LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

VETERINARIJOS FAKULTETAS

NEUŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDRA

Ernesta Širvaityt÷

MIKROSKOPINIŲ GRYBŲ PAPLITIMAS KLINIŠKAI

SVEIKŲ KAČIŲ KAILYJE

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadov÷:

dr. M. Ivaškien÷

KAUNAS, 2013

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO

SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Mikroskopinių grybų paplitimas kliniškai

sveikų kačių kailyje“:

1. Yra atliktas mano pačios;

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;

3. Nenaudojau šaltinių, kurie n÷ra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS

TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) Ernesta Širvaityt÷ (parašas) (vardas pavard÷)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO

VADOVO IŠVADOS DöL DARBO GYNIMO

(data) dr. Marija Ivaškien÷ (parašas) (vardas pavard÷)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

APROBUOTAS KATEDROJE

(aprobacijos data) doc. dr. Audrius Kučinskas (parašas) (vardas pavard÷)

Magistro baigiamasis darbas yra įd÷tas į ETD IS

(gynimo komisijos sekretor÷s(-iaus) parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavard÷) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretor÷s(-iaus)vardas, pavard÷) (parašas)

KAUNAS, 2013

TURINYS

Summary.............................................................................................................................................. 4 ĮVADAS .............................................................................................................................................. 6 Tyrimo tikslas ..................................................................................................................................... 7 Tyrimo uždaviniai ............................................................................................................................... 7 1. LITERATŪROS APŽVALGA ................................................................................................... 8

1.1 Mikroskopinių grybų vieta ekologin÷je nišoje...................................................................... 8 1.2 Mikrofloros reikšm÷ gyvam organizmui............................................................................. 10 1.3 Mikroskopinių grybų paplitimas ir sukeliamos ligos .......................................................... 10

1.3.1 Patogeniniai mikroskopiniai grybai ........................................................................... 10 1.3.2 Saprofitiniai mikromicetai ......................................................................................... 11 1.3.3 Mikroskopinių grybų sukeliami alerginiai susirgimai ............................................... 14

2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS .................................................................... 17 3. TYRIMŲ REZULTATAI.......................................................................................................... 19

3.1 Parodoje buvusių ir prieglaudoje laikomų kačių kailio priežiūra........................................ 19 3.2 Bendras mikroskopinių grybų pasiskirstymas tarp prieglaudoje ir parodoje buvusių kačių20

3.2.1 Dažniausiai pasitaikiusių koloniju asmeniškai darytos foto nuotraukos .......................... 22 3.2.2 Rečiau pasitaikiusios kolonijų asmeniškai darytos foto nuotraukos ................................ 23

3.3 Mikroskopinių grybų pasiskirstymas tarp prieglaudos kačių.............................................. 25 3.4 Mikroskopinių grybų pasiskirstymas tarp parodoje buvusių kačių..................................... 27 3.5 Prieglaudos ir parodos grindų m÷ginių rezultatai................................................................ 30

4. REZULTATŲ APTARIMAS ................................................................................................... 31 IŠVADOS.......................................................................................................................................... 34 Literatūra ........................................................................................................................................... 35

Summary

Introduction

In our days an increasing number of diagnosed allergic diseases to humans and animals is found. It

is assumed that one of the factors of these diseases is a microscopic fungus. Previous studies shown

that most distinguishes fungi from Penicillium spp., Aspergillus spp., Alternaria spp. Mucor spp.

Scopulariopsis spp. and Chrysosporium spp. (Bourdeau et al., 2004; Stojanov et al., 2007; Rostam

et al., 2010) which is found on the skin and hair of various mammalian species.

Also, veterinarians presume that have more opportunity of getting various diseases while

participating in exhibitions, because there is a high concentration of animals. The same big chances

of getting this disease is for cats living in squads and shelters.

This work is called Isolation of fungal flora from the hair coats of clinically healthy cats. It is

written by Ernesta Širvaityt÷. It is analyzed skin microflora of the cats living in shelter or

participating in exhibitions. It is found that most popular microflora are saprophytes and pathogens.

The work has been done by the help of dr. Marija Ivaškien÷, Department of Noninfectious Diseases,

Veterinary Academy, Lithuanian University of Health Sciences. Scope of work is 38 pages. It

includes 1 table, 19 pictures.

The aim of the work: to identify fungal flora of clinically healthy cat fur.

Objectives of the study:

1. To set fungi flora in the fur of the cats participating in exhibitions;

2. To set a microscopic fungus flora stored in a stationary shelter cat fur.

3. To compare the results found in shelter cats fur between the fur of the cats

participating in exhibitions and set the ability to cause human allergies and mycosis

Materials and methods

Samples of cat fur was taken from the cats participated in exhibitions and cats kept in a stationary

shelter who are ready to be given to potential owners. Samples taken from clinically healthy

breeding cats participated in an international cat show in one of the towns in Lithuania and from

cats held in stationary animal shelter. Each sample was divided into two parts. One part was sown

in Petri plates with Sabouraud agar and cultivated under aerobic conditions in a thermostat at 28 °C

temperature, the other half was sown in Petri plates with Saburo agar and cultivated under aerobic

conditions in a thermostat at 35 °C temperature. Cultures were grown for about 15 days and

monitored every day while evaluating changes in the colonies. Mature colonies, making accurate

identification of native smears.

Results

The study was conducted with cats from the exhibition and cats living stationary shelter. After

calculating the total percentage in the division it is seen that higher percentage of fungi spores is

found on shelter cats. Their (n=34) mainly dominated by Penicillium spp. (73.53 %), Rhisopus spp.

(55.88 %), and Cryptococcus spp. (29.41 %) fungi. At least - Blastomyces spp. (5.88 %),

Scopularopsis spp. (5.88 %) and Acremonium spp (2.94 %). Among the exhibition cats (n=45) had

the highest percentage of Aspergillus spp. (40.0 %), Alternaria spp. (31.11 %) and Penicillium spp.

(66.66 %), the lowest - Acremonium spp. (4.44 %) and Absidia spp. (6.66 %). After the study of

pathogenic fungi was not identified.

In the flooring samples were identified Blastomyces spp., Fusarium spp., Mucor spp., Cryptococcus

spp., Scopulariopsis spp. In the shelter floor samples were identified Blastomyces spp.,

Scopulariopsis spp., Ulocladium spp., Absidia spp., Alternaria spp., Rhodotorula spp., Trichoderma

spp. micromycetes have not been identified at all. These samples are statistically unreliable.

Conclusions

1. It was found that Penicillium spp. (66.66 %), Aspergillus spp. (40.0 %), and Alternaria spp.

(31.11 %) are more popular in cats from exhibitions.

2. It was found that Penicillium spp. (73.53 %), Rhisopus spp. (55.88 %) and Cryptococcus spp.

(29.41 %) is more popular for cats from shelters.

3. According to the research results, it is no possibility for cats from exhibitions to catch infections

relating to dermatomikoses. It is not found that shelter cats are kept secret dermatophytes spore

carriers. Therefore, people acquiring cats from these places there is no risk of dermatophysis.

However, a significant amount of saprophytic fungi is found on the shelter held cat fur. Mold spores

pose a risk to susceptible patients or to patients with other allergic diseases.

ĮVADAS

Priklausomai nuo gyvūno amžiaus ir rūšies, kūną dengianti oda sudaro 12-24 proc. kūno svorio.

Ji atlieka daug funkcijų, tarp jų apsaugą nuo aplinkos poveikio reguliuojant kūno temperatūrą,

barjerinę funkciją, turi sensorinį jutimą, gamina pigmentą ir vitaminą D. Odos vientisumo

pažeidimai gali įvykti d÷l bakterijų, parazitų ir virusų poveikio, taip pat gali būti alergijos pasekm÷,

imuninio atsako, endokrininių liaukų funkcijų pokyčių, įgimtos ligos, aplinkos faktorių ir mitybos

sutrikimo. Šie faktoriai daro įtaką odos, kaip apsauginio organizmo barjero, funkcijos efektyvumui.

Pagal ligos etiologiją grybai – taksonomiškai susietos organizmų grup÷s, kurios gali pažeisti raginį

epidermio sluoksnį, plaukus, nagus žmon÷ms ir gyvūnams.

Veterinarijos gydytojams tenka gird÷ti, kad veislin÷s kat÷s turi galimybę užsikr÷sti įvairiomis

ligomis parodose, kur yra didelis gyvūnų susikaupimas. Gyvūnų parodose dirba kvalifikuoti

veterinarijos gydytojai, kurie atlieka parodos dalyvių apžiūrą ir išduoda leidimą dalyvauti parodoje.

Tod÷l yra maža tikimyb÷ sergantiems gyvūnams patekti į parodą, jei tik jie n÷ra besimptomiai

užkrato nešiotojai. Tokiose parodose didesnį pavojų kelia kat÷s, kurios neturi kliniškai išreikštų

ligos požymių, tačiau savo kailyje turi mikroskopinio grybo sporų, kurios lengvai gali būti

pernešamos ant kito gyvūno kailio. Literatūros duomenimis, ilgaplauk÷s kat÷s, ypač persų ir egzotų

veislių, yra puikios patogeninių mikromicetų „sl÷ptuv÷s“.

N÷ra žinoma, kad grybai sukeltų susirgimus sveikiems gyvūnams, tačiau, kai sumaž÷ja

organizmo atsparumas, veikiant nepalankiems aplinkos faktoriams, oportunistiniai mikroorganizmai

gali tapti patogeniniais ir sukelti mikozes (Khosravi, 1996). Naminių ir laukinių gyvūnų grybinių

susirgimų atvejai, kai ligos suk÷l÷jais nustatyti saprofitiniai mikroskopiniai grybai, yra aprašyti

mokslin÷je literatūroje (Mayser et al., 2002; Nichita, Marcu, 2010; Severo et al., 2012).

Ankstesni tyrimai parod÷, kad dažniausiai išskirti grybai iš įvairių žinduolių rūšių odos ar

plaukų buvo Penicillium spp., Aspergillus spp., Alternaria spp., Mucor spp., Scopulariopsis spp. ir

Chrysosporium spp. (Bourdeau et al., 2004; Stojanov et al., 2007; Rostami et al., 2010).

Kat÷s dažniausiai laikomos miestų namuose, kaip kompanijos gyvūnai. Jų sveikatos sutrikimas

gali tapti savininkų ir kitų naminių gyvūnų ligų priežastimi. Etiologiniai faktoriai ir odos

vientisumo pokyčiai sudaro svarbią dalį ligų, kurios sutrikdo augintinių sveikatą.

Šio darbo tikslas buvo mikologin÷s mikrofloros patikrinimas sveikoje kačių odoje (be

pradraskymų, plaukų slinkimo), sužinoti, kokias grybų rūšis – saprofitus ir patogenus – galima

išskirt iš sveikos odos. Per vienerių metų laikotarpį (2010-2011 m.) buvo ištirti kačių plaukų

pavyzdžiai, norint aptikti grybų buvimą. Pavyzdžiai buvo pas÷ti Sabūro dekstroz÷s agare.

Tyrimo objektas – kliniškai sveikos stacionarių prieglaudų ir parodų kat÷s.

Tyrimo dalykas – parodinių ir prieglaudinių kačių kailyje esanti mikroskopinių grybų flora.

Tyrimo tikslas: nustatyti mikroskopinių grybų florą kliniškai sveikų kačių kailyje.

Hipotez÷:

1. Parodoje/prieglaudoje kat÷s gali užsikr÷sti mikroskopinių grybų sporomis nuo kitų

veislinių parodoje buvusių/prieglaudoje laikomų kačių.

2. Žmon÷s gali užsikr÷sti mikroskopinių grybų sporomis, įsigiję veislines ar parodines

kates.

Tyrimo uždaviniai: 1. Nustatyti mikroskopinių grybų florą parodoje dalyvaujančių veislinių kačių kailyje.

2. Nustatyti mikroskopinių grybų florą stacionarioje prieglaudoje laikomų kačių kailyje.

3. Palyginti parodinių ir prieglaudinių kačių kailio mikroskopinių grybų florą ir jų galimybes

sąlygoti žmonių alergines ligas ir mikozes.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Mikroskopinių grybų vieta ekologin÷je nišoje Grybai priskiriami atskirai gyvojo pasaulio karalystei Mycota, sudarytai iš didel÷s įvairov÷s

heterogoniškų ypatingos sandaros ir gyvensenos organizmų. Literatūroje grybai suskirstyti skyriais:

Aukšliagrybiai (Ascomycota), Pap÷dgrybiai (Basidiomycota), Chitridiomicetai (Chytridiomycota),

Gleivūnai (Myxomycota), Oomicetai (Oomycota), Zigomicetai (Zygomycota). Šis skirstymas

paremtas skirtingais vaisiakūniais, kuriuose grybai gamina sporas (Guarro et al., 1999). Nors

grybams būdinga savita morfologija, dauginimosi būdas, vystymosi ciklas ir fiziologin÷s savyb÷s,

jie, kaip ir gyvūnai ar augalai, yra priskiriami eukariotams. Tai bechlorofiliai organizmai, kurių

ląstel÷ turi branduolį, o ląstel÷s paviršius apgaubtas sienele, praturtinta chitinu (Kirk et al., 2004;).

Ekosistemoje grybų funkcijos yra tokios:

1) fiziologin÷s ir metabolin÷s (dalyvauja organinių medžiagų skaidyme, mikroelementų

išlaisvinime, mineralizacijoje ir saugojime, toksinių medžiagų akumuliacijoje, humuso medžiagų

sintez÷je);

2) ekologin÷s (dalyvauja palengvinant energijos mainus tarp antžeminių ir požeminių sistemų,

skatina nišų vystymąsi ir keitimąsi);

3) tarpininkavimo ir integravimo (palengvina svarbių elementų ir vandens transportavimą iš

dirvožemio į augalų šaknis, svarbių elementų ir angliavandenių jud÷jimą iš augalo į augalą,

reguliuoja vandens ir jonų jud÷jimą augaluose, reguliuoja svarbiausių producentų fotosintez÷s

greitį, padidina daigų gyvybingumą, apsaugo nuo šaknų patogenų, detoksikuoja dirvožemį,

dalyvauja saprotrofin÷s mitybos grandin÷se, parazitinių simbiozių sudaryme, biocheminių medžiagų

– antibiotikų, fermentų ir imunosupresantų – išskyrime (Balevičius ir kt., 2007).

Grybai prieš 900 milijonų metų yra išsivystę iš vandenyje gyvenusių žiuželinių pirmuonių. Jų

simbioz÷ su augalais ir dumbliais prieš 350–500 milijonų metų pad÷jo pirmykščiams organizmams

kolonizuotis sausumoje (Balevičius ir kt., 2007).

Grybai sąlyginai skirstomi į makromicetus, turinčius stambius vaisiakūnius, ir mikromicetus

arba mikroskopinius grybus, galinčius augti mielių (vienaląsčiai), pel÷sių (daugialąsčiai) arba

abiejose formose. Jie turi savybę formuoti micelį, d÷l ko padid÷ja jų paviršiaus, kontaktuojančio su

aplinka, plotas.

Viso žinoma apie 100 000 įvairių mikromicetų rūšių. Mikroskopiniai grybai yra heterotrofiniai

organizmai, kurie maisto medžiagas gauna iš aplinkos, tod÷l gyvena kaip gyvūnų ar augalų

saprofitai, parazitai ar simbiontai esant beveik visų rūšių aplinkos sąlygoms. Tod÷l pagal mitybos

būdą grybai skirstomi į simbiontinius arba mikorizinius (endorfinius), saprofitinius (dar vadinamus

saprotrofiniais) ir parazitinius.

Mikoriziniai grybai susigyvena su kitais augalais ar gyvais organizmais ir turi abipusę naudą.

Išskirdami antibiotines ir toksines medžiagas, grybai apsaugo augalą maitintoją nuo patogeninių

grybų, vabzdžių ar net žol÷džių gyvūnų (Balevičius ir kt., 2007).

Saprofitai yra labiausiai paplitusi grybų grup÷. Jie minta negyva organine medžiaga – kelmais,

nukritusiais lapais, spygliais, negyva žoline danga, kitais negyvais organizmais. Gyvūnų virškinimo

trakte besivystantys saprofitiniai grybai padeda gyvūnams įsisavinti sunkiai suvirškinamą augalinį

maistą.

Parazitiniai grybai maitinasi gyvų augalų ir gyvūnų sukauptomis organin÷mis ir mineralin÷mis

medžiagomis.

Tokiems mažiems organizmams išgyventi ir prisitaikyti įvairioje aplinkoje padeda jų

morfologin÷s, fiziologin÷s ir genetin÷s savyb÷s. Grybai greitai auga ir dauginasi, geba greitai

reaguoti į nepalankius aplinkos veiksnius, pereinant į anabiozę ir neprarandant gyvybingumo, taip

išbūti ilgą laiką bei grįžti į aktyvų gyvavimą susidarius palankioms sąlygoms.

Aplinkos sąlygos keičiasi nuolat. Pastaruoju metu padažn÷jusios sausros ir audros, padid÷jusi

temperatūra ir CO2 kiekis, nevienodas kritulių kiekis ir staigūs temperatūrų svyravimai žiemą

sąlygoja suintensyv÷jusią grybų rūšių migraciją, išplitimą arba nykimą tam tikrose vietose,

nusistov÷jusių santykių su kitais organizmais pokyčius, biologinių ir ekologinių savybių kaitą

(Balevičius ir kt., 2007).

Grybai plačiai paplitę visame pasaulyje. Kasdien jie nužudo milijonus gyvūnų ir augalų. Žymūs

grybų tyrin÷tojai Bergman ir Casadevall savo darbuose rašo, kad grybams yra sunkiausia

„sumedžioti“ šiltakraujį gyvūną. Būdamas 37 °C gyvūno kūnas šiltesnis, nei vidutin÷ temperatūra

Sacharos dykumoje ar Amazon÷s džiungl÷se. Aukštai temperatūrai palaikyti žinduoliams reikia

valgyti beveik 50 kartų dažniau, nei atitinkamo dydžio smaugliui, ir suvartoti iki 30 kartų daugiau

kalorijų. Mokslininkai įtar÷, kad žinduolių tropin÷ kūno temperatūra neleidžia vystytis grybeliams ir

būtent d÷l to jie išsivyst÷ tokie šilti. Daugelis grybų klesti temperatūrose tarp -4 °C ir +30 °C,

aukštesn÷ temperatūra n÷ra palanki jų dauginimuisi. Atlikę eilę tyrimų, mokslininkai nustat÷, kad

didžiausias atsparumas grybiniams susirgimams pasiekiamas esant 36,7 °C – kokia ir yra daugelio

žinduolių kūno temperatūra. Be to, tas kelias žinduolių rūšis, kurių temperatūra žemesn÷ nei ši,

laikinai ar nuolatos labiau pažeidžia mikroskopiniai grybai, pvz. ančiasnapius, kurie yra gana v÷sūs

(32 °C), šikšnosparnius, kurie užmiega visai žiemai ir jų temperatūra nukrenta. Tačiau A.

Casadevall mano, kad did÷jant klimato atšilimui daugiau grybų rūšių prisitaikys prie šiltų sąlygų ir

atsparumas grybiniams susirgimams maž÷s. Pirmieji to ženklai gali būti – ligų nesukeliančios

saprofitin÷s grybų formos taps patogenin÷mis (Bergman, Casadevall, 2010).

1.2 Mikrofloros reikšm÷ gyvam organizmui

Mikroflora – tai kurios nors terp÷s, pvz., organizmo arba jo ertm÷s, mikroorganizmų rūšių

visuma. Kai kuriems mikroskopiniams grybams, kaip ir bakterijoms, gyvūno kūnas yra ekologin÷

niša. Kiekviena gyvūno anatomin÷ kūno sritis turi savitą mikroflorą. Stabili gyvūno mikroflora

sudaryta iš autochtoninių (pastoviųjų) ir alochtoninių (laikinų, tranzitinių) mikroorganizmų rūšių.

Gyvūnų kūno mikroflora atlieka šias funkcijas:

1) apsaugin÷ – didina atsparumą infekcijų suk÷l÷jams, blokuoja receptorius ir neleidžia kitiems

mikroorganizmams prisitvirtinti prie makroorganizmo, gamina muciną ir formuoja gleivių dangą,

stabdančią patogeninių mikromicetų prikibimą, gamina nuodingas medžiagas;

2) trofin÷ – kontroliuoja audinių ląstelių proliferaciją ir diferenciaciją, kontroliuoja imunin÷s

sistemos raidą ir jos homeostazę, stimuliuoja imuninę sistemą ir padeda jai formuotis;

3) metabolin÷ – sintetina biologiškai aktyvias medžiagas (K ir B grup÷s vitaminus), lengvina

Ca, Mg, Fe jonų absorbciją, fermentuoja nesuvirškintas maisto liekanas (Noble, 2004).

Mikrofloros nauda šeimininko organizmui neabejojama. „V. Bocci teorija“ teigia, kad

mikroflora yra „nepripažintas organas, pasižymintis lemtingu imunostimuliuojančiu veikimu“.

Vykstant mikrofloros natūraliai autolizei, išsiskiria mikrobin÷s ląstel÷s sienel÷s fragmentai, turintys

teigiamą įtaką organizmo imuninei sistemai (Bocci, 1992).

1.3 Mikroskopinių grybų paplitimas ir sukeliamos ligos

Mikroskopinių grybų sukelti susirgimai vadinami mikoz÷mis, o jų sukelti odos ir jos darinių

pažeidimai – dermatomikoz÷mis. Dermatomikoz÷s ir dermatofitija yra skirtingi klinikiniai subjektai

(Scott et al., 2001). Dermatofitija charakterizuojama kaip smulkių gyvūnų veterinarin÷je medicinoje

labiausiai pasitaikantis paviršin÷s odos keratinizuoto epitelio grybinis susirgimas (Capetti et al.,

2006).

1.3.1 Patogeniniai mikroskopiniai grybai

Mikroskopiniai grybai, priklausantys Microsporum spp., Trichophyton spp. ir Epidermophyton

spp. gentims, priskiriami patogeniniams mikromicetams, nes minta keratininiu audiniu ir taip

pažeidžia odą ir jos darinius. Šie patogeniniai mikroskopiniai grybai vadinami dermatofitais, o jų

sukeliamas susirgimas – dermatofitija (Scott et al., 2001). Anglų kalba šis susirgimas dažnai

vadinamas „ringworm“. Taip jis vadinamas d÷l to, kad pažeidimai odoje primena žiedą, o pats

mikroskopinis grybas dauginasi šiltoje ir dr÷gnoje aplinkoje. Dermatofitija yra zoonozinis

susirgimas, jis greitai plinta ir yra lengvai užkrečiamas. Visi šiltakraujai gyvūnai, kurių kūną dengia

plaukų danga yra jautrūs dermatofitų infekcijai (Nweze, 2011; Patel, 2011).

Pagal gyvenimo ir dauginimosi aplinką dermatofitai skirstomi į zoofilinius, antropofilinius ir

geofilinius. Zoofiliniai dermatofitai yra gyvūnų patogenai, antropofiliniai - žmonių, o geofiliniai

dermatofitai gyvena žem÷je, tačiau yra ir žmonių ir gyvūnų patogenai. Gyvūnams gali būti

pavojingi įvairių rūšių dermatofitai, daugiausia zoofiliniai, bet taip pat geofilinių rūšių ir išimtinais

atvejais antropofiliniai dermatofitai (Chermette et al., 2008). Žmon÷s, apsikr÷tę zoofiliniais

dermatofitais nuo gyvūnų, serga labiau ūmia dermatofitijos forma, nei apsikr÷tę antropofiliniais

dermatofitais nuo kitų žmonių (Degreef, 2008). Dermatofitija dažniausiai serga labai jauni arba

labai seni gyvūnai, taip pat tankiai ir blogomis zoohigienin÷mis sąlygomis (tamsios, dr÷gnos, šiltos,

blogai v÷dinamos patalpos) laikomi, išsekę, neseniai jauniklius atsivedę, ilgai gydyti

chemoterapiniais ar imunosupresiniais vaistais, turintys pažeistą odą gyvūnai. Ši liga sudaro 2 proc.

visų gyvūnų odos ligų (Foil, 1998).

Šunų ir kačių odą dažniausiai pažeidžiantys dermatofitai yra Microsporum canis, Microsporum

gypseum, Trichophyton mentagrophytes (Scott et al., 2001; Moriello, 2004; Patel et al., 2005).

Gyvūnai ir žmon÷s šia zoonoze gali užsikr÷sti ne tik per sporomis užterštą aplinką, daiktus bei

sergančius gyvūnus, bet taip pat ir per gyvūnus, kurie dermatofitų sporas nešioja kailyje.

Dermatofitų sporos yra labai atsparios saul÷s spinduliams ar šalčiui, dezinfekcijos priemon÷ms,

aplinkoje išgyvena iki keliolikos m÷nesių (Sparkes et al., 1994). Sporos nuo vieno gyvūno prie kito

pernešamos tiesioginio kontakto būdu, apyvokos reikmenų pagalba, ar su užkr÷sta žeme. Mus÷s,

blusos, kiti odos parazitai taip pat gali pernešti grybų sporas. Sporai patekus ant odos ir esant

palankioms sąlygoms vystytis ir daugintis, klinikiniai ligos požymiai pasireiškia po 1-4 savaičių.

Yra nustatyta, kad apie 5 proc. šunų ir apie 20 proc. kačių yra mechaniniai M. canis sporų nešiotojai

(Moriello, 2004). M. canis dažniausiai išskiriamas iš prieglaudos kačių, tam turi reikšmę jų

koreliacija su aplinka (Scott et al., 2001). Kat÷s labai dažnai kaltinamos dermatofitijos platinimu

tarp žmonių (Shokohi, Naseri, 2006).

Dermatofitija yra tris kartus dažniau paplitusi tarp kačių, turinčių kačių imunodeficito virusą,

nei tarp sveikų kačių (Kotnik, 2007). Kaimo aplinkoje iki 80 proc. žmonių mikoz÷mis apsikrečia

nuo gyvūnų. Mieste 20 proc. šių ligų yra glaudaus kontakto su naminiais augintiniais pasekm÷

(Rochette et al., 2003). Šiuo metu Europos šalyse zoofilinis patogenas M. canis yra pagrindinis

vaikų nuo 3 iki 7 metų amžiaus galvos dermatofitijos suk÷l÷jas (Seebacher et al., 2008). Kauno

visuomen÷s sveikatos centro duomenimis, per pastaruosius 9 metus Kauno apskrities gyventojų

sergamumo dermatofitija rodiklis svyravo nuo 5,3 iki 37,3 susirgimų 10 000 gyventojų.

1.3.2 Saprofitiniai mikromicetai

Be dermatofitų, šunų ir kačių kailyje paplitusi didel÷ saprofitinių grybų įvairov÷ (Foil, 1998;

Scott et al., 2001). Aspergillus spp., Cladosporium spp., Penicillium spp., Alternaria spp.,

Acremonium spp., Scopularopsis spp., Rhizopus spp., Trichoderma spp., Candida spp., Fusarium

spp., Curvularia spp., Mucor spp., Malassezia spp. saprofitiniai mikroskopiniai grybai dažnai

išskiriami iš šunų ir kačių kailio. Šie mikromicetai plačiai paplitę žem÷je, ore, ant augalų ir kitų

paviršių, su kuriais gyvūnai kontaktuoja (Mancianti, Papini, 1996; Boyanowski et al., 2000).

Pakitus organizmo homeostazei, sutrikus odos fiziologin÷ms funkcijoms, atsiradus l÷tiniams

susirgimams, bakterin÷ms odos ligoms, taikant steroidinę ar ilgai trunkančią antimikrobinę terapiją,

pažeidus normalų odos ir gleivinių barjerą, saprofitai pradeda kolonizuoti audinius, sukeldami

dermatomikozes ir gyvūnams ir žmon÷ms. Kai kurie iš mikromicetų taip pat pasižymi ryškiu

alerginiu aktyvumu (Roosje et al., 1993; Herraez et al., 2001; Simon-Nobbe et al., 2008).

Teigiama, kad saprofitin÷ mikroflora riboja patogenin÷s floros invaziją. D÷l įvairių priežasčių

pasikeitus saprofitinei mikroflorai kačių kailyje ir odoje, yra galimyb÷ patogeninei mikroflorai

prad÷ti sparčiai daugintis odos paviršiuje. Literatūroje rašoma, kad ilgaplauk÷s kat÷s yra

besimptom÷s grybin÷s floros nešiotojos (Moriello et al., 1991).

Sporotrix spp. grybas pažeidžia šunis, kates, arklius ir kitus naminius gyvūnus. Gana dažnai

diagnozuojama kaulų sistemos, limfmazgių ir vidaus organų sporotrichoz÷ (Lugauskas ir kt., 2002).

Chrysosporium spp. Šios rūšies grybai buvo išskirti iš žmonių akių, nagų, žmonių ir gyvulių

odos, pelių išmatų, paukščių plunksnų. Manoma, kad jie gali sukelti odos ir nagų bei akių ragenos

infekcinį uždegimą, pažeisti paukščių plunksnas, nes jiems būdinga savyb÷ – ardyti keratiną

(Lugauskas ir kt., 2002).

Candida spp. Mieliagrybiai sintetina ir išskiria į aplinką fermentus: proteazes, ureazes ir

lipazes. Šios rūšies grybams būdingas dermatonekrozinis aktyvumas ir adhezija – geb÷jimas prilipti

prie žmogaus ar gyvūno epitelio ląstelių. Gali pažeisti gleivinę. Šios rūšies grybai priskiriami prie

sąlyginai patogeniškų mikroorganizmų, nors aiškios ribos čia n÷ra (Lugauskas ir kt., 2002).

Rhodotorula spp. genties grybai priklauso sąlyginai patogeniškų mikroorganizmų grupei. Gali

pažeisti odą, rankų ir kojų nagus, tarpupirščius, infekuoti atviras žaizdas, kraują ir net sukelti

meningitą (Lugauskas ir kt., 2002). Per paskutinius du dešimtmečius tapo viena iš oportunistinių

etiologinių agentų, ypač pacientams su nusilpusiu imunitetu (Tuon, Costa, 2008).

Blastomyces spp. genties grybas žinomas kaip Gilchristo ligos suk÷l÷jas. Ši odos liga dažnai

vadinama amerikietiškąja blastomikoze, nors plačiai paplitusi tarp žmonių ir Afrikos žemyne.

Pastaruoju metu išaiškinta, kad šis grybas plačiai paplitęs ir Europoje. Su juo siejamos kai kurios

plaučių ir imunin÷s sistemos ligos (Lugauskas ir kt., 2002).

Acremonium spp. šiuo metu sudaro daugiau kaip 100 rūšių, tarp kurių daugiausia saprofitai,

tačiau kai kurie yra kitų organizmų parazitai (Brackel, 2012). Jie dažnai išskiriami iš žmogaus kūne

esančių žaizdų, odos. Gana seniai nurodyta, kad A. kiliense yra vienas iš maduromikozių,

gumozinių opų ar piktžaizdžių suk÷l÷jų (Lugauskas ir kt., 2002).

Alternaria spp.. ir Cladosporium spp. priskiriami tamsų pigmentą gaminantiems grybams

(dematiaciniams), savo sienel÷je gaminantiems pigmentą melaniną ir sukeliantiems susirgimą

feohifomikozę (Mariani et al., 2002).

Penicillium spp. genties grybai dažniausiai išskiriami iš dirvožemio, augalų liekanų, jų

rizosferos pasitaiko ant medienos, gyvenamųjų ir darbo patalpų dulk÷se, ant s÷klų, grūdų, vaisių,

daržovių, šieno, pašarų, maisto produktų, įvairių natūralių ir sintetinių polimerinių medžiagų.

Atsižvelgiant į tai, kad grybai paplitę gyvenamosiose ir darbo patalpose, ore, ant maisto gaminių ir

augdami intensyviai gamina konidijas, kurios greitai pasklinda po aplinką, jie yra potencialūs

kv÷pavimo organų alerginių ligų suk÷l÷jai (Lugauskas ir kt., 2002).

Ulocladium spp Tai vieni iš saprofitinių mikromicetų, gaminančių tamsų pigmentą (Liu, 2011).

Ekologin÷s ir fiziologin÷s savyb÷s n÷ra gerai ištirtos, tačiau nuolat su šiais grybais

kontaktuojantiems žmon÷ms jie pakliūva į kv÷pavimo takus, patenka ant odos ir gali tapti alerginių

reiškinių priežastimi, įsiveisti odoje ir kituose organuose (Lugauskas ir kt., 2002).

Cladosporium spp. priklauso yra tamsų pigmentą gaminantys mikromicetai, plačiai paplitę ore

ir gendančių organinių medžiagų susikaupimo vietose. Cladosporium spp. priklauso grybams, kurie

charakterizuojami, kaip lytiniu būdu besidauginantys, nors priklauso nelytiniu būdu

besidauginančių grupei. (Tasic, Tasic, 2007). Atskirais metų m÷nesiais jų pradų gausa ore kai

kuriuose kraštuose yra labai didel÷, tod÷l patekę į žmonių kv÷pavimo organus gali tapti alergijos

priežastimi (Lugauskas ir kt., 2002).

Absidia spp. genties grybai yra seniai žinomi žmonių ir gyvulių mikozių ir keratomikozių

suk÷l÷jai, pažeidžia nosį, ančius, akių rageną, plaučius, sukelia galvijų abortą. Žinoma atvejų, kai

nusilpusios imunin÷s sistemos žmogui susižeidus galvą, šio grybo vystymasis smegenyse tapo

meningito priežastimi. Dažnai šios rūšies grybai infekuoja poodinius audinius ir sukelia jų nekrozę.

Žinoma atvejų, kai Absidia spp. genties grybai pažeidžia AIDS sergančių žmonių inkstus

(Lugauskas ir kt., 2002).

Rhisopus spp. priklauso Zygomycetes spp. grybų klasei. Šie grybai sukelia ligas – zigomikozes,

angioneurozines invazines ligas. Zigomikoz÷s pažeidžia odą ir gleivines, kv÷pavimo organus,

smegenis, šlapimo ir lyties organus, virškinimo traktą (Hopkins, Singhi, 2007). Pastaraisiais metais

šios rūšies grybai dažnai aptinkami gyvenamosiose ir darbo patalpose, iš kur lengvai patenka ant

maisto produktų, užteršia orą ir tampa nuolatiniu mikrobiologin÷s taršos šaltiniu (Lugauskas ir kt.,

2002).

Aspergillus spp. genties grybų aptikta kv÷pavimo takuose, plaučiuose, dantenose, centrin÷je

nervų sistemoje. Pel÷siai gamina įvairius toksinus, nuo kurių suserga ar net gaišta kiaul÷s, galvijai,

naminiai ir laukiniai paukščiai, pel÷s, žiurk÷s, pavojingi pel÷siai ir žmon÷ms, nes pažeidžia nosies

ertmę, plaučius, akis, centrinę nervų sistemą, kaulus ir raumenis. Šiems grybams būdingas

mutageninis aktyvumas. Grybai gali sukelti bronchų aspergiliozę ir aspergilomą, pakenkti

kepenims, būti v÷žinių ligų priežastimi (Lugauskas ir kt., 2002). Aspergillus spp. yra antra

labiausiai paplitusi hospitalin÷s grybin÷s infekcijos priežastis ir dažniausiai sukelia invazines

mikozes (Hospenthal, Rinaldi, 2008).

Cyptococcus spp. Klinikiniais tyrimais Cryptococcus spp. rūšys paprastai identifikuojamos kaip

sferin÷s ovalo formos mielių ląstel÷s, dydis 4-20 µm skersmens ir yra apsuptos mukopolisacharidų

kapsul÷s, kuri yra didelis virulentiškumo faktorius. Šios genties grybai pažeidžia gyvūnų

kv÷pavimo takus (Gazzoni et al., 2010).

Mucor spp. genties grybai žinomi kaip žmonių, galvijų, kiaulių ir paukščių mikoz÷s suk÷l÷jai.

Šie grybai gali būti plaučių mikoz÷s priežastimi, sukelti onichiją — nago guolio uždegimą. D÷l

plataus ir greito plitimo, geb÷jimo vystytis ant įvairių substratų šios rūšies grybai gali būti

potencialūs alerginių ligų suk÷l÷jai. Pavieniais atvejais jie registruoti kaip viršutinių kv÷pavimo

takų mikoz÷s suk÷l÷jai (Lugauskas ir kt., 2002).

Scopulariopsis spp. Scopulariopsis brevicaulis dažnai paplitęs mikromicetas iškirtas iš įvairių

dirvožemio, medienos, popieriaus, maisto sluoksnių, o kartais ir iš gyvūnų ir žmonių. Šis

filamentinis mikroskopinis grybas yra gana atsparus ir dažnai susijęs su žmonių onichomikoze

(Petanoč, 2010).

Trichoderma spp. genties grybai intensyviai gamina konidijas, kurios aptinkamos ore, gausiai

išskiria lakiąsias medžiagas, tod÷l šį grybą galima priskirti prie potencialių alergijos suk÷l÷jų

(Lugauskas ir kt., 2002).

1.3.3 Mikroskopinių grybų sukeliami alerginiai susirgimai

Žinoma, kad daugiau nei 80 pel÷sių genčių sukelia ne tik 1 tipo alerginę reakciją žmon÷ms, bet ir

tokius susirgimus, kaip alergin÷ bronchų mikoz÷, alerginis sinusitas, alergin÷ astma bei atopinis

dermatitas (Woodfolk, 2005). Didesn÷ dalis alergiją sukeliančių grybų priklauso Aukšliagrybių

(Ascomycota) ir Pap÷dgrybių (Basidiomycota) skyriams. Pap÷dgrybių sporos susidaro

vadinamosiose bazid÷se arba pap÷d÷se. Tai kuokos ar cilindro formos ląstel÷s, ant kurių ataugų

išsid÷sto po keturias sporas. Aukšliagrybiai sporas gamina pailgos formos ląstel÷se, kurios

vadinamos askais (aukšliais). Grybų sporų dydis svyruoja nuo 2-3 µm (Cladosporium spp.,

Aspergillus spp., Penicillium spp.) iki 160 µm (Helmintosporium spp.). Alternaria longissima sporų

dydis yra 500 µm (Simon-Nobbe et al., 2008).

Kitaip nei žiedadulk÷s ir namų dulkių erkut÷s (Dermatophagoides pteronyssinus), mikroskopiniai

grybai geba lokalizuotis gyvūno ir žmogaus organizme, pažeisti kv÷pavimo organus gamindami

toksinus, fermentus bei organinius junginius (Kauffman et al., 2000). Sporos lengvai plinta

kv÷pavimo takais, kurių gleivin÷s apsaugin÷ reakcija yra išreiškiama edema ir bronchų spazmais,

l÷tine astma arba plaučių emfizema (Tasic, Tasic, 2007). Taigi pel÷sių neigiama įtaka organizmo

imuninei sistemai yra daug didesn÷ nei žiedadulkių ar kitų alergenų.

Pel÷sių optimali augimo temperatūra yra 18-32 °C. Augimui pel÷siai reikalauja deguonies,

vandens ir angliavandenių šaltinio. Jie auga uždaroje ir atviroje aplinkoje ir gali augti ant bet kokio

substrato, net stiklo ar plastiko. Lauko aplinkoje pel÷sinių sporų koncentracija siekia 230-106

sporų/m3 (Simon-Nobbe et al., 2008). Atmosferin÷ grybinių sporų koncentracija viršija vidutinę

žiedadulkių koncentraciją 100-1000 kartų. Sporų koncentracija ore priklauso nuo klimatinių sąlygų

– temperatūros, v÷jo ir dr÷gm÷s. Vidaus patalpų grybų flora yra patalpose augančių ir iš lauko

patekusių sporų mišinys. Šių grybų koncentracija priklauso nuo dr÷gm÷s, ventiliacijos, biologiškai

yrančių medžiagų kiekio, gyvūnų, augalų ir kilimų buvimo. Vidaus patalpų ore pel÷sinių sporų

koncentracija yra mažesn÷, nei lauko aplinkoje, ir siekia 100-1000 sporų/m3.

Didžiausias sporų kiekis ore nustatomas vasarą ir rudenį, o mažiausias – lauke atšalus,

susidarius sniego dangai. Nepaisant svarbios klinikos ir gausiai pasklidusių grybų sporų, palyginti

nedaug tyrimų orientuota į santykius su ore esančiomis sporomis ir alergin÷mis ligomis. Alergin÷s

ligos yra labai heterogeniškos, jos apima tokias švelnias formas, kaip šienlig÷, rinitas ir dilg÷lin÷,

tarpines formas – astma, atopinis dermatitas, ir pavojingas gyvybei formas – alergin÷

bronchopneumonija, aspergilioz÷ ar net anafilaksinis šokas (Crameri, Blaser, 2002).

Alternaria spp., Cladosporium spp. Epicoccum spp. ir Ganoderma spp. yra plačiausiai

paplitusios pel÷sių gentys lauko aplinkoje (Simon-Nobbe et al., 2008). Aspergillus spp., Penicillium

spp., Chaetomium spp., Ulocladium spp., Stachybotrys spp. ir Cladosporium spp. yra plačiausiai

paplitusios pel÷sių gentys vidaus patalpų aplinkoje (Barnes et al., 2007; Simon-Nobbe et al., 2008).

Aspergillus spp., Penicillium spp., Alternaria spp., Cladosporium spp., Scopulariopsis spp. ir

Chrysosporium spp., Rhisopus spp., Trichoderma spp. genčių grybai dažniausiai išskiriami iš

kliniškai sveikų šunų ir kačių odos bei plaukų m÷ginių (Cabanes et al., 1996; Mancianti, Papini,

1996; Paixao et al., 2001; Bernardo et al., 2005).

Pastaruoju metu apie alergiją kalbama daug. Europoje nuo alerginių ligų kenčia 35 proc.

žmonių (Yassin, Almouqatea, 2010). Padid÷jęs organizmo jautrumas vienai ar kelioms genetiškai

svetimoms organizmui medžiagoms, vadinamas alergija. Alerginę reakciją sukelia ne visos į

organizmą patekusios medžiagos. Vienus žmones, turinčius genetinį polinkį sirgti alergin÷mis

ligomis, įjautrina vieni alergenai, kitus – kiti. Alerginių ligų simptomai n÷ra malonūs, be to,

atsižvelgiant į alergijos formą, žmogus turi keisti savo gyvenimo būdą, vengdamas alergenų. Dažnai

visų tų nemalonumų priežastis slypi kasdien÷je buityje, namų aplinkoje. Vieni iš svarbiausių

alergenų laikomi inhaliuojamieji alergenai, tai namų dulkių erk÷s, patalų plunksnos, tarakonų,

kačių, šunų alergenai, pel÷sių sporos, žiedadulk÷s (Fareid, 2011). Alergija gali pasireikšti odos

b÷rimu, bronchų astma, akių jungin÷s uždegimu, virškinamojo trakto ligomis, alergine sloga,

anafilaksiniu šoku (ūmi gyvybei pavojinga alergin÷ reakcija). Be to, naujausi tyrimai parod÷, kad ir

nealergiškiems žmon÷ms pel÷siniai grybai gali sukelti nuovargį, galvos skausmą, pykinimą,

karščiavimą, b÷rimą, kosulį, o naujagimiams - net kraujavimus plaučiuose. Grybin÷s infekcijos

ypač dažnos ir pavojingos žmon÷ms su nusilpusiu imunitetu. Dauguma sveikų žmonių sugeba

išvengti infekcijų. Nors aplinkoje yra daug grybų sporų, tačiau asmenys po chemoterapinio

gydymo, sergantys AIDS ir kitomis imunin÷mis ligomis turi didesnę riziką sirgti mikoz÷mis.

Įvairūs mikromicetai yra plačiai paplitę mūsų aplinkoje, tačiau tik nedaugelis jų jautriems žmon÷ms

sukelia alergijas. Labiausiai paplitusios iš alergijas sukeliančių rūšių yra Alternaria spp.,

Aspergillus spp., Cladosporium spp. ir Penicillium spp. (Fisk et al., 2007; Mendell et al., 2011).

Pastaruoju metu namuose auginama vis daugiau gyvūnų. Daug÷ja ir jiems alergiškų žmonių.

Naminių augintinių alergenai yra baltymai, randami jų odos epitelyje, šlapime, seil÷se, taip pat

pel÷sinių grybų sporos, esančios gyvūnų kailyje. Jie gali sukelti alergines reakcijas, astmos

priepuolį ar pasunkinti jau esamus simptomus. Alergiškiems žmon÷ms nereik÷tų laikyti naminių

gyvūnų gyvenamose patalpose, taip pat atsisakyti kailinių užtiesalų, kilimų ir kitų daiktų, kuriuose

kaupiasi pel÷siai. Alergijos požymiams atsirasti nebūtina liestis su gyvūnu, alergenų yra būsto

aplinkoje.

Namuose, kur gyvena kat÷, kubiniame metre yra iki tūkstančio įvairių mikromicetų sporų.

Žmon÷ms tokia aplinka tampa padidintos rizikos zona alergijai vystytis (Shokoho, Naseri, 2006).

Mikroorganizmų naikinimas ore n÷ra pakankamas apsisaugoti nuo alergijos, negyvos sporos

nepraranda savo alerginių savybių (Yassin, Almouqatea, 2010).

Kenčiantys nuo alergijos pel÷siams geriausiai savo gyvenimo kokybę gal÷tų pagerinti vengdami

kontakto su alergenais. Tam labai svarbu žinoti, kur dažniausiai galima susidurti su pel÷siais. Tod÷l

alergiški žmon÷s turi atsargiai rinktis naują augintinį.

2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS

Atlikus literatūros analizę, buvo atliktas tyrimas mikroskopinių grybų florai kačių kailyje

nustatyti.

Tyrimo metodo pasirinkimo pagrindimas. Tyrimo metodai, kaip ir patys tyrimai, gali būti

įvairiai klasifikuojami, grupuojami. Tyrimo metodai gali būti teoriniai (sistemin÷ analiz÷, analogija,

dedukcija ir kt.), empiriniai (steb÷jimas, apklausa ir kt.), kiekybiniai, kokybiniai. Kiekybiniais ar

kokybiniais gali būti laikomi ir patys tyrimai. Mano tiriamo objekto plačiausiai paplitęs tyrimo

metodas – modifikuotas Makenzio metodas (Moriello, 2003; Akbaba et al., 2008). Tokį jo

populiarumą gal÷jo lemti metodo patikimumas bei paprastumas. Taigi jį ir pasirinkau.

Kačių kailio m÷giniai imti iš parodoje dalyvavusių kačių ir kačių, laikomų stacionarioje

prieglaudoje ir paruoštų atiduoti galimiems šeimininkams. M÷giniai imti iš 45 veislinių kliniškai

sveikų kačių, dalyvavusių tarptautin÷je kačių parodoje viename iš Lietuvos miestų. Ne visi veislinių

kačių šeimininkai sutiko dalyvauti tyrime. Taip pat imti 6 m÷giniai nuo parodos patalpų grindinio.

Iš stacionarioje gyvūnų prieglaudoje laikomų kačių surinkti 34 kailio m÷giniai ir 6 m÷giniai nuo

patalpos grindinio. Duomenys apie tiriamus gyvūnus surašyti ir susisteminti pagal grupes

atsižvelgiant į veislę, plauko ilgį ir lytį.

Parodoje dalyvavusių ir prieglaudoje laikomų kačių plaukų m÷giniai imti modifikuotu

Makenzio metodu (Moriello, 2003; Akbaba et al., 2008). Naudojantis šiuo metodu kiekvieno

gyvūno kailis buvo šukuojamas apie 5 min. nuo galvos iki uodegos individualiu, atskiroje pakuot÷je

laikomu dantų šepet÷liu. Taip pat šepet÷liu braukiamaisiais judesiais buvo paimti m÷giniai nuo

grindų. Šepet÷lis su įstrigusiais jame plaukais buvo talpinamas į atskirą popierinį voką ir gabenamas

į laboratoriją. Šepet÷lyje įstrigę plaukai ir pleiskanos buvo atspausti standžiame Sabūro mitybos

agare (Liofilchem, Italia).

Tyrimai atlikti laikantis gyvūnų, skirtų eksperimentams ir kitiems mokslo tikslams, laikymo,

priežiūros ir naudojimo reikalavimų, patvirtintų Valstybin÷s maisto ir veterinarijos tarnybos

direktoriaus 2008 12 18 įsakymu Nr. B1-639 (Žin., 2009, Nr. 287). Surinkti m÷giniai tirti

Neužkrečiamųjų ligų katedros Eksperimentin÷s ir klinikin÷s farmakologijos laboratorijoje.

Terp÷ mikroskopinių grybų išskyrimui ruošta pagal gamintojo reikalavimus: 65,5 g terp÷s

ištirpinta 1 litre išgryninto vandens. Paruoštas tirpalas kaitintas maišant, kol visai ištirps, v÷liau

autoklavuotas 118 °C temperatūroje 15 min. Atv÷sintas agaras išpilstytas į Petri l÷kšteles po 20 ml.

Taip pat papildomai buvo naudotas Bulvių dekstroz÷s agaras patogeninių grybų sporuliacijai

skatinti. Šios terp÷s 42 g ištirpinta 1 litre išgryninto vandens. Kaitinta maišant, kol visiškai ištirps.

Sterilizuota autoklavuojant 118 °C temperatūroje 15 min. Ataušinta iki 45-50 °C. Išpilstyta į Petri

l÷kšteles.

Kiekvienas m÷ginys buvo padalintas į dvi dalis. Viena dalis buvo s÷ta į Petri l÷kšteles su

Sabūro agaru ir kultivuojama termostate aerobin÷mis sąlygomis 28 °C temperatūroje, kita dalis

buvo s÷ta į Petri l÷kšteles su Sabūro agaru ir kultivuojama termostate aerobin÷mis sąlygomis 35 °C

temperatūroje. Kultūros buvo auginamos apie 15 dienų, kiekvieną dieną jas stebint ir vertinant

kolonijų pokyčius. Kolonijoms subrendus, daryti natyviniai tepin÷liai tiksliam identifikavimui.

Tepin÷liai paruošti pagal Kuscera et al., 2000 aprašytą metodiką. M÷giniai vertinti mikroskopu,

naudojant imersinį aliejų ir 100 kartų didinantį objektyvą. Duomenys apdoroti naudojant Microsoft

Exel statistinį paketą „SPSS for Windows 15“ (SPSS Inc., Chicago, IL, JAV). Analizei naudotas chi

kvadratas (χ2) kokybinių požymių ryšiui nustatyti. Statistiškai reikšmingi skirtumai tarp grupių

apibr÷žti, kai p<0,05.

3. TYRIMŲ REZULTATAI

3.1 Parodoje buvusių ir prieglaudoje laikomų kačių kailio priežiūra

Anot kačių augintojų ir veis÷jų, kiekvienos veisl÷s kačių kailio paruošimas parodai yra labai

individualus. Ilgaplauk÷s kat÷s kasdien šukuojamos plačiomis dantytomis metalin÷mis šukomis (ne

daugiau kaip 10 dantukų per 2,5 cm) arba natūralių šerių šepečiu. Sintetiniai šepečiai netinka, jie

gali sukurti statinį elektros krūvį kailyje ir sąlygoti plauko sukritimą. Toks kasdienis šukavimas yra

svarbus siekiant pašalinti negyvus plaukus, išlaikyti sveiką odą ir užkirsti kelią plaukų kamuoliukų

formavimuisi skrandyje. Kačiukai pratinami prie šukavimo ir kitų kailio priežiūros procedūrų nuo

mažens, taip jie pripranta prie rutinos ir išmoksta ja m÷gautis. Kartą per savaitę šviesių spalvų

katinų kailis apibarstomas talko milteliais ir iššukuojamas. Talkas veikia, kaip sausas šampūnas,

pašalina riebalų perteklių nuo kailio. Pavyzdžiui, Meino mešk÷nų veisl÷s kačių kailis maudymo

metu yra muiluojamas 3 kartus, v÷liau gerai išskalaujamas, kad plaukas būtų purus, o apie tas

vietas, kur kailis daugiausiai riebaluojasi, papildomai naudojama pudra.

Trumpaplauk÷s kat÷s taip pat maudomos ir šukuojamos prieš parodą. Siamo, Birmos veisl÷s

kat÷ms dvi dienas prieš parodą gali būti naudojama s÷lenų vonia. Britų trumpaplaukių veisl÷s kačių

šeimininkai nemaudo, tačiau šukuoja ir pudruoja kailį. Taip pašalinami nešvarumai, riebalų

perteklius, paryškinama spalva. Svarbu tai, jog pudros yra skirtingos, parenkamos pagal plauko

spalvą, pudra turi būti kruopščiai ištrinta, kad neliktų teis÷jams ant rankų.

Beplauk÷s kat÷s yra maudomos kiekvieną savaitę ir jų oda ištepama tinkamais kremais,

apsaugančiais ją nuo skilin÷jimo ir pleiskanojimo.

Norint apsaugoti kačių sveikatą nuo užkrato, parodų stalai ir teis÷jų rankos po kiekvieno

sąlyčio su kate yra dezinfekuojami. Palankiai vertinama ir tai, kad gyvūnų savininkai nepageidauja,

kad parodos lankytojai glostytų ar kitaip kontaktuotų su parodos dalyviais. Taip kat÷s yra

apsaugomos nuo bet kokio ligos suk÷l÷jo pernešimo nuo žmonių rankų ar drabužių.

Prieglaudoje gyvenančios kat÷s, kuomet patenka į prieglaudą yra karantinuojamos, prireikus

suteikiama veterinaro pagalba, vakcinuojamos bei sterilizuojamos ar kastruojamos. Prieglaudoje jos

gyvena būriais tam skirtose patalpose. Ten gyvenančios kat÷s specialios priežiūros neturi, kadangi

kat÷s būna įvairių charakterių ir prie jų ne visada įmanoma prieiti, kad iššukuoti ar kitaip

papildomai pasirūpinti. Kat÷s, kurios atiduodamos naujiems šeimininkams, visuomet būna kliniškai

sveikos.

20

3.2 Bendras mikroskopinių grybų pasiskirstymas tarp prieglaudoje ir parodoje buvusių kačių

Kadangi tyrime dalyvavo kat÷s iš parodos auginamos šeimininkų ir kat÷s priglaustos

stacionarioje prieglaudoje (17 pav.), ištyrus ir apskaičiavus procentais bendram pasiskirstyme

paaišk÷jo, kad didesnis kailio užterštumas grybų sporomis yra prieglaudos kačių. Galime atkreipti

d÷mesį, kad tarp prieglaudos kačių kailių daugiausiai dominavo Penicillium spp. (1 pav.) (73,53

proc.), Rhisopus spp. (2 pav.) (55,88 proc.) ir Cryptococcus spp. (29,41 proc.) mikromicetai.

Mažiausiai – Blastomyces spp. (4 pav.) (5,88 proc.), Scopularopsis spp. (3 pav.) (5,88 proc.) ir

Acremonium spp. (5 pav.) (2,94 proc.). Tarp parodos kačių didžiausias procentas teko Penicillium

spp. (66,66 proc.), Aspergillus spp. (40 proc.), Alternaria spp. (31,11 proc.), mažiausias – Absidia

spp. (6 pav.) (6,66 proc.) ir Acremonium spp. (4,44 proc.) mikromicetams.

21

22,2223,53

66,6673,53

17,7823,53

13,33*29,31

31,1123,59

4038,24*8,88*

14,7111,11

55,886,66

14,71*8,888,82

4,442,940

5,880

29,41*0

5,88

0 10 20 30 40 50 60 70 80

Procentai, (%)

Rhodotorula

Penicillium

Candida

Cladosporium

Alternaria

Aspergillus

Trichoderma

Rhisopus

Absidia

Ulocladium

Acremonium

Scopulariopsis

Cryptococcus

Blastomyces

Bendras grybų paplitimas

A B

* p ≤ 0,05

17 pav. Bendras mikroskopinių grybų paplitimas parodinių ir prieglaudinių kačių kailyje

A- parodoje buvusios kat÷s; B- prieglaudoje gyvenančios kat÷s

Viso iš prieglaudoje laikomų ir parodoje dalyvavusių kačių kailio buvo išskirta atitinkamai 14 ir

11 mikroskopinių saprofitinių grybų. Patogeninių mikroskopinių grybų iš abiejų grupių kačių kailio

išskirta nebuvo

22

3.2.1 Dažniausiai pasitaikiusių kolonijų asmeniškai darytos foto nuotraukos

3 pav. Scopulariopsis spp. kolonijos

4 pav. Blastomyces spp. kolonijos

Sparčiai augančios kolonijos, skiriamos baltos,

kremin÷s, pilkos, rudos, juodos spalvų. Tačiau

daugiausiai išskiriamos šviesiai rudos spalvos

kolonijos

Kolonijos kinta tiek morfologiškai ir augimo

standartu. Būtent ši kolonija buvo balta, gleiv÷ta

nelygiais kraštais su „pypsiuku“ per vidurį

5 pav. Acremonium spp. kolonijos

6 pav. Absidia spp. kolonijos

kolonijos paprastai auga l÷tai, tampa miltelių Kolonijos greitai auga, iš pradžių baltos spalvos

1 pav. Penicillium spp. kolonijos

2 pav. Rhisopus spp. kolonijos

Kolonijos auga greitai įvairių atspalvių, žalios,

kartais baltos spalvos, kurios atrodo lyg

apibarstytos miltais. Aplink balta su geltona

juostel÷s, kai kurios kolonijos pasiraukšl÷ją.

Kolonijos yra nuo 2 mm iki 2 cm dydžio.

L÷kštel÷se, kuriose išaugo ši išplitusi kolonija,

hifai siek÷ jos viršų, kurių viršūn÷se buvo juodi

taškučiai.

23

pavidalo, su amžiumi panaš÷ja į zomšą, gali būti

baltos, pilkos, rožin÷s arba oranžin÷s spalvos

koralo pavidalo, pūkuotu paviršiumi v÷liau su

amžiumi šviesiai pilkos iki 1,5 cm aukščio.

7 pav. Alternaria spp. kolonijos

8 pav. Aspergillus spp. kolonijos

Sparčiai augančios, juodų alyvuogių, juodos

arba pilkšvos spalvų, į zomšą panašios

kolonijos. Ši kolonija iš abiejų pusių buvo

juodos spalvos, o vidurys oranžinis.

Kolonijos paprastai auga greitai, baltos,

geltonos, geltonai rudos, rudai juodos, žalios

atspalvių. Paviršius buvo lyg apibarstytas

samaniniais miltais, vidurys pūkuojasi. Kolonijų

dydis kinta iki 2 cm

3.2.2 Rečiau pasitaikiusios kolonijų asmeniškai darytos foto nuotraukos

9 pav. Ulocladium spp. kolonijos

10 pav. Cladosporium spp. kolonijos

Greitai augančios, rudųjų alyvuogių ar juodai

pilkšvų spalvų, zomšinio paviršiaus, gira

kvepiančios kolonijos.

Kolonijos auga gana l÷tai, daugiausia rudųjų

alyvuogių ar juodai rudos spalvų, bet taip pat

pasitaiko pilkų arba rudos spalvos, į zomšą

panašių, pasiraukšl÷jusių kolonijų.

24

11 pav. Mucor spp. kolonijos

12 pav. Trichoderma spp. kolonijos

Labai sparčiai augančios kolonijos, puraus

medvilninio paviršiaus, nešvarios baltos spalvos,

v÷liau tampa tamsiai pilka

Sparčiai augančios didel÷s apimties kolonijos, iš

pradžių būna baltos ir pūkuotos, v÷liau

išsipl÷toja nuo gelsvai žalios iki tamsiai žalios

spalvos

13 pav. Rhodotorula spp. kolonijos

14 pav. Candida spp. kolonijos

Apie 2 mm diametro rausvos mažos kolonijos,

paprastai lygios, nelygios, dr÷gnos, gleivingos

išvaizdos miel÷s.

Kolonijos yra baltos spalvos, ryškios košiškos

konsistencijos, neproporcingos netvarkingai

išsid÷sčiusios.

25

3.3 Mikroskopinių grybų pasiskirstymas tarp prieglaudos kačių

Cryptococcus spp. buvo išskirta 17,65 proc. daugiau iš prieglaudoje laikomų kačių patelių kailio

nei iš patinų kailio. Rhisopus spp. (2 pav.), ir Penicilium spp. (1 pav.) išskirta atitinkamai 5,88

proc. ir 17,64 proc. daugiau iš patelių kailio nei iš patinų (15 pav.). Aspergillus spp. mikromicetų iš

patelių kailio išskirta 17,59 proc. daugiau nei iš patinų. Blastomyces spp. (4 pav.), Scopulairopsis

spp. ir Acremonium spp. (5 pav.) buvo išskirti tik iš patinų kailio.

Viso iš prieglaudoje buvusių kačių patelių ir patinų kailio išskirta atitinkamai 11 ir 14

mikroskopinių saprofitinių grybų.

11,7635,29*

64,71

82,3523,5223,52

29,4129,41*

17,6429,41

4729,41

11,7617,65*

52,9458,82

17,56*

11,7611,76*

5,880

5,88*0

11,76*35,29*

17,640

11,76*

0 10 20 30 40 50 60 70 80 90

Procentai, (%)

Rhodotorula

Penicillium

Candida

Cladosporium

Alternaria

Aspergillus

Trichoderma

Rhisopus

Absidia

Ulocladium

Acremonium

Scopulariopsis

Cryptococcus

Blastomyces

Prieglaudos kat÷s

patel÷s patinai

* p ≤ 0,05

15 pav. Prieglaudoje buvusių kačių patelių ir patinų mikrofloros paplitimas

26

Pagal bendrą didžiausią paplitimą, iš trumpą plauką turinčių prieglaudos kačių kailio

Cryptococcus spp., Rhisopus spp. (2 pav.) ir Penicillium spp. (1 pav.) buvo išskirta atitinkamai 2,57

proc., 16,4 proc. ir 1,06 proc. daugiau, lyginant su ilgo plauko kat÷mis (16 pav.). Mažiausiai išskirta

Blastomyces spp. (4 pav.) ir Scopuliaropsis spp. (3 pav.), atitinkamai abiejų po 10,58 proc. buvo

išskirta daugiau iš ilgo plauko kačių kailio, o Acremonium spp. buvo išskirta tik iš trumpo plauko

kačių kailio (16 pav.).

Viso iš ilgo ir trumpo plauko prieglaudos kačių kalio buvo išskirta atitinkamai 14 ir 11

mikroskopinių saprofitinių grybų.

33,33*0

74

71,43*29,63*

025,93

42,8622,22

28,5737

42,8614,8114,29

59,2642,86

14,81*14,29

7,4114,29

3,7*0

3,714,29*

29,63

28,573,7

14,29*

0 10 20 30 40 50 60 70 80

Procentai, (%)

Rhodotorula

Penicillium

Candida

Cladosporium

Alternaria

Aspergillus

Trichoderma

Rhisopus

Absidia

Ulocladium

Acremonium

Scopulariopsis

Cryptococcus

Blastomyces

Prieglaudos kat÷s

trumpas plaukas ilgas plaukas

* p ≤ 0,05

16 pav. Prieglaudoje laikomų trumpo ir ilgo plauko kačių kailio mikrofloros paplitimas

27

3.4 Mikroskopinių grybų pasiskirstymas tarp parodoje buvusių kačių

Atsižvelgiant į bendrą didžiausią mikroskopinių grybų paplitimą parodos kačių kailyje, tai

Aspergillus spp. (8 pav.) ir Alternaria spp. (7 pav.) išskirta atitinkamai 19,05 proc. ir 4,16 proc.

daugiau iš patinų kailio lyginant su patelių. Penicilium spp. (5 pav.) išskirta 17,86 proc. daugiau iš

patelių kailio lyginant su patinų (17 pav.). Mažiausiai iškirta Acremonium spp. (5 pav.) genties

grybų. Patelių kailyje šių mikromicetų 0,60 proc. mažiau, nei patinų (17 pav.).

Viso iš parodoje dalyvavusių kačių kailio išskirta vienodas skaičius mikroskopinių grybų genčių

- 11, tiek iš patelių kailio, tiek iš patinų.

2519

7557,14*20,83

14,2920,83

4,7629,17*

33,3333,33

52,38*4,16

14,298,33

14,294,16

9,528,339,52

4,16

4,76*00

0000

0 10 20 30 40 50 60 70 80

Procentai, (%)

Rhodotorula

Penicillium

Candida

Cladosporium

Alternaria

Aspergillus

Trichoderma

Rhisopus

Absidia

Ulocladium

Acremonium

Scopulariopsis

Cryptococcus

Blastomyces

Parodos kat÷s

patel÷s patinai

* p ≤ 0,05

17 pav. Parodoje buvusių kačių patelių ir patinų kailio mikrofloros paplitimas

28

Atsižvelgiant į bendrą didžiausią paplitimą, iš parodoje dalyvavusių trumpo plauko kačių

kailio mikroskopinių grybų Aspergillus spp. (8 pav.) buvo išskirta 3,33 proc. daugiau lyginant su

ilgo plauko kat÷mis. Alternaria spp. (7 pav.) išskirta 3,33 proc. daugiau iš ilgo plauko kačių kailio

lyginant su trumpo plauko kat÷mis. Penicillium spp. (1 pav.) išskirta vienodai iš abiejų tipų kačių

kalio, atitinkamai 66,66 proc. (18 pav.). Mažiausiai išskirta mikroskopinio grybo Acremonium spp.

Iš ilgo plauko kačių kailio jo išskirta 3,33 proc. daugiau, nei iš trumpo plauko kailio. Trichoderma

spp. ir Rhodotorula spp. (13 pav.) atitinkamai 13,33 proc. ir 36,66 proc. trumpo plauko kačių

kailyje buvo rasta daugiau lyginant su ilgo plauko kačių kailio mikroflora. Candida spp. (14 pav.)

3,33 proc iškirta daugiau iš ilgo kačių kailio, Absidia spp. (6 pav.) išskirtas tik iš ilgo plauko kačių

kailio, o Cladosporium spp. – tik iš trumpo (18 pav.) .

Viso iš parodoje buvusių ilgo ir trumpo plauko kačių kailio buvo išskirta atitinkamai po 10

mikroskopinių saprofitinių grybų.

1046,66*

66,6666,66

2013,33

200

3033,33*

43,3340

3,3320

13,336,660

2010*

6,663,33

6,66000000

0 10 20 30 40 50 60 70

Procentai, (%)

Rhodotorula

Penicillium

Candida

Cladosporium

Alternaria

Aspergillus

Trichoderma

Rhisopus

Absidia

Ulocladium

Acremonium

Scopulariopsis

Cryptococcus

Blastomyces

Parodos kat÷s

trumpas plaukas ilgas plaukas

* p ≤ 0,05

18 pav. Parodoje buvusių ilgo ir trumpo plauko kačių mikrofloros paplitimas

29

Tarp veislinių kačių kalių labiausiai paplitęs mikroskopinis grybas buvo Penicillium spp.

Šio mikroskopinio grybo rasta nuo 50 iki 100 proc. visų veislių kačių kailyje. Rhodotorula spp. (13

pav.), Cladosporium spp. (10 pav.), Alternaria spp. (7 pav.), Aspergillus spp. (8 pav.)

mikroskopinių grybų daugiau nei 50 proc. nustatyta atitinkamai Meino mešk÷nų, škotų nul÷pausių,

Sibiro, britų trumpaplaukių kačių kailiuose (1 lentel÷).

Didžiausiu mikroskopinių grybų kiekiu ir įvairove savo kailyje pasižym÷jo Škotų stačiausių

ir Sibiro veislių kat÷s. Mažiausias mikroskopinių grybų kiekis nustatytas Devon rex veil÷s kačių

kailyje (1 lentel÷).

1 lentel÷. Mikroskopinių grybų paplitimas tarp parodoje buvusių veislinių kačių

Mikroskopinių grybų gentis

Britų trumpaplaukis

(n=12)

Meino mešk÷nas

(n=7)

Škotų stačiaausis

(n=5)

Škotų nul÷pausis

(n=5)

Rusų m÷lynasis

(n=5)

Devon rex

(n=5)

Sibiro kat÷

(n=6) Rhodotorula

spp. 3

(25%) 5

(71,42%) 1

(20%) 0 0 0 1

(16,66%) Penicillium

spp. 8

(66,66%)* 5

(71,42%)* 5

(100%)* 3

(60%)* 5

(60%)* 3

(60%)* 3

(50%)*

Candida spp. 4

(33,33%) 1

(14,28%) 1

(20%) 0 1

(20%) 0 1

(16,66%) Cladosporium

spp. 2

(16,66%) 0 2

(40%) 3

(60%)* 0 0 0 Alternaria

spp. 5

(41,66%)* 2

(28,57%) 1

(20%) 1

(20%) 1

(20%) 1

(20%) 3

(50%) Aspergillus

spp. 10

(83,33%)* 4

(57,14%)* 1

(20%) 0 1

(20%) 0 2

(33,33%) Trichoderma

spp. 0 2

(28,57%) 0 0 1

(20%) 0 1

(16,66%)

Rhisopus spp. 2

(16,66%) 0 1

(20%) 1

(20%) 0 0 1

(16,66%)

Absidia spp. 0 2

(28,57%) 0 0 0 1

(20%) 0 Ulocladium

spp. 0 1

(14,28%)* 1

(20%) 1

(20%) 0 0 1

(16,66%) Acremonium

spp. 0 1

(14,28%)* 1

(20%) 0 0 0 0

* p ≤ 0,05

30

3.5 Prieglaudos ir parodos grindų m÷ginių rezultatai

Kaip matome grindų m÷ginių rezultatai (19 pav.) tikrai yra kitokie, nei gauti rezultatai iš

kailio m÷ginių. Iš grindų m÷ginių paimtų parodoje išskirta buvo Blastomyces spp., Fusarium

spp., Mucor spp. (11 pav.), Cryptococcus spp., Scopulariopsis spp. (3 pav.), kurių parodoje

dalyvavusių kačių kailio m÷giniuose rasta nebuvo. Iš prieglaudos grindų m÷ginių išaugo mažiau

mikroskopinių grybų lyginant su prieglaudos kačių kailio m÷giniais. Grindų m÷giniuose nebuvo

išskirta Blastomyces spp. (4 pav.), Scopulariopsis spp., Ulocladium spp. (9 pav.), Absidia spp.

(6 pav.), Alternaria spp. (7 pav.), Rhodotorula spp. (13 pav.). Na, o Trichoderma spp. (12

pav.), mikromiceto nebuvo išskirta nei iš parodoje, nei iš prieglaudoje imtų grindų m÷ginių. Šių

m÷ginių rezultatai statistiškai n÷ra patikimi.

33,330

100100

33,3333,33

66,6633,3333,33

033,33

100

66,6633,3333,330

66,6600

66,6666,66

033,33

10033,33

033,33

033,33

0

0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100

Rhodotorula

Penicillium

Candida

Cladosporium

Alternaria

Aspergillus

Rhisopus

Absidia

Ulocladium

Acremonium

Scopulariopsis

Cryptococcus

Mucor

Fusarium

Blastomyces

Grindų m÷giniai procentais iš prieglaudos ir parodos

Paroda Prieglauda

c

19 pav. Parodoje paimtų grindų m÷ginių rezultatai

31

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Pa÷mus kailio floros m÷ginius ir užauginus mikroskopinių grybų kultūras ištyrime dalyvavusių

kačių, nebuvo išskirtas nei vienas patogeninis mikroskopinis grybas. Nors n÷ra jokių straipsnių,

kurie įrodo, kokie būtent mikromicetai yra saprofitiniai, tačiau pasitelkus įvairių autorių duomenis,

manau, kad būtent mano išskirti mikromicetai yra saprofitiniai.

Išanalizavus savo tyrimo duomenis nustačiau, kad išaugo gausi įvairov÷ saprofitinių grybų. Taip

pat reikia atsižvelgti į tai, jog kat÷s yra specialiai ruošiamos parodai, tačiau tai nesudar÷ sąlygų

mikroflorai pasišalinti. Lygiai taip pat didelį saprofitinių grybų paplitimą prieglaudoje gal÷jo lemti

kačių gyvenimas būryje. Saprofitiniai grybai skirtingai pasiskirst÷ tarp ilgo ir trumpo plauko kačių,

bei skirtingų lyčių ar veislių. Taip pat įdomu, tai, kad kat÷s gyvena prieglaudoje kartu ir turi panašią

įvairovę grybų, tačiau jie skirtingai varijavo individualiame kailyje. Pavyzdžiui, tarp patelių buvo

kat÷, tur÷jusi 1 mikromicetą, o kita - 5 mikromicetus savo kailyje. O tarp patinų buvo tur÷jusių 1 ar

net 8 mikromicetus. Susipažinus su kitų autorių atliktais tyrimais, kurie išskyr÷ panašius

mikroskopinius grybus, galiu teigti, kad mano išskirti mikroskopiniai grybai yra randami kačių

kailyje. Nichita ir Marcu (2010) tyrimo duomenimis, Rumunijoje iš kačių kailio, kaip saprofitiniai

grybai buvo išskirti Alternaria spp., Rhizopus spp., Fusarium spp., Penicillium spp., Aspergillus

spp.

Lyginant atliktus parodos ir prieglaudos kačių kailių tyrimus, galime teigti, jog prieglaudoje

laikomos kat÷s turi didesnį kiekį mikroskopinių grybų. Prieglaudoje gyvenančių kačių kailyje

daugiausiai dominavo Penicillium spp. ir Rhisopus spp, kurių buvo išskirta atitinkamai 6,87 proc. ir

44,77 proc. daugiau, lyginant su parodoje buvusiomis kat÷mis. Tai gal÷jo priklausyti nuo aplinkos

užterštumo, nes šio mikroskopinio grybo buvo išskirta atitinkamai 100,0 proc. ir 33,33 proc. iš

grindų m÷ginių. Cryptococcus spp., Blastomyces spp. ir Scopulariopsis spp. parodoje dalyvavusių

kačių kailyje išskirta nebuvo; tai rodo, kad parodoje buvusios kat÷s maudomos ir neturi kontakto su

lauku, nes šių mikromicetų išskiriama iš įvairių substratų, išmatų, ar dirvožemio. Tuo tarpu

parodoje ant grindų min÷tų mikromicetų buvo rasta, manau, kad tam įtakos tur÷jo ten buvę žiūrovai,

dalyviai ir kiti žmon÷s, kurie grybų sporas „atneš÷“ iš aplinkos. Tarp parodos kačių kailio

mikromicetų didžiausias procentas teko Aspergillus spp. ir Alternaria spp., atitinkamai 1,74 proc. ir

7,52 proc. daugiau už prieglaudines; tai gal÷jo lemti parodoje buvusių žmonių kiekis. Aspergillus

spp. išskiriama ir iš oro, taip pat gal÷jo atsirasti nuo kontakto su šeimininku, bei parodos aplinkos

užterštumo ir kitų faktorių.

Žiūrint pagal ilgą ir trumpą plauką, prieglaudoje laikomų trumpaplaukių kačių kailyje

saprofitinių mikroskopinių grybų buvo išskirta daugiau, nei iš ilgo plauko kačių. Galima daryti

prielaidą, kad tai l÷m÷ pasiektas poplaukis bei padid÷jęs aplinkos užterštumas. Žiūrint į prieglaudos

32

kates pagal lytį, patin÷lių kailyje mikroskopinių grybų išskirta daugiau, tod÷l darau prielaidą, kad

priežastis yra artimas kontaktas su daugeliu patelių, kurio metu jų mikroflora patenka ant patin÷lių

kailio. Boyanowski ir kiti autoriai (2000) Amerikoje, Ramiojo vandenyno pakrant÷je atlikę tyrimus

kačių prieglaudoje, jų kailio m÷giniuose nustat÷ Aspergillus spp., Alternaria spp., Cladosporium

spp., Penicillium spp., Acremonium spp., Scopulariopsis spp., Rhizopus spp. ir Trichoderma spp.

Visus autorių išskirtus mikromicetus iš prieglaudos kačių kailio išskyriau ir aš. Palyginus rezultatus,

galiu daryti prielaidą, kad prieglaudoje gyvenančios kat÷s turi panašią kailio mikroflorą ir nesvarbu

ar Amerikoje ar Europoje.

Parodoje buvusių kačių susiskirstyme pagal ilgą ir trumpą plauką matome, kad ilgo plauko kat÷s

turi daugiau mikroskopinių grybų. Tam didel÷s įtakos tur÷jo ir veisl÷. Kai kurios kat÷s kailio visai

netur÷jo (pvz., Devon rex), tod÷l negal÷jau išskirti daug mikromicetų, kitų (pvz., Škotų nul÷pausis)

d÷l trumpo plauko kailio didelio tankumo poplaukio pasiekti nepavyko. Tai galima daryti prielaidą,

kad jos, jei ir turi mikroskopinių grybų, į aplinką jų išskiria mažiau, tod÷l alergijai, sukeltai

saprofitų, mažiau galimybių pasireikšti. Parodoje buvusių patin÷lių kailyje saprofitinių

mikroskopinių grybų kiekis buvo didesnis, nei patelių, tai gal÷jo lemti ta pati priežastis, kaip ir

prieglaudoje.

Morielo ir DeBoer (1991) tyrimai parod÷, kad sveikų kačių kailyje daugiausia yra saprofitų,

tokių, kaip Aspergillus spp., Alternaria spp., Cladosporium spp. ir Penicillium spp. Šie

mikromicetai dažniausiai randami aplinkoje, ypač pūvančiuose augalų substratuose. Taip pat

tyrimai parod÷, kad šie mikromicetai išskirti ir iš šunų ar arklių kailio. Arklių kailyje taip pat dažnai

išskiriama Fusarium spp. ir Scopulariopsis spp. Šių sveikų gyvūnų tyrimų rezultatai sutapo su

Japonijoje, Danijoje ir Vakarų Amerikoje atliktų tyrimų rezultatais. Mano atliktame tyrime, iš šių

mokslininkų išskirtų mikromicetų visus išskyriau iš kailio, tačiau Fusarium spp. išskyriau tik iš

parodoje paimtų grindų m÷ginių. Tai rodo, kad didel÷s įtakos taršai tur÷jo ten apsilankę žiūrovai.

Visi šie duomenys rodo, kad pasi÷mus iš prieglaudos katę į namus, yra didesn÷ galimyb÷

susirgti alergin÷mis ligomis, kurias sukelia mikroskopinių grybų sporos, patenkančios į namų

aplinką nuo kačių kailio. D÷l parodose dalyvaujančių kačių atitinkamos veisl÷s ir ypatingos

priežiūros, bei remiantis tyrimais, darau prielaidą, kad į naujus namus šios kat÷s patenka mažiau

užterštu kailiu lyginant su prieglaudoje laikomomis.

Atsakant į hipotezes pasitelkiau grindų m÷ginius ir gautas žinias iš parodos dalyvių šeimininkų.

1. Hipotez÷ nepasitvirtino. Parodoje buvusios veislin÷s kat÷s tur÷jo labai įvairią mikroflorą.

Taip pat kat÷s yra kiekvieno šeimininko izoliuojamos, o teis÷jų rankos ir jų stalas yra

nuolatos dezinfekuojami. Prieglaudoje buvusios kat÷s tur÷jo labai panašią mikroflorą, tik

skirtingai pasiskirsčiusią. Manau, pagal šiuos duomenis sunku spręsti, ar kat÷s apsikrečia

viena nuo kitos, ar iš aplinkos, nes prieglaudos grindų m÷giniai buvo taip pat užteršti.

33

2. Hipotez÷ pasitvirtino. Apibendrinus tyrimą, apžvelgus literatūrą ir gautus savo rezultatus,

galiu teigti, kad prieglaudoje laikomos kat÷s turi daugiau mikroskopinių saprofitinių grybų

ir turi didesnį potencialą išplisti naujų šeimininkų namuose.

34

IŠVADOS 1. Nustatyta, kad parodoje dalyvaujančių veislinių kačių kailyje labiausiai paplitę

Penicillium spp. (66,66 proc.), Aspergillus spp. (40 proc.) ir Alternaria spp. (31,11 proc.) genčių

mikroskopiniai grybai.

2. Nustatyta, kad stacionarioje prieglaudoje laikomų kačių kailyje labiausiai paplitę

Penicillium spp. (73,53 proc.), Rhisopus spp. (55,88 proc.) ir Cryptococcus spp. (29,41 proc.)

genčių mikroskopiniai grybai.

3. Remiantis atlikto tyrimo rezultatais, parodoje dalyvaujančios kat÷s neturi galimyb÷s

užsikr÷sti infekcin÷s kilm÷s dermatomikoz÷mis. Nenustatyta, kad parodin÷s ar prieglaudoje

laikomos kat÷s būtų slaptos dermatofitų sporų nešiotojos. Tod÷l žmon÷ms, įsigyjančioms katę iš

min÷tų vietų n÷ra rizikos užsikr÷sti dermatofitija. Tačiau, nemažas kiekis saprofitinių

mikroskopinių grybų, išskirtų iš prieglaudoje laikomų kačių kailio, kelia riziką pel÷sių sporoms

jautriems žmon÷ms arba sergantiems kitomis alergin÷mis ligomis.

35

Literatūra

1. Akbaba M., Ilkit M., Sutoluk Z., Ates A., Zorba H. Comparison of hairbrush, toothbrush

and cotton swab methods for diagnosing asymptomatic dermatophyte scalp carriage.

JEADV. 2008. 22. P. 356–362.

2. Balevičius A., Bukantis A., Bukelskis E., Ignatavičius G., Kutorga E., Mierauskas P.,

Rimkus E., Rukš÷nien÷ J., Sinkevičius S., Stankūnavičius G., Valiuškevičius G., Zemlys P.,

Žaromskis R. P. Globali aplinkos kaita. Vilniaus universitetas. 2007. P. 219–224.

3. Barnes C. S., Dowling P., Van Osdol T., Portnoy J. Comparison of indoor fungal spore

levels before and after professional home remediation. Annals of Allergy, Asthma &

Immunology. 2007. Vol. 98 (3). P. 262–268.

4. Bergman A., Casadevall A. Mammalian Endothermy Optimally Restricts Fungi and

Metabolic Costs. mBio. 2010. Vol. 1 (5). P. 1–2.

5. Boyanowski K. J., Ihrke P. J., Moriello K. A., Kass P. H. Isolation of fungal flora from the

hair coats of shelter cats in the Pacific coastal USA. Veterinary Dermatology. 2000. 11 (2).

P. 143–150.

6. Bourdeau P., Marchand A. M., Alexandre F., Marchand A. Skin fungal flora in horses: is

Malassezia an important component. Veterinary Dermatology. Vol. 15 (1). P.66.

7. Brackel W., Etayo T., Lechat C. Notes on three lichenicolous species of Acremonium

including two new species, 2012. P. 854–862.

8. Cabanes F. J., Abarca M. L., Bragulat M. R. Dermatophytes isolated from domestic animals

in Barcelona, Spain. Mycopathologia. 1997. 137. P. 107–113.

9. Capetti M.V., Santurio J. M., Cavalheiro A. S., Boeck A. A., Argenta J. S., Aquiar L. C.,

Alves S. H. Dermatophytes isolated from dogs and cats suspected of dermatophytosis in

southern Brazil. Acta Scientiae Veterinariae. 2006. 34 (2). P 119–124.

10. Chermette R., Ferreiro L., Guillet J. Dermatophytoses in Animals. Mycopathologia. 2008.

14. P. 385-405.

11. Crameri R., Blaser K. Allergy and immunity to fungal infections and colonization. Eur

Respir J. 2002. 19. P. 151–157.

12. Degreef H. Clinical forms of dermatophytosis (ringworm infection). Mycopathologia. 2008.

Vol. 166 (5-6). P. 257-265.

13. Fareid M. A. Indoor Mycoflora in Household Dust and Human Health. Nature and Science.

2011. 9 (10). P. 27-36.

14. Fisk W. J., Lei-Gomez Q., Mendell M. J. Meta-analyses of the associations of respiratory

health effects with dampness and mold in homes. Indoor Air. 2007. Vol. 17 (4). P. 284–296.

36

15. Foil C. S. Dermatophytosis. In: Greene C. E. ed. Infectious Diseases of the Dog and Cat.

Philadelphia: W. B. Saunders. 1998. P. 362–370.

16. Gazzoni A. F., Oliveira F. M., Salles E. F., Mayayo E., Guarro J., Capillla J., Severo L. C.

Unusual morphologies of Cryptococeus spp. in tissue specimens: Report of 10 cases. 2010.

Rev. Inst. Med. Trop. Sao Paulo. 52 (3). P. 145–149.

17. Guarro J., Gené J., Stchigel A. M. Developments in Fungal Taxonomy. Clin Microbiol Rev.

1999. 12 (3). P. 454–500.

18. Herraez P., Berridge B., Marsh P., Weeks B. Ramiro-Ibanez F. Small intestinal large

granular lymphoma in a horse. Veterinary Pathology. 2001. 38. P. 223–226.

19. Hopkins J., Singhi A. The Johns Hopkins microbiology newsletter. 2007. Vol. 26 (11). P. 1–

2.

20. Hospenthal D. R., Rinaldi M. G. Diagnosis and Treatment of Human Mycoses. New York,

NY: Springer. 2008. P. 227–243.

21. Yassin M.F. Almouqatea S. Assessment of airborne bacteria and fungi in an indoor and

outdoor environment. 2010. 7 (3). P. 535–544.

22. Kauffman H. F., Tomee J. F., van de Riet M. A., Timmerman A. J., Borger P. Protease-

dependent activation of epithelial cells by fungal allergens leads to morphologic changes

and cytokine production. J. Allergy Clin. Immunol. 2000. 105. P. 1185–1193.

23. Khosravi A. R. Fungal flora of the hair coat ofstray cats in Iran. Mycoses. 1996. 39. P. 241-

243.

24. Kirk J. L., Beaudette L. A., Hart M., Moutoglis P., Klironomos J. N., Lee H.,Trevors J. T.

Methods of studying soil microbial diversity. Journal of Microbiological Methods. 2004. 58.

P. 169–188.

25. Kotnik T. Dermatophytoses in domestic animals and their zoonotic potential Slovenia

veterinary research. Vol 44(3). 2007. P 63-73.

26. Liu D. Molecular Detection of Human Fungal Pathogens. 2011. P. 157–160.

27. Lugauskas A., Paškevičius A., Repečkien÷ J. Patogeniški ir toksiški mikroorganizmai

žmogaus aplinkoje.Vilnius: Aldorija, 2002.

28. Mayser F., Nilles M., de Hoog G. S. Case report: cutaneous phaeohyphomycosis due to

Alternaria alternata. Mycoses. 2002. 45. P. 338–340.

29. Mancianti F., Papini R. Isolation of keratinophilic fungi from the floors of private veterinary

clinics in Italy. Vet. Res. Commun. 1996. 20. P. 161–166.

30. Mariani C. L., Platt S. R., Scase T. J., Howerth E. W., Chrisman C. L., Clemmons R. M.

Cerebral phaeohyphomycosis caused by Cladosporium sp. in two domestic shorthair cats.

Journal of the American Animal Hospital Association. 2002. 38. P. 225–230.

37

31. Moriello K. A., DeBoer D. J. Fungal flora of the coat of pet cats. American Journal of

Veterinary Research. 1991 b. 52 (4). P. 602–606.

32. Moriello K. A., DeBoer D. J. Fungal flora of the hair coat with and without

dermatophytoses. Journal of Medical and Veterinary Mycology. 1991 a. 29 (5). P. 285–292.

33. Nichita I., Marcu A. The Fungal Microbiota Isolated from Cats and Dog. Animal Science

and Biotechnologies. 2010. Vol. 43 (1). P. 411–414.

34. Noble W. C. The skin microflora and microbial skin disease. Cambridge University Press.

2004. P. 404.

35. Nweze E. I. Dermatophytoses in domestic animals. Rev. Inst. Med. Trop. Sao Paulo. 2011.

53 (2). P. 95–99.

36. Paixão G. C., Sidrim J. C., Campos G. M., Brilhante R. S., Rocha M. F. Dermatophytes and

saprobe fungi isolated from dogs and cats in the city of Fortaleza, Brazil. Arquivo Brasileiro

de Medicina Veterinária e Zootecnia. 2001. 53 (5). P. 568–573.

37. Patel A., Lloyd D. H., Lamport A. I. Survey of dermatophytes on clinically normal cats in

the Southeast of England. J. Small Anim. Pract. 2005. 46. P. 436–439.

38. Petanovič M., Paradžik M. T., Krištof Ž., Cvitkovič A., Topolovac Z. Scopularopsis

brevicaulis as the cause of Dermatomycosis. 2010. P. 8–13.

39. Rochette F., Engelen M., Vanden Bossche H. Antifungal agents of use in animal health-

practical applications. Journal of Veterinary Pharmacology and Therapeutics. 2003. 26 (1).

P. 31–53.

40. Roosje P. J, de Hoog G. S, Koeman J. P, Willemse T. Phaeohyphomycosis in a cat caused

by Alternaria infectoria E. G. Simmons. Mycoses. 1993. 36. P. 451–454.

41. Rostami A., Shirani, D., Shokri H., Khosravi A. R., Daieghazvini R., Tootian Z. Fungal

flora of thehair coat of Persian squirrel with and without skin lesion in Tehran, Iran. J.

Mycol. Med. 2010. 20. P. 21–25.

42. Scott D. W., Miller W. H., Griffin C. E. Fungal skin diseases. In: Miller and Kirk‘s Small

Animal Dermatology, 6th end. Philadelphia: W.B. Saunders. 2001. P. 336–361.

43. Seebacher C., Bouchara J. P., Mignon B. Updates on the epidemiology of dermatophyte

infections. Mycopathologia. 2008. Vol. 166 (5-6). P. 335–352.

44. Shokohi T., Naseri H.R. Cutaneous Fungal Flora in Asymptomatic Stray Cats in the North

of Iran. Journal of Animal andVeterinary Advances. 2006. P. 305–355.

45. Simon-Nobbe B., Denk U., Poll V., rid R., Breitenbach M. The Spectrum of fungal Allergy,

Int. Arch. Allergy Immunol. 2008. 145. P. 58–86.

38

46. Sparkes A. H., Werrett G., Stokes C. R., Gruffyddjones T. J. Microsporum canis inapparent

carriage by cats and the viability of arthrospores. Journal of Small Animal Practice. 1994.

35. 8. P. 397–401.

47. Stojanov I. M., Jaksic S. M., Prodanov J. Z. Presence and importance of saprophyte fungal

organisms on dog skin. Zbornik Matice srpske za prirodne nauke. 2007. 113. P. 261–265.

48. Tasic S., Tasic N. M. Cladosporium spp. Cause of opportunistic mycoses. Acta fac med

naiss. 2007. P. 15–19.

49. Tuon F. F, Costa S. F. Rhodotorula infection. A systematic review of 128 cases from

literature. 2008. P. 135–140.

50. Woodfolk J. Allergy and Dermatophytes. Clinical Microbiology Reviews. 2005. 18 (1). P.

30–43.