ISSN 1392–0448

VIlNIauS uNIVerSItetaS

lietuvos istorijos studijos

ISSN 1392–0448

VIlNIuS uNIVerSItY

Studies of lithuania’s History2007

Vol. 20

Research papers

Published since 1992

Vilnius university Publishing House2007

ISSN 1392–0448

VIlNIauS uNIVerSItetaS

lietuvos istorijos studijos2007

20 tomasMokslo darbai

Leidžiami nuo 1992 metų

Vilniaus universiteto leidykla2007

Redaktoriø kolegija (Editorial Board)Vyriausiasis redaktorius (Editor-in-Chief)Prof. habil. dr. Vygintas Bronius Pšibilskis – Vilniaus universitetas (Istorija 05H) Vilnius university (History 05H)

Atsakingasis sekretorius (Executive Secretary) Doc. dr. Sigitas Jegelevičius – Vilniaus universitetas (Istorija 05H) Vilnius university (History 05H)Nariai (Editors):Prof. dr. Alfredas Bumblauskas – Vilniaus universitetas (Istorija 05H) Vilnius university (History 05H)Prof. dr. Zenonas Butkus – Vilniaus universitetas (Istorija 05H) – Vilnius university (History 05H)Prof. habil. dr. Sven Ekdahl – Geteborgo universitetas, Švedija (Istorija 05H) – Göteborg university (History 05H)Prof. habil. dr. Edvardas Gudavičius – Vilniaus universitetas (Istorija 05H) – Vilnius university (History 05H)Dr. Magnus Ilmjärv – talino universitetas, estija (Istorija 05H) – tallinn university (History 05H)Prof. habil. dr. Anatolij J. Ivanov – Rusijos mokslų akademijos Rusijos istorijos institutas, rusija (Istorija 05H) – Institute of russian History, russian academy of Sciences (History 05H)Dr. Michail M. Krom – Sankt Peterburgo europos universitetas, rusija (Istorija 05H) european university at St. Petersburg (History 05H)Prof. dr. Aleksiejus Luchtanas – Vilniaus universitetas (Istorija 05H) – Vilnius university (History 05H)Prof. habil. dr. Józef Maroszek – Balstogės universitetas, Lenkija (Istorija 05H) – university of Bialystok (History 05H)Prof. habil. dr. Zenonas Norkus – Vilniaus universitetas (Sociologija 05S) – Vilnius university (Sociology 05S)Doc. dr. Edmundas Rimša – lietuvos istorijos institutas (Istorija 05H) – Institute of lithuanian History (History 05H)Prof. habil. dr. Waldemar Rezmer – Torūnės Mikalojaus Koperniko universitetas, Lenkija (Istorija 05H) Nicolaus Copernicus University, Toruń (History 05H)Prof. dr. Genadz Saganovič – europos humanitarinis universitetas, lietuva (Istorija 05H) – european Humanities university, lithuania (History 05H)

Redakcijos adresas (Address):

Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas(Vilnius university Faculty of History)universiteto g. 7, lt-01513 Vilnius. lithuaniael. paštas (e-mail): janina.leoniene@if.vu.ltaurimas.svedas@if.vu.lthttp://www.lis.lt

Straipsniai vertinti dviejų recenzentųthe articles were reviewed by two experts

Included in:eBSco publishing.aBc clio,articles are abstracted and indexed in HISTORICAL ABSTRACTS and AMERICA:HIStorY aND lIFe ©Vilniaus universitetas, 2007

©Vilnius university, 2007

5

TURINYS

STRAIPSNIAI IR PRANEŠIMAI

Stephen C. Rowell. Ginčai ir jų sprendimas XV amžiaus Lietuvoje:apgautų pirklių bei nusikaltusių kunigų pavyzdžiai .........................................................................9Zenonas Butkus. Vokietijos ir Sovietų politikos poveikis Baltijos są jungos kūrimui 1919–1940 metais .............................................................................................................. 21Arūnas Streikus. Sovietų Lietuva ir išeivija: kultūrinių ryšių projektas ........................................ 42Petras Biveinis, Algis Povilas Kasperavičius. tautiniai santykiai lietuvoje1988–1992 metais ...........................................................................................................................64Rūta Šermukšnytė. Audiovizualinės istoriografijos atvejis Lietuvoje: televizijos laida „Būtovės slėpiniai“ ................................................................................................ 85

KNYGŲ LENTYNOJE

Arvydas Anušauskas. Ar Rusija pripažino Lietuvos okupaciją? – Rec.: SSRS ir Lietuva Antrojo pasaulinio karo metais: dokumentų rinkinys. – СССР и Литва в годы Второй мировой войны: cборник документов.Vilnius, 2006. t. 1. – 774 c. ........................................................................................................... 100

MOKSLINIS GYVENIMAS

Istorinės atminties akademija – tikslai, nuveikti darbai, veiklos perspektyvos (dr. aurimo Švedo ir prof. dr. alfredo Bumblausko pokalbis) ..................................................... 104Lirija Steponavičienė. Valstybininko leono Sapiegos jubiliejus ................................................. 115Algis Povilas Kasperavičius. Apie tarptautinį Lenkijos istorijostyrinėtojų kongresą ir ne tik jį ........................................................................................................117

6

CONTENT

ARTICLES AND REPORTS

Stephen C. Rowell. Conflict Resolution in Fifteenth-Century Lithuania as Exemplified by Injured Merchants and Felonous Clerks ..............................................................9Zenonas Butkus. the Impact of German and Soviet Politics towardsthe establishment of the Baltic union in 1919–1940 ...................................................................... 21Arūnas Streikus. Soviet lithuania and the emigré community: a Project for cultural ties ........ 42Petras Biveinis, Algis Povilas Kasperavičius. Nacional relationship in lithuania 1988–1992 ...................................................................................................................64Rūta Šermukšnytė. the example of audio-Visual Historiography in lithuania: the telecast “Būtovės slėpiniai” ..................................................................................................... 85

BOOK SHELF

Arvydas Anušauskas. Did Russia Recognize the Occupation of Lithuania? – Rec.: SSRS ir Lietuva Antrojo pasaulinio karo metais: dokumentų rinkinys. – СССР и Литва в годы Второй мировой войны: cборник документов.Vilnius, 2006. t. 1. – 774 c. .......................................................................................................... 100

SCIENTIFIC LIFE

academy of Historical Memory (discussion between dr. Aurimas Švedas and prof. dr. alfredas Bumblauskas) ............................................................................................. 104 Lirija Steponavičienė. anniversary of Statesman leonas Sapiega. ............................................. 115Algis Povilas Kasperavičius. about the International congress ofresearches of History of Poland. ...................................................................................................117

7

СОДЕРЖАНИЕ

СТАТЬИ И СООБЩЕНИЯ

Стивен К. Ровелл. Тяжбы и их разрешение в Литве XV века:на примере обманутых купцов и провинившихся ксендзов ......................................................9Зенонас Буткус. Воздействие политики Германии и СССР на образованиеБалтийского союза в 1919–1940 гг. .............................................................................................. 21Арунас Стрейкус. Советская Литва и литовская эмиграция: проэкт культурных связей ............................................................................................................ 42Пятрас Бивейнис, Альгис Повилас Касперавичюс. Национальные отношенияв Литве в 1988–1992 гг. .................................................................................................................64Рута Шярмукшните. Oбразец аудиовизуальной историографии в Литве: телепередача „Būtovės slėpiniai“ .................................................................................................. 85

НА КНИЖНОЙ ПОЛКЕ

Арвидас Анушаускас. Признала ли Россия факт оккупации Литвы? – Рец.: SSRS ir Lietuva Antrojo pasaulinio karo metais:dokumentų rinkinys. – СССР и Литва в годы Второй мировой войны: cборник документов. Vilnius, 2006. T. 1. – 774 c. ..................................................................... 100

НАУЧНА Я ЖИЗНЬ

Академия исторической памяти: цели, достижения, перспективы (беседа др. Ауримаса Швядаса и проф. др. Альфредаса Бумблаускаса) ............................... 104Лирия Степонавичене. Юбилей государственного деятеля Льва Сапеги ............................ 115Альгис Повилас Касперавичюс. o международном конгрессе исследователей истории Польши и не только о нем ................................................................117

8

9

ISSN 1392–0448. lIetuVoS IStorIjoS StuDIjoS. 2007 20

Pasak antropologų, „ginčas“ – tai susidūrimas, kilęs iš veikėjo supratimo, kad jis kažkaip skriau-džiamas, žalojamas dėl to, kad kitas asmuo, jo manymu, nesilaiko bendruomenės / visuomenės nustatytų bendravimo taisyklių. Yra trys bendri ginčų tipai: a) ginčai tarp santykinai lygių žmo-nių; b) nesantaika tarp skirtingiems luomams priklausančių žmonių, pavyzdžiui, tarp pono ir jo pavaldinių, tarp darbdavio ir darbininkų ir c) tarp valdovo ir pavaldinių kylantys ginčai dėl tiesioginių karaliaus arba jo atstovų valdymo veiksmų1.

Šiame straipsnyje bandysime tirti konflik-tus, kilusius dviejose skirtingose XV amžiaus

Lietuvos visuomenės grupėse: pirma, ginčą tarp Vilniaus pirklių ir jų bendrininkų iš Gdansko, kuris sprendžiamas pagal susiklosčiusią tradi-ciją iš pradžių tarp lygiųjų, o paskui pasitelkus miesto pareigūnus ir pagaliau valdovą; antra, nesantaiką, kilusią tarp skirtingų luomų žmonių (valstiečių ir dvasininkijos plačią ja prasme). Pastarajam konfliktui išspręsti paskutinė ins-tancija, laimėjus dvasininkui, buvo popiežiaus penitentiorų įstaiga.

Viduramžiais (ir ne tik) žmonės nuo gimimo tapdavo grupės, šeimos nariais. Priėmus krikštą jų socialinė grupė prasiplėsdavo: krikštatėvių šei-ma irgi tapdavo jų šeimos dalimi, turėdavo tokias pat teises bei įsipareigojimus. Dirbdamas žmogus tapdavo dar vienos grupės (miesto gildijos, ben-drijos, brolijos ar atskiro luomo – dvasininkijos), kurioje galiojo savotiškos taisyklės, nariu. Tokie žmonės tarpusavyje pagal idealų modelį (nors iš tikrųjų ne visada) buvo traktuojami kaip draugai (ne jausmų, bet įsipareigojimų prasme). Žmogus taip pat turėjo savo poną (žemvaldį, karalių,

Straipsniai ir pranešimai

Ginčai ir jų sprendimas XV amžiaus LietuVoje: apGautų pirkLių bei nusikaLtusių kuniGų paVyzdžiai*

stephen C. rowellM.A., PH.D. (Cantab)Lietuvos istorijos instituto vyr. mokslo darbuotojasKražių g. 5, LT-01108 Vilnius

* Paramą šiam straipsniui parengti spaudai maloniai suteikė Lietuvos mokslo ir studijų fondas.

1 Roberts S. the study of disputes: anthropological perspectives // Disputes and settlements: law and hu-man relations in the west, ed. j. Bossy. cambridge, 1983, p. 7–8. Ginčų ir jų sprendimų istorija jau seniai tiriama – žr.: the settlement of disputes in early medieval europe, ed. W. Davies, P. Fouracre. Cambridge, 1986; Conflict in medi-eval europe. changing perspectives on society and culture, ed. W. c. Brown, P. Górecki. aldershot, 2003.

10

vyskupą). Šios tarpusavyje susijusios grupės rodė, kaip žmogus gali tvarkyti savo viešą jį gyvenimą2. Prie jų reikia pridėti ir valstybėje veikusias skirtingas teisių sistemas.

lietuvoje miesto gyventojai ir pirkliai gyveno pagal savo, dažniausiai Magdeburgo, teisę arba miestiečių valią (vadinamąjį willkür). Nuo Gedi-mino laikų užsienio pirkliai turėjo dvilypę teisę gy-venti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) miestuose pagal savo gimtinėje galiojančius įsta-tymus. Tarptautinė prekyba davė galimybę spręsti ginčus ir vietoje, ir (kito) pirklio gimtinėje3.

1387 m. kovo 22 d. Jogaila suteikė privile-giją Vilniaus miestui, kad miestiečiai gyventų pagal Magdeburgo teisę4. Pagal Žygimanto Kęstutaičio 1432 m. rugsėjo 27 d. šios privile-gijos pratęsimą buvo sulygintos ir katalikų, ir stačiatikių miestiečių teisės. Miestas taip pat turėjo bent keturis audinių sukirpimo punktus, kuriuose prekės galėjo būti patikrinamos (toliau matysime, kad tokios vietos buvo naudingos). Ginčus taip pat turėjo spręsti miesto vaitas, kurio XV amžiaus bylos nėra išlikusios5. Nors XV amžiaus Vilniaus miesto teismo šaltinių jau seniai nebėra, turime raštus, išduotus Gdansko miesto tarėjų arba Vokiečių ordino didžių jų

magistrų, kuriuose figūruoja veikėjai iš Lietu-vos Didžiosios Kunigaikštystės6.

Ginčų tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Gdansko pirklių sprendimas 1440–1447 metais

Apie LDK miestų prekybinius ryšius su Prūsais daugiau žinoma iš Kauno istorijos. Gal dėl to Pir-mojo pasaulinio karo metu, kai vokiečių kariuo-menė okupavo Lietuvą, Waltheris Steinas pirmas nuodugniau parašė apie Hanzos kontorą Kaune (dar tarpukariu Zenonas Ivinskis skyrė daugiau dėmesio pastarojo miesto vaidmeniui Lietuvos prekybos istorijoje, keistokai palikdamas Vilnių nuošalyje). Kitas vokiečių karininkas – Paulius Karge’as karo metais taip pat tyrinėjo vokiečių buvimą Kaune ir Vilniuje7.

Vilniuje gyvenantys pirkliai ugdė asmeninius ryšius per Gdanską siekiančius Nyderlandus, Flandriją, Angliją, viena vertus, ir Didįjį Naugar-dą – kita vertus. Jau XIV amžiaus devintajame dešimtmetyje Vilnius randamas Hanzos kelių apyrašuose (parengtuose pirkliams, keliaujantiems rytuosna per Prūsiją ir Lenkiją)8. Žinome, kad 1446 metais Vilniaus pirklys, vardu thomas Sanedh, nelegaliai prekiavo naujausiais Niurnbergo gin-klais – pirkdavo Labguvoje, parduodavo Didžiaja-

2 Žr. O. G. Oexle’s ir d. Althoffo darbus – 14, 16 išnašas. Apie bajoriją, kaip visuomenės grupę, žr. Petrauskas R. Lietuvos diduomenė XIV amžiaus pabaigoje–XV amžiuje. Sudėtis, struktūra, valdžia. Vilnius, 2003.

3 chartularium lithuaniae res gestas magni ducis Gedeminne illustrans, sud. S. c. rowell, Nr. 24, p. 74, Nr. 69, p. 260.

4 Žr. Karpavičienė J. Magdeburgo teisė: įtakos ir trans-formacijos // Lietuvos miestų istorijos šaltiniai. Vilnius, 2001, t. 3, p. 175–254.

5 „Damus etiam denuo, conferimus et largimur praeno-tatae nostrae civitati pensam in qua scilicet cera et aliae res mercimoniales cujuscunque generis seu speciei existant, solent ponderari: item rasoria, pannique plura in ipsa civitate fieri poterint, quatuor institas panni“ – Zbiór praw y przywilejow miastu stołecznemu W.X.L. Wilnowi na-danych..., ed. P. Dubinski. Vilnius, 1788, p. 3. Šią nuostatą patvirtino ir Kazimiero Jogailaičio 1441 m. balandžio 14 d. privilegija – ten pat, p. 8.

6 Gdanskas, Archiwum państwowe 300-D-8 ir D-27 (libri missivarum) dokumentai ir Berlynas, Geheimes Staat-sarchiv Preussicher Kulturbesitz, XX Ordensbriefarchiv bei Ordens Folianten [OF]. Daugelis tekstų paskelbta Hansiches Urkundenbuch, t. 7–11, herausg. W. Stein ir kt.

7 Karge P. Zur Geschichte des Deutschtums in Wilna und Kauen (Kowno) // Altpreussische Monatsschrift. 1917, 54, S. 35–95.

8 turima omenyje Briuselio itinerarijus: Hamy J. le livre de la description des pays. Paris, 1898, appendice IV, p. 161–216.

9 OF 16, p. 1163–1163a, 1446.12.23: „in unsern landen zcu Labiaw (...) norenbergesche panczir und neuwenczehen colner ane recht (...) abgefurten Rewsen zcu grosse naugarten und andern ungelobigen des Cruczes Christi...“ 1447 metų rugsėjį gdanskiečiai dar nebuvo gavę pinigų už Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Kęstutaičiui parduotus ginklus – oF 16, p. 1209–1210.

11

me Naugarde9. Naugardas buvo laikomas lietuvos dalimi (turbūt dėl to, kad ten Gediminaitis buvo priimtas kaip miesto karo vadovas, kunigaikš-tis)10. Tuo metu Vokiečių ordinas baigė pasiruošti pulti šį didį jį rusų prekybos miestą.

XV amžiaus penktajame dešimtmetyje nuo pat Kazimiero atėjimo į valdžią Gdansko miesto taryba ir Kaune bei Vilniuje reziduojančių Prūsų miestų pirkliai bei Lietuvos valdovas vieni kitais nuolat skundėsi dėl prekybos sąlygų tokiuose Lietuvos centruose kaip Kaunas, Skirsnemunė ir Vilnius11. Savo atsakyme Kazimieras bandė patikslinti, kokios buvo Vytauto laikų teisės (pre-kiauti gyvuliais, kepti duoną ir t. t.)12. Vis dėlto ir toliau buvo teigiama, kad lietuviai nesilaiko senų Vytauto laikais susiklosčiusių papročių:

Item her borgermester und leuen herre dysse nag-eschreven arttykel, de brukede de kopmann in let-touwen und in russen by herttych Wyttoldes getyden selyger gedechnisse, se koften dat vas by stenen, by halven stenen, by veyrdeyl, wo se wolden...13

Dėl bajorų teisės Kazimieras buvo pasiruošęs atmesti tokias neaiškias formuluotes apie „iura, libertates et emunitates“ ir nustatyti rašytines taisykles: „sed ne ex hac generalitate aliqua am-biguitas sive dubietas inposterum quoquomodo possit suboriri, ipsas libertates (...) hic decrevimus ponere per expressum“14. Galbūt tokių valdiškų išaiškinimų, ką sudaro senoji tradicija prekybos

reikaluose, trūko dėl paprastos priežasties – patys vilniečiai ir kauniečiai siekė įteisinti naujoves, kad galėtų sau prisiteisti didesnius prekybos bei pirklių aptarnavimo pelnus15.

Kilus ginčams tarp miestiečių ir pirklių, nu-kentėjusieji turėjo įvairių galimybių surasti tin-kamą sprendimą. Miestietis turėjo skirtingų, nors ne visada veiksmingų būdų nesantaikai nugalėti. Jis galėjo dėl draugystės arba meilės prašyti savo grupių narių pagalbos. Šiuo atveju draugystę ir meilę (amicitia, caritas, fruntschafft) reikia su-prasti ne kaip asmeninių jausmų apraiškas, bet kaip bendruomenėje galiojančias sutartis arba kontraktus dėl pagalbos16. Krikščioniška meilė, tai yra pareiga veikti kitų žmonių labui, taip pat buvo socialinių santykių, ne vien asmeninių jausmų, variklis. Ginčuose nukentėjusieji galėjo prašyti tarpininkauti savo giminaičių, bendra-darbių, miesto tarėjų, tiesioginio pono arba galų gale valstybės valdovo. Archyvuose išlikusios pirklių bylos mums rodo didelę šių galimybių įvairenybę. Čia apžvelgsime tris skirtingas bylas, kuriose dalyvavo visos galimos instancijos nuo giminaičių iki valdovų. Matysime ne vien tik skundų esmę, bet ir jų kalbą.

1449 metų liepą Vokiečių ordino didysis ma-gistras Konradas von Erlichshausenas pasiuntė raštą savo brangiam draugui, Kauno seniūnui Sudevojui, prašydamas padėti išspręsti ginčą, kilusį tarp Elbingo, Gdansko ir Kauno pirklių17. elbingo pirklys jurgis roberis, Gdansko miestie-tis Kasparas Blumenauw bei Gdansko miestiečio

10 Missivarum 3, l.63v, 300-D 15-84 [HU vii, 386, p. 190: ad terram litwanie ad civitatem famosam dictam Groesse Nowgard].

11 1440 m. spalio 26 d. Gdansko miesto tarybos raštas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Kazimierui – 300-D-27/4, l. 17. Žr. Kiaupa Z. „Šviesaus atminimo Didžiojo Kunigaikščio Vytauto laikai“ Lietuvos prekyboje // Žalgirio laikų Lietuva ir jos kaimynai, sud. R. Čapaitė, A. Nikžentaitis [Acta historica universitatis Klaipedensis, 1]. Vilnius, 1993, p. 178–188.

12 1441 m. sausio 22 d. Kazimiero raštas gdanskiečiams – 300-D-8, 6.

13 1444 m. rugsėjo 2 d. – 300-D-8, 11; taip pat 300-D-8, 12, 300-D-8, 12a.

14 codex epistolaris saeculi decimi quinti, III, ed. A. Lewicki. Kraków, 1894, Nr. 7, p. 10.

15 Kiaupa Z. Svečių (pirklių) teisė Vilniuje XV a.–XVI a. pradžioje // Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. Serija a. 1983: 4 (85), p. 37–39.

16 Althoff G. Family, friends and followers. Political and social bonds in early medieval europe, tr. c. carroll, Cambridge, 2004, p. 66. Apie Vokiečių ordino ir Lietuvos pareigūnų draugystę žr. Petrauskas R. Tolima bičiulystė: asmeniniai Vokiečių ordino pareigūnų ir Lietuvos valdovų santykiai // Kryžiaus karų epocha Baltijos regione tautų istorinėje sąmonėje, sud. R. R. Trimonienė. Šiauliai, 2007.

17 Žr. 1 priedą.

12

Hanso Beilerio duktė Barbora (Jurgio ir Kasparo žmonų sesuo) kreipiasi dėl Jokūbo Blumenaw pi-nigų, kuriuos jis buvo paskolinęs Kauno pirkliui Eberhardtui Klynkhameriui.

Keletą metų anksčiau, kilus nesutarimų tarp Vilniaus pirklių Petro Goskowiciaus bei Mičiaus Andrisowicziaus ir gdanskiečio Jokūbo Knoffo dėl vilniečiams negrąžintos skolos, nukentėjusieji ban-dė viską nuspręsti Vilniaus rotušėje pagal miesto willkur. Vilkuras – tai miesto nustatytos bendravi-mo taisyklės, kurios turėjo kontroliuoti miestiečių elgesį, tarsi įstatymų nuostatos, tam tikram mieste taikomos tam tikrai bendruomenei18. Gdanske už vilniečius kalbėjo du vietiniai pirkliai, o Knoffas atsivedė prie tarėjų savo giminaitį ir draugus19.

Nežinoma, ar Blumenauw ir Goskowiciaus byloms išspręsti užteko iki šių dienų išlikusių mums žinomų raštų, ar tam prireikė minėtų ins-tancijų galios. Turime ir vieną išsamesnę bylą, ku-rioje svarstomas dar vienas Vilniaus ir Gdansko ginčas. Ją sudaro Gdansko miesto tarybos raštai, kuriais atsiliepiama į Vilniaus miesto tarybos prašymus. Išnagrinėję keletą skundų sužinome, kad 1445–1446 metų žiemą vilnietis Hansas Kraszmeris nupirko supuvusių anglų audinių iš Martyno Vokelmano, kuris atstovavo garsiajam Gdansko pirkliui ir tarybos nariui Henrikui [Hin-rik] van Stadenui. Pats Henrikas buvo pirkęs gerą prekę (atseit audiniai supuvo, kol laivas plaukė iš Antverpeno) iš tokio Tydemono Monnigko, taip pat žinomo Gdansko šeimos atstovo20.

Matome didesniąją šio šešis septynis mėnesius trukusio proceso dalį nuo pirmojo skundo Vil-niaus rotušėje per preliminarius Gdansko tarybos bylos nagrinėjimus (dalyvaujant liudininkams, tarėjams tardant apkaltintuosius, išklausant prekės istorijos paaiškinimus nuo importuotojo iki paties paskutinio pirkėjo, Lietuvos ir Prūsijos valdovų pasiuntinių daromą įtaką iki pat apkaltintajam pirkliui miesto tarybos paskelbto nuosprendžio).

Galima sutikti su J. Karpavičienės teiginiu, kad tikriausiai per miestiečių prekybinius ryšius su užsienio pirkliais arba atvykėlius į LDK Vil-niaus ir kitų centrų gyventojai galėjo susipažinti su „konkrečiomis Magdeburgo teisės nuostato-mis“21. Stadeno pavyzdys rodo skaudžią pamoką, kokiu atveju verottet lakenn (supuvę audiniai) nėra teisiškai apgaulinga prekė ( falsch gut).

1445–1446 metų žiemą, nusipirkęs audinių siuntinį iš savo gerai pažįstamo Tydemono Monnigko, Gdansko pirklys ir miesto tarybos narys Henrikas van Stadenas persiuntė šią prekę Vilniun, kad jo bernas (knecht) Martynas Vokelmanas ją parduotų vietiniams pirkliams. Atseit, šis audinys buvo sugedęs, supuvęs, jam nežinant. Vokelmanas jį pardavė Vilniaus miestiečiui Hansui Kraszmeriui, kuris pranešė Vilniaus miesto tarybai apie „supuvusią apgau-

18 „judicia non secundum legem, set secundum vol-untatem decernunt“ – Ebel W. Die Willkür [Göttingener rechtswissenschaftliche Studien, 6]. Göttingen, 1953, p. 7, 64; žr. taip pat Oexle O. G. Społeczeństwo średniowiecza. Mentalność, grupy społeczne, formy życia. Toruń, 2000, p. 82. Žr. taip pat, Karpavičienė J. Magdeburgo teisė, p. 188–190.

19 Rowel S. C. Archival Interface: The Goschowiczes in Gdańsk and Vilnius, 1442–1483 // Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos šaltiniai. Faktas, kontekstas, inter-pretacija, sud. a. Dubonis. Vilnius, 2007, p. 383–393.

20 Vis dėlto Tydemonui Monnigkui nepavyko išvengti skandalo. Kaip žinome iš 1448 metų Gdansko tarybos rašto

Bremeno miesto tarybai, 1443 metais Tydemonas vežė ants-pauduotus audinius Antverpeno vežėjo laivu; Bremene kilo abejonių dėl Tydemono priklausomybės Hanzos ir Gdansko pirklių bendruomenei – AP 300-D27/5 l. 22v. Moningkas vėliau tapo vienu stambiausių Gdansko pirklių. 1460 metais jo prekybą sudarė 1,37 nuošimčių visos miesto prekybos (jos vertė – 3,320 g, jis buvo dvyliktas pagal apyvartą pirklys (iš 2,163) – žr. Samsonowicz H. Badania nad kapitałem mieszczańskim Gdańska w II połowie XV wieku [Badania z dziejów rzemiosła i handlu w epoce feudalizmu, t. 5]. Warszawa, 1960, p. 30 – ten pat duomenys apie 1470 bei 1475 metų apyvartą.

21 Karpavičienė J. Magdeburgo teisė: ištakos ir transfor-macijos // Lietuvos miestų istorijos šaltiniai. Vilnius, 2001, t. 3, p. 238, cituojama Kiaupa Z., Kiaupienė J. evropejskije kontakty kupcov Vilnjiusa v XV–XVI vv. // Civilizacija severnoj Evropy. Srenevekovyj gorod i kulturnyye vzai-modejstvije. Moskva, 1992, 97, c. 100–104.

13

lingą prekę“ (vorrotet und falsch). Henrikas teigė gdanskiečiams, esą prekė neapgaulinga, nes atėjo neišpakuota tiesiai iš anglijos. 1446 m. kovo 4 d. tarėjai prašo savo „ersamen liuen vrunde“ (savo meiliausių draugų), Vilniaus miesto tarėjų, grąžinti ginčytiną prekę Gdanskan, kad niekas toliau nepatirtų žalos.

Kovo 19 dieną Gdansko tarėjai rašo dar vieną laišką savo Vilniaus draugams pranešdami, kad nelaimingų audinių importuotojas Tydemonas Mo-nnigkas esą patvirtino, kad tos prekės kokybė gera. Su savimi į akistatą rotušėje jis vedėsi liudininkus, kitus savo klientus. Tarėjai dar kartą prašė grąžinti audinį patikrinti. Tuo pat metu Gdansko miestiečiai pranešė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Kazi-mierui apie šį reikalą. Jie informavo, jog vilniečiai jau nustatę, kad prekė „gebrochsam und verrottet“, nors Stadenas toliau nori tikrinti prekę kartu su jį pažįstančiais ir iš jo taip pat anglų prekių pirkusiais liudininkais. Miesto taryba jau tiria ne pažįstamų, o kitų pirkėjų bei prekybininkų nuomonę prašyda-mi, kad Lietuvos (šiuo atveju vilniečių) valdovas susitartų dėl šio reikalo su gdanskiečių ponu, Vo-kiečių ordino didžiuoju magistru22. Ginčo spren-dimas jau pakeltas iki kito lygmens23. Balandžio 24 dieną vilniečiai atsiliepė į gdanskiečių prašy-mą24. Rugsėjo 9 dieną Gdansko tarėjai išleido dar vieną raštą, apibūdindami bylos esmę. Savaite vėliau (17 dieną) paskelbiamas nuosprendis, kad jokios

nusikaltimo veiklos nebuvo: audinys supuvo arba pačioje Anglijoje, arba kelionės jūra metu.

Šiuo atveju galima matyti, kaip, susidarius sunkumų Vilniuje, nukentėjusysis visų pirma skundžiasi Vilniaus rotušėje. Paskui prasideda tyrimai įtariamo apgaviko mieste. Miestų tary-boms abiejų pusių dar nesutaikius, kreipiamasi į valdovus. Tyrimų metu yra klausomasi pardavėjo liudininkų ir kitų jo pirkėjų, kad miesto tarėjai ga-lėtų geriau suprasti ginčo bylos veikėjų reputaciją bei veiksmus.

Dvasininkų teisė

Gerai žinoma, kad iki XVIII–XIX amžių dauge-lyje Europos šalių dvasininkija sudarė teisiškai atskirą kastą, kurios nariai (ne vien kunigai, bet ir žemesniuosius ordinus turintys vyrai ir vienuolės) turėjo atsakyti už savo neteisėtus veiksmus vyskupo, o ne karaliaus (valstybės) teismui. 1178 metais popiežiaus Aleksandro III dekretas, Et si cleri, nustatė, kad dvasininkai neturi būti teisiami pasaulietiniuose teismuose. Vis dėlto kaltiesiems dvasininkams galėjo būti atimta ši neliečiamybė, prieš perduodant juos karaliaus teismui. Bažnyčios teismai niekada neturėjo teisės nusikaltėlio žaloti kūniškai arba jį nužudyti25. Vyskupijose, tiek lenkijoje ir lietu-voje, tiek kitose šalyse, teismo reikalais užsiėmė arkidiakonai bei oficialai26.

1391 m. rugpjūčio 30 d. vyskupo Andriaus privilegija Vilniaus katedros kapitulai suteikė

22 Vienas susitikimas buvo numatytas balandžio 23 dieną Vilniuje, kuris galbūt buvo atidėtas iki Sekminių, birželio 3 dienos, prie Šventosios upės, kur buvo kalbama apskritai apie gdanskiečių skundus, ypač dėl senųjų Vytauto laikų papročių nesilaikymo – Berlynas, GStAPK, Ordensfoli-anten, 16 p. 1098–1099, oF 15, p. 441–446.

23 Aukščiausiasis lygmuo – pats popiežius. Plg. 1467 metų Kulmo vyskupijos dvasininkas Jurgis Rustici popiežiui Pauliui II apskundė Gmevos miesto kleboną Joną Rustici ir septynis miesto tarybos narius (kartu ir merą) dėl to, kad esą jie jį neteisėtai apkaltino pavogus parapijos varpininko pinigus ir uždarė baisiame kalėjime: Bullarium Poloniae litteras apostolicas aliaque monumenta Poloniae Vaticana continens, VII: 1464–1471, ed. I. Sułkowska-Kuraś, S. Kuraś et al. roma lublin. 2006, Nr. 472.

24 Kaip nurodo S. C. Rowell, Vilnius pirklių partnerių tinklas 15 a. viduryje: šaltiniotyros aspektas // Vilniaus istorijos metraštis, 2007, 1, 4 pried.

25 Morris C. the papal monarchy. the western church from 1050 to 1250. Oxford, 1989, p. 398–399; Gabel L. C. Benefit of clergy in England in the later Middle Ages, Northampton, 1929; Cheney C. R. Punishment of felonous clerks // English Historical Review, 1956, 51, p. 215–236; Brundage J. A. Medieval Canon Law, London–New York, 1995, p. 120–153, ypač p. 142–152.

26 Vetulani A. Początki oficjalatu biskupiego w Polsce // Nova Polonia sacra. 1934, 3, p. 1–56. Dėl Vilniaus pavyzdžio žr. Ochmański J. Biskupstwo wileńskie w średniowieczu. Ustrój i uposażenie. Poznań, 1972, p. 18–21.

14

kanauninkams teisę savo teisme teisti pasauliečius, kurie vagia, nemoka dešimtinės arba visaip ken-kia Bažnyčiai27. 1533 m. liepos 26 d. Žygimantas Senasis patvirtino vyskupo Motiejaus privilegiją kapitulai teisti nusikaltėlius28. Oficialo pareigybė Vilniaus vyskupijoje žinoma nuo 1439 metų, kai minimas jonas Gomolka, kanauninkas29. Vėliau šias pareigas ėjo Mikalojus (1456–1460), Jonas (1471–1473)30. Deja, pirmieji kapitulos aktai su-degė per gaisrus ir turime bylas tiktai nuo 1501 metų. Iš jų žinoma, kad oficialo pareiga nebuvo pamiršta31. Kad ir kaip būtų keista, praradus vietinius šaltinius, dar turime tam tikrų žinių iš romos kurijos.

Pagavus rimtesniu nusikaltimu įtariamą asmenį, vyskupams reikėjo persiųsti bylą į po-piežiaus poenitentiaria (atgailavimo tarnyba). Ši romos kurijos dalis, Sacra Poenitentiaria Apostolica, įsteigta XII amžiuje. Jos archyvas visiškai išlikęs nuo 1411 metų. Šios tarnybos funkcija iki 1890 metų buvo suteikti atleidimus, dispensacijas bei leidimus, ypač kilus problemų dėl nesantuokinių vaikų, neteisėtų santuokų ir sudėtingų išpažinčių. Ji prižiūrėjo bylas dėl dvasininkų padarytų sunkių nusikaltimų (visų

pirma žmogžudysčių)32. Poenitentiaria tarnybos archyvą 1983 metais mokslininkams atidarė jonas Paulius II33. taip pat turime jau iš seniau prieinamą šaltinių bazę, kurią sudarė panašūs prašymai popiežiaus atleidimui gauti – vadina-mosios supplicationes.

Iš daugiau kaip dvidešimt ketverių metų (1447 m. balandis–1471 m. liepa) popiežių Mi-kalojaus V, Kaliksto III, Pijaus II bei Pauliaus II bylų turime 65, kuriose minimi sunkūs kunigų padaryti nusikaltimai, dažniausiai susiję su fiziniu smurtu arba žmogžudyste34. Šių Lenkijoje arba Lietuvoje padarytų nusikaltimų skaičiumi pir-mauja Gniezno arkivyskupija (12 bylų), Kroku-vos, Poznanės vyskupijos (po 9 įvykius), Plocko (8), Vilniaus bei Vroclaveko (po 7 įvykius), Pome-zanės bei Kulmo (po 3 bylas), Lucko, Lvovo bei Peremislio (po 2 įvykius) ir Podolės Kameneco (1 nusikaltimas). Akivaizdu, kad pati šaltinių bazė kelia problemų. Neturime visų Romai pateiktų bylų, o mūsų peržiūrėtas laikotarpis pasirinktas pagal prieinamus publikuotus šaltinius. Visos bylos tirtos vietoje, visi apkaltintieji pripažinti nekaltais vietoje; jiems reikėjo gauti popiežiaus

27 „Omnes iniuratores et occupatores violentos decimar-um vestrarum (...) rerum quarumlibet raptores ac bonorum vestrorum et ecclesiae molestatores in diocesi nostra exis-tentes citares, iudicare necnon sententiis excommunicationis praemissa canonica monitione excommunicare, aggravare, reaggravare et caetera alia, quae sunt iuris ad haec perti-nencia“. Kodeks dyplomatyczny katedry i diecezji wileńskiej [KDKDW], ed. J. Fijałek, W. Semkowicz. Kraków, 1948, Nr. 21, p. 36–37.

28 Kurczewski J. Kościół zamkowy czyli katedra wileńska w jej dziejowym, liturgicznym, architektonicznym i ekonomicznym rozwoju. Vilnius, 1910, t. 2, p. 41–43.

29 KDKDW, Nr. 158, 172, 174, 175; Ochmański, Bisk-upstwo, p. 18–19.

30 KDKDW, Nr. 224, 226, 237, 271, 281 ir Ochmański, Biskupstwo, p. 19.

31 Kurczewski J. Kościół zamkowy czyli katedra wileńska w jej dziejowym, liturgicznym, architektonicznym i eko-nomicznym rozwoju. Vilnius, 1916, t. 3, p. 6.

32 Schmugge L. cleansing of consciences: Some observa-tions regarding the fifteenth-century registers of the Papal Penitentiary // Viator. 1998, 29, p. 345–361.

33 Nuo archyvo atsidarymo istorikai jame dirba gana nuodugniai: Salonen K. the penitentiary as a well of Grace in the Late Middle Ages. The example of the Province of uppsala, 1448–1527 [Suomalaisen tiedeakatemion Toimituksin, 313]. Tuusula, 2001; Jaritz C., Jorgensen T. B., Salonen K. the long arm of papal authority: late medieval christian peripheries and their communication with the Holy See [Ceu Medievalia 8]. Budapest–New York, 2005; Erdélyi G. a Sacra Poenitentiaria apostolica hivatala és magyar kérvényei a 15–16. században (1. közlemény) // Levé-ltari Közlemény. 2003, 74, p. 33–57; ta pati (2. közlemény) // Levéltari Közlemény, 2005, 76, p. 63–103

34 Bullarium Poloniae litteras apostolicas aliaque monumenta Poloniae Vaticana continens, VI: 1447–1464, ed. I. Sułkowska-Kuraś S. Kuraś et al. Roma–Lublin, 1998, Nr. 22, 320, 327, 555, 1079, 1176, 1455, 1456, 1462, 1463, 1478, 1527, 1554, 1656, 1807, 1962. Bullarium Poloniae..., VII. roma–lublin, 2006, Nr. 4, 12, 41, 44, 46, 48, 50, 63, 64, 130, 159, 164, 182, 212, 225, 231, 232, 246, 257, 333, 343, 360, 362, 370, 391, 394, 453, 458, 468, 472, 484, 506, 512, 538, 548, 551, 552, 569, 625, 656, 658, 701, 745, 819, 845, 846, 850, 892, 948 (pajuodintos bylos – iš LDK (Vilniaus, Lucko) vyskupijų).

15

atleidimą, nes vietiniai vyskupai neturėjo teisės tai padaryti patys. Atleidimo reikėjo, kad asmuo galėtų toliau dirbti. Kadangi Vilniaus kapitulos aktai išlikę tik nuo šešioliktojo amžiaus pradžios, nežinome, kiek bylų išklausė Vilniaus vyskupijos teismas. Galėjo būti ir tokių dvasininkų, kurie buvo vietoje paskelbti nusikaltusiais. Pavyzdžiui, žinome, kad Žemaičių vyskupas, paskelbęs vieną kunigą kaltu dėl tarno mirties, suspendavo jį a divinis. Tačiau kunigo rėmėjai teigė, esą tarnas žuvo nuo kito žmogaus vėliau padarytų smūgių35. Gali būti, kad buvo nubausti žemesniojo rango dvasininkai, kurie turėjo tokį statusą, bet buvo nepriėmę diakono ordinų ir gyveno dėl viso pikto kaip pasauliečiai.

Bylų nagrinėjimo ir sprendimo procesas ga-lėjo trukti ilgą laiką ir dėl prašytojo, ir dėl biuro-kratijos kaltės. Gerą to pavyzdį teikia 1461–1468 metų Varšuvos moksleivių byla. Vieną vasarą moksleivių būrys išėjo girion (Bosco de Loue) šakų (bažnyčiai puošti?) ir riešutų pasirinkti, pagal tradiciją. Juos pagavo valstiečiai ir giri-ninkas, nuplėšė ir atėmė moksleivių uniformas. Pabėgę nuo užpuolikų, studentai grįžo atgal kar-tu su vyresniais bendrais drabužių atsiimti. Per grumtynes vienas studentas sužeidė girininką peiliu (arba dideliu kardu, įvykių aprašymai šiek tiek skiriasi) į kelį, o šis susilaužė koją, toliau bėgdamas paskui jaunuolius. Vėliau (po 15 dienų ar mėnesio) girininkas mirė. Kaip šis įvykis ap-sunkino tolesnį kai kurių moksleivių gyvenimą, rodo kiti dokumentai. 1461 metų liepą–rugpjūtį trys jauni dvasininkai, Mikalojus Albertaitis, Jonas iš Stromičo bei Paulius Mikalojaitis iš Kurdvanovo, siekdami priimti aukštesnius šventinimus, prašė popiežių Pijų II juos paskelbti nekaltais dėl pasauliečio kraujo praliejimo, nes bijojo tapti pavyduolių ir teisiškai neišprususių

žmonių šmeižto aukomis36. Nors Pijus II liepė Mikalojaus vyskupui (Poznanės ordinarui) tvar-kyti šį reikalą, prieš pastarajam įgyvendinant Romos įsakymą, pontifikas mirė, o dvasininkas turėjo dar kartą 1464 metais pateikti bylą svars-tyti popiežiui Pauliui II37. 1465 m. spalio 15 d. dar vienas įvykių dalyvis, Poznanės vyskupijos dvasininkas (klierikas) Jonas Mataitis paprašė panašaus atleidimo, o tų metų gruodžio 31 die-ną Romoje buvo registruotas Lucko vyskupijos patarnautojo (acolitus) Jono Paulaičio prašymas dėl to paties38. Pustrečiais metais vėliau, 1468 m. gegužės 30 d., Paulius Mikalojaitis, dabar be-sivadinantis Poznanės vyskupijos bajoru, nebe clericus, dar sykį prašė atleidimo dėl įvykio girioje, kad galėtų priimti tolesnius šventinimus, nes ligtolei tai daryti jam trukdė prastuomenės šmeižtas39. Norėdamas išvengti tokių keblumų, vienas Gniezno dvasininkas Albertas iš Sieradzo, tuomet sužeidęs pasaulietį, kuris vėliau pasveiko, apsilankė pas jį kartu su kunigu ir kitais patiki-mais liudininkais prašydamas, kad patvirtintų jo nekaltumą dėl kitos ligos. Tokį patvirtinimą gavus, klieriko nelaimei, pasaulietis mirė. Dar viena byla keliavo romon40.

Kraujo dėme susitepti galėjo ir tie dvasi-ninkai, kurie patys nedalyvavo skandalinguose įvykiuose. Trylikos metų karo su prūsais metu dvasininkai kentėjo nuo priešų užpuolimų – tapdavo žudynių liudininkais arba net gindavo savo parapiją nuo smurtininkų41. Panašiai ne-tyčia susitepti dvasininkai galėjo dalyvaudami pasauliečių teismuose. Kunigai bijojo rašyti arba net išversti lotynų kalba parašytus teismo

35 KDKDW Nr. 300, p. 356; žr. taip pat Codex Mednicensis seu Samogitiae diocesis, pars I (1416.II.13–1609.IV.2), coll. P. jatulis [Fontes historiae lituaniae, t. 3]. roma, 1984, Nr. 66, p. 112.

36 Bullarium Poloniae..., VI, Nr. 1635, 1649, 1650; Bul-larium Poloniae..., VII, Nr. 4.

37 Bullarium Poloniae..., VII, Nr. 438 ten pat, Nr. 201, 225.39 ten pat, Nr. 569.40 ten pat, Nr. 212.41 Ten pat, Nr. 41 (1464 m. gruodžio 6 d. Drobnyno

klebono prašymas Plocko vyskupui); 552 (1468 m. gegužės 2 d. Vroclaveko vyskš scholaris); 742 (1469 m. rugpjūčio 6 d. lvovo klieriko prašymas).

16

dokumentus arba liudyti vagystės bylose42. Už vagystę nusikaltėliai būdavo kariami. Vienu atve-ju toks Mazovijos kunigas, pats apkaltinęs vagį, turėjo pats nelaimėlį ir pakarti43. Ne tik vietiniai žemesnio rango dvasininkai ir kunigai jausdavo pasauliečių bajorų bei pareigūnų spaudimą; net popiežiaus pasiuntinys (legatus a latere) ir mo-kesčių rinkėjas (collector) Lenkijoje vengė kištis į vietinius ginčus44.

1461–1462 metais andrius iš lietuvos, Ne-menčinės klebonas, su šeimyna važiavo į Linku-mėnus pas tos parapijos kunigą Martyną. Tenai Andrius su Martynu ir kitais (neaišku, kokios padėties) dvasininkais ėjo į smuklę (žinoma, kad viena smuklė priklausė parapijai). Kartu buvo ir bajoras Načius. Smuklėje jie susitiko su ten jau pietaujančiais broliais valstiečiais (arba kitokiais pasauliečiais) Jonu ir Grigaliumi. Pastariesiems išgėrus kažkokio gėrimo, gal midaus, atvykėlių sveikaton, kunigų kompanija nupirko jiems mi-daus už du grašius. Jonas ir Grigalius prisigėrė ir išpylė kunigo Andriaus ir jo kompanionų gė-rimus. Kunigas geranoriškai (caritative) patarė girtuokliams ramintis, nes išpylė daugiau midaus negu buvo gavę iš kunigo. Dėl ramybės (sub spe pacis) Andrius ir Martynas įsakė savo tarnams girtuoklius išmesti iš smuklės. Šie sugrįžo ir buvo išmesti dar kartą. Galiausiai Jonas ir Grigalius, trečiąsyk sugrįžę, jau teigė praradę turėtą druską ir kitus daiktus kartu su 40 Lietuvos grašių ir norį atgauti savo turtą. Dėl ramybės (sub spe pacis) atsistojęs Andrius pagriebė Joną, stūmė jį prie durų ir sumušęs paleido lauke. Tačiau Jonas vėl sugrįžo. Načius, Martynas ir kiti, griebę Joną už plaukų, kone užmušė jį su lazda (nes būtų dar didesnis prasižengimas naudotis kardu arba peiliu). Antrą dieną Jonas mirė. Andrius prašė popiežių pripažinti jį nekaltu.

Šis scenarijus atrodytų tipiškas atsitikus tokiems neeiliniams įvykiams. Vilniaus vysku-pijos teismas tikriausiai nusprendė, jog bent jau Andrius nekaltas dėl to valstiečio (o gal pirklio?) mirties, bet vis dėlto negalėjo oficialiai leisti ku-nigui grįžti prie sielovados darbų. Ar Načius arba Martynas buvo nubausti, neaišku. Načiaus bylą turėjo tirti kita instancija – valdovo teismas. Na-čiui tikriausiai nereikėjo baimintis, nes oficialams patikdavo kilmingieji45. taip pat suprantama, kad dvasininkija galėjo eiti kartu su bajorais į smuklę – turime kitų pavyzdžių46. Problemų daž-niausiai kildavo dėl alkoholio vartojimo, jautraus reagavimo į įžeidimus ir žemesniojo sluoksnio vyrų, ypač tarnų bei baudžiauninkų, elgesį47.

Kita byla mini Vilniaus vyskupijos kunigą Jokūbą iš Varšuvos, naktį grįžtantį namo kartu su bajoru po pobūvio kito bajoro namuose. Jokū-bas, eidamas per tiltą, pastūmė šiek tiek apšilusį tarną, kuris, nukritęs nuo tilto, paskendo. Nuos-prendis – vietinis vyskupas turi nustatyti bausmę už nuodėmę ir duoti jam atleidimą.

1455–1456 metais Plocko vyskupijos kuni-gas Jonas, Lauryno sūnus, dirbęs nepaminėtoje Vilniaus vyskupijos parapijoje ir tenai būdamas, sviedė malką į darbininką, kuris tinginiavo dirbda-mas. Tasai po šio įvykio dar dirbo visą dieną ir išėjo namo. Pakeliui jis jau jautėsi silpnai, o aplinkiniai įtarė jį sergant maru, kuris tuomet siautėjo Vilniaus krašte48. Aštuntą dieną po smūgio darbininkas mirė. Pakviesti liudininkai teigė, kad kunigas jį nužudė. Ši byla panaši į dar vieną Vilniaus bylą – į 1437 metų smurtinės stačiatikio baudžiauninko

42 ten pat, Nr. 48, 362, 394, 484, 551, 658.43 ten pat, Nr. 484.44 Ten pat, Nr. 656č, Krokuvos patarnautojo Martyno

Klementaičio byla.

45 Bullarium Poloniae, VI, Nr. 1554.46 Ten pat, Nr. 555; plg. Bullarium Poloniae..., VII, Nr. 12,

159, 164, 246 (andriaus iš Hainos, Vilniaus vysk.).47 KDKDW, Nr. 300, p. 355–356 (1476 m. gruodžio 4 d.,

Vilniaus vysk.); Nr. 295, p. 346–347 (1475 m. gruodžio 21 d., Daugų klebonas).

48 Bullarium Poloniae, VI, Nr. 1079, p. 226. apie 1456 metų marą žinome iš Dlugošo kronikos – Joannis Dlugossii. annales seu cronicae incliti regni Polonie, liber duodecimus 1445–1461, ed. d. Turkowska (Cracoviae, 2003), 257č–271.

17

Pantaleono mirties, kuria buvo apkaltintas aš-menos klebonas, tyrimą49. Įtarimas, kad žuvęs žmogus mirė nuo maro, o ne nuo piktų smūgių, atrodo, buvo neretas būdas išteisinti nusikaltėlį, nes Lietuvoje žmonės, įtardami, kad tai maro ženklai, bijojo priartėti prie kraujuojančių aukų – „in illis partibus protunc infirmitas sanguinis fluxus, a qua tam quam peste metuebantur“50.

Kad tokia teismo procedūra būtų aiškesnė, antrajame priede pateikiamas vienas 1467 metų pavyzdys iš LDK Lucko vyskupijos. Dlugos Dombrovos klebonas Stanislovas trojdanas, bylos exponens arba orator, praneša popiežiui, kad vieną vasaros sekmadienį po vakarienės klebonijoje jo draugai jam atnešė žinią, jog priešai rengiasi jį nu-žudyti. Draugams išėjus iš klebonijos, trys Plocko vyskupijos vyrai atėjo per kapines, sumušė kunigo šunį bei tarnus. Stanislovas, nesėkmingai pabandęs įkalbinti užpuolikus palikti ramybėje jo šeimyną (ši frazė primena Evangelijos tekstą), mirtinai sužeidė vieną smurtininką, žinomą vagį Petrą. Stanislovas teigia, esą jis gailisi savo elgesio ir esą tuomet vi-saip bandė išvengti muštynių. Byla buvo perduota teisėjams, kurie įpareigojo Lucko vyskupą sušaukti liudininkus visoms aplinkybėms ištirti.

Tokie kazusai gerai atspindi kasdieninį LDK klebonų gyvenimą (turint omenyje klebonijos gyvenimą, tarnus, draugus, klebonijos geografiją, o ne žmogžudystes). Taip pat matomi stiprūs ryšiai tarp LDK ir Mazovijos vyskupijų kunigų. Dluga Dombrova yra LDK ir Mazovijos pasienio mieste-lis. Jau matėme, kaip Varšuvos moksleiviai vėliau aptarnavo parapijas Poznanės, Plocko ir Lucko vyskupijose. Iš esmės tai neturėtų mūsų stebinti, nes pačioje Vilniaus vyskupijos istorijoje šią gretimą teritoriją globojo Plocko vyskupas51. Vienoje by-

loje dėl draudžiamų beneficijų turėjimo Mazovijos (Czarnowo) kilmės bajoras bei kunigas, Vilniaus vyskupijos pasienio Dombrovos parapijos klebonas Andrius Falislovaitis (Andreas Falislai) prašė leisti valdyti dar tris parapijas, įskaitant ir Govorovą (Goworowo), Ostrolenkos pavieto kaimą52.

Žinoma, turime medžiagos, bylojančios apie kunigus, kurie žudo pasauliečius ir net kitus dva-sininkus. Viena byla aiškina, kaip du pranciškonai netyčia nužudė ne tą brolį (mat jiems rūpėjo pasiųsti amžinybėn savo viršininką)53. Bylose nurodomos bendros pateisinamosios priežastys: jėga naudo-jama savigynai, pasipriešinant jėgai, kitos išeities esą nebūta54. Tais atvejais, kai dvasininką nužudo pasauliečiai, nusikaltimo priežastis taip pat šablo-niška, nors kitokia, būtent šėtono įkvėpimas55.

1482 m. balandžio 18 d. kurijos teisėjas turėjo spręsti dar liūdnesnę Vilniaus kunigo, Lauryno iš Kauno, sėkmingai krikštijančio Žemaičiuose, bylą. Laurynas buvo susidėjęs su moteriške, kuri jam pagimdė vaiką. Vieną naktį Laurynui sugulus su savo ištvirkėle, vaikas užduso56. Ši byla įdomi ne dėl kunigėlio nesantuokinio vaiko arba ne dėl to, kad dvasininkas nesilaikė įžadų, bet dėl priežas-

49 Bullarium Poloniae litteras apostolicas aliaque monumenta Poloniae Vticana continens, V: 1431–1449, ed. I. Sułkowska-Kuraś, S. Kuraś et al., roma–lublin, 1995, Nr. 616, p. 106–107.

50 KDKDW, Nr. 300, p. 356: plg. Bielicos klebono Petro 1470 m. spalio 17 d. bylą, kur minimas maras – Bullarium Poloniae..., VII, Nr. 850.

51 Rabikauskas P. Krikščioniškoji Lietuva. Istorija hagi-ografija šaltiniotyra, sud. L. Jovaiša. Vilnius, 2002, p. 78.

52 Bullarium Poloniae..., VII, Nr. 360, 548. Ochmański (Biskupstwo, p. 66) datuoja šios parapijos fundavimą ‘ante 1468’; galima teigti, jog parapija įsikūrė iki 1466 metų.

53 ten pat, Nr. 44, 343, 468.54 Žr. 2 priedą: vim vi repellendo et se defendendo cum

alias mortem evotare non posit.55 Bullarium Poloniae..., VII, Nr. 182, 333, 458.56 KDKDW, Nr. 321A, p. 757. Plg. bylą apie kunigo

pavainikį, kurį, tėvui nežinant, žudo motina: Bullarium Poloni-ae..., VII, Nr. 257. Moksleivio sugulovė, pagimdžiusi pavainikį, miršta, o klierikas nori gauti aukštesnius šventinimus, ten pat, Nr. 538š. Nekaltas kunigo buvimas susituokusios moters namuose, ten pat, Nr. 745. Su lytiniu gyvenimu susijusiais klausimais istorikai domisi seniai – Fijałek J. Życie i obyc-zaje kleru w Polsce średniowiecznej na tle ustawodawstwa synodalnego. Kraków, 2002 (autorius naudoja teisės aktus, o ne teismo bylų medžiagą). Žr. taip pat Wiśniowski. Parafie w średniowiecznej Polsce. Lublin, 2004, p. 165–166. Dar vienas panašus klausimas – leidimas nesantuokoje gimusiems vyrams priimti dvasininkų šventinimus: Wertheimer L. Illegitimate birth and the English clergy 1198–1348 // Journal of Medieval History. 2005, 31, p. 211–221.

18

čių, kodėl Roma turėjo jam atleisti ir leisti toliau kunigauti: jis buvo veiksmingas pamokslininkas Žemaitijoje, kur trūko kunigų.

Popiežiaus atleidimas reiškė ne tik kad dva-sininkas galėjo toliau dirbti savo darbą, ar jis būtų mokslininkas, gydytojas ar kunigas – toks nuosprendis turėjo nuimti nuo įtariamojo blogą vardą (infamie macula). Nemažai įvykių kilo būtent dėl dvasininkų noro ginti gerą savo vardą. Šios bylos rodo įvairių parapijų kunigų ir vietinės bajorijos bendradarbiavimą, santykius su mote-rimis, nelaisvais bei žemesniesiems sluoksniams priklausančiais parapijiečiais ir būtinybę atkurti prarastą viešą ramybę ir tvarką.

Išvados

lietuvoje atskirai socialinei grupei priklausantys Vilniaus, Kauno, Gdansko ir kitų miestų pirkliai sugebėjo įgyvendinti sudėtingą ginčų sprendimo procesą, naudodamiesi bendruomeniniais ryšiais tarp giminaičių, draugų, valstybės pareigūnų (ir pastarųjų „draugystės“ ryšiais) ir pačiais val-dovais. Sėkmingai manipuliuojama nerašytine teisinių papročių sistema ir nustatyta miestiečių valia (willkür). Per atvykėlius arba naujuosius gyventojus lietuvių miestiečiai galėjo susipažinti su Vakarų Europos miesto teise.

Lietuvos prekybos židiniuose naudotasi visiems Europos krikščionims suprantama socialine kalba (apie kilnumą, draugiškumą ir taip toliau).

Lietuvos dvasininkija taip pat buvo įsitrauku-si į visuotinę Bažnyčios teismo sistemą – apie tai žinome ne tik iš sausų kanonų arba bažnytinės teisės teorijos, bet ir iš tikrų bylų.

Kurijos duomenys mums rodo dvasininkų (plačią ja prasme) gyvenseną, santykius su įvairiais pasauliečių sluoksniais, įsitraukimą į bendrą socialinę kalbą, bendrus kultūros intere-sus (socialinę padėtį, gerą vardą ir kitą monetos pusę – pasipūtimą). Taip pat sužinome apie

tokias visuomenės baimes kaip maro pavojaus (kai kraujuojančios smurto aukos galėjo dėl tos baimės nesulaukti aplinkinių pagalbos). Kadangi Žemaitijoje trūko kunigų, kurija galėjo toleruoti sugyvenusį vaiką misionierių.

Priedai. Bylos sprendimo aktai

1 priedas

1449 m. birželio 13 d., RotenhausVokiečių ordino didysis magistras Konradas von Erlichshausenas draugystės vardan prašo Kauno seniūno Sudevojaus Valmantaičio tarpininkauti Gdanske iškeltoje byloje dėl Kauno pirklio Eber­hardo Klynkhamerio skolų Elbingo ir Gdansko miestiečiams Jurgiui Roberiui, Kasparui Blume­nauw bei Barborai Beilerytei. Pinigus gdanskie­čiams buvo paskolinęs Jokūbas Blumenauw.

Rs: r: Berlynas, Geheimes Staatsarchiv Preussischer Kulturbesitz, XX Ordensbriefar-chiv, ordensfolianten 17, p. 811.

Herrn Sudowogio57 hauptmann czu Cau-wen58.

edeler und gestronger besunder lieber her hauptmann und habenn verczalt unsirer lieben und getruwen Iorge Rober czum Elbing59 und caspar Blumenauw60 zcu Danczk61 unser62 stete

57 Sudergo išbrauktas prieš teisingai įrašytą vardą. Su-divojus Valmantaitis, Kęsgailos brolis, ėjo Kauno seniūno pareigas 1431 ir 1447–1459 metais.

58 Kaunas, vidurio Lietuvos miestas prie Nemuno ir Neries santakos, Hanzos kontoros vieta.

59 Elbingas, vakarų Prūsijos miestas prie Vistulos upės, iki 1454 metų priklausė Vokiečių ordinui, paskui – Lenkijos Karūnai.

60 Caspar Blumenaw – Jokūbo ir Lauryno (abiejų teisių daktaro, Vokiečių ordino prokuroro, didžiojo magistro patarėjo) brolis.

61 Gdanskas – prekybos miestas prie Baltijos jūros, 1309–1454 metais priklausomas nuo Vokiečių ordino.

62 Mūsų, t. y. didžiojo magistro Konrado von Er-lichshauseno, 1441 m. balandžio 12 d.–1449 m. lapkričio 7 d. Jis 1434 m. balandžio 6 d.–1436 m. spalio 17 d. ėjo didžiojo maršalo ir Karaliaučiaus komtūro pareigas.

19

meteburger und inwoner van irer und Barbaran etwan Hans Beilers burgers czu Danczk tochter und irer beider huwsfrauwen swester wegen, wie en Eberhard Klynkhamer burger czu Cauwn eyne mercliche summe geld sey schuldig, als des disser beweser ouch unsrer lieberr und getruwer jacob Blumenauw63, den die gnadten jorge, caspar und Barbara dorczu gemechtiget habenn muntlich verczelen, wter euwerer frundschafft, die wir frundlich bitten wellet, lieberr her hauptman demselben jacob Blumenauw dissem beweiser umb unsirer bete willen sy behulffen, das em solche beczalung van dem berurten Eberhardt Klynkhaner mit gutte frundschafft mage gesthe-en machte, denn das nicht geseyn, so wellet em helffen, was her mit rechte mage dirfurden und bewerben, das em das gestheen und widderfaren mage, das wellen wir ken euch und die euwerern gerne widder verschuld und dirkennen.

Geben czum Rotenhauße am Tage Anthonii64 im xlix iare.

2 priedas

1467 m. vasario 21 d., RomaLucko vyskupijos Dluga Dombrovos (Palenkėje) klebonas kunigas Stanislovas trojanas praneša Šventosios Apaštalų Atgailos teismui (Sacra Poenitentiaria Apostolica) apie su juo susijusią žmogžudystės bylą. Esą sekmadienį pavakariena-vęs su draugais, klebonas buvo trijų pasauliečių užpultas prie klebonijos. Nesugebėjęs nuraminti smurtininkų, kunigas vieną jų, to nenorėdamas, sužeidė ietimi ir prašo atleidimo.

Rs: žr. p. 18 Vatikanas, Sacra Poenitentiaria, Supplicationum 15, l. 162v–163

Pub. Bullarium Poloniae VII, nr 370. p. 109–110

Stanislaus troi[d]anus presbyter, rector parochialis ecclesie in Dluga Danbrowa65, lu-ceoriensis66 diocesis, quod cum ipse olim post vesperas dominico die infra octavas Visitationis Beate Marie Virginis67 in domo sua plebanali cum nonullis suis amicis, dicti oratoris specialis intimavit, quod certi sui amici [!] ad domum eius venire et eum spoliare, dehonestare, percutere alias interficere volebant. Et dum ipse exponens post collationem huiusmodi de domo sua exivis-set et eisdem amicis gratiarum actiones retulisset, statim post recessum amicorum suorum inimici ad cimiterium ipsius ecclesie devenerunt armatu manu videlicet Petrus, Mett et tertius Bartik, laicus de Mazovia, Plocensis68 diocesis contra ipsum exponentem, qui per cimiterium dicte ecclesie parochialis canem dicti oratoris, quem servabat pro custode domus suae, percusserant, secundo scholarem et servitorem ipsius ecclesie impediverunt et similiter percusserunt. et cum ipse exponens eosdem inimicos petivisset ut eum in pace cum ipsius familia dimisissent ipsos ro-gasset, ipsi tamen vehementius in ipsum oratorem irruentes interficere moliebantur et conabantur realiter et cum effectu. Dictus vero exponens vim vi repellendo et se defendendo cum alias mortem

63 jakùbas Blumenaw, stambus Gdansko pirklys ir pinigų skolintojas. Kažkodėl nebuvo Gdansko miesto tarybos nariu.

64 Šv. Antano diena – birželio 13-oji.

65 Dluga Dąbrowa (Ilgoji Dombrova), Palenkės (Pod-lasie) kaimas Drohičino paviete, prie LDK sienos su Mazovijos kunigaikštyste; parapija įsteigta 1420 metais – Jabłonowski A. Podlasie. Warszawa, 1909, p. 217.

66 Lucko vyskupija – į pietus nuo Vilniaus vyskupijos. Žr. Trajdos T. M. Kościól katolicki na ziemiach ruskich Korony i Litwy za panowania Władysława II Jagiełły (1386–1434). Wrocław–Warszawa, 1983, t. 1, p. 7584, žemėlapis, p. 104–105.

67 Apsilankymo pas Dievo Motiną šventė, liepos 2 diena. Nežinoma, kuriais metais šis užpuolimas įvyko; jei kalbama apie 1466-uosius, tada sekmadienis po šventės buvo liepos 6 diena.

68 Plocko vyskupija, užimanti rytinę Mazovijos kunigaikštystės dalį.

20

evitare non possit, dictum Petrum laicum, publicum latronem, cum quadam lancea vulneravit et per-cussit, ex quibus vulnere et percussione diem suum clausit extremum. cum autem dictus exponens de morte ab intimis doluerit, prout dolet de presenti, cupiatque ex magno devotionis fervore in omnibus suis sic susceptis ordinibus perpetue altissimo Domino famulari, dubitus tamen ne a nonnullis simplicibus et iuris [ignaris] ac ipsius exponentis forsan emulis asseratur ipsum occasione premis-sorum reatum homicidii incurisse et irregularitatis maculam sive inhabilitatis notam contraxisse et propter ea in suis ordinibus ministrare non posse, ad ora igitur talium et aliorum in futurum forsan

69 Filippo calandrini (1405–1476), kardinolas nuo 1448 metų (Šv. Zuzanos, nuo 1451 metų Lucinos šv. Laureno bažnyčios kunigas kardinolas. 1459 metais jis tapo didžiuoju penitentiariumi (summus poenitentiarius).

70 Antonio de Grassi (mirė 1491 m.), nuo 1462-ųjų ėjo popiežiaus auditoriaus (teisėjo) Šventajame Teisme (Sacra Rota) pareigas.

obloquy volentium emulorum obstruendum super Sanctitati Vestre dictus exponens, quatenus ipsum nullum homicidii reatum incurrisse, nullamque irregularitatis maculam sive inhabilitatis notam propter premissa contraxisse, sed in omnibus suis ord premissis non obstante declarari, mandare misericorditer dignemini in forma.

Fiat ut infra, Philippus sancti laurentii in lucina69. Vident eam dominus anthonius de Grassis70, Philippus. commitatur ordinario et si vocatis vocandis sibi constiterit, quod exponens vim vi repellendo et se deffendendo alias fugere vel evadere non valens percussit, ut prefertur et de aliis expositis declaret, ut petitur.

This article examines briefly the resolution of conflicts within two separate mediaeval social groups, namely the merchant communities of Gdańsk, Vilnius and Kaunas during the first seven years of Casimir I and IV’s reign in the Grand Duchy of lithuania, and the roman catholic clergy of the dioceses of Vilnius and

Žemaitija involved in criminal cases reviewed by the Papal curia. attention is paid to the importance of social concepts such as friendship and charity, and the restoration of good repute. this article forms part of a broader study of lithuania during the reign of Casimir Jagiellończyk.

ConfLICt ResoLutIon In fIfteenth-CentuRy LIthuanIa as exemPLIfIeD By InjuReD meRChants anD feLonous CLeRKs

S u m m a r y

Įteikta 2007-10-22Parengta skelbti 2007-10-26

21

ISSN 1392–0448. lIetuVoS IStorIjoS StuDIjoS. 2007 20

Įvadas

Gali atrodyti, jog šio straipsnio tematika visuo-meniškai nebeaktuali, jog tai ieškojimas „per-nykščio sniego“, nes Vokietija ir Rusija šiandien nebėra totalitarinės valstybės, o Vokietija, be to, priklauso Europos Są jungai ir NATO – į šias organizacijas jau yra įstojusios ir Lietuva, latvija, estija. Pastarosios trys šalys, taigi, yra Vokietijos są jungininkės, visos jos juk formuoja bendrą užsienio politiką. Tad iš principo neturėtų jokiu pavidalu kartotis istorinės dviejų didžiųjų Europos žemyno valstybių tarptautinės kombi-nacijos, nukreiptos prieš Baltijos valstybes. taip pat gali atrodyti nebeaktuali šiandien ir Baltijos sąjunga, nes ji lyg jau realizuota, realizuota dargi platesniu mastu, nes bendradarbiaujama kone visos Europos, visų Vakarų mastu.

Tačiau įsiliejimas į ES ir NATO nepaneigia Baltijos šalių vienybės būtinumo, gal netgi atvirkščiai: sudaro joms suartėti palankesnes sąlygas, nes nebereikia karštligiškai ieškoti naujų karinių ar politinių są jungos formų, o galima atsidėti nuosekliam ekonominių, kultūrinių, visuomeninių ryšių stiprinimui. Europinis vieni-

1 Vitkus G. Tarptautinė Lietuvos ir Rusijos santykių nor- santykių nor-malizacijos perspektyva. Habilitacijos procedūrai teikiamų darbų apžvalga. Vilnius, 2007, p. 5.

Vokietijos ir soVietų poLitikos poVeikis baLtijos sąjunGos kūrimui 1919–1940 metais

zenonas butkusProfesorius, daktarasVilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanasTel. 268 72 81El. paštas: zenonas.butkus@if.vu.lt

jimasis nepakeičia, neatstoja regioninio bendra-darbiavimo. Pastarą jį ignoruojant ES gali virsti vienpusiškai tik į centrą (Briuselį) orientuotu biurokratiniu mechanizmu. Patvari ir harmonin-ga bendrija ES taps tik plėtodama įvairiapusius, istoriškai jau formuotus ryšius.

Nors po NATO gynybiniu skėčiu Baltijos valstybės jaučiasi kaip niekada saugios, geopo-litikos diktuojamą ir dabar didėjančią Rusijos bei Vokietijos įtaką Baltijos regione taip pat reikia matyti, juo labiau kad nėra išnykusi geopolitikos ir demokratijos dilema. Pagaliau vis svarbesnis šiandien tampa ekonominis ir ypač energetinis saugumas, kuriuo Baltijos šalys turi rūpintis kartu, be to, jos turi apsaugoti savo politinį, demokratinį procesą nuo išorės poveikio, iškrai-pančio šį procesą. „Gintis nuo infiltracijos“ iš užsienio jas ragina ir šiandieniniai politologai1. Dabartinius Baltijos šalių ir Rusijos santykius jie vertina kaip labai prastus, tiesiog kaip ano-

22

maliją „šiuolaikinėje bendradarbiaujančioje ir besiintegruojančioje Europoje“2. Nors Baltijos šalių santykiai su Vokietija yra neblogi, bet irgi aktualu juos pagerinti3. tad dabarties realijos nėra visai nutolusios nuo straipsnio tematikos, kurią rinktis jau tiesiogiai skatina šios tematikos istoriografijoje esančios spragos.

Apskritai apie Baltijos są jungos kūrimą ra-šyta nemažai4, bet didžiųjų valstybių politikos poveikis šiam kūrimui nuosekliai ir išsamiai neanalizuotas. Tradiciškai pabrėžiamas Anglijos ir Prancūzijos skatinamasis poveikis Baltijos ša-lių politinei integracijai5. Kitų didžiųjų gretimų valstybių – SSRS ir Vokietijos – pozicija šiuo klausimu lieka lyg šešėlyje, bet be šios pozicijos supratimo vargu ar galime tinkamai paaiškinti Baltijos šalių suartėjimo sėkmes ir nesėkmes. Bendrą šio suartėjimo supratimą visuomenėje apsunkina ir tas faktas, kad šiai temai skirtos abi bene reikšmingiausios Vytauto Žalio ir Janio taurenso disertacijos6 ištisai nebuvo paskelbtos. Didelis istoriografinis laimėjimas yra neseniai

pasirodęs V. Žalio Lietuvos diplomatijos istori-jos (1925–1940) I tomas7, kuriame įvertintas ir Baltijos są jungos kūrimas, bet šis kūrimas tėra viena iš daugelio šio įspūdingo veikalo temų, kuri tegalėjo būti išdėstyta tik apibendrintai ir turbūt dėl to kai kuriose vietose apibendrinta gana kritiškai. Štai 28 p. pabrėžta, kad 1934 m. sukurta „Baltijos santarvė“, praėjus po to tik dvejiems metams, „merdėjo, o 1937 m. ji iš esmės jau buvo negyvas organizmas“.

reikšmingi darbai yra skirti svarbioms Sovietų ir Baltijos šalių santykių problemoms, pirmiausia tarpvalstybinėms sutartims8. taip pat nagrinėti Vokietijos santykiai su Baltijos ša-limis9. Geras ženklas, kad mūsų jaunieji istorikai

2 Žr. Vitkus G. Diplomatinė aporija: Tarptautinė Lietuvos ir Rusijos santykių normalizacijos perspektyva. Vilnius, 2006, p. 9.

3 Aleksa K. Ar galėtų Lietuvos ir Vokietijos santykiai būti geresni // Veidas. 2007, rugsėjo 27, Nr. 39, p. 37.

4 Žr. Kazlauskas B. L’Entente Baltikque. Paris, 1939; Andersons E. Baltijas Antantes priekšvēsture // Treji vārti. 1969, Nr. 1, p. 49–53, Nr. 2, p. 53–57, Nr. 6, p. 41–54, 1973, Nr. 2/3, p. 16–30; Anderson E. Pabaltijo są junga – realybė ar fantomas // Draugas. 1974, Nr. 162 (28), p. 1; Žepkaitė R. Dėl Pabaltijo valstybių są jungos (Baltijos Antantės) kūrimo 1919–1925 m. // Lietuvos istorijos metraštis. 1984 metai. Vilnius, 1985, p. 38–53; Počs K. „Sanitārā kordona“ valgos. Rīgā, 1971; Feldmanis I., Stranga A. the Destiny of the Baltic Entante: 1934–1940. Riga, 1994; Арумяэ Х. За кулисами „Балтисково союза“. Таллин, 1960; ir kt.

5 Žepkaitė R. Lietuva tarptautinės politikos labirintuo-se (1918–1922 m.). Vilnius, 1973, p.133–160; Почс К. Я. „Санитарный кордон“. Прибалтийский регион и Полъша в антисоветских планах английского и французского империализма (1921–1929 г.г.). Рига, 1985; ir kt.

6 Žalys V. Lietuva Baltijos Antantės sistemoje 1934–1940 metais. Disertacija // lietuvos istorijos instituto biblioteka, f. 16–96; Taurēns J. Baltic trend in foreign policy of the republic of latvia, 1934–1940. Summary of Doctoral Thesis. Rīga, 1999.

7 Žalys V. lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940). Vilnius, 2007, t. 1. Žr. Astos Petraitytės recenziją – Darbai ir Dienos // 2007, Nr. 47, p. 254–261.

8 Laurinavičius Č. Lietuvos–Sovietų Rusijos Taikos sutartis (1920 m. liepos 12 d. sutarties problema). Vilnius, 1992; Kasparavičius A. Didysis X Lietuvos užsienio poli-tikoje. 1926 metų Lietuvos ir Sovietų Są jungos nepuolimo sutarties analizė. Vilnius, 1996; Stranga A. latvijas – Pa-domju Krievijas Miera līgums 1920. gada 11. augustā. Rīga, 2000. Žr. taip pat: Ivinskis Z. Lietuvos ir Sovietų Są jungos santykių dvidešimtmetis (1919–1939). Reikšmingi etapai šaltinių šviesoje // Aidai. 1969, Nr. 6–8; Kукушкина И. А. Литва и Рассия: 1920 // Рассия и Балтия. Москва, 2000, c. 98–112.

9 Bonacer M. G. Die Stellung des Baltikums in der deuts-chen Grossraumpolitik zwischen 1930 und 1939. Hamburg, 1988; Ahmann R. Nazi German Policy towards the Baltic Sta-tes // the Baltic and the outbreak of the Second World War. Cambridge, 1992; Hiden J. the Baltic States and Weimar Ostpolitik. Cambridge, 1987; Purkl A. Die lettlandpolitik der Weimarer republik. Münster, 1997; Rauch von Georg. Die baltischen Staaten und Sowjetrussland 1919–1939 // Europa – Archiv. 1954, Nr. 9, S. 7087–7094; Hubatsch W. Die aussenpolitischen beziehungen des Deutschen Reiches zu Lettland und Estland 1923–1932 // Deutsche studinen. Vierteljahreshefte. XIII. Jahrgang 1975, S. 305–314; Lange F. Lettland und seine baltischen Nachbarn in den Konzeption nationalsozialistischer Aussenpolitik // Zeitschrift fur Ostmit-teleuropaforschung. 46. Jahrgang 1997, Heft. 4, S. 500–512; Žiugžda R. Vokietijos ir lietuvos santykiai 1919–1940. Vilnius, 1981; Вирсис М. Х. Политика Веймарской Германии в атнашении буржуазной Латвии 1925– 1932 г.г. Автореф дисс. канд. ист. наук. Ленинград, 1986; Дащерас Б. И. Развитиие экономических отношений между Литвой и Германией в 1919–1929 г.г. Автореф. дисс. канд. ист. наук. Вильнюс, 1983.

23

savo mokslinį kelią ryžtasi pradėti tyrinėdami lietuvos ryšius su rusija ir Vokietija10. Tačiau tėra paskelbtas tik vienas straipsnis, kuriame specialiai analizuojamas Sovietų poveikis Bal-tijos są jungos kūrimui. Bet ir šiame straipsnyje, kurį paskelbė estų istorikas Magnus Ilmjärvas11, aptariamas tik vienas chronologiniu požiūriu siauras šio kūrimo epizodas, būtent: Baltijos antantės susiformavimas 1934 metais.

Bendresnės tematikos darbuose ir Sovietų, ir Vokietijos poveikis Baltijos šalių integracijai kartais aptariamas, bet tas aptarimas dažniausiai yra susietas su platesnės apimties, įvairialypių tarptautinių procesų vertinimais. Todėl minėtas poveikis istoriografijoje neretai atrodo tarsi atsitiktinis, padiktuotas įvairiausių tarptautinių aplinkybių, politinės konjunktūros, neišplau-kiantis iš Vokietijos ar SSRS užsienio politikos koncepcijos, valstybinės strategijos. Tai gali sudaryti įspūdį, kad abi šios valstybės, palaiky-damos santykius su Baltijos šalimis, vykdydamos jų atžvilgiu vienokią ar kitokią politiką, iš viso neturėjo jokio apibrėžto plano. Net demokratinių pažiūrų Rusijos mokslininkai Olegas Kenas ir aleksandras rupasovas prieina prie išvados, kad jų šalis, formuodama santykius su savo artimiau-siais kaimynais, neturėjusi aiškesnės užsienio politikos koncepcijos12. Būtent tokiu keliu einant ir randasi tvirtinimai, kad Sovietai 1939 m. Bal-tijos šalių ir Lenkijos pasidalijimuose dalyvavo susikomplikavus tarptautiniams santykiams, dėl gilios jų krizės, staigiai iškilusio pavojaus valstybės saugumui, o ne dėl išankstinių, jų pačių turėtų kėslų.

Ar tų kėslų būta, kaip tik ir galėtų parodyti Sovietų ir Vokietijos pozicija Baltijos są jungos kūrimo klausimu. Mat, tos są jungos kūrimas buvo į ateitį orientuotas procesas, turėjęs pristab-dyti dviejų didžiųjų gretimų valstybių revizio-nizmą. Tad jųdviejų požiūris į Baltijos są jungos kūrimą galėtų būti tam tikras ženklas, rodantis jų platesnės politikos tikslus. Šiame straipsnyje ir mėginsime tą požiūrį ištirti.

Ryškiausi Baltijos sąjungos kūrimo etapai ir bendriausi Vokietijos bei sovietų politikos šiaurryčių europoje bruožai

Baltijos są jungos kūrimo istorijoje aiškiai išsi-skiria trys etapai. Pirmajam priskirtume idėjos etniniu pagrindu sukurti lietuvos–latvijos ir Estijos–Suomijos valstybes kilmę ir propagavi-mą. Dar niekas dorai nekalbėjo apie atskirų Lie-tuvos ar Latvijos valstybių kūrimą, kai 1885 m. žymus lietuvių visuomenės veikėjas, aušrininkas Jonas Šliūpas ėmė aiškinti (pirmiausia JAV leidžiamame laikraštyje „Unija“), kad lietuviai ir latviai, kaip giminingos tautos, norėdamos išsivaduoti iš ilgametės priespaudos ir išlaikyti nepriklausomybę, turi sukurti bendrą valstybę, kuri galėtų palaikyti artimus ryšius su Šiaurės šalimis. Ši idėja labiausiai buvo išplatinta tarp Amerikos lietuvių per Pirmąjį pasaulinį karą, ji taip pat buvo žinoma Lietuvoje ir Latvijoje bei Rusijoje, kur gyveno lietuvių ar latvių. Nors J. Šliūpas specialioje knygoje13 išdėstė konkretų bendros baltų valstybės planą, jis buvo toli nuo tikrovės – tvirtinta, kad lietuvių ir latvių dar esą 10 mln., kad latviai bendroje valstybėje galės pa-sitenkinti autonomija ir t. t. Kritikų buvo per akis, bet niekas neparengė realesnio bendros valstybės plano, tad ji iš tikrųjų net nebuvo pradėta kurti,

10 Burinskaitė K. Lietuvos ir Rusijos santykiai XV–XX a. Vilnius, 2005; Paura A. lietuva Veimaro respublikos ir Trečiojo Reicho užsienio politikoje. Vilnius, 2006.

11 Ilmjärv M. the Soviet union, lithuania and the esta-blishment of the Baltic entente // lithuanian Foreign Policy review. 1998, Nr. 2, p. 87–109.

12 Кен О. И., Рупасов А. И. Политбюро ЦК ВКП (б) и отношеня СССР с западными соседними государствами. Санкт-Петербург, 2000, ч. I. 1928–1934, c. 68.

13 Šliūpas J. lietuvių–latvių respublika ir Šiaurės tautų są junga. Stokholmas, 1918.

24

visi projektai liko idėjų lygmens. Iš esmės tas pats pasakytina ir apie sumanymą suformuoti bendrą estų ir suomių valstybę, nors šiuo atveju buvo įvairesnių ir realesnių projektų14.

Abiejų sumanymų nesėkmės aiškintinos visų pirma tuo, kad lietuvių, latvių, estų ir suomių tautos atgimė kaip visai savarankiškos, viena nuo kitos gerokai atitolusios, tad kiekviena jų siekė ne bendro, o savojo valstybingumo. Kita vertus, tie planai nebuvo visai utopiniai. Tai rodo Čekoslova-kijos valstybės susikūrimas ir egzistavimas beveik iki mūsų dienų. Tačiau pastaruoju atveju buvo tauta lyderė (ekonominiu, politiniu ir valstybingumo tradicijų požiūriu) – čekai, prie kurių šliejosi gi-mininga tauta – slovakai. Panašiai jėgų santykis susiklostė ir kuriantis Jugoslavijos (iki 1929 m. ji vadinta „Serbų, Kroatų ir Slovėnų karalyste“) valstybei, kur vyravo serbai. o nei lietuviai, nei latviai lyderystės vieni kitiems nepripažino, savo žemėse norėjo šeimininkauti vieni patys. Suomiai ir estai labiau jautė tarpusavio artimumą, bet šlietis vieni prie kitų iki bendros valstybės sudarymo irgi nesiryžo. Pagaliau Pirmojo pasaulinio karo nuga-lėtojos – Anglija, Prancūzija ir JAV, skirtingai žiū-rėdamos į Austrijos-Vengrijos ir Rusijos imperijų palikimą, stipriai parėmė Čekoslovakijos valstybės kūrimą. O štai Rytų Pabaltijyje šios didžiosios valstybės dar ilgokai buvo linkusios tradiciškai pripažinti Rusijos suverenitetą. Aišku, remtos tik nebolševikinės jos jėgos, Kolčiakas dargi skelbtas visos Rusijos valdovu. Net karą pralaimėjusiai Vo-kietijai kurį laiką buvo leista Baltijos šalyse laikyti savo kariuomenę tikintis, kad ji sulaikys bolševikų ekspansiją į Europos gilumą.

Tokia Vakarų pozicija ne tik neskatino bendro baltų ar suomių–estų valstybingumo atsiradimo, bet ir apsunkino atskirų Baltijos valstybių, ypač Latvijos ir Lietuvos, susidarymą. Kaip tarpinę

grandį tarp bendro ir atskiro Baltijos valsty-bingumo galima traktuoti sumanymą sukurti Estijos, Latvijos ir Lietuvos konfederaciją, kurios projektą parengė šių šalių delegacijos, veikusios Paryžiuje Taikos konferencijos metu. Tačiau tų trijų kraštų vyriausybės nesiėmė jokių realių priemonių šiam projektui įgyvendinti.

Antrajam Baltijos są jungos kūrimo etapui priskirtume 1919–1925 m. intensyviai vykusius mėginimus suformuoti Lietuvos, Latvijos, Es-tijos, Suomijos ir Lenkijos politinį, karinį bei ekonominį bloką. Jo formavimą pirmiausia ap-sunkino tai, kad vienu metu mėginta įgyvendinti skirtingus to bloko variantus, kurti skirtingos sudėties organizacijas. Kurta trijų mažųjų vals-tybių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – są junga, penkių valstybių – Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos – są junga, taip pat keturių valstybių susivienijimas (tos pačios valstybės, tik be Lietuvos arba be Lenkijos). Kuriant Lenkijos vadovaujamą didžią ją Baltijos są jungą tebuvo žengtas tik vienas realus žingsnis – 1922 m. kovo 17 d. Varšuvoje lenkijos, latvijos, Suomijos ir Estijos užsienio reikalų ministrai pasirašė są junginę sutartį, bet Suomijos parlamentas jos neratifikavo. Įprasta sakyti, kad šalia kitų veiksnių ratifikuoti sutrukdė Vokietija, stipri jos įtaka Suomijos politiniam procesui. Matydamos, kad Suomija nesiekia prisiimti įsipareigojimų dėl pietinių savo kaimynių likimo ir kad Lenkija su Lietuva negali įveikti tarpusavio konflikto, La-tvija su Estija ryžosi sutelkti bent savas, nors ir kuklias, jėgas. 1923 m. lapkričio 1 d. jos pasirašė gynybinę są jungos ir preliminarią muitų unijos sutartis15, tačiau abiem šalims pritrūko valios tas labai reikalingas sutartis realiai įgyvendinti.

Skirtingi są jungos variantai kurti daugiausia dėl to, kad Lenkija ir Lietuva, tarpusavyje konf-

14 Žr. Zetterberg S. Die finisch-estnischen Unionspläne 1917–1919 // jahrbücher für Geschichte osteuropas. 1984, Nr. 32.

15 Latvijos valstybės istorijos (toliau – LVI) archyvas, f. 2574, ap. 3, b. 231, l. 11–12. Eesti ja Läti suhted 1920–1925. Dokumentide kogumik. ad Fontes 7. tallinn, 1999, p. 224–228.

25

liktuodamos, negalėjo vienoje są jungoje sutilpti. Šis konfliktas ir skirtingų sąjungos projektų kūri-mas sudarė išorės jėgoms, pirmiausia didžiosioms valstybėms, kuo puikiausias sąlygas sau naudinga kryptimi veikti Baltijos šalių integraciją ir šitaip jose stiprinti savo įtaką. Integraciją skatinantis Anglijos ir Prancūzijos poveikis tarsi neutrali-zuodavosi, kadangi pirmoji labiau palaikė mažąjį, o antroji – didįjį (su Lenkija) są jungos variantą. o tai dar labiau atrišo Vokietijai ir SSrS rankas netrukdomai ardyti Baltijos šalių vienybę.

Kaip trečią Są jungos kūrimo etapą trak-tuotume Baltijos antantės susidarymą 1934 m. ir jos veiklą iki 1940 m. okupacijos. Šis etapas išsiskiria tuo, kad jo metu są jungos kūrimas bent iš dalies jau buvo įgyvendintas, jau buvo pasirašyta ir veikė trišalė Lietuvos, Latvijos ir estijos politinio bei diplomatinio bendradar-biavimo sutartis. tiesa, tas bendradarbiavimas turėjo išimčių, neapėmė Vilniaus klausimo16, t. y. Lenkijos ir Lietuvos ginčo esmės. Taip pat trys šalys neturėjo bendrų įsipareigojimų karinėje ir ekonominėje srityse. Tad jų bendradarbiavimas buvo labai ribotas, bet vis dėlto vyko. Lietuva, latvija, estija sustiprino diplomatinius ryšius, jų pasiuntiniai įvairiose šalyse reguliariai rengė pasitarimus, kuriose derindavo bendros veiklos kryptis ir ypač išplėtė bendradarbiavimą Tautų Sąjungoje, kur kartu veikdamos gavo nenuolatinę vietą jos Taryboje. Bendru trijų šalių susitarimu ta vieta buvo patikėta Latvijai.

Baltijos antantės veiklos ribotumą sąlygojo tuometinė tarptautinė situacija, pirmiausia di-džiųjų valstybių politika ir ypač Vokietijos ir SSRS nuostatos, kurių Baltijos šalys negalėjo, o gal ir nebuvo linkusios nepaisyti.

apskritai nei SSrS, nei Vokietija nebuvo suinteresuotos, kad susikurtų Baltijos są junga, kuria siekta sustiprinti ir stabilizuoti po Pirmojo pasaulinio karo susidariusią tarptautinę sistemą Europoje. Į Lenkiją ir Baltijos šalis iš inercijos dar žiūrėta kaip į prarastas, atplėštas teritorijas, kurias ateityje reikėsią susigrąžinti. Šios šalys traktuotos kaip karo nugalėtojų – Anglijos ir Prancūzijos – įspraustas barjeras tarp Vokietijos ir Rusijos. Pastarosios siekė tą barjerą paversti tiltu. Nepalankiausiai, aišku, vertinta lenkija, turėjusi daugiausia „svetimų“ teritorijų. Dėl tos aplinkybės dalis Vokietijos politikų manė, kad jų šalis suinteresuota Lietuvos valstybės egzista-vimu, kadangi ši valstybė galėjo riboti Lenkijos įsigalėjimą Pabaltijyje ir neleisti jai iš abiejų pusių apsupti Rytprūsius.

Nepasitenkinimą Lenkijos ir Baltijos šalių suartėjimu, netgi jų egzistavimu Sovietų ir Vo-kietijos politikai yra išreiškę tiek netiesioginėmis užuominomis, tiek atvirais pareiškimais. Štai 1921 m. sausio 21 d. Vokietijos užsienio reikalų ministras Vilhelmas Simonas, net kalbėdamas Reichstage, Baltijos valstybes gana šiurkščiai pa-vadino „nepageidaujamu barjeru“ tarp Vokietijos ir rusijos17. Tokias nuostatas aiškiau negu žodžiai rodė šių didžiųjų valstybių politika, konkretūs jųdviejų veiksmai. Gerai žinoma, kad 1920 m., kai Raudonoji armija priartėjo prie Varšuvos, Vo-kietija visai nesiruošė padėti lenkams gintis, o jų ir bolševikų kare laikėsi pastariesiems palankaus neutraliteto. Nors ir pralaimėjusi karą Vokietija stengėsi išlaikyti savo kariuomenę Baltijos šalyse, rėmė jungtinius vokiečių ir rusų dalinius – ber-montininkus, kurie 1919 m. spalį bandė užimti Rygą. Todėl Latvija net paskelbė Vokietijai karą, nors pasaulinis karas tuomet visur jau buvo pa-sibaigęs ir visi dėl to džiūgavo. Sovietai net tik,

16 Žr. 1934 m. rugsėjo 12 d. Ženevoje kartu su Baltijos Antantės sutartimi pasirašytą slaptą Lietuvos, Latvijos ir Estijos deklaraciją – Estijos valstybės archyvas (toliau – eVa), f. 957, ap. 14, b. 31, l. 19.

17 Žr. Andersons E. Baltijas Antantes priekšvēsture // Treji vārti. 1969, Nr. 6, p. 43.

26

kaip minėta, puolė Lenkiją, bet ir 1919 m. mėgino prisijungti visas tris mažąsias Baltijos šalis.

Vokietija ir SSrS, palaikydamos santykius su atskiromis Baltijos valstybėmis, galėjo mėgautis įspūdingu, unikaliu galių santykiu pastarųjų ne-naudai (SSrS plotas bene daugiau kaip tris šimtus kartų buvo didesnis už Lietuvos teritoriją). Susi-vienijusios į glaudžią są jungą, veikdamos kaip vienas kumštis Baltijos šalys galėjo šį joms nenau-dingą jėgų balansą bent kiek sušvelninti. Šito abi didžiosios valstybės, aišku, nepageidavo.

Turėdamos Baltijos regione bendrų interesų, SSRS ir Vokietija buvo są jungininkės. Bendrus interesus jos ne tik suvokė, bet ir bendradarbiavo juos įgyvendindamos. Dar tuoj pat po karo abiejų šalių abi kraštutinės jėgos (sąlygiškai jas pava-dintume baltaisiais ir raudonaisiais), atsidūrusios Pabaltijyje, griebdavosi bendrų veiksmų. Štai baltųjų rusų ir vokiečių daliniai 1919 m. rudenį čia, kaip minėta, susijungė į bendrą kariuomenę, vadinamuosius bermontininkus, kurie bandė nuversti Latvijos vyriausybę ir ketino įsitvirtinti Lietuvoje bei Estijoje. Revizionistinės rusų ir vokiečių jėgos, matyt, jau tuomet tikėjosi, kad, panaudojant bermontininkus, Baltijos šalys vėl bus prijungtos prie atkurtos nebolševikinės Ru-sijos, kuri neprieštaraus, kad vokiečių baronai toliau viešpatautų Latvijoje ir Estijoje.

Bendradarbiavimo užmačių 1919 m. turėjo ir abiejų didžiųjų valstybių revoliucinės, komu-nistinės jėgos. Dar 1918 m. pabaigoje į Lietuvą besiveržiantys raudonarmiečiai tikėjosi joje remtis užsilikusia ir revoliucionizuota vokiečių kariuomene, kurioje aktyviai veikė vokiečių komunistai, vadinamieji spartakininkai. Tačiau kai 1919 m. sausį vokiečių revoliucinės jėgos pralaimėjo kruvinus mūšius Berlyne, jos ėmė prarasti įtaką ir Lietuvoje. Tokia situacija rusų bolševikai buvo be galo nusivylę. Vienas jų, Adolfas Joffė, apsilankęs Lietuvoje, specialiame laiške Vladimirui leninui ir jakovui Sverdlovui

1919 m. vasario 22 d. su apmaudu rašė, kad į revo-liucinę vokiečių kariuomenę dėtos didžiulės vil-tys nepasiteisino. Ta kariuomenė, – apgailestavo jis, – visiškai „pakeitė fizionomiją“, jokių tarybų tenai nebėra, tad susitarti su ja nebeįmanoma, remiantis spartakininkais sukelti sukilimo Kaune irgi nebepavyko, dėl to Raudonosios armijos padėtis Lietuvoje tapo „beveik beviltiška“18.

Bendrą Vokietijos ir Sovietų Rusijos politiką Baltijos regione skatino ir tai, kad abi šalys po Pirmojo pasaulinio karo palaikė gana artimus politinius ryšius, 1922 m. pasirašė garsiąją Rapalo sutartį, ir visas jųdviejų suartėjimas buvo pažen-klintas „Rapalo dvasia“. Šias didžiąsias valstybes ypač susiejo slaptas karinis bendradarbiavimas, po karo padėjęs abiejų šalių kariuomenėms atsikurti ir sustiprėti. Įveikdama Versalio taikos apriboji-mus (pirmiausia laikyti ne didesnę kaip 100 tūkst. kariuomenę), Vokietija savo karinę pramonę ir ginkluotąsias pajėgas (daugiausia tankų ir avia-cijos dalinius) ugdė, formavo, tobulino Rusijos platybėse – jos karinėse gamyklose ir poligonuose, prieš tai, aišku, su ja slapta susitarusi. Sovietai irgi gavo iš Vokietijos svarią karinę paramą specialis-tais bei naujausia technika19. Abi šalys iš tikrųjų

18 Rusijos valstybinis socialinės ir politinės istorijos (toliau – rVSPI) archyvas, f. 5, ap. 1, b. 2805, l. 1.

19 Žr. Friedrich von Rabenau. Seeckt. aus seniem leben 1918–1936. Leipzig, 1940; Helbig H. Die trager der rapallo-Politik. Gottingen, 1958; Muler R. D. Das Tor zur Weltmacht. Die Bedeutung der Sowjetunion fur die deutsche Wirtschafts und Rustunspolitik zwischen den Weltkriegen. Boppart am Rhein, 1984; Groehler O. Selbstmorderische Allianz. Deutsch-russische Militarbeziehungen 1920–1941. Berlin, 1992; Zeidler M. reichswehr und rote armee 1920–1933. Wege und Stationen einer ungewonlichen Zusammenarbeit. Munchen, 1993; Дъяков Ю. Л., Бушуева Т. С. Фашистский меч ковался в СССР. Красная Армия и рейхвер. Тайное сотрудничество. Москва, 1992; Dругая война 1939–1945. Москва, 1996; Ахтамзян А. А. Военное сотрудничество СССР и Германии 1920–1933 гг. // Новое и новейшая исто-. // Новое и новейшая исто- // Новое и новейшая исто- Новое и новейшая исто-Новое и новейшая исто-рия. 1990, No. 5, c. 3–24; Руденко М. Кузница фашиской армии (для удара по СССР танковые армады вермахта на-таскивалис на нашей же територии) // Независимая газета. 1997, 20 июня; Горлов С. Совершено секретною. Аляанс Москва–Берлин 1920–1933 гг. Москва, 2001; ir kt.

27

veikė kaip karinės sąjungininkės, nors juridiškai, viešai jos to nebuvo įforminusios.

toks artimas ir slaptas karinis bendradarbia-vimas sudarė palankų foną veikti kartu diplo-matijos fronte. Vokietijos ir Sovietų diplomatai, suprasdami vieni kitus „iš pusės žodžio“, Baltijos regione panašių tikslų siekdavo kartu. Abi šalys, aišku, čia buvo konkurentės, bet šio regiono inte-gracijos stabdymo darbe – są jungininkės.

Baltijos sąjungos kūrimo stabdymas 1919–1925 metais

Mūsų išskirtame pirmajame Baltijos konsoli-dacijos etape keliant idėją sukurti vieningas lietuvos – latvijos ir Suomijos – estijos valsty-bes tiesioginių Vokietijos arba Rusijos trukdžių sunku apčiuopti, jei, aišku, neskaitysime tartum alternatyvių bandymų suformuoti prorusišką so-vietinį Baltijos šalių valstybingumą ar Lietuvos ir Kuršo žemėse steigti Vokietijai pavaldžias mo-narchijas. Ryškesnių pirmųjų tos konsolidacijos išorės trukdymų galima apčiuopti tik nuo 1919 m. pradžios. Jau tada Paryžiuje veikę Rusijos politi-nio pasitarimo lyderiai Georgijus lvovas, Sergie-jus Sazonovas ir Vasilijus Maklakovas Lietuvos delegacijai prie taikos konferencijos aiškino, jog Lietuvos valstybės susikūrimas neužgaunąs gyvybinių Rusijos interesų20, leisdami suprasti, kad to paties jie nepasakytų apie Latviją ir Es-tiją. Taigi šie rusų veikėjai žadėjo, kad Lietuvos nepriklausomybė bus pripažinta neminint jos dviejų šiaurinių kaimynių. Tokiais pažadais kai kurie Lietuvos delegacijos Paryžiuje nariai, pir-miausia jos vadovas augustinas Voldemaras, bus susivilioję, nes nuo 1919 m. balandžio pradžios ėmė vengti bendros veiklos su Latvijos ir Estijos atstovais, pavyzdžiui, atsisakė pasirašyti bendrą

Baltijos šalių protestą prieš Kolčiako pripažinimą visos rusijos valdovu21.

Šitaip nepasitikėjimo sėkla tarp Lietuvos ir jos šiaurinių kaimynių buvo pasėta, tačiau apskritai iki 1920 m. vidurio Baltijos šalių integracijos iš-orės trukdymai nebuvo stiprūs – šiuo laikotarpiu ta integracija tartum turėjo šiltnamio sąlygas, bet jomis nebuvo kaip reikiant pasinaudota. Nors tada šios šalys surengė net penkias premjerų ir užsienio reikalų ministrų konferencijas (Rygoje 1919 m. rugsėjo 10–12 d., Taline rugsėjo 14–15 d., Tartu rugsėjo 29–spalio 1 d., vėl Tartu lapkričio 10–20 d. ir Helsinkyje 1920 m. sausio 15–21 d.), dėl są jungos nesusitarė. Joms pačioms trūko valios ir ryžto. Tiesa, jau tuomet kilo Lenkijos ir Lietuvos konfliktas, bet iki Želigovskio smurto (1920 m. spalį) jis nebuvo pasiekęs apogėjaus. Bendradarbiavimo aplinką šiek tiek drumstė ir trijų mažesnių Baltijos šalių ginčai dėl Estijos–Latvijos ir Latvijos–Lietuvos sienų nustatymo bei šių šalių nesugebėjimas susitarti dėl bendrų Taikos derybų su Sovietų Rusija. Su ja jos derėjosi atskirai ir 1920 m. pasirašė atskiras Taikos sutartis.

Pažymėtinas ir nenuoseklus Lietuvos daly-vavimas kuriant Baltijos są jungą. Nė į vieną iš penkių minėtų konferencijų neatvyko Lietuvos užsienio reikalų ministras. Juo tuomet buvo a. Voldemaras. jo nedalyvavimas bendrose užsienio reikalų ministrų konferencijose jo kolegoms iš kitų Baltijos šalių atrodė tiesiog akibrokštas arba aiški tendencija. Buvo žinoma, jog jis manąs, kad tarptautinės teisės požiūriu Lietuvos padėtis skiriasi nuo Latvijos ir Estijos, kadangi Lietuva yra turėjusi valstybingumą. Taip pat jam atrodę, jog atsitiesusi ir sustiprėjusi Ru-sija stengsis atgauti Latviją su Estiją, kurios turi patogius uostus ir išplėtotą pramonę, o Lietuvą, tokių dalykų neturinčią, paliksianti ramybėje. Todėl Lietuva, veikdama atskirai, lengviau

20 Laurinavičius Č. Lietuvos–Sovietų Rusijos Taikos sutartis, p. 72.

21 Žr. Butkus Z. lietuvos ir latvijos santykiai. Vilnius, 1993, p. 17.

28

gausianti tarptautinį pripažinimą ir išlaikysianti valstybingumą.

Šitokių įsitikinimų vedamas, A. Voldema-ras nuo baltiško bendradarbiavimo traukėsi atatupstas ir nei vyko į minėtas Baltijos šalių konferencijas, nei mėgino jas rengti savo šalyje. Panašaus nusistatymo tik ne taip kategoriškai laikėsi ir pirmasis Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona. Šitokį dviejų Lietuvos valstybės atkū-rimo lyderių „separatizmą“ Latvijos ir Estijos politikai traktavo kaip Vokietijos įtakos Lietuvoje pasireiškimą, o ne kaip jos istorinį išskirtinumą. Lietuvos ir Latvijos nesutarimai dėl bendros kovos su bermontininkais tokią traktuotę dar labiau sustiprino.

Kai antantės šalys 1921 m. sausio 26 d. de jure pripažino Latviją ir Estiją, o Lietuvos pripa-žinimą atidėjo ir todėl A. Voldemaro numatymai nebeatrodė realūs, Lietuvos vyriausybė šiek tiek susigriebė, keitė poziciją, jos užsienio reikalų ministras Juozas Purickis vyko į Latviją ir Estiją, 1921 m. liepos 12–13 d. suorganizavo su jomis konferenciją, pasirašė su Latvija slaptą protokolą, iš esmės artimą politinės sąjungos sutarčiai22, tad šiek tiek pasiekė trijų Baltijos šalių suartėjimo linkme. Vis dėlto ankstesnis Lietuvos pasyvumas esminio persilaužimo iš karto pasiekti neleido, be to, jau buvo sustiprėjęs jos konfliktas su Lenkija, pagaliau ir Sovietai jau buvo radę būdų stabdyti Baltijos šalių konsolidaciją.

Pastaroji aplinkybė pirmąsyk išryškėjo per Buldurių (prie Rygos) konferenciją (1920 m. rugpjūčio 6–rugsėjo 6 d.), kurioje paskutinį sykį dalyvavo visos penkios galimos sąjungos narės – latvija, estija, lietuva, Suomija ir lenkija. Bet nelemtas sutapimas – konferencijai Bulduriuose Baltijos šalys pirmąsyk puikiai pasiruošė, paren-gė gausybę bendradarbiavimo sumanymų, tačiau

kaip tik ir Sovietai tuomet susirado priemonę, kaip tą bendradarbiavimą stabdyti. Konferencijos išvakarėse – liepos 12 d. – jie Taikos sutartimi Lietuvai pripažino Vilnių, bet jame dar turėjo savo kariuomenę, kurią žadėjo išvesti ir iš tikrųjų perduoti jį Lietuvai. Jos politikai šito labai laukė, tačiau baiminosi, kad Sovietai nepersigalvotų, todėl vengta kokiu nors būdu juos užrūstinti. Lietuvos delegacijai, pasiųstai į Buldurių kon-ferenciją, buvo nurodyta „laikytis kiek galima daugiau švelnios, taikingos, kompromisinės politikos“23.

Šitokia taktika trukdė Buldurių konferencijai pasiekti pagrindinį tikslą – sukurti Baltijos šalių sąjungą ir pirmiausia karinę. Dar preliminariame posėdyje, rugpjūčio 5 dieną, Lietuvos delegacija pasiūlė išbraukti karinės konvencijos klausimą iš oficialios konferencijos darbotvarkės. Matyt, delegaciją veikė ne tik nuosaikios instrukcijos, bet ir tiesioginis Sovietų spaudimas, patirtas jau Rygoje, kur tuomet buvo įsikūrusi gausi jų delegacija, atvykusi užbaigti Taikos derybas su Latvija. Sovietų delegacijos vadovas tose derybo-se A. Joffė tą pačią rugpjūčio 5 dieną priekaištavo Lietuvos delegacijos Buldurių konferencijoje vadovui Jurgiui Šauliui, kam Lietuva, norėdama iš Sovietų rankų kuo greičiau atgauti Vilnių, kartu dalyvauja konferencijoje, kurios darbo-tvarkėje figūruoja prieš Rusiją nukreiptos karinės konvencijos klausimas. j. Šaulys teisinosi, jog darbotvarkė sudaryta be jo žinios ir patikino, kad reikalausiąs šį klausimą iš jos išbraukti24.

Sovietams duotų patikinimų Lietuvos de-legacija laikėsi. Ji taip pat nepritarė oficialiam Ukrainos ir Baltarusijos atstovų dalyvavimui konferencijos darbe (dėl jų dalyvavimo A. Joffė

22 1921 m. gegužės 14 d. Lietuvos ir Latvijos užsienio reikalų ministrų pasitarimo protokolas. LVI archyvas, f. 1313, ap. 1, b. 155, l. 11.

23 Lietuvos vyriausybės instrukcija Lietuvos delegacijai, pasiųstai į Buldurių konferenciją. Lietuvos centrinis valsty-bės archyvas (toliau – lcVa), f . 383, ap. 7, b. 82, l. 139.

24 Lietuvos delegacijos Buldurių konferencijoje 1920 m. rugpjūčio 5 d. pranešimas Užsienio reikalų ministerijai apie pokalbius su Sovietų atstovais. Ten pat, l. 22–23.

29

taip pat priekaištavo j. Šauliui). lietuvos delega-cijos nariai aiškino, kad ukrainos ir Baltarusijos delegatai neatstovauja tikroms valstybėms, be to, jos net nepriklausančios prie Baltijos šalių. Suprantama, kad tai buvo tik formalūs kriterijai, o iš tikrųjų buvo matyti, kad Lietuva baiminasi užrūstinti Sovietus, kurie Baltarusiją ir Ukrainą laikė savomis žemėmis.

Lietuvos delegacijos nuomonė Buldurių kon-ferencijai tapo labai svarbi, gal net principinė. Štai Lietuvos delegacijos telegramoje, pasiųstoje rugpjūčio 26 dieną iš Buldurių į Kauną, sako-ma: „Šiandien politinėj komisijoj Mejerovicas (Latvijos užsienio reikalų ministras – straipsnio aut. pastaba) pastatė klausimą stačiai visom delegacijom dėlei politinių sutarčių arba reikia skirstytis [...]. rytoj delegacijos turi duoti atsa-kymus [...]. Visų akys nukreiptos į lietuvius.“25 Tačiau lietuviai užsispyrusiai laikėsi nelanksčios, santūrios, visai neryžtingos pozicijos, kuri, manytume, gana objektyviai atsispindi estijos užsienio reikalų ministerijos parengtoje Buldu-rių konferencijos apžvalgoje. Joje, be kita ko, nurodoma: „Rugpjūčio 20 dieną kaip visateisė konferencijos narė priimama Ukraina. [...] Tuo klausimu Lietuva pateikė savo skirtingą nuo-monę: esą Ukraina prie Baltijos valstybių nepri-klauso ir todėl neturėtų būti į konferenciją įleista. Rusija esą galėtų čia įžvelgti kišimąsi į savo vidaus reikalus ir esą Lietuvai galėtų dėl to iškilti didelių sunkumų. [...] Visos konferencijos metu kartais daugiau, kartais mažiau jautėsi fatališka Lietuvos–Lenkijos priešprieša ir pirmą kartą taip akivaizdžiai išaiškėjo Rusijos bandymas regzti intrigas per Lietuvą.“26 Istoriniai dokumentai rodo, kad Sovietų diplomatų nuolat kartota frazė, jog Baltijos są junga po Pirmojo pasaulinio karo

nesusikūrė išimtinai dėl Lietuvos pozicijos, nėra visai iš piršto laužta.

Lietuvos pozicijos, aišku, nereikia sureikš-minti, suabsoliutinti. Dezintegracijos kryptimi veiktos visos Baltijos šalys, joms taikyti įvai-riausi poveikio metodai. Dėl vietos stokos šiame straipsnyje juos aptarsime tik apibendrintai, negalėdami įsigilinti į kiekvieną Baltijos šalių konferenciją, kurios po nelabai sėkmingo Bul-durių forumo vyko toliau.

Sovietai dažnai taikė tiesmuko grasinimo metodą. Štai Užsienio reikalų liaudies (toliau – URL) komisaro pavaduotojas Maksimas Litvino-vas 1921 m. liepos 18 d. Estijos užsienio reikalų ministrui antsui Pijpui ir latvijos pasiuntiniui Taline Julijui Feldmanui atvirai aiškino: „Jei Latvija ir Estija įsijungs į Baltijos są jungą, SSRS jas traktuos kaip priešiškas valstybes, todėl sustiprins su jomis sieną, sutelks prieš jas savo kariuomenę; jei norit konfrontuoti, mes galim, mes didžioji valstybė, mes įstengsime, bet ar įstengsite jūs?“27 Šiuosyk tai, atrodo, nebuvo tuščias grasinimas. SSRS karinės revoliucinės tarybos pirmininkas Michailas Frunzė ne kar-tą klausė URL komisariato, ar tikėtina, kad susikurs Baltijos są junga. URL komisariato ir minėtos tarybos susirašinėjimo medžiaga buvo siunčiama ir Josifui Stalinui bei Feliksui Dzer-žinskiui28.

Lietuvai grasinta subtiliau, visada atsižvel-giant į jos konfliktą su Lenkija. Vis dėlto Lietu-vos vyriausybei, 1921 m. pradėjusiai aktyviau siekti są jungos su Latvija ir Estija, irgi ne kartą buvo pareikšta, kad tos są jungos kūrimas bus nedraugiškas Sovietams aktas, tiesiog antita-rybinė politika. Kartu buvo leidžiama suprasti, kad Lietuva, įsijungusi į Baltijos bloką, tuoj pat

25 ten pat, l. 41–42.26 eesti suhted leedu ja Poolaga. Balti konverent-eesti suhted leedu ja Poolaga. Balti konverent-

sid 1920–1925. Dokumentine kogumik. tallinn, 2001, p. 58–60.

27 Rusijos Federacijos užsienio politikos (toliau – RFUP) archyvas, f. 0151, ap. 5, b. 22, segtuvas 4, l. 93.

28 URL komisariato ir karinės revoliucinės tarybos susirašinėjimo medžiaga. Ten pat, ap. 12, b. 14, sg. 17, l. 134–135.

30

neteks bet kokios SSrS paramos. tokie pagrasi-nimai ar net užuominos Lietuvą veikdavo labai stipriai, nes daugelis jos politikų, be Sovietų arba Vokietijos, nematė kitos jėgos, kuri galėtų padėti atgauti Vilnių ir apsiginti nuo Lenkijos. Dar tais pačiais 1921 m. Lietuva pažadėjo Sovietams nestoti į jokią „antitarybinę koaliciją“ net ir tuo atveju, jeigu už stojimą būtų pažadėta didžiulė kompensacija29. Tokie pažadai vis kartoti, tarpais dar labiau sustiprinant intonaciją. Štai Lietu-vos pasiuntinys Maskvoje Jurgis Baltrušaitis 1923 m. gegužės 9 d. URL komisarui Georgijui Čičerinui pareiškė: „Lietuva veikiau žus, negu sutiks jungtis į bet kokią, Sovietams priešišką, koaliciją.“30

Siekdami stabdyti Baltijos šalių są jungos kūrimą, Sovietai stengėsi šiose šalyse išstumti iš valdžios aktyviausius tos są jungos šalinin-kus, jos steigėjus. Pavyzdžiui, po komunistinio 1924 m. gruodžio 1 d. pučo Taline Estija suskato aktyviau rūpintis Baltijos vienybe, siekė, kad ją paremtų Vakarų valstybės, pirmiausia Prancūzija ir Anglija. Organizuoti są jungą ypač stengėsi tuometinis Estijos užsienio reikalų ministras Karelis Robertas Pusta ir pasiuntinys Londone Oskaras Kallasas. Dėl pastarojo veiksmų SSRS 1925 m. kovo 5 d. įteikė Estijai ultimatyvią notą. Iš tikrųjų reikalauta pasiuntinį atšaukti. Veikdami per savo šalininkus estijos politiniame elite Sovietai pasiekė, kad ne tik O. Kallasas, bet ir K. R. Pusta turėjo atsistatydinti31. url komisariato 1926 m. vasario 20 d. rašte SSrS pasiuntinybei Taline tartum pasigardžiuojant buvo pabrėžta: „K. Pusta ėjo prieš mus, todėl buvo pašalintas.“32

Nevengta naudoti ir ekonominio spaudi-mo. SSRS paprastai daugiau pelningo tranzito nukreipdavo per tą Baltijos šalį, kuri mažiau rūpinosi są jungos kūrimu. Taip pat tai šaliai atsirasdavo prekybinių nuolaidų, kitų ūkinių lengvatų. Aukščiausias Sovietų valdžios orga-nas Politbiuras 1927 m. sausio 27 d. posėdyje numatė nutraukti dar tik ketinamą pasirašyti prekybos sutartį su Latvija tuo atveju, jei ši įsijungs į Sovietams nepageidaujamą karinį ar politinį bloką33.

Dažniau negu grasinimai ar tiesmukas spaudimas taikytos subtilesnės diplomatinės priemonės, pirmiausia Baltijos šalių kiršinimas, jų vienybės ardymas, laikantis tradicinio princi-po „Divide et impera“. Ypač dažnai lietuviams buvo aiškinama, kad latviai ir estai yra veikiami Lenkijos ar Prancūzijos, todėl suartėjimas su jais galų gale nuves į Są jungą su Lenkija, o per ją ir į Vilniaus išsižadėjimą. Šitokius argumentus plačiai naudojo ne tik Sovietų, bet ir Vokieti-jos diplomatai. Pavyzdžiui, 1924 m. pradžioje organizuojamos Baltijos šalių konferencijos, turėjusios vykti Kaune, išvakarėse Vokietijos pasiuntinys estijoje savo kolegai iš lietuvos tvirtino, jog „latviai ir estai“ esą „visai pasidavę prancūzų ir lenkų įtekmei“34, todėl bendradar-biavimas su jais nuves į susitaikymą su Lenkija, neatgavus istorinės sostinės.

Tokie įtikinėjimai buvo paveikūs, nes krisda-vo į palankią dirvą – panašių minčių kildavo pa-tiems lietuviams. Kai kurie Lietuvos politikai jas propagavo. „Pabaltės są junga ne tik nereikalinga Lietuvai, bet dar jai pavojinga, – rašė A. Smetona 1924 m. rugsėjo 4 d. „Tautos vaire“, – juk tik aklas gali nematyti, kad ji užuolanka stumia Lenkijos glėbin.“ Šiuo atveju net sunku nusta-tyti, kas buvo svarbesni – išorės kurstymai ar

29 Žr. 1921 m. sausio 29 d. pirmojo Sovietų pasiuntinio aleksandro akselrodo ataskaita url komisarui Georgijui Čičerinui. Ten pat, ap. 5, b. 9, sg. 3, l. 7.

30 G. Čičerino ir J. Baltrušaičio pokalbis. Ten pat, ap. 9, b. 9, sg. 9a, l. 9–10.

31 Žr. Butkus Z. SSrS intrigos Baltijos šalyse (1920–1940) // Darbai ir Dienos. 1998, Nr. 7 (16), p. 149.

32 ten pat, p. 150.

33 rVSPI archyvas, f. 3, ap. 74, b. 4, l. 52. 34 cit. iš Butkus Z. lietuvos ir latvijos santykiai

1919–1929 metais. Vilnius, 1993, p. 97.

31

pačių lietuvių mintys. Šiaip ar taip, jų pliūpsniai išsiverždavo po ilgų Lietuvos politikų pokalbių su Vokietijos ar Sovietų diplomatais. Pagaliau prieš Baltijos są jungą nukreipta propaganda tirščiausiai sklido iš Sovietų finansuojamos tau-tininkų spaudos. Ji juk ir finansuota daugiausia dėl to, kad tautininkai aršiau negu kitos Lietuvos partijos prieštaravo Baltijos są jungai35.

Prieš suartėjimą su Lietuva nuteikti latvius ar estus nebuvo taip lengva, nes tekdavo ieškoti įmantresnių argumentų. Dažniausiai jiems buvo aiškinama, kad lietuviai vykdo nerealią, iliuzi-nę, tik garsia praeitimi paremtą politiką, vengia ekonomiškai bendradarbiauti su savo šiauriniais kaimynais. Sovietų vadovybė savo pasiuntiniams Baltijos šalyse net siųsdavo specialias instruk-cijas, kuriose konkrečiai ir diferencijuotai buvo nurodoma, kaip prieš Baltijos są jungą nuteikti Lietuvą, kaip Latviją, Estiją ar Suomiją. Vokie-tijos diplomatai ypač plačiai naudojo Lietuvos atsilikimo argumentą. Apdorodami Latvijos ar estijos politikus jie teigdavo, kad lietuvos valsty-bė visai nesavarankiška, persmelkta korupcijos, tiesiog be civilizacijos ženklų ir ne vieną pokalbį užbaigdavo, pavyzdžiui, tokiu apibendrinimu: „Čia viskas klostosi kaip Liberijoje.“36

Kaip sudėtingiausią ar aukščiausio lygio po-veikio priemonę traktuotume Vokietijos ir ypač Sovietų sugebėjimą įsiskverbti į Baltijos šalių politinį procesą, jį koreguoti, juo manipuliuoti. Buvo pastebėta, kad ne visi to proceso dalyviai rėmė Baltijos są jungos kūrimą. Neremiančius abi didžiosios valstybės palaikė, taip pat jos pa-sinaudojo tuo, kad vienos Baltijos šalių politinės jėgos rėmė „mažąjį“ (trišalį), kitos „didį jį“ (su Lenkija) są jungos variantus. Radosi galimybė tų variantų šalininkus supriešinti. Štai tik vienas pavyzdėlis, kaip buvo veikiama Latvijoje. Čia

didžiausia dešinioji partija – Ūkininkų są junga palaikė „didį jį“ Baltijos bloko variantą. O gau-siausia kairioji partija „socialdemokratai“ palaikė „mažą jį“ variantą. Kai 1921 ir 1924 m. buvo aktyviausiai steigiamas „mažasis“ blokas, tam priešinosi Ūkininkų sąjunga, kuri sumaniai buvo pakurstoma Sovietų diplomatų. 1922 ir 1925 m. intensyviai kurtas „didysis“ blokas įtraukiant Lenkiją. Dabar tam kūrimui priešinosi social-demokratai, irgi Sovietų palaikomi.

taip pat stengtasi paveikti, supriešinti Balti-jos šalių institucijas, vykdančias ar formuojančias užsienio politiką. Tebyloja dabar jau lietuviškas pavyzdys. 1923 m. pabaigoje–1924 m. pirmojoje pusėje Lietuvos užsienio reikalų ministerija, vadovaujama Ernesto Galvanausko, siekė Kaune sušaukti Lietuvos, Latvijos ir Estijos užsienio reikalų ministrų konferenciją, kurioje ketinta tartis dėl trišalės są jungos. Sovietai reiškė nepasitenkinimą šios konferencijos rengimu. E. Galvanauskas to nepasitenkinimo nepaisė. Tuomet Sovietai į savo pusę patraukė kitą svar-bią instituciją – Lietuvos Seimo užsienio reikalų komisiją, pirmiausia jos vadovą Stasį Šilingą. Atitinkamai apdorotas jis Sovietų pasiuntiniui Kaune Ivanui Lorencui 1924 m. vasario 4 d. pats pareiškė: „Lietuva turi remtis Rusija ir Vokietija, jai nėra ko dėtis su Latvija ir Estija, nes pastarųjų ateitis nėra aiški.“37

Ypač dažnai Baltijos šalių politikai buvo kir-šinami tarpusavyje, išnaudojant jų nesutarimus, asmenines ambicijas. Jau minėtas I. Lorencas 1924 m. sausio 1 d. savo vadovybei pranešė: „Aš nuspaudžiau keletą mygtukų, kad per trečiuosius asmenis dar labiau sugadinčiau ne per geriausius E. Galvanausko ir Z. Mejerovico santykius.“38

Taigi Baltijos šalių konsolidacijos stabdymų instrumentų turėta per akis. Jie taikyti išradingai.

35 Žr. Butkus Z. Išorės faktorius vidaus politikoje // Lie-tuvos sovietinė istoriografija. Vilnius, 1999, p. 35–55.

36 lVI archyvas, f. 2574, ap. 1, b. 246, l. 94.

37 rFuP archyvas, f. 0151, ap. 11, b. 5, sg. 11, l. 94–95.38 ten pat, l. 15.

32

Jų veiksmingumas faktiškai padvigubėdavo, kai SSrS ir Vokietija, jais naudodamosi, veikdavo kartu. Apie abiejų didžiųjų valstybių diplomatinį bendradarbiavimą jau esame truputėlį rašę anks-čiau39. Šiuosyk tik norėtume dar pacituoti SSRS URL komisariato 1925 m. pradžioje parengtą tarptautinės politikos apžvalgą, kurioje tas ben-dradarbiavimas labai palankiai ir apibendrintai įvertintas. Ataskaitoje, be kita ko, pabrėžta: „Vokietijos diplomatai Baltijos šalyse, ypač Ry-goje ir Helsinkyje, veikia kartu su mumis, kartu priešinasi Baltijos są jungos organizavimui.“40

Vokietijos ir SSRS priešinimasis Baltijos są-jungos kūrimui, aišku, nebuvo visiškai vienodas. Berlyno diplomatija veikė kiek subtiliau, švelniau ir menkesniu mastu negu maskviškė. Vokiečiams atrodė, jog pats Lietuvos ir Lenkijos konfliktas yra stiprus Baltijos są jungos stabdys. Todėl nėra būtini tokie tiesmuki ir radikalūs veiksmai, kokius vykdo Sovietai. Baltijos šalių politikams Vokietijos diplomatai dažniausiai patardavo, jog, svarstant są jungos klausimą, reikia pirmiausia žiūrėti Rusijos interesų ir jų paisyti. Tačiau tai tebuvo diplomatinės praktikos supratimo skirtu-mai, abiejų didžiųjų valstybių požiūris į Baltijos są jungą buvo stebėtinai panašus. Ne tiek skyrėsi abiejų valstybių pozicija šiuo klausimu, kiek rasdavosi skirtingų nuomonių abiejų valstybių viduje.

tiek Vokietijos, tiek SSrS diplomatai, aišku, kategoriškai prieštaravo „didžiosios“ Baltijos są jungos (dalyvaujant Lenkijai) kūrimui. O štai į „mažosios“ (Latvijos, Estijos ir Lietuvos) są jungos steigimą kartais žiūrėta atlaidžiau ir gana skirtingai. Kai kurie Vokietijos ir SSRS diplomatai net manė, kad trišalė są junga jų ša-lims nepakenktų. Gal ji net būtų joms naudinga,

nes sumažintų Lenkijos įtaką Baltijos regione. Manyta, jog Latvija ir Estija, suartėjusios su Lietuva, atsisakytų prolenkiškos politikos. Ti-kėtasi tris mažąsias Baltijos šalis supriešinti su Lenkija ir šitaip dar labiau suskaldyti šiaurryčių Europos regioną. Tokias idėjas kėlė Vokietijos ir SSRS pasiuntiniai Rygoje Adolfas Kösteris ir Aleksejus Černychas.

Tačiau nei Vokietijos užsienio reikalų mi-nisterija, nei Sovietų vadovybė tokiai nuomonei nepritarė. Buvo nurodyta, kad trišalė sąjunga vei-kiau atsidurs ne Vokietijos ar SSrS, o anglijos rankose. Be to, aiškinta, jog Lietuva nepajėgs La-tvijai ir estijai primesti antilenkiško nusistatymo. Veikiau bus atvirkščiai. Lietuva bus paskatinta susitaikyti su Lenkija. Taigi „mažosios“ Baltijos są jungos variantas gali paskatinti „didžiojo“ gi-mimą. Kaip tik šito SSRS ir Vokietija labiausiai baiminosi. Šitaip aiškino Vokietijos pasiuntinys Lietuvoje Hansas Morathas, kuriam pritarė Vo-kietijos užsienio reikalų ministerija.

Vokietijos politikai, be to, stengėsi atskirti, atriboti „grynai“ Baltijos valstybes – Latviją ir Estiją – nuo Lietuvos. Vienoje iš savo ataskaitų Vokietijos pasiuntinys Lietuvoje nurodė, kad ta „atribojimo“ politika yra nusistovėjusi ir visiš-kai atitinka Vokietijos interesus41. Gal čia veikė istorinė tradicija, pagal kurią Latvija ir Estija politiškai buvo pripažįstamos kaip Rusijos įtakos sfera. taip pat Vokietija nebuvo suinteresuota, kad Lietuva ekonomiškai suartėtų su Latvija. Lietuvos rinkoje norėjo įsitvirtinti pati Vokietija. Kad ir silpnesni, konkurentai, t. y. latviai, čia nebuvo pageidaujami.

Skirtingi požiūriai į „mažąjį“ Baltijos są jun-gos variantą Sovietų diplomatinėje tarnyboje iš esmės buvo įveikti jau trečiojo dešimtmečio vidu-ryje. Nuosaikesnę G. Čičerino nuomonę nurungė griežtesnė, dogmatiškesnė m. Litvinovo pozicija. 39 Butkus Z. Diplomatinis Vokietijos ir SSrS bendra-

darbiavimas Baltijos šalyse 1920–1940 metais // Seminarai. 1999. Vilnius, 2001, p. 181–198.

40 rFuP archyvas, f. 0151, ap. 12, b. 15, sg. 18, l. 135.41 Akten zur deutschen auswärtigen Politik (toliau –

aDaP) 1918–1945. Göttingen, 1980, Bd. 13, S. 54.

33

1926 m. rugsėjo 27 d. URL komisariato kolegija parengė derybų su atvykstančiu į Maskvą Lie-tuvos premjeru Mykolu Sleževičiumi programą, kurioje buvo aiškiai pabrėžta, kad Sovietams nėra priimtina jokia Baltijos są junga, nepriklausomai nuo jos sudėties ar formos. Toks nusistatymas motyvuotas šitaip: „Bet kuriuo atveju są jungos egzistavimas palengvins Lenkijos įtakos skver-bimąsi, objektyviai sustiprins pavojų, kad mažos Baltijos valstybės bus įtrauktos į didžiąją politiką ir į prieš mus nukreiptas karines sumaištis; taip pat tai nesutrukdys smelktis didžiųjų valstybių įtakai per atskiras są jungos nares.“42

Po 1924 m. gruodžio 1 d. Talino komunistinio pučo suaktyvėjusios Lenkijos ir Baltijos šalių pa-stangos kurti są jungą, atrodo, Sovietų vadovybę galutiniai išvedė iš kantrybės (tos pastangos ją ir anksčiau, kartais net neadekvačiai, nervino ir trikdė). Po ilgų konsultacijų su URL komisariatu Politbiuras parengė ir 1925 m. balandžio 9 d. patvirtino specialią kompleksinę Baltijos są-jungos kūrimo sustabdymo programą. Joje buvo pabrėžta, kad ta sąjunga „slepia savyje tiesioginę grėsmę SSRS“43. Pacituosime visus aštuonis tos programos vykdomosios dalies punktus:

a) Šio [Baltijos šalių ir Lenkijos] bloko išardymo tikslais išnaudoti mūsų ekonominio spaudimo Baltijos valstybėms galimybes, dėl to būtina išsiaiškinti mūsų ekonominių santykių su Pabaltiju konjunktūrą, įvertinant tiek teigiamas, tiek neigiamas jos ypatybes. Rengiant konkrečius šios srities pasiūlymus, reikia surinkti medžiagą iš mūsų ekonominių organų.

b) Egzistuojantį Lenkijos ir Lietuvos anta-gonizmą, pagal galimybes, panaudoti blokui išardyti, lietuvai nurodant, kad Baltijos blokas su Lenkija Lietuvai kelia tiesioginę grėsmę.

c) Santykiuose su Vokietija maksimaliai išnaudoti jos prieštaravimus su Prancūzija ir

daugiausia su Lenkija. Šiuo konkrečiu atveju Vokietijai nurodyti, kad Prancūzijos įkvėptas Baltijos blokas įtraukiant Lenkiją ir Rumuniją pirmiausia yra nukreiptas prieš ją [Vokietiją].

d) Siekiant išsiaiškinti mūsų artimiausių kai-mynų karinio pasirengimo lygį ir atidžiai stebėti galimų mūsų priešų prieš mus nukreiptas prie-mones – atitinkamoms įstaigoms maksimaliai sustiprinti žvalgybą.

e) Kominternui plačiai išplėtoti darbą aiš-kinant Vakarų darbininkų minioms šio karinio bloko reikšmę, traktuojant bloką kaip naują im-perialistų rezgamą pavojų SSRS ir tarptautiniam proletariatui.

f) Pripažinti, jog būtina maksimaliai susti-printi kovinę ir mobilizacinę Raudonosios armi-jos parengtį, taip pat imtis priemonių valstybės sienų apsaugai stiprinti. Šiuo konkrečiu atveju būtina atkreipti ypatingą dėmesį į mūsų karinės pramonės kėlimą, kad mūsų armijai būtų sukurta atitinkama materialinė bazė.

g) lenkijos ir rumunijos klausimu atitin-kamiems organams visais būdais išnaudoti esamus šių šalių pakraščiuose nacionalinius prieštaravimus.

h) Imtis priemonių, kad per mūsų spaudą pasaulio darbininkų ir valstiečių minioms būtų išaiškinta šio naujo antisovietinio bloko reikšmė ir didėjantis pavojus“44.

Politbiuras taip pat sudarė specialią komisiją, kuri turėjo tirti tolesnį Baltijos są jungos kūrimą ir tobulinti priemones, numatytas tam kūrimui stabdyti.

Iš pacituotos programos matome, kad į Bal-tijos są jungos žlugdymo akciją Sovietai numatė įtraukti ir Vokietiją. Reikia pasakyti, kad tokio vaidmens Vokietija visai nesikratė. Atvirkščiai. ji nebuvo linkusi apsiriboti vien dalyvavimu so-vietinėje politikoje. Nepraėjus nė porai mėnesių

42 rFuP archyvas, f. 0151, ap. 26, b. 2, sg. 49, l. 54.43 rVSPI archyvas, f. 17, ap. 162, b. 2, l. 282. 44 ten pat.

34

nuo sovietinės programos parengimo, Vokietija sukūrė labai panašią savąją Baltijos šalių konso-lidacijos ardymo programą. 1925 m. birželio 8 d. Vokietijos užsienio reikalų ministerija parengė dokumentą, kuriame buvo apžvelgtas Baltijos są jungos kūrimas, naujos to kūrimo aktualijos ir įvertintas Vokietijos požiūris į jas. Dokumente Baltijos sąjunga buvo traktuojama kaip antivokiš-ka. Vokietijai ji nepageidaujama dėl šių priežasčių: 1) Baltijos sąjunga Vokietiją politiškai ir ekono-miškai atskirtų nuo Rusijos; 2) atsirastų didesnė grėsmė Vokietijos rytinei sienai; 3) Lenkija įgytų daugiau šalininkų Tautų Sąjungoje.

Taip pat buvo numatytos Baltijos są jungos organizavimo sustabdymo priemonės. Nuspręsta duoti tiesioginių patarimų nesijungti į są jungą, patenkinti Lietuvos ir Latvijos ūkinius interesus, pasirašyti Arbitražo sutartis su Latvija ir Estija. Be to, buvo pasakyta, kad Baltijos sąjungos kūri-mo stabdymas bus veiksmingas tik tuo atveju, jei Vokietija ir SSrS veiks kartu ir sutartinai45.

Kaip abi šios programos buvo įgyvendintos praktiškai, kokie buvo jų padariniai – dar reikėtų tirti atskirai. Šiuo atveju gal kiek hipotetiškai galima pasakyti, kad jos tikrai buvo veiksmin-gos. Tai rodo aplinkybių visuma, tiesiog faktai. Tepraėjo keletas mėnesių po minėtų programų priėmimo ir baigėsi intensyviausias Baltijos są jungos kūrimo etapas, nutrūko tam kūrimui skirtos ir nuo 1919 m. ištisai vykusios konferen-cijos. 1925 m. rugsėjo 6–11 d. Ženevoje įvyko pa-skutinė Lenkijos ir Baltijos šalių užsienio reikalų ministrų konferencija. Vėliau jos nebešauktos.

SSrS ir Vokietijos poveikio faktorius, stab-dęs minėtų konferencijų rengimą, tikriausiai bus reikšmingiausias. Jo, aišku, nenorėtume sureikšminti, suabsoliutinti. Jį derėtų vertinti

siejant su kitomis aplinkybėmis, pirmiausia su jau įsisenėjančiu Lenkijos ir Lietuvos konfliktu, su tarptautinės padėties pokyčiais, kai Lokarno susitarimai, sustiprinę saugumo jausmą Vakarų Europoje, paskatino ir Baltijos valstybių politi-kus siekti didžiųjų valstybių saugumo garantijų; dėl to mažiau pasikliauta savo regiono jėgomis. Prisidėjo ir subjektyvūs veiksniai. 1925 m. rug-pjūčio 22 d. keistomis aplinkybėmis, mįslingoje autoavarijoje tragiškai žuvo bene veikliausias to meto Baltijos šalių diplomatas, daugelio są jun-gos kūrimui skirtų konferencijų organizatorius, Latvijos užsienio reikalų ministras Z. A. Meje-rovicas. Taip pat, kaip minėta, buvo priverstas atsistatydinti Estijos užsienio reikalų ministras K. R. Pusta. Šias asmenybes pakeitę žmonės tinkamai tęsti jų darbų neįstengė.

Baltijos antantė ir išorės veiksnys

Nuo 1925 m. pabaigos ligi pat 1934 m. Bal-tijos są jungos kūrimo įkarštis buvo atslūgęs, tai tartum atokvėpio etapas, nulemtas tarptautinių aplinkybių, sumišusių, aišku, su vidaus proce-sais. Baltijos šalių integraciją tuomet pirmiausia trikdė irgi Sovietai, pasiūlę joms sudaryti nepuo-limo sutartis. Lietuva pasiūlymą priėmė pirmoji ir kaip reikiant nesuderinusi savo pozicijos su savo šiauriniais kaimynais, 1926 m. rugsėjo 28 d. pasirašė su SSRS nepuolimo sutartį46. latvija ir Estija dėl to apkaltino Lietuvą baltiško solida-rumo nepaisymu. Nepuolimo sutartimi Sovietai kaip tik siekė atitraukti Lietuvą nuo kitų Baltijos šalių. Baltiškai konsolidacijai ypač pakenkė kartu su Nepuolimo sutartimi sudarytas džentelmeniš-kas susitarimas, kuriuo Lietuva įsipareigojo in-formuoti Sovietus apie jiems nepalankius Baltijos šalių konsolidacijos veiksmus. Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo į valdžią atėję tautininkai viešai 45 ADAP. Serie A. Göttingen, 1995. Bd. XIII. S. 271–273.

Šis dokumentas, tik šiek tiek sutrumpintu pavidalu, jau skelbtas latvių kalba: Baltijas valstis starp Vāciju un PSRS (1920–1934). Vēstures avotu krājums. Rīga, 2003, p. 85–86.

46 Kasparavičius A. Didysis X Lietuvos užsienio poli-tikoje. 1926 metų Lietuvos ir Sovietų Są jungos nepuolimo sutarties analizė. Vilnius, 1996.

35

neigė tos sąjungos būtinumą, nurodydami, kad tai tik emocijos, tik „politinis romantizmas“.

Tačiau 1934 m. pavasarį Lietuvos pozicija są-jungos klausimu staigiai pasikeitė. Ji pati pasiūlė latvijai ir estijai sudaryti bendradarbiavimo sutartį. Po intensyvių derybų tokia sutartis jau tų pačių metų rugsėjo 12 dieną buvo pasirašyta. Šitaip gimė Baltijos antantė. Tad kodėl Lietuva sutiko antantėje dalyvauti ir kodėl nei SSRS, nei Vokietija nesukliudė jai atsirasti?

lietuvoje, gal labiau nei kitose Baltijos šalyse, jaustas hitlerinės Vokietijos pavojus, ypač po to, kai ji aiškiai politiniais sumetimais (siekdama, kad Lietuvos administracija leistų laisvai veikti vokiečių revanšistinėms organizacijoms Klaipė-dos krašte) 1933 m. pabaigoje smarkiai apribojo žemės ūkio produktų importą iš Lietuvos, o 1934 m. kovo 14 d. tą importą visiškai nutraukė, t. y. pradėjo prieš ją ekonominę blokadą47.

lietuva bene pirmoji tuomet europoje pasi-priešino hitlerininkų siautėjimui. Siekdama neu-tralizuoti jų veiklą Klaipėdoje, 1934 m. vasario 8 d. Lietuvos vyriausybė priėmė tautai ir valsty-bei saugoti įstatymą48, kuriuo remdamasi tuoj pat suėmė aktyviausius hitlerininkus, jų smogikus ir nuteisė 87 žmones (4 mirties bausme)49. tokios priemonės sukėlė dar didesnį Vokietijos nepasi-tenkinimą, todėl Lietuvai reikėjo kitų kaimynų ir pirmiausia latvijos bei estijos paramos.

Tačiau labiausiai Lietuvos poziciją Baltijos są jungos klausimu paveikė 1934 m. sausio 26 d.

Vokietijos ir lenkijos nepuolimo deklaracija, kuri pakirto patį Lietuvos tarptautinės orien-tacijos pagrindą. Juk iki tol Lietuvos politikai tikėjosi, kad nuo Lenkijos agresijos padės ap-siginti SSRS ir Vokietija. Dabar pasitikėjimas Vokietija išnyko, nes ji lyg susitaikė su Lenkija, todėl Lietuva turėjo pasikliauti vien Sovietais, žodžiu, tartum liko stovėti ant vienos kojos. Kad nesusverdėtų, Lietuva bandė atsiremti į Latviją ir Estiją, ėmė stengtis su jomis sudaryti są jungą.

Maža to, Lietuvai teko suabejoti ir vienintelės likusios senesnės atramos – Sovietų patikimumu. Mat ėmė gerėti ir Lenkijos santykiai su Sovietais, kilo grėsmė, kad pratęsiant SSRS ir vakarinių jos kaimynių nepuolimo sutartis bus nepaisoma va-dinamosios Čičerino 1926 m. notos dėl Vilniaus pripažinimo Lietuvai. Estijos istoriko Magnuso Ilmjärvo nuomone, kaip tik pastaroji aplinkybė labiausiai paskatino Lietuvą siekti suartėti su šiauriniais savo kaimynais50.

Ši nuomonė stipriai argumentuota, tik ne vi-sai įtikina minėto istoriko teiginys, kad Lietuva nusprendė siekti Baltijos sąjungos, nepaisydama SSrS politikos, netgi tam tikra prasme protes-tuodama prieš Sovietų suartėjimą su Lenkija ir nusisukimą nuo Lietuvos. Juk pats M. Ilmjärvas rašo, kad Lietuvos diplomatai įtikinėjo Maskvą, jog sukūrus trišalę Baltijos sąjungą Lietuva su-gebės atitraukti Latviją ir Estiją nuo Lenkijos ir suartinti su SSrS. Ilgametis lietuvos pasiuntinys Maskvoje Jurgis Baltrušaitis iš tikrųjų per ilgus ir dažnus pokalbius su Sovietų diplomatais kan-triai vis kartojo tą pačią frazę, kad, sudarydama sąjungą su Latvija ir Estija, Lietuva jas tiesiog „atves į Maskvą“51, aišku, pačiai Maskvai pade-dant. Būtent šis įtikinėjimas galų gale ir privedė

47 Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Ekonominio departamento 1933 m. biuletenis. Nr. 12 // lcVa, f. 383, ap. 9, b. 269, l. 337, 346; Žostautaitė P. Klaipėdos kraštas 1923–1939. Vilnius, 1992, p. 125.

48 Vyriausybės žinios, 1931, Nr. 369. Kai kurie teisinin-kai, žiūrėdami demokratijos principų ir, matyt, tuometinės tarptautinės padėties nelaikydami prioritetu, šį įstatymą smarkiai kritikuoja (Šileikis E. Autoritarinės tendencijos tarpukario Lietuvos valstybėje // Teisės problemos. 1996, Nr. 3, p. 65–66).

49 Žostautaitė P. Min. veik., p. 124, 136–141; Lietu-vos užsienio reikalų ministrai 1918–1940. Kaunas, 1999, p. 304–305.

50 Илмяарв М. СССР и проблема созданя Балтийской Антанты // Россия и Балтия. Москва, 2000, c. 130–156.

51 Žr., pavyzdžiui, J. Baltrušaičio 1934 m. kovo 14 d. pokalbio su SSRS užsienio reikalų liaudies komisaro pava-duotoju Borisu Stomoniakovu. rFuP archyvas, f. 05, ap. 14, sg. 99, b. 52, l. 26–29.

36

Sovietus prie to, kad jie jau vėliausiai nuo 1934 m. gegužės nebeprieštaravo trišalei Baltijos sąjungai. Suprantama, SSRS poziciją paveikė ir tarptautinės aplinkybės, pirmiausia pablogėję santykiai su Vo-kietija ir numatymas, kad trišalė Baltijos sąjunga kaip tik jai, o ne Sovietams bus neparanki.

Sovietų nebesipriešinimą šiai są jungai taip pat reikėtų sieti su bendresne tarptautine politi-ka, būtent su SSRS pastangomis sukurti „Rytų paktą“, kuriame, jos nuomone, Lietuva, Latvija ir Estija turėjo dalyvauti. Tikėtasi, kad susijungu-sios į są jungą šios trys valstybės užims vienodą poziciją ir tą paktą parems.

Būsimą trišalę Baltijos są jungą Sovietai, atrodo, numatė panaudoti tarptautiniams manev-rams, kuriais siekta įveikti Lietuvos įtraukimo į „Rytų paktą“ sunkumus. Mat dėl Vilniaus ir Klaipėdos problemų Lietuva negalėjo tiesiogiai įsijungti į vieną organizaciją su Lenkija ir Vokie-tija. Pastarosios juk nenorėjo Lietuvai pažadėti jokių saugumo garantijų, o ši, kovodama dėl okupuoto Vilniaus, negalėjo pripažinti esamo teritorinio status quo. Veikiausiai tikėtasi Lietuvą įtraukti į kolektyvinio saugumo kombinacijas ne kaip atskirą valstybę, o kaip neatskiriamą bendro politinio darinio elementą, kaip Baltijos sąjungos narę kartu su Latvija ir Estija. Su šios są jungos atsiradimu SSRS taip pat galėjo sieti viltis gauti teisę Raudonosios armijos daliniams įžengti į Lietuvos teritoriją. Šitaip, veikiausiai, norėta įveikti tą aplinkybę, kad su Lietuva Sovietai neturėjo tiesioginės sienos – iš Estijos ir Latvijos per Lietuvą tikėtasi tuos dalinius permesti kaip per są jungos teritoriją.

Nors V. Žalio ir M. Ilmjärvo darbuose Baltijos antantės sudarymo prielaidos yra nagrinėtos, vis dėlto dar lieka neaišku, kiek tų prielaidų forma-vimasis keitė Lietuvos ir SSRS santykių pobūdį. M. Ilmjärvo tyrinėjimai sudaro įspūdį, kad šios valstybės mainė požiūrį į Baltijos są jungą gana atskirai, net viena nuo kitos atitoldamos. jo ma-

nymu, Lietuvai nusprendus jungtis į są junga su latvija ir estija, Sovietams tartum nebeliko nieko kito kaip pritarti tokiam sprendimui – priešingu atveju jie galėję prarasti įtaką šiam regionui. Mums atrodytų, jog trišalės Baltijos są jungos sudarymas iš esmės nekeitė Sovietų ir Lietuvos santykių pobūdžio, juk tuoj po to sudarymo pastaroji juos patikino, kad džentelmeniškas su-sitarimas turės prioritetą prieš Baltijos antantės sutartį.

Vokietijos pozicija Baltijos antantės susifor-mavimo klausimu lieka neaiškiausia. Šiek tiek tam susiformavimui ji priešinosi. jos diplomatai latvijos ir estijos politikams leisdavo suprasti, kad su Lietuva neverta dėtis į są jungą, nes ji turi teritorinių problemų – Klaipėdos Vokietija nie-kada neužmirš, neišsižadės. Vis dėlto vokiečiai labai nesibaimino Baltijos antantės, nes iš karto buvo matyti, kad ji silpna ir neturi nei karinių, nei ekonominės integracijos įsipareigojimų. Be to, Vokietijos politikai, atrodo, manė (atvirkščiai negu Sovietai), kad lietuvos susijungimas su latvija ir Estija ne padės, o dar labiau trukdys sukurti SSRS ir Prancūzijos peršamą „Rytų paktą“.

Pagaliau Vokietija nesibaimino Baltijos an-tantės ir dėl to, kad turėjo nemažą įtaką Estijai ir ta įtaka dar didėjo. Vokietija tikėjosi suvaldyti Baltijos antantę, panaudodama Estiją. Panašiai kaip ir Sovietai tikėjosi vairuoti Baltijos antantę, panaudodami Lietuvą.

Tos Vokietijos viltys bent iš dalies turėjo tendenciją pildytis. Pavyzdžiui, Estijos politikai, Vokietijos diplomatų paakinti, jau 1938 m. ne kartą ragino Lietuvą kuo greičiau, nelaukiant didesnio konflikto, atiduoti Klaipėdą Vokietijai. Estai lietuviams įtaigiai patardavo greičiau nu-pjauti tą „gangrenuotą koja“, kad būtų sveikesnis likęs organizmas52. Tačiau Lietuva nepaklausė

52 1938 m. gruodžio 12 d. Lietuvos pasiuntinio Estijoje Bronio Dailidės pranešimas Juozui Urbšiui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2048, l. 72.

37

Estijos ir atidavė Klaipėdą tik 1939 m. kovą, kai pati Vokietija ultimatyviai to pareikalavo.

Vis dėlto, vertindami apibendrintai, galėtume pasakyti, kad nei Vokietijai, nei SSrS nepavyko visiškai vairuoti Baltijos antantės. Ji buvo gana savarankiška organizacija. Pavyzdžiui, Sovietai nenorėjo, kad Latvija, kaip Baltijos antantės narė, gautų nenuolatinę vietą Tautų Sąjungos Taryboje. Jie kurstė Lietuvą Latvijos kandidatūros nerem-ti53. Tačiau iš to kurstymo nieko neišėjo – Latvija 1936 m. tapo Tautų Sąjungos Tarybos nare.

Taip pat Sovietams iš esmės nepavyko pa-veikti Baltijos antantės pozicijos „Rytų pakto“ klausimais, nors lietuva buvo linkusi juos palaikyti. Kaip žinoma, Lenkijai ir Vokietijai atsisakius tame pakte dalyvauti, Sovietai 1935 m. kovo pradžioje pasiūlė sudaryti šešių valstybių (SSRS, Prancūzijos, Čekoslovakijos ir trijų Bal-tijos šalių) savitarpio pagalbos paktą. Pasiūlymui apsvarstyti kovo 10–11 dieną Rygoje buvo skubiai sušauktas specialus lietuvos, latvijos ir estijos atstovų pasitarimas. Yra išlikęs šio pasitarimo protokolas, iš kurio matyti, kad latvijai atsto-vavęs faktinis jos užsienio politikos vadovas Vilhelmas Munteris iš karto pareiškė abejojąs, ar „iš viso, Lenkijai ir Vokietijai nedalyvaujant, yra galimas ‘Rytų paktas’“. Jis nurodė, jog Latvijos vyriausybė nepageidauja, kad „Lenkija būtų traktuojama taip pat, kaip Vokietija“; lenkai esą kaip ir pabaltijiečiai baiminasi Hitlerio, tik ne-nori jo provokuoti. Toliau V. Munteris pareiškė, jog Latvija nepraleis per savo teritoriją Sovietų kariuomenės net ir bendromis jėgomis stabdant Vokietijos agresiją. Anot jo, „Latvių įsitikinimu, tai būtų ne kas kita, kaip mėginti išvaryti velnią su pagalba Belzebubo“54. Panašios nuomonės

laikėsi ir Estijai atstovavęs jos užsienio reikalų viceministras Heinrichas laretei.

O štai Rygos pasitarime Lietuvai atstovavęs jos užsienio reikalų ministerijos politikos depar-tamento direktorius Juozas Urbšys aiškino, jog Lietuva, atvirkščiai negu Latvija ir Estija, „yra linkusi priimti rusų pasiūlymą“; mat, jai būtinos saugumo garantijos, kadangi Vokietijos keliamas pavojus įgauna vis grėsmingesnes formas. Tačiau H. Laretei lūpomis išreikšta iš tikrųjų bendra Estijos ir Latvijos pozicija buvo visiškai prie-šinga. Atsakydamas J. Urbšiui jis aiškiai pasakė: „jei Lietuva viena iš Baltijos valstybių prisidėtų prie rusų pasiūlymo“, tai vis vien jie „Lietuvai pagalbos suteikti negalės, nes nei Lenkija, nei Latvija, nei Estija nepraleis per savo teritoriją rusų kariuomenės“. Toliau H. Laretei nurodė, jog „rusų pasiūlymo neigiamos pusės yra daug didesnės, negu teigiamos“, nes „staigus rusų siū-lymo priėmimas iš Baltijos valstybių pusės būtų lyg ir provokacija Vokietijai nedelsiant baigti jėga Klaipėdos reikalus“55.

taigi rygos pasitarime Sovietams paranki Lietuvos pozicija buvo visiškai sukritikuota ir atmesta. Vadinasi, Baltijos antantė Sovietų įtakos nesustiprino, o ją amortizavo. Kitą vertus, skir-tingi požiūriai į „Rytų paktą“ nesuskaldė Baltijos antantės – Rygos pasitarimo dalyviai išsiskirstė geruoju, sutarę toliau svarstyti ir derinti saugumo reikalus. Tad Baltijos antantė tapo tam tikras filtras, apsaugos instrumentas, stabdęs beatodai-rišką Sovietų poveikį Baltijos šalims.

Visai atsikratyti to poveikio, aišku, nepavyko. Kaip jo pasireiškimą traktuotume Baltijos antan-tės narių nesugebėjimą susitarti dėl karinės są-jungos. Jie nesiryžo jos sudaryti baimindamiesi sunkiai nuspėjamos abiejų didžiųjų kaimynių re-akcijos. Bet ryžtą menkino ne vien ši baimė. Pa-čios Baltijos šalys neįstengė susitarti dėl karinio bendradarbiavimo, pavyzdžiui, nesutarė, kokios

53 Žalys V. Lietuva Baltijos Antantės sistemoje 1934–1940 metais. Disertacija. lietuvos istorijos instituto biblioteka, f. 16–96.

54 1935 m. balandžio 10–11 d. Baltijos Antantės šalių pasitarimo dėl šių šalių dalyvavimo „Rytų pakte“ protokolas. lcVa, f. 383, ap. 7, b. 1587, l. 41. 55 ten pat, l. 41–45.

38

strateginės linijos labiausiai turės būti ginamos. Estai aiškino, jog jų kariuomenė „neisianti toliau Dauguvos“ ir aimanavo, kad „latviai reikalavę pagalbos broniruotais traukiniais“ ir „atsiųsti jiems į pagalbą 4 pulkus“56. lietuvos kariniai specialistai manė, jog „Latvijos strateginė riba yra ant Nemuno“, o analogiški Latvijos specia-listai samprotavo, kad „karinis pasipriešinimas agresijos iš vakarų ir pietų atveju“ įmanomas tiktai „Dvinos linijoje“57, kad „konflikto atveju Lietuva tegalėtų gintis ant Dauguvos“58.

Nedrąsūs Baltijos šalių mėginimai tartis ka-rinio bendradarbiavimo klausimais neturi nieko bendra su 1940 m. Sovietų mestais kaltinimais dėl trišalės karinės są jungos sudarymo. Lietuva tikrai neprisidėjo prie 1923 m. Latvijos ir Estijos gynybinės sutarties.

Vargu ar Baltijos šalių politikai tarpukaryje adekvačiai suvokė SSRS ir Vokietijos keliamą grėsmę. Tiesa, nemažai rastume įžvalgumo pavyzdžių. Štai dar 1935 m. gegužę, per an-trą ją Baltijos antantės konferenciją jau minėtas V. Munteris pareiškė: „Vokietijos–SSSR santykių padėtis – yra mūsų politikos mazgas. Jei geri – mes turim tada susirūpint, jei blogi – mes turim saugotis. SSSR–Vokiečių santykių klausimas yra mums politinės konsteliacijos laikrodis.“59 Tačiau daug daugiau buvo girdėti naivių tuometinės tarptautinės politikos apibūdinimų. Pavyzdžiui, Estijos pasiuntinys Vokietijoje Karlas Toferis per Baltijos šalių diplomatų, akredituotų Ber-lyne, 1937 m. balandžio 16 d. pasitarimą savo

kolegas iš Latvijos ir Lietuvos įtikinėjo, neva jų atstovaujamos valstybės „galinčios būti ramios“, nes joks pavojus joms negresia; esą „prieš Estijos 100 000 [karių] Sovietų Rusija turėtų išstatyti [...] 200 000, o kiek prieš Latviją, Lenkiją... Girdi, nereikią nusigąsti Sovietų Rusijos 160 milijonų gyventojų sąstato, nes Kinija turinti dar dau-giau – 400 milijonų“, pagaliau ir Hitleris darantis „simpatišką ir teigiamą įspūdį“60.

SSrS ir Vokietijai pasirašius net tik Nepuo-limo, bet jau ir Draugystės bei sienų sutartis, 1939 m. rugsėjo 29 d. Estijos užsienio reikalų ministras Karlas Selteris Lietuvos pasiuntiniui Taline pareiškė, neva „Rusų–vokiečių paktas Baltijos kraštų neliečiąs“, esą jisai „pusėtinai diktai“ tikisi, kad „karas gali būti išvengtas“61.

1939–1940 m., lemtingos grėsmės akivaizdo-je, Baltijos antantė funkcionavo kuo prasčiausiai, neparodė jokio akylumo ar budrumo, o jos narių ryšiai visai apsilpo. Savitarpio pagalbos paktus Estija, Latvija, Lietuva iš Sovietų priėmė tarpu-savyje nesitardamos, net beveik nekontaktuoda-mos. Tokį paktą pasirašant Estijai Latvija tikėjosi, kad jai tas pats negresia, kad jos padėtis geresnė, kad ji viena išsisuks: ji baiminosi ne mirtinos Sovietų grėsmės, o tik to, kad, neduok Dieve, nereikėtų vykdyti gynybinių įsipareigojimų savo są jungininkei Estijai. Panašiai ir Lietuvos diplo-matai ilgai įtikinėjo Josifą Staliną ir Viačeslavą Molotovą, kad Lietuvos padėtis yra kitokia negu šiaurinių jos kaimynių, todėl ir Nepuolimo pak-tas turįs būti kitoks. O štai Sovietų lyderiai manė visai atvirkščiai, jiems atrodė, jog Lietuvos jokiu būdu negalima traktuoti kitaip negu Latvijos ir estijos. lietuvos, latvijos ir estijos pasiuntiniai Maskvoje per bendrą posėdį 1939 m. spalio 30 d. kartu priėjo teisingą išvadą: „Baltijos valstybių

56 1939 m. birželio l6 d. Lietuvos Ministro pirmininko pavaduotojo ir einančio užsienio reikalų ministro pareigas Kazimiero Bizausko atmintinė apie pokalbį su Estijos pasiuntiniu aleksanderiu Varma. lcVa, f. 648, ap. 1, b. 54, l. 113–115.

57 cit iš Žalys V. Lietuva Baltijos Antantės sistemoje 1934–1940 metais. Disertacija. lietuvos istorijos instituto biblioteka, f. 16–96, p. 152.

58 lcVa, f. 648, ap. 1, b. 54, l. 113–115.59 Antrosios Baltijos Antantės konferencijos, vykusios

1935 m. gegužės mėn. 6–8 d. Kaune, posėdžių protokolai. ten pat, f. 383, ap. 2, b. 880, l. 47–70.

60 1937 m. balandžio 16 d. Lietuvos pasiuntinybės Vo-kietijoje pranešimas. ten pat, ap. 7, b. 1863, l. 32–33.

61 1939 m. rugpjūčio 29 d. Br. Dailidės pranešimas Lietu-vos užsienio reikalų ministrui. Ten pat, b. 2104, l. 18–19.

39

są junga derybose su Sovietais labai prastai užsirekomendavo.“62 toliau jie konstatavo, kad jeigu jų šalys dėl Savitarpio pagalbos sutarčių būtų tarusiosi su SSRS ne paskirai, o visos trys kartu, tai „bent raudonosios armijos įgulų krašto viduje tikrai būtų išvengta“63.

Šiandien sunku nustatyti, ar tie diploma-tai buvo teisūs, bet viena aišku, jog 1940 ar 1939 m. jie mažai ką begalėjo pakeisti. Baltijos valstybių žlugimą tuomet neabejotinai nulėmė išorės veiksnys. SSRS ir Vokietija, trukdydamos Baltijos šalims vienytis, paralyžiavo jų pasi-rengimą gintis ir gana nesunkiai jas pasidalijo. Baltijos antantė, nors ir nežymiai, bet ribojo abiejų didžių jų valstybių politikos poveikį. Jau vien to užteko, kad iš karto po Baltijos valsty-bių okupacijos jų bendradarbiavimo sutartys ir organizacijos būtų skrupulingai naikintos. Sovietams diktuojant, naujosios marioneti-nės Lietuvos, Latvijos ir Estijos vyriausybės 1940 m. birželio 29–liepos 3 d. anuliavo ne tik 1934 m. Baltijos antantės sutartį, bet ir 1923 m. Latvijos–Estijos są jungą64. Tik atkūrusios ne-priklausomybę beveik iš karto, 1990 m. gegužės 12 d., Lietuva, Latvija ir Estija pasirašė specialią deklaraciją, kurioje paskelbė, jog atnaujinama 1940 m. „neteisėtai nutraukta“ Baltijos antantės sutartis, sudaryta 1934 m. Ženevoje65.

Išvados

Susilpnėjus Rusijai ir Vokietijai, per Pirmą jį pasaulinį karą susikūrusios modernios Baltijos valstybės – Lietuva, Latvija, Estija, – išsivada-vusios nuo svetimšalių priespaudos, vis dėlto nepajėgė visiškai apsisaugoti nuo šių didžiųjų valstybių politinės ir diplomatinės įtakos. Poka-rinė demokratijos plėtra, jos pliūpsnis į tarptau-tinius santykius, Anglijos ir Prancūzijos politika šiaurryčių Europoje, Tautų Sąjungos veikla tik iš dalies susilpnino šią įtaką. Jos kratytis taip pat trukdė Baltijos šalių nesugebėjimas susivienyti, susitelkti ir šitaip stabilizuoti savo regiono tarp-tautinę padėtį.

Šio regiono vienijimąsi, susitelkimą stabdė SSRS ir Vokietija, kurioms tai buvo sąmoninga, valdžios organų apsvarstyta, suplanuota politika. Ji buvo suvokiama kaip rengiamo revizionizmo prielaida. Abi didžiosios valstybės, ardydamos Baltijos šalių vienybę, stabdydamos jų są jungos kūrimą, naudojo labai įvairias priemones. Išskir-tume penkias plačiausiai taikytas priemones.

Pirma. tiesmuki grasinimai, kuriuos daugiau-sia praktikavo Sovietai. latvijai ir estijai buvo nurodoma, kad jei jos sukurtų sąjungą, būtų ima-masi konfrontacinės politikos, net prie jų sienos sutelkiama Sovietų kariuomenė. Lietuvai grasinta nutraukti bet kokią paramą dėl Vilniaus.

antra. taikytos ekonominio spaudimo priemonės, viliojant Baltijos šalis pajamomis iš sovietinio tranzito ir taikant eksporto į Vokietiją apribojimus.

Trečia. Stengtasi aktyviausius Baltijos są-jungos šalininkus kompromituoti, išstumti iš valdžios, priversti atsistatydinti.

Ketvirta. Baltijos šalys kiršintos tarpusavyje, kurstyti jų nesutarimai, ypač Lenkijos ir Lie-tuvos. Pastarojoje stiprintas įsitikinimas, kad, sudariusi są jungą su Latvija ir Estija, ji turės susitaikyti su Lenkija, kuri tada nebegrąžins Vilniaus. Vokietija Latvijoje ir Estijoje skleidė

62 Lietuvos pasiuntinio SSRS Lado Natkevičiaus 1939 m. spalio 30 d. pranešimas j. urbšiui. ten pat, f. 648, ap. 1, b. 25, l. 145–146.

63 ten pat. 64 Lietuvos, Latvijos ir Estijos „liaudies vyriausybių“

1940 m. birželio 29–liepos 2 d. posėdžių protokolai bei Latvijos ir Estijos prezidentų Baltijos Antantės sutarties anuliavimo aktai. Ten pat, f. 923, ap. 1, b. 1391, l. 10–1; lVI archyvas, f. 1313, ap. 1, b. 149, l. 199; EVA, f. 989, ap.1, b. 376, l. 3.

65 1990 m. gegužės 12 d. Taline pasirašyta deklaracija dėl Lietuvos Respublikos, Latvijos Respublikos ir Estijos Respublikos santarvės ir bendradarbiavimo // Svarbiausios lietuvos respublikos sutartys 1918–1995. Vilnius, 1997, p. 226–227.

40

nuomonę, kad joms neverta turėti reikalų su Lietuva, kuri valdo „vokišką“ Klaipėdą. Paga-liau Lietuva esanti atsilikusi, civilizacijos net neragavusi. Tarpusavyje kiršinti ir Baltijos šalių politikai – kurstomos asmeninės jų ambicijos.

Penkta. SSrS ir Vokietijos politikai bei diplo-matai ne dirbtinai rezgė intrigas, o sugebėdavo įsismelkti į „natūralų“ politinį Baltijos šalių procesą. Jie remdavo tas politines jėgas, kurios prieštaravo są jungos kūrimui arba palaikė tą jos variantą, kuris tuomet nebuvo perspektyvus. Stengtasi supriešinti įvairių są jungos variantų šalininkus, kurie ir taip nesutarė, bet dar buvo kurstomi užsispyrusiai laikytis savosios linijos. Taip pat mėginta supriešinti skirtingas instituci-jas, vykdančias užsienio politiką.

Stabdymo priemonės kiekvienai Baltijos šaliai buvo specialiai parenkamos, atsižvelgiant į joje vykstančio politinio proceso specifiką.

Stabdydamos Baltijos sąjungos kūrimą SSRS ir Vokietija bendradarbiavo, dėl to sustiprėdavo stabdymo veiksmingumas.

Ryškesni Baltijos šalių konsolidacijos trikdy-mai apčiuopiami nuo 1920 m. vidurio ir apogėjų pasiekė 1925 m., kai abi didžiosios valstybės parengė specialias tų trikdymų programas. Tais metais nutrūkęs intensyvus vienijimosi procesas teatsinaujino 1934 m., kai buvo įkurta Baltijos an-tantė. Lietuva tuomet jau siekė suartėti su Latvija ir Estija, nes jos tarptautinė padėtis pablogėjo lenkijai ir Vokietijai pasirašius nepuolimo de-klaraciją. Baltijos antantei susiformuoti 1934 m. nebetrukdė ir Sovietai, nes tikėjosi, panaudojant Lietuvą, paveikti visas tris Baltijos šalis, taip pat įtraukti jas į planuojamą „Rytų paktą“.

Baltijos antantė šiek tiek neutralizavo SSRS ir Vokietijos poveikį jos narių užsienio politikai. Latvija ir Estija, būdamos vienoje organizacijoje su Lietuva, susilpnino jos parankią Sovietams poziciją; kartu ribotas Estijos palankumas nacių Vokietijos politikai. Tarptautinės padėties poslin-kiai lėmė Baltijos antantės susikūrimą; jos veiklą taip pat nutraukė išorės veiksnys – Lietuvos, latvijos ir estijos okupacija.

Following the weakening of russia and Germany, mod-ern Baltic states – lithuania, latvia and estonia – were established during World War I. even though they succeeded in liberating themselves from the foreign yoke, the newly created states found it impossible to break free from the political and diplomatic influence exerted by the said great states. Postwar democratic development, outburst of democracy in international relations, the foreign policy conducted by england and France in North-eastern part of europe, as well as the activities of the Nations Union could lessen this influ-ence only to a certain extent. the process of breaking totally free from this influence was also hindered by the failure of the Baltic countries to unite, join their

efforts and thus stabilize the position of the region on the international political scene.

The unification and cohesion of the region was also impeded by uSSr and Germany, which imple-mented a conscious and well planned policy, delib-erated on the top hierarchy level. It was conceived as a precondition towards the revisionism about to be introduced. In the attempt to undermine the unity of the Baltic states and hinder the establishment of the union, both big states applied an extremely wide range of measures. Within this context, the following five measures, most widely applicable to implement the strategy, will be identified and dealt with:

the ImPaCt of GeRman anD soVIet PoLItICs towaRDs the estaBLIshment of the BaLtIC unIon In 1919–1940

Zenonas Butkus

S u m m a r y

41

Įteikta 2007-09-07Parengta skelbti 2007-10-26

The first measure: Direct threats, mostly practiced by the Soviets. latvia and estonia were instructed that in the case of establishing the union confrontation policy would be introduced, with the soviet troops deployed near their borders. lithuania was threatened with an immediate termination of any support related to the Vilnius problem.

The second measure: Measures of economic pres-sure were applied, luring the Baltic countries with the benefit related to the income from Soviet transit and rules of export restrictions to Germany.

the third measure: attempts were undertaken to discredit the most active supporters of the Baltic union, to oust them form power and force them to resign.

the fourth measure: attempts were made to cause tension and discord among the Baltic countries; dis-agreements on various matters were instigated, in par-ticular focusing on the conflict between Lithuania and Poland. Preconceived notion was imposed in lithuania that its union with latvia and estonia would result in reconciliation with Poland, which would not return Vilnius afterwards. Germany tried to exert its influence in latvia and estonia, shaping an opinion that ostensi-bly they should not join forces with lithuania, which governed the „German“ Klaipėda. After all, Lithuania was known to be a backward country, devoid of any civilization. Furthermore, attempts were made to instill enmity among the politicians of the Baltic countries, by working on their personal ambitions.

The fifth measure: The USSR and German politi-cians and diplomats preferred to penetrate into the „natural“ political process of the Baltic countries rather than plot artificial intrigues. They supported the po-litical forces which opposed the establishment of the union or were in favour of such a version of the union which had no potential future. attempts were made to instil animosity among supporters of different ver-sions of the Union; apart from the prevailing discord

and disagreements, additional measures were taken to promote hardliner tactics. Furthermore, it was attempted to instil hostility among different institutions involved in foreign policy.

the measures hindering progress in the Baltic states were well matched to the particularities of the political process in every country in question.

the pursuit to curb the establishment of the Baltic union was characterised by the collaboration between the USSR and Germany, resulting in a greater efficiency of the measure applied.

More pronounced interferences into the consoli-dation of the Baltic countries are traced back to the mid 20-ies, reaching the peak in 1925, when both big states completed the elaboration of special programs of such interferences. The intense unification process was discontinued that year, to be renewed only in 1934, when the Baltic antante was established. It was in lithuania’s interests then to draw closer to latvia and estonia – after Poland and Germany had signed nonaggression pact, lithuania’s international situation worsened. the soviets no longer hindered the estab-lishment of the Baltic antante – they were hoping to use Lithuania as a platform to exert influence upon all three Baltic countries, as well as include them into the „Eastern pact“ project.

The Baltic Antante succeeded in neutralizing the impact of the uSSr and Germany towards the foreign policy of its members, at least to a certain extent. LAtvia and Estonia, united in the same organization with Lithuania, undermined the latter‘s position, which was quite favourable to the soviets. Furthermore, esto-nia‘s friendly predisposition towards the politics con-ducted by nazist Germany was curbed. The establish-ment of the Baltic antante was predetermined by the changes on the international arena; its activities were also terminated by an external factor, namely, by the occupation of lithuania, latvia and estonia.

42

ISSN 1392–0448. lIetuVoS IStorIjoS StuDIjoS. 2007 20

Įvadas

Sovietų okupacija nutraukė natūralią Lietuvos kultūros raidą. Didžiajai kultūrinio elito daliai nuo sovietinės prievartos pasitraukus į Vakarus, kultūra buvo dirbtinai padalyta į du vienas nuo kito hermetiškai izoliuotus pasaulius, kurie vystėsi visiškai skirtingomis sąlygomis. Išeivijos meninin-kai ir intelektualai mėgino tęsti nepriklausomybės metais subrendusią modernios tautinės kultūros tradiciją, tačiau betarpiško ryšio su gimtuoju kraštu trūkumas smarkiai varžė jų kūrybines potencijas. Meninė kūryba ir humanitariniai mokslai Lietu-voje bent jau per pirmąjį okupacijos dešimtmetį pirmiausia atliko režimo ideologinio įrankio funk-ciją, o jų sąsajos su prieškarine kultūrine tradicija buvo labai ribotos. Kita vertus, pokario metais Lietuvoje subrendusi nauja kultūrininkų karta, kitaip negu vyresnės generacijos atstovai, kurie ak-tyviai dalyvavo įtvirtinant režimą ir buvo smarkiai ideologiškai susaistyti, buvo psichologiškai geriau pasirengusi atkurti nutrūkusius ryšius su išeivijoje išsaugota kultūrine tradicija.

soVietų LietuVa ir išeiVija: kuLtūrinių ryšių projektas

arūnas streikusDocentas, daktarasVilniaus universitetoIstorijos fakulteto Naujosios istorijos katedraTel. 268 72 86El. paštas: arunas.streikus@if.vu.lt

Išeivijos kultūrinės įtakos neutralizavimas buvo vienas iš aktualiausių sovietų režimo užda-vinių per visą okupacijos laikotarpį. Kita vertus, ne mažiau svarbu, ypač vietiniams režimo talki-ninkams, buvo užsitikrinti bent dalies išeivijos palankumą. Per pirmąjį okupacijos dešimtmetį tokios paramos režimas galėjo tikėtis tik iš ne-gausios ir minimalią įtaką turėjusios prokomu-nistinės išeivijos grupės, kuriai atstovavo tokios figūros kaip Antanas Bimba ar Rojus Mizara. Po j. Stalino mirties, kai neišvengiamo karinio konflikto su kapitalistiniu pasauliu viziją pakeitė taikios komunizmo ekspansijos arba „taikaus sambūvio“ doktrina, tokia padėtis negalėjo ten-kinti sovietų režimo. Todėl buvo pradėta ieškoti naujų darbo su išeivija metodų. Gana greit buvo subrandinta idėja, kad vienas iš geriausių būdų suvilioti didesnę dalį išeivijos galėtų būti kon-troliuojami kultūriniai ryšiai. Lietuvos aneksijos nepripažinimo politikos kontekste išeiviams tokie ryšiai atrodė mažiau pavojingi negu ben-dravimas su okupuotu kraštu ekonominėje ar juo labiau politinėje srityje, tačiau režimui jie turėjo

43

1 Dapkutė D. Lietuvių išeivijos liberaliosios srovės genezė: politiniai-organizaciniai aspektai. Vilnius: Vaga, 2002.

2 Skrupskelis K. Kas veidu į Lietuvą buvo atsisukęs? // Į laisvę. 2006, Nr. 153, p. 18–29.

3 Juodis D. Sovietinio saugumo veikla prieš lietuvius pabėgėlius Vokietijoje 1945–1950 m. // Genocidas ir rezis-tencija. 2005, Nr. 2 (18), p. 64–82; KGB veikla prieš lietuvių išeiviją tautinio atgimimo metais (1988–1991 m.) // Genoci-das ir rezistencija. 2006, Nr. 2 (20), p. 121–125.

didžiulę vertę, visų pirma, didinant jo teisėtumo regimybę krašto viduje.

Taigi nors ir vedami skirtingų tikslų, kultū-riniu bendradarbiavimu buvo suinteresuoti visi: grįžti į natūralią kūrybos terpę trokštantys išei-vijos menininkai, prarastos kultūrinės tradicijos ieškanti humanitarinė inteligentija Lietuvoje ir savo padėtį sustiprinti siekianti valdžia. Vienas iš svarbiausių klausimų, kylantis tyrinėjantiems kultūrinių ryšių tarp išeivijos ir okupuoto krašto problematiką: kuriai pusei šie ryšiai davė daugiau naudos? Atsakyti į jį neįmanoma be visapusiškos istorinės kultūrinių ryšių analizės, kuri iki šiol, deja, beveik nepradėta. Galima paminėti nebent pirmuosius mėginimus nagrinėti, kaip į kultūri-nių ryšių iššūkį buvo atsakyta išeivijoje. Lietuvių išeivijos liberaliosios srovės genezę tyrinėjusi Daiva Dapkutė viename iš savo monografijos1 skyrių aptarė ir kultūrinių ryšių reikšmę šios srovės susiformavimui. Įsitvirtinantį požiūrį, kad kultūriniai ryšiai su Lietuva buvo vos ne išimtinė liberaliosios srovės prerogatyva, mėgino koreguoti Kęstutis Skrupskelis, pateikęs labiau diferencijuotą požiūrį į šią problemą2.

O štai sovietų režimo atstovų veiksmai, siekiant panaudoti kultūrinius ryšius su išeivija savo interesų labui, beveik netyrinėti. Tiesa, jaunas istorikas Darius Juodis jau paskelbė keletą publikacijų, kuriose, remiantis archyviniais KGB dokumentais, atskleidžiamos šios institucijos pastangos neutralizuoti išeivijos politinę veiklą3, tačiau kultūrinių ryšių problematika jose nena-grinėta. Taigi, norint analizuoti sovietų režimo

pastangas manipuliuoti kultūriniais ryšiais, tenka daugiausia remtis pirminiais šaltiniais. Didžiausią jų grupę sudaro archyviniai doku-mentai, atspindintys sovietų valdžios institucijų, kurios buvo atsakingos už kultūrinius ryšius su išeivija, veiklą. Visų pirma, tai 1964 m. įsteigto Kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje komiteto veiklos ataskaitos ir susirašinėjimo su kitomis sovietų valdžios įstaigomis dokumentai. Ne mažiau svarbi KGB padalinio Lietuvoje skyrių (užsienio žvalgybos ir kontržvalgybos), tiesiogiai kuravusių darbą su išeivija, dokumentacija. Taip pat naudoti ir LKP CK užsienio ryšių skyriaus archyviniai dokumentai, tačiau jie nėra itin infor-matyvūs, nes daugiau atspindi oficialius ryšius su užsienio šalimis.

Kita svarbi šaltinių grupė – tai publikacijos sovietinėje spaudoje („Gimtasis kraštas“, „Perga-lė“, „Literatūra ir menas“), kurios atspindi oficialų valdžios požiūrį į išeivijos kultūrinį gyvenimą ir jo pokyčius. Prie šios grupės iš dalies galima pri-skirti ir buvusių sovietinių pareigūnų ar kultūros veikėjų, aštuntajame–devintajame dešimtmetyje aktyviai prisidėjusių prie kultūrinių ryšių su išeivija plėtros, atsiminimus4. Iš jų verta išskirti periodinėje spaudoje paskelbtą Vytauto Kazake-vičiaus, kuris buvo vienas iš geriausių kultūrinių ryšių su išeivija specialistų sovietinėje Lietuvoje, straipsnių ciklą5. Didelę vertę tyrimui turėjo ir kai kurių išeivijos veikėjų, buvusių kultūrinių ryšių aktyvių šalininkų, atsiminimai6.

4 Jakelaitis V. Saulei leidžiantis – toks buvimas drauge, 2 t. Vilnius: Alka, 2002; Šepetys L. Neprarastoji karta: si luetai ir spalvos. Vilnius: Lietuvos rašytojų są jungos leidykla, 2005; Noreika L. Čiurlionio 16: dienoraščiai, atsiminimai. Vilnius: Scena, 2003.

5 Kazakevičius V. … o buvo ne taip // Gairės. 1997, Nr. 3–10, 1998, Nr. 2–5, 7.

6 Mockūnas L. Kultūrinės infiltracijos pradžia – 1967 m. išeivijos krepšininkų išvyka į Lietuvą // Akiračiai. 1998, Nr. 7–9; Knygų keliai į Lietuvą // Metai. 1992, Nr. 12, p. 96–107; „Tėviškės“ slenkstis // Akiračiai. 1995, Nr. 8; Marija Gimbutienė… iš laiškų ir prisiminimų. Vilnius: Žaltvykslė, 2005.

44

Svarbiausias šio straipsnio tikslas – nustatyti, ko iš kultūrinių ryšių su išeivija tikėjosi sovietų režimas ir kaip jam pavyko įgyvendinti savo siekius. Ieškant atsakymų į šiuos klausimus, mėginta išsiaiškinti, kam priklausė iniciatyva plėtojant kultūrinius ryšius, kokiu mastu atitinka-mos sovietų režimo institucijos kontroliavo šiuos ryšius, kokį poveikį jie darė kultūrinio gyvenimo atmosferai lietuvoje. Pradiniu tyrimo atspirties tašku pasirinktas septintojo dešimtmečio vidu-rys, nes kaip tik tuo metu pastebimas akivaizdus sovietų režimo suinteresuotumo plėsti kultūri-nius ryšius su išeivija padidėjimas. O baigiamas tyrimas 1988 m., kai, prasidėjus tautiniam atgi-mimui, režimas labai greitai prarado kultūrinių ryšių su išeivija kontrolę.

Pirmieji mėginimai tiesti tiltus (1965–1972 m.)

Kultūrinių ryšių su išeivija projekto vykdymo pradžią galima sieti su KGB globojamo Kul-tūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje komiteto, vėliau pervadinto „Tėviškės“ draugija, įkūrimu 1964 m. Šis komitetas perėmė iki tol Berlyne veikusios specialios darbo tarp išeivių grupės funkcijas, taip pat jos leistą laikraštį užsienio lietuviams „Tėvynės balsas“ (nuo 1967 m. „Gimtasis kraštas“). Komiteto pirmininku buvo paskirtas generolas Vladas Karvelis, tačiau iš tikrųjų komitetui vadovavo pirmininko pavaduo-tojas. 1967 m. šias pareigas pradėjo eiti „Tėvynės balso“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju iki tol dirbęs žurnalistas V. Kazakevičius. Jis gero-kai suaktyvino komiteto veiklą. Dar dirbdamas „Tėvynės balso“ redakcijoje pradėjo susirašinėti su išeivijos kultūros veikėjais ir, subtiliai derin-damas apeliavimą į emocijas bei rafinuotą dema-gogiją, gana sėkmingai tirpdė jų nepasitikėjimo sovietine lietuva ledus.

Sovietinės Lietuvos kultūros ir mokslo veikė-jai JAV pradėjo lankytis po to, kai 1958 m. JAV ir

Sovietų Sąjunga pasirašė kultūrinių ir mokslinių mainų sutartį. Septintojo dešimtmečio pradžioje JAV viešėjo poetai Eduardas Mieželaitis ir Jus-tinas Marcinkevičius, filosofas Eugenijus Meš-kauskas, Vilniaus universiteto rektorius jonas Kubilius ir kiti. Tačiau jų kontaktai su išeivijos inteligentais dar buvo gana riboti, daugiausia jie bendravo su vadinamosios pažangiosios srovės atstovais. Didžioji išeivijos dalis iš pradžių taip pat gana atsargiai sutiko sovietų iniciatyvą plėsti kultūrinį bendradarbiavimą, tačiau neilgai trukus požiūriai išsiskyrė. 1966 m. susiformavo savotiš-ka kultūrinių ryšių su kraštu šalininkų koalicija, kurios branduolį sudarė „Santaros-Šviesos“ vei-kėjai. Jie tikėjosi, kad, naudojantis glaudesniais ryšiais su kultūros ir mokslo sferų žmonėmis, bus įmanoma infiltruoti į kraštą priešnuodžių, padedančių atsispirti Maskvos spaudimui7. Be to, vis labiau tautiniais motyvais besidangstanti sovietinės Lietuvos kultūra, be abejonės, darėsi patrauklesnė nemažai daliai išeivių.

Tam tikras lūžis kultūrinių ryšių su išeivija srityje įvyko 1966–1967 m. Iniciatyva akivaiz-džiai priklausė sovietinei pusei. Siekdama pa-skatinti išeivijos menininkus drąsiau atsigręžti į Lietuvą, ji ryžosi šiek tiek praverti langą į iki tol po devyniais užraktais slėptą jų kūrybą. 1966 m. rudenį Vilniuje buvo surengta dailininko Viktoro Vizgirdos paroda, į kurios atidarymą buvo suda-rytos galimybės atvykti ir pačiam autoriui. Tais pačiais metais literatūros žurnale „Pergalė“ pir-mą kartą buvo išspausdintas išeivijos autoriaus kūrybos fragmentas – keletas poeto Vlado Šlaito eilėraščių iš jo naujausio rinkinio. Nuo 1966 m. vidurio „Pergalėje“ taip pat pradėtos spausdinti dažniausiai V. Kazakevičiaus parengtos apžval-gos „Iš užsienio lietuvių kultūrinio gyvenimo“.

Šiuos veiksmus, kaip ir apskritai ryšių su išei-vija plėtrą, teigiamai vertino ir vietos partinė val-

7 Dapkutė D., op. cit., p. 268–269.

45

džia. 1967 m. pradžioje sukviestame pasitarime, skirtame darbo su išeivija problemoms aptarti, Antanas Sniečkus, džiaugdamasis propagandine besiplečiančių ryšių su išeivija nauda, palankiai atsiliepė apie V. Vizgirdos parodos sėkmę ir pritarė sumanymams ieškoti naujų, efektyvesnių darbo su išeivija formų. V. Kazakevičius šį pasi-tarimą taip pat vertino kaip išskirtinės svarbos įvykį kultūrinių santykių su išeivija istorijoje8. Vienas iš svarbiausių pasitarimo aspektų buvo tai, kad jo dalyviai pritarė pastangoms bendrauti ne tik su prokomunistinių pažiūrų išeiviais, bet ir su dešiniųjų pažiūrų ar neutraliais išeivijos kultūros atstovais.

Pirmuoju tokio bendravimo išbandymu tapo garsioji 1967 m. vasarą surengta išeivijos krepšininkų viešnagė Lietuvoje. Kaip liudija prie viešnagės organizavimo daug prisidėjęs V. Kazakevičius, šis sumanymas taip pat gimė Lietuvoje, kultūrinio bendravimo su išeivija aktyvistų galvose. Tiesa, jį įgyvendinti pasirodė ne taip lengva, nes KGB ir kai kurie ortodoksiš-kesnių pažiūrų LKP CK funkcionieriai baiminosi galimų neigiamų tokio projekto padarinių, visų pirma, nacionalistinių nuotaikų proveržio. Vis dėlto JT bibliotekoje tuo metu dirbęs Levas Vladimirovas sugebėjo įtikinti A. Sniečkų, kad krepšininkų viešnagė duos daugiau naudos negu žalos9. Kultūrinio bendradarbiavimo su kraštu šalininkai anapus Atlanto krepšininkų kelionę, kurios metu pirmą kartą mėginta užmegzti neoficialius ryšius su Lietuvos kultūrininkais ir perduoti jiems slapta atvežtą literatūrą, taip pat vertino kaip savo laimėjimą10. toks iš pirmo žvilgsnio paradoksalus vertinimų sutapimas

slėpė skirtingus abiejų kultūriniais ryšiais su-interesuotų pusių tikslus: vieniems svarbiausia buvo propagandinis efektas, kitiems – nematoma įtaka iš vidaus.

Kad krepšininkų viešnagė duotų maksimalią propagandinę naudą, jai buvo iš anksto gerai pasirengta. Lietuvos ir išeivijos rašytojų kūrybos antologijos „Graži tu mano, brangi tėvyne“, kurią sudarė tas pats V. Kazakevičius, išleidimas prieš pat krepšininkų atvykimą taip pat buvo viena iš kompleksinio priemonių plano dalių. Siekiant su-daryti įspūdį apie Lietuvoje neva egzistuojančią leidybos laisvę, dalį šios knygos tiražo netgi buvo leista parduoti knygynuose, nors ji buvo išleista Kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais užsakymu, todėl galėjo būti platinama tik tarp išeivių.

Naivu būtų manyti, kad sovietų režimas neįžvelgė galimų neigiamų kultūrinių ryšių pa-darinių. Tačiau KGB pakankamai pasitikėjo savo galimybėmis akylai kontroliuoti atvykstančius išeivijos kultūros veikėjus ir laiku užkirsti kelią nepageidaujamam jų poveikiui. Remdamasis SSRS KGB pirmininko 1968 m. gegužės 8 d. įsakymu „Apie valstybės saugumo organų už-davinius kovojant su priešo ideologine diversija“, LSSR KGB reguliariai sudarydavo išsamius kovos su „ideologinėmis diversijomis prieš in-teligentiją“ planus. Beveik kiekvienas atvykusių žymesnių išeivijos kultūros veikėjų žingsnis buvo sekamas pasitelkus KGB agentus ar vadinamojo išorinio stebėjimo būdu, o į mėginimus ištrūkti iš šio voratinklio buvo operatyviai reaguojama. Išei-vijos krepšininkų vizitą KGB pareigūnai taip pat vertino kaip sėkmingą akciją, nes jo „aptarnavi-mas buvo organizuotas gerai, todėl mes turėjome iš to daugiau naudos, nei priešininkas“11.

8 Kazakevičius V. Šiandien reikia kai kuriais klausimais pasitarti… // Gairės. 2004, Nr. 2, p. 36–41.

9 Kazakevičius V. Kai kultūrininkai ir net politikai vadinti… krepšininkais // Diena. 1996, kovo 5–liepos 2.

10 Mockūnas L. Kultūrinės infiltracijos pradžia – 1967 m. išeivijos krepšininkų išvyka į Lietuvą // Akiračiai. 1998, Nr. 7–9.

11 LSSR KGB pirmojo skyriaus viršininko V. Karinausko pranešimas 1969 m. kovo 12 d. vykusiame operatyvinių darbuotojų pasitarime, Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau LYA), f. K-1, ap. 3, b. 671, l. 68.

46

Kaip svarbiausias ryšių su išeivija plėtros pranašumas išskirta tai, kad jie skaldo išeivijos vienybę. 1969 m. pradžioje LSSR KGB vadovų pasitarime dalyvavęs A. Sniečkus savo kalboje net keletą sykių pabrėžė būtinybę dirbant su išeivija remtis ne tik pažangiaisiais veikėjais, bet ir patraukti į savo pusę platesnius išeivijos sluoksnius, „ieškoti kitų kelių, kad būtų išplėstas Tarybų Sąjungos šalininkų frontas“12. tai, anot jo, galima pasiekti vykdant aktyvią propagandinę veiklą ir siunčiant į lietuvių kolonijas užsienyje gerai parengtas turistines Lietuvos kultūros veikėjų grupes. Kaip sektiną tokios kultūrinės infiltracijos į išeiviją pavyzdį A. Sniečkus nurodė 1969 m. sausį JAV viešėjusią turistinę grupę, kuriai vadovavo LSSR kultūros ministras Lion-ginas Šepetys.

Tai buvo pirmas toks gausus Lietuvos kultū-rininkų desantas, kurį sudarė žymūs Lietuvos menininkai ir mokslininkai (eduardas Balsys, Juozas Grušas, Antanas Gudaitis, Eugenijus Meškauskas, Laimonas Noreika, Eduardas Ka-niava) bei kultūros politikos vykdytojai (L. Še-petys, V. Kazakevičius, Feliksas Strumilas). Grupės nariai bendravo ne tik su pažangiaisiais išeiviais, bet ir aktyviai ieškojo ryšių su žymiais išeivijos menininkais bei intelektualais. Galima daryti prielaidą, kad kai kurie vyresnės kartos menininkai į grupę buvo įtraukti kaip tarpinin-kai, turintys tarp išeivių daug pažįstamų dar nuo nepriklausomybės laikų, todėl galintys padėti juos lydintiems asmenims užmegzti naujas pažintis ir daryti norimą įtaką. Kita vertus, sudaryta galimybė po daugelio metų vėl pamatyti senus bičiulius kėlė sovietų valdžios autoritetą šių menininkų akyse. Šios viešnagės metu grupėje buvusių dainininko E. Kaniavos ir aktoriaus L. Noreikos pasirodymai pirmą kartą buvo organizuoti ne tik „pažangiesiems“, bet ir

pokario išeiviams, vadinamiesiems „dipukams“. L. Noreikos repertuare turbūt neatsitiktinai vyravo J. Marcinkevičiaus poezija, kurioje tau-tiniai motyvai subtiliai pynėsi su sovietinėmis ideologemomis. Anot paties atlikėjo, ji padarė didelę įtaką auditorijai. Beje, L. Noreika jau šio vizito metu nemažai bendravo su „Santaros-Šviesos“ žmonėmis, buvo susitikęs ir su poetu Kaziu Bradūnu13.

Grįžę iš šios kelionės, kurią galima pavadinti ir savotiška žvalgomąja ekspedicija, kultūrinių ryšių aktyvistai Lietuvoje ėmėsi naujų iniciaty-vų. Siekiant sužadinti platesnės išeivijos dalies simpatijas sovietų valdžiai, stengtasi ne tik priminti gimtinės gamtos grožį, bet ir apeliuoti į tai, kad Lietuvoje saugomas bei puoselėjamas tautinės kultūros paveldas. Pavyzdžiui, 1969 m. Kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje ko-mitetas parengė išeiviams skirtą fotografijų parodą „Senasis lietuvių liaudies menas“, taip pat užsakė dokumentinį filmą apie kultūros ir istorijos paminklų apsaugą Lietuvoje. O štai į ilgalaikę komandiruotę užsienyje vykstančiam žurnalistui Algimantui Čekuoliui* komitetas prašė LSSR Dailės fondo skubos tvarka išskirti tris tautinius kostiumus.

Sovietinės žiniasklaidos korespondentai užsienio šalyse tapo patogiu atspirties tašku vyk-dant LSSR vadovaujančių institucijų, taip pat ir KGB, pavedimus, susijusius su išeivija. 1968 m. teisę turėti savo korespondentą JAV gavo ir LKP CK oficiozas „Tiesa“. Pirmasis į šias pareigas buvo paskirtas Albertas Laurinčiukas. Galima spėti, kad jis pateisino parodytą pasitikėjimą, nes grįžęs iškart buvo paskirtas „Tiesos“ vyriausiuo-ju redaktoriumi vietoj Genriko Zimano. „Tiesos“ korespondentai Niujorke, aišku, ne tik koordina-

12 A. Sniečkaus pranešimas 1969 m. kovo 12 d. vyku-siame operatyvinių darbuotojų pasitarime, ibid., l. 204.

13 L. Noreika, op. cit., p. 205.* 1969–1973 m. di rbo spaudos agentūros APN

korespondentu Kanadoje, 1974–1986 m. vadovavo APN biurui Portugalijoje.

47

vo darbą su išeivija, bet ir rašė propagandinius straipsnius, „demaskuojančius Vakarų gyvenimo būdo negeroves bei ideologines išeivijos diver-sijas“. Intensyviai buvo didinami ir tarp išeivių skleidžiamos propagandos apie „kultūrinio darbo laimėjimus“ sovietinėje Lietuvoje mastai. Per kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje komitetą išeiviams buvo masiškai siunčiamos valdžios numylėtų rašytojų knygos, rengiamos dailės kūrinių parodos, demonstruojami kino filmai. Pavyzdžiui, pradiniame etape ypač stengtasi sudominti išeivius Vytauto Žalakevičiaus filmu „Niekas nenorėjo mirti“. Nuo 1968 m. komitetas taip pat pradėjo leisti specialų, gausiai iliustruotą išeiviams skirtą kalendorių.

Siekiant neutralizuoti išeivijos reiškiamus priekaištus dėl kultūrinių ryšių vienkryptiškumo ir išeivių kūrybos ignoravimo, nuo septintojo dešimtmečio pabaigos Lietuvoje pradėtos leisti sovietų ideologijai nepavojingų išeivijos rašytojų knygos. 1969 m. buvo išleistas Mariaus Katiliš-kio romanas „Miškais ateina ruduo“ ir Fausto Kiršos poezijos rinktinė „Pelenai“, 1970 m. – Kazio Almeno istorinis romanas „Šienapjūtė“, 1971 m. – Jono Meko, o 1972 m. – Algimanto Mackaus poezijos rinkiniai. Dažniau pradėtos rengti ir išeivijos dailininkų parodos: 1970 m. buvo surengta pirmoji Vokietijoje gyvenusio al-fonso Krivicko paroda, 1971 m. – Vytauto Igno ir dar viena V. Vizgirdos. Ideologinio budrumo sargai, aišku, pasirūpino, kad išeivių kūryba būtų „teisingai“ suprasta. Antai vienas iš svarbiausių kultūrinių ryšių programos architektų, L. Šepe-tys, 1971 m. „Pergalės“ žurnale išeivijos dailinin-kus sugrupavo pagal jų nutolimo nuo realistinės tradicijos laipsnį, o savo samprotavimus apiben-drino išvada, kad tik savoje žemėje galima išlikti autentiškos nacionalinės tradicijos tęsėju14.

Nuo septintojo dešimtmečio pabaigos Lie-tuvoje leista vis dažniau lankytis ir apolitiškai nusiteikusiems žymiems išeivijos mokslinin-kams. 1967 m. buvo atvykęs literatūrologas Bronius Vaškelis, 1968 m. – archeologė Marija Gimbutienė, 1969 m. – kalbininkas Antanas Salys, 1971 m. – algirdas julius Greimas. Dar vienas svarbus mokslinių ir kultūrinių ryšių ka-nalas atsivėrė po to, kai 1970 m. SSRS aukštojo ir spe cialiojo vidurinio mokslo ministerija davė leidimą kasmet priimti iki 25 lietuvių kilmės už-sieniečių stažuoti Vilniaus aukštosiose mokyklo-se, o Vilniaus universitetui rengti šešių savaičių trukmės lietuvių kalbos kursus išeiviams.

Ypatingas vaidmuo kultūrinių ryšių su išeivija kontrolės ir planavimo sistemoje buvo skirtas KGB, kuris ne tik rūpinosi atvykstančių į Lietuvą išeivių sekimu, agentų verbavimu tarp išeivių, bet ir aktyviai dalyvavo nustatant kultūrinių ryšių formas. Kadangi aktyviausiai kultūrinių ryšių idėją išeivijoje rėmė „Santaros-Šviesos“ federacija, KGB daugiausia dėmesio taip pat skyrė šiai organizacijai. 1970 m. pra-džioje LSSR KGB parengė vieną iš pirmųjų agentūrinių operatyvinių priemonių, nukreiptų prieš „Santarą-Šviesą“, planų, kuriame nemažai dėmesio skirta ir kultūrinių ryšių kontrolei bei manipuliavimui jais.

Kaip liudija šis dokumentas, vienas iš didžiausių KGB rūpesčių buvo neutralizuoti mėginimus kultūrinių ryšių kanalu skleisti ide-ologiškai žalingą įtaką tarp inteligentijos. Tam numatyta stiprinti agentūrines pozicijas tarp tų kultūros atstovų, kuriems „Santaros-Šviesos“ lyderiai rodo daugiau dėmesio. Nemažai KGB agentų, kurie ankstesniais metais buvo išvykę į užsienį, užmezgė draugiškus ryšius su federa-cijos nariais ir toliau su jais susirašinėjo. Jų ko-respondenciją KGB numatė panaudoti tam, kad būtų pateikta „mums naudinga dezinformacija, eiliniams federacijos nariams daromas mums 14 Šepetys L. Lietuvių dailė svetur // Pergalė. 1971, Nr. 11,

p. 128–129.

48

naudingas poveikis, tiriamos jų užverbavimo galimybės“15. taip pat numatyta suaktyvinti rašytojų Kazio Sajos ir Romualdo Lankausko, kurie, kaip nustatyta, simpatizavo „Santaros-Šviesos“ ideologijai ir palaikė ryšius su jos atstovais, operatyvinį sekimą.

Numatytos ir priemonės, kaip užkirsti kelią „Santaros-Šviesos“ veikėjų mėginimams įvežti į Lietuvą federacijos leistus periodinius leidinius („Metmenys“, „Akiračiai“) bei knygas. Gavus duomenų, kad tokia literatūra gali būti perduoda-ma per Lenkijos lietuvius, planuota per lietuvių klubą Varšuvoje „Metmenų“ ir „Akiračių“ re-dakcijoms pakišti KGB agentą „Tretysis“ ir tokiu būdu perimti šį kanalą. Be to, numatyta į Maskvą pasiųsti lietuvių kalbą mokantį operatyvinį dar-buotoją, kuris, prisidengęs muitininko pareigo-mis, galėtų tikrinti atvykstančių išeivių bagažą ir konfiskuoti ideologiškai žalingą literatūrą. Paštu į Lietuvą siunčiamus išeivijoje leistus periodinius leidinius ir knygas tikrino Glavlitas, todėl šiuo kanalu išeivių literatūra geriausiu atveju galėjo pasiekti tik didžiųjų bibliotekų specfondus16.

Nepaisant šių užkardų, „ideologiškai ža-linga“ literatūra vis dėlto pasiekdavo Lietuvos kultūrinį elitą ir buvo gana plačiai paplitusi, ypač tarp jaunesnės kartos kūrėjų, žadindama jų nonkonformistines nuotaikas17. Be to, nuo septintojo dešimtmečio pabaigos „Metmenyse“ ir „Akiračiuose“ išeivijos literatūros kritikai pradėjo reguliariai recenzuoti grožinę literatūrą,

išleidžiamą Lietuvoje. Anot L. Mockūno, „prie-šingai Lietuvoje vedamai oficialiai propagandos linijai, išeivijos kritikai visada pabrėždavo lietu-vių literatūros, rašomos Lietuvoje ir užsienyje, vienovę, kad abi literatūros priklauso tai pačiai lietuvių literatūrai“18. Išeivijos kritikai, žinoma, palankiau vertino tuos autorius, kurie stengėsi ieškoti naujų estetinės raiškos formų, kurių kū-ryba nebuvo ideologiškai susaistyta ar paslėpta forma mėgino kritikuoti sovietinę sistemą.

Tai negalėjo patikti Lietuvos kultūrinio gyvenimo prievaizdams ir jų favoritams. Nepa-jėgdami sustabdyti išeivijos literatūros plitimo, jie mėgino bent sovietinės spaudos puslapiuose polemizuoti su išeivijos kritikais ir kūrėjais. Kaip vieną iš pirmųjų tokios polemikos pavyzdžių galima paminėti V. Kazakevičiaus paskelbtus „Metmenyse“ 1967 m. išspausdintos J. Mar-cinkevičiaus kūrybos apžvalgos, kurią parengė Z. Papečkio slapyvardžiu pasirašęs Vytautas Aleksandras Jonynas, komentarus. Jų autoriui labiausiai nepatiko tai, kad straipsnio autorius, gana palankiai įvertinęs vienus kūrinius, atvirai reiškė nepasitenkinimą ideologiškai angažuotais J. Marcinkevičiaus kūrybos aspektais. Nors ir kritikuodamas tokį požiūrį, V. Kazakevičius savo atsiliepime kelis kartus atsargiai pažymi, kad jis daugeliu atžvilgių skiriasi nuo „kraštutinės reakcinės emigracijos, kuriai viskas, kas kuriama Lietuvoje, bloga arba sužalota“19.

Į polemiką su išeivijos kūrėjais įvairiomis manipuliacijomis ir spaudimu mėginta įtraukti ir didelį autoritetą turėjusius, anksčiau nuo sovietinių represijų nukentėjusius intelektualus. Pavyzdžiui, dar 1966 m. „Tėvynės balse“ buvo

15 1970 m. kovo 5 d. patvirtintas LSSR KGB agentūrinių-operatyvinių priemonių, nukreiptų prieš „Santaros-Šviesos“ federaciją, planas, LYA, f. K-1, ap. 3, b. 674, l. 75.

16 Plačiau apie tai žr.: Streikus A. Ideologinė cenzūra Lietuvoje 1956–1990 m. // Genocidas ir rezistencija. 2004, Nr. 1, p. 55–56.

17 Mockūnas L. Knygų keliai į Lietuvą // Metai. 1992, Nr. 12, p. 96–107; S. Gedos atsakymai į E. Lubytės klausi-mus, Vincas Kisarauskas: dienoraščiai, atsiminimai. Vil-nius, 1999, p. 162; Atverti savo duris ir eiti patiems: su poetu Marcelijum Martinaičiu kalbasi literatūrologas Ričardas Pakalniškis // Metai. 1993, Nr. 12, p. 70–71.

18 Mockūnas L. Kultūrinės infiltracijos pradžia – 1967 m. išeivijos krepšininkų išvyka į Lietuvą // Akiračiai. 1998, Nr. 9, p. 6.

19 Kazakevičius V. Iš užsienio lietuvių kultūrinio gyvenimo: Ne vien tie keli sakiniai… // Pergalė. 1967, Nr. 12, p. 180–181.

49

išspausdintas Antano Miškinio sonetas, kuriuo jis atsakė į viename iš Jono Aisčio eilėraščių iš-reikštą padėką Dievui, kad jam pavyko išvengti sovietinės tikrovės. KGB pavyko priversti ir Juozą Keliuotį viešai pareikšti režimui priimtiną požiūrį į kultūrinius ryšius su išeivija. KGB dar-buotojų suredaguotas J. Keliuočio straipsnis, dau-giausia skirtas kultūriniams laimėjimams sovietų lietuvoje išaukštinti, baigiamas raginimu statyti tiltą, „tik ne tokį, kurio sprogdinimo įrenginiai iš anksto skirti ideologinei diversijai, o tikrą kultūrinio bendravimo tiltą, paremtą kūrybos ir gilios atsakomybės už gimtojo krašto kultūrą konstrukcijomis“20. tokie pareiškimai buvo ne tik naudingi sovietų propagandai, bet ir gerokai sumenkino šių asmenų autoritetą Lietuvoje ir išeivijoje, ko pirmiausia ir siekė sovietų saugu-mas. 1972 m. pradžioje LSSR KGB pirmininkas Juozas Petkevičius kreipėsi į LKP CK, siūlyda-mas J. Keliuočio straipsnį perspausdinti ir kituose leidiniuose, kad apie jį sužinotų kuo platesnė auditorija, nes J. Keliuočio pasisakymas sukėlęs „pasimetimą tarp nacionalistinių elementų liku-čių respublikoje ir reakcingų emigrantų“21.

Kultūriniai ryšiai ideologinės stagnacijos kontekste (1972–1984 m.)

Kultūrinio gyvenimo ideologinės kontrolės sugriežtinimas Lietuvoje po Romo Kalantos susideginimo ir neramumų Kaune atsiliepė ir kultūriniams ryšiams su išeivija. Pradinį entu-ziazmą plėsti bendradarbiavimą su liberalią ja išeivijos dalimi keitė vieši vis šaltesnio tono kaltinimai, kad ir liberalai kultūrinius ryšius naudoja ideologinei diversijai vykdyti. 1972 m. gegužę laikraštyje „Gimtasis kraštas“ išspaus-

dintas straipsnis, kuriame „Santara-Šviesa“ buvo kaltinama ardomąja veikla prieš Lietuvos SSR22. LSSR KGB 1972 m. rugpjūtį taip pat parengė naują prieš „Santarą-Šviesą“ nukreiptų agentū-rinių-operatyvinių priemonių planą, kuriame buvo konstatuota, kad ši organizacija stiprina savo ardomąją veiklą.

Atsižvelgiant į tai, išsikeltas uždavinys smar-kiai apriboti „Santaros-Šviesos“ įtaką tiek Lietu-voje, tiek išeivijoje. Visų pirma, numatytos naujos agentūrinio įsiskverbimo į „Santaros-Šviesos“ federaciją galimybės. Be kita ko, KGB planavo vienam iš aktyvių federacijos veikėjų per jo artimą giminaitį, agentą „Linartą“, „pakišti“ grupę „San-taros-Šviesos“ idėjoms simpatizuojančių intelek-tualų ir taip sudaryti prielaidas „Santarai-Šviesai“ sukompromituoti23. Reikia pažymėti, kad, nepai-sant KGB pastangų užverbuoti įtakingus išeivijos kultūros veikėjus, aštuntojo dešimtmečio pradžio-je rezultatai buvo gana menki. Vienas iš nedauge-lio labiau apčiuopiamų pasiekimų buvo Kanadoje gyvenęs agentas „Poetas“, turėjęs plačių ryšių su išeivijos rašytojais, taip pat „Santaros-Šviesos“ nariais24. Siekiant užkirsti kelią kenksmingai „Santaros-Šviesos“ atstovų veiklai, numatytos griežtesnės priemonės ir prieš tuos asmenis, kurie platina su savimi atsivežtą antisovietinę literatūrą: tokie atvejai turėjo būti dokumentuojami ir tuo remiantis platintojai deportuojami. Kitaip negu ankstesniuose panašaus pobūdžio planuose, šiame jau atsirado dalis, kurioje išvardytos „Santaros-Šviesos“ lyderių kompromitavimo priemonės. Šiam darbui numatyta pasitelkti ir prie lSSr Mokslų akademijos įkurto antikomunizmo kriti-kos sektoriaus pajėgas.

20 Keliuotis J. Tiltas, kurio dar nėra // Kultūros barai. 1971, Nr. 12, p. 21–23.

21 LSSR KGB pirmininko J. Petkevičiaus 1972 m. raštas LKP CK, LYA, f. K-1, ap. 45, b. 477, l. 207.

22 Keraitis A., Šileikis L. Kur nuves šis kelias // Gimtasis kraštas. 1972, gegužės 11, 18.

23 1972 m. rugpjūčio 14 d. patvirtintas LSSR KGB agentūrinių-operatyvinių priemonių, nukreiptų prieš „Santaros-Šviesos“ federaciją, planas, LYA, f. K-1, ap. 3, b. 689, l. 271.

24 Ibid., l. 266.

50

Sustiprėjusi ideologinė konfrontacija kultū-rinių ryšių su išeivija srityje dar stipriau pradėjo reikštis nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio. Pasi-keitęs požiūris į santykius su liberaliais išeivijos sluoksniais ypač aiškiai užfiksuotas „Tėviškės“ draugijos 1976 m. darbo ataskaitoje: „Atsirado gana aktyvi jaunų intelektualų grupuotė „Švie-sa-Santara“, kuri aštriai kritikavo reakcines organizacijas, pasisakė už ryšius su Lietuvos TSR, tačiau greitai buvo mūsų demaskuota kaip organizacija, propaguojanti tokį pat antikomu-nizmą kaip ir senosios reakcinės organizacijos, tik labiau rafinuota forma, mėginanti panaudoti ryšius su Lietuva ideologinėms diversijoms prieš Tarybų Są jungą vykdyti.“25 Naujus darbo su išeivija akcentus atspindėjo ir „Tėviškės“ drau-gijos vadovų pasikeitimai. 1976 m. iš pirmininko pavaduotojo pareigų pasitraukė iki tol iš tikrųjų šios draugijos darbui vadovavęs V. Kazakevičius, o draugijos pirmininku vietoj pasitraukusio V. Karvelio tapo generolas Pranas Petronis.

Kitaip negu V. Kazakevičius, kuris, betarpiš-kai bendraudamas su liberaliosios išeivijos srovės atstovais, stengėsi nepabrėžti ideologinių skirtu-mų, naujasis draugijos pirmininkas greit įsivėlė į viešą ideologinę polemiką. 1977 m. vasarą proko-munistinės krypties išeivių laikraštyje „Laisvė“ buvo paskelbtas atviras jo laiškas, kuriuo jis atsakė į vieno „Akiračių“ redaktoriaus Henriko Žemelio privačiame laiške pateiktus samprota-vimus dėl kultūrinių ryšių plėtros. Naudodamas senas sovietinės ideologijos klišes, P. Petronis kaltino „Akiračių“ redakciją nenuoširdumu ir reikalavo suteikti mėnraštyje balsą „lietuvių tau-tos jaunosios generacijos atstovams“. Po to, kai Bronius Raila tokią generolo poziciją pavadino ne pasikeitimu nuomonėmis, o kvietimu į kovą26,

„Tėviškės“ draugijos pirmininkas reagavo dar piktesniu tonu parašytais trimis atvirais laiškais, 1978 m. pradžioje išspausdintais toje pačioje „Laisvėje“. Anot jo paties, šiuose laiškuose „iš principinių pozicijų buvo vertinama kai kurių „liberalų“ ir jų organizacijų kultūrinė veikla, o taip pat tolesnių kontaktų su gimtuoju kraštu galimybės“27.

Aštuntojo dešimtmečio viduryje buvo susti-printa kultūrinių ryšių kontrolė Kultūros minis-terijos sistemoje. Reaguodama į 1976 m. vasario 16 d. priimtą LKP CK sekretoriato nutarimą „Dėl meno saviveiklos kolektyvų atrankos ir paren-gimo gastrolėms užsienio šalyse sutvarkymo“, LSSR Kultūros ministerijos kolegija numatė „keletą konkrečių priemonių ideologiniam kul-tūrinių ryšių su užsienio šalimis efektyvumui didinti“28. 1977 m. rugsėjo 13 d. priimtas LSSR Kultūros ministerijos kolegijos nutarimas „Dėl kultūros ir meno įstaigų darbuotojų politinio budrumo ir valstybinės drausmės stiprinimo“ taip pat reikalavo „griežčiau prisilaikyti užsie-niečių priėmimo įstaigose tvarkos reikalavimų, gerinti darbuotojų parinkimą kelionėms į užsienį, atsižvelgiant į jų moralines savybes ir politinį subrendimą“29.

Vykstančių į Vakarų šalis kultūros ir mokslo atstovų priežiūra aktyviai rūpinosi ir KGB, kuris stengėsi kiekvienoje didesnėje delegacijoje turėti savo informacijos šaltinių. Pavyzdžiui, 1975 m. į kapitalistines šalis buvo išvykę 12 430 asmenų, tarp kurių buvo 17 operatyvinių KGB darbuoto-jų, 247 agentai ir 674 patikimi asmenys30. KGB

25 Ataskaita apie „Tėviškės“ draugijos darbą 1976 m., LYA, f. K-3, ap. 1, b. 112, l. 4.

26 Raila B. Ne pasikeitimas nuomonėmis, o kova // Akiračiai. 1977, Nr. 8.

27 „Tėviškės“ draugijos ataskaita apie darbą 1978 m., LYA, f. K-3, ap. 1, b. 139, l. 7.

28 LSSR Kultūros ministerijos ataskaita apie kultūrinius ryšius su užsienio šalimis 1976 m., LYA, f. 1771, ap. 251, b. 321.

29 Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje: dokumentų rinkinys, sud. A. Streikus ir J. Bagušauskas. Vilnius, 2005, p. 401.

30 LSSR KGB 2-osios valdybos ataskaita apie darbą 1975 m., LYA, f. K-1, ap. 3, b. 731, l. 40.

51

kruopščiai tikrindavo ir į Lietuvą iš užsienio atvykstančius asmenis, o pavojingiausius iš jų akylai sekė. Antai 1978 m. buvo pradėta stažuotę Vilniaus universitete atlikusios liucijos Baš-kauskaitės operatyvinio tyrimo byla. Šio tyrimo metu nustatyta, kad L. Baškauskaitė padėjo JAV diplomatams ir žurnalistams užmegzti ryšius su kūrybinės inteligentijos atstovais ir rinko neigiamą politinę informaciją31. KGB juodajame sąraše atsidūrė ir 1978 m. Lietuvoje viešėjusios „Metmenų“ žurnalo administratorė Marija Paš-kevičienė bei literatūrologė Violeta Kelertienė, kurios susitikinėjo su negatyviai nusiteikusiais kūrybinės inteligentijos atstovais32.

Reaguodamas į išeivijos atstovų ir JAV diplomatų bei žurnalistų pastangas užmegzti ryšius su kūrybinės inteligentijos atstovais, KGB aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ėmėsi aktyvesnių veiksmų siekiant perimti šiuos ryšio kanalus. Vieną iš tokių kontroliuojamų ryšio ka-nalų buvo planuojama sukurti per žinomą vertėją agentą „Kalvį“. Jis dar 1974 m. KGB nurodymu fiktyvios opozicinės Lietuvos intelektualų gru-pės vardu buvo parengęs bendradarbiavimo su „Santara-Šviesa“ projektą, kurį į Vakarus turėjo perduoti žinomas rusų disidentas Aleksandras Ginzburgas. Tąkart šiam sumanymui žlugus, 1978 m. panašią kombinaciją planuota pakartoti per aktyvų „Santaros-Šviesos“ veikėją Vytautą Vepštą, kuriam agentas „Kalvis“ turėjo prisista-tyti kaip opozicinės kūrybinių darbuotojų grupės dalyvis ir perduoti jam minėtą projektą33.

Vykdant aktyvias kontržvalgybines priemones prieš išeivijos organizacijas mėginta panaudoti ir kitus KGB užverbuotus humanitarinės inteligen-tijos atstovus: „Ričardą“ (žinomas dailininkas, buvęs tremtinys), „Lapiną“ (jaunas kūrybinis darbuotojas, turintis plačių ryšių su disidentais)34, „Astą“ (vienos iš Vilniaus universiteto katedrų vedėja, 1979 m. buvo susitikusi su JAV generalinio konsulato darbuotoja), „Saulių“ (dramaturgas, 1978–1979 m. bendravo su jaV generalinio konsu-lato Leningrade kultūros atašė Robertu K. Gaisu), „Stoškų“ (konservatorijos dėstytojas, palaikantis ryšius su nacionalistiškai nusiteikusiu skulpto-riumi „Neprimirimij“)35. Deja, informacija apie konkrečius šių operacijų rezultatus išlikusiuose KGB dokumentuose neužfiksuota.

Viešai ir slaptai kovodamas prieš „Santaros-Šviesos“ pastangas perimti iniciatyvą kultūrinių ryšių srityje į savo rankas, sovietų režimas stengėsi į kultūrinį bendravimą įtraukti dau-giau pavienių išeivijos kultūros veikėjų, kurie pirmiausia rūpinosi savo kūrybos pristatymu Lietuvoje ir nereiškė jokių pretenzijų daryti vienokią ar kitokią įtaką inteligentijai. LSSR užsienio reikalų ministras Vytautas Zenkevi-čius 1979 m. džiaugėsi, kad „lietuviškos kilmės amerikiečių kultūriniai, moksliniai, techniniai ryšiai, jų kelionės į Lietuvą ir bendravimas su mūsų specialistais žymiai sumažino „Santaros-Šviesos“ įtaką inteligentų tarpe, padėjo jiems įsitikinti, jog ši organizacija, pretendavusi į visų ryšių su Tėvyne monopoliją, tarnauja amerikie-čių tarnyboms ir dėl savo antitarybiškumo negali daugiau būti jungiamąja grandimi su Tarybų Lietuva“36.

31 LSSR KGB 2-osios valdybos 1978 m. balandžio 20 d. pažyma „Apie kontražvalgybinio darbo būklę išaiškinant ir tikrinant iš kapitalistinių šalių atvykusių užsieniečių ryšius“, LYA, f. K-1, ap. 3, b. 754, l. 177.

32 LSSR KGB 2-osios valdybos pažyma „Apie 1978–1979 m. išaiškintus užsienio turistus, įtariamus vyk-dant emisarų funkcijas“, LYA, f. K-1, ap. 3, b. 758, l. 227.

33 LSSR KGB 5-ojo skyriaus 1978 m. vasario 17 d. pažyma apie planuojamas priemones prieš „Santarą-Šviesą“ panaudojant agentą „Kalvį“, LYA, f. K-1, ap. 49, b. 203, l. 50–51.

34 LSSR KGB 2-osios valdybos „Kontržvalgybinių priemonių kovai su JAV spectarnybų žvalgybine-ardomąja veikla“ planas 1979–1981 m., LYA, f. K-1, ap. 3, b. 765, l. 99.

35 LSSR KGB agentūrinių-operatyvinių priemonių pla-nas 1980 m., LYA, f. K-1, ap. 3, b. 759, l. 151–152.

36 LSSR užsienio reikalų ministro 1979 m. kovo 12 d. pažyma apie komandiruotę į JAV, LYA, f. 1771, ap. 256, b. 246, l. 55.

52

Dėl nedidelės ir vis labiau mažėjančios „pa-žangiosios“ išeivijos įtakos sovietų režimas vis dėlto negalėjo visiškai atsiriboti ir nuo „liberalų“, nes, anot KGB agento „Beržo“, „demaskavus li-beralus, nepavyko sukurti ir savaime nesusikūrė kitas jaunesnių pokario kartos veikėjų sluoksnis, į kurį pavyktų atsiremti“37. Jo nuomone, būtent tokio alternatyvaus centro sukūrimas buvo viena iš sėkmingo darbo su išeivija prielaidų: „Darbe su emigracijos jaunimu ir inteligentija, nepri-klausančiais prie konservatyvių nacionalistų ir klerikalų, bet neturinčiais dėl to kito pasirinkimo kaip liberalai, matyt, atkakliai ieškotinas būdas kitai „apolitiškai“ kultūrinei organizacijai subur-ti, užtikrinant jai išimtines sąlygas, sudominant šviežiomis galimybėmis.“38

Ieškodami galimybių suburti tokį centrą, sovietų „emigrantologai“ atkreipė dėmesį į sep-tintojo dešimtmečio pradžioje Almo Šalčiaus ini-ciatyva įkurtą amerikiečių ir lietuvių fondą. Pagal neoficialius šio fondo steigėjų planus pagrindinis jo uždavinys turėjo būti sovietų Lietuvos kultūros „laimėjimų“ propaganda JAV, tačiau nesugebėjęs pritraukti finansinių išteklių, jis egzistavo tik popieriuje. Devintojo dešimtmečio pradžioje SSRS pasiuntinybėje JAV dirbęs KGB šaltinis „Vilnius“ išdėstė ambicingą planą, kaip atgaivinti fondo veiklą ir paversti jį politiškai neutralią išeivijos dalį vienijančiu centru. Suinteresuotoms JAV firmoms siūlyta prekiauti sovietų Lietuvos gaminiais (pirmiausia, alkoholiniais gėrimais) mainais už dosnią paramą fondui sudaryti palan-kesnes verslo sąlygas39. Nors KGB rezidentūra Vašingtone iš esmės pritarė „Vilniaus“ idėjai, kad reikia vienyti neutralią ją išeivijos dalį, abejojo galimybe įgyvendinti minėtą planą. Jos nuomo-

ne, pažymoje nepakankamai įvertintos JAV spe-cialiųjų tarnybų ir kitų organizacijų galimybės stabdyti prosovietinių nuotaikų skverbimąsi tarp lietuvių emigrantų.

Kol atsiras palankesnės sąlygos įkurti pana-šią organizaciją, sovietų valdžia teikė prioritetą bendravimui su pavieniais išeivijos menininkais ir mokslininkais, kurie viešai reiškė susižavėjimą sovietinės Lietuvos kultūros pasiekimais ir rū-pinosi jos propagavimu Vakaruose. Valdžios at-stovai ypač vertino sėkmingą bendradarbiavimą su žymiu išeivijos dailininku Vytautu Kazimieru Jonynu. Pirmą kartą atvykęs 1974 m., jis vėliau reguliariai lankydavosi Lietuvoje. Už sudarytas sąlygas rengti parodas Lietuvoje ir kasmet nemo-kamai ilsėtis Druskininkuose jis atsilygindavo ne tik dovanodamas savo kūrinius Lietuvos muziejams, bet ir palankiai atsiliepdamas apie respublikos kultūrinį gyvenimą.

Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje atvykti į Lietuvą mėginta prisivilioti ir bent vieną žymesnį išeivijos rašytoją. Antai Bernardas Brazdžionis 1978 m. jau buvo įtrauktas į suderintą su LKP CK „Tėviškės“ draugijos numatomų kviesti svečių sąrašą, tačiau taip ir neatvyko. Įvairiais kanalais kviestas ir Stasys Santvaras. 1978 m. jį dar kartą prikalbinti mėgino jau minėtas KGB agentas „Beržas“, anot kurio, „jeigu Lietuvoje pasiro-dytų vienas iš tų trijų rašytojų – B. Brazdžionis, L. Dovydėnas arba S. Santvaras – mūsų darbe su emigracija būtų pasiektas rimtas rezultatas, kuris dar labiau skaldytų antitarybinę emigraciją, atitrauktų nuo politinės-ideologinės kovos prieš mus organizatorių dorus kūrybinius inteligentus, stiprintų mūsų įtaką išeivijoje“40.

Daug vilčių sieta ir su pasaulinio garso arche-ologe Marija Alseikaite-Gimbutiene. KGB jos panaudojimo režimo tikslams galimybėmis pra-dėjo domėtis dar 1960 m., kai ją pirmą kartą buvo

37 Agento „Beržas“ 1978 m. lapkričio 2 d. pranešimas, LYA, f. K-1, ap. 49, b. 300, l. 218.

38 Ibid, l. 220.39 SSRS KGB rezidentūros Vašingtone 1981 m. vasario

9 d. lydraštis su agento „Vilnius“ pažymos „Apie lietuvių emigraciją JAV“ kopija, LYA, f. K-1, ap. 49, b. 301, l. 192–193.

40 Agento „Beržas“ 1978 m. lapkričio 2 d. pranešimas, LYA, f. K-1, ap. 49, b. 300, l. 268.

53

mėginta prisivilioti visam laikui grįžti į Lietuvą. Šiam sumanymui žlugus, aktyvus jos veiklos ty-rimas buvo sustabdytas ir vėl atnaujintas 1981 m., kai ji Lietuvoje viešėjo net tris mėnesius. Nuo pat pirmos vizito dienos kiekvieną M. Gimbutienės žingsnį sekę KGB darbuotojai padarė išvadą, kad ji yra lojali Sovietų Sąjungai, nusivylusi ameri-kietiška tikrove ir vėl rimtai svarsto galimybę persikelti iš JAV į TSRS nuolat gyventi41.

Galima daryti prielaidą, kad M. Gimbutienės įsileidimą į sovietinės Lietuvos humanitarinį dis-kursą lengvino ir ta aplinkybė, kad aštuntajame dešimtmetyje čia buvo iš dalies reabilituoti baltų priešistorės, mitologijos tyrimai. Vienas iš tokio žingsnio tikslų buvo siekis sukurti atsvarą krikš-čioniškajai lietuvių kultūros tradicijai42. 1981 m. kelionėje į Klaipėdą M. Gimbutienę lydėjęs V. Kazakevičius irgi ragino pagalvoti, „ar nega-lima būtų mitologines ir archeologines temas, kurios tam tikrai publikos daliai vis dar sukelia nacionalistines nuotaikas, panaudoti kovojant su katalikybės ideologija, prieš klerikalinį ekstre-mizmą. Sociologiniai tyrimai šioje srityje, rim-tas, nepaviršutiniškas šio klausimo svarstymas galėtų duoti apčiuopiamų rezultatų sprendžiant mūsų ideologinio darbo problemas“ 43.

M. Gimbutienei ne tik buvo leista skaityti viešas paskaitas, bet ir 1985 m. išleista jos knyga „Baltai priešistoriniai laikais: etnogenezė, mate-rialinė kultūra ir mitologija“. Aktyvų M. Gimbu-tienės įsitraukimą į kultūrinių ryšių programą, matyt, lėmė ir gana nekritiškas jos požiūris į tuo metu Lietuvoje vykdytą kultūros politiką. Antai atsakydama į Tomo Venclovos abejones,

ar dėl sustiprėjusio pasipriešinimo dalyvių per-sekiojimo jai nevertėtų atsisakyti 1979 m. siū-lyto Vilniaus universiteto garbės daktaro titulo, M. Gimbutienė pareiškė: „Man Vilniaus univer-sitetas vis vien lietuviškas. Garbės vardus teikia lietuviai, o disidentus kalina rusai.“44

Per M. Gimbutienę taip pat tikėtasi norima linkme nukreipti Baltijos studijų rėmimo asocia-cijos (Association for the Advancement of Baltic Studies, toliau – AABS), kurios prezidentė ji tuo metu buvo, veiklą. „Tėviškės“ draugija netgi pri-tarė jos iniciatyvai pakviesti keletą mokslininkų iš lietuvos dalyvauti aaBS konferencijoje, kuri turėjo vykti 1982 m. Mineapolyje, nurodydama tokius argumentus:

„– žinomų tarybinių mokslininkų dalyva-vimas konferencijoje sustiprins M. Gimbutas autoritetą asociacijos narių tarpe ir bus savotiška moralinė parama bendradarbiavimo su TSRS šalininkams;

– mūsų respublikos mokslininkai turės gali-mybę tinkamai atstovauti tarybiniam mokslui, propaguoti socialistinį gyvenimo būdą, duoti atkirtį bet kurios rūšies galimiems Pabaltijo respublikų istorijos iškraipymams, konferenci-jos dalyvių tarpe aiškinti TSRS taikios leninės užsienio politikos principus ir t. t.;

– svečių iš tarybinių Pabaltijo respublikų atvykimas turėtų sukelti mums naudingus konf-liktus AABS narių tarpe ir išeivijoje aplamai tarp kultūrinio bendradarbiavimo su tėvyne šalininkų ir priešininkų tokio bendradarbiavimo;

– AABS prezidentė M. Gimbutas yra prasi-tarusi apie galimą jos grįžimą ateityje pastoviam gyvenimui į TSRS, kaip tai padarė prieš kelis metus jos brolis Vytautas alseika*. Mūsų moks-41 LSSR KGB pirmojo skyriaus viršininko pavaduotojo

R. Skačkausko 1981 m. gegužės 22 d. pažyma apie darbą su „Putešestvenica“, LYA, f. K-1, ap. 49, b. 81, l. 26–27.

42 Plačiau apie tokios sovietų valdžios politikos motyvus žr.: Streikus A. Apie antikrikščioniškus sovietinių švenčių ir apeigų tikslus // Naujasis židinys-Aidai. 2003, Nr. 10, p. 514–517.

43 Agento „Beržas“ 1981 m. liepos 6 d. pranešimas, LYA, f. K-1, ap. 49, b. 81, l. 39.

44 Marija Gimbutienė… iš laiškų ir prisiminimų. Vilnius, 2005, p. 299.

* 1965 m. KGB užverbuotas, 1972 m. grįžęs į Lietuvą buvo aktyviai panaudojamas propagandinėje veikloje: parašė knygas. „Trys dešimtmečiai emigracijoje“ (1977 m.), „Amerika: tikrovė ir mitas“ (1983 m.)

54

lininkai galėtų paremti jos ketinimus, kas turėtų didelį kontrpropagandinį efektą“45.

Asmeninius kvietimus į šią konferenciją gavo istorikas Juozas Jurginis ir Vilniaus dailės insti-tuto dėstytojas prof. Eduardas Budreika, tačiau prieš pat konferenciją LSSR KGB 5-oji tarnyba pasipriešino jų vykimui, motyvuodama tuo, kad konferencijos programa turėsianti „aiškiai antitarybinę kryptį“46.

Griežtai ribojant išeivijos meninės kūrybos ir mokslo sklaidą Lietuvoje, prioritetinė sovietinės kultūrinių ryšių strategijos kryptis ir toliau buvo sovietų Lietuvos kultūros ir mokslo laimėjimų afišavimas. Vis labiau silpnėjant prokomunistinės išeivių spaudos įtakai, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje pradėta bendradarbiauti ir su kai ku-riais liberaliais išeivių leidiniais, kurie, siekdami geriau pristatyti gyvenimą okupuotoje tėvynėje, ieškojo galimybių gauti betarpišką informaciją. Šiuo atžvilgiu aktyviausia buvo mėnraščio „Aki-račiai“ redkolegija. Jau 1978 m. šiame laikraštyje buvo išspausdintas Jaunimo teatro literatūrinės dalies vedėjo Juozo Pociaus straipsnis apie šį teatrą, o 1980 m. buvo paskelbtas interviu su Religijos reikalų tarybos įgaliotiniu Lietuvoje Petru Anilioniu ir „Gimtojo krašto“ žurnalisto Prano Karlono straipsnis apie Vilniaus univer-siteto jubiliejų.

Kai „Akiračiai“ 1980 m. paprašė „Tėviškės“ draugijos pirmininką P. Petronį tarpininkauti rengiant interviu su rašytojais Jonu Avyžiumi ir Justinu Marcinkevičiumi, pasikonsultavęs su LKP CK Užsienio ryšių skyriumi, šis atsakė, kad rašytojai nenorį kalbėtis. Panašiai reaguota ir į prašymą surasti tarp Lietuvos intelektualų

žmogų, kuris parašytų „Akiračiams“ A. J. Grei-mo knygos „Apie dievus ir žmones“ recenziją. Atsakydama „Tėviškė“ siūlė persispausdinti Broniaus Genzelio šios knygos recenziją, anks-čiau skelbtą žurnale „Pergalė“47. Taigi akivaizdus noras ir čia išlaikyti iniciatyvą savo rankose ir pateikti tik režimui naudingą bei gerai patikrintą informaciją.

Išeivijai skirtos literatūros leidyba buvo ple-čiama ir Lietuvoje. Iš šių leidinių galima išskirti žurnalisto Viliaus Baltrėno parengtą rinkinį „Ta pati ir vis kita“ (1979 m.), į kurį buvo sudėti palankūs žymių išeivijos kultūros ir meno vei-kėjų atsiliepimai apie sovietų Lietuvą; albumą „Atgimę paminklai“ (1983 m.), kuris turėjo dar kartą pademonstruoti valdžios rūpinimąsi isto-rijos paminklais (plg. su 1994 m. išleista knyga „Nukentėję paminklai“). Lygia greta Lietuvos visuomenei buvo pateikiamas deformuotas išeivijos kultūrinio gyvenimo vaizdas. Perio-diniuose leidiniuose spausdinamuose straips-niuose pabrėžtas išeivijos kultūrinės veiklos merdėjimas, jos politizavimas ir t. t. Išeivijos rašytojų kūryboje pirmiausia pastebimas nusi-vylimas, beprasmiškumas, Tėvynės ilgesys48, atitinkamai komentuojama išeivijos ideologinė diferenciacija49.

Pagrindinį dėmesį sutelkusi į gausiausią lie-tuvių diasporą JAV ir Kanadoje, sovietų valdžia nepamiršo ir Vakarų Europos šalyse veikusių nedidelių, tačiau aktyvių lietuvių bendruomenių. Ypatingas dėmesys skirtas darbui Vokietijoje, juolab kad Berlyne veikė są junginės draugijos „Rodina“ atstovybė, kur paprastai būdavo ir vienas LSSR KGB atstovas. LSSR KGB glau-

45 „Tėviškės“ draugijos pirmininko P. Petronio 1981 m. gruodžio 9 d. raštas LKP CK užsienio ryšių skyriaus vedėjui F. Strumilui, LYA, f. K-3, ap. 1, b. 186, l. 34.

46 LSSR KGB 5-osios tarnybos viršininko E. Baltino 1982 m. liepos 12 d. raštas SSRS KGB 5-osios valdybos 2-ojo skyriaus viršininkui N. Goluško, LYA, f. K-1, ap. 49, b. 311, l. 21.

47 Mockūnas L. „Tėviškės“ slenkstis // Akiračiai. 1995, Nr. 8, p. 11.

48 Emigranto dalia: lietuvių beletristikos rinkinys, sud. V. Kazakevičius. Vilnius, 1973.

49 Ideologinės srovės išeivijoje: socialinės, politinės ir filosofinės koncepcijos po Antrojo pasaulinio karo (ats. red. V. Kazakevičius). Vilnius, 1978.

55

džiai bendradarbiaujant su šia atstovybe dar 1964 m. Vakarų Vokietijoje buvo pradėtas leisti literatūrinis meninis žurnalas „Nemuno kraštas“, kuriame, naudojant Vakarų skaitytojui įprastą formatą ir neafišuojant politinės pozicijos, spaus-dinta sovietų Lietuvoje parengta propagandinė medžiaga. 1964–1979 m. jį redagavo lietuvių kilmės VFR pilietis Albertas Annies, vėliau „Vokiečių–lietuvių literatūros draugijos“ pirmi-ninkas Hansas Masalskis.

Nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos į Vakarų Vokietiją taip pat buvo pradėtos siųsti menininkų ir meno atlikėjų delegacijos, kurios čia turėjo propaguoti sovietų Lietuvos kultūros pasiekimus. Kultūrinio bendradarbiavimo su Lietuva linkme tikėtasi nukreipti ir 1981 m. Hiutenfelde įsikū-rusį Lietuvių kultūros institutą. Tam 1982 m. planuota pasiųsti dar vieną specializuotą meno atlikėjų grupę, kurios dalyvavimas šio instituto renginiuose, kaip manyta, „būtų didelė parama pažangioms išeivijos jėgoms, kontaktų su tautos kamienu šalininkams“50.

Ypač aktyvus tokių kultūrinių ryšių šalinin-kas Vokietijoje buvo evangelikų liuteronų ku-nigas Juozas Urdzė, prieš karą dirbęs Biržuose. jam priklausiusioje annabergo pilyje (Bonos priemiestyje) kasmet buvo rengiami lietuvių išeivių literatų būrelio susirinkimai, į kuriuos buvo kviečiami ir rašytojai iš Lietuvos. Antai 1983 m. į vieną iš tokių sambūrių buvo pakviesti rašytojai Algirdas Pocius ir Petras Bražėnas. Jų išvykai pritarė ir „Tėviškės“ draugija, traktavusi tai kaip dar vieną galimybę „propaguoti išeivių tarpe Tarybų Lietuvos kultūros pasiekimus, socialistinio realizmo žanrą tarybinėje literatū-roje“51. Tačiau paskutinę akimirką vis dėlto buvo nuspręsta atsisakyti šio vizito.

Negausi, tačiau kultūriniu atžvilgiu stipri lietuvių išeivių bendruomenė telkėsi ir Prancū-zijoje. Reikia pažymėti, kad jos atstovai (skulp-torius Žibuntas Mikšys, dailininkas Vytautas Kasiulis ir kt.), nors gyvai domėjosi kultūriniu gyvenimu lietuvoje ir vertino jo pasiekimus, vengė pernelyg glaudžių ryšių su ofcialiomis sovietų Lietuvos institucijomis. Išimtį sudarė gal tik A. J. Greimas, kuris ne tik keletą kartų lankėsi Lietuvoje kaip „Tėviškės“ svečias ir viešai gyrė kultūrinio gyvenimo laimėjimus, bet ir globojo Paryžiuje besistažavusius Lietuvos filosofus bei literatūrologus.

Orientacija į darbą su pavieniais išeivijos kultūros atstovais stiprėjo didėjančios realios ar įsivaizduojamos grėsmės dėl iš Vakarų per išeiviją vykdomos „ideologinės diversijos“ fone. Viena iš pagrindinių jos organizatorių ir toliau laiky-ta federacija „Santara-Šviesa“, kurios veiklos operatyvinį tyrimą vykdė ir LSSR KGB 5-oji tarnyba (kodinis bylos pavadinimas „Pritvoršči-ki“), ir 1-asis skyrius (kodinis bylos pavadinimas „Konglomerat“). Siekdamas apriboti „negatyvaus ideologinio poveikio“ galimybes, LSSR KGB ne tik stabdė naujų kultūrinių ryšių kanalų paiešką (prisiminkime jo veto Lietuvos atstovų daly-vavimui aaBS konferencijoje), bet ir aktyviai prisidėjo atsisakant jau įsitvirtinusių formų.

Būtent LSSR KGB iniciatyva nuo 1982 m. buvo laikinai uždaryti lituanistiniai kursai, mo-tyvuojant tuo, kad jų nauda darosi vis mažiau apčiuopiama52. Tiesa, jau 1984 m. pradžioje „Tė-viškės“ draugija kreipėsi į LKP CK, siūlydama atgaivinti šiuos kursus. Jos vadovų nuomone, „mes žymiai daugiau laimėsime, negu pralai-mėsime, jeigu gerai organizuosime kursus“, t. y. kursantų kontingentas bus kruopščiai atrinktas iš anksto, dalyvių amžius nustatytas ne daugiau

50 „Tėviškės“ draugijos pirmininko P. Petronio 1981 m. rugpjūčio 6 d. raštas LKP CK sekretoriui L. Šepečiui, LYA, K-3, ap. 1, b. 186, l. 28.

51 „Tėviškės“ draugijos pirmininko P. Petronio 1983 m. kovo 4 d. raštas LKP CK, LYA, K-3, ap. 1, b. 215, l. 25.

52 LSSR KGB 5-osios tarnybos 1982 m. rugpjūčio 12 d. pažyma „Apie priemones kovojant su priešininko agentūrine veikla“, LYA, f. K-1, ap. 3, b. 763, l. 157.

56

kaip 25 metai, kursų trukmė ne ilgesnė negu keturios savaitės, geriau užimtas kursantų lais-valaikis, užtikrintas ryšių su kursus lankiusiais jaunuoliais tęstinumas53. tokie argumentai, matyt, įtikino partijos vadovybę, nes 1984 m. kursai vėl buvo surengti.

Kad „Tėviškės“ draugijos požiūris į kultūri-nius ryšius su išeiviais ne visuomet sutapdavo su KGB planais, liudija ir „Tėviškės“ draugijos suti-kimas priimti L. Mockūno organizuotas išeivijos kultūrininkų grupes, kurias daugiausia sudarė „Santaros-Šviesos“ aplinkai priklausę asmenys*. Pirma tokia grupė į Lietuvą atvyko 1983 m. rug-sėjį. Tiesa, net šios kelionės organizatorius pri-pažino, kad ji nebuvo itin sėkminga. Kiekvienas grupės narių žingsnis buvo kontroliuojamas, o mėginimas įvežti nemažą kiekį 1982 m. išleistos Rimvydo Šilbajorio kritikos straipsnių rinkinio „Žodžiai ir prasmė“ patyrė fiasko54.

Ypač neigiama valdžios reakcija į minėtą R. Šilbajorio knygą ir pastangos sustabdyti jos plitimą Lietuvoje dar kartą patvirtino režimo nepasirengimą autentiškam dialogui su išeivijos kultūra. Atsakydamas į R. Šilbajorio svarstymus, kad išeivijos kritika galėtų papildyti lietuvių literatūros mokslą laisve ideologiškai nespręsti estetinių klausimų, V. Kazakevičius piktai atrėžė: „Nejau, R. Šilbajorio nuomone, lietuvių literatū-ros mokslas taps vertingesnis ir objektyvesnis, jeigu plati lietuvių tarybinio literatūros mokslo upė susilies su siaurute, dažnai išnykstančia išeivijos mokslo upelyte ir perims jos chemines spalvas ir kvapus?“55

Kita vertus, tokioje amžino ideologinio įšalo atmosferoje neoficialių tarpininkų dėka atsargiai zonduojant ir derybomis pamažu buvo šalinamos iki tol atrodžiusios neįveikiamos kliūtys naujoms kultūrinių ryšių formoms. Svarbų vaidmenį šiame nematomame žaidime atliko ir 1983 m. L. Mockūno grupėje buvusi literatūrologė V. Kelertienė, kuri reguliariai atvykdavo stažuoti į Vilniaus universitetą. Kaip ir kiti žinomi išeivijos veikėjai, ji buvo didesnio KGB dėmesio objektas. Pasinaudodamas „Tėviškės“ draugijos darbuotojo priedanga, su ja nuolat bendravo solidžią darbo su išeivijos kultūrininkais patirtį turėjęs KGB majo-ras P. Sinkevičius. KGB vadovybę P. Sinkevičius informavo, kad 1984 m. rugsėjo pradžioje, kai V. Kelertienė eilinį kartą buvo Vilniuje, jam pavyko užmegzti su ja patikimus ryšius56. Būtent per V. Kelertienę daugiausia ir vyko tolesnės dery-bos dėl ryšių su „Santara-Šviesa“, kurie 1985 m. perėjo į kokybiškai naują etapą.

Kultūrinių ryšių su išeivija proveržis (1985–1988 m.)

Naujo Sovietų Są jungos lyderio Michailo Gorbačiovo pareiškimai apie būtinybę pertvar-kyti sovietinę sistemą ir šaltojo karo įtampos ma-žinimo iniciatyvos sudarė palankesnę atmosferą kultūrinių ryšių su išeivija plėtrai. Tam tikru jų proveržio atskaitos tašku tapo 1985 m. rudenį surengta grupės Lietuvos menininkų* viešnagė JAV. Nuo kitų panašaus pobūdžio „gastrolių“ šis vizitas skyrėsi tuo, kad jo programoje iš anksto buvo numatytas ir svečių dalyvavimas kasmetiniame „Santaros-Šviesos“ suvažiavime, kuriame jie skaitė pranešimus. Žinoma, grupės

53 „Tėviškės“ draugijos pirmininko P. Petronio 1984 m. sausio 5 d. raštas LKP CK užsienio ryšių skyriui, LYA, K-3, ap. 1, b. 265, l. 1–2.

* 1979–1981 m. panašias JAV lietuvių mokslininkų (tiesa, daugiau tikslių jų mokslų atstovų) grupių ekskursi-jas į Lietuvą organizavo Donatas Šatas, tačiau 1982 m. jo organizuota grupė negavo leidimo įvažiuoti.

54 Mockūnas L. Knygų keliai į Lietuvą, p. 100.55 Kazakevičius V. Pagal reakcinę „laiko dvasią“ //

Pergalė. 1984, Nr. 7, p. 189.

56 LSSR KGB pirmojo skyriaus vyr. operatyvinio įgaliotinio P. Sinkevičiaus pranešimas LSSR KGB pirmininkui J. Petkevičiui, LYA, f. K-1, ap. 49, b. 113, l. 3–4.

* Gr upę sudarė ak tor ius Laimonas Noreika , literatūrologas Algimantas Bučys, prozininkas Vytautas Martinkus ir poetas Marcelijus Martinaitis.

57

nariai buvo kruopščiai atrinkti ir patikrinti. Anot KGB dokumentų, „tarp jų buvo agentas „Jonas“, kandidatas verbavimui ir patikimas asmuo, kiekvienam iš jų buvo numatyta aiški elgesio linija ir duotos atitinkamos užduotys“57.

Visų lygių sovietų valdžios struktūros Lietu-vos atstovų pasirodymą įvertino kaip sėkmingą viešųjų ryšių akciją. Antai „Tėviškės“ draugija tvirtino, kad „jų pranešimai ir pasakojimai apie literatūros procesą Lietuvoje, surengti literatū-ros vakarai, susitikimai su įvairių nusistatymų tautiečiais susilaukė išeivijoje susidomėjimo bei atgarsio, tam tikru mastu pagilino prieštaravimus tarp reakcinių organizacijų atstovų, šmeižiančių Lietuvos socialistinę santvarką ir pasisakančių prieš kultūrinius kontaktus, bei tos liberaliosios išeivijos dalies, kuri linkusi tokiam bendravimui su Tarybų Lietuva“58. KGB vadovybė Maskvoje irgi teigiamai įvertino LSSR KGB pirmojo sky-riaus darbą organizuojant šią išvyką59.

Tai atvėrė kelią glaudesniam Lietuvos meni-ninkų ir mokslininkų bendravimui su išeivijos liberaliosios srovės atstovais. „Tėviškės“ draugija siūlė ir toliau siųsti į JAV Lietuvos menininkų grupes, kurios dalyvautų „Santaros-Šviesos“ organizuojamuose renginiuose. Neprieštaravo tam ir KGB, numatęs su „Santaros-Šviesos“ at-stovais suderinti „operatyviniu ir propagandiniu atžvilgiu mums naudingą kviečiamųjų sąrašą“60. KGB netgi buvo pasirengęs priimti „Santaros-Šviesos“ vadovų pasiūlymą, kad išeivijos kritikai Lietuvos periodiniuose leidiniuose recenzuotų

išeivių grožinės literatūros kūrinius. Tuo atveju, jeigu „instancijose“ šis klausimas būtų išspręstas teigiamai, planuota „panaudoti tai kaip priemonę daryti atitinkamą įtaką kai kuriems emigracijos rašytojams“61.

Nebeprieštarauta ir tam, kad lietuvos at-stovai dalyvautų 1986 m. gegužę Viskonsino universitete vyksiančioje AABS konferencijoje. Tiesa, iš pakviestųjų į šią konferenciją Lietuvos literatūrologų KGB užkliuvo Albertas Zala-torius, kuris esą kritiškai atsiliepia apie SSKP kultūros politiką, todėl turėjo būti išbrauktas iš vykstančiųjų sąrašo62. Tačiau šį sykį lėmė ne sovietų valdžios pozicija, o JAV administracijos sprendimas iš viso neduoti vizų nė vienam iš pakviestųjų į konferenciją. Tokį netikėtą posūkį sovietų režimas, žinoma, pasistengė maksima-liai išnaudoti propagandos tikslams. Vykdy-damas KGB užduotį, agentas „V. Laurinkus“ sa vaitraštyje „Literatūra ir menas“ paskelbė straipsnį „Kaip aš važiavau į Čikagą“, kuriame išjuokė JAV pareigūnų veiksmus ir apkaltino juos pažeidus Helsinkio susitarimus. KGB teigimu, šis straipsnis „padarė teigiamą įtaką tiems respubli-kos kūrybiniams darbuotojams, kurie buvo linkę idealizuoti amerikietišką visuomenės santvarką, o taip pat patiems emigrantams“63.

Poreikis taikyti lankstesnius darbo su išeivija metodus lėmė ir kadrinius pokyčius sovietinėse institucijose, kurios šį darbą vykdė. 1986 m. vasarą „Tėviškės“ draugijos pirmininku buvo paskirtas Vaclovas Sakalauskas, 1982–1986 m. dirbęs SSRS ambasados Vašingtone antruoju sekretoriumi, o „Gimtojo krašto“ vyriausiojo redaktoriaus pareigas turėjusį rašytoją Vacį Reimerį pakeitė žurnalistas A. Čekuolis. Abu

57 LSSR KGB 1986 m. rugsėjo 25 d. pažyma apie darbą su „Santara-Šviesa“, LYA, f. K-1, ap. 49, b. 323, l. 65.

58 „Tėviškės“ draugijos pirmininko P. Petronio 1986 m. balandžio 21 d. raštas LKP CK, LYA, f. 1771, ap. 269, b. 301, l. 26.

59 SSRS KGB pirmosios valdybos 1986 m. vasario 17 d. raštas LSSR KGB pirmojo skyriaus viršininkui V. Ka-rinauskui, LYA, f. K-1, ap. 49, b. 323, l. 40.

60 LSSR KGB 1986 m. balandžio 8 d. agentūrinių-operatyvinių priemonių byloje „Pritvorščiki“ planas, LYA, f. K-1, ap. 49, b. 323, l. 46.

61 Ibid, l. 47.62 LSSR KGB pirmininko J. Petkevičiaus 1985 m.

gruodžio 18 d. raštas LKP CK, LYA, f. K-1, ap. 49, b. 113, l. 120.

63 LSSR KGB 1986 m. rugsėjo 25 d. pažyma apie darbą su „Santara-Šviesa“, LYA, f. K-1, ap. 49, b. 323, l. 68.

58

jie buvo jaunesnės kartos atstovai, sukaupę ne-mažą darbo Vakaruose patirtį. Jie daug drąsiau bendravo su įvairių pažiūrų išeiviais, buvo pasi-rengę peržengti buvusius barjerus ir keisti nusi-stovėjusią darbo su išeivija kryptį. Ryškiausiai šie pokyčiai atsispindėjo savaitraščio „Gimtasis kraštas“ puslapiuose. Greitai keitėsi ne tik jo po-ligrafinė kokybė, bet ir tonas. Pradėta spausdinti kai kurių anksčiau ignoruotų išeivijos rašytojų kūryba (pavyzdžiui, Antano Vaičiulaičio), pro-giniai straipsniai apie iškilius, tačiau anksčiau ideologiškai nepriimtinus išeivijos kultūros veikėjus64.

Toks savaitraščio naujoviškumas patiko ne visiems. Sovietų ideologai, džiaugdamiesi didė-jančiu „Gimtojo krašto“ poveikiu išeiviams, kartu nuogąstavo dėl didėjančio jo populiarumo Lie-tuvoje. Antai dienraščio „Tiesa“ vyriausiasis re-daktorius A. Laurinčiukas, vertindamas pokyčius „Gimtajame krašte“, pažymėjo: „Skaitant „Gim-tą jį kraštą“ matosi, kad jį leidžia žmonės, kurie siekia naujomis priemonėmis paveikti užsienyje gyvenančią emigraciją – ir pažangius Tarybų ša-lies bičiulius, ir antitarybininkus, ir tvirtų pozicijų neturinčius. Siekdami šio tikslo leidėjai pasiekė ir kitą tikslą, kuris mano įsitikinimu neturėtų būti pagrindiniu – neįprastai didelį Tarybų Lietuvoje gyvenančių skaitytojų susidomėjimą.“65

1985–1986 m. pradėta mažiau bijoti ir išeivi-jos literatūros kritikų balso. Matant, kad jų ver-tinimai Lietuvos kultūrinį elitą vienais ar kitais kanalais vis vien pasiekia, darėsi beprasmiška ir net nuostolinga toliau juos ignoruoti. Dar 1985 m. vasarą buvo pralaužtas R. Šilbajorio knygos „Žodžiai ir prasmė“ nutylėjimo barjeras – „Per-

galėje“ (1985, Nr. 8) buvo išspausdinta Kęstučio Nastopkos šios knygos recenzija. 1987 m. sausį buvo atšauktas ir anksčiau priimtas draudimas R. Šilbajoriui įvažiuoti į Lietuvą66. Motyvuoda-mas draudimo panaikinimą, LSSR KGB pirmojo skyriaus viršininkas V. Karinauskas nurodė: „mūsų tikslas sukelti priešišką reakcinės emi-gracijos reakciją jo atžvilgiu, sustiprinti jo kaip kultūrinių ryšių su respublika šalininko pozicijas tarp liberalų ir daryti jam mums naudingą ideo-loginį poveikį“67.

1987 m. sausio pradžioje atvykęs į Lietuvą, R. Šilbajoris Vilniaus universitete skaitė paskaitą apie išeivijos poetų K. Bradūno, A. Mackaus, Al-fonso Nykos-Niliūno ir Liūnės Sutemos kūrybą.

Valdžios pasirengimą plačiau praverti duris išeivijos rašytojų kūrybai rodė ir tai, kad 1987 m. pirmą kartą į „Poezijos pavasarį“ kaip viešnia buvo pakviesta išeivijos poetė V. Bogutaitė-Ke-blienė. Išeiviai – kultūrinio bendradarbiavimo šalininkai – taip pat vis aktyviau reikalavo lais-viau reprezentuoti išeivijos kultūrą Lietuvoje. Šis klausimas dėmesio centre atsidūrė ir per 1987 m. gegužės pabaigoje „Gimtojo krašto“ redakcijoje vykusį apskritojo stalo pokalbį su tuo metu Lie-tuvoje viešėjusios L. Mockūno organizuotos išei-vijos intelektualų grupės atstovais. Jo metu buvo pasiektas principinis susitarimas dėl išeivijoje ir Lietuvoje leistų leidinių keitimosi straipsniais. Tiesa, šis susitarimas, daugumos vertintojų nuo-mone, buvo naudingesnis sovietinei pusei.

O štai išeivių meninė kūryba darėsi vis prieinamesnė Lietuvos skaitytojui, humanitari-nių ir socialinių mokslų tekstai kur kas sunkiau

64 Kubilius V. Mūsų visos mintys… prie gimtosios žemės (skirtas B. Brazdžionio 80-mečiui) // Gimtasis kraštas, 1987, Nr. 3; Kuzmickas B. Išliks mūsų kultūroje (nekrologas A. Maceinai), ibid, Nr. 6; Geda S. Senovinės magijos lauke: Kaziui Bradūnui – 70, ibid., Nr. 7.

65 „Tiesos“ vyr. redaktoriaus A. Laurinčiuko pastabos apie laikraščio „Gimtasis kraštas“ publikacijas, LYA, f. 1771, ap. 278, b. 259, l. 4.

66 Nutarimas uždrausti įvažiuoti į Lietuvą buvo priimtas po to, kai 1964 m. r. Šilbajoris išeivijos spaudoje papasakojo apie savo nemalonius įspūdžius iš savo pirmosios viešnagės Lietuvoje, taip pat KGB mėginimus jį verbuoti.

67 LSSR KGB pirmojo skyriaus viršininko V. Karinausko 1986 m. gruodžio 24 d. šifruota telegrama SSRS KGB 5-osios valdybos pirmojo skyriaus viršininkui I. Perfiljevui, LYA, f. K-1, ap. 49, b. 184, l. 264.

59

skynėsi kelią į viešą jį diskursą. Išskyrus minėtą M. Gimbutienės knygą, nagrinėjamu laikotarpiu Lietuvoje oficialiai nebuvo išspausdintas nė vienas išeivijos filosofo, istoriko ar sociologo darbas. Antai dar ir 1987 m. B. Genzeliui „Kul-tūros baruose“ nepavyko išspausdinti pokalbio su j. Girniumi68. Tokiomis sąlygomis išeivijos intelektualų kūriniai galėjo būti dauginami tik savilaidos būdu, o už jų platinimą ir skaitymą grėsė baudžiamoji atsakomybė. „Lietuvos katali-kų bažnyčios kronika“ aprašė 1986 m. pabaigoje KGB darytas kratas, per kurias buvo konfiskuota nemažai savilaidos būdu išleistų Stasio Ylos, Antano Maceinos, J. Girniaus ir kitų išeivijos autorių knygų.

Nors 1986–1987 m. kultūrinių ryšių su išeivi-ja vienkryptiškumas sumažėjo, sovietų Lietuvos kultūros reprezentavimas išeivijoje išliko priori-tetinė kryptis. Visų pirma, po sėkmingo debiuto 1985 m. vėlesniais metais irgi siųstos Lietuvos humanitarų delegacijos į „Santaros-Šviesos“ su-važiavimus. 1986 m. grupę sudarė rašytojas Juo-zas Aputis, istorikas Vytautas Merkys ir aktorius Vladas Bagdonas, 1987 m. – literatūros kritikas Vytautas Kubilius, poetė Judita Vaičiūnaitė bei istorikė Ingė Lukšaitė. Reikia pripažinti, kad sovietinė pusė dažniausiai atsižvelgdavo į „San-taros-Šviesos“ atstovų pageidavimus tariantis dėl grupių sudėties. Tai, kad į jas buvo įtraukiami tie asmenys, kurių kūryba išeivijos intelektu-aliniame diskurse buvo vertinama pozityviai, buvo naudinga ir sovietų režimui. Viena vertus, tikėtasi, kad jie vis tiek daugiau ar mažiau per-teiks sovietinį požiūrį, kurio poveikį sustiprins jų autoritetas. Kita vertus, šie intelektualai buvo laikomi iš dalies jau sugadintais „buržuazinės ideologijos“, todėl baimintis, kad jiems bus pa-daryta „bloga“ įtaka, nebebuvo prasmės.

Be to, taikydamas savo metodus, KGB mėgino supriešinti labiau nonkonformistiškai nusiteikusius lietuvos menininkus su išeivijos intelektualais. Puikus tokių manipuliacijų pa-vyzdys galėtų būti LSSR KGB vadovų reakcija į signalus, kad V. Kelertienė kritikavo rašytoją Romualdą Lankauską. Savo sprendimą į rengia-mą Lietuvos rašytojų kūrybos antologiją anglų kalba įtraukti tik vieną R. Lankausko apsakymą KGB agentui V. Kelertienė argumentavo tuo, kad paskutiniu metu jis nieko gero neparašė, pradėjo kartotis. LSSR KGB pirmininko pavaduotojas Henrikas Vaigauskas ant agentūrinio praneši-mo užrašė tokią rezoliuciją: „Jeigu Kelertienės atsiliepimas atitinka tikrovę, tai mums gerai. Reikia stiprinti tokius įsitikinimus“; o 5-osios tarnybos viršininkas E. Baltinas pridėjo „panau-dojant „Ąžuolą“, o galbūt ir kitus šaltinius reikia „Niurzgą“ (R. Lankauską – aut.) supažindinti su negatyviais Kelertienės pasisakymais“69.

1987 m. pradžioje LKP CK biuras patvirtino dar vieną propagandos užsienyje ir kontrpropa-gandos suaktyvinimo priemonių planą, kuriame reikalauta didinti šios veiklos efektyvumą. Ma-sinės informacijos priemonės turėjo „iš esmės keisti propagandinio ir kontrpropagandinio darbo pobūdį ir stilių, atsisakyti vertinimų lėkštumo, laiko reikalavimų neatitinkančių mąstymo ste-reotipų, perdėto patoso, supaprastinto požiūrio į sudėtingus buržuazinės visuomenės vystymosi procesus“70.

Sovietų režimo pastangoms kurti klestinčios Lietuvos kultūros ir didėjančios kūrybinės lais-vės įvaizdį ypač kenkė į Vakarus pasitraukusių žymių Lietuvos intelektualų ir menininkų liudi-jimai. Nenuostabu, kad sovietų režimo atstovai visais įmanomais būdais stengėsi sumažinti jų

68 J. Girniaus laiškai B. Genzeliui // Problemos. 2003, t. 63, p. 134–149.

69 Agento „Ąžuolas“ 1987 m. birželio 5 d. pranešimas, LYA, f. K-1, ap. 49, b. 113, l. 263.

70 LKP CK biuro 1987 m. vasario 23 d. posėdžio pro-tokolas, lYa, f. 1771, ap. 270, b. 19, l. 17.

60

skelbiamos informacijos patikimumą. Didžiausių režimo priešų sąrašo viršūnėje atsidūrę poetas Tomas Venclova, režisierius Jonas Jurašas, dailininkas Vladislovas Žilius devintajame de-šimtmetyje buvo nuolat juodinami ne tik lietuvos žiniasklaidoje71, bet ir tarp išeivių. Pateikiama informacija turėjo visus įtikinti, kad jų liudijimai apie kūrybinės laisvės suvaržymus neatitinka tikrovės, kad jų pačių kūryba Vakaruose supras-tėjo. Iš Lietuvos atvykstantiems kultūrininkams buvo draudžiama dalyvauti su jais tuose pačiuose renginiuose. Antai ir 1985 m. A. Bučiui užpro-testavus, T. Venclovai nebuvo leista kalbėti per Lietuvos atstovų susitikimą su Jeilio universiteto studentais ir dėstytojais.

Siekdamas išvengti t. Venclovos ar j. jurašo atvejo pasikartojimų, devintajame dešimtmetyje sovietų režimas lanksčiau elgėsi su menininkais, kurie didesnės kūrybinės laisvės mėgindavo ieškoti Vakaruose. Pasikeitusią valdžios laiky-seną tokių maištautojų atžvilgiu bene geriausiai atspindi kompozitoriaus Felikso Bajoro atvejis. Po to, kai 1982 m. dėl ideologinių motyvų buvo uždrausta statyti jo operą „Dievo avinėlis“, F. Bajoras negrįžo iš kelionės po JAV, tačiau Sovietų Są jungos pilietybės neprarado, SSRS konsulatui sutinkant pratęsti jo buvimo JAV terminą. Nesugebėjęs pritapti prie tenykštės muzikinės kultūros, 1986 m. F. Bajoras grįžo į Lietuvą. Panašiai susiklostė ir 1986 m. JAV nutarusio pasilikti istoriko Broniaus Venclovos likimas. Nors B. Venclova buvo įsidarbinęs „Laisvosios Europos“ radijo stotyje, iš jo taip pat nebuvo atimta pilietybė ir jau po metų jis galėjo grįžti.

Sovietų valdžios kurtą aukštos Lietuvos kul-tūros įvaizdį gadino ir neatitinkantis sovietinių

moralės normų kai kurių šios kultūros atstovų elgesys, ypač jų siekimas pasipelnyti iš bendra-vimo su tautiečiais Vakaruose. Reaguodamas į jį pasiekiančius signalus apie tokius atvejus, LSSR KGB pažymėjo: „mums būtina skirti rimtesnį dėmesį kūrybinės inteligentijos atstovų rengimui išvykoms į užsienį, ypač ten, kur gyvena lietuvių emigrantai. Netinkamas žinomų mūsų žmonių elgesys šlovės mūsų respublikai nedaro. Parti-jos organams skirtai pažymai apie tokį elgesį būtina surinkti papildomų duomenų“72. Daugiau galimybių gauti materialinės naudos su tuo su-sijusiems asmenims teikė ir išeivių dispozicijoje buvusių kultūros bei meno vertybių grąžinimo į Lietuvą akcija, kur kas aktyviau pradėta vykdyti nuo devintojo dešimtmečio vidurio.

Ypač daug iniciatyvos šioje srityje rodė 1984 m. „Tiesos“ korespondentu Niujorke pra-dėjęs dirbti žurnalistas Vilius Kavaliauskas. Išskyrus Mykolo Žilinsko kolekcijos perėmimą, iki devintojo dešimtmečio vidurio Lietuvos sovietų valdžia negalėjo pasigirti didesniais pasiekimais išviliojant iš išeivių meno vertybes. V. Kavaliauskas, atvykęs į JAV, per trumpą laiką suorganizavo dailininko Kazimiero Žo-romskio persikėlimą į Lietuvą, sugebėjo įtikinti Vytautą Kazimierą Jonyną, kad jis padovanotų daugumą savo darbų, kuriems eksponuoti buvo įkurta speciali galerija Druskininkuose. Be to, V. Kavaliauskas atvežė nemažai kitų išeivijos dailininkų kūrinių, archyvinių dokumentų, vertingų lituanistinių spaudinių. 1987 m. V. Ka-valiauskas jau suko sparną apie didžiulės vertės Kazio Varnelio, kunigo Leonardo Andriekaus kolekcijas, Broniaus Kviklio archyvą ir kitus vertingus išeivių rinkinius.

71 Lukoševičius J. Anapus jūrų marių // Pergalė, 1980, Nr. 6, p. 117–132; Krivickas S. Narcizas ir istorija // Nemunas, 1985, Nr. 11, p. 22.

72 LSSR KGB 5-osios tarnybos pirmojo skyriaus viršininko P. Vozbuto rezoliucija ant pažymos apie režisieriaus M. Giedrio apklausą, atliktą 1986 m. spalio 1 d., LYA, f. K-1, ap. 49, b. 304, l. 183.

61

KGB labai palankiai vertino tokią V. Kava-liausko veiklą, ragindama į ją įtraukti ir kitus kūrybinės inteligentijos atstovus, vykstančius į užsienį. Palankias sąlygas perimti išeivių su-kauptas kultūros vertybes sudarė ir nevalstybinio respublikos Kultūros fondo įkūrimas. Anot E. Eis-munto, „užsienio lietuvių įtraukimas į fondo veiklą galėtų ne tik prisidėti prie materialinių ir dvasinių vertybių kaupimo, bet ir sulaikytų juos nuo daly-vavimo reakcinių grupuočių veikloje, sustiprintų kultūrinių ryšių su Lietuva šalininkų pozicijas“73. Dar vienas būdas didinti išeivijos simpatijas sovie-tų Lietuvos kultūrai – vis stiprėjantis apeliavimas į folklorinę tradiciją. Į jubiliejinę respublikinę Dainų šventę 1985 m. buvo sudarytos sąlygos at-vykti apie 650 išeivių, kuriems Inturisto Vilniaus skyrius (tuo metu jam vadovavo patyręs KGB žvalgybininkas Ričardas Vaigauskas) parengė gerai apgalvotas, politiškai kryptingas programas. Be to, Dainų šventės metu Parodų rūmuose buvo atidaryta liaudies meno paroda.

Siekiant padidinti sovietiniam kultūrinių ryšių su išeivija modeliui pritariančių išeivijos veikėjų būrį, 1987 m. Lietuvoje buvo leista apsilankyti ir kai kuriems išeivijos veikėjams, kuriems anksčiau durys į tėvynę buvo uždarytos dėl aktyvios politinės veiklos. Antai 1987 m. pavasarį su L. Mockūno grupe pirmą kartą į Lietuvą atvyko žurnalistas Mykolas Drunga, 1982–1986 m. redagavęs dienraščio „Draugas“ kultūrinį priedą. KGB ne tik atidžiai stebėjo jo elgesį, bet ir stengėsi jam daryti „teigiamą“ įtaką. Pagal M. Drungos sekimo planą buvo numatyta surengti jo pokalbį su žurnalistu, patyrusiu agen-tu „Tichonovu“, kuriam buvo pavesta, „remiantis konkrečiais pavyzdžiais, pabandyti įrodyti Drungos pažiūrų į tarybinę tikrovę klaidingumą

ir paskatinti jį emigrantų spaudoje objektyviau atspindėti gyvenimą Lietuvoje“74.

Panašios poveikio priemonės buvo numatytos ir LSSR Mokslų akademijos kvietimu 1987 m. rugpjūčio pabaigoje Lietuvoje viešėjusiam vie-nam iš „Akiračių“ redaktorių Zenonui Rekašiui. Z. Rekašius su D. Šato organizuota grupe Lie-tuvoje lankėsi ir 1981 m., tačiau už mėginimą įvežti „ideologiškai kenksmingą“ literatūrą, jam, kaip ir kitiems šios grupės nariams, buvo atimtas leidimas įvažiuoti į Sovietų Sąjungą. 1987 m. šis draudimas buvo panaikintas atsižvelgiant į tai, kad „Akiračiuose“ buvo išspausdinta keletas sovietų režimui naudingų jo straipsnių. Siekiant sustiprinti Z. Rekašiaus, kaip kultūrinių ryšių su Lietuva šalininko, įvaizdį planuota per agentą „Joną“ pasiūlyti jam šiuo klausimu pasisakyti savaitraštyje „Literatūra ir menas“ ar kuriame nors kitame kultūrinio pobūdžio periodinės spaudos leidinyje75.

KGB iki pat tautinio atgimimo są jūdžio pradžios stengėsi neišleisti iš rankų kultūri-nių ryšių su išeivija kontrolės. Antai 1988 m. gegužę su Jaunimo teatru, kuris pirmą kartą gastroliavo JAV, išvyko ir KGB darbuotojas P. Sinkevičius. Jis, be kita ko, numatė „kultūrinio bendradarbiavimo tarp emigracijos ir „Tėviškės“ draugijos problemų aptarimo pretekstu išsiaiš-kinti asmenis, kuriuos būtų galima panaudoti vykdant aktyvias propagandines priemones“76. Ieškoti naujų įtakingų kanalų „kultūrinės staty-bos pasiekimams“ propaguoti KGB įpareigojo

73 LSSR KGB pirmininko E. Eismunto 1987 m. liepos 31 d. raštas LKP CK „Apie respublikos kultūros fondo papildymą“, f. K-1, ap. 49, b. 332, l. 176.

74 LSSR KGB pirmojo skyriaus agentūrinių-operatyvinių priemonių planas operatyvinio tyrimo bylos „Doktor“ objekto buvimo Lietuvos TSR laikotarpiu, LYA, f. K-1, ap. 49, b. 72, l. 28.

75 LSSR KGB pirmojo skyriaus agentūrinių-operatyvinių priemonių planas operatyvinio tyrimo bylos „Profesor“ objekto buvimo Lietuvos TSR laikotarpiu, LYA, f. K-1, ap. 49, b. 165, l. 82.

76 LSSR KGB pirmojo skyriaus operatyvinio įgaliotinio P. Sinkevičiaus veiksmų plano išvykos į JAV metu projektas, LYA, f. K-1, ap. 49, b. 597, l. 7.

62

ir 1987 m. vasario 25 d. priimtas SSKP CK nutarimas „Dėl pasipriešinimo prieš Tarybinio Pabaltijo res publikas vykdomą ideologinę di-versiją priemonių“. Jame, be kita ko, nurodyta suaktyvinti darbą ir su Stokholmo universitete veikusiu Baltijos tyrimų institutu, „vykdyti pla-ningas puolamąsias priemones, siekiant nukreipti instituto veiklą mums naudinga linkme, išaiškinti ir lokalizuoti Pabaltijo emigrantų grupuočių va-deivų mėginimus panaudoti jį mums priešiškiems tikslams“77.

Kita vertus, 1988 m. buvo pradėta kur kas sparčiau griauti užtvaras, iki tol trukdžiusias išeivijos kultūrai pasiekti Lietuvą. Aktorius L. Noreika 1987 m. pabaigoje parengė išeivijos poezijos programą, į kurią buvo įtraukti visi žymiausi išeivijos poetai. 1988 m. buvo išleista Jono Aisčio poezijos rinktinė „Katarsis“, Dai-lės muziejuje surengta apžvalginė užsienyje gyvenančių lietuvių kilmės dailininkų paroda. Bendru LSSR Glavlito, Kultūros ministerijos ir Spaudos komiteto nutarimu 1987 m. rugsėjo 1 d. taip pat buvo sudaryta komisija bibliotekų spec-fonduose buvusiai literatūrai peržiūrėti. 1988 m. ši komisija patikrino specfonduose atsidūrusias išeivijoje leistas knygas ir periodinius leidinius ir daugumą jų sugrąžino bendram naudojimui78. Taip susidarė sąlygos visapusiškesnei išeivijos meninės ir intelektualinės kūrybos recepcijai, kuri, be abejonės, atliko ir papildomo tautinio atgimimo katalizatoriaus vaidmenį. Bet tai jau kito tyrimo tema.

Išvados

Septintojo dešimtmečio viduryje pradėta aktyvi kultūrinių ryšių su išeivija paieška buvo gerai suplanuota sovietų režimo stiprinimo akcija. Svarbiausias jos tikslas buvo ne užmegzti auten-tišką dialogą tarp dviejų lietuvių kultūros šakų, o įrodyti sovietinės Lietuvos kultūros pranašu-mą prieš išeivijos puoselėtą kultūrinę tradiciją. Išeivijos meninės, o juo labiau intelektualinės kūrybos reprezentacija Lietuvoje iki pat devinto-jo dešimtmečio pabaigos buvo labai selektyvi ir dažniausiai siejama su jos autorių reveransais so-vietinei kultūros politikai. Be to, galimą neigiamą išeivių kūrybos poveikį stengtasi neutralizuoti atitinkamomis jos interpretacijomis.

O štai sovietinės Lietuvos kultūros sklaida išeivijoje buvo akivaizdžiai vyraujanti kultūri-nių ryšių akcijos kryptis. Išeiviją buvo siekiama dezinformuoti pateikiant pirmiausia tą kūrybą, kurioje bendro tautinės tradicijos paveldo (ypač ikikrikščioniško) simboliai subtiliai slepia so-vietinės ideologijos įkvėptą pasaulėžiūrą, kuri išsiskyrė naujoviškesne menine forma. taip siekta imituoti normalaus kultūrinio gyvenimo regimybę, kuria tikėtasi patraukti į savo pusę greito valstybės išvadavimo viltį praradusią išeivijos dalį.

Liberalios išeivijos srovės mėginimai pa-sinaudoti kultūrinių ryšių kanalu siekiant už-megzti glaudesnius ryšius su Lietuvos kūrybine inteligentija, per kuriuos būtų skatinamos jos opozicinės nuotaikos, atitinkamų sovietų re-žimo institucijų buvo gana greitai atskleisti ir daugiau ar mažiau kontroliuojami. Kultūrinių ryšių šalininkų išeivijoje pastangas geriau pažinti kultūrinį Lietuvos gyvenimą, režimas taip pat dažnai panaudodavo jam naudingai informa-cijai skleisti. Tam buvo pasitelkiamos įvairios priemonės, pradedant publikacijomis išeivijos spaudoje ir baigiant KGB agentų infiltravimu tarp asmenų, aktyviai bendravusių su žymiais išeivijos kultūros veikėjais.

77 LSSR KGB 5-osios valdybos 1988 m. gegužės 17 d. pažyma „Apie lietuvių emigrantus Baltijos institute Švedijoje“, LYA, f. K-1, ap. 49, b. 307, l. 91.

78 Plačiau apie tai žr.: Streikus A. Ideologinė cenzūra Lietuvoje 1956–1990 m. // Genocidas ir rezistencija, 2004, Nr. 1, p. 66.

63

Nors pagrindiniai sovietų režimo tikslai plėtojant kultūrinius ryšius su išeivija visą laiką išliko tie patys, galima įžvelgti ir keletą taktinių laikysenos pokyčių. Pirmajam etapui, trukusiam nuo septintojo dešimtmečio vidurio iki 1972 m., būdingas sąlyginai didelis atvirumas išeivijos atžvilgiu vėliau išblėso, stiprėjant bendrai viešojo gyvenimo ideologizacijai ir išaiškėjus, kad kai kurios išeivijos jėgos siekia kultūrinius ryšius panaudoti režimui griauti iš vidaus. Aštuntajame

soVIet LIthuanIa anD the emIGRé CommunIty: a PRojeCt foR CuLtuRaL tIes

arūnas streikus

S u m m a r y

dešimtmetyje ir devintojo dešimtmečio pirmojoje pusėje pagrindinis dėmesys skirtas bendravimui su pavieniais žymiais išeivijos kultūros veikėjais ir pastangoms kurti sovietų režimo kontroliuo-jamą naują centrą, kuriuo būtų galima remtis toliau plėtojant kultūrinius ryšius su išeivija. Kai tokios atramos susikurti nepavyko, nuo devin-tojo dešimtmečio vidurio, režimui tampant vis atviresniam, vėl imta daug drąsiau bendrauti su liberalią ja išeivijos srove.

the active search for cultural ties with lithuanians in exile, which started in the middle 1960s, was a well planned action aimed at the strengthening of the Soviet regime. It’s main purpose was not to start a genuine dialogue between two branches of lithuanian culture, but to demonstrate the superiority of Soviet lithuanian culture over the culture, cherished in exile. the rep-resentation of emigre art and especially of intelectual works in lithuania was very limited until the late 1980s and mostly connected with obtaining poitive comments from emigre authors in regard to Soviet cultural policy. the spread of Soviet lithuanian culture among emigres was clearly the main aim of cultural ties. the emigre community was desinformed by primarily presenting those creative works in which the simbols of the com-mon national heritage subtly concealed a world outlook inspired by Soviet ideology. thus, the appearance of a normal cultural life was imitated with the hope that it would help to win over the part of the emigre society, which had already lost the hope of the rapid restoration of statehood. other different means were also used for disinformation: special publications in the exile press,

infiltrations of KGB agents among persons, who had close relations with famous exile cultural workers.

although the main aims the Soviet regime fostered in the field of cultural ties with the emigres, were always the same, there were some changes in tactics. the quite large openess toward the exile community, which was characteristic for the first stage, from the middle of 1960s until 1972, died out later when the ideologisation of public life intensified. The attempts of liberal wing exile to use cultural ties as a way to enter into more close relations with the creative inteligentsia in lithuania were discovered by the soviet security rather quickly and more or less controlled. In 1970s and the early 1980s the main attention was directed to the communication with distinquished cultural workers living abroad. In the same period there were also at-tempts to set up a new centre, controled by the Soviet regime, which could serve as the basis for cultural ties in the future. When such attempts failed and the regime became more open from the middle of 1980s, it started more boldly to establish ties with the liberal wing of the emigres again.

Įteikta 2007-09-27Parengta skelbti 2007-10-26

Įvadas

XX a. devintojo dešimtmečio antroje pusėje M. Gorbačiovo vykdomas pertvarkos procesas neišvengiamai vedė link TSRS suirimo. Susida-rė galimybė atkurti 1940 m. aneksuotų Baltijos valstybių nepriklausomybę. Platieji lietuvių tautos sluoksniai, kurių nuotaikas reiškė Lietuvos laisvės lyga (LLL) ir 1988 m. susikūręs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (LPS), pritarė nepriklau-somybės siekiams. Tačiau kitataučių tuometinės Lietuvos TSR gyventojų pozicija nebuvo tokia vieninga ir tai sukėlė tam tikrą įtampą.

1988–1992 m. kartais atrodė, kad šalyje, turinčioje ilgaamžę taikaus įvairių tautų sugyve-nimo patirtį, tautiniai santykiai neatlaikys sunkių išbandymų. Ne vienam kitataučiui Sąjūdis atrodė nacionalistinė, profašistinė ar panašaus plauko organizacija, kurios pastangomis po 50 priklau-somybės metų atkurtoje valstybėje neliks vietos tautinėms mažumoms. Laimei, taip neatsitiko, bet problema, kas buvo Są jūdis – Lietuvos ar

lietuvių visuomeninis politinis judėjimas, dar neišspręsta. Dažnai pritrūkstame rimtų argu-mentų sudėtingoms tautinių santykių kolizijoms paaiškinti.

tautinis atgimimas, su juo susijusi problema-tika nagrinėjami V. Landsbergio1, B. Kuzmic-ko2, V. Čepaičio3 memuarinėse knygose. Jose apžvelgiama ir prieštaringa tautinių santykių raida, pateikti gausūs vertinimai ir apibūdinimai. Ypač pažymėtina B. Kuzmicko knyga, kurios autorius Sąjūdžio veiklos metais rūpinosi tauti-niais santykiais. Reikšmingų faktų nagrinėjama tema (iki 1990 m. kovo 11 d.) yra V. Čepaičio knygoje. Paminėtina A. Lieveno knyga4, kurioje

tautiniai santykiai LietuVoje 1988–1992 metais

petras biveinisDocentas, humanitarinių mokslų daktaras Tel. 8 618 76 296 El. paštas: pbiveinis@mail.lt

algis povilas kasperavičiusDocentas, humanitarinių mokslų daktaras Vilniaus universitetoIstorijos fakultetoNaujosios istorijos katedraTel. 268 72 86

64

ISSN 1392–0448. lIetuVoS IStorIjoS StuDIjoS. 2007 20

1 Landsbergis V. Lūžis prie Baltijos: Politinė autobio-grafija. Vilnius, 1997.

2 Kuzmickas B. Išsivadavimas. Užsienio politikos epizo-dai 1988–1991. atsiminimai. Vilnius, 2006.

3 Čepaitis V. Su Są jūdžiu už Lietuvą. Nuo 1988 06 03 iki 1990 03 11. Vilnius, 2006.

4 Lieven A. Pabaltijo revoliucija. estija, latvija, lietuva – kelyje į nepriklausomybę. Vilnius, 1995.

(dažnai gana populiariai) apibūdinta tautinių grupių padėtis, siekiai bei nepasitenkinimo priežastys. A. Sennas savo knygose, panora-miškai tyrinėdamas politinį procesą, palietė kai kuriuos tautinių santykių raidos aspektus5. Lenkų ir lietuvių padėtis Rytų Lietuvoje, kal-binė situacija šiame regione bei veiksniai, lėmę lietuvių ir lenkų santykių įtampą, nagrinėjami Z. Zinkevičiaus6, žydų ir lietuvių santykiai – S. atamuko7 studijose. A. Krupavičius8 apibūdino tautinių mažumų identitetą nepriklausomybės at-kūrimo išvakarėse. Apie ortodoksinių komunistų kurstytojišką veiklą nemažai faktinės medžiagos yra e. Ganusausko knygoje9. Konferencijoje „Tautinės mažumos demokratinėje valstybėje“, skirtoje Tautinių mažumų įstatymo ir Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės dešimtmečiui, direk-torius R. Motuzas apibūdino tautinių santykių raidą Lietuvoje per dešimtį metų10. Kolektyvinėje monografijoje „Lietuvos suvereniteto atkūrimas 1988–1991 metais“ tautiniai santykiai nagrinėja-mi jų įtakos Lietuvos valstybingumo atkūrimo procesui požiūriu11. Tačiau dar neturime specia-liųjų tautinių santykių studijų – jie analizuojami tik kitų problemų kontekste.

Taigi ne itin gausioje literatūroje, skirtoje Są jūdžio veiklai, pirmiesiems nepriklausomos

valstybės gyvenimo metams, ši problema dau-giausia siejama su šovinistinių proimperinių jėgų intrigomis pagal principą „skaldyk ir valdyk“. toks aiškinimas teisingas, bet nepakankamas. Derėtų pasakyti, kad ir inteligentų vadovauja-mas Sąjūdis, kaip ir jo pagrindu gimusi nauja teisėta valdžia, nebuvo neklystantys. Dažnai ne tik publicistikoje, bet ir tiriamojo pobūdžio darbuose pasigendame nešališkų, nepolitizuo-tų vertinimų, besiremiančių ne emocijomis, o faktais, užmirštame, kad tautinės daugumos ir tautinės mažumos santykiai yra dominuojančios daugumos ir silpnesnės mažumos santykiai. Tautinių santykių Lietuvoje 1988–1992 m. raidos problemų suvokimas neatsiejamas nuo bendro politinio bei socialinio ekonominio proceso. Kompleksinis požiūris į pokomunistinės trans-formacijos laikotarpį padėtų giliau pažvelgti į temos aktualijas. Nagrinėjamas laikotarpis yra trumpas, tačiau jame tarsi veidrodyje atsispindi tautinių santykių Lietuvoje problematika.

Straipsnio tikslas: pateikti tautinės daugu-mos – lietuvių ir rusų, lenkų, žydų, iš dalies balta-rusių ir kitų tautų santykių raidos analizę. Būtent rusai ir lenkai buvo ir yra didžiausios tautinės mažumos. O žydai mūsų akiratin patenka todėl, kad jų pozicija Lietuvos valstybingumo atžvilgiu buvo kitokia negu daugelio rusų ir lenkų.

Rengiant straipsnį panaudoti įvairūs šaltiniai: dokumentų rinkiniai, spauda, memuarinė litera-tūra, archyvinė medžiaga.

Dėl sąvokų yra painiavos. Mums įprastas tautos supratimas tarptautinėje teisėje sutapatina-mas su valstybės piliečių visuma. LR Konstituci-joje skelbiamos tautinių bendrijų teisės, o Aukš-čiausioji Taryba 1989 m. lapkričio 23 d. priėmė Tautinių mažumų įstatymą. Tautinės mažumos apibrėžimo nėra nei Lietuvos įstatymuose, nei tarptautiniuose dokumentuose. Jungtinių Tautų dokumentuose vartojamos keturios mažumų sąvokos: tautinės, etninės, religinės ir kalbinės.

5 Senn A. E. Bundanti Lietuva. Vilnius, 1992; Gorbačiovo nesėkmė Lietuvoje. Vilnius, 1997.

6 Zinkevičius Z. Rytų Lietuva praeityje ir dabar. Vilnius, 1993.

7 Atamukas S. Lietuvos žydų kelias. Nuo XIV amžiaus iki XX amžiaus pabaigos. Vilnius, 1988.

8 Krupavičius A. Lietuva kelyje į demokratiją. Vilnius, 1992.

9 Ganusauskas E. Penktoji kolona. Vilnius, 1996.10 Motuzas R. Tautinės mažumos ir pilietinė visuomenė //

Tautinės mažumos demokratinėje valstybėje. Konferencijos, skirtos Lietuvos Respublikos Tautinių mažumų įstatymo ir Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 10-mečiui, medžiaga. 1999 m. lapkričio 25–26 d. Vilnius, 2000.

11 Lietuvos suvereniteto atkūrimas 1988–1991 metais. Vilnius, 2000.

65

Manytume, jog nebūtina vengti tautinės mažu-mos sąvokos. Mes turime omenyje tautinę grupę, kuri skiriasi nuo daugumos savo kalba, kilme, kultūra, religija, papročiais, o ne kiekybe.

tautų emancipacijos prieštaringumai

Taikaus tautų sugyvenimo tradicija Lietuvoje buvo pažeidžiama ir iškreipiama nuo 1940 metų. Komunistinė valdžia Tarybų Są jungoje visuotinai kontroliavo tautinius santykius, buvo slopinami nacionaliniai tautų jausmai, dvasinis savitumas. Per Lietuvą stalininiu laikotarpiu nusirito trėmimų bangos, kurios labiausiai palietė lietuvius, „mėsmalės“ neišvengė ir kitos tautos. Drauge komunistinis režimas, negalėdamas vie-šai atsiriboti nuo marksizmo (K. Marksas smerkė tautų engimo politiką) oficialiai deklaravo tautų brolybę ir lygybę, „socialistinių nacijų suklestė-jimą ir suartėjimą“, o perspektyvoje „pažangią“ „susiliejimo“ politiką. Nepaisant oficialios ide-ologijos, kuria ne itin buvo ir tikima, N. chruš-čiovo ir L. Brežnevo laikais Lietuvoje susiklostė gana palankios tautinio gyvenimo sąlygos. Tai lėmė neišnykusi tautinė savimonė, kurią palaikė katalikybė, prisiminimai apie rezistencinę kovą. Buvo siekiama praktinio autonomiškumo tauti-nio gyvenimo, kultūros, ekonomikos srityje.

Atėjęs į valdžią M. Gorbačiovas paskelbė viešumo ir pertvarkos politiką. Didelis jos pasie-kimas buvo kritikos laisvė, cenzūros sušvelnini-mas. Žmonės pradėjo drąsiau kalbėti apie tai, ką galvoja, ir stebėjosi, kad už tai nepersekiojama. Viešumo, demokratijos idėjos imponavo didžiajai lietuvių, tautinių mažumų inteligentijos daliai, kitų socialinių sluoksnių atstovams. Lietuva buvo viena iš tų tarybinių respublikų, kuriose daugu-mą gyventojų sudarė vadinamosios „titulinės nacijos“ žmonės.

tautinė gyventojų sudėtis (proc.)12

Tautybė 1959 m. 1970 m 1979 m 1989 m.lietuviai 79,3 80,1 80,0 79,6rusai 8,5 8,6 8,9 9,4lenkai 8,5 7,7 7,3 7,0Baltaru-siai

1,1 1,5 1,7 1,7

Žydai 0,9 0,8 0,4 0,3

Nuo 1959 metų tautinių mažumų atstovų skaičius nelabai kito. Tik žydų dėl emigracijos į užsienį ryškiai sumažėjo.

Natūralu, kad demokratėjimo sąlygomis pirmiausia imta atsigręžti į tautos istoriją, na-cionalinę kultūrą, susirūpinta jų vertybių apsau-ga. 1987 m. balandžio 3 d. Vilniuje vyko Lietuvos kultūros fondo steigiamoji konferencija. Fondas ketino plėsti tiesioginį šalies gyventojų dalyva-vimą kultūros darbe, padėti žmonėms plačiau ir nuodugniau suprasti savo tautos ir pasaulio kultūrą, TSRS tautų ir tautybių kultūros verty-bes ir spręsti daugelį kitų klausimų, susijusių su kultūros plėtote bei jos vertybių apsauga13. jam vadovauti ėmėsi mokslininkas geografas prof. Česlovas Kudaba. Tų metų pavasarį prie fondo susibūrė karaimų, žydų ir baltarusių kultūros rė-mimo grupės. Didžiulį rezonansą turėjo 1988 m. balandžio 20 d. filosofo A. Juozaičio dailininkų są jungos susirinkime perskaitytas pranešimas „Politinė kultūra ir Lietuva“, kuriame pirmą kar-tą buvo viešai pasmerktos Lietuvos istorijos so-vietinės klastotės. Brendo tautų emancipacija.

Tautinį lietuvių atgimimą paskatino Lietuvos Persitvarkymo Są jūdžio Iniciatyvinės grupės susikūrimas. Iniciatyvinė grupė pasiskirstė į komisijas. Tautinių reikalų komisijai pradėjo

12 Tautinės mažumos Lietuvos Respublikoje (statistika, informacija, dokumentai). Vilnius, 1992, p. 12.

13 Žr.: Kudaba Č. Lietuvos kultūros fondas. Vilnius, 1989.

66

vadovauti kino režisierius Arūnas Žebriūnas. Komisija kėlė tokius pagrindinius spręstinus klausimus: 1) nacionalinės istorijos grąžinimas lietuvių tautai, vertingų istorijos dokumentų paskelbimas; 2) lietuvių kalbos pripažinimas valstybine respublikos kalba LTSR konstitucijoje; 3) tautinių mažumų (ne tiktai rusų ir lenkų) pro-blemų sprendimas Lietuvoje; 4) lietuvių mokyklų steigimas už LTSR ribų14. Inteligentija darė di-džiulį poveikį visuomenei, o pats Są jūdis siekė burti savo gretose įvairių socialinių sluoksnių atstovus, nepriklausomai nuo tautybės, religijos, socialinės padėties. Bet A. Sennas taikliai paste-bėjo, kad Sąjūdžio lyderiai buvo susirūpinę tik savo tautiečių reikalavimais15. Kuo tai paaiškinti? Išryškėjęs etnocentrizmas ilgalaikės tautinės priespaudos sąlygomis buvo natūralus reiškinys, bet kitų tautų rūpesčių ignoravimas galėjo sukelti ir bent iš dalies sukėlė tarpnacionalinę įtampą.

M. Gorbačiovo pertvarkos idėjas, juo labiau praktinius žingsnius jas realizuoti komunistinė valdžia Lietuvoje sutiko ne itin palankiai. Viešai deklaruojant pritarimą pertvarkos idėjoms, buvo pagrįstai nuogąstauta, kad demokratija, nors ir „socialistinė“, išlaisvins „buržuazinių naciona-listų“ veiklą – juk kraštas, nepaisant didžiulių pastangų diegti „komunistinį sąmoningumą“, iš esmės liko „nacionalistinis“. Didžiuliu galvosū-kiu valdžiai tapo tų pačių metų birželio 24 dieną Są jūdžio organizuotas susitikimas su TSKP XIX konferencijos delegatais, kai Katedros aikštėje šalia M. Gorbačiovo portretų plevėsavo trispalvės vėliavos. Tarp LPS ir komunistinės valdžios kilusią įtampą stipriai išsklaidė TSKP CK politinio biuro narys A. Jakovlevas savo viešnagės Lietuvoje rugpjūčio 11–12 d. metu. Svečias, susitikęs su kūrybinės inteligentijos atstovais, patikino, jog artimiausiu metu įvyks pokyčių, kurie paspartins reformas, pasakė, kad

būtina vieniems kitais pasitikėti. Susitikime su LKP CK atstovais A. Jakovlevas pareiškė, kad partinė valdžia turėtų stengtis Są jūdį toleruoti, vengti priešpriešos16. A. Sennas, įvertindamas A. Jakovlevo vizitą, rašė, kad jis „atvėrė lie-tuviams duris, o kai šie pro jas žengė, Maskva nebepajėgė jų sulaikyti“17.

Sparčiai stiprėjantis lietuvių atgimimas sulaukė kai kurių rusų inteligentijos atstovų pritarimo. 1988 m. rugpjūtį Maskvos rašytojas G. Jefremovas „Komjaunimo tiesoje“ paskelbė straipsnį „Nereikia bijoti vieniems kitų“, o spalį „Atgimime“ dar vieną straipsnį „Didžiavals-tybinis internacionalizmas prieš nacionalinius interesus“. G. Jefremovas paragino kitataučius bendrauti su lietuvių tautinio atgimimo jėgomis. Straipsniuose Sąjūdis buvo traktuojamas ne kaip lietuvių, o kaip Lietuvos judėjimas18. Deja, pana-šių publikacijų nebuvo daug. Rusų inteligentijos atstovai buvo iškėlę idėją įkurti LPS rusų sky-rių19, kuri, deja, nebuvo įgyvendinta.

1988 m. spalio 15 d. „Atgimimas“ išspaus-dino Są jūdžio programos projektą. Vienas iš devynių skyrių buvo skirtas nacionaliniams santykiams. Projektas skelbė, kad Sąjūdis laiko neteisėta ir atmeta tautų mechaniško sumaišymo, deportacijų ir nacionalinio nihilizmo praktiką, tautų suliejimo politiką. Sąjūdis siekia konkrečių ir aiškių konstitucinių ir teisinių tautų lygiatei-siškumo garantijų. Dėdamasis prie demokratiško Lietuvos visuomenės sukūrimo, Są jūdis siekia užtikrinti šalyje gyvenančioms tautinėms mažu-moms viešo jų tautinės savimonės pasireiškimo teisę, skatina ir remia jų kultūros ir raštijos savo kalba plėtrą. Drauge Sąjūdis laikosi požiūrio, kad tautinis lygiateisiškumas gali būti įgyvendintas

14 Są jūdžio žinios. 1988, Nr. 1.15 Senn A. E. Bundanti lietuva, p. 41.

16 Kšanavičius A. Lietuvos atgimimo dienoraštis. Kau-nas, 1998, p. 40.

17 Senn A. E. Gorbačiovo nesėkmė Lietuvoje, p. 22.18 Žr.: Komjaunimo tiesa. 1988, rugpjūčio 20; Atgimimas.

1988, spalio 10.19 Ефремов Г. Мы люди друг другу. Литва: будни

свободы, 1988–1989. Москва, 1990, p. 212.

67

tik visų tautų atstovams pripažįstant lietuvių tau-tos apsisprendimo teisę20. Pasvertas, nuosaikus ir tuometinėmis sąlygomis realus projektas išreiškė lietuvių, kitų tautinių bendrijų interesus.

Diskusijų dėl programos projekto nestigo. Daugiausia jis susilaukė pritarimo. Vilniaus uni-versiteto Kauno vakarinio fakulteto darbuotojų laiške lPS programos redakcinei komisijai buvo rašoma, kad programos projektas telkia bendram darbui visus šalies gyventojus nepriklausomai nuo jų tautybės, pasaulėžiūros ar profesijos21. Tačiau būta ir kitokių nuomonių. 16-osios lietuviškosios divizijos veteranai apgailestavo, kad programos projekte nėra jokio Są jūdžio veiklos ryšio su Lietuvos komunistų partija, apeitas marksistinis lenininis teiginys apie klasinį kultūros pobūdį, nėra net užuominos apie socialistinį internacio-nalizmą, o Vilniaus inžinerinio statybos instituto karinės katedros darbuotojai „priminė“ projekto autoriams V. Lenino mintį, kad yra tik dvi ideo-logijos – socialistinė ir buržuazinė, ir socialistinės ideologijos menkinimas reiškia buržuazinės ideo-logijos stiprinimą, kas ir vyksta Lietuvoje22.

1988 m. spalio 22–23 d. įvyko steigiamasis Lietuvos Persitvarkymo są jūdžio suvažiavimas. Užsiregistravo 1021 delegatas: lietuvių – 980 (96 proc.), rusų – 8 (0,8 proc.), žydų – 6 (0,6 proc.), lenkų – 9 (0,9 proc.) ir kt.23 Delegatų sudėtis neatitiko Lietuvos tautinės sudėties. Tai liudijo apie prasidėjusį tautinį atsiribojimą. Drauge tai buvo rimtas signalas Sąjūdžio vadovybei, tačiau į jį nebuvo atkreiptas deramas dėmesys. Beje, ir Są jūdžio rėmimo grupėse kitataučių buvo nedaug24. Iš tautinių bendrijų tik žydai aktyviau įsitraukė į Są jūdžio veiklą.

Diskusiją dėl programos apibendrino prof. B. Kuzmickas, kiti delegatai. B. Kuzmickas infor-mavo, kad, nors programos projektas pasirodė tik prieš dešimt dienų, buvo gauta daug laiškų, įvairių tautybių žmonių atsiliepimų. Laiškų auto-riai daugiausia domėjosi tautų tarpusavio santy-kiais – kalba, pilietybe, kultūros temomis. Ir tik viename laiške programos projekto autoriams ir Sąjūdžiui buvo pasiūlytas Sibiras25. Suvažiavime pranešėjų kalbos dažnai buvo ne tik prasmingos, bet ir emocingos, paįvairintos istoriniais pavyz-džiais. A. Brazauskas kalbėjo: „Lietuvių tautinės savimonės atgimimas neduoda jokio pagrindo kitų tautų atstovams nerimauti, o juo labiau nepasitikėti lietuvių tauta. Ištisi mūsų tautos gy-venimo šimtmečiai – geriausias argumentas, kad lietuviai nori ir moka gražiai bendrauti su visais, kas gerbia jų kalbą ir istoriją, nacionalinę moky-klą ir kultūrą, tradicijas ir gyvenimo būdą. Aš kviečiu jus: dažniau ir sumaniau panaudokime šį nesugriaunamą argumentą visos Lietuvos atgi-mimo labui.“26 A. Juozaitis atkreipė dėmesį, kad būtina kurti teisinę valstybę, tapti, kaip ir dera europiečiams, Lietuvos piliečiais. Plojimų audra buvo palydėti jo žodžiai: „Tik Lietuvos pilietis gali pasakyti svieto perėjūnams, kad čia ne vėjų pagairė ir kad mes nebeįsileisime nei vyžotų, nei geležimi kaustytų okupantų.“27 Tačiau paprastas rusas iš „okupantų būrio“, tai išgirdęs, vargu ar galėjo gerai pasijusti. Dažnas emocijų nevaldy-mas ir etiketės dar primins apie save. Rašytojas V. Petkevičius sustiprino emocijas, pavadinęs žy-miausią iš Lenkijos nepriklausomybės atkūrėjų maršalą Juzefą Pilsudskį „mažu stalinuku“28.

Suvažiavimas patvirtino LPS programą, taip pat rezoliuciją Nr. 6 „Dėl nacionalinių santykių“. Rezoliucija konstatavo, kad tautiniai santykiai 20 atgimimas. 1988, spalio 15.

21 Lietuvos valstybės naujasis archyvas (toliau LVNA), f. 5: Bronislavas Juozas Kuzmickas, ap. 1, b. 253, l. 21.

22 ten pat, l. 31, 25. 23 Bauža Č., Setkauskis P. Lietuvos valstybingumas XX

amžiuje. Atkūrimas ir tęstinumas. Vilnius, 2002, p. 122.24 Čepaitis V. Su Są jūdžiu už Lietuvą, p. 376.

25 Lietuvos Persitvarkymo Są jūdis. Steigiamasis suva-žiavimas. Vilnius, 1990, p.70–71.

26 ten pat, p. 14.27 ten pat, p. 19–20.28 ten pat, p. 41.

68

TSRS ir LTSR paaštrėjo. Tautinį klausimą buvo siūloma spręsti įgyvendinant politinį, ekonomi-nį ir kultūrinį Lietuvos suverenitetą lygiateisių TSRS tautų federacijoje, nuosekliai vadovau-jantis visuotinai pripažintais demokratijos, tarptautinės teisės, laisvo tautų apsisprendimo bei jų suverenumo gerbimo principais29. Nebu-vo vengta ir stereotipinių teiginių apie lenininę tautų draugystę, federalizmo principų atkūrimą, tačiau tai, kaip ir visuomenės atnaujinimo susie-jimas su pertvarkos procesų gilinimu, garantavo netolimoje ateityje gana ramius santykius su oficialią ja valdžia.

Pradėjus veikti Są jūdžiui, Maskva gana greitai suskato kurstyti tarpnacionalinę įtampą. Pasirodė straipsnių apie lietuvių priešiškumą ki-tataučiams. „Izvestijos“ išspausdino publikaciją apie lietuvių ekstremizmą. „Moskovskije novos-ti“ 1988 m. spalio 30 d. pranešė, kad suvažiavime Lietuvos laisvės lygos atstovas Antanas Terleckas (jis dalyvavo svečio teisėmis) neva siūlęs „išva-lyti Lietuvą nuo rusų“. Iš tikrųjų A. Terleckas ne tik nereikalavo išvaryti rusus iš lietuvos, bet ir savo kalboje nė karto nevartojo žodžio „rusas“ ir tik kartą „Rusija“30. Tačiau antilietuviškos nuotaikos plito.

Tautinės bendrijos jau nuo 1988 m. pavasario kūrė savo organizacijas. Šis procesas paspartėjo įkūrus Są jūdį – telkėsi baltarusių, karaimų, lenkų, rusų, žydų ir kitų tautinių mažumų organizacijos. Laisva ir kūrybiška, daugiausia kultūros srityje, tautinių mažumų veikla neigė Kremliaus skleidžiamą propagandą apie lietuvių priešiškumą kitataučiams.

Viena iš svarbiausių tautinių mažumų atgimi-mo problemų – jų tautinio identiteto išlaikymo laipsnis. Svarbus rodiklis, nusakantis tautinio identiškumo laipsnį, yra savo tautybės kalbos

pripažinimas gimtąja. 1989 m. tik 35 proc. žydų, 40 proc. baltarusių, 51 proc. ukrainiečių, 81 proc. lenkų gimtą ja laikė savo tautybės kalbą31. Tautinis identitetas glaudžiai siejasi su integra-cija į lietuvišką ją socialinę kultūrinę aplinką. Svarbiausia kitataučių pasirengimo įsitraukti į šalies gyvenimą sąlyga buvo lietuvių kalbos mokėjimas. 1989 m. ja laisvai kalbėjo tik 15 proc. lenkų, 17 proc. baltarusių ir ukrainiečių, 33 proc. rusų, 38 proc. žydų32. Taigi pagrindinės tautinės grupės menkai mokėjo lietuvių kalbą.

Są jūdis tapo takoskyra tarp lietuvių ir dalies rusų, lenkų bei kitų tautų atstovų, ypač tų, kurie lietuvoje apsigyveno daugiausia po antrojo pa-saulinio karo. Subruzdo rusai, ėmė komplikuotis jų santykiai su lietuviais. Kai kurie atvykėliai nebepajėgė suprasti Lietuvoje vykstančių pro-cesų, jiems lietuvių tautinis atgimimas prilygo „nacionalizmo“ ar net „fašizmo“ kilimui. Tie rusai, kurie, beje, patys paprastai neturėjo tauti-nės savimonės, priešiškai sutiko lietuvių tautinį atgimimą, užėmė aktyvių „socializmo gynėjų“ poziciją. Jie tapo komunistinės valdžios Lietuvoje atrama. Jų „internacionalizmui“ apibūdinti labai tinka a. lieveno knygoje pateiktas anekdotas:

„– Jei Sovietų Sąjungoje moki keturiaskalbas, kas tu esi?– Sionistas.– O jei moki dvi kalbas?– Nacionalistas.– O jei moki vieną kalbą (tai yra rusų)?– Internacionalistas!“33 1988 m. lapkričio 4 d. susikūrė „Jedinstvo“ –

socialistinis judėjimas už pertvarką Lietuvoje „Vienybė“, „Jedinstvo“, „Jedność“. Judėjimas de-klaravo, kad tik komunistinė ideologija išreiškia esminius darbininkų, valstiečių, inteligentijos, jaunimo, įvairių tautybių ir tikėjimo žmonių,

29 Žr. p. 222–223.30 Lietuvos Laisvės Lyga: nuo „Laisvės šauklio“ iki

Nepriklausomybės. Vilnius, 2004, p. 474.

31 Krupavičius A. Lietuva kelyje į demokratiją, p. 25.32 ten pat, p. 26.33 Lieven A. Pabaltijo revoliucija, p. 195.

69

visos visuomenės apskritai interesus. „Jedinstvo“ pareiškė, kad klausimą dėl kalbų bei pilietybės turi spręsti LTSR Aukščiausioji Taryba, sudaryta iš dvejų rūmų, vieni iš jų turėtų būtų tautybių taryba, kurioje po lygiai turėtų būti atstovauja-ma lietuviams, lenkams, rusams, baltarusiams, žydams ir kitoms tautoms ir kuri turėtų aukš-čiausio organo funkcijas nacionalinių procesų ir tarpnacionalinių santykių srityje34.

Kitaip negu dauguma rusų, lenkai daugiausia buvo autochtonai, gyveno kompaktiškai. Ketu-riuose rajonuose – Vilniaus, Šalčininkų, Trakų, Švenčionių – jie sudarė daugumą, Vilniaus ir Šal-čininkų – absoliučią daugumą. Vilniaus krašto gyventojų specifika ta, kad jis yra įvairių tautų (lenkų, lietuvių, rusų, gudų) etninis konglome-ratas. Šio krašto gyventojams buvo nelengva nu-statyti savo tautinį identitetą. 1989 m. surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno 258 tūkst. lenkų, jų skaičius, palyginti su ankstesniais laikais, buvo sumažėjęs: 1959 m. – 8,5 proc., 1989 m. – 7,0 proc. Tarybų Sąjungoje gyveno 1,5 mln. len-kų, iš jų Baltarusijoje – 418 tūkst. Lietuvos lenkų padėtis buvo kur kas geresnė negu jų tautiečių Baltarusijoje, ukrainoje ar kitose respublikose35. 12,8 proc. lenkų buvo gimę ne Lietuvoje36, t. y. buvo atvykėliai, daugiausia iš Baltarusijos.

Lenkų tautinę mažumą stipriai paveikė ru-sifikacija. Bene akivaizdžiausias faktas – vaikų mokymasis rusų mokyklose. Pokario Lietuvoje Vilniaus krašte buvo įsteigta 250 lenkų mokyklų, tačiau 1989 m. jų liko tik 8837. Inteligentija buvo negausi ir smarkiai rusifikuota. Pietryčių Lietuva ne itin buvo pažengusi ir socialinėje ekonominėje srityje. Gyventa blogiau, negu galėta ir turėta

gyventi. Rusų ir ypač žydų padėtis buvo daug geresnė, taip pat ir pagal aukštojo išsilavinimo rodiklius. 1989 m. tūkstančiui gyventojų aukštąjį ir nebaigtą aukštą jį išsilavinimą turėjo: lenkai – 50, lietuviai – 109, rusai – 172, žydai – 38538.

Lietuvių tautinis atgimimas paskatino lenkus suaktyvinti kultūrinę veiklą. Nuo 1988 m. pava-sario pradėjo veikti lenkų visuomeninė kultūrinė draugija. Pradėjo atsigauti lenkiškosios moky-klos. Tačiau lenkų aktyvistai nerodė pritarimo Sąjūdžiui, atvirkščiai, tvyrojo nepasitikėjimo ir įtarumo nuotaika39.

o štai negausi žydų bendruomenė pozityviai reagavo į lietuvių tautinį atgimimą. Žydų lojalu-mas sovietų valdžiai buvo gana paviršutiniškas. Tuometinė „internacionalistinė“ politika ir ją lydinčios antisemitizmo apraiškos žydams nieko gero nežadėjo. Pavyzdžiui, 1967 m. rugpjūčio 5 d. „Sovietskaja Latvija“ apie sionizmą rašė, kad tai yra „tarptautinė Cosa Nostra“, turinti bendrą centrą, bendrą programą ir bendrus fondus40. Dar 1987 m. gruodžio 2 d. prie Lietuvos kultū-ros fondo susikūrė iniciatyvinė žydų grupė. jos pirmininku tapo emanuelis Zingeris. 1988 m. vasarą pradėjo veikti žydų tautinės savimonės draugija „Tkuma“ (ivrito k. – Atgimimas).

Valstybinė kalba, pilietybė ir kitataučiai

1988 m. lapkričio 18 d. LTSR AT vienuoliktojo šaukimo dešimtoji sesija priėmė įstatymus dėl lietuvos tSr konstitucijos papildymo, suteikian-čius lietuvių kalbai, tautinei trispalvei vėliavai ir V. Kudirkos „Tautiškai giesmei“ LTSR valstybinį

34 Ефремов Г. Мы люди друг другу, c. 212–213.35 Junevičius A., Matakas J. Valstybės pagrindai, 1 dalis.

Kaunas, 1996, p. 141.36 Lietuvos lenkai. Valstybinis nacionalinių tyrimų

centras. Vilnius, 1994, p. 34. 37 Junevičius A., Matakas J. Valstybės pagrindai.

1 dalis, p. 142.

38 Vaitiekus S. Lietuvos lenkai. Valstybinis nacionalinių tyrimų centras. Vilnius, 1992, p. 33.

39 Kuzmickas B. Išsivadavimas, p. 74–75.40 Johnson Paul. Žydų istor ija. Vilnius, 1999,

p. 831–832.

70

statusą41. Įstatymai, be galo reikšmingi lietuvių tautai, turėjo ryškių trūkumų – liko neišspręstas tautinių mažumų kalbų, statuso klausimas. Ma-nytume, toks „užmiršimas“ negalėjo prisidėti prie abipusio supratimo.

1989 m. sausio 25 d. Lietuvos TSR AT Prezi-diumas priėmė įsaką „Dėl Lietuvos TSR valsty-binės kalbos vartojimo“, o tų pačių metų vasario 20 dieną Ministrų Taryba – nutarimą „Dėl prie-monių Lietuvos TSR valstybinės kalbos varto-jimui užtikrinti“ 42. Įsaką ir nutarimą nemažai kitataučių vėlgi sutiko nepalankiai. Reikalavimas įmonėse, įstaigose ir organizacijose, kuriose vidinė raštvedyba buvo tvarkoma rusų kalba, per dvejus metus pereiti prie lietuvių kalbos buvo nerealus – padaryta didelė klaida. (Vėlesni sprendimai pailginti kalbos išmokimo laiką iki penkerių metų kiek nuramino nelietuvius.)

Priešiškai reagavo į lietuvių kalbos paskelbi-mą valstybine kai kurie rusai. 1989 m. pradžioje keliose Vilniaus įmonėse vyko susirinkimai, smerkiantys valstybinės kalbos įvedimą, susi-rinkimų rezoliucijos buvo pasiųstos į Maskvą. Sniečkuje buvo reikalaujama, kad Lietuvoje būtų lenkų-rusų-lietuvių trikalbystė43. Viena didžiausių akcijų – 1989 m. vasario 12 d. Vilniuje prie Sporto rūmų įvykęs „Jedinstvo“ organizuo-tas mitingas. Kalbėtojai reikalavo, kad per dvi savaites Aukščiausiosios Tarybos įsakas būtų panaikintas, priešingu atveju grasinta streiku. Kai kurie iš jų tvirtino, kad 1939 m. Vilnius buvo perduotas lietuvai prieš Vilniaus krašto gyventojų valią44. Tokia mintis vėliau bus ne kartą kartojama.

Tačiau kitų tautų atstovai, susibūrę į Lietuvos tarpnacionalinę koordinacinę asociaciją, kurią sudarė dvylika narių, priėmė Kreipimąsi, kuriuo pareiškė, kad „Jedinstvo“ kursto nesantaiką tarp tautų. Tautinių bendrijų atstovai teigė, kad minėta organizacija kovoja prieš bendras Lietuvos tautų pastangas apriboti monopolines stipraus centro pretenzijas, nepaiso tautų teisės į nacionalinį ir valstybinį apsisprendimą, o jos vadovai, patys ne-sirūpindami nė vienos tautos kultūros bei istorijos puoselėjimu, kalba tautinių bendrijų vardu. Krei-pimesi buvo pareikšta: „Mūsų apsivalymas nuo stalinizmo epochos liekanų ir stalininio mąstymo – visų tautinių bendrijų atgimimo prielaida.“45

Tvirtinti, kad dauguma rusų tuomet rėmė „Je-dinstvo“, nėra pagrindo. Visuomenės nuomonių tyrimo centro Vilniuje atlikti tyrimai parodė, kad tų metų kovo pabaigoje tik 27 proc. kitų tautybių atstovų rėmė „Jedinstvo“, t. y. kiek daugiau kaip ketvirtadalis. Apie Sąjūdį nepalankios nuomo-nės buvo 13 proc. kitų tautybių atstovų. 72 proc. lietuvių Sąjūdį vertino palankiai, o „Jedinstvo“ neigiamai vertino 81 proc.46 Apklausa parodė, kad daugianacionaliniame Vilniuje situacija tautiniam lietuvių judėjimui nebuvo nepalanki. 1989 m. gegužės 17 d. Lietuvos rusų kultūros centras pasmerkė „Jedinstvo“ už antilietuvišką isteriją, kuri įžeidžia ir kelia grėsmę visiems doriems lietuvoje gyvenantiems rusams. apie tai pranešė daugelis laikraščių47.

Są jūdžio vadovybė stengėsi užkirsti kelią įvairiems nepagrįstiems kaltinimams rusų tauty-bės žmonėms. Kai „Sąjūdžio žinių“ 85 numeryje buvo išspausdintas anoniminis eilėraštis, kurs-tantis nesantaiką tarp tautų, ypač įžeidžiantis rusus, Są jūdžio sekretoriatas sustabdė šio nu-merio platinimą48. Lietuvoje plito įvairūs lapeliai

41 Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1988, Nr. XI-2659, Nr. XI-2660.

42 Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1989, Nr. XI-2745, Nr. 37.

43 Baltijos kraštų kelias į nepriklausomybę. 1987–1989 metai. Įvykių kronika. Sudarė Vytautas Skuodis. Vilnius, 1997, p. 157.

44 ten pat.

45 atgimimas. 1989, vasario 17.46 Согласие. 1989, 19 апреля.47 Są jūdis Klaipėdoje. Dokumentinė knyga. Sudarė ir

redagavo K. Kaukas. Klaipėda, 1998, p. 218.48 Atgimimas. 1989, gegužės 23, Nr. 20.

71

rusų kalba, kažkieno pasirašyti Lietuvos laisvės lygos vardu, kurie grubiai įžeidinėjo kitataučius, grasino juos išvaryti iš Lietuvos ar net išžudyti. Vienas tokių lapelių, nieko bendra neturintis su LLL, birželio 21 dieną buvo parodytas per TV laidą „Atgimimo banga“49.

Tačiau „Jedinstvo“ tęsė antagonistinę veiklą. Kitas jos organizuotas didelis mitingas įvyko birželio 25 dieną Vilniuje, Kalnų parke. Vėl buvo protestuojama prieš lietuvių kalbos paskelbimą valstybine. Mitinge nuskambėjo pasisakymų ir prieš rengiamą pilietybės įstatymą. Jo metu agituota už lenkų nacionalinės teritorinės auto-nomijos įkūrimą Vilniaus krašte50. Klaipėdoje „Jedinstvo“ veikėjai reikalavo prijungti Klaipė-dos kraštą prie Kaliningrado srities.

Šios organizacijos veikla buvo neatskiriama nuo analogiškų Maskvos pastangų. Rugpjūčio 26 dieną per centrinę televiziją buvo paskelbtas grasinantis TSKP CK pareiškimas „Dėl padėties tarybiniame Pabaltijyje“. Komunistų są junginis centras reikalavo sustabdyti separatistinius procesus. Pareiškime teigiama, kad Pabaltijo tautų likimui gresia rimtas pavojus, žmonės turi žinoti, prie kokios bedugnės jos stumia na-cionalistų lyderiai. Jeigu jiems pavyktų pasiekti savo tikslus, padariniai tautoms galėtų būti ka-tastrofiški. Galėtų kilti klausimas dėl jų pačių gyvybingumo51. Jokios grėsmės, žinoma, tautų gyvybingumui nebuvo. Tik politiniai Maskvos veikėjai taip suformulavo klausimą. „Padėti“ Maskvai, taip pat „Jedinstvo“ susikūrė Tarybų valdžios gynimo komitetas.

Paskelbus lietuvių kalbą valstybine, lietuvių ir lenkų nesutarimai pradėjo gilėti ir komplikuotis. Plito gandai, kad lietuviai vers visus lenkus kalbė-ti lietuviškai. Būtina pripažinti, jog labai nekorek-

tiškai elgėsi ir lietuvių spauda, kitos žiniasklaidos priemonės, atskiri visuomenės veikėjai, atkakliai tvirtinę, kad Lietuvos lenkai yra viso labo tik sulenkėję lietuviai, kad ir kokios būtų istorinės realijos, žmogui tarsi buvo atimama galimybė pačiam išsiaiškinti, kas jis toks yra.

Nuo 1988 m. rudens Pietryčių Lietuvoje ėmė kurtis lenkų autonominės apylinkės52. Lenkų bendruomenėje atsirado jėgų, kurios orientavosi į Maskvą. „Stiprusis centras“ šioje Lietuvos dalyje turėjo didelių veiklos galimybių, nes ten viešpata-vo partokratija, kuri skleidė priešišką lietuviams propagandą. Būtent dėl to Pietryčių Lietuva tapo savotišku placdarmu, kuriuo pasinaudojus buvo galima veikti ir visos Lietuvos reikalus, ypač manipuliuoti klausimu dėl jos teritorinio vien-tisumo. lenkiškai kalbantys gyventojai buvo gąsdinami lietuvišku nacionalizmu, o lietuviai – galimomis Lenkijos teritorinėmis pretenzijomis. Buvo girdėti nuomonių, net kompartijos elito, kad sovietinės kariuomenės Lietuvoje reikia kaip saugumo nuo tokių pretenzijų garanto, nors jų realumu Lietuvoje mažai kas tikėjo53.

O Sąjūdžio vadovybės susitikimai su lenkais buvo nereguliarūs, ir tie labiau propagandinio pobūdžio. Esant tokiais sudėtingai padėčiai, turint omenyje labai įtemptus lietuvių ir lenkų santykius praeityje, daugiau iniciatyvos turėjo rodyti Są jūdžio vadovybė. Ji šito nepadarė.

Nors šiaipjau Są jūdis ir oficialios valdžios institutai ieškojo kontaktų su tautinėmis mažumo-mis, rėmė jų organizacijas. 1988 m. gruodį buvo įkurta Lietuvos etninių bendrijų koordinacinė taryba. Tačiau suartėti su lenkais buvo problemiš-ka. Bene vienintelė organizacija, su kuria galėjo palaikyti ryšius Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, buvo Lietuvos lenkų sąjunga. Jos steigiamasis su-važiavimas vyko 1989 m. balandžio 15–16 d. Su-

49 Lietuvos Laisvės Lyga, p. 485.50 Lietuvos suvereniteto atkūrimas, p. 480.51 Kšanavičius A. lietuvos atgimimo dienoraštis,

p. 122–123.

52 Zinkevičius Z. Rytų Lietuva praeityje ir dabar, p. 295.

53 Kuzmickas B. Išsivadavimas, p. 76.

72

važiavimo metu Sąjungai priklausė apie 12 tūkst. narių. Tai buvo didelė organizacija, dabar jau pasirinkusi savo veikla politiką. Programiniame pranešime Sąjungos pirmininkas J. Sienkievi-čius pareiškė, kad lietuvių atgimime neatsirado vietos lenkams, nors, jo nuomone, antilenkiškos nuotaikos nebus gajos54. „Kreipimesi į lietuvių tautą“ suvažiavimas pritarė lietuvių tautiniam atgimimui. Dokumento pabaigoje buvo sakoma: „Lietuvos suverenitetas, jos gerovė, yra mūsų bendras tikslas. Už jūsų ir mūsų laisvę!“55 Tačiau siekis suartėti su Sąjūdžiu buvo per silpnas.

1989 m. gegužės 12 d. Mickūnuose įvyko Vilnijos deputatų suvažiavimas. Priimtoje deklaracijoje buvo iškeltas tikslas sukurti Vilniaus krašte lenkų autonominę sritį56. au-tonominės srities statuso projektui parengti sudaryta koordinacinė valdyba. Buvęs Lietuvos są jūdžio Šalčininkų rajono tarybos pirmininkas J. T. Šapoka taip apibūdino lietuvių padėtį rajone: „Sąjūdžio narių rajone nedaug. Geriausiu laiku jų skaičius siekė 20–150 narių. Maždaug tiek galima buvo suskaičiuoti rėmėjų, kurie į Są jū-džio gretas neįsiliejo, bet paremdavo. Priežastis: įstojęs į Są jūdžio gretas tuoj pat būsi atleistas iš darbo.“57 Įkurtą ją koordinacinę tarybą pradėjo remti Lietuvos lenkų są junga.

1989 m. rugsėjo 6 d. vykusioje Šalčininkų rajono liaudies deputatų tarybos sesijoje buvo priimtas nutarimas dėl Šalčininkų rajono paskel-bimo lenkų nacionaliniu teritoriniu rajonu LTSR sudėtyje. Netrukus, rugsėjo 15 dieną, Vilniaus rajono liaudies deputatų taryba paskelbė kurianti savo nacionalinį rajoną Lietuvos TSR sudėtyje58.

taip lietuviai dviejuose lietuvos rajonuose ne tik faktiškai, bet ir teisiškai turėjo virsti tautine mažuma.

Tačiau tų metų rugsėjo 21 dieną LTSR AT Prezidiumas priėmė nutarimą, kuriuo Šalčininkų ir Vilniaus rajonų paskelbimas lenkų nacionali-niais teritoriniais rajonais buvo pripažintas netei-sėtu ir negaliojančiu59. Tai padidino įtampą, nors oficialioji Lenkija nepritarė panašiems Vilnijos lenkų grupių veiksmams. „Solidarumo“ veikėjai rekomendavo lietuvos lenkams bendradarbiauti su Sąjūdžiu, orientuotis į gimtą jį kraštą, o ne ieškoti pagalbos Maskvoje60. Beje, prie „len-kiškosios kortos“ prisidėjo ir „baltarusiškoji“. Baltarusijos spaudoje pasirodė straipsnių apie neva „teisėtas“ Baltarusijos TSR pretenzijas į Vilniaus kraštą.

Tuomet ne tik Lietuvos visuomenė domėjosi painiais tautiniais santykiais. trimis kalbomis leidžiamame Trakų rajono laikraštyje „Galvė“ prof. B. Kuzmickas išspausdino ciklą straipsnių apie Lietuvos polonizaciją ir rusifikaciją praei-tyje, siedamas kai kuriuos jos epizodus su da-bartimi. Tie straipsniai susilaukė atgarsio ne tik lenkiškoje lietuvos, bet ir lenkijos spaudoje, taip pat buvo išversti ir perspausdinti ukrainoje61.

Lietuvių santykiai su žydais klostėsi gana gerai. 1989 m. kovo 5 d. įvyko steigiamasis Žydų kultūros draugijos suvažiavimas. Jo pirmininku tapo lPS Seimo narys e. Zingeris. lPS taryba steigiamajam suvažiavimui pasiuntė sveikinimo žodį, kuriame lietuvių ir žydų santykiai buvo įvertinti per istorijos prizmę, paliesti skaudūs jos puslapiai. „Tegu visų nekaltų aukų atminimas padeda naujoms mūsų kartoms puoselėti žmo-nių brolybės jausmą, nuskriaustųjų ir pavojuje esančių solidarumą“, – buvo rašoma sveikinime.

54 Kauno aidas. 1989, gegužės 25.55 Kšanavičius A. lietuvos atgimimo dienoraštis,

p. 98–99.56 Lietuvos suvereniteto atkūrimas, p. 358.57 Lietuvos Są jūdis Kaune. Lietuvių tauta ir pasaulis.

Kaunas, 2004, p. 141.58 Kšanavičius A. lietuvos atgimimo dienoraštis,

p. 126, 127.

59 Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1989, Nr. XI-3205.

60 Lietuvos suvereniteto atkūrimas, p. 186.61 Kuzmickas B. Išsivadavimas, p. 77–78.

73

LPS ragino geriau pažinti ir suprasti vieniems kitus, draugiškai žengti atgyjančio teisingumo ir žmoniškumo keliu62. Tais metais pradėjo veikti žydų tautinė mokykla, buvo atkurtas Žydų vals-tybinis muziejus, žydų bendruomenei perduotas „Pionieriaus“ kino teatro pastatas. Žydų tautinis atgimimas buvo susijęs su Antrojo pasaulinio karo metu nužudytų gentainių pagerbimu, jų at-minimo įamžinimu. Surusėję ir sulietuvėję žydai vis labiau identifikavosi su savo tauta. Žydais, jų istorija ėmė labiau domėtis lietuviai, rusai, lenkai. Įvairių tautų atstovai pradėjo gausiai da-lyvauti gedulo renginiuose nužudytiems žydams atminti. 1989 m. spalį pradėjo eiti Lietuvos žydų kultūros draugijos laikraštis „Jerušolajim d’Lita“ („Lietuvos Jeruzalė“). Tiesa, šiuos santykius temdė atskiri antisemitiniai išsišokimai. 1989 m. gruodį Klaipėdoje Darbininkų są jungos sureng-tame pikete nuskambėjo antisemitiniai šūkiai, mieste buvo platinami lapeliai, kuriuose žydai tapatinti su bolševikais63.

1989 m. rugpjūčio 19 d. spaudoje buvo pa-skelbtas Tautinių mažumų įstatymo projektas. jis nuodugniai buvo apsvarstytas vienuoliktojo šaukimo lietuvos tSr at penkioliktojoje sesijoje. Deputatas rašytojas J. Marcinkevičius lenkų atstovų pasiūlymus darbo grupėje suskirs-tė į tris svarstytinus klausimus. Pirmasis – dėl tautinių mažumų atstovavimo Liaudies deputatų tarybose. Lenkų atstovai siūlė įvesti vadinamąjį „proporcingo atstovavimo“ principą, pagal kurį kiekvienai tautinei mažumai tarybose iš anksto būtų garantuotas tam tikras vietų skaičius. O Lietuvos TSR Konstitucijoje ir Rinkimų į Lietu-vos TSR AT įstatyme buvo įtvirtintas visuotinių ir lygių rinkimų principas. Antras – tautinės mažumos turi turėti teisę kurti nacionalinius teritorinius vienetus, turinčius plačią vietinių

organų savivaldą. Tačiau Lietuvos TSR Konsti-tucija ir įstatymai nenumatė tokios galimybės. Darbo grupės daugumos nuomone, tai suskaldytų visuomenę, komplikuotų santykius su tautinėmis mažumomis, izoliuotų atskirus rajonus nuo visos šalies gyvenimo, ateityje galėtų sukelti sunkiai numatomų politinių ir teritorinių padarinių. Be to, toks atsiribojimas pagal tautinį požymį trukdytų spręsti vieno ar kito regiono problemas. Trečias klausimas – tai reikalavimas įtvirtinti tautinių mažumų teisę įgyti aukštąjį išsilavinimą gimtąja kalba. Šalies įstatymai tokios teisės negarantavo, ir pasaulyje, teigė pranešėjas, nėra nė vienos valstybės, kur ši teisė būtų įtvirtinta. Dauguma darbo grupės narių, tarp jų ir rusai bei kitų tau-tybių atstovai, siūlė pirmiausia pasirūpinti, kad visi moksleiviai, nesvarbu, kokioje mokykloje jie mokytųsi, galėtų geriau išmokti lietuvių kalbą, o tai jau savaime sudarytų palankesnes galimybes siekti aukštojo mokslo64. Tačiau daug tiesos nu-skambėjo TSRS liaudies deputato A. Brodavskio kalboje. Jis pareiškė, kad televizijos laidose, ku-riose aptariami tautiniai santykiai, nedalyvauja nacionalinių grupių atstovai, Lietuvos lenkams neatsiranda vietos ir Są jūdžio monopolizuotoje „Atgimimo bangoje“65.

1989 m. lapkričio 23 d. Tautinių mažumų įstatymas buvo priimtas. Įstatymo įžangoje tei-giama, kad Lietuvoje gyvenančių įvairių tautybių žmonių nueitas istorinis kelias susijęs su lietuvių tautos likimu, todėl tikslai yra bendri. Tautinių mažumų įstatymas visiems, nepriklausomai nuo tautybės, garantavo lygias politines, ekono-mines ir socialines teises bei laisves. Drauge jis tautinėms mažumoms kėlė ir reikalavimus: lai-kytis Konstitucijos ir įstatymų, saugoti Lietuvos valstybinį suverenitetą ir teritorinį vientisumą,

62 Atgimstanti Lietuva ir žydai. Parengė E. Zingeris. Vilnius, 1997, p. 9, 10.

63 Są jūdis Klaipėdoje. Dokumentinė knyga. Klaipėda. 1998, p. 315.

64 Apie Lietuvos TSR tautinių mažumų įstatymo projek-tą. Deputato rašytojo Justino Marcinkevičiaus pranešimas // Tiesa. 1989, lapkričio 25.

65 Diskusijos dėl pranešimo apie Lietuvos TSR tautinių mažumų įstatymo projektą // Ten pat.

74

prisidėti prie nepriklausomos, demokratinės Lie-tuvos valstybės kūrimo, gerbti valstybinę kalbą. Įstatyme buvo pabrėžiama, kad Lietuvoje gerbia-ma kiekviena tautybė ir jos kalba, draudžiama bet kokia su tautybe susijusi diskriminacija. Tautinėms mažumoms įstatymas suteikė teisę į valstybės paramą ugdant savo kultūrą ir švietimą, teisę mokytis gimtą ja kalba, išpažinti religiją ar neišpažinti jokios, atlikti religines apeigas ir nacionalinius ritualus gimtąja kalba, teisę jungtis į tautinės kultūros organizacijas, plėtoti kultūri-nius ryšius su tautiečiais už šalies ribų66.

Priėmus įstatymą, prie Vyriausybės buvo įkurta speciali institucija – Tautybių komitetas. tuomet tai buvo pirmieji ir vieninteliai tokio pobūdžio įstatymas ir institucija Rytų Europoje. Tautybių komitetas pradėjo spręsti tautinių ma-žumų problemas. Dar 1989 m. rudenį įkurta ra-dijo laidų Lietuvos tautoms redakcija. Jai pavesta rengti laidas rusų, lenkų, baltarusių, ukrainiečių, žydų kalbomis. Tuo pat metu specialios laidos tautinių mažumų kalbomis pradėtos transliuoti ir per Lietuvos televiziją. Periodinę spaudą gimtąja kalba ėmė leisti žydai, baltarusiai, ukrainiečiai, vokiečiai ir kiti. O juk iki tol periodinė spauda ėjo tik lietuvių, rusų ir lenkų kalbomis67.

Kiek anksčiau, 1989 m. lapkričio 3 d., buvo priimtas ypač svarbus Pilietybės įstatymas. Lie-tuva pasirinko demokratinį vadinamąjį nulinį pi-lietybės įgijimo variantą. Visiems pareiškusiems norą kitataučiams nepriklausomai nuo to, kada jie atvyko gyventi į Lietuvą ir kiek joje gyveno, buvo suteikta Lietuvos pilietybė68.

Nors tautinių mažumų teisės buvo apsaugo-tos įstatymais, „autonomininkai“ nerimo. Ypač

daug dėmesio jiems skyrė valstybės saugumo organai. LTSR KGB pirmininko pavaduotojas generolas majoras S. Caplinas 1989 m. rudenį savo tarnybiniame pranešime TSRS KGB rašė, kad kai kurie lenkų inteligentai galėtų imtis vadovaujamojo vaidmens ir tapti lyderiais konso-liduojant Vilniaus krašto lenkus. Lyderis galėtų būti piliečių judėjimas „Vilenščiznos atgimimas“, tačiau jis neturėtų atrodyti kaip politinė partija. Optimalus variantas būtų Sąjūdžio arba lenkų „Solidarność“ tipo organizacija. Toliau infor-muojama: „LTSR KGB I skyriaus užverbuotas ir parengtas žvalgybos reikalams yra agentas „Janekas“. Jis turi aukštą jį išsilavinimą, yra vyriausiasis redaktorius, turi galimybių dažnai lankytis Lenkijoje, moka rusų, lenkų, prancūzų, vokiečių, anglų kalbas. Agentas patikimas ir patikrintas.“ KGB gerai vertino Vilniaus rajono tarybos pirmininką ir TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatus A. Brodavskį, J. Tichonovičių (Ciechanowicz), lenkų veikėjus R. Maceikianecą ir Z. Balcevičių69.

Tuo tarpu prosovietinių organizacijų Lietuvo-je daugėjo. 1989 m. birželį po „Jedinstvo“ skilimo atsirado Lietuvos darbo žmonių socialistinė federacija (LDŽSF). (J. Galcevas, I. Kučerovas ir kt.). Tarybų valdžios Lietuvoje gynimo komi-tetas, daugiausia dirbęs są junginio pavaldumo Vilniaus gamyklose, nuo 1989 m. gruodžio tapo 20 gamyklų komunistinių organizacijų veiksmus koordinuojančia institucija70. Prokomunistinių organizacijų gausėjimas nieko gero nežadėjo.

1989 m. gruodžio19–22 d. vykusiame neeili-niame LKP suvažiavime susikūrė savarankiška partija, deklaravusi socialdemokratinę orienta-ciją. Tai buvo smūgis TSKP, turėjęs teigiamų padarinių kovojant už nepriklausomą Lietuvą. Kita lietuvių „neobolševikų“ ir kitataučių ko-

66 Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1989, Nr. XI-3412.

67 Motuzas R. Tautinės mažumos ir pilietinė visuomenė // Tautinės mažumos demokratinėje valstybėje. Konferencijos medžiaga, p. 7.

68 Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1989, Nr. XI-3329.

69 Lenkų klausimas KGB irštvoje. Parengė Vanda Pode-rytė // Tremtinys. 1992, sausis, Nr. 2.

70 Lietuvos suvereniteto atkūrimas, p. 339.

75

munistų (jų buvo dauguma) dalis ir toliau vykdė Maskvos nustatytą partijos generalinę liniją ginti Tarybų valdžią ir ypač saugoti nuo subyrėjimo TSRS. Tarp 58 LKP (TSKP) partijos CK narių tebuvo 17 lietuvių, tačiau į sekretoriatą įėjo M. Burokevičius, J. Kuolelis, V. Kardamavičius ir rusas V. Švedas.

TSRS buvo organizuoti „darbo žmonių su-sirinkimai“, kuriuose smerkta „draugų lietuvių komunistų išdavystė“. „Jedinstvininkus“ rėmė Lietuvos lenkų sąjunga. 1990 m. sausio pradžioje TSRS Liaudies deputatų II suvažiavime J. Ti-chonovičius pagarsino: „Lietuvos TSR spaudoje antilenkiška propaganda yra masiška ir siste-minga, neturinti precedento šiandien pasaulinėje spaudoje, beje, čia vieni nuo kitų neatsilieka ir opozicionieriai, ir oficialūs organai.“71 takoskyra tarp politinių jėgų vis labiau gilėjo.

Po Kovo 11 dienos

Per rinkimus į Aukščiausią ją Tarybą 1990 m. vasario 24 d. Sąjūdis gavo tautos mandatą atkurti nepriklausomybę. Už LR AT aktą „Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo“ balsavo 124 deputatai, susilaikė 6 lenkai, prieš balsų nebuvo.

Jau kovo 12 dieną LR AT priėmė Kreipimąsi į Lietuvos tautines bendrijas, kuriuo parodė ketinimą tęsti Lietuvos etninės tolerancijos tradicijas. AT pakvietė visas šalies tautines ben-drijas broliškai dirbti, užtikrinti visų Lietuvos piliečių, visų tautinių bendrijų teises puoselėti savo kalbą, kultūrą, papročius ir įsipareigojo, kad visi Lietuvos valstybės politiniai ir ekonominiai sprendimai bus daromi atsižvelgiant į visų Lie-tuvoje gyvenančių tautinių bendrijų interesus, nepažeidžiant nacionalinio orumo ir teisių72. tai-gi AT užtikrino, kad Lietuvoje nebebus pažeisti nė vienos tautos interesai. Lietuva įsipareigojo

šaliai ir pasauliui garantuoti žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises.

1990 m. kovą antrojoje pusėje 18 tautinių draugijų – Kauno rusų kultūros draugija, Lietu-vos lenkų są jungos Vilniaus skyrius, Vilniaus tremtinių bendrijos lenkų sekcija, Lietuvos lenkų mokslininkų draugija, Gudų kultūros draugija, Gudų klubas „Siabryna“, Žydų kultūros draugija „Tkuma“, Lietuvos totorių kultūros atgimimo draugija, Ukrainiečių bendrija „Hul“, Vilniaus latvių klubas, Estų draugija, Rumunų (moldavų) bendruomenė „Dačija“ – ir kitos per savo atstovus Lietuvos tarpnacionalinėje koordinacinėje aso-ciacijoje bendru pareiškimu pasveikino lietuvos Respublikos Aukščiausią ją Tarybą, priėmusią istorinius lietuvos valstybingumo aktus. asocia-cija ryžtingai pasisakė prieš politines jėgas, kurios savo pareiškimais kurstė tautinę nesantaiką ir siekė destabilizuoti padėtį Lietuvoje73.

1990 m. balandžio 18 d. TSRS pradėjo taikyti Lietuvai ekonomines sankcijas, kurios turėjo tikslą ne tik ekonomiškai pasmaugti Lietuvą, bet ir didinti įtampą, kelti tautinius bei socialinius konfliktus. Tai buvo proga „jedinstvininkams“, kitoms TSKP organizacijoms suaktyvinti veiks-mus. „Jedinstvininkai“ reikalavo, kad Kremlius paskelbtų Lietuvoje nepaprastą ją padėtį ar įvestų prezidentinį valdymą.

Tą pačią balandžio 18 dieną Tautybių komite-tas buvo reorganizuotas į Tautybių departamentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Tais pa-čiais metais prie jo įkurtas Lietuvos nacionalinių ir socialinių ekonominių tyrimų centras74. Tautinių bendrijų problemos, nepaisant labai nepalankių sąlygų, pradėtos spręsti valstybiniu mastu.

Priėmus Kovo 11-osios Aktą, tarp rusų susti-prėjo poliarizacija. Kai kurie rusai nelaikė savęs

71 Draugystė. 1990, sausio 4.72 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir

Vyriausybės žinios. 1989, Nr. 231.

73 Baltijos kraštų kelias į nepriklausomybę. 1990–1991 metai. Sudarė Vytautas Skuodis, Vilnius, 1997, p. 39.

74 Motuzas R. Tautinės mažumos ir pilietinė visuomenė // Tautinės mažumos demokratinėje valstybėje. Konferencijos medžiaga, p. 10.

76

tautine mažuma, o Kovo 11-osios Aktą suprato kaip savo teisių apribojimą. Jie manė, kad taps antrarūšiais žmonėmis. Neigiamo požiūrio for-mavimąsi skatino kai kurių lietuvių nacionalinės partijos „Jaunoji Lietuva“ atstovų pasisakymai, kaltinantys visus rusus už istorines skriaudas. Bet juk patys rusai daugiausia buvo nukentėję nuo stalinizmo žiaurumų.

Tačiau priešiškai nusiteikusių rusų buvo mažuma. 1990 m. balandžio 7 d. Vilniaus įmo-nėse buvo paskelbtas vienos valandos streikas. Streikų organizatoriai nesulaukė norimo efekto. Daugelyje įmonių, net ir tokiose, kuriose telkėsi nemažai Lietuvos KP (TSKP) narių, tokie strei-kai iš viso nevyko. Elektros suvirinimo įrenginių gamykloje, turinčioje 2,5 tūkst. darbuotojų, į 15 minučių trukusį mitingą susirinko tiktai apie 150 žmonių, ir tarp jų buvo daugiau stebėtojų negu aktyvių dalyvių. Tačiau grupė aktyvistų nusprendė nusiųsti M. Gorbačiovui telegramą, prašydami Lietuvoje įvesti tiesioginį prezidentinį valdymą. Tokio pobūdžio telegramas Gorbačio-vui „platformininkai“ išsiuntė ir iš kai kurių kitų įmonių75.

Destabilizuoti padėtį turėjo padėti LKP (TSKP) sekretoriaus V. Švedo vadovaujamas vadinamasis Lietuvos TSR piliečių komitetas ir jo padaliniai. Į komitetą stengtasi įtraukti įvairių tautybių žmonių ir supriešinti juos su Lietuvos valstybės institucijomis. Buvo siekiama formuoti nepalankią pasaulio visuomenės nuomonę apie Lietuvą. 1990 m. balandžio 28 d. įvyko vadina-mųjų „Lietuvos TSR piliečių komitetų“ steigia-masis suvažiavimas, kuris priėmė Kreipimąsi į Jungtines Tautas, pasaulio šalių vyriausybes dėl žmogaus teisų pažeidimų Lietuvoje. Lietuvos TSR piliečių komiteto ir jo padalinių veikloje dalyvavo tSrS liaudies deputatai a. Brodavskis bei J. Tichonovičius, tai garantavo jiems patikimą

ryšį su aukščiausia Tarybų Są jungos valdžia. Buvo siekiama organizuoti ir pasipriešinimo struktūras. Tų metų rugpjūtį V. Švedo vadovau-jamas centrinis Lietuvos TSR piliečių komitetas priėmė Darbininkų draugovių nuostatus76.

Partinės nomenklatūros kurstomi, kai kurie Vilniaus krašto lenkai, baltarusiai nerimo ir toliau. Jie siuntė laiškus į Lenkiją, Kremlių, teigdami, kad Lietuvoje, kurioje valdžią paima „nacionalistai“, pažeidžiamos jų teisės, slopi-nama tautinių mažumų kultūra ir pan. Vienas kitas toks laiškas buvo išspausdintas ir lenkijos spaudoje. Joje tapo įprasta tvirtinti, kad Vilnius yra lenkiškas miestas. Tačiau tarp Lenkijos in-telektualų buvo nemaža asmenų, labai palankiai žiūrinčių į Lietuvos nepriklausomybę ir norinčių turėti su mūsų šalimi normalius santykius. Tai akivaizdžiai liudija kad ir toks faktas. 1990 m. kovo 21 d. keletas lenkų intelektualų kreipėsi laišku į Lenkijos premjerą T. Mazowieckį, kad jo vadovaujama Vyriausybė kuo greičiau pripažintų Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau tada viršų ėmė „politinis realizmas“. Įtakingojo Paryžiuje lei-džiamo žurnalo „Kultūra“ leidėjas J. Giedroycas dar prieš Kovo 11-ą ją kreipėsi į Lenkijos Seimo narius ir senatorius, kviesdamas padaryti viską, kad Lenkija Lietuvos Nepriklausomybės Aktą pripažintų viena pirmųjų. Buvo ir daugiau pana-šių faktų, bet žinios apie juos Lietuvą pasiekdavo ne iš karto. J. Giedroyco ir kitų ,,Kultūros“ aplin-kos intelektualų raginimai atsisakyti pretenzijų į Vilnių ir susitaikyti su lietuviais darė poveikį lenkijos politikams, pasiekdavo ir lietuvos lenkus, silpnino autonomininkų įtaką77.

Buvo rengiami ir įvairūs egzotiški projektai. J. Tichonovičius puoselėjo sumanymą sukurti Rytų Lenkijos respubliką TSRS sudėtyje iš 1939 m. prie TSRS prijungtų teritorijų, t. y. ją tu-

75 Baltijos kraštų kelias į nepriklausomybę. 1990– 1991 metai, p. 72.

76 Lietuvos suvereniteto atkūrimas, p. 332, 340–341.77 Kuzmickas B. Išsivadavimas, p. 80.

77

rėtų sudaryti Pietryčių Lietuva, Vakarų Ukraina ir Vakarų Baltarusija78.

1990 m. gegužės 15 d. Šalčininkų rajono taryba atsisakė pripažinti aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo, nusprendė vadovautis TSRS ir nesančios Lietuvos TSR įstatymais79. Atsakydama į tai, 1990 m. gegu-žės 24 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba savo nutarimu pasmerkė tokį Šalčininkų komunistų išpuolį ir nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. aktą „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“ Lietuvos valstybės teri-torija yra vientisa ir nedaloma, joje negalioja jokios kitos valstybės konstitucija. Šalčininkų rajono savivaldybės valdžios ir valdymo organų bei pareigūnų veiksmai, paremti TSRS Konsti-tucija ir buvusia Lietuvos TSR Konstitucija, yra neteisėti ir nesukelia jokių teisinių padarinių80. Tačiau tą pačią gegužės 24 dieną Vilniaus ra-jono taryba nutarė patvirtinti AT prezidiumo panaikintą jos 1989 m. rugsėjo 15 d. sprendimą dėl Vilniaus rajono paskelbimo lenkų naciona-liniu teritoriniu rajonu Lietuvos TSR sudėtyje ir įpareigoti rajono Tarybos prezidiumą parengti rajono nuostatus81.

Tačiau „autonomininkai“, vadovaujami LKP (TSKP) CK ir ypač jį „šefuojančio“ TSKP CK sekretoriaus O. Šenino, rengė naujus planus, kaip atskirti Lietuvos Rytus. Pradėtas rengti antrasis visų lygių Vilniaus krašto deputatų suvažiavimas. Tam 1990 m. birželio 1 d. Šalčininkų rajono Zavi-šonių gyvenvietėje buvo organizuotas Vilniaus, Šalčininkų, Trakų, Švenčionių ir Širvintų rajonų tarybų deputatų suvažiavimas, kuriame priimtas Kreipimasis į TSKP CK generalinį sekretorių

M. Gorbačiovą. Kreipimesi buvo rašoma, kad žinomi 1939–1940 m. įvykiai tragiškai atsiliepė šio krašto lenkų likimui. Lenkai nebeteko gali-mybės išlaikyti savo nacionalinį savitumą, ugdy-ti kultūrą ir švietimą. Kreipimosi autoriai prašė M. Gorbačiovą nedelsiant imtis priemonių, kad „būtų sugrąžinta tvarka Lietuvoje“82. Suvažiavi-mas pertvarkė koordinacinę valdybą autonominei sričiai kurti į koordinacinę tarybą, kurią sudarė 65 deputatai, ir įpareigojo ją parengti Vilniaus lenkų krašto teisinio statuso projektą83.

„Autonomininkai“ oficialiai skelbė norį at-siskirti nuo Lietuvos, nes jos valdžia nesirūpina spręsti šio krašto socialinių ekonominių, kultūri-nių problemų. Č. Vysockis interviu „Atgimimo“ laikraščiui kalbėjo, kad socialinėms ir ekono-minėms problemoms spręsti buvo sudarytos keturios komisijos, bet reikalai nepajudėjo84. tad tarsi buvo bandoma įteigti, kad lenkai didesnės izoliacijos sąlygomis sugebėtų išspręsti minėtas problemas.

Atkūrus Nepriklausomybę pribrendo reikalas realiai spręsti Pietryčių Lietuvos problemas. 1990 m. liepos 6 d. buvo sudaryta Ministrų Tarybos Pirmininko pavaduotojo R. Ozolo vadovaujama valstybinė komisija Rytų Lietuvos problemoms ištirti85. Ji rengė šio regiono socialinės ir eko-nominės raidos planus. Deja, komisija dirbo neefektyviai, nes, kaip prisimena Sąjūdžio Šal-čininkų rajono tarybos pirmininkas J. T. Šapoka, pasitraukęs iš komisijos posėdžių, „nebebuvo prasmės dalyvauti to nesibaigiančio kalbėjimo pratybose“86.

1990 m. spalio 6 d. Eišiškėse (Šalčininkų r.) įvykęs Vilniaus krašto deputatų antrojo suva-žiavimo antrasis etapas paskelbė, kad įkuriamas

78 Lietuvos suvereniteto atkūrimas, p. 362.79 Svarbiausių Lietuvos įvykių žinynas: 1990–2001.

Parengė Saulius Spurga. Vilnius, 2001, p. 14.80 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir

Vyriausybės žinios. 1990, Nr. I-227.81 Draugystė. 1990, birželio 2.

82 Ganusauskas E. Penktoji kolona, p. 143.83 Vilnijos vietinių tarybų deputatų antrojo suvažiavimo

deklaracija // Draugystė. 1990, birželio 9.84 Atgimimas. 1990, birželio 20–27.85 Lietuvos suvereniteto atkūrimas, p. 185.86 Lietuvos Są jūdis Kaune, p. 143.

78

„Lenkų nacionalinis ir teritorinis kraštas“. Suva-žiavimas priėmė Kreipimąsi į TSRS ir Lietuvos vadovybę, pasaulio viešąją nuomonę. Kreipimesi teigiama, kad 1939 m. spalio 10 d. tSrS ir lie-tuvos Respublikos sutartis dėl Vilniaus krašto perdavimo Lietuvai, pasirašyta kaip Moloto-vo–Ribentropo pakto padarinys, „yra brutalus tarptautinės teisės pažeidimas ir buvo sudaryta neatsižvelgiant į Vilnijos žmonių nuomonę“. Prašoma, kad tSrS ir lietuvos respublikos Aukščiausiosios Tarybos tą sutartį paskelbtų negaliojančia, ir sakoma, kad Vilnijoje būtina surengti referendumą dėl šio krašto apsisprendi-mo. Suvažiavimas numatė du lenkų autonomijos variantus – arba lenkų autonomija TSRS sudėty-je, arba LR sudėtyje. Buvo net pasiūlyta jungtis prie Baltarusijos, tačiau toks pasiūlymas buvo atmestas. „Kraštą“ valdyti laikinai pavesta šį suvažiavimą sukvietusiai koordinacinei tarybai. Jos prezidiumas parengė šio krašto autonomijos nuostatus. Suvažiavimo nutarimams pritarė Lietuvos lenkų są junga87.

Tą pačią spalio 6 dieną Vilniaus rajono tri-mis kalbomis leidžiamas laikraštis „Draugystė“ išspausdino daugiau kaip trisdešimties lenkijos mokslininkų pasirašytą „Memorandumą dėl lenkų padėtis Lietuvoje“, adresuotą Lenkijos valdžiai, JT Žmogaus teisių komisijai, Europos Tarybai ir kitoms organizacijoms bei asmenims. Memorandume Vilnija iki Antrojo pasaulinio karo pradžios buvo traktuojama kaip integrali Lenkijos dalis, o dėl visų lenkų bėdų kaltintos Lietuvos valdžia (nuo 1939 m. pabaigos), stalini-nė Tarybų Sąjunga, hitlerinė Vokietija, vėl Tary-bų Sąjunga ir dabartinė Lietuvos valdžia. Daug priekaištų pareikšta dėl slaviškų geografinių pa-vadinimų ir nelietuviškų pavardžių lietuvinimo. Lietuvos valdžia, teigiama memorandume, Vilni-

joje neva išskyrė dvi naujas tautybes – „tuteišus“ ir „vyčius“ (taip vadinami žmonės, kurių pavardė baigiasi galūne „vič“), kuria ,,naują kalbą“ – len-kų, baltarusių ir lietuvių kalbos mišinį. Lietuvos vyriausybė sulaukė ir tokio reikalavimo – atkurti ir grąžinti lenkams Stepono Batoro universitetą, tik nebuvo paaiškinta, kur iš senų patalpų turėjo išsikelti profesoriai, studentai bei administracijos darbuotojai. Lenkų problemas spręsti, kartu ir krašto socialinį ekonominį atsilikimą mažinti buvo reikalaujama žengiant separatizmo keliu, t. y. kuriant lenkų savivaldinę nacionalinę teri-torinę apygardą, į kurią įeitų Vilniaus ir Šalči-ninkų rajonai, taip pat dalis Trakų, Švenčionių ir Širvintų rajonų88.

Žinodami apie rengiamą suvažiavimą, LR AT Prezidiumas ir Vyriausybė tą pačią spalio 6 dieną spaudoje paskelbė bendrą pareiškimą. Jame buvo teigiama, kad Lietuvos valdžia siekia įtvirtinti tautinių bendrijų saviraiškos garantijas, rengia-mas tautybių kultūrinės autonomijos įstatymo projektas. tvirtinimas, kad lenkai persekiojami, visiškai prieštarauja tikrovei. Vien per pastaruo-sius dvejus metus, sakoma pareiškime, lietuvoje atidarytos 34 naujos lenkiškos mokyklų klasės, 66 lenkiškos grupės vaikų darželiuose, pradėta retransliuoti Varšuvos televizija ir pasirodė keli nauji lenkų periodiniai leidiniai89.

Po Kovo 11-osios Akto paskelbimo Lietuvos valdžios institucijos priėmė dokumentus, ku-rie skelbė principines nuostatas dėl lietuvių ir žydų santykių. 1990 m. balandžio 26 d. LR AT Prezidiumas 42-ųjų Izraelio valstybės metinių proga pareiškė, kad ketinama palaikyti ryšius su išvykusiais į šią šalį Lietuvos žydais, taip pat su visų pasaulio žydų tėvyne – Izraelio valsty-be. Prezidiumas paragino visus lietuvius ir kitų

87 Baltijos kraštų kelias į nepriklausomybę 1990–1991 metais, p. 219; Lenkų klausimas KGB irštvoje. Parengė Vanda Poderytė // Tremtinys. 1992, sausis, Nr. 2.

88 Draugystė. 1990, spalio 6.89 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Taybos Prezidiumo dokumentų rinkinys, 2 d. Vilnius, 1991, p. 469–470.

79

tautybių piliečius 1990 m. balandžio 29–30 d. pažymėti, kad šimtus metų gyvenę Lietuvoje žydai buvo gerbiami ir vertinami, svarbiu indė-liu prisidėjo prie šalies pažangos. Drauge buvo kviečiama padėti tvarkyti ir ženklinti apleistas žydų kapines, pagerbti žydų masinių žudynių vietose palaidotas aukas90.

1990 m. gegužės 2 d. buvo priimtas įstaty-mas „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo“91. Keliomis dienomis vėliau, gegužės 8-ą ją, LR AT paskelbė principinio pobūdžio pareiškimą „Dėl žydų tautos genocido hitlerinės okupacijos metu“. Jame pirmą kartą oficialiai patvirtinta ir paskelbta, kad tokie nusikaltimai neturi senaties, todėl jų kaltininkams netaikomas gegužės 2 die-nos įstatymas, pasmerkti lietuvių ir kitų tautybių asmenys, prisidėję prie žydų tautos genocido, įsipareigota rūpintis genocido aukų atminimo įamžinimu ir netoleruoti jokių antisemitizmo apraiškų92. Rugsėjo 23-ioji – Vilniaus geto likvi-davimo diena – 1990 m. paskelbta Žydų genocido Lietuvoje atminimo diena. 1990 m. lapkričio 7 d. AT Prezidiumas priėmė nutarimą „Dėl žydų genocido aukų kapų bei kapinių sutvarkymo ir paveldo ženklinimo vykdymo“. Vietinės valdžios institucijos drauge su žydų bendruomene ėmėsi šio kilnaus darbo. Žydų visuomenė tokius pareiškimus, juolab konkrečius veiksmus, sutiko palankiai.

nuo 1991 metų sausio iki rugsėjo

Propaganda iš Maskvos stengėsi pagal savo numatytą scenarijų pateikti visus įvykius Lietu-voje kaip vietinį konfliktą tarp skirtingų tautybių arba skirtingų pažiūrų gyventojų. Jis galįs pa-virsti vos ne pilietiniu karu – didelių gyventojų

grupių susirėmimais, į kuriuos jau turės įsikišti, kad apsaugotų žmones nuo jų pačių, sovietų ka-riuomenė93. Dauguma kitataučių manė kitaip, ir tai parodė tragiški Sausio įvykiai.

1991 m. Sausio įvykiai, sukrėtę Lietuvą ir pa-saulį, daugeliui kitataučių atvėrė akis. Smarkiai padidėjo Lietuvos Nepriklausomybės šalininkų skaičius tautinėse bendruomenėse. Rezultatai buvo priešingi, negu tikėjosi Maskva. Tai pa-rodė jau sausio 14 dienos Vilniaus universiteto Sociologijos laboratorijos ir lietuvos respu-blikos Mokslų akademijos viešosios nuomonės tyrimo centro apklausa. Buvo apklausti Vilniaus miesto ir rajono bei Kauno miesto gyventojai, reprezentavę šių vietovių žmonių sudėtį pagal lytį, amžių, tautybę ir išsimokslinimą. Apklausa parodė, kad Lietuvos Nepriklausomybės Atkū-rimo Aktui pritarė 98 proc. lietuvių, 75 proc. rusų, 66 proc. lenkų ir 74 proc. kitų tautybių. Palyginti su praėjusių metų liepą atlikto respubli-kinio tyrimo duomenimis, lietuvių, palaikančių Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, padaugėjo 4 proc., rusų – 28 proc., lenkų – 12 proc. O už TSRS prezidento siūlomą prezidentinį valdymą pasisakė 3 proc. lietuvių, 16 proc. rusų, 23 proc. lenkų94. Kaip atsaką į sovietinės armijos veiks-mus Lietuvos lenkų są jungos atstovai Seime suformavo vieningą lenkų frakciją, remiančią Lietuvos nepriklausomybę. LR AT pareiškime buvo sakoma: „Su džiaugsmo ašarom išklau-sėm Lenkų frakcijos pareiškimą, besąlygiškai atmetantį Lietuvos priešų insinuacijas.“95 Rusų kultūros centras Vilniuje per ELTĄ išplatino atsišaukimą, kuriame kvietė savo tautiečius atsiriboti nuo nusikaltėlių, kurie dangstosi rusų vardu ir rusų kalba. „Lenkiame galvas mūsų

90 Atamukas S. Lietuvos žydų kelias nuo XIV amžiaus iki XX a. pabaigos, p. 369.

91 Žr.: Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1991, Nr. I-180.

92 Atgimstanti Lietuva ir žydai. Parengė E. Zingeris. Vilnius, 1997, p. 19.

93 Landsbergis V. Lūžis prie Baltijos, p. 243.94 tiesa, 1991, sausio 23.95 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo dokumentų rinkinys, 2 d. Vilnius, 1991, p. 515.

96 Broliams rusams // lietuvos aidas. 1991, sausio 17.

80

bendro sielvarto akivaizdoje“96, – buvo rašoma atsišaukime.

1991 m. sausio 29 d. LR AT priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymo pakeitimo“. Pakeitimai praplėtė tauti-nių mažumų teises. Administracinių teritorinių vienetų, kuriuose kompaktiškai gyveno kuri nors tautinė mažuma, vietos įstaigose ir orga-nizacijose greta valstybinės kalbos buvo leista vartoti ir tos tautos mažumos (vietinę) kalbą. Įstatymas taip pat papildytas svarbia nuostata, kad tautinėms mažumoms sudaromos sąlygos turėti grupes, fakultatyvus ir filialus aukštosiose mokyklose, rengiančiose auklėtojus, mokytojus bei kitus tautinių bendrijų poreikius tenkinančius specialistus. Tautinių mažumų visuomeninės ir kultūros organizacijos bei įstaigos galėjo steigti kultūros ir švietimo įstaigas. Valstybė įsiparei-gojo remti tokio pobūdžio įstaigas97.

1991 m. vasario 9 d. lietuvos plebiscitas, kaip ir sausio įvykiai, pademonstravo, kad Lie-tuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimas atitinka daugumos Lietuvos žmonių valią. Tų pačių metų kovo 12 dieną LR prisijungė prie Tarptautinės žmogaus teisių chartijos.

Tačiau „autonomininkai“ ir toliau nerimo. 1991 m. kovo 17 d. Vilniaus ir Šalčininkų rajonai bei Sniečkaus gyvenvietė jų tarybų sprendimais suorganizavo TSRS referendumą dėl TSRS iš-saugojimo. Manoma, kad balsavo 200–250 tūkst. žmonių, daugiausia rusai, lenkai ir baltarusiai. LR AT šiuos sprendimus pripažino neteisėtais.

TSRS AT deputatai J. Tichonovičius ir A. Brodavskis lankėsi pas TSRS AT Tautybių Tarybos pirmininką R. Nišanovą ir gavo jo pa-laiminimą skaldyti Lietuvą ir pažadą, kad jiems padės armija98.

1991 m. pavasarį prasidėjo trečias autono-mijos kūrimo etapas. 1991 m. gegužės 22 d. Vilniaus rajone, Mostiškėse, įvyko visų lygių Vilniaus krašto savivaldybių deputatų antrojo suvažiavimo trečiasis etapas, kuriame buvo priimtas Vilniaus lenkų nacionalinio teritorinio krašto statuso projektas, įtvirtinantis politinę autonomiją. Suvažiavimas numatė, kad auto-nominis kraštas turės savo konstituciją, seimą, himną, vėliavą, herbą99. Autonomijos idėją palai-kė „Jedinstvo“, LTSR piliečių komitetai. Tačiau tokios politinės autonomijos siekimas nebuvo itin stiprus. Tai parodė vėlesni įvykiai.

Remti 1991 metų rugpjūčio pučo Maskvoje organizatorius Lietuvoje bene pirmieji ėmėsi Šalčininkų rajono tarybos pirmininkas Č. Vysoc-kis ir jo pavaduotojas A. Monkevičius, jau pačią pirmą dieną spėję sukurti komitetą pučistams palaikyti100. Panašiems veikėjams po pučo žlu-gimo nebeliko nieko kito, kaip bėgti iš Lietuvos. Rugsėjo 4 dieną LR AT priėmė nutarimą „Dėl Šalčininkų ir Vilniaus rajonų bei Ignalinos r. Sniečkaus gyvenvietės tarybų paleidimo“, o rug-sėjo 12 dieną nutarimą „Dėl tiesioginio valdymo Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose bei Sniečkaus gyvenvietėje“101. Jais buvo įvestas tiesioginis centrinės valdžios valdymas. Tiesioginis val-dymas yra nepatraukli valdymo forma, tačiau alternatyvos nebuvo. jis truko šiek tiek daugiau negu pusantrų metų. Nors valstybei priešiški asmenys mėgino tiesioginio valdymo įvedimą pateikti pasauliui kaip susidorojimą su lenkų tautine mažuma, aprimo kiršinimai, gyvenimas ėmė normalėti. Gyventojai pradėjo suvokti, kad gyvena Lietuvos valstybėje. Atsirado galimybė vaikus mokyti valstybine kalba, vien Vilniaus rajone buvo atidaryta daugiau kaip dvidešimt

97 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1991, Nr. I-1007.

98 Tiesa. 1991, gegužės 18.

99 Zinkevičius Z. Rytų Lietuva praeityje ir dabar, p. 295.

100 Ganusauskas E. Penktoji kolona, p. 145.101 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir

Vyriausybės žinios. 1991, Nr. I-1754, Nr. I-1798.

81

lietuviškų, kaip, beje, ir lenkiškų mokyklų, klasių, darželių. Kaip apie aną metą sakė viena mokytoja, lietuvybė šioje žemėje palengva buvo pradėjusi leisti šaknis102.

Tautinių santykių srityje į pirmą jį planą iškilo kita problema – pasitaikė atvejų, kai pilietinės teisės buvo atkuriamos asmenims, kurie dalyvavo žydų genocido akcijose. Lietu-vos žydams ir užsienio valstybėms kėlė didelį susirūpinimą, kad tarp Lietuvoje reabilituoja-mų buvusių stalinizmo epochos tremtinių bei rezistencijos dalyvių pasitaikydavo asmenų, kurie nacių Vokietijos okupacijos metais nusi-kalto žmoniškumui, buvo žydų budeliai. 1991 m. rugsėjo 9 d. LR AT Prezidiumas pareiškė, kad tai prieštarautų 1990 m. gegužės 2 d. įstatymui. Todėl apie 500 reabilitacijos prašymų atmesta, tačiau galėjo pasitaikyti pavienių „žydšaudžių“ reabilitacijos atvejų, nes Generalinė prokuratūra savo išvadoms nedisponavo jokia kita medžia-ga, vien gaunama iš TSRS KGB, ir ją galėjo neobjektyviai vertinti. AT Prezidiumas sutiko, kad tokiais atvejais reikia nepaprastai jautraus dėmesio. Buvo griežtai pasmerktas TASSas, 1991 m. rugsėjo 6 d. paskelbęs dezinformaciją, neva lietuvoje nuo 1988 m. reabilituota apie 35 000 žmonių, kuriuos sovietai „buvo nuteisę kaip nacistinius karo nusikaltėlius“103.

Tačiau kaskart daugėjo antisemitinių publika-cijų. Pamėgta kai kurių straipsnių laikraščiuose ir žurnaluose tema tapo kaltinimas žydams dėl dalyvavimo Tarybų Sąjungos saugumo organų 1940–1941 m. represijose. Santykius su žydais ėmė temdyti antisemitizmo apraiškos.

Bendri procesai, veikę tautinius santykius

Po 1991 m. rugpjūčio pučo žlugimo ir tarptau-tinio Lietuvos pripažinimo susidarė prielaidos stiprinti įvairių tautų tarpusavio pasitikėjimą. Tačiau dabar trūko pasitikėjimo tarp žmonių. Tai lėmė ne tik objektyvūs veiksniai, bet ir dirbtinis įtampos didinimas visuomenėje.

Žmonės atsigręžė į kasdienes problemas. Jų gyvenimą vis labiau ėmė lemti prasidėjusios reformos, socialiniai ekonominiai pokyčiai. Tau-tiniams santykiams ėmė kenkti dirbtinis įtampos didinimas visuomenėje, kai kurių politikų noras įvesti šalyje autoritarinį valdymą

Tautinis atgimimas baigėsi staiga, kaip ir buvo prasidėjęs. Didysis Są jūdis, įgyvendinęs savo tikslus, sunyko. Jo vietą užėmė „mažasis są jū-dis“, iš esmės neturįs nieko bendra su Didžiuoju Sąjūdžiu, išskyrus pavadinimą. Interesai užgožė idealus. Sąjūdžio vadovai lyg ir pamiršo, kieno valia ir parama jie atsidūrė valdžioje. Ryškėjo atotrūkis tarp šalies piliečių ir valdžios viršūnių. Opozicija buvo nepageidaujama. Atsaku į tai tapo Lietuvos ateities forumo (LAFo) susikūrimas 1991 m. balandžio 13 d. Daugumą jo narių sudarė žmonės, dalyvavę Sąjūdžio veikloje104. Tačiau LAFą intensyviai ėmė pulti kai kurie Aukščiau-siosios Tarybos nariai, są jūdininkai. Gyvenimo tikrove tapo Sąjūdžio pradininkų užpuldinėjimai, „bombelės“ ir kitokie išpuoliai prieš LAFą, kai-riosios frakcijos deputatus Šiauliuose, Tauragėje, Darbėnuose, Kretingoje, Plungėje, Panevėžyje, Mažeikiuose105. Į darbą tapo įprasta skirti žmones pagal ištikimybę Sąjūdžio lyderiams, o ne pagal kvalifikaciją. 1991 m. gruodį įvykęs III Sąjūdžio suvažiavimas nieko bendra neturėjo su tautinio atgimimo idealais. Jame skambėjo agresyvios,

102 Ganusauskas E. Penktoji kolona, p. 146.103 Atgimstanti Lietuva ir žydai, p. 36–37.

104 Lietuvos valstybės Naujasis archyvas, f. 14: Bronis-lovas Genzelis, ap. 1, b. 278, l. 6.

105 lVNa, f. 14, ap. 1, b. 279, l. 62.

82

nesantaiką kurstančios kalbos, atviri grasinimai. Vienas delegatų iš tribūnos emocingai pareiškė: „Reikėtų Lietuvoje porą šimtų tūkstančių žmonių sušaudyti, pasaulis parėkautų, parėkautų, ir Lie-tuvoje būtų tvarka…“106 Šis „pasiūlymas“ buvo palydėtas aplodismentais. Tokie ir panašūs reiški-niai neigiamai veikė tarpnacionalinius santykius. Radikalai negebėjo suvokti, kad antikomunizmo ideologija ir doktrina jau nebuvo veiksmingi, nes idėjinis vertybinis visuomenės pliuralizmas buvo tolokai pažengęs į priekį ir išstūmęs iš žmonių sąmonės vienmatę priešpriešą – „kas ne su mu-mis – tas prieš mus“107.

Negatyvius reiškinius švelnino tai, kad jauna valstybė vis labiau pradėjo įsitraukti į tarptauti-nės bendruomenės gyvenimą. 1991 m. rugsėjį Lietuvos Respublika tapo Jungtinių Tautų nare. JT prioritetine kryptimi laiko žmogaus teisių ir laisvių apsauga. Tų pačių metų gruodžio 5 dieną priimtas tarptautinius standartus atitinkantis Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymas, kuris suteikė galimybę visiems Lietuvos gyventojams gauti šalies pilietybę be jokių cenzų. Tai buvo vadinamasis nulinis variantas, sudaręs palankias sąlygas kitataučiams integruotis į Lietuvos visuo-menę. Pilietybės įstatymą palankiai įvertino kitų valstybių demokratinė visuomenė.

1992 m. spalio 25 d. referendumu buvo pri-imta Lietuvos Respublikos Konstitucija. Kons-titucija užtikrino demokratines teises ir laisves, įtvirtino demokratinę valstybės sandarą. LR Konstitucijos 37 straipsnis skelbia, jog „piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą, papročius“, o 45 straipsnis – „piliečių tautinės bendrijos savo tautinės kultūros reikalus, švietimą, labdarą, sa-vitarpio pagalbą tvarko savarankiškai. Tautinėms

bendrijoms valstybė teikia paramą“108. Konsti-tucijos priėmimas sudarė prielaidas stabilizuotis nacionaliniams santykiams.

Išvados

Per šimtmečius Lietuvos valstybėje sukaupta turtinga taikaus tautų sugyvenimo patirtis patyrė nelengvus išbandymus lietuvos suvereniteto atkūrimo ir įtvirtinimo laikotarpiu.

Pagrindinis veiksnys, nuo 1988 m. vasaros kėlęs grėsmę taikiam tautų sugyvenimui, buvo kurstytojiška komunistinių struktūrų, prosovie-tinių organizacijų veikla.

Kitų tautų (rusų, lenkų, baltarusių) dauguma nebuvo priešiška lietuvių tautiniam są jūdžiui, Nepriklausomybės siekiui, tačiau kai kurie asme-nys tapo prokomunistinių organizacijų įkaitais. Komunistinės nomenklatūros veikėjai lenkų tautinius interesus sugebėjo susieti su teritorinės nacionalinės autonomijos reikalavimu. O štai žydai pritarė lietuvių tautiniams siekiams.

Sąjūdžio etnocentrizmas ilgalaikės tautinės pries-paudos sąlygomis buvo natūralus reiškinys, tačiau užprogramavo tarpnacionalinę įtampą. Tautinius santykius komplikavo kai kurios Sąjūdžio ir valsty-binių institucijų klaidos – lietuvių kalbos paskelbimas valstybine nenustačius kitų kalbų statuso, vėliau iškeltas nerealus reikalavimas įmonėse, įstaigose ir organizacijose, kuriose vidinė raštvedyba buvo tvar-koma rusų kalba, per dvejus metus pereiti prie lietuvių kalbos (AT 1989 m. sausio 25 d. įsakas); santykius su Lietuvos lenkais komplikavo emocinis istorinės pra-eities traktavimas, beatodairiškai peršama mintis, kad jie yra tik sulenkėję lietuviai; santykius su Lietuvos rusais komplikavo gana dažni jų įžeidinėjimai dėl istorinės praeities, o tai kėlė jiems psichologinius iš-gyvenimus. Mitologizuota žmonių sąmonė, nebrandi politinė kultūra (objektyviai pateisinami reiškiniai) taip pat didino tarpnacionalinę įtampą. 106 Genzelis B. Są jūdžio gimimas // Kauno diena. 1998,

liepos 25.107 Bauža Č., Biveinis P. Politinės „kairės“ laimėjimas ir

jo padariniai lietuvoje // Viešoji politika ir administravimas. 2004, Nr. 9, p. 82.

108 Lietuvos Respublikos Konstitucija. Vilnius, 1996, p. 16, 19.

83

Tragiški Sausio įvykiai sustiprino kitataučių pritarimą lietuvių siekiams.

Po rugpjūčio pučo žlugimo tautinių santykių raidą daugiausia lėmė prasidėjusios reformos, socialiniai ekonominiai pokyčiai, taip pat – dirb-tinis įtampos visuomenėje didinimas, lietuvių ir žydų santykius – antisemitizmo apraiškos. Didžiajam Są jūdžiui nunykus, „mažojo są jū-

During centuries lithuania has saved a rich experience of a peaceful and easy disposition of different nations, which experienced a stiff task during the period of lithuania’s sovereignty restoration and consolidation. the article analyses the relationship of national majori-ties – lithuanians, ant national minorities – russians, Poles, jews, partly Belorussians and other. russians and Poles are the biggest national minorities in lithuania jews demonstrated an absolutely beneficial attitude to the lithuanian statehood as distinct from the part of russians and Poles.

The period is short, but it reflects the topic of national relationship in lithuania. the basic factor, which was endangering the peaceful and easy disposi-tion of nations in 1988, was the inflammatory activity of communistic structures, post-Soviet organizations. Pro-imperial forces were operating under a principle „divide-and-rule“.

the article shows that the majority of other na-tions (russians, Poles, Belorussians) were not against lithuanians’ national movement, striving for indepen-dence, however the part of them became the hostages of pro-communistic organizations. The characters of communistic nomenclature managed to relate the na-tional interest of Poles with the demand of territorial national autonomy. Whereas jews approved of lithu-anians’ national objectives.

However, the national relationship in lithuania was complicated by some mistakes of Movement and national institutions – the pronouncement of lithu-

naCIonaL ReLatIonshIP In LIthuanIa 1988–1992

Petras Biveinis algis Povilas Kasperavičius

S u m m a r y

anian language as national without ascertaining the status of other languages, ensuing unrealistic demand in companies, agencies and organizations, which were administering its record-keeping in russian language, to convert to lithuanian language within two years. the relationship with lithuanian Poles was compli-cated by the emotional treatment of historical past, the temerarious point, that they are lithuanians with polish manners; the relationship with Lithuanian Poles was complicated by a quite frequent harassment con-cerning the events of Soviet times, which aroused psychological experiences. The mythologized human consciousnesses, the immature political culture (objec-tive justification of phenomenon) were increasing the international tension.

Tragic January events increased the foreign-borns‘ approval to the objectives of lithuanians.

In the pending period of national relationship the perception of problems was concurrent from general political and social-economical process. the complex al-titude to the period of post-communistic transformations helps to fathom out the topicalities. after the failure of august putsch, the development of national relationship was largely determined by reforms, social-economical alterations, also the artificial increase of tension in society; relationship between Lithuanians and Jews, manifestation of anti-Semitism. Integration of lithu-anian republic into the community of global nations, the admission of Constitution and other law certificates presumed the stabilization of national relationship.

Įteikta 2007-04-23Parengta skelbti 2007-05-15

džio“ radikalai nesugebėjo suvokti, kad besi-formuojanti pliuralistinė visuomenė pažengė toliau negu jų vienmatis žmonių skirstymas į „patriotus“ ir „raudonuosius“. Prasidėjęs Lietuvos Respublikos įsijungimas į pasaulio valstybių bendriją, Konstitucijos, kitų teisės aktų priėmimas sudarė prielaidas stabilizuotis tautiniams santykiams.

84

Įvadas

Šiuolaikiniuose istoriografijos ir istorinės (at-minties) kultūros1 santykių aiškinimuose ga-lima įžvelgti tris koegzistuojančias nuomonių „stovyklas“. Pirmajai priklauso tie tyrinėtojai, kurie teigia esant griežtą istorijos mokslo ir istorinės (atminties) kultūros atskirtį. Šis sky-rimas grindžiamas mintimi, jog atmintis (kaip dabarties praeitis) ir istorijos mokslas (kaip grynoji praeitis) yra nors ir sąveikaujančios2, tačiau savarankiškos sritys. Vokiečių atminties tyrinėtojas Janas Assmannas, atstovaujantis šiai

pozicijai, tvirtina, jog tarp kultūrinės atminties ir istorijos mokslo neturi būti nieko bendra dėl jų skirtingos prigimties. Kultūrinėje atmintyje, šio specialisto manymu, praeities atsiminimas įgyja dabartį grindžiančią, orientyrus teikiančią reikšmę, t. y. tampa mitu. O istorijos mokslo funkcija, Assmanno teigimu, yra pažinimo, o ne orientavimosi teikimas; šia veikla gali užsiimti nebent pedagoginės, politinės, homiletinės ir kitos taikomosios sritys3. Tačiau esama kitaip mąstančių šiuolaikinės naratyvistinės istori-jos filosofijos tyrinėtojų (Haydenas White’as, Franklinas ankersmitas, Paulis ricoeuras), kurie nemato jokio esmingo skirtumo tarp is-toriografijos ir kultūrinės atminties pavidalų. Ignoruodami praeities tyrimo problemas ir aktualindami adresavimo aspektą, šie autoriai istoriko veikalo ir romano skirtumą suvokia tik kaip diskurso kitoniškumą. Jiems „istorija visų pirma yra tekstas, istoriko sukomponuotas pagal tas pačias taisykles, kuriomis naudojasi grožinių

audioVizuaLinės istorioGrafijos atVejis LietuVoje: teLeVizijos Laida „būtoVės sLėpiniai“

rūta šermukšnytė Lektorė, humanitarinių mokslų daktarėVilniaus universiteto Istorijos fakultetoIstorijos teorijos ir kultūros istorijos katedra

1 Sąvokas „istorinė kultūra“ ir „atminties kultūra“ („kultūrinė atmintis“) šiame straipsnyje laikysime panašiomis, tačiau neidentiškomis (apie tai – kiek vėliau).

2 Pavyzdžiui, istorikas Alvydas Nikžentaitis atkreipia dėmesį, kad kultūrinė atmintis, funkcionuodama kaip savarankiškas reiškinys ir nepaklusdama istoriko inter-pretacijoms, vis dėlto neatitrūksta nuo istorijos mokslo – remdamasi istorikų darbais, ši atmintis užpildo tam tikras praeities spragas, jas atitinkamai interpretuodama. Žr. Nikžentaitis A. Istorikai, nežinantys naujausių istorijos teorijų, visados lieka tik patriotais // Naujasis židinys. 2004, Nr. 5, p. 246–247. Žr. taip pat jo paties. Rytų Lietuva lietuvių atminties kultūroje ir politikoje: istoriko ir atminties kūrėjo santykio problema // Kultūros barai. 2004, Nr. 10, p. 15.

3 Assmann J. Das kulturelle Gedächtnis. Schrift, Er-innerung und politische Identität frühen Hochkulturen. München: Verlag C. H. Beck, 1992, S. 77.

85

ISSN 1392–0448. lIetuVoS IStorIjoS StuDIjoS. 2007 20

4 Žemgulis V. Naratyvumo problema šiuolaikinėje istori-jos filosofijoje. Daktaro disertacija: humanitariniai mokslai, filosofija. Darbo vadovas – prof. habil. dr. Z. Norkus. Vilnius: Vilniaus universitetas, 2006. Mašinraštis, p. 4.

5 Žr. Norkus Z. Jörno Rüseno istorinės kultūros studijų teorinės idėjos // Problemos. 2005, Nr. 67, p. 38.

6 Rüsen J. Historische Vernunft, Grundzüge einer Historik I: Die Grundlagen der Geschichtswissenschaft. Göttingen, 1983, S. 24–29. Žr. taip pat jo paties. Historisches Lernen, Grundlagen und Paradigmen. Köln, Weimar, Wien, 1994, S. 8.

7 Lietuviška citata remiasi mokomąja priemone, žr. Rü­sen J. Kas yra istorijos kultūra? Samprotavimai apie naują būdą, kaip apmąstyti istoriją // jo paties. Istorika. Istorikos darbų rinktinė / Sud. Z. Norkus. Vilnius: Margi raštai, 2007, p. 89. Taip pat žr. Rüsen J. Historische orientierung: über die arbeit des Geschichtsbewusstseins, sich in der Zeit zurechtzufinden. Köln, Weimar, Wien: Böhlau Verlag, 1994, S. 211–258.

8 Istorijos mokslo ir filmo santykių tyrinėjimo užsienyje apžvalgą žr. Rosenstone R. A. Does a Filmic Writing of History Exist? (Book Review: Slaves on Screen: Film and Historical Vision. By Natalie Zemon Davis. cambridge, Mass.: Harvard University Press, 2000) // History and theory. 2002, Dec., issue 41, p. 134–144. apie lietuviškus tyrinėjimus žr. Ragauskas A. Istorinis filmas ir šiuolaikinė kultūra // Naujasis židinys. 2001, Nr. 12, p. 708–712. Žr. taip pat Šermukšnytė R. Istorijos mokslo ir audiovizualinės istorijos santykis Lietuvoje: nuotolio mažėjimas? // Lietu-otolio mažėjimas? // Lietu-vos istorijos studijos. 2006, Nr. 17, p. 77–86; jos pačios. Kaip praeitis reiškiasi dabartyje. Tautos atminties kūrimo dinamika Lietuvos dokumentiniame kine ir televizijoje (1988–2006 m.): europocentrinių inrepretacijų link? // Kultūros barai. 2007, Nr. 3, p. 22–26.

9 Žr. pavyzdžiui, Heider K. G. ethnographic Film. univ. of. texas Press, 1982.

86

pasakojimų autoriai“4. Trečioji nuomonių stovy-kla netapatina istorinio filmo, istorinio romano ir istoriografijos, tačiau tiek istorinį meną, tiek istorijos mokslą traktuoja kaip vienos – istori-nės kultūros dalis. Ši samprata sietina tiek su specifine istorinės kultūros apibrėžtimi, tiek su savitu istorijos mokslo funkcijų aiškinimu. Vie-nas iš tokią nuomonę palaikančiųjų yra istorijos teoretikas vokietis jörnas rüsenas, kuris, nors ir paveiktas postmodernistinių istoriografijos teore-tikų, išlaikė istoristinį tikėjimą istorijos mokslo galimybe išsiaiškinti objektyvią tiesą5. Priešingai Assmanui, Rüsenui istoriografijos paskirtis yra suteikti gyvenimo orientacijų, iš kurių svarbiau-sia – istorinis identitetas6. Būtent dėl to istorijos mokslas šio tyrinėtojo teorijoje suvokiamas kaip integrali istorinės kultūros dalis. Ši apibrėžiama kaip „istorinės sąmonės dėka pasiektas istorinis atsiminimas, kuris laikišką gyvenimo praktikos orientavimą vykdo subjektų veiklos ir savitarpio santykių krypties nustatymo forma“7. Nagrinė-damas istorinės sąmonės reiškimąsi kultūroje, rüsenas joje mato tris lygmenis: meno, politikos ir mokslo. Istorinėje kultūroje šie lygmenys susi-pina, tačiau vienur vyrauja estetinis (pvz., isto-rinis menas), kitur – politinis (pvz., valstybinės

institucijos, instrumentalizuojančios istoriją) ar kognityvinis (pvz., istoriografija) pradai. Rüse-nas, remdamasis konkrečiais istorinės kultūros pavyzdžiais, atkreipia dėmesį, jog istorinis menas gali būti nesusijęs ar mažai susijęs su po-litiniais ar pažinimo tikslais. Deja, šis teoretikas nekelia kito klausimo: ar gali kognityvinė „dozė“ estetinėje medijoje tiek padidėti, kad suponuotų specifinės – estetinės istoriografijos virsmą?

Šiame straipsnyje (kuris laikytinas istorijos mokslo ir audiovizualinės istorijos santykių tyrinėjimo tąsa8) ginama tezė, jog mokslo ir audiovizualinių priemonių bendradarbiavimas gali tapti toks glaudus, kad lemtų audiovizualinės istoriografijos atsiradimą, analogišką vizualinei antropologijai (kitaip – etnografiniam filmui), kuri laikoma savarankiška tyrimo proceso patei-kimo forma, griežtai kontroliuojama mokslinės metodologijos9. Straipsnyje siekiama šių tikslų:

1) apžvelgti šiuo metu egzistuojančias audio-vizualinės istoriografijos versijas ir nustatyti jos identifikavimo kriterijus, kurie leistų ją traktuoti kaip vieną istorinės kultūros tyrimo šakų;

2) parodyti 1993–2004 m. LTV kurto TV laidų ciklo „Būtovės slėpiniai“ atvejį kaip „lietuviškąjį“ audiovizualinės istoriografijos fenomeną.

Pirmame skyriuje aptariamos audiovi-zualinės istoriografijos galimybės. Antrame

10 Žr. Bumblauskas A. Vizualinė istorija: koncepcijos paieškos atnaujintos istorikos ir dramaturgijos konteks-tuose // Istoriografija ir atvira visuomenė / Sud. U. Becher, a. Bumblauskas, j. rüsen. Vilnius, 1998, p. 306–323.

11 Teiginys, kad „Būtovės slėpiniai“ yra vizualinės istoriografijos forma, buvo pasakytas 1996 metais šios laidos bendrakūrėjo istoriko Alfredo Bumblausko pranešime tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Istoriografija ir atvira visuomenė“. Tačiau pranešime, kaip ir jo pagrindu paruoštame straipsnyje (žr. 10 nuorodą), nebuvo griežtai apibrėžti audiovizualinės istoriografijos kriterijai ir neatlikta „Būtovės slėpinių“ ciklą sudarančių laidų analizė.

12 remiantis rüsenu, moksliškumas suvokiamas kaip reprezentuojanti tiesą objektyvumo forma. Žr. Rüsen J. Tarpkultūrinė komunikacija. Etnocentrizmo iššūkiai ir kultūros mokslo atsakymas // jo paties. Istorika. Istorikos darbų rinktinė, p. 275–276. Vokišką versiją žr. Rüsen J. Geschichte im Kulturprozess. Köln, Weimar, Wien: Böhlau Verlag, 2002, S. 220.

13 Žr. pavyzdžiui, Ernst W. Distory: cinema and Histo-rical Discourse // journal of contemporary History. 1983, Jul., vol. 18, no. 3, p. 397–409; Rosenstone R. A. History in Images / History in Words: Reflections on the Possibility of really Putting History onto Film // the american Historical Review. 1988, Dec., vol. 93, no. 5, p. 1173–1185; White H. Historiography and Historiophoty // the american His-torical review... 1988, vol. 93, p. 1193; Hickethier K. Film und Fernsehen als Mediendispositive in der Geschichte // Der Film in der Geschichte / Hg. K. Hickethier, E. Müller, r. rother. Berlin, 1997, S. 71; Rosenstone R. A. Does a Filmic Writing of History Exist?.., p. 134–144.

87

skyriuje, remiantis nustatytais audiovizualinės istoriografijos kriterijais, analizuojamas „Bū-tovės slėpinių“ atvejis. Daugybė publikacijų ir mokslinė audiovizualinio kūrinio koncepcijos eksplikacija10, kuriais ligi šiol gali pasigirti tik vienas televizijos laidų istorine tematika ciklas – „Būtovės slėpiniai“, suponuoja mintį, kad audio-vizualinės istoriografijos principų tikslingiausia būtų ieškoti šiame vienuolika metų LTV kurtame kūrinyje11.

1. audiovizualinės istoriografijos sampratos

Tai kas gi laikytina audiovizualine istorio-grafija? Netiesioginių atsakymų reikia ieškoti paskutinių XX a. dešimtmečių užsienio diskurse. Jame pasigirsta postmodernistinių teiginių, jog galimos ne tik rašytinės, bet ir filmuotos istorio-grafijos formos, neigiamas tradicinis supratimas, esą santykinai objektyvus (moksliškas12) praeities rekonstravimas įgyvendinamas tik rašant istoriją. Kurdami tokias sąvokas kaip audiovizualinis istorijos rašymas (angl. filmic writing of history, vok. audiovisuelle Geschichtsschreibung), isto­riofotija (angl. historiophoty), „istoriografinis“ filmas (angl. ‘historiographical’ film), vizualinė

istorija (angl. visual history) ir pan., įvairūs autoriai siekia atrasti epistemologinius istorinės kinematografijos ir istoriografijos panašumus, atskleisti į daugiau ar mažiau objektyvią tiesą pretenduojančio audiovizualine kalba išreikšto istorinio pranešimo specifiką13. Tačiau kvestio-nuojančiųjų istorijos, kaip teksto mokslo, sam-pratą požiūris į istoriografiją audiovizualiniame diskurse nėra vienalytis. Nesutariama dėl to, ar XIX a. susiformavę ir rašytinei istoriografijai taikomi mokslinės tiesos atpažinimo kriterijai gali būti taikytini audiovizualinei istoriogra-fijai, ar audiovizualinės istoriografijos „tiesa“ yra tokia savita, kad jai nustatyti būtina ieškoti naujų vertinimo pagrindų. Atsakymai į šiuos klausimus sąlygoja vienokį ar kitokį kriterijų, kuriais matuojamas praeities rekonstrukcijos filme / laidoje objektyvumas, rinkinį. Kuo krite-rijų rinkinys didesnis (t. y. apimantis įvairesnius audiovizualinės kūrybos aspektus), tuo griež-tesni reikalavimai keliami filmams / laidoms, pretenduojantiems į audiovizualinės istoriogra-fijos statusą, tuo mažiau esti kino ir TV kūrinių, galinčių vadintis audiovizualinės istoriografijos reprezentantais. Remdamiesi užsienio autorių reiškiamo optimizmo filmo / laidos galimybių įgauti mokslinį turinį ir formą laipsniu, skiriame dvi nuomonių „stovyklas“ – ultraoptimistinę ir rezervuotai optimistinę. Manome, kad šių sampratų pačių bendriausių skiriamųjų savybių ir panašumų aptarimas gali būti produktyvus

14 Žr. White H. Metaistorija. Istorinė vaizduotė XIX amžiaus Europoje. Vilnius: Baltos lankos, 2003. Plačiau apie White’o naratyvistinę tropologinę koncepciją žr. Žemgulis V. Haydeno White’o naratyvistinio–tropologinio projekto re-cepcija ir kritika // Problemos. 2004, Nr. 65, p. 20–31.

15 Rosenstone R. A. History in Images / History in Words…, p. 1180–1181.

16 Žr. ibidem, p. 1176–1178.17 Ibidem, p. 1181. Žr. taip pat Rosenstone R. A. Does a

Filmic Writing of History Exist?.., p. 141–143.

88

siekiant apsibrėžti optimaliausią audiovizualinės istoriografijos kriterijų rinkinį.

Ultraoptimistinei stovyklai atstovaujantys au-toriai, įžvelgdami istoriografijos ir filmo diskursų panašumus, laiko tai pakankamu argumentu audiovizualinę istoriją (t. y. istoriją filme) laikyti specifine istoriografijos forma. Sprendžiant iš šią poziciją teigiančių tekstų, teorinės jų teiginių prielaidos buvo vieno iš žymiausių šiuolaiki-nės naratyvistinės istorijos filosofijos atstovų White’o idėjos ir ypač jo veikalas „Metaistorija“, kuriame teigiama, kad fikcija nėra istoriografijos priešprieša (ką siekė atmesti istorizmo atstovai), bet neatsiejama jos dalis14. Žymiausias White’o idėjų recipuotojas kino tyrimuose – amerikietis Robertas A. Rosenstone’as. Remdamasis „Me-Remdamasis „Me-taistorijos“ autoriumi, šis kino tyrinėtojas ir kūrėjas teigia, kad tai, kas galioja filmui, galioja ir istoriografijai – jeigu tvirtiname, kad filmuoti pasakojimai yra vizualinės fikcijos, tai rašytiniai pasakojimai yra kalbinės išmonės. Šį teiginį jis grindžia keturiais argumentais. Pirma, istorikų pasakojimai yra konstruktai, leidžiantys suprasti praeitį. Antra, istorikų rašomi pasakojimai yra kalbinės fikcijos; parašyta istorija yra praeities pavaizdavimas, o ne pati praeitis. Trečia, pa-sakojime reprezentuojamo istorinio pasaulio pobūdis iš dalies nulemtas pasirinkto istorijos vaizdavimo žanro. Galiausiai, kalba nėra „per-šviečiama“, ji neatspindi praeities tokios, kokia ji buvo iš tikrųjų: kalba nereflektuoja praeities, bet kuria ir struktūrina istoriją, pripildo ją ati-tinkamos prasmės15. Polemizuodamas su filosofo Jano Jarvie teiginiu, esą judantiems vaizdams

būdingas „diskursyvus deficitas“ (nes istorio-grafija susideda ne iš pasakojimo apie tai, kas iš tiesų vyko, bet iš istorikų debatų, kas tiksliai ir kodėl vyko), Rosenstone’as pateikia klausimus: ar visi istorijos darbai yra įtraukti į tokius de-batus ir ar šie yra substanciška pirmųjų dalis? Anot kino tyrinėtojo, ne vienas žino istorijos veikalų, kuriuose istorikų debatai liko nepalies-ti – tokiuose darbuose debatai arba ignoruojami, arba pateikiami išnašose, arba paslėpti pačiame pasakojime. rosenstone’as konstatuoja, kad jeigu rašytinė istorija atsisako debatų aptarimo ir vis dar yra istoriografija, tuomet esama galimybės atskiras temas kontroversiškai pristatyti filme, t. y. pateikti filmuotą istoriją16.

Atrodytų, kad toks rašytinės istoriografijos „pažeminimas“, jos pretenzijų išsiaiškinti, „kaip iš tiesų buvo“, kvestionavimas savaime turėtų bet kurį filmą / laidą pakelti iki istoriografijos (kaip santykinai objektyvios praeities rekons-objektyvios praeities rekons-trukcijos) statuso. Tačiau Rosenstone’as pabrėžia, kad filmuota istorija ir fikcija nėra tas pats, nes pirmoji pretenduoja į įvairias tiesos rūšis: faktinę, naratyvinę, emocinę, psichologinę, simbolinę. Filmuota istorija, jo nuomone, turi atitikti tam tikrus standartus, taikomus tik filmui kaip medijai ir jokiu būdu neprimetamus rašytinės istorijos atstovų17. Deja, jis griežtai neįvardija filmuotos istorijos kriterijų. Rosenstone’as, neneigdamas kine / TV reprezentuojamos istorijos temos naujumo ar jos turinio veri-fikavimo, dokumentavimo, pagrindimo svarbos (kurie yra neatsiejami rašytinės istoriografijos elementai), labiau pabrėžia estetinius verti-nimo matus. Tai distancinis kūrėjo santykis su kinematografiškai konstruojama istorija, pasireiškiantis filmo / laidos analitiškumu ir racionalumu, audiovizualinėms priemonėms

nieko negali padėt i svarstant apie nusikalt imą žmoniškumui, pripažino, kad jo tropologinė retorika ne-suteikia jokios galimybės atskirti teisingą pasakojimą nuo išmonės. Plačiau apie tai žr. Рикер П. Историописание и репрезентация прошлого // Анналы на рубеже веков. Антология / Ред. А. Гуревич. Мocква, 2002, c. 37–38.

21 Vienas iš palaikančių jų yra White’as. Žr. White H. Historiography and Historiophoty, p. 1193–1199.

22 Žr. Marwick A. Geschichte in den modernen Medien // Europäische Geschichtskultur im 21. Jahrhundert. Bonn: Haus der Geschichte der Bundesrepublik Deutschland, 1999, S. 162.

23 Ibidem, S. 162. 24 Žr. Herlihy D. Am I a Camera? // The American Histo-

rical review. 1988, Dec., vol 93, no. 5, p. 1188–1192.

18 Žr. Rosenstone R. A. History in Images / History in Words…, p. 1181–1184. Taip pat žr. jo paties. JFK: His-torical Fact / Historical Film // the american Historical Review. 1992, Apr., vol. 97, no. 2, p. 506–511; jo paties. the Historical Film: looking at the Past in a Postliterate age // The Historical Film. History and Memory in Media / Ed. M. Landy. New Brunswick, New Jersey: Rutgers University Press, 2000, p. 57–59, 62.

19 Kaip parodė 1974 m. publikuotas Vokietijos istorijos televizijoje kūrėjų tyrimas, dauguma jų savęs nelaiko istorikų konkurentais ir mano esantys mokslinių rezultatų „vertėjai“ masinei publikai. Žr. Feil G. Zeitgeschichte im deutschen Fernsehen. analyse von Fernsehsendungen mit historischen themen (1957–1967). osnabrück: Verlag a. Fromm, 1974, S. 53–88.

20 Pats White’as, atsakydamas į Saulio Friedländerio kaltinimą, esą abstraktūs istorinių reliatyvistų teiginiai

89

būdingų specifinių galimybių išnaudojimas, suponuojantis ekspresionistinį, siurrealistinį, disjunktyvų, postmodernų vaizdą kine / TV, ir įvairialypumo (angl. multiplicity), sudėtingumo (angl. complexity), daugiapriežastingumo (angl. multicausality) principai18.

Tačiau ar šių kelių principų pakanka filmą / laidą laikyti savita – audiovizualine – istori-ografijos forma, kai vizualinės antropologi-jos atveju yra išplėtota gana solidi teorija ir griežta jos kūrimo metodika? Atrodo, kad ne. Visų pirma, Rosenstone’as nekonkretina ki-nematografininko ir istoriko santykio kuriant audiovizualinę istoriją, o tam daug dėmesio skiria etnografinio filmo teorijos formuotojai. Šios problemos aktualumą rodo kino / televi-zijos kūrybinių specialistų tekstai ir jų savivokos tyrimas19. Šie šaltiniai atskleidžia, kad dauguma masinės komunikacijos produkcijos kūrėjų nelaiko savęs istoriografais ir mano įgyvendiną kitus negu mokslo atstovai uždavinius. Antra, Rosenstone’as nepaliečia tokio svarbaus aspekto kaip moksliniai tyrinėjimo metodai, kurie bet kurį domėjimąsi praeitimi padaro mokslinį. Juk tai, ką kino tyrinėtojas, remdamasis White’u, keturiais argumentais taiko mokslinei istori-ografijai, tinka ir ikimokslinei20. Koks tuomet ikimokslinės istoriografijos, mokslinės istori-

ografijos ir filmo santykis? Deja, šių trinarių santykių Rosenstone’as neaiškina.

Neapibrėžta ultraoptimistinė pozicija filmo galimybių atžvilgiu, suvienodinusi filmo ir isto-riografijos skirtybes, sulaukė kai kurių istorikų entuziazmo21, neretai išreikšto siūlymais savo tyrimus skelbti filmo, o ne knygos forma, ir nemažos istorikų bendruomenės dalies kritikos bei pasipriešinimo. Vienas iš atstovaujančiųjų kritinei pozicijai yra britų istorikas Arthuras Marwickas, kuris Rosenstone’o samprotavimus apie vaidybinį filmą laiko viena iš daugelio absurdiškų šio postmodernisto idėjų22. Kri-tikuodamas šį kino tyrinėtoją, jis remiasi Marko C. Carneso knyga „Neužbaigta praeitis: istorija pagal kino filmus“, kurioje atskirų filmų analizes reziumuoja teiginys: „tiek drama ar beletristika, tiek filmai inspiruoja ir teikia pramogą. Jie dažnai moko svarbių tiesų apie žmones. Tačiau jie nėra istorijos, kuri gaunama rūpestingiausiai remiantis geriausiais įrodymais ir analizėmis, pakaitalas“23.Davidas Herlihy, reaguodamas į Rosenstone’o optimizmą filmo galimybių atžvilgiu ir turėdamas omenyje vaidybinį kiną, tvirtina, kad filmas kaip vizualinė medija gali efektyviai perteikti vizualinius istorijos aspektus (vizualinius stilius ir praeities tekstūras), bet ne istorijos visumą, t. y. negali parodyti istorijos metodų, atskleisti kritinio aparato, nufilmuoti istoriko abejonių, o elgiasi netgi priešingai – kuria tikrovės iliuzijas24.

25 Ferro M. Gibt es eine filmische Sicht der Geschichte? // Bilder schreiben Geschichte: der Historiker im Kino / Hg. r. rother. Berlin, 1991, S. 21.

26 Vieną grupę, Ferro manymu, sudaro filmai, kurie reprodukuoja viešpataujančiųjų ir išnaudojamųjų sluoksnių mąstymo stereotipus. Jai istorikas priskiria visų rūšių propa-gandinius filmus, kurie istorija dažniau naudojasi, negu ją ana-lizuoja. Antrą grupę sudaro filmai, kurie reprodukuoja ankstes-nes analizes grynai kinematografiniais motyvais; kitaip tariant, tai kitų diskurso formų primestų vaizdinių kinematografinė adaptacija. Trečiai grupei priskirtini filmai, pateikiantys kontraanalizę ar kontraistoriją – jie laikytini pirmosios grupės opozicija. Ketvirtą grupę sudaro kinematografiniai kūriniai, pateikiantys išsamią ir savarankišką, mokslinę arba nemokslinę visuomeninių ir istorinių mechanizmų analizę. Tokių filmų sukūrimo sąlyga – režisieriaus išsilaisvinimas nuo egzistuojančių tradicijų ar vyraujančių ideologijų. Penk-toji grupė – socialinės ir istorinės atminties filmai, kuriuose atmintis perduodama žodine tradicija ar įteisintais meno kūriniais. Žr. Ferro M. cinema and History. Detroit: Wayne State University Press, 1988, p. 163; Žr. taip pat jo paties. Gibt es eine filmische Sicht der Geschichte?, S. 23.

27 Žr. Ferencuhova M. le représentable et l’irrepré-sentable au cinéma : fait, événement, histoire. Prieiga per internetą: http://www.arches.ro/revue/no04/no4art14.htm (žiūrėta 2004-12-02).

28 Quandt S. 40 jahre Bundesrepublik Deutschland im Fernsehen – dokumentarische rückblicke. eine Pro-grammanalyse // W. Becker, S. Quandt. Das Fernsehen als Vermittler von Geschichtsbewusstsein. Bundeszentrale für politische Bildung, 1991, S. 26.

29 Ibidem, S. 27.30 Žr. White H. Historiography and Historiophoty, p. 1196.31 Televizijos laidų redaktorius Peteris Latzelis, išsamiai

aptaręs kino ir TV dokumentininkų tyrimo eigą (tai literatūros rūpima tema tyrimas, pokalbiai su ekspertais, darbas viešuose ir privačiuose archyvuose, informatorių apklausa), įžvelgia du dokumentininkų ir mokslininkų istorikų veiklos skirtumus. Pirma, dokumentininkų tyrimas paprastai apima didesnio isto-rinio erdvėlaikio reiškinius, antra, kino ir TV darbuotojų tyrimą riboja laiko limitas. Žr. Latzel P. Die recherche für historische Sendungen // Geschichte im Fernsehen. ein Handbuch / Hg. G. Knopp, S. Quandt. Darmstadt, 1988, S. 41–47. Manytume, kad esminį skirtumą lemia ne tematika ir darbo laiko ribos, o empirinio tyrimo taisyklių, kurių svarbiausia – šaltinių kritika, laikymasis. Nors Latzelis deklaruoja, kad dokumentininkai privalo verifikuoti šaltinius, tikrinti gautos informacijos patiki-mumą, mūsų manymu, filmų ir laidų kūrėjai, nedisponuodami specifiškais istorijos mokslui šaltinių tyrimo instrumentais, kontrolės etape vis dėlto turi pasikliauti ekspertais.

90

Aptartoms pozicijoms artimas „Analų“ mokyk-los atstovo Marco Ferro požiūris, kad istorinis filmas, turintis nemažą pedagoginį potencialą ir poveikį, vargu ar yra mokslinis indėlis į istorinio fenomeno aiškinimą. Anot jo, tai tik filmuota kitų primesto istorijos supratimo konversija25. Tiesa, čia vertėtų paminėti Ferro filmų tipus, kurių vienam priskirtini audiovizualiniai kūriniai, pateikiantys savarankišką (mokslinę arba ne) analizę26. Vadinasi, jis vis dėlto įžvelgia galimybę filmui įgauti mokslinio tyrimo turinį ir formą. Tokį jo požiūrį įvardysime kaip re­zervuotai optimistinį. Sprendžiant iš mums žinomų tekstų, jam, be Ferro, atstovauja Maria Ferencuhova ir Siegfriedas Quandtas. Ferencuhovos pateiktos dviejų Čekijoje ir Slovakijoje sukurtų filmų analizės rodo, kad audiovizualinis kūrinys dėl temų naujumo, naujų šaltinių ar intepretacijų pateikimo (kurie yra išsamaus tyrimo rezultatai) gali būti laikomas indėliu į istoriografiją27. Būtent šie tradiciniais laikytini mo-kslinio praeities pažinimo kriterijai leidžia kalbėti apie istoriografijos ir reprezentacijos susipynimą kine. Quandtas, gretindamas istoriografiją ir

televizijos produkciją istorine tematika, įžvelgia ir vienos, ir kitos trūkumų, galimybių bei abiejų instancijų sąveikos naudą. Jis teigia, kad televiz-ija istoriografijai nusileidžia sintezės pateikimo galimybėmis, o televizija dėl žurnalistinių metodų (aktualumo, ateities perspektyvos ir kt. principų) yra pranašesnė už mokslinį istorijos vaizdavimą atkuriant ryšius28. Šis didaktikas pažymi, kad istorijos vaizdavimo televizijoje lankstumui ir pagrįstumui būtinas glaudesnis šios masinės komunikacijos priemonės darbuotojų ir istorikų bendradar biavimas29.

Apibendrinant minėtus teiginius, svarstančius kino / televizijos ir istoriografijos santykius, gali-ma sakyti, kad audiovizualinėmis istoriografijos formomis gali būti laikomi šiuos kriterijus atitin-kantys filmai ar laidos:

temos naujoviškumas ar nauja senų temų inter-• pretacija (Ferro, Ferencuhovos idėjos);nauji šaltiniai (Ferencuhovos, White’o teigi-• niai30);specialisto dalyvavimas kuriant audiovizualinę • istoriją, suponuojantis empirinio darbo taisy-klių laikymąsi31;

32 Žr. White H. Historiography and Historiophoty, p. 1199.

33 Anot istorinio kino tyrinėtojos Natalie Zemon Davis, jokie tikslūs rekvizitai, paveikslai, vietos atranka nepadės atskleisti praeities autentiškumo, jei visa tai nesisies su tam tikro laiko vertybėmis bei įpročiais, jei praeities vaizdinys nebus „kitoniškas“ bei dinamiškas (juk praeityje būta seno ir naujo, archaiškumo ir modernumo dermių) ir kartu nebus juntama kritiška kūrėjų laikysena jų atliktos rekonstrukcijos tikroviškumo atžvilgiu (minėta pastaba reiškia, kad netei-kiama privilegija „realistiniam“ ar natūralistiniam filmui, kaip praeities vaizdavimo formai). Žr. Davis Z. N. „Any Resemblance to Persons Living or Dead“: Film and the challenge of authenticity // the Yale review. 1986–1987, vol. 86, p. 460–461, 463.

34 Žr. ciklo „Būtovės slėpiniai“ laidas: „1009 metai“ (1993 m.); „1253 metų liepos 6-oji“ (1993 m.); „Užmirštoji LDK“ (1996 m.); „Gudai LDK“ (1996 m.); „Lietuva Ukrainoje“ (1999 m.); „Dukart užmiršta“ (1997 m.); „Dresdenas Lietuvos istorijoje“ (1998 m.); „Lietuva ir Sak-sonija“ (1998 m.); „Varšuva – lietuviškas miestas“ (1996 m.); „Mozūrai“ (1996 m.).

91

distancinis požiūris pateikiamos istorijos • atžvilgiu, kuris pasireiškia specifiniais režisūriniais sprendimais, skatinančiais žiūrovą ne vien jausti, bet ir mąstyti (tai ne tik Rosenstone’o pabrėžti įvairialypumo, sudėtingumo, daugiapriežastingumo ir pan. principai, bet ir White’o prisimintos Bertolto Brechto ‘epiniam teatrui’ artimos idėjos32, ir Natalie Zemon Davis suformuluoti praeities „svetimumo“ ir „dinamiškumo“ principai33, kurie kūrinį nutolina nuo realistinių vaizda-vimo būdų);audiovizualinėms priemonėms būdingų spe-• cifinių galimybių išnaudojimas (tai reiškia, kad istorija filme / laidoje neturi būti tiesiog rašytinės istoriografijos įvaizdinimas ir įgar-sinimas) (rosenstone’as).

2. televizijos laidų ciklas kaip Lietuvos istoriografijos fenomenas?

2.1. Didaktikos, teorijos ir tyrimo ryšiai

„Būtovės slėpiniai“ – ciklas, kurį planuojame pateikti kaip naujų dalykų, naujų įžvalgų, net mokslinių atradimų, gyvo istorijos dvelksmo ieškojimą.“ Taip 1993 metais pirmojoje laidoje apie istorijos temų ciklą kalbėjo laidos vedėjas alfredas Bumblauskas. Išsikeltas tikslas rodo,

kad laidų ciklas turėjo būti ne vien tik istorijos populiarintojas, televizijos laidoje audiovizua-line kalba pristatantis istoriografijos jau ištirtą temą, bet ir pretendavo į istorijos tyrinėtojo vaidmenį.

Tai, kad pasakyti žodžiai nebuvo vien dek-laracijos, liudija šio ciklo laidų chronologinė filmografija. Daugelyje šių laidų, kaip rašytinėje istoriografijoje, imtasi svarstyti tam tikru metu mokslui aktualias temas. Tuometinėje lietuvos istoriografijoje nauji buvo pirmasis Lietuvos paminėjimas 1009 metais, Mindaugo karūnavimo datos sureikšminimai, baltarusių istorinės tapatybės paieškos, mėginimai nustatyti Ukrainos, Palenkės, Saksonijos, Varšuvos bei Mozūrijos vietas Lietuvos istorijoje – visa tai išvydome „Būtovės slėpiniuose“ (pažymėtina, kad kai kurios šių temų iki šiol nesulaukė rašytinės istoriografijos dėmesio)34. Daugelyje „Būtovės slėpinių“ laidų nagrinėtos ir kitų istorikų jau paliestos temos, tačiau čia jos formuluotos bei pateiktos naujai: į žymiausius Lietuvos įvykius žiūrėta iš bendraeuropinio taško, politikos ar kultūros istorijos faktai analizuoti visuomenės istorijos požiūriu. Šio ciklo laidų naujoviškumą lėmė pasirinkta laidos kūrybinės grupės nario Edvardo Gudavičiaus Lietuvos istorijos koncepcija, kuri pasižymi civi-lizaciniu tipologiniu požiūriu tiek į viso pasaulio, tiek į Lietuvos istoriją. Pavyzdžiui, pirmasis Lietuvos paminėjimas „Būtovės slėpiniuose“ buvo sureikšminamas baltų pasaulio patekimo į Vakarų civilizacijos akiratį perspektyvoje, Lietuvos gotikos šedevras – Šv. Onos bažnyčia – svarstomas Vidurio Europos ir gudų tautos

92

formavimosi kontekste, LDK didikų pilietinės sąmonės brendimas įvardijamas kaip Lietuvos christianizacijos rezultatas ir taip toliau35.

Tokių temų pasirinkimą sąlygojo „Būtovės slėpinių“ autorių istorijos misijos samprata. Vienoje pirmųjų laidų Bumblauskas sakė, jog is-torija – tai ne muziejinis eksponatas, o „atspirties taškas, galintis padėti žmogui susivokti šių dienų chaose, suteikti jo gyvenimui tam tikras pras-mes“36. Ši istorijos, kaip orientyro dabarčiai ir ateičiai, paskirtis („mes kalbame apie Mindaugą, o galvojame apie dabartį“37) lėmė, kad, formuluo-dami laidų tematiką ir problematiką, „Būtovės slėpinių“ kūrėjai siekė atsižvelgti į Lietuvos visuomenės istorinės sąmonės aktualijas. Beje, šiems didaktiniams atsižvelgimo į adresatą, į dabartį principams taikyti ypač parankios televizijos galimybės – šis „kultūrinis foru-mas“ suteikia televizijoje dirbančiam istorikui daugiau galimybių „užčiuopti“ visuomenės istorinės sąmonės „pulsą“ negu „kabinetiniam“ praeities tyrinėtojui. Apie feed back principą „Būtovės slėpiniuose“ liudija nuo 2002 metų pradėjusi veikti laidos internetinė svetainė, ku-rioje rengtų internetinių sesijų metu išryškėdavo žiūrovams rūpimos istorinės temos, vėliau tap-davusios laidų objektu. Ryškiausias šio atvejo pavyzdys – laida „Mano bobutė prieš Vytautą Žalakevičių“, kurios temą ir problematiką lėmė vienos „internautės“ pasisakymas, esą režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus filmai, kaip sovietmečio istorijos šaltiniai, savo informacine verte nusileidžia jos močiutės prisiminimams; laida buvo skirta šiam teiginiui verifikuoti.

Temų ar interpretacijų naujoviškumu šio laidų ciklo ir istoriografijos sąsajos nesibaigia. „Būtovės slėpiniuose“ atrasime empirinį tyrimo

darbą organizuojančią abstrakčią struktūrą, įvardijamą teorijos sąvoka38. Ne vienos laidos pradžioje, kaip ir rašytinėje istoriografijoje, buvo nurodomos tyrimo prielaidos, pagrindžiamas temos aktualumas, jos vieta Lietuvos ir kitų šalių tyrinėjimų kontekste. Pavyzdžiui, laidos „Mozūrai“ (1996 m.) pradžioje buvo aptariama Mozūrijos temos vieta Lenkijos ir Lietuvos istoriografijose. Beveik kiekvienoje laidoje buvo apibrėžiamos kategorijos ir sąvokos, padėsiančios atrasti bei aiškinti istorinę praeitį. Dažniausiai istorikų tandemas apsistodavo prie civilizacijos ir jos tipų definicijų, visuomeninių santykių modelių. Laidose buvo aptariama ir ruso, gudo, baltarusio sąvokų santykio prob-lematika. Pasitaikydavo atvejų, kai „Būtovės slėpiniuose“ siūlyta vieną sąvoką keisti kita: Mazoviją – į Mozūriją, LDK slavų kanceliarinę kalbą – į gudų kalbą39. Lietuvoje vykę pro cesai (europėjimas, lenkėjimas, reformacija) bei struktūros (teisiniai kodeksai, luomai) televiz-ijos laidose buvo gretinami su Vakarų, Vidurio bei Rytų Europų procesais ir struktūromis. Laidų cikle nustatytos LDK, etninės Lietuvos, Vidurio Europos istorinės erdvės; spręsti chronologijos, periodizacijos klausimai – įvardytas Lietuvos istorijos pradinis taškas, Lietuvos europėjimo bei lenkėjimo pradžia, Lietuvos visuomenės, kaip krikščioniškos Vakarų civilizacijos dalies, savivoką žyminti data, Lietuvos gotikos laiko-tarpiai ir t. t. Pažymėtina, kad dažnos laidos tema buvo skirta konkrečioms Lietuvos istori-jos lūžių datoms, jų nustatymo bei aktualumo nūdienai problematikai, pavyzdžiui, laidos „1009 metai“ (1993 m.), „1253 metų liepos 6-oji“ (1994 m.), „Nežinomieji 1440-ieji“ (1995 m.). Sprendžiant periodizacijos, chronologijos, istorinės erdvės, procesų ar struktūrų tipologi-

35 TV laidos: „1009 metai“ (1993 m.); „Lietuvos gotika“ (1997–1998 m.); „LDK pilietybės kolumbai“ (1995 m.).

36 Žr. TV laidą „1009 metai“ (II d., 1993 m.).37 Žr. Baranauskaitė Z. Dialogo drama. Pokalbis su a. Bum-

blausku // Kalba Vilnius. 1994, rugpjūčio 19–25, p. 3.

38 Žr. Rüsen J. Historische Vernunft..., S. 112.39 Žr. TV laidas: „Lietuvos diplominis darbas“ (1995 m.);

„Mozūrai“.

93

jos problemas buvo paliečiama ir istoriografija, istorinių šaltinių duomenys.

„Būtovės slėpiniams“ būdinga didaktinė orientacija liudija juos perėmus Rüseno atnaujin­tosios istorikos idėją apie istorijai imanentiškus didaktinius veiksnius40, o minėtame audiovizua-liniame kūrinyje pastebėti teorinės refleksijos požymiai jį daro artimą socialinės istorijos mokyklos veikalams, kuriuose medžiaga yra ne tik empiriškai pagrindžiama, bet ir teoriškai paaiškinama41. Anot Rüseno, būtent pastarieji segmentai naratyvinę prasmėdarą (vok. Sin­nbildung) daro tyrimu, suteikia jai kognityvinę išraišką42.

Pasirinkus ar susikonstravus teorinį modelį ir juo remiantis iškėlus klausimą, televizijos laidoje, kaip ir tradicinėje rašytinėje istoriografi-joje, pasitelkus vizualinių ir rašytinių šaltinių kritinę analizę buvo vykdomas praeities tyrimas. Šis istoriko darbo aspektas laidos kūrėjams buvo svarbiausias. Kaip teigia Bumblauskas, „Būtovės slėpinių“ tikslas buvo ne galutinių tyrimo rezultatų pateikimas, o istorijos tyrimo procesas, „tiesos ieškojimo virtuvė“43. Ši intencija leido laidų ciklui išvengti „teisingos istorijos“, pasakojamos „iš viršaus į apačią“, modelio44. „Būtovės slėpiniuose“ dažnai svarstytos moks-liniu požiūriu abejotinos praeities interpreta-cijos, kurios liudijo nūdienos istorijos mokslo

priklausomybę nuo išmonių ir stereotipinio mąstymo. Nenorėdami sekti gajomis nepagrįs-tomis istorikų ir visuomenės nuomonėmis, laidos kūrėjai pateikė moksliniais argumentais paremtą aiškinimą, siekė paneigti klastojimu paremtas istorines interpretacijas. Kūrėjai kritinį diskursą dažniausiai demonstruodavo nagrinėdami baltų kultūros lygio, ankstyvosios Lietuvos istorijos, povytautinės Lietuvos klausimus. Kontraistorijai skirtas visas laidų „Mitai apie Žalgirį“ (1994 m.), „Mitai ir stereotipai“ (1997 m.) laikas.

„Būtovės slėpinių“ istorikai nevengdavo, istorijos didaktiko Franzo Neubauerio žodžiais tariant, nepagarbiai nuimti grimą45 nuo senų legendų bei nusistovėjusių klišių. Laidose tam pasitelktos nevienareikšmiškai vertintinos istorijos modernizavimo ar net vulgarizavimo priemonės. Pavyzdžiui, nacionalistiniame nara-tyve kanonizuotos istorinės figūros Mindaugas ir Vytautas buvo apibūdinami tokiais epitetais kaip „žudikas“, „reketininkas“, „namų šeimininkė“, „šunsnukis“. Šie drastiški ir tiesmuki istorijos demitologizavimo veiksmai sulaukė neigiamos tiek dalies specialistų, tiek žiūrovų reakcijos. Pavyzdžiui, kalbininkas Zigmas Zinkevičius kanoninėms asmenybėms taikytus epitetus laikė saviniekos, suformuotos marksistinės lenininės istoriografijos, ženklu46. religijotyrininkas Gin-taras Beresnevičius tokius apibūdinimus pavadi-no kolektyvinės psichoterapijos seansais, kurių poveikis vis dėlto įvertintas ne kaip lietuviškos neurozės („buvo viskas, neliko nieko“) gydymas, bet kaip jos stiprinimas47. Vienas iš nepatenkin-tų žiūrovų neapsiribojo kritiniais atsiliepimais

40 Žr. Rüsen J. Historische Vernunft..., S. 21–30. 41 Plačiau apie tai žr. Bumblauskas A. Akademinės

istorijos ir istorijos didaktikos sankirta // Istorinė sąmonė ir istorijos didaktika: Švietimo studijų sąsiuvinys / Sud. A. Poviliūnas. Vilnius, 1997, p. 59.

42 Rüsen J. Lebendige Geschichte. Grundzüge einer Hi-storik III: Formen und Fuktionen des historischen Wissens. Göttingen, 1989, S. 24.

43 Bumblauskas A. Vizualinė istorija..., p. 315.44 Šis modelis aptinkamas tokioje audiovizualinėje pro-Šis modelis aptinkamas tokioje audiovizualinėje pro-

dukcijoje, istorikas profesionalas, žinodamas, kaip praeityje buvo iš tiesų, perduoda savo žinias – objektyvią duotybę plačiajai diletantų publikai. Žr. Зверева B. История на ТВ: конструирование прошлого. Prieiga per internetą: http://strana-oz.ru/?numid=20&article=946 (žiūrėta 2007- 02-02).

45 Neubauer F. Historisches Erzählen im dokumen-tarischen Fernsehspiel // Historisches Erzählen. Formen und Funktionen / Hg. S. Quandt, H. Süssmuth. Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 1982, S. 211.

46 Zinkevičius Z. Istorijos iškraipymai. Vilnius, 2004, p. 85–86.

47 Beresnevičius G. Ant laiko ašmenų. Vilnius, 2002, p. 140–141.

94

spaudoje, bet siekė pradėti teismo procesą prieš „istoriją juodinančią“ laidą. Galbūt neigiama tiek akademinės, tiek plačiosios visuomenės dalies reakcija liudija priešingą, negu tikėjosi kūrybinė ciklo grupė, poveikį? Nepaisant nevienareikš-miško specialistų ir visuomenės požiūrio į dras-tišką istorijos klišių ir legendų dekonstravimą, kai kurie didaktikai tokio pobūdžio diskursą vertina itin teigiamai. anot Neubauerio, demito-logizavimas gali prisidėti prie naujo legendinių figūrų atradimo, suteikiančio nelauktų reikšmių šiandienos žiūrovui48.

Pagrindinių „Būtovės slėpinių“ dalyvių kritinis mąstymas dažniausiai pasireikšdavo konkrečių šaltinių analize. Laidoje „Mitai apie Žalgirį“ tiriant 1414 metų anonimo didžiajam ordino magistrui laišką žiūrovams buvo demons-truojama, kaip kritiškai skaitomas šaltinis, laidoje „Nežinomieji 1440-ieji“ pateikta Jono Dlugošo „Lenkijos istorijos“ fragmentų analize rodyta, kaip šaltinių prieštaravimai atsako į istorikui rūpimus klausimus. Bene daugiausia „Būtovės slėpiniuose“ suprobleminti kai kurie baltų istori-jos vertinimai, pasirodę vizualiniuose šaltiniuose. Laidoje „Prūsų nukariavimas“ (1997 m.) vyravo klausimas, ar iš tiesų ši baltų genčių grupė turėjo itin aukšto lygio dvasinę kultūrą, kaip iki šiol kar-tais tvirtinama. Tokių svarstymų išeities pozicija buvo architekto prof. J. Minkevičiaus tariamos pirmutinės ir kartu paskutinės mūrinės prūsų pilies eskizas. Piešinio autorius laidoje teigė, jog 1960 metais dab. Kaliningrado srityje matė akmeninio gynybinio pobūdžio statinio griuvė-sius. Minkevičius, kaip architektūros specialistas, įžvelgęs archajinį pastato pobūdį ir nusprendęs, kad tai prūsų pilis. Tolesnis laidos dalyvių dialo-gas skirtas kontrargumentams: pagonys prūsai negalėjo turėti mūrinės architektūros, nes jie nepriklauso civilizacijai, kurios vienas iš pa-

grindų yra plyta. „Civilizacija yra tada, kada yra valstybė. Kas yra prūsai? (…) Prūsijoje valstybės nėra, Prūsijoje nėra civilizacijos“, – apie pagoniš-kąją kultūrą kritiškai samprotavo Gudavičius. Laidos dalyvių naratyvas leidžia pačiam žiūrovui architektūros specialisto pasakojimą vertinti kaip nuomonę, paremtą nūdienos lietuvių istorinėje sąmonėje egzistuojančiais stereotipais. Minėtas pavyzdys rodo, kad televizijos laidos kūrėjai kon-trargumentais atmetė baltofilinį požiūrį į praeitį, unikalios baltų civilizacijos „atradimus“.

„Būtovės slėpiniuose“ suprobleminama ne tik baltofilinė perspektyva, bet ir LDK civilizacijos, kaip vien tik lietuvių veiklos rezultato, interpre-tacija. Visų pirma, nauja istorijos perspektyva matoma Balstogės istoriko Juzefo Maroszeko lietuvos gotikos koncepcijoje. aleksandro jo-gailaičio laikų gotikoje šis tyrinėtojas įžvelgia gudiškos kultūros pėdsakų ir mano šiuos statinius esant rusinų integracijos į lietuvių tautą įrodymu. Gausi vizualinė medžiaga ir naratyvas laidose „Lietuvos gotika“ atskleidžia, jog LDK buvo kur kas nelietuviškesnė, negu daug kam šiandien atrodo, kad joje mėginta sukurti savitą civilizaci-ją, apimančią tiek lietuviškus, tiek lenkiškus bei gudiškus elementus. tokia perspektyva atmeta sąvokos lietuvis susiaurinimą iki tų, kurie kalbėjo ir kalba lietuvių kalba, bei pateikia rekonstruotą LDK piliečio identitetą, kurį sudaro lietuviai, Palenkės lenkai, gudai.

Pažymėtina, kad tokiame didaktiniais prin-cipais pagrįstame tyrime, kokį plėtojo „Būtovės slėpiniai“, būta tam tikrų pavojų. Visų pirma didaktikos specialistai kalba apie konfliktą, nusakomą Objektbezug (atsižvelgimas į objektą, t. y. ištirtą temą) / Subjektbezug (atsižvelgimas į subjektą, t. y. adresatą) opozicija49. Hansas Süs-

48 Neubauer F. Historisches Erzählen im dokumentari-schen Fernsehspiel, S. 211.

49 Subjektbezug, Publikumsbezug / Objektbezug opozicija naudojama muzeologijos didaktikos ir muziejinės pedagogikos literatūroje. Žr. Rese B. Didaktik im Museum. Bonn: Dr. Rudolf Habelt GmbH, 1995. Žr. taip pat Herles D. Das Museum und die Dinge. Frankfurt/New York: campus Verlag, 1996, S. 38.

95

smuthas teigia, kad didaktiškai orientuotą istoriją kuriantis istorikas juda pavojingame lauke, nes tai, kas moksliškai ištirta, ir tai, kas neištirta, tačiau įdomu istorijos adresatui, yra greta. To-kiu atveju istorikui dažnai tenka daryti mokslo metodais neverifikuotus sprendimus50. Šios įžvalgos taikytinos ir „Būtovės slėpiniams“. Dėl tam tikrų tyrimų Lietuvos istoriografijoje stokos nemažai teiginių užbaigiama klaustuku, esama daug hipotezių. Pavyzdžiui, istorijos šaltiniams „tylint“ apie vieno ar kito objekto „dalyvavimą“ istoriniuose įvykiuose, laidos dalyviai mėgina išsiaiškinti, ar tokioje aplinkoje galėjo būti is-torijai reikšmingas momentas, ar galėjo gyventi istorinės asmenybės ir t. t. Jei nėra hipotezę pa-neigiančių faktų (objektų datavimas sutampa su istorinių įvykių laikotarpiu ar šaltiniai užsimena apie istorinės asmenybės buvimą tam tikrame mieste), žiūrovams demonstruojamos detalės, kurios galėjo egzistuoti praeities scenose ir įvy-kiuose. Toks veiksmas gali būti įvardytas kaip hipotetinis istorijos konkretinimas.

Dar viena „silpnesnių“ televizijos laidos, pre-tenduojančios į audiovizualinės istoriografijos sta-tusą, vietų – moksliniam veikalui būtino „moks-linio aparato“ nebuvimas. „Būtovės slėpiniams“, kaip audiovizualinei istorijos rekonstrukcijai, buvo neįmanomos mokslinės informacijos dėsty-mo formos (nuorodos į šaltinius ar literatūrą bei šaltinių ir literatūros sąrašai), leidžiančios kitiems istorikams kontroliuoti bei kritikuoti kolegas.

Konstatuotina, kad didaktinės refleksijos, teorinio mąstymo ir tyrimo dermė „Būtovės slė-piniuose“ suponavo tokius jų bruožus kaip temos naujoviškumas ar nauja senų temų interpretacija, nauji šaltiniai, specialisto dalyvavimas. Visi jie įeina į audiovizualinės istoriografijos apibrėžtį. antra vertus, didaktinio istorijos rekonstrukcijos

matmens akcentavimas tiek „Būtovės slėpinių“ praktikoje, tiek jos kūrėjų tekstuose liudija, kad anksčiau suformuluotus audiovizualinės istoriografijos kriterijus būtina papildyti dar vienu – orientavimosi į istorinės sąmonės aktua-lijas – vertinimo matu. Lietuviškame laidų cikle didaktinis atsižvelgimas į žiūrovų lūkesčius buvo visų pažintinių strategijų išeities taškas.

2.2. Garso ir vaizdo santykis

Kitas audiovizualinei istoriografijai keliamas reikalavimas – audiovizualinėms priemonėms būdingų specifinių galimybių išnaudojimas. Atrodytų, kad kritiniais pranešimais, refleksijos elementais pasižymėjusiems „Būtovės slėpi-niams“ šis kriterijus sunkiai pritaikomas. Apie tai užsimena „Būtovės slėpinių“, kaip užmokyklinės edukacijos priemonės, klausimus svarstanti Jele-na Aleškevič, kaltinanti laidą „plepumu“, žodžių vyravimu vaizdo atžvilgiu. Anot jos, dėl žodžio pirmumo vaizdo atžvilgiu visos laidos demons-travimas moksleiviams istorijos mokymo tikslais nebūtų efektyvus51. Tokią tendenciją Aleškevič sieja su vizualinės medžiagos trūkumu. Nuro-dyta priežastis teisinga tik iš dalies. Nors laidos kūrėjai pripažino, kad, nesant istorinės ikonogra-fijos tyrimų, susidurta su vizualinių šaltinių pa-naudos problemomis, kartu pabrėžė, kad istorikų pokalbis – tai ne tradicinės „kalbančios galvos“, nes ekrane nėra atpasakojimo, o vyksta drama. Būtent dėl to, „Būtovės slėpinių“ režisieriaus algimanto Galinio nuomone, nereikia iliustra-cijų, nes ir taip iliustratyvu52. Tai, kad istorikės išreikšta žodžio pirmenybės kritika nepagrįsta, rodo ir audiovizualinių komunikacijos priemonių

50 Süssmuth H. auswahl // Handbuch der Geschichtsdi-daktik / Hg. K. Bergmann, A. Kuhn, J. Rüsen, G. Schneider. Düsseldorf, 1985, S. 241.

51 Aleškevič J. TV istorijos edukacijoje: laida „Būtovės slėpiniai“ // Modernių technologijų taikymas istorijos edukacijoje: Straipsnių rinkinys / Sud. B. Šetkus. Vilnius, 2003, p. 13.

52 Dialogo drama. A. Baranauskaitės pokalbis su A. Bum-Dialogo drama. A. Baranauskaitės pokalbis su A. Bum-blausku, p. 1.

96

specialistų tekstai. Audiovizualinės žiniasklaidos specialisto Žyginto Pečiulio nuomone, televizijos žanrams gali būti būdingos tiek prezentacinės (žodžio primatas), tiek reprezentacinės (vaizdo primatas) priemonės53. Lenkų istorikas Piotras Witekas, analizuojantis filmo ir istorijos san-tykius, taip pat pabrėžia, kad audiovizualinė kultūra tai, kas vizualu ir girdima, susieja su tuo, kas žodiška ir nežodiška. Jo nuomone, visi šie elementai, sujungti vienas su kitu, interakci-joje kuria intermedialumo ir intertekstualumo konglomeratą54.

Remiantis šiais teiginiais bei „Būtovės slėpi-nių“ analize atrodo logiška, kad žanriniu požiūriu mišriame televizijos laidų cikle (jame esama pokalbio, vaidybos, istorinio pasakojimo žanrų elementų55), atsižvelgiant į problematiką, vyravo tai žodinė (pvz., konceptualius klausimus svars-tančios laidos „Ar mes jūrinė valstybė?“, „LDK vertinimų prieštaros“, „Broliai ir seserys“), tai vaizdinė informacija (vaizdus ar daiktus kaip fenomenus sureikšminančios laidos „Prie vieno paveikslo“, „Lietuvos gotika“, „Užmirštoji LDK“, „Dresdenas Lietuvos istorijoje“), tai pasiekta jų abiejų dermė (laidos „LDK pilietybės kolum-bai“, „Prūsų nukariavimo“ II dalis, „Dar kartą 1009-ieji“). „Būtovės slėpinių“ vedėjas šį laidą sudarantį „statybinių medžiagų“ konglomeratą įvardijo mokykliniu medijų mazgo terminu56.

Laidų cikle žodinę informaciją, greta nuolati-nio ekspertų tandemo, pateikdavo ir kiti Lietuvos bei užsienio šalių (Lenkijos, Ukrainos, Baltaru-sijos, Vokietijos ir t. t.) specialistai. Kaip vizu-alinės priemonės laidose naudoti ikonografiniai šaltiniai, vaizdinės rekonstrukcijos, schemos, diagramos, kinematografinė dokumentinė ir vaidybinė medžiaga, dabartiniai istorinių vietų ir artefaktų kadrai. Dalis laidose demonstruotų vizualinių priemonių buvo specialiai kuriamos (kai kurie žemėlapiai, schemos, diagramos, rekonstrukcijos). Be to, „Būtovės slėpinių“ kū-rėjai nesitenkino žinoma vaizdine medžiaga ir ieškojo naujos. tam buvo vykdomos specialios vaizdų paieškų ekspedicijos į Rytų bei Vidurio Europą. Šioje vizualikos gausoje didaktiniu po-žiūriu vertingiausi autentiški istoriniai vaizdai, nes paprastai, anot vokiečių didaktiko Hanso Jürgeno Pandelio, tokių vaizdų estetinis lygmuo, „vizualus braižas“ savaime perteikia praeities „senumą“, „kitoniškumo“ žavesį57.

Dėmesys vaizdams lėmė, kad jie „Būto-vės slėpiniuose“ ne visuomet atliko naratyvo iliustracijos funkciją. Kai kuriose laidose buvo pasiektas, Bumblausko žodžiais, „kalbančių vaizdų“ efektas. Galima daryti prielaidą, kad nekomentuojami vaizdai, matomi laidose „Dvi sostinės“ (1996 m.), „Lietuvos lenkėjimas“ (1995 m.), „Lietuvos valdovų miestas“ (1995 m.) savaime skatina naujai įvertinti savo poziciją ben-dros Lenkijos–Lietuvos istorijos atžvilgiu. Visų pirma, tai Aušros vartų Dievo Motinos paveikslas Krokuvos katedros požemiuose greta Adomo Mickevičiaus ir Julijaus Slovackio palaidojimo vietų arba Varšuvoje virš paminklinės lentos 1914–1939 m. žuvusiems lenkų kariams. Tas

53 Pečiulis Ž. Iki ir po televizijos. Žvilgsnis į XX amžiaus audiovizualinės masinės komunikacijos fenomeną. Vilnius: Versus aureus, 2007, p. 148–149.

54 Witek P. Film a Historia. Skrócona wersja referatu. Prieiga per internetą: http://jazon.hist.uj.edu.pl/zjazd/ref-eraty.htm (žiūrėta 2005 05 17).

55 Plačiau apie ciklo žanrinę painiavą žr. Galinis A. Kokia tebėra ir kokia galėtų būti Lietuvos televizija // Kultūros ba-rai. 2000, Nr. 6, p. 8. Žr. taip pat Šimaitytė A. Senoji lietuvos istorija prancūziškai // TV bokštas. 1997, rugsėjo 27–spalio 3, p. 6. Anot kino ir TV kritiko Skirmanto Valiulio, dėl tokio mišraus pobūdžio šis laidų ciklas niekaip neįtilpo į televizijos konkurso „Ad rem“ nuostatas ir kaip „kompensaciją“ už tai gavo… Nacionalinę premiją. Žr. Valiulis S. Demokratijos pamokėlės TV sakykloje // „Lietuvos ryto“ priedas „TV antena“. 1998, Nr. 52, p. 4.

56 Žr. Bumblauskas A. Vizualinė istorija…, p. 312.

57 Pandel H.-J. Bild und Film. Einsätze zu einer Di-daktik der „Bildgeschichte“ // Geschichtsbewußtsein und Methoden historischen Lernens / Hg. B. Schönemann, u. uffelmann, H. Voit. Weinheim, 1998, S. 165. Žr. taip pat jo paties. Bildlichkeit und Geschichte // Geschichte lernen. 1988, Heft 5, S. 13.

97

pats pasakytina ir apie Lietuvos Raitelį Vavelio ar Krokuvos Collegium Maius eksterjere bei in-terjere. Dėl „Abiejų Tautų Respublikos“ praeities fenomenų egzistavimo nūdienoje galima suvokti istorinius lenkų ir lietuvių saitus, peržvelgti supaprastintą opoziciją, istoriko Egidijaus Alek-sandravičiaus apibūdintą kaip „jei Lietuvos – tai ir lietuvių, jei lietuvių – tai ir Lietuvos“58.

Tiesa, būtina pažymėti, kad „Būtovės slėpi-niuose“ vaizdai ne visada buvo sklandžiai panau-doti. Pasitaikė atvejų, kai demonstruoti televizijai nepritaikyti žemėlapiai, pasiskolinti iš mokslinės knygos ar vadovėlio. Bendras jų demonstravimo planas, kai žiūrovą „užklumpa“ smulkūs teritorijų pavadinimai, vietovardžių gausa, apsunkina ar daro neįmanomą komunikacijos procesą59. Nema-žai vaizdų rodyta pernelyg greitu tempu, žiūrovui neturint galimybės įsižiūrėti į atskirą ikonografinį šaltinį ir jį pamatyti dar kartą60. Kartais vaizdų reikšmė sunkiai dešifruojama dėl vadinamosios vaizdo ir garso žirklių problemos (šis pasakymas vartojamas, kai vaizdo ir garso (arba teksto) infor-macijos viena nuo kitos labai skiriasi). „Būtovės slėpiniuose“ tai atsitinka tada, kai vaizdą sunku susieti su tekstu dėl komentaro nebuvimo arba esant pernelyg komplikuotam ekspertų naraty-vui61. Pasitaikė ne visai korektiškų žemėlapių sudarymo atvejų. Į akis krinta televizijos laidose naudotų žemėlapių spalvos, kur senosios Rusijos teritorija žymima raudona spalva arba jos pava-dinimas rašomas raudonomis raidėmis62. Galbūt

tai aiškintina siekiu perteikti istorijos, kaip nenu-trūkstamo proceso, vaizdinį? Tuo pat metu laidos kūrėjai, kurie pasiryžę griauti vienus stereotipus63, pritaria kitiems (tokiu žemėlapiu parodoma, kad rusai visais laikais buvo imperialistai).

2.3. Istorijos suvokimo dialogizavimas ir polilogizavimas

Vaizdai ir žodinė informacija „Būtovės slėpiniuose“ „dalyvavo“ dar viename veiksme, kuris taip pat liudija jų, kaip audiovizualinės istoriografijos reprezentanto, naudai. Tai dau-giaperspektyvis istorijos perteikimas, suponuo-jantis distancinį požiūrį pateikiamos istorijos atžvilgiu. Sprendžiant iš „Būtovės slėpiniams“ skirtų tekstų, daugiaperspektyvumo idėja kilo iš laidos kūrėjų įsitikinimo, kad pagrindinis istoriografo uždavinys – ne papasakoti, kaip buvo iš tikrųjų, o kodėl taip įvyko64. tam, anot bendraautorių, labiausiai tinka ne pasakojimas, bet konfliktinės dramaturgijos (Galinio sąvo-ka) principai, dialogas. Laidų cikle taikomas daugiaperspektyvumo principas sietinas ir su laidos kūrėjų postmoderniu įsitikinimu, kad nėra amžinų tiesų, o tik sutartys bei konvencijos su šiandiena65. Šio principo „Būtovės slėpiniuose“ buvo laikomasi tada, kai kiekviena pozicija pateikiama kaip alternatyva kitai, bet ne kaip vienintelis teisingas požiūris. Vienai iš perspek-tyvų laidoje dažnai „atstovavo“ vizualika, o apie kitas nuomones informavo žodinis naratyvas. Pavyzdžiui, laidoje „Mitai apie Žalgirį“ įvairios Žalgirio mūšio interpretacijos pateiktos pasi-telkus tiek vizualiką, tiek verbaliką. Iš pradžių atskleidžiamas lenkų „dlugošinės“ istoriografijos

58 Aleksandravičius E. Atgimimo istorijos slenksčiai // jo paties. XIX amžiaus profiliai, Vilnius, 1993, p. 123.

59 Kaip pavyzdį galima paminėti Mindaugo laikus lokalizuojančio žemėlapio demonstravimą laidoje „Mindau-go Lietuva“ (I d., 1994 m.).

60 To pavyzdys galėtų būti Lenkijos muziejų eksponatų – ginkluotės – demonstravimas laidose „Mitai apie Žalgirį“ ir „Žalgirio beieškant“ (1994 m.).

61 Vaizdo ir garso žirklių pavyzdžių galime atrasti lai-dose: „Mitai apie Žalgirį“; „Saulės užtemimas“ (1995 m.), „Prūsai“ (1996 m.).

62 TV laidos: „Saulės užtemimas“; „LDK pilietybės kolumbai“, 1995; „Liublino unija“, 1995.

63 Žr. Urbonavičiūtė S. „Būtovės slėpinių“ žygis prieš istorijos stereotipus // „Lietuvos ryto“ priedas „TV antena“. 1996, liepos 5, p. 1.

64 Žr. Skomskis J. A. Bumblauskas: „Paaiškėjo, kad mūsų visuomenė yra protingesnė…“ // Kauno diena. 1994, spalio 29, p. 14.

65 Žr. ten pat.

98

požiūris į šį įvykį. Laidos dalyviai, remdamiesi šaltinių analize, įrodinėjo, kad ši istorinė tradicija pergalės „laurus“ priskiria tik lenkams. Šiek tiek kitokią Žalgirio mūšio interpretaciją matėme Jano Matejkos paveiksle „Žalgirio mūšis“. Darant meno kūrinio ikonografinę ir ikonologinę analizę žiūrovui parodoma, jog tapytojas ne tik seka Jonu Dlugošu, bet ir jį koreguoja – suvokia Vytauto, kaip centrinės mūšio figūros, vaidmenį. Lietuvio poziciją, atskleidžiamą laidos naratyve, galima nusakyti tokiais žodžiais – „Žalgirį laimėjome tik mes“. Galiausiai Bumblauskas pasiūlė naują šio įvykio vertinimą: „Kaip ten bebūtų, lenkų tauta turi tokią pat teisę didžiuotis Žalgirio mūšiu (…). Be lenkų kariuomenės, be Lenkijos nebūtų buvusios Žalgirio pergalės, aišku, lygiai taip pat ir be Lietuvos.“

„Būtovės slėpiniuose“ dažniausiai buvo pateikiamos dvi praeities vertinimo perspekty-vos, kurių vienai atstovavo Gudavičius. Ka-dangi, Bumblausko nuomone, neretai priešingos Gudavičiaus pozicijai perspektyvos Lietuvos istoriografijoje nebuvo eksplicitiškai ir nuosekliai išreikštos, be to, nevyko konceptualus skirtingų istoriografinių mokyklų dialogas, laidos kūrėjams teko patiems sukonstruoti ar išryškinti skirtingas istorines perspektyvas ir jas „prisiimti“ (čia slypi laidoje pastebimų vaidybinio žanro apraiškų priežastys)66. Tokiais atvejais Gudavičiui priešingas istoriografines ar ideologines pozicijas suvaidindavo Bumblauskas. Pavyzdžiui, laidoje „Lietuvos valstybės sostinė“, kurioje svarstyti Europą besivejančios lietuvių tautos pasiekimai LDK laikotarpiu, Bumblauskas atliko „skeptiko“ vaidmenį. Jis teigė lietuvius nepasiekus tokio kultūros lygio, kaip Vakarų ir kitos Vidurio Eu-ropos tautos, nes jie nuolat vėlavo dviem šimtais metų. Lietuvos ir Lenkijos kultūrinių pasiekimų

skirtumai vizualiai įrodinėti gretinant Krokuvos ir Vilniaus gotikinės architektūros, gynybinių sienų, Krokuvos kolegijos ir Vilniaus universiteto pastatus. Gudavičius šiuo atveju laikėsi kitokios pozicijos. Jis manė, kad lietuviai darė ne tik tai, kas buvo pasiekta prieš 200 metų Vakarų ir Vidurio Europoje, bet ir perėmė vienalaikius pasiekimus. Jo nuomonė vizualiai buvo patvirti-nama Vilniaus baroko architektūros pavyzdžiais: Visų Šventųjų, Misionierių, Šv. Petro ir Povilo, Šv. Kazimiero bažnyčių Vilniuje vaizdais.

Manome, kad bene didžiausias daugiapers-pektyvumo „Būtovės slėpiniuose“ pranašu-mas – tai ne vien teatralizuotas ir suvaidintas demonstravimas, kad kritiškas požiūris į Lietu-vos pasiekimus gali egzistuoti kartu su lietuvių laimėjimais neabejojančiojo pozicija. Svarbiau buvo parodyti, kad apie istoriją galima diskutuoti (o ne vien ją adoruoti), dėl jos nesutarti (o ne tik priimti kaip nekvestionuojamą tiesą), ginčuose ieškoti tiesos (matoma demokratinė tiesos paieš-kos samprata). Valiulis šiuos „Būtovės slėpinių“ nuopelnus įvardijo kaip istorijos suvokimo dia­logizavimą ir polilogizavimą67. Be to, istorinės informacijos pateikimas daugiaperspektyvia forma vertintinas kaip itin sėkmingas režisū-rinis sprendimas – tai padėjo laidos dalyviams išvengti monotoniško kalbėjimo, sukūrė intri-gą, konfliktą, kas ne visuomet įsivaizduojama rašytinėje istoriografijoje. Pasirinktas draminis laidos modelis buvo itin tinkamas televizijai, kaip audiovizualinei komunikacijos priemonei – dra-mos ir televizijos dermę išreiškia garsi prancūzų komunikacijos specialisto Pierre’o Babino frazė, jog „sekimas audiovizualinėmis medijomis reiš-kia gyvenimą dramoje“68.

66 Plačiau žr. Bumblauskas A. Vizualinė istorija…, p. 317.

67 Valiulis S. Mano vasaros TV – pilna troba senų istorijų // „Lietuvos ryto“ priedas „TV Antena“. 1999, Nr. 35, p. 4.

68 cituojame iš Hoekstra H. audiovisuelle Sprache und Kultur – Moralische Bildung // Neue Medien – Mehr Ver-antwortung! / Hg. F. Schmälzle. 1996, S. 77.

99

Išvados

Galima išskirti dvi audiovizualinės isto-1. riografijos sampratas: ultraoptimistinę ir rezervuotai optimistinę. Ultraoptimistinė samprata (suponuota postmodernistinių idėjų ir reiškianti tikėjimą didžiulėmis filmo / laidos praeities reprezentavimo galimybėmis) audiovizualinę istoriografiją apibrėžia daugiau-sia estetiniais kriterijais: kūrėjo ir jo kuriamos istorijos nutolimu, įvairialypumo ir daugia-perspektyvumo principais, audiovizualinėms priemonėms būdingų specifinių galimybių išnaudojimu. Rezervuota optimistinė samprata (postmodernizmo ir istorizmo idėjų derinys) audiovizualinei istoriografijai kelia (neneigda-mi estetinių kriterijų svarbos) tradiciškai suvokiamo mokslinio praeities pažinimo reikalavimus: pateikti mokslinių tyrinėjimų, naujoviškų temų ar interpretacijų, ieškoti ir panaudoti naujus šaltinius bei bendradarbiauti su istorijos ar artimų sričių specialistais.Audiovizualinės istoriografijos kriterijų rin-2. kinys buvo suformuluotas susiejant minėtas sampratas. Audiovizualine istoriografija laiko-mos tokios audiovizualinės istorijos reprezent-

acijos, kurios, derindamos tam tikras pažintines ir estetines strategijas, pateikia naujoviškų temų ar senų temų naujų interpretacijų, panaudoja naujus šaltinius, paiso empirinio darbo taisyklių, išlaiko atstumą pateikiamos istorijos atžvilgiu, išnaudoja audiovizualinėms priemonėms būdingas specifines galimybes.„Būtovės slėpinių“ laidų ciklo analizė rodo, jog 3. šiam ciklui buvo būdinga: moksliniai atradi-mai, nauji (dažniausiai vaizdìniai) šaltiniai, nūdienos žmonių istorinei sąmonei aktualios temos, teorinis modelis, šaltinių (pateiktų atsižvelgiant į televizijos, kaip komunikacijos priemonės, specifiką ir daugiaperspektyvę istorijos sampratą) kritika paremtas tyri-mas. Šie audiovizualinės istoriografi jos kri-Šie audiovizualinės istoriografijos kri-kri-terijus atitinkantys bruožai leido „Būtovės slėpinių“ ciklą traktuoti kaip audiovizualinės istoriografijos reprezentantą. Kita vertus, „Būtovės slėpiniai“, laikydami, kad didaktinis atsižvelgimas į visuomenės istorinės sąmonės aktualijas yra bet kurių pažintinių ir estetinių strategijų išeities taškas, verčia papildyti audiovizualinės istoriografijos kriterijus dar vienu – reikalavimu atsižvelgti į adresato interesus orientuotis laike.

the examPLe of auDIo-VIsuaL hIstoRIoGRaPhy In LIthuanIa: the teLeCast “BūtoVės sLėPInIaI”

Rūta Šermukšnytė

S u m m a r y

this article defends the thesis that cooperation between science and audio-visual methods can become close enough to occasion the appearance of an audio-visual historiography, analogous to visual anthropology (in other words, ethnographic film), which is considered an independent form of presenting the process of in-quiry under the governance of scientific methodologies. the article discusses currently existing concepts of audio-visual historiography, defines the criteria for the identification of audio-visual historiography and presents the example of the lithuanian television show “Būtovės slėpiniai” shown from 1993 to 2004. This television show is an example of the phenomenon of

“Lithuanian” audio-visual historiography. It is said that the theoretical discourse in other countries includes two concepts of audio-visual historiography, one of which defines audio-visual historiography mainly through aesthetic criteria, whereas the other, while not denying the importance of aesthetic criteria, places requirements for the traditionally understood scientific recognition of the past first. Combining these concepts into one, a collection of audio-visual criteria emerges, upon which analysis of the show “Būtovės slėpiniai” is based. The analysis shows that “Būtovės slėpiniai” can be consid-ered a representative of visual historiography.

Įteikta 2007-09-01Parengta skelbti 2007-10-26

100

ISSN 1392–0448. lIetuVoS IStorIjoS StuDIjoS. 2007 20

knygų lentynoje

ar Rusija pripažino Lietuvos okupaciją? –Rec.: ssRs ir Lietuva antrojo pasaulinio karo metais: dokumentų rinkinys (СССР и Литва в годы Второй мировой войны: сборник документов). Vilnius, 2006. t. 1. – 774 c.

Prieš metus lietuvos istorijos institutas išleido dokumentų rinkinio „SSRS ir Lietuva Antrojo pasaulinio karo metais“ pirmąjį tomą „SSRS ir lietuvos respublika (1939 m. kovas–1940 m. rugpjūtis“. Dokumentų rinkinio sudarytojai: Rusijos mokslų akademijos Visuotinės istorijos instituto vadovaujančioji mokslo darbuotoja habil. dr. Natalija lebedeva ir lietuvos istorijos instituto darbuotojai dr. Algimantas Kaspara-vičius ir dr. Česlovas Laurinavičius atliko iš tiesų didelį parengiamąjį darbą, kad Rusijos ir Lietuvos istorikams nežinomi dokumentai būtų iškelti į dienos šviesą. Juo labiau kad paliečia-ma lietuvos aneksijos ir okupacijos problema, kuri abiejų šalių ir moksliniuose, ir politiniuose sluoksniuose vertinama labai įvairiai. Tiesa, iš karto kyla klausimas, ar skelbiami dokumentai nebuvo žinomi, kiek naujų mokslinių diskusijų jie gali sukelti? Į pirmąjį klausimą atsako pa-tys autoriai – dokumentų rinkinyje panaudoti jau anksčiau Rusijoje išleistuose leidiniuose – „Įgaliotieji atstovai praneša...“ (Полпреды сообщают… / dokumentų rinkinys apie SSRS santykius su latvija, lietuva ir estija. 1939 m. rugpjūtis–1940 m. rugpjūtis), 1990 m. ir „Užsie-nio politikos dokumentai“ (XXII–XXIII t.), –

1992 m. skelbti bei 1993 m. lietuvoje išleistame dokumentų rinkinyje „Lietuvos okupacija ir aneksija, 1939–1940“ esantys dokumentai. Taip pat panaudota keletas jaV (Documents of Ger-man Foreign Policy, 1918–1945. Ser. D. Vol VIII., Washington, 1954), Bulgarijoje (G. Dimitrovas, Dienoraštis, Sofija, 1997), Anglijoje (Nazi-Soviet conspiracy and Baltic States. Diplomatic Do-cuments and evidence, london, 1948), rusijoje (Katynė 1940–2000, Maskva, 2001) ir Estijoje (Svarstyklėse. SSRS ir Estija, Talinas, 1999) išleistuose rinkiniuose paskelbtų dokumentų. Nesunku pamatyti, kad naujajame dokumentų rinkinyje lietuvos archyvuose surasti nauji dokumentai sudaro mažesnę dalį ir dauguma jų (apie penkiasdešimt) jau skelbta minėtame dokumentų rinkinyje „Lietuvos okupacija ir aneksija, 1939–1940“, o iš skelbiamų Rusijos už-sienio politikos, Rusijos valstybiniame socialinės politinės istorijos ir Rusijos valstybiniame karo archyvuose surastų dokumentų mokslininkams jau yra žinomi apie trečdalis. Tačiau negalima pamiršti, kad praėjus daugiau kaip penkiolikai metų po dalies dokumentų paskelbimo, kai kurie jų (pvz.: šifruotas SSRS URM susirašinėjimas) vėl nebeprieinami istorikams. Taigi prie šimto

101

1 SSrS ir lietuva antrojo pasaulinio karo metais // SSrS ir Lietuvos Respublika (1939 m. kovas–1940 m. rugpjūtis), t. 1. Vilnius, 2006, p. 33, 205.

jau skelbtų, bet ne mažiau svarbių dokumentų pridėjus dar daugiau kaip pusantro šimto naujų, išėjo solidus, Lietuvos Respublikos ir Sovietų Sąjungos santykius 1939–1940 m. atspindintis leidinys. Naujajame rinkinyje panaudoti j. Stali-no ir V. Molotovo asmeninių fondų dokumentai, kurie dar neseniai buvo saugomi rusijos Fede-racijos Prezidento archyve. Sovietų Są jungos emisaro Lietuvoje V. Dekanozovo 1940 m. liepos 5–28 d. telegramos V. Molotovui priklauso visai naujų paviešintų dokumentų kompleksui. Kartu pateiktos tos penkiolika telegramų paryškina anksčiau skelbtų dokumentų rinkinių sudarymo principus. Juk 1990 m. Maskvoje išleistame do-kumentų rinkinyje „Įgaliotieji atstovai praneša...“ buvo paskelbta V. Dekanozovo telegrama, kurioje aptarti vadinamojo liaudies seimo pirmos dienos darbo rezultatai, bet nė žodžiu neužsiminta apie sovietų vykdytus parengiamuosius darbus ir manipuliavimus siekiant kuo sklandžiau vykdyti aneksijos procesą. Tai jau atsispindi naujose pa-viešintose V. Dekanozovo telegramose.

Paskelbus bent jau daugumą svarbiausių, t a r pvalstybinių santykių problemat ikai 1939–1940 m. skirtų lietuviškų ir rusiškų do-kumentų, išryškėjo du ar net trys informaciniai sluoksniai: konfidencialių ir slaptų pokalbių, neviešų pareiškimų tarp „savų“ ir viešumai skirtos informacijos (vieši pareiškimai, diplo-matų pareiškimai). Štai 1939 m. rugsėjo 27–28 d. derybose su Ribentropu Stalinas atskleidžia savo kortas: „bus laikinai palikta egzistuojanti val-džios sistema, ministerijos ir t. t.“, „jeigu Latvija prieštaraus savitarpio pagalbos pakto sudarymui tokiomis pat sąlygomis kaip ir Estija, tai sovietinė armija per patį trumpiausią laiko tarpą susidoros su Latvija“1. Tarp „savų“ Stalinas Komunistų

internacionalo generaliniam sekretoriui G. Dimi-trovui 1939 m. spalio 25 d. jau atsargiai išsitaria: „mes nesieksime jų sovietizavimo. Ateis laikas, kai jie patys tai padarys“2, o oficialiai, iš SSRS Aukščiausiosios Tarybos tribūnos V. Moloto-vas 1939 m. spalio 31 d. teigia, kad „savitarpio pagalbos paktai numato pasirašiusių valstybių suverenitetą ir nesikišimo į vidaus reikalus principą“3. Akivaizdu, kad kai kurie rašantys šio laikotarpio istoriją ignoruoja tam tikrus informa-cinius sluoksnius, pasirinkdami tik atitinkančius jų ginamas pozicijas. Ypač tai pastebima Rusijoje ir tai iš esmės prieštarauja šio leidinio redakci-nės kolegijos nario akademiko A. Čubariano propaguojamam „daugiafaktoriniam metodui“ vertinant istorinius įvykius. Įvado autorė habil. dr. N. Lebedeva pagrindines savo tezes, kurios pakartotos dokumentų rinkinio įvade, išdėstė dar 2005 m. pradžioje Maskvoje vykusioje konferen-cijoje „Tarptautinė krizė 1939–1941 m.“4 Tačiau naujame teksto variante vietoj prievartinio inkor-poravimo imta drąsiau vartoti Baltijos valstybių okupacijos ir aneksijos sąvokas. N. Lebedevos tezė, kad Stalino neįsisąmoninti nacistinės Vo-kietijos grėsmės mastai, atsisakymas pripažinti esminius skirtumus tarp demokratinių ir fašis-tinių valstybių neatitiko SSRS nacionalinių ir tarptautinio saugumo interesų5, kad „stalininė vadovybė tapo hitlerinės agresijos prieš Lenkiją bendrininke“6, tiksliai atspindi naujas (bent jau Rusijoje) istoriografines pozicijas šiuo svarbiu klausimu. Kita vertus, matyti, kad įvadinio straipsnio argumentacijoje neieškoma „ypatin-gų“ Baltijos valstybių užsienio politikos klaidų,

2 ten pat, p. 37, 305.3 ten pat, p. 38.4 Žr. Международный кризис 1939–1941 г.г.: от советс- Международный кризис 1939–1941 г.г.: от советс-–1941 г.г.: от советс-1941 г.г.: от советс-: от советс- от советс-

ко-германских договоров 1939 г. до нападения Германии на СССР. Москва, 2006, c. 246–267.

5 SSrS ir lietuva antrojo pasaulinio karo metais, t. 1, p. 28.

6 ten pat, p. 31.

102

atvedusių prie šių šalių okupacijos ir aneksijos. O štai vienas iš dokumentų rinkinio sudarytojų Č. Laurinavičius, kaip ir kai kurie latvių istori-kai, yra padaręs išvadą, kad „Baltijos valstybių atsiribojimas nuo kolektyvinių garantijų 1939 m. vasarą padėjo A. Hitleriui. Jis galėjo Latviją ir Estiją, nesusietas jokiais jas ginančiais ryšiais, neskaitant, suprantama, abstrakčių principų, lengvai perduoti J. Stalinui kaip objektą pagal 1939 m. rugpjūčio 23 d. susitarimą“7. Gal dėl skirtingo geopolitinių realijų analizės traktavimo lieka neatskleistas ir Lietuvos situacijos, kurią veikė ne tik SSRS bei Vokietijos, bet ir Lenkijos interesai, ypatingumas. Hitlerio mėginimams įtraukti Lietuvą ir SSRS į susidorojimą su Len-kija ir taip užkirsti kelią grįžti prie są jungos su Vakarais Lietuva visiškai nepasidavė. Kaip kolektyvinėje monografijoje „Baltijos valstybių geopolitikos bruožai“ teigia vienas iš dokumen-tų rinkinio sudarytojų Č. Laurinavičius, SSRS stengėsi maskuoti agresiją „broliškų tautų gy-nimu“ ir, atrodė, taip iš dalies atsispiria Hitlerio logikai, siekiančiai izoliuoti Sovietų Sąjungą8. Išsiskiria autorių pozicijos ir kitu klausimu. Č. Laurinavičiaus teigimu, grasinimai panaudoti jėgą, kaip Estijos ir Latvijos atveju, praktiškai netaikyti, Stalinas tiesiog papasakojęs apie slap-tus susitarimus su Vokietija ir lietuvos politinis elitas, spekuliavęs pozityviu SSRS vaidmeniu sprendžiant Vilniaus problemą, nesugebėjo užimti gynybinės pozicijos9. Bet rusų istorikų paskelbti ir dokumentų rinkinio įvadiniame straipsnyje patvirtinti duomenys apie 3-iosios

sovietų armijos sutelkimą prie Lietuvos sienos paneigia minėtą teiginį10. Vis dėlto dokumentų rinkinio sudarytojų kiek besiskiriantys požiūriai, matyt, nesutrukdė bendram darbui.

N. lebedeva, remdamasi rusijos archyvuose saugotais dokumentais, patvirtina jau seniai lietuviškoje istoriografijoje įsivyravusį teiginį11, kad Sovietų Są jungos vadovybė dėl agresijos datos prieš Lietuvą galutinai apsisprendė 1940 m. gegužės 24 d.12 Sovietiniai pasirengimai karinei okupacijai patvirtinti pirmą kartą skelbiamais rusijos valstybinio karo archyvo dokumentais13. Iki šiol į viešą apyvartą buvo patekęs vos vienas dokumentas (taip pat surastas N. lebedevos) apie 56 000 karo belaisvių iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos priėmimą14. Bet būtent knygos įvade N. Lebedeva padaro daugumai Rusijos istorikų (jau nekalbant apie politikus) nemalonią išvadą: Lietuvą užėmus sovietų kariuomenei, buvo padaryta pradžia okupacijai ir vėliau ėjusiam aneksijos procesui15. Tai atspindėjo ir maršalo S. Timošenko siūlymuose VPK (b) Politiniam biurui 1940 m. birželio 17 d. vos tik buvo užimtos Baltijos valstybės: „ryžtingai imtis užimtų res-publikų sovietizavimo“, „nuginkluoti užimtų šalių armijas“16 ir t. t. Greta viso to atskleidžia-mas (nors, pasak lietuviškų šaltinių, jau gana gerai išaiškintas) SSRS bandymas užvaldyti visas Lietuvos valstybės aukso atsargas, sau-gotas užsienio bankuose17. Dokumentų rinkinio sudarytojams nepavyko surasti SSrS ir lietu-vos 1939 m. spalio 10 d. derybų dėl savitarpio pagalbos sutarties sovietų pozicijų aprašymo,

7 Laurinavičius Č., Motieka E., Statkus N. Baltijos valstybių geopolitikos bruožai. XX amžius. Vilnius, 2005, p. 118.

8 Ten pat, p. 120–121. Analogišką požiūrį išsakė ir akademikas A. Čubarianas konferencijoje Maskvoje. Žr. Международный кризис 1939–1941 г.г.: от советско-германских договоров 1939 г. до нападения Германии на СССР, c. 16.

9 Baltijos valstybių geopolitikos bruožai, p. 123.10 Lebedeva N. Vokietija ir lietuvos prijungimas prie

SSRS. Žr. Международный кризис 1939–1941 г.г., с. 251.

11 Žr. Lietuvos okupacija ir aneksija, 1939–1940. Vilnius, 1993, p. 12.

12 SSrS ir lietuva antrojo pasaulinio karo metais, t. 1, p. 49.

13 ten pat, p. 586–589, 600–601, 605–609, 617.14 Ten pat, p. 578–579. Žr. Катынь 1940–2000. �оку-Катынь 1940–2000. �оку-–2000. �оку-2000. �оку-

менты. Москва, 2001, с. 175–176.15 ten pat, p. 54.16 ten pat, p. 56, 624–625.17 ten pat, p. 674.

103

taip pat nerasta ir Molotovo bei Krėvės-Mic-kevičiaus susitikimo Maskvoje 1940 m. liepos 3 d. pro memoria. Bet iš lietuviškų diplomatinių dokumentų ar memuarų vis tiek jau seniai buvo žinomas šių susitikimų turinys.

Pats dokumentų rinkinio pasirodymas 2006 m. net buvo įgijęs tam tikro politinio skambesio. Pasigirdo teiginių, kad N. Lebedevos parengtame dokumentų rinkinio įvade įvardijus Baltijos šalių okupaciją, Rusija ją pripažino. Mat leidinio redakcinėje kolegijoje buvo žinomas Rusijos istorikas Aleksandras Čubarianas, į kurio nuomonę įsiklauso oficialusis Kremlius18. Pats akademikas A. Čubarianas dar 2005 m. patvirtino, kad veiksmai tų šalių, kurios atiteko sovietų interesų sferai, atžvilgiu buvo neteisėti ir amoralūs19. Bet remiantis vadinamuoju „dau-giafaktoriniu metodu įvertinant ir analizuojant istorinius įvykius“, atsiranda galimybė vertinti Baltijos šalių okupaciją kaip „prijungimą pa-naudojant jėgą“, o aneksiją – „kaip sovietizaciją, besiremiančią nepasitenkinimu egzistavusia so-cialine ekonomine politika Baltijos šalyse“. Kita

vertus, tas pats A. Čubarianas pripažįsta, kad kai kurių Rusijos visuomenės sluoksnių nuostatos pervertina Baltijos šalyse 194020 m. vasarą vy-kusių rinkimų, kuriuos jau kontroliavo sovietų kariuomenė ir politiniai patarėjai, reikšmę.

Akivaizdu, kad šiuo metu, kai Rusijoje pa-sigirsta balsų peržiūrėti 1989 m. gruodžio 24 d. SSRS liaudies deputatų suvažiavimo nutarimus, konstatavusius, kad „slaptieji protokolai teisiškai yra niekiniai ir negalioja nuo jų pasirašymo momento“, šis dokumentų rinkinys duoda isto-rikams į rankas rimtų argumentų siekiant išsiaiš-kinti sudėtingas ir painias 1939–1940 m. dvišalių santykių peripetijas. Matyt, galima sutikti, kad šiandien svarbiausias klausimas – ne naujų do-kumentų paieška, o jau turimų įvykių ir faktų, atsispindinčių išslaptintuose dokumentuose, interpretavimo problema21. Ar mūsų valstybėse įmanomas vienodas istorinių įvykių vertinimo išlaisvinimas nuo politinės konjunktūros ir da-bartinių politinių interesų, būtų galima suabejoti, nors tokio dokumentų rinkinio pasirodymas lyg ir paneigia pesimistines nuotaikas.

Arvydas Anušauskas

18 Россия признала оккупацию стран Балтии, 2006 08 11 // www.charter97.org/bel/news/ (žiūrėta 2007-09-25).

19 Международный кризис 1939–1941 г.г.: от советско-германских договоров 1939 г. до нападения Германии на СССР, c. 6.

20 ten pat, p. 20.21 ten pat, p. 14.

104

ISSN 1392–0448. lIetuVoS IStorIjoS StuDIjoS. 2007 20

Istorinės atminties akademija (toliau – IAA) – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros darbuotojų bendruomenės iniciatyva sukurta institucija – apie savo gyvavimo pradžią paskelbė 2006 m. kovo 10 d., kai prof. alfredas Bumblauskas per-skaitė programinę paskaitą „Išbarstyta Lietuvos atmintis“. IAA bendradarbiai, oficialiame įstaigos tinklalapyje www.iaa.lt apibrėždami šios institu-cijos tikslus, teigia siekią reaguoti į šiuolaikinės Lietuvos istorinės kultūros tendencijas ir prisidėti prie naujų – europietiškos Lietuvos tapatybės modelių formavimo darbo. Pirmieji veiklos me-ų formavimo darbo. Pirmieji veiklos me- formavimo darbo. Pirmieji veiklos me-formavimo darbo. Pirmieji veiklos me-tai IAA bendradarbiams buvo labai intensyvūs. Apie tai, kokios priežastys nulėmė IAA atsiradi-mą, kas nuveikta ir kokie darbai šios institucijos laukia artimiausioje ateityje „Lietuvos istorijos studijų“ redakcijos vardu šios įstaigos mokslinį vadovą prof. Alfredą Bumblauską 2007 m. bir-želio 8 d. klausinėjo Aurimas Švedas.

Aurimas Švedas: Kokie lietuvių visuome-nės istorinės sąmonės kaitos ypatumai (prof. Edvardas Gudavičius pasakytų –„naujomis aplinkybėmis užgimęs ‘socialinis užsakymas’“) paskatino Jus su idėjiniais partneriais steigti Istorinės atminties akademiją?

Alfredas Bumblauskas: Tai vienas iš pačių sunkiausių klausimų. Juk bet kokie istorinės at-minties, istorinės kultūros ar atminties kultūros

moksLinis GyVenimas

istorinės atminties akademija – tikslai, nuveikti darbai, veiklos perspektyvos

(šiuo atveju į tų sąvokų skirtybes ir jų prasminių kontekstų aiškinimą nesileiskime) reiškiniai ką tik pateiktą klausimą paverčia nevienareikšmiu. Istorikas visuomet orientuojasi į tam tikrus visuomenės lūkesčius, bandydamas suvokti, ką potencialūs jo darbo adresatai norėtų sužinoti apie savo tautą bei valstybę. Tačiau čia pat rei-kia suformuluoti išlygą: labai dažnai yra sunku pasakyti, kas pirmas suvokė ir išreiškė tavo minėtą „socialinį užsakymą“. Kartais šį judesį atlieka visuomenė, o kartais – patys praeities tyrinėtojai. Šiuo požiūriu aš, kaip vienas iš Lietu-voje susiklosčiusios akademinės bendruomenės narių, labai aštriai juntu dar vieną įtampą, kuri atveria trečią mūsų svarstomo klausimo plotmę. Man visiškai akivaizdu, kad tie, kurie stengiasi byloti: „mes esame visuomenė!“ iš tiesų negali pretenduoti į visuomenės balsą. Ką tik paminėti, garsiai savo nuomonę reiškiantys žmonės yra tam tikrų praeities mąstymo modelių reiškėjai. Jie turi tvirtą idėjinį užnugarį, tam tikras tradicijas ir aiškų suvokimą, jog Lietuva gali būti „tik tokia ir jokiu būdu ne kitokia“. Išgirdus jų samprotavi-mus man dažniausiai kildavo klausimas: „ar taip iš tikrųjų yra kaip jūs teigiate?“ Beje, ši pozicija dažniausiai įvardijama kaip „humanitarinis mąs-tymas“. Tačiau su tuo aš nelabai norėčiau sutikti: humanitarais, mano nuomone, reikėtų laikyti tuos, kurie Lietuvą regi kaip „visatos lašelį“.

105

Šie žmonės nenori žiūrėti vien tik į „lietuvybės lašelį“, nes šalia Lietuvos egzistuoja ištisos dar nepažintos erdvės. Tokią poziciją aš visiškai su-prantu. Tačiau mūsų visuomenėje humanitariniu mąstymu vadinamas kažkas kitas...

Aurimas Švedas: O kaip tada reikėtų įvardyti tą, anot Jūsų, „praeities mąstymo modelį“, bū-dingą žmonėms, siekiantiems byloti visuomenės vardu?

Alfredas Bumblauskas: tikriausiai „stere-otipine lietuvybės formule“, kuria operuojantys žmonės niekada nesusimąsto apie paradoksus. Kad būtų aiškiau, apie ką kalbama, galiu pateikti vieną pavyzdį: mes džiaugiamės esą imperialis-tai, sukūrę valstybę „nuo jūros iki jūros“. Tačiau tuo pat metu norime sau ir pasauliui pasirodyti kaip labai humaniška ir „švelni“ tauta. Stere-otipinėje lietuvybės formulėje šie tarpusavyje nederantys dėmenys kažkokiu būdu koegzistuoja vienas šalia kito, nekeldami jokios įtampos. O esminis klausimas taip ir lieka neduotas bei neatsakytas: jeigu mes buvome tokie švelnūs ir geri, tai kaip mums pavyko užgrobti didvalstybę sudariusias teritorijas? Galbūt priešai, išvydę akinantį mūsų kariaunų grožį, patys atverdavo savo miestų vartus? O senovės lietuviai įeidavo pro juos rankose laikydami gėles? Tokie vaiz-diniai yra visiška nesąmonė! Tačiau jie iki šiol funkcionuoja! Paminėsiu dar keletą tarpusavyje visai nederančių, tačiau mūsų aptariamame mąstymo modelyje kažkaip išsitenkančių prieš-taringų teiginių: bet kuris, vidury nakties iš lovos išverstas, statistinis lietuvis gali atraportuoti: „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ Tačiau čia pat jis pripažins, kad mes XVII–XVIII a. saldžiai „miegojome“, nesirūpindami savo sostine. O štai lenkai minėtu laikotarpiu statė ir visaip gra-žino mūsų miestą! Todėl lietuviams šiuo atveju reikėtų apsispręsti: 1. arba mes „nemiegojome“ XVII–XVIII šimtmečiais ir todėl galime drąsiai

reikšti savo pretenzijas į Vilnių; 2. arba mes iš tiesų „kažkur kitur kažkuo kitu užsiiminėjome“ ir tada – lenkų pretenzijos į Vilnių nėra jau tokios nepagrįstos!

Kaip minėjau, nemaža mūsų humanitarų bendruomenės dalis yra įsipareigojusi šiems stereotipinio mąstymo vaizdiniams.

Aurimas Švedas: Ir jokių veiksmingų alter-natyvų pastariesiems vaizdiniams iki šiol nebuvo pasiūlyta?

Alfredas Bumblauskas: Ilgamečio Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesoriaus edvar-do Gudavičiaus konstruojamas Lietuvos istorijos modelis yra kitoks ir kartu – daug veiksmingesnis už mano aptartus stereotipinių formulių rinkinius. Šio istoriko pastangomis buvo kuriamas alternaty-vus Lietuvos vaizdinys, kuris turėjo funkcionuoti kaip griežta loginė konstrukcija. Iš šio suvokimo, kuris atsirado apie 1985–1987 metus, kai jau buvo galima daugiau pasakyti tiek savo cecho viduje, tiek bendraujant su kitų socialinių bei humani-tarinių mokslų atstovais, kilo noras kažko imtis. Taip gimė televizijos laida „Būtovės slėpiniai“. Joje bandėme svarstyti įvairius alternatyvaus „stereotipinei lietuvybės formulei“ Lietuvos istorijos modelio aspektus. „Būtovės slėpinių“ laida gyvavo nuo 1993 iki 2004 metų, telkdama tam tikrą bendraminčių grupę. Todėl manau, kad dabar jau galime kalbėti apie dvi Lietuvos istori-jos rekonstravimo metodologijas ir du praeities vaizdinius pateikiančius naratyvus.

Aurimas Švedas: Dėl „stereotipinės lietuvy-bės formulės“ gajumo ir nemažo poveikio tiek mūsų akademinei bendruomenei, tiek plačiajai visuomenei ginčytis negaliu. Tačiau kartais man vis dar kyla įtarimų, kad Jūsų su profesoriumi Gudavičiumi konstruoti alternatyvūs Lietuvos istorijos vaizdiniai kol kas vis dar egzistuoja tam tikroje „intelektualinėje laboratorijoje“. O jų sklaida visuomenėje pakankamai lėta...

106

Alfredas Bumblauskas: Nenorėčiau su šiuo teiginiu sutikti. Jaučiu, kad mūsų „laboratorijoje“ konstruojamas idėjas akivaizdžiai palaiko Lie-tuvos jaunuomenė, ir tai manęs nestebina. Juk Vasario 16-oji atstovauja romantizmo epochai, o štai Kovo 11-ą ją visai pagrįstai galima sieti su roko epocha arba dar kitaip – su skirtingų kartų estetika. Žinoma, toks pareiškimas skamba gana abstrakčiai, todėl galiu pateikti konkretų pavyzdį – IAA glaudžiai bendradarbiauja su jaunąja akademinės bendrijos dalimi. Čia galė-čiau paminėti lotyniškosios barokinės kultūros integravimo į mūsų istorinę kultūrą projektą, prie kurio esmingai prisideda Vilniaus univer-siteto Filosofijos fakulteto žmogus Mindaugas Kubilius.

Taip pat norėčiau pasidžiaugti, kad mūsų konstruojamas idėjas pozityviai vertina ir verslo pasaulio žmonės. Štai IAA kartu su Lietuvos verslininkais įgyvendina projektą „Lietuvos tapatybės formulė ir verslas“.

Dar vienu aktyvaus mūsų „laboratorijoje“ konstruojamų idėjų santykio su šiandienos vi-suomene, stengiantis atliepti jos lūkesčius, pa-vyzdžiu derėtų laikyti ir IAA bendradarbiavimą su viešą ja įstaiga „Europos namai“. Šiuo atveju IAA aktyviai prisideda prie Lietuvos įvaizdžio strategijos kūrimo ir yra susitelkusi prie Vilniaus įvaizdžio strategijos.

Aurimas Švedas: O kaip į Jūsų idėjas reaguo-ja Lietuvos politinio elito atstovai? Imkime kad ir Konservatorių partiją, kurios atstovai visuomet bandė suformuoti aktyvų, vertybinį santykį su tautos bei valstybės praeitimi.

Alfredas Bumblauskas: Nuo pat nepriklau-somybės atkūrimo konservatoriai savo Lietuvos istorijos ir dabarties vaizdinius kūrė remdamiesi iš esmės stereotipinėmis lietuvybės formulėmis. Tačiau šios partijos lyderis profesorius Vytautas Landsbergis šiuo metu aiškiai atsistojo į Gegužės trečiosios konstitucijos šalininkų gretas. Vadinasi,

tam tikri virsmai vyksta ir šiuo atveju prie jų tikrai prisidėjo Gudavičiaus koncepcijos sklaida.

taigi, landsbergio negalima vertinti vie-nareikšmiškai: jis yra labai talentingas, gal net genialus politikas, kuris aiškiai matė, kokie buvo 1990-ųjų Lietuvos resursai. Visi mano sanklodos inteligentai ar intelektualai puolė polemizuoti bei konstruoti naujoviškus modelius, o epo-chinėje sąvartoje reikėjo remtis kokiomis nors stabiliomis struktūromis ir tuoj pat imtis darbo... Tikriausiai ši priežastis buvo viena svarbiausių, kodėl buvo pasirinkta tradicinė, stereotipinė, nacionalistinė linija, kuri ir tapo tveriamos nau-josios Lietuvos pagrindu. Dėl to, kas nuveikta, galima profesoriui tik padėkoti. Drįstu spėti, jog jis, darydamas konkrečius darbus, tuo pat metu laukė, kada gi mūsų visuomenė subręs naujiems virsmams, kuriuos provokuotų naujų idėjų įtraukimas į apyvartą. Tačiau čia slypėjo didžiulis pavojus: laikantis tokios taktikos, vi-suomenę galima užkonservuoti Čiurlionio vizijų ir pagoniškų piliakalnių pasaulyje. Įvertinęs šias aplinkybes aš ir drįstu teigti, jog Gudavičiaus koncepcijos buvo naujoviškos, provokuojančios revoliucijas mūsų galvose. Galbūt šis istorikas ne visuomet įvertindavo, kokį rezonansą sukels jo teiginiai, laužantys stereotipų struktūras. Tačiau Gudavičius visuomet elgėsi kaip akademinės bendruomenės atstovas, o ne kaip skaičiuojantis galimų savo žingsnių padarinius politikas. Ir šia prasme profesorius buvo teisus. Tačiau jis kartais visai be reikalo įsiveldavo į diskusijas su oponentais, ginančiais „stereotipinės lietuvybės formulę“.

Aurimas Švedas: Kodėl Jūs sakote „be reika-lo?“ Juk polemika leidžia patikrinti konkrečių tei-ginių gyvybingumą ir atsparumą kritikos ugniai.

Alfredas Bumblauskas: Mano giliu įsiti-kinimu, tokiose polemikose reikia visai kito lygmens argumentų ir jų pateikimo būdo. To prof. Gudavičius paprasčiausiai neįvertino. Juk aka-

107

deminė tiesa, susiliečianti su visuomenei opiais istorinės sąmonės plotais, turi pereiti įvairius jos parengimo viešumai etapus. Mokslininkas tam tikrais atvejais privalo netgi išlaukti arba savo tezes išsakyti sverdamas, kokį efektą jie sukels konkrečioje perspektyvoje. Tai – sudėtingi me-chanizmai. O Gudavičius daugeliu atvejų veikė kaip bekompromisiškas ledlaužis. Profesoriaus dėka, kaip minėjau, mūsų visuomenėje įvyko tam tikrų permainų. Nors ir skausmingai... Kas man leidžia formuluoti išvadą apie įvykusias permainas? Jau ne kartą esu susidūręs su tuo, kad stereotipinės mąstysenos žmonės palengva ima pripažinti teisę egzistuoti kitiems Lietuvos istorijos ir dabarties vaizdiniams. Beje, 2005 metų rugsėjo 15–17 dienomis Vilniaus univer-sitete vykusio istorikų suvažiavimo metu į savo oponentus kreipiausi remdamasis būtent šia nauja skirtimi: „jūs Lietuvą regite ir mylite savaip, tačiau tai nesuteikia jums teisės uždrausti man turėti savo vaizdinius bei supratimą, kokia for-ma aš turiu tėvynei reikšti savo meilę!“ Reikia pasakyti, jog aštriausiai mus su Gudavičiumi kritikavę istorikų cecho atstovai šio suvažiavimo metu, kuluaruose vykusiose diskusijose, pripaži-no tokios skirties galimybę. Taigi buvo įteisintas paradigminis skirtumas tarp tam tikrų Lietuvos istorikų bendruomenių. Ir šis žingsnis, mano nuomone, yra labai svarbus.

Aurimas Švedas: Besiklausant Jūsų man į galvą šovė dar viena mintis: ar IAA gimimas nebuvo iš dalies lemtas noro atskirti du santykio su Lietuvos istorijos praeitimi būdus – emociją ir refleksiją ? Juk stereotipas visuomet yra labiau „išjausta“, o ne „išmąstyta“ struktūra...

Alfredas Bumblauskas: Tavoji pasiūlyta skirtis yra pernelyg sudėtinga. Tai, ką veikia IAA, nėra grynoji akademinė veikla... Pasaulyje valinga tam tikrų reiškinių ar fenomenų refleksija visų pirma užsiima universitetai. Jau dvidešimt metų Vokietijoje ir Prancūzijoje yra dirbama su-

sitelkus į vadinamąją „atminties kultūrą“ ir ne tik aiškinamasi, „kas buvo Karolis Didysis“, bet ir svarstoma, „kodėl Karolis Didysis audrina euro-piečių protus ištisus 1200 metų?“ Taip suformu-luota problema yra labai įdomi bei perspektyvi. Ją svarstant tuoj pat paaiškėja, kad istorikų teiginiai apie šią personaliją ne visuomet susisiekia su tuo, ką Karolis Didysis reiškia šiandienos Europos kasdienybei ir netgi – geopolitinei darbotvarkei. Juk šią asmenybę buvo pasitelkę „į pagalbą“ tiek prancūzų, tiek vokiečių imperializmas – Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose į mirtį ėjo tūkstančiai skirtingų armijų karių, kuriems Karolio Didžiojo idėja įkvėpdavo drąsos. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad konkrečiais atvejais istorikų darbai vaidina minimalų vaidmenį konfigūruojant istorinės sąmonės formas. Istorikai negali sustabdyti karų ir sutaikyti žmonių. Tačiau praeities tyrinėtojai neretai patys paskatina įsižiebti vieną ar kitą konfliktą...

Aurimas Švedas: Tačiau Lietuvos situacija, man regis, yra kiek kitokia. Čia istorikai iki šiol neretai įsivaizduoja save kaip burtininkus, užsi-dariusius dramblio kaulo bokštuose ir kartkartė-mis pasirodančius šių bokštų balkonuose byloti apačioje susirinkusiai tautai „visą tiesą“...

Alfredas Bumblauskas: lietuvoje situacija iš tiesų visai kita nei Vokietijoje arba Prancūzijoje. Čia egzistuojančių akademinių struktūrų atsto-vai reiškia bekompromisišką ištikimybę XIX a. metodologijai, puoselėjančiai objektyvumo siekį. Tokią situaciją visokeriopai skatina ir šiandieninė lietuvos mokslo politika, kurios principai yra sukonstruoti pagal chemikų ar fizikų cechuose veikiančias vidines bendrabūvio taisykles. O šios taisyklės humanitarams nepalieka jokių galimy-bių judesio laisvei. Maža to – jos visokeriopai skatina istoriką krapštytis prie kokios nors Ra-dvilų arba Sapiegų genealogijos smulkmenos ir tuo pat metu bandyti ją prakišti kokiam nors už-sienio leidiniui. O mūsų su tavimi šiandien svars-

108

tomos problemos lietuviškosios mokslo politikos požiūriu yra visiškai bevertės, nes jos negalės garantuoti pakankamo „mokslinės veiklos taškų“ skaičiaus ir t. t., ir pan. Taigi šiandien gyvuojanti Lietuvos mokslo politika yra absoliučiai atitrū-kusi nuo Lietuvos humanitarinių mokslų plėtros strategijos reikmių. Galėčiau suformuluoti dar žiauriau – ji visiškai nepaiso Lietuvos valstybės reikmių! Mūsų fizikai, primetę visiems „moks-linės veiklos taškų“ rinkimo pasjansą, tikrai nesukurs Lietuvos valstybės strategijos! Tą patį galiu pasakyti ir apie chemikus ar matematikus. Tokią strategiją konstruos politologai, istorikai, teisininkai, filologai.

Aurimas Švedas: Tikslių jų arba gamtos mokslų atstovai iš tiesų turėtų kurti Kalifornijos valstijoje egzistuojančio „Silicio slėnio“ analogus Lietuvoje, o ne valstybės raidos bei jos mokslo politikos strategijas...

Alfredas Bumblauskas: taip. Šie moks-lininkai turėtų kurti „slėnius“ sau ir atskiras rinkmenas mums, kuriomis socialinių bei hu-manitarinių mokslų atstovai galėtų pasinaudoti galvodami, kaip Lietuvos valstybės pasiekimus gražiau pateikti tarptautinei bendruomenei. Manau, atėjo laikas griežtai pasakyti, jog ne tikslių jų ar gamtos mokslų atstovai konstruos mūsų valstybės ideologiją.

Aurimas Švedas: Strategijos konstruojamos iš pradžių aptarus tam tikras teorines / ideolo-gines jų autorių nuostatas ir aiškiai deklaravus, kokiu metodologiniu instrumentarijumi bus naudojamasi... Kaip būtų galima apibūdinti šiuos IAA veiklos pamatus?

Alfredas Bumblauskas: Mes labai ilgai ėjome link suvokimo, kas yra negerai su mūsų istorijos mokslu. Šiuo atveju turiu omenyje ne tiek neigiamą gamtos ar tiksliųjų mokslų atsto-vų peršamos „mokslo vertikalės“ poveikį, kiek sovietmečiu egzistavusius represinius istorikų

bendruomenės priežiūros mechanizmus. Tie mechanizmai skatino žmones susitelkti į siauras problemas – sulįsti į savotišką „vėžlio kiautą“. 1990-aisiais paskelbus nepriklausomybę, didžioji praeities tyrinėtojų cecho dalis tikėjosi, kad galės ir toliau darbuotis įprastais būdais. Tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad visuomenė ir laikas reiš-kia praeities tyrinėtojų bendruomenei jau visai kitokius pageidavimus. Gerai, kai žmogus yra tam tikros srities profesionalas ir gali tiksliai bei korektiškai formuluoti teiginius apie konkrečius praeities ir dabarties reiškinius. Bet šiandien to jau nebepakanka! Lietuvių istorikas XXI amžiuje privalo mokėti pažvelgti į savo tautos bei vals-tybės praeitį iš Baltarusijos, Lenkijos ar Rusijos gyventojo perspektyvos. Tačiau šio gebėjimo jau irgi neužtenka... Šiandien reikia turėti suvokimą, kodėl sprogdinamas Londono metro arba kuo lietuviui svarbūs (o gal nesvarbūs) yra įvykiai Darfūre. Pagaliau mes privalome adekvačiai vertinti Europos Sąjungos politiką ir atsakyti į klausimus, ar mums „skauda“ dėl baskų proble-mų? O kaip su katalikų bei protestantų nesantaika Šiaurės Airijoje? Mūsų tai neliečia, o gal?..

Aurimas Švedas: Ką visu tuo norite pasaky-ti? Lietuvių istorikų tarpukariu susimeistrauti varstotai, ant kurių buvo konstruojami Lietuvos istorijos vaizdiniai, paseno?

Alfredas Bumblauskas: Gyvenimas įgyja tokį pagreitį, jog mes su tarpukaryje subrandinta kultūra nebegalime ne tik kad adekvačiai suprasti pasaulio, bet ir nesugebame atrasti jame sau deramos vietos. Įsikibę į stereotipinę lietuvybės formulę, mes tiesiog uždusime... Šiuo atveju aš nenoriu pasakyti, kad IAA turi pretenzijų išugdy-ti europietiškos prabos istorinės kultūros modelį lietuvių visuomenėje. Tačiau paskatinti mokytis tikrai norime. o mokytis yra iš ko. europa jau dvidešimt metų svarsto, kad istorija privalo būti aktyvi. Istorikai turi mąstyti ne tik apie tai, kas

109

buvo, bet ir nuolat kelti klausimą: „O kaip tai, kas buvo, veikia dabartį?“

Aurimas Švedas: Ir tuo pat metu svarstyti – kokiais būdais praeitis gali padėti tiek istorikui, tiek ir jo darbus skaitančiam žmogui išgyventi dabartyje...

Alfredas Bumblauskas: Be jokios abejonės. Šiuo atveju mes grįžtame prie vokiečių istorio-grafijos istoriko, teoretiko bei didaktiko Jörno rüseno. Šis galingas mąstytojas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad kiekvienas žmogus turi istorinį jausmą. Juk kiekvienas iš mūsų puikiai prisime-name, ką teko išgyventi vaikystėje, kokios mintys bei svajonės tuo metu mus lankė. Kiekvienas iš mūsų taip pat gali palyginti, kuo vaikystės išgyvenimai skiriasi nuo dabartinių patirčių. Taigi kiekvienas žmogus yra istorikas bent jau savo biografijos atžvilgiu. Kiekvienas žmogus šiek tiek yra praeities tyrinėtojas ir atpasakoto-jas, nes prisimena savo tėvus ir senelius. Todėl istorija, kaip joks kitas mokslas, yra artimas kiekvienam iš mūsų. IAA signalizuojamų bei svarstomų problemų kontekstams svarbiausia ši Rüseno maksima: „Istorija yra pergyvenimas.“ Istorija privalo padėti žmogui susivokti laike svarstant klausimą „kur mes esame?“ Atsakius į jį galima eiti toliau: „ar tai, kas mus supa, yra mūsų kūrybos padarinys, o gal – istorijos artefak-tai?“; „ką mes privalome išsaugoti, o ką galime griauti?“ Tokių klausimų yra daug, o atsakymai į juos sukuria konkrečios visuomenės vykdomą istorinės kultūros politiką. Taigi, tam tikrus teorinius bei metodologinius pagrindus Iaa gavo ir iš rüseno. Beje, itin svarbius konceptus, kuriais mes operuojame, yra suformulavęs ir Pierre Nora su bendraminčiais. Turiu omenyje prancūzų sukurtą „atminties vietų“ („les lieux de mémoire“) koncepciją. Šios idėjos sklinda ne tik Vokietijoje ar Prancūzijoje – kiek teko patir-ti, panašius klausimus ima svarstyti olandai ir austrai. Kažkas daroma ir Didžiojoje Britanijoje.

Matant šiuos procesus, natūraliai kilo klausimas: „O kas yra Lietuva?“ Ar Lietuva yra tai, ko mano karta, besiklausydama roko muzikos, nepriėmė iš principo? Pavyzdžiui, mes maištavome prieš tarybinę estradą, kuri mums buvo ne kas kita kaip tarpukario romantizmo aidai. Svetimi roko kartai, kuriai esu linkęs priskirti save, buvo ir patys įvairiausi paradai – tiek sovietmečiu, tiek atkūrus nepriklausomybę.

Aurimas Švedas: Sovietmečio paradų atgrasumą savo kailiu esu patyręs ir aš, nors geriausiu atveju galėčiau pretenduoti tik į Dou-glaso Couplando apčiuoptos ar (re)konstruotos X kartos chronologines ribas bei tapatumą, visiškai priešingą roko kartos maištingumui... Jaučiu, kad imame nuklysti nuo Iaa veiklos aptarimo, kuris turėtų būti šio mūsų pokalbio ašis, tačiau labai jau smalsu paklausti – kuo Jūsų kartai užkliuvo nepriklausomybės paradai? Tarkim, žygiuoja šalia Seimo ar prezidentūros koks nors tarpukario laikus menantis generolas...

Alfredas Bumblauskas: juk tarpukaryje išugdyti generolai nieko nepadarė, kas priklausė pagal pareigas! Tad nelabai yra dėl ko ir žvanginti ordinais marširuojant miesto gatvėmis. Kur jų garbė? – klausėme mes tada ir to paties teirau-jamės dabar. Jeigu pasipriešinti nebuvo sąlygų (beje, aš niekada to klausimo sau nekėliau) – ar buvo sukurtas planas „R“, kuris numatytų vy-riausybės pasitraukimą į užsienį, kariuomenės veiksmus intervencijos ir okupacijos atveju ir šių veiksmų pateikimo visuomenei metodiką? O gal to meto generolams, kaip tipiškiems miesčionims, terūpėjo iš varganų ūkininkų susirinkti pinigus ir sukurti sau bei savo artimiesiems „elitinį Kauno paveikslėlį?“ Tokiu atveju tėvynės ir karininko garbė tikrai nebuvo tai, dėl ko 1940-aisiais rei-kėjo jaustis pažemintam... Jeigu aš esu teisus, tai gal šlykštu? O gal panašiai nepriimtini dabar yra ir žurnalo „Stilius“ puslapiuose mirgantys vaizdai? Juk tėvynė iki šiol yra suvargusi, o mes

110

Vilniuje ir vėl renčiame kažkokius smetoninės Lietuvos „dolce vita“ standartus, į kuriuos gali įsisprausti tik labai ribotas žmonių skaičius. Man tai yra nepriimtina... Iš viso to kyla klausimas – ar mes galime iš istorijos gauti ne tik erzinančių artefaktų, bet ir tam tikrų orientyrų šiandienai? Istorinė kultūra šiuo atveju turi būti kuriama operuojant ilgais nuotoliais bei klausiant – ku-riame amžiuje ir kokie buvo mūsų tautos herojai? Kokiomis sąlygomis jie brendo ir kovojo? Ar šie herojai pastūmėjo Lietuvos civilizaciją bent per metrą į priekį?

Aurimas Švedas: Bandymą susivokti šiuose klausimuose...

Alfredas Bumblauskas: Bandymą susivokti tokiuose klausimuose aš suprantu kaip mane supančios bendruomenės kūrybą. Iškėlę šiuos klausimus galime išvysti, jog ši bendruomenė buvo užvaldžiusi didžiules erdves ir sukūrusi jose tam tikrų fenomenų. Galime pradėti kad ir nuo to, jog lietuviai į Baltarusiją nunešė žodį „skilandis“, o apibendrinimams šiuo atveju tik-tų pri(si)minimas, kad būtent mūsų dėka rusų pasaulis buvo padalytas į dvi monadas. Viena jų ilgą laiką įėjo į LDK sudėtį. Šie dalykai yra mūsų kūryba! Galbūt šiandieniniam žmogui ką tik paminėtus faktus sunkiai apsiverčia liežuvis pavadinti kūryba. Tačiau ar viduramžiais galėjo egzistuoti kitokios jos formos? Žinoma, kas nors gali mums paprieštarauti, kad lietuva buvo tik šakalas, sekęs paskui mongolų tigrą. Ir šiuo atveju aš nepulčiau ginčytis. Taip iš tiesų buvo. Tačiau kodėl aš visa tai turėčiau užmiršti?

Aurimas Švedas: Ir kas iš viso to paaiškėja?

Alfredas Bumblauskas: Kas iš viso to pa-aiškėja? Ogi tai, kad LDK paveldas priverčia lietuvį mąstyti atliekant ne atimties, o sudėties veiksmą. LDK mus skatina ne atsižadėti vieno ar kito fenomeno, bet nuolat klausti: „o gal ir tai yra mūsų?“ Beje, šis klausimas yra formuluojamas jau

ne imperialistine prasme. Lietuviai, duodami šį klausimą, turi išmokti mąstyti apie savo protėvių sukurtą „kapitalą“. Apie tokį kapitalą yra nuolat mąstoma rengiant IAA veiklos gaires bei įgy-vendinant konkrečius projektus, organizuojant renginius, ruošiantis paskaitoms ir seminarams.

Aurimas Švedas: taigi, Iaa nuolat galvoja apie lietuvių „kūrybinį kapitalą“.

Alfredas Bumblauskas: Būtent. Kūrybinį kapitalą! Todėl lietuvis nebegali laikytis skeptiko pozicijos ir abejingai pareikšti: „Ne, tai man sve-tima!“ Šiame kontekste pirmuoju mano idėjiniu oponentu galima laikyti ne Joną Basanavičių ar Simoną Daukantą, o Augustiną Voldemarą, kuris būtent ir laikėsi tokios pozicijos. Šis žmogus My-kolui Romeriui yra į akis išrėžęs: „Mums tokio tipo lietuvių nereikia!“ Žinoma, kai kas bando aiškinti, jog kitaip Lietuva susitverti negalėjo. Tokį argumentą būtų galima pripažinti jei, žvelg-dami į tuo metu susiklosčiusią situaciją, nema-tytume istorinės alternatyvos. O juk alternatyva buvo! Tokia alternatyva derėtų vadinti Lietuvos tautų suvažiavimą. Žinoma, ne Voldemaras ir ne minėtas renginys lėmė 1918-aisiais kurtos valstybės likimą. Jis priklausė nuo didžių jų geopolitinių žaidėjų – Rusijos, Vokietijos ir šiek tiek Lenkijos veiksmų. Tačiau ši aplinkybė ne-paneigia mano tezės, jog alternatyva egzistavo. Todėl XXI a. kalbėti apie tai, kad Lietuva turėtų likti ištikima Voldemaro nubrėžtai linijai, ypač įvertinus šios personalijos vaidmenį 1926 metų įvykiuose bei turint omenyje pagrįstus įtarimus, esą jis buvo Rusijos įtakos agentas, man atrodo nerimta. Tiesa, Voldemaro suformuluotą poziciją vėliau bandė švelninti Antanas Smetona. Tačiau ir jam rusai mokėjo pinigus už antilenkiškus straipsnius! Žinoma, savo rankomis Antanas gal-būt ir neėmė, bet Zofija – ne vieną šimtą rusiškų rublių įsidėjo į kišenę! Ir tai yra tautininkų gėda. Kai visi šie dalykai susidėlioja į vietas – natūraliai kyla klausimas...

111

Aurimas Švedas: Klausimas, ar lietuva su „voldemarine“ tapatybe ir Zofijos kišenėje šiugž-dančių rusiškų rublių brėžiama „pageidautina“ visuomenės laikysena turi ateitį?

Alfredas Bumblauskas: taip. ar yra kokia nors perspektyva? Ką roko kartos jaunimas mąstys apie savo tėvynę? Kad tai yra viso labo tik kanklių kraštas, todėl pats laikas krautis lagaminus ir vykti į Londoną?

Aurimas Švedas: Dalis jaunimo dabar savęs turės klausti jau ne: „kodėl turėčiau likti?“, o „dėl ko aš turėčiau grįžti į Lietuvą?“

Alfredas Bumblauskas: teisinga pastaba. Dėl ko grįžti? Ką Lietuva po 1990-ųjų sukūrė naujo? Kuo mes skiriamės nuo sovietinės arba – Smetonos, Basanavičiaus, Daukanto – Lietuvos? Nuo LDK? O juk mes dabar gyvename visai kitokiomis sąlygomis ir jos mums kelia visiškai naujų, dar niekuomet nepatirtų sunkumų. Todėl reikia kažką galvoti!

Aurimas Švedas: Jūsų išeities pozicijos, tam tikras idėjinis bei teorinis tapatumas ima aiškėti. Dabar būtų įdomu sužinoti, kokius „žemėlapius“ Jūs su savo partneriais esate pasirinkę IAA veiklai? Tiksliau – kokias veiklos sritis norėjote aprėpti?

Alfredas Bumblauskas: Vienas iš svar-biausių IAA tikslų – plėtoti vadinamąją ULB koncepciją. Žymus lenkų emigrantas Paryžiuje, „Kultūros“ redaktorius Jerzy Giedroycas iškėlė geopolitinę idėją, jog reikia sukurti kultūrinę bei geocivilizacinę ULB (ULB – savarankiškų ir Lenkijai draugiškų Ukrainos (su Lvovu), Lie-tuvos (su Vilniumi) ir Baltarusijos (su Gardinu) valstybių regiono koncepcijos santrumpa). Tiesa, reikia pripažinti, jog eidami šia kryptimi kol kas padarėme labai nedaug. Tačiau šiuo atveju yra objektyvių priežasčių – daugelį IAA judesių stabdo arba sulėtina specifinė Baltarusijos situ-acija. Nepaisant to per metus IAA pasiekė kai kurių apčiuopiamų rezultatų – Vilniuje įsibėgėjo

seminarų ciklas „LDK paveldo dalybos“ (2006 m. spalio 7 d. įvyko pirmasis seminaras „Ukraina LDK paveldo dalybose“, norėčiau paminėti ir tų pačių metų gruodžio 2 dieną surengtą intelektu-aline prasme itin produktyvų trečią jį šio ciklo seminarą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos idėja ir likimas tautų istoriografijoje“), 2006 metų gegužę dalyvauta „Europos dienose“ Ukraino-je, su paskaitomis nuolat lankytasi lenkijoje, stiprinti ryšiai su IAA idėjiniais partneriais Baltarusijoje.

taigi, lietuva, ukraina, lenkija ir Baltarusija yra mūsų regionas, jį mums davė istorija, todėl privalome dirbti čia nuosekliai ir atkakliai. Kito pasirinkimo tiesiog nėra...

Aurimas Švedas: Norėčiau dar šiek tiek pla-čiau aptarti ULB koncepciją ir jos sklaidą. Gal galėtumėte apie šią geopolitinę Giedroyco idėją papasakoti šiek tiek plačiau?

Alfredas Bumblauskas: tai yra koncepcija, kurią nuo 1951 metų plėtodamas Giedroycas nuosekliai laužė lenkų išeivijos mentalitete egzistavusius nacionalistinius stereotipus. Šios koncepcijos pamatinis teiginys byloja, kad lenki-ja artimoje arba tolimoje perspektyvoje privalės skaitytis ir bendradarbiauti su šalimis, kurios yra į rytus nuo jos. Tam tikru laiku šias šalis Lenkija buvo užvaldžiusi, vykdydama kultūrinio istorinio imperializmo politiką. Įvertindamas pastarą ją aplinkybę Giedroycas siūlė be jokių skrupulų ir sentimentų atmesti tokį elgsenos modelį, nes Lenkijai yra reikalingi trys savaran-kiški subjektai – lietuva, Baltarusija ir ukraina. Šių valstybių Lenkijai, anot Giedroyco, reikia ne tam, kad jos atliktų buferio vaidmenį Rusijos atžvilgiu. Atsižvelgdamas į tai, kad Lietuva, Baltarusija ir Ukraina buvo amžinų Lenkijos bei Rusijos imperializmų sandūrų vieta, Gie-droycas suformulavo premisą, kad šioje erdvėje turi atsirasti istoriniai subjektai, privalėsiantys atlikti labai svarbią užduotį. Lietuva, Baltarusija

112

ir Ukraina Giedroyco koncepcijoje ilgainiui turės padėti formuotis Rusijai, pereinant iš imperialis-tinės valstybės į kažkokį kitą būvį. Todėl reikia įvairiomis formomis ir įvairiose srityse intensy-viai bendrauti su rusais, tuo pat metu padedant jiems išgyventi visuomeninių politinių struktūrų transformaciją. Žvelgiant iš tokios perspektyvos gimė ir Giedroyco bendraminčio Juliuszo Mie-roszewskio pamokymai lenkams. Mieroszewskis siūlė tautiečiams įsiklausyti į lietuvių nuomonę ir juos suprasti, atkreipdamas dėmesį į tai, kad Jogailaičių idėja yra labai vertinama Lenkijoje. O paprastam ukrainiečiui, lietuviui ir baltarusiui ji, kaip taikliai pabrėžė mano minėtas lenkų intelektualas, reiškė ne ką kita, kaip lenkiškąjį imperializmą. Šio imperializmo pagimdytų men-talinių struktūrų laužymas leido išsikristalizuoti ULB idėjai, atvėrusiai puikias mūsų regiono tautų bendradarbiavimo perspektyvas.

Aurimas Švedas: Ši koncepcija tiesiog ele-gantiška, tačiau bandant suteikti jai tam tikrą turinį IAA bendradarbiams neabejotinai iškils labai daug sunkumų...

Alfredas Bumblauskas: Giedroyco idėja iš tiesų verčia tiek lenkus, tiek lietuvius galvoti, koks bus ULB turinys. Šiuo atveju galėtume pa-svarstyti Lietuvos atvejį. Ar šiame kontekste tin-kama ir adekvati yra etninės Lietuvos samprata? Manau, kad Giedroycas niekuomet nepasirašytų po tokiu pasiūlymu. Produktyvi čia man atrodo Henryko Wisnerio pateikta „starolitwynų“ ir „mlodolitwynų“ koncepcija. Rugsėjo 6 dieną, Lecho Kaczynskio vizito į Lietuvą metu, aš ir Wysneris skaitėme pranešimus prezidentūroje. Būtent tuomet lenkų profesoriaus iškeltos idėjos apie dvi Lietuvas paskatino mane svarstyti ką tik išvardytas problemas. 1998 metais pasirodžiusio-je jo sintezėje yra skyrius „Dwa narody Litwy“, tačiau tuo metu jo idėjos man „nesuskambėjo“. taigi šalia Giedroyco ulB koncepcijos dar reikėtų sureikšminti ir Wisnerio dviejų Lietuvų

įžvalgą. Šiuo metu jos yra svarbiausi IAA „in-telektualiniai katalizatoriai“.

Aurimas Švedas: Koks buvo pirmasis impul-sas imtis įgyvendinti ULB koncepciją? Ganėtinai ilgas mūsų bendravimo „įdirbis“ man leidžia teigti, kad lietuvių ir lenkų santykių trajektorijos Jus domino labai seniai, tačiau apie Giedroyco idėjas išgirsti teko visai neseniai...

Alfredas Bumblauskas: Iš tiesų, tiek skai-tydamas įvairias paskaitas, tiek rašydamas tekstus, dažnai svarstydavau įvairias lenkų ir lietuvių santykių peripetijas bei istorinius-isto-riografinius-idėjinius-ideologinius kontekstus. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę man visuomet regėjosi, kad konfliktas su lenkais dėl Vilniaus jau priklauso praeičiai. 1997 metais Vygriuose Czesławas Miłoszas, Juliuszas Bardachas, leonas Brodowskis kaip lenkų atstovai, Tomas Venclova, Bronys Savukynas ir aš – kaip lietuvių – pasira-šėme „Vygrių deklaraciją“. Tai buvo simbolinis žingsnis, kuriuo norėjome parodyti, kad lenkų ir lietuvių konfliktas dėl Vilniaus yra užmirštas ir kapstytis po praeitį ieškant pretekstų abipusėms nuoskaudoms netikslinga. tai tapo man atspirties tašku naujų idėjų svarstymui. Juk sovietmečiu Lenkija mums atliko „lango“ į Vakarus funkciją. Beje, šį momentą pabrėžiau 2007 m. rugsėjo 5 d. prezidentūroje sakydamas kalbą, skirtą Lietuvos ir Lenkijos diplomatinių santykių užmezgimo sukakčiai. Šis proginis renginys tikrai nebuvo pirmasis, kuriame aš sureikšminau lenkijos vai-dmenį lietuvių visuomenei sovietmečiu. Tačiau nepaisant mano valingų pastangų modeliuoti lietuvių ir lenkų santykių perspektyvą, 2006-ai-siais kelionės į Kijevą metu, traukinyje perskaitęs Giedroyco 1999 m. gruodžio 31 d. duotą interviu, aš patyriau lengvą sukrėtimą. Juk ta koncepcija iki šiol nebuvo adekvačiai įvertinta ir pripildyta istorinio turinio!

Džiugu, jog mano siekiui sureikšminti ir įgyvendinti Giedroyco koncepciją pritarė ir IAA

113

bendradarbiai. Todėl šalia minėto lenkų intelek-tualo koncepcijos sklaidos įvairių straipsnių bei pranešimų konferencijose ar seminaruose metu, Iaa aktyviai dalyvavo ir 2006 metais vykusiuose Giedroyco gimimo 100-osioms metinėms pažy-mėti skirtuose simbolinio pobūdžio renginiuose: lapkričio 25 dieną Kijeve (Lietuvai šiame renginy-je atstovavau aš ir eseistas rolandas rastauskas) ir lapkričio 30 dieną Vilniaus universitete.

Aurimas Švedas: Kuriuos iš IAA 2006–2007 metais suorganizuotų renginių būtų galima įvar-dyti kaip savotišką „rišamąją medžiagą“, pade-dančią įgyvendinti ULB koncepcijoje nužymėtus tautų bendradarbiavimo orientyrus?

Alfredas Bumblauskas: Čia visų pirma rei-kėtų prisiminti mano jau fragmentiškai pristatytą 2006 m. gruodžio 2 d. Vilniaus universitete įvykusį trečią jį projekto „LDK paveldo dalybos“ seminarą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos idėja ir likimas tautų istoriografijoje“, kuriame rusiškąsias LDK istorijos koncepcijas pristatė svečias iš Sankt Peterburgo doc. dr. Aleksandras Filiuškinas, o jam referavo doc. dr. antanas Kulakauskas. Baltarusiškosios LDK vertinimo perspektyvos problematiką aptarė du Baltaru-sijos istorikai – prof. Hienadzijus Sahanovičius (Minskas) ir prof. Dmitrijus Karevas (Gardinas). O štai lietuvių ir lenkų tautinių kultūrinių ryšių bei distinkcijų Gordijo mazgą narpliojo garsus lenkų istorikas prof. Henrykas Wisneris su prof. Edvardu Gudavičiumi.

ULB koncepcijos sklaidai daug dėmesio sky-riau ir 2007 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos Seime bei Varšuvos Konstituciniame Tribunole skaitydamas savo pranešimą „Gegužės trečiosios konstitucija: Lietuvos ir Lenkijos užmarštys“.

Dabar mūsų svarstomų problemų kontekste reikėtų paminėti dar vieną įvykį – 2007 m. birželio 2 d. IAA surengtą seminarą „Senosios ir jaunosios Lietuvos susitikimai“, kuriame da-lyvavo Gediminaičių giminės palikuonis Paolo

Sanguszko bei kunigaikščių Radvilų giminės atstovai Mikołaj ir Maciej Radziwiłł.

Šiame seminare, skaitydamas pranešimą, aš kėliau klausimą, kokiu būdu galėtume Lietuvos užsienio politikos darbotvarkėje pritaikyti Gie-droyco koncepciją, nes ji mums duoda labai tiks-lius orientyrus, kaip reikia elgtis ukrainos, len-kijos ir Rusijos atžvilgiu. „Senosios ir jaunosios Lietuvos susitikimų“ seminare skvarbių įžvalgų suformulavo IAA idėjiniai partneriai ir nuolatiniai mūsų organizuojamų renginių dalyviai.

Ką tik mano išvardytus IAA organizuotus renginius drįsčiau laikyti apčiuopiamais Gie-droyco idėjų sklaidos rezultatais, tuo pat metu rodančiais, kaip originali idėja gali atlikti savo-tiško katalizatoriaus vaidmenį.

Aurimas Švedas: Jūs užsiminėte apie IAA idė-jinius partnerius, kurie esmingai prisideda prie Iaa veiklos. Gal galėtumėte juos trumpai pristatyti?

Alfredas Bumblauskas: Iaa veikla sunkiai įsivaizduojama be Tarptautinių santykių ir politi-kos mokslų instituto direktoriaus prof. raimundo Lopatos, Mykolo Romerio Politikos mokslų kate-dros vedėjo profesoriaus Antano Kulakausko, Is-torijos instituto direktoriaus profesoriaus alvydo Nikžentaičio nuolatinio bendradarbiavimo. Šie žmonės įvairiomis formomis labai daug prisidėjo prie IAA veiklos. Tačiau būtų neteisinga nepa-minėti ir kitų mūsų bendraminčių – profesorių Šarūno Liekio ir Alvydo Jokubaičio, daktaro Česlovo Laurinavičiaus....

Aurimas Švedas: Duodamas šį klausimą rizikuoju priversti Jus šį bei tą pakartoti. Tačiau nepaisant šio pavojaus prašyčiau Jus apibendrinti 2006–2007 metais IAA nuveiktus darbus. Kokie jau įvykę renginiai, konferencijos ar kitokio pobūdžio priemonės galėtų geriausiai išreikšti Jūsų vadovaujamos institucijos deklaruojamus siekius „atspindėti bendriausias istorinės kultū-ros permainų tendencijas“ ir formuoti „naujus Lietuvos tapatybės modelius“?

114

Alfredas Bumblauskas: Žvelgiant į tai, kas nuveikta per pirmuosius Iaa gyvavimo metus, galima užfiksuoti keletą svarbiausių šios įstaigos iniciatyvų, kurias būtų galima vertinti ir kaip re-agavimą į bendriausias istorinės kultūros permai-nų tendencijas, ir kaip bandymus pradėti naujos Lietuvos tapatybės konstravimo darbus. Šiame kontekste visų pirma reikėtų išskirti 2006 m. kovo 7 d. TSPMI surengtą tarptautinį seminarą „Kur dingo Gediminaičiai“ ( jame dalyvavo prof. Feliksas Šabuldo iš ukrainos, prof. Józefas Maroszekas ir prof. janas ostrowskis iš lenkijos, prof. Hienadzijus Sahanovičius iš Baltarusijos). Taip pat norėčiau paminėti tų pačių metų liepą vykusį Lietuvos ir Ukrainos istorinės atminties forumą. Kaip taikliai pabrėžė prof. Raimundas lopata, kurdami šį forumą, bandėme išmokti gyventi su gyvais LDK istorijos paminklais. Vie-. Vie-nas pagrindinių šio renginio tikslų buvo inicijuoti virtualaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės archyvo kūrimo Vilniuje darbus.

Nenorėčiau tylomis apeiti ir IAA nariams labai intensyvaus 2006 metų rudens darbų, prasidėjusių rugsėjo 2 dieną vykusiu Lecho Kaczynskio vizitu į Lietuvą ir simboliškai užbaigtų dailininko Petro Repšio kūrybos albumo pristatymo mūsų visuo-menei maratonu įvairiuose šalies miestuose.

2007 metus Istorinės atminties akademija pradėjo aktyviai dalyvaudama Gegužės trečiosios konstitucijos byloje. Kol kas paskutiniu skambiu

mūsų akademijos veiklos akcentu derėtų įvardyti birželį įvykusį Radvilų vizitą. Visų šių inicia-tyvų bei renginių kontekstą kūrė arba atliepė LTV 2 eteryje kiekvieną savaitę transliuojama lai-da „Amžių šešėliuose“. Šioje laidoje buvo aptartos mano jau minėtos Gegužės trečiosios konstitu-cijos vertinimo kontroversijos, atvėrusios gilias prieštaras tarp mūsų visuomenėje egzistuojančių istorinės atminties modelių („Ar reikia Lietuvai švęsti Gegužės trečią ją?“). LTV 2 studijoje taip pat svarstėme lietuvių politiniam bei kultūriniam elitui pastaruoju metu labai aktualias problemas, kurių analizė gali turėti įtakos šiandieninės mūsų visuomenės tapatybės sanklodai. Šiuo atveju turiu omenyje laidas: „Kokio regiono centras buvo ir yra Lietuva?“, „Ar Rusija yra Lietuvos geopolitinė grėsmė?“, „Lietuvių ar Lietuvos tauta?“, „Ko ieš-kome Kaliningrado srity?“, „Krokuva–Lvovas–Vilnius. Kaimynai ar giminės?“, „Ar Ukraina yra geopolitinis Lietuvos prioritetas?“

Jeigu jau pradėjau kalbėti apie televizinę veiklą, negaliu nepasidžiaugti tuo, kad juda lai-dos „Būtovės slėpiniai“ leidybos projektas. Šiuo metu jau yra pasirodę pirmi du planuojamų šešių skaitmeninių vaizdadiskių serijos „Užmirštoji LDK“ diskai „Ukraina LDK istorijoje“.

Aurimas Švedas: Dėkoju už pokalbį ir „Lie-tuvos istorijos studijų“ redakcijos vardu linkiu Jūsų vadovaujamai institucijai įgyvendinti kuo daugiau užsibrėžtų tikslų.

115

aCaDemy of hIstoRICaL memoRy (DIsCussIon Between DR. auRImas ŠVeDas anD PRof. aLfReDas BumBLausKas)

S u m m a r y

Academy of Historical Memory (Istorinės atminties akademija – Iaa) is an institution which was initi-ated by the members of the Department of theory of History and History of culture of the Faculty of History of Vilnius university. It was born on the 10th of March, 2006. In the institution’s official website, www.iaa.lt, the members of Iaa declare their determina-tion to respond to the tendencies of modern lithuanian historical culture and to take part in the formation of new models of Lithuanian identity. The first year of activity for the Iaa members was very intensive. the reasons of foundation of, Iaa, its past and future activities, were revealed by the head of the institution

prof. alfredas Bumblauskas who was interviewed by dr. Aurimas Švedas (Research papers “Studies of Lithua-nian’s History”) on the 8th of june, 2007.

During the discussion the following issues were re-viewed: the theoretical and methodological principals formulated by Western historiography (jörn rüsen, Pierre Nora) which became the catalyst of IAA’ activity; the main questions which are now raised by the society to histo-rians; the peculiarities of more then one hundred years existing traditional-stereotypical formula of lithuanian-ism and the alternatives to the mentioned images, which emerged at the junction of the 20th and 21st centuries as well as the forms of spread of these alternatives.

116

2007 m. balandžio 4 d. sukako 450 metų, kai gimė Leonas Sapiega (1557–1633) – žymus Lie-tuvos valstybininkas, diplomatas, kultūros bei meno mecenatas. Būdamas pirmuoju Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės senatoriumi – Vil-niaus vaivada, Lietuvos kancleriu ir didžiuoju etmonu – jis nusipelnė valstybės teisinės ir teis-minės sistemos raidai, kultūros ir meno plėtotei. Išsilavinęs ir puikų estetinį skonį turėjęs didikas buvo vienas lietuvos vyriausiojo tribunolo steigimo iniciatorių, vienas Trečiojo Lietuvos Statuto (1588 m.) rengėjų ir jo spausdinimo organizatorius, dosnus Bažnyčios mecenatas, kultūros, mokslo, meno rėmėjas. Ir ne tik. Jis buvo Lietuvos ir Lenkijos valdovo Žygimanto Vazos kapelos prižiūrėtojas. Su Sapiegos asme-niu greičiausiai sietinas ir neseniai identifikuotas unikalus Lietuvos senosios muzikos paveldo pa-minklas – Sapiegų albumas, saugomas Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje. Kita vertus, valstybės vyro karjerą nuolat lydėjo asmeninės netektys ir tragedijos.

Lietuvoje jubiliejus paminėtas gegužės 2 dieną kultūros vakaru Taikomosios dailės mu-ziejuje1 (savo mintimis apie Leoną Sapiegą ir jo

VaLstybininko Leono sapieGos jubiLiejus

įvairiapusę veiklą dalijosi profesoriai Stanislovas Lazutka, Irena Valikonytė, Jūratė Kiaupienė, habil. dr. Jūratė Trilupaitienė, dr. Mindaugas Paknys) bei senosios muzikos koncertu Vilniaus arkikatedroje bazilikoje gegužės 4 dieną.

Kaimynai baltarusiai šią iškilią asmenybę pagerbė tarptautine moksline konferencija „Leo-nas Sapiega ir jo epocha“ Gardino valstybiniame Jankos Kupalos universitete (balandžio 4–5 d.).

Sapiegos gyvenimas, valstybinė bei politinė, kultūrinė veikla, šeimos genealogija turi gana gausią įvairiakalbę (lotynišką, lenkišką, lietu-višką, rusišką, baltarusišką ir net prancūzišką) istoriografiją. Joje priklausomai nuo autorių tautybės Leonas Sapiega vadinamas ir lenkų, ir rusų, ir lietuvių, ir baltarusių veikėju. Nepaisant tokios nuomonių įvairovės istoriografijoje, kon-ferencijoje dominavę kolegos baltarusiai buvo tvirtai įsitikinę baltarusiška Sapiegos kilme ir nesiruošė dėl jos diskutuoti. Tiesa, pagrindinis, o kartais net vienintelis kriterijus tam nustatyti yra Sapiegą supusios aplinkos kalba. Todėl prof. Stanislovo Lazutkos (Vilnius) pranešime nuskambėjusi mintis, kad pats L. Sapiega ar jo amžininkai nekvaršino sau galvos dėl šios problemos ar dr. Arkadiuszo Czwołeko (Torunė) pastaba apie tai, kad kalba nėra pagrindinis ir juolab vienintelis „įrankis“ tautybei nustatyti, iš esmės liko neišgirstos.

1 Vakarą rengė Kultūros, filosofijos ir meno institutas, Lietuvos dailės muziejaus filialas „Lietuvos Didžiosios Ku-nigaikštystės valdovų rūmai“, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Senovės ir vidurinių amžių istorijos katedra, Lie-tuvos istorijos instituto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos skyrius bei muzikos įrašų leidykla „Semplice“.

117

Organizatorių siekis kuo įvairiapusiškiau pažvelgti į šią iškilią asmenybę, o kartu įvai-riais rakursais atspindėti ir ją formavusią bei veiklai įtakos turėjusią istorinę epochą gerokai apsunkino jų pačių dalią. Po plenarinio posė-džio, skirto svarbiausiems Sapiegos gyvenimo ir veiklos momentams, dėl pranešimų gausos darbas penkiose sekcijose buvo tęsiamas vienu metu. Nepamirštant Sapiegos asmens, disku-tuota apie valstybės vidaus ir užsienio politikos problemas, visuomenės ir ūkio raidos ypatumus, etnokultūrines ir konfesines to meto realijas2. Pasirinktas konferencijos darbo organizavimo būdas suprantamas, tačiau jis labai varžė gali-mybes dalyvauti skirtingų sekcijų posėdžiuose ir diskusijose. Teliko išklausyti sekcijų vadovų „ataskaitas“ antrą ją konferencijos darbo dieną ir laukti konferencijos medžiagos rinkinio.

Dėl įvardytos priežasties sunku išsamiau ko-mentuoti konferencijos turinį. Renginyje netrūko pozityvių momentų, tačiau skaitytojui norėtųsi glaustai pateikti kai kuriuos diskutuotinus ar tiesiog dėmesio vertus dalykus.

Kolegas galbūt sudomintų Sergejaus Kauno (Minskas) pastabos apie demografinę situaciją XVI a. pabaigoje–XVII a. pradžioje. Nustatyti bent kiek tikslesnį gyventojų skaičių tuo metu, kaip žinoma, yra keblu, nes nebuvo nieko pa-našaus į gyventojų surašymą. Taikomi įvairūs skaičiavimo metodai palieka nemenkos paklaidos galimybę. S. Kauno nuomone (ji grindžiama ats-kirų konkrečių dvarų statistika), bendra paklaida skaičiuojant po 6–7 gyventojus viename dūme siektų apie 200 000 žmonių.

Be jau anksčiau minėto tvirto įsitikinimo, kad leonas Sapiega – tikras baltarusis, gretimos šalies istorikai, sekdami ankstesne istoriografija, jo daliai vis dar priskiria ir Trečiojo Lietuvos Statuto (1588) parengimą. Beje, dar XX a. ke-tvirtajame dešimtmetyje Ivanas lappo, bene nuodugniausiai tyręs Statuto rengimą bei Sa-piegos vaidmenį šiame procese, paneigė šį faktą. Jo nuomone, Trečiasis Statutas buvo parengtas didžiojo kunigaikščio kanceliarijoje dar iki Sa-piegos, kai kancleriai buvo Mikalojus Radvila Rudasis ir Eustachijus Valavičius. Neginčytinas Leono Sapiegos nuopelnas – užbaigtas Statuto teksto redagavimas ir jo išspausdinimas3.

Konferencijos programoje mirgėjo ne tik istorikų (ir būsimųjų) iš Lenkijos, Baltarusijos, Lietuvos pavardės – tarp pranešėjų buvo filosofų, filologų, žurnalistų ar net matematikų. Tokia įvairovė kartais būtent ir trukdė pranešėjams kritiškai vertinti istorinius šaltinius, tiksliau vartoti sąvokas ir taip toliau.

Bene kategoriškiausias konferencijoje buvo prof. Dmitrijus Karevas (Gardinas). Jis nepa-gailėjo savo kolegų teigdamas, kad baltarusių istoriografijoje iki šiol nėra „nei subalansuoto epochos, nei asmenybės (suprask, Sapiegos – L. S.) paveikslo“, nes per mažai remiamasi istori-niais šaltiniais; pastebimas atotrūkis nuo gretimų valstybių istoriografijos ar net tendencinga jos atranka, kai pasirenkama tik tai, kas reikalinga ir naudinga savo versijai pagrįsti. Nesvetimas ir bet kurios istorinės asmenybės romantizavimas.

Šie profesoriaus pabrėžti momentai galėtų tap-ti kolegiškais palinkėjimais bet kuriam tyrėjui.

Lirija Steponavičienė

2 Šių eilučių autorė skaitė pranešimą apie Antrojo Lietuvos Statuto (1566) įkaito normas kasdieniame gyve-nime paskutiniaisiais Žygimanto Augusto valdymo metais (1566–1572).

3 Lappo I. 1588 metų Lietuvos Statutas. Kaunas, 1934, t. 1, d. 1, p. 461–473.

118

2007 metų vasarą kartu su keletu profesijos kolegų iš Lietuvos dalyvavau dideliame istorikų susibūrime Lenkijoje. Būtent ten, Krokuvoje, birželio 28–30 dienomis vyko Pirmasis Lenkijos istorijos užsienio tyrinėtojų kongresas (I Kongres Zagranicznych Badaczy Dziejów Polski). ren-ginio sumanymas kilo dar 2004 m. rugsėjį taip pat Krokuvoje, XVII visuotinio lenkų istorikų suvažiavimo metu. Trečiąją šio suvažiavimo die-ną vyko tarptautinis simpoziumas „Apie mus be mūsų“, kuriame svečiai iš užsienio pareiškė savo nuomones apie Lenkijos istoriją ir jos tyrinėjimus užsienyje. Beje, jiems taip pat priskiriamas „len-kų istorijos mokslas užsienyje“ (polska nauka historyczna za granicą), turint omenyje gausią lenkų tautybės istorikų, dirbančių kartais jau kelis dešimtmečius Vakarų šalių universitetuose, grupę. Simpoziume išdėstytos mintys sukėlė didelį klausytojų susidomėjimą ir tapo paskata surengti atskirą kongresą, kuriame būtų kur kas plačiau ir giliau aptartos Lenkijos (taip pat bendros Lenkijos–Lietuvos valstybės) paveldo istorijos tyrinėjimų pasiekimai bei problemos.

Oficialus Kongreso rengėjas buvo Lenkų istorikų draugijos (Polskie Towarzystwo Histo­ryczne – PTH) Krokuvos skyrius. Jo pirmininkui ir drauge PTH vicepirmininkui, atsakingam už jos tarptautinius ryšius, jogailos universiteto

apie tarptautinĮ Lenkijos istorijos tyrinėtojų konGresą ir ne tik jĮ

profesoriui A. Chvalbai (Andrzej Chwalba) teko garbingos, bet sunkios Kongreso Organizacinio komiteto pirmininko pareigos. Čia reikėtų pažy-mėti, kad PTH turi senas tradicijas. Dabartiniu pavadinimu ji funkcionuoja nuo 1925 metų, bet jos pirmtakas – Istorikų draugija – buvo įkurta jau 1886 metais Lvove, tada žymiausiame greta Krokuvos lenkų mokslo židinyje. Dar anksčiau – 1880-aisiais – Krokuvoje įvyko pirmasis istorikų suvažiavimas. Antrasis suvažiavimas buvo surengtas 1890 metais Lvove, o trečiasis – 1900 metais vėl Krokuvoje. Atsikūrusioje po Pirmojo pasaulinio karo Lenkijos valstybėje įvyko trys visuotiniai istorikų suvažiavimai, tarp jų šeštasis 1935-aisiais Vilniuje.

Pasibaigus antrajam pasauliniam karui, prijungtame pagal Potsdamo susitarimus, bet mūšių metų smarkiai sugriautame Vroclave jau 1948 metais buvo surengtas VII visuotinis lenkų istorikų suvažiavimas. Tai rodė tiek lenkų istorikų bendruomenės siekius išlaikyti savo intelektualinį vaidmenį visuomenėje, tarnauti tautai ir tėvynei naujojoje politinėje situacijoje, tiek valstybės paramą šiems siekiams ir huma-nitariniams mokslams. Ši parama buvo būdinga visai lenkijos liaudies respublikos, kurioje humanitarai turėjo didžiausią raiškos laisvę iš visų socialistinių šalių, išskyrus galbūt Jugosla-

119

viją, epochai. Suprantama, jog ir po 1989 metų lūžio, atvėrusio kur kas platesnes perspektyvas lenkų istorijos mokslui ir ypač jo atstovų tarp-tautiniams kontaktams, valstybės institucijų parama, pirmiausia finansinė tebėra būtina ren-giant suvažiavimus, kongresus ir didesnio masto konferencijas.

Svarbus tapo dar vienas veiksnys, kurio nebuvo komunistų valdžios metais – pastangos plėsti Lenkijos įtaką vadinamuosiuose „kresuo-se“ (pakraščiuose) – Ukrainoje, Baltarusijoje, Lietuvoje, Latvijoje. Viena iš priemonių – ben-dradarbiavimas kultūros ir mokslo srityse, pir-miausia humanitarinių mokslų, ypač išskiriant istoriją. Jos potencialu – universitetais, apginamų disertacijų skaičiumi ir jų problematikos įvairo-ve, mokslinės ir mokslo populiarinimo perio-dikos kiekybe, kokybe bei tiražais, originalios ir verstinės literatūros leidyba – Lenkija toli pralenkia visas minėtas „kresų“ valstybes kartu paėmus. Kaip ir ligi šiol išlikusiu plačios skai-tančiosios visuomenės domėjimusi istorija, taip pat universitetų dėstytojų prestižu. Žymiausių ir mažiau žymių istorikų straipsnius nuolat spaus-dina svarbiausi bendranacionaliniai lenkijos dienraščiai „Rzeczpospolita“, „Nasz Dziennik“, „Gazeta Wyborcza“, „Dziennik“, savaitraščiai „Polityka“, „Myśl Polska“, „Wprost“ ir daugelis kitų. Solidžiausia ir didžiausiu tiražu iš visų savaitraščių spausdinama „Polityka“ turi ne tik istorijos skyrių, bet ir kas trys mėnesiai leidžia-mą nemokamą priedą „Pomocnik Historyczny“ („Istorijos padėjėjas“).

Geresnės ir lenkų istorikų galimybės užsiimti moksliniu darbu. Pakanka paminėti jau vien tai, jog lenkijoje aukštosios mokyklos pradeda mokslo metus spalio pirmąją, o užbaigia birže-lio gale. Moksliniam darbui lenkų universitetų istorikai gali skirti vienu mėnesiu daugiau laiko negu lietuviai. O ir istorijos institutų, daugmaž atitinkančių mūsiškius fakultetus, statusas lenkų

universitetuose yra aukštas. Ne vien tik Kroku-vos jogailos ar Varšuvos universitetuose, bet ir, taip sakant, regioninės reikšmės, neseniai įkur-tuose universitetuose, tokiuose kaip Balstogės (Bialystoko), Opolės ar Olštyno.

Pastarasis miestas parinktas XVIII visuotinio lenkų istorikų suvažiavimo 2009 metais vieta. Jo organizavimo darbas pavestas PTH Olštyno skyriui, narių skaičiumi vienam didžiausių ša-lyje, tačiau suvažiavimo bazė, suprantama, bus universitetas. Plenariniams ir daugelio sekcijų posėdžiams reikia tinkamų auditorijų, dalyviams apgyvendinti – bendrabučių, lenkiškai vadinamų „akademiniais viešbučiais“. Tai nelengvas užda-vinys, nes greta pakviestų pranešėjų ir paprastų registruotų dalyvių suvažiavimo posėdžius gausiai lanko studentai, istorijos mokytojai ir šiaip jos mėgėjai, kurie atvyksta iš visų Lenkijos kampų. Štai ką rašė profesorius A. Chwalba apie XVII suvažiavimą Krokuvoje: „Džiaugėmės, kad Suvažiavimo metu salės buvo pilnutėlės, bet kartu sielojomės matydami, jog tiek daug mūsų svečių dėl vietų stygiaus ilgas valandas praleido stovėdami. Pasirodė, kad dalyvių skai-čius buvo kur kas didesnis negu užsiregistra-vusių asmenų skaičius, o žiniasklaidos vykdyta populiarinimo kampanija sukėlė tokį ažiotažą, kad daugybė mokytojų, studentų, moksleivių, istorijos mylėtojų pripildė mūsų kuklias sales. Deja, Krokuva nėra pasiruošusi priimti visus tokio didelio suvažiavimo dalyvius. Pridursiu, jog tai buvo pats didžiausias, sutelkęs gausiausiai dalyvių mokslinis kongresas Krokuvoje po 1989 metų.“1 Tikriausiai, Olštyne, kurio gyventojų skaičius nesiekia nei 200 tūkstančių, problemos su istorijos mylėtojų antplūdžiu bus dar sudėtin-gesnės negu besivaržančioje su Varšuva dėl šalies kultūrinės sostinės vardo Krokuvoje. Tačiau gal

1 Chwalba A. Co nam zostało po Zjeździe? // Biuletyn Polskiego Towarzystwa Historycznego. Listopad 2005, s. 9–10.

120

tokio pobūdžio bėdų mūsų kaimynams vertėtų ir pavydėti...

Grįžtant prie Lenkijos istorijos užsieninių tyrinėtojų kongreso būtina pažymėti efektyvų ir tikslų jo Organizacinio biuro darbą (pirmininkas prof. K. Zamorski), kurio būstinė buvo Jogailos universiteto Istorijos fakulteto rūmuose (Colle­gium Novum). Juk reikėjo sudaryti kviečiamųjų sąrašą, išsiųsti pakvietimus, palaikyti ryšius laiškais, elektroniniu paštu, faksu ir telefonu su daugelio artimų ir tolimų valstybių istorikais, suderinti klausimus dėl priėmusių pakvietimus apgyvendinimo Krokuvoje. Žinoma, didelę dalį Kongreso dalyvių sudarė Lenkijos istorikai, kai kurie iš jų skaitė pranešimus, moderavo visiems simpoziumams ir diskusijoms. Tai sa-vaime suprantama, nes tik vietiniai, Kongreso šeimininkai ir galėjo tinkamai atlikti šią gana sudėtingą užduotį.

Kongreso renginiai vyko ir visi jo dalyviai buvo apgyvendinti (dauguma jogailos universite-to bendrabučiuose, o pranešėjai ir šiaip solidžiausi svečiai – viešbučiuose) Krokuvos centre. Tai labai patogu, nereikėjo ne tik trankytis po miestą, bet ir išvis naudotis transportu. o ne ilgesnis negu pus-valandinis pasivaikščiojimas Krokuvos gatvėmis bei aikštėmis iš laikino būsto į renginius švelniai šiltomis, bet, laimei, nekarštomis dienomis buvo vienas malonumas. Beveik visi renginiai vyko nesenai pastatytame didingame moderniame pas-tate – jogailos universiteto Auditorium Maximum, kuris dabar yra svarbiausias konferencijų centras Krokuvoje. Jo statyba iš dalies buvo finansuota Europos Są jungos fondų lėšomis, tad galima sakyti, jog šiuo atveju iš Briuselio plaukančios lėšos panaudotos protingai.

Iškilmingas Kongreso atidarymas vyko bir-želio 28 dieną Auditorium Maximum didžiojoje salėje. Buvo perskaitytas Lenkijos Respublikos prezidento Lecho Kačinskio sveikinimas, o paskui paskelbti konkurso „Pro Historia Polo-

norum“ už geriausias knygas Lenkijos istorijos tematika, parašytas ir išleistas užsienio kalbomis 2002–2006 metais, rezultatai ir įteikti apdovano-jimai. Iš konkursui pateiktų 45 knygų daugiausia buvo vokiečių istorikų – 17, amerikiečių – 8, vengrų – 7, Didžiosios Britanijos – 5, taip pat Čekijos, Austrijos, Prancūzijos, Rusijos, Ukrai-nos, Kroatijos, Slovakijos. Konkurso kapitula, pirmininkaujama jogailos universiteto Istorijos fakulteto dekano profesoriaus a. Banacho (andr-zej Banach), atrinko 8 knygas: 3 vokiečių autorių, 3 – amerikiečių, 1 – vengrų ir 1 – ukrainiečių.

Svarbiausias konkurso prizas – bronzinė pirmosios lenkų kronikos, rašytos lotyniškai XII amžiuje, autoriaus Galo Anonimo statulė-lė – buvo įteikta JAV istorikui T. Snyderiui už monografiją, skirtą nušviesti tarpukario Lenkijos valstybininko, vieno iš jos politikos ukrainiečių atžvilgiu formuotojo ir ilgamečio Volynės vaiva-dos, aktyvaus pogrindžio kovos Antrojo pasau-linio karo metais dalyvio H. Juzevskio (Henryk Józewski, 1892–1981) gyvenimui ir veiklai. H. Juzevskis buvo įdomi ir originali asmenybė, bet antrosios Žečpospolitos politinėje scenoje ne-vaidino ypatingai svarbaus vaidmens. tad faktas, kad užatlantės istorikas, beje, neturintis lenkiškų šaknų, ėmėsi tokios temos, liudija du reikšmin-gus dalykus. Pirma, neprilygstamą JAV istorijos mokslo problematikos diapazoną, sąlygotą, be kita ko, universitetų ir mokslinius tyrinėjimus remiančių fondų didelių finansinių galimybių. Jos leidžia gausiems JAV istorikams dirbti beveik visų pasaulio šalių bibliotekose ir archyvuose, rinkti medžiagą disertacijoms, monografijoms, dalyvauti tarptautinėse konferencijose kituose žemynuose. Antra, JAV, kaip ir kitų Vakarų šalių, tyrinėtojus domina daugybė Lenkijos istorijos klausimų, o ne vien tarpvalstybiniai santykiai ir diplomatijos peripetijos. Domimasi tiek nau-jausiais laikais, tiek tolima senove. Keturiose iš premijuotų knygų nagrinėjami XX amžiaus

121

lenkijos istorijos klausimai, o kitose – viduram-žių bei naujųjų amžių. Atitinkamai įvairiapusė chronologiniu ir probleminiu atžvilgiu buvo Kongreso simpoziumų ir diskusijų tematika.

Kongreso atidarymas buvo užbaigtas gar-bės apdovanojimo už didžiulį indėlį į Lenkijos istorijos tyrinėjimą velsiečių kilmės Didžiosios Britanijos istorikui Normanui Devisui (Davies), kurio du stambūs veikalai išleisti ir lietuviškai, įteikimu. Išskirtinai produktyvus istorikas, gerai mokantis lenkų kalbą ir populiarinantis Lenkijos istoriją pasaulyje, savo knygomis ir pasisakymais įvairiose tarptautinėse konferencijose kovojan-tis su vadinamą ja polonofobija, neabejotinai vertas tokio apdovanojimo. Po iškilmingosios dalies didžiojoje Auditorium Maximum salėje vyko diskusija „Istorinė politika – reikšmė ir perspektyvos“, kurią įžangine paskaita pradėjo žymus lenkų visuomenės veikėjas ir politikas, buvęs užsienio reikalų ministras, pogrindžio kovotojas nacistinės okupacijos metais, Osven-cimo kalinys, daugelio istorinių knygų autorius, nesenai atšventęs savo 85 metų jubiliejų Vladis-lovas Bartoševskis (Bartoszewski). Paskaitoje V. Bartoševskis kalbėjo, kad pastaraisiais metais lenkijoje labai eksponuojama vadinamoji isto-rinė politika, kai tarpvalstybiniuose santykiuose pabrėžiami skaudūs lenkų tautai XX amžiaus is-torijos momentai, pirmiausia antrojo pasaulinio karo ir pirmojo pokarinio dešimtmečio. Pati są-voka „istorinė politika“ gali būti ir yra aiškinama įvairiai, bet jos esmę sudaro dabartinės vidaus, o ypač užsienio politikos problemų susiejimas su valstybės ir tautos istorija. Šioje srityje, bent jau Europoje, nuo 2005-ųjų pabaigos, kai šalies prezidentu buvo išrinktas L. Kačinskis, o vy-riausybėje vyravo partijos „Teisė ir teisingumas“ („Prawo i Sprawiedliwość“) veikėjai, pirmauja Lenkija. Į tai, kad tokia situacija gana kontrover-siška, atkreipė dėmesį ir V. Bartoševskis, tačiau tai darė labai korektiškai, daugiau kalbėjo apie

tarpusavio supratimo tarp tautų būtinumą ir šiek tiek pasidalijo prisiminimais apie savo veiklą karo metais, kai jis buvo vienas iš organizacijos („Żegota“), teikusios paramą nacistų masiškai žudomiems žydams, vadovų.

Diskusijoje dėl istorinės politikos pasisakė Izraelio, Vokietijos, Rusijos ir du lenkų istorikai, pastaraisiais metais dirbantys daugiausia Berlyne ir Londone. Natūralu, kad buvo reiškiamos skir-tingos nuomonės, tačiau į Kongreso programoje iškeltą klausimą – ar valstybinės valdžios veiks-mai, kuriais stengiamasi paveikti visuomenės istorinę sąmonę, laikytini specifine politikos šaka, kaip, pavyzdžiui, užsienio, ekonominė, saugumo bei kultūrinė politika, – atsakymai pa-sirodė panašūs. Juos galima apibendrinti taip: ne, istorinei politikai toks rangas nepriskirtinas, ji iš esmės yra jau senai žinomų priemonių, tarp jų propagandos, visumos naujas pavadinimas. Su-prantama, įvairiose šalyse ir skirtingais istorijos etapais priemonės nevienodos. Holokaustas žydų tautos istorinėje atmintyje paliko nepalyginti gilesnes žaizdas, negu brutalus kelių milijonų vokiečių išvarymas po Antrojo pasaulinio karo iš Čekoslovakijai ir Lenkijai atitekusių arba su-grąžintų vokiškų žemių šiuolaikinėje jų tautiečių istorinėje atmintyje. Šie skirtumai, nors ne tik jie, sąlygoja istorinės politikos intensyvumą, jei vis dėlto vartotume šį terminą. Kitu klausimu – ar yra ir ar būtini istorinės politikos standartai – buvo pareikšti gana skeptiški požiūriai. Pirma, pats istorinės politikos terminas, kaip minėjome, nėra griežtai apibrėžtas ir galbūt jis tik praeinanti mada. Antra, standartų nėra ir net juos sukūrus mažai tikėtina, kad valstybių vyriausybės laiky-sis kokių nors akademinių sluoksnių nustatytų apribojimų.

Į klausimą, ar Lenkija sėkmingai formuoja savo praeities įvaizdį šalyse, su kuriomis ją sieja ypatingi istoriniai ryšiai, teigiamą atsakymą pa-teikia jau pats Kongresas, į kurį gausiai atvyko

122

istorikų iš visų gretimų valstybių: Vokietijos, Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Lietuvos, Če-kijos, Slovakijos, Vengrijos. Tik mažuma šių istorikų skaitė pranešimus simpoziumuose arba pasisakė diskusijose, bet dalyvavimas ir klausy-masis plečia profesinį akiratį, padeda užmegzti bei palaikyti asmeninius ryšius su kolegomis iš kitų kraštų. Šitokie ryšiai yra labai svarbi didelių tarptautinių mokslinių konferencijų ir kongre-sų, kurių dalyviai tiesiog fiziškai negali vienu metu būti daugiau kaip vienos iš keleto sekcijų posėdžiuose, funkcija. Tad šią neišvengiamybę kompensuoja galimybė susitikti su kolegomis užsieniečiais, sužinoti apie jų planuojamas rengti konferencijas, susitarti dėl publikacijų kitų vals-tybių moksliniuose leidiniuose.

Didžiausias galimybes mūsiškiams istori-kams atveria bendravimas su profesijos broliais iš Lenkijos. Tai lemia keletas priežasčių. Pirma, lenkai domisi Lietuvos istorija, mūsų valstybių ir tautų santykiais praeityje, o ypač XX am-žiuje. Lenkijos istorikai plačiu frontu tyrinėja Lietuvos istoriją, tačiau noriai bendradarbiauja su mūsiškiais, spausdina lietuvių autorių darbus savo moksliniuose žurnaluose, konferencijų medžiagoje ir kituose rinkiniuose. Tai, beje, gerai žinoma visiems lietuvių istorikams. Antra, susipažinti su lenkų istorijos mokslo pasiekimais svarbu ne tik Lietuvos praeities tyrinėtojams.

Lenkijoje rimtai tyrinėjama daugelis visuoti-nės istorijos temų, gausiai leidžiamos originalios lenkų autorių monografijos, aukšto lygio akade-miniai vadovėliai, labai operatyviai verčiamos iš anglų, prancūzų, vokiečių bei kitų Vakarų kalbų ir spausdinamos naujos solidžios knygos istorijos tematika. Tad istorikams verta išmokti lenkų kalbą ne vien tam, kad galėtų skaityti Lietuvos istorijos šaltinius, parašytus lenkiškai. Žinoma, dabar yra galimybių gauti istorinės literatūros tiesiogiai iš JAV, Didžiosios Britanijos, Vokieti-jos, Prancūzijos... Tačiau tas galimybes sunku,

o kartais ir neįmanoma įgyvendinti, taip pat dėl didelių vakarietiškų knygų kainų. Šiaip ar taip, nusipirkti knygą Varšuvoje sumokėjus, pavyz-džiui, 60 zlotų ir užsisakyti iš Londono už 30 ar daugiau svarų sterlingų – esminis skirtumas.

Deja, dabar Lietuvoje pasireiškia kažkoks atsainus požiūris į lenkų kalbos mokėjimą, kurio nebebuvo tarybiniais laikais. Absoliučiai akivaizdu, jog lietuviams XXI amžiuje negresia jokia polonizacija, bet žiniasklaidoje dažnai reiš-kiamas pasitenkinimas tuo, kad mažėja lietuvių, mokančių lenkiškai, kaip ir rusiškai. Pavyzdžiui, net „Veido“ žurnalo korespondentė Varšuvoje su pritarimu pažymi, kad lenkų jaunimas, „svečiuo-damasis Lietuvoje, su savo bendraamžiais mielai bendrauja angliškai“2. Neblogai, kad daugelis jaunų lenkų ir lietuvių sugeba susišnekėti an-gliškai, tačiau mūsiškiams, pirmiausia būsimie-siems inteligentams humanitarams, verta mokėti kaimynų – lenkų kalbą, kuri vien Europoje yra gimtoji daugiau kaip 40 milijonų žmonių. Nepri-klausomai nuo tarpvalstybinių santykių būklės ir nesutarimų dėl visokių abejotinų ekonominių projektų. Ir Kongreso dalyviai – užsieniečiai, ne tik iš buvusių socialistinių, bet ir Vakarų valsty-bių – su šeimininkais bei tarpusavyje bendravo, pranešimus skaitė daugiausia lenkiškai.

Iš Lietuvos istorikų savo pranešimus ke-turiuose simpoziumuose pristatė Vilniaus universiteto docentas R. Petrauskas („Lenkų medievistika ir lietuvių istoriografija“), Kau-no Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojai dr. A. Pukšto („Lenkų–lietuvių santykių iki 1918 m. nušvietimas šiuolaikinių lietuvių istorikų dar-buose“), Lietuvos istorijos instituto direktoriaus pavaduotojas dr. R. Miknys („XX amžiaus Len-kijos istorijos įvykiai lietuvių istoriografijoje“), profesorius a. jokubaitis iš Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institu-

2 Degutienė E. Ar Lietuva – Lenkijos pakraštys? //Veidas. 2007, Nr. 40, p. 38.

123

to („Lenkijos nepriklausomybės prasmė iš lietu-viškos perspektyvos“). Pirmieji trys pranešimai buvo istoriografinio pobūdžio, o ketvirtasis, prof. A. Jokubaičio, – daugiau politologinis su tam tikromis filosofinėmis įžvalgomis. Visi minėti pranešimai buvo solidūs, bet mūsiškiai jau vien dėl savo nedidelio skaičiaus Kongrese mažiau išryškėjo negu, pavyzdžiui, Rusijos ar Ukrainos istorikai. Žinoma, tam turėjo didelę įtaką ir po-litinė konjunktūra. Šiuolaikinės Lenkijos santy-kiuose su Lietuva nepalyginti mažiau problemų negu santykiuose su rusija ar ukraina.

Man teko dalyvauti tokiuose simpoziu-muose ir diskusijose (juos paminiu norėdamas bent fragmentiškai parodyti Kongreso tema-tikos pobūdį): birželio 28 dieną simpoziume „XX amžiaus istorija: tauta be valstybės – Len-kija ir lenkai devynioliktojo amžiaus Europoje“ ir diskusijoje (vadinamajame Diskusijų klube: istorija dialoge, dialogas istorijoje) „Europos istorija – Lenkijos istorija“. Simpoziume įvairių šalių istorikai supažindino su XIX amžiaus Lenkijos istorijos tyrinėjimų problematika ir savo šalių laimėjimais. Vieni pranešimai buvo tik informacinio pobūdžio, nors jie, be abejo, svarbūs, kituose pasitaikydavo ir konceptualių įžvalgų. Pavyzdžiui, profesorius iš Maskvos L. F. Gorizontovas, aptardamas lenkų ir rusų san-tykių XIX–XX amžiaus pradžioje tyrimų patirtį bei jų šiuolaikinius atspindžius istoriografijoje, išsakė gana neįprastą mintį. Jo nuomone, vienaip tuos santykius galima vertinti, jeigu imsime visą „ilgą jį XIX amžių“ (1789–1918 m.), kitaip – jei-gu „trumpąjį XIX amžių“ (XIX a. ketvirtasis de šimtmetis–1905 m.). Pirmuoju atveju lenkų ir rusų politinė bei kultūrinė atskirtis visiškai neatrodo tokia ryški kaip dabar, XXI amžiaus pradžioje, dažnai teigiama, taip pat konjunktūri-niais sumetimais, ir vienos, ir kitos šalies.

Diskusijoje „Europos istorija – Lenkijos istorija“ buvo nagrinėjamas klausimas, ar gali-

ma sulieti Lenkijos istoriją ir išvis nacionalines istorijas su kuriama europos istorijos samprata. Labai skeptiškai į jį atsakė pagrindinis diskusijos kalbėtojas, vokiečių istorikas iš Halės universiteto M. Miuleris (Michael G. Müller). Jis sužavėjo klausytojus ekspresyvia iškalba, puikia lenkų kalba ir sudomino paradoksaliomis, netelpančio-mis į vadinamuosius „politinio korektiškumo“ rėmus, mintimis. M. Miulerio nuomone, Europa iš esmės yra tik „įsivaizduota bendrija“, o pats ginčas, kas apskritai yra Europa, – ne europi-nė, bet nacionalinė diskusija. Joje įvairių tautų istorikai diskutuoja tarpusavyje operuodami argumentais, pasisemtais ne tik iš specifiškai suvoktos savo tautos bei valstybės praeities, bet ir susietais su dabartiniais jų interesais. Terminas „Europos kultūra“ suvokiamas kaip aksioma, išplaukianti iš tarsi nuoseklios triados: Graikija, Roma, Krikščionybė, tačiau nė vienas iš jos narių, o ypač trečiasis, nebuvo homogeniškas. Kultūros „keliauja“: atsiranda ir užgęsta. Pavyzdžiui, XVI amžiaus pabaigoje egzistavo „Kalviniška Euro-pa“, kuri vėliau sunyko, nors kalvinai (evangelikai reformatai) kaip konfesija išliko.

Birželio 29-ą ją iš ryto su nemaža grupe Kongreso dalyvių – užsieniečių teko trumpai apsilankyti jogailos universiteto bibliotekoje vadovaujant kompetentingai ir maloniai jos darbuotojai. Vargu ar čia tinka dalytis labai paviršutiniškais vienos didžiausių Lenkijos bibliotekų aplankymo įspūdžiais. Norėtųsi tik pažymėti jos dislokacijos pranašumus – visas kompleksas kartu su neseniai pastatytu naujuo-ju modernišku korpusu yra miesto centre. Nuo Collegium Novum – apytikriai 15, daugiausia 20 minučių kelio. Tai labai patogu istorikams, kuriems mokslinė biblioteka reikalingesnė negu, pavyzdžiui, chemikams.

Tą pačią dieną teko dalyvauti simpoziumuose „Naujausioji istorija. Pasididžiavimas ir prieta-rai“ ir „Svarbiausių politinių institucijų Europoje

124

ir Lenkijoje raidos ypatybės“. Pirmajame tų simpoziumų, kurio galėjau išklausyti tik dalį pra-nešimų, programoje buvo numatytas, šalia kitų, tikslas išsiaiškinti, kaip į XX amžiaus Lenkijos istorijos problemas žvelgiama iš gretimų šalių, su kuriomis ji praeitame amžiuje turėjo įvairių, kartais tragiškų konfliktų, perspektyvos. Tačiau gretimų šalių istorikai buvo korektiški Kongreso šeimininkų atžvilgiu, vengė nepagrįstų, o gal kartais ir pagrįstų priekaištų dėl praeities. Vienas baltarusių istorikas savo tėvynėje vykusius etni-nius – kultūrinius procesus apibūdino terminu „autopolonizacija“ (samopolonizacja). Beje, krito į akis, kad Krokuvoje buvo nemažai baltarusių istorikų iš Bresto, Gardino, Minsko, tarp jų taip pat doktorantų (aspirantų). Tad galima sakyti, jog pasakojimai apie „paskutiniosios Europos diktatūros“ siekius izoliuoti savo šalį yra mažų mažiausiai perdėti.

Antrajame simpoziume atkreipiau dėmesį į prof. A. Jokubaičio pranešimą, kuriame jis palietė prieštaringą nacionalizmo vertinimo problemą. Nacionalizmo nereikėtų tapatinti vien tik su ksenofobija ir agresyviais karais, jis turėjo praeityje ir tebeturi šiais laikais taip pat gerų ypatybių, apie kurias dažnai pamirštama. Juk, pavyzdžiui, įžymus šiuolaikinis liberalus vokiečių filosofas Jurgenas Habermasas apibrėžė vadinamąją „konstitucinio patriotizmo“ sąvoką kaip pozityvųjį nacionalizmą.

Birželio 30 dieną išklausiau labai įdomius pranešimus simpoziume „Savanoriškumas ir prievarta lenkų migracijos istorijoje“. Apie jį būtų galima rašyti atskirą straipsnį, tad apsiri-bosiu kai kuriomis pastabomis. Būdingas visų pranešimų bruožas – objektyvizmas gerą ja to žodžio prasme. Lenkų istorikai ir Polonijos vei-

kėjai, pavyzdžiui, S. Leončikas (Leonczyk) ir V. Skubnevskis (Skubniewski) iš Vakarų Sibiro, nesistengė pabrėžti vien tremtinių kančių, o pateikė įvairiapusišką įvykių bei situacijų ver-tinimą. Tas pats pasakytina ir apie migracijos problemos nušvietimą Lenkijos Liaudies Res-publikos laikais, kai valdė komunistai. Jie tačiau nedemonizuojami, nes, vieno istoriko žodžiais: „Komunizmą kūrė ne vien marksistai-leniniečiai. Komunistai nebuvo marsiečiai. Daugybė žmonių iš žemųjų, vidutinių ar netgi aukštųjų visuome-nės sluoksnių kūrė komunizmą, nors nebuvo komunistais ideologine prasme.“

Baigdamas norėčiau pateikti dar vieną mintį. Simpoziume „Naujų jų amžių istorija (XVI–XVIII a.)“ pranešimuose unijinė valstybė visur vadinama tik „Lenkijos–Lietuvos valstybe“ (Rzeczpospolita Polsko-Litewska, o angliškai The Polish-Lithuanian Commonwealth). Manau, reikėtų atsisakyti mūsiškėje istorinėje literatūroje įsigalėjusio nežinia kieno pasiūlyto termino „Respublika“. Juk ši respublika turėjo karalių ir didį jį kunigaikštį viename asmenyje, o tais laikais terminas „respublika“ buvo ir žodžio „valstybė“ sinonimas. Istorijoje žinoma tik dar viena valstybė, kurios pavadinimas nesiejamas nei su tauta, nei geografiniais vardais. Tai buvo Tarybų (Sovietų) Socialistinių Respublikų Są-junga, kurios nebėra, taip pat kaip ir mūsiškių istorikų pamėgtos „Respublikos“. Gal bent šiuo atveju reikėtų pasimokyti iš lenkų ir sugrąžinti žodį „Lietuva“ į unijinės valstybės pavadinimą? Taip pat mokytis iš jų organizuoti humanitarinių mokslų konferencijas, tačiau Lenkija turi nepa-lyginti daugiau materialinių ir intelektualinių išteklių, tad perimti patirtį ir geriausiu atveju galima tik iš dalies.

Algis Povilas Kasperavičius

125

1. Straips niuo se ir pra neši muo se tu ri bū ti moks lo dar bams bū din gos da lys: a) įva das, ku-ria me nu ro do mas ty ri mo tiks las, už da vi niai, ob jek tas, me to das, pro ble mos ty ri mo būk lė (is to-riog ra fi ja), šal ti niai; b) gau ti re zul ta tai, ty ri mo ap-ra šy mas; c) iš va dos; d) iš na šos. Straips nio da lims ga li bū ti už ra šy tos ant raš tės ir pa an traš tės.

2. Prie straips nių ir pra neši mų pri de da ma san trau ka an glų ar ki ta pa pli tu sia už sie nio kal-ba. Straips niai ir pra ne ši mai ga li bū ti pa rašy ti už sie nio kal ba. Ta da pri de da ma san trau ka ne tik an glų, bet ir lie tu vių kal ba.

3. Nuo ro dos į šal ti nius ir li te ra tū rą įfor mi-na mos pa gal lie tu vo je pri tai ky tas tarp tau ti nes tai syk les (po pu lia riai iš dės ty ta mo ko mo jo je kny-ge lėje: Kas ta naus kai tė D. Bib liog ra fi nis moks lo dar bo api pa vi da li ni mas: Mo ko mo ji prie mo nė Ko mu ni ka ci jos fa kul te to stu den tams. Vilnius: Vu lei dyk la, 1998. 92 p.).

4. Vi si straips niai, pra ne ši mai, ap žval gos, pub li ka ci jos re cen zuo ja mi ano ni miš kai dvie jų re cen zen tų. Ra ši nių kal bą tvar ko re dak to rė.

5. Ra ši nių teks tas pa tei kia mas po pie riu je (1 egz. dvie jų in ter va lų ei lė tar piu). Jei teks tas rink tas kom piu te riu, rei kia pri dėti ir dis ke lį.

6. Op ti ma li įtei kia mų ran kraščių ap im tis: straips nio, pra ne ši mo ir pub li ka ci jų – ne dau giau kaip 1 au to ri nis lan kas (40 000 spau dos žen klų), apžval gų – 0,5 au to ri nio lan ko, re cen zi jų ir moks-li nio gy ve ni mo aprašymų – 0,25 au to ri nio lan ko, ki tų ra ši nių – 0,1 au to ri nio lan ko. San trau kos ap im tis – 30–50 ei lu čių (įskai tant au to riaus var dą bei pa var dę ir ant raš tę). Len te lės spaus di na mos ant at ski rų la pų. Straips niuo se, pra ne ši muo se, apžval go se au to riaus var das, pa var dė ir duo me-nys apie au to rių ra šo mi prieš ant raš tę:

Pvz.:an ta nas an ta na vi čiusPro fe so rius ha bi li tuo tas hu ma ni ta ri nių moks lų dak ta ras, Vil niaus uni ver si te toFi lo so fi jos ka ted raDid lau kio g. 47lt-08303 Vil nius el. paštas: an ta nas.an ta na vi cius@au la.vu.lt

Ki tuo se ra ši niuo se var das ir pa var dė ra šo mi po teks to.

7. Dis ke ly je teks tas tu ri bū ti pa reng tas Mic­ro soft Word (6.0 ar ba 7.0) teks to re dak to riu mi, Ti mes LT, Ti mes New Ro man, Bal tic, ru siš kas teks tas – Ti mes RS šrif tu. Au to rių pa var dės ir ini cia lai iš našo se ir li te ra tū ros są ra šuo se spaus-di na mi kur sy vu.

8. Dėl di des nės ap im ties ra ši nių, taip pat dėl iliust ra ci jų rei kia tar tis su re dak to rių ko le gi ja.

9. Straips niuo se ir pra ne ši muo se po iš na šų, o ap žval go se bei pub li ka ci jo se po teks tu de ši nė je pu sė je nu ro do ma teks to įtei ki mo re dak to rių ko-le gi jai da ta, o ki to je ei lu tė je už ra šo ma: Pa reng ta skelb ti.

10. Re dak to rių ko le gi ja itin pa gei dau ja re cen-zi jų bei moks li nio gy ve ni mo ap ra šy mų.

11. Prie vi sų ra ši nių ant at ski ro la po au to riai pri de da ra ši nio ant raštės ver ti mą į an glų, vo kie-čių, len kų bei ru sų kal bas.

Re dak ci jos ad re sas:Is to ri jos fa kul te tas, Vil niaus uni ver si te tas. uni ver si te to g. 7,lt-01122 Vil niusel. paštas: ja ni na.le o nie ne@if.vu.lt

„Lie tu vos is to ri jos stu di jų“ ankstesnius to-mus ga li ma įsi gy ti Is to ri jos fa kul te to de ka na te (be ant kai nio).

AtmenA „Lie tu vos is to ri jos stu di jø“ Au to riAms

lIetuVoS IStorIjoS StuDIjoS 20

Mokslo darbai

Vyriausiasis redaktorius Vygintas Bronius Pšibilskis

Kalbos redaktorė Gražina Indrišiūnienė

Korektorė Laura Bočiarovienė

Viršelio dailininkas Gediminas Markauskas

Išleido Vilniaus universiteto leidyklaSpausdino Vilniaus universiteto leidyklos spaustuvėuniversiteto g. 1, lt-01122el. paštas: info@leidykla.vu.ltKaina sutartinė