Kristina Auksoraitienė - VDU...interviu. Šiam tyrimui atlikti pasirinktas pusiau struktūruotas...
Transcript of Kristina Auksoraitienė - VDU...interviu. Šiam tyrimui atlikti pasirinktas pusiau struktūruotas...
VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS
SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS
SOCIALINIO DARBO KATEDRA
Kristina Auksoraitienė
SOCIALINIO DARBUOTOJO STATUSAS LIETUVOJE: “NUO KAIMO
MOTERĖLĖS“ IKI PROFESIONALO
Magistro baigiamasis darbas
Socialinio darbo studijų programa, valstybinis kodas 621L50004
Socialinio darbo studijų kryptis
Vadovas doc. dr. Violeta Ivanauskienė
Apginta SMF dekanas
Kaunas, 2018
TURINYS
SANTRAUKA..............................................................................................................................4
SUMMARY..................................................................................................................................5
ĮVADAS...................................................................................................................................... .6
1. SOCIALINIO DARBO, KAIP PROFESIJOS, RAIDA LIETUVOJE.................................10
1.1. Socialinio darbo istorija ir raida......................................................................................10
1.2. Socialinio darbo sampratos kaita.....................................................................................12
1.3. Socialinį darbą ir socialinių darbuotojų profesinę veiklą reglamentuojančios teisinės
bazės apžvalga........................................................................................................................14
2. SOCIALINIO DARBUOTO VAIDMUO VISUOMENĖJE................................................16
2.1. Socialinis darbas: profesija ar praktinė veikla visuomenėje...........................................17
2.2. Statuso samprata ir profesinį prestižą lemiantys veiksniai.............................................21
3. TYRIMO “ SOCIALINIO DARBUOTOJO STATUSAS LIETUVOJE: “NUO KAIMO
MOTERĖLĖS” IKI PROFESIONALO“ METODOLOGIJA………………………….….24
3.1. Tyrimo tipas ir tyrimo imtis...........................................................................................24
3.2. Tyrimo etika ir tyrėjo refleksija.....................................................................................26
4. TYRIMO “SOCIALINIO DARBUOTOJO STATUSAS LIETUVOJE: “NUO KAIMO
MOTERĖLĖS” IKI PROFESIONALO” REZULTATŲ APTARIMAS..............................29
4.1. Žiniasklaidos įtaka formuojant visuomenės nuomonę arba „kas kaltas?“....................29
4.2. Socialinių darbuotojų portretas TV ekrane...................................................................31
4.3. Socialinio darbuotojo funkcijų suvokimas ir vertinimas visuomenėje..........................33
4.4. Socialinių darbuotojų įtaka profesijos statuso formavimui...........................................37
4.5. Socialinis darbas – darbas iš pašaukimo?......................................................................44
4.6. Socialinio darbo statusą gerinančios aplinkybės...........................................................46
IŠVADOS....................................................................................................................................49
REKOMENDACIJOS.................................................................................................................50
DISKUSIJA.................................................................................................................................51
LITERATŪRA............................................................................................................................53
PRIEDAI.....................................................................................................................................57
LENTELIŲ IR PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS
Lentelės:
1 lentelė. Socialinio darbo Lietuvoje raidos etapai.......................................................................11
2 lentelė. Statuso tipų lentelė.........................................................................................................21
3 lentelė. Duomenys apie tyrimo dalyvius.....................................................................................25
Paveikslai:
1 pav. Įvaizdžio kūrimo piramidė..................................................................................................23
4
SANTRAUKA
Kristina Auksoraitienė. Socialinio darbuotojo statusas Lietuvoje: "nuo kaimo moterėlės"
iki profesionalo. Vadovė doc. dr. Violeta Ivanauskienė. Vytauto didžiojo universitetas,
Socialinių mokslų fakultetas, Socialinio darbo katedra, Kaunas 2018.
Su socialinio darbuotojo profesijos statuso ir pripažinimo problema vienu ar kitu
laikotarpiu susidūrė daugelio šalių visuomenės. Socialinis darbas dažnai vaizduojamas kaip
žemo statuso profesija. Lietuvoje socialinio darbuotojo profesijos statuso ar prestižiškumo tema
nėra populiari tarp tyrėjų. Gal būt prieš keletą metų ji ir nebuvo aktuali, tačiau šiuo metu, jai
būtina skirti dėmesį. Šio tyrimo metu buvo siekiama atskleisti socialinio darbuotojo statuso
ypatumus Lietuvoje. Tyrimo objektas – socialinio darbuotojo statusas Lietuvoje.
Tyrimui atlikti pasirinktas kokybinis tyrimas, kuris grindžiamas interpretuojamąja-
konstruktyvistine ontologija. Šiame tyrime taikyta tikslinė imties vienetų atranka. Tyrimo imtis
sudaryta naudojant atsitiktinės tikslinės atrankos būdą. Tyrime dalyvavo 6 socialiniai darbuotojai
turintys ilgesnę nei 7 metų darbo patirtį. 4 socialiniai darbuotojai dirba su daugiaprobleminėmis,
kompleksinių poreikių turinčiomis šeimomis, 2 socialiniai darbuotojai dirba su negalią turinčiais
asmenimis. Tyrimui atlikti pasirinktas duomenų rinkimo metodas – individualus giluminis
interviu. Šiam tyrimui atlikti pasirinktas pusiau struktūruotas individualusis interviu. Tyrimas
atliktas iš anksto numačius tam tikrus klausimus ir jų seką. Tačiau tyrimo metu buvo pateikta
papildomų klausimų siekiant pagilinti supratimą ir gauti platesnės informacijos.
Tyrimo metu atsiskleidė, kad socialiniai darbuotojai supranta asmeninių savybių ir
vertybių įtaką jų profesinei veiklai ir socialinio darbo statuso formavimuisi. Išryškėjo
reikšmingas žiniasklaidos vaidmuo formuojant visuomenės nuomonę socialinių darbuotojų
atžvilgiu. Įtakos socialinių darbuotojų statusui turi žiniasklaidos priemonės pateikiama
dviprasmiška, neišsami informacija. Paaiškėjo, kad nepakankamas, o kartais negatyvus
visuomenės informavimas apie socialinių darbuotojų veiklą, atliekamas funkcijas ir įstatymų
suteiktas galimybes turi įtakos statuso formavimuisi. Tyrimo metu atsiskleidė, kad kokybiškas ir
kompetentingas socialinio darbuotojo funkcijų atlikimas, pasitikėjimas savimi, profesinės etikos
ir moralės principų laikymasis socialinio darbuotojo veikloje – svarbus veiksnys formuojantis
socialinio darbuotojo statusą visuomenėje.
5
SUMMARY
Kristina Auksoraitienė. Social worker is status in Lithuania: from ‘village woman’ to a
professional. Thesis supervisor assoc. prof. Violeta Ivanauskienė. Vytautas Magnus
University, Faculty of Social Sciences, Department of Social Work, Kaunas 2018.
The professional status of a social worker and its acknowledgment has been a challenge
for many societies during different periods of time. Social work is often portrayed as a low-
status profession. The topic of a social worker’s professional status and its prestige is not popular
among researchers in Lithuania. Perhaps this topic was not relevant several years ago, but in
nowadays society it deserves more attention. The purpose of this study was to reveal the
peculiarities of social worker’s status in Lithuania. The object of this research - status of a social
worker in Lithuania.
A qualitative research method that is based on interpretive constructivist ontology was
chosen to carry out this study. Target selection of sample units was applied to this research. The
survey sample was compiled using random sampling technique. 6 social workers with more than
seven years of work experience participated in the survey. 4 social workers work with multi-
problem families having complex needs, 2 social workers work with persons having disabilities.
Data collection method used for this study is individual in-depth interview. The research has
been carried out according the questions prepared in advance. However, during the interviews
additional questions were brought up in order to deepen the understanding and to get wider
information.
The research show that social workers understand the impact of personal qualities and
values to their professional work and social worker’s status formation. It was revealed that the
media plays a significant role in shaping public opinion regarding social workers. The media is
affecting the status of social workers by delivering ambiguous and incomplete information.
Incomplete or sometimes negative public awareness about activities, functions and possibilities
to work provided by law also affects their social worker’s status formation. The findings of this
research suggest that high quality and competent performance of the functions of a social
worker, self-confidence, professional ethics and moral principles are important factors shaping
the status of a social worker in our society.
6
ĮVADAS
Lietuvoje socialinis darbas, kaip profesija, skaičiuoja 25 metus. Tačiau tai palyginti
jauna profesija, kuri pastaruoju metu sulaukia vis daugiau visuomenės dėmesio. Tik, deja, tenka
pripažinti, kad socialinis darbuotojas dažnai minimas negatyviame kontekste. Šalies žiniasklaida
čia suvaidino svarbų vaidmenį. Pateikdamos informaciją apie šalyje vykstančius reiškinius
visuomenės informavimo priemonės ne visuomet objektyviai vertina situaciją. Pateikia
informaciją, kuri gali būti vertinama dviprasmiškai. Dažnai ieškoma kaltųjų, o čia labai patogu
įvardinti tą, apie kurio veiklą mažai suprantama, daugumai nėra aiškios profesinės funkcijos.
Todėl nekeista, kad nuolatinis socialinio darbuotojo linksniavimas negatyviame kontekste,
neretai skaudžių ir dramatiškų įvykių fone, suformavo nepalankią nuomonę apie socialinio darbo
profesiją. Socialinio darbo profesija neturi gilių istorinių šaknų, paprastai suponuojančių geresnį
ir romantiškesnį profesijos vaizdą žiniasklaidoje (Varžinskienė, 2008).
Tyrimo mokslinis aktualumas. Su socialinio darbuotojo profesijos statuso ir pripažinimo
problema vienu ar kitu laikotarpiu susidūrė daugelio šalių visuomenės. Socialinio darbuotojo
profesijos prestižiškumo klausimas tyrėjus domino ir kur kas anksčiau nei ji atsirado mūsų
šalyje. Euster (1980) analizavo socialinio darbo profesijos statusą straipsnyje „The Occupational
Prestige of Social Work“. Socialinis darbas dažnai vaizduojamas kaip santykinai žemo statuso
profesija, kuri vadinama pusiau profesija (Etzioni, 1969; Toren, 1972), bendraujanti ar
besivystanti profesija (Skidmore, Thackeray, & Farley, 1991) arba marginalinė profesija
(Enochas, 1989). Murdach (2002) parengė straipsnį apie Mary Richmond, kuri buvo viena iš
Amerikos socialinio darbo steigėjų, nuolat siekusi pagerinti visuomenės supratimą apie šią
profesiją ir jos statusą. Svarbu atskirti specifinių žinių ir įgūdžių įgijusius žmones, kurie laikosi
profesinių reikalavimų ir yra socialinio darbo specialistai, nuo tiesiog gerų žmonių, laisva valia
pagal savo galimybes ir supratimą padedančių kitiems (Richmond, 1922). Įdomių minčių ir
naujoviškų įžvalgų formuojant socialinio darbuotojo įvaizdį pateikia Williams, Thomas, and
Christensen (2014). Minėti autoriai mano, kad būtina atsižvelgti į sociokultūrinę aplinką ir
kliento specifiškumą kuriant socialinio darbuotojo įvaizdį, tačiau pripažįsta, kad ne visi
visuomenės nariai vienodai vertins tokį specialistą. Ashman (2015) teigia, kad tatuiruotės,
spalvoti plaukai ir netradicinė apranga, taip pat yra įmanoma socialinio darbuotojo įvaizdžio
dalis sukelianti tam tikras reakcijas. Socialinio darbo statusas susijęs su daugeliu veiksnių: plačiu
ir nespecifiniu socialinio darbo apibrėžimu; tai, kad žmonės, neturintys socialinio darbo
išsilavinimo, gali vadinti save socialiniais darbuotojais visuomenės nežinojimas apie socialinių
darbuotojų funkcijas; pačių socialinių darbuotojų žema savigarba ir socialinio darbo paslaugų
7
vartotojų žemas statusas visuomenėje (Weiss-Gal, Welbourne, 2007). Lietuvoje socialinio
darbuotojo profesijos statuso ar prestižiškumo tema nėra populiari tarp tyrėjų. Gal būt prieš
keletą metų ji ir nebuvo aktuali, tačiau šiuo metu, jai būtina skirti dėmesio. Socialinio darbo
profesijos statusą tyrinėjo Laura Varžinskienė. Varžinksienė (2008) tyrė socialinio darbo
profesijos statuso ypatumus socialinių darbuotojų ir jų partnerių požiūriu. Bagdonas (2001)
atliko tyrimą – „Socialinis darbas Lietuvoje: raidos, praktikos ir akademinis aspektas“, kuriame
pateikė įdomių įžvalgų apie socialinio darbo profesijos formavimosi prielaidas šalyje.
Ivanauskienė (2007) analizavo socialinių darbuotojų vertybių raišką praktinėje veikloje.
Socialinio darbuotojo kasdieninėje veikloje asmeninės vertybės nurodo veiklos kryptį ir gali
nulemti veiksnius įtakojančius socialinio darbuotojo, kaip profesionalo vertinimą. Jurkuvienė
(2009) straipsnyje „Socialinio darbuotojo patirtis mokomosios praktikos procese“ analizavo,
kaip socialinis darbuotojas, kaip praktikos vadovas atskleidžia savo profesijos žinias ir
kompetencijas studentui. Tai svarbu formuojant būsimų socialinio darbo profesionalų savivertę ir
kompetencijas. Kavaliauskienė (2005) atliko tyrimą, kurio tikslas – atskleisti kai kuriuos
socialinio darbo, kaip pagalbos žmogui profesijos raidos aspektus. Vaicekauskienė (2007)
analizavo teisinės socialinio darbo bazės kūrimą šalyje, kurioje numatyti svarbiausi socialinio
darbo ir socialinio darbuotojo veiklos aspektai, kurie turi įtakos profesijos suvokimo
visuomenėje formavimui.
Tyrimo praktinis aktualumas. Šalyje buvo atlikta keletas tyrimų, kurie aiškinosi socialinio
darbo statusą visuomenėje, žiniasklaidoje. Vaškūnaitė (2012) magistro baigiamajame darbe tyrė
socialinio darbuotojo įvaizdį žiniasklaidoje. Pivorienė (2005) atliko tyrimą, kurio metu aiškinosi
socialinio darbo įvaizdį interneto svetainėse. Varžinskienė (2008) atliko tyrimą – Socialinių
darbuotojų profesijos statuso ypatumai socialinių darbuotojų ir jų partnerių požiūriu. Nemažai
rašoma apie socialinio darbo profesijos raidą Lietuvoje. Pastebimas socialinio darbo sampratos
kismas, kuris yra svarbus veiksnys profesijos statuso formavimuisi. Informacijos apie socialinio
darbo ir socialinio darbuotojo statuso kaitą mažai. Svarbu suvokti, kad atsižvelgiant į pokyčius
visuomenėje socialinio darbo vaidmuo nuolat kinta (Waltz and Groze, 1991). Todėl siekiant
formuoti teigiamą socialinio darbuotjo statusą ir užtikrinti kokybišką ir efektyvų socialinio darbo
organizavimą būtina aiškiai suvokti socialinio darbuotojo veiklos pokyčius socialiniame ir
ekonominiame kontekste.
Atgavus nepriklausomybę, šalyje nebuvo nė vieno socialinio darbuotojo, tačiau jau po
keletos metų prasidėjo šios profesijos atstovų rengimo bumas. 1992 m. Lietuvoje nebuvo nei
vieno asmens, kuris būtų galėjęs prisistatyti esąs socialinio darbo specialistas, o 2000 metų
pavasarį jau turėjome 825 socialinio darbo diplomuotus specialistus (Bagdonas, 2001). Tačiau
8
išanalizavus statistinius duomenis, kuriuos pateikia LR Darbo birža (www.ldb.lt), galima
pastebėti akivaizdų socialinių darbuotojų paklausos ir pasiūlos neproporcingumą. Nuo 2009
metų socialinių darbuotojų pasiūla akivaizdžiai mažėjo, o paklausa, nors ir ne taip sparčiai,
tačiau – didėjo. Tokį reiškinį galėjo įtakoti keletas priežasčių. Visų pirma – socialinis
darbuotojas, kaip specialistas šalyje nėra vertinamas, profesijos statusas yra menkas. Wagner
(2013) teigia, kad socialinio darbo įtaka visuomenei yra maža dar ir todėl, kad socialines
problemas kasdienė sąmonė traktuoja, kaip mažesnės svarbos, daugiau dėmesio skirdama
ekonominėms bei sveikatos apsaugos problemoms. Antra – lūkesčiai socialiniam darbuotojui yra
dideli, tačiau kokybiškų paslaugų teikimui dažnai trūksta socialinių paslaugų sisteminio tinklo,
kuris padėtų užtikrinti reikalingų paslaugų prieinamumą. Trečia – nuolatinės „kaltųjų“ paieškos
tarp socialinių darbuotojų, neigiamas socialinio darbuotojo profesijos paveikslo formavimas. Šie
veiksniai galėjo įtakoti norinčių tapti socialiniais darbuotojais skaičiaus mažėjimą. Socialinių
darbuotojų poreikio augimą galimą paaiškinti 2017 metais pradėtomis reformomis ir
pertvarkomis, kurių kryptis – pagalbos suteikimas asmenims ir šeimoms bendruomenėse,
pagalbos tinklo plėtra, bendruomenių įgalinimas, įtraukimas į pagalbos procesus. Daug
dėmesio skiriama įsigaliosiančio Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymui ir jame numatytam
naujam įrankiui teikiant pagalbą – atvejo vadybai. Nemažiau svarbus ir deinstitualizacijos
procesas, institucinės globos pertvarkos klausimai. Todėl svarbu daugiau dėmesio skirti
socialinio darbo, kaip profesijos ir socialinio darbuotojo, kaip profesionalo statuso gerinimui,
kad būtų užtikrintas šios srities specialistų poreikis ir įgyvendinti išsikelti tikslai siekiant gerinti
teikiamų socialinių paslaugų kokybę ir prieinamumą.
Prasidėjus minėtoms reformoms, pertvarkoms, atvejo vadybos procesui, kuris atsiranda
ne tik vaiko teisių apsaugos kontekste, jis taip pat yra vienas iš pamatinių procesų teikiant
pagalbą neįgaliesiems, profesionalių socialinių darbuotojų poreikis didėja, tačiau jeigu šalyje ir
toliau išliks bei formuosis menkas socialinio darbuotojo profesijos statusas, nebus kam numatytų
planų įgyvendinti. Svarbu išsiaiškinti kas įtakoja socialinio darbuotojo statuso formavimąsi ir
nustatyti kokie veiksniai lemtų teigiamus pokyčius. Šiame tyrime bus siekiama išanalizuoti kaip
kito socialinio darbuotojo statusas visuomenėje bei atskleisti tai nulėmusius veiksnius. Svarbu
išsiaiškinti, ir numatyti strategijas socialinio darbo profesijos statuso gerinimui.
Tyrimo objektas – socialinio darbuotojo statusas Lietuvoje.
Tyrimo tikslas – atskleisti socialinio darbuotojo statuso Lietuvoje ypatumus.
Tyrimo uždaviniai:
1. Atskleisti veiksnius ir aplinkybes turinčius įtakos socialinio darbuotojo statusui.
2. Apibūdinti pačių socialinių darbuotojų įtaką statuso formavimuisi.
9
3. Aprašyti veiksnius gerinančius socialinio darbuotojo statusą.
Tyrimo metodai: mokslinės literatūros ir teisinių dokumentų, reglamentuojančių
socialinį darbą analizė. Pusiau struktūruotas interviu metodas. Tyrime dalyvavo 6 socialiniai
darbuotojai turintys daugiau nei 7 metus socialinio darbo patirties. 2 tyrimo dalyviai dirba su
negalią turinčiais žmonėmis, 4 apklausoje dalyvavę socialiniai darbuotojai dirba su šeimomis,
kurioms reikalinga kompleksinė pagalba.
10
1. SOCIALINIO DARBO, KAIP PROFESIJOS RAIDA LIETUVOJE
Daugelyje šalių socialinio darbo raida siejama su labdaringa ir filantropiška veikla,
kuria dažniausiai užsiimdavo religinės bendruomenės. Pasak Bagdono (2001) socialinio darbo
profesija kilo iš žmonių gyvenimo praktikos, todėl kyla nemažai keblumų dėl akademinio
socialinio darbo profesijos statuso. Socialinis darbas Lietuvoje neturi gilios ir ilgalaikės istorinės
praeities, o aukštesnį statusą ir prestižą turi tos profesijos, kurios turi gilias šaknis (Varžinskienė,
2009). Šiandien Lietuvoje socialinio darbo sąvoka jau žinoma ir suvokiama kaip profesija,
tačiau tam prireikė daugiau nei dvidešimties metų.
1.1. Socialinio darbo raida ir istorija
Kalbant apie socialinio darbo ištakas reikėtų atsigręžti į gerokai tolimesnę žmonijos
praeitį. Jau iki istoriniais laikais galima įžvelgti socialumo apraiškų atkreipiant dėmesį į tai, kad
tuometiniai gyventojai stengėsi gyventi bendruomenėse, kartu augino vaikus, kartu gynėsi.
Vėliau, istoriniu laikotarpiu atsiranda empatiškumas, artimo meilė, užuojauta. Bagdonas (2001)
tai įvardina kaip raidą nuo pseudoaltruistinės elgsenos iki suvokiamos altruistinės elgsenos.
Viduramžiais atsiranda globos sąvoka, su ja ir globos įstaigos. XX a. pradžioje formuojasi
socialinės paramos elementai, kurie kryptingai plėtojami tampa socialiniu darbu. Nemažą įtaką
socialinio darbo plėtrai ir profesionalizacijai turėjo įvairių teisinių dokumentų, kurie užtikrino
žmogaus teises ir laisves atsiradimas. Tai įvairios teisių deklaracijos, lygių galimybių taisyklės,
socialinės chartijos, konvencijos ir pan. Tačiau šis etapas skirtingose šalyse prasidėjo skirtingu
laikotarpiu, vėliausiai jis radosi Rytų Europos šalyse.
Socialinio darbo sąvoka Lietuvoje pradėta vartoti atgavus Nepriklausomybę 1990
metais. Socialinio darbo, kaip profesinės veiklos formavimąsi Lietuvoje įtakojo sistemingi
veiksmai šalies socialinės politikos formavime. Formuojant ir plečiant socialinių paslaugų
sistemą, ryškėjo veiklos kryptys, kuriamas ir įgyvendinamas paslaugų teikimo modelis. Šiuo
laikotarpiu ir išryškėjo socialinio darbuotojo vaidmuo, atsirado būtinybė apibrėžti jo funkcijas ir
kitas su profesine veikla susijusias pareigas ir teises. Palyginti su kitomis šalimis, Lietuvoje
socialinio darbo raida vyko taip sparčiai, kad procesai, kurie kitose šalyse truko dešimtmečius
mūsų šalyje buvo „pragyventi“ per keletą metų. Tačiau šioje vietoje negalima sulyginti socialinio
darbo ir bendrai socialinės sistemos kokybės standartų, nes skiriasi tiek ekonominės, tiek ir
socialinės raidos aplinkybės.
Išskiriama keletas ryškesnių socialinio darbo Lietuvoje raidos etapų (Bagdonas, 2008)
(1 lentelė).
11
1 lentelė
Socialinio darbo Lietuvoje raidos etapai (pagal Bagdoną, 2000)
Data Socialinio darbo raidos etapas Apibūdinimas
Iki 1794 LDK ir unija su Lenkija Pradėtos steigti špitolės, pirmosios prieglaudos
1974-1918 Carinės okupacijos laikotarpis Globa, labdara, artimųjų, šeimos parama,
Viešoji globa (valdyba)
1918 - 1940 Tarpukario nepriklausomybė Bažnyčios globa, silpnos NVO, labdara ir
šeimos parama
1940-1990 Tarybinis socialinio aprūpinimo modelis Stipri institucionalizacija.
1990-1992 Socialinio darbo sąvokos formalus
priėmimas
Šalies socialinės apsaugos reforma, socialinio
darbo poreikis
1992-2002
Socialinio darbo profesionalizacija Parengiama teisinė bazė, išpopuliarėja
socialinio darbo studijos, pirminė atestacija
Nuo 2002 Profesionalus socialinis darbas Kompetencijos klausimo kėlimas, socialinio
darbo profesionalų aktyvumas, teisinės bazės
tobulinimas
Pirmosios prieglaudos Europoje atsirado viduramžiais, Lietuvoje pirmoji prieglauda
įsteigta 1518 metais. Krikščionybės atėjimas į Lietuvą įtakojo ir pirmųjų prieglaudų steigimą.
Tačiau daugiau dėmesio Lietuvos ir Lenkijos jungtinės valstybės socialinėms problemoms
pradėta skirti XVIII a. antroje pusėje (Praspaliauskienė, 2000). Carinės okupacijos laikotarpiu
(1874-1918) pradėjo kurtis neįgaliųjų mokyklos, vyko gana aktyvus neįgaliųjų judėjimas.
Bažnyčia taip pat prisidėjo prie globojamosios veiklos. Šimtmečiu vėliau nei Vakarų Europoje
pradėjo kurtis labdaros draugijos. Tarpukario nepriklausomybės laikotarpiu (1918-1940) tęsėsi
tos pačios labdaros ir globos idėjos, ypač buvo paplitusi savitarpio pagalba šeimose ir
bendruomenėse. Pamažu vystėsi nevyriausybinių organizacijų veikla. 1940-1990 metų
laikotarpiu nebuvo aiškios ir apibrėžtos bendros socialinės paramos sistemos. Vertinant iš šių
dienų perspektyvos gana keistai atrodo tai, kad tuo metu socialines paslaugas teikė profsąjungos,
vykdomieji komitetai, partiniai komitetai. Be anksčiau minėtų į socialinių paslaugų teikėjų
sąrašus buvo įtrauktos medicinos įstaigos, globos ir ugdymo įstaigos. 1990-1992 kartu su
Nepriklausomybe šalyje prasidėjo reformos, o su jomis ir naujos socialinės aplinkybės bei
rizikos. Išryškėjo ekonominių, socialinių ir politinių pokyčių sukeltos socialinės problemos:
nedarbas, skurdas, benamystė, prostitucija ir pan. Svarbu paminėti, kad alkoholizmo ir negalios
problemos buvo aktualios ir okupacijos metais. Tokia situacija šalyje kėlė didelį nerimą ir
įtakojo socialinės paramos sistemos reformą, kurios metu prireikia socialinio darbuotojo
paslaugų. Oficialiai socialinio darbo sąvoka pripažįstama 1992 metais, tais pačiais metais
parengiamos ir pirmos socialinio darbo studijų programos. 1992-2002 laikotarpį, Bagdonas
12
(2008), įvardina kaip socialinio darbo profesionalizacijos laikotarpį. Šiuo laikotarpiu sparčiai
rengiami ir tobulinami socialinį darbą reglamentuojantys teisiniai dokumentai. Daug dėmesio
skiriama socialinių darbuotojų rengimui, kompetencijų tobulinimui. Šiuo laikotarpiu daug
bendradarbiaujama su kitų šalių socialinio darbo profesionalais, siekiama įgyti žinių ir patirties
bei jas sėkmingai integruoti į šalies socialinės paramos sistemą. Nuo 2002 metų iki šių dienų
vyksta socialinio darbo profesionalizacija. Pokytis per pastaruosius 25-erius socialinio darbo
šalyje metus labai ryškus, tiek kalbant apie socialinio darbo kokybę, tiek ir apie socialinių
paslaugų teikėjus – socialinius darbuotojus, kaip socialinio darbo profesionalus.
1.2. Socialinio darbo sampratos kaita
Socialinis darbas kiekvienoje šalyje apibrėžiamas remiantis kultūrinėmis, istorinėmis,
politinėmis ir ekonominėmis aplinkybėmis. Lietuvoje socialinio darbo ir socialinio darbuotojo
veiklos samprata ir apibrėžimai kito. Pokyčiai stebimi analizuojant per pastarąjį dvidešimtmetį
besikeičiančią teisinę bazę. Šiuo metu jau negaliojančiame, 1996 metais patvirtintame LR
Socialinių paslaugų įstatyme, socialinio darbo sąvoka apibrėžiama, kaip profesinė veikla,
padedanti patenkinti asmens gyvybinius poreikius, atkurti jo ir visuomenės santykius, kai pats
asmuo to padaryti nepajėgia (Valstybės žinios, 1996-10-30, Nr. 104-2368). 2006 metais
patvirtintame ir šiuo metu galiojančiame LR Socialinių paslaugų įstatyme pateikiama toks
apibrėžimas: socialinis darbas – tai veikla, padedanti asmeniui, šeimai spręsti savo socialines
problemas pagal jų galimybes ir jiems dalyvaujant, nežeidžiant žmogiškojo orumo ir didinant jų
atsakomybę, pagrįstą asmens, šeimos ir visuomenės bendradarbiavimu (Žin. 2006, Nr. 17-589).
Pirmajame socialinio darbo apibrėžime paslaugos orientuotos į asmenį, kuriam reikalinga
pagalba, akcentuojant gyvybinių poreikių patenkinimą, visiškai nekalbama apie pačio asmens
įtraukimą į pagalbos procesą. Tokia kryptimi socialiniai darbuotojai dirbo dešimt metų, kuomet į
asmenį buvo žiūrima, kaip į paslaugų gavėją nesitikint jo aktyvaus veikimo sprendžiant
problemas. Šiandien jau gana plačiai kalbama, kad visuomenė nėra motyvuota veikti
savarankiškai, ieškoti galimų sprendimo būdų ir yra pasyvūs socialinės paramos ir paslaugų
gavėjai. Lietuvos socialinės paramos sistema labiau orientuota į pinigines išmokas. Tai reiškia,
kad socialinėms paslaugoms, kurias teikia socialiniai darbuotojai nebuvo skiriama pakankamai
dėmesio. Tokiame socialinės paramos politikos kontekste jų teikiamos paslaugos dažniausiai
buvo orientuotos į materialinių poreikių užtikrinimą. Tyrimų rezultatai rodo, jog ilgą laiką
pašalpas gaunantys žmonės pradeda mažiau pasitikėti savimi, mažiau jausti savo vertę (Parker,
1994). Suprantam, kad tokia socialinė politika negalėjo neturėti pasekmių. Socialinės paramos
gavėjų skaičius didėjo, finansinės išlaidos socialinei paramai šalyje augo. Socialinės apsaugos ir
13
darbo ministerijos pateiktais duomenimis 2005 metais socialinei paramai šalyje teikti buvo skirta
104 697 403 litų, o 2006 metais - 134 303 454 litų.
Analizuojant socialinę situaciją šalyje buvo prieita nuomonės, kad esama socialinė
politika turi trūkumų ir neužtikrina galutinio socialinių paslaugų tikslo – grąžinti asmenims
gebėjimą pasirūpinti savimi ir integruotis visuomenėje (Valstybės žinios, 1996-10-30, Nr. 104-
2367). Remiantis išsivysčiusių šalių patirtimi ir jose sėkmingai funkcionuojančiais socialinės
politikos modeliais, Lietuvos socialinė politika pamažu kito, vis ryškesnis tapo socialinio
darbuotojo vaidmuo. „Reformuojant socialinių paslaugų sistemą socialinių paslaugų poreikio
asmeniui (šeimai) vertinimą bei paslaugų organizavimą ir teikimą numatoma kuo tampriau
susieti su piniginės socialinės paramos, vaiko teisių apsaugos, užimtumo, socialinio būsto
teikimo, specialiosios pagalbos ir techninės pagalbos, sveikatos priežiūros, švietimo ir ugdymo
priemonėmis“ - teigiama Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtame 2004 metų
Socialiniame pranešime. Šios idėjos atsispindi ir po dviejų metų patvirtintame LR Socialinių
paslaugų įstatyme, apibrėžtoje socialinio darbo sąvokoje: socialinis darbas yra profesinė veikla,
kuri įgalina žmones, šeimas, bendruomenes ir visuomenę spręsti tarpusavio santykių ir
socialines problemas, skatindama socialinę kaitą, gerindama gyvenimo kokybę ir stiprindama
solidarumą bei socialinį teisingumą (Žin. 2006, Nr. 17-589). Toks socialinio darbo apibrėžimas
išplečia kliento sąvoką. Akcentuojama nauja socialinio darbo kryptis, kai į socialinių asmens ar
šeimos problemų sprendimą įtraukiamas klientas. Labai svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad
atsiranda paslaugos gavėjo atsakomybė. Į procesą įtraukiama ir šeima bei visuomenė. Iškeliamas
ir naujas socialinių paslaugų tikslas, kuriame aiškiai išdėstoma, kad socialinės paslaugos
teikiamos siekiant užkirsti kelią kilti socialinėms bei visuomenės socialiniam saugumui
užtikrinti. Išplėtus socialinio darbo sąvoką, natūralu, kad didesni lūkesčiai keliami ir socialiniam
darbuotojui, daugiau dėmesio skiriama kvalifikacijai, kompetencijoms. Iki minėto įstatymo
patvirtinimo 2006 metais socialiniu darbuotoju galėjo dirbti asmuo turintis reikiamą
kvalifikaciją, t.y. baigęs aukštojo ar aukštesniojo mokslo įstaigos socialinio darbo specialybę.
Taip pat socialinį darbą galėjo dirbti ir asmuo, turintis kitą specialybę, bet išklausęs specialius
socialinio darbo mokymo kursus. Siekiant gerinti teikiamų paslaugų kokybę, stengiamasi
užtikrinti, kad socialinį darbą dirbtų tik pakankamai žinių ir įgūdžių įgiję specialistai. Nuo 2006
metų dirbti socialiniu darbuotoju turi teisę:
socialinio darbo kvalifikacinį laipsnį (profesinio bakalauro, bakalauro, magistro) įgijęs
asmuo;
14
asmuo, iki 2014 m. gruodžio 31 d. įgijęs kitą kvalifikacinį (profesinio bakalauro,
bakalauro, magistro) laipsnį ir socialinio darbuotojo kvalifikaciją ar baigęs socialinio
darbo studijų programą, ar socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka baigęs
socialinio darbuotojo praktinei veiklai pasirengti skirtus mokymus, arba
asmuo, įgijęs socialinės pedagogikos kvalifikacinį (profesinio bakalauro, bakalauro,
magistro) laipsnį ar socialinio pedagogo kvalifikaciją, jeigu jis dirbs su vaikais ir (arba)
socialinės rizikos šeimomis.
Tokie reikalvimai dirbantiems socialinį darbą teigiamai įtakojo, socialinių darbuotojų kaip savo
srieties specialistų statuso formavimą ir reikšmingai prisidėjo prie socialinių paslaugų kokybės
gerinimo.
1.3. Socialinį darbą ir socialinių darbuotojų profesinę veiklą reglamentuojančios
teisinės bazės apžvalga
Reformuojant socialinių paslaugų sistemą Lietuvoje ir išryškėjus socialinių darbuotojų
poreikiui, buvo pradėta kurti teisinė socialinio darbo bazė ir pradėti rengti socialiniai darbuotojai.
Nemažą vaidmenį kuriant šalies socialinio darbo teisinę bazę, rengiant mokymo programas
suvaidino užsienio šalių socialinio darbo specialistai. Lietuvoje pradėjo kurtis socialinio darbo
mokyklos, fakultetai, katedros. Pasinaudojant užsienio šalių patirtimi, žiniomis ir
rekomendacijomis buvo pradėti rengti profesionalūs socialiniai darbuotojai, kuriama socialinių
darbuotojų veiklą bei kvalifikaciją reglamentuojanti teisinė bazė. Vaicekauskienė (2007) išskiria
keletą svarbiausių socialinio darbo teisinės bazės kūrimosi aspektų. Vienas reikšmingiausių ir
vėliau smarkiai įtakojęs socialinio darbo profesionalizacija įvykių, buvo 1993 m. įsteigta
Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija (LSDA). Šios asociacijos pagrindinis tikslas – įvesti
socialinio darbuotojo profesiją ir tobulinti socialinių darbuotojų rengimo bei kvalifikacijos
kėlimo sistemą. Pradėti rengti teisiniai dokumentai, kurie buvo aktualūs ir atitiko to meto
ekonomines galimybes bei politinius ir socialinius lūkesčius. 1994 m. priimtas LR Vyriausybės
nutarimas „Dėl socialinės paramos koncepcijos“, kuriame numatoma, kad socialinio darbuotojo
profesija yra būtina, kalbama apie galimas profesijos rengimo strategijas. Tais pačiais metais,
kaip ir minėtas nutarimas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įsteigtas Socialinių
darbuotojų rengimo centras. Pagrindinis šios įstaigos tikslas – organizuoti socialinių darbuotojų
kvalifikacijos kėlimą ir atestaciją. Tai ypač svarbu, kad jau tuomet buvo keliami socialinių
darbuotojų kvalifikacijos klausimai. Nemažiau reikšmingas nei teisės aktai ar nutarimai buvo
1995–2003 m. leidžiamas Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos laikraštis „Socialinis
darbuotojas“. Leidinyje buvo pateikiama informacija apie socialinio darbo metodus, kitos
15
naudingos žinios. Apie 1996 m. priimtą Socialinių paslaugų įstatymas, plačiau rašyta pirmame
skyriuje, tačiau siekiant išlaikyti chronologinę seką minimas ir šioje vietoje, nes tai svarbus
įstatymas, kuriame pirmą kartą teisiškai apibrėžtas socialinis darbas kaip profesinė veikla ir
įteisinta socialinio darbuotojo profesija. 1998 m. priimtas Lietuvos socialinių darbuotojų etikos
kodeksas, kuriame apibūdinamos socialinio darbo vertybės ir etikos principai, nusakančios etines
socialinio darbuotojo atsakomybes bei prievoles. Šiame dokumente socialinis drabas
apibūdinamas kaip veikla, padedanti asmeniui, šeimai spręsti savo socialines problemas pagal jų
galimybes ir jiems dalyvaujant, nežeidžiant žmogiškojo orumo ir didinant jų atsakomybę,
pagrįstą asmens, šeimos ir visuomenės bendradarbiavimu. Kodekse aptariami tokie socialinio
darbuoto veiklos principai, kaip socialinio darbuotjo etinė atsakomybė klientui, santykiai su
bendradarbiais ir kitomis institucijomis, santykiai su darbdaviu, santykis su savo profesija ir
socialinio darbuotojo etinė pareiga visuomenei. Vadovaujantis šiais principais socialiniai
darbuotojai teikia pagalba visiems asmenims neatsižvelgiant į jų amžių, lytį, rasę, politines
pažiūras ir kt. Bendradarbiauja su kolegomis ir kitomis institucijomis gerbdami jų nuomonę.
Visuomet laikosi susitarimų ir atsakingai atlieka jiems pavestas užduotis. Stengiasi užkirsti kelią
nekompetentingų ir nekvalifikuotų socialinių paslaugų teikimui. Gina profesijos reikšmingumą.
Stengiasi užkirsti kelią neaiškios ir neteisingos informacijos apie socialinį darbą sklaidai
visuomenėje. Kodeksą parengė Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija. 1998 m. patvirtinta
Socialinių darbuotojų kvalifikacinių reikalavimų ir atestavimo tvarka. 1999 m. Lietuvos
profesijų klasifikatoriuje oficialiai buvo įteisinta socialinio darbuotojo profesija ir pateiktas jos
aprašas. 2000 m. LR švietimo ir mokslo ministerija parengė Socialinio darbuotojo 4-ojo
profesinio lygmens (aukštesniosios mokyklos – kolegijos) Socialinio darbuotojo rengimo
standartą. 2001 m. ir 2003 m. LR Vyriausybė patvirtino socialinio darbo studijų kryptį ir
socialinio darbuotojo profesines kvalifikacijas Dauguma aukščiau minėtų įstatymų ir nutarimų
bėgant laikui ir keičiantis situacijai šalyje ir socialinio darbo profesijos srityje buvo papildyti ar
pakeisti, tačiau tai buvo pradžia nulėmusi galimybę socialinio darbo profesijos vystymuisi
Lietuvoje.
16
2. SOCIALINIO DARBUOTO VAIDMUO VISUOMENĖJE
Šalies perėjimas iš komunistinio režimo į demokratinę politinę sistemą ir rinkos
ekonomiką sukėlė ir socialinius, kultūrinius pokyčius visuomenėje. Ne visi asmenys sugebėjo
prisitaikyti ir sėkmingai įsitvirtinti besikeičiančioje visuomenėje. Dalis visuomenės sėkmingai
pasinaudojo atsiradusiomis galimybėmis, kitiems gi pristigo gebėjimų prisitaikyti prie
besikeičiančių ekonominių, kultūrinių ir socialinių sąlygų. Nuo pat nepriklausomybės atgavimo
pradžios šalyje pradėta kurti ir įgyvendinama socialinės sistemos reforma, kuri per pastaruosius
dvidešimt metų turėjo ne vieną kryptį. Tačiau, pasak Wagner (2013), beveik visose šalyse
socialinės problemos laikomos mažesnės svarbos nei ekonominės ar sveikatos apsaugos
problemos. Tokia situacija, kaip kad – maža socialinio darbo įtaka ir galia visuomenėje, aktuali ir
kitose šalyse.
Daug dėmesio socialinio lauko ir visuomenės sampratai skyrė prancūzų sociologas
Bourdieu. Bourdieu (2013) teigė, kad visuomenės narių sąveiką lemia ne tik tuo metu
besiklostantys, bet ir anksčiau susikūrę santykiai, todėl tie asmenys (grupės ar kt.), kurių situacija
dėl ankstesnių palankių santykių yra geriau apsirūpinę ištekliais ir toliau bus pranašesni. Wagner
(2013) remdamasis Bourdieu išskiria tris kapitalo formas: ekonominį, kultūrinį ir socialinį
kapitalą. Ekonominis kapitalas – pinigai, kultūrinis – išsilavinimas, socialinis – santykiai. Visu
šiuo kapitalu visuomenė disponuoja. Lengviausia, žinoma, disponuoti pinigais. Dėl šios
priežasties būtent ekonominis kapitalas tampa labiau reikšmingas už kitus ir tam tikra prasme
įgyja galios. Tas, kas turi galimybę skirstyti išteklius turi galimybę ir daryti įtaką. Tačiau jeigu
pasigilintume į Lietuvos socialinio darbo raidos istoriją aptiktume, kad ne visuomet galia
priklauso nuo ekonominių išteklių, kartais įtaką ir galią lėmė priklausymas tam tikrai religinei
bendruomenei ar socialinei, politinei grupei. Svarbu suvokti, kad galia pati savaime nėra
reikšminga, jei socialiniame kontekste negebame jos panaudoti taip, kad būtų atpažįstama ir
suprantama, kaip galia socialinei gerovei kurti. Wagner (2013) mano, kad socialinio darbo
indėlis yra didelis visur, tačiau jis yra nepakankamas arba neaiškiai suvokiamas ir suprantamas,
kaip atliekantis ne itin reikšmingas užduotis visuomenėje. Tokį požiūrį būtina keisti ir įrodyti jog
yra kitaip.
Stengiantis gerinti socialinio darbo ir socialinio darbuotojo statusą diskutuojama apie
socialinius procesus, jų formavimą ir visas įmanomas socialinio darbuotojo galios panaudojimo
aplinkybes. Wagneris (2013) straipsnyje „Socialinio darbo profesijos (ne)galia visuomenėje“
kalba apie valdysenos sampratą socialiniame darbe. Valdysena gali būti suprantama kaip
gebėjimas valdyti ir su komunikacija susijęs galios panaudojimas. Kitaip tariant profesionalus
socialinis darbuotojas savo galią turi išryškinti ir panaudoti ieškodamas reikšmingų diskursų,
17
išryškinti tikslus ir kryptingai bei nuosekliai veikti. Tokiu būdu socialinis darbuotojas
pasiekdamas aiškių rezulatatų tik įtvirtina savo galią ir gebėjimą ja tikslingai pasinaudoti. Tačiau
į socialinio darbuotojo veiklos įgyvendinimą būtina įtraukti ir partnerius. Jie reikšmingi siekiant
sukurti bendradarbiavimo sistemas, kurios svarbios ne tik teikiant paslaugas, bet ir stengiantis
skleisti žinią apie profesionalaus socialinio darbuotojo indėlį socialinėje sistemoje. Nemažiau
svarbu už bendradarbiavimo tinklo kūrimą yra įrodyti, kad socialinis darbuotojas yra pajėgus
dalyvauti socialinėje sistemoje ne tik kaip vykdytojas, bet ir kaip jos kūrėjas. Socialinio darbo
profesionalai privalo būti aktyvūs ir teikti kompetentingus pasiūlymus ir pastabas socialinių
visuomenės problemų sprendimo klausimais. Dalyvavimas socialiniuose procesuose sudaro
sąlygas įtakoti tam tikrus sprendimus, o tai jau tam tikra prasme galios apraiška. Wagneris
(2013) šia tema turi tokį patarimą: „reikia būti atidiems ir protingiems, ieškoti progų, kuriomis
būtų galima pasinaudoti ir kurios nieko nekainuoja“(19 p.).
Socialinis darbas neturi ypatingos įtakos ir galios šalies socialiniame, politiniame,
kultūriniame ir ekonominiame kontekste, tačiau tai nereiškia, kad taip ir turi likti. Pasak Wagner
(2013), siekiant įgyti daugiau galios socialinio darbo atstovai turi įnešti savo indėlį, kurį
visuomenė aiškiai suvoktų kaip socialinio darbo nuopelną ir neatsiejamą bei reikalingą
visuomenės funkcionavimui. Svarbu siekti, kad socialinis darbas ir socialiniai darbuotojai
aktyviai dalyvautų visuomenėje vykstančiuose procesuose ir būtų aktyvūs politinių sprendimų
priėmime.
2.1. Socialinis darbas: profesija ar praktinė veikla visuomenėje
Socialinis darbas pasaulyje skaičiuoja jau daugiau nei šimtą metų, tačiau vis dar kyla
diskusijų dėl to kas yra socialinis darbas ir kaip jis turėtų būti dirbamas. Kai Lietuvoje dar nė
nebuvo sąvokos socialinis darbas, Vakarų šalyse jau buvo keliamas klausimas ar socialinis
darbas yra profesija. Nepaisant to, kad socialinis darbas atitinka daugelį profesijai priskiriamų
bruožų, vis dar diskutuojama ar socialinis darbas atitinka profesijai keliamus reikalavimus
(Johnson, 2001). Tokias abejones stiprino ir tai, kad nebuvo aiškaus ir vieningo socialinio darbo
apibrėžimo. Baird (1972) nuomone, tokios diskusijos vyksta dėl to, kad socialinis darbas siekia
profesinės hierarchijos, pripažinimo ir pagarbos, kokią turi medikai, mokytojai ir pan.
Prieš Lietuvai atgaunant nepriklausomybę laikytasi nuomonės, kad tuo metu esanti
socialinė ir ekonominė santvarka visiškai patenkina visuomenės poreikius ir socialinės
problemos šalyje nekyla. Dėl šios priežasties apie socialinio darbo profesijos poreikį tuo metu iš
viso nebuvo kalbama. Socialinė raida yra visuomenės vystymosi bruožas. Viena vertus šalis
sėkmingai tampa demokratine valstybe reformuojančia socialinę, kultūrinę ir ekonominę politiką
atsižvelgdama į nepriklausomos tautos poreikius. Kita vertus tokie ir panašūs procesai vyksta
18
visame pasaulyje ir tai kas vyksta Lietuvoje yra to dalis (Mačiulskytė, 2011). Socialinį darbą
kiekvienoje šalyje lemia tos šalies socialinė politika.
Socialinis darbas – sudėtinga veiklos sritis, kuri nuolat susiduria su sudėtingomis,
skaudžiomis ir krizinėmis situacijomis. Suprantama, kad tokia aplinka sukelia įvairias emocijas
toje situacijoje esantiems asmenims, tiek kalbant apie klientus, tiek ir apie socialinius
darbuotojus. Todėl svarbu, kad socialinio darbo profesionalas gebėtų valdyti emocijas ir
dirbdamas savo darbą vadovautųsi žiniomis, įgūdžiais ir priimtų racionalius sprendimus
nepaisant emocionalių aplinkos diktuojamų galimybių. Socialinio darbo, kaip profesijos
pripažinimą apsunkina ir tai, kad dauguma žmonių linkę padėti į bėdą patekusiems asmenims ir
mano, kad tokia pagalba ir yra socialinis darbas. Tačiau ta pagalba skiriasi nuo profesionalios
socialinio darbuotojo veiklos, nors visuomenei nėra lengva suvokti skirtumus. Kartais visuomenė
piktinasi dėl socialinių darbuotojų „kišimosi“ ir „netikslingos“ pagalbos. Taip yra dėl to, kad
socialinis darbas problemą mato giliau ir įžvelgia galimas rizikas ateityje. Kavaliauskienė (2005)
remdamasi Reid (2000) pamėgino išskirti aplinkybes kurioms esant reikalinga profesionali
socialinio darbuotojo pagalba:
konfliktiški tarpasmeniniai santykiai ir ryšiai;
nepasitenkinimas socialiniais santykiais;
socialinio vaidmens problema;
emocinės reakcijos į netektį ar nelaimę;
problemos susijusios su institucijomis ir organizacijomis;
nepakankami ištekliai;
psichologinio vaidmens ir elgsenos problemos.
Ko gero nėra nei vieno žmogaus, kuris nebūtų susidūręs bent su viena iš šių aplinkybių.
Daugumai neprireikė socialinio darbuotojo pagalbos, nes sugebėjo sprendimus rasti
savarankiškai arba su artimųjų pagalba. Dėl šios priežasties, remdamasi savo patirtimi didžioji
dalis visuomenės nesuvokia, kad iš pažiūros paprasti kasdieniniai sunkumai gali būti kur kas
gilesni ir sukelti sudėtingas socialines problemas ir pasekmes, kuriems išspręsti reikalinga
profesionali pagalba. Problemoms, su kuriomis susiduria socialinių darbuotojų klientai, išspręsti
dažnai reikalinga kompleksinė pagalba. Procesas siekiant ilgalaikių ir efektyvių rezultatų ilgas ir
dinamiškas. Tai dar viena priežastis dėl kurios apibūdinant socialinį darbą sunku įvardinti
rezultatus ir veiklos vertinimo kriterijus. Kavaliauskienė (2005) cituodama Howe išskiria keletą
svarbiausių socialinio darbuotjo veiklos aspektų. Visų pirma – stebėjimas. Socialiniame darbe tai
pirmas žingsnis siekiant identifikuoti problemas, išanalizuoti esamą situaciją. Antra –
apibūdinimas. Tai socialinės veiklos stadija, kurioje konceptualizuojama situacija, išryškinami
19
svarbiausi aspektai. Sekantis žingsnis – aiškinimas. Šioje vietoje socialinis darbuotojas stengiasi
išanalizuoti situaciją, atrasti ryšius, galimus priežastinius veiksnius. Toliau – planavimas, kurio
metu socialinis darbuotojas numato galimus veiksmus, tikėtinus rezultatus. Ir galiausiai
intervencija, kuomet nusprendžiama ką reikia daryti siekiant pokyčio ir efektyvaus problemos
sprendimo. Visa tai gali pasiekti tik kompetentingas, turintis atitinkamų žinių ir gebėjimų
profesionalas. Kitu atveju neprofesionali pagalba ne tik nepadės išspręsti problemos, bet gali dar
labiau pabloginti situaciją. Kavaliauskienė (2005) išskiria tris veiksnius kurie nulemia
nesėkmingus socialinio darbo rezultatus:
sprendimo ieškoma nepripažįstant egzistuojančios problemos. Nesiimama veiksmų, kurie
yra reikalingi. Taip nutinka dėl negebėjimo identifikuoti problemą arba nepakankamos
motyvacijos imtis veiksmingų priemonių;
siekiama išspręsti problemas, kurių iš esmės išspręsti neįmanoma arba situacijai
sprendimas nereikalingas. Šiuo atveju kalbama apie tam tikrus priklausomybės ligų
atvejus ir pan. Arba dedama daug pastangų spręsti šalutinei problemai, kuri nėra esminė
ir net ją išsprendus situacija nepasikeis;
problemos lygio neatitinkančių veiksmų ėmimasis. Kai spręsti problemai imamasi
veiksmų, kuriems nėra pasiruošta arba neturima tam reikalingų įgūdžių ar kompetencijos.
Akivaizdu, kad socialinių problemų sprendimas sudėtingas ilgas ir dinamiškas procesas,
kurį organizuoti ir vykdyti gali tik tam tikras kompetencijas ir gebėjimus turintys asmenys.
Suformuluoti aiškų ir tiksliai nusakantį socialinio darbo veiklos apibrėžimą gana
sudėtinga, todėl kad socialinio darbuotojo veiklos laukas yra labai platus. Socialinis darbas
apima ir atskirų asmenų individualių problemų sprendimą ir yra reikšmingas efektyvios
valstybinės socialinės politikos veiksnys. Kiekvienoje valstybėje socialinio darbo samprata
skiriasi, nes ji yra formuojama ir vertinama tos šalies ekonominių, politinių, kultūrinių ir
socialinių aplinkybių kontekste. Dėl šios priežasties gana sunku apibrėžti tarptautiniu lygmeniu
atitinkantį ir universalų socialinio darbo apibrėžimą. Kavaliauskienė (2005) pateikia tokį
Tarptautinės socialinio darbo federacijos vartojamą apibrėžimą: „Socialinio darbo profesija
skatina socialinę kaitą, žmonių tarpusavio santykių problemų sprendimą, teikia galimybių ir
pagalbą gerinti jų gyvenimą. Remdamasis žmogaus elgsenos ir socialinių sistemų teorijomis
socialinis darbas siekia žmonų ir jų aplinkos sąveikos darnos. Žmogaus teisių ir socialinio
teisingumo principai yra svarbiausi socialinio darbo principai“. Amerikos nacionalinė socialinių
darbuotojų asociacija socialinį darbą apibūdina taip: „Socialinis darbas yra profesinė veikla,
padedanti individams, žmonių grupėms ar bendruomenėms stiprinti ar atkurti jų socialinio
20
funkcionavimo pajėgumą sukuriant palankias socialines sąlygas tam tikslui pasiekti“.1 Nors
apibrėžimų formuluotės skiriasi, tačiau socialinio darbo kryptis ir principas išlieka vienodas –
pagalba asmeniui ar grupei spręsti socialines problemas, kurių jis savarankiškai išspręsti
nepajėgus.
Lietuvoje socialinio darbo apibrėžimų literatūroje aptinkame taip pat ne vieną.
Leliūgienė (2003) teigia, kad socialinis darbas, tai profesionalioji veikla teikiant pagalbą
individams, grupėms, bendruomenėms, kurios tikslas gerinti ir sugrąžinti asmenybės sugebėjimą
socialiai funkcionuoti. Kvieskienė (2003) mano, kad socialinis darbas tai profesinė veikla,
padedanti patenkinti asmens gyvybinius poreikius, atkurti asmens ir visuomenės santykius, kai
pats asmuo to nesugeba. Kučinskas, Kučinskienė (2000) pateikia jau kiek platesnį socialinio
darbo apibrėžimą, kuriame atkreipiamas dėmesys asmens grąžinimui į visuomenę ir skatinamas
jo savarankiškas funkcionavimas. Minėtų autorių nuomone, socialinis darbas tai – veikla, kurios
paskirtis sustiprinti žmogaus gebėjimą prisitaikyti prie aplinkos, atstatyti ryšį su bendruomene
padedant jam integruotis į visuomenę skatinat kuo pilnavertiškesnį jo socialinį funkcionavimą.
Visi aukščiau pateikti apibrėžimai yra gana platūs, nes socialinio darbo apibrėžti vienu
sakiniu tiesiog neįmanoma. Bagdonas (2001) mano, kad tikslingiau apibrėžiant socialinį darbą
įvardinti socialinio darbuotojo funkcijas ir tai ką turi žinoti bei mokėti socialinio darbo
profesionalas. Svarbu pabrėžti, kad socialinis darbas ne vienkartinė reakcija, o gana ilgas ir
tęstinis procesas, kuriame sąveikauja klientas, jo socialinė aplinka ir socialinis darbuotojas.
Socialinio darbo raida Lietuvoje vyko gana sparčiai (apie tai kalbėta pirmame skyriuje), todėl ne
keista, kad ir socialinio darbo samprata, o kartu ir apibrėžimas kito. Stebint ir analizuojant
socialinę, ekonominę situaciją, atsižvelgiant į visuomenės poreikius kryptingai vyko ir socialinio
darbo profesionalizacija.
LR Socialinių paslaugų įstatyme, apibrėžtoje socialinio darbo sąvokoje: „socialinis
darbas yra profesinė veikla, kuri įgalina žmones, šeimas, bendruomenes ir visuomenę spręsti
tarpusavio santykių ir socialines problemas, skatindama socialinę kaitą, gerindama gyvenimo
kokybę ir stiprindama solidarumą bei socialinį teisingumą“ (Valstybės žinios, 2006-02-11, Nr. 17-
589). Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad apibrėžime atsiranda sąvoka „profesinė veikla“. Tai
reiškia, kad socialinis darbas suvokiamas, kaip profesija. Telieka kryptingai eiti
profesionalizacijos link ir siekti socialinio darbuotojo statuso ir profesijos pripažinimo
visuomenėje. Tai nėra lengva, bet kelias, kurį nuėjo socialinis darbas šalyje per 25 metus ir
pokyčiai, kurie įvyko teikia vilčių ir optimizmo.
1 Kavaliauskienė, V. (2005). Socialinio darbo, kaip pagalbos žmogui profesijos, raidos aspektai. Acta Paedagogica
Vilnensia, Nr. 15, p. 234.
21
2.2. Statuso samprata ir profesinį prestižą lemiantys veiksniai
Statusas (lot. status – padėtis, būklė) asmens padėtis visuomenės grupėje arba grupės
padėtis didesnėje bendrijoje. Luobikienė (2008) statusą apibūdina kaip vietą ar poziciją
socialinių tarpusavio santykių sistemoje.
Kiekvienas žmogus turi tam tikrą statusą, tačiau dažnai tas pats asmuo turi net keletą
statusų. Tarkim asmuo būdamas tėvu, turi tėvo statusą, bet tuo pačiu metu jis yra ir meras. Taigi
šiuo atveju asmuo turi du statusus. Kartais statusai prieštarauja vienas kitam, tačiau vienas iš jų
visuomet turi būti pirminis. Statuso koncepcija vertinama dvejopai. Viena, kai statusas apibūdina
asmens padėtį visuomenėje. Antra, kuomet statusas vertinamas pagal klasifikuotus teisinius,
politinius, kultūrinius kriterijus. Weberis (1922) veikale „Ekonomika ir visuomenė“ statusą
apibūdino kaip efektyvią pretenziją į socialinę pagarbą. Statusas gali suteikti neigiamas ir
teigimas privilegijas, dažnai pagrįstas išskirtiniu gyvenimo būdu. Neretai statuso grupės yra
konkuruojančios ir siekia išsaugoti joms priskirtas privilegijas. Pruskus (2004) su statuso sąvoka
lygiagrečiai vartoja socialinės padėties sąvoką. Pasak minėto autoriaus, statusas – tai nuolatinė
padėtis susijusi su tam tikrais lūkesčiais, teisėmis ir pareigomis socialinės sistemos viduje.
Paprasčiau tariant tai asmens padėtis visuomenėje, galinti įtakoti jo dvasinę ir fizinę sveikatą.
Socialinės padėtys skirstomos į tris tipus (2 lentelė).
2 lentelė
Statuso tipų lentelė (pagal Pruskų, 2004)
Tipas Apibūdinimas Ypatybės
Gautoji padėtis Gautąją padėtį sąlygoja lytis,
rasė, amžius, gimimo vieta, tėvai.
Nepriklauso nuo asmens
pastangų.
Įgytoji padėtis Įgytoji padėtį yra tokia padėtis,
kurios asmuo sąmoningai siekia
ją pasirinkęs.
Smarkiai išaugo galimybės įgyti
įvairias padėtis, ypač susijusias
su profesija.
Pagrindinė padėtis Dažnai žmogus turi keletą
padėčių, tačiau visuomet yra
pagrindinė apibrėžianti žmogų
socialiai.
Dažniausia pagrindinį statusą
apibrėžia profesija.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad socialiniai statusai tarpusavyje siejasi ryšiais, tačiau vienas
su kitu nesąveikauja, o vienas kitą veikia tik statuso nešėjai. Tik žmonių pagalba realizuojami
socialiniai santykiai.
Kalbant apie visuomenę ir socialinius santykius neišvengiamai tenka susidurti ir su
stratifikacijos samprata. Matulionis (2003) socialinę stratifikaciją apibūdina kaip, bet kurios
socialinės grupės klasifikaciją visuomenės socialinių grupių hierarchijoje pagal valdžios,
nuosavybės, socialinio įvertinimo ir (arba) psichologinio pasitenkinimo nelygybę. Pruskus
22
(2004) stratifikaciją apibrėžia kaip socialinių padėčių hierarchiją, kuri rodo nelygų turto, galios ir
prestižo pasiskirstymą visuomenėje, ir kurios dėka ši nelygi padėtis perduodama iš kartos į kartą.
Apibendrinant išryškėja pagrindiniai gyvenimo kokybę ir psichologinį žmogaus pasitenkinimą
įtakojantys aspektai – valdžia, nuosavybė, įvertinimas. Valdžia – užtikrina galimybę priimti
sprendimus, nuosavybė leidžia įgyvendinti materialinius troškimus, įvertinimas įtakoja
pripažinimą, prestižą visuomenėje, kuris nulemia daugybę kitų svarbių veiksnių žmogaus
gyvenime. Šiandieninėje visuomenėje dažniausia statusą nulemia profesija. Profesine veikla
galima patenkinti įvairius asmens poreikius: užsitikrinti finansinį stabilumą, užmegzti naudingus
socialinius kontaktus, užsitikrinti tam tikrą padėtį visuomenėje ir pelnyti žmonių palankumą,
realizuoti save kaip asmenybę. Profesija yra reikšminga asmens gyvenimo dalis ir kaip buvo
minėta aukščiau daugeliu atveju nulemia ir asmens statusą visuomenėje, todėl svarbu suprasti
profesijos statuso ir prestižo ypatumus. Varžinskienė (2008) profesijos prestižą, įvardina kaip
visuomenės nuomonę, kuri yra viena iš reikšmingiausių profesijos statusą lemiančių veiksnių.
Statuso, socialinės stratifikacijos ir profesijos prestižo reiškinius visuomenėje aiškina keletas
teorijų. Remiantis konflikto teorija socialinė stratifikacija nėra neišvengiama. Ji sąmoningai
formuojama įtakingų socialinių grupių, stengiantis išlaikyti turimą galią. Kai kurios socialinės
grupės stengiasi jiems pasipriešinti, dėl nuolatinės kovos už valdžios ir galių perskirstymą
stratifikacija trukdo visuomenės ir individo funkcionavimui (Pruskus, 2004). Kalbėdamas apie
funkcionalistinį požiūrį Pruskus (2004) teigia, kad stratifikacija yra būtina ir neišvengiama, kaip
visuomenės egzistavimo prielaida. Dargytė (1999) rašo, kad pagal statuso pasiekimo teoriją
stratifikacija suprantama kaip individų susiskirstymas į sluoksnius pagal užimamą statusą
visuomenėje. Šioje teorijoje pabrėžiamas profesinio statuso reikšmingumas. Dažnai žmonės savo
padėtį visuomenėje įvertina pagal savo profesiją. Todėl su profesija siejama asmens savigarba ir
savimonė. Pasak Paulausko (2010) profesinį prestižą lemia karjeros galimybės, orientacija į
verslą ir paslaugas, įtakos lygis, turimi ištekliai, fizinė darbo aplinka, visuomenės pagarba ir
požiūris, reikalingas žinių ir įgūdžių lygis. Apibendrinat svarbu suprasti, kad profesinį prestižą
įtakoja daug veiksnių, kurie nulemia ne tik statusą visuomenėje, bet ir žmogaus gyvenimo
aplinkybes. Profesijos vertinamos skirtingai. Tai lemia šalies socialinė, kultūrinė ir ekonominė
politika, visuomenės poreikiai, profesijos patrauklumas ir paklausa darbo rinkoje, profesinė galia
ir įtaka, atlygis už darbą, profesiniai rezultatai ir jų svarba visuomenėje.
Kalbant apie statusą, nemažiau svarbus yra ir profesinis įvaizdis. Profesionalus
socialinio darbuotojo elgesys, gali tapti esminiu socialinio darbo įvaizdžio kūrimo būdu.
Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodekso (1998) 5 straipsnyje išryškinamas socialinio
darbuotojo santykis su profesija. Socialinis darbuotojas privalo puoselėti ir ginti savo profesinę
23
Įvaizdis
Profilis
Identitetas
Kultūra
Pagrindas
garbę; siekdamas gerinti profesijos statusą informuoja visuomenę apie socialinio darbo reikšmę,
jo tikslus, priemones ir etikos principus; visuomet aktyviai gina profesijos reikšmingumą ir
kilnumą, ypač tuomet kai kyla abejonių dėl socialinio darbo, kaip profesinės veiklos. Socialiniai
darbuotojai privalo stengtis užtikrinti, kad būtų užkirstas kelias nekvalifikuotų ir
nekompetentingų kolegų profesinei veiklai. Siekdami gerinti profesinį įvaizdį visais įmanomais
būdais stengiasi užkirsti kelią neteisingos ir dviprasmiškas informacijos susijusios su socialiniu
darbu viešinimui.
Drūteikienė, Marčinskas (2000) socialinio darbuotojo įvaizdžio formavimą pavaizdavo,
kaip piramidę (1 pav.).
1 pav. Įvaizdžio kūrimo piramidė (pagal Drūteikienę ir Marčinską, 2000)
Piramidės pagrindą sudaro esminės socialinio darbo idėjos, teisinė bazė ir kiti
dokumentai reglamentuojantys socialinio darbuotojo veiklą. Kultūra – tai socialinio darbuotojo
prioritetai ir vertybės, kurios nulemia (dažniausiai nesąmoningai) socialinio darbuotojo elgesį su
klientu. Identitetas – tai sąmoningas socialinio darbuotojo elgesys laikantis priimtinų
visuomenėje normų. Profilis – tai identiteto elementai, kurie padeda užmegzti ir išlaikyti
santykiu su visuomene, asmeninės (teigiamos) socialinio darbuotojo savybės. Įvaizdis – visų
anksčiau išvardintų elementų visuma sudaranti bendrą įspūdį apie subjektą. Visos piramidės
dalys yra reikšmingos. Anot Pikčiūno (2002), įvaizdis yra kaip informacijos suvokimo proceso
rezultatas. Todėl svarbu informaciją apie socialinį darbą ir socialinius darbuotojus visuomenei
pateikti kuo aiškesnį ir objektyvesnį, kuris suformuotų profesionalios ir reikšmingos profesijos
įvaizdį šalies socialinės politikos kontekste ir gerintų socialinio darbo statusą kitų profesijų
atžvilgiu.
24
3. TYRIMO “SOCIALINIO DARBUOTOJO STATUSAS LIETUVOJE: „NUO
KAIMO MOTERĖLĖS“ IKI PROFESIONALO” METODOLOGIJA
3.1. Tyrimo tipas ir tyrimo imtis
Poreikis keisti ir formuoti naujas socialinio darbo žinias pabrėžiamas vis dažniau
(Rimkus, 2015). Informacija, kurią priimdami ir suprasdami suvokiame ir analizuojame supantį
pasaulį, mus pasiekia iš daugybės šaltinių. Kritinis mąstymas, kurio pagalba vertiname ir
analizuojame žinias yra reikšmingas konstruktyviam aplinkos ir joje vykstančių procesų
supratimui. Asmuo pasirenka elgesį, kuris jo nuomone yra tinkamiausias toje situacijoje.
Remiantis socialinio konstravimo perspektyva, svarbu, kaip asmenys patys supranta pasaulį ir
kokias prasmes jam suteikia (Holstein, 1999). Kokybinius tyrimus atspindi subjektyvistinė-
interpretuojamoji epistemologinė perspektyva, kuri žinias traktuoja kaip subjektyvų dalyką.
Bryman (2008) teigia, kad socialinius reiškinius ir jų prasmes asmuo konstruoja naudodamas
kalbą, tuo tarpu tyrėjų darbas yra suprasti žmonių samprotavimus, interpretuoti jų veiksmus į
socialinį pasaulį žvelgiant iš jų perspektyvos.
Ontologija (gr. ontos – būtis) – tai požiūris į pasaulio prigimtį ir jo funkcionavimo
pobūdį, į pasaulio reiškinių egzistavimo sąlygas ir jų tarpusavio sąsajas (Rimkus, 2015). Būties
prigimtis – tai klausimai, kurie yra susiję su socialine ontologija. Ontologijoje pagrindinis
dėmesys yra nukreiptas į būtį, ar ji gali būti laikoma objektyvia realybe, duota asmenims, kaip
socialiniams veikėjams, ar būtimi galime laikyti socialinį konstravimą, kurį sudaro socialinių
veikėjų suvokimas ir veiksmai (Bryman, 2008). Išskiriamos dvi ontologinės pozicijos –
objektyvistinė ir konstruktyvistinė. Tyrimui atlikti pasirinktas kokybinis tyrimas, todėl tyrimą
pagrįsti gali interpretuojamoji-konstruktyvistinė ontologija (Corby, 2006). Konstruktyvizmas –
tai ontologinė pozicija, kuri tvirtina, kad socialinis fenomenas ir jo reikšmės yra nuolat kuriamos
socialinių veikėjų (Bryman, 2008).
Pasirinktas kokybinės turinio analizės metodas leidžia tyrėjui interpretuoti tyrimo
duomenis ir pateikti subjektyvų supratimą apie tiriamąjį fenomeną. Kiekviename kokybiniame
tyrime imties dydis ir imties vienetai pasirenkami atsižvelgiant į tikslus. Kokybinis tyrimas
siekia suprasti analizuojamą fenomeną ir įvykį iš vidaus (Flick, 1998). Būtina pasirinkti atvejus,
kurie yra maksimaliai informatyvūs tiriamu klausimu. Atliekant šį tyrimą taikyta tikslinė imties
vienetų atranka. Šiuo atveju pasirinkta tipinių atvejų atranka (angl. typical cases sampling) iš
Patton (1990) siūlomų imties sudarymo būdų. Tipinių atvejų atranka vykdoma, kai siekiama
aprašyti tai, kas yra tipiška, normalu (Bitinas, Rupšienė, Žydžiūnaitė, 2008). Tyrimo imties dydis
priklauso nuo reiškinio tyrimo detalumo, tyrimo strategijos, duomenų rinkimo metodo ir
renkamų duomenų informatyvumo. Šiuo atveju pasirinkta fenomenologinė tyrimo strategija šiam
25
tyrimui atlikti. Fenomenologijos, kaip tyrimo strategijos, tikslas – tirti fenomenus, atskleidžiant
žmogiškųjų išgyvenimų prigimtį ir būdus. Remiantis šia metodologija, tyrimo metu buvo
siekiama aprašyti asmens patirtį laisvai, nesiejant su teoriniais ar socialiniais konstruktais,
atskleisti individualiai išreikštų fenomenų prasmę. Informantas fenomenologiniame tyrime, tai
asmuo, kuris atskleidžia tiesą, kurią tyrėjas išklauso ir stengiasi suprasti asmens pasakomas ir
išreiškiamas prasmes. Fenomenologine strategija paremto kokybinio tyrimo objektas yra
informantų žinios apie patirtus išgyvenimus, jų išgyvenimų patirties konstruktus (Bitinas,
Rupšienė, Žydžiūnaitė, 2008).
Šiame tyrime taikyta tikslinė imties vienetų atranka. Tyrimo imtis sudaryta naudojant
atsitiktinės tikslinės atrankos būdą. Tokiu atveju laikantis atsitiktinumo principo pasirenkami tik
keli vienetai ir nustatoma maža imtis. Šiame tyrime dalyvavo 6 socialiniai darbuotojai turintys
ilgesnę nei 7 metų darbo patirtį. 4 socialiniai darbuotojai dirba su daugiaprobleminėmis,
kompleksinių poreikių turinčiomis šeimomis, 2 socialiniai darbuotojai dirba su negalią turinčiais
asmenimis.
3 lentelė
Duomenys apie tyrimo dalyvius
Pakeistas
tyrimo dalyvės
vardas
Socialinio darbo sritis Socialionio
darbo stažas
Amžius Darbinė aplinka
Miestas/kaimas
Matilda Dirba su negalią turinčiais
asmenimis
8 metus 33 Miestas
Vida Dirba su kompleksinių poreikių
turinčiomis šeimomis
10 metų 42 Kaimas
Vilė Dirba su negalią turinčiais
asmenimis
10 metų 40 Miestas
Roma Dirba su kompleksinių poreikių
turinčiomis šeimomis 10 metų 43 Kaimas
Augustė Dirba su kompleksinių poreikių
turinčiomis šeimomis 11 metų 45 Miestas
Jorė Dirba su kompleksinių poreikių
turinčiomis šeimomis 7 metus 30 Kaimas
Tyrimui atlikti pasirinktas duomenų rinkimo metodas – individualus giluminis interviu.
Interviu metodas taikomas, argumentuojant prielaida, kad svarbu žinoti informantų požiūrius,
nuomones ir įžvalgas tiriamu klausimu. Svarbu, kad tokiu būdu renkant informaciją, ji gaunama
suformuluota informanto žodžiais. Atliekant kokybinį tyrimą svarbu gebėti neprimesti asmeninės
tyrėjo terminologijos, leisti tyrimo dalyviams kalbėti jų vartojamais terminais. Interviu metodas
naudingas dar ir tuo, kad tyrimo metu, tyrėjas gauna ne tik žodinės informacijos, bet stebėdamas
informantą gali gauti daugiau papildomos neverbalinės informacijos. Šiam tyrimui atlikti
pasirinktas pusiau struktūruotas individualusis interviu. Tyrimas atliktas iš anksto numačius tam
26
tikrus klausimus ir jų seką. Tačiau tyrimo metu buvo pateikta papildomų klausimų siekiant
pagilinti supratimą ir gauti platesnės informacijos. Berry (1999) individualųjį giluminį interviu
apibrėžia, kaip interviu, kurį tyrėjas pasitelkia siekdamas gauti informacijos, kuri padėtų jam
visapusiškai suprasti informanto požiūrį arba situaciją ir rasti naujų įdomių tyrimo sričių.
Duomenų analizei pasirinktas kokybinės turinio analizės metodas. Šis metodas padeda
giliau pažvelgti į tiriamą fenomeną. Kokybinė turinio analizė taikoma įvairių duomenų gilumo
interpretacijai (Bitinas, 2008). Analizei naudotas transkribuotas interviu tekstas (1 priedas).
Interviu tekstas skaitomas daugybę kartų (redukuojamas), stengiantis atskirti ir išryškinti
kategorijas ir subkategorijas. Konceptualizuojant duomenys perkeliami į lentelę, kurioje
skirstomi pagal kategorijas ir subkategorijas. Ieškoma sąsajų, pasikartojimų susijusių su
socialinio darbuotojo statusą veikiančiais veiksniais. Gauti duomenys interpretuojami ir
grindžiami teorine literatūra.
3.2. Tyrimo etika ir tyrėjo refleksija
Tyrimo etika nemažiau reikšminga nei tyrimo metodų ar duomenų analizės samprata.
Mokslinio tyrimo etika susijusi su moraliniais principais, kuriais tyrėjai turi vadovautis, tik
pradėję savo veiklą, rengdamiesi tyrimui, iki tol, kol paskelbiami tyrimo rezultatai (Žydžiūnaitė,
Sabaliauskas, 2017). Tyrėjui labai svarbu būti jautriam tyrimo metu vykstantiems procesams, bet
nemažiau svarbu ir būti kritiškam vertinant santykį su tyrime dalyvaujančiais asmenimis. Etiškas
tyrėjas neiškreipia tyrimo rezultatų ir nepateikia neteisingos informacijos. Todėl etiškumo tyrime
klausimas susijęs ir su tyrimo patikimumu bei validumu. Pasak Žydžiūnaitės (2017), neetiškai
besielgiantis tyrėjas gali ne tik pateikti klaidinančius rezultatus, bet ir pakenkti žmonių gerovei.
Atliekant tyrimą „Socialinio darbuotojo statusas Lietuvoje: „nuo kaimo moterėlės “ iki
profesionalo“ laikytasi etikos principų, gerbiamas tyrime dalyvavusių asmenų privatumas.
Laikytasi konfidencialumo ir privatumo principo. Siekta nepakenkti tyrime dalyvavusiems
asmenims. Tyrimo metu siekta, kad informantai netaptų tik priemone tyrimo tikslui pasiekti.
Kalbantis tiriama tema vyko diskusija, tyrimo dalyviai kėlė ir stengėsi atsakyti į klausimus, kurie
svarbūs jų kasdieninėje veikloje, tačiau patys tam neskirdavo dėmesio. Atsakinėdami į klausimus
turėjo galimybę giliau pažvelgti į save, į savo profesinę veiklą, ją vertinti. Tyrimo metu
atsikleidė informantams jautrios temos, nors ir nesusijusios su šio tyrimo tikslu.
Kviečiant potencialius tyrimo dalyvius dalyvauti tyrime, visų pirma jie buvo
supažindinti su tyrimo tema, tikslais, informacijos rinkimo ir galutinio darbo pateikimo forma.
Tyrimo dalyviams buvo pažadėta, jeigu jie pageidaus bus sudarytos galimybės susipažinti su
galutiniais tyrimo rezultatais. Renkantis tyrimo dalyvius siekta paaiškinti kuo šis tyrimas svarbus
27
būtent jiems. Siekta sudominti tiriama tema ir motyvuoti atvirai ir aktyviai dalyvauti tyrime,
kuris gali turėti reikšmingos įtakos ir jų profesiniam gyvenimui. Pirmojo susitikimo metu siekta
užmegzti lygiaverčius santykius su potencialiu tiriamuoju, kad tyrimo metu informantas jaustųsi
laisvai ir mintis reikštų laisvai, pasitikėtų tyrėju. Tokiu būdu gauta informacija yra patikimesnė.
Tyrimo metu siekta užtikrinti saugią ir patogią aplinką. Laikas ir vieta buvo derinta iš
anksto, atsižvelgiant į tyrimo dalyvių galimybes ir poreikius. Tyrimo metu pastebėta, kad vieni
tyrimo dalyviai gerai jaučiasi savo darbo aplinkoje – kabinete ar kitoje įstaigos aplinkoje, kiti
lengviau atsipalaiduoja už įstaigos ribų. Skyrėsi ir informantų noras susipažinti su tyrimo
klausimais. Vieniems pakako paaiškinti tyrimo tikslą ir temą, o kiti norėjo iš anksto susipažinti
su klausimynu. Siekiant, kad tyrimo dalyviai jaustųsi saugiai ir patogiai klausimynai jiems buvo
išsiųsti elektroniniu paštu keletą dienų prieš sutartą interviu laiką. Pokalbio pradžioje visuomet
buvo paaiškinta, kad asmuo turi teisę neatsakyti į klausimą jeigu jis jam yra jautrus ar verčia
jaustis nepatogiai. Tyrimo metu tokių atvejų nepasitaikė. Kai kurie klausimai išprovokuodavo
tam tikras tyrimo dalyvių reakcijas, kurios tarsi patvirtindavo vėliau išsakytą informanto
nuomonę. Daugiausiai emocijų tyrimo metu sukėlė klausimai susiję su žiniasklaidos ir socialinio
darbuotojo santykiu. Nustebino išreikštas kritiškumas kolegų atžvilgiu. Tai galėtų tapti įdomiu
tyrimo lauku.
Su kiekvienu tyrimo dalyviu aptartas konfidencialumo principas. Tyrimo dalyviai buvo
užtikrinti, kad jokia asmeninė informacija apie juos tyrime nebus pateikta. Tyrime
dalyvavusiems asmenims suteikti slapyvardžiai. Tačiau pasitaikė ir tokių tyrimų dalyvių, kurie
teigė, kad nebijo išreikšti savo nuomonės kalbama tema ir jų vardai gali likti ir nepakeisti. Tačiau
laikantis etikos principų visi šiame tyrime dalyvavusių asmenų vardai yra pakeisti. Prieš
kiekvieną interviu su tyrimo dalyviu buvo aptartas tyrimo medžiagos rinkimo būdas, jos
analizavimas ir saugojimas. Visi tyrimo dalyviai patvirtino, kad sutinka, kad pokalbis būtų
įrašytas ir neprieštaravo kitiems duomenų apdorojimo būdams. Šiuo atveju buvo daromas garso
įrašas, vėliau jis transkribuojamas, o gauta informacija analizuojama. Šio tyrimo metu tyrimo
dalyvių konfidencialumas užtikrintas visapusiškai, asmeninė informacija užkoduota.
Socialinio darbuotojo statuso tema pasirodė esanti kur kas platesnė ir gilesnė nei buvo
manyta tyrimo pradžioje. Interviu metu teko valdyti asmeninę nuomonę ir norą ją reikšti.
Interviu metu tyrimo dalyvių išsakyta nuomonė emocionaliai veikė ne tik tyrimo dalyvius, tai
įtakojo ir tyrėją. Dažnai teko sau priminti, kad privalu kritiškai vertinti savo santykius su tyrimo
dalyviais, leisti jiems laisvai reikšti savo nuomonę, jos neįtakojant. Įdomūs procesai vyko kai
tyrimo dalyviai kalbėjo apie kolegų įtaką socialinio darbo statuso formavimui. Nustebino tai, kad
socialiniai darbuotojai atsargiai kalbėjo apie savo darbą iš pašaukimo, tarsi nedrįsdami sau ar
28
aplinkiniams to pripažinti. Tyrimas – reikšmingas ir naudingas, tačiau daugialypis ir gana
sudėtingas, reikalaujantis daugybės žinių, pasirengimo ir tam tikrų asmeninių savybių, procesas.
29
4. TYRIMO „SOCIALINIO DARBO STATUSAS LIETUVOJE: „NUO
KAIMO MOTERĖLĖS“ IKI PROFESIONALO“ REZULTATAI
4.1. Žiniasklaidos įtaka formuojant visuomenės nuomonę arba „kas kaltas?“
Lietuvoje žiniasklaida pasitiki 46 proc. gyventojų, tai vienas aukščiausių rodiklių
Europos Sąjungoje (ES), rodo Eurobarometro apklausa (2017). Spauda, radijas, televizija
ir internetas tai visuomenės informavimo priemonės, kurių paskirtis – perduoti objektyvią
informaciją visuomenei. Žiniasklaida Lietuvoje vadinama ketvirtąja valdžia, nes daro didelę
įtaką visuomenės nuomonei ir sprendimams. Šalyje nuskambėjo ne viena istorija, kurios sukėlė
daug diskusijų, tapo priežastimi keisti socialinės apsaugos sistemą. Daug visuomenės dėmesio
sulaukia skaudūs ir net tragiški įvykiai. Kiekvieną tokią situaciją nušviečia ir žiniasklaidos
priemonės. Dažnai pateikiant įvykio detales neatsiejamai užduodamas klausimas – kas dėl to
kaltas? Keletą dienų ieškoma „kaltų“ ar „atsakingų“ jei randama, o dažniausiai randama, jie
„nukryžiuojami“ ir pamirštami. Neretai kaltais yra įvardijami socialiniai darbuotojai, nes būtent
jie yra arčiausiai kliento ir vertinant iš šalies atrodo, kad tai yra tie žmonės, kurie turi pamatyti,
sureaguoti ir nuspėti galimus įvykius. Tarsi nieko blogo, netrukus įvyks kažkas naujo ir vėl
pasikartos tas pats scenarijus: įvykis-detalės-kaltasis. Iš tiesų tokia situacija nesudaro sąlygų
tinkamai įvertinti ir reaguoti į įvykį ir toks vyksmas turi didelės įtakos.
„Visi nori ieškoti kaltų įvykus kokiai nors situacijai, ir dažniausiai juo tampa socialinis
darbuotojas, tik dėl tokios patogios jo pozicijos. Bet niekas neieško priežasčių, kodėl tai nutiko ir
ką visi galėtume padaryti, kad tai pakeistume. Visiem atrodo, kad svarbiau kažką nubausti“
(Vilė, 40 ).
„Didžiausią tą įtaką manau formuoja žiniasklaida, nes visada yra ieškoma kaltų, ir visada
socialinis darbuotojas bus kaltas“ (Matilda, 33).
Atliekant tyrimą, kaip vienas iš dažniausiai įtakojančių socialinio darbuotojo statusą
veiksnių buvo įvardinta – žiniasklaida. Pastaruoju metu gana dažnai spauda ir televizija
informuoja apie tragiškus įvykius šeimose. Daug dėmesio skiriama institucijoms dirbančioms ir
teikiančioms paslaugas socialinėje srityje. Socialiniai darbuotojai yra tie specialistai, kurie
susiduria su dideliu visuomenės dėmesiu, deja, tenka pripažinti dažniau neigiamu.
„Visuomenės nuomonės, kurią labai įtakoja žiniasklaida ir šiuo metu labai neigiamai ir labai
negražiai ir labai netinkamu kampu. <...> Didelė visuomenės dalis labai priklausoma nuo
žiniasklaidos nuomonės, nuo replikų nuo eskaluojamų temų ir tikrai tai formuoja neigiamą
požiūrį.“ (Vilė, 40)
„Aš galvoju, kad žiniasklaida turi labai didelę įtaką visuomenei, požiūriui į tam tikras
specialybes ir šiuo atveju ir į socialinį darbą, nes šitie tie paskutiniai atvejai, nieko daugiau
negirdžiu, iš žiniasklaidos niekada negirdžiu.. tarkim per televiziją per tas visas laidas niekada
30
negirdėjau, kad, - o socialinis darbuotojas padėjo šeimai kažką padaryti ir panašiai <...>
Nežinau, lietuviai gal yra tokie žmonės, jie ta gerąją patirtimi nelabai dalinasi.“ (Matilda, 33)
Sudėtingos situacijos savaime sukelia stiprias emocijas, ypač kai nukentėjusieji yra
vaikai, todėl pateikiama informacija vertinama emocionaliai, neskiriant dėmesio informacijos
aiškumui ir nesiaiškinant tikrųjų priežasčių bei galimų sprendimų, užkertant kelią įvykių
pasikartojimui.
„Žiniasklaida skleidžia neteisingą informaciją ir tiem socialiniam darbuotojam labai sunku, ir
jiems sunku įrodyti, kad jie eina teisinga linkme.“ (Jorė, 30)
Žiniasklaidoje dažnai pateikiama informacija yra dviprasmiška. Apie situaciją kalbama
daug, pateikiamos įvairios informacijos interpretacijos, sudaromas įvaizdis, kad išklausomos
visos pusės, tačiau akcentuojama patogiausia ir daugiausiai reitingus kelianti informacija. Tik
kartais sudaromos sąlygos savo poziciją išsakyti abiems pusėms. Tokiu būdu žiniasklaida gali
atrodyti lyg ir objektyvi, tačiau tuo pačiu metu tai yra būdas formuoti tam tikrą visuomenės
nuomonę.
„Žiniasklaidoje rodomas dėmesys šitai profesijai ir tuo pačiu didžiulį nepasitenkinimą šitos
profesijos atstovais, kaip blogai dirbantiems, kaip netinkamai dirbantiems, kaip negebantiems
išvengti problemų.“ (Vida, 42)
„Kad būtų viešai sužlugdyta asmens reputacija, tereikia tą žmogų atvirai arba
užmaskuotai susieti su kažkuo, ką daugelis žmonių laikys nepriimtinu. Nesvarbu, ar tai tiesa, ar
ne, – užtenka paprasčiausiai sukelti abejonę ar tam tikrą asociaciją“ – teigia Samuel Lopez De
Victoria (2013)2.
„Aš galvoju, kad labai neigiamai įtakoja šalies žiniasklaida <....> iš tiesų parodo labai
neteisingą informaciją. Tiesiog žmonės, kurie nesusiduria su žmonėmis, kurie teikia šią pagalbą,
jie vadovaujasi tuo, ką mato per televiziją, nes mano kad tai teisinga informacija.“ (Jorė, 30).
Dar vienas žiniasklaidoje taikomas metodas ̶ informacijos pateikimas ją interpretuojant.
Tokiu būdu pateikiama lyg ir tiesa, tačiau akcentuojami tam tikri subjektai siekiant visuomenės
reakcijos. Pasitelkiami lyginimai ir panašumai, kurie formuoja tam tikrus vaizdinius. Tarkim
pranešama apie smurtą patyrusį vaiką, pasakojama apie jo sumušimus ir retoriškai klausiama
„kur buvo socialinis darbuotojas“? Toks vaizdinys ko gero sukels gailestį vaikui ir pyktį ant
socialinio darbuotojo, nes pateiktoje informacijoje tik du subjektai, vienas iš jų nukentėjusysis.
Tačiau toliau nesiaiškinama ar tai šeimai buvo paskirtos socialinės paslaugos, ar socialinis
darbuotojas turėjo galimybę ir teisę teikti paslaugas tai šeimai ir pagaliau ar ne vaiko tėvai, tiek
prigimtine teise, tiek prieš įstatymą yra atsakingi už vaiko saugumą. Pastarieji klausimai
2 Victoria, S.L. (2013). Kaip žiniasklaida manipuliuoja žmonėmis. Portalas http://www.propatria.lt/, prieiga per
internetą: http://www.propatria.lt/2013/12/samuel-lopez-de-victoria-kaip.html
31
dažniausiai nekeliami, tokiu būdu pateikiama nepilna informacija, o dar blogiau, kad
neanalizuojant situacijos klaidinama visuomenė ir nesudaromos sąlygos ieškoti sprendimų ir
užkirsti kelią panašiems įvykiams.
„Nes aš manau, kad lygiai tas pats ir tam gydytojui atsitinka visokių atvejų ir būna va ten
visokių neigiamų, bet į žiniasklaidą patenka tik tada kai pats žmogus kažkur kreipiasi. Apie
socialinį darbuotoją kai atsitinka kažkokia krizė, nelaimė, pateikiamos tik va kažkokios tokios
intrigos. O apie tą gerąją patirtį yra labai mažai kalbama.“ (Roma, 43)
Tyrime dalyvavę socialiniai darbuotojai kalbėjo, kad žiniasklaidai įdomi tik neigiamo
turinio informacija. 2017 metų kovo mėnesį Dovilė Šakalienė, Zenonas Streikus ir Robertas
Šarknickas buvo patekę siūlymą kad visuomenei pateikiamoje informacijoje „turi būti
išlaikytos proporcijos tarp teigiamos (pozityvios) ir neigiamos informacijos“. Siūlytų pataisų
tikslas – teikti kuo daugiau pozityvios informacijos. Buvo numatyta, kad pozityvi informacija
turi sudaryti ne mažiau kaip 50 procentų viso turinio, o pozityvios žinios būtų pateikiamos
„informacinės programos pradžioje ar pirmuosiuose leidinio puslapiuose“. Tačiau šie siūlymai
sulaukė daug kritikos ir priimti nebuvo. Bet vien tai, kad tokia idėja buvo keliama, rodo, kad
tyrimo metu atskleista informacija apie tai, kad viešinamos negatyvios istorijos turi pagrindą.
„Daug yra perteikiama gėdingų dalykų. Nepakankamas ir siauras situacijos suvokimas iškreipia
realias situacijas, suformuoja netinkamus vertinimus ir išvadas. Ir apskritai dauguma rodomų
laidų transliuoja tik neigiamas patirtis. Formuoja tik neigiamą požiūrį.... Žinoma, kad tai ir
visuomenės problema. Bet žiniasklaida tuo naudojasi. Reitingai manau susiję su tuo, kad tas
laidas žiūri tie patys bėdžiai, gyvenantys tokiomis arba labai panašiomis aplinkybėmis ir jiems
labai smagu žinoti, kad ne jie vieni taip gyvena“ ( Vilė, 40).
Socialinė darbuotoja Vilė, tyrimo metu, taip pat išsakė nuomonę apie tai, kad
žiniasklaidoje pateikiama informacija yra negatyvaus pobūdžio. Šioje situacijoje ji įžvelgia ir
visuomenės problemą, kuriai „labai smagu žinoti, kad ne jie vieni taip gyvena“. informantės
nuomone televizijai svarbūs reitingai, kuriuos ir nulemia visuomenės poreikiai ir lūkesčiai.
4.2. Socialinio darbuotojo portretas TV ekrane
Socialinis darbas turi svarbią socialinę bei praktinę reikšmę ir yra laikomas labiau
praktine – moraline nei racionalia technine veikla, todėl žmogiškasis aspektas – pats socialinis
darbuotojas, kaip profesinės veiklos subjektas, tampa labai svarbus veiksnys šioje profesinėje
veikloje (Kavaliauskienė, 2008). Todėl svarbu, kad socialinio darbuotojo statusas būtų
vertinamas teigiamai, būtų keliamas jo autoritetas. Tyrimo metu atsiskleidė pačių socialinių
darbuotojų kuriamas profesijos įvaizdis žiniasklaidos priemonėse. Informantai pripažino, kad
kartais kolegų pasirodymai televizijos ekrane sukelia dviprasmiškus jausmus.
32
„Būtent žiniasklaidoje man yra tekę matyti socialinį darbuotoją ... darbuotojo autoritetas yra
tikrai menkas. Socialinis darbuotojas, kuris stovi nuleidęs galvą ir neatstovi savo pozicijos, tai
yra socialinio darbuotojo problema...“ (Augustė, 45)
Kiekvienos profesijos atstovo įvaizdį formuoja tiek vidinės, tiek ir išorinės asmens
savybės. Socialinio darbo įvaizdis apibrėžiamas, kaip nuomonės apie socialinio darbo profesiją
bei jos praktikus susidarymo būdas, neatsižvelgiant į tai ar ta nuomonė atitinka tikrovę (Barker,
1995). Tyrime dalyvavusių informantų nuomone, socialinio darbuotojo įvaizdis parodomas
televizijos laidose dažniau yra neigiamas.
„<.....> iš tikrųjų kartais žiūrėti būna nemalonu. Nežinau, gal čia priklauso nuo pačio socialinio
darbuotojo žinių, gebėjimų, požiūrio į save ir savo veiklą. <...> jeigu grįžtant prie žiniasklaidos,
jeigu imami iš jų pačių interviu gal būt trūksta tiems socialiniams darbuotojams praktiškų žinių,
kaip bendrauti su visuomene <...>.Iš nežinojimo kaip elgtis tam pačiam socialiniam darbuotojui,
kai pas tave atvažiuoja televizija, tiesiog duoda mikrofoną.. nu tiesiog nežinau... pasimeti..
(Matilda, 33).
„<...>daug ką sudaro ta pati stresinė situacija, kai užpuola nepasirengusį. Nes atstovėti reikia
brandžios, išsilavinusios asmenybės, kuri siektų tobulėtų, praktikuotų tą, kad tu galėtum taip
viešai kalbėti. Kita vertus gal tas žmogus tikrai to gebėjimo visai neturi. Gal jis šiaip geras
žmogus, su šeima dirba puikiausiai, bet kai reikia... atsiduria prieš kameras jis gal būt irgi
pasimeta.“ (Roma, 43)
Tyrime dalyvavę socialiniai darbuotojai kalbėjo apie tai, kad būti filmuojamam ir
bendrauti su žurnalistais jiems yra nemalonu ir tai sukelia stresą. Jie sutinka, kad gana dažnai
socialinis darbuotojas per televiziją atrodo apgailėtinai ir sudaro toli gražu ne profesionalo
įvaizdį. Tokią situaciją, informantų nuomone, įtakoja patiriamas stresas ir įtampa, kurią sukelia
nepagrįsti kaltinimai ir ne pagal kompetenciją adresuojami klausimai. Išsakyti savo nuomonę, ją
apginti ir drąsiai atstovėti už save ir kolegas reikalingos tam tikros asmeninės savybės ir
gebėjimai, kurių gali neturėti ne tik socialiniai darbuotojai, bet ir kitų profesijų atstovai. Siekiant,
kad socialiniai darbuotojai įgytų gebėjimų aiškiai ir kompetentingai atsakyti už savo darbą ir
formuotų profesionalo statusą, sudaromos sąlygos tobulinti šiuos gebėjimus.
„ Ne kiekvienas, kuris gerai dirba, turi tą talentą ir įgūdžius sklandžiai kalbėti viešai. Sunku
kalbėti prieš kameras, tam reikia turėti drąsos arba įgūdžių.“
Siekti gerinti darbo sąlygas ir spręsti kitas su darbine veikla kylančias problemas yra
būtina, tačiau svarbu atkreipti dėmesį ir pasirinkti tinkamus tikslo siekimo būdus, kad kalbėjimas
apie profesines problemas nedarytų priešingo nei tikimasi poveikio. Kalbėjimas apie problemas
turi būti aiškus, argumentuotas ir netapti skundimusi ir verkšlenimu, kuris formuoja netinkamą
tiek profesijos, tiek specialistų įvaizdį. Pasak Jakson (2004), socialiniai darbuotojai yra savo
profesijos ambasadoriai, ir tai, kaip kompetentingai ir aiškiai jie pateikia savo sampratą apie
socialinį darbą, turi reikšmės socialinio darbo lauko ir veiklos suvokimui visuomenėje.
33
„Socialiniai darbuotojai, turėtų ir vienytis, ir skleisti tą gerąją patirtį, o ne viešinti tų blogųjų
pavyzdžių. Nes iš tikrųjų net ir per žiniasklaidą yra išgirstama: kaip man čia blogai, kad aš einu
į tokias šeimas, kokia čia man yra rizika, ką aš patiriu. Vat yra daug labai tokių atsiliepimų ir aš
manau tas atbaido ir neigiamai veikia jeigu nori rinktis šią specialybę.“ (Roma, 43)
Kitas aspektas, kurį būtina paminėti kalbant apie transliuojamą informaciją –
visuomenės dėmesys. Televizija siekia reitingų, o didžiausi reitingai būtent tokių laidų, kuriose
rodomas, skurdas, smurtas, nepriteklius, šaipomasi iš nenuovokių, neblaivių asmenų, kurie
viešina, kartais labai intymias ir asmeniškas savo gyvenimo detales. Jeigu tokia informacija
visuomenei nebūtų įdomi, ji ir nebūtų transliuojama, todėl sakyti, kad tik žiniasklaida yra
atsakinga dėl socialinio darbuotojo įvaizdžio formavimo nedera.
Dėl informacijos gausos tampa sudėtinga skirti patikimą ir nepatikimą informaciją.
Todėl žmonėmis, jų nuostatomis galima nesunkiai manipuliuoti. Ypač šias galimybes sustiprino
internetas. Mes įpratome informaciją gauti skubiai. Dažnai nebeskaitome turinio, tik peržiūrime
antraštes. Vilniaus universiteto lektorius Kęstutis Petrauskis (2018) mano, kad jas atitinkamai
formuluojant paveikti ir manipuliuoti visuomenės nuomone, galimybių dirva yra labai palanki.
Manipuliacijos informacija yra galingas ginklas, kartais jis taikomas sąmoningai siekiant
pakenkti asmeniui ar grupei, kartais tiesiog stengiantis pasinaudoti situacija, sukelti reakcijas
nenumatant ilgalaikių tokios elgsenos padarinių. Būtent, pastaroji situacija ir yra aktuali, kalbant
apie socialinio darbuotojo statuso formavimą visuomenėje.
4.3. Socialinio darbuotojo funkcijų suvokimas ir vertinimas visuomenėje
Socialinio darbuotojo statusas skirtingose šalyse vertinamas skirtingai, tai lemia šalyje
dominuojanti kultūra, teisė, ekonominės galimybės. Kaip ten bebūtų socialinis darbas
nepriskiriamas prie įtakingiausių visuomenėje veikiančių jėgų (Wagner, 2013). Tenka pripažinti,
kad visuomenė socialines problemas ir jų sprendimo aplinkybes nelaiko tokiomis svarbiomis
kaip ekonominės ar sveikatos apsaugos problemos.
Lorenz, kurį cituoja Kavaliauskienė (2005) pabrėžia, kad profesinės veiklos pobūdis
kiekvienoje šalyje yra grindžiamas istoriniu ir kultūriniu šalies kontekstu ir yra perteikiamas per
jo politinę, ekonominę ir socialinę sistemą. Lietuvoje socialinė sistema buvo ne kartą reformuota
atsižvelgiant į tam tikrus visuomenės poreikius, remiantis kitų šalių socialiniais modeliais.
Tyrime dalyvavę informantai mano, kad pokyčiai socialinėje sistemoje reikalingi, tačiau jie
pastebi, kad vykdomos reformos ne visuomet yra gerai apgalvotos ir gali būti įgyvendintos.
„Aš tikrai už tai, kad būtų naujovės. Bet taikyti užsienio patirtį mūsų situacijoje labai dažnai
būna labai neprotinga ir atrodo labai juokingai. Nes kitas mentalitetas, ekonominė ir socialinė
situacija visiškai priešingai įtakoja mūsų socialinį darbą.“ (Vilė, 40)
34
Dažniausiai būtent socialiniai darbuotojai yra tie sistemos sraigteliai sukantys visą
modelį, todėl jų nuomonė ir matymas gali būti vertinamas kaip realistiškiausias. Čia susiduriama
su paradoksu, kuomet visuomenei deklaruojama apie socialinės sistemos pokyčius gerinant šalies
gyventojų socialinę situaciją, bet įgyvendinant pokyčius ir naujas idėjas bei funkcijas socialiniai
darbuotojai susiduria su sunkumais, o kartais ir su neadekvačiomis jų gebėjimams užduotimis.
Ne visuomet įvertinama reali situacija susijusi su paslaugų gavėjų skaičiumi ir poreikiais. Ne
apgalvojamos paslaugų teikimo aplinkybės ir tam reikalingi resursai. Taigi, kartais socialiniai
darbuotojai jaučiasi tarsi būtų gavę nurodymą iškasti ežerą, bet kaip įrankis pasiūlytas tik
šaukštas.
Šalyje vyksta ekonominių, socialinių, kultūrinių pokyčių procesai. Socialinę šalies
situaciją įtakoja daug veiksnių, dėl šių priežasčių socialinių problemų šalyje tik daugėja, jų
atsiranda vis sudėtingesnių. Socialinis darbuotojas šioje situacijoje yra labai svarbus asmuo
siekiant padėti išgyventi tiems asmenims, kuriems nepavyksta savarankiškai prisitaikyti prie
socialinių, kultūrinių ir ekonominių pokyčių. Kai visuomenė suvoks koks svarbus socialinio
darbuotojo vaidmuo jos pačios kūrimosi ir vystymosi procese, klausimas dėl socialinio
darbuotojo statuso gerinimo nebus keliamas ir aktualus.
Neadekvatūs visuomenės lūkesčiai. Socialinio darbuotojo profesija palyginti nauja ir
neturi tokių gilių tradicijų ir susiformavusio įvaizdžio, kaip medikų ar pedagogų. Didžioji dalis
visuomenės girdėjusi socialinio darbuotojo ar socialinio darbo sąvoką, tačiau tikrai ne visi turi
aiškų supratimą apie šiai profesijai reglamentuotas funkcijas. Visuomenės nuomonė gali padėti
formuojant profesijos statusą ir turi jam kone didžiausią įtaką (Varžinkienė, 2008). Todėl svarbu,
kad visuomenę pasiektų tiksli ir aiški informacija apie socialinį darbą. Svarbu paminėti ir tai, kad
atsižvelgiant į pokyčius visuomenėje socialinio darbo vaidmuo nuolat kinta (Waltz and Groze,
1991).
„Visuomenės požiūris... Ką gali reikalaut iš žmogaus, kuris socialinio darbuotojo sąvoką išgirdo
tikrai ne tiek ir daug metų atgal, jis tikrai daug ko nesuvokia ir nežino. Neina kaltinti žmonių,
kurie socialiniam darbui priskiria viską, ir jo gyvenimo problemų išsprendimą, ir privalomą
pasirūpinimą jo vaikais kai jis geria. Tai yra tokia plati sąvoka, kad tas socialinis darbas
maišomas visur su viskuo ir nelabai kas stengiasi ir atsieti kas iš tiesų. Reputacija ir prestižas
nukenčia dėl visuomenės neteisingų nuomonių, nepakankamo informavimo“ (Vida, 42).
Kita vertus, gal būt ta aplinkybė, kad pasak tyrime dalyvavusios informantės
„socialiniam darbui priskiria viską...“ rodo, kiek daug tikimasi iš socialinio darbuotojo ir
lūkesčiai socialiniam darbuotojui yra dideli.
Lūkesčiai dažnai būna nerealūs mūsų atžvilgiu, mes tiesiog negalime to padaryti, nes tai yra
neįmanoma. Jie tiesiog tikisi iš mūsų daugiau nei mes jiems galime duoti. Bet susiduriame ir su
tokia pozicija, kad atsitikus kokiai nors krizinei situacijai, visuomet kalti jų požiūriu esame mes
(Matilda, 33 ).
35
Socialiniams darbuotojams yra iškelti tam tikri reikalavimai, kurių jie nei vieni, nei nevieni nėra
pajėgūs įgyvendinti. Jiems yra ne pagal jų galimybes užduoti tikslai, reikalavimai. Socialinį
darbuotoją visuomenė šiandien įsivaizduoja – jis gali viską. Jis turi būt ir medikas ir
psichologas, ir vaikų auklėtojas.. Jam yra labai daug užduota, nu per daug. Per dideli tikslai
iškelti Gal būt mes neesame įvertinti, gal būt iš mūsų tikimasi daugiau nei mes galime duoti...“
(Augustė, 45).
Siekiant aiškumo ir teisingo suvokimo būtina visuomenę supažindinti su socialinių
darbuotojų funkcijomis ir galimybėmis. Pivorienė ir Večerskytė (2005) nustatė, kad internete
pateikta informacija apie socialinį darbą klaidina visuomenę ir menkina socialinio darbuotojo
statusą; socialinio darbo veikla buvo apibūdinama kaip profesionali ir kaip savanoriška veikla.
Toks neaiškus ir neapibrėžtas socialinio darbo pateikimas daro neigiamą įtaką visuomenės
nuomonei, sudaro sąlygas interpretacijoms.
„Tikslai, kurių neįmanoma pasiekti. To padaryti kartais negalėtų net super socialinis
darbuotojas. Kartais rezultatais toje šeimoje jau yra tai, kad situacija neblogėja ir tam pasiekti
reikėjo labai daug pastangų, bet žmonės to nesupranta. Tikisi iš mūsų labai daug, kad mes tarsi
ateinam su burtų lazdele ir išsprendžiam visas problemas. Gaila, bet taip nėra“ (Jorė, 30).
Aiškiai nesuvokiant socialinio darbuotojo funkcijų, sunku tikėtis, kad adekvatūs bus ir
lūkesčiai. Visuomenė rezultatus nori matyti greitai, juos aiškiai pamatuoti. Tačiau socialiniame
darbe tai padaryti yra sunku. Todėl svarbu kalbėti ne tik apie funkcijas, bet ir apie socialinio
darbo procesą, jo aplinkybes.
Socialinis darbuotojas, tai... Socialiniai darbuotojai Lietuvoje dirba įvairiose socialinę
pagalbą teikiančiose institucijose ir jų funkcijos priklausomai nuo įstaigos krypties gali skirtis.
Tačiau visuomenėje įsitvirtinę tam tikri stereotipai įtakoti žmonių patirčių. Kalbant apie
stereotipus ne vien Lietuvoje socialiniai darbuotojai susiduria su tokiomis nuostatomis.
Negatyvūs stereotipai apibūdinantys socialinius darbuotojus lydi juos jau nuo Antrojo pasaulinio
karo laikų (Hiersteiner, 1998). Suprantama, kad Lietuvoje profesionalaus socialinio darbo tuo
metu nebuvo, bet visa informacija, kuria remtasi formuojant socialinio darbo praktiką Lietuvoje
patenka iš užsienio valstybių.
„Visuomenėje vyrauja tie stereotipai, kad tas socialinis darbuotojas tai... Vieni sako, kad tai
kažkoks pasiaukojantis, geraširdis, kiti kalba, kad tai tiesiog socialinės rizikos šeimos kažkoks
prižiūrėtojas, kontrolierius. Nes apie socialinius darbuotojus visuomenė išgirsta tik ištikus
kažkokioms tai nelaimėms. Iki tol retai kas susimąsto apie tuos socialinius darbuotojus, kurie
kasdien dirba su žmonėmis, kuriuos visuomenė linkusi užmiršti. Juk kasdieninis socialinio
darbuotojo darbas yra lėtas procesas, retai matomas ir parodomas. Juk socialinio darbuotojo
darbo rezultatai nėra greiti. Reikia suprasti, kad nuo to kiek rūpinamės žmonių gyvenimo kokybe
priklauso mūsų visų saugumas ir gerovė“ (Roma, 43).
Sunku tikėtis teigiamo vertinimo iš visuomenės, jeigu jo nesulaukiama iš institucijų.
Socialiniai darbuotojai susiduria su neigiamu ir neobjektyviu kitų institucijų specialistų požiūriu
36
į jų darbą. Jie nėra laikomi lygiaverčiais partneriais. Tokį požiūrį pastebi ir visuomenė, kurios
nuomonės formavimuisi apie socialinio darbo statusą tai turi reikšmingos įtakos. Tyrime
dalyvavusi Augustė pasakoja, apie tai su kokiu Vaiko teisių apsaugo skyriaus specialistų
požiūriu jai teko susidurti. Tikėtina, kad tokia situacija buvo daugumoje šalies rajonų. Tokia
situacija leidžia manyti, kad ne tik visuomenė, bet ir institucijos, kurios turėjo dirbti viena krypti
su socialiniu darbuotoju ir bendradarbiaujant siekti efektyvesnių paslaugų teikimo ir rezultatų,
nesuprato socialinio darbuotojo funkcijų.
„<...> galiu papasakoti, kaip mūsų darbą įsivaizdavo vaiko teisių specialistai. Jų nuomone, tai
toks darbuotojas, kuris nieko nesupranta, tik turi šeimoms atnešti valgyti. Jie visiškai nekalbėjo
kad reikia spręsti padėti problemas, kad tai turi būti tarpinstitucinis bendradarbiavimas, jiems
atrodė, kad turi būti tiktai patenkinti būtiniausi poreikiai – nupirkt maisto, nupirkt iš
parduotuvės, ir pas daktarus nuvežt. Tiesiog nesuvokdami kas yra socialinis darbuotojas, mūsų
rajone vaiko teisių pareigūnai padiktavo tai, kad socialinis darbuotojas liko be prestižo“
(Augustė, 45 )
„<...> visai neseniai buvo įvykis: iš gydymo įstaigos paskambino ir pasakė – atvažiuokit ir
parsivežkit klientą. Tiesiog kažkas liepė tą padaryti. Ne ieškojo bendrų galimybių, nesitarė,
nesiaiškino mano galimybių ir užimtumo, o tiesiog liepė. Bet ką noriu pasakyti.. socialinis
darbuotojas tarsi šuniukas... kažkas pamojo ir jis turi lėkt“ (Jorė, 30).
Tyrimo metu išryškėjo santykio tarp socialinių darbuotojų ir kitų pagalbą šeimai
teikiančių institucijų pobūdis. Socialinių darbuotojų statusas kitų bendradarbiaujančių institucijų
akimis yra žemas. Jie laikomi vykdytojais, visiškai nevertinant socialinių darbuotojų gebėjimų ir
profesionalumo.
„Labai sudėtingas bendradrabiavimas su kitomis institucijomis. Nu jis yra sudėtingas. Ne su
visomis. Mes labai rodom bendradarbiavimo poreikį iš savo pusės, iš kitų institucijų to
bendradarbiavimo sulaukiame mažiau. Vis tik mes teikiam, duodam visiem ataskaitas, o ką
gaunam patys...“ (Augustė, 45).
“<...> aš tai galvočiau, kad nėra bendradarbiavimo. Nėra grįžtamojo ryšio galų gale. Aš
manyčiau, aš bent pagal save čia sprendžiu, aš nesijaučiu lygiaverčiu partneriu, nežinau kaip
kolegos, bet aš nesijaučiu lygiaverčiu partneriu su kitais. Aš jaučiu tokia tarsi stovinti ant
žemesnio laiptelio“ (Augustė, 45).
Mokslininkai skirtingai interpretuoja bendradarbiavimo konceptą. Bendradarbiavimas
vyksta siekiant organizuoti bendrą partnerių veiklą ir derinti bendrus veiksmus, vienyti
individualias pastangas, t.y. kurti bendradarbiavimo veiksmų sistemą, taip pat plėtoti socialinius
bendradarbiavimo ir pagalbos santykius, bendrauti partneriams darant įtaką ir keičiant vienas
kitą (Vaicekauskienė, 2003). Bendradarbiavimui teikiant socialines paslaugas skiriamas didelis
dėmesys. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos Respublikos
sveikatos apsaugos ministerijos, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos, Lietuvos
Respublikos vidaus ir reikalų ministerijos 2016 m. liepos 14 d. įsakymu, Nr. A1-362/V-936/V-
646/1V495 „Dėl bendro darbo su šeimomis tvarkos aprašo“ patvirtinta tvarka, parengtas Bendro
37
darbo su šeimomis tvarkos aprašas, kuriame mėginama aiškiai reglamentuoti socialinių partnerių
funkcijas. Nors dokumente numatytos gana aiškios kitų institucijų ir specialistų funkcijos, tačiau,
kaip rodo tyrimas socialinis darbuotojas nesijaučia lygiaverčiu partneriu.
4.4. Socialinių darbuotojų įtaka profesijos statuso formavimui
Pirmųjų socialinio darbo profesijos atstovų šalyje įtaka socialinio darbuotojo
statuso formavimo visuomenėje buvo labai svarbi. Jų suformuotas profesinis įvaizdis vis dar lydi
ir šiandienos socialinio darbo profesionalus. Suasmeninti ir teigti, kad tik pirmieji socialiniai
darbuotojai yra atsakingi už įvaizdžio ir statuso formavimą būtų neteisinga. Apie besivystantį
socialinį darbą labai taikliai rašė Bagdonas (200, p. 12): „chaosas ir netvarka virsta darnia
sistema – nusistovi profesionalios veiklos tvarka <...>“. 1996 metais patvirtintame (šiuo metu
nebegaliojančiame) LR Socialinių paslaugų įstatyme socialinio darbo sąvoka apibrėžiama, kaip
profesinė veikla padedanti patenkinti būtiniausius asmens gyvybinius poreikius, atkurti jo ir
visuomenės santykius, kai pats asmuo to padaryti nepajėgia. Šiame apibrėžime akcentuojamas
žmogaus gyvybinių poreikių patenkinimas, nėra platesnio socialinio darbo suvokimo. Todėl ne
keista, kad pirmieji socialiniai darbuotojai, kaip vieną savo pagrindinių funkcijų ir suvokė
kliento aprūpinimą maistu ir kitų poreikių patenkinimą.
„<...> socialinis darbuotojas įsivaizduojamas, kaip kaimo moterėlė, dirbusi, kažkur kolūkio
kontoroje vėliau kažkokiu būdu pradėta vadinti socialine darbuotoja ir suformavo tokį pirminį
įvaizdį“ (Jorė, 30)
„<...> pačioje pradžioje nereikėjo būti baigus studijų, kad galėtum dirbti socialiniu darbuotoju.
Tie neprofesionalūs darbuotojai, patys nežinodami savo, kaip socialinio darbuotojo funkcijų, ir
turėdami mažai kompetencijos suformavo neteisingą nuomonę apie socialinius darbuotojus ir jų
veiklą“ (Augustė, 45)
Reikia suprasti, kad besivystanti profesija tuo metu dar neturėjo aiškaus socialinio darbo
veiklos ir funkcijų suvokimo. Darbuotojai, kurie tuo metu dirbo socialinį darbą, daugiau
vadovavosi asmenine patirtimi, trūko kompetencijos ir žinių teikti profesionalias paslaugas. Tokį
procesą išgyveno dauguma visuomenių, tik tai vyko skirtingu laikotarpiu. Socialiniams
darbuotojams teko smarkiai ir ilgai kovoti, kad juos pripažintų kaip profesionalus, kad jie
užsitikrintų šį pripažinimą atitinkantį prestižą, galią ir užmokestį (Berger, 1995).
Laikui bėgant šalyje vyko įvairūs ekonominiai, politiniai ir kultūriniai pokyčiai, kurie
tapo priežastimi formuotis tam tikriems socialiniams reiškiniams. Išryškėjo naujos socialinės
politikos kryptys, susiformavo tam tikros socialinės grupės, kurioms buvo reikalinga socialinė
intervencija ir pagalba. Daugėjo žinių ir kompetencijų įgijusių socialinio darbo specialistų, kurie
38
reikšmingai įtakojo socialinio darbo raidą šalyje. Visi aukščiau išvardinti veiksniai tapo prielaida
stiprėti socialinio darbo profesijai ir formuoti socialinių darbuotojų statusą šalyje.
Profesijos statusą formuoja ne tik išoriniai veiksniai ir vertinimai. Patys socialiniai
darbuotojai siunčia žinią apie save. Tiesa ta, kad ir patys socialiniai darbuotojai turi skirtingą
suvokimą apie savo darbą ir vaidmenį visuomenėje. Socialinių darbuotojų vaidmenys ir jų
prioritetai priklauso nuo jų atliekamo socialinio darbo pobūdžio (Sheldon, 1998).
„<...> kiekvienas mes formuojam požiūrį į save, tas darbas yra labai sunkus, labai sunkiai
dirbamas, labai daug pastangų reikalaujantis <...> visose profesijose to yra“ (Vida, 42)
Kalbant apie socialinio darbuotojo statusą formuojančius veiksnius būtina kalbėti ir apie
išvaizdą. Tyrimo metu keletą kartu nuskambėjo apgailestavimas, kad socialiniai darbuotojai
neturi uniformų, kaip kai kurios kitos profesijos. Uniformos suteikia galios įvaizdį, užkerta kelią
neteisingiems įvaizdžio pasirinkimams. Informantų nuomone, ne visi socialiniai darbuotojai
tinkamai pasirenka aprangą, nepakankamai dėmesio skiria kitoms įvaizdžio detalėms.
„Kartais iš savo kolegų pastebiu netinkamą apsirengimą. Ir turiu savo darbinės patirties... Vat
būtent apie netinkamą apsirengimą. Aš apsirengiau trumpą sijoną ir lankiausi šeimose, man
tokių dviprasmiškų pasiūlymų pateikė, kad aš tikrai pasimečiau. Pagalvojau kaip yra svarbu
socialiniam darbuotojui atrodyti tikrai solidžiai, nepriekaištingai. Aš manau, kad reikėtų
apgalvoti ir sijono ilgį ir dekolte, ta prasme iškirptę. Na aš manau, kad taip, vis tik reikia į tai
atkreipti dėmesį“ (Augustė, 45).
Tačiau socialinis darbuotojas susiduria su tam tikrais iššūkiais. Pagarba sau ir profesijai
tarsi diktuotų norą rengtis stilingai, laikantis tam tikrų stiliaus taisyklių, tačiau darbas su klientais
įpareigoja siųsti jiems žinią apie tai, kad „esu toks kaip ir tu, pasitikėk manimi“. Dėl šios
priežasties vertinti socialinio darbuotojo aprangą kitų profesijų kontekste neobjektyvu.
„<....> nesakau, kad turi ten prastai atrodyti, visiškai nestilingas ar ką, bet galima tikrai
apsirengti kukliai stilingai, nu kultūringai. Etiketas aprangoje tikrai turi būti. <...> Aš manau,
kad socialinio darbuotojo vertybės ir apsirengimas tikrai ir turi atitikti būtent socialinį
darbuotoją“ (Augustė, 45).
Kiekviena profesija kelia tam tikrus aprangos reikalavimus, tačiau savo stilių kuria
įprastų drabužių pagrindu. Akivaizdu, kad bankų tarnautojai rengiasi kitaip nei žurnalistai, o šių
apranga skiriasi nuo madų dizainerių kuriamų drabužių (Lydeka, 2002). Apranga yra tam tikra
kiek vieno žmogaus „asmeninė žinutė“. Drabužiai dažnai nulemia pirmąjį įspūdį, kuris išlieka
ilgam. Socialiniai darbuotojai ne išimtis. Tyrimo metu paaiškėjo, kad socialiniams darbuotojams
tenka ne menkas iššūkis pasirinkti tokią aprangą, kuri ir klientui ir kolegoms sudarytų adekvatų
profesionalo įvaizdį.
Asmeninių socialinio darbuotojo savybių ir vertybių įtaka. Didelis dėmesys skirimas
socialinių darbuotojų mokymams, kompetencijos kėlimui, profesinių gebėjimų ir įgūdžių
39
ugdymui. Tačiau retai akcentuojamas asmeninių savybių ir profesijos ryšys. Visuomenėje
turinčioje sudėtingų socialinių problemų ir daugybę įvairių žmogiškųjų poreikių, socialinis
darbuotojas tampa dalimi socialinės pagalbos sistemos, kurioje pagrindinis įrankis yra jis pats
(Kavaliauskienė, 2008). Dėl šios priežasties asmeninės socialinio darbuotojo savybės ir vertybės
yra labai svarbios. Jomis remiantis yra vertinama kliento situacija ir problemos, planuojamas
pagalbos procesas. Natūralu, kad visuomenė turi tam tikrą suvokimą, koks turi žmogus, kuris yra
šalia sunkiausiais gyvenimo etapais.
Socialinių darbuotojų kvalifikaciniai reikalavimai išdėstyti Lietuvos Respublikos
Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakyme „Dėl socialinių darbuotojų ir socialinių
darbuotojų padėjėjų kvalifikacinių reikalavimų, socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų
padėjėjų profesinės kvalifikacijos kėlimo tvarkos bei socialinių darbuotojų atestacijos tvarkos
aprašuose“ (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. balandžio 5 d.
įsakymu Nr. A1-92). Dokumente nurodoma, kad socialinis darbuotojas turi turėti žinių apie
Lietuvos ir kitų šalių socialinės apsaugos sistemas. Išmanyti socialinių paslaugų sritį
reglamentuojančius teisės aktus. Socialinis darbuotojas privalo suvokti, kaip funkcionuoja
visuomenė ir atskiras individas. Socialiniam darbuotojui svarbus gebėjimas tiksliai įvertinti
žmogaus socialinę situaciją ir organizuoti efektyvių paslaugų teikimą. Socialinis darbuotojas turi
gebėti įvertinti kiekvieną situaciją individualiai ir pasirinkti tokius socialinio darbo metodus bei
socialines paslaugas, kurios geriausiai atitiktų kliento, jo šeimos ar bendruomenės poreikius ir
interesus. Šie gebėjimai neatsiejami nuo asmeninių socialinių darbuotojų savybių ir vertybių.
Tyrimo metu paaiškėjo, kad socialiniai darbuotojai supranta asmeninių savybių ir
vertybių įtaką jų profesinei veiklai ir socialinio darbo statuso formavimuisi. Tyrime dalyvavusi
socialinė darbuotoja Vilė kalba apie asmenines savybes, kurios leidžia lengviau užmegzti ryšį su
klientu, bendrauti. Taip teigia ir Kavaliauskienė (2008) pabrėždama, kad socialinio darbo
veiksmingumas priklauso nuo gebėjimo bendrauti su klientu. Nuoširdumas, gebėjimas klausytis
yra vienos tų asmens savybių užtikinančių efektyvų bendravimą.
„Socialinis darbuotojas turėtų būti taktiškas, tvarkingas žmogus, pakankamai inteligentiškas ir
pasikaustęs psichologiškai, kad suprastų ir žinotų kaip dirbti su skirtingų grupių klientais. Būtent
tas socialinis darbas ir yra ta profesija, kuri be galo plati. Tarkim socialinis darbuotojas, gal
jisai vienas turės daugiau tų asmeninių savybių, kurios leis jam lengviau bendrauti, kitas,
stipresnis kitoje srityje. Bet tai turi būti pakankamai kompetentingas žmogus šiam darbui.
Asmenines savybes, jos turi netrukdyti darbui, o padėti“ (Vilė, 40)
Kita tyrimo dalyvė, Matilda, dar giliau žvelgia į profesionalaus socialinio darbuotojo
asmenybę, jo savybes ir vertybes. Be daugumos kitų asmeninių savybių, kurias minėjo ir kiti
tyrimo dalyviai ji išskiria kūrybiškumą. Kasdienėje socialinių darbuotojų praktikoje taikant
struktūruotus ir sistemingus kūrybinius metodus, galima gerokai padidinti darbo efektyvumą
40
(Turner, 1999). Kūrybiškas požiūris gali padėti priimti tikslingus, originalius, rizikingus, bet
toliaregiškus sprendimus (taip tampama lyderiais), suteikti platesnį alternatyvų pasirinkimą
(Ringel, 2004).
„Asmeninės savybės taip pat svarbios. Turi mokėti dirbti su žmonėmis, būti drąsi, stipri,
empatiška, mokanti priimti sprendimus stresinėse ir krizinėse situacijose. Neklijuoti klientui
etikečių, novatoriška būti asmenybė. Nuolat siekti tobulėti ir žinių. Kūrybiška, nes tik
kūrybiškumas žmogaus padeda išlaviruoti ir išspręsti tam tikras problemas“ (Matilda, 33)
Vienas iš svarbiausių socialinės kompetencijos komponentų yra empatija (Bensing,
1991; Holm, 1996). Empatija – dažniausiai tyrimo metu išskirta socialinio darbuotojo savybė.
Visi tyrime dalyvavę socialiniai darbuotojai mano, kad empatija viena svarbiausių šios profesijos
atstovo savybių. Empatija dažniausiai apibrėžiama kaip gebėjimas suprasti kito žmogaus
emocinę būseną (Malinauskas, Malinauskienė, 2004), o tai labai svarbu siekiant įvertinti klientų
situaciją, galimybes ir numatyti efektyviausius problemų sprendimo būdus.
„Jis turi būti altruistas. Tai yra žmogus, kuris rūpinasi kitų žmonių gerove ir interesais. Tai yra
žmogus empatiškas. Tai yra savybės, kurios manau, socialiniam darbuotojui yra reikalingos. Ir
matai kai žmogus empatiškas arba sugebantis išklausyti, įsiklausyti, jau analizuoti, spręsti,
padėti, rasti, kažkokius tai sprendimo būdus. Aš iš bendravimo su žmogumi galėčiau spėti ar jis
yra socialinis darbuotojas“ (Augustė, 45 )
„Tiesiog empatiškas, ir atsakingas, ir pareigingas, ir gabus, ir sąžiningas, manau dar daug
galėčiau išvardinti gerųjų savybių“ (Jorė, 30)
Vertybės – tai papročiai, elgesio standartai bei principai, kuriuos laiko pageidaujamais
tam tikra kultūra, žmonių grupė ar individas (Barker, 1995). Pageidautinos socialinių darbuotojų
vertybės yra aptartos Lietuvos Socialinių darbuotojų etikos kodekse, kuris priimtas 1998 metais.
Savo darbe socialinis darbuotojas privalo atsižvelgti į savo asmenines vertybes. Jis negalės gerai
atlikti darbo, jei ignoruos savo asmeninius principus (Ivanauskienė, Varžinskienė, 2007). Tačiau
vadovautis vien savo asmeninėmis vertybėmis dirbant socialinį darbą taip pat nereikėtų.
Kompetentingas socialinis darbuotojas suvokia, kad privalo atsižvelgti ir į kliento vertybines
nuostatas. Tyrimo metu išryškėjo informantų nuomonė apie tai, kad asmeninės vertybės
svarbios ir reikšmingos socialinių darbuotojų veikloje.
„<...>pagrindiniai dalykai yra žmogiškosios vertybės, kurios neįkainuojamos ir bet kurioje
įstaigoje, <...>. Be žmogiškųjų vertybių žmogus tikrai negalėtų dirbti ir nė vienas klientas nebūtų
patenkintas. Tos visos vidinės nuostatos ir vertybės yra būtinos“ (Vida, 42)
Remdamasis savo vertybėmis socialinis darbuotojas priima spendimus, modeliuoja savo
veiklos planus, siekia įgyvendinti profesijos funkcijas. Visa tai formuoja nuomonę ir statusą apie
socialinį darbuotoją. Socialinio darbuotojo profesinės vertybės pripažįsta žmogaus stiprybes ir
trūkumus (Ivanauskienė, Varžinskienė, 2007). Nėra lengva išlikti savimi ir kartu būti
profesionalu, nes socialiniai darbuotojai dirba su klientais, kurių elgesys dažnai neatitinka
41
visuomenėje priimtų moralės normų ir prasilenkia su asmeninėmis socialinio darbuotojo
savybėmis.
„Kiekvienas be savo profesijos dar turi žmogiškąsias savybes, kuriomis remiamės ir savo darbe.
Ir tai kas man nėra priimtina gyvenime, tai ir darbe taip pat žiūriu“ (Matilda, 33)
Vertybės siejamos su moraliniais principais ir įsitikinimais. Vertybės – esminis
socialinio darbo praktikos elementas (Kavaliauskienė, 2005). Vertybės tarsi gairės kasdieninėje
socialinio darbuotojo veikloje, jos įtakoja priimamus sprendimus, bendravimą su kleintais ir
požiūrį į profesinę veiklą. Žinoma, kad vien tik savo vertybėmis socialinis darbuotojas negali
pasikliauti, labai svarbu suprasti ir visuomenėje pripažintas vertybes ir moralines normas. Anot
Kouzes, Posner (2000), vertybių aiškumas lemia žmogaus elgesį darbe. Elgesys darbe formuoja
visuomenės nuomonę apie profesiją ir jos atstovus.
„Iš tiesų svarbu mokėti pažinti kitą, bet ir įsiklausyti į patį save. Įvardinti savo vertybes, tikslus,
tiesiog atpažinti savo reakcijas atsidūrus įvairiose situacijose, mokėti kontroliuoti savo emocijas
ir jausmus“ (Roma, 43)
Taigi, tyrimo metu socialinė darbuotoja Roma išsakė labai svarbų aspektą, kuris turi
reikšmingos įtakos socialinio darbuotojo (bet tai tiktų ir bet kuriai kitai profesijai) įvaizdžio ir
statuso formavimui. Ji paminėjo gebėjimą kontroliuoti emocijas ir jausmus. Socialinis
darbuotojas patenka į situacijas, kurios sukelia įvairius asmeninius išgyvenimus ir emocijas.
Profesionalo viena iš vertybių ir yra gebėjimas su tuo tvarkytis ir tinkamai reaguoti.
Asmeninės vertybės reikšmingos socialinio darbuotojo veikloje, tačiau jos gali būti
suprantamos kaip dalis socialinio darbuotojo kompetenciją sudarančių veiksnių. Kompetencijos
yra apibrėžiamos įvairiai. Tačiau kompetencijos turiniui nusakyti išskiriami tie patys aspektai.
Visuomet išryškinama žinių ir gebėjimų svarba, vertybinės nuostatos ir veikla, kurią asmuo geba
atlikti. Viena svarbiausių kompetencijų – žinios (Gudzinskienė, 2010).
„Labai svarbios žinios socialiniame darbe. Ir turbūt visose profesijose jos svarbios ir gebėjimas
matyti plačiau<...> žinojimas, supratimas to amžiaus tarpsnio psichologijos, suvokimas to
amžiaus tarpsnio žmonių poreikių“ (Vida, 42)
Kalbėdama apie žinias, tyrime dalyvavusi socialinė darbuotoja Vida, kaip šio darbo
profesionalė, įvardino tai kas svarbu kiekvienam siekiančiam suteikti kokybiškas paslaugas.
Nepakanka vien techniškai suteikti paslaugas, reikalingos žinios, kurios padeda užmegzti ryšį su
klientu, atsižvelgiant į jo specifiškumą siekti norimų pokyčių. Tam reikalingos žinios apie
įvairias klientų grupes, jų specifiškumą, poreikius ir pan. Dirbant socialinį darbą didelis
42
dėmesys skiriamas žinioms, kadangi žinios socialiniam darbuotojui yra vienas svarbiausių
pagrindų, kuris padeda kompetentingai atlikti savo pareigas (Norvaišaitė, 2010).
„Socialinis darbuotojas turi nuolat tobulėti, dalyvauti įvairiuose mokymuose seminaruose,
supervizijose... Nuolat kelti kvalifikaciją. Tu turi būti novatoriška asmenybė, tu turi priimti
naujoves, tu turi jomis domėtis. Ne tik dalyvauti seminaruose ar mokymuose, bet tu turi juos
mokėti pritaikyti praktiškai“ (Matilda, 33)
Taigi tyrimo metu taip pat atsiskleidė informantų požiūris į socialinio darbuotojo, kaip
profesionalo būtinybę tobulėti, įgyti žinių. Tai rodo, kad siekiama kokybiškų ir profesionalių
paslaugų teikimo. Noras tobulėti atskleidžia aukštą profesinės savivertės lygį.
Jurkuvienė (2009), straipsnyje „Socialinio darbuotojo patirtis mokomosios praktikos
procese“ cituoja Kolbo (1984), kuri teigia, kad mokymasis iš savo patirties yra permanentinis,
visą gyvenimą trunkantis plėtros ir augimo procesas, atspindintis žmogaus potencialumą, turintis
tvirtas intelektualines, filosofines, psichologines ir socialines tradicijas. Tyrimo metu informantai
taip pat išskyrė patirties svarbą.
„Labai didelę dalį reikėtų priskirti patirčiai, būtent patirčiai. Darbo stažas neabejotinai labai
svarbu, kiekvienas turi vidinių resursų, kad galėtų kalnus nuversti, ypatingai entuziastingai
darbo imasi jauni žmonės ką tik baigę studijas. Bet patirtis čia yra nenuginčijamai svarbi ir kaip
profesionalas tai turėtų būt labai vertinantis objektyviai, nesileidžiant į emocijas, neleidžiantis
sau paskęsti svetimo žmogaus skausme, tiesiog labai objektyvus vertinimas stengiantis padėti“
(Vida, 42 )
Akivaizdu, kad kaip vieną iš profesionalaus socialinio darbuotojo ypatybių informantė
išskiria – patirtį. Patirtis, anot jos, leidžia geriau įvertinti susidariusias situacijas, būti
objektyvesniam. Patirtis išmoko nebūti pernelyg emocionaliam ir kaip sako socialinė darbuotoja,
jose (emocijose) nepaskęsti. Ji kalba ir apie jaunus specialistus, kurie be patirties, tačiau yra
pasirengę „kalnus nuversti“. Vis tik neturint patirties pasitaiko klaidų, netiksliai įvertintų
situacijų, skubant priimtų sprendimų, kurie neatitinka situacijai reikalingų paslaugų. Patirtis yra
svarbi socialinio darbuotojo, kaip profesionalo savybė, kuri padeda teikti kokybiškas paslaugas.
Patirties buvimas arba jos neturėjimas gali atitinkamai įtakoti socialinio darbuotojo profesinius
pasirinkimus, kurie greičiausiai įtakos darbo rezultatus, o pastarieji reikšmingas veiksnys
socialinio darbuotojo statuso visuomenėje formavimuisi.
Nė viena profesija neturi tiek daug sąlyčio taškų su žmogaus likimu, kaip socialinis
darbas (Prakapas, 2007). Žmogus socialiniame darbe tampa klientu. Klientai, tai žmonės
susidūrę su sunkumais, priklausomybėmis, patekę į krizinę situaciją, kitaip tariant asmenys, kurie
nesugeba savarankiškai funkcionuoti, užtikrinti savo ar/ir šeimos būtiniausių poreikių
patenkinimo. Neretai, tai žmonės gyvenantys nesilaikydami visuomenėje priimtinų moralės
43
normų ir vertybių. Dėl šios priežasties visuomenės požiūris į šiuos asmenis gana dažnai yra
neigiamas.
„Pas mus labai daug tų stereotipų visuomenėje, net ir tarp tų specialistų, nes jau yra ant tų
pačių žmonių etiketė uždėtos, jis toks ir toks, kaip tu gali dirbti su tuo ir tuo, kaip tu čia gali eiti
ten ir ten...“ (Roma, 43).
„Ir tą socialinio darbuotojo vertę įtakoja mūsų žmonių grupė su kuria mes dirbame. Nes, gal būt
ir žiauriai pasakysiu, bet tai yra visuomenėje tas požiūris suformuotas, kad dirbame su
juodžiausiais žmonėmis: benamiai, bedarbiai, priklausomybę turintys, rizikos šeimos“
(Matilda,33 )
Tyrimo metu išryškėjo nuomonė, kad socialinių darbuotojų statusą įtakoja profesinės
veiklos lauke veikiantys veikėjai. Šiuo atveju kalbama apie socialinių paslaugų gavėjus,
socialinio darbuotojo klientus. Didžioji dalis visuomenės į juos žiūri ne kaip į asmenis, kuriems
reikalinga pagalba, bet kaip į piktybiškai visuomenės normų nesilaikančius piliečius. Socialiniai
darbuotojai atstovaudami jų interesams neretai sutapatinami su ta socialine grupe kuriai ir teikia
socialines paslaugas. Ne retas reiškinys ir visuomenės nepasitenkinimas tuo, kad dedamos
nemenkos pastangos, daromos išlygos siekiant išspręsti tam tikras klientų problemas. Dėl šių
priežasčių socialiniai darbuotojai sulaukia nekonstruktyvios kritikos savo atžvilgiu, ir tai
neišvengiamai veikia socialinio darbuotojo statusą.
Kitas tyrimo metu išaiškėjęs veiksnys – neadekvatus pačių klientų požiūris į jiems
paslaugas teikiančius socialinius darbuotojus.
„Pats klientas turi pripažinti kad socialinis darbuotojas neateina kaip kažkoks baubas, o ateina,
kaip šeimai pagalba. Ir su kuo daugiausiai susiduriame tai žmonės turintys priklausomybę
alkoholiui. Ir patys tie klientai kokią informaciją pateikia, išneša į tą aplinką. Kad čia va atėjo,
tikrina šaldytuvus ar panašiai. Iš tikrųjų nieko panašaus nėra“ (Roma, 43)
Socialinis darbuotojas atsiduria dviprasmėje situacijoje. Iš vienos pusės jaučiamas
visuomenės nepasitenkinimas dėl socialinių paslaugų teikimo tam tikrai socialinei grupei, o iš
kitos pusės yra klientas su savo vertinimu ir nuostatomis apie socialinio darbuotojo veiklą.
Analizuoti šiuos reiškinius gana sudėtinga, nes juos veikia daugybė faktorių ir įvairių požiūrių.
Akivaizdu, kad šis aspektas socialiniame darbe yra labai jautrus, tačiau bet kokiu atveju turintis
įtakos nuomonės ir požiūrio formavimui.
„Gal būt ir patys klientai galėtų įtakoti tą požiūrį. Jie viešai galėtų kalbėti apie savo gyvenimą..
kas buvo kažkada ir tas žmogus kalbėtų apie tai, kaip socialinis darbuotojas sugebėjo jam
padėti“ (Jorė, 30).
Tyrime dalyvavusių informantų nuomone, klientų gerosios patirties sklaida iš jų pačių
lūpų, būtų labai efektyvus veiksnys įtakojantis socialinio darbuotojo statusą. Tyrime dalyvavusi
44
Jorė mano, kad kalbėjimas apie tai kaip socialinio darbuotojo pagalba jam pavyko išlipti iš
atskirties, būtų labai efektyvus būdas gerinti socialinių darbuotojų statusą, o tuo pačiu formuoti
palankesnį visuomenės požiūrį į socialinių paslaugų gavėjus.
4.5. Socialinis darbas – darbas iš pašaukimo ?
Kiekvienoje profesijoje yra žmonių, kurie dirba savo darbą ir tuo mėgaujasi, jie
džiaugiasi galėdami tai daryti, siekia kokybės ir tobulėjimo. Visgi ne visi tos pačios profesinės
srities, toje pačioje įstaigoje dirbantys žmonės savo profesinę veiklą vertina vienodai. Vienų
rezultatai geresni, kitiems sekasi sunkiau. Vieni darbe atrodo laimingi, yra aktyvūs ir
entuziastingi, kiti, regis, kankinasi skaičiuodami valandas iki darbo pabaigos. Suprantama, kad
šie apibūdinti skirtingi tipai formuoja ir nevienodą nuomonę apie profesiją. Ne išimtis ir
socialinis darbas. Visos tyrime dalyvavusios socialinės darbuotojos mano, kad gerai ir
kokybiškai socialinį darbą dirbti gali tik žmonės turintys tam pašaukimą.
„Šį darbą gali dirbti tik žmogus turintis tą prigimtinį pašaukimą šiai profesijai. Kad darbas jam
būtų įdomus, kad teiktų pilnatvės jausmą, kad gali padėti žmogui atsidūrusiam krizinėje
situacijoje“ (Roma, 43)
„Manau tikrai reikia pašaukimo. Tikrai ne bet kas gali dirbti <...> tiesiog norą dirbti, norą
padėti žmonėm. Begalinį norą padėti žmonėms. Ir tikėti, kad jo daromas darbas... ir ne tik norėti
bet ir tikėti... nes tik tikėjimas, noras padėti tave stumia pirmyn“ (Matilda, 33)
Tyrime dalyvavusi socialinė darbuotoja Matilda mano, kad socialinį darbą gali dirbti tie,
kurie tiki, kad gali padėti žmonėms, tiki tuo ką daro. Ji pabrėžia, kad tikėjimas yra reikšmingas
veiksnys siekti rezultatų ir eiti pirmyn.
Lepeškienė, Žuromskaja (2004), teigia kad pagrindinis motyvas, renkantis šią profesiją,
buvo noras pagelbėti kitiems, įsipareigojus padėti įveikti diskriminaciją, išgyventi asmeninę
gyvenimo patirtį. Tačiau Lietuvoje, pasak Gerikaitės (2005), gana dažnai nutinka taip, kad
socialinis darbas pasirenkamas, tuomet, kai nepavykstą įstoti į norimas studijų programas.
Suprantama, kad tokiomis aplinkybėmis įgyta profesija neteikia džiaugsmo ir dirbant nesiekiama
kokybės, nesilaikoma profesinės etikos. Tokie socialinio darbo profesijos atstovai formuoja
nepageidautiną socialinio darbuotojo vaidmenį visuomenėje.
„Dar sakyčiau, kad pašaukimo, neturintys pašaukimo. Iš tikrųjų matosi, kurie žmonės dirba iš
pašaukimo, o kurie, vat, kad reikia turėti darbą ir jį dirbti“ (Roma, 43)
Tyrimo metu buvo siekiama išsiaiškinti kokie veiksniai nulėmė socialinio darbo
profesijos pasirinkimą. Apie profesijos pasirinkimą labai atvirai kalba socialinė darbuotoja Jorė.
Pokalbio pradžioje ji pamini, beveik taisykle tapusį sakinį, kai kalbama apie socialinio darbo
pasirinkimą: „norėčiau padėti žmonėms“. Tačiau vėliau ji atskleidžia, kad artimoje aplinkoje
45
turėjo atvejų, kai reikėjo socialinio darbuotojo pagalbos. Tai labai svarbus aspektas, nes ji
patyrusi tam tikras situacijas, išgyvenusi jas pati, suvokia socialinio darbuotojo vaidmens
svarbumą ir pagalbos poreikį. Ne mažiau svarbu, kad šis profesionalas, geba pamatyti savo
asmenybės stipriąsias savybes ir tiki tuo ką daro. Būtent tokia motyvacija renkantis specialybę
yra labai svarbi ir yra viena iš veiksnių tolimesniam kompetentingo socialinio darbo specialisto
ugdymui.
„Pasirinkau, tokį darbą, nes matomai turiu tokį.. na drįsiu pasakyti, gal ir tą pašaukimą.
Visuomet galvojau, kad norėčiau padėti žmonėms, nes iš tiesų artimoje aplinkoje turėjau daug
atvejų kuomet turėjau tai padaryti, gal būt prie to pripratau, gal būt pamačiau savo stipriąsias
savybes, kad aš tai galiu daryti“ (Jorė, 30).
Tyrime dalyvavusi Roma atskleidžia, kad socialinis darbas nebuvo jos tikslas renkantis
studijas. Tai, kad ji dirba socialinį darbą nulėmė darbo pasiūlymas, kuris tuo metu informantei
pasirodė patrauklus. Nors Roma dirba jau dešimtmetį, tačiau apie profesinį pasirinkimą
kalbėdama išreiškia tam tikras abejones, kai tuo tarpu Jorė visiškai tikra dėl savo pasirinkimo.
„Buvau pasirinkusi socialinio pedagogo specialybę, tai kolegijoje. Iš tikrųjų įsivaizdavau, kad
daugiau dirbsiu su vaikais, su jaunimu, bet bestudijuodama kolegijoje įsidarbinau čia ir taip
tebedirbu. Bet iš tikrųjų tenka, nes tu dirbi su šeima tai ir vaikai...“ (Roma, 43)
Interviu metu kalbantis apie tolimesnius profesinius planus socialinė darbuotoja Roma
nėra tokia tikra dėl savo pasirinkimo ir neatmeta galimybės, kad gali pasukti kitu profesiniu
keliu. Ji kalba apie tai, kad norėtų pasukti į visiškai kitą veiklos kryptį. Akivaizdu, kad jeigu
žmogui kyla minčių ir noro realizuoti save kitokioje veikloje tai esama situacija nepatenkina visų
lūkesčių. Kai tuo tarpu socialinė darbuotoja Jorė visiškai tikra dėl savo pasirinkimo.
„Ir aš tuo savo pasirinkimu iš dalies esu patenkinta. Nes dirbu su žmonėm, su jais bendrauju,
jiems padedu nu ir taip toliau, bet jeigu būtų galimybė atsukti laiką atgal, greičiausiai rinkčiausi
kitą specialybę <...>traukė mada, grožis ir aš visą laiką įsivaizdavau, kad aš turėsiu saloną,
dirbsiu kirpėja, va ta linkme... Nežinau kiek aš čia dirbsiu ta socialine darbuotoja... Labai
dažnai susimąstai, paskui vėl sustoji...“ (Roma, 43)
„Manau jei dirbu socialinį darbą, noriu jį dirbti ir ketinu dirbti, tai manau sugebu su tuo
susitvarkyti“ (Jorė, 30)
Kita tyrime dalyvavusi socialinė darbuotoja Matilda socialinio darbo profesiją
pasirinko, nes žavėjosi tos srities specialistais ir tikėjo, kad „gali dirbti ir teikti kokybiškas
paslaugas žmonėms, kurios padėtų jiems susitvarkyti su krizėmis“. Kitaip tariant, ji buvo visiškai
tikra dėl savo pasirinkimo. Kalbėdama apie profesinį pasirinkimą, net ir po dešimties socialinio
darbo metų, ji tvirtina, kad profesijos nekeistų. Akivaizdu, kad žmonės, kurie pasirinko socialinį
darbą sąmoningai ir jausdami vidinį postūmį – pašaukimą, net ir po daugelio metų yra patenkinti
savo pasirinkimu.
46
„Na kas būtų jeigu būtų... visada galima pasvajoti. Aš gal būt ne pačią profesiją keisčiau, bet aš
siekčiau neužsilikti šitame mažame miestelyje. Aš visada svajojau būti socialine darbuotoja ir
neįsivaizduoju savęs dirbančios kitoje sferoje. Tai aš sakau, kad gal būt keisčiau ne specialybę, o
gyvenamąją vietą“ (Matilda, 33)
Tyrime dalyvavusi Vida pasakoja apie savo profesinį pasirinkimą. Interviu metu
socialinė darbuotoja tik patvirtina, kad pasirinkta profesija jai labai tinka: “niekada ir nekilo
didelių pamąstymų, kad aš einu ne tuo keliu ir tuo labiau po daugiau nei dešimties metų
pasirinktos socialinio darbo magistro studijos tik įrodo kad einu ta kryptimi kuria ir norėjau ir
visiškai neabejoju dėl savo pasirinkimo.“ Tarsi savo žodžių pagrindimą ji pateikia faktą, kad po
dešimties metų socialinio darbo ji pasirinko magistro studijas. Tai gana įdomu ir sukelia įvairių
minčių. Ar turint dešimties metų patirtį socialinis darbuotojas jaučia, kad jam trūksta žinių ir dėl
to renkasi studijas? O gal magistro laipsnio įgijimas ir yra tų dešimties metų darbo įvertinimas
sau pačiam. Bet kokiu atveju akivaizdu, kad tyrime dalyvavusi Vida yra atradusi savo profesinę
sritį.
Visos informantės socialinį darbą dirba daugiau nei septynerius metus. Toks laikotarpis
pakankamas susipažinti su socialinio darbo lauku, suvokti socialinio darbo procesą ir socialinio
darbuotojo funkcijas bei galimybes. Tikėtina, kad socialinį darbą tik dėl nepalankiai
susiklosčiusių aplinkybių pasirinkę asmenys laikui bėgant pavargsta, „perdega“, nepateisina
klientų lūkesčių ir patys nejaučia profesinės savirealizacijos.
4.6. Socialinio darbo statusą gerinančios aplinkybės
Tyrimo metu paaiškėjo kokios aplinkybės įtakoja socialinio darbuotojo statuso
formavimąsi. Vienos jų tiesiogiai priklauso nuo pačių socialinių darbuotojų veiklos ir elgesio,
kitas veikia visuomenėje vykstantys socialiniai ir politiniai procesai. Tyrimo metu buvo siekiama
atskleisti galimus socialinio darbuotojo statuso gerinimo būdus. Beveik visos tyrime dalyvavusio
socialinės darbuotojos išreiškė nuomonę, kad visuomenės švietimas apie socialinį darbą ir
socialinių darbuotojų funkcijas įneštų daugiau aiškumo, kuris užkirstų kelią interpretacijoms ir
neadekvačių lūkesčių kėlimui. Jei visuomenė aiškiai suvoktų socialinių darbuotojų funkcijas,
nekiltų kaltinančių diskusijų dėl to „ką turėjo padaryti“, „kur buvo socialinis darbuotojas“ ir pan.
Svarbu kalbėti apie patį socialinio darbo, socialinių paslaugų teikimo procesą, kuris didžiajai
daliai visuomenės nėra suprantamas. Dėl šios priežasties jų lūkesčiai socialiniam darbuotojui
kartais yra nerealūs ir neįgyvendinami.
„<...> ir kuo daugiau šviest pačią visuomenę. Nes visuomenė labai mažai žino apie pačią naudą
ir tai ką turi daryti tas socialinis darbuotojas“ (Matilda, 33)
47
„<...> visuomenės ir tos pačios valstybės požiūris bus teigiamas į socialinį darbuotoją, tada ir
pats žmogus, kuris norės rinktis tą profesiją kitaip ir žiūrės į tą specialybę“ (Vilė, 40)
Išryškėjo ir dar vienas gana reikšmingas aspektas. Tyrime dalyvavę informantai išsakė
nuomonę apie tai, kad informacijos ir teigiamo požiūrio bei suvokimo apie socialinį darbą jie
pasigenda ir iš valdžios institucijų. Jų manymu didesnis dėmesys, pagarba ir socialinių
darbuotojų atliekamo darbo vertinimas ministerijos lygmenyje, savivaldybių atstovų pagarbesnis
požiūris taip pat būtų svarus veiksnys visuomenės nuomonės apie socialinius darbuotojus
formavimui.
„Pradėkim nuo pačių politikų, pardėkim nuo ministerijos, pradėkim nuo tos pačios savivaldybių
politikos kaip mažai dėmesio skiriama socialiniams darbuotojams, jų darbui...“ (Vida, 42)
Nepakankamas dėmesys profesijai ir jos atstovams turi reikšmingos įtakos ir kitiems
procesams. Visuotinas požiūris į socialinį darbuotoją formuoja ir kitų institucijų dirbančių
socialinėje srityje požiūrį. Tokios aplinkybės apsunkina bendradarbiavimo galimybes, kuomet į
socialinius darbuotojus nežiūrima kaip į lygiaverčius partnerius. Taigi informantės mano, kad
tiek darbo kokybė, tiek ir socialinio darbuotojo statusas priklauso nuo bendradarbiavimo ir kitų
institucijų požiūrio į socialinį darbuotoją, kaip lygiavertį partnerį.
„Vienas socialinis darbuotojas nėra karys lauke, nes turi būti ir tas institucinis bendravimas, bet
neduok dieve kokia tai krizinė situacija ir ta pati savivaldybė viską nurašo ant socialinio
darbuotojo“ (Matilda, 33)
„Iš tikrųjų socialinis darbuotojas nebegali dirbti vienas, jam reikalinga visa ta komanda, ko
pasigendame, reikalingas tas toks tarpinstitucinis bendradrabiavimas“ (Roma, 43)
Teigiamų patirčių ir sėkmės istorijų viešinimas, tyrime dalyvavusių informantų
nuomone, gali reikšmingai įtakoti socialinio darbuotojo statusą. Kaip vieną iš galimų socialinio
darbuotojo statuso gerinimo strategijų galėtų būti žiniasklaidos priemonių panaudojimas
informuoti visuomenę apie socialinį darbą kaip procesą, apie pasiektus rezultatus.
„Daugiau to pozityvaus viešinimo. Viešinimo apie savo darbą, apie savo nuveiktus kažkokius tai
mažesnius didesnius darbus, pasiektus kažkokius tai rezultatus“ (Matilda, 33)
Tyrimo metu atsiskleidė pačio socialinio darbuotojo požiūris į darbą, profesinius
įgūdžius. Tai gana glaudžiai siejasi su jau anksčiau aptartais veiksniais apie pašaukimą,
kompetenciją ir asmenines savybes. Todėl apibendrinat šiuos veiksnius galima sakyti, kad didelę
įtaką socialinio darbuotojo statuso formavimui turi ir pats socialinis darbuotojas. Tai, kaip jis
atrodo, jo kompetencija ir gebėjimas bendrauti ir pateikti informaciją visuomenei yra vienas
reikšmingiausių socialinio darbuotojo statusą formuojančių veiksnių.
„Jeigu pats socialinis darbuotojas žiūrės teigiamai į tą savo specialybę, dirbs su noru sieks
pokyčių, sieks žinių ir kažkokios tai gerovės, ir skleis aplink save esančiai visuomenei tai tada ...
48
nu ta prasme pats socialinis darbuotojas jis turi būti kaip skleidėjas. Turi pats siekti, kad jo ta
profesija būtų, nu negaliu sakyti, kad prestižiška, bet vertinama. Nes mes dirbantys socialinį
darbą norėtume būti labiau vertinami“ (Matilda, 3 )
Tyrimo metu buvo įvardintos ir kitos veiklos, kurios tyrime dalyvavusių socialinių
darbuotojų nuomone, gali turėti teigiamos įtakos profesijos vertinimui visuomenėje.
„Aš galvoju vis populiarėjančios socialinės akcijos gal ir gerai... jos padeda žmonėms ir neša
žinią apie socialines paslaugas, vienokias ar kitokias, bet vis tiek susijusias su socialinėmis
grupėmis ir socialiniu darbu“ (Jorė, 30)
Atsiskleidė ir informantų nuomonė apie tai, kad reikia už save, kaip profesionalą
pastovėti, apginti savo nuomonę. Kurti tvirto ir turinčio savo nuomonę socialinio darbuotojo
įvaizdį. Tokia socialinio darbuotojo įvaizdžio formavimo strategija reikšmingai gali pakeisti
profesijos įvaizdį. Atsirandančios tokios idėjos, gali būti ženklas, kad profesija stiprėja, atsiranda
„stuburas“ ir pasitikėjimas bei tikėjimas profesine veikla ir jos ateitimi.
„Atsiranda ir tų aktyvių socialinių darbuotojų, kurie nepabijo už save pastovėti, parodyti savo
darbą iš teigiamos pusės <.....> Manau, kad apie tuos socialinio darbo profesijos pavojus irgi
reikia klabėti dažniau ir garsiau“ (Jorė, 30)
Akivaizdu, kad socialiniai darbuotojai suvokia savo situaciją ir jos statusą visuomenėje
įtakojančius veiksnius. Jie geba identifikuoti esminius reiškinius ir problemas, kurie neigiamai
veikia socialinio darbo ir socialinio darbuotojo statusą. Auščiau išryškintos aplinkybės yra aiški
kryptis, kuria būtina eiti siekiant socialinio darbuotojo statuso gerinimo ir pripažinimo
visuomenėje.
49
IŠVADOS
1. Vienas iš veiksnių turintis įtakos socialinių darbuotojų statusui yra žiniasklaidos
priemonės, kuriose pateikiama informacija yra dviprasmiška, neišsami. Pateikiama
informacija interpretuojama, akcentuojami negatyvūs subjektai siekiant visuomenės
reakcijos, kuri neretai yra neigiama socialinių darbuotojų atžvilgiu.
2. Nepakankamas, o kartais negatyvus visuomenės informavimas apie socialinių
darbuotojų veiklą, atliekamas funkcijas ir įstatymų suteiktas galimybes turi įtakos
statuso formavimuisi.
3. Tyrimo metu atsiskleidė, kad socialiniai darbuotojai supranta asmeninių savybių ir
vertybių įtaką jų profesinei veiklai ir socialinio darbo statuso formavimuisi. Vienas
iš svarbiausių veiksnių formuojančių socialinio darbuotojo statusą visuomenėje yra
kokybiškas ir kompetentingas savo, kaip socialinio darbuotojo, funkcijų atlikimas,
pasitikėjimas savimi, profesinės etikos ir moralės principų laikymasis socialinio
darbuotojo veikloje.
4. Siekiant gerinti socialinių darbuotojų statusą visuomenėje svarbu daugiau dėmesio
skirti visuomenės informavimui apie socialinio darbo veiklos principus ir
atliekamas funkcijas. Naudotis žiniasklaidos priemonėmis viešinant pozityvią
informaciją apie socialinius darbuotojus, jų pasiekimus, sėkmės istorijas.
Socialiniai darbuotojai siekdami gerinti profesinį statusą patys turi kurti savo, kaip
profesionalo įvaizdį laikydamiesi visuomenėje priimtinų etikos ir moralės normų,
dirbdami socialinį darbą remtis žmogiškosiomis vertybėmis, skirti dėmesio ir
išorinio įvaizdžio formavimui. Svarbu skirti pakankamai dėmesio kompetencijos
kėlimui ir profesionalioms paslaugoms teikti reikalingų įgūdžių ugdymui.
50
REKOMENDACIJOS
Socialines paslaugas teikiančioms institucijoms:
1. Visuomenei teikti pozityvią ir aiškią informaciją apie socialinį darbą ir socialinio
darbuotojo funkcijas bei veiklą naudojantis žiniasklaidos priemonėmis.
2. Palaikyti ryšį su masinės informacijos priemonėmis ir viešinti socialinio darbo
sėkmės istorijas.
Socialinį darbą dirbantiems profesionalams:
1. Būti kompetentingais socialiniais darbuotojais ir socialinio darbuotojo funkcijas
atlikti kokybiškai, laikantis profesinės etikos ir moralės principų, dirbant socialinį
darbą remtis žmogiškosiomis vertybėmis
2. Informuoti visuomenę apie socialinio darbo veiklos principus ir atliekamas
funkcijas.
3. Skirti pakankamai dėmesio kompetencijos kėlimui ir profesionalioms paslaugoms
teikti reikalingų įgūdžių ugdymui.
51
DISKUSIJA
Šis tyrimas atliktas laikotarpiu, kuomet šalyje intensyviai įgyvendinama vaiko teisių
apsaugos reforma ir vaikų globos namų deinstitualizacija. Procesą išjudino vienas po kito šalyje
nutikę skaudūs ir tragiški įvykiai. Minėtose istorijose savo vaidmenį turėjo ir socialiniai
darbuotojai, deja, dažniausiai negatyviame kontekste. Žiniasklaidoje ko ne kasdien mirgėjo
antraštės, o ekrane reitingus kėlė tam tikros televizijos laidos, gana sėkmingai situacija naudojosi
ir politikai. Tuo laikotarpiu visuomenei transliuotos informacijos esmė – „kaip gaila...“ ir „kas
kaltas? “. Kaip jau beveik įprasta kalti socialiniai darbuotojai ir nesivarginama išsiaiškinti visų
atvejo aplinkybių. Socialine darbuotoja dirbu ketverius metus. Prisipažinsiu, tuo laikotarpiu
sąmoningai nežiūrėdavau televizijos ir neskaitydavau straipsnių ir jų komentarų. Skaudu ir
liūdna, kai žmonės nesuvokdami socialinio darbo aplinkybių, darbo su šeima proceso ir metodų
žemina ir kaltina socialinius darbuotojus. Sunku išlikti pozityviam ir motyvuotam kai esi nuolat
linksniuojamas negatyviame kontekste.
Darbo temą susijusią su socialinio darbuotojo statusu pasirinkau, dėl to, kad man
asmeniškai ji svarbi ir įdomi. Dėl pastaruoju metu vykstančių įvykių ir reformų bei požiūrio į
socialinį darbuotoją ir patiriamos nuolatinės įtampos (čia galėtų būti kito tyrimo tema) kilo rimtų
abejonių dėl profesinio pasirinkimo. Tokias ir panašias mintis girdėjau ir iš kolegų. Todėl man
buvo svarbu išsiaiškinti kas įtakoja socialinio darbuotojo statusą ir suprasti kokie veiksniai gali
situaciją pakeisti.
Lietuvoje socialinio darbuotojo statusą tyrinėjo Varžinskienė (2008), ji atliko tyrimą –
Socialinių darbuotojų profesijos statuso ypatumai socialinių darbuotojų ir jų partnerių požiūriu.
Ji išsiaiškino, kad socialiniai darbuotojai yra linkę iš naujo pasirinkti socialinio darbuotojo
profesiją. Mano tyrimo metu penkios iš šešių tyrime dalyvavusių informančių taip pat yra
visiškai tikros dėl savo pasirinkimo ir galėdamos profesiją rinktis iš naujo, vėl pasirinktų tapti
socialinėmis darbuotojomis. Varžinskienė (2008) taip pat pateikia informaciją apie tai, kad
socialiniai darbuotojai nelinkę kelti aukštų išsilavinimo reikalavimų ir nemano, kad būtina įgyti
aukštąjį išsilavinimą norint teikti socialines paslaugas. Džiugu, kad praėjus dešimtmečiui, mano
atlikto tyrimo metu socialinių darbuotojų nuomonė dėl išsilavinimo pasikeitė. Aš manau, kad
labai taikliai šiandieninę socialinio darbuotojo statuso problemos esmę apibūdino tyrime
dalyvavusi Jorė: „<...>nuo tos pačios pradžios taip ir yra, kad socialinis darbuotojas
įsivaizduojamas, kaip kaimo moterėlė, dirbusi, kažkur kolūkio kontoroje vėliau kažkokiu būdu
pradėta vadinti socialine darbuotoja ir suformavo tokį pirminį įvaizdį“.
52
Atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, kad socialiniai darbuotojai supranta savo profesinį
statusą ir vaidmenį visuomenėje. Žino, kad siekdami gerinti profesinį statusą turi dirbti
profesionaliai ir teikti kokybiškas socialines paslaugas. Suvokdami žiniasklaidos galią turi gebėti
ja pasinaudoti pozityvioms žinioms skleisti ir gerinti socialinio darbuotojo statusą bei įvaizdį
visuomenėje.
Šis tyrimas man buvo rimtas iššūkis, tačiau labai naudingas. Turiu prisipažinti, kad prieš
imantis šio darbo buvau nusivylusi dėl socialinio darbuotojo statuso visuomenėje, nes pati
jaučiausi negerbiama ir nevertinama, kaip profesionali socialinio darbo atstovė. Tačiau pradėjusi
rinkti medžiagą tyrimui supratau, kad tai visiškai normalus procesas, kurį išgyveno ir kitos šalys
(tik kur kas anksčiau nei mes) ir nulemtas labai aiškių veiksnių, kuriuos įtakojant galima viską
pakeisti. Šiandien esu visiškai tikra, kad socialinio darbo statusas keisis ir didės.
53
LITERATŪRA
Aviram, U. Ir Katan, J. (1991). Profesional preferences of social workers:prestige scales of
populations, services and methods in social work. International Social Work, Vol. 34, p.
37-55.
Bagdonas, A. (2001). Socialinis darbas Lietuvoje: raidos, praktikos ir akademinis aspektai Iš:
STEPP; Socialinė teorija, empirija, politika ir praktika 2001(1). Vilnius.
Doi: https://doi.org/10.15388/STEPP.2001.0.8494
Berger, P., Luckmann, T. (1999). Socialinis tikrovės konstravimas. Vilnius: Pradai.
Berger, P.L., (1995). Sociologija. Humanistinis požiūris. Vilnius: Litterae Universitatis.
Bitinas, B., Rupšienė, I. ir Žydžiūnaitė, V. (2008). V. Kokybinių tyrimų metodologija. Kaunas:
Technologija.
Bordieu, P., Wacquant, J.D. (2003). Įvadas į refleksyviąją sociologiją. Kaunas: Baltos lankos.
Bryman, A. (2008). Social Research methods. Oxford University Press.
Bogo, M. (2006). Social Work Practice: Concepts, Processes, and Interviewing. Columbia
University Press.
Coleman, J. S. (2005). Socialinės teorijos pagrindai. Kaunas: Margi raštai.
Dargytė A. (1999). Socialinis struktūrinimasis ir jo pažinimas: Monografija. Vilnius: Lietuvos
filosofijos ir sociologijos institutas.
Drūteikienė, G. ir Marčinkas A. (2010). Universiteto įvaizdžio kaita. Monografija. Vilnius:
Vilniaus univestitetas.
Drūteikienė, G., Marčinskas, A. (2000). Lietuvos bankų įvaizdis ir jo kūrimas. Vilnius.
Euster, G. (1980). The Occupational Prestige of Social Work. The Journal of Sociology & Social
Welfare, Nr. 7(2), p. 273-284. Prieiga per internetą:
https://scholarworks.wmich.edu/cgi/viewcontent.cgi?article=1411&context=jssw
Gapšytė, R., Snieškienė, D. (2011). Socialinio darbuotojo etinė kompetencija ir jos vystymo
praktikoje galimybės. Socialinis darbas, patirtis ir metodai. Nr.7(1), p. 114-129.
Gudžinskienė, V. ir Norvaišaitė, J. (2010). Analysis of conceptions of social worker‘s
competences. Socialinis ugdymas, Nr.11 (22).
Gubrium, J. F., Holstein, J. A. (1999). Constructionist Perspective on Aging, Bengston, Vern L.,
Schaie, Warner K. (eds.). Handbook of Theories of Aging, Springer Publishing Company,
287305
Ivanauskienė, V. ir Varžinskienė, L. (2007). Socialinių darbuotojų profesinių vertybių raiška
praktinėje veikloje. Socialinis darbas, 6(1), p. 76-82. Prieiga per internetą:
https://www.mruni.eu/upload/iblock/c6f/9_ivanauskiene_varzinskiene.pdf
54
Ivanauskienė, V. ir Cerven S. (2010). Socialinio darbo praktinių gebėjimų lavinimas mokomąja
praktika. Socialinis darbas, patirtis ir metodai Nr.5(1).
Johnson, C. L. (2001). Socialinio darbo praktika. Bendrasis požiūris. Vilnius: Spauda.
Kardelis, K. (2007). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Šiauliai.
Kavaliauskienė, V. (2005). Socialinio darbo, kaip pagalbos žmogui profesijos, raidos aspektai.
Acta Paedagogica Vilnensia, Nr. 15, p. 230-238
Kavaliauskienė, V. (2008). Socialinio darbuotjo asmenybės savybės – santykio su profesija
raiška. Prieiga per internetą:
http://eltalpykla.vdu.lt:8080/xmlui/bitstream/handle/1/33895/ISSN2335-
8785_2008_N_26_54.PG_87_102.pdf?sequence=1
Kvieskienė, G. (2003). Socializacija ir vaiko gerovė. Vilnius.
Kučinskas, V. ir Kučinskienė, R. (2000). Socialinis darbas švietimo sistemoje. Teoriniai
aspektai. Klaipėda: KU
Leliūgienė, I. (2003). Socialinė pedagogika. Kaunas, Technologija,
Lietuvos Respublikos Socialinių paslaugų įstatymas (2006). Valstybės žinios, 2006-01-19, Nr. X
– 493. Prieiga per internetą: // https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.270342
Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodeksas (1998). Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija.
Vilnius.
Lietuvos Respublikos Socialinių paslaugų įstatymas. Valstybės ţinios, Nr. X-493
Liobikienė, T.N. (2016). Krizių intervencija socialinio darbo praktikoje. Vytauto Didžiojo
universitetas, Versus Aureus.
Matulionis, A.V. (2003). Sociologija. Vilnius, Homo Liber.
Mačiulskytė, S. (2011). Socialinių procesų kaitos vaidmuo socialinio darbo raiškai Lietuvoje.
Tiltai 1(11), p. 17-33. Klaipėda: Klaipėdos universitetas.
Naujanienė, R. (2006). Supervizijos samprata socialiniame darbe. Socialinio darbuotojo
vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje. Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba. Vilnius. p.
41-49. ISBN 978-9955-647-23-2. Prieiga per internetą: http://www.supervizija.lt/wp-
content/uploads/2015/05/Supervizijos-samprata-socialininiame-darbe-pranesimas-
konferencijoje.pdf
Paulauskas, R., Bakutytė, R. ir Ušeckienė L. (2010). Pedagogų požiūris į profesijos prestižo
veiksnius. Acta paedagogica vilnensia, N. 24, p. 127-138. Doi
https://doi.org/10.15388/ActPaed.2010.24.3029
Pikčiūnas, A. (2002). Organizacijos ryšių ir institucinio įvaizdžio valdymo patirtis Lietuvos
įmonėse. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, 21, p. 147-165.
55
Pivorienė, J. (2007) Atvejo vadyba socialinio darbo metodikoje. Socialinis darbas: mokslo
darbai, Nr. 6(1).
Pivorienė, J. ir Večerskytė (2005. Socialinio darbo įvaizdis interneto svetainėse. Socialinis
darbas Nr. 4(2), p. 132-144.
Prakapas, R. (2007). Socialinių darbuotojų veiklos Lazdijų rajono savivaldybėje ypatumai.
Socialinis darbas, 6(2), p. 14-20. Prieiga per internetą:
https://www.mruni.eu/upload/iblock/1b2/2_prakapas.pdf
Praspaliauskienė, R. (2000). Nereikalingi ir pavojingi: XVIII a. pabaigos - XIX a. pirmosios
pusės elgetos, valkatos ir plėšikai Lietuvoje. Vilnius: Žara.
Pruskus, V. (2004). Sociologija: teorija ir praktika. Vilnius: Teisės ir verslo kolegija.
Socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų kvalifikaciniai reikalavimai (2006).
Prieiga per internetą: https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.73078569BC8A
Skidmore, R.A., Thackeray, M.G. ir Farley, O.W. (1991). Introduction to social work.
Englewood Cliffs.
Šinkūnienė, J.R. ir Katkoenienė A. (2010). Socialinio darbo teorija ir praktika: Socialinių
darbuotojų profesinės veiklos motyvacijos veiksniai. Socialinis darbas, 9(1), 64-72.
Švedaitė-Sakalauskė B., Gvaldaitė L. ir Buzaitytė-Kašalynienė J. (2014). „Nepaisomi
profesionalai“: socialiniai darbuotojai ir jų galia. Socialinė teorija, empirija, politika ir
praktika, Nr 9. Doi: 10.15388/STEPP.2014.0.3779
Švedaitė, B. (2004). Socialinio darbo sistema Lietuvos visuomenės kaitos kontekstu. Acta
Paedagogica Vilnensia, Nr. 12, p. 39-49. Doi : https://doi.org/10.15388/ActPaed.2004.12.9614
Urbonienė, A. ir Leliūgienė I.(2004). Profesinis rengimas ir suaugusiųjų švietimas: Profesinio
pasirinkimo motyvacijos raiška renkantis socioedukacinio darbo profesijas:
tarpkultūrinis palyginimas. Acta Paedagogica Vilnensia, Nr. 13, p. 62-71.
Varžinskienė, L. (2009). Prestige of Social Work Profession. Socialiniai tyrimai, Nr. 1 (15). p.
98-104.
Varžinskienė, L. (2008). Socialinio darbo profesijos statusas Lietuvoje. Daktaro disertacija.
Socialiniai mokslai, sociologija (S05). Vilniaus universitetas.
Varžinskienė, L. (2008). Socialinio darbo profesijos statuso ypatumai socialinių darbuotojų ir jų
partnerių požiūriu. Socialinis darbas Nr. 7(1), p. 100-107.
Žydžiūnaitė, V. (2007). Tyrimo dizainas: struktūra ir strategijos. Kaunas: Technologija.
Žydžiūnaitė, V., Virbalienė, A. ir Katiliūtė, E. (2006). Grindžiamoji teorija – kokybinė
edukologijos tyrimų metodologijos strategija. Pedagogika, Nr. 83, p. 57-63.
56
Wagner, H. (2013). Socialinio darbo profesijos tyrimai: Socialinio darbo profesijos (ne)galia
visuomenėje. Iš: STEPP; Socialinė teorija, empirija, politika ir praktika 2014(9).
Vilnius. doi: https://doi.org/10.15388/STEPP.2014.0.3780
Waltz, T. ir Groze, V. (1991). The Mission of Social Work Revisited: An Agenda for the 1990.
Social Work Nr. 36(6), p. 500-504.
57
PRIEDAI
58
1 priedas
KLAUSIMYNAS
1. Kokias profesijas šiuo metu Lietuvoje išskirtumėte kaip prestižines?
Kurioje vietoje jūsų nuomone būtų socialinio darbo profesija?
2. Kas, jūsų nuomone, lemia profesijos prestižiškumą? Kokie veiksniai (galia, atlyginimas,
įstaiga ir pan.)?
3. Kaip apibūdintumėte socialinį darbuotoją? Koks tai asmuo? Kokios savybės tiek išorinės tiek
vidinės būdingos šios profesijos atstovams?
4. Kokie veiksniai neigiamai įtakoja socialinio darbo profesiją?
5. Kokie veiksniai, jūsų nuomone, galėtų teigiamai įtakoti socialinio darbo profesijos statusą?
6. Ar keitėsi socialinio darbuotojo vaidmuo ir požiūris į socialinį darbą nuo jūsų darbo
pradžios? Kaip keitėsi? Kas galėjo tai įtakoti?
7. Ar socialinio darbuotojo profesijos statusui turi įtakos ekonominiai pokyčiai šalyje? Kokie
ekonominiai veiksniai ir aplinkybės gali turėti įtakos?
8. Kaip ir kokios socialinės aplinkybės veikia socialinio darbo statusą?
9. Kaip vertinate visuomenės požiūrį į socialinį darbą
10. Koks jūsų nuomone žiniasklaidos vaidmuo formuojant socialinio darbo statusą visuomenėje?
11. Kokią įtaką socialinio darbo profesijos statusui turi pačių socialinių darbuotojų elgesys?
12. Kaip manote, kas svarbiausia formuojant teigiamą socialinio darbuotojo įvaizdį visuomenėje
?
13. Kaip manote, kokiu būdų būtų galima gerinti socialinio darbo profesijos statusą
visuomenėje?
14. Kiek metų dirbate socialine darbuotoja?
15. Kokioje įstaigoje ir su kokiais klientais dirbate ?
16. Ar tai pirmoji jūsų įgyta profesija? Jeigu ne, kas paskatino keisti pasirinkimą ir pasirinkti
socialinį darbą?
17. Kas paskatino rinktis socialinio darbo studijas?
18. Kur studijavote?
19. Ar esate patenkinta savo pasirinkimu? Jei turėtumėte galimybę ar rinktumėtės kitą profesiją?
20. Ar jūsų nuomonė apie socialinį darbą pasikeitė po to kai įgijote darbinės patirties šioje
srityje?
21. Kaip vertinate visuomenės požiūrį į socialinį darbą?
59
2 priedas
INTERVIU
Interviu data – 2018-04-03
Interviu trukmė – 43 min.
Žymėjimų paaiškinimai:
T- tyrėja
SD- socialinė darbuotoja
T: Sveiki, šiandien noriu su jumis pasikalbėti apie socialinio darbo profesijos presižą Lietuvoje.
Pirmas klausimas, kurį noriu jums užduoti – kokios profesijos šiuo metu Lietuvoje, jūsų
nuomone, yra vadinamos prestižinėmis?
SD: Laba diena, man atrodo taip, kad pirmiausia pati prestižiškiausia profesija šiomis dienomis
būtų medicinos sritis, odontologija. Gal būt galėčiau išskirti architektūrą žurnalistiką. Socialinį
darbą gal būt netalpinčiau į pirmą penketą. Aš jį... jis į dešimtuką socialinis darbas priklausytų,
bet manyčiau jam teikčiau spetintą vietą. Galvoju, kad anksčiau tai būtų aukštesnė vieta, bet šiai
dienai tai septinta.
T: O kaip jums atrodo, kas lemia profesijos prestižiškumą ?
SD: Kas lemia profesijos prestižiškumą? Šiai dienai manau ekonominės sąlygos įtakoja
profesijos pasirinkimą. Galvočiau taip, kad medicinoje galima uždirbti šiek tiek daugiau nei
socialiniame darbe, o odontologijoje tai jau apskritai.. Manyčiau, kad Lietuvoje profesijos
prestižiškumą lemtų lyg tai ir finansinės galimybės, atlyginimai. Galvoju, kad netgi pagal tai
vaikams kaip stojimo balai skaičiuojami, už mokslą mokama... tiesiog savaime jau universitetai
sureitinguoja profesijas ir tą prestižiškumą.
T: Jūs kalbate apie finanus, tai tęsiant šią temą... Kaip manote, ar ekonominiai pokyčiai šalyje
turi įtakos socialinio darbo profesijai, jo statusui?
SD: Aš manau, kad ekonominiai pokyčiai visuomet turi įtakos bet kam, ne tik socialiniam
darbui. O ar turi socialiniam darbui? Taip tiesiogiai, manau taip turi. Atsiranda darbo daugiau.
Aš galvoju jeigu ekonominė padėtis šalyje yra gersenė, tai tarkim... Na imkim pavyzdį,
socialinės rizikos šeimos...paimkim kai.. aš esu socialinė darbuotoja ir dirbu daugiau nei
60
vienuolika metų, ir tarkim dirbdama prieš vienuolika metų ir dirbdama dabar, aš palyginčiau tai
tikrai ekonominė ta situacija įtakojo tą darbą. Pavyzdžiui jeigu socialinės rizikos šeimos neturėjo
telefonų, dabar juos turi... jų ir galimybės dabar yra tikrai šiek tiek gersnės. Jie kažkaip ir
rengiasi daug gražiau ... ir vaikai jau turi telefonus ir vaikams gali šį bei tą daugiau nupirkti...Ir
manau tada atsiranda ir darbo daugiau socialinam darbuotojui. Galvočiau, kad įtakoja ekonominė
šalies situacija..
T: Jūs kalbate apie ekonomikos pokyčio įtaką klientams, o socialiniam darbui, šios profesijos
statusui turi įtakos?
SD: aš galvočiau, kad šiai dienai, kažin.. Mūsų savivaldybėje socialiniai dabruotojai mažai
pažengę. Turi mobilius telefonus, bet kas liečia transporto priemones, kas liečia... aišku
kompiuteriai, visokios rašymo priemonės tai aišku čia būtinybė...bet manyčiau, kad su
ekonomikos pakilimu nežengia socialiniai darbuotojai..kad ir jų tie poreikiai kyla bet jie nėra
patenkinami.
T: Tai kaip apibūdintumėt socialinį darbuotoją?Ar įmanoma šios profesijos atstovus atskirti tarp
kitų profesijų?
SD: Ar aš atskirčiau socialinį darbuotoją iš minios? Nežinau. Bet pabendravus tikrai atskirčiau.
Jis turi būti ar yra altruistas. Tai yra žmogus, kuris rūpinasi kitų žmonių gerove ir interesais. Jam
įdimu, jis uždavinėja klausimus, tiesiog iš bendravimo aš atskirčiau, kad tas žmogus yra
socialinis darbuotojas. Tai yra žmogus empatiškas. Tai yra savybės, kurios manau, socialiniam
darbuotojui yra reikalingos. Ir matai kaip žmogus empatiškas arba sugebantis išklausyti,
įsiklausyti, jau analizuoti, spręsti, padėti, rasti, kažkokius tai sprendimo būdus. Aš iš bendravimo
su žmogumi galėčiau spėti ar jis yra socialinis darbuotojas.
T: Tai yra vidinės savybės apie kurias jūs kalbate, bet ar turi įtakos socialinio darbo statuso
farmavimuisi tai, kaip socialinis darbuotojas atrodo vizualiai?
SD: Manyčiau, kad kiekviena pareigybė ar kažkas, įtakoja ir vistik tą ir apsirengimą, juk negali
socialinis darbuotojas apsirengti kažkaip iššaukiančiai ar panašiai. Tiesiog, nu, vis tik tai turi
rengtis, tam tikras etiketas turi būti.
T: O ar pastebite tarp savo kolegų netinkamai atstovaujančių socialinio darbo profesiją, kalbant
apie įvaizdį?
61
SD: Kartais iš savo kolegų pastebiu netinkamą apsirengimą. Iir turiu savo darbinės patirties...
Vat būtent apie netinkamą apsirengimą. Aš apsirengiau trumpą sijoną ir lankiausi šeimose,
rizikos šeimos vyriškis, man tokių dviprasmiškų pasiūlymų pateikė, kad aš tikrai pasimečiau.
Pagalvojau kaip yra svarbu socialinam darbuotojui atrodyti tikrai solidžiai, nepriekaištingai. Aš
manau, kad reikėtų apgalvoti ir sijono ilgį ir dekolte, ta prasme iškirptę. Na aš manau, kad taip,
vis tik reikia į tai atkreipti dėmesį. Ir toliau socialinis darbuotojas ne tik kad su rizikos šeimomis
dirba..mokyklose vaikai, jie manau irgi atkreipia į tai dėmesį. Aš neskau, kad turi būti kaimietis,
nu ne tai, kad kaimietis, nu neskau, kad turi ten prastai atrodyti, visiškai nestilingas ar ką, bet
galima tikrai apsirengti kukliai stilingai, nu kultūringai. Etiketas aprangoje tikrai turi būti.
T: Ar tai kaip socialinis darbuotojas atrodo turi įtakos socialinio darbo prestižui?
SD: Manau, kad turi. Aš manau, kad turi. Aš manau, kad socialinio darbuotojo vertybės ir
apsirengimas tikrai ir turi atitikti būtent socialinį darbuotoją. Jis tikrai negali sau gal būt leisti, ką
gali kitų profesijų atstovai. Aš manau turi.
T: Kokie dar veiksniai įtakoja socialinio darbo statusą?
SD: Aš galvočiau žinot, man tai negiamai labai įtakoja žiniasklaida. Socialnį darbą man labai
neigiamai žiniasklaida įtakoja. Nes aš galvoju iš to socialinio darbuotjo labai daug... Visuomenė
labai daug iš jo tikisi. Labai daug tikisi, nustato labai daug tokių uždavinių... ir tas socialinis
darbuotojas vienas tiesiog nepajėgus to padaryti. Man žiniasklaida tą profesiją lyg ir neigiamai
veikia, nes jinai padaro parodo per televiziją kažkokį tai įvykį... ir jie – štai problema, štai
sprendimas...tos problemos jau sprendimo būdas..o tiesiog tegu pabūna socialinio darbuotojo
kailyje ir pabando visa tai išrutulioti, tiesiog nu procese. Nu tiesiog man žiniasklaida yra
neigiamas veiksnys socialiniame darbe.
T: Ar jum teko matyti, kaip žiniasklaidoje atrodo socialinis darbuotojas? Kaip jis komunikuoja,
kokią nuomonę apie save formuoja?
SD: Taip. Būtent žiniasklaidoje, tikrai, aš nežinau, gal, na būtent žiniasklaidoje man yra tekę
matyti socialinį darbuotoją ... darbuotjo autoritetas yra tikrai menkas. Jis yra labai nuvertinamas.
Yra tiesiog primetama kaltė socialiniam darbuotojui.
T: Bet ar tai nėra pačio socialinio darbuotojo problema?
SD: Taip, tikrai. Socialinis darbuotojas, kuri stovi nuleidęs galvą ir neatstovi savo pozicijos, tai
yra socialinio darbuotjo problema. Gal būt stoka kompetencijos, stoka žinių. Gal būt tikrai
62
nedadirbta su ta šeima tiek, kad būtų galima už ją tikrai atstovėti ir pasakyti viską, taip, taip. Bet
kita vertus, aš galvoju dar yra ir žiniasklaidos problema, nes jie sugeba taip užduoti klausimus ir
pastatyti į tą neigiamą poziciją tą socialinį darbuotoją.. nu ne betkuris gali atstovėti save. Jeigu
pavyzdžiui žmogus neturi tam tikrų charakterio bruožų, neturi kažkokio tam tikro temperamento,
gal būt jis ir negali avęs atstovėti. Aš tai manyčiau, kad dar ir taip gali būti.
T: Ar pastebėjote, kad laidų, kuriose rodoma neigiama, gėdinga ar tiesiog moralės normas
peržiangenčios situacijos, tų laidų reitingai yra gana aukšti. Tai ar tai nereiškia, kad tai ne tik
žiniasklaidos, bet ir visuomenės, kurią domina toks turinys, problema?
SD: Taip, aš manau, kad tai yra visuomenės problema. Nes aš nežinau koks yra visuomenėje
suformuotas požiūris apie socialinį darbuotoją..
T: O kas formuoja požiūrį į socialinį darbuotoją?
SD: Kas formuoja požiūrį į socialinį darbuotoją? Gal būt ir pats socialinis darbuotojas. Bet, nu aš
nežinau, vistiek visuomenė formuoja tą požiūrį. Net galvoju, kaip čia reikėtų įvardinti...
socialiniams darbuotojams yra iškelti tam tikri reikalavimai, kurių jie nei vieni nei nevieni nėra
pajėgūs įgyvyndinti. Jiems yra ne pagal jų galimybes užduoti tikslai, reiklavimai. Nu tiesiog jie
gal būta dar ir neturi kompetencijos atstovėti save. Ne socialinį darbuotoją visuomenė šiandien
įsivaizduoja – jis gali viską. Jis turi būt ir medikas ir psichologas, ir vaikų auklėtojas. Turi
suprasti ir apie vaiką ir apie ligas ir apie tėvų problemas, ir apie įvairias situacijas šeimoje. Jam
yra labai daug užduota, nu per daug. Per dideli tikslai iškelti.
T: Kokiu būdu tokią situaciją būtų galima pakeisti?
SD: Aš manau, kad tai turi sutvarkyti patys socialiniai darbuotojai. Juk vistiek tai turi diktuoti ir
pasakyti patys socialiniai darbuotojai, ko jiem reikia. Jiems vistik tai reikia apie save kalbėti,
pasakoti sistemingai ko jiems reikia. Nes tie asmenys iš viršaus, ko gero nemato ko reikia
socialiniam darbuotojui. Ir vistik tada yra, galvočiau taip- nu nedirba sistema. Nėra
bendrdrabiavimo, nėra ryšio. Trūksta kažkokio tarpinės stotelės, kuri padėtų kažkokią tai
informaciją susisteminti, skleisti ir panašiai. Atrodo yra valdžia ir socialinis darbuotojas, o tos
tarpinės institucijos, aš nežinau kiek jos dirba... aš tai galvočiau, kad nėra bendradrabiavimo.
Nėra grįžtamojo ryšio galų gale.
T: O kalbant apie bendradarbiavimą, ar socialinis darbuotojas jaučiasi lygeverčiu partneriu?
63
SD: Manyčiau, - ne. Aš manyčiau, aš bent pagal save čia sprendžiu, kadangi dirbu socialinį
darbą.Aš nesijaučiu lygeverčiu partneriu, nežinau kaip kolegos, bet aš nesijaučiu lygeverčiu
partneriu su kitais. Aš jaučiu tokia tarsi stovinti ant žemesnio laiptelio.
T: Kaip manote, kodėl taip yra?
SD: Nežinau kodėl taip yra, kas čia diktuoja tą požiūrį... bet vistik gal būt galvočiau, kad tai yra
pačios problema. Gal pačios mano savivertė yra menka, nežinau...Ar aš neturiu tam tikrų
problemų, oi tai yra tam tikrų savybių, charakterio bruožų, kad galėčiau dirbti, gal būt aš nedirbu
iš pašaukimo. Nors aš jeigu manęs paklaustų, ar man patinka socialinis darbas, aš tikrai sakyčiau
patinka ir dirbu iš pašaukimo.
T: Kaip manote, ar dirbti socialinį darbą reikia tam turėti pašaukimą?
SD: Aš manau,kad pašaukimo reikia. Bet kas socialinio darbo, aš galvoju irgi negali dirbti.
Tiesiog, negali, nes labai reikalinga daug charakterio savybių, kurios tiktų socialiniam darbui.
T: Ar manote, kad visi jūsų kolegos dirba iš pašaukimo?
SD: Manau tikrai ne. Aš manau, kad iš pašaukimo dirba retas kuris. Ar žmonės apskritai dirba iš
pašaukimo... Apklausus visus, manyčiau – ne. Todėl, kad greičiausiai dirba dėl to, kad reikia
dirbti, reikia dirbti ir užsidirbti. Apie pašaukimą, tai.. Aš nežinau, kurioje vietoje pašaukimas
atsiranda. Tarkim galvočiau kad aš lyg tai dirbu iš pašaukimo, nes.. kodėl taip manau, kad dirbu
iš pašaukimo? Tarkim, dėl to, kad man patinka eiti į darbą, patinka dirbti ir patinka ką aš darau.
Jeigu šitų dalykų.. Darbe išsikraučiau, nepatiktų, pervargčiau... Tada aš galvočiau arba man
reikia kažko, arba man trūksta motyvacijos... aš nežinau, bet galvoju, kad kadangi aš
nepavargstu, dirbu, aš neperdegus ir panašiai, tai aš galvoju, kad aš dirbu iš pašaukimo. Bet ar
visi dirba iš pašaukimo ? Manau – ne. Kitas žmogus gali dirbti tik dėl to, kad dirbti jam reikia,
reikia darbo ir pinigų, gal būt jam reikia išlaikyti savo šeimą. Gal būt tai yra vyras ar moteris,
kuris vienas augina vaikus, ir jam reikia juos išlaikyti... tai apie kokį pašaukimą mes kalbama, tai
yra būtinybė dirbti. Ir gal būt aš dirbu savo rajone, kur nėra tų darbų, nėra iš ko rinktis, ir dirbi tą
ką dirbi. Tarkim aš prieš pradėdama dirbti, prieš vienuolika metų arba studijų metu, tai man
atrodė, kad čia jau mano sritis, man labai patinka ir panašiai. Beabejo patinka. Beabejo aš
nenusivyliau socialiniu darbu. Gal būt mes neesame įvertiniti, gal būt iš mūsųn tikimasi daugiau
neimes galime duoti..
T: Bet kodėl tas socialinis darbas nėra įvertintas? Kaip manote kas tai įtakoja?
64
SD: Galvoju ko gero, gal vis tiktai patys socialiniai darbuotojai. Gal galėtų tai būti socialinių
darbuotojų asociacija. Ar kažkokia socialinių darbuotojų profsąjunga. Ar kažkas... Reikalinga gal
būt kažkokia tai grupė žmonių, kuri vis tik atstovautų tuos socialinius darbuotojus.
T: Bet pastaruoju metu lyg ir atrodo, kad nemažai dėmesio skiriama socialiniams darbuotojams.
Juk pats Ministras garsiai kalba apie socialinius darbuotojus, ir deklaruoja jų darbui skiriantis
daug dėmesio.
SD: Bet kokį tą dėmesį? Ar leidžia kelti kompetenciją, sudaro darbo sąlygas, ar kelia atlyginimą,
ar apsaugoti socialiniai darbuotojai nuo kažkokių tai rizikos veiksnių. Ar tai, kad užpultų, ar kas
atsitiktų, kokios pagalbos jie sulauktų.
T: Viena vertus, taip. Dabar daugumoje įstaigų socialiniai darbuotojai yra apdrausti, mėginama
spręsti transporto problemą, mokant kompensacijas pagal panaudos sutartis. Bet iš kitos pusės,
nuolat baksnojama kas nepadaryta, kaip blogai padaryta ir pan.
SD: Taip, bet vėlgi aš galvoju, gal būt ir tiems socialiniams darbuotojams reikia būti, turėti savo
stuburą, turėti savo nuomonę. Būti ne tik tokiems avinėliams, kurie, ką pametėsim tą ir bus...
reikia turėti savo stuburą. Jeigu būtų tokių daugiau sociaklinių darbuotojų, kurie eitų su savo
nuomone, su savo stuburu, nu aš manau kitaip būtų.
T: Kalabant apie jūsų patirtį, kolegas. Kiek tarp jūsų yra tokių socialinių darbuotojų, kurie gali
drąsiai išreikšti savo nuomonę ir ją apginti?
SD: Labai mažai, aš galvoju labai mažai. Vėl gi aš galvoju, kodėl gi labai mažai. Ko mes bijom?
Gal būt bijom ir savo įstaigos vadovo, kuriam dirbam, tai irgi yra vienas iš tų veiksnių. Juk aš
negaliu pasakyti savo nuomonės, nes aš nežinau kaip į tai pažiūrės, ar mane priims, ar mane
atstums su mano nuomone irpanašiai. Čia vėlgi yra daug veiksnių į kuriuos reikėtų atsižvelgti.
Kokioj įstaigoj dirbu, kiek galiu sau leisti reikšti savo nuomonę ir panašiai. Nu gi galų gale visi
gi tų vadovų bijo. Vat ir tada atsirandi ant to paskutinio laiptelio. Kad dirbi ir tiek nuleidęs galvą.
Ką užduoda... tu vykdytojas. Tu esi vykdytojas, viskas.
T: Tais socialinio darbuotojo vaidmuo tuomet tik tiek ir vertinamas, kaip vykdytojo.
SD: Taip, tikrai tik taip. Tu esi vykdytojas. Tu neturi kažkokios tai savo nuomonės ir esi tik
vykdytojas. Tada to statuso ir prestižo tuomet ir negali būti. Nu bet žinokit aš galvočiau, kad dar
irgi nuo įstaigos daug priklauso tas prestižas. Bet apskritai, socialiniai darbuotojai apie save turi
būti geros nuomonės ir aukštesnės savivertės. Aš nežinau kaip tą prestižą suformuoti.
65
T: Jūs minėjote, kad socialinį darbą dirbate 11 metų. Kokioje įstaigoje dirbate ir su kokiais
klientais?
SD: Aš dirbu socialinės pagalbos centre, su rizikos šeimomis.
T: Nuo pat socialinio darbo pradžios iki šių dienų dirbate su ta pačia kientų grupe?
SD: Ne nesikeitė, nuo pat pirmos dienos dirbu su socialinės rizikos šeimomis.
T: O kaip patys klientai, ar pati šios grupės klientų specifika keitėsi per jūsų darbo metus?
SD: Taip, keitėsi. Atsiranda problemų daugiau. Atsiranda ne tik alkoholis atsiranda tarkim ir
narkotikai. Atsiranda, tiesiog ir socialiniai tinklai, vaikai į juos labai pasineria. Atsiranda
savižudybės, atsiranda daugiau sudėtingesnių problemų, kurias jau spręsti darosi vis sudėtingiau.
Ir kaip aš galvoju kaip iš pradžiū pardėjau dirbti ir dabar ... Lyginant kokias rekomendacijas
anksčiau valstbė diktavo ir lyginant dabar tai kaip diena nuo nakties skiriasi. Yra beprotiškas
popierizmas, dokumentacija. Aišku to reikia... bet labai labai daug jau.
T: Kaip vertinate tokį pokytį?
SD: Ir į neigiamą ir į teigiamą. Į teigiamą nu pavyzdžiui, kad tikrai esame aprūpinti ryšio
priemonėmis, aš turiu tarnsportą, kuriuo važiuoju pas klientus, gal būt ne visose seniūnijose taip
yra, bet ten kur dirbu aš tai turiu. Kalbanta pei įstaigą, kurioje dirbu, ji taip pat jau yra pajėgi
skirti transportą esant reikalui. Tikrai pakankamai yra mokymų, už kuriuos moka įstaiga. Tikrai
buvo mokymų daug, net kartais atrodydavo, kad jau per daug. Bet tai tikrai buvo gerai. Galimybė
kelti kompetenciją tikrai sudaryta. Kas yra neigiamo? Dokumentacijakur kas sudėtingesnė, ir jos
daug daugiau. Bylos klientų daug sudėtingesnės, atsakomybės daug daugaiu. Labai sudėtingas
bendradrabiavimas su kitomis institucijomis. Nu jis yra sudėtingas. Ne su visomis. Mes labai
rodom bendradarbiavimo poreikį iš savo pusės, iš kitų institucijų to bendradarbiavimo
sulaukiame mažiau. Vis tik mes teikiam, duodam visiem atskaitas, o ką gaunam patys, toks lieka
klaustukas.
T: O kaip su lūkesčiais socialiniam darbuotojui? Ar jie ankščiau buvo tokie pat kaip šiandien?
SD: Ne, anksčiau jie buvo tikrai mažesni. Einant metams keičiasi viskas. Keičiasi ekonomika.
Tie lūkesčiai, kurie buvo anksčiau dabar yra didesni. Aš išmokau dirbti ir nieko nesitikėti, ar aš
neišsikrausiu?- nežinau. Bet, kai tu gauni grįžtamąjį ryšį iš šeimų, gauni padėką... tai yra labai
retai, bet labai smagu, kai tau kažkas padėkoja, ir sako – tu man padėjai atsistoti ant kojų. Tai vat
man šitas dalykas yra svarbu. Aš nežinau kas yra mano kolegoms svarbu, gal jos tikisi didesnio
66
atlygio, ir ar tuomet iš jų mūsų klientai gauna paslaugas pilnaverte ir patenkina jų lūkesčius aš
nežinau.. Manim nesiskundžia. Reikėtų galbūt klientų klausti.
T: Ar tai yra pirmoji jūsų įgyta profesija?
SD: Taip, ne (juokiasi). Ne pirmoji.
T: O kas paskatino pasirinkti socialinį darbą?
SD: Kas paskatino? Labai juokinga. Iš tiesų esu baigusi darželio auklėtoja, ir metus padirbus
atleido, pagal to laikmečio etatų mažinimą ir kur reikėjo eiti? Reikėjo kažką rinktis toliau.
Galvojau ką rinktis, nu nieko kito tik socialinį darbą. (juokiasi) Ir net dabar sunku pasakyti
kodėl. Kodėl tai anais laikais rinkausi tą socialinį darbą.
T: Juk tais laikais dar ir pati socialinio darbo sąvoka buvo gana nauja ir nelabai aiški.
SD: Ji (socialinio darbo specialiybė) buvo tuo metu ant bangos, ir tikrai buvo tie socialiniai
darbuotojai. Aš baigiau Šiaulių universitetą, socialinę pedagogiką ir psichologiją ir tikrai
įsivaizdavau, kad dirbsiu mokykloje. Dirbsiu mokykloje socialiniu pedagogu ir psichologu ir
panašiai. Bet deje nieko panašaus...Ir iš karto baigusi, po metų pradėjau dirbti socialine
darbuotoja.
T: Jūs sakote – buvo ant bangos, tai atrodytų, kad socialinis darbas buvo vertinimas ir turėjo
statusą?
SD: Taip, tada ta profesija turėjo prestižą, bet tas prestižas neužaugo, jis žemėjo..
T: Kaip manote kas tai įtakojo?
SD: Aš nežinau kodėl nutiko taip, aš galvoju vistik tai visuomenė suformavo tą požiūrį. Man
atrodo,kad žiniasklaida. Žiniasklaida ir visos tos laidos suformavo tą neigiamą požiūrį. Nu vistik
jei būtume parodę didesnį indėlį, gal būt ir pačios darbuotojos, gal būt ir kiti specialistai. Kitas
dalykas, pačioje pradžioje nereikėjobūti baigus studijų, kad galėtum dirbti socialiniu darbuotoju.
Tie neprofesionalūs darbuotojai, patys nežinoda,mi savo, kaip socialinio darbuotojo funkcijų, ir
turėdami mažai kompetencijos suformavo neteisngą nuomonę apie socialinius darbuotojus ir jų
veiklą. Vat aš galiu papasakoti.. aš dirbu čia nuo pat tų metų kai buvo įsteigti pirmi socialinių
darbuotojų etatai ir aš galiu papasakoti, kaip mūsų darbą įsivaizdavo vaiko teisių specialistai. Jų
nuomone, tai toks darbuotojas, kurie nieko nesupranta, tik turi šeimoms atnešti valgyti. Jie
visiškai nekalbėjo kad reikia spręsti padėti problemas, kad tai turi būti tarpsinstitucinis
bendradrabiavimas, jiems atrodė, kad turi būti tiktai patenkinti poreikiai. Patys būtiniausi
67
poreikiai – nupirkt maisto, nupirkt iš parduotuvės, ir pas daktarus nuvešt. Tiesiog nesuvokdami
kas yra socialinis darbuotojas, mūsų rajone vaiko teisių pareigūnai padiktavo tai, kad socialinis
darbuotojas liko be prestižo. Vienas iš tū buvo tikrai tai. Aš atsimenu, kad mes organizuodavom
kažkokius socialinės rizikos šeimom ar tai mokymus, ar darydavom posėdžius, tai jiems
atrodydavo labai juokinga, ką ten gali su jais posėdžiauti, ir kokias šeimos problemas gali spręsti.
Jiems reikia tik atnešti valgyti, kad negertų sužiūrėt, kiek kartų išgėrė užfiksuoti. Jie nedirbo
socialinio darbo, nes nebuvo kompetentingi, o vykdė tik nurodymus. Ir jie šitie nekompetentingi
žmonės sudiktavo kas yra socialinis darbuotojas ir tikrai labai neigimai įtakojo socialinio
darbuotojo įvaizdį. Nu nuvertino tą darbuotoją. O dabar atstatyti...
T: Tai ar aš teisingai supratau, kad didelę įtaką, jūsų nuomone, turėjo ir nekompetentingi
kolegos, kurie suformavo klaidingą socialinio darbuotojo įvaizdį?
SD: Taip, tikrai taip ir buvo. Va dabar jau mes patys po truputį mėginame reabilituoti
stengdamiesi parodyti savo žinias ir kompetenciją, bet tai užtruks..
T: Ačiū jums už pokalbį.