1

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Agnė Vaičiulienė

Kačių ir šunų šlaunikaulio lūžių rentgenologinio tyrimo

ypatumai

Roentgenology analysis peculiarities of the cat and dog

femur fractures

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: doc. dr. Andrius Stepaniukas

Kaunas, 2016

2

DARBAS ATLIKTAS MAISTO SAUGOS IR KOKYBĖS KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Kačių ir šunų šlaunikaulio lūžių rentgenologinio

tyrimo ypatumai“.

1. Yra atliktas mano paties (pačios).

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas,

pavardė)

(parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ

ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas,

pavardė)

(parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas,

pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai

1)

2) (vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės

(-iaus) vardas, pavardė)

(parašas)

3

TURINYS SANTRAUKA...................................................................................................................................4

SUMMARY.......................................................................................................................................5

SANTRUMPOS.................................................................................................................................6

ĮVADAS.............................................................................................................................................7

1.Literatūros apžvalga.........................................................................................................................9

1.1 Šlaunikaulio anatomija..................................................................................................................9

1.2 Rentgenologinis tyrimas..............................................................................................................11

1.2. 1. Rentgenologinio tyrimo rūšys................................................................................................12

1.2.2. Rentgenologinė įranga.............................................................................................................13

1.2.3. Paciento pozicionavimas..........................................................................................................14

1.3 Kaulų lūžių patogenezė ir klasifikacija........................................................................................15

1.3.1. Kaulų lūžių patogenezė...........................................................................................................15

1.3.2 Kaulų lūžių klasifikacija...........................................................................................................16

1.3.3. AO/VET kaulų lūžių klasifikacijos sistema............................................................................19

1.4. Kaulų lūžių diagnostika..............................................................................................................19

1.5 Šlaunikaulio lūžių chirurginio gydymo metodo parinkimas........................................................21

1.5.1 Kaulo plokštelės.......................................................................................................................22

1.5.2 Intramedulinis strypas ir ortopedinė viela................................................................................22

1.5.3 Sraigtai......................................................................................................................................22

1.5.4 Kombinuoti metodai.................................................................................................................22

1.6 Kaulo gijimas...............................................................................................................................22

1.6.1 Kaulo gijimo komplikacijos......................................................................................................23

2. Medžiagos ir metodai....................................................................................................................25

3. Rezultatai.......................................................................................................................................26

4. Rezultatų aptarimas........................................................................................................................33

IŠVADOS.........................................................................................................................................35

REKOMENDACIJOS......................................................................................................................36

LITERATŪROS SĄRAŠAS............................................................................................................37

4

SANTRAUKA

Kačių ir šunų šlaunikaulio lūžių rentgenologinio tyrimo ypatumai

Agnė Vaičiulienė

Magistro baigiamasis darbas

Atliktas restropektyvus analitinis tyrimas keliose X veterinarijos klinikose.

Išanalizuotos 49 kačių ir šunų rentgeno nuotraukos, kuriose buvo diagnozuoti šlaunikaulio lūžiai. Iš

jų lūžęs šlaunikaulis nustatytas 28 šunims ir 21 katei. Tarp tiriamųjų gyvūnų buvo 35 patinai ir 14

patelių. Daugiausia lūžių buvo nustatyta gyvūnams iki 1 metų amžiaus bei nuo 1 iki 3 metų

amžiaus. Tiriant pagal svorį dažniausiai traumą patyrė mažesnių veislių šunys ir katės. Šlaunikaulio

lūžiai būdingesni mišrūnams, negu veisliniams gyvūnams. Dažniausiai pasitaikančios šlaunikaulio

traumos priežastys buvo kritimas iš aukčio bei patekimas į autoįvykį, taip pat daug gyvūnų sužalota

dėl nežinomų priežasčių. Katės labiausiai susižalojo kristamos pro daugiaaukščių namų langus bei

balkonus, šunys dažniausiai traumas patyrė dėl automobilių sukeltų sužalojimų bei kritimo nuo

baldų ar iš šeimininko rankų, to pasekoje gausiausiai kaulai lūžo per diafizės bei metafizės zonas.

Tyrimo metu dėl metodo patikimumo chirurgiškai šlaunikaulio lūžiams fiksuoti

daugiausiai naudoti intrameduliniai strypai. Antras pagal populiarumą buvo kombinuotų metodų

pritaikymas lūžiams gydyti.

Raktažodžiai: šlaunikaulio kaulo lūžiai, šunų kaulų lūžiai, kačių kaulų lūžiai, kaulų

lūžių klasifikacija, kaulų lūžių gydymas.

5

SUMMARY

Roentgenology analysis peculiarities of the cat and dog femur fractures

Agnė Vaičiulienė

Master‘s Thesis

Restrospective analytical analysis was performed in a number of x veterinary clinics. 49 cats

and dogs x – ray’s were analysed, which were diagnosed in femur fractures. Femur fracture was

diagnosed for 28 dogs and 21 cats. Between tested animals there were 35 males and 14 females.

Most fractures seen in animals before 1 year of age and 1 to 3 years of age. In examination by

weight trauma is usually suffered by smaller breeds of dogs and cats. Femoral fractures are more

characteristic to crossbreeds than to breeding animals. The most common causes of femur injuries

have been falling from hights as well as auto accidents, also many animals are injured due to

unknown reasons. Cats are mostly injured by falling through multistory houses windows and

balconies, dogs usually suffer injuries caused by cars and falling from furniture or from the host's

hand, as a result mostly bones have broken through the metaphyseal and diaphyseal areas.

Mostly used method of hip fractures surgicall fixation is use of intramedullary rods. The

second most popular was the combined methods of adapting fracture healing.

Keywords: femur bone fractures, bone fractures in dogs, cats bone fractures, bone fracture

classification, fracture treatment.

6

SANTRUMPOS

ARTIC - articularis

LIG - ligamentum

AO Vet - Arbeitsgemeinschaft für Osteosynthesefragen fondo veterinarinis skyrius

SH - Salter-Harris

7

ĮVADAS

Lūžis – tai kaulo vientisumo pažeidimas. Šis terminas apima visus kaulo pažeidimus –

nuo skilimo iki skeveldrinio lūžimo. Kaulas gali lūžti tiesioginės išorinės jėgos poveikio vietoje

arba veikiamas netiesioginės jėgos (toliau nuo jėgos veikimo vietos) (6).

Šlaunikaulio lūžiai sudaro 20 proc. – 25 proc. visų lūžių, kurie pasitaiko katėms ir

šunims ir sudaro 45 proc. visų ilgųjų kaulų lūžių. Proksimaliniai ir distaliniai epifizės lūžiai

dažniausiai pasitaiko dar nesubrendusiems gyvūnams, o diafizės ir metafizės lūžiai dažniau

pasitaiko subrendusiam gyvūnui. Šie lūžiai dažniausiai sukeliami sunkios traumos, ypač autoįvykių

metu. Iš visų pasitaikančių šlaunikaulio lūžių 83 proc. iš jų yra uždari. Tikėtina, kad tai priklauso

nuo gyvūnų raumenų sistemos ypatumų (7).

Rentgenologinis tyrimas yra pagrindinis ir anksčiausiai atliekamas tyrimas, įtarus

kaulų lūžį. Rentgenogramose dažniausiai vertinami kaulai, tačiau galima įvertinti ir greta esančių

minkštųjų audinių pažeidimą. Reikia atlikti 2 projekcijų rentgenogramas: tiesinę ir šoninę. Galūnių

rentgenogramos dažniausiai apima distalinį bei proksimalųjį sąnarius. Kartais atliekamos įstrižinės

projekcijos rentgenogramos, kurios padeda vizualizuoti sudėtingesnės anatomijos sričių,

pavyzdžiui, riešo kaulų, pažeidimus (6).

Pagrindiniai rentgenologiniai kaulo vientisumo pažeidimo simptomai yra lūžio linija ir

lūžgalių poslinkis. Lūžio linija rentgenogramose matoma kaip įvairaus platumo, įvairios formos,

ryškių kontūrų, dažniausiai šviesi, rečiau tamsi, juostelė kaulo ribose. Poslinkis – lūžgalių

pasislinkimas vienas kito atžvilgiu. Dislokacijos kryptis vertinama pagal distalinio fragmento

poslinkį, palyginti su proksimaliuoju (14).

Konservatyvus šlaunikaulio lūžių gydymas dažnai būna neefektyvus, todėl taikomas

chirurginis lūžio fiksavimas, priklausomai nuo lūžio vietos ir rūšies. Kadangi iš visų ilgųjų kaulų

šlaunikaulis lūžta dažniausiai, todėl jis buvo vienas iš pirmųjų kaulų, kuriam buvo pradėta naudoti

vidinė fiksacija. Pradžioje šlaunikaulio lūžių fiksacijai buvo naudojamas intramedulinis strypas,

kuris nesugebėdavo efektyviai priešintis visoms jėgoms, kurios veikia lūžgalius. Dėl to papildomai

fiksacijai buvo pradėtos taikyti kitos chirurginio fiksavimo priemonės (7).

8

Darbo tikslas:

Ištirti kačių ir šunų patirtus šlaunikaulio lūžius, įvertinti lūžių vietas ir tipus, traumos

pobūdį, traumų priežastis, išsiaiškinti gydymo metodus ir komplikacijas po jo.

Darbo uždaviniai:

1. Išanalizuoti literatūrą apie šunų ir kačių šlaunikaulio lūžius bei jų rūšis, klasifikaciją,

diagnostikos metodus ir dažniausiai taikomus gydymo metodus ir komplikacijas po jo.

2. Išanalizuoti X veterinarijos klinikose atliktų rentgenologinių tyrimų nuotraukas.

3. Įvertinti šlaunikaulio lūžius patyrusių šunų ir kačių traumų priežastis.

4. Nustatyti traumas patyrusių šunų ir kačių dažniausias šlaunikaulio lūžių vietas ir tipus.

5. Išsiaiškinti šlaunikaulio lūžius patyrusiems šunims ir katėms taikytus chirurginio gydymo

metodus.

9

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Šlaunikaulio anatomija

Šlaunikaulis (lot. femoris) sudaro užpakalinės kojos pirmąjį laisvąjį narį. Šlaunikaulis

yra vamzdinis kaulas. Proksimaliniu galu šlaunikaulis susineria su klubaduobe, o distaliniu - su

blauzdikauliu. Proksimaliniame jo gale yra galva pasukta į medialinę pusę. Galvai pereinant į

šlaunikaulio kūną yra kaklelis – collum femoris. Šlaunikaulio galvoje yra maža duobelė – fovea

capitis raiščiui prisitvirtinti. Lateraliai nuo galvos yra didysis gūbrys – trochanter major iš

medialinės didžiojo gūbrio pusės yra gili duobė – fossa trochanterica. Šlaunikaulio kūnas

cilindriškos formos. Medialiniame kūno paviršiuje žemiau galvos, guli mažasis gūbrys – trochanter

minor. Plantariniame šlaunikaulio paviršiuje yra šiurkšti aikštelė – facies aspera, o distaliniame

trečdalyje plantarinė duobė – fossa plantaris. Distalinis sustorėjęs šlaunikaulio galas baigiasi dviem

sąnariniais gumburais – condyli ir kelio girnelės sąnariniu skridiniu – trochlea patellaris. Kelio

girnelės sąnarinis skridinys guli šlaunikaulio distalinio galo dorsalinėje, o sąnariniai gumburai –

plantarinėje pusėje. Medialinis sąnarinis gumburas – condylus medialis nuo lateralinio – condylus

latteralis atskirtas tarpgumbūrinia duobe – fossa intercondyloidea. Lateralinio sąnario gumburo

lateraliniame paviršiuje yra nedidelė pakinklio raumens duobelė – fossa musculi poplitei. Tarp

lateralinio sąnario gumburo ir kelio girnelės sąnario skridinio yra ilgojo pirštų tiesiamojo raumens

duobelė – fossa extensoria. Ant sąnarinių gumburų yra mažesni raumeniniai gumburai –

epicondylus medialis et lateralis (2).

1 pav. Šlaunikaulio anatomija

Šaltinis: http://copyca.blogspot.lt/2013/06/veterinary-dog-anatomy_1947.htm

10

Klubo sąnarys – paprastasis daugiaašis sąnarys kurį sudaro rutulinės šlaunikaulio

galvos susinėrimas su klubaduobe. Klubakaulio kūnas su šlaunikauliu sudaro buką kampą (100o –

110o) su nukreipta viršūne į kaudalinę pusę ir atdara į pilvo pusę. Kadangi klubaduobėje netelpa

visa šlaunikaulio galva, tai jos kraštai papildyti skaiduline kremzle – labrum glenoidale. Nuo vieno

klubaduobės įlankos krašto į kitą eina skersinis klubaduobės raištis – lig. transversum acetabuli.

Sąnario kapsulė išorėje glaudžiai jungiasi su išoriniu užtvariniu raumeniu ir giliuoju strėnų

raumeniu, o kaudaliai ji yra pridengta riebaliniu kūnu. Iš priekio kapsulės sienelė sustiprinta truputi

įstrižu šlaunies raiščiu – lig. ileofemorale, kuris šiek tiek riboja šlaunikaulio atitraukimą, o pagal

Susdorfą kliudo ir per didelį sąnario išsitiesimą. Sąnario viduje yra trumpas, tvirtas apvalusis raištis

– lig. teres, kuris prasideda klubaduobės įlankoje ir baigiasi šlaunikaulio galvos duobėje. Jis tvirtai

suriša šlaunikaulio galvą su klubaduobe, kliudo laisvo galūnės atitraukimą į šoną (2).

2 pav. Klubo sąnarys

Šaltinis: http://www.alldognews.com/hipdysplasia.html

Kelio sąnarys – vienaašis sąnarys. Kelio sąnarį sudaro šlaunikaulio susinėrimas su

blauzdikauliu ir su kelio girnele, todėl kelio sąnarys dalijamas į šlaunies blauzdos sąnarį – artic.

Femurotibialis ir šlaunies – kelio girnelės sąnarį – artic. femuropatellaris. Šlaunies – blauzdos

sąnaryje šlaunikaulio sąnariniai gumburai susineria su blauzdikaulio sąnariniais gumburais per du

kremzlinius meniskus. Abu meniskai yra pusmėnulio formos ir turi įgaubtus sąnarinius paviršius.

Kiekvienas meniskas glaudžiai susiriša su blauzdikaulio proksimaliniu galu dviem trumpais

raiščiais. Kranialinis raištis – lig. tibiale craniale menisci medialis et lateralis prasideda menisko

priekiniame krašte ir baigiasi tarpgumburinės pakylos priekinėje duobelėje. Kaudalinis raištis – lig.

tibiale caudale menisci medialis et lateralis prasideda menisko užpakaliniame krašte ir baigiasi

tarpgumburinės pakylos kaudalinėje duobelėje (2).

11

Lateralinis meniskas turi dar meniską su šlaunikauliu rišantį raištį – lig. femorale

menisci lateralis, kuris prasideda nuo menisko kaudalinio krašto ir baigiasi prie šlaunikaulio

medialinio sąnarinio gumburo. Sąnarinė kapsulė savo skaiduline membrana prisitvirtina prie

sąnarinių paviršių kraštų ir prie meniskų sustorėjusio krašto. Sąnarinės kapsulės sinovinė membrana

sudaro 2 maišelius: vieną lateraliniams, kitą medialiniams sąnariniams gumburams. Kiekvieną

sąnarinės kapsulės sinovinį maišelį meniskas dalija į du aukštus, kurie kominikuojasi įgaubtame

menisko krašte. Lateralinis maišelis savo ruožtu susijungia su sinovine bursa, gulinčia po ilgojo

pirštų tiesiamojo raumens pradžios sausgysle. Kryžminis raištis – lig. cruciatum sudaro du stiprius

pluoštus: lateralinį pluoštą – lig. cruciatum laterale ir medialinį pluoštą – lig. cruciatum mediale,

kurie kryžiuojasi vienas su kitu (2).

3 pav. Kelio sąnarys

Šaltinis: http://www.peteducation.com/article.cfm?c=2+2084&aid=474

1.2. Rentgenologinis tyrimas

Rentgenologija – mokslas apie rentgeno spinduliuotės naudojimą gyvūno organizmo

sandarai tirti normaliomis ir patalogijos sąlygomis, ligoms pažinti ir gydyti. Rentgeno spinduliuotė

tai trumpos (10-12

– 10-9

) m. elektromagnetinės bangos. Atliekant rentgenologinį tyrimą rentgeno

spinduliuotės srautas iš rentgeno vamzdžio siunčiamas į gyvūno kūną. Organizmo sandara

nehomogeniška ir tiriamosios srities struktūra skirtinga, todėl spinduliai kūne silpninami

nevienodai: pro tankios struktūros organus (pvz., kaulus) perėję spinduliai stipriai silpnėja, pro

minkštuosius audinius (ypač riebalinį audinį) – mažiau, o pro oringus – silpnėja labai menkai.

12

Todėl iki tiriamojo kūno buvęs homogeniškas, vienodo intensyvumo spinduliuotės srautas,

perėjęs pro kūną, nevienodai silpnėja ir gali perduoti informacijos apie šio kūno vidinę sandarą,

kitaip tariant, formuoja dar tyrėjo akiai nematomą tiriamojo objekto vaizdą. Nematomą vaizdą

paversti matomu reikia spinduliuotės imtuvo (9).

1.2.1 Rentgenologinio tyrimo rūšys

Rentgenologinio tyrimo rūšis priklauso nuo spinduliuotės imtuvo rūšies – jame

įmontuoto detektoriaus (jutiklio). Skiriamos šios rentgenologinio tyrimo rūšys:

Rentgenoskopija – vaizdo imtuvas yra fluorescuojantis ekranas ( turintis ar

neturintis elektroninį optinį stiprintuvą ir TV bloką).

Fluorografija – imtuvas yra fluorescuojantis ekranas su fotokamera.

Rentgenografija – spinduliai fiksuojami rentgeno juostoje.

Elektrorentgenografija – imtuvas yra seleno puslaidininko plokštelė.

Skaitmeninė rentgenografija – imtuvas yra dozimetrinių jutiklių sistema ir pan.

Rentgenoskopija – labai paprastas ir informatyvus tyrimo metodas, kurio metu

galima stebėti organų judesius, kontrastinės medžiagos judėjimą organuose, įvairiose projekcijose,

įvertinti ne tik struktūrinius, bet ir funkcinius pokyčius, kuriuos galima fiksuoti serijinėse

rentgenogramose, vaizdo ar skaitmeniniame įraše. Pagrindinis rentgenoskopijos trūkumas – gana

didelė paciento ir tiriančiojo radiologo apšvita, nėra vaizdinio atlikto tyrimo dokumento, tyrime

neįmanoma nustatyti smulkių detalių (9).

Fluorografija – metodas, kai vaizdas specialia optine – linzine sistema nuo

fluoreskopijos ekrano fotografuojamas į nedidelio formato fotojuostą (dažniausiai 10 x 10 cm). Šis

metodas yra paprastas, greitas ir pigus, tačiau mažiau informatyvus negu rentgenografija. Paciento

gaunama apšvitos dozė yra 9 – 10 kartų didesnė negu rentgenografijos metu, todėl daugelyje šalių

seniai nebenaudojamas (9).

Rentgenografija – metodas kai vaizdas fikruojamas rentgeno juostoje. Vaizdą

tiesiogiai perduoda per tiriamąjį kūną perėjusi spinduliuotė. Rentgeno juostos labai jautrios šviesos

spinduliams, dėl to jos įdedamos į kasetes, saugančias jas nuo šviesos, bet praleidžiančias rentgeno

spinduliuotę. Rentgeno spinduliuote perduotas ir cheminiu būdu išryškintas vaizdas rentgeno

juostoje vadinamas rentgenograma. Ji apžiūrima ant specialaus šviesos šaltinio – negatoskopo (9).

Elektrorentgenografija (kserorentgenografija) – tai metodas kai vaizdas

formuojamas ant puslaidininkio seleno plokštelės.

13

Elektrorentgenografija daug pigesnė negu rentgenografija, tačiau seleno plokštelių

jautrumas mažesnis negu rentgeno juostų, todėl smarkiai padidėja paciento apšvita dėl ko šis

metodas jau nebenaudojamas (9).

Skaitmeninė rentgenografija – tai metodas kai rentgenografinis vaizdas

suformuojamas ir pateikiamas radiologui peržiūrėti kompiuteryje. Po to jį galima papildomai

atspausdinti ant juostos ar ant popieriaus. Skiriamos dvi skaitmeninio rentgenografinio vaizdo

gavimo metodikos – skaičiuojamoji ir skaitmeninė radiografija. Bendras skaitmeninės

rentgenografijos technologijų bruožas - platesnė darbinė užrašomų energijų sritis, apibūdinama

tiesine priklausomybe (9).

Kompiuterinė tomografija – radiologinės diagnostikos tyrimas, kurį atliekant

naudojama jonizuojančioji spinduliuotė. Tiriant kompiuteriniu tomografu gaunamas tiriamosios

srities skersinio pjūvio dvimatis vaizdas. Esant būtinybei galima atlikti daugiaplanes ir trimates

rekonstrukcijas. Atliekant tyrimą tiriamoji sritis skenuojama plonais sluoksniais, todėl gydytojas

gali labai tiksliai nustatyti ligos židinį ir išplitimą (16).

1.2.2. Rentgenologinė įranga

Rentgeno aparatas sudarytas iš keliatos dalių:

1. Rentgeno vamzdis

2. Aukštos įtampos generatorius.

2.1 Rentgeno aparato valdymo pultas.

2.2 Transformatorių blokas.

3. Stovas.

4. Vizualizacijos sistema.

1. Rentgeno vamzdis – vakuuminis indas, kuriame generuojama spinduliuotė. Vakuuminis

indas sudarytas iš katodo ir anodo. Vakuuminiame inde esančius katodą ir anodą su rentgeno

aukštos įtampos generatoriumi jungia elektros kabeliai.

2. Aukštos įtampos generatorius – prietaisas, kuris tiekia aukštos įtampos elektros srovę į

rentgeno vamzdį ir gali keisti rentgeno spinduliuotės kiekį ir apšvitos laiką. Pagrindinės aukštos

įtampos generatoriaus dalys – valdymo pultas ir transformatorių blokas.

2.1. Rentgeno aparato valdymo pultas – įrenginys, kuriuo nustatomi rentgeno vamzdžio

darbo režimai – aukštos įtampos ir anodinės srovės reikšmės, aukštos įtampos įjungimo trukmė. Tai

atliekama su atitinkamų parametrų rinkimo klavišais, o parametrai pateikiami skaitmeniniais

indikatoriais (9).

14

2.2. Tranformatorių bloką sudaro aukštinantys ir žeminantys transformatoriai, anodinės

įtampos stabilzatorius, anodinės įtampos lygintuvas. Aukštinantis transformatorius tinklo įtampą

(220 – 380 V) padidina iki reikiamos, kuri vėliau išlyginama ir perduodama rentgeno vamzdžio

anodui maitinti (9).

3. Stovas – skirtas rentgeno spinduliuotės šaltiniui (rentgeno vamzdžiui), tyrimo objektui

(pacientui) ir rentgeno spinduliuotės imtuvui (rentgeno detektorio juostai) išdėstyti erdvėje.

Atsižvelgiant į paskirtį stovai skirstomi į bendro naudojimo (įprastinėms procedūroms vykdyti) ir

specializuotus. Labiausiai paplitę bendro naudojimo stovai (9).

4. Vizualizacijos sistema. Tai ekranas, vaizdo imtuvas, telelinijos sistema, rentgeno juosta.

1.2.2. Paciento pozicionavimas

Kokybiškai rentgeno nuotraukai gauti svarbu tinkamai parinkti tiriamojo poziciją.

Dažniausiai taikomos šlaunikaulio šoninė ir kraniokaudalinė projekcijos, matavimo tašku

pasirenkant šlaunikaulio vidurinę liniją. Nuotrauka dažniausiai atliekama gyvūnui taikant sedaciją.

Šoninė projekcija. Pacientas guldomas ant šono taip, jog traumuota koja būtų apačioje, o sveika koja

ištiesiama ir patraukiama iš tiriamojo lauko. Po traumuota koja padedama kasetė su rentgeno filmu.

Sveiką koją galima pririšti prie stalo, arba prispausti su smėlio maišeliu, sužeista koja atsargiai

prispaudžiama su smėlio maišeliu taip, jog maišelis neuždengtų tiriamojo lauko ir netraumuotų

sužalotos kojos. Darant nuotrauką į tyrimo lauką reikia įtraukti klubo bei kelio sąnarius (1).

4 pav. Šoninė projekcija 5 pav: Šoninė projekcija

Šaltinis:

https://himakahaunhas.files.wordpress.com/20

13/04/small_animal_radiographic_techniques

_and_positioning.pdf

Šaltinis: Nuotrauka padaryta X vet. klinikoje

15

Kraniokaudalinė projekcija. Pacientas guldomas ant krūtinės arba pilvo, o galva

imobilizuojama mediniu rėmu arba su dviem smėlio maišeliais ties pečiais. Nepažeista koja

ištiesiama ir lateraliai patraukiama iš tyrimo lauko ir užfiksuojama su smėlio maišeliu. Pažeista koja

atsargiai fiksuojama ant kasetės su rentgeno filtru. Tyrimo lauke turi būti klubo bei kelio sąnariai

(1).

6 pav. Kraniokaudalinė projekcija 7 pav. Kraniokaudalinė projekcija

Šaltinis:

https://himakahaunhas.files.wordpress.com/2013/04/small_animal_radiographic_techniques_and_p

ositioning.pdf

1.2. Kaulų lūžių patogenezė ir klasifikacija

1.3.1. Kaulų lūžių patogenezė

Trauma yra dažniausia smulkių gyvūnų kaulų lūžių priežastis. Dažniausiai tai yra autoįvykių

sukeltos traumos ir kritimas iš aukštai. Traumos mechanizmas retai būna vienodas, todėl sunku

įvertinti jos pasekmes. Kaulų lūžių mechanizmas priklauso nuo jį veikiančių jėgų krypties ir

stiprumo.

Tiesioginė jėga:

Dažniausiai kaulai lūžta dėl patirtos tiesioginės jėgos, kuri kaulą padalina į kelias dalis arba į

daugybę skeveldrų (5).

Netiesioginė jėga:

Lūžiai sukelti netiesioginės jėgos yra labiau nuspėjami, negu lūžiai sukelti tiesioginės jėgos.

Tokiu atveju jėga pasiskirsto maždaug vienodai ant kaulo paviršiaus ir lūžis įvyksta silpniausioje

kaulo dalyje (5).

Lenkimo jėgos:

Lenkimo lūžiai pasireiškia, kai jėga susikoncentruoja į tam tikrą kaulo vietą iki tokio lygio,

kai viršija kaulo diafizės elastingumo ribas ir kaulas galiausiai lūžta. Dėl to atsiranda paviršinio

sluoksnio įskilimas priešingoje pusėje, negu kaulą veikė jėga.

16

Antkaulis išlieka nepažeistas toje vietoje, kurią jėga veikė tiesiogiai, o nutrupa kitoje lūžusio kaulo

pusėje. Veikiamas papildomos jėgos kaulas lūžta pusiau. Lenkimo lūžiai dažniausiai yra įstriži,

skersiniai arba „drugelio“ formos (5).

Sukimo jėgos:

Šie lūžiai pasirieškia, kai sukimo jėga veikia ilgąją kaulo ašį. Dažniausiai tai įvyksta tada, kai

vienas kaulo galas yra fiksuotoje pozicijoje, o kitas kaulo galas juda. Toks lūžis bus labai ilgas ir

spiralinis su aštriais galais. Aštrūs galai gali pažeisti aplinkinius minkštuosius audinius bei perplėšti odą.

Tada lūžis bus atviras. Sukimo jėgos dažniausiai sukelia ilgus spiralinius lūžius (5).

Spaudimo jėgos:

Spaudimo jėgos, veikdamos kaulo ilgąją ašį gali jį sutraiškyti. Kad, kaulas veikiamas spaudimo

jėgos, lūžtų vienas jo galas turi būti fiksuotas, o kitas turi būti stumiamas link fiksuotos kaulo dalies (5).

Šlities jėgos:

Lūžis yra sukeliamas jėgai veikiant kaulo ašį, kai jėga perkeliama į kaulo dalį, kuri yra šalia

ašies. Jėga nuplėšia kaulo dalį. Lūžio linija tokiame lūžyje bus lygiagreti veikusiai jėgai (5).

8 pav. Kaulą veikiančios jėgos

Šaltinis: http://www.gustrength.com/kinesiology:tension-compression-shear-torsion

1.2.2. Kaulų lūžių klasifikacija

Kaulų lūžiai gali būti įvairiai klasifikuojami. Lūžus ilgiesiems kaulams naudojama

ilgųjų kaulų lūžių AO klasifikaciją, kurioje atsispindi lūžio lokalizacija, tipas, sudėtingumas ir t..t.

Jauniems gyvūnams (iki 1 m.) naudojama Salter-Harris klasifikacija, kurioje klasifikuojami kaulo

augimo plokštelės lūžiai. Gustilo ir Andersono klasifikacija naudojama atviriems kaulų lūžiams

klasifikuoti.

17

Salter – Harris klasifikacija:

1 tipo – skersiniai lūžiai. Sužalojimo plotas siekia epifizę. Augimo zonos paprastai nesužalojamos.

2 tipo – lūžiai per augimo zoną ir metafizę. Dėl jų galūnė gali minimaliai sutrumpėti, bet trauma

nedaro įtakos galūnės funkcijai. Šio tipo lūžiai yra dažniausi.

3 tipo – lūžio kontūras eina per augimo zoną ir epifizę taip pat per augimo zonos hipertrofinį

sluoksnį ir nusitęsia iki skilusios epfizės. Sužalojama augimo zona. Šiuo atveju prognozė palanki,

galūnė retai deformuojasi.

4 tipo – pažeidžiami visi trys kaulo elementai: epifizė, augimo zona, metafizė. Lūžis yra

vidusąnarinis. Sąnarys gali deformuotis

5 tipo – kaulai suspaudžiami, dažniausiai traumos metu sutraiškoma augimo zona. Atskiras lūžis

gali eiti per epifizę ir metafizę. Šiuo atveju prognozė abejotina, galūnė gali tapti nefunkcionali (4).

9 pav: Salter – Harris kaulų lūžių klasifikacija.

Šaltinis: http://www0.sun.ac.za/ortho/webct-ortho/growthplate/gplate.htm

Ilgųjų kaulų lūžiai gali būti skirstomi į: diafizės (dalijama į 3 dalis: proksimaliąją, vidurinę ir

distalinę), metadiafizės, metafizės, augimo plokštelės, epifizės.

Gustilo ir Andersono klasifikacija:

I. Žaizda padaryta iš vidaus. Žaizda švari. Nedidelė minkštųjų audinių trauma.

Neatsluoksniuotas antkaulis.

II. Vidutinė minkštųjų audinių trauma. Oda pažeista iš išorės. Didelė kinetinė energija.

Raumenų nekrozė. Nedidelis antkaulio atsluoksniavimas.

III. A. Didelė kinetinė energija. Iš išorės pažeista oda. Daug traiškytų raumenų. Kaulą galima

padengti aplinkiniais minkštaisiais audiniais.

III. B. Didelė kinetinė energija. Iš vidaus pažeista oda. Daug traiškytų raumenų. Kaului

Padengti reikalinga transplantuoti minkštųjų audinių lopą. Plačiai atsluoksniuotas

antkaulis.

III. C. Didelė kinetinė energija. Didelė amputacijos ir infekcijos rizika. Magistralinių

kraujagyslių pažeidimas (12).

18

Visi lūžiai skirstomi į paprastus ir skeveldrinius. Paprastam lūžiui būdinga viena lūžimo

linija, dalijanti kaulą į 2 fragmentus (6).

Pagal lūžimo linijos kryptį ir pobūdį lūžiai skirstomi:

Spiralinis – lūžis, kai lūžimo linija sukasi aplink ilgojo kaulo diafizę, taip formuodama

spiralę pagal kaulo išilginę ašį. Dažniausiai sukelia sukimo jėgos.

Įstrižinis – lūžis, kai kampas tarp kaulo išilginės ašies ir lūžimo plokštumos >30°. Šiuos

lūžius dažniausiai sukelia netiesioginė trauma.

Skersinis – lūžis, kai kampas tarp kaulo išilginės ašies ir lūžimo plokštumos <30°. Tokie

lūžiai dažniausiai būna stabilūs ir sukelti tiesioginės traumos.

Skeveldrinis lūžis – lūžis, kai susidaro daugiau kaip 2 kaulo fragmentai. Skeveldriniai lūžiai

susidaro dėl didelės kaulą veikiančios jėgos, neretai jie yra atviri, sunkiai pažeidžiami

minkštieji audiniai. Tokių lūžių atveju padidėja rizika sužeisti šalia esančias kraujagysles ir

nervus. Skeveldriniai lūžiai gali būti:

o Segmentiniai – lūžiai, kai susidaro vienas ar daugiau visiškai atskirų

kaulo fragmentų;

o „Drugelio“ (angl. butterfly) – skeveldrinis lūžis, kai susidaro

plaštakės formos trikampis kaulo fragmentas (6).

Papildomai kaulų lūžius galima skirstyti į:

Visiškus ir nevisiškus.

Visiškas lūžis – kai nutrūkęs vamzdinio kaulo kontūras per visą kaulo perimetrą arba

plokščiojo kaulo abi plokštelės. Kaulas pasidalijęs į 2 fragmentus. Nevisiškų lūžių atveju lūžimo

linija eina ne per visą kaulo skersmenį, tokie lūžiai vadinami įtrūkimu, dažnai pasitaiko jauniems

gyvūnams. Juos sukelia nedidelė trauma, pažeidimas yra minimalus, todėl gali būti gana sudėtinga

nustatyti rentgenu.(6)

Stabilius ir nestabilius. Stabilūs lūžiai – kai lūžgaliai po repozicijos lieka savo vietoje,

o nestabilūs kai lūžgaliai turi polinkį pasislinkti.

Komplikuoti ir nekomplikuoti. Komplikuotų lūžių atveju matomas ryškus šalia kaulų

esančių audinių – raumenų, raiščių, kraujagyslių, nervų ir kt. – sužalojimas. Nekomplikuotų lūžių

atveju minkštųjų audinių pažeidimas nedidelis.

Atitraukiamieji (avulsiniai) lūžiai susidaro, kai stipriai susitraukdamas raumuo savo

prisitvirtinimo prie kaulo vietoje atplėšia dalį kaulo.

Įkaltinis – lūžis, kai matosi lūžgaliai, „sulindę“ vienas į kitą. Dažnai pažeidžiami

poroziški kaulai.

19

Kompresinis – lūžis, dažniausiai atsiranda išretėjusiuose kauluose, kai pernelyg didelė

ašinė jėga suspaudžia kaulą, dažniausiai taip pažeidžiami slanksteliai.

Patologiniai lūžiai – tai lūžiai, atsirandantys patologiškai pakitusiuose kauluose, kaulas

dažniausiai lūžta dėl nedidelės traumos, nedidelio raumenų įtempimo. Dažniausios priežastys –

gerybinės cistos ar augliai, piktybinis procesas (pirminis ar metastazinis), metaboliniai sutrikimai,

osteoporozė, infekcijos (6).

Pagal odos vientisumo pažeidimą kaulų lūžiai skirstomi į:

Uždarus – odos vientisumas nepažeidžiamas, gali būti paviršinių žaizdų, tačiau jos

nesusijusios su lūžiu.

Atvirus – kai žaizda turi tiesioginį ryšį su kaulo lūžio vieta, žaizdoje matomi lūžgaliai. Atviri

lūžiai gali atsirasti, kai lūždamas kaulas pažeidžia odą arba, išorinės jėgos veikiami, tuo

pačiu metu pažeidžiami ir oda, ir kaulas. Šiuo atveju prognozė blogesnė dėl didesnio

minkštųjų audinių pažeidimo ir infekcijos pavojaus.

Pagal sąnarių pažeidimus lūžiai skirstomi:

Ekstrasąnariniai lūžiai – tokie lūžiai, kai nepažeistas sąnarinis paviršius.

Intrasąnariniai lūžiai – tokie lūžiai, kai lūžimo linija eina sąnariniu kaulo paviršiumi.(6)

1.2.2. AO/VET kaulų lūžių klasifikacijos sistema

AO/VET klasifikacijoje skaičiais ir raidėmis nurodoma lūžio lokalizacija ir

morfologija. Ši sistema klasifikuoja ilgųjų kaulų lūžius. Pirmas skaičius nurodo kuris kaulas yra

pažeistas: : 1 - petikaulis, 2 - dilbio kaulai (alkūnkaulis, stipinkaulis), 3 - šlaunikaulis, 4 - blauzdos

kaulai (blauzdikaulis, šeivikaulis). Antruoju skaičiumi nurodoma lūžio lokalizacija: 1 -

proksimalinė epifizė, 2 - diafizė, 3 - distalinė epifizė. Lūžio tipas žymimas didžiąją lotyniška raide:

A - paprastas, B - skeveldrinis, C - segmentinis, bei pagal tam tikrą tipą skaičiumi po raidės.

1.4 Kaulų lūžių diagnostika

Dažniausiai lūžių diagnostika yra nesudėtinga. Veterinarijos gydytojas paciento būklę

įvertina pagal klinikinį apžiūros protokolą. Yra įvertinamas funkcijos sutrikimo pobūdis, skausmas,

krepitacija. Laikysena, rentgenologinio tyrimo duomenys (5).

Funkcijos sutrikimas:

Funkcijos sutrikimas dažniausiai pasireiškia gyvūno šlubavimu, kurį reikia

išdiferencijuoti su šlubavimu dėl paralyžiaus, lūžus stuburui ar po kaukolės traumos (5).

20

Funkcijos pablogėjimas ar praradimas yra vienas iš nepilno lūžio požymių. Tik

nepilnų ar įspaustų lūžių atveju kaulas gali atlaikyti papildomą svorį. Gydytojas turi sugebėti

įvertinti skirtumą tarp funkcijos praradimo dėl skausmo ir tarp negalėjimo pakelti savo svorio. Tai

sunku padaryti tiriant mažų veislių šunis (5).

Skausmas:

Skausmas lūžio vietoje yra būdingas simptomas. Esant nepilnam lūžiui skausmas gali

būti vienintelis požymis leidžiantis diagnozuoti lūžį. Tiesioginis audinių minkštumas gali būti

klaidingai vertinamas dėl sumušimo ar dėl kito minkštųjų audinių pažeidimo po smūgio.

Netiesioginis audinių stangrumas yra dažnesnis lūžio požymis. Jį sukelia spaudimas ilgojoje ašyje

dėl abiejų galūnių tempimo. Jei yra kaulų įskilimas, tai spaudimas sukels skausmą lūžio vietoje,

kuris skiriasi nuo minkštųjų audinių pažeidimo sukelto skausmo. Jei gyvūnas yra tiriamas 20 – 30

min. po įvykio ir yra šoko būsenoje, tai skausmo vertinimas yra netikslus (5).

Lokali trauma:

Apžiūrint lūžio vietą, galima pastebėti tinimą, hematomą ar net plėštinę žaizdą, jei

lūžis yra atviras. Dažnai dėl smarkaus ištinimo gydytojas negali atlikti palpacijos dėl krepitacijos.

Tinimas gali pasireikšti ir dėl daugybės kitų priežasčių, tačiau jis yra vienas iš svarbiausių lūžių

požymių. Iškart po sužeidimo tinimas gali būti lokalus dėl kraujavimo iš kaulo ir minkštųjų audinių.

Paprastai tinimas padidėja 24 - 48 val. po traumos, o paskui palaipsniui atslūgsta. Kai tvarstoma

tvarsčiais ir dedamas įtvaras iškart po lūžio, reikia atkreipti dėmesį, jog tinimas padidės tik po kurio

laiko (5).

Krepitacija:

Atsiradusi krepitacija yra dažnas lūžio simptomas. Kaulo krepitacija tai griežimo

jausmas palpacijos metu nuo vienas į kitą besitrinančių kaulų lūžgalių. Krepitacijos yra kelios

formos. Pseudokrepitacija pasireiškia sergant artritu, dėl dalinio girnelės pasislinkimo ar

koksofemoralinio sąnario išnirimo. Krepitacijos nebuvimas nebūtinai reiškia, jog nėra ir lūžio, nes

minkštųjų audinių įsiterpimas tarp fragmentų gali nuslopinti krepitaciją. Krepitacija nejaučiama ir

tada kai lūžgalių galai toli vienas nuo kito. Dėl stipraus ir dažno palpavimo uždaras lūžis gali virsti

atviru (5).

Netaisyklinga laikysena, galūnės pozicionavimas:

Klinikinės apžiūros metu pastebėjus netaisyklingą gyvūno laikyseną, taip pat galima

įtarti kojos traumą arba lūžį (5).

21

Netaisyklingas eisena:

Pasireiškia esant pilnam ilgojo kaulo lūžiui. Tačiau šio simptomo nėra, jei lūžis

nepilnas ar kaulas tik suspaustas.(5)

Rentgenologinis tyrimas:

Rentgenologinis tyrimas yra pagrindinis ir anksčiausiai atliekamas radiologinis

tyrimas, įtarus kaulų lūžį. Rentgenologiniai atvirų kaulų lūžių požymiai – kaulo fragmento

išsikišimas už minkštųjų audinių ribos, kaulo dalies nebuvimas, dujos po oda, svetimkūniai. Uždarų

kaulų lūžių požymiai yra kaulo vientisumo pažeidimas su dislokacija ar be jos, atskilus kaulo

fragmentams ir neesant odos pažeidimo. Atlikus radiologinius tyrimus, patvirtinama kaulo lūžio

diagnozė, nustatomas lūžio tipas. Svarbu aprašyti lūžio lokalizaciją. Klinikinės apžiūros metu pagal

būdingus požymius galima įtarti kaulo lūžį ir matyti odos pažeidimą. Lūžiai gali būti sunkiai

matomi rentgenogramose, todėl svarbu atkreipti dėmesį į netiesioginius požymius. Minkštųjų

audinių patinimas padeda nustatyti sužeidimo vietą.

Skysčių (kraujo, riebalų– kraujo) išsiliejimas į sąnarius taip pat yra netiesioginis kaulo lūžio

požymis. Antkaulio reakcija rodo ankstyvą lūžio gijimą (6).

1.5 Šlaunikaulio lūžių chirurginio gydymo metodo parinkimas

Anksti išsiaiškinus gyvūno šlubavimo priežastis ir diagnozavus galūnių kaulų lūžius

bei parinkus tikslingą gydymą, užkertamas kelias kaulų deformacijai (13). Konservatyvus

šlaunikaulio lūžių gydymas dažnai būna neefektyvus, todėl taikomas chirurginis lūžio fiksavimas,

priklausomai nuo lūžio vietos ir rūšies. Tiek jauniems, tiek suaugusiems gyvūnams taikomos

panašios operacinės technikos, skiriasi tik fiksacijai skirtų Krišnerio strypų ir kaulinių sraigtų

skersmuo bei plokštelių dydis. Iki vienerių metų amžiaus kačių ir šunų kaulai dar nėra pilnai

susiformavę. Galūnių kaulų galuose yra epifizinės plokštelės, dar vadinamomis augimo zonomis,

kurių dėka kaulai gali augti į ilgį. Gyvūnams patyrusiems galūnių traumas šios zonos gali anksčiau

„užsidaryti“ ir sustabdyti kaulo augimą į ilgį, tokiu atveju gyvūno galūnė gali sutrumpėti ir tapti

nepilnaverčio gyvūno judėjimo priežastimi. Jeigu jaunam gyvūnui per anksti „užsidaro“ epifizinės

plokštelės arba jos yra sutraiškomos, rekomenduojama gyvūnui taikyti chirurginį gydymą. Reikia

žinoti, jog jauno gyvūno organizme dauguma procesų vyksta sparčiau (pvz., kaulų kaulėjimas),

todėl lūžus jaunų gyvūnų kaulams rekomenduojama operuoti kuo greičiau (4).

22

1.5.1. Kaulo plokštelės

Kaulo plokštelės dažniausiai naudojamos diafizės lūžiams fiksuoti. Kaulo plokštelė

paprastai dedama ant tempimo paviršiaus. Anksčiau anatominė diafizės rekonstrukcija buvo

naudojama osteosintezei suteikiant standžią fiksaciją ir tarpfragmentinį suspaudimą lūžio vietoje,

tuo būdu skatinant pirminį kaulo gijimą. Biologinė osteosintezė yra mažiau traumuojanti

intervencija greitinanti kaulo gijimą.(7)

1.5.2 Intramedulinis strypas ir ortopedinė viela

Intramedulinis strypas ir ortopedinė viela buvo naudojami nekomplikuotiems įstrižiems,

spiraliniams, ir „drugelio“ formos lūžiams. Ši technika reikalauja anatominės diafizės

rekonstrukcijos ir priklauso nuo ortopedinio strypo, kuris turi apsaugoti nuo kaulo linkimo, nes

ortopedinės vielos ne pakankamai apsaugo nuo kaulo linkimo. Jei lūžio skersmuo bent du ar tris

kartus didesnis už kaulo diametrą, reikia įdėti ne mažiau, kaip 2 ortopedines vielas. Tik tada jos

efektyviai išsilaiko nesulinkusios ir paskirsto jėgą per visą lūžio linija. Autoriaus nuomone

sėkminga lūžio fiksacija priklauso nuo pasirinktos technikos ir tinkamos vielos pasirinkimo bei

panaudojimo.(7)

1.5.3. Sraigtai

Chirurginiam fiksavimui naudojami sraigtai skirstomi į kortikalinius arba spongiozinius sraigtus:

Kortikaliniai sraigtai būna tik pilnai sriegti. Jų sriegis nėra gilus, kraštai plokščios formos,

žingsnis siauresnis. Šie sraigtai skirti įgriežimui į kietą tankųjį kaulą.

Spongioziniai sraigtai – pusiau sriegti, jų sriegis gilus, kraštai aštrūs. Naudojami įgręžimui į

minkštesnį kaulų audinį (epifizė, metafizė).

1.5.4. Kombinuoti metodai

Praktikoje beveik visos traumos yra nespecifinės ir unikalios, už tad joms gali būti sunku

pritaikyti pavienį gydymo metodą, todėl dažnai siekiant geresnio rezultato anksčiau minėti metodai

yra modifikuojami bei naudojami kartu. Tokiu būdu padidėja fiksacijos potencialas ir kartu

naudojami metodai kompensuoja vieno atskiro taikomo metodo trūkumus.

1.6. Kaulo gijimas

Kaulo vientisumas po lūžio atsistato kauliniu rumbu. Kaulo rumbo išsivystymas ir

lūžimo sugijimas sudaro sudėtingą dėsningą biologinį procesą. Kaulo lūžimą lydi kaulo, kaulo

čiulpų ir aplinkinių minkštųjų audinių kraujagyslių pažeidimas, nutrūkimas.

23

Aštrūs lūžgalių galai pažeidžia gretimus audinius ir juose esančias kraujagysles. Išsiliejęs kraujas

užpildo ertmę tarp lūžgalių ir raumenų, tarp kaulo ir antkaulio, prasiskverbia į čiulpus ir lūžimą

supančius minkštuosius audinius. Susidaro hematoma. Dėl kraujo mitybos sutrikimo aštrių be

antkaulio lūžgalių galai ir smulkios skeveldros bei pakenkti minkštieji audiniai iš dalies nekrozuoja

ir rezorbuojasi. Negyvos medžiagos rezorbcija vyksta dėl reaktyvaus uždegimo, kuris atsiranda

pirmomis valandomis po kaulo lūžimo. Atsiradusi proliferacinė uždegimo fazė sąlygoja žymų

nedifrencijuoto granuliacinio audinio išsivystymą, kuris jungia abu lūžgalių galus. Palaipsniui

granuliacinis audinys pakeičiamas standesniu jungiamuoju audiniu, iš kurio susidaro pirminis iš

jungiamojo audinio provizoriniskaulo rumbas. Rentgenologiškai šis gijimo periodas pasireiškia tik

aštriu lūžgalio viršūnių suapvalėjimu ir lūžimo linijos nežymiu išsiplėtimu. Po keleto savaičių

jungiamasis audinys palaipsniui virsta osteoidine medžiaga, kuri apkalkėja ir virsta kauline

medžiaga – kaulinio rumbo stadija. Kaulo rumbas išsivysto iš endosto, pačių čiulpų ir periosto.

Skiriami endostinis, intermedialinis ir periostinis kaulo rumbas. Tačiau didžiausią vaidmenį kaulo

rumbo susidarymui turi antkaulinis rumbas. Būna trys kaulo rumbo vystymosi stadijos: jungiamojo

audinio, osteoidinė ir kaulinė. Rentgenologiškai tiriant, galima nustatyti tik trečiąją kaulo vystymosi

stadiją. Rentgenologiškai kaulo rumbas nustatomas tada, kai jo zonoje atsiranda pirmieji smulkūs

debesėlio formos sukalkėjimo židiniai. Lūžgalių galai netenka aštrumo, kortikalinis kaulo sluoksnis

ties lūžimu būna neryškus, lyg išsisluoksniavęs, išpuręs. Padaugėjus apkalkėjimo židinių skaičiui,

rumbas būna židininis. Vėliau atskiri židinėliai kaulinio rumbo srityje susilieja tarp savęs, atsiranda

cirkuliarus, masyvus homogeninis kaulo rumbas. Praėjus 3 – 8 mėnesiams po lūžimo, įvyksta

vadinamoji kaulo konsolidacija, kuri pasireiškia rumbo sustandėjimu. Lūžimo linija, užpildžiusi

endostiniu rumbu, pranyksta daug vėliau, praėjus 4 – 8 mėnesius po kaulo lūžimo. Visiškas kaulo

atsistatymas lūžimo srityje įvyksta praėjus 1,5 – 2 metams po kaulo lūžimo (17).

1.6.1. Kaulo gijimo komplikacijos

Kartais kaulinis rumbas labai išsivysto. Rentgenogramoje būna buvusio lūžimo srityje

netaisiklingos verpsto formos už kaulo ribų išeinantis, neįprastų iškyšulių ir keterų apsuptas

intensyvus šešėlis. Be saiko augantis rumbas dažniausiai išsivysto, kai lūžta kaulas ten, kur

prisitvirtina prie jo raumenys, sausgyslės ir t..t. Didelis rumbas išsivysto tais atvejais, kai būna daug

didelių skeveldrų, atplyšus antkauliui dideliame plote, esant dideliam kraujo išsiliejimui bei

infekuotam atvyram lūžimui.

Pseudoartrozė išsivysto tais atvejais, kai kaulo lūžimas nesugyja. Netikrą sąnarį gali sąlygoti

lūžgalių nekrozė, tarpas tarp lūžgalių dėl raumenų interpozicijos, netikslus gydymas, antrinė

infekcija, patologinis lūžimas. Retai netikras sąnarys išsivysto jauniems gyvūnams.

24

Rentgenologiškai tiriant, netikras sąnarys pasireiškia lūžgalių galų čiulpų ertmės užsidarytų

kompaktinio kaulo plokštele. Tai svarbiausias rentgenologinis pseudoartrozės simptomas. Čiulpų

ertmė užsidaro dėl endostinio rumbo susidarymo. Aštrūs lūžgalių galai suapskritėja, nusigludina ir

būna konuso formos. Tarp suapvalėjusių lygių lūžgalių galų būna didesnis arba mažesnis tarpas.

Dėl įsisenėjusios pseudoartrozės, kuri tęsiasi ne mažiau kaip 6 – 8 mėnesius, ypač esant diafiziniam

lūžimui, gali išsivystyti vadinamasis naujas sąnarys. Jis paprastai turi visus įprastinio sąnario

elementus: lygų, nugludintą kaulų galų kremzlinį paviršių, sąnario kapsulę, nedidelio sąnarinio

skysčio kiekį. Lūžgaliai sutrumpėja, suapvalėja, jų paviršiniai sluoksniai sustandėja. Vienas lūžgalių

dubenėlio pavidalu išsiplečia ir sudaro lyg sąnarinę įdubą, kito lūžgalio galas būna taisiklingos

sąnario galvos formos. Tarp jų būna ryškūs rentgenologinis sąnarinis tarpas. Kaulų lūžimas gali

komplikuotis vadinamąja masyvia traumine osteolize, kuri pasireiškia pilna kaulo audinio

rezorbcija pakenkimo zonoje. Dažnai sveikam gyvūnui, ypač jaunam amžiuje, po įprastinio kaulo

lūžimo netikėtai gali įvykti visiška, progresuojanti kaulo audinio rezorbcija dideliame plote.

Trauminė masyvinė osteolizė dažniausiai lokalizuojasi viršutinės galūnės kauluose, dubens

kauluose ir kt. (17).

25

MEDŽIAGOS IR METODAI

Tyrimas buvo atliekamas keliose smulkių gyvūnų veterinarijos klinikose. Tyrimo atlikimo

vieta: Kaunas. Tyrimo trukmė: 2015 metų Sausio mėn.11 dienos iki 2015 metų Lapkričio mėn. 25

dienos. Tyrimas buvo atliekamas 10 mėnesių imtinai. Buvo tiriami smulkūs naminiai gyvūnai: katės

ir šunys. Šie gyvūnai buvo tiriami atsižvelgiant į jų rūšį, lytį, amžių, svorį ir veislę. Tiriant gyvūnus

pagal rūšį buvo atskirai išskirtos katės ir šunys, tiriant pagal lyti atskirai išskirti patinai ir patelės,

pagal amžių išskirtos kelios amžiaus grupės: iki 1 metų amžiaus, nuo 1 metų amžiaus iki 3 metų

amžiaus, nuo 3 m – 6 m. amžiaus, nuo 6 metų amžiaus iki 9 metų, nuo 9 – 12 metų bei nuo 12

metų iki 15 metų amžiaus. Papildomai pagal amžių atskirai buvo suskirstyti šunys ir katės. Gyvūnai

taip pat buvo sugrupuoti ir pagal veisles: tam tikros veislės ir mišrūnai, šunys ir katės buvo

sugrupuoti ir atskirai pagal jiems būdingas veisles. Gyvūnai pagal svorį buvo skirstomi į kelias

svorio kategorijas: iki 5 kg. svorio, nuo 5 kg. svorio iki 15 kg. svorio, nuo 15 kg. svorio iki 25

kilogramų svorio bei nuo 25 kilogramų svorio ir daugiau kategorijas. Taip pat buvo analizuojamos

ir traumas sukėlusios priežastys bei jų įvairovė ir pasiskirstymas tarp gyvūnų rūšių. Atlikto tyrimo

metu buvo analizuojami ir patys lūžiai, jų pasitaikymo dažnis pagal pažeistą kaulinio audinio sritį

bei dažniausiai naudojami fiksavimo metodai jiems gydyti.

Atliekamo tyrimo tipas – retrospektyvus analitinis. Tiriami buvo klinikiniai kačių ir šunų

šlaunikaulio lūžių atvejai, kurie buvo gydomi smulkių gyvūnų veterinarijos klinikose Kauno mieste.

26

REZULTATAI

Tyrimo metu buvo ištirti 49 kačių ir šunų šlaunikaulio lūžių atvejai. Iš visų tirtų gyvūnų

patyrusių šlaunikaulio lūžį n = 21 ( 42,9 proc. ) buvo katės ir n = 28 ( 57,1 proc. ) buvo šunys.

1 pav: Tiriamųjų gyvūnų pasiskirstymas pagal rūšį.

Tarp tiriamųjų gyvūnų pagal lytį n = 35 ( 71, 4 proc. ) patinų ir n = 14 ( 28,6 proc. ) patelių. Šunys

ir katės suskirstyti ir atskirai pagal lytis. Šunų tarpe n = 19 ( 67,9 proc. ) patinų ir n = 9 ( 32,1 proc. )

patelių, o tarp kačių n = 16 patinų ( 76,2 proc. ) bei 5 patelės ( 23,8 proc. ).

2 pav. Tiriamųjų gyvūnų pasiskirstymas pagal lytį.

28

21

Šunys

Katės

35

19

16 14

9

5

0

5

10

15

20

25

30

35

40

Šunys/Katės Šunys Katės

Patinai

Patelės

27

Suskirsčius tiriamus gyvūnus į amžiaus grupes n = 18 ( 36,8 proc. ) gyvūnų buvo iki 1 metų

amžiaus, n = 14 ( 28,7 proc. ) nuo 1 iki 3 metų amžiaus, n = 8 ( 16,3 proc. ) tiriamųjų gyvūnų

pateko į 3 – 6 metų amžiaus grupę, n = 4 ( 8,2 proc. ) gyvūnų buvo nuo 6 iki 9 metų amžiaus, n = 2

( 4 proc. ) nuo 9 – 12 metų, o n = 3 ( 6 proc. ) pateko į 12 – 15 amžiaus grupę.

3 pav. Tiriamųjų gyvūnų pasiskirstymas pagal amžių.

Į amžiaus grupes gyvūnai buvo suskirstyti ir pagal rūšis. Šunų tarpe n = 9 ( 32,1 proc. ) šunys buvo

iki 1 metų amžiaus, n = 8 ( 28,6 proc. ) pateko į 1 – 3 metų amžiaus grupę, n = 6 ( 21, 4 proc. ) buvo

nuo 3 iki 6 metų, n = 3 ( 10, 7 proc. ) šunys pateko į 6 – 9 metų, n = 1 (3,6 proc. ) šuo buvo 9 – 12

bei n = 1 (3,6 proc. ) 12 – 15 metų grupėse.

4 pav. Šunų pasiskirstymas pagal amžių.

18

14

8

4

2 3

0

2

4

6

8

10

12

14

16

18

20

0. - 1. 1. - 3. 3. - 6. 6. - 9. 9. - 12. 12. - 15.

Gyvūnų amžiaus grupės

9

8

6

3

1 1

0

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

0. - 1. 1. - 3. 3. - 6. 6. - 9. 9. - 12. 12. - 15.

Šunų amžiaus grupės

28

Skirstant kates į amžiaus grupes n = 9 ( 42,8 proc. ) kačių buvo iki 1 metų amžiaus, n = 6 ( 28,6

proc. ) katės pateko į 1 – 3 metų amžiaus grupę, n = 2 ( 9,5 proc. ) katės buvo nuo 3 iki 6 metų

grupėje, n = 1 (4,8 proc. ) nuo 6 – 9 metų, n = 1 ( 4,8 proc. ) 9 – 12 amžiaus grupėje ir n = 2 ( 9,5

proc. ) buvo nuo 12 iki 15 metų.

5 pav. Kačių pasiskirstymas pagal amžių.

Tiriami gyvūnai suskirstyti į svorio kategorijas, tačiau šunų ir kačių svorio kategorijos ženkliai

skiriasi, dėl to gyvūnai suskirstyti į svorio kategorijas ir pagal rūšį. Šunų tarpe n = 3 ( 10,7 proc. )

svėrė iki 5 kg, n = 10 ( 35,7 proc. ) šunų pateko į 5 – 15 kg. svorio kategoriją, n = 9 ( 32,2 proc.)

svėrė nuo 15 iki 25 kg, o n = 6 ( 21,4 proc. ) šunys svėrė 25 kilogramus arba daugiau. Tarp kačių n

= 16 (76,2 proc. ) buvo iki 5 kg svorio, o n = 5 ( 23,8 proc.) pateko į 5 – 10 kg svorio kategoriją.

6 pav. Tiriamų gyvūnų pasiskirstymas pagal svorį (kg).

9

6

2

1 1

2

0

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

0. - 1. 1. - 3. 3. - 6. 6. - 9. 9. - 12. 12. 15.

Kačių amžiaus grupės

19

15

9

6

3

10 9

6

16

5

0 0 0

2

4

6

8

10

12

14

16

18

20

0. - 5. 5. - .15 15. - 25. 25. - <.

Katės/Šunys

Šunys

Katės

29

Tarp tiriamų šunų buvo n = 19 ( 67,9 proc. ) mišrūnų, n = 2 ( 7,1 proc. ) spanieliai, n = 3 ( 10,7

proc.) jorkšyro terjerai, n = 2 ( 7,1 proc.) vokiečių aviganiai, n = 1 ( 3,6 proc.) kaukazo aviganis ir n

= 1 ( 3,6 proc. ) nykštukinis pinčeris.

7 pav. Tiriamų šunų pasiskirstymas pagal veisles.

Kačių tarpe n = 17 ( 80,9 proc. ) katės buvo mišrūnės, n = 1 ( 4,8 proc. ) katė rusų mėlynųjų veislės,

n = 1 ( 4,8 proc. ) persų veislės, o n = 2 ( 9,5 proc. ) tirtos katės pasitaikė siamo kačių veislės.

8 pav. Tiriamų kačių pasiskirstymas pagal veisles.

19

2 3

2 1 1

0

2

4

6

8

10

12

14

16

18

20

Mišrūnai Spanieliai Jorkšyro terjerai

Vokiečių aviganiai

Kaukazo aviganiai

Nykštukiniai pinčeriai

Šunų veislės

17

1 1 2

0

2

4

6

8

10

12

14

16

18

Mišrūnai Rusų mėlynosios Persų Siamo

Kačių veislės

30

Visuose tirtuose atvejuose šlaunikaulio lūžimo priežastys buvo trauminės kilmės: n = 12

(24,5 proc.) gyvūnas buvo nutrenktas automobilio, n = 15 ( 30,7 proc. ) atvejų gyvūnas

iškrito/nušoko iš didelio aukščio ( iššoko iš balkono, iššoko pro langą ), n = 6 (12,2 proc.) gyvūnas

nušoko/nukrito iš nedidelio aukščio ( nukrito nuo stalo, iškrito iš lovos, iššoko iš šeimininko rankų,

nesėkmingai nušoko nuo spintos, iššoko pro pirmo aukšto langą ), n = 4 ( 8,2 proc. ) sužalojo kitas

gyvūnas ( užpuolė didelis šuo ), n = 2 (4 proc.) atvejis kai gyvūną sužalojo žmogus ( užmynė ant

gyvūno, atsisėdo ant gyvūno ), n = 9 ( 18,4 proc. ) nežinomos traumos priežastys ( dažniausiai tai

beglobiai gyvūnai, gyvūnai pabėgę iš namų ) ir n = 1 (2 proc.) sužaloti dėl kitų priežasčių ( ant

letenos užkrito lenta ).

9 pav. Šunų ir kačių šlaunikaulio lūžių priežasčių dažnis.

Apskaičiuotas šlaunikaulio lūžių dažnis ir pagal gyvūnų rūšis. Į autoįvykį pateko n = 10 ( 35,9

proc. ) šunų bei n = 2 ( 9,5 proc.) katės. Kritimas iš didelio aukščio buvo šlaunikaulio lūžio

priežastis n = 15 ( 71,4 proc. ) kačių ( iškritimas pro langą, iškritimas iš balkono ) ir nei vienam

šuniui. Dėl kritimo iš nedidelio aukščio susižalojo n = 5 šunys ( 17,8 proc. ) ( 1 nukrito nuo stalo, 2

iškrito šeimininkams iš rankų, 2 nesėkmingai nušoko nuo sofos ) ir n = 1 ( 4,8 proc. ) katė (

nesėkmingai nušoko nuo spintos). Sužaloti kito gyvūno buvo n = 4 ( 14,2 proc. ) šunys (

apkandžiojo kitas šuo ), sužaloti žmogaus n = 2 ( 7,1 proc. ) šunys (atsisėdo ant šuns, užmynė

gyvūną ). Nežinoma šlaunikaulio lūžio priežastis buvo n = 6 ( 21,4 proc. ) šunims ir n = 3 katėms (

14,3 proc.) (gyvūnai rasti jau po traumos) ir n = 1 ( 3,6 proc. ) šuo patyrė traumą dėl ant jo

užkritusių lentų krūvos.

12

15

6

4

2

9

1

0

2

4

6

8

10

12

14

16

Autoįvykis Kritimas iš aukščio

Kritimas iš nedidelio aukščio

Sužalojo kitas

gyvūnas

Sužalojo žmogus

Nežinoma priežastis

Kita

Traumos priežastis

31

Tyrimo metu nustatyta jog n = 25 ( 51,1 proc. ) gyvūnų šlaunikaulis lūžo per diafizę, n = 13 ( 26,5

proc. ) per metafizę ir n = 11 ( 22,4 proc. ) kaulas lūžo epifizės srityje. Tiriant gyvūnus pagal rūšis

atskirai lūžis per diafizę pasitaikė n = 19 ( 67,9 proc. ) šunų ir n = 6 ( 28,6 proc. ) katėms. Metafizės

srities lūžiai įvyko n = 5 šunims ( 17,8 proc. ) ir n = 8 ( 38 proc. ) katėms. Epifizės lūžiai teko n = 4

( 14,3 proc. ) šunims ( 2 proksimalinės ir 2 distalinės epifizės ) ir n = 7 (33,4 proc. ) katėms.

10 pav. Tiriamų gyvūnų pasiskirstymas pagal šlaunikaulio lūžio dislokacijos vietą.

Atliktame tyrime nustatyta jog n = 16 ( 32,7 proc.) atvejų kaulo lūžis buvo skersinio pobūdžio, n =

20 ( 40,8 proc. ) įstrižinis, n = 12 ( 24,5 proc. ) skeveldrinis ir tik n = 1 ( 2 proc. ) spiralinis.

11 pav. Tiriamų gyvūnų pasiskirstymas pagal šlaunikaulio lūžio pobūdį.

25

13

11

6

8 7

19

5 4

0

5

10

15

20

25

30

Diafizė Metafizė Epifizė

Katės/Šunys

Katės

Šunys

16

20

12

1

0

5

10

15

20

25

Skersinis Įstryžinis Skeveldrinis Spiralinis

Katės/šunys

32

Šlaunikaulio lūžiams gydyti n = 38 ( 77,5 proc. ) gyvūnams buvo pasirinkta naudoti

intramedulinius strypus, n = 4 ( 8,2 proc. ) gyvūnų šlaunikaulio lūžiams chirurgiškai fiksuoti buvo

pasirinktos kaulo plokštelės, o n = 7 ( 14,3 proc.) gyvūnams buvo pritaikyti kombinuoti šlaunikaulio

lūžio gydymo metodai.

12 pav. Tiriamų gyvūnų pasiskirstymas pagal parinktą gydymo metodą.

38

4

7

0

5

10

15

20

25

30

35

40

Intrameduliniai strypai Kaulo plokštelės Kombinuoti metodai

Katės/šunys

33

REZULTATŲ APTARIMAS

Iš viso išanalizavome 28 ( 57,1 proc. ) šunų ir 21 ( 42,9 proc. )katės šlaunikaulių lūžių

rentgenogramas, visi gyvūnai buvo patyrę traumas. Ali (2013) straipsnyje aprašė, kad šlaunikaulių lūžius

nustatė 37,5 proc. šunų ir 25 proc. kačių (18), taigi mūsų duomenys sutaptų su minėto autoriaus tyrimų duomenimis,

kad šlaunikaulio lūžius dažniau patiria šunys. Elzomor ir kitų straipsnyje (2014) analizavo šlaunikaulio lūžių dažnį tarp

traumas patyrusių šunų ir traumas patyrusių kačių. Jie nustatė kad šlaunikaulio lūžius dažniau patiria katės ( 59.80

proc. ) nei šunys (56,80 proc. ) (19).

Mūsų tirtų gyvūnų tarpe patinai sudarė 35 proc., o patelės 14 proc. Minar ir kiti savo straipsnyje (2013) aprašė

tik šunų ilgųjų kaulų lūžius atskirai neišskirdami šlaunikaulio lūžių, jie nustatė, kad ilgųjų kaulų lūžius dažniau

patirdavo patinai 54 proc. nei patelės 46 proc. (20). Tercanlioglu ir bendraaut. straipsnyje (2009) aprašomi 56 gyvūnai

patyrę šlaunikaulio lūžius iš kurių 38 buvo patelės, o 18 buvo patinai (23). Mūsų analizuotose straipsniuose traumos

priklausomybės pagal lyti neradome.

Didesnę dalį gyvūnų, patyrusių šlaunikaulio lūžį, sudarė 32,1 proc. šunų iki 1 metų ir 28,6 proc. nuo 1 metų

iki 5 metų amžiaus, kačių tarpe 42,8 proc. kačių buvo iki 1 metų amžiaus, nuo 28,6 proc. buvo nuo 1 metų iki 5 metų

amžiaus. Mosneang ir bendraaut. straipsnyje (2012) nurodo, kad iki 6 mėn. amžiaus šlaunikaulio lūžius patyrusių

gyvūnų buvo 15,94 proc., o nuo 6 mėn. iki 1 metų 7,54 proc., pagal rūšį atskirai analizė nebuvo atlikta (21). Kolata ir

bendraut. straipsnyje (1975) aprašoma jog 69 proc. šunų, patyrusių šlaunikaulio lūžį buvo iki 2 metų amžiaus (22),

Tercanlioglu ir kitų autorių straipsnyje (2009) nurodo jog 51,78 proc. šunų buvo iki vienerių metų amžiaus (23).

Mūsų duomenys yra artimesni Monsneang ir bendraut. duomenims.

Analizuojant gyvūnus pagal jų svorį daugiausia šunų buvo 35,7 proc. nuo 5 iki 15 kg svorio, o kačių tarpe net

76,2 proc. buvo iki 5 kilogramų svorio. Monsneang ir bendraut. straipsnyje (2012) daugiausia šlaunikaulio lūžių

patyrė gyvūnai 23,27 proc. buvo iki 10 kg svorio (21). Mūsų duomenys artimi Monsneang ir bendraut. duomenims.

Mūsų tyrime analizuojant šunis pagal veisles daugiausia buvo mišrūnų 19 ( 67,9 proc. ), spanieliai sudarė 2 (

7,1 proc. ), jorkšyro terjerai 3 ( 10,7 proc.), vokiečių aviganiai 2 (3,6 proc.), kaukazo aviganiai 1 (3,6 proc.) ir

nykštukiniai pinčeriai 1 ( 3,6 proc. ). Tercanlioglu ir bendraut. straipsnyje (2009) aprašomi 34 mišrūnai, 4 sivos

kangalai, 8 pointeriai, 8 terjerai, 1 pinčeris, 1 auksiaspalvis retriveris (23). Ali straipsnyje (2013) aprašoma 17 vokiečių

aviganių, 15 vilkų, 21 mišrūnai, 9 nykštukiniai pinčeriai, 8 kokerspanieliai, 8 pudeliai, 5 spanieliai, 5 rotveileriai (18).

Minar ir bendraut. straipsnyje (2013) aprašoma jog kaulų lūžius patyrė 12 proc. jorkšyro terjerų, 12 proc. pudelių 9

proc. maltos bišonų (20). Analizuotuose straipsniuose traumos priklausomybės pagal veisles neradome.

Analizuojant kates pagal veisles 17 ( 80,9 proc. ) buvo mišrūnės, 1 ( 4,8 proc. ) rusų mėlynųjų veislės kačių, 1

( 4,8 proc. ) persų veislės katė, 2 ( 9,5 proc. ) siamo veislės katės. Ali straipsnyje (2013) aprašoma jog tirtos siamo

katės, egipto mau ir trumpaplaukės katės, kiek buvo kačių iš kiekvienos veislės straipsnyje neaprašoma (18).

34

Mūsų tirtų šunų tarpe dažniausia priežastis, dėl kurios lūžo šlaunikaulis buvo autotrauma 10 ( 35,9 proc. ), 5

(17,8 proc. ) dėl kritimo iš nedidelio aukščio, 4 ( 14,2 proc. ) buvo sužaloti kito šuns, 2 ( 7,1 proc. ) sužaloti žmogaus, 6

( 21,4 proc. ) šunų patyrė traumą dėl nežinomų priežasčių ir 1 ( 3,6 proc. ) patyrė traumą dėl ant jo užkritusių lentų

krūvos. Ali straipsnyje (2013) aprašoma jog 32 šunims kaulo lūžius sukėlė autotraumos, 5 kritimas iš aukštai, 22

šunys patyrė traumą namų aplinkoje, 15 buvo sužaloti kitų gyvūnų, 12 sužaloti žmogaus, 2 šunys patyrė traumas dėl

nežinomų priežasčių (18).

Daugiausiai katės patyrė šlaunikaulio lūžius dėl kritimo iš aukštai 15 ( 71,4 proc. ), 2 ( 9,5 proc. ) dėl

autotraumos, 1 ( 4,8 proc. ) dėl kritimo iš nedidelio aukščio, 3 ( 14,3 proc. ) susižalojo dėl nežinomų priežasčių. Ali

straipsnyje (2013) aprašoma jog 10 kačių kaulų lūžius patyrė dėl kritimo iš aukštai, 6 patyrė autotraumą, 4 susižalojo

namų aplinkoje, 4 sužalojo kiti gyvūnai, 3 buvo sužalotos žmonių, 1 katė patyrė kaulų lūžį dėl nežinomų priežasčių

(18).

Mūsų tiriamų gyvūnų tarpe šlaunikaulio lūžiai per diafizę sudarė 51,1 proc., 25,5 proc. lūžo per metafizę,

22,4 proc. epifizės srityje. Monsneang ir bendraut. straipsnyje (2012) tarp tiriamų gyvūnų šlaunikauliai lūžo per diafizę

63,35 proc., 6,21 proc. šlaunikauliai lūžo per metafizę ir 30,43 proc. lūžo per epifizę (21). Mūsų duomenys artimi

Monsteang ir bendraut. duomenims.

Mūsų tyrime šlaunikaulio lūžiams dažniausiai gydyti buvo taikyti intrameduliniai strypai 77,5 proc. 8,2 proc.

- kaulo plokštelės o 14,3 proc. gydymui pritaikyti kombinuoti metodai. Ali straipsnyje (2013) minima jog šunims

gydyti šlaunikaulio lūžiams 13 atvejų buvo naudojami strypai, o 20 atvejų taikyti kombinuoti metodai naudojant

ortopedinę vielą ir strypus, o katėms 2 atvejams taikyti strypai, 5 šlaunikaulio lūžio atvejams taikyti kombinuoti

metodai panaudojant ortopedinę vielą ir stypus (18). Minar ir bendraaut. (2013) straipsnyje minima jog kaulų lūžiams

chirurgiškai fiksuoti 26 proc. atvejų buvo naudojamos kaulo plokštelės, intramedulinis strypas naudotas 24 proc.

atvejų, viela 11 proc. atvejų, 10 proc. atvejų kaulų lūžiai gydyti taikant išorinę kaulo lūžio fiksaciją, sraigtai 9 proc.

atvejų, 7 proc. atvejų buvo atlikta galūnės amputacija, strypai taikyti 6 proc. atvejų, kombinuoti metodai taikyti 5 proc.

atvejų (12).

Analizuojant šlaunikaulio lūžius pagal jų pobūdį 40,8 proc. lūžių buvo įstrižiniai, 32,7 proc. skersiniai, 24,5

proc. skeveldriniai ir 2 proc spiralinių šlaunikaulio lūžių. Mosneang ir bendraaut. straipsnyje (2012) nurodoma jog

įstrižiniai šlaunikaulio lūžiai sudarė 23,92 proc., 10,12 proc. sudarė skersiniai šlaunikaulio lūžiai, skeveldriniai lūžiai

sudarė 0,43 proc., o spiraliniai šlaunikaulio lūžiai sudarė tik 0,21 proc. visų tirtų gyvūnų šlaunikaulio lūžių (21).

35

IŠVADOS

1. Literatūros duomenimis dažniausios šlaunikaulio lūžių rūšis yra diafiziniai

skersiniai lūžiai. Šlaunikaulio lūžiai dažniausiai klasifikuojami remiantis AO/VET

ilgųjų kaulų lūžių klasifikacijos sistema. Kaulų lūžių diagnostikai naudojamas

rentgenologinis tyrimas. Šlaunikaulio lūžiams dažniausiai naudojami chirurginio

gydimo metodai, panaudojant intramedulinius strypus. Dažniausios šlaunikaulio

lūžio gydymo komplikacijos yra pseudoartozė bei didelio kaulo rumbo

išsivystymas.

2. X veterinarijos klinikose iš viso išanalizuota 333 rentgeno nuotraukos, iš kurių

šlaunikaulio lūžiai nustatyti 49.

3. Dažniausios šunų, patyrusių šlaunikaulio lūžius, priežastys yra autotraumos bei

kritimas iš nedidelio aukščio, o kačių – kritimas iš didelio aukščio.

4. Dažniausios šunų ir kačių lūžių vietos yra per šlaunikaulio diafizę, o dažniausi

kaulo lūžio pobūdžiai buvo įstrižinis ir skeveldrinis.

5. Šlaunikaulio lūžius patyrusiems šunims ir katėms buvo naudojami intrameduliniai

strypai, kaulo plokštelės ir kombinuoti chirurginio gydymo metodai, iš kurių

dažniausiai buvo naudojamas intramedulinis strypas.

36

REKOMENDACIJOS

Visiems autotraumas ir kritusiems iš aukštai šunims ir katėms rekomenduotume atlikti

rentgenologinį tyrimą įvertinant kaulo vientisumo pažeidimus, jų vietą ir tipus. Remiantis

rentgenologinio tyrimo išvadomis rekomenduotume rinktis chirurginio gydimo metoda.

37

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Susie Ayers. Small Animal Radiographic Techniques and Positioning. A. John Wiley &

Sons, Inc. 2012. P. 114 – 116.

2. A. Pabijanskas. Žemės ūkio gyvulių anatomija. 1967. P. 83 – 84.

3. (http://emedicine.medscape.com/article/412956-overview).

4. Vidmantas Bižokas, Rūta Noreikaitė-Bulotienė, Juozas Kvalkauskas, Ingrida Šapalienė.

Veterinarija ir zootechnika. Šunų galūnių kaulų lūžių per augimo zonas analizė. 2010.

5. Brinker O., Piermattei D. L. and Flo G. L. Small animals orthopedics and fracture repair.

Great Britain, W. B. Saunders Company , 2006. P. 98–112, 532 – 548.

6. http://www.pasveik.lt/lt/naujausi-medicinos-straipsniai/kaulu-luziu-terminologija-tipai-ir-

radiologine-diagnostika/39246/

7. Charles D. Newton, David M. Nunamaker. Textbook of small animal orthopedics. J.B.

Lippincott company. 1985.

8. Karen M. Tobias, Spencer A. Johnson. Veterinary surgery: small animal. Volume one.

Saunders, an imprint of Elsevier Inc. 2012. P. 865, 887 – 888,

9. Algidas Basevičius, Saulius Lukoševičius, Juozas Kiudelis , Laima Dobrovolskienė.

Radiologijos pagrindai. KMU leidykla. 2005. P. 51 – 57, 69 – 76,

10. Aron DN. External skeletan fixation system:application to the humerus and femur. In 15th

complete course in external skeletan fixation, Ames IA. Department of Veterinary Clinical

Sciences, Iowa State University. 2007. P. 144.

11. ltod.lt/wp-content/.../11/Atviru-luziu-algoritmas.pdf

12. Maruf M, Yawon H, Minhyeok P, Somin K, Cheongjin O, Seokhwa C, Gonhyung K.

Retrospective study on fractures in dogs. J Biomed Res. 2013. 14 (3). P. 140-144.

13. Texbook of Veterinary diagnostic radiology. Sixth edition. Saubders, an imprint of

Elsiever Inc. United States of America. 2013.

14. Harry W Scott, Ronald McLaughlin. Feline Orthopedics. CRC Press Taylor & Group.

2006.

15. Margi Sirois, Elaine Anthony, Daniellen Mauragis. Handbook of Radiographic

positioning for veterinary technicians. 2010.

16. http://affidea.lt/paslaugos/kt/

17. Kazys Ambrozaitis. Atramos judamojo aparato ligų rentgenodiagnostika. Periodika

Vilnius. 1990.

38

18. http://waset.org/publications/14106/incidence-occurrence-classification-and-outcome-of-

small-animal-fractures-a-retrospective-study-2005-2010-

19. http://www.academia.edu/8840524/PREVALENCE_OF_FEMORAL_FRACTURES_IN

_DOGS_AND_CATS

20. Fossum ThW. Small Animal Surgery. Fourth Edition. Saunders. Elsevier Inc. 2013.

21. http://www.usab-

tm.ro/utilizatori/medicinaveterinara/file/2012/lucrari_st_2012_/1_vol_%20XLV_4_%20i

ntegral.pdf

22. https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/1184425

23. http://www.usab-tm.ro/vol9MV/79_vol9.pdf

24. McCartney WT, MacDonald BJ. Incidence of Non-Union in Long Bone Fractures in 233

Cats. Intern J Appl Res Vet Med. Vol. 4. No. 3. 2006. P. 209-212.

25. Wernham BGJ, Roush JK. Metacarpal and Metatarsal Fractures in Dogs. Compendium.

CE Article. Kansas State University. 2010.

26. McCartney W, MacDonald B, Comiskey D, Garvan CB. Use of a Plate and Screws to

Repair Lateral Humeral Condylar Fractures in 10 Dogs. Intern J Appl Res Vet Med.

2006. Vol. 4. No. 4. P. 335-338.

27. Bouknine A. Osteo-synthesis Use in Dogs’ Femur Surgical Fractures Repair: An

Experimental and comparative Study. World’s Vet. J. 4 (1). 2014. P. 6-10.

28. Weese JS. A review of post-operative infections in veterinary orthopaedic surgery.

Schattauer. Vet Comp Orthop Traumatol. 2008. Vol. 2. P. 99-105.

29. Johnson KA. Piermattei’s Atlas of Surgical Approaches to the Bones and Joints of the

Dog and Cat. Fifth Edition. Saunders. Elsevier Inc. 2014.

30. Roush JK. Pet Health By the Numbers: Prevalence of Bone Fractures in Dogs & Cats.

Today’s veterinary practice. Vol. 5. No. 4. 2015.

31. Hudson CC, Pozzi A, Lewis DD. Minimally invasive plate osteosynthesis: Applications

and techniques in dogs and cats. Schattauer. Vet Comp Orthop Traumatol. 2009. Vol. 22.

P 175 – 185.

32. Chao EYS, Inoue N. Biophysical stimulation of bone fracture repair, regeneration and

remodeling. European Cells and Materials. Vol. 6. 2003. P. 72-85.

33. Scott HW, McLaughlin R. Feline Orthopedics. Manson Publishing. CRC Press. 2006.

34. Bojrab JM, Waldron DR, Toombs JP. Current Techniques in Small Animal Surgery.

Fifth Edition. Teton New Media. Jackson, WY. 2014.

35. Johnson AL. Management of open fractures in dogs and cats. Waltham Focus. Vol. 9.

No. 4. 1999. P. 11-16.

39