Vilniaus universitetasFilosofijos fakultetas

Bendrosios psichologijos katedra

L. S. Vygotskio teorija jo veikale „Mąstymas ir kalba“.

Referatas

Darbo vadovas:

Vilnius2006

TURINYS

1. Įvadas...............................................................................................................................................3

2. Ankstesnių psichologijos teorijų įtaka L. S. Vygotskio požiūriui į verbalinį mąstymą..................4

3. Mąstymo ir kalbos tyrimų metodologija.........................................................................................8

4. L. S. Vygotskio tyrimų rezultatai, jo mąstymo ir kalbos teorija....................................................10

4. 1. Genetinės mąstymo ir kalbos šaknys...............................................................................10

4. 2. Žodžio reikšmės raida vaikystėje: sąvokų formavimas...................................................12

4. 3. Mokslinių ir spontaninių sąvokų raidos palyginimas......................................................17

5. Išvados...........................................................................................................................................20

6. Literatūra........................................................................................................................................20

2

1. ĮVADAS

L. S. Vygotskis (1896 – 1934) (1 pav.), tegyvenęs vos trisdešimt aštuonerius metus,

bet savo darbais jau nusipelnęs psichologijos, psichopatologijos ir edukologijos srityse, yra be galo

garsi asmenybė ne tik Rusijos, bet ir viso pasaulio mastu. Šio mokslininko darbai – naujos krypties

vėjas to meto Rusijoje, besąlygiškai tikėjusioje vienintele galima ir tinkama visa ko „marksistiška

interpretacija“ - sukėlė vadinamąjį „sąmoningumo mūšį“, simbolizuojantį išsilaisvinimą nuo

vulgariu pradėto laikyti biheviorizmo, visus psichinius gebėjimus siejusio su mechanišku išmokimu,

bet kartu ir nuo perdėtai subjektyvaus požiūrio į psichinius reiškinius, traktuojančio juos kaip

išimtinai vidinę, subjektyvią būseną, galimą tirti tik introspekcijos būdu. Autoriaus mokslinę

poziciją, grubiai tariant, galima būtų priskirti funkcionalizmui arba instrumentalizmui, o jo

psichologines pažiūras galima apibrėžti kaip veiksmo psichologiją. Mokslininko originalumas jo

darbams užtikrino išliekamąją vertę, jo išdėstytos pažiūros dera su modernių fizinių antropologų

darbais.

Savo veikale „Mąstymas ir kalba“ L. S. Vygotskis pirmasis psichologijos istorijoje

pasiūlo sistemingą - eksperimentinę šiuos du procesus siejančių ryšių analizę. Tai originali

mąstymo ir kalbos raidos teorija, paremta edukologijos sferai artima raidos koncepcija. Iki tol visos

teorijos nuo antikos iki mūsų laikų svyruoja tarp dviejų kraštutinumų: mąstymo ir kalbos sintezės,

tokio sugretinimo, kuomet abu procesai identifikuojami kaip tapatūs vienas kitam, bei tarp beveik

metafizinio šių procesų išskyrimo, visiško izoliavimo vieno nuo

kito. Net ir tarpinę poziciją tarp šių ekstremumų užimančios

mąstymo ir kalbos teorijos nesugebėjo peržengti tosios laukiamos

pažangos slenksčio, kurį sėkmingai įveikė L. S. Vygotskis.

Mokslininko išsakytose idėjose ir paskelbtuose tyrimų rezultatuose

tuo istoriniu laikmečiu buvo įžvelgta revoliucija kvepiančių

užmačių, todėl nenuostabu, kad 1934 metais parašyta knyga jau

1936 buvo uždrausta leisti, o pasaulio šviesą vėl išvydo tik po

dvidešimties metų. Svarbu paminėti, jog net ir knygos draudimo

publikuoti metais, joje išdėstyta teorija stipriai įtakojo to meto

Rusijos psichologus, lingvistus ir psichopatologus. Šis mokslinis

darbas yra nuoseklios mokslinės teorijos gimimo pavyzdys: jame nuodugniai apžvelgiamos

svarbiausios, iki tol psichologų išsakytos idėjos ir jų atlikti tyrimai, pateikiama išsami ir

argumentuota jų analizė bei kritika, pasiūlytos alternatyvios hipotezės, kurių dauguma patvirtintos

empiriniu būdu. Baigiant šį trumpą įvadą norisi paminėti, jog L. S. Vygotskis ir jo kolegos kalbos

ir mąstymo sritį tyrinėjo kone visą dešimtį metų; tai išties ilgas laiko tarpas, kurio metu senos

3

hipotezės buvo nuolat tikrinamos, kartais atmetamos ir jų vietoje keliamos naujos, - patys

mokslininkai pripažįsta savo tyrimų klaidas ir trūkumus, kurie turėtų būti traktuojami kaip akstinas

naujiems tyrimams šioje srityje inicijuoti. Bene svarbiausias L. S. Vygotskio nuopelnas – žingsnis

pirmyn iš sąstingio zonos, naujos, perspektyvios tyrinėjimų srities atradimas, ir naujų kartų

mokslinės minties nukreipimas tąja linkme.

Šiame darbe trumpai apžvelgsime veikale „Mąstymas ir kalba“ minimus pagrindinius

L. S. Vygotskio teorijos akcentus. Ideali teorijos pateikimo schema ragina užsiminti ir apie

ankstesnių mokslinės minties atstovų išsakytų idėjų poveikį aptariamai teorijai: nuosekliai visų

L. S. Vygotskio pirmtakų darbų neminėsime, trumpai išskirsime tik du svarbiausius - J. Piaget

vaiko mąstymo ir kalbos teoriją ir W. Sterno kalbos raidos teoriją. Pažvelgsime į metodologines

problemas, su kuriomis teko susidurti mąstymo ir kalbos santykių tyrėjams, trumpai aptarsime L. S.

Vygotskio požiūrį į jas ir jo paties taikytus metodus. Atsižvelgsime genetinę mąstymo ir kalbos

kilmę, detaliau sustosime ties dviem pagrindiniais autoriaus tyrimais – žodžio reikšmės raidos

vaikystėje ir mokslinių bei spontaninių sąvokų raidos palyginimu, o galiausiai baigsime

apibendrindami mąstymą ir kalbą siejančius ryšius.

2. ANKSTESNIŲ PSICHOLOGIJOS TEORIJŲ ĮTAKA L. S. VYGOTSKIO

POŽIŪRIUI Į VERBALINĮ MĄSTYMĄ

Savo veikale „Mąstymas ir kalba“ L. S, Vygotskis skaitytojams pasiūlė išsamią

analizę jau anksčiau atliktų tyrimų mąstymo ir kalbos srityje. Autorius mini visas krizes, sąstingio

taškus, bei pažangius atradimus, sąlygojusius pakilimus, kurie turėjo ypatingą reikšmę jo paties

verbalinio mąstymo teorijos suformavimui. Čia paminėsime tik keletą pavyzdžių, o daugiau

dėmesio skirsime J. Piaget vaiko mąstymo ir kalbos bei W. Sterno kalbos raidos teorijų apžvalgai.

Minėtinos tokios pavardės kaip: J. Watson – teigė, jog trys kalbėjimo formos (kalba

balsu, šnabždėjimas ir vidinė kalba) vystosi simultaniškai, vėliau buvo įrodyta, jog struktūriškai

beveik nėra skirtumo tarp šnabždėjimo ir garsaus kalbėjimo, o funkciškai – šnabždėjimas visiškai

skiriasi nuo vidinio kalbėjimo; W. Koehleris, tyrinėjęs šimpanzių elgesį, pastebėjo, jog šimpanzės

pasižymi santykinai gerai išvystyta fonetine kalba, kuri skirta emocinėms būsenoms išreikšti, bet

neturi aiškių sąsajų su mąstymo procesais, o šis pastebėjimas išprovokavo tolimesnius tyrinėjimus,

ir buvo prieita prie išvados, kad kalbos ir mąstymo progresas nėra paralelinis (šiandienos tyrimais

įrodyta, jog socialinė kalbos funkcija įžvelgiama jau vienerių metų vaiko elgsenoje, o tai juk dar

ikiintelektualinio vystimosi stadija); N. Acho atlikti eksperimentai visam laikui sugriovė

mechanicistinį požiūrį į sąvokų formavimą, šis procesas pradėtas traktuoti kaip tikslingų operacijų

serija, kurios tarsi atskiri žingsniai veda prie galutinio tikslo, pasak autoriaus, to priežastis – įgimta

4

tendencija apibrėžti (pastaroji idėja nukreipia į teleologiją, todėl buvo kritikuojama beieškant

racionalesnio paaiškinimo).

J. Piaget vaiko mąstymo ir kalbos raidos teorija prilygo tikram perversmui vaiko raidą

aiškinančioje psichologijos kryptyje, tačiau mokslo pažangos atžvilgiu ją visgi galima traktuoti

dvejopai: viena vertus, tai neįkainojama medžiaga, lėmusį spartų progresą, tačiau kita vertus, ši

teorija atrodė tokia teisinga ir neginčijama, kad iki tol intensyviai atliekami atkaklūs tyrinėjimai

gerokai stabtelėjo, vėl įsivyravo štilis. L. S. Vygotskis buvo pirmasis, kuris į J. Piaget teoriją

sugebėjo pažvelgti kritiškai, jis ne tik atskleidė silpnąsias jos vietas, bet ir pasiūlė alternatyvias

hipotezes, kurias patvirtino empiriniu būdu – jo dėka psichologija vėl žengė pirmyn.

Bendrai apie J. Piaget nuopelnus: griežtai laikėsi empiristinių pažiūrų; savo tyrimuose

taikė klinikinį metodą, kuris leidžia nuosekliai tirti sudėtingas vaikų mąstymo struktūrų visumas ir

jų vystimąsi; pirmasis išsamiai tyrė vaikų suvokimą ir logiką; pirmasis pastebėjo, jog vaikų

mąstymas nuo suaugusiųjų skiriasi daugiau kokybiškai, o ne kiekybiškai. Kertinis J. Piaget raidos

teorijos akmuo – vaiko mąstymo egocentrizmo „atradimas“. Pagrindinė jo teorijos hipotezė: vaiko

mąstymo egocentrizmas – tai ryšys, vienijantis visas specifines vaikų logikos savybes; dėl

nuolatinio išorinio socialinio spaudimo autistinis mąstymas (anksčiausiai pasireiškianti mąstymo

forma) natūraliai keičiasi į realistinį, pereidamas itin svarbią tarpinę grandį – periodą, kuomet vaiko

mąstyme įsivyrauja egocentrizmas (2 pav.). Egocentrinis mąstymas, kuris vyrauja iki 7 – 8

gyvenimo metų, ir tuo metu persmelkia visą vaiko mąstymą tiek verbalinėje, tiek suvokimo sferoje,

pasak J. Piaget, yra tarsi genetinis ryšys tarp kryptingo ir nekryptingo mąstymo. Be to, net ir

2 pav. Mąstymo vystimosi schema pagal Piaget teoriją.

intensyviai socializacijai vykstant, egocentrinį mąstymą ir vaiko psichikos prigimtį sieja toks

glaudus ryšys, kad aplinka ir patirtis daug įtakos egocentrizmui neturi: jis palyginti sparčiai dingsta

iš vaiko suvokimo sferos, tačiau ilgėliau išlieka kristalizuotas abstraktesnėje verbalinio mąstymo

sferoje. Tai įrodo vaikų kalbos tyrimai, kurių rezultatais remiantis vaikų pokalbius galima skirstyti į

egocentriškus ir socializuotus. Kuomet kalba priskiriama pirmajai grupei, vaikas nesirūpina nei su

5

kuo šneka, nei ar jo kas klausosi: jis kalba tik apie save, nesistengia į situaciją pažvelgti iš kito

požiūrio taško, pasirenka pirmą pasitaikiusį pašnekovą.

L. S. Vygotskis pripažįsta, jog egocentrinio mąstymo išskyrimas – tai neginčijamas

J. Piaget nuopelnas, tačiau jo nuomone, aprašant pastarąją mąstymo formą ne tik ne viskas

pasakyta, bet kai kur ir suklysta. Pasak J. Piaget, egocentrinis mąstymas, vaikui pasiekus mokyklinį

amžių, pamažu pradeda nykti, nes daugiau nebeatlieka jokios naudingos funkcijos. L. S. Vygotskio

atliktų eksperimentų rezultatai tam prieštarauja, pasak autoriaus – ne tik egocentrinė kalba vaidina

labai svarbų vaidmenį vaikų veikloje, bet ir egocentrizmas kaip raiškos būdas, gelbstintis redukuoti

įtampą, pakreipiantis mąstymą tam tikros problemos sprendimui reikiama linkme. Autorius savitai

aiškina kalbos raidos procesą (3 pav.), o būtent šių jo hipotezių empirinis patvirtinimas reiškia

J. Piaget prielaidos, jog egocentrinė kalba ilgainiui paprasčiausiai išnyksta, paneigimą. Pasak L. S.

Vygotskio, egocentrinė kalba – tai pereinamoji stadija iš kalbos balsu į vidinę kalbą: kai egocentrinė

kalba nebesireiškia išorėje, jis tebesireiškia viduje. Vienu iš tyrimų nustatyta, kas vyresni vaikai

dažniau problemą spręsdavo tyloje, kuomet jaunesni murmėdavo, tačiau paklausus, ką vaikas tyloje

galvojęs, atsakymas būdavo toks pats kaip ir tų, kurie egocentrinę kalbą išreikšdavo balsu.

3 pav. Kalbos vystimasis pagal skirtingų psichologinių pažiūrų atstovus.

Taip pat nustatyta, jog vidinės kalbos procesai išsivysto ir tampa stabilūs apytiksliai apie

mokyklinio amžiaus pradžią, o tai žymi staigus toje stadijoje stebimos egocentrinės kalbos

nuosmukis. Taigi, iš esmės bendras kalbos vystimosi supratimas skiriasi priklausomai nuo

egocentrinės kalbos interpretacijos.

J. Piaget taip pat pervertino tokius mąstymo ypatumus kaip sinkretizmas, autoriaus

tyrimų rezultatai leidžia tvirtinti, jog vaikas sinkretiškai mąsto tik tuomet, kai neturi pakankamai

informacijos ar patirties tam tikrai problemai išspręsti, o susidūręs su pažįstamais objektais ar

situacijomis sinkretizmo nenaudoja. L. S. Vygotskis taip pat pastebėjo, jog kalbos vystimasis vyksta

ne nuo individualios iki socializuotos, kaip kad tvirtino J. Piaget, tačiau nuo socializuotos iki

individualios. Pasak autoriaus, pirminė kalbos funkcija tiek vaikams, tiek suaugusiems yra

komunikacija, socialinis kontaktas, todėl anksčiausiai atsirandanti vaiko kalbos forma yra iš esmės

6

sociali. Kalba nuo pat pradžių yra globali ir daugiafunkcinė, o jos funkcinė diferenciacija atsiranda

tik laikui bėgant: (laikantis J. Piaget terminijos) vaiko socialinė kalba dalijama į egocentrinę ir

komunikacinę (pastarąją J. Piaget ir vadina socializuota). Egocentrinė kalba, atsiskyrusi nuo

bendrosios socialinės kalbos, virsta vidine kalba ir tarnauja mąstymo funkcijoms, o komunikacinė

kalba toliau atlieka socialinę – komunikacinę funkciją.

L. S. Vygotskio atliktų eksperimentų rezultatai leido jam prieiti prie dar vienos

išvados: vaiko egocentrinė kalba tiesiogiai susijusi su jo atliekama veikla. Vadinasi, vaiko atliekama

veikla vaidina labai svarbų vaidmenį jo mąstymo vystimesi. W. Sternas savo kalbos raidos teorijoje

taip pat kritikavo Piaget dėl aplinkos ir konkrečios situacijos poveikio mąstymui ir kalbai

nuvertinimo. Jis teigė, kad vaiko kalbos egocentriškumas ar socialumas, priklauso ne tik nuo jo

amžiaus, bet ir nuo jį supančios aplinkos ypatybių. W. Sternas minėtinas todėl, jog pirmasis ėmė

kalbėti apie lemiamą lūžį įvykstantį vaiko lingvistinėje, intelektualinėje ir kultūrinėje raidoje:

kritinius pasiekimus lemia vaiko pradėjimas domėtis objektų pavadinimais (rezultatyvios įžvalgos

atsiradimas) ir sakadikos didėjimas vaiko žodyne. Būtent po šio lūžio vaikas tarsi atranda simbolinę

žodžių funkciją: kalba, kuri iki tol tebuvo emocinė – praktinė, pasiekia aukštesnę – intelektualinę

fazę, būtent čia ir susitinka iki tol atskirai „ėjusios“ mąstymo ir kalbos kreivės. L. S. Vygotskis

W. Streną kritikuoja dėl loginio aspekto kalbos ir mąstymo santykyje pervertinimo, mat pastarasis

teigė, jog jau 1,5 – 2 metų vaikai supranta simbolinę kalbos funkciją, bendras taisykles, tokias, kaip,

pavyzdžiui, kiekvienas daiktas būtinai turi savo nekintantį pavadinimą. Pasak autoriaus, didžiausi

vaiko atradimai tampa galimi tik tada, kai pasiekiami pakankamai aukšti kalbos ir mąstymo raidos

lygiai: kalba negali būti „atrasta“ be mąstymo. L. S. Vygotskis

taip pat laikosi nuomonės, jog kalbos procesų išsiaiškinimas –

tai ištisas įvairių procesų kompleksas, o tai prieštarauja W.

Sternui, teigiančiam, kad kalbos prasmę vaikai išsiaiškina

vieną kartą ir visam gyvenimui.

Taip pamažu prieinama prie kalbos ir mąstymo

santykio: L. S. Vygotskio nuomone, negalima pervertinti nei

loginio, nei lingvistinio aspekto (4 pav.). Jis siūlo mąstymą ir

kalbą suvokti kaip dvi persidengiančias sritis: verbalinis

mąstymas yra toje dalyje, kur šios dvi sritys persidengia viena

su kita. Toks schematinis vaizdavimas leidžia suvokti, jog didelė mąstymo dalis neturi tiesioginio

ryšio su kalba, ir atvirkščiai. Neverbalinis mąstymas ir neintelektualinė kalba nedalyvauja mąstymo

ir kalbos sintezėje: juos verbalinio mąstymo procesai veikia netiesiogiai.

4 pav. Mąstymo ir kalbos santykis, pagal L. S. Vygotskį.

7

Apibendrinant visą šiame skyrelyje apžvelgtą medžiagą svarbu pabrėžti viena – tam,

kad mąstymo vystimosi tyrimų rezultatus galima būtų plačiai generalizuoti, juos reikėtų atlikti ne

tik skirtingose aplinkose, skirtingomis eksperimentinėmis sąlygomis, tiriant vaikus, užsiimančius

skirtingomis veiklomis, bet svarbu atsižvelgti ir į tarpkultūrinius skirtumus. Man šie trūkumai

būdingi daugumai mąstymo ir kalbos tyrėjų. Be to, tyrėjas jau nuo pat eksperimento pradžios turi

iškelti sau tikslą - suprasti ir atskleisti vidinius ryšius tarp išorės pateikiamų užduočių ir raidos

pokyčių, kurie vieninteliai gali atskleisti verbalinio mąstymo esmę.

3. MĄSTYMO IR KALBOS TYRIMŲ METODOLOGIJA.

L. S. Vygotskio nuomone, pagrindinis visų anksčiau atliktų tyrimų, kurie bandė spręsti

mąstymo ir kalbos santykio problemą, trūkumas – netinkamas metodas naudotas šių procesų

analizei.

Kalbant bendrai, psichologines struktūras galima tirti dviem metodais: arba sudėtingas

psichologines visumas skaidant į smulkesnius elementus, arba jas analizuojant remiantis vienetais,

ar jų grupėmis. Verbalinį mąstymą skaidydama į elementus, ir tirdama juos visiškai atskirai nuo

vienas kito, psichologija atsiduria akligatvyje: analizuojant tokiu būdu neišvengiamai prarandamos

originalios verbalinio mąstymo ypatybės. Šiuo metodu apeliuojama į pernelyg aukštą

apibendrinimo laipsnį – tokiu būdu tegalima tirti visam mąstymui ir kalbai būdingas bendrybes.

Tiriant mąstymo ir kalbos santykį antruoju metodu galima pažengti kur kas toliau: vienetas čia

reiškia analizės produktą, kuris priešingai nei elementas, išlaiko visas pagrindines visumos savybes,

ir negali būti toliau skaidomas neprarandant jų. L. S. Vygotskis verbalinio mąstymo vienetu siūlo

laikyti žodžio reikšmę, apie kurios svarbą užsiminsime kitame skyrelyje. Čia dar derėtų užsiminti

apie tai, jog itin svarbus yra ir tyrimo objekto parinkimas, pavyzdžiui, fonetinio ir semantinio

kalbos aspektų tyrimui tradiciniai lingvistai atskirą garsą naudojo kaip analizės vienetą, o tai galbūt

labiau tiktų fiziologijai ar akustikai, bet tik ne psichologijai. Modernieji lingvistai šios srities tyrimų

objektu siūlo fonemą - mažiausią nedalų fonetinį vienetą, kuris turi įtakos tiek kalbos reikšmei, tiek

nuo garsų atskirtam psichologiniam žmogaus kalbos aspektui. Fonemos, kaip analizės vieneto

pristatymas davė daug naudos tiek lingvistikai, tiek kalbos psichologijai.

Mąstymo ir kalbos santykyje ypatingą reikšmę įgyja sąvokų formavimo aspektas,

kurio metodologijai mokslininkas skyrė daugiausia dėmesio. Tradiciniai sąvokų formavimo tyrimo

metodai gali būti skiriami į dvi grupes: apibrėžimo metodas ir įvairios jo modifikacijos, bei

abstrakcijų tyrimo metodai. Pirmasis metodas labiau tinka vaiko žinių patikrinimui, ar jo

lingvistinio išsivystimo lygio testavimui, nes juo nagrinėjamas galutinis sąvokų formavimo

produktas, t.y. tiriamos jau suformuotos vaiko sąvokos, todėl nepastebima proceso dinamika ir

8

vystimasis. Be to, šis metodas orientuotas į išorinį pasaulį, todėl neįvertina paties suvokimo,

sensorinio patyrimo ir minties plėtojimo svarbos. Abstrakcijų tyrimo metodu galima tirti psichinius

procesus, dalyvaujančius sąvokų formavime; tyrimo metu vaiko prašoma atrasti panašumų tarp

atskirų pavienių stimulų, tačiau tiriant tokiu būdu, ignoruojama simbolio reikšmė, kuri itin svarbi

formuojant sąvoką. Taigi, abu tradiciniai metodai atskiria realų pasaulį nuo suvokimo sferos. Abi

sritis pavyko sujungti tik sukūrus visiškai naują metodą, kur pagrindinis vaidmuo tenka

bereikšmiams žodžiams – nenatūralioms, dirbtinoms sąvokoms, kurios gaunamos prie tam tikro

objekto savybių derinio pridedant jas charakterizuojantį bereikšmį žodį. Šis metodas praplečia

tinkamų tiriamųjų ratą – juo galima tirti tiek vaikus, tiek suaugusius -, kadangi ankstesnė patirtis ar

žinios negali paveikti eksperimente iškeltos problemos sprendimo. Šis metodas, L. S. Vygotskio

nuomone, yra pažangus būtent dėl to, jog jį taikant naujai žiūrima į sąvokų formavimo procesą – jis

suvokiamas kaip aktyvus, dinamiškas, kintantis, neizoliuotas nuo kitų aukštesniųjų psichinių

funkcijų, protinis procesas, kuris yra nuolat naudojamas bendraujant, bandant suprasti ir sprendžiant

problemas. Šis dirbtinų sąvokų metodas leidžia tyrėjui atkreipti dėmesį į sąvokų formavimo

funkcines sąlygas.

L. S. Vygotskio tyrimuose svarbi pati dirbtinių sąvokų idėja, kuria ir yra paremtas

vienas svarbiausių jo sąvokų formavimo proceso tyrimų – tai jo kolegos L. S. Sakharov sukurtas

dvigubos stimuliacijos metodas. Pats L. S. Vygotskis detaliai šio metodo neapibūdina, todėl

trumpas jo paaiškinimas yra paimtas iš E. Hanfmanno ir J. Kasanino veikalo „Šizofrenija sergančių

žmonių sąvokinis mąstymas“. Tiriamajam pateikiamos dvi grupės stimulų: viena - veiklos objektai,

o kita - ženklai, padedantys organizuoti tą veiklą. Priemonės paprastos – tai 22 mediniai blokeliai,

besiskiriantys savo spalva (jie 5 skirtingų spalvų), forma (6 skirtingų formų), aukščiu (2 aukščių) ir

horizontalaus paviršiaus dydžiu (2 dydžių). Kiekvienos figūros apačioje, kurios tiriamasis nemato,

yra parašytas, vienas iš 4 bereikšmių žodžių „lag“, „bik“, „mur“, „cev“, kurių kiekvienas – tai nauja

dirbtinė sąvoka, charakterizuojanti tam tikrą visų medinių blokelių bruožų rinkinį, pavyzdžiui,

nepaisant spalvos ar formos, žodelis „lag“ yra parašytas ant kiekvienos aukštos didelės figūros.

Eksperimento eiga: gerai sumaišyti visi pateikiami tiriamajam, tyrėjas apverčia vieną jų –

vadinamąjį blokelį - pavyzdį, parodo jį tiriamajam ir perskaito bereikšmį žodį, o tada liepia

tiriamajam išrinkti visus blokelius, kurie jo nuomone, turėtų priklausyti tai pačiai grupei kaip ir

pavyzdys. Tyrimo metu po kiekvieno tiriamojo nesėkmingo bandymo, neteisingai atrinktas blokelis

yra apverčiamas. Gausėjant šitaip apverstų blokelių tiriamasis pamažu supranta, pagal kokias

charakteristikas blokeliai yra suskirstyti, būtent tuomet, kiekvienas dirbtinė sąvoka jam pradeda

nurodyti tam tikrą skirtingą objektų rūšį. Šis metodas leidžia stebėti net smulkiausius mąstymo

proceso žingsnelius - pirmas susidūrimas su problema, naudojimasis pavyzdžiu, atsakas į

9

pataisymą, sprendimo suradimas -, kurie atsispindi tiriamojo manipuliacijoje su blokeliais,

pavyzdžiui, ar tiriamasis naudoja sąvokinį/abstraktų mąstymą, bandydamas išspręsti problemą,

galima spręsti iš to, pagal ką jis grupuoja figūras ir viso proceso kaip jis jas dėlioja.

Taigi, pats L. S. Vygotskis savo eksperimentuose naudojo pažangius metodus, jo

tyrimų objektas buvo žodžio reikšmė. Mąstymą ir kalbą jis traktavo kaip du glaudžiai susijusius,

dinamiškus procesus: verbalinis mąstymas atskirais savo raidos etapais pasižymi savitomis

vystimosi ypatybėmis. Sąvokų formavimo procesą jis apibrėžė veržlų ir kūrybingą, anaiptol ne

mechanicistinį, ar asociaciniais ryšiais paremtą, o jo taikytas dvigubos stimuliacijos metodas leido

atskleisti tikrąją šio proceso prigimtį, funkciniu ir struktūriniu jo genezės atžvilgiu.

4. L. S. VYGOTSKIO TYRIMŲ REZULTATAI, JO VERBALINIO MĄSTYMO

TEORIJA.

4. 1. Genetinės mąstymo ir kalbos šaknys.

L. S. Vygotskis atkreipė dėmesį į mąstymo ir kalbos genetinį pagrindą: detaliai

išanalizavęs W. Koehlerio ir R. M. Yerkes atliktus tyrimus su žmogbeždžionėmis, bei W. Sterno

kalbos raidos teoriją, jis priėjo prie tam tikrų išvadų:

1. mąstymas ir kalba turi skirtingas genetines šaknis;

2. šios dvi funkcijos vystosi skirtingai ir nepriklauso viena nuo kitos;

3. tarp jų nėra aiškios ir pastovios koreliacijos;

4. kai kuriais atžvilgiais žmogbeždžionių demonstruojama mąstysena ir kalba yra itin panašios

į žmogaus (žinoma, turimos galvoje, šių procesų naudojimo užuomazgos), tačiau tas

panašumas paremtas visiškai skirtingais aspektais (fonetinis jų kalbos aspektas, jo atliekama

atpalaiduojanti funkcija, socialinių funkcijų užuomazgos);

5. žmonės, kitaip nei žmogbeždžiones, pasižymi dideliu panašumu ir atitikimu tarp mąstymo ir

kalbos savybių;

6. mąstymo ir kalbos filogenezėje, iki-lingvistinė fazė mąstymo raidoje ir iki-intelektualinė

fazė kalbos raidoje yra aiškiai atskiriamos;

7. iki tam tikro laiko mąstymo ir kalbos kreivės eina atskirai viena nuo kitos ir viena nuo kitos

nepriklauso, o atėjus tam metui kreivės susitinka, ir nuo tada mąstymas tampa verbalinis, o

kalba racionali.

Kalbėdamas apie mąstymo ir kalbos filogenezę ir ontogenezę, L. S. Vygotskis stabteli

ir ties vidine kalba, apie kurią jau užsiminta antrame skyrelyje aprašant autoriaus pažiūrų santykį su

J. Piaget pozicija. Jis teigia, jog kalbai besivystant ji iš išorinės (per egocentrinę) tampa vidine dėl

besikeičiančių funkcijų. L. S. Vygotskio ir jo kolegų atliktų tyrimų rezultatai leidžia prieiti prie

10

išvados, jog kalbos raida vyksta taip pat ir jos raidai būdingos tokios pat taisyklės, kaip ir visų kitų

protinių operacijų raidai, o visos šios operacijos pereina keturias stadijas:

1. primityvioji – natūralioji stadija atitinka iki-intelektualinę kalbą ir iki-verbalinį mąstymą,

kuomet šios operacijos pasireiškia originalia forma, t.y. tokia, kokią turėjo vos atsiradę

primityvaus elgesio lygmeny;

2. „naiviosios psichologijos“ stadijos metu vaikas susipažįsta su savo fiziniu kūnu ir jį

supančiais aplinkiniais objektais. Ši stadija akivaizdi ir kalbos raidoje. Čia svarbu pabrėžti,

kad vaikas kalbos sintaksę išmoksta prieš mąstymo sintaksę, lygiai taip pastebima, jog

vaikas pradeda teisingai vartoti gramatines formas dar prieš vaikui suprasdamas logines

operacijas, kuriomis tos formos remiasi.

3. išoriniai simboliai yra trečiosios stadijos skiriamasis ženklas - išorinės operacijos čia

naudojamos kaip pagalbinės priemonės vidinėms problemoms spręsti (pavyzdžiui, vaikas

skaičiuodamas sau į pagalbą pasitelkia rankos pirštus, tam, kad lengviau atsimintų –

mnemonines technikas, ir pan.). Kalbos raidoje šią stadiją charakterizuoja egocentrinės

kalbos atsiradimas;

4. „įaugimo“ stadijos metu išorinės operacijos nukrypsta į vidų, šio proceso metu vyksta

svarbūs pokyčiai. Vaikas pradeda operuoti vidiniais simboliais, ženklais, naudotis logine

atmintimi, pavyzdžiui, skaičiuoja mintyse. Kalbos raidoje tai ne kas kita kaip paskutinė

vidinės kalbos vystimosi stadija, kurios metu vidinė kalba gali tapti labai artima kalbai

balsu, ar net susitapatinti su ja. Tarp vidinio ir išorinio elgesio nėra aiškios perskyros, jie abu

vienas kitą įtakoja.

Be to, vidinės kalbos raida vyksta lėtai: besikaupiant funkciniams ir struktūriniams kitimams, ji

atsiskiria nuo vaiko kalbos balsu tuo pat metu kartu su egocentrinės ir socialinės kalbų funkcijų

išsiskyrimu. Ilgainiui vaikui kalbinės struktūros tampa pagrindinėmis mąstymo struktūromis.

L. S. Vygotskis teigia, kad mąstymo raida nulemta kalbos. Pasak jo, vidinis mąstymas priklauso

nuo išorinių faktorių; panašios pozicijos laikėsi ir J. Piaget teigdamas, jog logikos vystimasis yra

tiesioginė socializuotos vaiko kalbos funkcija.

Taigi, apibendrinant galima padaryti keletą esminių išvadų. Jeigu palygintume

ankstyvą kalbos ir mąstymo raidą (jau minėta, jog tuo ankstyvuoju periodu tiek gyvūnams, tiek

vaikams šių procesų raida vyksta atskiromis trajektorijomis) su verbaliniam mąstymui būdinga

vidinės kalbos raida, turėtume pripažinti, jog vėlesnės stadijos negalima traktuoti vien kaip

ankstesniosios pratęsimo. Pati raidos prigimtis kinta nuo biologinės iki socialinės - istorinės. Iš to

išplaukia, jog verbalinis mąstymas nėra įgimtas, nėra natūrali elgesio forma, jis nulemtas kultūrinių

– istorinių procesų, ir pasižymi tokiomis specifinėmis savybėmis bei dėsniais, kurie nebūdingi

11

natūralioms mąstymo ir kalbos formoms. Šis atradimas išplečia mąstymo ir kalbos santykio

problemą už natūralaus mokslo ribų, ji tampa žmonijos psichologijos istoriniu atžvilgiu, pavyzdžiui,

socialinės psichologijos, dėmesio centru.

4. 2. Žodžio reikšmės raida vaikystėje: sąvokų formavimas.

Žodžio reikšmė L. S. Vygotskiui yra mąstymo ir kalbos tyrimų objektas – tai

verbalinio mąstymo vienetas, pasižymintis visomis pagrindinėmis visumos savybėmis, negalimas

skaidyti jų neprarandant. Kalbėdamas apie sąvokų formavimo procesą autorius kėlė tokį pagrindinį

klausimą: kokios pagrindinės priemonės šiame procese naudojamos operacijoms atlikti? Jo

nuomone, būtina atskleisti priemones, kuriomis žmogus išmoksta organizuoti ir reikiama linkme

nukreipti savo elgesį, tam, kad galėtume deramai paaiškinti aukštesnes žmogaus elgesio formas. Čia

autorius akcentuoja tarpinių ženklų svarbą: jis juos laiko centrine dalimi visų procesui priklausančių

psichinių funkcijų struktūroje, o sąvokų formavimo procese šį vaidmenį jis priskiria žodžiui, kuris

iš pradžių tik padeda formuoti sąvoką, o ilgainiui tampa jos simboliu.

Sąvokų formavimo procesui įvairiuose amžiaus tarpsniuose tirti, L. S. Vygotskis su

kolegomis taikė jau metodikoje aprašytą dvigubos stimuliacijos metodą, o atliktų eksperimentų

rezultatai leido padaryti keletą svarbių įžvalgų. Pastebėta, jog proceso, kuris galiausiai įgyja sąvokų

formavimo išraišką, raida prasideda jau ankstyvojoje vaikystėje, bet protinės funkcijos, kurios tam

tikru savo deriniu suformuoja pagrindą sąvokų formavimo procesui, subręsta bei įgauna savo tikrąją

formą tik brandžiame amžiuje. Sąvokų formavimas - tai sudėtingos veiklos, kurioje dalyvauja visos

pagrindinės protinės funkcijos, rezultatas. Šio proceso negalima nuvertinti visiškai sutapatinant jį su

tokiomis psichinėmis funkcijomis kaip asociacijos, dėmesys, vaizduotė, išvadų darymas ar

tendencija apibrėžti, kaip kad tai bandė padaryti ankstesni šios srities tyrėjai. Eksperimentu taip pat

įrodyta, kad problemos, kurios sprendimas reikalauja pasitelkti sąvokų formavimą, buvimas negali

pats savaime būti laikomas proceso pradžios priežastimi: aplinka turi nuolat kelti paaugliui tokias

užduotis su vis naujais reikalavimais ir tikslais, tik taip bus stimuliuojamas abstraktus, sąvokinis

mąstymas. Gebėjimas reguliuoti savo veiksmus, pasitelkiant pagalbines priemones visiškai išsivysto

tik paauglystėje.

Remdamasis šio tyrimo rezultatais, L. S. Vygotskis pabandė apibūdinti sąvokų

formavimo proceso raidą, kuri, jo nuomone, pasireiškia trimis fazėmis, kurios savo ruožtu dar

dalinamos į joms būdingas stadijas (5 pav.) Mąstydamas vaikas yra linkęs labai skirtingus

elementus sujungti į vieną neaiškų vaizdinį, kuris remiasi atsitiktiniu įspūdžiu. Šis vaikų mąstymui

būdingas bruožas vadinamas sinkretizmu - tendencija kompensuoti nepakankamą objektyvių ryšių

suvokimą subjektyvių ryšių pertekliumi. Taigi, pirmoji – sinkretinių vaizdinių fazė, pastebima

12

tuomet, kai vaikas spręsdamas problemą be jokio objektyvaus pagrindo sujungia keletą objektų į

vieną darinį (suaugusieji tiesiog suformuluotų naują sąvoką). Tas be pagrindo sugrupuotų objektų

darinys nurodo į nors ir nekryptingą, bet jau ženklo, dirbtinio žodžio, panaudojimą problemos

sprendime. Šioje stadijoje žodžio reikšmė pažymi ne ką daugiau kaip nestabilų, miglotą, sinkretinį

objektų sugrupavimą, kuris kažin kokiu būdu susiliejo į vaizdinį vaiko mintyse. Į šią fazę įeina trys

stadijos:

1. bandymų ir klaidų stadijoje vaikas formuoja dirbtinio žodžio reikšmę reprezentuojančias

sinkretiškas objektų grupes, kurios sudaromos visiškai atsitiktinai - kiekvienas pasirinktas

objektas yra tarsi spėjimas ar bandymas. Kai eksperimentatorius apverčia blokelį ir parodo,

jog vaiko pasirinkimas neteisingas, jis ieško kito blokelio – tiesiog pasirenka kitą objektą;

5 pav. Sąvokų formavimo raidą pagal Vygotskį vaizduojanti schema.

2. objektų artimumo erdvėje ar laike principu pagrįsta stadija – sinkretinio vaizdinio, objektų

grupės suformavimas priklauso nuo objektų išsidėstymo erdvėje;

3. dviejų žingsnių operacijų stadija – tai sudėtingesnė procedūra, nes sinkretinis vaizdinys

formuojamas iš elementų, jau priklausančių skirtingoms objektų grupėms, kurios jau buvo

suformuotos pirmose dviejose stadijose minėtais būdais. Tačiau ši operacija taip pat

Stadijos: Kompleksų tipai: Stadijos:1. bandymų ir

klaidų;2. artimumo /

gretimumo erdvėje ar laike;

3. dviejų žingsnių operacijų.

1. asociatyvinis;2. rinkinių;3. grandinės;4. difuzinis;5. pseudo sąvokos.

1. abstrahavimas išskiriant visą bruožų grupę;

2. objektų grupavimas remiantis viena vienintele savybe.

13

3 sąvokų formavimo

fazės

Sinkretinių vaizdinių fazė

Kompleksinio mąstymo fazė

Potencialių sąvokų fazė

sinkretinė, nes tokiu būdu sugrupuoti objektai taip pat nepasižymi jokiais juos siejančiais

vidiniais ryšiais.

Antroji sąvokų formavimo raidos fazė vadinama kompleksinio mąstymo faze ir ji simbolizuoja

aukštesnį sąvokų formavimo raidos lygmenį. Pagrindinė kompleksų funkcija – ryšių ir santykių tarp

objektų kūrimas. Svarbu pabrėžti, jog autorius kompleksinį mąstymą laiko verbalinio mąstymo

vystimosi etapu, priešingai nei daugelis autorių, kurie terminą „kompleksinis“ išplečia taip, kad

pastarasis apima ir iki-verbalinį mąstymą. Taigi, komplekse objektai jungiami ne tik subjektyvaus

įspūdžio atžvilgiu, bet ir dėl iš tikrųjų tarp tų objektų egzistuojančių ryšių. Kuomet vaikas pasiekia

šią fazę, jis jau būną išaugęs iš egocentrizmo, o tai yra lemiamas žingsnis nuo sinkretizmo iki

objektyvaus mąstymo. Taip pirmas realus objektų grupavimas: komplekse ryšiai tarp komponentų

yra konkretūs ir faktiški, o ne abstraktūs ar logiški. Taigi, nors kompleksinis mąstymas ir pasižymi

rišlumu bei nuoseklumu, jis visgi neatskleidžia objektyvių ryšių taip, kaip juos gali atskleisti

abstraktus sąvokinis mąstymas. Sąvoka žymi pagal vieną požymį sugrupuotus elementus, o

kompleksiniam mąstymui būdingi objektus jungiantys ryšiai yra labai skirtingi ir įvairiapusiai.

Remdamasis tyrimo rezultatais, L. S. Vygotskis išskyrė penkis, vienas po kito sąvokų formavimo

raidos atžvilgiu sekančius, kompleksų tipus:

1. asociatyvinis kompleksas gali būti paremtas bet kokiu ryšiu, kokį tik vaikas pastebi tarp

pavyzdžio (blokelio aptartame eksperimente) ir kitų objektų. Vaikas gali pasirinkti kitą

objektą dėl bet kokio pirmajam objektui būdingo požymio, kuris tik jam padarys įspūdį: bet

koks ryšys tarp pavyzdžio, kuris tampa branduoliu apie kurį asociacijų dėka jungiami kiti

objektai, ir kito objekto yra pakankamas, kad vaikas įtrauktų tą objektą į grupę, ir ją

pavadintų tam tikru vardu. Žodžio vartojimas čia jau pasiekia aukštesnį lygmenį - žodis

tampa bendru vardu visai objektų grupei apibūdinti, o ne tik pavienio objekto pavadinimui

pažymėti;

2. rinkinių komplekse objektai jungiami į grupę dėl realaus vaikui padaromo įspūdžio: jie

grupuojami pagal vieną požymį, kuriuo jie skiriasi, ir dėl tos priežasties papildo vienas kitą.

Vaikas nesirenka objektų atsitiktinai, sudarydamas rinkinius jis vadovaujasi kontrasto

asociacija. Tai ilga mąstymo raidos stadija, kuri yra giliai įsišaknijusi vaiko praktinėje

veikloje, kuomet vienas kitą papildantys daiktai formuoja visumą, pavyzdžiui, puodelis,

lėkštutė ir šaukštelis. Taigi, tam tikra prasme, rinkinio kompleksas yra toks objektų

grupavimas, kuris paremtas funkciniu objektų bendradarbiavimu - jų dalyvavimu toje

pačioje praktinėje operacijoje;

3. grandinės kompleksas – tai dinamiškas individualių ryšių jungimas į vieną bendrą grandinę,

kurioje tų ryšių reikšmė perkeliama nuo vienos grandies prie kitos. Esminis objektų jungimo

14

požymis keičiasi keletą kartų viso grupavimo proceso metu. Nėra jokio nuoseklumo tarp

ryšių tipų, ar būdų kaip viena grandis yra sujungiama su kita. Esmė glūdi tame, jog

kiekviena grandis, vieną kartą įjungta į visą grandinę, yra tokia pat svarbi kaip ir pirmoji, ir

gali tapti akstinu kitiems objektams prisijungti. Aiškumo dėlei pateikiamas pavyzdys iš

eksperimento: tarkim pirminis pavyzdys - blokelis yra geltonas trikampis, vaikas gali

atrinkinėti visus kitus trikampius blokelius tol, kol jo dėmesį patrauks ką tik paimto blokelio

mėlyna spalva. Tuomet jau pastaroji tampa objektų atrankos kriterijumi, o forma tampa

nebesvarbi. Vėliau ir spalva gali „pasimiršti“, o atrankos kriterijumi tapti kad ir blokelių

dydis. Vaikas dar to vienintelio požymio – atrankos kriterijaus neabstrahuoja, nepriskiria

jam konkretaus vaidmens, kaip kad tai daroma formuojant sąvoką. Kompleksuose nėra

hierarchinės organizacijos: visi požymiai yra funkciškai lygūs.

4. difuzinis kompleksas pasižymi kiekvieno požymio, vienijančio atskirus elementus,

nestabilumu. Objektų grupės formuojamos, remiantis difuziniais, padrikais, neapibrėžtais

ryšiais tarp objektų. Paėmus geltonos spalvos trikampio pavyzdį šiuo atveju viskas vyktų

taip - vaikas rinktųsi ne tik trikampius, bet ir trapecijas (gal jam susidarė toks įspūdis, jog

pastarosios tai tie patys trikampiai tik su nupjautomis viršūnėmis), nuo jų pereis prie

kvadratų, nuo kvadratų prie šešiakampių, toliau prie pusapskritimių ir apskritimų. Šitaip gali

kisti tiek formos, tiek dydžio ar spalvos kriterijai. Šiuo mąstymo būdu paremti ir sudaryti

kompleksai yra neapibrėžti ir neriboti, tačiau ir jiems galioja tie patys principai kaip ir

apribotiesiems kompleksams – kurių esminis, tai realių ryšių tarp objektų keliami

apribojimai;

5. pseudo sąvokos kompleksas yra jungiamoji grandis tarp kompleksinio ir sąvokinio,

abstraktaus mąstymo formų. Čia vaiko mintyse sukuriamas apibendrinimas nors dar ir

skiriasi nuo tikrosios sąvokos, bet yra stebėtinai į ją panašus. Pavyzdžiui, vaikas jau sugeba

sugrupuoti tokius objektus, kuriuos sujungtų, remdamasis abstrakčia sąvoka (tarkim visus

atrinktų visus trikampius), tačiau eksperimento metu buvo pastebėta ir įrodyta, jog taip

besielgdamas vaikas remiasi tik konkrečiu, matomu panašumu. Nors rezultatas tapatus

gautam, jei būtų vadovaujamasi sąvokiniu mąstymu, procesas, kuriuo tas rezultatas

pasiektas, skiriasi. Pseudo sąvokos kompleksas yra pats svarbiausias, nes būtent čia

labiausiai priartėjama prie abstraktaus mąstymo: šio komplekso formavimosi kontūrai

paveikti žodžio reikšmės, kuri jam yra suteikta suaugusiųjų kalboje. Abipusis supratimas

tarp vaiko ir suaugusiojo sukuria iliuziją, kad tik išmokęs kalbėti vaikas sugeba formuoti

idėjas, taip pat, kad idėjų formavimui vaikas yra pasirengęs nuo pat mažens ir šis gebėjimas

neturi vystytis. Tačiau L. S. Vygotskio eksperimento, kuriame vaiko mąstymo nepaveikė

15

žodžių reikšmės, rezultatai parodė, jog jei neegzistuotų pseudo sąvokos, vaiko kompleksai

vystytųsi visiškai kita linkme, o žodinis bendravimas tarp vaikų ir suaugusiųjų būtų

neįmanomas.

Svarbu paminėti, jog skiriamasis kompleksinio mąstymo bruožas - kompleksas

susilieja su realiais, jį sudarančiais objektais, jis nepasižymi abstrahavimu, ir nepasiekia aukštesnio

lygmens kaip kad būdinga sąvokai. Primityvių tautelių atstovai taip pat mąsto kompleksais, todėl

žodis jų kalboje dažnai reiškia ne tam tikrą sąvoką, o grupės, kuriai priklauso keli objektai,

pavadinimą. Šis faktas atskleidžia pagrindinį skirtumą tarp pseudo sąvokos ir tikrosios sąvokos:

primityvus mąstymas sukuria abipusę priklausomybę tarp dviejų objektų ar reiškinių, kurie realiai

jokio akivaizdaus ryšio neturi. Reikia pabrėžti, kad ir suaugęs žmogus, galintis formuoti ir naudoti

sąvokas, mąstydamas ne visada operuoja vien pastarosiomis: perėjimas nuo konceptualaus prie

konkretaus kompleksinio mąstymo vyksta nuolat.

Pseudo sąvokos tėra tikrųjų sąvokų pirmtakai, todėl pseudo sąvokų kompleksu visa

sąvokų formavimo raida dar nepasibaigia. L. S. Vygotskis trečiąja sąvokų formavimo raidos faze

įvardija potencialių sąvokų vyravimą mąstyme. Naujų ir produktyvių sąvokų formavimas – kur kas

daugiau nei paprastas požymių sujungimą į visumą. Sąvokai sukurti reikalingas abstrahavimas,

elementų išskyrimas, ir gebėjimas matyti pavienius elementus nepriklausomai nuo konkretaus

patyrimo visumos. Sėkmę sąvokos formavime užtikrinantis kriterijus yra gebėjimas sintezę derinti

su analize. Šiai fazei būdingos dvi stadijos:

1. pirmasis žingsnis link abstrahavimo žengiamas išskiriant bendrą bruožų grupę, ir pagal ją

sugrupuojant labiausiai panašius objektus. Pirmasis mėginimas abstrahuoti nėra akivaizdus,

nes vaikas išskiria visą bruožų grupę, o toks požymių grupės išskyrimas dažnai grindžiamas

neapibrėžtu, bendru objektų panašumo įspūdžiu. Visgi šioje stadijoje objekto požymiai jau

pradedami dalinti į dvi dalis, į kurias kreipiamas ne vienodas dėmesys – tai pozityvaus ir

negatyvaus abstrahavimo pradžia;

2. objektų grupavimas remiantis viena vienintele savybe būdingas potencialių sąvokų stadijai.

Potencialios sąvokos kyla iš pavienių abstrahavimų atmainų, todėl jos yra gan primityvoko

pobūdžio. Jos gali būti sukurtos remiantis panašiu įspūdžiu ar panašia funkcine reikšme.

Pastarosios vaiko mąstyme atlieka itin svarbų vaidmenį iki ankstyvo mokyklinio amžiaus.

Paauglystėje primityvios sinkretinio ir kompleksinio mąstymo formos palaipsniui nuslopsta,

potencialios sąvokos naudojami vis rečiau, iš pradžių lėtai, bet vis didėjančiu tempu pradeda

formuotis tikrosios sąvokos. Tačiau prieš visiškai įžengiant į abstraktaus sąvokinio mąstymo

sferą, dar vyrauja tam tikras trumpalaikis štilis - tikrovės analizė sąvokų pagalba įvyksta

anksčiau nei pačių sąvokų analizė.

16

Taigi galime pamatyti, kad vienintelė eksperimentinė situacija atskleidė visą sąvokų

formavimo proceso esmę: link tikrosios sąvokos formavimo vedantys procesai vyksta dvejomis

pagrindinėmis kryptimis. Pirmoji - tai komplekso formavimasis, o antroji – tai potencialių sąvokų

formavimasis. Kompleksinio mąstymo egzistencijos atskleidimas ir detalus apibūdinimas yra

milžiniškas L. S. Vygotskio nuopelnas, juk ši mąstymo forma su visais jai būdingais ypatumais yra

pirminis kalbos vystimosi pagrindas. Trumpai apibendrinant dar derėtų pabrėžti, jog perėjimas nuo

mąstymo kompleksais į mąstymą sąvokomis yra beveik nepastebimas, nes vaiko naudojamos

pseudo sąvokos savo turiniu jau sutampa su suaugusiojo sąvokomis. Vaikas pradeda operuoti

sąvokomis, pratinasi prie abstraktaus mąstymo dar net nesuvokdamas šių operacijų prigimties. Šių

atradimų dėka galime geriau suprasti šį procesą bei jo veikimą realiame gyvenime. Tačiau pats L. S.

Vygotskis pripažįsta, jog eksperimentiškai sukeltas idėjų formavimo procesas niekada neatspindės

tikrosios šio proceso raidos. Visos čia išvardintos mąstymo formos realiame gyvenime pasireiškia

įvairiai persidengusios viena su kita. Autorius žengė pirmąjį, esminį žingsnį - atliko morfologinę

sąvokų formavimo raidos analizę, tačiau po jos turėtų sekti funkcinė ir genetinė analizės.

4. 2. Mokslinių ir spontaninių sąvokų raidos palyginimas.

Tirdama mokslinių sąvokų formavimosi ir įsisavinimo klausimą, psichologijos

mokslinė mintis pasidalija į dvi stovyklas. Viena jų teigia, jog mokslinės sąvokos neturi jokios

raidos, jos tiesiog per supratimo ir įsisavinimo procesus absorbuojamos jau tokios, kokios yra.

L. S. Vygotskis tam aršiai prieštarauja: mokslinių sąvokų įsisavinimas - tai sudėtingas ir autentiškas

mąstymo procesas, kurio negali išmokti tiesiog treniruojantis, jį tegalima tobulinti tik tuomet, kai

vaiko protinė raida pasiekia tam tikrą lygį. Bet kuriame amžiuje, sąvoka išreikšta žodžiais atspindi

generalizacijos veiksmą, bet juk žodžių reikšmės vystosi. Autoriaus nuomone, kai vaikas išmoksta

naują žodį, tai to žodžio raida tik prasideda: iš pradžių žodis tėra tik pati primityviausia

generalizacija, tačiau vystantis vaiko protinėms galimybėms, jis pakeičiamas vis aukštesnio lygio

generalizacijomis, o galutinis rezultatas - tikrosios sąvokos susiformavimas. Antroji stovykla,

aiškindama mokslinių sąvokų evoliuciją, neneigia vystimosi procesų egzistavimo, tačiau ji šį

procesą tiesiog sutapatina su sąvokų formavimo procesu. Čia vėl verta užsiminti apie J. Piaget

nuopelnus, kadangi jis pirmasis nubrėžė ryškią liniją tarp vaiko minčių apie realybę – spontaniškos

mintys-, kurios išsivystė jo paties protinių pastangų dėka, ir tų – nespontaniškos mintys -, kurios

akivaizdžiai susiformavo dėl suaugusių įtakos. Tačiau vėlgi, tai svarbus, pirmas žingsnis, tačiau jis

neišbaigtas. L. S. Vygotskis vėlgi „ištaiso“ J. Piaget teorijos spragas, teigdamas, jog nespontaniškų

sąvokų raida turi apimti visus vaikų mąstymui savitus bruožus kiekviename raidos etape, nes šios

sąvokos nėra paprasčiausiai mechaniškai išugdomos, jos vystosi paties vaiko įtempto protinio

17

aktyvumo dėka. Autoriaus nuomone, spontaniškų ir nespontaniškų sąvokų raida – tai du glaudžiai

susiję ir nuolat vienas kitą įtakojantys procesai. Abu kartu jie vieno proceso – sąvokų formavimosi

– dalys. Iš to išplaukia, jog mokslinių sąvokų mokymas yra vienas svarbiausių mokinių

disponuojamų sąvokų šaltinių, stipriai veikiančių jų bendro vystimosi procesą.

L. S. Vygotskis ir jo kolegos, kurdami eksperimentinę santykių tarp mokymo ir raidos

teoriją, atliko eilę tyrimų, kurių bendras tikslas buvo atskleisti sudėtingų mokykloje mokomų

dalykų (tokių kaip, skaitymo, rašymo, gramatikos, aritmetikos, gamtos ir socialinių mokslų)

tarpusavio santykį. Visus savo tyrimus suskirstė į keturis lygius:

1. Pirmajame lygmeny tirtas psichinių funkcijų raidos lygis, kuris yra būtinas mokantis

pagrindinių mokykloje dėstomų dalykų. Tyrimo rezultatai atskleidė tai, jog rašymo raida

neatkartoja kalbėjimo raidos. Buvo prieita prie išvados, jog rašytinė kalba yra atskira

lingvistinė funkcija, nuo sakytinės kalbos besiskirianti tiek struktūriniu, tiek funkciniu

aspektu. Rašytinės kalbos mokymosi pradžioje vaikas nėra motyvuotas ją išmokti, nes jis

tiesiog nesuvokia jos reikalingumo: juk verbalinės kalbos atveju kiekvienas sakinys

paremtas akivaizdžiu naudingumu. Rašytinė kalba taip pat reikalauja ypatingo

sąmoningumo, nes jos santykis su vidine kalba skiriasi nuo verbalinės kalbos santykio.

Vidinė kalba yra tarsi sutrumpinta, o rašytinė – išplėtota. Visos šios rašytinės kalbos savybės

paaiškina, kodėl jos raida mokykliniame amžiuje atsilieka nuo verbalinės kalbos raidos.

Panašūs rezultatai gauti ir tiriant aritmetiką, gramatiką bei gamtos mokslus: visais atvejais

tos būtinos funkcijos yra dar nepakankamai subrendusios, o vaikas jau pradedamas mokyti

visų šių dalykų.

2. Antrojo lygmens tyrimų objektas - laikinas ryšys tarp mokomųjų procesų ir atitinkamų

psichologinių funkcijų raidos. Mokymai dažnai eina anksčiau už pačią vaiko raidą: raidos

kreivė nesutampa su mokymo mokyklose reikalavimais, todėl tiek psichologijos, tie

pedagogikos pagrindiniu uždaviniu turėtų būti šių dviejų kreivių sugretinimas.

3. Trečiajame tyrimų lygmenyje atrastas dar vienas svarbus dalykas: pagrindinės psichinės

funkcijos, įtrauktos į įvairių dalykų studijavimą, yra tarpusavyje susijusios. Pagrindiniai

mokykliniai dalykai veikia kaip formali disciplina, kiekvieno iš jų mokymasis palengvina

kito įsisavinimą, o šių dalykų stimuliuojamos psichologinės funkcijos vystosi į vieną

kompleksinį procesą.

4. Ketvirtajame lygmenyje bandyta matuoti vaiko protinio išsivystimo lygį, taikant naują

metodiką, o ne tradicinę, kurios metu tiriamajam duodamos spręsti standartizuotos

problemos. L. S. Vygotskis iš pradžių nustatė tiriamųjų protinį amžių, o tuomet pateikė

jiems sudėtingesnes užduotis negu jie pajėgtų savarankiškai išspręsti, bei suteikė lengvą

18

pagalbą, keletą užuominų. Šio tyrimo rezultatai atskleidė labai svarbų faktą, jog egzistuoja

proksimalinio vystimosi zona – tai individualus dalykas, pasireiškiantis tuo, jog duodama

pagalba individualiai gali pagelbėti išspręsti sudėtingesnes, nei kad atitinka asmens protinio

išsivystimo laipsnį, užduotis. Pastebėtas dėsningumas, jog vaikams su platesne

proksimalinio vystimosi zona geriau sekasi mokykloje.

Autorius taip pat pastebėjo, jog ankstesni mokslininkai nepelnytai nuvertina imitacijos

reikšmę besimokant: vaiko vystimuisi imitacija ir reikiama linkme nukreipiantys nurodymai turi be

galo svarbią reikšmę. Tačiau labai svarbu nustatyti žemiausią slenkstį nuo kurio nurodymai, turi

prasidėti, mat jie bus efektyvūs tik tuomet, jei žengs aukščiau esamo išsivystimo lygio.

L. S. Vygotskio tyrimų rezultatai leidžia prieiti prie išvados, jog mokslinių sąvokų raida yra

spartesnė už spontaninių sąvokų raidą, tačiau jos nėra įsisavinamos greičiau negu kasdienės. Iš

esmės šie procesai yra glaudžiai susiję, tačiau tyrimai įrodė, jog jų raida vyksta priešingomis

kryptimis: spontaninių sąvokų raida turi pasiekti tam tikrą lygį, kad vaikas galėtų įsiminti mokslines

sąvokas. Autoriaus tyrimai taip pat leido išskirti matą, kuriuo galima apibrėžti atitinkamos sąvokos

santykį su kitomis – tai bendrumo laipsnis, priklausomai nuo raidos lygmens varijuojantis nuo

sinkretinių formuluočių iki visiškai tinkamai naudojamų sąvokų. Taigi, vaiko naudojamų sąvokų

analizė padėjo atrasti patikimą generalizavimo struktūros rodikllį. Visi šie L. S. Vygotskio

nuopelnai yra nepaprastai vertingi ne tik raidos psichologijai, bet ir lingvistikai, padagogikai ir

edukologijai.

19

IŠVADOS.

L. S. Vygotskio veikale „Mąstymas ir kalba“ bendrai galima įžvelgti tokių keturių

pagrindinių klausimų analizę:

1. žodžio reikšmės evoliucijos vaikystėje eksperimentinis tyrimas: tos raidos stadijų

išskyrimas;

2. būdo, kuriuo vystosi vaiko “mokslinės” sąvokos palyginti su spontaninėmis, paieška: kokie

dėsniai lemia šios raidos pobūdį;

3. rašytinės kalbos atliekamos lingvistinės funkcijos, ir pastarosios ryšių su mąstymu,

demonstravimas;

4. vidinės kalbos ir jos santykio su mąstymu eksperimentinis tyrimas.

Šie autoriaus atlikti eksperimentai buvo itin originalūs ir unikalūs, bei atvėrė

mokslinės psichologijos minčiai plačius naujų tyrinėjimų horizontus. L. S. Vygotsio indėlis

mokslui yra be galo reikšmingas, nes ne tik jo eksperimentai, bet ir jo kruopščiai atlikta verbalinio

mąstymo metaanalizė mokslininkams ir plačiajai visuomenei pateikė daugybę naujų įžvalgų. Tačiau

bene svarbiausia yra didžiulė mokslininko atradimų praktinė pritaikomoji vertė.

LITERATŪRA.

1. Vygotsky L. S. (1962). Thought and language. USA: by The Massachusetts Institute of

Technology.

20