LIE TU V as

• •

UDK 902/904(475.5) Li301

Redaktoriq kolegija: Algirdas Girininkas (ats. redaktorius) (Lietuvos istorijos institutas)

Vytautas KazakeviCius (Lietuvos istorijos institutas)

Mykolas Michelbertas (Vilniaus universitetas) -Evalds Mugurevics (Latvijos universiteto Latvijos istorijos institutas)

Vytautas Urbanavicius (Pili"E tyrimo centras "Lietuvos pilys")

Gintautas Zabiela (sudarytojas) (Lietuvos istorijos institutas)

Autoril1 nuomone ne visada sutampa su redaktoril1 kolegijos nuomone.

ISSN 02-07-8694 ISBN 9986-23-094-2

© Lietuvos istorijos institutas, 2001 © Straipsniq autoriai, 2001

LlETUVOS ARCHEOLOGIJA. 2001. T. 21, p. 311-334. ISSN 02-07-8694

• XIIIA. LIET STY BINES LIGUOS BRUOZAI

DAIV A V Al'I'KEVICIEN p"

1 • .{VADAS

Lig siol daug rasyta apie Lietuvos valstybes susi­darymC\. Placiai nagrinetas valstybes kiirirnosi ir stip­rtjimo laikotarpis, kunigaikSci4 asrnenybes, vidaus bei

. . politikos pobiidis ir kita. Istorijos mokslo dar­boose to meta valstybC( jprasta vaizduoti per "militari­DCs kultiiros" realijas (pIg. Ivinskis, 1986, p. 459;

1996, p. 36), nuosalyje paliekant j~ zen­ideologijos ir religijos tyrinejimus. ISimti su-

dam faktiSkai tile pavienes pastabos ir, netiesiogiai, polemika kitomis temomis. Trumpai apivelgus sias is­toriografines pabiras matyti, kad vieni tyrejai valsty­bines ideologijos bei religijos klausirnus palieka atvirus, titi mano, kad kuriantis Lietuvos valstybei buta sieki4 vienyti skirtingas balt4 genci4 religines sistemas (Gu­davicius, 1983, p. 62-64; 1998, p. 158; 1999, p. 180; j",kus, 1993, p. 34-35; 1997, p. 28; NikZentaitis, 1996, p. 75; Luchtanas, Velius, 1996, p. 85; Zabiela, 1998, p. 368). Apie tai, jog valstybei kuriantis vyko atitinka­rna religine reforma, kalba lietuvi4 mitologijos tyrine­tojai. Taciau j4 prielaidos remiasi is esmes tik mitologijos saltini4 analize (TonopoB, 1980, c. 34 40; Velius, 1983, p. 231; 1986, p. 16; 1996, p. 41; Greimas, 1990, p. 17,357-359; 1994, p. 38-39).

FaktC\, kad yra rysys tarp valstybes ir vieningos ide­ologijos formavimosi, liudija kaimynini4 kras14 pavyz­dfiai. RySkiausias j4 - apie 980 m. Kijevo Rusioje ivykusi Vladimiro refoIIua, kuria siekta suniveliuoti regioninius ryt\I slaY4 religijos skirtumus. Toji religija turejo atitikti naujlb valstybini, Iygi, pabreni didziojo kunigaikSCio val­dtic\ ir kartu valstybes nepriklausomybC( nuo Bizantijos (PY6aKOB, 1987, c. 412-414). Kituose centrines ir piet­ryCiq Europos krastuose taip pat buta bandym4 refor­muoti senC\sias religines sistemas, taciau ga14 gale tunigaiksciai pirmenybC( teikdavo krikscionybei (JIluaspHH, <l>JIOPSI, 1988, c. 237-238).

Straipsnio tikslas - isryskinti valstybines religijos bruozus XIII a. Lietuvoje. Tai daroma laidosenos, se­n4i4 sventvieci4 bei saltini4 apie lietuvi4 religij~ ana­lizes pagrindu, pasitelkiant kai kuriuos kitus archeo­logijos, istorijos ir mitologijos saltinius.

2. LAIDOSENA XIII A. LIETUVOJE

Laidosena, arba mirusi4i4 kultas, placi~a prasme yra viena pagrindini4 religijos raiskos forrn4. Lietu­vos valstybes kiirimosi isvakarese Zinomi laidosenos bildai atspindi konkrecilJ kultilrinilJ regionlJ tradicijas ir iliustruoja, kad siame laikotarpyje atskir4 balt4 gen-

v

Ci4 religines sistemos skiriasi (pIg. Zulkus, 1993, p. 34-35; Nitientaitis, 1996, p. 75).

Lietuvi4 gentis iki XII a. savo mirusiuosius degi­no ir virs j4 kap4 pyle pilkapius (Tautavicius, 1977, p. 13-14; Zabiela, 1998, p. 353-354). AukStaiciai vi­durio Lietuvoje tuo rnetu savo mirusiuosius degino ir j4 palaikus uzkasdavo remeje (Tautavicius, 1977, p. 15).

v

ZemaiCiai savo mirusiuosius nedegintus laidojo zeme-je, taCiau nuo XII a. cia ypac padaugeja degintini4 ka­P4 (Tautavicius, 1977, p. 16; Zabiela, 1998, p. 361-364). Skalviai bei kursiai mirusiuosius degindavo ir uZkas­davo zemeje (Tautavicius, 1977, p. 16-18). lki XII a. ziemgaliai mirusi4i4 nedegino, uzkasdavo juos zeme­je. Apie velesnio laikotarpio laidosen~ nezinoma (Vas­keviciute, 1993, p. 4)1. Seliai savo mirusiuosius nedegintus laidojo pilkapiuose, galbut ir plokStiniuo­se kapinynuose (Simniskyte, 1999, p. 31), 0 jotvingi4 teritorijoje XII a. isnyko paprotys is akrnen4 krauti pilkapius ir paplito vadinamieji akrnenimis apkrauti kapai. Prie inhumacijos Cia buvo pereinarna palaips­niui, X-XIII a. laikotarpiu (ACTpaycKac, 1989, c. 75; Zabiela, 1998, p. 354-355)2.

Apibudinta situacija keiciasi XII-XIII a. sandii­roje, t. y. tuo laikotarpiu, kai formuojasi lietuvi4

v

1 Pastaruoju metu aptikta faktl./, rodancil./, kad ZiemgaJoje XIII a. mirusieji buvo deginami (fr. E. Vasiliausko straipsni Jeidinyje ).

1 XII-XIII a. seJiq ir jotvingil./ Jaidojimo vietl./ zinoma tik toliau uz dabartines Lietuvos teritorijos ribl./.

?,\.\.

zemi4 konfederacija (Gudavicius, 1984a, p. 28). Lietuvi4, aukstaiCi4 ir zemaici4 teritorijose, kurios sudan! XIII a. valstybes branduoli, turimais arche­ologiniais duomenimis, isivyrauja vienas laidosenos bud4 - sudegint4 mirusi~4 palaikai laidojami plokS­tiniuose kapinynuose (Tautavicius, 1977, p. 13; Kun­cevicius, Luchtanas, 1997, p. 90). Nors XIII-XIV a. archeologini4 dirbini4 chronologija vis dar nera tiksli, o degintini4 kap4 tyrinejim4 metodika kelis desimt­mecius buvo netobula, manoma, kad mirusi~4 degi­nimo paprotys Lietuvoje buvo praktikuojamas iki jos kriksto 1387 (1413) m. ar net ilgiau (Yp6aHaBH'IIOc, 1966, c. 189; Zabiela, 1998, p. 368-369; pig. BRMS, 1996, p. 537).

Sia vyraujancia nuomone neseniai suabejota. Ker­naves-Kriveikiski4 kapinyno tyrinejim4 rezulta14 pa­grindu buvo iskelta bipoteze apie tai, kad nuo XIII a. antrosios puses Lietuvoje plinta inhumacija, 0 "mi­rusi~4 deginimas islieka tik isrinkt~4 (kunigaikSci4, didik4, galbut kari4) prerogatyva" (Luchtanas, VeIius, 1996, p. 81 ).1 tai atsakydamas G. Zabiela savo straips­nyje argumentuotai irodinejo, kad Kernaves-Krivei­kiski4 kapinyne XIII-XIV a. buvo laidojami ne lietuviai, 0 apsikrikStijy kriviciai. To paties meta lietu­vi4 degintini4 kap4 masyvas bUvys kitoje Kernaves vie­toje (Zabiela, 1998, p. 356, 358, 366).

Savo ruoztu XIII a. rasytiniai saltiniai socialiniu poziuriu nediferencijuotai kalba apie kremacijos pa­proti tarp prus4 (BRMS, 1996, p. 240, 246, 307-308), kursi4 (ten pat, p. 291), zemaiCi4 (ten pat, p. 314), taip pat lietuvi4 ir jotvingi4, kurie "n H.hIHe MefJTBa Te.lIeca CBOR Ha KPMax" (1261 m.) (ten pat, p. 266). Tai, jog pats Mindaugas "n 60FOM CBon

JKPmue n MepTB1'>X Te.lIeca cOJKHrame", sakoma Ipati­jaus metraStyje (1252 m.) (ten pat, p. 260). XIV a. ra­sytiniai saltiniai kalba tik apie mirusi4 kunigaikSci4 palaik4 deginimq (ten pat, p. 421, 453, 469), taCiau apskritai nezinomi saltiniai, kuriuose but4 aprasytas to meta nekilminm mirusi~4 laidojimo budas.

Kaip matyti is G. Zabielos apibendrinamosios stu­dijos Uoje ivertinti pamineti cbronologiniai bei meto­dologiniai sunkumai), valstybes susidarymo laikotarpiu laidojimo tradicijas skirtinguose Lietuvos regionuose jau siejo pagrindinis bendras bruozas - mirusi~4 de­ginimo paprotys (Zabiela, 1998, p. 368)3. Sudegint4 ir, is ikapi4 sprendziant, skirtingq socialiny padeti uz­emusi4 mirusi~4 palaikai buvo laidojami negiliose,

nedideIese duobutese. Tankus toki4 kap4 masyvai uz­ima nedidelius plotus kit4 laikotarpi4 laidojimo vie­tose arba randami atskiruose kapinynuose (ten pat, p. 355-367). To meta laidosena, anot minetos studijos autoriaus, XIII a. dar buvo islaikiusi regionini4 (gen­tini4) savitum4, taciau isryskejo ir "naujos, valstybi­nes realijos". XIV a. isivyravo vienodi laidojimo paprociai (ten pat, p. 368).

Taigi archeologiniai duomenys, kurie atspindi is­torinius procesus, nors ir nepateikdami absoliucios ivy­ki4 cbronologijos, rodo, jog tai, kas vis'l laik'l balt4 gentis ryskiausiai skyre, XIII a. jau buvo valstyb<r vie­nijantis reiskinys. Turint omenyje, kaip jautriai laido­jimo tradicijos reaguoja i pokycius religini4 sistem4 viduje, galima teigti, kad formuojantis Lietuvos vals­tybei ivyko religine reforma, numaCiusi vienos laidoji­mo tradicijos ivedimq.

• 3. V ALSTYBINES KULTO VIETOS

Be laidosenos, viena esmini4 religijos raiskos ir sklaidos form4 yra kulto vietos. TodeI svarbu nustaty­ti, ar Lietuvoje zinoma sen~4 sventvieCi4, kurios ati­tikt4 valstybinio rango kriterijus. Tokiais galima butl} laikyti sventvietes religiny ir politiny reiksm<r. Rasyti­niai saltiniai, deja, tiesiogiai nekalba apie sen~4 svent­vieCi4 status'l, isskyrus Romuvq Nadruvoje, aprasyt~

v

Petro Dusburgiecio 1326 m. (BRMS, 1996, p. 344-345). IS kronikos aisku, kad tai buta ne valstybinio, o tarp entinio religinio centro (Gudavicius, 1983, p. 63; BRM ,1996, p. 330).

Turedami omenyje, kad Lietuvos krikstu 1387 ir 1413 m. buvo siekiama viS4 pirma politini4 tiksll} (Ivinskis, 1991, p. 289-293, 348-350; pig. Lowmianski, 1979, s. 245-246), atkreiptinas demesys i si4 akcij4 ei­gq ir akcentus.

Kaip sakoma 1388 m. popieziaus Urbono VI bu­leje, l387 m. pradedamas Lietuvos krikSt'l, Jogaila su­griove sventykl'l busimos Arkikatedros (Sv. Stanislovo

v

baznycios) vietoje Vilniuje (BRMS, 1996, p. 447-448; pig. ten pat, p. 574-575). Si sventviete atitinka valsty­bines kulto vietos kriterijus - XIV a. Vilnius jau ne­abejotinai buvo didzi~4 kunigaikSci4 rezidencija, ir sventviete veike pili4 komplekso teritorijoje.

v

1413 m. Zemaitijos kriksto metu, turejusio dau-giau simboliny reiksmy (Ivinskis, 1991, p. 348), Jogai­la su Vytautu sunaikino sventvietes uz Nevezio upes

3 Atkreiptinas demesys i kompaktisk,! XIII-XIV a. plokstiniq kapinynq su degintiniais kapais areal,! Nemuno ir Ne­ries tarpupyje. Biitent siam Lietuvos zemes arba "Mindaugo Lietuvos" regionui (Lowmianski, 1932,2, s.110-111, 118-121; fY,!(aBwuoc, 1985, c. 226) priklause valstybes formavimo iniciatyva. Nemuno ir Neries tarpupio jotvingiai, su kuriais sieja· rna XIII-XIV a. "Piehl Lietuvos kapinynq" grupe nurodomoje studijoje, II tiikst. pradzioje jau bus buy/( asimiliuoti lietu­viq arba nustumti labiau i pietus (pig. Volkaite-Kulikauskiene, 1987, p.196-197; Gudavicius, 1987, p. 208; 1998, p. 139).

312

Dubysa aukStyn, Zemaitijoje (BRMS, 1996,

~ntviet~ "uz Nevezio" (super fluvium Nyewyas­yra pagrindo sieti su Romaini4 vietove Nevezio

prie Kauno. Petro DusburgieCio teigimu, . cia dar 1294-1300 m. buvo sudegin« sven­

kaiml! (ten pat, p. 339, 350). 1398 m. sutartis ten pat, Nemuno ir Nevezio santakos mini Svent'lii miskl! (LPG, 1936, p. 127).

Antroji sventviete buvo pasiekta "kylant Dubysa •

atplaukus i Zemaitijl!" G, vera fluvium Dubis-• ad terram Samagittarum "). Istoriogra-

j, lokalizuoja Dubysos vidurupyje, Betygalos (Voigt, 1830, S. 94- 96; fYKOBCKifl, 1891,

1959, p. 397; BasanaviCius, 1970, p. 88-1972, p. 46; Gudavicius, 1999, p. 225).

Slnipsnio autori4 2000 m. fvalgym4 duomenimis, rys­religinio centro pofymius Betygalos apylinkese

prie DvarvieCi4. Taip vadinamas ispu­k}iulys Dubysos ir Luknes tarpupyje, kuris net

driekiasi iki minet4 upi4 santakos. Ki­Dubysos, prie Padubysio, yra II tukst. pradziai

piliakalnis, prie Kengi4 - Alkupis ir Alkos Perkiiniskio kaimas ir miskas. Padavimai pa-

• kad Dvarvieci4 Sventaragyje buta sventojo mis-Zmones vafiuodavo melstis.

. lokalizuojamos prie Romaini4 ir prie turejo, atrodo, ne mafesn« religin« ir poli­

reikSm~ negu sventykla Vilniuje, nes j4 sugriovi­irpradetu Zemaitijos krikStu buvo iliustruojamas

siekis krikstytis (Ivinskis, 1991, p. 348- 350; 1999, p. 225). Abi minetos 1413 m. sunai­

tiDtos Iventvietes veike etnines bei administracines rytiniame pakrastyje. Persasi mintis, kad

buvo labiau susij« ne su zemaiCi4, 0 su centrine kunigaikScio) valdzia, kuria ir pasinaudojo

su Vytautu 1413 m., minetus religinius cen­slInaikindami be zemaiCi4 pasipriesinimo. (Bu­

kad valstybines kulto vietos veikia didziajam priklausanciose zemese (S{I}rensen, 1992,

234-235). •

Apie Vilniaus ir abi Zemaitijos sventvietes rasyti-laltiniai kalba, kad jose kiirenosi sventoji ugnis,

Iventi miskai. Vilniaus ir Romaini4 sventvie­kulto statini4. Vis delto tai, jog reikSrningos ir Betygalos sventvietes veike santykinai ne­

viena nuo kitos, gali buti nuoroda, kad j4 statusas skyresi.

Istoriografijoje reiskiama nuomone, kad Romai­veike is Nadruvos perkeltas Romuvos tarpgen­

religinis centras (Lowmia6ski, 1983, s. 319- 320;

GudaviCius, 1983, p. 63; 1999, p. 179). Betygalos, taip pat kaimynines Raseini4 bei Ariogalos zemes XIII a. viduryje, matyt, jau buvo didziojo kunigaikSCio dispo­zicijoje (GudaviCius, 1998, p. 175). 1254 m. Mindau­gas savo aktu pus« Raseini4, Laukuvos ir Betygalos dovanojo vyskupui Kristijonui (Dubonis, 1998, p. 85) . Be to, Romaini4 pavadinimas siejasi su tarpgentinio religinio centro Nadruvoje vardu4

, 0 sventvietes prie v

Betygalos pavadinimas Sventaragis sieja jl! su neabe-jotinai valstybinio rango Vilniaus sventykla Sventara­gio slenyje.

v

3.1. Sventaragiai: toponimija ir onomastika

Turint omenyje, kaip placiai toponimijos duome­nys naudojami ankstyviausios Lietuvos politines isto­rijos tyrimams (GudaviCius, 1984b; NikZentaitis, 1996, p. 56-74; Dubonis, 1998, p. 46-82), ne alima ignoruoti fakto, kad, be Vilniaus ir Betygalos ventaragi4, to­kiais pavadinimais vadinam4 sventvieci4 ir gyvenam4-j4 viet4, taip pat pavardzi4 uzfiksuota ir kai kuriose kitose Lietuvos vietovese (pav. 1).

Vilniaus Sventaragio pavadinimas anksciausiai pa­minetas XVI a. pirmojoje puseje Lietuvos metrasti pa­pildziusiuose intarpuose apie Vilniaus ikuriml! ir mirusi~4 kunigaikSci4 deginimo paproti (lucas, 1968, p. 74-76; TonopoB, 1980, c. 16-18,40 44) bei M. Strij­kovskio kronikoje (1582 m.), kur sie pasakojimai bu-

,

- '--~ 9

15881.~. 8 '-.J

1591 '- 1647 -4 -. 3 2

1493 .--r Lr'-"'"""'. •

10

o 40 km , ,

• • 1 pav. . Sventaragiais vadinamos: Sventvietes: 1 - Vil-nius; 2 - Aigelai (Moletq r.); 3 - Girsteitiskis (Moletq r.); 4 -Papreniskiai (Ukmerges r.); 5 - AnykSCiai; 6 - Dvarvieciai (Raseiniq r.); 9 - Ciuieliai (Plunges r.) . • Gyvenamosios vietoves: 7 - Sventaragis (Raseiniq r.); 8 - Sventragiai ~Kel­mes r.); 10 - Svenlragis (Marijampoles r.) .• Pavarde Sven­taragis, Sventragis ir jos uirasymo metai.

• PIg. Romuva: "vieta, kur kiirenama sventoji ugnis" (Biiga, 1909, p. 6).

'11'1

Vilnius

-, '-

-

o 80m I I

- -.

2 pay. Vilniaus Sventaragis (hrizontalt~s isvestos kas 1 m): a - apytiksle Sventaragio pievos vieta 1738 m.; b - Vilneles ziotys ir vaga 1740 m. plane; c - Vilneles ziotys ir vaga ge­ologijos duomenimis; d - "Puskarnia" Tilto g. rajone; e -Sv. Stanislovo baznycia (Arkikatedra);J - Zemutines pilies VaJdoV\l riimai.

vo detalizuoti (lucas, 1968, p. 142). Mineti saltiniai v

Vilniaus Sventaragi (IIIBHHTopor, Swintoroh) apibii-dina bendrai kaip viet'! Neries ir Vilneles santakoje, kaip misk,! arba nedetalizuoja visai. 1738 m. Sventa­ragis minimas kaip pieva (sienoiqc Swintoroha) (la­sas, 1971, p. 213).

M. Strijkovskio duomenys, kuriuos jis pats surin­ko (lucas, 1968, p. 145,147), rodo, kad XVI a. tiksles­ne Vilniaus Sventaragio vieta jau buvo pamirsta. Su juo buvo siejama bendrai Neries ir Vilneles santaka, pa­trankqliejykla ("Puskarnia"), karaliskosios arklides ir v

Zemutines pilies teritorija ("gdzie rzeka Wilna do Wi-liej wpada < ... > gdzie dzis puszkamia, stajnie i niiszy zamek'j (Stryjkowski, 1846, 1, s. 369-370, 373) (2 pav.).

Sventaragio lokalizacijos klausimu pareikSta ivai­riq nuomoniq. TaCiau senajame Vilneles zemupyje (ZT. Kitkauskas, Lasavickas, 1977, pay. 1) yra tik du kysuliai - "ragai": 1) apie 250 m ilgio, 30 40 m ploCio, 3 metrq aukSCio kysulys nuolaidziais slaitais Vilneles ddiniajame krante, atsisakojantis nuo Gedimino kal­no papedes vakarq pietvakariq kryptimi. 10 vakariny dali uzima Sv. Stanislovo baznycia, rytiny - Zemuti­nes pilies Valdovq riimai; 2) apie 300 m ilgio, 40 m ploCio, 1-2 m aukscio kysulys nuolaidziais slaitais kai­riajame Vilneles krante, "Puskarnioje", besitysiantis i

siaures rytus, Neries ir Vilneles santakos link. Sventa­ragiu paprastai laikomas pinnasis kySulys (pIg. TonopoB, 1980, c. 32-33), taciau pagristas ir antrasis variantas (Tau­taviCius, 1960, p. 10-12). Matyt, abi sios vietos, skiria­mos Vilneles, priklause tai paciai sakralinei erdvei, bet ji galejo biiti skirtingai padalyta. Beje, kai kurios kitos Lie­tuvos sventvietes, vadinamos ventaragiais, gyvenamo­sios (gynybines) vietos atZvilgiu plyti biitent uZ upes).

Papreniskiq (Ukmerges r.) Sventaragis figiiruoja v

1935 m. Lietuvos zemes vardyno anketoje (LZV: V Ve-selka, 1935). 1977 m. Stanislavavos adresu uZfiksuotas sio ir pavadinimo vedinys - Sventaragine pieva (VK: A Vanagas, 1977). Pasak vietos gyventojll, Sventara­giu buvo vadinama dabar numelioruota (pav. 3) mal­daug 2 ha ploto "neieinama bala" (VaitkeviCius, 2000, p. 529). Atrodo, kad tiksli Sventaragio vieta vis delto jau pamirsta, 0 vietovardis isliko kaip pelketos zemu­mos vardas. Be to, reikia tureti omenyje, kad Sventara­gio pavadinimas galejo biiti taikomas didesnei teritorijai, tarkim, misko masyvui. Papreniski4 kaimas isikiir~s Sventosios upes slenio aukStumoje, 5 km i pietrycius nuo senosios Ukmerges miesto dalies su piliakalniu (ki­tapus Sventosios). 2 km i vakarus nuo Papreniskiq Sven­taragio plyti Vaisgeliskio, arba Biliiin4, pelketas duburys, vadinamas Alka arba Alkais (ten pat, p. 534).

AnykSciq Sventaragis daznai figiiravo prieskario spaudoje, veliau buvo primirstas. Pirm,! kartll mini-

• mas bene 1928 m.: "Sventaragio kalnas. Seniau cia bu-v~s aukuras irdegusisventa ugnis" (Akiras-Birfys, 1928,

v

p. 26), Lagedzi4 adresu fiksuojamas Zemes vardyno v

anketoje (LZV: 1. Maceika, 1935), minim as populia-riuose straipsneliuose, kuriuose klaidingai teigiama, kad Sventaragi 1906 m. kasinejo 1. Basanavicius (Bu­tenas, 1938, p. 196; Baliiinas, 1939, p. 5)5.

3 pay. Papreniski4 (Ukmerges r.) Sventaragis is pietvaka­ri4. V. Vaitkeviciaus nuotr., 1999 m.

5 Pasakojim4 apie tai, matyt, atsirado todel, kad kasinejim4 metu J. Basanavicius buvo apsistoj~s Lagedziuose pas Lastauskus - Sventaragio savininkus.

314

SYentaragis yra siaurineje AnykSci4 dalyje, 0,75 kIn i ~iaures vakarus nuo Sventosios ir AnykStos santa­koso Minetll pavadinimll turejo dabar apardyta molin­ga mazdaug 100x150 m dydzio kalva, 5 m auksti siekianCiais slaitais (Zabiela, 1990s, p. 7-8). Apie 0,5 km i pietus nuo Sventaragio, AnykSci4 gelezinke-

v

lio stoties adresu, zinomas Alkalankis (LZV: J. Ma-ceika, 1935). UZ 2 km i siaures rytus, kitapus SYentosios, yra SeimyniskeIi4 archeologijos paminkl4 kompleksas.

4 pay. Aigelq (Moletq r.) Sventaragis is siaures vakarq. V. Daugudzio nuotr., 1960 m. LII Nr. 24624.

Aigelai "- "\ "-

'4 / //

0 " /

/ a

...... -"'/ "-

/ /-Svenlaicampis /1 -- -- - --

" - -r -- -- - --- --= - -/- - ---- -/ -- - - - -S~ef!Ja;agjs - : -- - - -- -- --- - - - -- -- - - -- -- -- -- - --- - - - -- - -- - - -~ - - -- -- - --- - - - --- - - -- - - -- -- -t d. MalK61al - --- - - - -- - - - -I - - -- - -- -- - -

o 125 m ! •

5 pay. AigeIq (Moletq r.) Sventaragis (horizon tales isvestos Us 2 m).

Aigelq (Mole14 r.) Sventaragis arba Sventaragys Zinomas nuo 1928 m. (Tarasenka, 1928, p. 90). 1931 m., ivalgydamas sill vietll, P. Tarasenka pastebejo 15-20 cm

storio sluoksni su anglimis, pelenais ir pavieniais ke­ramikos fragmentais (VAK b. 61, p. 9). 1983 m. nedi­deles apimties zvalgomuosius tyrimus Sventaragyje atliko E. Buteniene, taCiau nieko nerado (Buteniene, 1983s).

Aigel4 Sventaragis - apie 100x150 m dydzio Malkesto ezero siaurinis kysulys nuolaidziais slaitais (pav. 4, 5). Padavimai pasakoja, kad cia buta didelio miesto, Sv. Jurgio baZnycios ar koplycios (LTR 6737/ 15; VAK b. 61, p.10). I rytus nuo Sventaragio esanti maZdaug 40xl00 m dydzio ilanka turi Sventakampio vardll. Pasakojama, kad cia nuskendo pas ligoni veza­mas kunigas (LTR 6737/5). Padavimuose apie Mal­kest'l pasakojama, kad dero vietoje buvo prakeiktas miestas su baZnycia (LTR 4097/96), 0 vienas zmogus matc(s, kaip velnias cia vaZiavo "ant mirusi~4 pon4 veli4" (VAK b. 61, p. 116). UZ 3 kIn i rytus yra Stirni4 dero siaures vakarinis pusiasalis, vadinamas Alka.

Girsteitiskio ir Zatiskio (Molet4 r.) adresais prie Salocio dero minima sventviete, panasi i esancill Ai­geluose. Pietinis SaloCio dero kysulys ir salia esanti dero ilanka vadinama Sventakampiu (LZV: M. Eige­lis, 1935). Kitados cia buta kryziaus. Pasakojama, kad Sventakampio piev'l taip imta vadinti po to, kai ji bu­vo "apsventinta" (VK: K. Grigoliunas, 1978). Yra pa­grindo manyti, kad ankstesnis kysulio pavadinimas buvo Sventaragis, 0 Sventakampiu vadinta salia esan­ti ezero ilanka - "kampas"6 , nes Alantos apylinki4 ad­resu yra zinomas pievos vardas Sventaragys (VK, 1981). Jis sietinas butent su Girsteitiskio sventviete.

Dvarvieciq (Raseini4 r.) Sventaragis arba Sventa­rage, kaip gyvenamosios vietos pavadinimas, figuruo­ja prieskario periodikoje. Matyt, vietovardis tuomet jau buvo prirnirstas, nes lokalizuojamas tik Betygalos apylinki4 tikslumu (Sakalas, 1939), jo nefiksuoja Ze­mes vardyno anketos. 1998-2000 m., M. Navakaus­kienes ir sio straipsnio autori4 pastangomis Sventara­gis buvo lokalizuotas. Sventvietei priskirtinas apie 3 km kilometr4 ilgio, 0,8-1 kIn plocio kysulys, prasi­dedantis ties KybarteIiais, is vakar4 ribojamas Duby­sos, 0 is ryt4 - Luknes sleni4. Pietuose minetas kysu­lys baigiasi neZymiai uzsiriecianciu apie 30-60x250 m dydzio "ragu" staCiais, net iki 35 m aukscio slaitais, kurie leidziasi i Luknes ir Dubysos santak'l. Sventara­giui buvo priskiriamas ir miskas Luknes zemupyje, abipus upes (pav. 6, 7).

Jonas Dangutis (80 m., is Baralci4 k.) pasakojo: ,,Mazas buvau, tai seni zmones sakydavo, kad ten yra sventas miSkas, kur zmones meldesi. IS senl{laikl{ zmo-

6 Analogiskas atvejis Aigeluose: Sventaragis (kysulys) ir Sventakampis (ilanka). yra painiojami, dazniausiai pasiren­kant YienCl kurj nors vardCl abiem objektams vadinti (LTR 6737/8, 6737/14).

6 pay. Vaizdas i DvarvieCiq Sventaragi (Raseiniq r.) is siaun!s: miskas Luknes zemupyje. V. Vaitkeviciaus nuotr., 2000 m.

Padubysio ....... piliakalnis

Dvarvieciai o 500m

I I

v

7 pay. DvarvieCiq (Raseiniq r.) Sventaragis (horizontales isvestos kas 10 m).

nes ten vaiiuodavo melstis. Tob seniukas sakydavo, kad diiSios imonitf:pereina i mediius < ... > (( (1998 m. uZra­se M. Navakauskiene).

1 km i vakarus nuo Sventaragio, kitapus Dubysos, yra Padubysio piliakalnis, budingas II tukst. pradziai. Apie 2,5 km i pietvakarius - Kengh! Alkupis ir Alkos laukas.

Ciuzeliq (Plunges r.) Sventaragi ('sventar'gis) 2000 m. lokalizavo sio straipsnio autoriai, remdamie-

v v v

si Zemes vardyno anketa (LZV: J. Zemgulys, 1935). Jis yra 1,8 km i pietryCius nuo Lubi4, plynaukSteje

316

(pav. 8), kuri'l is vakarq riboja Alanto upes, 0 is ryt4-Zvalginio sleniai. Cia neiymiai issiskiria nuarta apie 100x160 m dydzio pakiluma, siek tiek aukStesne uz ap­linkinius laukus - auksciausia apylinkiq vieta. Senieji

v

Ciuzeli4 gyventojai isblaskyti, kaimaviete sunaikinta. v

Kraziq apylinkese (Kelmes r.) yra kaimas Sven-tragiai, minimas XVI a. pabaigos dokumentuose (IIIBeHTpoKrH, IIIBeHjJorn) (CnpofHc, 1888, c. 330). Senoji sventviete, kurios cia greiciausiai buta (pig. Brink, 1990, S. 459; Andersson, 1992, S. 242), pamirs­ta, bet su senosiomis apeigomis siejamas sen as, kape­liuose augantis 'lzuolas, 0 tai gana budinga Kelmes krastui (VaitkeviCius, 1998, p. 482, 499, 505-506). IS XVI a. pabaigos - XVII a. dokument4 aiskeja, kad Sventragiuose gyveno Sventragiai - Raseini4 zemes teismo knygoje 1591 m. figuruoja Agnieska Sventra-

v

gaite (.JlrHellIKa IlIBeHporHc'h) - valdos Sventragiuo-se (,l(OM Ha3. IlIBeHjJorn) savininke (Orrn:Cb, 1904, c. 5; pig. CnpofHc, 1888, c. 330). IS 1649 m. dokumento matyti, kad veliau Sventragi4 dvar'l (imienicze) su vi­su turtu (dirbamais laukais, sodais, galvijais, miskais)

v

valde Jonas ir Vaitiekus Sventragiai, Stanislovo sOmis ("Jan a Woyciech Stanislawowiczi Sw~ntrogi((). Tuo me­tu viena sudetini4 Kolaini4 valsciaus dali4 buvo ir te­ritorinis vienetas - Sventragi4laukas, kuriame stovejo minetas dvaras G,na tym imieniczu lezqcym < ... > we wlosci Korklanskiey w polu nazwanym Sw~ntrogi" (LVIA, senieji aktai, b. 14671, 1. 600-603) (Pig., 1595-1653 m.: llTBeHTporH - 60flpcKHii rpyHT Ha rpaHH1.(e HMeHHJl KpoJKh (Cnpornc, 1888, c. 330)).

Yra ir daugiau analogiSk4 pavyzdzi4. 1486 m. mi­nimas didziojo kunigaikscio raitininkas ("B03HH1.(a

v

KOpOJIeBcKHii") Sventaragis (IIIBHH'hTopor), kuriam duodamos 8 uolektys gelumbes (nMTOBCKlUI MeTpIOOl,

v v

1910, c. 202).1493 m. - Vaitiekus Sedbaro sunus Svent-ragis ([llBeHb7Vpor BOHThKO III£W160poBH'l'h), kuris mi-

8 pay. Ciuzeliq (Plunges r.) Sventragis is pietryCiq. V. Vait­keviCiaus nuotr., 2000 m.

jpidiniq, 0 savo dvarC\. Suderveje buvo uilaS«s Vr1-Diaus vaivadai ~~etuvo \e\I:·\\ta • \ ~ \l . ..,~).

Su pavarde Sventaragis reiket\l sieti ir Sventragio kaimo (Marijampoles r.) pavadinimC\. Po kryiiuoci\l antpuoliq istustejusiC\ Uinemuny i\gainiui ko\onizavo ~~maicia~ ir dzUkai. Prie Arnalvo ez.ero bei pelkiq, kur Isikur((s Sventragis, 1592 m. kaim4 dar nebuta (Toto­raitis, 1938, p. 204-205).

duo/yje ir pen"fenj"oje, verCia pabreiti ne rick va/scy­~ 'QO\i~ &<.\liQ\Q illI\\l5al\;;SC\Q ~me.n:ne.,\ie.· \~ sklaidC\ per to meto po\itin\. karini ir socialini valdovo

v •

~arn\l s\uoksni - \eicius. Si Xlll a. pirmojoje puseje lau gyvavusi institucija )Ira savotiSkas centrines vald7ios ir valst)'bes ideo\ogijos "p\etojimo mechanizmas" (Du­boniJ, 1998, p. 85-86, 92, 93, 98, 99).

• 3.2. Sventaragiai: istorine interpretacija

Trys Sventaragiais vadinamos sventvietes sietinos su ankstyvaisiais valstybes politiniais centrais (Vilnius, AnykSciai, Ukmerge). Cia buta valdovo kiemq, vals­tybiniq pitiq ir buvo tokia valst)'bes potitine, karine,

. ~ ~\ Wim~: . mQ\~ m~ \e.;Cl'M m\?fu.'A.

1931,1, s.111; GUQ'clV\C\U ,19 (), \>. -1', 7..ab\e.\a, 199-pay. 175; Dubonis, 1998, p. 23, 69-73, 77, 78, 81; Ba­ranauskas, 2000, p. 192-202, pay. 33). Dviej4 Sventa­ragiq MoIet4 kraste (AigeIai, Girsteitiskis) padetis ne tokia iskalbinga, taCiau su siuo regionu sietini keli XIII a. Iietuvi4 kunigaikSciai. Girsteitiskio vietove siejama su Mindaugo sunumi Girstuku ar Girsteikiu (Gudavicius, 1984b, p.70-71). UZ 5 km i siaur(( nuo GirsteitiSkio, prie Alantos, yra ir LaiCi4 kaimas (*LeiCiai > Laiciai).

Dvarvieci4 Sventaragis yra toje Zemaitijos dalyje, kuria didysis Lietuvos kunigaikStis XIII a. viduryje jau disponavo, nes dalijos dovanojo vyskupui Kristijonui, o veJiau, baigiantis XIII a., cia kurdino pabegelius ziemgalius (Dubonis, 1998, p. 61-63).

• KraZius, kaip ir kai kurias kitas zemes Zemaitijo-

je, didziojo kunigaikScio valdzia pasieke XIII a. vidu­ryje, iveikus zemaici4 kunigaikSti Vykintq (Gudavicius, 1989, p. 103-106; 1998, p. 172-174). Krazi4 apylinke­se leiciai yra zinomi (Dubonis, 1998, p. 48, 51).

Ciuzeli4 Sventaragio istorini kontekstq apibudin­ti sunkiau. Tiesa, XIII a. viduryje cia minirni Cekliui priklausantys Gandingos ir Kartenos vaisCiai (Low­mianski, 1932, 2, s. 99) ir atkreiptas demesys, kad 1237 m. dokumente, kur nustatomos Kudo vyskupystes ri­bos, sakoma, kad pietryCiuose vyskupystes siena drie­kiasi iki Lietuvos G,usque ad Litoviam"), t. y. Ceklio (ten pat, 1931, 1, s. 76; pIg. GudaviCius, 1998, p. 174). Galbut tai rodo politin(( ar geografin(( Ceklio priklausomyb(( to me to Lietuvai?

Faktas, jog Sventaragi4 paplitimas koreiiuoja su ankstyvqj4 poiitiniq centrq geografija vaIstybes bran-

Siaurines Lietuvos pasienio linija su gamtinemis kliu­funis, p)llimais bei pilimis (taip pat ir Ukroergeje bei Anyksciuose), saugoma leiciq, buvo sukurta XIII a. 4-ojo desimtmecio pir~ojoje puseje (Dubonis, 1998, p. 79-81). Savo valdziq Zemaitijoje (taip pat ir Betyga­los bei KraZi4 apylinkese) didysis kunigaikStis galejo itvir­~inti laimej((s 1248-1252 m. vidaus karq7 . Tai rodyt4, kad Sventaragiais vadinamos sventvietes galejo buti kuria-m~ \I:"\\1\~ w'y;o'a\ Q\X\\\ a... "Qumo)o\e . . \e.Rai\> \au bwm minha.. 00 ~ \'\> turenam~ ~~ID\ rangq, veike iki Lietuvos krikSto 1387 ir 1413 m.

v

3.3. Sventaragiai: religine interpretacija

XIII a. Lietuvoje isivyravusiq vienodq rnirusiqj4 Iaidojimo tradicijq traktavome kaip vienq svarbiausi4 realizuot4 religines reformos punkt4. XIII a. vaIstybi-

• nes kuito vietas identifikavome kaip Sventaragius. Abi sios realijos tarpusavyje susijusios. Tai patvirtina Lie­tuvos metrascio pasakojimas apie mitini kunigaikSti Sventaragi, kuris atlieka naujo Iaidojimo ritualo bei specifinio kulto steigejo vaidmeni (TonopoB, 1980,

• c. 27-29), ir Viiniaus Sventaragio pavyzdziu8 detaIi-zuoja, kokioje aplinkoje bei kaip turi buti deginami mirusi4 kunigaikSCi4, didikq kunai (ten pat, 1980, c. 33; 1987, c. 104-106). Pasakojimas yra abiejose viduriniojo Lietuvos metrasCi4 sqvado redakcijose, rasytose Vil­niuje XVI a. pirmojoje puseje (lucas, 1968, p. 98; zr. ncpn, 1907, c. 227-412). PiaCiajame sqvade ideta tik dalis teksto (Jucas, 1968, p. 120).

XIII a. Lietuvos valstybines religijos sandarq siek tiek piaCiau atskieidzia su pasakojimu apie Sventaragi neabejotinai susij((s mitas apie Sovij4, kuris 1261 m. buvo itrauktas i Malalos kronikq (TonopoB, 1980, c. 36-37; Velius, 1986, p. 19; 1996, p. 265; Greimas, 1990,

• p. 358; Beresnevicius, 1995, p. 147; zr. BRMS, 1996. p. 267-268). Mitologiniu poziUriu Sovijus yra veii4 ved­lys, keIiq is gyvenimo i mirti rod antis per ugni (Grei­mas, 1990, p. 375). XIII a. sis mitas apie mirusiqj4 deginimo paprocio ivedimq, matyt, buvo aktualizuotas

7 Tiesa, politiniq sqjungq tary zemaiciq ir Lietuvos kunigaiksciq buta dar ankstesniame laikotarpyje. 8 PaZodinis pasakojimo apie Sventaragi siejimas su Vilniumi (pIg. Batura, 1966, p. 272-273) neivertina fakto, kad XIII a.

vargu ar galima kalbeti apie valstybes sostiny, nes galioja valdovo rezidavimo keliaujant principas. Archeologiniai pastaIl!­jq desimtmeCiq tyrinejimai taip pat rodo, kad V-VI a. Rytq ir Vidurio Lietuvoje mirusiqjq deginimo paprotys isplito ne is Vilniaus apylinkiq, kaip buvo manoma iki siol, 0 atitinkamai is Suvalkq regiono ir Nadruvos.

117

(Velius, 1988, p. 58). Jis nus tate pridastini santyiq tarp laidotuviq ritualo ir naujos reformuotos religijos (Grei­mas, 1990, p. 375-376), taigi tapo valstybines religijos program a jos politinio bei teritorinio formavimosi lai­kotarpiu, iskilus reikalui pietoti bei itvirtinti vien,! ide­ologij,!. XVI a. uirasytas pasakojimas apie Sventaragi yra Sovijaus mito "papildinys", 0 ritualine Sventara­gio tradicija - viena ryskiausiq XIII a. valstybines

• religijos raiskq. Sventaragio religinl( tradicij,! charak-terizuo· a sie bruozai:

1) ventaragiais vadinamos sventvietes yra keliq gamtiniq element\! kompleksai: kalnaslkysulys, van­duo, miskas bei apeigine ugnis. Gyvenamosios (gyny­bines) vietos atZvilgiu jie yra uz upes (Papreniskiai, AnykSciai, DvarvieCiai, Vilnius (?», dafnai netoli ki­tq, dar gentines epochos sventvieciq, vadinamq Alkais (Papreniskiai, AnykSCiai, DvarvieCiai, Aigelai).

v

2) Pirmasis Sventaragio demuo sventas pabrezia sakralum'!. Antrasis - ragas reiskia "ataug,!"/"kysuli" (LKZ, 1978, 11, p. 22-24) ir "ugni"/"Iauz,!" (zr. JIay­pymac, 1998, c. 71- 73; pig. Burba, 1901, p. 200). Juos tarpusavyje neabejotinai sieja ta pati forma (pig. lieps­nos liezuvis : gyviino ragas) ir mitine reiksme, mat ra­gas yra ertme, kurioje glUdi ugnis, pig.: "PykSt pokSt pilies vartai, Dun dun ono ragas, Tame rage saule te­ka. Krosnis, kada kiirenasi" (LTt, 1968, Nr. 6677), "Trumpas driiktas jauCio ragas, Tame rage saule teka. Nuodegulis" (ten pat, Nr. 5570).

3) Ragas taip pat svarbus politinio ir religinio su­verenumo aspektu. lki XIII a. pradzios, kol kaustyti tauro ir jaucio ragai Vakarq Lietuvoje dar buvo deda­mi i kapus, jie buvo karines diduomenes atributas (Simniskyte, 1998, p. 213). XIV a. zinomi atvejai, ka­da didieji kunigaikSCiai patys aukojo raguocius (tau-

• r,!, jautD (BRMS, 1996, p. 403, 467; Greimas, 1998, p. 67). Asmens rysi su valstybiniu kultu pafymi pavar­de Sventaragis (TonopoB, 1980, c. 28, 33; 1988, c. 25-26; pIg. S0rensen, 1992, S. 236), uZfiksuota tarp eventualiq leiciq - didziojo kunigaikSCio tarnq ir ba­jorq9. Pasakojimas apie mitini kunigaikSti Sventaragi

• parodo rysi tarp Sventaragiais vadinam4 sventvieCiq ir valstybes politinio bei karinio eli to laidojimo ritua-

10 (Greim as, 1990, p. 358, 366; 1994, p. 40). Ritualo elementai, zinomi is mineto pasakojimo (drauge su mi­rusiuoju deginamas vergas, zirgas, kurtas ir sakalas), patvirtina aukSt'! ritualo adresatq status'!. Dviej4 zmo­niq, arklio, suns ir neidentifikuot\! paukSCiq kaul4 rasta kai kuriuose vidurio Lietuvos kapinynuose II tUkst. pra­dzios kapuose. Viename tokiame kape Ruseiniuose (Kedainiq r.; degintinis kapas 1, griautinis kapas ir ar­klio kapas 1) buvo rastas ir trisdesimties (!) papuosa­Iq, ginklq bei darbo irankiq komplektas (Baleniiinas, 1939s, p. 1-4)10; lokio nagai geldies amziaus deginti­niuose kapuose Norvegijoje yra karines diduomenes ikape (Holck, 1986, P. 173)11. Atkreiptinas demesys, kad leiciq laidojimo vietas kartais fymejo kone ben­driniu tapl(s pavadinimas Leitkapiai (Dubonis, 1998, p. 49-50). Gal tai tam tikras laidosenos, kurios laikesi leiciai, atgarsis?

Taigi is istorines ir religines Sventaragiq interpre­tacijos aiskeja, kad tai galejo biiti besikurianCios ar tik k,! susikiirusios valstybes suvereno bei ii supancio kari­nio elito (leiCiq) religine tradicija. Pati Sventaragio krip­tograma rodo, kad pagrindinis sios tradicijos, kaip ir valstybines religijos, bruozas buvo ugnis, besireiskianti kaip: 1) dieviskas, visq pirma Perkiino sakralumo sfe­rai l2 priklausantis atributas; 2) vienas kulto vietos ele­ment\!; 3) pagrindinis laidotuvi4 ritualo komponentas.

4. I.AIDOJIMO REFORMA RELIGINIU ASPEKTU: KALVELIS

Mirusiqjq laidojimo reforma - ugnies, kaip pagrin­dinio apeiginio komponento, iteisinimas - turejo itakos ir lietuviq religijos s¥angai. Liturgine reform a Ierne religinl(, teologinl( reform,!, ir tai, anot A. J. Greimo, "neabejotinai iskelia nauj,! ugnies kulto ir jo rysiq su suvereniniais dievais problem'!" (Greimas, 1990, p. 359). Sovijaus - "laidojimo ugnyje" steigejo - miti­ne veikla tiesiogiai susieta su bendra religine refor­rna: "Sit'! paklydim,! [mirusiqjq deginirn,! - aut.] Sovijus paskelbe, kad jie aukot\! nelabiems dievams Andajui ir

• Perkiinui, kitaip tariant, griaustiniui ir Zvorunai, kitaip tariant, kalei ir kalviui Teliaveliui < ... >" ( .. CHIO

9 Kaip mineta, iki XV a. pabaigos vienas Sventaragil! valde dvarl4 Suderveje, kuriame buta leicil! (Dubonis, 1998, p. 23). Apie leicius zinoma ir Krafil! apylinkese (ten pat, p. 48, 51), kur XVI a. antrosios puses - XVII a. vidurio dokumen­tuose figuruoja Sventragil! gimines atstovai. Dar vienas Sventaragis XV a. antrojoje puseje tarnauja didziajam kunigaikS­Ciui Kazimierui ir kaip lei tis (pIg. ten pat, p. 33, 98) vyksta i keliones arba lydi jl! metu.

10 Sio, kaip ir daugelio kitl!, amziaus viduryje bei velesniu laikotarpiu tirtl! degintinil! kapl! medziagl4 vis d61to sunIru interpretuoti del netinkamos tyriml! metodikos ir ne visada preciziskq tyriml! aprasl!.

II Lietuvoje degintinil! kapl! antropologine medziaga tik pradeta tirti. Pietl! Norvegijoje lokil! nagai buvo identifikuoti po kruopscil! antropologinil! tyriml! 58 degintiniuose vyrl! kapuose is daugiau kaip 1000 tirtl!. Perdegusil! nag\!, kuriq skaicius kape svyravo nuo 1 iki 23, rasta ankstyvojo bei velyvojo gelezies amziaus laikotarpil! kapuose (Holck, 1986, P. 173, 176).

12 Pabreziamas tiesioginis rysys tarp Sventaragio ir Perkuno (TonopoB, 1980, c. 32-33).

318

COBHH lJ'bBe,l(e B He, HJK npHHOCHTH JKpDTBOY

coePHblM 6oroM: AH,.aaeBH H IIepKoynoBH, peKlUe rpoMOY, H )/(nopoyne, peKllle Coyae, H TeJ/flBeJIH He lDyJHcJd', BRMS, 1996, p. 266,268). Si4 diev4 iskili­mas, koreliuojantis su mirusi~4 deginimo isigalejimu, ver~ia ieskoti Sovijaus dieviskojo atitikmens: paban­dyti identifikuoti diev'!, inicijuojanti ir sankcionuojanti mirusilJ.iq deginimo ritual,!, religineje plotmeje atsa­kingll uZ sekming,! veli4 perejim,! i kit,! pasauli.

Apie diev'! suveren'!, kurio valdzioje but4 miru­silliq pasaulis, nemaZai rasyta. N. Velius, remdamasis visq pirma folkloro duomenimis, mirusi~4 pasaulio vieSpa~iu laiko Velni,! (Velin,!) - archaisk,! pozemio valdovll, maginio suverenumo diev'!, turinti atitikme­nq ne vienoje indoeuropietiskoje mitologijoje (Velius, 1987, p. 276). Tokios pat nuomones laikosi M. Gim­butiene, Velni,! apibudinusi kaip indoeuropietiSkos kil­mes dievll (Gimbutiene, 1970; 1985, p. 168). Greimas, pripazindamas Velnio, kaip pozemio ir mirusi~4 die­YO, statuslb iskele if kit,! kandidat'! i sill viet'! - XIII a. raSytiniuose saltiniuose gerai dokumentuot'! diev'! Kal­veij, kurio mitines veiklos pedsak4 tautosakoje gali­maaptikti iki XX a. SprendZiant pagal mitinius Pasak4 duomenis, Kalvis iveikia Velni,! ir uzima jo viet'!, per­imdamas Velnio religines funkcijas (Greimas, 1990, p.399 421). Kalvelis ("Velnio - Patulo pakaitalas ar bendras") yra naujasis mirusi~4 globejas ir ugnies die­vas, su kuriuo sietini XVI a. saltini4 duomenys apie amiinosios ugnies kulto viet'! Sventaragio slenyje prie Neries, "greta pirm4.i4 valdoVll, mitini4 ugnies kulto ir lavonq deginimo ritualo isteigej4, nekropolio" (Grei­mas, 1998, p. 71-72). Velnio, chtoniskojo mirusi~4 valdovo, ir Kalvelio, ugnines kvalifikacijos dievo ("Vul­kano" pagal Dlugos,!, fr. Greirnas, 1998, p. 71), kova, mitiniame plane atspindejusi mirusi~4 laidosenos pokyCius, paliko ryskius pedsakus folkloriniuose siu­zetuose. Pasak4 (semantiskai degradavusi4 mit4) struktiirines ir seman tines detales siandien yra pagrin­dinis saltinis bandant rekonstruoti Kalvelio mitini por­tretll. Pasakose apie Kalvi ir jo santykius su Velniu iSryskeja du mus4 tiriamam objektui labai svarbus mo­mentai: (1) kava del geleiies: Kalvis ir Velnias - du kal­vystes meistrai; Kalvis, Velnio "pameistrys", suzino geleZies sulydymo paslapti ir uZima jo viet'!; (2) kava del mirusitBl{ velil{: Kalvis "islosia" is Velnio veles, jas iSvaduoja is pozemio ir nuveda i danm. Abi sias tarpu­savyje koreliuojancias siuZetines linijas reikia aptarti placiau.

4.1. Velnias gelefyje

Tirdami problemiskus Kalvio ir Velnio santy­kius, atraminiu tekstu pasirinkome placiai visoje Lietuvoje paplitusi,! pasak,! "Kalvis ir Velnias" (AT

•

330A, B, C). Palyginti su tarptautiniais atitikmeni­mis, matyti, kad sis siuzetas ypac budingas baltams: lietuviams (daugiausiai variant4: AT 330A-186 var.; B,C-223 var.) ir latviams (A-llOvar., B,C-144 var.); maziau zinomas slav4 regione (pvz., rus4 A-25 var.; B,C-18 var.), dar maziau kit4 taut4 folklore Sau­ka, Aleksynas, 1993, p. 388; 1995, p. 445). ioje pasakoje Kalvis nugali ir sutriuskina Velni,! naudo­damasis kalvystes technika: jis kaitina Velni,! zaiz­dre, po to deda ant priekalo ir plaka kuju (LTR 818/1; 5035/224; BsPl, 1998, 4, p. 84, 87), kol suploja kaip gelezi (BLM, 1920, p. 75-77), sukala i miltus (SLPS, 1985, p. 80), sudegina (LTR 1337/17) arba kol pa­kankamai Velni,! ibaugina. Nesunku pastebeti, kad Kalvis su Velniu elgiasi kaip su gelezimi - ji kaitina aukstoje temperaturoje ir kala. Taciau yra vienas es­minis skirtumas - geleZis uzgrudinama ir suformuo­jama, 0 Velnias, neislaikl(s isbandymo, suzalojamas arba sunaikinamas. Tai rodo, kad kalvystes proce­sas turi ypating,! mitinl( prasml(, eliminuojanci,! Velnio maginl( kompetencij'!. Kalvio darbas meto­nimiskai isreiskia gelezies gamybos proces,!, kuri ga­lime prilyginti kitoms kulturinems technologijoms, zymincioms mitinl( transformacij,! gamta -t kultu­ra, pvz., drabuzi4 gaminimui ("lino kanciai": nuo semens iki drobini4 marskini4) ar duonos kepimui ("rugio kanciai": nuo ziemkencio iki duo nos kepa-10), sit4 Proces4 irgi negali atlikti Velnias (Greimas, 1990, p.47). GeleZies gamybos proceso metu is gam­tines, naturalios ba14 rudos isgryninama geleZis, 0 is jos gaminama kulturine produkcija - irankiai ir ginklai. GeleZies zaliava - ba14 ruda yra Velnio dis­pozicijoje, jam priskiriami visi pozemio turtai (Grei­mas, 1990, p. 402), be to, tautosakoje labai daznai pelkese aptinkame Velnio gyvenvietl( (Velius, 1987, p. 56). Kalvelio mitiniuose apibudinimuose pa­breziamas priesingas turinys, sietinas su virsutine -dangaus - erdve: jis nukala Saull( ir uzmeta j,! i dang4 (BMRS, 1996, p. 268). Pastarasis faktas leis­t4 daryti prielaid,!, kad gelezis is apatines pasaulio sferos perkeliama i virsutinl( - ruda iskeliama is po­zemio, taciau transformuotu pavidalu atsiduria dan­guje. Uzbegant uz aki4, is karto reiket4 paZymeti, kad si erdvine kryptis, pridedant Velnio (Kalvelio prieSininko) magini4 gali4 apribojim,!, labai palan­ki konstruojant mitini mirusi~4 keliavimo i dang4 modeli·

4.2. Trys kalviai

Komplikuot'! gelezi valdancio dievo byl,! rodo ir konkurencija del kalvystes. Anot Greimo, "i vien,! viet,! yra net du rimti kandidatai < ... >: Velni4 karalius yra

kalvis, 0 Kalvelis vien tik savo vardu jau nurodo savo prigimti" (Greimas, 1990, p. 399). Velnias yra pats se­niausias kalvystes meistras, be to, ir seniausias ugnies valdytojas (Vel ius, 1987, p. 205), 0 pasakose minimas Kalvis yra tik Velnio mokinys, kuris "amato ismokys atsisako gerbti savo meistrll" (Greimas, 1990, p. 400). Taciau yra dar ir trecias mitinis kalvis - tai Perkiinas (Kalvis Bruzgulis, Akmeninis kalvis, Zf. Laurinkiene, 1996, p. 53). Kalvio veikla danguje sukelia perkunijll (pvz., sakoma, kad perkunija kyla kalviui danguje kaus­tant arklius, BlPLLT, 1937, Nr. 446). Tokiam Perkuno vaizdavimui artimas latviq dangaus kalvio, svaidancio kibirkstis (zaibus) i zemy, portretas (Laurinkiene, 1996, p. 53). Be to, latviq Perkunas nukala Sauly (Bie­zais, 1975, p. 342), taip pat, kaip ir lietuviq Kalvelis. Vienas pagrindiniq Perkuno atribut4 (greta ar vietoj kirvio) yra kujis, pig.: "Perkunas - senukas vesas su kuju" (BlPLLT, 1937, Nr. 314), "Kad tu Perkuno kuju butum uzmustas!" (ten pat, Nr. 297). Be to, danguje (audros debesyje) yra kalve, kurioje kala trys broliai kalviai - jiems pasakq herojus Kalvis baudziasi imesti Velnio kuji (BsLP, 1902, p.73; Velius, 1987, p. 206). Perkunas (griausmavaldys), kaip dangaus kalvis, zi­nomas ne tik balt4 mitologijoje, pvz., kujis, kaip

• ••• v' •

gnausmo pnemone, germ zmomas german4 nutuose: skandinaYl! Taro kiijis, skeliantis zaibll, - jo dieviskq galiq isikunijimas (naudojant kuji ritualuose, jis galis sukelti perkiinijll, Ellis Davidson, 1990, p. 82-84). Ger­maniskos paraleIes sutvirtina ir paremia Perkuno, kaip dangaus kalvio, mitini charakteri.

Perkuno dalyvavimas kalvystes byloje jll gerokai praplecia ir vercia naujai paZvelgti i mitiny Perkuno ir Velnio kovll. SprendZiant pagal pasakos "Kalvis ir Vel­nias" mitinius elementus, Kalvis ne tik nugali Veinill, bet ir atlieka Perkuno funkcijas: nukeliavys i dangq jis kallls danguje kuju ir sukelills griaustini, 0 kai duodllS kuju i priekalll, tai sokll kibirkstys - zaibuoja (LTR 260/316; 2227/211) 13 • Visa tai rodo, kad Kalvis yra jei ne pats Perkunas, tai jam artimas dangaus sferos die­vas, iveikiantis amiinll Perkuno priesininkll- pozemi­ni kalvi Velnill. Netapatindami jo su Perkunu l4

, mes laikysime Kalvi Perkunui giminisku dievu Kalveliu,

juoba kad Perkunas ir Kalvelis Malalos kronikos in­tarpe vienas salia kito minimi kaip atskiri dievai.

Panasill Kalvelio apibrezti siUlo ir V. Toporovas, teigiantis, kad Teliavelis yra Perkuno pagalbininkas, pa­naSiai kaip skandinavq mitologijoje Toro palydovas yra Tialfas (TonopoB, 1970, c. 537). Kalvi ir Perkunq vie­nija analogiski santykiai su ugnimi ir vandeniu bei akustiniai efektai - griaustinis ir metalo skambesys (TonopoB, 1992, c. 499). Tad trijq kalvi4 bylll siiilytu­me sprysti kaip Perkuno (dangaus kalvio) pergaly pries Velnill (pozemio kalvi), i pagalbll pasitelkiant Kalveli­savarankiskll dievll, atstovaujanti Perkuno sakralumui iki tol jam nebudingoje laidosenos srityje. Be to, ka­dangi Kalvelis, pasak A. J. Greimo, uzima Velnio vie­tll ir tampa jo ipediniu, Kalveli reiket4 traktuoti kaip dviej4 priesingo sakralumo dievq - Perkuno ir Velnio­mitini4 funkcij4lydini, kuriame atpaiistama ne tile per­kuniska dominante, bet ir velniskasis substratasl5

•

4.3. VaikSciojantis Kalvis

Pasakose Kalvis Velnill iveikia ne tik kaldamas ge­lefi: po mirties nuejys i pragarll, jis su savo kalvystes irankiais isgllsdina ir isgainioja velnius is pragaro. Kal­vio iygis i pragarll sukelia globalinius pokycius ir le­mia itakos sfer4 persiskirstymll zemeje. Jam uzemus pragarll, velniai plusteli i zemy ("Visi velniai kai isbe­go is pragaro, tai pradejo ardyti zmoni4 stogus, nune­se visus javus, visa kq isnesiojo", LTR 469/48), todel Dievas priverstas kalvi priimti i dangq. TaCiau velniq, sugrizusiq i pragarll, padetis keiCiasi: nuo siol jie arba (1) nebegali laisvai iseiti i zemy (kalvis prikala velniq prie dur4, LTR 914/661), todd nuo to laiko pasauly nustoja vaidentis (LTR 2416/277; 1644/86); arba (2), priesingai, kalviui isvertus duris, "kada nori, tada is peklos iseina ir valkiojasi po balas" (LTR 464/3), ta­Ciau j4 veikla zemeje labai apribojama ("Tai seniau velniai vaikSCiojo, zmones cionai anys gundino - e dar [dabar - aut.] kalvio bijo, neina un svieto", Gp, 1997, p. 295). Statiskas pasaulio srici4 padalijimas tampa di­namisku, procesiniu: uZsimezga irvyksta nuolatineko­va tarp Kalvio ir velniq, kuri dar geriau zinoma kaip

13 Arba kalvis danguje kala sovinius ir saudo velniq - ir dabar, kai griaudzia, kalvis is patrankos velnius saudo (LTR 211/9; LTR 874/351).

14 Tokiq identifikacijq tarsi sii.ilytll A. J. Greimo "Baimes ieskojimo" (AT 326) semiotinis tyrimas, kuriame herojus kalvis identifikuojamas su PerkUnu (Greirnas, 1999, p. 22-25).

15 ToIq reiksmill persiskirstymq liudija mitines detales, pvz., Kalvis, iveikl(s Velniq, uzmina ant jo iskritusio danties ir tampa raisas, t. y. drauge su postu perima ir chtoniskos prigimties zenklq (Greimas 1990, p. 414 415). Taciau raisas yra De tik Kalvis, bet ir vienas is Perkiinll, pig.: "Perkiinll yra daug. Vienas vadinamas "Klisiuku". Jis labai tranko" (BIPLLT, 1937, Nr. 391); "Perkiinai yra septyni, vienas is jll raisas. Jei kuri metq pasitaiko raisasis, tai tais metais labai tranko" (ten pat, Nr. 390). Kai kuriose etiologinese sakmese sakoma, kad istremus is dangaus nusikaltusius angelus (velnius), vienas jll, beskubedamas i pragarq, issisukl(s kojq ir nesuspedamas grizo prie Dievo pasiskllsti - ji Dievas pasiliko Perkiinu (LTR 2601 541, t. p. zr. Velius, 1987, p. 128).

320

Perkiino ir Velnio koval6 • Vykstant siai kovai, Kalvis Duolat keliauja tarp dangaus ir zemes: "Anas vaikS­aoja po svietq ir vaikSCioja. Jam niekur nera daikto" (teD pat, p. 295, pIg. LTR 1768/5; 1969/19); arba lieka neapibreztoje erdveje - stovi "viena koja zemej, 0 kita danguj" (LTR 918/46), guli greta! pol virS dangaus var­tI! (LTR 818/1; 787/3; BsLP11993, 1, p. 124)17. Tokios teksto struktiiros detales aiskiai rodo, kad Kalvis yra tarpininkas, uzimantis mitinl( erdvl( tarp dviejq priesi­ninkl! - Perkiino ir Velnio, tarp dangaus ir pozemio. Judedamas sia erdve aukStyn-zemyn, Kalvis atlieka specialiq paskirti - gabena ypating,! mitini krovini ir iljudina mito transformacijq proces'!.

4.4. Veliq keliones modelis

Objektas, kuri Kalvis gabena is apaCios i virSq (is pragaro i dangq), yra putos arba spirgai - mitine veliq forma. Putq isnesimo is pragaro motyvas gerai zino­mas velil! vadavimo budas, pasitaikantis ir kitose pa­sakose (AT 480C, AT 471, AT 475, zr. Velius, 1987, p.163-168, BeresneviCius, 1990, p. 93-97). Ve!es, kaip irvelniai, yra pozemio ir mirusiqjq valdovui pavaldzios biitybes, taciau pasakoje apie Kalvio Zygius jis perima iI Velnio tik veles. Kalvis nugali Velni,! ne del to, kad atl! pragaro valdovo sost'!, 0 kad atimtq (isvaduo-0,) i pragar,! patekusias mirusiqjq veles ir jas perkeltq i dan&l!. Tokia siuzeto struktUra verCia abejoti elimi­nuojanciu modeliu, pagal kuri Kalvis isstumia Velni,! ilreligines sistemos, ir leidZia siUlyti integruojanti mo­deli. suderinanti visus tris dieviskuosius kalvius. Sis mo­delis teigtq, jog Kalvio kova su Velniu - tai ne vienkartinis vyksmas, bet nuolatine itampa, periodis­kai atsinaujinantys kovos veiksmai, kai veles keiCia bu­senq, pereina is Velnio kontroliuojamos sferos (pozemio, pragaro) i Perkuno valdas (dausas, dangq). Religiniame gyvenime tokia modeliq kaita turetq at­rodyti kaip reforma, iteisinusi nauj,!, mitiskai akryvq dievq, is vienos sakralumo sri ties i kit,! perkelianti mirusi4il! veles. Toks reikSmiq persiskirstymas visis­kai atitiktq ugnies, kaip pagrindinio apeiginio kom­ponento, iskilimq ir suklestejim,! mirusiqjq laidojimo srityje. Tad simptomiska, kad Kalvelio vardas aptin­kamas XIII a. saltiniuose ir jo iskilimas (drauge su

kitais trim dievais, tarp kuriq nera Velnio) Cia sieja­mas su mitine Sovijaus veikla - naujo ("ugninio") ke­lin i mirusiqjq pasauli atradimu. Dievas Kalvelis, gabenantis veles is pragaro i dangq, yra Sovijaus, zmo­gaus, parodziusio mirusiesiems nauj,! keli,! i miru­siqjq pasauli, atitikmuo dieviskame plane. Sovijus, ritualo isteigejas, parodo tiesq keli,! is gyvenimo i mir­ti (Greimas, 1990, p. 375), 0 Kalvelis, "dievas, susijl(s su amzinosios ugnies kultu" (Greimas, 1998, p. 71-72), yra dieviskasis "veliq vedlys", sudegintqjq miru­siqjq veles isvedantis is pragaro i dausas. Si,! skirtingq hierarchiniq planq analogij,! palaiko bendra ugnies gija, glaudziai susiejanti mirusiqjq deginimo aplin­kybes ir kalvystl(, kremacijos menD zinovus ir gelezi transformuojancius kalvius.

4.5. Kalvelis ir kalviai

Apibrezus mitines Kalvelio funkcijas, kyla klausi­mas, kas turetq buti sio ritualo atlikejas, magiskasis transformatorius, ritualiniame plane dubliuojantis die-

•

vo Kalvelio funkcijas. Kadangi Kalvelio esmine atri-butika susijusi su kalvyste, reikia aptarti potencialius kalvystes ir mirusiqjq deginimo rysius.

XVI a. J. Lasickis raSinyje "Apie zemaiciq dievus" mini kalvius budraicius, garbinancius diev'! Kriuki (t. y. Velnio ipedini Kalveli, Greimas, 1990, p. 415-416). Sios zinios atspindi jau degradavusios religijos realijas - suverenus XIII a. dievas Kalvelis XVI a. fi­guruoja tik kaip uzdaro korporacinio kulto dievybe (ten pat, p. 416). Anot Greimo, "kalviai budraiciai" yra tam tikra kalviq kategorija, praktikuojanti naktini kult'! ir atliekanti apeigas, susijusias su Velnio ir Kal­velio sakralumo sfera. Tokia kalviq religine praktika nera netiketa, zinant, kad panasus naktiniai kultai daZ­nai sutinkami ivairiose etninese bendruomenese, kur kalviq korporacijos issiskiria savo magiskais ritualais (ten pat, p. 416). Apie magines tendencijas byloja ir lietuviq folkloro medziaga, pvz., pasakoje "Kalvis degina karst a gelezimi velnio statulai panosl(" (LPK 3325). Kalvis, padedant Velniui, uZsiima zmoniq at­jauninimu - is pradZiq juos numarina, degindamas ug­nyje, po to atgaivina, imesdamas i vandeni (LPK 753; Velius, 1987, p. 205, 221; Senvaityte-Kietiene, 1998,

16 PIg.: Kalvis isvaiko velnius is pragaro, todel ji "sv. Petras" pakvieCia i dangq, 0 velnius pradeda saudyti, "juos ir dabar Perkiinas saudo" (LTR 211/9). Arba Kalvis isvaiko velnius is pragaro, 0 pats "vel nuejo i dangq ir praso Dievll priimti ji. K<t gi Dievas darys! 0 cia dar zmones skundziasi, kad velniai neduoda ne pakelemis pravaZiuoti, ir prieme kalvi uz sargll" (E1DS, 1935, p. 250). Anot D. Senvaitytes-Kietienes, "tai greiciausiai rodytq, kad kalvis priimamas i dangq kaip Perruno pagalbininkas, nes sis su velniais daugiausia kovoja" (Senvaityte-Kietiene, 1998, p. 19)

17 Gausi variantq grupe, kuriuose kalvis, patekC(s i dangq, tegali guleti ant savo prijuostes, kepures, priekalo ir pan., tik pabreiia nestabilill, tarpinC( jo padeti.

321

•

•

p. 17). Analogiskas motyvas aptinkamas pasakoje apie kalvi gydytoj,! (AT 1164), tik cia vietoj Velnio veikia Senelis Dievas - aukS to rango mitologinis personaias, atitinkantis mirusi4.iq pasaulio valdov'! (Velius, 1987, p. 163-167, 221-222). Kalvio magine veikla, kaip ir kitais atvejais, modeliuojama remiantis gelezies tech­nologijos procesu: kalvis deda zmogq ant zaizdro, ji degina, po to, sukapoj~s i gabalus, meta i kubil,! su vandeniu - zmogus atgyja jaunas. Si magine veikla la­bai primena Kalvio kov'! su Velniu, vienakrypt~ miti­ny transformacij,!, pasibaigusi,! Velnio suzalojimu ar net mirtimi (Velnias sudeginamas, paverciamas pele­nais), 0 kartais - pavidalo pakeitimu, pig.: "Mais,! su velniais padejo ant priekalq ir pradejo musti su leU­jais. Ir taip kale lig vakaro, kol visus velnius sukale i miltus. Daugiaus tuos miltus is maiso kaip iskrate, tai visi tie miltai paliko - pavirto i sikSnosparnius. Ir vai­sinas po siai dienai, tiktai naktimis lekioj, nes jie pa­ein is velniq dvasiq" (SLSP, 1985, p. 80). Velnio metamorfoze - is pelenq ("miltq") i sikSnosparni sieja­si su kita sikSnosparnio mitine prasme: tikima, kad sikS­nosparnyje isikiinija ir kenCia mirusiojo v61e: "Mirusio blogo zmogaus vele atgailioja sikSnosparnyje tris sim­tus metq. Tam laikui sukakus, ji vel isikUnija kuriame nors velionio palikuonyje, bet tuokart jau ji yra teisaus vyro siela" (Jucevicius, 1959, p. 154). Nenukrypdami i komplikuot'! reinkarnacijos problematiq, pasitenkin­kime konstatavy, jog gelezies gamybos procesas sieja­mas su mirties ir pomirtinio buvio tematika.

Taciau pereikime prie realiosios kalvystes, tech­nologiniq ir socialiniq prielaidq, lemusiq kalvystes ir mirusi4.iq deginimo mitiny giminysty. Mirusi4.iq degi­nimas, kaip ritualinis fenomenas, atsirado ir plito drau­ge su meta1qlydymo tecbnologijos pletote (PIg. Cabalska, 1972, s. 16; Beresnevicius, 1995, p. 44 45). Metalo ap­dirbimas, jeigu kalbesime apie gelezies lydym,! is vie­tines balq rudos, yra ilgas ir sudetingas procesas, reikalaujantis dideIes patirties, specifiniq ziniq ir iran­gos. Nuomone, kad Lietuvoje geldis buvo lydoma pri­mityviu budu - atviruose lauzuose ir naudojant natiirali,! trauk,!, yra visiskai nepagrista (Stankus, 1978, p. 73-74,78,80). Gelezies kokybe ir krites (ge­lezies lydinio) bei slako procentinis santykis priklause nuo daugybes tecbnologiniq niuansq: temperaturos svyravimo, angliq kaitrumo ir isidegimo, oro traukos,

krosneles irengimo - jos formos, angq orui bei slakui ir t. t. Visas gelezies gavimo bei gamybos procesas ape­me skirtingo profilio darbus ir jau II tukst. pradzioje Ierne atskiras - metalurgo ir kalvio - speciaJizacijas (ten pat, p. 86). Apie uzdar,! siq profesiniq bendrij4 pobudi ir profesiniq ziniq islaptinim,! galima sprysti is istoriniq ir kulturologiniq paraleliq.

Kalviai ir metalurgai, turedami daugiausiai igii­dziq, kaip naudoti ugni sudetinguose metalo Iydymo, virinimo ir kalimo procesuose, ismanydami tempera­turos ir degimo proceso santykius, neabejotinai ture­jo buti svarbus formuojantis - 0 galbut ir isigaIejus­mimsi4.iq deginimo tradicijai. Mirusi4.iq deginimas rei­kalavo specifiniq ziniq ir labai gero kremavimo tech­nologijos ismanymo (Holck, 1986, P. 42). Kad kiinas sudegtq, reikalinga ne maiesne kaip 650°-700°C tem­peratura. Auksta kremavimo temperatura laikoma 700o-900OC, ypac aukSta - 12000-1300°C (ten pat, p. 45, 144 146)18. SprendZiant pagal pietq Norvegijos pavyz­dzius, geldies amziuje buvo praktikuojami ilgainiui susiklost~ "vietiniai" kremavimo modeliai - istyrus daugiau kaip tiikstanti skirtingose vietovese palaido­tq sudegintq mirusi4.iq kaulq, konstatuota, kad atski­ruose regionuose mirusi4.iq leUnai buvo deginami pagal vienodas standartines technologijos taisykles. Tai lei­dzia sprysti apie regionines kremavimo tradicijas ir apie kremavim,! atliekancius profesionalus (ten pat, p. 156). Apie specifin~ kvalifikacij,!, reikaling,! rengiant apeigini lauz'! zmogaus kunui sUdeginti, byloja ir lie­tuviq religijos saltiniai: J. Dlugosas, pasakodamas apie lietuviq kariq paproti griZus is sekmingo Zygio aukoti belaisvi, pabrezia, kad ritualini lauZ,! sukrauna vienas asmuo G,ad cuius exstructionem unusquisque lignum iaciebat", BRMS, 1996, p. 556). Tai rodo buvus tam tikr,! ritualiny specializacij,!, kuri Lietuvoje galejo bii­ti susijusi su kalviq bendrija. Tai paliudytq mitiniai duo­menys (Kalvis kvalifikuojamas kaip veliq isvaduotojas is pragaro) ir religiniai faktai (Kalvelis - mirusi~4 de­ginimo dievas - suverenas)19 . Kita vertus, kalvystes iT mirusi4.iq deginimo s,!saja galbut nera lokalinis reis­kinys. Tarkim, skandinavq mitologijoje, vaizduojant SauIes dievo Baldraus mirti ir laidotuves, ritualinj lau­Z'!, kuriame deginamas jo kunas, laimina griausmaval­dys ir kalvis Toras, pakeldamas i virsq savo gars~i kiiji -kalvystes iranlq (Weiser, 1930/31, S. 1373).

18 Kaip jau mineta, Lietuvoje degintiniq kapq antropoioginiai tyrimai tik pradeti. Pig., geiezies iydymosi temperatu­ra yra 1500°C. Lydant j'l priesistorinio iaikotarpio krosneiese, pakakdavo 900o-1200°C (3Im3HHaC, 1973, c. 42-43; Latvijas, 1974, p. 124). Manoma, kad tai buvo pasiekiama su tam tikrq priedq - "fliusq" pagaJba (dr. J. Stankaus iodine informacija).

19 Siame kontekste idomu, kad M. Strijkovskis Vilniaus mirusiqjq deginimo viet'liokaiizuoja patrankq iiejykJos vietoje (sk. 3. 1). Galbiit ir kulto vietos gyvavimo metu jos kaimynysteje biita gelezies apdirbimo centro? Taciau patrankq iiejykios vieta nenustatyta. Kaip mineta, Tilto g. rajone buvo "Puskarnios" priemiestis, taciau istoriniai saltiniai kaiba apie liejykill Liejykios g. rajone (dr. G. Vaitkeviciaus zodine informacija).

322

-5. PERKUNAS, ANDOJAS . . -IR ZVERUNA-MEDEINA

Kalvelio mitologine analize atskleide vien,! esmi­Ii religines reformos bruoz'!: susiformuoja nauja po­

gyvenimo samprata, naujas mitologinis modelis (Velnias-Kalvelis-Perkiinas), atitinkantis ug­Dies, kaip pagrindinio mitinio komponento, isiga16ji­IIIlllaidosenoje. Siuos pokycius galima vert inti kaip ~ligin~ Perkuno ekspansij,!, mat dievas Kalvelis, i so­~ nustiim~s Velni'!, reprezentuoja PerkUno sakralu­mo invazij<l i mirusi4j4 globos sriti. Perkiino ebpansijos ideja, kit4 tyrinetoj4 kartais ivardijama kaipPerkuno dominavimas religineje sistemoje, nera lIlluja. Hipotetiniu Iygmeniu j,! kele v. Toporovas, Sventaragi siedamas su PerkUnu (TOIIOpoB, 1980, c. 32). G. Beresnevicius, vartodamas s'!vQk'! "lietuvi4 mito­Iogijos perkuniskumas", teige, kad "iskylant ir isiga­

kariq luomui, i oficialiosios reUgijos Iygmeni iskyla Perkl1nas su visu savo kultu ir mitologija" (Beresnevi­aus, 1998, p. 38, 41). N. VeJius Perkiino iskilim,! in­terpretuoja kaip biitinybC( ne tik religiniu, bet ir politiniu bei socialiniu aspektu: "Formuojantis nau­jam baltq visuomenes socialiniam junginiui - Lietu­vos valstybei - ir norint jai issilaikyti karing4 kaimynq apsuptyje ir smarkiai veikiamai krikscio­Dill religijos, buvo reikalinga stipri karine vieno ku­nigaikscio valdzia, kuri,! turejo atitikti didesnis dangaus dievq, viS4 pirma Perkiino, kultas" (Velius, 1983, p. 231).

Perkuno vieta dieV4 panteone ir jo mitines funk­cijos nemaZai tyrinetos, todel jas cia tik trumpai re­ziumuosime. Pati raiskiausia ir zemiskiausia yra Perkuno agrarine funkcija, susijusi su jo meteorologi­Be veikla (lietus, pirmasis pavasario griausmas, kru­Ia, iT. Greimas, 1990, p. 453-467). Ji ieina i placi,! gyvenimo/mirties tern,!: Perkiinas, ypac pirmasis, paiadina rem~ is sustingusios mirties biisenos ir j,! ap­vaisina20. Thciau butent Perkiinas laiduoja ir pomirti­nio gyvenimo kokybC( - jis padeda velems, kenciancioms f.emeje ("pragare"), pereiti i dangisk'li'! sfer,! (Vait­keviciene, 1996, p. 61; 1999, p. 16, 20).

Perkiinas turi ir daugiau mitini4 "vaidmen4": jis pasirodo kaip karys (Velius, 1993, p. 63, 66--67), me­diiotojas (Laurinkiene, 1996, p. 155-165), muzikan­tas (ten pat, p. 134), kalvis (zr. skyri4 4.2). Jis yra dieV4 rykis ("prievaizdas"), priziiiris ir pa1aik'lS "dievisk'li'! irremiSk<lj<l tvark,!" (Greim as, 1990, p. 196,463; Lau­rinkiene, 1996, p. 135-140).

Perkiino funkcij4 daugiaplaniskumas, pridedant dar jo "centriskum,!" ("Perkiino vieta - sistem4 vidu-

rys", Beresnevicius, 1992, p. 50) ir valdZios zenklus (zaib'!, kryZi4, rat'!), leidZia kalbeti apie ypac didelius sio dievo religinius igaliojimus. Visi kiti dievai neis­vengiamai yra vienu ar kitu aspektu susijC( su Per­kiinu. Todel, aptardami XIII a. iskilusius (arba

v

kanonizuotus) dievus - Andoj,! ir Zveriin'!-Medein'!, pasistengsime nurodyti j4 santy!ci su Perkiinu.

5.1. Andojas: gyvybe ir sveikata

Dievas Andojas, A. J. Greimo etimologizuojamas kaip "is vanden4 begalybes i virs4 iskylanti, besistie­bianti dieviska biitybe" (Greimas, 1990, p. 388), siuo vardu yra paliudytas XIII a. saltiniuose, 0 kita morfo­logine forma (Andeinis) - XVII a. jezuit4 ataskaitoje (placiau Zr.: Greimas, 1990, p. 169-170,382,386-389; Velius, 1993, p. 60-62). Malalos kronikos intarpe (1261 m.) Andojas pristatytas tarp keturi4 pagrindi­ni4 dieV4 (BRMS, 1996, p. 266). Ipatijaus metrastyje Andoj,! aptinkame kariniame kontekste: 1258 m. lie­tuviai, galvodami liZimti Vozviaglio miest'!, kuri, jiems nezinant, jau buvo spejusi nusiaubti Voluines kariuo­mene, ,,B3hllJa.IOll(C 60FbI CBOR AIman H j(HBHpHKca"

(ten pat, p. 260). 1611 m. jezuit4 ordino kronikojeAn­deinis apibiidinamas kaip Neptiinas (Lebedys, 1976, p. 208), t. y. vandenj valdantis vandens dievas.

A. J. Greimo manymu, Andojas atitinka priis4 Pa­trimp,! (kartu su Perkiinu ir Patulu garbinam,! Romu­voje), kuris etimologiskai irgi susijC(s su vandeniu (Greimas, 1990, p. 168). Kaip ir Patrimpas, Andojas glaudziai susijC(s su sveikatos ir gyvybes sritimi, todel lietuvi4 mitologijoje "sveikatos ir gyvybes pradai < ... > simboliskai isreikSti vieno is keturi4 gamt,! sudaran­ci4 element4 -vandens forma" (ten pat, p. 158-159).

Andojo bylos semantiniu raktu galet4 biiti mitinis gyvybes vandens fenomenas, kuriame susilieja dvi An­dojo dieviskosios veiklos sritys: ir vandens sakralumas, ir sveikatos bei gyvybes problematika. Thciau Andojo mitinis charakteris yra ambivalentiskas: van duo turi ne tik gyvybes, bet ir mirties aspekt'!- Andojas isreis­kia vandenini paskand4 pasauli, kuriuo reiskiasi "tik­roji mirtis" (ten pat, p. 367). Pasakose zinomas ne tik gyvybes ar stiprinamasis, jem suteikiantis vanduo, bet ir mirties, arba silpninamasis, jegas atimantis vanduo (Thtariiiniene, 1994, p.. 9-10). Be to, gyvybes vanduo lokalizuojamas mirties okeano gelmese - jis atnesa­mas is mari4 dugno (Davainis-Silvestraitis, 1973, p. 312), aptinkamas salia akmens mari4 viduryje ar paciame mari4 akmenyje (LTR 3865/190). Mari4 akmuo miti­neje erdveje zenklina ypating,! taSk'!, esanti pacioje ne­gyviausioje (zemiausioje, giliausioje, siauriausioje)

20 Perkiinas su zeme sudaro standartiny mitiniq priesingybiq por'l dangus/zeme.

323

pasaulio vietoje: cia mitineje mirties biisenoje nakti praieidZia Saule (VaitkeviCiene, 1999, p. 21). Tolq se­mantini ambivalentiskum<\ galima paaiskinti tik dina­miniu poziiiriu, zvelgiant i mitini pasauli kaip i nuolatiniq transformacijq erdvC(, kurioje priesingq mi­tiniq turiniq sandiiros leidZia pasireikSti diametraliai priesingq reikSmiq deriniams, pvz., vasaros saulegriZa (Kupoles) - aukSCiausias vegetacinis pakilimas turi ir mirties pradmeni (nuo sauIes apsigrC(zimo diena ima trumpeti, 0 naktis ilgeti). Taip pat ir ziemos saulegriza (Kaledos) reiskia ne tik giliausi<\ tams<\, bet ir atgimi­mo dZiaugsm<\21 (Zicans, 1990; Greimas, 1990, p. 473). Cikliskq transfonnacijq poziiiriu reiketq aiskinti ir mi­tinio mariq akmens, is po kurio tryksta gyvybes salti­nis, ambivalentiskas reikSmes: mirties okeane slypi gyvybes uzuomazga, pats gyvybinis pradmuo, sutei­kiantis dingsti ir gali<\ gyvybiniam procesui. Tik tokia dinamiska struktiira leidZia vykti rnirties ir gyvybes cik­lui, kurio viena rnitiniq raiskq yra Saules ciklas (Vait­keviciene, 1999, p. 18-21). Todel teigiamos reikSmes, susijusios su van dens substancija, yra ne tik gyvybe ir sveikata, bet ir gimimas (prieSing<\ reikSmiq issidesty­m<\, perejim<\ is gyvenimo i mirti reprezentuoja Kal­velis). Tode! vandens substancija mitiskai susijusi ir su Laima - gimimo, gimdyviq ir vaisingumo deive. Van­deninis Lairnos aspektas atsiskleidzia is daugelio de­taliq, pavyzdziui, ji isivaizduojama kaip vandens patikStis-gulbe arba kaip besimaudanti mergina (Grei­mas, 1990, p. 211)22. Ypatingi, sveikat<\ teikiantys yra Laimos saltiniai23 (zr. IT, 1991, p. 314; Vaitkevicius, 1998, p. 537). Vandenine Laimos charakteristika sieja j<\ su vandens, gyvybes bei sveikatos dievu Andoju, kuri dabar galime apibrezti kaip Kalvelio priesingybC(: Kal­velis (ugnis) lemia ir laiduoja sekming<\ perejim<\ is gy­venimo i mirti, 0 Andojas (vanduo), iSreiksdamas prieSing<\ rnitini turini, yra potencial us gimimo (per­ejimo is mirties i gyvenim<\) bei, greta to, gyvybes ir sveikatos dievas. Bet kuriuo atveju - ir priimant cik­lisko sielos atgimimo idej<\24 , ir apsiribojant diskretis­komis mirties ir gimimo linijomis - Andojo

dieviskosios funkcijos yra atvirkSciai proporcingos Kal­velio sakralinei veiklai.

Nustacius toki<\ religinio modelio simetrij<\, svar­bu apibiidinti Andojo santyki su Perkiinu. Kalveli apibrezC( kaip Perkiino pagalbinink<\ ir Perkiino eks­pansijos i mirusiqjq laidosenos sritj israisk<\, Andojo atveju de! duomenq stokos turime pasitenkinti tik tam tikros koreliacijos nustatymu. Andojas, vandenq die­vas, turi bendrumq su Perkiino vandeniniu sakralu­mu, analogiskai kaip Kalvelis isreiskia Perkiino ugnini aspekt<\. Tode! vandenq mitologijoje pastebime Per­kiino (dangaus van dens) bei Andojo (zemes ir poze­mio vandens) sferq s<\lyti.

Siq dviejq dievq rysius per vandens substancijll ro­do gyvojo vandens ir pirmosios pavasario perkiinijos vandens (lietaus ar upiq, ezerq) mitiniq reikSmiq arti­mumas. Po pirmosios perkiinijos van duo jgyjllS gydo­mqjq galiq (Biigiene, 1999, p. 59): "Jei kas nusimaudys upeje po pirmos perkiinijos, netures ligq, bus sveikas iki kito pavasario" (LTR 832/10). Po pirmosios per­kiinijos akmens dubenyje susirinkC(s vanduo buvo lai­komas gydomuoju (Vaitkevicius, 1999, p. 236)25.

Pasakose gyvybes vanduo irgi rnitiskai susijC(s su Per­kiinu - tokio vandens atnesa Perkiino sakralumll isreiS­kiantys ir tik nuo akmens tegalintys gerti paukSCiai -kregzde, vanagas (Vaitkevicius, 1997, p. 37). Be to, bal­tasis mariq akmuo, kur lokalizuojamas gyvybes vanduo, suskyla nuo sakalo (vanago) aSarq - toks mitinis mode­lis atitinka Perkiino, skeliancio akmenj ir islaisvinanCio vandenj, veikl<\ (VaitkeviCiene, 1999, p. 16-17).

Kita jungiamoji grandis tarp Perkiino ir Andojo yra zoomorfine Perkiino forma: griaudziantis Perku­nas vaizduojamas kaip baubiantis jautis, kurio ragai, rezdami dangq, skelia kibirkstis - zaibus (Gimbutas, 1973, p. 470 471; Biigiene, 1999, p. 61). Analogiska baubianti biitybe yra Jauciq baubis, "vandenyse ar ba­lose gyvenanti, tai jaucio, tai jauCiu baubiancio paukS­cio pavidalo dievybe" (Greimas, 1990, p. 135). Si dievybe neabejotinai koreliuoja su vandenine baub'4 klase - suliniuose ir eZeruose gyvenanCiomis mitine-

21 PIg. SauIes paros cild,r auksciausias pakiIimas (zenitas) Zymi teigiamlj reiksmilj transformacijq i neigiamas (gyvy­be -7 mirtis) (Vaitkeviciene, 1998a, p. 77-78).

22 Dainose Laima-Dalia vaizduojama esanti uz marilj: ji zydi kaip geIe, jos prasoma perpIaukti per marias (LlDK 600). Latviq dainose du raudoni ziedai, prafyd« ant akmens viduryje marilj, zenldina vietq, kur sedejusi Laima (LTD, 1932, Nr. 1924).

2J Latviq dainose, issaugojusiose daug ziniq apie mitin« Laimq, minimas sidabrinis Laimos saitinis, esantis po qZuoIu,­cia Laima prausiasi ir kviecia praustis (LTD, 1932, Nr. 195; Tdz, 1938, Nr. 54829).

24 PIg. XVI a. jezuitlj kronikq, kurioje teigiama, kad lietuviai tiki, jog "mirusiljjlj veIes po tam tikro metq skaiaaus pereidavo i gimstancius zmones" (Ivinskis, 1986, p. 8).

25 Visa mitoIoginiq akmenlj su pIokSciadugniais dubenimis grupe siejasi su Perkunu, nes sie akmenys buvo spejamose PerkUno sventvietese. Dubenyse besikaupiantis vanduo Iaikytas sventu, teikianciu sveikatq ir grozi, sito vandens i~ge~ zmogus nebijojo Perkuno ir pan. (VaitkeviCius, 1999, p. 236-237). Beje, nuo Perkuno baimes buvo vartojamas vanduo ir iI sventosios KrokuIes versmes, kuriq tyrinetojai sieja su Perkunu (Bugiene, 1999, p. 60).

324

misbiitybemis, kurios reprezentuoja vandenini dar ne­gimusiq kiidiki4 pasauli ir globoja dar nekalbancius vaikus (Astramskaite, 1993, p. 124-136). Thciau bau­bimas, kaukimas yra ir ezeT4 mitine neartikuliuota kal­ba, kuria ezerai reikalauja auk4 (Vaitkeviciene, 1996, p.53). Kaip rodo latvi4 mitologijos duomenys, toks eze-11!kalbejimas turi atitikrneni danguje: "Jei ziem~ dai­nai ezeras kaukia, tai vasar~ daznai bus perkunas" (LIT, 1940/41, Nr. 7063). Be to, dangaus debesys (se­mi, balti, juodi jauciai) gali nusileisti zemyn ir tapti eierais, kuriuos i viet~ atveda baubiantis jautis (Vait­keviciene, 1996, p. 48). Dangaus vanduo ir zemes van­duo sudaro bendr~ cirkuliaciny sistem~ ir gamtiniu, ir mitiniu poziuriu, todel Perkuno ir Andojo mitini4 reikSmiq koreliacija neabejotina.

Dar vien~ Perkuno ir Andojo s~lycio task~ ap­tinkame visai kitokiame kontekste. Ipatijaus met­

. Andojo vardas drauge su Perkiinu (Diviriksu, Dievll rykiu, zr. Greimas, 1990, p. 390-393) mini-mas esant karo situacijai. Perkuno rysys su karu ne­abejotinas (Velius, 1993, p. 66-67), taCiau karo srityje tam tikr~ viet~ turet4 uzimti ir Andojas, die­vas suverenas, globojantis sveikatos ir gyvybes sriti: sveikatos ir gyvybini4 jeg4 reikSme didele tiek ko­vojant, tiek gydant suzeidimus (pIg. gyvojo van dens funkcij~: "Yra is toki4 saitini4 tam tikras gyvas van­duo, kuris sugydo suzeist~ zmog4 ir perkirstas vie­tas suaugdina vienu akimirku", LMD I 474/848). Panasi~ semantiny krypti galima izvelgti skandina­VI! mitologijoje, kur Odinas (Vodanas) ne tik rupi­nasi karo reikalais, bet ir suteikia kariams jeg4 kovoti su pridu (Laurinkiene, 1996, p. 63). Taciau Andojo vaidmuo kare yra potenciali sveikatos ir gy­vybes temos specifikacija.

v

5.2. Zveriina-Medeina

Ketvirtoji reformuotos religijos dievybe pagal Ma-v

laIos kronik~ yra moteriska deive Zveruna ()J(ooPOYH8, v

BRMS, 1996, p. 266). Ipatijaus metrastyje tarp pagrin-dinill diev4 minima Medeina (MeH.l(eHH8, ten pat, p. 260). Tokiu vardu si deive minima ir J. Lasickio (Mo­deina, Lasickis, 1969, p. 40) bei M. DaukSos (Mr;dei­nes, Katechismus, 1929, p. 77).

v

Remdamiesi A. J. Greimo studija apie Zverun~-Medein~ (Greimas, 1993), kuri yra vienintelis sios dei­yeS mitologines rekonstrukcijos bandymas, laikysime

siuos du vardus skirtingais tos paCios deives apibudi­nimais: Medeinos vardas zenklina jos medziotojisk~ prigimti (pIg. medejas "medziotojas", ZT. Greimas,

v

1990, p. 393; 1993, p. 99), 0 vardas Zveriina apibudina j~ kaip "meri4 val'!Yt0j~, medZiotoj~" (Greimas, 1990, 394). Pagrindiniai Zverunos-Medeinos bruozai yra sie: tai miskuose (ne kultiirineje erdveje) gyvenanti dvi­gubos prigimties - palanki ir kenksminga - deive, tu­rinti antropomorfini graiiai pasipuosusios merginos arba zoomorfini vilkes (miskines kales) pavidal~. Me­deina globoja vilkus, taCiau taip pat apriboja j4 veikl~, saugodama nuo vilk4 i misk~ isgenamus gyvulius. Si deive, "nors ir pati biidama medziotoja, < ... > nepa­rodo ypatingo palankumo tos pacios profesijos zmo­nems" (Greimas, 1993, p. 81). Remdamiesi siais teiginiais, pasigilinsime i kai kurias mitines ir istori­nes medZiokles peripetijas, po to, isplesdami tem~, per­eisime prie medziokles ir karo s~rysio bei galim4 Medeinos karini4 kvalifikacij4.

Pradekime nuo Medeinos nepalankumo medzio­tojams. Traktuojant si~ deivy kaip meri4 valdytoj~, zinoma, nereiket4 tiketis ypatingo palankumo medzio­jantiems misko merims. Kalbeti reike14 ne apie isanks­tini palankum~ ir glob~, bet apie religiny sutarti. Si sutartis sudaroma maiiausiai dviem planais: (1) del misko medziotoj4 (Medeinos ir jos vilk4) zalos zmo­gaus gyvuliams ir (2) del galimybes medzioti Medei­nos valdose. Abiem atvejais sutartis sudaroma aukojimo forma: jeigu, remdamiesi A. J. Greimo tyri­nejimais, Medeinos krikScioniska transformacija lai­kysime sv. Jurgi (bent jau vilk4 globejo aspektu), tai matysime labai stiprias, kone iki si4 dien4 islikusias aukojimo tradicijas: per Jurgines aukojamos aukos (kiausiniai, mesa) sv. Jurgiui, kad jis saugot4 gyvuJius nuo savo kur14, t. y. vilk4 (BILKS, 1993, p. 168-172)26. Tokios aukos Jurgiui Zinomos ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje (Lideks, 1991, p. 155-175). Taciau tarp lat­viskll Jurgini4 paproci4 aptinkame ir mus4 temai la­bai svarbi~ informacij~ apie medziotoj4 teikiamas aukas: Jurgini4 ryt~, pries sauleteki, medZiotojas ir pir­m~i laimiki aukoja, idedamas it i kiaurai iSpuvusi kel­m~ ir sakydamas: "Jeigu mane lydes sekme, kitais metais duosiu daugiau!". Tokia auka garantuoja sek­ming~ medziokly visus metus (LKV, 1932/34, p. 26272). Medziotoj4 auka Latvijoje skiriama Misko motinai (Meza miite)2?, kurios buveine yra seno medZio dreve

16 PIg. Pretorijaus aprasymC\, kuriame teigiama, kad pirmC\ kartC\ isgenant gyvulius ir jUos parginus "saukiasi i SventC\ Jurgi, kad jis su savo medzioklemis nedaryh! zalos" (LPG, 1936, p. 566).

27 Latviq Misko motina (neziiirint sios deives vardo, rodancio daugiau jos priklausymC\ bendrai latviskq moteriskq deiviq klasei, 0 ne motinystft) labai artima lietuviq Medeinai: ji gyvena ekstrakuItiirineje erdveje, jos pavaldiniai yra miSko Zverys, pilllliausia vilkai ir meskos, bei pauksciai, kuriems ji, kaip ir lietuviq Misko ponia (Greimas, 1993, p. 83-85), skirsto dienos darbus. Kaip lietuviq Medeine, Misko motina yra graziai apsirengusi ir pasipuosusi (neziiirint jos nekultiirinio statuso), 0 jos charakteris yra dvipusis: ir geranoriska, ir kenkianti (LPT, 1936, p. 240; KursIte, 1999, p. 57-59).

325

arba pirmas tame miske isaug«s medis (LPT, 1936, p. 240-241; Kursite, 1999, p. 56). Misko motina skirs­to laimiJq medZiotojarns: jei medZiotojas noredavo leis­tis i medZiokl«, jis pirmiausia privaledavo nesti auk,! MiSko motinai, kad ji jam k,! nors paskirtq (LPT, 1936, p. 240-241).

Aukojimas misko ir Zveriq valdovei gali buti atlie­kamas dvejaip, pvz., jai gali buti skiriamas ne tik pir­mas nusautas Zveris, bet ir pirmas paliktas gyvas - tokio aukojimo reminiscencij,! galime matyti kad ir siame tikejime: "Jei, isej«s medziotlh pirm,! pamatyt,! kisJq nusausi, tai grizk namo, daugiau nebenusausi" (EIMKF, 1932, Nr. 2481).

Miske ar ant kelio pamatyto kiskio tema lietuviq mitologijoje yra labai produktyvi. Seniausias faktas zinomas is XIII a. ir susij«s su Medeinos problemati­ka - Ipatijaus metrastyje Medeina pristatoma kaip "Zuikiq dievas" (Greirnas, 1990, p. 383), ir tuoj po to kalbama apie Mindaug,!, atsisakiusi joti i misk,! del pasirodziusio zuikio: "Jei vykstant i medziokl« isbeg­davo i lauk,! zuikis, i misk,! nefengdavo ir nedrisdavo jame nei rykstes nulauzti" ("MHH,/(Or <. .. > eF,l(a Bblexaure Ha nOJIe H Bbl6erHHIlle 38Jll.(b Ha nOJIe, B JIec polI(eHHR He Boxoxame BOHOY H He CMeHllle HH po3rbl oYJIOMHTH", BRMS, 1996, c. 260, 261)28. XIII a. kontekste toki,! valdovo laikysen,! vargu ar galima lai­kyti prietaru (pig. Velius, 1987, p. 90; BeresneviCius, 2000, p. 4): kalbama apie nepalankq Medeinos - pa­vojingos, pasak Greimo, medziojancios medziotojus deives - zenkl'!.

Kiskis - deives zenklas - siuo atveju yra tik figura­tyvine forma, kuri,! galima paaiskinti sugretinant kis­kius su kita Medeinos raiska - vilkais, t. y. jos

v

medZiokliniais sunimis. Zinant, kad Medeina pati yra vilke (Greim as, 1993, p. 88-90), kiskio ir vilko pries­priesa atrodo kaip aukos ir medZiotojo opozicija. To­del vilko pasirodymas (vilkas-medZiotojas), priesingai negu kiskio (kiskis-auka), yra geras zenklas, rodan­tis Medeinos palankum,! (pig.: "Vilko perbegimas per keli,! pranasauj,! laim«, pasisekim,!, gi zuikio -atvirkSciai", LMD I 653n). Kiskio pranasaujam,! ne­laim« galima nuvyti tik vienu budu - griztant namo (EIMKF, 1932, Nr. 2467, 2453), t. y. vertinant kisJq kaip ispejim,! tapti nepalankiai nusiteikusios deives au­ka. Butent taip ir elgiasi Mindaugas, atsisakydamas to-

lesnes keliones ar medfiokles ir nedrisdamas "nei rykS­tes nulauzti".

Dvigubas Medeinos charakteris atsiskleidzia ir ki­tomis figuratyvinemis formomis, pvz., netiketa vilko ir lakstingalos s,!saja. Pradekime nuo garsinio pobii­dzio asociacijq: vilko staugimas prilyginamas giedoji­mui, pig.: "Vilkuinestaugus sunku isk«sti" (EIVT, 1930, p. 134) ir "Vilkas negiedojf;s negali isk«sti" (ten pat, p. 134). Del "giedojimo" vilkas vadinamas lakStinga­la: "Puikiai gieda, kaip lakStingalas, kursai kumeles pjauna" (ten pat, p. 134), pig. kumelinis lakStingalas

v

"vilkas" (LKZ, 1966,7, p. 97). "Vilkai giedodav« sven-to Jurgio giesm«. Teip grafiai, teip graziai! Tie seniai driUtai, tie jaunikliai, vaikai - laibai, tai kad biidav~ grazu!" (SLP, 1974, p. 76). Jurgio tema pletojama ir lakStingalos giesmese, pig.: "Jurgiuk, Jurgiuk! Kinkyk, kinkyk! Paplak, paplak! Vafiuok, vaziuok" (ElGGp, 1939, Nr. 682). LakStingalos, vilko ir Jurginiq rysius padeda suprasti latvi4 mitologijos duomenys.

Latviq MiSko molina, kuri,! mes mateme esant la­bai artim,!lietuviq Medeinai, reiskiasi ornitomorfiniu lakStingalos pavidalu: kartais ji pasirodo kaip deive su sunimis ("Meia mate sUIJus sauca U), 0 kartais kaip lakstingala, saukianti savo sunis G,Lakstfgala SU1JUS sau­ca U

) - abiem atvejais latvi4 mitologinese dainose var­tojarna ta pati teksto fonIlule (Kursite, 1999, p. 58-59). Deive lakStingala, saukianti sunis, girdima naktigones metu, 0 pirmoji naktigone budavo butent sv. Jurgio dien,! (LIdeks, 1991, p. 167) - taip susipina ir lakStin­gal os pavasarinio giedojimo pradZia, ir naktinis jos gie­dojimo pobudis, ir arkliq ganymo pradzia29 • Deive, pasirodanti vilko ir lakStingalos pavidalais, yra ta pati pavojinga ir dvilype misko valdove, kurios nesankcio­nuotos medziokles daro daug zalos zmonems ir ku­rios palankum,! turi pelnyti medziotojai. I tq paciq mitologin« paradigm,! isiraSo ir istoriniai duomenys apie Jogail,!, megusi klausytis lakStingal4.

Pasak J. Dlugoso, 1434 m. savo dvare Medinin­kuose penktadienio po sv. Adalberto vakarq Jogaila isejo i misk,! klausyti lakStingalos, sekdamas iproeiu, kuri buvo issaugoj«s dar is pagonybes laik4 ir kurio jis laikesi vis,! savo gyvenim,!. Klausydamas lakStingalq iki velyvos nakties, Jogaila stipriai susalo, ir tai tapo jo ligos bei mirties priefastimi (Dlugossius, 1711, s. 650). PaZymetina, kad Jogaila tai dare po sv. Adalberto (Vai-

28 Situacija .. er,4a Bblexaure Ha nOJJl!' ir .. B JIec pOLUeHHJl He BOXOJK8ure BOHOY' paprastai interpretuojama kaip "vykstant i medZioklcr"· Pig. XX a. tikejimll: "J eigu medziotojas eina medzioti ir skersai kelio perbega kiskis < ... >, tai bus medZiok­leje nepasisekimas" (Taujenai; LII ES TK: Mediiokle). Beje, XIII a., atrodo, kiekviena tolimesne iSvyka reiske kelion~ per giri'l, nes tuo metu miskingumas Lietuvoje 2-3 kartus virsijo dabartini Clulkus, 1997, p. 15).

29 Pig., naktigoniai piollosios naktigones metu aukodavo "Iakstingalos daliai": risdavo ant medZio sakq arba mesdavo i ugni marskiniq ar kito audinio skiauteliq (Lideks, 1991, p. 168-169)

326

tiekaus) dienos, kuri sutampa su sv. Jurgiu (balandzio v

23 d.). Jurgini4 rysi su Medeina jau mateme30 • Zinant, kad~ito paprocio Jogaila laikesi vis~ gyvenim~, 0, an­tra vertus, kad vis~ gyvenim~ jis daug laiko skyre me­diioklei ("Tikras gamtos siinus! Jis labai mego atvaiiuoti i Lietuvos miskus pamedzioti", Ivinskis, 1935, p. 328), nesunku suprasti, koks mitinis turinys turc:tq slypeti po siuo Jogailos iprociu.

Medziokle nebuvo isskirtinai vien Jogailos uZsi-v

cmimas. Zinoma, kad beveik visi didieji Lietuvos ku-nigaildCiai buvo aistringi medziotojai, pvz., Vytautas uZtrukdavo medziokleje po 3-4 savaites (Ivinskis, 1959, p. 113). XIV a. pabaigoje jau zinoma apie Lietu­vos kunigaikSCio medziokles dvarus (ten pat, p. 113-114). XIV a. saltiniuose Lietuvoje isakmiai minimi medZiokliniai sunys. Nuo XV a. didziojo Lietuvos ku­nigaildCio tarp tarnyb4 zinomi sunininkai (rengian­tys medzioklinius sunis), taip pat sakalininkai (mokantys ir priziiirintys sakalus) (ten pat, p. 116). KunigaikSci4 medziokles, matyt, turejo senas tradi-

v

cijas, ir tai is dalies paaiskina, kodel deive Zveriina-Medeina minima tarp keturi4 XIII a. valstybini4 dievq.

Yra ir dar vienas aspektas, motyvuojantis Medei­nos ~kilim'l i suvereni4 dieV4 rang'l. Turint galvoje, karl Lietuvos valdov'l, pradedant nuo Mindaugo, su­po karinis elitas (leiciai), 0 pats didysis kunigaikStis buvo kariaunos vadas, tuo idomiau stebeti mitines me­diiokles ir karo koreliacijas, besiremiancias tuo paciu modeliu: fveries medZiokle gamtos erdveje (suradi­mas, ginkl4 naudojimas, medziotojo kvalifikacija -taiklumas, stiprumas, gudrumas) socialineje dimensi­joje atitinka kov'l su priesu. Vilkai - "Medeinos kur­tai" - simbolizuoja kar'l (pIg.: "Kai vilkai staugia, tai vaina bus" (LMD I 200/4), "Jei giroje dafnai vilkai staugia, tai pranasauja didele( nelaime(: kar'l, mar'l ar kitas neJairnes", ElY, 1930, p. 128; t. p. pIg. LTT, 1940/41, Nr. 33029-33032). Vilk4 rysys su karu turi daugybe( tipologini4 paraleli4 kitose indoeuropieCi4 mitologi­jose, pradedant nuo romen4 karo dievo Marso, lydi­mo vilko, bei german4 karo dievo Odino ir jo vilk4 (TonopoB, 1980, c. 48). Vilko simboli aptinkame ir Gedimino Vilniaus ikiirimo mite - ant kalno (biisi­mos karines tvirtoves vietoje) vaizduojamas staugian­tisgeleiinis vilkiIs, pranasaujantis sostines slove(. Ar tik

nebus si slove, garsas, sklindantis po vis~ pasauli ("emma em 6y,l(eT 'H Ha BeC C.B:bT'; IICPJI, 1907, c. 262), siektinas karines ekspansijos rezultatas, nu­matom4 karini4 iygi4 slove? Pasak V. Toporovo, Ge­diminas, kaip kunigaikStis, - medZiotojas, iygiuojantis "i medZiokle(" su savo kariauna, visiskai natiiraliai sie­jasi su "vilkisk~a tema", 0 kariauna - su vilkais, t. y. kariais (TorropoB, 1980, c. 48-49). Tad kunigaikStis­kos medziokles ir karo zygi4 kontekste Medeina is­kyla i valstybinio rango dieV4lygmeni, ir savo ypatingai vyriska orientacija yra ne maziau tiksli valstybines ide­ologijos israiSk.a. Atrodo, kad biitent karine tematika ir yra ta jungiamoji grandis, susiejusi Medein'l su Per­kiinu31 ir dviem jam mitiskai giminingais dievais -Kalveliu ir Andoju.

5.3. Suvereniq dievq modelis

XIII a. saltini4 uzfiksuoti dievai rodo susidariu­sios Lietuvos valstybes religine( ideologij'l. SprendZiant is Malalos kronikos, keturi dievai (Andojas, Perkiinas,

v

Kalvelis, Zveriina) iskyla ar yra kanonizuojami drau-ge su valstybe( vienijancia mirusi4i4 deginimo ideolo­gija. Kone identiskas yra ir Mindaugo garbint4 diev4 s'lrasas32 Ipatijaus metrastyje.

XIII a. valstybini4 dieV4 modelis reprezentuoja ka­rinio visuomenes sluoksnio ideologij'l- t~ rodo su vi­sais keturiais dievais koreliuojanti karo tematika. Siame modelyje nereiket4 ieskoti ekonominei (vai­singumo ir zemes gerybi4) sriciai atstovaujanci4 die­v4, kurie dominuoja XVI-XVIII a. saltiniuose, kuriuose apraSoma lietuvi4 valstieci4 religijos lieka­nos (Velius, 1993, p. 68). Cia nera ir zemesnio hie­rarchinio lygmens dieV4, kuri4 daug galima rasti, pvz., J. Lasickio XVI a. sudarytame dieV4 s'lraSe.

Karines tematikos infiltratas, aptinkamas viS4 pa­grindini4 dieV4 sakralumo srityse, pagaliau leidzia baigti gincus, kuriam vienam dievui turi priklausyti ka­ro sri tis (Greimas, 1990, p. 169,417-419; Velius, 1993, p. 63, 66-67). Savo ruoztu straipsnyje iskelt.a Perkiino religines ekspansijos ideja gale14 biiti performuluota kaip karinio visuomenes sluoksnio ideologijos pletra, susijusi su valstybes formavimusi.

Palyginti trinario vyrisk4 diev4 modelio (Perkii­nas, Andojas, Kalvelis) struktiir~ su tarpgentiniame

30 Galbiit taip pat biita rysio tarp Medininkq (Medeniki, Medniki, Medici) iT Medeinos? 31 Tarp Medeinos ir PerkUno esama daugiau mitiniq rysiq, pvz., sv. Jurgis peremC(s daug ne tik Medeinos, bet ir pillllO­

jo Perkiino (Pergrubio) bruozq (Greimas, 1993, p. 89); Perkiinas daznai vaizduojamas kaip medziotojas, jo rysys su me­dZiokle pasireiskia ginklq srityje, pIg.: "Jei nori, idant sautuvas gerai mustq, reikia jis apriikyt Perkiino uzdegto medzio angliais" (BIPLLT, 1937, 848); kad sautuvo niekas neuzkeretq ,Iatviai sakydavo: "Ugnis ir Perkiinas!" (LKV, 1932/34, p.26272).

32 Problemgkas yra tik vietoj Andojo minimas H'bHa"aeeBHc ("Namo dievas", Greimas, 1990, p. 395).

327

baItq religijos centre Nadruvoje garbintq dievq mo­deliu (Perkiinas, Patr impas, Patulas) (ir. Puhvel, 1974), pagrindine Lietuvos valstybiniq dievq modelio inova­cija yra chtoniskojo mirusiqjq dievo Patulo ( - Velnio) pakeitimas ugniniu Kalveliu. Jo iskilimas i suverenius dievus susij~s su vieningos rnirusiqjq deginimo tradi­cijos iteisinimu ir poreikiu atstovauti Perkuno sakra­lumui iki tol jam nebudingoje laidosenos srityje (Kalvelis perkelia veles is Velnio sferos - pozemio i Perkuno valdas dausose).

v

Deives Zverunos-Medeinos atsiradimas tarp su-vereniq valstybiniq dievq taip pat originalus lietuviq religijos bruozas (Greimas, 1990, p. 395). Atrodo, t~ Ierne kelios pridastys. Straipsnyje pabrezeme karini deives aspekt~ (medZiokle: karas). TaCiau nereikia at­mesti galimybes, kad si deive nuo seno turejusi ypa­ting~ status~ Mindaugo gimines, kuriai priklause valstybes fonllavimo iniciatyva, religineje tradicijoje.

Valstybes religines ideologijos raida po Mindau­go valdymo - specialiq tyrimq uZdavinys. Taciau xv a. antrojoje puseje rasiusio J. Dlugoso nurodomi rome­niski lietuviq dievq atitikrnenys: Vulkanas (-Kalve-

v

lis), Jupiteris (-Perkunas), Diana (-Zveruna) ir Eskulapas (-Andojas) (BRMS, 1996, p. 557, 578; Greimas, 1990, p. 395) rodytq, kad pagrindiniai XIII a. valstybines religijos bruozai nesikeite iki Lietuvos krikSto 1387 m.

6.ISvADOS

DeI tyrimq objekto sudetingumo bei duomenq sto­kos (su kuo susiduria ir XIII a. politines istorijos tyri­netojai) siame darbe atskleidziami tik kai kurie besikurianCios ir k'l tik susikurusios valstybes religijos bruozai. Palyginti nedaug demesio skyreme jq gene­zei bei veIesnei raidai aptarti.

Tyrimui panaudotq duomenq analize parode, kad politinis teritorinis valstybes kurimasis ir valstybines religijos fonnavimasis yra sincbroniski XII-XIII a. lai­kotarpio procesai. Ryskiausia XIII a. Lietuvos valsty-

bines religijos raiska yra isivyravusi mirusiqjq degini­mo tradicija ir palaikq laidojimas plokStiniuose kapi­nynuose. Rysys tarp vieningos laidosenos ir dievq­suverenq modelio nurodytas valstybines religijos "pro­gramoje" - Sovijaus mite, kuriame sakoma, jog miru­siqjq deginimo paproti Sovijus paskelb~s tam, kad butq

v

aukojama Andojui, Perkunui, Kalveliui ir Zveriinai. T~ pati rysi neabejotinai rodo ir tarp dievq-suverenq iteisintas Kalvelis, kuris, "nugalej~s" baltisk~i poze­mio ir mirusiqjq diev~ Velni~, atstovauja Perkunui iki tol jam nebudingoje laidosenos srityje.

XIII a. Lietuvos valstybiniq dievq modelis yra su­detinis: trys vyriski dievai sudaro koherentisk~ seman­tin~ struktur~ - Andojas ir Kalvelis dalinai iSreiskia Perkuno funkcijas, veikdami dviem prieSingomis

v

kryptimis (vanduo/ugnis, gyvybe/mirtis). Deive Zve-runa-Medeina atstovauja medzioklei ir karui - prio­ritetinems valdovo ir ji supancio karinio elito (leiCiq) veiklos sritims.

Valstybes suvereno ir leiciq religin~ tradicij~ api-v

budina Sventaragio mitiniq reiksmiq kompleksas. Valstybines kulto vietos, vadinamos tuo paciu Sven­taragio vardu, politiniuose centruose buvo ikurtos XIII a. pirmosios puses - vidurio laikotarpiu, leiciams pletojant centrin~ valdzi~ valstybes branduolyje ir pe­riferijoje. Rysi su valstybiniu kuItu paZyminti pavar­de Sventaragis uzfiksuota tarp eventualiq leiCiq -didziojo kunigaikscio tarn4 ir bajor4. Pasakojimas

v

apie mitini kunigaikSti Sventaragi (naujo Iaidojimo ritualo bei specifinio kulto steigej'l) detalizuoja, ko­kioje aplinkoje ir kaip turi buti deginami mirusi4 ku­nigaikSci4 bei didikq kunai - taigi atskleidzia rysi tarp Sventaragiais vadinam4 sventvieci4 ir valstybes elito laidojimo ritualo.

VZ konsultacijas ir pagalb'l rengiant straipsni deko­jame dr. A Duboniui, doc. dr. R. Jankauskui, dr. J. Stan­kui, dr. G. Vaitkeviciui ir dr. G. Zabielai.

Rengiant straipsni naudotasi prof. habil. dr. B. Ker­belytes sudaryta Lietuviq pasakojamosios tautosakos katalogo kartoteka.

SALTINIV IR LITERATUROS St\RASAS

Akiras-Biriys P., 1928 - AnykSciai II Lietuvos mies­tai ir miesteliai. Kaunas, 1928. Kn. 3.

Andersson T., 1992 - Haupttypen sakraler Ortsna­men Ostskandinaviens II Abhandlungen der Akademie der Wissenschaften in G6ttingen. Phil.-hist. Klasse, III folge. G6ttingen, 1992, Nr. 200, S. 241-256.

Astramskaite D., 1993 - Vestimentarinis kodas Iie­tuviq mitologijoje: Linai ir Iemimai II BL, 1993, Nr. 3, p. 112-151.

Baleniunas P., 1939s - Ruseiniq (Josvainiq vIs., Ke­dainiq aps.) kapinyno 1939 m. tyrinejimai II LIIR F1, 305.

328

Baliunas K., 1939 - AnykSciai dabar ir pries 400 me­tq II Sekmadienis. 1939. Nr. 6, p. 5.

Baranauskas T., 2000 - Lietuvos valstybes istakos. Vilnius, 2000.

Basanavicius J., 1970 - Apie senoves Lietuvos pilis II Rinktiniai rastai. Vilnius, 1970, p. 55-101.

Batura R., 1966 - Lietuvos metrasciqlegendines da­lies ir M. Strijkovskio "Kronikos" istoriskumo klausimull MADA. 1966. NT. 2, p. 265-282.

Beresnevicius G., 1990 - Dausos. Pomirtinio gyveni­mo samprata senojoje lietuviq pasauleziiiroje. Klaipeda, 1990.

Beresnevicius G., 1992 - Baltisk\! simboli\! dinami­ka /I Senoves bait\! simboliai. Vilnius, 1992, p. 42-55.

Beresnevicius G., 1995 - Bait\! religines reformos. Vilnius, 1995.

Beresnevicius G., 1998 - Kosmosas ir sventvietes lie­tuviq ir prusq religijose. (Atspaudas is: Darbai ir dienos, 1998. T. 6.)

Beresnevicius G., 2000 - Zuiki\! dievo reabilitacijos klausimu II Siaures Atenai. 200008 19, Nr. 31, p. 4.

Biezais H., 1975 - Baltische Religion II Germanische und Baltische Religion. Stuttgart, Berlin, Koln, Mainz, 1975, S. 307-384.

Brink S., 1990 - Cult sites in Northern Sweden II Scripta Instituti Donneriani Aboensis. Old Norse and Finnish religions and cultic place-Names. Abo, 1990. T. 8, P. 458-489.

Biiga K., 1909 - Medziaga lietuvi\!, latvi\! ir pruS\! mitologijai. Vilnius, 1909, Sqs. 2. (Atspaudas is: Lietuvi\! tauta, 1909, kn. 1, Sqs. 3).

Biigiene L., 1999 - Mitinis vandens iprasminimas lie­tuviq sakmese, padavimuose ir tikejimuose II TD, 1999. T. 11, p. 13-85.

Burba A., 1901- Burtai II Mitteilungen der Litauis­chen litterarischen Gesellschaft. Heidelberg, 1901, Bd. 5, Hf. 26, S. 200-202.

Butenas P., 1938 - Ten, kur graiu ir istoriska II Kos­mos. 1938, Nr. 7/9, p. 193-224.

Buteniene E., 1983s - 1983 m. bandomojo pobiidzio arcbeologini\! tyrinejim\! Molet\! r., Ciulen\! apyl., die­noraStis. Vilnius, 1983 II LIIR F1, 1092.

Cabalska M., 1972 - Ze studi6w nad systemami reli­gijnymi zwiqzanymi z obrzqdkiem cialopalnym (pr6ba rekonstrukcji) II Wiadomosci archeologiczne. 1972. T. 27, z. 1, s. 3-18.

Davainis-Silvestraitis, 1973 - Pasakos. Sakmes. Ora­cijos. Surinko M. Davainis-Silvestraitis. Parenge B. Ker­belyte ir K. Viscinis. Vilnius, 1973.

Dlugossius I., 1711 - Historiae Polonicae libri XII. Francofurti, 171l.

Dubonis A., 1998 - Lietuvos didiiojo kunigaikScio leiCiai. IS Lietuvos ankstyY\!j\! valstybini\! struktiir\! pra­eities. Vilnius, 1998.

Davidson H. R., 1990 - Gods and myths of Nort­bern Europe. London, 1990.

Gimbutas M., 1973 - Perkiinasl Perun. The Thun­der god of the Baits and the Slavs II The Journal of In­do-European studies, 1973, Nr. 1, p. 466-478.

Gimbutiene M., 1970 - Velnio istorija: Velnias -vienas is pagrindini\! prieskrikScionisk\! dieYl! II Metme­nys.1970, Nr. 20, p. 137-147.

Gimbutiene M., 1985 - Baltai priesistoriniais laikais. Vilnius, 1985.

Greimas A. J., 1990 - Tautos atminties beieskant. Apie dievus ir imones. Vilnius-Chicago, 1990.

v

Greimas A. J., 1993 - Zveriina Medeina II BL. 1993. T. 3, p. 77-11l.

Greimas A. J., 1994 - Mito balsai Lietuvoje. Susiti­kimai su Algirdu Juliumi Greimu II TD. 1994. T. 3(10), p.22-52.

Greimas A. J., 1998 - Gedimino sapnas (lietuvi\! mi-

tas apie miesto ikiirimq: analizes bandymas) II KB. 1998. Nr. 8-9, p. 65-75.

Greimas A. J., 1999 - Baimes ieskojimas II Semioti­ka. A. J. Greimo centro studijos. Vilnius, 1999. T. 7.

Gudavicius E., 1983 - Del Lietuvos valstybes kiiri­mosi centro ir laiko II MADA. 1983. T. 2, p. 61-70.

Gudavicius E., 1984a - Dellietuvi\! iemi\! konfede­racijos susidarymo laiko II Lietuvos TSR aukstl!j\! mo­kykl\! mokslo darbai. Istorija. 1984. T. 24, p. 12-28.

Gudavicius E., 1984b - Bandymas 10kaJizuoti XIII a. lietuvi\! kunigaikSci\! valdas II MADA. 1984. T. 3, p. 69-77.

Gudavicius E., 1986 - Dar kartq del Lietuvos valsty­bes kiirimosi centro ir laiko II MADA. 1986. T. 2, p. 53-57.

Gudavicius E., 1987 - Feodalines lietuvi\! tautybes susidarymo pabaiga. Rasytiniai saltiniai II Lietuvi\! etno­geneze. Vilnius, 1987, p. 206-209.

Gudavicius E., 1989 - Kryiiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII amiiuje. Vilnius, 1989.

Gudavicius E., 1998 - Mindaugas. Vilnius, 1998. Gudavicius E., 1999 - Lietuvos istorija. Nuo seniau­

sill laikl! iki 1569 met\!. Vilnius, 1999. T. l. Holck P., 1986 - Cremated bones. A medical anthro­

pological study of an archaeological material on crema­tion burials II Antropologiske skrifter. Oslo, 1986, Nr. 1.

Jasas R., 1971 - Paaiskinimai II Lietuvos metrastis. Bychovco kronika. Vilnius, 1971, p. 190-344.

Jucevicius A. L., 1959 - Rastai. Verte D. Urbas. Vil­nius, 1959, p. 357-498.

Jucas M., 1968 - Lietuvos metraSCiai. Vilnius, 1968. lvinskis Z., 1935 - Jogaila valstybininkas ir imogus II

Jogaila. Redagavo A. Sapoka. Kaunas, 1935, p. 309-328. Ivinskis Z., 1959 - Mediiokle senoves Lietuvoje II

Lietuvi\! enciklopedija. Boston, 1959. T. 18, p. 113-117. Ivinskis Z., 1986 - Rinktiniai rastai. Roma, 1986. T. 2. Ivinskis Z., 1991 - Lietuvos istorija. Iki Vytauto Di­

diiojo mirties. Vilnius, 1991 (fotografuotinis leidimas). Katechismus, 1929 - Der polnische Katechismus des

Ledesma und die litauischen des Daugsza und des Ano­nymus yom Jahre 1605 nach den Krakauer Orginalen und Wolters Neudruck interlinear herausgeben von Ernst Sit­tig. Gottingen, 1929.

Kitkauskas N., Lasavickas S., 1977 - Vilniaus Ze­mutines pilies kai kuri\! ankstyY\!j\! pastat\! liekan\! tyri­mai II Architektiiros parninklai. Vilnius, 1977. T. 4, p. 3-14.

Kuncevicius A., Luchtanas A., 1997 - Lietuvos pro­istore ir Lietuvos istorija: liiiio problematika II Lietuvos istorijos studijos. 1997. T. 4, p. 86-91.

Kursite J., 1999 - Mitiskais folklora, literatiira, maksla. Riga, 1999.

Lasickis J., 1969 - Apie zemaiCi\!, kit\! sarmat\! bei netikrl! krikSCioni\! dievus. Parenge J. Jurginis. Vilnius, 1969.

Latvijas, 1974- Latvijas PSR arheologija. Riga, 1974. Laurinkiene N., 1996 - Senoves lietuvi\! dievas Per­

kiinas kalboje, tautosakoje, istoriniuose saltiniuose IITD. 1996. T. 4.

Lebedys J., 1976 - Lietuvi\! kalba XVII-XVIII a. vie­sajame gyvenime. Vilnius, 1976.

Lietuvos Metrika, 1998 - Lietuvos Metrika: 3-ioji uz­raSymq knyga (1440-1498). Parenge L. Anuiyte ir A. Ba­liulis. Vilnius, 1998.

Lideks 0., 1991- Latviesu svetki. Latviesu svinamas dienas. Riga, 1991 (2Ieidimas).

Lowmianski H., 1931-1932 - Studja nad poczqtka­mi spoleczenstwa i panstwa litewskiego. Wilno, 1931-1932. T. 1-2.

Lowmianski H., 1979 - Religia slowian i jej upadek (w. VI-XII). Warszawa, 1979.

Lowmianski H., 1983 - Studia nad dziejami Wiel­kiego Ksic:stwa Litewskiego. Poznan, 1983.

Luchtanas A., Velius G., 1996 - Laidosena Lietuvo­je XIII-XIV a. II Vidurio Lietuvos archeologija. Etno­kultiiriniai rysiai. Vilnius, 1996, p. 80-88.

Mannhardt w., 1936 - Letto-preussische Gotterleh­reo Riga, 1936.

Nildentaitis A., 1996 - Nuo Daumanto iki Gedimi­no.' . Lietuvos visuomenes bruozai II Acta Historica Universitatis Klaipedensis. Klaipeda, 1996. T 5.

Puhvel J., 1974 - Indo-European structure of the Baltic pantheon II Myth in Indo-European antiquity. Ber­keley, Los Angeles, London, 1974, P. 75-85.

Sakalas J., 1939 - Betygalos piliakalniq paslaptys II Sekmadienis. 1939. Nr. 20, p. 5.

Sauka L., A1eksynas K., 1993 - Paaiskinirnai II Lietu­viskos pasakos ivairios. Vilnius, 1993, kn. 1, p. 377-414.

Sauka L., A1eksynas K., 1995 - Paaiskinimai II Lie­tuviskos pasakos ivairios. Vilnius, 1995, kn. 3, p. 449-481.

Senvaityte-Kietiene D., 1998 - Kalvio ivaizdis lietu­viq pasakose ir sakmese II Liaudies kultiira. 1998, Nr. 3, p.15-22.

Simniskyte A., 1998 - Geriamieji ragai Lietuvoje II LA. Vilnius, 1998. T. 15, p. 185-245.

SimniSkyte A., 1999 - Seliai II Liaudies kultiira. 1999, Nr. 5, p. 26-35.

Stankus J., 1978 - Juodoji metalurgija II Lietuviq materialine kultiira IX-XIII arnZiuje. Vilnius, 1978. T 1, p.73-88.

v Stryjkowski M., 1846 - Kronika Polska, Litewska,

Zm6dska i wszystkiej Rusi. Warszawa, 1846. T 1-2. S~rensen J. K., 1992 - Haupttypen sakraler Ortsna­

men Siidskandinaviens II Abhandlungen der Akademie der Wissenschaften in Gottingen. Phil.-hist. Klasse, III folge. Gottingen, 1992, Nr. 200, S. 228-240.

Tarasenka p., 1928 - Lietuvos archeologijos medzia­gao Kaunas, 1928.

Tatariuniene R., 1994 - Vandens vaizdinys lietuviq liaudies stebuklinese pasakose II Liaudies kultiira. 1994, Nr. 3, p. 9-11.

Tautavicius A., 1960 - Vilniaus pilies teritorijos ar­cheologiniai kasinejimai II Valstybines LTSR architektii­ros paminklq apsaugos inspekcijos metrastis. Vilnius, 1960. T. 2, p. 3-48.

Tautavicius A., 1977 - Lietuvos TSR archeologijos at­lasas. Vilnius, 1977. T. 3. I-XIII a. pilkapynai ir senka-

• • pIal. Totoraitis J., 1938 - Suvalkijos Siiduvos istorija. Kau­

nas, 1938. T. 1.

330

Vaitkeviciene D., 1996 - Susitikimas su vandenimis: sakralines sutarties poZyffiiai II Lituanistica. 1996. Nr. 4, p.45-68.

Vaitkeviciene D., 1998a - Saules kryptys II Lituanis­tica. 1998, Nr. 3, p. 73-84.

Vaitkeviciene D., 1998b - Duonos gimimas II TD. 1998. T 9, p. 55-59.

Vaitkeviciene D., 1999 - Ugnies raiskos lietuviq ir lat­viq mitologijoje. Daktaro disertacijos santrauka. Vilnius, 1999.

Vaitkevicius v., 1997 - Akmenys su pedomis Lietu­voje II Lituanistica. 1997, Nr. 2, p. 30-54.

Vaitkevicius v., 1998 - Senosios Lietuvos Sventvie-v

tes. Zemaitija. Vilnius, 1998. VaitkeviCius v., 1999 - Akmenys su plokSciadugniais

dubenimis Lietuvoje ir Latvijoje II LA. 1999. T. 18, p.227-241.

Vaitkevicius v., 2000 - Mitologiniq ir sakraliniq ob­jektq Zvalgymai II Archeologiniai tyrinejimai Lietuvoje 1998 ir 1999 metais. Vilnius, 2000, p. 525-535.

v

Valancius M., 1972 - Zemaiciq vyskupyste II Rastai. Vilnius, 1972. T. 2.

VaskeviciUte I., 1993 - Pietiniq ziemgaliq dvasine kul­tiira ir materialine biitis V-XII a. Hum. m. srities arche­ologijos krypties daktaro disertacijos tezes. Vilnius, 1993.

Velius N., 1983 - Senoves baltq pasauleziiira. Struk­tiiros bruozai. Vilnius, 1983.

Velius N., 1986 - Senoves lietuviq religija ir mitolo­gija II KrikSCionybe ir jos socialinis vaidmuo Lietuvoje. Vilnius, 1986, p. 9-42.

Velius N., 1987 - Chtoniskasis lietuviq mitologijos pasaulis. Folklorinio velnio analize. Vilnius, 1987.

Velius N., 1988 - Kaip baltai laidojo savo mirusiuo­sius II KB. 1988, Nr. 1, p. 56-59.

Velius N., 1993 - Lietuviq mitologijos rekonstrukci­ja II TD. 1993. T. 2, p. 54-69.

Velius N., 1996 - Baltq religijos ir mitologijos salti­niq pobiidis II Baltq religijos ir mitologijos saltiniai. Nuo seniausiq laikq iki XV a. pabaigos. Sudare N. Velius. Vil­nius, 1996, p. 22-49.

Voigt J., 1830 - Geschichte Preussens von den liltes­ten Zeiten bis zum Untergange der Herrschaft des deut­schen Ordens. Konigsberg, 1830. Bd. 4.

Volkaite-Kulikauskiene R., 1987 - Lietuviq tautybessu­sidarymas II Lietuviq etnogeneze. Vilnius, 1987, p. 183-199.

Weiser L., 1930/31 - Hammer II Handworterbuch des deutschen Aberglaubens. Berlin u. Leipzig, 1930/31. Band. 3, S. 1370-1376.

Zabiela G., 1990s - AnykSciq rajono 1990 m. arche­ologines ekspedicijos ataskaita II LIIR FI-I710.

Zabiela G., 1995 - Lietuvos medines pilys. Vilnius, 1995. Zabiela G., 1998 - Laidosena pagoniskojoje Lietu­

voje II LA. 1998. T. 15, p. 351-379. Zicans E., 1990 - Latviesu tradicija par garo pupu

un ar to saistitie mitologiskie priekSstati II Gara pupa. Pupas staditaji M. Hellena, V. Muktupavels, E. Spies. Riga, 1990.

v

Zulkus v., 1993 - Mirusiqjq pasaulis baltq pasaule· v

ziiiroje (archeologijos duomenimis) II Zemaiciq praei-tis. 1993. T. 2, p. 23-35.

Zullrus v., 1997 - Baltq visuomene ankstyvaisiais vi­duramiiais II Lietuvos valstybe XII-XVIII a. Vilnius, 1997, p.13-30.

AapaycKac A., 1989 - IIorpe6aJIbHble naWlTHHKH JeMJIH / / Vakarq baltq archeologija ir istori­

ja. Thrprespublikines mokslines konferencijos medziaga. Ihripeda,1989,p.70-77.

rYAIIH'IJOC 3., 1985 - "JIHTBa MHHAoBra" / / IIpo6.neMhl 3THoreHe3a H 3THH'IeCKOH HCTOPHH 6aJITOB. C60PHHK CTaTeH. BHJlhHlOC, 1985, c. 219- 227.

I'yIolcKii K., 1891 - KOBeHcKiH ye3A / / IIaWITHruI IHHDlI KOBeHCKOH ry6ePHHH Ha 1892 mA. KOBHO, 1891, c. 87-174.

JIaypymac 10., 1998 - lIlBHHTOpOr H norpe6aJIbHruI TOmuca / / Senoji Lietuvos literatura. Senosios rastijos ir tautosakos sllveika: kulturine Lietuvos Didziosios Kuni­pikStystes patirtis. Vilnius, 1998. T. 6, p. 68-79.

JIaTalpHR r. r., (J)JlOpR Ii. H., 1988 - 06mee H oco6eHHoe B IIpouecce XPHCTHaHH3auHH CTpaH perHOHa I JlPCBHeH PyCH / / IIpHHRTHe XPHCTHaHCTBa HapOAaMH UeHl'p3.1lbHOH H IOro-BocTO'IHOH EBponbI H KpemeHHe I'ycH. MocKBa, 1988, c. 235- 262.

JIiroICKaR MeTpHKa, 1910 - JIHTOBcKruI MeTpHKa: KHHm JaIlHCeH / / PyccKruI HCTOpH'IeCKruI 6H6JlHOTeKa. Camcr TIerep6ypr, 1910. T. 27.

auaclt, 1904 - OIIHC'b AOK)'MeHTOB'b BHJIeHCKaro UellTpaJIbHarO ApxHBa ,npeBHHX'b aKTOBblX'b KHHrD. BHJlbHa, 1904, BblII. 3.

Pw6UOB B. A., 1987 - 513bl'IecTBo ApeBHeH PYCH. MocKBa, 1987.

Coporac, 1888 - feorpa<pH'IecKiH CJIOBapb APeBHeH JKoMOHTcKoH 3eMJUI XVI CTOJIeTm. BHJlhHa. 1888.

TOOOpOB B. H., 1970 - K 6aJITO-CKaHAHHaBCKHM IIHtfloJlOrH'lecKHM CBR3HM / / Donum Balticum. To prof. Olristian s. Stang on the occasion of the seventieth birt­bday 15 March 1970. Stockholm, 1970, P. 534-543.

TOOOPOB B. H., 1980 - Vilnius, Wilno, BHJIbHa: mpo,n H MHCP / / DaJITO-CJIamIHCKHe 3THOR3blKOBble KOHTaKTbI. MocKBa, 1980, c. 3-71.

TOOOPOB B. H., 1987 - 3aMeTKH no norpe6aJIbHOH 06pJlJlHocTH. 0 MH<p0JIOrH3HpoBaHHblx OnHCaHHRX 06pR,na rpyrroco:llOKeHHR Hero npOHCXO)l(,!l.eHHR y 6aJITOB H CJIaBRH / / DamO-CJIaBRHCKHe HCCJIe,nOBaHHR, 1985. MocKBa, 1987, c. 99- 132.

TODOPOB B. R., 1988 - 5i3blK H K)'JlbT)'Pa: 06 OAHOM CJI0Be-cHMBOJIe (K 1000-JIeTHlO xpHCTHaRCTsa Ra PyCH H 600-JIeTHIO ero B JIHTBe) / / OaJITO-CJIaBHHCKHe HCCJle.n.OBaHHR, 1986. MocKBa, 1988, c. 3 44.

TODOPOB B. R., 1992 - TeJUlBeJlb / / MH<pbl Hapo,nOB MHpa. 3HUHKJIOneAHR. MocKBa, 1992. T. 2, c. 499.

Yp6aHaBH'IIOC B. (J)., 1966 - K Bonpocy 0 norpe6e­HIDIX C TPyrroCO:llOKeHHeM XIV BeKa B JIHTBe / / MADA 1966. T. 2, c. 183- 190.

3HA3HHaC A., 1973 - ,[(peBHee npOH3Bo,nCTBO )l(eJIe3a Ha TeppHTOpHH JIHTBbl / / Acta Baltico-Slavica. Warsza­wa, 1973. T. 8, c. 21- 52.

SANTRUMPOS AT, 1964 - The types of folktale: A Classification and

bibliography, A. Aame's Verzeichnis der Marchentypen.

Translated and enlarged by S. Thomson II FF Communi­cations. Helsinki, 1964, Nr.184 (straipsnyje nurodomas pasakq tipo numeris)

BILKS, 1993 - Balys J. Lietuviq kalendorines sven­tes. Tautosakine medziaga ir aiskinimai. Vilnius, 1993

BL - Baltos lankos BLM, 1920 - Baranowski A. Litauische Mundarten.

Leipzig, 1920. T. 1. BIPLLT, 1937 - Balys J. Perkunas lietuviq liaudies

tikejimuose II TD. 1937. T. 3, p. 149-238. BsLP, 1902 - Lietuviszkos pasakos. Surinko J. Basa­

naviczius. Shenandoah, Pa., 1902. T. 2. BsLP{- Lietuviskos pasakos ivairios. Surinko J. Ba­

sanavicius II Jono Basanaviciaus tautosakos biblioteka. Vilnius, 1993-1998, kn.I-4.

y

BRMS, 1996 - Baltq religijos ir mitologijos saltiniai. Nuo seniausiq laikq iki XV a. pabaigos. Sudare N. Ve­lius. Vilnius, 1996.

EIDS, 1935 - Elisonas J. Dievas Senelis II Musq tau­tosaka. 1935. T.9, p. 1-268.

EIGGp, 1939 - Elisonas J. Gamtos garsq pamegdzio­jimai lietuviq tautosakoje II TD. 1939. T.6, p. 237-351.

EIMKF, 1932 - Elisonas J. Musq krasto fauna lietu­viq tautosakoje II Musq tautosaka. 1932. T. 5, p. 3-231.

Elvr, 1930 - Elisonas J. Vilkas tautosakoje II Musq tautosaka. 1930. T. 2, p. 127-144.

Gp, 1997 - Gerveciq pasakos. Parenge A. Seselsky­teo Vilnius, 1997.

IT, 1991 - Latviesu tautas teikas: Izcel san as teikas. Izlase. Sastaditaja A. Ancelane. RIga, 1991.

KB - Kulttiros barai. LA - Lietuvos archeologija. LIlES TK - Lietuvos istorijos instituto Etnologijos

skyriaus Tikejimq kartoteka. LIIR - Lietuvos istorijos instituto rankrastynas. LKV, 1932/34 - Latviesu konversacijas vardnIca.

RIga, 1932-1934, sej. 1-10. y

LKZ - Lietuviq kalbos zodynas. Vilnius, 1941-1999. T. 1-19.

LLDK - Miseviciene V. Lietuviq liaudies dainq ka­talogas. Seimos dainos. Vilnius, 1982. T. 5 (nurodomas dainq tipo numeris).

LMD - Lietuviq mokslo draugijos rankrasciai Lietu­viq literaturos ir tautosakos instituto Lietuviq tautosa­kos rankrastyne.

LPG, 1936 - Mannhardt W. Letto - preussische Gotterlehre. Riga, 1936.

LPK - Balys J. Lietuviq pasakojamosios tautosakos motyvq katalogas II 'I'D. 1936. T. 2 (nurodomas motyvo numeris).

LPT, 1936 - Latviesu pasakas un teikas. Pec A. Ler­cha-Puskaisa un citiem avotiem sakopojis un redigejis P. Smits (Schmidt). RIga, 1936, sej. 13.

LTD, 1932 - Latvju tautas daiI}as. IlIustrets izdevums arvariantiem un zinatniskiem apcerejurniem. Red. J. En­dzeiIns, sakart. R. KlaustiQ5. RIga, 1932, sej. 10.

LTR - Lietuvi4 tautosakos rankrastynas Lietuviq li­teraturos ir tautosakos institute.

LTt, 1968 - Lietuviq tautosaka. Smulkioji tautosa-

331

v

ka. Zaidimai ir sokiai. Parenge K. Grigas. Vilnius, 1968. T. 5.

LTT, 1940/41- Latviesu tautas ticejumi. Sakrajis un sakartojis P. Smits. Riga, 1940-1941, sej. 1-4.

LVIA - Lietuvos valstybes istorijos archyvas. v

LZV - Lietuvos zemes vardyno anketos Lietuvil.l kal-bos institute. (Nurodoma anketll uzpildziusio asmens pa­yarde ir anketos uzpildymo metai.)

MADA - Lietuvos TSR moksll.l akademijos darbai. A serija.

SLp, 1974 - Siaures Lietuvos pasakos. Surinko M. SlanCiauskas. Parenge N. Velius ir A. Seselskyte. Vilnius, 1974.

SLSp, 1985 - Siaures Lietuvos sakmes ir pasakos. Su-

rinko M. Slanciausko bendradarbiai. Parenge N. Velius. Vilnius, 1985.

TD - Tautosakos darbai. Tdz, 1938 - Tautas dziesmas: Papildinajums Kr. Ba-

v

rona "Latvju dainam". P. Smita redakcija. Riga, 1938, sej. 3.

VAK - Valstybes archeologijos komisijos bylos Kul­tiiros paveldo centro Dokumentacijos centre. F. 1. A. 1.

VK - Lietuvil.l kalbos instituto abeceline lietuviq vie­tovardziq is gyvosios kalbos kartoteka (nurodoma uzra­siusiojo pavarde ir uzrasymo metai).

nePJI, 1907 - IloJIHoe c06pcuUfe PYCCKHX JIeTOnW ceH. CalU<T IleTep6ypr, 1907. T. 17.

THE FEATURES OF A STATE RELIGION IN LITHUANIA IN THE 13TH CENTURY

Daiva Vaitkeviciene, Vykintas Vaitkevicius

Summary

In works on history of the Lithuanian state in the 13th century, poor attention was paid to ideology and religion up to now. The features of the state religion were analyzed more widely only by A. 1. Greimas, V Toporov, N.VeIius on the base of mythological sources. The object of this article is a discussion on some features of the state religion of the 13th century, such as burial rites, models of gods-sovereigns, the cult sites, on the basis of archaeological, historical and mytho­logical sources.

The archaeological data show that the Baltic tribes al­ways evidently distinguished themselves for their burial rites and in the 13th century the said rites turned into the phe­nomenon uniting the state. It may be stated that on the for­mation of the Lithuanian state, the uniform burial tradition was developed. All the dead were cremated, irrespectively of their social position. Their remains with the burial items were buried in small pits which were not deep. Dense mas­sifs of such graves are situated on small areas within burial grounds of other periods or fOlm separate burial grounds. The link between the burial tradition that united the state and the state gods-sovereigns is mentioned in the "pro­gramme" of the state religion - the actualized myth of Sovijus on an introduction of cremation of the dead (1261). It is stated that the rite of cremation was introduced by Sovijus in order to make a sacrifice to Gods - Andojus, Perkiinas,

v

Kalvelis and Zverunas. The model of the state gods of the 13th century repre­

sents the ideology of the military stratum of the society - this is shown by the themes of war correlated, as it is shown in this work, with all four gods. The infiltrate of the themes of war, met in the spheres of sacral rites bound with all main gods, finally allows to telminate the discussions, whether any god governs the military sphere. The gods representing the sphere of economy (a fertility and earthy blessings) domi­nates in sources dated to the 16th-18th century, where sur­vivals of Lithuanian countryside religion are described, how­ever, it is useless to look for them in the models of the gods-

332

sovereigns. There are no gods of a lower level of hierarchy, as well.

On a comparison of the structure of the trinomial model of male gods (Perkunas, Andojas, Kalvelis) with the model of the gods (Perkunas, Patrimpas, Patulas), glorified in Nadruva the intertribal center of the Baltic religion, the main innovation is a replacement of Patulas by the armoured god of the dead (- Devil) with fiery Kalvelis. His advancement up to the gods-sovereigns is bound with a legitimization of the uniform tradition of a cremation of the dead and the need to represent the sacrality of Perkiinas in the sphere of burial rites that was not subordinated to him earlier (Kalvelis transferred souls from the sphere of the Devil - the under­ground to the domain of Perkiinas in the skies). In the ar­ticle, the model of three national male gods is presented as a coherent semantic structure: Andojas and Kalvelis partially express functions of Perkunas, acting in the opposite direc­tions (water/fire, life/death).

v

The appearance of the goddess Zveriina-Medeina among the state gods-sovereigns of the 13th century is also an original feature of the Lithuanian religion. It seems to be predetermined by several causes. In the article, the military aspect of the goddess (hunting: war) is emphasized, how­ever, a possibility that this goddess from the ancient times had an exclusive status in the religious tradition of King Mindaugas, the initiator of the formation of the state should not be rejected.

One of the most vivid expressions of the state religion of v

the 13th century is so-called Sventaragis religious tradition. It is characterized as follows: 1) Sventaragis were sites of the state cult where a combination of several natural elements (a hill/cape, water, forest and a ritual fire) existed. In cal centers, such sites were arranged in the first half - the middle of the 13th century, when the soldier of the sover­eign (the so-called ieiciai) extended the centralized power in the periphery as well (Fig. 1-8); 2) In the word Sventaragis, the first component (Sventas - saint) emphasizes a sacraJity.

•

The second component (ragas) means "sprout/cape" and "firetbonflTe". These meaning are linked by the same shape (flame: a horn of an animal) and mythics, because a horn is a cavity where fire is hidden; 3) Ragas (a horn) was particu­larly important in the aspect of poli tical and religious sover­eignty (up to the early 13th century, aurochs and bull horns bound with iron were attributes of military nobility, so they are met among burial items; in the 14th century, grand dukes of lithuania sacrifices aurochses and bulls). The surname ~venlQragis, emphasizing a link of a person with the state alit, was fixed in the 15th-16th c.c only among eventualleiCiai­SCIVants of the grand duke and noblemen.

In the collection of the Lithuanian chronicles of the 16th century, the story about mythical duke Sventaragis, the founder of the new burial rite and specific cult was found. In the story, the media and the procedure of a cremation of dead bodies of dukes and dignitaries are described in details, so it discloses a

• link between cult sites, named Sventaragis, and the burial rites of the state elite. The elements of the rites mentioned in the story (such as simultaneous cremation of a dead duke and his slave, riding horse, greyhound and falcon; throwing of claws of a bear or a lynx into the bonfire) confirm the high status of the addressees of the rite.

Sventaragis religious tradition was one of the sovereign of the state on the stage of its formation and just after a completion of the formation as well as the military elite (leifiai) surrounding him. The cryptogram of Sventaragis shows that the main feature of this tradition as well as the state religion was fire, manifesting itself as: 1) a divine at­tribute, representing, first of all, the sacral sphere of Perkiinas; 2) one of local elements of the cult; 3) the basic components of the burial rites.

The development of the religious ideology of the Lithuanian state after the governing of the Grand Duke Mindaugas (about 1240-1263) is a subject of special studies.

However, there are reasons to believe that general features of the state religion of the 13th century did not change up to the christening of Lithuania in 1387.

THE LIST OF ILLUSTRATIONS

Fig. 1. The sites of cult names Sventaragis: 1 - Vilnius; 2 - Aigelai (Moletai district); 3 - Girsteitiskis (Moletai dis­trict); 4 - Papreniskiai (Ukmerge district); 5 - AnykSciai; 6-Dvarvieciai (Raseiniai district); 9 - Ciuzeliai (plunge district); the settlements named Sventaragis (1): 7 - Sventaragis Raseiniai district); 8 - Sventragiai (Kelme district); 10 - ventragis (Marijampole district). The surname Sventaragis, Sventragis and the year of its registration .

• Fig. 2. Vilnius Sventaragis (the horizontals are drawn in

1 m interval). a - the approximate location of Sventaragis grassland in 1738; b - the mouth of the Vilnele river and the river-bed according to the map dated 1740; c - the mouth of the Vilnele river and the river-bed according to the geologi­cal data; d - "Puczkarnia" in the region of Tilto Street; e -the St. Stanislovas Church (Archcathedral);f- the Palace of Lords in the Lower Castle.

• Fig. 3. Papreniskiai (Ukmerge district) Sventaragis from

the southwest. Fig. 4. AigeJai (Moletai district) Sventaragis from the

northwest. Fig. 5. Aigelai (Moletai district) Sventaragis (the hori­

zontals are drawn in 2 m intervals) Fig. 6. The view of DvarvieCiai (Raseiniai district)

Sventaragis from the north: the forest at the low reaches of the Lukne river.

• Fig. 7. DvarvieCiai (Raseiniai district) Sventaragis (the

horizontals are drawn in 10 m intervals) Fig. 7. Ciuieliai (Plunge district) Sventaragis from the

southwest. Translated from Lithuanian by Rasa TolvaiSaite

qEPThI fOCy,nAPCTBEHHOH PEJIMflUI B JIMTBE B XIII BEKE

,n:aHBa BaHTKeBH'IeHe, BHKHHTac BaHTKeBH'IIOC

Pe310Me B TpYJIiIX no HcropHH llirroBCKOro rocy,ll;apcTBa XIII BeKa

JlO cero.llHJl He Y,lI;eJUlJIOCb ,lI;OJDKHoro BHHMaHIDI H,lI;eoJIorHH H peJIHfHH. qepI'bI rocY,ll;apCTBeHHoH pe.IIJITHH Ha OCHOBaHHH WHcjlo.noI'H'lecKHX HCTO'IHHKOB H3Y'laJIH TOJIbKO A H. fpeH­wac, B. TonopoB, H. Bemoc. IJ,eJlb :noH CTaTbH - Ha OCHOBaHHH aHaJIH3a apxeoJIOrH'-leCKHX, HCTOpH'IeCKHX H MHclloJIOm'leCKHX HCTO'lHHKOB paccMoTpeTb HeKoTopble '1epfhl rocYJlilpcTBeHHOH peJIHrHH XIII BeKa: norpe6aJIbHblH 06pJUl, MO.l(eJIb 6oroB-cysepeHoB, MeCTa K)'JIbTa.

.l{aHHhIe apXeOJIOfHH nOKa3bIBalOT, 'ITO norpe6aJIbHbIH 06pJUl, KOTOPblH Bce BpeW!: HaH60JIee HpKO ,lI;H<l><l>epew UIIPOB8JI 6aJITCKHe ITJIeMeHa, B XIII BeKe CTall HBJIeHHeM,

rocy.u.apcTBo. MO)f{}{o yrnep)I(,llaTb, 'ITO npH 4IoPMHPOBaHHH JIHTOBCKOro rocy.u.apCTBa pacnpoCTpaHHJlaCb CJlHJWI norpe6aJIbHaH Tpa,!{H.IUU!. YMepnrne, He CMOTPH Ha HX COUHaJIbHoe nOJIO)KeHHe, C)l(Hl(lJJHCb. OCTaHKH BMeCTe c

HHBeHTapeM XOPOHHJIHCb B He60JIburnx HMax. lliO'l'lWe MaCCHBbl TaKHX MOrHJI 3aHHMalOT He60JIblllHe

ITJIOIllMH B Mecrax norpe6eHJf.ll npeJUueCI'ByIOurnx :mox, JIH60 cocraBJl.lllOT OT.u.eJIbHble KJIM6J{JJ\a. CBH3b MeX<.l\Y 06'be,ll;H­HHIOIllHMH cTpaHY nOrpe6allbHblMH 06pH,ll;aMH H rocy­,lI;apCTBeHHbIMH 60raMH-cysepeHaMH YKa3aHa B "nporpaMMe" rocy.u.apCTBeHHoH pe.IIJITHH - B aKryaJIH3HPOBaHHOM MH<l>e npo COBHlOca 0 BBe,ll;eHHH Tpa,.u.Hl.{HH YCOTIllIHX (1261 r.). B 3TOM MH<Pe rOBopHTCH, 'ITO Tp YCOITIllIDC COBHlOC BBeJl KaK JKepTBOnpHHOllleHHe 60raM: AH.l!.OlOcy, IIepKYHacy, KanbBHJIHCY H )l(sepYHe.

Mo.u.eJIb rocY,ll;apCI'BeHHblX 60roB XIII BeKa npe,ll;CIaB­JIHeT HAeOJIOfHlO BoeHHOro CJIOH 06IlleCI'Ba - Ha 3TO yKalbIBaer paccMaTpHBaeMaH B 3TOH CTaTbe BoeHHaH TeMaTHKa, KoppeJIHpyIOillaH co BCeMH '1eTblpbW!: 60raMH. l1H<l>HJIbTpaT BoeHHOH TeMaTHKH, HaH,lI;eHHbIH B c<l>epe CaKpaJIbHOCTH Bcex OCHOBHblX 60roB, HaKOHeu n03BOJIHeT 3aKOH'lHTb cnopbl 0 TOM, KaKOH 0,ll;HH 60r .u.OJDKeH KYPHpOBaTb BoeHHYlO 06JIaCTb. B Mo.u.eJIH 60roB-cysepeHoB He CTOHT HCKaTb 60roB, npe.u.CTaBJIj[J()IllHX 3KOHOMH'IecKYJO 06JlaCTb (nno.u.opO,ll;HH H

nJIOAOB 3eMJIH), AOMHHHPYJOIl\HX B HCTO'!HHKaX XVI­XVIII BB., rAe OllHCblBaJOTClI peJIHfH03HhIe nepe:llOlTKH JIHTOBCKHX KpeCfb1lH. 3Aecb TalOKe HeT 60roB 60JIee HH3Koro HepapXH'!eCKoro ypoBH1I.

IIpH cpaBHeHHH CTPYKTYPhI TpeX'!JIeHHOH MOAeJIH M}'XCKHX 6oroB (IIepKYHac, AImOllC, Kam,B$lJlHC) C MOAeJIbJO 60roB, nO'!THTaeMhIX B Me)f(]1JleMeHHOM l(eHrpe 6aJITCKOH peJIHmH B Ha,nPYBe (IIepKYHac, IIaTpHMnac, IIaTYJIac), OCHOBHOH HHHoBaHHeH )I BIUleTClI 3aMeHa XTOHH'leCKoro 60ra YMepWHX IIa'l)'Jlaca CB$lJIbH1lca) Ha orHeHHoro Kam,B$IJIHca. Ero BhIABIDKeHHe B P1IAhI 60rOB-CYBepeHOB CB1I3aHO C Y3aKOHHBaHHeM pHTYaJIa C YMeplilllX H norpe6-HOCTbJO npeACTaBJl$lfb CaKpaJIbHOCTb IIepKYHaca B paHee He xapaKTepHOH AJI$I Hero 06JIaCTH norpe6aJIbHblX 06P1IA0B (KaJIbBlIJIHC nepeHOCHT AyIIIH H3 cct>ephl BlIJIbHlICa -nOA3eMeJIb$l- BO BJIa,neHH1l IIepKYHaca Ha He6ecax). B crane MOAeJlb Tpex rOCYAapCTBeHHhIX 60rOB npeACTaBJIeHa B Ka'!ecrBe KOrepeHTHOH CeMaHTH'!eCKOH CrpYKTYPhI: AImOllC H Kam,B$lJlHC '!aCTH'lHO BhInOJDUllOT ct>}'HKllHH IIepKYHaca, AeHCTBYlI B ABYX npOTHBOnOJIO)KHbI){ HanpaBJIeHH1lX (BOAa/ orOHb, :lIOI3Hb/CMepTb).

IIollBJIeHHe 60rHHH )f(BepYHhI-MeAeHHhI CPeAH rocYAapCTBeHHhIX 60roB-CYBepeHOB XIII BeKa TIUOKe )I BIUleTClI OPHfHHaJIbHOH '!epTOH peJIHmH JIHTOBl(eB. CyM no BceMY, 31'0 npeAonpeAeJIHJIO HeCKOJIbKO npH'iHH. B crane aKl(eHTH­PyerclI BoeHHhlH acneKT 60rHHH (OXOTa: Boillia), O,ll,HaKO He CTOHT oropachIBaTb B03MOJKHOCTH Toro, '!TO :na 60fHH1l H3AaBHa 06JIa,naJIa CTaTYCOM pOACTBeHHID\h1 MHHAayraca, H eH B peJIHfH03HOH rpa,nHUHH npHllHChIMerClI HHHl(HaTHBa ct>oPMHPOBaHH1l rOCYAapCTBa.

OAHO H3 IIp'!afuIrnx npOllBJIeHHH rOCYAapCTBeHHOH peJIHmH XIII BeKa - peJIHfH03Ha1I rpa,nHl(H$l IIIBSllrrapa­mca. Ee XapaKTepH3YJOT CJIeAYJOIIJ;He '!epr'hI: 1) oct>Hl(HaJIbHble MeCTa KYJlbTa, Ha3hIBaeMbie illBlIHTaparHCaMH, $IBJI$IJOTC)I KOMllJleKCaMH HeCKOJIbKHX 3JIeMeHfOB npHpOAhI (ropa/MhIc, BOAa, JIec H 06pllAOBhIH orOHb). 3TH CBlITHJIHIl\a B nOJIHTH'!eCKHX l(eHTpax 6hIJIH 06pa30BaHhI APy.KHHOH npaBHTeJI$I npH pacnpocrpaHeHHH l(eH'l'paJIbHOH BJIaCTH B l(eHrpe rOCYAapCTBa H Ha nepHct>epHH B nepBOH nOJIOBHHe -cepeAHHe XIII B. (pHC. 1-8); 2) KOMnoHeHT JIeKCeMhI illBlIHTaparHc "lllBlIHTaC" - "CBlITOH" - nOA'!epKHBaeT CaKpaJIbHOCTb. BTopall '!aCTb - "parac" - 0603Ha'!aeT "orpOCTOK/MhIC" H "oroHb/KOCTep". 3m 3Ha'!eHH1l Me~ C060H CB1I3hIBaeT eAHHa1I ct>opMa (1I3hIK nJIaMeHH: por :lIOIBOTHoro) H MHTHKa, TaK KaK por npeACTaBJI$IeTClI TOH nOJIOCTbJO, B KOTOPOH np$l'iert:lI OroHb; 3) Por o'!eHb Ba~HhIM acneKTOM nOJIHTH'!eCKOH H peJIHrH03HOH CYBepeHHOCTH (eIl\e AO Ha'!aJIa XIII B. OKOBaHHble pora TYPa H 6hIKa CKJIalthIBaJIHCb B MOfHJIh! H $lBJI$IJIHCb arpH6YTOM BoeHHOH apHCTOKpaTHH; B XIV B. BeJIHKHe JIHTOBCKHe KH1I3bll npHHOCHJIH B ~epTBY TYPOB H 6hIKOB). cI>aMHJIH)I illBlIHTaparHc, YKa3hIBaBllIall Ha CB1I3b '!eJIOBeKa C rocYAapCTBeHHhIM KYJIbTOM, B XV-XVI BB. 3act>HKcHpOBaHa TOJIbKO cpeAH B03MO)KHbI){ JIeHTHeB - oKp~eHH1l BeJIHKOrO KH1I311 H apHCTOKpaTHH.

B CBOA JIHTOBCKHX XPOHHK nepBoH nOJIOBHHhI XVI BeKa

6bIJI BKJIJO'!eH paccKa3 npo MHct>H'!ecKoro KH1I311 lliBlUITa­parHca - Y'lepeAHTeAA HOBoro norpe6aJIbHoro 06pl!.l\a H cnel(Hct>H'!eCKOrO KYJIbTa. B paCCKa3e AeTaJIH3HPyeTCII, XlIK H B KaKOH 06CTaHOBKe AOJIJKHhI C~TbClI TeJIa )'MepllDlX KH1I3eH H npeAcraBHTeJIeH apHCTOKpaTHH - TaKHM 06pa30M paCKphIBaeTClI CB1I3b Me~ CBlITHJIHIl\aMH C Ha3BaHHeM illB$lHTapamc H PHTYaJIOM norpe6eHH1l rocYAapCTBeHHoli 3JIHThI. 3JIeMeHfbl pHTYaJIa, H3BeCTHbIe H3 paccKa3a (BMecTe C YMeplllHM KH1I3eM C~eTClI pa6, KOHb, OXOTHH'IHH nec, COKOJI; B PHTYaJIbHhIH OroHb 6pocaJIH KOlTH MeABeAli HJIH

phICH), nOATBep~aJOT BhICOKHH cTaTYc 06pMa. . PeJIHfH03HOH rpa,ll,HIJ;HH IIIBSIliTapamca npHAepJKHBa­

JIHCb BOeHHall 3JIHTa H cYBepeH ct>OpMHpoBaBlllerocll rocYAapcIBa. CaMa KpHllTOrpaMMa IIIBJlHT8parnc nOKa3b1-BaeT, 'ITO OCHOBHOH '!epTOH KaK AaHHOH rpaAHl(HH, TaK H rocYAapcIBeHHoH peJIHmH 6hIll orom, BhIPCUKaJOu.umCII KaJC

1) 60~eCTBeHHhIH arpH6YT, B nepByJO O'lepeAb npHH3,WIe­~Il\HH K cct>epe CaKPaJIbHOCTH IIepKYHaca; 2) OAHH H3 3JIeMeHTOB MeCTa OTnpaBJIeHIUl KYJIbTa; 3) OCHOBHOli KOMllOHeHT noxopoHHOro PHTYaJIa.

Pa3BHTHe rocYAapcTBeHHoH peJIHfH03HOH HAeOJlOrHH nOCJIe npaBlleHH1l BeJIHKoro KH1I3)1 JIHTOBCKOro MIumayraca (OKOJIO 1240-1263) lIBJIlIeTClI 3aAa'!eH Cnel(HallbHOro HCCJIeAOBaHIUl. OAHaKO eCTb OCHOBaHIUl npeAnOllaIaTb, '110 B~eKI[IHe '!epThI rocYAapCTBeHHoH peJIHI'HH XIII B. He H3MeH$IJIHCb BllIlOTb AO KpeIl\eHH1l JlHTBhI B 1387 ro.l\Y.

CIlHCOK HJlJlIOCfPAl(HH

PHC. 1. C Ha3BaHHeM IlIruniTapamc: CB)fI'HJl}lllrp: I -BHJIbHlOc; 2 - Ni:reJIaH (MOJIeTCKHH p-H); 3 - fHpcreli­THllIKHC (MOlleTCKHH p-H); 4 - IIanpe " (YKMeprcKHli p-H); 5 - 6 - .naaPBe'Udi: (PaceHHSliicKHH p-H); 9 -qJO)[U[)Ul}f (II.n:YHrCKHH p-H); HaCeJIeHHhIe nYHKTbl: 7 -illBSlHTapaTHc (PaCeHH1IHCKHH p-H); 8 - I1IBIIHTaparllli (KeJIbMCKHH p-H); 10 - IIIBlIH'lpamc (MapH1lMllOllbCKHli p-H). cI>aMHJIH)I IIIBlIHTapamc, IIIB1IHrpamc H AaTa ee 3allHCH.

PHC. 2. BHllbHJOCCKHH illBSlHTapafHc (ropH30HT3.1lH BhIBeAeHhI Ka~hIH 1 M): a - npH6JIH3HTellbHoe MeCTO IIIBlIHTaparcKoH nOJI$IHhI 1738 r.; b - yCTbe H PYCJlO peXB BHJIbHH.1le Ha llIlaHe 1740 r.; C - YGTbe H PYCIlO peKH BHJlbHllJIe comaCHO reoJIOfH'leCKHM AaHHbIM; d - "IlYIIIKaPHll" B paliOHe YJI. THJITo; e - KocreJI CB. CTaHHcJIaBa (ApXHKact>eAP3); f­ABopel( npaBHTeJIeH B ~eM 3aMKe.

PHc. 3. IIIBlIHrapamc. IIanpe (yKM1IpJX:KHli p-H), BHA C JOrO-3all.ana.

PHc. 4. illB1IHTaparHc. AyreAAii (MOJIeTCKHH p-H), BII,ll

C ceBepO-3ana,na. PHC. 5. illBKHTaparHc. AyreJIlIH (MOJIeTCKHH p-H)

(roPH30HTaJIH BhIBeAeHhI Kall(J(hIe 2 Merpa). PHc. 6. IIIBl[Hrapamc B .naapae'Udi: (PaceiiHllHcKHli p-H),

BHA C ceBepa: JIec B HH30Bbe peKH JIyxHe. PHc. 7. I1IBlIHTapamc B .l1.BapBe'Udi: (PaceiiHllHcKHli p-H)

(ropH30HTaJIH BhIBeAeHhI ~hIe 10 M.). PHC. 8. BMA C JOfO-BOCTOKa Ha IIIB$lHTapamc B 'IIoD1lllli

( KHH p-H).

IlcpeBOJ( C JTHTOBCKOro OJIbrH AirroHO/JOl

Straipsnis gautas 2001 031M1 Dr. Daiva Vaitkeviciene Lietuviq literatiiros ir tautosakos institutas, Antakalnio g. 6, LT-2055 Vilnius,

Dr. Vykintas Vaitkevicius Lietuvos istorijos institutas, Krazilj g. 5, LT-2001 Vilnius,

tel. 6248 49; el. pa~tas: vaidaiva@lIti.lt. tel. 61 49 35; el. pa~tas: vikivait@takas.lt.

334