LIETUVOS PSICHOLOGŲ SĄJUNGA

RESPUBLIKINĖ VILNIAUS PSICHIATRIJOS LIGONINĖ VILNIAUS UNIVERSITETAS

MOKSLINĖ-PRAKTINĖ KONFERENCIJA

KKlliinniikkiinniiss ppssiicchhoollooggiinniiss vveerrttiinniimmaass LLiieettuuvvoojjee::

pprroobblleemmooss iirr ggaalliimmyybbėėss

KKoonnffeerreenncciijjooss mmeeddžžiiaaggaa

2011 m. sausio 27 d. Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninė

Parko g. 15, Vilnius

2

KONFERENCIJOS ORGANIZACINIS KOMITETAS:

Dr. Vaida Kalpokienė (pirmininkė)

Dr. Neringa Grigutytė

Doc. dr. Evaldas Kazlauskas

Violeta Dapšienė

Antanas Mockus

Jūratė Girdziušaitė

Paulina Želvienė (sekretorė)

3

Turinys

Dr. Evaldo Kazlausko, Lietuvos psichologų sąjungos prezidento, įžanginė kalba konferencijos dalyviams | 4

TEORINIAI – PRAKTINIAI PRANEŠIMAI

Violeta Dapšienė, dr. Vaida Kalpokienė. Klinikinis psichologinis vertinimas psichiatrijos klinikoje: istorija, dabarties

aktualijos ir perspektyvos | 5

Andžela Rybakovienė, Rasa Pilipauskienė, Ramunė Bernotaitė, Raimonda Norvaišienė. Asmenybės vertinimo

aktualijos klinikinio psichologo praktikoje | 9

Stanislava Gailiūnaitė. Kognityvinių funkcijų vertinimo aktualijos klinikinio psichologo praktikoje | 11

Doc. dr. Gražina Gintilienė. Kaip atpažinti gerą testą? | 16

Doc. dr. Sigita Girdzijauskienė. Ar intelektas sensta: Lietuvos vyresnio amžiaus žmonių kognityviniai gebėjimai

(WAIS-III, WASI) | 19

Prof. Albinas Bagdonas. Vilniaus universiteto Specialiosios psichologijos laboratorijos rengiamos metodikos (MMPI,

NEO-PI-R) | 23

Dr. Roma Šimulionienė. ASEBA metodikos: paskirtis, naudojimo galimybės, tyrimai | 25

Dr. Neringa Grigutyt ė. Poreikio vertinimo analizės pristatymas | 27

DISKUSIJŲ GRUPIŲ APIBENDRINIMAI

Dr. Loreta Zajančkauskaitė – Staskevičienė, Antanas Mockus (moderatoriai). Neįgalumo ir darbingumo

vertinimas | 32 Doc. dr. Rasa Barkauskienė, dr. Vaida Kalpokienė (moderatoriai). Vaikų ir paauglių klinikinis psichologinis

vertinimas | 33 Doc. dr. Roma Jusienė, dr. Paulius Skruibis (moderatoriai). Klinikinio psichologo kvalifikacijos kėlimas ir

supervizavimas | 35 Doc. dr. Dalia Nasvytienė, dr. Neringa Grigutyt ė (moderatoriai). Klinikinio psichologinio vertinimo metodikos universitetinėse mokymo programose | 36

4

Po beveik 10 m. vėl renkamės N.Vilnios respublikinėje ligoninėje aptarti psichodiagnostikos aktualijų. Dėkoju

N.Vilnios psichiatrijos ligoninės direktoriui dr. Valentinui Mačiuliui bei visiems šios ligoninės psichologams maloniai

sutikusiems priimti šią konferenciją.

Psichologinis įvertinimas neabejotinai užima labai svarbią vietą psichologo darbe. Pastaruoju metu šioje srityje

vyksta vis daugiau pokyčių. Atsiranda naujų metodikų, profesiniai standartai tampa vis aukštesni. Siekiant užtikrinti

Europietiško lygio psichologo paslaugas tampa labai aktualus patikimų ir validžių bei adaptuotų Lietuvos populiacijoje

metodikų naudojimas praktinėje veikloje. Tinkamų įvertinimo instrumentų naudojimas psichologo darbe svarbus ne tik

suteikiant tinkamas paslaugas, bet ir pacientų teisių į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas užtikrinimui.

Nežiūrint svarių pozityvių pokyčių, deja, šioje srityje vis dar yra nemažai problemų. Viena didžiausių bėdų – vis

dar pasitaikantis nesklandus bendradarbiavimas su kitais sveikatos priežiūros sistemos specialistais. Dažnai tai

pasireiškia neaiškiais prašymais ir užduotimis psichologams – ištirti viską, ištirti asmenybę, arba reikalavimais atlikti

formalius vertinimus, kuomet jų rezultatai niekam nerūpi, bet reikia įdėti į ligos istoriją išvadą. Kita dažna ir aktuali

problema, didžiulis darbo krūvis tenkantis psichodiagnostikai neretai yra didelis kliuvinys psichologams skirti laiko

kitai svarbiai darbo sričiai - psichologiniam konsultavimui ar psichologinėms terapijoms.

Sprendžiant šias problemas tenka nemaža atsakomybė ir patiems psichologams. Mes patys turime ir mokėti, ir

nevengti nuolat paaiškinti medikams ar kitiems specialistams koks svarbus yra psichologas psichikos sveikatos

sistemoje. Psichologo vaidmuo yra ne tik nustatyti asmens sunkumus ir sutrikimus, bet ir įvertinti vidinius resursus bei

stiprybes. Psichologo rekomendacijos ir išvados labai svarbios parenkant optimaliausius terapijos būdus ir teikiant

psichologinę pagalbą. Psichologas svarbus plačiam psichikos ligų spektre: tiek kalbant apie nerimo ir nuotaikos

sutrikimus, tiek psichozinius sutrikimus, tiek esant organiniams sutrikimams bei priklausomybėms, ir net somatinių

sutrikimų turintiems pacientams. Neabejotinai svarbus psichologo vaidmuo sprendžiant vaikų ir paauglių emocinių ir

elgesio sutrikimų problemas. Šiaurės Amerikoje - JAV, Kanadoje, daugelyje Europos valstybių nuo šiaurės iki pietų –

Norvegijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Ispanijoje ir kitur, psichologai yra lygiateisiai sveikatos sistemos dalyviai, kurie

užima svarbų vaidmenį ir atitinkamai už jų paslaugas tiek pirminiame, tiek antriniame lygyje apmoka ligonių kasos.

Žinoma pavienių net ir labai iniciatyvių bei aukštos kvalifikacijos psichologų pastangų spręsti klinikinio

psichologinio įvertinimo problemoms Lietuvoje dažnai nepakanka. Lietuvos psichologų sąjunga, matydama, kokia

svarbi ši sritis aktyviai ėmėsi spręsti įvertinimo problemų Lietuvoje. LPS iniciatyva praeitais metais buvo suburta

tarpinstitucinė darbo grupė nedarbingumo nustatymo klausimams analizuoti, praeitų metų lapkričio mėn. Universitete

įvyko testavimo konferencija, šiandien vyksta klinikinio įvertinimo konferencija o jau gegužės mėn. Kaune vyks

psichologų kongresas, kuriame nemažas dėmesys bus skirtas psichologiniam įvertinimui. LPS Psichikos sveikatos

komiteto iniciatyva buvo parengtos rekomendacijos įvertinimui bei sudarytas adaptuotų ir validžių metodikų sąrašas.

Ši konferencija buvo inicijuota Lietuvos psichologų sąjungos Psichikos sveikatos komiteto, o pagrindinės

organizatorės buvo dr. Vaida Kalpokienė, dr. Neringa Grigutytė bei psichologė Violeta Dapšienė. Didelis dalyvių

skaičius patvirtina, kad įvertinimo klausimai yra ypač aktualūs psichologams. Linkiu gero darbo ir puikios bei

naudingos konferencijos!

Evaldas Kazlauskas LPS prezidentas

5

TEORINIAI – PRAKTINIAI PRANEŠIMAI

KLINIKINIS PSICHOLOGINIS VERTINIMAS PSICHIATRIJOS K LINIKOJE:

ISTORIJA, DABARTIES AKTUALIJOS IR PERSPEKTYVOS

Violeta Dapšienė

Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės

Psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos skyriaus vedėja

Dr. Vaida Kalpokienė

Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės medicinos psichologė,

LPS Psichikos sveikatos komiteto narė,

Mykolo Romerio universiteto lektorė

Malonu matyti tiek daug susirinkusių kolegų. Tai liudija, kad, viena vertus, mūsų aptariama problematika yra itin

aktuali psichologams (ir ne tik), dirbantiems psichikos sveikatos srityje, kita vertus, trūksta ir bendradarbiavimo, ir

susitikimų.

Temą pranešimui pasirinkome neatsitiktinai. Kadangi mūsų ligoninė, RVPL, yra didžiausia Lietuvoje, be to, joje

dirba bene didžiausias būrys psichologų, manome, kad galime remtis mūsų patirtimi, kuri turbūt mažai skiriasi nuo kitų

psichiatrijoje dirbančių psichologų patirties.

Na, o patirtį mes pradėjome kaupti gana seniai. Jau 1976 metais gydytojos L. Juozaitytės iniciatyva buvo įkurtas

psichologijos kabinetas, kuriame dirbo 3 darbuotojai. Vėliau darbuotojų skaičius didėjo, ir 1986 metais kabinetas buvo

reorganizuotas į Psichologijos laboratoriją, kuriai vadovavo dabar jau profesorė G. Gudaitė.

Jau nuo psichologijos kabineto veiklos pradžios darbe buvo naudojamos beveik visos tuo metu Lietuvoje

buvusios psichologinio vertinimo metodikos: MMPI, WAIS, Rorschach, HTP, piktogramos, klasifikacija ir kitos.

Dauguma tų metodikų buvo adaptuotos A. Goštauto vadovaujamoje Kauno kardiologijos institute veikusioje

medicininės psichologijos laboratorijoje. Dirbusieji ligoninėje psichologai buvo skatinami ir turėjo galimybę tobulinti

savo kvalifikaciją ne tik Lietuvoje veikusiose gydytojų tobulinimosi instirtucijose, bet ir Leningrado bei Maskvos

universitetuose ir institutuose, kur įgydavo patirties naudoti psichodiagnostines metodikas.

Tuo metu lovų skaičius ligoninėje siekė 2000, buvo atliekama daug karinių bei teisminių ekpertizių, per metus

buvo ištiriama apie 1500 pacientų. Gana daug būdavo atliekama intelekto tyrimų WAIS metodika, taip pat nemažai

mąstymo tyrimų. Tiriamųjų amžiaus vidurkis buvo gerokai mažesnis, nei dabar, nes ligoninėje buvo gydomi pacientai

nuo ikimokyklinio amžiaus.

Be savo tiesioginio darbo psichologai atliko gana daug šviečiamojo pobūdžio darbų. Buvo palaikomi glaudūs

ryšiai su gydytojais psichiatrais, aiškinant psichologinių tyrimų reikšmę, diagnozuojant susirgimus, mokant formuluoti

užsakymus ir padedant suprasti gautų išvadų prasmę. Todėl ligoninėje susiklostė palankūs bendradarbiavimo tarp

psichologų ir psichiatrų santykiai, kurie tęsiasi iki šiol.

Tuo metu gana daug tyrimų buvo atliekama naudojant WAIS testą. Laikui bėgant, atsirandant naujoms žinioms,

pagaliau, pasikeitus santvarkai valstybėje, kai kurios WAIS‘o užduotys tapo nebeaktualios, todėl mūsų ligoninės

psichologų iniciatyva ir pačių jėgomis buvo pabandyta adaptuoti naują testo redakciją, WAIS-R. Darbas truko keketą

metų, ir 1996 m. pradžioje jis buvo aprobuotas Lietuvos psichologų sąjungos Psichodiagnostikos komisijos ekspertų

posėdyje. Tuo testu mes naudojomės iki šiol, nors per visą šį laiką jo naudojimo poreikis psichiatrijos klinikoje gerokai

sumažėjo. Dabar galima sakyti, kad štai giriasi, jog naudojosi pačių sutvarkytu testu, bet tokia buvo realybė, ką

6

turėjome, su tuo ir dirbome. Dabar, kai atsirado gerai paruoštas testas, juo ir naudosimės, kaip kad nutiko ir su vaikišku

WISC.

Dabar bandykime aptarti dabarties aktualijas.

Šiuo metu ligoninėje yra likę apie 600 lovų, psichologų dirba 19. Per metus yra ištiriama apie 1800 pacientų,

kuriems atliekama apie 3000 tyrimų. Lentelėje matome, kaip pasiskirstė 2010 m. atlikti psichologiniai tyrimai:

Eil. Nr. Tyrimo pavadinimas Atlikta tyrimų

1. Intelekto tyrimas suaugusiems 231

2. Intelekto tyrimas vaikams 60

3. Kognityvinių f-jų tyrimas 802

4. Mastymo tyrimas 1104

5. Asmenybės savybių tyrimas 1008

Kaip matome, vyrauja kognityvinių funkcijų, mąstymo ir asmenybės savybių tyrimai. Tai atspindi dabar

vyraujančius psichodiagnostikos poreikius psichiatrijos klinikoje ir galėtų būti atskaitos tašku, kuriant ar adaptuojant

psichodiagnostines metodikas. Aišku, kad šiuo metu nėra adaptuota pakankamai metodikų, skirtų nustatyti mąstymo,

asmenybės savybių ar kognityvinių funkcijų išsivystymo lygį. Žinoma, atlikus WAIS‘ą galima būtų nustatyti

kognityvinių funkcijų išsivystymo ar pakenkimo laipsnį, jei ne testo vartojimo ribos. WAIS yra per sudėtinga metodika,

vertinant vidutinį ir sunkų protinį atsilikimą bei ryškų intelekto kritimą (demenciją). Jei pacientas apskritai sunkiai

suvokia, ko iš jo prašoma, tai kokie gali būti tokio tyrimo rezultatai? O dirbant psichiatrijos ligoninėje, būtent su tokiais

atvejais tenka gana dažnai susidurti. Arba, pavyzdžiui, MMPI. Metodika yra gera, tinkama naudoti psichikos

sutrikimams vertinti, bet vėlgi turi savo ribas. Čia neužtenka, kad pacientas būtų motyvuotas. Šiam testui atlikti

reikalinga pakankama dėmesio koncentracija, gebėjimas ilgai išlaikyti darbo kryptį, pagaliau pakankamas intelektas,

kad pacientas suprastų teiginių prasmę. Ir kiti testai turi tų pačių bėdų, todėl psichiatrijos klinikoje įsigalėjo tendencija

nepasikliauti tik viena ar dviem metodikomis, o naudoti kelias metodikas, vertinančias tos pačios problemos skirtingus

aspektus. Šitoj vietoj savo svarbą įgyja ir projekcinės metodikos, kurios iš tiesų padeda kompleksiškai įvertinti tiek

tiriamųjų problemas, tiek ir jų galimybes tas problemas spręsti.

Apskritai psichiatrijos stacionare dažnai neužtenka žinoti koks, tarkim, yra tiriamojo intelekto koeficientas ar

koks yra vieno ar kito sutrikimo laipsnis. Daug svarbiau tai, kaip žmogus su tam tikromis savybėmis, su tam tikru

sutrikimu, su tam tikru intelekto funkcijų išvystymo lygiu geba funkcionuoti, kaip jo asmenybės savybės leidžia

išnaudoti jo intelektinį potencialą, kaip tam tikri mąstymo ypatumai sąlygoja gebėjimą adaptuotis jį supančioje

aplinkoje, už ligoninės sienų. Taigi dažnai svarbesni tampa kokybiniai vertinimai, gilesnė atvejo analizė.

Čia kyla nemažai, kartais ir gana aštrių, diskusijų tarp psichologijos mokslo atstovų ir praktikų. Visiškai

suprantamas mokslo požiūris į psichologinį vertinimą, kaip į būdą gauti tam tikrų griežtai įvertinamų faktų apie

žmogaus psichikos ypatumus ir nustatyti bendrus dėsningumus, būdingus apskritai žmogaus psichikai. Psichiatrijoje

didesnę svarbą dažnai įgyja individualūs ypatumai. Todėl ir vertinimo priemonės negali būti identiškos moksle ir

praktikoje, todėl ir „myli“ praktikai projekcinius testus, o mokslininkai į juos žiūri skeptiškai.

Kalbant apie psichologinio įvertinimo metodikas, galima matyti kelias gana dideles problemas:

1. Šiuo metu nepakanka adaptuotų metodikų, kurios leistų psichiatrijos stacionare atsakyti į klausimus, kylančius

dirbant su sutrikusios psichikos pacientais;

2. Informacija apie adaptuotas metodikas sunkiai pasiekia jų vartotojus;

3. Nėra koordinuotos kvalifikacijos tobulinimo psichodiagnostikoje sistemos;

7

4. Nėra pakankamai apibrėžtos vizijos, kokia kryptimi turėtų judėti klinikinis psichologinis vertinimas.

Žinodami, kad bet kurios metodikos adaptavimas kainuoja nemažai pinigų ir dar daugiau laiko, siūlome naudotis

šiuo metu egzistuojančiomis, pasiteisinusiomis praktikoje metodikomis, kol jos nebus tinkamai sutvarkytos. Tai liečia ir

dėmesio, atminties ypatumus, ir mąstymo savybes, ir atskirus asmenybės aspektus tyrinėjančias priemones. Tai galima

iš dalies taikyti ir projekcinėms metodikoms. Ypatingai reikia metodikų (ir ne tik psichiatrijos stacionare dirbantiems),

skirtų įvertinti vidutinį ir sunkų protinį atsilikimą, taip pat vertinančių senyvo amžiaus žmonių psichikos ir pažinimo

funkcijų sutrikimus. Taip pat vertėtų pasvarstyti galimybes įsigyti ir adaptuoti neuropsichologinio tyrimo metodiką, kuri

galėtų kai kuriais atvejais pakeisti brangius radiologinius ar magnetinio rezonanso tyrimus.

Keista, kad šiame informacinių technologijų amžiuje taip sunku gauti informaciją apie Lietuvoje jau sutvarkytas

ar tvarkomas psichologinio įvertinimo metodikas. Todėl sveikintina psichologų sąjungos iniciatyva sudaryti tokių

metodikų registrą ir tarpininkauti jas platinant.

Kebliausias turbūt yra kvalifikacijos tobulinimo klausimas, nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tai lengvai

išsprendžiama problema. Kažkodėl mūsų universitetai nelabai nori imtis iniciatyvos organizuoti podiplomines

klinikinės psichodiagnostikos studijas ar paruošti kvalifikuotus supervizorius sudėtingesniems atvejams spręsti.

Kol psichologų bendruomenė mąsto, kaip turėtų ateityje vystytis klinikinė psichodiagnostika, mes norėtume

pasidalinti savo mintimis. Nesinorėtų, kad psichologinis įvertinimas būtų panašus į matematiką, ar net į statistiką.

Neturėtų psichologas tapti tik tarpininku tarp aparato, matuojančio tam tikrus parametrus, arba kompiuterio, kurio

ekrane būtų užduodami klausimai ar pateikiami teiginiai, ir kliento. Psichologas net ir atlikdamas psichologinį

įvertinimą turėtų jausti gyvą, aktyvų ryšį su klientu, kaip ir klientas turėtų jaustis ne anonimu, o savo vertę turinčiu ir

saugiai besijaučiančiu asmeniu.

Prieš pradedant kalbėti apie ateities perspektyvas, trumpai apžvelgsime svarbiausias klinikinio psichologinio

vertinimo tendencijas Vakarų pasaulyje. Naujausioje literatūroje galima išskirti dvi plačias klinikinio psichologinio

vertinimo kryptis (remiantis Smith et al., 2010):

1) Neuropsichologinis vertinimas (Darby, Walsh, 2005; Nussbaum, Robins, 2006) – itin populiarėjanti

psichologijos specializacija. Kad galėtų atlikti tokį vertinimą, pagal JAV nustatytus reikalavimus psichologas

turi baigti papildomas neuroanatomijos ir neuropatologijos studijas, gerai išmanyti kognityvinius įvairių

sutrikimų požymius. Išsamūs neuropsichologiniai tyrimai užtrunka iki 6 val. Džiugu, kad Lietuvoje

adaptuojamas vienas iš populiarių neuropsichologinių testų – Bender-Geštalt.

2) Psichologinis vertinimas, arba asmenybės vertinimas – tai mums gerai žinomas įvairiapusiškas paciento

tarpasmeninio, kognityvinio, emocinio ir subjektyvaus patyrimo vertinimas (Smith et al., 2010). Čia

psichologai naudoja labai įvairius testus ir metodus: intelekto testus, klausimynus, projekcines metodikas,

klinikin į interviu, stebėjimą ir pan. Atliekant tokį vertinimą, sutrikimo nustatymas ar diferencinė diagnostika

yra tik maža vertinimo dalis: daug svarbiau integruoti duomenis iš įvairių šaltinių kad gauti visapusišką vaizdą

apie konkretų asmenį, suprasti jo kasdieninį funkcionavimą, buvimo pasaulyje būdą: „Galima sakyti, kad

psichologinis įvertinimas tam tikra prasme yra „psichologijos meno forma“, panašiai kaip vaistų skyrimas yra

„psichiatrijos meno forma“. <...> Psichologas, gerai išmanantis įvertinimą, mato daug daugiau nei skaičiai,

rezultatai, reikšmingi nuokrypiai ir pan. Jo parengtoje išvadoje gali būti pateikiamos įžvalgos apie tai, kaip

pacientas mąsto, jaučia, reaguoja į stresą, kaip suvokia pasaulį, netgi kaip vertina santykius su jį gydančiais

specialistais.“ (Smith et al., 2010, p. 288-289)

Paskutiniu metu klinikinio psichologinio vertinimo sferoje galima matyti žymius pokyčius: nuo kažkada

vyravusio informacijos surinkimo modelio pereinama prie naujų tendencijų. JAV itin populiarėja kognityvinės-

8

biheivioristinės paradigmos „įrodymais pagrįstas įvertinimas“ (evidence-based evaluation; Hunsley, Mash, 2008):

sukurta daugybė klausimynų atskiriems sutrikimams ir psichoterapiniam pokyčiui įvertinti, sudaryti struktūruoti

interviu, kurie padeda patikimai ir validžiai nustatyti diagnozę – diagnozuoti. Vis labiau populiarėja terapinis

(bendradarbiavimu pagrįstas) klinikinis psichologinis vertinimas, kur klinikinio vertinimo procesas ir rezultatai

panaudojami terapiniais tikslais, siekiama sukelti pozityvius pokyčius kliento gyvenime (Smith et al., 2010).

Pabrėžiama įvairių vertinimo būdų ir metodų integravimo svarba atliekant integracinį klinikinį psichologinį vertinimą

(Gudaitė, 2007; Groth-Marnat, 2003).

Taigi kur šiame naujausių tendencijų kontekste atsiduria Lietuva ir kur ji galėtų eiti toliau? Apie kokias

perspektyvas reiktų kalbėti ir kokias gaires kelti? Šis klausimas LPS Psichikos sveikatos komitete kilo dar gerokai prieš

klinikinio psichologinio vertinimo konferencijos organizavimą, svarstant kolegų praktikų iškeltus klausimus apie

klinikinio vertinimo problemas ir rengiant LPS rekomendacijas dėl klinikinio vertinimo. Viskas buvo aišku su intelekto

įvertinimu (ne taip aišku su gilaus protinio atsilikimo ir demencijos įvertinimu), taip pat simptomų įvertinimo

klausimynais. Asmenybės įvertinimui klinikinėje praktikoje ypač trūko MMPI adaptacijos, todėl labai džiaugiamės ir

laukiame MMPI-II. Dar labai trūksta adaptuotų asmenybės sutrikimų klausimynų, pagrįstų šiuolaikine asmenybės

patologijos samprata. Taip pat vertėtų naujai pritaikyti projekcines metodikas – per 20 metų Lietuvos situacija gerokai

pasikeitė.

Tačiau Psichikos sveikatos komitete daugiausiai ginčų kilo dėl mąstymo tyrimų. Gilindamiesi į problemą,

supratome, kad neužtenka tiesiog imti ir adaptuoti ar neadaptuoti Lietuvoje populiarią „4-1“ metodiką ar objektų

klasifikaciją. Pradėjome suprasti, kad mūsų, Lietuvos psichologų, požiūris į mąstymo sutrikimų vertinimą gana stipriai

skiriasi nuo Vakarų šalių požiūrio. Kaip ir Lietuvoje, vakarų šalių psichologai atlieka tas pačias klinikinio vertinimo

užduotis: jie vertina kognityvines funkcijas ir gebėjimus, tiria asmenybę, įvertina sutrikimo sunkumo laipsnį, tam

neretai naudodami labai panašias metodikas, kaip ir mes Lietuvoje. Bet sunkiai sekėsi aptikti, kokios konkrečios

metodikos taikomos mąstymo tyrimams (apskritai mažai kalbama apie tokią klinikinio vertinimo užduotį). Užsienio

šalyse mąstymo sutrikimai dažnai vertinami naudojant struktūruotus interviu, šizofrenijos simptomų įvertinimui skirtus

klausimynus, analizuojant TAT ar Roršacho rezultatus pagal standartizuotas skaičiavimo procedūras. Ką tai reiškia – ar

mes darome tyrimus blogai ir reikia tuoj pat viską keisti? Greičiausiai ne. Pirmiausiai tai gali reikšti tai, kad mūsų

istorinė patirtis yra kitokia, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje mes turėtume susipažinti su kitomis galimybėmis ir surasti

mums labiausiai tinkamus vertinimo būdus bei požiūrius. Supratome, kad būtinos išsamios diskusijos apie tai, kaip

ateityje daryti mąstymo tyrimus, ir apskritai koks galėtų būti klinikinio psichologinio vertinimo vaidmuo Lietuvos

psichiatrijoje. Tai buvo viena iš svarbiausių priežasčių, paskatinusių pradėti šios konferencijos organizavimą.

Pabaigai trumpai paliesime dar vieną problemą, kurios sprendimas gali būti ilgas ir sudėtingas. Kokia apskritai

klinikinio psichologo padėtis Lietuvos sveikatos sistemoje? Bandydami ją suprasti, pradėkim nuo amžino metodikų

klausimo: kodėl Lietuvoje per 20 metų neatsirado nė vieno diagnostinio struktūruoto interviu (išskyrus nesenai

pasirodžiusį vaikams skirtą DAWBA)? Greta akivaizdžių priežasčių, susijusių su finansais, laiku, žmogiškais resursais

galbūt galima įžvelgti ir kai kurias kitas priežastis. Struktūruoti interviu pradėti kurti remiantis DSM bei TLK

klasifikacijomis. Jungtinėse Amerikos valstijose klinikiniai psichologai diagnozuoja psichikos sutrikimus su visomis iš

to kylančiomis pasekmėmis. Vis labiau tokia tendencija pastebima ir Europos šalyse. Struktūruoti interviu ir

standartizuoti klausimynai padeda psichologams patikimai ir validžiai nustatyti diagnozę ir atlikti diferencinę

diagnostiką. Ar Lietuvoje klinikiniai psichologai galėtų diagnozuoti?.. Tokios galimybės svarstymas būtų susijęs su

begale sudėtingų klausimų. Pirmas ir bene svarbiausias klausimas kyla apie klinikini ų psichologų rengimo sistemą: ji

turėtų ne tik suteikti specifines žinias, bet ir užtikrinti pakankamai ilgą profesinę praktiką su profesine priežiūra. Antra,

tam turi būti parengta psichologų licenzijavimo sistema, trečia, sukurta psichologų kvalifikacijos kėlimo sistema,

9

ketvirta, turi didėti finansavimas psichologinio klinikinio vertinimo, psichologinio konsultavimo ir psichoterapinėms

paslaugoms. Penkta, būtina ieškoti naujų klinikinio psichologinio vertinimo gairių, šešta, išspręsti apskritai neaiškią

klinikini ų psichologų sveikatos apsaugos sistemoje padėtį. Kokį vaidmenį klinikinis psichologas šiandien atlieka

sveikatos sistemoje? Ar jis yra tik eilinis darbuotojas, darantis formalius įrašus ligos istorijose, o jo išvados neretai net

neskaitomos paskęsta stalčiuose? Ar vis tik jis yra svarbus gydymo komandos narys, kuris remdamasis savo

specifinėmis žiniomis ir priemonėmis gali patikimai ir validžiai diagnozuoti, atskleisti unikalų individo pasaulį ir

adaptacijos galimybes, teikti reikalingą psichologinę pagalbą? Galima sakyti, kad šiuo metu Lietuvoje klinikinio

psichologo galimybės atliekant klinikinį vertinimą yra nepelnytai nevertinamos ir neišnaudojamos. Norisi palinkėti, kad

šiandien konferencijoje mes turėtume galimybę apie šiuos sudėtingus klausimus pradėti kalbėtis ne tik tarpusavyje, bet

ir su kitais specialistais.

LITERATŪRA

Darby D., Walsh K. Walsh‘s Neuropsychology: A Clinical Approach. Edinburg: Elsevier: Churchill Livingstone, 2005.

Clinical Neuropsychology: a Pocket Handbook for Assessment. Ed. Nussbaum P. D., Robins D. L. Washington: American

Psychological Association, 2006.

Gailienė D. Klinikinė psichologija Lietuvoje // Psichologija. Mokslo darbai. 1997, t.17(2), p. 5-25.

Groth-Marnat G. Handbook of Psychological Assessment. Hoboken: John Wiley, 2003.

Gudaitė G. Klinikinis psichologinis vertinimas: užduotys ir taikymo principai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2007.

Hunsley J., Mash E. J. Developing criteria for evidence-based assessment: an introduction to assessments that work // A Guide to

Assessments that Work. Ed. Hunsley J., Mash E. J. New York; Oxford: Oxford University Press, 2008. P. 3-12.

Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė: 1903-2003. Vilnius, Presvika, 2003.

Smith S. R., Little J. A., Nowinski L. A., Walker S. J. The Comprehensive Psychological Assessment // Handbook of Clinical Rating

Scales and Assessment in Psychiatry and Mental Health. Ed. Baer M., Blais A. New York: Humana Press, 2010. P. 287-301.

ASMENYBĖS VERTINIMO AKTUALIJOS KLINIKINIO PSICHOLOGO PRAKTI KOJE

Andžela Rybakovienė

Šiaulių ligoninės filialo Psichiatrijos ligoninės

Psichosocialinės reabilitacijos skyriaus vedėja,

Psichologė – psichoterapeutė

Rasa Pilipauskienė

Ramunė Bernotaitė

Raimonda Norvaišienė

Šiaulių ligoninės filialo Psichiatrijos ligoninės

Psichosocialinės reabilitacijos skyriaus medicinos psichologės

Klinikinis asmenybės vertinimas - tai procesas integruojantis psichologinius testus, klinikinius interviu, stebėjimą,

gyvenimo istorijos medžiagą ir visus kitus įmanomus papildomus šaltinius (prof.habil.dr. G.Gudaitė, 2007) .

Asmenybės klinikinio vertinimo tikslai :

• Diferencinė diagnostika. Svarbu įvertinti asmenybės struktūroje dominuojančius bruožus.

10

• Gydymo veiksmingumo vertinimas. Svarbu įvertinant būsenos pokyčių dinamiką ir parenkant tinkamą

gydymo ir reabilitacijos strategiją.

Asmenybės tyrimo etapai Šiaulių ligoninės filialo Psichiatrijos ligoninėje

• Asmenybės klinikiniam vertinimui pacientą nukreipia gydytojas – psichiatras.

• Medicinos psichologas skiria priėmimo laiką konsultacijai.

• Per konsultaciją yra svarbu užmegzti kontaktą, įvertinti paciento būseną, surinkti psichologinę anamnezę,

numatyti tinkančias psichodiagnostines metodikas.

• Tyrimo atlikimas.

• Psichologinio įvertinimo duomenų analizė ir išvados rašymas.

• Grįžtamasis ryšys gydytojui-psichiatrui ir pacientui.

Asmenybės klinikinio vertinimo metodikos

Standartizuotos:

-MMPI (Minnesota Multiphasic Personality Inventory) metodika

-Depresiškumo ir nerimo įvertinimui naudojamos Hamilton′o ir Beck′o skalės

Projekcinės:

-HTP testas (Namo, medžio, žmogaus piešinys)

-D.H. Roršacho (Rorschach) testas

-Nebaigtų sakinių testas

-Piktogramų metodika

Asmenybės klinikinio vertinimo Šiauli ų ligoninės filialo Psichiatrijos ligoninėje statistinė apžvalga 2007-2010

37%

28%

14%

10%11%

Asmenyb ės vertinimas

Mąstymo ypatum ų vertinimas

Kognityvini ų funkcij ųvertinimas

Intelektini ų gebė jim ų

vertinimas

Protin ės būklės mini tyrimas

0

50

100

150

200

250

300

Paslaug ų kiekis

2007 2008 2009 2010

Metai

Asmenyb ės vertinimas

Mąstymo ypatum ų vertinimas

Kognityvini ų funkcij ų vertinimas

Inte lektini ų gebė jim ų vertinimas

Protin ės būklės mini tyrimas

11

Asmenybės klinikinio vertinimo problematika

• Adaptuotų kiekybinio vertinimo priemonių trūkumas.

• Asmenybės vertinimas projekcinėmis metodikomis sąlygoja didesnę vertintojo įtaką ir atsakomybę, bei įtakoja

tyrimo išvadų subjektyvumą.

• Psichiatrinio ir psichologinio požiūrio suderinamumo stoka.

• Nėra reglamentuotos klinikinio psichologo normos ir darbo apimtys

KOGNITYVINI Ų FUNKCIJŲ VERTINIMO AKTUALIJOS KLINIKINIO PSICHOLOGO PRAKTIK OJE

Stanislava Gailiūnaitė

Klaipėdos universiteto lektorė, Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filialo

ir Klaipėdos psichikos sveikatos centro medicinos psichologė

Darbo patirtis leidžia betarpiškai stebėti ir jausti pokyčius vykstančius klinikinio psichologo veiklos erdvėje.

Būtų galima daug kuo pasidžiaugti, bet šiandienos tikslas – esamų problemų aptarimas.

Drįstu teigti, kad dabartinė klinikinio psichologo, dirbančio įvairiose sveikatos priežiūros įstaigose, situacija

tikrai komplikuota, reikalaujanti analizės ir intervencijos. Klinikiniai psichologai yra marginalinėje pozicijoje: neturi jų

veiklą koordinuojančio ir atstovaujančio centro; yra betarpiškai priklausomi nuo įstaigos, kurioje dirba pagrįstų ar

nepagrįstų reikalavimų; turi vykdyti tam tikrą profesinę veiklą, kurios turinį be jų pačių dalyvavimo numatė ir įteisino

atskiros žinybos ( SAM, SADM ); laikytis jų veiklą vertinančios psichologų sąjungos pozicijos. Abipusio

nesusikalbėjimo, nesupratimo, interesų priešpriešos čia tikrai esama, o realistiško situacijos suvokimo-vertinimo,

tarpusavio pagalbos, geros valios, bendrų profesinių siekių ir pastangų, nukreiptų į darbo prasmingumo ir efektyvumo

didinimą, stokojama. Konferencijos rengėjų sudėtis džiugina, suteikia vilčių, kad norima susiderinti vidines, nuo mūsų,

specialistų priklausančias pozicijas. Bet, manau, tai būtų tik pirmas žingsnis, - siekdami pozityvių pokyčių, be

nuolatinio, aktyvaus bendradarbiavimo su žinybomis, reglamentuojančiomis klinikinio psichologo veiklą, neapsieisime.

Pasisakymo objektas - aptarti kognityvinių funkcijų vertinimas, bet fokusuoti dėmesį tik į šią temą, atsiribojant nuo

bendrų klinikinio psichologo darbo aktualijų, sudėtinga, o gal ir netikslinga. Manyčiau, kad, lyginant su intensyviai

kintančiais (emocinės būsenos, asmenybės reakcijos, nuostatos ir pan.) parametrais, kognityvinių procesų vertinimo

situacija yra palankesnė. Tačiau probleminių klausimų pakanka. Nepretenduodama į išsamią analizę, kai kuriuos,

orientuodamasi į aktualias temas, pabandysiu išsakyti.

Psichologinių metodikų (inventarijaus), jų legalumo, vartojimo ir kiti klausimai

Pradėsiu nuo psichologų sąjungos svetainėje pateikto klausimo ir atsakymo į jį. Cituoju: klausimas – „Kokiomis

metodikomis galima įvertinti atmintį ir dėmesį?“, atsakymas – „Atminčiai ir dėmesiui įvertinti būtinos standartizuotos

psichologinio įvertinimo metodikos, kurių šiuo metu Lietuvoje nėra.“ Perskaičius tokį atsakymą kyla daug minčių:

Lietuvoje šiuo metu nėra – tai reikštų, kad buvo ar bus tik šiuo metu nėra?, ar kad kažkur kitur yra tik pas mus nėra?, ar

kad nėra standartizuotų, o tokios būtinos?, jei nėra, tai su kokiom priemonėm dirba klinikiniai psichologai?, tuomet kiek

12

jų veikla teisėta ir kam vis didesnėm apimtim specialistus tokiai veiklai ( neturinčiai „darbo įrankių“ ) ruošia mūsų

universitetai? ir kt.

Manau, jog teigti, kad Lietuvoje nėra metodikų atminčiai, dėmesiui, mąstymui (ir ne tik) įvertinti yra netikslu ir

netoliaregiška. Susidariusioje situacijoje, adekvatesnis būtų klausimas – ar tos metodikos, kurios paplitusios Lietuvos

psichologų praktikų veikloje, yra legalios, tinkamos (stimulinės medžiagos, kitų parametrų. prasme ), teisingai

vartojamos.

Legalumas. Atminties, dėmesio, mąstymo procesų vidiniai mechanizmai turi savo dėsningumus, kurie, skirtingai

nei jų turinys, nėra taip reikšmingai priklausomi nuo socialinio-kultūrinio-istorinio konteksto. Dėsningumai patvirtinti

eksperimentinės psichologijos duomenimis, surinktais įvairių populiacijų pagrindu. Rezultatų analizė ir vertinimas

vyksta orientuojantis į dėsningumus, o ne į populiacijai sudarytus standartus. Kadangi atminties procesų įvertinimui

poreikis įvairus ir dažnas, paprastai standartizuotų, (įprastine to žodžio prasme) metodikų kuriama nedaug. Metodikų

sudarymo esminiai principai nuo G.Ebinhauzo laikų mažai kito, yra metodikų variantai, kurias profesionalus

psichologas ar jų grupė (atsižvelgdamas į visus tos metodikos sudarymui keliamus reikalavimus) gali paruošti

savarankiškai.

Lietuvos klinikiniai psichologai atminties tyrimams dažniausiai vartoja Jacobs ir 10 žodžių įsiminimo metodikas.

Jacobs metodika įeina ir į WISC, WAIS sudėtį, todėl, manau, nereikalauja nei atskiro legalumo, nei tinkamumo

įrodymų. Kita metodika – 10 žodžių įsiminimo užduotis (neatsekiau jos sukūrimo pradininko) pagrįsta visiems žinomais

įsiminimo proceso tyrimo principais. Lietuviškas šios metodikos variantas, beje, taip pat E.Krepelino, Bourdono-

Anfimovo lentelės, WAIS, MMPI ir kiti testai buvo parengti jau tuo metu, kai gydymo įstaigose atsirado pirmieji

klinikinio (medicinos) psichologo etatai. Ar šios tyrimo metodikos gautos legaliai, ar tinkamai atliktas jų adaptavimas,

jei tik norime, dar turime ko pasiklausti.

Dėmesio procesų vertinimui taikomos įvairios užduotys, neretai įtrauktos į kompleksinių tyrimų sudėtį.

Tiesiogiai dėmesio procesams vertinti, kaip rodo praktika, efektyvi metodika yra Šultės dėmesio lentelės ir

F.D.Gorbovo (1959,1964) pasiūlyta jų modifikacija. Pastarųjų aprašymai, su pateikiama stimuline medžiaga,

reikalavimais, normatyvais yra aptinkami psichologinėje literatūroje. Ar legalus jų naudojimas Lietuvoje? Nežinau, ar

Šultės lentelių naudojimo teisės reglamentuotos, o F.G.Gorbovo modifikuota lentelė pas mus įgyta tuo metu, kai buvom

inkorporuoti į SSSR sudėtį, nuosavybės-legalumo klausimo nebuvo. Tai ar dabar jis atsirado?

Analogiškas legalumo klausimas būtų ir mąstymo metodikoms. Kaip rodo patirtis piktogramų, 4 – 1, objektų

klasifikacijos metodikos gali užtikrinti įvairiapusį mąstymo procesų įvertinimą. Šių metodikų autoriai – L.Vygotskis,

A.Lurija. Šios metodikos SSSR laikotarpiu buvo plačiai taikytos ir prieinamos, buvo laikas, kai mes irgi buvom SSSR

psichologų draugijos nariai, jas gavom, įsisavinom. Jas sukūrė profesionalai, jų autoriai ir jos pripažįstami ir vertinami

pasaulyje.

Tai legaliai ar nelegaliai vartojame minėtas metodikas? Manau, tai imanoma išspręsti patikslinus šiuos

klausimus ir priėmus atitinkamas nutartis.

Atskiras klausimas - ar turimų metodikų, skirtų kognityvinėms funkcijoms vertinti, pakanka? Praktikoje jų

vartojama daugiau nei tos, kurias anksčiau minėjau. Verta išsiaiškinti kiek, kokių turime, kokių dar reikėtų. Gerai būtų

turėti metodikų specifinėms tiriamųjų grupėms – pvz., aklieji, kurtieji ir pan. Metodikų, sudarytų iš įvairių užduočių

komplektus, skirtus neurologinių ir gerontologinių pacientų kognityvinių funkcijų įvertinimui, susitelkę galėtume

paruošti ir net standartizuoti savo jėgomis. Adaptuojant iš kitur gautas metodikas kiekvienu atveju labai reikėtų

pasvarstyti, ar pasirinktosios praktiškai naudingos ir adekvačios mūsų (sveikatos paslaugų sistemos specifika, sutrikimų

vertinimų poreikis ir kriterijai, psichologui deleguojami uždaviniai ir kt.) situacijai. Be to, vertingomis praktikai

metodikomis nesišvaistoma, o lengviausiai dalijamasi kliento saviataskaita grindžiamomis ar labai bendriems

13

klausimams skirtomis .priemonėmis. Patikrinti jų patikimumo, validumo, praktinio naudingumo lygmenį, ypač

adaptuojant naujam sociokultūriniam kontekstui, nėra lengva.

Tinkamumas. Jau aptarėme, kad pagal galimybę atskleisti tiriamą reiškinį, minėtos metodikos tinkamos. Kitas

klausimas – šių metodikų stimulinė medžiaga. Kiek susidūriau su tuo kokią stimulinę medžiagą naudoja atskiri

specialistai, tai taisytinų dalykų būtų daug, nes yra neatsakingo naudojimo, ar netinkamumo dėl profesinio išmanymo-

supratingumo stokos. Vienareikšmiškai sakau: reikia kai kurių metodikų stimulinės medžiagos unifikavimo. Tarkim:

Šultės lentelės turi reikalavimus lentelės dydžiui ir jos struktūrai, skaičių išmatavimams ir grafiniam vaizdui. Esu

mačiusi visokių savadarbių lentelių – ant įvairios faktūros ir dydžio popieriaus lapų, bet kaip (ranka , nevienodo šrifto ir

kt.) pateiktų skaičių. Buvo laikas, kai dėl menkų techninių galimybių kokybiškos stimulinės medžiagos paruošimas ar

atnaujinimas buvo keblus.Dabartinės poligrafijos galimybės kliūtis naikina. Reikėtų pagalvoti ne tik apie minėtas

lenteles, bet ir apie 4 – 1, objektų klasifikacijas – jų stimulinėje medžiagoje yra morališkai pasenusių elementų. Bet kas

tuo užsiims, kokiomis lėšomis?

Teisingas vartojimas. Metodikos galimybių, vartojimo reikalavimų apimties išpildymas svarbus surinktų

duomenų pilnavertiškumui, kokybei. Reikia pripažinti, kad taisytino šioje srityje aptiktume daug. Dėl įvairių priežąsčių

atskiri specialistai tyrimų duomenis fiksuoja ar nefiskuoja, pasirenka ką fiksuoti savo nuožiūra arba atlieka tyrimą

naudodami tam tikrą metodiką pilnai ar tik iš dalies. Labai neramina ir glumina tai, kad yra atvejų, kada rašoma, jog

tyrimas atliktas, pateikiami konkretūs įverčiai, bet tyrimo iš tiesų nebuvo, pasitenkinta trumpu pokalbiu. Šios problemos

sprendimą siečiau su numatomu licencijavimu, psichologo veiklos įstatymu. Bet iki jų įsigaliojimo vertėtų pradėti nuo

paprastesnio, bet būtino. Turiu galvoje atskirų tyrimo metodikų protokolų (su duomenų fiksavimą, skaičiavimą,

duomenų, interpretavimą atitinkančiais skirsniais) paruošimą ir privalomą įdiegimą.

Jeigu kalbėtume apie pilnavertį metodikų įteisinimą, naudojimą, tai, be minėtų dalykų, būtų tikslinga kiekvienai

metodikai paruošti aprašą-vadovą, kuriame pateikiama visa šios metodikos vartojimui reikalinga informacija.

Akademinė bendruomenė, atskiri klinikiniai psichologai yra sukaupę daug teorinės ir praktinės medžiagos, kurios

surinkimas į vieną, susisteminimas, sutvarkymas ir pateikimas įmanomas, jei užsiangažuosime bendriems, o ne

personaliems profesiniams interesams.

Dar vienas rūpimas dalykas. Kaip tvarkomasi su tyrimų medžiaga? Kaip reikėtų tai daryti? Juk psichologinio

įvertinimo protokolai yra dokumentas, klinikinio psichologo darbe turintis analogų su paciento ligos istorija, sveikatos

kortele. Ar turime poziciją šiuo klausimu? Kol kas, manau, atskiros įstaigos, specialistai tvarkosi savo nuožiūra. Turėti

duomenų bazę-archyvą tikrai yra gerai. Tai patyrėme Klaipėdos psichiatrijos ligoninės (čia kartu buvo ir ambulatorinės

pagalbos grandis) psichologų grupė – susikūrėme archyvavimo sistemą, kaupėm duomenis. Labai praversdavo

pakartotinių konsultacijų metu, sutrikimų dinamikai vertinti. Mūsų profesinei patirčiai taip pat – turėjom galimybę

retrospektyviai vertinti savo tyrimus, pateiktas įžvalgas (kiek jos pasiteisino, kur klydom), stebėti konkrečių tyrimo

metodikų empirinį validumą. Deja, su reorganizavimu ir kitais pasikeitimais archyvavimas sutriko. Be to, tie patys

klientai tuo pačiu metu lankosi skirtingose įstaigose,.tyrinėjami, sakyčiau per dažnai ir neretai be jokios būtinybės, -

atsiranda ne tik duomenų sisteminimo iššūkiai, bet ir papildomas jų ne/patikimumo veiksnys.

Gaunami užsakymai psichologiniam įvertinimui, problemos pateikimas, tyrimų strategijos ir priemonių pasirinkimas

Klinikinis vertinimas priklauso nuo užsakymo. Žinome, kad turėtų būti pateikiama problema, o psichologo

kompetencija ją analizuoti, rinktis tyrimo strategiją, metodikas. Ilgą laiką taip ir buvo. Pastaruoju metu užsakymas

psichologui vis dažniau pateikiamas nurodant kokį tyrimą, ar net kokią konkrečią metodiką tyrimui turi taikyti

psichologas. Iš bendradarbiavimo santykio vertinant paciento ypatumus, kuomet esminis konsultavimo tikslas

psichologinės išvados/diagnozės (etiologinės , tipologinės) pateikimas, pereinama į instrumentinių (konkretaus,

14

izoliuoto tyrimo atlikimas ir gautų duomenų konstatavimas) paslaugų poreikį. Nenagrinėsime galimų šio reiškinio

priežasčių. Bet ar tai atitinka klinikinio vertinimo esmę, ar tenkina klinikinius psichologus? Galima nesigilinant vykdyti

užsakymą, bet kas atsakys už tai, jei užsakymas buvo klaidingas ar netikslus ir dėl to gauti tyrimo rezultatai

nepasitarnavo ar net buvo žalingi klientui? Ar tokia užsakymų tendencija taps motyvuota ir įteisinta norma ar yra

keistina? Svarbus klausimas, nes pateikiama daug nemotyvuotų užsakymų, o į bandymą išsiaiškinti nukreipimo

konsultacijai tikslingumą, užsakymo pagrįstumą neretas argumentas yra „ mums taip patogiau“ ar „privalote taip

daryti“. Bendrų nuostatų ar reglamentų nėra, psichologai paliekami šią situaciją spręsti kaip kas išmano, pasirinkdami

poziciją būti ar nebūti „geru (t.y., be išlygų vykdyti užsakymus) psichologu“.

Manau, kad tik retais atvejais tokie užsakymai yra pateisinami: tarkim, lokalizuotai tirti atskirus kognityvinius

procesus (pvz.: atmintį, dėmesį) tikslinga tik pakartotinai, vertinant jų pokyčių dinamiką, tuomet kai anksčiau yra

atliktas įvairiapusis-diferencinis jų ištyrimas, nustatytas aiškus priežastingumas. Kitais atvejais, tokių lokalizuotų tyrimų

rezultatas gali būti klaidinantis. Pilnavertis kognityvinių procesų įvertinimas įmanomas tik siejant juos su asmenybe ir

kitais svarbiais parametrais (į tyrimų sudėtį atitinkamai įtraukiant papildomas metodikas), visame psichinės veiklos

kontekste. Tai būtina, kad galėtume nustatyti pokyčių priežastis (tarkim, ar fiksuojami atminties pokyčiai yra organinių

CNS sutrikimų, depresijos, mąstymo ar motyvacijos procesų sutrikimų pasekmė, arba stebimi mąstymo pokyčiai

reprezentuoja ribotas intelektines galimybes ar yra jų regreso požymis ir pan.), keitimo(si) galimybę ir sąlygas.

Kita vertus, atliekamo klinikinio psichologinio vertinimo sekmė priklauso nuo paties psichologo gebėjimų: tinkamai

išsiaiškinti gautą užsakymą; patikslinti problemą tikslingai naudojant klinikinį metodą; kelti ir tikrinti hipotezes;

įvertinti kliento motyvaciją ir pajėgumą atlikti tam tikro sudėtingumo bei trukmės užduotis; išmanyti metodikų

galimybes ir adekvačiai pasirinkti jas konkretaus įvertinimo atlikimui. Atrodo, kad tai senos žinomos tiesos, bet, deja,

praktinėje veikloje jų nepaisymo, klaidų neišvengiama. Pvz.: kaip suvokti metodikos pasirinkimo motyvus, skaitant

tyrimo, atlikto taikant MMPI didįjį variantą, psichologinę išvadą (kurioje dominuoja tiriamosios elgesio ir tyrimo

sunkumų aprašymas, o už jo kyšo duomenų nepatikimumą rodantys išsisakymai), kai aišku, jog buvo testuojama

žymaus (tarp lengvo ir vidutinio) protinio atsilikimo diagnozę turinti klientė. Reiškia, dar yra ko mokytis.

Įstatymiškai priimtų normatyvų klinikiniam psichologiniam vertinimui pagrįstumas-tikslingumas

Nemažą klinikinio psichologo veiklos dalį sudaro įvertinimai, skirti asmens nedarbingumo laipsniui nustatymui

ar kitų ekspertinės pakraipos užsakymų vykdymui. Yra abejonių kai kurių su psichologo veikla susijusių normatyvų .

Pavyzdžiui, vertinant darbingumo praradimą, atsiradusį dėl organinių CNS pakitimų ir jų pasekmės – kognityvinių

procesų sutrikimų, nedarbingumo kriterijumi imamas ir intelektinių galimybių lygmuo, prašant skaitinių IQ įverčių.

Žinome, kad kognityvinių procesų sutrikimai keičia turimų galimybių struktūrą ir jų realizavimo galimybes, bet bendri

IQ įverčiai gali likti reikšmingai nepakitę.(išimtis būtų didžioji dalis demencijų). Intelektinių galimybių funkcionavimo

sutapatinimas su intelekto koeficiento reikšmėmis tokiais atvejais nepagrįstas Jei esant organinei CNS patologijai

psichologiniai kognityvinių funkcijų įvertinimai rodo žymius pakitimus, trikdančius darbinę ir socialinę adaptaciją, o IQ

tyrimai - pakankamą galimybių lygmenį, psichologo išvados tuomet susilaukia nepagrįstos kritikos, kaip žalingos

pacientui, kaip kliūtis nedarbingumo lygiui nustatyti (nes atskaitos tašku imamas IQ įvertis), reikalaujama jų keitimo ir

pan. Ši ir panašios kitos situacijos prašosi išsiaiškinimo.

Abejotinas ir kai kurių metodikų, patvirtintų kaip būtinų tam tikruose vertinimuose, pagrįstumas. Susiklostė tokia

situacija, kad, kol mes svarstome, ar yra Lietuvoje tinkamų psichologiniam įvertinimui metodikų, kiti asmenys

(gydytojai, farmacinių firmų atstovai) teikia ir įteisina psichologines metodikas, kurių pagrįstumu, patikimumu,

platinimo reglamentu niekas nesidomi ir kurias, be skrupulų, savo darbe vartoja gydytojai, slaugytojai ar kiti sveikatos

priežiūros darbuotojai. Gal tai pavieniai atvejai, bet yra ir taip, kad pvz.: kai neurologiniam ištyrimui pacientas

15

siunčiamas pridedant psichologo išvadą apie kognityvinių procesų pokyčius, esančius prielaida objektyvių CNS procesų

įvertinimų atlikimui, neurologas atlieka vertinimą MMSE metodu ir pareiškia, kad pagal jo (neurologo) tyrimą

psichologo išvada nepagrįsta, neurologiniai tyrimai netikslingi. Ar naudingas dėl plačiai paskleistų tam tikrų

psichologinio įvertinimo metodikų atsirandantis profesinių kompetencijų ribų susimaišymas?

Santykių su užsakovais pokyčiai nedėkingi, klinikinis psichologas perdėm nušalinamas nuo dalyvavimo sprendimų,

susijusių su jo veikla, priėmime. Kai kurių medicininių intervencijų indikacijos reglamentuojamos ir psichologinių

parametrų įverčiais. Dalis nukreipimų psichologiniam įvertinimui susiję su lūkesčiais, kad psichologo išvada bus

palanki norimų intervencijų (pvz., tam tikrų medikamentų skyrimas) pagrįstumo patvirtinimui. Jei taip neatsitinka,

psichologiniai įvertinimai gal būti traktuojami kaip niekiniai ar formali būtinybė Verta pamąstyti kas vyksta. Taip turi

būti, ar kažką pražiopsojom?.

Dar viena tema – psichologinio įvertinimo dažnumas: kai kurie reglamentai įpareigoja atlikti kognityvinių

procesų įvertinimą kas 1-2 metus ar net dažniau. Atsiranda išmokimo efektas, dėl įgūdžių atlikti tam tikras užduotis

susidarymo, užduoties atlikimo esmės išankstinio žinojimo ir pan. Tokių pakartotinų vertinimų tikslingumas, gautų

duomenų informuotumas abejotini. Tikiuosi, šiuo klausimu bus diskutuojama grupėse.

Gautų įvertinimo duomenų interpretavimo ir pateikiamų apibendrinimų (psichologinės išvados) kokybė,

klinikinio psichologo profesinė kvalifikacija

Esama psichologinių išvadų, kuriose, net atlikus kompleksinius įvertinimus, apsiribojama tik surinktų duomenų

aprašymu-konstatavimu. Bet ar gauti psichologinio įvertinimo duomenys, patys savaime, be išsamios analizės ir

apibendrinimo, yra vertingi? Ar esam pasirengę-pajėgūs profesionaliai juos interpretuoti? Tikriausiai vienais atvejais

tikrai ne, nes yra dirbančių klinikiniais psichologais asmenų, kurie baigę tik nuotolines psichologijos bakalauro studijas,

ar net neturi bazinio psichologo išsimokslinimo. Kas sužiūrės, kiek, kur, kokių specialistų klinikinio psichologo

pareigose dirba įvairiose sveikatos priežiūros įstaigose? Kam to reikia ir kam tai rūpi/turi rūpėti? O juk nepakankamos

kvalifikacijos darbuotojas be viso kito labiau pažeidžiamas, lengviau juo manipuliuoti.

Sunkumų patiria ir turintys pakankamą profesinį pasirengimą. Nors diferencinės diagnostikos užsakymų mažėja, bet,

kaip anksčiau minėjau, psichologo išvadoje turėtų atsispindėti ne tik nagrinėjamo reiškinio būklė, bet taip pat jos

galimos priežastys, vieta ir reikšmė pilname, dinamiškame asmenybės paveiksle. Viena, tam reikia gebėti atlikti

kompleksinį tyrimą, turėti sisteminės analizės įgūdžius - pilnaverčiai interpretuoti atskiro tyimo duomenis, susieti juos

su kitų tyrimų duomenimis. Antra, svarbus gautų įverčių reikšmių sąsąjų su galimais psichinės ar somatinės sveikatos

sutrikimais nustatymas . Reikia išmanyti, kokie kognityvinių procesų ar kitų matuojamų parametrų pokyčiai ir raiška

būdingi esant vienam ar kitam sutrikimui ir atvirkščiai – turint pokyčių vaizdą, gebėti susieti su tuo, kokį sutrikimą jie

labiausiai reprezentuoja. Manau, kad šių sąsajų išmanymo klinikiniai psichologai mažai gali tikėtis pasisemti iš šalies.

Negalėčiau vertinti, ar pakankamai žinių šiais klausimais jie įgyja klinikinio psichologo magistro studijose, bet

kvalifikacijos kėlimo programose tą vargu ar aptiksime. Dauguma kursų, organizuojamų SAM sistemoje, yra bendro

pobūdžio, skirti įvairiems specialistams vienu metu ir klinikiniam psichologui menkai naudingi. Kvalifikacinių taškų

rinkimo iš dalyvavimo konferencijose efektyvumas abejotinas. Reikėtų pasvarstyti, gal būtų vertingi dalinimosi praktine

patirtimi seminarai, įjungiant ir teorinę įvairių analizę. Tai galėtų būti klinikinio vertinimo atvejo pristatymai-aptarimai;

darbui su tam tikra konkrečia metodika skirti seminarai; atskiro sutrikimo raiškos, įvertinimo galimybių analizė;

naujausių mokslinių tyrimų rezultatų pristatymas ir kt.

Kadangi psichologinio įvertinimo procese svarbus subjektyvus tyrėjo veiksnys, aktualūs psichologo etikos,

asmeninės atsakomybės, asmenybės ypatumų ir panašūs klausimai. Psichologiniame vertinime svarbūs ne tik gauti

tyrimų rezultatai, bet ir stebėjimo duomenys, informacija, gauta pokalbio metu. Ar pakankamai išnaudojame galimybes

16

įvertinti įvairius tiriamojo parametrus (emocinė ar psichinė būsena, reikšmingi-nereikšmingi stimulai, asmenybės-

elgesio ypatumai ir kt.), ar mokame tai daryti? Drįstu manyti, kad įsižiūrėjimo, įsiklausymo į klientą įgūdžių galėtume

įgyti ir daugiau, plėsti kryptingo-tikslingo stebėjimo įgūdžius - taip pat. Iš kitos pusės – mokytis įvertinti informacijos,

kurią gauname iš kliento patikimumą. Klientas gali pateikti apie save netikslią informaciją dėl introspekcijos ar

savižinos stokos, savigynos mechanizmų poveikyje bei sąmoningų tikslų. Susiduriame ir su nenuoširdžiu (agravacija,

simuliacija ar pan.) užduočių atlikimu, duomenų iškraipymu. Vertinant kognityvinius procesus neretai šie veiksniai

aktualūs. Atitinkamų klinikinio psichologo savybių ir įgūdžių (išsi)ugdymas – svarbus sudedamasis psichologinio

vertinimo veiksnys.

Keletas apibendrinančių tezių:

• Tinkamų kognityvinių funkcijų įvertinimui metodikų turime, bet reikia išspręsti jų legalumo, stimulinės medžiagos

unifikavimo, tyrimo protokolų, aprašų sudarymo, tinkamo vartojimo užtikrinimo klausimus.

• Susitelkę pajėgtume paruošti, standartizuoti tyrimo priemonių komplektus, skirtus neurologinių ir gerontologinių

klientų kognityvinėms funkcijoms vertinti.

• Kai kurie žinybų nutarimai priimti nedalyvaujant specialistams-ekspertams, neatitinka psichologinio įvertinimo

tikslingumo, prasmingumo, teisingo duomenų interpretavimo kriterijų ir reikalauja peržiūros.

• Aktualus užsakymų, pateikiamų klinikiniam įvertinimui, pobūdžio klausimas. Reikalinga šios problemos analizė ir

bendros pozicijos priėmimas.

• Kognityvinių procesų vertinimas, gautų duomenų analizė-interpretavimas daugeliu atvejų turėtų būti sisteminiais.

• Klinikinio psichologo veikloje aktualus tyrimų rezultatuose fiksuojamų pokyčių ir sveikatos sutrikimų sąsajų

išmanymas. Yra atitinkamų kvalifikacijos kėlimo galimybių sudarymo poreikis.

• Tam tikrų klinikinio psichologo savybių ir profesinių įgūdžių (susi)formavimas svarbus įvairių reikalavimų

klinikiniam vertinimui suderinimui, atsakomybei už savo veiklai.

• Klinikini ų psichologų veiklos problemų sprendimui, tarpusavio bendradarbiavimo su akademine bendruomene,

atitinkamomis žinybomis palaikymui pravartu turėti koordinacinį centrą.

KAIP ATPAŽINTI GER Ą TESTĄ?

Doc. dr. Gražina Gintilienė

Vilniaus universiteto docentė,

LPS psichologinio įvertinimo komiteto narė

Testas – objektyvus ir standartizuotas individo elgesio modelio matavimas (Anastasi A, Urbina S,1997)

• Standartizuota procedūra – vienodai testas pateikiamas visiems tiriamiesiems;

• Elgesio modelis – toks, kuris leistų daryti išvadas apie visą sritį, kurią atitinka matuojamas elgesys;

• Normos – testo rezultatų suvestinė, gauta ištyrus reprezentacinę imtį ir padedanti numatyti tiriamojo elgesį.

• Objektyvumas patvirtinamas testo patikimumu ir validumu.

Iš Tarptautinio testų naudojimo reglamento ( TTK, 2000)

“Sąvokos testas ir testavimas turi būti interpretuojamos plačiąja prasme.”

17

“ Nėra svarbu, ar įvertinimo procedūra pavadinta testu. Šis reglamentas gali būti taikomas daugeliui įvertinimo

instrumentų, nepavadintų testais, ar siekiančių išvengti įvardijimo testas. .... “

“Testavimas apima įvairias procedūras, naudojamas atliekant psichologinį, profesinį ir pedagoginį įvertinimą”

Taigi, testavimo reikalavimai vienodai taikomi:

• Intelekto testams;

• Neuropsichologiniams instrumentams;

• Asmenybės klausimynams;

• Elgesio skalėms/aprašams;

• Projekciniams testams;

• ir kitiems instrumentams, kai įvertinant... ”Apimamos ir procedūros, pasibaigiančios kokybine žmonių

klasifikacija ar rangavimu “ (TTK, 2000)

Atpažinti “gerą” testą svarbu, kai:

• pasirenkamas instrumentas individualiam psichologiniam įvertinimui (klinikiniam vertinimui);

• atrenkamas testas adaptavimui ir/ar standartizavimui;

• testas peržiūrimas ekspertų, siekiant jį registruoti;

• priimamas sprendimas dėl jo įtraukimo į atitinkamus dokumentus;

• kita (mokymas, teismų praktika, skundų nagrinėjimas ir t.t.)

Pasirenkant testą būtina atsižvelgti į:

• psichologinio įvertinimo (klinikinio vertinimo) tikslus:

kiek testo paskirtis atitinka problemą ir jos dimensijas;

• testuotojo kompetenciją;

• testo charakteristikas.

Specialus EuroPsy Registras testavimo specialistams

EFPA standartai 1- 2 - 3 lygio testuotojo kompetencijoms (žinios ir įgūdžiai + atliktis)

1 – supervizuojamas testavimas

2 – savarankiškas testavimas tik tam tikrose situacijose ir praktikos vietose

3 – nepriklausomas testavimas labai įvairiose situacijose ir tose praktikos vietose, kur atliekama specifinė ekspertizė

Testas - intelektinė nuosavybė ir j į gina Autoriaus teisė ©

• Tik autoriaus teisių subjektas gali suteikti užsienio leidėjui ar fiziniam asmeniui (asmenims) išskirtinę teisę

adaptuoti testą kita kalba.

• Šis susitarimas trunka kelerius metus. Jam praėjus, adaptuoto testo autoriaus teisės turi originalios versijos

leidėjas.

18

Testo psichometriniai duomenys

• Testo psichometriniai duomenys turi būti prieinami testo naudotojui (pateikti testo Vadove arba atskiru

leidiniu).

• Psichologui turi užtekti kompetencijos (žinių ir įgūdžių), kad galėtų įvertinti testo validumą ir patikimumą,

bei normų pagrįstumą ar naudojamas tiems, kam skirtas ir t.t..

Jei to neužtenka, testo naudotojas privalo kelti savo kvalifikaciją, nes jis tiesiogiai atsako už tai, kokios kokybės

testą naudoja.

“Geras” testas

Kvalifikuotas psichologas

“Geras” testas

PsichometrikaAutorinės teisės

© ValidumasPatikimumas

KLINIKOJE:SenzityvumasSpecifiškumas

KLINIKOJE:SenzityvumasSpecifiškumas

Normos

KLINIKOJE:kelių

informantųmetodas

KLINIKOJE:kelių

informantųmetodas

KLINIKOJE:atskirties įvertis

(cut –off)

KLINIKOJE:atskirties įvertis

(cut –off)

“Geras” testas taps “blogu”, jei nebus laikomasi psichologo etikos principų ir psichologinio testavimo

reikalavimų.

Testas bus naudojamas ne pagal paskirtį ar/ir jo taikymas neatitiks įvertinimo tikslų;

arba

jis bus naudojamas neatžvelgus į tai, kad kur kas tikslesnę informaciją galima gauti kitais metodais;

arba

testuojama iš anksto žinant, kad bus nesinaudojama gautais rezultatais;

arba ...

19

AR INTELEKTAS SENSTA: LIETUVOS VYRESNIO AMŽIAUS ŽMO NIŲ

KOGNITYVINI Ų GEBĖJIM Ų TYRIMAS

Doc. dr. Sigita Girdzijauskienė

Vilniaus universiteto docentė,

LPS Psichologinio įvertinimo komiteto narė

WAIS-III aprašymas

� Wechslerio suaugusiųjų intelekto skalė – trečiasis leidimas

� Individualus klinikinis testas, skirtas asmenų nuo 16 iki 89 metų amžiaus kognityviųjų gebėjimų vertinimui.

� Testavimo trukmė 1,5–3 val.

� Testą sudaro 7 verbaliniai ir 7 neverbaliniai subtestai

� Būtinas psichologijos magistro laipsnis ir mokymai

WAIS-III Strukt ūra

Copyright © 1997 by The Psychological Corporation. Al l rights re served.

WAIS–III strukt ūraWAIS–III strukt ūra

BendrasIQ

BendrasBendrasIQIQ

Verbalinis supratingumas

Verbalinis IQVerbalinis IQVerbalinis IQ Neverbalinis IQNeverbalinis IQNeverbalinis IQ

Darbinėatmintis

Percepcinėorganizacija

Psichomotorinis greitis

20

WASIWechsler Abbreviated Scale of Intelligence

Wechslerio trumpoji intelekto skalė

WASI aprašymas

� Individualus testas.

� Įvertina vaikų / suaugusiųjų nuo 6 iki 89 metų amžiaus kognityviuosius gebėjimus

� Testavimo trukmė 30–45 min.

� Testą sudaro 4 subtestų: 2 verbaliniai ir 2 neverbaliniai

� Būtinas psichologijos magistro laipsnis ir mokymai

WASI taikymas

� Formalizuotai atrankai (atskiriant nuokrypį nuo normos)

� Greitam intelektinio funkcionavimo įvertinimui įvairiose srityse (ypač sveikatos ir švietimo, tačiau taikomas ir

kitose)

� Informacijai, ar reikalingas išsamesnis įvertinimas

� Pakartotiniam įvertinimui, kai buvo atliktas išsamus įvertinimas

� Moksliniams tyrimams

� Tačiau niekada netaikomas diagnozavimui

Ar intelektas sensta? (Vakarų pasaulio tendencijos)

� Intelektinių gebėjimų piką žmogus pasiekia 30–40 gyvenimo metais.

� Iki 50–60 metų kognityviniai gebėjimai nesikeičia.

� Maži pasikeitimai stebimi tik nuo 70 metų.

� Apie trečdaliui 80-mečių smarkiai sumenkėja kognityviniai gebėjimai. Likusiems – tik kai kurių sričių ir tik

maža dalis.

Kurie kognityviniai gebėjimai sensta: psichomotorinis greitis ir dėmesys

� Protinis greitis mažėja su amžiumi.

� Tačiau šis procesas stebimas nuo 20 gyvenimo metų.

21

� 60-mečiams ir vyresniems reikia daugiau laiko atlikti užduotis.

� Psichomotorinis greitis yra jautrus smegenų patologijai.

� Vyresni sunkiau koncentruojasi ties būtina informacija ir gali būti išblaškomi nesvarbios. Tai gali sumažinti

užduočių atlikimo greitį.

Lietuvos ir JAV suaugusiųjų populiacijų gebėjimų kreivė

LT populiacija

JAV populiacija

Verbalinių gebėjimų kreivė: JAV ir Lietuvos populiacijos

50

60

70

80

90

100

110

120

16-17 18-19 20-24 25-29 30-34 35-44 45-54 55-64 65-69 70-74 75-79 80-89

50

60

70

80

90

100

110

120

16-17 18-19 20-24 25-29 30-34 35-44 45-54 55-64 65-69 70-74 75-79 80-84 85-89

Verbaliniai gebėjimaiErdviniai gebėjimaiDarbinė atmintisPsichomotorinis greitis

60

70

80

90

100

110

16-17 18-19 20-24 25-29 30-34 35-44 45-54 55-64 65-69 70-74 75-79 80-84 85-89

J AV populiac ija

L ietuvos populiac ija

22

Darbinės atminties kreivė: JAV ir Lietuvos populiacijos

Psichomotorinio greičio gebėjimų kreivė: JAV ir Lietuvos populiacijos

KODĖL?

• Skirtumai tarp JAV ir Lietuvos suaugusiųjų populiacijų nereiškia gebėjimų deficito, t.y. Lietuvoje gyvenantys

vyresnio amžiaus asmenys nėra menkesnių gebėjimų nei jų bendraamžiai iš JAV.

• Vyresnio amžiaus žmonių populiacija turi žemesnį išsilavinimą.

• Vyresnio amžiaus žmonės neturi testavimo patirties.

• Į “mokymosi visą gyvenimą” traukinį spėjo įlipti asmenys iki 50 metų. Vakaruose “mokymasis visą

gyvenimą” vyksta jau daugiau nei 30 metų.

• Gal taip galėtų reikštis pokario trėmimų, emigracijos pasekmės?

60

65

70

75

80

85

90

95

100

105

110

16-17 18-19 20-24 25-29 30-34 35-44 45-54 55-64 65-69 70-74 75-79 80-84 85-89

JAV populiacija

Lietuvos populiacija

50

60

70

80

90

100

110

120

16-17

18-19

20-24

25-29

30-34

35-44

45-54

55-64

65-69

70-74

75-79

80-84

85-89

JAV populiacija

Lietuvos populiacija

23

VILNIAUS UNIVERSITETO SPECIALIOSIOS PSICHOLOGIJOS L ABORATORIJOS (SPL) PRODUKTAI

Prof. Albinas Bagdonas

Vilniaus universiteto profesorius,

LPS Mokslo ir tyrimų etikos komiteto pirmininkas

SPL rengtos ir rengiamos metodikos:

1. I-E skalė (1988);

2. WISC-III (1997–2002);

3. WAIS-III (2005–2011);

4. WASI (2005–2011);

5. NEO PI-R (2007–2011);

6. NEO-FFI (2007–2011);

7. MMPI-2 (2010–2013);

8. AFESTFK (2005–2008);

9. LPIK (2005–2008);

10. LPG (2010–2013).

Didysis penketas: NEO PI-R, NEO-FFIViršutiniai balai Žemutiniai balai

EKSTRAVERSIJA (Extraversion)Kalbus, Guvus, Aktyvus,

Bendraujantis, DominuojantisRamus, Bejausmis,

Pasyvus SUTARINGUMAS (Agreeableness)

Geranoris, Minkštaširdis, Pasitikintis

Irzlus/dirglus, Negailestingas, Įtarus

NEUROTIŠKUMAS (Neuroticism)Nenustygstantis, Emociaonalus, Pažeidžiamas, Nerimastingas

Ramus, Beaistris, Atkaklus, Savikontroliuojantis, Geros savij.

ATVIRUMAS (Openess)Kūrybiškas, Geros vaizduoties,

Mėgstantis įvairovęNekūrybiškas, Žemiškas,

Mėgstantis rutinąSĄMONINGUMAS (Conscientiousness)

Sąmoningas, Atsakingas Ambicingas, Mėgstantis dirbti

Atsainus, Tingus, Betikslis, Neatsakingas

NEO PI-R: N skalė. NEUROZIŠKUMAS

N1 Nerimastumas (Nerimastingumas) (Anxiety)

N2 Priešiškumas (Angry Hostility)

N3 Depresiškumas(Depresyvumas) (Depression)

N4 Drovumas (Self-Consciousness)

N5 Impulsyvumas (Impulsiveness)

N6 Žeidumas/Pažeidžiamumas (Vulnerability)

24

NEO PI-R: E skalė. EKSTRAVERTIŠKUMAS

E1 Nuoširdumas (Wormth)

E2 Socialumas (Gregariousness)

E3 Tvirtabūdiškumas (Assertiveness)

E4 Energingumas (Activity)

E5 Jaudulingumas (Exitement-Seeking)

E6 Teigiamas emocingumas (Positive emotions)

NEO PI-R: O skalė. ATVIRUMAS

O1 Svajingumas (Fantasy)

O2 Estetiškumas (Aesthetics)

O3 Jausmingumas (Feelings)

O4 Veiklumas (Actions)

O5 Idėjiškumas (Ideas)

O6 Atvirumas vertybėms (Values)

NEO PI-R: A skalė. SUTARINGUMAS (SUKALBAMUMAS)

A1 Patiklumas (Trust)

A2 Tiesmukumas (Straightforwardness)

A3 Altruistiškumas (Altruism)

A4 Nuolaidumas (Compliance)

A5 Kuklumas (Modesty)

A6 Atjautumas (Tender-Mindedness)

NEO PI-R: C skalė. SĄMONINGUMAS

C1 Kompetentingumas (Competence)

C2 Tvarkingumas (Order)

C3 Pareigingumas (Dutifulness)

C4 Siekiningumas (Achievement Striving)

C5 Savidrausmingumas Savidrausmiškumas (Sef-discipline)

C6 Apdairumas (Deliberation)

MMPI – Daugiafazinis (daugiaprofilinis) asmenybės aprašas

1940: MPS (Hathaway ir McKinley) – Multiphasic Personality Schedule (Minesota);

Nuo 1942 pridedami skalės taisymai ir papildymai naujais teiginiais ir apie 1950 metus jų skaičius pasiekia 550; MPS

virsta MPPI;

Apie 1981 m. pradedama MMPI revizija, teiginių padidinama iki 704;

1989: restandartizacija užbaigiama su 567 teiginiais;

1990: MMPI- trumpasis variantas (370 teiginiai);

1992: MMPI-A (paaugliams);

2003: MMPI-2-RF (restruktūruota forma – restruktūruotos klinikinės skalės)

25

MMPI-2 klinikin ės skalės

1. Hipochondrijos

2. Depresijos (subjektyvios depresijos, psichomotorin4s retardacijos, fizinės disfunkcijos, protinio atbukimo,

slogaus mintijimo);

3. Isterijos (socialinio nerimo neigimo, meilės poreikio, vangumo-negalavimo, somatinių nusiskundimų, agresijos

slopinimo);

4. Psichopatinio nuokrypio (nesutarimų šeimoje, problemų su autoritetais, socialinio šaltakraujiškumo,

socialinės atskirties, saviatskirties);

5. Vyriškumo-moteriškumo;

6. Paranoja (minčių apie persekiojimą, jautrumo, naivumo);

7. Psichastenijos;

8. Šizofrenijos (socialinės atskirties, emocin4s atskirties, ego meistriškumo stokos: kognityvinė, ego meistriškumo

stokos: ydingo slopinimo, keistų sensorinių potyrių);

9. Hipomanijos (amoralumo, psichomotorinės akseleracijos, šaltakraujiškumo, ego infliacijos);

10. Socialinės introversijos (drovumo, socialinio vengimo, atsiribojimo nuo savęs ir kitų);

Kitos MMPI-2 skal ės

• Validumo skalės (neatsakyti teiginiai, prieštaringų atsakymų, nedažnų atsakymų, nedažnumo, pabaigos,

gynybiškumo, melo, korekcijos, superliatyvaus savęs pateikimo, disimuliacijos indeksas);

• Turinio skalės (nerimo, baimių, obsesijos, depresijos, susirūpinimo sveikata, groteskiško mintijimo, pykčio,

cinizmo, antisocialių poelgių, A tipo, žemos savivertės, socialinio diskomforto, šeimyninių problemų, darbo

trikdžių, neigiamo požiūrio);

• Papildomos skalės (nerimo, slopinimo, ego stiprumo, dominavimo, socialinės atsakomybės, neprisitaikymo

aukštojoje mokykloje, potrauminio streso sutrikimo, vedybinio distreso, priešiškumo, atnaujinta alkoholizmo,

priklausomybės pripažinimo, lyties vaidmens).

MMPI-2 standartizavimo eiga

2010: sutarties su Minesotos universiteto leidykla pasirašymas, teiginių ir vadovo vertimas, teiginių adaptavimas;

2011: Tyrimų pradžia (klinikinė ir neklinikinė imtys), atgalinis teiginių vertimas, galutinio MMPI-2 aprašo parengimas;

2012: tyrimai ir duomenų rinkimaas normų sudarymui, vadovo parengimas, mokymų programos parengimas ir

mokymai;

2013: baiga – tikslinimai, redagavimas, Aprašo vadovo leidyba, metodikos platinimas.

ASEBA INSTRUMENTAI: PASKIRTIS, NAUDOJIMO GALIMYB ĖS, TYRIMAI

Dr. Roma Šimulionienė

Klaipėdos universiteto lektorė

• ASEBA (The Achenbach System of Empirically Based Assessment) – Achenbacho empiriškai pagrįsto vertinimo

sistema.

• Sunkumų skalės sudarytos “iš apačios į viršų” (bottom-up) principu.

26

• Leidžia greitai ir efektyviai įvertinti įvairius vaikų, paauglių bei suaugusiųjų adaptyvaus elgesio aspektus, elgesio

bei emocijų sunkumus ir sudaryti tiriamųjų funkcionavimo profilius.

ASEBA instrumentai:

- ikimokyklinio amžiaus vaikams (CBCL-LDS (Child Behavior Checklist -Language Development Survey), C-

TRF (Cagiver – Teacher Report Form), TOF (Test Observation Form));

- mokyklinio amžiaus vaikams (CBCL (Child Behavior Checklist), TRF (Teacher Report Form), YSR (Youth

Report Form) , SCICA (Semistructured Clinical Interview for Children and Adolescents), DOF (Direct Observation

Form), TOF (Test Observation Form));

- suaugusiems (ABCL (Adult Behavior Checklist) ir ASR (Adult Self Report));

- vyresniems suaugusiems (OABCL (Older Adult Behavior Checklist) ir OASR (Older Adult Self Report)).

ASR ir ABCL skalės

▪ adaptyviam elgesiui įvertinti: draugų, sutuoktinio/partnerio, šeimos, darbo, išsilavinimo

▪ elgesio ir emocijų sunkumams įvertinti: nerimastingumo/depresiškumo, užsisklendimo, somatinių skundų,

mąstymo sunkumų, dėmesio sunkumų, agresyvaus elgesio, taisyklių laužymo, erzinančio elgesio

▪ išvestinės skalės: internalių sunkumų, eksternalių sunkumų, bendras sunkumų įvertis

▪ kritinių teiginių skalės

▪ diagnostikos kriterijais pagrįstos skalės

▪ psichoaktyvių medžiagų vartojimo skalės

ASEBA instrumentų privalumai:

- informacija renkama iš kelių šaltinių;

- galimybė įvertinti žmones nuo 1½ iki 90 ir vyresnius;

- tarpkultūriniai palyginimai;

- kompiuterinė programa.

Tyrimai: daugiau nei 7000 publikacijų bibliografiją galima užsisakyti (ASEBA bibliograph on the WEB).

Naudingos nuorodos:

http://www.aseba.org/

ASEBA Suaugusiųjų klausimyno vadovas (2007) Rengėjai: Šimulionienė, R., Gedutienė, R., Rugevičius, M.,

Žakaitienė, A., Brazdeikienė, L. Klaipėda: KU leidykla.

Jusienė R., Raižienė S. (2006) Ikimokyklinio amžiaus vaikų elgesio bei emocinių sunkumų įvertinimas: motinų, tėčių ir

auklėtojų vertinimų lyginamoji analizė Psichologija, 33, 46–63.

Šimulionienė, R., Brazdeikienė, L., Rugevičius. M., Gedutienė, R., Žakaitienė, A. (2010) Kai kurios lietuviškojo

ASEBA suaugusiųjų klausimyno psichometrinės charakteristikos. Psichologija, 42, 23-43.

Žukauskienė R., Kajokienė I. (2006) CBCL, TRF ir YSR metodikų standartizavimas naudojant 6–18 metų Lietuvos

vaikų imties duomenis. Psichologija, 33, 31–44.

27

KLINIKINIS PSICHOLOGINIS VERTINIMAS LIETUVOJE: PORE IKIO VERTINIMO ANALIZ Ė

Dr. Neringa Grigutyt ė

Vilniaus universiteto lektorė,

LPS Psichikos sveikatos komiteto narė

Praktikoje dirbančiųjų - 118

28

Tinkamos metodikos (49%) – tai:

� adaptuotos,

� standartizuotos,

� skirtos įvairioms amžiaus grupėms (“ne tik suaugusiems”)

� vertinančios įvairias sritis (sunkų protinį atslikimą, demenciją ir kt.)

Nepakankama kvalifikacija (17%):

� metodikas naudoja neturintys tam kvalifikacijos specialistai

� trūksta įgūdžių

� trūksta pasirengimo naudotis turimomis metodikomis

Sistemos trūkumas (13%)

� “Nėra metodinės psichologinio vertinimo sistemos”;

� “Skirtingų metodikų mokymų stoka ir neprieinamumas”;

� “Trūksta informacijos kokios metodikos sutvarkytos ir kaip jas įsigyti”;

� “Per dažni to paties paciento tyrimai, kurie nėra būtini”;

� “Licencijavimas”;

� “Nėra LPS patvirtinto klinikinio vertinimo metodikų sąrašo” ir kt.

Vieningų kriterijų stoka (8%):

� nėra vieningų kriterijų vertinant paciento neįgalumą ar darbingumą;

� skirtingai interpretuojami vertinimo rezultatai;

� skirtingas medikų ir psichologų požiūris, vartojamos sąvokos;

� nėra parengta metodikų taikymo algoritmų, vieningų kriterijų tyrimų atlikimui.

Bendradarbiavimo stoka (4%)

� tarp psichikos sveikatos specialistų,

� tarp psichologų ir gydytojų,

� tarp praktikų ir akademikų

29

Darbdavių palaikymo stoka (3%):

� Galimybė įstaigai įsigyti metodikas

� Galimybė vykti į kvalifikacijos kėlimo kursus

� praktinių konferencijųs stoka, mažai oragnizuojama seminarų, mokymų klinikinio vertinimo temomis (2%)

Kitos problemos (4%):

� ilgas, brangus ir nefunkcionuojantis metodikų standartizavimo kelias,

� nėra kontroliuojamas psichologinį vertinimą atliekančiųjų pasirengimas tai daryti,

� pernelyg platūs klinikiniam psichologiniam vertinimui siunčiančiųjų keliami tikslai ir kt.

30

Metodikas, kurias reikia pirmiausiai standartizuoti ir adaptuoti

� MMPI II (ir trumpojo MMPI varianto)

� “4-1”

� HTP

� Bender-Geštalt

� WPPSI

� Beck skalės

� Piktogramos

� Objektų klasifikavimas

� Raven (kitoms amžiaus grupėms)

� DISC

� TAT

Paminėta:

� Roršachas,

� CAT,

� MCMI (Millon Clinical Multiaxial Inventory-III),

� Kalifornijos klausimynas,

� Krepelino metodika,

� Burdono metodika,

� Blessedo demencijos skalė,

� Zungo depresijos skalė,

� Edinburgo pogimdyminės depresijos skalė,

� Vinelando adaptyvaus elgesio skalė,

� MMSE (Mini mental status examination),

� NEO-PI-R.

� Struktūruotas interviu

� WMS (Wechsler atminties skalė),

� Pasiekimų testai: WIAT (Wechsler Individual Achievement Test), Woodcock Johnson Tests of Achievement,

WRAT (Wide Range Achievement Test)

� BBRS (Burks Behavior Rating Scales),

� Luscher,

� Eysench,

� E. Heim metodika,

� GHQ-28 (General Health Questionnaire),

� PARI metodika.

� Projekcinės metodikos,

� Neuropsichologiniai testai,

� Skirtingoms problemoms vertinti skirtos metodikos:

- Šizofrenijos defekto

- Autizmo spektro

31

- Potrauminio streso

- Pakartotinių nusikaltimų rizikos

- “išgijimo ir pokyčių”

- Miego kokybės

- Potraukių ir kt.

� Vertinimo metodikos, skirtos vaikams ir paaugliams

� Kompiuteriniai metodikų variantai

� “Pradėti WAIS-III ir WASI mokymus ir metodikų platinimą”

Kokias metodikas adaptuoti ir standartizuoti pirmiausiai:

- Šiuo metu naudojamas?

- Naujausias, pripažintas pasaulyje?

32

DISKUSIJŲ GRUPIŲ APIBENDRINIMAI

Diskusijų grupė

Neįgalumo ir darbingumo vertinimas

Moderatoriai

Dr. Loreta Zajančkauskaitė - Staskevičienė (Vytauto Didžiojo universiteto lektorė, Psichologijos klinikos vadovė)

Antanas Mockus (Mykolo Romerio universiteto lektorius, Trakų psichikos sveikatos centro medicinos psichologas,

LPS Psichikos sveikatos komiteto narys)

Reziumė

Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos (NDNT, www.ndnt.lt) Vilniaus V teritorinio skyriaus vedėja

informavo, kad dabartinėje siuntimo į NDNT formoje psichologinio vertinimo išvadai skirta funkcijų sutrikimo lentelė

darbingumo lygio vertinimo nepalengvina. Ji nėra pakankamai informatyvi, iš jos negalima įvertinti sutrikimo pobūdį ir

laipsnį, todėl komisija negali grįsti savo sprendimų remiantis lentelėje nurodyta informacija. Pilna psichologinio

vertinimo išvada (kopija) geriau atsakytų į jai rūpimus klausimus.

Valstybinio psichikos sveikatos centro (VPSC, www.vpsc.lt) atstovo nuomone, tikslinga suvienodinti

psichologiniam vertinimui ir jo išvadai keliamus reikalavimus, taip pat nustatyti psichologinio vertinimo skyrimo, jų

kartojimo tvarką, pateikiant sveikatos apsaugos ministrui siūlymą – įsakymo projektą. Įsakymas galiotų visiems

psichikos sveikatos priežiūros darbuotojams. Tokiu būdu būtų išvengta vidaus tvarkų įvairovės, kuri apsunkina

psichologų veiklą. VPSC atstovas siūlė modifikuoti dabartinėje NDNT siuntimo formoje psichologų pildomą funkcijų

sutrikimų lentelę išskiriant daugiau sutrikimo lygmenų. Tačiau metodikos klausimas, kuo remiantis lentelė būtų

pildoma, liko neatsakytas

Diskusijoje dalyvavęs psichiatras pasiūlė sukurti algoritmą, kuris nurodytų tyrimo užsakovui, kokiu atveju ir

kokios apimties psichologinį vertinimą skirti. Šiuo metu nėra jokių konkrečių orientyrų, kurie padėtų ekonomiškai

naudoti psichologo laiką. Su Tarptautine ligų klasifikacijos (TLK) kategorijomis susietas algoritmas aiškiau apibrėžtų

specialistų bendradarbiavimą (pvz., esant TLK šifrui F0 – tiriamos kognityvinės funkcijos, F2 – tiriamas mąstymas).

Beje, psichiatrai nėra specialiai mokomi suprasti psichologinio vertinimo išvadas. Nuskambėjo siūlymas psichologams

pasirūpinti šviečiamąja veikla, pavyzdžiui, psichiatrijos rezidentams.

Pritariančiųjų esamos padėties dėl neįgalumo ir darbingumo vertinimo išsaugojimui nebuvo.

Pasiūlymai

• Kadangi diskusija dėl neįgalumo ir darbingumo vertinimo išsiplėtė į bendros psichologinio vertinimo tvarkos

sveikatos priežiūros įstaigose aptarimą, tikslinga rengti tokios tvarkos projektą, apimantį ne tik NDNT siuntimo

formos klausimą, bet ir siuntimą psichologiniam vertinimui, jo kartotinumą, apimtį, išvados pateikimo formą.

Lietuvos psichologų sąjunga (LPS) yra parengusi rekomendacijų ir gairių šiais klausimais. Tačiau tik ministro

įsakymas įpareigotų aprašytos tvarkos laikytis.

• Remiantis psichologų gerąja praktika, pereinamuoju laikotarpiu yra galimybė sveikatos/psichikos sveikatos

priežiūros įstaigoje pasitvirtinti vidaus tvarką, ekonomiškai apibrėžiančią psichologo darbą psichologinio vertinimo

srityje.

33

• Į NDNT siunčiamas išvadas siūloma pateikti laisva forma aprašant aktualius sindromus, o siuntimo formoje esančią

lentelę palikti neužpildytą.

Diskusijų grupė

Vaikų ir paauglių klinikinis psichologinis vertinimas

Moderatorė

Doc. dr. Rasa Barkauskienė (Vilniaus universiteto docentė, LPS Etikos komiteto pirmininkė)

Dalyviai

Švietimo sistemoje dirbantys psichologai

Aptarti klausimai

Klinikinio vertinimo aspektas tas, kad dirbančiųjų PPT darbo pobūdis reikalauja nustatyti sutrikimus, kur apsieiti be

sveikatos sistemoje dirbančiųjų psichologų, o ypač vaikų ir paauglių psichiatrų yra keblu, neretai ir neįmanoma. Ypač,

kai vaikas turi elgesio sunkumų/problemų mokykloje. Tada klausimas ne vertinimo turinio ar metodų, bet „lengvesnio“

bendradarbiavimo tarp sveikatos bei švietimo sistemose dirbančių specialistų.

Su dabar egzistuojančia sistema yra susijusi problema, kuomet daug dėmesio skiriama diagnostiniams vertinimams:

nors ir kartojami, jie dažniausiai atliekami kaip pirmą kartą, kur vėl svarbiausia diagnozės nustatymas, o ne intervencijų

efektyvumo vertinimas (ypač taikytų vaikams ir paaugliams, turintiems elgesio problemų). Čia nei praktikos, nei

galvojimo, nei patirties bendradarbiaujant tiek tarp švietimo sistemoje dirbančių psichologų, tiek ir tarp atskirose

sistemose dirbančių psichologų nėra.

Bendradarbiavimas su sveikatos sistemoje dirbančiais psichologais: sudėtingiausia gauti informaciją iš sveikatos

sistemos institucijų, ji gaunama „asmeniniais kanalais“, „per asmenines“ pažintis, per tėvų pateikiamą informaciją, bet

ne formaliu keliu. Išsakyta pastebėjimų, kad sunkiausia bendradarbiauti su Psichikos sveikatos centrais (PSC),

paprasčiau pasidalijama informacija su Vaiko raidos centru (tai išsako ir Vilniuje, ir rajonuose dirbantys psichologai).

Jei informacija ir gaunama iš PSC, tai pasiūlymas/nuoroda vaikui ar paaugliui lankytis pas mokyklos psichologą, bet

kodėl, atsakymą iš PSC galima pavadinti „Atspėk“. Bendradarbiavimo galimybes silpnina ir tai, kad PSC dirbantys

psichologai nerenka informacijos apie vaiko mokyklos kontekstą, nemezgamas ryšys, o mokyklose bei PPT dirbantys

psichologai galbūt netinkamai/neaiškiai (dažniausiai per pasiūlymą tėvams apsilankyti PSC) formuluoja savo

pageidavimus sveikatos sistemoje dirbantiems psichologams. Išsakytas gydytojos psichiatrės rezidentės pastebėjimas,

kad sveikatos įstaigose „cirkuliuojančios formos susirašinėjimui, komunikacijai“ skirtos tik naudojimui tarp sveikatos

įstaigų, bet ne komunikacijai su išorinėmis institucijomis.

Vertinimo instrumentai: adaptyvaus elgesio vertinimo skalės, reikalingos nustatant protinio atsilikimo diagnozę. To

ypač pasigendama.

Pasiūlymai:

• ieškoti galimybių kurti tvarką apie bent jau pasidalijimą informaciją tarp atskirų žinybų, kuriose lankosi

vaikas/paauglys dėl psichikos sveikatos problemų.

34

• Savo terminijoje žodį „metodika“ kalbant apie psichologinio vertinimo priemones keisti žodžiu „instrumentas“

(S. Girdzijauskienė).

Moderatorė

dr. Vaida Kalpokienė (Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės medicinos psichologė, LPS Psichikos sveikatos

komiteto narė, Mykolo Romerio universiteto lektorė).

Dalyviai

Sveikatos apsaugos sistemoje dirbantys psichologai

Aptarti klausimai

Psichikos sveikatos centruose dirbančių medicinos psichologų vaidmuo nėra reglamentuotas, jis neretai priklauso

nuo įstaigos ir dirbančio psichiatro: pavyzdžiui, kai kur prašoma nurodyti sutrikimo pobūdį; jei psichologo išvada

neatitinka diagnozės ir gydymo, išsakomi priekaištai; kitur psichologo išvada tėra formalumas, reikalaujama „kuo

greičiau“ įrašyti kelis trumpus sakinius. Žymiai apsunkintas psichologinės pagalbos suteikimas vaikui ar paaugliui,

besikreipiančiam ne dėl psichikos sutrikimo, o dėl psichologinių problemų (pvz., kilusių po tėvų skyrybų): dėl dabar

egzistuojančios tvarkos vaikas ar paauglys pirmiausiai turi kreiptis pas psichiatrą, šis nustato diagnozę ir tik po to

siunčia pas psichologą. Kartą per mėnesį toks vaikas/paauglys privalo apsilankyti pas psichiatrą. Be psichiatro

konsultacijos psichologo teikiama paslauga nėra apmokama ligonių kasų. Tai labai apsunkina psichikos sveikatos

centruose teikiamos psichologinės pagalbos prieinamumą tokiems vaikams/paaugliams, kurie turi lengvesnių

trumpalaikių emocinių ar elgesio problemų, nesiekiančių psichikos sutrikimų lygmens; be to, tokia tvarka stigmatizuoja

klientus, dėl psichologinių sunkumų ieškančius trumpalaikės psichologinės pagalbos.

Visi grupės dalyviai sutiko su tuo, kad trūksta bendradarbiavimo tarp atskirų institucijų. Tėvai ir vaikai būna

nepatenkinti, kuomet reikia eiti pas tuos pačius specialistus skirtingose įstaigose (pvz., PPT ir PSC), ir daryti tuos pačius

tyrimus. PSC dirbančiam psichologui sunku gauti informaciją iš švietimo sistemoje dirbančio psichologo. Tam tikra

dalis tėvų nesidomi jų vaikams atliekamais tyrimais, nerenka psichologo išvadų bei išrašų, todėl ne visada įmanoma iš

tėvų surinkti patikimą informaciją apie vaikui/paaugliui darytą psichologinį vertinimą ir pan.

Aptartas metodikų klausimas: ryškiausias standartizuotų metodikų trūkumas yra iki 5 m. amžiaus vaikų grupėje.

DISC metodika yra nestandartizuota, tačiau naudojama neįgalumo nustatymui. Neaišku, kaip apskritai suprantamas

vaiko neįgalumas, pagal ką NDNT vertina vaiko negalią: pavyzdžiui, keista ir nelogiška tai, kad netgi kūdikiams ir

vaikams, kuriems yra nustatytas Dauno sindromas, be DISC metodikos tyrimo neskiriamas neįgalumas. Visiškai nėra

metodikų vaikų nuo 5 iki 6 m. amžiaus psichologiniam įvertinimui (DISC metodika nebetinka, o WISC-III metodika

dar netinka). Paauglių klinikiniam psichologiniam vertinimui dažniau naudojamos projekcinės metodikos, kai kurie

asmenybės klausimynai, tačiau jie nėra standartizuoti.

Pasiūlymai:

• Suvienodinti reikalavimus medicinos psichologo atliekamam klinikiniam psichologiniam vertinimui, aiškiai

apibrėžti medicinos psichologo vaidmenį ir funkcijas sveikatos apsaugos sistemoje.

• Psichikos sveikatos centruose dirbantiems medicinos psichologams sudaryti sąlygas teikti ligonių kasų

apmokamas psichologinio įvertinimo ir konsultavimo paslaugas vaikams/ paaugliams, kuriems nėra psichikos

sutrikimo, be psichiatro konsultacijos. Reglamentuoti, kada medicinos psichologas gali teikti tokias paslaugas

35

ir kada privalo vaiką/paauglį siųsti psichiatro konsultacijai. Sudaryti galimybes tėvams pasirinkti, pas kurį

specialistą (psichiatrą ar medicinos psichologą) kreiptis.

• Skirti didesnį finansavimą medicinos psichologų atliekamam klinikiniam psichologiniam vertinimui ir

psichologiniam konsultavimui, psichikos sveikatos centruose plėsti psichologinės pagalbos visai šeimai

sistemą.

• Sukurti keitimosi informacija sistemą tarp įvairių sveikatos sistemos, socialinės apsaugos sistemos, švietimo

sistemos tarnybų, derinti atskirų institucijų darbą siekiant kuo efektyvesnės pagalbos vaikui ir šeimai.

• Logiškiau ir adekvačiau apibrėžti neįgalumo vertinimą vaikystėje ir paauglystėje. Atkreipti dėmesį į tai, kad

vaikystėje svarbu įvertinti ne tik vaiko negalią, bet ir jo adaptacines galimybes, galias ir stipriąsias puses.

• Kadangi DISC metodika yra nestandartizuota, arba baigti jos standartizaciją, arba visiškai atsisakyti DISC

metodikos privalomo naudojimo nustatant vaiko neįgalumą. Standartizuoti metodikas, tinkamas kūdikių ir

vaikų gilaus raidos sutrikimo įvertinimui.

• Bendradarbiaujant su universitetais, adaptuoti ir standartizuoti MMPI-A, paaugliams skirtus asmenybės

sutrikimų, psichopatologijos įvertinimo klausimynus, adaptuoti projekcines metodikas.

Diskusijų grupė

Klinikinio psichologinio vertinimo metodikos universitetinėse mokymo programose

Moderatoriai

doc. Dalia Nasvytienė (Vilniaus pedagoginio universiteto Psichologijos didaktikos katedros vedėja, LPS Psichologinio

įvertinimo komiteto pirmininkė),

dr. Neringa Grigutytė (Vilniaus universiteto lektorė, LPS Psichikos sveikatos komiteto narė)

Diskusijų grupė buvo skirta aptarti naudojamas psichologinio vertinimo metodikas universitetinėse mokymo

programose, su tuo susijusius probleminius klausimus ir numatyti galimus sprendimus. Grupėje dalyvavo nemažai

praktikoje dirbančių psichologų, tik mažoji grupės dalis atstovavo universitetus. Diskusijų grupėje svarstyta, koks yra ir

turėtų būti universitetų vaidmuo, įgyvendinant „gerąją psichologinio įvertinimo praktiką“. Prof. Goštauto nuomone,

universitetai yra autonomiški akademiniai centrai, suteikiantys pamatinius mokslinės mąstysenos pagrindus,

parengiantys absolventus teisingai ir etiškai naudoti testus. Doc. Gintilienės nuomone, EuroPsy standartai remiasi tuo,

kad universitetai per profesinę prižiūrimąją praktiką tampriai susiję su universitetais, tad abi pusės turėtų laikytis

bendros įvertinimo taktikos. Buvo svarstyta, kokios strategijos turi laikytis universitetai: a) ar tik supažindina su bendru

psichologinio vertinimo lauku, pristato, kas yra daroma pasaulyje, kokie naudojami instrumentai; ar b) specifiškai

išmoko naudotis tam tikrais vertinimo instrumentais. Prof. Goštautas išsakė mintį, kad universitetai turi išleisti

specialistus, kurie suprastų savo darbo specifiką ir poreikius, ir patys rinktųsi vertinimo instrumentus, būtų atsakingi už

tai, ką naudoja klinikoje, priklausomai nuo konkrečios darbo vietos ir specifinių poreikių. Keli diskusijų dalyviai iškėlė

opų klausimą, kur ir kaip galima rasti informacija apie legalius psichologinio įvertinimo instrumentus. Buvo išsakyta

informacijos koordinavimo būtinybė.

Kai kurie dalyviai išreiškė nuomonę, kad keliami tie patys klausimai kaip ir prieš trisdešimt metų, kiti – kad

būtina kuo daugiau diskutuoti praktikams ir akademikams tiek tarpusavyje, tiek kartu, siekiant bendrų tikslų. Galimos

rekomendacijos:

36

• Parengti pritaikytų naudojimui psichologinio vertinimo instrumentų sąrašą, kuris nuolat būtų

atnaujinamas;

• Sudaryti darbo grupę iš visų universitetų atstovų psichologinio vertinimo mokymo programų klausimams

spręsti;

• Tęsti bendradarbiavimą tarp praktikoje dirbančių specialistų ir akademikų, siekiant sukurti bendrą

įvertinimo taktiką ir įgyvendinti gerąją psichologinio įvertinimo praktiką.

Diskusijų grupė

Klinikinio psichologo kvalifikacijos k ėlimas ir supervizavimas

Moderatoriai

Doc. dr. Roma Jusienė (Vilniaus universiteto PTMC vadovė, LPS Valdybos narė)

Dr. Paulius Skruibis (Vilniaus universiteto lektorius, LPS Psichikos sveikatos komiteto pirmininkas)

Diskusijos pradžiai buvo suformuluotos tokios temos:

• Kvalifikacijos kėlimo sistema, podiplominės studijos (taip pat ir klinikinio vertinimo srityje) – dabartinė

situacija ir poreikiai.

• Šio klausimo diskusija psichologų praktinės veiklos įstatymo ir licenzijavimo kontekste: kokie kvalifikaciniai

reikalavimai būtų reikalingi licenzijai – jos gavimui, o paskui tęsimui.

Diskusija prasidėjo nuo pastebėjimo apie ką tik baigusiųjų psichologijos studijas kvalifikaciją. Išsakyta, jog jų

kvalifikacija yra nepakankama, ne visi pajėgūs dirbti savarankiškai. Būtinai reikalinga praktika su supervizoriumi. Tai

yra jau baigę, turintys diplomus iš tiesų nėra pasiruošę savarankiškai atlikti klinikinį vertinimą, jiems būtinai reikalinga

prižiūrima, supervizuojama praktika. Kur didžiausios tik paruoštų psichologų spragos? Nemoka dirbti su konkrečiomis

metodikomis, kurios naudojamos praktikoje. Deja, problema ta, kad praktikai dirba su neadaptuotomis ir

nestandartizuotomis metodikomis. Praktikai tikrai atviri priimti atsineštus instrumentus, bet jie, jų manymu, yra

netinkami diagnozuoti, diferencijuoti.

Visi vieningai pritaria, kad vieneri metai – tai minimalus laikas, kiek rengiami psichologai turėtų būti

supervizuojami. Galimi du variantai: vienas – kad gauna vienerius metus prižiūrimos praktikos studijų metu; kitas

variantas – kad po studijų tai turi įgyti (dirbdami tik psichologų asistentais, padėjėjais).

Toliau trumpai padiskutuojama dėl to, kad psichologinio įvertinimo nereiktų atriboti nuo psichologinio

konsultavimo. Bet koks psichologinis konsultavimas prasideda nuo įvertinimo ir baigiasi įvertinimu. Be to, geras

psichologinis įvertinimas – jeigu jis atliekamas tinkamai, apimant ir išsamią psichologinio įvertinimo išvadą su

rekomendacijų pateikimu, - jau yra ir psichologinė intervencija ir gali atlikti psichologinės pagalbos funkciją. Įvertinimą

atliekame ne tik taikydami atskirus instrumentus (testus ar metodikas), bet ir pokalbiu, stebėjimu, o šiuo atveju itin

svarbūs yra psichologo specialūs mokėjimai ir žinios. Pagaliau, įvertinimui reikalinga ne tik instrumentai, bet ir

gebėjimas jais naudotis. Taigi ir kvalifikacijos kėlimas įvertinimo srityje turi apimti ne tik susipažinimą su įvairiais

instrumentais (testais) bei jų įvaldymą, bet ir gebėjimus integruoti bei interpretuoti rezultatus, juos aiškinti konkrečiu

atveju teikiant rekomendacijas.

Diskusijų grupės dalyvis iškelia klausimą – o kokia yra kitų šalių patirtis klinikinio vertinimo srityje? Ką jie

naudoja, kaip dirba ir pan.? Kaip būtų galima daugiau sužinoti apie į Lietuvą panašių šalių (dydžio prasme, pvz.

37

Islandijos, Olandijos) patirtį? Pritariama, jog norėtųsi daugiau seminarų, kuriuose būtų supažindinama su kitų šalių

patirtimi ir/ar ji perimama.

Diskusijų grupės moderatorius užduoda svarbų klausimą: Ar turime viziją, kokių metodikų ir kokioms

funkcijoms trūksta? Ar trūksta pačių testų/metodikų? Kame esmė – jų skaičiuje? Funkcijose, kurias atlieka?

Grupė pradeda diskutuoti ir vardinti konkrečias metodikas, bet vėl grąžinama prie klausimo esmės – ar turim bendrą

viziją, sutarimą, ko ir kodėl reikia? Kodėl reikia būtent tų konkrečių metodikų, kurios buvo vardinamos? Kalbame apie

nuo seno Lietuvoje naudojamas metodikas, siūlome jas kuo greičiau sutvarkyti ir toliau naudoti. Tačiau ar tai tikrai tas

kelias? Juk didelė dalis tų metodikų yra tarybinės mokyklos dalis ir nėra naudojamos niekur Europoje. Ar tikrai norime

prisirišti prie to, kas buvo, ar visgi turėtume orientuotis į Europą, kurios dalis neišvengiamai esame? Visų pirma, tai

būtų reikalinga tam, kad galėtume susikalbėti su kolegomis, mūsų šalyje paruošti psichologai galėtų dirbti kitose

Europos šalyse, galėtume keistis praktika ir pan.

Vėl imama diskutuoti, kaip sutvarkyti įvertinimo sritį, kad teorija derėtų su praktika? Diskusijos moderatorius: esminis

klausimas vis tiek lieka atsakyti sau į pagrindinius klausimus – ko ir kodėl būtent to mums reikia? Kokia mūsų vizija?

Pasiūlymai ir apibendrinimai:

• Psichologas nuolat turi kelti savo kvalifikaciją, nesvarbu, kokioje srityje dirbtų.

• Supervizoriai turėtų ar galėtų būti vieni stiprūs psichodiagnostikoje, kiti – konsultavime.

• Nesvarbu, kiek metų esi išdirbęs psichologu, privalomai per penkerius metus turi turėti individualių supervizijų

(ir įvertinimo, ir konsultavimo) ir asmeninės terapijos (bent dvidešimt valandų per metus).

• Psichologijos praktinės veiklos įstatymas labiau tinkamas jauniems psichologams, bet visiškai netinkamas

didesnį stažą turintiems.

• Reikėtų skatinti kvalifikacijos kėlimą intervizijų grupėse ir supervizijų procesuose (tam tikrose draugijose).

• Minimalūs kvalifikaciniai reikalavimai galėtų būti tokie: vieneriems metams praktikos turėtų tekti bent penkios

supervizijos. Be to, papildomai - tam tikras kiekis teorinių žinių valandų, bent jau vienos dienos konferencija,

kaip ši.

• Sudėtingiau yra periferijoje esantiems psichologams kelti kvalifikaciją. Tačiau šiuolaikinės IT technologijos

išsprendžia šias problemas, galima gauti supervizijas nuotoliniu būdu. Konferencijas ir seminarus galima

organizuoti ir kituose Lietuvos miestuose, ne tik Vilniuje ar Kaune.

• Viena problemų – ar mes kalbam apie kvalifikacijos kėlimą tam kontekste, kuriame esame (pvz. kaip išmokti

dirbti su turimais, nors ir netinkamais instrumentais); ar mes turime kelti kvalifikaciją visai kitame kontekste

(pvz. mokytis visai naujų būdų ir įvaldyti naujus instrumentus)? Dalyviai teigia su džiaugsmu norintys

persimokyti, bet nėra kur. Pirmiausia reikia žinoti, kur eiti, kur galima gauti tokius mokymus? Taigi yra

siūlomų mokymų trūkumas.

• Praktikams ir akademikams svarbu susivienyti rengiant įvertinimo instrumentus. Būtinas bendradarbiavimas

drauge adaptuojant naujus testus ir organizuojant mokymus.

• Siūloma sudaryti darbo grupę iš praktikų ir mokslininkų, kuri sutartų dėl vizijos – kokie būtiniausi

instrumentai yra reikalingi klinikinėje praktikoje. Po to praktikai ir akademikai turėtų bendradarbiauti

įgyvendinant jų adaptavimą, standartizavimą ir mokymus jomis dirbti.