Jurga Ivanauskaitė „Stebuklinga spanguolė“
13
JURGA IVANAUSKAITĖ NUO 6 IKI 10 METŲ
description
Jurgos Ivanauskaitės „Stebuklinga Spanguolė“ – pasaka mažiesiems skaitytojams. Čia atgyja gamta, jos kuždesys įgyja regimą kūną, girdimą balsą paukščių sparnais, gėlių vainikais pasipuošusiuose veikėjuose. Jie gyvena kvepiančių čiobrelių kilimais apklotose pilyse, vėjuotame gamtos būtybių balse ir, svarbiausia, Lietuvos rubinais – spanguolėmis, nusėtame raiste. Spanguolė kūrinyje yra visur, ji atveria ir užbaigia jo siužetą. Paragavęs stebuklingos spanguolės kūrinio pagrindinis herojus Algiukas pakliūva į Lietuvos motinos gamtos karalystę, kurioje sutinka žvėrių, paukščių, augalų, vėjo, vandens, ugnies galiomis apdovanotų fantastinių veikėjų. Kūrinyje kalbama apie draugystę tarp žmogaus ir gamtos. Draugystei, buvimui kartu reikalingas pokalbis, gebėjimas matyti vienam kitą, todėl gamta kūrinyje yra sužmoginama, o žmogus sugamtinamas.
Transcript of Jurga Ivanauskaitė „Stebuklinga spanguolė“
J U R G A I V A N A U S K A I T ĖJUR
GA
IVA
NA
USK
AIT
Ė
SpanguolėStebuklinga
Stebuklinga SpanguolėNUO
6IKI
10METŲ
NUO
6IKI
10METŲ
JURGA IVANAUSKAITĖ (1961–2007) – prozininkė,
eseistė, dramaturgė, dailininkė. Daugybės knygų
autorė, 2005-aisiais apdovanota Lietuvos nacionaline
kultūros ir meno premija.
9 786094 660337
ISBN 978-609-466-033-7
Ram
ūno Danisevičiaus nuotr.
SpanguolėStebuklinga
J U R G A I V A N A U S K A I T Ė
I l i u s t r a v o a u t o r ė
VILNIUS 2014
P a s a k a
UDK 821.172-93 Iv-12
ISBN 978-609-466-033-7
© Radvilė Racėnaitė, 2014© Asta Puikienė, maketas, 2014© „Tyto alba“, 2014
• 5 •
Tai atsitiko visai visai neseniai – praėjusį rudenį. Vieną savaitgalį Algiukas su mama ir tėveliu nuvažia-vo į kaimą. Kaimas jaukiai susiraitęs kiūtojo prie pat Čepkelių raisto. O tame kaime, obuoliais ir ramunė-lėm kvepiančioje troboje, gyveno Algiuko senelis ir senelė. Tu tikriausiai žinai, kad rudenį Čepkelių rais-te prisirpsta daugybė spanguolių? Al giuko mamai buvo didžiausias džiaugsmas tas spanguoles rinkti ir virti iš jų uogienes, spausti sultis ar, apvoliojus jas cukraus pudroje, daryti gardžius saldainėlius. Algis
• 6 •
bai siausiai mėgo tuos visus spanguolinius skanėstus, ypač span guolių kisielių, bet uogauti jam nepatiko. Ir visai ne todėl, kad buvo koks tinginys ar ištižėlis. Ne! Algiukas žinojo vieną paslaptį!
Paklausyk: liulantis, banguojantis žalsvai gels-vas raisto paviršius, sidabrinėm samanom apkaišy-tas, auksinėm žolėm ataustas, smaragdiniais lapų nėriniais padabintas, spanguolių rubinais nužertas, pasirodo, yra... Karalienės apsiaustas. Taip, taip – Karalienės apsiaustas! Ir jei ilgai ilgai eitum – pri-eitum pačią Karalienę Milžinę! Tokią nuostabiai gra-žią, žydraplaukę, vaivorykštėm karūnuota galva dan-gų remiančią. Tik, nelaimė, toji Karalienė Milžinė pajudėti negali, nes daugybė medžių jos puošnųjį ap-siaustą prie žemės prismeigė! Kregždu tės, zylės, ku-kučiai, bukučiai, kalviukai ir kiti paukštyčiai, kur ko-kią uogelę, trupinėlį ar pyrago gabalėlį nutvėrę, neša Karalienei Milžinei ir deda į burną. Todėl Karalienė
• 7 •
Milžinė nemiršta iš bado. O jei numirtų – baisu pa-galvoti, kas dė tųsi, kaip ji kristų negyva, laužydama medžius, draskydama paukščių lizdus, užversdama žvėrelių urvelius, gūžtas, guolius, olas... Oi – geriau nė negalvoti! Vasarą, viešėdamas pas se nelius, Algiu- kas nešdavo į lesyklą didžiulius dar karšto aguoniečio, meduolio, varškinių sausainėlių, duonos su sviestu ir net šokolado gabalus. O paukšteliai kaipmat viską sumai tindavo Karalienei Milžinei. Nes kamgi vasa-rą ar rudenį paukšteliams tie žmonių valgiai reika-lingi, kai yra devynios galybės muselių, kirminėlių, vabalėlių, uogelių?.. O kvai losios šarkos kur pastvė-rusios vilkdavo Karalienei Milžinei visokius žmonių papuošalus: geltono, raudono, mėlyno stiklo karo-lius, blizgančias grandinėles, žibančius medalionus, mažu čiukus žiedelius. Tikrai – juokingos tos šarkos! Ką gi veiks Karalienė Milžinė su tokiais menkučiais žmonių papuošalais? Juk ji sau galvą vaivorykštėm
• 8 •
juosia, baltais, rožiniais, auksi niais plunksniniais de-besimis kaišo, lietaus lašų brangakme nius į mėlynus plaukus įsipina, vietoj auskarų po žaibo zigzagą pa-sikabina... O Nakties Šventei dar ir žvaigždžių karo-liais, mėnulio karūna pasidabina! Varnos ir krankliai praneša Ka ralienei Milžinei visokius paslaptingus, keistus, svarbius ir nesvarbius atsitikimus, įdomy-bes, juokus, liūdnybes ir baisybes, kurių žmonės per savo skubėjimą ir rūpesčius nė nepastebi...
Staiga kažkas tvykstelėjo, blykstelėjo Algiukui tiesiai į akis. Berniukas apsidairė ieškodamas, koks gi čia padau ža už krūmo pasislėpęs saulės zuikučius lai-do. Bet aplinkui nesimatė jokio krūmo, jokio padau-žos, net jokios veidro džio šukelės. Dar sykį tvykste-lėjo, blykstelėjo, ir Algiukas pamatė, kad saulės švie-soje žaižaruoja milžiniška spanguo lė. Berniukas net pritūpė prie uogos – taip ji gražiai švy tėjo! Kalbėjau, kalbėjau, o kodėl Algiukas spanguolių rinkti nemė-
• 9 •
go, užmiršau pasakyti! Ogi todėl, kad nenorėjo, ne-drįso brangakmenių nuo prašmatniojo Karalienės Milžinės apsiaus to plėšti. Bet šita uoga buvo ypa-tinga. Kai ji trečiąsyk įžūliai, padaužiškai blykstelėjo Algiukui į akis, tas neištvėrė – capt ir nuskynė. Šast – įsimetė burnon. Perkando. Fui, kokia rūgštybė – net užsimerkė! O kai atsimerkė, išvydo priešais save la-bai keistą berniuką. Jam ant galvos vietoj plaukų plas-tėjo daugybė mėlynų drugelių, o akytės buvo ryškiai oran žinės ir – visai nemirksėjo. Šiaip tas berniukas niekuo nesis kyrė nuo Algiuko klasės ar kiemo drau-gų. Buvo apsivilkęs mėlynu jūreivišku kostiumėliu (apie tokį Algiukas jau seniai svajojo) ir visai drau-giškai šypsojosi.
– Laabaas, – uždainavo keistasis berniukas laibu balse liu. – Oo kaas tuu tooks?
– Algis...– Ooo, kąą taai reeiškiaa – Aalgiis?
• 10 •
• 11 •
– Ne Aalgiis, o Algis. Toks mano vardas.– Aaiškuu! – berniukas šoktelėjo į viršų ir kurį
laiką kybojo ore, lyg pats būtų koks drugelis. – Oo, maanoo vaardaas – Toomaas. Oo, kaas tuu tooks? – vėl paklausė.
Algiukas visai sumišo. Kaip čia dabar imsi ir išaiš-kinsi – kas tu toks? O gal tas keistas skraidantis ber-niūkštis tyčio jasi?
– O tu kas toks? – ėmė ir paklausė Algis nelabai drąsiai ir nelabai draugiškai.
– Aaš – vuuokliis!– Vuoklis? – Algiukas visai apstulbo ir staiga ėmė
ber ti: – O aš žmogus, berniukas, antrokas... – jis nu-tilo, pritrū kęs kvapo ir nebežinodamas, ką dar apie save pridurti.
– Ooi, taai tuu – žmooguus?! – linksmai už-dainavo vuoklis, pakildamas dar aukščiau. – Kaaip nuoostaabuu! Aaš taaip svaajoojaau paamaatyytii žmoogųų! Ooi, kookiaa laaimėė!
• 12 •
– O ką, tu niekad nesi matęs žmogaus?– Nieekaad! Nieekaad! Nieekaad! Ooi, koo-
kiaa laaimėė! Nėė neesvaajoojaau! Žmooguus! Beerniuukaas! Antrookaas! Algiuukaas! Ooi!
Vuoklis iš to džiaugsmo nupleveno taip aukštai, kad Al giukas turėjo žiūrėti į jį užvertęs galvą – net kaklą ėmė mausti... Vuoklis Tomas jam labai patiko, nors buvo mela gėlis. Na kas gi patikės, kad jis pirmą kartą gyvenime mato žmogų?! Bet staiga Algiukui toptelėjo į galvą, kad ir jis pats vuoklį mato pirmą sykį. Maža to – jis niekuomet nė nebuvo girdėjęs, kad būna tokių vuoklių. Nė nesapnavo!
– Aš irgi vuoklį matau pirmą kartą gyvenime. Ir – labai džiaugiuosi. O gal tu – vaiduoklis, ne vuoklis?
– Kąą tuu, – giliai atsiduso Tomas, nusileisda-mas že mėn, – kąą tuu! Maažaai tųų vaaiduookliųų beeliikoo! Nieekaas gii jaais neebeetiikii! Baaigiaa išnyyktii! Maanoo seeneeliis – vaaiduookliis. Nieeks neetiikii...
J U R G A I V A N A U S K A I T ĖJUR
GA
IVA
NA
USK
AIT
Ė
SpanguolėStebuklinga
Stebuklinga Spanguolė
NUO
6IKI
10METŲ
NUO
6IKI
10METŲ
JURGA IVANAUSKAITĖ (1961–2007) – prozininkė,
eseistė, dramaturgė, dailininkė. Daugybės knygų
autorė, 2005-aisiais apdovanota Lietuvos nacionaline
kultūros ir meno premija.
9 786094 660337
ISBN 978-609-466-033-7
Ram
ūno Danisevičiaus nuotr.
