LIETUVOS TEISĖS UNIVERSITETAS

Gitana Jurgelaitienė

RECIDYVINIO NUSIKALSTAMUMO PREVENCIJA

LIETUVOS RESPUBLIKOJE

Daktaro disertacijos santrauka

Socialiniai mokslai: teisė (01 S)

Vilnius 2001

1

Darbas parengtas 1997 – 2001 m. Lietuvos teisės universiteto Kriminologijos

katedroje.

Doktorantūros teisė suteikta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. kovo 17 d.

nutarimu Nr.175 ir pratęsta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 14 d.

nutarimu Nr.457.

Doktorantūros studijų komitetas:

Pirmininkė ir darbo vadovė:

Habil.dr. Jūratė Galinaitytė (Lietuvos teisės universitetas, socialiniai mokslai, teisė, 01 S).

Nariai:

Doc. dr. Genovaitė Babachinaitė (Lietuvos teisės universitetas, socialiniai mokslai, teisė, 01 S).

Prof. habil. dr. Viktoras Justickis (Lietuvos teisės universitetas, socialiniai mokslai, teisė, 01 S).

Prof. habil. dr. Vytautas Piesliakas (Lietuvos teisės universitetas, socialiniai mokslai, teisė, 01 S).

Prof. habil dr. Romualdas Grigas (Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas, socialiniai mokslai, sociologija, 05 S).

(Vilniaus universitetas, socialiniai mokslai, teisė,

01 S). Doktorantūros komitete dirbo 1997 – 1999 metais. Doc.dr. Alfonsas Čepas

Oponentai:

Prof. habil. dr. Pranciškus Stanislovas Vitkevičius (Lietuvos teisės universitetas, socialiniai mokslai, teisė, 01 S).

Doc. dr. Jurgis Rinkevičius (Vilniaus universitetas, socialiniai mokslai, teisė, 01 S).

Disertacija bus ginama viešajame doktorantūros komiteto posėdyje, kuris vyks 2001 m. balandžio 6 d. 15 val. Lietuvos teisės universiteto posėdžių salėje.

Adresas: Ateities g. 20, 2057 Vilnius, tel. 71 46 18, faks. 71 44 44 Disertacijos santrauka išsiųsta 2001 m. kovo 5 d.

Su disertacija galima susipažinti Lietuvos Nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje (Gedimino pr. 51, Vilnius) ir

Lietuvos teisės universiteto bibliotekoje (Ateities g. 20, Vilnius).

2

ĮŽANGA Bendra temos charakteristika ir aktualumas. Pagrįstai yra teigiama, kad recidyvinis

nusikalstamumas kartu su nepilnamečių nusikalstamumu sudaro viso nusikalstamumo

branduolį. Dvi nusikaltėlių kategorijos – nepilnamečiai ir recidyvistai – atlieka būtiną visai

nusikalstamumo sistemai išlikti funkciją: jų dėka išlieka kriminalinė subkultūra, kuri yra

nusikaltėlių sociumo kartų kaitos grandis1. Recidyvinis nusikalstamumas – neatsiejama

kiekvieno laikotarpio, visų šalių nusikalstamumo organinė struktūrinė dalis; skiriasi tik jo

mastai, pasireiškimo formos bei determinantės, todėl jis nuolat buvo aktualus. Tačiau

maždaug nuo 1989 metų Lietuvoje prasidėjus kokybiškai naujam laikotarpiui, kintant

visuomenės politinei, socialinei, demografinei, ekonominei, teisinei ir moralinei situacijai

kartu stipriai pakito visas nusikalstamumas, įskaitant ir recidyvinį. Ypač išryškėjo neigiami

recidyvinio nusikalstamumo kiekybiniai ir kokybiniai pokyčiai. Vyksta akivaizdus

recidyvinio, organizuoto ir profesionalaus nusikalstamumo apraiškų susiliejimas, jų

integracija į vieną visumą. Stiprėja recidyvinio ir nepilnamečių nusikalstamumo rūšių

tarpusavio sąsajos. Visa tai lėmė dėmesio šiuolaikiniam recidyviniam nusikalstamumui

aktualizavimą.

Kriminologiniai tyrimai rodo, kad recidyvo priežasčių veikimo pradžia laiko požiūriu

sutampa su asmens patraukimu baudžiamojon atsakomybėn pirmą kartą ir jo nuteisimu, t.y. su

asmens patekimu į kriminalinės justicijos poveikio sferą pirmąkart2. Recidyvistų

antivisuomeninių nuostatų formavimasis tiesiogiai susijęs priežastiniu ryšiu su rimtais

teisėsauginės veiklos trūkumais. Baudžiamųjų įstatymų leidėjas, nustatydamas kriminalinės

bausmės tikslus ir rūšis, jos paskyrimo ir taikymo bendrąsias taisykles, pagrindus atleisti nuo

baudžiamosios atsakomybės arba nuo bausmės ir t.t., tikisi, kad sudaromos būtinos ir

pakankamos sąlygos pakartotinių nusikaltimų prevencijai. Tačiau nusikaltimų recidyvas rodo,

kad galimas neteisingas arba ne visiškai teisingas minėtų sąlygų panaudojimas. Be to,

įmanomos ir įstatymų leidėjo klaidos. Todėl neatsitiktinai recidyvinio nusikalstamumo

prevencija – viena iš prioritetinių baudžiamosios politikos krypčių. Pastarųjų dvylikos metų

nusikalstamumo Lietuvoje raidos požiūriu ypač aktualiai skamba austrų mokslininko F.Listo

žodžiai, pasakyti beveik prieš šimtą metų, jog visa baudžiamoji politika turi būti nukreipta į

1 Ли Д.А. Преступность в структуре общества. –Москва, 2000. С.82. 2 Pepinsky H.E. Should Recidivism Rates be Controlled?// Crime control startegies. An Introduction to the study of Crime. –New York, 1980. P.245.

3

dvi pagrindines problemas: kovą su recidyviniu nusikalstamumu ir atsitiktinių nusikaltėlių

gelbėjimą3.

Tokios svarbios ir sudėtingos recidyvinio nusikalstamumo prevencijos problemos kaip

kriminalinės bausmės (ypač laisvės atėmimo) efektyvumas, kriminologiniai šios

nusikalstamumo rūšies aspektai, penitencinės veiklos įtaka nusikaltimų recidyvui buvo

skirtingų teisės šakų ir įvairių sričių mokslininkų bei praktikų diskusijų objektais nuo

neatmenamų laikų. Tačiau daugelio mokslininkų norminio, kriminologinio, organizacinio

pobūdžio rekomendacijos dėl recidyvinio nusikalstamumo kontrolės ir prevencijos krypčių tik

praturtino teorinę nagrinėjamų problemų dalį ir dėl įvairių priežasčių liko neįgyvendintos.

Teisėsaugos institucijų praktinė veikla tradiciškai buvo nukreipta daugiausiai į kriminalinės

bausmės vykdymo tobulinimą, nepaisant postpenitencinių recidyvinio nusikalstamumo

prevencijos problemų. Be to, ilgą laiką tuometinėje Lietuvos TSR partinis aparatas,

nustatantis baudžiamosios politikos ir baudžiamųjų įstatymų plėtrą, ignoravo svarbiausias

socialines problemas, artimai susijusias tiek su visu nusikalstamumu, tiek su recidyviniu.

Iki šiol recidyvinio nusikalstamumo ir su juo susijusių klausimų moksliniai tyrimai

buvo atliekami trimis pagrindinėmis kryptimis: baudžiamąja teisine4 , kriminologine5 bei

penitencine6. Šių tyrimų turinys ir išvados buvo išskirtinai specialaus kriminologinio

pobūdžio, o pati recidyvinio nusikalstamumo prevencija vykdoma daugiausiai individualiu

lygiu. Pripažįstant recidyvinio nusikalstamumo prevencijos specialiųjų priemonių, taikomų

individualiu lygiu, svarbią funkcinę paskirtį, būtinos ir bendrosios socialinės šios

nusikalstamumo rūšies prevencijos priemonės, nes tik jas pasitelkus, kartu su individualiosios

prevencijos priemonėmis, galima daryti įtaką neigiamiems socialiniams veiksniams,

lemiantiems recidyvinį nusikalstamumą.

3 Утевский Б.С. Рецидив и профессиональная преступность//Проблемы преступности. –Москва, 1928. Вып.3. С.91. 4 Pavilonis V., Bieliūnas E. Nusikaltimų kvalifikavimas esant jų daugetui ir baudžiamosios teisės normų konkurencijai.–V., 1984; Piesliakas V. Nusikaltimų daugetas ir jo baudžiamojo teisinio vertinimo probleminiai klausimai// Kriminalinė justicija. Mokslo darbai. 1996. Nr. 5; Бытко Ю.И. Учение о рецидиве преступлений в российском уголовном праве. История и современность. –Саратов, 1998; Пашаев Г.Ш. Проблема рецидива в уголовном праве. Дис. доктор юр. наук. –Баку, 1999; taip pat daugelis kitų darbų. 5 Pepinsky H.E. Should Recidivism Rates be Controlled?// Crime control startegies. An Introduction to the study of Crime. –New York, 1980; Урмонас А.И. О понятии рецидива преступлений// Сб. научн. рaбот. –Вильнюс, 1975. Вып.5; Рецидивная преступность: понятие и криминологическая характеристика. –Рига, 1983; taip pat daugelis kitų darbų. 6 Prison and Probation Service: A Comparative Study in Sweden, England and Wales. –London, 1983; Журавлев М.П. Исправление и перевоспитание особо опасных рецидивистов. –Москва, 1975; Хохряков Г.Ф., Саркисов Г.С. Преступления осужденных: причины и предупреждение. –Ереван, 1988; taip pat daugelis kitų darbų.

4

Mokslinės literatūros, skirtos recidyvo temai, analizė leidžia daryti išvadą, kad nebuvo

pakankamai tiriamas socialinis recidyvinio nusikalstamumo prevencijos aspektas. Tai yra

nebuvo valstybiniu lygiu sprendžiamas kompleksas politinių, socialinių–ekonominių,

moralinių, teisinių, kriminologinių ir organizacinių recidyvinio nusikalstamumo prevencijos

klausimų. Tuo tarpu tik toks kompleksinis problemos nagrinėjimas gali sudaryti prielaidas

konkrečioms recidyvinio nusikalstamumo prevencijos priemonėms veiksmingai įgyvendinti

bendru (socialiniu) ir specialiu (individualiu) lygiais.

Nusikalstamumo, įskaitant ir recidyvinį, kaip socialinio reiškinio tyrimas yra

permanentinis procesas, nes pats šis reiškinys nuolat atsinaujina ir kinta. Šiuolaikinėje

Lietuvoje stipriai pasikeitus sociumo gyvenimo sąlygoms ir raiškos formoms vyksta dideli

viso nusikalstamumo pokyčiai, stipriai pakito ir recidyvinis nusikalstamumas, jo

determinantės. Kuriantis Lietuvos Respublikos demokratinei valstybei ir teisei, keičiantis

prevencijos turiniui bei jos priemonėms, teoriniu ir praktiniu požiūriu aktualu ištirti

šiuolaikinį recidyvinį nusikalstamumą, parengti naujas jo kontrolės ir prevencijos priemones.

Recidyvinio nusikalstamumo prevencijos aktualumą patvirtina mokslininkų

kriminologų darbai, taip pat pirmi atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje atlikti moksliniai

tyrimai “Nusikalstamumo Lietuvoje būklė, struktūra ir vystymasis”, vykdant mokslo

programą “Nusikalstamumas ir kriminalinė justicija”. Lietuvos teisės universiteto ir Teisės

instituto mokslininkų grupė, ištyrusi pereinamojo į rinkos ekonomiką laikotarpio

nusikalstamumą, jo kiekybinius ir kokybinius pokyčius, jo objektyvias ir subjektyvias

priežastis, nustatė svarbiausias nusikalstamumo prevencijos bei kontrolės kryptis. Remiantis

šių tyrimų išvadomis, kuriant nacionalinę nusikalstamumo prevencijos bei kontrolės sistemą

Lietuvoje, prioritetinis dėmesys skirtinas teistų asmenų resocializacijos ir adaptacijos

visuomenėje problemai spręsti (nusikaltimų recidyvo prevencijai), socialinės prevencijos

priemonių sistemai kurti7. Būtent šioms problemoms tyrinėti skirta autorės disertacija.

Tyrimo objektas yra visuomeniniai santykiai, atsirandantys recidyvinio

nusikalstamumo socialinės prevencijos sferoje, jų teisinis reguliavimas ir kryptingas poveikis

siekiant racionalaus funkcionavimo.

Tyrimo dalykas yra recidyvinis nusikalstamumas, jo būklė, dinamika ir struktūra,

socialiniai veiksniai, darantys įtaką recidyviniam nusikalstamumui, šios nusikalstamumo

rūšies socialinės prevencijos priemonių kompleksas, taip pat recidyvinio nusikalstamumo

7 Nusikalstamumas ir kriminalinė justicija: mokslo programos baigiamoji ataskaita. –V., 1997. II knyga. P.108.

5

socialinės prevencijos priemonių veiksmingo įgyvendinimo teisiniai ir organizaciniai

pagrindai.

Darbo tikslas yra atliktų tyrimų pagrindu ir atsižvelgiant į neigiamų socialinių

reiškinių ir procesų, vykstančių šiuolaikinėje visuomenėje, įtaką recidyviniam

nusikalstamumui, pasiūlyti šios nusikalstamumo rūšies socialinės prevencijos priemonių

kompleksą.

Darbo uždaviniai yra šie:

• išnagrinėti ir apibendrinti nusikaltimų recidyvo sampratos baudžiamąją teisinę,

kriminologinę ir penitencinę charakteristikas, parodyti jų tarpusavio sąsajas ir nustatyti

reikšmę recidyvinio nusikalstamumo prevencijai;

• išanalizuoti socialinius procesus ir reiškinius, vykstančius šiuolaikinėje

visuomenėje, kurių neigiami padariniai sudaro sąlygas nusikaltimų recidyvui; nustatyti

tiriamos nusikalstamumo rūšies neigiamus socialinius padarinius;

• atlikti šiuolaikinio recidyvinio nusikalstamumo kiekybinių ir kokybinių

rodiklių kriminologinę analizę;

• suformuluoti recidyvinio nusikalstamumo socialinės prevencijos sampratą,

sistemą, lygius ir priemones;

• atlikti recidyvinio nusikalstamumo socialinės prevencijos šiuolaikinio teisinio

reglamentavimo būklės analizę, įvertinti bei parengti konkrečius siūlymus jam tobulinti;

• parengti konkrečius siūlymus dėl galimybių tobulinti socialinės pagalbos

suteikimą asmenims, atlikusiems kriminalinę bausmę, taip pat dėl jų socialinės

postpenitencinio periodo kontrolės vykdymo;

• atlikti recidyvinio nusikalstamumo socialinės prevencijos planavimo Lietuvoje

procesų analizę ir parengti siūlymus šiems procesams tobulinti, jų optimaliam informaciniam

aprūpinimui gerinti;

• suformuluoti recidyvinio nusikalstamumo prevencijos programos sudarymo

principus, jos galimas nuostatas.

Tyrimo šaltiniai ir metodai. Tyrimo šaltiniais tapo kriminologijos, baudžiamosios

teisės, penitencinės teisės, teisės sociologijos, valdymo teorijos ir kita mokslinė literatūra,

Lietuvos Respublikos ir užsienio šalių įstatymai, tarptautiniai aktai, jų oficialūs išaiškinimai.

Recidyvinio nusikalstamumo kriminologinės analizės pagrindiniais informacijos šaltiniais

buvo nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje informacinės sistemos duomenys: Vidaus reikalų

ministerijos Informatikos ir ryšių departamento ataskaitos (statistinės atskaitomybės formos:

6

F1 – A, F1 – G, F – 2, F1ž, F14ž, F ”EKRANAS”), įvairios Kalėjimų departamento

ataskaitos, Policijos departamento ir atskirų jo tarnybų statistinės ataskaitos bei Teismų

departamento prie Teisingumo ministerijos statistikos duomenys. Be to, buvo panaudoti

kompleksinio nusikalstamumo tyrimo, atlikto Lietuvos teisės universiteto kartu su Teisės

institutu, Teismo ekspertizės institutu, Vilniaus universiteto Teisės fakultetu bei Matematikos

ir informatikos institutu vykdant mokslo programą “Nusikalstamumas ir kriminalinė justicija”

(1994–1997 m.), rezultatai. Recidyvinio nusikalstamumo rodiklių kriminologinei analizei

buvo panaudota ir VII Baltijos šalių kriminologų simpoziumo statistikos medžiaga bei 2000

m. vasario – kovo mėn. autorės atliktų Vilniaus, Marijampolės ir Alytaus griežto režimo

pataisos darbų kolonijose (GR PDK) laisvės atėmimo bausmę atliekančių 300 nuteistųjų,

įskaitant ir recidyvistų, asmens bylų analizės duomenys siekiant nustatyti:

1) nuteistųjų recidyvistų, amžiaus rodiklį;

2) recidyvistų teistumų skaičiaus ir jų užimtumo kiekvieno naujo nusikaltimo darymo

metu santykį;

3) nuteistųjų, įskaitant ir recidyvistų, socialinius ryšius su šeima (kiek nuteistųjų ir

recidyvistų šeimų iširę).

Tyrimams buvo panaudoti kriminologiniai, teisiniai ir sociologiniai tyrimų metodai:

istorinis, loginis, sisteminis (struktūrinis), lyginamosios teisėtyros, statistinės analizės,

kompleksinis, indukcijos – dedukcijos, analizės ir sintezės metodai.

Mokslinės darbo naujovės. Įvairūs recidyvinio nusikalstamumo ir jo prevencijos

aspektai buvo tyrinėjami tiek užsienio šalių mokslininkų, tiek tam tikru mastu ir Lietuvoje.

Tačiau būtina pabrėžti, kad kiekvienos šalies nusikalstamumas yra individualus reiškinys,

nulemtas tos šalies istorinės raidos, politinės, socialinės – ekonominės sistemos, teisės

sistemos, nacionalinių – etninių ir kitų ypatumų, todėl mechaniškai perkelti vienos šalies

nusikalstamumo, įskaitant ir recidyvinį, kontrolės ir prevencijos praktiką bei patyrimą kitai

šaliai yra neperspektyvu8. Kriminologiniai recidyvinio nusikalstamumo tyrimai užsienyje

negali atstoti tų pačių tyrimų Lietuvoje, jie gali būti naudojami tik lyginamajai analizei atlikti.

Lietuvoje kriminologiniai recidyvinio nusikalstamumo tyrimai taip pat buvo atliekami,

tačiau, kaip parodė mokslinės literatūros analizė, daugiausiai dėmesio juose skirta nusikaltėlio

– recidyvisto asmenybės tyrimams, o konkretūs siūlymai apsiribojo recidyvinio

nusikalstamumo individualios prevencijos priemonėmis. Kai kurie recidyvinio

nusikalstamumo prevencijos socialiniai aspektai Lietuvos kriminologų G.Babachinaitės,

7

J.Bluvšteino, A.Dapšio, A.Drakšienės, J.Galinaitytės, A.Jonausko, V.Justickio, A.Pivoriūno,

J.Rinkevičiaus, A.Urmono ir kt. buvo tyrinėjami tik kartu su individualiosios prevencijos

aspektais. Be to, ankstesnių, iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo,

kriminologinių nusikalstamumo tyrimų duomenys buvo integruotai vertinami bendro

nusikalstamumo TSRS kontekstu. Tai, žinoma, lėmė ir kriminologinių tyrimų mastą.

Mokslinės darbo naujovės yra tokios:

• pirmą kartą Lietuvoje disertacijoje kompleksiškai išnagrinėta recidyvinio

nusikalstamumo socialinės prevencijos problema remiantis kriminologijos, baudžiamosios

teisės, penitencinės teisės, sociologijos, valdymo teorijos mokslų žiniomis. Tai leido

integruoti minėtų mokslų naujausius požiūrius tiriant sudėtingą ir prieštaringą recidyvinio

nusikalstamumo socialinės prevencijos problemą;

• atlikta baudžiamojo teisinio, penitencinio ir kriminologinio nusikaltimų

recidyvo sampratų analizė ir sintezė bei nustatyta jų reikšmė recidyvinio nusikalstamumo

prevencijos įgyvendinimo procesui;

• nustatyti ir išanalizuoti pagrindiniai socialiniai veiksniai, darantys įtaką

recidyviniam nusikalstamumui bei šios nusikalstamumo rūšies socialiniai padariniai;

• pirmą kartą atlikta pilnesnė šiuolaikinio recidyvinio nusikalstamumo Lietuvoje

rodiklių kriminologinė analizė, kompleksiškai panaudojant VRM, Kalėjimų, Policijos,

Teismų departamentų statistikos duomenis bei autorės atliktų tyrimų duomenis;

• remiantis bendra kriminologijos mokslo teorija suformuluotos recidyvinio

nusikalstamumo socialinės prevencijos sistemos, lygių ir priemonių sąvokos;

• atliktas recidyvinio nusikalstamumo socialinės prevencijos, socialinės

adaptacijos ir socialinės kontrolės sampratų atribojimas bendru teoriniu lygiu;

• atskleisti kriminalinę bausmę atlikusių asmenų socialinės adaptacijos

pakitusiomis šiuolaikinėmis visuomenės sąlygomis ypatumai ir pateikti siūlymai šiam

procesui valdyti bei teisiniam reglamentavimui tobulinti;

• išnagrinėta kriminalinę bausmę atlikusių asmenų socialinė kontrolė

pakitusiomis šiuolaikinėmis visuomenės sąlygomis ir pateikti siūlymai jos teisinio

reglamentavimo tobulinimui;

• įvertinus recidyvinio nusikalstamumo socialinės prevencijos teisinį

reglamentavimą, pateikti siūlymai jam tobulinti vykdant teisinės sistemos reformą Lietuvoje;

8 Nusikalstamumas ir kriminalinė justicija: mokslo programos baigiamoji ataskaita. –V., 1997. II knyga. P. 12-13.

8

• išanalizuota recidyvinio nusikalstamumo socialinės prevencijos planavimo

būklė Lietuvoje ir suformuluoti siūlymai dėl recidyvinio nusikalstamumo kontrolės ir

prevencijos programos sudarymo.

Praktinę darbo reikšmę lėmė mokslinių tyrimų kryptingumas. Darbe suformuluotos

teorinės konstrukcijos, nuostatos ir išvados sudaro būtinas prielaidas nustatyti bendrą

valstybinę politiką ir strategiją recidyvinio nusikalstamumo socialinės prevencijos srityje,

rengti kompleksą moksliškai pagrįstų šios nusikalstamumo rūšies prevencijos priemonių.

Disertacijoje pateikiami konkretūs siūlymai recidyvinio nusikalstamumo socialinės

prevencijos teisiniam reglamentavimui tobulinti.

Suformuluotos recidyvinio nusikalstamumo kontrolės ir prevencijos programos

sudarymo principai, galimos jos nuostatos yra orientyras toliau plečiant kompleksinę

programą valstybinės valdžios ir valdymo institucijų lygiu, jungiant vertingas kriminologijos

žinias su praktika.

Tyrimo rezultatų aprobavimas. Darbas apsvarstytas Lietuvos teisės universiteto Teisės

fakulteto Kriminologijos katedroje. Kai kurios disertacijos nuostatos buvo išsakytos

mokslinio pranešimo forma ir aptartos 2000 m. spalio 10 d. Lietuvos teisės universitete

vykusioje mokslinėje – praktinėje konferencijoje “Nusikalstamumas, jo prevencija ir

socialiniai pokyčiai”. Tyrimo medžiaga ir rezultatais autorė remiasi dėstydama “Teisinės

nusikaltimų prevencijos” kursą Lietuvos teisės universiteto magistrantams. Disertacijos tema

skelbti du moksliniai straipsniai prestižiniuose leidiniuose.

Darbo struktūra. Disertaciją sudaro įžanga, 3 pagrindinės dalys, išvados bei siūlymai.

Darbo pabaigoje pateikiamas naudotos literatūros sąrašas ir autorės skelbtų mokslinių darbų

sąrašas.

Pirma darbo dalis skirta recidyvinio nusikalstamumo prevencijos teisiniams ir

socialiniams pagrindams. Joje analizuojamos baudžiamojo teisinio, penitencinio ir

kriminologinio nusikaltimų recidyvo sampratos, jų sąlygiškai savarankiško susiformavimo ir

plėtros priežastys, tarpusavio sąsajos. Nustatoma šių sampratų reikšmė recidyvinio

nusikalstamumo prevencijos įgyvendinimo procesui.

Be to, analizuojamos visuomenės raidos socialinės problemos, kurios artimiausiai

susijusios su šiuolaikiniu recidyviniu nusikalstamumu ir ryškiausiai atsispindi pasikeitusiomis

sociumo gyvenimo Lietuvoje sąlygomis. Recidyvinio nusikalstamumo prevencija tyrinėta

kriminalinės bausmės kaip socialinio “įrankio”, naudojamo šios nusikalstamumo rūšies

kontrolei ir prevencijai, aspektu. Nagrinėjama nedarbo įtaka anksčiau teistų asmenų, atlikusių

9

kriminalinę bausmę, dalyvavimui šalies darbo rinkoje šiuolaikinėmis sąlygomis, taip pat šios

asmenų kategorijos priverstinės migracijos Lietuvos teritorijoje priežastys ir padariniai.

Nemažai dėmesio skiriama šiuolaikinio recidyvinio nusikalstamumo rodiklių

kriminologinei analizei, jo raidos pokyčių bei šių pokyčių reikšmės organizuojant recidyvinio

nusikalstamumo socialinę prevenciją Lietuvoje nustatymui.

Antra darbo dalis skirta recidyvinio nusikalstamumo socialinės prevencijos sistemai ir

jos teisiniam reglamentavimui. Nagrinėjama recidyvinio nusikalstamumo socialinės

prevencijos samprata ir jos turinys, socialinės prevencijos sistemos samprata ir turinys,

apibrėžiami socialinės prevencijos lygiai. Taip pat nagrinėjama recidyvinio nusikalstamumo

socialinės prevencijos priemonių sistema.

Analizuojama kriminalinę bausmę atlikusių asmenų socialinė adaptacija recidyvinio

nusikalstamumo socialinės prevencijos sistemoje, socialinė adaptacija bendru teoriniu lygiu

atribojama nuo šios asmenų kategorijos socialinės psichologinės adaptacijos, nustatomas

socialinės adaptacijos proceso mechanizmas ir jo valdymo galimybės bei socialinės

adaptacijos reikšmė recidyvinio nusikalstamumo socialinei prevencijai.

Nagrinėjamas kriminalinę bausmę atlikusių asmenų socialinės kontrolės procesas, jos

mechanizmas ir lygiai, konkretizuojamas jos objektas. Nustatomas socialinės kontrolės ryšys

su recidyvinio nusikalstamumo socialine prevencija.

Nemažai dėmesio skiriama recidyvinio nusikalstamumo socialinės prevencijos teisinio

reglamentavimo kryptims bendrai, kriminalinę bausmę atlikusių asmenų socialinės

adaptacijos ir socialinės kontrolės teisiniam reglamentavimui konkrečiai. Be to, vertinama

recidyvinio nusikalstamumo socialinės prevencijos teisinio reglamentavimo būklė dabartinėje

Lietuvoje ir teikiami siūlymai dėl jo tobulinimo galimybių atsižvelgiant į nūdienos praktikos

poreikius.

Trečioje disertacijos dalyje nagrinėjami recidyvinio nusikalstamumo socialinės

prevencijos organizavimo Lietuvoje klausimai, vertinamas recidyvinio nusikalstamumo

socialinės prevencijos planavimo šiuolaikinis procesas ir siūlomos šio proceso tobulinimo

kryptys remiantis naujausiais moksliniais požiūriais ir praktikos poreikiais šios srities

klausimams spręsti. Tai pat nagrinėjamos pagrindinės recidyvinio nusikalstamumo kontrolės

ir prevencijos planavimo socialiniu lygiu teorijos nuostatos, jo uždaviniai, aptariamas

dabartinei Lietuvai vienas aktualiausių ir reikšmingiausių recidyvinio nusikalstamumo

prevencijos socialiniu lygiu sėkmingai planuoti elementų – recidyvinio nusikalstamumo

prevencijos informacinis aprūpinimas, analizuojama galimybė įgyvendinti recidyvinio

10

nusikalstamumo prevencijos planavimą atitinkamoje kompleksinėje programoje. Be to,

nustatomi recidyvinio nusikalstamumo kontrolės ir prevencijos Lietuvoje programos

sudarymo pagrindiniai principai, aptariama tokios programos struktūra ir jos galimas turinys.

11

IŠVADOS IR SIŪLYMAI

Disertacijoje išnagrinėtas recidyvinio nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje klausimų

kompleksas. Nagrinėjant kiekvieną iš jų buvo suformuluotos teorinės nuostatos, išvados,

teorinio arba praktinio pobūdžio siūlymai. Autorės nuomone, reikšmingiausi yra šie:

1. Recidyvinis nusikalstamumas, kaip ir visas nusikalstamumas apskritai, savo turiniu

yra kompleksinė socialinė problema, todėl jo kontrolės ir prevencijos priemonių rengimas

numato ne tik tradicinių kriminalinių mokslų, bet ir daugelio kitų socialinių mokslų krypčių, o

visų pirma sociologijos, teisės psichologijos, asocialaus elgesio psichologijos ir valdymo

teorijos žinių integraciją.

2. Pirminė ir būtina recidyvinio nusikalstamumo kontrolės ir prevencijos priemonių

kūrimo bei sėkmingo taikymo prielaida yra aiškus nusikaltimų recidyvo sąvokos apibrėžimas,

kuris pirmą kartą per XX - ojo amžiaus baudžiamųjų įstatymų istoriją Lietuvoje pateikiamas

naujajame Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, patvirtintame 2000 m. rugsėjo 26

d.: “Nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą,

jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną

ar daugiau tyčinių nusikaltimų”.

Nusikaltimų recidyvo sąvoka, numatyta baudžiamajame įstatyme, yra tam tikras

teisinis modelis, sudarantis prielaidas bendresniam jo supratimui įvairių teisės šakų, o tai leis

valstybės institucijoms, įskaitant ir teisėsaugos institucijas, vykdyti koordinuotą recidyvinio

nusikalstamumo kontrolės politiką, rengti ir įgyvendinti kompleksą tarpusavyje susijusių jo

prevencijos priemonių. Nusikaltimų recidyvo sąvokos baudžiamasis teisinis turinys daro įtaką

recidyvisto ar pavojingo recidyvisto teisiniam statusui, jo teisių apribojimams tiek

kriminalinės bausmės atlikimo metu, tiek ir po jos atlikimo, taikant prevencijos priemones. Be

to, aiškus nusikaltimų recidyvo aiškinimas įstatyme sudarys prielaidas kryptingiau tobulinti

statistinę registraciją, o tai leis susidaryti tikresnį, objektyvesnį recidyvinio nusikalstamumo

vaizdą šalyje.

3. Kriminologijos moksle nusikaltimų recidyvas suprantamas kaip pakartotinis arba

daugkartinis nusikaltimų padarymas, nepaisant teisminio nuteisimo už jų padarymą, bausmės

paskyrimo ir atlikimo, laiko tarpo, praėjusio po pirmojo ir vėlesnio nusikaltimų, bei kitų

faktinių ir teisinių aplinkybių. Kriminologinis recidyvas iš esmės apima visus nusikaltimų

pakartotinumo atvejus, išskyrus idealiąją nusikaltimų sutaptį.

12

Pripažįstant tokios kriminologinės nusikaltimų recidyvo sampratos didelę praktinę

reikšmę nusikalstamumo kontrolės ir prevencijos subjektams, svarbu į jos turinį įtraukti ne tik

minėtus kiekybinius (formalius), bet ir papildomus kokybinius (elgesio) požymius,

apibūdinančius reikšmingiausias asmens kriminalines charakteristikas. Pastarasis recidyvo

požymis leidžia daryti išvadas apie nusikaltusio asmens neigiamas vertybines orientacijas,

antivisuomeninio požiūrio pastovumą ir asmenybės desocializacijos laipsnį. Šis požymis iš

esmės patikslina kriminologinio nusikaltimų recidyvo sampratą, o individualiosios

prevencijos priemonių taikymo tokios kategorijos asmenims požiūriu garantuoja jam tam

tikrą funkcinę paskirtį.

Kriminologinė recidyvo samprata, remdamasi ne tik teisiniais požymiais, bet ir

psichologinėmis, moralinėmis ir kt. asmenybės savybėmis, sudaro prielaidas prognozuoti

nepageidaujamą nusikalstamą elgesį ir kryptingai taikyti individualiosios prevencijos

priemones. Ji būtina pakartotinių nusikaltimų prevencijai, taikant prevencijos priemones

asmenims, atliekantiems ar jau atlikusiems bausmę. Baudžiamasis teisinis recidyvas šiuo

požiūriu yra teisinis pagrindas, leidžiantis nagrinėjamos kategorijos asmenims taikyti

konkrečias poveikio priemones. Kriminologinio recidyvo požymiai asmeniui negali sukelti

jokių neigiamų teisinių padarinių.

Taigi kriminologinė recidyvo samprata, pabrėžianti pakartotinio nusikaltimo

padarymo faktą ir kaltininko asmenybės požymius, pagrįstai gali egzistuoti greta

baudžiamosios teisinės nusikaltimų recidyvo sampratos. Tad siūlymus dėl bendro nusikaltimų

recidyvo supratimo baudžiamojoje teisėje ir kriminologijoje laikyčiau nepagrįstais.

4. Šiuolaikinis recidyvinis nusikalstamumas ir jo prevencija artimai susijusi su laisvės

atėmimo bausmę atlikusių asmenų priverstinės migracijos neigiamais padariniais, šios didelės

gyventojų dalies susvetimėjimo visuomenei problemomis, nepakankama atliekančių ar jau

atlikusių bausmę asmenų resocializacija, nedarbu. Recidyvinis nusikalstamumas, kaip ir visas

nusikalstamumas apskritai, sukelia neigiamų socialinių padarinių, tačiau jie pasireiškia itin

kritine forma.

5. Šiuolaikinio recidyvinio nusikalstamumo rodiklių kriminologinė analizė bei

vertinimas pagrįstai leidžia daryti išvadą apie nepalankias kiekybines ir kokybines

(struktūros) šios nusikalstamumo rūšies raidos Lietuvoje tendencijas, reikšmingas

organizuojant jo kontrolę ir prevenciją.

• Per 1989–2000 metų laikotarpį labai padidėjo kiekybiniai recidyvinio

nusikalstamumo rodikliai. Nusikaltimų, padarytų pakartotinai nusikaltusių asmenų, skaičius

13

padidėjo net 4,2 karto. Be to, pakartotinis nusikalstamumas didėjo sparčiau nei bendrai

užregistruotas nusikalstamumas.

• Recidyvinio nusikalstamumo struktūros analizė liudija apie pakankamai aukštą

recidyvistų kriminalinį aktyvumą: jų “indėlis” į įvairių rūšių nusikalstamą veiklą per tą patį

laikotarpį vidutiniškai sudarė 31 proc. visų nusikaltimų. Recidyvistai ypač aktyvūs tyčinių

nužudymų (vidutiniškai per analizuojamą laikotarpį jie sudarė 34,6 proc. visų nusikaltimų),

išžaginimų (38,7 proc.) ir vagysčių atvejais (36 proc.). Recidyvistai vidutiniškai padaro šiek

tiek daugiau nei 40 proc. visų sunkių nusikaltimų.

• Viena ryškiausių ir nepalankiausių šiuolaikinio recidyvinio nusikalstamumo

raidos tendencijų – jaunų žmonių nusikaltimų recidyvo didėjimas. Tai yra recidyvinio

nusikalstamumo jaunėjimo tendencija. Didžiausią recidyvistų dalį (apie 67 proc.) sudaro jauni

ir vidutinio amžiaus asmenys (nuo 20 iki 35 metų imtinai). Recidyvistų skaičiaus padidėjimas

labiausiai išryškėja 20–25 metų imtinai asmenų amžiaus grupėje. Todėl recidyvinis

nusikalstamumas iš esmės yra jaunimui būdingas nusikalstamumas su visais socialiniais

padariniais ir socialinėmis jo prevencijos priemonėmis.

• Apie 40 proc. laisvės atėmimo bausmę atlikusių asmenų padaro naujus

nusikaltimus. Tai liudija apie recidyvinio nusikalstamumo penitencinę prigimtį, t.y. jį sudaro

daugiausiai nusikaltimai, padaromi asmenų, atliekančių ar atlikusių laisvės atėmimo bausmę.

Iš jų vidutiniškai 30 proc. padaro naujus nusikaltimus per vienerius metus po išėjimo iš

laisvės atėmimo vietų. Vadinasi, būtent pirmieji metai po bausmės atlikimo yra patys

pavojingiausi recidyvo požiūriu.

Šiuolaikinėje visuomenėje ryškiai sustiprėjo atlikusių bausmę asmenų susvetimėjimo

visuomenei procesas. Apie tai liudija šie rodikliai: visų anksčiau teistų asmenų naujo

nusikaltimo padarymo metu niekur nedirbančių ir nesimokančių dalis per pastaruosius dešimt

metų vidutiniškai buvo apie 40 procentų. Palyginus asmens teistumų skaičių, nurodantį jo

kriminalinę veiklą, ir užimtumą nusikaltimų padarymo metu, galima nustatyti tendenciją: po

kiekvieno naujo teistumo daugėja nedirbančių asmenų. Asmenų, turinčių vieną ankstesnį

teistumą, nedirbančių naujo nusikaltimo darymo metu yra 40,6 proc.; turinčių du teistumus –

43,8 proc.; turinčių tris ir daugiau teistumų – 45,7 proc. visų recidyvistų.

• Recidyvistų socialinių ryšių visuomenėje praradimo problema tiesiogiai

susijusi su jų pačia artimiausia aplinka, santykiais su šeima. Šeimos iširimas kriminalinės

bausmės atlikimo metu yra vienas svarbiausių izoliacijos nuo visuomenės neigiamų padarinių.

Vidutiniškai 28 proc. nuteistų laisvės atėmimo bausme asmenų šeimų iširo. Griežtojo režimo

14

pataisos darbų kolonijose, kuriose bausmę atlieka recidyvistai, šis rodiklis sudaro 37

procentus. Todėl visokeriopa parama išlaikant nuteistų asmenų ryšį su jų šeimomis vertinama

kaip aktuali recidyvo prevencijos kryptis.

6. Recidyvinio nusikalstamumo kontrolės ir prevencijos socialinėms priemonėms

parengti ir sėkmingai įgyvendinti ypač svarbią reikšmę turi jos informacinis aprūpinimas.

Tam būtina trijų rūšių informacija: socialinė (socialinė–ekonominė, socialinė–demografinė,

socialinė–kultūrinė); specialioji socialinė (postpenitencinė), apibūdinanti bausmę atlikusius

asmenis (lytį, amžių, sveikatos būklę, profesinę patirtį, gyvenamojo būsto turėjimą,

socialinius ryšius su šeima, artimaisiais ir t.t.); baudžiamoji teisinė ir kriminologinė

(ankstesnė nusikalstama veikla, padarytų nusikaltimų pobūdis, sunkumas ir t.t.). Šiuo metu

specialioji socialinė (postpenitencinio laikotarpio) informacija praktiškai neegzistuoja, todėl

būtina ją sukurti ir įtraukti į valstybinės nusikalstamumo statistikos duomenis. Be to, reikia

tobulinti ir kriminologinę informaciją apie recidyvą.

7. Recidyvinio nusikalstamumo socialinės prevencijos priemonės sudaro sistemą

politinių, ekonominių, teisinių, kultūrinių–auklėjamųjų ir organizacinių priemonių, kurios

nukreiptos į recidyvinį nusikalstamumą lemiančių neigiamų socialinių reiškinių ir procesų

šalinimą ar veikimo neutralizavimą.

8. Vienas iš veiksnių, turinčių didelę įtaką recidyviniam nusikalstamumui, yra

valstybinio mechanizmo, garantuojančio laisvės atėmimo bausmę atlikusių asmenų socialinę

adaptaciją, nebuvimas. Kriminalinę bausmę atlikusių asmenų socialinė adaptacija

suprantama kaip visuomenės gausios dalies (iš laisvės atėmimo vietų išėjusių asmenų)

prisitaikymo prie kitos visuomenės dalies (“esančių laisvėje” asmenų), vyraujančių joje

vertybių, moralės ir teisės normų, jos dvasinių būsenų, procesas. Svarbiausia šiame procese –

tai į naują visuomenę besiintegruojančių asmenų lygiavertis teisių turėjimas ir atitinkamų

pareigų vykdymas siekiant lygiateisio visuomenės nario statuso. Tik tokiu atveju galima iš

dalies išvengti stigmatizacijos, “atstumtųjų” padėties visuomenėje padarinių, palengvinti

resocializacijos galimybes, o tai yra recidyvo prevencija.

Taigi asmenų, atlikusių kriminalinę, ypač laisvės atėmimo, bausmę adaptacija, jų

prisitaikymas prie naujų pakitusių gyvenimo sąlygų visuomenėje, makro– ir mikroaplinkoje,

visiškai pagrįstai laikoma recidyvinio nusikalstamumo socialinės prevencijos, vykdomos

postpenitenciniu laikotarpiu, prioritetine kryptimi.

9. Bausmę atlikusių asmenų socialinės adaptacijos mechanizmas pakankamai

sudėtingas ir prieštaringas. Jo sėkmingas funkcionavimas priklauso nuo daugelio socialinių,

15

ekonominių, teisinių ir organizacinių veiksnių. Jis gali susikomplikuoti visuomenės

nestabilumo sąlygomis, esant politiniams ar net religiniams konfliktams, ekonominei krizei

šalyje. Esamomis socialinėmis sąlygomis valstybėje yra akivaizdus visas kompleksas

destabilizuojančių socialinių veiksnių, kurie trukdo bausmę atlikusių asmenų adaptacijos

procesams. Išėjusių iš laisvės atėmimo vietų asmenų socialinės adaptacijos procesas gali būti

stichinis ir valdomas. Kritinės situacijos sąlygomis, susiklosčiusiomis Lietuvoje, bausmę

atlikusių asmenų socialinės adaptacijos procesas artėja prie stichinio, nes valstybė nedaro

jokio juntamo poveikio tokių asmenų migracijai šalyje ir už jos ribų, negali pakankamai

intensyviai daryti įtaką jiems įsidarbinant, aprūpinant gyvenamuoju būstu, nedaro jokio

auklėjamo poveikio per valstybines ir visuomenines struktūras ir pan.

10. Tuo tarpu valdomos socialinės adaptacijos procesas numato paleidžiamų iš laisvės

atėmimo vietų asmenų skaičiaus ir kategorijų tikslią prognozę, atitinkamų lėšų, teikiant

įvairiapusę socialinę paramą, planavimą, šio proceso teisinį reglamentavimą, aiškų

valstybinių institucijų bei visuomeninių organizacijų funkcijų pasiskirstymą koordinuojant ir

valdant socialinės adaptacijos procesus.

11. Šiuo metu stebimos didžiulės spragos bausmę atlikusių asmenų socialinės

adaptacijos teisiniame reglamentavime. Bausmę atlikusių asmenų socialinės adaptacijos

teisinio reglamentavimo objektą turi sudaryti kompleksas visuomeninių santykių, kylančių dėl

asmenų, laisvės atėmimo bausmę atliekančių ir ruošiamų paleidimui, bei atlikusių (visiškai

arba iš dalies) šią bausmę, ir susijusių su jų socialine adaptacija. Atsižvelgiant į tokių

visuomeninių santykių svarbą valstybei (visuomenei) jų teisinis reguliavimas turi būti

vykdomas įstatymų lygiu, t.y. sistema įstatyminių aktų, reikšmingų tiek bausmės vykdymo

laiko, tiek ir postpenitencinio periodo požiūriu.

Disertacijoje buvo siūloma vykdant teisinės sistemos reformą priimti “Recidyvinio

nusikalstamumo kontrolės ir prevencijos programą”, kuri reglamentuotų postpenitencinio

laikotarpio metu kylančių klausimų sprendimą. Tokio teisės akto pagrindinis tikslas turi būti

nukreipiamas į iš laisvės atėmimo vietų išėjusių asmenų konstitucinių teisių įgyvendinimo

tvarką: teisės į darbą, gyvenamąjį būstą, medicinos, socialinę ir kitokią pagalbą. Taigi šio

teisės akto nuostatų reikšmė yra ta, kad jos procedūriškai garantuotų minėtų žmogaus

subjektinių teisių įgyvendinimo galimybes.

12. Recidyvinio nusikalstamumo socialinės prevencijos sistemos sudėtinis elementas

yra kriminalinę bausmę atlikusių asmenų socialinė kontrolė. Socialinė kontrolė recidyvinio

nusikalstamumo prevencijos sferoje suprantama kaip valstybinio ir visuomeninio poveikio

16

asmenims, atlikusiems kriminalinę bausmę, nukreipto į jų gyvybinės veiklos organizavimą

remiantis nusistovėjusiomis elgesio taisyklėmis ir normomis, sistema, taip pat kaip poveikio

priemonių, nukreiptų į neigiamai vertinamų socialinių procesų ir reiškinių neutralizavimą,

sistema.

13. Socialinės kontrolės objektai turi būti tam tikros laisvės atėmimo bausmę atlikusių

asmenų kategorijos: pavojingi recidyvistai; recidyvistai; už sunkius nusikaltimus teisti

asmenys; ne kartą už nesunkius tyčinius nusikaltimus teisti asmenys; nuteistieji, kurie iki

bausmės atlikimo neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos arba konkretaus legalaus

užsiėmimo; asmenys, sergantys alkoholizmu, narkomanija, turintys psichinių anomalijų;

nepilnamečiai. Asmenų, išėjusių iš laisvės atėmimo vietų socialinės kontrolės bei jų teisių

apribojimų bendras teisinis pagrindas yra teistumo institutas. Teistumo institutas šiuo atveju

negali veikti savarankiškai. Jo funkcionavimo mechanizmas pradeda veikti tik sąveikaudamas

su kitų teisės šakų atitinkamomis normomis, kurios numato konkrečius valstybinių institucijų

arba visuomeninių organizacijų įgaliojimus bei turinčių teistumą asmenų pareigas. Teistumo

išnykimas ar panaikinimas automatiškai nutraukia teisių apribojimų taikymą, formaliosios

socialinės kontrolės vykdymą.

14. Būtina tobulinti socialinės kontrolės teisinį reglamentavimą Lietuvoje, t.y. būtina

sukurti norminių aktų, reguliuojančių jos įgyvendinimo mechanizmą, sistemą. Socialinė

kontrolę reglamentuojančios pagrindinės nuostatos gali būti įtvirtintos “Nusikalstamumo

kontrolės ir prevencijos Lietuvoje koncepcijoje”, kuri nustatytų socialinės kontrolės tikslus ir

uždavinius, tiksliai įvardytų kontrolės subjektus ir objektus, jų teises ir pareigas, apibrėžtų

konkrečias socialinės kontrolės įgyvendinimo formas ir priemones.

15. Į socialinės kontrolės priemonių sistemą tikslinga įtraukti asmenų, atlikusių

kriminalinę bausmę ir esančių socialinės kontrolės sferoje, personalinę apskaitą. Žmogaus

teisių ir teisėtų interesų laikymosi tikslais bausmę atlikęs asmuo turi būti informuotas apie

įrašymą į profilaktinę ar kitą policijos įskaitą, apie įrašymo pagrindus ir terminus.

16. Recidyvinio nusikalstamumo socialinės prevencijos teisinis reguliavimas apima

kompleksą visuomeninių santykių, kylančių postpenitenciniu laikotarpiu, kai valstybinių

institucijų ir visuomeninių organizacijų veikla nukreipta į recidyvinio nusikalstamumo

priežasčių ir sąlygų šalinimą (ar veikimo neutralizavimą). Pagrindinės teisinio reguliavimo

kryptys yra šios:

a)teisinis poveikis socialiniams veiksniams, turintiems įtakos recidyviniam

nusikalstamumui;

17

b)valstybinių ir visuomeninių struktūrų veiklos, planuojant ir įgyvendinant recidyvinio

nusikalstamumo socialines prevencines priemones, teisinis reguliavimas bei jų priimamų

sprendimų recidyvo prevencijos klausimais veiksmingo vykdymo teisinis reglamentavimas;

c)asmenų, esančių recidyvo socialinės prevencijos sferoje, teisių bei teisėtų interesų

apsauga bei jų socialinių garantijų užtikrinimo teisinių pagrindų sukūrimas.

17. Šiuo metu stebimos esminės įstatymų, reglamentuojančių visų lygių recidyvinio

nusikalstamumo prevenciją, spragos. Recidyvinio nusikalstamumo socialinės prevencijos

teisinis reglamentavimas šiuometinėje Lietuvoje yra fragmentinio pobūdžio. Prevencinės

priemonės, kuriomis vienaip ar kitaip paliečiamos ar apribojamos žmogaus teisės ir laisvės,

turi būti taikomos remiantis įstatymais. Tai atitinka tarptautinių žmogaus teisių dokumentų

įtvirtintas nuostatas, jog žmogaus teisių ir laisvių apribojimai leistini tik remiantis šalyje

galiojančiais įstatymais. Dėl to būtina parengti ir priimti kompleksą teisės aktų,

reglamentuojančių viso nusikalstamumo kontrolę ir prevenciją apskritai bei recidyvinio

nusikalstamumo konkrečiai.

Nusikalstamumo prevencijos teisinių pagrindų sistemos svarbiausia grandimi turėtų

tapti “Nusikalstamumo kontrolės ir prevencijos Lietuvoje koncepcija”. Šiame teisės akte

pakankamai išsamiai turėtų būti teisiškai reglamentuotos priemonės, nukreiptos į pirminį ir

antrinį nusikalstamumą lemiančių priežasčių ir sąlygų šalinimą arba neutralizavimą (pirmoji

kryptis); teisiškai reglamentuota valstybinių institucijų ir visuomeninių organizacijų

kompetencija bei pareigūnų teisės bei pareigos tiriamoje srityje (antroji kryptis). Nemažiau

svarbi būtų nusikalstamumo, įskaitant ir recidyvinį, prevencijos teisinio reglamentavimo

šiame dokumente trečioji kryptis – asmenų, esančių socialinės prevencijos sferoje ir

nepalankiose socialinėse sąlygose, socialinės apsaugos garantavimas.

18. Recidyvinio nusikalstamumo prevencijos, kaip ir bet kurios kitos veiklos bendrai,

efektyvumas labai priklauso nuo jos tinkamo organizavimo. Šiuolaikinėje Lietuvoje

recidyvinio nusikalstamumo kontrolėje ir prevencijoje nepakankamai išnaudojamos

valstybinio ir visuomeninio poveikio galimybės. Šioje veikloje trūksta kryptingumo,

kompleksinio požiūrio į problemų sprendimą bei įvairių prevencijos subjektų veiksmų

koordinuotumo. Šalinant minėtus trūkumus tikslinga parengti recidyvinio nusikalstamumo

kontrolės ir prevencijos programą, kuri taptų bendros nusikalstamumo kontrolės ir

prevencijos Lietuvoje koncepcijos organine dalimi. Recidyvinio nusikalstamumo kontrolės ir

prevencijos programa turi atspindėti sisteminį ir kompleksinį požiūrį rengiant socialinės

prevencijos priemones bei metodus. Joje turi būti numatytos įvairios socialinio, ekonominio,

18

auklėjamojo, teisinio ir organizacinio pobūdžio priemonės, parengtos remiantis šiuolaikiniais

kriminologijos, sociologijos, ekonomikos, teisės ir kt. mokslų laimėjimais, moksliškai

pagrįstomis recidyvinio nusikalstamumo analizėmis.

Šios programos vieną svarbiausių skyrių turi sudaryti recidyvinio nusikalstamumo

postpenitencinio laikotarpio socialinės prevencijos priemonės. Jos turi nustatyti: kriminalinę

bausmę atlikusių asmenų efektyvios socialinės kontrolės užtikrinimą, šių asmenų socialinės

adaptacijos proceso suaktyvinimą realiai sprendžiant socialinės pagalbos teikimo klausimus,

kriminalinę bausmę atlikusių asmenų įtraukimą į šalies darbo rinką, laiku vykdomą tokių

asmenų kriminalinės veiklos tąsos nutraukimą.

19. Baudžiamoji ir penitencinė sistemos turi užtikrinti tokią pavojingų nusikaltėlių

elgesio kontrolę, kuri neleistų recidyvui dominuoti viso nusikalstamumo struktūroje, kai pats

nusikalstamumas turi tendenciją didėti. Šioje veikloje būtinas bendras požiūris, būtina sukurti

optimalų prevencijos ir prievartinių priemonių kompleksą. Be to, aplinkybės visuomenės

gyvenime keičiasi taip greitai, kad nusikalstamumo bendrai ir recidyvinio konkrečiai

prevencijos teisiniai pagrindai gali greitai tapti neefektyvūs, nepaisant didelių pastangų juos

konceptualiai kuriant. Manyčiau, pagrindinis pereinamojo laikotarpio reikalavimas, o kartu ir

prevencinės veiklos efektyvumo garantas – pasirengimas galimam manevrui koncepcijos ir ją

atspindinčių teisės aktų lygmeniu, pretenzijos į nekintamą oficialų nusikaltimų prevencijos

modelį atsisakymas.

19

PREVENTION OF RECIDIVIST CRIMINALITY IN THE REPUBLIC OF

LITHUANIA

Summary of the doctoral thesis

Ten years of independence have brought radical changes into nearly all spheres of

social live. One of the negative consequences of the cardinal political and economic reforms

in Lithuania after 1990 is an increase of crime. The rate of repeated crime has risen. The

number of prisoners has increased. The more crowded prisons is the only “novelty” gained in

the years of independence.

One of the main urgent problems in Lithuania is control criminality – that of trying to

keep delinquents and criminals from getting into trouble with the law again. Unlike the

literature on self – reporting, that on diagnosing, predicting and treating recidivism is

extensive. But the history of recidivism is one of frustration. To this day, little is known about

what makes people more or less likely to recidivate, and the range of alternatives for dealing

with recidivism remains limited. Here, instead, the author has concentrated on the aspect of

control recidivist criminality – prevention of recidivist criminality in Lithuania.

The research is based on legal acts of the Republic of Lithuania and foreign countries,

the official interpretation of law, literature on criminology, criminal law, sociology and other

branches of science. The thesis was conducted applying historical, logical, comparative,

systematic analyse, statistical analyse, induction – deduction and a number of other methods.

In the first chapter of the work the author analyses the historical roots of the legal

notion of recidivist criminality, repeated crime in Roman law and its development up till now.

The history of regulation of recidivist criminality in law of the Republic of Lithuania is

provided as a separate issue. The author analyses the criminological notion of recidivist

criminality and basic tendencies from 1989 to 1999, the main social and other processes in the

country, that have determinated the actual recidivist criminality and other influences of

recidivism.

In the second chapter of the doctoral thesis the author analyses the system of social

prevention of recidivist criminality, the main political, economical, legal, correctional and

organise measures of this system. The important precondition of recidivism prevention is an

ex–prisoners adaptation in society and their further crime prevention. There is not system of

integrating an ex–prisoners into society in Lithuania. The author analyses the possibilities to

20

make more effective the process of an ex–prisoners social adaptation. The main problems,

which are closely connected with the process of social control of persons, who have liberated

from prison. Social control of persons, who have finished a term of criminal penalty,

especially punishment by imprisonment, is an element of the system of social prevention of

recidivist criminality. This part contains: the definitions of social control in general and in the

field of prevention of recidivist criminality; the relation of social control and social

prevention; the object and the subjects of social control; the legal cause of social control; the

legal control of this process. Also in this chapter of doctoral thesis the author analyses the

legal grounds of social prevention of recidivist criminality in Lithuania and suggests to

perfect legal grounds.

The third chapter of the research is dedicated to the questions about organizing basis

of prevention of recidivist criminality: the planning crime prevention, the informative supply

of recidivism’s prevention and the programme of prevention of recidivist criminality in

Lithuania.

There are conclusions at the end of the work. As for recidivism, we have finally found

a measure of criminality that can be controlled. And yet, employing this knowledge raises

basic, especially troublesome moral issues. To be effective, the control of recidivism requires

punishments so severe as to seem, to many, barbarous. Furthermore, if much recidivism is to

be controlled, the task will be monumental unless we are prepare to adopt the expedient of

continuously killing of large number of people.

21

AUTORĖS SKELBTŲ MOKSLINIŲ PUBLIKACIJŲ DISERTACIJOS TEMA

SĄRAŠAS

1. Jurgelaitienė G. Pagrindinės recidyvinio nusikalstamumo prevencijos kryptys

Lietuvoje// Jurisprudencija. Lietuvos teisės akademija. Mokslo darbai. 1999. T. 12

(4).

2. Jurgelaitienė G. Kriminalinę bausmę atlikusių asmenų socialinė kontrolė

recidyvinio nusikalstamumo socialinės prevencijos sistemoje// Jurisprudencija.

Lietuvos teisės universitetas. Mokslo darbai. 2001. T. 19 (11).

3. Jurgelaitienė G. Recidyvinio nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje šiuolaikinės

problemos. Priimta spaudai į LTU mokslo darbų 2001 m. T. 20 (12).

Kitos publikacijos

1. Jurgelaitienė G., Starkus S. Nelegalios migracijos ir nelegalaus mobilumo

prevencija Europoje. Mokslinis – metodinis leidinys parengtas pagal Tempus Phare

projektą “Valstybės pareigūnų rengimas teisinės sistemos reformai Lietuvoje”. –V.,

2000.

22