KLASIKINĖS ŠEIMOS SOCIOLOGIJOS TEORIJOSŠEIMOS TYRIMAI

Atrodo – kas gali būti labiau asmeniška nei šeima? Tačiau šeimą nagrinėja įvairūs mokslai: psichologija, ekonomika, istorija, antropologija, pedagogika, sociologija. Bet visi jie nagrinėja skirtingais požiūriais. Pavyzdžiui, nagrinėdami klausimą, kodėl žmonės tuokiasi arba kodėl lieka vieniši, skirtingų mokslų atstovai savaip nagrinės šį klausimą.

Ekonomistas nagrinės santykinį pelną ir išlaidas abiem šiais atvejais. Kokia vedybų “kaina”? Ar individai praranda laisvę? Ar jie verčiami prisitaikyti prie jiems mažiau priimtino gyvenimo stiliaus? O kas išlošiama? Ar sudėjus 2 žmonių pajamas perkamoji galia didesnė? Ar galima sutaupyti gyvenant dviese? Ir jeigu individas veda, ekonomistas gali pasakyti, kad “pelnas” viršijo kaštus.

Psichologas šiuo atveju žiūrėtų kitur - į asmenybę. Ar asmenybės, kurios veda, skiriasi nuo tų, kurios neveda? Gal jie skiriasi homoseksualinėmis ar heteroseksualinėmis tendencijomis? ir t.t.

Sociologai šiuo atveju nagrinėja kitus aspektus. Kuo skiriasi vedę nuo nevedusių pagal savo socialinę kilmę, išsilavinimą, religiją, rasę, amžių? Vienas iš suaugusio žmogaus atributų daugelyje šalių (ir Lietuvoje) - būti vedusiu. Kodėl dalis žmonių neišpildo šių visuomenės lūkesčių? Kadangi yra daug priežasčių, sociologas koncentruosis socialinėje aplinkoje, kurioje šis veiksmas vyksta.

ŠEIMOS TYRIMO ISTORIJA

Santykinai šeimos tyrimų istoriją būtų galima padalinti į tris periodus. I. Socialinis Darvinizmas

Lyčių, vedybų, vaikų auginimo ir skyrybų temos visada buvo aptariamos, tai - populiarios temos rašytojų kūryboje ir t.t.

Bet sociologiniai tyrinėjimai yra visiškai neseni pagal istorinius standartus. Paprastai šie sociologiniai tyrimai dalijami į 3 periodus. I periodas - nuo Čarlzo Darvino išleisto darbo “Rūšių kilmė” 1859 m. iki amžiaus sandūros. Šis periodas vadinamas Socialiniu Darvinizmu. Darvinas įrodė, kad rūšys išsivysto iš labiausiai prisitaikančių organizmų. To meto sociologai taip pat įrodinėjo, kad visuomenės dariniai taip pat vystosi. J.J.Bachofen (1891), Edward Westermarch (1891), F.Engels (1902) žiūrėjo į šeimą, kaip besivystančią per tam tikras stadijas. Šie autoriai atkreipė dėmesį į mažiau išsivysčiusias kultūras, lygindami su tuometine ir parodydami, kaip šeima “progresavo”.

Jie atliko didžiulį tarpkultūrinį ir antropologinį darbą, bet buvo labai mažai įrodymų, galinčių patikrinti jų argumentus. Jeigu ir būdavo įrodymai, tai jie buvo naudojami 7autoriaus teorijai paremti, o ne jai patikrinti. Nežiūrint į šiuos trūkumus, jie nubrėžė kelią tolimesniems tyrimams. Pavyzdžiui, prancūzų sociologas Frederic Le Play padėjo pagrindą šiuolaikiniams tyrimams. Jis tyrė šeimas, apklausinėjo jų narius. Jis gyveno šeimose, dalyvavo šeimos gyvenime, vedė užrašus, kaip pasiskirsto laikas ir pajamos ir t.t. Tą aprašė 2 darbuose 1855 m. „Europos darbininkai“ ir 1870 m. „Šeimos organizacija“.

Socialinis Darvinizmas buvo populiarus tuo metu, kai Industrinė Revoliucija sukėlė didelius socialinius pakitimus. Industrializacija atnešė skurdą, vaikų darbą, prostituciją, nesantuokinius vaikus, skyrybas. Socialiniai Darvinistai atskleidė ryšį tarp šių socialinių problemų ir šeimos, ir jų tyrimai atspindėjo jų norą reformuoti visuomenę. Taigi, ankstyvieji sociologiniai šeimos tyrimai siekė atskleisti ir taisyti trūkumus visuomenėje, kurie nulėmė šeimos problemas.

II. Besiformuojantis mokslas Pirmieji šio amžiaus 50 metų vadinami besiformuojančio mokslo periodu. Buvo išvystyti nauji duomenų

rinkimo ir apdorojimo metodai. Paplito socialiniai tyrimai ir tobuli statistiniai analizės metodai. Tuo pačiu metodu didžiausias dėmesys persikėlė nuo tarpkultūrinių tyrimų prie vidinių šeimos narių santykių nagrinėjimo. To laikotarpio socialiniai psichologai Charles Horton Cooley, George Herbert Mead, W. I.Thomas tyrė asmenybių vystymosi ir socializacijos šeimoje klausimus. Svarbiausia šio laikotarpio figūra - Ernest W.Burgess, kuris su savo studentais išvystė šeimos tyrimus į sisteminę discipliną, tyrinėdami tokias temas: vedybinis prisitaikymas, tarpusavio sąveika, gyvenimo draugo pasirinkimas. 1926 m. Burgess apibrėžė šeimą kaip “tarpusavyje sąveikaujančių asmenybių vienetą”, tuo būdu atkreipdamas dėmesį į šeimos narių tarpusavio sąveiką. Ir jo tyrimai “davė toną” tolimesniems pirmosios XX amžiaus pusės sociologiniams tyrimams. Jo ir jo pasekėjų dėka apie 1950 m. prasidėjo tikrai moksliniai šeimos ir vedybų tyrimai.

III . Teorinis išsivystymasNuo 1950 m. šeimos tyrimuose vis svarbesnės tampa teorijos. Nauji ir patobulinti tyrimų metodai,

sujungti su gerai suplanuotų tyrimų projektais, įgalino sociologus išvystyti ir išbandyti įvairias idėjas, kurių anksčiau negalėjo padaryti. Sociologai išvystė teorijas remdamiesi keliomis pagrindinėmis sociologinėmis prielaidomis ir tam tikrų koncepcijų rėmuose.

KONCEPTUALŪS POŽIŪRIAI Į ŠEIMOS SOCIOLOGIJĄ

Koncepcija yra išeities taškas (požiūris) studijuojant kokią nors temą - šiuo atveju - šeimą. Paprastai koncepcijos apima svarbias prielaidas apie žmogaus prigimtį ir apie žmonių tarpusavio sąveiką. Koncepcijos vertė yra ta, kad ji paverčia mūsų klausimo tyrimą į uždarą. Tai nėra vien klausimai kažkokia tema, yra ir atsakymai. Tyrimo rezultatus visada lengviau ir paprasčiau suprasti ir paaiškinti, jei jie telpa į kažkokios koncepcijos rėmus.

Tirdami šeimą, sociologai naudoja įvairius teorinius požiūrius. Kai kurie kilo iš Karl Marx teorijų. Kitos koncepcijos gimė iš kitų disciplinų - antropologijos, psichologijos ar ekonomikos. Šeimos sociologai, besinaudodami skirtingomis koncepcijomis, dažnai prie tos pačios temos prieina skirtingai. Pvz., tiriant skyrybų klausimą - vieni sociologai nagrinėja, kaip visuomenė plačiąja prasme skatina ar stabdo skyrybas: t.y. - įstatymai ir pan., kiti nagrinėja vyrų ir moterų galimybes, ar patėvių klausimus ir t.t. Dažnai jie naudoja skirtingas koncepcijas, bet visi prieina bendros išvados, kad žmonių elgesys yra socialinių jėgų rezultatas.

Sociologinė vaizduotė kreipia mus pažvelgti į šeimą socialinėje aplinkoje. Šeima, jos nariai yra didesnės visuomenės dalis. Šeimos gyvenimas atspindi didesnę visuomenę. Net ir elgesys ir nuostatos, kurias laikome labiausiai asmeniškomis ir intymiomis, atskleidžia socialinės aplinkos įtaką.

Tam, kad išvystytume šį požiūrį, reikia pirmiausia išnagrinėti vidinius šeimos procesus: Kaip susikuria šeimos? Kaip vystosi asmenybės? Su kokiomis krizėmis susiduria? Žinodami, kaip šeimos vystosi, keičiasi, su kokiomis problemomis susiduria, galime pažvelgti į šeimos išorę ir pastebėti, kaip šeimos (namų) gyvenimas atspindi visuomenę, kokią įtaką šeimos gyvenimui turi visuomenė. Mes aptarsime keletą teorinių požiūrių, kurie koncentruojasi ties įvairiais šeimos ir socialinės aplinkos aspektais: veiklos, įstatymų, individų, visuomenės institucijų.

SOCIALINIŲ MAINŲ TEORINIS POŽIŪRIS

Socialinių mainų teorinis požiūris koncentruojasi į tai, kas sąveikoje yra duodama ir kas yra gaunama. Bet koks elgesys, bet koks apsikeitimas tarp asmenybių nagrinėjamas kaip potencialiai atlyginamas ar kainuojantis. Besilaikantys socialinių mainų požiūrio tyrinėtojai būtent šiuo aspektu kelia klausimus ir paaiškina žmonių elgesį. Pvz., jei tėvas praleidžia sekmadienį su vaiku, pvz., krepšinio varžybose, tai turi savo išlošimus ir praradimus. Tiek finansinius, tiek psichologinius ir pan.: 1) tėvas jaučia malonumą praleisdamas laiką su sūnumi, malonumą stebėdamas žaidimą, atsipalaidavimą nuo rutinos. Į šiuos malonumus galime žiūrėti kaip į išlošimą, atlyginimą. Bet yra ir praradimai, išlaidos - 2) tai bilietų, maisto, transporto kainos, be to, tai reiškia, kad jis nenuvažiavo, pvz., žvejoti, ar nepamiegojo vietoj to, be to, jis turi prižiūrėti vaiką ir t.t. Pagrindinis principas mainų koncepcijoje yra - žmonės vengia kainuojančio elgesio ir siekia situacijų, kuriose laimėjimai viršija praradimus. Asmenybė pasirinks geriausią galimą išeitį, paremtą jos laimėjimų ir praradimų supratimu (Nye, 1979).

Laimėjimai, atlygis susideda iš malonumo ir pasitenkinimo, fizinio ir psichologinio, kurį asmenybė gali gauti iš kitos asmenybės, iš santykių ar iš statuso. Pavyzdžiui, būti vedusiu, yra šių laimėjimų šaltinis: bendravimas, tarpusavio santykiai su partneriu yra malonūs, psichologinis saugumo ir komforto jausmas, ateinantis su vedybomis.

Kaina yra dvejopa: “bausmės” ir praradimai. Pavyzdžiui, motinystės kaina yra abiejų rūšių. Kūdikio priežiūra yra ypatingai reikalaujanti. Miego praradimas, liga, figūros sugadinimas ir t.t. Darydama pertrauką darbe, moteris praranda ne tik atlyginimą bei kvalifikaciją, ji dar ateityje bus „nubausta“, kai nepakils karjeros laiptais ar gaus mažą pensiją. Be to, kol vaiko auginimo momentu motina nedirba, nebendrauja su kolegomis, jos bendravimas su kitais žmonėmis labai ribotas. Taikant šią perspektyvą, daroma prielaida, kad žmonės daro sprendimus remdamiesi didžiausios “naudos” tikimybe (Nye).

2

Socialinių mainų teoriją pradėjo ir išvystė socialiniai psichologai: Thibaut ir Kelly (1959) ir sociologai George Homans (1961) ir Peter Blau (1964). Ir noras šios teorijos šiek tiek skyrėsi savo priėjimu, visos turėjo bendras prielaidas, kurias F.Ivan Nye aprašo taip (1979):

1. Žmogaus elgesys yra racionalus, turimos informacijos rėmuose, žmonės elgiasi maksimizuodami naudą ir minimizuodami praradimus (kainą). Tokia prielaida valdo kilnumą ir altruizmą. Ir priešingai, ši koncepcija sunkiau paaiškina savanaudiškus poelgius. Toks elgesys niekuo nepaaiškinamas, o kilniai elgiantis - atlyginimas – kitų pagarba, susižavėjimas, ar pasitikėjimas savimi.

2. Bet koks elgesys kainuoja. Kad ir kaip patraukliai kažkokia veikla atrodytų, jai atlikti sunaudojamas laikas ir energija. Dėl to visas elgesys yra nagrinėjamas kaip pasirinkimas. Nesvarbu, kaip patraukliai ar naudingai kažkas atrodo, visada yra išlaidos, susietos su tuo, ir asmenybė turi tai įsisąmoninti ir palyginti su nauda (išlošimu).

3. Socialus elgesys noriau kartojamas, jei jis buvo atlygintas praeityje. Paprastai sakant, žmonės vėl ir vėl darys kažką, iš ko jis turėjo malonumą ar naudą (savo supratimu), o ne praradimus.

4. Socialinius mainus valdo abipusiškumo principas. Ir tų, kurie gauna naudą, kiti tikisi, tikimasi abipusiškumo. Panašiai tie, kurie teikia naudą, tikisi būti atlyginti. Šis principas reiškia, kad socialiniai mainai turi būti sąžiningi. Tikimasi, kad “davimas” bus atlygintas ir atlygis bus tos pačios vertės. Žmonės jaučiasi nelaimingi, kai mato, kad kažkas “nesumoka” už tą, ką gavo. Tai liečia ir tiesioginius tarpasmeninius santykius (tarp 2 žmonių), ir netiesioginius: pvz., kiti turėtų gauti maždaug tiek pat už tokias pat pastangas.

5. Kuo daugiau kažko asmenybė turi, tuo mažiau ji papildomai gali gauti. Nedidelis priedas prie kažko didelio gali būti visai nereikšmingas.

Kiekvieno išlošimo (naudos) vertė priklauso nuo atskiro individo. Vienam viena rožė gali būti žymiai didesnė dovana už, pvz., labai brangų daiktą. Tai priklauso nuo duodančio asmenybės, ir nuo dovanos simbolinės reikšmės ir t.t.

Ketvirta prielaida ypač reikšminga socialiniuose santykiuose. Visi socialiniai santykiai yra valdomi abipusiškumo normos, kuri nusako, kad kiekviena pusė mainuose turi gauti kažką ekvivalentiško tam, ką ji duoda. Jei ši norma pažeidžiama, vienas individas (kuris gavo daugiau negu davė) tampa skolingu, ir kiti įgauna galią, valdžią ar kontrolę santykiuose su juo.

Abipusiškumo principas veikia ir individualiame, ir grupių sąveikos lygyje. Turėdami reikalų su kitu individu, mes tikimės, kad kaina ir atlyginimas bus abipusiai. Pavyzdžiui, jei žmona prisiima atsakomybę, mokėti už butą, tvarkyti kasdienes išlaidas, ji tikisi, kad vyras taip pat iš savo pusės pasistengs už kažką atsakyti. Kai kada tas abipusiškumas nėra tiesioginis. Pvz., kai tėvai rūpinasi mažais vaikais, vienas iš atlyginimų yra visuomenės pritarimas. Panašiai gali būti su pagalba tarp giminių. Kai vieni padeda kitiems, jie nebūtinai tikisi, kad tie tiesiogiai jiems atsilygins, bet, gal būt, jiems ateityje reikės panašios pagalbos iš kitų giminių…

Socialinių mainų teoriją labai plačiai naudoja šeimos tyrinėtojai, ypač aiškindami skyrybas arba valdžios problemą santykiuose. Glen Elder, pvz., aiškina, kodėl moterys gali ištekėti už aukštesnio socialinio statuso vyro - jos keičia savo grožį ir jaunystę į aukštesnį socialinį statusą. Jau panašias idėjas išreiškė ir ankstesnių laikų sociologai, pvz. Willard Waller (1937) aprašė pasimatymus kaip mainus: vyrai išleidžia pasimatymams pinigus, o moterys atsilygina palankumu. Šiuolaikinė Bernardo Murstein’o stimulų - vertybių - vaidmenų teorija taip pat remiasi socialinių mainų teorija - santykių perėjimus į aukštesnę stadiją priklauso nuo to, ar abi pusės turi lygius “stimulų atributus”.

Istoriškai susiklostė tokios aplinkybės, kad šeimose moterys turi daugiau nusileisti, prarasti, turėti žemesnį statusą mainais už ekonominį aprūpinimą iš vyrų pusės.

Skyrybos taip pat dažnai aiškinamos socialinių mainų koncepcijos rėmuose. Skyrybas mainų teorijos šalininkai aiškina taip: skyrybos įvyksta tada, kai ryšio išlaikymo kaina viršija išlošimus. Arba kai naujo ryšio arba gyvenimo atskirai išlošimai didesni.

KONFLIKTŲ TEORINIS POŽIŪRIS

Konfliktų teorinio požiūrio esmė - rungtyniavimas tarp individų ar grupių. Daroma prielaida, kad visa tarpusavio sąveika - potencialus konflikto elementų įsikūnijimas. Šiuo atžvilgiu ši koncepcija artima socialinių mainų prieigos dalims. Tyrinėtojai, besilaikantys socialinių mainų koncepcijos, tiki, kad visą tarpusavio sąveiką valdo abipusiškumo ir sąžiningumo normos. Šių principų nesilaikymas sukelia valdžios (galios) nevienodumus ir įsižeidimo jausmus. Iš konflikto perspektyvos į sąveiką tarp žmonių žiūrima panašiai kaip į žaidimą, kuriame

3

viena pusė išnaudoja kitą arba yra jos išnaudojama, viena pusė laimi, o kita pralaimi (arba abi gali laimėti ar pralaimėti kartu).

Pagrindines prielaidas, pritaikant konfliktų priartėjimą šeimai, aprašė Jetse Sprey (1979): 1. Žmonės yra orientuoti į save ir todėl yra linkę, kai jiems atrodo reikalinga, paisyti savo interesų

kitų sąskaita. Kai jie susiduria su pasirinkimu tikro ar įsivaizduojamo trūkumo sąlygomis, žmonės bus linkę pasirinkti save greičiau negu kitus.

2. Žmonių aplinka yra simbolinė, susidedanti iš žmonių sukurtų idėjų ir simbolių. Todėl žmonės tikisi pasiekti ir siekia simbolinių aukštumų. Nėra ribų žmonių troškimui tokių simbolinių dalykų, kaip valdžia, prestižas, privilegijos. Prieštaravimas, iškylantis tarp vilčių bei siekių ir jų pasiekimo galimybių yra nuolatinis konflikto šaltinis.

3. Rungtyniavimas būdingas beveik kiekvienam socialiniam ryšiui. Rungtyniavimas yra apibrėžiamas kaip situacija, kurioje vienos pusės laimėjimai yra susieti su kitos pralaimėjimais. Žmonės ne visuomet įsisąmonina savo santykių konkurencinį aspektą, kadangi rungtyniavimą tarpusavyje dažnai kompensuoja laimėjimu (apdovanojimu), iš kooperacijos formuojant sąjungas prieš pašalinius. Pavyzdžiui, vyras ir žmona gali neįsisąmoninti tarpusavio konflikto, kadangi nauda iš kooperacijos kompensuoja šio rungtyniavimo kainą. Tai nereiškia, kad jų santykiuose nėra konkurencijos, tai tik reiškia, kad pora nėra to atvirai įsisąmoninusi.

Analizuojant šeimą, svarbiausia suprasti kokiais ištekliais disponuoja šeimos nariai ir tų išteklių simbolinę reikšmę. Kai trūksta simboliškai svarbių daykų, varžymasis gali tapti nuožmiu. Ir jeigu ryšys apibrėžiamas kaip konkurencinis “besirungiantis”, tai pagrindas konfrontacijai egzistuoja. Konfliktas apibrėžiamas kaip konfrontacija tarp individų ar grupių, trūkstant išteklių ar esant nesuderinamiems tikslams.

Konflikto teorinio požiūrio intelektualinės šaknys yra tiesiogiai susietos su Karlo Markso darbais. Marksas visų pirma domėjosi tarpklasiniais santykiais kapitalistinėse visuomenėse. Jis laikė, kad kapitalizmas supriešino produkcijos savininkų (buržuazijos) interesus su darbininkų (proletariato) interesais. Konfliktas iškyla dėl to, kad kai kurie visuomenės nariai (žemės ir gamyklų savininkai) gali parduoti maistą ir pagamintus daiktus, o kiti nariai (darbininkai) gali parduoti vien savo darbą. Kai gamyklos savininkas parduoda produktus, jis gauna daugiau, negu jam kainuoja juos pagaminti, ir gauna pelną. Tuo tarpu darbininkas negali turėti pelno, kadangi jis gali parduoti tik savo darbą.

Marksas tikėjo, kad visa kapitalistinė sistema - menas, teisė, švietimas ir šeima - palaiko valdančios buržuazijos idėjas. Santykius tarp vyro ir žmonos jis lygino su santykiais tarp šeimininkų ir darbininkų. Markso mokinys Fridrichas Engelsas apibūdino monogamiją kaip prievartą žmonoms parsiduoti savo vyrams - parduoti savo seksualinį ir namų ūkio darbą (nes tai yra viskas, ką jos gali parduoti) už minimalų aprūpinimą ir saugumą (Engels, 1942).

Tyrimas konflikto požiūrio ribose neprasideda nuo pastebėjimo, kad vedybos ir šeimos yra nelaimingos, kad šeimos nariai yra pastoviai konfliktinėse situacijose. Taip pat nedaroma prielaida, kad sutuoktiniai ar tėvai ir vaikai suvokia tarpusavio santykius kaip besivaržančius ar konfliktuojančius (nors galėtų). Priešiškumas yra net nebūtinai numanomas. Šis teorinis požiūris dažnai naudojamas pagrįsti tokių temų tyrimus, kaip ištuokos, vedybinis prisitaikymas ir sprendimų priėmimas, kadangi tai yra tos šeimos gyvenimo sritys, kuriose labiausiai įsikūnija konfliktai. Bet kurioje šeimoje sprendimų priėmimas yra pastovus procesas, ir visada yra konflikto tikimybė, jeigu išaiškėja, kad vieno partnerio tikslai ar nauda pastato į nepalankią padėtį. Scanzoni ir Scanzoni (1976) pastebėjo, kad dažniausiai konfliktai kyla priimant sprendimus dėl pinigų (uždirbimo ar išleidimo), vaikų, draugų, giminių ar asmeninių įpročių.

Kai kurie tyrinėtojai tiria konflikto tėkmę - kaip konfliktuojama sąryšiuose. Visuose sąryšiuose konfliktas yra procesas, kurį reikia turėti omenyje, jį organizuoti, valdyti. Tai nėra problema, kurią galima išspręsti. Kai kalbėsime apie ištuokas, aptarsime keletą teorijų, kaip poros išvysto šeimyninio konflikto palaikymo strategijas ir stilius.

Be abejo, tai nėra vienintelės temos, kuriomis domisi konfliktų teorijos šalininkai. Vėliau mes taip pat nagrinėsime ryšį tarp šeimos ir kitų socialinių institucijų. Čia dėmesys pasislenka į konfliktą tarp klasių ar asmenų grupių. Kai nagrinėjame švietimo klausimus (kas jį gauna? kas nusprendžia, ko mokoma?), ekonomiką (kas iškyla? kas gauna didelius atlyginimus?), ar valdžią (kas dalina valstybės pajamas?), konflikto perspektyva visada tinka. Grupės, kaip ir individai, turi savo interesus, kuriuos nori prastumti ar apsaugoti. Programas, įstatymus, politiką ir taisykles galima nagrinėti kaip atspindinčius besirungiančių grupių interesus: vargšų prieš turtingas šeimas (pvz., paramos šeimai politika), tikinčiųjų prieš netikinčiuosius (pvz., religijos dėstymo klausimai mokyklose) ar vedusių prieš vienišus žmones (pvz., viengungių ar bevaikių mokesčiai).

4

STRUKTŪRINIS FUNKCIONALIZMAS

Struktūrinis funkcionalizmas šeimos sociologų buvo naudojama dažniau ir įvairesniais būdais negu kiti teoriniai požiūriai. Šis teorinis požiūris apima daug teorinių perspektyvų, turinčių bendrą bruožą - norą susieti vieną visuomenės ar sistemos dalį su kita visuomenės ar sistemos dalimi į visumą.

Struktūrinio funkcionalizmo požiūriu į visuomenę žiūrime kaip į tarpusavyje susietų dalių kompleksinę sistemą. Tyrėjai dažnai žiūri į visuomenę kaip į žmogaus organizmą, sudarytą iš daugybės tarpusavyje susietų organų, kurių kiekvienas atlieka savo funkciją visoje sistemoje. Tuos, kurie naudoja struktūrinį-funkcinį požiūrį, pirmiausia domina ryšys tarp struktūros ir funkcijos. Šio požiūrio tyrėjai bando suprasti, ką įvairios struktūros atlieka didesnei sistemai, kurios dalimi jos yra, o taip pat suprasti ryšius tarp įvairių struktūrų.

Tam, kad suprastumėm struktūrinio funkcionalizmo logiką, įsivaizduokime, kad kažkas domisi mechanizmais laikrodžiais. Kadangi mažai žino apie jų vidų ir veikimą, tai pirmiausia bando atidaryti ir pasižiūrėti savo. Viduje pastebi didelę spyruoklę. Paskui pradeda atidarinėti draugų ir pažįstamų laikrodžius, ir visuose randa panašias spyruokles. Tada tyrėjas turi pradėti galvoti, kokią gi funkciją tokia spyruoklė atlieka laikrodžiui. Jis daro prielaidą, kad tokios spyruoklės yra turi būti svarbios laikrodžio tinkamam veikimui, arba kitu atveju jos nebūtinai būtų visada rastos laikrodžiuose. Taigi, kyla klausimas: ką spyruoklė “daro” laikrodžiui? Šiuo metu jis dar nežino, kad ta spyruoklė kažką daro. Jis paprasčiausiai daro prielaidą, kad ji turi kažkokią funkciją, kadangi ji yra kiekviename laikrodyje, kurį jis tik matė.

Panašiai mokslininkai dažnai traktuoja panašių struktūrų egzistavimą visuomenėje (pvz., šeimos), darydami prielaidą, kad šeimos turi vaidinti tam tikrą gyvybinį vaidmenį visuomenėje. Panašiai kaip spyruoklės laikrodžiuose, šios struktūros yra randamos visose visuomenėse, reiškia, jos atlieka funkciją tai sistemai, kurios dalimi yra. Kai kurie teoretikai stengiasi rasti tas funkcijas, kurias šeimos atlieka visuomenei. Kai kurie pradeda nuo esminės funkcijos, kuri turi užtikrinti visuomenės išlikimą. Pavyzdžiui, iškeliama hipotezė, kad kiekviena visuomenė turi užtikrinti, kad bus produkuojami nauji nariai, kad jei bus palaikomi ir skatinami išlikti. Visos visuomenės turi užtikrinti, kad turi būti organizuojama produktų gamyba ir paskirstymas bei aptarnavimas ir t.t.

Tyrėjai tiki, kad kiekvienoje visuomenėje iškyla pavyzdiniai keliai, kaip patenkinti kiekvieną iš šių poreikių. Visose visuomenėse yra aiškiai suprantami naujų narių produkcijos būdai, kurie apima jį įteisinimą bei atsakomybę už juos. Visose visuomenėse yra aiškiai suprantami produktų gaminimo bei paskirstymo ir aptarnavimo keliai. Struktūros, kurios atlieka plačias socialines užduotis, vadinamos institucijomis arba socialinėmis struktūromis. Socialinių mokslų atstovai naudoja šias abstrakcijas tam, kad nurodytų numatomus kelius, kaip kažkas atliekama. Taigi mes visuomenėje remiamės tokiomis socialinėmis struktūromis, kaip švietimas, religija, ekonomika, politika, šeima. Kadangi šios socialinės struktūros egzistuoja visose visuomenėse, atrodo, kad jos yra esminės visuomenės išgyvenimui. Šiuo požiūriu, kiekviena socialinė struktūra turėtų atlikti tam tikrą gyvybišką funkciją visuomenėje.

Struktūrinis funkcinis teorinis požiūris atkreipia mūsų dėmesį į tai, kokį pavidalą įgauna individų elgesys tose struktūrose, kuriose jie egzistuoja. Ir nors individai beveik visada turi pasirinkimo, kaip elgtis tam tikrose situacijose, galimybę, jų pasirinkimai yra struktūriškai apibrėžti, arba nusakyti visuomenės. Pavyzdžiui, kai mes nagrinėjame ryšį tarp ekonomikos ir šeimos, matome, kad vyrų ir moterų galimi pasirinkimai vedybose skirtingai priklauso nuo kiekvieno sutuoktinio ekonominės padėties. Pvz., moterys, kurios nedirba, labiau linkusios toleruoti nesėkmingas vedybas, negu tos, kurios dirba, kadangi jos labiau ekonomiškai priklauso nuo savo vyrų. Tokioms moterims skyrybos gali reikšti vienintelio pajamų šaltinio praradimą.

Pasaulyje yra daug socialinių struktūrų formų. Šeima, pavyzdžiui, egzistuoja visose visuomenėse, bet įvairiose kultūrose skiriasi jos formos. Sociologai ir antropologai nustatė, kad šeimos narių elgesys yra susietas su įvairiomis šeimos formomis. Pavyzdžiui, visuomenėse, kur vyrauja daugelio kartų šeimos, kur palikuonys gyvena kartu arba arti tėvų, valdžios santykiai tarp vyresnių vyrų ir vaikų yra visiškai hierarchiniai - bruožas žinomas kaip patriarchija. Kultūrose su mažomis, branduolinėmis, šeimomis, kur atžalos mažiau linkę gyventi kartu ar arti tėvų, valdžios santykiai tarp kartų yra mažiau hierarchiniai.

Ne visos struktūros teigiamai veikia sistemas, kuriose jis egzistuoja. Kadangi tyrėjai naudojantys šią koncepciją, žiūri į socialines sistemas, kaip harmoniškai integruotus ir tarpusavyje priklausančias, aišku, kad kai kurios struktūros turi disfunkcinę arba neigiamą įtaką visai sistemai ar jos daliai. Pavyzdžiui, ištuokos dažnai baigiasi tuo, kad atsiranda šeima, kurios šeimos galva moteris. Dėl mažesnių moterų pajamų, visuomeninės vaikų priežiūros institucijų nebuvimo ar brangumo, arba dėl nepakankamos buvusio vyro paramos, daugelis išsiskyrusių moterų negali pakankamai aprūpinti šeimą. Išdavoje - daugelis vaikų atsiduria skurde po jų tėvų skyrybų.

5

Vėliau mes smulkiau nagrinėsime, kaip vaikai, kurie auga skurde, dažniausiai kenčia visą gyvenimą - dėl žemesnio išsilavinimo, žemos savimonės, parstos psichinės sveikatos. Visuomenei didelio skaičiaus ekonomiškai ir išsilavinimo požiūriu nuskriaustų vaikų buvimas (kurie, aišku, tampa suaugusiais), sukelia daug plataus mąsto problemą. Todėl, šeimos su vienu maitintoju struktūra gali būti pavadinta disfunkcine (bent jau amerikietiškos ekonomikos sistemoje). Tai nereiškia, kad ištuokos būtinai yra disfunkcinės. Iš tiesų, ištuokos dažnai išsprendžia problemas. Sunkumus sąlygoja šeimos struktūros, susiformuojančios po ištuokos (bent jau JAV).

Kaip ir kiti teoriniai požiūriai, struktūrinė funkcinė analizė gali būti naudojama tiek makro, tiek mikro lygyje. Tyrėjai gali koncentruotis ties socialinėmis struktūromis ir jų pasekmėmis visai visuomenei, ar ties žymiai mažesnėmis sistemomis - kaip šeima. Abiem atvejais dėmesys sukoncentruotas į tam tikrą ryšį tarp vaidmenų, normų, statusų struktūrinės tvarkos ir šios tvarkos pasekmių.

SIMBOLINĖ SĄVEIKA

Panašiai, kaip ir Struktūrinio funkcionalizmo, simbolinės sąveikos ribos yra laisvos ir sunkiai apibrėžiamos. Visi simbolinės sąveikos teoretikai pagrindinį vaidmenį skiria žmonių sugebėjimams kurti ir naudoti simbolius. Skirtingai nuo kitų gyvūnų, kurie turi ribotus ar visai neturi simbolinių sugebėjimu, “žmonių pasaulio esmė ta, kad jie sukuria laviną savo sugebėjimų simboliškai atvaizduoti vienas kitą, objektus, idėjas, ir galimai kiekvieną savo patyrimo fazę” (Ralph Turner).

Simboliai suteikia galimybę žmonėms sąveikauti - pasikeisti nuomonėmis. Žmonės gali suprasti ar numatyti kitų atsaką, - “įsijausti į kito vaidmenį”. Toks įsijautimas į vaidmenis padeda savimonei, savęs suvokimui. Jis taip pat įgalina individą tapti save kontroliuojamos visuomenės nariu. Simbolinės sąveikos šalininkai nukreipia savo dėmesį į du procesus: savęs suvokimą ir socializaciją.

Pagrindinės prielaidos, kuriomis remiasi dauguma simbolinės sąveikos šalininkų:1. Žmonės gyvena simbolinėje aplinkoje taip pat, kaip ir fizinėje aplinkoje. Savo sąmonėje jie

susikuria sudėtingą simbolių tinklą. Simboliai (taip pat žodžiai) yra minties abstrakcijos, kurios turi reikšmę. Daugumos simbolių reikšmė yra sužinoma iš sąveikos su kitais.

2. Žmonės daro vertybinius sprendimus. Mes ne tik sužinome, ką simbolis reiškia, mes taip pat išmokstame vertinti jį kaip gerą ar blogą, pageidaujamą ar nepageidaujamą, patrauklų ar atstumiantį. Kitaip sakant, mes išmokstame suprasti ir vertinti savo simbolinį pasaulį.

3. Žmonės vysto savimonę. Jie įgyja nuomonę apie save kaip skirtingą (nuo kitų individų). Ta savimonė vystosi sąveikoje su kitais.

4. Žmonės yra veikėjai ir veikimo objektai. Žmonės neatspindi paprasčiausiai savo aplinkos, jie sukuria simbolių, su kuriais jie bendrauja, aplinką. Pasaulis, su kuriuo asmenybė bendrauja, yra sukurtas tos asmenybės mintyse.

Tyrėjai, kurie naudoja šį požiūrį, gali tyrinėti klausimus tiek mikro, tiek makro lygmenyse. Vienas iš ypatingai vaisingų simbolinės sąveikos teorinio požiūrio pritaikymų - šeimos - kaip vaidmenų sistemos - nagrinėjimas, taip vadinama vaidmenų teorija.

Vaidmenų teorija.Pastebėkime, kokia rutininė mūsų sąveika su kitais šeimos nariais. Vienas iš šeimos narių gali būti

santykiniai valdingesnis ir priimant sprendimus dažnai paskutinis žodis yra jo. Į kitą šeimos narį žiūrima kaip į galintį išspręsti konfliktus. Kartais kuris nors šeimos narys laikomas asmeniu, kuris pastoviai sukelia rūpesčius. Tai mums atrodo visai normalu, tačiau gana sunku paaiškinti kaip susidaro tokie santykiai. Sociologai atrado, kad labai patogu žiūrėti į šeimą, kaip į spektaklį, kuriame kiekvienas narys vaidina tam tikrą vaidmenį. Todėl šeimose kyla vaidmenų pasiskirstymo problema, sprendžiant kas kokį vaidmenį vaidins. Ir kai jau pasiskirstymas padarytas, kiekvienas narys priklauso nuo visų kitų narių vaidmenų atlikimo. Toliau panagrinėkime, kaip šeimos nariai pasiskirsto vaidmenimis, kaip atsitinka, kad būtent vieni asmenys, o ne kiti, gauna tam tikrus vaidmenis.

Kaip susigrupuoja vaidmenys? Kaip atsitinka, kad šeimose kiekvienas narys atsakingas už tam tikrus vaidmenis ir uždavinius, bet ne kuris kitas? Iš dalies atsakymas paprastas: visuomenė apsprendžia tam tikrus vaidmenis: tėvo, motinos, brolio, ar sesers, pavyzdžiui. Bet bendresniu atveju, vaidmenų sugrupavimas priklauso nuo 2 dalykų: 1) nuo šeimos funkcinių reikalavimų; 2) kiekvienas šeimos narys ieško gyvybingų vaidmenų.

Gyvybingas vaidmuo yra toks, kuris leidžia asmenybei identifikuotis šeimoje. Kiekvienas stengiasi užimti tokį vaidmenį. Šias pastangas lengviausia suprasti valdžios šeimoje kontekste. Daugelyje šeimų vienas iš suaugusių narių turi neproporcingai didelę valdžią (arba dominuoja). Galima galvoti, kad vieno žmogaus valdžia

6

sudaro pavojų kitų šeimos narių savigarbai ir asmeniniams interesams. Padarykime prielaidą, kad vyras yra galingiausias šeimoje. Kaip kiti šeimos nariai išvystys savo gyvybingus vaidmenis? Viena iš galimybių subordinuotiems asmenims - atrasti šeimos gyvenimo sritį, kurią jei galėtų pilnai kontroliuoti. Pvz., žmona gali tapti atsakinga už visą šeimos biudžetą. Ji gali tvarkyti išlaidas, taupymo reikalus, daryti sprendimus apie pagrindinius pirkinius.

Antras gyvybingas vaidmuo subordinuotiems asmenims - kritiko vaidmuo (Turner). Jei žmona dominuoja finansiniuose reikaluose, vyras ir vaikai išvengia atsakomybės už padaromus finansines klaidas. Tie, kurie nedaro sprendimų, paprastai turi laisvę kritikuoti ir siūlyti, būdami pilnai įsitikinę, kad jei žmonos sprendimai yra teisingi, jei nieko nepraranda, o jei klaidingai - subordinuotieji gali nurodyti savo pasiūlymų išmintį. Yra kitų galimų kelių subordinuotiesiems išvystyti gyvybingus vaidmenis, bet vienas principas aiškus: kai šeimos nariai atsiduria pozicijose, kurios pažeidžia jų savigarbą arba rimtai susikerta su jų troškimais, yra tendencija išvystyti kompensacinius vaidmenis.

Vaidmenų susigrupavimas šeimose taip pat priklauso nuo funkcinių šeimos reikalavimų. Turi būti išspręsta daug uždavinių, turi kažkaip būti paskirstytas darbas, kad tie uždaviniai būtų išspręsti. Daugelyje šalių yra tipingas vaidmenų tarp vyro ir žmonos pasidalijimas. Bet tarpkultūriniai tyrimai rodo, kad skirtingose kultūrose tas pasiskirstymas skirtingas. Kai kurie tipingai vyriški ar moteriški uždaviniai vienoje visuomenėje, kitoje visuomenėje - nėra tipingi. Pvz., Margaret Mead klasikiniai lyčių tyrimai trijose Ramiojo vandenyno pietuose esančių visuomenių parodė, kad kiekvienoje visuomenėje vyriškumo ir moteriškumo supratimas buvo skirtingas.

Kas gauna kokius vaidmenis? Atrodytų normalų, jei visame kame egzistuotų lygybė, kiekvienas gautų tokį vaidmenį, kuris labiausiai atitinka jo gabumus, sugebėjimus ir atitikimą kiekvienam vaidmeniui. Dažnai taip ir yra. Bet mes žinome, kad dažnai ne visi dalykai yra lygūs - paprasčiausiai, kai kurie vaidmenys turi didesnį prestižą ar pasiekimus. Kai kurie yra lengvesni nei kiti. Kai su vaidmenimis susietas nevienodas atlygis, šeimos nariai pradeda dėl jų varžytis. Dažnai varžomasi dėl dominavimo ir valdžios šeimoje, panašiai yra deramasi dėl sprendimų šeimoje.

Dėl šeimos vaidmenų yra pastoviai deramasi, ir tie vaidmenys kinta laiko bėgyje. Pavyzdžiui, tėvo ir motinos vaidmenys yra susieti su tam tikrais visuomenės lūkesčiais. Tikslus šeimos vaidmenų turinys yra neformalių derybų ir ilgos sąveikos rezultatas. Vaidmenys už šeimos ribų kaip taisyklė yra labiau struktūruoti formalių visuomenės reikalavimų Todėl vaidinant profesinius vaidmenis yra žymiai daugiau pasirinkimo laisvės, nei vaidinant šeimos vaidmenis.

Praktiškai, yra galimybė, kad vaidmenys šeimoje ir kultūriniai vaidmenys gali būti priešingi. Kaip darbuotojas, individas gali būti skatinamas būti agresyviu, “kietu”, ir labai versliu. Namuose, kaip vienas iš tėvų, jis gali būti skatinamas elgtis priešingai. Šis skirtumas ypatingai išryškėja, kai svetimas žmogus aplanko šeimą. Esant svečiui, individai yra labiau linkę vaidinti išorinius vaidmenis negu šeimos vaidmenis. Tai jei netgi svečias tiesiogiai nesikėsina į šeimos gyvenimą, jo buvimas suardo normalią sąveiką.

Vienas iš vaidmenų teorijos principų teigia, kad mes išmokstame savo vaidmenis tik santykiuose su visais “kitais”. Tai reiškia, kad šeimos vaidmenys yra tarp savęs susieti vidiniais ryšiais. Kiekvienas individas priklauso nuo kitų, ir toje priklausomybėje susiformuoja jo unikali pozicija šeimoje. Antrasis principas teigia, kad mes iš visų kitų tikimės, kad jie vaidins savo vaidmenį, o jeigu jis nevaidins, tas palies mūsų asmenišką poziciją. Šeimos vaidmenų struktūrą patogu įsivaizduoti, kaip voratinklį, kurio kiekviena gija - vaidmuo priklauso nuo ryšių su kitomis, ir suardžius vieną giją, pasislinks visos kitos.

Jei mes laikomės tokio požiūrio, lengva suprasti, kaip kinta šeimos ryšiai ir vaidmenys, reaguojant į tokius dalykus, kaip šeimos narių praradimas, vienam iš jų mirus ar suaugusiems vaikams palikus šeimą.

Be to, kiekvienas įvykis, kuris paveikia vieną šeimos narį, turi įtakos ir visiems kitiems. Pavyzdžiui, jei vyras netenka darbo, tai turi daug didesnę įtaką šeimos nariams, nei tik pajamų sumažėjimas, kadangi “pasislenka” vaidmenys. Taip yra todėl, kad šeimos nariai tikisi iš kitų narių, kad jie ne tik vaidins savo vaidmenis, bet vaidins juos gerai, efektyviai.

Mūsų supratimas apie vaidmenų efektyvumą kyla iš mūsų žinojimo apie kitą kaip šeimos narį ir iš bendro kultūrinio supratimo, kaip tie vaidmenys turėtų atrodyti. Todėl, pavyzdžiui, moteris supranta savo vyro vaidmenį, kaip šeimos aprūpintojo, ji tikisi, kad jos vyras aprūpins savo šeimą atitinkamai pagal savo sugebėjimus ir kvalifikaciją. Bet jeigu jis praranda darbą, jis daugiau nebepatenkina jos lūkesčių savo vaidmens atlikimui. Taigi jis daugiau nebėra ne tik šeimos aprūpintoju, bet jis daugiau nebepatenkina žmonos įsivaizdavimo, kad yra vyras (husband). Ir tokiai moteriai vyro darbo netekimas gali būti priežastimi skyryboms.

7

Mūsų žinios apie tai, kokie vaidmenys turi būti, yra labai svarbios. Mes vėliau matysime, kad susituokę individai dažnai praeina per labai sunkų prisitaikymo periodą, beieškodami tarpusavio supratimo apie jų vaidmenis. Jei vyras ir žmona nesutaria, ką reiškia, pvz., būti žmona, yra galimybė pastoviems konfliktams. Tas pats atsitinka, jei kuris nors šeimos narys bando pakeisti vaidmens turinį. Kai paaugliai pradeda uždirbti savo pinigus ir tampa santykinai nepriklausomi nuo tėvų paramos, jie tikisi didesnės laisvės savo sprendimams nei tėvai iš tiesų jiems suteikia. Jei tėvai nesutinka su tokiais pokyčiais, vyksta nesusipratimai ir konfliktai.

Vaidmenų teoriją taikysime vėliau, nagrinėdami atskirus šeimos gyvenimo reiškinius. Kai kalbėsime apie gyvenimo draugo pasirinkimą ir šeimos sukūrimą, atkreipsime dėmesį į individo savęs suvokimą ir jo socialinių vaidmenų apibrėžimą. Skyrybos bus analizuojamos kaip rutininių vaidmenų nutraukimas ir naujų, dažnai abejotinų, vaidmenų sukūrimas. Našlystė bus nagrinėjama kaip šeimos vaidmenų sistemos reorganizavimas ir savęs naujai įvertinimas. Taip pat kalbant apie sudėtingus socializacijos reiškinius ši teorija labai naudingai pritaikoma.

VYSTYMOSI TEORIJA

Simbolinės sąveikos teorija žiūri į šeimą kaip į sudėtingų ryšių tarp jos narių su savo vaidmenimis sistemą. Kiekvienas šeimos narys yra įjungtas į šią santykių sistemą tokiu būdu, kad kiekvienas pasikeitimas sistemoje turi pasekmes visiems jos nariams. Daug įvykių keičia šią santykių struktūrą šeimoje: vieni nariai atsiranda, kiti išvyksta, be to, žmonės bręsta. Dauguma šeimų yra dinamiškos, bet jos keičiasi tam tikrais momentais. Ir nors neįmanoma išskirti visų priežasčių, nulemiančių šeimos vaidmenų struktūros pakitimus, yra tam tikri įvykiai, kurie įvyksta daugumoje šeimų.

Tiriant daugelį šeimų, patiriančių tuos pačius įvykius, mes sužinome, kaip pasikeičia šeimų struktūros, kaip jos prisitaiko prie šių įvykių. Pavyzdžiui, pagal vaidmenų teoriją, kai gimsta naujas vaikas, pasikeičia visų šeimos narių vaidmenys. Įjungiant šį naują narį į šeimą kiekvienam šeimos nariui iškyla nauji uždaviniai, prižiūrint šį naują narį. Bet mes nežinome, kaip pasikeičia vaidmenų struktūra. Tą nušviesti gali daugelio šeimų, pergyvenančių tokį pat įvykį, tyrimai. Toks tyrimo pobūdis paprastai vadinamas vystymosi arba gyvenimo ciklų prieiga šeimos tyrimuose. Šioje prieigoje svarbiausi yra du dalykai: šeimos gyvenimo ciklas ir vystymosi uždaviniai.

Iš psichologijos, pedagogikos kursų žinome, kad individai praeina kultūriškai ir socialiai pripažintas stadijas - kūdikystę, ankstyvą vaikystę, paauglystę ir ankstyvą subrendimą (jaunystę). Panašiu būdu galime žiūrėti į šeimą: ji taip pat praeina per tam tikras būdingas stadijas, pradedant šeimos susidarymu. Ta įvykių seka vadinama šeimos gyvenimo ciklu. Kiekviena stadija iškelia tam tikrus reikalavimus šeimos vaidmenims. Pvz., būti suaugusiu tėvu kūdikiui yra visiškai skirtingas vaidmuo negu būti paauglės tėvu. Tam yra keletas priežasčių: visų pirma, pats tėvas ir duktė per laikotarpį nuo kūdikystės iki paauglystės smarkiai pasikeičia (t.y. individualūs vystymosi pasikeitimai). Be to, visuomenė kelia skirtingus reikalavimus šiems vaidmenims. Iš tėvų nesitikima tokio pat elgesio su kūdikiu ir paaugle. Trumpai sakant, šeimos vaidmenys ir jų turinys keičiasi ir slenkasi, kai nariai pereina nuo vienos studijos šeimos gyvenimo cikle prie kitos.

Šie vaidmenų turinio pokyčiai paaiškina įvairų elgesį ir nuotaikas. Pavyzdžiui, šeimos pajamos, išlaidos, įpročiai yra stipriai susieti su šeimos gyvenimo ciklu. Namų pirkimas ar pardavimas, gyvenimo vietos pakeitimas susietas su šeimos gyvenimo ciklais. Nuostatos į šeimos gyvenimą bei pasikeitimus gyvenimu taip pat kinta, šeimai pereinant nuo vieno gyvenimo ciklo prie kito. Sutuoktiniai dažniausiai išreiškia didžiausią pasitenkinimą vedybiniu gyvenimu po to, kai jauniausias vaikas pakelia namus. Kitaip sakant, pakanka įrodymų, kad šeimos gyvenimo ciklai turi žymias pasekmes individų nuostatoms ir elgesiui.

Šeimos keičiasi be galo įvairiai, ir neįmanoma apskaičiuoti visų galimų įvykių šeimos gyvenimo cikluose. Vietoje to, mes koncentruosimės ties svarbiausiais lūžio taškais šeimos gyvenime. Bet kaip padalinti šeimos gyvenimo ciklą į stadijas? Labai svarbu, kokius kriterijus panaudoti ciklų apibrėžimui ar kokie įvykiai susiję su šeimos vaidmenų pasikeitimais. Kitaip sakant, tie lūžio taškai turi atspindėti esminius šeimos vaidmenų pasikeitimus. Taigi vystymosi perspektyvos šalininkai ieškojo tokių taškų šeimos gyvenime, kurie aštriausiai pakeičia vaidmenų struktūrą. Teoretikai buvo vieningi dėl to, kad tie lūžio taškai turėtų būti susiję: 1) su šeimos narių skaičiaus pasikeitimu; 2) šeimos narių pozicijos už šeimos ribų esminiai pasikeitimais. Daugelis tyrinėtojų sutinka su tuo, kad svarbiausi kriterijai yra šie:

1. Vaikų buvimas ar nebuvimas;2. Vyriausio vaiko amžius;

8

3. Vyriausio vaiko klasė mokykloje;4. Sutuoktinių amžius ir darbinė padėtis.Pritaikę šiuos kriterijus normaliai įvykių sekai šeimoje, amerikiečiai autoriai išskiria tipingas stadijas

šeimos gyvenimo cikle:I stadija: Vedusios poros be vaikų;II : Šeimos, auginančios kūdikius: nuo pirmo vaiko gimimo iki 30 mėn.III : Šeimos, turinčios ikimokyklinio amžiaus vaikų:

vyriausias vaikas 2 ½-6 m. IV : Šeimos, turinčios mokyklinio amžiaus vaikų:

vyriausias vaikas 6-13 m.V : Šeimos, turinčios keliolikamečių vaikų:

vyriausias vaikas 13-20VI : Šeimos, kaip “pakeitimo” centrai:

nuo to laiko, kai I vaikas palieka namus iki paskutinis palieka namusVII : Šeimos viduriniame amžiuje: nuo paskutinio vaiko išleidimo iš namų

iki pensijosVIII : Vyriausios šeimos: nuo pensijos iki vieno ar abiejų sutuoktinių mirties.

Tokia schema yra ginčytina ir tai tiesiog nedaugiau kaip susitarimas, studijuojant šeimas tam tikruose taškuose. Visiškai įmanoma, kad skirtingi tyrinėtojai gali naudoti skirtingas schemas, dalindami šeimos gyvenimo ciklą. Pavyzdžiui, 3, 4 ir 5 stadijos gali būti sujungtos į vieną - šeimų, auginančių vaikus, stadiją.

Dabar panagrinėsime antrą svarbiausią vystymosi teorijos sąvoką: vystymosi uždavinys. Gemalas vystosi pagal tam tikrą eigą; tam tikri įvykiai atsitinka tam tikrose vystymosi stadijose. Ir jei kokiame nors taške kažkas vyksta negerai, tolimesnis vystymasis gali būti paveiktas. Apie tai kalbėjo Freud‘as. Erikson‘as ir Piaget pastebėjo, kad yra stadijos, per kurias individas (vaikas ar suaugęs) turi praeiti, tam kad užtikrintų sveiką vystymąsi. Kiekviename vystymosi taške įvykę tam tikri dalykai turi įtaką tolimesniam vystymuisi. Kūdikiui, pavyzdžiui, reikia išmokti vaikščioti, kalbėti, valgyti su įrankiais. Šie uždaviniai yra svarbūs ne tik kaip tie, kuriuos reikia išmokti, bet jie būtini tolimesniam vystymuisi. Psichologijoje jie žinomi, kaip vystymosi uždaviniai. Pagal tradiciją vystymosi uždaviniai grupuojami apie tam tikrus fizinius sugebėjimus (išmokimas vaikščioti, kalbėti), tam tikrus psichinius įgūdžius (priežastingumo supratimas, abstrakcijos) ir nuostatas (pasitikėjimą, nepriklausomybę).

Vystymosi perspektyva šeimos sociologijoje geriausiai gali būti suprasta, kartu taikant šeimos gyvenimo ciklų ir vystymosi uždavinių prieigas. Kiekvienoje šeimos gyvenimo ciklo stadijoje mes tiriame kiekvieno šeimos nario ir visos šeimos vystymosi uždavinius. Kadangi visų šeimos narių vaidmenys yra tarpusavyje susiję, tai kai vienas narys įgyja naujus vystymosi uždavinius, kitų šeimos narių vaidmenys pakinta. Imkime, pavyzdžiui, fizinio vystymosi uždavinį - lytinį brendimą. Kai vaikas praeina per brendimą, kitų šeimos narių vaidmenys pakinta daugeliu požiūriu. Arba imkime psichinį įgūdį - išmokimą skaityti. Kai vaikas išmoksta skaityti, pakinta tėvų vaidmenys (kai kuria prasme išnyksta). Vystymosi teorijos šalininkai tiria ir aprašo būdus, kuriais keičiasi šeimos, atsakydamos į gyvenimo ciklo pasikeitimus.

Puikų pavyzdį aprašo Alice Rossi, analizuodama perėjimą į tėvystę. Rossi bando aprašyti procesą ir problemas, susietas su perėjimu nuo bevaikės prie motinos vaidmens. Mažiau kreipdama dėmesio į kitų šeimos narių vaidmenis, Rossi bando aprašyti vien žmonos ir motinos vaidmenų pasikeitimus. Ji sieja motinystę su kitais vaidmenimis, tokiais kaip profesiniai vaidmenys. Ji pastebi, kad taip yra su dauguma suaugusiųjų vaidmenų: visuomenė nustato tam tikrus kelius, pagal kuriuos reikalaujama elgtis. Pavyzdžiui, kaip taisyklė kiekvienas turi laiko įsijausti į būsimą suaugusio vaidmenį. Vaikai praleidžia metų metus besiruošdami suaugusių vaidmenims. Dar daugiau, netgi susipažinę su šiais vaidmenimis, jie dažniausiai praleidžia daug laiko mokydamiesi tų vaidmenų uždavinių ir atsakomybės. Žinoma, tuo laikotarpiu, individai nėra atsakingo už šių vaidmenų atitinkamą vaidinimą. Jaunos poros praleidžia medaus mėnesį, besimokydamos vaidinti savo vedybinius vaidmenis. Nauji darbuotojai praeina bandomąjį laikotarpį prieš tai, kai iš jų tikimasi visiško dalyvavimo kaip organizacijų nariai.

Rossi nuomone tėvystė turi tam tikrų panašumų ir tam tikrų skirtumų nuo kitų vaidmenų. Ypatingai ji pažymi šiuos dalykus:

Jaunos merginos yra daugiau “spaudžiamos” į motinystę, negu vyrai “spaudžiami” į profesijas, tam kad vertintų save suaugusiais. Taip pat kaip vyrai turi dirbti, tam kad pademonstruotų savo statusą kaip suaugusių vyrų, visuomenė “stumia” moteris į motinystę tam, kad jos pademonstruotų savo suaugusios moters statusą.

9

Skirtingai nuo kitų vedybinių vaidmenų tėvystė dažnai yra neplanuota (neatsižvelgiant į efektyvių kontracepcijos priemonių egzistavimą). Taip pat yra griežtos sankcijos prieš nėštumo nutraukimą (žymiai griežtesnės, negu, pvz., prieš skyrybas).

Skirtingai nuo daugumos suaugusių vaidmenų, kurie leidžia kažkam nekreipti į juos dėmesio (jų nevykdyti), yra labai mažai galimybių išvengti tėvystės, išskyrus, žinoma, vaiko atidavimą įvaikinimui (ar jo atsisakymą). Kaip pažymi Rossi, mes galime turėti buvusį darbą, buvusį sutuoktinį, bet ne buvusius vaikus.

Skirtingai nuo kitų vaidmenų, iš tiesų tėvystės vaidmenims labai menkai ruošiamasi. Vaikai nėra mokomi tėvystės reikalavimų, net nėštumo metu yra labai mažai realistinio pasirengimo. Dar daugiau, tapimas tėvais yra labai staigus. Nauja motina staigiai pradeda savo 24 val. per parą pareigas. Galų gale, yra labai mažai nurodymų, kas yra sėkminga ir kas yra nesėkminga tėvystė.

Kai kurie tyrinėtojai nagrinėjo naujo vaiko įtaką vyro-žmonos seksualiniams santykiams, vedybiniam pasitenkinimui. Mes taip pat turime nagrinėti kaip tėvystė pakeičia šeimos resursus, taip pat darbo pasidalijimą ir uždavinius.

Kitas vystymosi požiūrio pritaikymas - tipingų amžiaus grupių, kuriose vyksta pokyčiai, nagrinėjimas. Vėliau mes matysime, kad amžius, kuriame žmonės pirmą kartą tuokiasi, pasikeitė per paskutinius porą šimtų metų, taip pat pasikeitė ir amžius, kuriame vaikai palieka namus. Šiais laikais gyvenimo ciklo pasikeitimai yra žymiai lengviau prognozuojami laiko požiūriu, kadangi dauguma pradeda ir baigia lankyti mokyklą maždaug tokiame pat amžiuje, tuokiasi maždaug tokiame pat amžiuje (+5 m), išeina į pensiją tokiame pat amžiuje ir t.t. Taip nebuvo prieš šimtą metų. Šis šeimos gyvenimo ciklo pasikeitimų tvarkingumas ir galimybė numatyti taip pat ir tipingą amžių, kuriame vyksta šie pasikeitimai - tai taip pat vystymosi teoretikų tyrinėjimo sritys. Tai - istoriniai demografai, bandantys aprašyti besikeičiančius laiko bėgyje šeimos bruožus.

Šiame kurse vystymosi teoriją bus panaudota aprašant tipingą šeimos įvykių eigą. Šeimos kaip taisyklė prasideda nuo pasimatymų laikotarpio, kuris baigiasi vedybomis. Po to gimsta vaikai, jie suauga, palieka namus. Tuomet poros susiduria su senatve, išėjimu į pensiją, artimųjų netektimi. Visiems šiems pasikeitimams aprašyti galima panaudoti vystymosi teoriją.

APIBENDRINIMAS

Nors visi socialiniai mokslai nagrinėja šeimą, sociologija labiausiai koncentruojasi į ryšį tarp šeimos ir visos visuomenės. Sociologai stengiasi suprasti, kaip socialinės jėgos veikia ir formuoja individų elgesį. Savo tyrimuose įvairūs sociologai taiko tam tikras prielaidas ir teorijas, kurios kartų sudaro teorinių požiūrių rėmus.

- Socialinių mainų teoriniu požiūriu - žmonių elgesys - tai pasirinkimų serija. Daroma prielaida, kad individai renkasi tokį elgesį, kuris maksimizuoja išlošimus ir minimizuoja praradimus. Daroma prielaida, kad visus žmones valdo abipusiškumo principas, kuris reikalauja, kad jeigu kažkas gauna dovaną ar palankumą, tai turi būti atlyginta kažkuo ekvivalentiškos vertės.

- Konfliktų teorijos nagrinėja žmonių elgesį kaip potencialų rungtyniavimą. Žmonės laikomi orientuotais į save, ir linkusiais pasirinkti save (greičiau nei kitus), jei jiems atrodo, kad kažkieno kito laimėjimas bus tuo pačiu jo praradimu. Konkurencija sukelia konfliktą. Dažniau varžomasi dėl simbolinių nei materialinių dalykų. Žmonėms visuomet atrodo, kad jiems trūksta šių simbolinių dalykų: galios, valdžios, prestižo, statuso.

- Struktūrinis funkcionalizmas siekia atskleisti ryšį tarp socialinių struktūrų ir to, ką jos atlieka toms sistemoms, kurioms priklauso. Laikoma, kad visuomenė ir šeima yra sudarytos iš daugelio tarpusavyje susietų dalių. Kiekviena dalis atlieka tam tikrą funkciją didelėje sistemoje. Tikima, kad dauguma struktūrų įneša savo indėlį tam, kad sistema veiktų stabiliai ir efektyviai. Tačiau kai kurios struktūros laikomos disfunkcinėmis.

- Simbolinės sąveikos teorijos požiūris apima daug prieigų, kurios visos pabrėžia tikrovės prigimties simboliškumą. Žmonės sukuria savo aplinką simboliškai, ir santykiauja su savo sukurtu pasauliu.

Vaidmenų teorija yra simbolinės sąveikos šaka, kuri žiūri į šeimą, kaip į tarpusavyje susietų vaidmenų tinklą. Ji kelia klausimą, kodėl vieni individai, o ne kiti, gauna tam tikrus vaidmenis. Šeima gali būti palyginta su voratinkliu, kurio kiekviena gija yra vaidmuo, priklausantis nuo kitų visumos. Jeigu bent vienoje šeimos pozicijoje yra pasikeitimas, tai turi įtaką visiems šeimos nariams.

- Vystymosi teorinis požiūris kai ką paima iš vaidmenų teorijos, kaip, beje, ir iš kitų. Pereidami per savo gyvenimo ciklus, visi šeimos nariai turi įvykdyti tam tikrus vystymosi uždavinius. Šeimos, kaip sistemos, taip pat turi įvykdyti tam tikrus vystymosi uždavinius. Vystymosi teorija nagrinėja šeimos ir šeimos narių atsakas į gyvenimo ciklo pasikeitimų reikalavimus.

10