1K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

KULTŪROS BARAIKultūros ir menow žurnalas.Eina nuo 1965 m.

Vyriausioji redaktorėLaima KANOPKIENĖ 2 62 38 61

Rengia

Almantas SAMALAVIČIUS (kultūrologija, architektūra) 2 62 38 61Rūta GAIdAMAVIČIūtĖ (muzika) 2 62 38 61Monika MEILUtytĖ(teatras) 8 614 12855Kęstutis ŠAPOKA (dailė) 8 655 90921tadas GINdRĖNAS (dizaineris) 2 61 05 38Kristina SABUKIENĖ (kompiuterininkė) 2 61 05 38dalia MEČKAUSKAItĖ (korektorė)Irena ŽAGANEVIČIENĖ (buhalterė) 2 62 31 04

Redakcinė kolegija Endre BOjtáR (Vengrija)Alfredas BUMBLAUSKASPietro U. dINI (Italija)Stasys EIdRIGEVIČIUSCarl Henrik FREdRIKSSON (eurozine)Vita GRUOdytĖ (Prancūzija)Algis MICKūNASLiana RUOKytĖGiedrius SUBAČIUSAntanas ŠILEIKA (Kanada)Vygantas VAREIKISKazys VARNELIS jr. (jAV)

Redakcijos adresas

Latako g. 3, 01125 Vilniusel. paštas: kulturosbarai@takas.lt, kulturosbarai@gmail.comFaksas: 2 62 38 61

© Leidėjas – VšĮ „Kultūros barų“ leidykla. SL 101

Redakcija nereika lau ja, kad spaus di na mų straipsnių mintys atitiktų jos nuomonę

Kultūros barai yra Eurozine the net ma ga zine partneris. www.eurozine.com

Viršelio 1 p.:

4 p.:

justinas VAItIEKūNAS. „Kultūros centras“. 2014. drobė, aliejus; 100 X 130

Andriaus Kovel kolekcija Vidmanto Ilčiuko reprod.

RIMBLA. „judėti kaip Baselitzas“. (Move like Baselitz). 2014

Problemos ir idėjos

tyrinėdami praeitį ir dabartį, projektuojame ateitį. Su Thomas’u Barrie kalbasi Almantas

Samalavičius / 2

Albertas LAMAUSKAS. Šiuolaikinio liberalizmo diktatūra ir aplinkos kūryba / 7

Rūpesčiai ir lūkesčiai

Andrius VALUtA. tarp teisinio populizmo ir kontrabandinės politikos / 16

Nuomonės apie nuomones

Redas dIRŽyS. Meno nuodai, estetinės rasizmo šaknys / 27

Anelė dVILINSKAItĖ. „Šokau žmogų visais pavidalais“ / 31

Kūryba ir kūrėjai

Auridas GAjAUSKAS. Prigimtinė teisė klysti. Valdo Ozarinsko „Filtrai“ ir Dainiaus

Trumpio „Langai“ / 33

Vaidas jAUNIŠKIS. Nacionalinio iššūkiai nacijai / 37

In memoriam Romualdui Ozolui

Almantas SAMALAVIČIUS. „didžiausias ir vienintelis mano troškimas – kad lietuviai

pagaliau atrastų Lietuvą…“ / 44

Kristina StANČIENĖ. Rimos Blažytės planas. Apie parodą „Trečiadienio apsuptyje“ / 47

justinas VAItIEKūNAS. Kolekcija / 49

Argentinietiškas tango – pramoga ar meditacija? Su socialinio tango mokytoju Yoannu

Morello kalbasi Agnieška Juzefovič / 51

Patrice PAVIS. Ką naujo duoda ir ką negrįžtamai keičia kultūros globalizacija / 57

In memoriam

Algirdas PAtACKAS. Kalba per savo paties laidotuves, perskaityta brolio Gintaro / 65

Astrida PEtRAItytĖ. Pogrindis, veikiau pastogė. Ištrauka iš rašomos knygos „Kauno

chuliganas“ / 66

Paveldas ir paminklai

Odeta ŽUKAUSKIENĖ. Fotografuoti muziejuje – nauja kultūrinės veiklos forma? / 70

Kelionė kaip intelektualinis nuotykis

Ewa BIEńKOwSKA. Anžė su vaizdu į Apokalipsę / 77

Laikai ir žmonės

Gytis PAdEGIMAS. Neatsakyti klausimai. „Spąstai“ Juozui Vaičkui / 83

Kęstutis SKRUPSKELIS. Gydytojai ir šundaktariai, arba Kaip kūrėme valstybę / 88

Visai nejuokingi skaitiniai

Krescencija ŠURKUtĖ. Socíetas leonina / 94

Summaries / 95

2 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

Almantas Samalavičius. Apšvietos projektas, glau-džiai susijęs su modernybės iškilimu ir modernizmo sklaida menuose, filosofiškai eliminavo tai, kas tradi-ciškai laikoma sakraline sfera. Modernioji epocha pasi-stengė, kad beveik visose sferose sacrum užleistų vietą profanum ar bent jau smarkiai susiaurino šventumo erdvę. Kokį poveikį tai padarė architektūrai? O gal mo-dernizmas rado savo būdų, kaip artikuliuoti prasmes, prilygstančias toms, kurias spinduliuoja religinė arba sakralinė architektūra?

Thomas Barrie. Dažnai įrodinėjama, esą moder-nusis pasaulis iš esmės sekuliarus. Nietzsche’s Zarat-hustra sakė: „Mirė visi dievai“, o Václavas Havelas pa-reiškė, kad XX amžius yra pirmoji ateistinė civilizacija žmonijos istorijoje. Vis dėlto teiginys, esą moderniai-siais laikais žmonės tapo mažiau religingi, yra klaidi-nantis. Manyčiau, esame amžinai religingi, keičiasi tik mūsų tikėjimai, jų išraiška ir, žinoma, institucijos,

Problemos ir idėjos

Tyrinėdami praeiTį ir dabarTį, projekTuojame aTeiTįSu Thomas’u Barrie kalbasi almantas SamalavičiuS

Architektas Thomas’as Barrie – Amerikos architektūros instituto narys, Šiaurės Karolinos valstijos universiteto architektūros profesorius. Jo mokslinių interesų sritis – alternatyvi architektūros istorija, nagrinėjanti įvairių kultūrų architektūros santykį su religiniais įsitikinimais, politine santvarka, visuomenės išpažįstamomis dok-trinomis, jos ritualais. Atlikęs nemažai tyrinėjimų vietovėse, kurios laikomos šventomis, Barrie šia tema skaitė paskaitas įvairiuose JAV ir kitų šalių universitetuose, paskelbė nemažai straipsnių. Tradicinių temų ir problemų netradiciniai tyrimai, aprašyti knygose „Dvasinis kelias, šventa vieta: mitas, ritualas ir prasmė architektūroje“ (1996), „Sakralinis tarp: mediaciniai architektūros vaidmenys“ (2010) pelnė jam platų tarptautinį pripažinimą.

Su profesoriumi Thomas’u Barrie kalbėjomės apie tai, kaip modernioji architektūra perteikia amžiną-sias prasmes ir reikšmes, kurias taip puikiai išreiškė senųjų kultūrų sakralinės struktūros, koks modernios visuomenės, laikančios save sekuliaria, požiūris į šventumo dimensiją architektūroje.

kurios tam tarnauja. XX a. religija buvo kvestionuoja-ma labiau už kitas kultūrines institucijas. Sakralumo išraiškai architektūroje tai padarė pastebimą poveikį bent jau dviem aspektais. Viena vertus, tradicinius or-ganizavimo, išraiškos ir simbolizavimo būdus pradėta interpretuoti iš naujo. Antra vertus – ir tai, ko gero, reikšmingiau, – sekuliarūs statiniai ir netgi pati archi-tektūra tapo sakralumo medijomis.

Michaelas Benediktas esė „Šiva, Luria, Kahnas“ pri-mena: „Pats modernizmas, be jokios abejonės, iš pat pradžių buvo religinis sąjūdis...“ Tiek Le Corbusier ir Frankas Lloydas Wrightas garsiojoje tarpusavio pole-mikoje, tiek jų kolegos vokiečiai aistringuose mani-festuose architektūrą apibūdino kategorijomis, labai primenančiomis religines. Antai Walteris Gropius, at-sakydamas į klausimą „Kas yra architektūra?“, aiškino, kad ji – tai „krištolinė kilniausių žmogaus minčių, jo siekių, jo žmogiškumo, jo tikėjimo, jo religijos išraiš-

3K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

ka!“ Ir pranašavo antrąjį tos tikrosios architektūros – „visų menų valdovės“ pasirodymą.

Le Corbusier veikalo „Architektūros link“ morali-zuojantis tonas galėtų varžytis su bet kurio kalvinisto pamokslais, o viename, ypač iliustratyviame, skyriuje jis preskriptyviai diktuoja, kokie šaltiniai ir metodai, kokios medžiagos ir išraiškos privalomos namų architektūrai. Kad įrodytų savo tiesą, Le Corbusier pirmiausia išaiškino, koks ydingas to meto skonis, kokie baisūs namai statomi, ir pa-darė tai nė kiek ne prasčiau negu Loosas knygoje „Orna-mentas ir nusikaltimas“. Iš pradžių jis be krislelio abejonės tvirtino, kad jo gyvenamojo meto skonis remiasi netikusia, jau pasenusia namo samprata. „Asmuo, kuris praktikuoja kokią nors religiją, netikėdamas ja, yra nelaimėlis, jo derė-tų gailėtis. O mūsų derėtų gailėtis, kad gyvename netiku-siuose namuose, žalojančiuose sveikatą ir moralę. Mums buvo lemta tapti apgailėtinomis būtybėmis – mūsų namai graužia mus lygiai taip pat, kaip niokoja besaikis vartoji-mas. Netrukus mums reikės gausybės sanatorijų. Esame verti gailesčio. Mūsų namai mus bjauroja, todėl bėgame iš jų, laiką leidžiame restoranuose, naktiniuose klubuo-se. Tarsi pasmerkti žvėrys niūriai paslapčiomis grįžtame į savo namus, nes esame jų demoralizuojami.“ Kadangi, Le Corbusier įsitikinimu, moralinio nuosmukio, kuriuo jis baisisi, priežastis yra namas, natūralu, kad problemą išspręsti turėtų architektai. Visuomenės ir architektūros išganymas reikalauja „grynumo“ ir „abstrakcijos“, kuriuos užtikrinti galėtų jo išgarbintasis inžinierius.

Le Corbusier dažnai primena rūstaujantį kalvinistą, o Louis Kahno pamokslavimas artimas mokslingo, kabalą išmanančio rabino žodžiams. Kahnas teigia, kad archi-tektūros siela panaši į tradicinius dieviškumo, aptinka-mo gamtoje, aprašymus. Gerai žinome, kad ir Wrightas pamokslaudavo tarsi koks naujos amerikiečių religijos pranašas. XX šimtmetį iš tikrųjų galima vadinti manifes-tų amžiumi. Manyčiau, iššūkiai architektūros dogmoms nesiekė mažinti šventumo plotmės architektūroje, tiesiog ragino ieškoti heterogeniškesnės jo raiškos. Architektūra, pasirodo, yra linkusi įpareigoti, o jos kalba geba lengvai prisitaikyti, kad perteiktų simbolinį ir religinį turinį, ta-čiau kaip jis pasireikš, lemia tai, ar turi architektas ką reikš-mingo pasakyti, ar ne. XX a. buvo ypač atidžiai ištyrinėta

ir naujai interpretuojama krikščioniškoji architektūra. Tokie kūriniai kaip Le Corbusier Ronšano koplyčia, Aldo van Eycko Pastoor van Ars-Kerk, Sigurdo Lewerentzo Šv. Petro bažnyčia, benediktinų vienuolio, architekto Hanso van der Laano suprojektuotas Šv. Benedikto vienuolynas Vaalse, Olandijoje (pradėtas 1965 metais), – paminėjau vos keletą iš daugybės panašaus pobūdžio statinių – įgijo reputaciją vietų, įkūnijančių šventumą.

Galiausiai galime prisiminti, kad graikai erdvę prie-šais šventyklą, kur atliekami labiau viešojo pobūdžio ri-tualai, laikė „profaniška“, – galbūt tai prasmingas būdas iš naujo kontekstualizuoti šventumą modernybėje.

Savo knygoje „Sakralinis tarp“ teigiate, kad „šiuolaiki-nė kultūra (o ypač jos architektai ir menininkai) atranda naujas perspektyvias tvarių dvasinių temų išraiškas, at-skleidžiančias amžiną žmogaus sąmonės būseną, kurios dalis esame.“ Kokie statiniai turi tokį potencialą ar nors šiokias tokias implikacijas to, ką vadinate egzistenciškai svarbia architektūros puse? Ar modernizmas apskritai domėjosi tokio pobūdžio menine artikuliacija?

Kyla pagunda apibendrinti, kad modernizmui būdin-ga didžiulė įvairovė ir daugeliu atžvilgių vis dar esame modernistinio projekto dalis. Priskirti jam kokius nors konkrečius būdvardžius gana sudėtinga, nes egzistuoja daugybė „modernizmų“ ir jų vis dar atsiranda kone kas-dien. Tą konstatavus, modernizmo sąvoką galima vartoti, kalbant kai kuriomis temomis, kad prasmingai apibūdin-tume XX a. ir materialinę jo kultūrą, ypač architektūrą.

Atsakydamas į jūsų klausimą, norėčiau aptarti du as-pektus. Pirmiausia dvinarė sistema, kuria Mircea Elia-de grindžia savąją šventumo ir profaniškumo teoriją, jau nebetinka, kai kalbame apie sekuliarųjį modernizmo šventumą. Didžioji dauguma Louis Kahno, Luiso Barra-gano, Tadao Ando, Peterio Zumthoro, Johno Hejduko kūrinių – čia pasitelkiu vos keletą akivaizdžiausių pavyz-džių – neabejotinai tyrinėja ir išreiškia dvasines temas tiek sekuliariuose, tiek šventuose statiniuose, o juos visus galima apibūdinti kaip begalinius iš prigimties.

Antra, pažvelgę, kaip moderniuose religiniuose statiniuose atkartojamas simbolinis kelio naratyvas, matome aiškų šio amžinojo simbolio tęstinumą ir in-

4 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

terpretacijas. Pateiksiu vieną pavyzdį, iliustruojantį, kaip kelionę į šventąjį centrą intepretuoja modernioji architektūra. Antai Klipane, Švedijoje, mažutė Šv. Pe-tro parapijos bažnyčia, kurią suprojektavo Sigurdas Lewerentzas, turi apskritimo formos įėjimą – taip sim-boliškai perteiktos kelio, apibūdinančio „tamsią sielos naktį“, apie kurią kalba Šventasis Kryžiaus Jonas, ir šviesos, kurią mums žada Evangelija pagal Joną, idėja. Brošiūroje, skirtoje Šv. Petro bažnyčiai, rašoma, kad įėji-mą į pastatą rasti nelengva, ir taip emblemiškai įkūnyta mintis apie siaurus vartus į Dangaus karalystę – aliuzija, kurią veikiausiai turėjo galvoje evangelijų Jėzus. Įėjimas ir ritualinis kelias į Lewerentzo bažnyčią primena piligri-minės kelionės į šventąjį centrą simbolius, o juos įkūnija materiali modernizmo kalba. Tai nėra įsitikinimo kelias, bet veikiau toks, kuris kalba apie žmogaus inkarnacijos paslaptį ir labirintą, vedantį dieviškumo link.

Kai kurių moderniosios architektūros ir urbanistikos „tėvų“, pavyzdžiui, Le Corbusier ir jo pasekėjų, susibūru-sių po CIAM’o vėliava, gana keistas ir painus santykis su architektūros paveldu. Savo naujausioje knygoje įžval-giai konstatuojate: „Iš visų menų tik istoriškai reikšmin-ga architektūra sugeba vienu metu aprėpti ir praeitį, ir dabartį, sukurdama tikrą hermeneutinį ratą.“ Kita ver-tus, ne paslaptis, kad dalis moderniosios architektūros

akivaizdžiai susijusi su sąmoningu (veikiau ideologiškai angažuotu) siekiu pertraukti šį ratą tam, kad būtų išreikšta moderniosios epochos dvasia. Kokios kultūrinės šio esmingo pertrūkio pasekmės?

Pirmoji mano reakcija būtų tokia: turėtu-me susitarti, ką turime galvoje, kalbėdami apie modernizmą, kurio, kaip teigia Neilas Leachas, „beveik neįmanoma apibrėžti“. Ar tai laikotarpis? Ar stilius? Ar viskas kartu? Jei laikysime jį laikotarpiu, bus gana sunku nu-statyti, kada jis prasideda (ar baigiasi, jeigu jis iš tikrųjų baigėsi). Kennethas Framptonas modernizmo pradžią sieja su europine Apš-vieta, kai naujas istorijos supratimas privertė kvestionuoti klasikinius Vitruvijaus teigi-

nius. Kiti autoriai modernizmo pradžią įžvelgia XIX a. technologinėje raidoje, dar kiti tvirtina, esą jis prasidėjo ir baigėsi XX a. Dauguma, regis, sutaria, kad tarpukaris (trečiasis ir ketvirtasis dešimtmečiai) Europai buvo itin reikšmingas ir produktyvus. Jei modernizmą laikysime stiliumi, tada susidursime su gausybe prieštaringų api-brėžimų, dažniausiai nulemtų to, į ką sutelkiamas dė-mesys šiuo palyginti trumpu laikotarpiu.

Modernizmas dažnai apibūdinamas, pasitelkiant nuolatos cituojamas moderniųjų architektų ištarmes ir jų polemikos kanoną. Istorinė modernistų „komanda A“ galbūt nuveikė iš tikrųjų daug, kurdama architek-tūrą, tinkamą jų laikmečiui, tačiau taip pat laisvai jie naudojosi ir istoriniais šaltiniais. Gerai žinomos re-nesansinės Le Corbusier šaknys, Mieso klasicizmas, Wrighto sąsajos su menų ir amatų sąjūdžiu… Netgi Loosas, teoriškai bene artimiausias antistiliui ir tai mo-dernizmo pusei, kuri labiausiai smerkė ornamentą, su poetišku įkvėpimu aukštino Alpių namelių grožį ir ga-lėjo, Adorno žodžiais tariant, pademonstruoti „kai ku-riuos nusistebėtinai buržuazinius bruožus“. Piktinda-miesi „didžiosiomis tuščiomis mūsų viešosios aplinkos skylėmis“, pasak Charleso Moore’o, veikiausiai turime galvoje vadinamąjį korporacinį modernizmą. Tokio pobūdžio modernizmas bent iš dalies laikomas stilis-tiškai, formaliai ir neteisėtai atsiradusiu moderniosios

Namelis Alpėse

5K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

architektūros palikuoniu. Jo pasirinktas medžiagų ir architektūrinės kalbos asambliažas pasirodė labai pa-rankus kurti stebinantį, dvasiniu atžvilgiu bukinantį vienodumą, – turiu galvoje visus šiuolaikinės dirbtinės aplinkos „firmavaizdžius“ ir „blankoraižius“ [turimas omenyje jų blankumas, – A. S.].

Rašydamas apie tai, ką pacitavote, labiausiai norėjau pabrėžti architektūros profesionalumą, jos gebėjimą byloti materialia kalba. Šiuolaikiniai korporatyvūs „fir-mavaizdžiai“ ir „blankoraižiai“ iš dalies apibūdina tai, ką mes laikome kultūra, arba tai, kas mums yra priimti-na, galingųjų manymu. Tačiau vis tiek nesumažina nei senųjų, nei moderniųjų kūrinių reikšmės, to, ką neretai iškalbingai vadiname „žmogiškų sąlygų“ sudarymu ir kas galbūt prasmingiau įterpia mus į pasaulį.

Praėjusio amžiaus intelektualinei atmosferai nemenką poveikį padarė reiškinys, kurį žinomas prancūzų mąstyto-jas ekonomistas Serge’as Latouche’as pavadino „pasaulio vesternizacija“. Turiu galvoje tai, kad globalizuota ekono-mika ir finansai, sparti vakarietiškų technologijų plėtra ir kitos tendencijos smarkiai pakoregavo tiek architektų tiks-lus, tiek materialiąją architektūros išraišką. Vienas iš pa-darinių – meninės ir kūrybinės produkcijos vienodėjimas, apie kurį jau užsiminėte. Lygia greta atsisakoma architek-tūros ir statybos tradicijų (kai kurie autoriai teigia, kad jos piktybiškai iškraipomos), mažėja regioninė įvairovė, kartu neišvengiamai susitraukia sakralinė dimensija, ankstesnės architektūrai svarbios prasmės nuvertinamos… Pastarai-siais dešimtmečiais tai pastebima įvairiausiuose pasaulio kampeliuose. Ar įžvelgiate kokių nors prošvaisčių, kad dabartinei ar post(post)moderniai architektūrai pavyks atgauti bent dalį „prarastos teritorijos“?

Senomis priemonėmis atgaivinti šventumo nepavyks. Regis, būtų galima tvirtinti, kad tradicinė kultūra tampa ne tik neįmanoma, bet ir nepasiekiama, o kartu netinka-ma mūsų laikams. Galbūt ji sukūrė kultūrinę santalką ir suvienodino tikėjimo sistemas su joms tarnaujančia ar-chitektūra – visa tai iki šiol žavi, tačiau tai buvo padaryta socialinės hierarchijos ir teritorinių pretenzijų sąskaita. Tam tikru mastu suvienodinta ir nuspėjama kultūrinė aplinka, mano įsivaizdavimu, padeda jaustis patogiai,

tačiau tą komfortą užtikrina savižina, priklausanti nuo autonomijos laipsnio. Modernioji epocha galbūt įdiegė individualizmą, o šis iškėlė atitinkamą materialinę kultū-rą, mums atrodančią ydinga, tačiau iš jos atsirado ir savis-tabos kultūra, kuri žmogiškojo išganymo požiūriu galbūt yra perspektyviausia. Stoti akistaton su savo neurozėmis, kurių nemaža dalis turi priešistorines šaknis, bandyti jas perprasti ir galbūt transcendentiškai peržengti yra vienas iš modernizmo siekinių, socialinis jo aspektas. Tai, kad daugybė architektūros pavyzdžių patys sukelia „dirbtines neurozes“, neturėtų atgrasyti nuo savistabos ir supratimo, kad dirbtinė aplinka turi būti kuriama nesavanaudiškai. Tai geriausia, ko gali tikėtis architektūra.

Neretai kultūros supratimą sujaukia nusiteikimas, kad naujovės – tai geriausia tobulėjimo priemonė. Vis dėlto emocinė individo pusiausvyra, prisirišimo prie vietos po-jūtis priklauso nuo tam tikro tęstinumo. Gyvensenai di-delę įtaką daro kasdieniniai ritualai, priklausantys ir nuo tam tikro aplinkos stabilumo. Nors mes galbūt ir esame modernūs, tačiau Carlas Jungas teisingai sakė: „Mūsų psichiką sudaro ne tik dabartis. Ji siekia priešistorinius laikus.“ Kitais žodžiais tariant, gyvenimo tęstinumui ir žmogaus psichikai būtina stabili ir giliai prasminga aplin-ka. Puiki architektūra siekia būtent to, todėl ji tokia ir lai-koma, nes kartu yra ir senovinė, ir amžinai nauja.

Pastaruoju metu permąstomos ankstesnės nuostatos, kurios pasirodė esančios klaidingos arba yra klaidingų premisų, įsišaknijusių praėjusiame amžiuje, produktai. Tradicinė kultūra visada išsaugo glaudžius ryšius su aplinka. Ar sąjūdis už tvarią (darnią) architektūrą ir ur-banistiką galėtų pasinaudoti tradicine išmintimi ir žinio-mis, kuriomis rėmėsi namudinė (vernacular) statyba?

Tvarumas ir darna (sustainability) daugeliu atžvil-gių tapo nauja religija. Įgimtą pagarbą gamtai visa tai leidžia derinti su technologijų fetišizavimu ir polinkiu moralizuoti. Kurti tvarią ateitį, suprantama, yra svar-biausias pašaukimas, o kaip tą darome, yra nemalo-niausia problema. Dirbtinė aplinka atlieka svarbiausią vaidmenį, nes žmonių sukurtas problemas perrengia naujais apdarais. Dabartinė neginčytinai siaubinga si-tuacija teikia ir unikalią galimybę architektams suvai-

6 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

dinti pagrindinį vaidmenį, susijusį ne vien su tvarumu, bet ir su visu žmonijos sveikatos ir gerovės kompleksu. Siekti energetinio statinių efektyvumo yra tik viena iš lygties dalių. Galbūt dar svarbiau yra permąstyti gyven-viečių, miestų ir priemiesčių sandarą, – tai klausimai, į kuriuos ieško atsakymų urbanistinis planavimas ir pro-jektavimas. Be to, turėtų rūpėti ir aplinka, skatinanti sveikai gyventi ir teikianti dvasinę atgaivą.

Neseniai pirmininkavau konferencijai, pavadintai „Urbanistika, dvasingumas ir gerovė: tyrinėjant praeitį ir dabartį, tyrinėti ateitį“, joje dalyvavo architektai, pro-jektuotojai, teologai, asmenys, atsakingi už visuomenės sveikatą. Ją parėmė Harvardo universiteto Teologijos, Visuomenės sveikatos katedros, Tarptautinis architek-tūros, kultūros ir dvasingumo forumas. Buvo aptariama miestų istorija ir architektūra, kuriama, vadovaujantis dvasine motyvacija ir principais, analizuojama šiuolai-kinė urbanistinė aplinka ir ją formuojančios jėgos, ban-dyta įžvelgti ateities, puoselėjančios prasmingą, tvarią, dvasiškai įkvepiančią aplinką ir architektūrą, perspek-tyvas. Taigi nagrinėjome gausybę klausimų – nuo tra-dicinių visuomenių iki dirbtinės aplinkos, atskleidžian-čios mums tekusių iššūkių svarbą, net iki šiuolaikinio sveikatos mokslo ir socialinės gerovės. Kitaip tariant, siekta parodyti visą situacijos sudėtingumą.

Tačiau iškart noriu pridurti, kad naiviomis geresnės ateities vizijomis nesidomiu, man labiau rūpi atskleisti ir nagrinėti problemas, su kuriomis susiduriame dabar, ir galbūt patarti, kaip kiekvienas galėtume prisidėti prie ben-drų pastangų. Kitaip tariant, nors visai tinkamas dalykas kalbėti apie dvasiškai pakylėjančias vietas, iš kurių turė-tume pasimokyti, tačiau, jei mūsų svarstymai bus atsieti nuo plataus klausimų spektro, susijusio su socialiniais ir ekonominiais skirtumais, galimybėmis patenkinti būsto, švietimo, transporto, paslaugų ir kitus gyvybiškai svar-bius poreikius, mūsų pastangos virs dar viena elitizmo, atitrūkusio nuo realaus gyvenimo, atmaina.

Šiuolaikinės kultūros santykis su religija yra labai su-dėtingas dėl įvairių priežasčių, kurių neįmanoma aptarti tokios apimties pokalbyje. Tačiau kai kur, ypač dalyje Eu-ropos šalių, labai įtariai žvelgiama į bet kokias religingu-

mo apraiškas. Ir vis dėlto yra nemažai požymių (tą rodo net dabartinė populiariosios kultūros industrija), kad ilgimasi dvasinės erdvės, vertikaliosios dimensijos, šven-tumo… Ar šiuolaikinė kultūra reaguoja į tokius sąmonės pokyčius? Ar architektams, kitiems specialistams, susi-jusiems su dirbtinės aplinkos kūrimu, rūpi, kad aplinka darytųsi žmoniškesnė, negu buvo praėjusiame amžiuje, kuris paliko daugiau problemų negu rado sprendimų?

Architektūros laukas toks įvairus ir skirtingas, kad jį charakterizuoti, juo labiau kategorizuoti nėra lengva. Be to, derėtų būti itin atsargiems, preskriptyviai siūlant, kaip įveikti architektūros ir dirbtinės aplinkos ydas. Turint tai galvoje, galima sakyti, kad šiuolaikinei architektūros edu-kacijai ir praktikai netrūksta noro „kurti pasaulyje žmo-niškesnę aplinką“. Įveikėme ilgą kelią nuo kritiško, bet formaliai visiškai nihilistinio poststruktūralizmo iki sti-listiniu požiūriu išlaisvinančio, tačiau ne mažiau ciniško postmodernizmo, nors abi šios „minties mokyklos“ dar nėra visiškai išnykusios. Architektūros studentai dažnai įsivaizduoja savo profesiją kaip pašaukimą pagerinti pa-saulį, mano akimis žiūrint, šis pojūtis pastaruoju metu ypač sustiprėjo. Studentams siūlau sakralinės architek-tūros kursus ir dirbtuves, pristatau socialiai angažuotus prieinamo būsto projektus – tiek vienu, tiek kitu jie en-tuziastingai domisi. Akademikai jau irgi darosi atviresni diskursams, susijusiems su dvasiniais klausimais, nors tai dar neišeina už akademijos ribų. Pavyzdžiui, kai prieš septynetą metų įkūriau Tarptautinį architektūros, kultū-ros ir dvasingumo forumą, didžiąją dalį jo narių sudarė akademinio sluoksnio atstovai. Ši organizacija nuolatos auga, jai priklauso nemažai architektų praktikų, kurie savo darbe remiasi dvasingumu, jį išreiškia. Surengėme jau še-šis simpoziumus, skirtus aptarti architektūros santykiui su dvasingumu. Galbūt šiuolaikinė kultūra laiko religiją privačiu reiškiniu, o architektūra yra ne mažiau sekuliari negu buvo praėjusiame amžiuje, tačiau pamažu įsitvirtina supratimas, kad žmonija iš prigimties nusiteikusi gyventi kolektyviai ir būtent pirmykštė, dvasingumo nepraradusi prigimtis teikia didžiausią viltį, kad mėginimai įsivaizduo-ti ir kurti geresnę ateitį nebus beprasmiški.

Dėkoju už pokalbį.

7K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

Straipsnyje „Ar tai Vakarų savižudybė?“ (bernar-dinai.lt 2014-08-27) Richardas Kochas ir Chri-

sas Smithas pripažįsta, kad Vakarų civilizacija nuo 1900-ųjų padarė didžiulę pažangą įvairiose srityse, nors pastaruoju metu jai, deja, stinga pasitikėjimo savimi. Visuomenę apėmusi vidinė krizė. Išeičių siūloma ieškoti, pasitelkiant „sėkmės veiksnius“ – krikščionybę, optimizmą, mokslą, ekonominį augimą, liberalizmą ir individualizmą. Kocho ir Smitho ma-nymu, tai „šeši Vakarų civilizacijos stulpai“, šešios atramos tolesnei Vakarų civilizacijos statybai.

Kas galėtų būti bendra tarp globalių klausimų, kuriuos aptaria minėti autoriai, ir aplinkos kūrybos, apie kurią čia ketinu kalbėti? Atsakymas paprastas: aplinkos kūryba, jeigu pažvelgsime į ją plačiau, yra išskirtinai svarbi visuomenės gyvenimo dalis. Ji turi ne tik materialųjį, bet ir dvasinį pamatą. Ant šių pamatų laikosi egzistenciniai visuomenės orien-tyrai. Tad pasvarstykime, ar visos Kocho ir Smitho išvardytos idėjinės atramos stiprina visuomenės pa-sitikėjimą savimi, nuteikia praktinei veiklai, ypač aplinkos kūrybai? Šis klausimas svarbus ir Lietuvai, vis smarkiau įsibėgėjančiai liberalizmo greitkeliu.

Albertas LAMAUSKAS

Šiuolaikinio liberalizmo dikTaTūra ir aplinkos kūryba

Krikščionybės skleidžiamas tikėjimas, be abejo, skatina žmones atjausti vieniems kitus, atsakingai elgtis, kontroliuoti save, laikytis moralaus gyveni-mo būdo, siekti susiklausymo ir santarvės. Visa ko pagrindu krikščionybė laiko dorovę. Jos skelbiamų vertybių reikšmė visuomenės ugdymui neabejotina. Mokslas irgi išskirtinai svarbus – be jo civilizacijos pažanga sustotų. Pastangos, turinčios mokslinį pa-grindimą, jeigu jos nukreiptos siekti, kad ekonomi-kos augimas būtų subalansuotas, sužadina visuome-nės tikėjimą ateitimi, nuteikia optimistiškai. Tačiau labai keista, kad tokiomis pat patikimomis Vakarų civilizacijos atramomis laikomi ir liberalizmas su in-dividualizmu, nors akivaizdu, kad būtent dėl jų tasai statinys yra smarkiai pakrypęs, braška ir kelia rimtą pavojų visiems savo gyventojams.

Pirmieji liberalizmo daigai pasirodė XVII–XVIII a. Vakarų Europoje, idėjos suvešėjo XIX a. Ankstyvieji liberalizmo ideologai siekė užtikrinti socialiai atsa-kingo žmogaus laisves. Asmeninė atsakomybė, garbė ir orumas jiems nebuvo svetimi jausmai. Jaustis atsa-kingam už savo veiksmus buvo viena iš labai svarbių liberalaus elgesio normų, saugiklis, užtikrinantis,

8 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

kad ekonominė veikla neperžengs padorumo ribų. Liberalizmo pirmeiviai nepropagavo nežabotos in-divido laisvės. Deja, įsivyravus ekonominiam libera-lizmui, pirminė jo doktrina išsigimė – aukščiau už kitus interesus buvo iškelta ekonominė nauda. Svar-biausias individo tikslas – turtas ir asmeninė sėkmė. Socialinė nelygybė yra natūrali ir net prasminga, jos įveikti neįmanoma ir nereikia. Valdymas – turtin-gesniųjų privilegija. Ne intelektas, ne išsilavinimas, ne kultūrinis išprusimas ar profesinė patirtis laikyti-ni valdančiųjų privalumais, bet materialinių išteklių kiekis ir su tuo susijusi finansinė galia bei įtaka. Pa-gal tai asmenys priskiriami visuomenės elitui.

Atšiauriausi ekonominio liberalizmo bruožai iš-ryškėjo posovietinėje erdvėje, kuriai priklauso ir Lietuva. Socialiniu atžvilgiu humaniškesnio šiaurie-tiškojo socialliberalizmo idėjos mūsų šalį, pakilusią naujam gyvenimui, deja, aplenkė. Lietuvoje atsirado specifinė liberalizmo atmaina (sąlygiškai vadinsime ją šiuolaikiniu liberalizmu).

Visuomenė ėmė suvokti save kaip nevaržomų ir ne-sivaržančių individų minią. Kad ir kaip keista, perim-dami Vakarų pasaulio tvarką, kuri nuo seno siejama su idealistinių pažiūrų sistema, įtvirtinome šiuolaiki-nę liberalizmo doktriną, kuri iš esmės yra vienpusiš-kai materialistinė. Nuoseklus liberalizavimas anaiptol nesustiprino Lietuvos pamatų. Prasidėjo spartus savi-tikslis materialinio turto kaupimas. Atrasti nešvarūs greito praturtėjimo šaltiniai. Svaigino laisvė nesijausti socialiai atsakingiems. Uždaras individualizmas ska-tino egocentriškai siekti karjeros ir asmeninės nau-dos, nesilaikant moralės normų. Stipresniojo jėga ir teisė tapo savaime suprantamais dalykais. Gyvybiškai svarbūs viešieji interesai atsidūrė užribyje. Socialinė atskirtis, įgaunanti vis grėsmingesnį mastą, daug ką privertė skalsesnės duonos ieškoti svetur…

Bėda ta, kad dailus šiuolaikinio liberalizmo fra-kas buvo užvilktas ant panešiotų socialdarvinizmo apatinių… Liberaliosios moralės prasilenkimas su krikščioniškąja etika ir dorove lėmė dvasinį indivi-dų susidvejinimą. Šiuolaikinė visuomenė vis labiau jaučiasi sutrikusi, jos nerimas ir nusivylimas tuo, kas vyksta, regis, jau pasiekė kritinę ribą. Pažvelkime į tai per aplinkos tvarkymo prizmę.

Aplinkos išteklių liberalaus perskirstymo padariniai

Aplinkos planavimo specialistai, mokslininkai nuo pat Lietuvos nepriklausomybės pradžios aiškino, kad laisvosios rinkos sąlygomis reikia labai apgal-votai reglamentuoti aplinkos išteklių naudojimą ir tvarkymą. Dar 1991 m. buvo nutarta parengti kom-pleksinį Lietuvos kraštotvarkos planą. 1992–1994 m. Lietuvos statybos ir architektūros mokslinio tyrimo institutas sudarė detalias rekreacinių teritorijų sche-Visuomeniniu atžvilgiu neatsakingo laisvės realizavimo schema

X1... Xn individų ar jų grupių padriki veiklos rezultatai

9K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

mas – išanalizavo turimus išteklius, jų potencialą, naudojimo galimybes. Tikėtasi, kad schemos pra-vers, sistemiškai plėtojant rekreacijos verslą, taigi visa Lietuva iš to turės nemažą ekonominę naudą. Deja, kraštotvarkos plano rengimas buvo sustab-dytas. Administracinių rajonų rekreacinės plėtros schemas biurokratai nukišo į stalčių. Svarbūs turiz-mo kompleksai, pavyzdžiui, tokie kaip Zarasų poil-sio ir turizmo bazė, buvo skubiai privatizuoti. Nega-na to, sukurta „tvarka“, leidžianti grąžintiną žemę iš prastos vietos „perkelti“ į tinkamesnę. Buvo karčiai juokaujama, kad mokslininkai ne veltui triūsė, da-rydami Lietuvos administracinių rajonų rekreacinės plėtros schemas, kuriose smulkiai sužymėjo vertin-gas gamtines teritorijas, aprašė rekreacinius ište-klius. Apsukresni žemvaldžiai iš to ir sužinojo, kur perkelti neišvaizdžius savo turimos žemės plotus. Unikaliuose gamtos kampeliuose užvirė individualių vilų statybos. Vertinga, saugotina gamtinė aplinka buvo intensyviai urbanizuojama. Savavališkos staty-bos tapo norma. Rekreacinių teritorijų „okupacija“ apie 1995–1998 m. bene sparčiausiai vyko Lazdijų rajone. Kai pradėta rengti Veisiejų regioninio par-ko planavimo schemą, paaiškėjo, kad skubota ežerų

pakrančių privatizacija užkirto kelią sukurti darniai veikiančią vandens turizmo sistemą.

Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo sche-mą 1993–1994 m. parengę Lietuvos statybos ir archi-tektūros instituto mokslininkai perspėjo, kad prasidė-jęs chaotiškas kultūros paveldo objektų privatizavimas sukels daugybę pragaištingų padarinių, nors ši unikali teritorija ir yra saugoma valstybės. Seimas, atsižvelg-damas į nuogąstavimus, pažadėjo parengti ir patvir-tinti specialų teisinį privatizacijos reglamentą, skirtą Kuršių nerijos nacionaliniam parkui. Deja, kaip sako-ma, „pažadėsi – patiešysi, netesėsi – negriešysi“, taigi toks dokumentas neatsirado. Poilsio namus, senąsias kuršių sodybas Kuršių nerijoje be jokių apribojimų privatizavo atvykėliai nuvorišai ir įsirengė uždarus apartamentus, skirtus asmeniniam poilsiui. Senie-ji gyventojai, iki tol palaikę istorines Kuršių nerijos buities tradicijas, puoselėję aplinkos savitumą, buvo išstumti. Senosios žvejų sodybos, pertvarkytos vasa-ros poilsio reikmėms, iki šiol kelia nemažai rūpesčių Kuršių nerijos nacionalinio parko priežiūros tarnybai. Neringos savivaldybė savo ruožtu sprendžia kitą gal-vosūkį: vietiniams žmonėms trūksta gyvenamojo plo-to, o namams statyti nepakanka nei sklypų, nei lėšų.

Verslo interesų samplaikos rezultatas Kaune: „Akropolis“ ir šalia iškilę Sporto rūmai užtvėrė įspūdingo Nemuno slėnio kraštovaizdžio panoramą

10 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

Ydingai liberalizuotas teritorijų planavimas

Teritorijų planavimas yra civilizuotai vykdomo aplin-kos tvarkymo ir pritaikymo įvairiai veiklai pagrindas. Bene svarbiausias šiuo atžvilgiu yra bendrasis terito-rijų planavimas, kuris numato ilgalaikę darnios teri-torijų plėtros perspektyvą. Tai planingo urbanistinio ir architektūrinio aplinkos tvarkymo rėmai, pagrįsti įvairiapuse moksline aplinkos analize, kurią atlieka

įvairių sričių specialistai. Deja, komercinei veiklai, norinčiai iš savo veiklos kuo greičiau gauti pelną, toks planavimas neparankus, nes nuostatos, išreiš-kiančios ilgalaikius strateginius viešuosius interesus, dažnai nesutampa su konjunktūriniais komerciniais šios dienos interesais. Todėl liberalių pažiūrų politi-kai teritorijų planavimo pamatus nuolatos bando „iš-klibinti“. Paliekamos įvairios landos, kad būtų galima kaitalioti miestų ir gyvenviečių bendruosius planus.

Motyvacija paprasta – reikia sudaryti kuo palankesnes sąlygas greitoms in-vesticijoms ir ekonomikos augimui, nesvarbu, kad tai daroma viešojo in-tereso sąskaita.

Dažnai kaitaliojant bendrojo plana-vimo dokumentus, apsukruoliams p avyksta „nusavinti“ miestų, miestelių, gyvenviečių viešąsias erdves, reikalin-gas poilsiui ir socialinei infrastruktū-rai. Tuos plotus okupuoja komercinės paskirties objektai, kurių statytojams ir naudotojams nusispjauti į kraštovaiz-džio vertybių apsaugą. Stambūs preky-bos centrai, pastatyti senamiesčiuose, išstumia smulkias, turistams patrau-klias krautuvėles, bet blogiausia, kad suardomi svarbūs teritoriniai ryšiai, išbalansuojama inžinerinė infrastruk-tūra, žalojamas vietovaizdis ir t. t. Ur-banistinė plėtra įgauna iškraipytą pavi-dalą – vis dažniau pasitaiko atvejų, kai, siekiant sumažinti statybų kainą ir gauti kuo didesnį pelną, gyvenamuosiuose kvartaluose visai nepaliekama vietos nei viešosioms erdvėms, nei socialinei infrastruktūrai. Vargu ar gautoji viena-dienė ekonominė nauda kompensuos tuos praradimus ir nuostolius, kuriuos patiria miestai, tapę nepatogūs gyventi žmonėms.

Teritorijų planavimo įstatymo nau-jausi pakeitimai dar labiau pablogino

Istorinės atminties erzacas – Kauno Laisvės alėjos šaligatvio grindinys ir šiuolaikinė

užeiga garsios tarpukario laikų Konrado (vėliau – „Tulpė“) kavinės vietoje.

11K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

padėtį. Užsimota liberalizuoti ne tik teritorijų pla-navimo procesą, bet ir aplinkos naudojimo regla-mentavimą. Kyla pavojus, kad ištekliai bus naudoja-mi dar neracionaliau, o miestų ir gyvenviečių plėtra taps visiškai padrika. Taigi, bendrasis planavimas, kuris turėtų būti ilgalaikio perspektyvinio teritorijų tvarkymo pagrindas, paverčiamas niekiniu, uždegant žalią šviesą urbanistinei savivalei.

Neatsakingas aplinkos tvarkymas

Lietuvai vos atkūrus Nepriklausomybę, šiuolaikinio liberalizmo šalininkai užsimojo privatizuoti infras-truktūrą, pritaikytą socialinėms reikmėms. Viešosios erdvės, skirtos žmonių sveikatinimui, vaikų fiziniam ugdymui, suaugusiųjų sportui, poilsiui, rekreacijai, buvo perduotos tvarkyti privačiam verslui. Privati-zuotos ar ilgam laikui išnuomotos viešosios erdvės tapo komercinių manipuliacijų objektu. Daugelis iš jų apleistos, nugyventos arba jų paskirtis pakeista. Pavyzdžiui, ilgą laiką buvo nuomojamas ir tų nuomi-ninkų labai prastai tvarkomas Kauno Dainų slėnis, kuriame vyksta svarbūs reprezentaciniai miesto ren-giniai. Tikra Laikinosios sostinės gėda tapo parkas, pavadintas Ldk Vytauto vardu, – kadaise buvusi jau-ki miestiečių poilsio, vaikų žaidimų vieta virto ap-gailėtina apšepusia teritorija, kuriai tvarkyti, matyt, neskiriama nė cento, nors čia vykstantys abejotinos vertės pramoginiai renginiai, ko gero, duoda nemažą pelną. Neatsakingas požiūris į aplinkos tvarkymą, ži-noma, yra ne vien Kauno yda, viešosios erdvės mer-dėja ir daugelyje kitų Lietuvos miestų bei miestelių.

Ne tik nesilaikoma privalomų aplinkos naudojimo ir tvarkymo reglamentų – pradėta nebaudžiamai nio-koti saugomas istorines urbanistines erdves. Su ypač agresyviais išpuoliais susidūrė kultūros paveldas – li-beralių pažiūrų ekspertai užsimerkę laimina staty-bas, užgožiančias saugomą aplinką. Kaune sunaikinta nemažai tarpukario pastatų interjerų su istorinės at-minties ženklais. Nebeliko ir kai kurių labai įdomių sovietmečio architektūros pavyzdžių, liudijusių, kad pažaboti laisvą dvasią ne visada pavyksta net ir tota-

litariniams režimams. Dalį paveldo neatitaisomai su-žalojo drastiški architektūriniai pakeitimai. Niekina-mą požiūrį į aplinkos kūrybą ir saugotiną urbanistinę aplinką liudija naujadarai, atsiradę, pavyzdžiui, Kauno Naujamiestyje. Vienas iš tokių – Laisvės alėjoje, šalia savivaldybės, ant seno pastato užrioglintas „stiklainis“, ko gero, nusižiūrėtas pramoniniame kažkurios šalies miesto rajone. Antras – ant istorinės Kauno senamies-čio ribos, šalia gynybinės sienos bokšto, pastatytas daugiaaukštis, įžūliai nesiskaitantis su miesto istorija. Šie du plačiai pagarsėję pavyzdžiai rodo, kad liberaliu mąstymu grindžiamas aplinkos tvarkymo administra-vimas nuolankiai paiso egocentriškų verslo interesų, o aplinkos architektai su vadinamaisiais ekspertais tuos interesus aklai ir klusniai įgyvendina.

Pinigingi rėmėjai labai dažnai ir menininkus su-gundo nepaisyti vietos dvasios (genius loci). Graudus pavyzdys – Nidos centre, nevykusiai parinktoje skve-ro vietoje, pastatyta nuogos undinės skulptūra, dedi-kuota legendinei Neringai. Reikia nemenkos meninio požiūrio „laisvės“, kad sugalvotum kuršių legendoje minimą milžinę Neringą, supylusią kopas, „po sunkių darbų išsimaudžiusią ir džiovinančią savo plaukus“, paversti infantilia seksualios išvaizdos mergele. Ir ta „grožybė“ raivosi pačiame Kuršių nerijos nacionali-niame parke, netoli jo administracinio centro. Atro-do, visi bus pamiršę, kad šio parko pareiga – saugoti

„Neringa“ Nidos centro skvere. Skulptorius Juozas Ruzgas

12 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

ne tik gamtą ir senąją kuršių architektūrą, bet ir saky-tinį paveldą apie Kuršių neriją. Deja, liberalus požiū-ris užgožia tikslus, kurių derėtų siekti.

Dar viena bėda – mechaniškai mėgdžiojamos už-sieninės mados. Kopijuojami ir stereotipiniai aplinkos tvarkymo modeliai, paplitę globaliu mastu. Dažnai įrodinėjama, esą būtinai reikia į mūsų erdvę perkelti vadinamąsias modernias tendencijas, sekti pasaulio di-dmiesčių pavyzdžiais. Tokie „nusižiūrėjimai“, tiesiogiai neišplaukiantys iš mūsų poreikių ir aplinkos ypatumų, tampa provincialia primityviai suprasto aplinkos mo-dernizavimo išraiška (akmeninės sagos ir kiti akme-niniai kliuviniai pėstiesiems Kauno Laisvės alėjoje, „vamzdis“ Vilniaus Neries krantinėje ir pan.). Liberaliai atsainus meno kūrėjų požiūris į vietos dvasią susipina su kūrinių prasme, suprantama tik patiems jų kūrėjams. Tai didina kūrybos atskirtį, susvetimėjimą tiek su aplin-ka, tiek su visuomene, nors turėtų būti atvirkščiai, nes viešosiose erdvėse esantys kūriniai be estetinės funkcijos turi dar ir socialinę – sutvirtinti bendruomeninius ry-šius, praturtinti nacionalinę tapatybę ir pan.

Kaktomuša su gyvybiškai svarbiais visuomenės interesais

Aplinkos kūrybai ir ją palaikančiam mokslui, jeigu jie neduoda tiesoginio pelno čia ir dabar, liberalioji terpė neskiria deramo dėmesio, juo labiau – pakankamos paramos. Mokslinė aplinkos kūrybos analizė, metodi-nis jos pagrindimas, kritiškas įvertinimas laikomi ne-būtinais dalykais. Tokios svarbios sisteminio aplinkos tvarkymo sritys kaip urbanistika, architektūra, gamto-sauga, paveldotvarka ir pan., stokoja tvirčiau argumen-tuoto teorinio pagrindo. Ar ne todėl naujieji statiniai taip žiauriai darko savitas istorines urbanistines erdves, žaloja vertingą gamtinį kraštovaizdį? Bedvasės stiklo ir plieno dėžės, masiškai paplitusios daugelyje šalių, „su-kaltos“ naudojant standartines industrines priemones, simbolizuoja sausą ir agresyvų prakticizmą. Liberalus vartotojiškas urbanistinių stereotipų taikymas neduo-da ir negali duoti gerų vaisių. Šiuolaikiniuose statiniuo-se vyraujantis tarptautinis „komercinis“ stilius atspindi

verslo galią ir tikslus, tačiau „tų griozdų“ dominuojama aplinka, netekusi savitumo ir neišreiškianti vietos dva-sios, yra šalta, nejauki, atstumianti. Deja, šiuolaikinio liberalizmo (nesvarbu, kokiai partijai priklausytų) šalininkai, kuriantys įstatyminę aplinkos naudojimo ir tvarkymo priežiūros bazę, nėra suinteresuoti keisti susiklosčiusios padėties. Ydingą tvarką įtvirtina ir šios srities administravimas. Aplinkos ministerijos padali-nys, kuruojantis architektūrą ir urbanistiką, nebando ieškoti išeities, matyt, esamą padėtį laiko pakankamai gera. Žemesnėje – savivaldos – grandyje miesto arba rajono vyriausiasis architektas, būdamas vietinės admi-nistracijos tarnautojas, negali užtikrinti teritorijų pla-navimo, ypač bendrojo, efektyvios kontrolės, nes neturi tiesiogiai valstybės jam suteiktų įgaliojimų ginti viešą-jį interesą. Taigi privalo paklusti savivaldybės tarybos sprendimams, o jiems didelę įtaką daro verslo lobistai. Ydingas ratas užsidaro ir rieda toliau, traiškydamas unikaliausius gamtos ir žmonių kūrinius…

Idealistiniai šūkiai, kuriuos kartais ima deklaruoti liberalaus sukirpimo politikai (vėl pabrėžiu: nesvar-bu, kokiai partijai jie priklauso) taip ir lieka vien gražiomis deklaracijomis, nes pirmenybė teikiama ekonominiams tikslams, o jie neleidžia kompleksiš-kai pažvelgti į gyvybiškai svarbius visuomenės inte-resus. Abejingumas aplinkos savitumui, istoriniam paveldui, pagarbos gamtos vertybėms stoka dar la-biau užaštrina socialines problemas. Žmonės ima ne-vertinti savo aplinkos, o galų gale ir savo šalies. Ener-gingiausi, darbingi, išsilavinę asmenys emigruoja į užsienį, daugiausia į ES šalis. Tai silpnina Lietuvos genofondą, kelia pavojų tautinei tapatybei. Europie-čių migracija palanki išsivysčiusioms šalims – jos naudojasi pigia atvykėlių darbo jėga ir intelektua-liniu potencialu. O Lietuva smarkiai nuskurdo tiek demografiniu, tiek dvasiniu atžvilgiu. Visuomenė dezintegruojasi, nes nebepuoselėja bendruomeninių vertybių, neturi idealistinių siekių, vyksta tautiškumo ir patriotizmo erozija.

Beje, tautiškumą, patriotizmą, tautinės tapatybės saugojimą šiuolaikinis liberalizmas gana ciniškai apšaukia nacionalizmu. Tautų, ypač mažų, intere-

13K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

sai laikomi niekiniais, nors visiškai akivaizdu, kad neoliberalizmo įsiūbuotame globalizacijos vande-nyne mažos tautos išliks tik tuo atveju, jeigu saugos tautiškumą, žadins altruistinį patriotizmą, prierai-šumą prie savo gimtinės. Kita vertus, tautų ir tra-dicijų maišymasis ir dėl to kylantis susipriešinimas kelia vis didesnį galvos skausmą net galingiausioms Vakarų valstybėms. Tradicijų, ypač religinių, susi-kirtimai kelia masinę sumaištį, provokuoja riaušes, kruvinus susirėmimus. Šiuolaikinis liberalizmas, kuris dažnai neteisėtai savinasi tikrosios demokra-tijos šlovę, stato naują Babelio bokštą, kuris turi bauginamai daug bendro su bibliniu Babelio bokš-tu, užsitraukusiu Dievo rūstybę.

Tautiniu pagrindu susitelkusi visuomenė myli ir puoselėja savo kraštą, kultūrinę savastį, žmones sieja dvasinis bendrumas, pagrįstas istorinėmis tradicijo-mis, susiklausymas, tarpusavio pagalba ir kryptinga

produktyvi veikla. Tai užtikrina tvarios visuomenės sėkmingą raidą.

Tokiam plačiau suvokiamam bendruomeniškumui, tautinės kultūros ugdymui pagal šiuolaikinio libera-lizmo doktriną vietos akivaizdžiai trūksta. Bet juk visuomenės procesai jau buvo palikti stichiškai savi-reguliacijai pagal rinkos principą, gal todėl lauktosios pažangos net po 25-erių laisvės metų Lietuvoje ne tiek jau daug, o praradimų – į valias. Viena iš priežasčių, matyt, ta, kad šiuolaikinių liberalų proteguojama lais-vė, kuria taip lengva piktnaudžiauti, yra priešprieši-nama susiklosčiusioms sociokultūrinėms normoms ir tradicijoms. Visuomenę tai trikdo, skaldo, supriešina. Trūksta susiklausymo ir tarpusavio pasitikėjimo.

Kultūros pokyčiai ir į juos orientuotos pastangos ilgainiui keičia tiek visuomenę, tiek pavienius indivi-dus. Tad kultūra, būdama įvairialypių pastangų visu-ma, lemia visuomenės raidos kryptį. Ar tai bus pažan-

Saldainių dėžutės įdėklą primenantis fasado aptaisymas pakeitė buvusio „Miestprojekto“ Kauno filialo pastato, tapusio verslo biurų

sankaupa, architektūrinį siluetą, suardė Vienybės aikštę supančių pastatų ansamblio darną

14 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

gos, ar nuosmukio kultūra, priklauso nuo visuomenės, jos grupių ir pavienių individų veikimo būdo ir tos vei-klos kokybės. Suprantama, ne mažiau svarbus ir valsty-bės valdymo būdas, jo kokybė.

Šiuolaikinio liberalizmo politika, kaip ir verslas, persmelktas liberaliuoju individualizmu, pirmeny-bę teikia ekonominės veiklos laisvei. Iš to išplaukia

gana agresyvi liberalizmo diktatū-ra, deklaruojanti labai jau vienpusę laisvę. Kopijuojami ir visuomenei primetami momentinę naudą, lai-kiną populiarumą teikiantys daly-kai, nemąstant, kas bus toliau. Todėl veiklos rezultatai sunkiai progno-zuojami, plėtra nedarni. Bergždžiai eikvojama energija, beprasmiškai švaistomi ištekliai, beatodairiškai naikinama gamtinė aplinka ir kul-tūros paveldas, skaldoma visuo-menė, žeidžiama jos savimonė. To nepaisydami, šiuolaikiniai liberalai ragina dar labiau siaurinti valstybės galias ir jos teisę telkti visuomenę, pastangas, kad intelektualinės, eko-nominės pajėgos būtų nukreipiamos siekti svarbiausių tikslų, susijusių su viešaisiais sociokultūriniais intere-sais. Liberalai primygtinai reikalauja kuo didesnę laisvę visose gyvenimo srityse palikti visuomenės saviregu-liacijai, vykstančiai ekonominiu pa-grindu. Deja, ketvirtis amžiaus pa-rodė, kad tokia savireguliacija nėra panacėja, atvirkščiai – visuomenės raida sulėtėja, ją apima stagnacija, nes pagrindiniu tikslu tampa des-peratiškos išgyvenimo galimybių paieškos. „Savireguliacija“ neįstengia išspręsti daugelio svarbių socialinių problemų. Verslo savireguliacija, irgi proteguojama liberalų, efektyviai veikia tiktai tada, kai verslas apri-

boja save savo paties labui. Ten, kur liberalus veikimo būdas mato naudą vien sau, tokia savireguliacija veikia prieš visuomeninį interesą. Tai rodo, kokia dviprasmiš-ka yra savireguliacijos idėja.

Vyraujant šiuolaikinio liberalizmo diktatui, dau-gelis svarbių sričių, tarp jų ir aplinkos kūryba, plė-tojasi chaotiškai, užtikrinti darnią plėtrą nesiseka.

Kauno Laisvės alėjoje buvusios Pieno kavinės ir buvusios Teatro vaistinės šiuolaikinės

metamorfozės Alberto Lamausko nuotraukos

15K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

Tokiomis sąlygomis visuomenei sunku sis-temiškai judėti į priekį. Pavyzdžiui, kai ur-banistinis ir architektūrinis aplinkos plana-vimas egoistiškai susiejamas su privačiais interesais, imama ignoruoti egzistencinius visuomenės poreikius.

Kur ieškoti išeities? Erichas Frommas kny-goje „Turėti ar būti“ tvirtina, kad ekonominiai siekiai negali būti vienintelis žmonių gyveni-mo turinys. Svarbiausias visuomenės siekis – pažangos kultūra. Jos pagrindas – visapusiškai apgalvotas, darnus visų visuomenės grandžių veikimo būdas, paremtas mokslu, apčiuopiančiu gyvybinius šalies ir jos gyventojų interesus ir ieš-kančiu būdų, kaip subalansuotai tuos interesus tenkinti. Pažangos kultūrai užtikrinti reikalin-gas visų visuomenės grandžių susiklausymas ir bendras darbas. Tik tada ir ekonominė veikla, ir kitos sritys tarnaus gyvybiškai svarbiems visuome-nės interesams. O jie savo ruožtu skatins produktyvius, socialiniu atžvilgiu tikslingus ekonominius procesus, juose dalyvaujančiam verslui suteikdami motyvaciją. Čia slypi atsinaujinimo ir išlikimo šansas akistatoje su globaliu pasauliu.

Metodiškai puoselėti pažangos kultūrą, įsisamonin-ti jos tikslus, remtis veiklos tikslingumu, sistemingu-mu, socialiniu prasmingumu ir tikėjimu, skatinančiu dorai elgtis, mažai lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei yra ypač svarbu. Tai perspektyvus visuomenės atgi-mimo kelias. Svarbiausia įžiebti jai viltį, suteikti dau-giau optimizmo. Reikia visomis išgalėmis stengtis pataisyti pašlijusius santykius tarp žmonių, atkurti tarpinstitucinius ryšius, ugdyti bendruomeniškumą, mažinant socialinę atskirtį ir egzistencinę neviltį. Valstybė pagaliau turi tapti institutu, kuris nepaval-dus šiuolaikinio liberalizmo diktatui ir sugeba pasiek-ti, kad ekonominė plėtra apribotų save savo pačios labui, t. y. užuot buvusi savitikslė, veiktų tikslingos, subalansuotos visų sričių kūrybos labui.

Aplinkos kūrybai, kaip ir kitoms sritims, svar-bu iš liberaliojo klystkelio pasukti į kelią su dviem lygiaverčių interesų juostomis: a) viešieji interesai

(svarbūs visuomenės išlikimui, gyvavimui ir tobu-lėjimui); b) komerciniai interesai (privataus verslo plėtra ir iš to gaunama nauda).

Deja, šių interesų takoskyra kol kas nėra aiški. Rei-kėtų ir tobulesnio mechanizmo, kuris užtikrintų har-moningą skirtingų interesų sąveiką. Aplinkos plana-vime šie dalykai ne tik nepakankamai išreikšti, bet ir suvelti, ko gero, tikslingai. Ten, kur susiduria skirtin-gi interesai, dažniausiai laimi savanaudiškas verslas. Akivaizdžiai trūksta tvirtesnio valstybės įsikišimo, kad santykiai būtų sureguliuoti, nepažeidžiant vie-šojo intereso. Beje, tai – didžiausias dabartinės de-mokratijos trūkumas, kurio šiuolaikinis liberalizmas nieku gyvu nenori pripažinti.

Nepaisant kylančių sunkumų, aplinkos kūryba turi teisę tapti laisva. Visų pirma reikia atsisakyti vienpusių interesų diktatūros. Turi įsigalėti kitoks supratimas, kas yra aplinkos kūrybos laisvė. Ji turi būti susieta su atsakomybės prieš visuomenę supra-timu. Kaip to pasiekti – jau kito lygmens diskusi-jų tema. Svarbiausia, kad problemą išnagrinėtume ir sprendimus priimtume patys, nepasikliaudami iš svetur pasirodančiais pranašais, beje, įdiegusiais ir neoliberalųjį mąstymo būdą.

Visuomeniniu atžvilgiu atsakingo ir kryptingo laisvės realizavimo modelis

16 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

Įžanga

Kovo 11-osios Akto signataras, buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas Egidijus Jarašiūnas 2007 m. apta-

rė Konstitucinio Teismo veiklos vertinimus ir jų rūšis.1 Pagal svarbą mažėjimo tvarka išskyrė mokslinį kritinį požiūrį, teisinius komentarus, publicistinius vertini-mus, politikų vertinimus, diletantiškus vertinimus ir „kryptingąją“ kritiką. Tokia vertinimų įvairovė atsklei-džia nevienareikšmį KT priimamų sprendimų konteks-tą. Žodžio laisvė užtikrina įvairaus pobūdžio kritiką, tačiau tik dalyko išmanymas, objektyvi mokslinė ana-lizė ir pasvertos išvados lemia, ar teisinių sprendimų kritika bus vertinga ir teisiškai pagrįsta. Kritikuoti, ska-tinant sistemos tobulėjimą, yra vienas svarbiausių kū-rybinių teisės mokslo uždavinių. Žinoma, minėti kri-tikos žanrai ne visada reiškiasi gryna forma, pasitaiko įvairių tarpinių variantų.

2014 m. liepos–rugsėjo mėnesiais Kultūros barai išspausdino Alfonso Vaišvilos straipsnį,2 griežtai kri-tikuojantį Konstitucinį Teismą. Autorius įrodinėja, esą KT nekonstituciškai plečia savo kompetencijos ribas, jo sprendimų prigimtis politinė, jie teisiškai nepagrįsti, niekieno nekontroliuojami. Autorius pateikia ir savas taisykles, kaip derėtų aiškinti Konstituciją. Vaišvilos tekste galima užčiuopti vienas svarbiausių temų, susi-jusių su teismine valdžia, – tai konstitucinės justicijos ir kitų valdžių santykis, teismų aktyvizmas, teisės (taigi ir Konstitucijos) aiškinimo ribos ir metodologija. Šias

Andrius VALUtA

Tarp Teisinio populizmo ir konTrabandinės poliTikos

problemas teisės mokslininkai aptaria plačiai ir nuose-kliai. Tačiau Vaišvila su teisės mokslo įžvalgomis nepo-lemizuoja. Abejoti tiek jo teiginiais, tiek siūlomų „teisės aiškinimo principų“ pagrįstumu verčia vienpusiškas situacijos vertinimas, tendencingi Konstitucinio Teis-mo apibūdinimai. Straipsnyje pateiktas KT vaizdinys neatitinka tikrovės, o jo sprendimai vertinami sklei-džiant abejones dėl šios institucijos statuso, įgaliojimų ir Konstitucijos interpretavimo metodologijos.

Koks Konstitucinio Teismo statusas?

„Konstitucinis teismas yra teisminė institucija, įkurta specialiai ir išimtinai konstituciniams ginčams nagrinėti, nepriklausanti paprastųjų teismų sistemai ir nepriklau-soma nuo jos, kaip ir nuo kitų viešosios valdžios institu-cijų“, – pabrėžia Louis Favoreu.3

Ši vieno garsiausių pasaulyje konstitucionalistų citata perteikia kontinentinės konstitucinės justici-jos esmę. Tačiau Vaišvila abejoja KT kaip teisminės institucijos statusu, taigi ir jo sprendimų teisėtumu. Jau straipsnio pradžioje atvirai pripažįsta: „aš linkęs jo išvis nelaikyti teismu, apie tai ne kartą esu rašęs“,4 ir atkakliai įrodinėja, esą KT – ne teisminė, bet nekon-troliuojama politinė institucija.

Tauta, 1992 m. priimdama Konstituciją, šiuo klau-simu jokių abejonių neturėjo. Konstitucinį Teismą ji vadino būtent teismu ir konstituciškai tą įtvirtino: formavimo tvarka, teisėjų veiklos principai ir garanti-

Rūpesčiai ir lūkesčiai

17K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

jos, darbo ir politinės veiklos apribojimai, konstituci-nė teisminė kontrolė ir jos atlikimo forma, sprendimų teisinė galia – visa tai būdinga teisminės valdžios insti-tucijai.5 Tuo neabejojo ir įstatymų leidėjas, 1993 m. pri-ėmęs iki šiol galiojantį KT įstatymą,6 kurio 1 straipsnis, pavadintas „Konstitucinis Teismas – teisminė institucija“, aiškiai teigia: „Konstitucinis Teismas yra savarankiškas ir nepriklausomas teismas, kuris teisminę valdžią įgyvendi-na Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir šio įstatymo nu-statyta tvarka.“ Pirmasis (1993–1999) KT pirmininkas Juozas Žilys, nuosekliai apsvarstęs įvairius požiūrius, 2001 m. dar kartą atsakė į šį „beveik jau banaliu virtusį klausimą“.7 Vis dėlto 2006 m. Seimo narių grupei ir vėl kilo abejonių dėl šių nuostatų atitikties Konstitucijai, tad KT buvo priverstas spręsti bylą dėl savo paties sta-tuso.8 Nutarime išryškinamas situacijos absurdiškumas: „Pareiškėjo daroma prielaida, kad Konstitucinis Teismas nėra teismas ir nevykdo valstybės valdžios, yra visiškai iracionali, ji ne tik nesiderina su valstybės valdžią įgyven-dinančių institucijų konstitucine samprata – ji pakerta ir paties pareiškėjo prašymo šioje konstitucinės justicijos by-loje raison d‘être, nes jeigu, kaip teigia pareiškėjas, Kons-titucinis Teismas nėra teismas ir nevykdo valstybės val-džios, nesuprantama, kodėl pareiškėjas kreipiasi būtent į šį teismą, prašydamas ištirti, ar Konstitucijai nepriešta-rauja vienos iš valstybės valdžią (šiuo atveju – įstatymų leidžiamąją valdžią) įgyvendinančių institucijų – Seimo išleistas aktas.“9 2006 m. birželio 6 d. nutarime galuti-nai įtvirtinta, kad Lietuvos pozityviojoje teisėje KT tiek konstituciniu, tiek ordinariniu lygmeniu visada buvo ir yra teisminė institucija (teismas).

Apie Konstitucinio Teismo nepriklausomumą ir kontrolę

Konstitucijos 109 str. 2 d. įtvirtina vieną iš esminių teis-minės valdžios bruožų – teisėjai ir teismai yra nepri-klausomi. Tai „vienas svarbiausių teisingumo vykdymo principų“.10 Žinoma, tikėtis, kad teisėjai ir teismai ga-lėtų būti visiškai nepriklausomi, atrodo pernelyg ide-alistiška. Juk teisėjas irgi yra visuomenės narys, kaip ir kiekvieną žmogų jį veikia aplinka, jis nėra robotas, funkcionuojantis apibrėžtų galimybių vakuume.11 Vis

dėlto siekti, kad teismai ir teisėjai būtų kiek įmanoma labiau nepriklausomi, yra vienas iš konstitucinių de-mokratinės valstybės tikslų, neabejotina teisingumo vykdymo garantija.

Tačiau teisminės valdžios, kaip ir bet kurios kitos valdžios, negalima absoliutinti, ji turi būti apribota. Tei-sinėje valstybėje valdžių galias apriboja, taigi ir kontro-liuoja teisė. Konstitucinis Teismas nėra išimtis. Tačiau, Vaišvilos manymu, KT – „piliečių nerinkta ir niekieno nekontroliuojama institucija, iškelianti save virš Kons-titucijos ir suverenių Tautos galių“, „nesant nei išorinės kontrolės, nei atskaitomybės“, [jis] „gali niekieno netruk-domas pakilti aukščiau Konstitucijos“, „pakyla aukščiau ne tik už Seimą, bet ir už Tautą“, „pastato save šalia ar net aukščiau politinių subjektų – Tautos ir Seimo“. Dėl tokios „kontrolės stokos“ Konstituciniam Teismui pra-našaujamas „neišvengiamas degradavimas“.

Bet juk Konstitucija aiškiai apibrėžia KT formavimo tvarką, įgaliojimus ir teisėjų atsakomybę. Bendriausia prasme valstybės valdžios kontrolė pasireiškia Tautos vykdomu Konstitucijos priėmimu ir joje įtvirtintu val-džių padalijimu į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę (Konstitucijos 5 str. 1 d.). Įgyvendindamos savo kompetenciją, jos turi laikytis Konstitucijos nuostatų (Konstitucijos 5 str. 2 d.). Konstitucinį Teismą formuoja Tautos atstovybė – Seimas. Jam pavesta skirti KT teisė-jus iš kandidatų, kuriuos teikia Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Aukščiausiojo Teismo Pirminin-kas, taigi visų trijų valdžių atstovai, o iš jų – pirminin-ką Respublikos Prezidento teikimu (Konstitucijos 103 str.), priimti įstatymą, nustatantį Konstitucinio Teismo statusą ir įgaliojimų vykdymo tvarką (Konstitucijos 102 str. 2 d.). Pažymėtina, kad Seimas apkaltos būdu gali KT teisėjus ir pirmininką nušalinti nuo pareigų (Konstitucijos 74 str.). Esminis KT galios apribojimas yra Konstitucijos 106 str. įtvirtinti subjektai, turintys teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą, kuris niekada ne-sprendžia klausimų savo iniciatyva, juos nurodo pa-reiškėjai – Respublikos Prezidentas, Seimas, ne mažes-nė kaip 29 Seimo narių grupė, Vyriausybė ir teismai. Be to, kiekvieno teismo savikontrolei, kartu ir jo nepri-klausomumui, labai svarbu remtis ankstesniais spren-

18 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

dimais, priimtais, kai buvo sprendžiamos analogiškos bylos. Ankstesniais savo aktais KT, spręsdamas bylas, de facto rėmėsi dar 1994 m., tačiau oficiali konstitucinė precedentų laikymosi doktrina buvo suformuluota tik 2006 m. kovo 28 d. nutarime.12 Ji taikytina ir paties KT sukurtiems doktrininiams precedentams, ir teisinėms pozicijoms atitinkamose bylose.13

Taigi Konstitucinį Teismą, priešingai negu kai kas bando įteigti, kontroliuoja, apriboja pati Konstituci-ja, demokratiškai išrinkti Respublikos Prezidentas ir Seimas, be to, jį saisto jurisprudencijos tęstinumas. Nurodyti konstituciniai kontrolės svertai ir įgaliojimų apribojimai būdingi visiems konstituciniams ir ana-logišką funkciją atliekantiems aukščiausiesiems teis-mams, skirtumas tik toks, kuri iš valdžių – įstatymų lei-džiamoji ar vykdomoji – sutelkia kontrolę savo rankose (tai priklauso nuo valstybės valdymo formos).14

Apie selektyvią ir tendencingą „visuomenės“ kritiką

Vaišvila ne kartą tarsi retoriškai klausia: „Kaip išsklai-dyti abejones, ar tikrai KT nėra ir politinė institucija, nepaisant to, kad pats jis įsakmiai pabrėžia esąs atsiri-bojęs nuo politikos“? „Jeigu KT iš tikrųjų yra teisminė institucija“, [bet] „veikia ir kaip politinė institucija, t. y. neteisėtai, antikonstituciškai“, „kaip įrodyti, kad Konsti-tucinis Teismas nėra politinė institucija“?

Šios abejonės ramstomos vienašališku „visuomenės požiūriu“. Cituojamas Seimo narys Mantas Adomėnas, klaidingai pristatomas teisininku, o nepatenkintas tuo, kad konservatorių palaikomą valstybinę šeimos politi-kos koncepciją KT pripažino prieštaraujančia Konsti-tucijai. Pasitelkiama Tautininkų sąjunga, Povilas Gylys ir Aurelija Stancikienė – partijos „Drąsos kelias“ iškelti Seimo nariai, Vytautas Daujotis ir Tomas Viluckas – buvę šios partijos kandidatai per 2012 m. Seimo rin-kimus.15 Paminimi Naglio Puteikio (nors jis neįvardy-tas), beje, irgi rėmusio „Drąsos kelią“, siūlymai apskritai panaikinti Konstitucinį Teismą. Iš Vaišvilos pacituotų asmenų vienintelė teisininkė yra Kovo 11-osios Akto signatarė Zita Šličytė,16 buvusi visuomeninės komisi-jos 2012 m. Garliavos įvykiams tirti pirmininko pava-

duotoja. Akivaizdus daugumos šių kritikų tiesioginis ir idėjinis ryšys su „Drąsos keliu“, kurio lyderę Neringą Venckienę per apkaltos procesą KT 2014 m. birželio 3 d. pripažino sulaužiusia priesaiką ir šiurkščiai pažei-dusia Konstituciją. 17 Vieša paslaptis, kad Konstitucinį Teismą kritikuoja daugiausia tie politikai, kurie griežia dantį dėl jiems nepalankių sprendimų.

Kaip iš tikrųjų visuomenė vertina Konstitucinį Teis-mą, rodo apklausos, atliekamos, remiantis sociologiniais metodais, taigi objektyviausiai atspindinčios esamą pa-dėtį. 2014 m. pasitikėjimas KT išaugo nuo 31,9 proc. sausio mėnesį iki 42,4 proc. gruodžio mėnesį.18 O pa-sitikėjimas Seimu ir politinėmis partijomis jau seniai atsidūręs apklausų lentelės dugne.

Vaišvilos cituoti pasisakymai labiau atspindi ne vi-suomenės kritišką nuomonę, bet subjektyvius pavienių asmenų, nepatenkintų KT sprendimais, požiūrius. Žino-ma, teisinių sprendimų kritika yra neatsiejama politinės veiklos dalis, tačiau dėl to ji netampa teisiškai pagrįsta. Politikų svarstymai neprilygsta kritikai, pretenduojan-čiai į teisės mokslą, tačiau puikiai tinka tendencingam KT, kaip Konstituciją besisavinančios, nereprezentaty-vios, nekontroliuojamos politinės institucijos, įvaizdžiui kurti. Tai „išpurena dirvą“ teisiniam nihilizmui, skatina įtariai vertinti KT priimtus sprendimus, abejoti jų teisė-tumu ir teigti, esą neprivaloma jų vykdyti.

Abejonės Konstitucijos aiškinimu

Vaišvila bando įteigti, esą Konstitucijos aiškinimo tai-syklės visiškai neapibrėžtos, neaiškios, taigi KT, užuot aiškinęs, savavališkai ją „papildo“. Žinoma, teisės aiš-kinimo tema mokslininkai dar turi ką pasakyti, tačiau padėtis tikrai nėra tokia paini, kaip ją piešia Vaišvila: „Nėra suformuluotos bent principinės taisyklės, kaip rei-kėtų aiškinti konstitucinius ar kitus teisės aktus, konstitu-ciniai teismai įgyja teisę gana laisvai juos interpretuoti“; „KT interpretacijų savivalė“; „KT nutarimų maniera, daugiau ar mažiau laisvas požiūris į rašytinį Konstitu-cijos tekstą“ ir t. t.

Eskaluoti teiginį, esą KT, aiškindamas Konstituciją, nelegaliai ją pildo ir keičia, Vaišvilai paranku. Tuo jis

19K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

grindžia reikalavimą „pažaboti“ Konstitucinio Teismo „interpretacijų savivalę“, įstatymiškai reglamentuojant Konstitucijos aiškinimo taisykles, o galiausiai ir pats suformuluoja de lege ferenda – teisės aiškinimo princi-pus. Juos aptarsiu vėliau, pirmiausia reikėtų tarti keletą žodžių apie teisės aiškinimą, metodus ir taisykles.

Teisės aiškinimas ir jo metodai

Teisės aiškinimas – tai pažintinis procesas, bandant nustatyti teisės (principų ir normų) prasmę.19 Tik ją pažinus, galima teisinę nuostatą taikyti konkrečiai situacijai. Kokia apimtimi turi būti aiškinama tei-sė, priklauso nuo diskreciją turinčio teisės taikytojo (aiškintojo) įsitikinimo, ar aiškumas yra pakankamas (interpretatio cessat in claris). Valentinas Mikelėnas teigia, kad būtinybės aiškinti teisę pagrindinės prie-žastys yra šios: neatitikimas tarp teisės turinio ir teisi-nio reguliavimo, teisinės kalbos ypatumai, vidinis tei-sės prieštaringumas, teisinės kalbos universalumas ir neapibrėžtumas, teisės sistemiškumas, teisės spragos, netobula įstatymų leidyba, teisės internacionalizacija ir teisinės metodologijos ribotumas.20

Teisės aiškinimo metodai ir taisyklės kelia ginčus jau nuo XIX a. pirmosios pusės, kai Europoje imta kodifikuoti teisę. Teisės mokslas pripažįsta, kad eg-zistuoja daugybė teisės aiškinimo taisyklių ir metodų, įvairūs autoriai nurodo nuo keleto iki kelių šimtų, ta-čiau bene visi svarbiausiais laiko lingvistinį, sistemi-nį, istorinį, teleologinį, precedentinį, įstatymų leidėjo ketinimų, lyginamąjį, bendrųjų teisės principų, analo-ginį ir loginį metodus.21 Konstitucijos aiškinimo spe-cifika yra šiek tiek kitokia, tačiau dauguma išvardytų metodų taikoma ir čia.22 KT irgi ne kartą pabrėžė: „Negalima suabsoliutinti ne tik pažodinio (lingvistinio, verbalinio), bet ir jokio kito Konstitucijos aiškinimo metodo; aiškinant Konstituciją privalu taikyti įvairius teisės aiškinimo metodus: sisteminį, bendrųjų teisės principų, loginį, teleologinį, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį ir kitus.“23

Daug neaiškumų sukelia teisės aktų tekstiniai trū-kumai. Taigi, jei atskleidžiama vien pažodinė teisi-

nio teksto prasmė, anaiptol dar netampa aiški jame įtvirtinta teisės norma (principas). KT tai pripažino jau 1995 m.24 Atrodytų, Vaišvila irgi pritaria, kad ne-pakanka pažodžiui išaiškinti tekstą: „Žinoma, aiški tekstinė atskirų Konstitucijos normų prasmė nereiš-kia, kad toks teisiškai aiškus yra ir visas jos tekstas.“ Tačiau nelogiškas kitas jo teiginys: „Taigi rašytinis tekstas, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo logiškai aiškus, teisiniu požiūriu gali būti suformuluotas nekorektiškai, neprofesionaliai, todėl reikia teisinio išaiškinimo, kuris atkurtų teisinę rašytinio teksto prasmę.“ Kaip įmano-ma iš teisiškai netinkamai suformuluoto rašytinio teksto atkurti rašytinio teksto prasmę? Jei tekstinė for-muluotė yra ydinga, tai ir pažodinė jos prasmė nebus tinkama. Vadinasi, reikia ne atkurti rašytinio teksto pažodinę prasmę, o atskleisti teisės normos (princi-po) prasmę, kurią norėta įtvirtinti toje teksto dalyje. Ši prasmė atskleidžiama, kai įvertinamos teisės akto kūrėjų intencijos, pasitelkiant visų akte įtvirtintų nor-mų ir principų tarpusavio sąsajas, sisteminius ryšius. Panašu, kad Vaišvila, akcentuodamas rašytinio teksto prasmę, stengiasi bet kokia kaina bent formaliai ne-nukrypti nuo pažodinio teisės aiškinimo metodo.

Vis dėlto autorius, atrodo, pripažįsta ir sisteminį Konstitucijos pobūdį: „Legalizuojamas tik minimalus KT aktyvumas, kad būtų atskleista taikomų Konstituci-jos normų prasmė, tiesiogiai išplaukianti iš tekstinės jos prasmės ir normų sistemos.“ Tačiau vis tiek kaltina KT, esą šis, „kai negali legalizuoti pasisavintos teisės „pa-pildyti Konstituciją“ rašytiniu tekstu, to paties siekia teigdamas, kad Konstitucija – tai vientisas, sisteminis teisės aktas, kurio „negalima skaityti pažodžiui“. Sun-ku suprasti tokį teiginį, nes, visų pirma, pati Konsti-tucija (6 str. 1 d.) aiškiai nurodo, kad ji „yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas“. Ši nuostata būtent ir įtvirtina Konstitucijos sisteminį pobūdį. Antra, nė vienam KT akte neteigiama, esą Konstitucijos negalima skaityti pa-žodžiui. Jo doktrinoje parašyta: „Konstitucijos negali-ma aiškinti vien pažodžiui“, t. y. normų ir principų pras-mės negalima suprasti vien tik iš pažodinės nuostatų reikšmės. Taigi negalima aiškinti Konstitucijos, taikant vien pažodinį (lingvistinį) metodą.

20 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

Apie teisės aiškinimo taisyklių reglamentavimą

Vaišvila siūlo įstatymiškai reguliuoti Konstitucijos aiškinimo taisykles ir net pateikia galimus tokio re-glamentavimo „principus“. Siekis, kad teisė būtų kiek įmanoma aiškesnė, suprantamesnė, yra sveikintinas ir tam tikra apimtimi jau įgyvendinamas. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.9 straipsnis apibrėžia kai kurias šio kodekso normų sisteminio ir kalbinio aiškinimo taisykles. Tačiau detaliai regla-mentuoti teisėkūros ir teisės aiškinimo procesų neį-manoma dėl pačios teisės neaiškumų.25 Konstitucijos aiškinimas turi savą specifiką, todėl jį sureguliuoti įstatymiškai yra dar problemiškiau. Konstitucijos 104 str. 1 d. nurodo, kad Konstitucinio Teismo teisėjai vadovaujasi tik Konstitucija. KT įstatymo 17 str. 1 d. juos irgi įpareigoja remtis tik Konstitucija ir tais įsta-tymais, kurie jai neprieštarauja. Konstitucijos aiškini-mo taisykles, privalomas Konstituciniam Teismui, gal ir įmanoma pagal Konstitucijos 102 str. 2 d. nustatyti KT įstatyme, tačiau ši privalomybė būtų fiktyvi, o ne reali, nes toks įstatymas galėtų būti pripažintas prieš-taraujančiu Konstitucijai dėl minėtos KT teisėjų par-eigos vadovautis vien ja.

Kontroliuoti, kaip laikomasi Konstitucijos aiški-nimo taisyklių, pasak Vaišvilos, turėtų Seimas, kuris privalo „vykdyti parlamentinę visų Seimo sudarytų institucijų, taigi ir Konstitucinio Teismo, kontrolę“. Ta-čiau toks siūlymas, švelniai tariant, nesuderinamas su parlamentinės kontrolės samprata, su Konstitucijos viršenybės ir valdžių padalijimo principais. Šią teisę Vaišvila tikriausiai kildina iš Konstitucijos 67 str. 5 p.: „Seimas steigia įstatymo numatytas valstybės instituci-jas bei skiria ir atleidžia jų vadovus.“ Bet Konstitucinį Teismą įsteigė ne Seimas, o Tauta, priimdama Konsti-tuciją. Pagal jos 102 str. 2 d. Seimas privalo nustatyti Konstitucinio Teismo statusą ir įgaliojimų vykdymo tvarką, tačiau negalima to laikyti Konstitucinio Teis-mo įsteigimu. Parlamentinė kontrolė reikštų, kad Konstitucinis Teismas nėra nepriklausomas ir tai iš-kreiptų valdžių padalijimo principą. Jei Seimas ga-lėtų koreguoti KT aktus, konstitucinė kontrolė taptų

neveiksminga ir prarastų prasmę. Kvalifikuota Seimo narių dauguma įgytų neribotą teisėkūros galią, kurios niekas nepajėgtų pažaboti, ir tai leistų nepaisyti reika-lavimų, įtvirtintų Konstitucijoje.

Apie Konstitucijos dvasios metaforą

Teigti, kad Konstitucijos aiškinimas nėra teisiškai re-guliuojamas, negalima. Šią veiklą apibrėžia pati Kons-titucija, kaip sisteminis aktas, kuriuo privalo vado-vautis KT teisėjai. Sisteminis, visuminis Konstitucijos pobūdis reikalauja ir sisteminio, teleologinio teisės aiškinimo, kuris įvardijamas Konstitucijos dvasios metafora: „Konstitucijos dvasią išreiškia konstitucinio teisinio reguliavimo visuma, visos jos nuostatos – ir Konstitucijos tekste tiesiogiai išdėstytos Konstitucijos normos, ir Konstitucijos principai, taip pat ir tie, kurie išplaukia iš konstitucinio teisinio reguliavimo visumos ir Konstitucijos, kaip svarbiausių Tautos vertybių siste-mą įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės sistemai gaires nubrėžiančio akto, prasmės.“26

Konstitucijos dvasios metaforą dar XVIII a. vidu-ryje pavartojo Charles’is L. de Montesquieu viename iš kertinių konstitucionalizmo veikalų „Apie įstatymų dvasią“ (De l‘esprit des lois). Įstatymo atitiktis įstaty-mų dvasiai reiškia, kad jis atitinka tos šalies politi-nes, teisines, socialines, ekonomines, kultūrines bei kitokias aplinkybes ir pagrindus.27 Kad įstatymai turi atitikti ne tik Konstitucijos raidę, bet ir dvasią, JAV Aukščiausiasis Teismas pirmą kartą pabrėžė 1819 m. bylos McCulloch v. Maryland sprendime,28 o vėliau ne kartą tai patvirtino. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) irgi ne kartą pabrėžė, kad žmogaus teisės ir laisvės turi būti interpretuojamos, atsižvel-giant ne tik į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) tekstą, bet ir į jos dvasią, kaip instrumentą demokra-tinės visuomenės idealams ir vertybėms išsaugoti bei puoselėti.29 Užuominų, kad reikia pripažinti teisės akto dvasią, esama ir Lietuvos konstitucinę tradiciją pagrindžiančiuose dokumentuose – 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijoje,30 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos

21K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracijoje.31 O 1992 m. Konstitucijos preambulėje kalbama apie lie-tuvių tautos dvasią.

Lietuvos teisės moksle ir praktikoje Konstitucijos dvasios idėją pagrindė buvęs (2002–2008) KT pirmi-ninkas Egidijus Kūris,32 tačiau pasaulio teisinė mintis, kaip minėta, jau seniai ją pripažįsta. Tą patvirtina ir Gediminas Mesonis, aptardamas Konstitucijos dva-sios sampratą: „Gaila, šis sisteminis Konstitucijos tu-rinio suvokimas yra ne lietuviškos konstitucinės teisės doktrinos atradimas, o tik recepcija.“33 Egidijus Šilei-kis konstatuoja: „Konstitucijos dvasios idėja, įgyven-dinama teleologiškai ar kitaip nepažodžiui aiškinant formuluočių esmę ir prasmę, nepaneigia įprastos teisi-nės metodologijos ir nėra naujadaras lyginamuoju ar retrospektyviu požiūriu.“34 Konstitucijos dvasia, pasak Mesonio, „nėra kažkas iš metafizikos srities, o tik prin-cipų ir vertybių sistema, pasireiškianti Konstituciją aiš-kinant kaip sisteminį teisės aktą, t. y. neiškreipiant jos turinio ir normų vientisumo“.35

Apie „teisių ir pareigų vienovės“ principą

Tačiau Vaišvila aiškinti Konstituciją siūlo, remiantis ne jos nuostatomis ir sisteminiais jų ryšiais, o „teisių ir pareigų vienovės“ principu, akcentuojančiu asmens pareigų vykdymą, kaip teisių įgijimo ir išlaikymo pa-grindą. Straipsnio pradžioje autorius atskleidžia, koks jo požiūris į liberalios demokratijos vertybes, – esą šiuolai-kinė visuomenė vystosi „individualistinės ideologijos ir žmogaus teisių (asmeninės naudos) absoliutinimo sąlygo-mis, kai itin pabrėžiamos asmens teisės, jas menkai siejant arba išvis jų nesiejant su pareigomis ir atsakomybe“.

Teisių ir pareigų vienovę autorius pasitelkia, kriti-kuodamas daugumą Konstitucinio Teismo aktų. Antai 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimą,36 konstatuojantį, kad mirties bausmė prieštarauja Konstitucijai, vadina ne-konstituciniu privilegijų suteikimu asmenims, nevyk-džiusiems pareigos gerbti kito asmens teisę į gyvybę. KT esą ištrynė ribą tarp teisės ir privilegijos, pažeis-damas lygiateisiškumo principą. Tuo pačiu aspektu kritikuojamas ir 2014 m. vasario 27 d. sprendimas,37

patvirtinantis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įga-liojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu. Supla-kami, vienodai vertinami iš esmės skirtingi prokurorų atleidimo pagrindų ir tvarkos38 bei teisėjų drausminės atsakomybės39 konstitucingumo klausimai. Remiantis tuo, konstatuojama, esą KT nepaiso „teisių ir pareigų tarpusavio priklausomybės“.

Pabrėžtina, kad vadinamojo „teisių ir pareigų vieno-vės principo“ neįtvirtina nei Konstitucija, nei dominuo-janti Lietuvos ir užsienio teisės mokslo doktrina, taigi jį propaguodamas Vaišvila duoda laisvę saviraiškai, ta-čiau tai nėra Konstitucijos aiškinimo kanonas. Jau ne pirmą dešimtmetį jis gina principą, kuris iš esmės yra lex talionis („akis už akį“) šiuolaikinė adaptacija. Ne-sunku suprasti, kodėl autorius taip piktinasi 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimu, kuriuo kategoriškai atsiribota nuo Taliono principo ir įtvirtintas prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis (tiesiogiai nurodytas Konstitu-cijos 18 str.). Prigimtinė žmogaus teisė į gyvybę ir iš jos išplaukiantis mirties bausmės draudimas yra visų kitų žmogaus teisių ir laisvių pagrindas. Tai europinis žmogaus teisių apsaugos standartas, būtina narystės Europos Taryboje ir Europos Sąjungoje sąlyga. Kyla klausimas, ko dar, išskyrus katastrofiškas geopolitines pasekmes, būtų pasiekta, 1998 m. gruodžio 9 d. pritai-kius Vaišvilos siūlomą „teisių ir pareigų vienovės“ prin-cipą? Ar žmonės gyventų ramiau, saugiau, žinodami, kad jų teisės ir laisvės tiesiogiai priklauso nuo valdžios valios ir neturi prigimtinės garantijos?

Kritikuodamas Vaišvilos monografiją „Teisinis per-sonalizmas“, taikliai „teisių ir pareigų vienovės“ principo esmę perteikė Petras Ragauskas: „pamatiniai autoriaus pateikiamos pozicijos elementai nėra originalūs ir iš es-mės, mat kartoja ir plėtoja kitų autorių (ypač K. Marxo ir R. von Iheringo) teiginius. Kai kuriose šalyse, tarkim, Kinijoje, marksistinės teisės teorijos pripažintas „teisių ir pareigų vienovės“ principas ne tik iki šiol tebėra tai-komas, bet netgi atspindėtas konstituciniu lygmeniu. Tuo tarpu autorius jį pateikia kaip originalią idėją. Kita vertus, būtina matyti ir tai, jog būtent šiuo prin-cipu veiksmingai naudojamasi ribojant konstitucines piliečių teises (be kita ko, vertinant 1989 m. Tiananme-

22 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

nio aikštėje vykusias demonstracijas), o žmogaus teisių garantijų sistema padaroma bejėgė prieš valstybę ir jos savivalės grėsmę.“40

Analogiškas požiūris į žmogaus teises buvo įtvirtin-tas ir Lietuvos 1938 m. Konstitucijoje, persmelktoje au-toritarizmo idėjų. Trečiasis jos skyrius „Piliečių teisės ir pareigos“ pradedamas valstybės ir piliečio santykių api-būdinimu, aiškiai pabrėžiant valstybės pirmumą: „Pi-liečiui valstybė yra jo paties buvimo pamatas.“ (16 str.). Jau ši formuluotė atvirai paneigė principą, kad valstybė tarnauja žmogui, o ne žmogus valstybei. Toliau skelbta, kad pilietis naudojasi savo laisve, „visuomet atsiminda-mas savo pareigas valstybei“, ir kad svarbiausia piliečio pareiga – būti ištikimam valstybei (17 str.), taigi, piliečio teisės priklausė nuo valstybės nustatytų pareigų vykdy-mo.41 Toks teisių ir pareigų neatsiejamumas buvo įtvir-tintas ir konstitucijose, kurias okupacijos metais Lietuvai primetė sovietai. Štai 1978 m. Lietuvos TSR Konstituci-jos 57 straipsnis nurodė: „Teisių ir laisvių įgyvendinimas neatskiriamas nuo piliečio pareigų vykdymo.“42

Aptarus teisių ir pareigų vienovės principo kontekstą, vargu ar galima teigti, kad toks metodas būtų tinkamas aiškinti Konstituciją, grindžiamą XXI a. liberalios demo-kratijos vertybėmis. Vaišvilos siūlomas autoritarizmu dvelkiantis, komunistinėse valstybėse iki šiol taikomas principas lemtų ir atitinkamą, toli gražu ne europietišką žmogaus teisių ir laisvių apsaugos suvokimą.

Apie gąsdinimus Konstitucijos dvasia

Jei nepakanka „teisių ir pareigų vienovės principo“, Vaiš-vila ima neigti Konstituciją, kaip visuminį, sisteminį tei-sės aktą. Konstitucijos dvasios metafora mistifikuojama, nesigilinant į jos reikšmę, vien gąsdinant KT savivale (taip inertiškai elgiasi dauguma kraštutinių KT kritikų).

Konstitucijos dvasia, pasak Vaišvilos, kalta ir dėl to, kad 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime Valstybinė šeimos koncepcija pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai.43 Pasak autoriaus, po tokio išaiškinimo „santuokinė šeima, paversta iracionaliu institutu, netenka turėtos konstitucinės apsaugos – santuoka kaip juridinis fak-tas šeimos santykiams sukurti tampa nebūtina“. Sunku

suprasti, kuo pagrįstas toks teiginys, juk KT nutarime kaip tik pabrėžiama: „šeima, kaip saugojama ir puose-lėjama konstitucinė vertybė“, „neatsiejamas ir neginči-jamas santuokos ir šeimos ryšys“, santuokai priskiriama „išskirtinė vertė visuomenės gyvenime, užtikrinanti Tau-tos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą“. Sam-prata, kad šeima sukuriama ne vien santuokos pagrin-du, įtvirtina europinį žmogaus teisių ir laisvių apsaugos standartą, t. y. apsaugo partnerystės pagrindu sukurtų, bevaikių ir kitų šeimų teises.44 Kad siaura šeimos, su-daromos tik santuokos pagrindu, samprata neatitinka Konstitucijos, jau 2009 m. aiškino Valentinas Mikelė-nas.45 Reali demografinė padėtis irgi liudija plačią šei-mos sampratą: argi vienišos mamos ir tėvai su vaikais, seneliai su anūkais neverti vadintis šeimomis ir gauti tinkamą savo teisių apsaugą?

Konstitucijos dvasiai priskiriamas ir KT 2004 m. gegužės 25 d. nutarime (o ne apkaltos byloje,46 kaip teigia Vaišvila) įtvirtintas nuolatinis ir negrįžtamas draudimas asmeniui, iš pareigų pašalintam apkaltos procesu, užimti pareigas, susijusias su konstitucinės priesaikos davimu. Šią doktriną EŽTT 2011 m. sausio 6 d. sprendimu byloje Paksas prieš Lietuvą47 (parla-mento rinkimų kontekste) pripažino neproporcinga siekiamam tikslui ir pažeidžiančia Konvencijoje įtvir-tintą teisę į laisvus rinkimus (panašią išvadą padarė ir Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas48). KT 2011 m. sausio 10 d. pareiškė, kad toks Konstitucijos ir Konvencijos nesuderinamumas gali būti išspręstas, tik priimant Konstitucijos pataisas. Vis dėlto Seimas, neatsižvelgdamas į minėtą pareiškimą, bandė įgy-vendinti EŽTT sprendimą paprastomis Seimo rinki-mų įstatymo pataisomis.49 Vytautas Sinkevičius dar 2012 m. sausį išsamiai aptarė susiklosčiusią situaciją ir konstatavo: „EŽTT sprendimas pats savaime nepa-keičia ir negali pakeisti Konstitucijos, taip pat tokios Konstitucijos nuostatų sampratos, kokią pateikė Kons-titucinis Teismas, negali lemti Konstitucijos normų galiojimo ir negaliojimo. […] Teiginiai, kad siekiant įgyvendinti EŽTT sprendimą nereikia keisti Konsti-tucijos, pakanka padaryti Seimo rinkimų įstatymo pataisą, yra konstituciškai nepagrįsti. EŽTT 2011 m.

23K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

sausio 6 d. sprendimas gali būti įvykdytas tik pakeitus Konstituciją, o vėliau, remiantis padarytomis Konsti-tucijos pataisomis, atitinkamai pakeitus Seimo rinki-mų įstatymą.“50 KT 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimu51 Seimo rinkimų įstatymo naujas nuostatas pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai ir dar kartą pabrė-žė, kad EŽTT sprendimas privalo būti įgyvendintas, tik priimant Konstitucijos pataisas.

Žmogaus teisių stebėjimo institutas 2014 m. birželio 30 d. konstatavo: „priešingai dažnai išsakomam požiū-riui, nei EŽTT sprendimas nei JT ŽTK sprendimas ne-kvestionavo Rolando Pakso apkaltos proceso, nenustatė jo kaltumo ar nekaltumo apkaltos byloje („nenuteisė“ ir „neišteisino“); nepanaikino sprendimų Rolando Pak-so apkaltos byloje; nepanaikino jokio LR Konstitucinio Teismo sprendimo ar atskiros jo nuostatos, nacionali-nio įstatymo ar atskiros jo normos, ar Konstitucijos ar jos normos; savaime netapo Lietuvos nacionalinės tei-sės dalimi; nenurodė, kokį konkrečiai nacionalinį teisės aktą reikėtų pakeisti, siekiant įgyvendinti sprendimą, ir kokiu būdu tą reikėtų padaryti“.52

Įgyvendinti EŽTT sprendimą būtina, dėl to abejo-nių nekyla. Apkaltos instituto oficialioji konstitucinė doktrina galėjo būti reinterpretuota53 KT nutarime dar 2012 m. rugsėjo 5 d., už tai pasisakė teisėjai Ge-diminas Mesonis ir Egidijus Šileikis,54 pateikę atski-rąsias nuomones. Vis dėlto ši problema sudėtingesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. EŽTT sprendi-me pasisakyta tik dėl pasyviosios parlamento rinki-mų teisės neproporcingo apribojimo, o oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje šis apribojimas yra bendrai išplėtoto apkaltos instituto, vienodai taikomo visiems pareigūnams, išvardytiems Konstitucijos 74 str., da-lis. Apie visą apkaltos instituto doktriną EŽTT spren-dime nekalbama, tačiau pripažįstamas neabejotinai konstitucinis jos statusas.55

Taigi, tiek padėtis, susiklosčiusi po to, kai nuola-tinį ir negrįžtamą draudimą EŽTT pripažino nepro-porcingu, tiek teisinis šios problemos sprendimas yra aiškūs. Vis dėlto Vaišvila, tarsi burtažodį kartodamas žodžius „Konstitucijos dvasia“, šią situaciją siekia mis-tifikuoti, įtraukdamas daugybę su ja visiškai nesusiju-

sių aspektų. Bando ne tik atšaukti minėtą draudimą, bet ir kvestionuoti pačios Rolando Pakso apkaltos pagrįstumą.

Apie Vaišvilos siūlomus „teisės aiškinimo principus“

Kadangi EŽTT sprendimo įgyvendinti teisiškai aprobuo-tu būdu, t. y. priimant atitinkamas Konstitucijos pataisas, nesiseka, ieškoma kitų būdų, kaip apeiti KT sprendimus. Tai išduoda Vaišvilos išdėstyti septyni „teisės aiškinimo principai“. Nors kiekvienas kyla, atrodytų, iš KT spren-dimų kritikos ir įkūnija bendro pobūdžio taisyklę, tačiau už kiekvieno slypi konkretus praktinis tikslas.

Autoriaus suformuluoti „teisės aiškinimo principai“, nepaisant neutralaus pavadinimo, savo formuluotėmis labiau primena gaires kritikams, kaip įveikti neįtin-kančius KT sprendimus. Mirties bausmės panaikinimą ir šeimos sampratą bandoma pakoreguoti, siūlant 1 ir 3 „teisės aiškinimo principą“. Net penki (2, 4, 5, 6, 7) „principai“ galėtų būti taikomi, atšaukiant konstituci-nio apkaltos instituto numatytą nuolatinį ir negrįžtamą draudimą asmeniui, iš pareigų pašalintam už priesaikos sulaužymą ir Konstitucijos pažeidimą, užimti pareigas, susijusias su priesaikos davimu. Siekiama panaikinti vieną iš Pakso apkaltos pagrindų – pilietybės Jurijui Borisovui suteikimą (2 „principas“); įtvirtinti, kad ne-būtų galima pratęsti teisės akto, prieštaraujančio Kons-titucijai, galiojimo net dėl konstituciškai pateisinamų priežasčių (4 „principas“) (pavyzdžiui, „savotiška logi-ka“ – atšaukti KT išvadą apkaltos procese, nustačius, esą apkaltai nebuvo pagrindo); įpareigoti, kad bylos dalyvių reikalavimu KT peržiūrėtų savo aktus, jeigu paaiškėja naujos, anksčiau nežinotos aplinkybės, tarkime, jau mi-nėtas EŽTT sprendimas (5 „principas“); neleisti Konsti-tucijos aiškinimu sukurti naujos, savarankiškos, iki tol Konstitucijoje nebuvusios normos (7 „principas“) (to-kia norma Vaišvila laiko Konstitucijoje expressis ver-bis neįrašytas minėtas apkaltos proceso pasekmes). Kaip 6 „teisės aiškinimo principas“ pristatomas siūly-mas, neturintis nieko bendra su teisės aiškinimu: „Jei žmogaus teisių pažeidimo, konstatuoto EŽTT, nacio-nalinė teisė nepašalina per metus, jis turėtų būti šali-

24 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

namas aukštesniu – ES teisės arba tarptautinės teisės apskritai – lygmeniu.“

Tokie siūlymai sukelia abejonių, ar Vaišvila apskritai pripažįsta Konstitucijoje įtvirtintą santykį tarp nacio-nalinės ir tarptautinės teisės, Konstitucijos viršenybės principą, ar suvokia bendruosius tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės teisėkūros pagrindus. Nekal-bant apie tai, kad nurodytu klausimu neturi jurisdikci-jos jokia ES ar tarptautinė institucija, belieka priminti Konstitucijos 7 str. 1 d.: „Negalioja joks įstatymas ar ki-tas aktas, priešingas Konstitucijai“ (įskaitant ir tarptau-tines sutartis, šiuo atveju – Konvenciją, tarp kurios ir Konstitucijos išaiškėjo nesuderinamumas). Paradoksa-lu, nes kitu atveju, klaidingai cituodamas minėtą Kons-titucijos straipsnį, Vaišvila irgi pabrėžia Konstitucijos viršenybę tarptautinės teisės atžvilgiu.

Dar labiau abejoti neutraliu minėtų „teisės aiškinimo principų“moksliškumu verčia tai, kad jie nesuderinami tarpusavyje. Dvejopi standartai pasireiškia vertinant EŽTT sprendimus ir juose įtvirtintą žmogaus teisių ir laisvių apsaugą. Viena vertus, remdamasis teisiškai ir morališkai diskredituotu „teisių ir pareigų vienovės principu“, Vaišvila argumentuoja, kad KT padarė „klai-dą“, uždrausdamas mirties bausmę, nors, kaip minėta, panaikinti mirties bausmę yra viena iš esminių narystės Europos Sąjungoje ir Europos Taryboje sąlygų, to rei-kalauja ir Konvencijos, kurią Lietuva ratifikavo, 6 pro-tokolo nuostata ir apskritai čia yra vienas svarbiausių standartų, užtikrinančių žmogaus teises ir laisves. Kad KT įtvirtino EŽTT pripažintą plačią šeimos sampratą, Vaišvila „archajiškai ir reakcingai“56 vertina kaip san-tuokinės šeimos ir santuokos instituto apskritai sunai-kinimą. Kita vertus, kalbėdamas apie EŽTT sprendimo įgyvendinimą, t. y. siekdamas, kad būtų panaikintas draudimas užimti pareigas, susijusias su priesaika, pa-sitelkia visą arsenalą priemonių, kaip pakirsti pasitikė-jimą Konstituciniu Teismu ir atmesti jo sprendimus. Suformuluojami net keli „principai“, pabrėžiantys Kon-vencijos ir EŽTT sprendimų viršenybę. Aptartas teisi-nes problemas Vaišvila vertina nenuosekliai, ne pagal jų požymius ir panašumus, o remdamasis asmeniniu požiūriu į konkrečias situacijas.

Visa Vaišvilos straipsnyje pateikiama kritika pa-remta įsitikinimu, kad KT ir jo suformuluotas apkaltos institutas veikia nusikalstamai („kontrabandinė teisė-kūra“ ir pan.). Jau pirmame skyriuje autorius atsklei-džia savo požiūrį į Konstitucinį Teismą – prilygina jį kaliniams ir teistiems politikams, nepripažįstantiems savo padarytų teisės pažeidimų, diagnozuodamas „sunkią savikritikos stokos ir neklystamumo ligą“. Au-toriaus motyvai nestebina, atsižvelgus į jo sąsajas su Rolandu Paksu, per apkaltą pašalintu iš Respublikos Prezidento pareigų. Vaišvila dalyvavo partijos „Tvar-ka ir teisingumas“ suburtoje darbo grupėje, 2011 m. parengusioje Paksui palankią EŽTT sprendimo įgy-vendinimo išvadą,57 teigiančią, kad 2004 m. gegužės 25 d. „Konstitucinio Teismo nutarimas turėtų neveikti“. Vaišvila priklausė ir Seimo laikinajai komisijai „Dėl Prezidento Rolando Pakso pilietinių ir politinių teisių atkūrimo“, 2014 m. suburtai iš Pakso bendražygių. Savo išvadose ji siūlė pripažinti apkaltą nepagrįsta ir nega-liojančia.58 Atkreiptinas dėmesys, kad Vaišvilos kolega Mykolo Romerio universitete ir minėtų išvadų bendra-autoris Saulius Arlauskas 2015 m. kovo 1 d. savivaldos rinkimuose kandidatavo būtent partijos „Tvarka ir teisingumas“ sąraše...59

Išvados

Apibendrinant Vaišvilos straipsnio analizę, reikėtų pri-siminti įžangoje minėtą „kryptingąją“ Konstitucinio Teismo kritiką, kurios griebiamasi, siekiant konkrečių grupinių ar net asmeninių tikslų. Tokia kritika sąmo-ningai iškraipo institucijos veiklos esmę, manipuliuo-dama faktais, žodžiais, aplinkybėmis, kad bet kokia kaina įdiegtų visuomenei neigiamą požiūrį. Čia aptarti aspektai atskleidžia, kokia kryptinga Vaišvilos kritika Konstitucinio Teismo atžvilgiu.

Žinoma, net ir tendencingai vertinti KT sprendimus, remiantis, švelniai tariant, keista teisinių reiškinių aiški-nimo logika, autoriui, kaip teisės mokslininkui, leidžia saviraiškos ir mokslinių tyrinėjimų laisvė. Vis dėlto kyla klausimas, ar į realią padėtį dėmesio nekreipianti teo-rija gali būti patikima? Iš Vaišvilos straipsnyje keliamų

25K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

problemų ir pasiūlymų, kaip jas spręsti, iš vartojamos terminijos ir pateikiamų pavyzdžių atrodo, kad teisinis lygmuo čia yra antraeilis, juo dangstomi politiniai mo-tyvai. Autorius atvirai bando pasėti abejones Konsti-tuciniu Teismu, sukelti nepasitikėjimą jo sprendimais, kvestionuoti jų galią ir būtinumą juos vykdyti.

Tendencingi Konstitucinio Teismo ir selektyvių re-zonansinių jo sprendimų vertinimai, diskredituoto, laikmečio dvasios nei moksliniu, nei teisiniu požiūriu neatitinkančio „teisių ir pareigų vienovės“ principo bru-kimas ir teisinį nuoseklumą akivaizdžiai ignoruojan-čių, politinėmis simpatijomis pagrįstų motyvų kratinys verčia daryti išvadą, kad straipsnio autorius pasiklydęs tarp teisinio populizmo ir kontrabandinės politikos.

1 Egidijus Jarašiūnas. Konstitucinė justicija: vertinimai ir vertintojai. Veidas.

2007 m. kovo 1 d.

2 Alfonsas Vaišvila. Konstitucinis Teismas – tarp legalios ir kontrabandinės

teisėkūros. Kultūros barai. 2014. Nr. 7/8–9.

3 Louis Favoreu. Konstituciniai teismai. Iš pranc. k. vertė Egidijus Jarašiūnas.

Vilnius: Garnelis. 2001, p. 16.

4 Išnašoje autorius nurodo į savo monografiją: Alfonsas Vaišvila. Teisinis

personalizmas: teorija ir metodas. Vilnius: Justitia. 2010. Tačiau nepamini

jai skirtos išsamios Petro Ragausko kritikos, susijusios ir su Konstitucinio

Teismo statusu, straipsnyje „A. Vaišvilos siūlomos teisinio personalizmo

teorijos ir metodo klausimu: kritinė studija“. Teisės problemos, 2011. Nr. 4

(74), (p. 103, 113). [Interaktyvus. Žiūrėta 2015 m. sausio 27 d.]. Prieiga per

internetą: <http://www.teise.org/data/2011-4-Ragauskas.pdf>.

5 Žr. Konstitucijos VIII skirsnį (102–108 str.): Lietuvos Respublikos Konstituci-

ja. Valstybės žinios. 1992. Nr. 33–1014.

6 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas. Valstybės žinios.

1993. Nr. 6–120.

7 Juozas Žilys. Konstitucinis Teismas – teisinės ir istorinės prielaidos. Vilnius:

Teisinės informacijos centras. 2001, p. 126–138.

8 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas.

Valstybės žinios. 2006. Nr. 65–2400.

9 Žr. nutarimo motyvuojamosios dalies 17 punktą.

10 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. nutarimas. Valstybės

žinios. 1994. Nr. 13–221.

11 Valentinas Mikelėnas. Interpretacinis žaismas, arba Kaip kurti teisę be

parlamento. Jurisprudencija. 2009, t. 2(116), p. 87.

12 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas.

Valstybės žinios. 2006. Nr. 36–1293.

13 Žr. plačiau: Egidijus Kūris. Teismo precedentas kaip teisės šaltinis Lietuvoje:

oficiali konstitucinė doktrina, teisinio mąstymo stereotipai ir kontrargu-

mentai. Jurisprudencija. 2009, t. 2 (116).

14 Žr. plačiau: Louis Favoreu, p. 30–31, 104–107; Elena Vaitiekienė, Gediminas

Mesonis. Lyginamoji Konstitucinė teisė. Vilnius: Justitia. 2011; Darijus Bei-

noravičius et al. Europos Sąjungos valstybių narių konstitucinės sistemos.

Mykolo Romerio universitetas. 2012.

15 Žr. Vyriausiosios rinkimų komisijos patvirtintą politinės partijos „Drąsos

kelias“ 2012 m. spalio 14 d. Seimo rinkimuose iškeltų kandidatų sąrašą:

[Interaktyvus. Žiūrėta 2015 m. sausio 27 d.] Prieiga per internetą: <http://

www.vrk.lt/statiniai/puslapiai/rinkimai/416_lt/KandidatuSarasai/Rinkimu-

Organizacija4556_1.html>.

16 Zitą Šličytę, kaip buvusią Konstitucijos rengimo komisijos narę, bendra-

minčiai dažnai pasitelkia, prireikus „autoritetingos“ Konstitucinio Teismo

kritikos, teigiant, esą šis, aiškindamas Konstituciją, savavališkai ją keičia.

Vargu ar tokiai nuomonei pritartų buvę kolegos, Konstitucijos rengimo

komisijos nariai: Kęstutis Lapinskas (šios komisijos pirmininkas) ir Egidijus

Jarašiūnas, Juozas Žilys, Stasys Stačiokas, Vytautas Sinkevičius, Zenonas

Namavičius, Egidijus Kūris, kurie irgi yra buvę ir Konstitucinio Teismo

teisėjais, pirmininkais.

17 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. birželio 3 d. išvada.

TAR. 2014-06-05. Nr. 7164.

18 Duomenys pagal visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“

apklausų, atliktų 2014 m. sausio–gruodžio mėnesiais, rezultatus, publikuo-

tus dienraštyje Lietuvos rytas.

19 Linas Baublys, Ernestas Spruogis et al. Teisės teorijos įvadas. Vilnius: Leidy-

kla MES. 2012, p. 409.

20 Dalia Mikelėnienė, Valentinas Mikelėnas. Teismo procesas: teisės aiškinimo

ir taikymo aspektai. Vilnius: Justitia. 1999. p. 143–166.

21 Ibid., p. 167–170.

22 Gediminas Mesonis. Konstitucijos interpretavimo metodologiniai pagrin-

dai: monografija. Vilnius: Registrų centras. 2010, p. 93–109.

23 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutari-

mas. Valstybės žinios. 2012. Nr. 26–1200.

24 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada.

Valstybės žinios. 1995. Nr. 9–199.

25 Linas Baublys, Ernestas Spruogis et al, p. 413–415.

26 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutari-

mas. Valstybės žinios. 2004. Nr. 85–3094.

27 Charles L. Montesquieu. Apie įstatymų dvasią. Vilnius: Mintis. 2004, p. 6–7.

26 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

28 McCulloch v. Maryland, 17 U.S. 316 (1819).

29 Europos Žmogaus Teisių Teismo plenarinės sesijos 1989 m. liepos 7 d. spren-

dimas byloje Soering prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 14038/88.

30 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija. Vertė ir sudarė Eligijus Raila, moksliniai

konsultantai Stasys Vansevičius ir Jevgenij Machovenko. Vilnius: Vilniaus

dailės akademijos leidykla. 2001.

31 Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tary-

bos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos“. Valstybės žinios. 1999. Nr. 11–241.

32 Egidijus Kūris. Konstitucijos dvasia. Jurisprudencija, 2002, t. 30(22).

33 Gediminas Mesonis, p. 121–124.

34 Egidijus Šileikis. Konstitucijos dvasia: idėja fiks, „juodoji“ technologija ar

išgryninta teisė? Justitia. 2008. Nr. 3(69), p. 20.

35 Gediminas Mesonis, p. 122.

36 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutari-

mas. Valstybės žinios. 1998. Nr. 109–3004.

37 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendi-

mas. TAR. 2014-02-28. Nr. 2336.

38 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 16 d. sprendi-

mas. TAR. 2014-01-20. Nr. 299.

39 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimas.

TAR. 2014-03-10. Nr. 2907.

40 Petras Ragauskas, p. 121.

41 Mindaugas Maksimaitis. Žmogaus teisių doktrinos raida tarpukario Lietu-

voje. Teisės reforma Lietuvoje ir Lenkijoje ir Europos Žmogaus Teisių Konvenci-

ja: konferencijos medžiaga. Vilnius: Lietuvos žmogaus teisių centras. 1999.

42 1978 m. Lietuvos TSR Konstitucija [interaktyvus]. [Žiūrėta 2015 m. kovo 1

d.] Prieiga per internetą: <https://www.e-tar.lt/mobile/legalAct.html?docum

entId=TAR.48BEBD832F2F>.

43 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutari-

mas. Valstybės žinios. 2011. Nr. 118–5564.

44 Valentinas Mikelėnas: jei Lietuva nenori paklusti EŽTT, gali pasitraukti iš

europinių struktūrų [interaktyvus]. [Žiūrėta 2015 m. sausio 27 d.]. Prieiga

per internetą: <http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/vmikelenas-jei-lietu-

va-nenori-paklusti-eztt-gali-pasitraukti-is-europiniu-strukturu.d?id=5013320

0#ixzz3PvMl5Xi6>.

45 Valentinas Mikelėnas. Šeimos teisė. Vilnius: Justitia. 2009, p. 18–27.

46 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvada.

Valstybės žinios. 2004. Nr. 49–1600.

47 Europos Žmogaus Teisių Teismo didžiosios kolegijos 2011 m. sausio 6 d.

sprendimas byloje Paksas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 34932/04.

48 Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto 2014 m. kovo 25 d. išvada byloje

Rolandas Paksas prieš Lietuvą, pranešimo Nr. 2015/2012.

49 Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio pakeitimo

įstatymas. Valstybės žinios. 2012. Nr. 42–2042.

50 Vytautas Sinkevičius. Byla Paksas prieš Lietuvą, arba Mėginimas įveikti

Konstitucinio Teismo nutarimą. Socialinių mokslų studijos. 2012. Nr. 4(1).

51 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimas.

Valstybės žinios. 2012. Nr. 105–5330.

52 Žmogaus teisių stebėjimo instituto 2014 m. birželio 30 d. išvada „Dėl

EŽTT sprendimo byloje Paksas prieš Lietuvą (2011) ir JT Žmogaus teisių

komiteto sprendimo byloje Paksas prieš Lietuvą (2014) įgyvendinimo“

[interaktyvus]. [Žiūrėta 2015 m. sausio 27 d.]. Prieiga per internetą:

<http://www.hrmi.lt/uploaded/Documents/2014-06-30%20(IS-IX-11-2)%20

Isvada%20del%20sprendimu%20bylose%20Paksas%20pries%20Lietu-

va%20igyvendinimo.pdf>.

53 Plačiau apie oficialiosios konstitucinės doktrinos reinterpretavimo

problematiką žr. Egidijus Jarašiūnas. Oficialiosios konstitucinės doktrinos

koregavimo problemos. Jurisprudencija. 2009, t. 1(115).

54 Žr.: Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjo Gedimino Mesonio

atskiroji nuomonė „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m.

rugsėjo 5 d. nutarimo“ [interaktyvus]. [Žiūrėta 2015 m. kovo 27 d.]. Prieiga

per internetą: <http://www.lrkt.lt/data/public/uploads/2015/02/2012-09-

05_n_atsk_nuomone1.pdf>; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo

teisėjo Egidijaus Šileikio atskiroji nuomonė „Dėl Lietuvos Respublikos

Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimo“ [interaktyvus]. [Žiū-

rėta 2015 m. kovo 27 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.lrkt.lt/data/

public/uploads/2015/02/2012-09-05_n_atsk_nuomone2.pdf>.

55 Žr. EŽTT sprendimo 103 paragrafą.

56 Petras Ragauskas, p.122, 123.

57 Už Rolandui Paksui palankią teisininkų išvadą „tvarkiečiai“ sumokėjo apie

90 tūkst. Lt [Interaktyvus. Žiūrėta 2015 m. sausio 27 d.] Prieiga per interne-

tą: <http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/uz-rpaksui-palankia-teisininku-

isvada-tvarkieciai-sumokejo-apie-90-tukst-lt.d?id=46069283>.

58 Rolando Pakso teisių atstatymo komisija siūlo perrašyti istoriją ir pa-

naikinti apkaltą [Interaktyvus. Žiūrėta 2015 m. sausio 27 d.] Prieiga per

internetą: <http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/rolando-pakso-

politiniu-teisiu-atstatymo-komisija-apkalta-buvo-lauzta-is-pirsto-ja-reikia-

atsaukti-56-455325>.

59 Žr. Vyriausiosios rinkimų komisijos patvirtintą politinės partijos „Tvarka

ir teisingumas“ 2015 m. kovo 1 d. savivaldybių tarybų rinkimuose

iškeltų kandidatų sąrašą (Nr. sąraše – 11): [Interaktyvus. Žiūrėta

2015 m. sausio 27 d. ] Prieiga per internetą: <http://www.2013.vrk.lt/

rinkimai/440_lt/Apygardos/Apygarda7817PartijuKandidatai/Apygarda-

7817Partijos5780Kandidatai.html>.

27K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

Daugiaplanę, komplikuotą ir prieštaringą temą, kas yra meno nuodai, kur slypi estetinės rasiz-

mo šaknys, bandžiau kartu su Dariumi Pocevičiumi ir Kasparu Pociumi plėtoti dar 2008 m. kontrkultū-rinėse publikacijose savaitraštyje Šiaurės Atėnai, kol tuometinė redaktorė mus iš ten mandagiai „išprašė“. Nuo kapitalistinės Lietuvos at(si)kūrimo laikų klau-simas, kokia meno (buržuazinio) paskirtis visuome-nėje, iš esmės nebuvo keliamas viešumon, jį tiesiog nurašė kartu su sovietinėmis šmėklomis, ir tiek. Rei-kia pripažinti, kad pastaraisiais metais ši tema (daž-niausiai propagandine forma) vis dėlto išnyra, bet ją kelia patys kultūrininkai, demonstratyviai vengdami kvestionuoti meno prigimties „nekaltybę“.

Pamėginsiu, jei pavyks, išprovokuoti viešą dis-kusiją šiuo nelabai patogiu klausimu, to imtis labai natūraliai paskatino du iš pirmo žvilgsnio tarsi visiš-kai nesusiję straipsniai: Vlado Kančausko „Debesė-lis kelnėse“ (Kultūros barai. 2015, nr. 3) ir Skaidros Trilupaitytės „Apie vieną Vilniaus piktžaizdę. Viešoji kultūrinė erdvė ir laikinumo dešimtmetis“ (7 meno dienos. 2015-03-27, nr. 12). Pirmasis tekstas tiesiogiai liečia mano asmenį – jo autorius, pamiršęs dėl ko dis-kutuojama (mudviejų nuomonės susikirto dėl Žalio-jo tilto skulptūrų), argumentais ad hominem tiesiog bando plautis mundurą. O antrojo teksto, kuris, be abejo, yra nepalyginamai nuoseklesnis ir intelektua-liai labiau pagrįstas, autorė atskleidžia neseną „Lietu-vos“ kino teatro privatizavimo istoriją – menininkų

Nuomonės apie nuomones

Redas dIRŽyS

meno nuodai, esTeTinės rasizmo Šaknys

ir intelektualų inicijuota kova už „viešąjį interesą“, už pilietines teises pagaliau sulaukė pozityvios, kritikės manymu, atomazgos ir materializuosis kaip Moder-naus meno centras. Atskirai paėmus, nė vienas iš šių tekstų gal ir nenusipelno ypatingo dėmesio, bet juo-se išryškėja bendri simptomai – meno ir akademinės „rimtosios“ kultūros absoliutinimas; viešojo (nuo kapitalo atriboto) intereso tapatinimas su simboli-niu kapitalu ir šių reiškinių iškreipta pasaulio vizija, apsukusi galvas menininkams ir intelektualams. Abu minėti autoriai savo apibendrinimais išeina už meno burbulo ribų, o estetiniai bendrabūvio argumentai, kuriuos jie primeta, labai jau abejotini.

Akivaizdu, kad vyresniosios kartos menininkams, sovietmečio gūdumoje brandinusiems prisitaikėliš-ką „tylųjį“ modernizmą, formalistinė Clive’o Bello, kurį pasitelkia Kančauskas, meno teorija yra visiškai pakankama priedanga, leidžianti atsitverti nuo viso pasaulio ir skendėti iliuzijose. Gal būtent dėl šios priežasties minėto autoriaus knygą „Menas“ lietuvių skulptorius pasitelkia ne vien kaip veikalą, padariusį ir tebedarantį didelę įtaką jo pasaulėžiūrai, bet ir kaip imperatyvą. Viskas būtų gal ir gerai, jeigu tie žmonės (modernistai) patys jaustųsi laimingi ir tuo užkrėstų aplinkinius, deja, iš patirties žinau, kad per pastarąjį dešimtmetį daugiausia tulžies Lietuvos viešojoje er-dvėje išliejo menininkai, intelektualai ir naciai.

Ką gi teigia tasai Bellas? Jis įvedė daugybę niekuo neargumentuotų sąvokų, pavyzdžiui, „reikšmin-

28 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

ga forma“ (significant form), „meninis jautrumas“ (artistic sensibility), „estetinė emocija“ (aesthetic emotion), „gili estetinė patirtis“ (deep aesthetic ex-perience), „subtilus jautrumas“ (delicate sensibility), „aiškus mąstymas“ (clear thinking)… Po to, kas pa-tirta XX a., jas visas derėtų vertinti kaip anachroniz-mą, nes jų tikslas labai paprastas – įtvirtinti modernis-tinį imperinį-kolonialistinį britų autoritarizmą, kuris leidžia verdiktus priimti be argumentų – taip, kaip priimami estetiniai sprendimai. Kultūros ir meno srityse autoritarizmas pasireiškė tuo, kad didžiosios kolonialistinės Europos valstybės Azijos ir Afrikos šalių bendruomenines praktikas pavertė vartojimo preke – menu, kuris vėliau, jau postmodernistinė-je kolonializmo stadijoje, buvo parduodamas kaip europinis produktas toms pačioms šalims, iš kurių buvo aproprijuotas.

Bet prieš išmesdami Bellą į istorijos šiukšlyną, įvertinkime rasistines jo nuostatas, kurios yra inte-grali viso modernistinio projekto dalis. Iš kraštuti-nai eurocentristinių pozicijų jis kritikavo viską, kas sukurta už Europos ribų, ypač afrikiečių skulptūrą ir džiazą: „...Nesu matęs nė vieno nigerio sukurto objek-to, kuris nebūtų vulgarus, žinoma, išskyrus tuos, kurie padaryti, europiečiams prižiūrint. Jie [objektai] yra nuostabūs techniškai, bet abejotini vertės atžvilgiu. Abejotini, nes nėra sąmoningi – prie jų neprisilietė protinga menininko sąmonė, jie atsirado iš instink-tyvaus primityvių žmonių skonio... Šį meninio sąmo-ningumo trūkumą lemia vidinis negrų defektas, kuris paverčia juos nevisaverčiais. Laukiniai neturi sąmo-nės ir kritinio mąstymo, nes jiems trūksta proto ir jie nesuvokia gilesnių koncepcijų. Grožis, skonis, kokybė, gebėjimai – viskas yra, bet vizijai trūksta gilumo. Ka-dangi jie nesugeba suvokti gilesnių minčių, nesukuria ir organiškos visumos. Didieji menininkai sukuria vi-sumą, o ne tik sujungia atskiras dalis į vieną gabalą. Laukiniai to nesugeba.“1 Dar daugiau atviro rasizmo esama Bello svarstymuose apie džiazą,2 tačiau dėl vietos stokos jų necituosiu.

Modernizmo menininkų vaidmuo metropolijoje ir jos kolonijose kiek skiriasi, tai susiję su rasizmo

veiksniu, būdingu modernistinei savimonei. Todėl naivu manyti, kad tiek vieni, tiek kiti turi imunitetą ideologijai. Modernizmo propagandistai didžiausia problema laikė būtent veržliai besireiškiančią afro-amerikiečių ir afroeuropiečių kultūrą, ypač džiazą,3 rokenrolą,4 hiphopą, dariusius didžiulę įtaką jau-niausiajai „baltųjų“ kartai. Todėl desperatiškai steng-tasi visa tai nusavinti. Antra vertus, modernizmas niekada neslėpė elitistinio savo požiūrio ir paniekos proletarinei (kontr)kultūrai. Proletariatas kaip kla-sė tolydžio nyksta, nes laipsniškai buržuazėja, todėl agresyvus rasizmas stiprina pozicijas, juolab kad tre-čiojo pasaulio proletariatas pakliūva į tą pačią „kito“, turinčio daug „defektų“, kategoriją.

Galios santykių ir estetizmo samplaiką, būdingą fašistinei pasaulėžiūrai, įžvelgė tiek Walteris Ben-jaminas, tiek Wilhelmas Reichas, o fašizmo sąsajas su formalizuotu modernizmu atskleidė Cornelius Cardew. Nors formalistinė modernizmo estetika išo-riškai skiriasi nuo fašistinės, tačiau esama ir bendrų principų – tai išaukštinimo/pažeminimo strategi-ja ir polinkis priimti sprendimus iš galios pozicijų, nesivarginant pateikti argumentų. Tai ir lemia, kad modernistai estetiką ideologizuoja, paverčia galios demonstravimo įrankiu. O ši pritvinkusi elitizmo, neapykantos proletarizmui ir rasizmo nuodų (antise-mitizmas yra tik nedidelė šio kompleksinio reiškinio dalis).5 Kai kurie modernistai nuo nacių nukentėjo vien todėl, kad nesusivokė apnuoginantys silpnąsias buržuazijos vietas.6 Formalizuoto meno kanonus propagandiniais tikslais ypač plačiai eksploatavo JAV, kai po Antrojo pasaulinio karo užsitikrino išskirti-nes hegemono pozicijas. Tai vykdyta, pasitelkiant Marshallo planą ir privačius (Fordo, Rockefellerio) fondus. Buvo kopijuojamos Vakarų Europos koloni-alistinių valstybių išpuoselėtos modernizmo formos, neatmesta ir totalitarinių valstybių propagandinė strategija, būdinga tiek hitleriškajam antžmogišku-mui (Übermensch), tiek stalinistiniam socrealizmui.7

Sovietinio sukirpimo dailininkas modernistas Kančauskas atvirai demonstruoja esąs formalistinės estetikos įkvėptas, „dieviškos absoliuto šviesos“ paly-

29K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

tėtas. Nekeista, juk jo guru – Clive’as Bellas. Žmogui iš sostinės namai yra visa Lietuva – jis visur jaučiasi savo vietoje. Ir kuo gi toks požiūris skiriasi nuo ei-linio britų ar prancūzų kolonialisto? Ar anglakalbio amerikiečio – gringo? Tie irgi visur jaučiasi kaip na-mie, blogiausiu atveju laiko save repatriantais, užtat atvykėlius iš kolonijų niekinamai vadina imigran-tais, atitinkamai su jais ir elgiasi. Toks požiūris nėra jokia išimtis meno pasaulyje – tai greičiau norma. Tiesa, mūsiškiai modernistai turėtų pripažinti vieną problemą: savo aroganciją jie gali demonstruoti tik į vieną pusę – neapsaugotoms socialinėms grupėms ir trečiajam pasauliui, nes „pirmarūšio“ pasaulio at-žvilgiu juos pačius kamuoja nevisavertiškumo kom-pleksas. Prisiminkime vien jau tuos nesibaigiančius pavydžios pagarbos sklidinus pasakojimus apie vaka-rietiškos galios centrus Niujorke, Londone, Paryžiuje ar kitur. Dar vienas išskirtinis buržuazinių meninin-kų bruožas – jie nuolat akcentuoja kraštutinai abs-trahuotą laisvės sampratą, kurią manosi įkūnijantys savo buvimu.8 Deja, akivaizdu, kad laisve dažniausiai vadinamos elementarios privilegijos, padedančios kaupti simbolinį kapitalą.

Postmodernistinis diskursas ir akademinis jo po-tencialas šiandien Lietuvoje yra kur kas labiau sofis-tikuotas – jau nepakanka perskaityti vos vieną knygą, kad galėtum samprotauti apie ontologinę ir episte-mologinę pasaulio sandarą. Į sceną išėjo didžėjų kar-ta, miksuojanti viską iš eilės, todėl nutverti juos, iš-kraipančius žodžių esmę ir prasmę, neįmanoma, nes žodžiai yra tapę tuščiais signifikantais, o terminai jau kur kas anksčiau buvo paversti vartojimo preke. Ta-čiau, žiūros tašku pasirinkę kolonialistinę eurocen-trizmo politikos perspektyvą, lengvai įsitikinsime, kad postmodernizmas – viso labo kitas modernisti-nio kolonializmo etapas, kurio ryškiausi bruožai yra atsiribojimas nuo ekspansionizmo ir vizualizuota, taigi savaip reabilituojanti (whitewash), jo kritika.

Neblogas pretekstas aptarti šią temą – institucinė „Lietuvos“ kino teatro gelbėjimo istorijos versija (tu-riu omenyje jau minėtą Trilupaitytės tekstą). Čia de-monstratyviai nutylimos skambią akciją surengusių ir

simbolinį kapitalą jau susikrovusių menininkų mani-puliacijos, bandoma akcentuoti neva kolektyvinį ap-sisprendimą, staiga pabudus dideliam būriui miesto gyventojų („žinomų kultūros žmonių pasirašyta petici-ja, kurią patvirtino ir 7 tūkstančiai Lietuvos gyventojų parašų...“). Viskas būtų gal ir gražu, bet šio „istorifi-kacija“ dvelkiančio teksto tikrasis tikslas – sukrauti simbolinį kapitalą konkretiems asmenims iš meno sluoksnių ir akademinės aplinkos. Autorė, pasitelk-dama kairiajam diskursui būdingą retoriką, kritikuoja stambiojo kapitalo kėslus privatizuoti viešąsias erdves, plėšrią ir „suktą“ laisvosios rinkos ideologų poziciją, korumpuotus valdžios veiksmus ir prisitaikėlišką, net pataikūnišką dalies kultūrininkų laikyseną… Tiesą sakant, labai panaši strategija anksčiau taikyta, vyks-tant vidinėms batalijoms, kai ŠMC „postmodernistai“ grūmėsi su Dailininkų sąjungos „modernistais“. Toks retorikos ir strategijos panašumas nėra atsitiktinis, nes ekonominės privatizacijos, kurią vykdo stambu-sis kapitalas, prigimtis yra modernistinė. O postmo-dernistinis „lūžis“ prasideda nuo proto kolonizavimo, nors tikslas lieka toks pats – kaupti kapitalą, didinant eksploataciją.

Trilupaitytės tekstas labai aiškiai atskleidžia: ne-pavykus ekonominei privatizacijai, skubama užsi-tikrinti bent simbolinius dividendus. Menininkai, „Lietuvos“ gelbėjimo akcijos iniciatoriai (šiuo atveju Nomeda ir Gediminas Urbonai), už „pilietinę veiklą“ gavo nacionalines (beje, ne tokias jau ir simbolines!) premijas, teoretikai ir karjeros menininkai (kairysis kapitalo sparnas) sutvirtino akademines savo pozi-cijas… Kaip kaupiamas simbolinis ir kultūrinis ka-pitalas, iliustruoja, pavyzdžiui, šis Trilupaitytės teks-to epizodas: „...Skandalas dėl fasado [kalbama apie buvusį kino teatrą „Lietuva“] „subjaurojimo“ kilo ir 2013 m., kai pirmajam gatvės meno festivaliui „Vilnius Street Art“ sukurtą Ernesto Zacharevičiaus spalvotą piešinį po keleto savaičių slapta užpurškė anoniminiai grafitininkai, kas sukėlė netgi miesto mero pasipikti-nimą (tai iliustravo ir vadinamosios andergraundinės raiškos ambivalentiškumą).“ Privatūs kolekcininkai irgi kaupia kultūrinį kapitalą – kino teatro vietoje

30 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

bus pastatytas Modernaus meno centras. Akademi-nių sluoksnių atstovė susiklosčiusią situaciją vadina „sėkmės istorija“. Labai abejoju, ar viešosios erdvės ir viešojo intereso požiūriu tai daug kuo skirsis nuo demonizuotos Maximos, ketinusios iš minėto žemės sklypo išspausti maksimalų pelną…

Apibendrinant Kančausko ir Trilupaitytės straips-nius, galima teigti, kad abu autoriai, nors pagal am-žių ir pasaulėžiūrą atstovauja skirtingoms grupėms, sutartinai absoliutina meną ir akademinę kultūrą, atvirai reikšdami panieką kasdienybės sferai, nors terminas „viešasis interesas“, taip dažnai vartojamas pastaruoju metu, sietinas būtent su ja. Antai Kan-čauskas mistifikuotai „aukštajai kultūrai“ priešprieši-na akciją, kai šiuolaikinio meno galerijoje Niujorke jam po nosim nusiperdė juodaodis. Tiesą sakant, šis kasdienybės veiksmas savo gyvybingumu akivaiz-džiai nustelbia kūrybinę skulptoriaus modernisto pa-tirtį, be to, skleidžia nepalyginamai mažiau taršos.

O Trilupaitytė primygtinai perša mintį, esą sociali-nius procesus įsuka ne eilinių piliečių (savi)organiza-cija, bet intelektualų plepalai. Sąmoningai iškreipda-ma realybę, ji rašo istoriją iš naujo. Manyčiau, čia gerai tiks vienas ekskursas: „Tosaka Junas [japonų fašizmo tyrinėtojas] iš esmės kritikuoja du liberaliojo intelek-tualizmo sandus – akademinę filosofiją ir žurnalistiką. Pirmoji įspraudžia žmogų abstrakcijon už laiko ribų ir, atribodama nuo tikrovės, uždaro metadisciplinoje, kuri niekina kasdienybę. Antroji formuoja ideologinę bazę, skirtą „paprastų žmonių kasdienybei“. Žiniasklaida, būdama komercinė struktūra, užuot informavusi, pra-deda diktuoti naujas konsumerizmo formas, skatina visuotinį kapitalistinį susvetimėjimą. […] Iš esmės tai klausimas, kas rašys istoriją iš naujo, nes modernybė reikalauja nuolatinės užmaršties, o buržuazinė istori-jos forma ir atlieka tą funkciją, skatindama pamiršti tai, kas svarbiausia, – kasdieninę patirtį.“9

Norėčiau atkreipti dėmesį ir į išskirtinį abiejų au-torių okuliarocentrizmą. Antai Trilupaitytė rašo apie „efektingą ideologinės prigimties privatizacijos moty-vų vizualizaciją“, apie akcijas, protestus, meninius veiksmus viešojoje erdvėje, aptaria net grafitininkų

veiklą, nors tai neturi nieko bendra su nagrinėjama tema. Kančauskas savo ruožtu pareiškia: „Pagrindinis žmogaus organas turbūt yra akys.“ Gal tokį okuliaro-centrizmą lėmė tai, kad abu autoriai yra atėję iš vizua-linio meno srities? O gal jų mąstymą tiesiog pernelyg paveikė spektaklio visuomenės atributai…

Atsilygindamas už rūpinimąsi estetinio mano išsi-lavinimo spragomis, gerbiamam skulptoriui norėčiau pasiūlyti antrą (spėju) knygą jo gyvenime – George’o Bataille’o „Akies istoriją“ (Histoire de l’œil). Alytaus dailės mokyklos valytoja, netyčia radusi šią knygą, perskaitė ir sakė supratusi, kad gyvenimą nugyveno veltui. Tikiuosi, p. Vladui atsitiks atvirkščiai – ši kny-ga padės jam sugrįžti į gyvenimą, nes akys, pasirodo, gali būti naudojamos ne visai pagal paskirtį, ir tai pa-deda atsibusti sąmonei.

1 Ištrauka iš Clive’o Bello straipsnio „Negro sculpture“ (Living age 306,

1920, p. 782), perspausdinta Black World/Negro Digest. 1975. July, p. 73.

2 Genevieve Abravanel. Americanizing Britain: The Rise of Modernism in the

Age of the Entertainment Empire. Oxford University Press. 2012, p. 69–72.

3 Roger Taylor. Art an Enemy of the People. The Harvester press. 1978, 89–155.

4 Howard McCalebb. A Story of Subversive Culture. 2011. http://

www.4.alytusbiennial.com/news/428-virulence-a-story-of-subversive-cul-

ture.html

5 Rasizmo problemos neišsprendžia vien politiškai korektiški terminai ar

tolerancija tamsesniems odos atspalviams, nes egzistuoja struktūrinis

(institucinis) rasizmas, eurocentristinę kultūrą persmelkęs tiek meno,

tiek mokslo, tiek gyvenimo būdo srityse.

6 Cornelius Cardew. Stockhausen Serves Imperialism (1974). A Reader:

A Collection of Cornelius Cardew’s Published Writings. 2006. Essex.

Matchless Recordings and Publishing, p. 215.

7 Redas Diržys. „Kunst Macht Frei“ in Inter-studia humanitatis, nr. 12/2011

„Visuomenės decentralizacija ir radikali vaizduotė“. Šiaulių universiteto

leidykla. 2011.

8 Turime suprasti, kas yra tikra laisvė. Agnės Narušytės studenčių Karolinos

Gavelytės ir Justinos Došaitės pokalbis su Vladimiru Tarasovu. 7 meno dienos.

2015-03-13, nr. 10.

9 Redas Diržys, Kęstutis Šapoka. Alytaus avangardizmas: nuo gatvės

meno iki visuotinio psichodarbininkų (meno) streiko. Alytus. Erdvės.

2014, p. 129.

31K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

Retai pasitaiko, kad kokia nors recenzija, žinoma, jeigu jos taikinys nesi tu pats, „užknistų“ beveik

taip juodai, kaip anoniminių internautų, „blogerių“ pasisakymai visais gyvenimo klausimais. Kęstutis Ša-poka, aptardamas Jūratės Stauskaitės parodą „Judesiai“ VDA galerijoje „Titanikas“ (Kultūros barai, 2015, nr. 3), „skaudama širdimi“ prisipažino, kad jam asmeniškai šios dailininkės kūryba „atrodo pernelyg manieringa, teatrališka, pozuojanti, pretenzinga, net banaloka“. Pa-daręs „triuškinančią“ išvadą, iškart ėmė dievagotis, kad dėl tokio žiauraus verdikto kalti jo paties „maskulinis-tiniai prietarai“. O tada, užuot pasistengęs tų prietarų atsikratyti, galutinai jiems pasidavė ir pareiškė: „For-maliai paroda kaip erdvinė instaliacija yra puiki, tačiau turinio atžvilgiu susidaro daugžodžiavimo pramaišiui su tuščiažodžiavimu įspūdis“. Pasak jo, vietoj gilios pras-mių vertikalės driekiasi paviršutiniška horizontalė.

Na, su tokiais karingais maskulistiniais prietarais ne-pakovosi, apsiginklavęs feministiniu entuziazmu, bet šįkart labiau rūpi ne lyčių pranašumai ir skirtumai, o ats-kaitos taškai, nes atrodo, kad mudu su recenzentu lankė-mės visiškai skirtingose tos pačios autorės parodose. Ko-kios teorinės apriorinės miglos sutrukdė Šapokai įžvelgti „Judesiuose“ ne vien fizinius, bet ir dvasinius judesius?

Bandysiu pasigalynėti su recenzento argumentais. Ypač keistai nuteikė kaltinimas, esą Stauskaitės kūryba pernelyg manieringa. Prisiminus, kad italų kalbos žo-dis maniera reiškia savitumą, išeitų „pernelyg savita“? Bet juk tai ir yra šios dailininkės „arkliukas“! Paslaptin-ga, taki, be paliovos kintanti ir kankinanti „materija“ yra tasai savitumas. Stauskaitė neslepia: „Jautiesi sutri-kęs, beveik išprotėjęs, kai būni priverstas grįžti prie tokio savęs, koks jau nebesi. Piešiniai yra mano dienoraštis, o skaityti senus dienoraščius nėra malonu.“

Anelė dVILINSKAItĖ

„Šokau žmogų visais pavidalais“

Dailininkei nepriimtina estetinė „kraujomaiša“, o ir „artimų giminaičių“, bent jau stiliaus požiūriu, ji, ko gero, neturi. Nemėgsta plakti ir nusižiūrėtų „simboli-nių kokteilių“ su griežtai nustatytomis „ingredientų“ proporcijomis, šiuo atžvilgiu stilistikos ir simbolių šva-ra, sakyčiau, tiesiog nepriekaištinga.

Prieš 26 metus, Nepriklausomybės išvakarėse, Al-fonsas Andriuškevičius priskyrė Stauskaitę „nakti-niams“ dailininkams, pasak dailėtyrininko, taip bylo-ja „tamsioji mūsų sielos pusė“. Gal Šapokai nepatinka, kad dailininkė, pasirodo, turi ir šviesiąją – rafinuotą, elegantišką, jausmingą – sielos pusę, skriejančią, pa-vyzdžiui, pašėlusiu bolero ritmu? Pasak recenzento, tai „žingsnis iš (saikingo) avangardo (sovietmečio kon-tekste) į saloninio meno, netgi šiokio tokio kičo teritori-ją (šiandienos kontekste).“

Stauskaitė iš tikrųjų žengia drąsius žingsnius įvairio-mis kryptimis – azartiškai, net avantiūristiškai žaisda-ma atsitiktinumais, nuklysta į dadaizmo, į fluxus teri-toriją, bet nepasiklysta ir grįžta, įgavusi „orientacinės“ klajonių po „svetimus“ plotus patirties.

Ar Stauskaitės grafika teatrališka? Tokį epitetą Šapo-ka, matyt, pritaikė dėl dailininkės pasirinktojo objek-to – šokis, baletas glaudžiai susiję su scena, artistizmu, vaidyba… Tačiau tai formalioji pusė, nes, dailininkės manymu, „gyvenimas ir yra kūryba, o kūrybai reikia publikos, reikia žiūrovų“. Paroda „Judesiai“ iš tikrų-jų šiek tiek primena spektaklį, tokį įspūdį dar labiau sustiprina Eglės Lekevičiūtės filmas, sukurtas pagal Stauskaitės piešinių ciklą „Bolero“. Baleto artistai čia „įsikūnija“ į… piešinius, efektas įdomus, intriguojan-tis. Beje, prieš dešimtmetį sukurtą „Bolero“ ciklą Vil-niaus dailės akademijos leidykla mažu tiražu išleido kaip faksimilinę knygą.

32 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

Stauskaitė yra „seno sukirpimo“ dailininkė tuo atžvilgiu, kad bando prisiliesti prie visų meno sluoksnių – muzikos, teatro, literatūros… Antai jos ofortas „Nemiga ir tie patys vyrai“ švelniai ironišką repliką siunčia Sigitui Parulskiui, parašiusiam knygą „Miegas ir kitos moterys“.

Paroda „Judesiai“ man priminė galingą būties simfo-niją, nors atlikėja čia yra vienui viena – „manieringoji, teatrališkoji“ Jūratė Stauskaitė.

Šapoka, smulkmeniškai išdėstęs savo pretenzijas, rašo: „Galų gale kalčiausias esu pats, nes neišdrįsau kai kurių man neaiškių dalykų paklausti pačios Stauskaitės, nors ji kaip tik buvo šalia – savo parodoje tvėrė naujus piešinius.“

Bet juk autorė, pristatydama savo parodą, viską pui-kiai paaiškino – kaip ją „trinktelėjo“ piešimo žaibas ir kad vertikalės nesuprasime, neįžvelgsime, nepasieksime be horizontalės, tad recenzento „fundamentalus“ klausi-mas „Horizontalė ar vertikalė?“ juokingai pakimba ore.

Įsiklausykime į Jūratės Stauskaitės žodžius: „Šiai parodai pradėjau ruoštis nuo gimimo. Paišiau ant sie-nų, braukiau pirštu dulkes lentynose, braižiau nagais įšalusį lango stiklą. Paskui gavau popieriaus ir pieštu-kų. Nuo tada prasidėjo „profesionalusis“ kelias, kuris, žinoma, su amžiumi ir patirtimi ėmė negailestingai naikinti paslaptį. Keliavau pasroviui. Grafikos studijos VDA (1965 –1971) ypač kruopščiai stengėsi mano kvė-pavimui užmauti „duslintuvą“, nes sudėtingų (puikių) technikų įvaldymas ir nepriekaištingas konkretaus lapo

užpildymas nuo „kampo iki kampo“, anuomet buvo profesionalaus grafiko garbės reikalas.

Nediskutuotinam Garbės kodeksui ėmiau priešintis, vos išsprūdusi į laisvę. Pirmieji savarankiški mano ofor-tai protestavo prieš „technikas“ ir profesionalumus. Po to jie įgavo apčiuopiamesnę, kiek suvaldytą, bet nevaldomą formą, bjauriai vadinamą „stiliumi“. Stilius sklaidėsi (ir skleidėsi), maitinamas po truputį atslenkančio „pripaži-nimo“, gresiančio nykiu kartojimusi.

Manau, to kiek pavyko išvengti vien dėl stokos pa-prasto gyvenimo laiko, kuriam buvau godesnė, nei ga-lėjo sutilpti į 24 paros valandas, sklidinas intensyvaus ir paradoksalaus gyvavimo šiaip. Apie 1988-uosius mane „trinktelėjo“ piešimo žaibas, nubloškęs klajojančią dva-sią pirmapradžių instinktų link, aišku, jie buvo jau labai nutolę nuo šviesaus vaikystės peizažo. (Tuo galima įsiti-kinti iš kai kurių fiziologinių vaizdelių šios parodos sa-lėse.) Šokau žmogų visais pavidalais kaip pamišusi, nes supratau, kad šiuo makabrišku veiksmu atgaivinu savo praeito – anapusinio – šokėjos gyvenimo instinktus.

Keli šimtai to pasiutusio laiko piešinių manęs nebepa-leido ir visa, kas vyksta iki šiol, yra nesibaigiančio mano šokio išklotinė.

Grįžinėdama į „vaikystę“ (man 67-eri), ėmiau despe-ratiškai ilgėtis prarastosios tiesos.

Iš lentynų ištraukiau šūsnis popierių – noriu pasiti-krinti, ar tą ilgesį pavyks numalšinti…“

Jūratė STAuSKAITė. Nemiga ir tie patys vyrai. 2007. Mišri technika Vidmanto Ilčiuko reprod.

Jūratė StauSkaitė. Piešinių (1988–2003) instaliacija

Jūratė StauSkaitė. Parodos „Judesiai“ fragmentas. Piešiniai. 2015 Vidmanto ilčiuko nuotraukos

Dainius trumPiS iš parodos „Langai“ Pamėnkalnio galerijoje

33K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

Jūs teisingai supratote, šis straipsnis yra iškart apie dvi parodas – paskutinę Valdo Ozarinsko foto-

atspaudų Antano Mončio muziejuje Palangoje ir Dainiaus Trumpio tapybos Pamėnkalnio galerijoje Vilniuje. Tai, kas mokslininkams normalu, – išvesti paralelę tarp dviejų reiškinių, meno kritikui gali at-rodyti nepadoru, nes kam gi sieti tai, kas gimė ats-kirai? Na, bet tai juk tie patys 2015-ieji, kai istorinio laiko tinklainė, įtempta nuo 8-ojo dešimtmečio, virpa ir skamba, stulbindama vis naujomis technologijo-mis, siūlydama naujus gyvensenos modelius. Nėra ko abejoti, kad 1970-ieji – tai istorinio laiko meridianas, nulinis koordinačių ašies taškas, pro kurį „praeina visi elniai“. Netrukus pamatysime, kaip tas galioja Oza-rinsko ir Trumpio parodoms.

„Filtrus“ sudaro vienuolika juodų fotoatspaudų, sužymėtų baltomis standartų linijomis, ir akivaiz-dus kontrastas – balta parodų salės erdvė. Vis dėlto balto kubo ideologija čia dekonstruota, svarbus visai ne erdvės baltumas, bet atvira galimybė ją redukuoti. Tuščias baltos erdvės plotas, plytintis ten, kur turė-tų/galėtų būti dvyliktas atspaudas, virsta klausimu, o atsakymas į jį „užrašomas“ baltomis standartų linijo-mis juoduose atspaudų ekranuose. Klaidos galimybė pasirodo esanti teisinga (tiesi) kaip standarto linija, nors tam, kad įvyktų ši transformacija, turime perei-ti per labai siaurą koridorių, vadinkime jį klaidos ga-limybės prielaida. Formaliai iš tikrųjų galima mate-matiškai jį apžaisti, tačiau jei iš natūralaus smalsumo

Auridas GAjAUSKAS

prigimTinė Teisė klysTiValdo Ozarinsko „Filtrai“ ir Dainiaus Trumpio „Langai“

pamėginsime „Filtrus“ suvokti egzistenciškai, kitaip tariant, jei klaidos galimybę susiesime su pabaigos išgyvenimu (mirtimi), tada koridorius išties pasiro-dys tiek siauras, tiek painus, primenantis labirintą, todėl be Ariadnės ar Beatričės malonės išeiti iš jo, ko gero, nepavyks.

Kita vertus, ką nors suvokti egzistenciškai ir su-vokti egzistenciją nėra tas pats, nors šie dalykai pa-našūs, be to, prašyte prašosi supainiojami. Tą gerai suprato praėjusio amžiaus vidurio mąstytojai, siekę ribos ir pabaigos suvokimą atskirti taip, kad nė vie-nas iš jų nebūtų prarastas, bet papildytų vienas kitą kaip visiškos priešybės. Atskyrę ribą nuo pabaigos, pirmiausia rizikuojame prarasti empatiją, o jos ne-sant bet koks valdymo (manipuliavimo) procesas remsis vien racionaliu protu, kurio idealybei, žino-ma, nėra jokio skirtumo, kas juo naudosis – JAV de-mokratai ar Kambodžos raudonieji khmerai. Kitaip tariant, absoliuti valdžia ir absoliutus baigtinumas sutampa jų pačių nenaudai.

Tačiau grįžkime prie „Filtrų“, kuriuos palikome susaistytus klaidos galimybe. Būtent ji „uždega“ paskutinę Ozarinsko parodą. Tai transcendencija, pasiekiama vienu minties judesiu, belieka perprasti „komunikacijos kodus“ (kaip juos apibrėžtų Allainas Badiou) arba standartų linijas. Patikrinę sužinome, kad tai iš tikrųjų legalūs, Amerikos nacionalinių standartų instituto patvirtinti kodai. 1989 m., atsi-žvelgus į Darbo statistikos biuro pateiktus duome-

Kūryba ir kūrėjai

34 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

nis, buvo įvertinti kampuotos frontalinės apsaugos poreikiai, siekiant, kad darbuotojų akys, ausys, vei-das būtų apsaugoti profesiniais aptaisais. Standartų linija 9WEL 1 CE (Shade 9) ANSIZ87.1-1989 numa-tė, kaip valdyti vizualinį mastelių suvokimą, kaip iš-vengti optinės radiacijos spindulių poveikio akims ir inžinerinės kontrolės prietaisams. Kitaip tariant, linija numatė ir saugų prisijungimą prie kontrolės sistemų, ir jų valdymą.

Tai svarbu tiek Ozarinsko ekspoziciją vasario mė-nesį išplėtusiai Dariaus Čiūtos ir Tomo Gurskio „PA-RAmetrų“ parodai, tiek žiūrovams, kuriems kon-trolės sistemą atstoja parodos visuma, o kiekvienas

atskiras filtras yra individualaus prisijungimo prie parodos, kaip kontrolės sistemos, pavyzdys. Stan-darto linija, kaip komunikacijos kodas, atveria virtu-alią funkcinių darbo santykių erdvę, kur vienu metu sprendžiamas ekspozicijos kokybės klausimas ir vyksta tam tikri parodos (arba parodų ir kitko – juk kodas galioja nuo 1989 m.) parengimo ir gamybos darbai. Todėl „Filtrai“ savaip primena Velazquezo „Meninas“. Grynai dėl veidrodinio atspindžio gali-ma teigti, kad tikrasis „Meninų“ autorius buvo tar-nas, pakabinęs veidrodį, pastatęs molbertą, parinkęs vietą karaliui su karaliene, net ir tapytoją atvedęs… Su savo atvaizdu jis susiliejo taip, kad liko tik me-

Valdas OzARINSKAS. „Filtrai“. Ekspozicijos fragmentas

35K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

nininko atvaizdas be paties menininko. Atitinkamai „Filtruose“ darbininko požiūris (standarto linijos reikšmė) į darbą išreiškiamas be paties darbininko.*

Tai, kad Ozarinsko pasirinktos standartų linijos buvo užregistruotos 1989 m. – geležinės uždangos griuvimo ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, rodo glaudų darbo (šiuo atveju – archi-tekto ir dizainerio, nors ištarę arche, iškart pabrė-žiame sprendimo galios pirmapradiškumą) iš esmės egzistencinį (sakytume, psichologinį, bet ši sąvoka jau tapusi pernelyg taikomąja) ryšį su valstybės kū-rybine galia. Aišku, šio ryšio negalima supaprastinti iki kokios nors naivios ideologijos, priešingai, jis turi aiškią technokultūrinę paskirtį – tai kultūros staty-ba (Gestéll) griežtai heideriškąja šio žodžio prasme. Tai reiškia būti sprendžiančiojo valdžios aparato da-limi, o kartu dailininku – dizaineriu ir architektu. Šis dvipusis ryšys „Filtruose“ akivaizdus. Vos tik su-vokiame, kad „filtrai“ reiškia požiūrius, jie iškart at-simerkia – parodos aparatas, tarsi „save apmąstantis mentalinis kaleidoskopas“, pradeda veikti pagal jų suderinamumo režimą, valdomą standartų linijos.

Atsiradus šiam nepaneigiamam ir nepriklausomam tiesos diktatui, paaiškėja, koks ryškus, griežtas ir net brutalus yra kiekvieno atspaudo individualumas – visi kartu jie sudaro vieną sąmonę, nors kiekvienas mąsto individualiai.

Foucault žodžiais galėtume sakyti, kad tai indi-vidai, atskirti nuo savo sielų ir integruoti į homo-genišką valdžios korpusą, tai robotai, kuriuos valdo standarto linijos kodas ir juodas atspaudas. Tačiau demokratijos (tiesos) idėja, būdama ankstesnė ir savaime pranašesnė už bet kokią jos išraišką, tuo-jau pat išskiria du diskursus – etinį ir estetinį, ne-atmesdama kibernetinio apibrėžimo galimybės, tie-siog pajungdama taip atpažintus individus sistemai, sparčiai naikinančiai skirtumus tarp roboto ir žmo-gaus. Tai išreiškia tiek požiūris, tiek besikeičianti iš-vaizda. Tokiu būdu demokratinis valdžios aparatas sutampa su inžinerinėmis arba dizaino ir socialinio kodo kontrolės sistemomis. 8-ajame dešimtmetyje jų tapatybę apibrėžė elektroninės sistemos labirin-tas, iš kurio pabėgo THX1138 herojus. O šiandien elektroninės kontrolės sistema jau yra tapusi Vakarų civilizacijos ir gyvenamosios kasdienybės duotybe. Būtent šią žinią žiūrovams pirmiausia praneša Dai-niaus Trumpio paroda „Langai“.

„Filtrų“ parodoje teko šiek tiek pasisaugoti, kad klaidos galimybės prielaida tarsi liftas tarp laiko sluoksnių nenukeltų į kokį nors Hieronymo Boscho ar jo pasekėjų paveikslą, o „Languose“ turime būti atsar-gūs, kad suspaustas, transformuotis į naujas reikšmes pasirengęs laikas per anksti nesujauktų suvokimo. Vėl matome, koks glaudus yra parodos ir balto kubo ide-ologijos ryšys, čia ji vėl dekonstruojama, kad galėtų būti redukuota į būtojo laiko potvynį. Balta praėjusio laiko konsistencija dominuoja taip stipriai, kad nėra kūrinio, kuris nebūtų jos paliestas, nebent supiltoji sakralinių pelenų krūva. Galėtume šią parodą paly-ginti su daugybę metų vandenyje trūnijusio laivo du-gnu, ant kurio vandenynas nupiešė savo veidą, arba su prasilenkiančio mėnulio šviesa. Ji pakoregavo visą degeneracinę estetiką, būdingą Trumpio kūriniams, ją pataisė, tiesa, visai kitaip, negu esame įpratę. Šį-

* „Meninose“ veidrodinis atspindys juda dviem kryptimis – karalius ir kara-

lienė atsispindi veidrodyje, o tapytojo žvilgsnis nukreiptas į tą vietą, kur

jiedu turėtų stovėti ir kur neišvengiamai atsiduria paveikslo žiūrovai. Re-

zultatas: jie žiūri į nematomą, paveiksle nuo jų nusuktą drobės pusę, kitaip

tariant, atspindžio jėga tarsi perkelia juos į kambario erdvę. (Regis, Lino

Lago darbuose svaidomos geltonos „gniūžtės“ į Velazquezo „Meninas“. Šis

paveikslas iš tikrųjų yra „uždarytas“ (sąmoningai nutapyta iliuzija), o ats-

pindys ir atspalviai – tai nematerialūs sąmonės produktai, vadinasi, joks

nusikaltimas nepadarytas. Manyčiau, labai panašioje, tik sudėtingesnėje

veidrodinių atspindžių žaismėje (labirinte) Dainius Liškevičius pateikė is-

toriją, kaip Bronius Maigys pasikėsino į Rembrandto „Danają“.)

Taigi žiūrovai atsiduria jiems neįprastoje vietoje (heterotopija), skirtoje kara-

liui su karaliene. Tai prigimtinės teisės į klaidą vieta, kuria su jais maloningai

pasidalija Ispanijos karališkoji šeima. „Filtruose“ teisė į klaidą jau „atimta“ iš

suvereno valdžios, šis perėjimas nuo prigimtinės teisės į klaidą (monarchijos,

diktatūros) prie bendresnio klaidos galimybės pripažinimo (demokratijos)

atskleidžia ilgą pasaulėžiūros virsmą nuo Renesanso iki mūsų laikų.

„Meninas“ ypač išsamiai yra aprašę Michelis Foucault (1966) ir Valery Po-

doroga (2006).

36 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

kart Trumpio kūnai, užuot atvirai demonstravę savo pojūčius, slepia juos po įvairiais apsauginiais sluoks-niais. Parodoje panaudotų priemonių įvairovė išties didelė ir jeigu ne monochromiškas praėjusio laiko konsistencijos švytėjimas, matytume visiškai kitokią parodą. Bet dabar tai – be paklaidų sureguliuota Pa-budimo erdvė, kurią valdo geografinės koordinatės, istorinės datos, kognityvinės schemos, dujokaukių ir įstiklintų paveikslėlių stiklai, ženklai ant nusitrynu-sių rašomųjų lentų.

Laikas, užuot tiksėjęs įprastine vaga, sustoja, sen-dindamas laikrodžius. Tai pasaulis be prisiminimų, bet su daiktais, kurie be paliovos čiupinėjami, laisvas nuo žmogaus, bet įkalintas savo būtyje. Tai atskira pla-neta. Kur bepasisuksi, viskas joje yra pasibaigę, tačiau niekas neapnešta laiko dulkėmis, atvirkščiai – visi čia kaip įmanydami trokšta būti absoliučiai viskuo iškart.

Daiktai ir kūnai didžiuojasi savo tvirtumu ir grožiu. Kliūdami, sukdamiesi arba tvirtai įsispyrę, jie slepia savo tūrius, darosi prieinami ir lengvi, ramūs ir cha-rakteringi tarsi Žmonių fabriko darbininkai. Nenu-stembi, pamatęs, kad vienas užsiauginęs ūsus, o kitas primena sultoną, susilaukusį tūkstančio vaikų. Tre-čias – tai rašymo lenta (regis, iš Kambodžos), kabanti klasėje, būtų poliglotas, bet dėl netvarkingai nuvalyto paviršiaus labiau primena siurrealistą iš Pietų Ame-rikos. Ketvirtas dainuoja Prancūzijos himną, penk-tas prausiasi gaivia ryto šiluma, šeštas baltakiuoja už borto, septintas yra dulkių karalius, prie aplyto lie-tvamzdžio žaidžiantis šaškėmis, aštuntas taip atsidė-jęs tiradai (kalbos žaismui), kad nuo visko atsiribojęs, devintas – raganosis, o dešimtas toks mažas, kad be-veik nematomas tūno pasislėpęs už keturiasdešimties mylių nuo „Plokščios salos“…

Dainius TRuMPIS. „Langai“. Ekspozicijos fragmentas

37K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

Atsigręžę į pradžią, o dabar tai jau ne tik įmano-ma, bet ir būtina, matysime, kad į Krystiano Lu-

pos „Didvyrių aikštę“ eita nuosekliai. Ne konkrečiai į šį spektaklį, tiesiog jis tapo tais fejerverkais, kuriais šiandien kone privalomai baigiasi visos šventės. Po jo, nepaisant keleto vėliau seksiančių pastatymų, nusileis kadencinė dabartinių teatro vadovų – Martyno Budrai-čio ir Audronio Liugos – uždanga. Kai prieš penketą metų jiedu varžėsi vienas su kitu (anuometinis vadas buvo praradęs net teisę kandidatuoti), juos skyrė vos trys balai. Nė vienas nepralaimėjo, nes pirmasis pakvie-tė antrąjį meno vadovu – toks atvejis, reikia pripažinti, dažnesnis partijų ar verslo praktikoje negu meno ambi-cijų ir konkurencijos lauke.

Palyginę šiandienos ir 2009–2010 m. sezono LNDT repertuarą (beje, tą padaryti nelengva, nes informa-cijos amžiuje (sic!) neįmanoma „atkasti“ ankstesnių teatro repertuarų, archyvai nekaupiami, bent jau ne-viešinami, – ačiū Daivai Šabasevičienei, juos išsaugo-jusiai!), nustebtume, nes akivaizdaus skirtumo vien pavadinimai neišduoda: ir tada buvo rodomas Thomas Bernhardas, statyta ir klasika, ir naujoji dramaturgija, režisuoti užklysdavo užsienio kūrėjai, ministrai laimin-davo dramaturgijos festivalius… Per keletą metų buvo atsisakyta prasto lygio ir/ar anachronistinių pramogų, bet priimta ir keletas kituose teatruose „nugrotų“ spek-taklių (dažniausiai – OKT), kurie šiandien atgaivinami.

Vis dėlto repertuaras tapo strategija, jį imta planuoti nuosekliai ir pagrįstai. Sezoninės koncepcijos, be abejo,

Vaidas jAUNIŠKIS

nacionalinio iŠŠūkiai nacijaiKrystiano lupos „Didvyrių aikštė“

gali būti šiandien visur esančių (todėl vis nepatikimes-nių) viešųjų ryšių rezultatas, kokybės čia nenuspėsi. Ta-čiau galima konstatuoti, kad per visą šios įstaigos (nuo „valstybinio akademinio“ laikų) egzistavimą teatras dar niekada nebuvo taip arti žiūrovų. Suprantama, jie įvai-rūs (ankstesnis vadovas tenkino pramogos ištroškusiųjų viltis), tačiau užsceninio gyvenimo problemos nebe-apeinamos, priešingai, jos stebimos ir analizuojamos. Suprantama, sovietmečiu to daryti nebuvo įmanoma dėl cenzūros ir privalomų ryšių su valdžios „organais“ (spektakliai, tapę chrestomatiniais, buvo išimtys nuobo-džiausiame sostinės, o gal ir šalies teatre). Adekvatesnis ryšys tarp scenos ir salės atsirado tik Jono Vaitkaus va-dovavimo metais (1990–1994), tačiau tada teatras siuntė publikai metaforas ir tolimas asociacijas. Šiandien tiesus spektaklių kreipinys tapo šio teatro ženklu.

Pradėta žvalgytis ir į Europos teatrų tendencijas (to LNDT dar nebuvo daręs, nors šiuo keliu seniai traukia nevyriausybinės scenos meno institucijos). Vien iš sau-sos informacijos galime įsitikinti, kad LNDT ėmė figū-ruoti ne tik Lietuvos teatriniame kontekste (anksčiau buvo iš jo tiesiog iškritęs), jam atsivėrė ir kitų šalių sce-nos (BITEF festivalis Serbijoje, gastrolės Lenkijoje, Da-nijoje, Suomijoje). Per keletą metų išmėginęs daugiau ar mažiau pasisekusią partnerystę su visais iškilesniais lietuvių režisieriais, finalui logiškai pasiliko nuotykį su lenkų kūrėju. „Didvyrių aikštė“ – dviejų nacionalinių Lietuvos teatrų ir Krokuvos Boska komedia festivalio koprodukcija, yra tiek kaimyninių šalių kultūros įstai-

38 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

gų bendradarbiavimo faktas, tiek pretekstas didžiuotis: Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras pagrįstai gali girtis čia dirbusiais Robertu Wilsonu ar Anthony Minghella, o LNDT pagaliau irgi įgijo „kozirį“ – tai Europos teatro premijos (nepainiokime su ne mažiau garbinga, bet kiek „žemesne“ Europos naujųjų tea-tro realybių premija) laureatas Krystianas Lupa. Gal kam nors atrodys, kad tai vien poza ir statistika, bet šis LNDT žingsnis išreiškia pretenzijas atsidurti kito-kio Europos scenos meno žemėlapyje. Prilygti nuose-kliai inovatyviam Lozanos Vidy ar garsius režisierius nuolat kviečiančiam Paryžiaus Odeonui, žinoma, ne-pavyks, – pernelyg skiriasi lėšų, kuriomis šie teatrai disponuoja, mastas, o nuo jo irgi priklauso vadovų ambicijos supažindinti žiūrovus su įvairiausia scenine patirtimi. Bet žingsnis žengtas, ir atsiveriančios gali-mybės didina savivertę.

***

Tačiau, kad ir kiek plačiai nagrinėtume kontekstą, de-rėtų atsigręžti į pačią sceną ir paklausti, kokį gi naci-jos atspindį regime Nacionalinio veidrodyje? Kokią ją mato ar nori matyti teatro vadovai ir ką jame išvysta pati nacija? Ar hamletiškas „veidrodis prieš gamtą“ te-bėra aktualus?

Akivaizdu, kad ne. Tiesiogiai atspindėti įvykius te-atras galėjo 1988–1991 m. ir pralaimėjo, nes re-akcija eina tik po akcijos. Tokie fenomenai kaip, pavyzdžiui, 2004–2006 m. Lenkijoje veikęs Gdansko greitasis te-atras (Szybki teatr miejski), kuris rėmėsi aktualiais ir greitai atliekamais tyrimais, mums nepasiekiami dėl amžinos dramaturginių įgūdžių – ir asmeninių, ir ko-lektyvinių – stokos.

Martynas Budraitis, pradėdamas pirmąjį savo kaip vadovo sezoną, rašė: „Nacionalinis teatras neišvengia-mai turi tapti vieša, atvira žmonėms aikšte, punktu, ku-riame gyvai rezonuojama į realybę. Tai kur kas daugiau nei teatro meno laimėjimų vitrina.“1

Frazės lyg iš Jono Kossu-Aleksandravičiaus 1931 m. straipsnio „Dėl baleto išsišokimo“, kuriame buvo įvardy-ta Valstybės teatro dilema: „Yra, matote, aukštas menas ir

brangi tėvynė. [...] Teatras turi išplaukti iš mūsų reikalų. Mums turi šis tas skaudėti, kad galėtume skųstis, ir šis tas rūpėti, kad galėtume pasakyti.“2 Suprantama ir kita ap-sisprendimo teatrą paversti agonu pusė: nepaisant este-tinių meno užmačių ir noro lipdyti kuo tobulesnį kūrinį, akivaizdu, kad problemas galima įvardyti bent jau pjesių pasirinkimu. Meną palikime atsitiktinumų žaismėms.

Vis dėlto, nepaisant teatro pastangų skverbtis į netikė-tas erdves ar tiesioginių ištarmių galimiems žiūrovams, pernelyg tiesmukai brėžiamos paralelės tarp klasikos ir realybės atrodė labiau nesusipratimas negu solidi scenos meno paraiška (Akropolis „Bakchantėse“, naivi laukinio kapitalizmo kritika spektaklyje „Ir vėl viskas bus gerai“, nesuprantamas troškimas „atstatyti“ Katedrą – ar „Kate-drą“…). Išimtis – veidrodiškai tikslus dabarties atspindys Henriko Ibseno „Visuomenės prieše“. Matyt, todėl ši pje-sė pastaraisiais metais išgyveno tikrą renesansą Europo-je, kur ėmė stiprėti dešinieji ir neoliberalai.

Todėl ir tas „veidrodis“, kuris naudojamas „sulietu-vinti“ Thomaso Bernhardo Austrijai, atrodo tarsi ins-piruotas Nacionalinio dramos teatro tradicijos. Bet jis neplanuotai atspindi ir Lietuvos teatro situaciją, į kurią pakliuvo Lupa su pagalbininkais. Sceninius autorių ty-rinėjimus pats režisierius vadina nuotykiu, o čia abiem pusėms teko orientavimosi rungtys nežinomuose plo-tuose. Vienas ištikimiausių Bernhardo statytojų, iki Vilniaus režisavęs šešis spektaklius pagal įvairius šio rašytojo kūrinius, atvyko į šalį, kurios teatras ignoruo-ja austrų kūrėjus panašiai kaip austrai – nacistinę savo praeitį. Lietuvoje parodytos vos trys Bernhardo pjesės, dvi iš jų pastatė Valentinas Masalskis (Lupos spekta-klio premjeros vakarą įvyko ir Rimo Tumino režisuoto „Minečio“ premjera). „Logocentrinė“, racionali Bern-hardo dramaturgija poetiniam Lietuvos teatrui svetima taip pat, kaip, sakykime, Tumino teatrui-šventei – ne-jauki ir šalta Bernhardo mizantropija. Teatro tradicija, išaukštinusi režisierių demiurgą, net jauniausius lietu-vių kūrėjus išmokė stengtis taip atverti erdves už pjesės žodžių, kad ilgainiui imta ignoruoti ištisus sakinius, o režisūra suprantama tiktai kaip vizualus poetiškas kūlverstis ar kitoks fokusas. Vilniuje rodytą spekta-klį „Kalkwerk“ (Krokuvos Stary teatras, 1992 m.), kai

39K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

kuriais režisūriniais sprendimais ir ekspresionistiniu stiliumi primenantį garsiausius Vaitkaus ar Nekrošiaus kūrinius, Lupa po šešiolikos metų įvardijo kaip „anai estetikai priklausantį teatrą, kuris keičiasi, kurio jau ne-bėra“...3 Bet jis atvažiavo į Vilnių, kuriame dar ir šian-dien esama puoselėjančių būtent tokią estetiką, ką jau kalbėti apie jos pirmeivius.

„Didvyrių aikštėje“ susitinka keli aktyvūs veikėjai – Lupos (šiandieninė) režisūra, Bernhardo kūrybos kal-biniai aktai ir lietuvių teatro tradicija. Net jei spektaklis nepavyktų, šis polilogas būtų vertas studijos.

***

Pirmas veiksmas yra griežčiausias ir sunkiausias šio su-sitikimo pokalbis.

Thomas Bernhardas yra ir mūsų žiūrovams, ir akto-riams neįprastas dramaturgas. Jo pjesės nesiremia aris-toteliška struktūra, nes nėra publikos akivaizdoje besi-rutuliojančio konflikto ar peripetijų. „Didvyrių aikštėje“ viskas jau įvykę. Profesorius Šusteris, Europos šuolių į vandenį čempionas, paskutinį šuolį tiesiai ant galvos atli-ko pro langą Vienos centre. Belieka „atbūti“ jo laidotuves ir paskirstyti turtą, tačiau net dvaras su obelų sodu čia neparduodamas, o brolis Robertas neprotestuos, kai bus tiesiamas kelias, sudarkysiantis ir miestelį, ir visą Noi-hauzo peizažą. Dialogai tėra prisiminimai ir kasdieniški pokalbiai laidotuvių fone. Tai – būsenų pjesė, kaip ir kai kurios kitos arba „monologiniai“ Bernhardo romanai (pavyzdžiui, „Senieji meistrai“). Giluminis konfliktas ga-lėtų būti tai, kad nėra jokio konflikto. Arba jis tėra tik pra-eities aidai, virstantys vieninteliu veiksmu – kalbėjimu.

Pirmą veiksmą galima struktūriškai gretinti su commedia dell‘arte tarnų scenomis, kai žiūrovams pa-pasakojama istorija iki dramos. Tai mums pažįstama ir aišku, tačiau Bernhardas tarsi ironizuoja tradiciją, primindamas, kad teatras keičiasi. Ekonomė ponia Ci-tel pradeda ilgiausią monologą, kas sakinys keisdama objektą, blaškydamasi tarp senos motinos priežiūros, prisiminimų apie profesorių, požiūrio į tarnaitę Hertą. Eglei Gabrėnaitei tenka suvaidinti viso pirmo veiksmo trukmės monospektaklį, kuris išskleistų situacijos pas-

jansą: kas buvo profesorius, kokie jo ryšiai su žmona, koks pačios Citel santykis su juo, kas yra kiti veikėjai, kokios jų intencijos. O kartu aktorei iškyla klausimas, ar jos Citel buvo, yra įsimylėjusi profesorių, kad dabar bent kalbomis bando būti su juo? O gal ji – Stokhol-mo sindromo auka, prisirišusi prie savo budelio? O gal ekonomė tiesiog nori sutvirtinti Hertos, bet pirmiausia savo pačios, pašlijusią padėtį namuose? Pagal tradicinę vaidmens traktuotę, derėtų intonaciškai labiau pabrėžti kurią nors iš versijų, tačiau ar apskritai to reikia, gal ge-riau pasitikėti žiūrovais, kurie patys pasirinks vieną ar kitą motyvą? Per premjerą kasdieninė šneka virto tea-trališku monologu apie kažką, kas taip ir nepasakoma, o tai prieštarauja Bernhardo stilistikai. Scenos veiksmas ištęsiamas ir virsta nemotyvuotu ilgametės patyrusios ekonomės blaškymusi tarp spintos tvarkymo ir perne-lyg sureikšminto drabužių lyginimo. Vėliau aktorė įgavo drąsos, ėmė nukirsdinėti teatrališkas priegaides, pasi-duodavo grauduliui ar vėl jį pamiršdavo, – lyg ir buvo suvokta, kad tų pačių minčių kartotėmis Bernhardas teikia ne informaciją, bet atskleidžia žmogaus būsenas. (Lupa apie Bernhardo įtaką jam kalbėjo taip: „Staiga aš supratau, kad reikia daug ko atsisakyti, pradėjau pa-stebėti daugybę savo melų – manyje įvyko generalinis perversmas.“4) Neutralesnė ir aiškesnė šneka drauge su nerimastinga žydiška melodija (puikus kompozitoriaus Bogumilo Misałos darbas), su vaizdo projekcija ant sie-nos, kur kaip šmėkla šmėžuoja savižudis profesorius, ima kurti baugią, niūrią atmosferą. Tam savo tylėjimu padeda Herta (Rasa Samuolytė) – jos dialogas su eko-nome juokingai nevykęs, infantiliai pralemenusi kele-tą frazių, ji vaikšto lyg somnambulė, tarsi magnetas ją traukia pažvelgti pro langą į „nusikaltimo vietą“, vaiz-dą-kurio-nebėra (o gal Herta tokia visada?). Jos tyla grėsminga. Aktorė leidžia savo veikėjai įeiti į savotišką transą ir žaisti beveik pasąmonės lygmenyje. Užsimirši-mo akimirką pasikeltas suknelės kraštas galbūt išduoda jos santykius su velioniu, o bato ir lygintuvo „duetas“ rodo nebylų protestą prieš frau Citel. Tomos Vaškevi-čiūtės Herta – tiesiog paprastutė mergina, kvailoka kai-mietė, bet jau išmokusi ir meluoti, ir įtikti visiems. Tarp jos ir Gabrėnaitės Citel mezgasi vos gyvesnis dialogas,

40 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

bet dar ne tikrasis šokis. Nes iššūkis aktorėms yra būse-nos ir žodžių prasmės, o ne potekstės.

Kitas kiek panašus yra antrojo veiksmo duetas: pa-slaugi, nes nori būti reikalinga kitiems, „visada sušalu-si“, mažakalbė Olga (Eglė Mikulionytė) ir nerimstanti, vos prisėdanti, bet nepasėdinti jos sesuo Ana (Viktori-ja Kuodytė). Pasyviai Olgos sėdėsenai (rankos skreite) priešpriešinamas Anos judrumas – ji nuolatos vaikšto, rankas laiko kelnių kišenėse, jaučiasi nesaugi, todėl pa-sirengusi pulti. Bet jos nėra nebendraujančios ar viena kitai priešiškos seserys – tai kontakto tarpusavyje dar nerandančios aktorės, ir galbūt taip yra dėl visiškai skirtingų teatrinio kraujo grupių.

Būsenų aspektu tiksliausią laikyseną demonstruoja keleto sakinių „karalienės“. Šalia Rasos Samuolytės Her-tos – mikroskopiškai tiksli Ponia Lybig (Neringa Bulotai-tė). Ramaus ir pasitikinčio vyro, tarp intelektualų „prasi-sukusio“ alfa-patino (Vytautas Rumšas) žmona yra jautri, kiek to reikalauja gedulingų pietų aplinka, gniaužo rankas („tiesiog pražysta kapinėse“), o iš reikalo surasti „tą vietą“ sukuria tikrą dramą. Ji mažai šneka ne todėl, kad Bernhar-das būtų pašykštėjęs teksto, – tiesiog tokios moterys moka „teisingai“ patylėti, o jų frazės yra gryniausia banalybių esencija (ypač Roberto požiūriu, kuris jos netgi nesiklau-so). Aktorė sukuria, regis, jau ne dramaturgo, bet savo vei-kėjos pasaulį. O greta jos „vaidina“ grėsminga Landauerio galva (Arūnas Smailys) – iškeltas kumštis gali pranašauti ir fiurerišką ateitį. Visos trijulės pozų žaismas kelia susier-zinimą, nervingą įtampą, kurią vėliau dar labiau pakursto Luko (Arūnas Sakalauskas) paistalai apie teatrą ir odinės kelnės – tiksli kostiumų dailininko Piotro Skibos reakcija į Anos frazę, kad brolis niekada neturėjo skonio.

Žvelgiant į lietuvių aktorių dar tik bandantį susigroti ansamblį, prieš akis iškyla gerai sustyguotos lenkiškų Lupos spektaklių scenos. Pirma, kas išnyra iš vizualinės atminties, – Klaros (Maja Ostaszewska) nervingas tryp-čiojimas, išduodantis troškimą kuo greičiau suaugti ir rasti vietą po Saule („Klaros santykiai“); Piotro Skibos atsargūs, bet manieringi mėginimai užimti menininkui tinkamiausią pozą („Factory 2“); Sandros Korzeniak tingiai besiraivantis pusiau apnuogintas kūnas, gau-biamas nejaukių sienų tuštumos ir jaučiantis begalinį

ilgesį, norą mylėti („Persona. Marilyn“). Lupos aktoriai kūniški, jie kuria kūnais (kas būtų Marilyn Monroe be kūno?). Tai primena skirtumą tarp mokyklų ir netgi ideologijų – sovietijoje kūnas buvo priešpriešinamas dvasiai, beveik taip pat į tuos du fenomenus žiūri ir ka-talikybė (kūnas = nuodėmė), be to, prisideda dar ir se-noji mūsų teatro mokykla, neįveikusi performatyvumo slenksčių, o tarsi besivadovaujanti Jano Jakobo Engelio 1785 m. studija „Mintys apie mimiką“. Išimtys retos (bet jų jau pasitaiko, pirmiausia paminėtini Oskaro Koršu-novo „Dugne“ ir „Žuvėdra“), kūnas reikalingas kurti tik „karnavaliniams“ personažams (luošiems, kuprotiems ar tiesiog socialiniams tipažams), atlikti tikslinius judesius (paimti, nusilenkti, fechtuotis); jį vis dar dažnai įkalina chrestomatinės pozos, ekspresyvūs gestai kaip greičiau-sia aktoriaus priedanga. Lupos spektakliuose kūnas daž-nai būna pirminė ir įtaigiausia vizualinė vidaus būsenų išraiška, labiausiai užkrečianti žiūrovus. Kūrybos proce-se tai tampa pagalba: „Išlaisvintas kūnas mus gali vesti ten, kur neveda smegenys“, – sako Lupa.5

Bet jeigu aktoriams tai nėra įprasta, Lupa jais pasiti-ki, ir matome, kaip auga spektaklis, personažams įgau-nant fizinį pavidalą. Režisierius nužymėjo kelią ir yra tikras, kad ilgos kalbos per repeticijas atves aktorius į reikiamus nejaukius Šusterių namus. Scena piešiama ne vien dialogais, bet ir figūrų išdėstymu, pozomis, scenos „ikonografija“, kurią faktūriškai ir apšvietimu išryškina dėmėtos, šįkart pilkos didžiulio Vienos namo sienos, seniai tapusios paties Lupos signatūra.

Profesoriaus Šusterio nebėra, bet visi ir toliau gyve-na šio milžino paunksmėje. Milžino, kurį rengė visa Europa – batai pirkti Turine, baltiniai Lisabonoje, kostiumai Anglijoje. O jis pats visus „aprengė“ savo mintimis, poelgiais, – regis, ne vien dėl laidotuvių eti-keto apie jį tiek daug šnekama. Seniai virtęs neginči-jamu autoritetu, jis ir toliau visus valdo, nes tiesiog patogiau, kai niekam nereikia prisiimti atsakomybės. Net jei jam nerūpėjo žmona, jos sveikata, jei kam nors buvo nejautrus, – vis tiek visi gedės ir paklus pomir-tiniams jo norams. Doloresos Kazragytės Hedviga tiesiog yra gedinti, gyvenimo nuvarginta našlė, tokia tapusi gerokai iki vyro mirties.

41K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

Šita šeima, keikianti Austriją, nacius, miesčionis ir viską aplinkui, yra savo šalies atitikmuo ir lygiai tokia pat pikta. Ji pati yra Austrija ar kita pasaulio dalis, svei-kinanti fiurerį. (Kai nuskamba teiginys, kad dabar „blo-giau negu Hitlerio laikais“, ataidi ir mums gerai žinomas „prie sovietų buvo geriau“, galime regėti save, sėdinčius ir sovietinėje, ir Nepriklausomybės laikų virtuvėje ar viloje ant ežero kranto ir lygiai taip pat keikiančius valdžią be jokių argumentų.) Nors be paliovos kalba-ma apie nusižudžiusį žydų profesorių ir nepaliaujamai keikiami naciai, vėl keliantys galvas, Šusterio sukurta (san)tvarka – nuo baltinių lyginimo iki parėdymų, kas kur kada gyvens – pirštu prikišamai rodo, kad jis buvo ne menkesnis diktatorius. Jo vaidmenį šeimoje pamažu perima brolis Robertas.

Valentinas Masalskis seniai nėra tik aktorius, jis – teatro kūrėjas, Theatermacher. Vievio miestelyje, atsi-ribojęs nuo pasaulio, kūrė bendruomenę ir buvo (jau-tėsi esąs?) pasaulio gerintojas. Dabar globoja visą kursą Klaipėdoje ir neabejotinai daro poveikį uostamiesčio kultūriniam klimatui. Į Lietuvos sceną įvesdinęs Bern-hardą, jis supranta, tarsi fiziškai jaučia šį rašytoją taip gerai, kaip niekas kitas iš aktorių (dramaturgo medžia-gai ypač artimas, regis, galėjo būti Pranas Piaulokas, kūręs Minetį Naujosios dramos akcijos eskize, gaila, nepavykus susikalbėti su kitakalbiu režisieriumi, dar-bas nutrūko). Nors paties Masalskio intonacijos kartais tampa nusistebėtinai panašios į rašytojo, Berhardas jam suteikė puikią progą pasižiūrėti į save ir į savo mi-siją iš šalies. Kai buvo repetuojama „Didvyrių aikštė“, Lietuvos nacionalinis muziejus kvietė į susitikimą su Valentinu Masalskiu „Pokalbis apie gyvenimą“ – toks pavadinimas atrodo lyg paimtas iš austrų rašytojo kū-rinio, jis būtų idealus taikinys dar vienai strėlei, kurias kartu su kitomis kandžiomis replikomis laido Masals-kio personažas Robertas. Bernhardo ironija, įniršis, sarkazmas visada yra veidrodinis, tad jo ironizuojama Austrija, aukštojo mokslo sistema, nenutrūkstantys monologai apie kultūrą („Grimzdėjas“, „Senieji meis-trai“) pirmiausia apibūdina patį kalbantįjį. Tuo autoi-ronijos veidrodžiu Masalskis puikiai naudojosi savo spektakliuose pagal Berhnardą.

Šįkart viskas yra kitaip. Aktorius dar prieš premjerą kalbėjo, kad Lupa jam siūlo pamilti savo personažą, ne vien šaipytis iš jo. Nuo pat įžengimo į sceną Masalskio Robertas yra ne dvimatis šaržas, o polifoniškas veikėjas su savo oficialia, išoriškai ramia, prisitaikėliška, bet iš tikrųjų – kitų tvarkos nepakenčiančio mizantropo po-zicija („Aš esu prieš – beveik prieš viską“), su dūstančio žmogaus fiziologija ir pasaulio teisuolio ambicijomis. Pašaipos personažui nė lašo, užtat visas vandenynas paniekos aplinkiniam pasauliui. Keikdamas visus ir vis-ką, Robertas įsilinksmina, ima mėgautis, traukydamas pečiais, regis, „įsipatogina“ šiame gyvenime – bent jau tarp keleto žmonių. Prabilęs apie kitus, kurie „visiems lieja neapykantą ir panieką“, senis atgyja, ima mosta-guoti rankomis, atjaunėja – būtent savimi iliustruoja savo žodžius (ir tampa pavojingai panašus į Masalskį paskutinės vakarienės scenoje).

Šiuo vaidmeniu Masalskis duoda ir keletą pamokų, kaip įveikti mūsiškę scenos inerciją. Kad visiškai ne-būtina rėkti ar kalbėti teatrališku tonu, jei nori pakelti balsą iki girdimo. Kad reikia gerbti dramaturgą ir iš-tarti viską, kas parašyta, nors nebūtinai tai bus nauja informacija. Kad derėtų tikėti, jog žiūrovai nėra kvai-liai, todėl neverta akcentuoti vienui vienos prasmės. Ir kad – šiuo atveju – į vaidmenį reikia žvelgti konceptu-aliai, struktūriškai, o ne tiesiog keliauti linijiniu prie-žasties ir pasekmės keliu. Nors yra kruopščiai išgrįstas psichologija, jis vis tiek pernelyg plokščias ir vedžioja ne po Bernhardo pasaulį. Visos šios sudedamosios dalys – pamokos leidžia Masalskiui, nepametant nei temų, nei prasmių, perteikti ir aiškų tekstų ritmą (pui-kus Rūtos Jonynaitės vertimas). Čia tik vertėtų apgai-lestauti, kad mūsų teatrai dar neturi tradicijos greta programėlių išleisti ir pjesių.

***

Nuo pat spektaklio pradžios žaidžiama su ketvirtą-ja siena. Ją Lupa paryškina, ant scenos ekrano už-dėdamas šviesos rėmus. Kai šeimos situaciją keičia socialinės temos, iliuziniai rėmai kertami fiziškai. Vilnių atspindintis Vienos „veidrodis“ iš pradžių

42 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

verčia abejoti – keičiami teatrų pavadinimai, Musi-kverein virsta Filharmonija, projekcijoje matyti ne Vienos miesto sodas, o Gedimino kalnas (ko gero, iš baisiausios pusės, – įdomu, ar per premjerą Kroku-voje jis bus pakeistas Vaveliu?). „Šešių su puse mili-jono likimo valiai paliktų statistų armiją“ keičia „trys milijonai debilų, besišaukiančių režisieriaus“ (teatro tauta?). Vis dėlto tenka pripažinti, kad „atpažįstamu-mas“ kartais praskaidrina atmosferą, išretina tvanką, išblaško žiūrovus beapimantį nuobodulį.

„Per laidotuves visi kartu ištrina velionį iš atminties. Kiekvienas šitą nuojautą nešioja savyje ir jos kausto-mi negali pajudėti iš vietos. Tai stiprus viską apimantis vaizdinys. Jis – tarsi vinis smegenyse, įsmigusi taip giliai, kad nebelieka minčių. […] Ir baimė – visi bijo ateities. Nes jos nėra. Šitas suvokimas smelkiasi per pojūčius,

apie kuriuos nekalbama“,6 – tokia Lupos vizija vis dar yra siekiamybė, ir kažin ar apskritai įmanoma perteikti šį trigubą salto mortale: velionio ištrynimas, baimė ir baimės neigimas, keikiant kasdienybę. Tačiau perne-lyg akcentuojant visuomenines temas, spektakliui gre-sia virsti socialinių pranešimų ir parodijų tribūna, nes žodžiais kartojama tai, kas jau buvo pasakyta, trečias veiksmas apskritai gali pasirodyti nereikalingas kaip „neinformatyvus“. O kartais pakanka tik vizualinės atsvaros – antai įsivažiavusio Roberto monologą grą-žina prie šeimos reikalų juoda po parką klaidžiojančios Anos figūra. Bet kitur staiga pats režisierius ima neigti tą vidinį pasaulį, lyg režisuotų, pasitelkdamas ankstes-nių LNDT spektaklių sukurtą tradiciją.

Nuostabi, tyliai skambanti muzika, subtilus garsinis miesto fonas, langų, saulės šviesos metami atšešėliai –

„Didvyrių aikštė“. Režisierius Krystianas LuPA. Spektaklio scena Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

43K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

visa tai kuria kinematografišką atmosferą. Tos iliuzijos nepanaikina net prožektoriai, saikingai šviečiantys žiū-rovams į akis. Deja, fiziniai nusileidimai į parterį beveik visada stato naują sieną, o dėl keičiamo stiliaus – naujos materijos – atsiranda nereikalingas pabrėžtinio teatra-liškumo atspalvis.

Vaizdo projekcijos kelia dar vieną riziką. Iliuzijai kurti jos tinka (nes akcentuoja tik veiksmo vietą), bet jų vaiz-das-simbolis yra tiesmukas, primityvus. Vilniaus vaiz-dus galiausiai pakeičia tuščia LNDT salė. Kai 1969 m. Povilo Gaidžio „Mindaugo“ veidrodžiuose atsispindėjo publika, tai buvo naujovė, bet dabar toks atspindys yra daugiau negu nuvalkiota klišė. Stipriau suskambanti žydų linija (melodija, frazės apie juos, antkapio video-vaizdas) pernelyg susiaurina dramaturgo nagrinėjamą neapykantos temą: nors apie nacizmą kalba žydai, jie patys kupini neapykantos kitiems, – Bernhardas buvo pernelyg įžvalgus ir drąsus, kad nekliudytų „uždraustų temų“. Čia nėra vienos pusės, pasaulis ir scenoje, ir rea-lybėje skyla į antagonistinius polius.

Galiausiai patys kompiuteriniai vaizdai ir pilkos sie-nos yra priešingi poliai tiek savo faktūromis, tiek žen-klais. Finale Hitlerį sveikinančios minios pragarišką riaumojimą, balsų gausmą nutraukia trumpas pykšt, – kompiuterinė grafika su dūžtančiu lango stiklu atrodo prastas modernumas, kuris asocijuojasi arba su griū-vančiomis Oskaro Koršunovo „Katedros“ kolonomis, arba su Oskaro Macerato iš „Skardinio būgnelio“ klyks-mu, daužančiu miesto langus. Nemanau, kad mąstyta apie vieną arba kitą, tačiau kai per visus tris veiksmus nuosekliai auginta įtampa baigiasi sekundės trukmės animacija, tai išprovokuoja žiūrovus ironiškai prunkš-telti. Naujosios technologijos aktyviai skverbiasi, vers-damos menininkus tapti moderniais, bet kompiuterinio žaidimo stiliaus sprogimas nė iš tolo neprilygsta bombai, jau užtaisytai žiūrovų galvose. Pats konfliktas iš esmės negali būti išspręstas, nes apims palengvėjimas, esą viskas baigėsi. Rašytojas to mažiausiai siekė – juk tada žiūrovai pasijus saugūs, savo problemas ir kaltes primetę me-nininkams. 7-ajame dešimtmetyje taip atsitiko Vienos akcionistams, bandžiusiems atgailauti už nacistinę prisitaikėlių miesčionių praeitį, tačiau publika pažiū-

rėdavo, kaip pjaustosi, žalojasi pamišę menininkai, ir ramiai traukdavo Zacherio torto su kava. Viduriniajai klasei Hermanno Nitscho ar Günterio Bruso akcijos buvo pernelyg radikalios, tolimos, turėjo praeiti ne-mažai laiko, o menui teko vietoj abstrakcijos imtis pasakojimo, kad būtų sureaguota į Elfriede’s Jelinek, Thomaso Bernhardo, Michaelio Haneke’s, Ulricho Seidlio ištarmes...

Pagal savo intencijas ir garsiai deklaruojamas progra-mas Nacionalinis dramos teatras nenorėtų sulaukti ak-cionistų baigties. Bet keldamas brangios tėvynės proble-mas ir bandydamas derinti jas su trokštamu aukštuoju menu, jis kaskart klausia, ar tai įmanoma. Šįkart šios dvi sferos atsidūrė labai arti viena kitos. Lupos nuotykis su nacionalinėmis lietuvių teatro ypatybėmis yra vertingas dar ir todėl, kad „įprasto“ režisieriaus darbo „Didvyrių aikštėje“ lyg ir nesijaučia. Režisierius ištirpo aktoriuose, ore, garsuose – visai „pagal Stanislavskį“. O tokią teatro sampratą, nepaisant mūsų didžiųjų režisierių vizionie-riškų darbų ir atnašavimų jiems, vidurinioji klasė, kuri ir yra LNDT publika, vertina labiausiai. Tik, žinoma, jai reikėtų ne Bernhardo, o Čechovo. Tačiau tas mažas „tik“ drauge su Lupos režisūra rodo, kad „grįžimas prie „šaknų“ iš tikrųjų yra kelias tolyn nuo tradicijos ir nebe-apmąstomų kasdieninių vertybių.

1 Teatro vadovo žodis. Prieiga per internetą – http://www.teatras.lt/lt/teatras/

vadovo-zodis/

2 Jonas Kossu-Aleksandravičius. Dėl baleto išsišokimo. Naujoji Romuva.

1933, nr. 113. – Cit. pagal Petronėlė Česnulevičiūtė, Andrius Oleka-Žilinskas,

Balys Sruoga ir kiti. Vilnius. 2012, p. 134.

3 „Kalkwerk“ – 16 lat później. Prieiga per internetą – https://www.youtube.

com/watch?v=hPpeYHqEpGI

4 Daiva Šabasevičienė. Lupa, Skiba: pažadėtoji žemė? Menų faktū-

ra. 2015-04-08, prieiga per internetą – http://www.menufaktura.

lt/?m=1052&s=66241#gsc.tab=0

5 Vaidas Jauniškis. Menas nėra daiktų, kuriuos žinome, reprodukcija.

Pokalbis su Krystianu Lupa. Menų faktūra. 2013-02-15, prieiga per internetą

–39http://www.menufaktura.lt/?m=55337&s=65233#gsc.tab=0

6 Audronis Liuga. Krystian Lupa: nesuprantu laiko ženklų. Kultūros barai.

2015, nr. 3, p. 39.

44 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

Jeigu rašyčiau dienoraštį, jame atsirastų tokios eilutės: dar viena skaudi prarastis. Sulaukę Velykų, netekome

Romualdo Ozolo. Į amžinybę išėjo skvarbus, gilus, au-tentiškas, originalus lietuvių mąstytojas, drąsus ir savo principams iki galo ištikimas politikas, tautos žadin-tojas, Nepriklausomybės Akto signataras... Iškili dau-giabriaunė asmenybė, kurios mastas, o ypač reikšmė naujausiai Lietuvos istorijai, regis, dar nėra adekvačiai įvertinti ir kažin ar visuomenė pajėgs tai suvokti bent jau artimiausiu metu…

Didžiąją veiklaus savo gyvenimo dalį Ozolas – fi-losofas, politikas, socialinis analitikas skyrė tam, kad lietuviai pagaliau atrastų Lietuvą. Apgailestavo: „Visi taip skuba paskui pinigus, kad meta mokslus, postus, žmonas, vaikus, kaimus, tėvynę, nekalbant apie tokias smulkmenas kaip kalba, o juo labiau rašyba su savo il-gosiomis, nosinėmis, taškeliais ir kableliais – daug kas jau rašo pusžodžiais arba vien santrumpomis.“ At-kakliai, kantriai, kryptingai ėjo pasirinktu keliu, ne-bijodamas nusivilti realybe, tolima puoselėjamiems idealams. Nesikrimsdamas, kad bus nesuprastas, ne-įvertintas, pašiepiamas ar dar baisiau – žeminamas, trypiamas. Nesistebėdamas, kad jį atstūmė ankstesni bendraminčiai ir bendražygiai, iš kurių vieni pasi-rinko madingesnes ir saugesnes ideologijas, o kiti

In memoriam

Almantas SAMALAVIČIUS

„didžiausias ir vieninTelis mano TroŠkimas – kad lieTuviai pagaliau aTrasTų lieTuvą…“

Protas įgyjamas ne krauju, o prakaitu.Romualdas Ozolas. 1988-08-13

apskritai atsisakė laisvės ir nepriklausomybės idealų asmeninės gerovės dėlei.

„Mano nelaimė yra ta, kad netgi dabar, siautėjant amoralumui ir brutalumui, žmonėms vienas kitą nu-stumiant nuo kelio ir net nuo gyvenimo ne tik pečiais, bet ir kojomis, aš vis dar tikiu susitarimo ir veikimo susitarus galimybėmis“, – rašė dienoraštyje 1993 m., regis, intuityviai suvokdamas paradoksalią tiesą, kad kūrybos vaisiai gali nelemtai ir žiauriai atsigręžti prieš pačius kūrėjus… Kita vertus, gal toks tvirtas ir nepa-laužiamas tikėjimas buvo didžiausia jo gyvenimo lai-mė? Išsaugoti tikėjimą, kai realybė be gailesčio daužo ir trypia tavo puoselėjamus idealus, geba tik dvasiškai stipriausieji. Ozolui pavyko.

Atsisveikinimo dienomis žiniasklaida daugiausia kalbėjo apie jo įnašą į Lietuvos nepriklausomybės bylą. Prisiminta aktyvi veikla Sąjūdžio iniciatyvinėje grupė-je, darbas taryboje (buvo vicepirmininkas, o kurį lai-ką ir faktinis lyderis, simboliniu savo „svoriu“ nė kiek nenusileidęs Vytautui Landsbergiui). Įkūrė ir redagavo laikraštį Atgimimas – dar prisimename tą gaivų tiesos dvelksmą sovietinės cenzūros uždusintoje viešojoje er-dvėje. Vėliau Ozolas – Nepriklausomybės Akto signa-taras, prieštaringai vertinamos pirmosios Vyriausybės

45K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

vicepremjeras. Jo įkurta Centro partija, vienas pirmųjų politinių jaunos valstybės darinių, gyvavo, deja, neilgai, iširo tiek dėl vidinių nesutarimų, tiek dėl nepalankiai susiklosčiusių išorinių aplinkybių…

Vis dėlto, kad ir koks reikšmingas būtų Ozolo in-dėlis į nepriklausomybės pagrindų kūrimą ir stipri-nimą, jo paveikslas, tapomas vien politinėmis spal-vomis, būtų pernelyg vienpusiškas.

Filologas pasuko į filosofiją – keturiolika metų dės-tė Vilniaus universiteto studentams ir pelnė jų pagar-bą už minties laisvę, nors ši disciplina anuomet buvo įsprausta į marksistinės-lenininės sovietinės ideolo-gijos Prokrusto lovą. Devynerius metus Minties lei-dykloje dirbo vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju ir dėjo pastangas, kad būtų išleistos Antikos, Vidu-ramžių, Renesanso, Naujųjų amžių filosofijos chres-tomatijos, kiti verstiniai klasikinės filosofijos veikalai, kurių leidybą anuomet varžė ideologinės užkardos. Šiandien, ko gero, sunku net įsivaizduoti, ką tie leidi-niai reiškė intelektualinio bado „dietos“ sąlygomis.

Buvo ir kitų, ne tokių šviesių epizodų – narystė kompartijoje, referento darbas LSSR Ministrų Ta-ryboje, beje, leidęs sovietinės galios mechanizmus perprasti iš vidaus. Savo „didžiausiu moraliniu nu-opuoliu“ Ozolas, neieškodamas jokių pasiteisinimų, pavadino būtent narystę kompartijoje. Tiesą sakant, nežinau nė vieno kito intelektualo, kuris būtų iš-drįsęs taip sąžiningai, bekompromisiškai atsikratyti praeities šmėklų, – dauguma pirmiausia sau, o la-biausiai kitiems iki užkimimo įrodinėja, esą ir anuo-met, spausdami prie krūtinės skaisčiai raudoną par-tinį bilietą, „dirbo Lietuvai“…

Iš Ozolo biografijos negalima ištrinti ir dar vie-no, tiesa, neilgo – vos trejus metus trukusio, epizo-do. 1965–1968 m. jis dirbo Kultūros barų redakcijoje atsakinguoju sekretoriumi ir skyriaus redaktoriumi, taigi nuo pat pirmųjų žurnalo gyvavimo dienų iki tol, kol įstojo į filosofijos aspirantūrą Vilniaus universi-tete. Daug padarė, kad šis leidinys taptų kūrybiniu ir intelektualiniu centru. Tačiau prievaizdai iš LKP CK, vos pamatę laisvesnio mąstymo atžalas, pasirūpino jas nugenėti. Vis dėlto šis trejų metų epizodas filoso-

46 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

ir numarintų idėjų kronika. O sykiu tos dvi dešimtys tomų yra užrašai asmens, gebėjusio aprėpti vita acti-va ir vita contemplativa polius, prasmingo ir prasmės paieškoms skirto gyvenimo liudijimas...

Iškilaus visuomenės veikėjo išėjimas neliko nepaste-bėtas. Pasipylė gausybė komentarų ir vertinimų, tiek mąslių, išmintingų, tiek menkų ir niekingų, čia ypač „pasižymėjo“ tulžingi interneto anonimai, dar kar-tą patvirtinę mąstytojo įžvalgas apie dvasios skurdą, kaustantį protus ir valią... Keista skaityti ir klausytis viešų svarstymų apie tai, kokia prieštaringa Ozolo asmenybė. Esą buvęs euroskeptikas, pasisakęs prieš žemės pardavimą užsieniečiams... Suprask, pylė van-denį ant Putino malūno, kaip nė kiek nerausdami aiškino kai kurie naujosios „internacionalinių kom-jaunuolių“ kartos atstovai. Tie, kurie perskaitė arba pagaliau perskaitys Ozolo knygą „Supratimai“, įsi-tikins, kad šio mąstytojo, politiko, visuomenininko minčių nedraskė jokie menami prieštaravimai, jis nuosekliai rūpinosi Lietuvos likimu.

Įdomu ir iškalbinga, kad latvių kilmės mąstytojas, kuris galutinai apsisprendė esąs lietuvis, kai sulaukė brandaus amžiaus, tapo vienu didžiausių ir sąžinin-giausių Lietuvos patriotų, nevengęs ir nesibaiminęs vadinti savęs nacionalistu. Toks viešas tautinio ap-sisprendimo ir aiškių įsitikinimų deklaravimas, ku-rio filosofinę interpretaciją atskleidžia ir pagrindžia visa intelektualinė jo kūryba, suprantama, erzino ne vieną Lietuvos politinio ir akademinio gyvenimo papūgą, išmokusią kartoti globalistų diskursą ir eu-robiurokratijos frazeologiją, už kurios taip saugu ir patogu slapstytis...

1999 m. dienoraštyje Romualdas Ozolas įrašė įsimin-tinus žodžius: „Nepaisant mūsų dvasios skurdo, interesų menkumo, orientacijų sąmyšio ir išsiblaškymo – pakviesti tautą naujam gyvenimui, kuriant galimybes savo na-cionalumui išlaikyti ir plėtoti galingos modernios vals-tybės forma.“ Kokia lakoniška ir nusistebėtinai taikli valstybės kūrimo vizija ir įpareigojimas, skambantis tarsi testamento eilutė. Tik nuo mūsų priklausys, ar norėsime, ar gebėsime tą išpildyti.

fui ir būsimam politikui, atrodo, buvo labai svarbus. Apie redakcijoje praleistus metus jis rašė atsimini-mus, tikslindamas detales, akcentuodamas savo ir bendradarbių motyvus, įvertindamas siekius. Nusi-šalinęs nuo oficialiosios politikos, daugelio aktyvių žaidėjų džiaugsmui tapęs tik „visuomenės veikėju“, vos ištaikęs progą užsukdavo į Kultūros barus. Kupi-nas gražių idėjų, nešykštus patarimų, rūpinosi, kad redakcija nepamirštų šiemet paminėti žurnalo pen-kiasdešimtmečio – juk tai sukaktis, liudijanti ne vien Kultūros barų, bet ir Lietuvos kultūros gyvybingu-mą. Teiravosi, kuo galėtų prisidėti, ketino parengti parodą iš savo turtingų archyvų…

Paskutinį kartą redakcijoje apsilankė, prieš guldamas į ligoninę. Tąsyk neįprastai skubėjo, bet sakė, kad netrukus grįš, tada detaliau aptarsime Kultūros barų, kurie, būda-mi dukart senesni už Nepriklausomybę, – pajuokavo, – atkakliai tiesė į ją kelius, penkiasdešimtmečio scena-rijų. Kaip visada atnešė naujausią Nepriklausomybės sąsiuvinių numerį. Beje, šis prieš keletą metų Ozolo sumanytas, leistas ir redaguotas tęstinis leidinys, ko gero, yra reikšmingiausias ir įdomiausias pastaro-jo meto žiniasklaidos projektas. Nepriklausomybės procesų analizei skirti sąsiuviniai dokumentavo ir užrašų pro memoria pavidalu pateikė Lietuvos išsi-vadavimo iš okupacijos kroniką, o sykiu brėžė šalies ateities kontūrus.

2000-aisiais palikęs Seimą, Ozolas tarsi pasitraukė iš „didžiosios“ politikos – virto „buvusiuoju“ (kaip ironiškai pats pabrėždavo), tačiau politika vis tiek liko svarbus intelektualinių jo interesų objektas. Rašė knygas, detaliai fiksuodamas ir komentuodamas čia ir dabar besiklostančią Lietuvos valstybės ir tautos brendimo istoriją. Pašnekovai, ypač politikai, sutrik-davo, kai prieš pokalbį Ozolas pranešdavo viską įrašy-siąs diktofonu. Gal taip mėgino įdiegti suvokimą, kad istorija vyksta dabar ir niekada nesikartoja? Šie užra-šai, įamžinę politikos posūkius ir visuomenės kasdie-nybę, yra bene tiksliausia ir kruopščiausia atkurtos valstybės laimėjimų ir praradimų, susitelkimo ir su-maišties, išsipildžiusių ir žlugusių vilčių, įgyvendintų

47K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

Psichodeliniai plakatai, skaitmeninės karikatūros, siurrealistinis grafinis dizainas, popmeno replikos,

pasišaipymai iš popkultūros ikonų, politizuoti feministi-niai, net seksistiniai pokštai, akibrokštai – daugmaž taip galima apibūdinti Rimos Blažytės vaizdinius, jau seniai klajojančius po veidaknygę. Prie jų neretai išvysi parašą „rimbla“ – taip autorė kodavo pirmuosius savo vardo ir pavardės skiemenis, išreikšdama linksmą, (auto)ironiš-ką požiūrį į save ir į aplinką. Sunumeruotos „rimblos“ šmėžuoja su angliškais pavadinimais, kurie komentuoja vaizdą ir pratęsia istoriją, o kartu, pasak Rimos, padeda išvengti subtilaus gimtosios kalbos daugiareikšmišku-mo, literatūriškumo. Kalbos grožiui jos kūryboje vietos nėra – vaizdas ir tekstas nukreipti tiesiai į taikinį.

Blažytei, skirtingai negu kitiems socialiai kritiškai nu-siteikusiems kolegoms, įtariu, nepakanka tradicinių me-dijų ir įprastinės, nelabai gausios „parodinės“ publikos. Jai reikia platesnės tribūnos, kad visi galėtų kartu su ja pakrizenti iš vizualinių atvirukinių Kovo 8-osios klišių, ritualų (tulpės, kurias įkaušę vyrai dovanoja moterims, čia virtusios bokso pirštinėmis), iš smurfo, kuris kybo že-myn galva „kaip Baselitzo paveiksle“, iš kiauliškai rausvos generalisimo uniformos, apkarstytos medaliais... Juolab kad paleisdama savo kūrinius į interneto tyrus, autorė provokuoja neįpareigojančią diskusiją, nes į vaizdų kalbą išverčia įvairiausias kasdieniškas situacijas, nesąmones, su kuriomis nuolatos susiduriame. Visa tai pavaizdavus ir atpažinus, įvyksta naudinga psichoterapinė iškrova – nelabieji išvaromi, ydų atsikratoma…

Tačiau tai tik viena plano dalis. Dailininkė žaidžia kli-šėmis, nes tai įprasta šiuolaikinio vartotojo akiai, tenkina jo skonį ir vaizdų poreikį. Šie vaizdeliai apsimeta atviru-

Kristina StANČIENĖ

rimos blažyTės planas

kais, juokeliais, pokštais, kokiais dažnai svaidosi sociali-nių tinklų vartotojai... Juk suvirškinti „perdirbtą“ vaiz-dą, primenantį reklaminį pranešimą, kur kas lengviau, negu gilintis į kokį nors tapybos kūrinį. Minėtieji užrašai anglų kalba – irgi viena iš plano dalių. Reikia ne tik su-paprastinti ir nukenksminti kalbą, bet ir paversti vaizdą tarptautine metafora, prieinama ir suprantama bet ku-riame pasaulio taške. Tačiau įtraukdama į vaizdų žaidi-mą, Blažytė vis dėlto veda žiūrovus mąstymo keliu, ver-čia atpažinti ir kritiškai vertinti realybę. Tai apgaulė, šiek tiek panaši į klasikinio popmeno ideologiją: kartojant, mėgdžiojant banalius vaizdinius, jie yra nuvainikuojami, nukeliami nuo podiumo. Prikaltas prie kryžiaus, išprie-vartautas herojus tampa atpirkėju, veidrodiniu vartotojų kultūros arba savo paties atspindžiu. Blažytė žarstosi ir kultūrinėmis klišėmis, „vaidindama“ tai Richterį, tai He-mingvėjų arba žaisdama populiarių kino filmų antraštė-mis, jų siužetais.

Be to, visi jos paveikslėliai yra vaizdiniai oksimoronai. Daiktai čia dažnai veikia visai ne pagal funkciją, prieš medžiagų prigimtį, sugriaudami įprastą vaizdinę logiką ir prasmių hierarchiją. Štai sąvaržėlių grandinė išsiriečia lyg šypsena vaikiškuose piešinėliuose. Aštriadantis pjū-klas pjausto burbulus, o medžioklinio dvivamzdžio ir kamputyje besislepiančio kiškio „pokalbis“ virsta aktu-alia sociopolitine metafora. Apie karinę agresiją byloja ir „Keksiukų bomba“ (Muffin bomb) – tarsi tikra grana-ta, prismaigstyta saldumynų. Šis vaizdas irgi „dvigubas“, nes banali frazė apie saldumynuose slypinčias „kalorijų bombas“ lieknėjimo manijos apniktus asmenis, sveiko gyvenimo būdo propaguotojus gąsdina ne mažiau negu karo pavojus...

48 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

Neseniai autorė ryžosi šiems virtualios erdvės vai-duokliams suteikti kūną ir kraują – atspausdino juos ant popieriaus, suklijavo ant putų kartono ir surengė parodą „Trečiadienio apsuptyje, arba Okružajuščiaja sreda“ sosti-nėje, VDA galerijoje „Akademija“. Pavadinimą iššifruoti nesunku – nykoka, tik įpusėta rutiniškos darbo savaitės atkarpa, kai praėjusio savaitgalio linksmybių ar poilsio akimirkų prisiminimai jau išblėsę, o iki kito savaitgalio dar toloka… Blažytei ir vėl nepakanka lietuvių kalbos, tačiau sunku nuneigti, kad rusiškas „vertinys“ yra para-doksalus ir oksimoroniškas, kaip ir šios autorės kuriami vaizdeliai. Ironiškas kasdieninės aplinkos (rusiškai среда reiškia ir aplinką, ir trečiadienį) apibūdinimas skamba tarsi koks Daniilo Charmso prozos ar sovietinių gam-tos pažinimo laidų atgarsis. Tiesa, čia kalbama ne apie natūrą, o apie šiuolaikinio biuro, kokios nors kontoros apsuptį ir darbuotojo godas.

Ši Blažytės paroda kartu yra ir instaliacija – paveiks-lėliai gražiai apsuka ratą aplink galerijos sieną. Dides-ni kaitaliojasi su mažytėmis kortelėmis ar „atvirukais“, virsta tarsi punktyrinės linijos taškais. Kintantys kūri-nių dydžiai, kvadratai, kvadratėliai, stačiakampiai, tarsi šokantys erdvėje, virsta dienoraščiu, kuris kalba ne tik vaizdais, bet ir savo struktūra, ritmika. Šie vaizdiniai

laikytini ir potapybiniais, ne tik todėl, kad Blažytė yra baigusi VDA Tapybos katedrą, ne to-dėl, kad šią etiketę dabar ma-dinga „kabinti“ įvairiems meno reiškiniams. Šiuo atveju „pota-pybiškumas“ reiškia tiesiog tai, kad spalvų derinius tapytoja perkelia į skaitmeninį formatą. Ne veltui tapytojai, apsilankę parodos atidaryme, pavyzdžiui, Arvydas Šaltenis, negailėjo au-torei komplimentų, ypač dėl spalvinės darbų kultūros. Ji iš-ties jautriai ir subtiliai tonuo-ja spalvas, „maišo“ jas ekrano „paletėje“. Tarkime, gilią šoko-ladinę rudą derina su vos pas-

tebimai šviesesne, ir to užtenka, kad dusli plokštuma virstų erdve su artimu planu ir menamu horizontu. O saldžias kičines spalveles, kokią nors rausvą ar žydrą, prigesina, lyg įliedama šiek tiek pilkos, ir išgauna ma-lonius šviesius atspalvius. Kai kurie Blažytės kūriniai panašūs į tapybos peizažus, jai patinka eksperimentuo-ti su skirtingomis faktūromis, formomis, kontrastais. Štai suskaido plokštumą horizontaliomis juostomis ir sukuria įtaigų prieblandos peizažą… Arba minkštas uolas, tarsi sulankstytas iš popieriaus, derina su gra-finiais statybos kranų siluetais. Dailininkei nesvetimas ir tyras vaikiškas naivumas, kai stebimasi fizikiniais šviesos, aplinkos potyriais, ypač aštriais vaikystėje, – užmerkęs akis skaisčią dieną, matai kažkokius šviesos raibulius, mirguliuojančius vaizdus arba jauti, kaip masina neįžvelgiama, bauginanti tamsos gelmė…

Parodoje Blažytės paveikslėliai „nusėdo“ tik laikinai. Tikrasis jų „inkubatorius“ yra skaitmeninė erdvė, o parodų salė – kompiuterio arba išmaniojo telefono mo-nitorius. Tai virtualios erdvės gyventojai, vienas po kito išnyrantys veidaknygėje. Žiūrovų reakcijos ten greites-nės ir nuoširdesnės už recenzijas, kritikos tekstus. Ko-mentaruose po paveikslėliais esmė taikliai nusakoma vos keliais žodžiais. Planas veikia...

RIMBLA. „Ramus briedis“. 2014

rimbLa „Senis ir jūra“

2014

rimbLa„Lengvasis rokas“

2014

rimbLa „aš dabar užsiėmęs“

2014

Justinas VaitiekūnaS„Galstas“Popierius, pastelė25 X 32,5. 2014 Privati kolekcija Lietuva

Justinas VaitiekūnaS. „Pater noster“ i, ii, iii. 2014–2015. Popierius, pieštukai; 29,7 X 21. Privati kolekcija. Lietuva Vidmanto ilčiuko reprod.

49K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

Šiek tiek sutrikęs svečias blaškėsi po salę. Jį nedelsda-mi pasitiko ir suorientavo:

– Taip, taip, Jūs nesuklydote, čia ne prisiminimų (o gal?) vakaras, juolab ir šiaip dabar ne rytas. Na bet galų gale nesvarbu, svarbu, kad jaučiatės gerai, ir, jeigu jau užklydote, be abejo, neatsisakysite susipažinti su mūsų kolekcijos naujovėmis. Atleiskite, man skambina ir, beje, kaip tik dėl to, ką Jums netrukus ketinau pranešti. Nors šis skambutis kaip tik dėl mūsų naujovių, na, kaip čia pasakius, gal senovių, tačiau tik dėl Jūsų aš leisiu sau neatsiliepti. Suprantama, šis neatsilieptas skambu-tis neabejotinai turės neigiamų padarinių mūsų salėms, o ypač apšvietimui, ką jau kalbėti apie kolekcijos for-mavimą (mat skambino muziejaus steigėjas). O man nevalia nusispjauti į muziejaus ateitį ir plėtrą. Tačiau šis atvejis išskirtinis. Todėl, nekreipdamas dėmesio, kaip visa tai atsilieps man asmeniškai, renkuosi JUS!

Na, Jūs gal netyčia, kaip čia pasakius, visiškai atsi-tiktinai užsukote. Maža kas kokį paaiškinimą turi. Ki-tas sakys – likimo ar Dievo siųstas. Gal šiaip. Vis dėlto labiausiai tikėtina, kad esate, kaip žmonės sako, na, tik neįsižeisite, „prie meno“. Gal. Prašau iš anksto atleisti, Jūs esate arti meno ar kaip nors kitaip jam asistuojate. Na, ką čia aš! Ne, savaip Jūs, be abejo, esate kūrėjas.

justinas VAItIEKūNAS

kolekcija*

* Parengta pagal autoriaus pranešimą per Rimos Blažytės parodos „Trečiadie-

nio apsuptyje“ atidarymą. „Akademijos“ galerija, Vilnius 2015 m. kovo 30 d.

Tikriausiai nusipelnęs šiame krašte. Pas mus čia šiaip sau beveik niekas neužklysta metų metus. Nors dirba-me kone kasdien. Vis laukiame.

Tikrai susijaudinau. Tad verčiau iš karto eisiu prie reikalo, taip bus paprasčiau. Matote, mūsų kolekcija sudaryta taip, kad ji gali atsinaujinti, pasipildyti nau-jais kūriniais, tik senajai kolekcijai bręstant. Brandos laikotarpiai skaičiuojami kas trys tūkstančiai metų. Jau senokai bendru sutarimu atsisakėme visiems įprasto ir, tarp mūsų šnekant, pabodusio termino, kai kolek-cija papildoma, atnaujinama po trijų tūkstantmečių. Aš asmeniškai jau nebepamenu, juk man, paprastam tarnautojui, ir nevalia žinoti, kokiomis aplinkybė-mis buvo pereita prie trijų šimtų metų etapo. Tokiam sprendimui priimti neturiu nei teisės, nei svertų. Kiek žinau, kilo daug didelių vaidų. Sako, žuvo aibė žmo-nių, o ką jau kalbėti apie prapuolusius šedevrus.

Jūs, matau, nekantraujat. Taip, šis laikas apimtas skubesio, tad ir mes neturime delsti. Nekantrauju Jums pranešti, kad šiais metais įvyko dar vienas lūžis. Tarp kita ko, tos naujos komunikavimo priemonės tikrai verčia suktis sparčiau. Netgi neįtikėtinai sparčiai!

Antai posėdyje dėl kolekcijos atnaujinimo kas 300 metų žilagalviai fondų saugotojai dar prisiminė praeitą lūžį. Būdami garbaus amžiaus, vis dėlto sugebėjo paš-maikštauti, neva sulauksime laikų, kai kolekcija keisis kas tris sekundes! Supraskite, tai būtų mūsų kolekcijos

50 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

pabaiga, galas, finito, kaput. Bet, jeigu grįžtume prie es-minio nutarimo, kurį priėmė pastarasis susirinkimas, tai kovotojų vis dėlto buvo, kokios aistros užvirė! Kiek meno kūrinių, ypač tapybos, pavirto skutais. Vaje! Bet, turėčiau pridurti, meistrai, gal menininkai, o tai vienas ir tas pats, vėl kuria, beje, itin greitai ir daug, labai daug. Mėgstama sakyti – produktyviai. Tai pagyrimas.

Bet muziejus negali į tai kreipti jokio dėmesio. An-traip plyštume. Išsipūstume taip, kad nė patys nebe-žinotume, kas esame. Argi gali žmogus viską aprėpti, ypač šiais laikais?

Na, jaudulys jau rimsta ir galėtume grįžti prie reika-lo. Gal kartosiuosi, bet mums be galo malonu, kad už-sukote, nes tokie kaip Jūs pagal paskutinę progresyvią direktyvą esate labiausiai laukiami ir vertinami.

Prašom, prašom, galime šnekučiuotis ir vaikštinėda-mi po salę. Iš esmės kalbant, kiekvienas mūsų žiūrovas, lankytojas ir yra tas nerašytas atsinaujinimas. Atsinaujina tiek muziejus, tiek atvykėliai. Žinoma, su atitinkamomis rekomendacijomis. Reikia pabrėžti, kad nūdienos papro-čiai (oksimoronas) viską sujaukė. Ir kas čia žino, gal viskas į gera? Dabar kiekvienas prašalaitis gali pas mus lanky-tis kiek tinkamas, be abejo, darbo valandomis. Tiesa, šis perversmas sudrebino ne juokais. Suprantate, nuo šiol tas

pats lankytojas gali savo gyvenamuoju metu išvysti kolek-cijos kaitą! Muziejui ir, be abejo, mums visiems tai tikras iš-bandymas. Galima sakyti, radikalus lūžis, neabejotinai žalingas patiems meistrams, menininkams. Užuot kantriai ir nuosekliai dirbę, jie imasi, taip sakant, patys reflek-tuoti savo kūrybą. Pajuto nesveiką, sa-kyčiau, iškrypėlišką potraukį kapstytis po

savo dar garuojantį šūdelį. Ir po savo artimo taip pat.Esmė čia paprasta – kolekcija nuo šiol bus atnaujina-

ma ne kas tris šimtus, kaip jau buvome įpratę, o kas 30 metų! Tokiu, švelniai tariant, niekingu laikotarpiu su-svyruoja pati kolekcijos idėja. Aižėja pamatai. Pamatai arba nepamatai. Gal praregi ar išvysti. O tai, pripažin-kime, beveik tas pats.

Matau matau, tačiau stebėtis čia nėra ko, nekantrauti juo labiau. Dėl keleto paprastų priežasčių.

Nedelsdami jas aptarsime, net jeigu Jūs esate visai niekuo dėtas, galbūt užsukote pas mus tiesiog norėda-mas skubiai pasinaudoti tualetu.

Na, nieko tokio, juk Jūs klystate nekaltai, tačiau iš esmės. Tokie mums patys brangiausi. Taigi pradėkime. Esu priverstas keliais štrichais apibrėžti pagrindinius mūsų kolekcijos principus. Negaišindamas Jūsų iškart noriu pasakyti – kolekcijoje nėra vietos meno kūri-niams, orientuotiems į kultūros politiką. Dovanotus kūrinius priimame, įvertindami medžiagas, atsižvelg-dami, ar jie tinkami biokuro gamybai. Čia, žinoma, tik keletas mažareikšmių, buitinių aspektų.

Kviečiu į ekspozicijos gilumą, kur, linkėdamas gerų minčių, paliksiu Jus vienumoje su eksponatais. Nagi, judinkimės...

Justinas VAITIEKūNAS. „Nemunas“. 2015. Popierius, tempera; 10,7 X 15 Rimos Blažytės kolekcija

51K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

Agnieška Juzefovič: Kaip susidomėjote tango?Yoann Morello. Mano santykis su šiuo šokiu laikui

bėgant keitėsi – iš pradžių troškau suteikti malonumą savo merginai, panorusiai mokytis šokti. Vėliau tango man tapo bendravimo būdu, leidžiančiu susipažinti su įvairiais žmonėmis. Norėjau išmokti vis daugiau naujų figūrų, gilintis į šio šokio subtilybes. Netrūko nusivylimų, abejonių… Ir tik po daugelio metų, kai nuvykau į Buenos Aires, atradau tokį tango, kokį iki šiol myliu ir šoku.

Mokėtės pas įvairius meistrus Europoje ir Argentinoje. Ar labai skiriasi stilius, kurio mokoma Paryžiuje ir Mas-kvoje, nuo to, kurio mokoma Buenos Airėse?

Be abejo, skirtumų daug. Šis šokis yra neatsiejama ar-gentiniečių kultūros dalis. Todėl ir milongos Buenos Ai-rėse nesibaigia iškart po vidurnakčio, jos trunka iki ryto. Ir taip kiekvieną dieną. Metų metus mokiausi tango Par-yžiuje, vėliau Maskvoje. Nejučiomis labai įsitraukiau, kas-dien eidavau į pamokas, o vakarais – į milongas. Vienos pamokos per dieną ėmė nebepakakti, vėliau ir dviejų at-rodė per mažai. Nusprendžiau vykti į Argentiną ir šokio gebėjimus tobulinti ten, tango gimtinėje. Ilgai nesvarstęs, iš draugo pasiskolinau pinigų ir išvažiavau, kupinas ryžto

argenTinieTiŠkas Tango – pramoga ar mediTacija? Su socialinio tango mokytoju Yoannu MOreLLO kalbasi agnieška Juzefovič

Prancūzas Yoannas Morello jau keletą metų gyvena Vilniuje ir moko šokti socialinį tango – tai ar-gentinietiško tango forma, atliekama ne pasirodymams, o savo malonumui. Socialinis tango šokamas milongose – šokių vakaruose, kurie nuo įprastų diskotekų skiriasi tuo, kad čia skamba tik tango muzika. Talentingas šokių mokytojas sutiko papasakoti apie socialinio tango subtilybes, paaiškino, kodėl šis šokis artimesnis meditacijai, o ne pramogų industrijai.

susirasti darbą, o visą laisvą laiką skirti tango. Ketverius metus intensyviai mokęsis, aš, žinoma, laikiau save labai geru šokėju. Tačiau Argentinoje išvydau visiškai kitokį tango. Buenos Airėse nuskubėjęs į vieną iš daugybės mi-longų, sėkmingai pašokau su pažįstama prancūze, tačiau su argentinietėmis kažkaip nesisekė... Arogantiškai nuta-riau, kad jos paprasčiausiai nemoka šokti. Štai tokie buvo pirmieji įspūdžiai. Netrukus, kad ir kaip būtų skaudu, teko pripažinti – tai aš dar daug ko nemoku ir nesupran-tu. Pagrindines šokio figūras atlieku kitaip ir veikiausiai prasčiau negu vietiniai šokėjai. Jų šokis daug paprastes-nis, patogesnis, harmoningesnis negu tai, ko mane mokė Europoje. Taip atradau naują malonumą – lankydavau-si milongose ir stebėdavau šokančius žmones. Sekma-dieniais įpratau eiti į La Milonguita – čia besirenkantys vyresnio amžiaus žmonės į pienburnį iš Europos žiūrėjo maloniai ir atlaidžiai, argentinietės su manim šokdavo, nekreipdamos dėmesio, kad vis dar nemoku normaliai judėti. Buenos Airėse atradau kitokį tango, kuris daug paprastesnis ir malonesnis. Nutariau atsisakyti įvairių dirbtinių figūrų, pretenzingų judesių, o kitus mokiausi atlikti sklandžiau, natūraliau, savaimingiau. Gilintis į argentinietiško tango subtilybės padėdavo ir nuoširdūs

52 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

pokalbiai su vietiniais žmonėmis, iš kurių labiausiai prisimenu tipišką, kupiną pasitikėjimo savimi garbaus amžiaus argentiniečių mačo – siurbčiodamas konjaką ir užgerdamas jį vynu, šis psichoanalitikas mielai dalijosi savo įžvalgomis ir patirtimi.

Beje, kodėl tango taip traukia psichologus, ypač psichoa-nalitikus? Ar pagrįsta būtų teigti, kad šis šokis yra tarytum visas gyvenimas, o jį šokanti pora iliustruoja psichoanaliti-nį santykių modelį, kuriame susilieja susižavėjimas, aistra, artumas, išsiskyrimas ir noras viską vėl pakartoti?

Buenos Airių tango bendruomenei iš tikrųjų priklau-so labai daug psichologų. Tango, manyčiau, atspindi žmogiškosios egzistencijos esmę. Milonga yra savotiškas mikrokosmas, turintis savas bendravimo taisykles. Tai vieta, kurioje knibžda intrigos, verda aistros, užsimezga santykiai tarp žmonių. Stebėdami ant parketo besisukan-čią porą, regime tarsi sutrumpintą viso gyvenimo versiją, meilės romaną, trunkantį 10 minučių ir neperžengiantį šokio aikštelės ribų. Šokdami apsikabiname su nepažįsta-mais žmonėmis ir tai labai intymu. Apsikabinimas leidžia patirti itin stiprią abipusę sąveiką, tarytum susilieti su savo porininku. Kol trunka šokis, du žmones sieja artimas ap-sikabinimas ir muzika, jiedu tampa vienas kito savasties dalimi, per tas dešimt minučių kartu nugyvendami tar-si visą gyvenimą. Tokie pojūčiai nepaprastai intensyvūs. Beje, tango sukelia labai skirtingus pojūčius – ryšys tarp šokėjų gali būti švelnus, aistringas, žaismingas… Kai ku-riais momentais jie jaučia visišką tarpusavio supratimą. Vyras nustebęs suvokia, kad moteris tobulai jį jaučia, at-siliepia į subtiliausius jo vedimo niuansus. Ir sykiu kie-kvieną žingsnį papildo kažkuo nuo savęs, partnerio pa-siūlytai žingsnių sekai savo judesiais suteikia formą, grožį ir skonį. Čia dera tradicinis ir šiuolaikinis požiūriai į vyro ir moters santykius – viena vertus, vyras veda, o moteris seka, antra vertus, abiejų vaidmenys vienodai svarbūs, sudėtingi ir turiningi. Šokis – tai dialogas tarp lygių par-tnerių. Norite tokį dialogą užmegzti gyvenime? To galite pasimokyti, šokdami tango.

Ar daug pastangų reikia įdėti, kad atskleistume savyje tokius jausmus ir pojūčius?

Dialogo gelmė ir autentiškumas neabejotinai pri-klauso nuo šokio kokybės. Kai kurie tvirtina, esą šokant tango svarbiausios yra emocijos, o technika nebūtina. Aš tokiam požiūriui nepritariu. Paimkite iki tol niekada nešokusius vyrą ir moterį, paprašykite juos apsikabinti ir pašokti, skambant tango muzikai, – pamatysite, ko-kias emocijas jie patirs, keletą minučių stumdydamiesi ir mindydami vienas kitam kojas! Be technikos nebus ir emocijų. Žmonės mokosi šokti ilgus metus. Žinoma, tai nereiškia, kad būtina dešimt metų treniruotis ir tik po to galėsite mėgautis šokiu. Tai veikiau reiškia, kad dialogas, vykstantis bendraujant kūno kalba, yra nepaprastai tur-tingas ir subtilus, jis suskyla į daugybę individualių etapų, susijusių su asmeniniu progresu – kiekviename etape at-rodys, kad dabar šokis nepalyginamai malonesnis, natū-ralesnis ir laisvesnis negu anksčiau. Tango galima moky-tis dešimtmečius, o tobulinant techniką, sykiu įgaunama ir pasitikėjimo savimi.

Užsispyrimas ir reguliarus darbas neabejotinai padeda geriau judėti šokio aikštelėje, tačiau ar tango gali nuteikti kokiems nors vidiniams ir išoriniams pokyčiams?

Kartą Kijeve į mano pamoką užsuko mergina, lydima operatoriaus. Paprašė leidimo filmuoti, sakė panaudo-sianti tą medžiagą dokumentiniam filmui apie šokius. Iš pradžių apsidžiaugiau dėl nemokamos reklamos, tačiau netrukus ėmė erzinti keisti jos klausimai, o kamera trukdė žmonėms susikaupti. Kai išvydau TV reportažą, paaiškėjo, kad jo tema „Ar įmanoma lieknėti šokant?“ Mano pamo-kai buvo skirta 20 sekundžių, per kurias suglumęs ban-džiau atsakyti į klausimą: „Lieknėti? Na, gal nelabai...“

Šokame ne dėl išorinių pokyčių, o dėl paties tango. Kita vertus, daug kas atsispindi tiek šokyje, tiek kasdieninia-me gyvenime, tarkime, kaip jau minėjau anksčiau, sekti paskui partnerį nereiškia būti pasyviam, o vesti – reiškia ne priversti, bet veikiau įsiklausyti. Gebėjimas jausti po-rininką, sykiu kontroliuojant savo ašį ir judesius, suteikia pasitikėjimo savimi, tai būdinga geram šokėjui. Pastebė-jau, kad merginos, kurios gerai šoka, gyvenime irgi tvirtai stovi ant kojų, nesileidžia nustumiamos nuo ašies. Tai ne-abejotinai daro įtaką ir kasdieniniam gyvenimui, ir san-tykiams su kitais žmonėmis. Tango ypač teigiamai veikia

53K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

vyrus – padeda jiems geriau suprasti moterį. Pradėję mo-kytis, vyrai bando viską reguliuoti, nurodinėti, kad pri-verstų partnerę žengti žingsnį, atlikti judesį taip, kaip jų sumanyta, tačiau ilgainiui suvokia – raktas glūdi ne čia. Išmoksta įsiklausyti į tai, ką daro moteris. Šokdama tango moteris ima labiau pasitikėti savimi, o vyras išgirsta mo-terį. Tango moko valdyti save kaip nedalomą visumą. Tai panašu į aktyvią meditaciją, per kurią žmogus esti ne tik savyje, bet ir įsikūnija į kitą.

Ar tai reiškia, kad tango padeda atskleisti vyriškąjį ir moteriškąjį pradus?

Šis niuansas, manyčiau, socialinį tango ir daro tokį patrauklų. Šokant tango galima labai subtiliai, giliau ir kitaip negu įprasta atskleisti savo vyriškąjį ir moterišką-jį pradus. Kai dirbau Kijeve, viena mergina sakė pano-rusi šokti todėl, kad į kirpyklą, kurioje ji dirba, nuolat užeina jaunuolis, jau keletą metų šokantis pas mane. Jai padarė įspūdį pokyčiai – jis tapo vyriškesnis, labiau pa-sitikintis savimi, dėmesingesnis aplinkiniams. Kirpėja nutarė: jeigu jau klientą tango taip akivaizdžiai pakeitė į gerąją pusę, vertėtų pasimokyti šito šokio ir jai.

Iš kur atsiranda toks dėmesingumas kitam?Kai apsikabiname ir šokame, visas dėmesys sutelkia-

mas į partnerio kūną ir muziką, kurie tampa neatsieja-mi. Šokdami jaučiame, kaip kitas dalijasi su mumis visais šokio pojūčiais, arba atvirkščiai – šoka atsainiai, tarytum mechaniškai, yra išsiblaškęs, dairosi į šonus, mindžioja porininkui kojas…

Su kokiais keblumais dažniausiai susiduria prade-dantieji?

Argentinietiškas tango yra gana sudėtingas. Dau-gelis ketinančių pradėti jo mokytis vadovaujasi klai-dingais stereotipais. YouTube įrašę žodį „tango“, greta autentiško socialinio tango pamatysite šimtą įrašų su tango šou ar apskritai neaišku kuo. Tango šou egzis-tuoja kaip atskira kryptis, grindžiama kitokia tech-nika ir visiškai skirtingu požiūriu į šokį, nes šokama ne savo malonumui, o pasirodymui kabarete ar es-tradoje. Tokiam šokiui būdinga iš anksto parengta

choreografinė kompozicija, sudėtingos figūros, akro-batika, tačiau išnyksta šokančiuosius siejantis emoci-nis ryšys, kuris yra socialinio tango pagrindas. Dau-guma žmonių, nusprendusių mokytis šokti, visiškai nenutuokia, kas yra socialinis tango, nes remiasi tuo, ką yra matę teatro estradoje ar kine, kur atramos taš-kas – ne šokėjų tarpusavio ryšys, o gebėjimas, pasi-telkiant choreografiją, išreikšti aistrą ar pyktį. Taigi dažnas naujokas svajoja apie „tango su rože dantyse“. Susidūrę su kažkuo visiškai kitokiu, kai kurie nusivi-

Yonn Morello ir Julija Ladygienė. Tango linkas

54 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

lia. Ir atvirkščiai – tie, kuriems socialinis tango galėtų būti patrauklus, tiesiog nieko apie jį nežino.

Vis dėlto dauguma Jūsų mokinių greitai ir užtikrintai įsilieja į tango bendruomenę, sėkmingai šoka milongose. Kuo juos užburiate?

Nepatogus klausimas – negi dabar turėčiau pradėti girtis?

Išduokite bent paslaptį, kaip žmonės Jus susiranda? Be Vilniaus tango grupės Facebook turbūt niekur dau-giau neskelbiama informacija apie pamokas?

Veikiausiai jie visi dirba kirpėjais, pas kuriuos ker-pasi mano mokiniai. O jeigu rimtai, aš ir pats nežinau. Tiesiog myliu tango ir darau, kas man patinka. Kam aktualu, tie susiranda.

Pernai vėl lankėtės Buenos Airėse. Ar daug kas pasi-keitė per penkerius metus? Gal tango tapo dar populia-resnis? O gal pakito?

Šįkart Argentinoje praleidau vos tris mėnesius, to laiko pernelyg mažai, kad įžvelgtum giluminius pokyčius. Man susidarė įspūdis, kad iš esmės viskas liko kaip buvę, išsky-rus tai, kad paplito vadinamieji tango čempionatai. Anks-čiau į tokius čempionatus veržėsi tik pavieniai šokėjai. Taigi įsigali komercinis požiūris, kai pagrindinis tikslas yra pelnas. Kita vertus, tango čempionatai padeda tobulinti šį šokį. Tiesiog reikia nepamiršti, kad juose šokamas tango iš esmės skiriasi nuo socialinio – neįmanoma sykiu šokti tiek sau, savo malonumui, tiek publikai ar vertintojų komisijai.

Koks socialinio tango lygis Vilniuje ir apskritai Šiaurės Rytų Europoje? Užsieniečiai, ypač italai, atvykstantys į tango festivalius ir maratonus, nuolatos kartoja, kad bū-tent šiame regione plėtojamas autentiškiausias tango ir pasiektas itin aukštas lygis.

Tie italai – komplimentų meistrai. Bet kuris iš jų po pirmo šokio pasirengęs sakyti, esą gyvenime nėra su-tikęs gražesnės moters ir geresnės šokėjos… Todėl jų komplimentais siūlyčiau nepasikliauti. Vis dėlto da-lis tiesos čia yra. Kai atvykau į Vilnių, man susidarė įspūdis, kad žmonės čia šoka vieni kitiems, susitelkia į

šokio malonumą, o ne į tai, kaip atrodo iš šalies. Taigi man patinka pas jus susiklostęs požiūris į šokį, bet jei kalbėsime apie lygį, erdvė tobulėti dar labai didelė. Tai ypač akivaizdu, kai Vilnių palygini su tokiais Europos didmiesčiais kaip Roma ar Paryžius, kur tango ben-druomenė yra daug kartų didesnė.

Taip, pas mus tango gyvenimas nėra intensyvus. Dide-liuose Vakarų Europos miestuose milongos vyksta kasdien ir ne po vieną. Vilniaus tango bendruomenė palyginti ne-didelė. Ar ji yra pajėgi palaikyti reguliarų tango gyvenimo pulsą? Pirmadieniais vyksta milongos „Tango linke“, trečia-dieniais tango praktikos–milongos E-Guesthouse. Pasku-tinį mėnesio sekmadienį rengiamos papildomos milongos kaskart kitame restorane. Kiekvieną penktadienį Vilniaus tango bendruomenė susirenka į svarbiausią iš milongų, apie kurios vietą informuoja Facebook. Daug tai ar mažai?

Manau, Vilniaus milongos yra puikios. Radau čia drau-gišką tango bendruomenę, sutikau žmonių, su kuriais malonu bendrauti šokant, o paskui – kavinėje prie vyno taurės. Kalbant apie perspektyvas ir lyginant su tango rai-da kitose Europos sostinėse, vilniškė tango bendruomenė tokiam miestui yra pernelyg maža, tikėtina, kad artimiau-siu metu ji sparčiai augs. Kol kas Lietuvoje populiaresnė salsa ir svingas. Manau, tango intensyviai populiarės, nes tinka visiems. Vilniuje geras lyčių ir amžiaus balansas – maždaug panašus abiejų lyčių šokėjų skaičius, tango šoka labai įvairaus amžiaus žmonės. Europoje nedaug miestų gali pasigirti tokiais privalumais.

Gal dar kurį laiką pasiliksite Vilniuje, nors galėtu-mėte toliau sėkmingai dirbti Kijeve ar kuriame nors ki-tame didmiestyje?

Kijevas – gražus mano gyvenimo epizodas. Ten la-bai daug jaunų žmonių, norinčių tobulinti savo šokimo lygį. Jeigu ne karas, veikiausiai toliau gyvenčiau tarp Kijevo ir Vilniaus arba ten grįžčiau. Bet Vilniuje irgi la-bai gerai jaučiuosi. Ypač patinka senamiestis ir vasaros orai. Žmonės čia kalba užsienio kalbomis, todėl, mokė-damas angliškai ir rusiškai, lengvai bendrauju su vieti-niais. Be to, noriu nuosekliai tęsti pradėtą darbą. Man labai svarbus rezultatas, o mokantis tango jis pasiekia-

55K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

mas negreitai. Turiu ambicingą tikslą – išugdyti daug labai gerų tango šokėjų. Kijeve turiu mokinių, kuriuos nuosekliai mokiau ketverius metus. Kaskart nuvažia-vęs ten patiriu malonumą, matydamas, kaip puikiai jie šoka, ir pats šokdamas su jais. Kai tango tampa kažkuo daugiau negu šokis, atsiveria kūrybinė erdvė, nutei-kianti laisvai išreikšti savo sielą. Žmogaus savastis tarsi ištirpsta tame kitame, su kuriuo jis šoka, o sykiu leidžia likti savimi ir išlaikyti itin budrią sąmonę.

Kokie bruožai svarbiausi geram šokėjui? Kaip išsiaiškin-ti, ar tango tau tinkamas? Ypač socialinis tango, atlieka-mas ne pasirodymui, o pačių šokėjų malonumui?

Labai svarbus yra susidomėjimas, smalsumas, noras eksperimentuoti, suvokti savo kūno judesius ir jo galimy-bes. Aš nekalbu apie ką nors ekstremalaus, kaip antai gebė-jimą daryti špagatus, virš galvos iškelti štangą, sveriančią 150 kilogramų… Turiu omenyje veikiau tokias subtilybes, kaip, tarkime, mokymasis vaikščioti kiek kitaip, negu esa-me įpratę. Europoje dažnas klaidingai mano, kad geru tan-go šokėju taps, kai išmoks tam tikrą figūrų derinį. Pradi-niame etape jas įvaldyti naudinga, ypač vyrui, kuris šokio aikštelėje atlieka lyderio vaidmenį. Tačiau žingsnių seka ir figūros yra viso labo mažytė šito šokio dalis, be to, jas įval-dyti toli gražu nėra taip įdomu, kaip šlifuoti savo judesius. Mano mokiniai daug dirba su savimi, ieško judesių, kurie leistų apsikabinus judėti laisvai, atsipalaiduoti, kūrybingai interpretuojant muziką. Kad ir kaip paradoksaliai nuskam-bės, tačiau geri tango šokėjai apsikabinę juda lengviau ir laisviau negu atskirai, juo labiau kad judėti apsikabinus yra daug įdomiau ir maloniau. Kad to pasiektume, turime būti dėmesingi savo kūnui, atliepti subtiliausius jo pokyčius. Tokio pat dėmesio reikalauja ir porininko kūnas, ypač iš lyderio partiją atliekančio šokėjo, – neatsitiktinai sakoma, kad vyras šoka, įsiklausydamas į moters kūną. Šiuo atžvil-giu tango priartėja prie jogos, netgi meditacijos. Todėl ga-lima sakyti, kad šis šokis yra tarytum joga (ar meditacija), kurią lydi muzika ir apsikabinimas.

Tango iš tikrųjų dažnai lyginamas su meditacija, su daoizmo, dzen mąstymo tradicijų iškeliama pirma-prade sąmonės būsena…

Tarp tango ir meditacijos neabejotinai daug pana-šumų. Japonas Chanas Parkas parašė net knygą „Tango dzen: vaikštomo šokio meditacija“ (Tango Zen: Walking Dance Meditation). Tango ir meditaciją suartina dėme-singumas savo kūnui, siekis įsisąmoninti ir kontroliuoti jame vykstančius subtilius procesus.

Koks vaidmuo, šokant tango, skiriamas tylai, tuštu-mai, pauzėms?

Kiekvienas tango šokis yra tarytum gyvenimo kelias, kurį nueiname su artimu žmogumi. Ritmas ir muzikos lyrika atspindi jausmus, kurie mus lydi tame kelyje. Tango lyrika yra tarytum poezija, kurią suprasti padeda punk-tuacija, pauzės. Šokantys žmonės dažnai sustoja, kelias akimirkas visai arba beveik nejuda – tokios pauzės šokiui reiškia tą patį, ką punktuacija poezijai. Sakoma, kad gerą tango šokėją galima atpažinti pagal jo gebėjimą daryti pau-zes. Pauzė įprasmina judesį – šokant tango joks judesys neatliekamas šiaip sau, beprasmiškai. Kiekvienas žingsnis turi savo svorį ir reikšmę. Ten, kur nėra jokios pauzės, vis-kas netenka prasmės. Taigi pauzė, stabtelėjimas, tyla sutei-kia šokiui ir muzikai prasmę, sudeda akcentus.

Iš kur atsiranda intuityvus gebėjimas nujausti, kas po akimirkos nuskambės? Ar muzikalumą įmanoma išugdyti?

Muzikalumas yra išugdomas, tą sakau vienareikš-miškai. Kai pradėjau šokti, anaiptol nebuvau muzika-lus. Kuo daugiau klausomės muzikos ir šokame, tuo muzikalesni tampame, geriau jaučiame ritmą. Net mei-lė muzikai bręsta palaipsniui – mane ji apėmė tada, kai pradėjau suprasti tango melodijų lyriką. Svarbu mylėti muziką. Supratimas ateina su laiku. Neprivaloma būti muzikaliam, kad gerai šoktum tango – tas, kuris šoka, ir tas, kuris groja, skirtingai girdi ir suvokia muziką.

Kas tango muzikoje yra tokio patrauklaus, kad verčia ją pamilti?

Tai nuostabiausia šokių muzika. Ji labai turtinga, nes jungia įvairias formas, gali būti labai skirtinga, bet sykiu dažnai girdimas aiškus kontraboso ritmas, tampantis aiškiu orientyru. Tango muzika suteikia šokėjams daug

56 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

laisvės – kiekvienas gali interpretuoti ją savaip, šokti pa-gal skirtingų instrumentų, skambančių toje pačioje mu-zikoje, melodijas. Kai kurios kompozicijos gali būti labai sudėtingos, tarkime, Osvaldo Pugliese’o orkestro muzi-ka – čia daug ilgų pauzių, kai muzika smarkiai prityla, apstu nenuspėjamų pakilimų, kai ji skamba itin garsiai, energingai ir t. t. Per keletą minučių daug kartų netikė-tai ir stipriai pasikeičia muzikos pobūdis. Nėra lengva tokią nuotaikų kaitą išreikšti judesiais. Šokti pagal tokią muziką padeda patyrimas ir išlavinta muzikinė intuici-ja, leidžianti išvengti dinamiškų judesių tada, kai muzika prityla. Reguliariai klausydamiesi muzikos, laviname in-tuiciją, kuri sufleruoja, kada bus pauzė, kada suskambės stipresnis akordas. Šokėjas pataiko į taktą ir sustoja, kai muzika skamba tyliai.

Įžengdami į milongą, patenkame tarytum į praeitį. Ką šiuolaikiniam žmogui gali reikšti XX a. pirmosios pusės atmosfera? Kuo ji patraukli?

Tango siūlo atitrūkti nuo dabarties pasaulį apsėdusio paviršutiniškumo, naudos vaikymosi, siekiant greito ir akivaizdaus rezultato, gelbsti nuo lyčių niveliacijos…

Tango pasaulis subtilus, ra-finuotas, įmantrus. Be abe-jo, jis irgi keičiasi – dabar tango šokamas kitaip negu prieš šešiasdešimt metų. Kinta technikos niuansai, šokėjų tarpusavio santykiai. Tango prisitaiko prie šiuo-laikinio žmogaus poreikių. Praeities ir dabarties sąvei-ka sustiprina tango daugia-prasmiškumą.

Ar galima teigti, kad būtent tango daugiapras-miškumas yra viena iš priežasčių, lėmusių vis di-dėjantį šio šokio populia-rumą Europoje?

Tokia prielaida, many-čiau, pagrįsta. Dabarties pasaulis vis labiau ilgisi tos kokybės ir tų vertybių, kurias siūlo šis šokis. Tango patrauklus ir kaip alternatyva tikrovei – kasdieny-bėje vyro ir moters prisilietimai darosi vis paviršu-tiniškesni, vyrauja lengvi malonumai, neįpareigo-jantys santykiai. Tango suteikia vyrui galimybę itin intymiai apglėbti nepažįstamą moterį. Tačiau tai neturi nieko bendra su gašlumu, atsitiktinėmis ne-pažįstamųjų glamonėmis, tai kažkas itin gilaus, tary-tum svaiginantis šansas per akimirką, kol truks vie-nas šokis, nugyventi su nepažįstamu porininku visą gyvenimą. Vilioja ir tango artimumas meditacijai. Pastaraisiais dešimtmečiais visa Europa domisi įvai-riomis meditacijos formomis, joga, psichotreningu, praktikomis, skirtomis pažinti ir tobulinti savo kūną bei sąmonę… Mokydamiesi šokti tango, mokomės kūno kalbos, geriau suvokiame ir galime koreguoti mikroskopinius jame vykstančius pokyčius. Visa tai leidžia labai pozityviai vertinti socialinio tango rai-dos perspektyvas.

Dėkoju už pokalbį.

Milongos Vilniuje akimirka Arvydo Būtos nuotraukos

57K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

Globalizacijos epochoje visą teatrą galėtume vadin-ti globalizuotu, nesvarbu, ar tai būtų šio pasauli-

nio judėjimo rezultatas, ar pasipriešinimo jam šaltinis. Tačiau tada visas teatras yra daugiau ar mažiau glo-balizuotas. Kas būdinga„normaliam“ teatrui? Ir kaip jį atskirti nuo priešiškai jo atžvilgiu nusiteikusio bro-lio – kalbu apie tarpkultūrinį teatrą, sukurtą ir teoriš-kai apibrėžtą XX a. 8-ajame dešimtmetyje? Nuo XX a. 10-ojo dešimtmečio pradžios ir komunizmo Europoje pabaigos globalizacija (prancūziškai būtų mondiali-zacija,1 tačiau angliškas terminas atrodo tinkamesnis) daro didžiulę įtaką teatrinei veiklai. Tai ir skatina aptar-ti ekonominį, estetinį globalizacijos poveikį teatrams ir spektakliams.

I. GLOBALIZACIJA

Trumpa istorija

Globalizuotas teatras (jei galima sau leisti tokį neolo-gizmą) pats savaime nėra naujas žanras. Tai greičiau jau dramatiškas, įspūdingas pastatymo tipas, atsiradęs naujomis ekonominėmis ir kultūrinėmis globalizacijos sąlygomis, ypač suklestėjęs praėjusio amžiaus paskuti-niuoju dešimtmečiu.

Globalizacija formuoja pasaulio visuomenę pagal globalų ne tik ekonominių, bet ir kultūrinių, politi-nių, socialinių reiškinių matą. Ekonomikos globaliza-cija jau yra tikras faktas, tačiau dėl kultūrinės globa-

Patrice PAVIS

ką naujo duoda ir ką negrįžTamai keičia kulTūros globalizacija

lizacijos vis dar diskutuojama, ypač kai kalbama apie jos priežastis ir poveikį kultūrų raidai, meno kūrybai. Pasak Rolando Robertsono, globalizacija – tai „pasau-lio kompresija ir intensyvesnis pasaulio kaip visumos įsisąmoninimas“.2 Prekybinių mainų globalizacija sie-kia XVI a., keliones tarp žemynų ir laipsnišką tautinių valstybių kūrimąsi. Ji smarkiai suaktyvėjo per pasku-tinį XIX a. ketvirtį, kai suklestėjo tarptautiniai santy-kiai ir įsigalėjo kolonializmas. Kitas, 1870–1920 m. apimantis jos periodas, kurį galėtume vadinti „paki-limu“, literatūroje ir mene sutampa su modernizmu, o Europos teatre – su režisūros (mise-en-scène) sistemos įsitvirtinimu. Globalizacija pasireiškė tuo, kad santy-kiai ir konfliktai tarp valstybių buvo internacionali-zuoti, apibrėžtos žmogaus teisės, integruojami pasau-liniai prekybos mainai.3 Nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio globalizacija smelkiasi į visas visuomeninio, ekonomi-nio ir kultūrinio gyvenimo sritis, procesas ypač pagrei-tėjo, prasidėjus naujajam tūkstantmečiui.

Unifikuotos kultūros link?

Kultūros srityje pagrindinė tezė būtų tokia: kai globa-lizuojami visų rūšių mainai, kultūra unifikuojama, tad išsilaikyti kultūriniams skirtumams sunku, jie išlieka tik tuo atveju, jeigu ideologija yra postmoderni ir kon-sumeristinė tuo pat metu.

McLuhano globalų kaimą siejo tik mediatizuotos visuomenės tinkliniai ryšiai. Globalizacija, „visas pa-

58 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

saulis“ (Edouard Glissant), „kultūra-pasaulis“4 (Lipo-vetski), „viena pasaulio kultūra“ yra daug platesnės ir drąsesnės konstrukcijos – gyvename laikais, kai įsigali „pasaulinio masto kultūrinė politika“.5

Kita vertus, kultūros srovės duoda labai įvairius ir prieštaringus rezultatus. „Vienuose kontekstuose šios srovės tradicinius bruožus linkusios keisti liaudies kultūra, kuriai būdinga tautinė tapatybė; kituose gali paskatinti naują kultūrinį partikuliarizmą; dar kituose padrąsinti kultūrinio hibridiškumo formas.“6 Galbūt ir teatras paklūsta tiems patiems prieštaringiems homo-genizacijos ir skirtumų išsaugojimo procesams. Pasak Michelio Wievorkos, globalizacijoje atsispindi ir kul-tūros homogenizacija, ir jos fragmentiškumas. Taigi, globalizacija apibrėžiama kaip „kultūrinė homogeni-zacija su Amerikos viešpatavimu“ ir kaip „kultūrinis fragmentiškumas. Iš čia ir pasitraukimo į bendruome-nę, uždaros tapatybės, tautų ir kultūrų užsisklendimo savyje logika.“7 Tokiomis aplinkybėmis, kaip teigia Wievorka, „amerikietiška kultūra, žinoma, yra išpli-tusi, bet neturi monopolio. Stiprėja fragmentiškumas (pažvelkime, koks nacionalinės nepriklausomybės sie-kių protrūkis pasaulyje), plinta daugiasluoksnės kultū-rinės tapatybės, vyksta globalizacija iš apačios.“8

Kokia politika?

Sunku duoti tokį globalizacijos paaiškinimą, kuris api-būdintų ją ne išimtinai neigiamai (arba teigiamai), o at-skleistų jos teikiamas galimybes. Negalėtume paneigti politinio globalizacijos masto, didžiąja dalimi paremto ekonominiais veiksniais. Akivaizdžiausias iš jų – per-ėjimas nuo nacionalinės (tautinių valstybių) prie glo-balios ekonomikos. Vertinant politiniais terminais, tai reiškia perėjimą nuo nacionalinės nepriklausomybės prie „imperijos“.9 Toji imperija, kontroliuojama globa-lizuotos ekonomikos ir finansų, yra labiau ekonominė negu politinė (kitaip tariant, ekonominė jos galia ne-delsiant pasireiškia jai palankiais politiniais sprendi-mais). Tai lemia ir iš esmės pasikeitusį politikos suvoki-mą ir atsitraukimą nuo jos. Tas ženklus atsitraukimas, prasidėjęs tada, kai baigėsi pasaulio pasidalijimas į dvi

sistemas – kapitalistinę ir socialistinę, kitaip tariant, nuo XX a. 10-ojo dešimtmečio pradžios, sutampa su koncepcijos „viskas yra kultūra“ ir „kultūrinės demo-kratijos“ (Alain Brossat) iškilimu. Piliečiams praran-dant įtaką politiniam gyvenimui, sudaromas įspūdis, kad kultūra – tai irgi valdžia. Menas atsitraukia prieš kultūrą, nes kultūra gali būti viskas. Menas praranda prestižą, nes yra priklausomas nuo kultūrinės veiklos, o ši siekia nustelbti politikos sąmonę ir galias. Mokykla, švietimas, universitetas jau nebelaikomi tomis išminties vietomis, kur aiškinamas pasaulis ir lavinami žmonės. Politinis ir ekonominis elitas menu, ypač šiuolaikiniu, dabar domisi tiktai kaip spekuliacijos objektu. Teatras prarado savo kaip socialinio kritiko, kuris padeda su-prasti ir keisti pasaulį, autoritetą. Ideologinių vartojimo mechanizmų analizė atskleidžia, kaip dažnai „pažangus šūkis politinėje erdvėje virsta gryniausiu konsumerizmo lozungu“.10

Globalus žaidimas skirtumais

Konsumeristinis lozungas, pabrėžiantis skirtumus, nori mus įtikinti, kad globalus kapitalizmas ir pasaulinė rin-ka ne visada veda į kultūrų homogenizaciją. Priešin-gai, pasak Negri ir Hardto, „rinkodara yra skirtumais pagrįsta praktika, ir kuo daugiau skirtumų pateikiama, tuo daugiau rinkodaros strategijų galima sukurti […] dabartinė korporacinio kapitalo ir pasaulinės rinkos ide-ologija siūlo puikius atitikmenis daugeliui idėjų, brangių postmodernistams ir postkolonialistams“.11 Taigi, pasau-linė rinka būtų grindžiama apyvarta, judrumu, įvairove ir mišiniu. Tokias sąvokas meno kritika dažnai taiko šiuolaikiniams plastiniams ir scenos menams.

Atrodo, ši hipotezė tinka ir globalizuotam teatrui. Ekonominiu požiūriu, globalizuotas teatras keliauja po pasaulį ir jam nereikia iš esmės permąstyti nei savo sandaros, nei veiklos. Todėl scenos ar dramos kūri-nys estetiniu požiūriu yra savotiškai takus, neturi nei centro, nei konsistencijos, nei fiksuotos tapatybės, yra lengvai suprantamas, tačiau palieka šiek tiek abejonių, ir taip išvengia bet kokios galutinės interpretacijos. Pa-sak Oh Tai-Sok, „Audrą“ vienąkart galima suvaidinti

59K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

ir nuošaliame Vengrijos kaime, ir Korėjos paplūdimyje, žinoma, įspūdis vienur ir kitur bus skirtingas, tačiau tas pats teatro pastatymas darys poveikį kitiems žiū-rovams ir bus skirtingai suvokiamas. Įvairovė tarsi įra-šyta į tą labai atvirą, galėtume sakyti, net neapibrėžtą interpretaciją, tarnaujančią pasakojamai istorijai, tik lokaliai pritaikytą korėjietiškam kontekstui, nors ven-grų ir tarptautinei publikai toji maniera atrodytų keis-ta ir egzotiška. Apgaulingai familiariu būdu spektaklis pritaikytas vasarotojui korėjiečiui, atsitiktinai atsidūru-siam Pohang (Korėja) paplūdimyje, priderintas prie jo vaizduotės arba, tai dar labiau tikėtina, prie jo matytų istorinių televizijos filmų, tad jis priims „Audrą“ kaip vieną iš savo liaudies pasakų. Jei nuorodos ir šaltiniai nėra labai painūs, be to, atmiešti mišriais artefaktais, minėtas žiūrovas susidarys įspūdį, kad tai vienalytis kūrinys, paisantis kultūrinių skirtumų. Be abejo, jame bus aliuzijų į šamanizmą, budizmą, Konfucijų, Pansori giesmę, tačiau tai – labiau vizualinių aliuzijų seka negu naujas hibridinis pastatymas.

II. INTERKULTŪRINIS TEATRAS, GLOBALIZUOTAS TEATRAS

Istorinė opozicijos vieta

Kad geriau suprastume globalizuoto teatro naujumą, svarbiausia atskirti jį nuo tarpkultūrinio teatro, su ku-riuo dažnai ir nelemtai yra tapatinamas. Vertėtų pa-brėžti jų skirtumus, jei norime suvokti, ką naujo tūks-tantmečių sankirtoje davė ir ką negrįžtamai pakeitė kultūrinė globalizacija.

Tarpkultūriškumas kaip produktyvus dviejų kultūrų susitikimas Europos literatūroje ir mene gyvuoja nuo XVIII–XIX a., tačiau teatre tikrieji tarpkultūriniai mai-nai, ypač vaidybos stiliaus ir režisūros (Artaud) plo-tmėje, prasidėjo tik XIX a. pabaigoje ir vyko iki XX a. 4-ojo dešimtmečio. Taigi tarpkultūriškumas priklauso postbodlerinei modernybei, jis eksperimentuoja ką tik „išrasto“ ir jau susisteminto pastatymo kerais. Norime to ar ne, bet tarpkultūriškumas iš dalies susijęs su eg-zotizmu ir net su kolonializmu. Jam dažnai prikišamas

eurocentrizmas, įžvelgiamas netgi teorijose, kurios api-bendrina Peterio Brooko ar Ariane’os Mnouchkine’os eksperimentus XX a. 8-uoju ir 9-uoju dešimtmečiais. Jis kaltinamas – ne be demagogijos, – esą pasisavina negalinčias apsiginti kultūras.

Globalizuotas teatras tokią kritiką atmeta. Būdamas nutolęs nuo Brooko puoselėtos „ryšių kultūros“, jis iš pat pradžių be jokių kompleksų apibrėžia save kaip „transkultūrinį produktą, skirtą tarptautinėms audito-rijoms“.12 Taigi, daugiau jokio eurocentrizmo, kol kas, beje, ir jokio „kinocentrizmo“, net „azijacentrizmo“! Globalizuotas teatras jau nesvarsto, kaip vienai kultūrai susitikti su kita, jam rūpi, kokiu būdu tos kultūros galė-tų bendradarbiauti tarptautiniu mastu, kad integruotų-si į nuolat besikeičiančią pasaulinę kultūrą.

Dvi lygiagretės, kurios susieina?

Norėdami geriau įsižiūrėti, kaip tos dvi didelės kryp-tys – tarpkultūrinė ir globalizuota, – tos dvi lygiagre-tės galiausiai susieina, pirmiausia turėtume jas apibrėž-ti kaip viena kitos priešybes.

A. Tarpkultūrinė vizija iki šiol remiasi kultūros au-tentiškumo sąvoka, nesvarbu, ar tai būtų Brooko „ryšių kultūra“ ar atvirkščiai – Rustomo Bharuchos „kultūrų kolizija“.13 Ji visada vadovaujasi principu, kad privalu atkurti kultūros unikalumą. O globalizuota vizija, tar-kim, Schechnerio „pasirinkimo kultūra“, elgiasi priešin-gai – smerkia bet kokias autentiškumo ar originalumo paieškas. Jos nuomone, grynosios kultūros nėra, tai tik hibridinis kultūros elementų mišinys. Į universalumą, nulemtą etinių ir intelektinių vertybių, kuriomis tiki tarpkultūriškumas, globalizuota kultūra atsako lanks-tumu, laisvais mainais ir prisitaikančia rinka.

B. Tarpkultūrinis teatras, tarkim, Artaud, dar galė-jo vaikytis chimerą, kad pavyks „atgaivinti savo šaknis praradusį Europos teatrą“,14 o globalizuotas kūrinys atmeta bet kokias pretenzijas grįžti prie ištakų ir bet kokią idėją, kad įmanomas atpirkimas per meną. Susi-telkiama į transkultūrinį produkto, kuris turi būti kuo aukštesnės rūšies, veiksmingumą, o žiūrovai kviečiami vartoti jį vien savo malonumui. Globalizuotas kūrinys

60 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

tampa standartiniu produktu, registruotu prekės žen-klu. Jis keičia unikalaus ir originalaus stiliaus kūrinį, paženklintą menininko, nesvarbu, ar jis rašytojas, ar teatro režisierius, signatūra.

C. Tarpkultūrinio menininko „aš“ vis dar prieši-nosi kitam „aš“ – kitiems menininkams ar žiūrovams, tačiau globalizuoti subjektai, nesvarbu, menininkai ar žiūrovai, jau tapo būtybėmis, kurių tapatybė yra dau-giasluoksnė ir nuolatos kinta, ją reikia vis iš naujo api-brėžti ir išryškinti, atsižvelgiant į skirtingą – kultūrinę, etninę, sociologinę, politinę, profesinę, lytinę ir t. t. pri-klausomybę.

D. Tarpkultūriškumas nuo transkultūriškumo ski-riasi iš esmės. Tarpkultūrinis procesas pabrėžia mainus tarp kultūrų, tyrinėja erdvę, kuri jas atskiria ir išskiria. Transkultūrinis remiasi tuo, ką kultūros turi bendra, jų „ryšiais“ (Brook). Globalkultūrinis orientuojasi į neklasifikuotų kultūros elementų sankaupą, žanro ar praktikos hibridiškumą, supaprastindamas ir suvieno-dindamas kultūrinį savitumą.

E. XIX ir XX a. sankirtoje tarpkultūriškumas siejosi su modernybe – jis vis dar veikė pagal mo-dernybės kategorijas, pabrėžiančias įsišaknijimo ir šaknų praradimo, savo ir svetimo, artimo ir tolimo priešpriešą.15 Globalizuota kultūra laisvai cirku-liuoja postmodernybės interjere. Retkarčiais ji net sugrįžta į prieš-modernybę, kuriai dar svetima tiek klasikinė, tiek moderni tapatybė.

F. Ši prieš-modernybė kartais vadinama intrakul-tūriškumu,16 nes menininkas arba teoretikas savo kultūros viduje ieško elementų, kurie jau išsitrynę, tačiau praktiniais ar teoriniais ieškojimais įmano-ma juos susigrąžinti. Antai Oh Tai-Sok „Audros“ spektakliui stengiasi atkurti kostiumus, liaudiškas šokio, gestų ar kovos menų formas. Brianas Single-tonas, aptardamas Oh Tai-Sok „Romeo ir Džuljetos“ pastatymą, tarpkultūriškumą atskiria nuo intrakul-tūriškumo: „Tas pastatymo aspektas, kai praeitis su-siduria su dabartimi, iš tikrųjų yra tarpkultūrinis, intrakultūriniai šokių numeriai, nepaisant kultūri-nių skirtumų ir geografinio nuotolio, irgi pabrėžia tapatybę. Tad tarpkultūriškumas suspaudžia laiką, o

intrakultūriškumas sustiprina kultūrinius skirtumus tarp laiko sluoksnių.“17

G. Kultūros nėra priešpriešinamos viena kitai kaip aiškiai apibrėžtos tapatybės – jos skendi miglose ir yra apčiuopiamos tik kaip elementų fragmentacija ir sluoksniavimasis.18 Tai, ką antropologas Arjunas Appadurai’jus vadina fraktalinėmis kultūros formo-mis ir daugiasluoksniu jų persidengimu, paprastai sakant, ir yra kultūros elementų fragmentacija ir sluoksniavimasis. Šis metodas juo labiau atrodo įti-kinamas todėl, kad globali kultūra apibrėžia būtent nevienalytiškumą, netgi hibridiškumą, joje neįma-noma išskirti aiškių kultūros kontūrų.

H. Totalų kūrinį būtina rūpestingai ir aiškiai atskir-ti nuo globalaus. Totalus kūrinys, tarkime, Wagnerio Gesamtkunstwerk, derindamas skirtingus šaltinius ir semiotines sistemas, sulieja juos į harmoningą visumą, atspindinčią išgyventą patirtį. Globalus kūrinys per-grupuoja skirtingos kilmės kultūros elementus, netu-rinčius fiksuotos tapatybės ar pagrindo, sujungdamas juos kūrinyje, kurį galima eksportuoti visur be dides-nių pakeitimų, taigi ir be papildomų išlaidų.

Nesigilindami į ekonominės ir politinės globalizaci-jos detales,19 aptarsime tiesioginį jos poveikį šiuolaiki-niams teksto ir scenos kūriniams.

III. PASTATYMO IR JO SUVOKIMO GLOBALIZACIJA

Globalizacijos objektas

Kaip įžvelgti globalizacijos reiškinius teatre? Pateiksiu keletą pavyzdžių, atskleidžiančių globalizacijos įtaką scenos kūriniams.

Tarptautinė koprodukcija yra išraiškingiausias glo-balizuoto teatro pavyzdys. Dažniausiai tai keleto tarp-tautinių partnerių bendras kūrinys vienam arba keliems festivaliams, spektaklis, skirtas rodyti tų partnerių sce-nose ar kitur, kur jį pakvies.

Kitas globalios produkcijos pavyzdys būtų miuzi-klas, netgi megamiuziklas: sukurtas kurioje nors vie-toje, dažniausiai didelėje sostinėje, vėliau jis rodomas visame pasaulyje arba parduodamas teatrams su sąlyga,

61K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

kad bus atkurtas lygiai toks, kokia yra originali jo versi-ja, ypač scenografijos ir režisūros atžvilgiu.20

Bet šią globalizuotą kūrybą, kuri siekia būti rentabili kaip ir bet kuri tarptautinė įmonė, palikime nuošalė-je, verčiau pasidomėkime, kokios yra tos globalizacijos pasekmės, vertinant įvairiais teatrinės veiklos lygmeni-mis. Du pavyzdžiai iš daugelio – šiuolaikinė pjesė ir jos pastatymai teatre.

Globalizuota tekstų kūryba

Galėtume tarti, kad individualus teksto rašymas nėra tiesiogiai priklausomas nuo sociologinių globalizacijos sąlygų, jis yra laisvas ir nevaržomas. Tačiau tai tik pu-siau tiesa – stiliai, mados, pasirinktos temos irgi bent iš dalies priklauso nuo jų kūrimo ir suvokimo sąlygų, taigi nuo globalizacijos.

A. Feeling global (jaustis globaliam): Su masinės informacijos priemonėmis ir globalizacija atsidūrėme eroje, kai galima „jaustis globaliam“.21 Tai apibrėžiama kaip „galimybė perduoti jausmus globaliai bepreceden-tiniu būdu“.22 Nepaisant kalbų skirtumų ir svetimų kalbų nemokėjimo, tekstai paskleidžiami akimirksniu ir cirkuliuoja dideliu greičiu. Spektaklių ištraukos ne-retai dar iki premjeros įdedamos į YouTube. Per kele-tą minučių galima susidaryti nuomonę apie vaidybos stilių, sceninę erdvę, visumos interpretaciją. Triukai, atradimai, techninės ir dramaturginės naujovės sklin-da šviesos greičiu. Lygiai tas pats atsitinka ir su kokios nors istorijos pasakojimo maniera, kokios nors temos nagrinėjimu, atsiliepimu į kokią nors aktualiją. Nusta-tyti naujovės ištakų nebeįmanoma.

Nelaimei, tos žaibiškos sklaidos tikslas nėra užmegzti ryšius tarp aktorių ar žiūrovų, ji prisideda tik prie kraštu-tinai greitos praktinių potyrių kaitos. Kita šios „globalios jausenos“ ir sklaidos pasekmė daug proziškesnė – siekia-ma užtikrinti spektaklio reklamą, pateikiant trumpą jo ištrauką, užganėdinant žiūrovus režisieriaus paaiškini-mais, netgi pasiteisinimais.

B. Feeling chocked (jaustis sukrėstam): autoriai ir režisieriai jaučiasi saistomi tarpusavyje aktualiausių dabarties temų, teatrinių jų pateikimo būdų – nuo

„individualaus kūrinio“ pereinama prie „visuotinės formos“, pasak Raymondo Williamso. Antai anglų kilmės (ypač Edwardo Bondo ir Marko Ravenhillo) rašymo ir vaidybos stilių In-Yer-Face („mazgote per veidą“* dramaturgiją) labai greitai perėmė, tarkime, Vokietijos teatrai, tarsi šitas smurto tipas ir jo pertei-kimo scenoje būdas būtų sukėlęs global shock (globalų sukrėtimą), kuris vėliau pasireiškė ir buvo pritaikytas kituose kontekstuose. Ši dramaturgija neabejotinai būtų pasklidusi ir be ypač greitų medijų pagalbos, ta-čiau lemiamas jos sklaidos faktorius buvo pasaulinė potyrių sąveika.

Korėjoje ši dramaturgija neįsitvirtino, išskyrus Sarah’os Kane, kuri nepriskirtina išimtinai In-Yer-Face kategorijai, keletą pastatymų.

C. Feeling connected (jaustis prisijungusiam): ra-šytojai ir teatralai varge ir džiaugsme jaučiasi nuolat prisijungę prie viso pasaulio. Tą rodo tiek prisirišimas prie vieno ar kito autoriaus (tarkim, daugelyje šalių, ypač Korėjoje, prie Čechovo), tiek įsigalinti dramos kūrinių internacionalizacija. Tai galioja ne tik garsie-siems čechoviškiems nutylėjimams, bet ir taupiam žodžiui, lakoniškam, mįslingam, audringam stiliui, – užuot plėtojus ir gilinus žinią, skubama kuo greičiau ją perteikti. Tarptautiniu mastu rašymas linksta į su-paprastinimą, į postmodernios ar postdraminės dva-sios abstrakciją, kuri kartais, beje, nukrypsta į tam ti-krą „komunikacinį esperanto“, globalią komunikaciją, „komunikacinį veikimą“ (Habermas). Tarytum pjesių autoriai numatytų artėjantį tapatybės praradimą, ne-besijaustų įsišakniję nei tautoje, nei šalyje, nei rajone ar teritorijoje, o kad juos skaitytų ir vaidintų, mano privalantys rašyti lakoniška ir abstrakčia tarptautinio postmoderno maniera,

D. „Global subjectivity“ (globalus subjektyvu-mas): kartais tai tas pats subjektyvumas, proto ir dva-sios būsena, saistoma ir interpeliuojamas globaliai. Pjesė „Netikėta“ (Unexpected), kurią parašė ir pastatė Choi Zin-A, kaip tik ir yra tokio lakoniško, taupaus

* Šis frazeologizmas reiškia begėdiškai įžūlus, stipriai šokiruojantis, konfron-

tuojantis, tyčia siekiantis supykdyti ir pan.

62 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

žodžio pavyzdys. Joje pasakojama apie jaunos korė-jietės kelionę į Vietnamą, kur ji atranda kitokią kultū-rą, susiduria su kitų keliautojų kultūriniais įpročiais. Paprastas kūno perkėlimas į svetimą šalį sužadina keliautojos sąmoningumą ir leidžia naujai įvertinti savo pasaulėžiūrą. Grįžimas į Seulą jai bus nepakelia-mas grįžimas atgal, nes kelionėje ji patyrė staigmeną: meilės, troškimo, smalsumo ir užmaršties staigmeną. Vietnamas, dar neglobalizuotas, su vietiniu senovinio tipo turizmu, suteikė jai visišką globalizacijos priešin-gybę – tai atskirtis. Jautėsi trumpam išmušta iš vėžių, kol grįžo į Seulą prie savo mobiliųjų telefonų. Pjesės struktūra, dialogai yra minimalistinio, „tarptautinio“ stiliaus, dramaturgija suprantama, taupi, „globaliai subjektyvi“.

Globalizuoto spektaklio kūrimas ir suvokimas

A. Globalizuotas teatras keičia ir pasirengimo spektakliui metodus. Režisuoti dabar kviečiamas ne nuolat ieškantis menininkas, o už produkciją atsakingas vadybininkas, renginio organizatorius. Sutrumpintas spektaklio statymo laikas, panaikinta dramaturgo funkcija – visa tai sugrąžina teatrą ten, kur jis buvo, iki suklestėdamas XIX a. pabaigo-je: prie paprastų techninių sprendimų.

B. Tai, kas tinka standartizuotam miuziklo pastaty-mui, visiškai netiks tekstiniam arba eksperimentiniam teatrui, kuriam svarbūs kultūriniai niuansai ir aliuzijos. Eksperimentinis spektaklis yra priverstas ieškoti vieti-nio sprendimo, kuris suprantamas tik tame konkrečia-me kontekste. Jis lengvai atmes prabangias dekoracijas, „vidutinę“ ir lengvai iššifruojamą vaidybą, ieškodamas geriausio būdo papasakoti istoriją paprasta, tačiau pui-kia vaidyba, kuri niekada netilps į medijų pakartojamas paviršutiniškas formules.

C. Teatrinis pastatymas yra nepakartojamas, o glo-balizuota produkcija prisitaiko prie visų kontekstų ir medijų. Kim Hyun Tak spektaklio „Medėja medijose“ (Medea on Media) idėja – devyniuose paveiksluose pa-rodyti Medėją akistatoje su medijomis, kurios naudo-jasi herojės tragedija ir visais įmanomais būdais ją per-sekioja. Šis spektaklis, kad ir kaip mažai žinotume apie

Medėją ir jos šeimą, yra visiems suprantamas. Reikėtų pakeisti labai nedaug (dainas, kultūrines nuorodas) ir jis galėtų būti rodomas ir suprantamas bet kokiuose kontekstuose. Tačiau jo sukaupta ir susisteminta kons-trukcija (detaliai pristatyta dauguma audiovizualinių medijų) rizikuoja patirti dramaturginį supaprastinimą. Ji netruks tapti gerai žinoma teorema, lengvai nuspėja-ma kenksmingo komercinio medijų vaidmens demons-tracija. Jei žiūrovas nežino dramaturginės tų paveikslų priežasties, neįžvelgia jų tarpusavio sąsajų, nesuvokia, kokia kiekvienos iš medijų, sukeliančių Medėjos kan-čias, specifika, jis prasilenks su keliamomis problemo-mis. Alternatyva būtų tokia: arba žiūrovams pateikiamas spektaklis su labai savita menine jo logika, kurią neretai sunku perprasti, arba jie laikomi globalizuotos produk-cijos, atskleidžiančios medijų agresyvumą, bet iš esmės niekaip nepaaiškinančios socialinės jų funkcijos, var-totojais. „Medėja medijose“ labiau primena globalios komunikacijos pratimą negu Medėjos mito, susieto su šiuolaikinėmis medijomis, interpretaciją. Neabejotina, kad toks buvo režisieriaus pasirinkimas. Gali būti, kad norėdami naujai ir paaiškinamai pažvelgti į pasaulį, ma-tomą per medijų prizmę, mes jau niekada nepajėgsime atsikratyti jų globalumo. Jeigu tai tiesa, vadinasi, „Medė-ja medijose“ laimėjo lažybas parodyti mūsų susvetimėji-mą globalizuotame pasaulyje, kuris pasirengęs pasmerk-ti Medėją, mirtinai išnaudotą žiniasklaidos.

D. Modernistinė tarpkultūrinė režisūra prieš postmodernią globalizuotą gamybą.

Terminą „teatro pastatymas“ reikėtų rezervuo-ti spektakliui, lokalizuotam laike ir erdvėje, specialiai susaistytam su vietinėmis aplinkybėmis. Bent jau taip teatrinio pastatymo funkciją ir prasmę suvokė moder-nizmas XX a. pabaigos Europoje: uždara, lokali, atsi-naujinančiai publikai skirta sistema, o visą spektaklį įrėmina tam tikros ypatingos aplinkybės. Vos tik prie modernizmo prisijungė tarpkultūriškumas kaip vienas iš jo variantų ar net apoteozė, teatrui teko prisitaiky-ti prie kultūros, kuri yra šaltinis, ir kultūros, kuri yra taikinys, bandant susieti šias dvi plotmes. Tada ir pra-sidėjo rūpesčiai: nė viena iš dviejų kultūrų nemanė, kad kita galėtų ją suvokti, aprėpti, juo labiau nė viena

63K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

iš jų neprisipažino, kad jai ne itin rūpi globali kultū-rų dermė, tarpkultūrinis tautų tarpusavio supratimas... Nemalonumų padvigubėja, ar atvirkščiai – jie išsisklai-do, kai globalizuotas teatras primeta savąsias vidutinio ir universalaus suprantamumo normas, siūlo ženklus, kuriuos galima pritaikyti įvairiems kontekstams, orga-nizuoja (nebedrįstame sakyti: režisuoja) spektaklį sis-teminiu, mechaniniu, lanksčiu būdu. Atrodytų, globa-lizuotas kūrinys byloja visiems suprantama kalba – tai tam tikras estetinis ir filosofinis esperanto, leidžiantis susikalbėti su bet kuo bet kokiame kontekste.

Teatro pastatymas visada susijęs su tam tikromis vietinėmis aplinkybėmis, jis nepaklūsta bendriesiems principams, nesvarbu, ar jie būtų universalūs, ar su-pranacionaliniai. Todėl jam sunkiai sekasi tapti globa-lizuota praktika, pritaikoma visame pasaulyje, nebent paverstume jį produkcija, grynai techniniu, efektyviu, galimu atkartoti veiksmu. Žiūrovams globalizacija vi-sada yra iššūkis. Ji verčia svarstyti, kas padaryta este-tikos sumetimais, o kas pritaikyta iš ekonominės būti-nybės. Režisūra turi atsižvelgti ir į tai, kad publika žiūri tuos pačius televizijos serialus, remiasi tomis pačiomis žiniasklaidos įžvalgomis ir t. t.

Teatro globalizacijos formos

A. Naujoji tvarka? Belieka nurodyti keletą formų, kurias globalizuota produkcija įgauna šiuolaikiniame teatre. Beje, reikėtų pripažinti – globalizacija pasidarė tokia to-bula ir santūri, kad jos beveik neįmanoma įžvelgti. Arba menininkų, filosofų, politikų reakcija tapo pernelyg van-gi, neįspūdinga, pavėluota, daugelis delsia ar apskritai at-sisako pareikšti savo nuomonę. Danas Rebellato teigia: „Globalizacija reikalauja tokio teatrinio atsako, kurio pri-gimtis visiškai kitokia, negu ankstesnių kartų svarstymai politinėmis temomis.“23 Griuvus Berlyno sienai (1989) Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento žodžiai tapo naujos pasaulio tvarkos šūkiu, raginančiu tautas švęsti istorijos pabaigą, pamiršti konfliktus, teritorinius vaidus, pasidalijimą į antagonistinius blokus, taigi politiką, ir atsidėti neoliberaliai ekonomikai, kuriai suteiktos visos teisės ir galios. Netrukus ši naujoji realybė visuose kon-

tekstuose – ekskomunistiniuose ar jau seniai kapitalis-tiniuose – pasireiškė tuo, kad teatras, nebegaunantis dotacijų, buvo atiduotas į rinkos rankas ir liovėsi do-mėtis bet kokio pobūdžio priešiškumais.

B. Neoliberalizmas ir postmodernizmas. Pasak filosofų marksistų, tarkime, Tony’o Negri’o ir Micha-elo Hardto, postmodernizmas yra neoliberalizmo ir globalizuoto kapitalizmo atitikmuo.24 O kaip vertinti globalizuotą teatrą? Kad galėtų būti paskleidžiamas laisvai ir pasiektų kuo didesnę auditoriją, šis standar-tizuotas teatras siūlo paprastus, prieinamus, lengvai pastatomus tekstus, dažnai klasikinius, kurių režisū-ra apsiriboja įprasta, tvarkinga, netrikdančia, visoms žiūrovų grupėms pritaikyta interpretacija. Rinkoda-ros strategija dažniausiai reikalauja neprimesti per-nelyg naujoviškos interpretacijos, kartu puoselėjama iliuzija, neva jau pats spektaklio atkūrimas yra jo modernumo įrodymas. Patariama vengti kultūrinių aliuzijų, nebent jos lengvai suprantamos ar suteikia nekaltą egzotizmo prieskonį, geriausia, jei kiekvienas žiūrovas galės jose rasti dalį jam jau žinomos infor-macijos. Štai kodėl toks pastatymas kartais primena Babelio bokštą...

Teatras, kuris siekia ištrūkti iš grynai komercinės ir privačios priklausomybės, neišsivers be subsidijų. Tik valstybė, bent jau demokratinėse šalyse, įstengia užtikrinti tam tikrą kūrybinę aktorių laisvę, kurios negarantuos joks privatus subjektas. Žinoma, vals-tybė, kad ir kokia ji būtų, nesutiks būti brutaliai kri-tikuojama, juo labiau ardoma, tačiau subsidijos, ku-rias ji teikia, yra kompensacinis mechanizmas prieš neoliberalizmo ir globalizacijos poveikį, verčiantį elgtis merkantiliai.

Tęsinys kitame numeryje

1 Angliškas terminas, manyčiau, tinkamesnis už prancūzišką mondialization,

kuris labiau siejasi su geografija negu su visumos struktūra, laikytina

globalios vizijos esme.

2 Citata iš Manfredo Stegerio knygos Globalization, Oxford University press,

2009, p. 13. Taip pat žiūrėti Roland Robertson, „Social Theory, Cultural

64 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

Relativity and the problem of Globality“, Culture, Globalization and the

World-System. Contemporary conditions for the representation of identity.

Redaktorius Anthony D. King, University of Minesota Press, 1997, p. 75.

3 Roland Robertson. Globalization, Sage, 1992, p. 59 .

4 Gilles Lipovetski. La Culture-monde. Reponse à une société desorientée. Paris;

O. Jacob, 2008. Ir: L’Occident mondialisé. Controverse sur la culture planétai-

re. Paris, Grasset, 2010.

5 Robertson, ibid., p. 5.

6 M. Steger, op. cit., p. 77.

7 Michel Wievorka. „Identités culturelles, démocratie et mondialisation“,

Identité’(s). Sciences humaines éditions, 2009, p. 307.

8 Michel Wievorka, „Identités culturelles, démocratie et mondialisation“,

Identité’(s). Sciences humaines éditions, 2009, p. 307.

9 Antonio Negri & Michael Hardt, Empire, Harvard university press, 2000.

10 Alain Brossat. Le grand dégoût culturel. Paris, Seuil, 2008, p. 171.

11 Michael Hardt, Antonio Negri. Empire, Harvard University Press, 2000.

Ištraukos išspausdintos The Norton Anthology of Theory and Criticism.

Norton, 2010, p. 2632.

12 Režisieriaus Oh Tai-Sok devizas, pacituotas Briano Singletono. „Intercul-

tural Shakespeare from Intracultural sources: two Korean Performan-

ces“, Glocalizing Shakespeare in Korea and Beyond. Dongin Publishing,

2009, p. 183.

13 Rustom Bharucha. Theatre and the World. Performance and the Politics of

Culture, London, Routledge, 1993.

14 Singleton, op.cit., p. 182.

15 Erika Fischer-Llichte. The Dramatic touch of Difference: Theatre, Own and

Foreign, Tübingen, Narr Verlag, 1990.

16 Patrice Pavis. Theatre at the crossroad of Culture, London, Routledge, 1992.

17 Brian Singleton, op. cit., p. 18. Žiūrėti mano studiją apie Oh Tai-Sok teatro

pastatymą. Joje aptariu skirtumą tarp inter- ir intra- kultūriškumo.

„Intrakultūriniu“ veiksmu vadinu praktikos ir dokumentų iš praeities ir

dabarties ieškojimus vienoje ir toje pačioje, dažniausiai – bet nebūti-

nai – gimtojoje kultūroje. Tarkime, į Shakespeare’o pastatymą įtraukiama

„autentiškų“ korėjietiškos kultūros detalių – auditorija, kuriai tas spektaklis

skirtas, jas supras, nes išmano Korėjos kultūrą. Čia nekalbu nei apie kultū-

rinius elementus, atskirtus nuo kitų kultūrų kaip „autentišką“ slėpiningo

korėjiškumo šaltinį, nei apie tai, kas turėtų būti išsaugota, interkultūriškai

susimaišius su kitomis kultūromis, kurios tik sugadintų „tikrą“ Korėjos kul-

tūrą. Reikėtų suabejoti ikicivilizacinės, belaikės, ikikolonijinės ir aborigenų

kultūros sąvoka, kuria Brianas Singletonas nusako „intrakultūrinį“ reiškinį.

Tačiau įdomus jo teiginys, kad „tarpkultūriškumas suspaudžia laiką, o

intrakultūriškumas sustiprina kultūrinius skirtumus tarp laiko sluoksnių“

(p. 189). Pridurčiau tokias pastabas: 1) Tarpkultūriškumas mąsto skirtingų

kultūrinių geografinių erdvių, susietų meno kūrinyje, terminais, o intrakul-

tūriškumas tiki, kad galima pasinerti į vienos kultūros istorinę evoliuciją ir

skirtingus aspektus suderinti tos pačios kultūros plotmėje. 2) Tačiau tuos

skirtumus irgi galima užginčyti: tarpkultūriškumas paklūsta istorijos, laiko

variacijoms, o intrakultūriškumas nėra atsietas nuo kitų kultūrų įtakos.

Kitaip tariant, reikėtų suabejoti ir skirtumais tarp inter- ir intra-. Panašiai

lokalus ir globalus kartais susilieja į „glokalų“.

Šią kultūrinę dichotomiją derėtų persvarstyti ir pagal apibūdinimą, kad glo-

balizacija – tai „suspaustas laikas ir susitraukusi erdvė (kartais tai vadinama

laiko-erdvės kompresija) arba laiko sugriauta erdvė (Marxo pateiktas kapita-

lizmo apibūdinimas)“ (Grossberg, op. cit., p.150). Pritaikę tai teatro prakti-

kai, galėtume sakyti, kad visų rūšių erdvės, taigi ir asmeninė žiūrovo erdvė,

kad ir kokia būtų jų forma, jau yra panaudotos, surinktos, išbandytos.

Teatriniai eksperimentai, šiandien dažnai nusakomi kaip tiesos, nušvitimo

akimirka, yra ritmiška, praeinanti, trunkanti laike žiūrovų patirtis.

18 Arjun Appadurai. Modernity at Large. Cultural dimensions of Globaliza-

tion. University of Minnesota Press, 1996. „Taigi, mums reikia suderinti

fraktalinę kultūrų (daugiskaita) formų metaforą su jų persidengimų ir

panašumų visuma. Nežengę šio žingsnio, liksime įklimpę palyginamaja-

me darbe, kuris remiasi aiškiu subjektų atskyrimu, prieš pradedant rimtą

jų palyginimą.“ (p. 46)

19 Nepamirškime, kad Karlas Marxas šį ekomoninės globalizacijos reiškinį jau

yra puikiai išnagrinėjęs kaip kapitalizmo etapą: „Buržuazija pasklinda po

visą pasaulį, ieškodama vis didesnių rinkų savo gaminiams. Jai reikia visur

įsitaisyti, įsikurti, užmegzti ryšius... Seną vietinį, nacionalinį atsiskyrimą ir

savarankiškumą pakeitė į visas puses nusitęsę santykiai, pasaulinė tautų

tarpusavio priklausomybė kaip medžiaginėje, taip ir intelektinėje gamybo-

je. Atskirų tautų intelektiniai kūriniai tampa bendra nuosavybe.“ Citata iš

Grossberg, op. cit., p. 147.

20 Šį reiškinį Danas Rebellato labai gerai ištyrė „Mcteatro“ ir „megateatro“

atžvilgiu: Theatre and Globalization, London, Palgrave, 2009, p. 39–49.

21 Bruce Robbins. Feeling Global: Internationalism in Distress. New York Uni-

versity Press, 1999.

22 Jon McKenzie. „Global Feeling: (Almost) All You Need is Love“. A Perfoman-

ce cosmology. Judie Christie, Richard Gouph, Daniel Watt, red., Routledge,

2006, p. 97–102.

23 Dan Rebellato, op.cit., p. 85.

24 „Postmodernizmas iš tikrųjų yra logika, pagal kurią veikia globalus

kapitalas. Ko gero, rinkodara akivaizdžiai siejasi su postmodernistinėmis

teorijomis, net galėtume teigti, kad kapitalistinės rinkodaros strategijos

jau buvo modernios, dar prieš sukuriant šį terminą.“ (Op.cit., p. 26–32).

65K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

Algirdas PAtACKAS

Kalba per savo paties laidotuves, perskaityta brolio Gintaro

Nebenoriu pušų intymo Ir juodos į kalvą procesijos. Palinkėkit man oro tyro Ir šiltos saulutės poezijos.

Kad prajočiau ant balno tymo, Pasakyčiau šakalams: Nestaukite, Jeigu jaučiate mano buvimą – Puotaukite…

Mano broliai yra ne broileriai, Netupėjau su jais vištidėje, Sakalai yra mano broliai Aukštybėje…

Ką galiu jums ištarti, troliai, Pakarti troleibuso ienų: – Buvot moliai ir liksit moliai, Esat jūs tiktai maistas hienų!

Su brangiausiais – neatsisveikinu… Mes, gyvieji, niekad nemirsime, Mėnulveidžiai ir saulaveidžiai, Į tikėjimą tyrą pavirsime,

Į tikėjimą, į tekėjimą, Į gaivaus dieviškumo sruvenimą, Nes mes einame, kaip ir ėjome - Ne į mirtį, o į gyvenimą.

In memoriam

66 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

Ano amžiaus 8-asis ir 9-asis dešimtmečiai. Algir-das Patackas, esamas (po kurio laiko jau buvęs)

Mokslų akademijos aspirantas, gyvena aspirantų bendrabutyje, ten susitelkęs būrelis bendraminčių, beveik legaliai susibūrusių į literatų būrelį. Algirdas kartais parašo ir į pogrindžio leidinius – Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką ir Aušrą, puoselėjančią tautinius idealus. Žinodamas, kad konspiraciškai leidžiama rimta religinė ir politinė spauda, pasijuto asmeniškai atsakingas įsteigti kultūrinį leidinį, ku-riame reikštųsi laisva dvasia, jeigu politiniai tikslai ir nebus keliami. Juk ne tik jis žinojo, kad Rusijoje samizdato mechanizmas puikiai veikia!

Stipriausią postūmį šia kryptimi Algirdas gavo 1978 m., kai Lietuvoje apsilankė Antanas Vaičiulai-tis ir Juozas Girnius. Atvyko tyliai, vengė viešumos. Ne tik sovietų valdžia nepageidavo, kad išeiviai gau-

Su Algirdu Patacku manęs nesiejo nei ilga pažintis, nei tuo labiau herojiški jaunystės žygiai, vis dėlto drįstu laikyti jį savo Bičiuliu.

…Bendro „projekto“ idėją Algirdui pasiūliau aš, būsimą knygą taip ir įvardydama „Kauno chuliga-nas“. Jis man į diktofoną pasakos apie savo gyvenimą, aš užrašysiu. Kiek padvejojęs – dėl pačios idėjos, ne dėl pavadinimo – sutiko pabandyti. Pirmasis užrašytasis, mano savaip pateiktas fragmentas jam pa-tiko, tad jau be dvejonių buvo nusiteikęs įrašams.

Abu sutarėm, kad knygoje nebandysim atspindėti šiandienos, sustosim ties tūkstantmečių riba.

Astrida PEtRAItytĖ

pogrindis, veikiau pasTogėištrauka iš rašomos knygos „Kauno chuliganas“

tų tribūną, matyt, ir jie patys nenorėjo afišuotis, ži-nodami Lietuvių Fronto bičiulių, Antano Maceinos, Stasio Šalkauskio, Juozo Brazaičio pasekėjų, kietą poziciją, priešingą Santarai, – nepalaikyti jokių ryšių su okupuotu kraštu...

Kadangi Girnius kadaise Vytauto Didžiojo univer-sitete mokėsi kartu su Petru Kimbriu, Algirdo bičiu-lio (irgi Petro) tėvu, žinia apie atvykėlius „nutekėjo“ ir iki jų... Vakarų šviesos ištroškę Algirdas ir Petras nepraleido progos susitikti. Intelektualui Girniui, savo kailiu patyrusiam skaudžius istorinius katakliz-mus, prasitarė, kad labai reikia kultūrinio pogrindi-nio leidinio. Svečias sureagavo skeptiškai: būtų ge-rai, bet nėra ko lygintis su rusais, nes jų kultūrinė rezistencija turi gilias šaknis ir platų lauką, o mūsų pajėgos silpnos... Dviejų vyrų ambicijas tokia abejo-nė dar labiau pakurstė – na ir kas, kad ne oficioziniai

67K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

humanitarai, bet argi plunksnos nevaldo, argi mažai knygų prariję, argi kultūros horizontų nėra tyrinėję, o Petras dar ir prancūziškai neblogai kerta… Tiesa, iš humanitarų tikėjosi nedaug – negi iš jų sulauksi kokios į oficiozinius krantus neįspraustos versmės! Šiokiu tokiu šviežumu dvelktelėjo tik Pergalėje pa-sirodęs trumputis Romualdo Lankausko romanas, parašytas lengva prancūziška maniera vis apie rau-donus batelius…

Aspirantų bendrabučio „literatai“ nutarė – pada-rysim! Algirdo bičiulis, nepalenkiamasis Mindaugas Tomonis (tragiškai ir paslaptingai žuvęs 1975 m.) tarsi priesaką buvo palikęs nepriklausomo kultūrinio leidinio viziją – jis turi vadintis Pastogė, juk burs ne pogrindininkus, pasiryžusius išsprogdinti sistemą, o nuo jos atsiriboti siekiančius, prieglobsčio, kur ga-lėtų laisvai reikštis, ieškančius žmones. 1978-aisiais pasiryžta rimtai. Svarbiausiais Pastogės bendradar-biais tapo du inžinieriai – Juozas Prapiestis ir Gema Vosiliūtė. Algirdui teko redaktoriaus „kėdė“. Bran-duolį sudarė nedidelis rašančiųjų būrelis. Leidžiant pirmąjį – mašinėle spausdintą – numerį, parūpo įdė-ti iliustracijų. Nė vieno iš pažįstamų dailininkų ne-siryžo kalbinti, bet surado smagią išeitį. Ką tik buvo išėjusi knyga „Popierius Lietuvoje XV–XVIII amžiu-je“ su gausybe vandenženklių. Juos ir panaudojo – ranka su ištiestu pirštu, o iš jo gėlytė išaugusi, žuvis, kiti paprasti, bet simboliški dalykai. Patys nupiešė viršelį. Pastogės koncepciją suformulavo akonceptu-aliai – leidinys neturi iš anksto nubrėžtos krypties, tai tiesiog vieta laisvai rašyti.

Stengėsi užtikrinti, kad autoriams nekristų atsa-komybė – tekstas juk galėjo būti pirma pasiūlytas kokiai nors oficialiai redakcijai, o kai jį atmetė, ne-žinomais keliais atsidūrė Pastogėje. Deja, viltys, kad rašantieji pas juos veržte veršis, greitai išsisklaidė. Tarp Vilniaus „prieliteratūrinio bomondo“ buvo net perspėjančių – nesusidėkit!.. (Patirta ir džiugios nuostabos – štai Jono, jų būrelyje aktyviai dalyva-vusio, tėvas, pasirodo, KGB pulkininkas, bet šis ofi-ciozinėje spaudoje besireiškiantis poetas pastoginių neįdavė.)

Planuota, kad leidinys bus dvisluoksnis. Vieną sudarys draudžiamoji literatūra, kurios cenzoriai ti-krai nebūtų praleidę, kitą – tiesiog meninė kūryba, laisva ir nevaržoma nei cenzūros, nei autocenzūros. Rašė daugiausia jie patys, keisdami slapyvardžius. Pasitelkė Mindaugo Tomonio (slapyvardis Tomas Kuršis) tekstus, pritraukė Algirdo brolį poetą Gin-tarą (Erazmas Antakalnietis), prisidėjo Mečys Lau-rinkus (Antanas Uvainis), dar vienas kitas. Skelbė ir Vydūno, Antano Maceinos, Oskaro Milašiaus, kitų klasikų tekstus.

Algirdas, dėliodamas pirmąjį Pastogės numerį, jautė ne tik pavojų, keliamą tokios avantiūros, ap-ėmė ir kūrėjo, menininko, žengiančio į viešumą, džiugi nerimastis. Svarstė, kieno rankos sklaidys tuos puslapius, kieno akys skaitys tas eilutes… Tik artimiausieji žinos, kokie vardai ką slepia. Štai poe-tas Algirdas taps Algiu Rudamina, o apie literatūrą ar egzistenciją, krikščioniškąsias gelmes mąstys, pa-sirašydamas kitais vardais.

Išleido vieną numerį, antrą, o trečias įstrigo – Algir-das gavo šaukimą prisistatyti į KGB rūmus Lukiškių aikštėje. Atėjo nerūpestingai vasariškai apsirengęs, o priimtas buvo pagal grėsmingą „protokolą“. Didžiulis kabinetas, kiliminis takas, vedantis sunkaus kancelia-rinio stalo link, už jo įsitaisę trys uniformuotieji (keis-ta, juk paprastai kgb’išnikai dėvėdavo civiliais rūbais), tarsi koks prezidiumas. Baik su ta Pastoge! – įsakmiai nurodė. Algirdas atsakė nesuprantantis, apie kokią pastogę jie kalba... Žinojo: jeigu perspėja, tai arba ne-ketina sodinti, arba dar nėra galutinai pričiupę... Bet saugumui pavyko aptikti techninių padėjėjų, Juozo Prapiesčio bendražygių iš Termoizoliacijos instituto, pėdsakus – bendraminčiai vienas po kito ėmė lėkti iš darbo, pasipylė kratos, pastoginiai buvo sekami...

Baigdami rengti trečią numerį, suvokė, kad darosi pernelyg pavojinga – nukentės daug žmonių, o lei-dyba, šiaip ar taip, bus sužlugdyta. Nutarę sumėty-ti pėdas, išleido ne Pastogę, bet storą, solidų, tiesa, vienkartinį Ethos. Viršelį – fotokoliažą – sukūrė Gy-tis Ramoška, aviacijos istorikas, puoselėjantis tran-satlantinių lakūnų atminimą.

68 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

O paskui ryžosi leisti Oskaro Milašiaus raštus. Ir išleido! Čia pagrindinis krūvis teko Petrui Kim-briui. Bičiulių įkalbėtas, jis ėmė versti poetinę Mi-lašiaus metafiziką, kuri net Vaclovui Šiugždiniui, išvertusiam pluoštą poeto eilėraščių, atrodė kietas riešutas. 1983 m. išėjo savilaidinis Oskaro Milašiaus tritomis! Gražina Didelytė, jų bendramintė, sukūrė iliustracijas, pasak Algirdo, „nervinga lakia besvore linija“ nupiešė didžiojo prancūzakalbio poeto, mis-tiko iš Čerėjos portretą.

...Staiga kilo nauja KGB išpuolių prieš kunigus banga (bene dešimtmetį persekiojimai buvo kiek prislopę). Saugumiečiai, neįstengdami susidoroti su Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidėjais, dabar griebė juos vieną po kito. Pirmiausia pasodino Al-fonsą Svarinską, jau porąkart kalintą lageriuose, o per jo teismą tiesiog salėje suėmė Sigitą Tamkevičių, iškviestą liudyti.

Pastoginių puoselėta viltis, kad stojo nauji laikai, represinės struktūros kiek atleidžia varžtus, buvo iliuzija…

Manyti, esą daug kam rūpėjo, kas iš tikrųjų de-dasi, irgi buvo saviapgaulė. Algirdas prisiminė vieną absurdišką situaciją: sėdėjo jis ant suoliuko Pane-vėžyje, greta – du vaikinukai, ir vienas susijaudinęs klausia kito: „Girdėjai, kas nutiko?“ Algirdas pasta-to ausis – štai ir tie jau žino apie Svarinsko teismą... „Ne, o kas?“ – „Lui de Fiunesas mirė...“

...Algirdą pasiekdavo ir pogrindyje leidžiamas lei-dinukas jaunimui Lietuvos ateitis. Redaktoriai keis-davosi, bet idėja buvo Povilo Butkevičiaus. Lietuvos karininko sūnus, 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis, kalėjęs Abezės lageryje, patriotiškam Kauno jauni-mui 7-uoju ir 8-uoju dešimtmečiais darė didelę įta-ką, ne vienam jis buvo Mokytojas, guru. Algirdas bent iš dalies galėjo palyginti dviejų asmenybių, ren-gusių jaunimą pogrindinei veiklai, – Juozo Brazaus-ko ir Povilo Butkevičiaus metodus. Aukštuosiuose Šančiuose gyvenęs Brazauskas su talkininke žmona Aldona, abu baigę mokslus Prancūzijoje, organizaci-nę taktiką grindė itin griežta konspiracija: grupelėse po penkis, ryšius palaiko tik vadai, kuo plačiausia sa-

višvieta, saviugda, veikti galima tik atėjus tinkamam momentui, jokiu būdu neįkliūti dabar. O Povilas Butkevičius, aštuonerius metus atsėdėjęs lageriuose, neskatino strimgalviais pulti į veiklą – turi būti tam subrendęs. Neragino demonstruoti drąsos ir lįsti ka-lėjiman, bet perspėjo – jeigu jau pradėjai veikti, turi būti tam pasirengęs. Skirtingai negu dauguma po-litkalinių, kurie grįžę laikėsi tyliai, jis skaitė pusiau pogrindines paskaitas, organizavo keliones, ugdyda-mas jaunų žmonių savimonę. Savarankiškai ivaldęs akupunktūrą, nuėmė stuburo skausmus ir Algirdui, įsivariusiam tą ligą, kai dirbo kroviku. „Mokinys“ iš pradžių mėgino derinti ir Brazausko, ir Butkevi-čiaus mokymą, bet galiausiai apsisprendė, kad arčiau širdies Butkevičiaus asmenybė ir metodai. Deja, KGB nesnaudė – pas „liaudies priešą“ nuolatos darė kratas, kol vieną dieną jį, šluojantį gatvę, prispaudė prie me-džio kamieno pro šalį lekianti mašina. Žuvo, sulaukęs vos 64-erių. Į laidotuves suplūdo minios žmonių, prie jo namų Molėtų gatvėje nusidriekė gal dvidešimties autobusų kolona. Praeiviai stebėjosi: „Gal čia kokį vadą laidoja“, jie atsakydavo: „Taip, Vadą.“

...Aukščiausiasis teismas buvo MA aspirantų ben-drabučio kaimynystėje, Algirdas ir jo bičiuliai per langus matydavo, kas vyksta – jei prieigos būdavo blokuojamos, vadinasi, prasidėjo dar vienas politi-nis procesas. Tik jie, bendrabučio gyventojai, kirtę draudžiamą zoną, dar galėdavo patekti į namus...

Į Tamkevičiaus teismą Algirdas ėjo kartu su Petru Cidziku, prieš tai abu pasimeldė Šv. Teresės bažny-čioje. Čia net nesitardami prieš procesą susirinkdavo tie, kuriems rūpėjo, iš miestelių, kaimų atvažiuodavo artimieji – kaipgi iš stoties nenueisi pirmiausia baž-nyčion? Ten galėdavai sužinoti naujienas, pasitarti...

Eina jiedu teismo link, žino, kad kiekvienas jų žingsnis sekamas, labai tikėtina, kad suims… Algirdas žvilgt į Petrą ir mato, kaip jį purto vidinis drebulys… „Kuo gi aš rizikuoju? Tik savo aspirantūra... O Petras štai grįžęs iš Černiachovsko kalėjimo-psichiatrijos ligoninės, fizinio ir psichinio luošinimo įstaigos, iš paskutinio pragaro rato, bet vis tiek eina! Nors bijo, labai bijo – juk jam gresia ten sugrįžti!“

69K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

...Kad ir ką apie jį šnekėtų, vien jau už tai gerbiu...Įeiti į vidų jie, žinoma, nespėjo, buvo sučiupti,

įgrūsti į autobusiuką. Kurį laiką sėdėjo nežinioje, po to juos kažin kur vežė. Miške, už miesto, paleido, bet porą moterų iš nedidelio jų būrelio keletui parų įka-lino KPZ („kamera predvoritelnogo zakliučenija“).

...Po Sigito Tamkevičiaus teismo užėjęs Saulius Kelpša (kunigo Zdebskio „asmens sargybinis“, vienas kiečiausių pogrindžio vyrukų) paprašė, kad Algirdas išleistų Lietuvos ateities numerį, skirtą šiam proce-sui... Jis, žinoma, ėmėsi to darbo, dalis medžiagos buvo sunešta, kitą susirinko pats.

Lietuvos ateities rankraštį, juodraštinį variantą, kuriame greta mašinėle spausdinto teksto buvo daug prierašų ranka, braukymų, taisymų, Algirdas nune-šė pažįstamam N., prašydamas skubiai atspausdinti mašinėle. Nustebo, kad jau po poros dienų N. at-nešė visą atspausdintą medžiagą – 18 puslapių. Bet pasiduoti abejonėms nebuvo kada, skubėjo Lietuvos ateitį pogrindiniais takais paleisti į viešumą, svar-biausia – tarptautinę. Netrukus medžiaga iš jos buvo paskelbta per Vatikano radiją, cituojama Vokietijos laikraščiuose…

...Kai Algirdas buvo suimtas ir uždarytas į KGB rūsį, porą mėnesių tardomas vis išsigindavo, kad nie-ko nežino. Kartą tardytojas ant stalo padėjo Lietuvos ateities rankraščio, kuriame Algirdo taisymų ranka buvo apstu, kserokopiją... Paaiškino, kaip ją gavę: kažkoks žmogus, adresas toks ir toks, kažkur rado ir atnešė. Tuos įkalčius KGB turėjo jau bene trejetą metų, bet negriebė iškart, norėjo išardyti visą tinklą, visas gijas, vedančias prie Lietuvos Katalikų Bažny-čios kronikos, atsekti.

...Būčiau pasidievažijęs: negali būti, kad Tamkevi-čius, sekamas, užspeistas iš visų pusių kunigėlis, su-geba dar ir Katalikų Bažnyčios kroniką redaguoti, permesti ją Maskvon! Maniau, kokia vienuoliukė sėdi, apsikasusi pogrindyje...

Šiaip ar taip, vėliau Algirdas sužinojo, kad jo byla užvesta kaip LKB kronikos bylos atšaka – 1986-ai-siais, artėjant Katalikų bažnyčios Lietuvoje 400 metų jubiliejui, KGB nutarė kaip reikiant pagąsdinti nuo

oficiozinės kultūros nusigręžusią, į pogrindžio spau-dą įnikusią inteligentiją. Operacijos mastas buvo platus – apklausta bene du šimtai liudytojų, atlikta daugybė kratų.

Krikšto jubiliejui sovietų saugumas rengėsi kruopščiai, neapsiribojo vien neįtinkančių kunigų areštais, organizavo ir „atsitiktines“ žūtis. Nesusi-gundęs KGB siūlymu tapti „nacionalinės bažnyčios“, nepriklausomos nuo Popiežiaus, vyskupu, žuvo ku-nigas Leonas Šapoka. Iš ketvirto bandymo, per ke-tvirtą „atsitiktinumą“ – kunigas Juozas Zdebskis... Į jo laidotuves dzūkų Rudaminoje nuvyko ir Algir-das. Oras atitiko bendrą klaikumos nuotaiką – vėrė stingdantis šaltis. Aplink šliaužiojo nepažįstamų, bet atpažįstamų kgb’išnikų pulkas. Žmonių suvažiavo iš visur, iš įvairių parapijų. Kai atidarė karstą, visi pa-šiurpo, matydami, koks sumaitotas dar jauno, tvirto kunigo veidas... Algirdas žinojo, kad „specialistai“ geba ne tik pašalinti iš kelio nepaklusnų kunigą, bet ir apjuodinti jį tikinčiųjų akyse. Kunigui Zdebskiui pritaikė rafinuotą kompromatą – kartą atsisėdęs ant savo mašinos sėdynės, pajuto, kad visas kūnas nu-ėjo pūslėm. Atvažiavęs gydytojas pasiuntė pacientą tiesiai į... venerinių ligų dispanserį. Laimei, tikinti medicinos seselė, suvokusi, kur šuo pakastas, tarsi kokiame nuotykių filme „išvogė“ kunigą iš ligoni-nės, paženklintos paleistuvystės antspaudu, ir paslė-pė saugioje vietoje.

...Tylos ir įtarumo zona aplinkui pastoginius ėmė plėstis, įtraukdama ir ne vieną buvusį bendramin-tį. Literatūriniai vakarėliai galėjo atrodyti nekalta pramoga, bet pogrindinio žurnalo leidimas – tai jau nusikaltimas!.. Nemažai tų, kurie gana aktyviai dalyvavo skaitymuose, Pastogės leidėjų ėmė vengti, raginami rašyti, ieškojo pretekstų, kaip atsikalbėti… Apie Pastogę žinojo daugelis to meto „prieliteratūri-nio“ jaunimo, bet prisidėti drįso vienetai…

…Be abejo, Pastogę uždusino KGB, tačiau teisin-gas ir teiginys, kad jos baigtis iš dalies savaiminė – to meto „prieliteratūrinis“ jaunimas jau buvo gavęs di-delę konformizmo injekciją. Bet apie tuščius stalčius tegul kalba tie, kuriems tie stalčiai priklausė...

70 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

Gyvenimas tarsi fotosesija

„Fotografija keičia viską“, – taip amerikiečių kurato-rius, rašytojas Marvinas Heifermanas, tyrinėjantis fotografijos vaidmenį dabarties vizualinėje kultūroje, pavadino savo inicijuotą projektą ir sudarytą knygą,1 atskleidžiančius, kad fotografija įgijo daugybę naujų pavidalų, kurie nepaklūsta nei tradicinei sampratai, nei taisyklėms, be to, tenkina visai kitus lūkesčius. Ji jau nėra tik praeities šešėlis ar bandymas sustabdyti laiką: „Fotografija agresyviai stumia mus į priekį, re-guliuodama visa tai, ką matome ir ko geidžiame, kur einame ir ką darome, kas esame ir ką prisimename.“2 Nauja skaitmeninė fototechnologija paskatino rastis neregėtą vaizdų gausą, kuri daro poveikį įtinklintos visuomenės kasdienybei, tarpusavio santykiams, kul-tūrai ir vaizduotei, koreguoja atmintį, istorijos suvo-kimą, požiūrį į vertybes, net gyvenimo patirtį. Žo-dinį arba rašytinį tekstą ne tik papildo, bet ir keičia nuotraukos, atsiranda nauja dalyvavimo socialiniame ir kultūriniame gyvenime praktika – fotografavimas, žiūrėjimas, komentavimas (laikinimas ir šierinimas, jei kalbėtume internautų žargonu). Fotografija tapo svarbia ne tik vizualinės kultūros, bet ir kasdienybės dalimi. Jaunoji karta fotografavimą laiko bendravimo forma, sutvirtinančia socialinius ryšius, padedan-čia užmegzti santykius. Kyla nemažai klausimų: kaip skaitmeninė fotografija perteikia informaciją ir idėjas, formuoja vertybes, patraukia ir išlaiko auditorijos dė-

Odeta ŽUKAUSKIENĖ

FoTograFuoTi muziejuje – nauja kulTūrinės veiklos Forma?

mesį, ar iš tikrųjų ji metodiškai plečia žinojimo, suvo-kimo horizontus, keičia gyvenimo stilių?

Fotopraktikai darantis visuotinei, fotografijos galia plečiasi ir atveria naujas vizualinės kultūros teritorijas, į kurias dar palyginti nedrąsiai žengia menotyrininkai ir grynosios fotografijos tyrėjai. Fotovaizdai be pretenzijų į meno statusą dokumentuoja kasdienybės įvykius, aki-mirksnius, nuotaikas, tampa pokalbių, aptarimų objek-tu, į masinę kultūrą įsiterpia ir kaip žaidybinis elemen-tas, ir kaip įtakingas reiškinys, režisuojantis tikrovę pagal vaizdinius principus ir keičiantis santykį su pasauliu. Skaitmeninė revoliucija, atvėrusi naujas fotografavimo galimybes, padarė perversmą socialiniu, politiniu ir kul-tūriniu lygmenimis. Nepaprastai išsiplėtęs fotografijos laukas – nuo meninių, dokumentinių, reklaminių iki paparacių, momentinių ir slapto stebėjimo nuotraukų – rodo, koks daugialypis, sudėtingas, sunkiai apibrėžiamas yra šis fenomenas, kurio reikšmė ir poveikis vizualinei kultūrai dar nelabai aiškūs. Šio globalaus dispozityvo in-tensyvi sklaida, žinoma, paliečia ir kultūros sritį, primeta jai naujus intermedialumo ir interaktyvumo bruožus.

Skatindama nesureikšminto spoksojimo ir vujariz-mo geismą, tapusi saviraiškos ir bendravimo priemone, spektakliškumo ir ekshibicionizmo ritualu, kontrolės ir politinių manipuliacijų įrankiu, net informacinio karo ginklu, fotografija griauna ribas tarp to, kas privatu ir kas vieša, laužo etines ir vertybines normas, keičia meno ir gyvenimo suvokimą. Fotografuojami kasdienybės aki-mirksniai, malonūs ir skaudūs, reikšmingi ir bereikšmiai

Paveldas ir paminklai

71K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

įvykiai, kelionių įspūdžiai, pažįstami ir nepažįstami žmonės, maisto patiekalai, sekso ir smurto scenos, avarijos, karas, mirusiųjų ir žuvusiųjų kūnai, egzeku-cijos... Viskas, kas patinka ir nepatinka, kas gražu ir bjauru, ko geidžiama ir kuo šlykštimasi, kas įkvepia ir kas baugina… Milijonai nuotraukų kasdien įkeliama į internetą, socialiniuose tinkluose, asmeniniuose tin-klaraščiuose šmėžuoja beribiai vaizdinijos archyvai, klonuotos tikrovės profiliai...

Technologijos leidžia stebėti ir fiksuoti aplinkos vaiz-dus iš labai arti ir iš labai toli, nuolatos siūlo vis naujes-nius vaizdo įrašymo ir perdavimo būdus. Google sukur-ti išmanieji akiniai, kurie pirmiausia buvo pritaikyti medicinoje ir pornoversle, dabar visiems norintiems leidžia fotografuoti ir filmuoti vaizdą tiesiog akimis. Tai atveria nenuspėjamą tikrovės vaizdų fiksavimo ir perdavimo laike bei erdvėje perspektyvą. Naujovės įdiegiamos greičiau, negu suvokiama jų keliama grės-mė, pavyzdžiui, socialinei etikai ar asmens teisei į pri-vatumą. Fotografuojama bet kur ir bet kada, atsiklau-sus leidimo ir slapčiomis. Momentinės nuotraukos eksponuojamos virtualioje erdvėje ir godžiai „vartoja-mos“ – vieni jomis nekritiškai žavisi, kiti jas tulžingai arba gašliai komentuoja… Virtualus fotokarnavalas vyksta be jokių taisyklių, be tabu ir be perstojo… Kaip šis fotografavimo ir nuotraukų viešinimo virusas kei-čia socialinį gyvenimą, kokią įtaką daro vaizdinei kū-rybai ir jos suvokimui?

Fotografija šiandien jau nėra vien būdas įamžinti dabartį su jos veidais ir vaizdais arba dokumentiškai liudyti įvykius. Neįmanoma visko taip paprastai api-brėžti – nepakanka vien įžvalgų apie indeksinę jos prigimtį. Nuotraukos tarsi suteikia būčiai akivaizdu-mo, apčiuopiamumo, matyt, tai ir skatina fiksuoti bet kokias asmeninio gyvenimo akimirkas, visus – svar-bius ir nesvarbius – dalykus, kiekvieną judesį. Visa tai iškart atsiduria viešojoje erdvėje ir sukelia pačias įvairiausias emocijas – pasigėrėjimą, pasibjaurėjimą, nuostabą, pyktį… Gyvenimas jau tapo fotosesija, pa-saulis – fotosalonu, o žmonės – fotografais, sumaniai maskuojančiais, kad fotovaizdais pristato sukonstruo-tą tikrovę, į kurią žvelgia, užsidėję akių protezus. Tai

keičia žiūrinčiojo santykį tiek su aplinka, tiek su aplin-kiniais. Tiesioginis patyrimas čia ir dabar, artimi san-tykiai, bendruomeniniai ryšiai nyksta kaip dūmas…

Barbariškas veiksmas ar nauja kultūrinė pramoga?

Vienas įdomesnių manijos spragsėti fotoaparatais aspektų – meno kūrinių fotografavimas parodų sa-lėse, pastaruoju metu įgavęs stulbinantį mastą. Prieš dešimtmetį niekas nebūtų patikėjęs, kad didžiųjų pa-saulio muziejų salėse bus leista tai daryti. Dabar jau beveik niekas į kūrinius nežiūri savo paties akimis – skuba fotografuoti eksponatus, fotografuojasi jų fone, fotografuoja fotografuojančius ir t. t. Ekspozi-cija paverčiama atraktyvumo, interaktyvaus bendra-vimo, komunikacijos erdve. Skaitmeninis pasaulio vaizdas visas kultūrines praktikas sulieja ekrane, o šis savo logiką primeta bibliotekoms, parodų ir kon-certų salėms, teatrams. Muziejuose vyksta masinės lankytojų fotosesijos, parodų kuratoriai skelbia įdo-miausių momentinių nuotraukų (vadinamųjų selfių) konkursus, rengia jų parodas. Į muziejų ateina jau ne šiaip žiūrovai, o fotografai, diegiantys naujas tea-trališkas, improvizacines, žaidybines kultūros varto-jimo formas. Atsiranda visai kitoks požiūris į meno kūrinį. Keičiasi ne tik sąlyčio su kultūra pobūdis, bet ir meno institucijos vaidmuo. Gerai tai ar blogai? Vienareikšmio atsakymo nėra.

Jau XXI a. pradžioje kai kurie Vakarų Europos muziejai liovėsi draudę lankytojams fotografuoti eks-ponatus. Tiesa, Paryžiaus Orsė muziejaus vadovybė pareiškė, kad mėgėjiškas kūrinių fotografavimas yra „barbariškas veiksmas“. Vis dėlto 2012 m. Prancūzijos kultūros ministerijos pavedimu buvo parengta „Ge-rųjų fotografavimo praktikų muziejuose ir kituose nacionaliniuose paveldo objektuose chartija“, nusta-čiusi bendrąsias taisykles fotografams mėgėjams ir profesionalams. Šis politinis dokumentas leido plėtoti naują kultūros sklaidos ir vartojimo praktiką, o kartu atskleidė nemažai muziejininkystės prieštaringumų.

Neseniai išleistoje knygoje „Muziejaus lankyto-jai fotografai“3 svarstomi trys klausimai – drausti ar

72 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

leisti ir net skatinti. Pliusus ir minusus aptaria įvai-rių disciplinų atstovai. Pirmiausia analizuojami teisi-niai aspektai: ar muziejus apskritai turi teisę drausti fotografuoti? Ar visada tokį draudimą lemia autorių teisių apsauga ir intelektualinės nuosavybės teisė? Kokie įstatymai apriboja fotografavimą viešojoje er-dvėje? Kodėl muziejuje saugomų meno objektų ir, pa-vyzdžiui, architektų, skulptorių, dizainerių kūrinių, esančių viešojoje erdvėje, statusas yra skirtingas? Aiškėja, kad draudimas fotografuoti muziejuose pagrįstas viena kitai prieštaraujančiomis teisinėmis direktyvomis, o argumentai nėra pakankamai moty-vuoti. Antra vertus, pripažįstama, kad tą draudimą atšaukus, kyla nemažai naujų teisinių keblumų, iš kurių vienas – kaip apibrėžti meno kūrinio nuotrau-kų naudojimą asmeniniais tikslais, jeigu dauguma iš jų yra įkeliamos į internetinius fotoalbumus ar foru-mus? Be to, virtualiame tinkle pasklidusias nuotrau-kas galima įvairiai modifikuoti ir transformuoti, ne tik pakeičiant meno kūrinių proporcijas, parametrus, bet ir juos perdirbant arba parodijuojant.

Vis dėlto knygos autoriai sutaria, kad draudimas fotografuoti eksponatus neatitinka laiko dvasios, nes negalima atsiriboti nuo vizualinės kultūros pokyčių. „Vaizdų gyvenimas yra neatsiejama jo [muziejaus] is-torijos dalis. Sakralinė ir religinė vaizduojamųjų kūri-nių prigimtis įpareigojo muziejų būti vieta, kurioje iko-nografijos suvokimas veda transcendencijos link […], o

dabar reikia atsakyti į klausimą, kokia vaizdų paskirtis ir sklaidos galimybės yra šiandien, kokią kryptį rinktis vaizdinės produkcijos demokratizavimo procese. […] Muziejui yra mestas iššūkis, o kontroversija leisti ar ne-leisti fotografuoti tarp institucijos sienų iš tikrųjų verčia susimąstyti apie socialinį, kultūrinį ir politinį muzie-jaus vaidmenį.“4 Tad ar muziejus liks uždara kontem-pliacijos vieta, atsitvėrusi nuo kintančio pasaulio? Ar pripažins nekontroliuojamą fototechnologijų pažan-gą, kai magiškoji optika leidžia žvilgsniui klajoti po virtualią tikrovę? Ar institucijos stengsis puoselėja-mas elitines meno kūrinių refleksijas apsaugoti nuo platesnės publikos vertinimų, komentarų, interpre-tacijų ir požiūrių, išsakomų socialiniuose tinkluose ir tinklaraščiuose? Ar sieks išlaikyti rimtį ir neįsileis tų lankytojų, kurie labiausiai vertina laisvalaikio turizmą ir nori tiesiog smagiai leisti laiką, kultūros reiškinius fiksuodami, paskleisdami, aptardami bekraščiuose in-terneto tyruose?

Informacinės technologijos koreguoja ir André Malraux „įsivaizduojamojo muziejaus“ sampratą, įprasminusią meno kūrinių reprodukavimą. Įsitvirtina nauji būdai kurti individualius „muziejus“, sudarytus iš asmeninių nuotraukų, kuriose atsispindi kelionių įspūdžiai, aplankytos vietos, matyti kūriniai… Ku-riami skaitmeniniai archyvai ir kolekcijos, muziejaus gyvenimą tarsi pratęsiančios virtualybėje. Naujovėms atviros institucijos tai suvokia kaip neišvengiamybę ir papildo savo archyvus mėgėjiškomis kūrinių repro-dukcijomis. Pavyzdžiui, Paryžiaus šiuolaikinio meno centras Palais de Tokyo kuria forumus ir kviečia at-siliepti lankytojus, turinčius nuotraukų iš konkrečios ekspozicijos arba renginio, taigi publika raginama kuo aktyviau dalyvauti muziejaus veikloje.

Į fotografavimą muziejuose žvelgiant pozityviai, akivaizdu, kad tokie lankytojai savotiškai ignoruoja institucijos sukurtą pasakojimą, tačiau atranda tokius ekspozicijos aspektus, erdvės detales ar eksponatus, kurie atitinka asmeninį skonį ir interesus, bet kurių neperteikia standartiniai atvirukai, meno albumai, kūrinių reprodukcijos. Fotografuodami jie įamžina savo apsilankymą muziejuje, o kartu sustiprina savo

zhejiang meno muziejus Handžou, 2015 Autorės nuotrauka

73K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

kultūrines ir visuomenines pozicijas. Kas verčia juos sąmoningai ar nesąmoningai griebti fotoaparatą? Gal-būt tai, kad „muziejus yra ypatinga punctum (pasak Roland’o Barthes’o) raiškos vieta, kupina gelmių, todėl ir skatinanti tokiam veiksmui. Lankytojai čia nevalingai įtraukiami į kūrinių pripažinimo procesą, lydimą nesi-baigiančio reprodukavimo, kurio pasekmes numatė jau Walteris Benjaminas. Aplinkos kerai skatina fotogra-fuoti, todėl verta giliau patyrinėti šį reiškinį, aiškinan-tis lankytojų santykį su muziejinėmis vertybėmis.“5

Prancūzijoje aktyvistai susibūrė į interneto grupę „Luvras visiems“,6 ginančią muziejų lankytojų teises, išreiškiančią visuomenės poreikį fotografuoti meno kūrinius, aptarti juos interneto dienoraščiuose, as-meniniuose tinklaraščiuose ir socialiniuose tinkluo-se, nes taip kuriami asmeniniai pasakojimai ir net savita meno kritika. Muziejus, kuris draudžia lanky-

tojams fotografuoti, yra nematomas visuomenei, juk viskas jau persikėlė į virtualią erdvę, siūlančią naujas socialinės ir kultūrinės veiklos formas. Skaitmeninė kultūra reikalauja institucinę veiklą papildyti inte-raktyvia ir pramogine veikla, išplečiančia kūrybos interpretacijas, tiesa, jos grindžiamos ne tiek tiksliais faktais ir gilia analize, kiek individuliais jausmais, patirtimi ir emocijomis, o lankytojai nuteikiami būti proceso dalyviais.

Vienas iš pagrindinių argumentų, kodėl tokį foto-grafavimą derėtų vertinti pozityviai, yra meno kūrinių mediacijos ir kultūrinės apropriacijos plėtra. Prancū-zų mokslininkas André Gunthert’as, 1996 m. įkūręs mokslinį leidinį Etudes photographiques, vykdantis projektą Culture Visuelle, tinklaraštyje L’image sociale skelbiantis diskusinio pobūdžio straipsnius, dabartinę fotoreprodukavimo praktiką vadina kūrybos reakty-

Luvro muziejus. Paryžius. 2012 Giedriaus Žukausko nuotrauka

74 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

vavimu. Pasak jo, fotografavimas muziejuje būna tre-jopas: dokumentinis, relikvinis ir refleksyvusis.

Spontaniška dokumentika jau yra tapusi svarbia vaizdine asmeninės istorijos rašymo dalimi. Poreikis fotografuoti, kurį skatina skaitmeninės technologijos ir intensyvus bendravimas socialiniuose tinkluose, yra neatsiejamas nuo vizualinės komunikacijos. Neslūgs-tantis troškimas kurti asmenines istorijas ir viešuosius dienoraščius rodo, kad socialinė tokios veiklos pa-klausa yra didžiulė, todėl priešintis tam beprasmiška.

Gunthert’o manymu, dokumentinė fotopraktika nėra bereikšmė: „Vaizdo fotografavimas nėra kom-pulsyvus, atsitiktinis ir neapgalvotas veiksmas. Lan-kytojai kūrinius kartais apžiūrinėja abejingai, tačiau dažniausiai žvelgia į juos įdėmiai, o fotografavimas atspindi susidomėjimo kulminaciją.“7 Kiekvienas lankytojas fiksuoja tai, kas patraukė jo dėmesį, kas jam patinka, ką norėtų išsaugoti asmeninėje galeri-joje. Atsiranda galimybė laisviau disponuoti kultūros paveldu ir savaip interpretuoti kūrybą. Gunthert’as teigia: „Absurdiška manyti, kad aukštoji kultūra yra natūrali juslingumo išraiška. Neturintis ypatingo pasirengimo lankytojas tokioje erdvėje, kurios kodų nesupranta, jaučiasi nepatogiai. Todėl susitelkimas į asmeninę dokumentiką yra esminis apropriacijos šal-tinis, kuris nekenkia institucijos įvaizdžiui.“8 Todėl tokia vizualinė dokumentinė praktika yra ne muzie-jininkystės priešas, o savotiška kultūrinės adaptaci-jos, domėjimosi ir grožėjimosi kūryba išraiška.

Aptardamas dokumentinę muziejinių nuotraukų prigimtį, Gunthert’as prilygina jas turistinėms, tačiau nesumenkina jų reikšmės. Skirtingai negu įprasta manyti, turizmas – ne vien pramogų sritis. Dažnai tokiu būdu individas tenkina kultūrinės savišvietos poreikį, ieško egzistencinės patirties. „Pamirštama, kad apsilankymą Romoje arba dievinamoje protėvynė-je, kaip ir piligriminę kelionę į Jeruzalę galima laikyti turizmo ištakomis, kurios tapo kultūriniais modeliais tik todėl, kad buvo nuolat kartojamos, o ta patirtimi plačiai dalytasi visuomenėje.“9 Taip galimybė atsidur-ti simbolinėje erdvėje įgijo ritualinę vertę. Panašiai ir fotografavimas gali būti suvokiamas kaip kognityvinis

procesas – ne tik noras turėti „įrodymą“, kad lanky-tasi muziejuje, bet ir simbolinė kultūros apropriacija. Asmeninės nuotraukos, įgyjančios relikvijoms būdin-gų bruožų, išreiškia sąlytį su pripažintu, išskirtiniu, ypatingai reikšmingu objektu. Jos tarytum pakeičia mažus simbolinius objektus ir suvenyrus, kuriuos vi-duramžių keliauninkai parsiveždavo iš piligriminių kelionių po šventas vietas.

Trečias ir svarbiausias aptariamos fotopraktikos aspektas yra refleksyvusis, išplaukiantis iš kultūrinės apropriacijos, o ji anaiptol nėra šiuolaikinio meno išra-dimas. Tai „fundamentalus procesas, skatinantis dalytis nematerialiuoju paveldu, kuris yra kultūros pagrindas. Kultūra – ne kas kita, kaip žinių ir praktikų, paplitusių ir pripažintų bendruomenės, kuriančios savo tapatybę, visuma. Apropriacija yra dalyvavimo kultūroje conditio sine qua non.“ 10 Fotografavimas, kaip populiari apro-priacinė praktika, skatina domėtis kultūros vertybėmis ir jas aptarti, o toks tikriausiai ir turėtų būti muziejaus, siekiančio su aukštosios kultūros vertybėmis supažin-dinti kuo platesnį visuomenės sluoksnį, tikslas.

Vis dėlto muziejai, įsileisdami šią sparčiai popu-liarėjančią praktiką, turės susitaikyti su tuo, kad į vadinamosios „aukštosios“ kultūros erdvę įsiveržia populiariosios kultūros skersvėjai. Beje, popkultū-ra ne visada kenkia muziejinei ekspozicijai. Štai, pa-vyzdžiui, Salvadoro Dali kūrybos paroda, 2012 m. surengta Pompidou šiuolaikinio meno centre Par-yžiuje, buvo nepaprastai populiari, be kita ko, dar ir todėl, kad lankytojai, atsisėdę ant lūpų formos sofos, galėjo nusifotografuoti, tapdami didžiojo siurrealis-to kūrybos ir parodos scenografijos dalimi. O Dali koliažą „Mae West portretas siurrealistiniame bute“ (1934) parodos rengėjai pavertė instaliacija, kurios viduje buvo galima pozuoti ir įsiamžinti. Kodėl gi ne? Juk parodos pamažu virsta ne tik meno kūrinių eks-pozicijomis, bet ir spektakliais, o žiūrovai – veikėjais, tai tarsi antro veiksmo, kuris netrukus bus perkeltas į ekraną, įžanga. Įvairių šalių muziejai rengia Selfie Day (pagal formulę lankytojas+išmanusis telefonas+meno kūrinys+muziejus), daugybė konkursų irgi rodo, kad fotografavimo maniją galima paversti kultūrine veikla.

75K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

Muziejus iš tikrųjų virsta savotišku teatru, atsiran-da kitoks žiūrovų santykis su dailės kūriniais. XX a. panašų perversmą tikriausiai padarė reprodukcijų al-bumai. Vis dėlto yra ir antra medalio pusė. Muziejų salėse fotografuojantys žiūrovai nuteikia dviprasmiš-kai – atrodo, tiesioginę estetinę patirtį keičia grei-tas vizualinis vartojimas, siekiama kūrinį nedelsiant perkelti į ekraną, į asmeninį „muziejų“, nesukant sau galvos, kad tai jau ne originalas, o tik jo atvaizdas. Žinoma, nufotografuotas meno kūrinys gali pradė-ti naują gyvenimą elektroninėje erdvėje, nes tai visai kitokia tikrovė, kitoks pasaulio matymas ir suvoki-mas. Taigi galima įžvelgti tam tikrą metaforišką meno tąsą, pavyzdžiui, apeliuojant į André Chastelio studiją „Paveikslas paveiksle“.11 Joje prancūzų menotyrinin-kas aptaria flamandų Renesanso paveikslus, kuriuose vaizduojami kiti paveikslai arba veidrodžiuose atsi-spindintys atvaizdai, atskleisdamas, kad vieno vaiz-do įterpimas į kitą tarsi sujungia skirtingus laiko ir patirties sluoksnius – vieni vaizdo būties ir suvoki-mo modusai papildomi kitais. Tokia „vaizdo vaizde“ struktūra leido praplėsti meno kūrinio erdvę. Ekrane atsidūręs kūrinys irgi tarytum išskaidomas į daugybę atspindžių – įsilieja į asmeninių nuotraukų galerijas, vaizduoklių darbalaukius, internetinius dienoraščius, tampa pokalbių socialiniuose tinkluose objektu…

Reprodukcijų albumai meno kūrinius iš dalies pa-verčia informacijos šaltiniais, o atsidūrę ekrane, jie tampa ženklais komunikacijos greitkelyje. Muziejuo-se lankytojai fotografuoja ne tik meno kūrinius, bet ir patys pozuoja eksponatų fone, režisuoja įvairias scenas, įamžina vieni kitus, paveiksluojasi, rodydami jau nufotografuotus kūrinius… Ekspozicijų salėje tai neįprastas reginys – nuolat spragsintys fotoaparatai, fiksuojantys vaizdų vaizdus…

Vienoje iš Luvro salių, kurioje kabo Leonardo da Vinci’o „Mona Liza“, vyksta nenutrūkstamas perfor-mansas – žiūrovai, grūsdamiesi vieni per kitus, iškė-lę rankas, atlieka „privalomą“ reprodukavimo akciją. Niekas nebeįsižiūri į paveikslą, nebesvarsto, kas, kaip ir kodėl jame pavaizduota. Pakanka perverti jį „dirb-tine“ akimi ir išsaugoti atvaizdą aparato atmintyje.

Pasak Gunthert’o, jau seniai Džokonda nėra vien mol-bertinis paveikslas: „Tai popkultūros ikona, saugoma stiklinės vitrinos, į ją pasižiūrėti einama nusiteikus pa-našiai kaip į Michaelo Jacksono koncertą.“12 Šis, kaip ir daugybė kitų kūrinių, sulaukiančių neblėstančio turistų dėmesio, jau tapo fetišais, kuriuos visi garbina, bet niekas iš tikrųjų nemato.

Prancūzų meno istorikas Danielis Arasse’as kny-goje „Mes ten nieko nematome“13 rašo, kad paveikslų paslaptis glūdi ne tik vizualinėse jų formose. Stebina išradingas neregimybės materializavimas, detalės, ku-pinos daugiaprasmių metaforų, spalvų sąskambiai… Beje, šis italų tapybos tyrinėtojas sako, kad jam pri-reikė daugiau kaip 25 metų pamilti „Monai Lizai“. Tiek laiko meno istorikas bandė įminti legendomis ir mitais apipinto, aibės replikų ir parodijų sulauku-sio, masiškai reprodukuojamo paveikslo mįslę. Tik po ilgų studijų suvokęs, kad Džokondos šypsena yra efe-meriško grožio ir tekančio laiko simbolis. O ką šiame paveiksle įžvelgs žiūrovai fotografai, pasikliaujantys „dirbtine“ akimi?

Besiplečiantis fotografijos ir kinematografijos lau-kas nustato skopinį režimą (šią sąvoką įvedė prancūzų kino teoretikas Christianas Metzas knygoje The imagi-nary signifier (1975/1982), siekdamas paaiškinti, kuo sinematinė reprezentacija skiriasi nuo teatrinės. Pasak jo, kinui būdingas skopinis režimas išsiskiria ne tiek nuotoliniu aspektu, kiek tuo, kad nesama regimojo objekto, 1982, 61). Šis režimas daro poveikį regimajai patirčiai, žvilgsnį panardina į jau sukonstruotų vaizdi-nių ir įsivaizdavimų vandenyną, vis labiau atitolinda-mas nuo „tikrojo“ referento (šiuo atveju meno kūrinio). Žvelgiant iš tokios perspektyvos, azartas fotografuoti meno kūrinius kildintinas iš vizualinio stimulo, kurį duoda ne tiek jie patys, kiek žurnalų, kino, televizijos, skaitmeninių (foto)technologijų suformuoti elgesio modeliai, – „įsijungia“ neutralus mediacijos režimas, blokuojantis atvirą tiesioginę percepciją. Skopiniam re-žimui neišvengiamai keičiant žiūros įpročius, elgsena irgi modeliuojama pagal sukonstruotus ir vaizduotėje įsigalėjusius modelius, paverčiančius tikrovę vaizdais, kurie gali būti įdomūs ir kitiems.

76 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

Subtilioje esė „Sraigės žvilgsnis“ (iškalbinga metafo-ra!), aptardamas italų ankstyvojo Renesanso dailininko Francesco del Cossos „Apreiškimą“ (1470), Arasse’as rašo, kad regintis žvilgsnis visada buvo retas reiškinys, nes reikalauja didelių pastangų ir susikaupimo.14 Pa-veikslo apačioje pavaizduota sraigė, tarytum šliaužianti vaizduojamosios erdvės riba, kurią paprastai ženklina paveikslo rėmas. Menotyrininkai tą sraigę priskyrė prie ikonografinės kompozicijos elementų, tačiau, Arasse’o manymu, – tai raktas į paveikslo (ir apskritai vaizdinės kūrybos) prasmių klodus. Ant paveikslo kraštelio nuta-pyta sraigė yra giliaprasmis žvilgsnio simbolis, bylojan-tis, kad ten, kur žiūrime, iš tikrųjų nieko nematome arba stengiamės įžiūrėti kažką, nurodytą kūrinio aprašyme arba įdiegtą sociokultūrinio diskurso. Tik atidžiai įsižiū-rėjus, veikiau emociškai įsibuvus, regimybėje atsiveria neregimybė, kurioje ir glūdi kūrybos prasmė. Tačiau visi skubame, todėl spragt, spragt fiksuojame vaizdą ir lekia-me toliau... Kita vertus, būtent fotografijos teikiama gali-mybė priartinti ir išdidinti fragmentus, padėjo Arasse’ui įžvelgti daugybę iškalbingų Renesanso paveikslų detalių, leido panagrinėti jas įdėmiau. Taigi priežastis, kad nieko nematome, tikriausiai yra ne pati fotografavimo manija, bet pašėlęs skubėjimas, juo labiau kad intensyvus vizua-lumas slopina regos jautrumą, atbukina jusles…

Globali informacinių technologijų plėtra ir vizu-alumo diktatas lemia, kad ir Vakaruose, ir Rytuose įsigali praktika, ardanti prasmines struktūras, įsiša-knijusias konkrečioje kultūroje. Perfrazavus Marvino Heifermano žodžius, galima sakyti, kad vizualinis in-tensyvumas keičia viską. Prancūzų menininkas Chris-tianas Boltanskis viename interviu taikliai konstatavo: persisotinę kino produkcija, net į baroko paveikslus žiūrime per Holivudo akinius.

Intensyvus vizualinis gyvenimas keičia tiek elgse-ną, tiek žiūrą, tiek meninės kūrybos suvokimą. Šių permainų neišvengsime. Tad vertindami jas ir kritiš-kai, ir pozityviai, mėginkime populiarią fotopraktiką paversti kūrybinga veikla. Į tai turėtų atsižvelgti ir Lietuvos muziejai, vis dar taikantys griežtą draudimą fotografuoti jų salėse. Tai glumina, ypač jei kalbėsi-

me apie ekspozicijas, skirtas istorijai. Paradoksalu: asmeninėse fotogalerijose turime sukaupę daugybę nuotraukų iš įvairių pasaulio muziejų, iš aplankytų simbolinių vietų, bet jokiame Lietuvos muziejuje ne-galime nufotografuoti kelių šimtų metų senumo eks-ponato… Ar tokiais suvaržymais šalies muziejai, ku-rie ir taip pernelyg tušti, mažai lankomi, nepasmerkia savęs dar didesnei izoliacijai? Kultūros vizualizacija meta rimtą iššūkį muziejininkams – vykstant sparčiai vaizdinės patirties ir komunikacijos kaitai, jie turėtų rimtai susimąstyti apie savo misiją ir parengti naują ateities strategiją.

1 Photography Changes Everything. Ed. by Marvin Heiferman. New York:

Aperture. 2012.

2 Taip knyga pristatoma oficialiame Smithsono instituto puslapyje. Žr. Click!

photography changes everything, in: The Bigger Picture. Exploring Archives

and Smithsonian History. Prieiga internetu: http://siarchives.si.edu/blog/tag/

click-photography-changes-everything [žiūrėta 2015-03-31].

3 Visiteurs photographes au musée. Dir. Serge Chaumier, Anne Krebs,

Mélanie Roustan. Paris: La Documentation française. 2013.

4 Serge Chaumier. Anne Krebs, Mélanie Roushan, Introduction. Pho-

tographier au musée: de l’interdiction à la participation, in: Visiteurs

photographes au musée. Dir. S. Chaumier, A. Krebs, M. Roustan. Paris: La

Documentation française. 2013, p. 9.

5 Ten pat, p. 18.

6 http://www.louvrepourtous.fr/

7 André Gunthert. La photo-souvenir, monument de l’histoire privée, in :

Visiteurs photographes au musée. Dir. Serge Chaumier, Anne Krebs, Méla-

nie Roustan. Paris: La Documentation française. 2013, p. 301–305. Prieiga

internetu: http://culturevisuelle.org/icones/1416 [žiūrėta 2015-03-31].

8 Ten pat.

9 Ten pat.

10 André Gunthert. La photo au musée, ou l’appropriation, in: Culture visu-

elle, 16/03/2013. Prieiga internetu: http://culturevisuelle.org/icones/1416

[žiūrėta 2015-03-31].

11 André Chastel. Le tableau dans le tableau, in: Fables, formes, figure, t. II.

Paris: Flammarion. 1978, p. 75–98.

12 André Gunthert. La photo au musée, ou l’appropriation.

13 Daniel Arasse. On n’y voit rien. Paris: Denoël. 2001.

14 Ten pat, p. 23–46.

77K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

Vienas mano bičiulis, kalbėdamas apie ateities pla-nus, dažnai įterpia sakinį: jei turėčiau laiko ir pini-

gų, važinėčiau po įvairius Prancūzijos regionus. Bet jis neturi nei vieno, nei kito, yra prikaustytas prie kėdės, nes kiekvieną savaitę turi parašyti po feljetoną. Pran-cūzija kaip gyvenamoji vieta, kaip apskritis, regima iš centrinio taško, kuriame esame, toji besiplečianti visu-ma yra bendra mudviejų meilė. Tačiau ateina akimir-ka, kai paaiškėja, kad egzistuoja daug įvairių meilių, ir visos jos svarbios, nes atveria skirtingus horizontus. Be tokių koncentrinių apskritimų, nuolatos braižomų gal-voje, nepajėgtume kvėpuoti. Atostogų magiją ir sudaro tas judėjimas per apskritimus, kertant tolimesnius ir artimesnius iš jų. Tą patyrimų džiaugsmą papildo pojū-tis, kad tarsi paukščiai, kurie tam tikru atstumu skraido laisvai, bet vis tiek privalo sugrįžti, esame tvirtai pririšti prie kokios nors vietos.

Visi svajojame apie Pietus, ištisus šimtmečius apie juos svajoja kartų kartos. Tai kultūros, kuri mus išau-klėjo, poveikis. Pietų Prancūzijoje į atmintį įstringa Provansas, daugybės paslapčių kraštas, iškilus ir reiklus, už žavėjimąsi juo atsilyginantis nuostabiomis dovano-mis. Pietvakariuose plyti žemės, tinkamesnės valstiečių ūkiams, arčiau Pirėnų apstu prisiminimų apie slogas ir Šimto metų karą, kai anglai pasijuto turintys teisių ne tik į žemes Vakaruose, bet ir į Prancūzijos karūną. Be-sižavintys Pietumis dažnai pamiršta Prancūzijos Šiaurę ir tarpinius kraštus, kurie politinį centrą Paryžių, vadi-namą „Prancūzijos sala“ (karališkas posakis: Prancūzi-

ja yra ten, kur yra jos monarchas), susieja su provincija. Aišku, į Šiaurę ir Pietus šalį dalija Luara: abiejose jos pusėse skirtingas klimatas, kitokia augmenija, kitoks kraštovaizdis, pastatai, dialektai, būdo bruožai. Prisi-mename pilis prie Luaros, kuri skuba tolyn ir, prieš įsi-liedama į vandenyną, aplanko svarbius miestus: Anžė, Nantą, Sen Nazero uostą ir laivų statyklas. Prancūzų pasididžiavimas – traukinys TGV 300 kilometrų įvei-kia per valandą su ketvirčiu, taigi galima lankytis ten, nė neieškant nakvynės. Vasaros mėnesių sandūroje, kai Saulė keliauja Vėžio ženklu ir krypsta Liūto link, dviem dienoms atvykau į Anžė – tai Anžu regiono, taip pava-dinto pagal garsios, bet trumpai valdžiusios Anjou di-nastijos rezidenciją, sostinė, vadinama ir Andegavija.

Dar vienas susitikimas su Prancūzija, su nauju jos veidu, istorija ir dabartimi suteiks man jėgų. Ir iškart nustembu. Iš lėkšto, vos banguojančio laukų ir pievų kraštovaizdžio, plytėjusio už traukinio langų, atsidū-riau mieste – pilies kalvos, griežtų formų uolos, kurią nudailino laikas ir žmonių rankos, papėdėje. Pirmas įspūdis – akinamas statinių baltumas, verčiantis prisi-merkti. Viskas čia pastatyta iš vietinio tufo – šis minkš-tas akmuo, tinkamas apdirbti ir raižyti, ilgainiui pasi-dengia kietu nematomu kristalų sluoksniu. Šiltas, gyvas baltumas atvykėliams tampa Anžė emblema, tyros, si-dabrinės šviesos veidrodžiu.

Antra spalva miesto herbui – juodos su melsvu ats-palviu skalūnų čerpės, kuriomis dengti visi be išimties pastatai ir kurios sudaro nuostabų kontrastą sienų bal-

Kelionė kaip intelektualinis nuotykis

Ewa BIEńKOwSKA

anžė su vaizdu į apokalipsę

Skiriu Ludwikui Lewinui

78 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

tumui. Kai stovi ant Meno kranto, fasadai, atsukti upės pusėn, tiesiog pribloškia elegancija.

Tai turtingų miestiečių, mėgstančių darną ir subtilų paprastumą, namai, tarp jų šauna aukštyn bažnyčių ir vienuolynų bokštai. Save gerbiantys Prancūzijos mies-tai, kuriems istorija buvo gailestinga, mėgsta vientisu-mą, pabrėžiantį bendruomenės ryšius. Naujųjų laikų statybininkai išlaikė vietos dvasią – šiuolaikiniai intar-pai išsaugo senųjų medžiagų ir formų derinį, nušlifuotą iki geometrinio grynumo. Po kurio laiko imu suvokti, kad baltumas, kurį paryškina puošnūs čerpių stogai ir kelkraščių skalūnai, yra šio miesto aistra. Tai tarsi rū-pinimasis apdarais, turinčiais diskretiškai išreikšti as-mens stilių ir skonį. Senų pastatų pamatai turi skalūnų sluoksnius – tai tarsi archajinė šaknis, gysla, užtikri-nanti visos konstrukcijos stabilumą.

Miesto šerdis – XVIII ir XIX a. pradžioje pastatyti kvartalai. Arčiau pilies stūksantys senesnieji puikiai su-tvarkyti. Tai ne tik jų savininkų nuopelnas, miesto val-džia irgi rūpinasi kiekvienu akmeniu, investuoja daug lėšų į senovės pėdsakų restauravimą. Geriausias to pa-vyzdys – Visų Šventųjų abatija, 7-ajame dešimtmetyje likusi be perdangos. Į tą griuveną iškart įsiveržė au-gmenija, baltais kaulais gąsdino tuščia apsidės rozetė. Darbai truko kelis dešimtmečius. O dabar galima gėrė-tis baltais mūrais su vos pastebima naujo akmens riba. Ir stebėtis: vieną navą dengia kiek patamsinto stiklo stogas, kuriame atsispindi dangus ir medžiai arba ma-tome sijų, palaikančių iš vidaus, tinklą, – tai priklauso nuo kampo, kokiu į jį žiūrėsi. Viduje įrengta Davido d’Angers, miesto sūnaus, gipsinių skulptūrų galerija – matome daugybę baltų, gestikuliuojančių epochos as-menybių. Panašiai pasielgta su kaimynystėje esančiais Konvento rūmais, kurie atnaujinti ir paversti dailės kūrinių muziejumi. Kukliai ekspozicijai jie pernelyg er-dvūs, tačiau kaip stropiai prižiūrimi! Anžė gyventojai tarsi sako: kartų palikime nesvarbių dalykų nebūna.

Mąstydama apie tai, spindinčia Visų Šventųjų gatve einu susitikti su pirmos klasės įžymybe, sau buveinę radusia tvirtovės pilyje. Ant šaligatvio sustatyti kavinės staleliai, pavėsinga veja aplink miesto mediateką nu-klota gultais svečiams. Netoliese – Margaritos iš Anžė

viešbutėlis. Ji buvo karaliaus René, menų bičiulio, ren-gusio turnyrus, šlovinančius taurią meilę, Anžu kuni-gaikščio, Provanso grafo, Neapolio karaliaus duktė, per santuoką tapusi Anglijos karaliene.

Mūrų ant uolos žiedas – tai 17 pilvotų bokštų su lėkštais stogeliais, jų karūnos nugriautos, baigiantis viduramžiams, kai miestas, netekęs suvereniteto, buvo nuginkluotas. Anžu kunigaikštystė, kol tapo Prancū-zijos karaliaus lenu, kariavo su aplinkiniais kraštais, o vienas iš jos valdovų, pravardžiuotas Plantagenêt [karklo šakelė – Red.], gavo Anglijos karūną ir davė pradžią dinastijai, ne be pagrindo pretendavusiai į že-myno žemes. Anžu dinastijos atstovų būta Provanse, Italijoje, Vengrijoje ir Lenkijoje – tai ištisa karo žygių, užkariavimų ir karūnavimų epopėja. Kai Liudvikas XI kunigaikštystę padovanojo jaunesniajam savo broliui kaip apanažą, tai reiškė pabaigos pradžią – Anžė ėmė valdyti karališkasis komisaras, skirdavęs burmistrą ir miesto tarybą. Nuo tada tai miestiečių, kurie vertėsi audiniais ir odų dirbiniais prekiaudami didžiausiose karalystės mugėse, valda.

Prabanga ir puošnumas, tiesiog pribloškiantys atvy-kėlius, vaikštančius gatvėmis, neturi nieko aristokratiš-ka, tai ne feodalinė puikybė, bet orumas tų, kurie visko pasiekė savo protu ir darbu. Tai jie tvirtovės, laipsniš-kai prarandančios savo reikšmę, šešėlyje pastatė baltą miestą, erdvų ir giedrą. Apylinkės vynuogynai teikė Anžu vyną, švelnų ir džiuginantį, iki šiol nepakeičiamą kasdieniniuose prancūzų ritualuose.

Perėjusi mūrų apglėbtą žvyruotą kiemą, nesiduodu suviliojama tokių turistinių atrakcijų kaip pilies griu-vėsiai. Einu tiesiai į galingą tamsių skalūnų sparną, prigludusį prie mūrų. Atstatytas 6-ajame dešimtme-tyje, jis dvelkia šiuolaikine prosperité ir dinamišku at-sinaujinimu. Čia slypi lobis, dėl kurio šis miestas tapo tarptautinių kelionių stotele. Tai Anžė tapiserijos, pas mus neteisingai vadinamos arasais ar gobelenais, nes šie pavadinimai nurodo konkrečius miestus ar dirbtu-ves, kur audiniai pagaminti.

Prancūzijos karaliaus Liudviko I Anžu pusbrolis užsakė rūmų dailininkui Jeanui Bondoliui, kilusiam iš Briugės, sukūrusiam garsiąsias Biblijos iliustracijas,

79K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

dabar saugomas Hagoje, išausti kūrinį, bylosiantį apie jo turtus ir ambicijas. Tai įvyko 1373 m., užsakyme buvo pažymėta, kad kilimas turi būti „gražiausias“ iš visų. Ar pats kunigaikštis jo tema pasirinko šv. Jono Apokalipsę? Tai nuo ankstyvųjų viduramžių iki rene-sanso labai populiarus siužetas apie Paskutinįjį teismą, moralės požiūriu iškilus, bet iš Jono pasakojimo nela-bai suprantamas. Ar iškart buvo nurodyti matmenys? Gal kūrinys augo, bėgant laikui, o menininkui kuriant vis naujas scenas? Paryžiaus dirbtuvėse darbas tęsėsi iki 1382 m. Audinio matmenys, kaip galima spręsti iš nuorodų į dokumentus, aprašančius visumą, pasako-jančius apie pavaizduotas scenas, nuolat keitėsi, daug jo sugadinta ir sunaikinta. Manoma, kad Paryžiaus meistrai išaudė 140 metrų ilgio kilimą, šiandien jis yra 104 metrų ir laikomas ilgiausia Europoje paga-minta tapiserija. Ją sudarė šešios 23 metrų ilgio ir 6 metrų aukščio dalys su 84 scenomis, nuo pirmosios, vaizduojančios šv. Joną, Patmo saloje užrašantį savo patirtą Apreiškimą, iki paskutinės, kur jis nusilenkia Kristui, apgaubtam mandorlos, lyg atsiskaitydamas, kad pavedimą atliko – parašė knygą. Pagal kitą hi-potezę, iš pradžių buvo septynios ciklo dalys, tai ati-tinka magišką septyneto reikšmę Apokalipsei ir jos adresatą: Jono pranašystė skirta septynioms Mažosios Azijos bažnyčioms. Išliko 84 austi paveikslai, iš kurių dviejų paskutinių – tik fragmentai. Apie pradinę vi-sumą sakoma, kad jos plotas buvęs 850 kvadratinių metrų, įsivaizduokime – beveik dešimtadalis hektaro! Projektuotojai ir audėjai Anžu kunigaikščio ambicijas vertino kuo rimčiausiai.

O pats komanditorius, tapęs Prancūzijos regentu prie vaiko amžiaus sosto paveldėtojo, numirė. Jo sūnus Liudvikas II nusivežė ciklą į sutuoktuves su Aragono kunigaikštyte, vykusias Arlyje, o paskui retkarčiais pakabindavo ant pilies sienų, kad parodytų savo sve-čiams. Audinys buvo laikomas sulankstytas specialiose dėžėse. Liudviko II sūnus René, apie kurį prancūzų atmintyje išlikę malonūs prisiminimai, vos vieną kar-tą išskleidė tapiseriją savo rūmuose per Prancūzijos karaliaus vizitą, po to, baimindamasis, kad jos nepa-sisavintų aukštesnio rango giminaičiai, užrašė vietinei

katedrai. Nuo tada prasidėjo šedevro naikinimo dra-ma. Jis buvo rodomas per dideles bažnytines šventes, pakabintas žemiau didžiulių gotikinių langų. Gigan-tiški paveikslai ten sunkiai tilpdavo, tad pradėta juos pjaustyti, pirmiausia buvo nurėžti įrėminimai su la-peliais ir paukščiais. XVIII a., rezonierių ir klasicistų laikais, kūrinys atrodė keistas ir nedarnus, estetiškai ir filosofiškai pasenęs...

Nutarta jo atsikratyti. Prieš pat revoliuciją kate-dros kanauninkai į gabalus padalytą audinį išstatė parduoti už menką kainą, bet pirkėjų neatsirado. Tad jis buvo laikomas senų rakandų sandėlyje, kartais jo savininkai nupjaudavo kokią juostą skylėms už-kamšyti ar kojoms nusišluostyti. Prisikėlimo istorija prasidėjo XIX a. viduryje drauge su romantiškuoju istorizmu. Už inventorizaciją atsakingas kanauninkas pasibaisėjo, pamatęs, kokia kilimo būklė, bandė jį iš-valyti, pavedė apsiūlėti apdriskusius kraštus. Garsas apie kūrinį plačiai pasklido ir 1867 m. tapiserija pirmą kartą buvo parodyta Paryžiuje, pasaulinėje parodoje.

Kitas etapas susijęs su Prancūzijos Respublikos po-litika. Atskyrusi Bažnyčią nuo valstybės, ji atėmė au-dinį iš katedros kaip tautinio paveldo dalį. Bet į pilį kilimas sugrįžo tik XX a. viduryje. Buvo rodomas lan-kytojams fragmentais, rotacijos būdu, nes pilies salės pernelyg mažos, kad būtų galima išskleisti jį visą. Še-devro, vėl iškelto į pražūtingą dienos šviesą, kraštai be paliovos irsta. 1952 m. nusprendžiama pastatyti atskirą galeriją, o kūrinį konservuoti. Taip atsirado didžiulė L raidės formos salė, išlikusius 104 metrus iškabino joje dviem eilėmis, atskirtomis viena nuo ki-tos. Specialistai nustatė, kad prarasta 50 proc. kūrinio dažų. Audinio, kadaise liepsnojusio spalvomis, kolo-ritas dabar prislopintas. Nebeliko ryškaus raudonumo ir mėlynumo, oranžinė apdarų spalva virto prigesin-tu geltoniu, žali tonai – melsvais. Siekiant sustabdyti blukimą, nuspręsta uždangstyti salės langus, ligi tol leidusius matyti audinį natūralioje šviesoje.

Kai įeini, jautiesi patekęs ne į salę, o veikiau į ilgą tune-lį, kurio vienas mūras silpnai apšviestas. Tai Apokalipsė, padalyta į du aukštus, viršutinį ir apatinį, vienas virš kito, kaip numatyta iš pat pradžių, nors eksponavimo kate-

80 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

droje laikais juostos buvo nupjautos. Perspektyva tokia ištęsta, kad tolumoje išnyksta tikrąja to žodžio prasme. Kas keliolika scenų yra tarpas, tuščia dingusio fragmento vieta, kaip reikalauja šiuolaikinės muziejininkystės taisy-klės – tai sužadina vaizduotę, leidžia spėlioti ir apčiuo-piamai pajusti praradimų dramą. Tunelyje visiškai tam-su, kol apsipranti, reikia eiti itin atsargiai. Silpni šviesos taškeliai išplėšia iš tamsos paskiras audinio dalis ir gęsta, jei nėra žiūrovų. Atmosfera asketiška ir kiek vaiduokliš-ka – taip įeinama į grotą, taip gali vykti įšventinimas į kokią slaptą ložę. Prie scenų pavadinimų nėra jokių ko-mentarų, juos galima išgirsti iš gido arba perskaityti kny-gelėje. Žiūrovas paliekamas vienas klausytis tylios spalvų kalbos, gėrėtis besikartojančiais ištęstų figūrų štrichais. Detalės atpažįstamos, nors kartais prireikia laiko, kad įžvelgtum personažų veidų išraišką. Išblukę vaizdai, kadaise priblokšdavę pranašiška jėga, dabar atrodo ane-miškai diskretiški. Bet iš to kai kas atsiranda – tai seno gaminio, kuris naudojamas keičiasi, bet nepraranda ver-tės, taurumas. Žvilgsnis pripranta, jaučiamės taip, tarsi bristume per tamsų vandenį.

Kaip viskas sukomponuota? Primenu, šešios ar sep-tynios dalys, kiekvieną sudaro keturiolika dviaukščių scenų, prieš kurias yra įžanga – siaura aukšta juos-ta, vaizduojanti gotikinį pastatėlį, ten sėdi didingas vyras su knyga rankoje. Pranašas? Įprasta vadinti jį Skaitytoju, tikriausiai skaitančiu Jono pranašystes. Pats Jonas yra kiekvienoje scenoje, įkurdintas maža-me lyg sargo namelyje, iš kurio stebi įvykius ir kart-kartėmis išeina, paragintas angelo. Taigi šis persona-žas pavaizduotas daugiau kaip aštuoniasdešimt kartų, ypač kad kai kur susidvejina, nes atlieka skirtingas funkcijas. Prieš ir aplink Joną vyksta apokaliptinės scenos: angelai pučia trimitus, nuplėšiami vis nauji antspaudai, ant keturių pasaulio gaivalų liejasi Dievo rūstybė; dreba miestai, įsiaudrina jūros; pasirodo Sli-binas, reikalaudamas jį garbinti, ir septyngalvė Bes-tija, karūnuota ragais; joja keturi raiteliai ant balto, ugniaspalvio, juodo ir palšo žirgų; didžioji ištvirkėlė atkeliauja, raita ant Bestijos; glorijoje sėdintis Die-vas užleidžia negandas, kad išnaikintų nenaudėlius, Keršto Kristus laiko dantyse aštrų pjautuvą, o Avi-

Jean BONDOL. Apokalipsė. Tapiserija. 1382

81K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

nėlis atgaivina žmones palaimintuoju krauju; žlunga Babilonas, apsėstas demonų...

Iš autoriaus nereikia tikėtis vis naujų sumanymų ir scenografinių sprendimų. Raktas čia paprastas: viršu-je – dangaus sfera, nužymėta debesimis, iš jų išnyra angelai arba pats Sutvėrėjas, Jono akyse besiklostan-čios situacijos perteikiamos taupiai. Angelas parodo jam naujas grėsmes, liepia jas aprašyti arba guodžia, kai seno apaštalo skruostu ritasi ašaros. Priešais aiš-kiaregį išdėstytos figūros yra regėjimų objektai. Pa-sikartojimai naivoki – daug kartų pavaizduotas sep-tyngalvis slibinas su plėvių sparnais ir Bestija su tiek pat veidų, primenančių liūto nasrus. Audinys buvo kuriamas per patį Šimtamečio karo įkarštį, todėl Žvėris primena Anglijos herbo liūtus, juo labiau kad jis ateina iš jūros. Įvykių fonas pakaitomis raudonas arba mėlynas, nusėtas smulkiais ornamentais. Kadai-se spalvos turėjo stipriausią vizualinę galią, o kartu liudijo, kad panaudoti tauriausi pigmentai. Ypač di-delį įspūdį man padarė žinia, kad „Apokalipsė“ iš-austa metodu, kai nelieka išvirkščiosios pusės, kurio-je paprastai matome siūlų raizgalynę. Čia abi pusės yra gerosios ir – o stebukle! – nuo šviesos paslėptoji pusė išsaugojo senąsias spalvas. Matome išraiškingų formų kontūrus, veidų bruožus su stipriai akcentuota mimika, tačiau tik nuotraukose, kurios čia demons-truojamos. Suprantama, tą antrąją pusę būtina apsau-goti nuo kontakto su žiūrovais, kad išvengtų blukimo ir egzistuotų visu savo puikumu. Šiuo atveju netinka metafora apie dvi pasaulio puses, iš kurių kol kas ma-tome tik išvirkščiąją, beformę ir painią.

Miestai, jūros, upės, sodai simboliškai sudėlioti iš ka-ladėlių. Mėlynas ovalas su baltu banguojančio vandens keterų rėželiu. Ant uolų auga medžiai su keliais kaligra-fiškai brūkštelėtais lapeliais arba vaisiais. Vaizdas labiau byloja subtiliomis linijomis, sutartiniais ženklais negu sudėtingomis kompozicijomis. Tam tikru atžvilgiu tai grafiškas šedevras, spalvos pasitelkiamos tik efektui pa-brėžti. Bet pasakojimas anaiptol nėra naivus. Pribloškia ugnies ir kraujo siautulys, atkakliai šaunantys į dangų fejerverkai ir raudoni srautai. Nors spalvos apibluko, kraujo purpuras ir liepsningų spindulių kaitra ženkli-

na šv. Jono regėjimą, kurį vaizdais perteikė Jeanas iš Briugės. Pasaulis liepsnoja, iš žmonių ir pabaisų žaizdų liejasi kraujas. Ir Avinėlio kraujas, kuris kaip magijoje turi sunaikinti kažką, pasinaudodamas juo pačiu, – į kraują atsakoma krauju. Vertingiausi gyvybės syvai ei-kvojami be atodairos, tačiau pasaulis surėdytas taip, o ne kitaip. Po raudonu dangumi vyksta išrinktųjų pjū-tis, raškomos pasmerktųjų vynuogės. Žvilgsnis nenori atsiplėšti nuo paveikslo, išskleisto ant vynuogienojų su sirpstančiomis kekėmis santvaros. Atmosfera, koloritas švelnėja tik ciklui baigiantis, kai išvystame į dangaus mėlynę kylančią Naująją Jeruzalę su aukso stogais, su gotikinių bažnyčių rozetėmis. Šv. Jonas išeina iš savo namelio ir susižavėjęs pamaldžiai sudeda rankas. Prie-šais jį ant vaivorykštės sėdi laiminantis Dievas, jam ant kelių ropščiasi Avinėlis. Srūva gyvybės vanduo, drėkin-damas erdvų kraštą, kur keli brandūs medžiai simboli-zuoja rojaus vešlumą.

Pabaigoje restauratoriai iškabino išgelbėtas juostas: klūpantį Joną, Angelą, paskutinės scenos kraštą, kur matome tik spalvotus šukuotinių vilnų siūlus.

Įveikus visą kelią, gera pažvelgti atgal – prislopintos spalvos, mįslingos formos pasakoja istoriją be pradžios ir be pabaigos. Nebaigtas istorijos darbas... Tekstas ir vaizdai. Kai namuose atsiversiu Apokalipsės knygą, kuri lydi mane kelyje, apims nusivylimas. Nors antraš-tė iškalbinga, tekstas nėra vaizdingas, žodžiai nenori paklusti rašančiajam. Paveikslai pasisėmė iš jų temą, bendrą idėją, bet menininkui teko pačiam sukurti ją perteikiančius vaizdus. Jis, beje, laikėsi ikonografijos tradicijų. Koks milžiniškas uždavinys teko pačiam „pir-majam“ – emaliuotojui, graveriui, freskų, miniatiūrų kūrėjui, kuris, neturėdamas jokio pavyzdžio, privalėjo įkvėptus žodžius paversti įtaigiais vaizdais. Norint juos perskaityti, reikia atitinkamai nusistatyti akis. Būta epochų, kai knyga žmonėms buvo atlapa, supranta-ma iškart. Šiandien mąstome apie sielas, kurios viską žemėje ir danguje laikė simboliais. Anžė suteikė man galimybę susitikti su dar viena būtent tokia siela. Pir-miausia vertėtų įkurdinti ją erdvėje ir laike.

Meno upė kerta miestą į „nelygias dalis“ – dešinia-jame krante atsirado priemiestis, paprastai vadinamas

82 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

Doultre, tai reiškia „kitoje pusėje“. Keliautojai panašų vietovardį aptinka Florencijoje: Oltrarno. Doultre yra baltas ir kuklus, tarsi mažas miestelis, nors turi keletą bažnyčių (iki revoliucijos jų buvo keliolika), reprezen-tuojančių dailią, specifinę miesto gotiką, vadinamą andegaviška [Anžė anksčiau vadinosi Andecavi ir buvo galų sostinė, – Red.] ar plantagenetiška [pagal karalių dinastiją Plantagenêt, – Red.]. Čia buvo pastatyta go-tikinė ligoninė sergantiems raupsais, klestėjo vienuo-lynai, ypač moterų. Platanų alėja išilgai upės prieinu parką ir buvusį vienuolyno kiemą, kurį kadaise juosė galerija. Jis susisiekia su buvusia abatija ir Šv. Jono (jis – reikšmingas miesto patronas) ligonine, kurios archi-tektūrai būdingi geriausi čionykščio stiliaus bruožai. Šiltas baltumas, lyg nušveistas restauratorių, neaukš-tas skliautas, prie perdangos kiek suapvalintos nerviū-ros… Tai ne bažnyčios nava, o ligoninės, veikusios net iki XIX a. vidurio, palata. Po 1789 m., kai naikinantis atnaujinimo įkarštis provinciją apėmė dar labiau negu Paryžių, vienuoliai buvo išvyti, teisė rūpintis ligoniais iš jų atimta. Šiandien nauja pastato paskirtis tarsi už-gydo tą žaizdą, nors niokojančių revoliucinių praradi-mų Anžė patyrė kiek mažiau už kitus.

Iš savo užmaršties ištraukiu ir garsaus XX a. daili-ninko Jeano Lurçat, tapytojo, keramiko, audėjo, tiks-liau tariant, tapiserijų projektuotojo, pavardę. Tai spal-vinga asmenybė: nuo 4-ojo dešimtmečio komunistas, po karo – kovotojas už taiką, atsišaukimų signataras, ta-čiau daugiausia dėmesio skyrė savo darbui ir meninėms idėjoms. Šiandien jam priklauso gera vidutinė vieta tarp dabarties prancūzų dailininkų. Kai Anžė buvo pastatytas „tunelis“ Jeano iš Briugės Apokalipsei, kilo mintis pado-vanoti erdvę ir Lurçat kilimams. Viduramžių šedevrą jis išvydo 1937 m. ir buvo sukrėstas – suprato, kad ši tech-nika tebėra gyva ir leidžia imtis laisvo gilesnio meno. 1959–1965 m. išaustas scenas jis pavadino „Pasaulio daina“ – tai pasakojimas apie XX a. grėsmes ir viltis.

Įeinu, nusiteikusi kiek abejingai, iš anksto nujausda-ma, kad pamatysiu branduolinio sprogimo grybą ir tai-kos balandėlį, bet greitai išsigiedriju. Prieš akis – taurių spalvų sprogimas juodame fone. Vyrauja augalinės, ypač apstu gėlių, formos, alegoriniai Zodiako gyvū-

nai. Apokalipsė išstumiama iš atminties ir drauge su Lurçat švenčiame egzistencijos, kuriai aksominis juo-dumas suteikia kosminės gelmės, džiaugsmą. Yra ir balandėlis, atsitūpęs ant žemės rutulio, nupiešto kaip antspaudas, iš kurio veržiasi augalų atžalos. Yra arka, gelbėjanti vabzdžius, skorpionus, krabus ir keisčiau-sius sutvėrimus. Yra šampano fontanas iš gėlių ir drugelių. Esama svetimų planetų ir indėniškų tote-mų… Pribloškia spalvų, ypač auksaspalvio geltonio, grožis, džiugus jų polėkis. Kiekvienoje iš dešimties ciklo dalių plokštumos išdėstytos vis kitaip. Šie au-diniai tinka ir skaitymui, t. y. nagrinėjimui iš arti, ir puošybai – gotikinė salė su jais tapo dar nuostabes-nė. Nesvarbu, kad čia nėra Jeano iš Briugės kūriniui būdingo dvasinio tirštumo, kad šventė galiausiai bai-giasi kvietimu į sodelį, kur sukaupti atsiminimai apie žemišką menininko kelionę… Ciklą gelbsti puošni forma ir brovimasis prie universalizmo, kurio pa-siekti įstengia tik menas.

Čia, į kitą Meno upės krantą, nukeliauja tik atidūs turistai. Ant baltų grindinio plokščių žaidžia vaikai. Atokvėpio atmosfera, kokios nėra ir negali būti Apo-kalipsės galerijoje, lengviau sutaiko su gyvenimu, nuo kurio, žvelgdami į pranašiškų vaizdų formas ir spalvas, valandėlę buvome atsitraukę. Kai raginu bičiulius ke-liauti į Anžė, turiu omenyje ir Šv. Jono ligoninę deši-niajame krante, Doultre, ir tapiserijas, kurios ilgai džiu-gina iš reprodukcijų, atvirlaiškių, o žirklės paverčia jas stebuklingomis miniatiūromis.

Dabar reikia pailsėti vienuolyno kieme su arkado-mis. Veja čia žalia kaip Antverpeno Avinėlio adoraci-joje, didžiulis kedras, pušis iš Alepu. Panaši vienuolyno arkada yra ir Provanso Ekse, daugybės fontanų mieste. Kur aš esu: pietuose ar šiaurėje? Esu Prancūzijoje.

Vertė Kazys USCILAzeszyty literackie, 2014, nr. 4 (128)

Apie autorę: Ewa Bieńkowska (1943) – lenkų prozininkė, eseistė, literatūros

istorikė ir vertėja, parašiusi knygų apie Friedrichą Nietzsche, Michelangelą,

Thomą Manną, Czesławą Miłoszą ir kt.

83K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

Juozas Vaičkus, tituluojamas „lietuvių dramos tėvu“, 1935 m. balandžio 6 d., grįždamas iš bendro

pažįstamo laidotuvių, savo bendrakeleiviui Antanui Valiukėnui guodėsi: „Rodos, visai esu sveikas, – kas-kart rečiau uždususiu balsu kalbėjo, – bet nieko ne-padarysi. Susinešiojęs organizmas. Gal ir gerai, kad iš visur išvarė. Kas belieka pensininkui? Jubiliejum rūpintis, – šyptelėjo, lyg skųsdamasis. – Bet į Ame-riką dar važiuosiu.“1 Iki režisieriaus „pensininko“ 50-mečio buvo likę 10 dienų. Kitą rytą jauni Vaič-kaus auklėtiniai Kauno Žaliakalnyje skubėjo į nedi-delį medinį namelį Aukštaičių gatvėje, kur glaudėsi

Gytis PAdEGIMAS

neaTsakyTi klausimai„Spąstai“ Juozui vaičkui

Vaičkus su seserimi, neseniai išplėšta iš smurtautojo vyro nagų Žemaitijoje, ir su mažamečiais jos vaikais. Nors repetuodavo ankštame kambarėlyje, visų nuo-taika buvo pakili – dirbdami sunkius darbus įvairio-se kontorose, kiekvieną laisvą valandėlę jie kantriai repetavo Knuto Hamsuno dramą „Ties karalijos anga“, skirtą mokytojo jubiliejui. Deja, nei repetici-ja, nei premjera neįvyko – 5 valandą ryto Vaičkus kritęs negyvas tikrąja to žodžio prasme. Mokiniams susirinkus į repeticiją, buvo jau pašarvotas.2

Lietuvių teatrologijos patriarchas Vytautas Ma-knys 1979 m. rašė: „Tik po staigios J. Vaičkaus mir-

Laikai ir žmonės

84 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

ties visuomenė tartum netikėtai prisiminė jo didelius nuopelnus teatrui. B. Sruoga rašė: „J. Vaičkaus nuo-pelnai mūsų teatro ir mūsų kultūros istorijai dar nėra pakankamai įvertinti.“3 Jie nėra įvertinti iki šiol, greičiau atvirkščiai – nuopelnai užmirštami, o nuo-dėmės neatleidžiamos.

2020 m. švęsime lietuvių profesionaliojo teatro šimtmetį. Be abejo, kaip paprastai kas dešimtmetį ar kas penkmetį pasirodys ir leidinys, apžvelgian-tis Kauno Nacionalinio dramos teatro nueitą kelią, pirmuosiuose puslapiuose bus paminėtas pirmasis Dramos vaidyklos spektaklis – Vaičkaus režisuotos Hermanno Sudermanno „Joninės“. Visuotinai pri-pažinta, kad spektaklis nenusisekė ir, įsikišus teatro steigėjai – Lietuvos meno kūrėjų draugijai, daugiau nebuvo rodomas. Aišku, jubiliejiniai leidiniai netu-ri aprašinėti visų mėnulio pusių – jiems svarbiau-sia parodyti paradinę, švytinčiąją. Vis dėlto manau, kad jau atėjo laikas daugybę paskirų faktų faktelių, prisipažinimų ir nutylėjimų atsiminimuose, bylo-jančiuose apie tų laikų teatrą, sudėlioti į visumą ir pripažinti labai nemalonų faktą, kad tos „Joninės“ buvo gudriai paspęsti spąstai „lietuvių dramos tė-vui“, į kuriuos jis, tiesus žemaitis, nesuprantantis di-plomatijos vingrybių, o juo labiau niekada neturėjęs laiko užkulisiniams žaidimams, lengvai pakliuvo. Šį „spąstų“ klausimą dar ketinu tyrinėti, tačiau štai ką žinau: Vaičkus mėgo ir statė skandinavus, te-atro atidarymui būtų puikiai tikęs koks Ibsenas ar Hamsunas. Ši Sudermanno pjesė silpnoka, tačiau ją primygtinai piršo Petras Vaičiūnas, tikėdamasis, kad jo žmona Teofilė gaus pagrindinį vaidmenį, kurį jau buvo vaidinusi Peterburge. Kai vaidmuo ati-teko Polei Tendžiulytei, per premjerinio spektaklio pertrauką fojė buvo išmėtytos Teofilės, atliekančios tą vaidmenį, nuotraukos, o vėliau Vaičiūnas parašė neigiamą recenziją. Premjeros išvakarėse Kastantas Glinskis Tilmanso salėje irgi parodė „Jonines“. Beje, Vengris aptiko recenzijos juodraštį, kuriame Glin-skis, pasislėpęs po slapyvardžiu, aršiai kritikuoja Vaičkaus „Joninių“ režisūrą. Ačiū Dievui, tos re-cenzijos jis neišspausdino, tačiau rašė žmonai, kad

„Vaičkus greitai bus padarytas bepročiu“. Gal kitais žodžiais, bet prasmė tokia.

Vaičkaus laikyseną negailestingai jį puolusių ko-legų atžvilgiu atskleidžia interviu, duotas JAV lietu-vių laikraščio Naujienos žurnalistui. Šiam nusistebė-jus, esą „nė karto dar neteko girdėti, kad jis pašieptų „Dzimdzi Drimdzi“, nors tas ansamblis, sudarytas daugiausia iš režisieriaus mokinių, stengdamasis sugriauti jo trupę ir paveržti žiūrovus, nesiskaitė su jokiomis priemonėmis, Vaičkus pripažino: „Aš ant jų nesakau nė žodžio, o kad jie pašiepia bei kalba, tai... aš tylėsiu ir dirbsiu savo darbą.“4

Tai buvo principinė nuostata, kaip ir aiškiai iš-reikštas noras dirbti visada savarankiškai, prisii-mant visą atsakomybę, priešingai daugelio įpročiui slėptis už kokio nors valstybinio organo ar grupės draugų. Nors retrospektyviai žiūrint, atrodo, kad di-dieji valstybės kūrimo, visų jos sričių sutvirtinimo darbai būtų vykę kur kas sėkmingiau, jei visi, turė-dami vieną tikslą, būtų surėmę pečius ir sutartinai triūsę „vardan tos Lietuvos“, tačiau arši idėjų ir jų skleidėjų kova, reikalaujanti daugybės aukų, vyks-ta ne tik politikoje. Besikuriančiame lietuvių teatre toji kova buvo dar ciniškesnė ir negailestingesnė. Pirmąja teatralų „žaidimo be taisyklių“ auka 1920-ųjų pradžioje tapo „lietuvių dramos tėvas“ (beje, kai vėliau buvo kaltinamas, esą šį titulą pats sau prisi-skyręs, Vaičkus teigė, kad po Hermano Heijermanso dramos „Du keliu“ sėkmingo pastatymo šitaip jį pa-krikštijęs Jurgis Baltrušaitis dar 1919 m.).

Vos po keleto mėnesių darbo Dramos vaidykloje 1921 m. balandžio 3 d. režisierius pastatė vieną ge-riausių savo spektaklių – Hjalmaro Bergstrømo dramą „Karen Borneman“. Tai buvo jo gulbės giesmė lietu-vių profesionaliojo teatro scenoje. Nepaisant atkaklių pastangų, daugiau niekada Vaičkui nebuvo leista net epizodiškai dirbti Valstybės teatre, kurio pirmąjį spek-taklį jis pastatė ir kurio pagrindą sudarė jo išugdyti aktoriai, tapę lietuvių teatro žvaigždėmis.

Jokiu būdu neketinu Vaičkaus paversti angelu ar demonizuoti jo priešininkų. Jis turėjo daugybę sil-pnybių, neigiamų asmeninių ir profesinių bruožų,

85K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

tačiau visose publikacijose, net ir tose, kurių autoriai akivaiz-džiai jam simpatizuoja, per-nelyg iškeliamos būtent nei-giamybės. Antai Maknys rašė: „Vaičkus nebuvo įvertintas dėl gyvenimo smulkmenų, kurios užgožė jo darbus.“5 Pro ver-tintojų akis kažkodėl praslysta keletas labai teigiamų Sruogos pateiktų vertinimų, pavyzdžiui, šis: „Juozo Vaičkaus pastatyti „Du keliai“ yra žymi, gili lietu-vių scenos pažanga. […] Vei-kalo vidaus rimtumui atitiko jo vaidinimas: visur išlaikytas vie-nas stilius, tonas, viena dvasia. Veikėjų būdai ryškūs, tipingi, drauge ansambly visiška santa-ra. Artistų tarpe žymu aiškių, stiprių talentų, jau turinčių pa-tvarios scenos praktikos.“6

„Juodojo metraštininko“ po-žiūris visada labiau intriguoja, taigi tie, kurie dėsto lietuvių te-atro istoriją arba vedžioja eks-kursantus po Teatro ir muzikos muziejaus sales, dažniausiai remiasi asmens, pasivadinusio slapyvardžiu „Ex-mormoran-do“, verdiktu iš straipsnio „Sos-tinės teatrai“, 1920 m. paskelb-to laikraštyje Lietuva: „[…] Ne be to, kad J. Vaičkus kartais nori būti „nepaprastas“ ir stebuklų daryti. Dėl to nuo Keturakio drąsiai šoka prie Ibseno. Tik gaila, kad tie žygiai pasibaigia oru-tiniu vaidinimu „nepaprastumų“: giliausi, vos ne per visą varstą paviljonai, prigriozdinti įvairių stilių ir epochų baldų (Čechovo „Trys seserys“), natūraliniai gaisrai su liepsnomis ir serkos dūmais. Visuose pa-viljono languose rokoko stiliaus (Ibseno „Šmėklos“) niekam nereikalingas ir pigus vindavimas- žonglera-

vimas aktorių į scenos palubę (Vydūno „Mūsų laimė-jimas“), nežmoniški efektai, daužant užžiebtas lem-pas scenoje („Šmėklos“), per drąsus gaisro pavojumi žaidimas užgazuotais žibintais („Mūsų laimėjimas“) ir kt. Kartais rodosi, kad J. Vaičkus kaip ir nenorėtų nešti į savo darbą balasto ir trafareto, ko matome Vil-niaus teatro studijoje, bet, nesuvokdamas savęs, kai-po kuriamosios pajėgos, būdamas nekultūringas reži-soris, nebepajėgia sukaupti kūrybos visumos ir duoti

Juozo Vaičkaus teatras JAV. Juliusz Słowacki. „Mindaugas“. 1928. Režisierius Juozas Vaičkus.

Mindaugas – Juozas Vaičkus Iš LTMKM archyvų

86 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

tai visumai sistemingos pradžios ir kūrinio gyvybės akstinų...“7

Nekreipdami dėmesio į vingrias kritiko formu-luotes, pabandykime suvokti jo pretenzijų „nekul-tūringam režisoriui“ esmę platesniame teatriniame kontekste. Eklektiškas „prigriozdinimas įvairių stilių ir epochų baldais“, aišku, peiktinas, tačiau supranta-ma, kad visa tai atsirado ne iš gero gyvenimo, o dėl skurdo, iš kurio išbristi ką tik susikūręs teatras nie-kaip neįstengė. Tie „prigriozdinimai“ nebuvo vien Vaičkaus nuodėmė – nemažai metų turėjo praeiti, kol teatre atsirado vieningu stiliumi apipavidalinti scenovaizdžiai, ką jau ir kalbėti apie meninę spek-taklio visumą. Šių dienų akimis žiūrint, „vos ne per visą varstą paviljonai“ ir „aktorių žongleravimas į scenos palubę“ rodo sąmoningas ar nesąmoningas režisieriaus pastangas įvaldyti vieną iš esminių tea-tro elementų – erdvę. O „nežmoniški efektai, daužant užžiebtas lempas scenoje“, matyt, vykę tuo metu, kai sifiliu sergantis spektaklio herojus Osvaldas prade-da akti, atrodo gana vykusi, drąsi sceninė metafora, kuri nedarytų gėdos net šiuolaikiniam teatrui. Gal anuomet aršiai užsipultos išraiškos priemonės kaip tik liudija, kad jaunas režisierius atkakliai, nors ne visada sėkmingai, bandė dramos kūrinį išversti į teatro kalbą? Juolab kad tikrai turėjo būti matęs keletą garsių sėkmės pavyzdžių – 1915–1918 m. Vaičkus studijavo vaidybą Peterburgo Imperatoriš-kojo Aleksandro teatro Vaidybos mokykloje pas Ju-rijų Jurjevą, kuris tuo metu buvo garsiųjų Vsevolo-do Mejerholdo spektaklių – Molière’o „Don Žuano“ ir Michailo Lermontovo „Maskarado“ – protagonis-tas. Abu spektakliai rėmėsi sąlyginio teatro estetika, pasižymėjo tobula stilistine išraiškos priemonių ir vaidybos manieros darna. „Maskaradas“ buvo ku-riamas kaip tik Vaičkaus studijų metais, todėl sunku patikėti, kad jis būtų nematęs repeticijų, o ir pačių spektaklių, juo labiau iš savo mokytojo negirdėjęs, kad scenos novatorius kuria toli gražu ne psicho-loginio-buitinio teatro modelį. Argi „nekultūringas režisoris“, tarp kitko, mokantis penkias kalbas, būtų galėjęs, kolegų išguitas iš teatro, dirbti Lietuvos di-

plomatiniu kurjeriu? Beje, Maskvoje jis aktualiais teatro klausimais kalbėjosi su teatro reformatoriumi Konstantinu Stanislavskiu. Žodžiai, kuriuos visame pasaulyje žinomas režisierius ir teatro pedagogas užrašė ant portreto, padovanoto Vaičkui, rodo, kad tasai pokalbis buvęs kolegiškas ir įdomus ne tik sve-čiui iš Lietuvos, nejaugi toks įspūdis būtų susidaręs, bendraujant su „Juze“ iš Žemaitijos užkampio?

Spektaklyje „Karen Borneman“ nebuvo jokių „vin-davimų-žongleravimų“, tačiau pjesė, svarstanti teolo-gijos profesoriaus dukters žurnalistės, pagimdžiusios nesantuokinį kūdikį, teisę į laisvę ir motinystę, matyt, turėjo nemenką intelektualinį antsluoksnį, tad neiš-prususi publika jos nepriėmė.8 Priešininkams sutel-kus jėgas, Vaičkus iš teatro buvo išmestas, jam neleista pastatyti spektaklio net 1924 m., kad užsidirbtų lėšų kelionei į JAV, bilietą nusipirko, lombarde užstatęs as-meninius daiktus. Didžiausią skausmą mokytojui, be abejo, suteikė jo mokinių, išskyrus Polę Tendžiulytę ir Juozą Stanulį, išdavystė, pribloškusi net Vaičkaus pašalinimo operacijoje dalyvavusį ir iš jos daugiausia laimėjusį Kastantą Glinskį, kuris laiške žmonai rašė: „Reikia būti labai žiauriam, reikia nieko nemylėti, kad galėtum džiaugtis iš kito nelaimės. O jam tai iš tikro didelė nelaimė netekti savo šalininkų...“9

Tuometis teatro direktorius Vaclovas Biržiška vė-liau prisipažino: „LMDK išrinktas pirmuoju nuolati-nio teatro direktorium, neįleidžiau Vaičkaus į teatrą. Tai kaltė ir Meno kūrėjų draugijos, kuri man davė prieš Vaičkų griežtų instrukcijų […]. Pagaliau kaltas ir pats Vaičkus, nes, nors ir turi tam tikrų gabumų teatro darbo srityj, jis yra absoliutinis kiekvieno pla-tesnio darbo dezorganizatorius ne dėl blogo noro, bet dėl būdo savybių...“10 Šitas „neįleidžiau Vaičkaus į teatrą“ pasikartojo dar du kartus. Kai 1931 m. po 7 metų, praleistų Amerikoje (2 iš jų prabėgo Holivu-de), Vaičkus grįžo į Lietuvą ir, neturėdamas nei kur, nei iš ko gyventi, prašė leidimo nors ir be atlygio statyti spektaklį Valstybės teatre, Andrius Oleka-Žilinskas, teatro šviesulys, scenos meną tarpukariu iškėlęs į aukštumas, sutiko, bet... taip paskirstė Ale-xandro Dumas pjesės „Edmundas Kynas“ repetici-

87K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

jas, kad Vaičkus tuoj pat buvo apkaltintas „dezorga-nizavimu“ ir turėjo pasitraukti. Trečias kartas turėjo būti ypač skaudus net ir visko mačiusiam žmogui – kai Vaičkus, artėjant 50-mečio jubiliejui, atėjo į savo sukurtą teatrą prašyti benefiso (tada jam tai buvo net ir išlikimo klausimas), vienas iš buvusių moki-nių pagrasino lazda, kurią, jeigu dar pasirodysiąs, žadėjo sulaužyti į savo mokytojo nugarą…

Pagrįstų klausimų dėl Vaičkaus vaidmens lietuvių teatre ir jo asmens vertinimų kilo jau seniai: „De-zorganizatorius“ ir „nekultūringas“ režisierius? […] Kodėl pagaliau LMKD nusivylė J. Vaičkumi, jam surežisavus tik vieną spektaklį – „Jonines“, ir tuojau paskyrė „pridėtinius“ režisierius K. Glinskį ir A. Vit-kauską, davusi V. Biržiškai „prieš Vaičkų griežtų ins-trukcijų“? – straipsnių apie teatrą rinkinyje klausė Antanas Vengris.11 Režisieriui atvykus į Ameriką, kur jis sugebėjo pirmąkart per visą emigracijos is-toriją sunkiausiomis sąlygomis įkurti ir ilgokai iš-laikyti repertuarinį teatrą, laikraštis Naujienos rašė: „J. Vaičkaus asmeny mes turime ne tik žymų ir ta-lentingą teatro kūrėją-auklėtoją, bet ir didelio takto žmogų, kuris moka suderinti įvairių pažiūrų ir srovių žmones į vieną kaip ir bendrą organizaciją.“12

Šią vasarą sukaks 110 metų nuo tos dienos, kai „dezorganizatorius“ Mažeikiuose surinko savo drau-gus, gimines ir pastatė pirmąjį spektaklį pagal Dviejų moterų komediją „Velnias spąstuose“, – taip prasidėjo beveik dešimtmetį trukęs „Skrajojamojo teatro“ žy-gis po Žemaitiją, o vėliau ir po visą Lietuvą. Jam nėra analogų ne tik lietuvių, bet ir gerokai platesnio regi-ono kultūroje. Maždaug 20 žmonių grupė pastatė 29 veikalus ir pusšimtyje vietovių surengė daugiau kaip 50 vaidinimų.13 Per 5 metus Amerikoje (1925–1929) Vaičkus pastatė 36 dramas, 75 lietuvių kolonijose suvaidino ne mažiau kaip 150 spektaklių.14 Rengda-masis statyti pirmą lietuvišką filmą „Kražių skerdy-nės“, režisierius aplankė 18 apskričių, perskaitė 130 paskaitų, kurių klausėsi apie 45 000 žmonių, visoje šalyje suorganizavo 60 komitetų, remiančių pastan-gas kurti lietuvišką kiną.15

Iš Lietuvos valstybės režisierius vos kelis kartus

gavo algą (bet ir ta vieną kartą direktoriaus įsaky-mu buvo užlaikyta, nes vėlavo „Karen Borneman“ premjera), prieš pat mirtį jam paskirta pensija, ku-rios ilgai prašė ir kuria nespėjo pasinaudoti, o iš tau-tiečių sulaukė tik pajuokų, patyčių, ujimo. Ir čia kyla svarbiausias klausimas – iš kur šis lietuvių teatro Si-zifas sėmėsi jėgų, kad visą gyvenimą ridentų į kalną įvairiausių savo darbų akmenį, kitų vis nuritinamą pakalnėn, neprarasdamas kantrybės, neburnodamas prieš Dievą ar žmones, ir net didžiausiame skurde išlaikydamas artistišką eleganciją, asmeninį žavesį?

Post scriptum. Šį straipsnį, skirtą režisieriaus Juo-zo Vaičkaus 130-osioms gimimo, 80-osioms mirties ir 110-osioms pirmojo spektaklio metinėms, auto-rius parašė, tikėdamasis, kad tai bus viešas jo įsipa-reigojimas parašyti knygą, kurioje bandys rasti atsa-kymus į daugelį čia iškeltų ir neiškeltų klausimų, nes apie Vaičkų ir jo kūrybą, nepaisant pavienių įdomių ir naudingų publikacijų, lietuvių teatrologai nėra pa-rengę nė menkiausios brošiūros.

1 Bronius Vaškelis. Žvilgsnis iš atokiau. Vilnius: Versus aureus. 2006, p. 97.

2 http://www.lrt.lt/mediateka/įrašas/3574/tukstantmecio akimirkos. teatro

instinktas. laisvas menininkas.j. vaickus, I dalis.

3 Vytautas Maknys. Lietuvių teatro raidos bruožai, t. II. Vilnius: Mintis.

1973, p. 38.

4 Bronius Vaškelis. Žvilgsnis iš atokiau, p. 71.

5 Vytautas Maknys. Lietuvių teatro raidos bruožai, p. 38.

6 Ten pat, p. 27.

7 Antanas Vengris. Teatro pašauktieji. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų

leidykla. 1996, p. 13–14.

8 Ten pat, p. 17.

9 Ten pat, p. 22.

10 Ten pat, p. 23.

11 Ten pat, p. 24.

12 Bronius Vaškelis. Žvilgsnis iš atokiau, p. 69.

13 Vytautas Maknys. Lietuvių teatro raidos bruožai, p. 9, 14.

14 Bronius Vaškelis. Žvilgsnis iš atokiau, p. 95.

15 Aleksandras Guobys. Lietuvių teatro mokyklos. Vilnius: Lietuvos teatro

istorijos ir tradicijų draugija. 2001, p. 77.

88 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

Žurnalas Medicina 1922–1923 m. bent šešis kar-tus rašė apie „pagarsėjusį šundaktarį“ Igną Gru-

bliauskį (kartais vadina Grubliausku). Esą šis asmuo, iš profesijos provizorius (vaistininkas), gyvenantis Raseinių apskrityje, gydydamas „bučiuoja įvairias žaizdas, ragauja ligonio seiles“. Baisėdamasi Medicina pridūrė: „Kad taip elgiantis galima pernešti ligą (ypa-čiai sifilį), tai visiems yra žinoma.“ Vėliau sužinome, kad 1922 m. lapkričio 6 d. pas jį nuėjusiam Raseinių apskrities viršininkui teko „šundaktarį“ prikelti „iš mie-gų“, nes šis „naktį lėbavęs su savo šeimininke-tarnaite“. Prieš apklausą Grubliauskis pasistiprino: „iš pradžios įtraukė į nosį gerą žiupsnį kokaino ir išgėrė apie 60 lašų opijaus.“ Paaiškino „visas žaizdas, neišskiriant sifilio, bučiuojąs ir nebijąs apsikrėsti; ir tai darąs iš artimo mei-lės“. Viršininkas įtarė provizorių esant „nepilno proto“ ir liepė ištirti jį Tauragės psichiatrijos ligoninėje. Ta-čiau Raseinių taikos teisėjas 1923 m. sausio 23 d. šią viršininko rekomendaciją atmetė ir perdavė bylą apy-gardos teismui. Remdamasis trim ekspertais, Kauno apygardos teismas pripažino, kad Grubliauskis esąs „alkoholikas, morfinistas ir kokainistas“, tačiau nėra išprotėjęs, todėl gali būti traukiamas „atsakomybėn už neteisėtą gydymą“. Dar sužinome, kad vaistininkas „buvo pristatęs vienos bolševikų įstaigos išduotą raščiu-ką, kuriame jis pavadintas provizoriumi ir bakteriolo-gu“. Tačiau, pasak „šundaktario“ brolio, „jis turįs tiktai provizoriaus padėjėjo laipsnį“.1 Sužinoti, kuo baigėsi ši

Kęstutis SKRUPSKELIS

gydyTojai ir ŠundakTariai, arba kaip kūrėme valsTybę

byla, deja, nepavyko – vėliau Medicina Grubliauskio nebeminėjo.

Ryškus politinis aspektas: šita istorija iškilo vie-šumon, vykstant rinkimų į Pirmąjį Seimą agitacijai. Oficiozas Lietuva 1922 m. rugsėjo 14 d. paskelbė ra-šinį „Ir tai dar XX amžiuje!“ Jo autorius – agronomas, liaudininkas, Steigiamojo Seimo narys Klemensas Skabeika (1884–1951), paaiškinęs, kad iš 128 pasira-šiusiųjų prašymą paleisti Grubliauskį, 98 yra beraš-čiai, piktinosi: „Kad tie visi tamsūs žmoneliai pritaria kiekvienam apgavikui […] nestebėtina; bet kad imasi ginti jį statąs save labai išauklėtu žmogumi […] va-žinėjąs po apskritį mitinguose agitatorius Vilimas, visai nesveikytina.“ Priminęs Tauragės apskrityje pa-garsėjusią Oną, gydžiusią „krienų spiritu“, rūkiusią „ilgą pypkę“, Skabeika tvirtino, kad ir dabar netrūksta „garsių Jonelių, Petrelių ir įvairių Onučių, kurie visi gydo vien liežuvio malimu, tai cukraus gabaliuku […] nes daug daug yra dar mūsų kaime tamsuolių, ku-rie tiki žavėjimais, užkalbėjimais ir įvairiems butelio gale marmalams“. Ryškiai nupieštas Grubliauskio portretas: apsitaisęs „ilga ruda sermėga“, persijuosęs „pančiu“, įsispyręs į „medines klumpes“, su užleista barzda, nesiprausęs, nesišukavęs. Apie vaistus tru-putį nusimano, nes buvęs „farmaceutas“. Tačiau jis nenormalus. Be perstojo maukia degtinę arba laižo, uosto „stipriausius nuodus, kokainu vadinamus (ko-kainas priklauso prie stipriausių narkotikų, t. y. vais-

89K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

tų, kurie svaigina žmogų)“. Kaip buvęs seminaristas, jis išnaudoja religiją: ant stalo pasistato „dievomuką“, priimdamas ligonį žegnojasi. Mėgsta bučiuoti mote-ris, jaunesnes – į lūpas, senesnes – į kaktą. Pasak au-toriaus, nors Grubliauskas kartais gydė bučiniais, „jis dažniausia vartodavo narkotinius vaistus“.

Minėtasis Vilimas – tai Adomas Vilimas-Vilimavičius (1887–po 1953), Antrojo Seimo narys, tuomet kunigas.2 Į kaltinimus jis atsakė krikščionių demokratų laikraštyje Laisvė 1922 m. spalio 8 d. Rašė, kad su Grubliauskiu lan-kė Raseinių liaudies mokyklą, gerai pažįstąs jo šeimą – tai pavyzdingi ūkininkai. Trumpai pasimokęs dvasinėse seminarijose, Grubliauskis 1914 m. „išlaikė kvotimus Maskvos universitete provisorio laipsniui“, po to spe-cializavosi bakteriologijoje ir gavo „provizoriaus bak-teriologo“ laipsnį. Karo metais tarnavo kariuomenėje, dirbo vaistinėje, karinė komisija pripažino jį felčeriu su teise gydyti. Dabar rusų profesoriai kalbina Gru-bliauskį „prie Maskvos universiteto profesoriauti bak-teriologijos srityje“. Todėl šį asmenį reikėtų pakviesti į Lietuvos universitetą, o ne siųsti į bepročių namus. Kunigas pabrėžia, kad „provizorius“ gydo ne stebu-klais, o „prirašydamas vaistus“.

Bet Vilimui svarbiausia parodyti, kad ir pats yra tapęs politinių intrigų auka. Kai baigė „politikos mokslus Pary-žiuje ir teisių mokslus Friburge“, grįžęs į Lietuvą, ėmėsi vi-suomeninio darbo, agituodamas už „Katalikų Bažnyčios ir Tėvynės reikalus“. Puikiai suprato, kad teks „pajudinti socialistų arba Žemdirbių-Pažangos lizdus, jų ramų gyve-nimą“. Ir dabar jį puola šmeižti socialistai kaip antai „Kl. Sk.“ Prisideda ir Žemdirbių-Pažangos bloko atstovai (būsimieji tautininkai) – antai jų laikraštyje Tėvynės balsas 1922 m. rugsėjo 21 d. Juozas Tumas-Vaižgan-tas suabejojo, ar kunigams apskritai derėtų dalyvauti politikoje, prisimindamas skverbimąsi į Seimą, „pa-naudojant net žmonių tamsybės prietarus“ (turimas omenyje Vilimas).

Liaudininkų leidžiamas Lietuvos ūkininkas 1922 m. spalio 8–13 (Nr. 41) irgi pabrėžė politinius to reikalo užkulisius – anonimas tvirtino, kad Vilimas gina Gru-bliauskį, nes „tamsuolių akyse gali pasirodyti dideliu vyru ir vieną antrą jų balsą tuo sumedžioti“. Taigi su-

žinojęs, kad „šundaktaris“ uždarytas į pamišėlių ligo-ninę, Vilimas bandė jį išlaisvinti, tuo tikslu siųsdamas telegramas „krikščionių demokratų galiūnams“. Seime teko aiškintis net vidaus reikalų ministrui, krikščio-niui demokratui Kazimierui Olekai (1880–1971). Pasak jo, Grubliauskis neturi teisės verstis gydyto-jo praktika, už tai ir teko patraukti jį atsakomybėn. Tačiau apskrities viršininkas, užuot tą padaręs, Gru-bliauskį, pasak ministro, „suėmė“, remdamasis trijų gydytojų rekomendacija, kad reikia „provizorių“ už-daryti į psichiatrijos ligoninę. Tai sužinojusi Vidaus reikalų ministerija, paisydama Konstitucijos, „įsakė Grubliauskui grąžinti laisvę“. Beje, trys minimi gydy-tojai yra tie patys, kurie šundaktarystės klausimą ir išjudino, nusigandę konkurencijos. Pasak ministro, Grubliauskį remiančius prašymus pasirašė beveik 500 žmonių, o laikraščiai, paskleidę apie jį neteisybę, „traukiami tieson“.3

Iš aprašymų matyti, kad pagrindinis Grubliauskio kaltintojas buvo gydytojas Kovaliauskas. Ne pačiuose Raseiniuose, bet už keleto kilometrų nuo jų, gydytojo praktika vertėsi du Kovaliauskai, abu Stasiai, atrodo, tėvas (g. 1852) ir sūnus (g. 1875). Vyresnysis, medi-ciną studijavęs Vienoje, vadinamas lietuviu, jaunes-nysis, mokęsis Maskvoje, – lenku. Raseiniuose dirbo trys gydytojai – du žydai ir viena kokių 30 metų lie-tuvė, mediciną baigusi 1921 m. Petrograde ir turinti tik laikinas teises.4 Pačiame miestelyje tuo metu gy-veno kokie 5000, o valsčiuje – beveik 8000 žmonių. Visą Raseinių apskritį, turinčią daugiau kaip 100 000 gyventojų, aptarnavo 15 gydytojų. Grubliauskis triūsė Lyduvėnuose, turinčiuose kokius 500 gyventojų, 15 km į šiaurę nuo Raseinių. Prireikus gydytojo, lyduvė-niškiai turėjo keliauti į Kelmę, esančią už 18 km, – ten dirbo vienas gydytojas lietuvis.

Pirmajame Lietuvos gydytojų suvažiavime 1921 m. rugsėjo 30 d. Vincas Tercijonas (1890–1964) pabrė-žė: „Sodiečiai, kuriems reikalinga greita medicinos pagalba, yra priversti jos ieškoti kartais už keliolikos varstų; tas prie blogų kelių labai apsunkina gydytoją ir pacientą.“5 Panašiai rašė gydytojas Bronius Sipavičius (1885 –1972), pridurdamas, kad taip atsiranda palan-

90 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

ki dirva šarlatanams: „Gydytojai yra apsigyvenę dau-giausiai centruose, o kaimuose esama vietų, iš kurių iki artimiausio gydytojo yra 30–40 kilometrų ir todėl jis piliečių beveik nepasiekiamas. Tuo tarpu žmonių sveikatą darko įvairiausiais neleistinais būdais vi-sokios rūšies felčeriai ir įvairaus plauko „gydytojai“: homeopatai ir homeopatės, šundaktariai ir šiaip pa-prastos bobutės.“6

Gydytojas, vėliau generolas, Pranas Vaiciuška (1876–1939) atkreipė dėmesį, kad gydyti kartais imasi vaistininkai. Prisiminė, kaip Veliuonos apylin-kėse 1920 m. kilus dizenterijos epidemijai, „žmonių nemaža keliaudavo į Kriūkus pas aptiekorių, iš kurio gaudavo kokį tai skiedinį ir pasitenkindavo jau tuomi, kad tasai vaistas kainuodavęs daug pigiau negu gydy-tojas, liga gi, žinoma, savo keliu ar baigdavosi, ar prie exitus privesdavo“.7

Sunkūs pokario ir Nepriklausomybės kovų metai šarlatanams turėjo būti parankūs. Per karą ir vokie-čių okupaciją žlugo įprastinė tvarka – vieni valdinin-kai, policininkai, gydytojai pateko į kariuomenę, kiti, bėgdami nuo fronto, pasitraukė į Rusiją. O patikrinti grįžtančiųjų kvalifikacijos dažnai nebuvo galimybės. Pavyzdžiui, kaip nustatyti, ar Grubliauskis Maskvoje tikrai išlaikė „kvotimus“? Ir ką reiškė bolševikų jam išduotas raštelis? Nenuostabu, kad Sveikatos depar-tamentas, 1920 m. registruodamas medicininį per-sonalą, susidūrė su dideliais sunkumais, ypač dėl felčerių: „Padavusieji prašymus leisti felčeriauti visi save vadina felčeriais, bet pažiūrėjus į jų mokslo cen-zą, toli gražu ne vienodų vaisių matyti. […] Yra net ir tokių, kurie yra išėję tik dviejų mėnesių karinius paskubintus felčerių kursus.“8

O krašto sveikatos būklė buvo prasta. 1919 m. iš dvylikos apskričių – sąrašas neišsamus – tik Marijam-polės apskrityje gimė daugiau, negu mirė. Pavyzdžiui, Kauno apskrityje gimė 3609, mirė 5176 žmonės. Pa-nevėžio – gimė 2986, mirė 4885. Siautė šiltinės, dizen-terijos, skarlatinos ir kitų ligų epidemijos. Tikriausiai apytikriais duomenimis, 1920 m. gegužės mėn. dėmė-tąja šiltine sirgo 763 asmenys, iš jų 71 mirė. Pristaty-dama tokius užkrečiamųjų (limpamųjų) ligų skaičius,

gydytoja Vanda Tumėnienė (1880–1976) apgailesta-vo: „Dėl gydytojų stokos daug ligonių serga ir miršta be gydytojo.“9 Gydytojas Vladas Kuzma (1892–1942), kalbėdamas apie didelį mirtingumą, priminė, kad prieš karą Kauno gubernijoje buvo „žymus gimusių-jų perteklius“. Tokiam išsilaikius, po šimtmečio „būtų daugiau negu dvigubas gyventojų skaičius“, t. y. dau-giau kaip 4 000 000. Jei turimi duomenys yra teisingi, tai 1912 m. Kauno gubernijoje 10 000 gyventojų teko kiek daugiau negu vienas gydytojas. Taigi santykis maždaug toks pat, koks buvo ir 1920 m. Lietuvoje.10 Išeitų, dėl didelio mirtingumo kalčiausias karas ir okupacija. Tokį požiūrį patvirtina ir gydytojo, Sei-mo nario Vlado Lašo (1892–1966) apibendrinimas: „Iš sodžiaus į sodžių, nieko neaplenkdamos, keliauja šiltinė ir kitokios limpamosios ligos. Sodžius liepsnoja alkoholiniuose savo dirbimo surogatuose. Seniau ve-neros ligų reti atsitikimai dabar virsta pasibaisėtinai paprastu reiškiniu. […] Abortų darymas virsta tokia paprasta operacija, visoki šarlatanai ir bobutės be jo-kios atodairos jąją daro […].“11

Sveikiau gyventi vis dėlto buvo galima net ir to meto sąlygomis. Tą rodo ženkliai geresnė žydų sveikatos bū-klė. Raseinių apskrityje gyveno daugiau kaip 8000 žydų, jų sveikata rūpinosi šeši gydytojai, o daugiau kaip 90 000 lietuvių teko aštuoni specialistai. Tiesa, iš tikrųjų skir-tumas kiek mažesnis, nes įskaičiuoti trys žydų gydyto-jai, kurie gyveno apskrities pakraštyje – Jurbarke, todėl aptarnavo ne vien Raseinių apskritį. Tačiau lietuvių at-silikimą rodo ir kiti duomenys. Pavyzdžiui, 1923 m. Ra-seinių apskrityje buvo dvi ligoninės – 40 lovų apskrities ligoninė, kuriai vadovavo minėta lietuvaitė, ir 20 lovų žydų ligoninė. Taigi viena lova teko maždaug 400 žydų ir maždaug 2200 lietuvių. Tais metais apskrities ligoninė-je gydėsi 1292, o žydų ligoninėje – 585 pacientai. Taigi kvalifikuotą medicinos pagalbą gavo 7 proc. apskrities žydų ir vos 1,5 proc. lietuvių.12 Tikėtina, kad žydų ligo-ninės paslaugomis pasinaudojo daugiau lietuvių, negu į apskrities ligoninę kreipėsi žydų, kurie baiminosi, gal „svetima“ ligoninė nesilaikys ritualinių reikalavimų. Tačiau, net ir turint omenyje galimą paklaidą, skirtu-mas vis tiek labai didelis.

91K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

Kodėl lietuviai taip menkai, net jei lygintume ne su Vakarų Europa, bet su kitais krašto gyventojais, naudojosi mokslinės medicinos laimėjimais? Daug kas kaltino gyventojų tamsumą. Pavyzdžiui, Kauno medicinos draugija, išklausiusi pranešimą apie „pro-vizorių“ Grubliauskį, apgailestaudama, kad Lietuvoje įvairūs „psichopatai ir šundaktariai“ turi pasisekimą net tarp išsilavinusių žmonių, nutarė: geriausias vais-tas prieš tokius reiškinius yra kultūros kėlimas.13 Ki-tas nepalankus veiksnys – lietuvių išsisklaidymas po kaimus, o antai dauguma žydų susitelkę miestuose ir miesteliuose. To meto spauda daug rašė ir apie prastą medicinos paslaugų organizavimą. Sipavičiaus teigi-mu, sveikatos reikalams išleidžiama daug, bet gau-nama mažai, yra „20 labai blogų apskrities bei miesto ligoninių“. Todėl atsiranda „daugybė įvairių šundak-tarių ir įvairių rūšių felčerių, nenusimanančių žmonių gydyme ir tik traukiančių iš piliečių nelaimės sunkiai uždirbtus pinigus“. Jo skaičiavimais, Lietuvą tinkamai aptarnautų trys stambesnės apygardos ligoninės (po 200 lovų), 25 apskrities (po 100 lovų) ir 40 kaimo (po 25 lovas), iš viso 4100 lovų. Taigi 500–600 asmenų tektų viena lova.14 Galima pridurti, kad iki 1922 m. pabaigos Sipavičius dirbo Raseinių apskrityje ir kad 1927 m. Seimas priėmė jo parengtą „Kaimo gyvento-jų sveikatos reikalams rūpinti“ įstatymą.

Pirmasis visuotinis Lietuvos gydytojų suvažiavi-mas, turėjęs įvykti 1920 m., dėl kovų ir epidemijų susirinko tik 1921 m. rugsėjo 29–spalio 2 d. Buvo mokslinių referatų, bet kalbėta ir apie medicinos pas-laugų organizavimą. Imperijos apleistame, okupaci-jos ir Nepriklausomybės kovų nuniokotame krašte reikėjo daug ką pradėti iš naujo. Svarstyta, kartais rusiškai, ar gydymas turėtų būti nemokamas, ar or-ganizuojamas iš centro, ar per savivaldybes, ar aps-krityse reikalingi mokyklų gydytojai. Petras Avižonis (1875–1939), būsimasis Medicinos fakulteto dekanas, argumentavo, kad reikia steigti ne Sveikatos ministe-riją, bet savarankišką Sveikatos departamentą. Pasak jo, ministerija būtų per daug politizuota: „Sveikatos reikalų tvarkytojas, jei jis bus ministeris, prigulės nuo politinės konjunktūros šalyje, prigulės nuo partijų ki-

virčų ir intrigų […] Vieną kartą bus žiūrima, ar jis pildo katalikiškąsias praktikas, kitą kartą […] ar jis tiki Marksu, o gal vėl kitą kartą, ar jis tiki Leninu.“15 Galima pridurti, kad Grubliauskio atvejis – akivaiz-dus medicinos politizavimo pavyzdys.

Suvažiavime nesvarstyta, kaip nustatyti medicinos personalo kvalifikaciją, kad gydytojai, felčeriai, aku-šerės, vaistininkai būtų atskirti nuo šundaktarių ir bobučių. Šis klausimas buvo nebeaktualus, nes įsta-tymą, apibrėžiantį gydytojų praktikos teises, Seimas priėmė 1921 m. sausio 14 d. Šiek tiek supaprastinant galima sakyti, kad praktikos teisės pripažintos vi-siems, kurie iki 1917 m. lapkričio 1 d. atitiko carinės Rusijos reikalavimus, buvo baigę kokio nors Rusijos universiteto Medicinos fakultetą arba išlaikę valsty-binius egzaminus. Šio reikalavimo neatitinkantiems, tačiau turintiems medicininį išsilavinimą leista laiky-ti egzaminus. Ne Lietuvos piliečių atžvilgiu remtasi pariteto principu, praktikos teises pripažįstant pilie-čiams tik tų valstybių, kurios atitinkamas teises pri-pažino Lietuvos piliečiams. Beje, daug Lietuvos žydų gydytojų gavo tik laikinas teises, nes nemokėjo susi-kalbėti valstybine kalba.16

Gydytojų kvalifikacijos klausimas, atrodo, be di-desnių ginčų buvo išspręstas maždaug taip, kaip siūlė Petras Avižonis. Tai nenuostabu, nes jis dalyvavo pa-tariamuoju balsu Steigiamojo Seimo Sveikatos pako-misės posėdžiuose.17 Avižonis aiškino, kad kuriama valstybė privalo rūpintis ne vien politine laisve, bet ir gyventojų sveikata. Jau 1919 m. pabaigoje jis rašė: „Statydami nepriklausomos valstybės rūmą, privalo-me žiūrėti, kad jame Lietuvos piliečiams būtų laisva, šviesu ir sveika gyventi.“ Pabrėžęs, kad „milicininkų kančiai“ iš savųjų rankų būtų daug skaudesni negu iš svetimųjų, kaip bus nejauku, jeigu „cenzūra gesins kiekvieną ryškesnį dvasios žiburį“, baigė rašinį tokiais žodžiais: „Ir labai bus liūdna, kai nepriklausomos Lie-tuvos piliečiai […] dūlinės žlibi nuo trachomos, dusu-lingi nuo džiovos, įdubusiomis nosimis nuo sifilio.“ Iš jo žodžių sklinda gili ir, manau, autentiška, tėvynės meilė – atsikratę svetimųjų valdžios, kurdami nepri-klausomą valstybę, galime ir privalome savo patri-

92 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

otizmą paliudyti darbais. Jeigu norime, kad „mūsų vaikai gimę augtų, o ne mirtų […] kad užaugę turėtų stiprią krūtinę, geras akis ir tvirtus narius […] jei no-rime, kad Lietuva būtų stipri, sveika ir galinga, turime patys imtis sveikatos reikalais rūpintis […].“18

Prieš gydytojų registraciją griežtai pasisakė Ado-mas Jakštas-Dambrauskas, remdamasis bendru lais-vės reikalavimu. Jis priminė vokiečių okupaciją, savo „daugiau neg problematišku mokslu“ pasipūtusius gydytojus, garsiuosius Ob Osto priverstinius „Entlau-sungus“ [utėlių naikinimus], „visuotinus […] raupų skiepijimus ir kitką“. Tiek Rusija caro laikais, tiek Lie-tuvos valstybė dabar teikia gydytojams privilegijas, „apsaugo jų korporacijos teises specialiais valstybiniais įstatais“. Tačiau daug kur kitur – dėl Amerikos Jakš-tas klydo – gydytojai nėra valstybės globojami. Lietu-voje gydytojai irgi turėtų „sudaryti visai laisvą profe-siją šalia daugelio kitų panašių“. Tačiau, apgailestavo Jakštas, vis dar veikia rusiški įstatymai ir gydytojai yra valstybės privilegijuojami. Piktinosi, kaip netei-singai pasielgta su Šėtos parapijoje gyvenančia ponia Daugėliene, kuri, būdama gailestingoji sesuo, slaugo ligonius nuo jaunų dienų, o kai Pagirių klebonas Al-binas Alseika įtaisė ligoninę, tapo jos vedėja. Žmonės ėjo pas Daugėlienę, nes artimiausi gydytojai buvo „už 30 varstų“. Beturčius ji gydė veltui, o iš kitų ėmė už-mokestį tik maisto produktais. Bet kažkas įskundė, kad nesanti „įtraukta gydytojų korporacijai“. Milici-ninkai atvyko atimti jos vaistų, bet dvaro kumečiai pasipriešino, todėl pareigūnai 16 žmonių nusivarė į Kėdainius, iš kur jie dar nėra sugrįžę.19

Neturėdami duomenų, gailestingosios sesers pas-laugų kokybės negalime nustatyti, tačiau tikėtina, kad ji nebuvo apgavikė. Juo labiau kad mokslinė me-dicina anuo metu buvo netoli tepažengusi. Gabesnis žmogus, po ranka turėdamas šiek tiek medicininės literatūros, per keletą darbo metų galėjo sukaupti ži-nių ne mažiau už diplomuotą gydytoją. Kad ir kaip būtų buvę, Kauno gydytojai piktokai atkirto Jakštui: „Straipsnio autorius neturi elementinio supratimo apie tikrą visuomenės sveikatos saugojimą.“20 Galima pridurti, kad jis iš tikrųjų daug ko nesuprato – pa-

vyzdžiui, pasipiktinosi vokiečių okupacinės valdžios pastangomis naikinti utėles ir skiepyti gyventojus.

Kad gydytojų teisių klausimas nesukėlė didesnių ginčų, rodo Lietuvos medikų norą atsiriboti nuo to, kas jiems nesuprantama. Lengviau gydyti vien vais-tais ar operacijomis. Kai įsivelia psichiatrija, siūlanti „sielos“ ligas gydyti ne vaistais, bet psichoterapijos metodais, padėtis komplikuojasi. Tauragės psichi-atrijos ligoninės, tuo metu vienintelės Lietuvoje, vedėjas Juozas Blažys (1890–1939) rašė, kad karo sąlygomis medicinos naujovės Lietuvą pasiekdavo retai. Didelė psichiatrijos ligoninė caro laikais vei-kė prie Vilniaus, taigi dabar atsidūrė lenkų rankose. Ligoninę Tauragėje įsteigė vokiečiai 1916 m., joje yra tik 100 vietų, o Lietuvai reikėtų kokių 500. Joje neįrengtas tualetas, naudojamasi „išeinamaisiais ki-birais“. Daug psichikos ligonių „laikomi kaime: tam-sioje su užkaltais langais kamaroje pririšti prie lovos arba, neturėdami globos, šlaistosi po žmones ir elge-tauja“. Jų priežiūrą tiek namie, tiek ligoninėse regu-liuojančių įstatymų nėra. Nors Blažys užsimena apie „užsiėmimo terapiją“, Tauragėje, atrodo, dažniausiai gydyta vaistais.21 Apie Freudą ir Jungą žinota ma-žai. Blažys rašo, kad Amerikoje paranoją „bandoma gydyti psichoanalizės pagrindu ir kai kurie Jung’o ir Freud’o šalininkai skelbia gerų įvykių“, tačiau pagrin-dinis jo dėmesys nukreiptas į fiziologines psichikos sutrikimų priežastis.22

Kai XIX a. pabaigoje gydytojų registracijos klau-simas iškilo Amerikoje, filosofas Williamas Jamesas, pagal išsilavinimą fiziologas ir gydytojas, argumen-tavo, kad tradiciniai gydytojai, reikalaudami valsty-binių leidimų, paprasčiausiai gina savo verslą nuo konkurentų – „moralinių“ gydytojų. Šių spektras la-bai platus, apimantis ir hipnozę, ir Freudo psichoana-lizę, ir įvairias religija grindžiamas terapijas. Bendras bruožas yra tai, kad gydoma ne vaistais, o žodžiais, skverbiantis į ligonio pasąmonę arba kaip nors kitaip koreguojant jo galvoseną ir nuotaiką. Jamesas kėlė ir bendro pobūdžio filosofinius klausimus – kokiu atžvilgiu mediciną galima laikyti mokslu, kokie yra priežastiniai ryšiai tarp psichikos ir fiziologijos. Jo

93K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

supratimu, atsiradusios naujos terapijos rūšys reika-lauja kur kas platesnės gydymo sampratos. O gydy-tojų registracija, privilegijuojanti tradicinį gydymą, naujus terapijos būdus kriminalizuotų, nebent jų im-tųsi gydytojai, turintys praktikos teisę.23

Lietuvoje su tokiomis problemomis nebuvo susi-durta. Tarkime, Jakštas nė negalėjo jų kelti, o gy-dytojai, manau, vengė jų todėl, kad rėmėsi siaura gydymo samprata. Spėčiau, nemažai prisidėjo ir tai, kad įsigalėjo redukcinis XIX a. materializmas, tei-giantis, esą žmogaus jausmai, galvosena, nuotaikos yra viso labo fiziologinių procesų aidas. Vadinasi, pagydžius kūną, visa kita susitvarko savaime, todėl „moralinis“ gydymas nėra nei reikalingas, nei gali-mas. Jamesas kovojo su būtent tokiu požiūriu. Šiaip ar taip, Lietuvoje įstatymas, reguliuojantis gydytojo teises, privilegijavo gydymą vaistais ir operacijomis. Visi, kurie be valstybės leidimo ėmė užmokestį už gydymą, turėjo būti traukiami baudžiamojon atsa-komybėn pagal atitinkamą kodekso straipsnį. Kaip matėme, net Grubliauskio gynėjai sutiko – reikia jį nubausti už tai, kad gydė ir ėmė atlyginimą, ne-turėdamas tam teisės. Niekas iš jų netvirtino, kad „provizoriaus“ metodai turi terapinę vertę, kad re-liginiai elementai – žegnojimasis ir „dievomukos“ – teigiamai veikia dvasinę paciento būklę, todėl laiky-tini efektyvia gydymo priemone. Jie paprasčiausiai aiškino, kad Grubliauskis visada gydo vaistais, apie kuriuos pakankamai nusimano. Beje, būta ir užuo-minų, esą gydytojai, kaltindami „šundaktarį“, tiesiog stengėsi susidoroti su konkurentu.

Tęsinys kitame numeryje

1 Medicina. 1922 m. rugsėjis–spalis, nr. 9–10, p. 516; 1923 m. birželis–lie-

pa, nr. 6–7, p. 374.

2 Atrodo, kunigystę Vilimas metė. 1926 m. jis leido ir redagavo savaitraštį

Raseinių balsas, o 1931 m. – Alytaus dzyvą. Jo karjera sudėtinga. 1926

m. balandžio 29 d. Rytas paskelbė, kad Vilimas išmetamas iš Krikščionių

demokratų partijos, o šis atšovė, kad partijai niekada nepriklausė, Seime

atstovavo Lietuvos darbo federacijai (Raseinių balsas, 1926 m. gegužės

6 d.). Kai Vidutinių ir mažųjų ūkininkų vienybės sąraše kandidatavo į Tre-

čiąjį Seimą, bažnyčiose buvo skaitomas arkivyskupo Juozapo Skvirecko

laiškas, kad Vilimas neturįs Bažnyčios leidimo dalyvauti politikoje (Rasei-

nių balsas, 1926 m. gegužės 6 d.). Savo autobiografiją Vilimas paskelbė

Raseinių balse 1926 m. kovo 18 d.

3 Lietuva. 1922 m. spalio 7 d.

4 Medicina. 1922 m. rugsėjis–spalis, nr. 9–10 (priedas), p. 7, 8, 14.

5 Vincas Tercijonas. Sveikatos apsaugos organizavimo reikalu. Medicina.

1921 m. lapkritis, nr. 11, p. 369–378.

6 Bronius Sipavičius. Medicinos pagalbos kraštui teikimas. Medicina. 1923

m. birželis–liepa, nr. 6–7, p. 272–275.

7 Pranas Vaiciuška. Felčerių ir vaistinių vargai, o gydytojų rūpesniai. Medi-

cina. 1923 m. birželis–liepa, nr. 6–7, p. 270–272.

8 Medicina. 1920 m. birželis, nr. 2, p. 58.

9 Medicina. 1920 m. liepa, nr. 3, p. 95–96.

10 Vladas Kuzma. Iš sanitarinės statistikos prieš karą. Medicina. 1920 m.

liepa, nr. 3, p. 73–76.

11 Vladas Lašas. Gydytojų suvažiavimui besiartinant. Medicina. 1920 m.

birželis, nr. 2, p. 43–46.

12 Medicina. 1923 m. kovas–balandis, nr. 3–4, p. 81 (priedas); 1924 m.

birželis–liepa, nr. 6–7, p. 548–549.

13 Medicina. 1922 m. lapkritis–gruodis, nr. 11–12, p. 572–573.

14 Bronius Sipavičius. Medicina. 1923 m., nr. 6–7, p. 272–275. Ligoninių

skaičių jis, atrodo, sumažino. Jų buvo beveik 30, žr. Medicina. 1920 m.

gegužė, nr. 1, p. 31.

15 Suvažiavimo protokolas. Medicina. 1921 m. spalis, nr. 10, p. 314–334.

16 Juozas Meškauskas. Lietuvos medicinos istorija (Pasaulio lietuvių

gydytojų sąjunga, 1987), p. 340–342; Kęstutis Skrupskelis. Galime šį tą

nudirbti. Naujasis židinys. 2014, nr. 2, p. 33–45.

17 Petras Avižonis. Apie suteikimą gydytojams medicinos praktikos teisių

Lietuvoje. Medicina. 1920 m. rugpjūtis, nr. 4, p. 119–121.

18 Petras Avižonis. Savivaldybė ir sveikatos reikalai. Sietynas. 1919 m.

lapkritis, nr. 1–2, p. 12–14.

19 Adomas Jakštas-Dambrauskas. Gydytojai ir valstybė. Draugija. 1920 m.

rugsėjis–spalis, nr. 9–10, p. 404–407.

20 Medicina. 1920 m. gruodis, nr. 8, p. 240.

21 Juozas Blažys. Psichiatrinės pagalbos Lietuvoje klausimu. Medicina.

1922 m. lapkritis–gruodis, nr. 11–12, p. 545–555.

22 Juozas Blažys. Karo laiko psichiatrijos apžvalga. Medicina. 1920 m. liepa,

nr. 3, p. 65–73.

23 William James. Essays, Comments, and Reviews. Cambridge: Harvard

University Press. 1987.

94 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

Noras sunkiomis gyvenimo akimirkomis gauti tie-sioginę žinutę iš dievų, susijusią su artimiausia, o

gal ir tolimesne ateitimi, yra senas kaip pasaulis. Tą žino-damas, Kremliaus orakulas net keturias valandas guviai promyval mozgi rosijanam, vis pasakodamas apie netru-kus suklestėsiančią Novorosiją. Tie pamaldžiai klausėsi, ką kalba jų dievas tėvas, nepaisydami negausios opozi-cijos nedrąsių replikų, kad toks aiškiaregys – graikiškai mantis, lotyniškai vates – yra apsėstasis, politinis ligonis, visais atžvilgiais beprotis, jau išmestas net iš G8. Priminė, esą net senovės Romoje krikščionys dažnai atsisakydavo smilkyti auką sudievintam imperatoriui.

Ne sutor supra crepidam – „tegul kurpius vertina tik sandalus“, o ne valstybinės svarbos dalykus, kurių išaiškinimas priklauso išimtinai vyriausiam pagal ran-gą haruspikui, – atšovė opozicionierių vadui Navalnui asmeniniai orakulo parankiniai. Nors išprususiems žmonėms jau I amžiuje prieš Kristų haruspicina, t. y. ateities spėjimas pagal paaukoto gyvulio kepenis, at-rodė įtartinas užsiėmimas, bet šiandieninis Kremliaus caras sumaniai tą praktiką atgaivino – pagal atmuštas oponentų kepenis ypač lengva apskaičiuoti, kiek truks paskutinė jo, samoduro, kadencija.

Kad sustiprintų haruspiko pranašysčių įtaigumą, di-zaineris Leonidas Aleksejevas по стойке смирно pristatė drabužių liniją „Rusijos armija“. Vladimiras Pavlovas, Vo-entorg vadovas, patikino, kad militaristinių spalvų ir formų kostiumai „atiduoda pagarbą Krymo pavasariui“. Putinas Raudonasai vyriškai apsalo, gėrėdamasis podiumu в ногу žygiuojančiais žaliūkais, ant kurių mundurų buvo užra-šyta вежлив – mat Rusijos specialiųjų operacijų pajėgos, kurios dėvi uniformas be atpažinimo ženklų ir kariauja

* Socíetas leonina – draugystė su liūtu (kai vienam atitenka viskas, kas

pelninga, o kitam – kas nuostolinga, ar netgi dar blogiau…).

taikos metu, yra gavusios kodinį pavadinimą вежливые люди („mandagūs žmonės“). Su tokiu mandagumo vizitu Putinas Raudonasai grasina užsukti ir į Pribaltiką, kad arti-mojo užsienio gyventojus pamokytų gražių manierų, o šie pradėtų masiškiau draugauti su Novorosijos liūtu. Daug ko šiuo atžvilgiu galima pasimokyti iš laukinės gamtos, antai mokslininkai nustatė, kad esama dramblių, kurie sueities tikslais persekioja raganosių pateles. Jeigu šios atsižvelgtų į teisėtą dramblio norą, lytinių ir geopolitinių problemų kil-tų gerokai mažiau. Tą bando užsispyrėliams tugodumams išaiškinti ir viena lietuvių sekspertė, nuotoliniu būdu bai-gusi politikos mokslus pačioje Maskvoje, netoli Liūto var-tų, liaudies vadinamų tiesiog Kremliumi, pas asmenį, arti-mą oligarchų oligarchui, haruspikų haruspikui, liūtų liūtui (pavardė redakcijai, o ir visam pasauliui, žinoma).

Tokių politinių bakchanalijų – absoliučiai slapto kulto, per kurį ne tik lengvai ištvirkaujama, bet ir daromi sunkūs nusikaltimai, fone lietuvių pasispardymai ir pasikandžioji-mai visiškai nublanksta. Apskritai slystama pataikūnišku-mo pusėn. Kai per Auksinių svogūnų teikimo ceremoniją svajonių (tiesa, senstelėjęs) jaunikis Marijonas, giedoda-mas apie vilniečių meilę kauniečiams, galima sakyti, su rože dantyse prisigretino prie svajonių mero Visvaldo, žongliruojančio stebuklingomis krabų lazdelėmis, supra-tau, kad tai galo pabaiga. Jau kadaise Horacijus mokė: kad ir ką piltum į nešvarų indą, vis tiek viskas prarūgsta. Taip ir atsitiko – kauniečiai vilniečiams atsimokėjo ta pačia mo-neta, t. y. absoliučiai dviveidiška meile. Televizijos bokš-to rekonstrukcijos konkursui jie įžūliai pristatė projektą „Vilniaus TV bokštas be cenzūros“, siūlydami nutvieksti jį vaivorykštės spalvomis ir turėdami omenyje anaiptol ne kokią nors vaivorykštinę koaliciją…

tiesiai iš narvo su liūtuKrescencija ŠURKUtĖ

Visai nejuokingi skaitiniai

lietuvos šalies žmonių padavimai. CXXXii

socíeTas leonina*

95K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

kultūros barai2015. 4 (604)DOMAINS OF CULTURETHE MONTHLY JOURNAL OF CULTURE AND ARTeditor-in-chief Laima KANOPKIENĖeditorial address: Latako st. 3. 01125 Vilnius. LithuaniaE-mail: kulturosbarai@takas.lt

sUmmARIEs

Researching the Past and the Present We Are Designing Future. Sacredness, Architecture and the Built Environment. A conversation with architect thomas Barrie. the field of architecture is vast and complex that it is very difficult to apply categorize, thus we should be very careful while making prescriptions of architecture and the built environment, moreover so that there is abundance of attempts to overcome the cynicism of poststruc-turalism and offer more human ways of how to deal with human built environment. well-known American architect and researcher into sacred architecture reflects upon contemporary urban and architectural milieu while responding to the questions of Almantas Samalavičius (page 2).

Albertas LAMAUSKAS. Dictatorship of Contemporary Liberalism and Crea-tion of the Environment. despite various troubles, the creation of the en-vironment should become free. First of all dictatorship of one-sided inte-rests should be given up. A new understanding of creating environments should come into being and it should be related to the understanding of its duty and responsibility to society, claims the author (page 7).

Andrius VALUtA. Between Legal Populism and Contrabanda Politics. A reply to the article by Alfonsas Vaišvila published in july/August, 2014. Vaišvila criticizes the Constitutional court, claiming that is is expanding the limits of its competence, that it acts according to political whims and ignores legal basis. the author of the article mentioned above provides his own rules on how the Constitution should be explained. this seems to be highly selective and the priciple of „unity of rights and duties“ is outdated thus it looks like as if the author has lost his way between legal populism and contrabanda politics (page 16).

Redas dIRŽyS. Poison of Art, Sources of Aesthetical Racism. the author attempts to provoke a public discussion about this inconvenient issue (page 27).

Anelė dVILINSKAItĖ. About exhibition “Movements” of Jūratė Stauskaitė in Titanikas Gallery. the critic analizes recent tendencies in her art (page 31).

Auridas GAjAUSKAS. Natural Right to Commit Mistake. A review of two exhibitions - Filters by Valdas Ozarinskas and windows by dainius trum-pis. Ozarinskas’s exhibition was held in Antanas Mončys Museum in Pa-langa and trumpis’s - in Pamėnkalnis gallery in Vilnius (page 33).

Vaidas jAUNIŠKIS. National Theater Challenges the Nation. to turn back to the past is not only possible but inevitable, especially after the Squ-are of Heroes was staged by Krystian Lupa. this play also completes the terms of office of both present leaders of the National drama theater - Martynas Budraitis and Audronis Liuga (page 37).

Almantas SAMALAVIČIUS. „My biggest and in fact the only wish is hope for Lithuanians to discover Lithuania...“ In memoriam Romualdas OZOLAS, philosopher, politician and social activist. Romualdas Ozolas has played an essential role in Lithuania‘s road to independece. One of the leaders of Sa-jūdis, deputy prime minister of the first Lithuanian government after the independence and eventually a parliament member he finally left politics remaining socially active, founding new public bodies, editing an impor-tant bi-annual journal and documenting Lithuania‘s postindependence decades in some two dozens of books, yet he will be remember not only as conscientious politician, but also as social thinker, who was also one of the first managing editors of Kultūros barai back in the seventies... (page 44).

Kristina StANČIENĖ. Plan of Rima Blažytė. Review of an exhibition Sur-rounded by wednesday (page 47).

justinas VAtIEKūNAS. The Collection. Artist‘s Essay (page 49).

Argentinian Tango - Entertainment of Meditation? Agnieška juzefovič interviews teacher of social tango yoann Morello who lives in Vilnius and teaches how one should dance it. the gifted teacher explains why it is closer to meditation than entertainment (page 51).

Patrice PAVIS. What Does Globalization Provides and What Does It Chan-ge Irreversibly? the author discusses economical and aesthetic impact of globalization on theaters (page 57).

Astrida PEtRAItytĖ. Underground, or Shelter. Excerpt from a book in pro-gress titled Kaunas’ Hooligan. In memoriam Algirdas Patackas (page 65).

Odeta ŽUKAUSKIENĖ. To Take Photos in a Museum - A New Form of Cul-tural Activity? Intensive visual life changes human actions as well as understanding of creative work. this is inevitable. thus Lithuanian mu-seums that do not allow taking photos in their premises should rethink this policy. It is strange that while people bring hundreds of photos from the museums of foreign countries they are not allowed to take photos in the museums while at home. this strange policy does not make local museums any more popular (page 70).

Ewa BIEńKOwSKA. Angers With a View of Apocalypse. travel essay (page 77).

Gytis PAdEGIMAS. Questions That Have not Been Answered. this essay is dedicated to several anniversaries of theater director juozas Vaičkus and some of his seminal productions and will eventually take a larger form of a book, moreover so that it turns out we know so little about this important theater dirtector who was born on hundred thirty years ago (page 83).

Kęstutis SKRUPSKELIS. Medical Doctors and Specialists of Whichcraft or How We Were Building our State. the first years after ww I were very hard: during the German occupation most medical doctors, policemen and municipal officers left the country and movei into Russia and it was almost impossible to evaluate the qualifications of those who returned after the war. the law gave preference to those who performed opera-tions and used medical drugs, while those individuals who performed paid medical treatment without being licensed were persecuted by the state (page 88).

Krescencija ŠURKUtĖ. Socíetas leonina. Ironical essay on Lithuania‘s cul-tural and political life (page 94).

96 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 4

Bronislovas KUZMICKASFrom a distance (En) (Lt)Postmodern identity in an increasingly postmodern realitywhy is it that, 25 years after independence, the attachment that Lithu-anian citizens once felt to their country has weakened considerably? Because postmodernist self-consciousness prefers regional identity to state identity? Bronislovas Kuzmickas reports

Sajay SAMUEL, Almantas SAMALAVIČIUSNotes from a technoscape (En) (Lt)A conversation with Sajay Samuelwhy is it that those in power cannot think outside the categories of eco-nomics and techno-science when faced with the spectre of widespread joblessness and natural disasters caused by an excessive reliance on techno-science? Sajay Samuel says it‘s time to stop and reflect.

warren KARLENZIG, Almantas SAMALAVIČIUSWinds of urban change (En) (Lt)A conversation with warren KarlenzigFrom the rewilding of London‘s Upper Lea Valley to performance indicator software to manage 663 of China‘s largest cities, warren Karlenzig knows more than most about urban sustainability projects. yet he‘s never been as daunted as now by the unfathomable scale of today‘s cities.

Richard HEINBERG, Almantas SAMALAVIČIUSBoom or bust time for critical thinking? (En) (Lt)A conversation with Richard HeinbergFollowing the massive bailouts, stimulus spending and quantitative eas-ing of recent years, everyone breathed a sigh of relief and went back to sleep, says Richard Heinberg. But the coming global energy crisis will likely provide the jolt that wakes everyone up again.

Arthur w HUNt III, Almantas SAMALAVIČIUSTechnology and consumership (En) (Lt)A conversation with Arthur w. Hunt IIItoday‘s media, combined with the latest portable devices, have pushed serious public discourse into the background and hauled triviality to the fore, according to media theorist Arthur w Hunt. And the jeffersonian no-tion of citizenship has given way to modern consumership.

Antanas ŠILEIKALong ago and far away: Big stories from small countries (En) (Lt)Baltic stories in a global contextwhat’s different about a place is what’s interesting, writes Canadian novelist Antanas Sileika. A proposition that raises all manner of difficulties, as well as presenting unique opportunities, when writing fiction based on Baltic history aimed at a North American audience.

tomas KAVALIAUSKAS, tatiana ZHURZHENKOPost-Orange Ukraine: Lost years? (En) (Lt)A conversation with tatiana ZhurzhenkoIn an interview conducted before Euromaidan commenced, tatiana Zhur-zhenko discusses the intricacies of regional tensions surrounding Ukraine, taking into consideration questions of memory, language and a putative civic, liberal Ukrainian nationalism.

Giedrius SUBACIUS The death of a language (En) (Lt)It is often said that every two weeks a language dies. But the statement belies a complex reality, in which languages are transformed, replaced or simply vanish along with their users. Giedrius Subacius on the fate of the Lithuanian language, among others.

Some Kultūros barai articles and translations in eurozine (www.eurozine.com):

KULTŪROS BARAI Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas

www.eurozine.com

Svarbiausi straipsniai apie Europos kultūrą ir politiką

Eurozine yra internetinis žurnalas, skelbiantis esė, straipsnius ir

interviu svarbiausiomis mūsų laikų temomis.

Europos kultūros žurnalai pasiekiami pirštų galiukais

Eurozine yra svarbiausių Europos kultūros žurnalų tinklas. Jis

jungia ir remia daugiau nei 100 žurnalų – savo partnerių bei

asocijuotų leidinių ir institucijų iš visos Europos.

Nauja transnacionalinė viešoji erdvė

Skelbdamas geriausius žurnalų – partnerių straipsnius įvairiomis

kalbomis, Eurozine atveria naują viešąją erdvę transnacionali-

niam bendravimui ir diskusijoms.

Geriausi straipsniai iš visos Europos

Spaudė akcinė bendrovė Spauda, www.spauda.comLaisvės pr. 60, 05120 Vilniustiražas 2800 egz.

Kaina – 4,99 Lt / 1,45 Eur

SRtR fondas 2015 m. Kultūros barų projektui

„Bendrieji kultūros tyrimai“ vykdyti skyrė

76 000 eurų finansinę paramą

Problemos ir idėjos, Rūpesčiai ir lūkesčiai, Kūryba ir kūrėjai (iš dalies), Laikai ir žmonės