POŽIŪRISKITOKS

JEIGU BŪČIAU PASITRAUKĘS IŠ POLITIKOS, NEREIKĖTŲ GINTIS NUO KALTINIMŲ

JEI NETURI NUOSPRENDŽIO – TAVO DARBAS BLOGAS 4 psl.

AUDRIUS BAČIULIS: JUS SULAIKĖ STT? VEIKIAUSIAI ESATE NEKALTAS 6 psl.

V. ŠALAŠEVIČIUS: KADA VIEŠIEJI RYŠIAI DAROMI IŠ BYLŲ – NESKANU 9 psl.www.matuzas.lt

LIEPA 2012

NUKELTA Į 2 PSL.

NUKELTA Į 5 PSL.

A. KLIVEČKA: BAISU, KAI TAVE IŠDUODA LYGIOJ VIETOJ

BRANGŪS SKAITYTOJAI,

Laikraščio „Kitoks požiūris“ pašnekovas – tvirtą nuomonę turintis, sąmokslo teorijas puikiai išmanantis televizijos laidų vedėjas Arnas KLIVEČKA

A. Klivečką sunku būtų apkaltinti patai-kavimu politikams. Apskritai šiam laidų ve-dėjui vargiai pavyktų užklijuoti pataikūno, prisitaikėlio etiketę. Jo mintys apie politikus, teisėsaugą, apie amžinąsias vertybes gal

ir šokiruos tam tikros rūšies snobus ir ban-dančiuosius vaidinti, kad mūsų valstybėje nieko nenutiko. Nutiko. Į Vito Matuzo istori-ją A. Klivečka siūlo pažvelgti nusiėmus roži-nius akinius. Interviu tekstas – be stilizuotų pataisymų. Atrodė svarbu perteikti ne tik pa-šnekovo mintis, bet ir jo nuotaikas, emocijas.

Susitikus pirmiausia A. Klivečka atvirai pareiškė esantis dešiniųjų politinių pažiū-rų žmogus ir to visiškai neslepiantis. Tačiau dabar sako esantis piktas ir matantis netei-singus valdžios žingsnius:

– Man nepatinka išdavystė, pakišinėjimas. Pastaruosius trejus su puse metų aš matau, kad žmonės, ypač valdžiažmogiai, – kiekvienas už save. Yra interesas – aš stovėsiu už tave tol, kol

man nenuplėš paskutinių kelnių. Nėra intereso – na ir tiek to. Tol, kol esi naudingas, tol esi geras, tol tave gins, už tave stovės, palaikys tavo pro-jektus. Bet kai tu tampi neįdomus arba neduo-di naudos – tavimi ir atsikratys, ir nusivalys į tave kojas. Įbauginti visi esam, visi bijom. Ir logiška, kad bijom, kiekvienas galvoja apie savo šeimą. Aišku, čia kai sako, kad reikia iš naujo pagimdy-ti Sąjūdžio dvasią, Sąjūdį, na, tai žinot, į tą pačią upę antrą kartą neįlipsi. Ir, be to, nėra kam gim-dyti to Sąjūdžio. Gražiausi protai, valstybės pa-grindas – išvažiavę. O mums sako: „Tai gerai, kad jie išvažiavo. Padirbs ten, uždirbs pinigų, atsiųs ir grįš čia.“ Ir ką? Ir nieko, ir lieka tas pats mėšlynas.

Anot pašnekovo, per pastaruosius trejus su puse metų itin išryškėjo valdžios abejin-

gumas principingiems, teisingumo siekian-tiems profesionalams. Nė vienas jų, anot A. Klivečkos, nebuvo apgintas, nors darbui buvo atsidėję ir siekė ne asmeninės naudos.

– Aš ne veltui pradėjau nuo žmonių. Prisi-minkim. Nacionalinio saugumo ir gynybos ko-miteto garsusis tyrimas. Du karininkai, kur jie da-bar yra? Jie – šiukšlyne. Vienas taksistas, kitas dar kažkur. Aš turiu omenyje Damulį ir Braziulį. O kiek kovojo, kiek plėšė savo apatinius... Va, dori kari-ninkai, mes už dorą žmogų. Kur tie dori žmonės dabar? Ar jūs girdėjot nors vieną jų komentarą? – ne. Gailius, Giržadas – plėšėsi, draskėsi. Kur tie žmonės dabar? Palikti likimo valiai. Nori – eik teis-muose daužykis, kal-kis, tvarkykis.

Vitas MATUZAS

Politikoje esu penkiolika metų. Lygiai tiek pat metų trunka psichologinis smurtas ne tik prieš mane, bet ir prieš mano šeimą, vai-kus, dabar jau – ir prieš anūkus. „Psichologinis smurtas“ – per švelniai pasakyta, nes penkioli-ka metų mūsų šeima įtarinėjama, šmeižiama, juodinama, įžeidinėjama. Net neabejoju – jei būčiau pasitraukęs iš politikos prieš dešimt-metį, penkerius ar trejus metus, šiandien ne-reikėtų nei man, nei mano žmonai gintis nuo absurdiškų kaltinimų.

Kodėl gi to nepadariau? Nes esu įsitiki-nęs – gyvenau ir gyvenu dorai, kaip diktuo-ja sąžinė. Panevėžio miesto savivaldybės ta-rybos nariu keletą kartų mane rinko žmonės. Tie patys žmonės patikėjo mero, Seimo na-rio pareigas. Trukdau tik saujelei, kurios pla-nuose tokio, anot jų, išsišokėlio Matuzo prieš porą dešimtmečių nebuvo. Kaip sakoma, ne-pritapau prie „chebros“, nenuolaidžiavau, ne-sitaiksčiau, neužmerkiau akių prieš negero-ves, beveik tris kadencijas eidamas Panevėžio mero pareigas. Tiesa, apie tai, kad miestas augo, modernėjo ir labai sparčiai nusikratė so-vietmečio rūbo, bent jau Panevėžio krašto ofi-ciozu save laikančiam „Panevėžio rytui“ rašyti atrodė netgi nepadoru.

Leidinys ėmėsi V. Matuzo ir jo šeimos tei-sėjo vaidmens vos tik pradėjau eiti mero pa-reigas. Trumpai atpasakoti, kaip jaučiausi aš, mano šeima, vaikai, kai kone kasdien riebios antraštės rėkė, kad esu melagis, chamas, gir-tuoklis, intrigantas ir vagis bei sukčius, – sudė-tinga. To ir į storą knygą nesurašysi. Pateiksiu tik trumpą chronologiją, kuri padės suvokti, kodėl šiandien man, mano žmonai bandoma užklijuoti nusikaltėlių etiketes.

1994-ieji. Su neįgaliu sūnumi išvykstu į JAV operacijai. Sūnus nuo gimimo serga sunkia liga. Žmona lieka Lietuvoje. Dirba ir prižiūri tris ma-žametes mūsų dukras. Nuo išvykimo praėjus 4 dienoms gaunu žinią, kad tyčia padegtas pas-tatas, kurio dalį buvome išsinuomoję koopera-tyvo veiklai. Sudega viskas – įranga, produkci-ja. Liekame be pajamų šaltinio. Paaiškėja, kad kitame pastato gale buvo remontuojamos pra-bangios „tulpinių“ mašinos, tad jie ir imasi „tirti“ padegimą. „Tyrimas“ vykdomas jiems įprastais metodais – mūsų kooperatyvo darbuotojas iš-vežamas į mišką ir verčiamas prisipažinti, kad būtent nuo mūsų elektros spintų kilo gaisras. Po pusdienio „tulpinių“ „apklaustas“ darbuoto-jas atsiduria Panevėžio rajono milicijos arešti-

nėje. Šiandien jau niekam ne paslaptis, kad tuo metu tikroji valdžia ir teisė buvo toli gražu ne teisėsauga, veikė žiauriausi gaujų teismai, tad iškilo grėsmė Lietuvoje likusios žmonos ir tri-jų dukrų saugumui ir gyvybei. Ji, tikėdama tei-singumu, dar bando savarankiškai rinkti įrody-mus, fotografuoti gaisravietę, siekdama įrodyti,

kad gaisras – tikrai ne mūsų kaltė. Manau, tą-syk mūsų šeimą išgelbėjo stebuklas – pavy-ko (nežinia kam – patiems „tulpiniams“ ar pa-reigūnams) surasti tikrąsias gaisro priežastis. Lengviau atsikvėpėm ir po truputį stengėmės atgaivinti supleškintą verslą.

1996 m. balandžio 12 d. apvagiamas mūsų butas, nuostoliai siekia dešimtis tūkstančių litų. Netekome visko, kas buvo sunkiai uždirb-

ta per visus bendro gyvenimo metus. Vagystės tyrimas – be jokių rezultatų. Kaip paskutinio šiaudo griebiamės vilties, kad galbūt tyrimą iš mirties taško pajudins privatus seklys. Buvęs pareigūnas pradeda domėtis vagystės aplinky-bėmis ir po dviejų savaičių, naktį, padegamas po mūsų butu esantis rūsys. Šokame su žmo-

na iš miego ir gelbėjame išsigandusius, verkiančius, dūstančius keturis savo vaikus. Taip supratome, kad užlipta ant vagių pėd-sakų. Jais sekantis ekspa-reigūnas pataria miegoti grotuotame kambaryje, o vaikus išvežti į saugią vietą.

Dėl vaikų saugumo prašome tyrimą nutraukti – jokie daiktai neverti vaikų gyvybių. Kad būtų ramiau ir saugiau, keičiame gyvenamąją vietą, šešių asmenų šeima įsikuriame trijų kambarių bute Smėlynės g. 40-1. Tai ir yra tas „praban-gusis namas“, tiksliau – jo dalis, apie kurią me-tai iš metų rašė „Panevėžio rytas“, rodė televizi-jos, įvardydami tą butą kaip prabangų namą.

„Atvirai yra sakoma, kad „galų gale bus susidorota su pagrindiniu Panevėžio konservatoriumi V. Matuzu ir nebeliks konservatorių Panevėžyje.“

V. Matuzas

Jūsų rankose – naujas laikraštis „Kitoks požiūris“. Jaučiame poreikį apie aktualias problemas, visuomenėje rezonansą sukėlu-sius įvykius kalbėti atvirai, paprastai, be iš-vedžiojimų ir interpretacijų.

„Kitoks požiūris“ neturi tikslo įpiršti vieną tiesą. Mes siūlome patiems susidaryti nuo-monę. Mes kviečiame mąstyti. Raginame tapti reiklesniems ir nesitenkinti primesta tiesa. „Kitoks požiūris“ suteikia galimybę iš-girsti tuos, kurie nesiveržia į laikraščių pus-lapius, nors yra savo srities profesionalai ir turi tvirtą poziciją svarbiais klausimais. Gali būti, kad mūsų pašnekovų pozicija nepato-gi, nenusaldinta, nepritempta ir gal kiek šo-kiruojanti. Tačiau „Kitoks požiūris“ tai laiko privalumu.

Mūsų laikraštis nuo kitų skiriasi tuo, kad mūsų publikacijose nereikia ieškoti tarp ei-lučių paslėptos prasmės. Prasmė ir esmė iš-sakyta tiesiai šviesiai. Rizikuojame? Pasirin-kimo nebėra. Visi mes rizikuojame lengva ranka atsisakydami teisės žinoti, abejingai stebėdami su teise, morale ir žmogiškomis vertybėmis prasilenkiančius procesus, ne-sikišdami, kai kištis derėtų, užsimerkdami, nors turėtume skambinti pavojaus varpais. „Kitokį požiūrį“ galima pavadinti bandy-mu pažadinti snūduriuojančią visuomenę. Ir paklausti: ar nemanote, kad nedovanoti-na prabanga atsainiai stebėti, kaip mindo-ma tiesa ir teisingumas? Ar nepaklausėte savęs – kelintas be kaltės kaltųjų eilėje esu aš? Šiandien mes analizuojame šokiruojan-čią Seimo nario Vito Matuzo istoriją. Ir neži-nome, gal jau kitame numeryje teks gilintis į dabar lyg ir ramiai, saugiai ir stabiliai besi-jaučiančio, bet kažkam neįtikusio kito žmo-gaus gyvenimą.

Mūsų laikraštyje nerasite pamokymų, kaip elgtis ir kaip galvoti. Manome, kad mūsų visuomenė pajėgi pati spręsti. Tik kar-tais nelabai norima, kad ji tai darytų.

Neleiskite, kad kiti šeimininkautų ir jūsų mintyse. Kartu auginkime mąstantį žmo-gų. Nes tik mąstantis žmogus gali kur-ti, atskirti gėrį nuo blogio, tiesą nuo melo. Džiaugsimės, jei „Kitoks požiūris“ padės tap-ti laisvesniems dvasia, stipresniems, siekiant užsibrėžtų tikslų, drąsesniems, ginant savo nuomonę, jautresniems kitų problemoms.

Lietuva prasideda kiekvieno mūsų širdy-je. Mūsų tikslas, kad kiekvieno širdyje Lietu-vos būtų vis daugiau ir daugiau.

Redakcija