Byla Nr. 11/2015

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO

157 STRAIPSNIO (2002 M. KOVO 14 D. REDAKCIJA SU 2010 M. RUGSĖJO

21 D. PAKEITIMU) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2016 m. vasario 17 d. Nr. KT7-N4/2016

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų

Elvyros Baltutytės, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Vyto

Miliaus, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo nariui Povilui

Urbšiui,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos

Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2016 m. sausio 20 d.

išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 11/2015 pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo

prašymą Nr. 1B-17/2015 ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso

157 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) tiek, kiek jame,

pasak pareiškėjo, nenustatytas draudimas ar nenumatyti kokie nors papildomi kriterijai,

neleidžiantys neribotam laikui nuo pareigų nušalinti tiesiogiai išrinktą valstybės politiką,

neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai,

119 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

1. Pareiškėjas Seimas 2015 m. rugsėjo 10 d. priėmė nutarimą Nr. XII-1936 „Dėl kreipimosi

į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos

2

baudžiamojo proceso kodekso 157 straipsnis pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja Lietuvos

Respublikos Konstitucijai“, kurio 1 straipsnyje išdėstė prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos

baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 157 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija su

2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) tiek, kiek jame nenustatytas draudimas ar nenumatyti kokie nors

papildomi kriterijai, neleidžiantys neribotam laikui nuo pareigų nušalinti tiesiogiai išrinktą

valstybės politiką, neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra

demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas

aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai,

119 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, Konstitucijos viršenybės principams.

Pareiškėjo Seimo prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2015 m. rugsėjo 22 d.

2. Konstitucinis Teismas 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimu „Dėl pareiškėjo Lietuvos

Respublikos Seimo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarime Nr. XII-1936 „Dėl kreipimosi į Lietuvos

Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso

kodekso 157 straipsnis pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“

išdėstyto prašymo dalies priėmimo ir jo dalies grąžinimo“ nusprendė:

– priimti pareiškėjo Seimo prašymą Nr. 1B-17/2015 ištirti, ar BPK 157 straipsnis (2002 m.

kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) tiek, kiek jame, pasak pareiškėjo,

nenustatytas draudimas ar nenumatyti kokie nors papildomi kriterijai, neleidžiantys neribotam

laikui nuo pareigų nušalinti tiesiogiai išrinktą valstybės politiką, neprieštarauja Konstitucijos

33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 119 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės

valstybės principui;

– grąžinti pareiškėjui Seimui prašymą Nr. 1B-17/2015 ištirti, ar BPK 157 straipsnis

(2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) tiek, kiek jame, pasak

pareiškėjo, nenustatytas draudimas ar nenumatyti kokie nors papildomi kriterijai, neleidžiantys

neribotam laikui nuo pareigų nušalinti tiesiogiai išrinktą valstybės politiką, neprieštarauja

Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio

1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio

1 daliai, Konstitucijos viršenybės principui.

3. Konstitucinio Teismo pirmininko pranešimas dėl minėto prašymo priėmimo 2015 m.

rugsėjo 25 d. buvo oficialiai paskelbtas Teisės aktų registre (TAR, 2015-09-25, Nr. 14241). Nuo tos

dienos iki bus paskelbtas Konstitucinio Teismo nutarimas šioje konstitucinės justicijos byloje yra

sustabdytas BPK 157 straipsnio (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu)

tiek, kiek jame, pasak pareiškėjo, nenustatytas draudimas ar nenumatyti kokie nors papildomi

kriterijai, neleidžiantys neribotam laikui nuo pareigų nušalinti tiesiogiai išrinktą valstybės politiką,

galiojimas.

3

4. Pareiškėjo Seimo prašymas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais.

4.1. Iš Konstitucijos, inter alia jos 33 straipsnio 1 dalies, išplaukia, kad tik Lietuvos

Respublikos piliečiai, t. y. valstybinė bendruomenė – pilietinė Tauta, turi teisę kurti Lietuvos

valstybę, tik piliečiai turi teisę nustatyti Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, valstybės valdžią

įgyvendinančių institucijų sandarą. Demokratinių valstybės institucijų sudarymas ir funkcionavimas

yra galimas tik užtikrinus piliečių rinkimų teisę. Tad teisiniu reguliavimu, kuriuo leidžiama

neribotam laikui nuo pareigų nušalinti tiesiogiai išrinktą valstybės politiką, ribojama piliečių teisė

dalyvauti valdant savo šalį.

4.2. Pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves galima, jeigu inter alia tokie

ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves,

kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, apribojimais nėra

paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė, yra laikomasi konstitucinio proporcingumo

principo. Iš konstitucinio proporcingumo principo kylantis reikalavimas asmens teisių ir laisvių

įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, be kita

ko, suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų

prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: asmens teises ir laisves

ribojantis įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas įvertinti

individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai

individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas jo teises ribojančias priemones.

Abejotina, ar šiuo atveju vienos iš būtinų žmogaus gyvybinių poreikių tenkinimo, deramos

padėties visuomenėje užtikrinimo sąlygų – konstitucinės teisės į darbą apribojimas, t. y. neleidimas

tiesioginiuose rinkimuose išrinktam valstybės politikui eiti savo pareigų, yra proporcingas

demokratinės visuomenės tikslui apsaugoti valstybę nuo galimos nusikalstamos veikos ar kitų

pavojingų pažeidimų padarinių. Demokratinėje visuomenėje nėra ir negali būti pagrįstas interesas

bei tikslas tiesiogiai išrinktą valstybės politiką, kuris yra sudedamoji valstybės valdymo ar

savivaldos dalis, dėl kurio yra atliekamas tyrimas, nušalinti nuo pareigų, nes tyrimo pradėjimas ir

atlikimas nereiškia, kad asmuo iš tiesų yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką.

II

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Seimo atstovo

Seimo nario P. Urbšio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis

reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Seimo atstovo pozicija grindžiama šiais pagrindiniais

argumentais.

1. Tautos ar rinkėjų valia nėra ir negali būti neribota, nes kitaip tai neatitiktų pačios

Konstitucijos esmės. Konstitucija saisto ir pačią valstybinę bendruomenę – pilietinę Tautą. Tuo

tarpu tiesiogiai išrinktus valstybės politikus saisto ne tik visuomenės pasitikėjimas, bet ir

4

atskaitomybė Tautai, jiems galioja aukštesni nei nustatytieji kitiems, visuomenės pasitikėjimo

neturintiems, asmenims veiklos skaidrumo standartai.

2. Sąvoka „tiesiogiai išrinkti valstybės politikai“ apima kelias asmenų grupes, kurių teisinis

statusas skiriasi iš esmės, atsižvelgiant, be kita ko, į jiems suteiktų imunitetų apimtį.

Pagal Konstituciją Respublikos Prezidento ir Seimo nario imunitetai yra skirtingi:

Respublikos Prezidentas, kol eina savo pareigas, iš viso negali būti suimtas, taip pat patrauktas

baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn (pagal Konstitucijos 86 straipsnio 1 dalį), o Seimo

nario teisė į laisvę ir asmens neliečiamybę jo kadencijos laikotarpiu gali būti ribojama – pagal

Konstitucijos 62 straipsnio nuostatas jis Seimo sutikimu gali būti traukiamas baudžiamojon

atsakomybėn, suimamas, gali būti kitaip suvaržoma jo laisvė. Konstitucijoje nėra įtvirtinti

nustatytiesiems Respublikos Prezidentui ar Seimo nariams analogiški imunitetai merams ir kitiems

savivaldybių tarybų nariams: nors šie politikai taip pat renkami tiesioginiuose rinkimuose, jie pagal

Konstituciją neturi imunitetų ir teisinės neliečiamybės.

Esminę reikšmę sprendžiant dėl ribotos baudžiamosios atsakomybės ar riboto procesinių

prievartos priemonių taikymo turi tai, ar konkretiems subjektams suteiktas imunitetas, ir (arba) jo

apimtis, todėl nustačius bendro pobūdžio ribojimą taikyti BPK 157 straipsnio (2002 m. kovo 14 d.

redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) nuostatas tiesiogiai renkamiems valstybės politikams

nebūtų atsižvelgta į tiesiogiai iš Konstitucijos kylančius šiai kategorijai priklausančių asmenų

imunitetų, jiems suteiktos teisinės neliečiamybės skirtumus. Kadangi Konstitucijoje savivaldybių

tarybų nariams, įskaitant merus, priešingai nei kitiems tiesiogiai renkamiems valstybės politikams,

neįtvirtintos jokios specifinės nuostatos dėl jų teisinės neliečiamybės, įtvirtinus ribojimą visa

apimtimi ar iš dalies taikyti savivaldybės tarybos nariams, įskaitant merus, vieną iš procesinių

prievartos priemonių – laikiną nušalinimą nuo pareigų, galėtų būti pažeistas Konstitucijos

viršenybės principas.

3. Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra

grupė asmenų, kuriems skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų

kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks

nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

Laikinas nušalinimas nuo pareigų taikomas tik tada, kai tai būtina, kad būtų greičiau ir

nešališkiau ištirta nusikalstama veika ar užkirsta įtariamajam galimybė daryti naujas nusikalstamas

veikas; juo, kaip ir kitomis procesinėmis prievartos priemonėmis, siekiama surinkti tyrimui ir bylos

nagrinėjimui teisme reikšmingus duomenis; laikinas nušalinimas nuo pareigų gali būti taikomas tik

tais atvejais, kai įtariamasis nusikalstamą veiką padaro eidamas tam tikras pareigas. Tad šiame

kontekste baudžiamajame procese svarbu tik tai, kad asmuo yra įtariamasis, bet nėra svarbu, kokias

konkrečiai pareigas jis eina. Be to, ir darbo teisinių santykių požiūriu tiesiogiai išrinktų valstybės

5

politikų statusas jiems einant tam tikras pareigas nėra kuo nors ypatingas, palyginti su kitų

įtariamųjų statusu.

Vadinasi, ribotas BPK 157 straipsnio nuostatų taikymas tiesiogiai išrinktiems valstybės

politikams būtų nesuderinamas su konstituciniu visų asmenų lygybės įstatymui principu. Kadangi

negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų neleidžiama teismui, atsižvelgus į visas

turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, nenusižengiant iš Konstitucijos

kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priimti teisingą sprendimą byloje ir šitaip

įvykdyti teisingumą, minėtas ribojimas taip pat būtų nesuderinamas su teisingumo principu, kartu ir

su konstituciniu teisinės valstybės principu.

4. BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu)

įtvirtintos procesinės prievartos priemonės taikymas nėra neribotas laiko požiūriu, t. y. šiomis

nuostatomis nesudaroma prielaidų asmenį nušalinti nuo pareigų neribotam laikui. Tai atspindi tiek

minėto straipsnio pavadinimas „Laikinas nušalinimas nuo pareigų ar laikinas teisės užsiimti tam

tikra veikla sustabdymas“, tiek jo nuostatos, kuriomis nustatytas bendras šios priemonės taikymo

šešių mėnesių terminas (2 dalis), taip pat prokuroro (ikiteisminio tyrimo metu) ir teismo (perdavus

bylą teismui) pareiga panaikinti laikiną nušalinimą nuo pareigų, kai ši priemonė pasidaro

nebereikalinga (5 dalis). Nušalinimo nuo pareigų taikymo laiką riboja ir bendrieji proceso principai,

įskaitant proceso greitumo ir operatyvumo reikalavimus. Be to, kitas nušalinimą nuo pareigų laiko

požiūriu ribojantis veiksnys yra BPK 176 straipsnyje (2010 m. rugsėjo 21 d. redakcija) nustatyti

bendrieji ikiteisminio tyrimo terminai, kurie gali būti pratęsti tik išimtiniais atvejais; per ilgai

užsitęsęs ikiteisminis tyrimas gali būti nutrauktas pagal BPK 215 straipsnį.

Tad teisiniu reguliavimu yra įtvirtinta pakankamai konstitucinį proporcingumo principą

atitinkančių saugiklių, kurie nesudaro prielaidų piktnaudžiauti laikinu nušalinimu nuo pareigų ar

neribotai jį taikyti.

5. Nustačius tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų įtvirtintos tam tikros BPK 157 straipsnyje

(2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) nustatytos procesinės prievartos

priemonės taikymo tam tikroms asmenų grupėms išlygos ar ribojimai, galėtų būti pažeista BPK

įtvirtinta procesinių prievartos priemonių sistema.

Yra tam tikra BPK nustatytų procesinių prievartos priemonių hierarchija, vienos jų yra

griežtesnės už kitas, o nustačius tam tikras specialias vienos iš tų priemonių taikymo sąlygas ar

taikymo ribojimus, būtų pažeista BPK įtvirtintos procesinių prievartos priemonių sistemos

pusiausvyra, šių priemonių tarpusavio ryšiai. Dėl tokio reguliavimo galėtų susidaryti tokia situacija,

kai, siekiant užkirsti kelią tolesniam nusikalstamos veikos darymui ar surinkti įrodymus, įgaliotieji

subjektai būtų priversti tiesiogiai išrinktiems valstybės politikams taikyti griežtesnę prievartos

priemonę nei analogiškoje situacijoje taikytina kitiems asmenims.

6

III

Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens Seimo atstovas Seimo narys

P. Urbšys, be kita ko, nurodė, kad nors Konstitucija saisto pačią valstybinę bendruomenę – pilietinę

Tautą, o tai reiškia, kad pagal Konstituciją rinkėjų valia negali būti absoliuti, šiuo atveju kalbama ne

apie Tautą, bet apie atskirą vietos bendruomenę, renkančią savo atstovus į savivaldybių tarybas.

Tokios teritorinės bendruomenės valia negali reikšti Tautos valios, jos apsisprendimas negali būti

prilygintas Tautos valios išreiškimui. Be to, nėra pagrindo plėsti Konstitucijoje nustatyto vienokį ar

kitokį imunitetą nuo baudžiamosios atsakomybės turinčių asmenų (Respublikos Prezidentas, Seimo

nariai) rato – jiems priskirti ir savivaldybių tarybų narių, kurių imunitetas Konstitucijoje nėra

įtvirtintas.

Suinteresuoto asmens atstovas kitais klausimais iš esmės pakartojo rašytiniuose

paaiškinimuose išdėstytus argumentus, taip pat atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

1. Pareiškėjas Seimas prašo ištirti tiek, kiek nurodė, BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo

14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 1 d. pakeitimu) nustatyto teisinio reguliavimo atitiktį

Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 119 straipsnio 2 daliai, konstituciniam

teisinės valstybės principui.

2. BPK XII skyriaus „Kitos procesinės prievartos priemonės“ 157 straipsnyje „Laikinas

nušalinimas nuo pareigų ar laikinas teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymas“ (2002 m. kovo

14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) nustatyta:

„1. Nusikalstamos veikos tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjas, gavęs prokuroro

prašymą, nutartimi turi teisę laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų ar laikinai sustabdyti teisę

užsiimti tam tikra veikla, jei tai būtina, kad būtų greičiau ir nešališkiau ištirta nusikalstama veika ar

užkirsta įtariamajam galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas. Nutartis laikinai nušalinti

įtariamąjį nuo pareigų siunčiama įtariamojo darbdaviui vykdyti.

2. Laikinas nušalinimas nuo pareigų ar laikinas teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymas

negali trukti ilgiau kaip šešis mėnesius. Prireikus šios priemonės taikymas gali būti pratęstas dar iki

trijų mėnesių. Pratęsimų skaičius neribojamas.

3. Nutartį laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų ar laikinai sustabdyti teisę užsiimti tam

tikra veikla, taip pat nutartį pratęsti šios priemonės taikymo terminą per septynias dienas nuo

nutarties paskelbimo įtariamajam dienos įtariamasis ar jo gynėjas gali apskųsti aukštesniajam

teismui. Šio teismo priimta nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

7

4. Kai byla perduota į teismą, dėl laikino nušalinimo nuo pareigų ar laikino teisės užsiimti

tam tikra veikla sustabdymo nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla.

5. Ikiteisminio tyrimo metu prokuroras, o perdavus bylą teismui – teismas privalo panaikinti

laikiną nušalinimą nuo pareigų ar laikiną teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymą, kai ši

priemonė pasidaro nebereikalinga.“

Taigi šiame straipsnyje įtvirtintas tam tikrų BPK numatytų procesinių prievartos

priemonių – laikino nušalinimo nuo pareigų ir laikino teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymo –

teisinis reguliavimas.

2.1. Pareiškėjas prašo ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai tiek, kiek

juo, pasak pareiškėjo, nenustatytas draudimas ar nenumatyti kokie nors papildomi kriterijai,

neleidžiantys neribotam laikui nuo pareigų nušalinti tiesiogiai išrinktus valstybės politikus.

Vadinasi, pareiškėjas ginčija BPK 157 straipsnio (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m.

rugsėjo 21 d. pakeitimu) atitiktį Konstitucijai tik tiek, kiek šiame straipsnyje, pasak pareiškėjo, jo

nurodyta apimtimi reguliuojamas vienos iš jame numatytų procesinių prievartos priemonių – laikino

nušalinimo nuo pareigų taikymas.

2.2. Kaip matyti iš pareiškėjo prašymo, jis abejoja, ar BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo

14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) įtvirtintas ginčijamas laikino nušalinimo nuo

pareigų teisinis reguliavimas, jeigu jis apskritai taikytinas tiesiogiai išrinktiems valstybės

politikams, neprieštarauja prašyme nurodytoms Konstitucijos nuostatoms dėl to, kad juo, pasak

pareiškėjo, sudaroma galimybė tokius asmenis nušalinti nuo pareigų neribotam laikui.

Taigi, pareiškėjo nuomone, tiesiogiai išrinkti valstybės politikai apskritai negalėtų būti

nušalinami nuo pareigų arba, jeigu galėtų būti nušalinami, ginčijamu teisiniu reguliavimu turėtų būti

įtvirtinti jų nušalinimo nuo pareigų trukmę ribojantys papildomi kriterijai.

Vadinasi, BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d.

pakeitimu) įtvirtinto laikino nušalinimo nuo pareigų teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai

abejojama tiek, kiek juo nėra nustatyta draudimo nuo pareigų nušalinti tiesiogiai išrinktus valstybės

politikus arba jų nušalinimo nuo pareigų trukmę ribojančių papildomų kriterijų.

2.3. Pareiškėjas tiek, kiek nurodė, ginčija BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d.

redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) įtvirtinto laikino nušalinimo nuo pareigų teisinio

reguliavimo jo taikymo tiesiogiai išrinktiems valstybės politikams aspektu atitiktį Konstitucijos

33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 119 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės

valstybės principui.

Šiame kontekste paminėtina, kad nors oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje atitinkamos

teritorinės bendruomenės atstovai vadinami savivaldybės, o ne valstybės politikais (2013 m.

balandžio 30 d. nutarimas), iš pareiškėjo prašyme pateiktų argumentų ir Konstitucijos nuostatų,

8

prašyme nurodyto teisinio reguliavimo kurioms atitiktį ginčija pareiškėjas, matyti, kad BPK

įtvirtinto laikino nušalinimo nuo pareigų teisinio reguliavimo konstitucingumas šiuo atveju

ginčijamas inter alia jo taikymo savivaldybės politikams aspektu.

Paminėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio

23 d. redakcija) 2 straipsnio 11 dalyje valstybės politikai apibrėžiami kaip asmenys, įstatymų

nustatyta tvarka išrinkti ar paskirti į Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko, Seimo nario,

Ministro Pirmininko, ministro, savivaldybės tarybos nario, savivaldybės mero, savivaldybės mero

pavaduotojo pareigas.

2.3.1. Pažymėtina, kad Konstitucijos nuostatomis, BPK 157 straipsnio (2002 m. kovo 14 d.

redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) atitiktį kurioms pareiškėjas tiek, kiek nurodė, ginčija,

inter alia įtvirtinta:

– piliečių teisė dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus

atstovus, taip pat teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą

(33 straipsnio 1 dalis);

– savivaldybių tarybų narių rinkimų principai (119 straipsnio 2 dalis);

– teisė laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir teisė turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo

sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju (48 straipsnio

1 dalis).

2.3.2. Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad būtent

per rinkimus kiekvienas pilietis įgyvendina savo teisę kartu su kitais dalyvauti valdant savo šalį

(1996 m. lapkričio 23 d. išvada).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijoje yra nustatyti trijų rūšių

nacionaliniai rinkimai: Seimo, Respublikos Prezidento ir savivaldybių tarybų (1994 m. liepos 11 d.

sprendimas byloje Nr. 5/94); Seimo narių rinkimų principai įtvirtinti Konstitucijos 55 straipsnio

1 dalyje, Respublikos Prezidento ir savivaldybių tarybų narių rinkimų teisiniai santykiai

reguliuojami atitinkamai Konstitucijos 78 straipsnio 2 dalyje ir 119 straipsnio 2 dalyje; pagal

Konstituciją Seimo nariai, Respublikos Prezidentas ir savivaldybių tarybų nariai renkami remiantis

tiesiogine rinkimų teise.

2.3.3. Pareiškėjas, grįsdamas savo abejones ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi

Konstitucijai, be kita ko, nurodo, kad tik piliečiai turi teisę nustatyti valstybės valdžią

įgyvendinančių institucijų sandarą; demokratinių valstybės institucijų sudarymas ir funkcionavimas

yra galimas tik užtikrinus piliečių rinkimų teisę; tad teisiniu reguliavimu, kuriuo leidžiama

neribotam laikui nuo pareigų nušalinti tiesiogiai išrinktą valstybės politiką, ribojama piliečių teisė

dalyvauti valdant savo šalį. Pareiškėjas taip pat abejoja, ar ginčijamu teisiniu reguliavimu

nesudaroma prielaidų neproporcingai riboti asmens teisę į darbą.

9

Kaip matyti iš pareiškėjo prašyme išdėstytų argumentų visumos, jis tiek, kiek nurodė, BPK

įtvirtinto laikino nušalinimo nuo pareigų teisinio reguliavimo prieštaravimą Konstitucijai grindžia iš

esmės tuo, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu, jo nuomone, pažeidžiant Konstitucijos, inter alia jos

48 straipsnio 1 dalies, nuostatas, ribojama galimybė tiesiogiai išrinktiems valstybės politikams

atlikti savo pareigas, kartu pažeidžiant, be kita ko, Konstitucijos, inter alia jos 33 straipsnio

1 dalies, 119 straipsnio 2 dalies, suponuojamą piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį per

demokratiškai išrinktus savo atstovus.

2.3.4. Pažymėtina, kad pareiškėjas prašo ištirti tiek, kiek nurodė, BPK 157 straipsnyje

(2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) įtvirtinto teisinio reguliavimo

atitiktį tik inter alia Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai, kurioje įtvirtinti savivaldybių tarybų narių

rinkimų principai, o ne kitoms Konstitucijos nuostatoms, kuriomis reguliuojami atitinkamai Seimo

narių ir Respublikos Prezidento rinkimų teisiniai santykiai.

Tad nors pareiškėjo prašyme, grindžiant abejones ginčijamo laikino nušalinimo nuo pareigų

teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai, minimi ne tik savivaldybės tarybos nariai, bet ir

tiesiogiai išrinkti valstybės politikai – Respublikos Prezidentas, Seimo nariai, iš pareiškėjo prašyme

išdėstytų argumentų visumos, jo rezoliucinėje dalyje suformuluoto prašymo Konstituciniam

Teismui matyti, kad pareiškėjas tiek, kiek nurodė, abejoja BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d.

redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) įtvirtinto laikino nušalinimo nuo pareigų teisinio

reguliavimo konstitucingumu tik tuo aspektu, kiek jis taikytinas tiesiogiai išrinktiems savivaldybės

politikams.

2.3.5. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, BPK 157 straipsniu (2002 m. kovo

14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) reguliuojama laikino nušalinimo nuo pareigų

taikymo tvarka; pagal šio straipsnio 1 dalį nutartis laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų

siunčiama įtariamojo darbdaviui vykdyti.

Aiškinant BPK 157 straipsnio (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d.

pakeitimu) 1 dalį kito šiame straipsnyje nustatyto teisinio reguliavimo kontekste, matyti, kad juo

įtvirtinta procesinė prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo pareigų gali būti taikoma tik tam

asmeniui, kuris vykdo tam tikrą darbinę veiklą ir dėl to yra darbo ar savo prigimtimi į juos panašių

santykių dalyvis; kitaip tariant, pagal šį teisinį reguliavimą tik tam tikrą darbinę veiklą vykdantis

asmuo laikinai gali būti nušalinamas nuo pareigų, susijusių su tokia jo veikla.

2.3.5.1. Pažymėtina, kad savivaldybės taryba – savivaldos teisę įgyvendinanti institucija

susideda iš savivaldybės tarybos narių, įskaitant savivaldybės tarybos narį – savivaldybės merą; iš

savivaldybės tarybos narių skiriamas mero pavaduotojas (pavaduotojai) (Lietuvos Respublikos

vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 3 straipsnio 1 dalis (2014 m. birželio

26 d. redakcija), 3 dalies 1 punktas (2014 m. birželio 26 d. redakcija), 11 straipsnio 6 dalis (2014 m.

10

birželio 26 d. redakcija), 19 straipsnio 1 dalis (2014 m. birželio 26 d. redakcija)).

Šiame kontekste paminėtinos šios Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d.

redakcija) nuostatos:

– meras yra atskaitingas savivaldybės tarybai ir bendruomenei už savo ir savivaldybės veiklą

(20 straipsnio 1 dalis (2014 m. birželio 26 d. redakcija)); meras, be kita ko, planuoja savivaldybės

tarybos veiklą, nustato ir sudaro savivaldybės tarybos posėdžių darbotvarkes ir teikia savivaldybės

tarybos sprendimų projektus, šaukia savivaldybės tarybos posėdžius ir jiems pirmininkauja,

koordinuoja savivaldybės tarybos komitetų ir komisijų veiklą, pasirašo savivaldybės tarybos

sprendimus ir posėdžių, kuriems pirmininkavo, protokolus; reglamente nustatyta tvarka atstovauja

pats arba įgalioja kitus asmenis atstovauti savivaldybei teisme, bendradarbiaujant su kitomis

savivaldybėmis, valstybės ar užsienio šalių institucijomis, kitais juridiniais ir fiziniais asmenimis

(20 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai);

– mero pavaduotojas atlieka mero nustatytas funkcijas ir pavedimus; kai meras negali eiti

pareigų, mero pavaduotojas ar laikinai mero pareigas einantis savivaldybės tarybos narys atlieka

visas mero pareigas, išskyrus įstatyme numatytus įgaliojimus (20 straipsnio 8 dalis (2014 m.

birželio 26 d. redakcija));

– mero atleidimas iš pareigų prieš terminą, mero pavaduotojų skaičiaus nustatymas, mero

pavaduotojo (pavaduotojų) skyrimas mero teikimu ir atleidimas iš pareigų prieš terminą yra išimtinė

savivaldybės tarybos kompetencija (16 straipsnio 2 dalies 2 punktas (2014 m. birželio 26 d.

redakcija), 3 punktas);

– mero pavaduotojas netenka savo įgaliojimų prieš terminą, jeigu ne mažiau kaip 1/3 visų

savivaldybės tarybos narių motyvuotai pareiškia nepasitikėjimą juo, savivaldybės taryba priima

sprendimą atleisti mero pavaduotoją ir už tokį sprendimą slaptai balsuoja ne mažiau kaip 1/2 visų

savivaldybės tarybos narių (19 straipsnio 3 dalis (2014 m. birželio 26 d. redakcija)); meras visų

savivaldybės tarybos narių balsų dauguma gali būti nušalinamas nuo pareigų, jeigu jam pareiškiami

oficialūs įtarimai padarius nusikaltimą (19 straipsnio 8 dalis (2014 m. birželio 26 d. redakcija));

– mero ir mero pavaduotojo darbo užmokestį pagal įstatymų nustatytus koeficientus tvirtina

savivaldybės taryba (19 straipsnio 11 dalis (2014 m. birželio 26 d. redakcija));

– meras ir mero pavaduotojas negali dirbti kitose institucijose, įstaigose, įmonėse ir

organizacijose ir gauti kito atlyginimo, išskyrus atlyginimą už mokslinę, pedagoginę ar kūrybinę

veiklą; ši nuostata netaikoma, jeigu mero pavaduotojas pareigas atlieka visuomeniniais pagrindais

(19 straipsnio 12 dalis (2014 m. birželio 26 d. redakcija));

– merui, mero pavaduotojui netaikomos Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatos,

išskyrus nuostatas, reglamentuojančias darbo ir poilsio laiką, atostogas, nurodytas šio straipsnio

12 dalyje, materialinę atsakomybę, darbuotojų saugą ir sveikatą (19 straipsnio 14 dalis (2014 m.

11

birželio 26 d. redakcija));

– merui ir mero pavaduotojui atostogos suteikiamos savivaldybės tarybos ar jos įgalioto

asmens sprendimu reglamento nustatyta tvarka; atostogų metu meras ir mero pavaduotojas neatlieka

mero ar mero pavaduotojo pareigų, tačiau gali atlikti tarybos nario pareigas (19 straipsnio 15 dalis

(2014 m. birželio 26 d. redakcija)).

Taigi savivaldybės tarybos nariai – meras ir mero pavaduotojas, atlikdami šias pareigas,

vykdo įstatyme nustatytas inter alia su savivaldybės tarybos veiklos organizavimu ir savivaldybės

atstovavimu susijusias funkcijas, už kurių atlikimą gauna savivaldybės tarybos patvirtintą darbo

užmokestį, išskyrus mero pavaduotoją, kuris pareigas atlieka visuomeniniais pagrindais; jie šių

pareigų atlikimo metu negali gauti kito atlyginimo (išskyrus atlyginimą už mokslinę, pedagoginę ar

kūrybinę veiklą), o šiai jų veiklai reguliuoti tam tikra apimtimi taikomos Darbo kodekso nuostatos.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip matyti iš visuminio Vietos

savivaldos įstatyme (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo, savivaldybės

tarybos nariams atliekant mero ar mero pavaduotojo pareigas, tam tikras darbdavio atliekamoms

prilygintinas funkcijas vykdo savivaldybės taryba.

Pažymėtina ir tai, kad, kaip matyti iš Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d.

redakcija) 42 straipsnio „Tarnybos stažas“ 1 dalies (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) nuostatų, nuo

1990 m. kovo 11 d. tik tų savivaldybės tarybos narių, kurie buvo meru ir mero pavaduotoju,

Lietuvos valstybei ištarnauti metai sudaro tarnybos stažą, o atitinkama kitų savivaldybės tarybos

narių veikla neįskaičiuojama į tarnybos stažą.

2.3.5.2. Taigi BPK 157 straipsnio (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d.

pakeitimu) nuostatų prasme savivaldybės tarybos nariai, einantys mero ar mero pavaduotojo

pareigas, atlikdami šias pareigas, yra savo prigimtimi į darbo santykius panašių teisinių santykių

dalyviai, o šių pareigų vykdymas gali būti prilyginamas jų darbinei veiklai; tuo tarpu kiti

savivaldybės tarybos nariai, kurie neina nurodytų pareigų, šio straipsnio nuostatų prasme,

vykdydami savivaldybės tarybos narių įgaliojimus, nėra savo prigimtimi į darbo santykius panašių

teisinių santykių dalyviai, o jų, kaip savivaldybės tarybos narių, įgaliojimų įgyvendinimas negali

būti prilyginamas jų darbinei veiklai.

Vadinasi, tik tie savivaldybės tarybos nariai, kurie eina mero ar mero pavaduotojo pareigas,

patenka į BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu)

įtvirtinto teisinio reguliavimo sritį, t. y. tik jiems, remiantis ginčijamu teisiniu reguliavimu, galėtų

būti taikoma procesinė prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo pareigų ir jie galėtų būti

atitinkamai nušalinami nuo mero ar mero pavaduotojo pareigų.

2.3.5.3. Tad pareiškėjas, abejodamas BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija su

2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) įtvirtinto laikino nušalinimo nuo pareigų teisinio reguliavimo

12

konstitucingumu tuo aspektu, kiek jis taikytinas tiesiogiai išrinktiems savivaldybės politikams, iš

tikrųjų abejoja šio teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai tik tuo aspektu, kiek jis taikytinas

tiems tiesiogiai išrinktiems savivaldybės politikams, kurie eina mero ar mero pavaduotojo pareigas.

2.3.6. Taigi pareiškėjas, tiek, kiek nurodė, abejodamas BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo

14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) įtvirtinto laikino nušalinimo nuo pareigų

teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai tuo aspektu, kiek jis taikytinas tiesiogiai išrinktiems

valstybės politikams, iš tikrųjų tiek, kiek nurodė, abejoja šio straipsnio konstitucingumu tik tuo

aspektu, kiek juo reguliuojamas šios procesinės prievartos priemonės taikymas savivaldybės tarybos

nariui, einančiam mero ar mero pavaduotojo pareigas.

2.4. Vadinasi, nors pareiškėjas prašo ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį

Konstitucijai tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, nenustatytas draudimas ar nenumatyti kokie nors

papildomi kriterijai, neleidžiantys neribotam laikui nuo pareigų nušalinti tiesiogiai išrinkto

valstybės politiko, iš tikrųjų jis prašo ištirti BPK 157 straipsnio (2002 m. kovo 14 d. redakcija su

2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) atitiktį Konstitucijai tiek, kiek jame nėra nustatyta draudimo

savivaldybės tarybos narį nušalinti nuo mero ar mero pavaduotojo pareigų arba jo nušalinimo nuo

šių pareigų trukmę ribojančių papildomų kriterijų.

3. Kaip minėta, pareiškėjas Seimas prašo ištirti tiek, kiek nurodyta, ginčijamo laikino

nušalinimo nuo pareigų teisinio reguliavimo atitiktį inter alia Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai.

Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį

tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į

Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą.“

Konstitucijoje, be kita ko, jos 33 straipsnio 1 dalyje, vartojama valstybės tarnybos sąvoka

neapima Seimo nario, Respublikos Prezidento, Ministro Pirmininko ar ministro, teisėjo pareigų;

sąvoka „valstybės tarnyba“ neapima ir savivaldybių tarybų, t. y. vietos valdžios institucijų, narių

(2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Tad nors pareiškėjas prašo ištirti tiek, kiek nurodė, BPK 157 straipsnio (2002 m. kovo 14 d.

redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) atitiktį visai Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai, iš

pareiškėjo prašymo matyti, kad jis abejoja šiame straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo atitiktimi

tik jos nuostatai „[p]iliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį <...> per demokratiškai išrinktus

atstovus“.

4. Pareiškėjas Seimas prašo ištirti tiek, kiek nurodyta, BPK 157 straipsnio (2002 m. kovo

14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) atitiktį ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.

Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti

darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą

apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju.“

13

Nors pareiškėjas prašo ištirti tiek, kiek nurodė, BPK 157 straipsnio (2002 m. kovo 14 d.

redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) atitiktį visai Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, iš

pareiškėjo prašymo matyti, kad jis abejoja šiame straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo atitiktimi

tik jos nuostatai „[k]iekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“.

5. Vadinasi, šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo

Seimo prašymą tirs, ar Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „[p]iliečiai turi teisę dalyvauti

valdant savo šalį <...> per demokratiškai išrinktus atstovus“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai

„[k]iekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, 119 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės

valstybės principui BPK 157 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d.

pakeitimu) neprieštarauja tiek, kiek jame nėra nustatyta draudimo savivaldybės tarybos narį

nušalinti nuo mero ar mero pavaduotojo pareigų arba jo nušalinimo nuo šių pareigų trukmę

ribojančių papildomų kriterijų.

II

1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo prašymą tiriama tiek,

kiek nurodyta, BPK 157 straipsnio (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d.

pakeitimu) atitiktis Konstitucijai.

2. Seimas 2002 m. kovo 14 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso

patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą, kurio 1 straipsniu patvirtino Lietuvos

Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą. Pagal šio įstatymo 2 straipsnį BPK įsigaliojimo data

turėjo būti nustatyta atskiru įstatymu.

Seimas 2002 m. spalio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto

2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m.

kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d.

įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymą, kuriame inter alia nustatė, kad

BPK įsigalioja 2003 m. gegužės 1 d. (1 straipsnis) ir kad įsigaliojus naujajam BPK netenka galios

senasis BPK (47 straipsnio 2 dalis).

BPK ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Seimo 2010 m. rugsėjo 21 d.

priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso papildymo 31 straipsniu ir 18, 21, 38,

55, 64, 78, 81, 102, 112, 121, 125, 134, 135, 136, 137, 142, 151, 157, 168, 170, 176, 178, 181, 342,

348, 389, 418, 440 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, įsigaliojusiu 2010 m. spalio 1 d. (su

tam tikra išimtimi), kuriuo, be kita ko, buvo pakeistas ir pareiškėjo tam tikra apimtimi ginčijamas

BPK 157 straipsnis.

2.1. BPK XII skyriaus „Kitos procesinės prievartos priemonės“ 157 straipsnyje „Laikinas

nušalinimas nuo pareigų ar laikinas teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymas“ (2002 m. kovo

14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu), kuris tam tikra apimtimi ginčijamas šioje

14

konstitucinės justicijos byloje, kaip minėta, nustatyta:

„1. Nusikalstamos veikos tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjas, gavęs prokuroro

prašymą, nutartimi turi teisę laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų ar laikinai sustabdyti teisę

užsiimti tam tikra veikla, jei tai būtina, kad būtų greičiau ir nešališkiau ištirta nusikalstama veika ar

užkirsta įtariamajam galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas. Nutartis laikinai nušalinti

įtariamąjį nuo pareigų siunčiama įtariamojo darbdaviui vykdyti.

2. Laikinas nušalinimas nuo pareigų ar laikinas teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymas

negali trukti ilgiau kaip šešis mėnesius. Prireikus šios priemonės taikymas gali būti pratęstas dar iki

trijų mėnesių. Pratęsimų skaičius neribojamas.

3. Nutartį laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų ar laikinai sustabdyti teisę užsiimti tam

tikra veikla, taip pat nutartį pratęsti šios priemonės taikymo terminą per septynias dienas nuo

nutarties paskelbimo įtariamajam dienos įtariamasis ar jo gynėjas gali apskųsti aukštesniajam

teismui. Šio teismo priimta nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

4. Kai byla perduota į teismą, dėl laikino nušalinimo nuo pareigų ar laikino teisės užsiimti

tam tikra veikla sustabdymo nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla.

5. Ikiteisminio tyrimo metu prokuroras, o perdavus bylą teismui – teismas privalo panaikinti

laikiną nušalinimą nuo pareigų ar laikiną teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymą, kai ši

priemonė pasidaro nebereikalinga.“

2.1.1. Taigi pareiškėjo ginčijamu BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija su

2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) įtvirtintu laikino nušalinimo nuo pareigų teisiniu reguliavimu, be

kita ko:

– apibrėžti subjektai, turintys teisę priimti sprendimą taikyti šią procesinę prievartos

priemonę ir pratęsti jos taikymą: tik ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas (kai byla perduota

teismui) gali nutartimi laikinai nušalinti įtariamąjį (kaltinamąjį) nuo pareigų ir pratęsti paskirtos

priemonės taikymą;

– nustatyti laikino nušalinimo nuo pareigų taikymo pagrindą sudarantys tikslai: greičiau ir

nešališkiau ištirti nusikalstamą veiką ar užkirsti įtariamajam galimybę daryti naujas nusikalstamas

veikas;

– įtvirtintas būtinumo kriterijus, kuriuo turi būti vadovaujamasi sprendžiant dėl šios

procesinės prievartos priemonės taikymo (taikymo pratęsimo): laikinas nušalinimas nuo pareigų

gali būti taikomas tik tada, kai tai yra būtina; kartu nustatyta prokuroro (ikiteisminio tyrimo metu) ir

teismo (bylą perdavus teismui) pareiga panaikinti laikiną nušalinimą nuo pareigų, kai ši priemonė

tampa nebereikalinga;

– įtvirtinti reikalavimai šios procesinės prievartos priemonės taikymo trukmei: paprastai

laikinas nušalinimas nuo pareigų negali trukti ilgiau kaip šešis mėnesius; nustatyta galimybė

15

prireikus pratęsti šios priemonės taikymą dar iki trijų mėnesių; pratęsimų skaičius nėra ribojamas;

– įtvirtinta galimybė nutartis dėl laikino nušalinimo nuo pareigų ir šios priemonės taikymo

pratęsimo apskųsti aukštesniajam teismui.

2.1.2. Sistemiškai aiškinant BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m.

rugsėjo 21 d. pakeitimu) įtvirtintą laikino nušalinimo nuo pareigų teisinį reguliavimą pažymėtina ir

tai, kad į minėtus laikino nušalinimo nuo pareigų taikymo pagrindą sudarančius tikslus turi būti

atsižvelgiama ne tik skiriant šią procesinę prievartos priemonę, bet ir sprendžiant dėl jos taikymo

pratęsimo, taip pat įgyvendinant pareigą panaikinti laikiną nušalinimą nuo pareigų, kai ši priemonė

tampa nebereikalinga: įstatyme nustatyti subjektai, spręsdami dėl laikino nušalinimo nuo pareigų

skyrimo, jo taikymo pratęsimo ir (ar) vertindami šios procesinės prievartos priemonės reikalingumą,

privalo atsižvelgti į tai, ar taikyti (toliau taikyti) šią priemonę yra būtina, kad būtų greičiau ir

nešališkiau ištirta nusikalstama veika arba užkirsta įtariamajam galimybė daryti naujas

nusikalstamas veikas.

2.1.3. Šiame kontekste paminėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, formuojančio

vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką, nutartyse aiškinama, kad BPK 157 straipsnyje

(2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) įtvirtintos procesinės prievartos

priemonės – laikino nušalinimo nuo pareigų taikymo pagrindus ir tikslingumą nulemia įtariamo

(kaltinamo, teisiamo) asmens einamų pareigų ir nusikaltimo, kuriuo jis įtariamas (kaltinamas),

pobūdis: jeigu galimai įvykdyta nusikalstama veika yra susijusi su įtariamo (kaltinamo) asmens

tarnybos įgaliojimų panaudojimu, ši aplinkybė gali suponuoti poreikį nušalinti jį nuo pareigų

(pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m.

lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572-969/2015, 2015 m. gruodžio 18 d. nutartis

civilinėje byloje Nr. e3K-3-670-378/2015).

2.2. Atskleidžiant kai kuriuos papildomus procesinių prievartos priemonių, įskaitant laikiną

nušalinimą nuo pareigų, taikymo tvarkos ypatumus, paminėtinos ir šios BPK nuostatos:

– procesinės prievartos priemonės turi būti taikomos tik tais atvejais, kai be jų negalima

pasiekti reikiamų proceso tikslų; bet kokios procesinės prievartos priemonės taikymas turi būti

nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga; taikant procesines prievartos priemones

draudžiama naudoti smurtą, grasinti, atlikti žmogaus orumą žeminančius bei sveikatai kenkiančius

veiksmus; panaudoti fizinę jėgą leidžiama tik tiek, kiek tai būtina proceso veiksmo atlikimo

trukdymams pašalinti (11 straipsnio „Proporcingumo principo laikymasis taikant procesines

prievartos priemones ir atliekant tyrimo veiksmus“ 1, 2 dalys);

– teisėjas, susipažinęs su byla ir nustatęs, kad nėra kliūčių nagrinėti bylą teisme, bylą

perduoda nagrinėti teisiamajame posėdyje; teisėjas ta pačia nutartimi nusprendžia dėl kitų

procesinių prievartos priemonių kaltinamajam paskyrimo, pakeitimo ar panaikinimo (233 straipsnio

16

„Bylos perdavimas nagrinėti teisiamajame posėdyje“ 1, 4 dalys).

2.2.1. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu apibendrinant nurodytąjį teisinį

reguliavimą, inter alia ir ginčijamo BPK 157 straipsnio (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m.

rugsėjo 21 d. pakeitimu) nuostatų kontekste, pažymėtina, kad:

– taikant procesines prievartos priemones, įskaitant laikiną nušalinimą nuo pareigų, privalo

būti vadovaujamasi proporcingumo principu: atitinkamos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai

be jų negalima būtų pasiekti reikiamų proceso tikslų, o paskirtų priemonių taikymas joms tapus

nebereikalingoms turi būti nedelsiant nutrauktas;

– BPK 233 straipsnio nuostatomis įtvirtintos papildomos (palyginti su nustatytosiomis BPK

157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu)) garantijos,

užtikrinančios, kad paskirtos inter alia kitos procesinės prievartos priemonės taikymo tikslingumas

būtų papildomai įvertinamas perduodant bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje: prieš priimdamas

atitinkamą sprendimą dėl bylos perdavimo, teisėjas privalo įvertinti būtinybę taikyti kitas procesines

prievartos priemones ir spręsti dėl jų paskyrimo, pakeitimo ar panaikinimo.

2.2.2. Šiame kontekste paminėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse pažymima,

kad inter alia BPK 11 straipsnyje įtvirtintas proporcingumo principas, nustatantis atsakingų

teisėsaugos pareigūnų pareigą procesines prievartos priemones taikyti tik tais atvejais, kai be jų

negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų, ir bet kokios procesinės prievartos priemonės taikymą

nedelsiant nutraukti, kai tai tampa nebereikalinga, suponuoja ir tai, kad baudžiamojo persekiojimo

faktas savaime nepateisina procesinių prievartos priemonių taikymo (pavyzdžiui, Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis

civilinėje byloje Nr. 3K-3-572-969/2015, 2015 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-

3-670-378/2015).

2.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste atskirai paminėtinos ir BPK 32 straipsnio

„Baudžiamojo proceso ypatumai asmeniui, kuris pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ar

tarptautinės teisės normas turi imunitetą nuo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn“ (2011 m.

birželio 21 d. redakcija) nuostatos:

– nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, kuris baudžiamojon atsakomybėn gali būti

patrauktas tik kompetentingos institucijos leidimu, baudžiamasis procesas pradedamas, tačiau jam

negali būti surašytas pranešimas apie įtarimą, jis negali būti apklausiamas kaip įtariamasis ar

pripažįstamas įtariamuoju, negali būti suimamas ar kitaip suvaržoma jo laisvė; kitos procesinės

prievartos priemonės šiam asmeniui taikomos tiek, kiek tai nedraudžiama pagal Lietuvos

Respublikos įstatymus (1 dalis);

– jeigu atlikus visus nedraudžiamus proceso veiksmus nėra kompetentingos institucijos

leidimo asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas;

17

baudžiamasis procesas gali būti atnaujinamas, kai yra kompetentingos institucijos leidimas asmenį

patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba būtina atlikti proceso veiksmus, kurie nedraudžiami

pagal Lietuvos Respublikos įstatymus (2 dalis).

2.3.1. Taigi BPK 32 straipsnyje (2011 m. birželio 21 d. redakcija) yra nustatyti, be kita ko,

baudžiamojo proceso ypatumai asmenims, kurie pagal Lietuvos Respublikos įstatymus turi

imunitetą nuo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn: nepaisant to, kad baudžiamasis procesas

šiems asmenims gali būti pradedamas, jie negali būti, be kita ko, laikomi įtariamaisiais, suimami ar

kitaip suvaržoma jų laisvė, kol nėra gautas atitinkamas kompetentingos institucijos leidimas; kitos

procesinės prievartos priemonės jiems gali būti taikomos, be kita ko, tiek, kiek tai nedraudžiama

pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

2.3.2. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste BPK 32 straipsnio (2011 m. birželio 11 d.

redakcija) ir 157 straipsnio (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu)

nuostatos aiškintinos atsižvelgiant ir į savivaldybės tarybos nario, einančio mero ar mero

pavaduotojo pareigas, statusą įtvirtinantį teisinį reguliavimą.

2.3.2.1. Pareiškėjo prašymo kontekste paminėtina, kad Vietos savivaldos įstatyme (2008 m.

rugsėjo 15 d. redakcija), kurio paskirtis – nustatyti, be kita ko, savivaldybių institucijų sudarymo ir

veiklos tvarką įgyvendinant Konstitucijos ir Europos vietos savivaldos chartijos nuostatas, apibrėžti

savivaldybės tarybos nario statusą (2 straipsnio 1 dalis), nėra nuostatų dėl savivaldybės tarybos

nario, einančio mero ar mero pavaduotojo pareigas, imuniteto nuo patraukimo baudžiamojon

atsakomybėn, t. y. šiems, kaip ir kitiems, savivaldybės tarybos nariams toks imunitetas įstatyme

nėra nustatytas.

Paminėtina ir tai, kad Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija)

19 straipsnio „Meras, mero pavaduotojas“ (2014 m. birželio 26 d. redakcija) 8 dalyje įtvirtinta

galimybė visų savivaldybės tarybos narių balsų dauguma nušalinti merą nuo pareigų, jeigu jam

pareiškiami oficialūs įtarimai padarius nusikaltimą. Tad šiuo Vietos savivaldos įstatyme (2008 m.

rugsėjo 15 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu sudaryta galimybė, esant įstatyme nustatytam

pagrindui – pareikštiems oficialiems įtarimams padarius nusikaltimą, nušalinti nuo pareigų

savivaldybės tarybos narį – merą. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad

Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 19 straipsnio (2014 m. birželio 26 d.

redakcija) 8 dalyje nustatytu pagrindu ir tvarka savivaldybės tarybos nariui, einančiam mero

pareigas, galėtų būti taikomas kitokio pobūdžio nušalinimas nuo pareigų nei laikinas nušalinimas

nuo pareigų pagal BPK 157 straipsnį (2002 m. kovo 14 m. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d.

pakeitimu): priešingai nei pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, Vietos savivaldos įstatyme (2008 m.

rugsėjo 15 d. redakcija) nustatytu pagrindu savivaldybės tarybos narys, einantis mero pareigas,

savivaldybės tarybos narių balsų dauguma galėtų būti nušalinamas nuo pareigų jam šią politinio

18

poveikio priemonę taikant nepriklausomai nuo baudžiamojo proceso tikslų ar jo eigos.

2.3.2.2. BPK 32 straipsnio (2011 m. birželio 11 d. redakcija) ir 157 straipsnio (2002 m. kovo

14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) nuostatas aiškinant atsižvelgiant į nurodytą

Vietos savivaldos įstatyme (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) įtvirtintą savivaldybės tarybos nario,

einančio mero ar mero pavaduotojo pareigas, statusą, pažymėtina, kad:

– BPK 32 straipsnyje (2011 m. birželio 11 d. redakcija) nustatyti baudžiamojo proceso

ypatumai nėra taikomi savivaldybės tarybos nariui, einančiam mero ar mero pavaduotojo pareigas;

– savivaldybės tarybos nariui, einančiam mero ar mero pavaduotojo pareigas, be jokių išlygų

taikomas BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu)

nustatytas laikino nušalinimo nuo pareigų teisinis reguliavimas.

2.4. Šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjo prašyme pateiktų argumentų kontekste

atskirai paminėtinas ir BPK įtvirtintas teisinis reguliavimas, susijęs, be kita ko, su baudžiamojo

proceso trukme ir bylos išnagrinėjimo per kuo trumpiausią terminą garantijomis:

– baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves,

visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai

pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas

nekaltas nebūtų nuteistas (1 straipsnio 1 dalis);

– kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę į tai, kad jo byla

būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią terminą (44 straipsnio 5 dalis);

– prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos

veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per

trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika (2 straipsnis);

– nustatyta ikiteisminio tyrimo įstaigos ar jos padalinio vadovo pareiga pagal kompetenciją

organizuoti ikiteisminio tyrimo įstaigos ar jos padalinio veiklą ir kontroliuoti ikiteisminio tyrimo

pareigūnų procesinę veiklą taip, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista

nusikalstama veika (172 straipsnio (2011 m. birželio 21 d. redakcija) 3 dalis);

– nustatyti ikiteisminio tyrimo atlikimo terminai: jis turi būti atliktas per kuo trumpiausius

terminus, bet ne ilgiau kaip: dėl baudžiamojo nusižengimo – per tris mėnesius, dėl nesunkių,

apysunkių ir neatsargių nusikaltimų – per šešis mėnesius, dėl sunkių ir labai sunkių nusikaltimų –

per devynis mėnesius; įtvirtinta galimybė ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio prokuroro prašymu

nustatytąja tvarka pratęsti dėl bylos sudėtingumo, didelės apimties ar kitų svarbių aplinkybių

numatytus terminus (176 straipsnio (2010 m. rugsėjo 21 d. redakcija) 1, 2 dalys); jeigu ikiteisminis

tyrimas tęsiasi per ilgai, jis gali būti nutraukiamas dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės,

t. y. ikiteisminio tyrimo teisėjas, gavęs įtariamojo ar jo gynėjo skundą, gali priimti, be kita ko,

sprendimą ikiteisminį tyrimą nutraukti (176 straipsnio (2010 m. rugsėjo 21 d. redakcija) 3 dalis,

19

215 straipsnio 3 dalies 3 punktas);

– įtvirtinta įtariamojo teisė apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio

tyrimo teisėjo veiksmus bei sprendimus (21 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 4 dalis

(2014 m. gegužės 15 d. redakcija));

– nustatyta pirmosios instancijos teismo pareiga išnagrinėti bylą per kuo trumpesnį laiką:

teismas privalo rūpintis, kad baudžiamoji byla teisme būtų išnagrinėta per kuo trumpesnį laiką, ir

turi siekti, kad byla būtų išnagrinėta darant kiek įmanoma mažiau teisiamojo posėdžio pertraukų

(2421 straipsnis „Pareiga išnagrinėti bylą per kuo trumpesnį laiką“ (2014 m. kovo 13 d. redakcija)

1 dalis);

– įtvirtinta apeliacinės instancijos teismo pareiga išnagrinėti bylą per kuo trumpesnį laiką

(320 straipsnio 6 dalis (2007 m. birželio 28 d. redakcija)); nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacinės

instancijos teisme trukmės teisinis reguliavimas: byla turi būti išnagrinėta pirmosios instancijos

teismo nurodytą dieną (ne anksčiau negu po vieno mėnesio nuo bylos su gautais skundais bei

atsikirtimais į juos išsiuntimo apeliacinės instancijos teismui dienos; jeigu byla yra ypač sudėtinga

ar kitais išimtiniais atvejais, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas, apygardos teismo pirmininkas

ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas gali paskirti bylą nagrinėti kitą dieną, negu nurodė

pirmosios instancijos teismas, bet ne vėliau kaip po vieno mėnesio (321 straipsnis)).

Apibendrinant nurodytąjį BPK nustatytą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad įstatyme yra

įtvirtinta kiekvieno nusikalstamos veikos padarymu įtariamo (kaltinamo) asmens teisė į kuo

trumpesnį procesą ir šios teisės įgyvendinimo garantijos:

– atitinkama pareiga prokurorams ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams imtis visų įstatyme

nustatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika,

ir bendro pobūdžio teismo (tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos) pareiga bylą išnagrinėti per

kuo trumpesnį laiką;

– reikalavimai kai kurių atskirų baudžiamojo proceso stadijų (ikiteisminio tyrimo, bylos

nagrinėjimo apeliacine tvarka) trukmei, įtvirtinus galimybę tik išimtiniais atvejais įstatyme

nustatyta tvarka pratęsti jame nustatytus procesinius terminus.

3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste apibendrinant nurodytą inter alia BPK

įtvirtintą teisinį reguliavimą, pareiškėjo ginčijamu aspektu konstatuotina, kad:

– BPK 157 straipsnio (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu)

nuostatomis reguliuojamas laikinas nušalinimas nuo pareigų; šios procesinės prievartos priemonės

taikymo pagrindą sudaro įstatyme apibrėžti jos tikslai – greičiau ir nešališkiau ištirti nusikalstamą

veiką ar užkirsti įtariamajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; šiais tikslais turi būti

remiamasi tiek priimant sprendimą taikyti šią procesinę prievartos priemonę, tiek pratęsiant jos

taikymą ar panaikinant paskirtą laikiną nušalinimą nuo pareigų;

20

– taikant laikiną nušalinimą nuo pareigų turi būti vadovaujamasi būtinumo kriterijumi ir

proporcingumo principu: laikinas nušalinimas nuo pareigų gali būti taikomas tik tada, kai tai yra

būtina, įgaliotieji subjektai privalo šią procesinę prievartos priemonę taikyti tik tada, kai be jos

negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų, ir nutraukti jos taikymą nedelsiant, kai ji tampa

nebereikalinga; įstatyme yra įtvirtintos ir šią bendrą pareigą detalizuojančios atitinkamos subjektų,

įgaliotų priimti sprendimą taikyti laikiną nušalinimą nuo pareigų, pratęsti jo taikymą ar panaikinti

šią procesinę prievartos priemonę, pareigos (pareiga priimant šiuos sprendimus kiekvienu konkrečiu

atveju vertinti laikino nušalinimo nuo pareigų tikslingumą, pareiga panaikinti laikiną nušalinimą

nuo pareigų, kai ši procesinė prievartos priemonė tampa nebereikalinga); taip pat yra įtvirtintos

nuostatos, užtikrinančios, kad jau paskirtos šios procesinės prievartos priemonės taikymo

tikslingumas vykstant baudžiamajam procesui būtų iš naujo įvertinamas;

– BPK nustatyti baudžiamojo proceso ypatumai asmenims, kurie pagal Lietuvos

Respublikos įstatymus turi imunitetą nuo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn; šie ypatumai

nėra taikomi savivaldybės tarybos nariui, einančiam mero ar mero pavaduotojo pareigas; jam be

jokių išlygų taikomas BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d.

pakeitimu) nustatytas laikino nušalinimo nuo pareigų teisinis reguliavimas;

– BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu)

įtvirtinti inter alia reikalavimai šios procesinės prievartos priemonės taikymo trukmei: paprastai

laikinas nušalinimas nuo pareigų neturi trukti ilgiau kaip šešis mėnesius; nustatyta galimybė pratęsti

šios priemonės taikymą dar iki trijų mėnesių (pratęsimų skaičius nėra ribojamas);

– BPK įtvirtinta galimybė apskųsti visus su laikino nušalinimo nuo pareigų taikymu

susijusius įgaliotųjų subjektų sprendimus, inter alia dėl šios procesinės prievartos priemonės

taikymo, taikymo termino pratęsimo;

– įstatyme įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymu įtariamo (kaltinamo) asmens teisės į

kuo trumpesnį procesą įgyvendinimo garantijos (prokurorų ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų pareiga

imtis visų įstatyme nustatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista

nusikalstama veika, teismo (tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos) pareiga bylą išnagrinėti per

kuo trumpesnį laiką; reikalavimai kai kurių atskirų baudžiamojo proceso stadijų trukmei, kartu

įtvirtinta galimybė tik išimtiniais atvejais įstatymo nustatyta tvarka pratęsti jame nustatytus

procesinius terminus; įtariamojo (kaltinamojo) teisė skųsti jo atžvilgiu priimtus atitinkamus

teisėsaugos institucijų sprendimus ir šių institucijų veiksmus).

III

1. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama tiek, kiek nurodyta, BPK

įtvirtinto vienos iš procesinių prievartos priemonių – laikino nušalinimo nuo pareigų teisinio

reguliavimo jo taikymo savivaldybės tarybos nariams, einantiems mero ar mero pavaduotojo

21

pareigas, aspektu atitiktis Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „[p]iliečiai turi teisę

dalyvauti valdant savo šalį <...> per demokratiškai išrinktus atstovus“, 48 straipsnio 1 dalies

nuostatai „[k]iekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, 119 straipsnio 2 daliai, konstituciniam

teisinės valstybės principui.

2. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis teisinės valstybės

principas yra universalus, juo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija; šis

principas aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos,

darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio; šis principas itin talpus, jis apima daug

įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų, jo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose.

2.1. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog Konstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros,

teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis suponuoja tai, kad privalu

stengtis užtikrinti, kad kiekvienas asmuo ir visa visuomenė būtų saugūs nuo nusikalstamų

kėsinimųsi (inter alia 2000 m. gegužės 8 d., 2006 m. sausio 16 d., 2010 m. gegužės 28 d., 2012 m.

birželio 4 d. nutarimai); iš Konstitucijos kylanti valstybės priedermė užtikrinti kiekvieno asmens ir

visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi suponuoja ne tik įstatymų leidėjo teisę ir

pareigą įstatymais apibrėžti nusikalstamas veikas bei nustatyti baudžiamąją atsakomybę už jas, bet

ir jo teisę bei pareigą reglamentuoti su nusikalstamų veikų atskleidimu bei tyrimu ir baudžiamųjų

bylų nagrinėjimu susijusius santykius – baudžiamojo proceso santykius (inter alia 2006 m. sausio

16 d. nutarimas); baudžiamojo proceso normomis siekiama sudaryti sąlygas teisėtomis priemonėmis

ginti visuomenę nuo nusikalstamų veikų (2000 m. gegužės 8 d. nutarimas).

2.1.1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste aktualios šios Konstitucinio

Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarime suformuluotos oficialiosios konstitucinės doktrinos

nuostatos, atskleidžiančios, be kita ko, iš Konstitucijos kylančius reikalavimus, kurių turi būti

paisoma įstatymu reglamentuojant baudžiamojo proceso santykius:

– baudžiamojo proceso santykiai įstatymu turi būti reguliuojami taip, kad būtų sudarytos

teisinės prielaidos greitai atskleisti ir išsamiai ištirti nusikalstamas veikas, teisingai nubausti

nusikalstamas veikas padariusius asmenis (ar kitaip pagal įstatymą išspręsti jų baudžiamosios

atsakomybės klausimą), taip pat teisinės prielaidos užtikrinti, kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas;

būtina siekti, kad būtų užtikrinta nukentėjusių nuo nusikalstamų veikų asmenų teisių apsauga, taip

pat kad nebūtų nepagrįstai suvaržytos asmenų, padariusių nusikalstamas veikas, teisės; baudžiamojo

proceso teisinis reguliavimas neturi sudaryti prielaidų vilkinti nusikalstamų veikų tyrimą ir

baudžiamųjų bylų nagrinėjimą, taip pat prielaidų baudžiamojo proceso dalyviams piktnaudžiauti

procesinėmis ar kitomis teisėmis;

– įstatymu reglamentuodamas baudžiamojo proceso santykius, įstatymų leidėjas turi gana

plačią diskreciją; antai įstatymų leidėjas įstatymu gali nustatyti baudžiamojo proceso ypatumus

22

tiriant tam tikras nusikalstamas veikas ir (arba) nagrinėjant atskirų kategorijų baudžiamąsias bylas,

inter alia skirtingas tam tikrų nusikalstamų veikų ikiteisminio tyrimo taisykles, baudžiamojo

proceso dalyvių teisinio statuso ypatumus ir kt.; tačiau ir įgyvendindamas minėtą diskreciją

įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos normų bei principų;

– pagal Konstituciją teisinis reguliavimas turi būti toks, kad baudžiamojo proceso dalyviai,

turintys tą patį procesinį teisinį statusą, būtų traktuojami vienodai; taigi tą patį procesinį statusą

turintys baudžiamojo proceso dalyviai turi turėti ir tokias pačias teises bei pareigas, nebent tarp jų

būtų tokio pobūdžio ir tokio masto skirtumų, kad nevienodas traktavimas būtų objektyviai

pateisinamas; priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinių teisinės valstybės ir asmenų

lygiateisiškumo principų;

– pagal Konstituciją, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalį, reguliuojant baudžiamojo proceso

santykius jokiais atžvilgiais negali būti pažeista Konstitucijoje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į

teismą; įstatymais baudžiamojo proceso santykiai turi būti reguliuojami taip, kad baudžiamojo

proceso teisinių santykių subjektai, kurie mano, jog jų teisės pažeistos, turėtų teisę savo teises ginti

teisme, kad ir koks būtų jų teisinis statusas baudžiamajame procese.

2.1.2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal

Konstituciją įstatymų leidėjas, įgyvendindamas valstybės priedermę užtikrinti kiekvieno asmens ir

visos visuomenės apsaugą nuo nusikalstamų kėsinimųsi ir turėdamas pareigą reglamentuoti

baudžiamojo proceso santykius, privalo įstatyme nustatyti tokias baudžiamajame procese taikytinas

procesines prievartos priemones, kurios įgalintų greitai atskleisti ir išsamiai ištirti nusikalstamas

veikas, taip pat užkirsti kelią naujų nusikalstamų veikų darymui. Įstatyme turi būti nustatyta tokia

šių priemonių taikymo tvarka, kad būtų užtikrinta asmens, kuriam jos taikomos, teisių apsauga,

inter alia jam būtų sudarytos prielaidos taikant šias priemones pažeistas teises ginti teisme.

2.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją vienas iš konstitucinio teisinės

valstybės principo elementų – proporcingumo principas reiškia, jog teisės aktuose numatytos

priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos

minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia

šiems tikslams pasiekti (inter alia 2012 m. spalio 31 d., 2013 m. liepos 1 d., 2014 m. vasario 14 d.

nutarimai); konstitucinio proporcingumo principo reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu

neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, inter alia

suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas

pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves

įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma

įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes,

atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones

23

(2011 m. liepos 7 d. nutarimas).

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatyme nustatant

baudžiamajame procese taikytinų procesinių prievartos priemonių taikymo tvarką turi būti paisoma

ir konstitucinio proporcingumo principo: šios priemonės turi būti taikomos tik siekiant greitai

atskleisti ir išsamiai ištirti nusikalstamas veikas, taip pat užkirsti kelią naujų nusikalstamų veikų

darymui, jos turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir nevaržyti asmens, kuriam taikomos,

teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.

2.3. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja ir asmens teisę į tinkamą ir teisingą

teisinį procesą (2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog reguliuojant baudžiamojo proceso santykius turi

būti paisoma inter alia to, kad pagal Konstituciją ikiteisminis tyrimas ir baudžiamosios bylos

nagrinėjimas teisme yra skirtingi baudžiamojo proceso etapai; per ikiteisminį tyrimą yra renkama ir

vertinama informacija, reikalinga tam, kad būtų galima nuspręsti, ar turi būti tęsiamas ikiteisminis

tyrimas ir ar jį pabaigus baudžiamoji byla turi būti perduodama teismui, taip pat tam, kad būtų

galima perduotą baudžiamąją bylą nagrinėti teisme ir ją teisingai išspręsti (2006 m. sausio 16 d.,

2011 m. balandžio 7 d. nutarimai); per ikiteisminį tyrimą priimamų sprendimų aiškumas,

pagrindimas teisiniais argumentais yra svarbi inter alia teisės į teisingą teisinį procesą, taip pat

teisės į teisminę gynybą garantija; pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo,

kad būtų neleidžiama per ikiteisminį tyrimą priimtų sprendimų apskųsti teismui (2006 m. sausio

16 d. nutarimas); asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja ir jo teisę į tinkamą teisinį procesą (inter

alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai).

Šiame kontekste paminėtinos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, suformuluotos

inter alia aiškinant konstitucinę teisę į teisingą teismą, kartu ir į tinkamą teisinį procesą:

– konstitucinė teisė į teisingą teismą, aiškinama kitų Konstitucijos nuostatų kontekste,

reiškia inter alia tai, kad teismo procese, kai nagrinėjama baudžiamoji byla, turi būti laikomasi

baudžiamojo proceso teisės principų ir normų (2003 m. birželio 10 d. nutarimas), idant būtų

išsamiai, objektyviai, nešališkai ištirtos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės ir būtų priimtas

teisingas sprendimas baudžiamojoje byloje (1999 m. vasario 5 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai);

– Konstitucijoje įtvirtintos normos ir principai suponuoja tokį teismo, kaip teisingumą

vykdančios institucijos, modelį, kad teismas negali būti suprantamas kaip pasyvus bylų proceso

stebėtojas ir kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra

pateikta (inter alia 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas).

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos, inter alia

konstitucinio teisinės valstybės principo, kylanti asmens teisė į tinkamą ir teisingą teisinį procesą

baudžiamajame procese suponuoja, be kita ko, aktyvų subjektų, įgaliotų priimti sprendimus dėl

24

baudžiamajame procese taikytinų procesinių prievartos priemonių, inter alia teismo, kaip

teisingumą vykdančios institucijos, vaidmenį užtikrinant asmens, kuriam baudžiamajame procese

taikomos šios priemonės, teisių apsaugą.

3. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo prašymą tiriama tiek,

kiek nurodyta, BPK įtvirtinto laikino nušalinimo nuo pareigų teisinio reguliavimo tuo aspektu, kiek

jis taikytinas savivaldybės tarybos nariams, einantiems mero ar mero pavaduotojo pareigas, atitiktis

inter alia Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „[p]iliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo

šalį <...> per demokratiškai išrinktus atstovus“.

3.1. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad rinkimai, taip pat ir savivaldybių tarybų, yra

politinis procesas (2011 m. lapkričio 17 d. nutarimas); būtent per rinkimus kiekvienas pilietis

įgyvendina savo teisę kartu su kitais dalyvauti valdant savo šalį (1996 m. lapkričio 23 d. išvada,

2008 m. spalio 1 d., 2012 m. kovo 29 d. nutarimai), inter alia dalyvauti formuojant politines

atstovaujamąsias institucijas (2011 m. gegužės 11 d., 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimai).

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad piliečiai Konstitucijos

33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą savo teisę kartu su kitais dalyvauti valdant savo šalį įgyvendina inter

alia dalyvaudami formuojant savivaldybių tarybas.

3.2. Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalis yra susijusi su įvairiomis kitomis Konstitucijos

nuostatomis (2012 m. kovo 29 d. nutarimas), nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos

kontekste – ir su Konstitucijos 119 straipsnio nuostatomis, kuriomis apibrėžtas, be kita ko,

konstitucinis savivaldybės tarybos nario statusas.

3.2.1. Konstitucijos 119 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldos teisė laiduojama

įstatymo numatytiems valstybės teritorijos administraciniams vienetams; ji įgyvendinama per

atitinkamas savivaldybių tarybas.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas inter alia Konstitucijos 119 straipsnio 1 dalies

nuostatas, yra pažymėjęs, kad:

– valstybės valdymas ir vietos savivalda yra dvi Konstitucijoje įtvirtintos viešosios valdžios

sistemos; vietos savivalda – tai įstatymo nustatytų valstybės teritorijos administracinių vienetų

bendruomenių, t. y. teritorinių bendruomenių, kurias sudaro šių vienetų nuolatiniai gyventojai

(Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai gyventojai), savitvarka ir savaveiksmiškumas

pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją, savaveiksmiškumo pagrindais veikianti

vietinė viešosios valdžios sistema, tiesiogiai nepavaldi valstybės valdžios institucijoms,

netapatinama su valstybės valdymu ir formuojama bei funkcionuojanti kitokiais nei valstybės

valdžia konstituciniais pagrindais (inter alia 1998 m. vasario 18 d., 2003 m. gegužės 30 d.

nutarimai, 2004 m. vasario 11 d. sprendimas, 2007 m. vasario 9 d. nutarimas);

– savivaldos teisė įgyvendinama per demokratinį atstovavimą; savivaldybių tarybos – tai

25

institucijos, per kurias įgyvendinama atitinkamų bendruomenių savivaldos teisė, o savivaldybės

tarybos nariai yra atitinkamos teritorinės bendruomenės atstovai (inter alia 2003 m. gegužės 30 d.,

2010 m. kovo 31 d. nutarimai); jie turi šios teritorinės bendruomenės mandatą (2003 m. gegužės

30 d. nutarimas).

3.2.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad, be kita ko, savivaldybių tarybų narių rinkimų

principai įtvirtinti Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalyje, inter alia ginčijamo teisinio reguliavimo

atitiktį kuriai pareiškėjas prašo ištirti.

Pagal Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalį savivaldybių tarybų nariais Lietuvos Respublikos

piliečius ir kitus nuolatinius administracinio vieneto gyventojus pagal įstatymą ketveriems metams

renka Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai administracinio vieneto gyventojai,

remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu.

3.2.3. Konstitucinis Teismas, aiškindamas inter alia Konstitucijos 119 straipsnio 1 ir 2 dalių

nuostatas, atskleidė, be kita ko, šiuos konstitucinio savivaldybės tarybos narių statuso ypatumus

(inter alia 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai):

– pagal Konstituciją savivaldybių tarybų nariai negali būti nelygūs savo teisiniu statusu;

– pagal Konstituciją savivaldybių tarybų nariai neturi Respublikos Prezidentui, Seimo

nariams, Vyriausybės nariams ir teisėjams tam, kad galėtų vykdyti jiems Konstitucijoje nustatytas

funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, įtvirtintų imunitetų – neturi asmens neliečiamybės,

nenustatyta ypatinga patraukimo baudžiamojon ir (arba) administracinėn atsakomybėn tvarka.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijoje, inter alia jos 119 straipsnyje, nėra

įtvirtintas specifinis savivaldybės tarybos nario, einančio mero pareigas, statusas.

3.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter

alia jos 119 straipsnio 2 dalį, išrinktų savivaldybės tarybos narių, kaip atitinkamos teritorinės

bendruomenės atstovų, statusas turi tam tikrų ypatumų, palyginti su kitų, teritorinės bendruomenės

mandato neturinčių, asmenų statusu, tačiau jie neturi asmenims, vykdantiems funkcijas

įgyvendinant valstybės valdžią, nustatytų imunitetų, inter alia nėra nustatyta ypatinga jų patraukimo

baudžiamojon atsakomybėn tvarka.

4. Kaip minėta, pareiškėjas ginčija BPK įtvirtinto laikino nušalinimo nuo pareigų teisinio

reguliavimo atitiktį ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „[k]iekvienas žmogus gali

laisvai pasirinkti darbą“.

Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies

nuostata, jog kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, – tai bendro pobūdžio

norma (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2015 m. lapkričio 4 d. nutarimai), reiškianti galimybę

savo nuožiūra, t. y. laisvai apsisprendžiant, pasirinkti užsiėmimo rūšį (inter alia 1996 m. liepos

10 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai); asmuo, siekiantis įgyvendinti savo konstitucinę teisę į

26

darbą, turi teisę laisvai apsispręsti, ar rinktis darbą privačioje srityje arba privatų verslą, ar siekti

būti priimtas į valstybės tarnybą (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d.

nutarimai); konstitucinė kiekvieno žmogaus laisvė pasirinkti darbą bei verslą suponuoja įstatymų

leidėjo pareigą sudaryti teisines prielaidas įgyvendinti šią laisvę (inter alia 2012 m. vasario 6 d.

nutarimas).

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 48 straipsnio

1 dalyje įtvirtinta žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą suponuoja galimybę laisvai rinktis ne tik

darbą ar verslą privačios ūkinės veiklos srityje, bet ir kitą įvairaus pobūdžio darbinę veiklą; ši teisė

neturi būti aiškinama tik lingvistiškai ir neturi būti suprantama tik kaip teisė pasirinkti darbą, ji

sietina ir su santykiais, susiklostančiais asmeniui jau pasirinkus darbą ir jį atliekant. Pažymėtina,

kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą gali būti

ribojama, jeigu laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje

visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves bei Konstitucijoje įtvirtintas vertybes,

taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų

esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (inter alia 2009 m. gruodžio 11 d.

nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

IV

Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 157 straipsnio (2002 m. kovo 14 d. redakcija su

2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) atitikties Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai

„[p]iliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį <...> per demokratiškai išrinktus atstovus“,

48 straipsnio 1 dalies nuostatai „[k]iekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“,

119 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui

1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo prašymą tiriama, ar

Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „[p]iliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį <...>

per demokratiškai išrinktus atstovus“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „[k]iekvienas žmogus gali

laisvai pasirinkti darbą“, 119 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui

neprieštarauja BPK 157 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d.

pakeitimu) tiek, kiek jame nėra nustatyta draudimo savivaldybės tarybos narį nušalinti nuo mero ar

mero pavaduotojo pareigų arba jo nušalinimo nuo šių pareigų trukmę ribojančių papildomų

kriterijų.

2. Kaip minėta, BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d.

pakeitimu) nustatyta:

„1. Nusikalstamos veikos tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjas, gavęs prokuroro

prašymą, nutartimi turi teisę laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų ar laikinai sustabdyti teisę

užsiimti tam tikra veikla, jei tai būtina, kad būtų greičiau ir nešališkiau ištirta nusikalstama veika ar

27

užkirsta įtariamajam galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas. Nutartis laikinai nušalinti

įtariamąjį nuo pareigų siunčiama įtariamojo darbdaviui vykdyti.

2. Laikinas nušalinimas nuo pareigų ar laikinas teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymas

negali trukti ilgiau kaip šešis mėnesius. Prireikus šios priemonės taikymas gali būti pratęstas dar iki

trijų mėnesių. Pratęsimų skaičius neribojamas.

3. Nutartį laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų ar laikinai sustabdyti teisę užsiimti tam

tikra veikla, taip pat nutartį pratęsti šios priemonės taikymo terminą per septynias dienas nuo

nutarties paskelbimo įtariamajam dienos įtariamasis ar jo gynėjas gali apskųsti aukštesniajam

teismui. Šio teismo priimta nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

4. Kai byla perduota į teismą, dėl laikino nušalinimo nuo pareigų ar laikino teisės užsiimti

tam tikra veikla sustabdymo nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla.

5. Ikiteisminio tyrimo metu prokuroras, o perdavus bylą teismui – teismas privalo panaikinti

laikiną nušalinimą nuo pareigų ar laikiną teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymą, kai ši

priemonė pasidaro nebereikalinga.“

3. Minėta ir tai, kad iš pareiškėjo prašyme išdėstytų argumentų visumos matyti, jog jis tiek,

kiek nurodė, BPK įtvirtinto laikino nušalinimo nuo pareigų teisinio reguliavimo prieštaravimą

Konstitucijai grindžia iš esmės tuo, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu nenustačius draudimo

savivaldybės tarybos narį nušalinti nuo mero ar mero pavaduotojo pareigų arba jo nušalinimo nuo

šių pareigų trukmę ribojančių papildomų kriterijų, pareiškėjo nuomone, pažeidžiant Konstitucijos,

inter alia jos 48 straipsnio 1 dalies, nuostatas ribojama galimybė šiems tiesiogiai išrinktiems

politikams atlikti šias savo pareigas, kartu pažeidžiant Konstitucijos, inter alia jos 33 straipsnio

1 dalies, 119 straipsnio 2 dalies, suponuojamą piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį per

demokratiškai išrinktus savo atstovus.

4. Sprendžiant, ar BPK 157 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo

21 d. pakeitimu) tiek, kiek jame nėra nustatyta draudimo savivaldybės tarybos narį nušalinti nuo

mero ar mero pavaduotojo pareigų arba jo nušalinimo nuo šių pareigų trukmę ribojančių papildomų

kriterijų, neprieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „[p]iliečiai turi teisę dalyvauti

valdant savo šalį <...> per demokratiškai išrinktus atstovus“, 119 straipsnio 2 daliai, pažymėtina,

kad, kaip minėta:

– piliečiai įgyvendina Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą savo teisę kartu su kitais

dalyvauti valdant savo šalį, inter alia dalyvaudami formuojant savivaldybių tarybas;

– pagal Konstituciją, inter alia jos 119 straipsnio 2 dalį, išrinktų savivaldybės tarybos narių,

kaip atitinkamos teritorinės bendruomenės atstovų, statusas turi tam tikrų ypatumų, palyginti su

kitų, teritorinės bendruomenės mandato neturinčių, asmenų statusu, tačiau jie neturi asmenims,

vykdantiems funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, nustatytų imunitetų, inter alia nėra nustatyta

28

ypatinga jų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn tvarka;

– Konstitucijoje, inter alia jos 119 straipsnyje, nėra įtvirtintas specifinis savivaldybės

tarybos nario, einančio mero pareigas, statusas. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją specifinio

statuso neturi ir savivaldybės tarybos narys, einantis mero pavaduotojo pareigas.

4.1. Taigi pagal Konstituciją savivaldybės tarybos nario, einančio mero ar mero pavaduotojo

pareigas, statusas nesuponuoja reikalavimo įstatyme jam nustatyti kitokius, nei taikomi kitiems

asmenims, procesinių prievartos priemonių, inter alia laikino nušalinimo nuo pareigų, taikymo

pagrindus ir tvarką.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, pagal Konstituciją įstatymų leidėjas,

įgyvendindamas valstybės priedermę užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės apsaugą nuo

nusikalstamų kėsinimųsi ir turėdamas pareigą reglamentuoti baudžiamojo proceso santykius,

privalo įstatyme nustatyti tokias baudžiamajame procese taikytinas procesines prievartos priemones,

kurios įgalintų greitai atskleisti ir išsamiai ištirti nusikalstamas veikas bei užkirsti kelią naujų

nusikalstamų veikų darymui, taip pat nustatyti šių priemonių taikymo tvarką.

4.2. Minėta, kad BPK 157 straipsnio (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d.

pakeitimu) nuostatomis reguliuojamas laikinas nušalinimas nuo pareigų; šios procesinės prievartos

priemonės taikymo pagrindą sudaro įstatyme apibrėžti jos tikslai greičiau ir nešališkiau ištirti

nusikalstamą veiką ar užkirsti įtariamajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas.

Minėta ir tai, kad tik tie savivaldybės tarybos nariai, kurie atlieka mero ar mero pavaduotojo

pareigas, patenka į BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d.

pakeitimu) įtvirtinto teisinio reguliavimo sritį, t. y. tik jiems, remiantis ginčijamu teisiniu

reguliavimu, galėtų būti taikoma procesinė prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo pareigų

ir jie galėtų būti atitinkamai nušalinami nuo mero arba mero pavaduotojo pareigų.

Kaip minėta, BPK nustatyti baudžiamojo proceso ypatumai asmenims, kurie pagal Lietuvos

Respublikos įstatymus turi imunitetą nuo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, nėra taikomi

savivaldybės tarybos nariui, einančiam mero ar mero pavaduotojo pareigas; jam be jokių išlygų gali

būti taikomas BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d.

pakeitimu) nustatytas laikino nušalinimo nuo pareigų teisinis reguliavimas.

Taigi BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d.

pakeitimu) įtvirtintu teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos procesinę prievartos priemonę –

laikiną nušalinimą nuo pareigų savivaldybės tarybos nariui, einančiam mero ar mero pavaduotojo

pareigas, taikyti bendrais įstatyme nustatytais pagrindais ir tvarka.

4.3. Konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d.

redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) įtvirtintu teisiniu reguliavimu sudarydamas prielaidas

savivaldybės tarybos nariui, einančiam mero ar mero pavaduotojo pareigas, taikyti laikiną

29

nušalinimą nuo pareigų bendrais pagrindais ir tvarka, jam iš Konstitucijos kylančią pareigą įstatyme

nustatyti baudžiamajame procese taikytinas procesines prievartos priemones ir jų taikymo tvarką

įgyvendino nesudarydamas prielaidų pažeisti Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatą

„[p]iliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį <...> per demokratiškai išrinktus atstovus“,

119 straipsnio 2 dalies.

4.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad BPK 157 straipsnis (2002 m.

kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) tiek, kiek jame nėra nustatyta draudimo

savivaldybės tarybos narį nušalinti nuo mero ar mero pavaduotojo pareigų arba jo nušalinimo nuo

šių pareigų trukmę ribojančių papildomų kriterijų, neprieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio

1 dalies nuostatai „[p]iliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį <...> per demokratiškai išrinktus

atstovus“, 119 straipsnio 2 daliai.

5. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo prašymą inter alia

tiriama, ar BPK 157 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu)

tiek, kiek jame nėra nustatyta draudimo savivaldybės tarybos narį nušalinti nuo mero ar mero

pavaduotojo pareigų arba jo nušalinimo nuo šių pareigų trukmę ribojančių papildomų kriterijų,

neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „[k]iekvienas žmogus gali laisvai

pasirinkti darbą“.

6. Minėta, kad, pasak pareiškėjo, ginčijamu teisiniu reguliavimu asmens konstitucinė teisė į

darbą ribojama neproporcingai: neleidimas tiesioginiuose rinkimuose išrinktam savivaldybės

tarybos nariui, einančiam mero ar mero pavaduotojo pareigas, eiti šių savo pareigų, pareiškėjo

nuomone, nėra proporcingas demokratinės visuomenės tikslui apsaugoti valstybę nuo galimos

nusikalstamos veikos ar kitų pavojingų pažeidimų padarinių.

7. Sprendžiant, ar BPK 157 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo

21 d. pakeitimu) tiek, kiek jame nėra nustatyta draudimo savivaldybės tarybos narį nušalinti nuo

mero ar mero pavaduotojo pareigų arba jo nušalinimo nuo šių pareigų trukmę ribojančių papildomų

kriterijų, neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „[k]iekvienas žmogus gali

laisvai pasirinkti darbą“, pažymėtina, kad, kaip minėta, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta

žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą suponuoja galimybę laisvai rinktis ne tik darbą ar verslą

privačios ūkinės veiklos srityje, bet ir kitą įvairaus pobūdžio darbinę veiklą; ši teisė neturi būti

aiškinama tik lingvistiškai ir neturi būti suprantama tik kaip teisė pasirinkti darbą, ji sietina ir su

santykiais, susiklostančiais asmeniui jau pasirinkus darbą ir jį atliekant; Konstitucijos 48 straipsnio

1 dalyje įtvirtinta žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą gali būti ribojama, jeigu laikomasi šių

sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti

kitų asmenų teises ir laisves bei Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius

tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi

30

konstitucinio proporcingumo principo.

Minėta ir tai, kad pagal Konstituciją įstatyme nustatant baudžiamajame procese taikytinų

procesinių prievartos priemonių taikymo tvarką turi būti paisoma ir konstitucinio proporcingumo

principo: šios priemonės turi būti taikomos tik siekiant greitai atskleisti ir išsamiai ištirti

nusikalstamas veikas, taip pat užkirsti kelią naujų nusikalstamų veikų darymui, jos turi būti būtinos

minėtiems tikslams pasiekti ir nevaržyti asmens, kuriam taikomos, teisių ir laisvių akivaizdžiai

labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.

7.1. Minėta, kad BPK, inter alia jo 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija su

2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu), įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustatyti tokie reikalavimai

procesinės prievartos priemonės – laikino nušalinimo nuo pareigų taikymui:

– ši priemonė gali būti taikoma tik kai tai būtina dėl įstatyme apibrėžtų jos taikymo pagrindą

sudarančių tikslų (greičiau ir nešališkiau ištirti nusikalstamą veiką ar užkirsti įtariamajam galimybę

daryti naujas nusikalstamas veikas), kuriais turi būti remiamasi tiek skiriant šią procesinę prievartos

priemonę, tiek pratęsiant jos taikymą ar panaikinant paskirtą laikiną nušalinimą nuo pareigų;

– taikant laikiną nušalinimą nuo pareigų turi būti vadovaujamasi būtinumo kriterijumi ir

proporcingumo principu: laikinas nušalinimas nuo pareigų gali būti taikomas tik tada, kai tai yra

būtina, įgaliotieji subjektai privalo šią procesinę prievartos priemonę taikyti tik tada, kai be jos

negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų, ir nutraukti jos taikymą nedelsiant, kai ji tampa

nebereikalinga;

– turi būti atsižvelgiama į įstatyme įtvirtintus reikalavimus šios procesinės prievartos

priemonės taikymo trukmei: paprastai laikinas nušalinimas nuo pareigų neturi trukti ilgiau kaip

šešis mėnesius; nustatyta galimybė pratęsti šios priemonės taikymą dar iki trijų mėnesių (pratęsimų

skaičius nėra ribojamas).

Kaip minėta, BPK įtvirtinta galimybė apskųsti visus su laikino nušalinimo nuo pareigų

taikymu susijusius įgaliotųjų subjektų sprendimus, inter alia dėl šios procesinės prievartos

priemonės taikymo, taikymo termino pratęsimo.

Paminėtina ir tai, kad įstatyme įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymu įtariamo

(kaltinamo) asmens teisės į kuo trumpesnį procesą įgyvendinimo garantijos (prokurorų ir

ikiteisminio tyrimo pareigūnų pareiga imtis visų įstatymų nustatytų priemonių, kad per trumpiausią

laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika, teismo (tiek pirmosios, tiek apeliacinės

instancijos) pareiga bylą išnagrinėti per kuo trumpesnį laiką; reikalavimai kai kurių atskirų

baudžiamojo proceso stadijų trukmei, kartu įtvirtinta galimybė tik išimtiniais atvejais įstatymo

nustatyta tvarka pratęsti jame nustatytus procesinius terminus; įtariamojo (kaltinamojo) teisė skųsti

dėl jo priimtus atitinkamus teisėsaugos institucijų sprendimus ir šių institucijų veiksmus).

7.2. Taigi BPK įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustatyta tokia procesinės prievartos

31

priemonės – laikino nušalinimo nuo pareigų taikymo tvarka, pagal kurią ši priemonė įstatyme

nustatyta tvarka apibrėžtais terminais gali būti taikoma tik esant įstatyme nustatytiems tikslams

(greičiau ir nešališkiau ištirti nusikalstamą veiką ar užkirsti įtariamajam galimybę daryti naujas

nusikalstamas veikas) ir tik tiek, kiek tai būtina jiems pasiekti, teisiniu reguliavimu įtvirtintos ir

atitinkamos asmens teisės į kuo trumpesnį teisinį procesą bei teisės ginti savo pažeistas teises teisme

garantijos.

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje yra pagrindas teigti, jog BPK

yra įtvirtintos pakankamos garantijos, skirtos užtikrinti, kad asmens, kuriam taikoma procesinė

prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo pareigų, teisės, inter alia teisė laisvai pasirinkti

darbą, nebūtų neproporcingai ribojamos.

7.3. Vadinasi, ginčijamu BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m.

rugsėjo 21 d. pakeitimu) įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustatyta tokia procesinės prievartos

priemonės – laikino nušalinimo nuo pareigų taikymo tvarka, kuria sudaromos prielaidos įstatyme

nustatytais pagrindais ir tvarka riboti asmens, inter alia savivaldybės tarybos nario, einančio mero

ar mero pavaduotojo pareigas, teisę laisvai pasirinkti darbą, tik tiek, kiek tai būtina siekiant

konstituciškai svarbių tikslų – greičiau ir nešališkiau ištirti nusikalstamą veiką ar užkirsti

įtariamajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas.

Konstatuotina, kad BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo

21 d. pakeitimu) įtvirtintu procesinės prievartos priemonės – laikino nušalinimo nuo pareigų teisiniu

reguliavimu nesudaryta prielaidų nukrypti nuo iš Konstitucijos, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalies

nuostatos „[k]iekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, kylančių reikalavimų nustatant

žmogaus teisės laisvai pasirinkti darbą ribojimus.

7.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad BPK 157 straipsnis (2002 m.

kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) tiek, kiek jame nėra nustatyta draudimo

savivaldybės tarybos narį nušalinti nuo mero ar mero pavaduotojo pareigų arba jo nušalinimo nuo

šių pareigų trukmę ribojančių papildomų kriterijų, neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio

1 dalies nuostatai „[k]iekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“.

8. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo prašymą inter alia

tiriama, ar BPK 157 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu)

tiek, kiek jame nėra nustatyta draudimo savivaldybės tarybos narį nušalinti nuo mero ar mero

pavaduotojo pareigų arba jo nušalinimo nuo šių pareigų trukmę ribojančių papildomų kriterijų,

neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pažymėtina, kad pareiškėjas savo abejonę ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi

konstituciniam teisinės valstybės principui grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir dėl jo atitikties

Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „[k]iekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“.

32

Konstatavus, kad BPK 157 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo

21 d. pakeitimu) tiek, kiek jame nėra nustatyta draudimo savivaldybės tarybos narį nušalinti nuo

mero ar mero pavaduotojo pareigų arba jo nušalinimo nuo šių pareigų trukmę ribojančių papildomų

kriterijų, neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „[k]iekvienas žmogus gali

laisvai pasirinkti darbą“, konstatuotina, kad BPK 157 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija su

2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) tiek, kiek jame nėra nustatyta draudimo savivaldybės tarybos narį

nušalinti nuo mero ar mero pavaduotojo pareigų arba jo nušalinimo nuo šių pareigų trukmę

ribojančių papildomų kriterijų, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

9. Kaip minėta, iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, kylanti

asmens teisė į tinkamą ir teisingą teisinį procesą baudžiamajame procese suponuoja, be kita ko,

aktyvų subjektų, įgaliotų priimti sprendimus dėl baudžiamajame procese taikytinų procesinių

prievartos priemonių, inter alia teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, vaidmenį

užtikrinant asmens, kuriam baudžiamajame procese taikomos šios priemonės, teisių apsaugą.

Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, savo

jurisprudencijoje aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos

6 straipsnyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą turinį, yra, be kita ko, pažymėjęs, kad

teisė į teisingą teismą apima teismo pareigą ne tik visapusiškai ir išsamiai ištirti visas bylos

aplinkybes, kurios leistų nepriklausomam ir nešališkam teismui kiekvienu atveju priimti teisingą ir

argumentuotą sprendimą, bet ir priimti šį sprendimą per įmanomai trumpiausią laiką; teismai turi

pareigą užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp šių skirtingų teisės į teisingą teismą turinį sudarančių

elementų (be kitų šio teismo aktų, 1992 m. spalio 12 d. sprendimas byloje Boddaert prieš Belgiją,

peticijos Nr. 12919/87).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, įstatyme nustačius

tokią procesinės prievartos priemonės – laikino nušalinimo nuo pareigų taikymo tvarką, kuria inter

alia sudarytos prielaidos užtikrinti asmens, kuriam taikoma ši priemonė, teisių apsaugą, būtent

atitinkamą sprendimą dėl šios priemonės taikymo priimti įgaliotiems subjektams kyla pareiga

užtikrinti, kad konkretaus asmens, kuriam taikoma minėta procesinė prievartos priemonė, teisės

nebūtų pažeistos. Tad subjektai, įgalioti spręsti dėl asmens laikino nušalinimo nuo pareigų (inter

alia ikiteisminio tyrimo teisėjas, teismas), privalo, be kita ko, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdami

dėl šios priemonės taikymo, užtikrinti, kad ji būtų taikoma tik tada, kai tai būtina įstatyme

numatytiems jos tikslams pasiekti (siekiant greitai atskleisti ir išsamiai ištirti nusikalstamas veikas,

užkirsti kelią naujų nusikalstamų veikų darymui), o ją pritaikius asmens teisės ir laisvės nebūtų

varžomos labiau, negu reikia nurodytais tikslais.

Pabrėžtina, kad sprendimas taikyti laikiną nušalinimą nuo pareigų privalo būti pagrįstas

argumentais, konkrečiu atveju patvirtinančiais įstatyme nustatytų šios priemonės taikymo tikslų ir

33

pagrindų buvimą, o sprendimas pratęsti šios procesinės prievartos priemonės taikymą konkrečiam

asmeniui – ir papildomais svariais argumentais, patvirtinančiais būtinybę pratęsti jos taikymą.

Kadangi, kaip minėta, bendrosios kompetencijos teismų praktikoje aiškinama, kad

procesinės prievartos priemonės – laikino nušalinimo nuo pareigų taikymo pagrindus ir tikslingumą

nulemia įtariamo (kaltinamo, teisiamo) asmens einamų pareigų ir nusikaltimo, kuriuo jis įtariamas

(kaltinamas), pobūdis, šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įgalioti

subjektai, spręsdami dėl šios priemonės taikymo savivaldybės tarybos nariui, einančiam mero ar

mero pavaduotojo pareigas, privalo, be kita ko, įvertinti laikino nušalinimo nuo pareigų taikymo

pagrindus ir tikslingumą nulemiantį savivaldybės tarybos nario, einančio mero ar mero pavaduotojo

pareigas, pareigų ir nusikaltimo, kuriuo jis įtariamas (kaltinamas), pobūdį; į jį turi būti

atsižvelgiama tiek pagrindžiant procesinės prievartos priemonės – laikino nušalinimo nuo pareigų

taikymo savivaldybės tarybos nariui, einančiam mero ar mero pavaduotojo pareigas, būtinybę ją

taikant pirmą kartą, tiek motyvuojant poreikį toliau jam taikyti šią procesinę prievartos priemonę.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos

Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos

Konstitucinis Teismas

nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 157 straipsnis (2002 m.

kovo 14 d. redakcija (Žin., 2002, Nr. 37-1341) su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu (Žin., 2010,

Nr. 113-5742)) tiek, kiek jame nėra nustatyta draudimo savivaldybės tarybos narį nušalinti nuo

mero ar mero pavaduotojo pareigų arba jo nušalinimo nuo šių pareigų trukmę ribojančių papildomų

kriterijų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai Elvyra Baltutytė

Vytautas Greičius

Danutė Jočienė

Pranas Kuconis

Gediminas Mesonis

Egidijus Šileikis

Algirdas Taminskas

Dainius Žalimas