Liep

a / r

ugpj

ūtis

201

2 10

� Lamų slėnis

Fotografė, stilistė, iliustratorė, keramikė... Vokietė Dietlind Wolf apdovanota ne vienu talentu. Tačiau jos kūrybą sieja vienas bendras bruožas - grožis. Kartais - laukinis, kartais - saldus. Bet visada - iš pačių širdies gelmių. Išskirtinį Dietlind Wolf interviu “Lamų slėniui” skaitykite 20 p.

Viršelio istorija

la famiglia

Viršelio nuotrauka: Dietlind WOLF www.dietlindwolf.com

la famiglia

Algė RAMANAUSKIENĖRedaktorė

Elas RAMANAUSKASDizaineris

augis NARMONtASFotografas

MilDa BENDORAITYTĖFotografė

Vita NALIVAIKAITĖKalbos redaktorė

KornElija ČESONYTĖMeno kritikė

tiNKLALApiStiNKLARAštiS

tiNKLARAštiStiNKLALApiS

tiNKLALApiS

tiNKLALApiS

Gera grįžti ten, kur kažkada prasidėjo “lamiška” mūsų kelionė. Tad nuo šiol mus visada rasite čia, lietuviškame “Lamų slėnyje”. O didžiąją mūsų kelionę po pasaulį galėsite stebėti užsukę į Llamasvalley.com. Na, o mes stačia galva neriame į vasarą. Su čiobreliais ir raktažolėmis, žiogais ir drugeliais, banguojančia jūra ir šiltu lietumi. Susitiksime rudenėjant.

Smagaus skaitymo!

Bendraukime: info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

DiEtlinD WOLFStilistė, fotografė

roBErtas RiABOVASFotografas

tiNKLALApiS

tiNKLARAštiStiNKLALApiS

lina GAVĖNAITĖFotografė

BarBora ADAMONYTĖStilistė, dizainerė

Maria CAVALiFotografėtiNKLALApiS

tiNKLALApiS

Gyventi Venecijos rūmuose92

Tobulai nerimTi namai 50noriu... Visko!

inTerjero Galerija ¨CooCkoo¨ 36

NeNuobodžios griNdų istorijos 66 lašelis

balTo Guašo 76

stebukliNgų pasaulių sTaTyToja 114

praNcūziškas užupis 128 MažMožių

kolekciNiNkė 146

� Lamų slėnis

Maišelis “Circus”“Varpunen”, Suomija

Puodelis “Ouessant”“La Rochere”, Prancùzija

Rankiné“Tine K Home”, Danija

Indai“Torafu Architects”, Japonija

Kédé “Visu”“Muuto”, Danijadiz. Mika Tolvanen

Staltiesé “Panarea”“Bassetti”, Italija

nuo 89 Lt

31 Lt

“C&D Style”

“C&D Style”

�Lamų slėnis

Kédé “Acapulco”“OK Design”, Danija

Deserto tauré “Elise”“La Rochere”, Prancùzija

Dubenélis “Bubble”“La Rochere”, Prancùzija

31 Lt

23 Lt

25 Lt

“C&D Style”

“C&D Style”

� Lamų slėnis

Menininkas Klaus Haapaniemi ir dizainerė Mia Wallenius 2010 m. Londone

kartu įkūrė dizaino studiją.

– Klaus, koks buvo jūsų kelias iki Londono?– Prieš tai gyvenau Šiaurės Italijoje, ten dirbau

vienai mados kompanijai. Ilgainiui Londone atsi-rado tiek daug darbų, kad nusprendžiau persikelti į šį miestą. Taip pat man buvo šiek tiek pabodęs gyvenimas mažyčiame Bassano del Grappa mieste-lyje, kur buvau įsikūręs. Tai buvo prieš aštuonerius metus.

– Dabar save vadinate tikru londoniečiu?– Gal tik kartais – londoniečiu.

– Kaip jus priėmė šis miestas?– Man apsiprasti buvo gana lengva. Jau anksčiau

Londone turėjau agentą, su kuriuo labai daug dir-bome su skirtingais projektais ir įvairiais klientais. Tad pradžia buvo labai sėkminga. Be to, gyvenda-mas Londone pradėjau dirbti tarptautiniu mastu. Londonas – kiek kitoks miestas, jei lygintume jį su likusia Anglija. Yra tradicinė, tipiška angliška Londo-no pusė, bet yra ir tarptautinis Londonas. Kartais man atrodo, kad Anglija daug artimesnė Skandina-vijai nei, pavyzdžiui, Prancūzija ar kai kurios kitos Europos šalys. Žmonių mąstymas gana panašus.

Nuotraukos: iš Klaus Haapaniemi albumoTekstas: Algė Ramanauskienė

KLAUS HAApANieMiSuomijos dizaineris, iliustratorius

tinklalapis

Klaus Haapaniemi kūrybos keliasKūrė audinių raštus mados namams „Christian Louboutin“, „Dolce & Gabbana“, „Cacharel“, kompanijoms „Diesel“, „Marimekko“, „Bela’s Dead“.Dirbo Italijos mados namų „Bantam“ kūrybos direktoriumi.Kartu su suomių rašytoja Rosa Liksom išleido knygą „Giants“ („Milžinai“)

10 Lamų slėnis

– Koks buvo pats įdomiausias projektas jūsų gyvenime, kuriame teko dalyvauti?

– Sakyčiau, bendradarbiavimas su Suomijos di-zaino kompanija „Iittala“ yra vienas iš įdomesnių. Šios kompanijos filosofija labai artima mano širdžiai, juk aš užaugau Suomijoje, valgiau ir gėriau iš „Iittala“ puodelių ir lėkščių. Mūsų bendradarbia-vimas buvo labai turtingas. Be to, man patinka ke-ramikos darbai. Kadaise net kolekcionavau kera-mikinius indus.

– Ar egzistuoja kokios nors ypatingos vietos ar nuotaikos, kai jus aplanko įkvėpimas?

– Tai gali būti bet kas. Tai gali nutikti net čia, šiame viešbutyje, ar gatvėje. Turi būti tam tikra nuotaika, niekada nežinai, kada tai nutiks. Gali būti

laimingas ar liūdnas – tai kažkas, kas sukrečia, tam tikra energija. Pastaruoju metu daug skaičiau apie tai, iš kur ateina įkvėpimas ir idėjos. Nežinau, ar tai įmanoma paaiškinti. Kai kurie žmonės visada jaučia įkvėpimą, kitiems jo reikia sulaukti.

– Ar yra konkrečių dalykų, kurie jus įkvepia?– Tų dalykų tiek daug! Net nuobodūs kasdieniai

daiktai gali būti labai įdomūs. Kaip tik apžiūrinėjau šią prieš mane stovinčią mėlynai baltą vazą su gėlėmis, Tyrinėjau spalvas. Tai tikrai neturi būti me-no šedevras, tai tiesiog gali būti kas nors įdomaus, savito. Išties tai labai asmeniška. Žinau žmonių, ku-rie specialiai ką nors išgalvoja, jiems tai - įkvėpimas. Kas nors, ko jie nesupranta, todėl jiems tai taip įdomu! Įkvėpti gali žmonės, pastatai, architektūra...

11Lamų slėnis

1� Lamų slėnis

– Kokių menininkų kūryba žavitės? – O, jų tiek daug. Išties žaviuosi David Hockney

kūryba. Prieš keletą dienų galvojau apie vieną įdomų skulptorių. Jis pusiau rusas, pusiau amerikietis. Kuria neįtikėtinas gigantiškas skulptūras iš organinių medžiagų, tokių kaip virvės, žmogaus plaukai, stiklas ir t.t. Bet man patinka ir visiškai paprasti, abstraktūs darbai. Kaip, pavyzdžiui, vieno mano gero draugo, gana žymaus Suomijos meni-ninko, Jarkko Mattila kūriniai.

– Žvelgiant į jūsų piešinius gana akivaizdi slavų kultūros įtaka, tiesa?

– Taip. Greičiausiai tai – iš vaikystės. Suomija labai arti Rusijos. Tad tai natūralu. Turime daug bendra estetikos prasme. Manau, žmonės turėtų labiau atsigręžti į Rytus. Dauguma skuba tapti Centrinės ar Vakarų Europos dalimi. Bet ir kitoje pusėje yra tiek daug gerų ir įdomių dalykų.

– Piešti pradėjote dar vaikystėje?– Taip, manau, man buvo penkeri, kai pradėjau.

Gimiau Helsinkyje, bet esu gyvenęs skirtingose vietose Suomijoje. Ketverius metus studijavau Lahtyje. Taip pat gyvenau Tamperėje. Keletą metų praleidau netoli Turku, archipelage. Suomijoje visur jauties labai arti gamtos. Kaip ir Londone, kur yra parkai ir upė.

– Kas jums yra dizaino pasaulio lyderiai?– Tie, su kuriais mane sieja bendra estetika, kaip

kad kai kurie Suomijos dizaineriai, ypač Kaj Franck. Nuostabu, kaip jis regėjo pasaulį. Bet jų yra gerokai daugiau. Vienas žmonių, kurio darbais labai žaviuosi, kilęs iš kitos pasaulio pusės, tai Ettore Sottsass, įkūręs jaunųjų dizainerių judėjimą „Memfis“. Jie kūrė postmodernistinius baldus, audinius, kerami-kos, stiklo ir metalo objektus. Šio judėjimo esmė nebuvo daiktų praktiškas pritaikymas.

13Lamų slėnis

14 Lamų slėnis

– O jūs kurdamas ar galvojate apie praktinę dizaino pusę?

– Ne, negalvoju apie tai. Stengiuosi sutelkti dėmesį į meninę kokybę. Manau, šie du dalykai yra absoliučiai skirtingi. Todėl ir stengiuosi atsiriboti.

– Klaus, kokia gi to mielo katino, kurio moty­vas dažnai pastebimas jūsų kūryboje, istorija?

– Putte yra mano katinas. Iš tikrųjų jis – iš Ita-lijos. Jo atvaizdą savo kūryboje panaudojau daugybę kartų. Gal ir nelabai gerai, nes kai kurie žmonės turbūt jau mano, kad esu gana keistas... Putte Hel-sinkyje net turi savo barą! Tai mano draugo įkurtas baras. Mes jam sukūrėme gražų logotipą.

– Tikriausiai jau pripratote, bet koks jausmas apima, matant savo kūrinius parduotuvių lenty­nose?

– Atvirai kalbant, tai labai geras jausmas. Ypač, jei esi patenkintas savo darbu.

– Kokie jūsų paties namai? – Na, pastaruoju metu ignoruoju namų pasaulį.

Buvau labai užsiėmęs studijos reikalais... Mano namai – tai senas Viktorijos laikų pastatas. Inter-jeras dekoruotas skandinavišku stiliumi. Šiuo me-tu gana svarbų vaidmenį mano gyvenime atlieka virtuvė.

– Vadinasi, mėgstate ruošti maistą?!– Taip. Kartais tenka.

– Ar tai reiškia, kad nemėgstate britų virtuvės?– Ne, yra labai gardaus britiško maisto. Naujasis

restoranų judėjimas – puikus. Londone galima rasti bet kokio maisto. Mėgstu vėl ir vėl grįžti į restoraną „St. John“. Jis labai paprastas. Bet man taip pat patinka ir pica. O skrisdamas lėktuvu kaip tik varčiau naujus makaronų receptus.

15Lamų slėnis

1� Lamų slėnis

– Kokį paskutinį dizaino kūrinį įsigijote ir labai džiaugėtės juo?

– Ne itin dažnai perku dizaino kūrinius. Tik kar-tais, kai tai – kas nors labai įdomaus. Pastarąjį kartą įsigijau Jean Nouvel stalą. Tai didelis valgomasis stalas su plieninėmis kojomis, kurios šiek tiek pri-mena sparnus. Bet tai buvo prieš metus.

– Gal turite gerų patarimų, kaip reikia pirkti? Pavyzdžiui: „Neskubėkite“...

– Tai labai neblogas patarimas! Kartais norisi prisipirkti daug dalykų, bet tuomet sakau, kad galbūt vertėtų pagalvoti? Iš viso nesu didelis var-

totojas. Nedažnai mane pamatysite parduotuvėje ką nors perkantį. Man patinka žiūrėti į daiktus ir mąstyti, kokia jų idėja. Nesu dizaino objektų kolek-cininkas. Kai pasauliui kuri naujus daiktus, netenki džiaugsmo pirkti. Jei galėčiau, norėčiau viską kur-ti pats, net pats pasistatyčiau sau namą.

– Jums labiau patinktų gyventi tokiame me­gapolyje kaip Londonas ar vis dėlto norėtumėte gyventi mažame Suomijos miestelyje?

– Norėčiau dalinti savo laiką tarp Helsinkio ir Londono. Daugiau laiko praleisti Helsinkyje. Bet Londone turiu studiją.

1�Lamų slėnis

– Esate dirbęs ir su garsiais mados namais. – Taip. Bet šiuo metu nesu susijęs su mados

pasauliu. Nenoriu per daug dirbti mados pasaulyje. Ten privalai paisyti daugybės taisyklių. Tas pasau-lis labai suvaržytas dogmų. Interjeras, daiktai nėra tokie sezoniniai. Priešingai nei mados pasaulyje: kitą pavasarį madinga rožinė ir ruda, tad viską kur-kime šių spalvų. Man daug paprasčiau dirbti kitose srityse. Bet mados pasaulis taip pat yra labai įdomus ir energingas. Ten vyksta daug nuostabių dalykų, tik jie – ne man...

– Ar turite laisvo laiko pasivaikščioti po paro­das, paskaityti knygą ar nuveikti ką nors kita, kas jums labai patinka?

– Į parodas man labai patinka vaikščioti. Gana dažnai apžiūrėti parodų vykstu į Paryžių. Mėginu skaityti, bet nutinka siaubingas dalykas – perskai-tau apie 50 puslapių ir metu knygą, pradedu skai-tyti kitą... Net pirkdamas knygas aš jas matau pir-miausia kaip įdomų kūrinį.

– Ar yra pasaulyje vieta, kur dar norėtume pagyventi?

– Kadaise buvau tikras, kad persikelsiu gyventi į Niujorką. Bet dabar man tai nebeatrodo taip svarbu. Man patinka Europa.

Manau, žmonės turėtų labiau atsigręžti į Ry-tus. Dauguma skuba tapti Centrinės ar Vakarų Europos dalimi. Bet ir kitoje pusėje yra tiek daug gerų ir įdomių dalykų.

1� Lamų slėnis

ar jau užsipreNuMeravai “laMų slėNio” NaujieNlaiškį?

SKSpau

Naujienos

“MUMMyMOON” jAU SeNAMieStyje!

lietuviškų modernių ir originalių drabužių vaikams ir jų mamoms “Mummymoon” nuo šiol galima rasti ir jaukioje Vilniaus senamiesčio parduotuvėlėje.

Savičiaus g. 12, VilniusI-V: 12.00-19.00;

VI: 12.00-16.00

Tel.: 868775033Info@mummymoon.comhttp://mummymoon.com

Facebook

GRAžIAUSIOMS šVENTĖMS

Ruošiatės gražiausiai gyvenimo šventei? Norite, kad ji būtų išskirtinė ir nepakartojama? lietu-voje įsikūręs medinių raidžių fabrikėlis “Spalvotos raidės” siūlo originaliai papuošti šventinį stalą: dailūs mediniai skaičiukai, dovanų stalui skirtas žodis “Ačiū”, pakab-inamas užrašas “Svečių planas”. Ir visa tai galima išsinuomoti už labai draugišką kainą.

Atraskite: www.spalvotosraides.ltRašykite: info@spalvotosraides.ltSkambinkite: 8 686 72433Bendraukite: “Facebook”

ar jau užsipreNuMeravai “laMų slėNio” NaujieNlaiškį?

�0 Lamų slėnis

DietlinD Wolf

auksinÈtaisyklÈ

�1Lamų slėnis

auksinÈtaisyklÈ

Nuotraukos: Dietlind WolfTekstas: Algė Ramanauskienė

DietLiND WOLFStilistė, iliustratorė, fotografė

tinklalapistinklaraštis

di@etlind.com

– Dietlind, atrodo, grožis jums yra didelė vertybė...

– Tai širdies poreikis, kurį sunku nusakyti žodžiais. Pavadinčiau tai nekintama mano sistemos srove.

– Kaip apibūdintumėte savo kūrybą?– Ką nors apibrėžti sunku. Judėti pirmyn mane

verčia vidinis poreikis tobulinti save, savo darbą, mąstymą ir pasaulio suvokimą. Tai kaip kvėpuoti – įkvepi ir išreiški save. Su kiekviena komanda dir-bame skirtingai. Mane supanti erdvė ir žmonės pa-lieka savus pėdsakus. Bet man labai įdomu ir tai, kokias nuotraukas pavyktų sukurti be komandos – tik aš ir mane supantys daiktai. Kūryba man tapo savotiškomis dvasinėmis pusiausvyros paieškomis greta fotoobjektyvo – tai keistas derinys, nusakan-tis, kas man yra gyvenimas. Kūryba – tai taip pat ir poreikis išreikšti savas patirtis naudojant formas, spalvas ir kontrastus. O taip pat – pasiekti nusiraminimą ar lengvumą. Būnant vokiete, tai nėra

pats lengviausias dalykas... Yra sakoma: jei nori nustebinti kitus, pirmiausia nustebink save. Mano kūryba – taip pat ir poreikis tuos pačius dalykus matyti kitaip, autentiškai. Privalau nuolat maitinti savo jausmus, o grožis geriausiai man padeda tai daryti, nors jis toks reliatyvus...

– Kur randate visus mažmožius, kuriuos nau­dojate kurdama įspūdingo grožio kompozicijas?

– Atvirai kalbant, visur, kur tik lankausi: sendaikčių turguose, keliaudama, parduotuvėse, kur apsiper-ka vietos gyventojai. Gebėjimas atrasti – užkoduotas mano genuose. Yra daugybė nuotraukų, darytų ma-no tėčio, kuriose aš, mažas vaikas, visą laiką nu-leidusi akis žemyn, tarsi ieškočiau ko nors įdomaus. Vis dar turiu daiktų iš vaikystės, savo pirmuosius porceliano indus, ir vis dar puikiai prisimenu, iš kur jie. Atradimai labiau susiję su „kaip“, nei su „kur“. Kartais tai, ko ieškai, yra tiesiai prieš tave arba guli namuose, stalčiuje, bet niekada net nepa-galvodavai, kad tai gali praversti. Tiesiog tas daik-

�� Lamų slėnis

tas iki šiol turėjo visai kitą reikšmę, buvo nepaste-bimas... Kitas būdas atrasti – ieškoti ne konkretaus objekto, o jausmo, kurį daiktas turėtų perteikti. Taip palieki daugiau erdvės, kad nutiktų kas nors įdomaus. Be to, tai verčia sulėtinti tempą – tiesiog lauki, kol daiktai ir spalvos patys pasirodys.

– O kokia gi gėlių jūsų nuotraukose istorija? – Man patinka seni viduramžių natiurmortų

paveikslėliai. Jie nėra realūs, jie - nupiešti, tai tarsi realybės ir asmeninės dailininko ekspresijos mišinys, jo auksinė taisyklė. Panašiai ir aš kuriu savąsias puokštes. Turiu patirties dirbant su daugiasluoksnės

3D tekstilės dizainu aukštosios mados pasaulyje, tad sąvoka „gausa“ man artima. Šeštą valandą ryto, virš uosto pasirodant pirmiesiems saulės spinduliams, aš važiuoju į gėlių turgų, atveriu didžiules duris ir patenku tarp nesibaigiančių prekystalių, prie kurių sodininkai ir prekijai prekiauja sezoninėmis gėlėmis. Tai sielą glostanti erdvė, čia randu tikrąjį gamtos lobyną. O trijų dimensijų žaidimas prasideda nuo dviejų dimensijų: vazas kuriu iš popieriaus, audinių, iškarpų ir virvių. Baigusi natiurmorto fotografavimą, objektyvą nukreipiu į tai, kas vyko greta, kol kūriau kompoziciją, kaip, pavyzdžiui, staigus vėjo gūsis pro atvertą langą. Dermė tarp „surežisuota“ ir

�3Lamų slėnis

„nesurežisuota“ ir yra tai, ko ieškau, siekdama per-teikti savąją auksinę taisyklę. Tai ir viena priežasčių, kodėl pati pradėjau fotografuoti. Dėl poreikio paro-dyti, kaip aš matau savąsias mizanscenas.

– Kokie žmonės jus įkvepia?– Nuoširdūs ir gilūs santykiai su sielos draugais ir

mano neįtikėtina šeima bei nuostabieji sūnėnai. Tai tie žmonės, su kuriais galiu būti tokia, kokia esu iš tikrųjų. Mane įkvepia žmonės, nebijantys būti geraširdžiais, autentiškais ir unikaliais; žmonės, išsilaisvinę nuo sąvokų ir taisyklių; dovanojantys ne tik materialias, bet ir dvasines dovanas; gebantys suderinti ir suba-

lansuoti savo priešybes; ginantys savo sielos ir širdies poziciją ir tam paskirią visą savo gyvenimą; žmonės, gebantys atrasti pusiausvyrą savo daugialypiškume. Visi šie žmonės įkvepia mane.

– Ką mėgstate skaityti?– Šiuo metu skaitau žurnalą „brand eins“, tai

puikiausias mėnesinio verslo žurnalo pavyzdys, kaskart dedikuojamas vienai temai (pavyzdžiui, šio mėnesio tema - lojalumas). Taip pat – nemažai Pietų Vokietijos savaitinių žurnalų, biografijų, trilerį, romaną, keletą vizualių žinynų apie keramiką, po-pieriaus ir metalo dirbinius ir t.t.

Lamų slėnis

�5Lamų slėnis

�� Lamų slėnis

Lamų slėnis

– Kurie kiti menininkai jus įkvepia?– Vermeer šviesa, Matisse spalvos, Cy Twombly

poezija. 3D meno atstovai: popierinės Michael Hansmeyer kolonos www, popierinės Mrs. Delany gėlės, keramikinės Johannes Nagel kompozicijos www. Mano asmeninis geriausių stilistų penketu-kas: Christine Rudolph lengvumas www, Caroline Quartermaine laisvė www, Sibella Court „miksas“ www, Robyn Glaser tobulybė www, Hans Blom-quist kaimo redukcija www. O štai mano geriausių fotografų penketukas: visi „nematomi“, nuostabūs stilistai, besislepiantys už natiurmortų ar maisto fotografų pavardžių; Irving Penn ir jo klasika www; Robert Polidori spalvoti griuvėsių vaizdai www; Tim Walker svajonių pasaulis www; Sybille Berge-mann veidai www.

– Kur kas dieną ieškote grožio?– Visur ir visada, kai tik galiu išsiveržti iš savo

ribų, kad grožis mane pasiektų. Manau, gyvoji gam-ta savaime yra grožis, bet ne visada galiu ją maty-ti ar jausti... Stengiuosi atrasti grožį mažmožiuose, greta fotoobjektyvo ar akimirkoje.

PRIVALAu NuOLAT MAITINTI SAVO JAuSMuS, O GROŽIS GERIAuSIAI MAN PADEDA TAI DARYTI, NORS JIS TOKS RELIATYVuS...

Lamų slėnis

MANE ĮKVEPIA ŽMONėS, IŠSILAISVINę NuO

SąVOKų IR TAISYKLIų

30 Lamų slėnis

– Kuo ypatingas Hamburgas, kuriame gyve­nate?

– Savo sena prekybos istorija – čia itin vertinama prekyba iš rankų į rankas, pasitikėjimas ir ilgalai-kiai darbo santykiai, svarbiausia – gerbti kitus ir būti gerbiamam. Dirbant tokioje srityje, kur kad ir ką bedarytum, tavo darbas vertinamas pagal „patinka“ arba „nepatinka“, šios vertybės yra mano saugus uostas. Hamburgas – tai miestas, pilnas paslėptų lobių, tereikia gerai įsižiūrėti. Mano ma-nymu, ypatinga yra tai, kad vidury miesto yra ežeras, tad kad ir kurioje vietoje kirstum miestą, kerti ir vandens liniją. Kartais, kaip antai žiemą, kai ežeras užšąla, atrodo, lyg vaikščiotum po Bruegel paveikslą... Hamburgas yra ypatingas. Ir turi savas taisykles.

– Ar žinote, koks dalykas gyvenime yra svar­biausias?

– Nežinau, koks dalykas yra GYVENIME SVAR-BIAuSIAS. Man – tai gyventi, kol esu gyva. Tai kaip priesaika – kai laimė lydės ar vargas suspaus. Tol, kol gyvenu.

– Kokia buvo didžiausia jūsų svajonė vaikystėje?

– Atvirai kalbant, neturiu supratimo. Gerai pri-simenu tik tai, kad norėjau užaugti sprendimus priimdama pati. Ar tai išsipildė?! Tol, kol turiu taip vadinamą „laisvą valią“, sakyčiau – taip.

31Lamų slėnis

3� Lamų slėnis

33Lamų slėnis

MANE SuPANTI ERDVė IR ŽMONėS

PALIEKA SAVuS PėDSAKuS

34 Lamų slėnis

BARBORA ADAMONYTĖVilniaus dailės akademijos dizaino studentė

Odinėse juostelėse yla praduriame skylutes Virvės praveriamos pro skylutes, užrišami tvirti mazgai

ANt šiOS KAByKLOS

gALiMA KABiNti AUgALUS,

SUSIDĖTI SENUS žURNALUS AR LAIKRAšČIUS,

pAKABiNti SKĖČIUS.

neDIDeLIS InDeLIS (gėlėms pamerkti, pieštukams susidėti)

meDžIo šaKa (geriausia - rasta pajūryje, nuskalauta jūros vandens)

oDInėS juoSTeLėS pLaKTuKaS = PVInIų = V1; V2; V3; V4; V5

Px (V1+ V2 : V3 + V4 : V5)

VIrVė

yLa

F= (VxP28)

,................

35Lamų slėnis

Virvės praveriamos pro skylutes, užrišami tvirti mazgai

An šakos užveriamos odinių juostelių kilposLikusios juostelės prikalamos prie sienos, ant jų užkabinama šaka

yLa

IDėJA

Šaka+

3� Lamų slėnis

3�Lamų slėnis

noriu... visko!interjero galerija ¨CooCkoo¨

3� Lamų slėnis

Yra parduotuvių, į kurias įžengus tarsi žaibas tren-kia: „Noriu... visko!“ Mums taip nutiko užsukus į Vilniuje duris atvėrusią interjero galeriją „Coockoo“. Miniatiūrinė gegutė pasitiko savo beprotiškai stilin-game juodame namelyje kukuodama vidurdienį. Dėl tų kukuojančių gegučių – ir galerijos pavadinimas.

„Esame šiek tiek pamišę“ – taip prisistato „Coo-ckoo“ įkūrėjai. Kaip vėliau paaiškėja, tas „sveikas pamišimas“ – tai nestandartinis požiūris į gyvenimą ir namus, noras būti kitokiais, drąsiais, eksperimen-tuoti, rizikuoti. Atidaryti išskirtinio, pasaulyje ver-tinamo dizaino parduotuvę galerijos vadovę Kristiną

Stunžėnienę paskatino pačių daiktų istorijos. Kaip gali neįsimylėti mažų kompanijos „Progetti“ gegučių?! Bežiūrėdamas į spalvotus keisčiausių formų jų na-melius labai greitai prarandi laiko nuovoką...

Medinis stalas dailiomis keraminėmis kojelėmis, debesies minkštumo sofa, dailų paukščio lizdą pri-menantys šviestuvai – tai nepakartojamosios dizainerės Paola Navone talentas. Kurdama išskirtinį vardą visame pasaulyje turinčiai Italijos kompanijai „Gervasoni“ dizainerė, žinoma, naudojo tik natūralias, ekologiškas medžiagas. Subtilu, elegantiška, nebanalu, ir ta-a-a-ip itališka!..

Nuotraukos: Augis NarmontasTekstas: Algė Ramanauskienė

39Lamų slėnis

40 Lamų slėnis

41Lamų slėnis

Jei namų interjerą tektų kurti iš vos kelių pagrindinių elementų, „Coockoo“ vadovė K. Stunžėnienė neabejodama pasirinktų pačią patogiausią svetainės sofą (o mes net neabejoja-me, kad tai būtų „Gervasoni“!) ir didelį stalą, prie kurio susėdus norėtųsi ne tik ragauti gardžiausius patiekalus, bet ir ilgai ilgai kalbėtis. „Jaukių namų visuma susideda iš kelių pagrindinių dalykų ir smulkmenų, – įsitikinusi K. Stunžėnienė. – Namai turi būti sukurti bendravimui ir gyvenimui“.

Nieko keista, kad „Coockoo“ erdves užpildė dau-giausiai garsių ir išskirtinių Italijos dizainerių dar-bai. Jie – neeiliniams namams. Tokia mintis su-kasi galvoje besižvalgant į charakteringuosius „Seletti“, romantiškuosius „Creativando“, subtiliai pašėlusius olandų kompanijos „Pols Potten“ kera-mikos šedevrus. Išskirtinės smulkmenėlės, mieli niekučiai, kurie sušildytų ir pakeltų nuotaiką net niūriausią dieną.

Už kiekvieną gėlę - glamonė,už kiekvieną žiedlapį - bučinys.

4� Lamų slėnis

43Lamų slėnis

CooCkoo

44 Lamų slėnis

Į savo namus „Coockoo“ įsileido ir keletą prancūzų. Jei kas nors užkalbintų pardavėją, labai norėtųsi bent trumpam basomis pastovėti ant „Toulemonde Bochard“ kilimo... Poetiškos sielos, ko gero, užtruktų ties „Le Pre D’eau“ sienų dekora-cijomis. Ir laikrodžiai, laikrodžiai, laikrodžiai! Va-saros spalvomis išmegzti „Diamantini & Domeni-

coni“ (ypatingai jaukūs!) ir tos pašėlusios gegutės, kas valandą linksminančios interjero galerijos svečius. Jau vien dėl šio mažo stebuklo verta stabtelėti „Coockoo“ namuose. Taip, čia – kaip na-mai. Ir jei paklaustumėte mūsų, mes atsakytume: seniai lietuviškiems namams šiek tiek „Coockoo“ drąsos reikėjo!

45Lamų slėnis

4� Lamų slėnis

4�Lamų slėnis

4� Lamų slėnis

49Lamų slėnis

"Coockoo"www.coockoo.lt

Gedimino pr. 45, Vilnius

50 Lamų slėnis

tobulai nerimti namai

51

Rūtos ir Tomo bei jų dukrelių Elzės (2,5 m.) ir Jūrės (5 mėn.) namų interjero niekaip neįsprausi į jokius rėmus. Juk, rodos, būtų nelengva atrasti, kas sieja lietuvių menininko Mariaus Jonučio raižinius ir viename Tailando viešbutuke nusižiūrėtą senų spalvotų medinių lentelių ornamentą, kuris šiuose namuose papuošė virtuvės spintelę.

Jų pirmieji šeimyniški namai, kuriuos pora įrenginėjo kartu, – tai jaukus per du aukštus išsidėstęs

Vilniaus senamiesčio butas šalia Šv. Mikalojaus bažnyčios. Tačiau ne tik fantastiška vieta suvažėjo jauną šeimą. Jų simpatijas pirmiausia užkariavo erdvi terasa su vaizdu į vidinį kiemelį. Čia, tarp kvepiančių bazilikų, rozmarinų ir žydinčių gėlių, Rūta su Tomu ir praleidžia daugiausiai laiko. „Anksčiau gyvenome visai šalia šių namų. Tik ten vaizdas kardinaliai skyrėsi: aplink matėsi apgriuvę senamiesčio pastatai, lauke išdžiaustyti skalbiniai... Mums ten patiko, bet planavome šeimos pagausėjimą, norėjosi daugiau erdvės. Taip atradome šį butuką. Aišku, viskas dėl tos tera-

Nuotraukos: Augis NarmontasTekstas: Algė Ramanauskienė

5� Lamų slėnis

sos, - šypsosi Rūta. - Aš visada norėjau šviesių, baltų namų. Kurti interjerą pasiūliau savo gerai draugei Jurgitai. Man labai patiko jos namai, kuriuos Jurga įsirengė pati. Tad visas idėjas „gimdėme“ kartu. Abi tuo metu auginome mažus vaikus. Su jais važinėdavome po visas parduotuves, mūsų mažosios damos buvo tikros parduotuvių siaubikės! Tai buvo toks smagus motinystės atostogų paįvairinimas“.

„Rūtos ir Tomo namai – skandinaviškai lietuviški. Čia nėra ekstravagantiškų detalių, tai ne itališkas stilius ir tikrai ne Provansas... Sakyčiau – smagi ek-lektika, – šypsosi Rūtos draugė Jurgita. – Tiesiog pavyko atrasti mums patinkančius daiktus ir iš jų su-kurti visumą. Dirbti smagiausia, kai jauti vienas kitą, kai gali įgyvendinti idėjas, kurias norėjai įgyvendinti savo namuose, bet neturėjai galimybių“.

Rūta ir Tomas visiškai pasitikėjo Jurgita, o ši džiaugėsi, kad draugų namus galima kurti šiek tiek nerimtai. „Lietuviai dažnai į interjerą žiūri labai rimtai, tarsi statytų sau bažnyčią... O mes galėjome pažaisti faktūromis, detalėmis, įdomesniu dizainu“,

- pasakoja Jurgita. Sunkiausia, pasak jos, buvo iš tokių skirtingų detalių sukurti jaukią visumą. „Dviračio mes neišradinėjome. Idėjų – pilnas inter-netas, knygos. Bet man atrodo, kad sukurti darnią visumą mums pavyko”.

55Lamų slėnis

5� Lamų slėnis

Aš visada norėjau šviesių, baltų namų.

5�Lamų slėnis

5� Lamų slėnis

59Lamų slėnis

www.pirminamai.lt

�1Lamų slėnis

�� Lamų slėnis

�3Lamų slėnis

Galimybė grąžinti kreditą prieš laiką nemokamai (pasirinkus būsto kreditą su kintamomis palūkanomis)

Galimybė kasmet 1 mėnesį atidėti kredito grąžinimą (pasirinkus linijinį kredito grąžinimo metodą)

Nemokama nekilnojamojo turto ekspertų „DNB būstas“ konsultacija

www.pirminamai.lt

Daugiau Programos “Pirmi namai” Privalumų

ir inFormacijos rasite

SVAJOJATE APIE NuOSAVuS NAMuS?PASINAuDOKITE DNB BūSTO KREDITO PROGRAMA “Pirmi namai”

Norėtumėte patekti į “Lamų slėnį”? Atsiųskite mums keletą savo pirmųjų išsvajotų namų nuotraukų ir pakvieskite mus į svečius!

info@lamuslenis.lt

Lt 200kavos aparatui jURA iMpReSSA F7

Nuolaida

kavos “Magnifico” 2 kgDOVANA

Įsigykite kavos aparatą e-parduotuvėje www.kavosdraugas.lt

Laukelyje “Papildomos pastabos” įrašykite slaptažodį “LAMų SLĖNIS”

Užsukite į ”Kavos draugas” parduotuvęViLNiUje arba KAUNe

pasakykite slaptažodį “LAMų SLĖNIS”

Užsisakykite kavos aparatą telefonu+370 607 95566

pasakykite slaptažodį “LAMų SLĖNIS”

“Lamų sLėnyje”

reklama@lamuslenis.lt370 67140040

Geriausia rekLama -

�� Lamų slėnis

NeNuobodžios griNdų istorijos

��Lamų slėnis

Trijų brolių sesuo ir dviejų gražių mergaičių ma-ma Ingrida Vizbaraitė – diplomuota kostiumo dizainerė ir kultūros vadybininkė. Bet kas rytą ji su vyru Tomu Poškaičiu skuba į savo šeimynišką lentų krautuvėlę „Brolis timber“, įsikūrusią ne kur nors užmiestyje, o pačiame Vilniaus senamiestyje. Dažnai praeidavau pro „Brolis timber“ vitriną, vis norėdavosi stabtelėti ir patyrinėti paprastai žavingą parduotuvės interjerą. Kartą įsidrąsinau užsukti vidun...

„Brolis timber“ – kitokia parduotuvė, kitokios ir čia parduodamos medinės lentos – kvepiančios ir su charakteriu. Pačių pagamintos ar atvežtos iš svetur. Itin ilgaamžės skandinaviškos termome-dienos dailylentės ir terasinės lentos buriasi į lietuviškai pakrikštytų Kazių, Janių, Mykolų ir Staselių kolektyvą, o grindinės lentos rikiuojamos į „Brolio paprastąsias“ ir „Brolio keturvėjininkes“.

NeNuobodžios griNdų istorijos

nuotraukos: Lina GavėnaitėTekstas: algė ramanauskienė

Tai istorija apie didelę gražią šeimą ir dar didesnę jos meilę medžiui. Manote, kad prekyba len-tomis – nuobodus verslas? Šios istorijos herojai griežtai paprieštarautų – nepatikėsite, kiek daug kūrybos šiame darbe!

Pastarųjų pavadinimas – aliuzija į XX a. trečiojo dešimtmečio lietuvių avangardistus. Šioje grupėje – net keturios lentų kolekcijos, kurių lentos – ki-tokios, laužančios kanonus.

Prisėdusios prie didelio garstyčių spalvos stalo ir gurkšnodamos arbatą su Ingrida kalbamės apie naujausias medinių grindų tendencijas. Sužinau, kad šiuo metu pasaulis pamišęs dėl lentų su isto-rija – nutrintų, neblizgančių, tarsi kažkieno padėvėtų... Daugelis gamintojų šį efektą išgauna dirbtinai, bet autentika yra neprilygstama. Todėl tarp „Brolio keturvėjininkių“ galima rasti lentų iš išardytos Venecijos krantinės, senos lėktuvų gamy-klos ar hieroglifais aprašinėtų kinų durų. Tai nau-jausia ir mylimiausia britų kompanijos „Imondi“ kolekcija. Jie nuolat kaupia informaciją apie pasau-lyje išardomus objektus ir susirenka jų medieną. Kitos grindys – vingiuotos kaip gyvenimas. Tai olandų „Bolefloor“. Kiekviena lenta yra unikali – kreiva, bet tobulai priglundanti prie šalia esančiųjų. Anksčiau tokias lentas gebėdavo išpjauti tik labai nagingi dailidės, o dabar tą daro šiuolaikinės tech-nologijos. Dar kitos grindys įkvėptos jachtų denių. „Sūrus vanduo“ įkūnija šeimos vyrų aistrą vėjui ir burėms. Šios tikmedžio ir akmenmedžio lentos pui-kiai tinka net dušo kabinoms, o ąžuolinės lentos su gumos tarpeliais dvelkia jūra. Ketvirtosios pa-sakoja „Raštų istorijas“ ir primena dvarų prabangą...

�� Lamų slėnis

�9Lamų slėnis

�0 Lamų slėnis

Kaip Ingrida atsidūrė lentų versle? Viskas prasidėjo nuo trijų jos brolių. „Mūsų šeimos ryšiai labai stiprūs. Broliai visada norėjo dirbti kartu. O aš užsiėmiau visai kitais dalykais ir niekada negalvo-jau, kad gyvenimas atves prie lentų, – pasakoja I. Vizbaraitė. – Norėjau savo veiklą susieti su kultūra. Pirmasis į lentų verslą įsitraukė mano vyras. Kai iš Kauno atsikraustėme į Vilnių, nusprendėme čia įkurti „Brolis timber“ padalinį. Susiradome mažą kambariuką Šv. Stepono gatvėje, pamažu žmonės pradėjo domėtis, mus atrado architektai, pajutome poreikį plėstis. Aš tuo metu auginau Onutę, lentų

krautuvėlė tebuvo natūrali šeimyninės aplinkos da-lis... Nors apie lentas kalbėdavome ir nejučiomis įsitraukdavau į įvairius „timberių“ sumanymus, dar-bo ieškojau kitokio, „pagal specialybę“. Pamažu apniko abejonės ir vis stiprėjantis suvokimas, kad lentos – labai įdomus užsiėmimas ir man patinka dirbti su savais. Nusprendėme pabandyti“.

Gal didelėje kompanijoje viskas būtų kitaip, bet šeimos versle kūrybos apstu. „Tu pats nuolat galvo-ji ką ir kaip daryti. Turi labai daug laisvės, atsakomybės ir pareigų, – dėsto Ingrida. – Mes

�1Lamų slėnis

nusprendėme dirbti taip, kaip patinka mums pati-ems. Iš statybininkų kartais išgirstame, kad esame įsikūrę „nenormalioje“ vietoje – senamiestyje... Il-gainiui supratome, kad tai nėra blogai. Mylime medį ir savo darbą, nenorime pardavinėti bet kaip. Stengiamės parodyti naujoves, papasakoti apie medinės apdailos ypatumus ir technologiją. Vyk-dome savotišką šviečiamąją veiklą, tad viską susitvarkėme taip, kad ir patiems, ir pirkėjams būtų malonu. Kiekvienam žmogui galime skirti daugiau laiko, nereikia šimtą kartų per dieną pa-sakoti to paties ir nuo to pavargti. Mus džiugina kiekvienas užsukantis. Beje, tie kas ateina dažniausiai ir nusiperka...“

Ingrida ir Tomas mėgsta skandinavišką dizainą ir lietuvišką estetiką, tą tikrąją: gana asketišką, ramią, su spalvų intarpais. Tad įrenginėdami savo parduotuvę jiedu siekė paprastumo ir tikrumo. „Interjerą kūrėme nenuglaistytą, šeimynišką. Si-enas dengėme moliu su šiaudais. Lubas apkalėme šiurkščiomis dailylentėmis. Norėjome parodyti žmonėms, kad grindys neprivalo būti lygios, kad visai gražu ir patrintos, su tarpeliais. Žodžiu, kūrėmės taip, kaip mums patiems patinka. Medis įkvepia savo natūralumu, tad mūsų krautuvėlėje nerasite plastmasinių lentų, kenksmingo lako ar toksiškų klijų. Jei žmogus renkasi medį, vadinasi, jis nori gyventi ekologiškai“.

�� Lamų slėnis

�3Lamų slėnis

�4 Lamų slėnis

�5Lamų slėnis

Ingrida ir Tomas daug eksperimentuoja. Bendradar-biaudami su kompanija „Etno design“ jie sukūrė „legen-dines“ lentas su mažyčiais paveikslėliais. Juk visai sma-gu kai prie vaiko lovos įsitaiso Marių zuikis ar Marių lapis! „Ant lentos galėtume apgyvendinti bet ką, tačiau lentos – ne prekybos centrų marškinėliai, jos turi savo charakterį, todėl ir jų būtybės ypatingos, gera linkinčios, su savo mažomis legendomis, – pasakoja Ingrida. – Taip ir gyvename. Kai savas daržas, kūrybos visada užtenka. Ir azarto. Niekada nebūna nuobodu. Veiklos visada per daug. Aišku, visa tai parsineši namo. Bet gyvenimas nėra ilgas, tad kartu reikia praleisti kuo daugiau laiko“.

KAUNe R. Kalantos g. 59, 3a.KLAIPĖDOjE Turgaus g. 2-2

�� Lamų slėnis

��Lamų slėnis

lašelis balto guašo

Nuotraukos: Aušra OSIPAVIČIūTė WWW.AOGRAPHY.COmDrabužiai ir stilius: Ieva DAuGIRDAITėModelis: Kamilė (“Rūta Models”)

www.ievadaugirdaite.com

�9Lamų slėnis

– Ar vaikščiodama miesto gatvėmis stebi žmones, jų aprangą?

– Žinoma, stebiu. Kaip žmonės rengiasi, šukuojasi, bendrauja. Tai gyvenimo margumynas. Mažiausiai dėmesio turbūt skiriu batams. Pirmos kelios sekundės dažniausiai pasako, koks tai žmogus. Tada jau prasideda detalės – gal netikėta šukuosena, gal įdomus aksesuaras ar megztinis, įdomi marškinėlių nugara.

– Kiek stilingų žmonių pastebi per dieną?– Jų tikrai daug.

– Kiek, pavyzdžiui, suskaičiavai šiandien?– Šiandien lyja, tad eidama mačiau tik balas...

Bet šiaip Lietuvoje žmonės labai stengiasi atro-dyti gražiai. Daug išradingumo, improvizacijos.

– O kaip apibūdintum savo kasdienį stilių?– Batsiuvys be batų! Tam skiriu labai mažai lai-

ko. Pirmiausia idėjos, paskui darbas, galiausiai no-risi atrodyti tvarkingai, gražiai, o išskirtinumas – ne taip svarbu. Sau pasilieku labai mažai kolekcijos drabužių. Išdovanoju draugams, išperka.

– Kurdama kolekciją drabužius kuri tokius, kad galėtum visus juos vilkėti pati?

– Taip. Visa kolekcija filtruojama per vidinę asmenybę.

– Kas yra tavo klientai?– Įdomiausia kad, kai drabužiai pardavinėjami

parduotuvėje, aš nematau žmonių, kurie juos perka. O man taip įdomu... Vyrams drabužių kol kas neku-riu, tad dabar mano klientės – tai stilingos, gražios, drąsios, eksperimentuoti norinčios merginos.

Tekstas: Algė Ramanauskienė

IEVA DAUGIRDAITĖDrabužių dizainerė

tinklalapis

Nuo

trau

ka: G

intė

Kur

aitė

�0 Lamų slėnis

�1Lamų slėnis

– Kuo dar yra išskirtinė tavo kūryba?– Labai mėgstu derinti skirtingus audinius. Au-

diniai turi būti savaime įdomūs. Buvo tokia balta moherinė suknelė su lateksinėmis juostomis. Pra-banga: angorinių ožkų vilna, ir, atrodo, visiškai pi-gus plastikas. Bet žiūrėjosi įdomiai.

– Audinys – pastarųjų mėnesių atradimas?– Pastarųjų dvejų metų – neoprenas. Šį audinį

naudojau ir savo baigiamojoje kolekcijoje. Iš jo siuvami narų kostiumai. Skalbiamas nuostabiai, nešiojamas irgi gerai. Neoprenas skulptūriškas, šis audinys būna ir labai storas, ir labai plonas. Dip-lominio darbo tema buvo trys žmogaus odos sluo-ksniai. Neoprenas visiškai atitiko pirmojo žmogaus odos sluoksnio funkcijas. Nuvažiavau į Londoną, nes niekur aplink jo neradau, nusipirkau, pabandžiau, labai patiko ir susidraugavome.

– Spalva arba spalvų derinys, kuris tau labai patinka?

– Visas mano spalvynas – tarsi kiekvieną spalvą šiek tiek praskiestum baltu guašu. Tai mano paletė.

– Kuri ir aksesuarus ar tik drabužius?– Pabandžiau simboliškai sukurti keletą aksesuarų

paskutinei kolekcijai. Tai skulptūriškos lenktos koljė ir rankinės, inspiruotos vintažinių šiltkrepšių.

– Koks drabužis iš pastarosios tavo kolekcijos „Archetipas“ žmonėms patiko labiausiai?

– Permatoma palaidinė su lapelio aplikacija per vidurį.

– Kurdama tikėjaisi, kad ji bus tokia populia­ri?

– Negalvojau apie tai. Galvoju ne apie komercinę pusę, o apie pačią idėją. Modelių konstrukcijos ga-na sudėtingos – daug persiuvimų, linijų, iškarpymų.

�� Lamų slėnis

�4 Lamų slėnis

– Kas inspiravo naujausią kolekciją „Archeti­pas“?

– Idėjos paprastai kaupiasi po trupinėlį, kol su-siformuoja kolekcijos estetika. Tada prasideda audinių, spalvyno, siluetų ieškojimas. Tam reikia labai daug laiko. Naujai kolekcijai norėjosi gaivių, žalsvų spalvų, norėjau ją susieti su gamta. Galiau-siai idėja išsirutuliojo iki šiek tiek nežemiškos moters, kuri gyvena tarp žemės ir kito pasaulio. Susipynė lateksiniai ir natūralūs audiniai, išsivystė emocija. O šukuosenas inspiravo Leonardo da Vinci paveikslas „Dama su šermuonėliu“. Norėjosi paslaptingumo.

– Kaip tave aplanko įkvėpimas?– Tai tikriausiai iš pasąmonės, iš sudėliotų,

surinktų minčių, susitikimų, pamatytų dalykų. Bai-gi kolekciją, mintys būna švarios ir staiga pradeda lįsti kažkokie dalykai...

– Ką įdomaus darai už mados pasaulio ribų?– Mėgstu slidinėti, keliauti. Kai sukako 18-a, su

draugais du kartus mėnesį keliavome po Europą autostopu. Tada ir gimė didžioji meilė kelionėms. Kai išvažiuoji tik su palapine ir nieko daugiau.

– O kulinarija – tavo sritis?– Mėgstu skaniai valgyti, bet gaminti nėra laiko.

Pastaruoju metu namo grįžtu tik permiegoti... Dir-bu viename moteriškame žurnale su užsakymais, reklama.

– Gal prisimeni įspūdingiausią vietą, kur teko valgyti ką nors skanaus?

– Gal kai Eifelio bokšte gėrėme alų, butelius į laikraščius suvynioję... (Juokiasi.)

�5Lamų slėnis

�� Lamų slėnis

��Lamų slėnis

– Ieva, esi iš tų dizainerių, kurie nuo vaikystės žinojo, kad norės siūti?

– Ne! Baigus mokyklą reikėjo kur nors stoti. O aš visada mėgdavau atrodyti stilingai...

– Na va, o sakei – batsiuvys be batų...– Tada turėjau daugiau laiko. Paskutiniai metai

mokykloje buvo labai meniški. Be to, susipažinau su Giedre Fledžinskiene ir supratau, kad noriu mokytis pas ją arba niekur. Besimokydama sutikau daug įdomių žmonių. O galiausiai laimėjau jaunųjų dizainerių konkursą „Mados injekcija“.

– Kur dažniausiai kuri eskizus?– Tiesą sakant, juos kuriu kompiuteriu. Į kolekciją

visada įvedu kokį nors savo simbolį. Kompiuteriu daug paprasčiau jį tiksliai perkelti ant modelio, pa-rinkti tinkamas spalvas.

– Jeigu galėtum neskaičiuoti pinigų, kurio di­zainerio drabužiais rengtumeisi?

– Mados namų „Balenciaga“. Jie tiksliausiai ats-pindi mano estetiką, pomėgį skulptūriškumui. Šie mados namai diktuoja madą.

�� Lamų slėnis

�9Lamų slėnis

Lamų slėnis

91Lamų slėnis

– Vadinasi, ir tu norėtum diktuoti?– Ne, tiesiog norėčiau kurti ką nors nauja. Būti

originaliam labai sunku. Todėl gerai kolekcijai rei-kia stiprios idėjos.

– Kaip įsivaizduoji save po penkerių metų?– Tame pačiame kelyje: kuriančią kolekcijas,

įdomius drabužius, kurie džiugintų žmones, plečiančią savo prekinį ženklą.

– Norėtum padirbėti garsiuose mados namuo­se?

– Galbūt pas Hussein Chalayan, „Balecianga“ ar „Alexander McQueen“ mados namuose. Paryžiuje ar Londone.

– Net jei tai reikštų, kad nebeliktų laiko kūrybai?

– Tai vidinis penas. Kad gautum informacijos, kuria kryptimi toliau dirbti, kad būtum sėkmingas. Dvejus metus esu dirbusi pas dizainerį Juozą Statkevičių. Viską darydavau: ir sagas siūdavau, ir per pristatymus padėdavau, ir salone dirbau, su klientais bendraudavau.

– Ir koks gi tas Juozas?– Man jis labai patiko. Mačiau tą virtuvę, kaip

viskas vyksta. Darbas pas dizainerį kuriam laikui numalšina kūrybą, bet tai yra vertinga patirtis.

– Kaip manai, kas svarbiausia jaunam dizaine­riui?

– Svarbiausia žinoti, ką tu nori daryti. Jeigu nori pasiekti tikslą, reikia didžiulio noro ir juodo darbo.

9� Lamų slėnis

gyventi rumuose

93Lamų slėnis

– Venecijoje gyvenate daugiau nei dešimt metų. Ar pamenate pirmąją pažintį su šiuo idilišku miestu? Gal tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?

– Pirmą kartą Venecijoje apsilankiau 1978- aisiais, šventiniu laikotarpiu tarp Kalėdų ir Naujųjų metų. Buvo šalta, šiugždėjo sniegas, o miesto žavesys mane užbūrė. Apsistojome viešbutyje „Daniele“, įsimylėjau jų lininę patalynę! Tai buvo stebuklingas laikas, bet nė akimirką nepagalvojau, kad kada nors čia gyvensiu...

– Kokią jūs matote Veneciją? – Gyventi tokiame mieste – didžiulė privilegija.

Tai muziejus po atviru dangumi, kiekviena gatvelė turi savo istoriją, kiekvienas kampas – istorijos dalis.

– Jūsų namai – tai žavingi XV a. rūmai Pa­lazzo D’uodo. Kokią pačią įspūdingiausią praei­ties istoriją jie galėtų papasakoti?

– Visi namai, esantys prie Didžiojo kanalo, priklausė pirkliams, daugelį šimtmečių Venecija kontroliavo prekybą su Rytais, iš to uždirbdama pasakiškus turtus. Rūmų pamatai – nekorėtas ak-muo iš Istrijos. Vienas tyrinėtojas iš JAV mano, kad čia gyveno G. F. Busenello ir kad būtent čia 1642 m. jis parašė libretą „Popėjos karūnavimas“, skirtą 1643-iųjų karnavalui. Vis dar mėginame sužinoti daugiau faktų apie tai, kas čia gyveno daugybę metų.

Nuotrauka: Milda BendoraitytėTekstas: Algė Ramanauskienė

MiMi tODHUNteRInterjero dizainerė, keliautoja

Rūmų Palazzo D’uodo šeimininkėVenecija, Italija

94 Lamų slėnis

– Kodėl jūsų šeima savo namais pasirinko būtent šiuos rūmus?

– Norėjau gyventi prie Didžiojo kanalo, kad galėčiau stebėti Venecijos kasdienybę, o tuo metu, kai ieškojome, šie rūmai patys surado mus.

– Kas kūrė jūsų namų interjerą?– Man patinka interjero dizainas, tad, žinoma,

savo namų interjerą kūriau pati.

– Ar jus būtų galima pavadinti gražių daiktų kolekcininke?

– Norėčiau būti tikra kolekcininkė, nes man pa-tinka gražūs daiktai, bet jau dabar turiu bėdų, nes perku gerokai per daug, tad turbūt geriausia apie tai garsiai nekalbėti!

– Na, o kokią grožybę įsigijote pastarąjį kartą?– Įsigijau gražų 1940-ųjų veidrodį miegamajam

kambariui. Norėčiau tokių veidrodžių turėti daugiau, jei tik rasčiau. Jis buvo pagamintas Venecijoje, „Murano“ stiklo gamykloje, ir yra labai dailus. Visi, kas užsuka į svečius, giria mano veidrodį.

95Lamų slėnis

– Ar namuose yra ypatinga vieta, kur praleidžiate daugiausiai laiko?

– Labai mėgstu miegamąjį, kuris yra rūmų kam-pe, tad iš jo atsiveria vaizdas į Didįjį kanalą bei seną renesanso laikų sodą. Dar daug laiko praleidžiu balkone virš kanalo.

– Išduokite, kas buvo patys žymiausi Palazzo D’uodo svečiai?

– Pernai čia pietavo italų aktorius Franco Nero, man jis pasirodė neapsakomai žavi ir įdomi asmenybė. Bet atsakyti labai sunku, nes čia visada lankosi tiek

daug įdomių žmonių ir draugų iš viso pasaulio bei daugybė klajoklių, atklystančių į Veneciją.

– Papasakokite šiek tiek apie save. Kokia būna eilinė jūsų diena?

– Nemanau, kad Venecijoje būna eilinių dienų! Čia viskas keičiasi kiekvieną akimirką!

– Tuomet atskleiskite, kas jus įkvepia kasdenybėje?

– Gyventi kiekvieną dieną, kad ir kokia ji būtų, ir mėgautis kiekviena akimirka.

Norėjau gyventi prie Didžiojo kanalo, kad galėčiau stebėti Venecijos kasdienybę

9� Lamų slėnis

– Mimi, kokia jūsų gyvenimo filosofija?– Priimk kiekvieną dieną tokią, kokia ji yra. Vakar

diena jau praėjo, o rytojus dar neatėjo.

– Ar yra žemėje kita vieta, kur norėtumėte gyventi?

– Man labai patiko visur, kur tik gyvenau: nuo Naujosios Zelandijos, Sidnėjaus, Toskanos, Paryžiaus, Londono iki Kalifornijos ar Samerseto, o dabar – ir Venecijos.

9�Lamų slėnis

9� Lamų slėnis

99Lamų slėnis

100 Lamų slėnis

101Lamų slėnis

10� Lamų slėnis

103Lamų slėnis

104 Lamų slėnis

105Lamų slėnis

10� Lamų slėnis

10�Lamų slėnis

10� Lamų slėnis

109Lamų slėnis

110 Lamų slėnis

111Lamų slėnis

11� Lamų slėnis

113Lamų slėnis

114 Lamų slėnis

STeBuKLIngų Pasaulių STaTyToja

BetHANy De FOReStOlandijos menininkė

Gyvena ir kuria Amsterdametinklalapis

Nuotraukos: maria CAVALITekstas: Algė Ramanauskienė

115Lamų slėnis

11� Lamų slėnis

– Bethany, jūsų kūryboje labai daug magijos... Kokią žinią stengiatės perduoti žiūrovui?

– Noriu įtraukti žiūrovą į pasaulį, kuriame daik-tai yra kiek kitokie nei atrodo iš pradžių. Noriu, kad žmonės stebėtųsi tuo, ką mato. Man patinka kurti situacijas, kurios realybėje būtų neįmanomos, bet nuotraukoje atrodytų labai natūraliai. Dažnai reikia pažvelgti dar kartą, kad suprastum, kas ten vyksta. Pavyzdžiui, kalbant apie mėsos rūmus, kuriuos pastačiau: iš pradžių atrodo, kad tai didžiulė marmurinė katedra. Įsižiūrėjęs geriau supranti, kad

marmuras – tai mėsos gabalėliai. Šį siurrealistinį, magišką efektą mėgstu vadinti „romantišku ab-surdu“.

– Iš ko kuriate savo darbus?– Tai gali būti bet kas. Prekybos centrai – puikus

įkvėpimo šaltinis. Peizažai, kuriuos pamatau ke-liaudama ar važiuodama dviračiu, taip pat turi įtakos mano kūrybai. Kartais kas nors man ką nors padovanoja arba randu kažką įdomaus tarp šiukšlių. Esu tikra daiktų fanatikė. Naudoju daugybę skirtingų

11�Lamų slėnis

medžiagų ir dažnai išgyvenu priklausomybės ko-kiai nors konkrečiai medžiagai periodą. Buvo cukraus gabalėlių periodas, taip pat saldainių, mėsos, žvakių vaško etapai.

– Kokius keisčiausius daiktus ar medžiagas teko naudoti?

– Kažkas kadaise man padovanojo negyvą varlę. Tas vaizdas daugeliui kėlė siaubą. Bet aš jai uždėjau karūną ir varlė tapo cukraus rūmų karaliene.

– Kaip keisti, išgalvoti pasauliai atspindi realųjį, kuriame gyvename? Ar jie turi panašumų?

– Man patinka įkomponuoti tam tikrus dalykus iš pasaulio, kuriame gyvename, kiek idealistiškai. Visada yra kas nors apčiuopiamo, ką mes visi gerai pažįstame. Bet aš mėgaujuosi galimybe atkurti.

– Kiek užtrunkate sukurti vieną pasaulį?– Sukurti pasaulį užtrunka nuo kelių valandų iki

kelių mėnesių. Viskas priklauso nuo medžiagų, ku-rias naudoju, ir, žinoma, nuo produktų ilgaamžiškumo. Aguonos neišlieka šviežios labai ilgai.

11� Lamų slėnis

119Lamų slėnis

1�0 Lamų slėnis

1�1Lamų slėnis

1�� Lamų slėnis

Sukurti pasaulį užtrunka nuo kelių valandų iki kelių mėnesių

1�3Lamų slėnis

1�4 Lamų slėnis

1�5Lamų slėnis

– Kas jus įkvepia? – Viskas, išskyrus mokesčius.

– Gyvenate Amsterdame – labai kūrybingame, bet taip pat gana konkurencingame mieste. Kas jums padeda išlikti originaliai?

– Išties Amsterdame nejaučiu konkurencijos. Galbūt dėl to, kad tai, ką darau, yra labai savita. Nebijau, kad kas nors nukopijuos mano darbus. Žmonės pripažįsta mano kūrybą ir sulaukiu daugybės teigiamų atsiliepimų. Tad neturiu dėl ko skųstis.

– Jūsų mėgstamiausios vietos Amsterdame. – Man patinka gyvo garso muzika. Tad mano

mėgstamiausios vietos yra: „Paradiso“, „Melkweg“,

„Malou Melo“, „Winston Kingdom“, „Bitterzoet“ ir t.t. Pasiilgusi gero indiško maisto einu į „Balti“,

įsikūrusį Albert Cuypstraat gatvėje. Tailandietiško maisto – į „Krua Buppha“, esantį Van Woustraat gatvėje. Man patinka pasivaikščiojimai po miestą, kurie dažnai baigiasi gero alaus bokalu „Dopey’s Elixir“ arba „Café Quibus“.

– Kurie kiti menininkai jus įkvepia?– Menininkai, kurių darbai man iš tikrųjų patinka,

tai: Erwin Olaf, Ruud van Empel, Saskia Oldewol-bers, Margriet Smulders, Jan Fabre.

Arčiau namų: Pipsqueak was here!!!, Alexander van Zanten, Riet Wanders, Robin Noorda, Alice Brasser, Meinbert Gozewijn van Soest, Janssen en Fortuin, Piet Zwaanswijk. Ir daugybė kitų.

1�� Lamų slėnis

Aplankykite Bethany de Forest parodą:

KOCHXBOS gallery1e Anjeliersdwarsstraat 36Amsterdamas, OLANDIJA

Birželio 23 – liepos 19

1��Lamų slėnis

1�� Lamų slėnis

PranCuziškasužuPis

1�9Lamų slėnis

Taigi, susipažinkite: Ieva Anskaitienė, užupio gyventoja. Abu su vyru Antanu įsimylėję Prancūziją, todėl ir jų namai – šiek tiek prancūziški, švelnūs, jaukūs, romantiški, minkštučiai... Tiesa, ilgai tokie tvarkingi jie nebus: šeima gyvena laukimu, kuris turėtų išsipildyti rudeniop. Tad ramybės oazė grei-tai gresia virsti didele žaidimų aikštele. Bet kol kas Ieva mėgaujasi dangiška ramybe, gilina kultūros vadybos žinias ir tapo paveikslus.

Nuotraukos: Augis NarmontasTekstas: Algė Ramanauskienė

Ši istorija – ypatinga.

Pirmą kartą puodelio arbatos

į savo namus mus pakvietė „Lamų slėnio“

skaitytoja. Mes, žinoma, mielai suti-

kome. Ir nuo šiol nusprendėme tai

daryti dažniau.

„Parašiau jums spontaniškai. Nes man patinka „Lamų slėnis“, gražios žurnalo nuotraukos. Perverčiu ir kaskart džiaugiuosi, kad jūs tai darote. Atrodė, kad jeigu mūsų butukas atsirastų žurnale, mums tai būtų savotiškas pasididžiavimas. Be to, dabar turiu laiko, tad pamaniau, kodėl gi ne?!“ – pasa-koja Ieva, o mes neliekame skolingi ir džiaugiamės jos jaukiais namais. Jų interjerą I. Anskaitienė kūrė pati, keletą patarimų davė dizaineris Andrius Baležentis. „Tuo laiku visi kūrė labai modernius in-terjerus, o aš norėjau pastelinių, provansiškų, šiltų ir jaukių namų. Aš ir žmones vadinu jaukiais – jei žmogus jaukus, man gerai, – juokiasi Ieva. – Šiems namams trūksta tik židinio. Štai žiemą: knygos, žvakės, židinys... Esu labai rami ir neįsivaizduoju rėkiančių, ryškių namų. Greitai nuo jų pavargčiau“.

130 Lamų slėnis

ESu LABAI RAMI IR NEĮSIVAIZDuOJu

RėKIANČIų, RYŠKIų NAMų. GREITAI NuO Jų

PAVARGČIAu

131Lamų slėnis

13� Lamų slėnis

133Lamų slėnis

Antro aukšto laiptų aikštelėje – nedidelė Ievos tapybos studija. Čia stovi molbertas, išsibarsčiusios dažų tūbelės. „Esu dailininkė-mėgėja. Piešiu taip, kaip įsivaizduoju. Vyras mano piešinius vadina „avatarais“ , – šypsosi moteris. – Iš tiesų esu bai-gusi marketingo studijas. Ilgą laiką dirbau aviacijos srityje. Buvo įdomu. Bet viduje esu dvilypė: mėgstu marketingą ir dailę. Todėl ir įstojau mokytis kultūros vadybos – kad galėčiau susieti šias dvi savo aistras.“

Meile Prancūzijai kvepia ir šių namų virtuvėje. Ruošti maistą mėgstanti Ieva draugus dažniausiai vaišina savo mėgstamiausiais patiekalais: Coq-au-vin (vyne kepte višta) ir burgundišku jautienos troškiniu. Taip pat – labai gardžiais omletais. „Kad ir kur bekeliautum, ar po Prancūziją, ar po Toskaną, iš kelionių dažniausiai grįžti kupinas įkvėpimo, kaip ten gražu ir gera, bet vis tiek labai myliu Vilnių, jis toks mažas, kompaktiškas ir jaukus“, – šypteli Ieva, o jos virtuvėje pakvimpa šviežiomis braškėmis. Ech... gera turėti tokių svetingų ir mielų skaitytojų!

134 Lamų slėnis

135Lamų slėnis

13� Lamų slėnis

13�Lamų slėnis

13� Lamų slėnis

139Lamų slėnis

140 Lamų slėnis

141Lamų slėnis

14� Lamų slėnis

143Lamų slėnis

144 Lamų slėnis

145Lamų slėnis

Norėtumėte patekti į “Lamų slėnį”? Atsiųskite keletą savo namų nuotraukų ir pakvieskite mus į svečius!

P.S. info@lamuslenis.lt

14� Lamų slėnis

14�Lamų slėnis

Kai Gudrun Arndt buvo 12-os, kaip jos sūnus dabar, važinėdama po apylinkes dviračiu naująja fotokamera ji įamžino pirmuosius panoraminius vaizdus.

Šiandien beveik kiekviename Gudrun namų kam-baryje, ant sienų ar tiesiog pastatytas ant žemės, galima išvysti juodai baltas jos darytas fotografijas. Pati moteris tai vadina eksperimentine fotografija. Šios nuotraukos kas kartą atsiskleidžia skirtingai, priklausomai nuo stebėtojo vaizduotės. Štai, pavyzdžiui, išblukę lapai staiga virsta moters lie-meniu...

Gudrun studijavo vizualinę komunikaciją ir prancūzų kalbą bei literatūrą, tačiau niekada nenu-

tolo nuo fotografijos. Ji išbandė įvairius žanrus, bet labiausiai ją domino nuogo kūno ir eksperimentinė fotografija. Gudrun nuotraukos eksponuotos personalinėse ir grupinėse parodose, yra apdova-notos keliais apdovanojimais. Iš Šiaurės Vokietijos persikėlusi gyventi netoli Frankfurto prie Maino, ji pradėjo dirbti fotografo Bernds Mayer asistente. Šiandien moteris dirba laisvai samdoma fotografe.

Jausdama aistrą dizainui ir gamtai bei įkvėpta populiarių skandinaviškų tinklaraščių autorių, kaip Emma Fexeus, Annaleena Karlsson ir Lotta Agaton, Gudrun Arndt nusprendė pati pradėti pildyti internetinį fotografijų dienoraštį. Tai, kas iš pradžių tebuvo paprasta idėja, vėliau tapo didele aistra.

Nuotrauka: Gudrun ArndtTekstas: Algė Ramanauskienė

gUDRUN ARNDtLaisvai samdoma fotografėGyvena Hesene, Vokietijoje

tinklalapistinklaraštis

MažMOžIų kOLekcININkė

14� Lamų slėnis

„Dažnai mane įkvepia smulkmenos, – pasakoja Gudrun Arndt. – Man patinka akmenys, lapai ir kiti mažmožiai, kurių galima rasti gamtoje. Save pavadinčiau daiktų rinkėja ir radėja. Pavyzdžiui, šiuo metu esu tiesiog įsimylėjusi vieną savo fotografiją su medžiu. Man jis primena kompanijos „Marimekko“ raštus. Šalia namų man labai trūksta sendaikčių turgaus. Ieškoti mielų indų ar stiklo dirbinių – didžiausias smagumas. Mane it magne-tai traukia ir kėdės, šviestuvai. Vis dar turiu keletą neįgyvendintų svajonių...“

2003-iasiais, kai Gudrun su vyru ir sūnumi kraustėsi į naujus namus su nedideliu sodeliu pro-vincijoje, ji buvo įsitikinusi, kad jų namas – gigantiškas ir prireiks kelių metų, kol jis bus apstatytas baldais. Tad Gudrun nedelsdama pradėjo rinktis kėdes, stalus, šviestuvus. Nieko keisto, kad tuščia erdvė pamažu vis traukėsi... Ji užsipildė daug greičiau nei fotografė tikėjosi. Nauja jos aistra ta-po nuolatinės tobulo kadro paieškos perstumdant baldus iš vieno namų kampo į kitą.

149Lamų slėnis

150 Lamų slėnis

„Kartais pakanka vienoje vietoje sukurti nedidelę kompoziciją, kad pasikeistų visas kambario vaiz-das“, - yra įsitikinusi Gudrun.

Ji nemėgsta prisirišti prie vieno konkretaus sti-liaus. Labiausiai vertina senų ir naujų daiktų derinį – ar tai būtų klasikinio dizaino objektas, ar kur nors rasta jai patikusi smulkmena. Pavyzdžiui, miega-majame stovintis suolelis Gudrun vaikystėje stovėjo prie jos tėvų savadarbio virtuvės stalo. Nedidelis medinis staliukas svetainėje kadaise taip pat priklausė fotografės tėvams.

„Kai kurie baldai kelia malonius ir svarbius pri-siminimus. Tai nebūtinai turi būti gražūs ir gerai žinomi dizaino kūriniai, – teigia Gudrun. – Apie be-veik kiekvieną daiktą galėčiau papasakoti trumpą istoriją, susijusią su tam tikrais žmonėmis, įvykiais ar vietomis“.

151Lamų slėnis

15� Lamų slėnis

153Lamų slėnis

154 Lamų slėnis

155Lamų slėnis

15� Lamų slėnis

15�Lamų slėnis

15� Lamų slėnis

minkšta ir kieta

159Lamų slėnis

Nuotraukos: Robertas RiabovasTekstas: Algė Ramanauskienė

EGLĖ VENGALYTĖTekstilininkė, juvelyrė

tinklalapis

Pro tekstilininkės Eglės Vengalytės studijos langą matyti tikras uždaras arkinis Vilniaus senamiesčio kiemelis. Kadaise ši studija priklausė vienam žymiam dailininkui. Kai dailininko nebeliko, jo žmona nesiryžo parduoti studijos, tad iki šiol ją nuomoja jauniems menininkams. „Ta moteris šiai vietai jaučia daug sentimentų, jai iki šiol smagu čia ateiti, išgerti arbatos. Matau, kad tomis akimirko-mis ji būna laiminga“,– plikydama arbatą pasakoja Eglė Vengalytė. Kol mes su fotografu grukšnojame tą žaliąją arbatą, tegu kalba pati Eglė...

1�0 Lamų slėnis

„Pirma čia dirbome dviese, bet mano draugė Eglė susilaukė berniuko ir paliko mane. Sakė, greit grįš. O du mėnesiai jau virto daugiau nei metais. Galiau-siai pagalvojau, kad visai gerai man čia ir vienai. Jaučiuosi laisva. Aš labai mėgstu naktį padirbėti. Vakare paprasčiau susikoncentruoti. Kartais į aplinką tiesiog užsimerki, nes reikia kurti. Bet man šita studija tobula. Nors mėgstu šviesą, tačiau ju-velyrikai reikia tamsos. Kai lituoji, užgesini šviesą, nes turi matyti, kaip metalas įkaista, juk sidabrą ar auksą labai lengva sudeginti. Taip ir būna - kartais įlendu į šitą rūselį ir net nebežinau, kokia lauke diena. Kartais čia lieku ir pernakvoti. Ypač, kai atvažiuoju su dviračiu – tingisi namo į kalną minti... Gal mano bėda ir yra tai, kad neturiu taisyklių?

Kad būsiu tekstilininkė, nusprendžiau gal dešimtoje klasėje. Vaikščiodavau po parodas. Kartą sustojau prie vieno tekstilės darbo ir atėmė žadą.

Nepamenu, kieno tai buvo kūrinys, manau, šiandien jis man net nebepatiktų. Tai buvo kažkoks drabužis, nelabai dėvimas, panašesnis į skulptūrą. Studijuo-dama tekstilės magistrantūroje atradau juvelyriką. Tiesiog po ketverių metų darbo su minkštučiais siūliukais, pūkučiais, norėjosi ko nors kontrastingo – kietos medžiagos, kad galėtum su ja pakovoti. Mane visada labiausiai traukė dizainas. Įdomu, kaip audinį galima panaudoti ant baldo, pritaikyti jį inter-jere. Būna tokių tekstilės darbų, kuriuos net ant sienos sudėtinga pakabinti, kad nesuirtų. Trapu, gražu, įdėta tiek daug darbo, o taip lengva suga-dinti! Todėl man smagiau galvoti apie praktiškai pri-taikomus daiktus. Įdomiausia, kad tekstile gali būti net ir popierius. Kartą gaminome skulptūras iš po-pieriaus masės: celiuliozė suplakama į tyrelę, pasi-gamini gipsines formas, įlieji, išdžiovini. Prisigami-nau tokių popierinių zefyrų. Audžiau ir iš žolių – tai irgi tekstilė ir absoliutus bendravimas su gamta.

1�1Lamų slėnis

1�� Lamų slėnis

Kurti juvelyrikos darbus pradėjau sau, bet patiko ir kitiems. Mano juvelyrika – kontrastinga. Joje de-ra metalas ir tekstilė. Kūryba – kaip žaidimas. Žaidžiu, kad nebūtų nuobodu. Kūrybai reikia atsi-palaidavimo. Mėgstu skaityti, ramiai ir lėtai. Daug įdomių temų randu internete. Keista, kaip kartais panašūs dalykai gimsta skirtingose pasaulio pusėse.

Matyt, idėjos sklando ore, tik reikia sugebėt susi-siekti su tuo „banku“ ir jas pasiimti. O įkvėpimas... Kai esi laimingas, ramus, kodėl gi nesukūrus ko nors? Abejoju, ar išskaudėtas kūrinys būtų gražus. Nors visaip būna. Kartais sukuri ir ramu pasidaro. Bet labiausiai gaila neįgyvendintų idėjų, nes jos pa-sensta“.

1�3Lamų slėnis

1�4 Lamų slėnis

1�5Lamų slėnis

1�� Lamų slėnis

1��Lamų slėnis

1�� Lamų slėnis

1�9Lamų slėnis

1�0 Lamų slėnis

Aš labai mėgstu naktį padirbėti. Vakare paprasčiau susikoncen­truoti.

1�1Lamų slėnis

PRISIDĖKITE PRIE DAR VIENO ĮKVEPIANČIO žURNALO “LAMų SLĖNIS” NUMERIO!

mKpare

AČIū, KAD tiKite

MūSų IDĖjA.