KARDASŠi

Am

e n

um

eRyj

e

„Mirtis Dievo vardu – mūsų aukščiausia viltis“Mažas didelis karas: Bosnija, 1992–1995„Žaliaraiščių“, „geležinių vilkų“ generolas

KARinėS publiciStiKoS KARo iStoRijoS moKSlo žuRnAlAS

2 0 1 3 m . n r . 4 ( 4 6 0 )

Kontrimas-montė Kazimieras

Kardo rinktinės vadas

gR

ėSm

ėS A

nAt

om

ijA

Religijos įtaka savižudiškam terorizmui – viena kon-traversiškiausių terorizmo prevencijos studijų sričių. „The New York Times“ žurnalisto, trijų Pulitzerio pre-mijų laureato Tomo Loreno Friedmano teigimu: „Jei tai nėra islamas, kodėl Danijoje musulmonai plūsta į gatves protestuoti dėl pranašo Mahometo karikatūros, bet nė vienas neišeina į gatves protestuoti dėl musulmonų te-roristų savižudžių, kurie sprogdina kitus musulmonus, tikrus žmones, sukurtus Dievo atvaizdu.“

ŠAchiDAi – KARinėS tAKtiKoS įRAnKiAiRugsėjo 11-osios sprogdinimai neabejotinai dar kartą

atgaivino Samuelio Huntingtono civilizacijų susidūrimo

SavižudiškaS terorizmas

arba „mirtis dievo vardu – mūsų aukščiausia viltis“

teoriją, prognozuojančią Vakarų ir islamo pasaulių konf-liktą, kilsiantį dėl civilizacinių skirtumų ir, pirmiausia, dėl religijos. Visgi viena didžiausių diskusijų dėl religijos įta-kos savižudiškam terorizmui ir sparti naujų tyrimų plėtra kilo po Roberto Pape’o knygos „Dying to Win: the Stra-tegic Logic of Suicide Terrorism“, publikuotos 2003 m., pasirodymo. Savo teorijoje R. Pape’as eliminavo religijos vaidmenį, teigdamas, kad religija nėra pagrindinis ar bent svarbus savižudišką terorizmą motyvuojantis veiksnys. Šioje teorijoje savižudiškas terorizmas apibūdinamas kaip efektyvus asimetrinio karo įrankis, naudojamas išimtinai politiniais tikslais. Autorius savižudišką terorizmą tapati-na su sukilimu (angl. insurgency), teigdamas, kad pagrin-dinis ekstremistinius išpuolius organizuojančių grupių strateginis tikslas – priversti šiuolaikines demokratines valstybes atsitraukti iš teritorijų, kurias teroristai suvokia kaip savo tėvynę ar etninę žemę.

EliE ViEsEl (EliE WiEsEl) , NobElio Taikos prEmijos laurEaTas

„Norėdami juos Nugalėti , pirmiausia turime juos suprasti“

Agnietė Žotkevičiūtė

44

Istoriniame kontekste religija visada buvo galingas stimulas musulmonų, krikščionių, žydų ir kitų politi-nei prievartai. Islamo atgimimas, kilęs po Irano šacho nuvertimo 1979 m., ir tuo laikotarpiu išaugę islamo re-voliuciniai judėjimai Vidurio Rytuose, tapo transforma-cijos lūžiu šiuolaikinio, religiškai motyvuoto savižudiš-ko terorizmo reiškiniui atsirasti. Savižudiško terorizmo teisėtumas kilo islamo dvasininkui – didžiajam imamui ajatolai Ruhola Chomeini ir kitiems šiitų religiniams ly-deriams sankcionavus kankinystę kovose prieš priešus Irano ir Irako karo (1980–1988 m.), taip pat Libano pi-lietinio karo laikotarpiu (1975–1990 m.).

Ilgainiui ekstremistams savižudybės naudojimas tapo nesmerkiama karine taktika, kurią šie pripažįsta kaip tikslingą auką. Daugelis islamistinių grupių, vei-kiančių Vidurio Rytuose, oficialiai sankcionuoja mirtį Dievo vardu. Pavyzdžiui, Egipte veikiančios Musulmo-nų brolijos devizas: „Dievas yra mūsų tikslas. Pranašas yra mūsų lyderis. Koranas yra mūsų įstatymas. Džihadas yra mūsų kelias. Mirtis Dievo vardu – mūsų aukščiausia viltis.“ Ši Musulmonų brolijos chartijoje įtvirtinta dek-laracija identiška ir palestiniečių islamistų organizacijos „Hamas“ chartijos 8 straipsniui.

Islamiškasis fundamentalizmas sukūrė kontekstą, ku-riame religinė retorika ir savižudiško terorizmo išpuoliai įgijo didesnę tarpusavio sąveiką nei praėjusiais dešimt-mečiais. Atsižvelgiant į tai, kad 1950-aisiais ir 1960-aisiais nacionalizmas ir socializmas nustūmė religines grupes į šalį, nuo 1980-ųjų, po daugialypių krizių musulmonų bendruomenėje, religinės interpretacijos įgijo teisėtumą – islamo atgimime atrandamos kultūrinės galimybės įtei-sinti savižudiško terorizmo išpuolius kaip šventų impera-tyvų įvykdymą kovojant su neteisingumu.

Kaip vieną iš tokių islamo radikalizacijos pavyzdžių

galima paminėti vieną iš žymiausių sunitų teologų ir Osamos bin Ladeno mentorių, šeichą Abdulą Juzufą Azamą (Abdullah Yusuf Azzam). 1979 m. išleistoje studi-joje „Defence of the Muslim Lands: The First Obligation after Faith“ A. J. Azamas teigė, kad „bet kuris arabas, galintis kovoti, turi pradėti džihadą Palestinoje. O jei nesugeba, džihadas turi būti pradedamas Afganistane. Turime pradėti nuo Afganistano prieš pradedami kovą Palestinoje.“ Ir išties, 1980-aisiais tūkstančiai džihado kovotojų vyko į Afganistaną kovoti prieš „komunisti-nius netikinčiuosius“. Nors daugelis jų net nežinojo, kur yra Afganistanas – buvo suvilioti galimybės prisijungti prie „šventųjų karių“ grupių, tapti didvyriais, kovoti ir mirti kaip kankiniai. Kankinio statusas ne tik suteiktų garbę šeimai, bet ir nuodėmių atleidimą bei pageidauja-mą pomirtinį gyvenimą rojuje.

Galiausiai, kaip radikaliausią islamiškojo fundamen-talizmo iškilimo sukurtą išraišką galima paminėti Osa-ma bin Ladeno ateities viziją – romantizuotą globalų karą tarp islamo ir Vakarų. Dar prieš Rugsėjo 11-osios iš-puolius, žymiausias terorizmo lyderis 1996 m. ir 1998 m. išleido fatvas, kviečiančias musulmonus prisijungti prie globalaus džihado. Pavyzdžiui, 1998 m. fatvoje siūlo-ma žudyti amerikiečius ir jų sąjungininkus, civilius ir

„Norėdami juos Nugalėti , pirmiausia turime juos suprasti“K A R D A S 2 0 1 3 m . N r . 4 ( 4 6 0 ) 45

karius, bei teigiama, kad tai yra individuali kiekvieno musulmono pareiga bet kurioje šalyje, kur tai įmanoma.

ReligijoS įtAKA SAvižuDiŠKAm teRoRizmuiBūtų klaidinga teigti, kad islamas yra savižudiško te-

rorizmo šaltinis, tačiau neabejotina, kad būtent religinių tekstų interpretacijos, neretai ir itin klaidingos, suteikia tinkamą įrankį ekstremistinėms grupėms mobilizuojant būsimus savižudžius. Ekstremistinės grupės susiduria su iššūkiu sukurti grupės įsipareigojimą ir ištikimybę bendram tikslui, todėl fundamentalūs, tikėjimu grin-džiami religijos elementai, leidžiantys sukurti kolekty-vinį įsipareigojimą, veikia efektyviau nei kokia kita so-cialinė institucija.

Religija pasitelkiama ne tik individualiai motyvacijai skatinti, bet ir siekiant suvienyti individus dėl bendro tikslo ir gaunant palaikymą iš tikslinės auditorijos. Reikš-mingiausia religijos įtaka savižudiškam terorizmui – moralinio pagrindo išpuolio teisėtumui sukūrimas, sa-vižudžių motyvacijos skatinimas nurodant numatomus dvasinius apdovanojimus už tikslinę jų auką ir religinių simbolių, mitų ir ritualų inkorporacija ekstremistų var-tojamoje retorikoje. Religiją kaip motyvacinį pagrindą naudojančios teroristinės grupės, pasitelkdamos reli-ginius tekstus, ne tik pateisina savo veiksmus – jos yra įsitikinusios, kad savižudiško terorizmo išpuoliai yra Dievo įgaliota kova.

Maža to, primygtinai siūloma musulmonams kovoti su neteisingumu nebijant mirties, nes mainais už asme-ninę auką – savižudiškus ar kitokio pobūdžio išpuolius

prieš netikinčiuosius žadama, kad jie bus apdovanoti puikiu pomirtiniu gyvenimu. Visa teroristų mirtinin-kų ideologija persmelkta įsitikinimo, jog teroristiniai veiksmai, kai mirštama kankinio mirtimi, suteiks pagei-daujamą pomirtinį gyvenimą rojuje.

Vieno iš Rugsėjo 11-osios savižudžių – Mahometo Atta (Mohamed Atta) keturių puslapių laiške rašoma: „Žaidimų laikas baigtas, laikas susikaupti. Kiek laiko mes iššvaistėme mūsų gyvenimuose?“ Tokiems ko-votojams kaip Atta (jų kontaktas su Vakarais iškreipia mąstymą) Vakarai imami identifikuoti kaip pavojinga pagunda, kenkianti islamui, o visi, nepriklausantys te-roristų propaguojamai religijai, tampa potencialiais tai-kiniais. Tai paaiškina, kodėl ekstremistinių grupių reto-rikoje dažnai vartojami terminai „netikintieji“, „šėtono vaikai“, „purvini žmonės“ tokiu būdu sukuriant atskirtį tarp „mes“ ir „jie“.

SAvižuDiŠKAS teRoRizmAS AR KAnKinyStėS KultAS?Religija savižudiško terorizmo išpuolius grindžian-

čios ekstremistinės grupės savo retorikoje itin vengia savižudybės temos. Užuot vadinę išpuolius „savižudiš-kais sprogdinimais“, „savižudiško terorizmo išpuoliais“, vadina šiuos „kančios operacijomis“. Ši retorika yra bū-tina, nes islame, kaip ir kitose abraomiškose religijose, savižudybė griežtai draudžiama ir smerkiama. Tačiau yra ir kitas svarbus aspektas – islamo tradicijoje nėra jokios didesnės aukos negu kančia. Mirti dėl tikėjimo – didžiau-sias dvasinis aktas: kankiniai bus gausiai apdovanoti po-mirtiniame gyvenime ir užims ypatingą vietą dieviškame rojuje. Vienas Palestinos psichiatras šį reiškinį paaiškina taip: „Jūs galite sakyti, kad aš smerkiu terorizmą, aš smer-kiu civilių žudymą, bet jūs negalite sakyti, kad aš smerkiu kankinius, nes kankiniai yra pranašai.“

Religijos ir savižudiško terorizmo tarpusavio sąsajos neatsiejamos nuo interpretacijų pavojaus, slypinčio pa-čiame Korane. Atskaitos tašku galima laikyti kelias Ko-rano suras, aukštinančias mirtį Dievo vardu, kaip kad: „neskaičiuokite tų, kurie užmušami Dievo vardu, jie gyvena su savo valdovu, jo aprūpinti (Koranas, 3:169), nes „<..> tie, kurie užmušami Dievo vardu, jis (Dievas) niekuomet nesupras jų veiksmų klaidingai“ (Koranas, 47:4), negana to, „Jis vadovaus jiems ir nukreips jų min-tis tinkama linkme“ (Koranas, 47:5), <..> ir jis priims juos į dangų, kurį jiems pažadėjo“ (Koranas, 47:6).

Galima prielaida, jog pranašas Mahometas sukūrė dia-

gR

ėSm

ėS A

nAt

om

ijA

46

mosios kovos šalutinis poveikis. Radikalių islamistų ku-riamos ekstremistinės islamo interpretacijos skatina siek-ti kankinystės tiek puolamųjų, tiek ginamųjų kovų metu.

SAvižuDiŠKo teRoRizmo pRopAgAnDAReligija tampa ir efektyviu propagandos įrankiu di-

dinant kankinystės vertę visuomenėje. Ekstremistinės grupės platina kankinių nuotraukas, darytas prieš savi-žudiško terorizmo išpuolius, kuriose šalia ginklų vaiz-duojamas Koranas ir kiti religiniai atributai. Kitaip ta-riant, šių elementų tarpusavio sąveika leidžia auditorijai perduoti žinią, kad kankinystė yra neatsiejama nuo jos smurtinio pobūdžio.

Savižudžiams teroristams šlovinti taip pat kuriami plakatai, interneto svetainės, organizuojamos viešos parodos, pagerbiant juos kaip kankinius ir skelbiant jų didvyrišką auką. Dar gi, vaizdo įrašuose, kuriuose pa-teikiama paskutinioji valia ir testamentas, balti šydai, vaizduojantys tyrumą ir pasiruošimą mirti, dengia bū-simus savižudžius nuo galvos iki kojų; plaukų raiščiai puošiami Korano antraštėmis – būsimieji savižudžiai vaizduojami kaip turintys pasirinkimo laisvę tapti kan-kiniu. Savižudžių šeimos nariai gauna sveikinimus dėl jų sūnų ar dukterų pasiekto amžinojo išsigelbėjimo.

Ir, svarbiausia, visus šiuos propagandinius įtraukimo į kankinystės kultą veiksmus, būsimus savižudžius rekru-

tuojančios ekstremistinės grupės kartoja procedūriniu griežtumu. Tokios praktikos idealizuoja kančios aktą ir skatina individų mobilizaciją naujiems savižudiško tero-rizmo išpuoliams, o žiaurus teroras paverčiamas švento-mis misijomis. Visuomenei siekiama įrodyti, kad kanki-niai yra paprasti žmonės, užsiėmę veikla, kuri galinti tapti teisingu pasirinkimu ir kitiems bendruomenės nariams.

Vertėtų pastebėti, kad vis aktyviau visa ši propaganda perkeliama ir į internetinę erdvę – Jungtinių Amerikos Valstijų karo akademijos Kovos su terorizmu centro pa-rengtoje „The Islamic Imagery Project: Visual Motifs in Jihadi Internet Propaganda“ strategijoje pateikiama in-ternete platinamų vizualinių simbolių analizė. Interne-tas leidžia ne tik plėsti savižudiško terorizmo pasekėjų būrį, bet ir sukuria tikslų, priešų ir strategijos vaizdą.

Galima teigti, kad religijos pritaikymas pateisinant savižudišką terorizmą negali, o ir neturi, demonizuoti viso islamo per se. Didžiausią problemą kelia ne islamas, o ekstremistinių grupių kuriamos islamo interpretacijos, kuriomis siekiama pateisinti brutalaus smurto naudojimą.

Galima kelti prielaidą, ar būtų savižudiško terorizmo reiškinys taip išaugęs tarp išpažįstančiųjų islamą, jei ne ekstremistinių grupių, neretai ir vyriausybinių, vartoja-ma savižudišką terorizmą aukštinanti retorika, pasitel-kiant religiją, siūlydama savižudišką terorizmą vertinti ne kaip savidestrukcinį reiškinį – savižudybę, o kaip kankinystę Dievo vardu. Tai – plati diskusija, kuri gali būti plėtojama įvairiais aspektais, pavyzdžiui, svarstant, kodėl pasitelkiant krikščioniškąsias kankinystės inter-pretacijas, neišaugo krikščioniškojo savižudiško teroriz-mo fenomenas?

lektiką tarp džihado ir kankinio apdovanojimo Rojuje, siekdamas savo šalininkus drąsinti kovoti ir plėsti islamo įtakos zonas. Kita vertus, tradi-ciniame islame siekis tapti kankiniu nėra kovos tikslas: tai galimas, o kartais neišvengiamas gina-

ww

w.fl

ickr

.com

nuo

tr.

K A R D A S 2 0 1 3 m . N r . 4 ( 4 6 0 ) 47

gR

ėSm

ėS A

nAt

om

ijA

Darius Sutkus

B a l k a n ų g r i ū t i s1945 m. lapkričio 29 d. buvo paskelbta: įkuriama Ju-

goslavijos Federacinė Liaudies Respublika. Šį nutarimą priėmęs Steigiamasis susirinkimas, kurį sudarė kairio-sios pakraipos antinacinio pogrindžio dauguma, įteisi-no socialistiniais pagrindais tvarkomą daugianacionali-nę valstybę. Ją sudarė: Serbija, Bosnija ir Hercegovina, Slovėnija, Kroatija, Juodkalnija ir Makedonija. Istorinis kontekstas atitiko šį sprendimą – po karo Europa pa-sidalino į priešingas stovyklas, kurias atskyrė geležinė uždanga.

Viena vertus, iš visų Sovietų Sąjungos (SSRS) sateli-tų maršalo J. Tito valdoma Jugoslavija atrodė labiausiai panaši į savo „didįjį brolį“ – tarsi broliškų tautų sąjun-gos miniatiūra. Kita vertus, Tito izoliavimasis nuo per-nelyg didelės Maskvos įtakos suteikė šaliai specifinio kolorito. Jugoslavijoje būta ir privatinės nuosavybės bei ūkio užuomazgų ir kitų sovietinei santvarkai ne-būdingų detalių.

MažaS dideliS karaS: Bosnija, 1992–1995

Tačiau nereikia puoselėti iliuzijų apie „socializmą su žmogišku veidu“. Jugoslavija buvo socialistinės san-draugos dalis, ir XX a. pabaigos socializmo krizė jos ne-aplenkė. Kartu su SSRS griūtimi, griuvo ir Jugoslavija. Ir visos priemonės, kurios buvo naudojamos neva šalies stabilumui užtikrinti, visu smarkumu atsisuko prieš ją pačią. Palyginimui: kelyje į nepriklausomybę mes, Lie-tuvos piliečiai, iškentėjome ekonominę blokadą, išgy-venome 1991-ųjų Sausio įvykius. Tuo metu Balkanuose plykstelėjo karai su etninių valymų proveržiais ir kitais žiauriais karo nusikaltimais, kurie, bendrai imant, tęsėsi ne ką trumpiau nei Antrasis pasaulinis karas. Ir visa tai vyko XX a. pabaigą skaičiuojančioje Europoje. Situacija pareikalavo ir tarptautinių pajėgų įsikišimo.

Ypač žiaurus karas vyko Bosnijoje. Kaip tik vykdy-damas užduotį Bosnijoje, netoli Maglajaus gyvenvietės 1996 m. žuvo vyr. ltn. Normundas Valteris. Tai pirmas at-kurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos kariuome-nės karys, žuvęs tarptautinėje misijoje.

48

U ž p r o g r a m U ota s k a r a s Bosnijos karas (1992–1995 m.) – tai pavyzdys, prie ko

gali privesti įvairūs socialiniai totalitarizmo „eksperi-mentai“, siekę sukurti iki tol nematytus visuomeninius darinius. Bet kai tik valdžia žlunga, atsiradusį galios vakuumą užpildo neįtikėtina nacionalinė ir religinė ne-santaika.

Bosnijos gyventojų sudėtis buvo labai nevientisa. Musulmonai bosniai čia sudarė 44 proc. daugumą. Ser-bų, išpažįstančių stačiatikybę buvo 31 proc., o katalikų kroatų – 17 proc. Visiškai nedaug gyveno turkų, vengrų ir kitų tautybių atstovų. Iš kur toks nevientisumas?

Jau turkų osmanų okupacijos laikais dalis Balkanų gyventojų iš baimės ar išskaičiavimo priėmė islamą. To-kiu būdu daugelis slaviškos kilmės bosnių tapo musul-monais. Tačiau didysis tautų maišymasis prasidėjo bū-tent pokario Jugoslavijoje. Tito vyriausybė tiesiog savaip traktavo nuo XX a. pradžios pradėjusią reikštis nacio-nalinę doktriną. Jos pagrindinė idėja – suvienyti pietų slavų tautas, sukuriant vieningą „jugoslavų“ naciją. Ka-dangi ši doktrina buvo išrutuliota serbų, dominuojan-ti „didžiosios Serbijos“ lyderystė vis labiau ryškėjo, kol netapo slegiančiu dominavimu. Ilgainiui serbai pradė-jo visiškai nesiskaityti su kitų etninių grupių savitumu. Bosniai musulmonai, makedonai ir juodkalniečiai buvo oficialiai laikomi serbais. Ne slavų tautybės etninės gru-pės (Kosovo ir Makedonijos albanai, turkai) buvo atvi-rai diskriminuojami, siekiant juos išgyvendinti iš šalies. Pavyzdžiui, mokymo įstaigose uždrausta dėstyti make-donų kalba. Vengrai ir Voivodinos vokiečiai buvo ver-tinami įtariai, tačiau sąlyginai toleruojami. Kartu buvo skatinamas serbų kolonistų kraustymasis į Kosovą ir Makedoniją. Jau tarpukariu imperinis serbų mąstymas buvo pradėjęs įsipykti katalikų tikėjimą išpažįstantiems kroatams, ir Antrojo pasaulinio karo metu jie sukūrė savo valstybę, kurios dalis apėmė ir šiek tiek Bosnijos teritorijos. Neapsieita be kraujo.

Nors pokariu sukurtoje federacijoje buvo deklaruoja-ma, kad visos į ją įėjusios tautos yra lygios, „didžiosios Serbijos“ dominavimas buvo neginčijamas. Kur nebuvo įmanoma sumaišyti nusistovėjusios etninės sudėties ko-lonizuojant, ten buvo pasitelkta administravimo gudry-bė: administracinių vienetų ribos nesutapdavo su vie-nos etninės grupės riba. Tikėtasi, kad tokiu būdu įsiga-lės „tautų draugystė“, o galimybių išsiskaidyti nebebus.

Šios peripetijos lėmė, kad Balkanai, jau nuo XIX a. vadinti „Europos parako statine“, neišgyvendino grės-mingų faktorių, tik juos įšaldė. Ir kai tik aplinkybės

susiklostė tinkamai, propagandinė „jugoslavų tauta“ pasidalino į serbus, kroatus, slovėnus, bosnius (musul-monus ir stačiatikius), albanus, makedonus, kurie nie-ko nepamiršo ir neatleido. Daugeliu atvejų konfliktas nebuvo panašus į konvencinį karą – tiesiog kaimynai imdavo šautuvą ir eidavo pas kitus kaimynus primin-ti jiems kokio nors „užpernai pavogto avino“. Smurtas dėl senų skriaudų provokavo atsakomąjį kerštą, ir vienu momentu kelio atgal nebeliko.

Iš kur gyventojų rankose atsirado tiek daug ginklų? Is-toriškai susiklostė, kad buvusios Jugoslavijos gynybos po-litikoje svarbią vietą užėmė „totalinio partizaninio karo“ koncepcija. Dėl to kiekvienoje apskrityje buvo specialūs ginklų ir amunicijos sandėliai, už kuriuos buvo atsakingi valdžios paskirti asmenys. Kai Jugoslavija pradėjo byrėti, pasirodė, jog sargai – tai serbai, bosniai, kroatai, kurie, pri-spyrus reikalui, tiesiog išdalino ginklus savo tautiečiams.

Antruoju Bosnijos karo etapu buvo organizuotas ir „juodasis“ ginklų bei kariautojų importas. Kartais sam-

dinių karas įgaudavo makabriškų atspalvių. Pavyzdžiui, buvo atvejis, kai serbų pusėje kariavę graikai, užėmę Srebrenicą, joje iškėlė Graikijos vėliavą. Kita pusė taip pat nesibaidė verbuoti užsieniečių: bosnius palaikė ara-bų šalių kovotojai, už kroatus kariavo Vakarų Europos samdiniai. Pasitvirtino A. Toinbio (Toynbee) civilizacijų konfliktų tezė, jog kariauja ne tautybės, o religijos.

Dirbtinai sukurta „tautų draugystė“. Kai tik aplinkybės susiklostė tinkamai, „jugoslavų tauta“ pasidalino į serbus, kroatus, slovėnus, bosnius, albanus, makedonus, kurie nieko nepamiršo ir neatleido.

K A R D A S 2 0 1 3 m . N r . 4 ( 4 6 0 ) 49

gR

ėSm

ėS A

nAt

om

ijA

Karas sudavė stiprų smūgį Bosnijos ir Hercegovinos ekonomikai. Apie 80 proc. šalies įmonių buvo visiškai sugriautos. Buvo suniokota šalies infrastruktūra (su-gadinti visi geležinkeliai, apie 2 000 km kelių, susprog-dinta 70 tiltų), sunaikinta socialinių paslaugų sfera. Didžiausias regiono miestas Sarajevas, dėl savo daugia-etniškumo vadintas „Europos Jeruzale“, buvo apsuptas serbų kariuomenės. Sarajevo blokada tęsėsi 45 mėne-sius. Susisiekimas su išoriniu pasauliu tapo įmanomas tik 800 metrų ilgio siauru tuneliu, iškastu po aerouostu (kontroliuojamu Jungtinių Tautų pajėgų). Per tą laiką nuo artilerijos ir snaiperių ugnies bei ligų žuvo ne ma-žiau kaip 10 000 Sarajevo gyventojų. Pusė miesto pasta-tų buvo sugriauta.

Dėl karo nekonvencionalumo ir iki šiol nutylėtų fak-tų apie konflikte dalyvavusias grupuotes net nežinomas tikslus aukų skaičius. Skirtingų šaltinių vertinimai labai

nevienodi. Jau vien masinių žudynių metu Srebrenico-je nužudyta apie 8 000 bosnių. Manoma, kad Bosnijos karo metu galėjo žūti 100–200 tūkst. žmonių, o pabėgė-lių skaičius viršijo 2 mln. Šiandien Bosnija ir Hercego-vina yra viena skurdžiausiai gyvenančių Europos vals-tybių. Nedarbo lygis, skirtingais skaičiavimais, čia gali siekti nuo 20 iki net 45 proc., o šalies gyventojai kol kas nesuvokia savęs kaip vienos valstybės.

Žinoma, Balkanų konflikto priežastis lėmė daug se-nesnis istorinis kontekstas nei vien komunizmo ideolo-gijos laikotarpis. Tačiau reikia turėti omenyje, jog poso-vietinė geopolitinių skeveldrų linija, einanti nuo Balka-nų ligi Suomijos, kerta ir mūsų regioną...

„ k a r i U o m e n ė s n e B U v o, B e t v i s i ta p o m e k a r i a i s . . .“(Interviu su blokadą išgyvenusiu bosniu)„Esu iš Bosnijos, o jums turbūt žinoma, kad 1992–

1995 m. ten buvo tiesiog pragaras. Aš išgyvenau metus mieste, kuriame nebeliko vandens, elektros, kuro, svei-katos apsaugos, civilinės saugos, produktų paskirstymo sistemos ir kitų municipalinių tarnybų – mieste be jo-kios centralizuotos valdžios ar savivaldos.

Mūsų miestą, kuriame gyveno 60 000 gyventojų, apsupo ir užblokavo kariuomenė, ir gyvenimas metams tapo tikru mėšlu. Neturėjome nei teisėsaugos, nei kitų jėgos struktūrų. Kūrėsi ginkluotos grupės. Tie, kas turė-jo ginklą, patys gynė savo šeimas ir namus.

Situacija pareikalavavo ir

tarptautinių pajėgų įsikišimo. jAv

lėktuvas kyla nuo “teodoro Ruzvelto”

lėktuvnešio denio patruliuoti virš

bosnijos.

viltis pragare. violončelininkas

vedran Smailovič groja sugriautoje

Sarajevo bibliotekoje.

50

Kada viskas prasidėjo, kažkas buvo geriau tam pa-sirengęs, bet didžioji dalis šeimų turėjo produktų tik keletui dienų. Kai kurie iš mūsų turėjo pistoletus ir tik nedaugelis apsiginklavę rimčiau – AK-47 ar medžiokli-niais šautuvais.

Po poros mėnesių mieste įsisiautėjo gaujos. Grobė viską, ką galėjo. Pavyzdžiui, ligoninės tapo panašios į skerdyklas. 80 proc. medicinos personalo dėl to atsisakė rodytis darbe.

Man pasisekė, kad tuo metu mano šeima buvo didelė – penkiolika žmonių, ginkluoti šešiais pistoletais ir tri-mis automatiniais ginklais. Todėl išgyveno dauguma iš mūsų.

Amerikiečių lėktuvai kas dešimt dienų numesdavo sausų davinių – humanitarinę pagalbą apsuptam mies-tui. To nepakako. Sodus ar daržus turėjo nedaugelis. Jau po trijų mėnesių pradėjo sklisti gandai apie mirusius nuo išsekimo ir šalčio. Mes išėmėme visas duris ir lan-gines iš gretimų apleistų namų, išlupome savo parketą ir deginome baldus, kad apšiltume.

Daugelis mirė nuo užkrečiamųjų ligų, ypač tie, kas gėrė užterštą vandenį. Mes daugiausia rinkome lietaus vandenį ir jį virinome. Valgyti tekdavo ir balandžius, ir net žiurkes.

Valiuta labai greitai tapo niekuo. Grįžome į mainų prekybos laikus. Moterys atsiduodavo už konservų dė-žutę. Apie tai sunku kalbėti. Tačiau daug moterų, kurios taip elgėsi, buvo viltį praradusios motinos.

Ginklai, šaudmenys, žvakės, žiebtuvėliai, antibioti-kai, benzinas, akumuliatoriai, maistas – dėl jų mes ko-vojome kaip žvėrys. Tokioje situacijoje kai kurie žmonės tampa pabaisomis. Tai buvo pasišlykštėtina.

Jėga – kiekybėje. Jei tu vienas, tai tik laiko klausimas,

kada tave apiplėš ar nužudys, – nepriklausomai nuo to, kaip gerai tu ginkluotas. Gaujos po dešimt penkiolika žmonių šlaistydavosi visur; buvo ir gana padorių žmo-nių. Nebuvo nei „herojų“, nei „piktadarių“ – dauguma tapo kažkuo per vidurį.

Šiandien aš gerai ginkluotas ir apsirūpinęs atsargo-mis. Be to, turiu patirtį. Išgyventi vienas negali. Išgy-venimas priklausys nuo to, kaip gerai jūs pasirinksite patikimus nelaimės draugus, kiek bus vieninga ir pasi-ruošusi jūsų šeima.“

Kiek saugus buvo judėjimas mieste?Miestas buvo pasiskirstęs į gatvių bendruomenes.

Mūsų gatvėje stovėjo 15–20 namų ir mes organizavome ginkluotą penkių žmonių patrulį, kuris kiekvieną vakarą apeidavo mūsų kvartalo ribas. Visi mainai vyko tik gatvė-je. Už penkių kilometrų nuo mūsų buvo organizuota visa

„mainų gatvė“, kad ten patektum, reikėdavo pasisaugoti snaiperių. Be to, pakeliui buvo labai tikėtina būti užpul-tam ir apiplėštam. Pats ėjau į „turgų“ tik porą kartų, kai prireikė išties kažko svarbaus – pavyzdžiui, antibiotikų. Niekas nesinaudojo automobiliais – gatvės buvo neiš-važiuojamos, užverstos griuvėsiais, šiukšlėmis, paliktu transportu. Be to, benzinas kainavo nelygu auksas.

Jei prireikdavo paėjėti kur nors tolėliau – tai daryda-vome tik tamsesniu paros metu. Negalima eiti vienam ar pernelyg didele grupe. Geriausia – pora trejetą žmonių. Judėti reikia greitai, tyliai, šešėlyje ar tarp griuvėsių, bet ne atviroje gatvėje...

Bosnijos karas – tai pavyzdys,

prie ko gali privesti įvairūs socialiniai

totalitarizmo eksperimentai.

“…ligoninės tapo panašios į skerdyklas. Aštuoniasdešimt procentų medicinos personalo dėl to atsisakė rodytis darbe.”

K A R D A S 2 0 1 3 m . N r . 4 ( 4 6 0 ) 51

gR

ėSm

ėS A

nAt

om

ijA

Kodėl jūs deginote savo baldus? Juk ,regis, aplink mies-tą ir mieste augo daug medžių?

Aplink miestą nebuvo daug miško. Miesto būta labai gražaus: su restoranais, kino teatru, kultūros centru, mo-kyklomis, aerouostu. Buvo ir parkas, augo vaismedžiai. Visi jie buvo išpjauti mažiau kaip per porą mėnesių.

Jei nėra elektros tiekimo, jums vis tiek būtina sušilti ir paruošti maistą. Tuomet jūs kūrenate viską, ką turite po ranka. Ir visa tai dega labai greitai.

Kokių žinių jums tuomet prireikė labiausiai?Jūs turite įsisąmoninti – praktiškai mes grįžome į

akmens amžių. Pavyzdžiui, turėjau dujų balioną. Tačiau šildytis dujomis buvo pernelyg brangu. Aš pritaikiau jį

žiebtuvėliams pildyti. Žiebtuvėliai tuomet buvo neįkai-nojami! Kažkas man atnešdavo tuščią žiebtuvėlį, aš jį pripildydavau ir gaudavau konservų ar žvakę.

Mano profesija – felčeris. Ji tapo mano kapitalu. Įgū-džiai kažką pataisyti ar panašiai tokiu atveju labai vertingi. Jūsų atsargos gali baigtis, o praktinės žinios ne: ir tai gali-mybė pelnyti duoną. Mano kaimynas, pavyzdžiui, mokė-jo gaminti kurą lempoms. Ir niekad nebadavo. Noriu pa-sakyti: mokykis taisyti. Bet ką. Daiktus, batus, žmones…

Jei šiandien jūs turėtumėte tris mėnesius pasiruošimui?Ką aš daryčiau? Bėgčiau į užsienį (juokiasi). Šiandien aš turiu sukaupęs atsargas. Šešiems mėne-

siams. Turiu ir namą užmiestyje, nedideliame kaime, kurio gyventojai taip pat pasimokę iš karo. Turime sodą, o sodi-

ninkystę aš išmanau. Aš jau nebenoriu šūdinai jaustis – kai visi kalba, kad „viskas bus gerai“ – viskas gali griūti. O jei viskas griūva, tada jau reikia turėti jėgų daryti nemalonius dalykus dėl savo vaikų. Aš noriu, kad mano šeima išliktų.

Kuo vertėtų apsirūpinti?Norite gyventi iš plėšikavimų? Tuomet viskas, ko

jums reikia, – tai daug ginklų ir šaudmenų…Norite gyventi „ramiai“? Tada ruoškitės mainytis. Tu-

rėkite negendančių produktų, higienos reikmenų, akumu-liatorių, baterijų. Atkreipkite dėmesį į smulkmenas – pei-liukus, žiebtuvėlius, muilą. Stiprus alkoholis, kad ir pras-čiausios rūšies, – tai labai gerai vertinamas mainų objektas.

Daugelis mirė dėl antisanitarinių sąlygų. Jums pri-reiks labai paprastų higieninių reikmenų, tačiau didelio kiekio. Pavyzdžiui? Šiukšlių maišų. Vienkartinių indų. Mes tai žinome, nes tuo nebuvome apsirūpinę. Dabar galvoju, kad higienos reikmenys galbūt net svarbesni už produktus. Gali pašauti balandį, bet dezinfekavimo skysčio nesumedžiosi. Todėl būtina apsirūpinti plovimo ir skalbimo, taip pat dezinfekuojančiomis priemonėmis, vienkartinėmis pirštinėmis ir kaukėmis. Taip pat svarbu kibirai ir kitos talpos laikyti ir nešioti vandeniui.

Būtina mokėti suteikti pirmąją medicininę pagalbą: tvarkyti žaizdas, nudegimus. Nes jokių ligoninių nėra. Net jei rasi gydytoją, jis gali neturėti anestetiko, o tu gali neturėti kuo jam susimokėti.

Sužeidimo nuo šaunamojo ginklo atveju, gydant be specialisto, nukentėjusiojo šansas pasveikti buvo apie 30 proc. Tai neatrodė kaip kine – buvo mirštama daugiausia nuo infekcijos. Turėjau antibiotikų trims ar keturiems gydymo kursams. Galiausiai, žmones žudė visiškai kvai-los priežastys. Nėra vaistų ir pakankamai geriamojo vandens? Tuomet į kapus gali nuvaryti paprastas vidu-riavimas. Tam pakanka kelių dienų. Ypač kalbant apie vaikus. Būta ir odos susirgimų, apsinuodijimų – nieko nepadarysi. Gydymui naudojom vaistažoles ir alkoholį. Truputį padėdavo, bet iš esmės tai buvo siaubinga.

Ar jums pagelbėjo auksas, sidabras?Taip. Visą juvelyriką aš iškeičiau į šovinius. Kartais

mes galėjome naudoti ir valiutą, kad ką nors nusipirktu-me. Bet tokie atvejai pasitaikydavo nedažnai, o kainos – ypač aukštos. Konservuotų pupelių skardinė kainavo 30–40 dolerių. Vietiniai pinigai žlugo gana greitai.

Ar daug kainavo druska?Nemažai, tačiau pigiau nei kava ar cigaretės. Alkoho-

žmonės būriuojasi

prie vandens kolektoriaus.

Apsuptame Sarajeve neliko

elementariausių komunalinių

patogumų.

AP,

Reu

ters

, ww

w.th

eatl

anti

c.co

m n

uotr

.

52

lis išvis buvo išskirtinis mainų objektas – jo suvartoji-mas išaugo dešimt kartų.

Ar sudėtinga buvo gauti ginklų? Ką buvo įmanoma iš-keisti į ginklą ar šaudmenis?

Policija konfiskavo nemažai ginklų prasidėjus karui, tačiau gyventojai jų dar daug išslapstė. Aš turiu legalių ginklų, tačiau masinių neramumų metu jie gali būti konfiskuoti. Žinote, yra žmonių, kurie turi registruotų ginklų, bet dar turi ir nelegalių – būtent tokiam atvejui.

Jei turėsite vertingų daiktų, tai ginklų surasite. Mano atveju atsirado žmogus, kuriam prireikė akumuliato-riaus. Jis davė man už jį du šautuvus.

Šaudmenis aš kartais keisdavau į maistą, o kartais – atvirkščiai. Niekad nieko nekeisdavau savo namuose. Tik nedaugelis aplinkinių žinojo, kokias sankaupas lai-kiau namie.

Kokios buvo saugumo priemonės?Primityvios. Mes nebuvom pasirengę ir naudojom

tai, kas po ranka. Langai išdaužyti, stogas nukentėjęs dėl bombardavimų. Langus užblokavome maišais su smėliu ar akmenimis. Vartelius užstūmiau šiukšlėmis. Jei reikė-davo, į gatvę per tvorą perlipdavau kopetėlėmis. Vienas kaimynas išvis užbarikadavo savo namą, o slaptą įėjimą padarė gretimo sugriauto namo sienoje. Visa tai gali pa-sirodyti keista, bet tie namai, kurie atrodė patys saugiau-si, buvo išgrobstyti pirmieji. Puikios vilos su tvoromis, šunimis, signalizacijomis, grotomis. Minia užpuolė jas iš pat pradžių. Vieni savininkai apsigynė, kiti ne.

Gyvenkite kukliai. Padarykite, kad jūsų būstas kuo mažiau pritrauktų žvilgsnį. Šiandien mano bute plieni-nės durys – bet tik tam, kad atlaikyčiau pirmąsias chao-so valandas. Vėliau aš tikiuosi prisijungti prie savo drau-gų užmiestyje. Nenoriu leistis į smulkmenas, bet ginklai ir tvoros buvo mūsų koziris.

Neatsargūs žuvo pirmosiomis dienomis. Atsargūs ko-vojo už savo gyvybę. Kažkas žuvo, norėdami išsiaiškinti situaciją, o tai, sutikite, gana svarbu. Juk mes neturėjome nei laikraščių, nei televizijos – visa informacija sklido tik gandų lygiu. Mieste šaudė visada. Kad nebūtum nukau-tas snaiperio, dieną tekdavo tūnoti namie. Kariuomenės nebuvo, bet mes visi tapome kariais. Buvome tiesiog pri-versti. Kiekvienas nešiojosi ginklą, buvo pasirengęs gintis.

Bet jei rytoj netikėtai vėl pasikartotų tas pats, aš gal net apsiašaročiau. Bet būčiau pasirengęs tapti budriu, nepastebimu ir gerai ginkluotu, kartu su geriausiu drau-gu ar broliu...

BAZINIAI KARINIAI MOKYMAI – 12 savaičių tarnybos

Daugiau galimybių:• studijuoti;• įsidarbinti;• tapti profesionaliu kariu!

www.karys.lt 8-800-12340

iSto

Rij

A

Dalius Žygelis Stasys Burba

Ryškų ir prasmingą pėdsaką Lietuvos, taip pat Kretingos krašto istorijoje paliko Kazimieras Kontrimas-Montė, aštuonerius metus (1944–1952) kovojęs prieš sovietų okupantus. 2013 m. gruodžio mėnesį minime 100-ąsias jo gimimo metines.

Be Kazimiero, gausioje šeimoje dar augo penki jo broliai ir trys seserys. Kontrimų valdos siekė 29 hektarus žemės – šeima būdama didelė, darni ir darbšti susikūrė tvarkingą, gražų ūkį. Žmonės sakydavę, jog Kazimiero Kontrimo tėvas Jonas buvęs visų galų meistras. Grūšlau-kėje ir aplinkiniuose kaimuose daugelis trobų buvo pa-statytos J. Kontrimui vadovaujant. Jo pagaminti vežimai taip pat buvo tvirčiausi. Augantys sūnūs nuo nagingo tėvo stengėsi neatsilikti – kaimynes dailiais grėbliais ap-dovanodavo, o kaimo vyrai, pjaudami dalgiais, kuriems tvirtai ir meistriškai dalgiakočius įtverdavo Kontrimai, sakydavo: „Jėgos nereikia – dalgis pats pjauna.“ Be sun-kaus darbo, šeima švietėsi. Reta to meto šeima leido sau ar matė reikalą prenumeruoti „Kario“, „Kardo“, „Trimi-to“ žurnalus, o Kontrimų šeimoje šie leidiniai buvo skai-tomi ir plačiai diskutuojama juose rašomomis temomis. Tėvai, perduodami savo gyvenimiškąją ir tautos istorinę patirtį, įskiepijo meilės Tėvynei jausmą ir vaikams.

kaziMieraS kontriMaS-Montė,

Kazimieras Kontrimas gimė 1913 m. gruodžio 16 d. Kretingos apskrities Darbėnų valsčiaus Knėžų kaime ūkininkų Jono Kontrimo ir Barboros Baltonytės-Kon-trimienės šeimoje. Kontrimų sodyba, statyta XIX a., buvo vienkiemyje, stovėjo kelio Grūšlaukė–Vaineikiai kairėje pusėje, Knėžų kaimo žemių šiauriniame pakraš-tyje, ties riba su Smeltės kaimu, dėl to kai kuriuose do-kumentuose ji priskiriama Smeltės kaimui.

kardo rinktinėS vadaS

54

1940 metais bolševikinės Sovietų Sąjungos okupuota Lietuva buvo pasmerkta sunaikinimui. Okupantai, puikiai suvokdami, kad valstybės pamatas yra būtent tvarkingos, patriotiškos šeimos, pirmiausiai jų ir ėmėsi – prasidėjo masiniai trėmimai į Sibirą. Kontrimų šeimos, kaip tvirtos valstybės sudėtinės dalies, laukė toks pats likimas. Laimei, 1941 m. birželio 14-ąją šeima represijų išvengė; ramiai pra-gyveno ir vokiečių okupacijos laiką. Tačiau jau tada rimti vyrai, supratę kur link sukasi pasaulio įvykiai ir karo eiga, ėmė burtis į pogrindines organiza-cijas ir tiems įvykiams ruoštis. Nuo 1943 m. K. Kontrimas tapo Lietuvos laisvės armijos (LLA) nariu. Apie jo veiklą šiuo laikotarpiu išlikusių žinių nėra daug, tačiau žinant, kokią jėgą LLA turėjo Žemaitijoje, nekyla abe-jonių, kad būsimas Kardo rinktinės vadas LLA organizacijoje buvo akty-vi ir svarbi figūra. Apie tai liudija ir vieno iš bendražygių, LLA Kretingos apylinkės vado Jurgio Ožeraičio-Ūso tardymų protokolai.

1944 m. vasarą per Lietuvą į Va-karus ėmė slinkti Antrojo pasauli-nio karo frontas. Pėda po pėdos Lie-tuvoje ėmė šeimininkauti visiems jau nuo 1940 m. gerai pažįstami bolševikai. Istorijos pamokos buvo išmoktos – žmonės nebetikėjo skystomis giesmelėmis apie šviesų rytojų – atvirkščiai – laukė dar didesnio bol-ševikų teroro nei 1940–1941 metais. Ir tam ruošėsi kaip išmanydami. Vieni, gelbėdami savo šeimas (o ir save), nuo represijų traukėsi į Vakarus, kiti ruošėsi žūtbūtinei kovai. Ne išimtis buvo ir Kontrimų šeima. Nepaisant to, kad turėjo geras galimybes pasitraukti į Vakarus (turėjo užsienio pasus ir ten jų laukiančius gimines), Kontrimai nusprendė likti Lietuvoje. Tiek namų auklėjimas, tiek mokykla buvo įskiepiję: „Jei Tėvynė pavojuje – reikia ją ginti.“ Štai ir visa filosofija. Kazimieras su broliais Adol-fu, Antanu ir Pranu pasitraukė į mišką.

1947 m. spalio 31 d. buvo suimtas brolis Antanas, Že-maičių apygardos Kardo rinktinės partizanas. Nuteistas dešimčiai metų priverstinių darbų politinių kalinių la-geriuose. 1948 m. kovo 6 d. į Sibirą (Tomsko sritį) buvo ištremti K. Kontrimo tėvai, brolis Augustas, seserys Eleo-nora ir Stanislava. Mama B. Kontrimienė neatlaikė trem-ties išbandymų ir tepraėjus mėnesiui po ištrėmimo mirė. 1949 m. sausio 31 d. buvo suimtas brolis Adolfas, Žemaičių

apygardos Kardo rinktinės Kretingos kuopos vadas (nu-teistas mirties bausme, kuri vėliau buvo pakeista dvide-šimt penkeriems metams lagerio ir penkeriems tremties). Tų pačių metų gruodžio 10 d. buvo suimtas trečias brolis Pranas, Žemaičių apygardos Kardo rinktinės Kretingos kuopos partizanas (nuteistas dvidešimt penkeriems me-tams lagerio ir penkeriems metams tremties). 1950 m. sausio 6 d. buvo suimtas ketvirtas brolis Jonas, Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanų ryšininkas.

k a z i m i e r a s ko n t r i m a s - m o n t ė , ko n taU ta s , t ė va s – v i e n a s i š k a r d o r i n k t i n ė s į k ū r ė j ų i r va d ų

Tačiau visa tai, kas papasakota apie Kontrimų šeimos narių likimus, nutiko vėliau. Prieš tai buvo sudėtingas Kar-do rinktinės organizavimo ir kūrimo laikotarpis. 1945 m. lapkričio 15 d. Žemaičių legiono (vėliau Žemaičių apygar-dos) vado majoro Jono Semaškos-Liepos įsakymu įkuriama Kardo rinktinė, kurios vadu paskiriamas Kazimieras Kon-trimas-Kontautas. Jam patikima milžiniškos atsakomybės užduotis – suorganizuoti į mišką pasitraukusius vyrus į drausmingą, karišką organizaciją. Sprendžiant pagal archy-vuose išlikusius įsakymus, K. Kontrimas neatidėliotinai šio darbo ėmėsi. „Darbėnų Drebulės būriui organizuoti ir jam vadovauti skiriu LLA organizacijos karį pusk. Jucį Joną. Or-ganizacinius darbus skubiai vykdyti prisilaikant mano duo-tų asmeniškų nurodymų ir patyrimo iš vokiečių okupacijos meto. Apie atliktus darbus man pranešinėti“, – tai vienas

Knėžų kaimas. Kontrimų sodyba apie 1930 m. Dviračiu važiuoja Kontrimų šeimos galva jonas Kontrimas.

K A R D A S 2 0 1 3 m . N r . 4 ( 4 6 0 ) 55

fragmentas iš pirmojo žinomo raštiško Kardo rinktinės vado K. Kontrimo-Kontauto įsakymo. Tokie ir panašūs įsakymai keliavo į Skuodo, Mosėdžio, Salantų, Endriejavo, Veiviržėnų, Kulių, Gargždų, Kretingos ir Palangos valsčius – visur, kur buvo numatyta Kardo rinktinės veiklos teritorija.

Vėliau K. Kontrimo pareigos, kaip ir jo slapyvar-džiai – Kontautas, Tėvas, Montė – keitėsi. Jis ėjo ir Kardo rinktinės štabo viršininko pareigas, ir Vizbuto kuopos, kurios uždavinys buvo rinktinės štabo apsau-ga, vado pareigas, vėliau vėl buvo skiriamas rinktinės vadu. Niekas nebepasakys, kurios pareigos jam buvo mieliausios, tačiau drąsiai galima teigti, kad būtent K. Kontrimas paliko ryškiausią pėdsaką Kardo rinkti-nės gyvavimo istorijoje. Kaimų žmonės, nors ir nepa-žinoję kitų partizanų, tiesiog sakydavo, jog tai „Kon-trimo vyrai“. Tai nulėmė ir asmeninės vado savybės – buvo griežtas, bet kartu ir teisingas. Kuopų, būrių va-dams visada sakydavo, kad ir „pačioje neteisingiausio-je situacijoje, turime išlikti, kiek įmanoma teisingesni“. Ypač sunki buvo partizaninio karo pradžia, kai reikėjo įvesti karišką drausmę tarp į mišką pasitraukusių vyrų. Ir negalima teigti, kad visada viskas pavykdavo. Pa-vyzdžiui, K. Kontrimo-Montės būrio partizanus gerai pažinojo šio straipsnio bendraautoriaus Stasio Burbos tėvas Pranciškus Burba. Stasys gerai atsimena tėvo

pasakojimą apie tai, kaip jį „aplankė“ Kretingos MGB viršininkai – iš pradžių pareikalavo degtinės, medaus tiesiai iš avilio, o paskui be užuolankų pasakė: „Ban-ditams esi savas, tai jie tavęs nenušaus – būsi kuria-mo kolchozo pirmininkas.“ Neturėdamas galimybės

atsisakyti siūlomų „aukštų“ pareigų, tėvas pirmiausia pasitarė su K. Kontrimo vyrais, kurie ne tik kad ne-prieštaravo, bet net gi palaikė tą mintį: „Būk tu tuo pirmininku, kad mes žinotume, kada stribai važiuos rinkti pyliavų, kada gresia žmonių trėmimai.“ Tačiau po kurio laiko P. Burba iš K. Kontrimo būrio partizanų gavo perspėjimą, kad miškuose yra daugybė besislaps-tančių vyrų, kad esamose sąlygose ne visada ir ne visus veiksmus galima kontroliuoti, todėl jie nežinodami, jog jis esąs „pirmininkas su partizanų palaiminimu“, gali „ir peiliu per gerklę, ir kulką į kaktą...“. Po tokio perspėjimo P. Burbai, nepaisant jo puikių santykių su partizanų vadovybe, nebuvo kito pasirinkimo, kaip pa-likus gimtąją sodybą išvykti į Klaipėdą – sugrįžo tik pasikeitus sąlygoms; labai tikėtina, kad K. Kontrimo dėka išsaugojo gyvybę.

Priešų atžvilgiu K. Kontrimas-Montė taip pat nau-dojo tik gerai apgalvotus veiksmus. Kartą, prireikus ginklų ir šaudmenų, K. Kontrimo-Montės vadovauja-mi partizanai, kad jų veikimo teritorijoje būtų ramiau,

iSto

Rij

A

Kazimieras Kontrimas-montė (pirmas dešinėje)

su Kardo rinktinės partizanais ir ryšininkėmis. Fotografuota apie 1949 m.

56

nuėjo į Latviją, į bažnytkaimį už Lietuvos sienos. Pasie-nio bažnytkaimyje, antrame parduotuvės aukšte buvo stribų būstinė. Montės žiniomis, ten buvo laikomi ir stribų ginklai. Prie durų priėjo latviškai mokėjęs par-tizanas Baužys, pasibeldė ir latviškai šeimininkus pa-kalbino. Į klausimą „Kas eina?“ irgi atsakė latviškai: „Savi, savi! Ar jau partizanų išsigandot?“ Atidarė du-ris stribas. Vyrai suėjo vidun. Buvo gili juoda naktis, keli stribai miegojo. Sustatė juos iškeltomis rankomis prie sienos, liepė tylėti ir ilgai nekišti nosies iš būsti-nės. Keturi partizanai surinko stribų ginklus, kiti paė-mė iš parduotuvės maisto produktus, paskui, nupjovę telefono laidus, išėjo. Montė buvo ypač negailestingas išdavikams, infiltruotiems į partizanų būrius šnipams, tačiau be partizanų karo lauko teismo sprendimo, be įspėjimo nieko neleisdavęs likviduoti. O tuokart Latvi-jos bažnytkaimyje, palikęs išgąsdintus stribus iškelto-mis rankomis, tik tiek tepasakė: „Gaus jie pylos ir nuo savų viršininkų užtektinai“.

Tokių akcijų būta labai daug. Visoms karinėms ak-cijoms K. Kontrimas pasiruošdavo atsakingai – akcijų metu svarbius veiksmus atlikdavo pats. Kartą partizanai kelyje Grūšlaukė–Darbėnai (ties Latvelių kaimu) rengė pasalą stribams. Prieš tai, žinodamas, kad vienam ūki-ninkui savo arkliais teks juos vežti, jį, nors ir rizikuo-damas sužlugdyti pasalą, Kontrimas per ryšininkus per-spėjo, kad nevažiuotų – nes „bus ugnies“. To minėtasis ūkininkas nepaklausė, todėl pasalos metu krito ne tik keturi stribai, bet ir jis pats.

Labai gražiai ir šiltai apie Kazimierą Kontrimą-Montę prisiminimuose pasakoja Žemaičių apygardos, Kardo rinktinės ryšininkė ir partizanė Jadvyga Malū-kaitė: „Žemaitijos miškuose vyrai veiklą planuodavo kartu, numatydavo bendras akcijas, todėl man dažnai tekdavo atėjusius iš kitų būrių partizanus nuvesti pas Montę. Gerai pažinojau apylinkes, Vaineikių girią ir Peldinės miškus, kur dažniausiai sustodavo Kardo rinktinės partizanai. Kazimierą Kontrimą prisimenu kaip reto dvasinio grožio, stiprios valios žmogų, reika-lavusį iš partizanų griežtos drausmės. Tai vienas ryš-kiausių mūsų laisvės kovų didvyrių, kurių vardus lydi legendos. Aukštas, lieknas šatenas su barzdele, rimtas ir susimąstęs, nesišvaistantis tuščiais žodžiais. Jo žodis vyrams buvo šventas, drausminantis, reiklus. Ateidavo jis į namus, ir atrodė – niekas nebaisu, viską iškentėsim, įveiksim. Žavėjo jis savo erudicija, domėjosi politika, istorijos mokslu, buvo labai šviesus žmogus. Niekada nepamiršiu jo giedro veido, gilaus žvilgsnio, begalinės

stiprybės, kurios iš jo mokėsi bendražygiai. Montė ger-bė partizanų ryšininkus ir rėmėjus. Jeigu kuriai nors šeimai grėsė pavojus – įspėdavo, ką daryti. Pajutęs, jog kuri nors ryšininkė jau yra sekama, jis padėdavo jai persikelti į kitą vietovę, įsislaptinti kita pavarde, per draugus, kuriuos jis tik vienas pažinojo, surasdavo ry-šininkei darbą.“

k retingos saugumiečiams ir vietinei valdžiai K. Kontrimas-Montė buvo itin pavojingas priešas. Ypač tūžo dėl jo organizuojamų akci-jų atimti valdžios surinktus iš ūkininkų maisto produktus. Kaimas buvo plėšte plėšiamas so-

vietinių valdininkų. Didžiuliai mokesčiai, duoklės javais ir kitais produktais visus varė į tikriausią skurdą. Be to, kaimuose savavališkai plėšikaudavo stribai, grobdami maistą ir turtą. Bet kai stribeliai pajusdavo, kur gali būti sustoję Montės būriai, nekeldavo kojos į tą kaimą. Vieni nedrįsdavo eiti, šaukdavosi kariuomenės pagalbos. Kraš-totyrininkas Aurimas Rapalis yra užrašęs sodria žemai-čių tarme papasakotą istoriją, kaip Kontrimo vyrai so-vietams sutrukdė žmonių trėmimą: „Triemė Baltounius (ūkininkus iš Žalimų kaimo). Atvažiava ėšvežtė strėbuokā. Vėskou ėr gīvuolius vėskou, varė tus Baltoulius. Mes če pas Maciaus mašinavuojiem. Gėrdam kulkuosvaidē, žalty, jau bėrb tėn. Mėškėnē tatā tus strėbuokus sogondėna. Paskiau sotėkau tus Kontrėmus (partizanus). Saka, mes nenurie-juom tu žmuoniu nušautė. Būto, saka, vėsus tėn pagoldė. Toukart nebėšvežė anūm. Ėšbėgiuojė ī griuovius, tėn šlapė toukart tėi griuovē bōva pėlni vondens. Nakti, aš bovau pri Alonder ėmozėkonta, vaikio septīnės metus ėšbovau. Gėrdām kažkas bėldėn Alonderiou, tam žmuogou. Vo anėi strėbuokā, žėnuojau tus strėbuokus. Ritmetie sakau, kas če bōva pas tavėi. Saka, juk kou, žaltī, saka, matā, Baltoulius, ka vežė, saka anėi sokrėta i tus griuovius, i vondėni. Parbie-ga, saka, šlapė – nosėgrėžė, saka, bėški padžiovėnuom tus drabužius ėr ėšējė nomėi i Salontus.“

Kita svarbia partizanų užduotimi K. Kontrimas-Montė laikė Žemaitijos apsaugojimą nuo kolonistų. Il-gainiui okupantai nustojo deginti sodybas, bet pradėjo įkurdinti jose įvairiausio plauko šnipus, nežinia iš kur atsibasčiusius. Neleisti rusams įsitvirtinti Žemaitijos kaimuose ir buvo viena iš svarbiausių partizanų veiklos krypčių. Ginkluoti vyrai drąsiai eidavo susitikti su at-vykusiais kolonistais ir trumpai pasakydavo: „Arba iš-nykstat tuojau pat, arba liksite čia gulėti po žeme ir nie-kas nesužinos, kur jūs ir kas su jumis atsitiko.“

Kagėbistams ir stribams jis tapo didžiausiu priešu ir siaubu ne tik dėl nepaprastos drąsos ir ištvermės.

K A R D A S 2 0 1 3 m . N r . 4 ( 4 6 0 ) 57

iSto

Rij

A

K. Kontrimo veiksmuose būdavo ir, iš pirmo žvilgsnio atrodytų, bereikalingo avantiūrizmo. Tačiau įsigilinus paaiškėja, kad būtent tai gelbėjo kovos draugų gyvybes. Kartą kautynėse buvo sunkiai sužeistas partizanas, rei-kėjo skubios medicininės pagalbos. Daktaro atvežimas į mišką būtų užtrukęs per ilgai, todėl K. Kontrimas priė-mė avantiūristinį sprendimą. Jis įsakė sužeistąjį pagul-dyti į vienkinkį vežimą ir pats nuvadeliojo į Salantus. Tinkamai apsiginklavęs – sukryžiuotose rankose turė-jo po šaudymui paruoštą trumpą ginklą, per petį buvo

persimetęs savo mėgstamą „Sturmg-hever“ – ėjo pirma arklio, arklys, tempdamas vežimą su sužeistuoju sekė paskui. Naktis buvo labai tyli ir šviesi, miestelyje girdėjosi tik parti-zanų vado ir arklio žingsniai; marš-rutas per Salantus buvo pro „stri-bokiją“... Paskui, sėkmingai grįžęs, K. Kontrimas-Montė bendražy-giams pasakojo, kaip girdėjo pasku-bomis uždaromų langinių garsus, o iš „stribokijos“ būstinės nepasi-rodė nei vienas „liaudies gynėjas“, nes tikriausiai žinojo, kad Kardo rinktinės vado paleistas šūvis tiek iš dešinės, tiek iš kairės rankos visada taikinį pasiekia, be to, jo ekipuotėje visada būdavo ir granatų vėrinys. Vėliau partizanus pasiekė informa-cija, kad visi „liaudies gynėjai“ gulė-jo ant grindų – pasimetę, iš išgąsčio nesugebantys imtis jokių veiksmų. O partizano Kazimiero Kontrimo jėga buvo BUVIMAS TEISUME, TEISINGUMAS ir TIKĖJIMAS TEISINGUMU.

1952 m . r U d U o – ko v o s k e l i o pa B a i g a

Žūtis K. Kontrimo-Montės gyvenimo ir kovos kelią užbaigė 1952 metais spalio 30 dieną netoli buvusios jo tėviškės Ąžuolijos gi-rioje, ryšininko Laukio sodyboje. K. Kontrimo brolio Adolfo teigi-

mu, Kardo rinktinės partizanų va-das buvo išduotas. K. Kontrimas padėdavęs badau-

jantiems, į Sibirą išvežtiems tėvams – jiems per Laukį siųsdavęs siuntinius su maistu. Nors siuntinius siųsdavo ne taip dažnai ir net per Liepojos paštą, tačiau sovie-tų saugumo tai neliko nepastebėta. Jiems kilo įtarimas, kodėl paprastas valstietis Laukys gali siųsti siuntinius „banditų“ vado tėvams. Tai ir buvo siūlo galas, atvedęs prie išdavystės ir vado žūties.

Tą lemtingą dieną K. Kontrimas su bendražygiu Pra-nu Končiumi-Adomu suplanavo ateiti pas ryšininką Laukį. Priėję sodybą visų pirma pažvelgė į tvorą, kur ry-

Kazimieras Kontrimas-montė (kairėje) ir pranas Končius-Adomas. Fotografuota apie 1951 m.

58

šininkas, jeigu aplinkui nebūdavo pavojaus, kaip signalą, pakabindavo skarą. K. Kontrimas, pagalvojęs, kad ramu, nuėjo į sodybą, o P. Končius pasiliko pamiškėje. Sody-boje jau buvo paruošta pasala – MGB turėjo užduotį K. Kontrimą suimti gyvą. Tačiau jų planams išsipildyti nebuvo lemta – Montė laiku pastebėjo pasalą, bandė at-sišaudydamas trauktis, tačiau jėgos buvo nelygios...

Saugumiečių palaužtas ir K. Kontrimą išdavęs ryšinin-kas Laukys nežinojo, kad pamiškėje buvo dar vienas par-tizanas – P. Končius-Adomas, tapęs šio įvykio liudininku. Bet nereikėjo ir to – bet kokiu atveju jis puikiai žinojo, kad likę miške vado bendražygiai to neatleis – todėl sau-gumiečiai jam skyrė premiją ir iškėlė gyventi į Klaipėdą.

Tą pačią dieną apie savo „neįtikėtiną sėkmę“ MGB‘is-tai informavo to meto pirmuosius asmenis Sniečkų, Pa-leckį, Gedvilą. Operatyviniame pranešime sakoma, kad pasalos buvo išstatytos 1952 m. spalio 9 d., o spalio 30 d. į jas pagaliau pateko „banditų brigados vadas, stambus teroristas“ Kazimieras Kontrimas, kuris pasipriešino ir buvo nukautas. Tokia tai to meto retorika.

Tą lemtingą vakarą pamiškėje likęs ir taip MGB‘istų kulkų išvengęs Kardo rinktinės partizanas Pranas Kon-čius-Adomas buvo tarsi rinktinės vado asmens sargy-binis. Nesitraukdavo nuo vado nei per žingsnį, visada kartu su juo eidavo į užduotis, į susitikimus su kitų būrių ar rinktinių partizanais. Kaip ir K. Kontrimas-Mon-tė, P. Končius-Adomas partizanų gretose kovojo nuo 1944 m., taip pat puikiai šaudė, buvo gerai treniruotas, ištvermingas, stiprus. Po K. Kontrimo žūties P. Končių sovietų saugumas persekiojo dar 13 metų. Lygiai kaip An-tanas Kraujelis-Siaubūnas Aukštaitijoje, taip P. Končius-Adomas Žemaitijoje sovietų okupantams priešinosi iki 1965 metų. Prisikasti iki partizano jiems padėjo tik juoda išdavystė. 1965 metų liepos 6 d. sodybą netoli Salantų, kur poilsiui buvo sustojęs partizanas, keliais žiedais apsupo didžiulis okupacinės kariuomenės būrys. Pasalose išsi-dėstę kareiviai laukė visą naktį. Rytą, kai partizanas išėjo iš savo slėptuvės gryno oro gurkšnio įkvėpti, pasimankš-tinti, jį nušovė – šūvių papliūpos pasipylė iš visų pusių. Atvirai, akis į akį susiremti su juo nė vienas neišdrįso. Taip žuvo ištikimas K. Kontrimo-Montės bendražygis, paskutinis išlikęs Žemaitijos partizanas Pranas Končius-Adomas. Kulkų suvarpytą partizano kūną KGB‘istai per-metė per tvorą, „kad kraujas nutekėtų ir sunkvežimio ke-bulo neišteptų“, po to išvežė į Kretingos ligoninės lavoni-nę, kur buvo nustatyta ir patvirtinta žuvusiojo asmenybė. Spėjama, kad partizano kūnas buvo išvežtas į Kretingos technikumo parką ir ten slapta užkastas.

Okupantai, norėdami panaikinti iškilaus Lietuvos

laisvės kovotojo atminimą, jo gimtąją sodybą sulygino su žeme. Po Kardo rinktinės vado Kazimiero Kontri-mo-Montės žūties praėjo dešimtmečiai – mišku užaugo ir vado žūties vieta. Ją žymi tik jo brolio ir bendražygio Adolfo Kontrimo prieš gerus dešimt metų pastatytas kuklus medinis kryželis, aplankomas istorijai neabejingų Kretingos krašto žmonių. Žmonių, kurie jau šiais Nepri-klausomybės laikais daug metų kovoja su vietine valdžia, kad Kretingoje, Salantuose ar Darbėnuose nors viena gatvė, nors vienas mažas skveras būtų pavadintas Kardo rinktinės ar jos vado Kazimiero Kontrimo-Montės vardu.

Visi Kardo rinktinės vado Kazio Kontrimo-Montės saugoti partizanų dokumentai, žygio ir akcijų dienoraš-čiai buvo sudėti į metalinį bidoną ir užkasti Vaineikių kaime prie Almino sodybos. Buvę bendražygiai žinojo vietą, kur paslėpti dokumentai, po Atgimimo jų ieško-jo, tačiau surasti nepavyko. Net likučių. Liko tik tai, ką išsaugojo atsitiktinai išlikę pavieniai dokumentai ir ben-dražygių atmintis.

Atminimo kryžius K. Kontrimo-montės žūties vietoje

Foto

gra

fijos

iš K

ontr

imų

šeim

os a

rchy

vo ir

Sku

od

o m

uzi

ejau

s fo

nd

ų

K A R D A S 2 0 1 3 m . N r . 4 ( 4 6 0 ) 59

pu

bli

ciSt

iKA

Su atkurta Lietuvos nepriklauso-mybe atgimė ir Lietuvos kariuome-nė. Pirmieji mūsų valstybės rūpesčiai buvo užtikrinti savo suverenumą, perimti iš sovietų sienų kontrolę, stengtis, kad kuo greičiau iš šalies būtų išvesta okupa-cinė kariuomenė.

Krašto apsaugos sistemos ir Lietuvos kariuomenės kūrimosi istorija, jos užuomazga prasidėjo nuo pirmųjų Lietuvos Respublikos specialiųjų formuočių ir organiza-cijų, vykdančių įvairias visuomenines tvarkos palaiky-mo, valstybės sienos, svarbių objektų apsaugos ir kitas funkcijas.

Prisimename: prie Krašto apsaugos departamen-to (KAD) buvo įkurtas Apsaugos tarnybos pirmta-kas – Karinis-techninis sporto klubas, kuris vienijo

apie 200 narių. Sporto klubo viršininkas – Česlovas Je-zerskas. Sąjūdžio „žaliaraiščiai“, KAD Apsaugos tarny-ba, KAD Pasienio apsaugos tarnyba, KAD Mokomasis junginys, Greitojo reagavimo brigada, vėliau – „Geleži-nio Vilko“ brigada.

Generolų žodžiai, mintys ir darbai – mūsų kariuome-nės gyvenimo dabartis ir perspektyvos. Gal Lietuvos ka-riuomenės atsargos generolams dalytis prisiminimais – nepatogu? Šiandien gali būti ir taip: ką žino mūsų ge-nerolai, nežino eiliniai kariai, o visuomenė nori žinoti daugiau!

„žaliaraiščių“, „geležinių vilkų“

generolaS

60

p r a d ž i a : a i s t r a s p o r t U i

Generole, kaip susiklostė sėkminga Jūsų karininko kar-jera? Tai – brandinta vaikystės svajonė, tėvų įtaka, šeimos tradicijos?

Mano tėvukas buvo doras vairuotojas, darbininkas. Senelis buvo savanoris, šaulys. Bet iš tikrųjų mano bio-grafija kariuomenėje prasidėjo nuo sporto. Dar iki tol, kol mane pašaukė į sovietų kariuomenę, aš turėjau pa-siekęs jau neblogų rezultatų laisvųjų imtynių sporto ša-koje. Buvau pašauktas į oro desantą. Kariuomenėje pra-dėjau treniruotis kovinį sambo, sportinį sambo, buvau Rygos CASK sporto klubo narys. Po dviejų metų priva-lomosios karinės tarnybos man pasiūlė pasilikti „virš-tarnybinių“. Aišku, ne tarnauti, o siekti profesionalaus sportininko karjeros.

Ką reiškė Jūsų vaikystės prisiminimuose Mykolina?Mykolina – mano gimtinė, kaimas Lazdijų rajone,

netoli Leipalingio. Aplinkui miškai ir ežerai. Ten toliau, kur kertasi Baltarusijos ir Lenkijos pasienio ribos, pra-sideda Belovežo giria. Čia gi buvo partizanų kraštas. Mūsų šeima – trys broliai ir sesuo. Jeigu tėvukas Jonas su mama Elena nebūtų pabėgęs iš Mykolinos, išvažiavęs į Kauną, tai mes visi būtume atsidūrę Sibire. 1949 m. gy-venome prie miško. Aišku, tėvus bet kas galėjo įtarti ar įskųsti, kaip tada dažnai su visais kaime būdavo, užtai, kad galimai turėjo ar neturėjo ryšių su miško broliais, partizanais. Todėl, gelbėdami šeimą, vaikus, tėvai pa-sitraukė į Kauną. Tėvui tada buvo dvidešimt aštuoneri metai, mamai – dvidešimt.

Jūs – triskart pasaulio sambo imtynių čempionas, esa-

te laimėjęs Europos čempionatą, daug tarptautinių dziu-do ir sambo varžybų. Ko gero, Jūsų, profesionalaus „kau-lų laužytojo“, reikia saugotis. Ar esate sportuodamas pats sau šonkaulius susilaužęs?

Traumų esu patyręs. Ir ne vieną. Aš visada atsime-nu savo mokytojus, tuos žmones, kurie man labai, labai daug davė. Atsimenu savo pirmąjį mokytoją, pirmą-jį trenerį. Vis tik pirmaisiais treneriais vaikams visada yra tėvai. Jie savo vaikus vaikščioti išmokina. Mama vesdavo mus pasivaikščioti į parką prie Kūno kultūros instituto. Ten pirmą kartą pamačiau sporto aikštynus, futbolo varžybas. Prisimenu – pirmasis sportinių imty-nių treneris buvo Laimis Račys. Dvylikos metų pradėjau treniruotis lengvosios atletikos pas trenerį Zenoną Stan-kevičių, bokso treneris buvo Pranas Šliužas.

BiografijoS faktai

Gimė: 1949 m. gegužės 14 d. Mykolinoje, Lazdijų r.1956 m. pradėjo lankyti Kauno 15-ąją vidurinę mokyklą.1967 m. baigė Kauno 7-ąją vakarinę darbo jaunimo mokyklą.1968 m. gegužės mėn. pašauktas į sovietų kariuomenę, tarnavo Kaune, Panemunėje dislokuotame 108-ajame pulke; čia jam buvo sudarytos sąlygos treniruotis, dalyvauti varžybose. Liko kaip liktinis, vėliau suteiktas karininko laipsnis.1984 m. baigė Riazanės aukštąją oro desanto karo mokyklą.Nuo 1990 m. gegužės mėn. dirbo KAD, tapo vienu pirmųjų Lietuvos kariuomenės organizatorių, pirmosios Lietuvos Respublikos karinės formuotės – Karinio-techninio sporto klubo – viršininku. 1991 m. sausio–rugpjūčio mėn. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos gynimo štabo narys. 1991 m. gruodžio mėn. – pulkininkas leitenantas, 1992 m. lapkričio mėn. – pulkininkas. Vienas iš Motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ įkūrėjų, 1992–1995 m. pirmasis jos vadas.1993 m. išklausė Jungtinių Amerikos Valstijų valstybės departamento kovos su terorizmu programą ir Luizianos universiteto krizinių padėčių valdymo programą. 1996 m. baigė Rusijos federacijos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo karo akademiją. 1996–1997 m. – Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų generalinis inspektorius.2001–2002 m. – Lietuvos karo akademijos vyriausiasis ekspertas. Nuo 2002 m. – Krašto apsaugos ministerijos generalinis inspektorius.2004 m. brigados generolas, apdovanotas vardiniu ginklu.2006 m. baigė NATO gynybos koledžą Romoje (Italijoje).2007 m. gegužės 29 d. išėjo į atsargą.

K A R D A S 2 0 1 3 m . N r . 4 ( 4 6 0 ) 61

pu

bli

ciSt

iKA

Mokytis pradėjau 1956 metais. Mane auklėjo moky-tojai, Smetonos laikais seminarijas baigę.

s p o r to k lU B a s – p r i e da n g a ko v i -n e i k a r i n e i f o r m U ot e i s U k U r t iKaip šiandien jaučiasi generolas dimisijoje? Gal slegia

jausmas: „Išaušo rytas, sulaukiau dienos, aš – niekam ne-reikalingas?“

Jaučiuosi puikiai. Man malonu, kad mane daug kas prisimena, sveikinasi. Ir aš visus draugus prisimenu. Gatvėje susitikęs su buvusiais bendražygiais, turiu apie ką pašnekėti, ką prisiminti. Nesijaučiu kieno nors įžeis-tas ar pats įsižeidęs. Atėjo laikas, išėjau į atsargą. Užlei-dau vietą jaunesniems. Tai natūralu. Ko aš turėčiau būti įsižeidęs? Valstybė manęs nepamiršo. Aš gaunu pensiją.

Ar Generolų klubo veikloje dalyvaujate?Kada mane pakviečia, dalyvauju. Jeigu mano nuomo-

nė kam svarbi, aš ją pasakau. Generolų klubą įsteigėme, kai Lietuvos Prezidentu buvo Valdas Adamkus, Lietuvos kariuomenės vadas gen. Valdas Tutkus. Politikams gal ir neįdomi generolų nuomonė, bet ji turėtų būti visada įdomi kariuomenės vadui ir ministrui.

Prisiminkime viską iš eilės: „Geležinio Vilko“ brigada. Jūs – jos krikštatėvis, įkūrėjas, pirmasis vadas. Nuo ko pradėjote, ar viskas klojosi sklandžiai? Juk tada dar vals-tybės resursai gynybai buvo minimalūs?

Man nepatinka iki šiol kai kurių žmonių, turiu ome-nyje 1991-ųjų Sausio įvykių dalyvius, asmeninis susi-reikšminimas. Šimtai tūkstančių žmonių gynė parla-mentą, Vilniaus televizijos bokštą. Tai faktas. Bet negali-ma pamiršti, kad Sausio įvykiuose dalyvavo ir veikė jau įkurtas Krašto apsaugos departamentas.

Tiesa, mes buvome be uniformų, apsirengę kaip civi-liai, bet KAD jau veikė pagal „karinio režimo“ laiką. Mes visi turėjome savo užduotis ir jas vykdėme.

1990 metais balandžio 25 dieną, kada po didelių ginčų buvo įsteigtas KAD, jame buvo dvidešimt trys etatai, o mano Sporto klube buvo apie du šimtus vyrų Vilniuje ir apie šimtas penkiasdešimt Kaune. Mūsų žmonės budėjo įvairiose vietose. Kauno miesto tary-bos pirmininkas Gintaras Pukas patarė įsteigti karinį-techninį klubą. Ir taip atsirado KAD generalinio direk-toriaus įsakymas Nr. 1 – įsteigti Karinį-techninį klubą su septyniais filialais zonose ir klubo vadu paskirti Česlovą Jezerską. Mes tuo metu jau turėjome 300–400 žmonių, patys save išsilaikėme: sudarydavome sutartis

prie barikadų pasitinkant ir

palydint garbin-gus svečius.

62

su apsaugos objektais, turėjome savo sąskaitas KAD. Mums pasisekė išlaikyti etatus ir žmones, iš kurių kai kas vėliau tapo savanoriais, kiti – Mokomojo junginio kariais.

Dabar jau niekam ne paslaptis, kad po ta priedanga mes kūrėme ir sukūrėme kovines-karines formuotes. Ir pirmosios juodos uniformos yra Karinio-techninio klubo pasiūtos. Pirmus karabinus nupirkom. Pirmą kartą mes pasirodėme 1990 metų lapkričio 21 dieną, kada buvo perlaidojamas Nežinomasis kareivis Kau-ne. 1990 metų pabaigoje Aukščiausioji Taryba priė-mė nutarimą, kad į karininę tarnybą reikia pakviesti šauktinius. Kitų metų pradžioje klubo pagrindu buvo įkurtas Mokomasis junginys. Vadovavomės tarpuka-rio Lietuvos kariniu statutu. Kai atėjo rudeninis šauki-mas, Mokomąjį junginį pavadino Lauko kariuomenės brigada. 1992 m. brigadai buvo suteiktas „Geležinio Vilko“ vardas, o aš buvau patvirtintas Lauko kariuo-menės vadu.

at m i n t i n i pa s i m at y m a i s U pav e lU g r ač i o v U

Jūs turėjote reikalų su Rusijos Federacijos gynybos mi-nistru Pavelu Gračiovu? Ar tarpusavio dialogai dėl rusų kariuomenės išvedimo iš Lietuvos spindėjo „abipusiu pro-blemos supratimu“? Ką prisimenate iš tų pokalbių, kokie tai buvo „diplomatijos viražai“?

1984 m. baigiau Riazanės Karinio oro desanto moky-klą, tuo metu buvau leitenantas, tarnavau fizinio rengi-mo viršininku. Riazanės oro desanto 7-ojoje divizijoje tuo metu tarnavo ir P. Gračiovas. Jis – kovinis karinin-kas, buvome pažįstami, bet tarp mūsų nebuvo jokios draugystės.

Kai buvo duotas nurodymas pradėti derybas dėl rusų kariuomenės išvedimo, tuo metu P. Gračiovas jau ėjo Rusijos Federacijos gynybos ministro pareigas. Aš bendravau su admirolu Sergejumi Jegorovu, jis buvo Pabaltijo karinio jūrų laivyno vadas. Kaip man tada pasirodė, jis buvo tikras Lietuvos draugas ir Rusijos patriotas. Paklausiau, ar negalėtų jis tarpininkauti dėl P. Gračiovo ir mūsų Krašto apsaugos departamento generalinio direktoriaus kontaktinio ryšio. Paaiškėjo, kad P. Gračiovas pats atskris pas mus į Vilnių išsiaiš-kinti reikalų.

1992 metais balandžio mėnesį, jau viešėdamas Lie-tuvoje, P. Gračiovas atvirai teigė, jog jo pagrindinis rū-

pestis buvo – ką daryti su iš Lietuvos išvestais kariais Rusijoje, kur juos dislokuoti? Mes su juo Lietuvoje tada bendravome grynai dalykiškai. Per metus laiko rusų ka-riuomenė paliko Lietuvą.

g e n e r o l a i n e s e n s ta

Kada žengėte pirmuosius žingsnius Lietuvos kariuo-menėje?

Kelias visada prasideda nuo pirmo žingsnio. Tas pir-masis žingsnis Lietuvos kariuomenėje buvo tada, kai mes važiuodavome budėti į postus kaip „žaliaraiščiai“. Nuo to pradėjau ne aš vienas, tai darė daugelis mūsų. Ir dabartinis Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Arvy-das Pocius buvo kartu.

Prisiminus galima vardinti daug pavardžių. Tada mano karinis laipsnis buvo kapitonas, oro desantinin-kas. Tarp mūsų buvo daug vyrų, kurie buvo pasiryžę pa-

guldyti galvas už Tėvynę. Svarbiausia – mes parodėme pasauliui, kad nenorime okupantų.

Mano kabinete ant stalo gulėjo 1949 metų vasario 16 dienos Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio deklaracijos tekstas, Rimantas Baltušis turėjo Povilo Plechavičiaus nuotrauką. Pokario partizaninė kova ir jos kovotojai

Svarbios „karinės paslaptys“ iš Česlovo jezersko lūpų KAD generaliniam direktoriui Audriui butkevičiui.

K A R D A S 2 0 1 3 m . N r . 4 ( 4 6 0 ) 63

pu

bli

ciSt

iKA

mums buvo pavyzdys. Iš jų biografijų sau leidome tos tvirtybės pasisemti. Negaliu ir nenoriu pasakyti, kad mano pirmas ir lemiamas žingsnis savo likimą susieti su kariuomene buvo tada, kai mane pirmą kartą pašaukė į sovietų kariuomenę. Tai buvo tik privalomoji tarnyba. Pasilikau, kadangi sportavau, siekiau profesionalaus sportininko karjeros.

Na, o pirmieji žingsniai Lietuvos kariuomenėje – jau minėtieji „žaliaraiščių“ budėjimai.

Ar generolui dimisijoje yra laiko domėtis Lietuvos ka-riuomenės šiokiadieniais ir problemomis?

Žinoma, laiko užtenka. Visais įmanomais būdais pasidomiu kariuomenės gyvenimo aktualijomis, ne-

gyvenu užsidaręs nuo visuomenės. Man paskambina, aš telefonu pasiteirauju. Galiu sutikti ar ne su kuriais nors krašto apsaugos vadovybės sprendimais, bet juk nežinau visos dabartinės situacijos. Tačiau manau, kad viskas vyksta kryptingai. Tiesa, nesupratau priežasties, kodėl reikėjo karinius vienetus dragūnais, husarais ir ulonais pavadinti?

Iš kairės ant dešinės rankos perkėlė antsiuvus. Na, jei persiuvo, tai persiuvo... Kai heraldikos specialistas man paaiškino, tada motyvai pasidarė aiškūs. Pasikviečia mane ir į Generolų tarybą. Negaliu pasakyti, kad gene-rolai dimisijoje yra pamiršti ar palikti likimo valiai. Taip nėra.

Jūsų relikvijų skrynelėje daug medalių, įvairių apdova-nojimų. Kuris iš jų – pats brangiausias?

Negalėčiau jų kaip nors išskirti ar sureikšminti. Visi jie man brangūs – kartais ir padėkos raštas yra mielas šiltas prisiminimas.

Kokie didžiausi iššūkiai buvo „Geležinio Vilko“ briga-dai jos gyvavimo pradžioje?

Pirmieji karių mokymai. Jie buvo organizuoti Pa-bradės poligone. Dar nebuvo kariuomenės vado parei-gybės. Brigados uždaviniai – kautynės mieste. Artima kova, šaudymas, šuoliai su parašiutais... Savanoriai rūpi-nosi teritorine gynyba. Pirmieji tarptautiniai mokymai buvo Latvijoje, Adažių poligone, dalyvavo „estų kauko-lės“. Tai buvo įvykis...

Ką reiškia „laiko“ sąvoka Jūsų gyvenime?Generolai neturi teisės senti. Kadangi aš esu krikš-

čionis ir tikintysis, tai senatvės nebijau. Generolas turi visą laiką būti jaunas. Viskas priklauso nuo to, kaip save nuteiksi. Jeigu atsikėlęs iš ryto teigsi sau, kad šiandien bloga diena, kaip viskas negerai, tada ta diena ir nebus gera. O jeigu atsikėlęs pasidžiaugsi: „Viskas puiku!“, tai ir bus puiku.

Kas Jus labiausiai suerzina: kvailių šnekos ar protingų-jų sekamos pasakos?

Man patinka posakis: „Geriau su protingu pamest, negu su kvailiu ką nors atrast.“ Labiausiai erzina, kada žiemą, esant dvidešimt laipsnių šalčio, automobiliui pa-dangą nuleidžia. Tai mane tikrai suerzina.

Ačiū už pokalbį. Laimingų Naujųjų metų! KAlbino JuozAS PociuS

Kodėl liūdnas generolo p. gračiovo

veidas? Šiandien teisingą atsakymą

žino generolas Č. jezerskas.

A. P

liad

žio

ir T.

Dam

bra

usko

arc

hyvo

nuo

tr.

64