M /495 ISSN 1732–0135 Šiame numeryje - PLBE 03 · 2011-03-03 · apie nepasveriamą Tėvynės...

32011 Kovas / Pasaulio lietuvis

Šiame numeryje:2011 M. 03/495 ISSN 1732–0135

Amerika mane pakeitė ..........................................................32

plb kraštų žinios

susitikimai

Kaziuko mugė Dubline .........................................................18Lietuvos žvilgsnis į Buenos Aires .........................................19J.Lukšos „Partizanų“ skaitymai ............................................20Juodosios Madonos palaiminimas .........................................21Dėl mokslo premijų konkurso ...............................................23ALKA minės 90-metį ...........................................................24„Margutis“ – ne kiaušinis, bet seniausia Amerikos lietuvių radijo programa .......................................28„Draugas“ – tikrasis lietuviškasis gintaras ............................31

tėvynėje

Maironio literatūros muziejus. Sugrįžimai ............................. 6Darbingi pirmieji Užsienio lietuvių švietimo centro metai ..... 8Poeto Kazio Bradūno mūza Kazimiera .................................10Dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų atstatymo spartinimo .....................................14Valdovų rūmuose įrengiama didžioji menė ...........................16

PLb valdyboje

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Valdybos informacija ........17Į XV Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumą .........17

Unikali dovana aušrininko dr. Jono Šliūpo archyvui .............39Laiškas redakcijai .................................................................39Lietuvos parama užsienio lietuviams ....................................40Mato Šalčiaus pėdomis .........................................................40Mirė sociologas dr. Kajetonas J. Čeginskas ..........................41Atviro žodžio riterio netekus. In memoriam Zenonui Rekašiui ............................................42„Pasaulio lietuvio“ aukotojai ir garbės prenumeratoriai ........42

„Pasaulio lietuvio“ žinios

Komunikacinis kalbos mokymas lituanistinių mokyklų mokytojų kvalifikacijos tobulinimo seminare .......................35Persikrovusiam sunku atsisakyti ...........................................37

Dalijamės patirtimi

Knygnešio dieną sutinkant. Knyga – lyg brangenybė ............. 4

„Pasaulio lietuvio“ svečias

Malonūs skaitytojai, pranešame, kad ba-landžio numerį rengia jau kitas redakcijos kolek-tyvas, kuriam vadovaus naujas redaktorius. Šią atsakomybę prisiėmė Jungtinės Karalystės Lietu-vių Bendruomenės veikėjas Kęstas Pikūnas (el. pastas: [email protected]), Pasaulio lie-tuvių jaunimo sąjungos pirmininkas, naujausios bangos išeivis, išsilavinęs ir energingas žmogus. Sveikiname pasiryžėlius ir linkime sėkmės.

Pasikeitimas išties buvo labai reikalingas. Iki šiol žurnalas rėmėsi pokario išeivija – ir auto-riais, ir skaitytojais bei aukotojais. Bet bendruo-menė pasikeitė – naujoji išeivijos karta jau ima dominuoti. Mažėjo ir autorių, ir prenumeratorių, taigi buvo reikalingas tam tikras perversmas – jaunoji karta geriau žino tarpusavio bendravimo formas ir temas bei problemas, kurių sprendimas savo leidinyje juos suvienytų.

Tam tikra prasme baigėsi dar vienas žurna-lo gyvavimo etapas. Žurnalas leidžiamas jau 48 metus. Jis gimė iš poreikio susikalbėti ir susiži-noti, buvo sugalvotas ir ilgai leidžiamas Jungti-nėse Amerikos Valstijose, ten išsilaikė iki 2000-ųjų, kuomet jį leisti ryžosi Lenkijos Lietuvių Bendruomenė, o redagavo žurnalistė Živilė Ma-kauskienė. Lenkijoje, Punske, jis buvo ir spaus-dinamas. Kai 2004 m. žurnalo redagavimas buvo perkeltas į Lietuvą ir šio darbo ėmėsi šių eilučių autorė, PLB valdyba spausdinimą nutarė palikti Punske, palaikydama ten veikiančią lietuvių val-domą „Aušros“ leidyklos spaustuvę. Iš Punsko buvo siunčiama ir prenumerata (tiesa, dėl piges-nės kainos PL sekretorė išsiųsdavo iš Lietuvos, Marijampolės).

Man tie ketveri metai su „Pasaulio lietu-viu“ buvo ir įtempti, ir įdomūs. Buvo daug ga-limybių praplėsti akiratį, įsigilinti į pasaulio lietuvijos gyvenimą, bet visą darbą – ir ieškoti autorių, ir atlikti redaktorės, tekstų rinkėjos bei korektorės pareigas teko vienai.

Baigdama savo kadenciją noriu nuoširdžiai padėkoti PLB valdybai, nuolatiniams autoriams, – nereikėdavo sukti galvos dėl žinių ir Estijos, Karaliaučiaus srities, Vokietijos Vasario 16-osios gimnazijos, visada žinodavau, kas vyksta Švei-carijos lietuvių bendruomenėje. Puikiai žinias apie savo veiklą platina Australijos LB. Ten gerai sutvarkyta ir žurnalo prenumerata. Esu dėkinga bendradarbiams Punsko leidykloje.

Nuoširdžiai – Audronė Viktorija Škiudaitė

„Pasaulio lietuvis“ kyla naujam gyvenimui

Pasaulio lietuvis / 2011 Kovas4

„Pasaulio lietuvio“ svečias

Kelis kartus lietuviškoje spau-doje esu rašiusi prisiminimus apie savo senelį knygnešį Martyną Sur-vilą, kurio pavardė iškalta Kauno istorinio muziejaus kiemelio steloje, 100-to geriausių Lietuvos knygnešių sąraše. 2001-siais metais, artėjant Spaudos panaikinimo 100-mečiui, vadovaudama Šveicarijos Lietuvių Bendruomenei ir įgyvendindama seną savo svajonę, senelio atmi-nimui Valdybai pasiūliau įsteigti Lietuviškos knygos mylėtojų klubą. Šiemet mūsų klubui jau 10-tis metų! Dalyvių skaičius nuolat auga, nes Šveicarijoje gausėja imgrantų iš Lietuvos. Šiuo metu mūsų Knygos klubu besirūpinančioms lietuvėms: J. Caspersen ir V. Siderkevičiūtei se-kasi ne tik sėkmingai suburti nuolat Šveicarijoje gyvenančias lietuvaites, bet ir sėkmingai organizuoti susitiki-mus su rašytojais.

Kovo 26 dieną jubiliejinia-me renginyje-konferencijoje tema: „Ženklai, pralenkę laiką“ dalyvaus Lietuvos LUMA /Lietuvos univer-sitetų moterų asociacija/ atstovės.

Knygnešio dieną sutinkant. Knyga – lyg brangenybėJanina Survilaitė

Knygnešio dienos proga siūlau iš-trauką iš naujausio savo romano „Pašnekesiai su Helvecija“.

...Kai įtartinai ilgai įsispokso-jau į Marko Aurelijaus „Sau pačiam“ knygą, senutė daktarė paklausė, ar aš esu ją kada nors mačiusi?

Taip, neseniai ją perskaičiau vokiečių kalba, – atsakiau.

–Puiku, kad jūs skaitote to-kias gilias ir reikšmingas knygas... Iš karto matau, ar žmogus skaito, ar ne – turiu tokią įgimtą „ligą“ pa-stebėti, – kalbėjo ramiai senolė. – O gal tą pastebi ir visi, nežinau. Turė-tų pastebėti, nes juk skaitantis žmo-gus labai skiriasi nuo neskaitančio? Dauguma į žmones žiūri kaip į daik-tus, tik patyrę jų elgesį priima į savo vidų. Mums reikia daugiau keliauti po savo vidinį pasaulį, jį įvertinti ir pažinti: jis yra MES! Tik nuklydę į savo sielų gelmes žmonės gali atras-ti, kuo ir kokiais jie galėjo tapti, bet galbūt pražiopsojo. Vieni mažiau, kiti daugiau. Vieniems dar pasiliko mažutė galimybė kai ką susigrąžinti, kitiems – jau ne.

–Mano tėvai buvo mokytojai, – paaiškinau. – Jie buvo apsiskaitę, turtingi, išsilavinę žmonės. Knyga namuose buvo didelėje pagarboje. Turėjome nemažą namų biblioteką su žymių pasaulio rašytojų kūriniais, kurią sovietiniai okupantai sunaiki-no – sudegino. Tėvai skaitė trimis kalbomis, aš, deja, tik lietuviškai ir rusiškai. Tiesa, jau dabar galiu lais-vai skaityti ir vokiškai, – pasigyriau.

Trys kalbos tai nemažai, – pa-gyrė senutė, o aš jai papasakojau so-vietinį anekdotą: „Rusas, mokantis keturias kalbas Sovietų sąjungoje buvo vadinamas „sionistu“; tris kal-bas – „šnipu“, dvi kalbas – „nacio-nalistu“...

–O tik vieną, kaip vadinamas? – pasiteiravo senutė.

–Vieną kalbą – „patriotu“!– Tai tautai labai ribota siekia-

mybė, – nusistebėjo daktarė ir tęsė pokalbį. – Jūs taisyklingai kalbate vokiškai, tačiau su ypatingu akcen-tu – tokio aš nesu girdėjusi. Atrodo, kad jūs sklandžiai kalbėdama sveti-ma kalba, nė sekundei nepamirštate savo gimtosios?

–Taip. Mano gimtoji lietuvių kalba, priklauso baltų kalbų šeimai ir visada gyva mano širdyje! Tai se-niausia kalba Europoje. Vienintelė iki šiol išlaikiusi keistas asmenvar-džių galūnes vyriškai ir moteriškai giminei. Lietuvių kalba gimininga sanskritui, turi nemažiai panašių žo-džių, turtinga ir skambi. Kalbėdama savo gimtąja kalba aš jaučiu savo protėvių sielas, girdžiu juos, kal-bančius ta kalba, kurioje nėra keiks-mažodžių, o brangiausieji žmogui žodžiai pavadinti daugiausia mote-riška gimine, pagarbai pasaulio pra-tęsėjai: meilė, laimė, laisvė, malda, ištikimybė, taika, ramybė, parama, paguoda, gerovė, pagalba... Ta kal-ba galima išsireikšti ir aprėpti viso gyvybingojo pasaulio platybes, ji pilna atspalvių ir švelnaus melodin-gumo! Vienas pažįstamas šveicaras sako, kad kapų paminklų akmenyse gyvena protėvių vėlės, o aš galėčiau pasakyti, kad gimtosios lietuvių kal-bos žodžiuose taip pat gyvena mano protėvių vėlės.

–Kaip gražu! Tikrai iki šiol negirdėjau nė vieno užsieniečio, ku-ris būtų taip gražiai apibūdinęs savo gimtąją kalbą! Tikiu, kad lietuvių kalba yra graži, kaip ją jūs apibū-dinote, – nušvitusiu veidu pagyrė mane senutė daktarė.

Ant žemos spintelės prie durų gulėjo nauji šveicariški laikraščiai vokiečių ir prancūzų kalbomis. De-šinėje buvo plačiai atvertos baltai dažytos durys į kitą kambarį, kuria-me senutė buvo įsirengusi bibliote-ką. Pirmutinėje lentynoje puikavosi Brockhaus enciklopedijos ir Dude-no bei Knaurs leksikonai. Dauguma

NUOTRAUKA DR. ALGIRDO ŽIOGO


„Pasaulio lietuvio” svečias

bibliotekos knygų, parašytų ispanų, prancūzų, portugalų, italų kalbomis, kurių aš visai nežinojau, kėlė man šaltumo ir neprieinamumo įspūdį, aštrino nuo storų sunkių tomų sklin-dantį troškinantį laiko dulkių kvapą. Tai sukėlė neaiškias mintis, jog tų knygų esmė yra ta, kad svetimam nevalia jų liesti – jų taurus turinys priklauso tik joms pačioms... Sto-rų, barokiškais, įmantriais viršeliais įrištų knygų turinys kalbėjo apie ki-tas šalis, kitokius žmones, bendruo-menes, valstybes – visai nepanašias į manąją Tėvynę.

„Sunkūs didingi tomai stovi lyg apsidraudę, kad jų niekada ne-paliestų jokia svetima ranka...“ – pagalvojau. Kokie Dievo palaiminti šios kalnų šalies žmonės! Jie visada

ėmė iš knygų lentynų, ką norėjo, ko troško sužinoti jų širdys. Šioje šalyje niekas už knygų laikymą ir skaitymą nebuvo nubaustas, ištremtas ar per-sekiotas!.. Tačiau žiūrėdama į sve-timos šalies knygų lentynas nejutau šilumos, kuri mane apgaubdavo Tė-vynėje. Smuglevičiaus salė... Seno-ji Vilniaus universiteto biblioteka... Universiteto Rankraštynų skyrius... – anų bibliotekų lentynose gyveno mano Tėvynės istorija! Joje lengvai galėjau atrasti ir pažinti save, o šio-se lentynose, net jų nepalietus – atro-džiau save praradusi. Anas knygas ir rankraščius aš galėjau neatsiplėšdama „suskaityti“ taip, kad jose nebeliktų raidžių. Net suvirpėjau nuo minties apie nepasveriamą Tėvynės galią, pa-liekančią savo vaikams žymes, kurių

įdagų neįmanoma panaikinti. Mums reikėtų viso gyvenimo, kad galėtume tuos įdagus teisingai perskaityti ir bū-tume tikri, kad teisingai supratome. Tik išvykusi iš Lietuvos supratau, kad visur, kur eičiau, nešiojuosi savo „Tėvynės tekstą“, lemiantį viską, ką iki šiol jaučiau ir dariau. „Tėvynės tekstas“ toks paveikus, neleidžiantis niekur nukrypti į šalis – ypač ten, kur aplink kiti-svetimi, manęs nesupran-tantys žmonės, kur galioja kito pasau-lio dėsniai ir taisyklės...

„Mano tauta su dideliu žody-nu, /Kaip tu į Nemuno pietinį krantą /su juo išplaukt galėsi, jei kaimynai /Tavųjų žodžių turto nesupranta/ – kaip niekada skaudžiai nuaidėjo šir-dyje kažkada atmintinai mokėtos V. Mačernio eilutės...

Kuo skiriasi didis poetas nuo eilinio žmogaus, nuo manęs? Poetas pasako tai, ko kitas žmogus nori, bet nesugeba pasakyti.

„Pargriuvo, nešdamas dan-gų“ J.Marcinkevičius 1978.

Atnešė man Justinas Mar-cinkevičius atvertą langą, pro kurį švietė tėvynės meilė, jos istorija, jos kančios ir pergalės. Pro tą atvertą langą matėme dangų.

Negaliu pasakyti, kada susipa-žinau su Justino kūryba, atrodo, lyg kad visada ji buvo kartu dainomis, žodžiais, eilėmis, tėvynės meile. Lietuva gi visada buvo mūsų širdy-se ir turbūt „Mindaugas“ man buvo pirmasis žingsnis į Justino pasaulį: „Esu valdovas ir darysiu viską, kas mano dievui – Lietuvai – naudinga“. O Justino Mažvydas išmokė mus tar-ti tą žodį „Lietuva“ ne kaip kasdieni-nį: „Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų pajusite medaus ir kraujo skonį“.

Turėjome laimę ir privilegiją susipažinti su Justinu per aktorių ir skaitovą Laimoną Noreiką. Laimo-nas atliko svarbius vaidmenis Justi-no dramose, o sovietinės okupacijos laikais jiedu važinėjo po Lietuvą, lankydami miestelius ir kaimus,

Neatsisveikinantskaitydami Justino patriotinę mei-lės Lietuvai išpažinimo kūrybą, pa-liesdami ir budindami prispaustus, daugelio užmirštus žmones. Kartą Vilniuje 1976 metais, vėlyvą vaka-rą, ilgai bendravome su Laimonu, jis mums skaitė ir aiškino Justino „Ma-žają trilogiją“ ir keletą kitų eilėraš-čių dar tuo metu rankraštyje. Neiš-blėstantis prisiminimas: „Vakarinio dangaus šviesoje koks gražus tavo veidas, gimtine!“

Netrukus su Justinu susipa-žinome asmeniškai, ir toji pažintis su šiuo nuostabiu kukliu žmogumi, pagrįsta draugiškumu ir pagarba, tęsėsi iki... Galiu tik sakyti Justino parašytus žodžius: „Neištarsiu Tavo mirties. Nenoriu girdėti jos vardo.“

Prezidentė Dalia Grybauskai-tė savo užuojautos žodyje, turėdama omeny J.Basanavičių ir J. Marcinke-vičių, sakė: „Dvi iškiliausios asme-nybės – Tautos Patriarchas ir Tautos Poetas mirę Valstybės atkūrimo die-ną suriša ir įprasmina Lietuvos vals-tybingumo istoriją“.

Skaitydavau Justiną radijo laidose, minėjimuose, cituodamas ir straipsniuose, ir kalbose ir čia, Australijoje, ir Lietuvoje, ir kituose

kraštuose. Nešė Justinas trispalvę su Są-

jūdžiu į kovo 11-ąją. Siekdamas lais-vės Lietuvai jis suprato, kad „gyventi laisvėje nėra lengva, nes tada pats esi už viską atsakingas“. Atkurtos nepri-klausomybės pradžioje pasitraukęs iš politikos išsaugojo savo moralinį autoritetą. Neabejoju, kad jeigu Jus-tinas Marcinkevičius būtų kandida-tavęs tapti Lietuvos prezidentu, apie ką visuomenėje buvo ne kartą kalba-ma, tauta būtų jį išrinkusi absoliučia dauguma balsų. Nėra dabar Justinas Marcinkevičius „buvęs prezidentas“ ar dar koks nors „buvęs“, bet turi aukščiausią pagarbos epitetą: „Tau-tos Poetas, Tautos Dvasia“.

Šiandien verkiu su visa Lie-tuva, bet tik laikinai. Neseniai, dar turint vilčių, kad Justinas pasveiks, girdėjau sakant, kad negalima įsi-vaizduoti Lietuvos be Marcinkevi-čiaus. Taip niekada nebus, nes jis yra Lietuva.

„Iškirskite langelį kars-te, kad visus jus matyti galėčiau“ (J.M.1978). Tegul Jis mus mato savo įvaizdyje – gerus, sąžiningus, teisin-gus, tėvynę ir laisvę mylinčius.

Gabrielius Žemkalnis


Tėvynėje

Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune sukaupti gausūs išeivių rašytojų rinkiniai. Medžiaga renkama ekspedicijų, stažuočių metu, siunčiama rašytojų bei jų artimų-jų. Išeivių rašytojų rinkiniai MLLM fonduose sudaro per 150 tūkstančių archyvalijų. Galima paminėti Stasio Santvaro, Antano Gustaičio, Jurgio Jankaus, Antano Vaičiulaičio, Jono Aisčio, Antano Škėmos, Leonardo Andriekaus, Henriko Radausko, Ka-zio Bradūno, Henriko Nagio, Juliaus Kaupo, Alfonso Nykos-Niliūno, Jur-gio Blekaičio, Mariaus Katiliškio, Al-girdo Landsbergio, Kosto Ostrausko, Pauliaus Jurkaus, Petro Babicko, Alo-yzo Barono, Vinco Kazoko, Almio Jūragio, Juozo Krumino, Benedikto

Maironio literatūros muziejus. Sugrįžimai

Babrausko, Česlovo Grincevičiaus, Prano Lemberto, Broniaus Railos, Aleksandro Radžiaus, Stepo Zobars-ko, Petro Pilkos, Stasio Pilkos, Petro-nėlės Orintaitės, Kotrynos Grigaity-tės, Nelės Mazalaitės, Birutės Pūke-levičiūtės, Julijos Švabaitės Gylienės, Alės Rūtos, Gražinos Tulauskaitės, Liūnės Sutemos, Danutės Lipčiūtės Augienės, Vandos Tamašauskaitės Vaitkevičienės Frankienės, Algirdo Gustaičio, Liudo Dovydėno, Nijolės Jankutės Užubalienės, Petro Adomo Jaso, Vytauto Aleksandro Jonyno, Juozo Kralikausko, spaustuvininko Mykolo Morkūno bei kitų rinkinius.

Nuolatinis bendravimas su svetur gyvenančiais rašytojais ir jų artimaisiais suteikia plačias galimy-

bes tyrinėti, tvarkyti gautą medžiagą, ją publikuoti bei parengti leidinius. Kai kurie vertingi kultūrinio paveldo objektai jau buvo eksponuojami rašy-tojų jubiliejinėse parodose.

Vasario mėnesį Maironio lie-tuvių literatūros muziejuje atidaryta ekspozicija „Sugrįžimai“, parengta teminiu principu: švietimas, Lietuvių rašytojų draugijos įkūrimas, Žurnalis-tų sąjungos įkūrimas ir spauda, knygų leidyba bei literatūros vakarai, teatri-nė veikla. Temos atskleidžiamos per unikalią archyvinę medžiagą: foto-nuotraukas, dokumentus, rankraščius, knygas, laiškus, spaudinius, asmeni-nius daiktus, meno kūrinius bei kita. Eksponatai supažindina su rašytojų ir kultūros žmonių gyvenimu Vokietijo-

LIETUVIŲ RAŠYTOJŲ TREMTYJE SUVAŽIAVIMAS AUGSBURGE 1947 M.


Tėvynėje

je ir Austrijoje 1944-1950 metais.1944-aisiais, artėjant antrajai

sovietų okupacijai, daugelis kultūros žmonių pasitraukė į Vakarus. Vokie-tijoje bei Austrijoje atsidūrė apie 70 procentų Lietuvos rašytojų draugijos narių. Svetimoje žemėje glaudėsi ne tik vyresnieji rašytojai, bet ir ką tik baigę universitetus arba nuo univer-siteto ir gimnazijos suolo pakilusi, nepabaigusi mokslų jaunesnioji karta. Netekę savo žemės ir savojo krašto jie ėmėsi kultūrinės visuomeninės veiklos.

Lietuvių egzistencinės fi losofi -jos pradininkas Juozas Girnius nubrė-žė esmines išlikimo gaires: išlaikyti savastį, išsaugoti lietuvių kalbą, taip pat semtis ir Vakarų kultūros lobyno turtų. Buvo steigiamos lietuviškos gimnazijos, jaunieji pradėjo studijas Austrijos bei Vokietijos universite-tuose. Ypatingi įvykiai buvo Vytauto Jonyno Meno ir amatų mokyklos įkū-rimas, Pabaltijo universiteto įsteigi-mas. Rašytojai įkūrė Rašytojų drau-giją tremtyje, Žurnalistų sąjungą. Jau-nieji talentai, atsidūrę DP stovyklose, kūrybos neapleido. DP stovyklose buvo padėtas pagrindas „žemininkų“ generacijai, spaudoje debiutavo „be-žemių“ kartos atstovė Liūnė Sutema,

modernus dramaturgas Kostas Os-trauskas, prozininkas Algirdas Lands-bergis, Jonas ir Adolfas Mekai. Buvo leidžiamos knygos lietuvių kalba bei vertimai į vokiečių kalbą. Tęsiant Nepriklausomos Lietuvos tradicijas geriausios jų būdavo premijuojamos. Apdovanojimai buvo įteikiami minint Vasario 16-osios šventę. Buvo premi-juotos Bernardo Brazdžionio, Faus-to Kiršos, Mariaus Katiliškio, Vin-co Ramono, Kazio Bradūno, Pulgio Andriušio, Henriko Nagio, Alfonso Nykos-Niliūno, Juliaus Kaupo, Ne-lės Mazalaitės, Jurgio Jankaus, Liudo Dovydėno knygos.

Ekspozicijoje pamatysime ne tik išleistas knygas, bet ir rašytojų kū-rybinius rankraščius, pirmąsias ran-kraštines knygas.

Buvo leidžiama lietuviška spauda. Didžiulės reikšmės turėjo Vy-tauto Bieliausko, Antano Pauliukonio bei Kazio Bradūno žurnalo „Aidai“ įkūrimas. Šį žurnalą Vokietijoje reda-gavo Kazys Bradūnas, Jonas Grinius, Paulius Jurkus. Žurnalas buvo perkel-tas ir iki 1992 metų sėkmingai leistas Amerikoje. Vėliau perkeltas į Lietuvą ir sujungtas su žurnalu „Naujasis židi-nys“. Tai vienintelis kultūros literatū-ros žurnalas, gimęs istorinių pervartų

BIRUTĖ PŪKELEVIČIŪTĖ IR ASĖ DAUGUVIETYTĖ, AUGSBURGO TEATRO AKTORĖS, 1948 M.

ANTANAS ŠKĖMA IR VITALIS ŽU-KAUSKAS, AUGSBURGAS, 1948 M.

bangose, bet gyvuojantis iki šių die-nų. Ekspozicijoje galima pamatyti ir kitą lietuvių stovyklose leistą spaudą.

Nepabūgę bado, skurdo, skaus-mingų karo aidų jaunieji menininkai puoselėjo kultūrą. Buvo steigiami

LIETUVIŲ RAŠYTOJŲ DRAUGIJOS TREMTYJE PIRMININKAS STASYS SANTVARAS IR SEKRETORĖ JUZĖ AUGUSTAITYTĖ VAIČIŪNIENĖ SU UKRAINIEČIŲ RAŠYTOJŲ DRAUGI-JOS PIRMININKU SAMČIUK

nukelta į 9 psl.


Tėvynėje

Vienerių metų gimtadienį švenčiantis Užsienio lietuvių švieti-mo centras (toliau ULŠC – aut. past.) teikia pagalbą keturiolikai lietuviškų mokyklų užsienyje ir džiaugiasi pir-maisiais nuveiktais darbais.

Pasak centro vedėjos Astos Turskienės, ULŠC, įsikūręs Vilniaus išeivių bei tremtinių atžaloms skir-toje vidurinėje mokykloje „Lietuvių namai“, dirba su formalaus švietimo mokyklomis užsienyje, sudaro sąly-gas atestuotis bei kelti kvalifikaciją šių mokyklų mokytojams, vado-vams. Taip pat per metus užmezgė ryšius su 41 lietuvių bendruomene užsienyje. Centras padeda „Lietuvių namų“ abiturientams pasirinkti stu-dijas ir konsultuoja lietuvių kilmės užsieniečius, norinčius studijuoti Lietuvoje, vykdo šių studentų patri-otinį, kultūrinį-edukacinį švietimą.

„Mūsų centras palaiko ryšį su užsienio lietuvių bendruomenėmis, ten esančiomis formalaus švietimo mokyklomis. Lietuvoje dirbantiems pedagogams taip pat siūlome kvali-fikacijos kėlimo paslaugas. Esame įkūrę studentų klubą, kuris vienija visus Lietuvoje studijuojančius už-

Darbingi pirmieji Užsienio lietuvių švietimo centro metai

sienio lietuvaičius. Buriame juos į lietuviško kino vakarus, lankomės Lietuvos Respublikos Seimo rengi-niuose, kviečiame į edukacinę-kul-tūrinę programą „Pažink Lietuvą“. Mums rūpi sužinoti, kaip susiklostė tolesni jų likimai po studijų Lietuvo-je – dabar steigiamas Alumni klubas. Turime ir savo „ambasadorius“ kie-kvienoje šalyje – mūsų Jaunųjų kon-sulų klubą. Tai vidurinės mokyklos „Lietuvių namų“ moksleiviai, kurie teikia informaciją bendruomenėms apie mokyklą, centrą, kviečia vaikus atvykti mokytis į Lietuvą“, – apie Užsienio lietuvių švietimo centro veiklą bei veiklą su jaunimu kalbė-jo A. Turskienė. Centras daug dirba komplektuojant mokyklos „Lietuvių namai“ klases. Įsikūrus ir pradėjus dirbti Centrui atvykstančių mokytis mokinių skaičius iš užsienio išaugo nuo 9 iki 30-ties.

Kibo į darbąPasaulio Lietuvių Bendruo-

menės Švietimo reikalų komisijos pirmininkė Jūratė Caspersen teigia-mai vertina ULŠC pradėtą veiklą ir sako, kad į darbą kibta pasiraičius

rankoves. „Jau po kelių mėnesių nuo veiklos pradžios jie pakvietė į pirmą seminarą mokytojus iš 14 lietuvių mokyklų užsienyje“, – komentavo J. Caspersen.

Kalbinta PLB atstovė Lie-tuvoje Vida Bandis pažymėjo, kad apie jų nuveiktus darbus girdėjo. „Iš Punsko sužinojau, kad jų vesti mo-kymai buvo labai geri, Centras jiems pažadėjo ir įvairiausios metodinės pagalbos, mokymo(si) leidinių“, – sakė V. Bandis.

Per šiuos metus ULŠC aplan-kė Pelesos, Rimdžiūnų, Rygos mo-kyklas bei Punsko Kovo 11-osios licėjų, suorganizavo 5 seminarus, kvalifikaciją patobulino 125 užsie-nio lietuviškų mokyklų pedagogai – seminarų dalyviai lituanistai, įvairių dalykų mokytojai, vadovai bei visos mokyklos komandos.

Kaliningrade organizuoti 5 dienų lietuvių kalbos kursai lietuvių kalbą mokantiems mokytojams ne specialistams. 40 akademinių valan-dų kursuose dalyvavo 14 Kalinin-grado srities pedagogų, antra kursų dalis numatoma šią vasarą Vilniuje, vidurinėje mokykloje „Lietuvių na-

UŽSIENIO LIETUVIŲ ŠVIETIMO CENTRO DARBUOTOJOS: VEDĖJA ASTA TURSKIENĖ, VYRESNIOSIOS METODININKĖS JULIJA BAŠ-KYTĖ, IRIMA MICKUTĖ


Tėvynėje

muose“. Metų pabaigoje mokyklos ir centro atstovų delegacija dalyvavo Kaliningrado srities Lietuvių kalbos mokytojų asociacijos 15-tų metinių konferencijoje.

Vilniaus vidurinės mokyklos „Lietuvių namai“ mokytojai kartu su Užsienio lietuvių švietimo centru parengė net 34 pažintines nuotolinio mokymo pamokas iš Lietuvos isto-rijos, kultūros bei lietuvių kalbos pradžiamokslio (talpinamos Centro tinklalapyje). Jos skirtos užsienio lietuvių vaikams, kurie gyvena ir mokosi už Lietuvos ribų, tačiau ren-giasi atvykti mokytis į išeivių moky-klą „Lietuvių namai“.

Parengti 5 projektai. Teik-tos paraiškos Europos struktūrinių fondų, valstybės remiamiems pro-jektams, Švietimo mainų paramos fondui, Tautos fondui. Šią vasarą ti-kimasi organizuoti stovyklą etninių žemių bei politinių kalinių ir trem-tinių vaikams. Smagu bus susirinkti vaikams iš įvairių šalių ir pamatyti Lietuvos istorijos, kultūros objektus, pasimokyti kalbėti lietuviškai.

Per metus sukurta ir sėkmin-gai veikia internetinė svetainė http://www.lietuviunamai.vilnius.lm.lt/index_files/ulsc_nuostatai.pdf, kur dedama seminarų medžiaga, prista-toma užsienio studentų klubo vei-kla, nuotolinės pamokos, naudingos nuorodos ir literatūros bei vadovėlių sąrašai, atsispindi centro vykdoma veikla.

Parengta kvalifikacijos tobu-linimo programa „Profesinių kom-

petencijų tobulinimas dirbant su at-vykusiais iš užsienio vaikais“ skirta Lietuvos pedagogams, dirbantiems su iš užsienio atvykusiais vaikais. Didžiausia tokio darbo patirtis – vi-durinėje mokykloje „Lietuvių na-mai“. Todėl Centro parengta progra-ma pristato ne tik teorinius šio darbo aspektus, bet ir pagrįsta praktine pa-tirtimi.

Centras vykdo ir kultūrinių mainų programas tarp užsienio lie-tuviškų mokyklų. „Lietuvių namų“ dainų kolektyvas dalyvavo festiva-lyje „Skambėk, skambėk, lietuviška dainele“ (Černiachovskas), skaitė pranešimus „Žalgirio 600“ metinių proga organizuotoje konferencijoje Kaliningrade.

Organizuota Užsienio moky-klų piešinių paroda „Mano Lietuva“. Iš viso sulaukta 34 piešinių, kuriuose atsispindi užsienio lietuvių mokyklų mokinių požiūris, jausmai. Paroda eksponuojama mokykloje „Lietuvių namai“, ir čia kiekviena užsienio lie-tuviška mokykla gali rasti dalelę sa-vęs, o kiekvienas apsilankęs – susi-pažinti su šiomis mokyklomis. Šiais metais ši paroda apkeliaus ir užsie-nio lietuviškas mokyklas.

Per metus centras pasirašė 14 bendradarbiavimo sutarčių ir pla-nuoja įvairaus pobūdžio veiklą su institutais, švietimo centrais, moky-klomis, lietuviškomis bendruomenė-mis, Lietuvos Respublikos Seimu. Numatomos parodos, kultūriniai mainai, kursai, seminarai, atviros pamokos ir etninės kultūros nuoto-

linio mokymo pamokų rengimas. „Turime daug idėjų ir didelių planų. Esame pasirengę dirbti ir padėti“, – sako centro vedėja.

Lituanistinį švietimą išeivijoje ir tremtyje įamžins

muziejusNuspręsta „Lietuvių namų“

20-mečio proga įkurti lituanistinio švietimo išeivijoje ir tremtyje mu-ziejų. Pasak organizatorių, muzieju-je bus eksponuojamos lituanistinių mokyklų nuotraukos, dokumentai, įvairios mokymo priemonės, mo-kytojų ir mokinių darbai ir laiškai, buvusių mokinių atsiminimai, išlikę mokinių užrašai bei vertinimų kny-gelės. Eksponatai laukiami iš visų pasaulio kraštų. Muziejus kuriamas ne kaip vienkartinė akcija, o apims ilgalaikį nuoseklų procesą su išlie-kamąja verte. Organizatoriai jau su-laukė susidomėjimo ir keleto ekspo-natų pasiūlymų.

Muziejaus idėją palaiko ir Pa-saulio Lietuvių Bendruomenės ats-tovė Lietuvoje V. Bandis. „Davėme savo knygų, perdavėme Lietuvių en-ciklopediją, kuri buvo išleista JAV daugiau nei prieš 20 metų“, – sakė V. Bandis.

Apie šią iniciatyvą informuo-ta ir PLB Švietimo reikalų komisija. Pasak jos pirmininkės Jūratės Cas-persen, žinia perduota visoms lietu-vių bendruomenėms ir mokykloms.

Rimantas Zagrebajevwww.tiesa.com

meno kolektyvai, teatro sambūriai. Pirmasis Lietuvoje diplomuotas re-žisierius Jurgis Blekaitis vadovavo „Aitvaro“ grupei. Jo pastatytas nuo-taikingas Antano Rūko vaidinimas „Bubulis ir Dundulis“ buvo suvaidin-tas daugelyje DP stovyklų. J. Blekai-tis režisavo ir Augsburgo, „Atžalyno“ teatrų spektaklius. Sėkmingai plėto-jo teatrinę veiklą ir Ipolito Tvirbuto bei Aleksandros ir Antano Gustaičių įkurtas Ravensburgo Teatro sambūris. Aktoriai buvo Birutė Pūkelevičiūtė,

atkelta iš 3 psl. Antanas Dikinis, Antanas Škėma, Vy-tautas Valiūkas bei kiti.

Ekspozicija „Sugrįžimai“ atve-ria skausmingą istorijos puslapį. Tai, kas eksponuojama, įrodo, kad dau-gelis kūrėjų tvirtai tikėjo sugrįžimu. Buvo svajota, ilgėtasi, kurta vardan Lietuvos. Unikalus paveldas tampa neįkainojama visos Lietuvos vertybe, neatsiejama kultūros dalimi.

Parodos „Sugrįžimai“ atida-rymas vyko vasario 24 d., dalyvavo profesorė Viktorija Skrupskelytė, literatūrologė dr. Žydronė Kolevins-

kienė, Išeivių literatūros skyriaus ve-dėja Virginija Paplauskienė, aktorius, bardas Henrikas Savickis. Parodą parengė Išeivių literatūros skyriaus muziejininkės Agnė Kelpšaitė, Elvy-ra Brazaitienė, Reda Žekienė. Daili-ninkė – dizainerė Inga Zamulskienė. Projekto autorė bei vadovė Virginija Paplauskienė.

Ekspoziciją fi nansavo Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija, rė-mėja – Rūta Andries (JAV).

Virginija Paplauskienė


Tėvynėje

Šviesų sekmadienio rytą (2010 m. rugsėjo mėn. 26 d.) Vil-niuje ramiai į Amžinybę iškeliavo poeto Kazio Bradūno našlė ponia Kazimiera. Šios asmenybės gyve-nimas – kaip ateitininkės, žmonos, bendražygės, motinos – vertas ne tik straipsnio, bet ir rimtos studijos. Tegul šie keli potėpiai, bandant at-skleisti jos asmenį, teprisideda prie senosios kartos ateitininkijos su-formuoto moters idealo, nepelnytai pastumto į užmaršties dulkes, kurį visiškai realizavo savo gyvenimu Kazimiera Podolskytė Bradūnienė.

Gimė ji 1918 m. birželio mėn. 3 dieną Rusijoje, kur tėvai kartu su vyresniuoju sūnumi Juozu buvo pasitraukę nuo karo baisumų. Vos tik atsiradus galimybei su kelių sa-vaičių mergaite grįžo į Suvalkiją, į Keturvalakius. Tėvas, būdamas

Poeto Kazio Bradūno mūza Kazimiera

guvus, apsukrus, labai komunika-bilus, mokėjęs keletą kalbų, valdęs vidutinį ūkį, greitai tapo viršaičiu ir juo išbuvo netrumpą laiką. Motina – šviesi, jautri, darbšti, mėgstanti ir mokanti bendrauti. Šiuos bruožus ir paveldėjo mažoji Kazytė, o iš tėvo – guvumą, apsukrumą, optimizmą ir sportiškumą. Vėliau gimnazijoje bus nepamainoma bėgikė, krepšininkė, nors ir nedidukė, bet savo vikrumu ir orientacija komandai pelnys taip reikalingų taškų.

Abu vaikai buvo leidžiami į mokslus. Dar ir dabar yra išlikusi Keturvalakių kapinių tvoros skylė, pro kurią jie pralįsdavo, taip sau su-trumpindami kelią namo, nors buvu-sios tvarkingos sodybos nė žymės nelikę. Marijampolės gimnazijoje, vienoje iš geriausiųjų to meto Lietu-voje, išryškėjo Kazytės gabumai. Ji

buvo leidžiama toliau studijuoti Vy-tauto Didžiojo universitete. Juozui mokslai nelabai sekėsi, todėl baigė veterinarijos kursus ir visą gyvenimą buvo daktaras „Aiskauda“. Kazytė taip pat ypatingai mylėjo gyvūnus. Išlikusioje kaimo jaunimo susibūri-mo nuotraukoje ji nufotografuota su kažkieno jai padovanotais dviem ba-landžiais, kuo ramiausiai tūnančiais jos delnuose. Jau Amerikoje, viešint pas sūnų Jurgį, pati pasakojo apie priklydusią gervę. Ši tarsi lipte pri-lipo prie ponios Kazimieros, lauk-dama jai iš vandenyno sužvejojamų žuvų. Kartą iš džiaugsmo gervė net šoko, abiems Kazimierams bedai-nuojant. Arba Chicagos namuose prisijaukinta voverė, atliuoksėdavu-si pas ponią Kazimierą riešutų svies-to, kurį ramiausiai laižydavo paduo-tą ant peilio galo.

KAZIMIEROS IR POETO KAZIO BRADŪNŲ ATŽALYNAS


Tėvynėje

Marijampolės gimnazijoje iš-ryškėjo ir namuose vyravusi gerumo, tolerancijos dvasia. Geriausia Kazy-tės draugė – žydų tautybės mergina. Karo pradžioje šeimoje kurį laiką buvo priglausti žydai.

Pasirinkimą studijuoti litua-nistiką VDU, nors kaip minėta, buvo apdovanota įvairiausiais gabumais, greičiausiai lėmė labai stipri ir gyvy-binga gimnazijos dvasia, ypač aukš-tumoje buvusi lietuvių kalba ir lite-ratūra. Gal nulėmė artima giminystė su kalbininku K. Būga, o gal pietinės Suvalkijos lygumos, išugdžiusios ne vieną literatą... Sunku pasakyti, ar mergina puoselėjo literatūrines am-bicijas, bet jos aktyvus dalyvavimas ateitininkų „Šatrijos“ korporacijoje, B. Sruogos Teatro seminare suteiktų galimybę taip galvoti.

Kur ir kada pirmą kartą susiti-ko Kazytės ir Kazimiero žvilgsniai, sunku atsekti. Artimieji1 gerai neži-no, o iš pluoštelio išlikusių laiškų2, rašytų K. Podolskytei, aiškėja, kad 1941 metų pabaigoje jie jau buvo ar-timi draugai.

Pats faktas, kad per visas sui-rutes, bėgimus buvo išsaugoti laiškai (tiesa, jų nedaug), atskleidžia, kaip labai svarbi abiems buvo jų drau-gystė. Kazimierai Podolskytei per visą gyvenimą didžiausiu draugu išliko jos vyras. Draugu todėl, kad abu žiūrėjo ne tik vienas į kitą, bet viena kryptim. Juos vienijo bendra aplinka, bendri idealai ir interesai, „čia tik dvi sielos turėjo pajusti savo giminingumą“3.

Štai keletas laiškuose palie-čiamų temų: jau iš pat pradžių abiem labai svarbi gyvenimo dalis tampa literatūra, ypač poezija: „o rašosi, išrodo, neblogiausiai. Žadu Pačiai prisistatyti su visu glėbiu. Bandau išgriebti ką nors iš giliau. Bet žinai, Kazyt, kad patys brangiausi perlai

1 Atsiminimų apie a.a. Kazi-mierą Bradūnienę pateikėjos – du-kros L. Kazlauskienė, dr. E. Aglins-kienė bei anūkė V. Aglinskaitė.

2 Esu dėkinga, kad artimieji maloniai leido jais pasinaudoti.

3 Iš 42. VII. 28. laiško.

guli ir pačiame giliausiame jūros du-gne. Ir prisimink, ar iš geografijos, ar iš gamtos mokslų, koks sunkus perlų žvejo darbas. Panašiai ir poe-zijoje – vienadienes, vandens pavir-šiaus lelijas nuskinti yra lengva, bet iškelti iš gelmių perlus – kančia“4.

Taip Kazimiera tapo pirmiau-sia ir geriausia Poeto skaitytoja ir kritikė. Jau vėliau, Amerikoje, da-lyvaudama visur kartu, iš pradžių tyliai besiklausanti, o vėliau taktiš-kai pareiškianti savo nuomonę, susi-lauks A. Nykos-Niliūno įvertinimo: „kokia protinga moteris besanti!“ Ir K. Bradūno poeziją geriausiai atsi-mins ji, net geriau už patį Poetą.

Nors kiekviename laiške pra-siveržia ilgesys, noras būti kartu: „Ilgai varčiau istorinę lietuvių gra-matiką, prociavojau prie Lietuvos istorijos, bet radijui suskambėjus Štrauso valsais, viską užverčiau ir rašau...“5, „(...) ir kodėl kelias į (...) negalėtų eiti pro mano sodybą, arba kodėl mano tėviškė nėra kur nors prie Vilkaviškio-Naumiesčio plento?“6, bet beįsiplieskianti meilė

4 Iš 42. VII. 15. laiško. 5 Iš 1941. XII. 19. laiško. 6 Iš 1941. XII. 12. laiško.

negali trukdyti studijoms, kūrybai, pareigoms: „(...) mudu Vilniuj dirb-sim. Paimsiu save į rankas! Ai, pa-imsiu! Taip, kaip buvo iki šiol – ne-turės būti! Reikės ir meilės, ir darbo

KAZYTĖS PODOLSKYTĖS VAIKYSTĖ. SU BROLIU IR TĖVELIAIS

KAZYTĘ ATSKIRSI IŠ VISO KAIMO BŪRIO – SU BALANDŽIU ANT PETIES


Tėvynėje

disciplinos! Taip!“7.Kaip tikras jausmas, meilės

jausmas, retai įvardijamas. Minėtuo-se laiškuose gal kartą-du paminimas. Bet meilė verčia žmogų būti dėkin-gam, žvelgti į pasaulį kitokiomis akimis: „O vasara, mudviejų vasa-ra! Ir, žinai, imi kartais ir pagalvoji – ir už ką, Dievuliau, tiek mudviem laimės jau čia žemėje, argi mes jos verti? Ir kaip, Kazyt, yra geras Tas, kuris žemės dulkėms nepagailėjo to,

7 Iš laiško be pradžios ir be datos.

kuo pats yra – Meilės!Žemės, laukų, paukščių ir viso

viso aš dar niekad taip nemylėjau, kaip dabar. Man išrodo, kad šiemet man gamtoje paaiškėjo visos paslap-tys, ko anksčiau aš nemačiau ir ne-galėjau nė jausti. Rodos, aš suprantu kiekvieno paukščio giesmę, rodos, pats esu vasaros nakties alsavimas sode.

Žiūrėk! – ant mano palėpės balkono tvorelės nutūpė porelė var-nėnų. Jie čia pat, prie lango, po čer-pėmis susikrovę lizdą. Tai yra geri mano pažįstami ir bičiuliai. Ir dabar galėčiau pro langą juos pasiekti ran-ka. Bet net kvapą reikia sulaikyti, kad nepabaidyčiau. Rytmečio sau-lėje ir vijoklių užuovėjoj jie išrodo nerūpestingai laimingi. Ir pagalvoju, argi mudu nepanašūs į juos. O jiedu dabar ištiesia kakliukus, užverčia į dangų galvutes, primerkia akis ir už-traukia rytmečio giesmę. Su kiekvie-nu tono pakėlimu suklėsčioja spar-nais, o jų tamsiai mėlynos plunksnos žvilga saulės spinduliuos.

Ir aš laimingas... Gerieji drau-gai varnėnai, jūs taip dažnai čia kon-certuojat. Jūs, tur būt, žinot, kad ir aš mėgstu dainą, kad ir mano gyveni-mas kartais panašus į jūsąjį“8.

8 Iš 42. VII. 3. laiško.

Ir toliau, cituodamas A. Miun-tę (laiškuose Poetas ne kartą juo remiasi), K. Bradūnas kalba apie paprastą, kuklų, bet labai intensyvų dvasinį gyvenimą, meilė jam tiesia kelius į amžinybę: „Mūsų meilės laikinumas, Kazyt, man būtų visai nesuprantamas. Mūsų meilė man virsta tikrąja personifikacija to, kas niekada nesibaigia. Argi yra didesnė laimė dviem širdim jausti, kad jas palytėjo ne trumpas pavasario sa-pnas, bet amžinybės pirštai. Mudu tylime ir klausome. O jų paliestos širdys, jokiam muzikui neprieinami instrumentai, skamba niekur nera-šytų, dangiškų melodijų aidais. O skambink, amžinybe, – žemės vaikai tavęs klausosi...“9.

Meilė – kūrybinis procesas, besitęsiantis visą gyvenimą. Ir tam labai reikia proto ir valios, gal net ne mažiau nei širdies. Meilė – tai nuola-tinis rūpestis ir atsakomybė už kitą. Poetas, pripažindamas, kad jam gy-venimas neįsivaizduojamas be Ka-zytės, yra labai dėkingas už draugys-tę, bet, žvelgdamas į ateitį, rašo, kad „didžiausia man kančia būtų matyti, kaip Kazytė keičiasi, kaip ji darosi abejinga visam tam, kas ją anksčiau viliojo, guodė, ramino: literatūrai, menui, muzikai, natūraliam papras-tam kaimo gyvenimui“10.

Taip pat meilė turi nugludin-ti visus charakterio „aštrumus“, pa-lengvinti priimant kito skirtingumą, leidžiant jam būti savimi. Poetas rašo: „Žinau, Kazyt, kad Pati mėgsti linksmą kompaniją ir Pati visada vi-siems nori būti linksma. Tai, gal būt, jokia žmogaus yda. Aš gi čia labai nepastovus – priklausau nuo ūpo. Gal labiau mėgstu būti vienas arba nedaugely. Tavo atžvilgiu aš čia bu-vau didelis egoistas. Ir kai prisimenu šitą mūsų vasarą, man išrodo, kad aš padariau didelio netakto (atsipra-šau), tikro kiauliškumo. Man taip vi-sada atsitinka, kai klausau tik širdies balso, užmiršęs visus etiketus“11.

Meilė – tai lyg vieno medalio 9 Iš 42. VII. 28. laiško.10 Ten pat. 11 Iš 42. VIII. 23. laiško.

ŠVIESIAUSIA KAZIMIEROS IR KAZIO BRADŪNŲ GYVENIMO DIENA

DVI DRAUGĖS


Tėvynėje

abi pusės, viena kitą papildančios. Pasipiršo K. Bradūnas K. Podolsky-tei vieno šatrijiečių sambūrio metu skaitomu eilėraščiu „Tu man būki sava“. Kai kurias eilutes norėčiau pacituoti:

Jeigu manosios dienos ims griūti,

Jeigu žemė pavirstų ledais – Būk vėjelis, pavasarį pūtęs Man į kūdikio veidą kadais.

Jeigu manosios akys užgestų, Nei dienos, nei nakties žiburių – Tu man būki aušra, kuri vestų, Ir aš jausiu, kad saulę turiu.

Jeigu manosios ausys pavargtų, Jeigu siela paliktų kurti – Tu man būki daina, kuri verktųDžiaugsmo ašarom mano širdy.

O jei ir širdis imtų stingti, Imtų plakti lėčiau ir lėčiau – Tu padėk, man padėki surinkti, Ką mylėjau, tikėjau, kenčiau.

Tu esi, tu man būsi sava Mano pilkojo kelio dainoj – Mus augino Pietų Lietuva, Dvi sodybos žalioj lygumoj.

Ir gyvenimo saulėlydyje ponia Kazimiera su pasididžiavimu kalbė-jo savo anūkei Vaivai, kad ji viską įvykdžiusi, ko tikėjosi iš jos Poetas. O bendras gyvenimas, iš pradžių kaip sužadėtinių palaimintas kun. A. Lipniūno Aušros Vartų koplyčioje, o santuoka – kun. Kardausko Vilkaviš-kio katedroje, truko 65 metus! Juk ir iškeliavo ponia Kazimiera kitą dieną po jai tokios svarbios datos – vestu-vių dienos, rugsėjo 25 d.

Iš tų kelių paliestų laiškuose temų gali susidaryti vaizdas, kad do-minuojanti pusė buvo Poetas, o Ka-zimiera nustumta į šešėlį, pasiruošu-si visur ir visada jam patarnauti. Bet išties tai būtų klaidinantis įspūdis! Jų abiejų gyvenimas taip persipynęs, kad pasakojant apie vieną, daugiau tenka kalbėti apie kitą. Tame kita-me geriausiai atsiskleidžia asmens

gyvenimas! Čia ir yra meilės para-doksas...

Šeimoje ponia Kazimiera la-bai išmintingai, džiugiai ir tvirtai „laikė visus tris kampus“. Pasitrau-kus į Ameriką, iš pradžių Baltimo-rėje, vėliau Čikagoje, jai reikėjo au-ginti tris vaikelius, globoti ir slaugy-ti vyro tėvus, o netrukus ir dar ilgai dirbti – iš pradžių užuolaidų fabrike, vėliau korektore „Draugo“ dienraš-tyje. Be to, dar įsitraukė ir į kultū-rinę-visuomeninę veiklą, t.y. kurį laiką dėstė lietuvių kalbą vienoje iš lituanistinių mokyklų.

Jei iš pradžių emigracijoje dar visu svoriu neužgulė nutautimo ne-laimė, tai vėliau, ypač vaikams pra-dedant lankyti mokyklas, jiems susi-duriant su įvairiausia aplinka, poniai Kazimierai kaip motinai ir ateitinin-kei reikėjo labai sumaniai kovoti už vaikų taisyklingai parašytą ir ištar-tą žodį. Mokėti išreikalauti ir rasti laiko išklausyti kiekvieną pamoką lietuvių kalba (kad plėstųsi vaikų žodynas), nuolat rašyti diktantus, sekti vaikų skaitomą literatūrą, jų pomėgius, laisvalaikį, – išties beveik didvyrio darbas. Užtat ne tik vaikai, bet ir anūkai puikiai, gražiausiu su-valkietišku akcentu kalba iki šiolei!

Šeimoje niekada nebuvo per-tekliaus, dažnai atvirkščiai – reikėjo labai mokėti taupiai ir naudingai iš-leisti pinigėlius. Jau vėliau, švęsda-mi p. Kazimierų auksines vestuves, vaikai, įvertinę motinos sugebėjimą taip tvarkyti šeimos biudžetą, kad niekada nejuto skurdo, turėjo tai, kas būtina, o svarbiausia +– įdiegė jiems supratimą, kad ne pinigas yra gyve-nimo tikslas, apdovanojo ją „ekono-mikos daktaro laipsniu“. Stebina p. Kazimieros sugebėjimas būti savo vaikams ir anūkams didžiuliu auto-ritetu. Anūkus, kurių neaugino, lai-kydamasi nuostatos, kad savo vaikus turi patys tėvai auginti, labai mylėjo, kaip ir šie ją, rasdavo laiko su jais bendrauti, domėtis jų problemomis, taktiškai mokėdavo tarpininkauti retkarčiais pasitaikančiuose jų gin-čuose su tėvais.

Būdama ateitininkė sugebėjo

savo vaikams ir anūkams perduoti kaip estafetę – įsipareigojimą ateiti-ninkijai. Visi, nors iš pradžių kai kas ir „atbulomis“, ryžtingai įsitraukė į p. Bradūnų taip puoselėjamų verty-bių organizaciją. Visi vaikai, beveik visi anūkai pasirinko humanitarinio profilio studijas, jiems labai svarbu, kas buvo svarbu p. Kazimierai. At-eitininkų įsteigtoje Dainavos stovy-klavietėje stovi meistro Grigaičio, su kuriuo Poetas lankė mokyklą Al-vite, išskobtas puikus kryžius su už-rašu: „Dėkojam Dievui ir Dainavai. Bradūnai“.

Stebino p. Kazimieros nepa-liaujamas domėjimasis literatūra, fenomenali atmintis. Dar vasarą, beveik prieš pat mirtį (mirė eidama 93-iuosius), susidomėjusi mintinai perskaitė M. Martinaičio „Mes gy-venome“.

Kiekvieną, kuris sutikdavo p. Bradūnienę, žavėjo jos beveik ne-išnykstanti šypsena, optimizmas, gebėjimas kiekvieną suprasti, palai-kyti, jei reikia, ir padėti. „Aš liudiju, kad tavo gyvenimas vertas, tavo vei-kla verta pastangų, kurias įdėjai, mes tik valandą užtrunkam bežiūrėdami, o kiek jie vargo berepetuodami ...“ Ši jos nuostata, laikysena daugeliui buvo tikra moralinė paspirtis gyve-nimo verpetuose.

Stebino p. Bradūnienės švie-sumas, ramybė, tvirtumas net mirties akivaizdoje, kai mirė sūnus Jurgis, mirė vyras... Tik giliai tikintis žmo-gus sugebėtų taip laikytis.

Ir sulaukę 60-ies, į kiekvienus metus abu Bradūnai žvelgė kaip į „Dievulio duotas magaryčias“, kie-kvieni kiti – kaip dovana. Todėl ir sulaukė abu tokio gražaus amžiaus. Gražaus savo nueitu gyvenimo ke-liu, pilnu gerų darbų, garbingai ir ištikimai vykdytais priesakais ateiti-ninkijai – šeimiškumui, tautiškumui, katalikiškumui, visuomeniškumui, inteligentiškumui. Nes Viešpats Dievas visada laimina ir apdovanoja tuos, kurie Jam ištikimi...

Danutė Jokimaitytė


Tėvynėje

Kilusių ginčų dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atstatymo akivaizdoje norėtu-me pareikšti Lietuvos kultūros po-litikos instituto nuomonę, kad būti-na spartinti šios istorinės valstybės rezidencijos atstatymo darbus, bent didžiąją jų dalį atidaryti visuomenės lankymui ir garantuoti, kad Europos Sąjungos komisijos posėdžiai, ku-riems 2013 m. vadovaus Lietuvos Respublika, vyktų šiuose rūmuose.

Instituto nuomonę norėtume paremti šiais argumentais:

Pirma. LDK valdovų rūmai atstatomi vykdant Lietuvos Respu-blikos Seimo 2000 m. spalio 17 d. priimtą „Lietuvos Didžiosios Kuni-gaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties įstatymą“, ir niekas ne-turi teisės kliudyti šio įstatymo vyk-dymui.

Vadovaudamasi šiuo įstaty-mu, Lietuvos Respublikos Vyriausy-bė 2001 m. balandžio 18 d. nutarime Nr. 438 „Dėl Valdovų rūmų atkūri-mo“ įgaliojo Kultūros ministeriją organizuoti Valdovų rūmų atkūrimą ir spręsti tolesnės jų paskirties klau-simą. Lietuvos Respublikos Vyriau-sybė 2001 m. spalio 17 d. nutarimu patvirtino Lietuvos Didžiosios Ku-nigaikštystės valdovų rūmų atkūri-mo ir paskirties koncepciją.

Antra. Valdovų rūmų atkūri-mo idėją 2000 m. parėmė Pasaulio lietuvių bendruomenės X Seimas.

Trečia. Privatūs rėmėjai, daugiausia asmenys, LDK valdovų rūmų atstatymui jau skyrė beveik 10 milijonų litų (didžioji šių lėšų dalis išleista perkant Valdovų rūmų eks-pozicijos baldus, gobelenus ir kitus eksponatus). Taigi atstatyti Valdovų rūmus – daugelio tūkstančių mūsų tautiečių valia ir priesakas.

Dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų atstatymo spartinimo

Antanas StaponkusLietuvos kultūros politikos instituto direktorius

Ketvirta. Valdovų rūmus at-statome turėdami labai gausią dau-giau kaip dvidešimt metų istorikų, archeologų, architektų ir kitų spe-cialistų atliktų mokslinių tyrimų medžiagą, patikimą ikonografiją, esame gerai susipažinę su kaimynų, Vidurio Europos, net Italijos, Pran-cūzijos senosiomis pilimis ir buvu-siomis viduramžių rezidencijomis, tų šalių istorikų, restauratorių, archi-tektų darbais ir patyrimu.

Ketvirta. Valdovų rūmams atstatyti suburtas aktyvių, išsimoks-linusių, kūrybiškų specialistų kolek-tyvas. Valdovų rūmų atstatymo pro-jekto rengėjai, darbų vykdytojai pa-rodė didelę profesinę kompetenciją ir tvirtumą, kad šis svarbiausias Lie-tuvos istorijos, kultūros, valstybin-gumo raidos paminklas būtų atstato-mas laikantis istoriškumo principo. Ne kartą atvykę į Lietuvą žinomi pasaulyje paveldo apsaugos specia-listai labai palankiai vertino lietuvių paveldosaugininkų kompetenciją ir darbus, pastaraisiais metais vyku-siose Europos kultūros paminklų ap-saugos konferencijose rodė kitoms šalims LDK valdovų rūmų atstatymą kaip tinkamo paminklų atstatymo pavyzdį, o vokiečiai, išsamiai susi-pažinę su lietuvių kultūros paveldo specialistų darbais, ėmėsi atstatyti Berlyno centre per Antrąjį pasaulinį karą ir pokaryje nugriautą pilį.

Penkta. LR Vyriausybė turėtų visu balsu pasakyti nemalonią tiesą, kad mūsų socialinių problemų var-ginamoje visuomenėje mažėja kul-tūros šviesos, prarandami kultūros vertybių hierarchijos kriterijai, todėl susiklosto sąlygos pasirodyti apsi-šaukėliams „intelektualams“, kurie imasi net kontrkultūros projektų, t. y. pradeda kultūros niekinimo, že-

minimo, vulgarinimo, net griovimo akcijas.

Prisiminkime Lietuvos var-do minėjimo tūkstantmečio rengi-nius, vykusius 2009 m. Iškiliausios Lietuvos istorijoje vardo minėjimo tūkstantmečio datos šventė turėjo vienyti žmones, žadinti meilės Tė-vynei jausmus. Svarbiausias tų metų įvykis turėjo būti atstatytų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atidarymas lankytojams. Deja, tuoj išlindo aktyvių „intelektualų“, kurie šoko niekinti didžiulės svar-bos projektą. Kokia tuščiagarbystė yra įsivaizdavimas, kad pažeminęs, išjuokęs, net apdergęs tauresnį, kū-rybiškesnį asmenį, didesnį darbą, reikšmingą veiklą, pats visuomenėje pasirodysi esąs išmintingas, drąsus, galingas. Taip elgėsi net kai kurie is-torikai, graužiami pavydo, kad patys neišgali prisidėti prie šio istorinio objekto atstatymo. Troškimas pasi-rodyti televizijos laidose, nesvarbu kokiu būdu, net sakant netiesą, taip yra užvaldęs ir kai kuriuos politikus, net Seimo narius, kad jie nesigėdija pasirodyti esą menko kultūrinio iš-prusimo ir nepažįstą Lietuvos istori-jos. Radosi ir parsidavusių žurnalis-tų, kurie žinodami, kad rašo ar kalba netiesą, vis tiek pasidavė komercinei naudai.

Šie „kritikai“ nenorėjo klau-syti jokios informacijos, argumentų, faktų, parodančių istorinės lietuvių valstybės rezidencijos atstatymo reikšmę. Jie nenorėjo girdėti, kad Lietuvos valdovų rūmų reikšmė sie-jasi su labai giliais mūsų šalies is-torinės ir kultūrinės būties klodais. Juk keletą šimtmečių Valdovų rūmai buvo labai svarbus LDK politinis, administracinis, teisminis, diploma-tinis, ūkinis, finansinis, karinis, kul-


Tėvynėje

tūrinis, meninis centras. Juose buvo Lietuvos valdovų kanceliarija. Čia sukurti ir parašyti Lietuvos valdo-vų privilegijų aktai. Čia buvo reda-guojami garsieji Lietuvos 1529 m., 1566 m. ir 1588 m. statutai. Rūmuo-se buvo valstybės iždas ir lobynas, čia saugota Metrika, čia buvo turtin-ga knygų biblioteka, čia pastatytos pirmosios operos, kaupiamos meno kolekcijos.

Tuos „kritikus“ erzino net at-statomų Valdovų rūmų paskirtis. Juk atstatyti LDK valdovų rūmai bus ne tik muziejus su ekspozicijomis. Juo-se numatomi keturi lankytojų marš-rutai. Vien salių rūmuose atkuriama daugiau kaip 60, iš jų 30 – istorinių, t. y. atkurtų griežtai laikantis istori-jos šaltinių duomenų. Valdovų rūmai atliks kultūros paveldo, švietimo, senųjų muzikos, literatūros kūrinių sklaidos funkciją. Jie bus ir senes-nės Lietuvos istorijos paminklas. Ekspozicijose įprasminama ir „iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva“, t. y. rodomas ir ikikrikščioniškasis lai-kotarpis. Lietuvos Didžiosios Kuni-gaikštystės valdovų rūmai yra visų baltų istorijos ir kultūros paminklas.

Valstybės prezentacinius ren-ginius numatoma rengti pietų ir rytų korpuso trečiojo (arba ir antrojo) aukšto salėse. Jose atkuriama rūmų istorinių erdvių ir interjerų ekspozi-cija. Rytų korpuso trečiajame aukšte įrengta apie 440 m² ploto salė. Į šią prezentacinių renginių salę paten-kama per centrinę paradinę laiptinę (arba liftu) pietų ir rytų korpusų san-dūroje, kiemo pietryčių kampe.

Lietuvos vardo tūkstantmetį buvo numatyta minėti atstatytuose LDK valdovų rūmuose 2009 m. lie-pos 6 d. – Valstybės dieną. Tačiau tas pagalių kaišiojimas į ratus kliudė laiku baigti Valdovų rūmų atstatymo darbus. Suvažiavę Europos šalių ka-raliai, prezidentai, premjerai pami-nėti iškilią Lietuvos istorijos datą buvo pakviesti į renginį Katedros aikštėje, prie nebaigtų atstatyti Val-dovų rūmų vartų.

Lietuva, kuri 2013 m. vado-vaus Europos Sąjungos Komisijos

posėdžiams, turi visas galimybes pakviesti Vakarų šalių vadovus ir atstovus į didžiąja dalimi atstatytą istorinę Lietuvos Didžiosios Kuni-gaikštystės valdovų rezidenciją. Ar vėl neliksime „prie suskilusios gel-dos“?

Šešta. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams at-statyti išleista apie 230 milijonų litų. Iš viso rūmams atstatyti numatoma išleisti apie 370 milijonų litų. Tai palyginti nedidelė suma, jeigu su-vokiame, kad atstatomas nepapras-tos reikšmės valstybės istorijos ir kultūros paminklas ir kad atliekami didžiuliai moksliniai tyrimai ir ypa-tingos svarbos darbai. Jiems atlikti reikalingi ypač kvalifikuoti įvairių profesijų specialistai. Galime pasi-didžiuoti, kad sudėtingiausios atsta-tomų rūmų detalės pagamintos Lie-tuvos įmonių. Jų darbo kokybę rodo pagal archeologų, istorikų, menoty-rininkų tyrimo medžiagą ir anų lai-kų technologijas pagaminti krosnių kokliai (kokia jų įvairovė ir grožis!), grindų plytelės, langų vitražai ir kt.

Septinta. Valstybės kontrolė anksčiau tris kartus atliko Valdovų rūmų lėšų naudojimo auditą ir nera-do pažeidimų. Atliekant ketvirtą au-ditą, atkreiptas dėmesys, kad iš pra-džių Valdovų rūmams atstatyti buvę numatyta 107 milijonai litų. O da-bar, dar nebaigus Valdovų rūmų at-statymo darbų, jau išleista dvigubai daugiau lėšų, o rūmų atstatymui iš viso reikėsią apie 370 milijono litų. Todėl iškeltas reikalavimas išsamiai patikrinti, ar taupiai naudojamos valstybės biudžeto lėšos. Tai reikia padaryti, ir tai bus padaryta.

Tačiau Valstybės kontrolė ne-paneigė, kad pradinė suma – 107 mi-lijonai litų buvo skiriama atlikti tik pirminius Valdovų rūmų atstatymo darbus. Turime suprasti, kad, atsta-tant Valdovų rūmus, buvo numatomi vis nauji darbai (pvz., lankytojų ter-minalo įrengimas Valdovų rūmų kie-mo požemyje, šiuolaikinės įrangos sumontavimas atstatomų rūmų sie-nų erdvėse siekiant palaikyti salėse ekspozicijoms tinkamą temperatūrą,

drėgmę, garantuojant priešgaisrinę ir kitą apsaugą ir kt. Suradus naujos istorinės medžiagos ir esant galimy-bei atkurti kuo autentiškesnes rūmų sales, jų interjerus, projektas būdavo nuolat papildomas, numatomi nauji darbai ir t. t.).

Žinome tikslią sumą, išleis-tą rūmams atstatyti, todėl netinka lengvabūdiškai švaistytis žodžiais: „Valdovų rūmams atstatyti išleista šimtai milijonų litų!“ Neturime pa-mato vadinti čia dirbančius moks-lininkus, specialistus, darbininkus savanaudžiais, biudžetinių lėšų grobstytojais ir pan. Būtina matyti ir daugiau rūmų atstatymo faktų, pa-vyzdžiui, pasidomėkime, ar iš tikrų-jų tie atstatantys rūmus specialistai, darbininkai yra tokie savanaudžiai, kad tik ir žiūrėjo gauti didžiausius atlyginimus? Faktai daugelį nuste-bins. Pavyzdžiui, daugiau kaip dvi-dešimt metų tyrinėjęs Valdovų rūmų teritoriją ir archeologų atkastas jų detales, už veikalą „Vilniaus pilys. Statyba ir architektūra“ pelnęs Na-cionalinę kultūros ir meno premiją, architektas dr. Napalys Kitkauskas, pradėjus rūmų atstatymo darbus, 2002 m. buvo paskirtas Valdovų rūmų atstatymo projekto moksliniu vadovu. Jo mėnesinis atlyginimas nesiekė nė 1200 Lt (atskaičius mo-kesčius)! Jis dar gaudavo pensiją. Napalys Kitkauskas patvirtino turįs pasaulinio lygio architekto-restaura-toriaus kvalifikaciją, rodė begalinį atsidavimą savo darbui ir niekada nesiskundė, kentė nepagrįstus prie-kaištus, tyčiojimąsi žiniasklaidoje. Ir daug metų dirbo, kaip jis, optimis-tiškai nusiteikęs, sako: dėl Tėvynės garbės! Daugelis kitų jo kolegų gavo dar mažesnius atlyginimus ir elgiasi panašiai. Atverkime akis – daugelis Valdovų rūmus atstatančių specia-listų, mokslininkų, darbininkų ne tik rodo didelę kvalifikaciją, bet są-žiningai atlieka savo darbą, pažįsta ir gerbia Lietuvos istorinį paveldą, dirba iš meilės savo kraštui.

Aštunta. Viešųjų pirkimų tar-nyba tvirtina, kad prieš dešimt metų sutartis su Valdovų rūmus atstatan-


Tėvynėje

čia įmone buvusi pasirašyta jau pa-žeidžiant viešųjų pirkimų tvarkos reikalavimus. Kyla klausimas, ką ta tarnyba veikė, jei tiek metų nematė tų pažeidimų? Kodėl Valstybės kon-trolė, atlikdama auditus, tų pažeidi-mų neaptikdavo?

Norėtume tikėtis, kad bus aiš-kinami ne tik Valdovų rūmus atsta-tančių įmonių nusižengimai, bet ir įvertinama minėtų kontrolės institu-

Valdovų rūmai, kuriems au-koja ir užsienio lietuviai, palaipsniui kyla. 2008 m. rūmų atkūrimo darbus vykdančios institucijos sutarė atkurti trečiojo aukšto reprezentacinę Didžią-ją menę, kurios plotas 460 kv. m. Joje numatyta rengti Lietuvos valstybės di-plomatinio protokolo, kitus svarbiau-sius reprezentacinius bei kultūros ren-ginius. Sutarta, kad joje turi būti Lie-

Valdovų rūmuose įrengiama didžioji menė

cijų pareigų atlikimas ir atsakomy-bė.

Devinta. Atstatomų Valdovų rūmų vienos patalpos sienose iškal-ti didžiausias sumas paaukojusių rėmėjų pavardės. Padėka ir garbė jiems! Ekspozicijoje numatoma lan-kytojams rodyti ir Valdovų rūmų te-ritorijos, atkastų pamatų mūrų, rastų buvusių rūmų detalių tyrimo me-džiagą. Šioje ekspozicijoje bus mini-

mi ir labiausiai prie rūmų atstatymo prisidėję mokslininkai, restaurato-riai, menotyrininkai, statybininkai. Reikia manyti, kad rasis kampelis parodyti ir tuos, kurie savo veiks-mais ir sprendimais kliudė atstatyti istorinę Lietuvos valstybės valdovų rezidenciją.

tuvos valstybingumo raidą, valstybės istoriją, nūdienos valstybės statusą at-spindinčių ir aukšto meninio lygio ak-centų. Vienas iš jų – austinis heraldinis frizas (palubės puošni juosta). Apsi-spręsta, kad juostą sudarytų šiandieni-nės Lietuvos valstybės, miestų ir mies-telių heraldiniai ženklai. Šis projektas buvo patikėtas žymiausiam šiandienos Lietuvos heraldikos kūrėjui Vilniaus

dailės akademijos profesoriui Arvydui Každailiui. Šio menininko pasiūlyti projekto variantai buvo ne kartą svars-tyti autoritetingos ekspertų komisijos ir atrinkti geriausi pavyzdžiai. Juostą audžia Vilniuje esantis garsus audimo fabrikas „Audėjas“. Palubės juostą su-darys apie 150 kv. m audinio. Juosta bus baigta austi iškilmingam Valdovų rūmų atidarymui.


PLB Valdyboje

Š.m. sausio mėnesį vyko Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Valdybos posėdis. Posėdyje buvo svarstomi PLB kraštų Lietuvių Bendruomenių valdybų pirmininkų suvažiavimo organizavimo klausi-mai. Kraštų Lietuvių Bendruome-nių pirmininkų suvažiavimą nutarta surengti 2011 metų rugpjūčio 11-12 dienomis Vilniuje. Šiuo metu Lie-tuvių Bendruomenės veikia 40 pa-saulio šalių. Numatoma, kad į su-važiavimą atvyks Kraštų Lietuvių Bendruomenių, Jaunimo Sąjungų pirmininkai bei PLB Valdybos na-riai. Suvažiavime bus kalbama apie strategijos „Globali Lietuva“ reikš-mę užsienio lietuviams, svarstomi PLB veiklos finansavimo, Lietuvos Respublikos pilietybės, teigiamo už-

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Valdybos informacijasienio lietuvių įvaizdžio formavimo Lietuvoje, lietuvių išeivių studentų stažuočių programos pristatymo ir kiti klausimai.

Valdybos nariai nutarė reika-lauti PLB atstovų Lietuvos Respubli-kos Seimo ir Pasaulio Lietuvių Ben-druomenės Komisijoje vykdyti PLB XII Seimo priimtus nuostatus ir įpa-reigoti PLB valdybos pirmininkę Re-giną Narušienę dar kartą raštu kreiptis į Seimo pirmininkę Ireną Degutienę prašant pakeisti Komisijos sudėtį iki kito šios Komisijos posėdžio, kuris numatytas balandžio 11 d.

PLB Organizacinių reikalų komisija parengė ir Valdybai pateikė PLB atstovų skyrimo ir atšaukimo į Lietuvos Respublikos Vyriausybės Užsienio lietuvių koordinavimo ko-

misiją tvarką. Valdyba apsvarstė ir patvirtino PLB atstovų į Komisiją skyrimo, atšaukimo ir atsiskaity-mo tvarką. Tvarkoje numatyta, kad PLB atstovų kadencija sutampa su PLB Valdybos kadencija, dėl įvairių priežasčių PLB Valdybos išrinktam atstovui pasitraukus iš Komisijos, į jo vietą, vadovaujantis nuostatuose numatyta tvarka, Valdybos išrenka-mas naujas atstovas.

Valdyba svarstė žurnalo „Pa-saulio lietuvis“ leidybos klausimus ir priėmė sprendimą nuo š.m. balan-džio mėnesio paskirti Valdybos narį Kęstą Pikūną atsakingu už „Pasaulio lietuvio“ redagavimą ir leidybą.

Posėdyje buvo patvirtinta PLB atstovės Lietuvoje Vidos Ban-dis veiklos ataskaita.

Maloniai kviečiame į XV Pasaulio lietuvių mokslo ir kūry-bos simpoziumą, rengiamą 2011 m. liepos 3-5 d. Kaune ir Vilniu-je.

XV Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumas ypatingas tuo, kad tai bus jung-tinis renginys su Pasaulio lietu-vių ekonomikos forumu. Šiuos du svarbius įvykius vienija ta pati idėja – globali, tačiau savo tapatybės veido neprarandanti Lietuva yra stipri naujiems iš-šūkiams. Todėl nutarta surengti bendrą sesiją, kuri pasiųstų žinią ir pakviestų po pasaulį paskli-dusius lietuvius mokslininkus, verslininkus, menininkus, Lietu-vos bičiulius, pasitelkus geriau-sią patirtį, drauge kurti ateities Lietuvą.

XV Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziu-mo tema: stiprios ir konkuren-

Į XV PASAULIO LIETUVIŲ MOKSLO IR KŪRYBOS SIMPOZIUMĄcingos valstybės kūryba – tai mokslo galimybių ir jaunimo iniciatyvų energija, mokslo ir verslo bendradarbiavimo sti-prinimas, lietuviškosios tapa-tybės išsaugojimas. Įgyvendin-dama šiuos tikslus Lietuva jau dabar investuoja beveik 2 mlrd. Lt į mokslo ir technologijų plė-trą.

Simpoziumo siekis – su-stiprinti pažintis ir užmegzti naudingus ryšius tarp Lietuvos ir lietuvių kilmės mokslininkų, verslininkų ar užsienyje gyve-nančių kultūros veikėjų. Jame dalyvaus žymiausi tarptautinio lygio Lietuvos mokslininkai. Prie simpoziumo parengiamųjų darbų aktyviai prisideda Vytauto Didžiojo, Kauno technologijos ir Vilniaus universitetai, Lietuvos mokslo taryba ir Lietuvos moks-lų akademija, Pasaulio lietuvių bendruomenė.

Simpoziume pranešimus skaitys ir diskusijose dalyvaus aukščiausi šalies vadovai, mi-nistrai, plačiai žinomi Lietuvos ir išeivijos mokslininkai, kultū-ros veikėjai.

Daugiau informacijos apie XV Pasaulio Lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumą galima rasti www.simpoziumas.lt puslapyje.

Jei pageidaujate kitos in-formacijos dėl simpoziumo, ga-lima kreiptis į Švietimo ir moks-lo ministerijos Studijų, mokslo ir technologijų departamento Mokslo skyriaus vyresniąją spe-cialistę Aušrą Gribauskienę el. paštu [email protected], dėl Pasaulio lietuvių ekono-mikos forumo galima kreiptis į Kristina Lukošiūtę, Lietuvos verslo konfederacijos ICC Lietu-va Korporatyvinių reikalų direk-torę, el. paštu [email protected] arba www.plef.lt.


PLB kraštų žinios

Lietuvą vis dar dengiant jau-kiam sniego patalui, Airijos lietuviai jau buvo pasiruošę pavasariui, kurį šiemet pasitiko ypač triukšmingai. Kovo 11-13 dienomis, į Crown Plaza viešbutį Blanchardstown rajone, Du-bline, tautiečiai plūdo iš visų Airijos kampelių ir netgi Lietuvos miestų ir miestelių. Savaitgalį visi skubėjo į didžiąją, naujai atgimusią, „Kaziu-ko mugę 2011“, o penktadienį, prieš mugę, Kaziukas visus pakvietė į iš-kilmingą Kovo 11-osios minėjimą.

Šios šventės kartu švenčia-mos ne veltui – juk abi visiems mums, gyvenantiems ne Lietuvo-je, ypač svarbios. Viena pranašauja jau atėjusį pavasarį ir kviečia pa-sidžiaugti tradiciniais lietuviškais rankdarbiais, atskraidintais tiesiai iš Lietuvos, bei įvairiausiais namus primenančiais skanumynais, o kita neleidžia pamiršti to sunkaus kelio, kurį nukeliavome tam, kad dabar ga-lėtume didžiuotis, būdami laisvi ir nepriklausomi. Kovo 11-osios pami-nėjimo proga šiemet buvo rengiamas

Kaziuko mugė DublineAIRIJOJE

Kadangi šios šventės, apie kurias čia rašoma, vyko tuo metu, kai PL žurnalo numeris buvo dar rengiamas, tai šis tekstas skamba kaip skelbimas apie būsimą renginį. Kai skai-tytojas gaus žurnalą, Kaziukas Dubline jau bus pasibaigęs.

įstabus klasikinės muzikos koncer-tas, ruošiama iš Lietuvos atvyks-tanti rankdarbių ekspozicija, vaikų rašinių bei piešinių konkurso apdo-vanojimai ir dar daug visko... Taip pat buvo laukiama garbių svečių iš Lietuvos bei slaptai viliamasi, kad, įveikęs kliūtis, mus aplankys seniau-sias folkloro ansamblis Lietuvoje „Kupolė”.

Na, o Kaziuko mugė... Visi nors kartą esame šioje šventėje da-lyvavę ir puikiai atsimename, kaip ji dvelkia pavasariu, kaip ją puošia spalvotos verbos, o lankytojų nuo-taiką praskaidrina ir nepakartojamo žavesio visiems suteikia lietuviški šokio bei muzikos ritmai. Ir mugė Airijoje šiemet neatsiliks – tokio masto Kaziukas šioje saloje vyks pirmą kartą. Mugėje bus gausu ne tik tradicinių lietuviškų patiekalų, gė-rimų, papuošalų ar suvenyrų, bet ir modernių bei unikalių produktų. Mu-gėje dalyvaus daugybė įmonių, kurios prekiaus įvairiais lietuviškais maisto, švietimo ar sveikatingumo gaminiais, taip pat savo produkciją pristatys ir privatūs asmenys, amatininkai bei menininkai, gyvenantys tiek Lietu-voje, tiek Airijoje, kurie turi ir nori pasidalinti su tautiečiais savo unika-liais darbais, pradedant papuošalais, medžio ir molio gaminiais ar pačių kurtais rūbais, ir baigiant skalsiais meduoliais. O kur dar patys tikriausi ir skaniausi, Kaziuko mamos gaminti

naminiai didžkukuliai! Dvi dienas mugėje vyks ne

tik paroda, šventę puoš specialiai paruošta programa. Laukiama šo-kių bei dainų ansamblių iš Lietuvos ir Airijos, lietuviško teatro atstovų. Gyva muzika ir užburiantys šokiai pavers šį savaitgalį spalvingu ren-giniu ir pavergs visus lankytojus senai užmirštomis pramogomis. Šeš-tadienio vakarą, Kaziuko mugės or-ganizatoriai visus pakvies į maestro Stasio Povilaičio koncertą, kuriame, besiklausant senų gerų maestro „šla-gerių“, kiekvienas, tiek didelis, tiek mažas galės šėlti tiek, kiek geidžia širdis. Na, o sekmadienis skelbiamas vaikų diena, kuomet visa programa, nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, bus skirta mažiesiems mugės lanky-tojams. Jiems šis ankstyvo pavasario savaitgalis taps ne tik gera pramoga, bet ir lietuviškos kultūros mokykla, kur jie po vienu stogu ne tik pama-tys tradicinius šokius bei dainas, bet ir galės patys pašokti ir padainuo-ti, paragauti tikros, ką tik iškeptos lietuviškos ajerų duonos, įsigyti lietuviškų knygučių, pamatyti, kas yra tikra verba ir koks unikalus yra lietuviškas rankdarbių menas. Patys drąsiausi galės pabendrauti ir su pa-čiu šventės simboliu – Kaziuku.

Kaziuko mugę organizuoja pramogų ir idėjų studija „Five star Fun“. Kovo 11-osios paminėjimą – Airijos Lietuvių Bendruomenė ir „Five Star Fun“. Tą savaitgalį tiki-masi sulaukti 2000 lankytojų.

Ir aš ten buvau, šokau, dai-navau, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo...

Daugiau informacijos apie renginius ieškokite Facebooke, įves-dami „Kaziuko mugė Dublinas“.

Edita Nyork, Rūta Palšauskaitė

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė Lietuvos Nepriklau-somybės dieną, Vasario 16-ąją, or-dino „Už nuopelnus Lietuvai“ Ri-terio kryžiumi apdovanojo Vytautą Alksninį – Alksninių ir Alfred Senn

Lietuvos valstybės apdovanojimas Vytautui Alksniniuišeimų fondo Lietuvai remti steigėją ir puoselėtoją, Zanavykų krašto mu-ziejaus mecenatą, Jungtinių Ameri-kos Valstijų Waterbury, CT, Lietuvių Bendruomenės veikėją.



Tai – Lietuvos grafikų darbų paroda Buenos Aires Borges kultū-ros centre (Centro Cultural Borges), atidaryta vasario 3 dieną, dalyvau-jant gausiai lietuvių ir argentiniečių publikai. Ši paroda yra Lietuvos ir Argentinos menininkų bendradar-biavimo tęsinys, prasidėjęs prieš dvidešimt metų. Paroda skirta Lietu-vos Nepriklausomybės paskelbimo – 1918 m. vasario 16 d. – ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo – 1990 m. kovo 11 d. – metinėms paminėti ir yra remiama Lietuvos Respubli-kos ambasados Argentinoje. Parodos sveikinimo žodyje LR ambasadorius

Lietuvos žvilgsnis į Buenos Aires ARGENTINOJE

Vaclovas Šalkauskas pažymėjo, kad ši paroda sutampa ir su svarbiais Lietuvos-Argentinos dvišalių santy-kių jubiliejais: 80 metų nuo pirmųjų diplomatinių sąntykių užmezgimo ir 20 metų nuo jų atnaujinimo 1991 metais.

Meno darbų parodos, ar tai būtų grafikos, tapybos, skulptūros ar fotografijos, yra svarbus tautos kultūros išreiškimo būdas ir daug prisideda prie krašto įvaizdžio for-mavimo ir jo skleidimo užsienyje. Krašto reklamai būtų padėjęs nors vieno Lietuvos grafikos meno atsto-vo dalyvavimas parodos atidaryme,

IŠ KAIRĖS: ALGIMANTAS RASTAUSKAS, PARODOS ARGENTINOJE KURATORĖ PATRICIA COHEN IR LR AMBASADORIUS VACLO-VAS ŠALKAUSKAS

kas būtų leidę organizuoti susitiki-mus su Argentinos menininkais, su spauda, su lietuvių bendruomene. Nepaisant to, paroda daro labai gerą įspūdį ir esame girdėję jau nemažai šiltų atsiliepimų.

Parodai savo darbus pateikė devyni menininkai, atstovaujantys dabartinei Lietuvos grafikai: Inga Dargužytė, Matas Dūda, Tadas Gin-drėnas, Elvyra Katalina Kriaučiūnai-tė, Marija Marcelionytė, Giedrė Mi-kulskaitė, Nijolė Šaltenytė, Raminta Šumskytė Sum ir Birutė Zokaitytė.

Algimantas Rastauskas

Užsienio reikalų ministerija nuo sausio 3-iosios konsulinę in-formaciją telefonu teikia visą parą, stebi įvykius užsienyje ir reaguoja į Lietuvos piliečių pagalbos pra-šymus. Įvedus 24 valandų per parą

Lietuvos Užsienio reikalų ministerija konsulinę informaciją teikia visą parąbudėjimą Lietuvos piliečiai ir kiti asmenys galės susisiekti su Užsienio reikalų ministerija ir spręsti jiems kilusias problemas bet kuriuo paros metu. Prireikus budintys pareigūnai, įvertinę gautą informaciją bei jos

svarbą, praneš diplomatinių atsto-vybių atsakingiems asmenims apie konkrečius atvejus bei Lietuvos pi-liečiams reikalingą pagalbą.



Šį sausį penkiuose Šveicarijos vokiškosios dalies miestuose vyko Juozo Lukšos „Partizanų“ vertimo į vokiečių kalbą skaitymų ciklas. Ne tik žurnalistų bei istorikų, bet ir mies-tiečių dėmesio sulaukęs renginys pra-sidėjo sausio 17 d. sostinėje Berne.

„Labai simboliška, kad būtent šiuo metu, kai Lietuva mini 20-ąsiais Sausio 13-osios metines, kai žmonės, nepabūgę brutalios karinės jėgos, ap-gynė tautos ir valstybės laisvę, prista-tyti dokumentą, liudijantį apie tokius pačius paprastus Lietuvos žmonės, įsijungusius į partizaninį pasiprieši-nimą prieš sovietų okupaciją ir paau-

J.Lukšos „Partizanų“ skaitymaiŠVEICARIJOJE

kojusius savo gyvenimus ir gyvybę“, – pradėdama vakarą kalbėjo LR Am-basados Berne laikinoji reikalų pati-kėtinė Virginija Umbrasienė.

„Legendinio partizano J. Luk-šos knyga – tai ne tik autentiškas po-kario kovų prieš sovietinę okupaciją dokumentas, bet ir paminklas stipriai mažos tautos dvasiai“, – taip pristatė knygą žinomas Baltijos šalių kultūros populiarintojas Šveicarijoje žurnalis-tas Danielis Segeseris (Saegesser).

„Dažnai susiduriu su situacija, kai šveicarai nustebę klausia, kas yra tos Baltijos šalys ir kur jos yra. La-biau išsilavinę žmonės domisi, kodėl jos nebenorejo būti Rusijos Sąjungo-je. Daugeliui tai – balta dėmė Euro-pos žemėlapyje“, – pasakoja istoriko germanisto išsilavinimą turintis D. Segeseris. Todėl jo įkurto „BaltArt GmbH Switzerland“ svarbiausias tikslas – supažindinti germaniškąją Europos dalį su Baltijos šalių istorija ir kultūra.

Šioje leidykloje pasaulį išvy-dusios knygos – B. Sruogos „Dievų miško“ ir J. Lukšos „Partizanų“ ver-timai – papildo viena kitą. Viena pa-sakoja apie lietuvių kančias vokiečių koncentracijos stovykloje, kita – apie lietuvių kovą prieš sovietų okupaciją ir stalinizmo terorą. „Šios pirmosios knygos – tai įžanga į knygų apie Bal-

tijos šalis ir jų istoriją ciklą. Tikimės, kad jos ne tik supažindins su įvykiais, bet ir primins apie užmirštą praeitį, kuri, deja, gali ir sugrįžti“, – dalijosi mintimis leidėjas.

Istorinį-literatūrinį J. Lukšos „Partizanų“ maratoną užbaigė sau-sio 28 d. skaitymai gimtajame kny-gos vertėjo Marko Rodunerio mieste Reinfeldene, sutraukę pusšimtį švei-carų.

„Ne paslaptis, kad ir daugelis istorikų iki šiol ignoruoja Lietuvos partizaninio judėjimo faktą ir reikš-mę“, – vakarą vedęs M. Roduneris atvėrė šveicarų publikai tiesą apie beveik dešimtmetį trukusias kovas prieš totalitaristinę Rusiją, privers-tinę sovietizaciją, kolchozų kūrimą. Dvidešimt metų Lietuvoje gyvenan-čio šveicarų kalbininko pasakojimą svariai papildė „Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro“ pa-rengtų nuotraukų paroda.

Skaitant ištraukas apie sugriau-tas išpuoselėtas lietuviškas sodybas ir realias gyvenimo miškų bunkeriuose scenas, beviltiškai laukiant pagalbos iš Vakarų, klausytojų veidai spindu-liavo ypač akivaizdžia empatija. Dra-matiškas Lietuvos istorijos laikotarpis sukėlė daug klausimų neutraliesiems Alpių gyventojams. Nuo keblių apie stribų tapatybę bei dabartinę Baltijos šalių situaciją didžiojo kaimyno pašo-nėje iki malonių apie šiuolaikinę lietu-vių literatūrą. M. Rodunerio vertimų dėka šveicarai žino J. Ivanauskaitės knygas, skaitė įvairiuose leidiniuose publikuotus J. Erlicko, J. Kunčino, R. Gavelio, R. Rastausko ir kitų rašyto-jų kūrinius, o šįkart kalba ypač gyvai sukosi apie S. Parulskio prozą ir V. V. Landsbergio istorijas visai šeimai.

„Mūsų šalys – labai panašios“, – pastebėjo vienas žilagalvis šveica-ras. „Abi – mažos, bet branginančios laisvę labiau nei gyvybę. Mes irgi būtume pasirinkę verčiau sunkų, bet viltį teikiantį gyvenimą Alpių bunke-riuose nei vergovę“.

Ilona Katkienė



„Kiekvieną Lietuviškų studijų savaitę lyginu su Kalėdų šventėmis, kuriose susirinkusi šeima apdovano-ja vienas kitą įvairiausiais džiaugs-mais“... – rašė savo prisiminimuose Austrijos lietuvė emigrantė Irena Jorg Naudžiūnaitė 1983 metais.

„Džiugu, kad liekame ištikimi tokiems susitikimams, kad nesiliau-jame kasmet rinktis ir rinktis drau-gėn. Ši ištvermė, tas atkaklumas, ši drąsa nepavargti – štai kas įprasmi-na mūsų savaites pačiu esmingiau-siu būdu. Mūsų studijų savaitės yra ženklas, kad esame gyvi kaip trem-tiniai. Jos yra didis prasmuo. Kaip kad kiekvienas pavasario daigas yra pražiemojusios gyvybės pradmuo“... – su meile iki mirties prisimindavo Šveicarijos lietuvė emigrantė Marija Milvydienė kasmetinius europinius lietuvių literatų suvažiavimus.

Visas penkias dešimtis Lietu-vos okupacijos metų Europos Lietu-viškų studijų savaitės (ELSS) išliko kaip ilgiausiai savo gyvavimo tradi-cijas išlaikęs, lietuviškumu ir tautiš-kumu reikšmingas išeivijos lietuvių renginys, kurio iki pat mirties nepa-miršo nė vienas Vakarų Europos lie-tuvis emigrantas...

Studijų savaitės telkė ne tik Europoje gyvenančius, bet ir po visą pasaulį išsibarsčiusius lietuvius inte-lektualus, reiškė viltį, kad tauta kada nors tikrai taps laisva.

Pirmuosius du dešimtmečius (1954-1974) ELSS vyko Vokietijoje, o nuo 1974 metų – vis kitame Vakarų Europos krašte. Jose yra dalyvavę ir savo pranešimus skaitę žymūs lietu-vių tautos atstovai: paskutinis Nepri-klausomos Lietuvos nuncijus Samo-rė iš Vatikano, vyskupas A. Deksnys, vyskupas A. Baltakis, prelatas dr. L. Tulaba, diplomatai sinj. ir junj. Lo-zoraičiai, prof. J. Grinius, prof. J. Greimas, prof. Z. Ivinskis, prof. A. Maceina, prof. T. Venclova, prof. J. Eretas, dr. diplomatas A. Gerutis, prof. kun. J. Juraitis, daktarai sinj. ir junj. Radvilos ir kiti.

Juodosios Madonos palaiminimas

1973 metų vasarą Vasario 16-osios gimnazijoje Romuvoje už-darant 20-ją ELSS, buvo pasiūlyta kitą renginį organizuoti Šveicarijos lietuviams. Buvo patvirtintas orga-nizacinis komitetas, išrinkti atsakin-gi asmenys, kurie tuojau pat ėmėsi darbo. ELSS renginiui 1974 metų vasarą pasirinktas nuostabus Mors-chach kurortas ant Maironio apdai-nuoto Keturių kantonų ežero kranto, vienuolių Pranciškonų St. Anton konferencijų name, nuo kurio atsi-veria vaizdai į ežerą ir jį supančius Alpių kalnus...

1974 metų rugpjūčio 4-11 die-nomis čia šurmuliavo daugiau kaip šimtas iš 11-kos pasaulio kraštų suskridusių tautiečių... Mokslinius pranešimus skaitė studijų svečiai: S. Lozoraitis (sinj.), vyskupas A. Deksnys, mons. A. Bačkis iš Vatika-no, buvęs Lietuvos generalinio štabo pulkininkas J. Lanskoronskis, garsu-sis kooperatininkas Glemža, Sibiro kankinys, 21 metus kalėjęs šiaurėje

J. Steponavičius...Keturias dienas konferenci-

jos dalyviai klausė išeivijos lietuvių kultūros tyrinėtojų ir vertintojų pas-kaitų. Profesorius filosofas ir kuni-gas Jonas Juraitis paskaitoje „Vieno pasaulio ribose“ kėlė aktualų klausi-mą, kuriam S. Šalkauskis pašventė beveik visą mokslinę kūrybą – bū-tent, ar lietuvių tautos pašaukimas yra sintetinti Rytų ir Vakarų kultūras, ar pasiduoti Rytų kultūros įtakai? J. Juraitis suabejojo, ar S. Šalkauskis vienaprasmiškai pasisakė už Rytų ir Vakarų kultūrų derinį. Juraičio nuo-mone, Šalkauskis įžvelgęs lietuvių tautos charakteryje ir kūryboje Rytų dvasios persvarą, atrodo, Rytų kul-tūrą daugiau vertinęs negu Vakarų... Dėl tokios interpretacijos kilo gyvos diskusijos ir ginčai.

Vasario 16-osios gimnazijos direktorius V. Natkevičius sudomi-no dalyvius kalbėdamas apie Fausto Kiršos ir Jurgio Baltrušaičio idėjinę poeziją. Pagal Natkevičių, simbolis-

ELS SAVAITĖS RENGINYS VOKIETIJOJE 1955 M. ŠLB LIETUVIŲ DELEGACIJA. IŠ KAIRĖS PIRMAS – KUNIGAS J. NAVICKAS, VIDURYJE SĖDI – PROF. J. ERETAS, VIDURY-JE STOVI – DIPLOMATAS DR. A. GERUTIS. NUOTRAUKA IŠ ŠLB ARCHYVO



tinę lyriką J. Baltrušaitis pasirinko įtakojamas ano meto rusų simbolistų ir savo prigimties: nuolat ieškoti gi-lesnės daiktų bei reiškinių prasmės, siekti atskleisti Visatos esmę.

„... J. Baltrušaitis reiškė ly-gią pagarbą jūrų gelmei ir lašeliui, lenkėsi ne tik didingiems dangaus žydrynės gaisams, bet ir pavasario lapų balsams bei rudens stagarams, meldėsi ne tik jaunam rožės žiedui, bet ir paprastai šakelei dulkinam kely ir klaupėsi prieš mažytę žemės smiltį“...

O Fausto Kiršos poeziją savo paskaitoje Natkevičius įvertino kaip daug žaismingesnę ir lengvesnę savo forma, tačiau mažiau filosofiška.

Ne mažiau įdomios buvo ir kitos paskaitos: J. Ereto „Šveicarai nepriklausomoje Lietuvoje“; rašyto-jo iš Anglijos R. Giedraičio-Spalio „Prezidento A. Smetonos gyvenimo ir darbų apžvalga“; diplomato P. Na-vulio referatas „Sąjūdis lietuviškose Rusijos gubernijose prieš pirmąjį pa-saulinį karą“; skandinaviškojo Baltų instituto vedėjas iš Upalos (Švedi-jos) dr. J. Čeginskas savo pasisaky-mą „Egzodas laiko slinktyje“ dedi-kavo tais metais mirusiai motinai M. Čeginskienei ir kėlė lietuviams emi-grantams aktualų klausimą: dvikul-tūrės sampratos pasireiškimų plo-tmėje; dr. J. Grinius paskaitoje „Juo-

zas Paukštelis – romanistas“ pateikė rašytojo Paukštelio kūrybos vertini-mą; dipl. ekonomistas V. Gegeckas paruošė paskaitą ir lietuviškų pašto ženklų parodą iš surinktos asme-ninės kolekcijos „Lietuviškų pašto ženklų istorija“; Lietuvos vokiečio pastoriaus A. Pranskaičio paskaita „Vertimai iš lietuvių kalbos į vokie-čių kalbą“ buvo ypatingai lyriška:

„... Eilėraščių vertimas – tai pakartotinis svajojimas svajonių, verkimas, verktų ašarų, dejavimas dejotų dejonių, ilgėjimasis išsiilg-to ilgesio, žodžiu – Lietuvos širdis drebančiom rankom ir pilna meilės mintimi perkelta į vokišką širdį“... – pažymėjo pastorius vertėjas.

Diplomato A. Geručio inicia-tyva nuo 1974 metų liepos 26 die-nos iki rugpjūčio 7 dienos Liucerno-je, naujai atremontuotoje Rotušėje, konferencijos proga veikė Vakarų Europoje gyvenančių lietuvių emi-grantų menininkų darbų paroda. Joje buvo demonstruojami aštuonių skirtingo braižo dailininkų 95-ki pa-veikslai bei skulptūros. Tai J. Kati-liūtės, prof. G. Stanulio, T. Burbos, E. Robbert, P. Gailiaus, V. Kasiu-lio, E. Budrio, A. Raudžio-Samogit skulptūros...

ELSS dalyviai pasirašė krei-pimąsi į pasaulio tautas, priminda-mi, kad Baltijos šalių laisvės mintis

nemiršta, kad teisėtas tų šalių žmo-nių reikalavimas NEPRIKLAUSO-MYBĖS yra didžiausias tų tautų sie-kimas.

Kai ilgiau išsikalbėdavau su ilgamete ŠLB sekretore-iždininke Irena Augevičiūte Kaestli, ji visada pasakodavo apie ELS savaitę, įvy-kusią 1990 metų rugpjūčio 5-12 die-nomis Šveicarijoje, seniausiame Eu-ropoje kalnų vienuolyne Einsiedeln, Jaunimo švietimo centro patalpose. Tai buvo jau 37-oji ELSS su pirmą kartą istorijoje atvykusia 15-kos žmonių delegacija iš Nepriklauso-ma pasiskelbusios, bet pasaulio šalių dar nepripažintos Lietuvos.

„Pagrindinis iš viso pasaulio suvažiavusių šventės delegatų tiks-las, įtrauktas į ELSS dienotvarkę pirmuoju klausimu, buvo – priimti bendrą kreipimąsį į visas pasaulio tautas, iškeliant Lietuvos valstybės teisėtumo klausimą ir rūpestį dėl jos politinių aktų pripažinimo“, – tvirti-no Irena Augevičiūtė Kaestli.

Vėliau, grįžęs iš 1990-jų metų ELSS renginių poetas M. Mar-tinaitis rašė:

„... susitiko trys broliai lietu-viai: vienas Sibiro tremtinys, antras – Vakarų išeivis, trečias – namų bro-lis. Ilgai juos skyrė sienos, spygliuo-ta viela, geležinė uždanga, šiek tiek pasikeitė jų kalba, gyvenimo būdas. Nelengva ta vienybė, bet įmanoma. Tai patvirtina Einsiedeln visų pasi-rašytas vienybės kreipimasis. Kai ra-mybės šiek tiek pritrūksta namuose, jos dar galima parsivežti iš toliau“.

Šis 90-ųjų metų ELSS suva-žiavimas buvo kaip niekada pakilus, įtvirtinantis laisvės ir nepriklauso-mybės viltis kiekvieno emigran-to lietuvio širdyje. Tuos troškimus gyvai pavaizdavo PLB pirmininko prof. V. Bieliausko, atvykusio iš Amerikos, paskaita: „Sustoję laikro-džiai pajudėjo“.

Naujai atkurtai ir nuo So-vietų Sąjungos atsiplėšusiai, nepri-klausoma pasiskelbusiai Lietuvos Respublikai rūpėjo patys svarbiausi valstybės teisėtumo klausimai poli-tikoje, teisėtvarkoje, ekonomikoje,

ELSS ŠVEICARIJOJE ORGANIZATORIAI: I. AUGEVIČIŪTĖ, B. SKURKIS, A. GE-GECKIENĖ, DR. A. KUŠLYS. 1974 M. NUOTRAUKA IŠ ŠLB ARCHYVO



kultūroje. Tais klausimais viena pas-kaita sekė kitą:

Filosofo J. Juraičio „Tapa-tybė. Tikėjimas ir tauta“; prof. V. Landsbergio „Lietuvos Respublika. 1990 metų pavasaris“; advokato K. Motiekos „Lietuvos Respublika. Teisinis aspektas ir aktai“; L. An-drikienės „Ekonominė reforma ir tikslai“; prof. R. Pavilionio „Lietu-vos sapnas ir realybė“; St. Lozoračio „Lietuvos bendradarbiavimo ryšiai su išeivija“; dr. K. Griniaus „Diplo-matinės tarnybos užsienyje“; A. Ča-pliko „Nepataisoma žala Vilniaus universiteto bibliotekai“; dr. K. Če-ginsko „Laikas pradėti visiems kartu Lietuvos atstatymą“.

Visas dienas aktyviai daly-vavęs ELSS posėdžiuose poetas M. Martinaitis knygoje „Papirusai iš mirusiųjų kapų“ rašė:

„Pabuvęs tokioj lietuviškoj brolijoj supranti kaip niekur kitur, kam lietuviai yra ir pasaulio tauta, kam tą jausmą ir tokią galybę mums išsaugojo išeivija – per savo vargą, savo skausmą ir tremtį. Einsiedeln

vaikščiojau su mintimi, kad politika mažai ką suvienija, net brolius, jei-gu jie neturi stipresnių įsijautimų, jeigu neranda tokios vietos, arba jos niekur nėra. Kur išsipolitikavus vėl būtų galima kalbėtis kaip žmonėms, net ir tada, kai bendrų, saugių namų nėra.

Tik kultūra, menas, poezija įvairiose pasaulio vietose pajėgia sudvasinti tokius regėjimo taškus, iš kurių gali pamatyti save, savo kraš-tą, patirti jo patrauklumą, suvokti savo nelaimės dydį...

Paūkavusiuose toliuose, žalio-se kalnų aikštelėse regėjome Lietuvą tokią, kokia ji galėjo būti dabar; jeigu ne tie penkiasdešimt nelaisvės metų.

...bandėme spėti Lietuvos likimą, dieną ir naktį be perstojo skambant galvijų varpeliams, lyg šimtai vaikų patarnautų šv. Mišioms už mus ir už mūsų prarastą laiką“.

Rugpjūčio 9-tą dieną įvykęs metinis PL bendruomenių pirminin-kų pasitarimas, kuriame vieningai dalyvavo Prancūzijos, Italijos, Vo-kietijos, Anglijos, Amerikos pirmi-

ninkai, suvažiavimo garbės svečiai: A. Bačkis, S. Lozoraitis, A. Šmitas, A. Alkis, M. Lenkauskienė įsteigė Pagalbos Lietuvai fondą ir ragino visus kraštus prisidėti prie lėšų Lie-tuvai telkimo.

Skambios vilties kupini gro-jo didžiosios Einsiedeln bazilikos vargonai, kai seniausiojo Europoje vienuolyno abatas šveicaras Georg Holzer Lietuvos delegatų viešnagės proga aukojo šv. Mišias Lietuvai prie „Juodosios Madonos“ altoriaus.

„Visa savaitė buvo tarsi po-litinė manifestacija, ir suteikė gyvą progą buvusios sovietinės Lietuvos lietuviams susitikti su pasaulio lietu-vių išeivijos atstovais, aptarti kartu su jais aktualius atgimusios Lietuvos klausimus, apsvarstyti svarbiausias problemas, pasiginčyti, pasitarti ir didžiuliame susikaupime pasimels-ti, prašant Juodosios Čenstakavos Madonos, stovinčios Einsiedeln vie-nuolyno mažosios kriptos altoriuje, palaiminimo“, – pasakojo Irena Ka-estli.

Janina Survilaitė

Informuojame, kad Švietimo ir mokslo ministerija skelbia kasmetinį konkursą Mokslo premijoms, skiria-moms lietuvių kilmės mokslininkams ir Lietuvos Respublikos pilietybę tu-rintiems mokslininkams, gyvenan-tiems užsienyje (toliau vadinama – konkursas) gauti.

Kviečiame užsienio šalių lietu-vių bendruomenes ir Lietuvos mokslo ir studijų institucijas teikti siūlymus dėl kandidatų mokslo premijoms gauti. Šalyse, kuriose lietuvių bendruomenių nėra, paraiškas premijai gauti gali teikti pavieniai mokslininkai savo iniciatyva.

Konkurse gali dalyvauti mokslo laipsnį ir (ar) pedagoginį vardą turintys Lietuvos Respublikos piliečiai, ilgiau nei trejus metus nuolat gyvenantys už-sienyje, bei lietuvių kilmės asmenys, pateikę krašto lietuvių bendruomenės išduotą lietuvių kilmę patvirtinantį pa-žymėjimą arba kitus Lietuvos Respu-blikos pilietybės įstatymo (Žin. 2002,

Dėl mokslo premijų konkursoNr. 95-4087; 2006, Nr. 46-1645) 26 straipsnio 4 dalyje nurodytus lietuvių kilmę įrodančius dokumentus.

Numatoma, kad šiemet bus įteiktos ne mažiau kaip 3 premijos. Konkursas skelbiamas 5 kategorijose:

- Premija už pastarojo dešim-tmečio pasiekimus mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros veikloje huma-nitarinių ir socialinių mokslų srityse;

- Premija už pastarojo dešim-tmečio pasiekimus mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros veikloje fi -zinių, biomedicinos ir technologinių mokslų srityse;

- Premija už viso gyvenimo nuo-pelnus mokslui ir pasiekimus humanita-rinių ir socialinių mokslų srityse;

- Premija už viso gyvenimo nuopelnus mokslui ir pasiekimus fi -zinių, biomedicinos ir technologinių mokslų srityse;

- Premija už mokslo pasiekimų ir patirties sklaidą.

Premijos dydis – 13 000 Lt. De-talesnę informaciją apie konkursą gali-ma rasti Švietimo ir mokslo ministeri-jos interneto svetainėje, adresu http://www.smm.lt/naujienos/konkursai.htm .

Konkursui turėtų būti pateikti šie dokumentai:

1. Lietuvių bendruomenės / Lie-tuvos mokslo ir studijų institucijos siū-lymas arba asmens prašymas dalyvauti konkurse;

2. Mokslininko CV bei moksli-nės veiklos aprašymas;

3. Mokslininko bendradarbiavi-mo su Lietuvos mokslininkais, mokslo ir studijų institucijomis ar verslo atsto-vais aprašymas;

4. Rekomendacijos (neprivaloma).Dokumentai priimami iki 2011

m. balandžio 30 d. el. paštu [email protected] arba faksu +370 5 2190100; kilus neaiškumams dėl pa-pildomos informacijos maloniai prašo-me kreiptis anksčiau nurodytu adresu.



Trumpa istorija. ALKA – tai Amerikos lietuvių kultūros archyvas. Archyvus pradėta kaup-ti 1922 m., kai kun. Pranciškus M. Juras ėmė rinkti lietuviškas knygas, lietuvišką periodiką, tautodailės dar-bus ir lietuvių dailės darbus.

Pritrūkus vietos St. Francis of Assissi klebonijoje Lawrence mies-te, kun. Juras gavo vietos savaitraš-čio „Darbininkas“ patalpose Bos-tone. Kai „Darbininkas“ išsikėlė į New Yorką, rinkinys buvo perkeltas į Brockton miestą, į Nukryžiuotojo Jėzaus lietuvaičių seserų vienuolyno garažą. Kai seselėms 1962 m. prirei-kė garažo, prel. Juras susitarė su Ne-kaltai Pradėtosios Švenčiausiosios Mergelės Marijos seserų vienuolynu Putnam, Connecticut valstijoje, ir ten 1965 m. buvo pastatytas viena-aukštis pastatas. Rinkinys buvo per-

ALKA minės 90-metįJUNGTINĖSE AMERIKOS VALSTIJOSE

Dr. Mirga GirniuvienėLKMA ir ALKA pirmininkė

keltas į Putnamą. 1979 m. augančiam archyvui

pritrūkus vietos, buvo pastatytas žymiai didesnis pastatas su rūsiu. Statybos komitetui priklausė: pir-mininkas dr. A. Matukas, iždininkas J.Vembrė, lėšų telkėjas J. Kapočius ir patarėjas inž. V. Izbickas. Statyba kainavo $218 000. Visus pinigus su-aukojo JAV, Kanados ir kitų užsienio kraštų lietuviai.

Taigi, archyvas, prasidėjęs kun. Juro klebonijoje Lawrence mieste, išaugo į vieną didžiausių lietuvių archyvų JAV. Kitais metais jam sukaks 90 metų.

Vienu metu prel. Juras galvo-jo ALKA perduoti Kent universitetui Ohio valstijoje. Ten profesoriavo dr. J.Cadzow, ALKA Globos ko-miteto narys. Archyvas būtų buvęs perduotas Kent universiteto biblio-

tekos etniniam skyriui. Tačiau užuot perdavus visą archyvą, prel. Juras universitetui perdavė maždaug 1000 lietuviškų knygų – dublikatų ir ke-letą periodikos komplektų. 1973 m. prel. Juras ALKA už simbolinį $1 pardavė Lietuvių katalikų moks-lo akademijai (LKMA). Tuo būdu ALKA tapo LKMA padaliniu.

ALKA valdybai pirmininka-vo:

1973-1984: dr. A. Stankaitis; 1984-2000: dr. J. Kriaučiūnas; 2000-2010: inž. J. Rygelis 2010-dabar: dr. M. Girniuvie-

nė.Iždininkais buvo: iki 1985:

Juozas Vembrė; 1985-1986: prel. Vytautas Balčiūnas; 1986-1993: Sta-sys Miknius; 1993 m. iki 2010: J. Rygelis; 2010 iki dabar: dr. R. Gir-nius.

Turimas turtas. ALKA su-skirstyta į tris skyrius: biblioteka, archyvai ir muziejus.

Biblioteka. Čia laikomos lie-tuvių parašytos, bei su Lietuva susi-jusios knygos, iš viso daugiau negu 30 000 knygų. Taip pat laikomi retų bei senų knygų rinkiniai ir periodi-ka. Štai keletas retų knygų, kurios yra ALKAoje, pavyzdžių:

- „Tabellen zur Übersicht der Geschichte ALLER EUROPÄIS-CHEN LÄNDER und Staaten“, pa-rašyta C. Kruse 1802 m. (V. Klimo dovana);

- 1816 m. išleista knyga „Naujas Istatimas Jezaus Christaus Wieszpaties musu, Lietuwiszku le-žuwiu isžgulditas, par Jozapa Arnul-pa Kunigaykszti Giedrayti Wiskupa Žiemayciu, Ženklinika S. Stanislo-wo“;

AMERIKOS LIETUVIŲ KULTŪROS ARCHYVO PUTNAME PASTATAS



- 1883 m. išleistas, „Aušros“ laikraščio numeris;

- vyskupo Valančiaus 1848 m. išleista žemaičių istorija.

Retos knygos laikomos spin-toje už stiklo. Taip pat atskirtos nuo kitų knygų yra senosios knygos – knygos išleistos iki 1911 metų, dau-giau nei 600 knygų. Štai keletas pa-vyzdžių:

- „Matytinis dėl brolių ir sese-rų brolijos blaivystės“ (išleista 1858 m. Varniuose);

- J. Mainionio „Pradžiamoks-lis rankos raszto“ (išleista 1862 m.);

- A. Turskio „Juozaopas Ko-niuszewskis arba kankinimas unijotu po waldže Maskolaus“ (išleista Ply-mouth, Pa, 1888);

- „Užkeikta mergelė su barzda ir barzdaskutis“ ( išleista Chicagoje, 1907).

Bibliotekoje yra maldaknygių rinkinys, nusakantis, kaip lietuviai meldėsi nuo 1904 m. iki 1984 m. ir kas rūpinosi jų sielovada. Pvz., 1904 kun. P. Saurusaitis parūpino malda-knygę, spausdintą Tilžėje. Matyt, maldaknygė buvo pasisekusi, nes 1934 m. kun. P. Dambrauskas ją gerokai paredagavo ir vėl išleido. O kad redagavimo darbas buvo ne-mažas, aišku iš Saurusaičio knygos pavadinimo: „Maldos Apaštalystes, Pamaldos, Aukso Altorius arba Szal-tinis Dangiszkų skarbų“.

Tuo pačiu metu, kai Saurusai-tis, Dambrauskas ir kiti rūpinosi sie-

lovada beatgimstančioje Lietuvoje, panaši veikla vyko ir JAV. Kun. J. K. Miliauskas 1932 m. parūpino knygą „Katekizmas mažiems vaikams an-glų ir lietuvių kalbose“, spausdinta Wilkes-Barre, Pennsylvania. Tuo pa-čiu metu Chicagoje, Bostone ir kito-se lietuvių kolonijose maldaknygė-mis ir kitomis sielovados knygomis rūpinosi kun. Pr. J. Vaitukaitis, kun. Pr. J. Juškaitis, kun. Anastazas Va-lančius, kun. dr. J. B. Končius (1923 m. atsiųstas į JAV ir 1927 m. tapęs Mt. Carmel, Pennsylvania, parapijos klebonu), marijonai J. Vaitkevičius ir V. Kulikauskas bei pranciškonai ir jėzuitai. Rinkinyje randamos ir mal-daknygės anglų kalba.

Maldaknygės – tai intymus

1939 M. PASAULINĖS PARODOS NEW YORKE LIETUVOS EKSPONATAI SAUGOMI ALK ARCHYVE



dalykas, asmeniškas maldos palydo-vas, ne knyga, kurią galima išsiimti iš viešosios bibliotekos ir vėl grąžin-ti. ALKA yra daug maldaknygių su įrašais. Štai keletas pavyzdžių:

- Ylai: Mielas Profesoriau, Šį kilnių minčių veikalą skiriame Jums, kaip dovaną, artėjančių Kalė-dų švenčių proga – E. & P. Ališaus-kai – Vokietija, 1947.12.10;

- Didž. Gerb. Kun. St. Ylai – su meile, pagarba ir atsidavimu – Kęstutis Trimakas, S. J.; 1960.VI.19 – Putname – Primicijų proga;

- Bernardui Obelavičiui Kun. J. Kitos dovana per Kun. J. Bružiką S.J. Misijonierių 1936;

- Tegu malda nudažo mūsų meilę vasaros dangaus žydryne. Čes-lovas 1949 m. Velykos;

- Mielas Profesoriau, Šį kilnių minčių veikalą skiriame Jums, kaip dovaną, artėjančių Kalėdų švenčių proga, E. & P. Ališauskai - Vokietija, 1947.12.10.

Bibliotekoje taip pat laikomi įvairių mokyklų metraščiai, pvz.:

- „Ūkanose, Eichstatto gimna-zijos abiturientų pirmieji literatūri-niai bandymai“ (1946);

- Cicero aukštesniosios litu-anistinės mokyklos penkmečio me-traštis „Atžala“ (1956-1961);

- Čikagos aukštesniosios li-tuanistinės mokyklos metraščiai (1961-1970);

- Vasario 16-tos gimnazijos metraščiai (1954, 1982, 1991).

Bibliotekoje laikomi kom-plektai daugiau nei 1000 periodinių leidinių. Vieni komplektai pilni, net su dublikatais, o kitų – tik atskiri nu-meriai. Periodikos rinkinys gan įvai-rus. Štai keletas pavyzdžių:

- „Draugija“ (Šv. Kazimie-ro draugijos žurnalas, nuo 1911 iki 1913 m. ėjęs su priedu „Ateitis“) (1907-1914,1919-1921,1923,1937-1940 m.);

- „Jaunimas, Mėnesinis lai-kraštis, skirtas jauniesiems“, leistas Tilžėje (1911-1941);

- „Kalifornijos lietuvis“ (1946-1996);

- „Kolumbijos lietuvis“ (1946-1959);

- „Laikas“ (Argentinos) (1948-1955, 1967);

- „Laisvoji Lietuva“ (Urugva-jaus) (1945-1948, 1950-1996);

- „Lietuvos ūkininkas“ (1910,1911,1926,1927);

- „Lietuvos mokykla“ 1918-1924,1926,1929-1934,1937.

Archyvas. ALKA laikomi daugiau nei 200 archyvų. Vieni ar-chyvai yra draugijų, pvz., Rūtos draugijos, Birutės draugijos, Šv. Jurgio draugijos Worcesteryje, Šv. Jurgio draugijos Newarke ir kitų. Archyvuose laikomi jų protokolai, finansų knygos, medalikai, pažymė-jimai ir pan.

Kiti archyvai yra oganizacijų, pvz., Vyčių, VLIK, Ateitininkų, ir pan. Ateitininkų archyvą sudaro 495 aplankai. Čia laikoma labai įvairi medžiaga, pvz.:

- Kristaus Karaliaus moks-leivių ateitininkų kuopos Kenosha, Wisconsin, albumas (1957-1959);

- „Gaudeamus“ – Studentų at-eitininkų sąjungos informacinis biu-letenis (1953-1964);

- Audronės Gaigalaitės užra-šai iš Pax Romana suvažiavimo Lei-chester‘yje 1955 m.;

- K. Ambrozaičio laiškas pre-latui Pr. Jurui;

- „Pirmyn, jaunime“ (Toronto Stasio Šalkauskio moksleivių kuo-pos laikraštėlis), 1990 m. nr. 52;

- kun. Vaclovo Paulausko at-eitininkų reikalais raštai;

- Studentų ateitininkų sąjun-gos vasaros stovyklos dalyvių lie-tuvių literatūros žinių patikrinimo lapai;

- Studentų ateitininkų sąjun-gos valdybos posėdžių protokolų knyga (1954-1955);

Trečiuose archyvuose laikomi susirašinėjimai leidžiant įvairius lei-dinius ar periodiką, pvz., „Lietuvių enciklopedijos“, „Darbininko“, „Ke-leivio“ ir pan.

Dar kiti archyvai yra pavienių asmenų, pvz.:

- Martyno Brako archyvas. Brakas buvo Klaipėdos teisininkas, VLIK tarybos narys, Danijos Lie-tuvių Bendruomenės pirmininkas. Archyvas sudėtas į daugiau nei 25 aplankus. Tarp kitos medžiagos yra

1939 M. PASAULINĖJE PARODOJE NEW YORKE EKSPONUOTA LIETUVIŠKA SKRY-NIA



laiškai ir „Vyriausybės žinios“ apie 1939 m. vokiečių užėmimą bei susi-rašinėjimai su Anysu, Audėnu, Au-gustaičiu, Didžium, Puskepalaičiu, Tolišium, Gelžiniu, Savickiu ir kt.

- Magdalenos Avietėnaitės archyvas. Avietėnaitė gimė JAV ir 1920 m. persikėlė gyventi į Lietuvą. Iki 1940 m. dirbo Užsienių reikalų ministerijoje, 1940-1944 m. buvo Vilniaus universiteto anglų kalbos dėstytoja, 1939 m. – New Yorko pa-saulinės parodos lietuvių generalinis komisaras. Avietėnaitės archyvą su-daro 5 dėžės: laiškai, įskaičiuojant Vinco Krėvės laiškus, rankraščiai, Kunigų vienybės medžiaga, JAV Lietuvių katalikių moterų sąjungos medžiaga, ir kt.

- Dr. Onos Labanauskaitės ar-chyvas. Labanauskaitė buvo visuo-menininkė, žurnalistė (dienraščio „Draugas“ speciali korespondentė Jungtinėse Tautose), vertėja. Dr. Onos Labanauskaitės archyvą suda-ro 5 dėžės. Čia laikomi jos brolio Jono Labanausko laiškai, S. Narke-liūnaitės laiškas ses. M. Consulatai, O. Labanauskaitės užsienio pasas, vizitinė kortelė, užrašų knygelė, jos juodraščiai, autobiografiniai užrašai ir nuotraukos (asmeninės ir iš jos darbo Jungtinėse Tautose).

Muziejus. Čia iškabinta kū-ryba daugiau nei 60 lietuvių dali-ninkų, tarp jų: Viktoro Vizgirdos, Adomo Galdiko, Vytauto Kasiulio, Broniaus Murino, Jadvygos Paukš-tienės, Romo Viesulo, Vytauto Igno ir kt. Išstatyti įvairūs lietuvių kūri-niai, tarp jų:

- tautodailės rinkiniai, pvz., Igno Končiaus koplytėlės ir Stasio Motuzo drožiniai, lietuviškos sody-bos modelis, laimėjęs premiją 1961 metais Connecticut valstijoje;

- skulptūra: Vytauto Kašubos statula „Vaišvilkas“, Vitolio Dragū-nevičiaus – Vytauto Igno galva ir ki-tos skulptūros;

- medalikų, pinigų, ženklų rinkiniai;

- senų nuotraukų rinkiniai.ALKA muziejuje laikomi

1939 m. Pasaulinės parodos New Yorke Lietuvos respublikos ekspo-natai. Tarp jų yra:

- Vytauto Kašubos 46 colių aukštumo akmens skultpūra, pa-vadinta „Lithuania“ ir jo 113 colių aukštumo statula „LDK Vytautas“;

- Roberto Antinio, vyr., 43 co-lių aukštumo bronzos biustas „Anta-nas Smetona“;

- 3 lietuviškos kraitinės skry-nios;

- M. Dobužinskio plakatas „Kaunas“.

Dar praėjusiais metais čia ka-bėjo trys milžiniški muralai (107 co-liai x 150 colių) – Adomo Smetonos „Vilniaus universiteto įsteigimas“, Petro Kalpoko „Napoleonas Vilniu-je“ ir Adomo Galdiko „Vytautas po Žalgirio mūšio“. Jie buvo paskolin-ti Lietuvos nacionaliniam muziejui, kur bus atstatoma 1939 m. New Yor-ke vykusios pasaulinės parodos Lie-tuvos dalis.

Kaip archyvas naudojamas. ALKA vadovybė rūpinasi, kad ar-chyvai būtų naudojami ir prieina-mi visiems, kuriems ta medžiaga reikalinga. Todėl ALKA laikomas turtas yra paskelbtas internete, Lie-tuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) svetainėje www.lkma.org ir per spaudą bei asmeninius kontak-tus yra skelbiama žinia apie turimą turtą. Archyvo naudojimas iš dalies ir įprasmina jo egzistavimą. Štai ke-letas pavyzdžių, kaip archyvai yra buvę naudojami pastaruoju metu.

LKMA svetainėje yra Lietu-vos Respublikos Generalinio kon-sulato Niujorke archyvo smulkus aprašymas. Karts nuo karto vado-vybė gauna elektroninius laiškučius iš žmonių, kurie turi klausimų apie savo prosenelius. Internete radę užuominą apie giminės susirašinėji-mą su Konsulatu, prašo, kad būtų nu-skanuotas turimas laiškas (dažniau-siai iš pokario laikotarpio) ir jiems nusiųsta elektroninė kopija. Į visus tokius prašymus vadovybė stengiasi atsakyti kiek galima greičiau.

ALKA laikomi „Draugo“ nuo 1909 iki 1957 numerių mikrofilmai. Rudenį jie buvo paskolinti Lietuvos Nacionalinės bibliotekos „paveldo“ projektui, kurio dėka visi „Draugo“ numeriai bus paskelbti internete.

Praėjusią vasarą ALKA archy-vus tyrinėjo Vilniaus pedagoginio universiteto profesorė Žydronė Ko-levinskienė. Vienas profesorės Ko-levinskienės darbų yra monografija apie kultūrinę ir literatūrinę moterų veiklą XX amžiaus pirmojoje pusėje JAV. Ypač ją domina pirmosios lie-tuvių moterų draugijos. Būtent ten, anot prof. Kolevinskienės, reikėtų ieškoti lietuvių moterų emancipaci-jos pradžios. Profesorei buvo nau-dingi turimi moterų sąjungų archy-vai.

Praėjusią vasarą ALKA ar-chyvus taip pat tyrinėjo Vytauto Di-džiojo universiteto Istorijos katedros doktorantė Kristina Ūsaitė. Ji rengia daktaro disertaciją tema „Bendrinės lietuvių jaunimo organizacijos kū-rimas išeivijoje: Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos veikla XX a. 7-9 dešimtmečiuose“. Jai ypač naudin-gi buvo periodikos archyvai, kurie, anot Ūsaitės, padėjo „…įsigilinti į lietuvių diasporoje vykusius proce-sus, užčiuopti lietuviškojo gyvenimo pulsą“.

Rudenį ALKA archyvus tyri-nėjo Lietuvos dailės muziejaus Lei-dybos centro vedėjas dr. Gediminas Mikelaitis, kuris baigia knygą apie kun. Stasį Ylą. Ypač naudinga jam buvo archyve laikoma kun. S. Ylos autobiografija, atsiminimai, kitų as-menų atsiminimai apie jį ir susira-šinėjimas su beveik visais žymiau-siais užsienio lietuvių veikėjais (J. Brazaičiu, A. Maceina, J. Aisčiu, A. Vaičiulaičiu, J. Griniumi, J. Girniu-mi ir kitais).

Laukiame, kad ir kiti moks-lininkai susidomėtų ALKA turima medžiaga.

Apie ALKA laikomą turtą pla-čiau galima pasiskaityt LKMA sve-tainėje: www.lkma.org



„Margučio“ tėvas yra Antanas Vanagaitis (1890-1949) – kompozi-torius, aktorius ir visuomenininkas. Jis atvyko į JAV 1924 m. Su aktoriais J. Olšausku, V. Dineika, J. Dikiniu, atvykusiais kartu su juo, koncerta-vo lietuvių telkiniuose JAV. Antano Vanagaičio teatrinė grupė „Dzimdzi-Drimdzi“ greitai išgarsėjo.

1928 m. balandžio 1 d. jis pra-dėjo leisti žurnalą „Margutį“, kurio šūkis buvo – per dainą, juoką, humo-rą žadinti lietuvybę. Žurnalas ėjo iki 1965 m. Jį redagavo A. Vanagaitis, A. Mackus ir V. Vijeikis.

Antanas Vanagaitis našiai da-lyvavo to meto lietuvių gyvenimo kultūrinėje ir visuomeninėje veiklo-je. Buvo įsitikinęs, kad šalia žurnalo reikia ir lietuviškų radijo laidų, kad jomis pasiektų kuo daugiau lietuvių, kurių dalis tada nemokėjo net skai-tyti. O radijo laidos tais laikais buvo ypač populiarios.

„Margutis“ – ne kiaušinis, bet seniausia Amerikos lietuvių radijo programa

Marija RemienėLietuvių radijo „Margutis II“ valdybos pirmininkė

Pirmą kartą „Margutis“ pra-šneko 1932 m. balandžio 11 d. Pra-džioje programa trukdavo vos 15 mi-nučių, bet greit išaugo iki pusvalan-džio, o vėliau – ir iki 1 valandos kas-dieninės programos. 1936 m. vasario 16 d. „Margučio“ programa pirmą kartą buvo perduota net į Lietuvą. A.Vanagaitis savo dainomis, raštais stiprino lietuvybę, o savo veiklą jis nusakė taip: „Ne politika varyti, ne už partijas kovoti, ne asmenis kolio-ti, bet juoktis, pasakas sekti, dainas dainuoti, garsinti lietuviškumą ir burti visus lietuvius į vieną šeimą – „Margutis“ pasiryžęs priimti tą prie-dermę už savo tikrą priesiegą“. Po Antano Vanagaičio mirties iki mūsų laikų „Margutis“ išlaikė tą prieder-mę.

„Margučiui talkino daug žy-mių to meto veikėjų: Juozas Ba-čiūnas, Antanas Olis, dr. Steponas Biežis, Antanas Lapinskas, inž.

Antanas Rudis, Pranas Gudas, Bro-nius Dirmeikis ir daugelis kitų. Po A. Vanagaičio mirties (1949-03-10) „Margučiui“ sėkmingai vadova-vo Lilija Vanagaitienė ir vėliau, po Antrojo pasaulinio karo, atvykusieji lietuviai: Vladas Vijeikis, Vytautas Kasniūnas, Dalia Sruogaitė, Valdas Adamkus ir kt.

1964 m. gruodžio mėn. eismo nelaimėje žuvus L. Vanagaitienei ir A. Mackui, „Margučio“ radijo laidos nesustojo. Buvo sudaryta „Margu-čio“ direktorių taryba, kurios vienu direktorių buvo Valdas Adamkus, jai pirmininkavęs iki 1996 m.

Nuo 1965 m. iki 1967 m. „Margučio“ radijo programai va-dovavo Henrikas Žemelis, o po jo vadovavimą perėmė Petras Petrutis. Jis vadovavo ilgiausiai – iki 1996 m. pavasario. 1996 m. pirmojoje pusė-je „Margučio“ radijo laidos sustojo, bet po kelių mėnesių pertraukos jos vėl buvo atgaivintos „Margučio II“ vardu.

„Margučio“ radijo laida su-vaidino itin svarbų vaidmenį Lietu-vos laisvinimo darbe: jis skelbė, vie-nijo ir būrė tautiečius reaguoti į ge-nocido veiksmus Lietuvoje. Tuomet tautiečiai noriai dirbo savanoriškai, nelaukdami atlyginimo, nes „Margu-tis“ išsilaiko iš aukų. Čikaga visada buvo Amerikos lietuvių pagrindinis veiklos centras. Čia veikė ir tebe-veikia daugiausiai lietuvių organi-zacijų, leidžiamas „Draugo“ dien-raštis. Čia buvo gera dirva išjudinti lietuvius staigioms akcijoms ginant Lietuvos bylos reikalus. Prisimena kreipimaisi į visuomenę: atsiliepti į Amerikos lietuvių tarybos prašymus siųsti telegramas JAV kongreso na-riams. „Margučio“ durys neužsida-rydavo ir telefonas nenutildavo, o

LIETUVIŲ RADIJO „MARGUTIS II“ VALDYBA: (SĖDI) SALOMĖJA DAULIENĖ, PIR-MININKĖ MARIJA REMIENĖ IR EVELYNA OŽELIENĖ, (STOVI) JURGIS VIDŽIŪNAS IR VACLOVAS MOMKUS



klausytojai girdėjo, kas vyksta ne tik lietuvių apylinkėse, bet ir okupuoto-je Lietuvoje.

Įdomūs bei daugybę lietu-vių ir jų draugų sutraukiantys buvo „Margučio“ rengiami koncertai, gegužinės ir kiti renginiai, kurie ypač buvo populiarūs, kai juos ren-gė A. Vanagaitis, L. Vanagaitienė ir A. Olis Čikagos didžiosiose ir gra-žiosiose salėse miesto centre: pvz., „Dainavos“ansamblio ir Anna Cas-cas koncertas „Morrison“ viešbuty-je, Čiurlionio ansamblio koncertas Operos rūmuose, kur buvo susirinkę net 5000 lietuvių. Garsios buvo ir „Margučio“ gegužinės, rengiamos didžiuliame Riverview parke.

Gyvenimas ir išeivijoje nesto-vi vietoje, vyksta pokyčiai, keičiasi kartos, ir tai veikia ne tik žmones, bet ir organizacijas. 1995 m. liepos mėn. pirmą kartą „Margučio“ radijo laidoms iškilo grėsmė – jos laikinai nutrūko, bet po kelių mėnesių per-traukos vėl buvo atgaivintos, nes savo radijo labai pasigedo Čikagos ir apylinkių klausytojai. Tuometinis radijo finansinis ramstis ir tarybos pirmininkas Valdas Adamkus (vėliau tapo Lietuvos Respublikos preziden-tu) kartu su Birute Jasaitiene sukvie-tė pirmąjį pasitarimą. Pasitarime dalyvavo Stasys Baras, Vytautas Radžius, Leonas Narbutis, Bronius Siliūnas ir Petras Petrutis. Keitėsi posėdžių dalyviai: Valdas Adamkus, būdamas užimtas savo tarnyboje, negalėjo rūpintis „Margučio“ atei-timi. Visą perorganizavimo darbą apsiėmė tvarkyti Birutė Jasaitienė su iniciatorių grupele. Nuoširdžių or-ganizatorių ir klausytojų dėka 1995 m. rugsėjo 25 d. vardu „Margutis II“ pradėjo savo radijo transliaciją. Neturint savo studijos darbo sąlygos buvo labai sunkios. Šaltais žiemos vakarais teko keliauti į tolimą šiau-rinę miesto dalį ir vesti programas. Tą sunkų darbą ypač patyrė radijo vedėjas Leonas Narbutis. Jam padė-jo Dalia Sokienė ir Aldona Jurkutė.

Persitvarkęs „Margutis II“ turėjo būti įregistruotas kaip pelno nesiekianti organizacija. Pagal val-

džios reikalavimus teko sudaryti ta-rybą ir valdybą. 1996 m. kovo 13 d. „Seklyčioje“ buvo sukviesti organi-zacijų atstovai, kurie sudarė tarybą ir iš jos narių išrinko valdybą. Tary-bos direktoratą sudarė: Stasys Baras, Danutė Bindokienė, Stasys Briedis, Salomėja Daulienė, Kostas Doč-kus, Birutė Jasaitienė, Kęstutis Je-čius, Matilda Marcinkienė, Vaclovas Momkus, Evelyna Oželienė, Juozas Polikaitis, Marija Remienė, Bronius Siliūnas ir Dalia Sruogaitė.

„Margučio II“ valdybą suda-rė: pirmininkė Marija Remienė, iž-dininkė Birutė Jasaitienė, sekretorė Matilda Marcinkienė, reikalų vedė-jas Vaclovas Momkus, politinių ži-nių apžvalgininkas Bronius Siliūnas, atsakinga už archyvą Dalia Sruogai-tė ir narys Kęstutis Ječius. Valdyba atlieka visus organizacinius darbus, tvarko finansus, palaiko glaudžius ryšius su programų pranešėjais, ren-gia renginius ir posėdžius.

Per 78 veiklos metus „Mar-gučio“ radijo programoje buvo pa-teikiamos ne tik žinios – lietuviško kultūrinio gyvenimo, sporto – buvo ir kitokio pobūdžio laidų: teisės bei

sveikatos patarimų, veikė religinė valandėlė, istorijos valandėlė. Ypač mėgstama buvo „Pelkių žiburėlio“ vardu pasivadinusi literatūrinė va-landėlė, kurios vedėja nuo 1953 m. buvo Dalia Sruogaitė, rašytojo Balio Sruogos dukra, kuri šiai valandėlei vadovavo 25 metus.

„Margučio II“ valdybai nete-ko sėdėti rankų sudėjus, nes nuo jos aktyvumo priklausė radijo likimas. Reikėjo kaupti lėšas, todėl buvo rengiami kultūros renginiai: pvz., pianisto virtuozo Andriaus Žlabio koncertas, menine programa pami-nėtas poeto Bernardo Brazdžionio 100-asis gimtadienis, vyko humo-ristų Antano Gustaičio ir Vitalio Žukausko popietės, „Žaltvykslės“ teatro ir ypač Dramos sambūrio iš Los Angeles, kuris buvo dažnas „Margučio“ svečias, teatro spekta-kliai, „Dainavos“ ansamblio, „Govi-ja“ folklorinio ansamblio koncertai, poezijos popietės ir kt. Iškilmingai buvo minimos „Margučio“ sukak-tys – 65-ri ir 75-ri gyvavimo metai buvo iškilmingai paminėti renginiais ir straipsniais spaudoje.

„Margučio II“ valdyba nuolat

ANTANAS VANAGAITIS, KOMPOZITORIUS, AKTORIUS, „MARGUČIO“ RADIJO ĮKŪ-RĖJAS IR VADOVAS



jautė lėšų trūkumą. Du kartus per metus buvo skelbiami aukų rinkimo vajai laiškais ir per spaudą. 2000-uo-sius metus „Margutis II“ baigė 2000 dol. deficitu. Dejonės negalėjo padė-ti, reikėjo veikti. „Margutis II“ buvo girdimas ir toliau 5 kartus per savai-tę ir išliko lietuvių kultūros, visuo-menės ir informacijos radijo progra-ma, jungianti įvairių pažiūrų ir visų kartų lietuvius.

Lietuviškų radijo laidų Ame-rikoje buvo nemažai. Po vieną jų veikė beveik visuose didesniuose lietuvių telkiniuose. Buvo metas, kai Čikagoje veikė net keturios radijo programos. Tačiau laikas negailes-tingas. Keitėsi programų vedėjai, pasikeitė ir „Margučio“ laidos lei-dėjai. Ypač pasikeitė klausytojai ir radijo rėmėjai.

Taip jau pasaulis sutvarky-

tas – kol esame jauni, senosios or-ganizacijos nedomina. Dejuojame, kad užsidaro senosios lietuviškos bažnyčios. Priekaištaujame bažny-čių vadovybėms, bet patys lietuviai apleidžia šventoves, jų nelanko ir neišlaiko. Panašiai yra ir su radijo programomis. „Margučio II“ valdy-ba viena laidos negali išlaikyti. Val-dyba dirba be jokio užmokesčio, bet sąskaitos ateina, ir jas reikia apmo-kėti. Didžiausia našta ir atsakomybė teko man – pirmininkei: pastaraisiais metais buvau ir iždininkė, ir sekre-torė, ir visų reikalų vedėja, spaudos atstovė, skelbiau aukų vajus, rašiau paramos prašymus, tvarkiau rėmėjų sąskaitas ir ruošiau išlaidų bei paja-mų apyskaitas, atsiskaitymas su IRS – JAV valdžia.

Žinoma, pasaulio ekonomi-kos krizė, palietusi Ameriką ir mus

visus, sukėlė nemažai rūpesčių ir mūsų organizacijoms. Šiaip ar taip gyvenimas eina įprasta vaga: ren-giame gegužines, minėjimus, remia-me Lietuvos našlaičius, vykstame į Lietuvą. Organizacijų skaičius ne-mažėja, nors jų renginiai dažniau-siai ribojasi vakarienėmis su labai kukliomis meninėmis programomis. Lankytojų skaičius visur žymiai su-mažėjo. Šiais laikais joks kultūrinis koncertas Čikagoje nebesutrauktų tūkstantinės lietuviškos minios, nors tūkstančiai naujų tautiečių gyvena Čikagos apylinkėje.

Ar reikia rašyti apie lietuviš-kos radijo laidos reikšmę?

Tačiau kultūringa visuomenė daug pasimoko iš praeities.

„Margučio“ radijo laidos gy-vavimą pratęsė dipukai, atvykę į Ameriką po II Pasaulinio karo. Da-bar toji karta jau paseno ir nedaug jų beliko. Toji karta buvo patriotiška, rėmė fondus, statė bažnyčias, lietu-viškus centrus, steigė lituanistines mokyklas. Ar ne laikas jų darbus perimti jau trečiabangiams, atvyku-siems po Lietuvos nepriklausomy-bės atgavimo?

Su didele širdgėla teko pa-skelbti „Margučio II“ klausytojams ir rėmėjams, kad dėl finansų sto-kos radijo programa sustoja veikusi 2011 m. sausio 31 d. Valdyba tikisi, kad po kurio laiko susidarys nauja taryba ir valdyba. Ateis nauji rėmė-jai bei darbuotojai, ir „Margutis II“ toliau gyvuos. Nepakeičiamų nėra. „Margutis II“ nepalieka jokių sko-lų. Paliekama transliacijų įranga ir kompiuteris.

Kai 1932 metais Amerikos ra-dijo bangomis nuskambėjo lietuviš-kas žodis, tautiečiai, kur tik tą lie-tuvišką žodį girdėjo, džiaugėsi. Tada nei pats Antanas Vanagaitis gal ne-sitikėjo, kad jo įsteigta „Margučio“ radijo programa toli, toli pranoks jo paties gyvenimo dienas, kad lietu-viškas žodis skambės, kad jį lietu-viška daina lydės, o lietuviška širdis džiaugsis net iki 2011 m. sausio 31 dienos.

„MARGUČIO“ SURENGTAS ČIURLIONIO ANSAMBLIO KONCERTAS „LYRIC“ OPEROS RŪMUOSE CHICAGOJE 1950 M., SUTRAUKĘS 5 TŪKST. ŽIŪROVŲ



„Draugo“ dienraščio, leidžia-mo Chicagoje, 2011 metų kalendo-rius yra pasipuošęs Lietuvos aukso – gintaro – meniškomis nuotraukomis. Ne veltui Lietuva vadinama gintaro šalimi. Gintaro gabaluose randama prieš daugelį metų į sakus įkliuvu-sių augalų dalių, muselių, skruzdžių, vorų, peteliškių bei kitokių gyvių. Viena autorė „Draugą“ vadina ti-kruoju lietuvišku gintaru, kūrusiu ne tik savo, bet ir lietuvių tautos istori-ją. Iš tikrųjų „Drauge“, kaip ir gin-taro gabalėliuose, yra sukaupta daug istorinės reikšmės vertybių.

„Draugo“ šimtmečio sukak-tis patraukė ir žiniasklaidos dėmesį. Sukaktį paminėjo išeivijos spauda – „Tėviškės žiburiai“, „Amerikos lie-tuvis“, „Dirva“ ir kt. Per lietuvišką pasaulį nubangavo „Pasaulio lietu-vio“ dėmesys „Draugui“. „Lituanus“ žurnalas, leidžiamas anglų kalba jau daugiau kaip 50 metų, „Draugo“ ju-biliejui prisiminti paskyrė specialų numerį. Tą numerį redaguoti buvo pakviesta Danguolė Kviklytė. Jos tėvelis Bronius Kviklys ilgą laiką buvo vienas iš „Draugo“ redaktorių. Šiame „Lituanus“ numeryje yra ke-turi straipsniai. Leidinio turinį išsa-miai jau aprašė Laima Apanavičienė („Draugas“, 2011-01-02). Pasinau-dojant jos aprašymu, patieksiu tal-pintų straipsnių santrauką.

Apžvalginiame straipsnyje Danguolė Kviklytė, duodama istori-nę apžvalgą, išvardija archyvus ir bi-bliotekas, kur galima rasti laikraščio komplektus. Mykolas Drunga dalija-si savo darbo „Draugo“ redakcijoje patirtimi ir kelia klausimą, kas pa-dėjo laikraščiui tiek metų išsilaiky-ti. Daiva Markelis savo straipsnyje nuoširdžiai pasakoja, kokią įtaką jai darė lietuviškas „Draugas“. „Pažinu-si ‘Draugą’ jaunystėje ji dabar yra jo skaitytoja“, – pastebi Laima Apana-vičienė. Pagaliau Aurelija Tamošiū-naitė savo moksliniame straipsnyje nagrinėja lietuvių kalbos rašybą pir-

„Draugas“ – tikrasis lietuviškasis gintarasmuosiuose „Draugo“, gimusio 1909 metais, numeriuose.

„Draugą“ vertina ir „Ateities“ žurnalas 2009 m. nr. 9. Tai Ateitinin-kų federacijos leidžiamas žurnalas Lietuvoje. Ten radau įdomų Ginta-rės Raugalytės straipsnį, pavadintą „Draugui – 100 metų!“ Noriu bent glaustai pristatyti jo mintis ir išva-das.

Savo rašinį autorė pradeda klausimu: „Įdomu, koks metalas ar brangakmenis savo verte įprasmintų ‘Draugo’ šimtmečio jubiliejų? Auk-sai ir deimantai – nublanksta, todėl, toliau kalbėdama apie dienraštį, var-tosiu gintaro sinonimą. ‘Draugas’ – tikrasis lietuviškas gintaras – kūrė ne tik savo, bet ir lietuvių tautos istoriją. ’Draugas’ nuo pat pirmųjų žingsnių, nuo pirmųjų raidžių repre-zentavo emigracijos bei imigrantų gyvenimo subtilybes ir lietuvių tau-tos, likusios Marijos žemėje, vargus bei svajones. Dienraštis aprašė ir koregavo gyvenimą, susidedantį iš politinių, ekonominių ir kultūrinių temų. Pasibaigus Antrajam pasauli-niam karui vadinamiesiems ‘dipu-kams’ dienraštis tapo itin reikšminga vieta, kurioje buvo puoselėjamos ir propaguojamos katalikybės, lietuvy-bės vertybės. Jungtinėse Amerikos Valstijose lietuvių išeivija, pasitel-kusi intelektines galimybes ir ryžtą išvengti tautų lydymo katilo, tam tikra prasme parengė tautinio tapa-tumo išsaugojimo projektą, kurio ašimi ir definicija virto sisteminga lietuvybės išsaugojimo koncepci-ja. ‘Lietuviško gintaro’ puslapiuose išskirtinis dėmesys buvo skiriamas tautiškumo ir katalikiškumo stipri-nimui. Šių vertybių propagavimas buvo laikomas galimybe apsisaugoti nuo nutautėjimo“.

Autorė pastebi, kad šiandien, praėjus ištisai epochai, „Lietuviš-ką gintarą“ skaitė ar skaito kelios emigrantų kartos. Tai, ką pradėjo „grynoriai“, brandino „dipukai“, tę-

sia po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo išvykę tautiečiai, vadina-mieji „trečiabangiai“. Straipsnyje džiaugiamasi, kad amerikietiškas tautų katilas neužlydė galimybių ir noro išlikti lietuviais – ir tikinčiais lietuviais. Ji pastebi, kad lietuvišką bendruomenę vienijo tikėjimas: sa-vimi, Dievu ir rytojumi. „Idealisti-nės paskatos buvo siūlomos katalikų inteligentų, priimamos ir geidžiamos tikinčiųjų lietuvių bendruomenės. Jų visų dėka „Draugas“ tapo visų lietu-vių laikraščiu.

Įdomi Gintarės Raugalytės pastaba apie „Draugą“ ir moder-nizmą. „Kryptingas, sistemingas ir produktyvus lietuvybės vėliavnešys bene pasidavęs tik vienam moder-nizacijos iššūkiui – savo mintis nuo 2006 m. dėsto ir internetinėje erdvė-je. ‘Draugo’ rūpesčiai ir šiandien liko tokie pat, kokie buvo prieš pen-kias dešimtis metų. Lietuviškos vei-klos sritys – tikėjimas, kultūra ir pa-veldas – yra tautos dvasią palaikan-tis veiksnys pasaulyje (ir ne vien tik pasaulio lietuvių bendruomenėse)“. Paminėjus šimtmečio proga išleistą knygą ir prisiminus, kad „Draugas“ buvo apdovanotas „Tūkstantmečio žvaigždės“ žymeniu, ji mano, kad dienraštis išliks savimi. Išvadoje au-torė teigia, kad skaitydami „Draugą“ skaitome ne tik jį, bet ir tautos isto-riją. Jos linkėjimai – ateinantį šim-tmetį vesti tautą jau pramintu TIKĖ-JIMO ir LIETUVYBĖS keliu.

Paminėjau tik dalį gausių ir teigiamų dienraščio „Draugo“ verti-nimų, šimtmečio proga nubangavu-sių per lietuvišką spaudą. Tebūnie jie paskata ateities užmojams ir iš-šūkiams.

Romualdas Kriaučiūnas


Susitikimai

–Svečiavausi Čikagoje ir už-klydau į Balzeko muziejų. Tuo metu S. Balzeko Lietuvių dailės muziejuje vyko lietuvių dailininkų, po karo kū-rusių Vokietijoje (Freiburge), paro-da. Stenley Balzekas pasiūlė sureng-ti savo parodą, – pasakoja p. Liucija. – Sakiau, kad vieno autoriaus paroda neįdomi, aš galiu surengti kolektyvi-nę – solidžią Lietuvos profesionalių tekstilininkų parodą. Tuomet buvau Lietuvos dailininkų sąjungos teks-tilės sekcijos pirmininkė. Patirties rengti parodas turėjau, nes kartu su kolege dailininke tekstilininke Jūra-te Urbiene buvome surengusios du tarptautinius simpoziumus: „Linas – vakar, šiandien, rytoj“, 1992 m. ir 1994 m.

Paroda, kurią vežėme į Ame-riką, buvo didelės apimties, joje da-lyvavo 21 dailininkas. Paruošėme katalogą. Žinoma, turėjome rasti rė-mėjų.

Amerika mane pakeitėDailininkę tekstilininkę Liuciją J. Kryževičienę gali sutikti ir Vilniuje, ir Chicagoje –

kaip žiūrovę ir kaip parodos dalyvę. Ji ir gyvena tarp Vilniaus ir Chicagos. Taip jos gyveni-mas susiklostė netikėtai 1998 m., kai, anot p. Liucijos, pirmoji Lietuvos tekstilininkų paroda perskrido Atlantą.

Pirmiausia parodą surengėme Prancūzijoje, prie projekto prisijun-gė Lietuvos-Prancūzijos asociacija, Prancūzijoje aktyvi rašytoja Gene-vieve Carion Machwitz, Prancūzų-lietuvių asociacijos prezidentė, Lie-tuvos vyriausybė, Ūkio bankas.

Paroda buvo atidaryta Nor-mandijoje, Pontyvy mieste, Rohano pilyje 1998 m., Mindaugo karūnavi-mo (liepos 6-osios) ir Bastilijos paė-mimo (liepos 7-osios) dienos proga. Atidaryme dalyvavo Lietuvos amba-sadorė Prancūzijoje Asta Skaisgirytė Liauškienė.

Po parodos Prancūzijoje dar-bai per Atlantą iškeliavo į Chica-gą – pradžioje į Amerikos kultūros centrą, o vėliau į S. Balzeko lietuvių dailės muziejų. Tai buvo pirmoji to-kia didelė lietuvių profesionalių dai-lininkų paroda Amerikoje. Paroda turėjo didelį pasisekimą, palankiai įvertinta išeivių spaudoje. 1999 m.

dalis parodos buvo parodyta Was-hingtone, DC, Lietuvos ambasado-je. Atidaryme dalyvavo ir kitų šalių ambasadoriai, kiti garbūs svečiai. Sugrįžusi į Lietuvą paroda dar buvo pristatyta ir platesniam Lietuvos dai-lės mylėtojų ratui, eksponuota Dai-lininkų sąjungos galerijoje „Arka“, Vilniuje. 2000 m. perkelta į Užsienio reikalų ministeriją, kuri tarpininka-vo šią parodą siunčiant į JAV diplo-matiniu paštu. Tai buvo tarsi pasku-tinis šios parodos akcentas.

Vėliau Balzeko muziejuje su-rengiau ir savo personalinę parodą.

Taip šiomis parodomis susi-siejau su Amerika.

2000 m. vėl išvykau į JAV, ilgą laiką praleidau Floridoje, St. Petersburge, svetinguose savo te-tos Adelaidos namuose. Ten turėjau sąlygas kūrybai. Jos paskatinta lan-kiau anglų kalbos mokyklą. Daug teko bendrauti su St. Petersburgo Lietuvių Bendruomene. St. Peters-burge įstojau į Art Center ir turė-jau galimybę dalyvauti bendrose su amerikiečiais dailininkais parodo-se. Pradėjau gyventi tarsi iš naujo, įsijungdama į kitą gyvenimo ritmą, perprasdama kito krašto vertybes, žmonių santykius.

2001 m. atvykau į Čikagą. Ten turėjau valdišką darbą – turėjau už-sitikrinti pragyvenimą ir turėti lėšų įgyvendinti savo kūrybines idėjas. Ten susitikau su įdomiais žmonė-mis, įsijungiau į dailės gyvenimą. Dirbtuvės neturėjau, pasitenkinda-vau mažesniu plotu – kartais darbo stalu virsdavo lova. Norint įgyven-dinti savo kūrybines idėjas, gali pa-sitenkinti minimaliomis sąlygomis. Audimo techniką teko kuriam laikui užmiršti, nors Vilniuje buvo likę gausybė siūlų. Daug dažų, popie-

LIUCIJA J. KRYŽEVIČIENĖ (KAIRĖJE) SU LIETUVAITE VESTA WATT SAVO PERSO-NALINĖJE PARODOJE „ILGA KELIONĖ PER ŽOLYNUS...“. 2002 M.


Susitikimai

riaus atsivežiau iš Lietuvos. Kad galėčiau išreikšti aplin-

kos įspūdžius, spalvų gausumą, pasi-telkiau akvarelę. Tai mano hobi. Šią techniką mėgstu nuo seno. Man pa-tinka keliauti su teptuku per žolynus, brūzgynus, dilgėles, keistus augalus, kurių Amerikoje buvo apstu. Daug dirbau ta technika, rengiau ne vieną parodą. Bet mane, kaip tekstilininkę, traukė ir medžiagų įvairovė, naujos galimybės bei išraiškos priemonės. Tas laikotarpis mane gerokai pakei-tė. Grįžau prie dekoratyvinių darbų iš šilko – siūlų ir juostų – atliktų py-nimo technika. Pynimo technika yra mums prigimta – atėjusi iš liaudies kūrybos. Gali atrasti daug variantų, naudoti įvairų ritmą, pasitelkiant skirtingų spalvų žaismą. Aš labai mėgau šilko blizgų paviršių, sidabro koloritą, kontrastingas spalvas.

Man didžiulį įspūdį padarė JAV miestai, modernus Chicagos centras, stiklo ir metalo konstrukci-jos, formų žaismas, nuolatinis šviesų keitimasis. Man tai buvo nepaprasta. Turiu padariusi darbų, skirtų mies-to temai – ryto-vakaro kontrastams. Tobulinau savo techniką, atsirado idėjų kurti ne vienoje plokštumoje, daryti kelių dimensijų darbus. Tas sidabras, stiklo šaltumas man labai artimas. Bičiuliai yra pastebėję, kad mano darbuose dominuoja mėlyna spalva. Man įdomus gamtos santykis su architektūra – daug žalumos, ats-palvių nuo ežero...

Ilgą laiką gyvenau Floridoje – ten tiek gėlių, žydėjimo, spalvų gau-sa, – tai veikė. Teko lankytis Karibų jūros regione, kur gamta, augalai dar įspūdingesni. Savo egzotiškomis formomis žavėjo gėlės. Jaučiausi tarsi rojuje. Ta tema buvau surengusi kelias parodas, viena iš jų – „Ilga ke-lionė per žolynus“ Chicagoje, Čiur-lionio galerijoje.

–Ar bendravote su lietuviais dailininkais?

–Bendravimas su lietuviais dailininkais vyko per bendras paro-das, kai atvažiavau į Chicagą. Kartą dalyvavau architektų-inžinierių kon-

ferencijoje, ir ten buvau pakviesta surengti parodą. Dalyvavau su trimis akvarelėmis. Darbus pamatė Čiur-lionio galerijos vadovas ir pakvietė surengti savo personalinę parodą. Su malonumu sutikau. Savo darbais užpildžiau tris sales. Visi tie darbai buvo sukurti jau Amerikoje.

Beje, iki to laiko jau buvau surengusi personalinę parodą Cleve-lande, OH, lietuvių parapijos salėje. Taip pat Floridoje, San Petersburge, lietuvių bendruomenės namuose. Buvau dalyvavusi ir amerikiečių parodose St. Petersburg Art Centre. Bet norint patekti į amerikietiškas parodas, turi priklausyti jų organiza-cijoms, mokėti mokesčius.

Po to dabar jau mirusios dail. tekstilininkės Janinos Monkutės Marks protekcija savo kolekciją ga-lėjau pristatyti Tarptautinėje teksti-lės asociacijoje, į kurią buvau pri-imta ir nuolat gaudavau kvietimus dalyvauti jos renginiuose. Dėl laiko stokos neturėjau galimybės išva-žiuoti į konferencijas ir keliones po kitas šalis, kur važiuodavo dailinin-kai tekstilininkai. Esu priimta į Mo-terų muziejaus Washingtone narius.

Pradėjo kauptis mano darbų – ištisos dėžės. Daug akvarelių siun-čiau į Lietuvą. Daugelio kūrybinių idėjų realizavau naujomis išraiškos priemonėmis, panaudodama bam-buką, metalo vielą. Gal tai inspiravo Chicagos ir kitų didmiesčių archi-tektūra? Amerika mane pakeitė, bet trauka prie audimo liko, – gal tai jau genetika? Norisi sugrįžti prie minkš-to paviršiaus...

–Taigi prisiminkite savo ankstesnę – lietuviškojo periodo kūrybą.

–Mėgau istorinę tematiką. Esu sukūrusi batiką „Lietuva“. Tai buvo sovietmetyje, ir to mano darbo nenorėjo praleisti tuometinis kultū-ros ministras, nes įžiūrėjo naciona-lizmą. Ten panaudojau išlikusių Lie-tuvos pilių kontūrų piešinį, miestų heraldiką, lietuviškų pinigų moty-vus, antspaudus. Tam rimtai ruo-šiausi, skaičiau istorinius veikalus lenkiškai, rusiškai, konsultavausi. Kad nenuslysčiau į šoną, pagelbė-jo prof. M. Jučas. Panašių istorinių darbų, atliktų batikos technika, pa-dariau ir daugiau. Pvz., Klaipėdos

LIUCIJA J. KRYŽEVIČIENĖ. ATRASK SAVE. 2007 M. BAMBUKAS, RANKŲ DARBO POPIERIUS


Susitikimai

400 metų jubiliejui sukūriau batiką su Klaipėdos pilimi ir laivais. Vėlgi teko pastudijuoti istorijos veikalus ir istorinę Europos dailę bei istorinių laivų dizainą. Šiuos darbus įsigijo Lietuvos dailės muziejus.

Dirbau ir su architektais, vi-suomeniniams architektūros stati-niams sukūriau kelis didelius darbus – lubų gobeleną „Paukštis“, gobeleną „Žydėjimas“ poilsio namams „Ąžuo-lynas“ Juodkrantėje. Tai didelės ap-

imties darbas, kuriam buvo sunaudota daug audinio – pusė tonos siūlų, ku-riuos pati dažiau ir audžiau. Kitas di-džiulis darbas – dekoratyvinis gobele-nas „Radiacija“ buvusios „Nuklono“ gamyklos konferencijų salei.

–Kaip gyvena iš Lietuvos šiais laikais nuvykę lietuviai daili-ninkai?

–Dažniausiai dirba kitus dar-bus. Tiesa, daug jų nepažįstu. Štai vienas vitražistas, su kuriuo teko susipažinti, bažnyčiai daro vitražus Chicagos priemiestyje. Taigi jis save realizuoja kaip dailininkas. Pragyve-na iš dailės, nors sunkiai, bet kitur kol kas dirbti neina. O dauguma dir-ba piešimo mokytojais amerikietiš-kose mokyklose. Floridoje parodoje teko matyti vienos lietuvaitės labai originalias tapytas miniatiūras. Jos yra paklausios, jai gerai moka, ir ji turi didelį pasiekimą, bet gyvenimui prisiduria iš kažkokio kito darbo. Šiais laikais galima gauti užsakymų internetu, pvz., marginti porcelia-ną. Dizainerių galimybės didelės. O šalia galima dirbti sau ir dalyvauti parodose. Jaunimui ko nors pasiekti daug lengviau. Jie lengviau įveikia ir kalbos barjerus.

–Šiek tiek apie dailės gyve-

nimą Chicagoje.–Dailės gyvenimas dažniau-

siai koncentruojasi Čiurlionio ga-lerijoje – Jaunimo centre ir Dailės galerijoje Lemonte, netoli Chicagos. Vyksta bendros parodos ir personali-nės. Pvz., Čiurlionio galerijoje buvo surengta galerijos 50-mečiui skirta paroda, kurioje dalyvavo daug daili-ninkų. Kai tik aš atvykau į Chicagą, 2001 m., buvau pakviesta dalyvauti Indianoje, Michigan City muziejuje, kur vyko lietuvių dailininkių mote-rų paroda. Dalyvavo ir vyresnės, ir jaunesnės kartos dailininkės. Štai toks ypatingas bruožas – parodose dalyvauja ir profesionalai, ir mėgė-jai dailininkai, nes kitos išeities nėra – dailininkų nėra tiek daug, kad gali-ma būtų rengti tik profesionalų arba tik mėgėjų parodas.

–Kodėl grįžot į Lietuvą?–Atėjo laikas grįžti į savo

kraštą, pas vaikus. Užtenka, per tiek metų pažinau JAV gyvenimą, daug ką pamačiau, lankiau parodas, mu-ziejus, koncertus, teatrus, pamačiau ir išgirdau daugelio žymių atlikėjų kūrybą. Kita vertus, aš neturiu tokių finansinių galimybių, kad galėčiau gyventi ir dirbti Amerikoje. Amerika – plačių galimybių šalis, bet tik savo jėga, veržlumu gali išlikti ir, žinoma, reikia pradėti nuo jaunesnių metų negu aš, kad galėtum užsiimti pozi-cijas. Ir reikalinga kažkieno globa.

–Ar Lietuvoje turite planų?–Turiu, noriu surengti per-

sonalinę parodą. Gavau pakvietimą vėl aktyviai įsijungti į visuomeninį dailės gyvenime. Dar turiu daug kū-rybos idėjų, norisi jas realizuoti. Bet su Amerika aš irgi nenukerpu visų saitų, aš ten važinėsiu, nes turiu sen-timentų tam kraštui. Ypač ten pras-mingas laikas rudenį, kai prasideda intensyvus kultūrinis gyvenimas – koncertai, kasmetinė tarptautinė par-oda SOFA, kurioje gausu taikomojo meno darbų iš viso pasaulio.

Kalbėjosi Audronė Viktorija Škiudaitė

LIUCIJA J. KRYŽEVIČIENĖ (IŠ DEŠINĖS), INA NENORTIENĖ, REGINA PALAITYTĖ BENSON KĖDAINIUOSE, JANINOS MONKUTĖS MARKS MUZIEJUJE, AMERIKOS LIETU-VIŲ DAILININKIŲ PARODOS „TOLIMA-ARTIMA ŽEMĖ“ ATIDARYME. 2008 M.

LIUCIJA J. KRYŽEVIČIENĖ. SAULĖS LANGAI. CHICAGA. ŠILKAS. 2005 M.



2010 m. lapkričio 10-12 d. vykusiame užsienio lituanistinių mokyklų mokytojų seminare, kurį organizavo Užsienio lietuvių depar-tamentas prie LR URM, buvo skai-tomos paskaitos apie lietuvių kalbos kaip svetimosios mokymo metodiką, apie mokytojo vaidmenį besikei-čiančioje visuomenėje. Lankytasi ir stebėtos išlyginamosios pamokos Vilniuje veikiančiuose „Lietuvių na-muose“, kur mokosi lietuvių kilmės vaikai iš 19 pasaulio šalių.

Šiame straipsnelyje bus šiek tiek detaliau aptariamos paskaitos apie metodinius principus mokant komunikacinės kalbos, kurias skai-tė VU LKK dėstytoja Joana Pribu-šauskaitė. Šie metodiniai patarimai gali būti taikomi dirbant su įvairaus amžiaus ir įvairių kalbos mokėjimo lygių mokiniais.

Mokytojas, mokydamas lietu-vių kalbos, pirmiausia turi atsižvelg-ti į individualius mokinių poreikius. O mokiniui, norint pasiekti optima-lių rezultatų, reikalinga motyvacija. Mokinys yra toks, koks yra. Moki-nys dažnai nežino, kodėl turi moky-tis būtent tos medžiagos. Šis nežino-jimas turbūt itin stipriai pasireiškia mokant jaunesniojo mokyklinio am-žiaus vaikus. Sėkmingas mokymas ir mokymasis priklauso, kaip mokinys išnaudoja mokymosi progas: ar ak-tyviai, ar tik pasyviai dalyvauja pa-mokoje, ar bando bendrauti, nebijo klausti, ieško kalbos dėsningumų, kuria savo taisykles.

Mokytojui mokymo procese turi būti labai svarbu grįžtamasis ry-šys – t.y. mokinys turi būti vertinto-jas. Mokinių vertinimas gali būti ir rūstus mokytojo atžvilgiu, bet tai tu-rėtų padėti siekti kokybiškesnių mo-kymo metodų ir situacijų. Pamokos

Komunikacinis kalbos mokymas lituanistinių mokyklų mokytojų kvalifi kacijos tobulinimo seminare

Reda MieldažytėGimtosios lietuvių kalbos mokytoja prie Kopenhagos savivaldybės

pabaigoje reikia nepamiršti paklaus-ti mokinių ar studentų, ar ko nors išmokote, nes šis klausimas suteikia progą pamąstyti, vertinti savo veiklą ir pažangą.

Vertinimas geriausias yra iš šalies, jokiu būdu ne testai, kurie šiuo metu yra paplitę mokymo sis-temoje, nes testai gniuždo mokinių interpretacinį mąstymą, jie atlieka-mi tik mechaniškai pagal iš anksto nubrėžtą schemą. Norint įvertinti pažangą, galima parašyti nedidelį kontrolinuką ar savarankišką rašinį. Jaunesnieji mokiniai, nemokantys rašyti, turi naudotis įvairiomis vizu-alinėmis priemonėmis, kurias nau-dojant galima būtų kurti pasakojimo situacijas.

Mokiniui reikia mokytojo. Geras mokytojas skatina savaran-kiškumą ir bendradarbiavimą. Mo-

kytojas turi būti partneris ir patarė-jas, kuris nebara, bet ugdo mokinio pasitikėjimą. Kai mokinys yra labai gabus, mokytojo nuopelnas nėra pats didžiausias.

Svarbu, kad mokomoji me-džiaga atitiktų mokinių patirtį. Lie-tuvių kalbos ar literatūros mokykli-niai vadovėliai neatitinka vaikų pa-tirties, tokia medžiaga dažnai tampa mokinių žiovulio priežastimi. Įdomi medžiaga skatina smalsumą, pažini-mą, norą dirbti. Parenkami tekstai neturi būti ilgi, telpantys viename ar pusėje puslapio. Mokomoji me-džiaga turi atspindėti Lietuvos so-ciokultūrą ir socialines realijas, turi būti tikroviškai parinkta. Šios reali-jos turi būti matomos iš distancijos, t.y. Lietuva yra toliau, bet turi būti tai, kas yra dabar, o ne tolimoje pra-eityje. Tikroviškos situacijos arba

REDA MILDAŽYTĖ SEMINARE VILNIUJE, UŽSIENIO REIKALŲ MINISTERIJOJE



aktualijos lengviau įtraukia mokinį į mokymo procesą, taip pat padeda ugdyti sociokultūrinę kompetenciją, kad vaikas atvykęs į Lietuvą galėtų ir žinotų, kaip elgtis. Mokomojoje medžiagoje naudojami galvosūkiai ar kryžiažodžiai, bet nėra gerai, nes tai yra lenktyniavimo forma. Jei mo-kinys, atliko užduotis labai gerai, nereiškia, kad išmoko mokomąją medžiagą, nes labai greitai gali pa-miršti.

Kalbinėje veikloje svarbiausia yra sąveika. Informacijos gavimas sakytinės ar rašytinės kalbos forma sąveikoje pasireiškia gebėjimu iš-girsti, gebėjimu suvokti ir gebėjimu atsakyti į pateiktą informaciją. Kal-binės veiklos strategijos ugdomos tiek raštu, tiek žodžiu. Tik rašant rašinį yra galimybė pasižiūrėti, pa-sitikrinti, ką ir kaip atlikau, o žodi-nėje kalboje reikia orientuotis labai greitai.

Mokytojas turi žinoti ugdy-mo tikslą. Kalbos tartis ir intonacija yra labai svarbu. Gramatika turi būti įpinta į visą situaciją. Gramatika turi būti pasirenkama laipsniškai ir siste-mingai, pvz., būdvardžių laipsniavi-mas, veiksmažodžio bendratis ir t.t. Kalbant apie gramatiką nereikia su-vokti, kad mokiniams reikia aiškinti vienokią ar kitokią gramatinę formą. Labai svarbu žodyno pagal pasirink-tą pamokos temą sudarymas. Dirbant su kalbos tartimi ir intonacija svarbu iliustruoti gimtosios ir svetimosios kalbos tarimo skirtumus, parody-ti, kaip vaikšto liežuvis. Mokytojui svarbu nusistatyti, ar rašymas yra tikslas, priemonė, ar tikslas ir prie-monė.

Seminaro metu vyko pamokos planavimo pratybos, kur mokytojai dirbo grupėse. Pagal temą reikėjo atrinkti iš anksto paruoštą vizualinę medžiagą ir tekstus. Medžiaga turė-jo būti parenkama taip, kad ja būtų siekiama ugdyti kalbos vartojimo komponentus: gramatiką, žodyną ir fonetiką bei visas kalbinės veiklos rūšis: klausymas, skaitymas, kalbė-jimas ir rašymas. Taip pat kai kuriais atvejais reikėjo numatyti, kokias dar

kompetencijas galima būtų ugdyti ir plėsti: sociolingvistinę, sociokultū-rinę, diskurso ar strateginę kompe-tenciją. Pvz., grupė, kuri pasirinko temą apie lietuviškus Kūčių papro-čius pradinukams, pasiūlė tokį pa-mokos planavimo scenarijų. Pamo-kos žodynas: miltai, druska, mielės, vanduo, cukrus, aguonos, kūčiukai, Kūčios, aguonpienis, supilti, išmai-šyti, išminkyti, iškočioti, supjaustyti ir iškepti. Pirmiausia mokytoja per-skaito garsiai ir supažindina žodžiu mokinius su pateiktu žodynu. Po to mokiniai skaito patys, kūčiukų ga-minimui reikalingus produktus paro-do ir įvardija, taip pat skaito kūčiukų gaminimo receptą bei pradeda jų ga-minimo dirbtuvę. Tokia pamoka, be abejo, ugdo sociokultūrinę kompe-tenciją, o tokios darbinės dirbtuvės mokiniams be galo įdomios, taip pat kinesinis mokymo būdas padeda len-gviau įsisavinti žodžius bei palen-gvina atkurti kūrybinio proceso eigą.

Pvz., tema „Sveikas gyve-nimas“ gali būti išplėsta per kelias pamokas. Tokios pamokos tikslas – padėti mokiniams atpažinti, kas yra sveikas gyvenimas: sveikas maistas ir sportas. Mokiniai turėtų mėginti užmegzti pokalbį apie savo maitini-mo įpročius klausdami: Ką tu valgai per pusryčius, pietus ir vakarienę? Ar sportuoji? Koks sportas tau pa-tinka? Po to galima iš parduotuvių reklamų prikarpyti ir ant popieriaus suklijuoti įvairių daržovių, vaisių ir saldumynų paveikslėlių, kuriuos ga-lima naudoti žodyno lavinimui bei diskusijoms apie sveiką maistą plė-toti. Kitoje pamokoje norint lavinti sociokultūrinę kompetenciją galima kalbėti apie lietuvišką duoną. Žo-dyne apie duoną akcentuojamos lie-tuvių kalbos deminutyvinės duonos formos: duonutė, duonelė, duony-tė; galima paminėti, kaip tarmiškai duona tariama įvairiose Lietuvos geografinėse vietose: duona, douna, dūna. Pamokoje skaitoma lietuvių pasaka „Kada gali valgyti“, vaiz-duojanti duonos gimimo procesą, taip pat ši pasaka labai tinka aiški-nant lietuvių kalbos veiksmažodžių

bendratis: suarti, pasėti, užaugti, nukirsti, sumalti, iškepti ir valgyti. Pasaką pirmiausia garsiai perskaito mokytoja, aiškinami nesuprantami žodžiai, o po to skaitoma vaidmeni-mis. Ugdant sociolingvistinę ir so-ciokultūrinę kompetenciją galima mokinius supažindinti ir paprašyti išmokti kelias patarles apie duoną: „Verkia duona tinginio valgoma“; „Davė Dievas dantis, duos ir duo-nos“; „Kas nedirba, mielas vaike, tam ir duonos duot nereikia“. Trečią pamoką, jeigu yra galimybių ir ypač jei pamoka vyksta rugsėjo mėn. pra-džioje, galima pasiūlyti mokiniams atsinešti ruginių ir kvietinių miltų palyginimui, taip pat kviečių ar ru-gių varpų.

Norėčiau pastebėti, kad pa-našią pamoką esu turėjusi su savo mokiniais Danijoje, nes būtent šio-je šalyje yra labai išplitusi naminės ruginės duonos bei naminių bande-lių kepimo tradicija, todėl abiejų rūšių miltų galima nusipirkti pre-kybos centruose. Danijos mokyklų mokiniai kievienais metais rengia sveiko maisto savaitę, kurios metu kepa sveikas bandeles, gamina įvai-rias salotas, žodžiu, mokomi sveikos mitybos, kuri yra Danijos mokyklos politikos dalis. Lietuvių mokiniams patiko ir buvo įdomu lyginti kvieti-nių ir ruginių grūdų bei miltų spalvą, užmiestyje gyvenantys mokiniai su didžiausiu entuziazmu leidosi ieš-koti po Danijos rudeninius dirvo-nus užsilikusių javų ir su malonumu lukšteno ir valgė atsineštų kviečių varpas.

Na, ir pabaigai norėčiau pa-teikti dėstytojos Joanos siūlytų ke-letą mokymo kalbėti pavyzdžių: a) apibūdinti paveikslėlius (vienas pasakoja, kitas piešia – įvairios te-mos); b) pasakyti, kuo skiriasi pa-veikslėliai (lygina du – ta pati tema); c) bendrybių ieškojimas (poromis: ką abu mėgsta, ko nori pietų); d) bendrų sąrašų sudarymas (pirkinių sąrašas, svečių sąrašas); e) bendros veiklos planavimas – kartu nugalė-ti sunkumus (grupėmis: rengiasi į žygį, kuria bendrą projektą).



Apie keturiasdešimtyje kraštų po PLB skėčiu visuomeninį darbą dirba daug lietuvių. Kai kurie iš jų darbais yra persikrovę ir jau išsekę. Pastarieji gal dar vis veikia, bet jau yra praradę džiaugsmą ir ankstyvesnį našumą. Tai apgailėtina, nes labiau-siai išsekusieji yra buvę labiausiai užsidegusieji. Laimė, kad išsekimo galima išvengti. Tiek patys veikėjai, tiek ir visuomenė ne tik gali, bet ir turi savuosius veikėjus „apdraust“, juos tiesiog sudrausti nuo persikro-vimo ir išsisėmimo.

Išsisėmimas – tai persikrovu-siųjų liga, nors ne visi apsikrovimai yra žalingi. Ką beveiktume, veikla mus įpareigoja, uždeda atsakomybę ir darbą. Susijaudinimas, tam tikra įtampa randama išgyvenant džiaugs-mą, pasiekimą, pasisekimą. Tam tikras įtampos laipsnis yra būtinas asmenybės ugdyme ir pačiame gy-venime. Tačiau per didelė nuolatinė įtampa ne tik kenkia sveikatai, bet trumpina ir amžių. Svarbu įtampą ne visai pašalinti, bet išmokti su ja tvarkytis. Ne įtampa mus, bet mes įtampą turime kontroliuoti.

Lietuviškoje veikloje dažnai sunku aktyviai dalyvauti be persi-krovimo ir ilgainiui ateinančio iš-sisėmimo. Visuomenės darbuotojai yra ypač geri kandidatai išsekti, nes jie veiklon jungiasi vedami idealiz-mo ir įsitikinimų, kad jų veikla yra prasminga. Kai kurie veikėjai stato aukštus ir nelanksčius reikalavimus ne tik sau, bet ir kitiems. Vengda-mi konflikto neretai jie stengiasi visiems įtikti. Visuomenės veikėjai jaučia ir tiki, kad ant jų pečių ir są-žinės yra užkrautas tolesnis išeivijos likimas, o be jų paspartės tautinis merdėjimas. Ne vienam veikimas tampa tarsi tautiniu pašaukimu, ku-ris įsiskverbia į kiekvieną jo gyveni-mo minutę. Tada nebelieka laiko nei kūno poilsiui, nei šeimai, nei savo poreikiams. Išsekimas yra ypač daž-nas reiškinys tose profesijose, kurios

Persikrovusiam sunku atsisakytiDr. Romualdas Kriaučiūnas

tarnauja kitiems, kaip, pvz., slaugių, mokytojų, gydytojų, policininkų, dvasininkų, socialinių darbuotojų. Prie šių profesijų rikiuotini ir visuo-meniniai darbuotojai. Iš jų visų ti-kimasi, stačiai net reikalaujama pa-siaukojimo „iki nukritimo“. Tik tie, kurie sąmoningai ir be kaltės jausmo savo ribas žino ir moka jas išsaugoti, lieka darbingi ir uždegantys pavyz-džiai kitiems.

Įtampų šaltiniai yra trejopi. Įtampos gali kilti iš gyvenimo po-kyčių, darbovietės ir gyvenamo-sios aplinkos. Įtampos laipsnis gali svyruoti nuo labai aukštos įtampos, netekus vyro ar žmonos, dėl nepagy-domos ligos ar invalidumo, iki mažų įtampų (pvz., pasiruošimo kelionei į Europą, sekretoriavimo posėdyje, pabaudos dėl per greito važiavimo, sugedusio šaldytuvo). Patiriamos įtampos darbovietėje gali liesti nau-jas pareigas, turėtus įsipareigojimus, atsakomybę, laiko stoką. Prie gyve-namosios aplinkos įtampų priskirtina triukšmas, nusikaltimai kaimynystė-je, oro ir aplinkos tarša, miesto įs-taigų surambėjimas, eismo nelaimės. Ne visi vienodai reaguoja į įtampas. Vienas asmuo įtampą gali išgyventi irzlumu, o kitam ta pati įtampa virs-ta skrandžio žaizda. Persikrovimas irgi nevienodai susiklosto. Vieniems reikia daug daugiau įtampų iki persi-krovimo negu kitiems. Labai svarbu žinoti savo asmeninę persikrovimo ribą ir sau pasižadėti jos neviršyti.

Štai keletas pavojaus ženklų, kurie gali jau iš anksto perspėti apie vykstantį persikrovimą. Persikrovus protas jau nebespėja priimti naujos informacijos. Sunku net girdėti, kas yra sakoma. Sunku atsiminti, kas buvo sakyta. Siaurėja pasirinkimų ir sprendimų galimybės. Sunku nu-matyti išeities taškus. Persikrovimas gali mus pastūmėti nesubrendusio elgesio link: į apmaudą, pavydą, įtarinėjimus, verkšlenimą, net ap-sistumdymą. Persikrovus sunkiau

pakeisti žalingus įpročius. Paradok-salu, bet persikrovusiam sunku at-sisakyti, sunku tarti aiškų ir trumpą „NE!“ naujiems projektams ar mal-davimams. Turbūt ne vienas esame nusikaltę, primesdami dar vienas pareigas tam, kuris yra darbingas, našus ir iki dantų darbais apsikrovęs. Kūno pavargimas, poilsio troškimas, miego norėjimas – tai irgi pavojaus ženklai. Persitempimas gali sukelti liūdesį, vienišumą; jausmą, kad nie-kas tavo darbo neįvertina, arba kad tave tik išnaudoja. Įtampos ir persi-krovimas veikia hormonų veikimą kūne, kelia kraujo spaudimą, paruo-šia kūną besiartinančiam užpuoliui, su kuriuo reikia dorotis pasiprieši-nimu arba pabėgimu. Tokia kūno pa-siruošimo padėtis gali tapti kasdie-niniu reiškiniu, o su tuo eikvojamas kūno atsparumas visokioms ligoms – slogoms, galvos skausmams, skran-džio sutrikimui, širdies negalavimui ir t.t. Visi ką tik išvardinti ženklai,



jeigu jiems bus leista įsisenėti, veda į išsekimą.

Išsekimą galima aptarti kaip fizinę, protinę ir jausminę būse-ną, kurią charakterizuoja ilgalaikis nuovargis, beviltiškumas ir negalios jausmai, neigiamas savęs aptarimas ir neigiamas nusiteikimas darbui, kitiems ir pačiam gyvenimui. Tarp išsekimo simptomų paminėtina ma-žėjanti energija – „nebeturiu jėgų“ – ir nepasisekimo jausmas visuome-niniame bei profesiniame darbe ar amate. Išgyvenama mažėjantis atpil-do pajautimas ir pasitenkinimas pa-vyzdingai atliekant prisiimtas parei-gas. Iškyla beviltiškumo jausmas ir nepasitikėjimas savimi sprendžiant problemas. Dažnas svečias – ciniz-mas, sarkazmas, vis daugiau pasi-reiškiąs negatyvumas santykiuose su kitais.

Specialistai kalba apie laips-nišką išsisėmimo ciklą. Pradžioje turimas nepažabotas entuziazmas, užsidegimas, tiesiog savęs perver-tinimas. Susidūrus su realybe gali prasidėti stagnacija. Po to prasimu-ša susierzinimas, abejojimas savais sugebėjimais ar paties tikslo svar-ba. Šioje stadijoje dar galimas pa-sirinkimas – arba atsinaujinti, tapti naujai efektingu, arba paskęsti apa-tijoje. Visuomenės darbuotojo persi-krovimas dažniausiai kyla iš paties darbuotojo, kuris per daug iš savęs reikalauja. Visuomenė iš tokių taip pat daug tikisi. Tačiau išsisėmimo galima išvengti.

Meditacija, mintijimas, reko-lekcijos, nuoširdi draugystė – tai tar-si „vitaminai“ prieš išsisėmimą – iš-sekimą. Turėtinos kasdienės ir savai-tinės pertraukėlės atsipalaidavimui. Reikia rasti laiko ilgesniems poilsio savaitgaliams bent kas porą mėne-sių. Kad save iš pagrindų atnaujinus, naujos energijos prisikrovus, siūlyti-nas pasitraukimas iš aktyvios visuo-meninės veiklos visiems metams kas šešeri ar septyneri metai. Visuome-nės veikėjui reikalingi paramos rate-liai, tarsi „užuovėjos tinklas“. Vei-kėjui reikalinga atrama nuo neigia-mos kritikos. Veikėjai ne tik patys

turi jausti, bet karts nuo karto patys girdėti iš kitų, kad jų darbai yra ver-tinami ir kad jie yra gerbiami. Toks padrąsinimas turėtų ateiti ne tik iš artimųjų draugų ratelio, bet ir iš kitų pažiūrų ir įsitikinimų žmonių.

Šeima yra pirmoji paskatos ir užuovėjos bazė. Neišspręstos ve-dusiųjų problemos, eksportuotos į visuomeninės veiklos areną, gali už-teršti ir veiklos atmosferą. Rekolek-cijos vedusiems dažnai pagerina ir sėkmingas vedybas. Reikalui esant, šeimos terapija gali pakelti visos šeimos sveikatą ir našumą. Skatin-tini sutelktiniai poilsio savaitgaliai ar savaitės visuomenės veikėjams ir jų šeimoms. Būtina nuolatinė kūno mankšta. Uolus visuomenės darbuo-tojas daug laiko prasėdi posėdžiuo-se. Tenisas, golfas ar slidinėjimas kas porą mėnesių yra malonus pabė-gimas nuo įtampų, bet nėra protin-ga kūno mankštos programa. Reikia rasti valandėlę laiko bent tris kartus per savaitę kūno kultūrai puoselėti.

Visi turime vienokių ar kito-kių baimių, kurios mus slegia. Per-sigėrimu ar persivalgymu mes jų neįveiksime, bet tik sau pakenksime. Prisipažinkime, jei turime baimių, drąsiai į jas žvelkime. Matykime rei-kalą ir raskime laiko pažvelgti į save – į savo įsipareigojimus, apsikrovi-mus, įtampų šaltinius, savo talentus ir nepriteklius, savo troškimus ir bai-mes. Visi mokame balansuoti savo banko knygutes ir sąskaitas. Pradė-kime savo asmeninių pajėgų ir pa-siekimų bei išsekimo balansavimą. Pasiturintieji ypač gali būti dosnūs finansiškai. Tuo pačiu – tik energin-gi ir stiprūs bei pajėgūs veikėjai gali praturtinti visuomenę savo išminti-mi ir darbu. Neužmirštinas sveikas juokas. Svarbu rasti laiko pasijuokti ne tik su kitais, bet ir iš savęs.

Pati visuomenė gali apsaugo-ti savo darbuotojus nuo išsekimo. Ji turi aktyviai dalyvauti savo proble-mų ryškinime ir jų sprendime. Tik tokiu atveju liks mažiau krovinio atskiriems darbuotojams. Visuome-nė dažnai per daug vilčių sudeda į keletą veikėjų ir iš jų tikisi stebuklų.

Visiems kartu dirbant mažiau berei-kės stebuklų laukti. Skatintina, kad visuomenės veikėjai save brandintų ir ugdytų. Tam gali pasitarnauti spe-cialūs seminarai, kursai, liečiantys tarpasmeninius santykius, konfliktų sprendimą, grupių dinamiką, rezul-tatų pamatavimą ir jų įvertinimą. Reikia talkinti naujam, daug žadan-čiam darbuotojui, o ne jį ar ją viso-mis keturiomis su darbais pulti ir tuo atbaidyti. Naujas veidas susirinki-me, pasitarime ar posėdyje neturėtų tapti nauju taikiniu, nauja auka ant visuomeninės veiklos aukuro. Priim-kime faktą, kad veikėjas, nepaisant kiek įgudęs, nėra tobulas, karts nuo karto padarąs klaidų. Pagalvokime, ar tos klaidos ir išsišokimai kartais nėra išsekimo ženklai.

Visuomenė turi pasirūpinti, kad veikėjai ir veikla turėtų pakan-kamai lėšų. Tačiau darbams atlikti reikia ne tik lėšų, bet ir pritarimo ir ilgalaikės talkos. Visuomenė turi gerbti savo veikėjų asmeninį ir šei-mos narių gyvenimą. Veikėjo šeima automatiškai netampa veikėjo štabu ar jo talka. Pirštų badymas į veikėjo asmeninį gyvenimą irgi nėra naudin-gas užsiėmimas. Turėtume mažiau persikrovimo ir išsekimo atvejų, jeigu kiekvienas visuomenės narys sau prisitaikytų šiuos E. E. Hale žodžius: „Aš esu vienas, bet aš esu nors vienas. Nors aš negaliu visko atlikti, galiu ką nors atlikti. Vien dėl to, kad negaliu visko atlikti, aš neat-sisakysiu atlikti to, ką sugebu“.

VEIKIA JAV LIETUVIŲ BENDRUOMENĖS INTERNETI-NĖ KRAUTUVĖLĖ, KUR GALITE ĮSIGYTI ĮVAIRIŲ ĮDOMIŲ LIE-TUVIŠKŲ PREKIŲ. UŽSAKYMAI PER PAYPAL SISTEMĄ AR KRE-DITINE KORTELE. LINKAS YRA: WWW.LACGIFTS.COM


„Pasaulio lietuvio” žinios

Gerai žinomo veikėjo a.a. Vytauto Vyganto žmona Marija In-gelevičiūtė Vygantienė Jono Šliūpo archyvui Šiaurės Kalifornijoje at-siuntė unikalią dovaną – jos motinos dailininkės Reginos Matuzonytės In-gelevičienės tapytą 27“x32“ (66X78 cm) dydžio dr. Jono Šliūpo portre-tą. Ypač svarbus portretas tuo, kad buvo pozuota paties Jono Šliūpo – savaitę prieš mirtį, 1944 m. lapkri-čio 6 d.

Dailininkė Regina, dr. Vla-do Ingelevičiaus žmona, buvo žymi menininkė. Po mirties jos tapyti pa-veikslai dabar siunčiami į muziejus Lietuvoje. Nemažai tapytų jos darbų turi ir netoli Bostono, Putname, esąs

Unikali dovana aušrininko dr. Jono Šliūpo archyvuiALK archyvas. Prieš dailininkės mirtį darbai buvo eksponuoti New Yorke, Lietuvių dailininkų sąjungos ruoštose parodose.

Dailininkė Regina, gimu-si Vabalninke, 1931 metais baigė meno mokyklą Kaune. Gilindama savo sugebėjimus 1936-1937 metais lankėsi Vokietijoje, Prancūzijoje ir Italijoje. Karo audrų blaškoma 1944 m. su visa šeima atvyko į Bregenzą, Austrijoje. Čia rado ir ką tik atvy-kusį aušrininką dr. Joną Šliūpą su šeima. Spalio mėn. pabaigoje jinai prisišnekino dr. Šliūpą papozuoti jos kuriamam portretui, nei vienam iš jų nenujaučiant, kad tai bus paskutinis aušrininko paveikslas, nes po savai-

tės jis mirė bombarduojamame Ber-lyne.

Paveikslas šiuo metu yra aušrininko dr. Jono Šliūpo archyve, Burlingame, Californijoje. Tačiau greitu laiku jis bus pervežtas į Šiau-lių universiteto biblioteką, kur prieš dvejus metus iš Californijos buvo nuvežtas J. Šliūpo archyvas. Šiaulių universitetas archyvui skyrė didžiulį kambarį, archyvą globoja biblioteki-ninkė Gražina Augienė.

Regina Matuzonytė Ingelevi-čienė atvykusi į Ameriką gyveno ir kūrė New Yorke, priklausė Lietuvių dailininkų sąjungai.

Esu laiminga, kad gyvendama Amerikoje turiu galimybę skaityti „Amerikos lietuvį“. Tai dešimtme-tį atšventęs leidinys, gyvuojantis redaktoriaus Broniaus Abručio ir redakcijos kolektyvo dėka. Prasi-dėjus naujiems metams norisi ir „Amerikos lietuviui“, ir „Pasaulio lietuviui“ palinkėti gyvuoti ne vieną dešimtmetį. Laikykis, „Pasaulio lie-tuvi“, toks mano palinkėjimas. Ačiū gerb. Edvardui Šulaičiui už straips-nį „Amerikos lietuvyje“, kuris buvo pavadintas „Pasaulio lietuvis“ – dar gyvas“. Buvo paraginimas užsipre-numeruoti žurnalą. Ką ir padariau. Manau, kad ir daugiau tautiečių taps naujais PL skaitytojais. Tegu „Ame-rikos lietuvis“ ir „Pasaulio lietuvis“ bus tas siūlas, ant kurio veriami išsi-barstę karoliai – tauta. Siūlau keletą savo ilgesio posmų.

Birutė Kmitaitė Karalienė

Laiškas redakcijaiIlgesys

Žiema balta, lyg patalas pūkų.Ramybė, šaltis, vienuma!Kur tu nuskrisi, jei pašautas

paukštis?Sugis sparnai... tuomet.

Tuomet mėginsiu aš pakilt į aukštį...

Mėginsiu skrist aukštai, aukštai...

Kad išsipildytų svajonės, viltys...

Tik kad nebūtų per vėlai...

Gražiausi metai jau prabėgo.Prabėgo tolimoj šaly...Kai kam – tai išsvajotas rojus,Kai kam – vieni vargai...

Vargai ir viltys susipynę, lyg vainikas

Svajonėse dar, lyg sapne.Tai aš girdžiu čiurlenimą

Dubysos,Tai – Vilkpupio upelio

glėbyje...

O kaip aš gimtinės pasiilgau!

Senus, nugriautus aš namus regiu...

Ir ten išlikusį berželį pabučiuoju,

Ir vėl tenai sugrįžti ketinu.



Parama užsienio lietuvių organizacijoms

Užsienio reikalų ministeri-jos tinklalapio www.urm.lt skyre-lyje „Lietuviai pasaulyje->Ryšiai su užsienio lietuviais->Parama užsienio lietuvių organizacijoms“ (ht tp: / /www.urm.l t / index.php?-2022653943 ) yra paskelbti užsienio lietuvių organizacijų 2011 m. pro-jektų atrankos konkurso rezultatai.

Konkursui buvo pateikti 153 projektai, kurių bendra prašoma pa-ramos suma – 1,7 mln. litų. Komisi-jos sprendimu visiškai arba iš dalies bus finansuojami 84 projektai, ku-riems iš viso skirta 255,5 tūkst. litų.

Pastaba. Sutartys dėl projektų finansavimo bus pasirašomos tik su tomis užsienio lietuvių organizaci-jomis, kurios yra visiškai atsiskai-

Lietuvos parama užsienio lietuviamsčiusios už ankstesniais metais gautą valstybės finansinę paramą.

Paramos sulauks lituanistikos centrai užsienyje

Apie 200 tūkst. litų bus ski-riama lituanistikos (baltistikos) centrams užsienyje paremti. Bus re-miamos užsienio šalių lituanistikos (baltistikos) centrų studentų, dėsty-tojų studijų ir mokslinės stažuotės Lietuvoje, rengiami juose dirbančių dėstytojų kvalifikacijos tobulinimo kursai, taip pat bus remiama studen-tų edukacinė veikla Lietuvoje – va-saros stovyklos, kursai, ekspedici-jos, teikiama parama centrų tarpu-savio bendradarbiavimui, palaikomi ryšiai su lietuvių bendruomenėmis užsienyje. Konkursą projektams fi-nansuoti buvo paskelbusi Švietimo

ir mokslo ministerija.

Išeivių studijoms Lietuvoje – 400 tūkst. litų

Švietimo ir mokslo ministeri-ja numatė skirti apie 400 tūkst. litų išeivijos ir lietuvių kilmės jaunuo-liams studijuoti Lietuvos aukštosio-se mokyklose. Iki vasario 15 dienos lietuvių kilmės užsieniečių vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai Valstybi-niam studijų fondui galėjo teikti pa-raiškas paramai studijoms Lietuvos aukštosiose mokyklose gauti. Stu-dentams bus teikiama dviejų rūšių parama – stipendija už studijų rezul-tatus ir vienkartinė socialinė išmo-ka. Paramą galės gauti pirmosios ir antrosios studijų pakopos studentai. Stipendijos dydis priklausys nuo akademinių pasiekimų.

2011-02-03 Seimo pirmi-ninkė Irena Degutienė priėmė Lietuvos žurnalistų sąjungos Ke-lionių ir pramogų klubo organi-zuojamos ekspedicijos „Filipinai ‚11 M. Šalčiui atminti“ dalyvius.

Į Filipinus Mato Šalčiaus veiklos tirti vykstančios ekspe-dicijos dalyviams parlamento va-dovė perdavė Lietuvos trispalvę, kuri juos lydėjo visos kelionės metu. Seimo Pirmininkė I. Degu-tienė yra šios ekspedicijos globė-ja. Susitikime dalyvavo ir Mato Šalčiaus dukra Raminta Šalčiūtė.

2011 metų vasario 5-26 die-nomis Lietuvos žurnalistų sąjun-gos Kelionių ir pramogų klubas rengė II „Filipinai ‚11 M. Šalčiui atminti“ ekspediciją ir keliavo to-liau ieškodami garsaus keliautojo pėdsakų. Matas Šalčius siekė kuo daugiau apie pasaulį papasakoti savo tautiečiams Lietuvoje ir pa-sauliui nunešti žinių apie Lietuvą,

Mato Šalčiaus pėdomistodėl buvo numatyta Manilos uni-versitete ir Filipinų žurnalistų są-jungoje skaityti pranešimus apie Lietuvą, o grįžus sukurti filmą apie ekspediciją ir pateikti visuo-menei.

2005 metais Gintauto Ba-bravičiaus vadovaujama ekspedi-cija „Peru-Bolivija‘05 M. Šalčiui atminti“ keliavo tarpukario lie-tuvių žurnalisto keliais, nustatė jo palaidojimo vietą ir įamžino jo atminimą bareljefu Bolivijoje, Gvajaramerino mieste. Šios eks-pedicijos idėjos autorius žurna-listas Gerimantas Statinis parašė knygą „Pasiklydęs Amazonijoje. M. Šalčiaus klajonių pėdsakais“, už kurią 2009 metais gavo Lietu-vos žurnalistų sąjungos įsteigtą Mato Šalčiaus premiją.

Tarpukario laikų žurnalisto, rašytojo ir keliautojo Mato Šal-čiaus VI dalių knygą „Svečiuose pas 40 tautų“ žino daugelis vyres-

nio amžiaus žmonių, už ją M. Šal-čius 1936 metais gavo Spaudos fondo premiją. Jaunesnioji karta mažai žino, kad Matas Šalčius buvo aktyvus visuomenės veikė-jas ir didis Lietuvos patriotas.

M. Šalčius buvo Šaulių są-jungos įkūrėjas, dirbo Lietuvos spaudos biuro vedėju, Generali-nio štabo žvalgybos vedėju, buvo Kauno miesto tarybos narys, da-lyvavo Vilniaus vadavimo sąjun-gos steigime, taip pat ruošiant sukilimą Klaipėdoje, dirbo ELTA direktoriumi, įsteigė PEN tarp-tautinį rašytojų ir žurnalistų klu-bą ir buvo Lietuvoje atsakingasis sekretorius, dirbo atašė Lietuvos pasiuntinybėje Latvijoje, VRM Informacijos ir propagandos biu-re, „Lietuvos aido“ redaktoriaus pavaduotoju, buvo vienas iš Tu-rizmo sąjungos steigėjų... Tai tik dalis jo veiklos, tačiau didžioji M. Šalčiaus aistra buvo kelionės.



Dr. Kajetonas Julius Čegins-kas mirė 2011 m. vasario 6 d. Upp-saloje, Švedijoje.

Velionis gimė 1927 m. liepos 1 d. Alytuje. 1939-1944 m. mokė-si Alytaus gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje. 1944 metais, artėjant antrajai sovietų okupacijai, su pa-bėgėlių-tremtinių minia pasitraukė į Vokietiją.

1946-1956 m. studijavo Ham-burge, Eichstätte, Romoje, Strasbūre ir Uppsaloje filosofiją, teologiją ir sociologiją, įgijo filosofijos baka-lauro (1949), filosofijos licenciato (1959), teologijos bakalauro (1952) ir Strasbūro universitete sociologi-jos daktaro (1959) laipsnius. (Diser-tacijos tema: Lietuvių tautinis atgi-mimas.)

Dr. Čeginskas nuo 1943 metų aktyviai dalyvavo Lietuvių fronto rezistencijos veikloje, o išeivijoje ilgus metus buvo Europos lietuvių fronto bičiulių pirmininkas, 1964-1965 m. dirbo VLIKo valdyboje ir Lietuvos laisvės komitete, 1957-1958 metais – „Amerikos balse“, 1960-1975 m. – Uppsalos univer-siteto bibliotekoje. Nuo 1975 m. iki išėjimo į pensiją 1992 m. dirbo

Mirė sociologas dr. Kajetonas J. Čeginskas„Laisvės“ ir „Laisvosios Europos“ radijuje Münchene, nuo 1978 m. vadovavo jos lietuviškajam skyriui. Išėjęs į pensiją persikėlė gyventi į Švediją, kurį laiką skaitė paskaitas Kauno kunigų seminarijoje.

Dr. Čeginskas buvo nuola-tinis Europos lietuviškųjų studijų savaičių rengėjas, moderatorius ir paskaitininkas, 1981 m. įkurto Lie-tuvių kultūros instituto narys steigė-jas ir jo valdybos vicepirmininkas, bendradarbiavo Lietuvių enciklope-dijoje, Eltoje, ELI, Vatikano radijo lietuviškose laidose, išeivijos spau-doje yra paskelbęs daugelį straips-nių sociologijos, istorijos temomis ir politinio-visuomeninio Lietuvos gyvenimo apžvalgų (ypač „Į laisvę“, „Tėviškės žiburiuose“, „Europos lie-tuvyje“, LKI „Suvažiavimų darbuo-se“).

Dr. Čeginskas, pradėjęs moks-lus dar Lietuvoje, subrendęs vakarie-tiškos Europos mokslinių tradicijų ir kylančių naujovių aplinkoje, savo asmenyje ir veikloje jungė politiko-visuomenininko ir mokslininko pra-dus. Pokario gyvenimo aplinkybės ir opių tautos problemų, reikalaujančių darbininkų, gausa neleido jam, kaip

ir ne vienam kitam tremtiniui-išei-viui, ramiai susikaupti prie moksli-nio darbo, kuriam savo pasirengimu ir gabumais buvo predestinuotas.

Už nuopelnus Lietuvai Kaje-tonas Julius Čeginskas apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi ir Tautinių ma-žumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Garbės aukso ženklu „Už nuopel-nus“.

Buvo vedęs estaitę Ebbą, už-augino 2 sūnus ir 3 dukras.

Vokietijos Lietuvių Bendruomenė

LIETUVĄ IR VISAME PASAULYJE GYVENANČIUS LIETUVIUS PASIEKĖ LIŪDNA ŽINIA, KAD NETEKOME ILGAMEČIO TĖVYNĖS LAIS-VĖS GYNĖJO IR AKTYVAUS LIETUVYBĖS PUOSELĖTOJO KAJETONO JULIAUS ČEGINSKO.

VELIONIS BUVO IŠ TŲ ASMENYBIŲ, KURIOS IŠTISUS DEŠIMTMEČIUS TYLIAI IR KANTRIAI DIRBO PATĮ SVARBIAUSIĄ, PATĮ REIKA-LINGIAUSIĄ IR PRASMINGIAUSIĄ DARBĄ. KAJETONAS JULIUS ČEGINSKAS, DAR NĖ DVIDEŠIMTIES METŲ NETURINTIS JAUNUOLIS, ĮSIJUNGĖ Į ANTINACINIO PASIPRIEŠINIMO GRETAS, TAPO „LIETUVIŲ FRONTO“ AKTYVISTU, LAIKRAŠČIO „Į LAISVĘ“ BENDRAAUTO-RIUMI, LEIDĖJU IR PLATINTOJU. VĖLIAU MIRTINOS SOVIETINĖS GRĖSMĖS AKIVAIZDOJE BUVO PRIVERSTAS EMIGRUOTI, TAČIAU IR EMIGRACIJOJE TĘSĖ TARNYSTĘ LIETUVAI: JO ŽODŽIAI PASIEKDAVO MUS IŠ „AMERIKOS BALSO“ BEI „LAISVOSIOS EUROPOS RADI-JO“ LIETUVIŠKŲJŲ TARNYBŲ, KELIANČIŲ LIETUVOS LAISVĖS BYLĄ, SKLEIDŽIANČIŲ TAUTINES VERTYBES, GINANČIŲ TIKĖJIMO IR ŽODŽIO LAISVĘ, VIEŠINANČIŲ LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKĄ IR KITUS POGRINDŽIO LEIDINIUS.

LIETUVAI LAIMĖJUS LAISVĖS BYLĄ, KAJETONAS JULIUS ČEGINSKAS IR TOLIAU LIKO AKTYVUS TAUTINĖS KULTŪROS BEI VI-SUOMENINIO GYVENIMO VEIKĖJAS – BENDRADARBIAVO SPAUDOJE, INFORMAVO PASAULĮ APIE MŪSŲ SIEKIUS, NEGAILĖJO PASTANGŲ STEIGIANT LIETUVOS KULTŪROS INSTITUTĄ VOKIETIJOJE.

LIEKA DAUGYBĖ DARBŲ, KAIP PASIAUKOJIMO TAUTAI IR TĖVYNEI PALIUDIJIMAS. LIEKA SĄŽININGO IR PRASMINGO GYVENIMO PAVYZDYS MUMS VISIEMS. LIEKA TAUTIEČIŲ AMŽINAS DĖKINGUMAS IR PAGARBA KAJETONO JULIAUS ČEGINSKO VARDUI IR DAR-BAMS.

NUOŠIRDŽIAI LENKIUOSI ŠVIESIAM VELIONIO ATMINIMUI IR DĖL SKAUDŽIOS NETEKTIES REIŠKIU NUOŠIRDŽIĄ PAGARBĄ ARTI-MIESIEMS IR GIMINĖMS, BIČIULIAMS IR KOLEGOMS, BENDRAŽYGIAMS IR BENDRADARBIAMS.

Irena Degutienė Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė


„Pasaulio lietuvio” žinios

Garbės prenumerata: Arū-nas Draugelis, Lemont, IL, JAV; Ro-mas Kasparas, Vilnius, Lietuva; Pra-nas Pargauskas, Otterville, Ontario, Kanada;

AUKOS:1000 dol. (USD)Lietuvių Fondas, Lemont, IL,

JAV;50 eurųRimantas Klepšys, Daugpilis,

Latvija;50 dol. (USD)Brighton Parko Apylinkės

Lietuvių Bendruomenės Valdyba, Chicago, IL, JAV;

„Pasaulio lietuvio“ aukotojai ir garbės prenumeratoriai47 dol. (USD)Aušra Babickas, Richmond

Heights, OH, JAV; Malvina Klivec-ka, Woodhaven, NY, JAV;

25 dol. (USD)Algis Simonavičius, Toronto,

Ontario, Kanada;20 dol. (USD)Arūnas Draugelis, Lemont,

IL, JAV; Jonas Kardokas, Halethor-pe, MD, JAV;

17 dol. (USD)Putinas Mašalaitis, Wayne,

PA, JAV;17 eurųElena Baliulienė, Hamburg,

Vokietija; Juozas Levinskas, Bordon Hants, Didžioji Britanija;

10 dol. (USD)Jonas Kardokas, Halethorpe,

MD, JAV; Anthony Kavaliauskas, Fairfax, VA, JAV;

7 dol. (USD)Vytautas Anonis, Rego Park,

NY, JAV; Wanda Bichnevičius, Ci-cero IL, JAV; Elena Jasaitis, St. Pe-tersburg, FL, JAV;

2 dol. (USD)Kazys ir Elena Kajauskas,

Chicago, IL, JAV.

Vasario 14 dieną Chicagoje mirė garsus išeivijos publicistas, vie-nas iš „Santaros-Šviesos“ įkūrėjų ir veikėjų, nuolatinis Santaros-Šviesos suvažiavimų Lietuvoje ir Čikagoje dalyvis, liberalios minties mėnraščio „Akiračiai“ vienas įkūrėjų ir redko-legijos narys, redaktorius Zenonas Rekašius. Iki pat paskutinės savo gyvenimo dienos jis domėjosi Lietu-voje vykstančiais procesais, stengėsi suvokti čia vykstančias diskusijas ir jose dalyvauti, jautriai reaguodamas į slenksčius atviro ir laisvo žodžio ke-lyje. Jo palaikai ilsėsis Čikagos Šv. Kazimiero kapinėse.

Z. Rekašius gimė 1928 m. Pa-nevėžyje, 1944 m. su tėvais pasitrau-kė į Vokietiją, Eichštate baigė lietuvių gimnaziją, 1950 m. persikėlė į JAV. 1954 m. Wayno universitete (De-troite) gavo elektronikos inžinerijos bakalauro laipsnį, 1956 – magistro laipsnį. 1960 m. Purdue universitete apgynė disertaciją ir čia dėstė iki 1964 m. 1964-1995 m. buvo Nortwesterno universiteto (Evanstonas) elektroni-kos ir informatikos profesorius, nuo 1995 m. – profesorius emeritas.

Z. Rekašius JAV daug pasie-kęs mokslo srityje, Northwesterno universiteto profesorius, elektronikos ir informatikos specialistas daugiau

Atviro žodžio riterio netekus. In memoriam Zenonui Rekašiuimums pažįstamas ir žinomas dėl savo lietuviškos veiklos Chicagos lietuvių bendruomenėje, o ypač dėl savo tie-sių, griežtų ir atvirų straipsnių išei-vijos spaudoje. Drauge su bendra-minčiais kovodami už laisvą žodį ir galimybę jį reikšti Z. Rekašius 1968 m. įkūrė mėnraštį „Akiračiai“, iki pat šio leidinio uždarymo buvo vienas iš jo redaktorių, bendradarbių. Atviras, reiklus žvilgsnis į lietuvių visuome-nės problemas buvo išskirtinis šio mėnraščio bruožas, niekada dėl po-puliarumo ar noro pritraukti daugiau skaitytojų nekeičiant savo įsitikinimų ir pagrindinio principo: laisvai, atvirai ir drąsiai pasisakyti svarbiais ir aktu-aliais klausimais. Dėl savo atvirumo, nenuolankumo, sugebėjimo visuomet atvirai ir argumentuotai ginti savo nuomonę bei poziciją Z. Rekašius su-silaukdavo ne tik gerbėjų, ir nepaten-kintųjų priekaištų ir netgi kaltinimų. Ne kartą jo straipsniai išsiskyrė drąsa, jis nebijodavo paliesti jautrių ar kon-troversiškų temų, nuolat kovojo už atvirą žodį ir teisią Lietuvą.

Z. Rekašius visą savo gyvenimą nesiliovė domėtis Lietuvos reikalais: sovietmečiu išdrįsęs atvykti į Lietuvą ir užmegzti ryšius su čia gyvenančiais žmonėmis, visada tikėjęs lietuvių tau-ta ir laisvės dvasia, kuri iškilo nepai-

sant ilgų sovietinės okupacijos metų. Dažnas svečias jis buvo Lietuvoje ir po nepriklausomybės atkūrimo, nuo-lat, iki paskutinės dienos domėjęsis ir sekęs įvykius Lietuvoje ir pasaulyje. Jo kritiškas realus ir drąsus žvilgsnis į Lietuvos aktualijas, problemas, jo tekstai ne vienam skaitytojui buvo tolerancijos pamokos, skatinusios atviriau ir plačiau pažvelgti į lietuvių santykius su kitomis tautomis, pri-pažinti ir išmokti priimti skirtingas pažiūras. Jis gebėjo ginčytis su opo-nentais ne ad hominem argumentais, o įsitikinęs tuo, ką mano. Jis kartu su šviesios atminties redaktoriais Liūtu Mockūnu ir Juliumi Šmulkščiu, per-duodami „Akiračių“ leidybą į Lietu-vą, tikėjo, kad atviro žodžio pamo-kos reikalingos mums patiems, kad gebėtume ginčytis dėl idėjų, niekada nepamiršdami išgirsti Kitą ir Kitokį. Z. Rekašius visą gyvenimą išliko iš-tikimas savo jaunystės santarietiškam credo „Veidu į Lietuvą“ . Jis niekada nebuvo nusisukęs nuo savosios Tė-vynės, visada susirūpinęs dėl laisvo žodžio likimo, nuolat beieškantis Tie-sos. Toks ir liks jo bendražygių ir ben-draminčių širdyje.

Lietuvių išeivijos instituto ir „Akiračių“ bendradarbiai, „San-taros-Šviesos“ bendražygiai

M /495 ISSN 1732–0135 Šiame numeryje - PLBE 03 · 2011-03-03 · apie nepasveriamą Tėvynės...

Documents

Transcript of M /495 ISSN 1732–0135 Šiame numeryje - PLBE 03 · 2011-03-03 · apie nepasveriamą Tėvynės...