ISSN 1392-0448

Lietuvos istorijos studijos

ISSN 1392-0448

VILNIUS UNIVERSITY

Studies of Lithuania’s History2013

Vol. 31

Research papers

Published since 1992

Vilnius 2013

ISSN 1392-0448

VILNIAUS UNIVERSITETAS

Lietuvos istorijos studijos2013

31 tomasMokslo darbai

Leidžiami nuo 1992 metų

Vilnius2013

Redaktorių kolegija (Editorial Board)Vyriausiasis redaktorius (Editor-in-Chief)Prof. dr. Alfredas Bumblauskas – Vilniaus universitetas (Istorija 05 H) Vilnius University (History 05 H)

Atsakingasis sekretorius (Executive Secretary) Doc. dr. Sigitas Jegelevičius – Vilniaus universitetas (Istorija 05 H) Vilnius University (History 05 H)Nariai (Editors):Prof. dr. Zenonas Butkus – Vilniaus universitetas (Istorija 05 H) – Vilnius University (History 05 H)Prof. habil. dr. Bogusław Dybaś – Torunės Mikalojaus Koperniko Universitetas / Lenkijos mokslų akademijos tyrimų centras Vienoje (Istorija 05 H)

– Nicolaus Copernicus University, Toruń / Scientific Centre of the Polish Academy of Sciences in Vienna (History 05 H)

Prof. habil. dr. Sven Ekdahl – Geteborgo universitetas, Švedija (Istorija 05 H) – Göteborg University (History 05 H)Prof. dr. Robert Frost – Aberdyno universitetas, Jungtinė Karalystė (Istorija 05 H) – University of Aberdeen, United Kingdom (History 05 H)Prof. habil. dr. Edvardas Gudavičius – Vilniaus universitetas (Istorija 05 H) – Vilnius University (History 05 H)Dr. Magnus Ilmjärv – Talino universitetas, Estija (Istorija 05 H) – Tallinn University (History 05 H)Prof. habil. dr. Anatolij J. Ivanov – Rusijos mokslų akademijos Rusijos istorijos institutas, Rusija (Istorija 05 H) – Institute of Russian History, Russian Academy of Sciences (History 05 H)Dr. Michail M. Krom – Sankt Peterburgo Europos universitetas, Rusija (Istorija 05 H) European University at St. Petersburg (History 05 H)Prof. habil. dr. Zenonas Norkus – Vilniaus universitetas (Sociologija 05 S) – Vilnius University (Sociology 05 S)Prof. dr. Rimvydas Petrauskas – Vilniaus universitetas (Istorija 05 H) – Vilnius University (History 05 H)Dr. Darius Staliūnas – Lietuvos istorijos institutas (Istorija 05 H) – Institute of Lithuanian history (History 05 H)Doc. dr. Gintautas Vėlius – Vilniaus universitetas (Istorija 05 H) – Vilnius University (History 05 H)Dokt. Marius Ėmužis – sekretorius, Vilniaus universitetas – secretary, Vilnius university

Redakcijos adresas (Address):Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas(Vilnius University Faculty of History)Universiteto g. 7, LT-01513 Vilnius. LithuaniaEl. paštas (e-mail): marius.emuzis@gmail.comhttp://www.lis.lt

Straipsniai vertinti dviejų recenzentųThe articles were reviewed by two experts

Included in:Central & Eastern European Academic Source (EBSCOhost); Historical Abstracts (EBSCOhost); Humanities International Complete (EBSCOhost); Humanities International Index (EBSCOhost); TOC Premier (EBSCOhost); CEEOL

© Vilniaus universitetas, 2013© Vilnius University, 2013

Leidybą pagal Nacionalinę lituanistikos plėtros 2009–2015 metų programą finansavo Lietuvos mokslo taryba

TURINYS

STRAIPSNIAI

Zenonas Norkus. Lietuvos visuomenės klasinės sudėties kaita 1923–2009 metais: trys pjūviai neovėberiškosios socialinės istorijos požiūriu....................................................9

Neringa Dambrauskaitė. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų virtuvė XVI amžiuje ........................................................................................................................67

Elena Keidošiūtė. Katalikų Bažnyčia permąsto žydų konversijas: misijų strategijos ir veiksmingumas tarpukario Vilniuje .....................................................79

Gražina Sviderskytė. „Lituanicos“ katastrofos oficialieji tyrimai 1933 metais, nauji faktai ir įžvalgos .........................................................................................................98

Inga Arlauskaitė-Zakšauskienė. Laisvosios Lietuvos komiteto JAV veikla ..............................115

Viltė Janušauskaitė. Socialistinio miesto standartų ir paveldosaugos dilema: pirmojo Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projekto variantai .....................................138

APŽVALGOS

Leonas Kaziukonis. Apie Baltarusijoje surastus Panevėžio mokytojų seminarijos (1872–1918) dokumentus . ................................................................................................155

KNYGŲ LENT YNOJE

Autorių kolektyvas. Lietuvos istorijos sintezė: nauja ar tik atnaujinta sena. – Rec.: Bumblauskas A., Eidintas A., Kulakauskas A., Tamošaitis M. Lietuvos istorija, Vilnius, 2012, 280 p., iliustruota ......................................................................................157

Algis Povilas Kasperavičius. Lenkų istoriko žvilgsnis iš Maskvos į Lietuvą ir perestroikos finalą. – Rec.: Sobczak Jan. Zmierzch ery Gorbaczowa i triumf Jelcyna. Mój znikający swiat (z „Dziennika moskiewskiego“ 1990–1992). Warszawa: ASPRA-JR, 2012. 846 s.......164

MOKSLINIS GY VENIMAS

Mindaugas Klovas. Konferencijos „Lietuva–Lenkija–Švedija: Europos dinastinės jungtys ir istoriniai-kultūriniai ryšiai“ apžvalga ...............................................................169

Ryšard Gaidis. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo ir atminties aktualumas (konferenciją prisimenant) ............................................................................172

6

CONTENT

AR TICLES

Zenonas Norkus. The change of the class structure of Lithuanian society in 1923–2009: three cross-sections from the viewpoint of the Neo-Weberian social history ......................9

Neringa Dambrauskaitė. Nobleman’s cuisine in the Grand Duchy of Lithuania in the 16th century ................................................................................................................67

Elena Keidošiūtė. Catholic Church rethinks Jewish conversions: mission strategies and effectiveness in interwar Vilnius ..................................................................................79

Gražina Sviderskytė. The official investigations into the crash of „Lituanica“ in 1933: new facts and insights ...........................................................................................98

Inga Arlauskaitė-Zakšauskienė. Activities of the Committee for Free Lithuania in the USA .........................................................................................................................115

Viltė Janušauskaitė. Socialist city standards and heritage protection dilemma: variants of the first Vilnius Old Town reconstruction project ...........................................138

RE VIE W

Leonas Kaziukonis. Regarding documents of Panevezys teachers seminary (1872–1918) found in Belarus ..........................................................................................155

BOOK SHELF

Autorių kolektyvas. Synthesis of Lithuanian history: new or refurbished old. – Rec.: Bumblauskas A., Eidintas A., Kulakauskas A., Tamošaitis M. Lietuvos istorija. Vilnius, 2012, 280 p., ill. ..................................................................................................157

Algis Povilas Kasperavičius. The view of a Polish historian from Moscow towards Lithuania and the end of the Perestroika between 1990 and 1992. – Rec.: Sobczak Jan. Zmierzch ery Gorbaczowa i triumf Jelcyna. Mój znikający swiat (z „Dziennika moskiewskiego“ 1990–1992). Warszawa: ASPRA-JR, 2012. 846 s. ............................................................................. 164

SCIENTIFIC L IFE

Mindaugas Klovas. Review of the conference „Lithuania – Poland – Sweden: European dynastic unions and historical-cultural ties“ ....................................................169

Ryšard Gaidis. The relevance of heritage and memory of the Grand Duchy of Lithuania (remembering a conference) ........................................................................172

С ТАТЬИ

Зенонас Норкус. Изменения в классовой структуре общества Литвы в 1923–2009 гг.: три разреза с точки зрения неовеберианской социальной истории ...............................9

Неринга Дамбраускайте. Кухня шляхты Великого Княжества Литовского в XVI веке ..........................................................................................................................67

Элена Кейдошюте. Католическая Церковь переосмысливает конверсию евреев: миссионерские стратегии и их эффективность в межвоенном Вильнюсе ...................79

Гражина Свидерските. Официальные расследования катастрофы самолета „Lituanika“ в 1933 году: новые данные и проницания ..................................................98

Инга Арлаускайте-Закшаускене. Деятельность Комитета Свободной Литвы в США ..............................................................................................................................115

Вильте Янушаускайте. Дилемма стандартов социалистического города и охраны памятников: варианты первого проекта реконструкции Старого города Вильнюса .............................................................................................................138

ОБЗОРЫ

Ляонас Казюконис. О найденных в Белоруссии документах Паневежской учительской семинарии (1872–1918) ............................................................................155

НА КНИЖНОЙ ПОЛКЕ

Коллектив авторов. Синтез истории Литвы: новое или обновленное старое. – Рец.: Eidintas A., Bumblauskas A., Kulakauskas A., Tamošaitis M. Lietuvos istorija. Vilnius, 2012, 280 p., илл. ....................................................................157

Algis Povilas Kasperavičius. Взгляд полского историка из Москвы на Литву и финал перестройки 1990–1992. – Рец.: Sobczak Jan. Zmierzch ery Gorbaczowa i triumf Jelcyna. Mój znikający swiat (z „Dziennika moskiewskiego“ 1990 – 1992). Warszawa: ASPRA-IR, 2012. 846 s. ......................................................................................................... 164

НАУЧНАЯ ЖИЗНЬ

Миндаугас Кловас. Обзор конференции „Литва – Польша – Швеция: европейские династические объединения и историко-культурные связи“ ......................................169

Рышард Гайдис. Актуальность наследия и памяти Великого Княжества Литовского (конференцию вспоминая) .............................................................................................172

СОДЕРЖАНИЕ

9

ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2013 31

Straipsniai

LIETUVOS VISUOMENĖS KLASINĖS SUDĖTIES KAITA 1923–2009 METAIS: TRYS PJŪVIAI NEOVĖBERIŠKO-SIOS SOCIALINĖS ISTORIJOS POŽIŪRIU*

Zenonas Norkus

Profesorius habilituotas socialinių mokslų daktarasVilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos katedraEl. paštas: zenonas.norkus@fsf.vu.lt

Įvadas

Šiame straipsnyje ieškoma atsakymo į klausimą, kokia galėtų būti nauja Lietu-vos naujausiųjų laikų socialinės istorijos koncepcija: kaip, kokiomis sąvokomis ir kokiais modeliais galėtų būti analizuojama šio laikotarpio Lietuvos socialinė struktūra ir jos transformacijos XX a.? Atsakant į šį klau-simą, pateikiami konkretūs pasiūlymai, kaip konstruoti šiuolaikišką sintetinį ar visuminį Lietuvos visuomenės pokyčių praėjusiame šimtmetyje vaizdą. Toks vaizdas juk ir yra galutinis ar „aukščiausias“ socialinės istorijos tikslas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, socialinė istorija buvo išversta iš istoriogra-fijos karalienės sosto. Į tą sostą ją sovietiniais laikais buvo pasodinę ideologiniai istorikų prievaizdai, kurie iš jų griežtai reikalavo žmonijos praeities nuo pat akmens amžiaus pabaigos faktus interpretuoti per marksisti-nės-lenininės klasių kovos kaip varomosios

istorijos jėgos koncepcijos prizmę. Toje koncepcijoje ne tik buvo paaiškinta, kas tos klasės yra, bet ir bendrais bruožais pasakyta, kada kokios klasės dėl ko kovojo ir kuo ta kova (bent jau „Tarybų Lietuvoje“) baigėsi.

Kadangi (kaip ir visi žmonės) istorikai prievartos nemėgsta, tai atkūrus Lietuvos nepriklausomybę dauguma socialinių istorikų ėmėsi patrauklesnės politinės istorijos proble-matikos, kuria užsiimti traukė ir gundė staiga atsivėrusios KGB ir kitų nepaprastųjų archy-vų durys. Tačiau šis teiginys labiau galioja tik XX ir iš dalies XIX a. antrosios pusės (anų laikų terminais – kapitalizmo ir socializmo laikotarpių) Lietuvos istorijos tyrinėtojams. Senesnių laikų tyrėjai pagundoms nepasi-davė, nuo socialinės istorijos neatsimetė, o tik pakeitė jos tyrimų tematiką. Sovietiniais laikais buvo privaloma tirti išnaudojamas „apačias“ (taigi valstiečius ir darbininkus), o dabar istorikai užsiėmė kur kas patrauklesne „viršūnių“ istorija, kuri nušviečiama, pasitel-kus naujas „elito“, „klientizmo“, „patronažo“ sąvokas. Pasipylė monografijos apie įvairių Lietuvos istorijos laikotarpių, vietovių ir miestų elitą, atskiras jam priklausiusių didi-kų gimines ir pavienes iškilias asmenybes,

* Tyrimas finansuotas Europos socialinio fondo lėšomis pagal visuotinės dotacijos priemonę (Nr. VP1-3.1-ŠMM-07-K-01-010). Medžiaga teorinei straipsnio daliai surinkta ir išnagrinėta komandiruotėje Harvardo universiteto Rusijos ir Eurazijos studijų Daviso centre (Davis Center for Russian and Eurasian Studies at Har-vard University) JAV 2012 m. spalį.

10

kurios anksčiau buvo laikomos pirmiausia ar vien darbo žmonių kraujasiurbiais.

Tiesa, maža darbų, kuriuose būtų mė-ginama pateikti naują visuminį (apimantį ir „viršūnes“, ir „apačias“) „senosios Lietuvos“ socialinės struktūros atskirais laikotarpiais1 ir jos transformacijų nuo Vi-duramžių iki XIX a. vaizdą. Tačiau tai nėra tokia jau didelė bėda iki pat XX a. Mat iki pat 1918 m. Lietuvos socialinė santvarka buvo luominė. Kiekvienas visuomenės na-rys priklausė tam tikram luomui – socialinei grupei, kurios narių vienų nuo kitų skyrėsi įstatymais įtvirtintos teisės (privilegijos) ir prievolės. Nors luominę priklausomybę buvo galima keisti (bajorystę išsitarnauti, o priklausomybę pirklių luomui – nusi-pirkti), ją labiausiai lėmė kilmė. Tai ir yra svarbiausias luominės santvarkos bruožas – joje socialinė padėtis yra priskirta (angl. ascripted), o ne individualiai pasiekta (angl. achieved). Kiekvienas visuomenės narys turėjo žinoti, kokio luomo jis yra, o kartu – kokia jo vieta visuminėje hierarchijoje.

Taigi, luominės visuomenės socialinę struktūrą tiriančiam istorikui jokių sudė-tingų sociologinių socialinės struktūros teorijų lyg ir nereikia – pakanka įsigilinti į tam tikru metu galiojusius teisės aktus bei luominės visuomenės narių socialinės hierarchijos vaizdinius. Tai XIX–XX a. pradžios Lietuvos visuomenės tyrėjai sėk­mingai ir daro, papildydami mūsų žinias anksčiau ignoruotų platesnių ar siauresnių luomų tyrimais. Pavyzdys gali būti kad ir dabartinė Lietuvos istorijos instituto XIX amžiaus istorijos skyriaus mokslo tyrimo programa „Lietuvos visuomenės tradicinis elitas: bajorų ir dvasininkų luomų pokyčiai

1 Viena iš nedaugelio išimčių: Nikžentaitis A. Nuo Daumanto iki Gedimino. Ikikrikščioniškos Lietu-vos visuomenės bruožai (Acta Historica Universitatis Klaipedensis, t. V). Klaipėda, 1996.

modernizacijos sąlygomis (XIX a. – XX a. pr.)“2. Pasigilinę į šios programos krypčių aprašymus bei publikacijas matome, kad programos vykdytojai visai neblogai išsi-verčia be „klasės“ termino ar sąvokos.

Tačiau kaip atvaizduoti socialinę struk-tūrą visuomenės, kurioje luomai panai-kinti – visi (bent popieriuje) lygūs prieš įstatymą? Šiam tikslui ir naudojama klasės sąvoka, o pats visuomenės socialinės struk-tūros modernizacijos procesas dažniausiai apibūdinamas kaip luominės visuomenės transformacija į klasinę visuomenę3. Bet kaip konkrečiai tokios visuomenės socialinę struktūrą analizuoti? Kokios klasės egzis-tavo tarpukario Lietuvoje? Sovietmečiu? Kokia yra dabartinės (posovietinės) visuo-menės klasinė struktūra? Istorikas, mėgi-nantis atsakyti į šiuos klausimus, susiduria su keblumais, kurių gali išvengti luominės visuomenės tyrinėtojas.

Kalbant be užuolankų, retas šiuolaikinis istorikas pasiryžtų grįžti prie kadaise svars-tytų ir iki gyvo kaulo įgrisusių klausimų, nagrinėtų sovietmečiu: kiek tarpukario Lie-tuvoje buvo kapitalistų (buržuazijos)? Kai-mo ir miesto proletariato? Kokiais tempais vyko „vidutinių valstiečių“ diferenciacija į kaimo buržuaziją („buožes“) ir proletariatą? Alergija marksistiniam žodynui visiškai suprantama, nors ir nebūtinai pateisinama.

2 Žr. <http://www.istorija.lt/html/xix3.html> [žiūrėta 2013 01 30].

3 Žr., pavyzdžiui, Fischer W. et al. (Hrsg.). Handbuch der europäischen Wirtschafts­ und Sozialges-chichte, Band 4: Europäische Wirtschafts­ und Sozial-geschichte von der Mitte des 17. Jahrhunderts bis zur Mitte des 19. Jahrhunderts. Stuttgart, 1993; Миронов Б. Н. Социальная история России периода империи (XVIII–начало XX в.): Генезис личности, демокра-тической семьи, гражданского общества и правово-го государства. Т. 1. Санкт­Петербург, 2003, c. 140–147; Bairašauskaitė T., Medišauskienė Z., Miknys R. Devynioliktas amžius: visuomenė ir valdžia (Lietuvos istorija, 8, d. 1). Vilnius, 2011.

11

Ji kyla iš marksizmo sutapatinimo su le-ninizmu (ar marksizmu-leninizmu), kuris tėra viena iš marksizmo srovių. Tačiau šalia šios dėl virsmo į totalitarinės visuomenės ideologiją sterilia tapusios marksizmo versijos egzistavo ir tebeegzistuoja kritinio marksizmo bei neomarksizmo srovės. Jų atstovų darbuose aptinkame ne tik įžvalgią labiausiai išsivysčiusiose šalyse vykstan-čių socialinės struktūros pokyčių analizę4. Ten galima rasti ir alternatyvų oficialiajam komunistų valdytų visuomenių socialinės-klasinės struktūros vaizdą5. Galima būtų tik pasidžiaugti, jeigu koks nors drąsus jaunas tyrėjas pateiktų empiriškai pagrįstą šiuolaikinės Lietuvos visuomenės klasinės sudėties neomarksistinę analizę.

Šiame straipsnyje einama visai kitu, nau-ju keliu. Mat neomarksistinės klasių teorijos turi stiprių konkurentų. Tai nemarksistinės socialinio struktūrinimosi koncepcijos, kurios ligi šiol mažai taikytos netgi šiuo-laikinės Lietuvos visuomenės socialinei struktūrai analizuoti6, o ką jau kalbėti apie jos socialinės istorijos tyrimus. Iš tikrųjų, sugrįžimas prie Lietuvos visuomenės XX a. socialinės struktūros ir jos pokyčių tyrimų visai nereikalauja sugrįžti prie marksizmo. Kas yra išklausęs bent jau bakalauro studijų

4 Žr. visų pirma: Wright E. O. Classes. London, 1985; to paties. „General Framework for the Analysis of Class Structure“ // Wright Erik O. et al. Debate on Classes. London, 1989, p. 3–43; to paties. Class Counts: Comparative Studies in Class Analysis. Cambridge, 1997.

5 Žr., pavyzdžiui, Đilas M. The New Class: An Analysis of the Communist System. London, 1958; Konrad G., Szelenyi I. The Intellectuals on the Road to Class Power. New York, 1979 ir kt.

6 Pavienės išimtys yra: Brazienė R. Socialinių sluoksnių formavimasis nepriklausomoje Lietuvoje. So-cialinių mokslų daktaro disertacija (sociologija 05 S). Kaunas, 2002; Matulionis A. ir kt. Lietuvos socialinė struktūra. Vilnius, 2005; Taljūnaitė M. (sud.). Socialinis struktūrinimasis ir jo pažinimas. Vilnius, 1999.

programos lygio sociologijos įvadą žino (arba bent jau turėtų žinoti), kad yra dvi pagrindinės modernių visuomenių klasi-nės struktūros analizės tradicijos, iš kurių viena siejama su Karlo Marxo, o kita – su Maxo Weberio vardu. M. Weberio socia-linės struktūros koncepcija nuodugniau-siai taikyta Vokietijos socialinės istorijos kryptyje, dažnai vadinamoje „Bielefeldo mokykla“ (žymiausi atstovai – Jürgenas Kocka ir Hansas Ulrichas Wehleris)7. Jos „aukso amžius“ buvo 1970–1980 m., kai dar egzistavo dvi vokiečių valstybės. Vienos jų (Rytų Vokietijos) istorikai XIX–XX a. Vokietijos visuomenės transformacijas vaizdavo remdamiesi K. Marxu (ir V. Le-ninu), o kitos (Bielefeldo mokykla Vakarų Vokietijoje) – M. Weberiu.

Šio straipsnio tikslas ir yra pritaikyti šios alternatyvios marksizmui ir neomarksizmui vėberiškosios tradicijos sąvokas Lietuvos socialinės struktūros transformacijoms XX a. analizuoti. Iš karto reikia pabrėžti, kad tai, ką siūlome skaitytojui, nėra „by-lefeldiškos“ Lietuvos socialinės istorijos prolegomenai. Būtent tai signalizuoja žo-džio „vėberiški“ priešdėlis „neo-“ straipsnio pavadinime. Nemėginsiu mėgdžioti J. Koc-kos ir H. U. Wehlerio ne tik dėl to, kad per praėjusius nuo ano „aukso amžiaus“ metus Bielefeldo mokykla yra jau kiek išėjusi iš mados. Svarbiausia priežastis yra ta, kad nagrinėjant Lietuvos visuomenės socialinės struktūros transformacijas autoriui (sociolo-gui) rūpi laikotarpis, kuris prasideda tarpu-kariu ir baigiasi nūdiena, taip sujungiant ir istorinį (praeities), ir dabarties (sociologinį) tyrimą. O Bielefeldo mokyklos istorikams labiausiai rūpėjo tas Vakarų Vokietijos ir Vakarų Europos istorijos tarpsnis, kurio

7 Žr. Norkus Z. Istorika. Istorinis įvadas. Vilnius, 1996, p. 167–169.

12

amžininkas buvo M. Weberis (XIX a. an-troji pusė–XX a. pradžia). Tam gerai tiko ir originalios, nemodernizuotos vokiečių klasikų sociologinės sąvokos.

Tačiau užsimojus M. Weberio klasių koncepciją taikyti ne vien praeičiai, bet ir dabarčiai, neišvengiamai kyla reikalas ją modernizuoti, kaip tai daro ir neomarksistai, adaptuodami originalias K. Marxo sąvokas šiuolaikinių išsivysčiusių šalių socialinei struktūrai analizuoti. Reikia ne šiaip sau vėberizmo, bet neovėberizmo. Bet panašiai kaip yra ne viena neomarksizmo versija, taip yra ir su M. Weberiu – yra daugiau nei viena socialinės struktūros analizės koncep-cija, kuri priskiriama vėberiškajai tradicijai. Šiame straipsnyje panaudosiu įtakingiausią ir autoritetingiausią sociologijoje neovėbe-riškąją koncepciją, kuri specialiojoje socio-loginėje literatūroje sutrumpintai vadinama „EGP teorijos“ vardu. EGP yra 1979 m. paskelbto straipsnio, kuriame išdėstyti šios koncepcijos apmatai, trijų autorių pavardžių akronimas8. Vėliau vienas jų (Lucienne Por-tocarero) kažkur pradingo, o nuodugniausią jos išdėstymą bei pritaikymą aptinkame veikale, kurį paskelbė du likę autoriai – šve-das Robertas Eriksonas ir britas Johnas H. Goldthorpe’as9. Pastarasis ir yra pagrindinis ar tikrasis šios koncepcijos autorius. Tačiau laikydamiesi nusistovėjusios tradicijos ją vadinsime „EGP klasių teorija“ arba Erik-sono ir Goldthorpe’o klasių teorija.

Pagrindinės socialinės struktūros anali-zės teorinės tradicijos ir EGP klasių teorija yra gana plačiai aptartos kitame autoriaus

8 Žr. Erikson R., Goldthorpe J., Portocarero L. In-tergenerational Class Mobility in Three Western Europe-an Societies: England, France and Sweden // The British Journal of Sociology. 1979, Vol. 30 (4), p. 415–441

9 Erikson R., Goldthorpe J. H. The Constant Flux. A Study of Class Mobility in Industrial Societies. Oxford, 1992.

drauge su Kauno technologijos universiteto Politikos ir viešojo administravimo institute dirbančiu sociologu Vaidu Morkevičiu-mi parašytame straipsnyje „Šiuolaikinės Lietuvos klasinė struktūra: neovėberiška analizė“, kuris paskelbtas 2-ame žurnalo „Sociologija. Mintis ir veiksmas“ 2012 m. numeryje10. Ten pateiktas šiuolaikinės Lietuvos klasinės struktūros vaizdas11 šiame straipsnyje istoriškai pagilinamas – papildomas dviem pjūviais, vaizduojančiais tą struktūrą tarpukario nepriklausomybės pradžioje (1923 m.) ir komunistinio laiko-tarpio pabaigoje (1989 m.). Minėtų datų pasirinkimą lemia ta aplinkybė, kad nuro-dytais metais Lietuvoje vyko visuotiniai gyventojų surašymai, palikę bent iš dalies tinkamų užsibrėžtiems tikslams duomenų12.

Iš karto reikia pripažinti, kad trys pjūviai nepateikia visaverčio Lietuvos klasinės struktūros transformacijų vaizdo – jame turėtų būti parodyti ir perėjimai nuo vie-nos klasinės struktūros būklės prie kitos, o pačių pjūvių galėtų būti ir daugiau. Įdomu būtų palyginti Lietuvos klasinę struktūrą pirmosios nepriklausomybės pradžioje ir pabaigoje. Kai kas gali pasigesti ir jos vaizdo Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse. Tačiau viso to tiesiog neįmanoma sutalpinti

10 Žr. Morkevičius V., Norkus Z. Šiuolaikinės Lie-tuvos klasinė struktūra: neovėberiška analizė // Sociolo-gija. Mintis ir veiksmas. 2012, Nr. 2 (31), p. 24–101.

11 Duomenų šaltinis tam vaizdui yra 2009 m. spalį–2010 m. sausį. Lietuvoje pirmą kartą atlikta re-prezentatyvi Europos socialinio tyrimo (EST; European Social Survey; ESS) apklausa. Skirtingai nuo šioje pu-blikacijoje pateikiamo 14 EGP klasių modelio, labiau-siai diferencijuojančiame šiuolaikinės Lietuvos klasinės struktūros modelyje apsiribojama 11 EGP klasių.

12 Žr. Lietuvos gyventojai. 1923 m. rugsėjo 17 d. surašymo duomenys. Kaunas, 1923; 1989 metų visuo-tinio gyventojų surašymo duomenys, t. 1–2. Vilnius, 1991. Europos socialinio tyrimo duomenis žr. <http://www.lidata.eu/index.php?file=files/tyrimai/ESS.html> [žiūrėta 2012 01 30].

13

viename straipsnyje. Jame galiu tik prista-tyti klasinės struktūros neovėberiškosios analizės įrankius ir parodyti, kaip jais dirbti, palikdamas tas properšas užpildyti būsimiems tyrimams. O kol kas minėtus trūkumus kompensuoja Liudo Truskos, Gedimino Vaskelos, Rimanto Vėbros ir kitų autorių darbai13. Tai, kad jie paremti marksistine metodologija, kuri vienintelė buvo „legali“ sovietinėje Lietuvoje, niekaip nesumažina jų išliekamosios vertės.

Apsiriboti nurodytais trimis pjūviais tenka ir todėl, kad pirmą straipsnio skirsnį reikia skirti paties tyrimo įrankiui – EGP klasių koncepcijai – pristatyti. Kitaip reikė-tų skaitytojui įžūliai siūlyti perskaityti so-ciologiniame žurnale paskelbtą straipsnį14. Bet yra svarbesnė priežastis: savo originaliu pavidalu, kaip ji ir išdėstyta minėtame straipsnyje, EGP klasių koncepcija ne visai gerai tinka šio straipsnio tikslams. Tam ją reikia patobulinti – ištaisyti kai kuriuos jos trūkumus. Šiems darbams skirtas pirmas straipsnio skirsnis.

Kiti du skirsniai pateikia EGP klasių te-orijos pritaikymo empiriniams duomenims radinius. Kiekvienas iš trijų užsibrėžtų

13 Žr. Truska L. Visuomenės klasinės sudėties pa-kitimas Lietuvoje socializmo statybos metais (I. Pasku-tiniai buržuazinės santvarkos metai) // LTSR MA dar-bai, serija A, 1 (18), p. 109–133; to paties. Visuomenės klasinės sudėties pakitimas Lietuvoje socializmo staty-bos metais (2: 1940–1941) // LTSR MA darbai, serija A, 2 (19), p. 193–211; to paties. Visuomenės klasinės sudėties pakitimas Lietuvoje socializmo statybos metais (3. Tarybinė 1944–1948 m. žemės reforma ir jos socia-linės išdavos) // LTSR MA darbai, serija A, 1967, t. 2 (24), p. 91–106; to paties. Visuomenės klasinės sudė-ties pakitimas Lietuvoje socializmo statybos metais (4. Kaimo socialinė struktūra kolektyvizacijos išvakarėse) // LTSR MA darbai, serija A, 1967, t. 3 (25), p. 61–78; Vaskela G. Lietuvos kaimo gyventojai, 1920–1940: so-cialinis ir ekonominis aspektas. Vilnius, 1992; Vėbra R. Lietuvių visuomenė XIX a. antrojoje pusėje. Socialinės struktūros bruožai. Vilnius, 1990.

14 Žr. Morkevičius V., Norkus Z. Šiuolaikinės Lie-tuvos klasinė struktūra: neovėberiška analizė.

pjūvių turėtų būti pateikiamas „mažėjančios abstrakcijos“ principu, pradedant pačiu abstrakčiausiu (3 klasių) klasinės struktūros modeliu ir baigiant pačiu konkrečiausiu (14 klasių) modeliu15. Išsamus tų pjūvių vaizdas turėtų apimti taip pat ir tarpinius 11, 7 ir 5 klasių modelius. Vėlgi dėl apimties apribojimų bus pateikti tik abstrakčiausias ir konkrečiausias modeliai. Tarpinius mo-delius skaitytojas gali susikonstruoti pats, pasinaudodamas konkrečiausiu 14 modeliu bei 1-a lentele ir jos paaiškinimais. Tai savotiškas „namų darbas“, kuris yra labai naudingas siekiančiam išmokti operuoti EGP klasių teorija16.

Atlikę visus šiuos darbus, turėtume net 15 skirtingų Lietuvos klasinės struktūros nuotraukų ar žemėlapių: po 5 1923, 1989 ir 2009 m. Pačiame straipsnyje skaitytojas ras tik 6. Iš jų trys pateikiami 2-ame skirs-nyje, kuriame pristatomi Lietuvos klasinės struktūros tais metais minimalistiniai vaiz-dai, gauti panaudojant 3 klasių modelius. Šiuose vaizduose išskiriamos tik giminingų klasių grupės, kurias galima pavadinti su-perklasėmis. Kituose keturiuose skirsniuose žingsnis po žingsnio konstruojami maksi-maliai ją išryškinantys 3 vaizdai, pagrįsti 14 klasių modeliu. Kiekvienas tų skirsnių labai glaustai vaizduoja grupės giminingų klasių (žemdirbių, darbininkų, savininkų, tarnau-tojų) istorinį likimą per paskutinį šimtmetį, pateikdamas jų socialinės istorijos apmatus. Visų šių vaizdų informacija koncentruotu pavidalu pateikiama atitinkamai 2-oje (su

15 Žodis „modelis“ neturėtų bauginti. Tai tik eilutė lentelėje, kuri nurodo EGP klasių absoliučius ir santyki-nius dydžius tam tikrais metais.

16 Galima pasitikrinti, paskaičius jau minėtą drau-ge su V. Morkevičiumi parašytą straipsnį, kuriame pa-teikiami Lietuvos klasinės struktūros 2009 m. 3, 5, 7, 11 EGP klasių modeliai (14 klasių modelis pateikiamas tik šiame straipsnyje).

14

minimalistinėmis „nuotraukomis“) ir 4-oje lentelėse (stambiausio mastelio vaizdas).

Daugelis šiame straipsnyje pateikiamų teiginių apie atskirų klasių santykinius dy-džius yra hipotetiniai ar net spekuliatyvūs. 2009 m. pjūvio atveju taip yra dėl to, kad EST klausimynas buvo sukonstruotas, va-dovaujantis 11 klasių EGP schema. Taigi, teiginiai apie papildomai išskirtas 3 klases yra hipotetiniai. Dėl 1923 m. ir 1989 m. pjūvių keblumų kyla todėl, kad tais metais vykusių surašymų organizatoriai naudojo visai kitokias (palyginti su EGP klasių teorija) socialines ekonomines klasifika-cines schemas. 1989 m. surašyme naudota klasifikacija buvo pagrįsta sovietine mark-sistine-leninine doktrina, kuri teigė, kad „socialistinės“ visuomenės socialinės struk-tūros pagrindas yra darbininkų ir kolūkiečių klasės bei tarnautojų tarpsluoksnis. 1923 m. gyventojų surašymo organizatoriai naudojo tuometinėje Europos žemyninėje užimtumo statistikoje priimtas klasifikacines schemas, papildę jas daugiau ar mažiau originaliomis lietuviškomis aranžuotėmis17. Dėl to dau-gelio išsamioje 14 klasių EGP schemoje išskiriamų klasių tikslaus dydžio pagal tų surašymų duomenis nustatyti neįmanoma.

Šie keblumai istorikams nėra naujiena, nes jiems beveik visada tenka naudotis šalti-niais, kuriuos palikę (dažniausiai nebegyvi) praeities veikėjai mažiausiai galvojo apie jų tinkamumą ateities istorikų pažintiniams poreikiams tenkinti. Su tais keblumais susi-dūrė ir sovietinių laikų socialiniai istorikai, kai 1897 m. ir 1923 m. gyventojų surašymų duomenų pagrindu mėgino pateikti mark-

17 Antai tik Lietuvoje dirbantys šeimos nariai buvo išskirti į atskirą užimtumo kategoriją, lygiagrečią darbininkams, tarnautojams, šeimininkams ir adminis-tratoriams. Žr. Rimka A. Socialekonominė statistika. Teorija ir metodai. Kaunas, 1933, p. 89.

sistine metodologija pagrįstą carų valdomos ar „buržuazinės“ Lietuvos klasinės struk-tūros vaizdą. Kai kuriuos marksistinėje socialinėje istorijoje sureikšminamus klasių skirtumus neovėberiškoji EGP klasių teorija ignoruoja arba laiko antraeiliais. Bet aps-kritai ji siekia pateikti labiau diferencijuotą konkrečių visuomenių, kuriomis ji taikoma, socialinės struktūros ir jos pokyčių vaizdą. Todėl ją taikantis istoriniams šaltiniams interpretuoti tyrėjas susiduria su dar dides-niais sunkumais.

Todėl daugeliu atvejų tai, kas pateikiama šiame straipsnyje, yra panašiau į darbą, kurį atlieka naujos žemės atradėjas, o ne į tai, ką daro tikslų jos žemėlapį pagal stambų mastelį sudarantis geografas ar topografas. Pirmajam pakanka pažymėti labiausiai išsiskiriančius atrastos teritorijos objek-tus – didžiąsias upes, kalnagūbrius ir pan. To pakanka smulkaus mastelio žemėlapiui sudaryti. Tokio mastelio žemėlapio atiti-kmuo klasinės struktūros tyrimuose yra jos abstrakčiausi – 3 ar 5 klasių – modeliai, kuriems sudaryti pakanka ir minėtų surašy-mų duomenų. O konkrečiajame 14 klasių modelyje, kurį galima lyginti su stambaus mastelio žemėlapiu, skaitytojas vietoje skai-čių daug kur ras klaustukus, kurių atitikmuo yra baltos dėmės žemėlapiuose. Jų pašalini-mas yra tolesnių tyrimų, naudojant ne vien surašymų duomenis, bet ir kitus socialinės statistikos istorinius šaltinius, uždavinys.

Gali būti ir taip, kad kai kurioms baltoms dėmėms pašalinti, t. y. kai kurių konkrečių EGP klasių tiksliam dydžiui nustatyti, esami šaltiniai nėra pakankami. Tačiau ir atskyri-mas to, ką žinome, ir nuo to, ko nežinome, bet galime sužinoti, ir nuo to, ko ne tik nežinome, bet ir vargu ar galėsime sužinoti, yra pakankamai reikšmingas rezultatas. Kai

15

baltos dėmės ant žemėlapio aiškiai pažymė-tos (tiksliai žinome, ko nežinome), didėja tikimybė, kad kas nors tą terra incognita pagaliau ims ir ištirs. Net ir vien kokybi-niais teiginiais apsiribojantis EGP klasių schemos pritaikymas, kuriame tik teigiamas ar neigiamas tam tikrų klasių atsiradimas ar išnykimas tam tikrais konkrečiais laikotar-piais, atsako į svarbius klausimus.

Priešingu atveju Viduramžių ar Antikos laikų luominės ar klasinės struktūros tyri-mas turėtų būti laikomas beverčiu projektu, nes istorinių šaltinių, kurie leistų tiksliai atsakyti į klausimą, kokios buvo kiekybinės atskirų luomų ar klasių proporcijos konkre-čių visuomenių populiacijose, dažniausiai nebūna. Tokiais atvejais pakankamai dide-liu pasiekimu jau laikoma, jeigu pavyksta įrodyti (arba paneigti), kad tam tikru metu Lietuvoje jau (arba vis dar) egzistavo pir-kliai, bajorai, leičiai ar kitokios socialinės grupės. Skaičių (pvz., kiek leičių turėjo Mindaugas ir kiek – Gediminas) niekas nė nesitiki. Konstruodami stambiausio maste-lio (14 klasių) modelius net ir šiuolaikinei (pokomunistinei) Lietuvai kai kur turime apsiriboti tokio tipo teiginiais.

1. Neovėberiškoji Eriksono, Goldthorpe’o ir Portocarero (EGP) profesinių darbo rinkos klasių kon-cepcija (su lietuviškomis korektūromis)

Pirmoji M. Weberio socialinės struktūros analizės prielaida yra ta, kad apie klases galima kalbėti tik ten, kur yra bent šiek tiek išsivystę rinkos santykiai – socialiniai vei-kėjai santykiauja kaip pirkėjai ir pardavėjai, nuomininkai ir nuomotojai, darbdaviai ir samdomi darbuotojai. „Nėra rinkų, nėra ir klasių (Wo keine Märkte, dort keine Klas-

sen)“ – lakoniškai ir taikliai reziumuoja vie-nas žymiausių šiuolaikinių vokiečių istorikų Jürgenas Kocka, savo darbuose nuosekliai taikantis M. Weberio socialinio struktūrini-mosi koncepciją18. Ten, kur rinkos santykių (beveik) nėra arba kur jų vaidmuo yra antra-eilis (nekapitalistinėse visuomenėse), klasių nėra arba klasinis susiskirstymas mažai ką reiškia, palyginti su susiskirstymu pagal prestižą ar politinę galią.

Padėtis ar vaidmuo rinkose, prestižas (garbė) ir politinė galia ar valdžia yra trys autonomiškos ir viena į kitą analitiškai neredukuojamos socialinės struktūros dimensijos. Tai yra antroji M. Weberio socialinės struktūros analizės prielaida. Padėties rinkose skirtumai lemia visuome-nės narių susiskirstymą į klases, prestižo (garbės) skirtumai – į statuso grupes, kurių atskiras atvejis yra luomai, o politinės galios skirtumai – į partijas plačiąja prasme, api-mančia visas siekiančias politinės valdžios ar ją turinčias grupuotes19. Iš šių dimensijų bene universaliausia yra prestižo skirtumų dimensija, nes netgi K. Marxo pirmykštėmis bendruomeninėmis vadintose visuomenėse, kur nebuvo rinkos santykių ir (galbūt) veikė tiesioginė demokratija, giminės ir jų nariai skyrėsi pagal prestižą.

Analitinis ar teorinis trijų socialinio struktūrinimosi dimensijų atskirumas ne-reiškia, kad jos yra vienodai svarbios kon-krečioje visuomenėje. M. Weberio požiūriu, kuri iš šių socialinės struktūros dimensijų

18 Kocka J. Weder Stand noch Klasse. Unter-schichten um 1800. Bonn, 1990, S. 34.

19 Taigi, šia plačiausia prasme partijos – tai ne tik socialdemokratai ir konservatoriai šiuolaikinėje Lietu-voje, bet ir Sapiegų šalininkų ir jų priešininkų „partijos“ XVII a. pabaigos–XVIII a. pradžios LDK, taip pat Vy-tauto ir Jogailos šalininkų „partijos“ per kovas dėl val-džios LDK XIV a. pabaigoje.

16

yra pirminė ar dominuojanti konkrečioje visuomenėje, yra empirinis klausimas. Ga-lima pasakyti tik tiek, kad ikikapitalistinėse visuomenėse prestižo ir politinės dimensijos buvo svarbesnės už klasinius (ekonominius) skirtumus. Paveldėjimu įgyjama luominė „garbė“ buvo svarbiau už „naudą“ ar pini-gus: tik prisiminkime, kaip bajorų luomo atstovai rizikuodavo gyvybe, kaudamiesi dvikovose dėl visokių (šių laikų akimis žiū-rint) menkniekių. Ekonominės dimensijos (klasinių skirtumų) reikšmė priklauso nuo rinkos santykių išsivystymo į gylį ir plotį.

Ekonominės dimensijos dominavimas reiškia, kad nuo padėties rinkose (o ne nuo įgyto ar paveldėto prestižo ar sugebėjimo prisišlieti prie tos politinės grupuotės, kuriai geriausiai sekasi kovoti dėl valdžios) labiau-siai priklauso pavienio individo „gyvenimo šansai“ – ar jis gyvens sotus, laimingas ir šiltai apsirengęs, ar šals ir vargs kaip ta lauke už durų palikusi katė. Šią įžvalgą iš-reiškia ir M. Weberio pateikiamas formalus klasės (tiksliau, klasinės padėties) apibrė-žimas: „Mes kalbėsime apie ‘klasę’, kai 1) daugeliui žmonių egzistuoja bendras jų gyvenimo šansų priežastinis komponentas, kurį 2) sąlygoja vien ekonominiai gėrybių nuosavybės ir įgijimo interesai 3) (gėrybių ar darbo) rinkos sąlygomis (‘klasinė padė-tis’).“20 Kiek vėliau (1918–1919 m.) glaustu enciklopediniu stiliumi parašytame tekste vokiečių sociologas dar išskiria du „klasi-nių padėčių“ tipus – turtines ar nuosavybės padėtis (vok. Besitzlagen) ir padėtis darbo jėgos rinkoje (Erwerbslagen)21.

20 Weber M. Wirtschaft und Gesellschaft. Tübin-gen, 1922, S. 632.

21 Ibidem, p. 177–180. Abu klasikiniai M. Weberio tekstai, kuriuose išskiriamos trys socialinės susistruktū-rinimo dimensijos bei pateikiami klasės apibrėžimai, paskelbti ką tik cituotame vokiečių sociologo veikale

Kaip skirtingų nuosavybės klasių at-stovai santykiauja kokių nors paklausių išteklių (žemės, kapitalo, laivų, namų, vergų ir t. t.) savininkai (M. Weberis juos vadina pozityviai privilegijuotomis turto klasėmis) ir tie, kas tokių išteklių neturi (negatyviai privilegijuotos turto klasės). Tie, kas neturi, yra priversti juos iš savinin-kų pirkti, skolintis ar nuomotis, mokėdami už tai rentą ar palūkanas. Kaip skirtingų darbo rinkos klasių atstovai santykiauja darbdaviai (samdytojai) ir samdomi darbuo-tojai. M. Weberis nurodo, kad nuosavybės klases galima aptikti ir ikikapitalistinėse visuomenėse (tokiose, kur rinkos santykiai egzistuoja, bet vaidina antraeilį vaidmenį). Tačiau darbo rinkos klasės visiškai išsivysto tik kapitalizmui įsigalėjus. Vergvaldžiai yra ne darbo rinkos, bet nuosavybės klasė, o vergai apskritai nėra klasė (nei turto, nei rinkos). Jie yra tik statuso grupė (luomas), nes, neturėdami civilinių teisių (nebūdami teisiškai veiksnūs), negali nei patys ką nors pirkti, skolintis ar nuomotis, nei samdytis.

Šio straipsnio tikslas nėra nei M. Weberio socialinio struktūrinimosi teorijos visų as-pektų, nei išsami klasinių skirtumų analizė. Apsiribosime tik tomis klasinėmis padėti-mis, kurias apibrėžia padėtis darbo rinkoje. Paties vokiečių sociologo pateikta padėčių darbo rinkoje analizė yra neužbaigta. Iš-skirdamas darbo rinkos klases, M. Weberis tenubrėžia perskyrą tarp darbdavių ir jų samdomų darbuotojų. Tačiau jis nenubrėžia jokių išankstinių ribų skaičiui klasių, kurį galima būtų išskirti, taikant jo koncepciją

„Ūkis ir visuomenė“ (p. 177–180 ir 631–641), sudaryta-me iš M. Weberio rankraščių (pats M. Weberis nespėjo veikalo užbaigti). Plačiau apie M. Weberio sociologinę koncepciją, jos raidą bei „Ūkio ir visuomenės“ genezę žr. Norkus Z. Max Weber ir racionalus pasirinkimas. Vilnius, 2003.

17

konkrečiai visuomenei tirti. Tačiau tokiu atveju klasėmis gali būti laikomos ir profe-sijos. Juk kiekvienos profesijos atstovai turi tam tikrą atskirą padėtį darbo rinkoje, o ta padėtis daro įtaką jų „gyvenimo šansams“. Jeigu norime išvengti šios darbo rinkos klasių koncepcijos implikacijos, kuri pačią klasės sampratą daro perteklinę22, reikia būdo taip suskirstyti samdomų darbuotojų profesinę įvairovę, kad gautume kuo ma-žesnį skaičių klasifikacinių vienetų, kurių kiekvienas apimtų kuo daugiau profesijų, tarp kurių būtų kuo daugiau tarpusavio panašumų ir kuo daugiau skirtumų nuo profesijų, priklausančių kitiems klasifika-ciniams vienetams.

Būtent tokį M. Weberio pateiktos darbo rinkos klasių analizės konkretinimą ir pa-siūlė britų sociologas Johnas Goldthorpe’as drauge su savo bendradarbiais. Jis išplėtotas, nagrinėjant specialią sociologinę problemą: ar yra vienodi, ar kiekvienoje konkrečioje šalyje skiriasi, ar yra pastovūs, ar kinta bė-gant laikui vadinamojo santykinio socialinio (visų pirma, tarpgeneracinio) mobilumo rodikliai industrinėse Europos šalyse?

Būtent šiai problemai skirtas jau minėtas R. Eriksono ir J. Goldthorpe’o veikalas „Nuolatinis kitimas: socialinio mobilumo industrinėse visuomenėse tyrimas“. San-tykinis tarpgeneracinis mobilumas ma-tuojamas tam tikrai socialinei kategorijai priklausančių asmenų palikuonių šansais pereiti į kitą socialinę kategoriją. Kastų

22 Reikia pažymėti, kad kai kurie labai įtakingi šiuolaikiniai klasinės struktūros analitikai būtent tai ir siūlo, teigdami, kad bent jau išsivysčiusiose poindus-trinėse visuomenėse profesinės grupės ir yra klasės. Žr. Grusky D. B., Sørensen J. B. Can Class Analysis be Salvaged? // American Journal of Sociology. 1998, Vol. 103 (5), p. 1187–1234; Sørensen A. B. Toward a Sounder Basis for Class Analysis // American Journal of Sociology. 2000, Vol. 105 (6), p. 1523–1558.

visuomenėje, kuri yra kraštutinis ar ribinis luominės visuomenės atvejis, tie šansai yra lygūs nuliui, o luominėje visuomenėje – jam artimi. Luominės socialinės struktūros iri-mas reiškia socialinio mobilumo didėjimą. Tačiau, rodos, akivaizdu, kad šiuolaikinėje Lietuvoje parduotuvės kasininkės dukters šansai tapti firmos savininke ar direktore yra kur kas mažesni (nors tai nėra neįmano-ma), palyginti su firmos direktorės dukters šansais bent jau paveldėti mamos socialinę padėtį. Kiek tiksliai tie šansai skiriasi? O ar direktorės duktė galėtų tapti kasininke? Ar jos galimybės yra didesnės, ar mažesnės, palyginti su kasininkės dukters galimybė-mis iškilti į firmos savininkes? Tokie ir pa-našūs klausimai ir yra santykinio socialinio mobilumo tyrimų objektas.

Santykinis mobilumas skiriamas nuo ab-soliutaus, kurio priežastis yra struktūriniai visuomenės pokyčiai – tam tikros rūšies socialinių pozicijų skaičiaus didėjimas ir mažėjimas. Antai šiuolaikinėje Lietuvoje ūkininko sūnaus šansai tapti taksi vairuotoju yra kur kas didesni, negu taksi vairuotojo sūnaus tapti ūkininku. Bet taip yra ne tiek dėl to, kad ūkininko sūnui įgyti taksi vairuotojo profesiją yra lengviau (reikia dėti mažiau pastangų), negu taksisto sūnui tapti ūkininku, o kiek dėl to, kad ūkininkų mažėja, o taksistų daugėja dėl struktūrinių ūkio pokyčių (žemės ūkio sektorius susi-traukia, o paslaugų – plečiasi). Absoliutus mobilumas nėra susijęs su individualiomis pastangomis, o santykinio mobilumo skir-tumai parodo, kiek aukšti barjerai skiria skirtingas socialines pozicijas arba (nau-dojantis kita metafora), kiek pralaidžios yra sienos, skiriančios skirtingus socialinės struktūros narvelius. Kasininkės dukteriai reikia įdėti kur kas daugiau pastangų, kad

18

1 pa

v. E

GP

klas

ių k

once

pcijo

s log

inė

stru

ktūr

a Ša

ltini

s: E

riks

on R

., G

oldt

horp

e J.

The

Con

stan

t Flu

x, p

. 36.

PAG

RIN

DIN

ĖS D

ARB

O JĖ

GO

S RI

NKO

S KL

ASI

NĖS

PA

DĖT

YS

DA

RBD

AV

IAI

SA

VARA

NKI

ŠKA

I D

IRBA

NTI

EJI

SA

MD

OM

I D

ARB

UO

TOJA

I

Smul

kiej

i

Įdar

bini

mo

form

os

TARN

YBO

S SA

NTY

KIS

TARP

INĖ

D

ARB

O

SUTA

RTIS

I IV

a

IVc

IV

b

IVc

I

II

IIIa

III

b

V

VI

VIIa

VI

Ib

Pram

onė

Žem

ės

ūkis

Pr

amon

ė Že

mės

ūk

is

Prof

esio

nala

i, au

kšte

snys

is te

chni

nis,

ad

min

istr

acin

is ir

va

dova

ujan

�s p

erso

nala

s

Ru�n

inis

ne

fizin

is

darb

as

Žem

esny

sis

tech

nini

s ir

priž

iūrė

tojų

pe

rson

alas

Fizi

nis

darb

as

Nek

vali-

fikuo

tas

Pram

onė

Kval

ifi-

kuot

as

Auk

š-te

snio

ly

gio

Žem

es-

nio

lygi

o

Auk

š-te

snio

l y

gio

Žem

es-

nio

lygi

o

Žem

ės

ūkis

Stam

biej

i

19

ji taptų firmos direktore, negu savininkės dukteriai paveldėti mamos profesiją. Tas, žinoma, nereiškia, kad jai visai nereikia dėti pastangų – labai atsipalaidavus, gali likti kasininkės darbas.

Realiuose tarpgeneracinio mobilumo tyrimuose nei yra įmanoma, nei būtų įdomu jį nagrinėti tokiu detalizuotu ar susmulkintu pavidalu, kaip čia pateiktame pavyzdyje. Nėra įmanoma dėl to, kad profesinė visuo-menės struktūra greitai keičiasi: kai kurios profesijos išnyksta, o vietoje jų atsiranda daug naujų. Antai kol nebuvo universalinių parduotuvių, tol nebuvo ir kasininkių, nors buvo pardavėjų. Be to, labai smulkinantis, vis kebliau rasti ir tinkamų tokiai analizei socialinės statistikos duomenų. Todėl mobi-lumas analizuojamas stambesnių socialinės struktūros vienetų lygiu. Tokie vienetai ir yra profesinės rinkos klasės, kurių kiekvie-na apima daug profesijų ir yra tvaresnės, palyginti su profesijomis. Iš tikrųjų, jeigu pardavėjos duktė tapo kasininke, argi ji dėl to perėjo („iškilo“ ar „smuko“) į kitą klasę?

1-ame pav. pavaizduota R. Eriksono ir J. Goldthorpe’o lyginamuosiuose socialinio mobilumo tyrimuose naudojamos klasių schemos loginė struktūra. Šioje teorinėje klasių dedukcijoje iš pradžių (kartu su M. Weberiu) skiriamos darbdavių (emplo-yers), samdomų darbuotojų (employees) ir savarankiškai dirbančių (save pačius įdarbi-nančių (self-employed)) darbuotojų padėtys darbo rinkoje. Toliau patys darbdaviai suskirstomi į stambiuosius ir smulkiuosius, o smulkieji – į dirbančius žemės ūkyje ir pramonėje. Ta pati perskyra taikoma ir ran-kų darbo darbininkams, kurie laikomi viena iš trijų samdomų darbuotojų kategorijų. Stambiais autoriai vadina darbdavius, kurie įdarbina ne mažiau kaip 10 darbuotojų.

Originali (palyginti su pamatine M. We-berio klasių koncepcija) EGP klasių sche-mos dalis yra samdomų darbuotojų padėties rinkoje ir darbovietėje analizė, kuri pagrin-džia tokių darbuotojų suskirstymą į tuos, kuriuos su darbdaviu sieja „tarnybos san-tykis“ (service relationship), tuos, kuriuos su darbdaviu sieja paprasta darbo sutartis (labour contract) ir užimančius tarpinę pa-dėtį. Pirmieji sudaro I ir II tarnybos klases ar tiesiog (supaprastintose schemose – žr. 1-ą lentelę ) tarnautojų klasę (service class). Aukštesniajai tarnautojų klasei (I) priklauso aukščiausio lygio vadybininkai ir prie jų prišlieti stambių įmonių savininkai, patys vadovaujantys jų darbui, taip pat laisvųjų profesijų atstovai bei aukščiausio lygio specialistai (profesionalai). Žemesniajai tarnautojų klasei (II) priklauso žemesnio rango vadybininkai, turintys nuo 1 iki 9 pavaldinių, ir žemesnio lygio specialistai.

Tarnybos santykis nuo paprastos darbo sutarties skiriasi tuo, kad suteikia saugesnę padėtį darbo rinkoje. Darbdavys darbo sutartį gali bet kada nutraukti, o tarnautoją galima atleisti tik jeigu jis padarė rimtą nusižengimą23. Tarnybos santykis užtikrina didesnę autonomiją darbo metu. Tarnautojas gali pats planuoti savo darbo laiką, negauna detalių užduočių iš savo viršininkų, jam mokama ne už konkrečius rezultatus (ište-kintų varžtų ar aptarnautų klientų skaičių). Jis paprastai turi viršininką, bet jis nėra jo prižiūrėtojas. Kita vertus, tikimasi, kad tar-nautojas, atsiradus problemai, skrupulingai

23 Kiekvienam skaitytojui iš patirties pažįstamas pavyzdys: laimėjusį konkursą dėstytoją su universitetu sieja tarnybos santykis, katedros reikalų tvarkytoją – darbo sutartis. Dekanui, nusprendusiam iš darbo atleisti dėstytoją, tenka laukti iki kadencijos pabaigos, kada ga-lės jo neatestuoti arba panaikinti jo turimą etatą. Reikalų tvarkytoją atleisti kur kas paprasčiau.

20

neskaičiuos, kada baigėsi jo darbo valandos, ir nemes darbo, kai tik nuskamba skambu-tis, pranešantis apie darbo dienos pabaigą. Toks elgesys būdingas darbininkui, kuris ilgiau dirbs, tik jeigu jam didesniu įkainiu apmokės per viršvalandžius atliktą darbą. Tarnautojas gauna ne vienetinį, akordinį ar valandinį, bet tarnybinį (paskirtą „pagal užimamas pareigas“) atlyginimą, o gerai dirbti jį motyvuoja karjeros – aukštesnių, geriau apmokamų pareigų ir su jomis susi-jusių privilegijų (pvz., teisė naudotis atskiru kabinetu ar tarnybiniu automobiliu) – pers-pektyva. Darbininkai karjeros nedaro, ją daro tik tikrieji tarnautojai.

Jeigu darbuotojo padėtis darbovietėje viskuo arba beveik viskuo atitinka šį ap-rašymą, jis yra „tikras“ tarnautojas (I ir II klasės), jeigu niekuo – „tikras“ darbininkas (VI, VIIa ir VIIb klasės). Tačiau darbo rin-koje ir darbovietėje galima išskirti nemažai padėčių, kurios vienais atžvilgiais pana-šesnės į tikro tarnautojo, o kitais – į tikro darbininko padėtį. Tokie yra IIIa ir V kla-sėms priskiriamas padėtis darbo rinkoje ir darbovietėje užimantys darbuotojai. IIIb priklauso žemiausio lygio paslaugų sferos darbuotojos (autoriai nurodo, kad didžiąją šios klasės dalį sudaro moterys), kurios nuo tikrų darbininkų skiriasi tik tuo, kad dirba ne su daiktais ar medžiagomis, bet su žmonėmis – aptarnauja klientus (kasininkės, pardavėjos, kirpėjos ir pan.). O IIIa ir V kla-sėms priklauso profesijos, kurių atstovams arba tenka tiesiogiai prižiūrėti dirbančius rankų darbą vykdytojus, t. y. darbininkus (tai V klasė), arba (IIIa) dirbti kitokį ne rankų darbą, kuris reikalauja ne tiek aukštos kvalifikacijos, kiek asmeninės atsakomybės (pavyzdys gali būti policininko ar klerko darbas). Pirmieji darbuotojai (V) yra pu-

siau darbininkai, antrieji (IIIa) – pusiau ar „netikri“ tarnautojai.

Gilesnius šio darbuotojų susiskirstymo į klases pagrindus detaliau atskleidžia 2-ame pav. pateikta J. Goldthorpe’o schema. Visų pirma, profesijos ar darbai skiriasi pagal tai, ar jiems atlikti pakanka bendrų įgūdžių, kurie vienodai gerai tinka visose tam tikros srities darbovietėse. Pavyzdys gali būti mūrininko profesija – jeigu darbuotojas moka mūryti, tai pakeitęs darbovietę nau-joje vietoje jis gali visa jėga dirbti (pasiekti našaus darbo maksimumą) jau nuo pat pir-mos darbo dienos. Tačiau daugeliu atvejų darbdavys gali gauti naudą iš naujai priimto darbuotojo tik po papildomo, daugiau ar mažiau laiko kainuojančio apmokymo, arba kai darbuotojas, ilgiau padirbėjęs, įgyja pakankamai patirties savo darbo vietoje. Investavęs į darbuotoją, padėjęs jam įgyti specifinį žmogiškąjį kapitalą, darbdavys yra suinteresuotas jį „prisirišti“. Tokio „prisiri-šimo“ priemonė ir yra tarnybos santykis.

Be šios investicijų į specifinį žmogiškąjį kapitalą apsaugos problemos, tarnybos santykis yra tinkama priemonė išspręsti dar vieną darbdavio ir darbuotojo santy-kių problemą, vadinamą „patikinčiojo ir patikėtinio“ (angl. principal and agent) arba darbuotojo priežiūros problema: kaip pasiekti, kad samdomas darbuotojas darbo laiku veiktų ir jam patikėtus išteklius naudo-tų darbdavio, o ne savo paties interesais?24 Vienais atvejais (pvz., kai darbdavio „pati-kėtiniai“ dirba prie surinkimo konvejerio) išspręsti šią problemą – nustatyti, kiek ir ar gerai darbdaviui darbuotojas dirbo, yra paprasta. Tokiu atveju darbdavio ir darbuo-tojo santykius darbdaviui optimalu įteisinti

24 Žr. Coleman J. S. Socialinės teorijos pagrindai. Vilnius, 2005, p. 138–163.

21

paprasta darbo sutartimi. Priešingu atveju geriau užmegzti su juo tarnybos santykį.

Tikrųjų tarnautojų I ir II klasės apima tas profesijas, kur darbas ir reikalauja spe-cifinių įgūdžių, ir yra sunkiai prižiūrimas. Darbininkiškos klasės (VIIa, VIIb ir su tam tikromis išlygomis – VI) apima profesijas, kur darbas nereikalauja papildomo apmo-kymo ar darbo patirties konkrečioje darbo-vietėje. Čionai priklauso ir rutininį ne fizinį darbą dirbančių paslaugų sferos darbuotojų profesijos (IIIb). Pagaliau galimi mišrūs atvejai. Pirma, kai sėkmingas profesinis darbas reikalauja papildomo apmokymo ar patirties konkrečioje darbovietėje, bet yra nesunkiai kontroliuojamas ar prižiūrimas (V pusiau darbininkų klasė). Antra, kai papildomo apmokymo ar patirties nereikia, tačiau darbuotoją sunku prižiūrėti (IIIa pu-

siau ar „netikrų“ tarnautojų klasė). Todėl „IIIa klasės profesijoms būdingi daugelis tarnybos elementų, bet jose dažnai nėra jokios aiškios karjeros struktūros, o V kla-sės profesijoms karjeros struktūra būdinga, tačiau jos yra palyginti atidžiai prižiūrimos (monitored) ir apmokamos pagal atidirbtų valandų skaičių“25.

Įdėmiau įsižiūrėję į 1-ame pav. pateiktą loginę schemą galime pamatyti, kad EGP klasių teorijos autoriai skiria kiek mažiau klasių, negu įmanoma (ir reikėtų) padaryti pagal jų koncepcijos logiką. Iš tikrųjų, 1-ame pav. suskaičiavę „Porfirijaus medžio“ paskutinio lygio atšakas, jų randame 13. Ta-čiau dvi jų poros įvardytos tuo pačiu nume-

25 Breen R. Foundations of a Neo-Weberian Class Analysis // E. O. Wright (ed.). Approaches to Class Ana-lysis. Cambridge, 2005, p. 31–50.

2 pav. Darbo dimensijos kaip darbdavio rizikos, samdos sutarčių ir klasinių padėčių diferenci-acijos šaltiniaiŠaltinis: Goldthorpe J. H. Social Class and the Differentiation of Employment Contracts // to paties. On Sociology. 2nd ed. Vol. 2. Illustration and Retrospect. Stanford, 2008, p. 118.

Mažas

Didelis

Mažas

ŽMOGIŠKOJO KAPITALO SPECIFIŠKUMAS

Priežiūros sudė�ngumas

Mišrus atvejis

Mišrus atvejis

T arnybos santykis

Darbo sutar�s

I

II

IIIa

V

VI, IIIb

VIIa, VIIb

Didelis

22

riniu vardu: skaičiuojant iš kairės pirmoji ir šeštoji (I), trečioji ir penktoji (IVb) atšakos. Taigi išvedama 11 darbo rinkos klasių, nors loginiu požiūriu jų turėtų būti mažiausiai 13. Iš tikrųjų, surinkę į vieną krūvą marksistinę literatūrą, kurioje nagrinėjama, kaip atskirti buožes („kaimo buržuaziją“, išnaudojančią samdomąją darbo jėgą) nuo „vidutinių valstiečių“ (savarankiškai dirbančių žemės ūkyje ir išsiverčiančių savo šeimos pajė-gomis), ją sunkiai sutalpintume ir į didelę lentyną. O EGP schemoje jie atsiduria toje pačioje klasėje (IVc), nors ši schema ir lei-džia, ir reikalauja jas skirti lygiai taip pat, kaip skiriami smulkieji darbdaviai (IVa) ir darbuotojų nesamdantys savarankiškai dirbantieji pramonėje (IVb). Sunku sutikti ir su stambiųjų darbdavių priskyrimu prie aukštesniosios tarnautojų klasės (I). Pada-rius abi nurodytas perskyras, profesinių rinkos klasių skaičius padidėja iki 13.

Bet čia dar ne viskas. Galima klausti, kodėl pramonės ir žemės ūkio perskyra taikoma nenuosekliai – skiriami žemės ūkio ir pramonės darbininkai, taip pat daroma perskyra tarp smulkiųjų darbdavių pramo-nėje ir smulkiųjų darbdavių (nors ir galiau-siai sujungtų su žemdirbiais, neturinčiais samdinių) žemės ūkyje, tačiau ji netaikoma stambiesiems darbdaviams. Padarę šią per-skyrą, atskirtą nuo aukštesniųjų tarnautojų stambiųjų darbdavių klasę turime padalyti į dvi – stambiuosius darbdavius žemės ūkyje ir pramonėje bei paslaugų sektoriuje. Gau-name jau 14 klasių.

Apskritai schemos autoriai vargu ar protestuotų prieš šiuos racionalizacinius pasiūlymus. Mat jie patys nurodo, kad „pateikta schema turi būti laikoma ne ga-lutiniu (definitive) individualių visuomenių klasinių struktūrų ‘žemėlapiu’, bet iš esmės

instrument de travail (darbo priemone – Z. N.)“26. Ką tik išryškintos EGP klasių schemos keistenybės yra jos pritaikymo tikslui, kurį jau išaiškinome pačioje šio skirsnio pradžioje, padarinys. Tai yra lygi-namasis santykinio tarpgeneracinio mobilu-mo skirtingose šalyse tyrimas. Šiame tyrime autoriams rūpėjo kuo tiksliau išmatuoti ir palyginti kuo didesnio skaičiaus šalių mobilumo rodiklius, apimant kuo ilgesnį laikotarpį. Būtent dėl paskutinio ką tik pa-minėto siekio (daugeliui nagrinėjamų šalių jų pateiktos duomenų eilutės apima visą XX a.) EGP klasių schema prašyte prašosi pritaikoma klasinės struktūros transfor-macijų tyrimams. Kita vertus, EGP klasių schemos taikymas būtent kiekybiniams santykinio mobilumo tyrimams skatina ir netgi verčia daryti ką tik nurodytus klasių „suliejimus“ ar nedaryti teorinės analizės diktuojamų perskyrų.

Pirma, lyginant perėjimo iš vienos klasės į kitą lyginamuosius šansus, geriau tinka tokia klasių schema, kurią sudaro „tvarios“ klasės – tokios, kurios išlieka visą nagri-nėjamą laikotarpį. Verta atkreipti dėmesį, kad į tyrimo apimtų šalių skaičių įeina ir dvi šalys, kurios tuo metu dar buvo komu-nistų valdžioje – Lenkija ir Vengrija. Jose buvo „tuščios“ ne tik stambiųjų darbdavių savininkų klasės tiek žemės ūkyje, tiek pra-monėje, bet netgi smulkiųjų darbdavių klasė žemės ūkyje. Šio keblumo leidžia išvengti daug pavaldinių turinčių vadovų, aukštos kvalifikacijos specialistų ir „laisvųjų pro-fesijų“ atstovų sujungimas su stambiaisiais darbdaviais savininkais į vieną klasę – I, taip pat skirtumo tarp žemdirbių, samdančių darbuotojus, ir išsiverčiančių savo šeimos

26 Erikson R., Goldthorpe J. The Constant Flux, p. 46.

23

jėgomis, ignoravimas (IVc klasė). Tačiau kai EGP klasių schema naudojama ne socialinio mobilumo tyrimams, bet tiesiog aprašyti ir pavaizduoti socialinės struktūros pokyčius, „tuščios“ klasės nėra trūkumas. Tokiam tikslui, kurį ir užsibrėžėme šiame straipsnyje, „tuščios“ klasės yra veikiau pranašumas, nes, jas aptikdami, išryškiname kokybinius konkrečios visuomenės klasinės struktūros pokyčius.

Antra, autoriai naudojo labai įvairius statistinius duomenis, kurie daugeliu atve-jų tiesiog buvo nepakankami identifikuoti visas teoriškai išskiriamas klases. Su šiuo keblumu susidursime ir mes. Kaip buvo nurodyta įvade, tarpukario Lietuvos ir sovietmečio statistiniai šaltiniai tiesiog neleidžia tiksliai suskaičiuoti visų išsamio-je (neredukuotoje) EGP klasių schemoje išskiriamų klasių. Tai nėra tragedija, jeigu toks tikslas ir nekeliamas (kaip yra šiame straipsnyje). Tačiau atliekant kiekybinius mobilumo tyrimus, tikslūs skaičiai yra būtini. Išeitis – operuoti kuo stambesnė-mis, turimų šaltinių pagrindu lengviau suskaičiuojamomis klasėmis. Tai EGP klasių schemos autoriai ir daro, daugumoje tyrimų operuodami netgi ne 11, bet dar labiau redukuota 7 klasių schema, kurioje sujungtos ir kai kurios klasės iš 11 klasių schemos. Štai kodėl originalioje EGP klasių schemoje naudojami tokie keistoki (primenantys britiškus pašto indeksus) skaitmeniniai klasių vardai. Jie sudaromi, prie romėniškų skaitmenų (nuo I iki VII) pridedant lotyniškas raides. Skaitmenys rodo, į kokias 7 klasių schemos klases bus sujungtos klasės iš 11 klasių schemos. Ir tai dar ne galimų jungimų pabaiga: galima dar labiau supaprastinanti (ir leidžianti išsivers-ti su dar skurdesniais socialinės statistikos

šaltiniais) klasių schema, kurioje skiriamos 5 ar tik 3 klasės (žr. 1-ą lentelę).

Trečia priežastis, kodėl autoriai ignoruo-ja savo pačių teorinės analizės diktuojamas perskyras, gerai suprantama kiekvienam sociologui, kuris mėgino suprojektuoti ir atlikti bent vieną reprezentatyvią apklausą. Nemaža R. Eriksono ir J. Goldthorpe’o naudojamos medžiagos dalis yra būtent tokių apklausų duomenys. Taigi, apie visos populiacijos klasinę struktūrą išvados daro-mos, apklausus nedidelę dalį (dažniausiai maždaug tūkstantį) jos narių. Atliekant tokias apklausas mažiausiai šansų patekti į imtį turi pačių aukščiausių ir pačių že-miausių sluoksnių atstovai. Pirmieji gyvena uždaruose rajonuose, vilose, ir dar, be to, pernelyg taupo laiką, kad sutiktų bendrauti su apklausėjais, mėginančiais apklausti maršrutinės atrankos pagal gyvenamąją vietą būdu atrinktus respondentus. Žemiau-sių sluoksnių atstovai lieka „sociologiškai nematomi“, nes tiesiog neturi nuolatinės gyvenamosios vietos.

Net jeigu šį keblumą pavyktų išspręsti, tokių klasių kaip stambieji savininkai darb-daviai pramonėje ar žemės ūkyje atstovų imtyje būtų tiek mažai, kad keblu būtų taip surinktus duomenis panaudoti statistinei ana-lizei. Sociologus domina ne vien (ir ne tiek) klausimas, kiek populiacijoje yra vienų ar kitų klasių atstovų, bet ir kaip skiriasi jų gyvenimo būdas, politinis elgesys, pažiūros ir pan. Gauti statistiškai reikšmingų (tokių, kuriuos galima ekstrapoliuoti visai populiacijai) rezultatų šiais klausimais galima tik tokiu atveju, jeigu tų klasių atstovų imtyje yra pakankamai daug. Numanomai negausių klasių sujungimas ar prijungimas prie gausesnių leidžia apsidrausti nuo statistiškai nereikšmingų rezultatų, ana-lizuojant klasių savybes.

24

1 lentelė. EGP klasių schemos rekonstruota išsami schema ir jos redukuotos versijos

Visa versija Redukuotos versijos

11 klasių 7 klasių 5 klasių 3 klasių1. Stambieji darbdaviai savinin-kai pramonėje

1 + 2 + 3 = IAukštoji tarnauto-jų klasė

1 + 2 + 3 +4 = I + II

Tikrieji tarnautojai (service class)

1 + 2 + 3 + 4 + 5 + 6 = I + II + IIIa + IIIb„Baltosios apyka-klės“

1 + 2 + 3 +4 + 5 + 6 + 7 + 8 = I + II + IIIa + IIIb + IVa + IVb

Nedirbantys fizi-nio darbo darbuo-tojai (non-manual workers)

2. Stambieji darbdaviai savinin-kai žemės ūkyje3. Aukšto lygio specialistai, administratoriai ir valdinin-kai, stambių įmonių ir įstaigų vadovai4. Vidurinės grandies specialis-tai, administratoriai ir valdi-ninkai; aukšto lygio technikai, nedidelių įmonių ir įstaigų va-dovai; ne fizinį darbą dirbančių darbuotojų prižiūrėtojai

4 = IIŽemesnioji tar-nautojų klasė

5. Aukštesnio lygio ne fizinio rutininio darbo darbuotojai administracijoje ir komercijoje

5 = IIIaAukštesnio lygio ne fizinio rutininio darbo darbuotojai administracijoje ir komercijoje

5 + 6 = IIIa + IIIbNetikrieji tarnau-tojai (tarnautojai be tarnybos santykio su darb-daviu – klerkai ir aptarnaujantis personalas)

6. Žemiausios grandies ne fizinio rutininio darbo darbuotojai pre-kybos ir paslaugų (aptarnaujantis personalas) sektoriuose

6 = IIIbŽemiausios grandies ne fizinio rutininio darbo darbuotojai pre-kybos ir paslaugų (aptarnaujantis personalas) sekto-riuose

7. Smulkūs darbdaviai savininkai 7 = IVaSmulkūs darb-daviai savininkai pramonėje

7 + 8 = Iva + IVbSmulkioji buržu-azija

7 + 8 = Iva + IVbSmulkioji buržu-azija

8. Smulkūs, be samdomų dar-buotojų išsiverčiantys savininkai

8 = IVb Smulkūs, be samdomų darbuo-tojų išsiverčiantys savininkai

9. Smulkieji darbdaviai žemės ūkyje

9 + 10 = IVc Ūkininkai

9 + 10 = IVc Ūkininkai

9 + 10 + 14 = IVc + VIIbŽemdirbiai

9 + 10 + 14 = IVc + VIIbŽemdirbiai10. Savarankiškai dirbantys (be

samdomų darbuotojų) žemės ūkyje11. Žemiausios grandies tech-nikai, fizinį darbą dirbančių darbuotojų prižiūrėtojai

11 = VŽemiausios gran-dies technikai, fizinį darbą dir-bančių darbuotojų prižiūrėtojai

11 + 12 = V + VIKvalifikuoti darbi-ninkai

11 + 12 = V + VIKvalifikuoti dar-bininkai ne žemės ūkyje

11 + 12 + 13 = V + VI + VIIaFizinį darbą dirbantys sam-domi darbuotojai (manual workers) ne žemės ūkyje

25

Kadangi šiame straipsnyje EGP klasių schema naudojama ne socialinio mobilumo, o viso labo tik aprašomiesiems tikslams, tai jos ne tik nesupaprastinsime, o priešingai – ją detalizuosime. Tokį detalizuotą EGP klasių schemos variantą pateikia 1-os len-telės kairysis stulpelis, kuriame išskiriama 14 klasių. Antrasis stulpelis (skaičiuojant iš kairės į dešinę) pateikia originalų 11 EGP klasių sąrašą, trečiasis –7 klasių supapras-tintą jo versiją, dažniausiai naudojamą empiriniuose lyginamuosiuose socialinio mobilumo tyrimuose, ketvirtasis – dar la-biau supaprastintą 5 EGP klasių schemos variantą, o penktasis – jos maksimaliai supaprastintą versiją, apimančią tik 3 klases. Kiti įrašai padeda atsekti, kurios išsamaus (14 klasių) ir originalaus (11 klasių) sąrašų klasės yra sujungiamos, išvedant supapras-tintas EGP klasių schemos versijas.

Svarbu pažymėti, kad tie sujungimai nėra arbitralūs, o paklūsta tai pačiai logikai, pagal kurią jos išskiriamos. EGP klasės nėra nominalūs statistiniai agregatai, o siekia pavaizduoti struktūrinius padėčių skirtu-mus darbo jėgos rinkoje, atsižvelgiant ir į

platesnį rinkos santykių kontekstą (t. y. ir į kitas rinkas). EGP klasę apibrėžia jos vieta darbo jėgos rinkoje ir darbovietėje, aprašo-ma santykių su kitomis klasėmis terminais. Panašiai kaip Joną vyru (ne anatomine, o šeiminės padėtis prasme) daro jo santykis su žmona, o tėvu – santykis su vaikais, taip ir aukštesniosios tarnautojų klasės nariu (14 klasių schemoje) jį daro samdos santykis su darbdaviu ir to santykio nulemtas pragyve-nimo šaltinis (tarnybinis atlyginimas) bei santykis su pavaldiniais.

Toks „santykinis“ (relational) klasės apibrėžimas vėberiškajai klasės sampratai yra bendras su marksistine jos sąvoka ir priešingas vulgariajai klasės sampratai, kai klasės dažniausiai skiriamos pagal turtą ar pajamas (pertekę pinigais milijonieriai ir milijardieriai yra „aukščiausia klasė“, turintys atliekamų pinigų – „vidurinė“ klasė, vos pratempiantys nuo atlyginimo iki atlyginimo – „žemutinė“, o neturintys nuolatinių pajamų – „dugno“ ar „užribio“ klasė). Santykinėje klasės sampratoje paja-mų ar turto dydis yra ne požymis, pagal kurį „sluoksniuojami“ pavieniai visuomenės

Visa versija Redukuotos versijos

11 klasių 7 klasių 5 klasių 3 klasių12. Kvalifikuoti fizinio darbo darbininkai (ne žemės ūkyje)

12 = VI Kvalifi-kuoti fizinio darbo darbininkai (ne žemės ūkyje

13. Pusiau kvalifikuoti ir nekva-lifikuoti fizinio darbo darbininkai ne žemės ūkyje

13 = VIIaPusiau kvalifikuoti ir nekvalifikuoti fizinio darbo dar-bininkai ne žemės ūkyje

13 = VIIaPusiau kvalifikuoti ir nekvalifikuoti fizinio darbo dar-bininkai ne žemės ūkyje

13 = VIIaNekvalifikuoti darbininkai ne žemės ūkyje

14. Darbininkai žemės ūkyje, miškininkystėje, žvejyboje (pir-miniame sektoriuje)

14 = VIIb Darbininkai žemės ūkyje, miškinin-kystėje, žvejyboje (pirminiame sektoriuje)

14 = VIIb Darbininkai žemės ūkyje, miškinin-kystėje, žvejyboje (pirminiame sektoriuje)

9 + 10 + 14 = IVc + VIIbŽemdirbiai

9 + 10 + 14 = IVc + VIIbŽemdirbiai

26

nariai, o klasinės padėties padarinys. Pri-klausymas (pavyzdžiui) 5-ai klasei nereiš-kia, kad jos atstovai yra turtingesni už 6-os klasės atstovus, bet mažiau turtingi už 4-os klasės narius, nes numeriniai klasių vardai (nuo 1 iki 14 ar nuo I iki VII) nenurodo klasės vietos nuoseklioje hierarchijoje, ko-kie būdavo carinės Rusijos „rangų tabelio“ numeriai. Ir marksistiniu, ir vėberiškuoju požiūriu klasinės struktūros analizės tikslas ir nėra visus visuomenės narius išskirstyti į sluoksnius, kurie visi drauge sudaro nely-ginant kokį sluoksniuotą pyragą27. Kokia klasė kokioje konkrečioje visuomenėje yra „viršuje“, o kokia „apačioje“ – tai empirinis klausimas, o ne klasės apibrėžimo dalis. Priklausomybė tam tikrai klasei reiškia ne tam tikrą vietą visuomenės hierarchijoje, o bendrą jos nariams objektyvių ekonominių interesų skirtingumą ar net priešingumą kitų klasių atžvilgiu.

Jungiant ar „suliejant“ klases, pirmiausia ir atsižvelgiama į šiuos padėties rinkose nu-lemtus ekonominių interesų panašumus bei skirtumus. Kai R. Eriksonas ir J. Goldthor-pe’as 11 klasių schemoje stambiuosius darbdavius ir aukštuosius vadybininkus („viršininkų viršininkus“) sujungia į vieną klasę (I), tai šis veiksmas atliekamas re-miantis prielaida, kad jų ekonominiai inte-resai tarpusavyje skiriasi mažiau, palyginti su ir vienų, ir kitų interesų skirtumais nuo žemesnio rango viršininkų interesų (jau ne-kalbant apie klerkų ir rankų darbą dirbančių darbininkų interesus)28. Sujungiant į vieną

27 Tokį tikslą sau kelia alternatyvi ir vėberiškajai, ir marksistinei visuomenės struktūros analizės prieiga, vadinama „stratifikacine analize“, kurios pagrindas yra vadinamojo „socialinio ekonominio statuso“ matavi-mai. Daugiau žr. Morkevičius V., Norkus Z. Šiuolaikinės Lietuvos klasinė struktūra: neovėberiška analizė.

28 R. Eriksonas ir J. Goldthorpe’as pateikia dar ir

klasę smulkiuosius darbdavius žemdirbius ir žemdirbius, išsiverčiančius savo šeimos darbo jėgos ištekliais, daroma prielaida, kad jų interesai yra artimesni, palyginti su tuo atstumu, kuris ir vienų, ir kitų interesus skiria nuo žemės ūkio darbininkų interesų.

Logika čia tokia pati, kaip ir marksisti-nėje klasinės struktūros analizėje, kurioje ta struktūra analizuojama tai daugiau, tai ma-žiau apibendrintu ar sustambintu pavidalu. Antai marksistai kartais skiria pramonės ir finansų, pramonės ir žemės ūkio kapita-listus. Bet kai reikia pabrėžti jų interesų bendrumą samdomų darbininkų atžvilgiu, visi jie traktuojami kaip viena kapitalistų klasė. Tačiau tokie interesų bendrumai ar panašumai suvokiami skirtingai. Štai marksistai jungia žemės ūkio ir pramonės darbininkus į vieną proletariato klasę, o neo-vėberiškojoje klasinės struktūros analizėje jie jau 5 klasių schemoje atsiduria vienoje žemdirbių klasėje. Kai marksistai samdo-mus žemės ūkio darbininkus prijungia prie miesto samdomųjų darbininkų, jie argumen-tuoja, kad ir vieni, ir kiti yra išnaudojami pasisavinant „pridedamąją vertę“ ir todėl esą „objektyviai suinteresuoti“ tą išnaudo-jimą panaikinti. Kai neovėberininkai juos sujungia su darbdaviais ir išsiverčiančiais be samdinių žemdirbiais į vieną žemdirbių klasę, tas sujungimas remiasi prielaida, kad visų jų ekonominė padėtis labiausiai pri-klauso nuo žemės ūkio produkcijos kainų. Kai tos kainos kyla, didėja ne tik darbdavių pelnas, bet ir samdomų žemės ūkio dar-

tokį argumentą, kad šiuolaikinėse išsivysčiusiose kapi-talistinėse šalyse palyginti mažai stambių įmonių, ku-rios būtų jų vadovų (direktorių) privati nuosavybė. Jie atkreipia dėmesį, kad ir tais atvejais, kai stambiai firmai vadovauja jos savininkas, jis savo paties firmai parsi-samdo kaip direktorius, taigi gauna ir direktoriaus atly-ginimą (kaip vadovas), ir dividendus (kaip savininkas).

27

bininkų darbo užmokestis. Tačiau nuo to kartu su visais miesto gyventojais nukenčia pramonės darbininkai. Atmetus K. Marxo ekonominės analizės prielaidas („darbinę vertės“ teoriją), pramonės darbininkų eko-nominių interesų bendrumo su žemės ūkio darbininkais darosi nebeįmanoma įžvelgti.

Vis dėlto ekonominių interesų, kaip juos apibrėžia ar padiktuoja skirtinga padėtis rinkose bei darbovietėje, bendrumas nėra vienintelis kriterijus, kuriuo EGP teorijoje vadovaujamasi sustambinant klases. Jeigu taip būtų, tai trimis pačiomis stambiausio-mis klasėmis turėtų būti laikomi darbdaviai, samdomi darbuotojai ir savarankiškai be samdinių dirbantys darbuotojai, nes tokios kategorijos išskiriamos aukščiausiu 1-ame pav. pateiktos loginės schemos klasifika-cijos lygiu. Tačiau pasižiūrėję į 1-ą lentelę matome, kad labiausiai apibendrintoje 3 klasių schemoje galiausiai išskiriamos klasės yra „rankų (fizinio) darbo darbuoto-jai“, „darbuotojai, nedirbantys rankų darbo“ ir... žemdirbiai, nors tarp jų mažai tokių, kurie nedirbtų fizinio darbo.

Šią (tariamą) labiausiai apibendrintos EGP klasių schemos keistenybę galima paaiškinti tuo, kad ekonominių interesų panašumai ir skirtumai nėra vienintelis kriterijus, naudojamas pagrindžiant klasių „sustambinimus“. Čia jau laikas nurodyti, kad M. Weberis skiria grynai ekonomines ir socialines klases. Ekonominę klasę su-daro grupė žmonių, kurie užima vienodą padėtį darbo jėgos rinkoje ir darbovietėje. O vieną socialinę klasę sudaro ekonominės padėtys, tarp kurių nėra mobilumo barjerų. Taigi, socialinių klasių visada yra mažiau, negu ekonominių, nes viena socialinė klasė apima dvi ekonomines klases ar daugiau jų, tarp kurių vyksta intensyvus arba yra len-

gvas mobilumas. Taigi, klasių sąrašai 1-os lentelės kairėje pusėje apima daugiausia ekonomines klases, o dešinėje pusėje – so-cialines. Kairėje pusėje matome klasines perskyras, kurias galime išskirti padėčių darbo rinkoje ir darbovietėje struktūrinės analizės pagrindu, o dešinėje pusėje – taip pat ir subjektyviai suvokiamas. Sunku nepa-stebėti, kad žmonių skirstymas į tuos, kurie gyvena iš žemės, ne iš žemės, bet iš rankų darbo, ir „baltarankius“ (dirbančius „švarų darbą“) ar (senoviškai liaudiškai) „ponus“ bene labiausiai priartėja prie to žmonių skirstymo į klases, kuris būdingas net ir šių laikų kasdienės sąmonės lygiui. Koks čia darbas, jeigu žmogus po jo nelieka paišinas ir net nesuprakaituoja? Senesniais laikais tai buvo pačios aiškiausios ir akivaizdžiausios kasdienei sąmonei klasinės perskyros.

„Nelogiškas“ (1-ame pav. pateiktos schemos) požiūriu 14-os klasių supapras-tinimas ne į samdytojus, samdomuosius ir savarankiškai dirbančius, bet į žemdirbius ir nežemdirbius, iš kurių vieni pragyvena iš fizinio darbo, o kiti – ne iš jo (žr. 1-ą lente-lę), atsižvelgia į tuos socialinio mobilumo faktus, kad siekiantys vertikalaus mobilumo asmenys pirmiausia siekia ištrūkti iš kaimo, o toliau tą mobilumą sieja su perėjimu nuo „juodo“ prie „švaraus“ darbo, kuris lietuvių valstiečių būdavo vadinamas „ponišku“ ar net visai nevadinamas „darbu“. O pasakyti, koks ekonominių interesų bendrumas vieni-ja ne iš žemės gyvenančius rankų „nešvarų darbą“ dirbančius darbo žmones ir priešina juos „baltarankiams“, būtų gana keblu. Tokių keblumų kiek mažiau, analizuojant klasių sujungimus 11, 7 ir 5 klasių schemo-se, kur dažniausiai naudojami abu kriterijai. Stambiuosius darbdavius ir aukštuosius vadybininkus laikyti viena klase (taip pat

28

jiems patiems save laikyti tokia viena klase) leidžia ne tik interesų bendrumas pavaldinių atžvilgiu, bet ir palyginti lengvas (ypač tarpgeneracinis) mobilumas tarp šių klasinių padėčių.

Taip pat ir kvalifikuotų bei nekvalifikuotų samdomų žemės ūkio darbininkų sujungimą į vieną klasę su smulkiaisiais samdančiais darbuotojus ir jų nesamdančiais žemdirbiais jau 5 klasių lygmeniu galima pagrįsti ne tik interesų bendrumu, bet ir tuo socialinio mobilumo faktu, kad šias ekonomines padėtis sieja pati intensyviausia socialinio mobilumo apytaka. Bent jau Senajame pasaulyje (Europoje) labai retai pasitaiko, kad samdančiais ar nesamdančiais darbo jėgos žemdirbiais ar žemės ūkio darbinin-kais taptų ne žemės ūkyje dirbusių asmenų palikuonys. Artimų savo interesais klasių grupes, kurioms priklausančias klases vieną nuo kitos skiria žemi socialinio mobilumo barjerai, o jų nariai lengviausiai atpažįsta vieni kitus kaip „savus“, toliau vadinsime „superklasėmis“. Tad kalbant apie žemdir-bius, darbininkus ir tarnautojus, neovėbe-riškuoju požiūriu geriau tinka vienaskaita, negu daugiskaita, nes yra 3 žemdirbių, 3 ne žemės ūkio darbininkų, 4 tarnautojų klasės (žr. 1-ą lentelę).

2. Lietuvos visuomenės klasinė struktūra: trijų EGP superklasių modeliai

Kaip matome, žemdirbiai EGP klasių teo-rijoje turi išskirtinį statusą29. Tas išskirtinis statusas visų pirma reiškia, kad jie išlieka atskiras socialinės struktūros vienetas net-

29 Verta pažymėti, kad prie jų priklauso ne tik pra-gyvenantys iš žemės ūkio, bet ir visi dirbantys vadina-majame „pirminiame sektoriuje“ – taigi ir miškininkai bei žvejai.

gi tame maksimaliai apibendrintame jos vaizde, kurį gauname, klasinę visuomenės sandarą atvaizduodami maksimaliai su-paprastinančiame 3 EGP klasių schemos veidrodyje. Taip daroma net ir analizuojant šiuolaikinių labiausiai išsivysčiusių visuo-menių klasinę struktūrą, kur žemdirbiai paliko negausi mažuma, nes žemės ūkis pavirto agroindustrine ūkio šaka, naudo-jančia didelius kiekius ją aptarnaujančių pramonės šakų tiekiamų gamybos išteklių (pvz., genetiškai modifikuotą sėklą ir gy-vulius, gausybę visokių chemikalų ir sudė-tingą techniką). Žemės ūkio įmonės čia yra vertikaliai integruotos su maisto pramonės įmonėmis, virtusios jų „cechais atvirame ore“. Dirbantys šiuose cechuose samdomi darbuotojai nebėra „kaimiečiai“ Lietuvoje visiems suprantama prasme. Ne vien dėl to, kad savo infrastruktūra ir gyvenimo būdu „kaimai“ nebesiskiria nuo priemiesčių, kur keliasi gyventi pasiturintys didmiesčių gyventojai. Daugelis žemės ūkio darbuotojų važinėja į darbą tuose „cechuose“ iš pačių tikriausių miestų.

Lyg ir anticipuodami šią ateitį, tie so-vietinių laikų istorikai, kuriems reikėdavo pateikti marksistinį tarpukario Lietuvos kla-sinės struktūros vaizdą, žemdirbius pirmiau-sia suskaidydavo į žemės ūkio darbininkus ir „agrarinę buržuaziją“. Pirmieji būdavo sujungiami su pramonės darbininkais į vieną darbininkų klasę (ar „proletariatą“), o agrarinė buržuazija prijungiama prie fabrikų savininkų ir prekybininkų kaip didesnės buržuazijos klasės dalis. Šiai „agrarinei buržuazijai“ kartais būdavo priskiriami tik darbininkus samdantys ūkininkai, o kar-tais – ir visi savarankiškai ūkininkaujantys ir pragyvenantys iš žemės ūkio kaimo sa-vininkai. Tokiu atveju jie būdavo vadinami

29

„smulkiąja kaimo buržuazija“ (ar „darbo valstiečiais“), ją atskiriant nuo samdinius išnaudojančių agrarinių kapitalistų, kurie toliau būdavo skirstomi į smulkiuosius („buožes“) ir stambiuosius („dvarininkus“). Vaizdą paįvairindavo „pusiau proletarų“ – mažažemių ir bežemių žemdirbių, prisidu-riančių padieniu darbu stambiuose ūkiuose, išskyrimas30.

Neovėberiškuoju požiūriu buržuazijos paieškos kaime yra abejotinos, nes istorine kilme ši klasė yra miestietiška, tai byloja ir pati to žodžio etimologija31. Žinoma, neovėberiškoji klasinės struktūros analizė neneigia vidinės žemdirbių diferenciacijos, kuri išryškinama 7, 11 ir ypač išsamioje 14 klasių schemoje (žr. 3-ią skirsnį). Tačiau nesutinkama, kad ekonominių interesų ar padėties darbovietėje skirtumai, kurie pa-grindžia vidinę žemdirbių diferenciaciją, yra didesni ar svarbesni, palyginti su tais, kurie visus pragyvenančius iš žemės ūkio skiria nuo kitų klasių. Kaip jau buvo nu-rodyta, toks požiūris tinkamai atsižvelgia ir į subjektyvios socialinės identifikacijos faktus. Taip pat ir pokomunistinėje Lietu-voje perskyra tarp „savų“ ūkininkų ir tarp „svetimų“ miesto žmonių (ir atvirkščiai) ligi šiol nustelbia visus kitus skirtumus tarp „savųjų“ žemdirbių, nors „kaimo gy-ventojas“ jau ir nustojo būti „žemdirbio“ sinonimu, nes vis mažesnė kaimo vietovių gyventojų dalis pragyvena iš žemės ūkio. Svarbu pažymėti, kad tas žemdirbių klasinis atskirumas nemažėja net ir už Lietuvą kur kas turtingesnėse šalyse. Lėšos, skiriamos

30 Žr., pavyzdžiui: Dirvelė E. Klasių kova Lietu-voje 1926 metais. Vilnius, 1961, p. 11–41; Žepkaitė R. (ats. red.). Klasės ir politinės partijos Lietuvoje 1919–1926 metais. Vilnius: Mokslas, 1978, p. 25–35.

31 Žodis bourgeois iš pradžių reiškė (prancūzų kalboje) miestietį.

bendrosios agrarinės politikos reikalams, iki šiol sudaro didžiausią ES bendro biudžeto išlaidų dalį. Taigi, jie yra pati įtakingiausia interesų grupė, nors žemės ūkis jau seniai nebėra bent kiek reikšmingesnė ūkio šaka.

Klasinis žemdirbių atskirumas buvo dar ryškesnis tarpukario Lietuvoje, kur jį didino etniniai ir kultūriniai miesto ir kaimo skirtumai. Daugelis jų iki mūsų laikų, kai miestai pasidarė lietuviški, o pagrindiniu ir kaimo, ir miesto plačiųjų masių kasdieniu dvasiniu penu tapo tos pačios radijo ir te-levizijos pramoginės laidos, spėjo išnykti ar sušvelnėti. Kaip rodo 2-oje lentelėje pateikti skaičiai, žemdirbių klasė absoliučiai dominavo tarpukario Lietuvos visuomenėje. Tie skaičiai pagrįsti 1923 m. rugsėjo 17 d. gyventojų surašymo duomenimis32. Šis surašymas neapėmė ne tik tuo metu Len-kijos okupuoto Vilniaus krašto, bet ir tuo metu Lietuvai jau priklausiusio Klaipėdos krašto. Surašymo apimtoje teritorijoje buvo suskaičiuotas 2 028 971 gyventojas. Klaipė-dos krašte visuotinis gyventojų surašymas vyko 1925 m. sausio 20 d. Jo metu buvo suskaičiuoti 141 645 gyventojai33.

Toliau apsiribosime 1923 m. surašymo duomenimis. Taigi, 1923 m. pjūvis apima tik Didžiąją Lietuvą. Įtraukus Mažąją Lietuvą, visos Lietuvos klasinė struktūra atrodytų šiek tiek moderniau, nes Klaipėdos krašte miesto gyventojų, pramonės darbininkų ir ne fizinį darbą dirbančių gyventojų nuošimčiai gana smarkiai pranoko Didžiosios Lietuvos rodiklius34. Tiesa, dėl nedidelio Klaipėdos krašto gyventojų lyginamojo svorio bendra-me Lietuvos gyventojų skaičiuje (tik 6,4 % 1923 m.) vaizdas iš esmės nepasikeistų.

32 Žr. Lietuvos gyventojai. 33 Žr. Valsonokas R. Klaipėdos problema. Klaipė-

da, 1932, p. 277. 34 Žr. ten pat, p. 265–282.

30

Tačiau tie pokyčiai veikiau sumažintų, o ne padidintų analizės validumą. „Žodžiu sakant, tautybiškai vienoda katalikiškoji Di-džioji Lietuva, iš vienos pusės, ir tautybiškai mišrus evangeliškasis Klaipėdos kraštas, iš kitos pusės, tai du visai heterogeniški lietu-vių kalbos ploto sociologiniai fragmentai, kurių atstumas nuo viens kito matuotinas ke-turiais šimtmečiais skirtingos tikybinės rai-dos ir bent mažiausiai šešiais dešimtmečiais nelygios socialinės ekonominės raidos.“35 Tas atstumas buvo ypač didelis tarpukario nepriklausomybės pradžioje, ir per 16 Klai-pėdos krašto priklausymo Lietuvai metų, deja, nesumažėjo. Taigi, Klaipėdos krašto socialinės statistikos įtraukimas veikiau iškreiptų, o ne pagerintų Kauno Lietuvos visuomenės sociologinį vaizdą.

Interpretuodami 1923 m. rugsėjo 17 d. surašymo duomenis, prie žemdirbių pri-skiriame visus ekonomiškai savarankiškus Lietuvos gyventojus, kurių pagrindiniu užsiėmimu surašinėtojai užrašė žemės ūkį, darydami dvi EGP klasių koncepcijos dik-tuojamas pataisas. Pirma, iš surašinėtojų nurodyto 1 088 816 dirbančių žemės ūkyje asmenų skaičiaus atimame surašinėtojų užrašytus 543 tarnautojus, priskirdami juos pragyvenančių ne iš fizinio darbo asmenų kategorijai. Be to, iš šio skaičiaus atimame dar 2 000, o tai yra apytikslis žemės refor-mos tarpukario Lietuvoje „nuskriaustų“ dvarininkų skaičius36. Taigi, juos priskiria-me stambiųjų savininkų darbdavių klasei žemės ūkyje, išskiriamai išsamioje 14 EGP

35 Žr. Valsonokas R. Klaipėdos problema. Klaipė-da, 1932, p. 282.

36 Žr. Kniūraitė V. Agrarinė Lietuvos buržuazi-jos politika 1919–1940 m. Disertacija istorijos mokslų kandidato laipsniui gauti. Vilnius, 1983, p. 184. Vidos Kniūraitės pateikiamais duomenimis, 1920 m. į žemės reformos rengėjų sąrašus buvo įtraukti 1 937 žemval-džiai, turėję 100 ir daugiau hektarų žemės.

klasių schemoje (žr. 4-ą lentelę). Minima-lioje trijų klasių schemoje jie atsiduria pra-kaito neliejančių „baltarankių ponų“ klasės gretose. Taigi, „tikrųjų žemdirbių“ 1923 m. Didžiojoje Lietuvoje buvo apie 1 086 tūkst. (1 086 273)37.

Nustatydami ne iš fizinio darbo gyvenan-čių ekonomiškai savarankiškų gyventojų skaičių, iš bendro surašymo užfiksuoto eko-nomiškai savarankiškų gyventojų38 skaičiaus (1 379 132) atimame ką tik nustatyto tikrųjų žemdirbių ir dirbančių samdomą fizinį darbą ne žemės ūkyje asmenų skaičių sumą. Nu-statydami dirbančių samdomą fizinį darbą ne žemės ūkyje skaičių, sudedame surašymo duomenyse nurodytus pramonės (40 667), transporto ir ryšių (8 010), prekybos (4 304), valstybinių bei visuomeninių įstaigų (4 677) ir „kitų užsiėmimų“ (45 281) darbininkų skaičius. Bendras ne žemės ūkio darbininkų skaičius Didžiojoje Lietuvoje – 102 92939. Čia verta pažymėti, kad nominaliai tarnauto-jai buvo ir dalis valstybinėse įstaigos dirbusių darbininkų. Antai krosniakuriai, valytojos, sanitarai, siuvėjai, remonto darbininkai būdavo įdarbinami kaip I–IV kategorijų tarnautojai40. Tačiau gyventojų surašymo

37 Nors nurodome tikslius skaičius, jų nereikia imti už gryną pinigą. Bent elementariai susipažinusiam su statistika ir taip turi būti aišku, kad visi šie skaičiai galioja tik su paklaida. Jos dydis – mažiausiai ± 5 % nu-rodomų absoliučių skaičių dydžio, o vienu atveju, kurį savo vietoje nurodysime, – ± 10 %.

38 Šiai grupei buvo priskirti „visi turintieji daugiau kaip 10 metų ir savarankišką uždarbį arba kokias lėšas; nesavarankiųjų gyventojų grupei priskirti neturintieji savarankiško uždarbio ir taip pat turintys mažiau kaip 10 metų“. Lietuvos gyventojai, p. LIV.

39 Tuos pačius skaičius pateikia Petronėlė Žostau-taitė. Tačiau į jos skaičiavimų rezultatų lentelę įsivėlė klaida – ten vietomis sukeisti prekybos tarnautojų ir darbininkų skaičiai. Žr. Žepkaitė R. (ats. red.). Klasės ir politinės partijos Lietuvoje 1919–1926 metais, p. 11.

40 Žr. Žostautaitė P. Tarnautojų skaičius Lietuvoje 1919–1926 m., jų profesinė, socialinė ir nacionalinė su-

31

medžiagoje nurodyta, kad „į tarnautojų grupę neįeina žemesnieji tarnautojai (sargai, kurjeriai, pasiuntiniai, pečkuriai ir kiti). Jie priskiriami darbininkų grupei“41.

Taigi, tolesniems skaičiavimams galima naudoti ką tik nurodytą ne žemės ūkio darbininkų skaičių (102 929). Sudėję jį su tikrųjų žemdirbių skaičiumi (1 086 273) ir gautą sumą atėmę iš bendro ekonomiškai savarankiškų gyventojų skaičiaus, gauname „baltarankių ponų“ skaičių. Tai 189 930 asmenų, arba 13,77 % visų savaveiksmių gyventojų.

Taigi, iš „poniško“ ar „švaraus“ darbo tarpukario Lietuvoje pragyvendavo tik kas septintas jos gyventojas, o pokomu-nistinėje Lietuvoje tokiais „ponais“, kurie pasibaigus darbo dienai nebūna paišini ar bent jau suprakaitavę, yra tapę beveik pusė (žr. 2-ą lentelę). Tiesa, tikrų „baltarankių“ ir vienoje, ir kitoje Lietuvoje buvo mažiau, nes 3 EGP klasių socialinės struktūros mo-delyje į pragyvenančių ne iš fizinio darbo klasę patenka ir amatininkai, daugelis kurių (pvz., kalviai) yra „pūslėtosios rankos, vei-dai prakaituoti“, t. y. dirba tikrų tikriausią fizinį darbą42. Vytautas Puronas apskaičia-vo, kad XIX a. pabaigoje jų dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo apie 74 000. Jie priklauso toms EGP klasėms, kurios išsamioje schemoje paženklintos 7 ir 8 nu-

dėtis // Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, serija A, 1977, t. 4 (61), p. 106.

41 Lietuvos gyventojai, p. LVIII. 42 Kita vertus, apskritai, kaimo liaudis amatininko

darbą (išskyrus kalvius ir kitas išimtis) laikydavo šva-resniu ar „poniškesniu“, palyginti su tuo, kuris tenka žemdirbio daliai. „Išmokti amato“ reiškė žingsnį aukš-tyn. Vytautas Puronas apskaičiavo, kad XIX a. pabai-goje dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo apie 74 000 amatininkų. Žr. Meškauskas K., Puronas V., Meškaus-kienė M., Jurginis J. Lietuvos pramonė ikisocialistiniu laikotarpiu. Vilnius, 1976, p. 220.

meriais, kuriuos atitinka IVa ir IVb klasės 11 klasių schemoje, o 7 klasių schemoje yra sujungtos į „smulkiąją buržuaziją“. Sovie-tinėje Lietuvoje smulkioji (jau nekalbant apie stambiąją, kurios nuosavybė buvo nacionalizuota 1940–1941 m.)43 buržuazi-ja iki 1950 m. kaip klasė buvo likviduota, mokesčių ir kitais svertais savarankiškai dirbančius smulkiuosius savininkus pri-vertus tapti gamybinių pseudokooperatyvų, kurie tik nominaliai skyrėsi nuo valstybinių įmonių, nariais. Taigi, smulkieji buržua tapo kvalifikuotais ir pusiau kvalifikuotais darbininkais – perėjo į fizinį darbą dirban-čių ne žemės ūkyje darbuotojų klasę, kuri ir matuojant absoliučiais, ir santykiniais dydžiais (procentinėmis dalimis) sovietme-čiu padidėjo labiausiai – iki 51,65 % visų dirbančių gyventojų (žr. 2-ą lentelę).

Žinoma, svarbiausia spartaus darbininkų klasės gausėjimo sovietmečiu priežastis buvo ne prievartinė buržuazijos likvida-cija, bet antrajame sovietinės okupacijos dešimtmetyje (nuo 1956–1957 m.) įsibėgė-jusi Lietuvos industrializacija, kurios metu darbininkų klasės padidėjo žemdirbių klasių sąskaita. Trijų EGP klasių schema labiau-siai praverčia išryškinant industrializacijos sąlygotus Lietuvos visuomenės klasinės struktūros pokyčius. 1923 m. Lietuvos klasinė struktūra, pavaizduota minimalia trijų klasių schema, yra tipiškas agrarinės visuomenės socialinės struktūros pavyzdys. 1989 m. Lietuvos socialinę struktūrą vaiz-duojantis trijų EGP klasių modelis išryškina klasinę struktūrą, būdingą industrinėms vi-suomenėms, o tos struktūros būklę 2009 m. atspindintis modelis byloja apie pokyčius poindustrinės visuomenės linkme.

43 Žr. Truska L. Visuomenės klasinės sudėties pa-kitimas Lietuvoje socializmo statybos metais (2: 1940–1941).

32

Šie teiginiai plačiais tarptautiniais pa-lyginimais pagrįsti jau minėtame kitame autoriaus drauge su V. Morkevičiumi pa-rašytame straipsnyje44. Paskutinio teiginio neįmanoma pagrįsti be plačių tarptautinių palyginimų, kurie ten ir pateikti45. Tiems palyginimams naudojami EST 4 apklau-sos duomenys, kurių pagrindu nustatomi tarptautiniu mastu palyginami santykiniai 11, 7, 5 ir 3 EGP klasių dydžiai46. EST 4 apklausos Lietuvoje duomenys naudojami ir nustatyti absoliučius 2-oje ir 4-oje lentelėse nurodomus EGP klasių dydžius 2009 m. Tai daroma, dalijant Lietuvos centrinės statistikos valdybos nurodomą bendrą eko-nomiškai aktyvių gyventojų (darbo jėgos)

44 Žr. Morkevičius V., Norkus Z. Šiuolaikinės Lie-tuvos klasinė struktūra: neovėberiška analizė.

45 Ten pat skaitytojas gali rasti atsakymą į klausi-mą, ar (ir kodėl) EGP klasių schema gali būti taikoma „socialistinės“ visuomenės klasinei struktūrai analizuo-ti. Juk EGP klasės – tai profesinės darbo rinkos klasės, o minėtų visuomenių skiriamuoju bruožu įprasta laikyti rinkos pakeitimą viską aprėpiančiu planavimu ir admi-nistravimu.

46 Kadangi tokių standartizuotų duomenų apie ki-tas Europos šalis 1923 ar 1989 m. neturime, palyginti tuometinės Lietuvos klasinę struktūrą su kitų Europos šalių klasine struktūra yra kur kas kebliau.

skaičių 200947 pagal EST reprezentatyvios 2009 m. apklausos atskleistas procentines 11, 7, 5 ir 3 klasių dalis reprezentatyvioje imtyje48. Siekiant išsiaiškinti dar 3 klasių, įtrauktų į 14 klasių schemą, santykinius ir absoliučius dydžius tenka naudoti papildo-mus šaltinius ir daryti hipotetines prielaidas. Kai kurių iš jų patikrinimas paliekamas tolesniems tyrimams.

Be tokių prielaidų nepavyksta išsi-versti ir naudojant sovietinės statistikos duomenis EGP klasių dydžiams 1989 m. nustatyti, nors 3 klasių modelio atveju tos

47 Žr. Lietuvos statistikos metraštis 2010. Vilnius, 2010, p. 124. Prieiga per internetą: <http://www.stat.gov.lt/uploads/metrastis/LSM_2010_En.pdf> [žiūrėta 2013 01 30].

48 EST tyrime į EGP klases išskirstomi ne tik ap-klausos metu dirbantys respondentai, bet ir visi turėję darbinę patirtį bei pozicijas (taigi, ir iš darbo rinkos pasitraukę pensininkai, ir bedarbiai, ir kada nors kokį nors darbą dirbusios namų šeimininkės). Eliminuojami tik visiškai jokio darbo nedirbę per visą savo gyvenimą asmenys, kurių didžiąją dalį (daugiau nei 80 %) sudaro apklausos metu dar niekada nedirbęs jaunimas. Taigi, 2-oje ir kitose lentelėse į klases išskirstoma absoliuti dauguma ir 225 100 2009 m. užregistruotų bedarbių. Tokį skaičiavimą galima pagrįsti pastebėjimu, kad pra-radęs darbą asmuo ne iš karto ir nebūtinai tampa „dekla-suotu elementu“.

2 lentelė. Tarpukario, sovietinės ir posovietinės Lietuvos visuomenės klasinės struktūros modeliai, pagrįsti 3 EGP klasių schema

Metai

EGP klasės

Dirbantys ne fizinį darbą Žemdirbiai

Dirbantys fizinį sam-domąjį darbą ne žemės

ūkyje

Visi ekonomiškai akty-vūs asmenys*

Tūkst. % Tūkst. % Tūkst. % Tūkst. %1923 189 930 13,77 1 086 273 78,76 102 929 7,47 1 379 132 1001989 637 845 33,55 280 761 14,8 982 626 51,65 1 901 232 1002009 761 378 46,4 134 554 8,2 744 968 45,4 1 640 900 100

* Čia darome prielaidą, kad šiuolaikinės Lietuvos statistikoje naudojama „ekonomiškai aktyvaus“ (dalyvaujančio darbo rinkoje) gyventojo sąvoka turiniu iš esmės nesiskiria nuo 1923 m. gyventojų surašyme naudotos „savarankiško“ gyventojo sąvokos. Iš tikrųjų skirtumas yra, nes 1923 m. nebuvo pensininkų, kurie šiuolaikinėje statistikoje nelaikomi ekonomiškai aktyviais, nors yra savarankiški 1923 m. surašymo prasme. Tačiau pensininkų 1923 m. buvo tiek mažai, kad šis sutapatinimas rezultatų beveik nekeičia.

33

prielaidos nėra itin rizikingos. Tai reiškia, kad jeigu 2-oje lentelėje nurodyti skaičiai ir nėra tikslūs, tie netikslumai palyginti nedideli. Negalime sovietinėje statistikoje išskiriamos darbininkų klasės tapatinti su EGP dirbančiais fizinį darbą ne žemės ūkio samdomais darbininkais, nes sovietinėje statistikoje darbininkų klasei buvo pri-skiriami ir tarybinių ūkių darbininkai, ku-riuos, remiantis EGP teorija, reikia laikyti žemdirbiais. Taip pat negalime sovietinėje statistikoje išskiriamos kolūkiečių klasės tapatinti su EGP žemdirbiais, nes ne visi kolūkių nariai buvo tikri žemdirbiai.

Ieškodami EGP žemdirbių klasės skaičiaus ir procentinės dalies 1989 m., iš kolūkiečių skaičiaus pirmiausia turime išskaičiuoti ne fizinį darbą dirbusius kolū-kių narius (tai EGP klasių I, II, IIIa ir IIIb atstovai), taip pat su žemės ūkio gamyba tiesiogiai nesusijusius darbus dirbusius kolūkiečius darbininkus. Kita vertus, prie žemdirbių taip pat turi būti priskirti miškų ir tarybinių ūkių darbininkai. Vėlyvuoju sovietmečiu jokių didesnių skirtumų tarp abiejų tipų sovietinių žemės ūkio įmonių (kolūkių ir tarybinių ūkių) nebebuvo. Ir vieni, ir kiti buvo dideli valstybiniai dvarai, kuriuose didžioji darbuotojų dalis buvo žemės ūkio darbininkai, o mažes-nioji – tarnautojai. Kadangi ir kolūkiai, ir tarybiniai ūkiai užsiimdavo ir ne žemės ūkio gamyba (mažų mažiausiai turėda-vo statybininkų brigadas), kai kurie jų eiliniai darbuotojai buvo ne žemės ūkio darbininkai.

Mėginant nustatyti tikrųjų žemdirbių kla-sės dydį, svarbus orientyras yra skirtumas tarp 1989 m. surašymo duomenyse nurody-to bendro dirbančių protinį darbą asmenų skaičiaus (637 845 arba 33,5 % visų dirban-

čiųjų, kurių buvo priskaičiuota 1 901 232)49 ir asmenų, priskirtų tarnautojų socialinei grupei skaičiaus (604 370 arba 31,7 %)50. Darome prielaidą, kad skirtumą (33 475) sudaro ne fizinį darbą dirbantys kolūkių nariai – pradedant jų vadovais ir baigiant sąskaitininkais bei sandėlininkais. Atėmę šį skaičių iš surašymo duomenyse nurodyto žemės ir miškų ūkyje dirbusių kolūkiečių skaičiaus (185 870)51, gauname kolūkiečių, kurie buvo tikri žemdirbiai, skaičių (152 395). Sudėję jį su ten pat nurodytu žemės ir miškų ūkyje dirbusių darbininkų skaičiumi (128 366), gauname 2-oje lentelėje pateiktą EGP žemdirbių klasės dydį vėlyvuoju so-vietmečiu – 280 761 (14,8 % visų dirbančių asmenų)52. Toje lentelėje nurodytas ne fizinį darbą dirbančių asmenų skaičius (637 845) tapatus jau minėtam 1989 m. surašymo duo-menyse nurodytam protinį darbą dirbančių asmenų skaičiui53. Dirbančių fizinį darbą ne žemės ūkyje skaičių (744 968) gauname, iš viso dirbančiųjų skaičiaus atėmę žemdirbių ir dirbančių protinį darbą sumą.

3. Žemdirbių klasės keturiolikos EGP klasių modeliuose

Lietuvos visuomenės klasinės struktūros vaizdą pradedame detalizuoti nuo žem-dirbių superklasės, kuri visą tarpukario nepriklausomybės laikotarpį išliko pati

49 Žr. 1989 metų visuotinio gyventojų surašymo duomenys, t. 2, p. 341.

50 Ten pat, p. 125.51 Ten pat, p. 162.52 Tai mažiau, negu dirbusių žemės ir miškų ūkyje

procentinė dalis (18,4 %). Tačiau nereikia užmiršti, kad kaip pramonėje dirba ne vien darbininkai, o paslaugų sferoje – ne vien tarnautojai, taip ir žemės ūkyje dirba ne vien žemdirbiai (bent jau industrinėje visuomenėje, kokia buvo vėlyvojo sovietmečio Lietuva).

53 Žr. 1989 metų visuotinio gyventojų surašymo duomenys, t. 2, p. 323.

34

gausiausia, o Vilniaus Lietuvoje yra ir mažiausia, ir sparčiausiai mažėjanti. Šį uždavinį bene lengviausia spręsti, ana-lizuojant sovietmečio laikų žemdirbių superklasės sudėtį, nes ji buvo labai pa-prasta. 1948–1951 m. kolektyvizacija buvo didžioji Lietuvos kaimo lygintoja. Kolek-tyvizacijos išvakarėse ten egzistavo trys skirtingos žemdirbių EGP klasės: smulkieji darbdaviai (9), be samdinių išsiverčiantys ūkininkai savininkai (10) ir žemės ūkio darbininkai (14)54. Kolektyvizacijos esmė buvo pirmų dviejų (savininkų) klasių eks-propriacija, visus žemdirbius paverčiant vienalyte sovietinių kumečių – žemės ūkio darbininkų – klase (14).

„Sovietiniais kumečiais“ šios klasės atstovus vadiname todėl, kad jie panašiai kaip samdomi dvarų darbininkai iki 1922 m. žemės reformos dalį atlyginimo gaudavo ne pinigais, bet natūra („ordinarija“), ku-rios dalis būdavo ir žemės sklypas („arai“) maistui užsiauginti55. Nors nominaliai kolūkiai buvo gamintojų kooperatyvai ir buvo skiriami nuo tarybinių ūkių („sovcho-zų“), kurie buvo laikomi valstybinėmis įmonėmis, vienintelis realus skirtumas iš pradžių buvo tas, kad kolūkiui neįvykdžius prievolių valstybei, jo kumečiai nei pinigi-nio, nei natūrinio atlyginimo beveik visai negaudavo, o turėdavo pragyventi tik iš sodybinio sklypo ir ką pavykdavo pavogti iš kolūkio (t. y. valstybės). Apie 1965 m. įvedus garantuotą piniginį atlyginimą, jokių skirtumų tarp tarybinių ūkių darbininkų ir kolūkiečių nebeliko.

54 Čia ir toliau skaitmenys skliausteliuose nurodo klasių numerius pirmajame 1-os lentelės stulpelyje.

55 Žr. Norkus Z. Agrarinių reformų Pirmojoje ir Antrojoje Lietuvos respublikose lyginamoji istorinė sociologinė analizė // Sociologija. Mintis ir veiksmas. 2012, Nr. 1 (30), p. 5–52.

Šalia ir virš šios sovietinių kumečių kla-sės (14 = VIIb)56 kaime atsirado ir tolydžio gausėjo ne fizinį darbą dirbančių darbuoto-jų, kuriuos mažiau abstrakčiuose klasinės struktūros modeliuose reikia priskaičiuoti prie aukštesniųjų (3) ir žemesniųjų (4) tikrųjų tarnautojų bei aukštesniųjų (5) ir žemesniųjų (6) netikrųjų tarnautojų klasių. Nors didžioji jų dalis buvo kolūkių nariai, jie buvo ne žemdirbiai, bet būtent žemės ūkio įmonėse dirbantys tarnautojai. Įsibė-gėjus žemės ūkio gamybos mechanizacijai ir elektrifikacijai, pati sovietinių kumečių klasė diferencijavosi į dvi dalis, kurių vie-nai priklausė kvalifikuoti (mechanizatoriai, elektrikai, vairuotojai ir pan.), o kitai – ne-kvalifikuoti (lauko ir fermų) darbininkai. Į šią diferenciaciją galima būtų atsižvelgti pagal ne žemės ūkio darbininkų padalijimo į kvalifikuotų (12 = VI) ir nekvalifikuotų (13 = VIIa) darbininkų klases pavyzdį skiriant dvi žemės ūkio darbininkų – ne-kvalifikuotų ir kvalifikuotų – EGP klases.

Šios teoriniu požiūriu visiškai pagrįstos perskyros nedarome dėl to, kad sovietinė žemės ūkio darbininkų klasinė diferenci-acija buvo trumpalaikė, ir todėl praverstų tik analizuojant vėlyvojo sovietmečio laikų Lietuvos kaimo socialinę struktūrą. „Vagno-riškoji“ dekolektyvizacija ne tik likvidavo besiformuojančią kvalifikuotų žemės ūkio darbininkų klasę, bet ir nemažą dalį kaimo tarnautojų klasių narių pavertė žemdirbiais, priversdama juos savarankiškai ūkinin-kauti ar tapti smulkiais kaimo darbdaviais (marksistine-leninine terminija – „buožė-mis“). Per beveik 20 metų, praėjusių nuo dekolektyvizacijos pradžios, atsikūrė visos

56 Čia ir toliau arabiškas skaitmuo kairėje lygybės ženklo pusėje nurodo klasės numerį pirmame, o skait-muo dešinėje – jos numerį antrame 1-os lentelės stulpe-lyje.

35

trys ką tik minėtos iki kolektyvizacijos eg-zistavusios žemdirbių klasės. Be to, galima gana užtikrintai teigti, kad pokomunistinėje Lietuvoje atsikūrė ir stambiųjų darbdavių žemės ūkyje klasė. Jai turėtume priskirti darbdavius, kurie samdo ne mažiau kaip 10 darbuotojų. Dažniausiai tokie stambūs darbdaviai patys tiesiogiai nevadovauja jiems priklausančių įmonių darbui – tai daro samdomi vadybininkai. Todėl nėra pagrindo jų savininkus priskirti žemdirbių klasei – kaip ir 1922 m. žemės reformos likviduotų latifundijų savininkų, daugelis kurių netgi negyveno savo dvaruose ar Lietuvoje.

Po 1922 m. žemės reformos tokiems ūkiams atsikurti trukdė žemės reformos įstatymo nustatyta maksimali 80 ha (nuo 1929 m. – 150 ha) žemėvaldos riba. Net esant pigiai darbo jėgai ir žemam žemės ūkio gamybos mechanizacijos lygiui, tiek daug samdomų darbininkų netgi stambiau-siems ūkiams nereikėjo. Pokomunistinėje Lietuvoje maksimalių žemėvaldos ribų nėra. Deja, nėra ir statistikos duomenų apie naujųjų dvarininkų skaičių, nors tam tikros informacijos šiuo klausimu galima rasti Lietuvoje nuo 1996 m. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto atliekamų Ūkių aps-kaitos duomenų tinklo (ŪADT; angl. Farm Accountancy Data Network)57 duomenyse. 2009 m. 1 301 ūkininkų ūkio (family farms) ir 49 bendrovių tyrimo duomenimis, tarp ūkininkų iš viso nebuvo samdančių dau-giau nei 10 darbuotojų58. O apie bendroves pateiktuose duomenyse aptinkame, kad

57 Tai ES šalyse veikianti unifikuota informacinė sistema, atspindinti prekinę produkciją gaminančių ūkių veiklą. Lietuva yra įsipareigojusi jai reguliariai teikti ma-žiausiai 1 000 respondentinių ūkių duomenis. Žr. <http://ec.europa.eu/agriculture/rica/> [žiūrėta 2013 01 30].

58 Žr. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. Ūkių veiklos rezultatai (ŪADT tyrimo duomenys). Vil-nius, 2010, p. 72.

tose bendrovėse, kurių valdomos žemės plotas buvo iki 500 ha, vidutinis darbuo-tojų skaičius yra 24 asmenys arba 18,7 sutartinio darbuotojo (skaičiuojant pagal išdirbtą laiką), o iš jų tik vidutiniškai du yra bendrovės nariai (akcininkai)59. Pagal EGP klasių teorijoje naudojamus kriterijus, juos jau galima būtų laikyti stambiaisiais savininkais darbdaviais. Deja, nors šie duomenys leidžia padaryti kokybinę išvadą, kad stambiųjų savininkų pokomunistinės Lietuvos žemės ūkyje yra, jų nepakanka šios klasės dydžiui nustatyti60. Užtat ne taip sunku pasakyti, iš kur ir kaip Lietuvoje atsirado naujieji dvarininkai. Kaip žinoma, žemės ūkio bendrovės (ŽŪB) pokomunis-tinėje Lietuvoje buvo įkurtos palengvinti kolūkių likvidaciją. Dauguma jų bankruta-vo, tačiau kai kurios įrodė savo ekonominį gyvybingumą, buvo pertvarkytos į akcines bendroves, o jų kontroliniai paketai (realios nuosavybės teisės) atsidūrė arba jų buvusių vadovų, arba išorinių investuotojų rankose.

Abiejų ūkininkų EGP klasių (9 + 10 = IVc) ir žemės ūkio darbininkų (14 = VIIc) EGP klasės dydį galima nustatyti pagal reprezentatyvius 2009 m. EST Lietuvoje duomenis: 21 332 ūkininkai (1,3 %) ir 113 222 žemės ūkio darbininkai (6,9 %) (iš viso 134 554). Keblu pasakyti, kiek re-prezentatyvūs yra ŪADT duomenys. Jeigu darysime tokią geranorišką prielaidą, o be to, dar tarsime, kad ūkiai, kurių ekonominis dydis yra didesnis negu 50 000 eurų pagal ŪADT klasifikaciją, Lietuvos sąlygomis negali išsiversti be samdomųjų darbinin-kų, tai galėsime padaryti išvadą, kad tarp ūkininkų (9 + 10 = IVc) nuolat samdančių

59 Žr. ten pat, p. 107.60 Pasirodo, dar stambesnėse bendrovėse darbuoto-

jų akcininkų (bendraturčių) santykinė dalis yra didesnė.

36

darbuotojus (9) buvo apie 25 %, o apie 75 % jų nesamdė (10). Pagrindas prielaidai, kad didesni nei 50 000 eurų ūkiai neišsiverčia be nuolatinių samdomų darbininkų: ŪADT duomenimis, ūkiuose, kurių ekonominis dydis yra mažiau nei 50 000 eurų, vidutinis metinis darbuotojų skaičius svyruoja tarp 1,65 ir 1,72, tai rodo, kad šie ūkiai dau-giausia išsiverčia savo šeimos pajėgomis. O ūkių, kurių ekonominis dydis yra nuo 50 000 iki 100 000, šis rodiklis padidėja iki 1,83, ūkių, kurių ekonominis dydis nuo 100 000 iki 150 000 eurų, jis pašoka iki 2,25, o didesnių nei 150 000 eurų ūkių jis yra lygus 3,5961. Apie tyrimo imtį praneša-ma, kad joje buvo 18,6 % 40 000–100 000 eurų ekonominio dydžio ir 6,5 % 100 000 eurų slenkstį pranokstančių ūkių62. Dosniai suapvalinę ir gauname ketvirtadalį „nau-jųjų buožių“. Pritaikę šią proporciją EST 2009 m. apklausos pagrindu apskaičiuo-tam ūkininkų skaičiui (21 332), gauname į 4-ą lentelę įrašytus absoliučius (9) ir (10) ūkininkų EGP klasių dydžius: atitinkamai 5 333 (0,3 %) ir 15 999 (1 %).

Neverta stebėtis šiuo skaičiumi, kuris gali pasirodyti per mažas, nors jis tik parodo per paskutinius 90 metų Lietuvoje įvyku-sių socialinių pokyčių mastą. Jis atrodo per mažas todėl, kad miesto gyventojai iš inercijos tebetapatina kaimo gyventojus su ūkininkais, nors dabar tikri ūkininkai (asmenys, kuriems pajamos iš žemės ūkio yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis) tėra kaimo gyventojų mažuma. O dauguma yra pensininkai, kurių pagrindinis pragyve-nimo šaltinis yra pensija. Nominaliai tai

61 Žr. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. Ūkių veiklos rezultatai, p. 72.

62 Žr. ten pat, p. 14. Žinoma, kiek keistoka, kad duomenų grupavimui pagal ūkių ekonominius dydžius pasirenkami intervalai taip įvairuoja.

ūkininkai, nes yra žemės savininkai. Tačiau jų žemėse realiai ūkininkauja nedaugelis tikrųjų ūkininkų, kuriems savininkai leidžia naudotis savo žemėmis už pagalbą apdir-bant sodybinį sklypą. Ūkininko statusas „apsimoka“, nes suteikia galimybę gauti iš Europos Sąjungos fondų mokamas išmokas ir taip prisidurti prie pensijos.

Patenkančius į oficialiąją statistiką ūkius turi ir daugybė ne iš jų pragyvenančių asmenų, gyvenančių kaime (kelių darbi-ninkai, mokytojai, administracijos dar-buotojai ir pan.). Tik nominalūs ūkininkai yra ir daugelis didmiesčių apylinkėse bei ežeringose vietovėse kiekybiškai dominuo-jančių rekreacinių ūkių savininkų. Aišku, jie nepatenka į ŪADT, nors naudojasi ūkininko statusu dėl mokestinių lengvatų, paprastesnio leidimų statyboms tvarkymo bei ES išmokų. Visos šios aplinkybės pa-aiškina skirtumą tarp žemdirbių skaičiaus, kurį parodo EST duomenys ir oficialioji statistika. Būtent, 2010 m. gegužę–rugsėjį vykusio visuotinio žemės ūkio surašymo duomenimis, Lietuvoje buvo 199 267 ūki-ninkų ir šeimos ūkiai63. Teigtume, kad bent trečdalio jų šeimininkai buvo ne tikrieji žemdirbiai, bet pensininkai ir kiti asmenys, kuriems pajamos iš realios žemės ūkio veiklos (taigi, atskaičius ES išmokas) ar darbo užmokestis už samdomą darbą pas

63 Žr. Lietuvos statistikos metraštis 2011. Vilnius, 2011, p. 652. Verta pažymėti, kad per septynerius me-tus nuo 2003 m. vykusio visuotinio žemės ūkio sura-šymo ūkių skaičius sumažėjo 72 844 vienetais (buvo 272 111). 2001 m. gyventojų ir būstų surašymo metu tik 1 533 darbdaviai savininkai, turintys samdomų darbuo-tojų, kaip pragyvenimo šaltinį (buvo leidžiama nurodyti iki trijų) nurodė pajamas iš žemės ūkio veiklos. Išeitų, kad „naujųjų buožių“ ar (9) EGP klasės atstovų buvo dar mažiau, negu buvo apskaičiuota pagal 2009 EST ir ŪADT apklausos duomenis (nors per aštuonerius metus situacija galėjo smarkiai pasikeisti. Žr. Gyventojai pagal pragyvenimo šaltinius. Vilnius, 2003, p. 88.

37

ūkininkus ar bendrovėse nėra pagrindinis pragyvenimo šaltinis.

Kur kas įdomiau, kad ir absoliutūs, ir san-tykiniai žemės ūkio darbininkų klasės (14 = VIIb) dydžiai per beveik 90 metų pasikeitė kur kas mažiau. Kaip ką tik buvo nurodyta, jų 2009 m. buvo 113 222 arba 6,9 % visų ekonomiškai aktyvių gyventojų. 1923 m. vi-suotinio gyventojų surašymo duomenimis, žemės ūkio darbininkų Didžiojoje Lietuvoje buvo 231 091, arba 16,8 % ekonomiškai savarankiškų gyventojų64. Čia dar reikia pažymėti, kad tą tolimą rugsėjį dalis sam-domų žemės ūkio darbininkų galėjo būti užrašyti kaip dirbantys šeimininko šeimos nariai. Mat pagal surašinėtojams duotas instrukcijas „tarnai, darbininkai ir kiti, gaunantieji visą išlaikymą, buvo priskaitomi prie tų šeimynų ir ūkių, kuriuose gyvena“65. Kita vertus, surašinėtojai kaip samdomus žemės ūkio darbininkus veikiausiai užrašė ir nenuolatinius ar sezoninius darbininkus – taigi tuos, kurie dalį pajamų pragyvenimui gaudavo iš nuosavos ir nuomojamos žemės sklypo, kuriame dirbdavo tuo laiku, kai jiems nereikėdavo dirbti darbdavio ūkyje. Juk jie, kaip ir tuo metu dar gausūs dvarų kumečiai, „viso išlaikymo“ iš darbdavių negaudavo. Tokių turėjo būti nemažai, nes surašymas vyko per patį darbymetį. Todėl daug kaimo gyventojų, kurie surašymui vykstant sausio ar vasario mėnesį būtų buvę užrašyti kaip „šeimininkai ir administrato-riai“, o vėlesnių tyrėjų marksistų būtų buvę traktuojami kaip „bežemiai“ ar „mažaže-miai valstiečiai“, buvo užrašyti būtent kaip žemės ūkio darbininkai.

Tai yra gerai, nes dėl šių 1923 m. sura-šymo ypatumų jo užfiksuotas žemės ūkio

64 Lietuvos gyventojai, p. 220. 65 Lietuvos gyventojai, p. XXX.

darbininkų skaičius yra lengviau palygina-mas su pagal 2009 m. EST tyrimo duomenis išvestu žemės ūkio darbininkų skaičiumi šiuolaikinėje Lietuvoje, nes daugumą jų sudaro būtent sezoniniai ar padieniai darbininkai. Šiuolaikiniai žemės ūkio darbininkai nelabai panašūs į tuos Juozo Baltušio apysakose vaizduojamus samdi-nius, kurie samdos laikotarpiui tapdavo jo namų ūkio nariais, dalį atlyginimo gaudami išlaikymu66. Dauguma šiuolaikinių žemės ūkio darbininkų – tai buvę tarybinių ūkių ir kolūkių darbininkai. Likviduojant kolūkius ir tarybinius ūkius, dalis jų, susigrąžinę savo pačių ar (dažniau) jau tik tėvų valdytą tarpukario laikų žemės nuosavybę, tapo ūki-ninkais. Samdomais sezoniniais žemės ūkio darbininkais tapo daugiausia vadinamieji „trihektarininkai“, kolūkinės eros laikais atsikėlę gyventi ir dirbti į kitą vietovę ir po dekolektyvizacijos privatizavę sodybinius sklypus, tačiau naujoje vietoje neturėję nei pakankamai žemės, nei kitų išteklių tapti tikrais ūkininkais. Su ūkininkais darbdaviais jų nesieja nuolatinės darbo sutartys67, o iš jų gaunamas atlyginimas nėra vienintelis pajamų šaltinis.

Viena šiuolaikinių bežemių ir mažaže-mių sklypininkų pajamų dalis yra žemės ūkio veiklos pajamos, gaunamos iš priva-tizuoto sodybinio sklypo. Svarbus vaikų turinčių šeimų pajamų šaltinis yra socia-linės išmokos, kurių tarpukario Lietuvoje negaudavo net vargingiausiai gyvenę ir daugiausia vaikų turėję kaimo gyventojai. Dar vienas šiuolaikinių Lietuvos žemės ūkio darbininkų pajamų šaltinis yra be-

66 Žr. Morkūnas V. Nuo tamsos ligi tamsos: (že-mės ūkio darbininkų buitis Lietuvoje 1919–1940 m.). Vilnius, 1977.

67 Jos būdingesnės žemės ūkio darbininkų darbo santykiams su bendrovėmis.

38

darbių pašalpos, kurių tarpukario Lietuvos kaimo bedarbiai taip pat negaudavo. Ka-dangi šiais laikais jos jau yra mokamos, daugeliui šiuolaikinių sklypininkų maža-žemių atrodo, kad labiau apsimoka gauti tokią pašalpą ir tuo pačiu metu (nelegaliai) dirbti padieniu darbininku, negu ieškotis pastovaus legalaus samdomo darbo.

Nepaisant šių skirtumų, šiuolaikiniai sklypininkai (padieniai bei sezoniniai žemės ūkio darbininkai) labai panašūs į tarpukario laikų mažažemius ir bežemius ūkininkus, kurių nemažą dalį surašinėtojai 1923 m. veikiausiai užrašė kaip žemės ūkio darbininkus, o kai kuriuos nuolatinius samdomus žemės ūkio darbininkus – kaip ūkininkų šeimų narius. Padarius prielaidą, kad viena klaida anuliavo kitą, surašymo užfiksuotą žemės ūkio darbininkų skai-čių (231 091, arba 16,8 % ekonomiškai savarankiškų gyventojų) galima laikyti pakankamai tiksliu68. Atėmę iš jau nusta-tyto žemdirbių skaičiaus (1 086 273) ką tik nurodytą samdomų žemės ūkio darbininkų skaičių (231 091), gauname kad ir kiek sąlyginį tikrųjų ūkininkų skaičių 1923 m. – 855 182 (kartu su jų ūkiuose dirbančiais šeimų nariais), arba 62 % visų ekonomiškai savarankiškų gyventojų.

68 Per artimiausius 6–7 metus, kai dvarai buvo parceliuojami intensyviausiai, žemės ūkio darbininkų turėjo gerokai sumažėti. Mat 1930 m. įvykęs visuotinis žemės ūkio surašymas (apėmęs ir Klaipėdos kraštą) pa-rodė kur kas mažesnį samdomų žemės ūkio darbinin-kų skaičių (153 800). Tai sudaro tik 15,51 % visų tais metais surašytų 991 300 Lietuvos žemės ūkyje nuolat dirbusių gyventojų (žr. Vaskela G. Lietuvos kaimo gy-ventojai, p. 98), o 1923 m. tokie sudarė apie 21,27 %. Šį skirtumą galima aiškinti ir žemės reformos poveikiu, ir tuo, kad 1930 m. prie žemės ūkio darbininkų buvo priskaičiuojami tik nuolatiniai žemės ūkio darbininkai. Šiek tiek reikšmės turėjo ir Klaipėdos krašto įtraukimas, nes čia žemės ūkio darbininkų tarp žemdirbių buvo san-tykinai daugiau (27,2 % 1925 m. surašymo duomeni-mis. Žr. Valsonokas R. Klaipėdos problema, p. 279).

Dar kartą paliūdėję, kad dekolekty-vizacija atkūrė tik menkutę tarpukario Lietuvos „stuburo“ – ūkininkijos dalį, čia pat turime konstatuoti dar vieną svarbų pokomunistinės ir tarpukario laikų žemdir-bių superklasės vidinės sandaros skirtumą. 1923 m. ūkininkų skaičius 3,7 karto pra-noko (vėlesniais metais žemės reforma tą santykį turėjo dar labiau padidinti) samdinių skaičių. 2009 m. žemės ūkio darbininkų skaičius 5,3 karto pranoko ūkininkų skaičių. Matuojant marksistiniu masteliu, tai rodo, kad pokolūkinis žemės ūkis yra kur kas kapitalistiškesnis (žemės ūkio gamyba daug platesniu mastu remiasi samdomo darbo išnaudojimu), negu buvo ikikolūkinis. Kita vertus, kartu šis ūkininkų ir samdomų darbi-ninkų santykinių dalių bendrame žemdirbių skaičiuje „apsivertimas“ rodo, kad daugelio Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio ideologų ir restitucinės žemės reformos entuziastų 1989–1991 m. svajos apie „smetoninės“ kaimo Lietuvos atsikūrimą neišsipildė ne vien dėl to, kad tik nedidelė susigrąžinusių žemę miestiečių dalis panoro „grįžti prie žemės“. Socialiniu ir žemėvaldos santykių požiūriu pokolūkinis Lietuvos kaimas bei žemės ūkis iš esmės skiriasi nuo tarpukario laikų – labiau primena jų būklę iki 1922 m. žemės reformos69.

Kaip ką tik galėjome įsitikinti, tikrųjų ūkininkų skaičiaus šiuolaikinėje Lietuvoje atskleidimas, o juo labiau jų suskirstymas į smulkiuosius darbdavius (9) ir tuos, kurie išsiverčia savo šeimos pajėgomis (10), yra sunkus uždavinys. Pateikti skaičiai ir procentai tėra pirminės darbinės hipotezės, kurių tikslas – paskatinti rimtesnius tyrimus,

69 Žr. Norkus Z. Agrarinių reformų Pirmojoje ir Antrojoje Lietuvos respublikose lyginamoji istorinė so-ciologinė analizė.

39

nes tokių tuo tarpu nepavyko aptikti. O apie tarpukario Lietuvos ūkininkų susiskirstymą į (9) ir (10) klases yra labai išsamios ir rim-tos literatūros. Mat sovietinių laikų autoriai, nagrinėję 1861–1940 m. Lietuvos kaimo gyventojų socialinę struktūrą, žūtbūt turėjo įrodyti, kad Lietuvos žemės ūkyje vyksta tie patys procesai, kuriuos K. Marxas ir V. Leninas laikė universaliomis kapitalizmo raidos tendencijomis, besireiškiančiomis tiek pramonėje, tiek žemės ūkyje: gamybos koncentracija ir centralizacija. Dėl jų sam-domojo darbo neišnaudojanti „smulkioji buržuazija“ ((10) EGP klasė) pranykstanti, daugumai jos kaime tampant nekvalifikuo-tais pramonės darbininkais ((13) = VIIa EGP klasė), o mažumai – agrarine buržu-azija ((9) EGP klasė), iš kurios ilgainiui išsiskiria dar ir stambieji žemvaldžiai ((2) EGP klasė). Todėl visi prieinami statistiniai duomenys buvo pakartotinai ir kruopščiai analizuojami, nors išvados ne visada būda-vo vienodos.

Visai šiai literatūrai aptarti reikėtų atski-ros studijos. Tačiau ją rašyti nėra prasmės, nes tai padaryta visą šią tyrimų tradiciją vainikuojančioje Gedimino Vaskelos kny-goje70, joje pačiu aukščiausiu lygiu išnagri-nėta ir pati problema. Taigi su (9) EGP klase galima tapatinti sovietinėje marksistinėje literatūroje išskiriamus stambių valstie-čių ir kapitalistinių savininkų socialinius sluoksnius. Prie pirmųjų buvo priskiriami stambūs ūkininkai, patys dirbę savo ūkiuose fizinį darbą („buožės“), o antrųjų – jau tik vadovavę ūkio darbams. Tarp paskutinių 1940 m. išvakarėse tik vienetai galėjo būti tokių, kurie būtų samdę daugiau kaip dešimt darbuotojų, tad abiejų sluoksnių atstovai gali būti priskirti smulkiųjų darbdavių klasei

70 G. Vaskela. Lietuvos kaimo gyventojai: 1920–1940.

(9)71. Tačiau 1923 m. žemės reforma dar tik buvo prasidėjusi. Todėl, kaip jau nurodyta, apie 2 000 jos „aukų“ yra priskirtos tuo metu dar „netuščiai“ (2) EGP klasei. O marksisti-nėje literatūroje nurodomas smulkiųjų darb-davių žemės ūkyje (9) absoliutus skaičius svyruoja nuo 138 800 iki 237 000 asmenų, santykinis – nuo 10,76 iki 17,25 % bendro žemės ūkyje dirbusių asmenų skaičiaus72.

Paties G. Vaskelos apskaičiavimu, apie 100 000–105 000 (8,4 %) ūkininkų (su dirbančiais šeimos nariais) buvo stambių, o iki 24 000 (2,1 %) – itin stambių ar kapitalistinių ūkių savininkai73. Tiesa, tie skaičiai remiasi 1930 m. visuotinio žemės ūkio surašymo duomenimis, taigi aprėpia ir Klaipėdos kraštą. Be to, dalis 1922 m. reformos apkarpytų dvarų savininkų iki 1930 m. perėjo iš (2) EGP klasės į (9) klasę. Vis dėlto nesant geresnių atspirties taškų, suskirstant 1923 m. surašymo suskaičiuotus ūkininkus į (9) ir (10) EGP klases, belieka naudoti G. Vaskelos nurodomas procenti-nes dalis. Laikysime, kad ir 1923 m. 10,5 % ūkininkų ((9) + (10) = IVc EGP klasė) priklausė smulkiųjų darbdavių žemės ūkyje klasei (9), o 89,5 % vertėsi savo šeimos jėgomis (priklausė (10) EGP klasei). Abso-liučiais skaičiais nuo jau nustatyto ūkininkų skaičiaus (855 182) tai reiškia 765 388 „paprastus“ ūkininkus („darbo valstie-čius“) ir 89 794 smulkiuosius darbdavius, o procentinėmis ekonomiškai savarankiškų gyventojų skaičiaus dalimis – atitinkamai 55,5 % ir 6,5 %. Ką tik nurodyti skaičiai

71 Plg. Jefremenka A. (sud.). Lietuvos TSR valsty-binės žemės ūkio komisijos protokolai 1940 m. Vilnius, 1976.

72 Žr. G. Vaskela. Lietuvos kaimo gyventojai: 1920–1940, p. 39.

73 Žr. ten pat, p. 142.

40

ir pateikiami 14 EGP klasių Lietuvos vi-suomenės socialinės struktūros 1923 m. modelyje (žr. 4-ą lentelę).

4. Darbininkų klasės keturiolikos EGP klasių modeliuose

Ištyrę žemdirbių superklasės sandarą ir tos sandaros pokyčius, galime pereiti prie darbininkų (fizinį darbą ne žemės ūkyje dir-bančių samdomų darbuotojų) superklasės sudėties analizės. Šios analizės uždavinys yra nustatyti prižiūrėtojų bei technikų (11 = V), kvalifikuotų (12 = VI) ir pusiau kvalifikuotų bei nekvalifikuotų (13 = VIIa) darbininkų klasių absoliutų ir santykinį dydžius bei aptarti tų dydžių pokyčius. Gali pasirodyti, kad tas uždavinys nėra sunkus. Juk sovietiniais laikais darbininkų klasės istorijos tyrimas buvo partinis ar valstybinis užsakymas, todėl šioje srityje galima tikėtis solidaus istorikų įdirbio. Iš tikrųjų, vykdy-dami šį užsakymą, komunistiniu laikotar-piu istorikų kolektyvai Lenkijoje ir Rytų Vokietijoje parašė daugiatomius šiai temai skirtus veikalus. Sovietų Sąjungoje tokius veikalus išleido ne tik kaimynės Baltarusi-jos (4 tomai), bet ir tolimojo Uzbekistano ir Kazachstano istorikai (po 3 tomus), o ką jau kalbėti apie kaip visada už lietuvius pažangesnius estus74.

Paaiškinti, kodėl šiai konjunktūrai nepa-sidavė sovietinės Lietuvos istorikai – dar vienas iššūkis Aurimui Švedui ir kitiems pasipriešinimo bei prisitaikymo sovietinėje Lietuvoje tyrėjams. O čia tik konstatuosiu, kad darbininkų klasės raidai ir gyvenimui tarpukariu sovietinės Lietuvos istoriografija skyrė kur kas mažiau dėmesio, palyginti su

74 Žr. Пуллат Р. (отв. ред.) История рабочего класса Советской Эстонии. Таллинн, 1985.

agrarine istorija (jeigu neskaitytume grynai propagandinių75 bei konjunktūrinių SSKP istorikų darbų, kuriuose daugiau rašoma apie tariamą LKP „vadovavimą darbininkų kovai“, o ne apie pačius darbininkus). Vy-tautas Merkys parašė fundamentinį veikalą apie darbininkų klasės atsiradimą Lietuvoje carinės Rusijos laikais76, tačiau Konstan-tino Surblio77 ir kitų autorių darbai, kurie nelabai gali lygintis su minėta A. Merkio knyga, skirti jau daugiausia „socializmo laikotarpiui“, o tarpukaris juose jeigu ir nušviečiamas, tai tik tarp kitko ir pavir-šutiniškai.

Perdėdami žemdirbių klasinę diferenci-aciją, tuometiniai autoriai tuo pačiu metu turėjo menkinti bei užtušuoti klasinius skirtumus tarp darbininkų, nes juos gana keblu suderinti su tuo „išrinktosios klasės“ vaidmeniu, kuris marksizme priskiriamas proletariatui. Kadangi neovėberiškajai prieigai ši prielaida yra svetima (jai visos klasės lygios), tai ir kalbant apie darbinin-kų klasę vartojama daugiskaita, pagrindinį dėmesį skiriant įvairių darbininkų klasių padėties ir interesų skirtumams, kurie kartais virsta priešingumu. Dėl jų net tos pačios šalies „proletarų vienybės“ šūkis yra utopija, o ką jau kalbėti apie „visų šalių proletarų vienybę“. Tikrovėje darbininkai kaip socialinė kategorija yra taip pat susi-skaidę į skirtingas darbo rinkos klases, kaip ir žemdirbiai bei tarnautojai.

75 Žr., pavyzdžiui, Balevičius Z. Darbininkų padė-tis buržuazinėje Lietuvoje. Vilnius, 1960.

76 Žr. Меркис В. Развитие промышленности и формирование пролетариата Литвы в XIX в. Вильнюс, 1969.

77 Surblys K. Tarybų Lietuvos darbininkų klasė. Vilnius, 1965; to paties. Tarybų Lietuvos visuomenės socialistinės klasinės struktūros raida: iš Lietuvos Ko-munistų partijos patirties formuojant išsivysčiusią soci-alistinę visuomenę. Vilnius, 1985.

41

Iš tikrųjų, specialių žinių turinčių tech-nikų ir tiesioginių darbininkų prižiūrėtojų (meistrų) padėtis darbovietėje (11 = V EGP klasė), o todėl ir interesai iš esmės skiriasi nuo jiems pavaldžių darbininkų padėties ir interesų. Meistrai yra tiesioginiai darbdavio atstovai darbovietėje, ir todėl negali būti jiems pavaldžių darbininkų „draugai“ jau vien dėl šios savo prievaizdo padėties – meistras turi persekioti ir bausti darbo draus-mės pažeidėjus bei brokdarius. Pasitraukus iš darbo vienam vieninteliam technikui, kuris gal vienintelis moka suremontuoti kaip žinoma nuolat lūžtančias mašinas, visas gamybos procesas sustotų, padarydamas darbdaviui tiek pat nuostolių, kiek visų nekvalifikuotų darbininkų streikas. Todėl technikų derybinė pozicija santykiuose su darbdaviu dar stipresnė, palyginti su kvali-fikuotais darbininkais (12 = VI EGP klasė), kurie lengviau pakeičiami nei technikai ir meistrai, tačiau tarpusavyje konkuruoja dėl darbo vietų kur kas siauresnėse („ni-šinėse“) rinkose, palyginti su lengviausiai pakeičiamais ir prižiūrimais nekvalifikuotais darbininkais (13 = VIIa EGP klasė). Būtent ši labai plati nekvalifikuotų darbininkų tar-pusavio konkurencija iki minimumo numuša jų darbo užmokestį ir atima bet kokias darbo vietos saugumo garantijas. „Išmanančiam amatą“ kvalifikuotam darbininkui keblu kaip į lygų žiūrėti į nekvalifikuotą darbininką, kuris šiais laikais išsivysčiusiose šalyse dažniausiai būna dar ir kitatautis imigrantas, o tarpukario Lietuvoje būdavo „šviežias“ išeivis iš kaimo.

1923 m. surašymo duomenys nepateikia pakankamos informacijos miesto darbinin-kų EGP klasių absoliutiems ir santykiniams dydžiams nustatyti. Tačiau tai galime pada-ryti, pasitelkę kitus šaltinius. Svarbiausi jų

yra ligonių kasų ir draudimo nuo nelaimin-gų atsitikimų statistikos duomenys. Tiesa, tokius duomenis turime tik apie antrąjį Kau-no Lietuvos gyvavimo dešimtmetį. Jie buvo pradėti rinkti 1926 m. gegužės 18 d. įkurtai Vyriausiajai socialinio draudimo valdybai 1928 m. įsteigus pirmas septynias ligonių kasas, o nuo 1937 m. sausio 1 d. pradėjus vykdyti privalomojo draudimo nuo nelai-mingų atsitikimų įstatymą, priimtą 1936 m. balandžio 30 d.78 Atsižvelgiant į dienos darbo užmokestį ir ligonių kasai mokamo įnašo dydį, apdraustieji buvo suskirstyti į 6 klases. I klasei priklausė uždirbantys iki 4, II – iki 6, III – iki 8, IV – iki 10, V – iki 12, VI – daugiau negu 12 litų per dieną.

Ligonių kasų socialinio draudimo sta-tistikos duomenimis, 1938 m. 60 % visų ligonių kasose užregistruotų darbuotojų uždirbdavo iki 4 litų per dieną, 20,8 % – nuo 4 iki 6 litų, 6,7 % – nuo 6 iki 8 litų, 3,9 % – nuo 8 iki 10 litų, 2,7 % – nuo 10 iki 12 litų, o 5,9 % – daugiau kaip 12 litų per dieną79. Kita vertus, Lietuvos centrinio sta-tistikos biuro duomenimis, 1935–1939 m. kvalifikuoto darbininko vidutinis darbo užmokestis už 8 valandų darbo dieną buvo 9,5–9,75 lito per dieną dideliuose miestuose ir 6,05–6,8 lito apskričių centruose80. Taigi, galima I ir II darbo užmokesčio klasių ap-draustuosius (su tam tikromis abejonėmis dėl III klasės) tapatinti su nekvalifikuotais darbininkais ir teigti, kad jie sudarė apie

78 Žr. Mančinskas Č. Socialinis draudimas Lie-tuvoje ir kova dėl jo 1919–1940 metais. Vilnius, 1971; Aidukaitė J., Bogdanova N., Guogis A. Gerovės valsty-bės kūrimas Lietuvoje: mitas ar realybė? Vilnius, 2012, p. 119–135.

79 Žr. Socialinio draudimo statistikos 1938 metų metraštis. Kaunas, 1939, p. 72–73. Šie duomenys pa-teikti pagal: Mančinskas Č. Socialinis draudimas Lietu-voje ir kova dėl jo 1919–1940 metais, p. 78–79.

80 Statistikos biuletenis. 1939, Nr. 5 (187), p. 183.

42

80 % visų ne žemės ūkio samdomųjų dar-bininkų81.

Ieškodami procentinės prižiūrėtojų bei technikų klasės dalies, pasiremsime tuos pačius statistinius duomenis analizavusio K. Surblio teiginiu, kad 3–4 % pramonės darbininkų sudarė vadinamąją darbinin-kų aristokratiją. Jai istorikas priskyrė uždirbusius daugiau kaip 15–18 litų per dieną arba 375–450 litų per mėnesį82. Tai maždaug atitinka X–XI kategorijos pirmo laipsnio valdininko pagrindinį atlyginimą 1924–1932 m.83 „Prie darbininkų aris-tokratijos dažniausiai priklausė meistrai, pameistriai, technikai ir gerai apmokama tam tikra kvalifikuotų darbininkių dalis.“84 Tai gana tiksliai atitinka (11 = V) EGP klasės charakteristiką neovėberiškojoje klasių teorijoje. Galimas dalykas, ši klasė buvo netgi dar gausesnė, nes darbuotojai, uždirbantys daugiau nei 400 litų per mėnesį, ligos draudimu draudžiami nebuvo. Tačiau kadangi tuo tarpu nematau, kaip šį spėjimą patikrinti, tai priimsiu K. Surblio nurodomą skaičių, tardamas, kad 11 = V EGP klasės atstovai sudarė 3 % visų ne žemės ūkio darbininkų, o kvalifikuoti – likusius 17 %.

Kadangi tarpukario laikotarpiu Lietuvos pramonės technologinis lygis iš esmės ne-

81 Ligonių kasos draudė ne tik privačiai sam-domus darbininkus, bet ir savivaldybių ir neetatinius valstybės tarnautojus. Tačiau daugelis jų tik nominaliu teisiniu požiūriu buvo tarnautojai, o tikrovėje – darbi-ninkai. Etatiniai valstybės tarnautojai nuo ligos buvo draudžiami atskira tvarka. Todėl galima daryti prielai-dą, kad fizinį darbą ne žemės ūkyje dirbusių darbininkų uždarbio grupių procentinės dalys atitinka nurodomas ligonių kasų socialinio draudimo statistikos duomenyse.

82 Žr. Surblys K. Tarybų Lietuvos darbininkų kla-sė, p. 24.

83 Žr. Mikalauskas A. Valstybės tarnautojai ir vals-tybės tarnyba Pirmojoje Lietuvos Respublikoje (1918–1940 m.). Daktaro disertacija, humanitariniai mokslai, istorija (05 H). Kaunas, 2007, p. 50.

84 Surblys K. Tarybų Lietuvos darbininkų klasė, p. 24.

pasikeitė, darysiu prielaidą, kad ir 1923 m. ne žemės ūkyje dirbantys darbininkai buvo susiskirstę į EGP klases tomis pačiomis pro-centinėmis dalimis: 80 % – nekvalifikuoti ir pusiau kvalifikuoti (13 = VIIa), 17 % – kva-lifikuoti (12 = VI) darbininkai, 3 % – prižiū-rėtojai ir technikai (11 = V). Pagal šias pro-centines dalis išskirstę 102 929 fizinį darbą ne žemės ūkyje dirbusius darbininkus, kurie sudarė 7,47 % ekonomiškai savarankiškų gyventojų, gauname tokius trijų darbininkų klasių absoliučius dydžius bei procentines dalis bendrame ekonomiškai savarankiškų gyventojų skaičiuje: 82 343 (6 %) nekvali-fikuotus ir pusiau kvalifikuotus darbininkus, 17 498 (1,27 %) – kvalifikuotus, 3 088 pri-žiūrėtojus ir technikus (0,2 %)85.

2009 m. EST tyrimo Lietuvoje duo-menimis, tais metais šalyje 28,2 % eko-nomiškai savarankiškų gyventojų buvo pusiau kvalifikuoti ir nekvalifikuoti darbi-ninkai, 16,9 % – kvalifikuoti darbininkai ir tik 0,2 % (arba 3 282 skaičiuojant nuo tų metų ekonomiškai aktyvių gyventojų skaičiaus) – darbininkų prižiūrėtojų ir technikų klasės atstovai86. Ar tikrai abso-liutūs ir santykiniai 11 = V klasės dydžiai nepasikeitė nuo tarpukario laikų? Tai mažai tikėtina, atsižvelgiant į per praėjusį laiką įvykusią industrinę Lietuvos ekonomikos transformaciją. Absoliutūs ir santykiniai kvalifikuotų ir nekvalifikuotų darbininkų klasių dydžiai yra gana tikroviški, nes iš esmės nesiskiria nuo bene panašiausių į Lietuvą pokomunistinių šalių – Estijos, Latvijos ir Lenkijos. 2008–2009 m. šiose šalyse atliekant 4-os bangos EST tyrimą, Estijoje aptikta 13 %, Latvijoje – 14 %,

85 Žr. 4-ą lentelę.86 Žr. <http://www.lidata.eu/index.php?file=files/

tyrimai/ESS.html> [žiūrėta 2013 01 30] ir Morkevi-čius V., Norkus Z. Šiuolaikinės Lietuvos klasinė struktūra.

43

Lenkijoje – 12 % kvalifikuotų ir atitinkamai 25,4 %, 27,1 % ir 22,7 % nekvalifikuotų darbininkų. O 11 = V (darbininkų prižiūrė-tojų ir technikų) klasės atstovų šiose šalyse buvo rasta kur kas daugiau: 3,6 % – Estijo-je, 2,2 % – Latvijoje ir 1,8 % – Lenkijoje87. Tai suteikia pagrindą abejoti skaičiaus 3 282 (0,2 %) patikimumu, kurį dar labiau sutvirtina pastebėjimas, kad pačioje imtyje tik 4 respondentai buvo priskirti prie 11 = V klasės. Taigi, mažas šios klasės dydis – veikiausiai yra klaidos, padarytos koduo-jant duomenis, padarinys.

Orientyrai, kaip ją ištaisyti, – tai ne tik ką tik nurodyti gretimų šalių rodikliai, bet ir jau paskelbti Lietuvoje 2011 m. gegu-žę–rugpjūtį atliktos EST 5-osios bangos apklausos duomenys88. Dėl trumpo 4-ąją ir 5-ąją EST bangas skiriančio laiko daugeliu atvejų labiau tikėtina, kad jų rezultatų skir-tumus (kai tokių yra) paaiškina ne pokyčiai pačioje Lietuvos socialinėje tikrovėje, bet jos matavimų paklaidos. Tinkamiausias būdas jas sumažinti – atsižvelgti į abiejų tyrimų rezultatus. Taigi, pagal 2011 m. atliktos apklausos rezultatus, Lietuvoje 5,6 % ekonomiškai savarankiškų gyventojų priklausė būtent darbininkų prižiūrėtojų ir technikų klasei89. Šis skaičius jau aiškiai perdėtas, o tiesa gali būti kažkur „tarp Len-

87 Žr. ten pat. 88 Žr. <http://www.lidata.eu/index.php?file=files/

tyrimai/ESS.html> [žiūrėta 2013 01 30].89 O abiejų apklausų duomenys apie žemdirbių

klasių skaičių ir sudėtį beveik nesiskiria. 2009 m. EST apklausos imtyje buvo 6,9 % žemės ūkio darbininkų ir 1,3 % ūkininkų, 2011 m. – 6,7 % žemės ūkio darbinin-kų ir 1 % ūkininkų. Tokius nedidelius skirtumus gali-ma aiškinti ir pačioje tikrovėje vykstančiais pokyčiais, nes sumažėjęs ūkininkų skaičius atitinka iš kitų šaltinių žinomas Lietuvos ūkio struktūrinės kaitos tendencijas. Būtent šiuo pagrindu ir drįsau teigti (žr. 3-ią skirsnį), kad 2010 m. visuotinio žemės ūkio surašymo metu su-skaičiuotas šeimos ir ūkininkų ūkių skaičius – 199 267 – apima apie trečdalį „šiaudinių“ ūkininkų.

kijos ir Latvijos“. Todėl tarsiu, kad 2009 m. darbininkų prievaizdų ir technikų buvo apie 2 %, po 0,9 % atimdamas iš kvalifikuotų ir nekvalifikuotų darbininkų procentinių dalių. Tada darbininkų klasių procentinės dalys (skaičiuojant nuo visos imties ir populiaci-jos) 2009 m. Lietuvoje būtų tokios: 27,1 % buvo pusiau kvalifikuoti ir nekvalifikuoti darbininkai, 16 % – kvalifikuoti darbinin-kai ir 2 % – darbininkų prižiūrėtojai bei technikai. Perskaičiuodami į absoliučius dydžius pagal 2009 m. ekonomiškai aktyvių gyventojų skaičių (1 640 900), gauname 444 684 pusiau kvalifikuotus ir nekvalifi-kuotus darbininkus, 262 544 kvalifikuotus darbininkus ir 32 818 technikų bei darbi-ninkų prižiūrėtojų.

Ne žemės ūkyje fizinį darbą dirbančių darbininkų skaičių 1989 m. jau nustatėme (982 626 arba 51,65 % visų dirbusiųjų; žr. 2-ą lentelę). Tačiau surašymo duome-nyse nerasime „gatavo“ jų išskirstymo į kvalifikuotų ir nekvalifikuotų darbininkų kategorijas ar juo labiau į atskirą kategoriją išskirtos darbininkų aristokratijos90. Pirma, sovietiniuose statistikos rinkiniuose būdavo skelbiami duomenys apie procentinį darbi-ninkų, dirbančių įvairiose „liaudies ūkio“ šakose, pasiskirstymą į dirbančius ranko-mis, „dirbančius su mašinų ir mechanizmų pagalba, o taip pat stebinčius automatų darbą“91, ir mašinų bei mechanizmų derin-tojus. Viename tokiame rinkinyje, išleis-tame likus keleriems metams iki Sovietų Sąjungos žlugimo, pranešama, kad 1985 m. sovietinės imperijos pramonėje pirmajai

90 Kažkodėl analizuodami išsivysčiusių kapitalis-tinių šalių visuomenes, marksistai leniniečiai šią darbi-ninkų dalį išskyrė ir plūdo už nerevoliucingumą, o „so-cialistines“ – jau nebe.

91 Žr. Народное хозяйство СССР за 70 лет. Юбилейный статистический ежегодник. Москва, 1987, c. 109.

44

kategorijai priklausė 34,9 %, antrai – 51 %, o trečiajai – 14,1 % darbininkų92.

Vertinant ir naudojant šiuos duomenis, pirmiausia reikia pažymėti, kad darbas „su mašinų ir mechanizmų pagalba, o taip pat stebint automatų darbą“ nebūtinai reiškė kvalifikuotą (daugeliu atvejų – tik pusiau arba vidutiniškai kvalifikuotą), o tuo la-biau – fiziškai lengvą darbą. Pranešdamas apie 1978 ir 1980 m. Lietuvoje atliktų sociologinių tyrimų rezultatus, Albinas Aškinis rašo: „<...> pasirodė, kad darbi-ninkai, dirbantys staklėmis ir mašinomis, patiria didesnį fizinį krūvį negu dirbantys rankomis mechanizuotais įrankiais ir tokį pat krūvį kaip dirbantys rankomis paprastais įrankiais. Nesumažėja ir automatizuotais įrengimais dirbančių darbininkų fizinis krūvis (didelį ir vidutinį fizinį krūvį turi 82 % apklaustų darbininkų ir tik 18 % – nedidelį.“93 Taigi, toks fiziškai įtemptas „automatų darbo stebėjimas“ gali reikšti patį paprasčiausią darbą prie konvejerio, kuriam pakanka žemos kvalifikacijos.

Antra, informatyvesni būtų duomenys apie darbininkų pasiskirstymą pagal tarifi-nes kategorijas, kurių vienose profesijose bei šakose būdavo skiriama tik 3–4, kito-se – iki 10, o dažniausiai būdavo naudojama 6 tarifinių kategorijų klasifikacija. Profesi-jos, kurių darbo sudėtingumo diapazonas siauras (mažesnis tarifinių kategorijų skai-čius), galėtų būti priskirtos prie nekvalifi-kuoto ar pusiau (vidutiniškai) kvalifikuoto darbo profesijų. Profesijų, kurių darbo sudėtingumo diapazonas didelis, atstovai,

92 Народное хозяйство СССР за 70 лет. Юбилей-ный статистический ежегодник. Москва, 1987, c. 109.

93 Aškinis A. Socialinės struktūros raida. Socio-loginių tyrimų Tarybų Lietuvoje duomenimis. Vilnius, 1985, p. 59.

atsižvelgiant į tarifinę kategoriją, galėtų būti padalyti į nekvalifikuotus, pusiau kvalifi-kuotus ir aukštos kvalifikacijos darbininkus. Taip daugelyje sovietinio laikotarpio socio-loginių tyrimų ir daroma, išskiriant aukštos kvalifikacijos (V ir VI tarifinės kategorijos), vidutinės kvalifikacijos (III ir IV tarifinės kategorijos) ir žemos kvalifikacijos (I ir II tarifinės kategorijos) darbininkus94. Ta-čiau apibendrintų statistinių duomenų apie darbininkų pasiskirstymą pagal tarifines kategorijas rasti nepavyko. Tuometinėje literatūroje pranešama, kad apie 1970 m. aukštos kvalifikacijos (V ir VI tarifinių ka-tegorijų) darbininkų dalis SSRS pramonėje sudarė 21 %, o Lietuvos – 24 %95. 1982 m. jų dalis Lietuvoje jau siekusi 28 %96.

Atsižvelgdami į tai, kad sovietinės pra-monės technologinis lygis per likusius iki komunizmo žlugimo metus spėjo dar kiek pakilti, darome prielaidą, jog kvalifikuo-tų darbininkų santykinė dalis bendrame darbininkų skaičiuje 1989 m. galėjo siekti 33 %. O dėl darbininkų prižiūrėtojų bei technikų (EGP klasė 11 = V) skaičiaus, tai vėl tenka pasikliauti K. Surblio teiginiu, nes kitų ekspertų šiuo klausimu vis dar nėra: „<...> sociologų apskaičiavimu, Tarybų Sąjungoje 1975 m. buvo apie 1,7 mln. darbininkų inteligentų. Tarybų Lietuvoje šiai grupei 1979 m. priklausė apie 40 000 darbininkų, t. y. maždaug 4 % visų respu-blikos darbininkų.“97 Atsižvelgdami į tai, kad iki 1989 m. darbininkų dar spėjo kiek padaugėti, eksperto nurodytą skaičių galime padidinti iki 50 000. Tas skaičius nėra per didelis, nes būdingų rinkos ekonomikai gero

94 Žr. ten pat, p. 49. 95 Žr. ten pat.96 Žr. Surblys K. Tarybų Lietuvos visuomenės so-

cialinės klasinės struktūros raida, p. 166. 97 Ten pat, p. 174.

45

darbo stimulų (tai, viena vertus, baimė likti be darbo, o kita vertus – darbo užmokesčio ribojimų nebuvimas) stoką sovietinėse įmo-nėse reikėjo kompensuoti didesne darbinin-kų prižiūrėtojų ir kontrolierių gausa98. Skai-čiuodami nuo bendro darbininkų skaičiaus (982 626) 1989 m., gauname procentinę (11 = V EGP) klasės dalį (5,1 %). Dar 33 % skiriame (11 = VI) kvalifikuotų darbininkų klasei (324 267). Likę 61,9 % (608 359) – tai pusiau kvalifikuoti ir nekvalifikuoti dar-bininkai (12 = VIIa). Skaičiuojant nuo viso 1989 m. darbuotojų skaičiaus (1 901 232), darbininkų prižiūrėtojai ir technikai sudarė 2,6 %, kvalifikuoti darbininkai – 17,5 %, o nekvalifikuoti ir pusiau kvalifikuoti – 32 % visų darbuotojų. Būtent šios procentinės dalys ir reikalingos 14 klasių EGP mode-liui – jas ir įrašome 4-oje lentelėje.

Matant visas forsuotos sovietinės indus-trializacijos neigiamas ypatybes, tuo pačiu metu keblu neigti, kad sovietinės Lietuvos pramonė ne tik kiekybiškai (gamybos ap-imtimis), bet ir kokybiškai (technologiniu lygiu) smarkiai pranoko tarpukario Lietuvos pramonę. Taigi, kvalifikuotų darbininkų nuošimtis vėlyvuoju sovietmečiu buvo ne-abejotinai didesnis už pirmiau apskaičiuotą tarpukario Lietuvos rodiklį (apie 17 %). Bėda tik, kad tas lygis daugumoje sovietinės Lietuvos pramonės šakų vis tiek atsiliko nuo pasaulinio lygio. Šį keblumą dar labiau

98 Skirtingai nuo tarpukario Lietuvos laikų, sovie-tmečiu ši klasė (11 = V EGP) tik su išlygomis gali būti vadinama „darbininkų aristokratija“, nes jos atlygini-mai taip smarkiai kaip anais laikais nesiskyrė nuo kitų darbininkų klasių (ypač – nekvalifikuotų darbininkų) atlyginimų. Tuo pačiu metu jos atstovų darbas (tiesio-giai prižiūrėti darbininkus) buvo kur kas sunkesnis, nes eilinių darbininkų beveik neveikė grasinimas atleisti iš darbo. Apie darbininkų skatinimo ir kontrolės sovieti-nėse įmonėse problemas žr. Grybkauskas S. Sovietinė nomenklatūra ir pramonė Lietuvoje 1965–1985 metais. Vilnius, 2011, p. 324–328.

sukomplikavus ne visai apgalvotai rinkos reformų (o ypač – privatizacijos) politikai, įvyko dalinė Lietuvos deindustrializacija. Jos metu buvo likviduotos ne vien tos pramonės įmonės bei šakos, kurios vis tiek nebūtų pajėgusios persitvarkyti konkurencingai tarptautinėje rinkoje produkcijai gaminti99. Darbininkų klasių dalis bendrame ekonomiš-kai aktyvių asmenų skaičiuje mažėjo greičiau (nuo 51,65 % iki 45,1 %), palyginti su šio skaičiaus (nuo 1 901 232 iki 1 379 132) ir darbininkų EGP klasių bendro skaičiaus (nuo 982 626 iki 740 046) mažėjimu100.

Kadangi sovietinės Lietuvos ekonomiko-je pramonės sektorius buvo hipertrofuotas, šią permainą galima vertinti pozityviai101. Ne taip optimistiškai nuteikia pastebėjimas, kad darbininkų klasių lyginamosios dalys bendrame jų skaičiuje (740 046) liko beveik tokios pačios, kaip ir vėlyvuoju sovietme-čiu – 4,4 % (32 818) technikų ir prižiūrėtojų, 35,5 % (262 544) kvalifikuotų ir 60,1 % (444 684) žemos bei vidutinės kvalifikacijos (pusiau kvalifikuotų) darbininkų. Tai rodo tam tikrą posovietinės Lietuvos pramonės sektoriaus technologinio lygio stagnaciją, kuri vėlgi primena tarpukario laikus, kai Lietuvos ūkiui, ligi tol buvusiam muitų sienomis atitvertos nuo pasaulinės rinkos Rusijos ekonomikos dalimi, reikėjo ieškotis

99 Žr. Stankevičius P. Lietuvos pramonės transfor-macijos ir jų socialinės-ekonominės pasekmės. Vilnius, 2009.

100 Žr. 2-ą lentelę.101 Verta atkreipti dėmesį, kad darbininkų (visų

pirma, nekvalifikuotų ir mažai kvalifikuotų) klasėms priklauso ne vien pramonėje, bet ir paslaugų sektoriu-je dirbantys darbuotojai. Pramonės darbininkų dalis bendrame gyventojų skaičiuje posovietiniu laikotarpiu sumažėjo kur kas labiau, palyginti su darbininkų santy-kinės dalies sumažėjimu, nes, išsiplėtus paslaugų sek-toriui, padidėjo ne tik jame dirbančių tarnautojų, bet ir darbininkų klasių santykinė dalis bendrame ekonomiš-kai aktyvių gyventojų skaičiuje.

46

vietos tarptautiniame darbo pasidalijime. Tuo metu ją kompensavo gana dinamiška žemės ūkio plėtra ir vieno modernaus pra-monės sektoriaus – į eksportą orientuotos maisto pramonės – sukūrimas valstybės remiamo kooperacijos sąjūdžio lėšomis102. Šiam „proveržiui“ (tinkamo eksportuoti sviesto ir bekono gamybai) nereikėjo nei itin didelių kapitalų, nei radikalių techno-loginių inovacijų. Šiuolaikinėje Lietuvoje tokio kompensatoriaus vaidmenį kol kas atlieka Europos Sąjungos parama, kuri il-galaikėje perspektyvoje (turime tuo tikėti) subrandins šalies gamybines jėgas.

5. Savininkų klasės keturiolikos EGP klasių modeliuose

Konkretindami Lietuvos visuomenės klasinės struktūros analizę mažėjančios abstrakcijos metodu, toliau turime į EGP klases išskaidyti ne iš „juodo“ (fizinio) dar-bo gyvenančiųjų („baltarankių“) superklasę. Tai padarysime dviem žingsniais. Pirma (šiame skirsnyje) ištirsime ir palyginsime savininkų klasių absoliučius ir santykinius dydžius. Tame pačiame skirsnyje dėl tai-komo skaičiavimo metodo pradėsime skai-čiuoti ir tarnautojus, tą darbą užbaigsime paskutiniame skirsnyje.

Absoliučius smulkiųjų darbdavių sa-vininkų, samdančių iki 10 darbuotojų (7 = IVa) ir išsiverčiančių šeimos jėgomis savininkų (8 = IVb) EGP klasių dydžius pokomunistinėje Lietuvoje nustatome pagal šioms klasėms priklausančių respondentų santykines dalis 2009 m. EST tyrimo imty-je – 1,5 % (24 614) ir 1,8 % (29 536). Kaip

102 Žr. Norkus Z. Kooperacija prieš rinkos ir val-džios nesėkmes, arba kaip anksčiau laiko sukurti gerą kapitalizmą // Problemos. 2012, t. 82, p. 27–58.

skaitytojas jau galėjo įsitikinti, nustatant EGP klasių santykinius bei absoliučius dydžius šiuo metodu, neįmanoma išvengti paklaidų, kurios tuo didesnės, kuo mažesnės pačios klasės. Taigi, ir šiuo atveju patei-kiami skaičiai yra tik orientaciniai. Tačiau jie nekelia tokių abejonių, kokias sukėlė šiuo metodu išvestos pradinės prižiūrėtojų ir technikų EGP klasės charakteristikos, nes pateikti skaičiai mažai skiriasi nuo tų, kuriuos aptinkame panašiose į Lietuvą pokomunistinėse šalyse103.

Be to, pasitikėjimą šiais skaičiais su-stiprina jų ir Lietuvos gyventojų ir būstų surašymo 2001 m. duomenų, kuriais jau pasiremta, ieškant smulkiųjų darbdavių šiuolaikinės Lietuvos žemės ūkyje skai-čiaus, atitikimas104. Šio surašymo metu buvo surašyti savarankiškai dirbantys, neturintys nuolatinių samdomų darbuo-tojų gyventojai, kurie kaip vieną iš savo pragyvenimo šaltinių nurodė pajamas iš nuosavo verslo ne žemės ūkyje105. Deja, iš surašymo duomenų neįmanoma nustatyti, kuriai jų daliai pajamos iš nuosavo verslo yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis – ją ir galima būtų tapatinti su ta smulkiosios buržuazijos EGP klase, kurią vadiname 8 = IVb. Šiaip ar taip, abu skaičiai (24 614 ir 26 298) yra visai palyginami, nors Lietu-voje vykstantys socialiniai pokyčiai tokie

103 Žr. Morkevičius V., Norkus Z. Šiuolaikinės Lie-tuvos klasinė struktūra.

104 Žr. Gyventojai pagal pragyvenimo šaltinius, p. 88–89. Išvados pagrįstumui tikrinti labiau tiktų 2011 m. visuotinio gyventojų ir būstų surašymo duo-menys. Šiuo atveju datos viena nuo kitos būtų nutolu-sios tik pusantrų metų (EST 4 apklausa vyko 2009 m. spalį–2010 m. sausį, surašymas – 2011 m. kovą). Deja, 2011 m. surašymo duomenys mus dominančiu klausimu dar nepaskelbti.

105 Buvo galima nurodyti iki 3 šaltinių iš 10. Dau-guma (81 %) nurodė vieną, 15 % – du, 1 % – tris. Žr. ten pat, p. 6.

47

spartūs, kad per aštuonerius metus daug kas galėjo pasikeisti106.

Tikrinant išvadą apie kitos smulkiosios buržuazijos EGP klasės (smulkiųjų darb-davių ne žemės ūkyje; 7 = IVa) skaičių, praverčia Statistikos departamento prie Lie-tuvos Respublikos Vyriausybės pateikiama Statistinio verslo registro informacija apie ūkio subjektus107. Pagal šią informaciją, 2010 m. pradžioje buvo 31 184 veikiančios uždarosios akcinės bendrovės, įdarbinan-čios daugiausia 9 asmenis, ir 14 985 in-dividualios įmonės, įdarbinančios tokį pat maksimalų darbuotojų skaičių. Šiuose duomenyse atskirai neišskiriamos žemės ūkio srityje dirbančios individualios įmo-nės ir akcinės bendrovės, kurių savininkai priklauso kitai – smulkiųjų darbdavių žemės ūkyje – klasei. Be to, vienas fizinis asmuo gali įregistruoti daugiau nei vieną individu-alią įmonę ir būti kelių akcinių bendrovių akcininkas. Atsižvelgiant į visas šias aplin-kybes galima teigti, kad šie duomenys iš esmės atitinka pagal EST 2009 m. apklausos duomenis nustatytą skaičių (24 614).

Tame pačiame leidinyje galima rasti in-formaciją, reikalingą stambiųjų darbdavių klasei (1) atskirti nuo aukštesniųjų tarnau-tojų, su kuriais ji sujungiama EST apklau-sose. Būtent, tas pats šaltinis nurodo, kad 2010 m. pradžioje Lietuvoje veikė 14 357 individualiosios įmonės ir 1 757 uždarosios akcinės bendrovės, įdarbinančios daugiau nei 10 darbuotojų108. Atsižvelgus į tas pa-čias aplinkybes, į kurias ką tik atsižvelgėme

106 Todėl (pvz.) 2009 m. Lietuva kur kas labiau skyrėsi nuo 1993 m. Lietuvos, negu Lietuva spėjo pasi-keisti nuo 1923 m. iki 1939 m.

107 Žr. Ūkio subjektai. Pagrindiniai duomenys 2009. Vilnius, 2010, p. 9–10. Prieiga per internetą: <http://www.stat.gov.lt/lt/catalog/download_release/?id=3482&download=1&doc=1744> [žiūrėta 2013 01 30].

108 Žr. ten pat.

skaičiuodami smulkiuosius darbdavius, galima teigti, kad Lietuvos stambiųjų darb-davių klasei atstovauja daugiausia 10 000 asmenų. Tai sudarytų kiek daugiau negu pusę procento (0,006) ekonomiškai aktyvių gyventojų. Abu skaičiavimus netiesiogiai patvirtina ir 2001 m. gyventojų ir būstų surašymo duomenys, kuriuose 33 118 as-menų užrašyti kaip darbdaviai savininkai, turintys samdomų darbuotojų109. Tiesa, 14 036 iš jų kaip vieną iš savo pajamų šal-tinių nurodė dar ir darbo užmokestį. Tačiau akcinių bendrovių bendraturčiai gali gauti pajamų iš jų ir kaip tų akcinių bendrovių samdomi darbuotojai – direktoriai ar kitokie vadovai, išsimokėdami sau už šias pareigas atlyginimus, net kai negali gauti išsimokėti sau dividendų.

Toliau skaičiuosime stambiuosius, smulkiuosius darbdavius ir savarankiškai dirbusius savininkus Kauno Lietuvoje. Bene pirmas tai padaryti mėgino iš Balstogės kilęs Leo Raschkes-Raschkesas 1931 m. Berlyno universitete apgintoje disertacijo-je, kurią jis parašė, vadovaujamas garsiojo vokiečių ekonomisto ir sociologo Wernerio Sombarto110. Tyrinėtojas pirmiausia pa-žymi, kad ir esant labai nedideliam (ypač jeigu lygintume su mūsų laikais) akcinių bendrovių skaičiui (1924 m. jų Lietuvoje buvo tik 104), tarp daugelio jų akcininkų aptinkami tie patys asmenys. L. Raschkes-Raschkesas tai aiškino tuometinės mokesčių teisės ypatybėmis: „<...> akcinės bendrovės

109 Gyventojai pagal pragyvenimo šaltinius, p. 88–89. Reikia atkreipti dėmesį, kad šis skaičius apima ir stambiuosius, ir smulkiuosius savininkus darbdavius.

110 Žr. Raschkes-Raschkes L. Die Bevölkerung Li-tauens nach ihrer nationalen Struktur, Berufsgliederung und gesellschaftlichen Schichtung. Inaugural-Disserta-tion zur Erlangung der Doktorwürde genehmigt von der Philosophischen Fakultät der Friedrich Wilhelms Uni-versität zu Berlin. Berlin, 1931.

48

Lietuvoje apmokestinamos ne kaip čia įprasta pagal jų bendrąjį (Bruttonutzen), bet pagal grynąjį pelną.“111 Laikydamas tikrais kapitalistais tik įmonių, įdarbinančių ne mažiau kaip 15 darbuotojų savininkus bei urmo prekybininkus, jis 1924 m. Kauno Lietuvoje priskaičiavo tik 1 700 (su šeimų nariais – 8 000) tikrų kapitalistų, o tai sudarė apie trečdalį procento visų gyventojų112.

Tačiau į šį skaičių L. Raschkes-Raschke-sas įtraukė ir trečdalį (apie 600) iš 1 883 jo suskaičiuotų daugiau nei 100 ha valdančių žemvaldžių, kurie, jo nuomone, tvarką savo ūkius „kapitalistiškai“, taip pat apie 100 stambių tuometinio šešėlinio ir pusiau šešėlinio verslo veikėjų. Prie jų L. Rasch-kes-Raschkesas priskyrė urmo kontrabandi-ninkus bei pseudokooperatininkus. Tokiais jis laikė verslininkus, kredito kooperatyvų iškaba pridengiančius privačias kredito fir-mas, kad pasinaudotų Lietuvos vyriausybės lengvatomis kooperatyvams. Baigęs šiuos skaičiavimus, L. Raschkes-Raschkesas daro netikėtą (aiškiai jo mokytojo W. Sombarto inspiruotą) posūkį, pareikšdamas, kad buržuaziją išskiria ne tik ir ne tiek kapitalo dydis ar samdomų darbuotojų skaičius, bet „kapitalistinė dvasia“ ar „ekonominis raci-onalizmas“, kuriuo vadovaujamasi verslo veikloje. Tik pagal jam vienam žinomus požymius jis nustato, kad tokia „dvasia“ bu-vusi būdinga 8 000–8 500 gyventojų (skai-čiuojant su šeimos nariais – 38 000–40 000) arba iki 2 % visų Lietuvos gyventojų113.

Geriau vadovautis apčiuopiamesniais kriterijais. Svarbiausias jų – tai jau ne kartą minėtas stambaus darbdavio požymis: ne mažiau kaip 10 darbuotojų įdarbinimas.

111 Ten pat, p. 22. 112 Žr. ten pat, p. 46.113 Žr. ten pat. p. 47.

Naudosime tuos pačius šaltinius114, kuriais savo skaičiavimuose rėmėsi Petronėlė Žostautaitė, bet jai teko vadovautis dabar jau nebeprivaloma marksistine-leninine metodologija115, įpareigojusia kapitalis-tus skirstyti į stambiuosius, vidutinius ir smulkiuosius. Stambiųjų Kauno Lietuvos darbdavių klasei (1) priskirsiu fabrikų ir gamyklų savininkus, kuriems reikėjo pirk-ti I–VI rūšies patentus (tokių buvo 1 012), stambiausius privačių bankų akcininkus (apie 100 asmenų), visų prekybos įmonių, kurioms reikėjo įsigyti I rūšies patentus (400), ir ketvirtadalio įmonių, kurioms reikėjo įsigyti II rūšies (1 403) prekybos patentus, savininkus (t. y 350 asmenų)116, taip pat apie 50 stambių verslininkų, dir-busių transporto ir ryšių srityje, kur šiaip jau dominavo valstybinės įstaigos. Darome prielaidą, kad vienam savininkui priklausė viena įmonė117. Tada galime padaryti išva-dą, kad 1923 m. šią klasę sudarė apie 2 000 asmenų arba 0,0015 Didžiosios Lietuvos ekonomiškai savarankiškų gyventojų. Tai daugiau negu P. Žostautaitės suskaičiuotas stambių (apie 700), bet mažiau, negu jos nurodomas bendras vidutinių ir stambių (8 500) nežemdirbinės buržuazijos atstovų skaičius. Straipsnio autoriaus nuomone,

114 Žr. Gruodis D. (sud.). Lietuvos pramonė ir jos gamyba. Kaunas: Spindulys, 1930, p. 34, kur pateikia-ma 1923–1928 m. išpirktų pramonės patentų statistika; Prekybos įmonės Lietuvoje 1923 m. // Statistikos biule-tenis. 1924, Nr. 7, p. 21.

115 Žr. Žostautaitė P. Nežemdirbinė buržuazija ir smulkiaburžuaziniai sluoksniai // R. Žepkaitė (ats. red.). Klasės ir politinės partijos Lietuvoje 1919–1926 metais, p. 18–24.

116 Maždaug tiek galėjo būti prekybos įmonių, ku-rių metinė apyvarta viršijo 1 milijoną litų.

117 Tokią prielaidą vargu ar galima daryti poko-munistinio kapitalizmo atveju, kur akcinė bendrovė tapo dominuojanti privataus sektoriaus įmonių nuosa-vybės forma. Tačiau remiantis L. Raschkes-Raschkesu, 1923 m. jų Lietuvoje buvo tik 104.

49

tiek daug stambių darbdavių prisiauginome ir išsipuoselėjome jau tik pokomunistinėje Lietuvoje.

Sumažėjus stambiųjų darbdavių skaičiui, atitinkamai padidėja smulkiųjų darbdavių arba pirmosios iš dviejų smulkiosios bur-žuazijos EGP klasių (7 = IVa) dydis. Tai pramonės įmonių, kurioms reikėjo pirkti VII ir VIII rūšies patentus, savininkai (4 390), trys ketvirtadaliai prekybos įmonių, kurioms reikėjo įsigyti II rūšies patentus, savininkų (4 209), trečdalis įmonių, kurių savininkams reikėjo įsigyti III rūšies paten-tus, savininkų (3 620). Šiuo klausimu kartu su P. Žostautaite remiuosi Liudo Truskos, kuris teigė, kad trečdalis šio tipo įmonių naudojo samdomąjį darbą, vertinimu118. Be to, dar reikia priskaičiuoti apie 200 smulkių-jų darbdavių transporte bei ryšiuose, o visą sumą padauginti iš dviejų. Nors 1923 m. dirbantys šeimos nariai nurodyti kiekvienai ūkinės veiklos sričiai, jie ten neišskirstyti pagal įmonės šeimininko ar administrato-riaus valdomos įmonės dydį. Galima daryti prielaidą, kad stambių įmonių savininkų šeimos nariai retai dirbdavo jų šeimininkų valdomose įmonėse, o smulkiųjų darbdavių įmonėse tai buvo toks pat įprastas dalykas kaip ir tose įmonėse, kurių savininkai dar-buotojų nesamdydavo.

Reikalas tas, kad tarpukario Lietuvoje šeimos įmonė su namų ūkiu, neatskirtu nuo verslo įmonės, buvo dominuojanti įmonės forma ne tik žemės ūkyje, bet ir prekyboje bei amatuose. Tuometinis kapitalizmas buvo šeimyninis119. Smulkūs prekybininkai

118 Žr. Truska L. Visuomenės klasinės sudėties pa-kitimas Lietuvoje socializmo statybos metais (I. Pasku-tiniai buržuazinės santvarkos metai), p. 115.

119 Žr. Norkus Z. Kapitalizmo raidos Lietuvoje bruožai ir etapai (iki 1940 m.) postmarksistiniu požiūriu // Lietuvos istorijos studijos. 2012, t. 29, p. 9–36.

ir amatininkai prekiaudavo ir dirbdavo savo namuose, ir dauguma jų išsiversdavo savo šeimos pajėgomis. „Pašaliniai“ asmenys būdavo samdomi, kai tų pajėgų nebepakak-davo dėl šeiminių aplinkybių arba verslui išsiplėtus. Tačiau ir šie samdiniai dažnai būdavo giminaičiai.

Taip dažnai pasitaiko ir šių laikų Lietuvos individualiose įmonėse. Tačiau dirbančių šeimos narių (ar juo labiau giminaičių) pri-skyrimas tai pačiai klasei, kuriai priklauso jos šeimininkas, šiais laikais yra proble-miškesnis. Išsiplėtojus gerovės valstybei, kurios finansinė išraiška yra atskaitymai „Sodrai“, patys samdos bei darbo santykiai pasidarė kur kas labiau formalizuoti. Be to, smulkių darbdavių ir jų įmonėse dirbančių giminaičių ir net šeimos narių santykius neišvengiamai veikia pasikeitusi kultū-rinė aplinka, kai net grynai santuokinius santykius vis dažniau reguliuoja formalios vedybų sutartys, tiksliai apibrėžiančios ne vien sutuoktinių turtinius santykius. Juo labiau formalios darbo sutartys (mokant atlyginimą ir darant atskaitymus „Sodrai“) sudaromos su dirbančiais šeimos nariais.

Todėl per 2001 m. gyventojų ir būstų surašymą120 iš 39 738 asmenų, kurie nu-rodė esą „šeimos nariai, dirbantys šeimos įmonėje ar ūkyje“, net 36 279 patikslino, kad tas ūkis pajamas gauna iš žemės ūkio veiklos121. Taigi, už žemės ūkio ribų tokie darbo santykiai, kai šeimos nario įmonėje dirbančio šeimos nario su jos galva (vyru, žmona, broliu ar pan.) nesieja formali darbo sutartis, tapo retenybe. Per 1923 m. gyventojų surašymą 1 174 šeimininkams ir administratoriams, dirbantiems tekstilės

120 Atitinkami 2011 m. surašymo duomenys dar nepaskelbti.

121 Gyventojai pagal pragyvenimo šaltinius, p. 88.

50

„pramonėje“122, teko 3 489 dirbantys jų šeimos nariai, o 16 575 prekybos įmonių šeimininkams ir administratoriams – 8 242 dirbantys šeimos nariai. L. Truska teigia, kad visi jie dirbo I–III rūšies123 prekybos įmonėse, nes „IV–V rūšies įmonėse dėl prekybos patalpų pobūdžio, o taip pat dėl visiškai menkos apyvartos pilnai pakako 1 asmens, nebuvo galimybės ir reikalo bent kiek plačiau panaudoti šeimos narių darbą“124. Šiuo pagrindu ir teigiu, kad apskaičiuotą pagal išpirktų patentų skaičių smulkiųjų darbdavių savininkų kiekį reikia padvigubinti, tai pačiai klasei priskaičiuo-jant ir jų valdomose įmonėse tikėtinai dirbusius šeimos narius.

Priėmus šį pasiūlymą, bendras ne žemės ūkio veikla užsiimančių smulkiųjų darbdavių skaičius padidėja iki 24 800 (1,8 % ekono-miškai savarankiškų gyventojų). Šis skaičius beveik nesiskiria nuo to, kurį apskaičiavome pokomunistinei Lietuvai, nors joje daugu-ma ekonomiškai aktyvių gyventojų dirba pramonėje ir paslaugų sektoriuje. Taigi, atrodytų, jis turėtų būti didesnis. Vis dėlto manau, kad ką tik pateiktas skaičius atitinka tikrovę, nes vienas iš svarbesnių tarpukario (šeimyninio) ir šiuolaikinio (korporacinio) pokomunistinio kapitalizmo skirtumų ir yra padidėjęs stambiųjų darbdavių vaidmuo bei stambiojo verslo dominavimas ne tik pramo-nėje (tarpukariu už šio statistinio pavadinimo dažniausiai slypėjo šeimyninės amatininkų įmonės), bet ir paslaugų sektoriuje. Nors antrajame tarpukario Lietuvos dešimtmetyje labai sustiprėjusias kooperatyvų sąjungas

122 Kabutės uždėtos, nes iš pateiktų skaičių matyti, kad realiai tos pramonės įmonės buvo amatų dirbtuvės.

123 Rūšys skyrėsi pagal patento kainą. 124 Truska L. Visuomenės klasinės sudėties pakiti-

mas Lietuvoje socializmo statybos metais (I. Paskutiniai buržuazinės santvarkos metai), p. 115.

(visų pirma, „Lietūkį“) galima lyginti su šiuolaikiniais prekybos tinklais, mažme-ninėje prekyboje nebuvo nieko panašaus į šiuolaikinius prekybos centrus ar netgi sovietinių laikų universalines parduotuves.

Likusios smulkiosios buržuazijos da-lies – savarankiškai dirbančių savininkų klasės ((8) = IVb) – absoliutų ir santykinį dydžius 1923 m. paprastu, bet pakankamai tiksliu būdu galime nustatyti iš jau žinomo (189 930) nežemdirbių ir nedarbininkų skai-čiaus atėmę stambiųjų darbdavių ne žemės ūkyje (1), stambiųjų darbdavių žemės ūkyje (2), smulkiųjų darbdavių ne žemės ūkyje ((7) = IVa) ir tarnautojų klasių sumą. Tiesa, taip skaičiuodami, antrajai smulkiosios bur-žuazijos klasei ((8) = IVb) priskiriame ne tik nesamdančius darbuotojų prekybininkus, amatininkus, vežikus, bet ir ekonomiškai savarankiškus asmenis, kurie, apdorojant 1923 m. surašymo duomenis, buvo užrašyti kaip „gyvenantys iš kapitalo“ (rentininkai) ir pensininkai. Nors tarp „rentininkų“ (ben-dras jų skaičius – 6 911 asmenų) galėjo pasitaikyti vienas kitas tikras kapitalistas, absoliučią jų daugumą sudarė namų savi-ninkai, pragyvenę iš patalpų nuomos. Šios pajamos tik nedaugeliu atvejų buvo tokios didelės, kad būtų pagrindas abejoti dėl jų gavėjų priklausymo smulkiajai buržuazijai. O dėl pensininkų, tai tokių 1923 m. buvo tik 276 (!)125. Kadangi 2009 m. EST apklau-soje pensininkai priskiriami EGP klasėms atsižvelgiant į profesiją ir turėtas pareigas prieš išeinant į pensiją, juos perkeliame į (aukštesniųjų) tarnautojų EGP klasę (3), nes tuo metu tik jie pensijas ir gaudavo126.

125 Žr. Lietuvos gyventojai, p. 222.126 Vėlesniais metais pensininkų tolydžio daugėjo.

Žr. Mančinskas Č. Socialinis draudimas Lietuvoje ir kova dėl jo 1919–1940 metais.

51

Smulkiųjų ir stambiųjų darbdavių skai-čius ne žemės ūkyje, taip pat stambiųjų darbdavių žemės ūkyje skaičius jau žinome. Kaip yra su tarnautojais? Šios socialinės kategorijos sudėtį nagrinėsime jau kitame skirsnyje. Tačiau dar šiame turime išsiaiš-kinti jos bendrą dydį, nes kitaip dėl pasirink-to („likutinio“) jos skaičiavimo būdo nega-lėtume nustatyti savarankiškai be samdomų darbuotojų dirbančių savininkų skaičiaus ir taip baigti savininkų klasių dydžio 1923 m. Lietuvoje skaičiavimus.

Apie tarnautojus 1923 m. surašymo duomenyse pateikiama gana išsami ir tiksli informacija127. Tačiau dalis tarnautojų buvo surašyti kaip „šeimininkai ir administrato-riai, dirbantys valstybinėse ir visuomeninė-se įstaigose“, o būtent: vyriausybės nariai, valdininkai nuo XIV kategorijos (įskaitant dirbančius švietimo sistemoje), burmistrai ir kiti savivaldybės organų vadovai, teisėjai (274 asmenys)128. Į tą pačią surašymo ka-tegoriją pateko klebonai ir vikarai (1 180 asmuo), advokatai ir notarai, gydytojai ir kiti vadinamųjų „laisvųjų profesijų“ atsto-vai. Visi jie neovėberiškojoje profesinių darbo rinkos klasių teorijoje priskiriami aukštesniajai tarnautojų klasei (3). Taigi, visą šią margą dirbančių valstybinėse ir visuomeninėse įstaigose „šeimininkų ir administratorių“ kompaniją (3 884 asmenis) pridedame prie 44 070 asmenų, kurie buvo užrašyti tarnautojais, ir priskiriame aukštes-niajai tarnautojų (3) EGP klasei. Tai sudaro tik kiek daugiau nei ketvirtadalį procento

127 EGP teorijos požiūrį atitinka ir surašinėtojų naudoti kriterijai: „<...> prie tarnautojų ir darbininkų priskirti dirbantieji kitų sąskaita ir atsakomybe. Skirtu-mas tarp tarnautojų ir darbininkų nustatomas, atsižiūrint darbo srities: išimtinai arba daugiausia fizinį darbą dir-bantieji laikomi darbininkais, kiti – tarnautojais.“ Lie-tuvos gyventojai, p. LVI.

128 Žr. Lietuvos gyventojai, p. LVI.

(0,0028) bendro ekonomiškai savarankiškų gyventojų skaičiaus.

Verta priminti, kad į tarnautojų katego-riją surašinėtojai neįtraukė I–IV kategorijų valstybės tarnautojų (jie buvo surašyti kaip darbininkai). Užtat į ją įėjo 20 431 eilinis (šauktinis) kareivis129. Šios gyventojų ka-tegorijos socialinės priklausomybės klau-simas visada sukelia galvos skausmą gy-ventojų surašinėtojams. Kadangi dauguma jų buvo žemdirbių sūnūs, galima būtų juos visus tai klasei ir priskirti, nors dar tiksliau būtų juos išskirstyti po jau išskirtas klases pagal tų klasių proporcijas bendrame eko-nomiškai savarankiškų gyventojų skaičiuje. Palikę šauktinius kareivius tarp tarnautojų (nes jie gyveno valstybės išlaikomi ir tikrai jai tarnavo), gauname 47 954 asmenis, o tai sudaro 3,47 % ekonomiškai savarankiškų gyventojų skaičiaus130. Tačiau palikę ka-reivius tarnautojų gretose (kaip tai padarė 1923 m. surašinėtojai), detalesnėje neovė-beriškojoje klasinėje analizėje galime juos priskirti tik žemesniajai netikrų tarnautojų ((6) = IIIb) klasei. Nors jie tikrai tarnavo Lietuvos valstybei, nei tarnybos, nei darbo sutartis su ja jų nesiejo.

Prie nurodyto skaičiaus (47 954) pridėję jau nustatytą smulkiųjų darbdavių ne žemės ūkyje (24 800), stambiųjų darbdavių žemės ir ne žemės ūkyje skaičius (po 2 000), o gautą sumą atėmę iš jau žinomo ne iš fizi-nio darbo pragyvenančių žmonių skaičiaus (189 930), sužinome, kiek 1923 m. Didžio-joje Lietuvoje buvo antros rūšies smul-kiosios buržuazijos ((8) = IVb): 113 176

129 Tokį skaičių nurodo Petronėlė Žostautaitė. Žr. Žostautaitė P. Tarnautojų skaičius Lietuvoje 1919–1926 m., jų profesinė, socialinė ir nacionalinė sudėtis // Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai, serija A, Nr. 1977, 4 (61), p. 108.

130 Be šauktinių kareivių – apie 2 %.

52

ekonomiškai savarankiški asmenys (8,2 %). Abi smulkiosios buržuazijos klasės sudarė 10 % (137 976 gyventojai) bendro ekono-miškai savarankiškų gyventojų skaičiaus.

Nereikia aiškinti, kodėl ir stambiųjų (1) ir (2), ir smulkiųjų (7) ir (9) savininkų darbdavių skiltyse 1989 m. įrašyti nuliai. Nulis tiems metams įrašytas ir savarankiš-kai dirbančių be samdomųjų darbuotojų ne žemės ūkyje EGP klasės ((8) = IVb) skilty-je, tačiau šalia jo įrašytas klaustukas. Taip padaryta ne todėl, kad, prasidėjus Michailo Gorbačiovo pertvarkai, 1988 m. buvo leista steigti kooperatyvus, dauguma kurių buvo tik širma privačiam verslui legalizuoti. Jeigu tai būtų taip svarbu, tai būtų galima padėti klaustuką ir (10) EGP klasės skiltyje, nes 1989 m. (tiesa, jau po surašymo, kuris vyko sausį) buvo priimtas Valstiečių ūkių įstatymas. Iš tikrųjų tuo klaustuku noriu tik priminti visiems žinomą dalyką, kad sovietinėje Lietuvoje egzistavo „šešėlinė ekonomika“.

Nors privatus verslas tais laikais buvo uždraustas, jis nebuvo ir negalėjo būti sunaikintas, nes „socialistinis ūkis“, ne-pajėgdamas patenkinti net ir visų būtinųjų „tarybinės liaudies“ poreikių, negalėjo egzistuoti be savo papildinio – „juodosios rinkos“. Apskritai „šešėlinė ekonomika“, kuriai priklauso visos nelegalios ekonomi-nės veiklos apraiškos, yra universalus reiš-kinys, kurio mastai yra tiesiog proporcingi draudimų skaičiui ir atvirkščiai proporcingi pastangų kovoti su ja mastams – kiek tam skiriama žmonių (įdarbinama pareigūnų) ir kitokių išteklių. „Ekonominio pogrindžio“ veikėjai turėjo galingą savigynos ginklą, kuriuo negalėjo pasinaudoti disidentai ir kiti politiniai komunistinės sistemos prie-šininkai – kyšius. Kai kuriose sovietinėse

respublikose (visų pirma, Užkaukazėje) vė-lyvuoju sovietmečiu „šešėlinė ekonomika“ savo mastais veikiausiai gerokai pranoko jos santykinį įnašą į BVP šiuolaikinėje Lietuvoje.

Dirbę sovietinių laikų „ekonominiame pogrindyje“ asmenys (panašiai kaip dau-gelis mūsų dienų „šešėlinės ekonomikos“ veikėjų) turėdavo legalų darbą, pagal kurį jų socialinė padėtis buvo atspindima oficialioje statistikoje. Tais atvejais, kai pajamos iš nelegalios ūkinės veiklos (pvz., pats privatus verslas, panaudojant darbo-vietės išteklius) būdavo tik papildomas pajamų šaltinis, legalusis užsiėmimas lieka svarbiausiu kriterijumi asmens klasinei padėčiai nustatyti. Tačiau kai legalus dar-bas (dažniausiai būdavo ieškoma tokio, kuris paliktų daug laisvo laiko) tebūdavo tik priedanga privačiai ūkinei veiklai, kuri tapdavo pagrindiniu pajamų šaltiniu, yra svarus pagrindas šia veikla besiverčiančiuo-sius priskirti ((8) = IVb) ar net smulkiųjų darbdavių ((7) = IVa) klasėms. Deja, kol kas sovietinio laikotarpio tyrinėtojai beveik vi-sas savo jėgas skiria antisovietinio politinio pogrindžio veiklai, ignoruodami nepalyginti platesnį „ekonominės rezistencijos“ sąjūdį, kurio indėlis į komunizmo griūtį tikrai nebuvo mažesnis, ir jokių realių „šešėlinės ekonomikos“ sovietmečiu tyrimų (dar) nėra, nors tai labai įdomi tema. Pavyzdžiui, ar ne ten posovietinio kapitalizmo ištakos?

6. Tarnautojų klasės 14 EGP klasių modeliuose

Liko išsiaiškinti absoliučius ir santykinius tarnautojų klasių dydžius. Pokomunisti-nėje Lietuvoje jos yra vienos didžiausių. Jų dydį nustatome pagal EST apklausos Lietuvoje 2009 m. duomenis. Ypač gausios

53

yra aukštesnioji (3) ir žemesnioji (4 = II) ti-krųjų tarnautojų klasės: atitinkamai 13,2 % (216 599) ir 17,6 % (288 798). Tiesa, pagal EST 2009 m. duomenis galime sužinoti tik šios klasės dydį 11-os EGP klasių modelyje, kuriame prie aukštesniųjų tarnautojų (3) pri-skiriami stambieji darbdaviai. Nustatydami tikrąjį aukštesniosios klasės (3) dydį, turime iš ką tik pateikto skaičiaus (216 599) atimti stambiųjų darbdavių savininkų ne žemės ūkyje (1) ir stambiųjų darbdavių savininkų žemės ūkyje (2) EGP klasių narių skaičius. Kadangi pavyko nustatyti tik (1) EGP klasės dydį (10 000 asmenų, sudarančių 0,006 % ekonomiškai aktyvių gyventojų), tai apsi-ribojame pirmu atimties veiksmu131. Taigi, aukštesniajai tarnautojų klasei priklauso 206 599 (12,6 %) ekonomiškai aktyvūs gyventojai. Mažesnės yra ne fizinį rutininį darbą dirbančių darbuotojų aukštesnioji (5 = IIIa) ir žemesnioji (6 = IIIb) klasės, kurioms 2009 m. priklausė 4,3 % (70 559) ir 8 % (131 272) ekonomiškai aktyvių pokomu-nistinės Lietuvos gyventojų. Tačiau net ir jos savo dydžiu pranoksta abi smulkiosios buržuazijos klases (smulkiųjų darbdavių klasę (1,5 %, (24 614)) ir savarankiškai dirbančiųjų klasę (1,8 % (29 536)) – ir imant jas skyrium, ir abi kartu.

Pereiname prie 1923 m. Lietuvos, kur liko užbaigti jau pradėtą asmenų, kurie 1923 m. gyventojų surašymo metu buvo užrašyti kaip tarnautojai, išskirstymą į (3)–(6) EGP klases. Pačiuose 1923 m. visuotinio surašymo duomenyse jie suskirs-tyti į žemės ūkio (543), pramonės (1 033), transporto ir susisiekimo (3 291), prekybos

131 Smarkiai pergyventi dėl nežinomo (2) klasės dydžio neverta, nes jis vargu ar jau pasiekė kokių 300 asmenų ribą. Taigi, šio skaičiaus nežinojimas bendro vaizdo beveik neiškreipia.

(3 116), valstybės ir visuomeninių įstaigų (35 910) bei kitų sričių (177) tarnautojus132. Menką bendrą jų skaičių (44 070133, o be eilinių kareivių tik 23 639) paaiškina ne tik agrarinis ūkio pobūdis, bet ir smulkaus bei šeimyninio verslo dominavimas pra-monės ir paslaugų įmonėse, kuris ką tik buvo aptartas. Daugumą įmonių, kuriose dirbo samdomi darbuotojai, sugebėjo su-valdyti patys jų savininkai, išsiversdami be samdomų vadybininkų ((3) EGP klasė) pagalbos. Technologinis daugumos įmonių lygis buvo žemas. 1924–1940 m. visos Lietuvos aukštosios mokyklos išleido 4 736 absolventus134. Iš jų tik 300 buvo inži-nieriai ir 151 visų Žemės ūkio akademijos skyrių absolventas135: aukštąjį technologinį išsilavinimą turinčių specialistų, kurie EGP klasių teorijoje priskiriami aukštajai tar-nautojų klasei (3), Lietuvos ūkiui reikėjo labai nedaug.

Todėl tose ne žemės ūkio šakose, kuriose dominavo privatus kapitalas (pramonėje ir prekyboje), absoliučią daugumą (80 %) tarnautojų priskiriame netikrų tarnautojų klasėms (5) = IIIa ir (6) = IIIb, kurioms priklauso ne fizinį darbą, nereikalaujantį aukštojo ar specialaus išsilavinimo dirban-tis aptarnaujantis personalas (raštininkai, apskaitininkai, kasininkai, sargai, sandė-lininkai, ekspeditoriai, pardavėjai ir pan.). Žemės ūkio tarnautojus į tikrus ir netikrus dalijame pagal santykį 50 %–50 %, nes daugelį dar tik pradėtų dalyti dvarų tebe-valdė savininkų patikėtiniai (ūkvedžiai).

132 Žr. Lietuvos gyventojai, p. 220–222.133 Su tais tarnautojais, kurie buvo surašyti kaip

valstybinių ir visuomeninių įstaigų „šeimininkai ir administratoriai“ – 47 954.

134 Žr. Mančinskas Č. Aukštasis mokslas Lietuvoje 1918–1940 metais. Vilnius, 1996, p. 178.

135 Žr. ten pat, p. 177.

54

Jie priskirtini žemesniajai tarnautojų EGP klasei ((4) = II). Kadangi galima daryti prie-laidą, jog pramonės ir prekybos sektoriuose 1923 m. visas svarbiausias vadybininkų funkcijas vykdė tiesiogiai patys įmonių savininkai, visus jame dirbusius tikruosius tarnautojus taip pat priskiriame žemesniajai jų EGP klasei ((4) = II).

Aukštesniajai tarnautojų EGP klasei (3) jau priskyrėme „šeimininkų ir administrato-rių, dirbančių valstybinėse ir visuomeninėse įstaigose“, taip pat laisvųjų profesijų atstovų grupę, apimančią 3 884 asmenis (primena-me, kad į ją patenka valstybės valdininkai nuo XIV kategorijos imtinai), kurie sudarė tik 0,0028 %visų ekonomiškai savarankiškų gyventojų. Žemesniajai EGP tarnautojų klasei (4) = II priskiriame IX–XIII katego-rijų etatinius ir laisvai samdomus valstybės tarnautojus, nes jie atitinka EGP klasių teo-rijoje nurodomus žemesniosios tarnybinės klasės (4) = II požymius. Tai gimnazijų ir progimnazijų mokytojai ir kitokie spe-cialistai, kurie privalėjo turėti aukštąjį ar specialųjį vidurinį išsilavinimą, valstybės įstaigų skyrių ir kitokie žemesni viršininkai. Tokių 1923 m. valstybės įstaigose buvo 2 041 asmuo136. Prie žemesniosios tikrųjų tarnautojų klasės priskaičiuojame dar 272 žemės ūkio, 207 pramonės, 623 prekybos tarnautojus137. Su jau nurodytu 2 041 vals-tybės tarnautoju gauname 3 143 asmenis, priklausančius žemesniajai tikrųjų tarnau-tojų EGP klasei (0,0023 % ekonomiškai savarankiškų gyventojų. Bendras abiejų

136 Žr. Žostautaitė P. Tarnautojų skaičius Lietuvo-je 1919–1926 m., jų profesinė, socialinė ir nacionalinė sudėtis, p. 112. Autorės naudojamas šaltinis: Valstybės tarnautojų atlyginimo įstatymo 1 priedas // Valstybės žinios. 1922, Nr. 88, p. 3–10.

137 T. y. 50 % surašymo duomenyse nurodytų že-mės ūkio ir po 20 % pramonės ir prekybos tarnautojų.

klasių narių skaičius yra 7 027 (3 884 + 3 143) asmenys arba 0,005 % ekonomiškai savarankiškų šalies gyventojų.

V–VIII kategorijų valstybės tarnautojus (7 495 asmenis) priskiriame žemesniosioms netikrųjų tarnautojų klasėms ((5) = IIIa) ir ((6) = IIIb). Tai pradžios mokyklų mokyto-jai ir vedėjai, policininkai, felčeriai, įstaigų raštininkai, ūkvedžiai ir kitokie dirbę ne fizinį aukštojo ir specialaus išsilavinimo nereikalaujantį vykdomąjį ir aptarnavimo darbą darbuotojai. Į šį P. Žostautaitės pra-nešamą skaičių (7 495) įeina ne tik visi V–VIII kategorijų darbuotojai, kurie 1923 m. gyventojų surašymo duomenyse pateko į „dirbančių valstybinėse ir visuomeninėse įstaigose“ eilutę, bet ir dauguma tų, kurie buvo įrašyti į „dirbančiųjų transporte bei susisiekimo įmonėse“. Kaip žinoma, paš-tas ir geležinkeliai (išskyrus vieną liniją Klaipėdos krašte) tarpukario Lietuvoje priklausė valstybei. Nominaliai šių įstaigų darbuotojai buvo valstybės tarnautojai. Tačiau žinant 1923 m. surašymo taisykles, galima būti tikriems, kad į surašymo duo-menyse nurodytą šių įstaigų tarnautojų skaičių (3 291)138 žemesni nei V kategori-jos tarnautojai nepateko.

Taigi netikrųjų tarnautojų klasėms (5) = IIIa ir (6) = IIIb priklausė 40 927 asme-nys139, per 1923 m. surašymą surašyti kaip tarnautojai, o be 20 431 eilinio kareivio – tik 20 496 asmenys. Kareivius jau priskyrėme žemesniajai netikrųjų tarnautojų klasei (IIIb). Kaip atskirti prekybos ir pramonės nedarbininkus „kareivius“, t. y. tokius ruti-ninį nefizinį darbą dirbančius darbuotojus,

138 Žr. Lietuvos gyventojai, p. 221.139 Šį skaičių gauname, iš tarnautojais užrašytų as-

menų ir valstybinių bei visuomeninių įstaigų šeimininkų sumos (47 954) atėmę ką tik suskaičiuotas tikrųjų tar-nautojų klases (7 027).

55

kurių darbą nesudėtinga prižiūrėti, nuo „policininkų“? Tai tokie tarnautojai, kurių funkcijos tokios pat nesudėtingos, kaip ir „kareivių“, tačiau nėra paprasta sužiūrėti, ar darbuotojas dirba samdytojui, ar naudojasi jam darbdavio patikėtomis teisėmis ir ište-kliais savo interesais (ima kyšius, vagiliauja ar tiesiog „stumia laiką“?)140.

Nei surašymo duomenyse, nei kituose šaltiniuose šiuo klausimu neaptikę patikimų duomenų, abiejų tarnautojų klasių lygina-mąsias proporcijas nustatysime netiesiogi-niu metodu, kuris, nors ir turi trūkumų, yra politiškai teisingas. Mažai kas drįs ginčyti, kad, palyginti su pokomunistiniais ir netgi vėlyvojo sovietmečio laikais, tarpukario Lietuva buvo giliai patriarchalinė visuo-menė. Apie tai iškalbingai byloja faktas, kad tarp 274 aukščiausių valstybės valdi-ninkų tebuvo tik 8 moterys. O iš 14 472 darbininkų, pragyvenančių iš „naminio patarnavimo“ paslaugų, net 13 765 buvo moterys141. Galima daryti prielaidą, kad tas pats dėsningumas reiškėsi ir „švarų“ darbą dirbusiųjų (tarnautojų) gretose: moterims tekdavo blogiausiai apmokamų žemiausių tarnautojų pareigos. Tai nereiškia, kad jų nebuvo tarp tikrųjų tarnautojų. Kai kurios profesijos jau tada buvo gana moteriškos: surašymo duomenyse nurodyta, kad švieti-mo sferoje dirbo 728 laisvųjų profesijų (o jos priskiriamos aukštųjų tarnautojų EGP klasei) atstovai, iš kurių 375 buvo vyrai ir 353 – moterys142.

Tačiau galima spėti, kad moterų, „prasi-brovusių“ į tikrųjų tarnautojų klases (3) ir (4) bei į aukštesniąją netikrųjų tarnautojų klasę ((5) = IIIa) skaičių atitiko žemesniajai

140 Žr. 2-ą pav.141 Žr. Lietuvos gyventojai, p. 222.142 Žr. ten pat.

netikrųjų tarnautojų klasei ((6) = IVb) pri-klausančių profesijų darbus dirbančių vyrų skaičius. Tokiu atveju žemesniosios tar-nautojų klasės dydį galime nustatyti tiesiog sudėję visose ūkio srityse dirbusių moterų tarnautojų (5 950), taip pat moterų, užrašytų tarp „šeimininkų ir administratorių, dirban-čių valstybinėse ir visuomeninėse įstaigose“ (878), skaičius143. Taigi, pasitelkę feminis-tinį metodą darome išvadą, kad žemesniąją netikrųjų tarnautojų klasę ((6) = IVb) sudarė 6 828 asmenys, prie kurių jau nuspręsta priskaičiuoti ir 20 431 eilinį kareivį (iš viso 27 259, arba apie 2 % ekonomiškai savarankiškų gyventojų144). Aukštesniajai netikrųjų tarnautojų EGP klasei lieka 13 668 asmenys (apie 1 %).

Kadangi galų gale gauname labai ma-žus skaičius, gali kilti klausimas, kam iš viso dėti tiek pastangų? Atsakymas tas, kad žvelgiant iš nūdienos retrospektyvos, būtent šioms (tarnautojų) – o ne darbinin-kų – klasėms „priklausė ateitis“. Būtent tarnautojų klasės sudaro absoliučią šiuolai-kinių labiausiai išsivysčiusių (poindustrinių ir pomodernių) šalių gyventojų daugumą. Juodas, nešvarus, prakaituotas darbas yra mažumos (dažniausiai – imigrantų) dalia. Todėl galima numatyti, kad jau būdamos vienos iš gausiausių pokomunistinėje Lietuvoje, jos ateityje dar labiau išsiplės, apimdamos iki dviejų trečdalių ar net dau-giau gyventojų, kaip yra tose labiausiai išsivysčiusiose šalyse, kurios yra tikros, o ne popierinės „žinių visuomenės“145. Skai-

143 Žr. ten pat.144 Be kareivių – apie pusė procento. Net jeigu

visas skaičiavimo metodas nieko vertas, tokiu būdu vis dėlto sužinome, kokia buvo moterų tarnautojų procentinė dalis bendrame ekonomiškai savarankiškų gyventojų skaičiuje.

145 Žr. Morkevičius V., Norkus Z. Šiuolaikinės Lietuvos klasinė struktūra.

56

čiuodami kad ir labai menkus nuošimčius tarpukario Lietuvoje, mėginome patyrinėti užuomazgas šių klasių, kurios ateityje turėtų susilaukti tokio pat įdėmaus isto-rikų dėmesio, su kuriuo anksčiau būdavo tyrinėjama darbininkų klasės susidarymo Lietuvoje pradžia146.

Tokio dėmesio tarnautojų klasių istorija nusipelno jau vien dėl to, kad nors prole-tariatas ir netapo kapitalizmo duobkasiu, komunizmo duobkasiu tapo komunistinės turbomodernizacijos sukurtos tarnautojų klasės, sociologinėje publicistikoje daž-niausiai vadinamos „naujosios vidurinės klasės“ vardu147. Tai įtikinamai parodo naujausi istoriniai ir sociologiniai tyrimai, kuriuose nagrinėjama Lietuvos Persitvar-kymo Sąjūdžio kilmė: pasitikėjimo tinklai, iš kurių jis išaugo, rezgėsi ne darbininkiš-koje ir juolab ne žemdirbių aplinkoje, o tarp jo aktyvistų galima rasti tik vieną kitą asmenį, kuris nebūtų priklausęs kuriai nors tarnautojų klasei148. Savo politiniais siekiais būdamas antikomunistinis tautinio išsivada-vimo sąjūdis, savo socialine prigimtimi jis buvo tarnautojų klasių judėjimas, o pačios antikomunistinės revoliucijos – tarnautojų klasių, senovine Lietuvos kaimo žmonių kalba, „ponų“ revoliucijos. 1989 m. vi-suotinio gyventojų surašymo duomenų analizė neovėberiškosios klasių teorijos požiūriu suteikia galimybę pateikti šios nuo komunistinės priespaudos jau kitais metais

146 Žr. Меркис В. Развитие промышленности и формирование пролетариата Литвы в XIX в.

147 „Senoji“ vidurinė klasė tokiu atveju gali būti tapatinama su smulkiosios buržuazijos EGP klasėmis.

148 Žr. Kavaliauskaitė J., Ramonaitė A. (red.). Są-jūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos ga-lia. Vilnius, 2011. „Parodomasis“ Sąjūdžio darbininkas Kazimieras Uoka buvo labai netipiškas atvejis (ko gero, vienintelis tuometinėje Lietuvoje buldozerininkas, tu-rintis istoriko diplomą).

išsivadavusios149, o kartu ir visą Lietuvą iš okupacijos išvadavusios klasės sociologinio portreto apmatus.

Pats pirmas dalykas, kurį reikia pažy-mėti, pradėjus tuos apmatus dėlioti, yra įspūdingas šių iš kone mikroskopinių užuo-mazgų išaugusių klasių dydis – 1989 m. jis pasiekė trečdalį (33,55 %) visų dirbančių žmonių. Čia svarbu nepamiršti, kad 1989 m. ne juodą (fizinį) darbą dirbančių darbuotojų superklasė buvo tapati tarnautojų klasėms, o 1923 m. šios klasės apėmė tik 3,47 % visų ekonomiškai savarankiškų gyventojų, arba tik ketvirtadalį (25,24 %) pačių „ponų“, dirbančių švarų darbą. Tarp jų tuo metu dominavo smulkieji buržua, kurių daugu-ma tik su didelėmis išlygomis priskirtini „ponams“ – tik dėl to, kad nedirbo žemės, gyveno ne kaime ir netarnavo už atlyginimą kitiems ponams.

Tai labai supaprastina mūsų uždavinį, nes, analizuojant „socialistinės“ visuo-menės „baltarankių“ superklasės sudėtį, nebereikia aiškintis, kurie iš jų buvo darb-daviai, o kurie – samdomi darbuotojai. Nors komunistiniai ideologai skyrė dvi „socialis-tinės“ nuosavybės formas – kooperatinę ir valstybinę – tų laikų kooperatyvai buvo tik nominalūs ar popieriniai150. Visi tarnautojai (kaip ir kiti darbuotojai) Sovietų Sąjungo-je151 turėjo vienintelį darbdavį – valstybę.

149 Kaip ir kodėl tarnautojų klasės (ypač – aukš-tesnioji tarnautojų klasė) kentėjo nuo komunizmo žr. Norkus Z. Kokia demokratija, koks kapitalizmas. Poko-munistinė transformacija Lietuvoje lyginamosios isto-rinės sociologijos požiūriu. Vilnius, 2008, p. 266–268, 395–397, taip pat Morkevičius V., Norkus Z. Šiuolaiki-nės Lietuvos klasinė struktūra.

150 Žr. Norkus Z. Kooperacija prieš rinkos ir val-džios nesėkmes, arba kaip anksčiau laiko sukurti gerą kapitalizmą.

151 Kaip minėta, Vidurio Europos šalyse privatus sektorius arba nebuvo iki galo likviduotas (Lenkijos

57

Jai tarnavo ir tarnautojai viršininkai, kurie neovėberiškojoje klasių teorijoje kartu su aukščiausios kvalifikacijos specialistais152 priskiriami aukštesniųjų tikrųjų tarnautojų klasei (3), jeigu turi pavaldinių, kurie patys yra viršininkai. Tarnautojai viršininkai, vadovaujantys netikriems tarnautojams, kurių požymius kartu su pavyzdžiais ką tik aptarėme, kartu su aukštos kvalifikacijos specialistais priklausė žemesniajai tar-nautojų klasei153. Tiesioginiai fizinį darbą dirbančių darbininkų prižiūrėtojai kartu su technikais (11 = V) sudaro atskirą klasę. Jos dydį jau nustatėme (50 000 arba 5,1 % visų dirbančių žmonių).

1989 m. visuotinio gyventojų surašymo pateikiami duomenys, kuriais galima remtis išskirstant tarnautojus į EGP klases, pateikti 3-ioje lentelėje. Į ją suvesti duomenys apie asmenų, kurie buvo surašyti kaip dirbę protinį darbą, profesinės veiklos sritis ir išsilavinimo lygį.

Kaip matome, šie duomenys yra su defektais. Procentinės skirtingo išsilavi-nimo lygio darbuotojų dalys nė viename užsiėmime nesudaro sumos, lygios 100, todėl pagal tas dalis apskaičiuoti tuos užsiėmimus turėjusių asmenų skaičiai (nu-rodyti skliausteliuose) neatitinka tų, kurie pateikti paskelbtuose surašymo duomenyse. Gana gausi likutinė („kitų“) kategorija į išsilavinimo lygio kategorijas surašymo duomenyse visai neišskirstyta. Todėl „dir-busių protinį darbą“ suskirstymas į EGP klases gali būti tik labai apytikslis, nors

atvejis), arba spėjo atgimti dar iki Michailo Gorbačiovo pertvarkos pradėjus „rinkos reformas“.

152 Formalus jos požymis yra aukštojo išsilavinimo diplomas (su sąlyga, kad dirbama „pagal specialybę“).

153 Tiesioginiai fizinį darbą dirbančių darbininkų prižiūrėtojai kartu su technikais (11 = V) sudaro atskirą klasę.

dėl aritmetikos taisyklių „diktato“ toliau nurodome nesuapvalintus skaičius. Verta priminti, kad ir kitur nurodomi EGP klasių narių skaičiai yra tik su mažiausiai ±5 % paklaida. Skirstant į EGP klases vėlyvojo sovietmečio tarnautojus, tą paklaidą tenka padidinti iki ±10 %.

Nekyla abejonių, kad visi „valdymo aparato ir jo struktūrinių padalinių vado-vai“ priklauso aukštesniajai tarnautojų klasei – net jeigu tarp jų pasitaikė asmenų, kurie neturėjo nė užbaigto vidurinio išsila-vinimo. Tikriausiai, tai vyresniosios kartos partiniai vadovai, kurių priklausomybe šiai grupei galima paaiškinti ir tą faktą, kad šios grupės narių išsilavinimo lygis – ne pats aukščiausias: aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo nuošimčiu ją pranoksta daugelis kitų grupių (pvz., agronomai ir veterinarai), kurių visų nėra pagrindo pri-skirti aukštesniajai tarnautojų EGP klasei (3). Tačiau jai galime priskirti visus įmonių ir jų struktūrinių padalinių vadovus. O iš gausios inžinerijos specialistų grupės jai galime priskirti ne daugiau kaip ketvirtadalį (25 %), nes tarp jų kiekybiškai dominavo tik technikumus baigę darbuotojai. Tą ketvirtadalį skaičiuojame nuo bendro šios grupės skaičiaus, nors apie 12 % jos narių neturėjo aukštojo ar specialiojo vidurinio išsilavinimo.

Kaip nurodoma tų laikų literatūroje, tam tikrą dalį inžinerinio ir techninio personalo sovietiniais laikais sudarė vadinamieji „praktikai“ – asmenys, be aukštojo ir spe-cialiojo išsilavinimo, turintys inžinierių ir technikų etatus154. Inžinierių praktikų fenomenas atsirado dėl to, kad dėl spar-

154 Žr. Aškinis A. Lietuvos TSR pramonės techni-nės inteligentijos socialinės struktūros bruožai // Lietu-vos TSR MA darbai, A serija, 1978, t. 1 (62), p. 69–78.

58

3 lentelė. Lietuvos gyventojų, dirbančių protinį darbą, pasiskirstymas pagal užsiėmimus ir išsimokslinimą*

Užsiėmimai

Išsilavinimas Aukštasis, nebaigtas aukštasis, specialu-

sis vidurinisVidurinis Nebaigtas vidurinis Iš viso

N % N % N % N %Valdymo aparato ir jo struktūrinių padalinių vadovai

2 759 87,5 350 11,1 28 0,9 3 153(3 137) 99,5

Įmonių ir įstaigų ir jų struktūrinių padalinių vadovai

43 309 90,7 3 075 7,1 736 1,7 47 750(47 120) 99,5

Inžinierijos ir technikos specialistai

147 664 88,1 17 096 10,2 2 179 1,3 167 609(166 939) 99,6

Agronomai, zootechnikai, veterinarijos darbuotojai ir girininkai

17 281 93,5 739 4,0 259 1,4 18 482(18 279) 98,9

Medicinos darbuotojai 58 046 92,6 3 510 5,6 690 1,1 62 685

(62 246) 99,3

Mokslo darbuotojai, dėstytojai, auklėtojai

98 943 89,6 9 828 8,9 110 1,0110 427

(108 881) 99,5

Literatūros ir spaudos darbuotojai

3 005 90,2 303 9,1 24 0,7 3 332(3 332) 100

Kultūros ir švietimo darbuotojai

11 342 81,1 2 433 17,4 154 1,1 13 985(13 929) 99,6

Meno dar-buotojai 7 973 80,8 1 618 16,4 217 2,2 9 868

(9 808) 99,4

Juridinis personalas 3 278 92,8 223 6,3 28 0,7 3 532

(3 529) 99,8

Vidaus tvarkos ir nuosavybės saugojimo darbuotojai

4 451 63,2 2 260 32,1 254 3,6 7 042(6 965) 98,9

Planavimo ir apskaitos darbuotojai

68 191 76,5 18 273 20,5 2 407 2,7 89 139(88 871) 99,7

59

* Lentelė sudaryta pagal: 1989 metų visuotinio gyventojų surašymo duomenys, t. 2, p. 329–330 ir 341–342.Surašymo duomenyse pateiktos tik procentinės (vienos dešimtosios procento dalies tikslumu) to paties užsiėmimo gyventojų, turinčių skirtingą išsilavinimo lygį, dalys. Skaičiai (N) autoriaus apskaičiuoti pagal šias procentines dalis ir surašymo duomenyse pateiktus nurodytus užsiėmimus turinčių asmenų skaičius.

Užsiėmimai

Išsilavinimas Aukštasis, nebaigtas aukštasis, specialu-

sis vidurinisVidurinis Nebaigtas vidurinis Iš viso

N % N % N % N %Prekybos, visuomeninio maitinimo, paruošų, tiekimo ir realizavimo darbuotojai

19 471 70,8 6 408 23,3 1 293 4,7 27 502(27 172) 98,8

Kanceliarijos ir raštvedybos personalas

9 378 48,9 8 994 46,9 690 3,6 19 178(19 062) 99,4

Komunalinio ūkio ir buiti-nio gyventojų aptarnavimo darbuotojai

2 190 48,3 1 383 30,5 494 10,9 4 534(4 067) 89,7

Kiti 49 627

Iš viso 497 281 83,5 76 493 13,8 9 563 2 637 845(583 337) 100

čių industrializacijos tempų aukštojo ir specialiojo išsilavinimo įstaigos kurį lai-ką neįstengė patenkinti tokių specialistų paklausos – 1965 m. Lietuvos pramonės įmonėse praktikai sudarė net 45,6 % inži-nerijos ir technikos darbuotojų (ITD)155. Didėjant diplomuotų inžinierių skaičiui (į jį įėjo ir dauguma neakivaizdinėse studijose diplomus įsigijusių „praktikų“), santykinė „praktikų“ dalis tolydžio mažėjo. Tačiau apie 1985 m. jie dar sudarė apie 10 % ITD156, o tai maždaug atitinka 1989 m. gyventojų surašymo duomenyse nurodomą

155 Žr. Aškinis A. Socialinės struktūros raida, p. 82. 156 Žr. ten pat.

ITD be aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo santykinę dalį.

Tą pačią proporciją (25–75) pritaikome ir skirstydami į žemesniųjų ir aukštesniųjų tarnautojų EGP klases (3) ir ((4) = II) kur kas mažesnę agronomų, zootechnikų, vete-rinarijos darbuotojų ir girininkų kategoriją. O medicinos darbuotojams ši proporcija netinka, nors vienų ir kitų pasiskirstymo pagal išsilavinimo lygį procentinės dalys labai panašios. Medicina priklauso jau nebe gamybos, bet paslaugų sferai, kurioje dau-giausia dirba darbuotojai, kurie EGP klasių koncepcijoje priskiriami netikrųjų tarnau-tojų klasėms (5 = IIIa) ir (6 = IIIb). Tiesa,

60

sanitarai ir slaugės surašymo duomenyse priskirti darbininkams. Tačiau lieka šioms klasėms priklausančių medicinos seserų, laborantų, budėtojų ir panašių rutinines funkcijas atliekančių darbuotojų būrys. Taigi, 20 % šios srities darbuotojų priskyrę aukštesniajai EGP klasei, 30 % – žemes-niajai, likusius 50 % lygiomis dalimis (po 25 %) išskirstome žemesnei ir aukštesnei netikrųjų tarnautojų klasėms.

Tik šiek tiek skirtingas proporcijas pri-taikome gausiai mokslo darbuotojų ir dės-tytojų grupei, kurioje mokslo darbuotojai, aukštųjų mokyklų ir technikumų dėstytojai (priklausantys aukštesniajai tikrųjų tarnau-tojų klasei (3)) toli gražu nesudarė abso-liučios daugumos (30 %). Joje kiekybiškai dominuoja vidurinių mokyklų mokytojai, EGP klasių teorijoje priskiriami žemesniųjų klasei (40 %), o pradinių mokyklų mokyto-jai kartu su vaikų darželių auklėmis ir kitu aptarnaujančiu personalu gali būti lygiomis dalimis (po 15 %) išskirstyti aukštesniajai ir žemesniajai netikrųjų tarnautojų klasėms.

Šios proporcijos tinka ir negausiai lite-ratūros ir spaudos darbuotojų grupei, kuriai priklauso ne vien Rašytojų sąjungos nariai, centrinių laikraščių ir žurnalų žurnalistai (juos galima priskirti aukštesniajai tikrųjų tarnautojų klasei), bet ir rajoninės spaudos bendradarbiai, taip pat gausus techninio ir aptarnaujančio personalo būrys, kurio anais ikikompiuterinės eros laikais reikėdavo kur kas daugiau. Dėl gana didelės (16,4 %)157 tik vidurinį išsilavinimą įgijusių darbuotojų lyginamosios dalies žemesniųjų tarnautojų klasių (5 = IIIa) ir (6 = IIIb) santykinę dalį turime gerokai padidinti kultūros ir meno darbuotojams. Menininkai kūrėjai, kuriuos galima priskirti aukštesniajai ti-

157 Žr. 3-ią lentelę.

krųjų tarnautojų EGP klasei (3), toli gražu nesudarė šios surašinėtojų išskirtos grupės daugumos. Kur kas daugiau reikėjo budė-tojų, kasininkių, būgnininkų, kanklininkų ir dūdininkų, kuriuos galima priskirti tik vienai iš žemesniųjų netikrųjų tarnautojų klasių. Tas pačias proporcijas galima tai-kyti ir daug gausesnei, bet savo veiklos pobūdžiu giminingai kultūros ir švietimo darbuotojų grupei. Nesant informacijos, kokiu pagrindu vienos profesijos priskiria-mos kultūros ir švietimo darbuotojams, o kitos – mokslininkų, dėstytojų ir auklėtojų grupei, abi surašinėtojų išskirtas grupes lygiomis dalimis (po 25 %) išskirstome į keturias tarnautojų EGP klases.

Tokios (lygios) santykinės dalys netinka pokomunistiniu laikotarpiu labai padidėju-siai, o aptariamu laikotarpiu dar negausiai teisininkų grupei. Iki 40 % jos sudėties gali-ma priskirti aukštesniajai tikrųjų tarnautojų klasei, 30 % – žemesniajai ir tik likusius 30 % – paskirstyti (po lygiai) netikrųjų tarnautojų EGP klasėms (5 = IIIa) ir (6 = IIIb). Taip išskirstydami atsižvelgiame ne tik į labai aukštą šios grupės išsilavinimo lygį, bet ir į tai, kad surašinėtojai į atskirą grupę išskyrė „vidaus tvarkos ir nuosavybės saugojimo darbuotojus“. Joje, priešingai, neįgijusių nei aukštojo, nei specialiojo vi-durinio išsilavinimo darbuotojų santykinė dalis yra viena didžiausių (daugiau nei vienas trečdalis)158.

Kadangi vidaus reikalų ministerijos įstai-gų vadovaujančius darbuotojus surašinėto-jai priskyrė „įmonių ir įstaigų struktūrinių padalinių vadovams“, tai aukštesniosios tikrųjų tarnautojų EGP klasės atstovų šioje grupėje turėtų būti nedaug – ne daugiau kaip 20 %. Dar 20 % priskyrę žemesniajai

158 Žr. 3-ią lentelę.

61

jų klasei, likusius 60 % išskirstome, 20 % priskirdami aukštesniajai, o 40 % – netikrų-jų tarnautojų EGP klasei. Pirmųjų (5 = IIIa) pavyzdys gali būti apylinkių įgaliotiniai, kurie daugelį sprendimų turėjo priimti sava-rankiškai, o antrųjų (6 = IIIb) – didesniuose miestuose dirbę eiliniai milicininkai, kurių pagrindinis darbas buvo patruliuoti gatvėse. Jie mažai skyrėsi nuo kareivių, kuriuos, analizuodami 1923 m. surašymo duomenis, priskyrėme žemesnei netikrųjų tarnautojų klasei159. O visus arba beveik visus eilinius Kauno Lietuvos policijos pareigūnus galima priskirti aukštesniajai netikrųjų tarnautojų klasei (5 = IIIa), nes policijos nuovados buvo mažos, pareigūnų – nedaug, ir jiems dažniausiai tekdavo dirbti pavieniui ir savo atsakomybe160.

Užtat gausios planavimo ir apskaitos darbuotojų grupės ypatumas kaip tik ir buvo didelė aukštesniosios netikrųjų tarnautojų klasės (klerkų; (5 = IIIa)) narių santykinė dalis (veikiausiai ne mažiau kaip 40 %). 30 % priskiriame žemesniajai netikrųjų tarnautojų klasei (6 = IIIb), o likutį paskirs-tome – 10 % aukštesniajai (3), 20 % – že-mesniajai ((4) = II) tikrųjų tarnautojų EGP klasei. Šios proporcijos tinka ir nustatant aukštesniųjų tarnautojų EGP klasių ((3) ir (4) = II) narių santykines dalis tarp pre-kybos, visuomeninio maitinimo, paruošų, tiekimo ir realizavimo darbuotojų. Kitaip yra su netikraisiais tarnautojais. Dauguma

159 Kiek tokių buvo sovietinės Lietuvos teritorijoje (ir kiek Lietuvos gyventojų tarnavo už Lietuvos ribų), iš surašymo duomenų neįmanoma išsiaiškinti. Mat tokių asmenų socialinė ir profesinė priklausomybė būdavo užrašoma pagal prieš pašaukiant į kariuomenę dirbtą darbą.

160 Žr. Butkus Z., Jakubčionis A. Vidaus reikalų sistema Lietuvos Respublikoje // N. Šepetys (ats. red.). Lietuvos vidaus reikalų istorija. Vilnius, 2008, p. 184–233.

jų – (planavimo ir apskaitos darbuotojų grupė) – tvarkė popierius, o dauguma jų prekybos, visuomeninio maitinimo, paruo-šų, tiekimo ir realizavimo įmonėse dirbo su žmonėmis – teikė paslaugas, aptarnaudami klientus. Taigi, net 50 % šios surašinėtojų išskirtos grupės atstovų priskiriame žemes-niajai netikrųjų tarnautojų EGP klasei (6 = IIIb) ir tik 20 % paliekame aukštesniajai (5 = IIIa).

Gyventojų grupė, kurią surašinėtojai pavadino raštvedybos ir kanceliarijos per-sonalu, išsiskiria viena iš mažiausių aukštąjį ir specialųjį vidurinį išsilavinimą įgijusių asmenų santykine dalimi (tik 48,9 %). Šiuo pagrindu dar didesnę šios grupės dalį – 80 % priskiriame netikriesiems tarnautojams, tačiau pasirenkame atvirkščią (palyginti su planavimo ir apskaitos darbuotojais) santykį juos skirstydami tarp žemesniosios ir aukštesniosios klasių. O būtent, spėjame, kad net 50 % priklausė žemesniajai klasei (6 = IIIb), 30 % – aukštesniajai (6 = IIIa). Apie tikruosius tarnautojus galima teigti, kad aukštesniosios klasės atstovų tarp rašt-vedybos ir kanceliarijos personalo visai nebuvo, t. y. kad visi likę 20 % priklausė žemesniajai klasei (4 = II).

Panašias prielaidas galima daryti apie komunalinio ūkio ir buitinio gyventojų aptarnavimo darbuotojų grupę, kuri išsi-skiria didžiausia net vidurinio išsilavinimo neįgijusių darbuotojų santykine dalimi (10,9 %). Kadangi komunalinio ūkio ir buitinio gyventojų aptarnavimo įmonių vadovai buvo priskirti surašinėtojų išskirtai grupei (įmonių ir įstaigų ir jų struktūrinių padalinių vadovams), galima teigti, kad šioje grupėje buvo labai mažai aukštes-niosios tikrųjų tarnautojų klasės atstovų (gal tik apie 10 %). Taip pat ir kitų klasių

62

santykinės dalys veikiausiai nesiskyrė nuo tų, kuriomis buvo pasiskirstę prekybininkai, visuomeninio maitinimo, paruošų, tiekimo ir realizavimo darbuotojai: 20 % žemesniųjų tikrųjų tarnautojų (4 = II), 20 % aukštesnių-jų netikrųjų tarnautojų (5 = IIIa) ir 50 % žemesniųjų netikrųjų tarnautojų (6 = IIIb).

Žinoma, visa tai yra hipotezės, kurias gal kada nors patikrins doktorantas, susido-mėjęs pačia problema – kokia gi iš tikrųjų buvo sovietinės Lietuvos klasinė struktūra? Jeigu mums kelia abejonių tas jos vaizdas, kurį piešė ano meto „visuomenės mokslų“ darbuotojai, reikia kitokiomis teorinėmis prielaidomis pagrįstos alternatyvos, kuri šiame straipsnyje ir siūloma. Kaip gerai visiems išaiškino Karlas Raimundas Pop-peris, joks tyrimas neįmanomas be pradinių hipotezių, kurias tyrimo metu mėginama paneigti. Kad paneigėjams būtų patogiau, visas ką tik pateiktas prielaidas dar reikia apibendrinti – apskaičiuoti absoliučius ir santykinius tarnautojų klasių dydžius. Žinoma, šie skaičiai labai apytiksliai – ne vien dėl padarytų prielaidų gausos, bet ir dėl defektų pačiuose naudojamuose duomeny-se. Pagal hipotetines procentines skirtingų EGP klasių dalis protinį darbą dirbančių darbuotojų užsiėmimų grupėse apskaičiavę tų klasių absoliučius dydžius ir paskui juos susumavę161, gauname štai tokius skirtin-gų tarnautojų EGP klasių absoliučius ir procentinius dydžius bendrame dirbančių gyventojų skaičiuje: aukštesnioji tikrųjų tarnautojų klasė (3) – 160 277 (9,76 %), že-

161 Dalydami atskiras užsiėmimų grupes pagal hi-potetines skirtingų EGP klasių procentines dalis, nau-dojame skaičius, nurodytus skliausteliuose, kurie beveik visais atvejais yra mažesni už nurodytus surašymo duo-menyse. Todėl net jeigu visos hipotezės apie procentines EGP klasių dalis pasirodytų teisingos, toliau nurodomi EGP klasių dydžiai vis tiek būtų mažesni už tikruosius.

mesnioji ((4) = II) – 95 823 (5,83 %). Pagal šiuos skaičiavimus, netikrųjų aukštesniųjų tarnautojų ((4) = IIIa) buvo 86 203 (5,25 %), žemesniųjų ((5) = IIIb) – 91 965 (5,6 %).

Palyginę šiuos skaičius su po 20 metų jau pokomunistinėje Lietuvoje atlikto tyrimo duomenimis ((206 599 (12,6 %) aukštes-niųjų tikrųjų tarnautojų, 17,6 % (288 798) žemesniųjų, 4,3 % (70 559) aukštesniųjų ir 8 % (131 272) žemesniųjų netikrųjų tarnautojų)162, matome, kad, nepaisant bendro ekonomiškai aktyvių asmenų skaičiaus sumažėjimo, pokomunistinėje Lietuvoje išaugo ne tik santykinis, bet ir absoliutus aukštesniosios tarnautojų klasės (3) dydis163. Toks rezultatas gali būti inter-pretuojamas kaip Lietuvos ūkio transfor-macijos poindustrinės ekonomikos linkme ir jos socialinės struktūros pomodernėjimo išraiška. Galima ir ne tokia entuziastiška gautų skaičių interpretacija, tačiau ji jau išdėstyta šio straipsnio autoriaus drauge su Vaidu Morkevičiumi parašytame tekste164. Vis dėlto žinant, kad per paskutinius du dešimtmečius Lietuva išgyveno aukštojo mokslo revoliuciją – perėjimą prie vi-suotinio aukštojo mokslo – šie rezultatai nestebina.

Kebliau paaiškinti, kodėl žemesniosios tikrųjų tarnautojų klasės ((4) = II) santykinė dalis (17,6 %) posovietiniais laikais prano-ko aukštesniųjų tarnautojų santykinę dalį (12,6 %), o sovietmečiu buvo atvirkščiai (atitinkamai 5,83 % ir 9,76 %). Tai kelia įta-rimų ir dėl prielaidų, kurios buvo darytos in-terpretuojant 1989 m. surašymo duomenis, pagrįstumo. Mažiau keblumų dėl netikrų

162 Žr. 4-ą lentelę. Žr. taip pat: Morkevičius V., Nor-kus Z. Pokomunistinės Lietuvos klasinė struktūra.

163 Žr. 4-ą lentelę.164 Žr. taip pat: Morkevičius V., Norkus Z. Pokomu-

nistinės Lietuvos klasinė struktūra.

63

4 le

ntel

ė. T

arpu

kari

o, so

viet

inės

ir p

osov

ietin

ės L

ietu

vos v

isuo

men

ės k

lasi

nės s

truk

tūro

s mod

elia

i, pa

grįs

ti 14

EG

P kl

asių

sche

ma

EGP

klas

ėsV

isi

ekon

omiš

kai

sava

rank

iški

/ak

tyvū

s gy

vent

ojai

I II

IIIa

IIIb

IVa

IVb

IV

c

V V

I V

IIa

VII

b

12

34

56

78

910

1112

1314

1923

Tūks

t.2,

02,

03,

93,

113

,727

,324

,811

3,1

89,8

765,

33,

117

,582

,323

1,1

1 37

9 13

2%

0,00

150,

0015

0,00

280,

0023

1,0

2,0

1,8

10,0

6,5

55,5

0,2

1,27

6,0

16,8

~100

1989

Tūks

t.0

016

0,3

95,8

86,2

92,0

00

(?)

00

50,0

324,

260

8,3

280,

71

901

232

%0

09,

765,

835,

255,

60

0 (?

)0

02,

617

,532

,014

,8~1

00

2009

Tūks

t.10

000

?20

6,6

288,

887

,013

1,2

24,6

29,5

5,3

16,0

32,8

262,

544

4,7

113,

21

640

900

%0,

006

?12

,617

,64,

38,

01,

51,

80,

31,

02,

016

,027

,16,

9~1

00

Eilu

tėje

su

rom

ėniš

kais

ska

itmen

imis

nur

odyt

i 14-

os k

lasi

ų at

itikm

enys

11

EGP

klas

ių s

chem

oje.

Dėl

tech

nini

ų pr

ieža

sčių

abs

oliu

tūs

klas

ių d

ydži

ai

pate

ikia

mi s

uapv

alin

ti ik

i tūk

stan

čio.

Ara

bišk

i ska

itmen

ys re

iški

a: 1

) sta

mbi

eji d

arbd

avia

i sav

inin

kai p

ram

onėj

e; 2

) sta

mbi

eji d

arbd

avia

i sav

inin

kai

žem

ės ū

kyje

; 3) a

ukšt

o ly

gio

spec

ialis

tai,

adm

inis

trato

riai i

r val

dini

nkai

, sta

mbi

ų įm

onių

ir įs

taig

ų va

dova

i; 4)

vid

urin

ės g

rand

ies

spec

ialis

tai,

adm

i-ni

stra

toria

i ir v

aldi

nink

ai; a

ukšt

o ly

gio

tech

nika

i, ne

dide

lių įm

onių

ir įs

taig

ų va

dova

i; ne

fizi

nį d

arbą

dirb

anči

ų da

rbuo

tojų

priž

iūrė

toja

i; 5)

auk

štes

nio

lygi

o ne

fizi

nio

rutin

inio

dar

bo d

arbu

otoj

ai a

dmin

istra

cijo

je ir

kom

erci

joje

; 6) ž

emia

usio

s gr

andi

es n

e fiz

inio

rutin

inio

dar

bo d

arbu

otoj

ai p

reky

bos

ir pa

slau

gų (a

ptar

nauj

antis

per

sona

las)

sekt

oriu

ose;

7) s

mul

kūs d

arbd

avia

i sav

inin

kai;

8) sm

ulkū

s, be

sam

dom

ų da

rbuo

tojų

išsi

verč

iant

ys sa

vini

nkai

; 9)

smul

kiej

i dar

bdav

iai ž

emės

ūky

je; 1

0) sa

vara

nkiš

kai d

irban

tys (

be sa

mdo

mų

darb

uoto

jų) ž

emės

ūky

je; 1

1) ž

emia

usio

s gra

ndie

s tec

hnik

ai, fi

zinį

dar

bą

dirb

anči

ų da

rbuo

tojų

priž

iūrė

toja

i; 12

) kva

lifiku

oti fi

zini

o da

rbo

darb

inin

kai (

ne ž

emės

ūky

je);

13) p

usia

u kv

alifi

kuot

i ir n

ekva

lifiku

oti fi

zini

o da

rbo

darb

inin

kai n

e že

mės

ūky

je; 1

4) d

arbi

nink

ai ž

emės

ūky

je, m

iški

nink

ystė

je, ž

vejy

boje

(pirm

inia

me

sekt

oriu

je).

64

netikrų tarnautojų klasių dydžių pokyčių: aukštesnioji ((5) = IIIa) ir absoliučiai, ir san-tykinai sumažėjo (nuo 86 203 arba 5,25 % iki 70 559 arba 4,3 %), o žemesnioji ((5) = IIIb) – padidėjo (nuo 91 965 arba 5,6 % iki 131 272 arba 8,0 %)165. Šie pokyčiai atspindi struktūrinę ūkio kaitą, vykusią ir kitose po-komunistinėse šalyse – mažėjant pramonės ir žemės ūkio santykinei daliai bendrajame vidaus produkte, padidėjo paslaugų sekto-riaus indėlis. Dauguma žemesniosios neti-krųjų tarnautojų klasės atstovų kaip tik ir dirba paslaugų sektoriuje. Jų dabar daugiau, negu aukštesniųjų netikrųjų tarnautojų, nes sovietmečiu netikrieji tarnautojai dažniau dėliojo popierius, negu aptarnavo žmones, o dabar yra atvirkščiai. Kita priežastis – kompiuterinė revoliucija, kuri leido šiek tiek sumažinti popierių tvarkytojų skaičių (tai nereiškia, kad „biurokratizmo“ pasidarė mažiau – greičiau atvirkščiai).

Taigi, 14 EGP klasių Lietuvos klasinės struktūros modelio konstravimo darbas yra baigtas. Disponuodami tokiu modeliu, pagal 1-oje lentelėje pateiktą schemą galime jį supaprastinti (redukuoti) į 11, 7 ir 5 klasių modelius166. Dėl vietos stokos paliekame šį darbą skaitytojui, o patį straipsnį užbaigia-me jį apibendrinančiomis išvadomis.

Išvados

1. Nutrūkus marksistinei socialinės istorijos tradicijai, Lietuvos paskutinio šimtmečio socialinės istorijos tyrimuose susidarė vis didėjanti properša, kurią mūsų šalyje su-

165 Žr. 4-ą lentelę. 166 Visi šie modeliai 2009 m. Lietuvai jau paskelb-

ti ne kartą minėtame straipsnyje, parašytame drauge su V. Morkevičiumi (tiesa, tas straipsnis pateikia ne 14, o tik 11 EGP klasių). Taigi skaitytojui belieka 14 klasių modelių redukcija 1989 ir 1923 m. Lietuvai.

siklosčiusiomis sąlygomis gali užpildyti tyrimai, pagrįsti nemarksistinėmis teori-nėmis koncepcijomis, iš kurių didžiausiu potencialu išsiskiria Maxo Weberio veikaluose pagrįsta socialinės struktūros analizės prieiga.

2. R. Eriksono, J. Goldthorpe’o ir L. Por-tocarero klasių teorija (EGP teorija) yra geriausiai išplėtota ir plačiausiai žinoma neovėberiškoji klasių teorija.

3. Taikant EGP klasių teoriją konkrečios visuomenės klasinei struktūrai anali-zuoti, mažėjančio abstraktumo principu konstruojami 3, 5, 7 ir 11 klasių modeliai, kurių pakanka socialiniam mobilumui industrinėse visuomenėse analizuoti.

4. Taikant EGP klasių teoriją neišsivysčiu-sių agrarinių šalių (kokia buvo tarpukario Lietuva) socialinei struktūrai analizuoti, tikslinga naudoti 14 EGP klasių modelį, kuriame stambieji darbdaviai savininkai atskiriami nuo aukštesniųjų tikrųjų tar-nautojų ir suskirstomi į dvi (žemės ūkio ir ne žemės ūkio) klases, o smulkiųjų darbdavių ūkininkų klasė atskiriama nuo išsiverčiančių savo šeimos jėgomis ūkininkų klasės.

5. Straipsnyje pateikiami trys 3 ir trys 14 EGP klasių modeliai, vaizduojantys Lietuvos klasinę sudėtį vienintelio tar-pukario laikais, paskutinio sovietiniu lai-kotarpiu visuotinių gyventojų surašymų bei pirmojo Lietuvoje atlikto Europos socialinio tyrimo metais. 1923 m. Lie-tuvos visuomenės EGP klasių modeliai pateikia tipišką šeimyninio agrarinio kapitalizmo visuomenės, 1989 m. – industrinės valstybinio socializmo, 2009 m. – besiformuojančio poindus-trinio kapitalizmo visuomenės klasinės struktūros vaizdą.

65

6. Tarpukario Lietuvos klasinė struktūra išsiskiria žemdirbių ir smulkiosios buržu-azijos klasių dominavimu, sovietinės – su-paprastinta klasine struktūra, kurioje nėra kapitalistinėms industrinėms visuome-nėms būdingos stambiųjų savininkų darb-davių klasės, o smulkioji buržuazija yra išstumta į ekonominį pogrindį („šešėlinę ekonomiką“). Šiuolaikinės Lietuvos kla-sinės struktūros kaitos skiriamasis bruožas yra tolesnis komunistinės turbomoderni-zacijos metais išaugusių ir komunizmo duobkasėmis tapusių tarnautojų klasių absoliutaus ir santykinio dydžių augimas.

7. Lyginant tarpukario ir šiuolaikinės Lie-tuvos klasines struktūras, pažymėtina, kad žemdirbių klasėje „apsivertė“ sam-domų žemdirbių ir ūkininkų santykinės dalys: tarpukario Lietuvoje samdomieji darbininkai buvo žemdirbių mažuma, o

ūkininkai – absoliuti dauguma, poko-munistinėje Lietuvoje ūkininkai sudaro žemdirbių mažumą. Ne žemės ūkio sektoriuose nebeatsikūrė tokia pat gausi, kokia buvo tarpukariu, smulkioji buržu-azija, nes pokomunistinis kapitalizmas yra korporacinis, o ne šeimyninis, koks jis buvo tarpukario Lietuvoje.

8. Lyginant vėlyvojo sovietmečio ir šiuo-laikinės Lietuvos klasines struktūras, pažymėtinas ne tik smulkiosios buržua-zijos (dalinis) išėjimas iš ekonominio po-grindžio, stambiųjų darbdavių savininkų klasių atsikūrimas bei tarnautojų klasių gausėjimas, bet ir nuo sovietmečio laikų nepakitęs kvalifikuotų ir nekvalifikuotų bei pusiau kvalifikuotų darbininkų klasių kiekybinis santykis, bylojantis apie strin-gančią Lietuvos ūkio (ypač – pramonės) struktūrinę modernizaciją.

THE CHANGE OF THE CLASS STRUCTURE OF LITHUANIAN SOCIETY IN 1923–2009: THREE CROSS-SECTIONS FROM THE VIEWPOINT OF THE NEO-WEBERIAN SOCIAL HISTORY

Zenonas NorkusS u m m a r y

The purpose of the article is to introduce to a Lithu-anian historian the class theory of Robert Erikson, John Goldthorpe, and Lucienne Portocarero (EGP), which continues the Weberian tradition of the social structure analysis, and to demonstrate by showing its usefulness for social history by providing three cross-sections of the class structure of Lithuanian society in 1923, 1989, and 2009. The first two time-points are the dates of the general censuses in Lithuania, and in 2009 Lithuania was covered for the first time by the European Social Survey (ESS). However, the selection of these time-points can be validated also by a substantive argument: these cross-sections are sufficient to compare the class structures of Lithuania, exemplifying all three consecutive social formations in this country during the recent one hundred years of economic and social change: (1) agrarian family capitalism in the interwar time, (2) industrial state

socialism just before its demise, (3) and post-indus-trial capitalism in the making since the 1990s. The standard application of the EGP class theory for the analysis of the social structure of a specific society includes the construction of 3, 5, 7, and 11 class models in the order of decreasing abstraction. While the EGP class theory has the merit of considering farmers as a separate class even in the most abstract 3 class model, its most specific 11 class models display inconsistencies and simplifications (e.g., inclusion of large owners employers into the upper service class). While explainable and even justifiable by the primary purpose of the EGP class theory to serve as a tool of social mobility analysis in industrial societies, these simplifications impair its usefulness as a framework for the analysis of the class structure of underdevel-oped capitalist societies. Therefore, the first section of the article provides an upgrading of the original

66

EGP class theory by designing 14 class model where (1) large owners employers are separated from the upper service class and divided into agrarian and non-agrarian classes, and (2) small owners employ-ers and self-employed workers in agriculture are considered as two separate classes. This enlarged class scheme both takes into account some Marxist criticism of the neo-Weberian approach and allows a more differentiating analysis of the social structure of underdeveloped agrarian capitalist societies such as interwar Lithuania. Because of space limits, the em-pirical analysis is limited to minimal (most abstract) 3 and maximal (most specific) 14 EGP class models, leaving the construction of intermediate models (by reducing the maximal model) for the reader’s exer-cise. While EGP class structure models for Lithuania in 2009 are grounded in the data collected using the ESS questionnaire which includes specific questions to identify the membership of a respondent in one of

11 classes, the use of the census data from 1923 and especially from 1989 involves many assumptions and approximations. Such assumptions and approxima-tions are necessary also when measuring the size of additional 3 classes in 2009, as the ESS questionnaire is tailored to the original 11 EGP class version. These assumptions give to the 14 EGP models an inter-pretative flavour, asking for further research which should include additional cross-sections for the period between 1923 and 1989. For a more detailed picture of the class structure of post-communist Lithuania, containing broad international comparisons, see: Vaidas Morkevičius and Zenonas Norkus, “The Class Structure of Contemporary Lithuania: A Neo-Weberian Analysis” (Sociologija. Mintis ir veiksmas. 2012, Nr. 2 (31), p. 24–101). Credits to the Davis Center for Russian and Eurasian Studies at Harvard University where the author conducted the research for this paper as a visiting scholar in October 2012.

Įteikta 2013 02 05Parengta skelbti 2013 04 04

67

ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2013 31

LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS BAJORŲ VIRTUVĖ XVI AMŽIUJENeringa Dambrauskaitė

DoktorantėVilniaus universiteto Istorijos fakultetoSenovės ir viduramžių istorijos katedraEl. paštas: dambrauskaite.neringa@gmail.com

Įvadas

Vakarų Europos istoriografijoje jau pra-ėjusio šimtmečio devintame–dešimtame dešimtmetyje išsikerojo istorikų dėmesį prikaustę namų ūkio (household, gospo-darstwo domowe) tyrimai. Daugiaaspektis namų ūkio termino pobūdis lėmė, kad tyrė-jai skirtingai suvokė jo sampratos plotmę ir teikė pirmenybę skirtingiems jo akcentams. Vieni mokslininkai, namų ūkį suvokę kaip vietą, kurioje formuojami ir palaikomi svar-biausi žmonių tarpusavio ryšiai, orientavosi būtent į socialinį namų ūkio problemos as-pektą1. Tokiu namų ūkio sampratos modeliu pasekė ir Lenkijos (C. Kuklo2) bei Lietuvos (E. Saviščevas3) istorikai. Kiti tyrėjai, va-dovaudamiesi platesne samprata, namų ūkį

1 Neushel K. B. Noble Households in the Sixte-enth Century: Material Settings and Human Communi-tes // French Historical Studies. Vol. XV, No. 4, 1988. Published by Duke Universty Press, p. 595–622.

2 Kuklo C. Wielkość i struktura gospodarstwa domowego w Polsce wczesnonowożytnej. Próba cha-rakterystyki // Cała historia to dzieje ludzi... Studia z historii społecznej ofiarowane profesorowi Andrzejowi Wyczańskiemu w 80-ką rocznicę urodzin i 55-liecie pracy naukowej / Pod red. C. Kukli. Białystok. 2004, s. 167–181.

3 Saviščevas E. Tarnybininkai XVI amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų (didikų) dvaro socialinėje organizacijoje. Prieiga per internetą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=7131&p_d=94573&p_k=1> [žiūrėta 2010 02 03].

suvokė ir kaip materialią aplinką, ir kaip grupę žmonių, kurie toje aplinkoje kartu gyveno. Šiuo atveju mokslininkai dėmesį telkė į įvairius „namų gyvenimo“ bruožus4, t. y. ne tik į šeimos narių bei tarnų sudėtį ir jų santykius, bet ir į būstą, namų apyvokos daiktus, virtuvę ir pan. (K. B. Neushel, C. M. Woolgaris5, R. Sarti6). Tiesa, Lenki-joje tokią problematiką daugiausia aprėpė kasdienybės istorijos – vadinamosios papro-čių istorijos7 tyrimo sritis. Nors pastaruoju metu ten jau pasirodo netgi atskirų asmenų virtuvės funkcionavimui ir mitybos racionui skirtų analizių (pvz., E. Wółkiewicz8).

Bajorų virtuvė yra viena iš esminių namų ūkio problemų, be kurios sprendinio niekuomet negalėtume pamatyti visuminio bajorų namų ūkio, aprėpiančio ne tik jame

4 Neushel K. B. Op. cit., p. 596.5 Woolgar C. M. The Great Household in Late

Medieval England. London, 1999.6 Sarti R. Europe at Home: Family and Material

Culture, 1500–1800. London, 2002.7 Bystroń J. S. Dzieje obyczajów w dawnej Pol-

sce wiek XVI–XVIII. T. 1–2. Warszawa, 1976; Bo-gucka M. Staropolskie obyczaje w XVI–XVII wieku. Warszawa, 1994; Obyczaje w Polsce. Od średniowie-cza do czasów współczesnych / Red. A. Chwalba. War-szawa, 2006.

8 Wółkiewicz E. Kuchnia plebana. Zwyczajna i nadzwyczajna konsumpcja na parafii św. Jakuba w Ny-sie (1505–1508) // Przegląd historyczny. T. 102, zesz. 4. Warszawa, 2011, p. 609–635.

68

veikiančius dalyvius, bet ir juos supančią materialių, kasdienį gyvenimą pripildančių ir rutinoje paskęstančių daiktų9 sferą, vaiz-dinio, t. y. niekuomet negalėtume suvokti visų esminių bajoro gyvenamosios aplinkos ir jo gyvensenos aspektų.

Lietuvos istoriografijoje, kurioje iki šiol stinga bajorų namų ūkio tyrimų, o pati kasdienybės istorijos tyrimo sritis atsiliko nuo Vokietijoje, Austrijoje10 bei Lenkijoje11 išplėtotų šios krypties tyrinėjimų, bajorų virtuvės funkcionavimo problema taip pat iki šiol dar nėra išanalizuota. Į virtuvės pastatą šiek tiek atkreipė dėmesį tik D. Puo-džiukienė12, pastebėjusi virtuvės plano pokyčius XVI–XVII a. Daugiau dėmesio pastaraisiais metais susilaukė kilmingųjų mitybos problema – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų atstatymo projektas paskatino L. Glemžą parašyti nedidelę studiją apie valdovo virtuvę13, o sistemingi Dubingių piliavietėje buvusių rūmų liekanų archeologiniai tyrimai leido atskleisti Radvilų virtuvės aspektus14. Vis

9 Бродель Ф. Материальная цивилизация, эко-номика и капитализм XV–XVIII вв. T. 1: Структуры повседневности: возможное и невозможное. Мо-сква. 1986, c. 38.

10 Ragauskas A. XVI–XVIII a. Lietuvos Didžio-sios Kunigaikštystės miestiečių kasdienio gyvenimo tyrimai šiuolaikinėje lietuvių istoriografijoje // Lituanis-tica / Red. Vytautas Merkys. Nr. 3 (31). Vilnius, 1997, p. 121–130.

11 Bogucka M. Życie codzienne – spory wokół profilu badań i definicji // Kwartalnik historii kultury materialnej / Red. A. Klonder. Nr. 3. Warszawa, 1996, s. 247–255, s. 247.

12 Puodžiukienė D. Istoriniai šaltiniai XVI–XX a. pradžios medinės dvarų sodybų architektūros tyrinė-jimuose // Lietuvos dvarai: kultūros paveldo tyrinėji-mai / Sud. A. Andriulytė, R. Butvilaitė. Vilnius, 2009, p. 77–101.

13 Glemža L. Maistas // Lietuvos didžiųjų kuni-gaikščių rezidencija Vilniuje / Sud. V. Urbonavičius. Vilnius, 2010.

14 Kuncevičius A., Laužikas R., Rutkauskaitė I, Šmi-gelskas R. Radvilų rūmai Dubingiuose. Vilnius, 2011.

dėlto šiose studijose XVI a. bajorų mitybai skiriama nedaug dėmesio, o pagrindinis šių tekstų šaltinis – valdovo Žygimanto Augus-to dvaro sąskaitų knygos. Tad bajorų mity-bos problemai spręsti svarbesni ūkio15 ir prekybos16 tyrimai bei archeologų darbai17.

Skurdus dėmesys XVI a. bajorų virtuvės problemai įpareigoja ją analizuoti remiantis rašytiniais šaltiniais, kurių publikacijų jau turime pakankamai. Svarbiausią jų grupę sudaro ūkinio pobūdžio dokumentai: dvarų ir kilnojamojo turto inventoriai bei dvarų sąskaitų knygos. Svarbūs šiam tyrimui ir normatyviniai dokumentai: valdovo privi-legijos ir suteiktys, statutai, seimų kons-titucijos, privatūs ir viešieji dokumentai, daugiausia aptinkami Lietuvos Metrikos knygose bei žemės ir pilies teismų knygose. Reikšmingi ir naraciniai šaltiniai: publi-cistika, memuarai bei kelionių aprašymai.

Taigi, šio straipsnio tikslas – atskleisti, kokia buvo XVI a. LDK bajorų virtuvė, ap-imant abi šios sąvokos sampratas – virtuvę kaip patalpą ir kaip mitybą. Pagrindiniai

15 Kasperczak S. Rozwój gospodarki folwarcznej na Litwie i Białorusi do połowy XVI wieku. Poznań, 1965.

16 Ivinskis Z. Lietuvių ir prūsų prekybiniai san-tykiai pirmoje 16-tojo amžiaus pusėje. Kaunas, 1933; idem. Lietuvos prekybiniai santykiai su užsieniu XVI amžiuje ir jų vaidmuo ano meto Europos prekyboje // Praeitis. T. 3. Vilnius, 1992, p. 100–125; Kiaupa Z. Karčema prie karčemos. XVI a. vaizdai // Ritualas, blaivybė, kultūra / Ats. red. D. Gaižutis. Vilnius, 1989, p. 7–24.

17 Volkaitė-Kulikauskienė R. Punios piliakalnis. Vilnius, 1974; Bilskienė R., Daugnora L. Paukščiai Lie-tuvos pilyse // Lietuvos pilių archeologija / Sud. J. Ge-nys, V. Žulkus. Klaipėda, 2001, p. 251–259; Daugno-ra L., Piličiauskienė G. XIV–XVII a. osteologinės medžiagos, 1988–1990 m. iškastos Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, analizė // Lietuvos archeologija / Red. A. Girininkas. T. 28. Vilnius, 2005, p. 207–216; Stepo-navičienė D. Vilniaus Žemutinės pilies sodas: duome-nys ir atkūrimo problemos // Lietuvos pilys 2005. Red. V. Urbanavičius. Vilnius, 2006, p. 33–38.

69

šio straipsnio uždaviniai: nustatyti virtuvės vietą sodyboje, atskleisti virtuvės pastato architektūros bruožus, interjero detales ir gaminant maistą naudotų indų asortimentą, taip pat išanalizuoti, kokius maisto produk-tus bei gėrimus vartojo bajorai.

Virtuvė: vieta sodyboje, architektūra ir interjeras

Kaip rodo XVI a. bajorų dvarų inventoriai, visą šį laikotarpį virtuvei (кухня) buvo skir-tas atskiras pastatas – vienas iš kelių, keleto ar net kelių dešimčių pastatų, sudariusių to meto bajorų sodybos kompleksą18. XVI a. antroje pusėje, kai sodybos kompleksas tapo sudėtingesnis, paprastai sudarytas iš trijų kiemų (tik mažesniuose dvaruose – iš vieno ar dviejų19), virtuvės pastato vieta buvo ne dvarelio ar kluono, o būtent repre-zentaciniame dvaro kieme, kuriame taip pat stovėjo bajoro gyvenamieji namai, arklidės, svirnai bei kiti pastatai bajorų daiktams lai-kyti20. Šie šaltinių duomenys rodo, kad tuo metu buvo įprasta skirtingoms funkcijoms statyti atskirus pastatus. Kita vertus, virtuvė atskirai galėjo būti statoma ir dėl gaisro pa-vojaus, nuožmiai gresiančio mediniams so-

18 Lietuvos Metrika (1546–1548). 19-oji Teismų bylų knyga / Parengė I. Valikonytė, S. Viskantaitė-Saviš-čevienė, L. Steponavičienė. Vilnius, 2009 (toliau – LM. TBK 19), Nr. 133, p. 166–168; Istorijos archyvas. T. 1: XVI amžiaus Lietuvos inventoriai / Surinko K. Jablons-kis. Kaunas, 1937 (toliau – IA), Nr. 27, Sk. 209–212; Nr. 42, sk. 256–257; Акты издаваемые Виленскою археографическою комиссиею (toliau – АВК.). T. 14: Инвентари имений XVI-го столетия. Вильна, 1887, Nr. 23, p. 258–260; Nr. 65, p. 504–505 ir kt.

19 Jurginis J. Alytaus ekonomijos dvarų pastatai 1649 metais. Vilnius, 1972. p. 3.

20 IA. Nr. 27, sk. 209–212; АВК. T. 14, Nr. 22, p. 247–249; Nr. 23, p. 258–260; Nr. 39, p. 360–363; Архе-ографический сборникъ документовъ относящихся къ истории Северозападной Руси. T. 4. Вильно, 1867 (toliau – АС. T. 4). Nr. 66. P. 230–231 ir kt.

dybos pastatams. Tiesa, būta ir išimčių, kai virtuvė vis dėlto būdavo įrengiama pačiame bajoro gyvenamajame name, priemenėje21. Mažesniuose dvaruose virtuvei galėjo būti paskiriama šeimynos pirkios ar kepyklos patalpa – mat kai kuriuose tokių dvarų in-ventoriuose virtuvė visai neminima22.

XVI a. antros pusės dvarų inventoriai rodo, kad virtuvės pastatas savo architektūra neišsiskyrė iš viso medinių sodybos pastatų komplekso. Paprastai tai buvo iš pušinių rąstų suręstas23 ir skiedromis dengtas24 pastatas. Įdomu, kad prie kai kurių virtuvių būdavo įrengiamas prieangis25, paprastai būdingas bajorų gyvenamųjų namų bei svirnų architektūrai. Kitos virtuvės pastato fasado vientisumą suskaidančios archi-tektūrinės detalės tebuvo durys, langai ir kaminas. Šaltiniai fiksuoja dviejų tipų virtuvės duris – ant geležinių vyrių26 arba rečiau – paprastas, padarytas iš storų lentų (ant bėgūnų)27. Langų šiuose pastatuose būdavo įrengiama trys, keturi ar penki (nors, esant dviem patalpoms ar daugiau jų, būtent virtuvės patalpoje paprastai tebūdavo vienas langas)28. Aptariamuoju laikotarpiu langai paprastai jau buvo stikliniai, sudaryti iš

21 IA. Nr. 54, sk. 299; АВК. T. 14, Nr. 35, p. 343; Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. Rankraščių skyrius (toliau – LMAB RS). F. 138 (Rio-merių šeimos aktai), b. 1296, l. 3.

22 IA. Nr. 44, sk. 273; Nr. 50, sk. 288; Nr. 54, sk. 299; Nr. 55, sk. 301–302; Nr. 69, sk. 345 ir kt.

23 Ibidem, Nr. 40, sk. 241.24 Ibidem, Nr. 21, sk. 172; Nr. 42, sk. 256; Nr. 140,

sk. 516; АВК. T. 14, Nr. 23, p. 259; АВК. T. 25: Инвен-тари и разграничительные акты. Вильна, 1898, Nr. 5, p. 109 ir kt.

25 IA. Nr. 27, sk. 210; Nr. 64, sk. 330; Nr. 131, sk. 491; AC. T. 4, Nr. 68, p. 240.

26 IA. Nr. 27, sk. 210; Nr. 42, sk. 256; Nr. 54, sk. 299; АВК. T. 14, Nr. 22, p. 247; Nr. 23, p. 259 ir kt.

27 Ibidem. Nr. 46, p. 401; АВК. T. 25, Nr. 5, p. 109; IA. Nr. 6, sk. 125; Nr. 123, sk. 465.

28 Ibidem. Nr. 6, sk. 125; Nr. 27, sk. 210; Nr. 40, sk. 241; Nr. 64, sk. 330.

70

kelių mažesnių stiklų29. Tiesa, kai kuriuose dvaruose net ir bajorų gyvenamųjų namų langai dar vis būdavo dengiami ne stiklu, bet riebaluose išmirkytu popieriumi30, dro-be31 ar dažyta oda32. Kita svarbi funkcinė virtuvės pastato detalė buvo didelis mūrinis kaminas33. Nors, kaip pažymima invento-riuose, kai kurių sodybų virtuvės kamino visai neturėjo34.

Paprasta virtuvės pastato išorė atsi-spindėjo ir pastato viduje. Virtuvės planas nebuvo sudėtingas. Nors šaltiniai dažnai visai nefiksuoja virtuvės pastatą sudariusių patalpų skaičiaus35, kiti vis dėlto jį mini bu-vus dviejų patalpų – virtuvę su priemene36, kamara37 ar seklyčia38. Tiesa, kai kada po vienu stogu kartu su virtuvės patalpa dar būdavo įrengiama kepykla39 arba salyklinė su ažnyčia (озница) salyklui džiovinti40.

29 АВК. T. 8: Акты Виленского гродского суда. Вильна, 1875. Nr. 168, p. 416; IA. Nr. 64, sk. 329.

30 Jurginis J. Upytės dvareliai // Kraštotyra / Vyr. red. B. Vaitkevičius. Vilnius, 1967, p. 63. Taip pat žr.: IA. Nr. 42, sk. 254; АВК. T. 8, Nr. 168, p. 416; АВК. T. 14, Nr. 90, p. 641.

31 АВК. T. 14, Nr. 22, p. 247; Документы Мо-сковскаго архива Министерства Юстиции. Москва. Т. 1. 1897 (toliau – ДМАМЮ. T. 1), Nr. 10, p. 136; IA. Nr. 81, sk. 373.

32 AC. T. 4, Nr. 68, p. 238.33 IA. Nr. 40, sk. 241; АВК. T. 14, Nr. 3, p. 21;

Nr. 22, p. 247; Siedziby Kiszków i Radziwiłłów na Białorusi w XVI–XVIII wieku. Opisy z zasobu Archi-wum Głównego Akt Dawnych. Opracował J. Zawadzki. Warszawa, 2002, s. 25 ir kt.

34 IA. Nr. 21, sk. 172; Nr. 51, sk. 293; Nr. 101, sk. 426; Nr. 102, sk. 426 ir kt.

35 Ibidem. Nr. 6, sk. 125; Nr. 22, sk. 175; Nr. 115, sk. 452; Nr. 156, sk. 566; АВК. T. 14, Nr. 46, p. 401 ir kt.

36 IA. Nr. 27, sk. 210; Nr. 136, sk. 504; АВК. T. 14, Nr. 13, p. 186.

37 IA. Nr. 20, sk. 172; Nr. 64, sk. 330; АС. T. 4, Nr. 76, p. 292.

38 IA. Nr. 27, sk. 210; Nr. 40, sk. 241; АВК. T. 14, Nr. 18, p. 200; Siedziby Kiszków i Radziwiłłów, p. 25; ДМAМЮ. Т. 1, Nr. 7, p. 92.

39 IA. Nr. 96, sk. 409; Nr. 140, sk. 516; АВК. T. 25, Nr. 5, p. 109.

40 IA. Nr. 123, sk. 465.

Įdomu, kad pačioje XVI a. pabaigoje šal-tiniai fiksuoja dom kuchenny, kurio planą sudarė dar daugiau patalpų – kelios kamaros ir virtuvė priemenėje41 (būtent tokie vir-tuvės pastatai būdingi jau XVII a. bajorų sodyboms42).

XVI a. bajorų virtuvės interjere pagrindi-nę funkcinę reikšmę turėjo ugniavietė43, virš kurios buvo kepamas ar verdamas valgis. O baldai paprastai buvo vienas medinis stalas bei pora suolų44. Tačiau aptariamo laiko-tarpio pabaigoje bajorų virtuvės interjere atsiranda ir naujovė – spinta indams45.

Taigi, virtuvės pastatas tiek iš išorės, tiek iš vidaus buvo paprastas, pilkas ir ku-klus, tačiau tai visiškai atitiko jo funkciją. Tai buvo vieta, kurioje sukosi nelaisvos ar samdomos šeimynos (XVI a. antroje pusėje) moterys ir mergos46, arba čia savo ponams išsijuosęs valgį ruošė jų specialus tarnas – virėjas47. Žinoma, mažesniuose dvaruose virtuvė nebuvo svetima ir bajo-rei, kuri greičiausiai ne tik prižiūrėjo čia dirbančius šeimynykščius, bet ir pati pri-sidėjo prie valgio ruošos. Dėl to virtuvės pastato statymas reprezentaciniame dvaro kieme atrodo labai racionalus, o ir pačiame pastate įrengiamos papildomos patalpos – kamaros maisto produktams sudėti, šviesios seklyčios virėjai ar virėjui gyventi – rodo, kad svarbus XVI a. gyvenamosios aplinkos bruožas buvo patogumas.

41 Ibidem. Nr. 136, sk. 504; АВК. T. 14, Nr. 59, p. 476.

42 Puodžiukienė D. Op. cit, p. 82.43 IA. Nr. 45, sk. 275; Nr. 156, sk. 566.44 Ibidem. Nr. 6, sk. 125; Nr. 156, sk. 566; АВК.

T. 14, Nr. 46, p. 401.45 АВК. T. 14, Nr. 23, p. 259.46 Butėnas D. Dvarų šeimynos Lietuvoje XVI am-

žiaus pirmoje pusėje // Mokslo darbai. Istorijos-filologi-jos mokslų serija / Red. J. Galvydis. T. 5. Vilnius, 1958, p. 192.

47 Kasperczak S. Op. cit., p. 210.

71

Maistui gaminti skirti indai ir įrankiai

Kaip rodo XVI a. šaltiniai, per visą šį laikotarpį pagrindiniai valgiui gaminti skirti indai buvo katilai (kocioł, котелъ)48, trikojai (trzynog, триног)49, puodai (gar-niec, горщъки)50 ir keptuvės (skowroda, сковорода; brytwan, бритванъ, panew, паневъ)51, o nuo XVI a. antros pusės – ir spirgintuvės (patelnia, пателня)52. Kati-lai, kurių būta didelių (alui ar degtinei) ir mažesnių virtuvinių53, paprastai54buvo va-

48 Lietuvos Metrika (1540–1541). 10-oji Teismų bylų knyga. Parengė: S. Lazutka, I. Valikonytė, S. Viskan-taitė-Saviščevienė. Vilnius, 2003 (toliau – LM. TBK 10), Nr. 252, p. 160; Lietuvos Metrika (1540–1543). 12-oji Teismų bylų knyga. Parengė: I. Valikonytė, N. Šlimienė, S. Viskantaitė-Saviščevienė, L. Steponavičienė. Vilnius, 2007 (toliau – LM. TBK 12). Nr. 128, p. 120; Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 19 (1535–1537). Užrašymų knyga 19. Parengė D. Vilimas. Vilnius, 2009 (toliau – LM. Užr. 19), Nr. 57, p. 106; АВК. T. 8, Nr. 180, p. 485; IA. Nr. 13, sk. 152 ir kt.

49 Lietuvos Metrika (1546–1548). 19-oji Teismų bylų knyga. Parengė I. Valikonytė, S. Viskantaitė-Sa-viščevienė, L. Steponavičienė. Vilnius, 2009 (toliau – LM. TBK 19), Nr. 121, p. 159; LM. Užr. 19, Nr. 57, p. 106; АВК. T. 17: Акты Гродненского земского суда. Вильна, 1890, Nr. 786, p. 310; IA. Nr. 52, sk. 295; Nr. 85, sk. 383 ir kt.

50 LM. TBK 19, Nr. 121, p. 159; АВК. T. 14, Nr. 14, p. 190; Nr. 23, p. 264; АВК. T. 19: Акты относящи-еся къ истории бывшей Холмской епархии. Вильна, 1892, Nr. 323, p. 246; IA. Nr. 42, sk. 254 ir kt.

51 IA. Nr. 48, sk. 285; Nr. 58, sk. 308; Nr. 150, sk. 550; АВК. T. 21: Акты Гродненскаго земскаго суда. Вильна, 1894, Nr. 306, p. 194; LM. TBK 10, Nr. 252, p. 160 ir kt. Panew ir brytfwanna – sinonimai – žr.: Brückner A. Słownik etymologiczny języka polskiego. Warszawa, 1957, s. 43, 394.

52 IA. Nr. 150, sk. 550; AC. T. 4, Nr. 66, p. 229. 53 IA. Nr. 13, sk. 152; Nr. 124, sk. 467–468; LM.

TBK 10, Nr. 252, p. 160; LM. Užr. 19, Nr. 57, p. 106; АВК. T. 8, Nr. 180, p. 485 ir kt.

54 LM. TBK 12, Nr. 128, p. 120; Lietuvos Metri-ka (1555–1558). 37-oji Teismų bylų knyga. Parengė: I. Valikonytė, L. Steponavičienė. Vilnius, 2010 (toliau – LM. TBK 37), Nr. 48, p. 71; АВК. T. 8, Nr. 174, p. 465; АВК. T. 22: Акты Слонимскаго земскаго суда. Виль-на. 1895, Nr. 151, p. 76; АВК. T. 26: Акты Упитскаго гродского суда. Вильна. 1899, Nr. 586, p. 454 ir kt.

riniai54, kartais – geležiniai55, kai kada – su pritvirtintomis geležinėmis ąsomis56. Virš ugnies juos laikė prikabintos geležinės gran-dinės57. Įdomu, kad bajorų virtuvėje buvo ir specialių katilų žuviai virti58, o aukštuome-nės virtuvėje specialiuose katiluose būdavo verdami kiaušiniai ar gaminamas paštetas59. Trikojai paprastai taip pat būdavo variniai60, rečiau – žalvariniai61 ar geležiniai62 indai, kurių specifinis bruožas buvo trys kojelės. Vėlgi variniai63 ar geležiniai64 buvo ir virtuvėje naudojami puodai su dangčiais65. Keptuvės inventoriuose minimos buvusios didelės66 ir geležinės67, o spirgintuvės – varinės68.

XVI a. antroje pusėje bajorų virtuvėse jau naudojamasi ir įvairiais smulkesniais maisto gamybai reikalingais indais bei įran-kiais. Įdomu, jog tuo metu jau turėta įvairių formų pyragams kepti69, o įvairiems kitiems patiekalams ruošti buvo naudojami kiaura-samčiai (durszlak, друшлякъ)70, samčiai

55 АВК. T. 8, Nr. 180, p. 485.56 IA. Nr. 140, sk. 517.57 Ibidem, Nr. 71, sk. 349.58 Ibidem, Nr. 92, sk. 402.59 Przezdziecki A. Jagiellońki Polskie w XVI wie-

ku. T. 3. Kraków. 1868, s. 325.60 LM. TBK 19, Nr. 121, p. 159; АВК. T. 14, Nr.

25, p. 273; IA. Nr. 52, sk. 295; Nr. 85, sk. 383; Nr. 150, sk. 550 ir kt.

61 Ibidem, Nr. 93, sk. 403.62 АВК. T. 14, Nr. 87, p. 634.63 LM. TBK 19, Nr. 121, p. 159; АВК. T. 14,

Nr. 14, p. 190; Nr. 23, p. 264; АВК. T. 19, Nr. 323, p. 246. 64 АВК. T. 14, Nr. 55, p. 453; IA. Nr. 42, sk. 254.65 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis

gyvenimas / Sudarė: A. Baliulis, E. Meilus. Vilnius, 2001 (toliau – LDK kasd. gyv.), p. 319.

66 АВК. T. 17, Nr. 786, p. 310.67 IA. Nr. 48, sk. 285; Nr. 58, sk. 308; Nr. 150,

sk. 550; АВК. T. 21, Nr. 306, p. 194; LM. TBK 10, Nr. 252, p. 160.

68 АВК. T. 14, Nr. 23, p. 264.69 АВК. T. 8, Nr. 174, p. 446. 70 IA. Nr. 52, sk. 295; Nr. 150, sk. 550; АВК.

T. 14, Nr. 23, p. 264; Nr. 86, p. 629.

72

(warząchew71, кельня72), geležiniai rėčiai (roszt)73, grūstuvai (możderok, мождеръ)74, geležiniai iešmai (rozen, роженъ)75, kapo-kliai (siekacz, секачъ)76 bei kirviai (barda) mėsai smulkinti77 (beje, tarp valdovo Žy-gimanto Augusto virtuvės daiktų minima ir geležinė trintuvė (tarka) sūriui78).

Aptarti duomenys atspindi XVI a. antroje pusėje išryškėjusią pastebimą indų bei įran-kių įvairėjimo tendenciją. Šiuo laikotarpiu virtuvės įrangą papildę daiktai ne tik pa-lengvino valgio ruošą, bet ir sudarė sąlygas tobulėti patiekalų gamybos procesui.

Maisto produktai ir patiekalai

Į XVI a. LDK bajorų virtuvę maisto pro-duktai patekdavo dviem keliais: vieni jų būdavo tiekiami iš paties bajoro dvaro, o kiti – importuojami iš svečių šalių. Tačiau būtiniausiais produktais bajorui leido apsirūpinti būtent jo dvarų ūkinė veikla. Dvaruose aptariamuoju laikotarpiu buvo auginami įvairūs javai: kviečiai, rugiai, avižos, miežiai, grikiai, soros, taip pat ankštinės kultūros – pupos, žirniai79 bei

71 Ibidem, Nr. 23, p. 264. 72 IA. Nr. 85, sk. 383; AC. T. 4, Nr. 66. p. 229;

АВК. T. 14, Nr. 39, p. 358.73 IA. Nr. 71, sk. 349; Nr. 150, sk. 550.74 Ibidem, Nr. 52, sk. 295; Nr. 150, sk. 550; АВК.

T. 8, Nr. 180, p. 485; АВК. T. 14, Nr. 23, p. 264; АВК. T. 26, Nr. 586, p. 454.

75 IA. Nr. 52, sk. 295; Nr. 150, sk. 550; АВК. T. 8, Nr. 180, p. 485; АВК. T. 14, Nr. 25, p. 273; Nr. 59, p. 477 ir kt.

76 IA. Nr. 150, sk. 550; АВК. T. 14, Nr. 59, p. 477; АВК. T. 17, Nr. 664, p. 247; АВК. T. 21, Nr. 306, p. 194.

77 IA. Nr. 150, sk. 550.78 Gloger Z. Encyklopedia Staropolska. Ilustro-

wana. T. 3. Warszawa, 1902, s. 113.79 Lietuvos Metrika (1533–1535). 8-oji Teismų

bylų knyga. Parengė: I. Valikonytė, S. Lazutka, N. Šli-mienė. Vilnius, 1999 (toliau – LM. TBK 8), Nr. 364, p. 170; Nr. 393, p. 183; LM. TBK 12, Nr. 128, p. 119.

lęšiai80. Lietuvos Statutai atskleidžia, kad labiausiai tuo metu buvo vertinami kviečiai ir rugiai81, tačiau ūkių produkcijos tyrimai rodo, jog XVI a. pirmoje pusėje didžiausią dvaruose užauginamų kultūrų dalį sudarė rugiai (54 %) ir avižos (26 %), o grikiai – 7,1 %, miežiai – 4,8 %, vasariniai rugiai – 4,1 %, kviečiai – 3,45 % ir tik nedideli plotai buvo apsėjami žirniais, linais, kanapėmis, kartais soromis82. Toks rugių bei avižų dominavimas kitų kultūrų atžvilgiu išliko ir XVII a.83, o kviečiai, kurių ir taip buvo auginama mažiau, XVI a. antroje pusėje dargi būdavo eksportuojami į Vakarus84.

Šie duomenys rodo, kad LDK, kaip ir Lenkijoje85, būtent rugiai buvo pagrindinė žaliava duonai kepti (o didelį auginamų avižų procentą lėmė poreikis šerti žirgus). Tiesa, XVI a. Lietuvoje lankęsis Gerardas Merkatorius pasakojo, kad čia tokią iš rugių ar miežių keptą juodą duoną valgo paprasti žmonės, o turtingieji gardžiuojasi balta duo-na, kepta iš grynų kvietinių miltų86. Išties,

Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 6 (1494–1506). Užrašy-mų knyga 6 / Parengė A. Baliulis. Vilnius, 2007 (to-liau – LM. Užr. 6), Nr. 610, p. 348; Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 15 (1528–1538). Ušrašymų knyga 15. Paren-gė A. Dubonis. Vilnius, 2002 (toliau – LM. Užr. 15), Nr. 115, p. 146 ir kt.

80 1588 metų Lietuvos Statutas. Parengė I. Lappo. T. 2: Tekstas. Kaunas, 1938 (toliau – TLS), sk. 13, str. 9, p. 471.

81 Pirmasis Lietuvos Statutas (1529) / I. Valiko-nytė, S. Lazutka, E. Gudavičius. Vilnius, 2001 (toliau – PLS). Sk. 12. Išpl. red. str. 10, p. 248; Archiwum ko-misyi prawniczej. T. 7: Statut Litewski drugiej redakcyi (1566) / Parengė F. Piekosiński. Kraków, 1900 (toliau – ALS). Sk. 13, str. 11, p. 230; TLS. Sk. 13, str. 9, p. 471.

82 Kasperczak S. Op. cit., 2 lentelė.83 Jučas M. Baudžiavos irimas Lietuvoje. Vilnius,

1972, p. 54.84 Ivinskis Z. Lietuvių ir prūsų prekybiniai santy-

kiai, p. 5. 85 Wyczański A. Studia nad konsumpcją żywnosci

w Polsce w XVI i pierwszej połowe XVII w. Warszawa, 1969, p. 17.

86 Kraštas ir žmonės. Lietuvos geografiniai ir etno-

73

LDK baltą duoną valgė aukščiausias visuo-menės sluoksnis – valdovas87, vyskupai88, vaivados89, tačiau daugumos bajorų kasdie-ninė duona vis dėlto buvo tamsi, kepta iš įvairių javų arba ruginių miltų90. Kasdienis bajorų valgis buvo ir košės, verdamos iš miežių ir avižų kruopų, grikių bei žirnių, o retkarčiais ir sorų91. Tačiau paprastai tik šventiniam stalui iš kvietinių miltų būdavo kepami pyragaičiai, raguoliai, meduoliai, riestainiai92, bandelės bei tortai93.

XVI a. bajorų dvaruose buvo auginamos ir gana įvairios daržovės, nes jau XIV a. iš gretimų šalių buvo perimta dauguma daržų bei sodų kultūrų94. Todėl iš netoliese apsodintų daržų į virtuvę buvo tiekiamos daržovės, o paskui ant bajoro stalo – patie-kalai su kopūstais, pastarnokais, agurkais, morkomis, burokėliais, ropėmis bei ridikais, taip pat paskaninti svogūnais95, česnakais96, krienais, porais, salierais, petražolėmis, mairūnais97, kmynais98, garstyčiomis, pi-

grafiniai aprašymai (XIV–XIX a.) / Parengė J. Jurginis, A. Šidlauskas. 2-asis leidimas. Vilnius, 1988, p. 84.

87 АВК. T. 14, Nr. 4, p. 32; Lietuvos didžiojo ku-nigaikščio Žygimanto Augusto dvaro sąskaitos (1543–1548). Parengė D. Antanavičius. Vilnius, 2009, p. 197, 219 ir kt.

88 Археографический сборникъ документовъ относящихся къ истории Северозападной Руси изда-ваемый при управлении Виленскаго учебнаго окру-гa. T. 7. Вильнa, 1870 (toliau – AC. T. 7), Nr. 12, p. 21.

89 AC. T. 4, Nr. 77, p. 307.90 Белы А. Матэрыальныя ўмовы жыцця // Вя-

лiкаe Княства Лiтоўскаe. Энцыклопедыя / Ред. Г. П. Пашкоў. T. 1. Мiнск, 2007, p. 87–91, p. 87.

91 Wyczański A. Op. cit., p. 18.92 Ibidem, p. 17–18. 93 Ferenc M. Stół // Obyczaje w Polsce. Od śred-

niowiecza do czasów współczesnych / Red. A. Chwal-ba. Warszawa, 2006, s. 149–158, s. 152.

94 Gudavičius E. Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1569 m. T. 1. Vilnius, 1999, p. 84.

95 Lietuviškoji tarybinė enciklopedija / Vyr. red. J. Zinkus. T. 2. Vilnius, 1977, p. 583.

96 LDK kasd. gyv., p. 258.97 Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 2, p. 583.98 Lietuvos Metrika (1542). 11-oji Teismų bylų

pirmėtėmis ir čiobreliais99. Bajorų racione bene didžiausią dalį, lyginant su kitomis daržovėmis, sudarė kopūstai, rauginami ar sūdomi žiemai100. Ypač populiarus tarp bajorų buvo troškintų kopūstų ir mėsos patiekalas – bigosas101. Palyginti su dar-žovėmis, vaisių asortimentas XVI a. buvo kuklesnis, tačiau tuo metu bajorų soduose jau augo ne tik obelys ir kriaušės, bet ir vyšnios, trešnės102 bei slyvos103.

Pagrindinė mėsos žaliava buvo gaunama vėlgi iš dvaro ūkinės veiklos – gyvulinin-kystės. XVI a. pirmoje pusėje dvaruose daugiausia būdavo laikoma karvių, kiaulių ir avių, kur kas mažiau – jaučių bei ožkų. Iš naminių paukščių daugiausia būdavo auginama vištų bei žąsų, tačiau daug ma-žiau – ančių104. Tiesa, naminių paukščių įvairovė tuo metu buvo daug didesnė – Pirmasis Lietuvos Statutas dargi mini gai-galus, kaplūnus (t. y. kastruotus gaidžius), karvelius, namines gerves, namines gulbes ir netgi poves105, o nuo XVI a. antros pusės dvaruose jau buvo auginami ir kalakutai106. Tačiau kariuomenei skirtų maisto produktų kainų nuostatai liudija, kad XVI a. bajorų kasdieninis maistas būdavo jautiena, kiau-liena, aviena, žąsiena bei vištiena107. Neretai

knyga. Parengė: I. Valikonytė, S. Viskantaitė. Vilnius, 2001 (toliau – LM. TBK 11), Nr. 37, p. 40; AC. T. 4, Nr. 66, p. 233.

99 Steponavičienė D. Op. cit., p. 35.100 Белы А. Op. cit., p. 87. 101 Bogucka M. Staropolskie obyczaje, p. 121, 124.102 LDK kasd. gyv., p. 258; Метрыка Вяликагa

Княства Лiтоўскагa. Кнiга 30 (1480–1546). Кнiга за-пiсаў № 30. Пaдрыхтаваў В. С. Мянжынскi. Мiнск, 2008 (toliau – ЛМ. Кн. зап. 30), Nr. 110, p. 181; IA. Nr. 40, sk. 241, 246.

103 Kasperczak S. Op. cit., p. 79. Taip pat žr. АВК. T. 17, Nr. 365, p. 142.

104 Ibidem, 3 lentelė.105 PLS. Sk. 12, str. 11, p. 247.106 TLS. Sk. 13, str. 7, p. 470.107 Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 8 (1499–1514).

Užrašymų knyga 8. Parengė A. Baliulis. Vilnius,

74

šaltiniuose minimi ir kiaulienos produktai – lašiniai, dešros, kumpiai bei skilandžiai108. Įdomu, kad pastarųjų terminai rusėniškuose šaltiniuose – kump ir skilond109 – yra litua-nizmai, tad šie gaminiai – būdingi Lietuvai mėsos produktai.

Mėsos žaliavą XVI a. bajorams teikė ir jų mėgstama medžioklė. Tiesa, XVI a. pa-baigoje gerokai sumažėjusios medžioklinių šunų ir paukščių kainos buvo rodiklis, kad medžioklė virto ponų bei bajorų pramoga, o mityboje ryškiai pirmavo ne žvėriena, bet naminių gyvulių bei paukščių mėsa110. Archeologų duomenimis, naminių gyvulių mėsa žvėrienos atžvilgiu dominavo visą XVI šimtmetį, tačiau jo pabaigoje, iš tiesų, žvėrienos procentas racione dar labiau su-mažėjo111. Nepaisant to, žvėriena buvo neat-siejama bajorų virtuvės dalis (skirtingai nei valstiečių). Osteologinė žvėrių kaulų analizė parodė, kad bajorai dažniausiai valgydavo stumbrieną, šernieną, stirnieną, briedieną ir elnieną112, taip pat mėgo laukinius paukš-čius – kurtinius, kurapkas bei tetervinus113. Tetervinus mini ir Mikalojus Husovianas, kuriuos, neslėpdamas savo pomėgio jais gardžiuotis, šitaip apibūdino: „Jie dideli,

1995 (toliau – LM. Užr. 8), Nr. 405, p. 305; Русская историческая библиотека. T. XX: Литовская Ме-трика. Книги судных дел. T. 1. Петербургъ, 1903 (toliau – РИБ. T. 20), Nr. 463, sk. 1178; LM. TBK 8, Nr. 174, p. 175; Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 564 (1553–1564). Viešųjų reikalų knyga 7. Parengė A. Ba-liulis. Vilnius, 1996 (toliau – LM. Vieš. reik. 7). Nr. 30, p. 52; Акты, относящиеся къ истории Западной России, собранные и изданные Археографическою Коммиссиею. T. 3: (1544–1587). Санктпетербургъ, 1848 (toliau – АЗР. T. 3). Nr. 104, p. 236.

108 LDK kasd. gyv., p. 258; IA. Nr. 85, sk. 384; Nr. 95, p. 408; LM. Užr. 6, Nr. 610, p. 348 ir kt.

109 Jablonskis K. Lietuviški žodžiai senosios Lietu-vos raštinių kalboje. Tekstai. Kaunas, 1941, p. 109, 212.

110 PLS., p. 361.111 Volkaitė-Kulikauskienė R. Op. cit., p. 44.112 Ibidem, p. 44, 46; Daugnora L., Piličiauskie-

nė G. Op. cit. p. 211.113 Bilskienė R., Daugnora L. Op. cit., p. 253.

būna net sunkesni ir už riebiąją žąsį / O jų skanioji mėsa traukia mus savo kvapu.“114

Dvaro ūkis bajorų virtuvę aprūpindavo ir pieno produktais bei kiaušiniais115. Pa-grindiniai pieno produktai tuo metu buvo sūriai ir sviestas116 – jais buvo papildomos ir kariuomenei aprūpinti skirtų maisto produk-tų atsargos117. Sūrių XVI a. jau buvo kelių rūšių – štai Trečiasis Lietuvos Statutas mini buvus didelius kampuotus, kainavusius du grašius, mažus apvalius sūrius arba saldžius sūrius (малдрикъ) už aštuonis pinigėlius bei apskritus sūrelius, įvertintus keturiais pinigėliais118.

Bajorų mitybai XVI a. didelę įtaką turėjo krikščionių religija – visoje Europoje buvo griežtai laikomasi pasninko, per metus trukusio 166 dienas, kai mėsą ir kiaušinius turėdavo pakeisti žuvis119. Bajorams žuvį tiekdavo žvejai, dvaro ežeruose, upėse ar tvenkiniuose sužvejodavę lydekų, ungurių, eršketų, lašišų120, karšių, ešerių, seliavų121, meknių, lynų, karosų, kuojų122, starkių123,

114 Nicolaus Hussovianus. Giesmė apie stumbrą. Parengė B. Kazlauskas. Vilnius, 1977, p. 45.

115 LM. Užr. 8, Nr. 234, p. 209; Lietuvos Metri-ka. Knyga Nr. 25 (1387–1546). Užrašymų knyga 25. Parengė: D. Antanavičius, A. Baliulis. Vilnius, 1998 (toliau – LM. Užr. 25), Nr. 198, p. 254; LM. TBK 10, Nr. 160, p. 99; LM. TBK 12, Nr. 108, p. 103; Nr. 244, p. 208 ir kt.

116 LM. TBK 12, Nr. 107, p. 103; Nr. 108, p. 103; Nr. 244, p. 208 ir kt.

117 LM. Vieš. reik. 7, Nr. 55. p. 71; АЗР. T. 3, Nr. 104, p. 236.

118 TLS. Sk. 13, str. 10, p. 472.119 Бродель Ф. Op. cit., p. 232.120 Volumina legum. Parengė J. Ohryzki. T. 2. Pe-

tersburg, 1859 (toliau – VL. T. 2), p. 195.121 Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 52 (1569–1570).

Užrašymų knyga 52. Parengė: A. Baliulis, R. Firko-vičius. Vilnius, 2004 (toliau – LM. Užr. 52), Nr. 82, p. 71–72.

122 Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 37 (1552–1561). Užrašymų knyga 37. Parengė D. Baronas. Vilnius, 2011 (toliau – LM. Užr. 37), Nr. 483, p. 411.

123 Korczak L. Stół // Obyczaje w Polsce. Od śre-

75

aukšlių ir karpių124. Šaltiniai išskiria labiau-siai vertinamas žuvų rūšis – tai eršketai125 bei lydekos, tiekiamos ir valdovo pokylių metu126.

Bajorų racione dominuojančius dvaro tiekiamus maisto produktus papildė im-portuojami produktai – tai buvo plačiai vartojamos silkės ir menkės127 bei įvairūs prieskoniai. Bajorų patiekalai, be keleto minėtų vietinių užsiauginamų prieskoninių žolelių ir gausaus dvaro drevininkystės tiekiamo medaus128 bei iš vokiečių krašto atgabenamos druskos129, dar būdavo gardi-nami pipirais, imbierais, migdolais, šafranu, muskatais, muskatų žiedais, gvazdikėliais, kalganu, citvaru, figomis, razinomis bei cinamonu130, o aukščiausio visuomenės sluoksnio skanaujami desertai – ir cukru-mi131. Apie gausiais bei įvairiais prieskoniais pasižyminčią bajorišką virtuvę pasakojo ir Mykolas Lietuvis, stebėdamasis, kad lietu-viai maitinasi prabangiais iš tolimų kraštų atvežtais valgiais, o maskvėnai visokių prieskonių labai vengia ir net per velykines puotas tenkinasi tik neišvalyta druska, gars-tyčiomis, česnakais bei svogūnais132. Galime

dniowiecza do czasów współczesnych / Red. A. Chwal-ba. Warszawa, 2006, s. 54–62, s. 57.

124 Wyczański A. Op. cit., p. 19.125 LM. Užr. 15, Nr. 77, p. 116. 126 Ldk Žygimanto Augusto dvaro sąsk., p. 59.127 Ivinskis Z. Lietuvos prekybiniai santykiai su už-

sieniu, p. 111.128 Apie medaus gausą žr.: Jonas Radvanas. Radvi-

liada / Parengė S. Narbutas. Vilnius, 1997, p. 9; Kraštas ir žmonės, p. 58.

129 Ivinskis Z. Lietuvių ir prūsų prekybiniai santy-kiai, p. 6.

130 LM. Užr. 8, Nr. 612, p. 450; Lietuvos Metri-ka. Knyga Nr. 567 (1567–1571). Surašymų knyga 10 / Parengė A. Baliulis. Vilnius, 2006 (toliau – LM. Su-raš. 10), Nr. 10, p. 42–43.

131 AC. T. 7, Nr. 12, p. 18; Nr. 77, p. 307; Ldk Žy-gimanto Augusto dvaro sąsk., p. 141.

132 Mykolas Lietuvis. Apie totorių, lietuvių ir mas-kvėnų papročius / Red. K. Korsakas. Vilnius, 1966, p. 40.

teigti, jog brangių užsieninių prieskonių vartojimas buvo vienas esminių skirties tarp bajorų ir valstiečių virtuvių taškų 133.

Apie XVI a. bajorų patiekalus bei suvar-tojamus jų kiekius beveik neturime šaltinių, todėl ypač įdomus 1556 m. aktas, kuriuo Vitebsko vaivada Steponas Zbaražskis, iš-sinuomodamas smuklę iš Vitebsko klebono Juozapo Jasinskio, pasižadėjo už tai išmai-tinti kelis kunigus. Ne pasninko dienomis per pietus jiems turėjo būti patiekiami trys patiekalai: pirmas – jautiena, antras – žąsis arba višta, arba valgis iš žarnų su šaknelė-mis ir trečiasis – žirniai arba kopūstai, arba ropės, arba morkos su lašiniais. Vakarienei turėjo būti patiekti taip pat trys patiekalai: kepsnys, barščiai su dviem gabalais mėsos ir košė. Penktadieniais, šeštadieniais arba pasninko dienomis turėjo būti patiektos dvi šviežios žuvys: viena su šaknelėmis, kita – sūryme, taip pat padažo, košės ir sūrio134. Įdomu, kad nedaug tesiskyrė kasdienis Vil-niaus vyskupo maistas – 1538 m. pasninko dieną pietums jis valgė žuvį su grybais ir žirnius su svogūnais, gėrė alų, tos dienos vakare, vėlgi užsigerdamas alumi, valgė žuvį, barščius ir baltą duoną. Kitų dienų maisto racionas buvo panašus – be minėtų patiekalų, vyskupui taip pat buvo patiekta ropių, agurkų, kiaušinių, avižų kruopų. Vyskupo socialinio statuso išskirtinumą rodė tik balta duona ir išlaidos įvairiems prieskoniams: muskatams, šafranui, imbie-rui, migdolams, kmynams, gvazdikėliams, razinoms, cukrui, alyvoms, anyžiams, taip

133 Valstiečių ir bajorų kasdienos maisto produktai faktiškai nesiskyrė – štai XVI a. pirmoje pusėje nagrinė-toje teismo byloje atskleidžiama, jog valstiečio klėtyje buvo lašinių ir kumpių, paklėtyje – rugių, žirnių, grikių, lysvėse augo kopūstai, agurkai, česnakai, buvo penimos vištos ir žąsys – žr. РИБ. T. 20, Nr. 194, sk. 1522–1523.

134 LM. TBK 37, Nr. 9, p. 34.

76

pat ryžiams ir, beje, vynui, kurį gerdavo sulaukęs svečių135.

Taigi, būtent dvarai bajorus aprūpindavo kasdienį mitybos raciono pagrindą sudariu-siais maisto produktais, tačiau pakankamas finansines sąlygas turinčių bajorų šventinis stalas buvo neįsivaizduojamas be produktų, importuotų iš svečių šalių. Užsieniniais prieskoniais pagardinti patiekalai, vynas, taip pat žvėrienos kepsniai ir pyragai buvo ženklai, rodantys „namų šeimininko“ statusą ir dosnumą. Tokia svarbi to meto valgių reprezentacinė reikšmė sąlygojo bajorų sekimą „aukščiausiosios“ valdovo virtuvės pavyzdžiu. Tai liudija ir Andriaus Volano, susirūpinusio pilietinės visuomenės ugdymu, priekaištai, kad tuo metu „tarp visų įsivyravo noras demonstruoti prabangą: vienas su kitu rungtyniauja ne reikšmin-gais žygiais ar karo šlove, o tik spindinčiu drabužiu ar ruošdami įmantriausius valgius bei stalus“136.

Gėrimai

XVI a. šaltiniai atskleidžia būtent alkoholi-nių gėrimų vartojimą. Tiesa, pasak šaltinių, bajorai gėrė kriaušių girą137. Tačiau gryną vandenį, kaip pasakoja Jonas Lasickis, ger-davo tik tie, kurie nedarydavo alaus138, nes vanduo tuo metu buvo nešvarus ir galėjo sukelti sveikatos sutrikimų. Greičiausiai negėrė bajorai ir pieno – jo primelžiama buvo nedaug, o ir tas sunaudojamas sū-riams gaminti. Tad būtent alus, kaip ir

135 AC. T. 7, Nr. 12, p. 18–24.136 Andrius Volanas. Rinktiniai raštai / Sudarė

M. Ročka, I. Lukšaitė. Vilnius, 1996, p. 164.137 LM. Užr. 6, Nr. 610, p. 349.138 Ališauskas V. Jono Lasickio pasakojimas apie

žemaičių dievus. Tekstas ir kontekstai. Vilnius, 2012, p. 103.

Lenkijoje139, Anglijoje bei Vokietijoje140, LDK buvo plačiausiai vartojamas gėri-mas – daugiausia juo ir būdavo prekiaujama smuklėse141. Inventorių duomenimis, vie-tinis alus būdavo gaminamas iš kvietinio arba miežinio salyklo142 bei apynių, kurių apsaugojimu nuo nuniokojimo pasirūpinta įvedant už tai sankciją Pirmajame Lietuvos Statute143. Beje, šaltiniai mini ir gertus importuotus vokišką144 bei Gdansko alų145.

Be alaus, smuklėse ypač daug buvo parduodama ir degtinės146, kuri neretai minima ir Lietuvos Metrikos aktuose147. Būtent aptariamuoju laikotarpiu LDK buvo sužinota šio gėrimo varymo paslaptis ir ją imta gaminti iš vietinių žaliavų148. Apie šios gamybos paplitimą pasakoja Mykolas Lietuvis, minėdamas, jog miestuose gausu ne tik alaus, bet ir degtinės daryklų ir kad į šiuos gėrimus žmonės yra labai įjunkę149.

Šaltinių duomenimis, gana dažnai bajorai gerdavo ir midų150. Įdomus Gerardo Mer-katoriaus pasakojimas atskleidė, kad Lietu-voje buvo mėgstama gerti gryną ir atskiestą

139 Ferenc M. Op. cit., p. 153.140 Brennan T. Drinking and Drugs // Encyclopedia

of European Social History from 1350 to 2000. V. 5. Culture, Leisure, Religion, Education, Everyday life / Ed. P. N. Stearns. Detroit, 2001, p. 90.

141 Kiaupa Z. Op. cit., p. 13.142 LDK kasd. gyv., p. 258.143 PLS. Sk. 9, str. 10, p. 226.144 LM. Užr. 8, Nr. 612, p. 450. 145 LM. Užr. 37, Nr. 599, p. 476.146 Kiaupa Z. Op. cit., p. 13.147 LM. Užr. 8, Nr. 197, p. 192; Nr. 612, p. 450; Nr.

615, p. 456; LM. Įrašų 11, Nr. 120, p. 123; LM. Užr. 19, Nr. 110, p. 133 ir kt.

148 Молчанова Л. А. Очерки материальной куль-туры белорусов XVI–XVIII вв. Минск, 1981, c. 51.

149 Mykolas Lietuvis. Op. cit., p. 40.150 LDK kasd. gyv., p. 258; LM. TBK. 8, Nr. 359, p.

167; LM. Užr. 8, Nr. 530, p. 385; Nr. 197, p. 192; АВК. T. 17, Nr. 595, p. 219 ir kt. Apie platų midaus vartoji-mą žr. Kraštas ir žmonės, p. 80; Ališauskas V. Op. cit., p. 103.

77

midų, kuriuo būdavo atsigaivinama, bet ir nuo kurio pasigeriama151. Vis dėlto XVI a. midaus (kaip ir atvežtinio vyno) smuklėse buvo parduodama mažiau nei alaus ar degtinės152. Įdomu, kad Mykolas Lietuvis, kalbėdamas apie vartojamus gėrimus, mi-daus visai nepamini, tačiau pasakoja, kad lietuviai geria daugelio rūšių vyną153.

LDK bajorai gerdavo vynus, importuotus iš Vengrijos, Italijos, Prancūzijos, Ispanijos bei kitų šalių miestų154. Vengriškas vynas tuo metu buvo pigus ir todėl, regis, populia-riausias155. O išskirtinė vyno rūšis – malma-zija156, buvo labai brangi ir reta157. Būtent vyno vartojimas buvo aukšto bajorų statuso ženklas158, o turint finansinių galimybių, vaišių metu gertas gana gausiai – tai liudija ir amžininko Petro Roizijaus žodžiai: „Kai po vaišių gausių ir vyno, statinėmis gerto, / Kalbos kils, patikėk: taurės, ne žmonės kalbės.“159

Minėtų alkoholinių gėrimų vartojimas kėlė piktnaudžiavimo alkoholiu problemą. Tačiau tai buvo būdinga ne vien LDK bajorams. Būtent lenkų polinkis į piktnau-

151 Kraštas ir žmonės, p. 84.152 Kiaupa Z. Op. cit., p. 13.153 Mykolas Lietuvis. Op. cit., p. 40.154 VL. T. 2, p. 352.155 Korczak L. Op. cit., p. 60.156 VL. T. 2, p. 40. Malmazija – graikiškas vynas –

žr. Gloger Z. Op. cit., p. 182.157 Korczak L. Op. cit., p. 60.158 Бродель Ф. Op. cit., p. 254. 159 Dainos pasauliui, saulei ir sau. Lietuvos XV–

XVII amžiaus poezijos antologija / Sudarė E. Ulčinaitė. Vilnius, 1993, p. 277.

džiavimą alkoholiu tapo stereotipu kitų šalių gyventojų akyse160.

Išvados

Virtuvei bajorų sodyboje paprastai būdavo statomas atskiras medinis pastatas, kurio tiek išorė, tiek vidus pasižymėjo paprastu-mu. Virtuvėje tebuvo ugniavietė, stalas bei pora suolų ir tik amžiaus pabaigoje atsirado spinta indams. Jos atsiradimas virtuvės in-terjere buvo atspindys XVI a. antroje pusėje pastebimo virtuvės indų ir įrankių rūšių gausėjimo proceso, kuris rodo, kad bėgant laikui bajorų gyvenamojoje aplinkoje atsi-rado vis daugiau daiktų, kurie jų gyvenimą darė patogesnį ir tobulesnį – net jeigu tai tik šeimynykščių erdvė, kurioje šie ruošė valgį savo ponams.

XVI a. LDK bajorų stalą pagrindiniais tiek augalinės, tiek gyvulinės kilmės maisto produktais (javais, daržovėmis, vaisiais, galvijų ir naminių paukščių mėsa, pieno produktais) aprūpindavo augalininkystę bei gyvulininkystę plėtojęs dvaras. Maisto žaliavas taip pat papildydavo žvejyba ir XVI a. pabaigoje vien bajorų pramoga tapusi medžioklė. Be to, turėdami pakanka-mai finansinių išteklių ir išplėtotą užsienio prekybą, bajorai vartojo ir importuotus, brangius produktus (prieskonius, vynus), kurie kartu su žvėrienos patiekalais ir skyrė bajoriškąją virtuvę nuo valstietiškosios.

160 Korczak L. Op. cit., p. 59.

78

NOBLEMAN’S CUISINE IN THE GRAND DUCHY OF LITHUANIA IN THE 16TH CENTURY

Neringa DambrauskaitėS u m m a r y

The cuisine of noblemen is an important problem of the research of the noblemen’s household. The aim of this study was to analyze the cuisine, including both meanings of this conception – the building and nourishment. The first section presents a wooden cui-sine's building which was separated from the dwelling house. It also reveals the assortment of cuisine unten-

sils. It worth noting that the variety of cuisine untensils increased in the second half of the 16th century. The second section presents food and drinks. It reveals that the basic food was provided from the noblemen’s estates. Also, it shows the importance of expensive imported products which made one of the differences between noblemen’s and peasants’ cuisines.

Įteikta 2013 01 15Parengta skelbti 2013 04 04

79

ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2013 31

KATALIKŲ BAŽNYČIA PERMĄSTO ŽYDŲ KONVERSIJAS: MISIJŲ STRATEGIJOS IR VEIKSMINGUMAS TARPUKARIO VILNIUJE Elena Keidošiūtė

DoktorantėVilniaus universitetoIstorijos fakultetas Universiteto g. 7, LT-01513 VilniusEl. paštas: elena.keidosiute@gmail.com

Katalikų Bažnyčios dėmesys žydų mažumai Vilniaus arkivyskupijoje tarpukariu nebuvo beprecedentis fenomenas. Pirmasis ir ryš-kiausias institucionalizuotos misionieriškos organizacijos pavyzdys buvo Mariae Vitae (lot. Marijos gyvenimo) moterų kongregaci-ja, veikusi 1737–1773 m. ir 1788–1864 m. Marijavitės ne tik vadovavosi unikalia, jų įkūrėjo kunigo Stepono Juozapo Tur-činavičiaus (Stefan Józef Turczynowicz) (XVII a.–1773 m.) parašyta regula, veiklos kryptį apibrėžiančią kaip katechumenių ir konvertičių (dauguma jų buvo žydės, nors buvo planuota krikščionybę skleisti ir tarp totorių bei karaimių, t. y. orientuotasi į visą nekrikščioniškų bendruomenių Abiejų Tautų Respublikoje spektrą) religinį švietimą, bet ir suformavo unikalią materialinę pagalbą ir edukaciją apimančią socialinę programą, suteikiančią merginoms reikiamų religinių žinių bei praktinių darbo įgūdžių, kad ap-sikrikštijusios jos galėtų dirbti, įsitvirtinti katalikiškoje visuomenėje ir būtų išvengta apostazės1. Vilniui atsidūrus Rusijos imperi-jos sudėtyje žydų konversijos buvo skatina-

1 Keidošiūtė E. Mariae Vitae kongregacijos misionieriška veikla // Lietuvos istorijos studijos. 2009, t. 24, p. 38–49.

mos kaip šios mažumos asimiliavimo ar bent jau administravimo priemonė. Ir nors visoje imperijoje natūraliai pirmenybė buvo teikia-ma stačiatikybei, Lietuvos teritorijos žydai dažniau krikštydavosi katalikų bažnyčiose2. Panaši situacija išliko iki pat tarpukario, kai po 1919 m. Lenkijos Vilniaus okupacijos Katalikų Bažnyčia ėmėsi permąstyti savo santykį su vietine žydų mažuma ir požiūrį į konversiją iš judaizmo į katalikybę. Tar-pukario Vilniaus krašto žydų bendruomenė, paveikta emancipacijos ir akultūracijos ten-dencijų, kad ir silpnesnių nei, tarkim, Vakarų Europos žydų bendruomenėse3, tolo nuo

2 Šią prielaidą leidžia daryti šiuo metu atliekamas tyrimas, paremtas archyvine medžiaga, siekiant išsiaiš-kinti, kiek platus fenomenas buvo žydų atsivertimas į katalikybę Rusijos imperijos valdomoje Lietuvos terito-rijoje.

3 Istoriografija, skirta žydų akultūracijai ir asimiliacijai, Vakarų Europoje – ypač gausi. Kele-tas pavyzdžių: Vago B. (red.). Jewish Assimilation in Modern Times. Boulder, 1981; Endelman T. M. Radi-cal assimilation in English Jewish history, 1656–1945. Bloomington, 1990; Frankel J., Zipperstein S. J. (red.). Assimilation and Community: The Jews in Nineteenth-Century Europe. Cambridge, 1992; Hyman P. E. Gernder and Assimilation in Modern Jewish History, The Roles and Representation of Women. Seattle, London, 1997 (autorė taip pat skiria dėmesį, kitaip nei Vakarų, Rytų Europos žydų patirčiai); Herz D. How Jews became Germans. Yale, 2007. Apie kvestionuotiną

80

žydų bendruomenės Abiejų Tautų Respubli-koje ar Rusijos imperijos sudėtyje. Žydai vis labiau pajuto galį identifikuotis kaip žydai nepaisant religinės priklausomybės ir rasti kitų būdų integruotis į visuomenę, nedary-dami tokio radikalaus tapatybės transfor-mavimo žingsnio kaip religinė konversija.

Žydų konversijų į katalikybę procesas ir procedūra tarpukariu įgijo naujų formų, apibrėžtų naujos politinės tautinės valstybės situacijos ir visuomenės, tiek krikščioniš-kosios, tiek žydiškosios jos dalių, moder-nėjimo. Ne taip seniai pasirodė keli darbai, atidžiau pažvelgiantys į šią problemą4, tačiau Vilniaus kraštas dažniausiai minimas bendrame Lenkijos kontekste neskiriant jam daugiau dėmesio, o jo istoriją atsklei-džiantys šaltiniai specialaus susidomėjimo nesulaukė arba nebuvo prieinami. Regio-nui ir laikotarpiui skirti tekstai labiausiai orientuojasi į bažnytininkų nepakantos žydams apraiškas ir nacionalizmą, dažnai vainikuojant tyrimą kaltinimais Katalikų Bažnyčiai kaip antisemitizmo tarpukariu kurstytojai5, į antižydiškumo paveikslą

Rusijos imperijos žydų modernėjimą asimiliacijos būdu žr. Lederhendler E. Modernity without emancipation or assimilation? The case of Russian Jewry // Assimila-tion and Community: The Jews in Nineteenth-Century Europe / Red. J. Frankel, S. J. Zipperstein. Cambridge, 1992, p. 324–343 bei Mendelsohn E. A Note on Jew-ish Assimilation in the Polish Lands // Jewish Assimi-lation in Modern Times / Ed. V. Belo. Boulder, 1981, p. 141–149.

4 A. Landau-Czajka ir J. Żyndul straipsniai rinki-nyje „W poszukiwaniu religini doskonałej. Konwersja a Żydzi“ / Red. A. Jagodzińska. Wrocław, 2012; Lan-dau-Czajka A. Syn będzie Lech... Asymilacja Żydów w Polsce międzywojennej. Warszawa, 2006. Anksčiau buvo apsiribota lakoniškais konversijų aprašymais platesniame Lenkijos Bažnyčios ir Lenkijos žydų ma-žumos santykių kontekste, pavyzdžiui, Modras R. The Catholic Church and Antisemitism. Poland, 1933–1939. Jerusalem, 1994.

5 Teigiama, kad antižydiškos nuotaikos Lenkijoje buvo įkvėptos tradicinio kaltinimo, propaguoto Baž-

įpynusiai žydų kaltinimus komunistavimu, simpatizavimu sekuliarizmui, masonams, pornografijai etc. bei ekonominiu domina-vimu. Tyrimuose trūksta detalesnės tokių kaltinimų recepcijos tarp kunigų ir domi-navusių požiūrių santykio su debatais žydų konversijos klausimu analizės, kuriai ir yra skirtas šis straipsnis. Jame pasitelkiama dviejų atskirų, bet to meto Katalikų Bažny-čioje vykusį santykio su žydų mažuma kon-versijų kontekste permąstymą tarpukario Vilniaus krašte atspindinčių atvejų analizė: 1929 m. Vilniaus Archidiecezinės tarybos įkurtos Žydų atvertimo sekcijos įkūrimo aplinkybių ir veiklos tyrimas ir pateiktų atsakymų į 1935 m. arkivyskupijoje cirku-liavusios Anketos žydų klausimu6 turinio nagrinėjimas. Pagrindinę pirminių ir iki šiol tyrimuose nenagrinėtų šaltinių bazę sudaro Žydų atvertimo sekcijos dokumentai (pir-mininko Stanislovo Milkovskio (Stanisław Miłkowski) 1930 m. veiklos ataskaita7, misionieriaus Fridriko Pistolio (Frederyk Pistol) ataskaita8, Milkovskio ir Pistolio korespondencija)9, Pinsko klebono Jano

nyčios, kad žydai yra priešiški krikščionybei. Daugiau apie tai žr. Mendelsohn E. Jewish Condition in Interwar, p. 80; „<...> viena įtakingiausių Lenkijos institucijų tęsė seniai pradėtą kampaniją prieš juos [žydus]“, Mendel-sohn E. The Jews of East Central Europe between the World Wars. Bloomington, 1983, p. 37; Marcus J. So-cial and Political History of the Jews in Poland 1919–1939. Berlin, New York, Amsterdam, 1983, p. 363–364; Kertzer D. I. The Popes against the Jews. New York, 2001; Holtschneider H. Christian Jews and the Holo-caust // Religion in History – conflict, conversion and coexistence. Manchester, 2004, p. 226–232.

6 Pavadinimas autorės, dokumento pavadinimo situacija aptariama vėliau straipsnyje.

7 S. Milkovskio 1930 m. ataskaita apie Sekcijos veiklą Misijų Kongresui // MAVB RS. F. 318, b. 34598, l. 78.

8 Pistolio ataskaita yra be adresato ar datos. Ti-kėtina, kad galėjo būti Milkovskio ataskaitos priedas. MAVB RD. F. 318, b. 34598, l. 78.

9 MAVB RS. F. 318, b. 22683, 34598.

81

Ziejos korespondencija su Vilniaus kurija, kurioje jis pateikė Anketos žydų klausimu Lenkijoje juodraštį bei misijų planą10 ir 244 Vilniaus arkivyskupijos klebonų atsakymai į kurijos išplatintą Anketos redakciją11. Šie istoriografijoje iki šiol nenagrinėti atvejai labiau atskleidžia pačiai Bažnyčiai iškilusias dilemas dėl žydų konversijų, nei pastarųjų polinkį rinktis šį kraštutinumą bandant apibrėžti savąją tapatybę. Tarpu-kario Vilniaus krašte bažnytininkai tebe-matė at(si)vertimą kaip spręstiną ar bent jau svarstytiną problemą.

Oficiali Katalikų Bažnyčios pozicija

Pasaulinių karų metu ir tarpukariu Petro sostą užėmę popiežiai Benediktas XV (1914–1922) ir Pijus XI (1922–1939) neiš-dėstė jokios konkrečios pozicijos žydų atsi-vertimo klausimu, net nebandė įvardyti to kaip išskirtinio Bažnyčios ir dvasininkijos tikslo. Nepaisant to, jie abu rėmė katalikiš-kas misijas ir apaštalavimą tarp „netikin-čiųjų“, o šitokia pozicija vienaip ar kitaip siejosi ir su misionieriavimu tarp žydų ir brėžė paraleles su Lenkijos Bažnyčios veiklos realijomis. Viena pagrindinių popie-žiaus Benedikto XV iniciatyvų buvo 1919 m. lapkričio 30 d. enciklika „Maximum Illud. Apie Tikėjimo platinimą pasaulyje“, tapusi XX a. misijų statutu12. Paskelbti en-cikliką paskatino daugybė problemų, kurias misijų srityje sukėlė Pirmasis pasaulinis

10 MAVB RS. F. 318, b. 22683. Straipsnyje taip pat pateikiamas visas J. Ziejos klausimyno ir misijų pla-no tekstas (MAVB RS. F. 318, b. 22683, l. 34).

11 MAVB RS. F. 318, b. f. 14787–14791, 14793, 14799–14800, 14804, 14806, 14817, 14820, 14822–14836, 14838–14840, 20298–20300.

12 Boekenkotter T. A Concise History of the Cat-holic Church. New York, London, Toronto, Sydney, Auckland, 2005, p. 386.

karas. Tuo Benediktas XV užsitarnavo „misijų popiežiaus“ vardą13. Benediktas XV kreipėsi į tikinčiuosius Apaštališkuoju laišku, kur patvirtino katalikiškų misijų tarp „netikinčiųjų“ svarbą. Popiežius kvietė atsidavusius misionierius, o ypač eilinius vietos kunigus, atliekant šią užduotį būti kuo energingesnius ir uolesnius. Jis ypač pabrėžė eilinių kunigų atsakomybę, nes jie yra arti tikinčiųjų ir daro jiems didelę įtaką, ypač jei jie yra iš atsivertusiųjų:

<...> vietos kunigas, tos pačios kilmės, prigimties, pomėgiais ir siekiais kaip ir jį supantys žmonės, turi nepaprastos galios paveikti jų galvoseną ir taip pritraukti juos prie Tikėjimo. Jis žino argumentus, kuriuos jie išgirstų, geriau nei bet kas kitas. Ir galiausiai, jam dažnai yra lengvai pasie-kiamos vietos, kur atvykėlis kunigas nebūtų toleruojamas.14

Atrodytų, Benediktas XV daugiau-sia kalbėjo apie neeuropietiškas šalis ir žemynus, tačiau turint omenyje, kokią svarbą popiežius teikė eilinei parapijai ir jos klebonui bei jo įtakai aplinkiniams, vietos žydai, be abejonės, turėjo patekti į minimą „netikinčiųjų“ kategoriją, į kurią savo dėmesį privalėjo atkreipti parapijos vadovas. Žydai buvo išskirtinė tikslinės grupės kategorija – diasporos žmonės, sutinkami daugelyje vietų, be savo žemės, gyvenantys pasklidę parapijose tų, kuriuos pasiekti turėjo nurodymai, išdėstyti šiame Apaštališkajame laiške. Misionierius pri-valėjo užsiimti apaštalavimu savo paties parapijoje. Taip pat popiežius skatino mi-

13 Benedict XV // Oxford Dictionary of Popes. Oxford, 2010, p. 321.

14 On the Propagation of the Faith throughout the World, Apostolic Letter of Benedict XV, November 30, 1919. Prieiga per internetą: http://www.svdcuria.org/pub-lic/mission/docs/encycl/mi-en.htm [žiūrėta 2011 12 18].

82

sijose dalyvauti eilinius tikinčiuosius, kad ir finansiškai jas remiant.

Benedikto XV įpėdinis Pijus XI ne tik dar kartą priminė katalikams misijų svar-bą, bet ir nunciatūros metais (1918–1921) buvo pažinęs tarpukarinę, nepriklauso-mybę atgavusią Lenkiją ir prisidėjęs prie vietos Katalikų Bažnyčios atgimimo. 1926 m. vasario 8 d. enciklikoje „Apie kata-likiškas misijas“ jis skatino dvasininkus ieškoti potencialių misionierių ir drąsinti kiekvieną, susidomėjusį misionieriška veikla. Jis kvietė didinti konvertitų kilmės bažnytininkų skaičių:

<...> dvasininkai, tapę atsakingi už ti-kinčiuosius naujosiose bendruomenėse, Apaštalų buvo parinkti ne iš atvykėlių, bet iš vietos gyventojų. <...> Kaip gali Bažnyčia būti platinama šiandien tarp pagonių, jei ji nėra statoma iš tų pačių elementų, iš kurių buvo sukurtos mūsų bažnyčios, t. y. jei ne iš žmonių, dvasininkų ir religinių vyrų ir moterų ordinų, pritrauktų iš vietinių regionų gyventojų?15

Vėlgi atrodo, kad labiausiai Pijus XI buvo susidomėjęs ne Europos žemyno, bet tolimų kraštų bažnyčiomis16. Pastarosios tapo sudėtingesnio – Vatikano ir Hitlerio režimo santykių – klausimo dalimi. Tačiau abiejų popiežių aktualinta pati idėja ka-talikybę skleisti pasitelkiant atsivertėlius atkartojo senas misionieriavimo tradicijas, ne kartą taikytas ir sprendžiant žydų krikštų klausimą.

15 On Catholic Mission, Rerum Ecclesiae Encycli-cal of Pope Pius XI promulgated on February 8, 1926. Prieiga per internetą: <http://www.papalencyclicals.net/Pius11/P11REREC.HTM> [žiūrėta 2011 12 18].

16 Tai byloja ir faktas, kad jo pontifikato metu vys-kupais tapo vietos kunigai Azijoje (6 kinai, 1 japonas etc.) ir bendras vietinių kunigų skaičius padidėjo nuo 3 000 iki 7 000. Pgl. Pius XI // Oxford Dictionary of Popes. Oxford, 2010, p. 322–323.

Žydų atvertimo sekcija ir konvertitas misionierius Fridrikas Fridrikas

1929 m. rudenį Archidiacezinė taryba Vilniuje veikusią Šv. Jono draugiją prie Vidaus misijų draugijos (lenk. Towarzystwo Misyj Wewnętrznych Sekcja Nawracania Żydów17) pertvarkė į specialią šiam reikalui skirtą Žydų atvertimo sekciją18 (toliau – Sekcija)19. Anot Sekcijos pirmininko

17 Aušros Vartų Dievo Motinos vardo pamaldi vidaus misijų draugija Vilniaus arkivyskupijoje buvo patvirtinta 1926 m. spalio 3 d. Vilniuje. Jos statutas skelbė jos misiją esant katalikybės gilinimą, apsaugą ir skatinimą malda, finansine pagalba ir apaštalavimu. Savo veiklos teritorija draugija apsibrėžė Vilniaus ar-kivyskupiją, o būstine – Vilniaus kuriją. Draugija buvo atvira ir pasauliečiams. § 1–5, Statut stowarzyszenia dla misy wewnętrznych w archidiecezji wileńskiej pod we-zwaniem Matki Boskiej Ostrobramskiej. Vilnius, 1926.

18 1926 m. Varšuvoje, Šv. Aleksandro parapijoje gimė panašus judėjimas, pasivadinęs Švč. Mergelės Marijos vardo maldos už Izraelio atsivertimą draugija. Jinai savo tikslu išsikėlė katalikų susivienijimą maldo-je vardan žydų atsivertimo į katalikybę ir visų katali-kų suvokimo apie šios maldos svarbą (uświadamianie najszerszego ogółu katolików o potrzebie i znaczeniu tej modlitwy, Statut // MAVB RS. F. 318, b. 34598, l. 53). Tais pačiais metais veiklą pradėjo ir prieštaringų vertini-mų sulaukusi Amici Israel (Izraelio draugų) organizacija Romoje, vienijusi įvairaus rango katalikų dvasininkus, kuri siekė susitaikymo ir supratimo tarp žydų ir kata-likų. Draugija nesėkmingai reikalavo atsisakyti žydų tautai skirto įvardijimo perfidis Didžiojo Penktadienio maldoje (perfidus (lot.) teologinėje kalboje (ir maldoje) reiškė tikėjimo neturėjimą ar netekimą, tačiau vėlesnėje kalboje jo reikšmė tapo išdavikiškas, klastingas). Ga-liausiai, praėjus dvejiems metams po įkūrimo, 1928 m. draugija sulaukė daugybės kaltinimų prosemitiškumu ir buvo pasmerkta (Modras R. The Catholic Church and Antisemitism. Poland, 1933–1939. Jerusalem, 1994, p. 270–273). Lenkijoje jos atstovybės buvo Varšuvoje, Lomžoje ir Sedlicose ir globojamos kardinolo Aleksan-dro Kakovskio (Aleksander Kakowski). Nepaisant to dauguma dvasininkų organizaciją laikė judaizuojančia ir apgaulinga (Łysiak A. Rabbinic Judaism in the Wri-tings of Polish Catholic Theologians // Antisemitism, Christian Ambivalence and the Holocaust. Blooming-ton, 2007, p. 28–29).

19 Milkovskio ataskaita // MAVB RS. F. 318, b. 34598, l. 76.

83

Šv. Jono bažnyčios klebono Stanislovo Milkovskio, Šv. Jono draugija pritraukė vos 20 narių, jos veikla buvo vangi ir tik 1929 m. balandžio 29 d. ją pertvarkius į specialiai į žydų atvertimą orientuotą or-ganizaciją, ji atgijo ir ėmė vystytis20. 1930 m. birželį ji turėjo 170 narių Vilniuje ir 10 – ne mieste21. Tais metais draugija „mora-liškai ir materialiai“22 globojo 15 žydų (4 anksčiau pakrikštytus (tikriausiai turimi omenyje į Sekcijos globą patekę savaran-kiškai iki 1929 m. balandžio apsikrikštiję žydai), 2 apkrikštytus iki 1930 m. birželio ir 9 katechumenus). Kada tiksliai Sekcija baigė savo veiklą nežinoma – paskutinė turima S. Milkovskio korespondencija Sek-cijos klausimais datuota 1931 m. gruodžio 1 d.23 Nors draugijos pirmininkas buvo S. Milkovskis, realiai misijoms vadovavo pasikrikštijęs žydas iš Lvovo Fridrikas Pis-tolis. Būtent jo mintys 1930 m. Milkovskiui rašytuose laiškuose, kuriuose buvo apta-riami įvairūs organizaciniai klausimai, bei Milkovskio ir Pistolio veiklos ataskaitose leidžia bent iš dalies atkurti draugijos vei-klą. Nors šaltiniai skurdūs, vis dėlto galima apibrėžti tam tikras šio reiškinio gaires.

1930 m. sausį Sekcija pradėjo rengti lenkų ir vokiečių kalbų kursus suaugusiems žydams. Kursai vyko Vilniuje, Didžiojoje gatvėje, o jiems vadovavo F. Pistolis. Ir nors ataskaitoje Pistolis teigė, kad jais susido-mėjo daugiau nei 100 asmenų, po mėnesio šie kursai, kurie buvo inicijuoti „trokštant priartinti kaimynus žydus prie Katalikų Bažnyčios ir lenkiškos kultūros“24, buvo

20 Ten pat.21 Ten pat. 22 Ten pat.23 Milkovskio laiškas Dysnos parapijos klebonui

// MAVB RS. F. 318, b. 34598, 1. 116 24 1930 m. sausio 15 d. Milkovskio laiškas į Vil-

nutraukti kaip „nepavykę“25. Įdomu, kad dėl stipraus kultūrinio ir kalbinio nacionalizmo Lenkijoje (panašus fenomenas pastebimas ir tarpukario Lietuvoje) galimybė kreiptis į žydus per religinę literatūrą jidiš kalba buvo pamiršta ir pasirinkta lenkų kalba. Tų pačių metų rugsėjį Pistolio iniciatyva Vilniuje, Tilto gatvėje, buvo atidaryta skaitykla, ku-rioje pagal jo viziją turėjo būti prieinama po-puliarioji religinė literatūra, o du kartus per savaitę vykti Biblijos skaitymai („odczyty biblijne“26)27. Nežinia, ar skaitykloje vyko paskaitos, ar tai teliko Pistolio mintyse, tačiau Šv. Jono bažnyčios parapijos salėje jų tikrai būta. Jas vedė pats Pistolis28, bet dalyvaudavo ir Milkovskis. Kiek galima spręsti iš Pistolio skundų 1930 m. laiške Milkovskiui29, esą dėl prastos jo lenkų kal-bos žmonės jį, o juo labiau jo pranešimus, kurie, tikėtina, ir buvo pagrindinė paskaitų medžiaga, sunkiai suprasdavo. Greičiausiai, paskaitos buvo skirtos plačiajai auditorijai, galbūt Sekcijos nariams (jei jų auditorija būtų vien žydai, Pistoliui nebūtų tekę lau-žyti liežuvį kalbant lenkiškai) ir žydams, kuriems pritraukti Pistolis siūlė į paskaitas kviečiančiose afišose užrašyti „Žydai mielai laukiami“30, o tai rodo, matyt, buvus nedi-delį žydų susidomėjimą31. Reikia pasakyti,

niaus rajono mokyklų priežiūros tarnybą // LMAVB RS. F. 318, b. 34598, 1. 84.

25 Ten pat.26 Pistolio ataskaita // MAVB RS. F. 318, b. 34598,

l. 78.27 Pistolio ataskaita // MAVB RS. F. 318, b. 34598,

l. 78; Skaityklos atidarymas // MAVB RS. F. 318, b. 34598, l. 81.

28 Vieno tokio referato pagrindu vėliau išleista knygelė. Žr. toliau straipsnyje.

29 MAVB RS. F. 318, b. 34598, l. 51.30 Pistolio laiškas. MAVB RS. F. 318, b. 34598,

l. 51.31 Dar keisčiau tai, kad už dalyvavimą paskaitose

buvo nustatytas 50 gr. mokestis, kuris, matyt, jų popu-liarumo taip pat nepadidino.

84

kad visi šie žingsniai atliepė Vidaus misijų statute nurodytas gaires: draugijos nariai buvo skatinami rengti religinius kursus ir diskusijas, organizuoti skaityklas, kiek gali, užsiimti leidyba, vykdyti misijas, teikti finansinę pagalbą konvertitams ir t. t.32

Pistolis savo misionieriškos veiklos ataskaitoje rašo 33, kad, pats būdamas pasi-krikštijęs žydas, jis asmeniškai bendravo su potencialiais neofitais34. Pistolis pasakoja:

<...> prieš krikštą kandidatas turi pažinti Kristų ir Jo dievišką mokymą. Dėl to nuolat kalbuosi, diskutuoju <...> su kandidatais. Jei jie labai vargšai, tai ir materialiai pa-dedu. Taip pat ieškau tarp katalikų prijau-čiančių mano veiklai.35

Kaip rodo 1930 m. Milkovskio atas-kaitos36 skaičiai, organizacijos akiratyje buvo 15 žydų neofitų ir katechumenų. Toks skaičius leido asmeniškai bendrauti su kiekvienu kandidatu ir parūpinti jam šiokią tokią materialinę pagalbą. 1930 m. Pistolis bendravo su penkiais pavieniais potencialiais konvertitais ir viena šeima37. Kandidatus Pistolis lankydavo jų namuose pats, jie lankydavo jį arba susirašinėdavo.

32 § 12–13, Statut stowarzyszenia dla misy we-wnętrznych w archidiecezji wileńskiej pod wezwaniem Matki Boskiej Ostrobramskiej. Vilnius, 1926.

33 Pistolio ataskaita // MAVB RS. F. 318, b. 34598, l. 78.

34 Ten pat.35 Ten pat.36 Milkovskio ataskaita // MAVB RS. F. 318,

b. 34598, l. 76.37 Talmudo mokytojas Šendarovskis, du pirkliai

Gordonai, Gutmanų šeima ir studentas Chašesmanas. Gali būti, kad pastarasis yra tas pats Chašesmanas, kurio prašymą krikštytis, siųstą 1929 m. Vilniaus arkivysku-pui, randame tarp krikšto bylų. Matome, kad potencia-lūs konvertitai – gana išsilavinę ar pasiturintys žmonės. Galima spėti, kad tokie „taikiniai“ Pistoliui buvo paran-kesni, nes atversti žydus jis stengėsi vien pasitelkdamas Šv. Raštą ir religinius disputus. Pistolio ataskaita // MAVB RS. F. 318, b. 34598, l. 78.

Po jau minėtų Pistolio organizuotų lenkų ir vokiečių kalbų kursų su juo ryšį palaikė trys jaunuoliai iš Talmudo mokyklos („szkoly talmudycznej“, iš šaltinio nėra aišku, ar turima omenyje ješiva, ar „Talmud Tora“ mokykla), kurie susidomėjo jo skleidžia-momis idėjomis. Tačiau didžiam misio-nieriaus apgailestavimui vaikinų šeimos sutrukdė jiems toliau bendrauti. Pistolis teigė užmezgęs ryšį net su „Jo Ekscelencija karaimų hachanu“38, su kuriuo turėjęs pus-trečios valandos pokalbį ir buvo pakviestas jį lankyti ir dalyvauti Naujojo Testamento skaitymuose hebrajų kalba39.

Bendravimas ir asmeninis kontaktas su potencialiais konvertitais buvo pagrindinė Pistolio priemonė ieškant naujų Katalikų Bažnyčios narių. Tai ir buvo priežastis, kodėl ne pats Sekcijos pirmininkas kunigas S. Milkovskis, o žydas konvertitas F. Pis-tolis, galintis pasidalyti asmenine patirtimi, kalbėti jų kalba ir būti gyvu pavyzdžiu, palaikė ryšį su žydų bendruomene40. O kunigo S. Milkovskio pavardė šaltiniuose figūruoja ten, kur kalbama apie Sekcijos narius katalikus ir naujų narių verbavimą ar prašymą paremti. Geriausiai tokią veiklą atspindi propagandiniai atvirukai, kuriais kviečiama prisidėti prie Sekcijos veiklos arba jai aukoti. Peržvelgus kelis išlikusius Milkovskiui rašytus atsakymus į jo laiškus

38 Tikriausiai turimas omenyje Seraja Šapšalas (1873–1961).

39 Pistolio ataskaita, l. 78.40 Žydo konvertito kaip įtaigesnio misionieriaus

agitavimas krikštytis ar aktyvi misionieriška veikla tarp žydų nėra naujas metodas patraukti krikščionybėn daugiau žydų. Tokia taktika naudota ir anksčiau, kartais net falsifikuotai. Pavyzdžiui: konvertitas Jonas Kristu-pas Levekas, 1841 m. Jeruzalėje įkurtai protestantiškai vyskupijai vadovavo iš Prūsijos kilęs žydas konvertitas Mikelis Salomonas Aleksandras, apsikrikštijęs (ar per prievartą apkrikštytas) žydas Serafinovičius, vėliau liu-dijęs prieš žydus ritualinės žmogžudystės byloje, etc.

85

matyti, kad nebuvo vengiama net rašyti asmeninius laiškus tikintiesiems su prašymu aukoti41.

Neofito, pamokslaujančio žydams, galimybės juos paveikti galėjo būti per-vertintos. Net jei žydų vartojamos kalbos, šiuo atveju jidiš, mokėjimas bei papročių išmanymas buvo didelis pranašumas komu-nikuojant su vietos žydais, bendruomenės priešiškumas apostatų atžvilgiu turėjo būti pagrindinė kliūtis, bandant surasti bendrą kalbą ir skleisti katalikybę. Iš tiesų, sunku sugalvoti priežasčių, kodėl žydų bendruo-menė būtų norėjusi leistis į debatus su konvertitu Pistoliu, ryšio su juo, tikėtina, buvo vengiama. Labiausiai tikėtina paskata bendrauti, be nuoširdaus religinio atsiver-timo, galėjo būti sėkmės istorijos, pasako-jimai apie ypatingą kokybišką konvertito gyvenimo pokytį į gera, tačiau nežinia, ar Pistolio pavyzdys buvo laikomas būtent tokiu. Pistolis neabejotinai buvo išskirtinė asmenybė, didelę savo laiko dalį skyręs būtent katalikiškumui propaguoti tarp žydų. Jis gimė žydų ortodoksų šeimoje ir jo tėvai tikėjosi išauginti rabiną. Dėl to Pistolis puikiai išmanė žydų religinę literatūrą. Tai atsispindi ir jo tekstuose42. Po lemtingo susitikimo su protestantų misionieriumi Pistolis patraukė į Londoną, kur pateko į misionierišką draugiją „Judaicum“ ir buvo išsiųstas į misionierių apmokymus Bazelyje. Iš ten buvo išsiųstas į Galiciją, kur susipažino su katalikų dvasininkais ir

41 1929 m. lapkričio 28 d. Milkovskis išsiuntinėjo laišką su prašymu finansiškai paremti organizaciją. Yra išlikę keli atsakymai į šį laišką. MAVB RS. F. 318, b. 34598, 1. 7–9.

42 Knyga „Žydiškumas ir krikščionybė arba tie-sos žodžiai broliams Izraelyje“ skirta atskleisti Naujojo Testamento ryšį su Senuoju. Pistolis joje gausiai cituoja hebrajišką tekstą, jį aiškina ir sieja su krikščioniškuoju.

ši pažintis 1893 m. jį atvedė prie krikšto. Po krikšto išvyko į Lvovą, bet po kurio laiko, palikęs ten žmoną ir vaikus, persikėlė į Vilnių43. Jam priskirtinos ir trys nedidelės knygelės: „Kas yra marijavitizmas“44? (lenk. Co to jest Marjawityzm?45), „Žydų atvertimo misija“ (lenk. Misja nawracania Żydów46) ir „Žydiškumas ir krikščionybė arba tiesos žodžiai broliams Izraelyje“ (Żydowstwo i chrześcijaństwo czyli słowa prawdy do braci w Izraelu47). Literatūrinį polėkį galėjo įkvėpti ir 1929 m. Poznanėje leista ir, sprendžiant iš pakvitavimo, Sekci-jos užsakyta Gabrieliaus Jehudos Ibn Ezros (tikrasis vardas Gabriel Tadeusz Henner, 1893–1949) knyga „Žydo krikščionio pri-siminimai – ašaros ir mintys“ (Chrześcijań-skiego Żyda wspomnienia – łzy i myśli48), kurioje autorius dėstė žydo konvertito požiūrį. Knygoje „Žydų atvertimo misija“, parengtoje Pistolio skaityto referato pagrin-du, jis pasakoja apie savo paties gyvenimą ir kelią į atsivertimą bei pateikia dialogą, kuriame iškeliami pagrindiniai žydui ga-lėsiantys rūpėti religiniai klausimai49, mat, anot jo, religingi žydai talmudistai yra linkę

43 Vienintelis apie jo biografiją bylojantis tekstas – „Misja nawracania Żydów“.

44 Marijavitizmas – krikščioniška sekta, XIX a. pabaigoje atskilusi nuo Katalikų Bažnyčios, siekianti religinio gyvenimo atsinaujinimo, pamaldumo. Kunigų marijavitų sambūris siekė tapti Katalikų Bažnyčios mi-sijų organizacija.

45 Pistol F. Co to jest Marjawityzm? Vilnius, 1933.46 Pistol F. Misja nawracania Żydów. Referat wy-

głoszony na kursie misyjnym 16.XII. 1931 r. w Wilnie. Vilnius, 1932.

47 Pistol F. Żydowstwo i chrześcijaństwo czyli słowa prawdy do braci w Izraelu. Vilnius, 1933.

48 Ibn Ezra G. J. Chrześcijańskiego Żyda wspom-nienia – łzy i myśli. Varšuva, 1929.

49 Apskritai Pistolis skiria dvi kategorijas žydų: religingus, talmudistus ir „tautinius / progresyvius“ žy-dus: sionistus, socialistus, bundistus etc. Pistol F., Mis-ja..., p. 13.

86

diskutuoti50, o tai ir galėtų būti būdas juos įtikinti krikščioniškosiomis tiesomis. Se-kuliarius ar laisvamanius žydus visų pirma reikia atvesti į religijos kelią.

Žydų atvertimo sekcijos veikla orienta-vosi į religijos bei kalbų mokymą, materiali-nę paramą, socialinių ir integracinių neofito problemų sprendimą. Sekcija buvo Katalikų Bažnyčios institucija, skirta misijoms tarp Vilniaus arkivyskupijos žydų, tačiau čia ne-sikliauta vien dvasininkais – raginta aukoti ir prie veiklos prisidėti eilinius parapijie-čius, o veiklai organizuoti pasirinktas žydas konvertitas, tikriausiai, turėjęs išspręsti keblią komunikavimo su žydais problemą ir sukurti įtikinamą „atsivertimo programą“ ir propagandos sistemą. Tačiau, nors Sekcija ir adaptavo visus, atrodytų, esminius tokiam tikslui veiklos elementus, vienintelė išlikusi ataskaita byloja apie ne ypač sėkmingą misionierišką veiklą. Negausus norinčių-jų krikštytis skaičius neleido suformuoti ilgalaikio ir stabilaus katechumenų ir kon-vertitų globos mechanizmo, o ir didesnio jų skaičiaus globa būtų buvusi pernelyg didelė finansinė našta organizacijai. Tikė-tina, kad Sekcija savo veiklą nutraukė ne tik dėl menko žydų domėjimosi (net ir keli konvertitai galėjo būti laikomi pergale), bet būtent dėl materialinių sunkumų. Kai 1931 m. į S. Milkovskį kreipėsi Dysnos parapijos klebonas prašydamas pagelbėti finansiškai vienam žydui ar pastarąjį įdarbinti, atsa-kyme Sekcijos pirmininkas apgailestavo, kad nieko padėti negali dėl ypač sunkios finansinės organizacijos padėties ir didelio nedarbo šalyje51.

50 Talmudą teigė laikant žydų tautą įkaitais, Pis-tol F. Misja..., p. 11.

51 Milkovskio laiškas Dysnos parapijos klebo-nui // MAVB RS. F. 318, b. 34598, 1. 116.

Masinio žydų atvertimo idėja Lenkijoje

Praėjus vos keleriems metams po fiksuotos Žydų atvertimo sekcijos veiklos ir numano-mo jos nutraukimo, dar vienas energingas entuziastas dėjo pastangas pajungti Len-kijos katalikų dvasininkiją visuotiniam apaštaliniam judėjimui. 1934 m. Pinsko vyskupijos kunigas Janas Zieja52 kreipėsi į Vilniaus arkivyskupą Romualdą Jalbžy-kovskį (Romuald Jałbrzykowski) ir pristatė jam detalų planą, anot jo, padėsiantį vykdyti misionierišką veiklą tarp šalies žydų. J. Zie-ja stengėsi įrodyti neabejotiną tokios misijos būtinumą ir savo paties tinkamumą ir ryžtą jai vadovauti. 1934 m. spalio 10 d. laiške53 jis paaiškino, kad jau yra pradėjęs panašią veiklą tarp žydų ir norėtų arkivyskupą supa-žindinti su detaliu misijos tarp žydų planu.

1929 m. Zieja, klebonaujantis Pinsko vyskupijoje, kreipėsi į Vilniaus arkivyskupą ir papasakojo savo klebonijoje apgyvendi-nęs norintį krikštytis 26 m. žydą54. Klebonas apie jį atsiliepė teigiamai (klusnus ir darbš-tus), tačiau skundėsi negalįs jo ilgiau laikyti, nes paties kunigo motina labai nemėgstanti žydų ir šiojo katechumeno taip pat, o ir

52 Jan Zieja (1897–1991) – lenkų dvasininkas, visuomenininkas ir religinis rašytojas. XX a. trečio-jo dešimtmečio pabaigoje ir ketvirtojo pradžioje tar-navo Pinsko vyskupijoje, 1932–1934 m. Varšuvoje studijavo judaistiką. Kapelionas Rusėjo kampanijos 1939 m. metu; per Varšuvos sukilimą – pulko „Basz-ta“ kapelionas. Nowa Encyklopedia powszechna PWN, t. 8. Warszawa, 2004; Wielka Encyklopedia PWN, t. 30. Warszawa, 2005; Dr. Hab. Łętocha, Biedaczyna z Osse. Ks. Jan Zieja – kapłan, myśliciel, społecznik, asceta. Prieiga per internetą: http://nowyobywatel.pl/2012/04/13/biedaczyna-z-osse-ks-jan-zieja-kaplan-mysliciel-spolecznik-asceta 27-05-2013.

53 Jano Ziejos laiškas // MAVB RS. F. 318, f. 22683, p. 1 (p. 1–10).

54 Jano Ziejos laiškas // LVIA. F. 694, ap. 3, b. 360, l. 72.

87

užsiimti jam klebonijoje nelabai esą kuo. Zieja rašė girdėjęs apie žydų konvertitų grupę, susikūrusią Vilniuje (tikėtina, kad tu-rėjo omenyje pirmiau aptartą Sekciją), kuri galbūt galėtų priimti minėtą katechumeną. Užuominos jo korespondencijoje leidžia spėti, kad po šio susitikimo buvo ir kitų55.

Po penkerių metų Zieja jau turėjo paren-gęs nuodugniai suformuluotą imperatyvą dvasininkijai. Iš pradžių Bažnyčios tarnau-tojai buvo gana skeptiški Ziejos užsidegimo atžvilgiu ir bijojo jį esant perdėm apimtą „reformacijos dvasios“56, tad nutarė pir-miau ištirti, kas jis per vienas. Galiausiai, nors Pinsko vyskupas Kazimieras Bukraba (Kazimierz Bukraba) nebuvo linkęs prarasti vieno iš savo vyskupijos kunigų, Vilniaus arkivyskupas pakvietė Zieją persikelti į Vilnių. Deja, čia šaltiniai nutrūksta ir mes nebeturime tiesioginių tolesnės Zie-jos veiklos liudijimų, tačiau jo sukurtas klausimynas stebėtinai panašus į tą, kurį Vilniaus kurija išplatino 1935 m. gruodžio 5 d. Išanalizavus abu šaltinius, akivaizdu, kieno projektas slypi už 1935 m. anketos. Ziejos sudarytas ir Vilniaus arkivyskupui pasiūlytas klausimynas ir misijos tarp žydų planas buvo išdėstyti taip:

1. Neofito (neofitės) pavardė ir vardas.*57

2. Amžius (gimimo data).*3. Šeiminė padėtis (nevedęs, netekėjusi;

vedęs, ištekėjusi; našlys, našlė; vienuolis, vienuolė, kapelionas).*

4. Išsilavinimas.*

55 „Iki šiol šiais reikalais užsiėmiau šiek tiek mė-gėjiškai ir iš poreikio, nes žydai pasitaikydavo „po ran-ka“, Jano Ziejos laiškas Vilniaus arkivyskupui // MAVB RS. F. 318, b. 22683.

56 Adamicz(?) laiškas // MAVB RS. F. 318, f. 22683, p. 8 (p. 1–10).

57 Žvaigždutėmis pažymėti klausimai ta pačia ar šiek tiek redaguota forma atsidūrė 1935 m. išplatintoje anketoje.

5. Profesija, pareigos.*6. Materialinė padėtis (elgetavimas, skur-

das, pakankamumas, pasiturintis, turtin-gas).

7. Adresas (jei nėra tikslaus adreso – infor-matyvios užuominos).*

8. Kada pasikrikštijo?*9. Kiek truko pasirengimas Šv. Krikštui?

Kaip vyko? (individualūs pasitarimai su katechumenu: kas juos vedė? Lektūra – kas buvo pateikta skaityti?).*

10. Kas turėjo įtakos apsisprendimui krikš-tytis (religinės tiesos siekis ir gilus įsiti-kinimas; lenkiškos kultūros perėmimas; vedybiniai sumetimai ar kita).*

11. Ar buvo persekiojamas (-a) žydų?*12. Jei išliko tikėjime, tai:

a) Ar uolus?*b) Ar bendrauja su šeima?*c) Kas iš šeimos narių yra katalikai, o

kas dar ne?d) Kokia kalba bendrauja su šeima (len-

kiškai, jidiš, hebrajiškai)*; ar laiko save lenku, ar žydu (pagal tautybę); ar tautybės klausimui abejingas?

13. Jei susituokęs, tai:a) ar sutuoktinis katalikas nuo pat gimi-

mo, ar neofitas, ar judėjas, ar kitos religijos išpažinėjas?*

b) ar sutuoktiniai gyvena visiškame sutarime?* Kuris kuriam daro įtaką religiniuose reikaluose? Kaip ta įta-ka pasireiškia? (religinio gyvenimo sustiprėjimas ar susilpnėjimas?).

14. Jei atkrito nuo katalikų tikėjimo, tai:a) ar grįžo į judaizmą? Ar perėjo į kitą

religiją? Tapo netikintis?*b) kokios buvo tokio žingsnio priežas-

tys?*15. Ar buvo nenuoširdaus, simuliacinio,

šventvagiško krikšto atvejų? (simuliantų pavardės, krikšto vieta; kokie buvo ar galėjo būti simuliacinio krikšto tikslai?).*

16. Iš sektantų protestantų krikštą priėmusių žydų pavardės ir adresai.*

88

17. Ar žydų vaikai apsilanko katalikiškos religijos pamokose ir ar tai kaip nors pozityviai juos veikia?*

18. Katalikybe nuoširdžiai besidominčių žydų pavardės ir adresai.*

19. Jau krikštą priimti besiruošiančių žydų pavardės ir adresai.*

20. Nuoširdžiai misionierišku darbu tarp žydų besidominčių ar jau tam tikrus žingsnius link šio tikslo žengusių katalikų pavardės ir adresai.*

21. Kas trukdo krikščionybei plisti tarp žydų? Ką daryti, kad misionieriška veikla tarp žydų duotų gausesnių ir ilgalaikių vai-sių?*

22. Kitos pastabos ir įspėjimai.23. Klausimyną pildžiusio asmens parašas,

pareigos ir adresas.

Parengiamųjų darbų etapai:1. Žinių surinkimas iš visų vyskupijų apie

tai, kiek kiekvienoje yra:a) Kunigų. b) Vyrų vienuolynų.d) Moterų vienuolynų.

2. Atspausdinti tiek tūkstančių klausimynų, kiek Lenkijoje ir į Ameriką emigravusių lenkų bendruomenėje yra kunigų ir vie-nuolynų, vyrų ir moterų (vyrų ir moterų vienuolynams reikėtų spausdinti su šio-kiais tokiais pakeitimas raudonu rašalu – spaustuvei tai nebus sunku padaryti).

3. Šių klausimynų išsiuntinėjimas visų vyskupijų kurijoms ir vienuolijų provin-cijoms su prašymu kuo skubiau išplatinti (pvz., kartu su rubricelėmis, dieceziniais mėnraščiais, k?58) visiems vyskupijų kunigams ir paskiriems vienuolynams.

4. Adresų kartotekos sudarymas:a) Katechumenų (iš judaizmo).b) Neofitų (pirmos kartos) iš judaizmo.c) Žydų, simpatizuojančių katalikybei

(krikščionybei).

58 Neįskaitoma.

d) Žydų, kurie prisidėjo prie protestan-tiškų sektų.

f) Prigimtinių katalikų, norinčių paremti misiją tarp žydų.

5. Katekizmo neofitams iš judaizmo suda-rymas ir leidyba (lenkų, hebrajų, žydų, o paskui ir kitomis kalbomis – užsienis to laukia, – pavyzdžiui, žinau apie vokiečius).

6. Ryšių užmezgimas su visais Maldų už žydų atsivertimą brolijos (Arcybractwa Modłitw o nawrócenie Żydów)59.

7. Lėšų surinkimas:a) Misijai tarp žydų skirtos dalykinės

išvykos, leidyba. Pagalba vargšams, persekiojamiems, benamiams ka-techumenams ir neofitams.

b) ?60.

Galiausiai: Laukia nenuilstamas darbas, neteikiantis vilties x61 dėl rezultatų, tačiau iš vidinio poreikio tarnauti Kryžiui vardan Kryžiaus!62

Kaip matyti iš Ziejos pasiūlyto teksto ir galiausiai visus Vilniaus arkivyskupijos klebonus pasiekusio varianto palyginimo, Vilniaus kurija priėjo išvadą apie žydų konversijų ir misijų potencialo ištyrimo naudą ir išplatino naująją Ziejos kūrinio redakciją. Pirmoji Ziejos rašto dalis – klausimynas apie neofitą – sugulė į kurijos anketos antrąją dalį B, skirtą religiniams, o tiksliau, misijų veiklos, jos sėkmingumo ir problemų identifikavimo klausimams, pri-dedant apibendrinamąjį klausimą „Būdas, kuriuo galima būtų spręsti žydų klausimą pas mus“63. Į pastarąjį anketos klausimą

59 Gali būti, kad turima omenyje Maldos už Iz-raelio atsivertimą draugija Varšuvoje (Stowarzyszenie modłitwy o nawrócenie Izraela).

60 Neįskaitoma.61 Neįskaitomas žodis.62 MAVB RS. F. 318, b. 22683, l. 3–4.63 Anketa žydų klausimu // MAVB. F. 319,

b. 14834.

89

klebonai atsakė išsamiausiai, pateikdami savo samprotavimus šia tema, kurie aki-vaizdžiai atspindi nuo XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Europos intelektualiniuose ir politiniuose debatuose populiarią žydų klausimo sprendimo temą64.

Kurija pridėjo ir papildomą dalį A, skirtą bendrosioms ir statistinėms žinioms apie vienos ar kitos parapijos žydiškąją gyventojų dalį surinkti: „1) Ar ir kiek žydų gyvena parapijoje ir kiek emigravo?; 2) Ar ir kiek žydų užsiima žemės ūkiu? Iš kur gavo ūkius?; 3) Koks žydų gyventojų santykis su katalikais gyventojais? Ar nedaro žydai nei-giamos įtakos katalikams?; 4) Ar prekyba ir amatai yra vien žydų rankose, ar yra ir ka-talikų prekeivių ir amatininkų? Svarbiausi poreikiai?“65 Šioje dalyje aiškiai jaučiama to meto ekonominės konkurencijos tarp žydų ir krikščionių tema pabrėžia ne vien religinį, bet ir socialinį šios akcijos dėmenį.

Bažnyčios valdžia nesivargino detaliau paaiškinti savo planų bei tikslų ir platin-dama anketą nenaudojo puošnios misio-nieriškos retorikos kaip Zieja. Bažnyčia svarstė galimybę pradėti plačią misionie-rišką programą ir stengėsi susidaryti bendrą vaizdą apie vietinę žydų bendruomenę ir jos santykį su kaimynais krikščionimis bei išsiaiškinti priežastis, kodėl ligi šiol misijos nebuvo ypač sėkmingos ir ar apskritai yra tikslo tęsti panašaus pobūdžio veiklą ateityje. Platindama užklausimą Bažnyčia jau turėjo tam tikrų išankstinių nuostatų, kaip nenuoširdus atsivertimas ar laikinas atsivertimas konkretiems individo tikslams pasiekti ir vėliau einanti apostazė, kuri nere-tai pasitaikydavusi ankstesniuose amžiuose.

64 Comparing Jewish Societies / Ed. T. M. Endel-man. Michigan, 1997, p. 8.

65 Anketa.

Bažnyčia taip pat turėjo apsvarstyti galimy-bę į misionierišką veiklą įtraukti eilinius parapijiečius, kurie galėjo tapti subtilesne priemone nei kunigų siuntimas į žydų ben-druomenes. Visa ši pirminė informacija turėjo būti pagrindas apsisprendžiant, ar bandyti realizuoti Ziejos pateiktą veiksmų planą. Akivaizdu, kad aktyvusis Pinsko kunigas pagrindiniais sėkmingos misijos tarp žydų elementais laikė jų edukaciją ir finansinę pagalbą bei regėjo save kaip viso šio judėjimo, išsiplėsiančio visoje Lenkijoje, vadovą. Tačiau Ziejos užsidegime netrūko ir utopiškų idėjų. Pats pripažindamas, kad žydų atvertimas yra itin nelengva užduotis, jis žvelgė dar toliau. Jo manymu, Bažnyčiai į pagalbą turėjo ateiti valstybė – klebonas siūlė išardyti kenksmingas organizacijas (pvz., komunistų ir masonų, stereotipiškai siejamas su žydais) ir pačius žydus priversti imtis žemės ūkio, o jų ūkius išbarstyti tarp krikščionių – skirti žydams šiuo metu lais-vą žemę (pvz., Polesėje), tatai vadindamas „žydų kolonizacija“ (zacząć kolonizację żydów66). Anot Ziejos, tai atitolintų žydus nuo uzurpuotų amatų ir prekybos, o integra-lus žydų gyvenimas tarp krikščionių, pasta-riesiems perimant dalį darbo rinkos į savas rankas, sumažintų įtampą ir būtų sąlyga rastis evangeliškam sugyvenimui ir meilei. Be abejonės, tai vargu ar reiškė pažangų kvietimą visiškai toleruoti žydus, o greičiau aiškų suvokimą, kad visų žydų iš šalies neišvarysi, o apkrikštijimas padėtų juos in-tegruoti. Žydų išsklaidymas tarp krikščionių, leidžiantis prie jų prieiti labiau kaip individų, nei bendruomenės, šią užduotį palengvintų. Individo įtikinėjimas, primintina, buvo ir Pistolio naudojama taktika. Nors pasiūly-

66 MAVB RS. F. 318, b. 22683.

90

mas nebuvo labai novatoriškas, nauja buvo jau vien tai, kad siūlyta priešinga schema nei žydų segregacija ar jų sutelkimas nuo likusios visuomenės atskiriančiuose miestų kvartaluose.

Kurija neskubėjo persiimti visomis siū-lomomis kūrybingomis Ziejos mintimis ir 1935 m. apsiribojo tyrimu, o ne veikimu. Prašymas pateikti asmeninę neofitų infor-maciją yra indikatorius, kad tiek Zieja, tiek anketą palaiminusi kurija svarstė būdus pajungti konvertitus misionieriškai veiklai, o tai, kaip minėta, nebuvo reta praktika ir anksčiau. Klausimas apie atvertimo gali-mybes ir ilgalaikius rezultatus rodo, kad ankstesni bandymai nebuvo bažnytininkų laikomi ypač sėkmingais. Tikėtina, kad ne vienas Zieja, bet ir jo iniciatyva atsargiai, bet vis dėlto susidomėjusi Bažnyčia žydų klausimo sprendimu laikė masinį atverti-mą, o ne pavienius krikštus. Tai turėjo būti atsakas daug didesnei nei religinė žydų pro-blemai šalyje, apie kurios aktualumą byloja paskutinis, kurijos pridėtas ir labiausiai kle-bonus atsakant įkvėpęs anketos klausimas. Iš atsakymų į anketą surinkta informacija turėjo pasitarnauti visuotinės misionieriškos sistemos šalyje sukūrimui ar tobulinimui.

Dvasininkijos požiūrio tendencijos atsakymuose į anketą

Žydų gyventojų tyrimas buvo vykdomas visos Vilniaus arkivyskupijos teritorijoje ir tiesiogiai kreipiantis į atskirų parapijų klebonus. 1935 m. gruodžio 5 d. Vilniaus kurija Vilniaus arkivyskupijos parapijų klebonams išsiuntinėjo anketas žydų klau-simu67. Kurijos kanclerio kunigo Adamo

67 Oficialaus anketos pavadinimo kurija nepateikė, paprasčiausiai nurodė, kad tai „klausimynas apie žydų

Savickio pasirašytą klausimyną buvo pra-šoma užpildyti ir iki gruodžio 25 d. atsiųsti dekanams, kad šie savo ruožtu persiųstų atsakymus į kuriją68. Nurodytas duomenų rinkimo motyvas buvo lakoniškas – „dėl ganytojiškų ir visuomeninių sumetimų“69, – tačiau ganėtinai iškalbingas. Bažnyčia, kaip ir idėjos autorius Zieja, neatsiejamai matė žydų konversijas tiek religinėje, tiek visuomeninėje perspektyvoje, šaliai bendrai pasitarnausiančias ir politiniu, ekonominiu, socialiniu bei kultūriniu požiūriu ir pa-dėsiančias išspręsti „žydų klausimą“ – jų konkurencingumo ir integralumo problemą (ar netgi problemų rinkinį). Būtent radikali žydų asimiliacija per konversiją galėjo tapti atsaku70.

Tikėtina, kad Sekcija tuo metu savo veiklą jau buvo nutraukusi71. 1930 m. už miesto ribų ji telkė vos 10 narių ir, turint omenyje konvertitų skaičių, vargu ar buvo išplėtojusi veiklą kur nors toliau nei pa-čiame Vilniuje. Nors anketos iniciatyva dar nebuvo joks konkretesnis žingsnis link misionieriavimo, o greičiau dirvos jam ištyrimas, tai buvo kur kas visuotinesnė ir organizuotesnė prieiga – pastangos įvertinti apaštalavimo galimybę tarp žydų. Turimi šaltiniai neleidžia atskleisti, kiek pateikus

kilmės gyventojus Vilniaus arkivyskupijos teritorijoje“// MAVB RS, F. 318, b. 14834.

68 Anketa.69 Ten pat.70 Asimiliacija per konversiją yra laikytina bene

vienintele visiška asimiliacija (su sąlyga, kad neofi-tas apsigyvena aplinkoje, nežinančioje apie jo žydiš-ką kilmę, ir ypač sudarius santuoką su krikščionimi), jei vartodami šį komplikuotą ir dažnai ribotą terminą, apibrėždami jį kaip etninės grupės išnykimą, kitą, daug radikalesnį, žingsnį po akultūracijos (dominuojančios visuomenės kultūrinių modelių perėmimo).

71 Šv. Jono bažnyčios Vilniuje klebonas skundžiasi, kad nėra organizuotos katalikiškos akcijos tarp žydų. Tai leidžia nuspėti, kad 1935 m. Žydų atvertimo sekcija jau nebeveikė. Vilniaus dekanatas // F. 318, b. 14817, l. 11.

91

klausimyną surinkti duomenys pasitarnavo tolesniems Bažnyčios veiksmams ir ar iš to buvo kokios reikšmingesnės naudos, bet išlikę klebonų atsakymai į kausimus leidžia pagrįstai įsivaizduoti, kiek stiprios buvo judėjų atvertimo tendencijos tarpukario Vilniaus arkivyskupijoje ir koks požiūris į žydų katalikų koegzistavimą vyravo tarp katalikų klebonų.

Vilniaus miesto dekanas Vilniaus kuri-jai pateikia visų miesto parapijų klebonų atsakymus72. Vilniaus dekanato parapijose gyvena ar yra pakrikštyti 30 neofitų. Turint omenyje daugiau nei 76 tūkst.73 Vilniaus žydų bendruomenę, konvertitų skaičius iš tiesų labai nedidelis74, bet, kita vertus, prisiminus Vilniaus žydų bendruomenės ortodoksalumą ir tie patys 30 Bažnyčios ga-lėjo būti laikomi šiokia tokia pergale. Patys klebonai negausaus atsivertimo priežastimi dažnai įvardijo prastą neofitų finansinę padėtį, materialinius sunkumus apsikrikš-tijus75. Kartais nenoras krikštytis buvo įvardijamas kaip „žydų materializmas“76, suprask, žydui iš krikšto nebus jokios apčiuopiamos naudos. Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas pabrėžė, kad pati žydų bendruomenė labiau nei religiniais rūpinasi

72 Vilniaus dekanatas // F. 318, b. 14817. Vilniaus dekanatui priklausė Aušros Vartų, Bernardinų, Šv. Dva-sios, Šv. Jėzaus Širdies, Šv. Jono, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo, Šv. Petro ir Povilo, Šv. Pilypo ir Jokūbo, Šv. Rapolo, Visų Šventųjų ir Naujosios Vilnios parapijos.

73 1931 m. Vilniaus mieste gyveno 76,2 tūkst. žydų, Kościół Katołicki w Polsce 1918–1990, Rocznik Statystyczny. Warszawa, 1991, p. 43.

74 Didžiausią neofitų skaičių (18) pateikia Šv. Pily-po ir Jokūbo bažnyčios klebonas // F. 318, b. 14817, l. 9.

75 Šią priežastį mini Šv. Petro ir Povilo, Bernar-dinų, Naujosios Vilnios, Visų Šventųjų, Šv. Rapolo ir Aušros Vartų bažnyčių klebonai.

76 Vilniaus dekanatas // MAVB RS. F. 318, b. 14817, l. 10.

savo narių materialiniais reikalais77, o tai nė kiek nepadeda privilioti jų į katalikišką bendruomenę, kur jie neturės jokių garantijų ir atsidurs „padėtyje be išeities“78. Finansi-nės paramos neofitams problema kamavo naujuosius misionierius (ar norinčius tokiais būti) – sunki pasikrikštijusio žydo padėtis, staigus atotrūkis nuo žydų bendruomenės, kuri rūpinasi savo narių gerove ir nutraukti ryšiai su šeima tebebuvo didžiausią baimę katechumenams keliantis faktorius. O ir, kaip minėta pirmiau, po truputį emanci-puodamiesi ir modernėdami žydai rasdavo alternatyvių integracijos į visuomenę būdų ir be religinės konversijos. Tarpukariu ma-terialiniai sumetimai atsiversti į katalikybę nebuvo realūs (nebent laikytume trumpa-laikę Sekcijos teiktą paramą verta palikti gimtąją bendruomenę). Pasikrikštijęs žydas bent teoriškai prarasdavo žydišką tapatybę kaip ir XVIII–XIX a. ir tapdavo tiesiog kata-liku, tačiau nebuvo jokios socialinės progra-mos ar sistemos, užtikrinančios sklandžią konvertito integraciją į katalikišką visuo-menę ir visavertį funkcionavimą joje, o ir neofito statusas nebūtinai sąlygojo palankų visuomenės požiūrį į žydų kilmės nauja-krikštą. Finansinė parama ar garantuotas įsidarbinimas taip pat nebuvo siūlomi. Kle-bonų anketose minimi atsimetimo atvejai79, kai į judaizmą buvo grįžtama būtent dėl materialinių sumetimų, kai neofitas negalė-davo išgyventi neturėdamas jokios paramos. Tikėtina, kad dažnai krikštas sugundydavo iliuzijomis išbristi iš ryškaus tuometinio

77 Ten pat, l. 1.78 Ten pat, l. 3.79 Knyžino dekanatas, Kripno parapija // MAVB

RS. F. 318, b. 14830, l. 1; Lydos dekanatas, Farnos pa-rapija // MAVB RS. F. 318, b. 14800, l. 14; Trakų deka-natas, Lentvario parapija // MAVB RS. F. 318, b. 14824, l. 2–3.

92

skurdo Vilniaus žydų bendruomenėje80 ir įveikti ekonominę diskriminaciją, su kuria turėjo susidurti žydai: krikštas galėjo atverti kelius būti įdarbintam kataliko ar gauti vals-tybės tarnautojo darbą. Tačiau nepavykus susirasti paramą buvo grįžtama į gimtąją bendruomenę (kuklios, bet vis dėlto pagal-bos įmanoma buvo susilaukti iš savišalpos pagalbos brolijų81), nes Bažnyčia neturėjo jokio ketinimo dėti daugiau pastangų ar išteklių iš esmės šiai situacijai pakeisti.

Kita klebonų nurodyta akivaizdi žydų nenoro krikštytis priežastis – didelis katalikų, trokštančių užsiimti misionieriška veikla, stygius. Kunigai to neakcentuoja, nors vi-suose minėtų Vilniaus dekanato parapijų klebonų atsakymuose randame minimą tik vieną tuo besidomintį asmenį iš Aušros Var-tų parapijos82. Tai labai stebina prisiminus 170 vilniečių, 1930 m. įsitraukusių į Žydų atvertimo sekcijos veiklą83. Ką jau kalbėti apie parapijiečių entuziazmą, kai jį net tarp kunigų sunku rasti – ši veikla yra „sunki ir nedėkinga“84. Akivaizdu, kad į Sekciją entuziastingai įsijungę katalikai jos idėjoms prijautė labiau nominaliai, „iš principo“, auka ar malda, bet ne taip nuoširdžiai, kad tai pa-skatintų juos pačius imtis konkrečių veiksmų.

Naujosios Vilnios ir Šv. Dvasios baž-nyčių klebonai apskritai, užuot organizavę

80 Daugiau apie skurdą Vilniaus žydų bendruome-nėje pirmoje XX a. pusėje žr. Vareikis V. Vilniaus žydų gyvenimo ir politinės orientacijos bruožai XIX–XX a. pirmoje pusėje // Tarptautinės mokslinės konferencijos „Vilniaus žydų intelektualinis gyvenimas iki Antrojo pasaulinio karo“ medžiaga. Vilnius, 2003 m. rugsėjo 16–17 d., Vilnius, 2004, p. 68–86.

81 Ibid., p. 78.82 Vilniaus dekanatas, Aušros Vartų parapija.

F. 318, b. 14817, l. 15.83 Nors pastarųjų veiklos pobūdis nėra aiškus, gali

būti, kad buvo apsiribota vien tik aukomis.84 Vilniaus dekanatas // MAVB RS. F. 318,

b. 14817, l. 10.

žydų atsivertimus, mieliau būtų matę, kaip tie emigruoja iš Lenkijos85. Šv. Jono baž-nyčios kunigas, parapijos, kurioje palyginti neseniai buvo užgimusi Žydų atvertimo sek-cija, apskritai nežinojo, kiek žydų gyvena jo parapijoje86, o Šv. Jėzaus Širdies bažnyčios klebonas įvardijo žydus kaip priešus, kurie „visuomet siekia vien krikščionybės ir Ka-talikų Bažnyčios sunaikinimo“87 ir vietoj bergždžio atvertimo darbo siūlė verčiau „pasirūpinti krikščioniškų sielų apsaugoji-mu nuo žalingos žydų įtakos“88. Klebonai turėjo tvirtą nuomonę dėl žydų ir jų ateities šalyje, dažnai nepaisant ryšio su vietos žydais nebuvimo ir riboto bendruomenės gyvenimo išmanymo.

Vilniaus arkivyskupijos periferinių kle-bonijų vadovų požiūris iš esmės mažai kuo skyrėsi nuo centro – Vilniaus. Peržiūrėjus 23389 Vilniaus arkivyskupijos parapijų anketas (be jau aptartų 11 Vilniaus miesto anketų), tik 31 iš tų parapijų neaptikta žydų gyventojų. Kitose, net esant vos vienai šei-mai, kunigai turėjo nuomonę apie šią tautinę mažumą ir labai aktyviai pasisakė dešimtu anketos klausimu. Kunigų pasvarstymuose, kas gi trukdo katalikų tikėjimo plitimui ir sėkmingoms katalikiškoms misijoms tarp žydų, paprastai buvo pateikiami keli tenden-cingi pasikartojantys atsakymai. Juos būtų galima suskirstyti į antijudaistinius90, kaip

85 Ten pat, l. 4, 6.86 Ten pat, l. 1l.87 Ten pat, l. 12.88 Ten pat.89 Ne visos parapijos susiuntė atsakymus į savo

dekanatus, taigi, 244 (11 Vilniaus dekanato ir likusios 233 parapijos) nėra optimalus Vilniaus vyskupijos para-pijų skaičius.

90 Šiame straipsnyje sąvoką „antijudaizmas“ tai-kau išimtinai religiniais argumentais paremtam prie-šiškumui žydams kaip judaizmo išpažinėjams, kurių religinė tradicija yra menkesnė už krikščioniškąją bei antagonistinė.

93

antai prigimtinė neapykanta krikščionybei, krikščionims ir Jėzui Kristui (24 iš 233), Talmudas kaip ydingos žydų etikos šalti-nis (19), fanatizmas, užsispyrimas (upor / utwardzialosc), aklumas, konservatyvumas (25), bei antisemitinius91: žydų atskirumas, solidarumas, nacionalizmas ir savęs kaip išrinktosios tautos traktavimas (32), mate-rializmas kaip nesidomėjimo religiniais da-lykais priežastis arba kaip intereso krikštytis nebuvimas (27). Kiti išskirtini atsakymai: menkas pačių katalikų moralumas ir blogas pavyzdys (9), specifinė žydų psichika ar prigimtis (6), komunizmas ir iš jo kylantis ateizmas (3). Minima ir objektyvi priežas-tis – sunki finansinė neofito padėtis (13).

Peržiūrėjus dažniausiai atsakymuose pasitaikančias frazes ir sąvokas matyti, kad katalikų kunigų pozicijose tarpukario Vilniaus arkivyskupijoje buvo susipynęs antijudaizmas ir antisemitizmas. Akivaizdu, kad antijudaizmas dominavo (68 kartus paminimi archajiški stereotipai apie žydų įvairialypę neapykantą viskam, kas krikš-čioniška, Talmudo klaidingumą, religinį fa-natizmą, aklumą ir užsispyrimą), o rasiniais motyvais paremtas antisemitizmas tarp Vil-niaus krašto katalikų kunigų buvo retesnis (specifinę psichologiją ir prigimtį mini vos 6 kunigai92, rasinis atskirtumas minimas 4

91 Straipsnyje vartoju problemišką antisemitizmo sąvoką, kuriai priskiriu ksenofobinius nusistatymus, nepaveiktus religijos. Kai kurie jų buvo nesvetimi ir ankstesniems laikotarpiams ir ėjo koja kojon su antiju-daistiniais kaltinimais (pvz., materializmas), o kai ku-rie būdingi vėlesniam laikotarpiui nuo XIX a. pabaigos ėmus vartoti rasistines sąvokas (pvz., specifinė žydų psichika). Nepaisydama šių skirtumų, patogumo dėlei bet kokią ne religinės kilmės nepakantą žydams šiame straipsnyje vadinsiu antisemitizmu.

92 Šis konkretus aspektas taip pat yra neviena-reikšmis, nes buvo naudojamas būtent siekiant išveng-ti tiesmuko antisemitizmo, smerkiamo Vatikano. Kai kurie lenkų kunigai buvo pasiryžę surasti ką nors kita,

klebonų atsakymuose93). Taip pat yra keli tiesos lašą turintys žydų bendruomenės įvertinimai, kaip antai solidarumas, segre-gacija, konvertito laukiantys finansiniai iš-šūkiai, religinis konservatizmas etc., taip pat dviprasmiškas „materializmo“ stereotipas, kuris gali atspindėti antisemitinę klišę ir iš tikrųjų nemenką, tikėtina, pablogėsiančios finansinės padėties kliūtį krikštytis. Tačiau, kaip ir būdinga ksenofobiškoms pastaboms, tai pristatoma kaip visos žydų tautos yda.

Ekonominis antisemitizmas taip pat aptinkamas klebonų komentaruose apie „žydų klausimo“ sprendimą94. Dvasininkai siūlė remti žydų emigraciją ar deportaciją iš šalies (21), panaikinti žydų monopolį pre-kyboje, amatuose ir pramonėje bei / ar taip išprovokuoti emigraciją (27), boikotuoti žydų veiklą ir remti krikščionių darbinin-kus ar, kitais žodžiais, „swoj, do swoego, po swoje“95 (18). Žydų įsivaizdavimas kaip nepataisomų materialistų ir ekonomi-nės erdvės uzurpatorių verčia kelti „žydų klausimą“ jau nebe kaip religinį, o labiau kaip politinį ir visuomeninį. Negebėjimas surasti konsensuso ir sugyvenimo vienoje ekonominėje erdvėje būdo vertė šauktis drastiškesnių priemonių konkurentų atžvil-giu, šiuo atveju priverstinės emigracijos – pagal įstatymą ar paremtos pageidautinu ekonominiu krikščionių spaudimu žydams.

nei skirtingą kraują, o tai trukdė žydams atsiversti. Mo-dras R. The Catholic Church and Antisemitism. Poland, 1933–1939. Jerusalem, 1994, p. 275.

93 Glubokojės dekanatas, neaiški parapija // MAVB RS. F. 318, b. 14839, p. 12; Gardino dekanatas, Kašubino parapija // MAVB RS. F 318, b. 14834, l. 6; Valkavisko dekanatas, Porozovsko parapija // MAVB RS. F. 318, b. 14832, l. 6; Ašmenos dekanatas, Mūro Ašmenos parapija // MAVB RS. F. 318, b. 20299, l. 4.

94 Anketa žydų klausimu // MAVB RS. F. 318, b. 14834.

95 Dambravos dekanatas, Naujadvario parapija // MAVB RS. F. 318, b. 14826, l. 3.

94

Tarpukariu niekur nedingo ir Mariae Vitae ordino įkūrėjo kunigo S. Turčina-vičiaus96 aprašyta atsivertusio žydo fobi-ja97. Kaip vieną iš žydų nenoro krikštytis priežasčių kunigai nurodė priešiškumą ir nepasitikėjimą, kurio žydai susilaukia iš krikščioniškos bendruomenės net ir atsiver-tę. Tai rezonuoja su kunigų nusiskundimais entuziazmo trūkumu tarp pačių katalikų, tačiau neišprovokuoja klebonų pasiūlyti nieko konkretesnio, kaip padėtį keisti ir apskritai ar verta tam skirti pastangų. Atsirado kunigų, siūlančių misionieriais leisti būtent žydus konvertitus, taip, matyt, stengiantis įveikti „svetimo“ baimę ir tikin-tis lengvesnės komunikacijos galimybės. Lentvario parapijos klebono pamąstymuose apie misijas tarp žydų98 aptinkame minimą tą patį konvertitą misionierių F. Pistolį (znanego konwertyte), veikusį anksčiau aptartoje Vilniaus Žydų atvertimo sekci-joje. Klebonas su Pistolio pagalba mėgino materialiai padėti krikštytis pasiryžusiai žydei Rebekai Šufjan, tačiau nesėkmin-gai – mergina grįžo į žydų bendruomenę99. Deja, kunigas daugiau nieko mums apie šį misionierių nepasakoja, nei kaip jį surado ir

96 „Paslėptas vilkas ir pakrikštytas žydas yra tas pas“, List okolny fundatora siostr Maryawitek s. p. X. Kanonika Tarczynowicza // Dzieje dobroczynnosci kra-jowej i zagranicznej. Vilnius, 1820, p. 393. Tokio pobū-džio pasisakymai nebuvo svetimi ir tarpukario Lenkijos dvasininkams, Łysiak A. Rabbinic Judais min the Wri-tings of Polish Catholic Theologians // Antisemitism, Christian Ambivalence and the Holocaust. Blooming-ton, 2007, p. 28.

97 Glubokojės dekanatas, Mosarkio parapija // MAVB RS. F. 318, b. 14839, l. 6; Varnionių dekanatas, Gervėčių parapija // MAVB RS. F. 318, b. 14799, l. 1; Trakų dekanatas, Lentvario parapija // F. 318, b. 14824, l. 2–3.

98 Trakų dekanatas, Lentvario parapija // MAVB RS. F. 318, b. 14824, l. 2–3.

99 Trakų dekanatas, Lentvario parapija // MAVB RS. F. 318, b. 14824, l. 2–3.

ar šis tebevadovavo Žydų atvertimo sekcijai ar, jai nutraukus veiklą, dirbo individualiai.

Tebuvo keli kunigai, kurie atvirai iš-reiškė labiau ganytojišką, tačiau vis dėlto gana archajišką stereotipinį ambivalentišką požiūrį ir kvietė visus melstis už žydus (15), i. e. „gerbti žydą kaip neregį brolį, kuris buvo Dievo prakeiktas, kurio nedera įžeidinėti ar piktai apkalbėti, ar prieš jį smurtauti, pavyzdžiui, pogromuose“100. Religinis „klystančių žydų“ įvaizdis tebėra toks pat stiprus kaip ir marijavičių ar Tur-činavičiaus bei LDK sukurtuose tekstuose. 28 klebonai žydus mini kaip iš prigimties ar nuo vaikystės jaučiančius neapykantą viskam, kas krikščioniška101. Žydai tebelai-komi užsispyrusiais, užkietėjusiais, aklais ir konservatyviais102, o žydų etika ir moralė tebesiejama su Talmudu ir „Talmudiniu auklėjimu“ ir laikoma ypač ydinga103. 19 klebonų buvo įsitikinę, kad verta ir reikia rengti specialius kvalifikuotus misionierius apaštališkai veiklai tarp žydų, o 18 skatino rengti žydams viešus disputus, paskaitas bei platinti propagandinę ir religinę literatūrą. Jeigu ir nebuvo matoma reikalo stengtis at-versti žydus104, tai viltis, kad Saulius Dievo malone virs Pauliumi Katalikų Bažnyčios

100 Tokiuose atsakymuose atsispindi antijudaiz-mas – žydas turi galimybę tapti „geras“, jei pasikrikštys. Miorų dekanas, Idoltos parapija // MAVB RS. F. 318, b. 14829, l. 8.

101 Net ir pats Pistolis, pasakodamas apie savo ju-dėjišką praeitį, save apibūdino kaip įtikėjusį į talmudiš-ką Dievą ir Kristaus, taip pat visko, kas krikščioniška, priešą. Pistol F. Misja..., p. 6.

102 Uporni, zatwiardziałi, zaśliepioni, koserwatyw-ni.

103 Tendencija išskirti „talmudišką judaizmą“, kaip nutolusį nuo „tikrojo“ Mozės judaizmo, ryškėja ir ben-dresniame Lenkijos teologų kontekste. Žr. Łysiak A. Rabbinic Judais min the Writings of Polish Catholic Theologians // Antisemitism, Christian Ambivalence and the Holocaust. Bloomington, 2007, p. 26–49.

104 19 klebonų šią užduotį laiko beviltiška.

95

tarnų širdyse neblėso – jei ne misijos, tai Dievo malonė (łaska Boża) galėjo įvykdyti tai, kam žmogaus, kad ir kunigo, rankos ne visada buvo pajėgios.

Kaip matyti iš anketos atsakymų ana-lizės, kunigų suvokime buvo susimaišę deicido šaknis turintys stereotipai ir naujai užgimęs modernioms visuomenėms būdin-gas konfliktas dėl besitrinančių tarp žydų ir ne žydų veiklos ribų ir įsivaizduojamos grėsmės religiniam bei tautiniam tapatu-mui bei konkurencingumo ekonominėje erdvėje. Klebonų nuomonė apie įsivaiz-duojamą žydų ekonominį dominavimą ir materializmą buvo itin nepalanki, dauguma jų iš tiesų nerimavo dėl neigiamo žydų požiūrio į viską, kas krikščioniška. Kartu jie opozicionavo žydų mažumai kaip „ki-tam“ ne tik religine, bet ir tautine prasme pabrėždami jų atskirumą. O jau nuo XIX a. antros pusės Vakarų Europoje populiarios rasinės žydų kitoniškumo definicijos tarp vietos kunigų nebuvo paplitusios. Vilniaus krašto kunigai tarpukariu buvo ypač su-lenkėję (arba – lenkai) ir lojalūs šaliai bei lenkiškajam patriotizmui, o polonizacijos procesas buvo stipriai remiamas ir Vilniaus arkivyskupo Romualdo Jałbrzykowskio. Tai tapo dar akivaizdžiau Lietuvai atga-vus Vilniaus kraštą ir susidūrus su ne tik abejinga, bet netgi priešiškai nusiteikusia dvasininkija105. Tačiau šie požiūriai negali būti priskiriami išimtinai dvasininkijai, juos palaikė didelė įvairiausių profesijų piliečių dalis. Kunigai entuziastingai kartojo tuos pačius stereotipus ir šūkius, aptinkamus to

105 Tai nestebina turint omenyje Jalbžykovskio vykdytą politiką – jis apgalvotai pašalino lietuvius ku-nigus iš lietuviškų parapijų ir perkėlė juos į lenkiškas ir baltarusiškas. Liekis Š. 1939 – the Year that Changed Everything in Lithuania’s History. Amsterdam, New York, 2010, p. 220–221.

meto spaudoje106, ir labai tikėtina, kad jų nuomonė tebuvo dominuojanti viešajame krikščioniškajame diskurse. Šių nuomonių sąmoningumas ir jų formulavimo savaran-kiškumas abejotinas. Tą dar labiau išryškina dvasininkijos požiūrio į katalikų ir žydų santykius dviprasmiškumas, priešingai nuomonių vieningumui, kurio iš pirmo žvilgsnio būtų galima tikėtis. Atsakydami į 10-ą klausimą „Kas šviesiausiojo kunigo klebono nuomone trukdo katalikų tikėjimo plitimui tarp žydų?“ klebonai dažniausiai naudojo stereotipinius su žydais susijusius prietarus ir baimes, o paklausti „Koks žydų gyventojų santykis su katalikais gyven-tojais? Ar nedaro žydai neigiamos įtakos katalikams?“ jie nebebuvo tokie vieningi: 87 klebonai nurodė įtaką esant neigiamą, priešišką arba išnaudotojišką107, 65 pa-minėjo abejingumą arba nevertino įtakos kaip neigiamos, o 52 įtaką manė esant normalią arba gerą. Taigi, paradoksalu, bet dauguma kunigų (117 iš 204) neišreiškė išimtinai priešiško požiūrio. Tai, be abejo, verčia abejoti istoriografijoje vyraujančia nuomone, kad Bažnyčia buvo visiškai ir visada vieninga palaikomo žydo įvaizdžio atžvilgiu108 bei sufleruoja eilinių klebonų

106 Apie žydų konversijų klausimą katalikiškoje lenkiškoje spaudoje žr. Landau-Czajka A. The Image of the Jew in the Catholic Press during the Second Repub-lic // Polin, Vol. 7, Jewish Life in Nazi-Occupied War-saw, 2008.

107 Kenksminga žydų įtaka krikščionims dažniau-siai reiškia simpatijas komunizmui (13), vogtų daiktų supirkimą (12) bei degtinės pardavinėjimą ir „tautos girdymą“ (10). Kaltinimų girdymu ir vogtų daiktų su-pirkinėjimu yra dar Kudirkos raštuose. Daugiau žr. Va-reikis V. Tarp Valančiaus ir Kudirkos: žydų ir lietuvių santykiai katalikiškos kultūros kontekste // Lietuvių ka-talikų mokslo akademijos metraštis. Vilnius, XIV, 1999, p. 88.

108 Pavyzdžiui, Sadkowski K. Clerical Nationalism and Antisemitism. Catholic Priests, Jews, and Orthodox Christians in the Lublin Region, 1918–1939 // Antise-

96

savarankiškumo ir kritinio žvilgsnio stoką formuluojant savarankišką nuomonę apie šalies žydus ir dažniau pasitelkiant popu-liarių tendencingų stereotipų atkartojimą.

(Ne)spręstinas „žydų klausimas“

Tiek Žydų atvertimo sekcija prie Vidaus mi-sijų draugijos, tiek Ziejos pasiūlyta ir kurijos išplatinta Anketa žydų klausimu susilaukė Vilniaus arkivyskupijos vadovybės palaiky-mo ir tapo specifinėmis tarpukario katalikų dvasininkijos santykį su žydų mažuma bei jos konversijų problematikos permąstymą apibrėžiančiomis iniciatyvomis. Ameri-kiečių istoriko Briano Porterio nuomone, žydų bendruomenės segregacija galėtų būti siejama su didėjančiu nusivylimu kada nors galimu Lenkijos žydų atsivertimu, kurį au-torius datuoja jau XIX ir XX a. sandūra109. Laikydami tai pagrįsta išvada, galime daryti kitą – kad Ziejos įkvėptas ir Vilniaus kurijos atliktas anketavimas turėtų būti vertinamas kaip dar viena priemonė įsitikinti sunkiai įmanoma plačia misionieriška iniciatyva. Tai taip pat paaiškintų bažnytininkų en-tuziazmo trūkumą – ar tai būtų trumpas ir ne ypač vaisingas Sekcijos gyvavimas, strateginį jos darbą palikus vien konvertito

mitism and its Opponents in Modern Poland. Ithaca, London, 2005, p. 171.

109 Porter, p. 276. Tuo pačiu metu datuotinas ir nusivylimas kada nors įvyksiančia žydų asimiliacija, plačiau žr. Weeks T. From Assimilation to Antisemitism: The „Jewish Question“ in Poland, 1850–1914; DeKalb, 2006.

Pistolio rankose, ar atsargi kurijos reakcija į Ziejos pateiktą misijos tarp žydų planą. Be abejo, tai tegalėjo būti nuojauta, o ne tvirtas įsitikinimas, kitaip nebūtų buvę prasmės tokią anketą platinti. Jos tikslas buvo dir-vos plačiai misionieriškai akcijai tarp žydų ištyrimas, tačiau faktas, kad surinkus ir įvertinus jos duomenis jokių pokyčių neį-vyko ar nauja misionieriška sistema nebuvo kuriama, turėtų būti laikomas iškalbingu. Nėra duomenų ir apie apklausas, vykdytas kitose vyskupijose, kaip įsivaizdavo Zieja. Pagrindinė problema „privilioti“ žydus tebebuvo finansinis konversijos ir neofito integravimo aspektas, kurį įžvelgė ar patyrė tiek Sekcija ir F. Pistolis, tiek J. Zieja, tiek nemaža į anketą atsakiusių klebonų dalis, bet vėlgi panašių problemų finansavimo reforma neįvyko. Zieja ir Vilniaus kurijai pavaldūs klebonai, daugiausia paveikti eko-nominio antisemitizmo ir konservatyvaus antijudaizmo nuotaikų, atsakymo į „žydų klausimą“ ieškojo masinėje konversijoje ir žydų asimiliacijoje, tačiau šis troškimas neišsirutuliojo į jokį konkretų judėjimą. Tikėtina, kad būtent toks dvasininkų lai-kysenos dviprasmiškumas – noras atversti, bet abejonė žydų pajėgumu nuoširdžiai įtikėti – ir turėjo įtakos pirmųjų palankumui emigracijos idėjai. Tas pats ambivalentiš-kumas sufleruoja klebonų savarankiškumo formuluojant antižydiškas išvadas stoką ir tendencingos populiariosios antižydiškos to meto retorikos perėmimą.

97

CATHOLIC CHURCH RETHINKS JEWISH CONVERSIONS: MISSION STRATEGIES AND EFFECTIVENESS IN THE INTERWAR VILNIUS

Elena KeidošiūtėS u m m a r y

In the interwar period, the Polish Catholic Church revisited the Jewish question and attempted to reevaluate the possibility of Jewish conversions. This article recreates the missionary activity in the Vilnius Archbishopric of that time and estimates the local clergy’s attitudes towards the Jews as potential converts. Based on a rich (previously poorly exam-ined or completely unknown) archival material, the article presents a pretty much failed attempt in 1929 to create a missionary organization under the name of the Section for Converting Jews and the activity of its ideological leader, convert Frederik Pistol. It also

sheds some light on the private initiative of priest Jan Zieja to launch a mission of a mass Jewish conver-sion in Poland and his inspiration behind the Vilnius Catholic Curia’s issued Questionnaire about the Jews that all the parsons of the archbishopric participated in. The analysis of the documents of the Section, clergy’s correspondence and parsons’ answers on the Jewish question in the country reveals a complicated inner struggle between the eternal ecclesiastical calling to encourage conversions of the “non-believers” and the skepticism towards such an endeavor influenced by the interwar antisemitism, antijudaism, and nationalism.

Įteikta 2013 03 22Parengta skelbti 2013 04 04

98

ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2013 31

„LITUANICOS“ KATASTROFOS OFICIALIEJI TYRIMAI 1933 METAIS, NAUJI FAKTAI IR ĮŽVALGOSGražina Sviderskytė

Doktorantė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedra Universiteto g. 7, LT-01122 VilniusEl. paštas: sviderskyte.g@gmail.com

Įvadas

1933 m. liepos 17 d. įvykiai Vokietijo-je – „Lituanicos“ katastrofa ir jos įkvėpta trumpalaikė, užtat intensyvi bei rezultatyvi trišalė sąveika (Vokietija, Jungtinės Ame-rikos Valstijos, Lietuva) – dar visapusiškai neištyrinėtas, kruopščiai analizuotinas problematikos kompleksas. Toks vertinimas atrodo adekvačiai iš 80-ies metų perspekty-vos – atsižvelgiant bent jau į tą akivaizdžią (įamžinimo formomis kuriamą ir vis aktua-linamą) regimybę, kad minimi įvykiai, tiks-liau, ypatinga ir ganėtinai paini jų samplaika lietuviams „dovanojo“ du tautos didvyrius: Steponą Darių ir Stasį Girėną1.

1 Asmenvardžiai rašomi laikantis tradicijos. La-kūnai viešai pristatyti kaip Darius ir Girėnas 1932 m. liepos 11 d. Lietuvos generaliniame konsulate Čika-goje įvykusiame „Pirmojo lietuvių lakūnų skridimo per Atlantiko vandenyną New York–Kaunas Fondo“ steigiamajame posėdyje. Taip jie įvardyti šio posėdžio rezoliucijoje ir išgarsinti Amerikos lietuvių bei Lietu-vos spaudoje. JAV teisiniuose dokumentuose Dariaus ir Girėno „duetas“ ėmė šmėžuoti tik po lakūnų žūties, o štai Lietuvos Respublikoje, vėliau LSSR jie tik taip ir tevadinti. Klaustina, ar jų vis dėlto nederėtų vadinti atsižvelgiant į asmens (ir kitus) dokumentus. Klausimas keblus, nes asmenvardžių esama skirtingų.

Pavyzdžiui, JAV piliečių pasuose (išduotuose 1933 04 26 ir 1933 04 29) – Stephen William Darius ir Stanley Girch // Vytauto Didžiojo karo muziejus (toliau – VDKM), G-1354-46a, G-1354-47a.

Šiems lakūnams tekęs didvyrių „sta-tusas“ buvo momentinis ir... permanen-tinis. Katastrofos dieną jie įvardyti kaip „Jungtinių Amerikos Valstybių lietuviai“, „žuvę tragingai karžygių mirtimi“2. Per valstybines laidotuves Kaune jie gretinti su Vytautu Didžiuoju: „<...> kaip dabar, po 500 metų, Lietuvos vaikai stiprybę se-mia iš Vytauto Didžiojo darbų, taip mūsų ateities kartos, ypač jų jaunuomenė, seks jūsų kilniu pavyzdžiu.“3 Ilgainiui akcentai

Dvišalėje lakūnų sutartyje (Memorandum of Agreement, 1933 05 03): „Stephen Williams Darius and Stanley Gerch (also known as Girenas)“ // Balzeko lietuvių kultūros muziejaus (Čikaga, JAV) fondai, Dariaus ir Girėno kolekcija, nekataloguoti dokumentai.

Bažnytinėse krikšto metrikose: Steponas Jucevičius ir Stanislovas Girskis // Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymos Nr. 17-J, 1991 02 12 ir Nr. 14-G, 1991 03 19. T. p. žr.: Telšių vyskupijos „Metrikos nuorašai“, patvirtinti Lietuvos švietimo ir užsienio reikalų ministerijų, 1933 09 26 // Balzeko lietuvių kultūros muziejus (toliau – BLKM), Čikaga, Dariaus ir Girėno kolekcija, nekataloguoti dokumentai.

2 Respublikos Prezidento Antano Smetonos Ak-tas Nr. 664/87 dėl S. Dariaus ir S. Girėno apdovanojimo Vyčio kryžiaus V-ojo laipsnio ordinais, 1933 07 17, nuo-rašas // LCVA. F. 923, ap. 1, b. 758, l. 261.

3 Lietuvos aeroklubo pirmininko, lakūnų Priė-mimo, vėliau – Laidojimo komiteto pirmininko prof. Zigmanto Žemaičio kalba per iškilmingas palaikų su-tiktuves Kaune 1933 07 19 // Jurgėla Petras. Sparnuoti lietuviai Darius ir Girėnas: jų gyvenimas ir pirmasis lie-tuvių skridimas per Atlantą iš Amerikos Lietuvon, su 81 paveikslu ir 5 brėžiniais. Čikaga, 1935, p. 267.

99

kito – antai, „skaisčios sielos lietuvių tautos genijai“ sovietmečiu tapo „paprastais darbo žmonėmis iš Žemaitijos“, – bet pats įvaizdis išliko gajus. Naujausiuose istorikų darbuose jie apibūdinami kaip lietuvių tautos (galbūt) vieninteliai XX a. modernios, technokrati-nės visuomenės herojai4.

Kadangi katastrofos atomazgos driekėsi dešimtmečius (ypač – iki palaikų palai-dojimo Aukštųjų Šančių karių kapinėse Kaune 1964 m. ir ekshumavimo 1968 m.), susiformavo išskirtinis atminties reiškinys: galime stebėti tolydų didvyrių tapsmą vis platesniu prasmeniu – impulsu, objektu ar veiksniu tautos savirefleksijai, tapatumo raidai. Tačiau šis procesas nuo pradžių iki dabar dažniausiai suvokiamas ir aprašomas idealizuotai, kaip savaimis „sielos genijų“ palikimas5. Retesniais atvejais Lietuvos

4 „Atsirado ir modernių jaunos nacijos didvy-rių“ – Eidintas Alfonsas, Bumblauskas Alfredas, Kula-kauskas Antanas, Tamošaitis Mindaugas. Lietuvos isto-rija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012, p. 173.

5 Po katastrofos, 1933 m. Lietuvoje ir lietuvių išeivijoje JAV oficialiose kalbose, raštuose, spaudoje vyrauja reikiamas tragedijos emocinis fonas, „prasimu-šantis“ net solidžių institucijų dokumentuose. Susidaro įspūdis, kad racionalumą nustelbė gaivališkas dramatiz-mo plūsmas. Sunku įžvelgti kritišką vertinimą, aiškesnę poziciją, argumentą, atskleistą ar kvestionuojamą inte-resą, motyvą. Antai, spaudoje vietoje paaiškinimo, ko-dėl Prezidentas A. Smetona per valstybines laidotuves negrįžta iš Palangos į Kauną – „nuliūdusios Valstybės Galvõs“ ir panašios metaforos. Panašiai neaiškinama, kokiu teisiniu pagrindu lakūnai laidojami valstybinėse laidotuvėse Kaune: tėra daugybė literatūrinių pasažų apie „ant žmonijos aukuro padėtas lietuviškas galve-les“. Idealizuotame (ar ideologizuotame?) kontekste išnyksta politiniai ir teisiniai klausimai. Laidotuvių kontekste it balta varna išsiskiria Užsienio Lietuviams Remti Draugijos pirmininko advokato Rapolo Skipičio pasakymas, kad lakūnai skrido į Lietuvą kaip JAV pilie-čiai, siekė suartinti Amerikos lietuvius su Lietuva ir šie juos „atidavė Lietuvai“. Nėra duomenų apie pastangas aiškintis, kas, kam, ką, kaip ir kodėl iš tikrųjų „atidavė“. O dramatizmas stiprinamas net pseudomoksliniais pos-tringavimais – pavyzdžiui, kad S. Darius ir S. Girėnas žuvo „etnografiškai aisčių“, taigi „tėvų žemėje“ (Jurgė-

vyriausybės 1933 m. liepą darytuose (arba ne) veiksmuose perdėtai įžvelgiama sa-votiškos tyčios, su atminties padariniais sietinų aspiracijų6. O pradžioje minėta tri-šalė sąveika visai nėra deramai vertinama. Ignoruojami iš esmės ją nulėmę politikos ir teisės aspektai.

Antai, vienas pamatinių klausimų sufor-muluotas tik šio tyrimo metu: dėl ko, kokiu pagrindu, savarankiškai ar pastūmėta Lietu-vos vyriausybė staiga pakeitė poziciją ir, iki 1933 m. liepos 17 d. katastrofos nebūdama de jure susijusi su lakūnais ir „Lituanica“, po jos visapusiškai susisaistė ir prisiėmė visus rūpesčius – nuo lakūnų laidotuvių iki katastrofos tyrimo?7 Ko siekiant įslaptinta dalis tyrimo medžiagos? Kodėl Amerikos piliečių žūties tyrime nefigūruoja JAV? Kokiu pagrindu JAV federalinės instituci-jos Amerikos lietuviams net praėjus porai metų neteikė žinių? Iškelta sykiu paprasta ir sudėtinga hipotezė: visų trijų šalių atvejais neišvengiamai egzistavo ne tik ideologinė, bet ir politinė bei teisinė traktuotė, inte-resų prioritetais grįsta tam tikra (kintanti

la Petras, min. veik., p. 270–285). Panašiai dramatiški aprašymai vyrauja visoje istoriografijoje – beje, kone išvien memuarikoje ir publicistikoje, nes gilesnių stu-dijų nepublikuota. Tėra vienintelis, labai fragmentiškas dokumentų rinkinys: Dariūtė-Maštarienė Nijolė, Gam-ziukas Algirdas, Ramoška Gytis. Darius ir Girėnas. Do-kumentai, laiškai, atsiminimai. Kaunas: Plieno sparnai, 1991, 163 p.

6 Pastaruoju metu viešojoje erdvėje užčiuopia-ma nauja naratyvo apie S. Darių ir S. Girėną variacija: Lietuvos valdžiai labai reikėjo didvyrių, pajėgių sutelk-ti tautą, tragiška lakūnų žūtis tam idealiai tiko, dėl to jų palaikus ir parsivežė į Kauną, kartu su „Lituanicos“ relikvijomis. Šitaip politikai netiesiogiai prilyginami žyniams ar pranašams. Archyviniai duomenys liudija priešingai: politikai neužmatė ne tik tolimos, bet ir ar-timiausios perspektyvos.

7 Plačiau žr. Sviderskytė Gražina. Finansai „Li-tuanicos“ katastrofos tyrimo peripetijose: kaip sukosi valstybės ir privatūs pinigai // Naujasis Židinys-Aidai. 2012, Nr. 6, p. 370–379.

100

ar pastovi) vyriausybinė nuostata, kurios pagrindu po „Lituanicos“ katastrofos buvo atliekamos (arba ne) formalios procedūros ir / ar nestandartinės veikos, savotiškos improvizacijos.

Pasirinktas tyrimo objektas juolab įdo-mus, kad bent Lietuvoje šių įvykių dalyvius (nuo politinės valdžios viršūnių iki specifi-nių sričių ekspertų) paveikė beprecedentės katastrofos netikėtumo faktorius, jo sukelta teisinė painiava ir neatmestinas politinis „kazusas“. Neįprastoje situacijoje teko ypač greitai orientuotis ir plačiai komunikuoti. Politikų sprendimai ir pareigūnų veiksmai Kaune, paskutiniame „Lituanicos“ kelionės taške, gali atspindėti ne tik Lietuvos padėtį, bet ir jos saitus su kitomis valstybėmis. To meto procesai Kaune gali būti tarsi pažini-mo slenkstis, už kurio atsiveria tarptautinis kontekstas. Todėl čia sieksime nustatyti: kokios buvo oficialaus Lietuvoje atlikto katastrofos tyrimo ištakos ir rezultatai? Kokie „kazuso“ požymiai?

Pagrindiniai atlikto tyrimo šaltiniai – Vokietijos Reicho ir Lietuvos Respublikos žinybinių (vokiečių teritorinės, lietuvių valstybinės valdžios) komisijų dokumen-tai, tiksliau, jų „komplektai“. Vokietijai čia atstovauja Berlyno-Brandenburgo provincijos oberprezidento 1933 m. liepos 24 d. „Pranešimas apie lėktuvo avariją“ (toliau – Pranešimas) ir devyni jo priedai. Lietuvai – „Tarpžinybinės komisijos trans-atlantinių lakūnų – a. a. kap. S. Dariaus ir leit. S. Girėno – palaikams globoti“ (toliau – Tarpžinybinė komisija) pakomisės tyrimo išvadų aktas (toliau – Aktas; originalas – be datos) ir devyni jo priedai (toliau – Priedai; 1933 m. liepos 18–rugsėjo 6 d.). Vokiško Pranešimo bei dalies jo priedų lietuviškas vertimas saugomas Lietuvos centriniame

valstybės archyve8 ir istoriografijoje plačiau neaptartas. Lietuviškas Aktas9 – skelbtas ir fragmentiškai nagrinėtas. Dalis vokiško Pranešimo priedų ir visi lietuviško Akto priedai (neišlikę LCVA) – visiškai naujas šaltinis, aptiktas šio tyrimo metu 2012 m. rugsėjį, privačioje „kolekcijoje“. Kitoje publikacijoje jau aptarę Priedų paketo svarbą ir kilmę10, čia pirmą kartą plačiau atversime turinį.

Remdamiesi šiais (ir su jais susijusiais) šaltiniais, pirmiausia atskleisime 1933 m. liepos 17–24 d. oficialių nuostatų ir prie-monių raidą. Apžvelgsime, kokių Lietuvos institucijų kokie pareigūnai buvo įtraukti į įvykius iš karto po „Lituanicos“ katastrofos ir kokia informacija jie disponavo. Tada svarstysime, kokia buvo jų atlikto tyrimo paskirtis, vertė ir pobūdis.

Visuomeninė iniciatyva virsta tarpžinybiniu tyrimu

Istoriografijoje (jos didžiuma laikytina populiarinimo ar tiesiog publicistine litera-tūra) apsiribojama teiginiais, jog „lakūnams žuvus, Lietuvos aeroklubas (toliau – LAK) paskelbė 30 dienų gedulą“, „Tautos Vado sprendimu jiedu paskelbti lietuvių tautos karžygiais-didvyriais“, tad jiems pagerb-ti „organizuota grandiozinė laidotuvių ceremonija“: 1933 m. liepos 19 d. joje dalyvavo „daugiau kaip 50 000 žmonių“, o liepos 20 d., paskelbus nedarbo dieną, –

8 Plačiau žr. Sviderskytė Gražina. „Dingę“ Litu-anicos katastrofos tyrimo akto priedai // Naujasis Židi-nys-Aidai. 2012/7, p. 478–483.

9 Brandenburgo provincijos Berlyno oberpre-zidento Pranešimas L. u. 1119/33, Šarlotenburgas, 1933 07 24, ir priedai Nr. 1, 5–9 // LCVA. F. 383, ap. 7, b. 1471, l. 25–34.

10 Aktas, originalas be datos, be priedų, ibid., l. 49–54.

101

per 60 000, „daugiau nei pusė tuometinio Kauno gyventojų“11. Laidotuvių epizodas, kaip ir visa „Lituanicos“ istorija, paprastai aprašomas pabrėžiant emocinį, vertybinį, moralinį, bet ne teisinį ar politinį, juolab tarptautinį aspektą, – visai kaip to meto spaudoje: suprask, visa Lietuva laukė at-skrendančių lakūnų, dėl to jų palaikai bei relikvijos čia ir atgabenti. Bet jų juk laukta ir JAV!12

Įdėmiau pasklaidę pirminius šaltinius, nesunkiai aptinkame mažai kieno iki šiol pastebėtą ūmią permainą: kaip tomis die-nomis staiga pakito oficiali „Lituanicos“ žygio ir katastrofos traktuotė. Visuomeninė iniciatyva pavirto valstybiniu reikalu.

Štai du LAK pirmininko prof. Zigmo Žemaičio laiškai ministrui pirmininkui Juo-zui Tūbeliui. Pirmajame – 1933 m. gegužės 12 d., kai S. Darius ir S. Girėnas dar laukė startui palankaus oro Niujorke – siūloma išleisti proginių pašto ženklų ir teigiama: „Jų priėmimą Lietuvoje organizuoti yra ap-siėmęs Lietuvos Aero Klubas. <...> L. Aero Klubo iniciatyva yra suorganizuotas lakūnų priėmimo komitetas, į kurį įeina apie 30 visuomeninių organizacijų.“13

Antrame laiške – 1933 m. liepos 21 d., jau po lakūnų laidotuvių Kaune – atsipra-šoma dėl „apgailėtino įvykio“ (iškilmingai atidarant lakūnų vardais pavadintą gatvę, juostelę perkirpo ne J. Tūbelis, bet Kauno

11 Vaičenonis Jonas, „Lituanicos“ skrydis. Kau-nas: Šviesa, 2006, p. 43, 45; Jurgėla Petras, min. veik., p. 265.

12 Lakūnai planavo ne vėliau kaip 1933 m. rug-pjūčio 1 d. skristi „Lituanica“ per Atlantą iš Europos į JAV. Žr. Memorandum of Agreement, [Stepono Dariaus ir S. Girėno sutartis], 1933 05 03 // BLKM, Čikaga, Da-riaus ir Girėno kolekcija, nekataloguoti dokumentai.

13 Lietuvos aeroklubo pirmininko prof. Zigmo Žemaičio laiškas ministrui pirmininkui Juozui Tūbeliui, 1933 05 12 // LCVA. F. 923, ap. 1, b. 758l, l. 491–492.

miesto burmistras inž. Antanas Graurokas) ir teigiama: „Priėmimo Komitete, dar nedalyvaujant jame oficialiems valdžios atstovams, <...> vardo suteikimas nebu-vo laikomas tolygiu valstybinių darbų ar pastatų baigimo simboliui, bet daugiau paprasta visuomeniška ceremonija. <...> Kai vėliau paaiškėjo, kad atvyksta tik gar-bingos mūsų didvyrių liekanos, Komitetas jau kartu su trijų žinybų atstovais šio mėn. 18 d. vakare vėl svarstė gatvės vardo su-teikimo ceremoniją. Sutikimo dienos rytą, Jūsų Ekscelencijos nurodymais sudarytasis Laidojimo Komitetas /Vidaus Reikalų Vice-Ministeris pulk. Štencelis, „Eltos“ Direkto-rius p. Ed. Turauskas ir aš/ persvarstė visą laidotuvių tvarką ir visas surištas su jomis ceremonijas.“14

Lakūnų Priėmimo ir Laidojimo komi-tetai yra skirtingos sudėties, paskirties ir lygmens: pirmas – visuomeninis, antras – valstybinis. Po katastrofos statusas pakito greičiau nei per 24 valandas.

Katastrofa, vokiečių ir lietuvių tyrėjų duomenimis, įvyko liepos 17 d. 0 val. 36 min. Oficialiai patvirtinti pranešimai Vokietijoje išplatinti po vidurdienio. O dėl valstybinių laidotuvių Kaune nuspręsta vėliausiai liepos 18 d. pirmoje pusėje, nes, Z. Žemaičio teigimu, vakare dėl jų tarėsi trys žinybos, ta diena datuotas ir laidotuvių tvarkos informacinis lapelis15. Bet svarbu priminti, kad Lietuva sprendė ne viena: reikėjo JAV sutikimo. Nors diplomatinio su-sirašinėjimo dokumentų dar neaptikta, rasta

14 Lietuvos aeroklubo pirmininko prof. Zigmo Žemaičio laiškas ministrui pirmininkui Juozui Tūbeliui, 1933 07 21 // ibid., l. 250–251.

15 Tragiškai žuvusių transatlantinių lakūnų Stepo Dariaus ir Stasio Girėno laidotuvių tvarka, 1933 07 18 // BLKM, Čikaga, Dariaus ir Girėno kolekcija, nekatalo-guoti dokumentai.

102

intensyvios komunikacijos tarp Berlyno, Vašingtono, Kauno požymių16 ir duomenų, kad JAV generaliniam konsulatui Berlyne paprašius instrukcijų, jau liepos 18 d. JAV „Valstybės departamentas pašalino visas formalias kliūtis, kurios galėtų trukdyti lakūnus laidoti Lietuvoje“. Gavęs žuvusiųjų artimųjų įgalioto Lietuvos pasiuntinio JAV Broniaus Kazio Balučio pritarimą, Vals-tybės departamentas patenkino Lietuvos prašymą JAV piliečius „pagerbti taip pat, kaip būtų pagerbti Lietuvos piliečiai“17.

Įvykiai klostėsi ir padėtis keitėsi labai greitai, tarsi šuoliais. Liepos 17 d., pirma-dienį ryte Lietuvos pasiuntinybė Vokietijoje nereaguoja į pranešimus apie katastrofą, į Soldino mišką, kur tebeguli lėktuvo nuolaužos ir lakūnų palaikai, išvyksta tik „Eltos“ korespondentas Berlyne Vikto-ras Kaupas18. Popiet apie pirmą valandą Vokietijos žiniasklaida išplatina oficialų katastrofos patvirtinimą. Popietę Vokie-tijos atstovybė Kaune gauna komunikatą iš Vokietijos užsienio reikalų ministerijos, pareiškia užuojautą19. Pavakare traukiniu iš Kauno į Landsbergą (36 km nuo Soldino) be rašytinių įgaliojimų išvyksta LAK atsto-vai – kap. Vladas Morkus ir inž. Kęstutis Bulota. Tuo metu iš Soldino miško, gavus

16 Plačiau žr. Sviderskytė Gražina. Finansai „Li-tuanicos“ katastrofos tyrimo peripetijose: kaip sukosi valstybės ir privatūs pinigai // Naujasis Židinys-Aidai. 2012/6, p. 378.

17 „The New York Times“ žinutė „Washington Waives Claims“, 1933 07 18 // VDKM, E. Jasiūno ko-lekcija, T-10, p. 29.

18 Balys Paliokas (1931–1936 – Lietuvos pasiunti-nybės Berlyne konsulinio skyriaus sekretorius, prekybos atašė), Transatlantinių lakūnų Dariaus ir Girėno tragedi-jos diena // Technikos žodis, Čikaga, 2003/3, p. 5.

19 „Eltos“ 3 val. 25 min. pranešimas, 1933 07 17 // Lietuvos aidas. 1933 07 18, Nr. 159, <http://www.epave ldas . l t / image-por t l e t -1 .0 -SNAPSHOT/images?id=recordImageSmall/LNB/2761796/89587/1>.

Landsbergo prokuroro ir gydytojų leidimą, išgabenami lakūnų palaikai, tvarkomos nuolaužos. Vakare per radiją apie tragediją sužino Kaune S. Dariaus laukusi jo sesuo. Liepos 18 d., antradienio vidurdienį ji priima Kauno miesto atstovų užuojautas20. Apie trečią valandą popiet Soldino miš-ke lėktuvo nuolaužos pradedamos vežti į geležinkelio stotį, kraunamos į dengtą vagoną „išsiųsti Kaunan“21. Liepos 19 d., trečiadienio popietę vokiečių oro bendrovės „Deruluft“ lėktuvas iš Štetino per Karaliau-čių į Kauną atskraidina lakūnų palaikus, jau pašarvotus už Lietuvos vyriausybės lėšas pirktuose ąžuoliniuose karstuose (palaikus parlydi V. Morkus, K. Bulota ir V. Kaupas). Vakare ir ketvirtadienį laidotuvėse Kaune dalyvauja ministrų kabinetas, kariuomenės daliniai, diplomatinis korpusas; Prezidentas dalyvauja iškilmingose mišiose Palangoje. „Lietuvos paštas“ skirsto pasiuntinio Berly-ne Jurgio Šaulio atvežtą „Lituanicos“ pašto siuntą. Vokietijoje Lietuvos pasiuntinybės atašė Balys Paliokas iš vokiečių policijos pareigūnų priima lakūnų daiktus.

Penktadienį – trumpas „atokvėpis“. Tada – dar trijų parų „maratonas“.

Liepos 22 d., šeštadienį (!) ministro pir-mininko Juozo Tūbelio įsakymu iš Vidaus reikalų, Užsienio reikalų, Krašto apsaugos ministerijų bei LAK atstovų sudaroma Tarpžinybinė komisija22. J. Tūbelis nurodo,

20 Loros Nelson laiškas seseriai Katherin Stulpin, 1933 07 25 // BLKM, Čikaga, Dariaus ir Girėno kolek-cija, nekataloguoti dokumentai.

21 Kap. V. Morkaus liudijimas iš „Soldinen Stadt Forst – avarijos vietos“. Priedas II // Akto Priedų pake-tas. Nekataloguota. Privatus (neskelbiamas) archyvas.

22 Valst. Komiteto Dariaus ir Girėno palaikams globoti sudėtis // Lietuvos aidas. 1933 07 24, Nr. 164. Prieiga per internetą: <http://www.epaveldas.lt/image-portlet-1.0-SNAPSHOT/images?id=recordImageSmall/LNB/2761796/89592/8>.

103

kad „kūnus specialistai-medikai privalo išbalzamuoti ir kitomis priemonėmis ap-saugoti nuo nykimo23“. Kauno geležinkelio stotį pasiekia užplombuotas vagonas su „Lituanicos“ nuolaužomis. Sekmadienį, J. Tūbeliui besilankant Neringoje, esą „lakūnų palaikams Globoti Vyriausybės pa-skirtas Komitetas nusprendė mūsų brangių didvyrių kūnus išbalzamuoti“24. Apie 22 val. VRM, URM, KAM atstovai perduoda iš kapinių koplyčios iškeltus karstus su palaikais VDU Medicinos fakulteto Ana-tomijos instituto vadovams25. Liepos 24 d., pirmadienį Tarpžinybinė komisija pirmame posėdyje apsibrėžia kompetencijos ribas („rūpintis visos žuvusiųjų skridimą lie-čiančios medžiagos tvarkymu“) ir paveda „Lituanicos“ katastrofos priežastis ištirti „siauresnei specialistų komisijai“26. Karo aviacijos viršininko, generalinio štabo plk. ltn. Stasio Pundzevičiaus nurodymu tyrimą pradeda Technikos skyriaus viršininko plk. ltn. Antano Gustaičio vadovaujama pako-misė (toliau, sekant Gustaičiu, – Aviacijos komisija). Tarpžinybinės komisijos atstovai geležinkelio stotyje leidžia iškrauti „Li-tuanicos“ nuolaužas („konstatavo vagoną buvus atidarytą Eitkūnuose, nes Soldino

23 Ministro pirmininko Juozo Tūbelio pasirašytas rankraštis, registruotas URM slaptoje raštinėje, Nr. 863, 1933 07 22 // LCVA. F. 383, ap. 7, b. 1471, l. 106.

24 „Eltos“ žinutė „A. A. Dariaus ir Girėno palai-kai bus išbalzamuoti“ // Lietuvos aidas. 1933 07 24, Nr. 164. T. p. žr.: Dariūtė-Maštarienė Nijolė, Gamziu-kas Algirdas, Ramoška Gytis. Darius ir Girėnas. Doku-mentai, laiškai, atsiminimai. Kaunas: Plieno sparnai, 1991, p. 113.

25 A. A. tragingai žuvusių lakūnų kap. Dariaus ir St. Girėno kūnų perdavimo balzamavimo reikalams Vyt. Did. Universiteto Anatomijos Instituto prof. Prof. Žilinskui ir pulk Dar-ui Oželiui Aktas“, 1933 07 23 // LCVA. F. 383, ap. 7, b. 1471, l. 105.

26 Tarpžinybinės komisijos I posėdžio Protokolas Nr. 1, 1933 07 24 // LCVA. F. 383, ap. 7, b. 1471, l. 93.

geležinkelio stoties plombos nuimtos“27) ir pervežti jas į Karo muziejų.

Pastaruoju etapu jau slopsta žiniasklaidos tonas „viskas-taip-ir-turi-būti“. Žinios tampa seklesnės. Net oficioze, „Lietuvos aide“, nutrūksta faktinių duomenų srautas iš Vokie-tijos – vienas paskutinių detalesnių pranešimų liepos 27 d. skelbė, jog „Berlyno oro policija vakar persiuntė protokolą (Pranešimą – Aut. past.) reicho oro ministerijai“, kuris „galbūt jau šiandien bus perduotas Lietuvos Pasiun-tinybei Berlyne“28. Vėliau tepateikta tik šio „protokolo“ santrauka. Iš URM kontroliuoja-ma „Elta“ informuoja vis santūriau. Spaudai tarytum „užsuktas kranelis“.

Liko neaprašyta, kaip dviejų JAV piliečių žūtis Vokietijoje, iš pradžių su Lietuva de jure nesusijusi, per savaitę įtraukė valstybės pajėgumus. Visuomenė ir net patys parei-gūnai ėmė painiotis, veikiami emocijų ir gandų. Rugpjūtį pasiuntiniui B. K. Balučiui jau teko priminti Lietuvos generaliniams konsulatams JAV ir įrodinėti Amerikos lietuviams, kad „Lituanicos“ „skridimas nebuvo Pasiuntinybės žinioje nei formaliai juridiniu, nei finansiniu atžvilgiu“29. To niekas nebenorėjo girdėti. „Tautos karžy-gių-didvyrių“ dramos epicentras persikėlė į Kauną. Iš Lietuvos vyriausybės buvo reika-laujama teisingumo, jai net krito kaltinimai dėl lakūnų žūties30.

27 Tarpžinybinės komisijos Aktas Nr. 2, 1933 07 24 // ibid., l. 101.

28 „Eltos“ žinutė „Lituanicos nukritimo protoko-las“ // Lietuvos aidas. 1933 07 27, Nr. 167. Prieiga per internetą: <http://www.epaveldas.lt/image-portlet-1.0- SNAPSHOT/images?id=recordImageSmall/LNB/ 2761796/89595/1>.

29 Lietuvos pasiuntinio Broniaus Kazio Balučio aiškinamasis raštas Lietuvos generaliniams konsulatams JAV ir Amerikos lietuvių laikraščiams, 1933 08 19 // LCVA. F. 656, ap. 1, b. 710, l. 216.

30 Lietuvos generalinio konsulo Niujorke Povilo Žadeikio viešas laiškas, kuriame atremiami išeivijos

104

Praėjus savaitei po katastrofos, Lietu-vos pareigūnai buvo it tarp dviejų ugnių: iš vienos pusės spaudė viešoji nuomonė, iš kitos, kaip matysime vėliau, – viršesni politikos interesai, jokiu būdu neleistinas įtampų eskalavimas. Tyrimo ištakose pa-dėtis buvo kebli.

LAK ima veikti ir... nesuveikia

Pradėjus dirbti Tarpžinybinei komisijai, susidarė tam tikras „informacijos centras“, į kurį buvo siunčiami arba nukreipiami duo-menys, susiję su „Lituanicos“ katastrofa. Nemažai tokių dokumentų registruoti URM slaptoje raštinėje, su viza „Į Tarpžinybinės Komisijos bylą“. Atrodytų, kad su „Litua-nicos“ katastrofos tyrimu susiję dokumentai cirkuliavo plačiai, buvo siuntinėjami tarp keleto institucijų. Bet iš tiesų ši apyvarta išsiteko siaurame, ganėtinai uždarame rate ir nepasiekė ne tik spaudos, bet ir tiesiogiai su Tarpžinybine ar Aviacijos komisijomis nesusijusių pareigūnų31.

Pirminė Tarpžinybinės komisijos sudėtis: VRM atstovas – generalinis sekretorius plk. Brunonas Štencelis (pirmininkas); KAM atstovai – gen. Vladas Nagevičius, plk. ltn. S. Pundzevičius, plk. ltn. A. Gustai-tis; URM – „Eltos“ direktorius Edvardas Turauskas; LAK – karo aviacijos kap. V. Morkus, inž. K. Bulota. B. Štencelis ir E. Turauskas kartu su LAK pirmininku Z. Žemaičiu sudarė lakūnų Priėmimo, vė-liau – Laidojimo komitetą. Išskyrus Štencelį

spaudos kaltinimai Lietuvos vyriausybei dėl nepakanka-mo lakūnų pasirengimo ir esą dėl to ištikusios tragedi-jos, 1933 08 11, ibid., l. 236–239.

31 Plačiau žr. Lietuvos pasiuntinio JAV B. K. Ba-lučio pakartotinį, trečiąjį prašymą atsiųsti „tikrų duome-nų“ – Pranešimą užsienio reikalų ministrui Dovui Zau-niui, Nr. 52, 1933 09 16 // LCVA. F. 656, ap. 1, b. 117, l. 1071–1072.

ir Turauską, visus siejo LAK: Nagevičius, Pundzevičius, Žemaitis – steigėjai, Gus-taitis, Morkus, Bulota – aktyvūs nariai. Su LAK sietina ir Aviacijos komisija: A. Gus-taitis, V. Morkus, Aviacijos technikos sky-riaus viršininko (A. Gustaičio) pavaduotojas maj. Antanas Gavelis ir Aviacijos mokyklos viršininkas maj. Viktoras Reimontas. Reikia pasakyti, kad LAK buvo labai plati ir įta-kinga organizacija: nuo 1928 m. jo garbės pirmininkas – A. Smetona, tarp steigėjų 1927 m. taip pat buvo B. K. Balutis, S. Da-rius ir kai kurie kiti vėliau su „Lituanica“ susiję asmenys: aviacijos karininkai Jonas Pyragius, Antanas Mačiuika, architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis ir kt.32

LAK įtaka ir iniciatyva ypač reiškėsi iškart po katastrofos. Jau liepos 19 d. „Lietuvos aide“ paskelbta, jog LAK išleis monografiją apie „Lituanicą“. Liepos 21 d. LAK pirmininkas prašo URM „išduoti visą įvykio bylą“33. Be to, liepos 27 d. LAK va-saros teatre surengia „paminėjimą“: jame po pirmininko Z. Žemaičio apie lakūnų „rengi-mąsi ir pasiruošimo eigą“ kalba J. Pyragius, Tarpžinybinės komisijos nariai V. Morkus ir K. Bulota dalijasi įspūdžiais iš katastrofos vietos, o vadovaujantis Aviacijos komisijai A. Gustaitis pasakoja apie... galimas katas-trofos priežastis!

„Lituanica nenukrito iš aukštumos, nebuvo nevaldomo lėktuvo kritimas. <...> Lituanica užkliuvo, pakeliui skrisdama visu greitumu užsikabinusi už miško medžių. <...> Skristi pagal medžių viršūnes naktį yra daug galimumų avarijoms. <...> Benzino

32 „Eltos“ biuro Londone biuleteniai. 1927 m., Nr. 1–21 // LCVA. F. 656, ap. 1, b. 694.

33 LAK pirmininko Z. Žemaičio ir sekretoriaus maj. J. Pyragiaus raštas URM Teisių-Administracijos departamento direktoriui Kaziui Bizauskui, 1933 07 21 // LCVA. F. 383, ap. 7, b. 1471, l. 104.

105

jiedu nepritrūko, jo dar rasta apie 50 literių. Staigus motoro sugedimas atpuola. <...> Kokiu būdu paaiškinti jų grįžimą? <...> Jie susidūrę su blogu oru galėjo kilti aukštyn ir skristi laisvai toliau. <...> Nuo ilgo veikimo jų motoras galėjo pradėti „šlubuoti“. <...> Gal Lituanica jau nebepajėgė kilti aukščiau? <...> Sudužusi Lituanica vartaliota, sukelio-ta ir negalima garantuoti, ar lakūnai patys išjungė motorą ir uždarė benzino čiaupus. Tačiau konstatuota, kad ypač turėję reikš-mės blogos atmosferinės sąlygos.“34

LAK renginys ir jo išsamūs aprašymai „Lietuvos aide“ verti ypatingo dėmesio. Vasaros teatre A. Gustaitis viešai „reziuma-vo“ bemaž tiksliai tai, ką beveik po dviejų mėnesių jo vadovaujama komisija (renginio metu dirbusi vos ketvirtą dieną) pateikė kaip savo „darbo išvadas“! 1933 m. rugsėjo 22 d. karo aviacijos viršininkui pateiktame35 (matyt, jo iškart patvirtintame) ir tądien Tarpžinybinės komisijos jau svarstytame36 Akte konstatuota: „Katastrofa įvyko dėliai sunkių atmosferinių sąlygų, prie kurių pri-sidėjo motoro veikimo defektai.“37

Išankstinis viešas samprotavimas buvo drąsus ir empatiškas, įvertinant visuome-nės smalsumą, kankinantį žinių troškulį. Tačiau ar jis buvo būtinas ir toliaregiškas?

34 „Kap. Dariaus ir Girėno skridimas lygus Lindbergo skridimui. Lituanikos pasirengimas ke-lionėn. Kodėl Lituanika nukrito? Galimos priežas-tys“ – J. Pyragiaus, V. Morkaus, A. Gustaičio kalbos // Lietuvos aidas. 1933 07 29, Nr. 169. Prieiga per in-ternetą: <http://www.epaveldas.lt/image-portlet-1.0- SNAPSHOT/images?id=recordImageSmall/LNB/ 2761796/89597/9>.

35 Aviacijos komisijos pirmininko plk. ltn. A. Gus-taičio Raportas Karo aviacijos viršininkui plk. ltn. Pun-dzevičiui, 1933 09 22 // LCVA. F. 383, ap. 7, b. 1471, l. 48.

36 Tarpžinybinės komisijos II posėdžio Protokolas Nr. 2, 1933 09 22 // ibid., l. 46–47.

37 Aviacijos komisijos Aktas, be datos, ibid., l. 49–54.

Ar neturėjo įtakos tam, kad pareigūnų vieši samprotavimai apie katastrofos priežastis tapo reti ir išvis baigėsi? Jei turėjo, tai kaip, kodėl? Kam tokie svarstymai galėjo neįtik-ti? Akivaizdu, kad ne LAK, kuris iš esmės ir aktualino oficialaus tyrimo svarbą, viešai spaudė jį intensyvinti.

Šiandienos tyrinėtojo akimis, A. Gus-taičio, V. Morkaus liepos 27 d. kalbos vertingos tuo, kad reiškė tegu subjektyvią, oficialiai nepatvirtintą, bet nepriklausomą, nepaveiktą nuomonę. Tiesa, sprendžiant iš lygia greta E. Turausko vadovaujamos „Eltos“ „gandų dementavimo“38, LAK renginiu galbūt kryptingai siekta paveikti viešąją nuomonę. Bet apie jokias istorio-grafijoje keliamas hipotetines oficialiojo Kauno „instrukcijas“ pranešėjams nėra duomenų. Tenka atmesti ir galimą Berlyno įtaką: vokiečių oficialaus tyrimo išvados dar buvo tvirtinamos „reicho oro ministerijoje“.

Ne vėliau kaip po dviejų dienų, liepos 29-ąją vokiečių Pranešimas su priedais buvo įteiktas Lietuvos pasiuntinybei Berlyne. Rugpjūčio 1 d. šio dokumentų paketo lyd-raštis, pasirašytas pasiuntinio pavaduotojo Leopoldo Dymšos, jau registruotas URM slaptoje raštinėje. Tik rugpjūčio 2 d. į lie-tuvių kalbą išverstas Pranešimas su priedais perduotas A. Gustaičiui39.

Vokiečių dokumentas šiek tiek „prieš-taravo“ A. Gustaičio jau paskelbtai, tik

38 „Eltos“ žinutė: „Dementuojami gandai dėl Lituanicos katastrofos priežasties“ // Lietuvos aidas. 1933 07 26, Nr. 166. Prieiga per internetą: <http://www.epaveldas.lt/image-portlet-1.0-SNAPSHOT/ images?id=recordImageSmall/LNB/2761796/89594/1>.

39 Leopoldo Dymšos lydraštis URM, kap. Žon-gailos pranešimas apie nuorašo priėmimą įsipareigojant perduoti jį A. Gustaičiui // LCVA. F. 383, ap. 7, b. 1471, l. 60, 59. Plačiau žr. Sviderskytė Gražina. „Dingę“ Litu-anicos katastrofos tyrimo akto priedai // Naujasis Židi-nys-Aidai. 2012/7, p. 478–483.

106

oficialiai nepatvirtintai katastrofos versijai. Pranešime konstatuota: „Viename bake buvo apie 10–15 ltr. benzino, o kiti bakai buvo tušti. Lakūnai nukrito ieškodami vietos nusileisti, dėl benzino trūkumo ir negalėdami dėl nakties tamsos, didelio nuovargio, nuo ilgo be patarimų skridimo apskaičiuoti aukštį.“40

Taigi vokiečiai akcentavo pasibaigusį kurą ir prarastą orientaciją, lietuviai – blo-gą orą, lakūnų nuovargį ir variklio darbo nesklandumus. Klaustina, ar šią prieštarą išryškinęs Pranešimas dėl to visas nepa-skelbtas spaudoje. O gal pasinaudojant šio neatitikimo proga, tik dėl kitų, svarbesnių vidaus ir užsienio politikos interesų centras „įtempė vadžias“ ir apribojo su katastrofa susijusios medžiagos viešinimą?

Kad ir kaip būtų, kaip tik rugpjūtį pasiun-tinys Vašingtone B. K. Balutis ima skųstis, stebėtis ir net mokyti užsienio reikalų mi-nistrą Dovą Zaunių, kad „Lietuvos kompe-tentingų organų tylėjimas šiuo reikalu daro begaliniai daug žalos Lietuvos Vyriausybės vardui ir prestižui“41. Diplomato spaudimas buvo veltui. Rugsėjo 22 d. patvirtinusi Avia-cijos komisijos išvadas ir leidusi jas viešinti (publikacija „Lietuvos aide“ pasirodė spalio 9 d.), Tarpžinybinė komisija toliau laikėsi griežtai: „Išklausiusi Komisijos pirm. p. pulk. Štencelio pranešimą apie Amerikos lietuvių norą patirti katastrofos priežastis, Komisija konstatavo, kad visi Amerikos lietuvių pageidavimai katastrofos priežasčių tyrimo atžvilgiu yra patenkinti katastrofos priežastis tyrusios komisijos raporto spau-doje paskelbimu ir todėl nutarė jokių kitų

40 Brandenburgo provincijos Berlyno oberpre-zidento Pranešimas, L. u. 1119/33, Šarlotenburgas, 1933 07 24, ibid., l. 25–34.

41 Žr. 27 išnašą.

žygių Amerikos lietuviams informuoti šiuo reikalu nedaryti.“42

Susidaro įspūdis, kad rugpjūtį ima slopti LAK siekis spartinti bei plėsti katastrofos tyrimą. Randasi ilgalaikių kliūčių vykdyti net kai kuriuos prisiimtus įamžinimo rū-pesčius. Antai, nors institucijos Kaune ir diplomatinė misija JAV dosniai „skolino“ LAK su katastrofa susijusius dokumentus, monografija nebuvo išleista. Strigo ir Tarp-žinybinės komisijos Protokolu Nr. 4 LAK prisiimtas įsipareigojimas dėl balzamuotų palaikų „amžinojo poilsio vietos“: mumijos į laikiną mauzoliejų perkeltos 1937 m. LAK iniciatyva sudarytas ir LAK pagrindu veikęs Dariaus ir Girėno fondas kaupė aukas, bet iki 1939 m. nė nepradėjo statyti paminklo. Tarpžinybinė komisija 1934 m. birželį nedviprasmiškai pastebėjo, kad „tiek Vy-riausybė, tiek visuomenė parodė geriausių norų garbingųjų lakūnų atminčiai įamžinti, vis dėlto ligi šiol nepavyko šių pastangų įkū-nyti jokiose matomose formose“, o „palaikų būklė darosi visiškai nebepakenčiama“43.

Šios aplinkybės perša prielaidą, kad pir-minės „karštos“ LAK iniciatyvos neatitiko ar prieštaravo vyriausybės – ypač VRM, URM – nuostatai: vengti dirginti visuomenę prieštaringomis (ir apskritai bet kokiomis) žiniomis, pirmiausia sergėti viršesnius ekonominius, vidaus bei užsienio politikos valstybės interesus. Tarp šių paminėtina, pavyzdžiui, tuo metu tebederinta prekybos sutartis su Vokietija, įtampos Klaipėdos

42 Tarpžinybinės komisijos III–IV posėdžių Prokotolas Nr. 3, 1934 05 30 // LCVA. F. 383, ap. 7, b. 1471, l. 24.

43 Tarpžinybinės komisijos laiškas „Dariaus ir Girėno paminklui statyti Komitetui“ ir kreipimasis į Švietimo ministrą, Vytauto Didžiojo muziejaus statymo Komiteto pirmininką Konstantiną Šakenį, 1933 06 01, ibid., l. 38, 39.

107

krašte bei dvišaliuose santykiuose. Vokietija saikingos Lietuvos vyriausybės nuostatos jei tiesiogiai neskatino, tai ją bent palai-kė44. Tokiu atveju oficialiojo Kauno ūmiai prisiimti įsipareigojimai dėl „Lituanicos“, susipynę su viršesniais valstybės interesais, tapo neįgyvendinami. Tebevykstant tyrimui, užmojai ir manevrai darėsi kuklesni nei ža-dėta ir laukta. Klaustina, kaip toks pokytis paveikė tyrimą.

Pirmas „įtariamasis“ – oras

Vokiečių tyrėjai savo išvadose kėlė tą pačią pagrindinę problemą, kaip A. Gustaitis savo viešoje kalboje, kaip vėliau jo vadovaujama Aviacijos komisija išvadų Akte: buvo neži-nomas tikrasis „Lituanicos“ skrydžio marš-rutas, ypač sunku paaiškinti jos klaidžiojimą Vokietijoje prieš katastrofą. Ir vieni, ir kiti konstatavo, kad lėktuvas greitai skrisda-mas rėžėsi į mišką, o ne nukrito, sustojus varikliui. Kas nutiko? Ne tik lietuvių, bet ir vokiečių akys krypo į... dangų.

„Vokietiją jie pasiekė greičiausiai jau tamsoje. Nuolatos blogėjantis į rytus oras (debesys 100–200 mtr. Aukšty) ir ypatingai tamsi naktis galėjo būti priežastis, kad la-kūnai buvo visiškai pametę orientavimąsi. Dar besibaigiant 37 val. (skridimo – Aut. past.) lakūnai turėjo susirūpinti nedidele benzino atsarga ir todėl beieškodami vie-tos – nukrito.“

Lietuvių tyrėjai disponavo vokiečių išvadomis ir vadovavosi net trimis meteoro-loginėmis analizėmis: vokiečių Pranešimo Priedu Nr. 6 („Oro stovis per Atlanto vande-nyną, Angliją ir Vokietiją š./m. liepos mėn.

44 Vokietijos atstovybės Kaune Aide Memoire dėl spaudos skleidžiamų gandų apie katastrofą, 1933 08 15, ibid., l. 2.

15, 16 ir 17 d.“, pasirašo Dr. Soultetus45), Akto Priedu Nr. 1 (Meteorologijos biuro vedėjo Stepono Olšausko „Oro stovis Ber-lyno–Soldino apylinkėse naktį – 1933 m. VII.16 d. 19 val. ir VII.17 d. 8 val. ryto laikotarpyje“46) ir Akto Priedu Nr. 3 (Ja-mes H. Kimball iš JAV Ūkio departamento Meteorologijos biuro atsakymas Lietuvos generaliniam konsulatui Niujorke47).

S. Olšausko duomenys – trumpiausias „apytikris apylinkės oro apibūdinimas“, tiesiogiai nesvarstant poveikio „Lituani-cai“. J. H. Kimballas (vadovaudamiesi jo prognozėmis lakūnai išskrido iš Niujorko) primena, kad nors vėjai skristi atrodė pa-lankūs, debesuotumas ir lietūs turėjo lemti „dideles kuro sąnaudas ir skridimą daryti itin varginančiu dėl psichinės bei fizinės įtampos, būtinos lėktuvo krypčiai išlaikyti. Dėl šių numatomų sunkumų liepos 15-osios startas po eilės panašių nusivylimų buvo ati-dėtas“. Išanalizavęs orų poveikį skridimui amerikietis meteorologas daro išvadą, kad „kuras turėjo būti beveik pasibaigęs, kai įvyko katastrofa“. Dr. Soultetus vienintelis atsižvelgia į slėgio skirtumą Niujorke ir Soldino apylinkėse: „Dėl šitos priežasties lėktuvo aukščio rodyklis rodė apie 70 mtr. daugiau aukščio, negu iš tikrųjų buvo. Tu-rint galvoj, kad lakūnai New Yorke aukščio rodyklį buvo teisingai nusistatę.“

Pastarąją aplinkybę, neminėdamas vokiečių meteorologo, veikiau kaip savo pastebėjimą spaudoje aprašė katastrofos vietoje liepos 18 d. lankęsis kap. V. Morkus. Tačiau tyrimo Akte ir jo paties liudijime, Akto Priede Nr. 2 aukščio prietaiso nusta-tymo faktorius nepaminėtas.

45 Ibid., l. 30.46 Akto Priedų paketas. Nekataloguota. Privatus

(neskelbiamas) archyvas.47 Ibid.

108

Nors Akto Priede Nr. 2 V. Morkus rašo, kad „lynojo lietus, bet audros nebuvo. Rytų pusėje t. y. Dancigo kryptimi labai žaibavo ir, turbūt, buvo audra“, Akte suformuluota įtaigiau: „Oras nelaimės vietoje buvo skri-dimo žvilgsniu labai blogas.“ Tiesa, Akte atkartota A. Gustaičio pirminė versija, kad oro sąlygos tebuvo viena iš aplinkybių, o ne tiesioginė priežastis: lakūnai kažkodėl ilgokai klaidžiojo, lyg ieškojo vietos leis-tis. Bet šis ypač svarbus aspektas lietuvių tyrėjų nebuvo išplėtotas, paremtas vien ankstesniais vokiečių duomenimis. Be to, šias lakoniškas logiškas įžvalgas dar paradoksaliai sumenkino netgi Akte pasi-reiškusios akivaizdžios tyrėjų pastangos pabrėžti lakūnų talentą bei gerą techninį pasirengimą. Savotiška Dariaus ir Girėno žygdarbio „gynyba“ prisidėjo prie to, kad gilesnės įžvalgos visuomenės nepasiekė ar jos bent neįtikino. Išplito vaizdinys apie baisioje audroje žuvusią „Lituanicą“. Arba netgi pašautą.

Keli kibirai benzino ir „šlubuojantis“ variklis

Siekiant įvertinti pirminę ribotą informaciją, kuria rėmėsi lietuvių tyrėjai, reikia ypač išskirti Akto Priedą Nr. 2. Tai – kap. V. Mor-kaus liudijimas: pusantro mašinraščio lapo tekstas (12-oje punktų išdėstyti trumpi teiginiai) ir ranka piešta schema. „Litua-nicos avarijos vieta Soldinen Stadt Forst 1933.VII.18. 8.30 v.“ – kol kas vienintelis žinomas katastrofos vietos brėžinys48. Labai svarbu pasakyti, kad duomenys V. Morkaus

48 Vokiečių Pranešime prie lėktuvo kritimo apra-šymo taip pat yra nuoroda į priedą – brėžinį arba fo-tografiją. Pastarųjų aptikta Akto Priedų pakete, tačiau brėžinio nėra. Plačiau žr. Sviderskytė Gražina. „Dingę“ Lituanicos katastrofos tyrimo akto priedai // Naujasis Židinys-Aidai. 2012/7, p. 478–483.

schemoje, taip pat jo kalboje ir A. Gustai-čio pirminėje versijoje LAK liepos 27 d. renginyje iš esmės sutampa su katastrofos momento aprašymais vokiečių Pranešime ir lietuvių Akte. Kaip rašė V. Morkus, „lėktu-vas palietė pušų viršūnes pirmiau kairiuoju sparnu. Iš to gali kilti mintis, kad lėktuvas darė posūkį kairėn arba, galima daleisti, kad šiaip jau, pripuolamai, esančios medžių viršūnės prieš kairįjį sparną buvo aukštesnės ir pradėjus kairiajam sparnui jas kliudyti, gavosi kreiva lėktuvo puolimo linija, kuri sudaro posūkio vaizdą“49. V. Morkaus schemoje nurodyti ne tik atstumai, bet ir 6 „numuštų medžių“ skersmenys: 25, 35, 30, 20, 25, 20 cm. Taigi dėl paties Lituanicos kritimo momento tyrėjams dvejonių tarsi nekilo, argumentai sutapo ir jų pakako. Ne-sutarta dėl lėktuvo klaidžiojimo Vokietijoje ir kelių detalių.

Išskirtinis V. Morkaus liudijime – trum-piausias, 5 punktas: „Viename iš sudužusių bakų buvo rasta apie 50 litrų benzino.“ Kuriame bake? Kas rado? Kada? Duome-nų kilmė, tad ir patikimumas, neaiškus. Šis miglotas teiginys prieštarauja tam, ką pranešė vokiečiai: „Jokių žymių išbėgusio benzino negalima buvo pažinti. Jei benzino bakuose būtų buvę daugiau benzino, tai ti-krai lėktuvas prie smūgio būtų sudegęs <...> katastrofos vietoje nerasta daug benzino, <...> viename bake buvo apie 10–15 ltr. benzino, o kiti bakai buvo tušti.“

49 Plg. vokiečių Pranešime: „Lėktuvas darydamas dideliu greičiu plokščią posūkį kairėn kliuvo kairiuoju sparnu už maždaug 14 mtr. aukščio pušies viršūnės, ir toliau besisukdamas kairėn dėl įvykusio staigaus su-stabdymo lėktuvas nukrito priešakiu žemyn. Prie pirmo pušies palietimo kairiuoju sparnu, galas sparno buvo nuplėštas, o per 25 metrus motoras sudavė į 10 mtr. aukštyje į 12 mtr. aukščio pušį. Per 50 mtr. nuo šios pu-šies lėktuvas susidavė į žemę išmušdamas apie 30 cm gilumo duobę...“ Ir t. t.

109

Kas teisus: V. Morkus ar parą anksčiau už jį katastrofos vietą apžiūrėję „oro susisieki-mo referentas policijos major. Hattendorf ir oro susisiekimo polic. Vyr. leit Baumert (iš polic. oro apsaugos Tempelhofe)“? Lietuvių tyrėjai nusprendė, kad V. Morkus: „Hipote-zė apie benzino trūkumą yra neįtikėtina.“

Toliau, 6 punkte V. Morkus liudija, kad „tarp išmėtytų lėktuvo dalių buvo surastos 4 ar 5 šviečiamos ar dūminės rakietos“. Jei V. Morkus jas matė, kodėl tiksliai nesuskai-čiavo? Akte (remiantis Lietuvos pasiun-tinybės Vašingtone parūpintais aviacijos techniko Victoro Yesulaites iš Niujorko perduotais duomenimis) patikslinta, kad „šviesos rakietų“ buvo „4 štukos“, viena galbūt iššauta virš Berlincheno. Priede Nr. 5 pateiktas „Rakietų degamosios me-džiagos Analizas“: Artilerijos laboratorijos Chemijos skyrius be jokių komentarų plk. Gustaičiui siunčia drėgmės, sieros miltelių, medžio pjuvenų ir stroncio dinitrato kiekius: 5,1, 16,5, 5,1, 73,5 %.

Kyla įtarimas, kad V. Morkus įvykio vietoje atsidūrė per vėlai ir pirminę infor-maciją rinko iš kitų asmenų. Tačiau kad ir kaip būtų, tikslesnių liudijimų iš katastrofos vietos neturėta – į Soldiną oficialūs Lietuvos tyrėjai nevažiavo. Galbūt jie tikėjosi rasti atsakymų „Lituanicos“ nuolaužose, kurių vokiečiai netyrinėjo ir ypatingai nesaugo-jo? Kaip V. Morkus rašo savo liudijimo 11 punkte, „Lėktuvo griaučiai, katastrofos vietoje, buvo saugomi S. A. sargybos. Nežiūrint to, labai daug lėktuvo dalių buvo išnešiota vietinių gyventojų“. Taigi ekspertizės vietoje lietuviai neatliko, rė-mėsi vokiečių duomenimis, patys teturėjo į Kauną atgabentą dalį lėktuvo liekanų ir vie-tinius ekspertus. Nevisapusiškai išnaudojo galimybes: antai, Tarpžinybinė komisija

nusprendė nekviesti iš JAV „Lituanicos“ techniko Victoro Yesulaites50. Ar tokia buvo ir Aviacijos komisijos valia?

Ligi šiol istoriografijoje Lietuvos tyrėjų išvadų Aktas labiausiai kritikuojamas būtent dėl lėktuvo liekanų apžiūros, ypač variklio techninės ekspertizės. Įtarimus kurstė ta aplinkybė, kad LCVA išlikusiame Akto originale nėra inž. maj. A. Gavelio parašo. A. Gavelis pergyveno kitus tris Aviacijos komisijos narius ir nevengdavo viešai reikšti skepsio: „<...> tvirtos nuomonės <...> neturėjo, tačiau komisijos aktą laikė paviršutinišku, neįtikinančiu, surašytu ne-nuvykus į įvykio vietą.“51 Tačiau aptiktas Akto Priedas Nr. 4 liudija jo nenaudai. Mašinraščių lentelėje surašytos „Lituani-cos motoro Wright Wihrlwind tikrinimo išdavos“. Pagrindinė išvada – kaip Akte: variklio dalių „mechaninis veikimas kliūčių nedavė. Benzino filtrui ir karbiuratoriui užsiteršus, galėjo vykti pertraukos motoro veikimo prie didelių apsisukimų“. Žemiau – data, antspaudas ir parašas: 1933 m. rug-pjūčio 30 d., „Karo Av. Dirbtuvių Jaunesn. Inžinierius“, „maj. Gavelis“.

Toliau nagrinėjant Priedų paketą, šios atodangos atveria ir naujų problemų. Akto Priedai Nr. 4 ir Nr. 5 – Karo aviacijos dirbtu-vių „motoro tikrinimo išdavos“ ir Artilerijos laboratorijos „analizas“ – surašyti rugpjūčio 30 ir rugsėjo 2 d.. Jei A. Gustaitis tvirtina Aviacijos komisiją dirbus iki rugpjūčio 30 d.52, tai kaip vertinti šių, galbūt svar-biausių, išvadų teikimą paskutinę dieną ar

50 Tarpžinybinės komisijos III–IV posėdžių Prokotolas Nr. 3, 1934 05 30 // LCVA. F. 383, ap. 7, b. 1471, l. 24.

51 Dariūtė-Maštarienė Nijolė. Darius ir Girėnas. Vilnius: Mintis, 1990, p. 212.

52 Antano Gustaičio raportas Karo aviacijos virši-ninkui, 1933 09 22 // LCVA. F. 383, ap. 7, b. 1471, l. 48.

110

net vėliau? Kas daryta dar tris savaites iki rugsėjo 22 d., kai Aktas pateiktas Karo avia-cijos viršininkui ir Tarpžinybinei komisijai? Išlikusiuose archyviniuose dokumentuose kol kas tai – balta dėmė.

Gandų „burbulai“ ir kilpa ties Berlinchenu

Galutinėse Akto išvadose netikėtas toks įterpinys: „Kartu reikalinga atmesti, kaipo visiškai prasimanytą, katastrofos priežastį, kad lakūnai esą pašauti.“ Pateikti du trumpi argumentai: gydytojų specialistų prane-šimas („pulk. Oželio pridėtas laiškas“) ir pastaba, kad „Berlinchen, prie kurio būk pašovimas esąs įvykęs“, yra per toli nuo katastrofos vietos (35 km), be to, lėktuvo „motore, benzino ir alyvos bakuose nėra jokių apšaudymo pėdsakų“.

Priedas Nr. 6 yra plk. Kazio Oželio rug-pjūčio 29 d. raštelis: „Apžiūrint a. a. lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno lavonus absoliučiai nieko nebuvo pastebėta (pabraukta origina-le – Aut. past.), kas duotų pagrindo kokiems nors įtarimams, kad jie galėjo būti pašauti. Visi gandai, kurie skleidžiami spaudoje, yra tuščias burbulas.“ Klaustina, kodėl prie Akto nebuvo pridėti išsamūs skrodimo duomenys, liepos 24 d. surašyti bei pasira-šyti Teismo medicinos instituto direktoriaus K. Oželio ir vėliau palaikus balzamavusio prof. Jurgio Žilinsko53. Neatmestina, kad taip siekta atsiriboti nuo prof. J. Žilinsko abejonių dėl „šovinio žaizdų“, kurių jis įtarė (bet neįrodė) radęs su laborantu ir preparatoriumi54.

53 S. Dariaus ir S. Girėno palaikų „Teismo medi-cinos apžiūrėjimo aktai“, 1933 07 24, 6.25–10 val. ir 1933 07 24, 12–15 val. // LCVA. F. 383, ap. 7, b. 1471, l. 64–66.

54 Įtarimus prof. J. Žilinskas teigė užrašinėjęs bal-

Tokio pobūdžio detalizavimas būtų gal-būt komplikavęs tyrimą ir politiškai būtų anaiptol nenaudingas. Spaudos eskaluojami gandai ir be to pavojingai dirgino visuomenę. S. Dariaus sesuo aprašė viešų komentarų bemaž nepalikusio inž. K. Bulotos poziciją: „Susitikome Stefo (Stepono – Aut. past.) geriausią draugą inžinierių Bulotą, kuris buvo į nelaimės vietą Vokietijon nuskridęs (iš tikrųjų, nuvažiavęs traukiniu – Aut. past.) ir maždaug ištyrė tą vietą. Jis pasakojo, kad toji vieta, kur skrido Lituanica, yra gana aukštas kalnelis, ant kurio buvo aukštų pušų miškas. Naktis buvo tamsi ir lietinga. Jie skrido neaukštai ir užkliuvo už medžių. Nelaimės momentą vairavo Girėnas. Apie Jų nukritimą yra daug spėliojimų, bet tikrų žinių niekas nežino. Kiti sako, kad jie užtai nukrito, kad vokiečiai į juos paleidę „mirties spindulius“, kurie sustabdo motoro veikimą, nes apie tą vietą šiemet nukrito jau trečias lėktuvas. Šią nuomonę inžinierius Bulota ir kiti neigia.“55 Pramaną apie „mirties spindulius“ iškart vie-šai paneigė A. Gustaitis. Daugiau jo niekas nesvarstė, nes niekuo nepagrįstas gandas, kitaip nei profesionalo J. Žilinsko dvejonės, išties tebuvo „tuščias burbulas“.

Nepasitikėjimą kurstančių gandų fone atrodo suprantama, kodėl tyrimų medžia-goje daugelis neaiškių aplinkybių (vėlyvas skrodimas, lėktuvo dalių ir skrydžio do-kumentų dingimas) yra neminimos, bent neaiškinamos. Vyrauja vienas „oficialus

zamavimo dienoraštyje. Traukdamasis iš Lietuvos, 50 p. dienoraštį palikęs darbovietėje – kaip tuomet vadinta, Anatomijos institute (VDU Medicinos fakultetas, vė-liau – Medicinos institutas). Čia jis dingęs. Žilinskas Jurgis. Atsiminimai. Vilnius: Lietuvos nacionalinis mu-ziejus, 2005, p. 210–211.

55 S. Dariaus sesers Loros Nelson laiškas seseriai Katherin Stulpin į Čikagą, 1933 07 25 // BLKM, Či-kaga, Dariaus ir Girėno kolekcija, nekataloguoti doku-mentai.

111

galvosūkis“ – katastrofos vieta, „Lituani-cos“ faktinis maršrutas. Kaip A. Gustaitis klausė pirminėje versijoje: „Kokiu būdu galima būtų paaiškinti lakūnų grįžimą“? Kodėl ties Stargardu jie pasuko iš šiaurės rytų į pietvakarius? Kam pernelyg žemai skrisdami suko ratus virš Berlincheno ir Soldino miško? Tačiau ir šią problemą Vo-kietijos ir Lietuvos tyrėjai sprendžia gana keistai: aiškiai įvardija ir... tarsi apeina.

Viena vertus, tyrėjai pripažino, kad lie-ka neišsprendžiama esminė prieštara dėl kuro likučio, kuris galbūt ir buvo fatališko lakūnų klaidžiojimo Vokietijoje priežastis (žinoti pradinį kuro kiekį ir visą skridimo laiką nepakanka: matematiškai skaičiuo-jant, „Lituanicoje“ kuro būta bent 44 val. skrydžio; realias kuro sąnaudas būtų įma-noma nustatyti tik atsižvelgiant į faktines aplinkybes – tikslų kelią, oro sąlygas). Kita vertus, jie kažkodėl net nepaminėjo ypač svarbaus įrodymo – skrydžio metu lakūnų pildyto borto žurnalo (jį Soldino miške vartė ir pirminiuose „Eltos“ pranešimuo-se citavo V. Kaupas, vėliau savo žinioje turėjo vokiečių policija, LAK primygtinai spaudė kuo skubiau susigrąžinti, bet Kaune, perduotas eksponuoti Dariaus ir Girėno ekspozicijoje Vytauto Didžiojo muziejuje, žurnalas dingo, plačiau taip ir neaprašytas). Pranešime ir Akte konstatuota, kad skrydžio įrašai siekia „iki 14 val. laikotarpio skaitant nuo išskridimo pradžios“ arba apytikriai 2 500 kilometrų. Niekaip nepaaiškinta, kodėl lakūnų užrašuose ar žemėlapiuose neaprašyta likusi dalis skrydžio, kuris iš viso truko ilgiau nei 37 val. (anot vokiečių, 37 val. 06 min., lietuvių – 37 val. 11 min.) ir driekėsi, spėjama, per 6 500 km.

Akto Priedai Nr. 7 ir 8 yra keturi žemė-lapiai: šiaurinės Vokietijos pakrantės ties

Bergenu 1:1000 000 mastelio žemėlapis su Štetino apylinkėmis (apibrėžtos trys pagrindinės vietovės, kur pastebėta „Litu-anica“: Stargardas, Berlinchenas, Soldinas / Kuhdammas), 1:7500 000 žemėlapis (nu-brėžtos pagrindinio ir dviejų pagalbinių „Li-tuanicos“ planuotų maršrutų atkarpos ties Vokietija), perfotografuotas Berlincheno ir Soldino apylinkių žemėlapis (apibrauktas Berlinchenas, rodyklėmis parodyta grįžimo kryptis Soldino link, šis vėl apibrauktas) ir detalus topografinis Kuhdammo apylinkės žemėlapis (punktyrinė linija – lėktuvo suki-masis Soldino miško link ir virš jo).

Dramatiškus vaizdinius apie „Litua-nicos“ pašovimą iki šiol kursto vokiečių Pranešime įvardytas, bet nepatikslintas objektas: „Yra pranešimai iš savanorių darbininkų stovyklos prie Berlinchen, kad jie pastebėję degančias rankines rakietas, bet tikrų žinių apie tai nėra.“ Lietuvių Akte vietoje stovyklos teminimas Berlincheno miestas: „Virš Berlinchen jie padarė porą ratų. <...> Pasitikrinę, kad Berlinchen nėra aerodromo, jie skrido tolyn pietų vakarų link. 33 kilometrų atstume nuo Berlinchen ir tik 100 iki Berlynui lakūnai pastebėję ties kaimu Kuhdam šviesesnę vietą, norė-dami persitikrinti, ar tai nėra tinkama vieta nusileisti, padarė labai žemą ratą, kuris buvo tragišku.“ Vokietijos pareigūnai patys paliko abejonių net dėl paties paskutinio „Lituanicos“ posūkio: „Kad lakūnas būtų manęs leistis į pietų rytus nuo Kuhdam tokioj netikusioj vietoj, kaip iš dalies apie tai buvo pasakojama, mano tyrinėtojų nuo-mone, negalėjo būti.“

Maža to, nei vokiečių, nei lietuvių tyrėjai tiksliai neįvardija tų „dalinių pa-sakojimų“, kuriais remiasi skirtinguose epizoduose Pranešime ir Akte. Ar turimos

112

omenyje publikacijos spaudoje, ar neįvar-dyti liudininkai? Pabrėžtina, kad abiejuose oficialiuose tyrimuose minimi tik dviejų tų pačių liudininkų, Kuhdammo gyventojų, apklausų protokolai. Beraštė kaimietė Anna Rosenthal apsakė, kaip grybaudama rado lėktuvo nuolaužas. Darbininkas Herbertas Griebenas vienintelis teigė vidurnaktį iš toli matęs per Zellingo ežerą, Soldino miško link skrendančią „Lituanicą“. Galima tik spėlio-ti, ar kap. V. Morkus, inž. K. Bulota ir kiti daugiau liudininkų nerado, ar jų neieškojo? Kažkodėl liko neišplėtotas Akto Priedo Nr. 2, V. Morkaus liudijimo 7 punktas: „Kiekvienas pasakojo savaip, papildydami savo samprotavimais kaipo tikrai buvusiu dalyku. Iš tų (vietinių gyventojų – Aut. past.) pasakojimų aš pasižymėjau tik vieną, kuris tuo laiku atrodė man patikimesnis, tai būtent: Stargard-Rosenfelde-Berlinchen-Nauen-burg-Staffelde-Kuhdamm ir iš pietinės pusės Soldinen Stadt Forst avarijos vieton.“

Apibendrinant reikia konstatuoti, kad abiejų šalių tyrėjai teišreiškė nuostabą (ar-gumentuotais įtarimais to nepavadinsi), bet nepateikė jokių svaresnių argumentų, dėl ko susimetė „Lituanicos“ maršruto keis-toji kilpa būtent ties Berlinchenu ir kaip ji užsiveržė virš Soldino miško. Bet vis dėlto Akte išdėstytos „katastrofos apystovos“ ir „nelaimės priežastys“ buvo neatidėliojant aprobuotos. Tarpžinybinei komisijai rug-sėjo 22 d. jas patvirtinus, jau rugsėjo 25 d. A. Gustaitis tvarkė įprastus reikalus – su kpt. V. Jablonskiu savo konstrukcijos lėk-tuvu ANBO-IV lankėsi Latvijoje, Estijoje, Suomijoje. Akto tekstas buvo paskelbtas „Lietuvos aide“ tik spalio 9 d.56

56 Specialistų žodis dėl lakūnų Dariaus ir Girėno katastrofos // Lietuvos aidas, Nr. 228, p. 6–7. Prieiga per internetą: <http://www.epaveldas.lt/image-por-

Grįžtant prie didvyrių mito darsyk pa - brėžtina, kad Akte be užuolankų konsta-tuota: „Lituanicos“ bakuose kuro buvo likę daugiausia valandai skrydžio. Su šiuo likučiu lakūnai nesugebėjo saugiai nusileisti Vokietijoje (paklydo, nerado avariniam nusileidimui tinkamos vietos?) ir tikrai ne-galėjo tąnakt atskristi į Kauną, kuris buvo už 4–5 valandų skrydžio. Įdėmiai skaitant Aktą krinta į akis, kad konstatuotas faktas ne tik išsamiau neaiškinamas, iš esmės nepraple-čiant vokiečių tyrėjų duomenų, bet dar tarsi maskuojamas egzaltuotomis pastabomis apie tai, „kaip tiksliai jie (lakūnai – Aut. past.) yra nugalėję sunkiausiąjį kelionės tar-pą“. Geresnę terpę mįslių apipintai legendai apie „tragingai žuvusius tautos didvyrius-karžygius“ sunku būtų ir sugalvoti.

Išvados

1. „Lituanicos“ katastrofa visiškai pakeitė S. Dariaus ir S. Girėno žygio „scenarijų“. Lakūnai Lietuvos valstybės paramos ne-siekė, neprašė ir negavo – tai turėjęs būti „Amerikos lietuvių ambicijų žestas“57. Teisės požiūriu Lietuvos vyriausybė, institucijos, organizacijos su lakūnais ir jų transatlantiniu skridimu nebuvo susiję. Bet iškart po katastrofos Lietuva ėmė valstybiniu lygiu rūpintis visais „Lituanicos“ reikalais. Atsižvelgiant į lakūnų JAV pilietybę ir „Lituanicos“ skrydžio teisinį įforminimą federalinėse JAV įstaigose, kyla klausimas dėl JAV pozicijos. Lietuvos ir Vokietijos oficialių

tlet-1.0-SNAPSHOT/images?id=recordImageSmall/LNB/2761796/89706/6>.

57 Lietuvos generalinio konsulo Niujorke Povilo Žadeikio viešas laiškas-atsakymas dėl Amerikos lietu-vių spaudos kaltinimų Lietuvos vyriausybei – „Naujie-nos“, „Keleivis“, 1933 08 15, 16 // LCVA. F. 656, ap. 1, b. 710, l. 236.

113

tyrimų medžiagoje ji niekaip neatspindi-ma. Tarpžinybinė komisija tik užsimena apie klausimų „gan sudėtingą juridinį pobūdį“58.

2. De jure Lietuvos prisiimti įsipareigojimai (ypač aktyviai reiškiami ir iš dalies ats-tovaujami įtakingos LAK organizacijos) savarankiškai ištirti „Lituanicos“ katas-trofos priežastis ir nacionaliniu lygiu įamžinti lakūnų atminimą de facto buvo įgyvendinti tik iš dalies. Nuo 1933 m. rugpjūčio LAK iniciatyvos slopo, užmo-jai įstrigo. Tuo pat metu spaudoje išseko oficialiai patvirtintos viešos informacijos srautas.

3. „Lituanicos“ skridimo reikšmė iš vi-suomeninės pavirto valstybine staiga, kone per parą, bet oficialus katastrofos tyrimas pradėtas (ir vidurvasary yrančių palaikų medicininė ekspertizė atlikta) tik po savaitės, kai užsienio, po to Lie-tuvos žiniasklaida ėmė skleisti gandus apie „Lituanicos“ pašovimą. Tyrimo metodika tam tikrais požiūriais atrodo prieštaringa, išvados neišsamios. Yra požymių, kad tyrimas atliktas skubotai, o išvados tvirtintos ilgai. Vokiečių išva-doms prieštaraujančios lietuvių išvados – nepagrįstos (kuro kiekis) arba įvertintos kaip šalutinės (variklio būklė). Kitų iš esmės naujų aplinkybių tyrimo išvadų Akte neatskleista.

4. Katastrofos tyrimas buvo organizuotas ir kontroliuojamas politiniu lygmeniu. Tikėtina, kad jo tendencijos (vėlyvas

58 Tarpžinybinės komisijos II posėdžio Prokotolas Nr. 2, 1933 09 22 // LCVA. F. 383, ap. 7, b. 1. 471, l. 47.

startas ir lyg paankstintas finalas, vokiškų duomenų atkartojimas, svarbių analizių atlikimas paskutinėmis dienomis, tyrėjų polinkis tyrimo išvadose labiau ginti lakūnų prestižą nei gilintis į žūties prie-žastis) indikavo iškart nenumatytą jautrų sąlytį su valstybiniais Lietuvos priorite-tais ir, galbūt, sankirtą su neviešintais Vokietijos interesais.

5. Aukščiausi valstybės pareigūnai nuo „Lituanicos“ temos nusišalino, įstaigos oficialių komentarų neteikė. Dalis tyrimo medžiagos įslaptinta. Dalis (pvz., tyrimo išvadų Akto Priedų paketas) iš institucijų archyvų pateko į privačias rankas – galbūt, perduodant LAK monografijos tikslams. Oficialių duomenų stygius ir dešimtmečius tęsęsis šaltinių trūkumas sudarė palankias prielaidas mitui apie tautos didvyrius susidaryti ir plėtotis.

6. Bendrai apžvelgus Lietuvos reakciją (sprendimus, veiksmus, jų padarinius de jure ir de facto) po „Lituanicos“ ka-tastrofos 1933–1934 m., toliau smulkiai analizuotinas tuometis Lietuvos vidaus ir užsienio politikos fonas, mėginant nustatyti konkrečių interesų prieštaras.

7. Kitas etapas skirtinas JAV Nacionali-niame archyve ką tik surinktai medžia-gai tyrinėti. Remiantis dokumentais iš Valstybės departamento, Prekybos departamento ir jame veikusio Aeronau-tikos padalinio, Gynybos departamento, Teisingumo departamento, Kongreso fondų, apžvelgtinas oficialiojo Vašing-tono vaidmuo, pozicija, reakcijos bei interesai, o sykiu plėstinas Vokietijos vidaus ir užsienio politikos kontekstas.

114

THE OFFICIAL INVESTIGATIONS INTO THE CRASH OF „LITUANICA“ IN 1933: NEW FACTS AND INSIGHTS

Gražina SviderskytėS u m m a r y

The study has shown that after the crash the sta-tus of the “Lituanica” flight was changed at a dash from public topicality to state interest in Lithuania (apparently for political reasons). And yet, the furt-her tendencies (incomplete or questionable findings of the Aviation Commission, the permanent lack of reliable information, constant rumors spread by the opposition media, documentation classification, delayed or failed commemoration initiatives, etc.) revealed that Lithuania’s de jure commitment to take all responsibilities was de facto “mission impossible”. The sharp contradiction between Lithuania’s declared aim and actual gain was influenced, if not determined, by the complex conjunction of the strategic interests and touchy issues of the interior and foreign politics of the three different countries at the time.

The reason for this article was the fact that no adequate international archival research was carried out before and no profound studies of the political and juridical aspects of the “Lituanica” crash (and its complicated extended aftermaths) were ever published in Lithuania or abroad. This study is considered to be the basis for the further and broader on-going research in Germany and the USA.

Įteikta 2013 03 19Parengta skelbti 2013 04 04

The object of this publication is the transatlantic flight of Stephen William Darius and Stanley Girch, two American pilots of the Lithuanian descent (widely known as Steponas Darius and Stasys Girėnas), which is considered to be one of the most popular subjects of the Lithuanian national memory and one of the biggest national narratives of the 20th century. The flight ended up tragically: the plane “Lituanica” crashed in Germany, close to its eastern border (now the territory of Poland) on July 17, 1933.

The aim of this article is to stress the meaning and to clarify the character of the official reactions of three countries, which were directly involved or linked to the flight, crash, and death of Darius and Girėnas: the United States (the country of their citizenship), Germany (the country where they crashed), and Lithuania (their country of origin, to which their remains were brought). A special emphasis is laid on two official investigations which were initiated and completed by the German and Lithuanian authorities immediately or shortly after the crash (nothing is known about the involvement of the American side).

115

ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2013 31

LAISVOSIOS LIETUVOS KOMITETO JAV VEIKLAInga Arlauskaitė-Zakšauskienė

DoktorantėVilniaus universitetoIstorijos fakultetoNaujosios istorijos katedraTel. (8 5) 268 72 86El. paštas: inga.zaksauskiene@gmail.com

Įvadas

Lietuvos laisvinimo veikla Vakaruose palaikė nepriklausomybės atgavimo viltis visą sovietinės okupacijos laikotarpį. Nors lietuvių išeivių veikla susilaukė nemažai dėmesio istorikų ir politikos mokslų darbuo-se, atsiveriant naujiems šaltiniams atsiranda galimybių ir naujiems šios temos tyrimams. Didžiausią reikšmę Lietuvai Vakarų politiko-je turėjo Jungtinių Amerikos Valstijų Baltijos šalių aneksijos nepripažinimo politika, kuria remdamosi lietuvių išeivių organizacijos vykdė Lietuvos laisvinimo veiklą. Lietuvoje atliktuose istoriniuose tyrimuose išsamiai išnagrinėta pagrindinių lietuvių išeivių JAV organizacijų veikla, jų tarpusavio santykiai, veikimo metodai, teisinis statusas, galimybės paveikti Valstijų aukščiausiosios valdžios institucijų sprendimus. Tačiau dėl iki šiol ribotų galimybių pasiekti užsienyje esančius archyvinius šaltinius viena iš Lietuvos išeivių organizacijų, veikusių pagal JAV įsteigto ko-miteto kompetenciją, –1Laisvosios Lietuvos

1 Pavadinimai nacionaliniams komitetams buvo suteikiami pagal Laisvosios Europos radijo pavadini-mą, pavyzdžiui, Laisvosios Čekoslovakijos komitetas, Laisvosios Vengrijos komitetas ir t. t. Pagal šį pavyzdį straipsnyje įvardijami ir Baltijos šalių komitetai, taigi

komiteto1 – įsteigimo problemos ir veiklos kryptys liko nenagrinėtos.

Ankstyvajame Šaltojo karo etape JAV valstybės departamentas, siekdamas iš-spręsti išeivių iš Vidurio ir Rytų Europos problemą bei panaudoti jų veiklą kaip priemonę propagandiniame kare prieš So-vietų Sąjungą, įsteigė Laisvosios Europos komitetą (LEK). Sudėtinga komiteto at-skaitomybės struktūra, slaptas finansavimas Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) lėšo-mis ir oficialiai skelbiama nepriklausomybė nuo JAV vyriausybės vykdomos politikos nulėmė komiteto svarbą ne tik įgyvendinant užsienio politiką, bet ir jo vaidmenį išeivių organizacijų veikloje. Tyrimo aktualumą lemia faktas, kad Laisvosios Lietuvos komi-tetas (LLK) buvo vienintelė Lietuvos išeivių organizacija, patekusi į JAV politinių tikslų ir sumanymų lauką bei jų finansuojama, lietuvių istoriografijoje plačiau nenagrinėta. Straipsnis, atskleidžiantis šios organizacijos veiklos metodus bei santykius su kitomis lietuvių išeivių JAV grupėmis, papildys iki šiol atliktus Lietuvos išeivijos tyrimus.

Laisvosios Lietuvos komitetas. Lietuviškoje istoriogra-fijoje paplitęs pavadinimas „Lietuvos laisvės komitetas“ nėra tikslus.

116

Tyrimo objektas – Laisvosios Lietuvos komiteto veikla bendroje JAV užsienio politikos kryptyje. Straipsnyje pasirinktos nagrinėjamo laikotarpio ribos – šeštasis–aš-tuntasis dešimtmečiai. Laikotarpio pasirinki-mą lėmė pagrindinės struktūros, pagal kurios kompetenciją veikė Laisvosios Lietuvos komitetas, raidos ypatybės. 1951 m. įsteigtos Baltijos šalių patariamosios grupės buvo tarpinė struktūra prieš nacionalinių komitetų įsteigimą. Laikotarpio pabaiga – Laisvosios Europos komiteto veiklos su Vidurio ir Rytų Europos išeiviais restruktūrizacija ir Lietuvos komiteto veiklos perorientavimas į Pavergtųjų Europos tautų asamblėjos veiklą. 1971 m. komitetas neteko CŽV kontrolės ir buvo reorganizuotas į privačią organizaciją, o tolesnė išeivių veikla gerokai sumažėjo ir buvo vykdoma dalyvaujant Pavergtųjų Europos tautų asamblėjos veikloje.

Vakarų istoriografijoje Laisvosios Europos komiteto įsteigimo ir veiklos istorija nagrinė-jama tik tyrimų, skirtų Laisvosios Europos radijui, kontekste. Tai paaiškinama tuo, kad pirminis komiteto įsteigimo tikslas buvo su-jungti Vidurio ir Rytų Europos išeivius radijo redakcijoms gimtosiomis kalbomis įsteigti. Veikla, apėmusi ryšius su išeiviais, turėjo būti antraeilė. Vakarų radijo transliacijos į Sovietų Sąjungą ir Laisvosios Europos radijo trans-liacijų istorija tik neseniai susilaukė dėmesio vakarietiškoje istoriografijoje, todėl pasirodė keletas monografijų, išleistų pačių komiteto ar radijo vadovybės narių. Vakarietiškoje istoriografijoje daugiausia dėmesio skiriama Laisvosios Europos komiteto ryšiams su JAV valstybės departamentu analizuoti ir Laisvo-sios Europos vaidmeniui vykdant propagan-dinį ideologinį karą prieš Sovietų Sąjungą2.

2 Johnson A. R. Radio Free Europe and Radio Liberty. The CIA Years and beyond. Stanford, 2010;

Lietuvių istoriografijoje Laisvosios Lie-tuvos komiteto veikla tyrinėta visai menkai. Tik Juozas Banionis, analizuodamas Lie-tuvos laisvinimo bylą Vakaruose, bendrais bruožais pateikė komiteto veiklos gaires, daugiausia dėmesio skirdamas komiteto vaidmeniui bendrame Lietuvos laisvinimo Vakaruose kontekste ir santykiams su kito-mis lietuvių išeivių organizacijomis JAV3. Dabartinis tyrimas Laisvosios Lietuvos komiteto veiklą nagrinėja daugiausia per JAV institucijų prizmę. Laisvosios Lietu-vos komitetas buvo įsteigtas JAV užsienio ir Baltijos šalių aneksijos nepripažinimo politikos fone. Šios politikos kaitos analizė padeda suvokti komiteto veiklos dinamiką, galimybes veikti ir santykius su Laisvosios Europos komitetu. Išsamiausiai Lietuvos vietą JAV politikoje ir jos pokyčius anks-tyvuoju Šaltojo karo laikotarpiu analizuoja R. Kraujelis4. Autorius į JAV Baltijos šalių nepripažinimo politikos raidą pažvelgia ne iš vidaus, kaip įprasta lietuviškoje istori-ografijoje, nagrinėjančioje šią tematiką, o per JAV (ir kitų Vakarų valstybių) bendrą užsienio politiką santykiuose su SSRS ir jų valdžios institucijų priimamų sprendimų prizmę. Siekiant suprasti Laisvosios Lietu-vos komiteto vaidmenį bendrame lietuvių išeivių organizacijų veiklos JAV kontekste ir santykius su šiomis organizacijomis, pasitelkiamos atskiras išeivių organizacijas

Puddington A. Broadcasting Freedom. The Cold War Triumph of Radio Free Europe and Radio Liberty. Ken-tucky, 2008; Nelson M. War of the Black Heavens. The Battles of Black Heavens: Western Broadcasting in the Cold War. Syracuse, 1997.

3 Banionis J. Lietuvos laisvinimo byla Vakaruose 1940–1975. Vilnius, 2010.

4 Kraujelis R. Lietuva Vakarų politikoje: Vakarų valstybių nuostatos Lietuvos okupacijos ir aneksijos klausimu 1940–1953 metais. Vilnius, 2008.

117

nagrinėjančios monografijos5. Vertingos informacijos apie komiteto veiklą suteikia ir Laisvosios Lietuvos komiteto ilgamečio pirmininko V. Sidzikausko prisiminimai6 bei komiteto JAV kartą per ketvirtį leistas žurnalas „Lietuva“7.

Išsamiai temos analizei šiuo atveju būtini archyviniai šaltiniai. Lietuvoje saugomi išeivijos organizacijų dokumentai infor-macijos apie Laisvosios Lietuvos komiteto veiklą faktiškai nesuteikia. Temai atskleisti pasitelkti Huverio institute, JAV, saugomi Laisvosios Europos radijo dokumentai, kurie apima tarpinstitucinio susirašinėjimo raštus8. Laisvosios Lietuvos komiteto įstei-gimo ir veiklos klausimus jo vadovybė deri-no susirašinėdama. Tam tikrais klausimais, susijusiais su Baltijos išeivių veikla, buvo kreipiamasi tiek į JAV valstybės departa-mentą, tiek į Centrinę žvalgybos valdybą. Susirašinėjimo tarp šių institucijų ir su Laisvosios Lietuvos komiteto pirmininku rekonstrukcija leidžia pažvelgti, kaip šios lietuvių organizacijos JAV veiklą vertino Valstijų politika.

Laisvosios Europos komitetas – išeivių iš Vidurio ir Rytų Europos JAV koordinavimo institucija

Sustiprėjusi tarptautinė įtampa, 1948 m. ko-munistų atėjimas į valdžią Čekoslovakijoje ir Berlyno krizė vertė JAV vyriausybę imtis

5 Jonušauskas L. Likimo vedami. Lietuvos diplo-matinės tarnybos egzilyje veikla 1940–1991 m., Vilnius, 2003; Janauskas G. Kongresinė akcija: JAV ir Kanados lietuvių politinis lobizmas XX amžiaus 6–9 dešimtme-čiais. Vilnius, 2009.

6 Sidzikauskas V. Lietuvos diplomatijos paraštė-se. Vilnius, 1994.

7 Pagrindinis Laisvosios Lietuvos komiteto peri-odinis leidinys leistas 1952–1956 m. Čikagoje.

8 Hoover Institution, Radio Free Europe / Radio Liberty Corporate records. Box, 153; 162.

veiksmų prieš didėjančią Sovietų Sąjungos agresiją. Kadangi pokario metais karinės priemonės atrodė pernelyg žalingos ir nai-kinančios, buvo ieškoma kitų būdų kovoti su komunizmo plėtra pasaulyje. Karštąjį karą fronte pakeitė propagandinis JAV ir Sovietų Sąjungos karas.

„Slaptosios“ Laisvosios Europos komite-to istorijos ištakos siekia 1947 m., kai pradė-jo smarkiai blogėti JAV ir Sovietų Sąjungos santykiai, o pastarosios vis stiprėjanti įtaka Rytų Europoje rodė, jog dviejų valstybių santykiai tik blogės. Jungtinių Valstijų Nacionalinio saugumo taryba 1947 m. gruodžio 17 d. priėmė direktyvą „Dėl na-cionalinio saugumo objektų“, perduodančią valstybės sekretoriaus žinybai antikomunis-tinės propagandos koordinavimą. Tuo pat metu taryba prie direktyvos patvirtino ir papildomą įslaptintą protokolą, nustatantį, kad Nacionalinio saugumo tarybos naujai priimtos kovos su SSRS programos turės būti papildomos slaptomis psichologinėmis operacijomis. Vėliau priimtomis slaptomis direktyvomis JAV Nacionalinio saugumo taryba įsteigė slaptų veiksmų koordinavimo instituciją, pavadintą Politikos koordinavi-mo tarnyba (Office of Policy Coordination), o į slaptųjų operacijų sąrašus buvo įtraukta ir propaganda9. Taigi, JAV vyriausybė, supratusi, kad komunistinio režimo grės-mė didėja, institucionalizavo prieš Sovietų Sąjungą psichologinėmis priemonėmis vykdytą slaptą karą.

Pokario Vašingtonas buvo perpildytas išeivių iš Rytų Europos. Tarp jų buvo ne-mažai praeityje aukšto rango pareigūnų: atstatydintų vyriausybių narių, buvusių ministrų pirmininkų, diplomatų ir kitų in-telektualų. Jų reikalavimai, savo prarastų

9 Nelson M., op. cit., p. 42.

118

valstybių išlaisvinimo idėjos ir nuolatiniai kreipimaisi į Valstybės departamento dar-buotojus su prašymais ir pasiūlymais atėmė iš aukštų valdžios pareigūnų daug laiko. Be to, ilgą laiką nesikeičianti ir nesprendžiama minėtų asmenų situacija, aukštas pabėgėlių iš Europos nedarbo lygis taip pat galėjo būti vertinami kaip JAV vyriausybės nesugebėji-mas išspręsti kilusias problemas10. Susidarė dviprasmiška situacija, kai Valstybės depar-tamento pareigūnai, pagal savo kompetenci-ją bendravę su šalių oficialiaisiais atstovais, buvo įtraukti ir į pabėgėlių iš tų pačių šalių reikalus. Iškilo poreikis nedelsiant įsteigti specialią instituciją, kuri užsiimtų išeivių veiklos koordinavimu ir jų klausimų spren-dimu. Siekdamas išsiaiškinti, ar išeivių iš Rytų Europos masė, užplūdusi Jungtines Valstijas, gali būti efektyviai panaudota tolesniems jų tikslams kovojant su SSRS, Dž. F. Kenanas kreipėsi į Centrinės žval-gybos valdybą prašydamas rekomendacijų šiuo klausimu11. Siekdama susitvarkyti su sovietinio režimo užimtų valstybių išeivių organizacijomis JAV vyriausybė 1949 m. birželio 1 d. įsteigė Laisvosios Europos komitetą12. Išeivių iš Rytų Europos pro-blemos sprendimas Valstijose siejamas su Dž. F. Kenano vardu. Jis laikomas JAV sulaikymo strategijos autoriumi ir Šaltojo karo iniciatoriumi, aptariamuoju laiko-

10 Nelson M., ibid., p. 39.11 Johnson A., op. cit., p. 8.12 Komiteto pavadinimas per trumpą laiką keitėsi

kelis kartus. Įsteigimo momentu vadintas „Laisvosios Europos komitetu“ (Free Europe Committee, Inc.), 1949 m. birželio 2 d. pavadinimas pakeistas į „Nacio-nalinis Laisvosios Europos komitetas“ (National Com-mittee for a Free Europe, Inc.) ir, galiausiai, 1955 m. organizacijai persikeliant į naują biurą ir senajam pavadinimui netilpus užrašyti ant durų, buvo grąžintas „Laisvosios Europos komiteto“ pavadinimas. Straips-nyje pavadinimas vartojamas atsižvelgiant į aptariamojo laikotarpio tuometinį komiteto pavadinimą.

tarpiu vadovavo valstybės departamento Politikos formavimo skyriui. Gavęs CŽV rekomendacijas apie išeivių JAV skaičius Dž. F. Kenanas iškėlė efektyvaus jų veiklos panaudojimo Jungtinių Valstijų interesams įgyvendinti idėją. Būtent jis kreipėsi į JAV valstybės sekretorių Dyną Achesoną, prote-guodamas nacionalinių komitetų įsteigimą, teigdamas, kad komitetas turėtų tapti vienu iš svarbiausių įrankių įgyvendinant daugelį JAV užsienio politikos tikslų13. Dž. F. Ke-nanas buvo šalininkas idėjos, kad politinis karas yra geriausia alternatyva kariniam konfliktui su priešininku, apsiginklavu-siu atominiais ginklais. Dž. F. Kenanas suformulavo ir sovietinės Rusijos bei ko-munizmo ekspansijos sulaikymo politikos pagrindus, SSRS grėsmę vertindamas labiau kaip politinę nei karinę ir teigė, kad kovo-jant su ja veiksmingiausios ekonominės ir psichologinės priemonės14.

Laisvosios Europos komiteto įsteigimas buvo plačiai nušviestas Jungtinių Valstijų visuomenei, paskelbti ir pagrindiniai or-ganizacijos veiklos tikslai: surasti tinkamą veiklą demokratinėms Rytų Europos išeivių organizacijoms; transliuoti išeivių organi-zacijų vadovų kreipimusis į savo tautiečius jų gimtąja kalba; išeivijos vadovams su-daryti sąlygas patirti Jungtinių Amerikos Valstijų demokratines vertybes darbuose ir veiksmuose bei perduoti šią žinią savo gimtinėms15. Laisvosios Europos komiteto vadovu paskirtas Alenas Dalesas16, netrukus

13 Nelson M., op. cit., p. 40.14 Kennan G., The Source of Soviet Conduct // Fo-

reign Affairs. Vol. 25, No 4, 1947, p. 37. 15 Johnson A., op. cit., p. 14.16 Alenas Dalesas (Allen Dulles), JAV valstybės

veikėjas, 1953 m. tapo pirmuoju civiliu CŽV direkto-riumi ir iki šiol laikomas pagrindiniu šiuolaikinės JAV centrinės žvalgybos sistemos, kuri Šaltojo karo metais buvo nepakeičiama slaptų operacijų vadovė, kūrėju.

119

pradėti formuoti nacionaliniai išeivių komi-tetai. Dauguma naujai įsteigto Laisvosios Europos komiteto narių, praeityje buvę aukšti valstybės pareigūnai, tapę bankinin-kais, teisininkais ir didžiulių korporacijų savininkais, turėjo darbo žvalgyboje An-trojo pasaulinio karo metais, dalyvavimo slaptosiose operacijose ar psichologinio karo patirties. Jau vien komiteto narių sudėtis17 rodo, kad už JAV Šaltojo karo diplomatijos formavimą atsakingi asmenys Laisvosios Europos komitetą laikė ypač reikšminga institucija. Pradžioje Laisvo-sios Europos komiteto struktūrą sudarė trys pagrindiniai padaliniai: ryšių su išeiviais, radijo tarnyba ir kontaktų su amerikiečiais. Svarbus faktas, kad nors pagal JAV vy-riausybės nurodymą Laisvosios Europos komitetas turėjo išskirti rusų išeivius iš savo veikimo lauko ir susikoncentruoti į Rytų Europą, Baltijos valstybių dalyvavi-mo komiteto veikloje klausimas pradžioje buvo paliktas atviras. Toks geografinis skirstymas priskiriant Baltijos šalis prie Europos žemyno demonstruoja ir JAV vyriausybės poziciją vakarinės Sovietų Sąjungos sienos atžvilgiu. De facto, po Antrojo pasaulinio karo Baltijos valstybės pasiliko už Geležinės uždangos, buvo in-korporuotos į SSRS teritoriją, todėl pagal JAV vyriausybės nurodymus dėl Rusijos išeivių Baltijos šalims turėjo būti taikoma tokia pati politika. Tiksliau, negalėjo būti steigiami tokie nacionaliniai Baltijos šalių komitetai, kokie buvo steigiami satelitinių

17 Įsteigimo metu Laisvosios Europos komi-teto valdybos nariais paskirti: A. Dalesas, generolai L. D. Klėjus, D. Eizenhaueris, JAV pokario tarptauti-nės ekonomikos „architektas“ V. Kleitonas, advokatas F. Baidlas, Amerikos darbo federacijos prezidentas V. Grynas, Niujorko stambus investicinis bankininkas F. Altšulas, A. Berlis, D. Valasas.

Rytų Europos šalių išeivių atžvilgiu, kurių statusą JAV pripažino. Tik vėliau, 1951 m. pabaigoje, vis labiau „karštėjant“ Šal-tajam karui ir keičiantis JAV Baltijos šalių aneksijos nepripažinimo politikai, buvo nuspręsta įsteigti Baltijos šalių patariamąsias grupes, o po metų ir nacionalinius komitetus.

Siekiant suprasti Laisvosios Europos komiteto kaip institucijos veiklos ypatybes ir išskirtinumą, būtina suvokti sudėtingą jo atskaitingumo sistemą ir CŽV vaidmenį steigiant, valdant ir finansuojant komitetą. Jungtinėse Valstijose organizacija, funk-cionaliai atsakinga už propagandinį karą, buvo CŽV, tačiau jos viduje už propagandą buvo atsakingas specialus skyrius – Politi-kos koordinavimo tarnyba. Pastaroji buvo „anomalinė“, tarpinstitucinė struktūra CŽV viduje, nes, nors Centrinė žvalgybos valdyba ją visiškai finansavo, patį Politikos koordi-navimo tarnybos direktorių skyrė valstybės sekretorius. JAV valstybės ir gynybos se-kretoriai nustatydavo šios tarnybos politikos kryptis, tačiau šiame procese Centrinės žvalgybos valdybos direktorius nedalyvau-davo. Finansavimo šaltinio problema buvo išspręsta paskelbus, kad įsteigtasis komitetas yra privati organizacija, finansuojama JAV piliečių savanorystės pagrindu. Kaistant Šaltojo karo aplinkai tokiais žynybiniais ir pavaldumo labirintais JAV vyriausybė siekė užmaskuoti savo dalyvavimą bet kokiuose veiksmuose, nukreiptuose prieš Sovietų Sąjungą. Grėsmingomis nestabilios tarp-tautinės politikos sąlygomis tokie veiksmai galėjo būti Maskvos palaikyti pasikėsinimu į jos teritoriją, režimą ir išprovokuoti nepro-gnozuojamą atsaką.

Laisvosios Europos komitetas tapo cen-trine institucija, turėjusia išspręsti Sovietų Sąjungos įtakon patekusių Rytų Europos

120

išeivių problemas. Įsteigdama oficialią organizaciją išeivių problemoms spręsti, atskaitingą Valstybės departamentui, JAV vyriausybė deklaravo ir savo poziciją SSRS okupuotų šalių atžvilgiu. Iš vienos pusės, JAV prisiėmė atsakomybę už išeivius, ieškojusius prieglobsčio nuo sovietinio režimo ir finansavo juos, iš kitos – jų ran-komis įgyvendino užsienio politikos tikslus ir parengė nepriklausomybės atkūrimo procesą gimtosiose šalyse karo ar taikos atveju. JAV vyriausybė tikėjosi, kad išeivių iš Rytų Europos ir Sovietų Sąjungos orga-nizacijų atstovai kreipsis į sovietinio bloko visuomenes kaip „savi žmonės“ ir tuo pat metu nebus laikomi JAV užsienio politikos įrankiu. Ir iš tiesų, Laisvosios Europos ko-mitetas pirmaisias savo veiklos mėnesiais koncentravosi į naudingos veiklos talentin-giems ir gabiems išeiviams organizavimą. 1949 m. pabaigoje komitetas rėmė daugiau kaip šimtą išeivių įvairiuose mokslo pro-jektuose, kurie su laiku išsiplėtė ir apėmė „Laisvosios Europos spaudą“ (Free Europe Press), „Vidurio Europos studijų centrą“ (Mid-European Studies Center), Laisvo-sios Europos universitetą Strasbūre (Free Europe University in Exile) ir daug kitokių panašaus pobūdžio veiklų18. Tačiau be filantropinių Laisvosios Europos komiteto projektų buvo plėtojama ir kita jo veiklos kryptis – ieškoma priemonių ideologinei kovai tarp JAV ir Sovietų Sąjungos.

Nusileidus Geležinei uždangai vienin-telis kanalas, kuriuo buvo galima pasiekti anapus likusias ir sovietinio režimo varžo-mas respublikas, buvo radijo bangos. Lais-vosios Europos komiteto radijo politikos padalinys, vadovaujamas Frenko Altšulo,

18 Johnson A., op. cit., p. 15.

vykdė parengiamuosius darbus, reikalingus radijo transliacijoms įsteigti. 1949 m. Lais-vosios Europos komiteto padalinys buvo pervadintas Laisvosios Europos radiju, finansuojant Centrinei žvalgybos valdybai pradėtas rengti radijo personalas. Korėjos karo nuojauta tik dar labiau paskatino JAV vyriausybę imtis bet kokių priemonių sie-kiant sužlugdyti komunistinius režimus. Taigi JAV vyriausybės įsteigtas, slapta Centrinės žvalgybos valdybos finansuoja-mas ir oficialiai deklaruojamas kaip privati Amerikos piliečių remiama organizacija, 1950 m. liepos 4 d. Laisvosios Europos radijas pradėjo pirmąsias savo transliacijas į Sovietų Sąjungą.

Laisvosios Europos komitetas vykdomai veiklai finansuoti ir palaikyti inicijavo lėšų rinkimo kampaniją, pavadintą „Kryžiaus žygis už laisvę“ (Crusade for Freedom), kurią iškilmingai atidarė generolas D. Ei-zenhaueris 1950 m. rugsėjo 4 d. Savo kalboje generolas pabrėžė privačių radijo stočių, veikiančių be vyriausybės apriboji-mų, kaip antai Laisvosios Europos radijas, būtinybę skleidžiant pasauliui teisybę19. D. Eizenhauerio programos „Kryžiaus žygis už laisvę“ atidarymo kalba buvo transliuo-jama per visas pagrindines radijo stotis. Renkant lėšas prie „Kryžiaus žygio už lais-vę“ programos rėmimo prisidėjo daugiau kaip šešiolika milijonų amerikiečių, tačiau finansiškai programa nebuvo sėkminga. Pinigų rinkimas buvo ne vienintelis progra-mos tikslas, taip pat siekta jos viešumo ir parodyti, kad Laisvės radijas neturėjo nieko bendra su JAV vyriausybe. Radijo stoties įsteigimas privataus kapitalo pagrindu ir išlaikymas piliečių iniciatyva buvo plačiai

19 Nelson J., op. cit., p. 48.

121

eskaluojamas ir akcentuojamas, taip buvo siekiama visiškai išvengti bet kokių vyriau-sybės sąsajų su radijo veikla. Praėjus dviem dešimtmečiams ir išaiškėjus CŽV vaidme-niui projekte, „Kryžiaus žygio už laisvę“ programa buvo ypač neigiamai vertinama JAV visuomenės. Sudėtinga atskaitingumo sistema, instituciniai pavaldumo labirintai ir melu pridengtas finansavimo šaltinis rodė, kad JAV vyriausybė Laisvosios Europos komitetui suteikė ypatingą misiją – vado-vauti propagandiniam karui prieš Sovietų Sąjungą. Tai, kad komitetas oficialiai veikė kaip privati institucija ir vengė bet kokių sąsajų su vyriausybe, leido jam imtis ryž-tingesnių veiksmų, kartais prasilenkiančių su oficialia JAV pozicija, ir veikti kaip galingam kovos su sovietiniais režimais įrankiui. Išeivių panaudojimas šioje veikloje taip pat buvo naudingas abiem pusėms, nes jie gavo tribūną ir lėšų vykdyti savo šalių, patekusių SSRS įtakon, laisvinimo veiklą, o JAV vyriausybė savo ruožtu turėjo dar vieną kovos su komunizmu priemonę. Laisvosios Europos komiteto ryšiai su išeiviais buvo antraeilė užduotis. Pagrindinė veiklos sritis ir tikslas buvo pasitelkiant organizuotas išeivių grupes įkurti Laisvosios Europos radijo redakcijas ir pradėti radijo laidų transliacijas į sovietinio režimo valdžion patekusias šalis.

Baltijos šalių patariamųjų grupių įsteigimo problema

Baltijos šalių išeiviai JAV, aneksavus Lietuvą, Latviją ir Estiją, atsidūrė pažei-džiamoje padėtyje, itin priklausomoje nuo geopolitinės situacijos. JAV vykdyta Balti-jos šalių aneksijos nepripažinimo politika erzino Sovietų Sąjungą, todėl bet kokie veiksmai šių valstybių atžvilgiu turėjo būti

gerai apgalvoti JAV vyriausybės. Baltijos šalių išeiviai visais įmanomais būdais siekė savo valstybių išlaisvinimo, todėl narystė Laisvosios Europos komiteto veikloje buvo labai pageidaujama. JAV valstybės departa-mentas, duodamas nurodymus steigti naci-onalinius Rytų Europos išeivių komitetus, Baltijos valstybių klausimą dėl jautrios jų teisinės padėties paliko atvirą. V. Sidzikaus-ko prisiminimuose aiškiai atsispindi JAV pozicija: „Baltijos valstybės liko nuošaly. Tiesa, Lietuvos pasiuntinys Washingtone P. Žadeikis ir Amerikos Lietuvių taryba (ALT) buvo darę žygių Washingtone ir NY, kad Laisvosios Europos komitetas globa apimtų ir Lietuvą. Jų žygiai buvo nesėkmingi. Savo neigiamą nuostatą Na-cionalinis Laisvosios Europos komitetas ir Valstybės departamentas motyvavo tuo, kad Baltijos valstybės esančios geresnėj padėty nei satelitiniai kraštai, nes jų aneksija nėra pripažinta ir Washingtone jos turinčios savo pripažintus diplomatijos atstovus, taigi, esą yra kas jų teises ir interesus JAV atstovauja ir gina.“20 Ankstyvaisiais Šaltojo karo me-tais JAV formulavo globaliojo tramdymo strategiją ir klostėsi Vakarų valstybių pa-žiūros į sovietinį bloką, buvo diskutuojama apie permainų Baltijos šalyse galimybes. Tų šalių likimas buvo siejamas su bendru pavergtų tautų klausimu. Pagal tramdy-mo strategijos koncepciją buvo siekiama sovietinę sistemą transformuoti iš vidaus, o atskiru aspektu buvo aiškiai apibrėžta parama sovietų pavergtų Vidurio ir Rytų Europos kraštų judėjimams. JAV politikoje Baltijos valstybės irgi buvo priskirtos prie Vidurio ir Rytų Europos politinės dilemos ir Valstijos ėmė jas naudoti kaip ideologinės ir propagandinės kovos su Sovietų Sąjunga

20 Sidzikauskas V., op. cit., p. 299.

122

spaudimo priemonę21. Šios priežastys nulė-mė nuolat stiprėjantį JAV bendradarbiavimą su pavergtųjų tautų išeivių organizacijomis. Būtent šiame didėjančios JAV vyriausybės paramos kontekste Laisvosios Europos komitete pradėtos svarstyti galimybės įsteigti Baltijos šalių komitetus. Prelimi-narios Baltijos šalių nacionalinių komitetų finansavimo išlaidos buvo apskaičiuotos 1949 m. Kiekvienos šios šalies komitetui metams buvo numatyta po 120 000 JAV dolerių, papildomai skiriant 12 000 dolerių amerikietiškajam personalui, reikalingam tvarkyti Baltijos šalių reikalus, samdyti22. Nepaisant pirmųjų steigiamųjų veiksmų, Baltijos šalių komitetų steigimas užtruko dar keletą metų.

Nors JAV vykdė Baltijos šalių įtraukimo į ideologinę ir propagandinę kovą su So-vietų Sąjunga politiką, iniciatyvą dalyvauti Laisvosios Europos komiteto struktūroje iškėlė Baltijos šalys. Pradinį impulsą įsteigti Baltijos šalių nacionalinius komitetus davė Estijos centrinio komiteto Jungtinėse Ame-rikos Valstijose pirmininko E. Eino kreipi-masis į buvusį JAV valstybės sekretoriaus pavaduotoją, komiteto valdybos pirmininką Dž. Griuvą su pasiūlymu bendradarbiauti su Baltijos šalių išeiviais23. Laiškas buvo peradresuotas Laisvosios Europos komi-teto prezidentui Devitui Poului, kuris savo ruožtu, susirašinėdamas su kitais komiteto nariais, išreiškė poziciją, kad aptariamuoju laikotarpiu bendradarbiavimas su Baltijos

21 Kraujelis R., op. cit., p. 144.22 Nacionalinio laisvosios Europos komiteto 1949

m. Baltijos šalių komitetų steigimo finansavimo sąmata. Huverio instituto archyvas, Laisvosios Europos Radijo / Laisvės radijo korporatyviniai dokumentai, b. 153.6.

23 Estijos centrinio komiteto JAV pirmininko E. Eino 1949 m. birželio 29 d. laiškas Nacionalinio Europos išlaisvinimo komiteto valdybos pirmininkui Dž. Griuvui. Ibid., b. 153.6.

šalių atstovais turėjo likti už Nacionalinio Europos išlaisvinimo komiteto ribų. Nepai-sant savo tvirtos pozicijos dėl Baltijos šalių išeivijos atstovų dalyvavimo jo vadovau-jamo komiteto veikloje, D. Poulas išreiškė savo simpatiją ir susidomėjimą pastarųjų problema24. Kad komiteto prezidento su-sidomėjimas Baltijos šalių problema buvo ne vien tušti žodžiai, liudija jo inicijuotas Jungtinių Amerikos Valstijų santykių su Baltijos šalimis 1939–1949 m. tyrimas, kuris vėliau memorandumo forma buvo išsiun-tinėtas visiems komiteto nariams siekiant informuoti apie SSRS okupuotų šalių padėtį, problemas ir ateityje iškelti kaip komiteto veiklos sudedamąją dalį šių šalių atstovų įtraukimo į išlaisvinamąją veiklą klausimą. Nacionalinio Europos išlaisvinimo komiteto darbuotojų parengtas memorandumas labai išsamiai analizavo dešimtmečio Baltijos ša-lių ir JAV santykių raidą, pripažino Baltijos šalių svarbą kovojant su sovietine sistema, tačiau, nepaisant 1948 m. tiek JAV valstybės departamento, tiek prezidento H. Trumeno išsakytos paramos Baltijos šalims, steigti šių šalių komitetus nebuvo skubama.

Baltijos šalių komiteto įsteigimo klau-simas buvo „padėtas į stalčių“ beveik dvejiems metams, kol 1951 m. kovo 15 d. Europos išlaisvinimo komitete buvo pa-rengtas Baltijos šalių patariamųjų grupių (Consultive Panels) įsteigmo projektas25. Projektas ypač smulkiai nustatė visus Bal-tijos šalių dalyvavimo Laisvosios Europos komitete klausimus. Pavyzdžiui, buvo nu-

24 Nacionalinio Europos išlaisvinimo komiteto prezidento D. Poulo 1949 m. liepos 25 d. laiškas komi-teto nariams. Ibid., b. 153.3.

25 1951 m. kovo 15 d. projektas Nr. 1-1951 Dėl Baltijos šalių veiklos Nacionalinio Europos išlaisvinimo komiteto kompetencijos ribose: patariamosios grupės, tyrimai ir informacija. Ibid., b. 153.3.

123

matyta per trumpiausią įmanomą terminą įsteigti kiekvienos iš Baltijos valstybių patariamąsias grupes. Įsteigtos grupės toliau turėjo tarpininkauti organizuojant Baltijos šalių mokslininkų įdarbinimą Vi-durio Europos studijų centre ir Laisvosios Europos radijo redakcijų įsteigimą. Projekte numatytas ne tik detalus tiek lietuviškojo, tiek amerikietiškojo personalo parinkimas, bet ir Baltijos šalių patariamųjų grupių finansavimas nurodant konkrečias sumas, kurios turėjo būti skirtos iš Nacionalinio Europos išlaisvinimo komiteto biudžeto26. Be statutinių būsimų patariamųjų grupių klausimų detalizavimo, siekdamas pagrįsti būtinybę steigti Baltijos šalių išeivių grupes, Laisvosios Europos komitetas parengė deta-lią ataskaitą apie veiksnius, turinčius įtakos Baltijos šalių pasipriešinimui sovietinei valdžiai akcentuojant rasinius, religinius, ekonominius ir mentaliteto skirtumus nuo rusų. Ataskaitoje lietuvių tauta vertinama ypač teigiamai, pabrėžiamas lietuvių darbš-tumas, atsidavimas šeimai, akcentuojama pagonybės reikšmė ir gyventojų prisirišimas prie žemės. Teigiama, kad tik lietuviams iš Baltijos tautų nebūdingas mažos tautos kompleksas. Jį įveikti padėjo Vytauto laikų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didybės atmintis, istorinė ir strateginė patirtis kuriant imperiją ir tai nulėmusios lietuviškojo charakterio savybės. Prie-šinimasis rusifikacijai Rusijos imperijos laikais nulėmė, kad Lietuvos gyventojų potencialas priešintis sovietinei valdžiai buvo įvertintas kaip itin didelis. Sunku pasakyti, ar atlikta Baltijos šalių gyventojų

26 1951 m. kovo 15 d. projektas Nr. 1-1951 Dėl Baltijos šalių veiklos Nacionalinio Europos išlaisvinimo komiteto kompetencijos ribose: patariamosios grupės, tyrimai ir informacija. Ibid., b. 153. 3.

analizė turėjo lemiamos įtakos Nacionalinio Europos komiteto sprendimui suteikti šių šalių išeiviams organizacinę struktūrą savo kompetencijos ribose. Akivaizdu, kad JAV vyriausybė, prieš formuodama savo užsie-nio politikos kryptį Baltijos šalių aneksijos atžvilgiu, vertino ne tik šalių geopolitinę bei strateginę padėtį, bet ir jų tautų mentalitetą, rezistencijos galimybes ir netgi charakterio savybes.

Patariamosios Baltijos šalių grupės (Baltic Consultive Pannels) buvo įsteigtos 1951 m. birželio 14 d., realią veiklą pradėjo tų pačių metų rugsėjį. Grupių personalas buvo kruopščiai atrinktas Vašingtone, at-sižvelgiant į išeivių organizacijų pateiktas rekomendacijas. Kaip savo prisiminimuo-se teigė Lietuvos patariamosios grupės pirmininku tapęs V. Sidzikauskas, jis su P. Žadeikiu buvo sutarę, kad lietuvių išeivių organizaciją turėtų sudaryti po vieną narį iš paskutiniame demokratiniame Lietuvos seime atstovautų politinių partijų (socialde-mokratų, Valstiečių liaudininkų, Ūkininkų partijos, Tautininkų, Krikščionių demokra-tų, Ūkininkų sąjungos, Darbo federacijos ir Mažosios Lietuvos)27. Latvijos ir Estijos patariamosios grupės buvo sudarytos iš septynių narių, Lietuvos – iš aštuonių. Iš šių narių pagal komiteto veiklos statutą buvo renkamas pirmininkas, sekretorius ir iždi-ninkas. Lietuvai atstovaujančio nepaprasto-jo ir įgaliotojo ministro P. Žadeikio teikimu, Lietuvos patariamosios grupės pirmininku buvo paskirtas Vaclovas Sidzikauskas, se-kretoriumi – Antanas Trimakas, iždininku – Kipras Bielinis. Kitais patariamosios grupės nariais paskirti Juozas Audėnas, Bronius Nemickas, Mykolas Tolišius, Vytautas Vai-

27 Sidzikauskas V., op. cit., p. 303.

124

tiekūnas, Pranas Vainauskas28. Patariamųjų grupių tikslai ir veiklos taisyklės buvo re-glamentuotos Laisvosios Europos komi-teto statuto, pagrindinis grupių įsteigimo tikslas – skatinti veiklą, prisidedančią prie sovietinio režimo okupuotų jų atstovaujamų valstybių išlaisvinimo, suteikti paramą savo šalių išeiviams, rinkti informaciją radijo transliacijų pranešimams ir teikti reikalin-gą informaciją bei pagalbą Nacionaliniam laisvosios Europos komitetui (NLEK) šiam įgyvendinant nukentėjusių nuo sovietinės agresijos valstybių išlaisvinamąją veiklą29. Patariamųjų grupių narių pagrindinė užduo-tis buvo siekti savo šalių išeivių palaikymo išlaisvinamojoje veikloje, išlaikyti jų aktyvų dalyvavimą ir susidomėjimą, koordinuoti kitų išeivių organizacijų veiklą. Ne mažiau svarbi užduotis keliama patariamosioms grupėms buvo rinkti ir perduoti informaciją apie situaciją okupuotose valstybėse ir jose vykstančius politinius, socialinius ir ekono-minius procesus. Taip pat konsultuoti Naci-onalinį Europos išlaisvinimo komitetą apie politinius veiksnius, veikiančius situaciją jų gimtosiose šalyse. Patariamųjų grupių statutas nustatė, kad jos narių vykdoma po-litinė veikla turėjo būti nešališka ir palanki vienai kuriai nors politinei grupei, o atsto-vauti visos jungtinės išeivijos interesams. Pagrindinė veikla, kurią per visus 1952 m. vykdė patariamosios grupės, buvo konsoli-duoti Baltijos šalių išeivius ir įtraukti juos į išlaisvinamąją veiklą. Tiesa, prieinamoje ar-chyvinėje medžiagoje nerasta informacijos

28 1952 m. kovo 11 d. Nacionalinio Europos išlaisvinimo komiteto direktoriaus Ernesto Akerio laiš-kas admirolui Mileriui dėl Baltijos šalių išeivių. Ibid., b. 153.1.

29 1952 m. sausio 5 d. Nacionalinio Europos iš-laisvinimo komiteto ataskaita „Dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos išlaisvinimo komitetų“. Ibid., b. 153.1.

apie lietuvių Patariamosios grupės iniciaty-vas ir pastangas vienyti lietuvių išeivių JAV organizacijas. Išlaisvinamoji grupės veikla daugiausia pasireiškė žurnalo lietuvių kalba „Lietuva“ leidyba, panaudojant informaci-ją iš sovietinių respublikų išeivių grupių veiklos. Patariamųjų grupių nariai taip pat turėjo galimybę dalyvauti mokslinėje tiria-mojoje Vidurio Europos studijų centro vei-kloje leidžiant monografijas ekonomikos, religijos ir švietimo jų gimtosiose šalyse temomis. Tiesa, priešingai nei lenkų ir čekų bei slovakų patariamosios grupės, kurios labai aktyviai pasireiškė moksliniuose savo šalių ekonominės ir socialinės padėties tyri-muose, lietuvių patariamosios grupės nariai Nacionalinio laisvosios Europos komiteto lėšomis neatliko ir nepublikavo nė vieno mokslinio tyrimo.

Nacionalinis laisvosios Europos komi-tetas ypač skatino trijų Baltijos šalių pata-riamųjų grupių bendradarbiavimą – grupių biurai buvo įkurti tame pačiame pastate, atidaryti Baltijos laisvės namai (Baltic Freedom House), kuriuose buvo planuo-jama rengti bendrus projektus, susitikimus su JAV visuomene, leistas bendras žurnalas, kuriame publiktuoti faktai apie genocidą so-vietinėse respublikose30. Apskritai vertinant patariamųjų lietuvių, latvių ir estų grupių veiklą Nacionalinio laisvosios Europos ko-miteto struktūroje akivaizdu, kad iš esmės ji buvo labiau konsultacinė nei atstovaujamoji. Patariamosios grupės savo vardu nesikreipė į aukščiausius JAV pareigūnus ir institucijas, daugiausia vykdė Nacionalinio Laisvosios Europos komiteto organizacinius Baltijos išeivių vienijimo nurodymus.

30 Nacionalinio laisvosios Europos komiteto 1953 m. sausio 8 d. Baltijos šalių patariamųjų grupių veiklos 1952 metais ataskaita. Ibid., b. 153.1.

125

Nacionalinio laisvosios Europos komi-teto vadovybė, vertindama Baltijos šalių patariamųjų grupių veiklą, labiausiai pažen-gusia iš trijų šalių siekiant išeivių vienybės įvardijo Estiją. O vertinant lietuvių išeivių vienybę ir solidarumą Lietuvos laisvinimo veikloje ataskaitose kaip labiausiai vienijusi lietuvių išeivius akcentuota Vyriausiojo Lie-tuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) veikla. Lietuvių Patariamoji grupė buvo prisidėjusi 1952 m. liepą pasirenkant ir išrenkant VLIK vykdomosios tarybos pirmininką. Vertinant lietuvių išeivių vienybę ir organizuotumą siekiant jų okupuotos tėvynės išlaisvini-mo atkreiptas dėmesys, kad VLIK turėjęs visos lietuvių išeivijos palaikymą išskyrus S. Lozoraičio31. Šeštojo dešimtmečio pradžioje Lietuvos išeivių politinė veikla JAV vyriausybės ir jos institucijų vertinta teigiamai. Vidiniai nesutarimai, tuo metu draskę VLIK ir Lietuvos diplomatinę tar-nybą (toliau LDT), nebuvo akcentuojami. Priešingai, manyta, kad jie greitai išsispręs ir bus pasiektas tvaresnis Baltijos išeivių grupių vieningumas ir koordinavimas, koks ir buvo pirminis JAV vyriausybės planas32.

Nespėjus įsibėgėti Baltijos šalių kon-sultacinių grupių veiklai, 1952 m. lapkritį, spaudžiamas JAV valstybės departamento, Nacionalinis laisvosios Europos komitetas sustabdė Laisvosios Europos radijo Baltijos šalių redakcijų steigimą33. Toks sprendimas buvo nulemtas daugiausia Valstybės de-

31 Nacionalinio laisvosios Europos komiteto 1953 m. sausio 8 d. ataskaita už Baltijos šalių patariamųjų grupių veiklą 1952 metais. Ibid., b. 153.1.

32 Ten pat.33 1950 m. liepos 4 d. pradėtos Laisvosios Euro-

pos radijo laidų transliacijos čekų / slovakų ir rumunų kalbomis; po dviejų mėnesių – lenkų, vengrų ir bulgarų kalbomis, 1951 m. birželio 1 d. – albanų kalba. Radijo laidos lietuvių, latvių ir estų kalbomis, nors ir buvo pla-nuotos, neįsteigtos iki 1975 m.

partamento pareigūnų ir sulaukė stipraus Nacio nalinio komiteto vadovų nepritarimo. Protestuodamas prieš Valstybės depar-tamento poziciją kištis į komiteto veiklą atsistatydino jo prezidentas K. Džeksonas. Įsteigti Laisvosios Europos radijo tarnybas gimtosiomis pavergtųjų šalių kalbomis buvo pagrindinis Laisvosios Europos ko-miteto veiklos uždavinys, Baltijos šalių radijo redakcijų steigimo atšaukimas reiškė ir tam tikrą Baltijos šalių statuso sprendimo pristabdymą. JAV valstybės departamentas turėjo savų priežasčių priimti sprendimą atidėti radijo laidų transliacijas Baltijos šalių kalbomis. Prasidėjęs karas su Korėja ypač paaštrino santykius su Sovietų Są-junga. Nepaisant Baltijos šalių aneksijos nepripažinimo politikos, JAV Baltijos šalis traktavo kaip SSRS teritorijos dalį, veiksmai kurios atžvilgiu galėjo dar labiau sustiprinti konfliktą su Sovietų Sąjunga. Be užsienio politikos iššūkių, buvo ir vidinių struktūrinių priežasčių, skatinusių Valstybės departamentą susilaikyti nuo Laisvosios Eu-ropos radijo transliacijų į Baltijos valstybes inicijavimo. Visų pirma, tai biurokratinis konfliktas, kilęs tarp Amerikos balso radijo stoties vadovybės, kuri tuo metu institu-ciškai buvo Valstybės departamento dalis. Nors Laisvosios Europos radijo laidos savo prigimtimi buvo visiškai kitokio pobūdžio nei „Amerikos balso“ transliacijos, pasta-rosios vadovybė teigė, jog naujosios laidos tik dubliuos jau veikiančias radijo laidų redakcijas34. „Amerikos balso“ valstybės tarnautojų nuogąstavimai buvo pagrįsti nesena patirtimi, kai, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, didžioji dalis personalo buvo atleista dėl propagandinių priemonių nereikalingumo, Valstybės departamente,

34 Johnson A., op. cit., p. 22.

126

siekiant išvengti vidinių konfliktų ir ieškant kompromiso buvo nuspręsta toliau tęsti pradėtas Laisvosios Europos radijo trans-liacijas į Čekoslovakiją, Vengriją, Lenkiją, Bulgariją, Rumuniją ir Albaniją, o planuo-jamas radijo laidas gimtosiomis kalbomis į Baltijos šalis atidėti. Prie tokio sprendimo prisidėjo ir tuo metu jau išryškėję santykiai tarp Laisvosios Europos radijo vadovybės ir Rytų Europos išeivių organizacijų, veikusių Jungtinėse Valstijose. Valstybės departa-mentas šios radijo stoties laidas vertino iš-imtinai kaip išeivių organizacijų „produktą“, prižiūrimą Laisvosios Europos komiteto, ir siekė, kad nacionaliniams komitetams būtų suteikta visa atsakomybė už Laisvosios Eu-ropos radijo transliacijas. Tačiau Valstybės departamento politikos kontrolės skyrius35 tuo metu jau buvo priėmęs sprendimą, kad toks veiklos modelis neveiksmingas, nes nacionaliniai komitetai viduje buvo susiskal-dę ir prastai vadovaujami36. JAV valstybės departamento sprendimas atidėti Baltijos šalių Laisvosios Europos radijo redakcijų įsteigimą sukėlė šių šalių išeivių organizaci-jų nepasitenkinimą ir protestų bangą, lydimą memorandumų ir žygių į valstybės institu-cijas. Sprendimas atšaukti laidų steigimą sukėlė rezonansą ir Nacionalinio Europos išlaisvinimo komiteto viduje.

35 Politikos kontrolės skyrius (Office of Policy Controll, OPC) – JAV slapta psichologinių operacijų ir nekarinių veiksmų organizacija. Įsteigta 1948 m. kaip privati įstaiga, 1951 m. sujungta su Centrine žvalgybos valdyba. Įsteigimo metu organizacija buvo pavaldi JAV Nacionalinio saugumo tarybai; OPS valdyboje buvo CŽV, Valstybės departamento ir Gynybos departamento atstovas. Nors įstaiga buvo CŽV vienetas, bet atskaitin-ga JAV valstybės departamentui. Vykdomuoju direkto-riumi buvo Frenkas Visneris (Frank Wisner). 1952 m. sujungus OPS su Specialiųjų operacijų skyriumi (Office of Special Operations) suformuotas Planavimo direkto-ratas (Directorate of Plans).

36 Johnson A., op. cit., p. 23.

Baltijos šalių patariamosios grupės savo veiklos pradžioje svarbiausiu uždaviniu lai-kė Laisvosios Europos radijo laidų lietuvių, latvių ir estų kalbomis įsteigimą. Tokiam pasiryžimui pagrindą suteikė Laisvosios Europos komitete priimtas šių laidų įstei-gimo įgyvendinimo projektas ir lietuvių patariamajai grupei įteiktas veiklos planas, pagal kurį turėjo būti rengiama medžiaga Laisvosios Europos radijo laidoms. Būsimų laidų medžiagai ruošti iš patariamosios gru-pės narių buvo sudaryta speciali komisija ir ieškoma žmonių Laisvosios Europos radijo lietuviškų transliacijų nuolatiniam štabui37. Staigus Laisvosios Europos komiteto ir Valstybės departamento planų pasikeitimas Baltijos šalių išeiviams buvo labai netikėtas. Išeivių atstovai 1952 m. sausio 24 d. savo iniciatyva atvyko į Valstybės departamentą, kur jiems buvo pranešta, kad Valstybės de-partamentas ir Nacionalinis Europos išlais-vinimo komitetas nenori pradėti Laisvosios Europos radijo laidų transliacijų, o Baltijos šalių išeivių tikslams pasiekti pasiūlyta pa-sinaudoti „Amerikos balso“ laidomis. Toks Valstybės departamento pareiškimas sukėlė didžiulį nerimą Baltijos šalių išeiviams, jis buvo priimtas kaip JAV Baltijos šalių anek-sijos nepripažinimo politikos atsisakymas.

Nepaisant JAV valstybės departamento sprendimo sustabdyti redakcijų steigimą, Nacionalinio Europos išlaisvinimo komite-to direktorius E. Akeris 1952 m. kovo 15 d. paskyrė Vaclovą Sidzikauską Laisvosios Europos radijo lietuvių tarnybos vadovu38.

37 Patariamoji lietuvių grupė // Lietuva. 1951, Nr. 1, p. 78.

38 Laisvosios Europos radijo direktoriaus Dž. Mi-lerio 1952 m. kovo 13 d. raštas Nacionalinio Europos išlaisvinimo komiteto direktoriui E. Akeriui. Huverio instituto archyvas, Laisvosios Europos Radijo / Laisvės radijo korporatyviniai dokumentai, b. 153.6.

127

Lietuvos ir kitų dviejų Baltijos šalių išeivių atstovų skyrimas į radijo tarnybos vadovo pareigas neilgai trukus po Valstybės depar-tamento atsisakymo išvis tokias tarnybas steigti buvo nulemtas visų pirma Nacionali-nio laisvosios Europos komiteto vadovybės nenoro pasirodyti priklausomiems nuo JAV vyriausybės sprendimų priėmimo. Pagal įsteigimo koncepciją, komitetas akcentavo esąs privati įstaiga ir viešai demonstravo savo nepriklausomybę nuo JAV politikos, ypač siekė išvengti bet kokių galimų sąsajų viešojoje erdvėje su aukščiausia Jungtinių Valstijų valdžia. Susidariusi dviprasmiška situacija dėl Baltijos šalių nacionalinių radijo redakcijų įsteigimo, kai Europos išlaisvinimo komiteto šia linkme vykdyta planinė veikla staigiai buvo sustabdyta, Baltijos šalių išeivių ir JAV visuomenės akyse laikė abejotinu komiteto nepriklau-somumą ir savarankiškumą. Dėl to staigus Valstybės departamento sprendimas atšauk-ti Laisvosios Europos radijo Baltijos šalių redakcijų steigimą Europos išlaisvinimo komitete buvo įgyvendinamas „aptakiai“, neišreiškiant Baltijos konsultacinių grupių nariams kategoriškos komiteto pozicijos.

Nederėtų sumenkinti ir simpatijų, ku-rias trijų okupuotų Baltijos šalių išeiviams rodė Nacionalinio Europos išlaisvinimo komiteto vadovybė, reikšmės. Teigiamą ir neabejingą požiūrį į Baltijos valstybių likimą liudija komiteto skiriamas biudžetas Baltijos konsultacinių grupių reikalams. Planuojant 1952 m. grupių išlaidas, buvo numatytos lėšos visoms išeivių iniciaty-voms: kiekvienos šalies informaciniam biuleteniui leisti, personalui dešimties minučių laidoms rengti „Amerikos balso“ eteryje samdyti, lietuvių spaudos ir radijo monitoringo tarnybai Vokietijoje įsteigti

ir t. t. Nacionalinio komiteto vadovybė netgi skatino Baltijos konsultacinių gru-pių narius daugiau keliauti su reikalais, susijusiais su okupuotų Baltijos valstybių išlaisvinamąja veikla39. Daug dėmesio Na-cionalinio Europos išlaisvinimo komiteto direktorius skyrė ir Baltijos patariamųjų grupių įsteigimo vienerių metų sukaktuvių paminėjimui organizuoti. Komiteto direk-torius E. Akeris pats surengė iškilmingą vakarienę, kurioje dalyvavo visa komiteto vadovybė ir Baltijos šalių konsultacinių grupių vadovai su sekretoriais40. Europos išlaisvinimo komiteto narių susirašinėjime dominuoja ypač teigiamas požiūris į Balti-jos šalių išeivius, jų problemą ir pastangas kovojant dėl okupuotų valstybių išlaisvini-mo. Pats faktas, kad Nacionalinis Europos išlaisvinimo komitetas faktiškai buvęs JAV valstybės departamento institucija ir, įgyvendinęs tiesioginę vyriausybės politiką, toliau planavo įsteigti Baltijos šalių radijo redakcijas rodo, kad paties Valstybės depar-tamento sprendimas buvo nulemtas labiau vidinių institucinių priežasčių nei bendros JAV užsienio politikos Baltijos valstybių aneksijos atžvilgiu.

Laisvosios Lietuvos komiteto įstei-gimas ir veikla šeštojo dešimtmečio pirmoje pusėje

Nacionalinio laisvosios Europos komiteto politikos tęstinumą liudija ir sprendimas Baltijos šalių patariamąsias grupes nuo 1952 m. lapkričio 1 d. pervadinti nacionali-

39 Nacionalinio Europos išlaisvinimo komiteto 1952 m. kovo 20 d. memorandumas „Lietuvių, latvių ir estų veiklai 1952 m. vasario–birželio mėnesiams skirtų lėšų detalizavimas“. Ibid., b.153.1.

40 Nacionalinio Europos išlaisvinimo komiteto direktoriaus E. Akerio 1952 m. liepos 23 d. raštas komi-teto vadovybės nariams. Ibid., b. 153.1.

128

niais laisvosios Lietuvos, Latvijos ir Estijos komitetais. Baltijos patariamosios grupės iki to laiko tarp išeivių buvo užsitarnavusios svarbaus okupuotų valstybių išlaisvinimo veiklos centro reputaciją, palankiai buvo vertinamos Nacionalinio laisvosios Eu-ropos komiteto vadovybės. Tačiau naujas pavadinimas nesuteikė patariamosioms grupėms nepriklausomybės iliuzijos, ku-rios jos niekada ir neturėjo. Pavadinimo pakeitimas iš Patariamoji grupė į Laisvo-sios Lietuvos komitetą visų pirma Baltijos išeivių organizacijas galutinai priskyrė prie Vidurio ir Rytų Europos pavergtųjų tautų statuso JAV politikoje. Pavadinimas taip pat turėjo simbolinę reikšmę. Nacionali-nis laisvosios Europos komitetas turėjo visus šios išeivių politinės organizacijos kontrolės svertus, daugiausia finansinius ir veiklos ribų, reglamentuotų Statuto41. Kita vertus, patariamųjų grupių pervadinimas ir įsiliejimas į bendrą išeivių, kovojančių prieš komunistinius režimus, įsitvirtinusius jų valstybėse, struktūrą su JAV vyriausybės vėliava liudijo ir didesnę Laisvosios Lietu-vos komiteto (kaip ir Latvijos bei Estijos) įtaką Baltijos šalių išeiviams ir efektyvų bendradarbiavimą su laisvosios Europos komitetu. Tačiau Nacionalinio Laisvosios Europos komiteto ataskaitose plačiai papli-tusį teiginį dėl Laisvosios Lietuvos komiteto įtakos ir viršenybės kitų Lietuvos išeivių grupių atžvilgiu galima laikyti nepagrįstu. Visų pirma, 1951–1952 m. dominuojančios išeivių jėgos, veikusios Lietuvos laisvini-mo Vakaruose srityje, buvo VLIK ir LDT, kurios minėtu laikotarpiu konfrontavo dėl

41 Nacionalinio laisvosios Europos komiteto pre-zidento E. Akerio 1952 m. spalio 6 d. laiškas komiteto ryšių su išeiviais skyriaus direktoriui B. Jarovui (Ber-nard Yarrow). Ibid., b. 153.1.

įtakos pasidalijimo. Antra, Lietuvos diplo-matų ir išeivių, gyvenusių ir veikusių JAV po sovietų okupacijos, prisiminimuose Lais-vosios Lietuvos komitetas retai minimas, jo veikla plačiau nenušviečiama, tuo labiau neakcentuojama jo reikšmė. Tačiau lietuvių (ir kitų Baltijos šalių) išeivių politinė orga-nizacija, įsteigta (kaip vėliau išaiškėjo) JAV vyriausybei tiesiogiai pavaldžios struktūros pavadinimu „Laisvosios Lietuvos komi-tetas“, iš tiesų patvirtina, kad Jungtinės Valstijos tvirtai laikėsi savo užsienio poli-tikos krypties, Baltijos valstybes naudojo kaip ideologinės ir propagandinės kovos su Sovietų Sąjunga priemonę.

Su naujų pavadinimų suteikimu laisvie-siems Lietuvos, Latvijos ir Estijos komite-tams buvo plečiamas ir jų veiklos spektras bei savarankiškumo mastas. Išryškėjusios pagrindinės veiklos sritys apėmė organi-zacinę Laisvosios Europos radijo lietuvių (latvių ir estų) redakcijos įsteigimo veiklą, mokslinių tyrimų koordinavimą su Vidu-rio Europos studijų centru ir informacinių tarnybų veiklos koordinavimą su Naciona-linio laisvosios Europos komiteto tyrimų ir publikacijų tarnyba. Tiesa, galimybės veikti Baltijos šalių komitetams šiose srityse tiesiogiai priklausė nuo situacijos Nacio-naliniame laisvosios Europos komitete ir bendros JAV užsienio politikos. Nepaisant to, Laisvosios Lietuvos komitetas (ir atitin-kamai Latvijos ir Estijos komitetai) buvo traktuojami kaip visaverčiai Nacionalinio laisvosios Europos komiteto struktūriniai vienetai, todėl jo vadovybėje buvo tvirtai laikomasi praktikos visus klausimus derinti su Baltijos komitetų nariais. Pavyzdžiui, studentų, kuriems skiriamos stipendijos studijoms Vidurio Europos studijų centre, sąrašai turėjo būti suderinti su kiekvienu

129

komitetu42. Informacinės tarnybos taip pat turėjo artimai bendradarbiauti su Bal-tijos komitetais rinkdamos ir platindamos informaciją apie okupuotas jų valstybes, parengtos publikacijos – derinamos su ko-mitetų nariais. Kaip matyti iš Baltijos šalių išeivių memorandumo dėl bendradarbia-vimo su Nacionaliniu laisvosios Europos komitetu, bent jau 1953 m. balandį Laisvo-sios Europos radijo Baltijos šalių redakcijų steigimas buvo dar pirminės stadijos, tarp Vidurio Europos studijų centre reguliariam darbui įdarbintų mokslininkų iš už Geleži-nės uždangos atstovų iš Baltijos šalių taip pat nebuvo nė vieno mokslininko43. Tokį pasyvų, stringantį dalyvavimą Laisvosios Europos komiteto veikloje nulėmė labiau vidinės, struktūrinės problemos pačiame komitete ir Valstybės departamente.

1953 m. sausio 20 d. JAV prezidentu iš-rinkus D. Eizenhauerį, Laisvosios Lietuvos komiteto, tai pat Latvijos ir Estijos komitetų veiklos kryptys iš esmės nepasikeitė. Jau galutinai konsolidavęsi ir suvokę savo vietą bendroje Nacionalinio laisvosios Europos komiteto struktūroje, nariai sistemingai toliau viešino Baltijos valstybių išlaisvini-mo problemą, atstovavo Baltijos šalių išei-viams JAV ir užsienyje, bendradarbiavo su NLEK. Naujajam JAV prezidentui pakeitus politikos kursą SSRS atžvilgiu, didžiausiu nacionalinių komitetų rūpesčiu tapo užti-krinti Baltijos šalių inkorporavimo į SSRS nepripažinimą JAV nei de facto, nei de jure. Laisvosios Europos komiteto vadovybė

42 Nacionalinio laisvosios Europos komiteto di-rektoriaus E. Akerio 1953 m. balandžio 17 d. raštas pareigūnui, atsakingam už išeivių reikalų tvarkymą Dž. F. Leichui. Ibid., b. 153.1.

43 Laisvosios Lietuvos, Latvijos, Estijos komitetų narių 1953 m. balandžio 17 d. memorandumas dėl glau-desnio bendradarbiavimo su Nacionaliniu laisvosios Europos komitetu. Ibid., b. 153.1.

Baltijos šalių išeivių baimes dėl okupacijos pripažinimo laikė nepagrįstomis, tačiau pabrėžė, kad Baltijos diplomatijos atstovai turėtų patys rūpintis šiuo klausimu. Ieškant būdų, kaip tiesiogiai paveikti Baltijos šalių gyventojus, pavergtus Sovietų Sąjungos, išlaikant jų išlaisvinimo viltį, buvo nuspręs-ta inicijuoti bendrą informacijos platinimo projektą, plėtojantį laisvo žmonių judėjimo draudimą SSRS, ir procedūriškai apibrėžtais metodais kritikuojant sovietinį režimą, jo beprasmybę ir trumpalaikiškumą44. Tokio pobūdžio pranešimai buvo rengiami „Ame-rikos balso“ laidoms, NLEK finansuojamo bendro Lietuvos, Latvijos ir Estijos žur-nalo „Baltijos apžvalga“ (Baltic Review) straipsniams.

Nacionalinio laisvosios Europos komi-teto reikalavimai Laisvosios Lietuvos, La-tvijos ir Estijos komitetų veiklos drausmei ir organizavimui nuolat didėjo ir griežtėjo. Pradėta reikalauti, kad kiekvienas komiteto narys būtų atsakingas už tam tikrą veiklos sritį ir periodiškai už ją atsiskaitytų. Taip pat, įgyvendinant naujus Baltijos šalių laisvinimo projektus, siekta, kad komiteto nariai būtų atsakingi už tam tikrą sritį (eko-nomiką, žemės ūkį, žmogaus teises ir pan.), kruopščiai rinktų visą įmanomą laisvąjį pasaulį iš už Geležinės uždangos pasie-kiančią informaciją ir iškilus reikalui galėtų konsultuoti Laisvosios Europos komitetą. Tokio intensyvaus ir išplėsto okupuotų Baltijos šalių padėties tyrimo metu surink-tą medžiagą NLEK planavo panaudoti ir tokioms komiteto įsteigtoms struktūroms

44 Nacionalinio laisvosios Europos komiteto di-rektoriaus E. Akerio 1954 m. kovo 10 d. susitikimo su trijų Baltijos šalių komitetų atstovais, skirto aptar-ti komitetų veiklos 1954 metų gaires, ataskaita. Ibid., b. 153.2.

130

kaip Pavergtųjų Europos tautų asamblėja45, kurios vieši pareiškimai turėjo būti pagrįsti patikima ir išsamia informacija apie pa-vergtų tautų padėtį46. Taip pat surinkti duo-menys, jų analizės įgūdžiai Baltijos šalių komitetų nariams turėjo praversti ateityje, kai bus įsteigtos Laisvosios Europos radijo tarnybos ir pradėtos transliacijos, ir pakelti žurnalo „Baltijos apžvalga“ pranešimų lygį. Iš esmės Nacionalinis Europos išlaisvinimo komitetas teigiamai vertino Laisvosios Lie-tuvos, Latvijos ir Estijos komitetų veiklą, o tai turėjo tiesioginę išraišką ir komitetų finansavimo dinamikoje. NLEK prezidento iniciatyva Baltijos šalių komitetų nariams nuo 1955 m. liepos buvo padidinti atlygi-nimai motyvuojant tuo, kad šių komitetų nariai nusipelnė įvertinimo, nors planinis atlyginimų didinimas komitetų nariams buvo numatytas tik nuo 1956 m. sausio47.

Laisvosios Lietuvos komiteto narių veiklą ir pagrindines jų atsakomybės ribas atskleidžia 1954–1955 m. veiklos ataskaita. Labiausiai atstovaujamąja veikla buvo už-siėmęs LLK pirmininkas V. Sidzikauskas. Aktyviai dalyvavo Pavergtųjų Europos tautų asamblėjos veikloje, buvo išrinktas jos generalinio komiteto nariu, rengė ir pristaty-davo Lietuvos delegacijos atsišaukimus bei

45 Pavergtųjų Europos tautų asamblėja (As-sembly of Captive European nations) įsteigta 1954 m. rugsėjį Laisvosios Europos komiteto iniciatyva, siekiant instituciškai atskirti Rytų Europos šalių išeivių reikalus nuo Laisvosios Europos radijo departamento. Asamblė-ja ir toliau buvo finansuojama iš Nacionalinio laisvosios Europos komiteto lėšų, tačiau naudojosi dideliu sava-rankiškumu.

46 Laisvosios Europos komiteto prezidento E. Ake- rio 1954 m. lapkričio 29 d. raštas viceprezidentui B. Ja-rovui. Ibid., 153.2.

47 Laisvosios Europos komiteto prezidento E. Ake- rio 1955 m. liepos 6 d. raštas viceprezidentui B. Jarovui „Dėl Baltijos komitetų personalo atlyginimų padidini-mo“. Ibid., b. 153.2.

memorandumus dėl sovietų agresijos prieš Baltijos šalis. Kaip Pavergtųjų Europos tau-tų asamblėjos narys V. Sidzikauskas buvo priimtas JAV valstybės departamente, kur pristatė savo poziciją ir pageidavimus dėl JAV vykdytos Baltijos šalių aneksijos ne-pripažinimo politikos. Be atstovaujamosios veiklos, V. Sidzikauskas kaip Laisvosios Lietuvos komiteto pirmininkas dalyvavo „Amerikos balso“ rengtose laidose Lietuvai, rengė straipsnius JAV spaudai (dažniausiai New York Times žurnalui)48. Kiek kitokias užduotis buvo pavesta vykdyti LLK nariui Juozui Audėnui, kuris buvo atsakingas už sovietinės Lietuvos spaudos monitorin-gą, rengė straipsnius žurnalui „Lietuva“, „Dirva“ ir ataskaitas Laisvosios Europos komitetui apie žemės ūkio padėtį Lietuvoje. Kontaktiniu asmeniu reikalams su lietuvių išeivių organizacijomis JAV buvo paskirtas kitas komiteto narys – P. Vainauskas, at-sakingu už socialinės padėties sovietinėje Lietuvoje stebėjimą ir Pavergtųjų Europos tautų asamblėjos socialinių reikalų komiteto sekretoriumi – A. Trimakas, B. Nemickas buvo atsakingas už ketvirtinio žurnalo „Lietuva“ leidybą. Sprendžiant iš įvairių laikotarpių LLK narių veiklos ataskaitų, paskirstytos veiklos ir atsakomybės ribos tarp komiteto narių iš esmės nesikeitė. Vidinėse veiklos ataskaitose Laisvosios Europos komitetas nuolat pabrėždavo LLK nepartiškumą ir atstovavimą visai Lietuvos išeivijai (ir jos organizacijoms) JAV, tačiau iš tiesų glaudaus bendradarbiavimo, nuo-latinio kontakto ir veiksmų derinimo tarp Laisvosios Lietuvos komiteto ir kitų lietuvių išeivių organizacijų nebuvo.

48 Laisvosios Europos komiteto ataskaita už Laisvosios Lietuvos komiteto narių veiklą 1954 m. lie-pos–1955 m. rugpjūčio mėnesiais. Ibid., b. 153.2.

131

Laisvosios Lietuvos komiteto vaid-muo Kersteno komiteto procese

JAV senatoriaus Ch. J. Kersteno vado-vaujamas komitetas, turėjęs ištirti Baltijos šalių okupaciją, buvo vienas pirmųjų šių šalių išeivių laisvinimo veiklos rezultatų, sulaukusių dėmesio Kongrese. Nacionalinio laisvosios Europos komiteto aukščiausioji vadovybė suvaidino nemenką vaidmenį organizuojant ir paruošiant liudijimams JAV Kongrese lietuvių, latvių ir estų išeivius. 1953 m. rugsėjo 21 d. NLEK iniciatyva buvo pradėti įrašyti preliminarūs Baltijos šalių išeivių liudijimai komitetui. „Baltie-čiai“, tarp kurių buvo buvusių vyriausybių narių, teisininkų, karininkų, gydytojų, žur-nalistų, pasakojo apie savo tiesioginę patirtį, susijusią su neteisėtais sovietinio režimo veiksmais 1940 m. birželį. Pagrindinis preliminarių liudijimų Kersteno komitetui įrašymų tikslas buvo parengti medžiagą ko-miteto nariams ir per pirmąjį 1953 m. spalio 13 d. posėdį parodyti, kad liudijimai sudaro pagrindą teisinei bylai, įrodančiai sovietų agresijos prieš Baltijos šalis faktą. Taip pat iš anksto įrašyti „baltiečių“ liudijimai turėjo nubrėžti tolesnę Kersteno komiteto posėdžių kryptį, pademonstruoti liudiji-mų kategorijas ir kurie dalykai svarstant bylą turėjo būti svarbiausi. Nacionalinio laisvosios Europos komiteto direktorius išankstinių Baltijos šalių išeivių liudijimų įrašus vadino generaline repeticija. Surinkta medžiaga turėjo būti plačiai viešinama JAV spaudoje ir televizijoje, o Laisvosios Lie-tuvos, Latvijos ir Estijos komitetai turėjo bendradarbiauti parenkant liudytojus bei įrodymus tolesniam pasiruošimui Kersteno komiteto posėdžiams49. Nacionalinio lais-

49 Nacionalinio laisvosios Europos komiteto pre-

vosios Europos komiteto ir jo vadovaujamų Baltijos šalių komitetų vaidmenį Kersteno svarstymuose geriausiai iliustruoja paties Ch. J. Kersteno padėka NLEK prezidentui už bendradarbiavimą organizuojant svars-tymus Kongrese ir rengiant jo ataskaitą dėl Baltijos šalių okupacijos teisėtumo50. Baltijos šalių klausimo sprendimas JAV Kongrese buvo pirmasis institucionalizuo-tas svarstymas, įtvirtinęs ir dar kartą pade-monstravęs JAV poziciją šių šalių atžvilgiu. Kersteno komiteto išvados, kad Baltijos šalys buvo okupuotos Sovietų Sąjungai panaudojant jėgą, suteikė vilties, jog tiek prezidento administracija, tiek Valstybės departamentas palaikys JAV lietuvių veiklą prieš SSRS ir iškels Baltijos šalių okupa-cijos klausimą Jungtinėse Tautose51. Be išlygų įvertinti Lietuvos išeivių organizacijų vaidmenį Kersteno komiteto svarstymuose būtų sunku. Laisvosios Lietuvos komitetas, vertindamas Kersteno komiteto svarstymų rezultatus, turėjo nemažai priekaištų lietu-vių išeivių organizacijų veiklai. Laisvosios Lietuvos komiteto narys V. Vaitiekūnas, ap-tardamas Kersteno komiteto ataskaitą, teigė, kad buvo padaryta esminių istorinių klaidų. LDK žemės iki Žemaitijos ir kunigaikščiai buvo priskirti gudų istorijai. Savo ruožtu lie-tuvių išeiviai, kurie tiesiogiai bendradarbia-vo su Džordžtauno universitetu Vašingtone, redagavusiu komisijos ataskaitas, jokių pastabų dėl Lietuvos istorinių žemių ir di-džiųjų kunigaikščių priskyrimo Baltarusijai nepasakė. Taip pat Kersteno komitetui buvo pateikta svarstyti ne visa Lietuvos okupaci-

zidento E. Akerio 1953 m. rugsėjo 29 d. raštas vicepre-zidentui B. Jarovui. Ibid., b. 153.1.

50 JAV Kongreso nario Ch. J. Kersteno 1954 m. sausio 21 d. laiškas Nacionalinio Europos išlaisvinimo komiteto prezidentui V. Šeperdsenui. Ibid., b. 153.8.

51 Janauskas G., op. cit., p. 33.

132

jos bylos lietuviškoji dokumentacija, dalis medžiagos pateko į ataskaitą, pavadintą „ne rusiškos Sovietų Sąjungos tautos“. Lietuvos pasiuntinybė buvo apkaltinta, kad apklausos metu turėjo tik „trečiojo asmens“ vaidmenį. Tai yra nesugebėjo koordinuoti išeivijos organizacijų paramos Kersteno komitetui52. Dėl tokių esminių klaidų Kersteno komi-sijos svarstymo procese lietuvių išeivių organizacijos buvo kaltinamos tarpusavio bendradarbiavimo stoka. Nors Laisvosios Lietuvos komitetas deklaravo vienijąs Lietuvos išeivių JAV organizacijų veiklą ir veikęs vadovaujamas Laisvosios Europos komiteto buvo arčiausiai JAV valstybės institucijų, svarbesnio vaidmens koordinuo-jant okupacijos bylos svarstymo procesą ir formuluojant rezoliucijoje priimtas reko-mendacijas nesuvaidino53.

Laisvosios Europos komitetas šeštojo dešimtmečio antroje pusėje veikė jau su-formuotos Baltijos šalių aneksijos nepri-pažinimo politikos koncepcijos praktinio įgyvendinimo linkme: aktyviai sekė aukš-čiausių JAV pareigūnų pasisakymus viešo-joje erdvėje, vykdė spaudoje formuojamos nuomonės Baltijos šalių aneksijos nepri-pažinimo atžvilgiu monitoringą, dalyvavo formuojant radijo stočių laidų į Lietuvą, Latviją bei Estiją turinį. Bene labiausiai šiuo laikotarpiu LEK veikla pasireiškė da-lyvavimu formuojant JAV užsienio politiką

52 Vaitiekūnas V. Kersteno komisijos darbų rezul-tatas // Lietuva. 1955, Nr. 7, p. 42.

53 Lietuvos išeivių organizacijų vaidmenį organi-zuojant Kersteno komiteto posėdžius ir priimant rezo-liuciją yra detaliai išanalizavęs Mindaugas Tamošaitis publikacijoje „Lietuvių liudijimai JAV Ch. Kersteno komitetui apie sovietų okupaciją 1940 m. Lietuvoje“ // Lietuvių diplomatija išeivijoje 1940–1991 / Sud. Daiva Dapkutė. Vilnius, 2007, p. 60–98; Baltijos valstybių už-grobimo byla: JAV kongreso Ch. J. Kersteno komiteto dokumentai. 1953–1954 m., p. 26–27.

Baltijos valstybių atžvilgiu, siekiant išgry-ninti bei įtvirtinti Valstijų poziciją.

Laisvosios Lietuvos komiteto veiklos pokyčiai šeštojo dešim-tmečio antroje pusėje–septintame dešimtmetyje

Naujus JAV ir Sovietų Sąjungos santykių pokyčius ženklino Didžiojo ketverto54 susi-tikimas Ženevoje 1955 m. liepą. Susitikimo išvakarėse konferencijos programa susilau-kė išskirtinio dėmesio viešojoje erdvėje JAV ir Europoje. Programoje numatyti klausimai buvo susiję išimtinai su Rytų Europos šalių kaip Sovietų Sąjungos satelitinių valstybių statusu. Didžiausią SSRS nepasitenkinimą, turėjusį įtakos ir tarpvalstybiniams santy-kiams, kėlė JAV administracijos veiksmai ir pasisakymai būtent Rytų Europos sateli-tinių valstybių atžvilgiu. Tačiau pagal tuo laikotarpiu nusistovėjusią užsienio politikos praktiką – JAV satelitinių valstybių režimus pripažino, o Baltijos valstybių režimų – ne. Laisvosios Europos komiteto vadovy-bė buvo susirūpinusi, kad Baltijos šalių statusas šio Didžiojo ketverto susitikimo kontekste buvo neteisingai traktuojamas, o faktas, kad JAV nepripažino Baltijos šalių kaip Rytų Europos dalies galėjo tik pasitarnauti Sovietų Sąjungos interesams. Komiteto vadovybė susidariusią situaciją dėl Baltijos šalių statuso vertinimo dvipras-miškumo įvardijo kaip jų pačių ir JAV admi-

54 Didžiojo ketverto susitikimas suorganizuotas Ženevoje 1955 m. liepos 18 d. siekiant pradėti taikos įgyvendinimo dialogą. Susitikime dalyvavo JAV prezi-dentas D. Eizenhaueris, Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas A. Edenas, SSRS ministras pirmininkas N. Bulganinas ir Prancūzijos ministras pirmininkas E. Faure. Taip pat susitikime dalyvavo šių šalių užsienio reikalų ministrai: Dž. Dalesas, H. Makmilijanas, V. Mo-lotovas ir A. Pinėjus. Didžiojo ketverto susitikime daly-vavo ir N. Chruščiovas.

133

nistracijos padarytą klaidą, kuriai ištaisyti ieškota ir aukščiausių valdžios pareigūnų pagalbos55. Laisvosios Europos komitetas rekomendacijose Valstybės departamentui siūlė dažniau akcentuoti pavergtų Baltijos šalių problemą atstovų kalbose, pasisaky-muose konferencijose, kuriose dalyvavo ir Sovietų Sąjungos vadovai.

Be užsienio politikos formavimo, ko-mitetas aktyviai stebėjo Sovietų Sąjungos veiksmus aneksuotose Baltijos valstybėse ir sovietų vykdomą propagandą jose. Prieš N. Chruščiovo ir N. Bulganino vizitą Lon-done Laisvosios Europos komitetą pasiekė informacija iš skyriaus Paryžiuje, kad SSRS planuoja „paleisti“ Baltijos šalis ir įtvirtinti jas kaip satelites56. Komiteto vadovybėje manyta, kad tokia žinia greičiausiai buvo pačių sovietų inicijuota propaganda siekiant palankesnės atmosferos ir priėmimo SSRS vadovų vizito į Londoną metu. Be to, tokie gandai jau buvo pasklidę prieš Ženevos Didžiojo ketverto susitikimus, kai pagal LEK turimą informaciją tiek okupuotų valstybių gyventojai, tiek Raudonoji armija jau ruošėsi atsitraukti57. Nepaisant įtari-mų, kad Baltijos šalių statuso pakeitimas į Sovietų Sąjungos satelitinių respublikų buvo tik Kremliaus psichologinio karo strategijos priemonė siekiant paskatinti pavergtų šalių gyventojų išsilaisvinimo viltis, kurioms neišsipildžius būtų labai nusivilta Vakarais (kuriems spręsti turėjo

55 Nacionalinio laisvosios Europos komiteto pre-zidento E. Akerio 1955 m. liepos 5 d. raštas vicepre-zidentui B. Jarovui. Huverio instituto archyvas, Lais-vosios Europos Radijo / Laisvės radijo korporatyviniai dokumentai, b. 153.8.

56 Nacionalinio laisvosios Europos komiteto pre-zidento E. Akerio 1956 m. balandžio 16 d. raštas vice-prezidentui B. Jarovui. Ibid., 153.8.

57 Nacionalinio laisvosios Europos komiteto pre-zidento E. Akerio 1956 m. balandžio 16 d. raštas vice-prezidentui B. Jarovui. Ibid., 153.8.

būti iškeltas Baltijos šalių kaip satelitinių klausimas), Laisvosios Europos komitetas vis vien siekė nustatyti paskleistos informa-cijos šaltinį ir išsiaiškinti tikruosius Sovietų Sąjungos ketinimus. Tam buvo pajungtos ir kitos JAV tarnybos, dalyvavusios vykdant psichologines priemones prieš SSRS, visų pirma tai buvo Laisvosios Europos radijo informacijos biurai, turėję atidžiai sekti sovietų skleidžiamą informaciją, ir slapto-sios žvalgybos skyriai58. Informaciniame lauke pasirodžiusi žinutė apie Baltijos šalių statuso pakeitimą didesnės geopolitinės reikšmės šių šalių likimui neturėjo. Tokios informacijos pasirodymą galėjo inicijuoti tiek Kremliaus propagandinės politikos meistrai, siekę prisiderinti prie Sovietų Sąjungoje po XX TSKP suvažiavimo prasidėjusio destalinizacijos proceso, tiek JAV informacinės tarnybos, kurios galėjo neteisingai įvertinti sovietinę retoriką. Kad ir kokia buvo Baltijos šalių statuso SSRS pakeitimo informacijos šaltinio kilmė, Lais-vosios Europos komitetas jautriai ir aktyviai reagavo į gautą informaciją siekdamas iš-laikyti JAV nepripažinimo politikos kursą ir dar kartą išreikšti savo paramą aneksuotoms valstybėms. Taip pat akivaizdu, kad Baltijos šalys buvo svarbi aikštelė JAV ir Sovietų Sąjungos informacinio, propagandinio karo veiksmams plėtoti.

Laisvosios Europos komiteto veiksmai turėjo tiesioginę įtaką ir Laisvosios Lietuvos, Latvijos bei Estijos komitetų veiklai šeštojo dešimtmečio antroje pusėje. Nusistovėjus JAV Baltijos valstybių aneksijos nepripa-žinimo politikos apraiškoms, Laisvosios

58 Nacionalinio laisvosios Europos komiteto vice-prezidento B. Jarovo 1956 m. balandžio 17 d. telegrama CŽV pareigūnui, atsakingam už Laisvosios Europos radijo informacines tarnybas Dž. MakKargarui. Ibid., 153.8.

134

Lietuvos komitetas, bendradarbiaudamas su kitų dviejų Baltijos šalių komitetais, veikė daugiausia neperžengdamas šios politikos ribų, nesiimdamas savarankiškų iniciaty-vų. Pagrindinės komiteto veiklos kryptys apėmė JAV spaudos monitoringą, svarbių valstybinių datų paminėjimų organizavimą ir informacinių spaudinių leidybą. Toks komiteto veiklos lauko susiaurėjimas buvo nulemtas keleto priežasčių. Visų pirma, JAV vyriausybėje nusistovėjo pozicija, kad tuo metu Valstijos negalėjo pakeisti Baltijos šalių likimo ir nesiruošė imtis jokių akty-vių veiksmų šiam klausimui spręsti. Antra, Laisvosios Europos komitetas, siekdamas atskirti Vidurio Europos išeivių reikalus nuo Laisvosios Europos radijo (pirminės komiteto misijos) organizacinių reikalų59, 1954 m. rugsėjo 20 d. įsteigė Pavergtųjų Europos tautų asamblėją, vienijusią vals-tybių, patekusių SSRS įtakon, atstovus. Asamblėja buvo finansuojama Laisvosios Europos komiteto lėšomis ir pagrindinis jos tikslas buvo taikiais būdais siekti pavergtų tautų išlaisvinimo iš sovietinės diktatūros, formuoti viešąją nuomonę apie realią situ-aciją šalyse, likusiose už Geležinės uždan-gos, ir siekti valstybinių ir nevalstybinių institucijų bendradarbiavimo sureguliuojant šį klausimą. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje didžiąją dalį Laisvosios Lietuvos komiteto veiklos darbotvarkės užėmė dalyvavimas Pavergtųjų Europos tautų asamblėjos susirinkimuose, derinant ir priimant rezo-liucijas, atstovavimas vizituose pas JAV aukščiausiosios valdžios atstovus. Tiesa, Laisvosios Europos komiteto vadovybė turėjo raginti LLK narius aktyviau įsitraukti į asamblėjos veiklą, motyvuodama tuo, kad esant tokiai sudėtingai tarptautinei situacijai

59 Puddington A., op. cit., p. 48.

tik suvienyta Vidurio Europos tautų veikla gali duoti norimą rezultatą – pavergtų tautų išlaisvinimą60. Primygtinis LEK skatinimas aktyviau įsitraukti į Pavergtųjų Europos tautų asamblėjos veiklą buvo nulemtas vidinių struktūrinių pokyčių komitete, sie-kiant siaurinti veiklą, susijusią su Vidurio Europos išeivių organizacijomis. Septin-tojo dešimtmečio pradžioje nacionaliniai komitetai, įskaitant ir Laisvosios Lietuvos komitetą, buvo atitolinami nuo galimybių su savo klausimais pasiekti JAV valdžios institucijas.

Pagal pirminį Laisvosios Europos ko-miteto sumanymą ir statutą nacionaliniai komitetai turėjo vienyti Vidurio Europos išeivių JAV organizacijas ir koordinuoti jų laisvinamąją veiklą. Laisvosios Lietuvos komiteto pirmininko V. Sidzikausko prisi-minimuose pabrėžta, kad LLK savo santy-kius su Lietuvos diplomatais, VLIK, ALT ir Lietuvių bendruomene (toliau LB) grindė glaudžiu bendradarbiavimu nustatant lais-vinimo politikos gaires ir Lietuvos laisvi-nimo uždavinius61. Tačiau pasitaikė netgi labai svarbių ir realiai vykdytų Lietuvos laisvinimo projektų, kuriuose Laisvosios Lietuvos komitetas nedalyvavo. Vienas jų buvo Kuchel-Lipscombo rezoliucijos62 priėmimas JAV Kongrese, inicijuotas Res-publikonų partijos nario Leonardo Valiuko.

60 Laisvosios Europos komiteto valdybos nario H. Hendersono 1962 m. gegužės 22 d. laiškas Laisvo-sios Lietuvos komiteto pirmininkui V. Sidzikauskui. Huverio instituto archyvas, Laisvosios Europos Radijo / Laisvės radijo korporatyviniai dokumentai, b. 153.9.

61 Sidzikauskas V., op. cit., p. 307.62 Pietinės Kalifornijos ALT narių vardu pasiūlyta

rezoliucija dėl Baltijos šalių laisvinimo. Rezoliucijos projektą JAV Senate 1961 m. vasario 6 d. įregistravo se-natorius T. Kuchelis, o Atstovų Rūmuose – 1961 m. va-sario 9 d. kongreso narys G. Limpscombas. Rezoliucija siūlė JAV prezidentui iškelti Baltijos kraštų klausimą Jungtinėse Tautose.

135

L. Valiukas asmeniškai laišku kreipėsi į Laisvosios Europos komiteto prezidentą Dž. Ričardsoną kviesdamas jį tapti „Ame-rikos Lietuvių Komiteto Kuchel-Lipscomb rezoliucijai remti“ garbės nariu63. LEK pre-zidentas sutiko dalyvauti komiteto veikloje, tačiau Laisvosios Lietuvos komitetas, kuris buvo tiesiogiai jam pavaldus, net nebuvo informuotas apie lietuvių išeivių politinę veiklą. Nors rezoliucija JAV Kongrese priimta nebuvo, įgyvendinant šį projektą dar kartą išaiškėjo lietuvių išeivių JAV organizacijų nevieningumas ir bendro vei-klos koordinavimo nebuvimas64. Lietuvių išeivių vienybės stoka buvo tik viena Lais-vosios Lietuvos komiteto nedalyvavimo Kuchel-Limbscombo rezoliucijos iniciaty-voje priežasčių. Bendra tarptautinė situacija perversmo Kuboje ir tolesnės komunizmo plėtros Amerikos žemyne fone buvo ne pats palankiausias metas spręsti okupuotų valstybių klausimą su Sovietų Sąjunga. JAV valstybės departamentas, nenorėdamas rizikuoti santykių su SSRS pablogėjimu, vengė viešai akcentuoti Baltijos šalių ne-pripažinimo politiką. Laisvosios Europos komitetas, gavęs atitinkamus užsienio politikos vykdymo nurodymus, neįtraukė LLK narių į Kuchel-Limbscombo rezo-liucijos priėmimo veiklą. Tai dar kartą rodo, kad LLK veiklos galimybės tiesiogiai priklausė nuo Sovietų Sąjungos atžvilgiu vykdomos JAV užsienio politikos krypties. Įsteigus Pavergtųjų Europos tautų asam-blėją Lietuvos laisvės komiteto santykiai su Laisvosios Europos komitetu apsiribojo daugiausia finansinių bei administracinių

63 Leonardo Valiuko 1961 m. gruodžio 23 d. laiš- kas Laisvosios Europos komiteto prezidentui Dž. Ri- čardsonui. Ibid., 153.9.

64 Janauskas G., op. cit., p. 40–42.

klausimų sprendimu ir spaudinių leidyba, kuriai finansuoti LEK skyrė vis mažiau lėšų. Laisvosios Lietuvos komitetas savo vardu jau neorganizavo nei renginių, skirtų žymioms Lietuvos valstybingumo datoms paminėti, nei kviestinių vakarienių. 1962–1965 m. LEK griežtas lėšų taupymas atsiliepė Laisvosios Lietuvos komiteto narių kelionių galimybėms (reikalaujama skrydžius lėktuvu atlikti tik turistine kla-se, o kelionėms miesto ribose naudotis viešuoju transportu vietoj taksi)65. Taip pat kas pusę metų vykdyti LLK finansinių dokumentų tikrinimai, atsisakymai skirti lėšų spaudos leidiniams įsigyti rodė, kad Laisvosios Europos komitetas po truputį paleidžia nacionalinius komitetus iš savo globos ir priežiūros.

Septintojo dešimtmečio pabaigoje Lais-vosios Europos komitetas išgyveno keletą esminių struktūrinių pakeitimų, inicijuotų Valstybės departamento, kurie galutinai išsprendė komiteto santykius su Rytų Europos išeiviais. Komiteto pavaldumo Centrinei žvalgybos valdybai perdavimas viešajam sektoriui ir finansavimui 1960-ųjų pabaigoje privertė nutraukti išeivių palaikymo veiklą ir koncentruotis į pirminę Laisvosios Europos komiteto misiją – radijo laidų transliacijas į Rytų Europą ir Sovietų Sąjungą66. Aktyvi nacionalinių komitetų – įskaitant ir Laisvosios Lietuvos – veikla sustojo, laisvinimo klausimų sprendimas buvo perkeltas Pavergtųjų Europos tautų asamblėjos kompetencijon. Lietuvos lais-vinimą Vakaruose toliau tęsė kitos lietuvių

65 Laisvosios Europos komiteto valdybos nario Dž. Brinklio 1962 m. liepos 9 d. laiškas Laisvosios Lie-tuvos komiteto pirmininkui V. Sidzikauskui. Huverio instituto archyvas, Laisvosios Europos Radijo / Laisvės radijo korporatyviniai dokumentai, b. 162.17.

66 Johnson R., op. cit., p. 78.

136

išeivių organizacijos JAV, kurių veiklai, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje pasikei-tus tarptautinei politikai, atsivėrė naujos galimybės.

Išvados

Nacionalinis laisvosios Europos komitetas, įsteigtas JAV valstybės departamento inici-atyva ir finansuojamas CŽV lėšomis, turėjo vienyti išeivius iš Vidurio ir Rytų Europos ir jų padedamas organizuoti Laisvosios Europos radijo transliacijas į sovietinio režimo okupuotas šalis. Nors oficialiai ko-mitetas deklaravo esąs įsteigtas privačios iniciatyvos pagrindu, savo veikloje buvo suvaržytas JAV valstybės departamento vykdomos užsienio politikos. Penktojo de-šimtmečio pabaigoje steigiant nacionalinius komitetus, Baltijos šalių komitetų steigimo klausimas buvo paliktas atviras, kol galuti-nai susiformavo JAV pozicija santykiuose su Sovietų Sąjunga.

Įsteigus lietuvių, latvių ir estų patariamą-sias grupes, JAV valstybės departamentas paskelbė sustabdantis Baltijos šalių radijo redakcijų steigimą. Nors toks sprendimas buvo skausmingai priimtas tiek Baltijos šalių išeivių, tiek pačiame Nacionaliniame Europos komitete, kuris palankiai vertino lietuvių išeivių veiklą, grupių veikla vykdy-ta toliau, kol galiausiai buvo įsteigti Laisvo-sios Lietuvos, Latvijos ir Estijos komitetai. Pagrindinės komitetų veiklos kryptys pagal

statutą turėjo apimti lietuvių (latvių ir estų) išeivių organizacijų vienijimą, pavergtų šalių klausimo kėlimą tarptautinėse orga-nizacijose, situacijos šalyse stebėjimą ir viešosios nuomonės formavimą, memo-randumų įteikimą aukščiausiesiems JAV valdžios pareigūnams, radijo pranešimų „Amerikos balso“ ir Laisvosios Europos radijo stotims rengimą, periodinių žurnalų leidimą. Nesėkmingiausiai Laisvosios Lie-tuvos komitetas veikė vienydamas lietuvių išeivių organizacijas.

Laisvosios Lietuvos komiteto veiklos ribos buvo griežtai apibrėžtos Nacionalinio laisvosios Europos komiteto veiklos ir JAV užsienio politikos. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje ėmus keistis JAV ir SSRS san-tykiams, Baltijos šalių išeivių organizacijų veikla taip pat turėjo įgauti naują formą per-einant nuo aktyvių veiksmų siekiant paveik-ti JAV Kongreso, Valstybės departamento sprendimus prie nuoseklaus pavergtų šalių likimo klausimo kėlimo memorandumais, valstybinių švenčių minėjimais ir straips-niais amerikiečių spaudoje. Laisvosios Europos komitetas, dėl vidinių struktūrinių pertvarkymų atsisakęs glaudžiai bendradar-biauti su Vidurio ir Rytų Europos išeivių organizacijomis ir grįžęs prie pirminio jo įsteigimo tikslo – Laisvosios Europos ra-dijo koordinavimo – nacionalinių komitetų veiklą perkėlė į Pavergtųjų Europos tautų asamblėją, kurioje toliau veikė ir Laisvosios Lietuvos komitetas.

137

ACTIVITIES OF THE COMMITTEE FOR FREE LITHUANIA IN THE USA

Inga Arlauskaitė-ZakšauskienėS u m m a r y

body of the CFE, and started its activities towards the liberation of captivated Lithuania. The basic fields of the Committee for Free Lithuania were to rise the question of the Baltic states’ occupation in international organizations, to monitor the press, to prepare news packages for the broadcasts of the Radio Free Europe and the Voice of America. The activi-ties of the Committee for Free Lithuania were most unsuccessful in the unification of Lithuanian émigré groups in the USA.

The activities of the Committee for Free Lithuania were restricted by the general foreign policy of the USA. By the end of the sixties, due to the structural changes in the Committee for Free Europe, the activi-ties of the national Committees, including Lithuanian, were transferred to the framework of the Assembly of Captive European Nations.

Įteikta 2013 03 26Parengta skelbti 2013 04 04

The Committee for Free Europe (CFE) was estab-lished by the USA State Department with the financial support of the CIA with the purpose to unite emigré organizations from Eastern Europe. The major pur-pose of the CFE was the establishment of Radio Free Europe broadcasts to the nations left behind the Iron Curtain. The formation of the Baltic states’ national committees was left open until the final set of the foreign policy of the USA towards these countries.

The Lithuanian Consultative Pannel was estab-lished in 1951. Soon after the establishment, the USA State Department postponed the Radio Free Europe broadcasts to Lithuania. Although this decision was unexpected to the Baltic émigré groups and the Na-tional Committee of Free Europe, the Consultative Panel continued its activities. The Committee for Free Lithuania was established in 1952, became a

138

ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2013 31

SOCIALISTINIO MIESTO STANDARTŲ IR PAVELDOSAUGOS DILEMA: PIRMOJO VILNIAUS SENAMIESČIO REKONSTRUKCIJOS PROJEKTO VARIANTAIViltė Janušauskaitė

Vilniaus universiteto Istorijos fakultetoIstorijos teorijos ir kultūros istorijos katedraEl. paštas: vilte.jan@gmail.com

Įvadas

Aptariant Vilniaus senamiesčio apsaugos strategijas retai prisimenami pirmieji planavimo ir apsaugos dokumentai, tapę pagrindu šiuolaikinei senamiesčio ir jo vertės sampratai. Anot Jūratės Markevi-čienės, tarp nedaugelio publikacijų, skirtų nagrinėjamiems planavimo dokumentams, Lietuvoje vyrauja perpasakojančios ir fak-tografinės1. Šią įžvalgą galima praplėsti: Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos pro-jektas daugelyje tyrimų neminimas2 arba aptariamas glaustai – kaip vieną iš doku-mentų, pralenkusių bendrąsias SSRS plana-vimo ir paveldosaugos tendencijas, plačiau neanalizuodami konkrečių3sprendinių, jį

1 Markevičienė J. Senamiesčio įvaizdžiai Vilniaus kultūros paveldo saugoje XX a.: nuo kraštovaizdžio iki praeities skeveldrų // Kultūrologija 10: Kultūriniai tapa-tumai ir pokyčiai. Vilnius: KFMI, 2003, p. 237.

2 Pavyzdžiui, Marija Purvinienė aptaria tik ben-drąsias laikotarpio tendencijas, architektūros stilius, konkrečiai neminėdama nė vieno strateginių planavimo dokumentų, taip pat teigia, kad „apsiribota daugiausia pavienų unikalių pastatų gelbėjimu, nesirūpinant mies-tų istorinės terpės (kaip ypatingos vertybės) apsauga“. Žr. Purvinienė M. Istoriniai miestai sovietų okupacijos metais // Istoriniai miestai: sena ir šiuolaikiška. Vilnius: Savastis, 2003, p. 159.

3 Miškinis A. Lietuvos urbanistika: istorija, dabar-tis, ateitis. Vilnius: Mintis, 1990, p. 82, 129.

mini Algimantas Miškinis3, Jonas Rimantas Glemža4, Marija Drėmaitė5. Mažiau yra žinoma, kad 1956–1959 m. skirtingų institu-cijų buvo parengti du Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektai. J. Markevičienė yra aptarusi tik patvirtintame variante su-formuotus senamiesčio įvaizdžius6, o Eglė Navickienė – naujos statybos reglamenta-vimą7. Alternatyvus projektas visai nebuvo nagrinėtas – apie jį užsimenama tik tiek, kad jis liko nepatvirtintas8.

Šių dviejų projektų ir juose susipynusių senamiesčio vertinimų aptarimas aktualina-mas siekiant nuosekliai atskleisti Vilniaus senamiesčio apsaugos raidą. Paveldosaugos

4 Glemža J. R. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas: paveldosaugos ir paveldotvarkos pagrindai. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2002, p. 30–31, 156.

5 Drėmaitė M. Naujas senasis Vilnius: senamies-čio griovimas ir atstatymas 1944–1959 metais // Atrasti Vilnių. Skiriama Vladui Drėmai. Vilnius: LDID, 2010, p. 183–200; Drėmaitė M., Petrulis V., Tutlytė J. Archi-tektūra sovietinėje Lietuvoje. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2012, p. 70.

6 Markevičienė J. Senamiesčio įvaizdžiai Vil-niaus…, p. 233–293.

7 Navickienė E. Nauja architektūra istorinėje aplinkoje: kūrimo patirtis. Vilnius: Technika, 2006, p. 73.

8 Glemža J. R. Nekilnojamojo kultūros pavel-do…, p. 30.

139

specialistas ir architektas J. R. Glemža, tuo metu dirbęs Kultūros paminklų apsaugos inspekcijoje, rašo, kad Mokslinės restaura-cinės gamybinės dirbtuvės (toliau – MRGD) parengtas projektas buvo pripažintas labiau-siai atitinkančiu paminklosaugos uždavi-nius9. Laikantis hipotezės, kad šis projekto variantas buvo tinkamesnis paveldosau-giniu aspektu, svarbu atsakyti į klausimą, kokiais konkrečiais sprendiniais jis buvo pranašesnis. Šio straipsnio tikslas – palygin-ti pirmojo Vilniaus senamiesčio rekonstruk-cijos projekto variantus, parengtus MRGD ir Miestų statybos projektavimo institute „Lietprojektas“ (toliau – „Lietprojektas“), atskleidžiant juose nuolat iškylančią dilemą tarp socialistinio miesto standartų ir pavel-dosaugos principų. Suformuluoti šie tyrimo uždaviniai: išnagrinėti rekonstrukcijos pro-jekto rengimo kontekstą, telkiantis į sociali-nį aspektą ir aplinkybes, projekto užduotį ir projektavimo metu atliktus tyrimus, atsklei-džiant juose užkoduotą vertybinę poziciją, taip pat palyginti MRGD ir „Lietprojekto“ parengtus projekto sprendinius, išryškinant svarbiausias jų nuostatas.

Tyrimo objektas – 1956–1959 m. MRGD ir „Lietprojekto“ parengti Vilniaus sena-miesčio rekonstrukcijos projekto variantai, jų tuometiniai ir dabartiniai vertinimai, taip pat dar iki projekto rengimo išdėstytos skirtingos specialistų pozicijos dėl sena-miesčio išsaugojimo. Vertinami pagrindi-niai projektų sprendiniai, nenagrinėjant kiekvieno kvartalo detalizacijų, tačiau analizuojant pačiuose projektuose išskirtus aspektus – raudonųjų linijų planą, kvartalų rekonstrukcijos principus ir inžinerinius tinklus. Objektas apibrėžia ir pagrindinius šaltinius – MRGD ir „Lieprojekto“ pareng-

9 Ten pat, p. 31.

tą Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projekto projektinę dokumentaciją (aiški-namieji raštai, brėžiniai, priedai) ir jos ver-tinimus (posėdžių protokolus, ekspertizes, publikuotas nuomones). Tyrimas pagrįstas šių šaltinių, interviu su įvykių dalyviais – J. R. Glemža ir vienu iš projekto autorių architektu Justinu Šeiboku, tyrimui aktua-lios archyvinės medžiagos bei to meto lei-dinių duomenų nagrinėjimu ir palyginimu, ieškant atsakymo, kodėl buvo patvirtintas MRGD parengtas variantas.

Kontrastingos išeities pozicijos: Vilniaus senamiesčio rekonstrukci-jos projekto rengimo kontekstas ir užduotis

J. R. Glemža teigia, kad, parengus rekons-trukcijos projektą, „prasidėjo Vilniaus senamiesčio teisinė apsauga ir planingi darbai“10, tačiau pirmieji senamiesčio apsaugos dokumentai buvo patvirtinti tarpukariu – 1936 m. Vilniaus senamiestis paskelbtas reliktu11, reglamentuoti darbai ne tik atskiruose paminkluose, bet ir visoje centrinėje senamiesčio dalyje12. Lietuvos Respublikai perėmus Vilnių, senamiesčio vertės samprata išliko – buvo parengtas „Vilniaus senojo miesto centro planas“, didžioji senamiesčio dalis paskelbta naujai neužstatomais miesto plotais13.

10 Ten pat, p. 31.11 Markevičienė J. Senamiesčio įvaizdžiai Vil-

niaus..., p. 246.12 Fedorovič J. Nekilnojamojo kultūros paveldo

apsauga Vilniaus krašte 1920–1939 metais: lenkiško paveldosaugos modelio raiška // Lietuvos istorijos stu-dijos. 2012, t. 29, p. 91. Prieiga per internetą: <http://www.if.vu.lt/files/LIS serveris/LietuvosIstorijosStudi-josNo.29.pdf> [žiūrėta 2013 03 04].

13 Markevičienė J. Vilniaus kultūros paveldo ap-sauga Lietuvos Respublikos (1939–1940), Sovietų Są-jungos okupacijos ir aneksijos pradžios (1940–1941 ir

140

Požiūris drastiškai pasikeitė 1941 m. į Vilnių atvykus specialistams, turėjusiems parengti miesto pertvarkymo rekomendaci-jas pagal Sovietų Sąjungos miestų planavi-mo ir rekonstrukcijos principus ir metodus14. Sudėtingas reljefas, kreivos ir siauros gatvės, kiemai šuliniai ir daugybė saugotinų senovės paminklų buvo minimi kaip pagrindiniai veiksniai, trukdantys kurti socialistinį miestą15, todėl pasiūlyta šią miesto dalį „re-konstruoti pirmiausia, rimtai ir iš esmės“16. Šių idėjų nespėta įgyvendinti, tačiau jos atgaivintos po karo, Vilniuje įgyvendinant „Lietuvos SSR sostinės“ koncepciją17. Nors bendrosios pokario nuostatos buvo nuosaikesnės, o Vilnius įtrauktas į SSRS dvi-dešimties istorinių miestų sąrašą18, vietiniai ideologai teigė, kad „feodalizmo ir kapitaliz-mo epochos paliko ir būdingąsias neigiamas savo statybos žymes“, todėl „partija nurodė, kad reikia ne paprastai atkurti senąjį, buvusį miestą, bet <...> pačiais pažangiausiais soci-alistinės miestų statybos metodais“19. Anot Rasos Čepaitienės, senamiesčiuose, kaip ir visoje sovietinėje urbanistikoje, svarbiausia buvo derinti „seną“ prie „naujo“20, todėl nenuostabu, kad senamiesčio išsaugojimui kilo grėsmė.

1944–1945) ir nacistinės Vokietijos okupacijos (1941–1944) laikotarpiu // Vilniaus kultūrinis gyvenimas, 1939–1945. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999, p. 145, 148.

14 Drėmaitė M., Petrulis V., Tutlytė J., p. 65.15 Markevičienė J. Vilniaus kultūros paveldo…,

p. 157.16 Markevičienė J. Senamiesčio įvaizdžiai Vil-

niaus…, p. 252.17 Drėmaitė M., p. 192.18 Drėmaitė M., Petrulis V., Tutlytė J., p. 68.19 Jurginis J., Mikučianis V. Vilnius tarybų Lietu-

vos sostinė. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1956, p. 38

20 Čepaitienė R. Laikas ir akmenys. Kultūros pa-veldo sampratos moderniojoje Lietuvoje. Vilnius: Lie-tuvos istorijos instituto leidykla, 2005, p. 233.

1953 m. Vilniaus generalinis planas, pa-grįstas „tarybine miestų statybos metodika ir patirtimi“21, kuriame buvo numatytos drastiškos senamiestį kertančios plačios ma-gistralės22, pradėti Vokiečių gatvės rekons-trukcijos darbai ir griaunamos senamiesčio dalys paveldo apsauga susirūpinusiems specialistams kėlė nerimą, tiesa, iš pradžių viešojoje erdvėje pasireiškusį tik pavieniais pasisakymais. 1954 m. Architektų sąjungos susirinkime Vokiečių gatvės projektą viešai kritikavo žymus to meto urbanistas, Kauno politechnikos instituto dėstytojas Kazys Še-šelgis, abejodamas, ar leningradietiški kom-pozicijos principai derės susiklosčiusiame Vilniaus miesto užstatyme23. Ne viešai, tačiau laiške Lietuvos TSR Ministrų Tary-bos pirmininkui 1955 m. balandžio 12 d. savo nepasitenkinimą išreiškė leningradietis architektas Vsevolodas Vesiolovskis, tuo metu užėmęs Architektūros reikalų valdy-bos prie LTSR MT viršininko pavaduotojo postą. Architektas ne tik išgyrė Vilniaus senamiestį kaip „būdingiausią Tarybų Są-jungoje“ (?), atvirai piktinosi savavališku vertingų objektų griovimu senamiestyje, bet ir išdrįso pateikti Varšuvos, kur „kruopščiai išsaugoma visa tai, kas dar gali būti res-tauruota“, pavyzdį24. Vis dėlto didžiausio

21 Senamiesčio apsaugos dokumentai šiam planui neturėjo įtakos, tą patvirtina ir plano autoriaus V. Mi-kučianio sudarytas svarbiausių 1936–1942 m. projektų sąrašas. Mikučianis V. Norėjau dirbti Lietuvoje. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001, p. 57, 65.

22 „Plane numatyta praplėsti eilę 11–15 metrų plo-čio gatvių į 30–35 metrų pločio, nugriaunant mažai ver-tingus pastatus.“ Žr. Jurginis J., Mikučianis V., p. 161.

23 K. Šešelgio pasisakymas TAS susirinkime Vil-niuje 1954 m. lapkričio 23 d. // LLMA. F. 87, ap. 1, b. 84, l. 50.

24 Nuorašai Vilniaus m. vykdomojo komiteto pir-mininkui, LTSR mokslų akademijos viceprezidentui ir Vilniaus miesto vyr. Architektui. 1955 m. balandžio 12 d. Raštas Nr. PV-421 // Dokumentų byla apie Vil-

141

atgarsio sulaukė jauno architekto, tuo metu projektavusio Lietuvos paviljono interjerą sąjunginėje parodoje Maskvoje, Algiman-to Nasvyčio, kritinis pasisakymas LSSR architektų suvažiavime tų pačių metų ru-denį25. Amžininkų liudijimu, būtent po šios kalbos pradėta visuotinai kelti senamiesčio ir atskirų paminklų apsaugos klausimus ir priimtas nutarimas dėl Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projekto privalomo svars-tymo Architektų sąjungoje26.

Šio projekto priešistorė verta atskiro tyrimo: J. R. Glemža rašo, kad 1956 m. projektas buvo užsakytas dviem organiza-cijoms – „Lietprojektui“ ir MRGD27, tačiau Justinas Šeibokas prisimena, kad projektą pradėjo rengti tik „Lietprojektas“. Anot architekto, šiame projektavimo institute dominavo specialistai iš Leningrado mo-kyklos, vadovavęsi to meto bendraisiais sovietiniais miestų planavimo principais („prospektai tiesūs“), todėl nenuostabu, kad svarstyme Architektų sąjungoje jų parengtas projektas buvo labai smarkiai sukritikuotas, o MRGD vyr. architektas Vytautas Balčiū-nas pasiūlė parengti alternatyvų projektą28. Veikiausiai po šio svarstymo nuspręsta surengti savotišką konkursą, kuriame abi

niaus senamiesčio rekonstrukciją ir architektūros objek-tus, 1953–1971 // KPCA. F. 3, ap. 1, b. 325, l. 404–405.

25 LSSR architektų II suvažiavimo, įvykusio 1955 m. spalio 14–16 d., medžiaga // LLMA. F. 87, ap. 1, b. 442, l. 30.

26 Interviu su J. Šeiboku, 2013 03 14. 27 Įdomu, kad vėliau patvirtintas MRGD projektas

prieš pradedant projektavimą vadintas tik antruoju va-riantu, o pagrindinis projektuotojas buvo projektavimo institutas „Litgiprogorstroj“. Žr. Šešelgis K., Šeibokas J., Lasavickas S. Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos pro-jektas. Aiškinamasis raštas. I tomas, Architektūrinė-Sta-tybinė dalis. Vilnius: Mokslinė Restauracinė Gamybinė dirbtuvė, 1958 m. // VAA. F. 1019, ap. 11, b. 4385, l. 10.

28 J. Šeiboko nuomone, jis tai buvo sutaręs iš anksto, galbūt su Jonu Kumpiu. Interviu su J. Šeiboku, 2013 03 14.

organizacijos turėjo pristatyti savo variantus (abu projektai buvo apmokėti29).

Nors „Lietprojekte“, organizacijoje, rengusioje miestų generalinius planus30, rekonstrukcijos projektą rengti buvo pati-kėta jauniems Valstybinio dailės instituto absolventams – Ignui Kvašiui ir Vytau-tui Bugailiškiui, ir jie privalėjo paklusti bendrosioms organizacijos nuostatoms, prisimena J. Šeibokas, vertindamas kolegų galimybes parengti paveldo išsaugojimui palankesnius sprendinius31. Oficialaus dar-bo vadovo „Lietprojektas“ nepaskyrė32, o MRGD specialiai šiam projektui pasikvietė architektūros paveldą vertinusį K. Šešel-gį, tuo metu laikytą „solidžiausia miestų planavimo figūra Lietuvoj“33, kuris turėjo tapti atsvara „Lietprojekto“ autoritetui. Šis žmogus vadintas projekto „varikliu“, nors atvažiuodavo tik aptarti pagrindinių princi-pų ir svarbiausių sprendinių, o pagrindiniais autoriais tapo jauni architektai – Justinas Šeibokas, save apibūdinęs kaip „labiau modernistą“, ir Sigitas Lasavickas, kolegų vadintas „gimusiu restauratorium“34..

Vilniaus miesto vyriausiasis architektas Vladislovas Mikučianis abiem organi-zacijoms sudarė Vilniaus senojo miesto rekonstrukcijos projekto architektūrinę-planinę užduotį35. Pats architektas nėra viešai aptaręs šio dokumento atsiradimo aplinkybių, tačiau, žinant jo profesinę biografiją, galima daryti prielaidą, kad,

29 Interviu su J. R. Glemža, 2013 03 12.30 Ten pat.31 Interviu su J. Šeiboku, 2013 03 14.32 Tai gali būti susiję su numanoma projekto (ne)

sėkme, žr. toliau.33 Interviu su J. R. Glemža, 2013 03 12.34 Interviu su J. Šeiboku, 2013 03 14.35 Šešelgis K., Šeibokas J., Lasavickas S. Vilniaus

senamiesčio rekonstrukcijos projektas. Aiškinamasis raštas. I tomas, l. 7–10.

142

būdamas tikras minėtos Leningrado moky-klos atstovas, taip pat Vilniaus generalinio plano, kuriame buvo numatytos didžiosios senamiesčio magistralės, autorius, šios užduoties jis ėmėsi tiesiog vykdydamas miesto vyr. architekto pareigas ir politiškai derindamasis prie kintančių bendrųjų nuos-tatų, kurios veikiausiai nesutapo su asme-ninėmis, nes, kaip prisimena J. Šeibokas, namų L. Giros (dab. Vilniaus) gatvėje tuo metu dar neleista remontuoti, numatant juos griauti dėl būsimos magistralės36. Nepaisant galbūt nepalankaus nusistatymo, reikia pripažinti, kad V. Mikučianio parengta užduotis neapsiribojo tik aptakiomis fra-zėmis – nurodyta, kad mieste yra vertingų architektūros bei istorijos paminklų ir isto-riškai susiklostęs gatvių tinklas, todėl reikia remtis istoriniais ir archeologiniais tyrimais, tačiau yra ir nemažai trūkumų, kuriuos turi ištaisyti projektas – „neleistinai aukštas užstatymo procentas“, kiemuose šuliniuose butai tamsūs, nevėdinami ir avarinės būklės pastatai. Remiantis tokiomis socialistinės gerovės, vadintos „normaliomis gyvenimo sąlygomis“, kūrimo prielaidomis suformu-luota pagrindinė projekto užduotis: „<...> gyvenamųjų kvartalų ir atskirų kiemų sa-nacija, išgriautų kvartalų sutvarkymas bei jų architektūrinis apiforminimas“37, kurią konkretinant nurodyta griauti menkaverčius ūkinius ir avarinius pastatus kiemuose, sten-giantis suformuoti „bendrą kvartalo kiemą, o tokioms galimybėms nesant, sujungti bent kelis kiemus“38. Nurodyta „praanalizuoti“ (ne priimti ir perbraižyti!) galimus miesto

36 Interviu su J. Šeiboku, 2013 03 14.37 Šešelgis K., Šeibokas J., Lasavickas S. Vilniaus

senamiesčio rekonstrukcijos projektas. Aiškinamasis raštas. I tomas, l. 8

38 Ten pat, l. 8.

magistralių sprendinius39. LSSR Ministrų Tarybos Valstybinis statybos ir architek-tūros reikalų komitetas užduotį suderino pateikęs kelias neesmines pastabas40, tačiau įdomu, kad derinimo raštas adresuotas tik „Litgiprogorstroj“ ir nuorašas miesto vyr. architektui (kada ir kaip informacija per-duota MRGD, nėra aišku).

Vertinant projektavimo kontekstą aiš- kėja, kad neteisinga priskirti visas kom-pleksinio suvokimo, vertingų pastatų bei miesto erdvių saugojimo ir naujo užstaty-mo derinimo prie aplinkos nuostatas tik pa-tvirtinto projekto autoriams, nes jos mini-mos jau projektavimo užduotyje. Vis dėlto rekonstrukcijos projekto rengėjai susidūrė su sudėtinga užduotimi – ne tik suderinti natūraliai kylančius planavimo procesuose apsaugos ir plėtros prieštaravimus, bet ir įgyvendinti užduotyje suformuluotus radi-kaliai priešingus tikslus – nesuardyti pavel-do, bet užtikrinti senamiestyje modernaus miesto apšvietimo ir apželdinimo normas.

Paminklas ar liekana? Tyrimų vaidmuo Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projekte

1957 m. sausio 22 d. LTSR MT Valsty-biniame statybos ir architektūros reikalų komitete įvyko pasitarimas, kuriame buvo pasidalyta projektavimo sferomis41. Įdo-mu, kad dvi skirtingos institucijos gavo pavedimus rengti tyrimus pagal savą spe-cifiką, o vėliau tais tyrimais dalytis reng-damos atskirus rekonstrukcijos projekto

39 Ten pat, l. 9.40 Ten pat, l. 11. 41 Kvašys I., Bugailiškis V. Vilniaus senamiesčio

rekonstrukcijos projekto projektinė užduotis. Aiškina-masis raštas. Vilnius: Miestų statybos projektavimo ins-titutas „Lietprojektas“, 1957 // KPCA. F. 5, ap. 2, b. 162, l. 302–303.

143

variantus. „Lietprojektui“ priskirta atlikti esamo užstatymo techninius-ekonominius skaičiavimus, požeminių tinklų schemas, paruošti pagrindinių gatvių išklotines ir baigti esamos būklės planą. MRGD turėjo parengti istorinius tyrimus, kai kurių gatvių išklotines, apibrėžti pastatų vertę architek-tūriniu ir istoriniu aspektais.

Esamos būklės analizė, kurią parengė „Lietprojektas“, susidėjo iš techninės-ekonominės dalies ir planuojamo rajono „esamo stovio“. Techninėje-ekonominėje dalyje aptarta rajono padėtis miesto plane ir gamtinės sąlygos, o „esamo stovio“ dalyje įvertintas esamas užstatymas, gat- vės ir aikštės, žalieji masyvai, gyvento-jų skaičius. Organizacijoje vyravusios „teisingos“ to meto planavimo nuostatos, įvairių normų prioritetai ir tai, kad rengiant projektą nedalyvavo kitų sričių specialistai (istorikai, menotyrininkai), atsispindėjo ir tyrimų medžiagoje42. Neatmestina ir prielaida, kad griežtai norminiais verti-nimais bandyta pagrįsti jau parengtus ir Architektų sąjungoje sukritikuotus spren-dinius. Pažymėtas (seniausioje miesto dalyje!) neatitinkantis leistino vidurkio pastatų susidėvėjimas43 ir per didelis už-statymo intensyvumas (50–60 % plg. su norma – 32 %)44. Netgi bandyta įrodyti (architektūros paminklų – rūmų su sodais – pavyzdžiu), kad senamiesčiui istoriškai nebūdingas didelis užstatymo procentas,

42 Pavyzdžiui, užstatymas analizuotas pagal kny-gą „Miestų užstatymo ir planavimo taisyklės ir nor-mos“, žr. Kvašys I., Bugailiškis V., Kazlauskas. Vilniaus senojo miesto rekonstrukcijos projektas. Aiškinamasis raštas. Techno-ekonominė dalis. Vilnius: Projektavimo institutas „Litgiprogorstroj“ prie Miestų ir Kaimų staty-bos ministerijos, 1957 // KPCA. F. 5, ap. 2, b. 161, l. 23.

43 Ten pat, l. 56.44 Ten pat, l. 21.

tačiau jį „labiausiai didina XIX amžiaus antros pusės pastatai (pelningieji namai) ir sandėliai“45. Senamiesčio gatvės apibū-dintos kaip „siauros ir vingiuotos, kintamo važiuojamosios dalies pločio, blogai pritai-kytos šių dienų auto transportui“46, o žalieji masyvai pripažinti neužbaigtais47. Nors ir pabrėžta, kad „senamiestis visumoje sudaro istoriniu ir meniniu požiūriu neįkainojamos vertės rajoną“48, atrodo, kad senamiesčio vertingumas šioje analizėje tik deklaruotas, o iš tiesų visas dėmesys sutelktas į rajono ir „šių dienų reikm[ių]“ neatitikimą, kad jame būtų galima taikyti „laisvesnes“ normas.

MRGD rengiant tyrimus dalyvavo istori-kai, menotyrininkai ir architektai restaura-toriai, pasižymėję tam tikra „disidentiška“ laikysena, šiandien save laikantys tyliosios rezistencijos dalimi49, kai kurie jų – tremti-niai (pvz., Stasys Pinkus). Istoriją ir šalies situaciją jie vertino kitaip negu oficialusis požiūris ir visai kitaip dėliojo projekto prio-ritetus: „<...> mums viskas buvo aišku – iš-saugot kaip galima daugiau to senojo miesto nuo tų visų magistralių, nuo tų griovimų.“50 Natūralu, kad šiuose tyrimuose išryškinta senamiesčio istorinė vertė ir unikalumas: pateikti bendrieji Vilniaus miesto istorijos duomenys, smulkiai aptarta miesto plano struktūros51, užstatymo, statybos technikos ir architektūrinės stilistikos kaita, sudaryta

45 Ten pat, l. 14.46 Ten pat, l. 13, 114.47 Ten pat, l. 117.48 Ten pat, l. 13.49 Interviu su J. Šeiboku, 2013 03 14.50 Ten pat.51 1957 m. KPI Statybos fakultete „betarpiškame

ryšyje“ su MRGD buvo parengtas studentų mokslinis darbas „Vilniaus senojo miesto gavių tinklo formavima-sis“ (vadovas K. Šešelgis), vėliau įtrauktas į projektą. Žr. Čerškutė S., Raginis V., Stauskas V. Studentų moks-linis darbas „Vilniaus senojo miesto gavių tinklo forma-vimasis“. Kaunas: KPI, 1957 // KPCA. F. 19, ap. 1, b. 1.

144

istorinė kartograma, vertikalių dominan-čių ryšio su aplinka, vertingų gatvių ir kiemų užstatymo, archeologinių saugomų plotų52 schemos, kuriose nurodyti saugo-tini elementai ir jų saugojimo pobūdis. Be skirtingų architektūros stilių, vertingais bruožais laikytas gyvas reljefas, skirtingas aukštingumas53 (plg. su 1941 m. atvykusių specialistų vertinimais), tačiau XIX–XX a. architektūros poveikis vertintas neigiamai, buvo tikima, kad „Vilniaus senojo miesto architektūrinio-meninio veido formavi-masis baigiasi su klasicizmu“54. Išdėsty-tose metodinėse rekomendacijose vyrauja paminklų „tikrojo“ laikotarpio atkūrimo, stilistinio išgryninimo tendencija55. Kitaip negu oficialiosiose, higienos gerinimu pagrįstose normose aprašyti senamiesčio kiemai – nekalbama apie saulės trūkumą, bet akcentuojami originalūs architektūros elementai56. Svarbiausia gaire būsimiems sprendiniams laikytinas kompleksinis po-žiūris į senąjį miestą – „reikalinga saugoti ne vien architektūros paminklus, bet ir jų aplinką, atskirų gatvių užstatymą, jų trasas ir būdingas miestui perspektyvas“57. Ofi-cialiosios normos šiuose tyrimuose tarsi nepastebimos, visa gausi medžiaga (kartu detalios kvartalų ir namų anketos) orien-tuota į paveldo verčių atskleidimą.

52 J. Šeibokas pažymi tuometinį požiūrį, dėl kurio architektų siūlymai tyrinėti dažnai būdavo atmetami: „<...> kokia čia archeologija XIII–XIV a.? Jiems reikia akmens amžiaus, kur tikra jų duona“ (interviu su J. Šei-boku, 2013 03 14).

53 Šešelgis K., Lasavickas S. Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projekto aiškinamasis raštas. II tomas. I dalis. Istorinė dalis. Vilnius: Mokslinė Restauracinė Gamybinė dirbtuvė, 1958 m., // VAA. F. 1019, ap. 11, b. 4413, l. 58.

54 Ten pat, l. 55.55 Ten pat, l. 53.56 Ten pat, l. 60.57 Ten pat, l. 60.

„Griauti negalima išsaugoti“ – projekto variantų palyginimas

MRGD ir „Lietprojektui“ atlikus tyrimus ir tarpusavyje pasidalijus tyrimų medžiaga, buvo suformuotas bendras projektavimo pagrindas, kuriuo remiantis atskirai pa-rengti projektų sprendiniai58. Vieninteliame projekto bylose saugomame „Lietprojekto“ posėdžio protokole59 užfiksuota, kad pagrin-dinis klausimas buvo transporto, o MRGD projektavimą pradėjo Mokslinės tarybos posėdžiu60, kuriame aptarti projekto ren-gimo metodiniai klausimai ir pagrindiniai principai, ypač daug dėmesio skiriant archi-tektūros paveldo išsaugojimui. Šie dėsnin-gumai atsispindi ir projektų sprendiniuose.

Nėra dokumentų apie tai, kokia metodika vadovavosi „Lietprojektas“, tačiau, atsi-žvelgiant į organizacijos profilį, manytina, kad projektas rengtas kaip eilinis miesto ge-neralinis planas, tekstinėje dalyje pažymint senamiesčio ir ypač paminklų vertę. Nesant analogų, kaip rengti specifinį saugotinos miesto dalies projektą, MRGD atsidūrė daug sudėtingesnėje situacijoje, J. Šeiboko apibūdintoje „įpuolėm kaip ta musė į surū-gusį pieną – nieks nieko nežino, nieks nieko nematė“61. Tarpukario kompleksinės miesto apsaugos tradicija jau buvo nutrūkusi – tai patvirtina ne tik projektų sprendinių anali-

58 957 m. sausio 22 d. pasitarimo LTSR MT Vals-tybiniame statybos ir architektūros reikalų komitete pro-tokolas // Kvašys I., Bugailiškis V. Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projekto projektinė užduotis…, l. 304.

59 1956 m. rugpjūčio 8 d. „Litgiprogorstroj“ tech-ninis pasitarimas // Kvašys I., Bugailiškis V. Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projekto projektinė užduo-tis…, l. 298–299.

60 Statybos ir architektūros reikalų komiteto Mokslinės restauracinės gamybinės dirbtuvės Moksli-nės tarybos posėdžio protokolas, 1957 m. sausio 7 d. // KPCA. F. 5, ap. 1, b. 1260.

61 Interviu su J. Šeiboku, 2013 03 14.

145

zė, išlikę metodikos aptarimo protokolai, bet ir amžininkų liudijimai, kad tarpukario medžiaga buvo nežinoma, be to, egzista-vo ir priešiškas nusistatymas „lenkiškos“ Vilniaus istorijos atžvilgiu62. Minėtame Mokslinės tarybos posėdyje K. Šešelgis pripažino, kad metodikos SSRS nėra ir, nors tokius projektus sėkmingai įgyvendino kai kurios demokratinės šalys, pavyzdžiui, Lenkija, Čekoslovakija, Vokietija, Lietu-voje žinomi tik rezultatai, fragmentiškai aprašyti spaudoje63. Dažnai minima, kad rengiant projektą MRGD vadovavosi Čekoslovakijos miestų patirtimi64 – J. R. Glemžos teigimu, du tuometinio Kauno politechnikos instituto dėstytojai buvo iš-vykę į Čekoslovakiją ir parvežė metodiką, kuri buvo pritaikyta atsižvelgiant į vietinę situaciją65. J. Šeibokas taip pat prisimena, kad K. Šešelgis gavo panašų Čekoslovaki-jos miesto projektą, o paskui J. Šeibokas su

62 Šaknimi įaugęs į Vilnių: Romanas Jaloveckas atsako į Marijos Drėmaitės klausimus // Atrasti Vilnių. Skiriama Vladui Drėmai. Vilnius: LDID, 2010, p. 45.

63 Statybos ir architektūros reikalų komiteto Mokslinės restauracinės gamybinės dirbtuvės Moksli-nės tarybos posėdžio protokolas, l. 14.

64 Glemža J. R. Nekilnojamojo kultūros pavel-do..., p. 155; interviu su J. R. Glemža, 2013 03 12.

65 Valstybinės paminklų apsaugos inspekcijos metraštyje iš tiesų yra straipsnis apie Čekoslovakijos miestų rekonstrukcijos praktiką, paremtas įspūdžiais iš tarptautinės konferencijos, vykusios Dobržiše 1957 m. pabaigoje. Nors straipsnyje (žr. Janavičius B., Zvolin-skas, H. Čekoslovakijos miestų rekonstrukcijos prak-tika // Valstybinės LTSR architektūros paminklų ap-saugos inspekcijos metraštis, I tomas. Vilnius, 1958, p. 113–114) aptarta metodika (daug dėmesio istorinei analizei, kiekvieno kvartalo ir pastato tyrimai (meninė vertė, aukštingumas, konstrukcijų ir sanitarinių įrenginių būklė), buitinių-kultūrinių įstaigų išdėstymas, tranzitinio transporto izoliavimas (Brno miesto pavyz-dys) ir t. t.) iš esmės sutampa su naudota Vilniaus rekonstrukcijos projekte, negalima pamiršti fakto, kad 1957 m. pabaigoje Vilniaus senamiesčio rekonstrukci-jos projekto rengimas jau buvo įpusėtas, o pagrindiniai jo principai ir metodika pristatyti MT metų pradžioje.

V. Balčiūnu savaitę ar dvi patys keliavo po šią šalį. Vis dėlto architektas nesureikšmina šių žinių, nes iš pradžių, neturint patirties, rinkta visa pasiekama metodika, tačiau galiausiai reikėjo atrasti savitą modelį, nes tuometinėmis sąlygomis tiesioginis metodi-kos perkėlimas buvo neįmanomas66.

Nepaisant skirtingų nuostatų, atsispin-dėjusių MRGD ir „Lietprojekto“ atliktuo-se tyrimuose, deklaruojamos sprendinių tendencijos sutapo – artinant senamiestį prie socialistinio miesto standartų siūlyta mažinti užstatymo tankį, gerinti transporto sistemą, didinti želdynų plotą. Nesiskyrė ir numatytos priemonės: sanacija, pramonės ir prekybos įmonių iškėlimas, gatvių plati-nimas, naujo užstatymo reglamentavimas. MRGD projektas buvo sudarytas iš Rau-donųjų linijų plano, Gyvenamųjų kvartalų rekonstrukcijos ir Inžinerinių įrengimų, o „Lietprojekto“ varianto struktūra ne tokia aiški, tačiau joje taip pat galima išskirti ana-logiškas dalis, todėl atrodo tikslinga šiais aspektais palyginti projektų sprendinius.

I. Raudonosios linijos

Raudonųjų linijų dalyje, kurioje spręsti transporto bei gatvių ir aikščių tinklo klausimai, aiškiausiai matomi variantų skirtumai, nes suformuluotas prieštaringas tikslas – „išlaikyti <...> istorijos bėgyje susiklosčiusią planinę struktūrą <...> ir sudaryti normalias sąlygas transporto ir pėsčiųjų judėjimui“67 – sudarė sąlygas labai skirtingoms interpretacijoms. MRGD pro-jekto pagrindas – senamiesčio atskyrimas nuo likusio miesto transporto sistemos,

66 Interviu su J. Šeiboku, 2013 03 14. 67 Šešelgis K., Šeibokas J., Lasavickas S. Vilniaus

senamiesčio rekonstrukcijos projektas. Aiškinamasis raštas. I tomas, l. 43.

146

aplink jį projektuojant magistralinių ga-tvių žiedą (platinama Komjaunimo (dab. Pylimo) gatvė) ir atmetant generaliniame plane siūlytą dviejų senamiestį kertančių magistralių idėją68. Projekte nurodyti ne tik vertingi pastatai, bet ir gatvės, kuriose saugomas užstatymas, arba raudonosios linijos69. „Lietprojekto“ variante trans-porto dalis laikyta pačia svarbiausia – pa-rengta po kelis pagrindinių trasų tiesimo variantus. Nors teigta, kad projektuojant „senamiesčio teritorijoje, kuri buvo ap-juosta miesto gynybine siena, gatvių tinklas pasilieka nekeičiamas“70, pritariant miesto generalinio plano sprendiniams siūlyta rekonstruoti, t. y. griauti dalį senamiesčio, jį dalijant platinamomis magistralinėmis gatvėmis Stotis–F. Dzeržinskio rajonas ir Vilkpėdė–Antakalnis, pratęsiant Muzie-jaus (dab. Vokiečių) gatvės tipo bulvarą iki L. Giros (dab. Vilniaus) gatvės, nes „pagal normas tolimiausias pėsčiųjų atstumas nuo gyvenamos vietos iki magistralės su masiniu keleivių transportu negali viršyti 600 metrų“71 (MRGD viešojo transporto senamiestyje nenumatė). Rekomenduota netgi tokia radikali priemonė kaip Vilnelės vagos „pareguliavimas“, pratęsiant Tiesos (dab. Maironio) g. per Jaunimo sodą (dab. Sereikiškių parką)72.

Projektų sprendiniai, susiję su mažiau svarbiomis gatvėmis, buvo panašūs – ga-tvių platinimas griaunant pastatus, pirmųjų

68 Šiam sprendimui vėliau pritarė visos projektą vertinusios institucijos. Šešelgis K., Šeibokas J., Lasa-vickas S. Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projek-tas. Pagrindiniai dėsniai, l. 3.

69 Ten pat, l. 15.70 Kvašys I., Bugailiškis V. Vilniaus senamiesčio

rekonstrukcijos projekto projektinė užduotis…, l. 53.71 Kvašys I., Bugailiškis V., Kazlauskas, l. 143.72 Kvašys I., Bugailiškis V. Vilniaus senamiesčio

rekonstrukcijos projekto projektinė užduotis…, l. 94.

namų aukštų rekonstravimas įrengiant arkadas. Skyrėsi tik platinamų gatvių ir griaunamų ar rekonstruojamų pastatų skai-čius, nors, teisybės dėlei reikia pripažinti, kad ir MRGD variante buvo numatyta griauti pastatus, „kad [siekiant] gauti nor-matyvines posūkių kreives“73. Ruoštasi spręsti kylančio automobilizacijos lygio problemas – garažai ir stovėjimo aikštelės projektuoti kvartaluose, pirmuosiuose pastatų aukštuose, netinkamuose butams74, ir už rajono ribų75. Ekspertizės pastabos rodo, kad tuo metu dabartinės Vokiečių gatvės išplatinimas jau suvoktas kaip klaida, kurią reikia ištaisyti, tačiau tokių siūlymų projektuose nepateikta.

II. Gyvenamųjų kvartalų rekonstrukcija

Projektuose senamiestis suskirstytas kvarta-lais – MRGD architektai juos sunumeravo pagal esamą gatvių tinklą, išskirdami 62 natūraliai susiformavusius kvartalus, o mikrorajonus sudarė formaliai suskirstę juos į devynias grupes76. „Lietprojektas“ numatė drastišką kvartalų sustambinimą, jų skaičių sumažinant dvigubai, t. y. sujun-giant iki penkių kvartalų į vieną arba juos perdalijant77.

73 Šešelgis K., Šeibokas J., Lasavickas S. Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas. Aiškinamasis raštas. I tomas, l. 53.

74 Ten pat, l. 60.75 Kvašys I., Bugailiškis V. Vilniaus senamiesčio

rekonstrukcijos projekto projektinė užduotis…, l. 180.76 Ši sistema naudojama iki šiol, tik papildžius

kvartalų skaičių po Senamiesčio ribų išplėtimo. Šešel-gis K., Šeibokas J., Lasavickas S. Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas. Aiškinamasis raštas. I tomas, l. 38.

77 Kvašys I., Bugailiškis V. Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projekto projektinė užduotis…, l. 10 (schema), l. 75–76.

147

Sanacija, numatyta jau projektavimo užduotyje, neišvengiamai perkelta ir į pro-jektų sprendinius. MRGD variante sanacijos laipsnis parinktas pagal užstatymo vertin-gumą – kvartalai, buvę už miesto sienos, laikyti mažai vertingais, todėl juose laisviau taikytos sanacijos priemonės78, o tankių seniausių kvartalų išsaugojimui pasitelktas ekonominis motyvas – „kvartalai labai ankštai užstatyti, todėl dideli griovimai ekonomiškai neracionalūs“79. Reikalauta išsaugoti vertingus pastatus, remtis tyrimų duomenimis ir „bent vieną kvartalą palikti galimai mažiau rekonstruotą“80. Užstatymo tankis mažintas pirmiausia griaunant me-dinius pastatus (sandėliukus), priestatus, atskirų namų „uodegas“81, nurodyta prieš juos griaunant atlikti nors fotofiksaciją82. Prieštarauta projektinės užduoties reika-lavimui sukurti bendrą kvartalo kiemą, nes „gali sudaryti per daug kontrastingą įspūdį, iš siauros gatvelės patekus į didžiulį kiemą. Tai patvirtina ir demokratinių šalių praktika“83. „Lietprojektas“ sanaciją taikė plačiau, o aprašė trumpiau – siekta griauti (menkaverčius) pastatus ir priestatus, taip pat kelis kiemus jungti į vieną siekiant užtikrinti vėdinimą84.

78 Šešelgis K., Šeibokas J., Lasavickas S. Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas. Aiškinamasis raštas. I tomas, l. 66.

79 Ten pat, l. 67. 80 Ten pat, l. 1481 Šešelgis K., Šeibokas J., Lasavickas S. Vilniaus

senamiesčio rekonstrukcijos projektas. Pagrindiniai dėsniai (Aiškinamojo rašto IV tomas), Mokslinė Res-tauracinė Gamybinė dirbtuvė, Vilnius, 1958 m. // VAA. F. 2, b. 101-9, l. 88.

82 Ten pat, l. 13.83 Šešelgis K., Šeibokas J., Lasavickas S. Vilniaus

senamiesčio rekonstrukcijos projektas. Aiškinamasis raš-tas. I tomas, l. 99. J. Šeibokas kaip įgyvendintą nepavyku-sį pavyzdį („didžiulė erdvė, krūmų priaugę ir nieko nėra“) mini Gdansko rekonstrukciją (interviu, 2013 03 14).

84 Kvašys I., Bugailiškis V., Kazlauskas, l. 131.

Abiejuose projektuose išsiskiria ir požiū-ris į reglamentuotą naują statybą: MRGD leido atkurti pagal istorinius duomenis, o jų neturint – naujas raiškos formas, derančias prie aplinkinių gabaritų85, nes „kontrasto principas yra viena iš senojo Vilniaus už-statymo teigiamų ypatybių“86. Numatyta, kad turės būti rengiami ne tik pastatams, bet ir mažųjų architektūros formų indivi-dualūs projektai87. „Lietprojektas“ siūlė kuo mažiau naujos statybos, užstatymą kompensuojant žaliaisiais masyvais88, o statyti tik derinant su sanitarinėmis ir prieš-gaisrinėmis normomis89. Pateiktuose užsta-tymo pavyzdžiuose siūlomi supaprastintas istorines formas atkartojantys statiniai90 ir netgi tipiniai projektai, „kur nuo griuvėsių išvalyta teritorija yra pakankamai didelė“91. Skyrėsi ir naujai statomų pastatų aukščio apribojimai – MRGD tiesiog nurodė jį de-rinti prie aplinkinio užstatymo, o „Lietpro-jektas“ nustatė, kad vidutinis aukštingumas rajone yra 2–3 aukštai, todėl naujai statybai leistini 3–592.

85 Šešelgis K., Šeibokas J., Lasavickas S. Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas. Aiškinamasis raštas. I tomas, l. 68.

86 Šešelgis K., Šeibokas J., Lasavickas S. Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas. Pagrindiniai dėsniai…, l. 11.

87 Ten pat, l. 11.88 Kvašys I., Bugailiškis V. Vilniaus senamiesčio

rekonstrukcijos projekto projektinė užduotis…, l. 54–56.89 Kvašys I., Bugailiškis V., Kazlauskas, l. 130.90 Pavyzdžiui, užstatymo pasiūlymas dabartinio

ŠMC vietoje. Žr. Kvašys I., Bugailiškis V. Vilniaus se-namiesčio rekonstrukcijos projektas. Muziejaus ir Ru-dninkų gatvių kampo užstatymas // KPCA. F. 6, ap. 1, b. 13890, l. 1.

91 Kvašys I., Bugailiškis V. Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projekto projektinė užduotis…, l. 56.

92 Čia kyla klausimas dėl termino „aukštingumas“ vartojimo – šiuo nurodymu nebuvo leista viršyti aplin-kinio užstatymo aukščio, tačiau suskaičiuota, kad naujas keturių tipinių 2,50 m aukščio aukštų pastatas atitiks tris „senamiestiškus“ aukštus po 3,20–3,40 m aukščio. Žr. Kvašys I., Bugailiškis V., Kazlauskas, l. 125, l. 130.

148

MRGD projekte atskirai aptarta pamin-klų apsauga: išskirti paminklai, tvarkomi pagal atskiras normas, ir jų foną sudarantys pastatai, kurie tvarkomi išsaugant pobūdį93. Restauruojant pastatus siūlyta „išryškinti charakteringiausius tų pastatų bruožus; reikalui esant, pašalinti vėlyvesnius ne-vertingus antsluoksnius“94. „Lietprojekto“ variante paminklų apsauga nedetalizuota, trumpai konstatuota, kad visus architektūros paminklus numatyta palikti nepaliestus arba rekonstruoti nepakeičiant išorinio vaizdo95.

Želdiniams MRGD variante skirta paly-ginti mažai dėmesio, o nauji žalieji plotai įsivaizduoti kaip skverai vidinėse kvartalų erdvėse, atskirti nuo transporto srauto96. „Lietprojektas“ pateikė daug norminių skai-čiavių, tačiau apgailestavo, kad „radikaliai reorganizuoti viešojo naudojimo žaliųjų plotų sistemą dėl intensyvaus senamiesčio užstatymo nėra galimybės“97, todėl ji iš esmės nekeičiama, tik fragmentuose papil-doma naujais želdiniais gyvenamųjų plotų sąskaita98.

III. Inžineriniai įrengimai

Inžinerinių įrengimų dalis projektuose panaši99, be to, neatrodo, kad ji turėjo

93 Šešelgis K., Šeibokas J., Lasavickas S. Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas. Aiškinamasis raštas. I tomas, l. 75.

94 Ten pat, l. 13.95 Kvašys I., Bugailiškis V. Vilniaus senamiesčio

rekonstrukcijos projekto projektinė užduotis…, l. 55.96 Statybos ir architektūros reikalų komiteto

Mokslinės restauracinės gamybinės dirbtuvės Moksli-nės tarybos posėdžio protokolas, l. 11.

97 Kvašys I., Bugailiškis V. Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projekto projektinė užduotis…, l. 76.

98 Kvašys I., Bugailiškis V., Kazlauskas, l. 129.99 MRGD papildomai pristatė trumpą Vilniaus

vandentiekio ir kanalizacijos istoriją. Atskirai paminėti mišrūs – lietaus ir buitinių nuotekų tinklai, kurie iki šiol išlikę dalyje senamiesčio. Šešelgis K., Šeibokas J., La-

kokios nors reikšmės renkantis, kurį pro-jektą tvirtinti. Abi organizacijos nustatė, kad vandentiekio ir kanalizacijos tinklų yra pakankamai ir jie geros būklės. Tiesa, „Lietprojekto“ projektuotojai siūlė uždaryti vandentieko stotį Nr. 1, prie Jaunimo sodo, neturinčią reikalingų sanitarinių zonų100, o MRGD nurodė vykdant elektros tinklų re-konstrukciją naikinti oro linijas. Pasiūlytos pagrindinės centrinio šildymo trasos, liku-sioje rajono dalyje siūlant šildymą dujomis ir kas dešimtam gyventojui numatytas te-lefono aparatas, būtinas „augant gyventojų kultūriniam lygiui“101.

Bendros tendencijos

Abiejuose projekto variantuose gausiai kartotos iš projektavimo užduoties perimtos prieštaringos frazės, pavyzdžiui, „nepažei-džiant esamos senojo miesto struktūros, nesumažinant jo architektūrinės – meninės vertės, sudaryti gyventojams šioje miesto dalyje žmonėms normalias gyvenimo, poilsio ir darbo sąlygas“102. Nors jau pro-jektavimo pradžioje K. Šešelgis pripažino, kad kyla prieštaravimų tarp utilitarių ir ar-chitektūrinių-meninių uždavinių103, projek-tuose panašių teiginių nėra. „Lietprojekto“ autoriai, pasiūlę „nukelti“ (t. y. nugriauti)

savickas S. Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos pro-jektas. Aiškinamasis raštas. I tomas, l. 187–188.

100 Kvašys I., Bugailiškis V. Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projekto projektinė užduotis…, l. 119. Minėta stotis vis dar veikia.

101 Šešelgis K., Šeibokas J., Lasavickas S. Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas. Aiškinamasis raštas. I tomas, l. 190–194.

102 Šešelgis K., Šeibokas J., Lasavickas S. Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas. Pagrindiniai dėsniai…, l. 1.

103 Statybos ir architektūros reikalų komiteto Mokslinės restauracinės gamybinės dirbtuvės Moksli-nės tarybos posėdžio protokolas, l. 4.

149

7,1 tūkst. kv. m namų rekonstruojamose gatvėse104 ir griovimus bei valymus po 1,5– 3 tūkst. kv. m beveik kiekviename kvartale, savąjį projektą įvertino kaip „apsiribojusį minimalia rekonstrukcija“105, tačiau ir MRGD projekte buvo numatyta „nukelti“ 322 pastatus106, o renkantis, ką griauti, pa-gal pastatų meninę vertę ir techninę būklę „pirmenybė buvo teikiama ekonomikai“107. Nepaisant daugelio panašumų ir vienodų tikslą nusakančių frazių, esminis skirtumas tarp projektų – prioritetai. Akivaizdu, kad MRGD projekto pagrindas – istoriniai tyri-mai, o „Lietprojekto“ – įvairios tuometinės normos. MRGD orientavosi į išsaugojimą, nors ir nusileidžiant funkcijai ten, kur tai neišvengiamai būtina, o „Lietprojektas“ siekė modernizuoti, sukurti socialistinį miestą, išsaugodamas senąsias struktūras ten, kur galima.

„Priimti už pagrindą“ – projekto tvirtinimas

Dokumentai, išlikę projekto bylose, liu-dija, kad jau projektavimo metu daugiau dėmesio buvo skiriama MRGD projektui (pasitarimai, pastabos). Ar gali būti, kad „Lietprojekto“ autoriai savo variantą rengė žinodami, jog tai – dirbtinė konkurencija? Tai rodytų vyresnių ir žymesnių architektų nedalyvavimas rengiant projektą, paliktos korektūros klaidos, kita vertus, tam priešta-rautų gausybė transporto schemos variantų. J. Šeibokas teigia, kad daugeliui buvo aišku,

104 Kvašys I., Bugailiškis V. Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projekto projektinė užduotis. Aiškina-masis raštas, l. 62.

105 Ten pat, l. 87.106 Šešelgis K., Šeibokas J., Lasavickas S. Vilniaus

senamiesčio rekonstrukcijos projektas. Aiškinamasis raštas. I tomas, l. 203–222.

107 Ten pat, l. 67.

kuris variantas bus pasirinktas, nes tuo metu keitėsi architektūrinė valdžia ir situacija: „Statybos komiteto pirmininku tapo Stasys Vabalevičius108, jis žinojo, kad Šešelgis yra autoritetas.“109 Vis dėlto buvo atlikti kruopštūs ir oficialūs projektų vertinimai, kuriuose visi ekspertai vienbalsiai pasisakė už MRGD projektą.

Detaliausias to meto projektų paly-ginamasis dokumentas – arch. Stepono Stulginskio110 ir inž. arch. Antano Tauro atlikta ekspertizė, kurioje išsamiai aptarti abu projektai. Teigiamai juose įvertintas Užupio priskyrimas senamiesčiui, laiko-mam ypatingo režimo zona, ir kompleksinių sprendimų siūlymas111. Aptariant transporto schemą MRGD projektas pripažintas tei-singesniu dėl dviejų senamiestį kertančių magistralių panaikinimo112, bet pasakyta pastabų dėl Pietų Europai būdingų arkadų su šaligatviais įrengimo pirmuosiuose namų aukštuose, neatkuriamų Muziejaus (dab. Vokiečių) gatvės ir keičiamų kitų saugoti-nų raudonųjų linijų. Pagrindiniu kvartalų vidaus rekonstrukcijos uždaviniu įvardy-tas sveikesnių gyvenimo sąlygų kūrimas, abiejuose projektuose iš esmės išspręstas

108 S. Vabalevičius (1901–1985) – tuometinis MT Valstybinio statybos ir architektūros komiteto pirminin-kas, inžinierius hidrotechnikas, tarpukariu baigęs Pra-hos aukštąją technikos mokyklą. Anot J. R. Glemžos – „europinio lygio žmogus“.

109 Interviu su J. Šeiboku, 2013 03 14. 110 S. Stulginskis (1908–1995), 1934 m. baigęs

Prahos aukštosios technikos mokyklos Architektūros fakultetą, 1944 m. Vytauto Didžiojo universitete įsteigė Miestų planavimo katedrą. Buvo represuotas 1949 m. 1955 m. grįžęs iš tremties dirbo Žemės ūkio projekta-vimo institute, parengė nemažai teritorijų planavimo darbų, rašė straipsnius ir teorinius veikalus rajoninio planavimo tema.

111 Stulginskis, Tauras Vilniaus senamiesčio re-konstrukcijos projektų ekspertizės išvados. Vilnius, 1960 // VAA. F. 1019, ap. 11, b. 27, l. 3.

112 Ten pat, l. 5–6.

150

teisingai, tačiau naujas užstatymas geriau suprojektuotas „Lietprojekto“, o sanacija ir esamų pastatų rekonstrukcija – MRGD113. Pastarąjį projektą, atsižvelgus į nurodytas pastabas (daugiausia – skaičiavimų neati-tikimai), rekomenduota suderinti114.

Valstybinio statybos ir architektūros reikalų komiteto Miestų ir gyvenviečių sky-rius, atrodo, atliko „ekspertizės ekspertizę“. Istorinę dalį vertino architektūros istorikas Stasys Abramauskas, kuris ypač domėjosi senąja LDK architektūra ir pabrėžė didelę darbo mokslinę vertę, nes „dideliu laipsniu pakito bendras supratimas apie miesto seniausių kvartalų istorinį išskirstymą ir gatvių tinklo susiklostymą“115. Sprendi-niuose (ekspertas Albertas Cibas, LSSR valstybinio statybos reikalų komiteto Planavimo skyriaus viršininkas ir LSSR architektų sąjungos pirmininkas) pagirtas senamiesčio skaidymas mikrorajonais pagal „amžių bėgyje susiklosčiusią senamiesčio planinę struktūrą“, tačiau kaip trūkumas „mikrorajonavimo požiūriu“ išskiriamas „Lietprojekto“ siūlytas „L. Giros [gatvės – V. J.] niekuo nepateisinamas išplėtimas“, pratęsiant Muziejaus gatvės išplatinimo klaidą, pagrįstą „atgyvenusiomis XIX am-žiaus miesčioniškai buržuazinėmis archi-tektūros koncepcijomis“116. Transporto da-lies ekspertizę atlikęs Kauno politechnikos instituto vyr. dėst. inž. V. Likevičius geriau

113 Stulginskis, Tauras. Vilniaus senamiesčio re-konstrukcijos projektų ekspertizės išvados, l. 9.

114 Ten pat, l. 16.115 Abramauskas S., Cibas A., Likevičius V. Vil-

niaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas. Istorinės dalies aptarimas, Vilnius, 1960 // VAA. F. 1019, ap. 11, b. 4409, l. 1.

116 Ten pat, l. 3–4. Įdomu, kad V. Mikučianio at-siminimuose būtent šis architektas „kaltinamas“ dėl S. Nėries vidurinės mokyklos atitraukimo nuo raudonų-jų linijų (žr. Mikučianis V., p. 93).

įvertino dirbtuvių projektą, nepažeidžiantį senamiesčio, nes „Lietprojekto“ variantas nukreipti transporto srautą L. Giros gatve ne tik reikalavo griovimų, bet ir suformavo dvi lygiagrečias vienodos funkcijos gatves, „kas yra netikslinga ir mažina judėjimo greitį“117. Svarbiausiu šiame dokumente laikytinas nutarimas „atžymėti, kad senamiestis turi būti traktuojamas kaip vientisas sąjungi-nės reikšmės architektūrinis paminklas“118 ir tvirtinti MRGD projektą, nurodant „Lietprojektui“ vadovautis jo sprendiniais, kai bus rengiama Vilniaus miesto generali-nio plano korektūra, o transporto klausimą „spręsti apeinant senamiestį“119.

J. Šeibokas prisimena, kad po S. Vabale-vičiaus kabinete vykusio projektų svarsty-mo120, kurį architektas dėl aiškaus išanks-tinio nusistatymo laiko „farsu“, I. Kvašys sveikino K. Šešelgį su laimėjimu, tačiau pastarasis atsakęs: „<...> čia gi ne boksas. Dar mes nieko nelamėjom.“121 Atrodo, kad šie žodžiai buvo pranašingi, nes tuo intriga dėl projekto tvirtinimo nesibaigė. 1958 m. gruodžio 18 d. vykusiame bendrame Valsty-binio statybos ir architektūros reikalų komi-teto ir Vilniaus miesto vykdomojo komiteto posėdyje projekto tvirtinimas nebuvo sklan-dus – pateikta pastabų dėl „estetikos pirma-vimo prieš patogumus“, Liejyklos gatvės

117 Ten pat, l. 10–16.118 Ten pat, l. 6.119 Ten pat, l. 8.120 Veikiausiai kalbama apie 1958 m. kovo 26 d.

LTSR Ministrų Tarybos Valstybinio statybos ir archi-tektūros reikalų komiteto ir Vilniaus miesto vykdomojo komiteto posėdį, kuriame, dalyvaujant Komiteto techni-nei tarybai bei ekspertams, buvo nutarta „priimti už pa-grindą“ MRGD variantą. Žr. Pilypaitis A. Pažyma apie Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektą // Doku-mentų byla apie Vilniaus senamiesčio rekonstrukciją ir architektūros objektus, 1953–1971. KPCA. F. 3, ap. 1, b. 325, l. 237–241.

121 Interviu su J. Šeiboku, 2013 03 14.

151

trasos, siūlyta naudoti tipinius projektus, neleisti statyti naujų pastatų prie paminklų. Projektą ypač gynė Architektūros paminklų inspekcijos viršininkas Antanas Pilypaitis ir jį ekspertavęs A. Cibas, pasiūlęs senamiestį paskelbti rezervatu, o visus darbus jame pavesti išimtinai MRGD. Įtakingas LKP CK sekretorius Feliksas Bieliauskas pir-masis viešai atkreipė dėmesį į prieštaringus projekto tikslus ir už jų suderinimą išreiškė projektuotojams padėką. Galiausiai nutarta priimti atitinkamą nutarimą122, o protokolo priede įrašyti esmines pastabas123. Vis dėlto J. R. Glemža teigia, kad architektas Julius Volungevičius, Architektūros paminklų ap-saugos inspekcijos pirmininko pavaduoto-jas, deleguotas pas LSSR Ministrų Tarybos pirmininką Motiejų Šumauską pristatyti jau tvirtinti pateikto projekto, rado ten už „Lietprojekto“ variantą pasisakantį patarėją ir jo parengtus du įsakymo variantus. Taigi, taškas tvirtinimo istorijoje buvo padėtas tik su S. Vabalevičiaus ankstesnių susitikimų metu „paruošto“ ir J. Volungevičiaus pa-skutinio susitikimo metu išsakytais argu-mentais įtikinto M. Šumausko parašu124.

122 Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Valstybinio statybos ir architektūros reikalų komiteto ir Vilniaus miesto DŽDT vykdomojo komiteto bendro posėdžio, įvykusio 1958 m. gruodžio mėn. 18 d., protokolas // Do-kumentų byla apie Vilniaus senamiesčio rekonstrukciją ir architektūros objektus, 1953–1971. KPCA. F. 3, ap. 1, b. 325, l. 250–252.

123 Įrašytos trys pastabos: L. Stuokos-Gucevičiaus ir Gedimino pr. aikštės kampo užstatymo tikslinimas; P. Cvirkos, L. Giros ir Liejyklos g. sankryžos užstatymo tikslinimas; Komjaunimo g. transporto mazgo supapras-tinimas, išsaugant turgaus halę. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Valstybinio statybos ir architektūros reikalų ko-miteto ir Vilniaus miesto DŽDT vykdomojo komiteto bendro posėdžio, įvykusio 1958 m. gruodžio mėn. 18 d., protokolo priedėlis // Dokumentų byla apie Vilniaus senamiesčio rekonstrukciją ir architektūros objektus, 1953–1971. KPCA. F. 3, ap. 1, b. 325, l. 253.

124 Interviu su J. R. Glemža, 2013 03 12.

Šiuolaikinis požiūris į MRGD projektą

Literatūroje, skirtoje Lietuvos restauravimo ir paveldo apsaugos istorijai, „Lietprojekto“ variantas neaptartas, tiesiog konstatuota, kad „MRGD parengtas projektas <...> buvo pripažintas kaip labiausiai atitinkantis paminklosaugos uždavinius“125. Jį aptariant dažniausiai akcentuotas kompleksišku-mas126, novatoriškumas (ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje)127, tapimas analogiškos paskirties projektų rengimo precedentu128 ir senamiesčio tolesnio grio-vimo sustabdymas129.

Būtent griovimo sustabdymą labiausiai akcentavo ir projekto autorius J. Šeibo-kas130, ir kai kurie vertintojai, kalbantys ne tik apie Vilnių, bet ir apskritai apie istorinių miestų apsaugą šalyje131. Čia derėtų patiks-linti, kad nors ir buvo sustabdytas radikalus griovimas, pavyzdžiui, tiesiant magistrales, ir pačiame projekte buvo numatyta nemažai griovimų, todėl J. Markevičienės teiginys, kad projekto „materializacija siekė išsau-goti kuo daugiau originalių miesto savybių ir autentiškos paveldo substancijos“132, gali būti nenuginčytas tik todėl, kad didžioji dalis „socialistinių“ sprendinių (sanacijos, gatvių platinimo, pastatų pirmųjų aukštų

125 Glemža J. R. Nekilnojamojo kultūros pavel-do..., p. 31.

126 Miškinis A., p. 82; Drėmaitė M., p. 200.127 Miškinis A., p. 82; Glemža J. R. Nekilnojamojo

kultūros paveldo..., p. 31. 128 Glemža J. R. Nekilnojamojo kultūros pavel-

do..., p. 31; taip pat Miškinis A., p. 129; Navickienė E., p. 51.

129 Drėmaitė M., Petrulis V., Tutlytė J., p. 70; Drė-maitė M., p. 200.

130 Interviu su J. Šeiboku, 2013 03 14. 131 Interviu su J. R. Glemža, 2013 03 12; Navickie-

nė E., p. 48.132 Markevičienė J. Senamiesčio įvaizdžiai Vil-

niaus…, p. 242.

152

rekonstravimo į arkadas) liko neįgyven-dinta133.

Kita vertus, sanacija, nors nepriimtina ar net sunkiai suvokiama šiandien, visiškai atitiko tuometines planavimo tendencijas, vyravusias ne tik sovietinėse šalyse, bet ir Vakarų Europoje, o kitos projekto idėjos, pavyzdžiui, kompleksiškumas ir naujų pastatų derinimas prie aplinkos, iš tiesų vertintinos kaip pažangios ir netgi naujos134. Senamiesčio suskirstymas kvartalais laiky-tinas vienu iš kompleksinio suvokimo požy-mių, naudojamas ir dabartiniuose planavi-mo ir apsaugos dokumentuose, atitinkamai padidinus kvartalų skaičių po Senamiesčio teritorijos išplėtimo, nors svarbiausias šio skirstymo tikslas – kompleksinis kvartalo tvarkymas – jau nėra įmanomas dėl pa-sikeitusių nuosavybės valdymo principų. Kompleksinį suvokimą rodo ir projekte atlikti tyrimai, kurių vertė pabrėžta ir tada (ekspertizėje siūlyta publikuoti), ir dabar135, nes juose atskleista ne tik pavienių pastatų, bet ir pačios miesto urbanistinės struktūros vertė.

Akivaizdu, kad šiandien aptariant projek-to sprendinius labiausiai akcentuojami tie, kurie buvo įgyvendinti ir tyrėjų vertinami kaip teigiamos tendencijos, visų pirma sustabdytas tolesnis dabartinės Vokiečių gatvės plėtimas ir kompleksinis senamies-čio suskirstymas kvartalais136. Tačiau J. Markevičienės akcentuotą pasiekimą esą „sunkiomis sovietų laikotarpio sąly-gomis pagarbiai atidengti senesni Vilniaus

133 Pavyzdžiui, Liejyklos gatvės platinimas griau-nant ten stovėjusius namus, kurio nepavyko įgyvendinti pasipriešinus visuomenei. Žr. Purvinienė M., p. 156.

134 Miškinis A., p. 129; Navickienė E., p. 73.135 Glemža J. R. Nekilnojamojo kultūros pavel-

do..., p. 156. 136 Ten pat, p. 31.

paminklai“137 reikėtų vertinti atsargiai, nes siekis atidengti paminklus suformuojant aplink juos atvirą erdvę buvo prieštaringas, netgi falsifikuojantis istorinę tiesą138. Bet kuris griovimas yra negrįžtamas veiksmas, dažnai pagrįstas ideologijų konfliktais (plg. apvalyti nuo „maskvietiškų subjaurojimų“ tarpukario Vilniuje), tačiau tyrėjai vengia kalbėti apie projekto sprendinius, kurie šiandien būtų vertinami neigiamai, tik J. Šeibokas, žvelgdamas iš dabarties pers-pektyvos, konstatuoja: „<...> gerai, kad ne viską suspėjome.“139

Išvados

Lyginant du Vilniaus senamiesčio rekons-trukcijos projekto variantus, kurių vieną rengė sovietinėmis miestų planavimo nor-momis besivadovavęs institutas „Lietpro-jektas“, o antrąjį – besispecializavusi restau-rauti MRGD, paprastai apsiribojama trumpu patvirtinto (geriausio) projekto įvertinimu, tačiau išsamesnis projektų palyginimas at-skleidė ne tik skirtingas organizacijų verty-bines pozicijas, bet ir nuolatinį balansavimą bandant įgyvendinti kontroversišką projek-tavimo užduotį. Nepaisant dviejų skirtingų požiūrių, sprendžiant vertybinių sistemų konfliktą, buvo įtvirtintas ambivalentiškas senamiesčio įvaizdis – vertingas istorijos paminklas ir antisanitarinė praeities liekana, neatitinkanti „normalių gyvenimo sąlygų“.

Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projekto variantų palyginimas ir tvirtinimo istorija išryškino socialinių bei politinių

137 Markevičienė J. Vilniaus kultūros paveldo ap-sauga…, p. 165.

138 Šešelgis K., Lasavickas S. Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projekto aiškinamasis raštas. II tomas, l. 59–60.

139 Interviu su J. Šeiboku, 2013 03 14.

153

kontekstų svarbą reglamentuojant paveldo apsaugą. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje kintant architektūrinės valdžios situacijai atsirado galimybių inicijuoti ir patvirtinti rekonstrukcijos projekto variantą, pareng-tą patriotiškai nusiteikusių restauratorių, siekusių išsaugoti mieste kuo daugiau paveldo.

Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas (MRGD) vadinamas didžiuliu laimėjimu ir pavyzdžiu, nutylint neįgyven-dintus socialistinio miesto kūrimo sprendi-nius, tačiau nederėtų pamiršti, kad jis, kaip ir alternatyvusis variantas, priklauso lai-kotarpiui, kuriame sanacija buvo toks pats natūralus sprendimas, kaip paminklų res-tauravimas. Abiejuose projektuose ne(iš)- vengta socialistinio miesto planavimo principų, tačiau MRGD projektas buvo orientuotas į išsaugojimą, nors ir nusilei-džiant funkcijai ten, kur tai neišvengiamai būtina, o „Lietprojekto“ variante siekta modernizuoti, sukurti socialistinį miestą, išsaugant senąsias struktūras tik ten, kur galima. Šiuos skirtumus lėmė ne tik išanks-

tinės organizacijų pozicijos, bet ir skirtingų sričių specialistų indėlis bei projektavimo pagrindu tapusios analizės, „Lietprojektą“ nuvedusios standartinio, normas atitinkan-čio miesto kūrimo keliu, o MRGD, atlikusią išsamius ir iki šiol vertės nepraradusius istorinius tyrimus, – paveldosaugos priori-tetų link, žinant, ką, kodėl ir kur labiausiai reikia saugoti.

Galima teigti, kad MRGD autoriams pagal to meto sampratą ir galimybes pa-vyko suderinti prieštaringus projektinės užduoties reikalavimus – išsaugoti praeities miestą šiuolaikiniame mieste. Būtent šio projekto pagrindu toliau plėtoti Vilniaus senamiesčio apsaugos dokumentai, kintant paveldo sampratai, vadinti jau nebe re-konstrukcijos, o regeneracijos ar apsaugos planais, o projekte pasiūlytas kvartalinis skirstymas, atspindintis kompleksinį požiūrį į miestą, naudojamas ir šiandien. Šia prasme J. R. Glemža yra teisus – nors rekonstrukci-jos projektas nebuvo pirmasis Vilniaus se-namiesčio apsaugos dokumentas, jis pradėjo iki šiol nenutrūkusią apsaugos tradiciją.

THE DILEMMA OF SOCIALIST CITY STANDARDS AND HERITAGE PROTECTION: VARIANTS OF THE FIRST VILNIUS OLD TOWN RECONSTRUCTION PROJECT

Viltė JanušauskaitėS u m m a r y

The Vilnius Old Town planning documents of the interwar period embedded the priority of heritage pro-tection, meanwhile the soviet specialists revealed there “a number of shortcomings improper for a socialist city”. In 1956–1959, these two concepts – the valuable heritage vs unhigienic remnants of the past – were considered in the Vilnius Old Town Reconstruction project. An (im)possible task was raised – to ensure “normal living conditions” while saving historical structures of the city. Two leading design organisations of that time – MRGD and Lietprojektas – analysed the prevailing conditions, historical and architectural values, and developed their concepts defining the Old

Town future. These variants had much in common: the demolishion of poor technical condition and/or low architectural value buildings for intensity reduction, augmenting green public spaces, eviction enterprises and industry, and solving the traffic problems. Con-cerning the latter aspects, the Lietprojektas designed two highways crossing the Old Town; the project involved the demolishion of obstructing buildings and historical urban layout changes halving the number of quarters. On the contrary, MRGD proposed to eliminate transit transport from the protected area by means of a bypass. The main difference lied at the ideological level: Lietprojektas seeked to create a

154

proper socialist city, preserving old structures if and where it was possible; instead, MRGD tried to save historical values avoiding intervention, unless it was inevitable. In 1959, the MRGD variant was approved and now is remembered as the end of the postwar de-molitions in Vilnius as well as a set precedent in other

cities’ protection plans in the former USSR. Hence, concerning the dilemma of different value systems, an ambivalent image of the Old Town was established. However, one may say that the MRGD project was given priority as it better resolved the contradictory task – to preserve the heritage in a contemporary city.

Įteikta 2013 03 18Parengta skelbti 2013 04 04

155

ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2013 31

Apžvalgos

APIE BALTARUSIJOJE SURASTUS PANEVĖŽIO MOKYTOJŲ SEMINARIJOS (1872–1918)DOKUMENTUS

Panevėžio mokytojų seminarija buvo įsteigta Rusijos caro Aleksandro II 1872 m. birželio 27 d. įsaku. Rengė mokytojus Kauno gubernijos pradinėms mokykloms. Priklausė Vilniaus švie-timo apygardos valdybai. Dėl vykdytos rusinimo politikos į ją buvo priimami tik stačiatikių tikėjimo asmenys. Daugelis jų buvo atvykę iš Minsko ir kitų gubernijų. Kad tapę mokytojais galėtų susikalbėti lietuviškai, seminaristai buvo mokomi lietuvių kalbos. 1906–1908 metais seminarijoje lietuvių kalbos mokytoju dirbo Jonas Jablonskis. Tuo metu joje mokytis leista katalikų tikėjimo ir kitų konfesijų vaikams.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1915 metų vasarą Panevėžio mokytojų seminarijos per-sonalas ir mokiniai evakuoti į Mstislavlį, Mogiliavo guberniją. Kartu su inventoriumi, biblioteka čia buvo išvežtas ir seminarijos archyvas. Juozapo Ka-zakevičiaus memuaruose „Amžiaus kronika“ pa-teikiama duomenų, kad seminarijos archyve buvo saugomi iki 1863 metų Troškūnuose, Palėvenėje, Biržuose buvusių gimnazijų, kitų progimnazijų ir parapinių mokyklų dokumentai (Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 112-3, l. 59).

Po karo Panevėžio mokytojų seminarija atgal į Lietuvą negrįžo. Seminarijos veikla evakuacijoje ir jos archyvo likimu niekas nesidomėjo. Buvo manoma, kad jis neišliko. Ieškant seminarijos pėd-sakų Mstislavlyje, pirmiausia kreiptasi į Mstislavlio istorijos-archeologijos muziejų, iš kur buvo gautas atsakymas, kad Pirmojo pasaulinio karo metais Panevėžio mokytojų seminarija tikrai buvo eva-kuota į Mstislavlį, bet muziejus apie jos veiklą jokių duomenų neturi. Vėliau Baltarusijos nacionaliniam

istorijos archyvui internete paskelbus fondų sąrašą, rasta netikėta žinia, kad archyve saugomą fondą Nr. 2419 sudaro Mstislavlio ir Panevėžio mokytojų seminarijos dokumentai. 2011 metais iš šio archyvo gautas patvirtinimas, kad šiame fonde tikrai saugomi Panevėžio mokytojų seminarijos dokumentai ir nustatyta tvarka su jais galima susipažinti archyvo skaitykloje.

Panevėžio apskrities archyvo 2012 metų veiklos plane priemonei „Identifikuoti iš Lietuvos išvežtus ir kitus su Lietuva susijusius dokumentus bei atlikti jų paiešką“ įgyvendinti numatyta komandiruotė į Baltarusijos nacionalinį istorijos archyvą. Nuvykus į Minską ir susipažinus su šiame archyve saugo-mais Panevėžio mokytojų seminarijos dokumen-tais, buvo išsiaiškintas jų kiekis ir sudėtis, surinkti duomenys apie seminariją evakuacijoje.

Pirmaisiais mokslo metais į Mstislavlį per-keltoje Panevėžio mokytojų seminarijoje mokėsi 76 mokiniai, iš jų 3 lietuviai. Vėlesniais metais mokinių padaugėjo iki 90. Visi jie gaudavo sti-pendijas arba Tatjanos komiteto pašalpas, gyveno nuomojamuose privačiuose butuose. Seminariją priglaudė Mstislavlio pradžios mokykla, užsiėmi-mai vyko antra pamaina. Yra duomenų, kad 1918 metų pradžioje buvo svarstomas tolesnis lietuvių kalbos mokymas seminarijoje.

Baltarusijos nacionalinio istorijos archyvo pirmtakas Baltarusijos TSR centrinis valstybinis istorijos archyvas iki 1963 metų, kol persikėlė į Minską, buvo įsikūręs Mogiliave. Kaip ir kada į šį archyvą pateko Panevėžio mokytojų seminarijos dokumentai, neaišku. Žinoma tik viena, kad 1947 metais į šiame archyve sutvarkytų Mstislavlio pe-dagoginių kursų ir Panevėžio mokytojų seminarijos

156

bylų apyrašą buvo įrašyti 83 apskaitos vienetai, dokumentų chronologinės ribos – 1904–1921 m.

Iš šio apyrašo baigiamojo įrašo dar matyti, kad 1952 m. gegužės 13 d. aktu Nr. 5 1920–1921 metų Mstislavlio pedagoginių kursų 14 bylų buvo per-keltos į kitą archyvą ir prijungtos prie Mstislavlio pedagoginio technikumo dokumentų fondo. Pane-vėžio mokytojų seminarija 1918 metais buvo per-vadinta į Mstislavlio mokytojų seminariją. Fondas šios seminarijos vardu pavadintas pagal vėliausią dokumentų sudarytojo pavadinimą. 1950, 1951, 1960, 1965 metais fondas papildytas 5 naujomis bylomis. Šiuo metu į fondo apyrašą įrašytos 74 bylos, iš kurių 71 priklauso Panevėžio mokytojų seminarijai arba yra su ja susijusi. Iš jų 39 yra iš 1904–1914 metų laikotarpio ir buvo atvežtos iš Lietuvos, evakuacijoje sudarytos 32 bylos. Tai pedagogų tarybos posėdžių protokolai, seminarijos auklėtinių sąrašai, vertinimo žurnalai, baigimo atestatai, duomenys ir ataskaitos apie seminariją, susirašinėjimo, seminarijos pastatų remonto ir kiti veiklos dokumentai. Atskiros Panevėžio mokytojų seminarijos bylos yra tyrinėtos Baltarusijos istorikų.

Iki evakuacijos Panevėžio mokytojų seminari-jos archyve buvusių Troškūnų, Palėvenės, Biržų gimnazijų, kitų progimnazijų, parapinių mokyklų dokumentų Baltarusijos nacionaliniame istorijos archyve nerasta. Šiame archyve taip pat buvo atlikta ir Pirmojo pasaulinio karo metais evakuotų į Vitebską Šiaulių vyrų ir mergaičių gimnazijų, į Mogiliavą – Panevėžio ir Raseinių liaudies mokyklų inspektorių dokumentų paieška, bet ir jų rasti nepavyko. Kaip paaiškino Baltarusijos archyvistai, Panevėžio mokytojų seminarijos dokumentai per karus išliko tik dėl laimingo atsitiktinumo.

Surasti iki šiol Lietuvoje nežinomi Panevėžio mokytojų seminarijos dokumentai yra reikšmingi šios seminarijos ir Lietuvos švietimo istorijos tyri-nėjimams. Panevėžio mokytojų seminarijos veikla 1915–1918 metais Mstislavlyje iš viso nėra tyrinė-ta. Seminarijos dokumentai surasti pernai pažymint jos įkūrimo 140-ąsias metines. Norėtųsi susitarti su Baltarusijos nacionaliniu istorijos archyvu, kad būtų padarytos šių dokumentų skaitmeninės kopijos ir saugomos pas mus Lietuvoje.

Leonas Kaziukonis

157

ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2013 31

Knygų lentynoje

LIETUVOS ISTORIJOS SINTEZĖ: NAUJA AR TIK ATNAUJINTA SENA

Rec.: Eidintas A., Bumblauskas A., Kulakauskas A., Tamošaitis M. Lietu-vos istorija. Vilnius, 2012, 280 p., iliustruota

Keturių autorių – Alfredo Bumblausko, Antano Kulakausko, Alfonso Eidinto ir Mindaugo Ta-mošaičio – „Lietuvos istorija“ – pirmoji istorinė sintezė, apimanti visą Lietuvos raidą nuo seniausių laikų iki integracijos į transatlantines struktūras XXI a. Knyga parengta Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungai proga ir jau numatyta išversti į šešias užsienio kalbas: anglų, prancūzų, ispanų, vokiečių, lenkų ir rusų. Tad ji skirta, visų pirma, ne akademinei bendruomenei, bet plačiajam skaitytojų ratui ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Patys autoriai kiek pompastiškai pabrėžė, kad šis darbas iš esmės atnaujina tarpukariu Adolfo Ša-pokos redaguota sinteze sukurtą Lietuvos istorijos naratyvą. Recenzija gimė 2012 m. rudenį, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto antro kurso magis-trantų seminare, kuriame docento Nerijaus Šepečio vadovaujami studentai naująją sintezę preparavo įvairiausiais rakursais. Jų nuveiktas darbas ir pri-statomas šiame tekste1.

Knygos tikslai„Lietuvos istorijos“ sintezė atsirado kaip didakti-nis ir eksportinis darbas. Tai pagrindiniai analizės atskaitos taškai, padedantys suvokti, kaip ši sintezė gimė ir kodėl gimė būtent tokia. Ji nėra skirta Lietuvos skaitytojams ar juo labiau profesiona-liems Lietuvos istorikams. Visų pirma knygelė per trumpa, tad sunku tikėtis visiškai naujos faktinės

1 Dėl autorių gausos ir skirtingo jų mąstymo ir rašymo būdo tam tikras stilistinis ir mintinis nenuoseklu-mas bei fragmentiškumas tekste tapo neišvengiami.

informacijos ar negirdėto interpretacinio modelio. O orientacija į Vakarų skaitytoją akivaizdi: nuo pat savo istorijos pradžios, nuo ikivalstybinių laikų ir net anksčiau Lietuva buvo Vakarų civilizacinės ir kultūrinės erdvės sudedamoji dalis. Nedidelis knygos tiražas lietuvių kalba (500 egz.) taip pat rodo, kad ji pirmiausia skirta užsienio skaitytojui, kuriam visa Lietuvos istorija – tai egzotiška ir nepažinta teritorija. Tezė, jog Lietuva yra integrali Europos dalis, eina per visą knygą ir visuose jos skyriuose akcentuojamas būtent šis leitmotyvas. Jis pasiekia kulminaciją XXI a., tai Lietuvos in-tegracija į Europos bei transatlantines struktūras, kai po ilgų klajonių, lyg duktė paklydėlė, knygos herojė grįžta į Europą, kurios sudedamoji dalis ji visada buvo ir bus.

Ryškiausia sintezėje jos redaktoriaus A. Eidinto ir didžiosios tekto dalies autoriaus A. Bumblausko įtaka. Tad panašu, kad šių dviejų mokslininkų istorinės minties derinys turėtų sudaryti veikalo koncepcijos pagrindą. Įvade deklaruojamas ne tik „šapokinės“ istoriografijos tradicijoje domi-nuojančio naratyvo, ieškančio lietuvių Lietuvos istorijoje, atsisakymas, bet, atrodytų, ir Edvardo Gudavičiaus koncepcijos patobulinimas: formuo-jamas Lietuvos ne kaip atsiliekančios, o pažangios ir kuriančios Vakarų civilizacijos atstovės įspūdis. Lietuvos istorija – ne tik geopolitinių išorės aplin-kybių padarinys, bet ir sąmoningos, organizuotos Lietuvos žmonių veiklos rezultatas, skirtingomis formomis išlaikęs tradicijos perimamumą visose epochose. Daugiausia dėmesio skiriama politinei

158

istorijai, populiariai papasakojant iš kur atėjome ir kuo tapome. Socialiniai ir ekonominiai reiškiniai lieka nuošalyje, paminint tik vieną kitą ryškesnį faktą ar tendenciją. Ypač akcentuojami Lietuvą su Vakarais suartinantys, o drauge eilinio europiečio dėmesį galintys patraukti, taigi pozityvūs istorijos elementai: demokratinė tradicija, tolerancija ir daugiakultūriškumas bei daugiakonfesiškumas (Lietuvos žydai, rusėnai ir lenkai – integrali Lie-tuvos dalis). O lietuvių paieškos Lietuvos istorijoje atsisakoma, suvokiant, kad tai tautiškai patriotiš-kas, bet drauge izoliacionistinis modelis.

Vis dėlto pačioje sintezėje šapokinio naratyvo įveikos nėra nuosekliai laikomasi. Aktyviai vei-kianti Lietuva sudėtingesniais istorijos tarpsniais tampa niekuo dėta auka. Tad dažnas koncepcijos ir turinio neatitikimas verčia suabejoti knygos didaktiniu novatoriškumu ir perša nelabai malo-nią mintį, jog galbūt tai tėra jau žinomas istorijos pasakojimas, papuoštas proginiais blizgučiais. Tai panašiau į platų proginį konspektą, skirtą 2013 m. Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungos Vadovų Tarybai.

ChronologijaKnygos chronologinis modelis įprastas tokio tipo sintezėms: pasakojama nuosekli istorija nuo senovės iki naujausių laikų. Be įvado, sintezę sudaro šeši skyriai. Pirmasis jų skirtas seniau-siems laikams (nuo pirmojo Lietuvos paminėjimo 1009 m.) ir ankstyvajai Lietuvos Didžiosios Ku-nigaikštystės (LDK) istorijai, antrasis – vėlyvajai LDK istorijai (nuo Liublino unijos 1569 m. iki trečiojo ATR padalijimo 1795 m.), trečiasis – carinės Rusijos okupacijos laikotarpiui, ketvirta-sis – tarpukario nepriklausomos Lietuvos istorijai, penktasis – Antrojo pasaulinio karo metams ir SSRS okupacijos laikotarpiui, šeštasis – naujau-siems Lietuvos istorijos laikams. Tad pateikiama įprasta periodizacija, Lietuvos istoriją skaidant į „klasikines“ epochas.

Nors turinyje atsispindintis chronologinis mo-delis atrodo įprastas ir aiškus, vis dėlto atidžiau skaitant knygą krinta į akis tam tikras nenuose-klumas. Pirmajame knygos skyriuje po Algirdo

laikų istorijai skirtos dalies iškart peršokama prie Lietuvos krikšto. Taigi, lieka neaprašytas dešim-ties metų laikotarpis – nuo 1377 iki 1387 m. – paprastai istoriografijoje susilaukiantis nemažai dėmesio. Du valstybiniai perversmai, didžiojo kunigaikščio Kęstučio nužudymas, Vytauto Didžiojo kovos dėl tėvonijos pradžia pradingsta nebūtyje. Lygiai taip pat autoriai praleidžia ir laikotarpį po Vytauto mirties. Šį trūkumą turėtų atsverti sociokultūrinė XV–XVI a. LDK istorija, kuriai rodoma nepalyginti daugiau dėmesio. Pastaroji dominuoja ir Abiejų Tautų Respublikos laikotarpiu, kai barokas ir žydai visiškai užgožia bajorų grupuočių tarpusavio kovas. Carų Lie-tuvoje pabrėžiami įprasti, „tautiškos“ istorijos elementai: Napoleono žygis per Lietuvą 1812 m., 1830–1831 ir 1863–1864 m. sukilimai, Valan-čiaus veikla, rusinimo politika 1864–1904 m. ir kova su ja bei Lietuva po 1905 m. Rusijos revo-liucijos. Interpretacija pateikiama per kultūrinę prizmę, dažnai pamirštant platesnį – Rusijos imperijos ir Europos – kontekstą. Neproporcingai daug vietos užima kovos dėl Lietuvos nepriklau-somybės 1918–1920 m. Taigi tiek pat, kiek chro-nologinė 1923–1938 m. atkarpa, nors pastarasis laikotarpis yra aštuonis kartus ilgesnis. Žiūrint į turinį gali susidaryti vaizdas, kad Lietuvoje buvo tik vienas prezidentas A. Smetona ir tik du ministrai pirmininkai – A. Voldemaras ir J. Tū-belis. Epocha, apimanti pirmą sovietinę ir nacių okupacijas (1940–1944 m.), kai aptariami Lietu-vos sovietizacija, represijos, nacių okupacija ir holokaustas (šiam rodoma ypač daug dėmesio), yra tokio pat ilgio kaip ir paskesnysis poskyris. Tačiau šis chronologinis etapas (1944–1988 m.) yra net dešimt kartų ilgesnis. Nors šį laikotarpį būtų galima suskirstyti į tris etapus – stalinistinį, atšilimą ir stagnaciją, to atsisakyta. Išskirta gin-kluota rezistencija, ekonomikos susovietinimas, kultūros suvienodinimas. Dažniausiai autoriai perbėga paviršutiniškai, parodydami, kad toks faktas buvo, ir nesigilindami į smulkmenas. Pa-skutinis skyrius yra apie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį, nepriklausomybės atkūrimą ir Lietuvą atkūrus nepriklausomybę. Tad labai keistai atro-do skyriaus pavadinimas „Dainuojanti revoliu-

159

cija“ – juk po 2000 m. nei dainų, nei revoliucijų nebepasitaiko.

Suprantama, kad tokios nedidelės apimties sintezėje visko aprašyti buvo tiesiog neįmanoma ir teko rinktis. Autorių siekis pristatyti Lietuvos istoriją Vakarų skaitytojui lėmė, kad daugybė vi-daus istorijos įvykių buvo praleista. Bet kita vertus, matome, jog, aptarus LDK žlugimą, išlaikomas li-tuanocentristinis pasakojimo modelis, nebeieškant ar neberandant įdomybių, turinčių suartinti mus su Europa. Platesnis istorinis kontekstas išnyksta ir vėl susitelkiama į Lietuvą savyje. Tad galime suabejoti, ar autoriams išties pavyko įveikti šapokinį naci-onalizmą ir iš esmės atnaujinti istorinį naratyvą. Absoliučiai „klasikinis“ svarbiausių istorinių datų sąrašas šias abejones tik sustiprina.

Asmenybės: herojai ir niekšaiSkaitant knygą nuo pat pradžių, A. Bumblausko ra-šytuose skyriuose iškylantys herojai yra tradiciniai, tad pasirodo tikrai dėsningai. Karalius Mindaugas, nors ir elgėsi niekšingai, vis dėlto ne tik sukūrė Lietuvos valstybę, bet ir sugebėjo (nors ir laikinai) įtraukti ją į Europos šalių šeimą. Tad eksportiniame knygos kontekste jis atrodo visai teigiamas. Tačiau šalia esančioje ikonografijoje greta Mindaugo, lyg lygiaverčiai didybės kūrėjai, pasirodo ir Gediminas, ir Algirdas, ir Kęstutis su Vytautu, ir netgi Birutė. Tai pirmoji šios sintezės moteris, tiesa – apie ją tekstas nelabai užsimena. Žinoma, svarbiausias herojus – Vytautas Didysis, užgožiantis visus ir drauge tam-pantis lyg simboliniu Lietuvos galybės įsikūnijimu. Jis nelyg „Aleksandras Makedonietis, Aleksandras Suvorovas, Cezaris“ (p. 48), vykdantis LDK impe-rinę misiją. Šalia pasirodantis Jogaila nevaizduo-jamas kaip Vytauto antipodas, blogasis pusbrolis. Jis teigiamas valdovas, atvedęs valstybę į Europą. Tiesa, paminėta, kad ne vieni Vytautas su Jogaila inicijavo ši procesą. Prie to prisidėjo ir valstybės elitas – bajorija. Abiejų Tautų Respublikai skirta dalis išskydusi ir ryškesnėmis figūromis nepasižymi. Tiesa, yra vienas labai ryškus niekšas – paskutinis valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis. Jis susitaikėlis, marionetė, silpna asmenybė, negebėjusi pasipriešinti valstybės padalijimams.

Svarbiausia tarpukario asmenybe laikomas, žinoma, prezidentas Antanas Smetona. O demokra-tinio laikotarpio veikėjai paskęsta A. Eidinto sura-šytoje įvykių jūroje. Rodo, iki A. Smetonos nebuvo nė vieno, vertesnio dėmesio. Pats prezidentas, anot autoriaus, autoritarinis lyderis, diktatorius, tačiau aksominis, nepasižymėjęs represijomis ir garbingai pasitraukęs, Lietuvos neišdavęs.

Nacių okupacijos epochoje Kazio Škirpos ir Juozo Ambrazevičiaus portretai išplaukę, trūksta ryškesnių vertinimų. Autorius teigia, jog K. Škirpa nebuvo tyras, mat nevengė nacistinės retorikos. J. Ambrazevičių vertinti sunkiau. Iš esmės išsisuka-ma nuo griežtesnių vertinimų pareiškiant, jog „pati Laikinoji vyriausybė nedeklaravo žudynių, tačiau deklaruojamu antisemitizmu siekė nuolaidų iš na-cių Vokietijos ir plaukė jos farvateryje“ (p. 197). Nepasakoma, kuo redaktoriai J. Ambrazevičių laiko: buvusiu vyriausybės vadovu, nacių kolabo-rantu, uzurpatoriumi ar dar kažkuo. Paminėtas ir generolas Jonas Žemaitis, kaip partizaninio judė-jimo vadas. Tiesa, nors jis pristatomas kaip ryškus herojus, pamirštama, kad jis dar ir prezidentu buvo.

Aiškiausią koncepciją ir poziciją matome A. Bumblausko rašytame tekste. Nekreipiant dė-mesio į tai, teisingai ar neteisingai, gerai ar blogai pasielgta išryškinant vienas ar kitas asmenybes, galima autorių pasveikinti dėl pozicijos turėjimo per se ir pakankamai aiškios jos išraiškos tekste. Turime Mindaugą, gediminaičius, Algirdą, žino-ma, Vytautą. Kitaip tariant, turime dar tarpukariu pagimdytą kunigaikštiškos Lietuvos koncepciją. Kiek neįprastai atrodo šv. Kazimiero ir ypač Vilniaus Gaono sureikšminimas, tačiau tai visada reikia priskirti eksportiniam knygos tikslui. Tačiau tolesniuose skyreliuose asmenybių nebelieka, o atsitiktinai ir be griežtesnės atrankos išnyrančios personalijos nekuria jokio aiškesnio ar įdomesnio paveikslo. Asmenybės toliau dingsta, epizodiškai parodomi nežinia kokiais kriterijais vadovaujantis atrinkti Lietuvos istorijos veikėjai, nesudarantys jokio ryškesnio vaizdo skaitytojui. Žvelgiant per asmenybių (herojų / niekšų) prizmę, knygos tekstas nei leidžia susidaryti ryškesnį vaizdą, nei griauna įsisenėjusius mitus, nei kamšo istorinės sąmonės spragas.

160

Skyrių analizė

Lietuvos Didžioji KunigaikštijaŠią epochą analizuoja du prof. A. Bumblausko parašyti skyriai, pristatantys Lietuvos istoriją iki Abiejų Tautų Respublikos padalijimo. Pabrėžtinas XVI a. lūžis, įvykęs sudarius Liublino uniją ir susijungus į bendrą valstybę su Lenkija, parodant, jog būtent šis įvykis nulemia tolesnę istoriją ir jos raidą. Skyrių dėstymas aiškus ir sklandus. Pirmiau-sia prieš mūsų akis iškyla kunigaikštiška Lietuva. Tai stiprios valstybės, savo apogėjų pasiekusios valdant Vytautui Didžiajam, istorija. Susiduriame su neblogai pažįstama iš esmės politine istorija, praturtinta kultūrine krikšto svarba. Į akis krinta ir išsaugotas žūtbūtinių kovų su kryžiuočiais leit-motyvas. Tad nors autoriai ypač pabrėžė istorinio pasakojimo atnaujinimą, iš tiesų nuo šapokinio naratyvo pernelyg nenutolo.

Skyrius, skirtas Abiejų Tautų Respublikai, gerokai įdomesnis ir vertas platesnio aptarimo. Aiškiai jaučiamas autoriaus tikslas: pademons-truoti gražiuosius Respublikos laikotarpio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos faktus, kurie nepelnytai pamirštami ar sąmoningai nutylimi. Taigi tamsusis LDK etapas LLV / ATR (būtent pramaišiui ir vartojami trumpiniai, nors tikrai galėtų būti tik vienas, tad susidaro įspūdis, kad skyrius kompiliuotas iš skirtingų tekstų) sudėtyje gerokai prašviesinamas, tarsi mėginant pabrėžti skaitytojams, kad LDK buvo graži ir turėjo kuo pasidžiaugti XVI–XVIII a. tarpsniu.

Politinės istorijos šiame skyriuje beveik nėra: valdovai, didikai ir bajorijos peripetijos lieka kažkur toli toli. Kyla klausimas, ar politiniai šio laikotarpio niuansai buvo nutylėti dėl to, kad šioje sferoje nebuvo kuo pasididžiuoti bei pasigirti? Tad nuspręsta negražių dalykų netraukti „parodinėn“ knygon. Ar tiesiog numatyta, jog visų pirma skai-tytojus reikia patraukti po skambiais ir patraukliais žodžiais slypinčiais fenomenais? Tokiais kaip kon-federacija, tolerancija, unikalusis Vilniaus barokas, Konstitucija ir panašiai.

Panašu, kad dėl politinės istorijos nebuvimo ir ieškant naujo veido poliublininei Lietuvos istorijai, pagimdytas pats įdomiausia sintezės skyrius. Išsa-

miai pateikta kultūrinė ir socialinė epochos raida, pabrėžiant reiškinius, kuriais galima didžiuotis. Nuo universiteto ir švietimo iki baroko epochos. Nuo lietuvių išsikovotų teisių Liublino unijos metu iki Gegužės 3-iosios konstitucijos.

Manytume, jog profesoriaus požiūris į šią epo-chą vis dar yra vienas pačių moderniausių. Autorius drąsiai kviečia praskleisti miglą ir nuobodulį (juk moksleiviui ši epocha pati nuobodžiausia ir men-kiausiai pažįstama), parodydamas, kad tai visai nebaisu. Nebaisu, nes po Liublino unijos netapo-me lenkai, nebuvome barbarai, nes bažnyčioms raitėme įmantrius barokinius bokštus, daugiakul-tūriškumu ir daugiakonfesiškumu šluostėme nosį Vakarams sūpuodami Europos tolerancijos lopšį, Vilniaus Gaonas mums dėjo stambų pliusą pasaulio žydų istorijoje, Vilniaus universitetas visavertiškai europietiškai švietė LDK jaunuolius, o Gegužės 3-iosios konstitucija mums suteikė laimės vadintis pirmaisiais Europoje ir apskritai, jei ir toliau istori-jos vingiai nebūtų susisukę, gyventume dabar kaip, pavyzdžiui, škotai Didžiojoje Britanijoje.

Vis dėlto A. Bumblauskas stengiasi išvengti kai kurių aštresnių kampų. Sakysime, tikrai iš-samiai išdėstytas lietuvių tautos klausimas, kas ji yra ir kaip dera su lenkų tauta. Tačiau perėjus prie lietuvių literatūros, paminimi tik du autoriai, rašę lietuviškai. Lenkakalbė raštija nėra minima ir neaiškinamas jos problemiškumas.

Kritikuodamas iki tol egzistavusį romantinį istorinį modelį, kai LDK lygu Vytautas Didysis ir dar kelių didžiųjų kunigaikščių šlovė, autorius iki galo iš jo neišsivaduoja. Maža to, jis kuria nau-jąją mitologiją LDK istorijai po Liublino unijos. Taigi, sutinkant su profesoriumi dėl tikrai gražių ir kartais netgi įspūdingų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės fenomenų, sužydėjusių Abiejų Tautų Respublikos laikotarpiu, nevertėtų pamiršti ne tokių šlovingų ir ne tokių unikalių: „Tvanas“, didikų vienvaldystė, bajorų anarchija ir pan.

Ilgasis XIX amžiusXIX a. šioje sintezėje pristatė A. Kulakauskas, todėl iškart galima tikėti „carų Lietuvos“ pasako-jimo modelio. Prieš pažeriant kritiką, pirmiausia

161

reikia pagirti A. Kulakauską, šiuo metu daugiau politologą nei istoriką, sugebėjusį sutalpinti ilgąjį XIX a. į mažiau nei trisdešimt puslapių. Drįstame teigti, kad autoriui teko pati sunkiausia užduotis, nes XIX a. buvo kupinas svarbių politinių įvykių ir sudėtingų tautos formavimosi procesų, be kurių išsamus epochos pristatymas iš tiesų neįmano-mas. A. Kulakauskas tiesiog meistriškai sugebėjo sutraukti savo rengtą sintezę „Carų valdžioje“ į lengvai skaitomą istorijos konspektą.

Struktūriškai XIX a. skyrius suskaidomas svarbiausių politinių įvykių – Napoleono žygio per Lietuvą, dviejų sukilimų, rusifikacijos ir knygnešių bei tautinio atgimimo. Pabrėžtina, kad prancūzme-čiui skiriama nepaprastai daug dėmesio – pusės metų laikotarpiui beveik dešimt nuošimčių viso turinio. Tai panašu į neadekvatų ir ne ypač vykusį bandymą Lietuvą matyti europiniame kontekste.

A. Kulakauskas išsamiai ir dalykiškai pristato abu sukilimus, įvardydamas priežastis, padarinius, pagrindinius veikėjus. Ypač plačiai pristatomos po sukilimų ėjusios represijos ir priešinimasis joms: spaudos draudimas, knygnešiai, nelegalios lietu-viškos mokyklos. Apskritai XIX a. pirmai pusei skiriama daug mažiau dėmesio, negu įvykiams nuo 1864 m. sukilimo. Manome, kad taip išryškėja pagrindinė A. Kulakausko idėja: Lietuva į nepri-klausomybę ateina iš XIX a. antros pusės tautinio sąjūdžio, kuriame aktyviausi buvo iš valstiečių šeimų kilę inteligentai. Pastarųjų autorius pri-skaičiuoja apie penkis tūstančius (vis dėlto drąsus žingsnis pateikti tokį skaičių).

Tokiame kontekste nestebina vyskupo M. Va-lančiaus veiklos – tautiškumo, lietuviškumo ir blaivybės diegimo Lietuvos kaime – akcentavimas. Vyskupo darbams skirti ištisi keturi puslapiai (palyginimui: į tiek pat buvo sutalpinti abu sukili-mai), o tai tokios apimties knygelėje yra išties per daug. M. Valančiaus vardas atsiranda net poskyrio pavadinime. Tai vienintelis atvejis A. Kulakausko parašytoje dalyje. Nesiekiame sumenkinti vysku-po nuveiktų darbų svarbos, bet jo veikla skyriuje išpučiama ir prieš ją gerokai nublanksta net ir aušrininkai.

Manytume, kad autorius nepagrįstai neaptarė kai kurių reikšmingų laikotarpio fenomenų, taip

nuskurdindamas epochos paveikslą. Tikrai gali-ma buvo išskirti baudžiavos ir jos panaikinimo svarbą. XIX a. pirmos pusės žemaičių tautinis sąjūdis, visuotinai laikomas pirmuoju lietuvių tautinio atgimimo ir lietuvių tautinio sąjūdžio etapu, aprašytas menkai ir visiškai užgožiamas M. Valančiaus asmens. Bajorų luomas mechaniškai išbraukiamas iš socialinės visuomenės struktūros po 1830–1831 m. sukilimo. Jis tiesiog pradangi-namas į nebūtį. Nors A. Kulakauskas mini XIX a. antros pusės emigraciją ir emigrantų veiklą JAV, visiškai pamiršo XIX a. pirmos pusės politinius emigrantus, pavyzdžiui, patrauklų, netikėtą ir kiek egzotišką Ignaco Domeikos likimą Čilėje. Per pusę sutrumpinus skyrių apie vyskupo M. Valančiaus veiklą atskleisti šiuos svarbius Lietuvos XIX a. istorijos momentus būtų buvę lengviau. Taigi kyla svarbus klausimas: ar autoriui vertėjo konspektuoti beveik dvidešimties metų senumo savo knygą? Ar vis dėlto, pasitelkus naujausias studijas, pabandyti permąstyti XIX a. Lietuvos istoriją?

Tarpukaris ar smetonmetis?Skyrius pradedamas situacijos prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir po jo aptarimu ir lietuvių elito planų, kokia forma atkurti valstybę, pristatymu. Valstybės paskelbimo interpretacija nenukrypsta nuo tradicinės istoriografijos – gruodžio 11 d. aktui pripažįstama tik įžangos reikšmė. Aprašant kovas su Lenkija, aptakiai vengta bet kokių prieštaravi-mų: beveik šimtmetinė lietuvių istoriografijos tra-dicija Lenkijos invaziją į Vilnių vadinti okupacija pakeista keistoku terminu atiteko (p. 144; tarpinėje išvadoje p. 147 – užėmimu). Panašu, kad tai galima sieti su knygos užsakovu – Užsienio reikalų minis-terija ir diplomatų noru nesukelti jokių konfliktų. Apskritai, analizuojant šią sudėtingą temą, buvo išlaviruota visai sėkmingai, nepainiojant priežasčių su padariniais, prasminius akcentus sudėliojant net ir mažiau įgudusiam skaitytojui suprantama kalba.

Tolesniame pasakojime kiek trūksta dėstymo nuoseklumo, daugiausia dėmesio skiriama be kon-teksto pateikiamiems rezonansiniams istoriniams įvykiams. Pavyzdžiui, 1923 m. Klaipėdos prisi-jungimui, kuris sintezėje „Klaipėdos sukilimu“

162

nevadinamas. Terminas pakeistas „akcija“ bei panašiais sinonimais. Tekste išsklaidoma bet kokia sukilimo iliuzija, stengiantis objektyviai nušviesti visus Klaipėdos užėmimo vidinius ir tarptautinius užkulisius. Tačiau aiškumo ir kovos su miglomis galima pasigesti skaitant apie bene kontroversiš-kiausią tarpukario įvykį – 1926 m. perversmą. Priežasčių surašyme trūksta skaidrumo ir logišku-mo. Viskas primityvokai suvedama į kunigų algų panaikinimą, karininkų mažinimą ar opozicijos nemeilę demokratijai. Išvengta įvardijimo, kas konkrečiai stovėjo už kariškių nugarų. Pagailėta vietos visais valstybės valdymo lygmenimis įsi-vyravusio chaoso priežastims analizuoti. Posky-ryje apie A. Smetoną ir A. Voldemarą pagirtinas racionalus siekis atskleisti prezidento asmenybės bruožus, tačiau šio politiko formavimosi prasmin-ga pradėti ieškoti nuo carinio laikotarpio. O čia kažkodėl nuklysta į Vytauto Didžiojo kultą, kuris tebuvo tik dalelė A. Smetonos paveikslo dėlionėje (p. 161–163). Kur kas nuoseklesnis prezidento ir J. Tūbelio tandemą aprašantis poskyris – jame išdėstyti esminiai ūkio raidos ir šių dviejų politikų vaidmens vidaus politikoje bruožai. Nuosekliai aptartos ir tautinių mažumų veiklos ypatybės bei sąlygos (vis tie proginiai blizgučiai). Ypač geras tekstas „Nepriklausomybės karta“, kuriame susu-muojami ir įvertinami kultūriniai, ekonominiai ir socialiniai laimėjimai.

Nelengva užduotis – suderinti istorikų nuomo-nių skirtumus, visą tarpukario epochą sutalpinti į keliasdešimt istorijos puslapių, atlikta labai neblogai. Vis dėlto demokratinės ir smetoninės Lietuvos aiškesnės perskyros trūksta. Rodosi, kad viskas buvo pasiekta A. Smetonai valdant, nes juk jis tarpukariu valdė vienintelis.

SovietmetisPaskutinę knygos dalį rašyti teko dr. M. Tamošai-čiui. Panašu, kad kuo artimesnė šiandienai istorija, tuo sunkiau autoriui ją aprašyti. Juk išties sunkiau-sia paversti visiškai nesenus ir dar neatvėsusius įvykius pasakojimu. M. Tamošaitis pasakoja išties labai daug. Faktografiniu požiūriu du paskutiniai skyriai tikrai yra patys išsamiausi. Tačiau XX a.

pabaigos įvykių išdėstymas labiau primena dar vieną kroniką nei istoriko pasakojimą.

Savitai atrodo pasirinkimas neatskirti karo epizodo nuo viso sovietmečio pristatymo. Sky-rius „Lietuva: sovietų ir nacių okupacijos“ apima laikotarpį nuo 1940 iki 1990 m. Neabejotinai toks žingsnis prasmingas: Lietuva neteko nepriklauso-mybės ir ją atkurs tik po penkiasdešimties metų. Pasakodamas apie sovietinę okupaciją autorius išskiria ekonomikos, švietimo ir kultūros potemes. Atskiri skyreliai tenka ir ginkluotai rezistencijai bei išeivijos diplomatams. M. Tamošaitis kalba apie okupacijos žalą ir lietuvių priešinimąsi jai. Tačiau čia neatveriamas joks platesnis sovietinės sistemos suvokimas ar Lietuvos padėties Sovietų Sąjungoje apibūdinimas. Sovietinės santvarkos pristatymas apsiriboja nacionalinių vertybių ir socialistinių niekšybių supriešinimu: įvedama rusų kalba, drau-džiami tautiniai minėjimai, tautinė atributika ir t. t. Knygoje pristatoma sovietinė okupacija ir tautos drama, bet ne sovietinė sistema ir visuomenės de-formavimo padariniai. Apskritai autorius nekalba apie sovietinę visuomenę, o tik apie kovojančią. Ir nors nepasakoti apie rezistencinę veiklą būtų ne-teisinga, regis, Lietuva jau pakankamai subrendusi tam, kad skaitytų istoriją, kur viskas nėra aiškiai juoda arba balta. Tai, kas įvyksta su visuomene sovietmečiu, dažnai gali būti viena iš pagrindinių versijų, atsakančių, kodėl šiandien Lietuva yra būtent tokia. Jei knygą vertiname kaip „eksporto produktą“, praverstų platesnis žvilgsnis į sovietinę santvarką, pagaliau Lietuvos valstybės padėties toje santvarkoje įvardijimas. Nors nemaža skyriaus dalis kalba apie sovietinę okupaciją, vengiama pristatyti paprastus ideologinius principus ar šio didžiulio darinio valdymo tvarką. Regis, autorius vengia aiškiau aptarti aspektus, kur Lietuva ar lietu-vių tauta nėra pagrindinė veikėja. Išorinių jėgų pri-imti sprendimai ar primesta santvarka suvokiama kaip tautos drama. Tačiau daliai Lietuvos sovietinis valdymas buvo sąmoningas pasirinkimas.

Pastaraisiais metais nemažai kalbama apie tai, jog nacistinės Vokietijos padaryti nusikaltimai žmonijai yra pasmerkti, o komunizmo niekas neteisia. Nors Lietuvoje istorikai šią temą taip pat analizuoja, rodos, kad tai tik kalbos. Netgi šioje sintezėje, lai-

163

kydamasis tos pačios, ankstesnės, linijos, Tamošaitis daug dėmesio skiria nacių nusikaltimams, holokaus-tui, tačiau apie sovietinės okupacijos metu vykusias tremtis užsimena vos keliais sakiniais. Ir kaip tuomet užsienio skaitytojui įvertinti tokius sovietų vykdy-tus veiksmus, jei net nežinai, kokiomis sąlygomis gyveno lietuvių (ir, žinoma, kitų šalių) tremtiniai, kokia buvo išgyvenimo tikimybė. Reikia vengti save, savo tautą vaizduoti amžinomis aukomis, bet jeigu autorius pasirinko parašyti kroniką, galėjo panaudoti daugiau faktų, nušviečiančių visuomenės transformaciją sovietiniais metais.

Dabar blogio ir gėrio sankirta tarsi pernelyg užaštrinta. Nes vos tik Lietuva Tamošaičio pasa-kojime atkuria nepriklausomybę, jos vystymasis ar pasakojimo vystymas įgyja neregėtą pozityvistinį pagreitį. Nieko blogo užbaigti Lietuvos istoriją viltingai, optimistine gaida. Bet paskutinį skyrių, apimantį laikotarpį nuo Sąjūdžio susikūrimo iki Lietuvos įstojimo į ES, vadinti Dainuojančia revo-liucija – jau dezinformuojantis sprendimas. Juk ta daina nutilo gana greitai, o knyga leidžia manyti, kad mes vis dar dainuojame.

Didžiausia problema, regis, yra ta, kad autoriaus galvoje nesusigulėjęs požiūris į sovietmetį apskri-tai. Galbūt, jis nesusigulėjęs dar daugelio istorikų ir neistorikų sąmonėje, bet net ir tai neturėtų leisti kalbėti apie laikotarpį pagal jo padiktuotas taisy-kles, demaskuoti jo paties pasiūlytomis formulė-mis. Pasakojime tikrai galima išvengti ideologiškai nuspalvinto pasakymo, kad Raudonoji armija iki 1945 m. gegužės „išvadavo iš nacizmo beveik visą Rytų ir Vidurio Europą“. Juk faktas, kad sovietai nacius nustūmė į Vakarus, netampa neteisingas, nevadinant sovietų išvaduotojais.

Pasakojimu nemėginama atsakyti į klausimą „kodėl esame tokie, kokie esame?“ arba „kuo Lietuva išskirtinė ir įdomi?“ Tamošaičio parašyta sovietinės ir nepriklausomos Lietuvos istorija neišlieka atmintyje, ten nėra asmenybių nei faktų, kurie nusėstų giliai pasąmonėje. Tai yra kronika, kurią skaitant jaučiami nustatyti apimties rėmai, kartu tai yra kronika, kuria negali pasitikėti šimtu procentu – skyriuose nėra nė vienos išnašos, kuri paaiškintų pateiktas citatas ar šaltinius, iš kurių imta informacija.

Autoriai:

Doktorantas Vladas Liepuonius, magis-trantai: Karolis Bacevičius, Eglė Beloza-raitė, Gerda Gumbakytė, Tadas Ivanaus-

kas, Edita Jusčiūtė, Ingrida Kirtiklytė, Milda Kvizikevičiūtė, Gintautas Miknevi-

čius, Radion Molokovič, Benas Navakaus-kas, Danielius Novickis, Lina Pivoraitė,

Tomas Petrauskas, Gintvilė Pugačevskytė, Goda Skuodytė, Akvilė Šermukšnytė, Lin-

drė Šilėnaitė, Eglė Varakauskaitė, Paulius Zanevičius

164

ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2013 31

LENKŲ ISTORIKO ŽVILGSNIS IŠ MASKVOS Į LIETUVĄ IR PERESTROIKOS FINALĄ

Rec.: Sobczak Jan. Zmierzch ery Gorbaczowa i triumf Jelcyna. Mój znikający swiat (z „Dziennika moskiewskiego“ 1990–1992). Warszawa: ASPRA-JR, 2012. 846 s.

Istorijos įvykių dalyvių ir liudininkų atsiminimai nėra patikimiausias istorinis šaltinis dėl keleto priežasčių. Atminties defektai, siekimas išaukštinti ar bent pateisinti savąją poziciją, ideologinis ar emocinis angažuotumas neišvengiamai menkina jų objektyvumą. Žymiausias XIX a. vokiečių istorikas Leopoldas fon Rankė ragino kuo mažiau remtis ne tik atsiminimais, bet ir istorikų – įvykių amžininkų veikalais, taip pat publicistika. Tačiau tokia nuostata pernelyg kategoriška ir plečiantis XX a. istorijos mokslo diapazonui ji visiškai netinka mentaliteto istorijai, vadinamajai psichoistorijai, ir panašiai. Dienoraščiai taip pat nelaisvi nuo ide-ologinio ir emocinio juos rašiusiųjų angažuotumo, bet nesąlygojami atminties trūkumų ir vėlesnių poveikių. Jie perteikia betarpišką, „momentinį“ įvykių vertinimą.

2012 m. Varšuvoje išleista didelės apimties kny-ga yra būtent toks dienoraštis. Jos autorius – lenkų istorikas, profesorius, habilituotas daktaras, gimęs 1932 m. valstiečių šeimoje. Hitlerinės okupacijos metais šeima, gyvenusi teritorijoje, prijungtoje prie Trečiojo Reicho, buvo iškeldinta į vadinamąją Generalinę Guberniją, kentė didelį skurdą ir vargą. Pasibaigus karui Janas grįžo į tėviškę. 1950 m. jis su pagyrimu baigė gretimo miesto Tadeušo Kosciuškos licėjų, 1953 m. Lodzės aukštojoje ekonomikos mokykloje ekonomikos studijas, o 1955 m. Varšuvos universitete – istorijos. Valstiečio sūnus, pergyvenęs nacistinę okupaciją ir sunkiais pokario metais įgijęs licėjaus baigimo atestatą ir dviejų aukštųjų mokyklų diplomus, galėjo už socialinį ir kultūrinį avansą būti dėkingas nauja-jai, valdomai komunistų, Lenkijai. J. Sobčakas nuoširdžiai, bet ne dogmatiškai priėmė socializmo

idėją ir liko jai ištikimas ir po 1989 m. transfor-macijos, nors visiškai nedalyvauja politiniame gyvenime, nėra jokios partijos narys.

Įstojęs į Lenkijos jungtinę darbininkų partiją (PZPR) J. Sobčakas nesiekė partinės karjeros, o pasirinko istoriko lemtį. Dėstė Lodzėje, vėliau ilgus metus Poznanės Adomo Mickevičiaus universitete, kur, vadovaujamas prof. J. Ochman-skio, apgynė daktaro, o 1979 m. – habilitacinę disertaciją. Abiejų disertacijų tematika yra Lenkijos socialdemokratinio judėjimo istorija, jos ryšiai su Rusijos bolševikais ir pastarųjų požiūris į Lenki-jos nepriklausomybės klausimą pirmajame XX a. ketvirtyje. Tapęs habilituotu daktaru J. Sobčiakas dėstė Aukštojoje visuomenės mokslų mokykloje (devintajame dešimtmetyje pavadintoje aka-demija), pasiekė jos prorektoriaus pareigas, galima sakyti, tapo PZPR ideologinės nomenklatūros nariu. Tačiau Lenkijoje tai reiškė ne tą patį kaip Tarybų Sąjungoje.

Lenkijos aukštosiose mokyklose nebuvo dėstomas vadinamasis mokslinis komunizmas ir siaubingai nuobodus komunistų partijos istorijos kursas. Neegzistavo ir labai specifinė istorijos mokslo šaka – komunistų partijos istorija, ku-rios kandidato disertacijos TSRS nuo septintojo dešimtmečio pabaigos sudarė beveik pusę bendro tokių istorijos disertacijų skaičiaus. Lenkų istorikų darbai, skirti darbininkų judėjimui ar net komunistų partijos istorijai, buvo bent „paskaitomi“, turėjo mažiau nuvalkiotų štampų. Istorijos mokslas Lenkijoje po 1956-ųjų tapo gana pliuralistinis, nors uždraustų temų liko. Dauguma istorikų nepriklausė PZPR, socialinės kilmės kriterijus ne visada buvo lemiamas net stalinizmo laikotarpiu

165

1948–1955 m. Kaip tik 1949-aisiais profesoriaus vardai Varšuvos universitete buvo suteikti bajorų kilmės istorikams Stafanui Kieniewicziui ir Alek-sandrui Gieysztorui. Pastarasis jau 1955 m. buvo paskirtas Varšuvos universiteto Istorijos instituto direktoriumi. Taip pat istorikai nuo vadinamojo revoliucinio judėjimo tematikos be problemų pereidavo prie kitų, neideologizuotų. Pavyzdžiui, įžymus Lietuvos istorijos tyrinėtojas Ježis Och-manskis savo daktaro disertacijoje nagrinėjo F. Dzeržinskio revoliucinę veiklą.

Ir J. Sobčakas devintajame dešimtmetyje ėmėsi naujos tematikos, kuri tapo jo aistra, gyvenimo prasme ir liks fenomenas ne tik lenkų, bet ir pasaulinėje istoriografijoje. Tai plati paskutinio Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II biografija, ne tik politinė, bet ir asmenybės. Rinko medžiagą Lenkijoje, paskelbė keletą straipsnių. Darbas Maskvos bibliotekose ir archyvuose buvo būtinas ir pagal TSRS ir Lenkijos mokslų akademijų tar-pusavio bendradarbiavimo programą, nuo 1989 m. spalio iki 1992 m. gruodžio kartu su žmona Irena gyveno Maskvoje, dažnokai trumpam grįždamas į Varšuvą. Surinkta medžiaga buvo panaudota rašant Nikolajaus II biografiją, kurios išleisti jau du stori tomai (pirmasis du kartus, truputį skirtingais pa-vadinimais) ir jų sutrumpinta versija anglų kalba1.

Rašyto Maskvoje dienoraščio puslapiuose J. Sobčakas kartkartėmis išreikšdavo nerimą, ar jis po 1989 m. transformacijos Lenkijoje galės toliau dirbti aukštosiose mokyklose. Tačiau būdamas eruditas, puikus lektorius, kolegiškas ir sąmojingas žmogus J. Sobčakas pritapo ir naujomis sąlygomis. Kaip tik tada visiškai pasireiškė jo talentas. 1993 m. J. Sobčakas pradėjo dirbti Olštyno aukštojoje pedagoginėje mokykloje, kuri 1999 m. buvo pert-varkyta į Varmijos Mozūrų universitetą. Jame jis vadovavo Rytų Europos istorijos katedrai ir tapo

1 Sobczak J. Cesarz Mikołaj II, 1868–1900. Mło-dość i pierwsze lata panowania. Cz. 1: Młodość, cz. 2: Na tronie. Olsztyn, 1998, 362+284 ss; Liberał z usposo-bienia, autokrata na tronie. Postać i pierwsze lata pano-wania cesarza Mikołaja II. Torun, 2003, 620 s.; Mikołaj II – ostatni car Rosji. Studium postaci i ewolucji władzy. Pułtusk–Warszawa, 2009, 580 s.; Sobczak J. Nicholas II – the last tsar of all the Russias. The study of personage and the evolution of power. Olsztyn, 2010, 329 p.

Istorijos instituto direktoriaus pavaduotoju mokslo reikalams. 2000 m. J. Sobčakas gavo titulinio pro-fesoriaus vardą, atitinkamą diplomą Varšuvos Bel-vederio rūmuose jam įteikė prezidentas L. Valensa. 2001–2002 m., iki išėjimo į pensiją, dirbo Istorijos ir tarptautinių santykių instituto direktoriumi tame pačiame universitete.

Pensijoje, nesitenkindamas tik moksliniu darbu, J. Sobčakas dėsto vienoje geriausių Lenkijos privačių aukštųjų mokyklų – Aleksandro Geištoro humanitarinėje akademijoje Pultusko mieste. Sulaukęs aštuoniasdešimties metų profesorius yra energingas, mėgstantis bendrauti ir kartu baigia ruošti spaudai paskutinį fundamentinės Nikola-jaus II biografijos tomą. Jame bus nagrinėjamas Rusijos imperijos žlugimas, o kitos imperijos žlugimo liudininku J. Sobčakui teko būti gyvenant jos centre. Tikriausiai knygoje rasime Nikolajaus II ir M. Gorbačiovo palyginimą, bet ne TSKP generalinio sekretoriaus naudai. Tačiau negalima dienoraščių autoriaus laikyti kažkokiu retrogradu, komunistiniu dogmatiku. Recenzuojamos knygos įvade J. Sobčakas nurodo, kad jo kritiškas požiūris į Gorbačiovą atspindi būtent 1990–1992 m. realybę, o ankstyvųjų metų dienoraščiuose ne kartą buvo reiškiamas susižavėjimas ryškiu šios asmenybės skirtumu nuo pirmtakų – kitų generalinių TSKP sekretorių.

Nemažai vietos knygoje skiriama Lietuvai, jos pastangoms iškovoti ir įtvirtinti nepriklausomybę. Šias pastangas J. Sobčakas vertino palankiai. 1990 m. sausio 12 d. dienoraščio tekste rašoma apie M. Gorbačiovo vizitą Lietuvoje ir Maskvos televizijos žinių laidoje „Vremja“ parodytą ilgą reportažą iš Vilniaus: „Visur matome transpa-rantus su nepriklausomybės reikalavimais. Susitikimuose su gyventojais leidžiama kalbėti lietuvių visuomenės atstovams – ir stojančios už nepriklausomybę Lietuvos komunistų partijos šalininkams ir promaskvietiškos partijėlės („ant TSKP platformos“). <...> Buvo tiesioginė transli-acija iš jo vakarykščio susitikimo. Aiškiai matyti, jog šis politikas išsisėmė, perdegė iš vidaus kaip vadovas. Nepateikia jokių naujų argumentų, ne-paliaujamai kartoja senus. Išskyrus gražbylystės sugebėjimą, kurio neprarado, nieko naujo, verto

166

dėmesio nepateikia, nevengia ir demagogijos. Trumpai paminėjo lenkų autonomijos sukūrimo galimybę, tai atrodė kaip grasinimas lietuviams: „Štai kas jūsų laukia, kai liksite vieni.“ Tad menka kompromiso perspektyva... Gerai bent tai, kad tokie susitikimai ir derybos vyksta, o abi pusės kalba normaliai be riksmų bei beatodairiškų kaltinimų.“2

Sausio 17 d. įraše J. Sobčakas pateikia savo įspūdžius, kuriuos patyrė skaitydamas par-tinio pasitarimo, vykusio Vilniuje dalyvaujant M. Gorbačiovui, medžiagą. Ir lietuvių partiniai veikėjai, ir Gorbačiovas išdėstė savo argumentus, bet jų pozicijos buvo diametraliai priešingos. Gorbačiovas bet kokius samprotavimus apie Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę nepagrįstai traktuoja kaip inteligentijos bei profesūros „politinį žaidimą“, nukreiptą prieš darbo žmonių ekonomi-nius interesus ir sąjunginės „perestroikos sėkmę“. Toliau autorius reziumavo: „Asmeniškai esu tvirtai įsitikinęs, kad nepraeis daug laiko ir Lietuva atgaus jai priderančią nepriklausomybę. Jos siekia ne tik dabartinis Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius Brazauskas, bet ne mažiau ir Landsber-gis – vadovas opozicinio, įkurto 1988 m. birželį, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio – panašaus į mūsų Solidarność. Šis judėjimas tikriausiai laimės rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą.“3

1990 m. Užkaukazėje vyko konfliktas tarp azerų (azerbaidžaniečių) ir armėnų, kurie paskelbė Kalnų Karabacho atsiskyrimą nuo Azerbaidžano. Dienoraštyje sausio 14 d. apie tai rašoma: „Va-kar Baku mieste pasibaigė azerų nacionalistų suvažiavimas, kurio baigiamuoju akcentu tapo siaubingas naktinis ten gyvenusių armėnų po-gromas. Daugybė užmuštų ir sužeistų. Kremlius neryžtingas, bijo pietinio pasienio, Užkaukazės ir Vidurinės Azijos, islamizacijos. Panaši baimė graužė Nikolajaus II širdį ir dėl to jis gana šaltai stebėjo armėnų žudynes Turkijoje.“4 Tiesa, ne-trukus į Baku buvo įvesti kariuomenės daliniai, kurie padėjo evakuoti armėnus. Tačiau pogromai tęsėsi iki visiškos armėnų evakuacijos, civiliai azerai atimdavo iš kareivių ginklus. Minėdamas

2 Sobczak J. Zmierzch ery Gorbaczowa... , s. 32.3 Ibidem, s. 35–36.4 Ibidem, s. 33.

įvykius Baku ir tai, kad Maskvoje jau beveik viską tenka pirkti iš spekuliantų, J. Sobčakas rašė: „Ir vienur, ir kitur jis [M. Gorbačiovas – A. P. K.] – „Rusijos genijus“ visiškai bejėgis, užtat moka tik kalbėti, kalbėti be pertraukos ir be saiko. <...> Palyginti nedideliu milžiniškos šalies mastu incidentų nesugebama tvarkingai užgesinti. Neįsivaizduoju, kas čia dabar dėtųsi kilus karui, juk priešas vytų šią nevykusią (turiu omenyje jos aukščiausią vadovybę) kariuomenę toliau nei Hit-leris 1941–1942 metais. O kas darosi geležinkelių transporte? Gorbačioviška viršūnė tarsi nebe-valdo. O kiek netikrų, nors pateikiamų oficialiai versijų apie įvykius įvairiose šalies dalyse, kurios tuojau pat paneigiamos! Tai blogiau negu „ma-naisiais“ carizmo metais, jo agonijos laikotarpiu 1916–1917-aisiais.“5

Toks vertinimas gali atrodyti drastiškas, bet iš esmės jis teisingas. Dienoraščio autorius atkreipė dėmesį į Gorbačiovo valdžios silpnumą ir ne be reikalo perestroiką kartą pavadino rusų filosofo disidento A. Zinovjevo sumanytu naujadaru katastroika, t. y. katastrofos statyba. Lietuvoje, kalbant apie TSRS suirimą, dažnai akcentuojamas valstybinio socializmo ekonomikos nepajėgumas lenktyniauti su Vakarais, tai privertė M. Gorba-čiovą imtis reformų, bet būtent valstybinio socia-lizmo neįmanoma reformuoti, ir TSRS suiro. Čia ignoruojamas subjektyvus veiksnys – kas ir kaip reformuoja. Kompartijos generaliniai sekretoriai sukūrė ir valdė sovietinę sistemą voliuntaris-tiškai, o M. Gorbačiovas, turėdamas pradžioje beveik neribotą valdžią, voliuntaristiškomis reformomis ją sugriovė. J. Sobčako nedžiugino socializmo žlugimas, jo paties „pasaulio išnyki-mas“, bet faktai apie represijų mastą praeityje jį giliai jaudino. Dienoraštyje skaitome: „KGB oficialiai paskelbė skaičių nepagrįstai nuteistų 1930–1953 metais – 3 778 234 asmenys ir 796 098 sušaudyti. Dieve brangus! O ir tie baisūs skaičiai turbūt yra sumažinti, neapima represijų prieš „buožes“ kolektyvizacijos laikotarpiu. Tačiau vis dėlto jau šis tas konkretaus.“6 Lietu-vos nepriklausomybės paskelbimą J. Sobčakas

5 Ibidem, s. 36; 40.6 Ibidem, s. 55.

167

vertino palankiai, nors kartais šiek tiek kritiškai. Jo nuomone, klaida buvo A. Brazausko neišrin-kimas (Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku – A. P. K.), nes pastarasis galėtų lengviau susitarti su Maskva, o Sąjū-dyje yra „apsėstųjų“ panašiai kaip ir Lenkijos „Solidarumo“ judėjime7. Tačiau Gorbačiovo ultimatumo Lietuvai nelaikė grėsmingu, nes šis neišdrįs rimtai panaudoti jėgą, o apsiribos vien jos demonstravimu. Tam ir siunčiami į Lietuvą nauji kariuomenės daliniai. Balandžio 14 d. dienoraščio tekste skaitome: „Pirmoji Lietuvos reakcija į Gorbačiovo ultimatumą išdidi ir nenuolaidi – at-laikys ekonomines sankcijas ir atsakys tuo pačiu, pasiruošusi kalbėtis kiekvienu klausimu – tik ne dėl savo nepriklausomybės, nes šis dalykas jau nuspręstas. Lietuvos klausimui ten vis daugiau vietos Vakarų politikų pasisakymuose – stengiasi per daug neerzinti Gorbačiovo ir neapsunkinti jo padėties, bet spaudžia jį kaskart atkakliau...“8

Viename pokalbyje su rusų istoriku, kuris neigė Lietuvos teisę būti nepriklausomai, J. Sobčakas pasipiktinęs atkirto, kad tarp Maskvos istorikų nemato nei gercenų, nei leninų ir kiekviename iš jų, giliau pažvelgus, sėdi didžiarusiškas šovinistas9. Pokalbis vyko 1991 m. sausio dienomis, kai Krem-liaus nurodymu kariuomenė ėmėsi naudoti ginklus ir „11 žuvusių, apie 160 sužeistų“, o Gorbačiovas, kaip jam įprasta, „įjungė atgalinį bėgį“10, bet centrinė TSRS televizija skleidė melą apie įvykius Lietuvoje ir kituose Baltijos kraštuose. „Auka yra kalta, kad ginasi.“11

Vėlesniuose dienoraščio įrašuose jau beveik nebeminima Lietuva. J. Sobčakas daug rašo apie politinę kovą tarp Gorbačiovo ir Boriso Jelcino šalininkų, visiškai neidealizuodamas Jelcino ir vadinamųjų Rusijos demokratų. Dau-guma pastarųjų, jo nuomone, karjeristai, atsisakę komunistinių pažiūrų, kuriomis jie apsimestinai vaizdavo tikintys, kol tai buvo naudinga. Pa-teikiama nemažai faktų apie jų siekį įgyti sau

7 Ibidem, s. 74.8 Ibidem, s. 83.9 Ibidem, s. 240.10 Ibidem, s. 240.11 Ibidem, s. 244.

privilegijų ir tai esant visuotiniam prekių trūkumui, didėjančiam skurdui. Prekių deficitas tiesiog badė akis. Mane patį, kai 1990 m. birželį lankiausi Maskvoje, didžiai nustebino vaizdas Valstybiniame univermage (GUM) prie Raudonosios aikštės. Ten, kur anksčiau visuose praėjimuose grūsdavosi žmonių minios, dabar buvo tuščia.

Neįprastai daug dėmesio dienoraštyje, kuriame vis dėlto vyrauja pastabos apie asmeninius reikalus, sėkmę ir problemas renkant medžiagą apie Nikola-jų II ir jo epochą, skirta vadinamajam Valstybiniam ypatingosios padėties komitetui (GKČP) ir jo žlugi-mui 1991 m. rugpjūčio antroje pusėje. J. Sobčakas abejojo – ar pučas yra prieš Gorbačiovą, ar paties Gorbačiovo suorganizuotas? Aiškaus atsakymo, atrodo, nėra ligi šiol ir tikriausiai nebus. Tokių pavyzdžių istorijoje gausu. Tarkim, įvairios versijos dėl JAV prezidento Džono Kenedžio nužudymo 1963 m. lapkričio 22 d. Dalaso mieste. GKČP buvo antikonstitucinis, bet antikonstituciniai, J. Sobčako nuomone, ir Rusijos Federacijos prezidento Jelcino veiksmai. Su ironija dienoraštyje rašoma: „Trys pučo aukos (jauni žmonės užspausti tanko Arbato gatvėje) bus palaidoti prie Kremliaus sienos. Trys asmenys!“12

Dienoraštyje randame tarsi nusivylimą, kad „turbūt atėjo pasaulinio komunistinio judėjimo pabaiga“, ir drauge tokią frazę: „Visi čia kalba „tragiška, daug iškentėjusi Rusija“. Cha, cha, o ką turi sakyti kitos tautos, kurias ši Rusija beatodairiškai užgrobė „globėjiška“ ranka? Kurias savo metu „surinko didžioji Rusia“?13 Lietuva paskutinį kartą dienoraštyje minima 1991 m. rugpjūčio 27 d. įraše: „Visa serija Lietuvos, Lat-vijos ir Estijos diplomatinio pripažinimo aktų, susilaiko, kaip ir anksčiau, JAV (atsižvelgdamos į Gorbačiovą), bet savaitės pabaigoje ir tas, tikriau-siai, pasikeis.“14

Iki 1991 m. pabaigos žlugo, suiro TSRS, pirmasis, išrinktas 1990 kovo 14 d., ir paskutinis supervalstybės prezidentas, visiškai pralaimėjęs kovą su Borisu Jelcinu, atsistatydino, nes nebe-liko ir supervalstybės. J. Sobčakas 1992 m. sau-

12 Ibidem, s. 421.13 Ibidem, s. 424.14 Ibidem, s. 426.

168

sio 23 d., trumpai aptardamas vieno Maskvos dienraščio straipsnį „apie Gorbačiovo perestroiką ir jos negarbingą krachą“, atmeta insinuaciją, kad Gorbačiovas buvo CŽV agentas, bet pritaria tam, kad „tas „genijus“ politinio įžvalgumo neturėjo nei už kapeiką, tiktai visi gali būti jam dėkingi už do-vanotą laisvę“15. Su šiuo požiūriu tenka sutikti. Jei Gorbačiovas būtų numatęs perestroikos padarinius, Lietuva nebūtų tapusi nepriklausoma. Jei laiku būtų izoliavęs B. Jelciną, pavyzdžiui, išsiuntęs dirbti ambasadoriumi kad ir į Australiją, Rusijos Federacija, tikėtina, galėjo ir nesuardyti TSRS.

Lenkų istoriko požiūris į TSRS suirimą prieštaringas. Dienoraštyje jis visur su simpatija rašo apie Lietuvos nepriklausomybę, smerkia Kremliaus mėginimą ją užgniaužti, bet super-valstybės žlugimą vertina kritiškai. Po Belovežo susitarimo pasirašymo, kai Rusijos Federacijos Aukščiausioji Taryba ją nedelsdama ratifikavo, kartu panaikinusi 1922 m. sutartį dėl TSRS suda-rymo, J. Sobčakas užrašė: „Baigėsi Gorbačiovo era, baigėsi ir jo gėdinga veikla duobkasio komunizmo, arba, jeigu norite, rusiškai – azi-jietiškos barbariškos socializmo formos...16“

15 Ibidem, s. 545.16 Ibidem, s. 504.

Taigi Lietuva ir kitos Baltijos šalys privalėjo gauti nepriklausomybę, bet TSRS turėjo išlikti. Beje, geopolitiniais išskaičiavimais remdamasis panašios pozicijos iki 1991 m. vidurio laikėsi JAV prezidentas Džordžas Bušas (vyresnysis), o Didžiosios Britanijos premjerė M. Tečer bei Prancūzijos prezidentas F. Miteranas abejojo ir Lietuvos nepriklausomybės prasme.

J. Sobčako dienoraščiai turi nemažą pažintinę reikšmę, padeda geriau suprasti ir Lietuvos pergalės 1990–1991 m. sudėtingu laikotarpiu aplinkybes. Dar lieka paminėti, jog lenkų istorikas dienoraštį nuosekliai rašo nuo 1955-ųjų. Tarsi atsakydamas į galimus priekaištus dėl tokio užsiėmimo tikslin-gumo J. Sobčakas cituoja rusų rašytojos Zinaidos Gipijus (Dmitrijaus Merežkovskio žmonos) žo-džius: „Rašymas kasdien, iškart po įvykio – tai visai kas kita negu atsiminimai: jie atgaivina pra-eitį su jos detalėmis ir jos atmosfera, betarpiškai perteikia praeitų laikotarpių problemas.“17 Lenkija turi ir daugiau istorikų – dienoraščių autorių, o tarp šiuolaikinių lietuvių istorikų yra žinomas tik vienas. Jo kruopščių ir įdomių dienoraščių dalys spausdinamos „Naujajame židinyje“.

17 Ibidem, s. 415.

Algis Povilas Kasperavičius

169

ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2013 31

Mokslinis gyvenimas

KONFERENCIJOS „LIETUVA–LENKIJA–ŠVEDIJA: EUROPOS DINASTINĖS JUNGTYS IR ISTORINIAI- -KULTŪRINIAI RYŠIAI“ APŽVALGA

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose 2012 m. spalio 4–5 d. prasidėjo Vilniaus konferencijų ciklas „Lietuvos Didžioji Kunigaikš-tystė ir Europos dinastinių ryšių tradicijos“, kurio tikslas – išnagrinėti įvairius su LDK susijusių Europos dinastijų ryšius, dinastinės politikos as-pektus bei dinastinių tradicijų formas. Pirmoji ciklo konferencija „Lietuva–Lenkija–Švedija: Europos dinastinės jungtys ir istoriniai-kultūriniai ryšiai“ buvo skirta 450 metų Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto sesers Kotrynos Jogailaitės ir Suomijos kunigaikščio Jono Vazos vedybų, įvykusių 1562 m. spalio 4 d. Vilniu-je, sukakčiai paminėti. Šios jungtuvės įkūnijo ne tik dviejų dinastijų – Jogailaičių ir Vazų – giminystę ir sąjungą sunkiame Livonijos kare (1558–1583), bet ir netrukus įvykusį monarcho valdžios Abiejų Tautų Respublikoje perdavimą Vazų giminės atstovams, kurie Lietuvą ir Lenkiją valdė ištisus 80 metų (1587–1668). Konferenciją kartu su Nacionaliniu muziejumi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai rengė Vilniaus universitetas ir Lie-tuvos istorijos institutas.

Konferencijoje pranešimus skaitė mokslininkai iš Lietuvos, Lenkijos, Švedijos, Vokietijos, Da-nijos, Suomijos, Jungtinės Karalystės ir Italijos. Atidarymo metu konferencijos globėjai Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis, Lenkijos Respublikos ambasadorius Januszas Skolimowskis ir Švedijos ambasadorė Cecilia Ruthström-Ruin pažymėjo, jog tai puiki proga prisiminti Lietuvą, Lenkiją ir Švediją sie-jusią bendrą istoriją, permąstyti bendrą patirtį ir pasisemti įkvėpimo stiprinant bendradarbiavimą bei sprendžiant šių dienų problemas.

Pirmąjį pranešimą pavadinimu „Karališkosios ir kunigaikštiškosios santuokos vėlyvųjų Viduramžių Europoje“ skaitė žymus Europos kunigaikščių ir diduomenės istorijos tyrinėtojas Karlas Heinzas Spießas (Greifsvaldo universitetas, Vokietija). Plačioje lyginamojoje perspektyvoje jis apžvelgė Europos dinastijų tarptautinių vedybų tradiciją Vi-duramžiais, akcentuodamas politinius ir kultūrinius šio reiškinio aspektus. Šios tradicijos kontekste Kotrynos Jogailaitės ir Jono Vazos jungtuvės buvo įprasta procedūra, nors du bruožai jas išskyrė iš bendro vaizdo – vestuvės vyko nuotakos šalyje, o nuotaka buvo kur kas vyresnė už jaunikį. Detaliai Kotrynos ir Jono vestuves savo pranešime išna-grinėjo Raimonda Ragauskienė (Lietuvos istorijos institutas / Lietuvos edukologijos universitetas), aptarusi ne tik konkrečias vedybų aplinkybes, bet ir supažindinusi su visais „kandidatais“, siekusiais Kotrynos rankos („Kotrynos Jogailaitės ir Jono Vazos santuoka Vilniuje (1562 m.)“).

Po šių dviejų įžanginių pranešimų prasidėjo pirmasis konferencijos posėdis, skirtas dinastijoms vėlyvaisiais Viduramžiais ir ankstyvaisiais Naujai-siais laikais. Posėdį pradėjo Rimvydas Petrauskas (Vilniaus universitetas) pranešimu „Gediminaičiai, Algirdaičiai, Jogailaičiai – stirps regia Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“, kuriame paaiškino dinastinės savimonės pokyčius LDK ir viešpa-taujančios giminės (stirps regia) susiformavimo aplinkybes Lietuvoje didžiojo kunigaikščio Gedi-mino ir jo sūnų laikais. Jogailai susilaukus sūnų, pradėjo formuotis nauja Jogailaičių dinastinė šaka, nusistovėjo nuosekli sosto paveldėjimo tvarka, o jos užgesimas atvėrė kelią užsienio dinastijoms pre-tenduoti į sostą. Stephenas C. Rowellas (Lietuvos

170

istorijos institutas) pranešime „Kaip Jogailaičiai tapo Lenkijos domini naturales?“ akcentavo Jo-gailos pirmagimio Vladislovo gimimą ir jo krikštą (pabrėždamas ypač gausų pakviestų krikštatėvių būrį), kuris buvo puikiai išnaudotas tarptautiniame kontekste įtvirtinti naujos Jogailaičių dinastijos teises į Lenkijos karūną.

Antrasis posėdis buvo skirtas Jogailaičių ir Vazų dinastiniams ryšiams. Jį pradėjo Svenas Ekdahlis (Lenkijos–Skandinavijos tyrimo institutas, Danija / Geteborgo universitetas, Švedija) pranešimu „Šve-dijos karūnos užgrobimas: Karolio IX ir Gustavo Adolfo dinastinis konfliktas su Žygimantu Vaza“, kuriame paliestas ir Švedijos užsienio politikos mo-mentas – ypač pašliję santykiai su Maskva – naujas faktorius Švedijos diplomatijos istorijoje. Euge-nija Ulčinaitė (Vilniaus universitetas) pranešime „Jogailaičių ir Vazų giminės valdovų įamžinimas lotyniškoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės literatūroje“ pateikė vieno XVII a. kūrinio (jėzuito T. Požeckio) analizę. Parodyta, kaip Vazų laikais buvo tęsiama ir plėtojama Jogailaičių giminės valdovų literatūrinių portretų vaizdavimo tradicija, kuri savo ruožtu veikė ir ikonografinių portretų emblemiką.

Krzysztofas Czyżewskis (Vavelio karališkoji pilis) konferencijoje negalėjo dalyvauti, tačiau jo pranešimą „Dvi Vavelio karališkosios koplyčios: karališkosios valdžios Respublikoje tęstinu-mas“ konferencijos dalyviams perskaitė Vydas Dolinskas. Buvo apžvelgta Vavelio Žygimantų (Karališkoji) koplyčios ir Vazų dinastijos mauzo-liejaus istorija, jų statybos istorija, statybų metu atlikti sudėtingi architektūriniai sprendimai. Posėdį baigė Jacekas Żukowskis (Varšuvos universiteto Meno istorijos institutas) pranešimu „Vladislovas IV Vaza: Jagielonidas ar Jogailaitis?“, kuriame išryškino Vazų atstovų pastangas (visų pirma iko-nografiniais vaizdais) įteisinti save kaip Jogailaičių dinastijos tęsėjus.

Trečias konferencijos posėdis buvo skirtas Vazų valdymui LDK, Lenkijos ir Švedijos karalystėse. Šią problematiką analizavo net šešių pranešimų autoriai. Visų pirma aptarti „Politiniai ir religiniai faktoriai Jono III Vazos pasaulėžiūroje“, kuriuos

pristatė Larsas Ericsonas Wolke (Abo akademijos universitetas, Suomija / Nacionalinės gynybos ko-legija, Švedija). Jono III Vazos užsienio bei religinė politika privedė Švediją prie finansinės sumaišties, todėl to meto ir vėlesnė visuomenė piešė neigiamą šio valdovo portretą. Robertas Frostas (Aberdyno universitetas, Jungtinė Karalystė) pabandė rea-bilituoti neigiamai vaizduojamą Vazų laikotarpį pažvelgęs per Lenkijos–Lietuvos unijos prizmę. Savo pranešime „Lenkijos ir Lietuvos unija Vazų valdymo laikotarpiu (1587–1668)“ jis pažymėjo, jog Vazos buvo labiau patyrę valdydami skirtingas valstybes negu juos vaizdavo kai kurie istorikai ir per visą valdymo laikotarpį dėjo dideles pastan-gas išsaugoti uniją, o XVII a. vidurio nesėkmės nebuvusios vien tariamai nesėkmingos valdovo politikos padarinys.

Michałas Kopczyńskis (Varšuvos universitetas) pranešime „Tarp Machstaato ir Renesanso valsty-bės: Vazos Švedijoje ir Abiejų Tautų Respublikoje“ pamėgino palyginti dviejų valstybių santvarkas. Be gausybės skirtumų, įžvelgta ir tam tikrų panašumų: XVII a. ATR administracinė sistema buvo labai panaši į XVI a. antrosios pusės Švedijos sistemą ir jas abi ilgą laiką valdė aristokratų elitas (t. y. nebūta absoliutizmo apraiškų).

Politinių grupuočių, rėmusių skirtingus pre-tendentus į ATR sostą, susidarymą Lietuvoje ir jų veiksmus sudėtingoje situacijoje, kurios metu galėjo kilti vidaus karas bei nutrūkti unija su Lenkija, apžvelgė Tomaszas Kempa (Torunės Mikalojaus Koperniko universitetas) pranešime „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų požiūris į Žygimanto Vazos išrinkimą Lenkijos karaliumi (1587–1588)“. Švedijoje dirbantis balta-rusių istorikas Andrejus Kotliarčiukas (Sodertono universitetas, Švedija) kalbėjo apie Abiejų Tautų Respublikai ypač skausmingą XVII a. vidurio krizę ir paryškino politinio LDK elito dedamas pastangas siekiant išsaugoti valstybingumą. Savo pranešime „Tarp kung, król, car: Lietuvos Didžiosios Kuni-gaikštystės politinis elitas XVII a. viduryje Europos krizės metu“ jis konstatavo neigiamas šio laikotar-pio tendencijas, kai LDK iš lygiavertės partnerės iš dalies tapo Lenkijos provincija.

171

Posėdį linksma gaida užbaigė šmaikštus Guido Michelinio (Parmos universitetas, Italija) praneši-mas „Viminos viešnagė Švedijoje pas karalienę Kristiną“, kuriame, remiantis Venecijos Respu-blikos pasiuntinio Alberto Viminos dienoraščiu, buvo pateiktas įdomus ATR ir Švedijos valstybių palyginimas ir tam tikrų pikantiškų detalių, susi-jusių su karalienės Kristinos asmeniniu gyvenimu.

Ketvirtasis posėdis buvo skirtas dinastinėms valdžios formoms ir ženklams. Pirmasis prelegen-tas Edmundas Rimša (Lietuvos istorijos institutas) perskaitė pranešimą „Vazų heraldikos atspindžiai Lietuvos kultūroje“. Pažymėta, jog kaip savaran-kiškas simbolis labiausiai buvo eksponuojamas Vazų dinastijos „pėdas“, kuris randamas Lietuvos mažųjų antspaudų raitelio skydelyje, didžiųjų ants-paudų herbų žiede, monetose, ATR herbo širdyje, taip pat juo papuoštas Valdovų rūmų interjeras, koklių krosnis ir kt. Tačiau naudota ir daugiau „švediškos“ simbolikos – Švedijos trys karūnos, Folkungų liūtas. Marekas Wrede (Varšuvos kara-liškoji pilis) kalbėjo („Abiejų Tautų Respublikos sostinės: Vilnius ir Gardinas Jogailaičių ir Vazų dinastijų valdovų itinerarijuose“) apie valdovų rezidavimo tradicijos kaitą – Vazų valdymo metu pastebimas Vilniaus reikšmės mažėjimas ir Gardino virtimas svarbiausiu LDK politiniu centru. Jūratė Trilupaitienė (Lietuvos kultūros tyrimų institutas) muzikos istorijos požiūriu nagrinėjo muzikos pri-taikymo diplomatijoje aspektus. Pranešime „Muzi-ka ir diplomatija: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Europa (XVI a. vidurys – XVII a. vidurys)“ ji atskleidė ATR muzikos meno laimėjimus, kurie ypač išryškėjo visai šaliai grimztant į karinę ir ekonominę prarają.

Paskutinis konferencijos posėdis buvo skirtas dinastijų kaitai – Vazų valdymo pabaigai ir Saksų atėjimui. Jį pradėjo Liudas Glemža (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai / Vytauto Didžiojo universitetas) pranešimu „Paskutinis Vladislovo Vazos rezi-davimas Vilniuje 1648 m.“, kuriame smulkiai

nupasakojo valdovo paskutinę kelionę, jo mirtį Merkinėje ir Lietuvos didikų idėją valdovo kūną palaidoti Vilniuje.

Paskutiniai du konferencijos pranešimai buvo skirti įžymių asmenybių „reabilitacijai“. Annos Czarnieckos (Varšuvos karališkoji pilis) praneši-mas „Nuo konflikto iki sąjungos: Švedija Vazų ir Jono Sobieskio politikoje“ buvo skirtas istoriogra-fijoje kritiškai vertinamai Jono Sobieskio vykdytai užsienio politikai. Siekta parodyti, jog šio valdovo siekis suartėti su Švedija buvo pagrįstas raciona-lumu, o ne vien dinastinių interesų išskaičiavimu. O štai Gintautas Sliesoriūnas (Lietuvos istorijos institutas) pabandė paaiškinti LDK didiko Kazi-miero Sapiegos, kuris lemiamu momentu atsisakė palaikyti Burbonų remtą kandidatą į ATR sostą ir dėl to ilgainiui pradėtas vaizduoti kaip „išdavikas“ („Augusto Stipriojo elekcija ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė“), poziciją. Pranešime analizuotos prieš Sapiegą panaudotos poveikio priemonės ir realios jo paties galimybės, kurios pasirodė per menkos, kad būtų galėjusios pakreipti įvykius kita linkme.

Apibendrinant galima konstatuoti, kad kon-ferencijos metu buvo apžvelgtas ir platesnei vi-suomenei (pažymėtinas abi konferencijos dienas nemažėjęs gausus klausytojų skaičius) pristatytas beveik šimtmetį trukęs Lietuvos istorijos laikotar-pis, kuris iki šiol vis dar susilaukia mažai dėmesio ir todėl palyginti menkai žinomas. Tokią užmarštį istorinėje savimonėje veikiausiai lemia Vazų epo-choje prasidėjusi krizė ir su tuo susijęs LDK politi-nis nuosmukis. Konferencijoje buvo parodyta, kad šioje epochoje būta ir kitokių raidos tendencijų, taip pat kad išankstinis stereotipinis vertinimas turi būti mokslininkų naujai permąstomas, remiantis to meto šaltinių visuma ir adekvačiau įvertinant laikotarpio realijas. Neabejotinu pranašumu laikytina tai, kad konferencijos metu į Lietuvos istoriją žvelgta pla-čiame Europos istorijos kontekste, kuris daugeliu atvejų leido iš naujos perspektyvos interpretuoti įvairius Vazų valdymo laikų įvykius ir reiškinius.

Mindaugas Klovas

172

ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2013 31

LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS PAVELDO IR ATMINTIES AKTUALUMAS (KONFERENCIJĄ PRISIMENANT)

2013 m. baigiasi mokslinis projektas „LDK tradi-cija, vaizdinys ir modernūs tapatumai“, kurį vykdė Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas, o spiritus movens buvo Profesorius Alfredas Bumblauskas. Nors formaliai projektas prasidėjo 2010 m., idėjos ištakas ir pirmuosius darbus galime drąsiai nukelti keleriais metais anksčiau, kai buvo sėkmingai įgyvendintos dvi „LDK paveldo dalybų“ projekto dalys (2007–2009 m.) ir šio projekto metu organi-zuotų konferencijų pranešimų pagrindu išleisti du reikšmingi mokslinių straipsnių rinkiniai1.

Projektas „LDK tradicija, vaizdinys ir modernūs tapatumai“ taip pat numatomas baigti išleidžiant straipsnių rinkinį, parengtą po tarptautinės konfe-rencijos, kuri vyko VU Istorijos fakultete 2012 m. lapkričio 15–16 dienomis ir vadinosi „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos istorijos ir tradicijos fenomenai: tautų atminties vietos“. Ši konferencija buvo ypatinga. Ne tik dėl to, kad susirinko gausus būrys istorijos ir ne tik tyrinėtojų iš Lietuvos, Len-kijos, Baltarusijos ir Ukrainos. Pirmiausia todėl, kad jai buvo atitinkamai pasiruošta. Ji juk tapo paskutiniu viso projekto akcentu, užbaigiančiu tam tikrą tyrimų etapą ir nubrėžiančiu ateities planus.

Įgyvendinant projektą siekta: „<...> plėtoti, integruoti bei įgyvendinti metodologiškai naujus modernių valstybių tautų, t. y. Lietuvos, Baltaru-sijos, Lenkijos, Ukrainos ir Rusijos, tapatybių ir istorinės LDK atminties, LDK istorijos, paveldo bei tradicijos, lietuvių, rusėnų, rusų etninių grupių ta-patybių ir istorinės atminties XIV–XXI a. pradžioje teorinius, istorinius, sociologinius bei filologinius

1 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos tradicija ir paveldo „dalybos“ / Sud. A. Bumblauskas, Š. Liekis, G. Potašenko. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008; Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos tradicija ir tautiniai naratyvai / Sud. A. Bumblauskas, G. Potašen-ko. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2009.

tyrimus“ (iš projekto ataskaitos – R. G.). Aptarti visas nuo 2010 iki 2012 m. vykdytas veiklas ir tyrimus nėra reikalo, nes pagrindinis šio teksto objektas – konferencija. Tačiau verta bent trumpai stabtelti prie tarptautinių seminarų, kurių metu kelti ir derinti konkretūs LDK tradicijos klausimai, ap-tarti tapatybių variantai ir jų interpretavimo būdai.

Pirmasis seminaras „Senalietuvių suradimas: mokslinė koncepcija Lietuvos, Baltarusijos ir Len-kijos istorinėje kultūroje“ vyko 2011 m. balandžio 15 d. Pranešimus skaitė A. Bumblauskas, K. Bu-chowskis (Balstogė), I. Marzaliukas (Mogiliavas), R. Gaidis ir D. Kuolys, o diskusijoje aktyviai daly-vavo R. Miknys, G. Potašenko, G. Kirkienė, T. Bai-rašauskaitė, A. Švedas, Š. Liekis. „Senalietuvių“ koncertas seminare buvo aptartas ir kaip istorijos fenomenas bei reiškinys XIX a. pabaigoje–XX a. pirmoje pusėje, ir kaip probleminė istoriografinė prieiga, leidžianti kitaip žvelgti (ir vertinti) LDK paveldą, istorinę atmintį, LDK tradicijos suaktu-alinimo galimybę, įdomią ne tik lietuviams, bet ir kitoms modernioms tautoms, susiformavusioms buvusiose Abiejų Tautų Respublikos žemėse.

Antrasis seminaras „Gente Lithuanus, natione Lithuanus: užmiršta tapatybės formulė“ (2011 m. gruodžio 2 d., moderavo A. Bumblauskas, praneši-mus skaitė D. Szpoperis (Gdanskas), P. Dąbrowskis (Gdanskas), R. Miknys ir R. Gaidis) dar labiau sukonkretino senalietuviškumo problematiką, nes dėmesio centre buvo D. Szpoperio monografija, skirta žymiajai visuomenės veikėjai, publicistei ir politinei mąstytojai, priklausančiai krajovcų srovės konservatyviajam sparnui, Konstancjai Skirmuntt2. Diskusijos metu iškilo klausimas, ar

2 Szpoper D. Gente Lithuana, natione Lithuana. Myśl polityczna i działalność Konstancji Skirmuntt (1851–1934). Gdańsk: Arche s.c., 2009.

173

verta taip suaktualinti senalietuvius bei lenkų ir lietuvių konfliktą, kilusį XX a. pradžioje, vertinti kaip senalietuvių ir „naujųjų lietuvių“ koliziją. R. Miknio nuomone, patrauklesnis šiuo metu būtų M. Römerio puoselėtas Lietuvos lenkų tautos konceptas, remiantis kuriuo dabarties Lietuvos lenkai galėtų formuoti savo tapatybę. Pritariant šiai nuomonei, būtina klausti, o kaip su tokios Lietuvos lenkų tautos istorine savimone? Juk be istorinės atminties vargu ar įmanoma tautinė tapatybė. Ir kaip tik šioje vietoje senalietuvių fenomenas būtų, mano manymu, geriausias variantas visiems. Metaforiškai kalbant, krajovcai, save įvardijantys senalietuviais, kažkada buvo tarsi „mediumai“, vertikali ir horizontali jungtis. Vertikaliai jie jun-gė senuosius LDK laikus su moderniais laikais, teigdami, kad privaloma perimti visą, kad ir koks įvairus, prieštaringas ir daugialypis jis buvo, LDK paveldą. Horizontaliai jie tarpininkavo tarp modernių tautų: lietuvių ir lenkų, lenkų ir baltarusių, baltarusių ir lietuvių. Pripažindami ir remdami tautinius judėjimus ieškojo būdų, jeigu ir neišvengti, tai bent sušvelninti tas skausmingas paveldo dalybas ir tarpusavio konfliktus.

Daugiaperspektyvus žvilgsnis į praeitį nesusilp-nina tapatybės, o padaro ją kur kas įdomesnę ir turtingesnę, nes pamatoma, kokiame įvairialypiame kontekste šį tapatybė formavosi. Jis padeda suprasti kitų istorinę atmintį ir suvokti jos vertingumą. Tai labai iškalbingai nusakė savo knygoje, tiesiogiai susijusioje su projekto realizavimu, A. Bumblaus-kas: „Juk kai pabandysime suvokti visą LDK erdvę, joje pamatysime ne tik sutampančius moderniųjų tautų simbolius (pavyzdžiui, Žalgirį ar Vytautą), kiek (ir tai gerokai dažniau) problemiškas, dispo-nuojančias, skirtingų tautų perspektyvų matomas ir tuo svarbesnes viso regiono „atminties vietas“. Lietuviai, lenkai ir baltarusiai – LDK kūrėjai; lie-tuviai, „litvinai“ ir „litoucai“; pagonys, katalikai ir stačiatikiai; imperija ir tolerancija; lietuvių kalba ir „lietuvių kalbos“ – lotynų, lenkų, rusėnų – būtent tokias disponuojančias skirtybes Pierre Nora savo garsiajame projekte ir vadina „atminties vietomis.“3

3 Bumblauskas A. Lietuvos Didžioji Kunigaikšti-ja ir jos tradicija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2010.

Taip tiesiogiai prieiname prie pagrindinės konferencijos temos – LDK tautų atminties vietų. Dvi dienas trukusioje konferencijoje dalyvavo žinomi tyrinėtojai, vien pranešimus skaitė 14 mokslininkų. Džiugu, kad tokiuose renginiuose vyrauja konstruktyvi intelektualinė atmosfera ir vyksta įdomios, kartais ir karštos, bet visuomet korektiškos diskusijos, gimsta naujos koncepcijos bei tolesnės kolektyvinės tiriamosios ir leidybinės veiklos sumanymai.

Konferenciją pradėjo, jos problemines gaires nubrėžė A. Bumblauskas savo įžanginio pranešimo vaizdo įraše. Pasveikinęs dalyvius ir trumpai pri-statęs projekto pobūdį A. Bumblauskas teigė, kad LDK istorija ir jos paveldas jau tapo tarptautiniu moksliniu objektu. Tačiau dabartinė LDK atmin-tis susiformavo XIX–XX a. sandūroje, kai buvo kuriami modernūs tautiniai naratyvai, kuriems bendras paveldas nebuvo priimtinas, kiekvienas stengėsi prisirinkti kuo daugiau to „sudužusio veidrodžio“ šukių tik sau. Iš tokių šukių sulipdy-tas veidrodis negalėjo neiškreipti vaizdo. Todėl projekto bei konferencijos vienas tikslų ir buvo bandymas atrasti tas pamestas šukes ir suderinti tautinius LDK veidrodžius. Iš to kyla kitas teigi-nys – „LDK buvo savarankiškas fenomenas ir jis turėjo savo homogeniškumą ir savo heterogeniš-kumą“. Šias ypatybes ir būtina atskleisti. Siekiant ištirti ir parodyti homogeniškumą istoriografijoje jau padaryta nemažai. Lenkų, lietuvių ir baltarusių tyrinėtojai senokai nagrinėja tokius LDK ir Abiejų Tautų Respublikai būdingus reiškinius kaip poli-tinė tauta, bažnytinė unija, imperinis valdymas, bajoriška demokratija, kirilika ir lenkų kalba kaip integruojančius veiksnius.

Todėl, A. Bumblausko manymu, pribrendo laikas išplėsti tyrimų lauką ir ieškoti naujų feno-menų. Vienas variantų – istorinių subjektų paieška. „Senalietuvių suradimas“ tapo puikia proga už-megzti naujo lygio diskusiją su Lenkijos istorine tradicija. Neatsitiktinai būtent vykdant projektą organizuoti seminarai ir paakino A. Nikžentaitį inicijuoti „Jerzy Giedroyco bendradarbiavimo ir dialogo forumo“, kuris idėjiškai remiasi J. Mie-roszewskio ir J. Giedroyco suformuluota ULB

174

koncepcija, įkūrimą. Atskleidus lenkakalbį LDK paveldą, būtina žvelgti toliau ir įvertinti trečiojo potencialaus Abiejų Tautų Respublikos nario – Rusios – vaidmenį ir reikšmę. Atsakyti į klausimą, kiek reali buvo galimybė Abiejų transformuotis į Trijų Tautų Respubliką. Būtina įvertinti ir baltaru-sių istorinę atmintį, diskutuoti su jų istoriografija, remti tuos tyrinėtojus, kurie atmeta paramokslines koncepcijas apie LDK, pastaraisiais dviem dešimt-mečiais įsigalinčias Baltarusijoje.

Kita tyrimo kryptis – tai kazokijos fenomenas, kuris lietuvių istoriografijoje dažniausiai pasitaiko epizodiškai ir neigiamai nagrinėjant XVII a. vi-durio įvykius bei XIX a. aktualijas, susijusias su kazokais kaip rusų imperinės represinės politikos įrankiu. Jauni ukrainiečių tyrinėtojai koreguoja šį įvaizdį ir leidžia kazokus vertinti kaip svarbią sudedamąją LDK istorijos dalį.

Dar viena tendencija, kurią pastebėjo A. Bum-blauskas, vis plačiau lenkų istoriografijoje šalia Abiejų Tautų Respublikos sąvokos atsirandantis „Daugelio Tautų Respublikos“ (Rzeczypospolita Wielu Narodów) konceptas. Tarsi toks tolerantiš-kas, net postmodernistiškai korektiškas apibrė-žimas turėtų tenkinti visų interesus. Tačiau toks apibrėžimas ne tik neturi jokio istorinio pagrindo, bet ir akivaizdžiai primena ATR ir Lenkijos suta-patinimo koncepciją, kai iš esmės ištrinamas LDK subjektiškumas. Taigi matoma, kad įžanginiame pranešime buvo ne tik aptarti projekto pasiekimai, bet ir numatytos naujos tyrimo kryptys.

Pirmoji konferencijos sekcija buvo skirta „senalietuvių“ tapatybės ir atminties vietų kon-cepcijoms (Lietuvos Didžioji Kunigaikštija, senalietuviai, Ukrainos–Lietuvos–Baltarusijos koncepcija). Ryšardo Gaidžio pranešime atsklei-džiamas ryšys tarp LDK kaip „atminties vietos“ ir krajovcų ideologijos. Tarp dviejų pasaulinių karų žymus Vilniaus krajovcų veikėjas, „Przegląd Wileński“ leidėjas ir vyr. redaktorius Liudvikas Abramovičius labai dažnai pabrėždavo LDK valstybingumo tradicijos svarbą ir aktualumą iš-skirdamas tokius Lietuvos atskirumo nuo Lenkijos istorinius ženklus kaip Vytauto Didžiojo LDK idėją, Leoną Sapiegą kaip „dualizmo gynėją“,

Jonušą Radvilą LDK valstybinių interesų atstovą ir 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos pataisą – Spalio 20 d. Abiejų Tautų tarpusavio įžado aktą, kaip LDK politinio subjektiškumo garantą. Kitos kartos krajovcui Juzefui Mackievičiui LDK buvo puikus geopolitinio balanso Vidurio Rytų Euro-poje pavyzdys.

Baltarusių istorikas Alesius Smaliančukas (Var-šuva) pirmojoje pranešimo dalyje aptarė krajovcų ideologijos atsiradimo aplinkybes ir pagrindinius judėjimo bruožus. Pabrėžė, kad istoriografijoje krajovcų mintis vis dažniau aiškinama kaip politinės tautos / nacijos ideologijos tipas, o jos susidarymas daugiausia priklausė nuo fenomeno tuteišiškumas. A. Smaliančuko paminėtas baltaru-sių istorikas Latyšonekas krajovciškumą įvardijo ideologizuotu tuteišiškumu, kai tuteišiškumas reiš-kė savimonę, o krajovciškumas – pasaulėžiūrą. Tokios interpretacinės pozicijos atstovas buvo Romanas Skirmantas, kurio Rusios istorinės sampratos analizei skirta antroji A. Smaliančuko pranešimo dalis.

Rimanto Miknio ir Dariaus Staliūno prane-šime polemizuojama su pernelyg drąsia, autorių manymu, nuostata griežtai atskirti „senalietuvius ir naujuosius lietuvius“. Pabrėžiama, kad dažnai senalietuviškumo deklaravimas buvo veikiau konjunktūrinė laikysena, o ne realios tapatybės išraiška. Be to, lietuvių ir lenkų konflikto aiški-nimas minėta opozicija neatspindi tikrovės, kuri buvo kur kas sudėtingesnė, o daugumos Lietuvos lenkų pozicija XX a. pradžioje buvo artimesnė „endekiškai“ mąstysenai negu krajovcams.

Antrosios konferencijos sekcijos tema – „ATR „trečia tauta“: nuo Mėlynųjų vandenų iki kazokijos ir Hadiačo“. Pirmąjį pranešimą skaitė Józefas Ma-roszekas (Balstogė). Jame nagrinėjama išskirtinė Vilniaus, kaip LDK sostinės, teisinė, socialinė, kultūrinė ir konfesinė situacija iki Liublino unijos, kai mieste egzistavo kelios nepriklausomos juris-dikos. Autorius susikoncentruoja į dilemą „Slavia orthodoxa ar Slavia unita“.

LDK stačiatikių tradicijai skirtas Genutės Kir-kienės pranešimas, kuriame pavaizduota savita šios konfesijos ir bendruomenės padėtis, kai nuo XV a.

175

pradžios formavosi ypatingi Lietuvos valdovų ir vie-tos Stačiatikių cerkvės santykiai, kai buvo ieškoma būdų suartinti Vakarų ir Rytų krikščionių bažnyčias, sudaryti bažnytinę uniją, įtvirtinti LDK stačiatikių atskirumą nuo Maskvos patriarchato. Įdomu, kad tuo metu Rusijos stačiatikių cerkvė su nepasitikėjimu žvelgė į savo tikėjimo brolius iš LDK.

XVI a. LDK judėjų ir stačiatikių kultūrinę sąveiką nagrinėjo Sergejus Temčinas. Tyrimui pasirinktas parašytas kirilika hebrajų kalbos vado-vėlis, kuris, tikėtina, atsirado XVI a. antroje pusėje ir buvo naudojamas LDK teritorijoje bei Maskvos Didžiojoje Kunigaikštystėje kaip oficiali mokomoji priemonė. Kitaip negu katalikų pasaulis, stačiati-kių tradicija pripažino tęstinumą tarp judaizmo ir krikščionybės. Tai LDK stačiatikiškosios kultūros išskirtinumas.

Ukrainos elito teisinę kultūrą XV a. antroje pusėje aptarė Dmitrijus Vaščiukas (Kijevas). Pirmojoje pranešimo dalyje pavaizduota teisinės praktikos kultūra, kuria remiantis bandoma nu-statyti, kiek efektyviai tuo metu veikė LDK įsta-tymų leidimo ir teismo įstaigos. Autorius, ištyręs šaltinius, priėjo prie išvados, kuri paneigė iki šiol istoriografijoje įsigalėjusią nuomonę esą sričių privilegijose ir vietinėje teisėje dominavo senoji rusų teisė (Правда Русская). Antrojoje dalyje pateikiama teisinės elgsenos kultūros pavyzdžių, atskleidžiančių fizinių asmenų aktualių teisių išmanymą, teisių socialinės naudos suvokimą ir praktinius gebėjimus pasinaudoti teisinėmis normomis. Prieita išvada, kad elito atstovai, tie-siogiai dalyvaujantys teismo procesuose, išsiskyrė geromis teisinėmis žiniomis ir demonstravo aukštą teisinės kultūros lygį.

Paskutinis sekcijos pranešimas buvo skirtas terminijos problemoms. Georgijus Golenčenko (Minskas) analizavo sąvokų „Rusia“, „Lietuva“, „baltoji Rusia“ vartojimo paplitimą LDK teritori-joje XVI–XVII a. viduryje. Stengėsi įrodyti, kad moksline prasme kur kas teisingiau yra vartoti tradicinius, tai yra tam tikroje epochoje galiojusius kraštų ir valstybių pavadinimus. Naujų sąvokų tai-kymas yra a-istoriškas ir klaidina. Pavyzdžiui, LDK slaviški kraštai (dabartinės Baltarusija ir Ukraina)

buvo vadinami Rusia. Šis pavadinimas įsitvirtino Kijevo Rusios laikais, kai šį įvedė krikščionybę. O rusų valstybė buvo vadinama Moscovija, Muscovia ar Maskva ir tik vėlesniais laikais (XVI–XVII a.). LDK gyventojai vadino ją Maskvos Rusia.

Antrąją konferencijos dieną pradėjo darbą tre-čioji sekcija, skirta kazokijos fenomenui („Kontro-versiškos LDK atminties vietos: kazokija“). Igorio Maraliuko (Mogiliavas) pranešime susitelkta į Oršos ir Mogiliavo kazokus XVI a. Autorius bandė paneigti du istoriografijoje ir dar labiau istorinėje savimonėje įsitvirtinusius stereotipus, kai kazokai dažniausiai tapatinami su Ukraina, tiksliau, Za-porože, o santykiai tarp LDK kazokų ir Maskvos valstybės buvo idiliški, nes juos vienijo bendras tikėjimas ir artima kultūra. Tačiau kaip tik XVI a. Oršos ir Mogiliavo miestiečiai ir laisvieji žmonės formuodavo kazokų dalinius ir organizuodavo „išvykas“ už LDK sienos, į Smolensko apylinkes, siekdami prisigrobti gėrybių ir atgabenti prekybai belaisvių. Bendras tikėjimas ir „taikus“ baltarusių charakteris jų nesustabdydavo.

Lenkų karo istorikas Mirosławas Nagielskis (Varšuva) kalbėjo apie LDK kariuomenės indėlį malšinant Bogdano Chmelnickio sukilimą 1648–1651 m. Malšinant sukilimą pagrindiniai karo veiksmai vyko tarp Lenkijos Karalystės ir kazokų. Abi kariaujančios pusės buvo labai suinteresuotos LDK vaidmeniu. Karalius Jonas Kazimieras nuo-lat ragindavo LDK didįjį etmoną Jonušą Radvilą aktyviau įsitraukti į karą. O B. Chmelnickis, bi-jodamas karo dviem frontais, ieškojo galimybių susitarti su etmonu. Kaip tik šioms pastangoms savo pranešimą skyrė ukrainiečių istorikas Vale-rijus Stepankovas (Kijevas), aptardamas, kokia vieta Ukrainos kazokų elito politinėje savimo-nėje teko LDK. Tyrinėtojas padarė prielaidą, kad B. Chmelnickio sukilimo pradžioje, kol dar nevyko karas su LDK kariuomene, kazokai ir pats jų vadas neturėjo vieningos ATR įvaizdžio, kitaip sakant, jie suvokė Lietuvą esant atskirą politinį subjektą. Todėl B. Chmelnickis stengėsi įtikinti J. Radvilą, kad kovoja tik su Lenkija. Vis dėlto jo politika Lietuvos atžvilgiu buvo dvilypė, nes 1648 m. pavieniai kazokų daliniai pasirodė LDK

176

teritorijoje ir išprovokavo lokalinio pobūdžio sukilimus, o vietoj esamos valdžios struktūrų buvo pradėta kurti kazokų valdžios sistemą. Taigi planuota bent dalį žemių atplėšti.

Boriso Čerkaso (Kijevas) pranešime buvo nagrinėjama ankstyvoji Ukrainos kazokų istorija iki Liublino unijos sudarymo, siekiama parodyti kazokų socialinį portretą remiantis jų karine tar-nyba valstybei.

Paskutinėje, ketvirtojoje konferencijos sekci-joje „Pamesti ar prarasti ATR fenomenai“ buvo perskaityti du pranešimai. Barbara Stankevič na-grinėjo „ULB koncepcijos lietuviškus kontekstus“, pristatė šios koncepcijos autorių J. Mieroszewskio ir J. Giedroyco pastangas kovoti su ypač stipriai lenkų istorinėje savimonėje įsišaknijusiais rytų kresų stereotipais, kuriais faktiškai buvo pri-dengiamas lenkiškasis imperializmas. Paryžiaus „Kultūros“ aplinkoje buvo suformuluota ir pirmą kartą viešai pasakyta mintis, jog Vilnius ir Lvovas nepriklauso Lenkijai ir ji privalo atmesti savo globėjišką požiūrį į Ukrainą, Lietuvą ir Balta-rusiją. Turi remti šių valstybių ir tautų kovą už nepriklausomybę.

Žymaus lenkų istoriko Leszeko Zasztowto (Varšuva) skaityto pranešimo objektas – LDK „pamiršimas“ XIX–XX a. lenkų istoriografijoje. Autorius pažymėjo, kad nuo J. Lelevelio laikų populiariosiose Lenkijos istorijos sintezėse LDK minima retai. Apie ją pasakojama dažniausiai minint unijas. Zečpospolita nuolat tapatinama su Lenkija – tokia išimtis kaip P. Jasienicos „Abiejų Tautų Respublika“ tik patvirtino taisyklę. Pakeisti šią nuostatą padėjo pačios lenkų istoriografijos transformacija, susijusi su tokių tyrinėtojų kaip J. Bardachas ir J. Kłoczowskis vardais, ir vis geresnis susipažinimas su lietuvių, baltarusių, ukrainiečių ir rusų istorijos darbais. Šiuo konkre-čiu atveju susidūrė dvi priešingos tradicijos. Ten, kur lenkų istorikai, rašydami apie bendrą praeitį, matė tik vienybę ir vientisumą, išvardytų tautų istorikai matė tik skirtumus ir atskirumus. Todėl logiškas šitų koncepcijų susitikimo padarinys buvo supratimas, kad kiekviena ATR tauta turi teisę į savo istorijos interpretaciją. Kad būtų išlaikytos

proporcijos, L. Zasztowtas siūlė vadovėliuose sugrįžti prie būdingos ATR epochai terminijos, pripažinti LDK subjektiškumą ir specifiškumą, pamatyti Rusios fenomeną su jos sostine Kijevu, o istorijos sintezėse Abiejų Tautų Respublikai sugrąžinti deramą vietą.

Baigiamuoju konferencijos akcentu tapo apskritojo stalo diskusija „LDK ir ATR atminties ženklai. Ką siūlo kiekviena tautinė tradicija? Kas gali tapti bendromis ATR atminties vietomis?“ Kiekviena tauta, kurios ištakos slypi LDK ir ATR istorijoje, turi ypatingas atminties vietas, suaktualinančias šių valstybių tradiciją. Tokios atminties vietos gali suartinti ir atitolinti – tai priklauso nuo to, kokios vertybės ir reikšmės su jomis siejamos. Todėl diskusijos, kurioje dalyvavo visi konferencijos pranešėjai ir kiti mokslininkai, tikslas buvo išsiaiškinti naujas galimas LDK atminties vietas, potencialiai tu-rinčias vienokią ar kitokią reikšmę kiekvienai tautai ir jos istorinei atminčiai.

A. Bumblauskas pasiūlė pavyzdžių, įsitvir-tinusių lietuviškajame didžiajame naratyve, bet neabejotinai artimų lenkams, ukrainiečiams, bal-tarusiams, žydams ir net rusams. Vienas jų – pati LDK kaip atminties vieta. Lietuviams tai lietuvių valstybė, baltarusiams – baltarusių, ukrainie-čiams – „Lietuvos epocha“ Ukrainos istorijoje, lenkams – „kūrybingieji kresai“ ar senalietuvių valstybė, žydams LDK kaip Lite?

Galbūt svarbi baltarusiams LDK atminties vieta, anot A. Bumblausko, – Naugardukas. Min-daugo karūnavimo vieta ir pirmoji baltarusiškos Lietuvos sostinė, stačiatikių metropolijos sostinė. Lenkams ir senalietuviams Naugardukas – tai Jogailos vedybų su Sofija Alšėniške miestas. Bū-tent įvykus šitoms vedyboms atsirado Jogailaičių dinastija ir Jogailaičių epocha Vidurio ir Rytų Europoje. Trims tautoms – lenkams, lietuviams ir baltarusiams – tai Adomo Mickevičiaus gim-tasis miestas ir poezijos kraštovaizdis, tiesiogiai atspindintis LDK praeitį.

Apskritojo stalo dalyviai, gyvai bediskutuodami, pasiūlė daugybę pavyzdžių: istorinių asmenybių (Mykolas Römeris, Vytautas Didysis, Pranciškus

177

Skorina, Steponas Batoras...), simbolių, artefaktų ir vietovių (Vytis, Vilnius, Aušros vartų Dievo Motina, Rasų kapinės, Lietuvos statutai, Vavelio pilis, Orša...). Taigi ne tik diskusijai, bet ir istori-nės kultūros tyrimams medžiagos apstu. Galima

neabejoti, kad tokia konferencija skatins tolesnį bendradarbiavimą, naujų koncepcijų paieškas ir naujus mokslinius projektus. Smagu ir svarbu, kad ir studentai vis aktyviau dalyvauja tokiuose seminaruose ir konferencijose.

Ryšard Gaidis

178

ATMENA „LIE TU VOS IS TO RI JOS STU DI JŲ“ AU TO RIAMS

1. Straips niuo se ir pra ne ši muo se tu ri bū ti moks-lo dar bams bū din gos da lys: a) įva das, ku ria me nu ro do mas ty ri mo tiks las, už da vi niai, ob jek tas, me to das, pro ble mos ty ri mo būk lė (is to riog ra fi ja), šal ti niai; b) gau ti re zul ta tai, ty ri mo ap ra šy mas; c) iš va dos; d) iš na šos. Straips nio da lys ga li turėti ant raš tes ir pa an traš tes.

2. Prie straips nių ir pra ne ši mų pri de da ma san trau ka an glų ar ki ta pa pli tu sia už sie nio kal ba. Straips niai ir pra ne ši mai ga li bū ti pa ra šy ti už sie nio kal ba. Ta da pri de da ma san trau ka ne tik an glų, bet ir lie tu vių kal ba.

3. Nuo ro dos į šal ti nius ir li te ra tū rą įfor mi na mos pa gal Lie tu vo je pri tai ky tas tarp tau ti nes tai syk les (po pu lia riai iš dės ty ta mo ko mo jo je kny ge lė je: Kas ta naus kai tė D. Bib liog ra fi nis moks lo dar bo api pa vi da li ni mas: Mo ko mo ji prie mo nė Ko mu ni ka-ci jos fa kul te to stu den tams. Vilnius: VU lei dyk la, 1998. 92 p.).

4. Vi si straips niai, pra ne ši mai, ap žval gos, pub-li ka ci jos re cen zuo ja mi ano ni miš kai dvie jų re cen-zen tų. Ra ši nių kal bą tvar ko re dak to rė.

5. Ra ši nių teks tas pa tei kia mas elektroninėje laikmenoje (el. paštu: sigjeg@gmail.com).

6. Op ti ma li įtei kia mų ran kraščių ap im tis: straips nių, pra ne ši mų ir pub li ka ci jų – ne dau giau kaip 1 au to ri nis lan kas (40 000 spau dos žen klų), ap žval gų – 0,5 au to ri nio lan ko, re cen zi jų ir moks-li nio gy ve ni mo aprašymų – 0,25 au to ri nio lan ko, ki tų ra ši nių – 0,1 au to ri nio lan ko. San trau kos ap im tis – 30–50 ei lučių (įskai tant au to riaus var dą bei pa var dę ir ant raš tę). Len te lės spaus di na mos ant at ski rų la pų. Straips niuo se, pra ne ši muo se, ap žval-go se au to riaus var das, pa var dė ir duo me nys apie au to rių ra šo mi prieš ant raš tę.

Ki tuo se ra ši niuo se var das ir pa var dė ra šo mi po teks to.

7. Dis ke ly je teks tas tu ri bū ti pa reng tas Mic ro-soft Word (6.0 ar ba 7.0) teks to re dak to riu mi, Ti mes LT, Ti mes New Ro man, Bal tic, ru siš kas teks tas – Ti-mes RS šrif tu. Au to rių pa var dės ir ini cia lai iš na šo se ir li te ra tū ros są ra šuo se spaus di na mi kur sy vu.

8. Dėl di des nės ap im ties ra ši nių, taip pat dėl iliust ra ci jų rei kia tar tis su re dak to rių ko le gi ja.

9. Straips niuo se ir pra ne ši muo se po iš na šų, o ap žval go se bei pub li ka ci jo se po teks tu de ši nė je pu-sė je nu ro do ma teks to įtei ki mo re dak to rių ko le gi jai da ta, o ki to je ei lu tė je už ra šo ma: Pa reng ta skelb ti.

10. Re dak to rių ko le gi ja itin pa gei dau ja re cen-zi jų bei moks li nio gy ve ni mo ap ra šy mų.

11. Prie vi sų ra ši nių ant at ski ro la po au to riai pri de da ra ši nio ant raš tės ver ti mą į an glų, vo kiečių, len kų bei ru sų kal bas.

Re dak ci jos ad re sas:Is to ri jos fa kul te tas, Vil niaus uni ver si te tas

Uni ver si te to g. 7LT-01122 Vil nius.El. paštas: marius.emuzis@gmail.com„Lie tu vos is to ri jos stu di jų“ ankstesnius to-

mus ga li ma įsi gy ti Is to ri jos fa kul te to de ka na te (be ant kai nio).

Pvz.:An ta nas An ta na vičiusPro fe so rius ha bi li tuo tas hu ma ni ta ri nių moks lų dak ta ras Vil niaus uni ver si te toFi lo so fi jos ka ted raDid lau kio g. 47LT-08303 Vil niusEl. paštas: an ta nas.an ta na vi cius@au la.vu.lt

LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS 2013 31Mokslo darbai

Kalbos redaktorė Gražina IndrišiūnienėViršelio dailininkas Gediminas MarkauskasMaketuotoja Nijolė Bukantienė

Už straipsnių turinį atsako autoriai

14,7 aut. l. 22,5 sp. l. Tiražas 100 egz.Išleido Vilniaus universitetas, Vilniaus universiteto leidyklaUniversiteto g. 3, LT-01513 Vilnius

Spausdino UAB „Petro ofsetas“Savanorių pr. 174D, LT-03153 Vilnius