KŪRYBINIŲ DARBŲ KATALOGAS

KAUNO TAUTINĖS KULTŪROS CENTRAS,2016

Iš respublikinio projekto „Giminėsmedis-2016“ nuostatų

• Organizatoriai kviečia projekto dalyvius -vaikus, jaunuolius ir jų šeimos narius -patyrinėti Prezidento Kazio Griniaus giminėsistoriją ir geneologiją, tapti šeimosmetraštininkais, regioninio, istorinio irkultūrinio savitumo saugotojais, tarpukarioLietuvos istorijos tyrinėtojais, nes šeima –maža bendruomenė, valstybės pagrindas, josistorijos pamatas, tik šeimoje išmokstamabendravimo, vienas kito branginimo ir kalbos.

• Organizatoriai kviečia projekto dalyvius -vaikus, jaunuolius ir jų šeimos narius -patyrinėti Prezidento Kazio Griniaus giminėsistoriją ir geneologiją, tapti šeimosmetraštininkais, regioninio, istorinio irkultūrinio savitumo saugotojais, tarpukarioLietuvos istorijos tyrinėtojais, nes šeima –maža bendruomenė, valstybės pagrindas, josistorijos pamatas, tik šeimoje išmokstamabendravimo, vienas kito branginimo ir kalbos.

Kazys Grinius rašė:• „Giliai tikiu Lietuvių Tautos amžinybe. Aš nepalenkiamai

įsitikinęs Lietuvių Tautos gyvata, jei ką savo gyvenimenaudingo padariau, tai daugiausia pasitikėdamas savąjaTauta ir atsidėjimu saviesiems tikslams. Kaip VincasKudirka dirbo be jokių sąlygų su dideliausiupasiaukojimu, taip ir aš stengiausi visą gyvenimą atliktisavąsias pareigas, negalvodamas, ar aš būsiu pagirtas, arpapeiktas, nukentėsiu ar kokią naudą turėsiu.Pasiaukojimas ir meilė siekimams nulemdavo darborezultatus. Be šito jokia kova negali būti laimėta. Kviečiulietuvius daugiau aukotis dorų tikslų besiekiant ir ypačLietuvai laisvę bekovojant. Noriu, kad šiuo atveju manotautiečiai, o ypač jaunuomenė, daugiau rizikuotų irdidesniu entuziazmu kovotų“.

• „Giliai tikiu Lietuvių Tautos amžinybe. Aš nepalenkiamaiįsitikinęs Lietuvių Tautos gyvata, jei ką savo gyvenimenaudingo padariau, tai daugiausia pasitikėdamas savąjaTauta ir atsidėjimu saviesiems tikslams. Kaip VincasKudirka dirbo be jokių sąlygų su dideliausiupasiaukojimu, taip ir aš stengiausi visą gyvenimą atliktisavąsias pareigas, negalvodamas, ar aš būsiu pagirtas, arpapeiktas, nukentėsiu ar kokią naudą turėsiu.Pasiaukojimas ir meilė siekimams nulemdavo darborezultatus. Be šito jokia kova negali būti laimėta. Kviečiulietuvius daugiau aukotis dorų tikslų besiekiant ir ypačLietuvai laisvę bekovojant. Noriu, kad šiuo atveju manotautiečiai, o ypač jaunuomenė, daugiau rizikuotų irdidesniu entuziazmu kovotų“.

K.Grinius, Mano testamentas iš A. Eidintas, Kazys Grinius, Vilnius, 1993.

Giminės medis

• Nubraižyti, nupiešti ar kitomis meninėmistechnikomis atlikti ir pateikti savo šeimosgenealoginį medį, kuriame reikėtų pažymėtišeimos narių gimimo, mirties, vedybų datas,gimimo ir gyvenimo vietą (rajonas, miestas,kaimas).

• Nubraižyti, nupiešti ar kitomis meninėmistechnikomis atlikti ir pateikti savo šeimosgenealoginį medį, kuriame reikėtų pažymėtišeimos narių gimimo, mirties, vedybų datas,gimimo ir gyvenimo vietą (rajonas, miestas,kaimas).

Šeimos relikvija

• Fotografuoti šeimos, giminės nariamspriklausiusius daiktus, tapusius šeimosrelikvijomis, užrašyti jų istoriją, paaiškinti,kodėl šie daiktai yra branginami šeimoje.

• Fotografuoti šeimos, giminės nariamspriklausiusius daiktus, tapusius šeimosrelikvijomis, užrašyti jų istoriją, paaiškinti,kodėl šie daiktai yra branginami šeimoje.

Dalyvauja

• Martynas Balčius

• Jokūbas Setkauskas

• Kamilė Kamantauskaitė

• Rugilė Alkovikaitė

• Agota Riklikaitė

• Nojus Kruopaitis

• Gabija Stasiulevičiūtė

• Akvilė Sėlenytė

• Rūta Marija Dumbliauskaitė

• Kotryna Vaicekauskaitė

• Gabrielė Simanauskaitė

• Kristupas Aranauskas

• Kajus Jasiulionis

• Rusnė Jackevičiūtė

• Ieva Kvederaitė

• Agnė Rakauskaitė

• Dominykas Verza

• Martynas Balčius

• Jokūbas Setkauskas

• Kamilė Kamantauskaitė

• Rugilė Alkovikaitė

• Agota Riklikaitė

• Nojus Kruopaitis

• Gabija Stasiulevičiūtė

• Akvilė Sėlenytė

• Rūta Marija Dumbliauskaitė

• Kotryna Vaicekauskaitė

• Gabrielė Simanauskaitė

• Kristupas Aranauskas

• Kajus Jasiulionis

• Rusnė Jackevičiūtė

• Ieva Kvederaitė

• Agnė Rakauskaitė

• Dominykas Verza

Kristupas Aranauskas, 7 m.Kauno Tado Ivanausko progimnazijaMokytoja Dalia Kudžmaitienė

Mūsų šeimos relikvija yra arklių ganymo botagas. Šisbotagas priklausė mano proseleliui – Vladui Kairiui (gim.1926 m.), šiuo metu priklauso mano senučiui Vladui Kairiui(gim. 1950 m.). Labai tikiuosi, kad ateityje priklausys man.

1951 metais Vladas Kairys, mano prosenelis, kartu sušeima buvo ištremtas į Sibirą (Krasnojarsko kraštas,Šaripovo rajonas, Gledin kaimas). Ten sutiktas draugas-medžiotojas, su kuriuo kartu medžiodavo, padovanojo šįbotagą. Arklių ganymo botagas pagamintas iš karvės odos(taip manoma), maždaug prieš 65 – 70 metų. Su šiuobotagu prosenelis ganydavo arklių kaimenes, kuriosebūdavo nuo 30 iki 50 arklių. Prosenelis turėjo arklį,kaštoninės spalvos, vardu Priviet su kuriuo ir ganydavoarklių kaimenes, varydavo juos naktigonei ar prie upės įgirdyklas pagirdyti. Jis raitas jodavo ir su šiuo botaguragindavo kitus arklius, kad jie neatsiliktų ar nenuklystų.Taip pat turėdavo ir šautuvą, nes naktimis arklių bandaspuldinėdavo vilkai. Teko ne vieną vilką proseneliui irnušauti. Arkliai taip pat gindavosi nuo vilkų. Vos tikpajusdavo kad vilkai šalia jie sunerimdavo, žvengdavo,kumelės į ratą suvarydavo kumeliukus ir pasiruošdavoužpakalinėmis kanapomis juos apginti.

Mūsų šeimos relikvija yra arklių ganymo botagas. Šisbotagas priklausė mano proseleliui – Vladui Kairiui (gim.1926 m.), šiuo metu priklauso mano senučiui Vladui Kairiui(gim. 1950 m.). Labai tikiuosi, kad ateityje priklausys man.

1951 metais Vladas Kairys, mano prosenelis, kartu sušeima buvo ištremtas į Sibirą (Krasnojarsko kraštas,Šaripovo rajonas, Gledin kaimas). Ten sutiktas draugas-medžiotojas, su kuriuo kartu medžiodavo, padovanojo šįbotagą. Arklių ganymo botagas pagamintas iš karvės odos(taip manoma), maždaug prieš 65 – 70 metų. Su šiuobotagu prosenelis ganydavo arklių kaimenes, kuriosebūdavo nuo 30 iki 50 arklių. Prosenelis turėjo arklį,kaštoninės spalvos, vardu Priviet su kuriuo ir ganydavoarklių kaimenes, varydavo juos naktigonei ar prie upės įgirdyklas pagirdyti. Jis raitas jodavo ir su šiuo botaguragindavo kitus arklius, kad jie neatsiliktų ar nenuklystų.Taip pat turėdavo ir šautuvą, nes naktimis arklių bandaspuldinėdavo vilkai. Teko ne vieną vilką proseneliui irnušauti. Arkliai taip pat gindavosi nuo vilkų. Vos tikpajusdavo kad vilkai šalia jie sunerimdavo, žvengdavo,kumelės į ratą suvarydavo kumeliukus ir pasiruošdavoužpakalinėmis kanapomis juos apginti.

Rusnė Jackevičiūtė, 8 m.Kauno tautinės centrasMokytoja Rolanda Mikalauskienė

KOČĖTUVĖ

Mano proproseneliai gyveno priePabradės. 20 a. pradžioje pro-prosenelis išdrožė kočėtuvę, kuriosrankeną papuošė drožinėtaisornamentais. O mano proprosenelė irvėliau prosenelė ją naudojolygindamos staltieses, lovatieses,patalynę. Dabar kočėtuve niekasnelygina. Ji saugojama, kaip proseneliųprisiminimas.

KOČĖTUVĖ

Mano proproseneliai gyveno priePabradės. 20 a. pradžioje pro-prosenelis išdrožė kočėtuvę, kuriosrankeną papuošė drožinėtaisornamentais. O mano proprosenelė irvėliau prosenelė ją naudojolygindamos staltieses, lovatieses,patalynę. Dabar kočėtuve niekasnelygina. Ji saugojama, kaip proseneliųprisiminimas.

Ieva Kvederaitė, 8 m.Kauno “Šilo” pradinė mokyklaMokytoja RolandaMikalauskienė

SVIESTAMUŠĖ

Šią sviestamušę naudojo manoprosenelė, kuri gyveno Šiaulių rajone.20 amžiaus pradžioje, kaimegyvenantys žmonės savo ūkiuose,maistą gaminosi patys. Kepė duoną,gamino varškę, sūrį, sviestą. Dabarsviestamušė nenaudojama, ji saugomakaip prisiminimas.

SVIESTAMUŠĖ

Šią sviestamušę naudojo manoprosenelė, kuri gyveno Šiaulių rajone.20 amžiaus pradžioje, kaimegyvenantys žmonės savo ūkiuose,maistą gaminosi patys. Kepė duoną,gamino varškę, sūrį, sviestą. Dabarsviestamušė nenaudojama, ji saugomakaip prisiminimas.

Kajus Jasiulionis, 8 m.Kauno Žaliakalnio progimnazijaMokytoja Audronė Misiukonienė

Sofijos Kowalskos garbės raštasTai garbės raštas išduotas 1903m. liepos23d. Sofijai Kowalskai. Raštą išdavėOmsko vyskupijos Nikolajevo parapijinėmokykla už gerus pasiekimus moksle,mokyklos baigimo proga.Sofija Kowalska gimė 1891m. gegužės22d. Sibire, Semipalatinske. Ji Varšuvosgrafienės Annos Bojarskos ir miestiečioLeono Kowalski dukra. Sofija Sibire dirbogydytoja mokykloje. Kalbėjo lenkų,lietuvių, rusų, prancūzų kalbomis.1921m. su vyru, dukra Zabele bei sūnumiLeonu grįžo į Lietuvą. Gyveno Krakiųvalsčiuje, Šilainių kaime. Dirbo akušere.1925m. rugsėjo 21d. gimė dukra Irena –Kajaus prosenelė. Sofija mirė 1973m.gruodžio 11d. Kaune. Palaidota Romainiųkapinėse.

Sofijos Kowalskos garbės raštasTai garbės raštas išduotas 1903m. liepos23d. Sofijai Kowalskai. Raštą išdavėOmsko vyskupijos Nikolajevo parapijinėmokykla už gerus pasiekimus moksle,mokyklos baigimo proga.Sofija Kowalska gimė 1891m. gegužės22d. Sibire, Semipalatinske. Ji Varšuvosgrafienės Annos Bojarskos ir miestiečioLeono Kowalski dukra. Sofija Sibire dirbogydytoja mokykloje. Kalbėjo lenkų,lietuvių, rusų, prancūzų kalbomis.1921m. su vyru, dukra Zabele bei sūnumiLeonu grįžo į Lietuvą. Gyveno Krakiųvalsčiuje, Šilainių kaime. Dirbo akušere.1925m. rugsėjo 21d. gimė dukra Irena –Kajaus prosenelė. Sofija mirė 1973m.gruodžio 11d. Kaune. Palaidota Romainiųkapinėse.

Choro nuotrauka. Sofija KowalskaSibire 1907 m.

(pirmoje eilėje, antra iš dešinės)

Rūta Marija Dumbliauskaitė,13 m.Kauno šv. Kazimiero progimnazijamokytojos Audronė Bartninkienė,Daiva Jakučionienė

Labai džiaugiuosi turėdama galimybępristatyti šeimos relikviją –maldaknygę. Ši maža knygelė mūsųšeimoje yra nuo 1926 metų, t. y. josišleidimo metų. Ji priklausė manoproprosenelei Irenai. Tai mano tėčioprosenelė. Kaip prisimena artimieji,senolė buvo šviesus žmogus, mokėjoskaityti ir rašyti, labai religinga.Mūsų, Dumbliauskų, šeimai ji svarbidėl to, kad ji yra seniausia relikvija,primenanti mums visiems brangųžmogų – prosenelę Ireną. Šimaldaknygė ant mūsų stalo padedamaKūčių vakarą. Ji perduodama iš kartosį kartą.

Labai džiaugiuosi turėdama galimybępristatyti šeimos relikviją –maldaknygę. Ši maža knygelė mūsųšeimoje yra nuo 1926 metų, t. y. josišleidimo metų. Ji priklausė manoproprosenelei Irenai. Tai mano tėčioprosenelė. Kaip prisimena artimieji,senolė buvo šviesus žmogus, mokėjoskaityti ir rašyti, labai religinga.Mūsų, Dumbliauskų, šeimai ji svarbidėl to, kad ji yra seniausia relikvija,primenanti mums visiems brangųžmogų – prosenelę Ireną. Šimaldaknygė ant mūsų stalo padedamaKūčių vakarą. Ji perduodama iš kartosį kartą.

Agnė Rakauskaitė, 11 m.Kauno jaunųjų turistų centrasMokytoja Dalina Galskienė

Aš esu Agnė. Man 11 metų. Šį pavasarį priėmiauPirmają Komuniją. Tai buvo graži šventė visaišeimai, po kurios močiutė su mama perdavė manšeimos relikviją-seną maldaknygę. Manome, kad jiišleista 1879 metais. Ją paveldėjome iš močiutėssenelių, gyvenusių Kauno rajone Brūžės kaime.Mano proprosenelis buvo vienas iš trijų brolių,kurie pirmieji pastatė namus šiame kaime. Jie buvožvejai sėlininkai.

Juos aplankęs kunigas ir padovanojo šiąmaldaknygę. Tais laikais šeimos labai vertino irsaugojo maldaknyges, išleistas ne rusiškomisraidėmis. Mano propromočiutė ją saugojo kupare(skrynioje), kurią irgi turime. Joje mama ir ašsaugojame savo brangiausią turtą-žaislus. Omaldaknygę tikiuosi išsaugoti ir savo vaikams.

Aš esu Agnė. Man 11 metų. Šį pavasarį priėmiauPirmają Komuniją. Tai buvo graži šventė visaišeimai, po kurios močiutė su mama perdavė manšeimos relikviją-seną maldaknygę. Manome, kad jiišleista 1879 metais. Ją paveldėjome iš močiutėssenelių, gyvenusių Kauno rajone Brūžės kaime.Mano proprosenelis buvo vienas iš trijų brolių,kurie pirmieji pastatė namus šiame kaime. Jie buvožvejai sėlininkai.

Juos aplankęs kunigas ir padovanojo šiąmaldaknygę. Tais laikais šeimos labai vertino irsaugojo maldaknyges, išleistas ne rusiškomisraidėmis. Mano propromočiutė ją saugojo kupare(skrynioje), kurią irgi turime. Joje mama ir ašsaugojame savo brangiausią turtą-žaislus. Omaldaknygę tikiuosi išsaugoti ir savo vaikams.

Gabija Stasiulevičiūtė, 11 m.Vilkaviškio r. Gižų Kazimiero Baršauskomokykla-daugiafunkcis centras,Mokytoja Virginija Armanavičienė

Mano proprosenelio laiškas, parašytas NijolėRugieniūtė - Paliūnienė, 1941-04-01

Vilkaviškio r., Dabravolio k.

Proprosenelio paliktus daiktus - relikvijas mūsųgiminė pasidalino ir saugo, brangina. Mūsų šeimaįsipareigojo saugoti proprosenelio laišką.

Kamilė Kamantauskaitė , 11 m.Kauno Martyno Mažvydopagrindinė mokyklaMokytoja Irena Kaklauskienė

Vieną vasaros dieną nuvažiavusi pas savo močiutę Ireną, kuri gyveno Ringaudų kaime, Kaunorajone, nutariau užlipti ant aukšto ir pasižiūrėti, kas gi ten yra. Užlipusi pamačiau seną skrynią.Kai ją atidariau, radau įvairiausių žurnalų, knygų ir taip visokiausių daiktų. Mane sudomino keliosknygos (aš labai mėgstu skaityti). Jos buvo visos pageltusios, apiplėšytais viršeliais. Kaiatverčiau, pamačiau, jog tai labai senos, galbūt vertingos knygos. Viena iš jų buvo išleista net1908 m. „Pelkės“ – tai apysaka iš lietuvių darbininkų gyvenimo Amerikoje, išversta Kazio Puidos.Išleista inžinierio V. Bielskio lėšomis. Kita - „Didysis rogių kelias“, išleista 1941 m. Ją parašėKnud Rasmussen, o į lietuvių kalbą išvertė A. Venclova. Knygoje pasakojama apie kelionę perneištirtas arktinės Amerikos sritis. Dar viena knyga, kuri mane patraukė, buvo Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“, išleista 1946m. Nuo tada mane labai domina senos knygos, aš jas gerbiu.Gal pradėsiu ir kolekcionuoti...

Martynas Balčius, 11 m.Kauno Martyno Mažvydopagrindinė mokyklaMokytoja Irena Kaklauskienė

Mano senelis Henrikas Balčius, gimęs 1933lapkričio 11d. Šiauliuose, papasakojo, kaip mūsųnamuose atsirado senas IV skyriaus vadovėlis„Aušrelė“. Kai jis 1941-1951 m.m. mokėsi AdomoMickevičiaus IX mokykloje, labai mėgo skaitytiknygas, todėl gan dažnai užsukdavo į mokyklosbiblioteką. Joje dirbo nuostabi darbuotoja Marytė.Ji mielai seneliui patardavo, kokią knygą išsirinkti,ir pagelbėdavo, jei iškildavo kokių nors klausimų.Senelis buvo labai geras mokinys, todėlbibliotekininkė ir padovanojo šį vadovėlį seneliui.Jam tai buvo pati maloniausia dovana ir todėlsenelis šį vadovėlį labai brangina, saugo, o manduoda pavartyti tik kai pats sėdi šalia. Darpasakojo, jog iš šito vadovėlio mokėsi ir manotėtis. Taigi ši knygelė yra mūsų šeimos relikvija,menanti sunkų senelio gyvenimą.

Mano senelis Henrikas Balčius, gimęs 1933lapkričio 11d. Šiauliuose, papasakojo, kaip mūsųnamuose atsirado senas IV skyriaus vadovėlis„Aušrelė“. Kai jis 1941-1951 m.m. mokėsi AdomoMickevičiaus IX mokykloje, labai mėgo skaitytiknygas, todėl gan dažnai užsukdavo į mokyklosbiblioteką. Joje dirbo nuostabi darbuotoja Marytė.Ji mielai seneliui patardavo, kokią knygą išsirinkti,ir pagelbėdavo, jei iškildavo kokių nors klausimų.Senelis buvo labai geras mokinys, todėlbibliotekininkė ir padovanojo šį vadovėlį seneliui.Jam tai buvo pati maloniausia dovana ir todėlsenelis šį vadovėlį labai brangina, saugo, o manduoda pavartyti tik kai pats sėdi šalia. Darpasakojo, jog iš šito vadovėlio mokėsi ir manotėtis. Taigi ši knygelė yra mūsų šeimos relikvija,menanti sunkų senelio gyvenimą.

Rugilė Alkovikaitė, 11 m.Kauno Martyno Mažvydopagrindinė mokyklaMokytoja Irena Kaklauskienė

1905 m. vyko mano promočiutės Apolonijoskrikštynos. Senelis pasakojo, kadpropromočiutė, kai laukėsi vaikelio, nuėjogydytis dantų. Tais laikais tai buvo ganbrangus malonumas. Gydytojas matydamas,kad pacientė labai bijo, papasakojo apiešventąją Apoloniją – dantų gydytojų globėją.Šis pasakojimas propromočiutei labai patiko,todėl ji nusprendė gimusią dukrelę pavadintiApolonija. O jos geras draugas padovanojopromočiutei Apolonijai šį paveikslą, kad jisvisada saugotų visus šeimos narius nuo visųligų, ne tik nuo dantų skausmo. Deja, neipaveikslo dailininko, nei nutapymo metųnežinome.

1905 m. vyko mano promočiutės Apolonijoskrikštynos. Senelis pasakojo, kadpropromočiutė, kai laukėsi vaikelio, nuėjogydytis dantų. Tais laikais tai buvo ganbrangus malonumas. Gydytojas matydamas,kad pacientė labai bijo, papasakojo apiešventąją Apoloniją – dantų gydytojų globėją.Šis pasakojimas propromočiutei labai patiko,todėl ji nusprendė gimusią dukrelę pavadintiApolonija. O jos geras draugas padovanojopromočiutei Apolonijai šį paveikslą, kad jisvisada saugotų visus šeimos narius nuo visųligų, ne tik nuo dantų skausmo. Deja, neipaveikslo dailininko, nei nutapymo metųnežinome.

Beatričė Džiaugytė, 14 m.Kauno šv. Kazimiero progimnazijamokytojos Audronė Bartninkienė,Daiva Jakučionienė

Šis paveikslas mano šeimos relikvija. Tai mano močiutės, Aleksandros Malakauskaitės Saldienės, rankų darbokūrinys. Ji laimingai gyveno Skuodo r., Kriaunų k., kol neprasidėjo masiniai žmonių trėmimai į Sibirą. Ją,atskirai nuo šeimos, 1940 m. ištremė į Sibirą, į Vorkutos lagerį. Sibire lietuviai močiutės paprašė būti KGBagente, bet ji nesutiko ir už tai ją pasodino į kalėjimą. Ten kalėjo 10 m. Išgyventi pragarą jai padėjo kūryba. Išįvairiausių skudurų, aprangos detalių, paklodžių močiutė traukydavo siūlus ir įvairias atraižėles. Būtent iš jųišsiuvinėjo šį brangų mums visiems paveikslą. Močiutė ten susirado savo gyvenimo meilę, mano senelį. Jiesusilaukė dviejų mergaičių - mano tetų. 1959 m. seneliai kartu su dviem dukrelėm grįžo į Lietuvą. Močiutė mirė1999 m. rugsėjo 11 d. Šis paveikslas dabar mūsų namuose, kuris primena mums ne tik šviesios atmintiesmočiutę, bet ir jos įaustą gyvenimo tarpsnį.

Nojus Kruopaitis, 11 m.Kauno jaunųjų turistų centrasMokytoja Dalina Galskienė

Mano senelių namuose yra likę nemažai senovinių daiktų. Kočėlą ir rumbę audiniams lyginti manoprosenelei Onai Kruopaitienei padarė jos vyras Juozas. Susideda iš dviejų dalių: apvalaus pagalio -kočėlo ir plokščios, rantuotos lentelės - rumbės. Močiutė pasakojo, kad tik su jais galėdavo geraiišlyginti išskalbtas lovatieses, paklodes, rankšluosčius, užvalkalus.

Be šio „lygintuvo“ dar yra nemažai prosenelio drožinėtų ir padarytų daiktų - šaukštai, kubilėlisduonai minkyti, suolelis, kopėčios, mažytė kėdutė, gelda. Mažytė kėdutė man labai patinka, aš antjos mėgstu sėdėti, o mažas būdamas pasilipdavau, kad pasiekčiau kriauklę. Mėgstu apžiūrinėti irkitus senovinius daiktus: žarijų lygintuvą, verpimo ratelį, vežimo ratą, kubilą kopūstams raugti,skrynią.

Prosenelių daiktai yra saugomi mano senelių namuose, nes jie primena jų tėvus, senelius, jųsunkią buitį. Man sunku įsivaizduoti, kad dabar mama galėtų taip lyginti, bet stengsiuosi išsaugotidaiktus kaip šeimos relikvijas.

Rumbė ir kočėlas, pagamintiapie 1942 m. mano prosenelio,Pavirangių kaime, Plokščiųapylinkė, Šakių rajonas

Mano senelių namuose yra likę nemažai senovinių daiktų. Kočėlą ir rumbę audiniams lyginti manoprosenelei Onai Kruopaitienei padarė jos vyras Juozas. Susideda iš dviejų dalių: apvalaus pagalio -kočėlo ir plokščios, rantuotos lentelės - rumbės. Močiutė pasakojo, kad tik su jais galėdavo geraiišlyginti išskalbtas lovatieses, paklodes, rankšluosčius, užvalkalus.

Be šio „lygintuvo“ dar yra nemažai prosenelio drožinėtų ir padarytų daiktų - šaukštai, kubilėlisduonai minkyti, suolelis, kopėčios, mažytė kėdutė, gelda. Mažytė kėdutė man labai patinka, aš antjos mėgstu sėdėti, o mažas būdamas pasilipdavau, kad pasiekčiau kriauklę. Mėgstu apžiūrinėti irkitus senovinius daiktus: žarijų lygintuvą, verpimo ratelį, vežimo ratą, kubilą kopūstams raugti,skrynią.

Prosenelių daiktai yra saugomi mano senelių namuose, nes jie primena jų tėvus, senelius, jųsunkią buitį. Man sunku įsivaizduoti, kad dabar mama galėtų taip lyginti, bet stengsiuosi išsaugotidaiktus kaip šeimos relikvijas.

Agota Riklikaitė, 11 m.Kauno Martyno Mažvydopagrindinė mokyklaMokytoja Irena Kaklauskienė

Mano prosenelė Irina Ivanova labai mėgo siūti.Visada svajojo apie siuvimo mašiną. Ir vienąkartą, tai buvo apie 1930 metus, jos krikšto tėtis išVokietijos parvežė ir padovanojo siuvimo mašiną„SINGER“, pagamintą 1925m.Prosenelė buvo be galo laiminga ir labai jąbrangino. Vėliau ši siuvimo mašina atiteko manomočiutei Verai Krylovai, kuri taip pat buvo puikisiuvėja. Dabar šia mašina siuva ir mano mamaOlga Riklikienė (Krylova).Mūsų šeimoje ši siuvimo mašina labaibranginama, prižiūrima, gal todėl ir dabarpuikiausiai siuva.

Mano prosenelė Irina Ivanova labai mėgo siūti.Visada svajojo apie siuvimo mašiną. Ir vienąkartą, tai buvo apie 1930 metus, jos krikšto tėtis išVokietijos parvežė ir padovanojo siuvimo mašiną„SINGER“, pagamintą 1925m.Prosenelė buvo be galo laiminga ir labai jąbrangino. Vėliau ši siuvimo mašina atiteko manomočiutei Verai Krylovai, kuri taip pat buvo puikisiuvėja. Dabar šia mašina siuva ir mano mamaOlga Riklikienė (Krylova).Mūsų šeimoje ši siuvimo mašina labaibranginama, prižiūrima, gal todėl ir dabarpuikiausiai siuva.

Dominykas Verza, 11 m.Kauno Martyno Mažvydopagrindinė mokyklaMokytoja Irena Kaklauskienė

Fotoaparatas

Mano senelis Juozas Verza, gimęs 1953 ir gyvenęs Dusetų miestelyje, papasakojo, kaip vieną kartą nuėjęspas savo geriausią draugą Praną ir pamatęs įdomų daiktą – fotoaparatą, pagamintą apie 1920m. Draugassakė, jog šį fotoaparatą jo tėčiui iš Maskvos parvežė kaimynas Petras. Kiek pinigėlių sumokėjo, nepamena.Tėtis nelabai mėgo fotografuoti, o ir nuotraukoms daryti pinigų neturėjo, todėl ilgą laiką fotoaparatas gulėjospintoje ir dulkėjo. Kai Pranas paūgėjo, susidomėjo fotografija. Fotografuoti pasiūlė ir mano seneliui Juozui.Nuo tada abu drauge fotografavo ir darė įvairias nuotraukas. Kai draugas mirė, kaip palikimą šį fotoaparatąpaliko mano seneliui. Dabar šis fotoaparatas tapo mūsų šeimos relikvija, nes primena praėjusius laikus.

Fotoaparatas

Jokūbas Setkauskas, 11 m.Kauno Martyno Mažvydopagrindinė mokyklaMokytoja Irena Kaklauskienė

Mūsų svetainėje, pačioje garbingiausioje vietoje, stovimolinis suvenyras-židinukas, kuris saugo mūsų šeimojemeilę, ramybę ir taiką. Jį 1999 rugsėjo 25 d. mano tėveliųBirutės ir Rolando Setkauskų vestuvių proga padovanojomano seneliai: Valentinas Setkauskas su JūrateStratkauskaite-Setkauskiene bei Antanas Januškevičius irGoda Keršyte-Januškevičienė. Kai mano tėveliai sugalvojotuoktis, seneliai ilgai mąstė, kokį daiktą padovanoti, kad jisliktų visam gyvenimui. Taigi vieną kartą vaikščiojo po turgų irant stalelio pamatė labai įdomų daiktą-židinuką. Jis buvo ganpaprastas, nulipdytas iš molio, bet kažkoks užburiantis,paslaptingas ir gan įdomus. Todėl seneliai nieko ilgainegalvodami ėmė jį ir nupirko bei padovanojo tėveliamsvestuvių proga. Gal todėl mūsų šeimoje visada ramu ir gera.

Mūsų svetainėje, pačioje garbingiausioje vietoje, stovimolinis suvenyras-židinukas, kuris saugo mūsų šeimojemeilę, ramybę ir taiką. Jį 1999 rugsėjo 25 d. mano tėveliųBirutės ir Rolando Setkauskų vestuvių proga padovanojomano seneliai: Valentinas Setkauskas su JūrateStratkauskaite-Setkauskiene bei Antanas Januškevičius irGoda Keršyte-Januškevičienė. Kai mano tėveliai sugalvojotuoktis, seneliai ilgai mąstė, kokį daiktą padovanoti, kad jisliktų visam gyvenimui. Taigi vieną kartą vaikščiojo po turgų irant stalelio pamatė labai įdomų daiktą-židinuką. Jis buvo ganpaprastas, nulipdytas iš molio, bet kažkoks užburiantis,paslaptingas ir gan įdomus. Todėl seneliai nieko ilgainegalvodami ėmė jį ir nupirko bei padovanojo tėveliamsvestuvių proga. Gal todėl mūsų šeimoje visada ramu ir gera.

Gabrielė Simanauskaitė, 18 m.Kauno “Aušros” gimnazijaMokytoja Liūda Varnienė

Šventa Marijos statulėlė.Kaip ir daugeliui, mūsų šeimai, Marija(Jėzaus motina) asocijuojasi sunežemiškomis jėgomis, pagalba beiberibe meile.Ši kukliai atrodanti statulėlė sergsti irgloboja mano šeimą net nuo 1866 metų!

Ši pašventinta Marijos statulėlė (ikona) yra labai brangi mano šeimai, nes jungia ne vieną kartą. Ją beveik prieš150 metų gavo dovanų mano prosenelės mama Adelė ir nuo tada ji saugoja mano šeimą ir namus.Taigi pirmiausia ši ikona saugojo mano prosenelės Uršulės namus (ji statulėlę gavo iš savo mamos Adelės kaippalikimą), prosenelė žavėjosi šia nuostabaus grožio ikona, todėl kaip jos atminimą, ji paliko šią statulėlę ir savovaikams, t.y. mano seneliams Marijai ir Juozui. Nuo tada statulėlė keliauja iš kartos į kartą.Ši relikvija mane kažkuo traukė ir žavėjo dar vaikystėje, kai aplankydavau senelius. Nekartą mačiau kaip močiutėMarija žiūrėdama į šią taip pat Marijos statulėlę kalbėdavo poterius, jai ji buvo labai brangi. Relikvija buvopadedama aukštai ant lentynos, kad jos nepasiekčiau ir nenumesčiau, todėl tekdavo žiūrėti iš apačios. Puikiaiprisimenu, kai mano senelis Juozas prieš mirtį (tuo metu buvau vos 7 metų) man pavedė saugoti šią statulėlę,tada ir suvokiau šios statulėlės vertę ir tikiu, kad ji saugo mano artimuosius.Jau 11 metų ji stovi mano kambaryje man primindama jau išėjusius ir esamus artimuosius. Esu įsitikinus, kad taine tik paprasta statulėlė, bet labai brangi relikvija mano šeimai, kuri keliaus iš kartos į kartą dar daug daug metųir kuri gelbės ir padės visiems, kurie į ją kreipsis su malda!

Šventa Marijos statulėlė.Kaip ir daugeliui, mūsų šeimai, Marija(Jėzaus motina) asocijuojasi sunežemiškomis jėgomis, pagalba beiberibe meile.Ši kukliai atrodanti statulėlė sergsti irgloboja mano šeimą net nuo 1866 metų!

Kotryna Vaicekauskaitė, 18 m.Kauno “Aušros” gimnazijaMokytoja Liūda Varnienė

Tikriausiai kiekvienas savo šeimoje turi relikviją, kurią be galomyli, vertina, saugo ir perduoda iš kartos į kartą. Tai dalykas, įkurį pažiūrėjus, šeimos nariams, greičiausiai kyla emocijųlavina. Dažnai stabtelėjus ir pažiūrėjus į ta daiktą, pro akisprabėga patys geriausi prisiminimai, gal kartais net ašaranurieda, suvokus, kad tai visgi tik prisiminimai ir iš žmogaus,kuris tau reiškė labai daug liko tik daiktas.. Tačiau tas daiktastoks nepaprastas ir vertingas.. Vertingas ne materialiai, betemocionaliai.. Neretai šeimos relikvija tampa papuošalas, na, omūsų šeimoje relikvija yra gana neįprastas daiktas – kavosservizas. Servizą mano proprosenelei, Angelei Arlauskaitei –Gutaravičienei, kuri gimusi 1889m., padovanojo jos vyrasViktoras Gutaravičius gimęs 1878m., - prosenelės gimimoproga, tai buvo 1917m,. Nors proproseneliai gimė Rokiškyje,tačiau vėliau dėl darbo reikalų jie išsikraustė į Sankt-Peterburgą, kur ir pirko servizą. Rusijos revoliucijos metu manoproproseneliams teko bėgti iš Sankt-Peterburgo atgal į Lietuvą.Bet net ir tada servizas keliavo kartu su jais ir išliko visiškaisveikas. Po kelerių metų, mirus proprosenelei (ji mirė Kaune,1931m.), šis servizas atiteko jos dukrai – t.y. mano močiutėsmamai Jadvygai Gutaravičiūtei – Mačiulienei. Prosenelė jįkruopščiai saugojo ir labai mylėjo. Prosenelė servizą išsaugojoir antrojo pasaulinio karo metu, net tada kai pėsčiomis ėjo išKėdainių į Kauną su vežimėliu, kuriame gulėjo neseniai gimusimano močiutė Irena Mačiulytė – Vaicekauskienė (1944m).Ryškiausiai įsiminęs ir labiausiai išgąsdinęs įvykis kelionėsmetu buvo bombos sprogimas tiesiai už jų nugarų. Bet net irtada servizas išliko sveikas.. Dabar jau prosenelė mirė, jipalaidota Kaune, na, o servizas tapo mūsų šeimos relikvija iryra naudojamas per didžiausias metų šventes..

Kavos servizas. Servizą manoproprosenelei, Angelei Arlauskaitei –Gutaravičienei, gimusiai 1889 m.,padovanojo jos vyras ViktorasGutaravičius, gimęs 1878 m., -prosenelės gimimo proga 1917m.

Tikriausiai kiekvienas savo šeimoje turi relikviją, kurią be galomyli, vertina, saugo ir perduoda iš kartos į kartą. Tai dalykas, įkurį pažiūrėjus, šeimos nariams, greičiausiai kyla emocijųlavina. Dažnai stabtelėjus ir pažiūrėjus į ta daiktą, pro akisprabėga patys geriausi prisiminimai, gal kartais net ašaranurieda, suvokus, kad tai visgi tik prisiminimai ir iš žmogaus,kuris tau reiškė labai daug liko tik daiktas.. Tačiau tas daiktastoks nepaprastas ir vertingas.. Vertingas ne materialiai, betemocionaliai.. Neretai šeimos relikvija tampa papuošalas, na, omūsų šeimoje relikvija yra gana neįprastas daiktas – kavosservizas. Servizą mano proprosenelei, Angelei Arlauskaitei –Gutaravičienei, kuri gimusi 1889m., padovanojo jos vyrasViktoras Gutaravičius gimęs 1878m., - prosenelės gimimoproga, tai buvo 1917m,. Nors proproseneliai gimė Rokiškyje,tačiau vėliau dėl darbo reikalų jie išsikraustė į Sankt-Peterburgą, kur ir pirko servizą. Rusijos revoliucijos metu manoproproseneliams teko bėgti iš Sankt-Peterburgo atgal į Lietuvą.Bet net ir tada servizas keliavo kartu su jais ir išliko visiškaisveikas. Po kelerių metų, mirus proprosenelei (ji mirė Kaune,1931m.), šis servizas atiteko jos dukrai – t.y. mano močiutėsmamai Jadvygai Gutaravičiūtei – Mačiulienei. Prosenelė jįkruopščiai saugojo ir labai mylėjo. Prosenelė servizą išsaugojoir antrojo pasaulinio karo metu, net tada kai pėsčiomis ėjo išKėdainių į Kauną su vežimėliu, kuriame gulėjo neseniai gimusimano močiutė Irena Mačiulytė – Vaicekauskienė (1944m).Ryškiausiai įsiminęs ir labiausiai išgąsdinęs įvykis kelionėsmetu buvo bombos sprogimas tiesiai už jų nugarų. Bet net irtada servizas išliko sveikas.. Dabar jau prosenelė mirė, jipalaidota Kaune, na, o servizas tapo mūsų šeimos relikvija iryra naudojamas per didžiausias metų šventes..

Šeimos fotografija

• Rasti šeimos albume esančias nuotraukas,fotografuotas iki II pasaulinio karo, aprašyti juoseįamžintus šeimos narius ar giminaičius, įvykius,užrašyti tikslias žmonių gimimo, mirties datas,gyvenimo vietą.

• Atskleisti vieną iš šeimos tradicijų - šeimos arbagiminės tradiciją fotografuotis kartu, pateikiantkelerių metų nuotraukų koliažą ir parašant, kada,kokia proga ir kas fotografuota.

• Rasti šeimos albume esančias nuotraukas,fotografuotas iki II pasaulinio karo, aprašyti juoseįamžintus šeimos narius ar giminaičius, įvykius,užrašyti tikslias žmonių gimimo, mirties datas,gyvenimo vietą.

• Atskleisti vieną iš šeimos tradicijų - šeimos arbagiminės tradiciją fotografuotis kartu, pateikiantkelerių metų nuotraukų koliažą ir parašant, kada,kokia proga ir kas fotografuota.

Dalyvauja

• Nojus Boreika

• Erika Lazauskaitė

• Ieva Lazauskaitė

• Aleksandras Kantminas

• Miglė Mikėnaitė

• Nojus Boreika

• Erika Lazauskaitė

• Ieva Lazauskaitė

• Aleksandras Kantminas

• Miglė Mikėnaitė

Erika Lazauskaitė, 12 m.Kauno Martyno Mažvydopagrindinė mokyklaMokytoja Auksė Peruševičienė

Pirmoji iš kairės sėdi mano proprosenelė, senelio močiutė Magdalena Labanauskienė, gimusi 1849 m. ir išėjusi Anapilin 1939 m., būdama garbaus 90metų amžiaus. Apsigobusi balta skarele, pamaldžiai susidėjusi rankas, rimta ir susikaupusi – tikra kaimo dora ir išmintis.Greta jos stovi senelio sesuo Albina Lazauskaitė, gimusi 1924 m. (nuotraukoje ji dešimties metų) ir mirusi 2013 m. Ji rankeles taip pat sunėrusi, kaip irjos močiutė, tik dar laiko jurgino žiedą. Tvarkinga suknutė su balta apykaklaite rodo šeimą buvus tvarkingą.Vidurinysis, mažiausias, - mano senelis Vytautas Lazauskas, gimęs 1930 m. Gaisrių kaime, ten ir užaugęs. Nuotraukoje jis ketverių metukų, o dabar jamjau 86, bet senelis vis dar labai guvus ir turi puikią atmintį – juk viską jis ir papasakojo! Mažylis gniaužia rankytėse kepurėlę – juk nemandagufotografuotis jos nenusiėmus.Šalia senelio stovi jo brolis Juozas Lazauskas, gimęs 1920 m. ir miręs 1986 m. Jis rankose laiko medinį žaislą (visi žaislai tada būdavo mediniai arbamedžiaginiai, pačių pasigaminti).Paskutinė ant suolo sėdi senelio mama, mano prosenelė Katerina Lazauskienė, gimusi 1888 m. ir mirusi 1974 m. (86 metų). Nuotraukoje jai 46 m. –amžius jau brandus, nors vaikai dar nedideli. Ištinusios, suvargusios kojos ir sudiržusios rankos rodo nelengvą gyvenimą. Abu senelio tėvai gyvenoūkiškai, labai daug dirbo, bet dar abu buvo ir kaimo siuvėjai. Skursti neskurdo, bet turtų irgi nesusikrovė. <...>Už šeimynos nugarų matyti rąstinio namo kampas, vešlus krūmas, žydinčios gėlės ir tvarkinga medinė tvora – darbščių kaimo žmonių sodybos detalės...Tik kažkodėl niekas nuotraukoje nesišypso, atrodo kažkokie įsitempę, gal net išsigandę. Gal todėl, kad fotografuotis tais laikais, o ypač kaime, buvo itindidelė retenybė. Ir šį kartą šeima ant suoliuko susėdo ypatinga proga – nusiųsti nuotrauką šeimos galvai, kuris ieško laimės Amerikoje...Šita nuotrauka mažytė, apglamžyta ir sutrinta – juk jai 82 metai (tai todėl ir kopija tokia blyški). Bet kiek daug gali papasakoti sena nuotrauka!

Seniausia nuotrauka, kurią manpavyko rasti šeimos albume, daryta1934 metais Gaisrių kaime,Vilkaviškio rajone. Šioje nuotraukoje– mano senelio šeima.

Pirmoji iš kairės sėdi mano proprosenelė, senelio močiutė Magdalena Labanauskienė, gimusi 1849 m. ir išėjusi Anapilin 1939 m., būdama garbaus 90metų amžiaus. Apsigobusi balta skarele, pamaldžiai susidėjusi rankas, rimta ir susikaupusi – tikra kaimo dora ir išmintis.Greta jos stovi senelio sesuo Albina Lazauskaitė, gimusi 1924 m. (nuotraukoje ji dešimties metų) ir mirusi 2013 m. Ji rankeles taip pat sunėrusi, kaip irjos močiutė, tik dar laiko jurgino žiedą. Tvarkinga suknutė su balta apykaklaite rodo šeimą buvus tvarkingą.Vidurinysis, mažiausias, - mano senelis Vytautas Lazauskas, gimęs 1930 m. Gaisrių kaime, ten ir užaugęs. Nuotraukoje jis ketverių metukų, o dabar jamjau 86, bet senelis vis dar labai guvus ir turi puikią atmintį – juk viską jis ir papasakojo! Mažylis gniaužia rankytėse kepurėlę – juk nemandagufotografuotis jos nenusiėmus.Šalia senelio stovi jo brolis Juozas Lazauskas, gimęs 1920 m. ir miręs 1986 m. Jis rankose laiko medinį žaislą (visi žaislai tada būdavo mediniai arbamedžiaginiai, pačių pasigaminti).Paskutinė ant suolo sėdi senelio mama, mano prosenelė Katerina Lazauskienė, gimusi 1888 m. ir mirusi 1974 m. (86 metų). Nuotraukoje jai 46 m. –amžius jau brandus, nors vaikai dar nedideli. Ištinusios, suvargusios kojos ir sudiržusios rankos rodo nelengvą gyvenimą. Abu senelio tėvai gyvenoūkiškai, labai daug dirbo, bet dar abu buvo ir kaimo siuvėjai. Skursti neskurdo, bet turtų irgi nesusikrovė. <...>Už šeimynos nugarų matyti rąstinio namo kampas, vešlus krūmas, žydinčios gėlės ir tvarkinga medinė tvora – darbščių kaimo žmonių sodybos detalės...Tik kažkodėl niekas nuotraukoje nesišypso, atrodo kažkokie įsitempę, gal net išsigandę. Gal todėl, kad fotografuotis tais laikais, o ypač kaime, buvo itindidelė retenybė. Ir šį kartą šeima ant suoliuko susėdo ypatinga proga – nusiųsti nuotrauką šeimos galvai, kuris ieško laimės Amerikoje...Šita nuotrauka mažytė, apglamžyta ir sutrinta – juk jai 82 metai (tai todėl ir kopija tokia blyški). Bet kiek daug gali papasakoti sena nuotrauka!

Nojus Boreika, 12 m.Kauno Martyno Mažvydopagrindinė mokyklaMokytoja Auksė Peruševičienė

Mano senelis Stasys Gvalda gimė 1951 m. birželio 20 d. tremtyje, Krasnojarsko krašte. Iki 1958 m. pabaigos ištremties vietų į Tėvynę grįžo 22 tūkstančiai tremtinių šeimų, tarp jų buvo ir mano senelio šeima.

Grįžus į Lietuvą, seneliui buvo septyneri, todėl jis privalėjo pradėti lankyti mokyklą. Jie tuo metu gyvenoRadviliškio rajone, Vaidulonių kaime, kur buvo pradinė mokykla. Nuotraukoje – visi tos pradinės mokyklosmokiniai (tik 21) ir jų mokytojas. Deja, mano senelis jau miręs, o mano mama nežino to mokytojo vardo,pavardės. Tik pamena, kaip senelis pasakojo, kad šis mokęs visus vaikus visų dalykų. O kaip kitaip? Juk ištremties vienu metu grįžo daug skirtingo amžiaus vaikų, kurie nemokėjo lietuviškai nei skaityti, nei rašyti, tai irsėdo visi į vieną suolą.

Kaimo mokykla įsikūrusi mediniame name, kuriame paprastai gyvendavo ir mokytojas. Mano senelis –viršutinėje eilėje ketvirtas iš kairės. Įdomu, kad mergaičių tik šešios, o berniukų – dauguma (15). Tokioje klasėjetikrai vyriška drausmė reikalinga. Berniukai trumpai kirpti, mergaitės su kasomis, visi vilki uniformas, visivienodai juodai-balti. Bet kiekvieno veidas kitoks, su savita nuotaika, charakteriu, energija. Įdomu, koks jų visųlikimas?..

Vaidulonių kaimo (Radviliškiorajonas) pradinės mokyklosnuotrauka, 1958 m.

Mano senelis Stasys Gvalda gimė 1951 m. birželio 20 d. tremtyje, Krasnojarsko krašte. Iki 1958 m. pabaigos ištremties vietų į Tėvynę grįžo 22 tūkstančiai tremtinių šeimų, tarp jų buvo ir mano senelio šeima.

Grįžus į Lietuvą, seneliui buvo septyneri, todėl jis privalėjo pradėti lankyti mokyklą. Jie tuo metu gyvenoRadviliškio rajone, Vaidulonių kaime, kur buvo pradinė mokykla. Nuotraukoje – visi tos pradinės mokyklosmokiniai (tik 21) ir jų mokytojas. Deja, mano senelis jau miręs, o mano mama nežino to mokytojo vardo,pavardės. Tik pamena, kaip senelis pasakojo, kad šis mokęs visus vaikus visų dalykų. O kaip kitaip? Juk ištremties vienu metu grįžo daug skirtingo amžiaus vaikų, kurie nemokėjo lietuviškai nei skaityti, nei rašyti, tai irsėdo visi į vieną suolą.

Kaimo mokykla įsikūrusi mediniame name, kuriame paprastai gyvendavo ir mokytojas. Mano senelis –viršutinėje eilėje ketvirtas iš kairės. Įdomu, kad mergaičių tik šešios, o berniukų – dauguma (15). Tokioje klasėjetikrai vyriška drausmė reikalinga. Berniukai trumpai kirpti, mergaitės su kasomis, visi vilki uniformas, visivienodai juodai-balti. Bet kiekvieno veidas kitoks, su savita nuotaika, charakteriu, energija. Įdomu, koks jų visųlikimas?..

Ieva Lazauskaitė, 12 m.Kauno Martyno Mažvydopagrindinė mokyklaMokytoja Auksė Peruševičienė

Nuotraukoje pirmoji iš kairės sėdi mano proprosenelė, močiutės močiutė Ieva Prakapienė, gimusi 1898 m., mirusi 1967 m. (69 metų). Nuotraukoje jai 50metų (ta proga visi ir fotografuojasi pasipuošę). Proprosenelė vilki šviesią palaidinę, užsagstytą iki paskutinės sagos, segi juodą sijoną, lygiai sušukuoti irgriežtu sklastymu perskirti plaukai – klasikinė pokario mada.Šalia pasitempęs sėdi jos vyras, močiutės senelis, mano proprosenolis Kostas Prakapas, gimęs 1881 m. ir miręs 1952 m. (71 metų). Jis vilki juodąkostiumą, baltus marškinius, ryši kaklaraištį. Nuotraukoje jam 67 metai. Kaip dažnai to meto šeimose, jis už savo žmoną vyresnis 17 metų (ir nuotraukojetai matyti – atrodo, tarsi dukra šalia sėdėtų). Bet tai netrukdė mano proproseneliams nugyventi visą gyvenimą kartu.Mažiausia nuotraukoje - mano močiutė Danutė Prakapaitė, gimusi 1939 m. Nuotraukoje jai devyneri, o dabar – 77 metai. Nuotraukoje močiutė pasidėjusirankas ant kelių kaip ir jos seneliai – griežtai ir tvarkingai (tai ne šių laikų „asmenukės“ su išsidirbinėjimais) Močiutės suknutė perjuosta dirželiu, plaukaitvarkingai susegti smeigtukais – nieko, kas nors truputėlį dvelktelėtų laisve... Pokaris, pokaris, pokaris...Paskutinė nuotraukoje – močiutės mama Antanina Prakapienė, gimusi 1920 m., mirusi 2009 m. (89 metų). Nuotraukoje jai tik 28, bet ji jau našlė... Pilkaužsagstyta suknelė, suglaistyti ir supinti plaukai, sunertos ant krūtinės rankos, į nieką žiūrintis žvilgsnis... Močiutės tėtis Petras Prakapas 1944 metaisžuvo Lenkijoje, kariaudamas II-ajame pasauliniame kare. Jis buvo per prievartą mobilizuotas į rusų armiją, į bausmės batalioną. Žuvo būdamas 36 metų,močiutei tada tebuvo penkeri, todėl ji labai miglotai tepamena tą laiką. Tik pamena, kad po karo visi laikė ji dingusiu be žinios ir tikėjo, kad grįš. Mamalaukė ir verkė, verkė ir laukė. O 1948 m. gavo žinią, kad jo nebėra gyvųjų tarpe. Močiutė pasakojo, kad šioje nuotraukoje jie tokie liūdni todėl, kad ką tiksužinojo tą tragišką naujieną.Nuotrauka daryta Prakapų sode, už kurio matyti kolūkio laukai. Tiesą sakant, ir sodas jau ne jų – kolūkio. Prakapai buvo pasiturintys žmonės, sovietai iš jųviską atėmė, bet išvežti neišvežė, nes mano prosenelis už juos „atpirko kaltę“...Pavadinčiau šią nuotrauką „Pokaris. Liūdesys“...

Nuotrauka, apie kurią noriupapasakoti, daryta 1948 m.Varėnos rajone, Kusakiemiokaime. Tai mano močiutėstėviškė.

Nuotraukoje pirmoji iš kairės sėdi mano proprosenelė, močiutės močiutė Ieva Prakapienė, gimusi 1898 m., mirusi 1967 m. (69 metų). Nuotraukoje jai 50metų (ta proga visi ir fotografuojasi pasipuošę). Proprosenelė vilki šviesią palaidinę, užsagstytą iki paskutinės sagos, segi juodą sijoną, lygiai sušukuoti irgriežtu sklastymu perskirti plaukai – klasikinė pokario mada.Šalia pasitempęs sėdi jos vyras, močiutės senelis, mano proprosenolis Kostas Prakapas, gimęs 1881 m. ir miręs 1952 m. (71 metų). Jis vilki juodąkostiumą, baltus marškinius, ryši kaklaraištį. Nuotraukoje jam 67 metai. Kaip dažnai to meto šeimose, jis už savo žmoną vyresnis 17 metų (ir nuotraukojetai matyti – atrodo, tarsi dukra šalia sėdėtų). Bet tai netrukdė mano proproseneliams nugyventi visą gyvenimą kartu.Mažiausia nuotraukoje - mano močiutė Danutė Prakapaitė, gimusi 1939 m. Nuotraukoje jai devyneri, o dabar – 77 metai. Nuotraukoje močiutė pasidėjusirankas ant kelių kaip ir jos seneliai – griežtai ir tvarkingai (tai ne šių laikų „asmenukės“ su išsidirbinėjimais) Močiutės suknutė perjuosta dirželiu, plaukaitvarkingai susegti smeigtukais – nieko, kas nors truputėlį dvelktelėtų laisve... Pokaris, pokaris, pokaris...Paskutinė nuotraukoje – močiutės mama Antanina Prakapienė, gimusi 1920 m., mirusi 2009 m. (89 metų). Nuotraukoje jai tik 28, bet ji jau našlė... Pilkaužsagstyta suknelė, suglaistyti ir supinti plaukai, sunertos ant krūtinės rankos, į nieką žiūrintis žvilgsnis... Močiutės tėtis Petras Prakapas 1944 metaisžuvo Lenkijoje, kariaudamas II-ajame pasauliniame kare. Jis buvo per prievartą mobilizuotas į rusų armiją, į bausmės batalioną. Žuvo būdamas 36 metų,močiutei tada tebuvo penkeri, todėl ji labai miglotai tepamena tą laiką. Tik pamena, kad po karo visi laikė ji dingusiu be žinios ir tikėjo, kad grįš. Mamalaukė ir verkė, verkė ir laukė. O 1948 m. gavo žinią, kad jo nebėra gyvųjų tarpe. Močiutė pasakojo, kad šioje nuotraukoje jie tokie liūdni todėl, kad ką tiksužinojo tą tragišką naujieną.Nuotrauka daryta Prakapų sode, už kurio matyti kolūkio laukai. Tiesą sakant, ir sodas jau ne jų – kolūkio. Prakapai buvo pasiturintys žmonės, sovietai iš jųviską atėmė, bet išvežti neišvežė, nes mano prosenelis už juos „atpirko kaltę“...Pavadinčiau šią nuotrauką „Pokaris. Liūdesys“...

Akvilė Sėlenytė, 12 m.Skuodo r. Mosėdžio gimnazijaMokytojos Lina Sėlenienė,Rasma Staškuvienė

1895-1898m. Mosėdyje vikaravo J.Tumą-Vaižgantas. Dirbdamas Mosėdyje,J.Tumas-Vaižgantas palaikė ryšius ir knygnešystės reikalus tvarkė.Bendradarbiavo su kunigu ir knygnešiu Petru Bružu, nuo 1896m. dirbusiuvikaru Salantuose.Mosėdyje draudžiamos literatūros parūpindavo daraktorė, knygnešėBankaitė (Bonkaitė) Magdalena (Magdė) (1862-1933). Iš Mosėdžio kilęsbajoras, knygnešys Leonas Dambrauskis knygas nuveždavo į KretingąRankraščius perduodavo Kretingos vienuolyne uždarytiems kunigamsKazimierui Kazlauskui ir Felicijonui (pavardė nežinoma).Ir mūsų giminaitis Jurgelis „prisiblatnino“ (prisiprašė) J.Tumo-Vaižgantobendradarbiauti. Gabeno spaudą iš Mažosios Lietuvos. Kad niekamnesukeltų įtarimų ėmėsi zakristijonavimo. Degiojant žvakeles ir vienam kitamlaikraštuką draudžiamą buvo galima pakišti.Laisvalaikiu mėgo laikrodininkystės amatą, taisydavo senus laikrodžius,kuriuos nešdavo iš viso Mosėdžio valsčiaus.Garbingas buvo mūsų Jurgelis knygrišys, knygnešys Knystautas,Knystautavičius (1861-1945). Labai gaila, kad iš pasakojimų galima surinktilabai mažai asmeninio gyvenimo faktų. Gimė ir augo Mosėdžio parapijosNevočių kaime. Šis kaimas mums yra labai brangus, nes tai ir manomočiutės Adelijos gimtasis kaimas. Smagu vaikščiojant po kiemą jaustiknygnešio dvasią.Policija 1899 m. Rugpjūčio mėnesį Ukmergėje iš Jurgio Knystauto,Knystautavičiaus atėmė 3 lietuviškas knygas, po to atliko kratą jo namuoseNevočiuose, ir ten taip pat aptiko lietuviškos spaudos. Oi oi kaip purtėnamus, kaip „griūšę“ (kriaušę) palaukėj. Po to jam apie 2 savaites buvotaikomas kardomasis areštas. Vilniaus gubernatorius tų pačių metų lapkričio10d. jį nubaudė 5 rublių bauda arba 2 dienom arešto policijos areštinėje.Arešto bausmę atliko Telšiuose. Po to jam buvo paskirta policijos priežiūra.Jurgelis taip ir mirė nesukūręs šeimos, kartkartėmis prisiglausdamas įMosėdžio bažnyčios špitolę.

1895-1898m. Mosėdyje vikaravo J.Tumą-Vaižgantas. Dirbdamas Mosėdyje,J.Tumas-Vaižgantas palaikė ryšius ir knygnešystės reikalus tvarkė.Bendradarbiavo su kunigu ir knygnešiu Petru Bružu, nuo 1896m. dirbusiuvikaru Salantuose.Mosėdyje draudžiamos literatūros parūpindavo daraktorė, knygnešėBankaitė (Bonkaitė) Magdalena (Magdė) (1862-1933). Iš Mosėdžio kilęsbajoras, knygnešys Leonas Dambrauskis knygas nuveždavo į KretingąRankraščius perduodavo Kretingos vienuolyne uždarytiems kunigamsKazimierui Kazlauskui ir Felicijonui (pavardė nežinoma).Ir mūsų giminaitis Jurgelis „prisiblatnino“ (prisiprašė) J.Tumo-Vaižgantobendradarbiauti. Gabeno spaudą iš Mažosios Lietuvos. Kad niekamnesukeltų įtarimų ėmėsi zakristijonavimo. Degiojant žvakeles ir vienam kitamlaikraštuką draudžiamą buvo galima pakišti.Laisvalaikiu mėgo laikrodininkystės amatą, taisydavo senus laikrodžius,kuriuos nešdavo iš viso Mosėdžio valsčiaus.Garbingas buvo mūsų Jurgelis knygrišys, knygnešys Knystautas,Knystautavičius (1861-1945). Labai gaila, kad iš pasakojimų galima surinktilabai mažai asmeninio gyvenimo faktų. Gimė ir augo Mosėdžio parapijosNevočių kaime. Šis kaimas mums yra labai brangus, nes tai ir manomočiutės Adelijos gimtasis kaimas. Smagu vaikščiojant po kiemą jaustiknygnešio dvasią.Policija 1899 m. Rugpjūčio mėnesį Ukmergėje iš Jurgio Knystauto,Knystautavičiaus atėmė 3 lietuviškas knygas, po to atliko kratą jo namuoseNevočiuose, ir ten taip pat aptiko lietuviškos spaudos. Oi oi kaip purtėnamus, kaip „griūšę“ (kriaušę) palaukėj. Po to jam apie 2 savaites buvotaikomas kardomasis areštas. Vilniaus gubernatorius tų pačių metų lapkričio10d. jį nubaudė 5 rublių bauda arba 2 dienom arešto policijos areštinėje.Arešto bausmę atliko Telšiuose. Po to jam buvo paskirta policijos priežiūra.Jurgelis taip ir mirė nesukūręs šeimos, kartkartėmis prisiglausdamas įMosėdžio bažnyčios špitolę.

Fotografija išlikusi vienintelė seserys: Uršula, Ona irJurgis Knystautai

Aleksandras Kantminas, 12 m.Kauno Bernardo Brazdžionio mokyklaMokytoja Meilė Švėgždaitė

Mano proprosenelis Zigmuntas Beresnevičius gimė 1866metais spalio 23 dieną Jono ir Pranciškos (Horodeckos)šeimoje Kauno gubernijos Meškėnų dvare. Mokėsi ir baigėrealinę Mintaujos (dartinė Jelgava) gimnaziją. StudijavoRygos Politechnikos (institute) chemijos fakultete. Jį baigė1894 m.

Nuo 1895 m dirbo Pietų Rusijos Dnieprovsko metalurgijosbendrovės, priklausančios Rusijos-Belgijos bendrovei,Dnieprovsko gamykloje. Iš pradžių chemiku laboratorijoje,po to cecho viršininko pavaduotoju, o vėliau – ugniaiatsparių gaminių cecho viršininku.

1924 m. jis grįžo į Lietuvą. Gyveno ir ūkininkavo savo dvareŠiaudinėje, Papilės sen. Mirė 1940 m., palaidotas Šiaudinėskapinaitėse.

1922 m. dvarininkas

Z. Beresnevičius pirmasis arkliais traukiamus padargusiškeitė į modernią techniką: įsigijo traktorių „Fordson“.

1928 m. Zigmuntas Beresnevičius leido bažnyčios tarnamsnaudotis apie 20 kv. sieksnių pievos sklypą. 1936 m. sklypasbuvo perduotas Šaulių sąjungai, kuri čia įrengė aikštelę. Beto, ir pats dvarininkas dar 1901 m. prie klebonijos žemėsbuvo pridėjęs ir savo.

Mano proprosenelis Zigmuntas Beresnevičius gimė 1866metais spalio 23 dieną Jono ir Pranciškos (Horodeckos)šeimoje Kauno gubernijos Meškėnų dvare. Mokėsi ir baigėrealinę Mintaujos (dartinė Jelgava) gimnaziją. StudijavoRygos Politechnikos (institute) chemijos fakultete. Jį baigė1894 m.

Nuo 1895 m dirbo Pietų Rusijos Dnieprovsko metalurgijosbendrovės, priklausančios Rusijos-Belgijos bendrovei,Dnieprovsko gamykloje. Iš pradžių chemiku laboratorijoje,po to cecho viršininko pavaduotoju, o vėliau – ugniaiatsparių gaminių cecho viršininku.

1924 m. jis grįžo į Lietuvą. Gyveno ir ūkininkavo savo dvareŠiaudinėje, Papilės sen. Mirė 1940 m., palaidotas Šiaudinėskapinaitėse.

1922 m. dvarininkas

Z. Beresnevičius pirmasis arkliais traukiamus padargusiškeitė į modernią techniką: įsigijo traktorių „Fordson“.

1928 m. Zigmuntas Beresnevičius leido bažnyčios tarnamsnaudotis apie 20 kv. sieksnių pievos sklypą. 1936 m. sklypasbuvo perduotas Šaulių sąjungai, kuri čia įrengė aikštelę. Beto, ir pats dvarininkas dar 1901 m. prie klebonijos žemėsbuvo pridėjęs ir savo.

Zigmuntas Beresnevičius1866-1940

Aleksandras Kantminas, 12 m.Kauno Bernardo Brazdžionio mokyklaMokytoja Meilė Švėgždaitė

Zigmunto Beresnevičiaus dėdė – mano proproprosenelioJono Beresnevičiaus (1818 – 1871) brolis – AleksandrasKazimieras Beresnevičius (1823-06-16 – 1902-06-04) gimėŠvelniuose, Krakių valsčiuje. 1830–1836 m. jis mokėsiDotnuvos bernardinų mokykloje, 1836 – 1839 m. – Kėdainiųmokykloje. Toliau tęsė mokslus Varnių kunigų seminarijoje(1839 – 1841m.) ir Vilniaus dvasinėje akademijoje (1841–1845), kurią baigė 1845 metais, įgydamas teologijosmagistro laipsnį. M. Valančiui tapus Žemaičių vyskupu, kun.A. K. Beresnevičius buvo paskirtas Varnių seminarijosrektoriumi.

1875 m. gegužės 30 dieną kapitula vyskupą A. K.Beresnevičių išrinko Žemaičių vyskupijos valdytoju.Valdydamas vyskupiją iki 1883 m., stengėsi švelninti katalikųpersekiojimą, rūpinosi lietuviškos spaudos grąžinimu,religinės literatūros lietuvių kalba spausdinimu. 1883 m.buvo paskirtas Kujavijos (Lenkija) vyskupu. 1902 m. tųpareigų atsisakė. Mirė 1902 metais vyskupijos sostinėjeVloclavke, Lenkijoje.

Zigmunto Beresnevičiaus dėdė – mano proproprosenelioJono Beresnevičiaus (1818 – 1871) brolis – AleksandrasKazimieras Beresnevičius (1823-06-16 – 1902-06-04) gimėŠvelniuose, Krakių valsčiuje. 1830–1836 m. jis mokėsiDotnuvos bernardinų mokykloje, 1836 – 1839 m. – Kėdainiųmokykloje. Toliau tęsė mokslus Varnių kunigų seminarijoje(1839 – 1841m.) ir Vilniaus dvasinėje akademijoje (1841–1845), kurią baigė 1845 metais, įgydamas teologijosmagistro laipsnį. M. Valančiui tapus Žemaičių vyskupu, kun.A. K. Beresnevičius buvo paskirtas Varnių seminarijosrektoriumi.

1875 m. gegužės 30 dieną kapitula vyskupą A. K.Beresnevičių išrinko Žemaičių vyskupijos valdytoju.Valdydamas vyskupiją iki 1883 m., stengėsi švelninti katalikųpersekiojimą, rūpinosi lietuviškos spaudos grąžinimu,religinės literatūros lietuvių kalba spausdinimu. 1883 m.buvo paskirtas Kujavijos (Lenkija) vyskupu. 1902 m. tųpareigų atsisakė. Mirė 1902 metais vyskupijos sostinėjeVloclavke, Lenkijoje.

Aleksandras KazimierasBeresnevičius

(1823-06-16 – 1902-06-04)

Miglė Mikėnaitė , 17 m.Kauno Maironio universitetinėgimnazijaMokytoja Viktorija Jucytė

Mikėnai buvo aktyvūs vietosbendruomenės nariai, keli šeimosnariai priklausė „Pavasarininkų“organizacijai (religinio pobūdžiojaunimo organizacija). Nuotraukoje„Sueiga“ užfiksuota „Pavasarininkų“sueiga, matyti jų vėliava. ViktorasMikėnas stovi į kairę nuo žmogaus,kuris laiko vėliavą.

Mikėnai buvo aktyvūs vietosbendruomenės nariai, keli šeimosnariai priklausė „Pavasarininkų“organizacijai (religinio pobūdžiojaunimo organizacija). Nuotraukoje„Sueiga“ užfiksuota „Pavasarininkų“sueiga, matyti jų vėliava. ViktorasMikėnas stovi į kairę nuo žmogaus,kuris laiko vėliavą.

Viktoras Mikėnas nuotraukoje „Mokyklos laikai“yra centre. Kas keisčiausia, vietiniai jį laikė„mokytesniu“ (nors jis baigė tik tris skyriuspaprastoje kaimo mokyklėlėje) ir jau vėlesniaismetais patikėdavo parašyti jam prašymus, jeigureikėdavo kreiptis į valdžią kokiu nors klausimu.Viduryje sėdintis asmuo panašus į kunigą –įdomus dvasininkų indėlis mokant jaunuolius.

Miglė Mikėnaitė , 17 m.Kauno Maironio universitetinėgimnazijaMokytoja Viktorija Jucytė

Nuotraukoje „Vestuvės“užfiksuotas laisvalaikis –vestuvių šventės. Senelisstovi už žmogaus, laikančioarmoniką, nuleidęs akiskažkur į apačią. Tuometinėgiminės tradicija buvofotografuotis vykstantvestuvių šventei ir įamžintiten buvusius dalyvius.

Nuotraukoje „Vestuvės“užfiksuotas laisvalaikis –vestuvių šventės. Senelisstovi už žmogaus, laikančioarmoniką, nuleidęs akiskažkur į apačią. Tuometinėgiminės tradicija buvofotografuotis vykstantvestuvių šventei ir įamžintiten buvusius dalyvius.

Miglė Mikėnaitė , 17 m.Kauno Maironio universitetinėgimnazijaMokytoja Viktorija Jucytė„Tarnavimas 1–ame husarų Didžiojo Lietuvos etmono kunigaikščioJonušo Radvilos pulke“ nuotraukoje (fotografuota 1936 ar 1937 m.) –senelis ant žirgo, matyti šone, prie balno prikabintas kardas (kazokiškašaškė). Kavalerija buvo savotiška, išskirtinė kariuomenės rūšis, jojetarnaujantys kareiviai mėgo pasipuikuoti žirgais, „skambančiais“ pentinais(ant batų kulno uždėta priemonė žirgui paraginti) ir išskirtine uniforma –mat, laikydamiesi senų husariškų tradicijų Lietuvos husarai irgi nešiojoraudonas kelnes ir raudonas kepures (nuotraukoje Viktoras Mikėnasbūtent su tokia apranga; nors ji ir nespalvota, akivaizdžiai matyti skirtumastarp šviesesnio švarko (chaki spalva) ir kelnių bei kepurės (karmazinė,tamsi raudona spalva).

„Tarnavimas 1–ame husarų Didžiojo Lietuvos etmono kunigaikščioJonušo Radvilos pulke“ nuotraukoje (fotografuota 1936 ar 1937 m.) –senelis ant žirgo, matyti šone, prie balno prikabintas kardas (kazokiškašaškė). Kavalerija buvo savotiška, išskirtinė kariuomenės rūšis, jojetarnaujantys kareiviai mėgo pasipuikuoti žirgais, „skambančiais“ pentinais(ant batų kulno uždėta priemonė žirgui paraginti) ir išskirtine uniforma –mat, laikydamiesi senų husariškų tradicijų Lietuvos husarai irgi nešiojoraudonas kelnes ir raudonas kepures (nuotraukoje Viktoras Mikėnasbūtent su tokia apranga; nors ji ir nespalvota, akivaizdžiai matyti skirtumastarp šviesesnio švarko (chaki spalva) ir kelnių bei kepurės (karmazinė,tamsi raudona spalva).

Senelis labai didžiavosi savo tarnyba,sakydavo, kad vadai patikėdavo svarbiusreikalus, pavyzdžiui nuvežti pulkuipriklausančius pinigus į banką. 1939 m.buvo mobilizuotas į kariuomenę ir sutarnybos draugais keliavo Alytaus, pasieniosu Lenkija link, nes buvo baiminamasi, joglenkai su ginklais veršis į Lietuvą,traukdamiesi nuo jos užpuolusių vokiečių irsovietų.

Vertinimo komisija

• Kūrybinius darbus vertino komisija, sudaryta išKauno tautinės kultūros centro metodininkų,dailininkės, Lietuvos bajorų karališkosiossąjungos (LBKS) Kauno krašto bajorų draugijosnarių.

• Dalyviai vertinami pagal amžiaus grupes:• 1 – 4 klasių mokiniai;• 5 – 8 klasių mokiniai;• 9-12 (I-IV gimnazijų klasių) klasių mokiniai.

• Kūrybinius darbus vertino komisija, sudaryta išKauno tautinės kultūros centro metodininkų,dailininkės, Lietuvos bajorų karališkosiossąjungos (LBKS) Kauno krašto bajorų draugijosnarių.

• Dalyviai vertinami pagal amžiaus grupes:• 1 – 4 klasių mokiniai;• 5 – 8 klasių mokiniai;• 9-12 (I-IV gimnazijų klasių) klasių mokiniai.

Statistika• Projektui pateikta daugiau nei 70 kūrybinių darbų.• Juos atliko mokiniai iš Skuodo rajono Mosėdžio gimnazijos,

Vilkaviškio rajono Gižų Kazimiero Baršausko mokyklos-daugiafunkcio centro, Kauno rajono ir Kauno miesto švietimoįstaigų: Garliavos Jonučių progimnazijos, Garliavos Juozo Lukšosgimnazijos, Prano Mašioto, Vinco Bacevičiaus, “Šilo” pradiniųmokyklų, Šančių mokyklos-daugiafunkcio centro, Montesorimokyklos – darželio „Žiburėlis“, mokyklos - darželio „Šviesa”,Žaliakalnio, Tado Ivanausko, šv. Kazimiero, KTU Vaižgantoprogimnazijų, Martyno Mažvydo pagrindinės mokyklos, „Saulės“,„Aušros“, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Maironiouniversitetinės, Kovo 11-osios gimnazijų, Kauno jaunųjų turistų,Kauno tautinės kultūros centrų:

• 1- 4 klasių dalyvauja 21 ugdytinis;• 5 – 8 klasių – 37;• 9 – 12 (I – IV gimnazijų) – 12

• Projektui pateikta daugiau nei 70 kūrybinių darbų.• Juos atliko mokiniai iš Skuodo rajono Mosėdžio gimnazijos,

Vilkaviškio rajono Gižų Kazimiero Baršausko mokyklos-daugiafunkcio centro, Kauno rajono ir Kauno miesto švietimoįstaigų: Garliavos Jonučių progimnazijos, Garliavos Juozo Lukšosgimnazijos, Prano Mašioto, Vinco Bacevičiaus, “Šilo” pradiniųmokyklų, Šančių mokyklos-daugiafunkcio centro, Montesorimokyklos – darželio „Žiburėlis“, mokyklos - darželio „Šviesa”,Žaliakalnio, Tado Ivanausko, šv. Kazimiero, KTU Vaižgantoprogimnazijų, Martyno Mažvydo pagrindinės mokyklos, „Saulės“,„Aušros“, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Maironiouniversitetinės, Kovo 11-osios gimnazijų, Kauno jaunųjų turistų,Kauno tautinės kultūros centrų:

• 1- 4 klasių dalyvauja 21 ugdytinis;• 5 – 8 klasių – 37;• 9 – 12 (I – IV gimnazijų) – 12

Projektą įgyvendino

• Organizatorius

• Kauno tautinės kultūros centras

• Partneriai ir rėmėjai:

• Lietuvos bajorų karališkosiossąjungos Kauno krašto bajorųdraugija

• Istorinė Lietuvos RespublikosPrezidentūra Kaune

• Organizatorius

• Kauno tautinės kultūros centras

• Partneriai ir rėmėjai:

• Lietuvos bajorų karališkosiossąjungos Kauno krašto bajorųdraugija

• Istorinė Lietuvos RespublikosPrezidentūra Kaune