LT LT

LT

LT LT

KOMISIJOS KOMUNIKATAS DĖL VALSTYBĖS PAGALBOS TAISYKLIŲ TAIKYMO VISUOMENINIO TRANSLIAVIMO PASLAUGOMS (TEKSTAS

SVARBUS EEE)

1. ĮVADAS IR KOMUNIKATO TAIKYMO SRITIS

1. Per pastaruosius tris dešimtmečius įvyko svarbių pokyčių transliavimo srityje. Monopolijų panaikinimas, naujų dalyvių atsiradimas ir sparti technologijų plėtra iš esmės pakeitė konkurencinę aplinką. Televizijos programų transliavimas tradiciškai buvo rezervuota veikla. Nuo paslaugos atsiradimo ją dažniausiai monopoliškai teikdavo valstybinės įmonės, visų pirma dėl ribotų galimybių naudotis transliavimo dažniais ir didelių kliūčių patekti į šią sritį.

2. Tačiau aštuntajame dešimtmetyje dėl ekonominės ir technologinės pažangos valstybėms narėms ėmė atsirasti vis daugiau galimybių leisti transliuoti ir kitiems savo šalių operatoriams. Todėl valstybės narės nusprendė sukurti šioje rinkoje konkurenciją. Tai suteikė didesnį pasirinkimą vartotojams, nes atsirado nemažai papildomų kanalų ir naujų paslaugų; tai skatino stiprių Europos operatorių atsiradimą ir augimą, naujų technologijų plėtrą ir didesnį pliuralizmą šiame sektoriuje, o tai turėjo didesnę reikšmę nei papildomų kanalų ir paslaugų atsiradimas. Atvėrusios rinką konkurencijai, valstybės narės nusprendė išlaikyti visuomeninį transliavimą ir taip užtikrinti informavimą apie tam tikras sritis ir tenkinti poreikius bei siekti viešosios politikos tikslų, kurie kitu atveju ne visada būtų tinkamai užtikrinami.

3. Dėl padidėjusios konkurencijos, taip pat valstybės finansuojamų operatorių buvimo susirūpinta dėl lygių veiklos šiame sektoriuje galimybių – į tai Komisijos dėmesį atkreipė privatūs operatoriai. Skunduose reiškiami įtarimai dėl EB sutarties 86 ir 87 straipsnių pažeidimų, susijusių su visuomeninių transliuotojų valstybiniu finansavimu.

4. 2001 m. Komisijos komunikate dėl valstybės pagalbos taisyklių taikymo viešųjų paslaugų transliavimui pirmą kartą nustatyta valstybinį visuomeninio transliavimo paslaugų finansavimą reglamentuojanti sistema. Remdamasi 2001 m. komunikatu, Komisija šioje srityje išplėtojo svarbią sprendimų priėmimo praktiką. Nuo 2001 m. priimta daugiau kaip dvidešimt sprendimų dėl visuomeninių transliuotojų finansavimo.

5. Tuo tarpu technologijų plėtra iš esmės pakeitė transliavimo ir audiovizualinę rinkas. Padaugėjo platinimo platformų ir technologijų, kaip antai skaitmeninė televizija, interneto protokolo televizija (angl. Internet Protocol Television, IPTV), mobilioji televizija ir užsakomosios vaizdo programų paslaugos. Dėl to padidėjo konkurencija su naujais, tik į rinką žengiančiais dalyviais, pvz., tinklo operatoriais ir interneto bendrovėms. Vystantis technologijoms, atsirado ir tokių žiniasklaidos paslaugų, kurios tradiciškai nėra „programos“, kaip antai internetinės informacinės paslaugos ir nelinijinės arba užsakomosios paslaugos. Žiniasklaidos paslaugų teikimas vienodėja, o vartotojai vis labiau gali gauti daug paslaugų naudojant vieną platformą arba vieną įtaisą arba gauti kurią nors konkrečią paslaugą naudojant daug platformų arba įtaisų. Vartotojams turint vis daugiau galimybių susipažinti su žiniasklaidos turiniu, padidėjo siūlomo turinio įvairovė ir auditorijų susiskaidymas. Naujos technologijos sustiprino vartotojų dalyvavimą. Tradicinis pasyviojo vartojimo modelis palaipsniui keičiasi – vartotojai tampa aktyviais dalyviais ir kontroliuoja turinį. Siekdami atremti naujus iššūkius, ir visuomeniniai, ir privatūs transliuotojai įvairina savo veiklą, diegia naujas platinimo platformas ir siūlo įvairesnių paslaugų. Neseniai dėl tokio

3

valstybės lėšomis finansuojamų visuomeninių transliuotojų veiklos išplėtimo (pvz., interneto turinio, specializuotų kanalų) kiti rinkos dalyviai, įskaitant leidėjus, pateikė nemažai skundų.

6. Be to, nuo 2001 m. įvyko svarbių teisinių pokyčių, kurie daro poveikį transliavimo sričiai. 2003 m. sprendime Altmark bylos sprendime1 Europos Teisingumo Teismas apibrėžė sąlygas, pagal kurias kompensacija už viešąsias paslaugas nelaikoma valstybės pagalba. 2005 m. Komisija priėmė naują sprendimą2 ir bendrąsias nuostatas3 dėl valstybės pagalbos kompensacijos už viešąsias paslaugas forma. 2007 m., paskelbus Komisijos 2004 m. baltąją knygą4 ir 2006 m. Europos Parlamento nuomonę5, Komisija priėmė komunikatą – prie komunikato „Bendroji rinka XXI a. Europai“ pridedamą dokumentą „Bendrus interesus tenkinančios paslaugos, įskaitant bendrus interesus tenkinančias socialines paslaugas: naujas Europos įsipareigojimas“6, kuriame išdėstė savo nuomonę apie ES vaidmenį ir požiūrį bendros svarbos paslaugų atžvilgiu. Be to, 2007 m. gruodžio mėn. įsigaliojo Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva7. Šioje direktyvoje atsižvelgta į naujausius rinkos ir technologijų pokyčius ir į ES audiovizualinio sektoriaus reguliavimo taikymo sritį įtrauktas naujas žiniasklaidos paslaugas.

7. Dėl šių pokyčių rinkoje ir teisinėje aplinkoje atsirado poreikis atnaujinti 2001 m. komunikatą dėl valstybės pagalbos viešųjų paslaugų transliavimui. 2005 m.

1 Sprendimas Altmark Trans GmbH ir Regierungspräsidium Magdeburg prieš

Nahverkehrsgesellschaft Altmark GmbH (Altmark), C-280/00, 2003, Rink. p. I-7747.

2 2005 m. lapkričio 28 d. Komisijos sprendimas dėl EB sutarties 86 straipsnio 2 dalies taikymo valstybės pagalbai kompensacijos už viešąją paslaugą forma, skiriamai tam tikroms įmonėms, kurioms patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas. OL L 312, 2005 11 29, p. 67.

3 Bendrijos bendrosios nuostatos dėl valstybės pagalbos kompensacijos už viešąją paslaugą forma. OL C 297, 2005 11 29, p. 4.

4 2004 m. baltojoje knygoje (COM(2004) 374, 2004 5 12) remiamasi ankstesnėmis konsultacijomis ir komunikatais, visų pirma Komisijos 2003 m. žaliąja knyga (COM(2003) 270, 2003 5 21), dviem 2001 m. komunikatais (COM(2001) 598, 2001 10 17) ir Komunikatu dėl bendro intereso paslaugų Europoje (OL C 17, 2001 1 19) ir 1996 m. paskelbtu pirmuoju komunikatu šia tema („Europos bendros svarbos paslaugos“, OL C 281, 1996 9 26).

5 Europos Parlamento rezoliucija (2006 m. rugsėjo 26 d. A6-0275/2006) baigtos ilgai trukusios ES institucijų ir suinteresuotųjų šalių konsultacijos, prasidėjusios paskelbus 2004 m. baltąją knygą. Šia rezoliucija pritariama Baltojoje knygoje išdėstytiems pagrindiniams principams ir prioritetiniams veiksmams. Joje tvirtinama, kad neįmanoma vienodai apibrėžti bendrus interesus tenkinančių paslaugų, ir nesiūloma kurti vienos horizontaliosios teisės aktų sistemos, bet skatinama, kad ES, o ypač Komisija tęstų veiksmus įvairiose srityse ir sektoriuose, siekdamos didesnio ES taisyklių aiškumo ir nuoseklumo, kartu griežtai laikydamosi subsidiarumo principo. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas bei Regionų komitetas taip pat išreiškė savo nuomonę (2005 m. vasario 9 d. CESE/2005/121, 2006 m. liepos 6 d. CESE/2006/223 ir 2005 m. vasario 23 d. CDR/2004/327).

6 COM(2007) 725 galutinis.

7 2007 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/65/EB, iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 89/552/EEB dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų nuostatų, susijusių su televizijos programų transliavimu, derinimo. OL L 332, 2007 12 18.

4

Komisijos valstybės pagalbos veiksmų plane8 skelbiama, kad Komisija „persvarstys savo Komunikatą dėl valstybės pagalbos taisyklių taikymo visuomeninio transliavimo paslaugoms. Ypač plėtojantis naujoms skaitmeninėms technologijoms ir interneto paslaugoms, dėl visuomeninio transliavimo veiklos kilo daug klausimų“.

8. 2008 m. sausio 10 d. – kovo 10 d. Komisija surengė viešąsias konsultacijas dėl 2001 m. komunikato persvarstymo reikmės. Konsultacijos buvo pagrįstos išsamiu klausimynu ir suinteresuotųjų šalių buvo prašoma pateikti savo pastabas dėl tam tikrų pasiūlymų, kaip būtų galima pagerinti ir atnaujinti esamą komunikatą. Komisija gavo 121 pastabą, kurios vėliau buvo paskelbtos. Atsakymai patvirtino išankstinę Komisijos nuomonę, kad 2001 m. komunikate pateikti paaiškinimai nepakankamai perteikia jos politiką, nustatytą atskiruose sprendimuose.

9. Šiame komunikate, atsižvelgiant į ateities reikmes ir remiantis per viešąsias konsultacijas gautomis pastabomis apibendrinama Komisijos patirtis valstybės pagalbos srityje. Komunikate išaiškinami principai, kuriais Komisija vadovaujasi, taikydama EB sutarties 87 straipsnį ir 86 straipsnio 2 dalį transliavimo sektoriui, taip pat atsižvelgiant į naujausius rinkos ir teisinius pokyčius. Šiuo komunikatu poveikis vidaus rinkos taisyklių ir pagrindinių principų, kurių laikomasi transliavimo srityje, taikymui nedaromas.

2. VISUOMENINIO TRANSLIAVIMO PASLAUGŲ SVARBA

10. Visuomeninio transliavimo paslaugos, nors ir turinčios aiškią ekonominę svarbą, nesulyginamos su viešąja paslauga jokiame kitame ekonomikos sektoriuje. Nėra jokios kitos paslaugos, kuria tuo pačiu metu galėtų naudotis toks didelis gyventojų sektorius, kuri suteiktų gyventojams tiek daug informacijos bei turinio ir tokia veikla perteiktų tiek atskirą, tiek viešąją nuomonę bei jai turėtų įtakos.

11. Be to, transliavimas paprastai suvokiamas kaip labai patikimas informacijos šaltinis ir gana didelei gyventojų daliai yra pagrindinis informacijos šaltinis. Taigi jis skatina viešas diskusijas ir galiausiai gali užtikrinti, kad visi piliečiai aktyviai dalyvautų viešajame gyvenime. Šiuo tikslu labai svarbu užtikrinti transliavimo nepriklausomumo apsaugos priemones, taip pat Europos žmogaus teisių konvencijos 10 straipsnyje įtvirtintą bendrą žodžio laisvės principą, kuris yra bendras teisės principas, kurio laikymąsi užtikrina Europos bendrijos teismai9.

12. Viešųjų paslaugų svarba10 bendrai pripažinta Sutartyje. Pagrindinė šį klausimą reglamentuojanti nuostata pateikta 86 straipsnio 2 dalyje, kurioje sakoma: „Įmonėms, kurioms yra patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas,

8 COM (2005) 107 galutinis.

9 Sprendimas ERT, C-206/89, 1991, Rink. p. 2925.

10 Šiame komunikate ir pagal EB sutarties 16 straipsnį bei deklaraciją (Nr. 13), pridėtą prie Amsterdamo sutarties galutinio akto, sąvoka „viešoji paslauga“, nurodyta Protokole dėl visuomeninės transliacijos sistemos valstybėse narėse, reiškia 86 straipsnio 2 dalyje vartojamą sąvoką „bendros ekonominės svarbos paslauga“.

5

arba pajamų gaunančioms monopolinėms įmonėms šioje Sutartyje nustatytos taisyklės, ypač konkurencijos taisyklės, yra taikomos, jei jų taikymas nei teisiškai, nei faktiškai netrukdo atlikti joms patikėtų specialių uždavinių. Prekybos plėtojimui neturi būti daroma tokio poveikio, kuris prieštarautų Bendrijos interesams.“

13. Šią nuostatą patvirtina EB sutarties 16 straipsnis dėl bendros ekonominės svarbos paslaugų, kuris buvo priimtas Amsterdamo sutartimi ir įsigaliojo 1999 m. gegužės 1 d. Šiame straipsnyje teigiama: „Nepažeisdamos 73, 86 bei 87 straipsnių ir atsižvelgdamos į tai, kokią vietą tarp bendrų Sąjungos vertybių užima bendrus ekonominius interesus tenkinančios paslaugos ir jų vaidmuo skatinant socialinę ir teritorinę sanglaudą, Bendrija ir valstybės narės pagal savo atitinkamus įgaliojimus ir šios Sutarties taikymo sritį rūpinasi, kad tokios paslaugos remtųsi principais ir sąlygomis, padedančiomis joms atlikti savo užduotis.“

14. Šių principų interpretacija, atsižvelgiant į ypatingą transliavimo sektoriaus pobūdį, pateikta prie EB sutarties pridėtame aiškinamajame protokole dėl valstybių narių visuomeninės transliacijos sistemos (toliau – Amsterdamo protokolas), kuriame, pripažįstant, „kad visuomeninė transliacijos sistema valstybėse narėse yra tiesiogiai susijusi su demokratiniais, socialiniais ir kultūriniais kiekvienos visuomenės poreikiais ir poreikiu išlaikyti žiniasklaidos pliuralizmą“, teigiama: „Europos Bendrijos steigimo sutarties nuostatos nepažeidžia valstybių narių kompetencijos finansuoti visuomeninę transliaciją, jeigu šis finansavimas teikiamas transliuojančiosioms organizacijoms, kad jos vykdytų su viešosiomis paslaugomis susijusius įgaliojimus, kuriuos suteikia, apibrėžia ir organizuoja kiekviena valstybė narė, ir jeigu šis finansavimas nepaveikia prekybos sąlygų ir konkurencijos Bendrijoje taip, kad pakenktų bendriems interesams, taip pat atsižvelgiant į šios viešosios paslaugos funkcijų vykdymą.“

15. Visuomeninio transliavimo paslaugų svarba socialiniam, demokratiniam ir kultūriniam gyvenimui Europos Sąjungoje taip pat patvirtinta 1999 m. sausio 25 d. Taryboje įvykusiame Tarybos ir valstybių narių vyriausybių atstovų susitikime patvirtintoje rezoliucijoje dėl visuomeninio transliavimo (toliau – rezoliucija). Kaip pabrėžiama Rezoliucijoje: „Plačios visuomenės galimybės be diskriminacijos ir lygių galimybių pagrindu naudotis įvairiais kanalais bei paslaugomis yra būtina sąlyga specialiam visuomeninio transliavimo įsipareigojimui vykdyti.“ Be to, visuomeninis transliavimas turi „pasinaudoti technologijų pažanga“, suteikti „visuomenei naujų garso, vaizdo bei informavimo paslaugų ir naujųjų technologijų naudą“ ir siekti „plėtoti ir įvairinti skaitmeninio amžiaus veiklą.“ Galiausiai „visuomeniniai transliuotojai turi būti pajėgūs ir toliau užtikrinti didelę programų įvairovę, atsižvelgiant į valstybių narių apibrėžtas funkcijas, kad būtų kreipiamasi į visą visuomenę; šiuo tikslu visuomeninis transliuotojas gali siekti plačios auditorijos“11.

16. Atsižvelgiant į šias tik transliavimo sektoriui būdingas savybes, viešųjų paslaugų įpareigojimas, aprėpiantis „daug programų pagal priskirtas funkcijas“, kaip

11 OL C 30, 1999 2 5, p. 1.

6

nurodyta rezoliucijoje, iš principo gali būti laikomas teisėtu, jeigu juo siekiama teikti suderintas ir įvairias programas, išlaikant tam tikrą visuomeninių transliuotojų auditorijos lygį ir taip užtikrinant įpareigojimo įvykdymą, t. y. demokratinių, socialinių ir kultūrinių visuomenės poreikių patenkinimą ir pliuralizmo užtikrinimą.

17. Viešojo transliavimo svarba skatinant kultūrų įvairovę pripažinta ir 2005 m. UNESCO konvencijoje dėl kultūrų raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo. Konvencijoje teigiama, kad kiekviena konvencijos šalis gali imtis „priemonių, skirtų žiniasklaidos priemonių įvairovei skatinti, taip pat ir per visuomeninį transliuotoją.12“

18. Šios visuomeninio transliavimo vertybės lygiai tiek pat svarbios ir sparčiai kintančioje naujų žiniasklaidos priemonių aplinkoje. Europos Tarybos Ministrų Komitetas šį klausimą nagrinėjo dviejose 2007 m. sausio mėn. priimtose rekomendacijose. 2007 m. sausio mėn. priimtoje rekomendacijoje dėl žiniasklaidos pliuralizmo ir žiniasklaidos turinio įvairovės13 Europos Tarybos Ministrų Komitetas paragino Europos Tarybos valstybes nares „užtikrinti, kad esamos visuomeninės žiniasklaidos organizacijos užimtų matomą vietą naujoje žiniasklaidos panoramoje“ ir „leisti visuomeninės žiniasklaidos organizacijoms plėtotis, kad jų paslaugų turinys taptų prieinamas įvairiose platformose, ypač siekiant užtikrinti aukštos kokybės ir naujoviško turinio teikimą skaitmeninėje aplinkoje ir didinti visą naujų paslaugų, įskaitant interaktyvias priemones, įvairovę“. Be to, Rekomendacijoje dėl visuomeninės žiniasklaidos vaidmens informacinėje visuomenėje14 Ministrų Komitetas rekomenduoja Europos Tarybos valstybių narių vyriausybėms „užtikrinti esminį visuomeninės žiniasklaidos vaidmenį naujoje skaitmeninėje aplinkoje, apibrėžiant aiškias visuomeninės žiniasklaidos funkcijas“, „į nacionalinius teisės aktus įtraukti [...] konkrečias visuomeninės žiniasklaidos funkcijas reguliuojančias nuostatas, kurios visų pirma būtų taikytinos naujoms ryšių paslaugoms“. Tuo pačiu rekomendacijoje Europos Tarybos valstybės narės taip pat raginamos „užtikrinti visuomeninės žiniasklaidos veikimą (…) skaidriu ir atskaitingu būdu“ ir „suteikti visuomeninei žiniasklaidai galimybę visapusiškai ir veiksmingai atsakyti į informacinės visuomenės iššūkius, atsižvelgiant į viešąją (privačią) dvejopą Europos elektroninės žiniasklaidos panoramos struktūrą ir atkreipiant dėmesį į rinkos ir konkurencijos klausimus“.

19. Rezoliucijoje dėl žiniasklaidos sutelkimo ir pliuralizmo Europos Sąjungoje Europos Parlamentas rekomenduoja „kad taisyklės, reguliuojančios valstybės pagalbą, būtų nustatytos ir įgyvendinamos taip, kad sudarytų sąlygas

12 UNESCO konvencija dėl kultūrų raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo, patvirtinta 2006 m.

gegužės 18 d. Tarybos sprendimu 2006/515/EB, 6 straipsnio 1 dalis ir 6 straipsnio 2 dalies h punktas.

13 2007 m. sausio 31 d. 985-ajame ministrų atstovų posėdyje priimta Ministrų Komiteto rekomendacija Nr. CM/Rec(2007)2 valstybėms narėms dėl žiniasklaidos pliuralizmo ir žiniasklaidos turinio įvairovės.

14 2007 m. sausio 31 d. 985-ajame ministrų atstovų posėdyje priimta Ministrų Komiteto rekomendacija Nr. CM/Rec(2007)3 valstybėms narėms dėl visuomeninės žiniasklaidos vaidmens informacinėje visuomenėje.

7

visuomeninei žiniasklaidai atlikti savo funkciją dinamiškoje aplinkoje ir būtų užtikrinta, kad visuomeninė žiniasklaida, remdamasi skaidrumo ir atskaitingumo principais, turėtų galimybę atlikti jai valstybių narių skirtas užduotis ir išvengti valstybės lėšų neteisėto naudojimo politiniais arba ekonominiais sumetimais.15“

20. Reiktų pažymėti, kad komerciniai transliuotojai, kurių daliai taikomi viešųjų paslaugų reikalavimai, taip pat dalyvauja įgyvendinant Amsterdamo protokolo tikslus, nes prisideda prie pliuralizmo, skatina kultūrinę bei politinę polemiką ir didina programų pasiūlą. Kaip primenama Garso ir vaizdo žiniasklaidos paslaugų direktyvoje16 „Privačių ir visuomeninių audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikėjų koegzistavimas yra išskirtinis Europos audiovizualinės žiniasklaidos rinkos požymis.“

3. TEISINĖS APLINKYBĖS

21. Visuomeninio transliavimo paslaugoms taikant valstybės pagalbos taisykles reikia atsižvelgti į daugybę įvairių veiksnių. Valstybės pagalbos vertinimas grindžiamas 87 ir 88 straipsniais dėl valstybės pagalbos ir 86 straipsnio 2 dalimi dėl Sutarties taisyklių ir konkurencijos taisyklių taikymo, ypač bendros ekonominės svarbos paslaugoms. Mastrichto sutartimi įtrauktas 151 straipsnis, kuriame nustatyta, kad Bendrija į kultūros aspektus atsižvelgia imdamasi veiksmų pagal kitas šios Sutarties nuostatas, visų pirma siekdama gerbti ir skatinti savo kultūrų įvairovę. Be to, ja taip pat nustatyta galimo suderinamumo sąlyga dėl valstybės pagalbos kultūrai remti (87 straipsnio 3 dalies d punktas). Amsterdamo sutartyje yra speciali nuostata (16 straipsnis) dėl bendros ekonominės svarbos paslaugų ir Amsterdamo protokolas dėl valstybių narių visuomeninės transliacijos sistemos.

22. 1989 m. spalio 3 d. Europos Parlamentas ir Taryba priėmė Direktyvą 89/552/EEB dėl kai kurių valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų nuostatų, susijusių su televizijos programų transliavimu, derinimo17 (Televizijos be sienų direktyva). 2007 m. gruodžio mėn. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/65/EB Televizijos be sienų direktyva buvo iš dalies pakeista ir pervadinta Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva. 1980 m. birželio 25 d. Komisija priėmė Direktyvą 80/723/EEB dėl finansinių santykių tarp valstybių narių ir valstybinių įmonių skaidrumo ir dėl finansinio skaidrumo tam tikrose įmonėse18. Nuo to laiko direktyva buvo kelis kartus iš esmės keista. Šie pakeitimai buvo susisteminti 2006 m. lapkričio 16 d. Komisijos direktyva 2006/111/EB.

15 2008 m. rugsėjo 25 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl žiniasklaidos sutelkimo ir pliuralizmo

Europos Sąjungoje (2007/2253(INI)).

16 Direktyva 2007/65/EB, plg. 7 išnašą.

17 OL L 298, 1989 10 17, p. 23, su pakeitimais, padarytais Direktyva 97/36/EB (OL L 202, 1997 7 30, p. 60).

18 OL L 195, 1980 7 29, p. 35, su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 2000/52/EB (OL L 193, 2000 7 29, p. 75).

8

23. Šias taisykles aiškina Teisingumo Teismas ir Pirmosios instancijos teismas. Visų pirma savo sprendime byloje Altmark Trans GmbH ir Regierungspräsidium Magdeburg prieš Nachverkehrsgesellschaft Altmark GmbH19 Teisingumo Teismas nustatė sąlygas, kuriomis kompensacija už viešąsias paslaugas nelaikoma valstybės pagalba, kaip apibrėžta EB sutarties 87 straipsnyje20.

24. Komisija taip pat priėmė keletą komunikatų dėl valstybės pagalbos taisyklių taikymo. 2005 m. valstybės pagalbos veiksmų plane nustatyti valstybės pagalbos reformos tikslai, atsižvelgiant į Europos Sąjungos Lisabonos strategiją dėl ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo. Taip pat 2005 m. Komisija priėmė vadinamąjį „Bendros ekonominės svarbos paslaugų paketą“, kuriame išaiškinti EB sutarties 86 straipsnio 2 dalies reikalavimai.

4. 87 STRAIPSNIO 1 DALIES TAIKYMO SĄLYGOS

4.1. Visuomeniniams transliuotojams teikiamo valstybės finansavimo valstybės pagalbos pobūdis

25. 87 straipsnio 1 dalyje teigiama: „Išskyrus tuos atvejus, kai ši Sutartis nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai“.

26. Vertinant valstybės pagalbos pobūdį pagal 87 straipsnio 1 dalį, lemiamas kriterijus yra valstybės intervencijos poveikis, o ne jos tikslas. Visuomeninių transliuotojų valstybinis finansavimas, jei jis atitinka pirmiau nurodytus kriterijus, paprastai turi būti laikomas valstybės pagalba. Visuomeniniai transliuotojai paprastai finansuojami iš valstybės biudžeto arba renkant mokestį iš transliavimo įrangos turėtojų. Tam tikromis konkrečiomis aplinkybėmis valstybė investuoja į kapitalą arba panaikina skolas visuomeninių transliuotojų naudai. Šios finansinės priemonės paprastai priskirtos valstybinės valdžios institucijoms ir yra susijusios su valstybės išteklių pervedimu. Be to, tiek, kiek tokios priemonės neatitinka rinkos ekonomikos investuotojo kriterijų, pagal „EEB sutarties 92 ir 93 straipsnių taikymą valdžios institucijoms“21 ir Komisijos komunikatą valstybėms narėms dėl „EEB sutarties 92 ir 93 straipsnių ir Komisijos direktyvos 80/723/EEB 5 straipsnio taikymo gamybos sektoriaus valstybinėms įmonėms“22, jos daugeliu atvejų palaiko tik tam tikrus transliuotojus ir todėl gali iškraipyti konkurenciją. Be abejo, valstybės pagalbos buvimą reikia

19 Byla C-280/00, plg. su 1 išnaša.

20 Žr. 2 ir 3 išnašas.

21 Biuletenis EB 9-1984.

22 OL C 307, 1993 11 13, p. 3.

9

vertinti kiekvienu atveju atskirai, ir tai taip pat priklauso nuo konkretaus finansavimo pobūdžio23.

27. Teisingumo Teismas yra pažymėjęs: „Kai valstybės arba iš valstybės išteklių suteikta pagalba sustiprina įmonės padėtį, palyginti su kitomis Bendrijos vidaus prekyboje konkuruojančiomis įmonėmis, turi būti tariama, kad ši pagalba joms padarė įtaką“24. Taigi iš esmės galima manyti, kad visuomeniniams transliuotojams skiriamas valstybinis finansavimas daro poveikį prekybai tarp valstybių narių. Būtent tokios pozicijos laikomasi programų transliavimo teisių įsigijimo ir pardavimo, kuris dažniausiai vykdomas tarptautiniu lygiu, srityse. Visuomeninių transliuotojų, kuriems leista parduoti reklamos laiką, rodoma reklama taip pat turi tarptautinį poveikį, ypač vienakalbėse srityse, kurios yra ne vienoje valstybėje. Be to, komercinių transliuotojų nuosavybės sistema gali aprėpti ne vieną valstybę. Internetu paslaugos paprastai teikiamos pasauliniu mastu.

28. Vadovaujantis Teismo praktika25, viešosios paslaugos kompensacija nėra valstybės pagalba, kaip apibrėžta Sutarties 87 straipsnyje, jeigu bendrai tenkinami keturi kriterijai. Pirma, įmonė gavėja turi turėti tikruosius vykdymui numatytus viešųjų paslaugų įsipareigojimus, ir įsipareigojimai turi būti aiškiai apibrėžti. Antra, duomenys, kuriais remiantis apskaičiuojama kompensacija, turi būti objektyviai ir skaidriai nustatyti iš anksto. Trečia, kompensacija negali viršyti sumos, kuri būtina siekiant atlyginti visus arba dalį viešųjų paslaugų įsipareigojimų vykdymo išlaidų, atsižvelgiant į atitinkamas pajamas ir pagrįstą pelną. Galiausiai, kai įmonė, vykdanti su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, konkrečiu atveju nėra atrenkama viešųjų pirkimų konkurso tvarka, sudarančia sąlygas atrinkti konkurso dalyvį, galintį teikti šias paslaugas bendruomenei už mažiausią kainą, kompensacijos dydis turi būti nustatomas remiantis sąnaudų, kurias patirtų įprasta, gerai valdoma įmonė, analize.

4.2. Pagalbos pobūdis. Esama pagalba, palyginti su nauja pagalba

29. Šiuo metu daugelyje valstybių narių veikiančios finansavimo schemos pradėtos taikyti jau seniai. Todėl Komisija visų pirma turi nustatyti, ar tokios schemos gali būti laikomos „esama pagalba“, kaip apibrėžta 88 straipsnio 1 dalyje.

30. Esamą pagalbą reglamentuoja 88 straipsnio 1 dalis, kurioje nurodoma, kad: „Komisija kartu su valstybėmis narėmis nuolat kontroliuoja visas tose valstybėse esamas pagalbos sistemas. Valstybėms narėms ji siūlo atitinkamas priemones, reikalingas bendrajai rinkai palaipsniui plėtoti arba jai veikti.“

23 Pagalba NN 88/98 dėl visą parą veikiančio naujienų kanalo be reklamos su licencijos mokesčiu

finansavimo iš BBC, OL C 78, 2000 3 18, p. 6, ir pagalba NN 70/98 dėl valstybės pagalbos viešųjų paslaugų transliavimo kanalams Kinderkanal ir Phoenix (OL C 238, 1999 8 21, p. 3).

24 Bylos: Philip Morris Holland prieš Komisiją, C-730/79, 1980, Rink. p. 2671, 11 punktas; Italija prieš Komisiją, C-303/88, 1991, Rink. p. I-1433, 27 punktas; Vokietija prieš Komisiją, C-156/98, 2000, Rink. p. I-6857, 33 punktas.

25 Byla C-280/00, plg. su 1 išnaša.

10

31. Pagal 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles26, 1 straipsnio b punkto i papunktį, esama pagalba yra „[...] visa pagalba, kuri iki Sutarties įsigaliojimo buvo teikiama atitinkamose valstybėse narėse, t. y. individuali pagalba ir pagalbos sistemos, įgyvendintos iki Sutarties įsigaliojimo ir toliau taikomos.“

32. Austrijos, Suomijos ir Švedijos atveju valstybės pagalbos priemonės, kurios pradėtos taikyti iki EEE susitarimo įsigaliojimo šiose šalyse 1994 m. sausio 1 d., laikomos esama pagalba. Dešimties valstybių narių, kurios į ES įstojo 2004 m. (Kipras, Čekija, Estija, Vengrija, Latvija, Lietuva, Malta, Lenkija, Slovakija ir Slovėnija) ir Rumunijos bei Bulgarijos, kurios įstojo 2007 m., atveju priemonės, pradėtos taikyti iki 1994 m. gruodžio 10 d., kurios įtrauktos į sąrašą, pridėtą prie Stojimo sutarties, ir kurios patvirtintos pagal vadinamąją „laikinąją procedūrą“, laikomos esama pagalba.

33. Pagal 1 straipsnio b punkto v papunktį esama pagalba taip pat yra „pagalba, kuri yra esama pagalba, nes galima nustatyti, ar jos patvirtinimo metu tai nebuvo pagalba, o tokia ji tapo vėliau dėl bendrosios rinkos vystymosi, ir nebuvo atitinkamos valstybės narės pakeista.“

34. Vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika27, Komisija turi tikrinti, ar nuo pagalbos teikimo pradžios nepasikeitė bendrosios teisinės nuostatos, pagal kurias ta pagalba buvo suteikta. Komisija turi atsižvelgti į visus teisinius ir ekonominius elementus, susijusius su konkrečios valstybės narės transliavimo sistema. Nors su tokiu įvertinimu susiję teisiniai ir ekonominiai elementai yra panašūs visose arba daugelyje valstybių narių, Komisija mano, kad labiausiai tiktų jas nagrinėti pavieniui28.

35. Kaip rodo praktika Gibraltaro byloje29, ne kiekvienu esamos pagalbos pakeitimo atveju turėtų būti laikoma, kad esama pagalba keičiama nauja pagalba. Kaip nurodo Pirmosios Instancijos Teismas, „pradinė schema tampa nauja pagalbos schema, tik jei pakeitimas daro poveikį tikrajai pradinės schemos esmei. Jeigu

26 OL L 83, 1999 3 27, p. 1.

27 Sprendimas Namur-Les Assurances du Crédit SA prie� Office National du Ducroire ir Belgijos valstybę, C-44/93, 1994, Rink. p. I-3829.

28 Žr., pvz., Komisijos sprendimus šiose bylose: E 8/06 dėl valstybės finansavimo flamandų viešųjų paslaugų transliuotojui VRT, OL C 143, 2008 6 10, p. 7, E 4/05 dėl valstybės pagalbos finansavimo RTE ir TNAG (TG4), OL C 121, 2008 5 17, p. 5, E 9/05 dėl licencijos mokesčio mokėjimų RAI, OL C 235, 2005 9 23, p. 3, E 10/2005 dėl licencijos mokesčio mokėjimų France 2 ir France 3, OL C 240, 2005 9 30, p. 20, E 8/05 dėl Ispanijos nacionalinio viešųjų paslaugų transliuotojo RTVE, OL C 239, 2006 10 4, p. 17, C 2/04 dėl Nyderlandų viešųjų paslaugų transliuotojų ad hoc finansavimo, OL L 49, 2008 2 22, p. 1, C 60/99, 2003 m. gruodžio 10 d. Komisijos sprendimas dėl valstybės pagalbos, kurią Prancūzija suteikė France 2 ir France 3, OL L 361, 2004 12 8, p. 21, C 62/99, 2003 m. spalio 15 d. Komisijos sprendimas dėl priemonių, kurias Italija įgyvendino dėl RAI SpA, OL L 119, 2004 4 23, p. 1, NN 88/98 dėl visą parą veikiančio naujienų kanalo be reklamos su licencijos mokesčiu finansavimo iš BBC, OL C 78, 2000 3 18, p. 6, ir NN 70/98 dėl valstybės pagalbos viešųjų paslaugų transliavimo kanalams Kinderkanal ir Phoenix, OL C 238, 1999 8 21, p. 3.

29 Sujungtos bylos T-195/01 ir T-207/01, Rink. 2002, p. II-2309.

11

naujasis elementas yra aiškiai atskiriamas nuo pradinės schemos, esama schema nelaikoma iš esmės pakeista.“

36. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus ir priimdama sprendimus Komisija iš esmės nagrinėjo, ar 1) pradinė visuomeninių transliuotojų finansavimo sistema yra esama pagalba pagal 28 ir 29 dalyse nurodytas taisykles; 2) ar paskesni pakeitimai keičia tikrąją pradinės priemonės esmę (t. y. pranašumo pobūdį arba finansavimo šaltinį, pagalbos tikslą, gavėjus arba gavėjų veiklos apimtį), ar šie pakeitimai yra vien tik neoficialaus ar administracinio pobūdžio30; ir 3) jeigu paskesni pakeitimai yra esminiai, ar jie atskiriami nuo pradinės priemonės, ir tokiu atveju jie gali būti vertinami atskirai, ar – jie neatskiriami nuo pradinės priemonės, taigi visa pradinė priemonė virsta nauja pagalba.

5. VALSTYBĖS PAGALBOS SUDERINAMUMO SU 87 STRAIPSNIO 2 IR 3 DALIMIS ĮVERTINIMAS

37. Nors kompensacija už visuomeninio transliavimo paslaugas paprastai vertinama pagal Sutarties 86 straipsnio 2 dalį, 87 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytos leidžiančios nukrypti nuostatos irgi iš principo gali būti taikomos transliavimo srityje, jeigu paisoma atitinkamų sąlygų.

38. Pagal Sutarties 151 straipsnio 4 dalį Bendrija, imdamasi veiksmų pagal kitas Sutarties nuostatas, turi atsižvelgti į kultūrines ypatybes, kad būtų gerbiama ir skatinama jos kultūrų įvairovė. Taip pat ir Sutarties 87 straipsnio 3 dalies d punktu Komisijai leidžiama kultūrai remti skirtą pagalbą laikyti derančia su bendrąja rinka, jeigu tokia pagalba nedaro poveikio prekybos sąlygoms ir konkurencijai Bendrijoje taip, kad tai prieštarautų bendram interesui.

39. Komisijos užduotis – kaip ir kitų 87 straipsnio 3 dalies išlygų atveju – nuspręsti, kaip šią nuostatą taikyti. Reikia atsiminti, kad atleidimą nuo valstybės pagalbos uždraudimo reglamentuojančios nuostatos turi būti griežtai taikomos. Kartu Komisija mano, kad leidžianti nukrypti nuostata dėl kultūros gali būti taikoma tik tada, kai kultūros produktas yra aiškiai nustatytas arba nustatytinas31. Komisija taip pat laikosi nuomonės, kad kultūros sąvoka turi būti taikoma nagrinėjamo produkto turiniui ir pobūdžiui, o ne terpei ar jo platinimui per se32. Be to, pagal 87 straipsnio 3 dalies d punktą valstybės narės švietimo bei demokratiniai poreikiai turi būti atskirti nuo kultūros skatinimo33.

30 Žr., pvz., Komisijos sprendimą dėl valstybės pagalbos E 3/2005 – valstybės pagalba

visuomeniniams transliuotojams Vokietijoje.

31 Pvz., Komisijos sprendimai NN 88/98 dėl visą parą veikiančio naujienų kanalo BBC, (OL C 78, 2000 3 18), NN 70/98 dėl Kinderkanal ir Phoenix (OL C 238, 1999 8 21).

32 Pvz., Komisijos sprendimas Nr. 458/2004 dėl valstybės pagalbos Espacio Editorial Andaluza Holding sl., žr. OL C 131, 2005 5 29.

33 NN 70/98 dėl valstybės pagalbos visuomeniniams transliuotojams Kinderkanal ir Phoenix (OL C 238, 1999 8 21, p. 3.).

12

40. Visuomeniniams transliuotojams teikiant valstybės pagalbą visuomenės kultūriniai, demokratiniai ir švietimo poreikiai paprastai neatskiriami. Paprastai 87 straipsnio 3 dalies d punktas taikytinas, tik jei finansavimo priemonė konkrečiai skirta kultūros tikslų skatinimui. Valstybės pagalba visuomeniniams transliuotojams paprastai teikiama kaip kompensacija už įpareigojimo teikti viešėją paslaugą vykdymą ir vertinama pagal 86 straipsnio 2 dalį, remiantis šiame komunikate išdėstytais kriterijais.

6. VALSTYBĖS PAGALBOS SUDERINAMUMO SU 86 STRAIPSNIO 2 DALIMI VERTINIMAS

41. Bendros ekonominės svarbos paslaugų vaidmenį, siekiant pagrindinių Europos Sąjungos tikslų, Komisija visiškai patvirtino 2005 m. bendros ekonominės svarbos paslaugų paketu, o bendresniu lygiu – 6 dalyje minėtu 2007 m. komunikatu dėl bendros svarbos paslaugų.

42. Teisingumo Teismas nuolatos tvirtino, kad 86 straipsnis numato leidžiančią nukrypti nuostatą, todėl turi būti interpretuojamas siaurai. Teisingumo Teismas išaiškino, jog tam, kad priemonei galėtų būti taikoma tokia leidžianti nukrypti nuostata, būtina įvykdyti visus šiuos reikalavimus:

i. aptariama paslauga turi būti bendros ekonominės svarbos paslauga ir valstybė narė turi aiškiai ją apibrėžti kaip tokią paslaugą (apibrėžimas)34;

ii. valstybė narė turi aiškiai patikėti aptariamai įmonei teikti tą paslaugą (patikėjimas)35;

iii. Sutarties konkurencijos taisyklių taikymas (šiuo atveju valstybės pagalbos uždraudimas) turi trukdyti vykdyti konkrečius įmonei skirtus uždavinius, o tokių taisyklių netaikymas neturi kenkti prekybos plėtrai Bendrijos interesams prieštaraujančiu mastu (proporcingumo kriterijus)36.

43. Ar reikalavimai įvykdyti, vertina Komisija – Sutarties sergėtoja.

44. Konkrečių visuomeninio transliavimo paslaugų atveju pirmiau minėtas būdas turi būti suderintas atsižvelgiant į aiškinamąsias Amsterdamo protokolo nuostatas, kurios nurodo „viešųjų paslaugų teikimą taip, kaip nutaria, nustato ir sutvarko kiekviena valstybė narė“ (apibrėžtis ir patikėjimas), ir numato leidžiančią nukrypti nuo Sutarties taisyklių nuostatą, kai visuomeninio transliavimo paslaugos finansuojamos taip, „kad toks finansavimas būtų teikiamas transliavimo organizacijoms viešųjų paslaugų funkcijai vykdyti [...] ir [...] nedarytų poveikio prekybos sąlygoms ir konkurencijai Bendrijoje taip, kad tai prieštarautų bendriems interesams, atsižvelgiant į tos viešųjų paslaugų funkcijos vykdymą“ (proporcingumas).

34 Sprendimas Zuechner, C-172/80, 1981, Rink. p. 2021.

35 Sprendimas GT-Link, C-242/95, 1997, Rink. p. 4449.

36 Sprendimas EDF ir GDF, C-159/94, 1997, Rink. p. I-5815.

13

6.1. Viešųjų paslaugų funkcijų apibrėžtis

6.1.1. Bendrosios nuostatos

45. Tam, kad būtų įvykdyta 42 dalies i punkte minėta 86 straipsnio 2 dalies taikymo sąlyga, būtina nustatyti oficialią įgaliojimo teikti viešąsias paslaugas apibrėžtį. Tiktai tokiu atveju Komisija galės pakankamai patikimai teisiškai įvertinti, ar 86 straipsnio 2 dalyje numatyta leidžianti nukrypti nuostata taikytina.

46. Kompetenciją apibrėžti įgaliojimo teikti viešąsias paslaugas sąvoką turi valstybės narės; jos šį klausimą gali spręsti nacionaliniu, regionų ar vietos lygmenimis. Apskritai, naudojantis šia kompetencija, būtina atsižvelgti į Bendrijos „bendros ekonominės svarbos paslaugų“ sąvoką.

47. Komisijos užduotis yra tikrinti, ar valstybės narės vykdo Sutarties nuostatas37. Kalbant apie viešųjų paslaugų apibrėžtį transliavimo sektoriuje, Komisijai skirta tik patikrinti, ar nėra akivaizdaus neatitikimo. Komisija negali nei nuspręsti, ar programa turi būti teikiama kaip bendros ekonominės svarbos paslauga, nei kvestionuoti tam tikro produkto pobūdžio ar kokybės. Tačiau viešųjų paslaugų funkcijos apibrėžtis yra akivaizdžiai netinkama, jei į ją įtraukta veikla, kurios pagrįstai negalima laikyti – kaip nurodoma Protokole – „demokratiniais, socialiniais ir kultūriniais kiekvienos visuomenės poreikiais“. Taip paprastai vertinama, pvz., reklama, e. prekyba, teleparduotuvių paslaugos, rėmimas ar prekyba. Reikėtų atminti, kad viešųjų paslaugų funkcija aprėpia bendros visuomenei svarbos paslaugas. Viešųjų paslaugų funkcijos apibrėžties klausimas neturi būti painiojamas su šių paslaugų teikimui pasirinkto finansavimo mechanizmo klausimu. Taigi, nors visuomeniniai transliuotojai gali užsiimti komercine veikla, pavyzdžiui, parduoti reklamos laiką, kad gautų įplaukų, tokia veikla negali būti vertinama kaip viešųjų paslaugų funkcijos dalis.

48. Valstybių narių įgaliojimo teikti viešąsias paslaugas apibrėžtis turėtų būti kuo tikslesnė. Neturi kilti abejonių, ar tam tikros rūšies veikla, kurią vykdo įgaliotasis operatorius, yra numatyta valstybės narės, kaip įgaliojimas teikti viešąsias paslaugas. Be aiškios ir tikslios visuomeniniam transliuotojui nustatytų įpareigojimų apibrėžties Komisija negalėtų atlikti savo užduočių pagal 86 straipsnio 2 dalį, ir todėl negalėtų suteikti jokių išlygų pagal tą nuostatą.

49. Ne visuomeniniams operatoriams taip pat svarbu, kad būtų aiškiai nustatytos veiklos rūšys, priskiriamos prie viešųjų paslaugų teikimo funkcijų, kad šie operatoriai galėtų planuoti savo veiklą. Be to, viešųjų paslaugų funkcijos terminai turėtų būti tikslūs, kad valstybių narių institucijos galėtų veiksmingai kontroliuoti, kaip laikomasi reikalavimų pagal kitų skyrių nuostatas.

50. Taip pat, atsižvelgiant į ypatingą transliavimo sektoriaus pobūdį, paprastai svarstoma galimybė nustatyti apibrėžtį, pagal kurią transliuotojas įgaliojamas užtikrinti platų programų pasirinkimą ir transliuojamų programų pusiausvyrą ir įvairovę, atsižvelgiant į aiškinamąsias Amsterdamo protokolo nuostatas, pagrįstas

37 Žr. Sprendimą Merci convenzionali porto di Genova SpA prieš Siderurgica Gabrielli SpA, C-

179/90, 1991, Rink. p. I-5889.

14

86 straipsnio 2 dalimi38. Paprastai laikoma, kad tokia apibrėžtis atitinka tikslą tenkinti konkrečios visuomenės demokratinius, socialinius ir kultūrinius poreikius ir užtikrinti pliuralizmą, įskaitant kultūrų ir kalbų įvairovę. Kaip nurodyta kitame skyriuje, įgaliojimo teikti viešąsias paslaugas apibrėžtimi, į ją įtraukiant paslaugas, kurios tradiciškai nelaikomos programomis, taip pat gali būti atsižvelgta į veiklos plėtrą ir įvairovę skaitmeniniame amžiuje.

6.1.2. Rinkos pokyčiai

51. Visuomeniniai transliuotojai turi galėti visuomenės naudai technologijų atžvilgiu neutraliu pagrindu naudotis galimybėmis, kurias siūlo skaitmeninimas ir platinimo platformų įvairinimas. Siekiant užtikrinti esminį visuomeninės žiniasklaidos vaidmenį naujoje skaitmeninėje aplinkoje, visuomeniniai transliuotojai gali teikti audiovizualinės žiniasklaidos turinį linijinių paslaugų forma per naujas platinimo platformas, teikti specialiems interesams skirtas programas, taip pat žiniasklaidos paslaugas, kurios tradiciškai nėra „programos“, kaip antai internetinės informacinės paslaugos ir nelinijinės arba užsakomosios paslaugos, taikant atitinkamas apsaugos priemones. Šios paslaugos irgi gali būti įtrauktos į viešųjų paslaugų teikimo funkciją, jeigu jos skirtos tiems patiems demokratiniams, socialiniams ir kultūriniams aptariamos visuomenės poreikiams ir nedaro neproporcingo poveikio rinkai, kuris nėra būtinas viešųjų paslaugų funkcijai vykdyti.

52. Sparčiai plėtojantis žiniasklaidos paslaugoms, taip pat keičiasi ir transliuotojų verslo modeliai. Transliuotojai vis dažniau ima naudotis naujais finansavimo šaltiniais, pvz., interneto reklama arba paslaugų teikimas už užmokestį (vadinamosios mokamosios paslaugos, pvz., galimybė naudotis archyvais už mokestį, specialiems interesams skirti televizijos kanalai, kai mokama už peržiūrą, galimybė naudotis mobiliosiomis paslaugomis už vienkartinį užmokestį, galimybių peržiūrėti televizijos programas atidėjimas už mokestį, mokamojo interneto turinio parsisiuntimas ir kt.). Mokamųjų paslaugų atlygio elementas gali būti susijęs, pvz., su transliuotojų mokamais platinimo tinkle mokesčiais arba autoriniais atlyginimais (pvz., jeigu paslaugos teikiamos mobiliosiose platformose mokant platinimo mobiliuoju tinklu mokestį). Kartu Komisija pažymi, kad kai kurios valstybės narės jau nusprendė neleisti visuomeniniams transliuotojams siūlyti mokamųjų paslaugų pagal savo viešųjų paslaugų funkciją, nes, jų nuomone, tai būtų sunku suderinti su tradiciniais tikslais – siūlyti visuotinai prieinamas, nepriklausomas geros kokybės programas.

53. Komisija mano, kad atlygis už visuomeninio transliuotojo paslaugas vartotojų lygmenyje gali daryti neigiamą poveikį tokios paslaugos universalumui visuomenės atžvilgiu, nes paslaugos teikiamos tik tai gyventojų daliai, kuri gali ir nori už jas mokėti. Dėl šios universalumo stokos pagrindinis valstybinis finansavimas gali tapti nebepagrįstas, nes jo tikslas – teikti socialinio, demokratinio ir kultūrinio pobūdžio paslaugą visai visuomenei. Vis dėlto, atsižvelgiant į didėjančią transliavimo veiklos įvairovę, tai nebūtinai reiškia, kad transliavimo paslaugos, už kurias nustatytas tam tikras mokestis, negali būti laikomos bendros ekonominės svarbos paslaugomis pagal EB sutarties

38 Sprendimo SIC prieš Komisiją, T-442/03, 2008, 201 punktas.

15

86 straipsnio 2 dalį; ši nuostata gali būti taikoma, jeigu paslaugos yra akivaizdžiai nekomercinio pobūdžio. Tačiau šias paslaugas būtina vertinti ypač atidžiai, kad būtų galima nustatyti, ar šios paslaugos, atsižvelgiant į jų turinį, tiesioginio galutinio vartotojo indėlio lygį ir paslaugų, kurias rinkoje paprastai siūlo komerciniai transliuotojai, pobūdį, iš tikrųjų atitinka socialinius, demokratinius ir kultūrinius visuomenės poreikius ir nesukelia netinkamų konkurencijos iškraipymų39.

54. Pavyzdžiui, galima manyti, kad populiariausio turinio (pvz., UEFA čempionų lygos finalo) transliavimas, nustatant mokestį už peržiūrą ar abonentinį mokestį arba sudarant žiūrovams galimybę dalyvauti žaidime skambinant mokamuoju telefono numeriu, akivaizdžiai yra komercinė veikla, todėl negali būti finansuojamas valstybės pagalbos lėšomis pagal EB sutarties 86 straipsnio 2 dalį. Priešingai, atsižvelgiant į teikiamą turinį ir bendras aplinkybes, tikėtina, kad kitos mokamosios paslaugos gali atitikti specialius visuomenės poreikius, o jų konkurencinis poveikis rinkai gali būti proporcingas pagal siekiamus socialinius, demokratinius ir kultūrinius tikslus. Viešosioms paslaugoms, kurios skirtos patenkinti specialiųjų interesų turinčios visuomenės dalies poreikius, teikti gali prireikti papildomų išteklių. Tokiais atvejais gali būti teisinga paslaugos finansavimo naštą, nustatant mokestį už peržiūrą arba abonentinį mokestį, skirti ne visiems gyventojams, o tik tiems, kurie nori naudotis paslauga, kad būtų galima iš dalies padengti papildomas tokių paslaugų išlaidas. Tai, pavyzdžiui, gali būti galimybė naudotis itin pažangiomis viešųjų paslaugų technologinėmis funkcijomis. Maždaug tokiu pačiu būdu valstybės narės gali patikėti visuomeniniams transliuotojams teikti paslaugas naujose platformose, kaip antai mobilioji telefonija, kai platformos operatoriui mokami perdavimo tinklu mokesčiai. Visuomeninio transliuotojo dėl perdavimo tinklu patiriamų grynųjų išlaidų perleidimas galutiniam vartotojui nereiškia, kad paslauga, platinama naudojant platformą, negali būti teisėta viešųjų paslaugų teikimo funkcijos dalis.

55. Apibendrinant, Komisija mano, kad visuomeninio transliuotojo teikiamų paslaugų tiesioginio atlygio elementas ne visada reiškia, kad šios paslaugos nepatenka į viešųjų paslaugų funkcijos sritį. Atlygio elementas – tai vienas iš klausimų, į kuriuos reikia atsižvelgti sprendžiant, ar įtraukti tokias paslaugas į viešųjų paslaugų funkciją, nes tai gali pakenkti veikiamos paslaugos universalumui ir bendram modeliui, taip pat jos poveikiui rinkai. Jeigu paslauga, už kurią nustatytas tam tikras mokestis, tenkina konkrečius socialinius, demokratinius ir kultūrinius visuomenės poreikius ir nesukelia neproporcingo poveikio konkurencijai ir tarpvalstybinei prekybai, valstybės narės gali patikėti visuomeniniams transliuotojams teikti tokią paslaugą, atsižvelgiant į jiems taikomą įgaliojimą teikti viešąsias paslaugas.

39 Europos Taryba Rekomendacijoje dėl visuomeninės žiniasklaidos priemonių vaidmens

informacinėje visuomenėje: „[...] valstybės narės gali svarstyti papildomo finansavimo priemonių galimybę, bet turi tinkamai atsižvelgti į rinkos ir konkurencijos klausimus. Kalbant apie individualiems poreikiams pritaikytas paslaugas, valstybės narės gali svarstyti galimybę leisti visuomeninei žiniasklaidai už tokias paslaugas gauti atlygį [...]. Vis dėlto nė vienas iš šių sprendimų neturėtų pažeisti visuomeninės žiniasklaidos paslaugų principo arba būti skirtingų diskriminacijos tarp visuomenės grupių priežastimi [...]. Rengdamos naujas finansavimo sistemas, valstybės narės daug dėmesio turėtų skirti visuomenės ir bendrajam interesams skirto turinio pobūdžiui.“

16

6.1.3. Procedūrinės apsaugos priemonės

56. Visuomeninių transliuotojų siūlomos svarbios naujos paslaugos, pvz., visų pirma valstybės lėšomis finansuojamos netradicinės žiniasklaidos paslaugos ir mokamosios paslaugos, gali daryti didelį poveikį rinkai ir gali paveikti privačias iniciatyvas bei naujovių kūrimą. Tas pats pasakytina ir apie reikšmingus esamų paslaugų pakeitimus. Be to, internetu siūlomos paslaugos, kai kuriais atvejais gali, pavyzdžiui, turėti didesnę tarpvalstybinę aprėptį negu tradicinės televizijos paslaugos, ir dėl to gali labiau pakenkti Bendrijos vidaus prekybai. Todėl taip išplėtus valstybės finansuojamos veiklos sritį taikomos tinkamos apsaugos priemonės, kad būtų užtikrintas visiškas Sutarties nuostatų laikymasis.

57. Būtent valstybės narės privalo apibrėžti viešųjų paslaugų apimtį ir užtikrinti, kad šiomis aplinkybėmis būtų laikomasi visuomeninių transliuotojų finansavimą reglamentuojančių taisyklių. Prieš pateikdamos svarbias naujas paslaugas į rinką, valstybės narės turi apsvarstyti, ar paslaugos atitinka tuos pačius demokratinius, socialinius ir kultūrinius visuomenės poreikius, ir kartu deramai atsižvelgti į galimą jų poveikį prekybos sąlygoms ir konkurencijai, kaip nustatyta Amsterdamo protokole.

58. Pirmiausia valstybės narės, atsižvelgdamos į transliavimo rinkos savybes ir raidą, taip pat į visuomeninio transliuotojo jau siūlomų paslaugų asortimentą, nustato, ką galima laikyti „svarbia nauja paslauga“. „Naujas“ veiklos pobūdis gali priklausyti, be kita ko, nuo paslaugos naujumo ir vartojimo modalumų (pvz., nelinijinis arba užsakomasis, o ne linijinis), taip pat nuo jos turinio. Vertinant paslaugos „svarbą“, galima atsižvelgti, pavyzdžiui, į jai kurti reikalingus finansinius išteklius ir į tikėtiną poveikį paklausai. Svarbūs esamų paslaugų pakeitimai turi būti vertinami taip pat, kaip ir svarbios naujos paslaugos.

59. Valstybės narės gali pasirinkti tinkamiausias priemones, kad užtikrintų svarbių naujų paslaugų suderinamumą su Amsterdamo protokolu, atsižvelgdamos į savo nacionalinių transliavimo sistemų ypatumus. Siekiant skaidrumo ir norint gauti visą atitinkamą informaciją, kuri reikalinga proporcingam sprendimui priimti, suinteresuotosios šalys turi turėti teisę pareikšti savo nuomonę apie numatomą naują paslaugą prieš išduodama su ja susijusį leidimą. Vertinimo rezultatai ir priežastys, kuriomis remiantis priimtas sprendimas, turi būti viešai skelbiami.

60. Norėdamos nustatyti, ar tokios naujos transliavimo paslaugos atitinka demokratinius, socialinius ir kultūrinius visuomenės poreikius, valstybės narės turėtų įvertinti inter alia jų skiriamąsias savybes, pavyzdžiui, tikslus, turinį, dizainą, tikslinę auditoriją ir aprėptį (įskaitant, mokamųjų paslaugų atveju, poveikį universalumui ir tinkamą kainą, atsižvelgiant į piliečiams užtikrinamą sąžiningą galimybę gauti paslaugą), paslaugų poveikį suderintai ir įvairiai bendrai programų pasiūlai, kurią užtikrina visuomeninis transliuotojas, taip pat jų pridėtinę vertę, lyginant su jau teikiamomis paslaugomis (taip pat, mokamųjų paslaugų atveju, nustatyti, ar paslaugos pridėtinė vertė pateisina tiesioginio mokesčio taikymą, kiek tai susiję su galutiniais vartotojais).

61. Siekdamos įvertinti galimą aptariamų paslaugų poveikį rinkai ir išvengti nepagrįsto konkurencijos iškraipymo, valstybės narės turi įvertinti naujos paslaugos iškraipomąjį poveikį, jeigu toks yra, komercinei pasiūlai, palygindamos, kokia padėtis būtų, jei numatyta nauja paslauga būtų teikiama ir

17

jei ji nebūtų teikiama. Vertindamos valstybės narės turėtų inter alia apsvarstyti panašių arba pakaitinių paslaugų buvimą rinkoje, komercinio naudojimo galimybes, rinkos struktūrą, visuomeninio transliuotojo padėtį rinkoje, konkurencijos su privačiais operatoriais lygį, galimą privačių iniciatyvų išstūmimą, galimą poveikį gretimoms rinkoms, galimą poveikį kitų valstybių narių rinkoms, pvz., tarpvalstybinės auditorijos atžvilgiu40.

62. Siekiant užtikrinti nešališkumą ir apsaugoti trečiųjų šalių teises (pvz., dėl pateiktos informacijos konfidencialumo), vertinimas atrodytų veiksmingas, tik jei jį atliktų nuo visuomeninio transliuotojo valdymo nepriklausoma išorės įstaiga. Jeigu išimtiniu atveju atlikti pirmiau minėtą įvertinimą pavedama visuomeninio transliuotojo struktūros įstaigai, atitinkama valstybė narė turi užtikrinti jos nepriklausomumą nuo visuomeninio transliuotojo vykdomosios vadovybės. Tam reikia imtis šių priemonių: i) parengti specialias sprendimus priimančių asmenų skyrimo vidaus kontrolės įstaigoje procedūras, siekiant vengti interesų konfliktų su vykdomąja transliavimo bendrovės vadovybe, ii) imtis specialių apsaugos priemonių siekiant užtikrinti, kad sprendimus priimantys asmenys vidaus kontrolės įstaigoje nebūtų atleidžiami iš savo pareigų, jei nėra deramai įrodytų objektyvių priežasčių, iii) skirti vidaus kontrolės įstaigai pakankamai finansinių ir žmogiškųjų išteklių ir užtikrinti, kad tvarkydama ir naudodama šiuos išteklius ji būtų funkciškai nepriklausoma, iv) sukurti veiksmingas „Didžiąsias Kinijos sienas“, kad būtų išvengta bet kokio netinkamo informacijos patekimo transliavimo bendrovės vadovybei ir būtų apsaugota trečiųjų šalių pateikta konfidenciali informacija.

63. Pirmiau išdėstyti argumentai neturėtų trukdyti visuomeniniams transliuotojams išbandyti pažangias naujas paslaugas (pvz., bandomųjų projektų forma) ribotu mastu (pvz., laiko ir auditorijos atžvilgiu) ir siekiant surinkti informacijos apie numatomos paslaugos tinkamumą ir pridėtinę vertę, jeigu toks bandymo etapas neprilygsta visavertės ir svarbios naujos paslaugos įvedimui į rinką.

64. Komisija mano, kad nacionaliniu lygiu atlikus išsamų nepriklausomą vertinimą, kuriame atsižvelgiama į pirmiau nurodytas apsaugos priemones, bus prisidėta prie EB valstybės pagalbos taisyklių laikymosi užtikrinimo. Žinoma, tai nepažeidžia Komisijos kompetencijos tikrinti, ar valstybės narės laikosi Sutarties nuostatų, ir jos teisės prireikus imtis veiksmų, reaguojant į skundus arba savo iniciatyva.

40 Pavyzdžiui, kuo naujoji paslauga panašesnė į jau esamas siūlomas komercines paslaugas, tuo

labiau tikėtina, kad ji nuvilios žiūrovus iš komercinių operatorių ir labiau iškreips konkurenciją. Kuo didesnės naujosios paslaugos komercinio naudojimo galimybės, tuo svarbesnis bus šis poveikis. Kuo stipresnė visuomeninio transliuotojo padėtis žiūrovų ir reklamos rinkose, tuo labiau tikėtina, kad naujoji paslauga turės iškraipomąjį poveikį konkurencijai. Jeigu teikiant naują paslaugą gali būti pasiūlytas didesnio masto populiarusis turinys, o galimybė susipažinti su tokiu turiniu yra ribota, reikėtų įvertinti šios naujos paslaugos poveikį gretimai rinkai.

18

6.2. Patikėjimas ir priežiūra

65. Tam, kad galėtų būti taikoma išlyga pagal 86 straipsnio 2 dalį, viešųjų paslaugų funkcija vienai ar daugiau įmonių turėtų būti patikėta oficialiu aktu (pavyzdžiui, teisės aktu, sutartimi arba pavedimu).

66. Patikėjimo akte nurodomas tikslus įgaliojimo teikti viešąsias paslaugas pobūdis pagal 6.1 dalies nuostatas ir nustatomi kompensacijos skyrimo kriterijai ir priemonės, kurias taikant būtų išvengta kompensacijos permokos ir būtų galima ją susigrąžinti.

67. Jeigu į viešųjų paslaugų funkciją įtraukiamos naujos paslaugos, apibrėžtis ir patikėjimo aktas turėtų būti atitinkamai pakeisti, laikantis 86 straipsnio 2 dalyje nustatytų apribojimų. Siekdamos leisti visuomeniniams transliuotojams greitai reaguoti į naujus technologijų pokyčius, valstybės narės taip pat gali numatyti, kad teikti naują paslaugą patikima atlikus 6.1.3 nurodytą vertinimą, prieš formaliai konsoliduojant pradinį patikėjimo aktą.

68. Formalaus patikėjimo nepakanka, kad visuomeninis transliuotojas galėtų teikti tiksliai apibrėžtas viešąsias paslaugas. Būtina, kad viešosios paslaugos būtų iš tikrųjų teikiamos, kaip nurodyta oficialiame susitarime tarp valstybės ir patikėtosios įmonės. Todėl pageidautina, kad atitinkama institucija arba paskirta įstaiga skaidriai ir veiksmingai kontroliuotų, kaip vykdomas susitarimas. Tokia atitinkama institucija arba įstaiga akivaizdžiai būtina, atsižvelgiant į patikėtajam operatoriui nustatytus kokybės standartus. Kaip apibrėžta Komisijos komunikate dėl Bendrijos audiovizualinės politikos skaitmeniniame amžiuje principų ir gairių41, vertinti, kaip laikomasi kokybės standartų, nėra Komisijos užduotis: turi būti sudarytos sąlygos jai pasikliauti valstybių narių tinkamai vykdoma priežiūra42.

69. Vadovaudamosi Amsterdamo protokolu, valstybės narės turi pasirinkti įgaliojimo teikti viešąsias paslaugas įgyvendinimo veiksmingos priežiūros mechanizmą, kad Komisija galėtų atlikti savo užduotis pagal 86 straipsnio 2 dalį. Tokia priežiūra atrodytų veiksminga tik tuo atveju, jeigu ją vykdytų nuo visuomeninio transliuotojo nepriklausoma išorės įstaiga, kuri turėtų įgaliojimų ir būtinų išteklių nuolatinei priežiūrai vykdyti bei tinkamoms teisių gynimo priemonėms (pvz., privalomiems įpareigojimams, atitinkamoms sankcijoms) nustatyti, jeigu to reikia siekiant užtikrinti įgaliojimo teikti viešąsias paslaugas laikymąsi.

70. Nesant pakankamų ir patikimų požymių, kad viešosios paslaugos iš tikrųjų teikiamos taip, kaip yra įpareigota, Komisija negalėtų vykdyti savo užduočių pagal 86 straipsnio 2 dalį, todėl negalėtų daryti jokių išlygų pagal tą nuostatą.

41 COM(1999) 657 galutinis, 3 skirsnio 6 dalis.

42 Sprendimo SIC prieš Komisiją, T-442/03, 212 punktas.

19

6.3. Visuomeninio transliavimo paslaugų finansavimas ir proporcingumo kriterijus

6.3.1. Finansavimo parinkimas

71. Pareigos teikti viešąsias paslaugas gali būti kiekybinės, kokybinės arba abiejų šių kategorijų. Nepriklausomai nuo jų formos už jas gali būti atlyginama, jeigu transliuotojas patiria papildomų išlaidų, kurių paprastai nepatirtų.

72. Finansavimo schemas galima būtų skirti į dvi plačias kategorijas: „viengubą finansavimą“ ir „dvigubą finansavimą“. „Viengubo finansavimo“ kategorija aprėpia tas sistemas, kuriose visuomeninio transliavimo paslaugos bet kokia forma finansuojamos tik valstybės lėšomis. „Dvigubo finansavimo“ sistemos aprėpia daug schemų, pagal kurias visuomeninio transliavimo paslaugos finansuojamos įvairiai derinant valstybės lėšas ir įplaukas iš komercinės arba viešųjų paslaugų teikimo veiklos, pavyzdžiui, reklamos laiko ar programų pardavimo bei paslaugų teikimo už užmokestį.

73. Kaip nustatyta Amsterdamo protokole: „Europos bendrijos steigimo sutarties nuostatos nepažeidžia valstybių narių kompetencijos finansuoti visuomeninę transliaciją [...].“ Todėl Komisija iš principo neprieštarauja dėl dvigubos, o ne viengubos finansavimo schemos pasirinkimo.

74. Nors valstybės narės gali laisvai rinktis visuomeninio transliavimo finansavimo priemones, Komisija pagal 86 straipsnio 2 dalies nuostatas turi patikrinti, ar nuostata, leidžianti nukrypti nuo įprasto konkurencijos taisyklių taikymo bendros ekonominės svarbos paslaugai teikti, nedaro pernelyg didelio poveikio konkurencijai bendrojoje rinkoje. Tikrinimas yra „neigiamo“ pobūdžio: tikrinama, ar patvirtinta priemonė nėra neproporcinga. Pagalba taip pat neturėtų daryti poveikio prekybos plėtrai taip, kad tai prieštarautų Bendrijos interesams.

75. Amsterdamo protokole šis metodas taip pat patvirtinamas visuomeninio transliavimo paslaugoms; jame teigiama, kad finansavimas neturėtų „daryti poveikio prekybos sąlygoms ir konkurencijai Bendrijoje taip, kad tai prieštarautų bendriems interesams, atsižvelgiant į tos viešųjų paslaugų funkcijos vykdymą.“

6.3.2. Valstybės pagalbos vertinimo skaidrumo reikalavimai

76. Tam, kad Komisija galėtų atlikti pirmiau aprašytą vertinimą, būtina aiškiai bei tiksliai apibrėžti viešųjų paslaugų funkciją ir aiškiai bei atitinkamai išskirti viešųjų ir neviešųjų paslaugų veiklą.

77. Atskirti viešųjų ir neviešųjų paslaugų veiklos apskaitą paprastai jau dabar reikalaujama nacionaliniu lygiu, kad būtų užtikrintas viešųjų lėšų naudojimo skaidrumas ir atskaitomybė. Atskirti apskaitas būtina, kad Komisija galėtų patikrinti proporcingumą. Tai leis Komisijai ištirti įtarimus dėl kryžminio subsidijavimo ir apginti pagrįstas kompensacines išmokas bendros ekonominės svarbos užduotims. Nustatyti, ar valstybinis finansavimas yra skiriamas tik grynosioms viešųjų paslaugų funkcijos vykdymo išlaidoms ir todėl yra priimtinas pagal 86 straipsnio 2 dalį ir Amsterdamo protokolą, galima tik remiantis tinkamu išlaidų ir pajamų paskirstymu.

20

78. Finansinių santykių tarp valdžios institucijų bei valstybinių įmonių ir įmonėse, kurioms suteiktos ypatingosios arba išimtinės teisės arba patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugą, skaidrumo reikalavimai nurodyti Direktyvoje 2006/111/EB, kurioje susisteminti Direktyvos 80/723/EEB43 pakeitimai.

79. Pagal Direktyvą 2006/111/EB valstybės narės turi imtis skaidrumo priemonių, jeigu kuriai nors įmonei suteikiamos ypatingosios arba išimtinės teisės arba patikima teikti bendros ekonominės svarbos paslaugą ir jai bet kuria forma už tokią paslaugą skiriama kompensacija už viešąsias paslaugas ir jei tokia įmonė užsiima kitokia veikla, t. y. ne viešųjų paslaugų veikla. Tada taikomi šie skaidrumo reikalavimai: a) vidaus sąskaitos, atitinkančios skirtingų rūšių veiklą, t. y. viešųjų paslaugų ir neviešųjų paslaugų veiklą, turi būti atskirtos; b) visos išlaidos ir įplaukos turi būti teisingai priskirtos arba paskirstytos pagal nuosekliai taikomus ir objektyviai pagrįstus savikainos apskaitos principus; ir c) turi būti aiškiai nustatyti savikainos apskaitos principai, pagal kuriuos tvarkomos atskiros sąskaitos44.

80. Šie bendrieji skaidrumo reikalavimai taip pat taikomi transliuotojams, jeigu jiems patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugą, jie gauna už tokią paslaugą kompensaciją už viešąsias paslaugas ir kartu užsiima kita, neviešųjų paslaugų veikla.

81. Transliavimo sektoriuje sąskaitų atskyrimas nesudaro ypatingų rūpesčių dėl įplaukų dalies. Dėl šios priežasties Komisija mano, kad transliavimo operatoriai turėtų pateikti išsamią ataskaitą apie pajamų šaltinius ir nurodyti visų pajamų, gautų iš viešųjų ir neviešųjų paslaugų veiklos, sumą.

82. Išlaidos, į kurias galima atsižvelgti, yra visos išlaidos, susidariusios teikiant viešąsias paslaugas. Jeigu įmonė plėtoja veiklą, nesusijusią su viešųjų paslaugų teikimu, gali būti atsižvelgta tik į su viešųjų paslaugų teikimu susijusias išlaidas. Komisija pripažįsta, kad visuomeninio transliavimo sektoriuje sąskaitų atskyrimas, susijęs su išlaidomis, gali būti sudėtingesnis. Taip yra todėl, ypač tradicinio transliavimo srityje, kad valstybės narės visą transliuotojo programą gali laikyti skirta viešųjų paslaugų funkcijai, tačiau kartu leisti naudoti ją ir komercijai. Kitaip tariant, viešųjų paslaugų ir neviešųjų paslaugų veiklos sąnaudos daugiausia yra tos pačios, o išlaidos ne visada gali būti proporcingai atskiriamos.

83. Išlaidos, susijusios su neviešųjų paslaugų veikla (pvz., reklamos rinkodaros išlaidos) turėtų visada būti aiškiai apibrėžtos ir atskirai apskaitomos. Be to, sąnaudos, kurios skirtos veiklai vienu metu plėtoti ir viešųjų, ir neviešųjų paslaugų srityje, pavyzdžiui, investicijų sąnaudos transliavimo dažnių, kurie bus naudojami ir komerciniams, ir visuomeniniams kanalams transliuoti, paketo pirkimui, naujos platformos kūrimui arba naujos rūšies veiklos pradžiai, turėtų būti proporcingai priskirtos atitinkamai viešųjų ir neviešųjų paslaugų veikloms.

43 1980 m. birželio 25 d. Komisijos direktyva 80/723/EEB dėl finansinių santykių tarp valstybių

narių ir valstybės įmonių skaidrumo vėliau buvo iš dalies pakeista Komisijos direktyvomis 85/413/EEB, 93/84/EEB, 2000/52/EB ir 2005/81/EB.

44 Direktyvos 2006/111/EB 4 straipsnis.

21

84. Kitais atvejais, kai tie patys ištekliai: personalas, įranga, fiksuoti įrengimai ir kt., naudojami atliekant viešųjų paslaugų ir neviešųjų paslaugų teikimo uždavinius, jų išlaidos turėtų būti suskirstytos pagal bendrų įmonės išlaidų, patirtų vykdant veiklą, kai neviešosios paslaugos yra teikiamos ir kai jos neteikiamos, skirtumą45. Tokiais atvejais tik viešųjų paslaugų veiklai priskirtinų išlaidų, nors jos yra naudingos ir neviešųjų paslaugų veiklai, nebūtina skirstyti tarp šių dviejų rūšių veiklos ir jas galima visas priskirti vien tik viešųjų paslaugų veiklai. Šį požiūrio, kuris paprastai taikomas kituose sektoriuose, skirtumą paaiškina visuomeninio transliavimo sektoriaus ypatumai. Visuomeninio transliavimo paslaugų srityje skaičiuojant grynąsias viešųjų paslaugų sąnaudas, reikia atsižvelgti į grynąjį pelną iš komercinės veiklos, susijusios su viešųjų paslaugų veikla, ir todėl mažinti kompensacijos už viešąsias paslaugas dydį. Tai mažina kryžminio subsidijavimo pavojų, nes bendros sąnaudos priskiriamos viešųjų paslaugų veiklai.

85. Pagrindinis pirmiau esančiame punkte apibūdinto atvejo pavyzdys – programų kūrimo, kai transliuotojas vykdo viešųjų paslaugų misiją, išlaidos. Tokios programos skirtos ir viešųjų paslaugų funkcijai vykdyti, ir auditorijos telkimui, siekiant parduoti reklamos laiką. Tačiau beveik neįmanoma visai tiksliai nustatyti, kiek programų žiūrėjimas atitinka viešųjų paslaugų funkciją, ir kiek gaunama pajamų iš reklamos. Dėl šios priežasties programų išlaidų paskirstymas šių dviejų rūšių veiklai gali būti savavališkas ir beprasmis.

86. Pirmiau apibūdintas sąskaitų atskyrimas yra ypač svarbus, kai stengiamasi užtikrinti skaidrumą ir sąžiningą bei veiksmingą valstybinio finansavimo kontrolę. Komisija mano, kad toks skaidrumas gali būti dar labiau padidintas tinkamai atskiriant viešųjų paslaugų veiklą nuo neviešųjų paslaugų veiklos viešųjų paslaugų transliuotojo organizacijos lygmeniu. Taikant funkcinį arba struktūrinį atskyrimą, paprastai būna paprasčiau iš pat pradžių vengti kryžminio komercinės veiklos subsidijavimo ir užtikrinti pervedimo kainodarą bei „ištiestosios rankos“ principo laikymąsi. Todėl Komisija ragina valstybes nares laikyti funkcinį arba struktūrinį svarbios ir atskiriamos komercinės veiklos atskyrimą gerosios patirties forma.

87. Jeigu, vadovaujantis struktūrinio atskyrimo principu, visuomeniniai transliuotojai per komercines pavaldžiąsias įmones užsiima kitokia nei viešųjų paslaugų teikimas veikla, santykiai tarp transliuotojų ir jų komercinių pavaldžiųjų įmonių turi atitikti „ištiestosios rankos“ ir rinkos principus.

6.3.3. Proporcingumas

6.3.3.1. Bendrosios nuostatos

88. Tikrindama proporcingumą Komisija nagrinės, ar bet koks dėl kompensacijos už viešąsias paslaugas atsiradęs konkurencijos iškraipymas gali būti pateisintinas dėl poreikio teikti valstybės narės apibrėžtą viešąją paslaugą ir numatyti jos finansavimą. Komisija vertins, ar yra pakankamai garantijų, kad būtų išvengta kompensacijos permokos bei kryžminio subsidijavimo ir būtų užtikrinta, kad

45 Tai nusako hipotetinę padėtį, jei neviešųjų paslaugų veikla būtų nebeteikiama: dėl to sutaupytos

lėšos sudarytų bendrųjų išlaidų, kurios turėtų būti priskirtos neviešųjų paslaugų veiklai, sumą.

22

visuomeniniai transliuotojai savo komercinėje veikloje laikytųsi rinkos sąlygų. Kai reikia, Komisija taip pat imsis veiksmų laikydamasi kitų Sutarties nuostatų, pavyzdžiui, EB sutarties 81 ir 82 straipsnių.

89. Vertindama Komisija atsižvelgs į tai, ar pagal tokį kriterijų, kiek valstybinis finansavimas yra būtinas įgaliojimui teikti viešąsias paslaugas vykdyti, pati sistema padeda veiksmingai užtikrinti visuotinę, patikimą ir suderintą pasiūlą vis didėjant auditorijų susiskaidymui ir augant žiniasklaidos paslaugų įvairovei. Tačiau šį poveikį reikia sugretinti su galimais neigiamais valstybinio finansavimo poveikiais, pavyzdžiui, kitų operatorių galimybių ateiti į žiniasklaidos rinkas suvaržymu, dėl kurių padidėja rinkos koncentracija arba viešųjų paslaugų operatoriai gali nekonkurencingai elgtis tam tikrose rinkose.

90. Valstybinio finansavimo poveikio konkurencijai ir prekybai vertinimas turi būti pagrįstas ypatingomis kiekvienos nacionalinės sistemos savybėmis. Komisija žino, kad konkurencinės struktūros ir kitos valstybių narių žiniasklaidos rinkų savybės skiriasi. Todėl valstybės pagalbos visuomeniniams transliuotojams suderinamumas pagal 86 straipsnio 2 dalį turi būti vertinamas kiekvieną kartą atskirai, atsižvelgiant į Komisijos patirtį46 ir pagal šiame komunikate nustatytus principus.

6.3.3.2. Kompensacijos permoka

91. Valstybės narės pasirūpina tinkamomis priemonėmis, kad būtų išvengta kompensacijos permokos. Kompensacijos permoka nėra būtina bendros ekonominės svarbos paslaugai teikti, taigi ji yra laikoma nesuderinama valstybės pagalba, kuri turi būti grąžinama valstybei.

92. Komisija pirmiausia nustato, ar valstybės finansavimas yra tikrai būtinas įmonei jos viešųjų paslaugų užduotims atlikti. Tačiau tam, kad būtų laikomasi proporcingumo reikalavimo, būtina, jog kompensacijos už viešąsias paslaugas suma nebūtų didesnė už grynąsias viešųjų paslaugų misijos išlaidas, taip pat įvertinant kitas tiesiogines arba netiesiogines įplaukas, gautas vykdant viešųjų paslaugų misiją. Dėl šios priežasties, nustatant grynąsias viešųjų paslaugų išlaidas, atsižvelgiama į grynąjį pelną iš visos su viešųjų paslaugų veikla susijusios komercinės veiklos.

93. Kompensaciją už viešųjų paslaugų užduoties vykdymą gaunančios įmonės paprastai gali gauti pagrįstą pelną. Šį pelną sudaro nuosavo kapitalo grąžos norma atsižvelgiant į galimą riziką įmonei arba jos nebuvimą. Transliavimo sektoriuje viešųjų paslaugų misiją dažnai atlieka transliuotojai, kurie nesiekia pelno arba neturi atlyginti už naudojamą kapitalą ir neužsiima jokia kita nei viešųjų paslaugų teikimas veikla. Komisija mano, kad tokiais atvejais nėra

46 Žr., pvz., naujausius Komisijos sprendimus šiose bylose: E 8/06 dėl valstybės finansavimo

flamandų viešųjų paslaugų transliuotojui VRT, OL C 143, 2008 6 10, p. 7, E 4/05 dėl valstybės pagalbos finansavimo RTE ir TNAG (TG4), OL C 121, 2008 5 17, E 3/2005 dėl pagalbos Vokietijos viešųjų paslaugų transliuotojams, OL C 185, 2007 8 8, p. 1, E 9/05 dėl licencijos mokesčio mokėjimų RAI, OL C 235, 2005 9 23, p. 3, E 10/2005 dėl licencijos mokesčio mokėjimų France 2 ir France 3, OL C 240, 2005 9 30, p. 20, pagalba E 8/05 Ispanijos nacionaliniam visuomeniniam transliuotojui RTVE, OL C 239, 2006 10 4, p. 17, C 2/04 dėl Nyderlandų visuomeninių transliuotojų ad hoc finansavimo, OL L 49, 2008 2 22, p. 1.

23

pagrindo įtraukti pelno elementą į kompensacijos už viešųjų paslaugų misijos vykdymą sumą. Tačiau kitais atvejais, pavyzdžiui, kai konkretūs viešųjų paslaugų įpareigojimai patikimi komerciniu pagrindu veikiančioms įmonėms, kurioms reikia atlyginti už į jas investuotą kapitalą, pelno elementas, kuris atitinka sąžiningą atlygį už kapitalą atsižvelgiant į riziką, gali būti laikomas pagrįstu, jeigu jis yra tinkamai pagrįstas, ir su sąlyga, kad jis yra būtinas viešųjų paslaugų įpareigojimams vykdyti.

94. Siekdami užtikrinti nuolatinį savo viešųjų paslaugų įpareigojimų vykdymą, visuomeniniai transliuotojai gali sukaupti atsargų, kurių suma neviršytų 10 % jų viešųjų paslaugų misijos metinio biudžeto išlaidų, kad galėtų finansuoti savo viešųjų paslaugų veiklą. Siekdamos skaidrumo, valstybės narės nustato sąlygas, kuriomis visuomeniniai transliuotojai galėtų naudotis tokiomis atsargomis.

95. Visuomeniniams transliuotojams gali būti leidžiama turėti atsargų, kurių suma viršija 10 % jų viešųjų paslaugų misijos metinio biudžeto išlaidų, tik išimtiniais ir tinkamai pagrįstais atvejais. Tokios perteklinės atsargos priimtinos, tik jeigu konkrečiai iš anksto ir įpareigojančiai numatomos vienkartinėms didelėms investicijoms, kurios yra būtinos viešųjų paslaugų misijai vykdyti. Tokių išimtinių perteklinių atsargų naudojimo terminas irgi turėtų būti aiškiai apribotas. Šis terminas negali būti ilgesnis nei patikėjimo laikotarpis arba lygiavertis laikotarpis, kuris negali būti ilgesnis kaip ketveri metai.

96. Pavyzdžiui, perteklinės atsargos gali būti pateisinamos, jeigu numatytos didelėms investicijoms į technologijas (pvz., skaitmeninimo), kurias numatoma atlikti tam tikru laiku ir kurios būtinos viešųjų paslaugų funkcijai vykdyti, arba svarbioms restruktūrizavimo priemonėms, kurios būtinos nenutrūkstamai visuomeninio transliuotojo veiklai palaikyti tinkamai apibrėžtu laikotarpiu.

97. Kompensacija už viešąsias paslaugas bei pirmiau minėtos atsargos naudojamos viešųjų paslaugų veiklai finansuoti.

6.3.3.3. Kontrolės priemonės

98. Valstybės narės privalo nuolat ir veiksmingai kontroliuoti, kaip naudojamas valstybinis finansavimas, kad nesusidarytų prielaidų kompensacijos permokai ir kryžminiam subsidijavimui rastis, ir būtų kruopščiai tikrinamas atsargų lygis bei naudojimas. Valstybės narės gali pasirinkti savo nacionalinėse transliavimo sistemose tinkamiausias ir veiksmingiausias kontrolės priemones, atsižvelgdamos į būtinybę užtikrinti derėjimą su taikomomis priemonėmis viešųjų paslaugų funkcijos vykdymui prižiūrėti.

99. Tokios kontrolės priemonės būtų veiksmingos, tik jeigu jas reguliariai, pageidautina kasmet, taikytų nuo visuomeninio transliuotojo nepriklausoma išorės įstaiga. Siekdamos užtikrinti kontrolės priemonių veiksmingumą, valstybės narės pasirūpina, kad būtų galima taikyti veiksmingas priemones bet kokiam galimam netinkamam panaudojimui atitaisyti, pavyzdžiui, išieškoti kryžminiam subsidijavimui panaudotas lėšas arba grąžinti atsargas, kurios nebuvo panaudotos skirtam tikslui ir per nustatytą terminą.

100. Finansinė visuomeninių transliuotojų padėtis turėtų būti nuodugniai tikrinama kiekvieno patikėjimo laikotarpio arba lygiaverčio laikotarpio, kuris bet kuriuo

24

atveju neturėtų būti ilgesnis kaip ketveri metai, pabaigoje. Jeigu nustatoma, kad visuomeninis transliuotojas nuolat turėjo didelių metinių atsargų, kompensacijos už viešąsias paslaugas skyrimo kriterijai turėtų būti persvarstyti. Apskaičiuojant visuomeninio transliuotojo finansinius poreikius kitam laikotarpiui, atsižvelgiama į visas patikėjimo laikotarpio pabaigoje esančias atsargas.

6.3.3.4. Rinkos iškraipymai

101. Pagal Amsterdamo protokolą visuomeninio transliavimo paslaugų finansavimas „neturi daryti poveikio prekybos sąlygoms ir konkurencijai Bendrijoje taip, kad tai prieštarautų bendriems interesams, atsižvelgiant į tos viešųjų paslaugų funkcijos vykdymą.“ Tai reiškia, jog valstybės narės turi užtikrinti, kad visuomeninių transliuotojų veikla nesukeltų rinkos iškraipymų, kurie nėra būtini viešųjų paslaugų užduočiai atlikti.

102. Vykdydami savo viešųjų paslaugų teikimo veiklą, visuomeniniai transliuotojai neturi užsiimti veikla, dėl kurios būtų neproporcingai iškraipoma konkurencija. Pavyzdžiui, visuomeninių transliuotojų viešųjų paslaugų užduotis gali apimti populiariausio turinio transliavimą. Tačiau, jeigu visuomeniniai transliuotojai, turėdami tokias teises į populiariausią turinį (pvz., teises transliuoti populiariausius sporto renginius), jų nenaudoja ir neperleidžia kitiems, atsiras neproporcingų rinkos iškraipymų. Be to, jeigu visuomeniniai transliuotojai kompensaciją už viešąsias paslaugas naudoja tam, kad nuolatos siūlytų už teises į populiariausią turinį didesnę kainą nei privatūs konkurentai, pastarieji dėl tokios elgsenos gali būti išstumti iš rinkos, taigi gali būti daromas bendriems interesams prieštaraujantis poveikis prekybos sąlygoms ir konkurencijai, ir tai nebūtų būtina viešosioms paslaugoms teikti. Kad būtų išvengta tokios antikonkurencinės elgsenos, Komisija ragina valstybes nares didinti bendrų principų, pagal kuriuos reglamentuojamas visuomeninių transliuotojų teisių į populiariausią turinį įsigijimas, naudojimas ir galimas perleidimas kitiems, skaidrumą.

103. Plėtodami komercinę veiklą, visuomeniniai transliuotojai turi būti įpareigoti laikytis rinkos principų. Viena vertus, kompensacija už viešąsias paslaugas ir viešųjų paslaugų teikimo atsargos negali būti naudojami neviešųjų paslaugų veiklai finansuoti. Toks kryžminis subsidijavimas nepateisinamas ir yra nesuderinama valstybės pagalba. Kita vertus, valstybės narės užtikrina, kad visuomeniniai transliuotojai vykdydami veiklą, susijusią su komercinėmis pavaldžiosiomis įmonėmis, laikytųsi „ištiestosios rankos“ principo, savo komercines investicijas atliktų vadovaudamiesi rinkos ekonomikos investuotojo principu ir nesiimtų antikonkurencinių veiksmų savo konkurentų atžvilgiu.

104. Antikonkurencinės praktikos pavyzdys – kainų mažinimas. Visuomeninis transliuotojas gali susigundyti sumažinti reklamos ar kitų neviešųjų paslaugų veiklų (pvz., komercinės mokamosios paslaugos) kainą ir taip sumažinti konkurentų pajamas, nes mažesnį visuomeninio transliuotojo pelną kompensuoja kompensacija už viešąsias paslaugas. Jei toks elgesys pasireikštų, jis negali būti vertinamas kaip būdingas transliuotojui priskirtai viešųjų paslaugų misijai ir bet kuriuo atveju „darytų bendriems interesams prieštaraujantį poveikį prekybos sąlygoms ir konkurencijai Bendrijoje“, taigi pažeistų Amsterdamo protokolą.

105. Atsižvelgdama į pirmiau minėtus padėčių rinkoje skirtumus, Komisija mano, kad pirmiausia nacionalinės institucijos turi įvertinti, ar visuomeniniai transliuotojai

25

laikosi rinkos principų. Visų pirma, atsižvelgiant į kiekvieno atvejo ir kiekvienos rinkos ypatumus, nacionaliniu lygmeniu reikia įvertinti, ar visuomeniniai transliuotojai savo komerciniuose pasiūlymuose mažina kainas ir ar jie siūlo didesnes kainas už programų teises, naudodamiesi savo įgaliojimu teikti viešąsias paslaugas. Atliekant šį vertinimą galima taikyti, pavyzdžiui, šiuos kriterijus: paslaugos teikimo išlaidos, palyginimas su vidutinėmis konkurentų kainomis rinkoje, tam tikros auditorijos dalys, derėjimas su ankstesne visuomeninio transliuotojo kainodaros politika ir kt.

106. Valstybės narės imasi tinkamų priemonių, kad neleistų plisti neproporcingiems rinkos iškraipymams ir kontroliuotų visuomeninių transliuotojų elgesį rinkoje. Nepažeidžiant konkurencijos taisyklių reikalavimų, tokios priemonės turėtų užtikrinti galimų antikonkurencinių visuomeninių transliuotojų veiksmų, kurie tiesiogiai susiję su jų gaunamu valstybiniu finansavimu, kontrolę. Trečiosios šalys turi teisę teikti skundus dėl tokios įtariamos antikonkurencinės elgsenos nuo visuomeninio transliuotojo nepriklausomai išorės įstaigai. Įrodžius, jog elgtasi nekonkurencingai, priežiūros įstaiga turi būtinus įgaliojimus, kad galėtų nustatyti tinkamas teisės gynimo priemones ir skirti proporcingas sankcijas.