyti, esant dideliam fiziniam krūviui

(С.А.Зубков, 1971).

Mąstymas – tarpinis apibendrintas pažinimas, objektyvaus pasaulio atspindėjimas

sąvokomis, sprendiniais, teorijomis procesas, leidžiantis suprasti reiškinių priežastis ir

pasekmes bei numatyti ateitį (L.Monginaitė, 2005).

Taktinis mąstymas – tai sportininko mąstymas, vykstantis ekstremaliomis sąlygomis

veiklos procese ir nukreiptas į konkrečių taktinių uždavinių sprendimą (L.Meidus, 2005).

Orientacininko taktinis mąstymas suprantamas kaip objektų, pavaizduotų žemėlapyje ir

tikro vaizdo vietovėje atspindys sąmonėje. Varžybų metu sportininkas žemėlapio pagalba turi

analizuoti ir įvertinti susidariusias situacijas, greitai nustatyti savo buvimo vietą, keisti savo

taktiką ryšium su besikeičiančia padėtimi vietovėje. Išvardinti elementai yra pagrindiniai

orientacininko mąstymo veiklos uždaviniai nukreipti į optimalios užduoties įvykdymą

(С.А.Зубков, 1971).

Vertinant žemėlapį ir vietovę techninių užduočių sprendimai teikia objektyvų

susidariusių situacijų supratimą. Tuo pat metu susidariusių situacijų atspindys sąmonėje yra

teisingos judėjimo kypties pasirinkimo ir KP radimo trasoje pagrindas. Čia išryškėja aplinkos

įvertinimo kokybė, t.y. tai, kaip visapusiškai ir giliai aplinka atsispindi žmogaus sąmonėje

(С.А.Зубков, 1971).

Teisingai pasirinktas judėjimo kelias orientavimosi sporte sudaro pagrindinę

orientacininko taktinio mąstymo dalį. Sportininkui būtina sugebėti iš daugumos judėjimo kelio

variantų atsirinkti būtent tą, kuris labiausiai priimtinas toje situacijoje ir šiam variantui sutelkti

36

visą dėmesį. Todėl orientacininkas turi mąstyti ne pagal vieną schemą, o mąstyti kūrybiškai.

Nežiūrėdamas tik į vieno kelio pasirinkimą, sportininkas daugiau ar mažiau vertins visus

esamos situacijos variantus. Orientavimosi sportas charakterizuojamas tokiomis taktinio

mąstymo ypatybėmis (С.А.Зубков, 1971):

1. Taktinio plano individualumas.

Kovoje dėl tikslaus ir greito kontrolinio punkto suradimo sportininkas privalo individualiai

programuoti savo veiksmus, atsižvelgdamas į vietovės ypatums ir jos charakterį, žemėlapio

“apkrovimą” orientyrais ir savo pasirengimą.

2. Veiksmų numatymas (planavimas).

Orientavimosi sporto varžybų metu (eigoje) sportininkui būtina susipažinti su žemėlapiu,

mintyse nusibraižyti patį racionaliausią kelią žemėlapyje nuo vieno KP iki kito, taip pat

numatyti judėjimo vietove metodus, atsižvelgiant į savo fizinius ir techninius duomenis,

vietovės reljefą, oro sąlygas ir kt.

Orientacininkų mintys – tai jo būsimų veiksmų racionalumo pagrindas, išnaudojant

judėjimo kelią nuo KP iki KP, priklausomai nuo susidariusios situacijos. Reikia pabrėžti, kad

orientavimosi sporte racionalus veiksmų numatymas reikalingas jau žemėlapio ir vietovės

vertinimo eigoje. Pagal tai, kaip sportininkas įvertina vienus ar kitus aplinkybių elementus, jis

susidaro tam tikrą nuomonę apie orientavimosi ir sportinės kovos būdą trasoje. Ta nuomonė gali

būti tikslinama, bet galutinis racionalus veiksmų numatymas formuojasi tik po pilno vietovės

pažinimo. Išvados apie judėjimo kelio pasirinkimą yra sudėtinė aplinkos įvertinimo asmeninių

(pavienių) ir bendrų išvadų dalis (pvz., kruopšti vietovės, jos praeinamumo analizė leidžia daug

tiksliau numatyti savo veiksmus prie KP). Jeigu sportininkas neįvertins savo veiksmų, kelio

numatymas nebus pilnavertis (С.А.Зубков, 1971).

Tiksliam orientavimuisi ypatingą reikšmę turi sportininko galvos smegenų nervinių

ląstelių fiziologinė būsena. Kai smegenų nervinių ląstelių funkcinės galimybės maksimaliai

padidėja, esant dideliam sportininko treniruočių lygiui ir kruopščiam visapusiškam

pasirengimui varžyboms, pasiekiamas geras rezultatas. Kartu su kitais treniruočių metodais

numatomas taktikos taikymo, naujų taktikos elementų ieškojimas orientavimosi eigoje.

Subjektyviai tai pasireiškia tiksliniu sąmonės nukreipimu, pilnu sportininko susikaupimu,

emociniu pakilimu prieš būsimą startą (С.А.Зубков, 1971).

Orientavimosi sporto dinamiškumas, staigūs aplinkos pasikeitimai verčia sportininką

žaibiškai spręsti vis naujas technines užduotis. Visa tai yra susiję su intensyvaus mąstymo

procesais didelio emocinio susijaudinimo būsenoje. Orientavimosi sporte ypatingai didelę

reikšmę turi mąstymo lankstumas ir greitis. Daugumoje atvejų būtini ne tiek žaibiški

37

sportininko judesiai, kiek savotiškas, tikslus ir pakankamai greitas priimtų sprendimų

vykdymas. Nuo mokėjimo greitai ir tiksliai vykdyti daugybę sudėtingų techninių, taktinių

skaičiavimų, priklausomai nuo varžybų sąlygų ir pastoviai besikeičiančių situacijų vietovėje

priklauso galutinė sėkmė trasoje (С.А.Зубков, 1971).

Spręsdamas vieną ar kitą taktinę užduotį, sportininkas veikia ne mechaniškai. Jis

mintyse atsirenka sprendimo variantus ir pasirenką teisingą. Tačiau tokiam sprendimo būdui

varžybų sąlygomis dažniausiai nėra laiko. Todėl, išnaudodamas dalyvavimo varžybose patirtį,

sportininkas turi greitai ir tiksliai įsisavinti ne tik jam įprasto, bet ir neįprasto reljefo taktines

ypatybes. Orientacininko smegenys turi žaibiškai lyginti esamą situaciją su viena iš tipiškų

situacijų, kurias jis gerai įsisavino teoriškai ir įtvirtino praktiškai, ir tokio palyginimo būdu

staigiai atrinkti kelis labiausiai priimtinus ir racionaliausius sprendimo būdus. Tokio sprendimo

priėmimas sportininkui yra kaip sudėtingas kūrybiškas aktas, kuriame orientavimosi technikos

ir taktikos dėsningumai konkrečiose situacijose pasireiškia labiausiai (С.А.Зубков, 1971).

Orientacininko patirtis grindžiama praeityje įtvirtintais įgūdžiais, kurie orientacininkui

sportinės kovos eigoje padeda suprasti ir rasti ryšį tarp orientyrų, KP, žemėlapio ir vietovės

(С.А.Зубков, 1971).

Išnagrinėtoje literatūroje įvairių šalių autoriai akcentuoja, kad sportininkų rengime

didelę reikšmę turi teorinis ir intelektinis rengimas. Teorinis ir intelektinis rengimas turi būti

derinamas su fiziniu, techniniu, taktiniu, psichologiniu rengimu.

Pasaulio ar europos orientavimosi sporto čempionatuose, kai stipriausiųjų sportininkų

varžybų rezultatai skiriasi sekundėmis ar sekundės dalimis, sportininkai siekiantys aukšto

rezultato turi būti ne tik labai gero fizinio, funkcinio, techinio, taktinio ir psichologinio

parengtumo, bet kartu ir labai gero teorinio ir intelektinio parengtumo.

Daugumoje išnagrinėtų literatūros šaltinių akcentuojama pažintinių procesų reikšmė

gyvenime ir orientavimosi sporte. Tačiau tyrimų susijusių su didelio meistriškumo

orientacininkų pažintiniais procesais nesuradau. Gana išsamiai didelio meistriškumo

orientacininkų funkcinis pajėgumas išanalizuotas C.Rolf et al. (1997) ir P.Mockaus (2001)

tyrimuose. Remiantis P.Mockaus (2001) tyrimais, Lietuvos didelio meistriškumo orientacinkų

aerobinio pajėgumo rodikliai artimi Švedijos 10–50 vietoje esančių orientacininkų rodikliams,

bet nusileidžia nacionalinės rinktinės duomenims.

38

2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS

2.1. Tiriamieji

Tiriamųjų grupę sudarė Lietuvos orientavimosi sporto rinktinės nariai. Dalyvauti

tyrimuose pakviesti šie didelio meistriškumo orientacininkai: M.Rimkus, D.Stulgys,

P.Kudriavcevas, H.Paužas, D.Sadeckas, T.Kuzminskis, R.Pogorelovas, R.Stupelis. Šie

sportininkai patenka į 2004 m. Lietuvos ranginių OS varžybų įverčių lentelės orientacininkų

dvidešimtuką (4 lentelė).

4 lentelė

2004 m. Lietuvos ranginių OS varžybų įverčiai (www.orienteering.lt)

Tačiau visame tyrime dalyvo penki sportininkai. Kiti, dėl sportinių stovyklų, varžybų ir

laiko stokos, pasitraukė po pirmo ir antro tyrimo. Visame tyrime dalyvavo šie sportininkai:

M.Rimkus – nacionalinės OS rinktinės narys. Daukartinis Lietuvos čempionatų

nugalėtojas ir prizininkas. Daugelio tarptautinių varžybų prizininkas.

P.Kudriavcevas – nacionalinės OS rinktinės narys. Lietuvos jaunimo ir suaugusių

čempionatų nugalėtojas ir prizininkas. Nuo 2002 m. atstovavo Lietuvos rinktinę Baltijos šalių

čempionatuose, moksleivių Lietuva-Latvija-Estija (LLE) mačuose, Baltijos šalių jaunimo

taurėse. 2003 m. dalyvavo Pasaulio jaunimo čempionate. 2004 m. dalyvavo suaugusių Pasaulio

čempionate.

T.Kuzminskis – nacionalinės OS rinktinės narys. Lietuvos čempionatuose patenka tarp

dešimties stipriausių. 2004 m. atstovavo nacionalinę rinktinę Baltijos čempionate. 1996 m.,

2000 m. – Europos kurčiūjų čempionas. 1997 m., 2001 m. – Parolimpinis čempionas.

R.Pogorelovas – jaunimo nacionalinės OS rinktinės narys. Lietuvos jaunimo ir

suaugusių čempionatų nugalėtojas ir prizininkas. Nuo 2000 m. atstovavo Lietuvos rinktinę

Europos jaunių, jaunučių čempionatuose, Baltijos šalių čempionatuose, moksleivių LLE

Vieta Vardas, Pavardė GM Taškai

4 M.Rimkus 1973 100.510 6 D.Stulgys 1983 96.689 7 P.Kudriavcevas 1983 96.079 8 H.Paužas 1980 93.966 9 D.Sadeckas 1979 93.157

12 T.Kuzminskis 1978 91.305 15 R.Pogorelovas 1984 87.008 17 R.Stupelis 1986 85.128

39

mačuose, Baltijos šalių jaunimo taurėse. 2003–2004 m. dalyvavo Pasaulio jaunimo

čempionatuose. Aukščiausi sportiniai rezultatai: 2001 m. Baltijos šalių jaunimo taurėje pirma

vieta, 2002 m. Europos jaunių, jaunučių čempionate ketvirta vieta, 2004 m. Baltijos šalių

čempionate pirma vieta ir Pasaulio jaunimo čempionate šešta vieta.

R.Stupelis – jaunimo nacionalinės OS rinktinės narys. Daukartinis Lietuvos jaunimo

čempionatų nugalėtojas ir prizininkas. Nuo 2002 m. atstovavo Lietuvos rinktinę Europos jaunių,

jaunučių čempionatuose, Baltijos šalių čempionatuose, moksleivių LLE mačuose, Baltijos šalių

jaunimo taurėse. 2003–2004 m. dalyvavo Pasaulio jaunimo čempionatuose.

2.2. Metodai

Darbe naudoti šie tyrimo metodai:

a) literatūros šaltinių analizė;

b) testavimas (pažintinių procesų, fizinio išsivystymo, psichomotorinių funkcijų,

kraujotakos ir kvėpavimo sistemų funkcinio pajėgumo, anaerobinio pajėgumo);

c) sportininkų dienoraščių duomenų analizė;

d) sportininkų varžybų 2005 m. rezultatų analizė;

e) matematinė statistinė analizė.

2.2.1. Pažintinių procesų vertinimo metodai

Darbe buvo vertinami šie pažintiniai procesai:

a) dėmesio pastovumas:

• Šultje – Gorbovo dėmesio koncentracijos testu (DKT) (s);

• Kvoro linijų labirintų testu (s);

• skaičių lentelės testu (s).

b) informacijos suvokimo greitis:

• Landolto žiedų korektūriniu testu (bit/s).

c) regimoji atmintis:

• sutartinių ženklų testu (vnt.).

d) dėmesio pastovumas ir regimoji atmintis:

• žemėlapio dėlionės testu (s).

40

Norėdami ištirti orientacininkų dėmesio pastovumą (apibūdinant pažintinių ir

vykdomųjų veiksmų dinamiką laiko atžvilgiu) ir regimąją atmintį taikėmę testų kompleksą.

Testų kompleksą eilės tvarka sudarė: Šultje – Gorbovo dėmesio koncentracijos, Kvoro linijų

labirintų, skaičių lentelės nuo 1 iki 51, Landolto žiedų korektūrinis, sutartinių ženklų ir

žemėlapio dėlionės testai. Tyrimams atlikti parinkta rami ir gerai apšviesta auditorija. Testus

orientacininkai atliko sėdėdami prie stalo. Prieš pradedant tyrimus, tiriamieji buvo supažindinti

su tyrimo metodika, prieš atliekant testus paprašoma susikaupti. Po kiekvieno testo daroma 2

min pertrauka, tuo metu tiriantysis pasiruošia kitam testui. Sportininkams atlikus visus testus,

padėkojama.

Šultje – Gorbovo dėmesio koncentracijos testas (DKT). Orientacininkams pateikiame

Šultje – Gorbovo dėmesio koncentracijos testą. Tai skaitmenų lentelė, kurioje pateikti skaičiai

ne eilės tvarka nuo 1 iki 25, kurie surašyti kvadratėlių centre. Sportininkų testavimui

nubraižytos trys 5x5 (cm) lenteles su skirtingų ieškomų skaičių paskirstymu, taip sportininkai

negalės priprasti prie skaičių paskirstymo (5 pav.).

I tyrimo II tyrimo III tyrimo

5 pav. Šultje – Gorbovo dėmesio koncentracijos testo lentelės

Sportininkai gauna tokia instrukciją:

“Prieš Jus guli baltas popieriaus lapas, kuriame užrašykite savo vardą ir pavardę, datą,

lentelės numerį. Padėta prieš Jus lentelė – užversta. Po komandos “pradedam”, būtina atversti

lentelę ir kuo greičiau surasti skaičius eilės tvarka nuo 1 iki 25 pažymėtus kvadratėlių centre.

Ieškodami, rašikliu arba pieštuku parodykite tiriančiajam rastus skaičius. Suradę paskutinį

skaičių – 25, sakykite “Stop!””.

Tiriantysis fiksuoja laiką, kurį sportininkas sugašo 25 skaičių paieškai. Šis laikas ir bus

dėmesio pastovumo rodiklis. Šis skaičių ieškojimo būdas labai artimas orientacinkų sportinėje

9 5 11 23 20

14 25 17 19 13

3 21 7 16 1

18 12 6 24 4

8 15 10 2 22

14 18 7 24 21

22 1 10 9 6

16 5 8 20 11

23 2 25 3 15

19 13 17 12 4

9 14 21 17 5

18 3 23 11 2

6 10 13 8 19

15 22 1 24 16

4 25 12 20 7

41

veikloje atliekamiems veiksmams (t.y. žemėlapio skatyme, ieškant orientyrų žemėlapyje,

tinkamo kelio tarp kontrolinių punktų pasirinkime).

Kvoro linijų labirintų testas. Pasak Б.И.Огородников ir kt. (1980) orientavimosi

sporto technikos tobulinimui neabejotiną naudą duodą dėmesio pastovumą tobulinančios

užduotys. Viena iš tokių užduočių yra Kvoro linijų labirintai. Šia užduotimi taip pat galime

vertinti skirtingo sportinio meistriškumo orientacininkų dėmesio pastovumą.

Kvoro linijų labirintų testas susideda iš keturių skirtingo sudėtingumo 7x11 (cm) lentelių

(6 pav.). Kiekvienoje lentelėje iš kairėje eilės tvarka sunumeruotų dešimties langelių išvestos

linijos, kurios skirtingos savo ilgiu ir matomumu, vingiuotai nubrėžtos į priešingoje dešinėje

pusėje esančius dešimt tuščių langelių.

6 pav. Kvoro linijų labirintai

Sportininkas gauna tokia instrukciją:

“Prieš Jus guli baltas popieriaus lapas, kuriame užrašykite savo vardą, pavardę ir datą.

Padėta prieš Jus užduotis – užversta. Po komandos “pradedam”, būtina atversti užduotį ir per

kuo trumpesnį laiką, nuosekliai keturiose (I, II, III, IV), lentelėse iš kairėje esančių eilės tvarka

sunumeruotų dešimties langelių išvedančias linijas, vizualiai surasti tų linjų pabaigą dešinėje

lentelės pusėje ir ten esančiose tuščiuose langeliuose rašikliu arba pieštuku pažymėti tos linijos

42

numerį. Sekant linijas draudžiama naudotis papildomom priemonėm, sekama tik vizualiai.

Pažymėję paskutinį tuščią langelį sakykite – “Stop!”.

Fiksuojamas laikas, kurį sportininkas sugaišo sekant akimis visų keturių lentelių linijas

ir užrašant tų linijų numerius į langelius.

Skaičių lentelės nuo 1 iki 51 testas. Orientacininkams pateikėme skaitmenų 6x10 (cm)

lentelę, kurioje pateikti skaičiai ne eilės tvarka nuo 1 iki 51, kurie išdėstyti įvairių formų

langeliuose (7 pav.). Ši skaičių lentelė yra sudėtingesnė už Šultje – Gorbovo lenteles ir iš

sportininkų reikalauja ilgesnio dėmesio pastovumo.

7 pav. Skaičių lentelė nuo 1 iki 51

Sportininkai gauna tokia instrukciją:

“Prieš Jus guli baltas popieriaus lapas, kuriame užrašykite savo vardą ir pavardę, datą,

lentelės numerį. Padėta prieš Jus lentelė – užversta. Po komandos “pradedam”, būtina atversti

lentelę ir kuo greičiau surasti skaičius eilės tvarka nuo 1 iki 51 pažymėtus įvairių formų

langeliuose. Ieškodami, rašikliu arba pieštuku parodykite tiriančiajam rastus skaičius. Suradę

paskutinį skaičių – 51, sakykite “Stop!””.

Tiriantysis fiksuoja laiką, kurį sportininkas sugašo 51 skaičių paieškai. Šis laikas ir bus

dėmesio pastovumo rodiklis.

Landolto žiedų korektūrinis testas. Orientacininkams pateikiama Landoltų žiedų

15x16 (cm) lentelė, kurioje žiedų tarpeliai pasisukę į skirtingomis kryptymis (8 pav.).

Šiuo testu apskaičiuojamas informacijos suvokimo greitis bitais per sekundę. Šis

informacijos suvokimo greitis pakankamai informatyviai charakterizuoja centrinės nervų

sistemos būseną ir protinio ir fizinio nuovargio laipsnį. Šitą rodiklį galima analizuoti ne tik

13 34 11 30 4 44

25 36 24 8 29

41 12 6 28 32

47 38 5 2 15 49

23 21 39 27 38 50 45

7 10 37 20

33 19

46 16 3 43

48 31 42

51 26 22

1 14 40 35

35 9

43

vienos treniruotės procese (iki, po apšilimo ar treniruotės, atsistatymo periodu), bet ir

konkrečiame treniruočių cikle. Pagal šio rodiklio dinamika treneris gali spręsti apie sportininko

pasirengimo lygį (В.Г. Акимов, 1987).

8 pav. Landolto žiedų korektūrinis testas

Sportininkas gauna tokia instrukciją:

“Priešais Jus guli lapas su Landolto žiedų korektūriniu testu (8 pav.). Po komandos

“pradedam”, Jus turėsite per 60 sekundžių perskaityti kuo daugiau ženklų ir skaitant išbraukti

ženklą kurį užduosiu: I-ame tyrime, tarpelis į viršų; II-ame tyrime, tarpelis į dešinę; III-iame

tyrime, tarpelis į kairę. Skaityti ženklų eilutes reikia nuo viršaus kairės į dešinę ir stengtis

nepraleisti užduoto ženklo. Pasibaigus 60 sekundžiu, pasakysių “Stop!”, toje vietoje kur

sustojote skaityti ženklus, braukite brūkšnį”.

Informacijos suvokimo greitį lengvą apskaičiuoti. Reikia suskaičiuoti perskaitytų ir

praleistų ženklų (klaidų) skaičių. Ir pagal lentelę nustatyti informacijos suvokimo greitį bitais

per sekundę (13 lentelė, žiūr.priedus).

Sutartinių ženklų testas. Kad įvertintį orientacininkų regimąją atmintį В.Г.Акимов

(1987) sukūrė penkias penkiolikos sutartinių ženklų sekas. Pasirinkom trys Akimovo sukurtus

sutartinių ženklų variantus, kuriuos taikėme atskiruose trijuose tyrimuose (9 pav.).

44

Sportininkas gauna tokia instrukciją:

“Prieš Jus užverstas lapas su sutartinių ženklų seka. Po komandos “pradedam”,

atsiverčiate lapą ir turite 30 sekundžių, kad įsimintį kuo ilgesnę sutartinių ženklų seką. Po 30

sekundžių sakome “Stop!’, paimamas lapas su ženklais ir paduodamas tuščias. Toliau su

rašiklio arba pieštuko pagalba turitę nupiešti įsimintą sutartinių ženklų seką. Svarbu, kad ženklų

seka būtų teisinga, praleidus ar suklydus rašant sekoje ženklą vertinami iki klaidos atsiminti

ženklai”.

I

II

III

9 pav. Sutartinių ženklų sekos

Orientacininkų regimąją atmintį galima vertinti iki arba po treniruotės, mikro- , mezo-

arba makrocikle, o taip pat ir varžybose po trasos įveikimo (В.Г. Акимов, 1987).

Žemėlapio dėlionės testas. Ši užduotis naudinga ir įdomi. Šiam testui atlikti

naudojamasi regimąją atmintimi ir dėmesio pastovumu. Dėliodamas žemėlapį iš gabalėlių

sportininkas turi greitai mąstyti ir palaikyti dėmesio pastovumą ties užduotimi. Kuo

ištvermingesnė orientacininko dėmesio koncentracija tuo geresnė yra jo CNS būklė ir

aktyvesnis mąstymas. Tyrimams žemėlapio dėlionę paruošėme iš sportinio žemėlapio

“Vangelonys” (2001). Žemėlapis padalintas į lygius 32 gabalėlius 5,5x6,5 (cm) (1 pav.,

žiūr.priedus).

Sportininkas gauna tokia instrukciją:

45

“Prieš Jus guli užversti 32 žemėlapio gabalėliai. Jums reikės per kuo trumpesnį laiką

sudėti žemėlapį iš gabalėlių. Prieš Jums pradedant dėlioti žemėlapį iš gabalėlių, 5 s bus

parodytas nepadalintas (vientisas) žemėlapis. Po komandos “pradedam”, atsiverčiame

gabalėlius ir stengiamės kuo greičiau teisingai sudėlioti žemėlapį. Baigę dėlioti žemėlapį

sakykite “Stop!””.

Tiriantysis fiksuoja laiką, kurį sportininkas sugaišo žemėlapio sudėjimui iš 32 gabalėlių.

Šis laikas ir bus dėmesio pastovumo ir mąstymo aktyvumo rodiklis.

2.2.2. Fizinio išsivystymo vertinimo metodai

Antropometrijos metodu taikyti tokie matavimai ir apskaičiavimai:

• ūgio (cm);

• ūgio sėdint (cm);

• kūno masės (kg);

• kūno masės indekso (KMI) (kg/m);

• raumenų masės (kg);

• riebalų masės (kg);

• raumenų ir riebalų masės indekso (RRMI).

Fiziometrijos metodu taikyti tokie matavimai:

• spirometrija – gyvybinio plaučių tūrio (GPT) (l);

• dinamometrija – dešinės ir kairės rankų plaštakų jėgos (kg).

Ūgis (cm) matuojamas ūgio matuokle. Sportininkas stovi tiesiai, įkvėpęs ir sulaikęs

kvėpavimą, matuoklę siekdamas kulnimis, sėdmenimis, mentėmis, galvą laiko tiesiai. Ūgis

matuojamas milimetro tikslumu.

Ūgis sėdint (cm) matuojamas sportininkui atsisėdus ant kėdutės ir priglaudus prie

matuoklės sėdmenis ir mentes.

Kūno masė (kg) nustatoma medicininėmis svarstyklėmis, kurių tikslumas ne mažesnis

kaip 100 g. Sportininkas sveriamas stovintis ant svarstyklių vidurio, minimaliai apsirengęs, be

batų.

Kūno masės indeksas (KMI) apskaičiuojamas taip: kūno masė, išreikšta kilogramais,

dalijama iš ūgio metrais kvadratu (m 2 ).

Raumenų masė (kg) apskaičiuojama formulėmis išmatavus odos raukšles kaliperiu.

Riebalų masė (kg) apskaičiuojama formulėmis išmatavus odos raukšles kaliperiu.

46

Raumenų ir riebalų masės indeksas (RRMI) apskaičiuojamas raumenų masę

padalinus iš riebalų masės.

Gyvybinis plaučių tūris (l) matuojamas vandens spirometru. Sportininkas kuo giliau

įkvepia ir pūsdamas į spirometrą maksimaliai iškvepia. Atliekami du bandymai, geriausias

rodiklis fiksuojamas.

Dešinės ir kairės rankų plaštakų jėga (kg) matuojama specialiu dinamometru.

Sportininkas turi patogiai paimti į delną dinamometrą ir laikydamas ranką ištiestą į šoną 45

laipsnių kampu, kuo stipriau suspausti. Dinamometrą spausti nuosekliai, be pertrūkių, kelias

sekundes. Po to tas pats testas atliekamas kita ranka. Po keliolikos sekundžių suspaudimą

galima pakartoti, geriausias rodiklis fiksuojamas. Prieš pradedant tyrimą, tiriamasis

supažindinamas su tyrimo metodika.

2.2.3. Psichomotorinių funkcijų vertinimo metodai

Psichomotorinės funkcijos vertintos šiais metodais:

a) reakciometru – matuojant psichomotorinės reakcijos laiką (PRL) (ms);

b) tepingo testo metodu – matuojant maksimalų judesių dažnį (k./10s).

Psichomotorinės reakcijos laikas (PRL) (ms) matuojamas reakciometru, kurį sudaro

elektroninis laiko matuoklis, dirgiklis (elektros lemputė) ir du jungikliai. Matuodami

psichomotorinės reakcijos laiką (PRL) išmatuojame: nervinio impulso sklidimo iš receptoriaus

iki smegenų sensorinės (jutimo) zonos laiką, impulso priėmimo ir perdavimo į motorinę zoną

laiką, impulso sklidimo iš motorinės zonos iki raumenų ir raumenų pradinį susitraukimo laiką.

Sportininkas patogiai sėdi prie stalo, parankesnę ranką laiko ant jungiklio, kurio išjungimo

judesio amplitudė labai maža. Prieš jį gerai matomoje vietoje yra lemputė, į kurios užsižiebimą

reikės reaguoti. Tiriamajam duodama komanda “Pasiruošt”. Tiriamasis, pamatęs užsidegant

lemputę, kuo greičiau nuspaudžia jungiklį ir sustabdo laiko matuoklį. Prieš pradedant tyrimus,

tiriamasis supažindinamas su tyrimo metodika, atliekami 3 bandomieji PRL matavimai. Tada

penkis kartus nustatomas PRL. Tarp atskirų bandymų daroma 30-40 s pertrauka. Geriausias ir

blogiausias rodikliai, kaip atsitiktiniai, nubraukiami, o iš trijų kitų apskaičiuojamas aritmetinis

vidurkis, kuris fiksuojamas tyrimų protokole (J.Skernevičius, A.Raslanas, R.Dadelienė, 2004).

Judesių dažnis per 10 s (k./10s) matuojamas tepingo testo metodu. Matuodami

maksimalų judesių dažnį, tiriame žmogaus funkcinių gebėjimų, o pirmiausia – centrinės nervų

sistemos (CNS) paslankumą. Tepingo testo metodas – tai tiriamųjų raumenų ar jų grupių

47

minimalių susitraukimų ir atsipalaidavimų per tam tikrą laiką nustatymas (J.Skernevičius ir kt.,

2004). Testas atliekamas laboratorinėmis sąlygomis su specialiai pritaikytais skaitikliais ir

kontaktinėmis lentelėmis, kurie registruoja minimalius judesius. Tiriamasis sėdi prie stalo,

rankoje virš lentelės laiko metalinį “pagaliuką”. Tirinėtojas duoda komandą “Pasiruošt” ir po 1-

2 sekundžių pasigirsta garsinis signalas. Po šio signalo tiriamasis pradeda pagaliuku kuo

dažniau liesti lentelę. Taip intensyviai dirba 10 s, kol pasigirsta garsinis signalas. Prieš

pradedant tyrimą, tiriamasis supažindinamas su tyrimo metodika.

2.2.4. Anaerobinio pajėgumo vertinimo metodai

Vienkartinio raumenų susitraukimo galingumo (VRSG) vertinimas:

• Abalakovo testu (kgm/s/kg,W,W/kg).

Anaerobinio alaktatinio raumenų galingumo (AARG) vertinimas:

• R.Margaria, P.Aghemos ir E.Rovelli (1966) metodu (kgm/s/kg,W,W/kg);

• 10 s darbo maksimaliomis pastangomis testu veloergometru (W mom.,W/kg).

Mišraus anaerobinio alaktatinio ir glikolitinio raumenų galingumo vertinimas:

• 30 s darbo maksimaliomis pastangomis testu veloergometru (W vid.,W/kg).

Anaerobinio glikolitinio raumenų galingumo vertinimas:

• 1 min. darbo maksimaliomis pastangomis testu veloergometru (W vid.,W/kg).

Norint išsamiai ištirti anaerobinį pajėgumą taikomas testų kompleksas: nustatomi VRSG

ir AARG, atliekami 10 s, 30 s ir 60 s maksimalių pastangų testai veloergometru. Testų

kompleksas atliekamas po geros pramankštos pailsėjus 10 min. Tarp VRSG ir AARG

nustatymo testų daroma 1 min. poilsio pertraukėlė. Po 10 s testo ilsimasi 3 min. ir atliekamas 30

s trukmės testas. Po 10 min poilsio atliekamas 60 s trukmės testas. Per 60 s darbą, taip pat 3 min

po jo registruojamas pulso dažnis. Po šio darbo iš karto ir po 3 min poilsio matuojamas

kraujospūdis. Toks testų kompleksas leidžia susidaryti išsamų sportininko anaerobinių galių

įvairios trukmės (nuo 10 iki 60 s) darbe vaizdą. Tai padeda įvertinti anaerobinį pajėgumą

(J.Skernevičius ir kt., 2004). 10 s, 30 s, 60 s maksimalių pastangų testai atlikti su “KETTLER”

veloergonometru. Prieš pradedant tyrimus, tiriamasis supažindinamas su tyrimo metodika.

Abalakovo testas (kgm/s/kg,W,W/kg). Tiriamųjų šuolis į aukštį matuojamas matuokle,

kurios vienas galas pritvirtintas prie juosmens, o kitas galas prakišamas pro padarytą spaudiklį,

esantį ant grindų. Tiriamieji atsistoja taip, kad matuoklės spaudiklis būtų tarp pėdų, ir matuoklę

pamažu įtempia. Skaičius, esantis prie spaudiklio, užrašomas į protokolą. Tada tiriamieji atmeta

rankas, tūpteli, palenkia liemenį ir modamas rankomis stengiasi kuo aukščiau pašokti. Šuolio

48

metu matuoklė pro spaudiklį lengvai praslysta, bet iš inercijos toliau jai slysti spaudiklis

neleidžia. Nusileidžiama į tą pačią vietą, iš kurios pašokama. Atėmus pradinius skaičius,

užregistruotus stovint, gaunami duomenys, kiek tiriamasis pašoko aukštyn. Iš trijų bandymų

įregistruojamas geriausias rezultatas. Tuo pačiu metu matuojamas ne tik šuolio aukštis, bet ir

atremties laikas. Laiko fiksavimui naudojamas elektrinis chronometras, kurį įjungti ir sustabdyti

padedamos dvi lentelės su jungikliais. Tai padeda geriau spręsti apie raumenų ištempimo ir

susitraukimo greitį, taip pat apie greitai susitraukiančių skaidulų kiekį. Žinant atsispyrimo laiką

ir šuolio aukštį galima geriau įvertinti raumenų susitraukimo galingumą (J.Skernevičius ir kt.,

2004). Prieš pradedant tyrimą, tiriamasis supažindinamas su tyrimo metodika.

Vienkartinį raumenų susitraukimo galingumą (W) galima apskaičiuoti pagal formulę:

Galingumas (W) = )(

)(

tlaikas

Vdarbas ,

čia V = h • kūno masė (kg)

h – šuolio aukštis, m;

t – pasispirimo laikas, s.

Sportininko 1 kg galingumas: W / kg

Santykinis sportinės veiklos 1 kg kūno masės galingumas (kgm/s/kg):

W (kgm/s/kg) = h / t

R.Margaria et al (1966) metodas (kgm/s/kg,W,W/kg). Matuojamas sportininkų,

maksimaliu greičiu bėgančiu laiptais aukštyn, bėgimo greitis. Laiptelių aukštis 15-19 cm,

bėgama užminant ant kas antro laiptelio. Bėgant laiptais fiksuojamas laikas per kurį sportininkai

įveikė 1 m aukštį. Laiko fiksavimui naudojamas elektrinis chronometras, kurį įjungti ir

sustabdyti padedamos dvi lentelės su jungikliais. Užmynus pirmą lentelę chronometras

įjungiamas, o užmynus antrą – sustabdomas. Prieš pradedant tyrimą, tiriamasis supažindinamas

su tyrimo metodika.

Anaerobinį alaktatinį raumenų galingumą (W) apskaičiavome pagal formule:

Galingumas (W) = )(

)(

tlaikas

Vdarbas ,

čia V = h • kūno masė (kg)

h – šuolio aukštis, m;

t – pasispirimo laikas, s.

49

Sportininko 1 kg galingumas:

W / kg

Santykinis sportinės veiklos1 kg kūno masės galingumas (kgm/s/kg):

W (kgm/s/kg) = h / t

10 s darbo maksimaliomis pastangomis testas veloergometru. Veloergometro

pasipriešinimas parenkamas atsižvelgiant į sportininko kūno masę: 1 kg kūno masės, minant

pedalus 70 k./min., skiriama 4 W. Sportininkų pramankštai skiriama 15 min. Dirbama PD esant

130-150 k./min, atliekami 3-5 trumpi greitėjimai. Pailsėjęs 10 min. sportininkas pasiruošia

darbui ir po komandos “Marš” pradeda dideliu galingumu dirbti vis didindamas judesių tempą.

Registruojama pasiekta maksimali galingumo reikšmė (W momentinė) ir (W/kg). Tokio testo

rodikliai rodo anaerobinių alaktatinių reakcijų intensyvumą ir iš dalies – tokio darbo galimybių

talpumą.

30 s darbo maksimaliomis pastangomis testas veloergometru. Veloergometro

pasipriešinimas nustatomas pagal kūno masę (1kg/3,5W). Po komandos “Marš” sportininkas

stengiasi kuo racionaliau paskirstyti jėgas 30 s laikotarpiu. Registruojamas atlikto darbo

galingumo vidurkis. Apskaičiuojamas W/kg.

1 min. darbo maksimaliomis pastangomis testas veloergometru. Testas labai sunkus,

jis gali būti taikomas tik geros fizinės ir funkcinės būklės sportininkams. Sukant veloergometrą

70 apsisukimų per minutę dažnumu, 1 kg kūno masės pasiekiamas 3 W galingumas. Po

komandos “Marš” tiriamasis stengiasi kuo tolygiau ir galingiau dirbti 60 s. Registruojamas

atlikto darbo galingumo vidurkis. Apskaičiuojamas W/kg. Viso darbo metu ir 3 minutes po

krūvio fiksuojamas pulso dažnis pulsometru. Prieš krūvį, po krūvio ir po 3 minučių poilsio

matuojamas kraujospūdis.

2.2.5. Kraujotakos ir kvėpavimo sistemų funkcinio pajėgumo vertinimo metodai

Kraujotakos ir kvėpavimo sistemų funkcinis pajėgumas vertinamas:

a) pulso dažnio matavimais:

• ramybės būsenoje (k./min);

• pulso dažnio kaita ortostatinio mėginio metu;

• pulso dažnio reakcija į standartinį fizinį darbą (k./min);

• pulso dažnio reakcijos dinamika į 1 min. testą veloergonometru;

• pulso dažnio dinamika restitucijos laikotarpyje.

50

b) kraujospūdžio matavimais:

• ramybės būsenoje (mm/Hg);

• tuoj po 1 min. testo veloergonometru krūvio (mm/Hg);

• po 1 min. testo veloergonometru krūvio pailsėjus 3 minutes

(mm/Hg);

c) atlikus Rufjė testą (RI).

Kompleksiškai registruojant sportininkų pulso dažnį būnant ramiai, ortostatinio mėginio

metu, dirbant standartinį fizinį krūvį, atsigaunant po jo, dar papildžius tyrimus kraujospūdžio

matavimu ir Rufjė indekso nustatymu, galima gana patikimai vertinti širdies ir kraujagyslių

sistemos funkcijų pajėgumo kaitą. Šis kompleksinis testas naudotinas treniravimosi įtakai

įvertinti. Tai gana trumpas, sportininkų nevarginantis ir informatyvus testas (J.Skernevičius ir

kt., 2004). Pulso dažnis fiksuojamas pulsometru “POLAR”.

Pulso dažnis ramybės būsenoje (k./min) matuojamas pulsometru. Tiriamiesiems pulso

dažnis matuojamas po 5 min. gulėjimo ant nugaros.

Kraujospūdis ramybės būsenoje (mm/Hg) matuojamas kraujospūdžio matavimo

prietaisu. Tiriamiesiems kraujospūdis matuojamas sėdint prie stalo.

Pulso dažnio kaita ortostatinio mėginio metu. Ortostatinis mėginys naudojamas kaip

testas ir kaip fizinis krūvis. Ortostatiniu mėginiu yra įvertinamos kraujotakos sistemos funkcijos

reguliacinės ypatybės, išryškėja vegetacinės nervų sistemos simpatinio ir klajoklinio nervo

įtakos dydis (J.Tank, R.M.Baevsky ir M.Wesk, 1995). Tiriamiesiems taikėme aktyvų ortostatinį

mėginį – kai tiriamasis po gulėjimo pats atsistoja. Tiriamiesiems pulso dažnis skaičiuojamas po

5 min. gulėjimo, tada atsistojus ir pastovėjus 2 min. Geriau adaptuoto sportininko širdies ritmo

bangos ryškesnės, pavargus jos mažėja (J.Skernevičius ir kt., 2004).

Pulso dažnio reakcija į standartinį fizinį darbą. Tiriant sportininkus, standartinis

fizinis krūvis buvo atsitūpti ir atsistoti 30 kartų per 45 s. Atlikus šį fizinį krūvį pulsometru

matuojamas sportininko pulso dažnis (k./min.).

Rufje testas (Ж.Шеррер, 1973). Rufje testas – tai funkcinis mėginys, kai suminiam

vertinimui imami ramybės pulso dažnio rodikliai, taip pat rodikliai, reaguojant į standartinį

fizinį krūvį ir atsigaunat. Tiriamasis 5 minutes guli ant nugaros, tada skaičiuojamas pulsas per

15 s (f1 ). Tiriamasis ramiai atsistoja ir per 45 s 30 kartų atsitupia ir atsistoja (per 1,5 s

atliekamas vienas veiksmas), skubiai atsigula ir vėl skaičiuojamas pulso dažnis per 15 s (f 2 ).

Trečią kartą pulsas skaičiuojamas per pirmos poilsio minutės paskutiniąsias 15 s (f 3 ). Rufjė

indeksas apskaičiuojamas pagal formulę:

51

RI = 10

200)(4 321 −++• fff.

Pulso dažnio reakcijos dinamika į 1 min. testą veloergonometru. Sportininkams

atliekant šį testą pulsas dažnis fiksuojamas tuoj pat po fizinio krūvio, po 1 min., po 2 min. ir po

3 min. A.M.Master ir E.T.Oppenheimer (1929) nurodė, kad apie kraujotakos sistemos funkcinį

pajėgumą ir fizinį darbingumą yra sprendžiama iš pulso dažnio sunormalėjimo greičio po

fizinio krūvio.

Kraujospūdis po 1 min. testo veloergonometru (mm/Hg). Kraujospūdis

sportininkams matuojamas tuoj po fizinio krūvio ir po 3 min. poilsio.

2.2.6. Orientacininkų treniruočių krūvio apskaita

Tiriamojo laikotarpio gale paprašėme orientacininkų iš savo dienoraščių pateikti bėgimo

treniruočių krūvio apimties ir intensyvumo trijose zonose apskaitą, pagal mūsų pateiktą formą

(5 lentelė).

Pagal energijos gamybą intensyvumo zonas skirstomos: I zona – aerobinio pobūžio (p.d.

>160 k./min.), II zona – aerobinio-anaerobinio pobūdžio (p.d. 160-180 k./min.), III zona –

anaerobinio glikolitinio pobūdžio (p.d. 180-200 k./min.) (P.Karoblis, A.Raslanas,

K.Steponavičius, 2002).

5 lentelė

Treniruočių krūvio bėgte apskaitos forma

Paaiškinimai: I zona: pulso dažnis > 160 k./min. II zona: pulso dažnis 160 – 180 k./min. III zona: pulso dažnis 180 – 200 k./min.

Kilometražas

Mėnuo I zona

II zona

III zona

Viso km

XI

XII

I

II

III

IV

V

VI

52

2.2.7. Orientacininkų pasiekimų varžybose fiksavimas

Tiriamajame laikotarpyje fiksavome sportininkų pasiektus rezultatus svarbiausiose

orientavimosi sporto varžybose.

Pirmosios svarbios didelio meistriškumo orientacininkų varžybos buvo “Vilniaus

daugiadienių” 2-ąją dieną, 2005 m. gegužės 13 d. Vilniuje. Šios varžybos įtrauktos į pasaulio

ranginių varžybų (WRE) sąrašą. Tuo pačiu jos buvo atrankinės į nacionalinę rinktinę, dalyvauti

Baltijos čempionate.

Baltijos čempionatas vyko Lietuvoje 2005 m. gegužės 21 d., Šiauliuose. Šiose varžybose

Lietuvos rinktinei suaugusių grupėje atstovavo 10 vyrų ir 5 vyrai jaunimo grupėje.

Kitos svarbios varžybos buvo Lietuvos čempionatas vidutinėje trasoje, 2005 m. birželio

4 d. Ignalinoje. Šios varžybos vyko dviem etapais. Pirmiausia vyko kvalifikacinis, o vėliau

finalinis bėgimas.

Lietuvos čempionatas ilgoje trasoje vyko 2005 m. birželio 25 d. Vilniuje.

2.3. Tyrimo organizavimas

Tyrimo trukmė 8 mėn., jis atliktas 2004 m. lapkričio – 2005 m. birželio mėnesiais.

Tyrimas buvo vykdomas metinio treniruočių ciklo parengiamajame ir varžybų laikotarpiuose.

Lietuvos orientavimosi sporto rinktinės narių parengtumą tyrėme tris kartus:

• Parengiamojo laikotarpio pradžioje (2004 m. lapkričio mėn.).

• Parengiamojo laikotarpio pabaigoje (2005 m. kovo mėn.).

• Varžybų laikotarpiu (2005 m. birželio mėn.).

Orientacininkų tyrimai atlikti Vilniaus Pedagoginio universiteto sporto mokslo instituto

laboratorijoje. Tyrimai buvo vykdomi rytais. Kiekvieno atskiro tyrimo metu pirmiausia tyrėme

orientacininkų pažintinius procesus (aprašymą žr. 2.2.1. sk.). Toliau atlikome fizinio

išsivystymo (aprašymą žr. 2.2.2. sk.), psichomotorinių funkcijų (aprašymą žr. 2.2.3. sk.),

anaerobinio pajėgumo (aprašymą žr. 2.2.4. sk.), kraujotakos ir kvėpavimo sistemų funkcinio

pajėgumo (aprašymą žr. 2.2.5. sk.) tyrimus, kuriuos atlikti padėjo VPU Sporto mokslo instituto

laboratorijos darbuotojai.

Po tiriamojo laikotarpio iš sportininkų buvo surinktos užpildytos bėgimo treniruočių

krūvio apskaitos.

53

2.4. Matematinė statistika

Tyrimo duomenims apdoroti buvo taikomi šie matematinės statistikos metodai:

1. Aritmetinio vidurkio ( X ) skaičiavimas pagal formulę:

X =n

x∑ ,

čia X – aritmetinis vidurkis;

∑ – sumos ženklas;

x – požymio reikšmė;

n – rodiklių skaičius.

2. Vidutinio kvadratinio nuokrypio (S 2 ) skaičiavimas pagal formulę:

2S =

1

)( 2

−

−∑

n

Xx,

čia S 2 – vidutinis kvadratinis nuokrypis;

x – požymio atskiros reikšmės;

X – aritmetinis vidurkis;

∑ – sumos ženklas;

n – rodiklių skaičius. Jei jų yra mažiau kaip 15,

reikia naudoti n – 1.

3. Standartinio nuokrypio (S) skaičiavimas pagal formulę:

S = 2S ,

čia S – standartinis nuokrypis;

S 2 – vidutinis kvadratinis nuokrypis.

4. Aritmetinio vidurkio standartinės paklaidos (S x ) skaičiavimas pagal formulę:

S x = n

S ,

čia S x – reprezentacinė (standartinė) vidurkio paklaida;

S – standartinis tiriamosios grupės nuokrypis;

n – tiriamosios grupės dydis, tiriamųjų skaičius.

54

5. Tarpgrupinių aritmetinių vidurkių skirtumo reikšmingumo (patikimumo) (p)

nustatymas taikant Stjudento t kriterijų nepriklausomoms imtims. Skirtumų tarp

dviejų rodiklių reikšmingumas apskaičiuojamas pagal formulę:

t =2

22

1

21

xSxS

XX

+

−,

čia t – Stjudento kriterijus;

X – aritmetinis vidurkis;

S x – reprezentacinė (standartinė) vidurkio paklaida.

Duomenims apdoroti naudotos „Microsoft Word“, „Microsoft Excel“ ir „Microsoft

Power Point“ programas bei kitos programinės įrangos.

55

3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

3.1. Orientacininkų pažintinių procesų rodiklių kaita

Trijuose tyrimuose atlikus pažintinių procesų testus didelio meistriškumo orientacininkų

dėmesio pastovumo, informacijos suvokimo greičio ir regimosios atminties rodikliai kito

individualiai (14 lentelė, žiūr.priedus).

Orientacininkų dėmesio pastovumo, informacijos suvokimo greičio ir regimosios

atminties rezultatų vidurkių dinamiką matome 6 lentelėje.

6 lentelė

Orientacininkų (n = 5) dėmesio pastovumo, informacijos suvokimo greičio ir regimosios

atminties rodiklių kaita ( X ± S x ) ir skirtumų patikimumas (p)

Orientacininkų dėmesio pastovumą tyrėme Šultje-Gorbovo dėmesio koncentracijos

testu, Kvoro linijų labirintų testu, skaičių lentelės nuo 1 iki 51 testu.

Trijuose tyrimuose orientacininkams atlikus Šultje-Gorbovo dėmesio koncentracijos

testą gautus rodiklių vidurkius matome 10 pav.

31,2

35,8

34,6

28293031323334353637

I tyrimas II tyrimas III tyrimas

s

10 pav. Šultje-Gorbovo dėmesio koncentracijos testo rodiklių kaita

Skirtumai tarp tyrimų Tyrimai Testai

I II III I – II II – III I – III

1. Šultje-Gorbovo dėmesio koncentracijos testas (s)

34,6 ± 0,51

35,8 ± 1,91

31,2 ± 3,15

t = 0,61 p>0,05

t = 1,25 p>0,05

t = 1,07 p>0,05

2. Kvoro linijų labirintai (s) 156,2 ± 9,26

128,4 ± 9,92

116,6 ± 3,53

t = 2,05 p>0,05

t = 1,12 p>0,05

t = 3,97 p<0,05

3. Skaičių lentelė nuo 1 iki 51 (s)

240 ± 17,50

196,6 ± 13,06

184,4 ± 13,32

t = 1,99 p>0,05

t = 0,65 p>0,05

t = 2,53 p>0,05

4. Landolto žiedų korektūrinis testas (bit/s)

1,79 ± 0,18

2,11 ± 0,19

2,28 ± 0,20

t = 1,21 p>0,05

t = 0,65 p>0,05

t = 1,82 p>0,05

5. Sutartinių ženklų testas (vnt.)

5,8 ± 1,32

8,2 ± 0,58

9,4 ± 0,40

t = 1,66 p>0,05

t = 1,70 p>0,05

t = 2,61 p<0,05

6. Žemėlapio dėlionė (s) 333,6

± 20,32 288,2

± 37,46 255,2

± 23,97 t = 1,07 p>0,05

t = 0,74 p>0,05

t = 2,50 p>0,05

56

Palyginus pirmo ir antro tyrimo dėmesio koncentracijos rodiklių vidurkius, antrajame

tyrime dėmesio koncentracijos rodiklių vidurkis blogesnis 1,2 sek. Šis rodiklis užfiksuotas

parengiamojo laikotarpio pabaigoje, rodo, kad orientacininkų psichinė būklė dėl atliekamų

didelių fizinių krūvių pablogėjus. O jau nuo antro iki trečio tyrimo rodiklių vidurkis pagerėjo

4,6 sek. Palyginus pirmo ir trečio tyrimo dėmesio koncentracijos rodiklių vidurkius, trečio

tyrimo rodiklis geresnis 3,4 sek. Tačiau šių rodiklių vidurkių skirtumai tarp visų trijų tyrimų

statistiškai nepatikimi, p>0,05.

Kvoro linijų labirintų testas reikalauja ilgesnės trukmės dėmesio pastovumo. Trijuose

tyrimuose orientacininkams atlikus šį testą gautus rodiklių vidurkius matome 11 pav.

116,6128,4

156,2

0

50

100

150

200

I tyrimas II tyrimas III tyrimas

s

11 pav. Kvoro linijų labirintų testo rodiklių kaita

Šio testo dėmesio pastovumo rodikliai tiriamuoju laikotarpiu gerėjo. Palyginus pirmo ir

antro tyrimo rodiklių vidurkius, antrajame tyrime gautas dėmesio patovumo rodiklių vidurkis

geresnis 27,8 sek. Nuo antro iki trečio tyrimo šis rodiklių vidurkis dar pagerėjo 11,8 sek. Tačiau

šių tyrimų rodiklių vidurkių skirtumai statistiškai nepatikimi, p>0,05. Statistiškai reikšmingas

dėmesio pastovumo rodiklių vidurkių skirtumas gautas tarp pirmo ir trečio tyrimo. Nuo pirmo

iki trečio tyrimo dėmesio pastovumo rodiklių vidurkis pagerėjo 39,6 sek., p<0,05.

Trijuose tyrimuose orientacininkams atlikus skaičių lentelės nuo 1 iki 51 testą, gautus

dėmesio pastovumo rodiklių vidurkius matome 12 pav.

184,4196,6

240

0

50

100

150

200

250

300

I tyrimas II tyrimas III tyrimas

s

12 pav. Skaičių lentelės nuo 1 iki 51 testo rodiklių kaita

57

Šio testo dėmesio pastovumo rodikliai tiriamuoju laikotarpiu taip pat gerėjo Palyginus

pirmo ir antro tyrimo dėmesio pastovumo rodiklių vidurkius, antrajame tyrime šis rodiklių

vidurkis geresnis 43,4 sek. Nuo antro iki trečio tyrimo dėmesio pastovumo rodiklių vidurkis dar

pagerėjo 12,2 sek. Palyginus pirmo ir trečio tyrimo dėmesio pastovumo rodiklių vidurkius,

trečio tyrimo rodiklis geresnis 55,6 sek. Tačiau šių rodiklių vidurkių skirtumai tarp visų trijų

tyrimų statistiškai nepatikimi, p>0,05.

Atliktų dėmesio pastovumo testų rodikliai trijuose tyrimuose rodo, kad orientacininkų

gebėjimas kontroliuoti pasitelkus dėmesį atskirus sporto veiklos momentus fizinio ir nervinio

nuovargio metu gerėjo. Geresni dėmesio pastovumo rodikliai gauti ilgesnės trukmės testuose.

Orientacininkų informacijos suvokimo greitį tyrėme Landolto žiedų korektūriniu testu.

Šį testą atlikus trijuose tyrimuose gautus informacijos suvokimo greičio rodiklių vidurkius

matome 13 pav.

1,79

2,11

2,28

0

0,5

1

1,5

2

2,5

bit/s

I tyrimas II tyrimas III tyrimas

13 pav. Landolto žiedų korektūrinio testo rodiklių kaita

Palyginus pirmo ir antro tyrimo informacijos suvokimo greičio rodiklių vidurkius,

antrajame tyrime šis rodiklių vidurkis geresnis 0,32 bit./sek. Nuo antro iki trečio tyrimo šis

rodiklių vidurkis dar pagerėjo 0,17 bit./sek. Palyginus pirmo ir trečio tyrimo informacijos

suvokimo greičio rodiklių vidurkius, trečio tyrimo rodiklis geresnis 0,49 bit./sek. Tačiau šių

rodiklių vidurkių skirtumai tarp visų trijų tyrimų statistiškai nepatikimi, p>0,05. Pagal В.Г.

Акимов (1987) tiriamuoju laikotarpiu informacijos suvokimo greičio rodiklių dinamika rodo,

kad orientacininkų centrinės nervų sistemos būsena gerėjo.

Orientacininkų regimąją atmintį tyrėme sutartinių ženklų testu. Trijuose tyrimuose

orientacininkams atlikus šį testą gautus regimosios atminties rodiklių vidurkius matome 14 pav.

58

5,8

8,2

9,4

0

2

4

6

8

10

vnt.

I tyrimas II tyrimas III tyrimas

14 pav. Sutartinių ženklų testo rodiklių kaita

В.Г. Акимов (1987) sukurtų sutartinių ženklų sekų testo rodikliai tiriamuoju laikotarpiu

gerėjo. Palyginus pirmo ir antro tyrimo rodiklių vidurkius, antrajame tyrime gautas regimosios

atminties rodiklių vidurkis geresnis 2,4 vnt. Nuo antro iki trečio tyrimo šis rodiklių vidurkis dar

pagerėjo 1,2 vnt. Tačiau šių tyrimų rodiklių vidurkių skirtumai statistiškai nepatikimi, p>0,05.

Statistiškai reikšmingas regimosios atminties rodiklių vidurkių skirtumas gautas tarp pirmo ir

trečio tyrimo. Nuo pirmo iki trečio tyrimo regimosios atminties rodiklių vidurkis pagerėjo 3,6

vnt., p<0,05.

Orientacininkų regimąją atmintį ir dėmesio pastovumą vertinome žemėlapio dėlionės

testu. Trijuose tyrimuose gautus šio testo rodiklių vidurkius matome 15 pav.

255,2

288,2

333,6

220

240

260

280

300

320

340

360

I tyrimas II tyrimas III tyrimas

s

15 pav. Žemėlapio dėlionės testo rodiklių kaita

Palyginus pirmo ir antro tyrimo rodiklių vidurkius, antrajame tyrime šis rodiklių

vidurkis geresnis 45,4 sek. Nuo antro iki trečio tyrimo šis rodiklių vidurkis dar pagerėjo 33 sek.

Palyginus pirmo ir trečio tyrimo rodiklių vidurkius, trečio tyrimo rodiklis geresnis 78,4 sek.

Tačiau šių rodiklių vidurkių skirtumai tarp visų trijų tyrimų statistiškai nepatikimi, p>0,05. Šio

testo rodikliai rodo, kad orientacininkų CNS būklė tiriamuoju laikotarpiu gerėjo.

59

3.2. Orientacininkų fizinio išsivystymo rodiklių kaita

Lietuvos orientavimosi sporto rinktinės narių fizinio išsivystymo rodikliai trijuose

tyrimuose kito individualiai (15 lentelė, žiūr.priedus).

Orientacininkų fizinio išsivystymo rodiklių vidurkių dinamiką trijuose tyrimuose

matome 7 lentelėje.

7 lentelė

Orientacininkų (n = 5) fizinio išsivystymo rodiklių kaita

( X ± S x ) ir skirtumų patikimumas (p)

Trijų tyrimų orientacininkų ūgio ir ūgio sėdint rodiklių vidurkius matome 16 pav.

185,9

96,9

185,8

97,2

185,5

96,8

0

50

100

150

200

cm

I tyrimas II tyrimas III tyrimas

Ūgis

Ūgis sėdint

16 pav. Ūgio ir ūgio sėdint rodiklių kaita

Skirtumai tarp tyrimų Tyrimai Rodikliai

I II III I – II II – III I – III

1. Ūgis (cm) 185,9 ± 2,02

185,8 ± 2,06

185,5 ± 2,06

t = 0,03 p>0,05

t = 0,10 p>0,05

t = 0,14 p>0,05

2. Ūgis sėdint (cm) 96,9 ± 1,33

97,2 ± 1,46

96,8 ± 1,27

t = 0,15 p>0,05

t = 0,21 p>0,05

t = 0,05 p>0,05

3. Kūno masė (kg) 75,28 ± 2,41

73,54 ± 2,18

73,9 ± 2,06

t = 0,54 p>0,05

t = 0,12 p>0,05

t = 0,44 p>0,05

4. KMI 21,84 ± 0,45

21,26 ± 0,37

21,42 ± 0,46

t = 0,99 p>0,05

t = 0,27 p>0,05

t = 0,66 p>0,05

D 46,6 ± 1,6

48,6 ± 3,79

45,4 ± 2,69

t = 0,49 p>0,05

t = 0,69 p>0,05

t = 0,38 p>0,05

5. Rankų plaštakų jėga

(kg) K 46,8 ± 2,87

49 ± 1,41

44,8 ± 5,44

t = 0,69 p>0,05

t = 0,75 p>0,05

t = 0,32 p>0,05

6. GPT (l) 5,6 ± 0,20

5,66 ± 0,18

5,84 ± 0,20

t = 0,23 p>0,05

t = 0,68 p>0,05

t = 0,87 p>0,05

7. Riebalų masė (kg) 7,32 ± 1,05

7,16 ± 0,86

6,26 ± 0,65

t = 0,12 p>0,05

t = 0,84 p>0,05

t = 0,86 p>0,05

8. Raumenų masė (kg) 40,88 ± 1,14

39,98 ± 1,03

40,06 ± 0,88

t = 0,59 p>0,05

t = 0,06 p>0,05

t = 0,57 p>0,05

9. RRMI 6,08 ± 0,88

5,86 ± 0,76

6,75 ± 0,74

t = 0,19 p>0,05

t = 0,84 p>0,05

t = 0,59 p>0,05

60

Pirmo, antro ir trečio tyrimo ūgio ir ūgio sėdint rodiklių vidurkiai pakito mažai. Atskirų

ūgio ir ūgio sėdint trijų tyrimų rodiklių vidurkių skirtumai statistiškai nepatikimi, p>0,05.

Trijuose tyrimuose gautus orientacininkų kūno masės rodiklių vidurkius matome 17 pav.

75,28

73,54

73,9

72,5

73

73,5

74

74,5

75

75,5

kg

I tyrimas II tyrimas III tyrimas

17 pav. Kūno masės rodiklių kaita

Palyginus pirmo ir antro tyrimo orientacininkų kūno masės rodiklių vidurkius, antrajame

tyrime kūno masės rodiklių vidurkis mažesnis 1,74 kg. Nuo antro iki trečio tyrimo šis rodiklių

vidurkis neženkliai padidėjo 0,36 kg. Palyginus pirmo ir trečio tyrimo kūno masės rodiklių

vidurkius, trečiajame tyrime orientacininkų kūno masės rodiklis mažesnis 1,38 kg. Tačiau šių

kūno masės rodiklių vidurkių skirtumai tarp visų trijų tyrimų statistiškai nepatikimi, p>0,05.

Viso tyriamojo laikotarpio orientacininkų kūno masės vidurkis 74,24 kg.

Trijuose tyrimuose gautus orientacininkų KMI vidurkius matome 18 pav.

21,84

21,26

21,42

20,8

21

21,2

21,4

21,6

21,8

22

I tyrimas II tyrimas III tyrimas

18 pav. KMI kaita

Palyginus pirmo ir antro tyrimo orientacininkų KMI vidurkius, antrajame tyrime KMI

vidurkis mažesnis 0,58. Palyginus antro ir trečio tyrimo KMI vidurkius, trečiajame tyrime KMI

vidurkis didesnis 0,16. Palyginus pirmo ir trečio tyrimo KMI vidurkius, trečiajame tyrime

orientacininkų KMI vidurkis mažesnis 0,42. Tačiau šie KMI vidurkių skirtumai tarp visų trijų

61

tyrimų statistiškai nepatikimi, p>0,05. Vertinant visų trijų tyrimų orientacininkų ūgio ir kūno

masės santykį, kūno masė vertinama kaip tinkama.

Trijuose tyrimuose gautus orientacininkų rankų plaštakų jėgos rodiklių vidurkius

matome 19 pav.

46,6

46,8

48,6

49

45,4

44,8

42

43

44

45

46

47

48

49

kg

I tyrimas II tyrimas III

tyrimas

Dešinės plaštakosjėga

Kairės plaštakosjėga

19 pav. Rankų plaštakų jėgos rodiklių kaita

Palyginus pirmo ir antro tyrimo orientacininkų rankų plaštakų jėgos rodiklių vidurkius,

antrajame tyrime dešinės plaštakos jėgos rodiklių vidurkis didesnis 2 kg, kairės – didesnis 2,2

kg. Palyginus antro ir trečio tyrimo orientacininkų rankų plaštakų jėgos rodiklių vidurkius,

trečiajame tyrime dešinės rankos plaštakos jėgos rodiklių vidurkis mažesnis 3,2 kg, kairės –

mažesnis 4,2 kg. Palyginus pirmo ir trečio tyrimo rankų plaštakų jėgos rodiklių vidurkius,

trečiajame tyrime dešinės rankos plaštakos jėgos rodiklių vidurkis mažesnis 1,2 kg, kairės –

mažesnis 2 kg. Tačiau šie rankų plaštakų jėgos rodiklių vidurkių skirtumai tarp visų trijų tyrimų

statistiškai nepatikimi, p>0,05. Visuose trijuose tyrimuose orientacininkų rankų plaštakų jėgos

rodiklių vidurkiai pagal J.Skernevičių ir kt. (2004) vertinami kaip pakankamo lygio.

Trijuose tyrimuose gautus orientacininkų GPT rodiklių vidurkius matome 20 pav.

5,6

5,66

5,84

5,4

5,5

5,6

5,7

5,8

5,9

l

I tyrimas II tyrimas III tyrimas

20 pav. GPT rodiklių kaita

62

Palyginus pirmo ir antro tyrimo orientacininkų GPT rodiklių vidurkius, antrajame tyrime

GPT rodiklių vidurkis didesnis 0,06 l. Nuo antro iki trečio tyrimo šis rodiklių vidurkis padidėjo

0,18 l. Palyginus pirmo ir trečio tyrimo orientacininkų GPT rodiklių vidurkius, trečiajame

tyrime orientacininkų GPT rodiklių vidurkis didesnis 0,24 l. Tačiau šie GPT rodiklių vidurkių

skirtumai tarp visų trijų tyrimų statistiškai nepatikimi, p>0,05. Visuose trijuose tyrimuose

orientacininkų GPT rodiklių vidurkiai pagal J.Skernevičių ir kt. (2004) vertinami kaip dideli.

Trijuose tyrimuose gautus orientacininkų riebalų ir raumenų masės rodiklių vidurkius

matome 21 pav.

7,32

40,88

7,16

39,98

6,26

40,06

0

5

10

15

20

25

30

35

40

45

kg

I tyrimas II tyrimas III tyrimas

Riebalų masė

Raumenų masė

21 pav. Riebalų ir raumenų masės rodiklių kaita

Palyginus pirmo ir antro tyrimo orientacininkų riebalų ir raumenų masės rodiklių

vidurkius, antrajame tyrime riebalų masės rodiklių vidurkis mažesnis 0,16 kg, tuo pačiu

mažesnis raumenų masės rodiklių vidurkis – 0,9 kg. Palyginus antro ir trečio tyrimo

orientacininkų riebalų ir raumenų masės rodiklių vidurkius, trečiajame tyrime riebalų masės

rodiklių vidurkis mažesnis 0,9 kg, o raumenų masės rodiklių vidurkis neženkliai padidėjo 0,08

kg. Palyginus pirmo ir trečio tyrimo riebalų ir raumenų masės rodiklių vidurkius, trečiajame

tyrime riebalų masės rodiklių vidurkis mažesnis 1,06 kg, o raumenų masės rodiklių vidurkis

mažesnis 0,82 kg. Tačiau tarp tyrimų šie orientacininkų riebalų ir raumenų masės rodiklių

vidurkių skirtumai statistiškai nepatikimi, p>0,05. Orientacininkų riebalų masės mažėjimas

turėjo įtakos kūno masės mažėjimui.

63

Trijuose tyrimuose apskaičiuotus orientacininkų riebalų ir raumenų masės indekso

vidurkius matome 22 pav.

6,085,86

6,75

5

5,5

6

6,5

7

I tyrimas II tyrimas III tyrimas

22 pav. RRMI kaita

Palyginus pirmo ir antro tyrimo orientacininkų RRMI vidurkius, antro tyrimo RRMI

vidurkis mažesnis 0,22. Nuo antro iki trečio tyrimo šis vidurkis padidėjo 0,89. Palyginus pirmo

ir trečio tyrimo orientacininkų RRMI vidurkius, trečiajame tyrime orientacininkų RRMI

vidurkis didesnis 0,67, tam įtakos turėjo mažesnė orientacininkų riebalų masė. Tačiau visuose

tyrimuose gautų RRMI vidurkių skirtumai tarpusavyje statistiškai nepatikimi, p>0,05. Visų trijų

tyrimų orientacininkų RRMI vidurkiai pagal J.Skernevičių ir kt. (2004) vertinami kaip labai

dideli.

3.3. Orientacininkų psichomotorinių funkcijų rodiklių kaita

Lietuvos orientavimosi sporto rinktinės narių psichomotorinės reakcijos laiko (PRL) ir

judesių dažnio per 10 s rodikliai trijuose tyrimuose kito individualiai (16 lentelė, žiūr.priedus).

Orientacininkų PRL ir judesių dažnio rodiklių vidurkių dinamiką trijuose tyrimuose

matome 8 lentelėje.

8 lentelė

Orientacininkų (n = 5) PRL ir judesių dažnio rodiklių kaita ( X ± S x ) ir skirtumų

patikimumas (p)

Skirtumai tarp tyrimų Tyrimai Rodikliai

I II III I – II II – III I – III

1. Psichomotorinės reakcijos laikas (PRL)(ms)

183,4 ± 5,25

176 ± 3,89

164,2 ± 2,60

t = 1,13 p>0,05

t = 2,53 p>0,05

t = 3,28 p<0,05

2. Judesių dažnis per 10 s (k./10s)

69,6 ± 4,48

74,4 ± 5,43

80,4 ± 7,99

t = 0,68 p>0,05

t = 0,62 p>0,05

t = 1,18 p>0,05

64

Trijuose tyrimuose gautus orientacininkų PRL rodiklių vidurkius matome 23 pav.

164,2

176

183,4

150

155

160

165

170

175

180

185

190

I tyrimas II tyrimas III tyrimas

ms

23 pav. PRL rodiklių kaita

Palyginus pirmo ir antro tyrimo orientacininkų PRL rodiklių vidurkius, antrajame tyrime

PRL rodiklių vidurkis geresnis 7,4 ms. Palyginus antro ir trečio tyrimo orientacininkų PRL

rodiklių vidurkius, trečiajame tyrime PRL rodiklių vidurkis dar pagerėjo 11,8 ms. Tačiau šių

tyrimų PRL rodiklių vidurkių skirtumai statistiškai nepatikimi, p>0,05. Statistiškai reikšmingas

PRL rodiklių vidurkių skirtumas gautas tarp pirmo ir trečio tyrimo. Nuo pirmo iki trečio tyrimo

PRL rodiklių vidurkis pagerėjo 19,2 ms, p<0,05. Pagal J.Skernevičių ir kt. (2004) vertinant visų

trijų tyrimų orientacininkų PRL rodiklių vidurkius, pirmo tyrimo PRL rodiklių vidurkis

vertinamas kaip vidutinis, o antro ir trečio tyrimo PRL rodiklių vidurkiai vertinami kaip dideli.

Trijų tyrimų orientacininkų judesių dažnio rodiklių vidurkius matome 24 pav.

69,6

74,4

80,4

64

66

68

70

72

74

76

78

80

82

kartai/10s

I tyrimas II tyrimas III tyrimas

24 pav. Judesių dažnio rezultatų kaita

65

Palyginus pirmo ir antro tyrimo orientacininkų judesių dažnio rodiklių vidurkius,

antrajame tyrime judesių dažnio rodiklių vidurkis geresnis 4,8 k./10s. Palyginus antro ir trečio

tyrimo orientacininkų judesių dažnio rodiklių vidurkius, trečiajame tyrime judesių dažnio

vidurkis pagerėjo 6 k./10s. Palyginus pirmo ir trečio tyrimo judesių dažnio rodiklių vidurkius,

trečiajame tyrime orientacininkų judesių dažnio rodiklių vidurkis geresnis 10,8 k./10s. Tačiau

tarp visų trijų tyrimų orientacininkų judesių dažnio rodiklių vidurkių skirtumai statistiškai

nepatikimi, p>0,05. Pagal J.Skernevičių ir kt. (2004) vertinant visų trijų tyrimų orientacininkų

judesių dažnio rodiklių vidurkius, pirmo tyrimo judesių dažnio rodiklių vidurkis vertinamas

kaip vidutinis, o antro ir trečio tyrimo rodiklių vidurkiai vertinami kaip dideli.

3.4. Orientacininkų anaerobinio pajėgumo rodiklių kaita

Lietuvos orientavimosi sporto rinktinės narių atlikti Abalakovo ir Margarios testų

rodikliai trijuose tyrimuose kito individualiai (18 lentelė, žiūr.priedus).

Orientacininkų atliktų Abalakovo ir Margarios testų rodiklių vidurkių dinamiką trijuose

tyrimuose matome 9 lentelėje.

9 lentelė

Orientacininkų (n = 5) atliktų Abalakovo ir Margarios testų rodiklių kaita

( X ± S x ) ir skirtumų patikimumas (p)

Skirtumai tarp tyrimų Tyrimai Rodikliai I II III

I–II II–III I–III

Maks.šuolis (cm) 47,6

± 2,91 42,8

± 4,85 45,8

± 2,52 t = 0,85 p>0,05

t = 0,55 p>0,05

t = 0,47 p>0,05

Aukštis (cm) 46,6

± 2,69 41,4

± 3,79 45,6

± 2,69 t = 1,12 p>0,05

t = 0,90 p>0,05

t = 0,26 p>0,05

Laikas (ms) 193,4 ± 9,85

176,2 ± 11,41

176,2 ± 14,23

t = 1,14 p>0,05

t = 0 p>0,05

t = 0,99 p>0,05

kgm/s/kg 2,42

± 0,15 2,37

± 0,21 2,57

± 0,21 t = 0,21 p>0,05

t = 0,65 p>0,05

t = 0,54 p>0,05

W 1794,6

± 133,83 1719,2

± 174,98 1852,6

± 138,94 t = 0,34 p>0,05

t = 0,60 p>0,05

t = 0,30 p>0,05

VRSG

W/kg 23,78 ± 1,48

23,26 ± 2,03

25,16 ± 2,10

t = 0,21 p>0,05

t = 0,65 p>0,05

t = 0,53 p>0,05

kgm/s/kg 1,60

± 0,07 1,66

± 0,03 1,65

± 0,07 t = 0,72 p>0,05

t = 0,11 p>0,05

t = 0,50 p>0,05

W 1179,2 ± 37,43

1197,6 ± 47,33

1194 ± 41,16

t = 0,31 p>0,05

t = 0,06 p>0,05

t = 0,27 p>0,05

AARG

W/kg 15,72 ± 0,68

16,27 ± 0,33

16,20 ± 0,66

t = 0,73 p>0,05

t = 0,11 p>0,05

t = 0,50 p>0,05

66

Trijuose tyrimuose orientacininkams atlikus Abalakovo testą, apskaičiavome

vienkartinio raumenų susitraukimo galingumo (VRSG) rodiklių vidurkius (25, 26 pav.).

1794,6

1719,2

1852,6

1650

1700

1750

1800

1850

1900

W

I tyrimas II tyrimas III tyrimas

25 pav. Abalakovo testo VRSG kaita

2,42

23,78

2,37

23,26

2,57

25,16

0

5

10

15

20

25

30

I tyrimas II tyrimas III tyrimas

kgm/s/kg

W/kg

26 pav. Abalakovo testo rodiklių kaita

Palyginus pirmo ir antro tyrimo orientacininkų VRSG rodiklių vidurkius, antrajame

tyrime galingumo vidurkis mažesnis 75,4 W, santykinis sportinės veiklos 1 kg kūno masės

galingumo vidurkis mažesnis 0,05 kgm/s/kg ir 1 kg galingumo vidurkis mažesnis 0,52 W/kg.

Palyginus antro ir trečio tyrimo VRSG rodiklių vidurkius, trečiajame tyrime galingumo vidurkis

didesnis 133,4 W, santykinis sportinės veiklos 1 kg kūno masės galingumo vidurkis didesnis 0,2

kgm/s/kg ir 1 kg galingumo vidurkis didesnis 1,9 W/kg. Palyginus pirmo ir trečio tyrimų

67

orientacininkų VRSG rodiklių vidurkius, trečiajame tyrime galingumo vidurkis didesnis 58 W,

santykinis sportinės veiklos 1 kg kūno masės galingumo vidurkis didesnis 0,15 kgm/s/kg ir 1 kg

galingumo vidurkis didesnis 1,38 W/kg. Tačiau visuose tyrimuose gautų VRSG rodiklių

vidurkių skirtumai tarpusavyje statistiškai nepatikimi, p>0,05. Visuose tyrimuose

orientacininkų VRSG rodiklių vidurkiai pagal J.Skernevičių ir kt. (2004) vertinami kaip

vidutiniai.

Trijuose tyrimuose orientacininkams atlikus Margarios testą, apskaičiavome anaerobinio

alaktatinio raumenų galingumo (AARG) rodiklių vidurkius (27, 28 pav.).

1179,2

1197,6

1194

1170

1175

1180

1185

1190

1195

1200

W

I tyrimas II tyrimas III tyrimas

27 pav. Margarios testo AARG kaita

1,6

15,72

1,66

16,27

1,65

16,2

0

2

4

6

8

10

12

14

16

18

I tyrimas II tyrimas III tyrimas

kgm/s/kg

W/kg

28 pav. Margaria testo rodiklių kaita

68

Palyginus pirmo ir antro tyrimo orientacininkų AARG rodiklių vidurkius, antrajame

tyrime galingumo vidurkis didesnis 18,4 W, santykinis sportinės veiklos 1 kg kūno masės

galingumo vidurkis didesnis 0,06 kgm/s/kg ir 1 kg galingumo vidurkis didesnis 0,55 W/kg.

Palyginus antro ir trečio tyrimo AARG rodiklių vidurkius, trečiajame tyrime galingumo

vidurkis mažesnis 3,6 W, santykinis sportinės veiklos 1 kg kūno masės galingumo vidurkis

mažesnis 0,01 kgm/s/kg ir 1 kg galingumo vidurkis mažesnis 0,07 W/kg. Palyginus pirmo ir

trečio tyrimų orientacininkų AARG rodiklių vidurkius, trečiajame tyrime galingumo vidurkis

didesnis 14,8 W, santykinis sportinės veiklos 1 kg kūno masės galingumo vidurkis didesnis 0,05

kgm/s/kg ir 1 kg galingumo vidurkis didesnis 0,48 W/kg. Tačiau visuose tyrimuose

apskaičiuotų AARG rodiklių vidurkių skirtumai tarpusavyje statistiškai nepatikimi, p>0,05.

Visuose tyrimuose orientacininkų AARG rodiklių vidurkiai pagal J.Skernevičių ir kt. (2004)

vertinami kaip vidutiniai.

Lietuvos orientavimosi sporto rinktinės nariams trijuose tyrimuose atlikus testus

veloergonometru, apskaičiavome 10 s (AARG), 30 s (mišraus anaerobinio alaktatinio-

glikolitinio raumenų galingumo) ir 1 min (anaerobinio glikolitinio raumenų galingumo) rodiklių

vidurkius. Šie rodiklių vidurkiai trijuose tyrimuose kito individualiai (19 lentelė, žiūr.priedus).

Orientacininkų atliktų testų veloergonometru rodiklių vidurkių dinamiką trijuose

tyrimuose matome 10 lentelėje.

10 lentelė

Orientacininkų (n = 5) atliktų testų veloergonometru rodiklių kaita

( X ± S x ) ir skirtumų patikimumas (p)

Skirtumai tarp tyrimų Testai Tyrimai

Rodikliai I II III I–II II–III I–III

Mom. W 817,4

± 49,21 768

± 51,65 838,8

± 45,89 t = 0,69 p>0,05

t = 1,03 p>0,05

t = 0,32 p>0,05

10 s W/kg

10,84 ± 0,38

10,4 ± 0,41

11,36 ± 0,37

t = 0,79 p>0,05

t = 1,74 p>0,05

t = 0,99 p>0,05

Vid. W 596,6

± 26,44 562,2

± 24,06 607

± 30,27 t = 0,96 p>0,05

t = 1,16 p>0,05

t = 0,26 p>0,05

30 s W/kg

7,94 ± 0,19

7,66 ± 0,14

8,22 ± 0,26

t = 1,18 p>0,05

t = 1,88 p>0,05

t = 0,86 p>0,05

Vid. W 460,8

± 20,14 457,4

± 22,83 458,6

± 14,02 t = 0,11 p>0,05

t = 0,05 p>0,05

t = 0,09 p>0,05

1 min W/kg

6,14 ± 0,22

6,2 ± 0,21

6,2 ± 0,11

t = 0,20 p>0,05

t = 0 p>0,05

t = 0,24 p>0,05

69

Trijuose tyrimuose orientacininkams atlikus 10 s, 30 s ir 1 min. testus veloergonometru,

apskaičiavome galingumo vidurkius (29 pav.).

817,4

596,6

460,8

768

562,2

457,4

838,8

607

458,6

0

200

400

600

800

1000

W

I tyrimas II tyrimas III tyrimas

10 s

30 s

1 min

29 pav. Testų veloergonometru galingumo kaita

Palyginus pirmo ir antro tyrimo orientacininkų 10 s testo veloergonometru momentinio

galingumo vidurkius, antrajame tyrime momentinis galingumas mažesnis 49,4 W. Palyginus

antro ir trečio tyrimo galingumo vidurkius, trečiajame tyrime momentinis galingumas didesnis

70,8 W. Palyginus pirmo ir trečio tyrimo galingumo vidurkius, trečiojo tyrimo momentinis

galingumas didesnis 21,4 W. Tačiau visuose tyrimuose apskaičiuotų 10 s testo veloergonometru

mom. galingumo vidurkių skirtumai tarpusavyje statistiškai nepatikimi, p>0,05.

Palyginus pirmo ir antro tyrimo orientacininkų 30 s testo veloergonometru vidutinio

galingumo vidurkius, antrajame tyrime vidutinis mišrus anaerobinis alaktatinis-glikolitinis

raumenų galingumas mažesnis 34,4 W. Palyginus antro ir trečio tyrimo vidutinio galingumo

vidurkius, trečiajame tyrime šis rodiklis didesnis 44,8 W. Palyginus pirmo ir trečio tyrimo

rodiklių vidurkius, trečiojo tyrimo šis rodiklis didesnis 10,4 W. Tačiau visuose tyrimuose

apskaičiuotų 30 s testo veloergonometru vidutinio mišraus anaerobinio alaktatinio-glikolitinio

raumenų galingumo vidurkių skirtumai tarpusavyje statistiškai nepatikimi, p>0,05.

Palyginus pirmo ir antro tyrimo orientacininkų 1 min. testo veloergonometru vidutinio

galingumo vidurkius, antrajame tyrime vidutinis anaerobinis glikolitinis raumenų galingumas

mažesnis 3,4 W. Palyginus antro ir trečio tyrimo rodiklių vidurkius, trečiajame tyrime vidutinis

anaerobinis glikolitinis raumenų galingumas didesnis 1,2 W. Palyginus pirmo ir trečio tyrimo

rodiklių vidurkius, trečiojo tyrimo vidutinis anaerobinis glikolitinis raumenų galingumas

mažesnis 2,2 W. Tačiau visuose tyrimuose apskaičiuotų 1 min. testo veloergonometru vidutinio

anaerobinio glikolitinio raumenų galingumo vidurkių skirtumai tarpusavyje statistiškai

nepatikimi, p>0,05.

70

Trijuose tyrimuose orientacininkams atlikus 10 s, 30 s ir 1 min testus veloergonometru,

apskaičiavome 1 kg galingumo vidurkius (30 pav.).

10,8

4

7,9

4

6,1

4

10,4

7,6

6

6,2

11,3

6

8,2

2

6,2

0

2

4

6

8

10

12

W/kg

I tyrimas II tyrimas III tyrimas

10 s

30 s

1 min

30 pav. Testų veloergonometru 1 kg galingumo kaita

Palyginus pirmo ir antro tyrimo orientacininkų 10 s testo veloergonometru 1 kg

galingumo vidurkius, antrajame tyrime 1 kg galingumas mažesnis 0,44 W/kg. Palyginus antro ir

trečio tyrimo rodiklių vidurkius, trečiajame tyrime šis rodiklis didesnis 0,96 W/kg. Palyginus

pirmo ir trečio tyrimo rodiklių vidurkius, trečiajo tyrimo šis rodiklis didesnis 0,52 W/kg. Tačiau

visuose tyrimuose apskaičiuotų 10 s testo veloergonometru 1 kg galingumo vidurkių skirtumai

tarpusavyje statistiškai nepatikimi, p>0,05.

Palyginus pirmo ir antro tyrimo orientacininkų 30 s testo veloergonometru 1 kg

galingumo vidurkius, antrajame tyrime 1 kg mišrus anaerobinis alaktatinis-glikolitinis raumenų

galingumas mažesnis 0,28 W/kg. Palyginus antro ir trečio tyrimo rodiklių vidurkius, trečiajame

tyrime šis rodiklis didesnis 0,56 W/kg. Palyginus pirmo ir trečio tyrimo rodiklių vidurkius,

trečiojo tyrimo šis rodiklis didesnis 0,28 W/kg. Tačiau visuose tyrimuose apskaičiuotų 30 s

testo veloergonometru 1 kg mišraus anaerobinio alaktatinio-glikolitinio raumenų galingumo

vidurkių skirtumai tarpusavyje statistiškai nepatikimi, p>0,05.

Palyginus pirmo ir antro tyrimo orientacininkų 1 min. testo veloergonometru 1 kg

galingumo vidurkius, antrajame tyrime 1 kg anaerobinis glikolitinis raumenų galingumas

didesnis 0,06 W/kg. Palyginus antro ir trečio tyrimo rodiklių vidurkius, trečiajame tyrime šis

rodiklis nepasikeitė. Palyginus pirmo ir trečio tyrimo rodiklių vidurkius, trečiojo tyrimo šis

rodiklis didesnis 0,06 W/kg. Tačiau visuose tyrimuose apskaičiuotų 1 min. testo

veloergonometru 1 kg anaerobinio glikolitinio raumenų galingumo vidurkių skirtumai

tarpusavyje statistiškai nepatikimi, p>0,05.

71

3.5. Orientacininkų kraujotakos ir kvėpavimo sistemų funkcinio

pajėgumo rodiklių kaita

Lietuvos orientavimosi sporto rinktinės narių pulso dažnio dinamikos ramybėje,

ortostatinio ir Rufje mėginių metu, kraujospūdžio ramybėje rodikliai trijuose tyrimuose kito

individualiai (17 lentelė, žiūr.priedus).

Orientacininkų pulso dažnio dinamikos ramybėje, ortostatinio ir Rufje mėginių,

kraujospūdžio ramybėje rodiklių vidurkių dinamiką trijuose tyrimuose matome šioje 11

lentelėje.

11 lentelė

Orientacininkų (n = 5) pulso dažnio dinamikos ramybėje, ortostatinio ir Rufje mėginių,

kraujospūdžio ramybėje rodiklių kaita ( X ± S x ) ir skirtumų patikimumas (p)

Paaiškinimai: RI – Rufje indeksas;

A – pulso dažnis ramybės būsenoje (k./min); B – pulso dažnis atsistojus, kai labiausiai padažnėja (k./min); C – pulso dažnis atsistojus, kai suretėja (k./min); D – pulso dažnis stovint, kai stabilizuojasi (k./min).

Skirtumai tarp tyrimų Tyrimai Rodikliai

I II III I–II II–III I–III

RI 2,24 ± 1,10 1,52 ± 1,27 0,8 ± 1,10 t = 0,43 p>0,05

t = 0,43 p>0,05

t = 0,93 p>0,05

A 56 ± 3,95 53,2 ± 4,45 50,8 ± 3,88 t = 0,47 p>0,05

t = 0,41 p>0,05

t = 0,94 p>0,05

B 85,4 ± 5,94 80 ± 5,28 75,6 ± 6,10 t = 0,68 p>0,05

t = 0,55 p>0,05

t = 1,15 p>0,05

C 68 ± 5,43 61,8 ± 3,93 56,6 ± 3,44 t = 0,93 p>0,05

t = 1,00 p>0,05

t = 1,77 p>0,05

D 72 ± 5,55 64 ± 4,94 60,4 ± 4,07 t = 1,08 p>0,05

t = 0,56 p>0,05

t = 1,69 p>0, 05

Po 30 pritūpimų

116 ± 3,13 115,6 ± 6,28 112,8 ± 7,17 t = 0,06 p>0,05

t = 0,29 p>0,05

t = 0,41 p>0,05

15 86,4 ± 3,92 82 ± 3,23 82,8 ± 2,65 t = 0,87 p>0,05

t = 0,19 p>0,05

t = 0,76 p>0,05

30 78,4 ± 4,19 74 ± 3,58 73,2 ± 4,18 t = 0,81 p>0,05

t = 0,15 p>0,05

t = 0,89 p>0,05

45 72,8 ± 4,27 67,2 ± 3,44 62,4 ± 4,31 t = 1,02 p>0,05

t = 0,87 p>0,05

t = 1,71 p>0,05

Po (s)

60 68 ± 3,80 62 ± 3,58 60 ± 3,58 t = 1,15 p>0,05

t = 0,40 p>0,05

t = 1,53 p>0,05

Kraujospūdis ramybėje (mm/Hg)

121 ± 3,32 /

77 ± 4,36

117 ± 2,00 /

74 ± 1,87

128 ± 3,39 /

72 ± 1,23

t = 1,03 p>0,05/ t = 0,63 p>0,05

t = 2,79 p<0,05/ t = 0,90 p>0,05

t = 1,48 p>0,05/ t = 1,10 p>0,05

72

Trijuose tyrimuose orientacininkams atlikus Rufje testus ir apskaičiavus jų RI, gauti

tokie RI vidurkiai (31 pav.).

2,24

1,52

0,8

0

0,5

1

1,5

2

2,5

RI

I tyrimas II tyrimas III tyrimas

31 pav. RI kaita

Palyginus pirmo ir antro tyrimo orientacininkų Rufje testo RI vidurkius, antro tyrimo RI

vidurkis geresnis 0,72. Nuo antro iki trečio tyrimo šis vidurkis dar pagerėjo 0,72. Palyginus

pirmo ir trečio tyrimo orientacininkų RI vidurkius, trečiajame tyrime orientacininkų RI geresnis

1,44. Tačiau visuose tyrimuose gautų RI vidurkių skirtumai tarpusavyje statistiškai nepatikimi,

p>0,05. Vertinant visų trijų tyrimų orientacininkų Rufje testo RI vidurkius, pagal Шеррер

(1973) kraujotakos sistemos funkcijos vertinamos kaip didelio pajėgumo. J.Skernevičius ir kt.

(2004) pagal Rufje testo RI vertina ištvermę lavinančius sportininkus, mūsų apskaičiuoti Rufje

testo RI vidurkiai trijuose tyrimuose orientacininkus vertina kaip gero treniruotumo.

Trijuose tyrimuose užfiksuotos orientacininkų pulso dažnio rodiklių vidurkių dinamikos

ramybėje, ortostatinio ir Rufje mėginių metu (32 pav.).

Palyginus pirmo ir antro tyrimo orientacininkų pulso dažnio vidurkius ramybėje, antro

tyrimo vidurkis geresnis 2,8 (k./min). Palyginus antro ir trečio tyrimo pulso dažnio vidurkius,

trečio tyrimo vidurkis geresnis 2,4 (k./min). Palyginus pirmo ir trečio tyrimo pulso dažnio

vidurkius, trečiajame tyrime šis pulso dažnio vidurkis geresnis 5,2 (k./min). Tačiau tarp visų

tyrimų orientacininkų pulso dažnio vidurkių skirtumai statistiškai nepatikimi, p>0,05. Pagal

J.Skernevičiaus ir kt. (2004) ištvermės sporto šakų sportininkų ramybės pulso dažnio (k./min)

vertinimo skalę pirmo ir antro tyrimo orientacininkų pulso dažnio vidurkiai ramybėje vertinami

kaip vidutiniai, o trečio tyrimo – retesnis už vidutinį.

Informaciją apie šiedies ritmo reguliavimo mechanizmų funkciją teikia ortostatinio

mėginio pereinamųjų procesų eiga. Orientacininkų pulso dažnio vidurkių kaitą ortostatinių

mėginių metu trijuose tyrimuose matome 32 pav. (A; B; C; D). Geriau adaptuotų orientacininkų

šios ortostatinių mėginių pulso dažnio vidurkių dinamikų bangos ryškesnės. Palyginus visų

73

tyrimų pulso dažnio vidurkių dinamikų bangas, paaiškėjo, kad nuo pirmo iki trečio tyrimo

orientacininkų pulso dažnio vidurkių dinamikų rodikliai gerėjo. Tačiau statistiškai nepatikimai,

p>0,05.

Apie orientacininkų kraujotakos sistemos funkcinį pajėgumą ir fizinį darbingumą

trijuose tyrimuose galima spręsti iš pulso dažnio sunormalėjimo greičio po standartinio fizinio

krūvio (32 pav.). Palyginus visų tyrimų pulso dažnio vidurkių sunormalėjimo greitį po

standartinio fizinio krūvio, paaiškėjo, kad nuo pirmo iki trečio tyrimo orientacininkų pulso

dažnio vidurkių sunormalėjimo greitis gerėjo. Tačiau statistiškai nepatikimai, p>0,05.

20

30

40

50

60

70

80

90

100

110

120

Pulso dažnis

(k./min)

A 56 53,2 50,8

B 85,4 80 75,6

C 68 61,8 56,6

D 72 64 60,4

Po 30 pritūpimų 116 115,6 112,8

Po 15 s 86,4 82 82,8

Po 30 s 78,4 74 73,2

Po 45 s 72,8 67,2 62,4

Po 60 s 68 62 60

I tyrimas II tyrimas III tyrimas

Paaiškinimai: A – pulso dažnis ramybės būsenoje; B – pulso dažnis atsistojus, kai labiausiai padažnėja; C – pulso dažnis atsistojus, kai suretėja; D – pulso dažnis stovint, kai stabilizuojasi. 32 pav. Pulso dažnio dinamikos kaita ramybėje, ortostatinio ir Rufje mėginių metu

74

121117

128

77 74 72

50

70

90

110

130

150

I tyrimas II tyrimas III tyrimas

mm/Hg

Sistoliniskraujospūdis

Diastoliniskraujospūdis

33 pav. Kraujospūdžio kaita ramybėje

Trijuose tyrimuose užfiksuotus orientacininkų sistolinio ir diastolinio kraujospūdžio

ramybėje vidurkius matome 33 pav. Sistolinio kraujospūžio ramybėje vidurkiai pagal

J.Skernevičių ir kt. (2004) vertinami kaip vidutiniai, o diastolinio – kaip puikus.

Lietuvos orientavimosi sporto rinktinės narių pulso dažnio ir kraujospūdžio dinamikos

po 1 min. testo veloergonometru rodikliai trijuose tyrimuose kito individualiai (19 lentelė, žiūr.

priedus).

Orientacininkų pulso dažnio ir kraujospūdžio po 1 min. testo veloergonometru rodiklių

vidurkių dinamiką trijuose tyrimuose matome 12 lentelėje.

12 lentelė

Orientacininkų (n = 5) pulso dažnio ir kraujospūdžio dinamikos po 1 min. testo

veloergonometru rodiklių kaita ( X ± S x ) ir skirtumų patikimumas (p)

Skirtumai tarp tyrimų Tyrimai Rodikliai

I II III I–II II–III I–III

Po krūvio

175,6 ± 2,71

173,8 ± 3,61

173 ± 3,89

t = 0,40 p>0,05

t = 0,15 p>0,05

t = 0,55 p>0,05

Po 1 min 149,8 ± 5,38

143,2 ± 6,59

139 ± 6,67

t = 0,78 p>0,05

t = 0,45 p>0,05

t = 1,26 p>0,05

Po 2 min 128,2 ± 4,86

122,2 ± 5,63

115,6 ± 5,12

t = 0,81 p>0,05

t = 0,87 p>0,05

t = 1,79 p>0,05

Pulso dažnis (k./min)

Po 3min 116,2 ± 4,08

111,8 ± 3,69

105,8 ± 4,64

t = 0,80 p>0,05

t = 1,01 p>0,05

t = 1,68 p>0,05

Po krūvio

175 ± 3,16 /

32 ± 5,83

176 ± 6 /

31 ± 3,32

192 ± 6,63 /

16 ± 4

t = 0,15 p>0,05 / t = 0,15 p>0,05

t = 1,79 p>0,05 / t = 2,89 p>0,05

t = 2,31 p>0,05 / t = 2,26 p>0,05 Kraujospūdis

(mm/Hp) Po

3 min

154,8 ±3,88 /

56 ± 2,45

155 ± 7,42 /

48 ± 3,74

166 ± 6 /

43 ± 5,39

t = 0,02 p>0,05 / t = 1,79 p>0,05

t = 1,15 p>0,05 / t = 0,76 p>0,05

t = 1,57 p>0,05 / t = 2,20 p>0,05

75

Trijuose tyrimuose užfiksuotas orientacininkų pulso dažnio ir kraujospūdžio rodiklių

vidurkių dinamikas po 1 min. testo veloergonometru matome 34 pav.

80

90

100

110

120

130

140

150

160

170

180

190

Pulso dažnis

(k./min)

Po krūvio 175,6 173,8 173

Po 1 min 149,8 143,2 139

Po 2 min 128,2 122,2 115,6

Po 3 min 116,2 111,8 105,8

I tyrimas II tyrimas III tyrimas

34 pav. Pulso dažnio dinamikos kaita po 1 min. testo veloergonometru

Trijuose tyrimuose orientacininkų pulso dažnio vidurkių reakcija į krūvį panaši.

Palyginus visų tyrimo pulso dažnio vidurkių sunormalėjimo greitį po fizinio krūvio, paaiškėjo,

kad nuo pirmo iki trečio tyrimo orientacininkų pulso dažnio vidurkių sunormalėjimo greitis

gerėjo. Tačiau statistiškai nepatikimai, p>0,05.

Po 1 min. testo veloergonometru buvo fiksuojamas orientacininkų kraujospūdis.

Trijuose tyrimuose užfiksuotus kraujospūdžio vidurkius matome 35 pav.

175 176

192

32 31

16

154,8 155166

5648 43

0

50

100

150

200

I tyrimas II tyrimas III tyrimas

mm/Hg

Sistoliniskraujospūdis pokrūvio

Diastoliniskraujospūdis pokrūvio

Sistoliniskraujospūdis po3 min

Diastoliniskraujospūdis po3 min

35 pav. Kraujospūdžio kaita po 1 min. testo veloergonometru

76

3.6. Orientacininkų treniruočių krūvio analizė

Per tiriamąjį laikotarpį Lietuvos orientavimosi sporto rinktinės nariai pastoviai vedė

treniruočių krūvio bėgte apskaitą. Individualios krūvio apimtys ir intensyvumas pateikti 20

lentelėje, žiūr.priedus.

Orientacininkų treniruočių krūvio bėgte apimties ir intensyvumo rodiklių vidurkius

matome 36 pav.

36 pav. Treniruočių krūvio bėgte rodikliai

Tiriamuoju laikotarpiu orientacininkai nubėgo 3114,6 km, vidutiniškai po 389,3 km per

mėnesį. Krūvio apimtis buvo suskirstyta į tris intensyvumo zonas. Pirmojoje aerobinio pobūžio

zonoje, sportininkai bėgo esant pulso dažniui iki 160 k./min., krūvio apimtis buvo didžiausia

2335,95 km (75 %). Antroje aerobinio-anaerobinio pobūdžio intensyvumo zonoje, pulso dažnis

0255075

100125150

175200225250275300325350

375400425450475500525

km

Viso km 325 378 410,2 454 492,4 400 350,8 304,2

I zona 289 337 371,2 391,4 404,4 252,6 158,4 137,6

II zona 25,4 23,6 28,8 58 61,8 90,4 124 98,4

III zona 10,6 17,4 17,4 4,6 26,2 57 68,4 68,2

XI XII I II III IV V VI

77

buvo nuo 160 iki 180 k./min., nubėgta 498,336 km (16 %) bendro bėgimo krūvio. Ir mažiausiai

280,314 km (9 %) bendro bėgimo krūvio nubėgta trečioje anaerobinio glikolitinio pobūdžio

intensyvumo zonoje, kurioje pulso dažnis buvo nuo 180 iki 200 k./min. ( 37 pav.).

III zona

9%

I zona

75%

II zona

16%I zona

II zona

III zona

37 pav. Orientacininkų bėgimo krūvio paskirstymas

Orientacininkų treniruočių krūvio bėgte apimtis nuo parengiamojo laikotarpio pradžios

(XI mėnesio) iki parengiamojo laikotarpio pabaigos (III mėnesio) augo ir laikotarpio pabaigoje

pasiekė aukščiausią tašką. Šiuo laikotarpių orientacininkai nubėgo 2059,6 km, vidutiniškai po

411,9 km per mėnesį. Daugiausia šiame laikotarpyje dirbta aerobinio pobūdžio intensyvumu

1771,256 km (86 %), o aerobinio-anaerobinio ir anaerobinio glikolitinio pobūdžio intensyvumu

nedaug, atitinkamai 205,96 km (10 %) ir 82,384 km (4 %) (pav. 38).

I zona

86%

III zona

4%

II zona

10%

I zona

II zona

III zona

38 pav. Bėgimo krūvio pasiskirstymas parengiamajame laikotarpyje

78

Prasidėjus varžyboms, IV – VI mėnesiais, krūvio apimtis mažėjo, bet išaugo

intensyvumas. Šiame laikotarpyje orientacininkai nubėgo 1055 km, vidutiniškai po 351,6 km

per mėnesį. Aerobinio pobūdžio intensyvumu nubėgta 548,6 km (52 %), aerobinio-anaerobinio

intensyvumu 316,5 km (30 %) ir anaerobiniu glikolitiniu intensyvumu 189,9 km (18 %)

(pav. 39).

III zona

18%

II zona

30%

I zona

52%

I zona

II zona

III zona

39 pav. Bėgimo krūvio pasiskirstymas varžybiniu laikotarpiu

3.7. Orientacininkų pasiekimai varžybose

Aptarsime Lietuvos OS rinktinės narių pasiektus rezultatus tyriamojo laikotarpio

svarbiausiose varžybose.

Pirmos svarbios varžybos ilgoje trasoje vyko “Vilniaus daugiadienių” 2-ąją dieną

(WRE), 2005 m. gegužės 13 d. Vilniuje. Šiose varžybose dalyvavo Prancūzijos nacionalinė OS

rinktinė, kuriai atstovauja pasaulio čempionai ir prizininkai. Tuo pačiu, lietuviams šios varžybos

buvo atrankinės į nacionalinę rinktinę, dalyvauti Baltijos čempionate. Varžybos vyko

žemėlapyje “Rastinėnai”, elito dalyviai turėjo įveikti 13,3 km 22 KP trasą. Varžybose dalyvavo

58 dalyviai. Varžybų nugalėtojų ir mūsų tyriamųjų sportininkų rezultatai:

Elitas 1. T.Gueorgiou FRA 1:21:03

4. M.Rimkus LIT 1:27:34

10. T.Kuzminskis LIT 1:33:57

11. R.Pogorelovas LIT 1:35:37

22. R.Stupelis LIT 1:46:11

79

Mūsų tryriamųjų sportininkų rezultatai palyginus su pasaulio čempiono T.G. nėra aukšti,

atsilikta nuo 6 iki 25 min., R.P. Į suaugusių nacionalinę OS rinktinę pateko M.R, T.K., o į

jaunimo – R.S.

Baltijos čempionatas vyko Lietuvoje 2005 m. gegužės 21 d., Šialiuose. Čempionate

dalyvavo Lietuvos, Latvijos ir Estijos nacionalinės rinktinės. Ilgos trasos varžybos vyko

žemėlapyje “Jautmalkė”, elito dalyviai turėjo įveikti 14,4 km 28 KP trasą, jaunimo – 12,2 km

23 KP. Elito grupėje dalyvavo 35 dalyviai, jaunimo – 18 dalyvių. Varžybų nugalėtojų ir mūsų

tyriamųjų sportininkų rezultatai:

Elitas 1. N.Šulčys LIT 1:30:01

13. T.Kuzminskis LIT 1:38:51

30. R.Pogorelovas LIT 1:52:22

Jaunimas 1. E.Bertuks LAT 1:21:24

10. R.Stupelis LIT 1:34:36

Geriausią rezultatą parodė T.K., kuris nuo nugalėtojo atsiliko tik 8 min. 51 sek. R.P. pasirodė

prastai.

Lietuvos čempionatas vidutinėje trasoje vyko 2005 m. birželio 4 d., Ignalinoje.

Vidutinės trasos kvalifikacinės varžybos vyko žemėlapyje “Ažušilė”, dalyviai buvo suskirstyti į

tris grupes A,B,C po 40, į finalą patenka po 10 geriausių. Kvalifikacinio bėgimo dalyviai turėjo

įveikti 5,1 km 18 KP trasą. Nugalėtojų ir mūsų tyriamųjų sportininkų rezultatai A ir B grupėse:

A grupė 1. S.Krėpšta 0:24:03

3. P.Kudriavcevas 0:27:14

10. R.Pogorelovas 0:32:13

11. M.Rimkus 0:32:52

B grupė 1. D.Stulgys 0:26:31

5. T.Kuzminskis 0:30:29

11. R.Stupelis 0:32:38

Iš mūsų tyriamųjų sportininkų geriausius kvalifikacinio bėgimo rezultatus parodė ir į

finalą pateko P.K., T.K. ir R.P. Nepasisekė M.R. ir R.S., jie liko už dešimties geriausiųjų.

80

Lietuvos čempionato vidutinės trasos finalinės varžybos vyko žemėlapyje “Bendoriškė”.

Finale dalyvavo 30 stipriausių orientacininkų, jie turėjo įveikti 5,8 km 20 KP trasą. Nepatekę į

finalą varžėsi A grupėje, šioje grupėje 75 dalyviai turėjo įveikti 5,3 km 17 KP trasą. Nugalėtojų

ir mūsų tyriamųjų sportininkų rezultatai stipriausių ir A grupėse:

Finalas 1. S.Krėpšta 0:31:48

10. T.Kuzminskis 0:37:53

16. P.Kudriavcevas 0:40:52

19. R.Pogorelovas 0:42:24

A grupė 1. M.Bacys 0:31:06

3. M.Rimkus 0:35:00

4. R.Stupelis 0:35:35

Geriausiai iš mūsų tyriamųjų sportininkų finale pasirodė T.K., o P.K. ir R.P. parodė

prastesnius rezultatus. Į finalą nepatekę M.R. ir R.S., A grupėje parodė geriausius rezultatus.

Lietuvos čempionatas ilgoje trasoje vyko 2005 m. birželio 25 d., Vilniuje. Varžybos

vyko žemėlapyje “Burbiškės”, elito grupės sportininkai turėjo įveikti 12,4 km 25 KP trasą, o

jaunimo grupė – 10,2 km 21 KP. Elito grupėje dalyvavo 40 dalyvių, jaunimo grupėje – 26

dalyviai. Varžybų nugalėtojų ir mūsų tyriamųjų sportininkų rezultatai:

Elitas 1. S.Krėpšta 1:26:51

3. T.Kuzminskis 1:34:55

4. R.Pogorelovas 1:34:56

8. M.Rimkus 1:43:14

11. P.Kudriavcevas 1:51:50

Jaunimas 1. R.Stupelis 1:06:47

Šiose ilgos trasos varžybose gerai pasirodė visi mūsų tyriamieji orientacininkai. Aukštus

rezultatus elito grupėje parodė T.K. ir R.P., jaunimo grupėje R.S. parodė geriausią rezultatą.

81

4. REZULTATŲ APIBENDRINIMAS

Darbe nagrinėjamas Lietuvos orientavimosi sporto rinktinės narių parengtumas

metiniame treniruočių cikle. Tyrimai atlikti tris kartus, juose buvo tiriami sportininkų

pažintiniai procesai, funkcinis parengtumas bei bėgimo treniruočių apimtis ir intensyvumas.

Tiriant orientacininkų pažintinius procesus buvo parinkti tokie testai, kurie artimi

orientacininkų veiklai varžybose. Šiais testais tyrėme orientacininkų dėmesio pastovumą,

informacijos suvokimo greitį ir regimąją atmintį. Apibendrinant galima pasakyti, kad šie

pažintiniai procesai gerėjo. Geriausi orienatacininkų atliktų testų rodiklių vidurkiai gauti

varžybiniu laikotarpiu. Kvoro linijų labirinto dėmesio pastovumo rodiklis nuo parengiamojo

laikotarpio pradžios iki varžybų laikotarpio pagerėjo ženkliai 39,6 sek. (t=3,97, p<0,05). Tiriant

orientacininkų regimąją atmintį sutartinių ženklų testu, regimosios atminties rodiklis nuo

parengiamojo laikotarpio pradžios iki varžybų laikotarpio taip pat pagerėjo ženkliai 3,6 vnt.

(t=2,61, p<0,05).

Lietuvos OS rinktinės narių antropometrinių matavimų duomenų: ūgio, ūgio sėdint,

kūno masės, KMI ir raumenų masės rodiklių vidurkiai tyrimuose išliko pastovūs.

Orientacininkų riebalų masė turėjo tendenciją mažėti, dėl to didejo RRMI rodiklis. Viso tyrimo

orientacininkų kūno masės vidurkis ganėtinai didelis 74,24 kg, pagal C.Rolf et al. (1997)

duomenis Švedijos nacionalinės rinktinės kūno masės vidurkis tik 68 kg.

Orientacininkų fiziometrinių matavimų duomenys kito neženkliai. Rankų plaštakų jėgos

vidurkiai išliko pakankamo lygio. Tuo metu orientacininkų GPT vidurkis didėjo neženkliai, o

pats geriausias rodiklis užfiksuotas varžybiniu laikotarpiu 5,84 ± 0,20 l.

Lietuvos OS rinktinės narių psichomotorinės funkcijos turėjo tendenciją gerėti.

Orientacininkų PRL ir judesių dažnio vidurkiai per tiriamąjį laikotarpį gerėjo. PRL pagerėjo

ženkliai 19,2 ms (t=3,28, p<0,05). Parengiamojo laikotarpio pradžioje orientacininkų PRL ir

judesių dažnio rodiklių vidurkiai pagal J.Skernevičių ir kt. (2004) buvo vertinami kaip

vidutiniai, o jau parengiamojo laikotarpio pabaigoje ir varžybų laikotarpyje vertinami kaip

dideli.

Lietuvos OS rinktinės nariams buvo nustatomas pulso dažnis ir kraujospūdis. Pulso

dažnis ramybėje tyrimuose kito neženkliai (p>0,05). Parengiamojo laikotarpio pradžioje ir

pabaigoje pulso dažnio vidurkiai pagal J.Skernevičiaus ir kt. (2004) ištvermės sporto šakų

vertinamo skalę buvo vidutiniai. Rečiausias pulso dažnis ramybėje buvo varžybiniu laikotarpiu

– 50,8 ± 3,88 k./min, jis vertinamas kaip retesnis už vidutinį.

82

Atlikus ortostatinius mėginius, paaiškėjo, kad orientacininkų kraujotakos sistemos

funkcinis pajėgumas ir fizinis darbingumas po standartinio fizinio krūvio parengiamajame ir

varžybiniame laikotarpiuose gerėjo, bet neženkliai (p>0,05).

Rufje mėginio rodikliai taip pat gerėjo neženkliai (p>0,05). Geriausias rodiklis

užfiksuotas varžybiniu laikotarpiu 0,8 ± 1,10. Pagal Шеррер (1973) RI vertinimą, trijuose

tyrimuose orientacininkų kraujotakos sistemos funkcijos vertinamos kaip didelio pajėgumo.

Pagal J.Skernevičiaus ir kt. (2004) RI vertinimą, trijuose tyrimuose parodomas geras

orientacininkų treniruotumas.

Išmatavus orientacininkų kraujospūdį ramybėje, sistolinio kraujospūžio vidurkiai

vertinami kaip vidutiniai, o diastolinio – kaip puikus.

Lietuvos OS rinktinės narių anaerobinį pajėgumą tyrėme Abalakovo ir Margarios testais,

ir 10 s, 30 s, 1 min testais veloergonometru. Apskaičiuoti šių testų orientacininkų galingumo

rodiklių vidurkiai tyrimo laikotarpyje kito neženkliai (p>0,05). Trijuose tyrimuose

orientacininkų atliktų Abalakovo ir Margarios testų VRSG, AARG rodikliai pagal J.Skernevičių

ir kt. (2004) vertinami kaip vidutiniai. Pagal P.Mockaus (2001) nustatytus 30 s testo

veloergonometru didelio meistriškumo orientacininkų duomenis, mūsų tyriamųjų Lietuvos OS

rinktinės narių rodiklių rezultatai didesni.

Tiriamuoju aštuonių mėnesių laikotarpiu Lietuvos OS rinktinės narių treniruočių krūvio

bėgte apimtis buvo 3114,6 km. Penkių mėnesių parengiamajame laikotarpyje nubėgta 2059,6

km, vidutiniškai po 411,9 km per mėnesį. Iš jų aerobinio pobūžio intensyvumo zonoje nubėgta

86 %, aerobinio-anaerobinio pobūdžio intensyvumo zonoje 10 % ir anaerobinio glikolitinio

pobūdžio intensyvumo zonoje 4 % bendro bėgimo krūvio. Trijų mėnesių varžybų laikotarpiu

nubėgta 1055 km, vidutiniškai po 351,6 km per mėnesį. Aerobinio pobūžio intensyvumo zonoje

nubėgta 52 %, aerobinio-anaerobinio pobūdžio intensyvumo zonoje 30 % ir anaerobinio

glikolitinio pobūdžio intensyvumo zonoje 18 % bendro bėgimo krūvio. Šiuo laikotarpiu

Lietuvos OS rinktinės nariai keturiose svarbiausiose varžybose pasiekė aukštus rezultatus.

83

IŠVADOS

1. Tiriamuoju laikotarpiu ištirti Lietuvos OS rinktinės narių dėmesio pastovumo,

informacijos suvokimo greičio ir regimosios atminties rodikliai gerėjo. Kvoro linijų

labirintų testo dėmesio pastovumo ir sutartinių ženklų testo regimosios atminties

rodikliai nuo parengiamojo laikotarpio pradžios iki varžybų laikotarpio pagerėjo ženkliai

(p<0,05). Kitų testų rodikliai pagerėjo nedaug, bet geresni buvo varžybiniu laikotarpiu.

2. Lietuvos OS rinktinės narių fizinio išsivystymo ir anaerobinio pajėgumo rodikliai kito

nedaug. Psichomotorinės funkcijos turėjo tendenciją gerėti. Orientacininkų kraujotakos

ir kvėpavimo sistemų funkcijų adaptacija taip pat gerėjo, bet neženkliai (p>0,05).

3. Išanalizavus Lietuvos OS rinktinės narių bėgimo treniruočių krūvius, paaiškėjo, kad

tyrimo laikotarpiu orientacininkų treniruočių apimtis parengiamajame laikotarpyje

didėjo, o varžybiniame mažėjo. Tuo metu didėjo bėgimo treniruočių krūvio

intensyvumas.

4. Lietuvos OS rinktinės narių parengiamojo laikotarpio bėgimo treniruočių intensyvumas

didžiausias aerobinio pobūdžio zonoje (86 proc.), aerobinio-anaerobinio pobūdžio

zonoje (10 proc.) ir anaerobinio glikolitinio pobūdžio zonoje tik (4 proc.). Todėl

manome, kad mūsų tiriamųjų Lietuvos OS rinktinės narių geresni rezultatai pasiekti

ilgose trasose. Norint siekti geresnių rezultatų sprinto ir vidutinės trasos varžybose,

orientacininkai turėtų parengiamuoju laikotarpiu daugiau treniruotis aerobinio-

anaerobinio ir anaerobinio glikolitinio pobūdžio zonose.

84

LITERATŪRA

1. Atkinson R.C., Shiffrin R. The Control of Short-term Memory // Scientific American , 1971.

2. Benesch H. Psichologijos atlasas. – Vilnius, 2001, T.1, p. 109–113.

3. Benesch H. Psichologijos atlasas. – Vilnius, 2002, T.2, p. 448–450 p.

4. Bird S., Bailey R., Lewis J. Heart rates during competitive orienteering // Brit J Sports

Medicine. 1993, vol. 27, p. 53–57.

5. Bump L.A. Sporto psichologija treneriui (studijų vadovas). – Vilnius, 2000. – 169 p.

6. Creagh U., Reilly T. Physiological and biomechanical aspects of orienteering // Sports

Medicine. 1997, vol. 24(6), p. 409–418.

7. Csikszentmihalyi M. Beyond boredom and anxiety. – San Francisco: Jossey-Boss, 1975.

8. Dambrauskas A., Nakvosaitė G., Riabovas V. Orientavimosi sportas. – Vilnius, 1987, p. 6–53.

9. Daukšytė J. Dėmesys ir atmintis kognityvinės psichologijos kontekste. – Vilnius, 2003.– 39 p.

10. Dineika K. Psichofizinė treniruotė. – Vilnius, 2001, p. 80–81.

11. Enkvist H. Orienteering. – Stokcholm, 1989.

12. Furst M. Psichologija. – Vilnius, 1999, p. 136–148.

13. Jacikevičius A., Gučas A., Rimkutė E. ir kt. Bendroji psichologija. – Vilnius, 1986. – 163 p.

14. Karoblis P., Raslanas A., Steponavičius K. Didelio meistriškumo sportininkų rengimas. –

Vilnius, 2002, p. 50–51.

15. Karoblis P. Sportinio rengimo teorija ir didaktika. – Vilnius, 2005, p. 32–34.

16. Kleemola J. Choosing optimal route. – Helsinki, 1997.

17. Knowlton R., Ackerman K., Fidzgerald P. Physiological and performance characteristics of

United States championship class orienteers // Med. Sci. Sports. 1980, vol. 12, p.164 –169.

18. Krauss E. Orientierungslauf. – Berlin, 1980. – 199 p.

19. Kuklys V., Blauzdys V. Kūno kultūros teorijos ir metodikos terminai ir sąvokos. – Vilnius,

2000. – 83 p.

20. Lapė J., Navikas G. Psichologijos įvadas. – Vilnius, 2003, p. 114–136.

21. Legkauskas V. Psichologijos įvadas. – Kaunas, 2001, p. 82–119.

22. Lobanova L. Psichologijos įvadas inžinerijos studijoms. – Vilnius, 2004, p. 14–44.

23. Margaria R., Aghemo P., Rovelli E. Measurement of muscular power (anaerobic) in man // J.

Appl. Physiol. 1966, vol. 21, p. 1662–1664.

24. Martens R. Sporto psichologijos vadovas treneriui. – Vilnius, 1999, p. 130–132.

25. Master A.M., Oppenheimer E.T. A simple exercise tolerance test for circulatory efficiency

with standart tables for normal individuals // Amer J. Of Med Sciences. 1929, no. 117, p. 233.

85

26. Meidus L. Sporto psichologijos tyrimų metodai (Metodinė priemonė).– Vilnius,2004,p.32–34.

27. Meidus L. Sporto psichologija. – Vilnius, 2005, p. 22–143.

28. Mertinas J., Kireilis S. Žingsnis po žingsnio. – Vilnius, 1993, p. 8–62.

29. Mertinas J. Orientavimosi sporto pradmenys. – Vilnius, 2001. – 26 p.

30. Mockus P. Orientacininkų aerobinio ir anaerobinio pajėgumo rodiklių adaptacijos

kartotiniams treniruotės krūviams ypatumai. Daktaro disertacija. – Kaunas, 2001, p. 7–96.

31. Monginaitė L. Psichologijos įvadas. – Vilnius, 2005, p. 16–138.

32. Morgan P. The mind of the marathoner. Psychology Today, 1978, p. 38–49.

33. Myers D.G. Psichologija. – Vilnius, 2000. – 396 p.

34. Nideffer R.M. The inner athletes. – New York: Crowell, 1976.

35. Orientavimosi sporto varžybų taisyklės. – Kaunas, 1998. – 28 p.

36. Peck G. Measuring heart rate as an indicator of physiological stress in relation to orienteering

performance // Scientific Journal of Orienteering. 1990, vol. 6, p. 26–43.

37. Psichologijos žodynas. - Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 31–54.

38. Ranucci M., Grassi G., Miserocchi G. Anaerobic threshold in orienteers as an index of the

aerobic – anaerobic relative contributions to the total power output – a comparison with other

endurance sports // Scientific Journal of Orienteering. 1986, vol. 2, p. 124–133.

39. Raštikas P. Metodinė priemonė pagal Bestil Norman – Arne Yngstorm, Švedija, 1991.

Orientavimosi technika nuo pradžios iki pabaigos. – Vilnius, 1996. – 38 p.

40. Rolf C., Andersson G., Westblad P., Saltin B. Aerobic and anaerobic work capacities and leg

muscle characteristics in elite orienteers // Scand J Med Sci Sports. 1997, vol. 7, p. 20–24.

41. Skernevičius J. Ištvermės ugdymas. – Vilnius, 1982.

42. Skernevičius J., Raslanas A., Dadelienė R. Sporto mokslo tyrimų metodologija. – Vilnius,

2004, p. 48–198.

43. Skernevičius J., Čepulėnas A., Milašius K., Dadelienė R. Slidinėjimas. – Vilnius, 2005, p.

134-135.

44. Stonkus S. Sporto terminų žodynas. – Kaunas, 2002. – 608 p.

45. Tank J., Baevsky R.M., Wesk M. Hemodynamic regulation during postular tilt assessed by

heart and blood pressure variability combined With impedance cardiography // Wiener

Medizinische Wochenschrift. 1995, vol. 145 (22), p. 616–625.

46. Акимов В.Г. Подготовка спортсменa – ориентировщикa. – Минск, 1987, c. 28–47.

47. Bиалаининен Л. Зелёными маршрутамы. – Москва, 1986. – 94 c.

48. Зубков С..А. Пути преодоления трудностей в ориентировании на местности при

подготовке юных спортсменов. Диссертация. – Москва, 1971.

86

49. Зубков С..А. Особенности динамики внимания в ориентировании на местности //

Тeopия и Практика. – Москва, 1971. ном. 12.

50. Иванов Е.И. С компасом и картой. – Москва, 1971.

51. Иванов Е.И. Началъная подготовка ориентировшщика. – Москва, 1985, c. 35–39.

52. Изоп E. Orienteering sport. – Tallin, 1972.

53. Kивистик A. Сборник упражнений ориентировшщику. – Tartu, 1972.

54. Kивистик A. Осдоровителъное ориентирование. – Tallin, 1974.

55. Крохин Л.А. Подготовка спортсмена ориентировшщика. – Москва, 1978.

56. Легкая атлетика за рубежом. – Москва, 1974.

57. Лосев А.С. Тренировка ориентировшщиков – разрядников. – Москва, 1984.

58. Нурмимаа В. Спортивное ориентирование. – Москва, 1967.

59. Огородников Б.И., Кирчо А.Н., Крохин Л.А. Подготовка спортсменов–

ориентировшщиков. – Москва, 1978.

60. Огородников Б.И., Моисеенков А.Л., Приймак Е.С. Сборник задач и упражнений по

спортивному ориентированию. – Москва, 1980, c. 28–36.

61. Оттосон T. Когнитивные процессы в ориентировании: наброски теоретической

концепции и предварителъные резулътаты. – Москва, 1999.

62. Пронтишева Л.П. Истоки мастерства. – Москва, 1990.

63. Чемихина В.В. Специалъная психологическая подготовка спортсменов–

ориентировшщиков. – Москва, 1996, с. 4–5.

64. Шеррер Ж. Физиология труда (эргономия). – Москва, 1973. – 223 с.

65. http://www.orienteering.lt (2004 10 15) 2004 m. Lietuvos ranginių varžybų įverčių lentelė

87

SANTRAUKA

Magistro darbe nagrinėjamas Lietuvos orientavimosi sporto rinktinės narių

parengtumas: tiriama pažintinių procesų ir funkcinio pajėgumo kaita metiniame treniruočių

cikle, analizuojama orientacininkų bėgimo treniruočių apimtis ir intensyvumas. Šią temą

pasirinkome todėl, kad informacijos apie mūsų šalies orientacininkų parengtumą turime

sukaupę mažai. Nėra pastovių tyrimų, kurių pagalba galėtume stebėti OS nacionalinės rinktinės

sportininkų parengtumą ne tik prieš varžybas, bet ir metiniame treniruočių cikle. Šiuo metu

išsamesni tyrimai su Lietuvos OS nacionalinės rinktinės nariais neatliekami pastoviai ir nėra

pakankamai efektingi.

Tiriant orientacininkų pažintinius procesus buvo parinkti tokie testai, kurie artimi

orientacininkų veiklai varžybose. Tyrėme orientacininkų dėmesio pastovumą, informacijos

suvokimo greitį ir regimąją atmintį. Tyrimus atlikome parengiamojo laikotarpio pradžioje,

pabaigoje ir varžybų laikotarpiu.

Tyrimų analizė parodė, kad Lietuvos OS rinktinės narių dėmesio pastovumo,

informacijos suvokimo greičio ir regimosios atminties rodikliai gerėjo. Kvoro linijų labirintų

testo dėmesio pastovumo ir sutartinių ženklų testo regimosios atminties rodikliai nuo

parengiamojo laikotarpio pradžios iki varžybų laikotarpio pagerėjo ženkliai (p<0,05). Kitų testų

rodikliai pagerėjo nedaug, bet geresni buvo varžybiniu laikotarpiu. O fizinio išsivystymo ir

anaerobinio pajėgumo rodikliai kito nedaug. Psichomotorinės funkcijos turėjo tendenciją gerėti.

Orientacininkų kraujotakos ir kvėpavimo sistemų funkcijų adaptacija taip pat gerėjo, bet

neženkliai (p>0,05).

Lietuvos OS rinktinės narių bėgimo treniruočių krūvio apimtis parengiamajame

laikotarpyje didėjo, o varžybiniame mažėjo. Tuo metu didėjo bėgimo treniruočių krūvio

intensyvumas. Parengiamojo laikotarpio bėgimo treniruočių intensyvumas didžiausias aerobinio

pobūdžio zonoje 86 %, aerobinio-anaerobinio pobūdžio zonoje 10 % ir anaerobinio glikolitinio

pobūdžio zonoje tik 4 %. Todėl manome, kad mūsų tiriamųjų Lietuvos OS rinktinės narių

geresni rezultatai pasiekti ilgose trasose. Norint siekti geresnių rezultatų sprinto ir vidutinės

trasos varžybose, orientacininkai turėtų parengiamuoju laikotarpiu daugiau treniruotis

aerobinio-anaerobinio ir anaerobinio glikolitinio pobūdžio zonose.

88

SUMMARY

Although through explorations connected to the Lithuanian orienteering sport national

team are constantly performed they are not effective enough. There is not much information

about our country orienteering sportsmen’s preparation. There is a lack of constant research that

would let us observe Lithuanian orienteering sport national team members’ preparation not only

before competitions but also during the annual training cycle. That is why this post-graduate

paper is focused on the exploration of Lithuanian orienteering sport national team members’

preparation: their cognitive processes and the shift of functional capability during the annual

training cycle. This paper focuses on orienteering sportsmen’s physical training scope and

intensity.

While exploring sportsmen’s cognitive processes, particular tests were chosen that are

relatively connected to the activities performed in orienteering sport competitions. With the help

of the tests we explored orienteering sportsmen’s attention constancy, the speed of perceiving

information and visual memory. The testing was made at the beginning and the end of the

preparation period, as well as during the competition period.

The research shows that the marks of Lithuanian national team members’ attention

constancy, the speed of perceiving information and visual memory were gradually improving.

The results of Kvoras- line- labyrinth test and agreed sigh test were much better at the end of

competition period than at the beginning of preparation period (p<0,05). The results of other

tests had improved very slightly; however, they were better during the competition period.

The marks of physical development and anaerobic strength were changing very

deliberately. Psychomotoric functions were tended to improve. The adaptation of the

sportsmen’s bloodstream and breathing functions was a little bit higher (p>0,05).

The training charge of Lithuanian national team members was increasing during the

preparation time and was decreasing during the competition period. During the latter period, the

intensity of the training charge was rising. The intensity during the training period was highest

at the aerobic zone – 86 %; it reaches 10 % at the aerobic-anaerobic zone and it takes 4 % at the

anaerobic-glycolic zone. Due to the results, we can conclude that the researched sportsmen’s

results were better at long distance routes. Orienteering sportsmen who want to reach better

results in sprint or medium – length route competitions should pay more attention to the training

at the aerobic-anaerobic and anaerobic-glycolic zones.

89

PRIEDAI

90

1 pav. Žemėlapio dėlionė

91

13 lentelė

Informacijos suvokimo grečio apskaičiavimo lentelė (В.Г.Акимов, 1987)

Klaidų skaičius per minutę Ženklų

skaičius,

perskaitytas

per minutę 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 20

110 1,00 0,91 0,81 0,72 0,62 0,53 0,44 0,34 0,25 0,16 0,06

120 1,19 1,09 1,00 0,91 0,81 0,72 0,63 0,53 0,44 0,33 0,25

130 1,29 1,19 1,10 1,01 0,91 0,82 0,72 0,63 0,54 0,44 0,35

140 1,38 1,29 1,20 1,10 1,01 0,92 0,82 0,73 0,64 0,54 0,45

150 1,48 1,39 1,30 1,20 1,11 1,02 0,92 0,83 0,74 0,64 0,55

160 1,58 1,49 1,40 1,30 1,21 1,12 1,02 0,93 0,83 0,74 0,65

170 1,68 1,59 1,49 1,40 1,31 1,21 1,12 1,03 0,93 0,84 0,75

180 1,78 1,69 1,59 1,50 1,41 1,31 1,22 1,13 1,03 0,94 0,85

190 1,88 1,79 1,69 1,60 1,51 1,41 1,32 1,22 1,13 1,04 0,94

200 1,98 1,89 1,79 1,70 1,60 1,51 1,42 1,32 1,23 1,14 1,04

210 2,08 1,98 1,89 1,80 1,70 1,61 1,52 1,42 1,33 1,24 1,14

220 2,18 2,08 1,99 1,90 1,80 1,70 1,62 1,52 1,43 1,33 1,24

230 2,28 2,18 2,09 1,99 1,90 1,81 1,72 1,63 1,54 1,44 1,35

240 2,37 2,28 2,19 2,09 2,00 1,91 1,81 1,72 1,63 1,53 1,44

250 2,47 2,38 2,29 2,19 2,10 2,01 1,91 1,82 1,72 1,63 1,54

260 2,57 2,48 2,39 2,29 2,20 2,10 2,01 1,96 1,87 1,73 1,64

270 2,67 2,58 2,48 2,39 2,30 2,20 2,11 2,02 1,92 1,83 1,73

280 2,77 2,68 2,58 2,49 2,40 2,30 2,21 2,12 2,02 1,93 1,83

290 2,87 2,78 2,68 2,59 2,49 2,40 2,31 2,21 2,12 2,03 1,93

300 2,97 2,87 2,78 2,69 2,59 2,50 2,41 2,31 2,22 2,13 2,03

310 3,07 2,97 2,88 2,79 2,69 2,60 2,51 2,41 2,32 2,22 2,13

320 3,17 3,07 2,98 2,89 2,79 2,70 2,60 2,51 2,42 2,32 2,23

330 3,26 3,17 3,08 2,98 2,89 2,80 2,70 2,61 2,52 2,42 2,33

340 3,36 3,27 3,18 3,08 2,99 2,90 2,80 2,71 2,62 2,52 2,43

350 3,46 3,37 3,28 3,18 3,09 2,99 2,90 2,81 2,71 2,62 2,53

360 3,56 3,47 3,37 3,28 3,19 3,09 3,00 2,91 2,81 2,72 2,63

370 3,66 3,57 3,47 3,38 3,29 3,19 3,10 3,01 2,91 2,82 2,72

380 3,76 3,67 3,57 3,48 3,39 3,29 3,20 3,10 3,01 2,92 2,82

390 3,86 3,76 3,67 3,58 3,48 3,39 3,30 3,20 3,11 3,02 2,92

400 3,96 3,86 3,77 3,68 3,58 3,49 3,40 3,30 3,21 3,12 3,02

410 4,06 3,96 3,87 3,78 3,68 3,59 3,49 3,40 3,31 3,21 3,12

420 4,15 4,06 3,97 3,87 3,78 3,69 3,59 3,50 3,41 3,31 3,22

430 4,25 4,16 4,07 3,97 3,88 3,79 3,69 3,60 3,51 3,42 3,33

440 4,35 4,26 4,17 4,07 3,98 3,89 3,79 3,70 3,60 3,51 3,42

450 4,45 4,36 4,26 4,17 4,08 3,98 3,89 3,80 3,70 3,61 3,52

460 4,55 4,46 4,36 4,27 4,18 4,08 3,99 3,90 3,80 3,71 3,62

470 4,65 4,56 4,46 4,37 4,28 4,18 4,09 3,99 3,90 3,81 3,71

480 4,75 4,65 4,56 4,47 4,37 4,28 4,19 4,09 4,00 3,91 3,81

490 4,85 4,75 4,66 4,57 4,47 4,38 4,29 4,19 4,10 4,01 3,91

500 4,95 4,85 4,76 4,67 4,57 4,48 4,39 4,29 4,20 4,10 4,01

92

14 lentelė

Orientacininkų dėmesio pastovumo, informacijos suvokimo greičio ir regimosios atminties

rodiklių duomenys

Paaiškinimai: I – pirmas tyrimas; II – antras tyrimas; III – trečias tyrimas.

15 lentelė

Orientacininkų fizinio išsivystymo rodiklių duomenys

Rankų

plaštakų jėga (kg)

Tir

iam

ieji

Tyr

imai

Ūgis (cm)

Ūgis sėdint (cm)

Kūno masė (kg)

KMI

D K

GPT (l)

Rieb masė (kg)

Raummasė (kg)

RRMI

I 180,5 95,0 74,0 22,8 50 50 6,3 8,3 41,0 4,93

II 180,0 94,0 71,7 22,1 50 50 6,3 7,3 39,2 5,35 R.P.

III 180,0 94,0 71,0 21,9 46 49 6,4 6,4 38,9 6,03

I 188,5 97,0 72,7 20,5 44 42 5,3 5,2 41,5 8,04

II 188,0 97,0 72,0 20,4 55 48 5,4 6,6 40,8 6,21 M.R.

III 188,5 97,0 71,0 19,7 38 24 5,5 5,1 40,1 7,89

I 183,0 93,0 70,0 21,2 50 52 5,2 4,4 37,3 8,39

II 183,0 94,0 68,5 20,4 54 52 5,3 4,2 37,0 8,61 T.K.

III 182,5 94,0 73,0 22,0 53 51 5,4 4,5 39,4 9,08

I 185,5 99,5 75,5 21,9 47 52 5,5 9,4 40,2 4,27

II 186,0 100,0 74,0 21,4 50 51 5,5 8,8 39,6 4,26 R.S.

III 185,0 98,5 72,5 21,3 49 55 5,7 7,5 38,5 5,17

I 192,0 100,0 84,2 22,8 42 38 5,7 9,3 44,4 4,77

II 192,0 101,0 81,5 22,0 34 44 5,8 8,9 43,3 4,86 P.K.

III 191,5 100,5 82,0 22,2 41 45 6,2 7,8 43,4 5,60

Paaiškinimai: KMI – kūno masės indeksas (kg/m 2 ); GPT – gyvybinis plaučių tūris; RRMI – raumenų ir riebalų masės indeksas.

TESTAI

Šultje – Gorbovo (DKT)

(s)

Kvoro linijų labirintai

(s)

Skaičių lentelė nuo 1 iki 51

(s)

Landolto žiedų korektūrinis testas (bit./s)

Sutartinių ženklų testas

(vnt.)

Žemėlapio dėlionė

(s) Tir

iam

ieji

I II III I II III I II III I II III I II III I II III R.P. 35 43 43 171 132 117 236 195 184 1,35 1,95 2,63 4 8 8 410 395 326

M.R. 35 36 29 120 90 104 245 215 177 1,91 2,40 2,56 9 7 10 298 360 285

T.K. 33 34 32 167 147 121 297 235 235 2,42 2,68 2,63 4 7 9 310 222 185

R.S. 36 32 26 164 135 116 187 163 160 1,58 1,75 1,68 3 10 10 340 212 250

P.K. 34 34 26 159 138 125 235 175 166 1,70 1,75 1,92 9 9 10 310 252 230

93

16 lentelė

Orientacininkų psichomotorinių funkcijų rodiklių duomenys

Psichomotorinės

reakcijos laikas (PRL) (ms)

Judesių dažnis per 10 s (k./10s)

Tir

iam

ieji

I II III I II III

R.P. 186 180 165 68 71 66 M.R. 176 168 166 83 92 101 T.K. 170 169 164 63 66 91 R.S. 184 174 155 58 62 58 P.K. 201 189 171 76 81 86

Paaiškinimai: I – pirmas tyrimas; II – antras tyrimas; III – trečias tyrimas.

17 lentelė

Orientacininkų pulso dažnio dinamikos ramybėje, ortostatinio mėginio metu, atliekant

standartinį fizinį krūvį ir restitucijos lakotarpyje, Rufje indekso, kraujospūdžio ramybėje

rodiklių duomenys

Po (s)

Tir

iam

ieji

Tyr

imai

RI A B C D Po 30 pritūpi

mų 15 30 45 60

Kraujospūdis ramybėje (mm/Hg)

I 6,0 68 107 80 84 123 100 92 88 80 125/80

II 6,4 70 99 72 74 140 92 88 80 76 120/75 R.P. III 4,8 64 96 66 68 132 90 86 76 72 120/70

I 1,2 58 79 63 68 108 76 72 68 68 130/85

II 1,2 52 74 59 64 109 84 72 68 60 120/80 M.R. III 0 52 69 55 62 105 80 68 60 56 130/70

I -0,4 44 78 56 58 121 84 72 64 60 110/60

II -0,8 44 71 52 52 115 72 68 60 56 115/75 T.K. III -1,6 40 60 51 52 116 76 68 52 52 140/75

I 3,2 58 89 82 86 119 88 84 76 72 120/80

II 0 48 84 70 76 106 80 72 64 60 110/70 R.S. III -0,4 48 81 63 70 90 80 80 68 64 125/75

I 1,2 52 74 59 64 109 84 72 68 60 120/80

II 0,8 52 72 56 54 108 82 70 64 58 120/70 P.K. III 1,2 50 72 48 50 121 88 64 56 56 125/70

Paaiškinimai: RI – Rufje indeksas; A – pulso dažnis ramybės būsenoje (k./min); B – pulso dažnis atsistojus, kai labiausiai padažnėja (k./min); C – pulso dažnis atsistojus, kai suretėja (k./min); D – pulso dažnis stovint, kai stabilizuojasi (k./min).

94

18 lentelė

Orientacininkų atliktų Abalakovo ir Margarios testų rodiklių duomenys

VRSG AARG

Tir

iam

ieji

Tyr

imai

Maks. šuolis (cm)

Aukštis (cm)

Laikas (ms) kgm/s/

kg W W/kg

kgm/s/ kg

W W/kg

I 47 47 188 2,50 1814 24,51 1,69 1226 16,57

II 61 55 199 2,76 1940 27,06 1,73 1216 16,96 R.P.

III 50 50 172 2,54 1768 24,90 1,86 1295 18,23

I 55 55 222 2,48 1768 24,32 1,70 1212 16,67

II 42 42 190 2,21 1560 21,67 1,66 1172 16,27 M.R.

III 51 51 153 3,33 2318 32,65 1,68 1169 16,47

I 38 38 198 1,92 1318 18,82 1,56 1071 15,29

II 32 32 195 1,64 1101 16,08 1,54 1034 15,10 T.K.

III 44 44 217 2,03 1453 19,90 1,47 1052 14,41

I 46 46 161 2,86 2117 28,04 1,72 1273 16,86

II 40 40 147 2,72 1973 26,67 1,72 1248 16,87 R.S.

III 37 36 140 2,57 1827 25,20 1,70 1208 16,67

I 52 47 198 2,37 1956 23,23 1,35 1114 13,23

II 39 38 150 2,53 2022 24,81 1,65 1318 16,17 P.K.

III 47 47 199 2,36 1897 23,13 1,55 1246 15,20

95

19 lentelė

Orientacininkų darbo veloergonometru rodiklių duomenys

Galingumas (W) Pulsas dažnis (k./min) Kraujospūdis

(mm/Hp)

Tir

iam

ieji

Tyr

imai

10s mom.

W/kg

30s vid.

W/kg

1 min vid.

W/kg

Po krūvio

Po 1 min

Po 2 min

Po 3min

Po krūvio

Po 3 min

I 883 11,9 615 8,3 473 6,4 183 165 140 130 180/40 160/60

II 699 9,8 536 7,5 416 5,8 182 152 134 124 190/30 175/50 R.P.

III 848 12,0 635 8,9 454 6,4 180 154 130 118 170/30 150/60

I 731 10,1 525 7,2 412 5,7 169 137 122 107 180/30 160/50

II 679 9,4 516 7,2 459 6,4 163 130 106 102 160/30 140/60 M.R.

III 715 10,1 515 7,3 457 6,4 163 127 108 97 210/10 160/50

I 720 10,3 558 8,0 478 6,8 172 144 118 110 165/50 154/60

II 725 10,6 533 7,8 455 6,6 168 140 114 110 170/35 140/40 T.K.

III 815 11,2 591 8,2 425 5,8 179 133 114 101 190/20 180/40

I 776 10,3 605 8,1 420 5,6 173 143 121 114 170/20 140/60

II 772 10,4 576 7,8 416 5,6 176 130 122 108 170/40 150/50 R.S.

III 817 11,3 594 8,2 447 6,2 164 125 102 97 190/10 160/30

I 977 11,6 680 8,1 521 6,2 181 160 140 120 180/20 160/50

II 965 11,8 650 8,0 541 6,6 180 164 135 115 190/20 170/40 P.K.

III 999 12,2 700 8,5 510 6,2 179 156 124 116 200/10 180/35

96

20 lentelė

Orientacininkų treniruočių krūvio apimtis ir intensyvumas tyriamajame laikotarpyje

Paaiškinimai: I zona: pulso dažnis > 160 k./min.;

II zona: pulso dažnis 160 – 180 k./min.; III zona: pulso dažnis 180 – 200 k./min.; WRE – pasaulio ranginės varžybos; BČ – Baltijos čempionatas; JBČ – jaunimo Baltijos čempionatas; LČv – Lietuvos čempionatas (vidutinė trasa); LČi – Lietuvos čempionatas (ilga trasa); JLČi – jaunimo Lietuvos čempionatas (ilga trasa).

Mėnesiai Orienta- cininkai

Inten- syvumo zonos XI XII I II III IV V VI

VISO (km)

Sportiniai pasiekimai

I 420 420 480 420 400 200 150 100 2590

II 15 20 20 40 40 100 100 100 435 R.P. III - 20 - - 40 100 100 150 410

05.13 (WRE) 11 v. 05.21 (BČ) 30 v. 06.04 (LČv) 19 v. 06.25 (LČi) 4 v.

I 345 400 406 425 458 310 180 160 2684

II 23 28 32 40 48 93 150 125 539 M.R. III 12 12 12 12 22 52 80 68 270

05.13 (WRE) 4 v. 06.25 (LČi) 8 v.

I 212 175 225 340 362 248 165 158 1885

II 36 20 24 130 126 79 120 77 612 T.K.

III 37 50 36 6 12 48 60 45 294

05.13 (WRE) 10 v. 05.21 (BČ) 13 v. 06.04 (LČv) 10 v. 06.25 (LČi) 3 v.

I 258 310 365 386 410 265 143 130 2267

II 38 35 42 45 42 85 135 110 532 R.S.

III 4 5 3 5 32 50 62 46 207

05.13 (WRE) 22 v. 05.21 (JBČ) 10 v. 06.25 (JLČi) 3 v.

I 210 380 380 386 392 240 154 140 2282

II 15 15 26 35 53 95 115 80 434 P.K.

III - - - - 25 35 40 32 132

06.04 (LČv) 16 v. 06.25 (LČi) 11 v.