Kai vaikui maždaug dvylika, auklėti jį jau per vėlu. Vaikai patys tai mums sako, tik mes dažniausiai

neišgirstame. Iš pradžių jie kalba itin diplomatiškai, bet matydami, kad nesuprantame, prabyla garsiau, kai

kada net labai garsiai. Arba griebiasi kūno kalbos.

JESPER JUUL (Jesperis Jūlas; g. 1948 m. Danijoje) – mokytojas,

šeimos terapeutas, konfliktų konsultantas, vienas žymiausių ir

novatoriškiausių Europos šeimos terapijos specialistų, daugiau

kaip dvidešimties knygų autorius.

Manote, kad žinote, kaip reikia gyventi, tačiau dukra negrįžta naktimis, nerea-guoja į pamokymus ir apskritai – jai dėl jūsų gėda?

Esate įsitikinę, kad jūsų paauglys sūnus piktavališkai tyčiojasi, neigdamas vis-ką, ką sakote?

Norite turėti tvirtus orientyrus, bet netrukus pastebite, kad mėšlungiškai lai-kotės įsitvėrę sustabarėjusios sistemos, o jūsų paauglys sūnus trenkia durimis ir išeina iš namų?

Galėtumėte tęsti šių skundų sąrašą be galo? Paauglystė – sudėtingas laikotarpis tiek paaugliams, tiek ir jų tėvams. Tačiau

paauglystė – faktas, o ne liga.„Tėvai neprivalo būti tobuli. Nėra vieno teisingo auklėjimo būdo. Aš nežinau,

kaip teisingai auklėti. Žinau nebent, ką daryti, kai esi nepatenkintas, įniršęs, nu-liūdęs ar susinervinęs“, – sako Jesperis Juulas. Tačiau autorius moko mus, tėvus, suprasti, ką sako mūsų paauglys – duktė ar sūnus. Netgi tuomet, kai tas paauglys kalba ne žodžiais, o veiksmais, kurie mums labai nepatinka.

Knygoje „Paaugliai: kai auklėjimas nebepadeda“ rasite daugumai tėvų išky-lančias problemas. Suprasite, iš kur jų atsiranda ir kaip jas spręsti. Daugybė tėvų susiduria su tokiais pačiais sunkumais – taigi jūs ne vieniši. Bet visi tėvai nori viena: suprasti ir mylėti savo vaikus net ir tuomet, kai jie – konfliktiški, proble-miški, erzinantys paaugliai.

Ši knyga – tai pagalbos ranka jums, kai, atrodo, jūs, tokie protingi, toleran-tiški, išsilavinę, norintys tiktai gera, vis tiek atsidūrėte aklavietėje su savo paties kūnu ir krauju – paaugliu.

2 32 3

4 54 5

Turinys

Pratarmė .........................................................................................................................7

1. Nuo liepimų prie beNdravimobręsta vaikai – pamažu keičiasi ir tėvai .................................................11

Paauglystė – faktas, o ne liga ..........................................................................14Bendravimo problemos: kalbame iš širdies ir remiamės protu .....................21Ar ribos būtinos? Taisyklės ir jų pažeidimai ..................................................26Kultūros ir prigimties konfliktai brendimo laikotarpiu ..................................30Vaikai, mokykla, tėvai – gyvybiškai svarbus trikampis ................................34

2. „ir ką maN dabar daryti?“Sprendimų idėjos laiškais ............................................................................39

Atvirai bendrauti su paaugliais .......................................................................41Bausti peržengusį ribas? .................................................................................44„Šaldytuvas tuščias“: reikia rasti savąjį kelią ................................................48Alkoholis ..........................................................................................................51Tėvą – į sceną!..................................................................................................54Bendri namai ar viešbutis? ..............................................................................57Bėga iš pamokų ................................................................................................61

3. permaiNų dialogaidešimt šeimų dirba su Jesperiu Juulu .....................................................65

Pirma šeima. Suvestinė šeima, atsakomybė ir taisyklės ...............................68Antra šeima. „Audros“ ir ginčai, savarankiški vaikai, šeima ir ribos ..........79Trečia šeima. Problemos dėl mokslo ir pasitikėjimas....................................93Ketvirta šeima. Patrankos ir ginčo kultūra ..................................................101Penkta šeima. Kompiuteris ir žiniasklaida ...................................................115Šešta šeima. „Mūsų problema – mokykla“ ..................................................123Septinta šeima. Nepasitikėjimas ir pasitikėjimas mūsų šeimoje .................128Aštunta šeima. Įtampa mūsų šeimoje ..........................................................131Devinta šeima. Mokykla ir atsakomybė ......................................................141Dešimta šeima. Kaip mums bendrauti? .......................................................150

Rekomenduojama literatūra .......................................................................................157Apie autorių ................................................................................................................159

14 1514 15

paauglystė – faktas, o ne liga

Mūsų gyvenime iš tiesų labai maža problemų. Tačiau yra daugybė daly-kų, į kuriuos galima pažvelgti daugiau ar mažiau problemiškai. Vienas iš jų – paauglystė.

Kas yra šeima? Šeima – tai santykiai. Bendras dalykas įvairiausioms šeimoms – didelėms ir mažoms, suvestinėms, vienišoms motinoms ir vie-nišiems tėvams, patėvių šeimoms – yra jų narių santykiai. Nesgi tai, kas vyksta tarp žmonių, yra užvis svarbiausia. Kai svarstome, kas teisinga, o kas klaidinga, ką reikia daryti, o ko nereikia, vadinasi, kai nagrinėjame moralės klausimus, kalbame apie turinį. Kokia konflikto esmė, kur glūdi problema, kokiomis taisyklėmis turime vadovautis, kaip atrodo sprendi-mas? Taip, svarbūs ir turinio klausimai. Vis dėlto procesas dar svarbes-nis už turinį.

Svarbiausias klausimas – ne ką, o kaip.Štai vienas pavyzdys. Trimetės dukrelės mama rašo man, kad nebeži-

no, ką ir daryti. „Kas rytą mudvi turime laiku išeiti iš namų: dukrelė – į vaikų darželį, aš – į darbą. Bet kuo toliau, tuo sunkiau. Neseniai grie-biausi tokios gudrybės. Padėjau mašinoje pakelį guminukų ir pasakiau dukrelei: „Jeigu dabar eisi, gausi guminukų.“ Pirmas tris dienas tai pa-dėjo. O dabar ji stovi tarpduryje ir sako: „Nebenoriu guminukų, noriu ko nors kito. Įdomesnio.“

Lengva įsivaizduoti, kas bus per tolesnius 14 metų. Kyla klausimas, ar guminukai vaikams pavojingi? Žinoma, ne. Ar pavojinga manipuliuoti vaiku, valdyti jį grasinimais arba pažadais? Taip, ko gero, pavojinga. Tai kodėl taip elgiuosi? Nes nežinau, kaip kitaip suktis iš bėdos. Svarbu pa-klausti save patį – kodėl. Kodėl taip darau?

Taigi svarbiausia ne turinys (guminukai gerai ar blogai), o pats pro-cesas. Ne dėl ko ginčijamės ar nesutariame, o kaip bendraujame? Kokie yra mūsų santykiai?

14 1514 15

Kokios atsakomybės gali imtis vaikai ir paaugliai?

Terminas „bręstantys jaunuoliai“ man nelabai patinka. Kodėl jaunuoliai skirstomi pagal hormonus? Aš vos ne kasdien susiduriu su profesiona-liais auklėtojais, dirbančiais ugdymo ir lavinimo darbą, ir girdžiu, kaip jie per pertraukėles šnekasi apie savo pačių vaikus. Jie klausia: „Kiek metų tavo sūneliui?“, ir kai kolega atsako: „Keturiolika“, sulaukia užuojautos: „Taigi pats sunkiausias amžius.“ O jei pašnekovas sako: „Vienuolika“, tada išgirsta: „Na, tai netrukus prasidės.“ Tarsi patys berniukai ar mer-gaitės būtų problema arba problemos kaltininkai. O juk jie daro tai, ką ir privalo daryti – auga.

Todėl, kai dirbu su šeimomis, nekalbame apie priežastis. Nekalbame ir apie kaltes. Daugiausia šnekame apie procesus, vykstančius šeimoje, ir apie tai, kaip juos pagerinti. Kiekviena šeima, kiekvienas ryšys turi ir neigiamų, ir teigiamų elementų. Juos dera išryškinti ir bendromis pastan-gomis ieškoti būdų, kaip neigiamus, destruktyvius elementus pakeisti.

Prieš keletą metų Danijoje surengiau didelę apklausą, kurioje dalyvavo 1 000 būsimųjų tėvų ir motinų. Prašiau juos žvilgtelėti į netolimą ateitį ir paklausti savęs, ko jie norėtų būti pasiekę auklėjimu, kai jų vaikui bus 14 arba 15 metų. Kas jiems yra svarbu?

Iš dešimties galimų atsakymų visada pirma arba antra vieta atitekdavo atsakingumui. Paskui kai kuriuos apklausos dalyvius paprašiau patikslin-ti: „Kaip jūs konkrečiai įsivaizduojate tą atsakingumą?“ Ir būdavo taip, kad vienas iš tėvų atsako vienaip, o jo partneriui atsakingumas reiškia visai ką kita. Taigi kyla klausimas – kaip suvokiame atsakingumą?

Kai palyginu pasaulį, kuriame aš, penkiolikametis, gyvenau prieš 45 metus, su dabartinių penkiolikamečių pasauliu, kartais man rodosi, jog tai visai kita planeta. Visiškai kiti iššūkiai ir reikalavimai. Mano kar-tai suaugusieji kėlė iš esmės tik vieną reikalavimą: būti paklusniems. Du dalykai buvo laikomi ypač pavojingais: seksas ir alkoholis. Nuo tada mūsų gyvenimo tikrovė labai pakito. Aklas paklusnumas šiandien ne-bevertinamas. Kasdien tenka pačiam spręsti daugybę dalykų. Bet mano auklėtojai mokykloje ir namie manęs tam neparengė.

Ką reiškia būti atsakingam už save? Privalau atsakyti už tai, ką kalbu ir ką darau. Vaikai nuo pat mažumės pajėgia atsakyti už save. Jų (biolo-ginė) sklaida tai leidžia. Tarkim, jau nuo kokių penkerių metų vaikai gali

16 1716 17

patys spręsti, kada gulti, kada keltis. Bet mūsų tradicijos trukdo palikti tai jų nuožiūrai. Mes labiau pratę penkiamečius rytais penkiskart žadinti, o penkiolikamečius – penkiolika sykių. Mums atrodo, jog taip ir reikia.

Tradicija skatina suaugusiuosius prisiimti atsakomybę už daug ką. „Mama ir tėtis žino, ko tau reikia ir kas tau naudinga“: kada vaikui eiti gulti („Tu pavargęs, juk jau pusė dešimtos“), kada ir ką jam valgyti („Ne, tu dar nealkanas, juk prieš valandą valgei“), ar jis ištroškęs, ar ne. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais vaikai daugeliu atžvilgių yra savarankiškesni už ankstesniųjų kartų vaikus: jie patys nutaria, kaip jiems rengtis ir su kuo žaisti. Vaikas šiandien gali turėti savo nuomonę – ir kartais tėvai į ją net atsižvelgia. Šiais laikais šeimose diskutuojama dėl daugelio dalykų, apie kuriuos mano jaunystėje negalėjo būti nė kalbos. Būdavo sakoma: „Taip negalima, mes to neleidžiam, ir baigta.“ Dabar daugiau tariamasi, ir tai labai svarbu.

Už ką vaikai ir paaugliai gali patys atsakyti, o už ką – ne? Mums, tė-vams, sunku kaskart rasti atsakymą ir suvokti, kodėl į tą klausimą atsa-kome taip, o ne kitaip. Pavyzdžiui, kai aš svarstau, ar mano trylikametis sūnelis gali pats pasirinkti draugus, kas man tada rūpi? Ar tikrai tik vaiko gerovė? O gal mano paties? Gal mano įvaizdis, mano reputacija šeimoje, tarp kaimynų, mokykloje?

Nėra paprastų ir aiškių atsakymų, už ką vaikai gali patys imtis atsa-komybės, o už ką ne, nėra patarimų ar taisyklių, tinkamų visiems atve-jams. Viena tik aišku: jei žmogus, kuriam dabar 13, 14, 25 arba 40 metų, gyvena šiandieniniame pasaulyje, jis turi sugebėti atsakyti už save. Nes yra tik dvi galimybės: arba aš atsakau už save, arba esu auka – kaltas kas nors kitas.

Padariniai ir asmeninė atsakomybė

Gal jau du šimtus metų tėvai skundžiasi, kad 14–15 metų jaunikliai nenori galvoti apie padarinius. Bernaitis nori važiuoti motociklu be šalmo; mama sako: „Dar pateksi į avariją ir užsimuši!“, o vaikinas atšauna: „Nieko ne-atsitiks.“ Tokiais atvejais tėvai linkę teigti, kad vaikas maištauja. Tačiau naujausi galvos smegenų tyrimai skatina manyti, kad tokia reakcija ne-turi nieko bendro su maištavimu. Veikiau toji smegenų dalis, kuri turėtų

Kai vaikui maždaug dvylika, auklėti jį jau per vėlu. Vaikai patys tai mums sako, tik mes dažniausiai

neišgirstame. Iš pradžių jie kalba itin diplomatiškai, bet matydami, kad nesuprantame, prabyla garsiau, kai

kada net labai garsiai. Arba griebiasi kūno kalbos.

JESPER JUUL (Jesperis Jūlas; g. 1948 m. Danijoje) – mokytojas,

šeimos terapeutas, konfliktų konsultantas, vienas žymiausių ir

novatoriškiausių Europos šeimos terapijos specialistų, daugiau

kaip dvidešimties knygų autorius.

Manote, kad žinote, kaip reikia gyventi, tačiau dukra negrįžta naktimis, nerea-guoja į pamokymus ir apskritai – jai dėl jūsų gėda?

Esate įsitikinę, kad jūsų paauglys sūnus piktavališkai tyčiojasi, neigdamas vis-ką, ką sakote?

Norite turėti tvirtus orientyrus, bet netrukus pastebite, kad mėšlungiškai lai-kotės įsitvėrę sustabarėjusios sistemos, o jūsų paauglys sūnus trenkia durimis ir išeina iš namų?

Galėtumėte tęsti šių skundų sąrašą be galo? Paauglystė – sudėtingas laikotarpis tiek paaugliams, tiek ir jų tėvams. Tačiau

paauglystė – faktas, o ne liga.„Tėvai neprivalo būti tobuli. Nėra vieno teisingo auklėjimo būdo. Aš nežinau,

kaip teisingai auklėti. Žinau nebent, ką daryti, kai esi nepatenkintas, įniršęs, nu-liūdęs ar susinervinęs“, – sako Jesperis Juulas. Tačiau autorius moko mus, tėvus, suprasti, ką sako mūsų paauglys – duktė ar sūnus. Netgi tuomet, kai tas paauglys kalba ne žodžiais, o veiksmais, kurie mums labai nepatinka.

Knygoje „Paaugliai: kai auklėjimas nebepadeda“ rasite daugumai tėvų išky-lančias problemas. Suprasite, iš kur jų atsiranda ir kaip jas spręsti. Daugybė tėvų susiduria su tokiais pačiais sunkumais – taigi jūs ne vieniši. Bet visi tėvai nori viena: suprasti ir mylėti savo vaikus net ir tuomet, kai jie – konfliktiški, proble-miški, erzinantys paaugliai.

Ši knyga – tai pagalbos ranka jums, kai, atrodo, jūs, tokie protingi, toleran-tiški, išsilavinę, norintys tiktai gera, vis tiek atsidūrėte aklavietėje su savo paties kūnu ir krauju – paaugliu.