Jeremiah Burroughs Patenkinta dvasia“ („The rare jewel of ... · Jeremiah Burroughs...
Transcript of Jeremiah Burroughs Patenkinta dvasia“ („The rare jewel of ... · Jeremiah Burroughs...
Jeremiah Burroughs „Patenkinta dvasia“ („The rare jewel of christian contentment”)
1 skyrius
Ką reiškia būti patenkintu?
“…nes išmokau būti patenkintas savo būkle.” (Fil. 4:11)
Šie apaštalo žodžiai atgaivina nusivylusias šventųjų sielas liūdnomis mūsų dienomis, kai viskas
aplinkui eina tik blogyn. Išbandymų valanda jau atėjo; ji supurtys visus žemės gyventojus ir kiekvienas
iš mūsų galime jausti nerimą savo viduje. Šios laiško Filipiečiams eilutės atskleidžia Pauliaus gyvenimo
būdą. Kristaus mokykloje jis išmoko būti patenkintu bet kokioje situacijoje ir kiekvienas krikščionis,
norintis turėti jėgą ir augti dievobaimingume, turi išmokti taip gyventi. Šiais žodžiais Paulius nori
aiškiai parodyti filipiečiams, kad jis neieško didelių dalykų pasaulyje ir ieškojo ne tai, kas yra jų, bet jų
pačių. Apaštalas neieškojo turtų, jo širdis buvo užimta geresniais dalykais. “Nesvarbu” - sako Paulius –
“kiek ir ką aš turiu. Man užtenka visko, nes aš išmokau būti patenkintu savo būkle.” Išmokti būti
patenkintu bet kokioje situacijoje yra didelis menas, dvasinė paslaptis. Toliau jis sako filipiečiams: ”Esu
patyręs ir skurdą, ir perteklių. Visko esu išmokytas“. Mokymasis visada siejasi su kažkokia paslaptimi.
Taigi, Paulius lyg sakytų: ”Aš išmokau šio dalyko paslapties”. Būti patenkintu savo būkle - reiškia
žinoti didelę paslaptį, kuri sieliniam žmogui yra tarsi Samsono mįslė. “Visko esu išmokytas”, bet tai
neįvyko per vieną akimirką ar dieną; to Paulius išmoko Dievo malonės ir didelių pastangų dėka. Dabar
jis moka būti patenkintu bet kokioje situacijoje. Jis išmoko būti patenkintas savo būkle, nesvarbu ar
turėtų mažai, ar daug. Šioje vietoje apaštalo vartojamas žodis “patenkintas” originalo kalboje turi gilią
prasmę. Siaurąja prasme jis vartojamas apibūdinti Dievą, kuris yra “Dievas, turintis pilnatvę”. Paulius
pasitiki būtent tokiu Dievu. O plačiąja prasme jis reiškia kūrinio, kuriam Dievas suteikė savo pilnatvę,
pasitenkinimą. Per Jėzų Kristų šventieji gauna “malonę po malonės” (Jono 1:16). Taigi jie turi tą pačią
malonę kaip ir Kristus, todėl Paulius sako, kad jis yra patenkintas t.y. turi pilnatvę pats savyje. Galbūt
kažkas paklaus: ”Kaip apaštalas turi pilnatvę pats savyje? Argi mes galime būti patenkinti patys iš
savęs? Argi jis pats nesako: ”Ne todėl, kad būtume patys tinkami ką nors sumanyti tarytum iš savęs…”
(2Kor. 3:5). Paulius nori pasakyti filipiečiams štai ką: “Aš turiu pakankamai Kristaus malonės savo
širdyje, kad galėčiau būti patenkintas. Nors aš neturiu pasaulio patogumų, patenkinančių visus mano
norus, vis dėlto aš turiu pakankamai Kristuje ir savo sieloje, kad galėčiau būti patenkintas savo
padėtimi.” Čia galime prisiminti ir kitas Šv.Rašto vietas: ”Nuklydęs širdimi pasisotins savo keliais, o
geras žmogus – savo.” (Pat. 14:14) ir: ”…esame skurdžiai, bet daugelį praturtiname, neturime nieko, bet
valdome viską.” (2Kor. 6:10). Apaštalas tikėjo Kristumi, todėl turėjo teisę į Sandorą ir pažadus. Kristus
yra visko šaltinis, todėl visiškai nekeista, kad Paulius buvo patenkintas kiekvienoje situacijoje. Jis
daugiausiai iš visų Šv.Rašto autorių kalbėjo apie dvasinio pasitenkinimo paslaptį ir aš manau, kad
tikinčiojo pareiga, grožis ir šlovė yra teisingai suvokti ją. Šv.Rašte parašyta: ”Žinoma, dievotumas yra
didelis pasipelnymas, kai jį lydi pasitenkinimas. Juk nieko neatsinešame į šį pasaulį ir, aišku, nieko
neišsinešime. Turėdami maisto ir drabužių, būkime patenkinti.” (1Tim. 6:6,8). “Būkime patenkinti” - tai
yra mūsų pareiga. “Dievotumas yra didelis pasipelnymas, jeigu jį lydi pasitenkinimas” - čia yra
dievotumo grožis; jis nebus joks turtas, jei jo nelydės pasitenkinimas. ”Gyvenkite be godumo pinigams,
būkite patenkinti tuo, ką turite, nes Jis yra pasakęs: ”Niekada Aš tavęs nepaliksiu ir nepamiršiu.” (Hebr.
13:5). Krikščioniškas pasitenkinimas kyla iš malonios, ramios ir patenkintos širdies, kuri kiekvienoje
situacijoje laisvai atsiduoda į išmintingo ir mylinčio Dievo rankas. Pažiūrėkime į tai plačiau, nes tai
labai sustiprina širdis sunkiu laiku.
Krikščioniškas pasitenkinimas yra Šventosios Dvasios veikimo mūsų viduje vaisius. Jo
neįmanoma pasiekti savo jėgomis, bandant sau padėti iš išorės ar susilaikant nuo piktų žodžių, ar
murmėjimo Dievo ir žmonių atžvilgiu. Jis yra vidinė širdies būsena. ”Dievo laukia mano siela, iš Jo
ateina mano išgelbėjimas (…). Tik Dievo lauk, mano siela. Mano viltis yra Jame.” (Psal. 62:1,5) - taip
yra parašyta mūsų Biblijose, bet šiuos žodžius galima išversti dar tiksliau: ”Mano siela, būk rami Dieve.
Jis yra tavo šventa ramybė.” Krikščioniškas pasitenkinimas yra ne tik mūsų burnos tyla, bet ir vidinė
sielos ramybė. Daug žmonių tyli, bet jų vidus pilnas nepasitenkinimo. Tai atskleidžia žmogaus
disharmoniją ir jo širdies sugedimą. Nepaisant mūsų išorinės tylos, Dievas girdi nepasitenkinimo,
kylančio iš mūsų sielos, kalbą. Iš išorės švarus ir blizgantis batas slepia savyje kūną. Žmogus gali
išlaikyti išorinę ramybę ir tylą, bet jo viduje gali viešpatauti murmėjimas, kartėlis, išgąstis ir kančia.
Vieni žmonės yra tokie silpni, jog jie negali sulaikyti savo vidinio nepasitenkinimo ir savo veiksmais bei
žodžiais išlieja jį. Jų dvasia yra kaip šėlstanti jūra, išmetanti į krantą dumblą ir šiukšles, ir tuo
apsunkinanti ne tik save, bet ir šalia esančius. O kiti sugeba suvaldyti tokias matomas širdies audras,
kaip pavyzdžiui Judas, išduodamas Kristų, bet savo viduje jie vis tiek “verda”. Dovydas kalba apie
žmones, kurių žodžiai yra saldūs kaip medus, bet jų širdyse vyksta kovos. Kitoje vietoje jis
pripažįsta:”Kol tylėjau, nyko mano kaulai…” (Psal. 32:3). Tokie žmonės atrodo ramūs, bet jų dvasioje
šėlsta audros. Jie tyli, bet savo sielose yra išsekę nuo pergyvenimo ir kančios. Jie atrodo ramūs, bet jų
širdys pilnos maišto. Jei pasiekti tikrą vidinį pasitenkinimą ir džiaugsmą būtų taip lengva, kaip išlaikyti
išorinę ramybę, nereikėtų daug mokytis. Tam nereikėtų turėti tokios jėgos ir sugebėjimų, kuriuos turėjo
Paulius ar netgi eilinis krikščionis. Tam užtektų sielinių sugebėjimų ir galios, tačiau krikščioniškas
pasitenkinimas yra širdies dalykas.
Krikščioniškas pasitenkinimas kyla iš širdies, bet jis neprieštarauja šiems dalykams:
1. Tikintieji nėra nejautrūs kentėjimams. Kristus sakė ne: ”Nelaikykite kryžiaus kryžiumi”, o:
”Imkite savo kryžių kiekvieną dieną.” Jei kūnas nejaučia skausmo kažkas negerai su juo. Taip ir siela,
jei ji yra nejautri Dievo uždėtai naštai, jei ji yra abejinga jai, tai rodo, kad ji yra pavojingoje ir sunkiai
pagydomoje būklėje. Taigi vidinė ramybė neprieštarauja kančios jausmui. Vargu ar gali būti patenkintas
ir džiaugtis tas, kuris yra abejingas ir nejautrus kentėjimams, kurie yra Dievo nepasitenkinimo juo
ženklas.
2. Vidinis pasitenkinimas neprieštarauja mūsų verkimui ir dejavimui prieš Dievą bei žmones.
Krikščionis turi išlikti ramus, kai jaučia sunkią auklėjančio Dievo ranką ant savęs, bet tai nereiškia, kad
jis negali dejuoti ir verkti prieš Jį. Mūsų verkšlenimas prieš Dievą yra ne susipynusių emocijų ir
nepažabotų riksmų mišinys, o širdies išliejimas prieš Jį. Mes galime papasakoti apie savo sunkumus
draugams, parodyti jiems kaip Dievas elgiasi su mumis ir prašyti jų paguodos.
3. Jis neprieštarauja tinkamam pagalbos ieškojimui nei bandymui išsilaisvinti iš kentėjimų. Mes
galime ieškoti išlaisvinimo ir naudoti Dievo skirtus metodus. Tai gali būti Jo valia mūsų situacijos
pasikeitimui. Pasitikėti Juo yra mūsų pareiga. Dievas yra atlaidus mūsų silpnumui. Be to, pastovi ir
užsispyri malda nėra blogai. Nuolankus pagalbos ieškojimas, kartu palenkiant savo valią Dievo valiai,
neprieštarauja širdies ramybei, apie kurią mes kalbame.
O su kuo neįmanoma suderinti krikščioniško pasitenkinimo?
1. Jis prieštarauja murmėjimui ir nepasitenkinimui prieš Dievą. Būtent taip dažnai elgėsi
izraelitai. Jei mes nepakenčiame nepasitenkinimo savo vaikuose ar pavaldiniuose, kaip Dievas gali
pakęsti jį mumyse?
2. Jis nesuderinamas su mūsų susirūpinimu ir susierzinimu, peraugančiu į murmėjimą. Pagoniškas
posakis sako: ”Išmintingas žmogus verkia kentėjimo metu, bet išlieka patenkintas juo.” Tarp ramios ir
patenkintos širdies bei kartaus apmaudo yra didelis skirtumas.
3. Jis prieštarauja sielos “triukšmui” ir minčių betvarkei; kartais mūsų protai yra panašūs į tą
minią iš Apaštalų darbų, kuri nežino, ko susirinko. Viešpats laukia, kol mes nurimsime po Jo rykšte ir
elgsimės kaip parašyta: ”Taigi nusiraminkite ir nieko galvotrūkčiais nedarykite.” (Apd. 19:36)
4. Jis prieštarauja neramiai ir į visas puses blaškomai dvasiai, kuri atitraukia mus nuo kasdieninių
pareigų Dievui, žmonems ir sau patiems. Krikščionis brangina kiekvieną tarnavimą Dievui, netgi jei jis
yra labai paprastas ar niekingas pasaulio akyse. Martynas Liuteris sakė, kad kasdieniniai tikėjimo darbai
yra gražesni už dangų ir žemę. Krikščionis turi atlaikyti gundymus ir neatsitraukti nuo kasdieninio
religinio gyvenimo. Jis turi būti panašus į Nehemiją, kuris atsakė savo priešams: ”Dirbu didelį darbą ir
negaliu ateiti. Darbas susitrukdytų, jei eičiau pas jus palikdamas jį.” (Neh. 6:3).
5. Jis prieštarauja rūpesčių apimtai širdžiai, kuri galiausiai atsitraukia mus nuo Kristaus. Rami ir
nuolanki širdis vertina bendrystę su Dievu ir darbą, kurį Viešpats paskyrė jai. Ji yra pasiruošusi iškentėti
viską dėl Jo. Krikščionis trokšta, kad Dievo žodis užimtų savo vietą jame ir atskirtų sielą nuo dvasios
(Hebr. 4:12) bei neleistų baimei ir blogoms žinioms užvaldyti jo sielą. Ši kova panaši į dvynių kovą
Rebekos įsčiose. Pasaulietiniai dalykai gali prisiartinti prie mūsų sielos durų, bet būkime išmintingi ir
neleiskime jiems įsibrauti į jos miegamąjį, kuris skirtas tik Kristui.
6. Jis prieštarauja nusivylimui. Kai viskas vyksta ne taip, kaip mes tikėjomės, ir neturime nieko
matomo, į ką galėtume atsiremti, mūsų širdis pradeda mąstyti kaip tas karaliaus patarėjas: ”Jei Viešpats
atidarytų dangaus langus, ar galėtų tai įvykti?” (2Kar. 7:2). Mes niekada nepagalvojome, kad Dievas
gali atverti aklųjų akis, panaudodamas molį ir seiles, tačiau Jis padarė tai. Dažnai Dievo veiksmai yra
visiškai priešingi mūsų supratimams. Jis leidžia pačiai gražiausiai žmogiškų pastangų gėlei nuvysti ir
tuomet pradeda veikti, kad visa šlovė kiltų Jam. Taigi, jei Dievo tautos poreikių patenkinimui reikia
stebuklo, jis ir įvyks. Dažnai Viešpaties palaiminimai ateina žmonėms nesuvokiamu būdu ir Jo tarnai
nesupranta, kaip tai įvyksta: “Jūs nepastebėsite nei vėjo, nei lietaus, tačiau šitas slėnis prisipildys
vandens; galėsite gerti jūs ir jūsų gyvuliai.” (2Kar. 3:17). Jei ir nežinome, kaip gali išsispręsti mūsų
problemos, vis tiek tikėkime Dievu ir nepasiduokime nepasitenkinimui bei nerimui. Nors ir sunku
laukti, neleiskime nusivylimui užvaldyti mūsų širdies. Jei ji nusivilia sunkumuose, mes dar neišmokome
“būti patenkintu” pamokos.
7. Jis prieštarauja nuodėmingiems ir nešvariems būdams, kuriais mes norime palengvinti savo
kančią ar gauti pagalbą. Prisiminkime Sauliaus kreipimąsi į raganą ir jo aukų aukojimą, nesulaukus
Samuelio. Štai dar keletas pavyzdžių: Juozapatas, vietoj to, kad pasitikėtų Viešpačiu, susidėjo su
Achaziju (2Kronikų 20:35), o Asa prašė pagalbos pas Sirijos karalių (2Kronikų 16:7,8), nors prieš tai
Dievas atidavė į jo rankas milijoninę etiopų armiją (2Kronikų 14:12). Jokūbas prisidėjo prie savo
motinos melo Izaokui. Jis nesulaukė Dievo laiko ir nesinaudojo Dievo metodais; jis, norėdamas greičiau
gauti Dievo jam paruoštą palaiminimą, skubėjo ir nuėjo klystkeliais. Ir šiandien daugelis iš mūsų dėl
savo širdies sugedimo ir silpno tikėjimo elgiasi taip; mes nesugebame pasitikėti Dievu viskame, todėl
Dievas, nors ir nepatraukia savo gailestingumo nuo mūsų, vis dėlto uždeda, kaip ir Jokūbui, laikiną
kančios kryžių. Kartais mūsų kūniška širdis nori išlaisvinti iš kentėjimų bet kokia kaina. Ar mes
neaptinkame tokio noro savyje, kai išbandymų kryžius užgula mūsų pečius? “O, kad aš galėčiau
išsilaisvinti iš šios problemos bet kokiu būdu” - tai yra nepatenkintos širdies požymis. Noras bet kokiu
būdu išsilaisvinti iš kentėjimų yra priešingas ramybei, kurios Dievas laukia iš mūsų.
8. Jis prieštarauja nevilties įkvėptam maištui prieš Dievą. Tai yra pats bjauriausias dalykas. Aš
tikiuosi, kad daugelis iš mūsų jau išmokome apsaugoti savo širdį nuo jo. Iš tiesų prieš Dievą maištauja
ne tik nedorėliai, bet ir šventi žmonės. Užklupus sunkiai ligai ar ilgiems kentėjimams, tikintieji pamato,
kad ir jų širdis sukyla prieš Dievą, kad ir jų mintys pradeda “kaisti”, kad ir jų jausmai pradeda reikšti
nepasitenkinimą. Dažniausiai taip atsitinka tiems, kurie savo nedoroje širdyje yra linkę į melancholiją.
Velnias ne tik bando pasinaudoti mūsų širdies nedorumu, bet ir paaštrinti melancholiją mūsų sieloje.
Galbūt mes galvojome, kad turime ramią ir paklusnią dvasią, bet sunkumų metu į dienos šviesą iškyla
maištas, kuris slėpėsi giliai joje.
Taigi krikščioniškas pasitenkinimas yra priešingas visiems šiems dalykams. Ištikus sunkumams,
nemurmėkime, šaukimės Dievo, norėkime būti išlaisvintais, ieškokime to visais tinkamais būdais ir
nepasiduokime nevilčiai, dvasios audroms, baimei, norui išsilaisvinti bet kokia kaina ar maištui prieš
Dievą.
Krikščioniškas pasitenkinimas yra dvasios bruožas ir taip pat malonės bruožas.
Pasitenkinimas yra sielos dalykas t.y. jis į mūsų vidaus dalykas. Ši malonė apima visą sielą. Mes galime
nuraminti savo širdį, sakydami: ”Tai yra Dievo ranka ir Jis žino, kas man yra geriausia, todėl aš būsiu
ramus ir patenkintas, nors ir iki galo nesuprantu viso to priežasčių.” Jei mes galime taip pasakyti, tai
nuramina visą mūsų sielą, tačiau vieni žmonės yra patenkinti tik iš dalies; tai nėra visos jų sielos būsena.
Tik dalis jos yra patenkinta. Daug žmonių suvokia ir sutinka, kad jie turėtų būti patenkinti, tačiau jie
niekaip negali susitvarkyti su savo jausmais, mintimis ir valia. Ar jūs tai patyrėte? Užklupus
išbandymui, mes sakome: ”Aš juk turėčiau būti patenkintas, tai yra Dievo ranka ir viskas yra gerai.
Tačiau negaliu susitvarkyti su savo mintimis ir tai veikia mano jausmus. Mano širdis yra apsunkusi ir
liūdna, nors sveika nuovoka sako, jog turiu būti patenkintas”. Tai pergyveno ir Dovydas. Jis klausė: ”Ko
nusiminei mano siela ir ko nerimsti manyje?” (Psal. 42:5). Jis suprato, kad visa tai atėjo iš Dievo rankos
ir norėjo būti patenkintas, bet kartu jautė ir nerimą, todėl klausė savo sielos: ”…mano siela, ko nerimsti
manyje?” Ši psalmė labai tinka tiems, kurių širdis yra nerami ir nepatenkinta. Jeigu jūs esate toks
žmogus, skaitykite ją nuolat. Dovydas net kelis kartus šioje psalmėje klausia: ”Ko nerimsti mano siela?”
ir kartu ramina ją: ”Lauk Dievo, nes aš dar girsiu Jį už Jo veido pagalbą.” Jis turėjo teisingą supratimą,
bet negalėjo pasiekti daugiau. Jis neturėjo tokio pasitenkinimo ir ramybės, kurie apimtų visą jo sielą. O
kiti, užklupus sunkumams, net nesugeba mąstyti taip, kaip Dovydas mąstė. Jie net savo prote negali
padaryti teisingų išvadų. Galbūt šalia jūsų yra toks žmogus, ant kurio Dievas uždėjo sunkią savo ranką.
Jūs bandote paguosti jį, kad nėra jokios priežasties nerimauti, bet jis atsako: ”Nejaugi tokioje padėtyje aš
galiu būti ramus? Tada visi gali būti ramūs, nes nė vienas nekenčia taip, kaip aš.” Jis išvardina
tūkstančius savo nerimo priežasčių ir jūs niekuo negalite padėti jam. Vis dėlto, jei mes galime atsisėsti ir
pasakyti: ”Aš galiu būti ramus dėl vienos priežasties”, tuomet mums yra viltis pasiekti pasitenkinimą ir
ramybę, bet lieka dar daug darbo su savo širdimi. Mūsų valioje ir jausmuose yra tiek betvarkės, kad
mūsų sveika nuovoka ne visada gali jiems vadovauti. Todėl aš sakau, kad krikščioniškas pasitenkinimas
yra vidinė ramios ir patenkintos dvasios būsena, apimanti visą sielą. Mintys, valia, jausmai - visi jie turi
būti ramūs ir patenkinti. Jei rami ir patenkinta dvasia yra visa tai apie, ką mes čia kalbame, tuomet tai
yra pamoka, kurią nelengva išmokti.
Dvasinis pasitenkinimas gimsta sieloje. Jis priklauso ne nuo palankių aplinkybių ar išorinės
pagalbos, o nuo širdies būsenos. Pažiūrėkime į tai plačiau: sakykime jūs esate nepatenkintas ir
susinervinęs. Draugas atneša jums kažką, kas nuramina jus. Toks pasitenkinimas kilo iš atnešto jums
daikto, o ne iš jūsų vidaus. Tačiau teisinga krikščionio ramybė kyla ne iš išorinių dalykų, o iš širdies.
Pasitenkinimas, kylantis iš išorės, yra panašus į drabužį, šildomą prie ugnies. Jis įšyla iš išorės. O
pasitenkinimas, kylantis iš sielos vidaus, yra panašus į drabužį, kuris sušyla nuo kūno šilumos. Jis sušyla
iš vidaus. Sveikam žmogui tik apsirengus, drabužiai būna šalti, bet po kurio laiko jie įšyla. Kaip jie įšilo,
juk jie nebuvo prie ugnies? Jie įšilo nuo natūralios jo kūno šilumos.
Žmonių charakteriai yra labai skirtingi. Vieni iš prigimties yra malonūs ir kantrūs. Ištikus
sunkumams, jie iš pradžių galbūt kažkiek “atšąla”, bet vėliau dėl savo charakterio savybių, lengvai
išgyvena juos. Jie išlieka ramūs ir nepradeda skųstis. O kiti yra šalti iš prigimties. Jiems nepatinka
kentėjimai. Galbūt, kažkokie argumentai trumpam įtikina juos. Jie, kaip tie drabužiai prie ugnies,
trumpam sušyla t.y. nurimsta, bet jie neturi šilumos savo viduje, todėl labai greitai atvėsta. Ugnies
šiluma, t.y. pasitenkinimas, kylantis tik iš išorinių dalykų, yra trumpalaikis. O pasitenkinimas, kylantis
iš ramios ir maloningos širdies, tęsiasi ilgai. Pasitenkinimas, kylantis iš žmogaus dvasios, ir yra tikrasis
pasitenkinimas.
Krikščioniškas pasitenkinimas yra dvasios bruožas, kuris patvirtina pastovų šios malonės buvimą
širdyje. Pasitenkinimas nėra tik momentas ar geros nuotaikos blyksnis. Daug žmonių, būdami geros
nuotaikos, yra malonūs, ramūs ir patenkinti. Tačiau tai nėra pastovi jų būsena. Išbandymų metu jie
praranda ją. Krikščionis, kuris turi ramią ir patenkintą dvasią nuolat, jau yra išmokęs pamoką apie
pasitenkinimą. Kitaip jo krikščionybė nedaug verta.
Taigi krikščioniškas pasitenkinimas gimsta širdyje ir jis yra širdies būsena. Jis yra malonės
veikimo širdyje ženklas. Jei šis pasitenkinimas yra tikrai krikščioniškas, jei jis yra dvasinis, tuomet jis
yra visų malonių rinkinys. Būti patenkintu iš tiesų yra nuostabu, bet aš noriu atkreipti jūsų dėmesį į
keletą dalykų. Ši maloni ir patenkinta dvasia yra priešinga šiems dalykams: pirma, įgimtai žmogaus
ramybei. Kai kurie iš prigimties yra ramūs ir tylūs. Antra, tvirtam valios apsisprendimui. Kai kurie
žmonės tvirtai nusprendžia, kad jokios problemos negali daryti jiems įtakos ir taip išlieka ramūs. Trečia,
įgimtoms, bet nepašventintoms žmogaus pastangoms. Kai kurie žmonės savo jėgomis pasiekia vienokį
ar kitokį pasitenkinimą, bet maloni ir rami dvasia neturi nieko bendro nei su kūniška ramybe, kylančia iš
įgimto charakterio; nei su mūsų valios sprendimais, nei proto pastangomis. Kuo tada krikščioniškas
pasitenkinimas skiriasi nuo jų? Daugiau apie tai kalbėsime vėliau, o dabar tik trumpai pažiūrėkime į
skirtumą tarp dvasinės ramybės ir įgimto sugebėjimo, kurio dėka žmogus išlieka ramus. Tokių žmonių
dvasia yra prispausta, ji neturi gyvybės ir vikrumo tarnavime Dievui. Kai širdies pasitenkinimas kyla iš
malonės, žmogus yra labai greitas ir gyvas tarnavime Dievui. Patenkinta širdis yra aktyvi ir užsiėmusi
tarnavimu Dievui, tokia ji išlieka ir tada, kai sunkumai užklumpa ją. Skirtumas tarp šių dviejų žmonių
yra labai ryškus: iš prigimties ramus žmogus nepraranda taip greitai ramybės kaip kiti, tačiau jis taip pat
nerodo jokio dvasios noro pašlovinti Dievą išbandymo metu. O tas, kurio ramybė kyla iš malonės, yra
ne tik ramus išbandyme, bet ir trokšta pašlovinti Dievą jame. Kartais mes stengiamės tik nemurmėti
prieš Dievą, bet to nepakanka. Mes turime norėti išaukštinti Dievo vardą mus ištikusiuose sunkumuose.
Tuo mes ir skiriamės nuo žmogaus, kuris savo valios pastangomis nusprendžia išlikti ramus. Galbūt jūs
sugebate savo jėgomis išlaikyti ramybę, bet ar norite išaukštinti Dievo vardą sunkumuose, kurios
patiriate dabar? Toks noras suteikia pagalbą nepatenkintai širdžiai ir nuramina ją bei išskiria ją iš kitų.
Pasitenkinimas, kylantis iš proto pastangų, taip pat nesiekia pašlovinti Dievo. Sokratas sakė:
”Nesvarbu, kas atsitiktų, tai nepakeis mano veido išraiškos.” Savo proto galia jis sugebėjo suvaldyti
dvasią, tačiau iš malonės kylantis pasitenkinimas siekia daug toliau už proto jėgas. Apie tai daugiau
kalbėsime vėliau, nagrinėdami dvasinio pasitenkinimo paslaptį. Šioje vietoje aš pasakysiu tik vieną
skirtumą tarp žmogaus, kurio ramybė yra pasiekta savo pastangomis, ir žmogaus, kurio ramybė yra
dvasinė. Pirmasis, atėjus išbandymui, suvaldo save ir yra patenkintas, ir toks išlieka netgi tada, kai
nusideda prieš Dievą. Jam visiškai nesvarbu, ar Dievas yra pagerbiamas, ar paniekinamas. Tačiau
žmogus, kurio pasitenkinimas yra dvasinis, labai stipriai reaguoja, kai Dievas yra negerbiamas.
Ramios ir patenkintos dvasios žmogus atsiduoda Dievui ir sutinka su Jo valia. Tai jis daro iš
laisvos valios, jo širdis lengvai linksta į tai. Kai žmogus nori kažką daryti, jam nereikia daug pastangų.
Daug žmonių, užpuolus dideliems išbandymams, sunkiai gali būti patenkinti. Galbūt galiausiai jie ir
nuramina savo širdis, tačiau tik didelių pastangų dėka. Jie neturi jokios dvasios laisvės. Jei žmogus yra
laisvas, jis gali greitai ir lengvai padaryti tai, ko nori. Mums nereikia daug pastangų išlikti ramiais, jei
jau išmokome “būti patenkintais” pamoką. Kai tik pamatome Dievo ranką viskame, širdis tuojau pat
nurimsta. Ramios ir patenkintos dvasios žmogus atsiduoda Dievo valiai savanoriškai, o ne iš prievartos.
Neįmanoma būti kantriu per jėgą. Krikščionys dažnai sako sau: “Aš privalau būti patenkintas, tai yra
Dievo ranka. Aš negaliu išvengti jos”. Tačiau “privalau” nėra labai tinkamas žodis tikinčiajam. Jis turėtų
pasiekti tokią širdies būsena, kuri sakytų: ”Aš laisvanoriškai palenkiu savo širdį Dievui ir esu
patenkintas.” Toks pasitenkinimas turi kilti iš mūsų širdies natūraliai. Tiems, kurie sako: ”Jūs privalote
būti patenkintas”, mes turime atsakyti: ”Ne, aš noriu laisvanoriškai palenkti savo širdį Dievui ir būti
patenkintu”. Toks laisvanoriškas sprendimas turi gimti mūsų prote. Jis kyla ne iš nežinojimo (mes
esame patenkinti, nes nežinome, kad gali būti geriau), ne iš nejautrumo (mes nejaučiame, kad
kenčiame), o iš šventos ir sveikos nuovokos. Mąstantis kūrinys gali laisvai rinktis. Jis apsvarsto viską ir
pasirenka tai, kas jam atrodo teisinga. Jei mes nesuprantame, kodėl taip darome, tai nėra laisvas
pasirinkimas. Vaikas, gimęs kalėjime, yra patenkintas jame, nes jis nežino kas yra laisvė. Jis yra
patenkintas, bet toks pasitenkinimas negimė iš jo laisvo pasirinkimo. Tačiau žmogus, kuris pažįsta
laisvę, bet dabar, būdamas kentėjimų ir sunkumų nelaisvėje, vis dėlto savo atnaujinto proto dėka
nusprendžia viską atiduoti į Dievo rankas ir būti patenkintu, iš tiesų yra laisvas. Dvasinis pasitenkinimas
yra priešingas kvailumui, nes jis gimsta iš sąmoningo sprendimo. Jis nėra kvailumo ar nejautrumo
rezultatas. Kvailys gali būti viskuo patenkintas, nes jis daug ko nesupranta. Nejautrus žmogus gali būti
patenkintas, nes jis nejaučia skausmo, tačiau krikščionis išlieka patenkintas, nors ir supranta viską bei
jaučia skausmą, nes jis moka suvaldyti save ir daro tai iš laisvos valios.
Ką reiškia atsiduoti į Dievo rankas? Reiškia paklusti Jo valiai. Nepatenkintas žmogus gali tapti
nevaldomu ir netgi sukilti prieš Dievą, bet Jo malonė gali nužeminti jį ir priversti paklusti. Jei kentėjimo
metu žmogus sustoja ir susimąsto, jis pamato savo sielos maištą prieš Dievą. Jis sako: ”Nejaugi aš būsiu
aukščiau už Dievą? Ar visa tai atėjo ne iš Jo rankos? Ar Jo valia neturi būti aukščiau visko?
Nusižemink, mano siela, prie Dievo kojų!”. Mes turime nusižeminti prieš Dievą, prieš Jo valdžią,
didybę ir nepriklausomybę, nes tik tada paklusime Jam. Tačiau tai dar ne viskas. Mes neturime “būti
patenkintu” malonės, jei mums trūksta vieno dalyko, t.y., jei mums nepatinka Jo valia. Mums turi patikti
tai, ką daro Dievas. Mes kenčiame, norime būti išlaisvinti ir ieškome būdų tam, bet tuo pačiu metu
esame patenkinti, nes viskame matome Dievo ranką. Mėgautis Dievo valia yra daug daugiau negu tik
paklusti jai. Mes ne tik suprantame, kad turime būti patenkinti sunkumuose, bet ir žinome, kad jie yra
naudingi mums - tai yra teisinga nuostata. Taip mes surandame medų uoloje. Taigi mes ne tik
paklustame Dievo valiai, bet ir pripažįstame, kad ji yra gera, kad “naudinga man buvo nukentėti”. Vis
dėlto vien tik pripažinimas, jog tai, kas vyksta su mumis, yra teisinga ir gera dar nepatvirtina, jog mes
esame iš tiesų patenkinti. Mes galime būti užtikrinti, kad Dievas elgiasi teisingai su mumis, kad Jis yra
teisus, tačiau to nepakanka. Mes turime būti kaip Elis ir kartu su juo sakyti: ”Jis - Viešpats. Tedaro, kaip
Jam atrodo geriausiai.” (1Sam. 3:18). Viešpaties žodis skelbė baisius dalykus jo namams, vis dėlto jis
sakė: “Viešpaties valia yra gera.” Galbūt kai kurie iš mūsų, kaip ir Dovydas, sakome: ”Naudinga man
buvo nukentėti”, bet neužtenka tik pripažinti, jog kentėjimai buvo naudingi, kai jau matome jų vaisius.
Mes turime subręsti dvasiškai tiek, kad pačio išbandymo metu sakytume: ”Tai, kad aš kenčiu, yra gerai.
Kas beatsitiktų viskas Dievo malone išeis į gera.” Kai mes galime sąžiningai pripažinti:”Taip, mano
kentėjimai ir padėtis yra nepavydėtini, bet tokia yra Dievo valia ir ji yra gera”, tai yra aukščiausia
mokslo “būti patenkintu” pakopa. Galbūt jūs galvojate, kad išbandymų metu jau vien tylėti yra sunku, o
tuo labiau būti patenkintu. Pažiūrėkime keletą Šv.Rašto vietų: “Turto netrūksta teisiojo namuose, o
nedorėlio pelnas tik rūpesčiai.” (Pat. 15:6). Čia sakoma, kad teisiojo namuose netrūksta turtų. Kokie tai
turtai? Tai gali būti varganas namelis, kuriame nėra nė kėdės. Galbūt teisusis sėdi juose ant kelmo ar
plytos; galbūt jis neturi nei lovos, nei lėkštės. Tačiau Šventoji Dvasia sako: ”Teisiojo namuose yra daug
turtų”. Galbūt jis yra pats skurdžiausias apylinkės žmogus; galbūt kažkas dėl skolų paėmė visus jo
daiktus; galbūt jį apvogė, vis dėlto “teisiojo namuose yra daug turtų”. Jei jo namuose yra tik lekštė ir
šaukštas, vis tiek juose yra daug turtų, nes juose yra Dievo artumas ir Dievo palaiminimas - tai yra patys
didžiausi turtai. O nedorėlio pelnas – tik rūpesčiai. Dievobaimingo, nors ir vargšo žmogaus namuose yra
daugiau turtų, negu pačio turtingiausio bedievo, kuris turi sidabrinius indus ir paauksuotus baldus,
rūmuose. Tai yra niekas, palyginus su tuo, kas yra vargšo teisiojo sielos namuose. Taigi visiškai
nekeista, kad Paulius kalba taip: ”Aš esu visko gavęs ir turiu su pertekliumi. Esu visiškai aprūpintas…”
(Fil. 4:18). Ar jis turėjo viską? Argi jis nebuvo daugiausiai kentėjimų patyręs žmogus? Kaip dažnai jis
neturėjo maisto ir drabužių? Tačiau jis sakė: “Aš turiu viską”. Korintiečiams jis rašė: ”…mus liūdina,
bet mes visada džiaugiamės, esame skurdžiai, bet daugelį praturtiname, neturime nieko - ir valdome
viską.” (2Kor. 6:10). Atkreipkime dėmesį, kad jis sako: “Valdome viską”, t.y. “Šiame pasaulyje turiu
labai mažai, bet valdau viską”. Taigi matome, kad krikščionis turi pakankamai motyvų džiaugtis Dievo
valia, kokia ji bebūtų.
Siela, kuri išmoko “būti patenkinta” pamoką, kreipia savo žvilgsnį į Dievą visuose dalykuose. Ji
nežiūri žemyn ir neieško pagalbos žmonėse. Jos akys visada krypsta į Dievą. Patenkinta ir rami širdis
visur mato Dievo ranką ir atsiduoda Jo valiai. Ji mato Dievo išmintį viskame. Ji supranta, kad Dievas
yra nuo nieko nepriklausomas ir gali daryti ką nori, bet labiausia jai patinka Jo išmintis. “Viešpats žino
geriau už mane, kaip viską tvarkyti. Viešpats mato daug toliau už mane. Aš matau tik tai, kas vyksta
dabar, Jis mato tai, kas yra paslėpta ir tai, kas bus ateityje. Aš žinau, kad Dievo meilė gali mane išlaikyti
tiek sunkumuose, tiek klestėjime” - taip galvoja patenkinta ir rami širdis, atidavusi viską į Dievo rankas.
Dabar pažiūrėkime dar į tris dalykus: atsidavimą Dievui bet kokiame išbandyme; atsidavimą
Dievui, nesvarbu kiek laiko truktų išbandymas; atsidavimą Dievui, kaip tie išbandymai besikeistų.
Daugelis supranta, kad jie turi atsiduoti Dievui sunkumų metu. Jei paklaustume bet kurio
bažnyčios nario: “Ar jūs atsiduotumėte Dievo valiai bet kokiame išmėginime?”, manau, kad beveik visi
atsakytų “taip”. Tačiau atsakymuose į tokius neapibrėžtus klausimus yra daug melo. Visi bendrai mes
esame pasiruošę atsiduoti Dievui viskame, vis dėlto ar mes taip elgiamės ištikus išbandymui?
Dažniausiai ne. Tuomet viskas būna priešingai. Mes pradedame galvoti, kad bet kokia kita situacija būtų
žymiai geriau už tą, kurioje Dievo valia esame dabar; ir esame visiškai nepatenkinti. Kai tokie klausimai
skamba nuo sakyklos, mes visi šaukiame “taip”, bet konkrečioje situacijoje pasitenkinimo nebelieka. Jei
Dievo ranka ištinka mūsų vaiką, mes dejuojame: ”Ech, geriau Dievas būtų atėmęs turtus.” Jei
išbandymas paliečia mūsų santuoką, mes murmame: “O, geriau tai būtų palietę mano sveikatą”. O kai
sutrinka sveikata, mes sakome: ”O, geriau aš būčiau netekęs darbo”. Tačiau mes nesame savęs pačių
skulptoriai. Kokius išbandymus besiųstų mums Viešpats, būkime patenkinti jais.
Būkime patenkinti sunkumuose, nesvarbu kiek laiko jie užtruktų. “Galbūt aš būčiau patenkintas” -
sako kažkas - “jei šitas išmėginimas nesitęstų taip ilgai. Aš jau nebegaliu daugiau” arba: “Jei tai būtų
dvasinis ar fizinis išbandymas aš būčiau patenkintas, bet šiame sielos išbandyme aš daugiau
nebegaliu…”; arba “Jei Dievas paslėptų savo veidą tik trumpam, aš galėčiau atsiduoti Jo valiai, bet
ieškoti Jo taip ilgai… ir nerasti. Aš negaliu to iškęsti.” Tačiau mes nesame tie, kurie nustatome
išbandymo pobūdį, laiką ir būdus kaip iš jo išeiti. Pažiūrėkime į dvi Šv. Rašto vietas. Pranašas
Ezechielis rašė: “Tai buvo Viešpaties šlovės pasirodymas. Pamatęs tai, aš kritau veidu žemėn…”
(Ezech. 1:28). Jis krito veidu žemėn, tačiau kiek laiko jis turėjo taip gulėti? “Jis kalbėjo: ”Žmogaus
sūnau, stokis, Aš kalbėsiu su tavimi. Jam pradėjus kalbėti, dvasia pastatė mane ant kojų…” (Ezech. 2:1).
Ezechielis krito veidu ant žemės ir turėjo taip būti tol, kol Viešpats liepė jam keltis; netgi iki tol, kol
Dievo Dvasia atėjo ir pastatė jį ant kojų. Taigi, kai Dievas pargriauna mus, mes turime būti patenkinti
tuo bei laukti, kada Jis lieps keltis ir Dievo Dvasia pakels mus. Nojus ilgai buvo laive su visa gyvūnija ir
tai iš tiesų nebuvo labai malonu. Dievas tylėjo ir tada, kai vandenys jau buvo nusekę. Nojus negalėjo
išeiti iš laivo bet kada. Jis turėjo laukti Dievo paliepimo. Taigi prispausti didelių išbandymų ir
galvodami apie vienokius ar kitokius būdus kaip išsilaisvinti iš jų, vis dėlto būkime patenkinti ir
laukime, kol pats Dievas atidarys duris. Būkime pasiruošę laukti, nes Dievas uždarė mus, Dievas ir
išlaisvins. Apaštalų darbuose skaitome apie Paulių kalėjime. Valdininkai liepė prižiūrėtojui pasakyti,
kad Paulius gali būti laisvas. Ką atsakė jis? “Tegul patys ateina ir išveda.” (Apd. 16:37). Taigi
patenkinta ir rami dvasia sako: ”Šis išbandymas yra iš Dievo ir aš būsiu patenkintas čia tol, kol Dievas
išves mane.” Dievas nori, kad mes būtume pasiruošę pasilikti sunkumuose tol, kol Jis ateis ir išves mus.
Jozuės knygoje skaitome, kaip kunigai, nešantys Sandoros skrynią, sustojo Jordano viduryje. Eiti per šią
upę buvo pavojinga, tačiau Dievas liepė jiems eiti. Galbūt jie bijojo, kad vanduo išsiverš, bet
paskaitykime kas parašyta: “Kunigai, nešantys skrynią, stovėjo Jordano viduryje, iki viskas buvo atlikta,
ką Viešpats įsakė Jozuei per Mozę. Tuo metu tauta skubiai perėjo Jordaną.” (Jozuės 4:10). Kai visi
žmonės perėjo, tada ir kunigai išlipo iš vandens. Dievas įsakė jiems stovėti upėje tol, kol visi žmonės
pereis, nors tai buvo pavojinga, nes skaitome, kad žmonės paskubomis ėjo per Jordaną. Daug kartų
Dievas palieka savo tarnus pavojuje ilgiau, negu kitus žmones. Jei mūsų padėtis ir yra žemesnė už
tarnautojų, galime būti patenkintais, nes nepatiriame tokių pavojų, kokius patiria jie. Būkime patenkinti
Jordane, nors jis ir pavojingas, tol, kol Dievas pašauks mus lipti į krantą.
Kartais išbandymų aplinkybės būna sunkesnės už pačius išbandymus. Dievas išbando mus
daugeliu dalykų ir jie seka vienas paskui kitą. Vieni tikintieji patyrė daug įvairių sukrėtimų, paskui
susirgo ir galiausiai mirė. Kiti, gelbėdami savo gyvybes, bėgo į kitus kraštus, bet ir ten juos pasiekė
nelaimės. Sunkumai retai užklupa po vieną. Dažniausiai mes patiriame jų daug ir įvairių, bet visuose
juose atsiduokime Dievo valiai. Pagonis Cato sakė, kad jis nesikeičia, nors aplinkui vyksta daug
pasikeitimų. Jis išliko tokiu pačiu, nors patyrė daug išbandymų ir jo gyvenimo aplinkybės nuolat keitėsi.
Ar mes galime pasigirti tuo pačiu? Ar mes išliekame tokie patys, nors viskas aplinkui keičiasi? Ar
mumyse vis dar yra tas malonus, švelnus ir šventas charakteris?
2 skyrius
“Būti patenkintu” paslaptis
Galbūt jūs galvojate, kad visa tai, apie ką aš kalbu, yra labai gerai, tačiau kaip tai pasiekti? Nejaugi
bet kuris žmogus gali tai turėti? Jei mes sužinosime “būti patenkintu” paslaptį, tai nebus sunku pasiekti.
Vieni žmonės daro daug įvairių dalykų, kurie kitiems atrodo labai sunkūs, nes jie nežino, kaip tai
padaryti. Šia savo knyga aš ir noriu padėti jums suprasti šią didelę paslaptį. Mes, kalbėdami apie tai,
kaip žmogus turi elgtis išbandymuose, jau praskleidėme šydą ir kai ką sužinojome apie ją. Kentėti ir tuo
pačiu metu būti patenkintu yra didelė paslaptis. Kūniška širdis negali suvokti to, bet malonė moko
krikščionį kaip suderinti liūdesį ir džiaugsmą, kaip net kančioje išlikti patenkintu.
Krikščionis yra labiausiai patenkintas žmogus pasaulyje ir tuo pačiu labiausiai nepatenkintas.
Šie du dalykai kartu yra didelė paslaptis. Jei mes negalime taip pasakyti apie save, tuomet nežinome
“būti patenkintu” paslapties. Mes turime būti labiausiai patenkinti ir tuo pačiu labiausiai nepatenkinti
žmonės. Kaip tai gali būti? Krikščionis, kuris išmoko “būti patenkintu” pamoką, yra patenkintas
kiekviena situacija savo gyvenime, tačiau jis yra nepatenkintas, gyvendamas šio pasaulio aplinkoje. Jis
gali būti patenkintas, turėdamas duonos ir vandens, jei tokia yra Dievo valia; ir visiškai nepatenkintas,
turėdamas viso pasaulio turtus, jei tai nėra Dievo valia. Čia yra didelė paslaptis. Tikintis žmogus gali
pasitenkinti tuo, kuo kiti nepasitenkina. Bedieviai ieško turtų. Turėdami daug, jie nori dar daugiau.
Širdies, kuri yra pilna malonės, negali patenkinti patys didžiausi pasaulio turtai, bet ji gali būti
patenkinta, turėdama tik duonos ir vandens. Be jokių abejonių, religija yra didelė paslaptis! Didelė yra
dievotumo paslaptis ne tik doktrinoje, bet ir praktikoje. Dievotumas moko mus nebūti patenkintais
pasaulyje ir tuo pačiu būti patenkintais pačia kukliausia savo padėtimi jame. M.Liuteris gavo dideles
dovanas iš kunigaikščių ir valdininkų, bet grąžino jas, sakydamas: ”Aš nemanau, kad jos yra Dievo
palaiminimas, nes man jų visiškai nereikia”. Krikščioniui reikia labai mažai šiame pasaulyje. Jis yra
patenkintas, turėdamas mažai pasaulyje, bet yra nepatenkintas, turėdamas visą pasaulį-čia yra didelė
paslaptis! Kūniškai širdžiai patinka turėti daug, bet tuo ji ir skiriasi nuo pilnos malonės širdies. Rami ir
nuolanki širdis sako: ”Dieve, daryk su manimi, ką nori šioje žemiškoje kelionėje. Aš būsiu patenkintas
tuo, ką turiu, bet būsiu nepatenkintas, turėdamas visą pasaulį.” Krikščionis gali turėti mažai ir būti
patenkintas, bet jis niekada nebus patenkintas, gyvendamas pasaulyje. Atgimusi siela yra patenkinta tik
Dievu. Tik Dievas gali pripildyti ją. Pilna malonės širdis žino, kad ji buvo sukurta Jam. Kūniška širdis
nemąsto apie Dievą. Žmogus, kuris buvo paliestas Dievo jėgos ir patyrė džiaugsmą Jame, bus
patenkintas tik Dievu. Jam nepakanka gailestingumo; jam reikia gailestingumo Dievo. Jam pakanka
labai mažai šiame pasaulyje, jei jis gali džiaugtis Dievu. “Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokį
supratimą, saugos jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje (…). Darykite ką iš manęs išmokote, ką gavote, ką
girdėjote ir matėte manyje ir ramybės Dievas bus su jumis.” (Fil. 4:7,9). 7-oje eilutėje Paulius sako, kad
Dievo ramybė saugos jūsų širdis, o 9-oje, kad ramybės Dievas bus su jumis. Ką jis nori tuo pasakyti?
Pilnai malonės širdžiai nepakanka ramybės iš Dievo, jai reikia ramybės Dievo. Kūniška širdis, turėdama
ramybę, yra patenkinta, t.y. turėdama išorinę ramybę, kuri nebūtinai yra iš Dievo. Tačiau dievobaiminga
širdis siekia daug aukšesnių dalykų. Jai nepakanka išorinės ramybės, ji nori turėti ramybę iš Dievo. O
turėdama ramybę iš Dievo, ji ieško ramybės Dievo. Tik tada ji bus patenkinta. Jai reikia ramybės iš
Dievo, bet kartu su ramybės Dievu. T.y. jai reikia Dievo, kuris teikia ramybę. Ji nori turėti ir pasekmę, ir
priežastį. Krikščionis nori džiaugtis ir Šaltiniu, ir iš Jo tekančia upe. Jis ne tik nori turėti sveikatą iš
Dievo, bet ir sveikatos Dievą. Jis nori ne tik gyvenimo, bet ir gyvenimo Dievo. Tik tada jis bus
patenkintas. Jis nori turėti ne tik malonę, bet ir malonės Dievą. “Ką aš turiu danguje? Ir žemėje aš
trokštu tik Tavęs.” (Psal. 73:25). Niekas, išskyrus Dievą, negali patenkinti jo nei žemėje, nei danguje.
Dievas gali duoti jam ne tik žemę, bet ir dangų bei visą valdžią žmonėms, bet jis nebus patenkintas, jei
neturės pačio Dievo.Tai yra pirmoji “būti patenkintu” paslaptis. Iš tiesų krikščionis, nors ir yra labiausiai
patenkintas žmogus pasaulyje, tuo pačiu jis yra ir labiausiai nepatenkintas. Kitais žodžiais sakant, tai,
kas tenkina pasaulį, jo netenkina.
Krikščionis tampa patenkintu ne gaudamas daugiau, o norėdamas mažiau. Pasaulis nepažįsta
šio kelio. Krikščionis tampa patenkintu ne siekdamas daugiau negu turi dabar, o sumažindamas savo
troškimus t.y. jo troškimai prisiderina prie esamų aplinkybių. Kūniška širdis niekada nėra patenkinta, ji
visada trokšta daugiau. Ji sako:”Jei turėčiau tai, būtų daug geriau ir aš būčiau patenkinta. Jei aš
susigrąžinčiau tai, ką praradau, būčiau patenkinta”. Tačiau pasitenkinimas neateina tokiu būdu. Jis
ateina ne gaunant tai, ko norime, o mažinant savo troškimus. Neturinti malonės širdis, kuri nežino šios
“būti patenkinta” paslapties, nebus patenkinta tol, kol negaus trokštamo dalyko. Tačiau krikščionio
širdis yra kitokia. Ji yra patenkinta tuo, ką turi, todėl yra laiminga. Taip Dievas formuoja žmonių vaikų
širdis. Jei žmogaus širdis pasitenkina tuo, ką ji turi, ji yra laiminga. Kai kurie žmonės trokšta labai daug,
bet gyvenime turi labai mažai, todėl yra labai nepatenkinti. Galbūt mes negalime turėti visų troškimų
išsipildymo, bet galime sumažinti savo norus ir taip būti patenkintais. Pasaulis yra labai apgaulingas; jis
verčia mus galvoti, kad kuo daugiau turėsime, tuo labiau būsime patenkinti. Tačiau mes turime
pasipriešinti jo melui ir išmokti džiaugtis tuo, ką turime, bei išlaikyti pusiausvyrą tarp troškimų ir
galimybių. Daug šventų žmonių išmoko šią pamoką, todėl, turėdami mažai, gyvena ramiai ir yra labiau
patenkinti už turtinguosius. Šilkiniai ir purpuriniai drabužiai neatneša pasitenkinimo. Daug turtingų
žmonių, praradusių turtus, dabar yra labiau patenkinti negu anksčiau. Nejaugi gali taip būti? Žmogus yra
patenkintas tada, kai jo troškimai atitinka jo padėtį. Tokia širdis yra patenkinta bet kokiose aplinkybėse.
Bet žmogus niekada nebus patenkintas, jei Dievas, suteikęs jam turtus, atiduos jį jo širdies išdidumui. O
vargšas, kurį Dievas saugo, bus patenkintas netgi nepritekliuje. Sakykime, viena žmogaus koja yra
žymiai ilgesnė už kitą. Ar jis gali vaikščioti gerai? Ne. Toks yra turtingas ir godus žmogus. Jo godi
širdis yra žymiai “ilgesnė” už turimus turtus, todėl jis niekada nebus patenkintas. O to, kuris turi mažai,
bet jo troškimai atitinka jo padėtį, abi kojos yra vienodos, todėl jis vaikšto lengvai ir yra patenkintas.
Dievobaiminga širdis sako: ”Viešpats panorėjo pastatyti mane į šią padėtį; jei Jis dabar palenks mano
širdį ir jos troškimai atitiks mano situaciją, aš būsiu patenkintas”. Taigi, kai mūsų padėtis pablogėja,
Dievas ne tiek rūpinasi jos atstatymu, kiek mūsų širdimi, kad ji būtų patenkinta tuo, ką turi dabar. Netgi
pasaulio filosofai kažkiek suprato tai. Jie sakė, kad didžiausias turtas yra troškimų skurdas, t.y., jei
žmogus neturi didelių troškimų, jis yra turtingas. “Būti patenkintu” paslaptis yra štai kokia: ne trokšti
daugiau, o sumažinti savo troškimus, kad jie atitiktų padėtį, kurioje esame dabar. Turtingu tampama ne
didinant turtus, o mažinant savo troškimus. Iš tiesų, patenkintas yra tas, kurio troškimai yra patenkinti.
Pasitenkinimas ateina ne per turėjimą daugiau, o per savo troškimų apribojimą.
Krikščionis pasiekia pasitenkinimą ne nusimesdamas jam uždėtą naštą, o užsidėdamas dar
vieną. Tai yra nesuvokiama kūnui ir kraujui. Mes nešame kankinančią naštą ir galvojame, kad nusimetę
ją, tapsime patenkintais. Ar vienintelis būdas būti patenkintu yra nusimesti ją? Ne. Ji palengvės tuomet,
kai mes užsidėsime dar vieną, t.y. prisiminsime savo nuodėmes. Kuo labiau nuodėmės našta slegia mūsų
širdį, tuo lengvesnė tampa kentėjimų našta. Kuo daugiau rūpinsimės savo nuodėmėmis, tuo lengvesni
bus kentėjimai. Dabar jūs tikriausiai galvojate: “Tai labai keistas būdas tapti patenkintu. Nejaugi galima
uždėti dar vieną naštą tam, kuris ir taip jau kenčia?” Dažnai mes galvojame, kad, norėdami palengvinti
savo naštą, turime ieškoti bendravimo su draugais, iškylauti, linksmintis ir pan. Ne, tai nepadės arba
padės tik laikinai. Kai liksime vieni, ji vėl užguls mūsų pečius. Jei norime palengvinti savo naštą,
tirkime savo nuodėmingą širdį ir kaltinkime savo sielą dėl nuodėmių. Galbūt mes praradome tai, ką
turėjome, nes piktnaudžiavome tuo. Jei mus užklupo ligos, galbūt mes piktnaudžiavome savo sveikata ir
kitomis malonėmis. Dievas atėmė iš mūsų patogumus, nes galbūt mes negerbėme jais Jo, mes gyvenome
nerūpestingai ir nedorai. Jei mes pradėsime tirti save ir gailėtis dėl savo nuodėmių prieš Viešpatį, greitai
pajausime kaip kentėjimų našta tapo žymiai lengvesnė ir mes vis labiau esame patenkinti padėtimi, į
kurią Dievas pastatė mus dabar. Dažnai, kai šeimą užklumpa sunkumai, kiek nepasitenkinimo kyla tarp
vyro ir žmonos! Kai jie praranda nuosavybę; kai žlunga tai, kuo jie pasitikėjo; kai kyla problemos dėl
vaikų, namuose girdisi tik ginčai ir nepasitenkinimas. Jie yra nepatenkinti, bet ar jie sako: ”Eikime,
pažeminkime savo sielas prieš Dievą, užsidarykime kambaryje ir nulenkime galvas prieš Viešpatį už
mūsų nuodėmes, už piktnaudžiavimą Jo malone. Prisiimkime savo nuodėmių naštą ir nusižeminkime
prieš Jį”. Ar jūs išbandėte tai? Pabandykite ir pamatysite, kaip debesys ima sklaidytis ir saulė vėl
šviečia. Jūs tapsite daug labiau patenkintais negu buvote anksčiau. Kaip žmogus, praradęs savo turtus,
gali būti patenkintas? Suduždamas savo širdyje. Kai Dievas atima iš mūsų vieną ar kitą žemišką malonę,
sudužkime savo širdyje prieš Jį. Tik taip mes tapsime patenkintais. Pridėkime prie prarastų malonių
savo sudužusią širdį ir taip surasime krikščionišką būdą “būti patenkintu”. “Sudužę” turtai kartu su
sudužusia širdimi yra kelias į krikščionišką pasitenkinimą. Tai yra trečioji jo paslaptis.
Krikščionis tampa patenkintu ne išsilaisvindamas nuo kentėjimų, o pakeisdamas požiūrį į juos.
Kūniška širdis bus patenkinta tik tuomet, kai kentėjimo našta bus nuimta nuo jos. O širdis, pilna
malonės, sako: “Ne, Dievas moko mane keisti požiūrį, nors kentėjimas ir tęsiasi. Malonės galia gali
paversti jį geru dalyku. Kentėjimo nuodai gali būti pašalinti”. Sakykime, žmogus prarado visą savo
nuosavybę. Ar vienintelis būdas tapti vėl patenkintu yra jos susigrąžinimas? Ne. Krikščionybė moko
atrasti pasitenkinimą netgi varge. Ji moko kaip skurdą paversti dvasiniu turtu. Turtų praradimas yra jau
ne problema, o dvasinis palaiminimas. Ambraziejus sakė: ”Šventiems žmonėms netgi skurdas gali virsti
turtu”. Dievo žmonės gauna daugiau naudos iš skurdo negu iš pasaulio turtų. Jie niekada nesusikrovė
sau tokių dvasinių turtų, kaip būdami varge. Kūniškai širdžiai tai atrodo labai keistai. Ji nesupranta kaip
šventasis gali susikrauti daugiau turto iš vargo, negu iš pasaulio gėrybių. Aš esu įsitikinęs, kad kai kurie
krikščionys labiau praturtėjo varge negu klestėjime. Tai paliudija ir Šv. Raštas. Mes nerasime
dievobaimingo žmogaus, kuris po išbandymo tapo blogesniu negu buvo anksčiau. Visi sunkumai išėjo į
gera jam. Ir priešingai: ne vienam dievobaimingam žmogui praturtėjimas išėjo tik į blogą. Aš nesuradau
Šv.Rašte nė vieno, išskyrus Nehemiją ir Danielių, kuriam tai būtų išėję į gera. Taigi žmogui, kurio širdis
yra pilna malonės, kentėjimai išeina tik į gera. M.Liuteris, komentuodamas laiško Gal. 5:17, sako:
“Krikščionis, įsakydamas kančiai virsti džiaugsmu, baimei drąsa, nuodėmei teisumu, mirčiai gyvenimu,
gali tapti nuostabiu kūrėju.” Jis paverčia tamsą šviesa. Dievas savo galinga jėga iš tamsos sukūrė šviesą,
o krikščionis, būdamas dieviškos prigimties dalininkas, kaip sako Šv.Raštas, turi Dievo jėgą paversti
tamsą šviesa, blogį gėriu ir taip tapti patenkintu. Dievas suteikė krikščioniui jėgą, kurios dėka jis gali
kentėjimą paversti palaiminimu ir tamsą šviesa. Malonė paverčia vandenį vynu, t.y. kentėjimų vandenį
paverčia dieviškos paguodos vynu.
Visa tai, apie ką mes dabar kalbame, kūniškam žmogui atrodo kvaila. Jis mąsto kaip Nikodemas,
kuris klausė Kristaus: ”Bet kaip gali žmogus gimti, būdamas senas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo
motinos įsčias ir gimti?” (Jono 3:4). Kai mes kalbame apie malonę, galinčią pakeisti vandenį vynu,
skurdą turtu, kūniška širdis sako: ”Tai kvailystė”. Būkime atsargūs ir nekalbėkite apie Dievo kelius
nepagarbiai. Malonė turi jėgą paversti kentėjimus palaiminimu. Du žmones gali patirti tą patį
išbandymą, bet vienam tai bus ledas ir actas, kitam - vynas ir medus. Čia yra dar viena “būti patenkintu”
paslaptis: mes nepašaliname kentėjimų, o pakeičiame požiūrį į juos ir taip jie tampa palaiminimu mums.
Krikščionis tampa patenkintu ne keisdamas aplinkybes, bet pasinaudodamas jomis. Mes turime
daug troškimų ir norime gyventi patogiai. Nejaugi galime būti patenkintais tokioje situacijoje? Kūniška
širdis galvoja, kad, kol visi jos troškimai nėra išpildyti, ji negali būti patenkinta. O dievobaiminga širdis
klausia: ”Kaip ši situacija gali išeiti man į gera? Baudžianti Dievo ranka ištiko mane. “Nevadinkite
manęs Noome, vadinkite mane Mara, nes Visagalis labai apkartino mano gyvenimą.” (Rutos 1:20). Ką
aš turėčiau daryti dabar?” Kartais, praradę žemiškus patogumus, mes suvokiame, jog piknaudžiavome
jais, todėl dabar kankiname save ir galvojame, kad juos susigražinę gyventume visiškai kitaip. Tačiau
dabar mes turime ne apgailestauti, o klausti savęs: ”Ko Dievas nori iš manęs šitoje situacijoje?”, bei
nuraminti savo širdį ir nukreipti sielą į tai, ką dabar reikia daryti. Geriausias būdas nuraminti savo širdį
yra daryti tai, ką dabar reikia daryti, ir saugoti savo mintis nuo to, kas būtų, jeigu būtų. Dažnai mes
galvojame, kad būdami kitose aplinkybėse, būtume patenkinti. Tačiau tai yra vaikiškumas. Stovėdami
ant vienos kalvos mes galvojame, kad, užlipę ant kitos, pasieksime debesis, bet užlipę ant jos,
pamatome, kad debesys yra tiek pat toli, kaip ir anksčiau. Taigi, būdami vienose aplinkybėse, mes
tikimės, kad kitose būsime patenkinti, bet atsidūrę jose, vis tiek esame nepatenkinti. Geriau mąstykime
kaip turime elgtis esamoje situacijoje ir nuraminkime savo širdį, sakydami: ”Nors mano situacija ir labai
sunki, viskas yra Dievo rankose ir man turi rūpėti tik Jo valia.” Biblijoje apie Dovydą parašyta:
”…Dovydas, patarnavęs savąjai kartai pagal Dievo valią, užmigo…” (Apd. 13:36). Mes turime rūpintis
patarnauti pagal Dievo valią. Kokia ji yra? Situacija, kurioje esame dabar, yra Dievo valia, todėl turime
stengtis paklusti jai ir tuomet mūsų širdis bus rami ir patenkinta.
Krikščionis tampa patenkintu tada, kai Dievo valia tampa jo valia. Dievo norai yra patenkintos
širdies norai. Tai yra paslaptis kūniškai širdžiai. Tikintysis rūpinasi patenkinti ne savo norus, o palenkti
savo valią Dievo valiai. Nors jo troškimai ir nėra išpildyti, jis yra patenkintas, nes yra Dievo valioje.
Visi mes sakome, jog turime paklusti Dievo valiai, tačiau patenkinta širdis siekia daug toliau: Dievo
valia tampa jos valia. Šv.Raštas sako, kad tikintysis yra viena dvasia su Viešpačiu. Tai reiškia, kad jis ne
tik mato naudą paklusnume Jo valiai, bet ji tampa ir jo valia. Jei siela gali taip pasakyti, ji yra
patenkinta. Kiti žmonės siekia savo norų išpildymo, o patenkinta širdis sako: ”Aš noriu to, ko nori
Dievas”. Ji ne tik išmoksta palenkti savo valią Dievo valiai, t.y. atsisakyti savo norų ir paklusti Jam, bet
ir norėti tai, ko Dievas nori. Jis neturi kitos valios, išskyrus Dievo valią, ir, kai Jo valia yra išpildoma,
tikintysis yra patenkintas. Tai yra malonės grožis. Ji ne tik apreiškia mums Dievo norus, bet ir Jo norai
tampa mūsų norais. Taip tikintysis ir Dievas tampa viena. Šv.Raštas moko, kad mūsų pasitenkinimas yra
ne mumyse pačiuose, o Dieve. Mūsų gyvenimo gerovė, laimė, šlovė, turtai yra ne mumyse pačiuose, o
Dieve. Būtent todėl mūsų širdis yra patenkinta tik tada, kai esame Dievo valioje. Dievo valia tampa
mūsų valia-“Jis išrinks mums paveldėjimo žemę.” (Psal. 47:4) - tai yra dar viena krikščioniško
pasitenkinimo paslaptis.
Krikščioniško pasitenkinimo paslaptis glūdi ne išoriniuose dalykuose, galinčiuose palegvinti
mūsų padėtį, o mūsų vidaus apvalyme. Pasaulio žmonės, norėdami būti patenkintais, ieško kažkokių
išorinių dalykų, kurie suteiktų tai. Tačiau dievobaimingas žmogus sako: ”Aš turiu pašalinti iš savo
vidaus tai, kas neleidžia man būti patenkintu”. Kartumo, esančio mūsų viduje, negali pašalinti jokie
išoriniai dalykai. Jis turi būti išrautas iš vidaus ir išmestas. Kartais mes dejuojame: ”Ech, jei Dievas
duotų man tai ir tai, viskas būtų daug geriau. Aš būčiau patenkintas!”. Ne, nes tai nepašalins vidinio
kartumo. Kiek mes bedėtume cukraus į kartų gėrimą, jis vis tiek bus kartus dėl jame esančio kartumo.
Joks “išorinis” cukrus jo nepašalins. Jei mes norime būti patenkintais, turime pašalinti savo karčius
troškimus ir užgaidas. “Iš kur tarp jūsų atsiranda karai ir kivirčai? Ar ne iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta
jūsų nariuose?” (Jok. 4:1). Problema yra ne išorėje, o mūsų viduje. Žemės drebėjimus sukelia ne išorinės
audros, o reiškiniai, vykstantys jos viduje. Ar jūs kada nors pagalvojote apie šių karčių dalykų
pašalinimą iš savo širdies? Taigi, jei mūsų karčios užgaidos buvo pašalintos, mes būsime patenkinti.
Pasaulis nepažįsta tokių paslaptingų dievotumo kelių.
Rami ir patenkinta širdis gyvena Dievo palaiminimų rasoje. A.Junijus patenkintą žmogų
palygina su žiogu. Žiogas šokinėja aukštyn ir žemyn, ir gyvena rasoje. Jie nesimaitina, kaip kiti maži
padarai, kirmėlėmis ar sėklomis. Sunku pasakyti, ką jie ėda. Panašiai ir krikščionis: pasaulis nežino, kuo
jis maitinasi. O jis maitinasi slapta Dievo palaiminimų rasa. Vargšas tikintysis, turintis truputį malonės,
yra labiau patenkintas už šalia gyvenantį turtuolį. Jis turi labai mažai, tačiau turi slaptą Dievo
palaiminimą, kurio niekam negali paaiškinti. Jei mes paklausime jo: ”Kaip tu gali būti toks
patenkintas?”, jis negalės paaiškinti to. Jis yra patenkintas, bet kaip tai vyksta jis nemoka paaiškinti.
Šioje vietoje prisiminkime keletą dalykų, kurie daro jį patenkintu: pirmiausia jis yra patenkintas, nes tai,
ką jis turi yra Dievo meilė jam. Visi geri dalykai, kuriais džiaugiasi Dievo tauta, yra Jo meilės išraiška
jai ir tai teikia didelį pasitenkinimą jai. Antra, tai, ką jis turi, yra pašventinta jo labui. Bedieviai turi tai,
kas yra bendra malonė visiems žmonėms, tačiau šventieji turi ypatingą malonę. Bedieviai turi tai, ką
turi, ir nieko daugiau: valgį, gėrimą, namus, drabužius, pinigus ir pan. Tačiau krikščionis turi tai, kai yra
pašventinta; jis turi tai, kas artina jo širdį prie Dievo ir pašventina ją. Kartu su palaiminimais jis gauna ir
slaptą Dievo rasą, Dievo meilės ir pašventinimo rasą. Trečia, krikščionis yra patenkintas, ne tai, ką jis
turi, yra teikiama jam dovanai. Jis neturės sumokėti už tai. Dievas yra jo Tėvas. Tuo jis skiriasi nuo
bedievio. Galbūt dabar jo padėtis yra blogesnė, bet jo laukia dangiški namai, todėl jis yra patenkintas.
Ketvirta, krikščionis yra patenkintas, nes tai, ką jis turi, netgi jei tai yra ir labai mažai, yra nupirkta
Kristaus auka. Jis turi teisę į tai ir ji visiškai skiriasi nuo tos teisės, kurią turi bedievis. Nedorėliai turi
tam tikrus laikinus dalykus. Aš nesakau, kad jie turi juos neteisėtai; jie turi teisę į juos, bet tik Dievo
gerumo dėka. Tačiau šventųjų teisė yra nupirkta. Už ją yra sumokėta. Penkta, krikščionis yra
patenkintas, nes jo laukia šlovinga ateitis.
Krikščionis džiaugiasi Dievo palaiminimų rasa ne tik geruose dalykuose. Jis mato Dievo meilę
visuose kentėjimuose ir sunkumuose. Dievo vaikas džiaugiasi Jo meile tiek palaiminimuose, tiek
kentėjimuose. Iš tiesų sunkumai Dievo tautai ateina iš tos pačios amžinos Jo meilės, kurią Jis apreiškė
Jėzuje Kristuje. Jeronimas sakė: ”Krikščionis yra patenkintas, nes jis žino, kad netgi sunki Dievo ranka
yra mylinti ranka”. Visi Dievo veiksmai kyla iš Jo meilės ir gailestingumo. ”Visi Dievo keliai yra
gailestingumas ir tiesa tiems, kurie laikosi Jo sandoros ir įsakymų.” (Psal. 25:10). Dievo keliai yra ir
kentėjimų, ir klestėjimo keliai. Visi jie apreiškia Dievo meilę ir gailestingumą tikinčiajam. Malonė
suteikia krikščioniui sveiką akį, galinčią matyti, kad visi Dievo keliai ir amžini planai išeis į gera jam;
jis gali įžvelgti Dievo meilę tiek kentėjimuose, tiek klestėjime. Tai yra paslaptis kūniškai širdžiai. Ji
galvoja, kad Dievas myli ją tik tada, kai suteikia turtus ir sėkmę. O malonė padeda krikščioniui įžvelgti
Dievo meilę ir surauktuose Jo antakiuose.
Dievobaimingas žmogus mokosi būti patenkintu, žiūrėdamas į Kristų ir gaudamas jėgas iš Jo.
Patenkinta ir rami širdis priima kentėjimus ir sunkumus su tokia pačia nuostata, kokia juos priėmė
Kristus. Jo Viešpats neturėjo kur priglausti galvos, nors dangaus paukščiai turėjo lizdus ir lapės savo
narvus. Kristaus nepritekliai ištraukia mūsų nepriteklių geluonį. Kristus tapo vargšu šiame pasaulyje,
kad išlaisvintų mus iš vargo prakeikimo. Taigi mūsų skurdas nėra kančia, galima būti patenkintu tokioje
padėtyje. Kristus buvo vargšas, todėl mes neturime jokių priežasčių murmėti ar skųstis, kad neturime to,
ką turi kiti. Mes esame vargšai ir Kristus buvo vargšas, kad palaimintų mūsų skurdą. Ar mes patiriame
sunkumus ir gėdą? Ar mūsų geras vardas yra niekinamas? Kristus irgi buvo niekinamas; Jį vadino
Belzebubu, samariečiu ir apsėstu. Visi įmanomi įžeidimai krito ant Kristaus galvos tam, kad jų geluonis
neturėtų jokios jėgos mums. Kūniška širdis ieško būdų kaip išvengti gėdos ir pabėgti nuo sunkumų. Ji
palengvina savo nepasitenkinimą blogai kalbėdama apie kitus ir piktnaudžiaudama jais. Tačiau
patenkintos ir ramios širdies nuostata yra kitokia. Ji mąsto taip: žmonės blogai kalbėjo apie Kristų ir
niekino Jį, nejaugi aš esu geresnė už Jį? Kas aš esu šalia Jo!? Galbūt žmonės šaiposi ir niekina mus, bet
ar jie nesielgė taip ir su Kristumi? Jie šaipėsi iš Jo netgi tada, kai Jis kabojo ant kryžiaus. Jie sakė: ”Jei
Tu judėjų karalius-išgelbėk save (…). Jei Tu esi Kristus, išgelbėk save ir mus.” (Luko 23:37,39). Kristus
yra pavyzdys mums. Jis kentėjo patyčias, todėl, jei mes irgi kenčiame jas, esame patenkinti. Ar mes
jaučiame didelį fizinį skausmą? Kristus irgi kentėjo, nors ir nesirgo ligomis, kuriomis sergame mes. Jis
kentė skausmą, kabėdamas ant kryžiaus. Prisimindami Kristaus kančias, mes galime būti patenkinti savo
sunkumuose. Ar jūs esate nepatenkintas, apimtas nerimo ir kenčiate skausmą? Ar kada nors bandėte
tapti patenkintu, nukreipdamas savo žvilgsnį į tai, ką Kristus patyrė ir iškentėjo? Pabandykite ir savęs
gailėjimasis pasitrauks. Dievobaimingi žmonės patiria didelius sunkumus ir kenčia skausmus, bet jų
veidas išlieka linksmas. Kodėl? Todėl, kad jie nukreipia savo tikėjimo akis į tai, ką Kristus iškentėjo:
Kristus kentėjo Getsemanės sode, prakaituodamas krauju; Jis patyrė dvasios agoniją ir pats Tėvas
apleido Jį. Visa tai yra paslaptis kūniškai širdžiai, tačiau pilna malonės širdis, žiūrėdama į Kristų,
atranda pasitenkinimą bet kokioje situacijoje. Aš tikiuosi, jog visa tai, apie ką aš kalbu, suteiks naudos
jums ir jūs pamatysite, kad tapti patenkintu nėra taip sunku. Tikintysis gali būti patenkintas, nors tai ir
yra nepasiekiama kūniškam žmogui.
Krikščionis gauna jėgas iš Jėzaus Kristaus. Tai yra paslaptis ir apie ją kvaila kalbėti filosofų
mokyklose, nes tai yra nesuvokiama kūniškam žmogui. Jis žino, kad gali tikėtis pagalbos iš kito
žmogaus, bet gauti stiprybę iš To, kurio negalima matyti, jam atrodo kvailystė. Iš Kristaus pilnatvės mes
gauname malonę po malonės. Kristuje yra jėga, ne tik galinti mus išgelbėti ir pašventinti, bet ir išlaikyti
visuose sunkumuose ir išbandymuose. Tikėjimas yra didelė malonė, apsireiškianti sunkumuose. Šiuose
veikia ir kitos malonės, bet tikėjimo malonė gauna jėgas iš Kristaus. Prispausti sunkios naštos mes
šaukiame: ”Aš negaliu jos panešti, aš negaliu to pakęsti”. Galbūt mes negalime jos panešti, bet Kristus
gali suteikti mums savo jėgą. Mes galime turėti Kristaus jėgą per tikėjimą. Šv. Raštas moko, kad
Viešpats yra mūsų stiprybė, pats Dievas yra mūsų stiprybė. Daug Biblijos vietų kalba apie tai. Paulius
meldžiasi už kolosiečius: ”…kad sustiprinti visokeriopa jėga iš Jo šlovės galios didžiai kantrybei ir
ištvermei su džiaugsmu dėkotumėte Tėvui…” (Kol. 1:11). Kuo sustiprinti? Sustiprinti jėga pagal Dievo
šlovės galią visokiai kantrybei ir ištvermei. Taigi mes galime turėti ne tik savo proto ir prigimties, bet ir
Viešpaties jėgą. Tai yra Šv.Rašto vieta skirta tiems, kurie patiria sunkumus ir išbandymus. Ji turi tapti
kūnu jų gyvenime, kad galiausiai jie galėtų pasakyti: ”Iš Dievo gailestingumo aš jaučiu savo viduje tą
jėgą, apie kurią čia kalba Šv. Raštas.” Dievo žodžio veikimas turi būti akivaizdus krikščionio gyvenime.
Ši šlovinga Dievo jėga stiprina Jo tarnus. Tas, kuris remiasi tik į savo prigimtinę jėgą, niekada neturės
tokios kantrybės, kurią turi dievobaimingas žmogus. Iš tiesų, žmogus savo prigimtine jėga gali iškęsti
ligas ir nepalūžti nelaimėse, bet krikščionis tai padarys žymiai lengviau, nes jį stiprina Kristaus jėga.
Patenkinta ir rami dvasia džiaugiasi visu tuo, ką Dievas turi, ir žino, kad visų jos poreikių
atsakymai yra Dieve. Krikščionis turi viską, nes jis turi Dievą. Apie tai mes jau trumpai kalbėjome
anksčiau. Kaip elgsis patenkinta širdis, gyvenanti Dievo rasoje, jei iš jos bus atimta viskas, ką ji turėjo?
Dievotumas moko mus, kad praradus viską, reikia nukreipti akis į Dievą. Bedieviai, praradę savo namus
ir turtus, nežino ko griebtis, bet Dievo vaikas žino kur eiti ir į ką kreiptis. Jis išlieka ramus, nes Dievas
yra jo dalis. Kūniškas žmogus nesupranta to, bet rami ir patenkinta širdis žino kaip rasti Šaltinį, iš kurio
viskas teka. “Ar aš nesu vertesnis tau už dešimt sūnų?” - klausė Elkana Onos (1Sam. 1:8). Būtent tai
Dievas sako tikinčiojo širdžiai: “Ar tau kažko trūksta? Ar tu neturi namų? Nejaugi Aš nesu vertingesnis
tau už dešimt namų? Ar Aš nesu tau viskas? Ateik pas mane ir turėsi daug daugiau.” Mes galime gauti iš
Dievo tai, ko anksčiau ieškojome žmonėse. Argi tai nenuostabu? Galbūt jūs praradote visus patogumus,
galbūt jus ištiko dideli sunkumai, ką darysite? “Ateikite pas mane, visko Šaltinį, ir gerkite dovanai” -
sako Viešpats. Mes kartu su visa Bažnyčia galime sakyti: ”Viešpats yra mano dalis, todėl viliuosi Juo.”
(Raudų 3:24). Dievas visada yra patenkintas savyje ir, jei Jis yra mūsų dalis, kodėl mes negalime būti
patenkinti Jame? Jei Dievas yra patenkintas, mes irgi galime būti patenkinti kartu su Juo. Jei Dievas yra
mūsų dalis, mes neišvengiamai būsime patenkinti. Galbūt žemiški patogumai ir malonumai buvo atimti
iš mūsų būtent tam, kad Dievas taptų mums viskuo viskame. Galbūt tuose laikinuose dalykuose buvo
mūsų laimės ir džiaugsmo šaknys, bet Dievas nori, kad mūsų pasitenkinimas kiltų iš Jo. Galbūt didelė
mūsų dėmesio dalis buvo nukreipta ne į Dievą. Jam nesvarbu kur savo dėmesį nukreipia bedieviai, bet
Jo vaikas bus sudraustas ir išmokytas nukreipti savo akis tik į Jį. Dievas nukerta išorinius šaltinius, kad
tikinčiojo širdis išmoktų maitintis tik Juo. Jei mūsų širdis yra prisirišusi prie žemiškų dalykų, Dievas
juos atims, kad ji priklausytų tik Jam. Jis nori būti mums viskas viskame jau šiame pasaulyje. Patenkinta
širdis žino kaip džiaugtis Dievu ir jai Dievas yra viskas viskame. Tai yra dangus žemėje, nes danguje
Dievas visiems yra viskas viskame. Šventieji danguje neturi nei namų, nei žemių, nei pinigų. Jiems viso
to nereikia. Kodėl? Todėl, kad Dievas yra jų dalis. Aš manau, kad jau žemėje mes galime paragauti
dangaus gyvenimo. Kas yra dangaus gyvenimas, jei ne džiaugsmas Dieve? Apreiškimo knygoje
skaitome: ”Bet jame nemačiau šventyklos, nes Viešpats, visagalis Dievas ir Avinėlis yra jo šventykla.”
(Apr. 21:22). Tikintiesiems nereikėjo nei saulės, nei mėnulio. Aš manau, kad čia kalbama apie šlovingą
Bažnyčios padėtį dar šiame pasaulyje, nes toliau parašyta: “…ir žemės karaliai atsineš į jį savo šlovę ir
garbę (…); ir į jį bus atnešta tautų šlovė ir garbė.” Žemės karaliai neatneš savo šlovės į dangų, jie atneš
ją į Bažnyčią, todėl tai turi reikšti šį pasaulį, o ne dangų. Taigi, jei bus toks laikas žemėje, kai Dievas
bus viskas viskame, šventieji jau dabar turi pradėti siekti, kad Dievas taptų jų dalimi, viskuo viskame.
Rūpinkimės ne žemiškais dalykais, o būti kuo arčiau Dievo. Tai, kas daugeliui atrodo paslaptis, turi tapti
realybe šventųjų širdyse. Ši privilegija yra vertingesnė už tūkstančius pasaulio malonumų. Jokūbas
(Pradžios 33sk.) susitiko su Ezavu ir norėjo padovanoti jam daug dovanų. Ezavas atsakė: ”Mano broli,
aš turiu užtektinai”. Jokūbas tarė: ”O ne! Jei radau malonę tavo akyse, tai priimk iš manęs šią dovaną
(…), nes Dievas buvo man maloningas ir aš visko turiu.” Tarp šių brolių buvo vienas skirtumas:
pirmasis turėjo užtektinai, o antrasis turėjo viską. Ezavas turėjo užtektinai, o krikščionis turi viską.
Kodėl jis turi viską? Todėl, kad Dievas yra jo dalis. Mes turime viską, nes mūsų pusėje yra Tas, kuris
turi viską. Tai yra dar viena meno “būti patenkintu” paslaptis.
Aš noriu parodyti, kad tikintysis gali turėti viską ne tik Dieve, bet ir pačiame savyje. Galbūt tai
atrodo neįtikėtinai, bet patenkinta širdis turi savyje (savyje, o ne iš savęs) daug dalykų iš Dievo. “…o
geras žmogus pasisotins savo keliais.” (Pat. 14:14) arba tuo, ką turi savyje. “…Dievo karalystė yra
jumyse.” (Luko 17:21).
Sandora, kurią Dievas sudarė su krikščioniu, suteikia jam ramybę ir pasitenkinimą. Bedieviai
apie tai nežino nieko. Jie yra patenkinti, gavę kažkokius žemiškus dalykus, tačiau jie neturi jokio
supratimo apie malonės sandorą. Jos pažadai gali padėti mums būti patenkintais. Kūniška širdis to
nesupranta, bet Dievo vaikui tai yra realybė. Krikščionis gali ieškoti pažadų Dievo sandoroje ir melstis
jų išsipildymo - tai yra kelias į pasitenkinimą. Nėra tokios padėties, į kurią krikščionis negalėtų pakliūti,
bet Biblijoje yra pažadas apie pagalbą joje. Dievas pažadėjo saugoti mus pačiose baisiausiose
aplinkybėse. “Tau nereikės bijoti nakties baisumų nė strėlių, švilpiančių dieną; nebaugins tavęs
patamsyje slankojantis maras nė vidurdienį siaučiantis sunaikinimas.” (Psal. 91:5-6). Galbtūt čia kažkas
pasakys: “Bet daug tikinčiųjų mirė nuo maro ir patyrė įvairiausią blogį.” Pirmiausia noriu pasakyti, kad
Dievo pažadus dėl savo tautos išlaisvinimo Senajame Testamente reikia suprasti daug labiau pažodžiui,
negu Evangelijos dienomis, kai Dievas daug labiau apreiškia savo gailestingumą. Senoji sandora
daugiau apėmė išorinius dalykus. Senojo Testamento laikais Dievo palaiminimai ir bausmės
pasireikšdavo labiau išoriškai. Kai Jo tauta nusidėdavo, Jis viešai apreikšdavo savo teismus, o kai ji
sekdavo Juo, Jis viešai juos laimindavo. Dievo bausmė arba palankumas Izraelio tautai buvo matomas
išoriškai. Tačiau Evangelijos dienomis negalime daryti tokių kategoriškų išvadų; jei žmogus klesti, tai
dar nereiškia, kad Dievas yra palankus jam, o jei jį užpuola vargai, tai dar nėra įrodymas, kad Dievas
nekenčia jo. Antra, galbūt žmonės netiki Dievo pažadais, todėl juos užpuola problemos. Zacharijas tapo
nebyliu, nes nepatikėjo Dievo žodžiu. Galbūt, mes netikime, todėl pažadas ir neišsipildo. Trečia, Dievas,
suteikdamas savo tautai pažadą, pasilieka teisę laisvai veikti trijose sferose: pirma, nepaisant duoto
pažado, Jis gali naudoti bet kokį dalyką kaip bausmę; antra, Jis gali naudoti turtus, patogumus ir patį
gyvenimą savo tikslų įgyvendinimui; trečia, Jis gali naudoti viską, kaip Jis nori, kad taip parodytų mums
Jo kelių nesuvokiamumą ir teismų gilumą. Tuomet kyla klausimas: kokia nauda iš pažado? Juo Dievas
parodo, jog esame Jo apsaugoje labiau negu kiti žmonės. Tačiau kokia nauda iš jo, jei nelaimės vis tiek
užklumpa mus? Pažadu Dievas suteikia užtikrintumą, kad bet koks mus ištikęs blogis išeis į gera. Maras
ar kita nelaimė aplanko mus tada, kai Dievas nori atkreipti mūsų dėmesį į kažką ar išmokyti kažko.
Šioje psalmėje Dievas pažada išlaisvinti savo žmones iš maro ir nelaimių, vis dėlto, jei jos pasiekia mus,
galbūt mes netikėjome šiuo pažadu, o galbūt Dievas turi kažkokių tikslų mūsų gyvenime, kurių mes
nežinome. Galbūt Jis nori apreikšti savo šlovę tokiu būdu, kurio mes nesuprantame. Bet kuriuo atveju
mes galime būti ramūs: jei mus užklupo tėviška rykštė, vadinasi tam yra priežastis. Taip krikščionio
širdis, apmąstydama Dievo žodį, nurimsta netgi tada, kai jaučia sunkią Dievo ranką ant savęs. Kūniškos
širdys neranda Dievo žodyje paguodos, bet šventieji atranda jame tepalą savo žaizdoms ir taip tampa
patenkintais netgi sunkiose situacijose.
Krikščionio širdis ne tik yra patenkinta Dieve ir tame, ką Dievas turi, bet ji yra gabi būti
patenkinta ir pati savyje. Tai atrodo keistai tiems, kurie to nepergyveno. Vis dėlto krikščionis turi viską,
ko jam reikia, nes Dieve yra pilnatvė. Dievo žmogus, net ir turėdamas mažai, gali būti patenkintas pats
savyje. Pat. 14:14 jau skaitėme, kad “geras žmogus pasisotins savo keliais.” Sakykime, kad tikintysis
neturi išorinių patogumų, neturi kuo džiaugtis gyvenime, bet rami jo sąžinė yra priežastis kasdieninei
šventei. Jo sąžinė yra tarsi paukštis viduje, giedantis pačias gražiausias pasaulio melodijas. Ar pasaulis
šmeižia jį? Nesvarbu, nes jo sąžinė liudija, jog jis yra garbingas žmogus. Krikščionis gali būti
patenkintas pats savyje, nes jis turi Dievo karalystę savo viduje (Luko 17:21). Biblijos aiškintojai
įvairiai aiškino šią Šv. Rašto vietą, tačiau čia kalbama, jog tikintis žmogus turi Dievo karalystę savo
viduje ir to pakanka, kad jis galėtų būti patenkintas šiame pasaulyje. Jam nereikia laukti, kol jis pateks į
dangų, nes jau dabar savo širdyje turi dangų. Dažnai, guosdami kenčiančius draugus, mes sakome:
”Danguje tau bus atlyginta už viską”, bet šventas žmogus jau dabar turi dangų savo viduje. Žmonės
tikisi po mirties patekti į dangų, bet siela niekada nepasieks dangaus, jei dangus nepasiekė jos žemėje.
Turėti Dievo karalystę savo sieloje yra didelė paslaptis. Nė vienas žmogus negali žinoti to, tik tas, kuris
turi ją. Dangus, esantis širdyje, yra kaip tas baltas akmenėlis ir naujas vardas, kurį žino tik tas, kuriam jis
suteikiamas. Būti patenkintu tik tuomet, kai mus supa žemiški turtai, yra vargana būsena. Turtingi
žmonės yra laimingi, kai juos supa turtai ir jie gali leisti sau viską, ko širdis geidžia. Vargingesni
džiaugiasi galėdami patenkinti savo poreikius. O krikščionio laimė kyla iš jo vidaus. Jokūbas sako:
”…kad būtumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokotumėte.”(Jok.1:4). Širdis, kuri yra kantri
išbandymuose, turi viską; viską savyje. Ji yra panaši į žmogų, kuris savo namuose turi viską. Dievas
suteikė jam gražius namus, žmoną, vaikus ir viską, ko reikia, todėl jam nereikia nieko ieškoti kitur.
Galbūt kiti nori išeiti ir būti su draugais, nes namuose viešpatauja netvarka ir nesantaika. Daugelis vyrų
nori bėgti iš namų, nes jų žmonos priekaištauja jiems dėl visų jų trūkumų ir klaidų. Jie ieško priežasčių
išeiti, nes neturi namuose ramybės. Jie yra panašūs į kūnišką žmogų, kurio širdyje nėra nei ramybės, nei
tvarkos, todėl jis neranda pasitenkinimo pats savyje. Augustinas sako, kad netyra sąžinė yra kaip nuolat
priekaištaujanti žmona. Žmogui, kurio sąžinė netyra, nepatinka būti pačiam su savimi; jis ieško draugų
kompanijos ir linksmybių, nes bijo pažvelgti į savo nedorą sielą. Pilnas vyno butelis dužta daug tyliau
už tuščią. Taip ir pilna malonės širdis nekelia triukšmo, nesvarbu, kiek sunkių smūgių ji patiria. O
kūniška širdis yra kaip tuščias butelis. Jei krikščionis tik dejuoja ir skundžiasi, reiškia, kad jo širdis yra
tuščia, nes pilna malonės širdis nekelia triukšmo, ji yra patenkinta savo viduje. Seneka sakė: ”Visa tai,
ką aš kenčiu, būtų ypatingai sunku pakelti, jei aš nepakęsčiau savęs.” Jei mes patys sau nesame našta, jei
mūsų širdis yra rami, tuomet galime iškęsti bet ką. Daugelis bedievių neša sunkias naštas, bet jų širdies
nedorumas yra pati didžiausia našta. Taigi dievobaimingas žmogus turi savyje pakankamai, kad galėtų
būti patenkintas kur jis bebūtų ir kas su juo beatsitiktų. Nedaugelis žino šią paslaptį. Tie, kurie gyvena
artimoje bendrystėje su Dievu, žino, apie ką aš kalbu. Tikri krikščionys turi ramią ir malonią dvasią, nes
savo viduje jie turi pakankamai, kad būtų laimingi. Patenkinta ir rami dvasia suranda visa tai, ko jai
reikia, sandoroje, bet kūniškai širdžiai tai yra nesuprantama. Čia aš noriu išskirti du dalykus: pirma,
krikščionis džiaugiasi sandora, kurią Dievas sudarė su juo Kristuje; antra, jis yra patenkintas per
pažadus, kuriuos Dievas suteikė jam sandoroje.
1.Dovydo žodžiai nuostabiai patvirtina tai, apie ką mes kalbėjome. Jis sako: “Mano namai nėra
tokie su Dievu, vis dėlto Jis sudarė su manimi amžiną sandorą, visiškai sutvarkytą ir užtikrintą. Ir tai yra
mano išgelbėjimas ir mano troškimas, nors dabar dar jo nematyti.” (2Sam. 23:5). Tai yra nuostabūs
Dovydo žodžiai, nors malonės sandora nebuvo taip pilnai apreikšta jam kaip mums. Nors jo namai ir
nebuvo tokie, kokių jis troško, kas išlaikė jo dvasią patenkinta? Amžina sandora, kurią Dievas sudarė su
juo. Žmonės sako: ”Aš nesu toks. Dievas nepalaimino mano namų ir šeimos taip, kaip aš tikėjausi.”
Sakykime jus užklupo ligos ar kitokie sunkumai, ar jūs galite perskaityti šią Šv. Rašto vietą ir
pasakyti:”Nors mano namai nėra tokie palaiminti kaip kitų, vis dėlto Dievas sudarė su manimi amžiną
sandorą, o visi šio pasaulio dalykai yra laikini. Prieš savaitę visa mano šeima buvo sveika, o dabar
maras pasiglemžė ją. Aš matau, kad žemiškuose dalykuose nėra poilsio, mano širdyje ir šeimoje
karaliauja chaosas, bet amžinoji sandora yra tvirta ir saugi.” Šiame laikiname pasaulyje nėra jokio
užtikrintumo ir jokie turtai negali suteikti saugumo. Galbūt kai kurie iš jūsų gyvenote patogiai ir saugiai
bei galvojote, kad jūsų kalnas yra saugus, tačiau per keletą dienų viskas sugriuvo. Šio pasaulio
dalykuose nėra saugumo, bet Dievo sandora yra amžina ir tvirta. Atviroje pasaulio jūroje tyko daug
pavojų, tačiau šventieji yra apdrausti dangišku Dievo sandoros draudimu. Dovydas sakė: ”…Jis sudarė
su manimi amžiną sandorą, visiškai sutvarkytą ir užtikrintą. Ir tai yra mano išgelbėjimas.” Argi tavęs,
Dovydai, nepuolė priešai? Argi tu nepatyrei sunkumų ir nelaimių? “Taip, bet mano dvasia yra rami, ji
laukia Viešpaties išgelbėjimo. Dievas sudarė sandorą, kuri yra mano išgelbėjimas ir man to pakanka.”
Toliau Dovydas eina dar toliau: “Ir tai yra mano išgelbėjimas ir mano troškimas…”. Nejaugi tu nenori
nieko daugiau? Nejaugi tau pakanka tik šios sandoros? “Taip, nes ji turi viską, ko man reikia. Galbūt ji
negarantuoja klestėjimo šiame pasaulyje, bet aš esu patenkintas.” Taigi Dovydas surado pasitenkinimą
sandoroje su Dievu. Daugelis iš mūsų kalba apie ją, tačiau mes taip ir nesurandame jos veiksmingumo
savo sieloms; mes nemokame surasti ramybės ir džiaugsmo joje, kai užklumpa sunkios situacijos. Jei
sunkiu metu siela ieško pagalbos būtent sandoroje su Dievu, tai yra ypatingos malonės joje ženklas.
Vaikas, iškilus pavojui, bėga pas tėvą; jo nereikia mokyti to daryti, nes pati prigimtis ragina jį daryti tai.
Taip ir krikščionio nauja prigimtis lenkia jį ieškoti pagalbos sandoroje su Dievu. Jeigu jūs, ištikus
sunkumams, bėgate prie jos, tai yra ženklas, jog malonė iš tiesų veikia jūsų širdyje.
2.Mes turime žiūrėti į ypatingus Evangelijos pažadus Dievo sandoros, sudarytos su Kristumi,
šviesoje, jei nenorime prarasti didelių palaiminimų. Įstatymo laikais pažadų išsipildymas išoriškai
matėsi daug ryškiau negu Evangelijos dienomis. Aš jau paaiškinau to priežastis. Senosios sandoros metu
palaiminimai buvo išoriniai, Dievo palankumas pasireiškė materialiais palaiminimais, tačiau naujosios
sandoros metu dievotumas turi ne tik šio, bet ir ateinančio gyvenimo pažadus. Grįžkime prie 91-os
psalmės. Gyvendami Įstatymo laiku mes galėtume pažodžiui pasitikėti joje esančiais pažadais daug
labiau negu dabar. Tačiau Evangelijos dienomis jie apima daug daugiau. Dievas gali apsaugoti mūsų
kūnus nuo maro, bet Jam labiau rūpi apsaugoti mus nuo dvasinio maro, todėl Jis gali leisti, kad maras
ištiktų mūsų kūną. Jei Dievas leidžia nelaimėms užklupti mus, vadinasi tam yra rimta priežastis, todėl
netgi jose mes galime išlikti ramiais ir patenkintais, nes Jis pažadėjo: ”Kai eisi per vandenį, Aš būsiu su
tavimi ir upės tavęs nepaskandins. Kai eisi per ugnį, nesudegsi ir liepsna nesunaikins tavęs.” (Izaijo
43:2). Nors šis pažadas buvo duotas Įstatymo laiku, Dievas vienu ar kitokiu būdu apsaugos savo
šventuosius ir Evangelijos dienomis. Be to, Jozuei duotas pažadas - “Aš nepaliksiu ir neapleisiu tavęs.”
(Jozuės 1:5) - yra skirtas ir Naujojo Testamento krikščionims. Taigi per tikėjimą pažadais mes galime
tapti patenkintais. Hebr. 13:5 aiškiai parodo, kad Dievas pasirūpins mumis ir mes paveldėsime ne
mažiau negu Izraelio tauta Jozuės laikais, o netgi daugiau. Jozuei Dievas pažadėjo, kad jo nepaliks ir
neapleis, bet laiške Hebrajams šioje vietoje graikų kalboje yra penki negatyvai: ne, ne, ne, ne ir ne.
Graikų kalboje tai skamba labai stipriai, lyg Dievas sakytų: ”Aš tavęs nepaliksiu, ne, ne, ne ir ne”.
Naujojo Testamento tikintieji paveldėjo tuos pačius Dievo pažadus, kaip ir Senojo Testamento šventieji,
bet šiuo laikotarpiu jie apima daug plačiau, nors išoriškai ne visada tai matosi. Izaijo knygoje Dievas
pažadėjo: “Joks prieš tave nukaltas ginklas neturės galios. Kiekvienas liežuvis, kuris priešinsis tau
teisme, bus pasmerktas. Tai yra Viešpaties tarno paveldėjimas ir jo teisumas yra iš manęs” - sako
Viešpats.” (Izaijo 54:17). Tai yra nuostabus pažadas Viešpaties tarnui, nors mes neturime jo suprasti
visiškai pažodžiui. Vis dėlto Dievas pažada pasirūpinti dievobaimingu žmogumi. Kai draugai apleidžia
jus, dėkokite Dievui, nes Jis yra jūsų dalis. Kai tėvai miršta ir nepalieka jums jokio palikimo, dėkokite
Dievui, nes Jis yra jūsų paveldėjimas. Dievobaimingas žmogus turi didelį paveldėjimą. Visus Dievo
knygos pažadus mes galime priskirti sau taip, kaip žemių paveldėtojas, vaikščiodamas po laukus, sako:
”Tai mano paveldėjimas”. Paveldėtojas, po jam priklausančias žemes, vaikšto visiškai kitaip, negu tas,
kuris tik užsuka į jas. Kūniška širdis skaito Dievo pažadus ir jai tai yra tik gražios istorijos, neturinčios
jokios realios naudos, bet dievobaimingas žmogus, suradęs Biblijoje dar neišsipildžiusį jo gyvenime
pažadą, sako: ”Tai yra mano paveldėjimo dalis ir tai išsipildys mano gyvenime”. Tai yra tas paslaptingas
būdas tapti patenkintu. Biblijoje yra daug kitų pažadų, atnešančių džiaugsmą (Psal. 34:10; 37:6; Izaijo
58:10 ir kt.).
Tikintysis žino, kad jo laukia šlovingas dangaus gyvenimas, todėl yra patenkintas. Jis jau turi
dangaus karalystę savo širdyje, bet jo dar laukia dangaus šlovė. Būtent dėl to daugelis kankinių ėjo į
mirtį patenkinti: ”Nors dabar mūsų laukia sunkūs pusryčiai, danguje turėsime nuostabią vakarienę.”
Apaštalas sako: ”…mes nepailstame”. Kodėl? Todėl, kad “…mūsų trumpalaikis lengvas sielvartas
ruošia mums viską pranokstančią amžinąją šlovę.” (2Kor. 4:16-17). Jis matė savo tikėjimo akimis
dangų, todėl buvo patenkintas. Iškilus audrai jūreiviai sutrinka, bet, jei krantas yra arti, jie išlieka
ramiais. Net ir banguotame ar audringame savo gyvenime Dievo žmogus bus patenkintas, jei matys
prieš savo akis dangų. Vienas saldus dangaus lašas pašalina visą žemiškų kentėjimų kartumą. Šioje
žemėje šaukštas cukraus nepašalina visos stiklinės acto rūkštumo ir šaukštas acto apkartina visą stiklinę
cukraus, tačiau danguje viskas kitaip: vienas jo saldumo lašas panaikina visą didelio sunkumo kartumą
ir didelė porcija kartumo neapkartina sielos to, kuris mato ateinančią dangaus šlovę. Kūniška širdis yra
patenkinta tik tuo, ką ji mato šiame pasaulyje, o dievobaiminga širdis yra patenkinta, nes ji mato tai, kas
jai yra paruošta danguje.
Dievo žmogus tampa patenkintu, atverdamas ir atiduodamas savo širdį Dievui. Bedieviai yra
nepatenkinti, bet kaip jie bando padėti sau? Murmėdami ir skųsdamiesi. Visose nelaimėse jie murma,
piktžodžiauja ir piktinasi. O kaip dievobaimingas žmogus gali padėti sau? Jis, kaip ir visi kiti, jaučia
kryžių ant savo pečių, bet nemurma ir nesipiktina, o eina pas Dievą ir išlieja savo širdį Jam. Po tokio
pokalbio su Dievu jo veidas švyti. Ar po tokios maldos jūs galite likti liūdni? Ona, išsakiusi savo
prašymą Dievui, išėjo linksma ir daugiau nebeliūdėjo (1Sam.1:18). Tai yra kelias, vedantis į
pasitenkinimą.
3 skyrius
Kaip Kristus moko mus būti patenkintais?
Meno “būti patenkintu” neišmokstama taip, kaip daugelis galvoja ir moko. Jie sako: ”Jūs turite
būti patenkintas” ir tai yra viskas, ką jie gali pasakyti, tačiau Paulius turėjo išmokti to; ir būti patenkintu
taip, kaip to moko Dievo žodis, yra didelė maldingumo paslaptis. Tik išmokus tam tikras pamokas,
širdis bus patenkinta. Kiekvienas krikščionis yra Kristaus mokyklos mokinys ir, jei jis nori tapti
patenkintu, turi išmokti šias pamokas:
Savęs atsižadėjimas. Tai yra labai sunki pamoka, kurią mokydamiesi mes daug verkšlename.
Kankinys Bradford sakė: ”Tas, kuris nežino, kas yra kryžius, nežino krikščionybės ABC”. Kristaus
mokykla prasideda nuo pamokos apie kryžių. Visi krikščionys turi pradėti nuo čia arba jie nebus
krikščionimis. Kaip kiekvienas išsilavinęs žmogus pradėjo nuo abėcėlės, taip kiekvienas brandus
krikščionis pradėjo nuo savęs atsižadėjimo pamokos. Neišmokus jos, neįmanoma būti geru Kristaus
mokyklos mokiniu nė suvokti “būti patenkintu” paslaptį. Savęs atsižadėjimas atneša džiaugsmą,
nusižeminimą ir minkštumą žmogaus širdžiai. Minkštas daiktas, netgi stipriai daužomas, nekelia
triukšmo, o kietas kelia daug triukšmo ir nuo vieno smūgio. Žmogaus sūnūs yra savimylos. Iš to kyla jų
kietumas, todėl sunkumų metu jie kelia daug triukšmo. O savęs atsižadėjęs ir atidavęs save į Dievo
rankas žmogus yra ramus. Aš nenagrinėsiu visos šios doktrinos, nes ji yra labai plati, o tik parodysiu,
kaip Kristus moko mus savęs atsižadėjimo ir kaip tai padeda mums būti patenkintiems:
1.Mes turime suprasti, kad patys iš savęs esame niekas. Tik tuomet galėsime iškęsti bet ką. Dievas
sako apie turtus: ”Nežiūrėk į tai, ko nėra…” (Pat. 23:5). Jis moko mus neprisirišti prie turtų, nes jie yra
niekas. Kodėl tada Dievas atkreipė savo žvilgsnį į mus, nors mes irgi esame niekas. Todėl, kad Jis yra
maloningas. Viskas yra iš Jo malonės.
2. Mes turime suprasti, kad patys iš savęs esame verti ne Dievo palankumo ir palaiminimų, o tik
pragaro, todėl nėra jokios priežasties murmėjimui, jei mums trūksta kažkokių gyvenimo malonumų ar
patogumų.
3. Mes turime suprasti, kad be Jo negalime nieko: ”…be manęs jūs nieko negalite.” (Jono 15:5).
Kvaila rūpintis ir nerimauti, jei esame bėjėgiai kažką pakeisti.
4.Mes turime suprasti, kad iš mūsų pačių negali gimti gera. Mes esame ne tik tušti, bet ir purvini
bei nedori indai, kurie suteršia viską, kas įpilama į juos. Tokia yra mūsų širdis. Joje ne tik nėra nieko
gero, ji panaši į nešvarų butelį, kuris sugadina į jį įpiltą gerą vyną.
5.Mes turime suprasti, kad be Dievo artumo visos Jo dovanos neišeis mums į naudą. Jei Jis įpils į
mus gerą vyną, bet pasitrauks, mes pradėsime piktnaudžiauti Jo dovanomis.
6.Mes turime suprasti, kad esame blogesni už nieką. Dėl nuodėmės mes esame daug blogesni už
nieką ir visiškai priešingi gėriui. Juk daug blogiau būti visiškai priešingu tam, kas yra gera, negu
paprasčiausiai neturėti nieko gero. Mes esame ne tušti indai, neturinys nieko gero, o indai, pilni nuodų,
ir ypač tuomet, kai iš mūsų yra atimami žemiški patogumai.
7.Mes turime suprasti, jog mūsų mirtis nėra didelė netektis. Dievas gali pakelti kitą žmogų, kuris
tarnaus vietoj mūsų.
Taigi, jei mes suprantame visus šiuos dalykus, Kristus jau išmokė mus savęs atsižadėjimo. Siela,
kuri supranta tikrąją savo padėtį prieš Dievą, sako: ”Viešpatie, aš esu niekas, aš esu nieko vertas, nieko
negaliu padaryti nė pasiekti. Aš esu daugiau negu bloga ir mano pražuvimas nėra didelis praradimas.”
Žmogus, kuris yra mažas savo akyse, visus kentėjimus laiko menkais, o Dievo gailestingumą - didžiu.
Šv. Raštas sako, kad Saulius vienu metu buvo mažas savo akyse, todėl jam nerūpėjo, jog ne visi
pripažino jį karaliumi. Tačiau, kai jis tapo ypatingu savo akyse, tai jau nepatiko jam. Nėra labiau
patenkinto žmogaus už tą, kuris moka atsižadėti savęs. Niekas niekada taip neatsižadėjo savęs, kaip
Jėzus Kristus. Jis atsuko abu skruostus smūgiams, Jis neatvėrė savo burnos ir buvo kaip avis, vedama į
skerdyklą. Jis nekėlė jokio triukšmo gatvėje. Jis išsižadėjo savęs, todėl buvo labiausiai patenkintas iš
visų, kada nors žemėje gyvenusių žmonių. Kuo mes, sekdami Kristaus pavyzdžiu, labiau išmoksime
savęs išsižadėti, tuo labiau būsime patenkinti. Kuo daugiau mes suvoksime savo nedorumą, tuo daugiau
laikysime Dievą teisiu visuose Jo keliuose. Dievas turi teisę elgtis su tokiais niekingais kūriniais, kaip
mes, taip, kaip Jis nori. Nepatenkinta širdis klausia kodėl ji turi tiek mažai, o savęs išsižadėjęs žmogus
stebisi, kodėl toks žmogus kaip jis turi tiek daug. Širdis, išmokusi savęs išsižadėjimo pamoką, stebisi:
”Kodėl tokiam nedorėliui, kaip aš, Dievas leidžia laisvai kvėpuoti?” Taigi savęs atsižadėjimas veda į
pasitenkinimą.
8. Dar vienas dalykas savęs atsižadėjime atneša džiaugsmą. Per jį siela yra patenkinta ir linksma
visuose Dievo keliuose. Aš raginu jus atkreipti dėmesį į jį. Egoistas džiaugiasi, kai viskas vyksta pagal
jo norus, o savęs atsižadėjęs krikščionis yra patenkintas, kai viskas jo gyvenime vyksta pagal Dievo
norus. Jis sako: ”Dievo keliai yra mano keliai.” Dievo planai labai retai sutampa su žmogaus planais.
Taigi, jei Dievo planai nėra mūsų planai, mes labai retai būsime patenkinti. O, jei Dievo planai yra mūsų
planai, mes visada būsime patenkinti.
Pasaulio tuštybės suvokimas. Tai yra antroji pamoka, kurią turi išmokti Kristaus mokyklos
mokiniai. “Viskas yra tuštybių tuštybė” - sakė Saliamonas - “Viskas yra vėjų gaudymas”. Kūrinija pati
savyje negali suteikti mums nei gero, nei blogo. Viskas yra kaip vėjas. Kūrinijoje nėra nieko, kas
dievobaimingai širdžiai galėtų suteikti laimę ir pasitenkinimą. Nemirtinga siela bus patenkinta tik tuo,
kas ateina iš Dievo, o ne pasaulio. Daug žmonių galvoja, kad jie būtų patenkinti, jei turėtų vieną ar kitą
žemišką dalyką, tačiau jie yra panašūs į alkaną žmogų, kuris galvoja, jog pasisotins gaudydamas vėją; ir
jei jis vis dar nepasisotina tai tik todėl, kad vėjais pučia silpnai. Jis nesupranta, kad vėjas nėra tinkamas
skrandžiui, todėl jis ir nepasisotina. Tačiau būtent toks yra pasaulio kvailumas: pasaulis gali tiek pat
pasotinti sielą, kuri pažįsta tikrą laimę, kiek ir vėjas pamaitinti išalkusį. Ar jūs ieškoti laimės kūrinijoje?
Jei ir pasieksite ją, pamatysite, kad jūsų širdis nėra patenkinta ja. Šio pasaulio laimė nėra tinkama jums.
Taip yra ne todėl, kad jūs neturite pakankamai, o todėl, kad žemiški dalykai nėra tinkami nemirtingai
sielai, kurią Dievas suteikė jums. “Kodėl jūs leidžiate pinigus tam, kas nėra maistas, ir dirbate dėl to, kas
jūsų nepatenkina? Klausykite manęs atidžiai ir valgykite tai, kas jūsų sielą atgaivins ir sustiprins.”
(Izaijo 55:2). Kvailiai yra tie, kurie nori numalšinti alkį tuo, kas nėra maistas. Jie niekada nebus
patenkinti. Visa pasaulio kūrinija sako, jog joje nėra pasitenkinimo. Turtai sako: “manyje nėra
pasitenkinimo”; malonumai sako: “manyje nėra laimės”. Jeigu jūs ieškote pasitenkinimo kūrinijoje,
einate klaidingu keliu. Ateikite į Kristaus mokyklą ir Jis išmokys jus, kad visi pasaulio dalykai yra
tuštybė. Siela, kuri mokosi Kristaus mokykloje, kuri vis labiau suvokia šlovingas Evangelijos paslaptis,
pradeda matyti pasaulio tuštybę. Taip ji pasuka tikro pasitenkinimo keliu.
Krikščionis turi suprasti, ko jam iš tiesų reikia. Kristus moko, kad mums reikia tik vieno dalyko,
kurio mes nesupratome anksčiau. Ar prisimenate, ką Jis pasakė Mortai? “Morta, Morta, tu rūpiniesi
daugeliu dalykų, o tereikia vieno…” (Luko 10:41). Anksčiau mūsų siela ieškojo daugelio dalykų, bet
dabar ji mato, kad pirmiausiai jai reikia susitaikyti su Dievu, o ne būti turtingai; jai reikia jos nuodėmių
atleidimo, o ne pasaulio malonumų; jai reikia Dievo palankumo ir išsaugojimo Kristuje Jėzuje, o ne
žmonių garbės. Visi kiti dalykai yra geri ir džiaukimės, jei Dievas duoda mums gerą namą, gerą darbą,
gerą šeimą. Visa tai suteikia gyvenimui patogumo, tačiau tai nėra būtini dalykai. Žmonės gali turėti visa
tai, bet pražūti amžiams. Nesvarbu kokie vargšai mes esame, jei turime tai, kas yra būtina. Būtent to
Kristus moko sielą. Visi mes daugiau ar mažiau pagalvojome apie savo sielą, tačiau tik, atėjus į Kristaus
mokyklą, ant mūsų nužengė baimė dėl amžinybės. Tik amžinų dalykų suvokimas ir baimė, kad mes
neturime jų, palenkė mus palikti pasaulį ir ieškoti to, kas yra amžina. Pompėjus, veždamas kukurūzus
badaujančiai Romai ir patirdamas didelius pavojus jūroje, sakė: ”Mes negalime sustoti, nes Romai reikia
pagalbos, o mūsų gyvybės nėra svarbios.” Siela, užsiėmusi būtinais dalykais, nesirūpina tuo, kas nėra
taip svarbu. Kodėl mes taip rūpinamės pasaulio dalykais? Todėl, kad mūsų širdys nėra užsiėmusios tuo,
kas yra svarbiausia. Labiausiai nepatenkinti yra tinginiai ir neturintys kuo užsiimti žmonės. Netgi
smulkmenos kelia jiems nepasitenkinimą ir susierzinimą. Kai žmogaus širdis neturi ką veikti, ji užsiima
pasaulietinių patogumų ieškojimu ir mažiausi trukdymai jai kelia nepasitenkinimą. O kai širdis yra
užsiėmusi amžinais dalykais, šie žemiški patogumai, kurių neturėjimas anksčiau kėlė tiek
nepasitenkinimo, praranda savo vertę. Ji supranta, kad vieninteliai svarbūs dalykai yra tie, kurie išlieka
amžinybei.
Krikščionis turi suprasti savo santykį su pasauliu. Dievas moko sielą kaip ji turi gyventi šiame
pasaulyje ir koks yra jos santykis su juo. Šioje žemėje mes esame svetimšaliai, keliautojai ir kareiviai.
Siela bus patenkinta tada, kai supras, kad Dievo valia ši žemė nėra jos namai; kad čia ji yra tik
keliautoja, einanti į savo tikruosius namus; kad čia ji yra tik kareivis. Pavyzdžiui, mes esame
nepatenkinti, kai namuose kas nors negerai, bet kelionės nepatogumus ištveriame daug lengviau, nes
žinome, kad jie yra laikini. Gyvendami šioje žemėje, mes esame panašūs į audrų blaškomus jūreivius,
kurių saugus uostas yra danguje. Čia mes esame keliautojai, kurių namai yra visiškai kitame pasaulyje.
Vieni žmonės šioje žemiškoje kelionėje turi daugiau patogumų, negu kiti, ir tai yra didelė Dievo malonė,
tačiau visi mes esame tik svetimšaliai čia. “Mylimieji, maldauju jus kaip svetimšalius ir ateivius…”
(1Petro 2:11). Kadangi mes esame svetimšaliai šioje žemėje, jos patogumai nėra labai svarbūs mums.
Užeigoje apsistojęs žmogus nepergyvena dėl netvarkos joje. Kodėl? Todėl, kad jis greitai paliks ją.
Mums nesvarbu, kad kiti žmonės yra daug turtingesni už mus. Kodėl? Todėl, kad mes esame tik laikinai
čia ir keliaujame į kitą šalį. Mes pasiliekame čia tik trumpam, tik vienai nakčiai. Šalia amžinybės šimtas
metų šioje žemėje yra tik viena naktis. Dovydas nesirūpino šio pasaulio dalykais, nes jo akys buvo
nukreiptos kitur: “…esu žemėje svečias, neslėpk nuo manęs savo įsakymų.” (Psal. 119:19), t.y. “Aš esu
svetimšalis šioje žemėje, todėl, Viešpatie, leisk man pažinti Tavo įsakymus ir man užteks to. Aš nenoriu
statyti namų čia, aš nenoriu įleisti šaknų čia; aš tik noriu pažinti Tavo įsakymus. Viešpatie, leisk man
pažinti kelią, kuriuo aš turiu eiti.”
Mes esame ne tik keliautojai šioje žemėje, bet ir kareiviai, todėl turime elgtis kaip tokie. Paulius
ragino Timotiejų: ”Kentėk sunkumus, kaip geras Jėzaus Kristaus karys.” (2Tim. 2:3). Vien šis
supratimas nuramina širdies nepasitenkinimą. Kareivis visiškai skiriasi nuo to, kuris sėdi savo namuose.
Jis nekreipia dėmesio į nepatogumus, nes žino, kad šiandien yra čia, o rytoj bus kitur. Toks turi būti
mūsų santykis su pasauliu. Keistai atrodo kareivis, verkšlenantis ir liūdintis vien dėl to, kad negauna
karštos sriubos ar šiltos lovos. Krikščionys žino, kad dabar jie yra kare, kad šioje žemėje jie turi kovoti
su savo sielos priešais, todėl turi kentėti. Teisingas savo padėties pasaulyje supratimas atneša
pasitenkinimą, ypač, jei mes žinome, kad Kristuje Jėzuje mūsų laukia pergalė ir visos mūsų žaizdos bus
išgydytos bei ašaros nušluostytos. Žemiškos armijos kareivis kenčia sunkumus, nors ir nežino ar laimės,
o krikščionis yra kareivis, kuris tikrai žygiuos Kristaus pergalės eisenoje.
Kristus moko krikščionį kaip teisingai naudotis kiekvienu geru žemišku dalyku. Anksčiau mes
kalbėjome, jog viskas šiame pasaulyje yra tuštybių tuštybė, nes niekas kūrinijoje negali pasotinti
nemirtingos sielos, vis dėlto joje yra ir kažkas gero, jei mes teisingai naudojamės ja. Pavyzdžiui, turtai
nėra blogi patys iš savęs. Jie tampa blogi tada, kai mes neteisingai juos naudojame ir jie užima Dievo
vietą mūsų gyvenime. Iš Dievo malonės turtai gali būti naudingi mums; jie gali patraukti mus prie Jo; jie
gali būti panaudoti Dievo šlovei. Kokia nauda iš turtų? Kūniška širdis atsakys: ”Jie atneša man garbę,
pripažinimą; jie padeda man tinkamai pasirūpinti savo šeima”. Žmogus, nesimokęs Kristaus mokykloje,
nesupranta turtų paskirties, todėl nekeista, kad juos praradęs, tampa nepatenkintu. Tačiau Kristaus
mokiniui, kuris yra išmokytas būti patenkintu, turtai yra galimybė geriau tarnauti Dievui. Jie kalba jam
apie Dievo gailestingumą ir leidžia daryti daug gerų darbų, bet jis išliks patenkintu ir tada, kai Dievas
panorės juos paimti ir parodyti jam savo malonę varge. Galbūt kai kurie paklaus: ”Argi aš galiu
pašlovinti Dievą skurde taip, kaip tai padaryčiau, gyvendamas pasiturinčiai? Ar tai įmanoma?”
Supraskime, kad labiausiai Dievas yra išaukštinamas šiame pasaulyje per Jo malonės pasireiškimus.
Dievas yra išaukštinamas per gerus mūsų darbus, tačiau labiausiai Jis yra pagerbiamas, kai mumyse
apsireiškia savybės To, kuris pašaukė mus iš tamsos į savo nuostabią šviesą. Iš Dievo gailestingumo Jo
malonė kentėjime veikia taip pat stipriai, kaip veikė ir klestėjime. Kentėjime mes turime tą pačią
malonę, kaip ir turėjome klestėjime, todėl mūsų padėtis nepasikeitė. Dabar Dievas šaukia mus gyventi
taip ir mes turime paklusti Jam. Tik taip Jis bus pašlovintas. Anksčiau Jis norėjo, kad mes išaukštintume
Jį klestėjime, o dabar nori, kad tai padarytume kentėjime. Dievas yra išaukštinamas tada, kai mes
sutinkame su tokia padėtimi, į kurią Jis šaukia mus. Ar jūs būsite patenkintas tarnu, kuris nors ir gerai
tarnauja, bet, jums liepus daryti kažką kitą, nenori sutikti? Kaip gerai jis betarnautų, jūs tikitės, kad jums
liepus daryti kitą darbą, jis pagerbs jus ir eis daryti jį, nors šis ir nėra toks garbingas kaip ankstesnis.
Taip ir mes turime paklusti Dievui netgi tada, kai Jis sako: ”Dabar tavęs laukia kentėjimai, nes Aš noriu,
kad tu pašlovintum mane per juos”. Mes pagerbiame Dievą, kai sutinkame eiti keliu, kuriuo Jis veda
mus. Mes būsime patenkinti tada, kai suvoksime, kad bet kokioje gyvenimo situacijoje turime tą pačią
Dievo malonę.
Kristus moko krikščionį pažinti savo pačio širdį. Mes turime išmokti pažinti savo širdis, nes
kitaip niekada nebūsime patenkinti. Ne visi gali būti mokslininkais ir profesoriais, tačiau visi gali būti
savo širdžių žinovais. Dievas laukia mūsų kiekvieną dieną, kad išmokytų mus skaityti savo širdies
knygos puslapius. Mes nesugebėsime būti patenkintais, jeigu nestudijuojame jos. Jūreiviai, norėdami
pasiekti reikiamą tikslą, studijuoja navigacijos knygas; profesoriai turi savo knygas, logikos studentai -
savo, retorikos ir filosofijos – savo, o krikščionis kartu su Dievo knyga turi skaityti ir savo širdies
knygą, nes tik taip jis išmoks būti patenkintu. Pirmiausia, tyrinėdamas savo širdį, jis greitai pamatys, kur
slypi jo nepasitenkinimas; jis greitai suras savo nepasitenkinimo šaknį, kuri yra jo širdies sugedime ar
netvarkoje. Daug žmonių yra nepatenkinti, bet nežino kodėl. Jie galvoja, jog to priežastis yra vienas ar
kitas dalykas, tačiau tas, kuris gerai pažįsta savo širdį, greitai suranda nepasitenkinimo šaknį. Tai panašu
į suirzusį vaiką. Svetimas žmogus, užėjęs į namus, nežino kaip nuraminti jį. Galbūt jis duos vieną ar kitą
žaislą, tačiau vaiko auklė gerai žino jo nuotaikas ir poreikius, todėl ji gali greitai nuraminti jį. Taigi
nepažindami savo širdies, mes nemokame jos nuraminti, nes nežinome, kur yra jos nepasitenkinimo
šaknis. O nuolat tyrinėdami ją, greitai surandame susierzinimo priežastį ir galime pašalinti ją. Žmogus,
žinantis kiekvieną laikrodžio sraigtelio paskirtį, gali greitai sutaisyti jį. Mūsų širdis yra kaip laikrodis,
turintis daug sraigtelių, ir mes turime daug tyrinėti ją, kad žinotume kaip išspręsti kylančias joje
problemas. Antra, mūsų širdies pažinimas padeda būti patenkintiems, nes per jį mes sužinome, kas
geriausiai tinka mums. Žmogus, nepažįstantis savo širdies, negalvoja, kad kentėjimai gali būti naudingi
jam, todėl yra nepatenkintas jais. O pažįstantis savo širdį, sako: ”Jei šis išbandymas nebūtų manęs
ištikęs, tikriausiai būčiau kritęs į nuodėmę.” Žmogus, neišmanantis ligų, nežino, kokie vaistai jam
tinkami; galbūt, jis nori gerti tik tuos, kurie yra saldūs, bet gydytojas žino, kokių vaistų reikia jo
išgydymui. Mes murmame dėl Dievo paskirtų “vaistų”, nes nepažįstame savo širdies. Kūniški žmonės
bėga nuo bet kokių sunkumų. Jie nesupranta, kad jų širdies sugedimas gali būti išgydytas per juos, jeigu
tokia yra Dievo valia. Trečia, pažindami savo širdis, mes žinome, kokie esame ir ką sugebame. Galbūt
Viešpats neduoda mums didelių patogumų šiame pasaulyje, bet mes esame patenkinti, nes suprantame,
kad klestėjimas neatneš mums gero. Žmogus yra linkęs turėti daugiau, negu sugeba suvaldyti.
Išmintingas žemdirbys savo darbus planuoja pagal tai, kiek turi žemės. Daug vyrų ir moterų nepažįsta
savo širdžių, todėl nori turėti daug, tačiau jie nesuvokia, kad nesugebės teisingai tvarkyti to. Sakykime,
kad vienas jūsų vaikas verkia ir pyksta, jog negali turėti vyresnės sesers apsiausto. “Kodėl aš negaliu
turėti savo sesės apsiausto?” - rėkia jis. Jis nesupranta, kad šis yra per didelis ir netinkamas jam. Kai jis
supras tai, jo nepasitenkinimas dings. “Mano apsiaustas man tinka geriau” - sakys jis. Taip ir mes, jei
suprasime, jog nesame gabūs suvaldyti turtus, neverkšlensime, kad kiti turi daugiau. Viešpats žino, kad
mes nesame gabūs išlaikyti jų; ir mes taip pat suvoksime tai, kai pažinsime savo širdį. Maži vaikai
verkia, kai neleidžiame jiems imti peilio. Tačiau jie nežino, kad juo galima stipriai susižeisti. Mes
dažnai verkiame, kad Dievas neduoda mums to ar kito dalyko, nes nesuprantame, jog nesame gabūs
išlaikyti jo. Apie mus galima pasakyti, kaip Kristus sakė apaštalams:”…jūs nežinote, kokios dvasios
esate.” Pažindę savo širdį, mes sakysime: ”Iš tiesų Viešpats žino, kas labiausiai tinka man, ir aš žinau,
kad mano širdis yra tokia, kad man geriau būti vargšu, negu turtingu.”
Kristus moko mus suprasti, kad klestėjimas turi savo naštą. Kristaus pamokos apie pasitenkinimą
nesuteiks daug naudos tol, kol mes nesuvoksime, jog klestėjimas turi ne tik patraukliąją pusę. Galbūt
kažkas paklaus: ”Nejaugi turtai yra didelis išbandymas?”. Taip, be jokių abejonių jie yra didelė našta ir
reikia ypatingų jėgų, norint ją išlaikyti. Tik stiprūs žmonės gali gerti stiprų vyną ir tik stipri dvasia gali
išlaikyti klestėjimo naštą bei nepadaryti žalos sau. Žmonės trokšta klestėjimo, nes mato tik jo blizgesį, o
ne naštą. Klestėjimo našta yra sunki, nes:
a. Jis turi savyje daug problemų. Kiekviena rožė turi savo spyglius. Paulius sako, kad dėl meilės
pinigams kai kurie nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko aibe skausmų (1Tim. 6:10). Žmogus, kurio
vienintelis tikslas yra būti turtingu, patirs daug skausmo. Jis mato išorinį jų blizgesį, bet nieko nežino
apie juose esančius skausmus. Iš tolo miestas atrodo labai gražiai, bet, įžengus į jį, matosi purvinos jo
gatvės ir jose esančios duobės. Jų nebuvo galima įžiūrėti iš tolo. Mes dažnai atkreipiame dėmesį į
žmonių turtus ir jų patogų gyvenimą, tačiau nematome kitų jų problemų.
b. Klestėjimas yra pavojingas. Vakare uždegtos žvakės pritraukia peteliškes ir uodus, bet jie
nudega spranus ir miršta. Taip ir turtai traukia žmones, bet šie nežino apie juos lydinčius pavojus.
Medus traukia bites ir širšes, o klestėjimas traukia velnią su visais jo gundymais. Turtingieji patiria
tokius gundymus, apie kuriuos kiti žmonės nieko nežino. Šv. Raštas vadina velnią Belzebubu, t.y. musių
dievu, nes jį traukia klestėjimo saldumas. Audros laužo ne žemus krūmus, o aukštus medžius. Argi
neprisimenate, kad Biblija sako, jog turtingiesiems yra daug sunkiau įeiti į dangaus karalystę? Ši eilutė
turi padėti vargšams būti patenkintiems savo padėtimi. Kechato sūnų pavyzdys yra gera pamoka mums.
Jie turėjo geresnę padėtį už visus kitus levitus, tačiau tai kėlė jiems daugiau pavojų ir problemų.
(Skaičių kn. 4-as skyrius). Kechato sūnūs turėjo tarnauti prie pačių švenčiausių dalykų. Jozuės 21:10
skaitome, kaip Dievas pagerbė juos ir išsirinko iš visų Levio šeimų. Kiti levitai galėjo klausti: ”Kodėl
Dievas išsirinko juos, o ne mus?” Jie buvo labiau pagerbti, negu kiti, tačiau atkreipkime dėmesį į naštą,
kuri lydėjo šį išaukštinimą. Skaičių 7:6-9 skaitome: ”Mozė paskirstė vežimus ir jaučius levitams. Du
vežimus ir keturis jaučius jis davė Gersono sūnums. Jų vyresnysis buvo kunigo Aarono sūnus Itamaras.
Kechato sūnums nedavė nei vežimų, nei jaučių, nes jiems patikėta Švenčiausioji turi būti nešama ant
pečių.” Taigi kiti levitai gavo jaučius ir vežimus, kad jų tarnavimas būtų lengvesnis, o Kechato sūnūs
negavo jų ir turėjo nešti viską ant savo pečių. Jie turėjo nešti naštą, kurios kiti levitai nenešė. Tie, kurie
turi garbingesnę padėtį, turi ir didesnę naštą. Daugeliu atvejų, mes, žiurėdami į valdžios žmones,
matome tik juos lydinčią pompastiką ir galvojame, kaip gerai jie gyvena, tačiau, kai mes miegame, jie
dirba. Jei mes žinotume, kokią naštą jie neša, mūsų našta taptų labai lengva mums. Skaičių 4:17 apie
kechatitus skaitome: ”Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui: neleiskite kechatitų giminei žūti. Štai ką
darykite, kad jie liktų gyvi ir nemirtų, kai ateina prie šventų daiktų. Aaronas ir jo sūnūs paskirs
kiekvienam darbą, kas ką turi nešti. Jiems negalima žiūrėti, kas yra Švenčiausioje, kol ji neapdengta, kad
jie nenumirtų!” Atkreipkime dėmesį į tai, kad Viešpats liepė saugoti kechatitus. Kodėl jie galėjo žūti?
Ar jie darė kažką blogą? Ne, jie nedarė nieko blogo, tačiau jie buvo pavojuje, nes tarnavo pačiuose
švenčiausiuose dalykuose. Jeigu jie nuspręs elgtis kitaip, negu Dievas liepė, pražus, todėl jie turėjo būti
atsargūs. Kechato šeima turėjo garbingesnę padėtį už kitus, bet juos supo ir didesni pavojai. Kai siela tai
suvokia, ji tampa patenkinta savo esama, nors ir žemesne, padėtimi.
c. Turtingų žmonių atsakomybė yra žymiai didesnė. Daugelis mato tik klestėjimo patogumą ir
blizgesį; jo teikiamą pagarbą ir pripažinimą, tačiau pamiršta atsakomybę prieš Dievą už jį. Viešpats
reikalauja iš turtingųjų daugiau negu iš mūsų. Galbūt mes piktinamės, jog neturime tokių dovanų ir
sugebėjimų kaip turtingieji, tačiau jei turi ir didesnę atsakomybę prieš Dievą. Garbė yra labai saldi, bet
mes pamirštame atsakomybę.
d. Turtingieji turės už tai, kaip tvarkė savo turtus, atsiskaityti prieš Dievą. Visi mes esame mums
patikėtų dalykų tvarkytojai, bet tie, kurie turi mažiau, mažiau turės ir atsiskaityti. Kai kurie iš mūsų turės
atsiskaityti tik už savo sielas, kiti - už savo šeimas, tačiau bus ir tokių, kurie turės atsiskaityti už visą
bendruomenę, miestą ir netgi visą tautą. Karaliai ir kunigaikščiai yra laikomi pagarboje šiame pasaulyje,
bet jie turės atsiskaityti už visą karalystę ir už visas savo klaidas jos valdyme. Jonas Auksaburnis
klausia, kaip jie galės išsigelbėti, juk jie turės atsiskaityti už daug dalykų. Apie Ispanijos karalių Pilypą
yra pasakyta, kad jis nieko nedarė prieš savo sąžinę, tačiau netgi jis, mirdamas sakė: ”Ech, geriau aš
būčiau buvęs ne karaliumi, o paprastu žmogumi. Taip aš turėčiau žymiai daugiau drąsos prieš Dievo
sostą. Šios karalystės šlovė uždėjo didelę atsiskaitomybę ant mano pečių.” Taip jis kalbėjo savo mirties
patale. Taigi, mes turime būti patenkintais savo kentėjimais ir padėtimi, nes kuo mažiau mums patikėta,
tuo mažiau bus pareikalauta. Latimer viename iš savo pamokslų sakė: “Pusė yra geriau negu viskas”,
t.y. jei žmogus, kalbėdamas apie savo padėtį, gali pasakyti, kad jis turi pusę to, ką turi visi turtingieji, jis
yra daug saugesnis. Tie, kurie turi didžiulius turtus, neša didelę naštą, patiria didelius pavojus, turi
didelę atsakomybę ir atsiskaitomybę. Kristus tesuteikia mums per savo Dvasią išmintį visų šių dalykų
supratime.
Kristus moko krikščionį suprasti, jog būti valdomam savo širdies troškimų yra blogai. Jei Dievas
atiduoda žmogų jo pačio širdies troškimams, tai yra pats baisiausias dalykas, kuris gali atsitikti jam šioje
žemėje. Dvasinis teismas yra žymiai baisesnis už visus žemiškus teismus. Jei siela tai suvoks, ji bus
patenkinta ir tuomet, kai Dievas neišpildys jos troškimų. Žmonės bijo, kad jų norai neišsipildys. Jie
galvoja, kad tai yra blogiausia, kas jiems gali atsitikti. Ne, ne ir ne. Jie klysta. Pats blogiausias dalykas
yra tai, kad Dievas atiduos juos jų pačių troškimams ir sumanymams. “…mano tauta neklausė mano
balso, Izraelis nepakluso man. Todėl atidaviau juos jų širdžių geismams, jie vaikšto pagal savo
sumanymus.” (Psal. 81:11,12). “Jei Dievas išpildys mano širdies geismus, tai bus pati didžiausia
nelaimė ir pats baisiausias teismas man šiame pasaulyje” - sakė Bernardas. Šv. Rašte nėra nė vieno
aiškaus ženklo (išskyrus tą, kad žmogus sąmoningai piktžodžiavo Šventajai Dvasiai), pagal kurį mes
galėtume pažinti Dievo atmestą žmogų, tačiau viena yra aišku: Dievas atmeta žmogų, jei atiduoda jį jo
širdies geismams. Visos pasaulio ligos, visi kentėjimai yra niekas, palyginus juos su šia nelaime. Kai
siela suvoks tai, ji šauks: “Kodėl aš taip rūpinuosi savo troškimų išpildymu?”. Klestėjimas kartais yra ne
Dievo palankumo, o Jo rūstybės ženklas. Aš skaičiau vieną judėjų istoriją apie karalių Oziją, kurį Dievas
ištiko raupsais. Joje pasakojama, kad saulės spinduliai pašvietė į karaliaus veidą ir taip ant jo išryškėjo
raupsai. Nežinau, ar ši istorija yra tiesa, bet tikrai žinau, kad ryškūs klestėjimo saulės spinduliai daugelį
žmonių daro raupsuotais. Ar nors vienas Izraelio vargšas norėjo būti Ozijo vietoje? Jis buvo turtingas
karalius, bet jo veidą dengė raupsai. Vargšas gali sakyti: ”Nors aš gyvenu varge, ačiū Dievui, mano
veidas yra švarus.” Dievo prakeikimas dažnai ateina per klestėjimą kaip ir per kitus šio pasaulio
dalykus, todėl, kai siela supranta tai, ji tampa rami ir patenkinta savo padėtimi.
Dvasiniai teismai yra patys baisiausi teismai. Galbūt mes neturime turtų, bet esame sveiki. Argi
sielos sveikata nėra geriau už turtus? Dievas ištiko mus žemiškais teismais, bet apsaugojo nuo dvasinio
teismo. Jis nedavė mums kietos širdies. Džiaukimės, nes, nors ir kenčiame kūne, mūsų siela - pati
svarbiausia dalis- yra sveika. Kai suvokiame, kad žmogaus atidavimas jo širdies troškimams, yra Dievo
rūstybės ženklas, nurimstame ir tampame patenkintais netgi kentėdami žemiškus sunkumus. Dievas
leidžia mums kentėti, bet apsaugo nuo širdies kietumo. Ar to nepakanka?
Baigdamas šį skyrių, aš noriu prisiminti vieną Šv. Rašto eilutę: ”Kurie klydo dvasioje, susipras;
kurie buvo nepatenkinti, priims pamokymą.” (Izaijo 29:24). Ar jūs esate iš tų, kurie klydo dvasioje? Ar
jūs buvote nepatenkintas? Visa tai, apie ką čia kalbėjome, gali pamokyti jus. Šios mano išdėstytos
pamokos padės išgydyti jūsų murmėjimą ir nepasitenkinimą Dievu. Galiausiai prisiminkime dar vieną;
Kristus moko krikščionį teisingai suprasti Apvaizdos veikimą. Mes turime žinoti apie ją keletą
dalykų:
a. Dievas yra visuresantis. Tai siela turi gerai suprasti, jeigu nori būti patenkinta. Apvaizda
viešpatauja ne tik visam pasauliui, Ji pasiekia ne tik visas karalystes, bet ir kiekvieną žmogų. Ji valdo
visas situacijas, visus įvykius ir viską, kas ištinka mus. Nė vienas plaukas nenukris nuo mūsų galvos ir
nė vienas žvirblis nežus be Dievo valios. Nesvarbu, kas vyksta su mumis - gera ar bloga - visa tai vyksta
su Viešpaties žinia. Jis yra visuresantis Dievas, pasiekiantis patį mažiausią žemės kirminą. Aiškus
žinojimas, kad Dievo ranka yra kiekviename dalyke nuo ryto iki vakaro, kad niekas nevyksta mūsų
gyvenime be Jo žinios, padeda mums būti patenkintiems.
b. Dievas nekečia savo planų. Mes negalime pakeisti Apvaizdos kelių. Nei mūsų pyktis, nei
rūpestis, nei ašaros nepakeis Dievo valios. Jobo draugai sakė jam: ”Tu plėšai save pykčiu. Ar dėl tavęs
žemė taps tuščia ir uolos pajudės iš savo vietos?” (Jobo 18:4). Visų nepatenkintų ir nekantrių širdžių aš
noriu paklausti: ”Nejaugi jūs galite priversti Dievą pakeisti savo kelius? Ar vien dėl to, kad jie nepatinka
jums, Jis pakeis savo planus?”. Nesvarbu, ar mes sutiksime, ar ne, Dievo planai bus įvykdyti. Tai
suprasdami, mes nusižeminsime ir išmoksime būti patenkintais.
c. Dievas veikia labai įvariai, bet tvarkingai. Dievas daro tūkstančių tūkstančius dalykų, kurie yra
priklausomi vieni nuo kitų ir visi jie nuo pat pasaulio sukūrimo išlaiko savo tvarką. Mes iš tiesų matome
tik atskiras detales ir nepastebime jų tarpusavio santykio, tačiau Dievas mato visumą. Savo gyvenime
mes matome tik atskirus įvykius, tačiau nematome, kokią įtaką jie turės visam mūsų gyvenimui
amžinybės perspektyvoje. Galbūt, šiandienos įvykiai ruošia kelią tam, ką Dievas darys po dvidešimt
metų.
Taigi mes turime artimai pažinti Dievo veikimo būdus. Tai padės mums būti patenkintiems.
Artimai pažindami kitą žmogų, mes žinome, kaip jis elgsis vienoje ar kitoje situacijoje ir ko iš jo tikėtis.
Panašiai yra ir santykiuose su Dievu; kai mes nepažįstame Jo, mes nesuprantame Jo kelių. Mes esame
nepatenkinti, nes nežinome, kaip iš tiesų Dievas elgiasi su savo tauta. Galbūt, jūs paklausite: “Kokie yra
Dievo keliai? Čia aš noriu išskirti tris dalykus, kurie padės mums būti patenkintais ir ramiais. Pirma,
Dievas nusprendė, kad šiame pasaulyje jo tauta turi patirti kentėjimus. Dievas tai apreiškė savo žodyje ir
nuo pat pasaulio sukūrimo iki mūsų dienų, ypač Evangelijos dienomis, Jo tauta kenčia. Tikintieji, kurie
to nesupranta, pradeda nerimauti ir pykti, kai mato bedievius klestinčius. Jie pradeda murmėti dėl to,
kad nedorėliams sekasi, o juos persekioja sunkumai ir išbandymai. Tačiau Kristaus mokiniai žino, kad
Dievo valia Jo tauta šiame pasaulyje patiria sunkumus. Juk Petras sakė: ”Mylimieji, nesistebėkite, kad
jus degina ugnis, lyg jums būtų atsitikę kas keista, nes taip darosi jums išbandyti.” (1Petro 4:12), todėl
būkime patenkinti, nes tokia yra Dievo valia. Antra, kartais Dievas, norėdamas parodyti didesnį
gailestingumą žmogui, pastato jį į prastesnę padėtį. Kartais atrodo, kad Dievas veikia visiškai priešinga
kryptimi: kai Jis nori žmogui parodyti savo gailestingumą, pirmiausia Jis pažemina jį. Dažnai, prieš
suteikdamas savo tautai palaiminimus, Jis leidžia jai pergyventi vargus ir skausmus. Tie, kurie
nesupranta Dievo kelių, galvoja, kad Jis apleido juos, tačiau Dievo vaikas, pažįstantis savo Tėvo kelius,
dėl to visiškai nesijaudina. Dievas, prieš išaukštindamas Juozapą ir pastatydamas jį visos Egipto žemės
valdovu, uždarė į kalėjimą. Jis leido Sauliui persekioti Dovydą kaip kurapką kalnuose (1Sam. 26:20),
prieš pasodindamas jį į karaliaus sostą. Taip Dievas elgėsi ir su savo viengimiu Sūnumi: ”…kentėjimais
ištobulino jų išgelbėjimo Vadovą.” (Hebr. 2:10). Jei Dievas taip elgėsi su savo Sūnumi, Jis taip elgsis ir
su savo tauta. Prieš aušrą būna pati didžiausia tamsa. Prieš apreikšdamas savo gailestingumą, Dievas
leidžia mums kentėti. Trečia, Dievas visada paverčia blogą geru. Tai yra įprastas Jo veikimo būdas. Jis
leidžia ateiti didelei tamsai, kad paskui ryškiai apreikštų savo šviesą. M.Liuteris sakė: ”Štai koks yra
Dievo kelias: Jis pažemina, kad išaukštintų; Jis nužudo, kad prikeltų; Jis paniekina, kad pašlovintų. Taip
veikia Dievas, bet ne visi pažįsta Jo kelius.” Dievas iš mirties sukuria gyvenimą, iš liūdesio džiaugsmą,
iš skurdo klestėjimą; ir daugeliu atvejų iš nuodėmės malonę, t.y. Jis panaudoja nuodėmę, kad apreikštų
savo malonę. Tokie yra Dievo keliai. Jis ne tik nugali blogį geru, bet ir iš blogo padaro gerą. Kai siela tai
supranta, ji nustoja murmėti ir tampa patenkinta. Tačiau labai mažai žmonių supranta tai. Jie skaito arba
girdi pamokslus apie šiuos dalykus, bet nėra pamokyti Kristaus mokykloje, kad paversti didžiausią blogį
didžiausiu gėriu yra Dievo kelias.
4 skyrius
Patenkintos širdies grožis
Iš tiesų patenkinta širdis yra labai graži ir, jei mes norime turėti ją, turime, kaip Paulius, išmokti
būti patenkintais. Netgi pagonių filosofai suprato, kad pasitenkinimas yra nuostabus dalykas. Anisthenes
sakė, jog jis būtų laimingas, jei dievai suteiktų jam ne materialių dalykų, o Sokrato dvasią, kad jis būtų
gabus iškęsti bet kokį blogį, bet kokį skausmą ir išliktų ramus bei patenkintas visose gyvenimo audrose.
Jokios aplinkybės ir jokie įvykiai neturėjo įtakos Sokratui. Šis pagonis savo pastangų ir Šventosios
Dvasios bendros malonės dėka pasiekė tai. Antisthenes suprato tokios dvasios grožį ir prašė pas savo
dievus jos. Jis matė, kad tai yra ypatingas dalykas. Šiame skyriuje aš noriu padėti jums pamilti
patenkintą dvasią.
Patenkinta dvasia pašlovina Dievą taip, kaip Jis turi būti pašlovintas. Kūrinys turi garbinti
Kūrėją. Graikiškas žodis, reiškiantis “garbinti”, yra tas pats žodis, kuris reiškia atsiklaupti prieš kažką.
Kaip šuo atšliaužia prie jūsų kojų ir yra pasiruošęs kristi prieš jus, taip ir kūrinys, suvokiantis savo
menkumą bei Kūrėjo didybę, nusilenkia prieš Dievą ir suklumpa prie Jo kojų. Tai yra Dievo garbinimas.
Šuo atšliaužia prie šeimininko ir atsigula prie jo kojų, pasiruošęs išpildyti bet kokį jo paliepimą. Tokia
mūsų nuostata prieš Dievą ir yra tikrasis Jo garbinimas. Mes iš tiesų atsisėdame prie Dievo kojų savo
širdyje, kai esame patenkinti bet kokia Jo valia mūsų gyvenime. Kanaanietė moteris (Mato 15 sk.) buvo
suklupusi prieš Dievą savo širdyje. Kristaus žodžiai: “Nedera imti vaikų duoną ir mėtyti šunyčiams”,
neįskaudino jos. Ji atsakė Jam: ”Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo jų
šeimininko stalo.”, t.y.: “Aš esu šuo - pripažįstu tai - duok man nors trupinių nuo vaikų stalo”. Tik iš
tiesų suklupusi prieš Dievą širdis gali pasakyti:”Aš esu tik šuo, duok man nors trupinių”. Tai yra tikrasis
garbinimas. Galbūt kai kurie iš jūsų neturi gausiai padengto stalo, bet Viešpats duoda jums trupinių.
Tikrasis Dievo garbinimas yra tada, kai mes, kaip ta kanaanietė moteris, galime pasitenkinti trupiniais,
kai netgi tokiose situacijose galime paklusti Dievui ir būti patenkintais bei laiminti Jį. Toks garbinimas
yra didesnis už pamokslų klausymą, ilgas maldas ar sakramentų priėmimą. Šie dalykai taip pat yra
Dievo garbinimas, bet jie yra tik išorė. O ką tik minėtos moters nusižeminimas yra sielos garbinimas.
Daug yra tų, kurie klauso pamokslus, meldžiasi, priima sakramentus ir tuo garbina Dievą, bet vėliau
tampa nepatenkintais ir murmekliais. Dievui nepatinka tik toks garbinimas. Mūsų sielos nusižeminimas
prieš Dievą yra tikrasis garbinimas. Nepamirškime štai ko: kai mes garbiname Dievą, darydami tai, kas
patinka Jam, tai yra aktyvus paklusnumas, garbinantis Jį; o kai esame patenkinti tuo, ką Jis daro, tai yra
pasyvus paklusnumas, garbinantis Jį. Vykdydami savo pareigas, mes darome tai, kas patinka Dievui, o
būdami patenkinti tuo, ką Jis daro, garbiname Jį. Krikščionis turi siekti šių abiejų savybių. Jis turi ne tik
stengtis daryti tai, kas patinka Dievui, bet ir būti patenkintu tuo, ką Jis daro. Tuomet jis turės
krikščionišką pilnatvę.
Patenkinta ir maloni dvasia yra nuostabus dalykas, nes joje mes galime matyti didelį malonės
veikimą, jos jėgą ir grožį. Patenkinta dvasia yra apdovanota malonės dovanų daugybe: tikėjimu,
nuolankumu, meile, kantrybe, išmintimi ir viltimi. Joje mes galime matyti malonės jėgą. Kaip tik stiprus
kūnas gali atlaikyti šaltį, taip tik stiprus malonėje gali būti patenkintas. Kiekvienos pareigos reikalauja
tam tikrų sugebėjimų. Tik stiprus savo prote žmogus gali išlikti blaivus ir ramus, ištikus sunkiai ligai.
Silpnas žmogus čia puola į neviltį. Tik stiprus dvasia žmogus gali išlikti kantrus ir ramus sunkiuose
išbandymuose. O silpnas tuoj pat pasiduoda nevilčiai. Sakoma, kad erelis labai skiriasi nuo kitų
paukščių, kai yra alkanas. Jis nekelia triukšmo kaip kiti paukščiai. Tai parodo jo dvasios didybę, ji yra
aukščiau už alkį ir troškulį. Patenkinto žmogaus dvasia apreiškia malonės didybę. Kas beatsitiktų, ji
išlieka rami. Galbūt visi aplinkui verkia, dejuoja ir murma, o ji eina savo keliu toliau ir garbina Dievą.
Tokių žmonių gyvenime gali vykti daug dalykų, jie gali prarasti daug patogumų, tačiau tai neturi jokios
įtakos jų būsenai. Tai yra didelės malonės jėgos širdyje ženklas.
Patenkintoje širdyje apsireiškia visas malonės grožis. Pagonis Seneka sakė: ”Stebint miškus,
medžių aukštį ir jų šešėlius, viduje gimsta baimė dievybei; stebint šniokščiančias upes ir gilius šaltinius,
kyla baimė Dievui, tačiau kodėl nepagarbinus žmogaus, kuris išlieka ramus visose audrose ir yra
laimingas visuose sunkumuose?”. Seneka galvojo, kad žmogus, kuris išlieka patenkintas visuose
sunkumuose, yra vertas garbės. Dievo šlovė labai ryškiai šviečia patenkintoje širdyje. Ji nešviečia taip
ryškiai nei saulės, nei mėnulio, nei žvaigždžių, nei viso pasaulio sukūrime, kaip žmoguje, kuris išlieka
ramus ir patenkintas visose gyvenimo audrose. Būtent tai pribloškė karalių (Dan.3 sk.). Jis, matydamas
tris Izraelio vyrus, ramiai vaikštinėjančius krosnies liepsnose, įsitikino, kad jų Dievas yra iš tiesų didis
Dievas; kad Jis labai myli savo žmones, nes jie gali vaikščioti liepsnose ir nesudegti, kai kiti, vos
prisiartinę prie krosnies, žūsta. Taigi, kai krikščionis vaikšto tarp liepsnojančių išbandymų ir jo rūbai net
neturi degėsių kvapo, kai jis yra patenkintas ir ramus (kaip Paulius, kuris giedojo surakintas kalėjime),
tai įtikina aplinkinius, nes jie mato malonės jėgą jo kentėjimuose. Kai krikščionis išlieka šventas ir
malonus kentėjimuose, kurie kitiems kelia baimę, tai yra tikras Dievo šlovės apsireiškimas. ”Jis bus
mūsų taika, kai asirai ateis į mūsų kraštą ir įžengs į mūsų rūmus…” (Mich. 5:5). Kristus bus mūsų
ramybė, kai asirai ateis į mūsų žemę, kai aplinkui siaus sunkumai. Jei mes surandame ramybę Jėzuje
Kristuje, kai asirai puola, tai yra malonės, esančios mumyse, įrodymas.
Tik patenkinta ir rami dvasia gali priimti Dievo gailestingumą ir tarnauti Jam. Tik į nejudančią
stiklinę galima pripilti vandens. Tik rami, o ne blaškoma rūpesčių, nepasitenkinimo ar susierzinimo,
dvasia, gali būti pripildyta Dievo gailestingumu. Vaiko, kuris spardosi ir mojuoja rankomis, neįmanoma
pamaitinti. Galbūt jis yra alkanas ir dėl to neramus, bet jis negaus maisto tol, kol nenurims. Galbūt
motina turi tai, dėl ko jis verkia, bet pirmiausia jis turi nusiraminti, jei nori gauti tai. Dažnai mes
elgiamės prieš Dievą kaip tie maži vaikai. Viešpats nori suteikti mums gailestingumą, bet turi palaukti,
kol mes nurimsime savo širdyje. Tikriausiai jūs pastebėjote, kad būtent toks yra Dievo kelias. Kai mes
nerimaujame ir blaškomės, nesulaukiame jokios Dievo paguodos. Ji ateina tuomet, kai nusiraminame ir
sakome: ”Viešpats gali daryti su savo kūriniais tai, ką Jis nori, todėl aš esu prie Jo kojų, pasiruošęs
pagarbinti Jį ir būti patenkintu tuo, ką Jis daro”. Ar elgeta, reiškiantis savo nepasitenkinimą vien dėl to,
kad nesulaukė greitos išmaldos, tuoj pat gaus ją? Jūs pasirūpinsite juo tada, kai jis kantriai ir nuolankiai
lauks prie jūsų durų, žinodamas, kad yra nieko vertas. Taip Dievas elgiasi ir su mumis: kol mes
blaškomės, Jis laukia. Tik nurimę prie Viešpaties kojų, sulaukiame Jo gailestingumo ir paguodos.
“Ramume ir pasitikėjime yra jūsų stiprybė” - sako Dievas.
Tik patenkinta dvasia yra pasiruošusi tarnauti Dievui. Filosofai sako: “Viskas, kas juda, negalėtų
judėti, jei nebūtų padėta ant nejudančio pagrindo”. Tas, kas juda ant žemės, negalėtų judėti, jei žemė
nestovėtų tvirtai. Galbūt kai kurie pasakys: ”Laivai juda jūroje, nors ji irgi juda”. Tačiau judanti jūra po
savimi turi tvirtą pagrindą. Viskas, kas juda, turi turėti po savimi tvirtą pagrindą, kuris išlaikytų jį. Jei
žmogus nori judėti tarnavime Dievui, privalo turėti tvirtą širdį savyje. Neramūs, nepastovūs ir
besiblaškantys žmonės yra negabūs tarnauti Viešpačiui, todėl Jis, prieš paskirdamas žmogų tarnavimui,
išugdo jame ramią, malonią ir viskuo patenkintą dvasią.
Patenkinta ir rami dvasia apsaugo mus nuo daugybės pagundymų. Kiek daug pagundymų
patiria nepatenkinti žmonės! Sakoma, kad drumstuose vandenyse galima pagauti daug žuvies. Velniui
irgi patinka tokia žvejyba. Jis ateina ten, kur širdys yra sudrumstos problemų ir sunkumų, ir sako: ”Čia
yra daug žuvų” bei pradeda gundyti jas: ”Ar nematai, koks tu vargšas, o visi aplinkui gyvena gerai?
Kaip tu išgyvensi žiemą, ka valgysi tu ir tavo vaikai?”. Žmonės, “užkibę” ant tokio velnio jauko,
pradeda reikšti nepasitenkinimą, murmėti ir tampa jo sąjungininkais. Dažniausiai velnias gundo taip
senus ir melancholiškus žmones, ir ypač neturtingas moteris, nepatenkintas savo namuose. Visi
sunkumai kelia jiems nepasitenkinimą; jų dvasios yra labai silpnos, todėl velniui lengva sugundyti juos.
Jeigu jie yra vargšai, velnias gundo juos vogti; jeigu juos kažkas nuskriaudė, jis gundo juos atkeršyti ir
sako, kad taip jie nusiramins ir bus patenkinti. Velniui labai lengva sugundyti nepatenkintą širdį.
M.Liuteris sakė: ”Dievas gyvena ne Babilonijoje, o Saleme. Babilonija reiškia sumaištį, o Salemas -
ramybę. Dievas gyvena ramioje ir taikioje dvasioje, o ne toje, kurioje viešpatauja sumaištis.” Jei jūs
norite išvengti pagundymų, siekite būti patenkintu. Dievo ramybė saugo širdį nuo pagundymų.
Marius’ui Curio’ui buvo pažadėtas didelis atlygis, jei jis išduos šalį. Sėdėdamas savo namuose ir
valgydamas sriubą bei žiūrėdamas į jam atsiųstas dovanas, jis pasakė: ”Tas, kuris gali būti patenkintas
sriubos lėkšte, niekada nesusigundys tokiomis dovanomis. Ačiū Dievui, kad aš esu patenkintas ja, todėl
šios dovanos tegul būna atiduotos tiems, kurie nėra patenkinti tuo, ką turi”. Taigi daugelis tampa
neištikimi todėl, kad nėra patenkinti savo padėtimi. Žmogus, kuris gali būti patenkintas žema padėtimi,
jei tokia yra Dievo valia jam, yra laisvas nuo tų velnio gundymų, kuriais jis paima į nelaisvę kitus.
Šiais neramiais laikais žmonės, neturintys pasitenkinimo malonės, iš tiesų yra apgailėtinoje
padėtyje. Jų siela yra daug didesniame pavojuje, negu jų turtai. Aš suprantu, kad prarasti visus savo
turtus per vieną naktį, yra baisu, bet dar baisiau yra tai, kad nepatenkinta jų siela yra pavojuje. Velnias
sugundys juos ir jie kris į nuodėmę. Žmonės, trokštantys bet kokia kaina gyventi gerai, tampa lengvomis
velnio aukomis. Tačiau prie žmogaus, kuris sako: ”Dievas tedaro su manimi, ką nori, aš esu patenkintas
Jo keliais”, jis nė nesiartina. Sena viduramžių filosofų istorija pasakoja apie žmogų, kuris valgė tik žoles
ir šaknis. Kažkas jam pasakė: “Paprašyk Dioniso malonės ir tau nereikės jų valgyti”. Žmogus atsakė:
”Aš esu patenkintas žolėmis ir šaknimis, todėl man nereikia meilikauti Dionisui”. Jokie gundymai
nenugalės patenkinto žmogaus. Velnio strėlės atsimuš į jį kaip į geležinę sieną.
Žmogaus, turinčio patenkintą dvasią, gyvenimas yra malonus ir patogus. Tai įmanoma tik
malonės, o ne išorinių aplinkybių, dėka. Tik patenkinta širdis Dievo palaiminimuose mato Jo meilę.
Viešpats gali suteikti murmančiai sielai tai, ko ji trokšta, bet tai nebus Jo meilės apraiška jai.
Pasitenkinimas yra didelė paguoda ir pagalba žmogaus dvasiai. Daug žmonių turi pasitenkinimo šviesą,
kai nėra jokių audrų, bet iškilus jai, ji užgęsta. Patenkinta dvasia yra kaip žibintas, kuris šviečia audros
metu ir išlaiko žmogų teisingame kelyje. Jūreivis, turintis žibintą laive, nakties arba audros metu mato
savo kelią, o ne vaikšto apgraibomis. Taip ir krikščionis, kurio širdis pilna pasitenkinimo malonės, turi
šviesą visų audrų ir sunkumų metu ir tai padeda jam gyventi patogiai ir ramiai.
Daugybė tikinčiųjų, neturinčių materialinių patogumų, yra žymiai labiau patenkinti už tuos, kurie
turi viską. Jūreiviai, naudodamiesi navigacijos menu, sėkmingai plaukioja ir atveža daug turtų iš rytų
Indijos ar kitų šalių, o mes, naudodamiesi pasitenkinimo menu, sėkmingai plaukiojame šio pasaulio
vandenyse. Mes išmokstame būti linksmi ir patenkinti net neturėdami to, kas tiek daug žmonių daro
laimingais. Čia noriu papasakoti vieną istoriją: pas Pyrą Epyrietį atėjo Sinėjus, kuris visiškai nenorėjo
kariauti ir tuo labiau prieš romėnus. Jis sakė Pyrui: “Jūsų didenybe, mes žinome, kad romėnai yra labai
geri kariai, bet kokia nauda mums bus iš to, jei mes su dievų pagalba ir nugalėsime juos?”. Pyras atsakė:
”Tada mes tuoj pat turėsime užkariauti likusią Italijos dalį”. “Ir kas tada?” - paklausė Sinėjus. “Tuomet
mes pasuksime link Afrikos”. “O kai mes užimsime visa tai, ką tada darysime? - vėl paklausė Sinėjus.
Pyras nusišypsojo ir atsakė: ”Tuomet mes būsime patenkinti ir laimingi”. Tada Sinėjus paklausė jo: ”O
kodėl mes negalime būti laimingi ir patenkinti dabar, kodėl mes turime eiti kovoti ir lieti savo kraują?”.
Dažnai žmonės galvoja, kad būtų patenkinti, jei turėtų vieną, antrą, trečią dalyką. Ar tikrai jie bus
patenkinti tuomet? Iš tiesų, mūsų pasitenkinimas priklauso ne nuo turėjimo to, ko mes trokštame, o nuo
to, ar Dievas išugdė mumyse dvasią, sugebančią būti patenkinta visada. Kai kurie žmonės neturi nei
žemės lopinėlio, bet yra laimingesni už tuos, kurie paveldi tūkstančius hektarų. Aš pažįstu žmonių, kurie
gyvena savo žemėje, bet yra žymiai labiau nepatenkinti už tuos, kurie nuomoja žemę ir dėka savo
gebėjimo būti patenkintais, gyvena geriau už juos. Tie, kurie moka būti patenkinti esama savo padėtimi,
gyvena geriau už tuos, kurie turi viską.
Jei pasitenkinimas priklauso nuo materialinių turtų, tuomet jis priklauso nuo išorinių dalykų.
Tačiau krikščionio pasitenkinimas, kurį išugdo jame Dievo malonė, kyla iš vidaus. Materialūs dalykai
nedaro mūsų sielos geresne; nei turtai, nei žemės, nei draugai nedaro mūsų geresniais, bet patenkinta
dvasia turi teigiamą įtaką jai, todėl pasitenkinimas yra geriausia dalis, kokią mes galime turėti.
Jei esame patenkinti tik tada, kai mūsų troškimai yra išpildomi, tai reiškia, kad mes mylime tik
save. O kai esame patenkinti Dievo valia, kai esame pasiruošę sutikti su ja, tuomet tai yra meilės Dievui
įrodymas. Savimeilė yra patenkinta tada, kai jos troškimai išsipildo, o mylintis Dievą yra patenkintas Jo
valia.
Patenkinta dvasia ne tik yra didelė paguoda tikinčiajam žemėje, bet netgi atneša dangų į ją. Kas
yra dangus, jei ne poilsis ir ramybė žmogaus dvasiai? Poilsis, džiaugsmas ir pasitenkinimas Dieve yra
dangiškas gyvenimas. O patenkinta dvasia yra būtent tokia; joje viešpatauja poilsis, džiaugsmas ir
pasitenkinimas Dieve. Danguje yra šlovinamas Dievas ir čia, žemėje, patenkinta dvasia visada garbina
bei laimina Jį. Jūs turite dangų čia žemėje, jei turite patenkintą dvasią. Dar daugiau: patenkinta dvasia
ypatingai pagerbia Dievą ir ypatingai atskleidžia malonės grožį čia žemėje, nes danguje nebus nei
gundymų, nei išbandymų, nei sunkumų. Danguje bus daug malonės, bet nebus šių dalykų. Čia, žemėje,
tikintieji patiria kentėjimus ir sunkumus, bet netgi taip malonės dėka išlieka patenkinti Dieve. Taip
Dievas yra ypatingai pagarbinamas, nes nei angelai, nei šventieji danguje negali Jo taip garbinti.
Dangaus šventasis turi viską iš Dievo, jis nepatiria jokių sunkumų. Argi jis gali pagarbinti Dievą taip,
kaip ta vargšė siela, apsupta sunkumų, problemų ir gundymų? Toks žmogus melsdamasis, laimindamas
ir tarnaudamas Dievui ypatingai garbina Jį. Danguje Dievas neturi šios šlovės. Jei mes nepatirtume visų
tų kentėjimų, problemų ar gundymų, mums būtų lengviau gyventi, tačiau mes negalėtume pagerbti
Dievo taip, kaip dabar pagerbiame Jį, išlikdami patenkintais visose situacijose. Danguje nebus galima
taip apreikšti malonės grožio, kaip tai galima padaryti čia išbandymų metu.
Taigi būkime ramūs ir patenkinti. Galbūt mums trūksta įvairių materialių dalykų, kuriuos turi kiti,
bet galime džiaugtis, jei turime patenkintą širdį, kurios kiti neturi. Džiaukimės ja, nes ji yra labai
vertinga Dievo dovana. Mokėjimas džiaugtis tuo, ką turi, yra Dievo palaiminimas, nes Jis iš savo
malonės keičia mūsų širdis ir daro jas gabias būti patenkintoms bet kokiose aplinkybėse.
Dievo palaiminimas ilsisi ant patenkintos dvasios. Viešpats laimina tuos, kurie yra patenkinti.
Pakar. Įst. 33:7 skaitome: “Palaiminimas Judui: “Viešpatie, išgirsk Judo balsą, atvesk jį pas savo tautą ir
padėk jam kovoje su priešais”. Kitame vertime sakoma, kad jo rankose būtų pakankamai kovoje su
priešais. Toks yra palaiminimas Judui. Taigi, kai patenkintai sielai pakanka to, ką ji turi, tai yra Dievo
palaiminimas. Tik Jo malonė įgalina mus džiaugtis tuo, ką mes turime. Daug žmonių turi turtus, bet
nemoka džiaugtis jais, nes tik su Dievo palaiminimu jie teikia džiaugsmą.
Patenkinta dvasia gali tikėtis Dievo atlygio. Jis atlygina visiems pagal jų darbus. Viešpats
atlygina tikinčiajam už jo gerus darbus ir netgi už gerus troškimus, kurių jis iš savo silpnumo negalėjo
įgyvendinti; o nedorėliui už jo nedorumą ir blogus troškimus, nors jis jų ir neįgyvendino, nes Dievo jėga
sulaikė jį. Krikščionims bus atlyginta už visus jų kentėjimus.
Patenkinta dvasia gyvena arti Dievo. El-Shaddai reiškia Dievas, turintis viską savyje. Per Jo
malonę mes esame Jo prigimties dalininkai ir mūsų pasitenkinimas kyla iš mūsų vidaus. Sakykime, kad
visa tai, kas yra sukurta, išnyktų. Kas tada? Dievas išliktų toks, koks ir dabar, Jo padėtis nebūtų
blogesnė be visos kūrinijos, tai neturėtų jokios įtakos Jam. Taip pat dievobaimingos širdies
pasitenkinimas nepriklauso nuo išorinių dalykų. Jeigu viskas aplinkui išnyktų, ji liktų tokia pat
patenkinta, kaip ir anksčiau. Jei Dievas yra jūsų dalis, netgi tada, kai Jis atimtų viską, jūs liktumėte toks
pats patenkintas, kaip ir anksčiau.
5 skyrius
Nepatenkinta ir murmanti dvasia
Anksčiau mes daug kalbėjome apie patenkintos dvasios grožį. Aš norėjau, kad jūs pamiltumėte ją,
todėl stengiausi atskleisti tai. Dabar, mano broliai, belieka įgyvendinti tai praktiškai. Šis pasitenkinimo
menas nėra kažkas, kas skirta stebėjimui. Tai yra dieviškas menas, todėl jis skirtas kasdieninam
gyvenimui. Pasitenkinimo malonė yra suteikta mums, kad mes galėtume pagarbinti Dievą ir papuošti
savo tikėjimą. Niekas taip nepagerbia Dievo ir tikėjimo, kaip maloni ir patenkinta dvasia. Prieš
pradėdami įgyvendinti tai, mes turime nusižeminti, nes be Dievo malonės negalime nieko, todėl aš
pabandysiu parodyti, kad mums reikia malonės ir tada mūsų širdys nusižemins. Ne vienam iš mūsų,
atsigręžus atgal, kyla tokios mintys: “O, jei aš būčiau turėjęs šią pasitenkinimo malonę anksčiau, kaip
laimingai aš būčiau gyvenęs! Kaip aš būčiau pašlovinęs Dievą! Kaip būčiau papuošęs savo tikėjimą!
Kokią paguodą aš būčiau patyęs! Tačiau viskas buvo visiškai kitaip. O, kaip toli aš buvau nuo
pasitenkinimo malonės. Aš murmėjau, buvau suirzęs ir neramus. O, kaip mano dvasia kunkuliavo.
Mažiausias kryžius sukeldavo manyje nepasitenkinimą. Kaip Dievui nepatiko mano susirūpinimas,
murmėjimas ir nepasitenkinimas! Kaip Dievas galėjo žiūrėti į tai!?”. Jei mūsų praeitis yra tokia, mums
nebus sunku nusižeminti. Dabar aš noriu parodyti, kokia bloga yra murmėjimo dvasia. Joje yra daugiau
blogio, negu mes įsivaizduojame, ir kai kuriais atvejais ji yra ypatingai bloga. Apie tai mes kalbėsime
vėliau.
Murmėjimas ir nepasitenkinimas apreiškia mūsų sielos sugedimą. Pasitenkinimas kalba apie
malonę, jos gausą ir grožį, o murmėjimas apreiškia didelį ir gilų širdies sugedimą. Jeigu žmogaus kūne
kiekvienas įbrėžimas sukelia uždegimą, sakoma, kad jo kraujas ir kūnas nėra sveiki. Mažiausias
įdūrimas sukelia ypatingas problemas jo kūne. Taip ir dvasioje. Jei kiekviena maža problema ir
kentėjimas sukelia mumyse nepasitenkinimą, murmėjimą ir netgi kartumą, tai reiškia, jog mūsų dvasia
nėra sveika. Susirūpinimą kelia ne tiek žaizdos didumas kūne ar didelis kraujo praradimas, kiek žaizdos
užkrėtimas. Taip ir mūsų dvasioje problema yra ne tiek sunkumų didume, kiek mūsų murmėjime ir
nepasitenkinime. Žmogus, nieko neišmanantis medicinoje, matydamas didelę žaizdą ar kraujo
praradimą, galvoja, kad tai yra labai pavojinga, tačiau chirurgas, žiūrėdamas į ją, sako: ”Nieko baisaus,
tai užgis per kelias dienas. O jei žaizdoje, nors ir mažoje, yra užkrėtimas ar uždegimas, gydymas bus
sunkesnis”. Todėl jis nededa ant jos gydančio tepalo, o pirmiausia išvalo ją. Galbūt ligonis sako: ”Kodėl
aš turiu gerti šias tabletes, juk mano žaizda yra kojoje, o ne skrandyje?” Jeigu žaizdoje yra užkrėtimas,
kol infekcija nebus pašalinta, ant jos negalima dėti jokio gydančio tepalo. Panašiai vyksta ir su žmonių
sielomis. Dažnai galvojama, kad kentėjimo sunkumas daro jų padėtį tokia apgailėtina, tačiau viskas yra
kitaip: užsikrėtusi širdis ir jų viduje esanti murmėjimo dvasia daro jų padėtį apgailėtina. Tai turi būti
išvalyta, jei jūs norite, kad jūsų širdis būtų sveika. Leiskite Dievui daryti su jumis tai, ką Jis nori, kol
nepasitenkinimas bus išvalytas. Murmanti širdis yra labai nuodėminga širdis, todėl labiau rūpinkitės ne
jus ištikusiu sunkumu, o savo širdies murmėjimu, nes šis yra žymiai didesnė problema. Jus užklupęs
sunkumas yra skausmingas, bet jūsų širdies nepasitenkinimas yra daug skausmingesnis. O, kad mes
galėtume įtikinti žmones, jog murmanti dvasia yra žymiai didesnis blogis už ligą ar bet kokį kitą
išbandymą!
Dievas vadina murmančius žmones nedorėliais. Daug Šv. Rašto vietų kalba apie nepatenkintus
žmones, bet Judo laiškas aprašo juos ryškiausiai: “Apie juos pranašavo ir septintasis nuo Adomo,
Henochas: ”Štai atėjo Viešpats su miriadais savo šventųjų vykdyti teismo visiems ir apkaltinti visų
bedievių dėl visų bedieviškų darbų, kuriuos jie bedieviškai vykdė ir dėl visų piktų žodžių, kuriuos prieš
Jį kalbėjo bedieviai nusidėjėliai.” (Judo14,15). Atkreipkime dėmesį į tai, kad 15-toje eilutėje net keletą
kartų yra paminimi “bedieviai”, o 16-toje eilutėje kalbama, ką jie tiksliai darė: “…jie visada murma,
nepatenkinti savo dalia…”. Čia kalbama apie murmėjimą. Kai Dievas ateis nubausti visų nedorėlių, už
ką Jis baus juos? Už murmėjimą. Pirmiausiai čia yra paminimas murmėjimas. Šis nedorumas, kuris yra
priešingas pasitenkinimui, nėra toks nereikšmingas dalykas kaip jūs galvojate. Galbūt jūs manote, kad
nesate toks nedoras kaip keikūnai ar girtuokliai, bet jūs galite būti nedoras, nes murmate. Iš tiesų
šventuosiuose nėra nuodėmės, išskyrus jos liekanas, tačiau, kai žmonės yra šios murmėjimo nuodėmės
valdžioje, jie yra laikomi tokiais pat nedorais kaip ir girtuokliai, paleistuviai ir kt. Dievo akyse jie yra
nedorėliai kaip ir tie, kurie daro kitas nuodėmes. Ši Šv. Rašto vieta turėtų priversti drebėti kiekvieną
murmančią širdį.
Dievas laiko murmėjimą maištu prieš Jį. Murmėjimas yra priešingas garbinimui, kylančiam iš
pasitenkinimo. Nusilenkimas prie Dievo kojų yra garbinimas, o murmanti širdis yra sukilusi prieš
Dievą. “Kitą dieną visi izraelitai murmėjo prieš Mozę ir Aaroną: ”Jūs nužudėte Viešpaties žmones.”
(Skaičių 16:41), ir: “…tuomet Viešpats tarė Mozei: ”Atnešk atgal Aarono lazdą prie liudijimo, kad ji
būtų ženklas maištaujantiems, kad pasibaigtų jų murmėjimas prieš mane ir jie nemirtų.” (Skaičių 17:10).
16-me skyriuje skaitome, kad izraelitai murmėjo prieš Mozę ir Aaroną, o 17-me skyriuje Dieva kalba
apie juos kaip apie maištautojus. Taigi Šv.Rašte murmėjimas ir maištas yra vienas ir tas pats; tai yra
sukilimas prieš Dievą. Kai žmonės tampa nepatenkinti valdžia, jie pradeda murmėti ir galima tikėtis
sukilimo prieš ją. Murmėjimas yra kaip dūmai; šie visada pasirodo prieš liepsną. Prieš prasidedant
atviram sukilimui, pradžioje galime pastebėti murmėjimo dūmus. Kadangi murmėjimas turi savyje
maišto sėklą, Dievas laiko jį maištu. Ar jūs norite būti maištininku prieš Dievą? Kai jūs pradedate jausti
savo širdyje nepasitenkinimą ir murmėjimą prieš Dievo tvarką jūsų gyvenime, turite sustoti ir paklausti
savęs: ”O, vargše širdie, ar tu nori maištauti prieš Dievą? Ar tu nori sukilti prieš beribį Dievą? Tu jau
padarei tai”. Apkaltinkite savo širdį maišto nuodėme, kol dar galite padaryti tai. Jūs, kurie murmate,
esate kalti prieš Dievą dėl maišto, todėl, grįžę namo, nusižeminkite prieš Jį dėl šios nuodėmės ir
atgailaukite. Daugelis iš jūsų gali pasakyti, jog niekada negalvojote, jog esate maištininkai prieš Dievą,
bet dabar matote, kad Šv. Raštas kalba apie nuodėmę kitaip negu žmogus. Šv. Raštas laiko murmantį
žmogų sukilusiu prieš Dievą.
Murmėjimas yra visiškai priešingas malonei ir ypač Dievo darbui, per kurį Jis nori priartinti
sielą prie savęs. Aš nežinau kito tokio priešiškumo ir nusistatymo Dievo veikimui nusidėjėlio
atsivertime, kaip šis. Kaip Dievas veikia nusidėjėlio atsivertime?
a. Dažniausiai Dievas atveria sielai akis ir parodo, kokia bjauri yra nuodėmė, kokia didelė yra
praraja tarp sielos ir Dievo dėl nuodėmės kaltės. Jėzus Kristus negali būti nuostabus ir trokštamas, kol
siela nesupranta to. Tam, kad žmogus atsigręžtų į Jėzų Kristų, pirmiausiai jis turi pamatyti nuodėmės
bjaurumą ir Kristaus grožį. Tikėjimo sėkla gali būti pasėta sieloje, tačiau ji pirmiausiai turi pažinti
Kristų, pažinti nuodėmę ir būti jautri jai. Murmėjimas yra visiškai priešiškas tokiam Dievo veikimui. Ar
Dievas parodė man nuodėmės blogį ir padarė mane jautriu nuodėmei taip, kad ji yra pati didžiausia
našta man? Kaip tada aš galiu būti nepatenkintu dėl kiekvieno mažo išbandymo? Iš tiesų, jei aš tikrai
matyčiau nuodėmės bjaurumą, tai “prarytų” visus kitus blogius; jei nuodėmės našta būtų sunkiausia
man, visos kitos naštos būtų niekas. Ką tik Dievas parodė man, kad esu nelaimingas nusidėjėlis ir tai,
kad aš dar nesu pragare, yra didelis stebuklas. Argi aš murmėsiu prieš Dievo ranką dabar?
b. Murmėjimas yra visiškai priešingas Jėzaus Kristaus beribės šlovės ir Evangelijos tiesų grožio
matymui. Jei Dievas apreiškė man savo Sūnaus begalinę šlovę, nejaugi mažas kentėjimas bus toks
skausmingas man; nejaugi aš nepakelsiu šio mažo išbandymo, kai Dievas parodė man Kristaus šlovę,
kuri vertingesnė už 10 tūkstančių pasaulių? Tikras krikščionis pasakys: ”Dievas leido man pamatyti
Kristų, nejaugi aš būsiu nepatenkintas dėl smulkmenų”.
c. Dievas susigrąžina žmogų pas save, išlaisvindamas jo širdį nuo prisirišimo prie žemiškų
patogumų. Dievas pašaukia sielą iš pasaulio. Kaip tai vyksta? Siela, kuri anksčiau ieškojo pasitenkinimo
pasaulyje, gyveno prisirišusi prie žemiškų dalykų, dabar yra šaukiama Viešpaties, kuris sako: ”Siela,
tavo laimė nėra čia. Ji yra visiškai kitur. Tavo širdis turi būti išlaisvinta iš visų pasaulio dalykų”. Taip
Dievas veikia žmogaus sieloje ir tai yra visiškai priešinga murmančiai širdžiai. Mūsų širdis yra tiek
prilipusi prie šio pasaulio, kad jos neįmanoma atplėšti. Ją reikia sudaužyti. Kai Dievas kažką atima ir
mūsų širdis pradeda verkti, tai yra ženklas, kad ji yra prisirišusi prie šio pasaulio. Jei Dievas per
kentėjimą paima iš mūsų kažką, kas yra iš šio pasaulio, o mes patenkinti sutinkame su tuo ir mūsų širdis
nesudūžta, tai rodo, kad ji nėra prisirišusi prie šio pasaulio.
d. Dievas, atversdamas nusidėjėlį, palenkia jo sielą prie Kristaus, kuris yra visko šaltinis. Aš
matau Jėzų Kristų Evangelijoje kaip visokio gėrio šaltinį ir Dievas suteikė man išgelbėjimą ir gyvenimą
per Jį. Dabar mano siela gyvena beribėje Dievo malonėje per Jėzų Kristų, kuris yra visko šaltinis. Kaip
tai įvyko? Dievas atgimdė mane Kristuje Jėzuje. Nejaugi dabar aš būsiu nepatenkintas dėl to, kad man
trūksta kažkokio materialaus menkniekio? Ar aš pats atgimdžiau save Kristuje, kuris yra visko šaltinis?
Ar mano tikėjimas padarė tai?
e. Per atgimimą Dievas palenkia sielą paklusti Jam. Tai reiškia priimti Kristų, kaip Karalių, kuris
viešpatautų taip, kaip Jis nori. Kaip tai yra priešinga murmančiai ir nepatenkintai širdžiai! Argi ji gali
priimti Kristų, kaip Karalių?
f. Per atgimimą mes esame amžinoje sandoroje su Dievu. Priimdami Kristų, kaip sandoros Galvą,
mes atsižadame savęs dėl Jo. Ar jūs atidavėte save Dievui? Tuomet jūsų nerami, murmanti širdis yra
visiškai priešinga tam. Jūs pamiršote sandorą ir savęs atsižadėjimą Dievui. Prisiminimas apie ją labai
nuramina širdį, kai ji nori murmėti.
Jūs būsite išlaisvintas savo dvasioje, jei atsigręšite atgal ir pažiūrėsite, ką Dievas padarė jūsų
atsivertime. Dabar aš esu murmantis ir nepatenkintas, bet ką Dievas padarė mano atsivertime? Kokia
gėda ir pasimetimas apimtų žmonių širdis, jei jie galėtų palyginti savo murmėjimą ir nepasitenkinimą su
Dievo atliktu darbu jų atsivertime. Dabar mes turime tapti Dievo pradėto darbo bendradarbiais ir
stengtis išlaikyti jį. Atsivertimas nėra momentinis dalykas. Žmonės apsigauna, galvodami, kad jis jau
yra atbaigtas. Mes turime eiti su Dievu šiuo atsivertimo keliu visą likusį gyvenimą. Jėzus sakė
mokiniams: ”Jeigu jūs neatsiversite ir netapsite kaip maži vaikai…”. Jie turėjo atsiversti. Kodėl? Argi jie
nebuvo atsivertę anksčiau? Taip, jie atsivertė anksčiau, bet šis darbas turi tęstis toliau. Dievo darbas
nesibaigia momentiniu atsivertimu. Mes turime eiti toliau ir būti vis labiau jautresni nuodėmei.
Nuodėmės našta, kuri yra priešinga šventumui ir Dievo gerumui bei gailestingumui, turi būti vis giliau
suvokiama. Taip pat Jėzaus Kristaus grožio suvokimas turi augti mumyse ir mūsų siela turi vis labiau
atsiduoti Jam, priimdama Jį, kaip Karalių. Jeigu tuo mes užsiimtume kiekvieną dieną, neliktų laiko
murmėjimui.
Murmėjimas ir nepasitenkinimas yra nesuderinami su krikščionišku gyvenimu. Tai yra per daug
žemas dalykas krikščioniui daugeliu atžvilgių:
a. Tai nesuderinama su krikščionio santykiais. “Kokiais santykiais?” - paklausite jūs. Pirmiausia,
mūsų santykiais su Dievu. Ar mes nevadiname Dievo savo Tėvu? Ar tarp mūsų nėra tėvo ir sūnaus
santykių? “Kodėl tu, karaliaus sūnau, eini liesyn diena iš dienos...” (2Sam. 13:4). Jonadabas suprato,
kad kažkas spaudė Amnono dvasią, nes kitaip jis būtų sveikas ir stiprus. Dėl vidinių problemų jis vis
labiau liesėjo. Ką tai turi bendro su mumis? Mes esame Karaliaus vaikas, nejaugi gali kažkokios
problemos kelti nerimą mums? Aš galiu pasakyti kiekvienam krikščioniui: ”Jūs esate Karaliaus vaikas,
dangaus Karaliaus sūnus ir duktė ir taip pergyvenate, rūpinatės ir murmate dėl kiekvieno jums
atsitinkančio dalyko? Tai panašu į karaliaus vaiko, pametusio žaislą, rėkimą. Tai netinka Karaliaus
sūnui! Turėdami tokį Tėvą ir būdami nepatenkinti, mes negerbiame Jo, mes laikome Jį tokiu, kuriam
nepakanka išminties, jėgos ar gailestingumo pasirūpinti mumis”.
Antra, mūsų santykiais su Kristumi. Mes esame Kristaus sužadėtinė. Mes susižadėjome su
Kristumi, bet vis dar esame pilni problemų bei nepasitenkinimo! Argi Jis neturi visko pakankamai? Argi
nesako Kristus savo sužadėtinei, kaip Elkana Onai: ”Ar aš nesu tau vertesnis už dešimt vaikų?”
(1Sam.1:8). Taigi, Kristus, mūsų Sužadėtinis, sako: ”Ar Aš nesu vertesnis tau už tūkstančius turtų ir
patogumų, kad tu murmi dėl jų trūkumo?”. Jeigu Dievas atidavė savo Sūnų, nejaugi Jis neatiduos ir
visko su Juo? Dievas iš savo meilės nepagailėjo mums savo Sūnaus, kaip Sužadėtinio. Kodėl tada
murmame ir esame nepatenkinti? Prisiminkime, kad Kristus yra mūsų Sužadėtinis ir viskas, ką Jis turi,
yra mūsų. Kai kurie vyrai yra blogi ir jų žmonos teisingai nerimauja dėl aprūpinimo, tačiau Kristus be
jokių abejonių niekada neatsisakys išlaikyti savo sužadėtinės. Nuolat verkšlenanti ir murmanti žmona
daro didelę gėdą vyrui. Kristus yra mūsų Sužadėtinis, o mes murmame! Nejaugi esame nepatenkinti Jo
dvasia? Kai tarp jaunavedžių kyla nesutarimai, žmonės sako, kad kažkas ne taip, kad jų lūkesčiai
neišsipildė. Jie nėra tokie linksmi, kokiais turėtų būti. Kažkas tarp jų yra negerai. Tačiau taip nėra tarp
mūsų ir Kristaus. Kristui nepatinka matyti savo sužadėtinę susiraukusią. Nė vienam vyrui nepatinka
susiraukusi žmona, todėl tikriausiai ir Kristui nepatinka susiraukusi Jo sužadėtinė.
Trečia, mes esame ne tik Kristaus sužadėtinė, bet ir Jo kūno nariai. Mes esame kaulas iš Jo kaulų
ir kūnas iš Jo kūno. Būti Kristaus kūno nariu ir būti nepatenkintu, nėra suderinama.
Ketvirta, Jis yra vyresnysis mūsų Brolis, todėl mes esame bendrapaveldėtojai kartu su Juo.
Penkta, tai nesuderinama su mūsų santykiais su Šventąja Dvasia. Mes esame Šventosios Dvasios
šventykla. Šventoji Dvasia yra Guodėja. Ji suteikia visus Dievo ir Sūnaus palaiminimus tikintiesiems.
Mes esame Šventosios Dvasios šventykla, Ji gyvena mumyse, o mes murmame dėl kiekvienos
smulkmenos!
Šešta, mes stovime prieš angelus ir esame vienoje Kristaus karalystėje su jais. Jie yra
patarnaujančios dvasios ir rūpinasi Dievo tauta. Mes ir angelai esame kartu ir Kristus yra tiek mūsų, tiek
jų Galva.
Septinta, mes stovime prieš visus šventuosius ir esame vienas kūnas su jais, ir kartu visi esame
Kristaus kūnas, todėl galime ir turime būti patenkinti. Žvelgiant į visus šiuos santykius, krikščioniui
visiškai netinka murmanti ir nepatenkinta dvasia.
b. Murmėjimas ir nepasitenkinimas yra visiškai nesuderinami su padėtimi, kurią Dievas suteikė
tikinčiajam. Pažiūrėkime į padėtį, kurią mes gavome. Pats kukliausias pasaulio krikščionis yra dangaus
ir žemės viešpats. Dievas paskyrė mus būti karaliais. Mes esame karaliai Dievui. Aš sakau, kad
kiekvienas krikščionis yra dangaus ir žemės ir netgi mirties ir gyvenimo viešpats. T.y. Kristus yra visko
Viešpats ir mes, būdami Jo nariai, viešpataujame kartu su Juo. “Viskas yra jūsų” - sako apaštalas -
“viskas: ir mirtis, ir gyvenimas yra jūsų”. Tai skamba keistai, tačiau mirtis yra jūsų, t.y. jūs viešpataujate
jai, ji yra jūsų tarnas, jūsų vergas. Netgi pats didžiausias priešas – mirtis - yra jūsų vergas. Per tikėjimą
krikščionis viešpatauja viskam, jis pakyla virš visų kūrinių. Jeigu krikščionis, turėdamas visa tai, vis dar
yra nepatenkintas – vargas jam! Jis buvo pragaro nuodėguliu ir galėjo šaukti bei verkti visą amžinybę,
tačiau Dievas panorėjo suteikti jam nuostabius dalykus, kurių negavo joks kitas kūrinys. Kristus mirė už
mus. Jis nemirė už angelus, todėl tikriausiai mes turėsime aukštesnę padėtį už juos daugeliu atžvilgių.
Mūsų padėtis yra štai kokia: Dievas atskyrė mus, kad parodytų mumyse visą savo jėgą, išaukštinančią
kūrinį. Mes esame atskirti Dievo apreikšti mumyse visą Jo jėgą, padarančią kūrinį laimingu. Kaip
nedera su ja nepatenkinta ir murmanti dėl kai kurių gyvenimo nepatogumų širdis! Kaip negražu, kai bet
koks sunkumas gali pasakyti mums: ”Nusilenk prieš mane”! Mes laikome didžiausia vergyste, kai
žmonės sakė mūsų sielai: ”Nusilenk prieš mus”, kaip tie nedori kunigai yra įpratę uždėti naštas žmonių
sąžinėms tarsi sakydami: ”Leisk, kad tavo sąžinė, tavo siela nusilenktų prieš mus, kad mes galėtume
mindžioti ją”. Taip vyksta ir tuomet, kai mūsų širdis pradeda murmėti ir rodyti nepasitenkinimą. Jei
pradedame murmėti, žinokime, kad sunkumai pasakė mums: ”Nusilenk, kad mes galėtume mindžioti
tave?”. Tokiu atveju ne tik sunkumai, bet ir velnias nugalėjo mus. Kaip tai yra toli nuo tos laimingos
padėties, į kurią Dievas pakėlė kiekvieną krikščionį! Karaliaus sūnus nusilenkė tiek, kad visi gali lipti
ant jo ir mindžioti jį! Taip vyksta visada, kai atėjus sunkumui, mes pradedame murmėti.
c. Murmėjimas yra daug žemiau už krikščionio dvasią. Krikščionio dvasia turi būti panaši į jo
Tėvo dvasią. Kiekvienas tėvas nori matyti savo dvasią sūnuje, jam patinka sūnus, panašus į jį ne tik
kūnu, bet ir dvasia. Mūsų Tėvui patinka matyti savo Dvasią mumyse. Mes esame viena su Tėvu ir
Kristumi bei Šventąja Dvasia, todėl turėkime tokią dvasią, kuri apreikštų jų šlovę. Jėzus Kristus yra
Liūtas iš Judo giminės, todėl krikščionio dvasia yra liūto dvasia ir ji turi apsireikšti einant per sunkumus
ir problemas be murmėjimo prieš Dievą. Kai prieš Kristaus akis stovėjo kartybės taurė, Jis meldėsi:
”Jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė”, tačiau, pamatęs, jog ji yra Tėvo valia, iš karto pasakė:
“Tebūna Tavo, o ne mano valia”. Tai buvo karčiausia taurė nuo pat pasaulio sukūrimo, bet Kristus
nuolankiai pasakė: ”Tebūna Tavo valia”. Čia Kristus apreiškė liūto dvasią, kuri per visus kentėjimus
eina nemurmėdama prieš Dievą. Murmanti dvasia yra nusiminusi dvasia ir ji yra visiškai priešinga
krikščionio dvasiai. Ankščiau netgi pagonims tokia dvasia buvo labai menka. Plutarchas kalbėjo apie
kaimą, kuriame niekino nepatenkintus ir liūdinčius dėl sunkumų žmones. Jie bausdavo juos taip, kad
vyrai turėdavo nešioti moteriškus drabužius tam tikrą laiką. Jie laikė juos turinčiais moterišką dvasią,
todėl jie turėjo būti su moterimis. Jei vyriškai dvasiai netinka murmėti ir liūdėti dėl sunkumų, kaip
labiau tai netinka krikščionio dvasiai? Murmėjimo dvasia gali būti palyginta su nujunkyto vaiko
nepasitenkinimu. Kokie neramūs ir suirzę yra ką tik nujunkyti vaikai! Taigi, kai Dievas atjunko mus nuo
kai kurių patogumų, kokiais nepatenkintais ir susirūpinusiais mes tampame! Tik atjunkytas vaikas nei
pats miega, nei motinai leidžia miegoti. Taigi, kai mes murmame, mes esame vaikiškos dvasios.
d. Murmėjimas yra menkiau už krikščionio išpažinimą. Koks yra krikščionio išpažinimas?
Krikščionis yra miręs pasauliui ir gyvas Dievui, jo gyvenimas yra paslėptas su Kristumi Dieve ir jo
pasitenkinimas kyla iš Dievo. Argi ne toks yra mūsų tikėjimo išpažinimas? Vis dėlto mes murmame ir
esame nepatenkinti, jei neturime to, ko norime. Tuo paneigiame savo išpažinimą.
e. Murmėjimas yra žemiau už ypatingą tikėjimo malonę. Tikėjimas nugali pasaulį ir per jį visi
Dievo pažadai priklauso mums. Argi Dievas pažadėjo, kad mes gyvensime ramiai ir laimingai,
neturėdami jokių problemų? Augustinas sako: ”Ar jūs tikite tuo? Ar Dievas pažadėjo, kad jūs klestėsite
šiame pasaulyje? Ar jūs, kaip krikščionis, turite tokius tikslus? Ar toks yra jūsų tikėjimas? Dievas
niekada nepažadėjo to, pašaukdamas jus būti krikščionimi”. Nėra jokių pažadų, kad mes šiame pasaulyje
nepatirsime sunkumų. Krikščionis turi gyventi tikėjimu. Teisusis gyvens tikėjimu ir mes neturime
ieškoti jokio kito gyvenimo, išskyrus šį. Mes neturime jokio pagrindo tikėti, kad išbandymai aplenks
mus. Kodėl tada laikome juos blogiu? Iš tiesų, mes turime pakankamai gero, kad mūsų tikėjimas
išlaikytų širdį nuolankią dabar ir per amžius. Krikščionis turi daugiau negu pakankamai, kad jo siela
būtų patenkinta. Dievas suteikė krikščioniui tikėjimą, kad per jį jis būtų užtikrintas Dievo pažadais. Kai
esame nepatenkinti dėl tam tikrų patogumų trūkumo, turėtume galvoti štai taip: Dievas niekada
nepažadėjo, kad aš privalau turėti tam tikrus patogumus dabar. Aš esu nepatenkintas, nes negaliu turėti
to, ko Dievas nepažadėjo man, todėl tai yra nuodėmė prieš Evangeliją ir tikėjimo malonę”.
f. Murmėjimas yra nesuderinama su krikščioniu, nes jis gali tikėtis pagalbos, kurios kiti neturi.
Krikščionys turi pažadus ir Dievo nutarimus, kurie gali išlaikyti jo dvasią stipria.
g. Murmėjimas yra nesuderinamas su krikščioniu, nes Dievas laukia, kad jis ne tik bus kantrus
sunkumuose, bet ir linksmas juose bei nugalės juos. Dievas laukia to iš mūsų, o mes dar nemokame nė
būti patenkinti. Mes nepateisiname Dievo lūkesčių!
h. Murmėjimas yra nesuderinamas su krikščioniu, nes kiti tikintieji ne tik išliko patenkintais
mažuose išbandymuose, bet ir nugalėjo dideliuose sunkumuose bei linksmai sutiko savo turto
apiplėšimą. Paskaitykime Hebr. 11skyrių ir pažiūrėkime kokius didelius dalykus jie darė dėl Dievo. Jei
mes murmame, nešdami mažą kryžių, ką darysime, kai užklups didelis blogis?
Murmėjimas anuliuoja mūsų maldas, nes jis yra visiškai priešingas joms. Maldoje mes
pripažįstame Dievo suverenumą ir valdžią mums bei atsiduodame Jo valiai. Kodėl mes ateiname pas Jį,
jei nesame pasiruošę atsiduoti Jam? Jei ateiname pas Dievą ir vis dar esame savo gyvenimo kūrėjais,
tuomet prieštaraujame savo maldoms. Latimer sakė apie Petro išdavystę: “Jis pamiršo “Tėve mūsų”
maldą: tebūna pašlovintas Tavo vardas ir teateina Tavo karalystė”. Todėl galima sakyti, kad, kai mūsų
širdys prisipildo murmėjimo ir nepasitenkinimo, mes pamirštame savo maldas; mes užmirštame tai, ko
meldėmės. Kristus mokė melstis taip: ”Duok mums kasdieninės mūsų duonos šiandien…”. Jis nesakė:
”Viešpatie, duok man daug šiais metais, duok man daug drabužių ir maisto…”. “Duok mums
kasdieninės mūsų duonos…” - tai rodo, kad mes turime būti patenkinti mažu. Galbūt jūs pasakysite: ”Aš
nežinau, kas atsitiks su mano vaikais, jeigu aš mirsiu. Aš turiu duonos šiandien, bet nežinau, iš kur
gausiu jos kitą savaitę arba ką aš darysiu žiemą?”. Argi Kristus mokė mus melstis dėl tokio ilgo
laikotarpio? Ne. Jei mes turime duonos šiandien, Kristus nori, kad mes būtume patenkinti. Murmėdami
dėl to, kad neturime tiek daug, kiek turi kiti, mes pamirštame “Tėve mūsų” maldą. Murmėjimas yra
priešiškas maldai. Savo maldomis mes pripažįstame Dievo valdžią, bet savo gyvenimu atmetame ją,
todėl kiekvieną kartą pradėję murmėti, paklauskime savęs: ”Ar tai neprieštarauja mano maldoms,
kuriomis pripažįstu Dievo nepriklausomybę ir valdžią man?”
Štai dar keletas murmėjimo pasekmių: pirma, per murmėjimą ir nepasitenkinimą mes prarandame
daug brangaus laiko. Murmėdami valandų valandas, mes tuščiai leidžiame laiką, kurį galėtume skirti
šventiems apmąstymams. Vietoj to, kad mąstytume apie Dievą ir Jo žodį, mes verkšlename ir
murmame, ir tuo maitiname murmėjimo dvasią. Antra, murmėjimas daro mus negabiais tarnavimui.
Nepasitenkinimas blaško mus ir mes negalime vykdyti savo pareigų. Patenkintas tikintysis gali paguosti
ir padėti kitiems, o murmantis mato tik save. Vietoj to, kad ramiai džiaugtumės bendryste su Dievu, mes
blaškomės, klausinėdami “kodėl?”. Trečia, dažnai dėl nepasitenkinimo mūsų širdis tampa priešiška
Dievui ir žmonėms, ir priima nedorus sprendimus, norėdama padėti sau. Kai kuriais atvejais, jei Dievas
nebūtų nesulaikęs mūsų nuo to, ką galvojome padaryti, norėdami padėti sau, kokia dielė nelaimė būtų
ištikusi mus! Dievas iš savo gailestingumo sulaiko mus. Jei Jis visada leistų mums daryti tai, ką mes
sugalvojame, kur mes būtume dabar? Prisiminkime visus savo maištus prieš Viešpatį ir blogus
sprendimus, kuriuos norėjome priimti, ir nusižeminkime. Ketvirta, iš nepasitenkinimo kyla
nedėkingumas, kurį Šv.Raštas laiko didele nuodėme. Nepatenkinti žmonės gauna daug Dievo malonių,
bet jie nedėkoja už jas, nes tokia yra nedora nepasitenkinimo prigimtis. Jis visuomet sumenkina Dievo
gailestingumą. Jie paniekina Dievo gailestingumą vien dėl to, kad neturi to, ko geidžia. Dažnai tai
vyksta netgi dvasiniuose dalykuose. Jeigu žmogus neturi to, ko trokšta, visa kita neturi jokios vertės
jam. Įsivaizduokite, kad jūs duodate draugui pinigų, o jis nepatenkintas numeta juos, nes jūs davėte per
mažai. Ar kartais mes negalvojame: ”Viskas, ką Dievas davė man, yra niekam tinkama. Tai tik keletas
skatikų.”? Kaip mes galime sakyti, kad Dievo dovanos yra niekas, jei jos yra nuostabios Dievo Dvasios
malonės, vertingesnės už tūkstančius pasaulių? Koks nedėkingumas! Dievo Dvasios malonės dovanos
yra niekas nepatenkintai širdžiai, nes ji negauna to, ko geidžia. Dievas davė jums sveikatą, šeimą, darbą,
tačiau visa tai yra niekas, nes neturite to, ką norėtumėte turėti. Koks nedėkingumas! Dievas laukia, kad
kiekvieną dieną jūs laiminsite Jo vardą už suteiktas malones. Nėra nė vieno žmogaus, kuris nebūtų
gavęs dovanų iš Dievo, tačiau jų nepasitenkinimas paverčia jas nieku. M.Liuteris sakė: ”Tai yra Dievo
Dvasios metodas: Ji sumažina blogus dalykus ir padidina gerus. Mus ištikęs kryžius yra mažas, o mums
suteikta malonė yra didelė”. Taigi kryžius nėra sunkus širdžiai, kuri yra pilna Šventosios Dvasios. Ji
džiaugiasi, kad jis nėra dar didesnis ir laimina Dievą. Viešpaties Dvasia sumažina blogus dalykus bei
kryžių ir iškelia malonę. Ji padaro, kad malonė atrodo didelė, o sunkumai maži. Tačiau velnias elgiasi
priešingai. M.Liuteris sako, kad jo metodas yra visiškai priešingas: jis sumenkina Dievo malonę ir
iškelia blogus dalykus, todėl Dievo žmogus džiaugiasi, kad jo neištiko dar didesnis kryžius, o nedorėlis
sako: ”Niekas nekenčia taip, kaip aš”. Velnias padaro kryžių labai dideliu žmogaus akyse, o Dievo
suteiktą malonę stengiasi sumenkinti. “Taip” - sako jis - “ji yra geras dalykas, bet jos nepakanka”.
Prisminkime vieną Šv.Rašto pavyzdį: ”Mozė pasiuntė pašaukti abu Eliabo sūnus Dataną ir Abiramą.
Juodu atsakė: mudu neisime. Ar tau dar maža, kad mus išvedei iš žemės, plūstančios pienu ir medumi,
kad nužudytum dykumoje? Ar dar nori viešpatauti mums?” (Skaičių 16:12,13). Jie paniekino žemę, į
kurią Dievas vedė juos. Jie buvo nepatenkinti, nes susidūrė su problemomis dykumoje. Dievas iš didelio
savo gailestingumo išlaisvino juos iš Egipto, tačiau dabar tai atrodė niekas jiems. Murmėjimo dvasia
užvaldė juos taip, kad tiesa išsikreipė jų protuose. Jie sakė, kad Egiptas buvo žemė, kurioje tekėjo
medus ir pienas, nors iš tiesų jis buvo vergystės, sunkių darbų, kančios ir vaikų žudymo žemė. Visą savo
gyvenimą jie turėjo garbinti Dievą už tai, kad Jis išvedė juos iš Egipto, tačiau pats mažiausias sunkumas
dykumoje, vienas kryžius ir visas Dievo gailestingumas buvo pamirštas. Kokia niekinga yra
nepatenkinta dvasia! Ji padaro didelį Dievo gailestingumą menku ir nereikšmingu. Izraelitai vergavo ir
verkė Egipto žemėje, o dabar dykumoje, susidurę su mažu kryžiumi, jau laiko ją žeme, kurioje tekėjo
medus ir pienas. Tuo jie norėjo pasakyti, jog anksčiau buvo geriau, negu dabar (nors anksčiau jie irgi
buvo nepatenkinti). Taip visada elgiasi nedėkingos ir nepatenkintos širdys. Panašiai elgiamės ir mes, kai
mus užklumpa problemos; mes esame gundomi galvoti, kad anksčiau buvo geriau. Tokios mintys atneša
dar daugiau nepasitenkinimo ir kyla pavojus vėl grįžti į vergiją. Saugokimės nedėkingos širdies. Penkta,
murmėjimas daro širdį nepastovia. Tokie žmonės, norėdami išspręsti problemas arba išvengti sunkumų,
pasuka nuodėmės ir nedorėlių keliu. Nepasitenkinimas yra būtent ta priežastis, dėl kurios jie pasirenka
nedorą gyvenimo būdą. Ar jūsų sąžinė nekaltina jūsų dėl to? Ar jūs, būdami nepatenkinti, nenorėjote
pakeisti savo gyvenimą, pasirinkdami nuodėmingą kelią? Jeigu jūs norite išvengti blogų kelių, pradėkite
marinti savyje pačią nepasitenkinimo nuodėmės šaknį.
Murmėjimas ne tik daro mus nelaimingais, jis yra ne tik nuodėmė, bet ir didelė kvailystė. Jis
neleidžia džiaugtis tuo, ką turime dabar, nes mes žiūrime tik į tai, ko neturime. Kvaila nesidžiaugti tuo,
ką turime, vien dėl to, kad kažko neturime. Argi vaikas nėra kvailas, jei numeta lėkštę su maistu vien dėl
to, kad jam nebuvo įdėta tiek, kiek jis nori. Mes laikome tokį vaiką kvailu, bet patys taip elgiamės prieš
Dievą. Viešpats suteikė mums daug malonių, bet mes, matydami, kad kiti turi daugiau, pradedame
murmėti ir paniekiname tai, ką turime. Dievas neduoda tai, ko mes norime, todėl atmetame tai, ką
turime. Ar tai nėra širdies kvailumas? Tai yra nedėkingumas. Kiek mes bemurmėtume, nieko negalime
pakeisti nė padaryti. “Kas iš jūsų galėtų savo rūpesčiu bent per sprindį pridėti sau ūgio?”. Mes galime
murmėti ir verkti, bet nieko nepasieksime. Ar mes galvojame, kad Dievas suteiks mums malonę dėl to,
kad murmame ir esame nepatenkinti? Greičiau Jis sulaikys ją. Galbūt Jis norėjo pasigailėti mūsų, bet,
pamatęs nepasitenkinimą, persigalvojo. Daugelis nesulaukia Dievo malonės būtent dėl savo murmėjimo.
Taip jie apvagia patys save. Ar tai nėra kvailystė? Nepatenkintas žmogus elgiasi kvailai tiek prieš
Dievą, tiek prieš žmones. Jis elgiasi taip, kad draugams gėda dėl jo. Nepasitenkinimas ir murmėjimas
apkartina ankstesnių palaiminimų saldumą. Nepasitenkinimas yra kaip kirminas, išėdantis riešuto
branduolį. Jeigu mes ir gauname palaiminimą, nepasitenkinimas suėda jį iš vidaus. Žmonės nori turėti
materialinių palaiminimų ir siekia jų, tačiau nepasitenkinimo kirminas, gyvenantis jų širdyje, suės
palaiminimų saldumą. Galbūt Dievas suteikia juos, bet susimaišiusius su prakeikimu, todėl geriau jų
visai negauti. Jei Viešpats palaimina murmeklį, tokia dovana neatneša jam nieko gero. Pirmiausia, jis
turi nusižeminti ir atgailauti dėl savo nepasitenkinimo, jei nori, kad Dievo gailestingumo dovana išeitų į
naudą jam. Todėl, matydamas mano sielai brangų žmogų, nepatenkintą, pirmiausiai aš prašau Dievo:
”Viešpatie, neduok jam nieko, kol jis nenusižemins savo murmėjime, nelaimink jo, kol jis yra
nepatenkintas, nes Tavo palaiminimas virs prakeikimu jam”. Būkite atsargus, jei matote, kad jūsų širdis
yra nepatenkinta dėl to, ko neturite. Pirmiausia prašykite Viešpaties, kad Jis nelaimintų jūsų, kol jūs
nenusiraminsite, nes kitaip geras dalykas atneš tik nelaimę jums. Mes trokštame daug dalykų,
galvodami, kad būsime laimingi turėdami juos. Tačiau, jie neatneša laimės, o dar daugiau sunkumų, kai
gauname juos, nes mūsų širdis buvo susitelkusi tik į juos. Panašiai atsitiko Rachelei. Ji sakė Jokūbui:
”Duok man vaikų arba aš mirsiu”. Vėliau atsitiko taip, kad ji mirė gimdydama. Žmonės trokšta kai kurių
dalykų, tačiau kartu su jais ateina dar sunkesnis kryžius, negu jie turėjo anksčiau. Galbūt, kūdikis, be
kurio jūs buvote tokie nepatenkinti, gimė ligotas ir tapo kryžiumi jums visam gyvenimui. Izraelitai buvo
patenkinti, rinkdami maną kiekvieną dieną, ir palaiminti, bet, kai jie nepasitenkino Dievo nustatyta
tvarka ir užsimanė prisirinkti rytdienai, mana sukirmijo. Taigi, kai mes esame patenkinti padėtimi, kurią
Dievas suteikė mums, esame palaiminti. Tačiau jei norime daugiau, jei norime apsirūpinti rytdiena, tai
sukirmys ir neturės jokios naudos.
Murmėjimas dar labiau apsunkina mūsų kentėjimus. Jis nepašalina kančios, o daro ją dar
sunkesne. Nepatenkinta širdis yra išdidi širdis, o išdidi širdis nenuleidžia burių, artėjant audrai. Tik
kvailas jūreivis, matydamas artėjančią audrą, nenuleidžia burių, nes yra nepatinkintas dėl audros. Ar jūs
esate nepatenkintas, todėl nenuleisite burių. Ar tai padės jums? Nepatenkinta širdis yra išdidi ir ji
niekada nepasitenkina Dievo valia. Ar dėl to, kad ji yra išdidi, jai bus lengviau iškentėti sunkumą? Ne,
jai bus dar sunkiau. Taigi nepasitenkinimo dvasia yra labai kvaila dvasia.
Nepasitenkinimo nuodėmė yra labai pavojinga. Ji provokuoja Dievo rūstybę. Biblijoje mes
galime skaityti, kaip nepasitenkinimas užrūstina Dievą. “Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui: kiek dar ši
nedora tauta murmės prieš mane? Aš girdžiu Izraelio vaikų murmėjimą, jie murma prieš mane.”
(Skaičių 14:26). Dievas sako: “Aš girdžiu jų murmėjimą”. Galbūt, kiti negirdi jūsų; galbūt jūs nekalbate
garsiai, tačiau Dievas supranta jūsų širdies kalbą. Jis žino, kad jūs murmate. “Kiek Aš dar turėsiu kentėti
šią nedorą tautą? Aš girdžiu jų murmėjimą. Jie murma prieš mane”. Šioje eilutėje žodis “murmėti”
nuskamba kelis kartus, tai rodo Dievo pasipiktinimą. 28 eil. parašyta: ”Kaip Aš gyvas - sako Viešpats -
padarysiu jums taip, kaip jūs kalbėjote”. Dievas prisiekė nubausti murmėtojus. Kokia bus ta bausmė?
”Šioje dykumoje liks jūsų lavonai (…) ir neįeisite į žemę, kurią jums pažadėjau.” (Skaičių 14:29,30).
“Tai kainuos jums gyvybę” - sakė Viešpats. Murmėjimas gali kainuoti gyvybę. Jis provokuoja Dievo
rūstybę, todėl saugokitės ir mokykitės būti nuolankiais. “Jie paniekino gerąją žemę, netikėjo Jo žodžiais,
savo palapinėse murmėjo, Viešpaties balso neklausė. Jis tada pakėlė ranką, kad juos dykumoje
sunaikintų.” (Psal. 106:24-26). Šioje Šv. Rašto vietoje yra keletas dalykų. Anksčiau jau kalbėjome, kad
murmanti širdis paniekina Dievo malones ir čia skaitome: ”Jie paniekino gerąją žemę”. Murmanti širdis
yra priešinga tikėjimui: ”Jie netikėjo Jo žodžiais”. “Viešpaties žodžio neklausė”- daug tikinčiųjų
murma, nes klauso savo širdies; jei jie klausytų Viešpaties žodžio, murmėjimui neliktų vietos.
Negalvokite, kad murmėjimas neturės jokių pasekmių. Jei jūs savo nepasitenkinime maištaujate prieš
Dievą, Jis pakels savo ranką prieš jus: ”Jis tada pakėlė ranką, kad juos dykumoje sunaikintų”. Kartais,
kai mes murmame kentėdami lengvesnį kryžių, mus, iš Dievo rūstybės, ištinka dar sunkesnis. Murmanti
dvasia iš tiesų provokuoja Dievo pyktį. Skaičių 16:41,46 skaitome: ”…kitą dieną visi izraelitai murmėjo
prieš Viešpatį ir Aaroną: ”Judu nužudėte Viešpaties žmones.” (…) Mozė sakė Aaronui: ”Imk
smilkytuvą, pasisemk žarijų nuo akuro, užberk ant smilkalo ir skubiai eik prie žmonių, kad juos
sutaikintum, nes jau apsireiškė Viešpaties rūstybė ir prasidėjo maras.”. Čia izraelitai murmėjo tik prieš
Mozę ir Aaroną, o ne tiesiogiai prie Viešpatį. Nedoros širdys pradeda murmėti ištikus mažiausiam
sunkumui, tuo pritraukdamos dar didesnes nelaimes. Šioje vietoje Dievo rūstybė ištiko juos labai
staigiai. Mozė sakė Aaronui: “Bėk greitai, nes Dievo rūstybė apsireiškė”. Taigi, jei jūs murmate savo
namuose, Dievo rūstybė gali greitai apsireikšti. Greičiausiai Viešpaties pyktis ištinka murmeklius.
Dievobaiminga žmona, matydama savo vyrą murmantį namuose, turi kuo greičiau bėgti ir melstis:
”Viešpatie, atleisk jam šią nuodėmę”. Tą patį turi daryti ir vyras dėl savo murmančios žmonos, nes
Dievo rūstybė gali ištikti visą šeimą. Šiandien Anglijoje labai daug murmėjimo ir Dievo bausmė
neužtruks ateiti dėl to. Ši Šv. Rašto vieta aiškiai rodo, kad Viešpats pasiunčia marą ant murmeklių. Tai
ištinka tiek tautas, tiek šeimas, tiek atskirus žmones. Mes ne visada galima pasakyti, dėl kokios
nuodėmės Dievo rūstybė ištiko mus, vis dėlto ištirkime ar nenusidėjome murmėdami. Paulius sakė
korintiečiams: ”Nemurmėkite, kaip kai kurie iš jų murmėjo ir žuvo nuo naikintojo.” (1Kor. 10:10).
Izraelitai murmėjo ir Dievas pasiuntė gyvates. Jūs galvojate, kad sunkumai ir kryžius kandžioja jus?
Galbūt išbandymas atrodo sunkus dabar, bet nejaugi murmėsite ir piktinsitės dėl to? Tuomet Viešpats
pasiųs dar didesnį kryžių. Žmonėms, kurie murmėjo dėl to, kad neturi materialių patogumų, duonos ir
vandens, Viešpats pasiuntė gyvates. Tiems, kurie murmate, aš noriu pasakyti: ”Vargas jums, kurie
sukylate prieš Viešpatį! Jūs kovojate prieš savo Kūrėją. Jis turi visišką valdžią jums, nejaugi jūs
priešinsitės Jam?”. Murmančios ir nepatenkintos širdys nebijo diskutuoti netgi su Dievu. Vargas tam,
kuris kovoja su Dievu. Viešpats pasakė nekantriam Jobui: ”Kas aptemdo patarimą neprotingais
žodžiais?” (Jobo 38:1,2). Ar jūs murmate prieš Dievą ir Jo aprūpinimą? Tuomet aptemdote patarimą
neprotingais žodžiais. Kur yra tas drąsios širdies žmogus, murmantis prieš Viešpaties tvarką ir
aprūpinimą?
Murmėjimą ir nepasitenkinimą ištinka Dievo prakeikimas. Štai koks Dievo prakeikimas ištinka
nepatenkintus nedorėlius: ”Teklaidžioja jie, ieškodami maisto, testaugia jo neradę.” (Psal. 59:15). Kai
jūs esate nepatenkintas ir jūsų širdis maištauja prieš Dievą, pritaikykite šią Šv. Rašto vietą sau. “Rytą
lauksi vakaro, vakare ryto.” (Pakart.Įst. 28:67). Dievas ištiks juos ir jie neras nusiraminimo nei ryte, nei
vakare. “Tu išprotėsi nuo to, ką matys tavo akys…” (Pakart.Įst. 28:34). Daug žmonių dėl savo
nepasitenkinimo tampa lyg išprotėjusiais. Tai yra Dievo prakeikimas. “Netarnavai Viešpačiui, savo
Dievui, su džiaugsmu ir linksma širdimi, turėdamas visko…” (47eil.). Kodėl juos ištiks badas, ligos ir
kiti prakeikimai? Todėl, kad jie netarnavo Dievui patenkinta ir linksma širdimi. Murmanti širdis niekada
netarnaus Dievui linksmai.
Nepatenkinta ir murmanti dvasia yra velnio dvasia. Velnias yra labiausiai nepatenkintas ir
išdidus asmuo pasaulyje. Jis yra pati išdidžiausia ir liūdniausia būtybė visatoje. Kiek jumyse yra
nepasitenkinimo, tiek jumyse yra velnio dvasios. Kristus sakė, kad netyros dvasia blaškėsi ir niekur
nerado poilsio. Taigi, kai žmogus yra neramus, reiškia, jog jame yra daug netyros velnio dvasios. Jei
esame nepatenkinti, pagalvokime apie save: ”Viešpatie, ar aš turiu velnio dvasią? Tikriausiai jis daro
man didelę įtaką, nes aš nerandu ramybės”.
Murmantys ir nepatenkinti žmonės neturi ramybės savo gyvenime. Jie yra panašūs į žmones,
kuris verkšlena, kad minia spaudžia juos. Dievas nusprendė, kad sunkumai lydės mus, kol mes būsime
šiame pasaulyje, todėl, jei murmame, būsime nepatenkinti visą savo gyvenimą. Galbūt Viešpats netgi
leis, kad kentėjimai nuolat ištiktų tuos, kurie yra nepatenkinti ir taip jie bus nelaimingi visą gyvenimą.
Murmėjimas ir nepasitenkinimas daro didelę žalą patiems murmekliams. Dievas gali teisingai
patraukti savo apsaugą ir rūpestį nuo tų, kurie murma prieš Jį. Kaip darbdavys atleidžia nepatenkintus
darbininkus, taip Dievas gali pasiųsti mus ieškoti kito viešpaties, jei mums nepatinka Jo nustatyta
tvarka. Tikintieji laiko save Dievo tarnais, bet yra nepatenkinti vienu ar kitu dalyku Jo namuose. Argi
Dievas negali pasakyti jiems: ”Jei mano rūpestis nepatinka tau, rūpinkis tu savimi; jei mano apsauga
nepatinka tau, saugok pats save?”. Viskas, kas vyksta mūsų gyvenime, yra Dievo valia; jei jūs
priklausote Jam, Jis saugo jus ir rūpinasi jumis. Todėl nejaugi Dievas, sakydamas nepatenkintam
krikščioniui: ”Aš daugiau nesaugosiu tavęs ir nesirūpinsiu tavimi”, būtų neteisus? Saugokimės ir
nemurmėkime prieš Jo valia mūsų gyvenime, nes mus gali ištikti skaudžios pasekmės. Dievo apsauga ir
rūpestis lydėjo kai kuriuos žmones ilgą laiką, tačiau šiandien atrodo, kad Dievas apleido juos ir Jam
nesvarbu, kas vyksta jų gyvenime.
Taigi, broliai, visi šie dalykai kalba apie tai, kokia bloga yra murmėjimo ir nepasitenkinimo
dvasia. Jos veidas yra labai bjaurus. Kaip mes turime nusižeminti prieš Viešpatį ir atgailauti dėl šios
nuodėmės! Mes buvome pripratę gyventi dėl savęs ir rūpintis savo patogumais, bet dabar turime pakeisti
savo mąstymą ir nusižeminti prieš Dievą dėl savo nepasitenkinimo. Mūsų širdis turi sudužti prieš Jį, nes
kitaip mes vėl ir vėl grįšime prie šios nuodėmės. Kokia vargšė yra žmogaus širdis! Mes matome
Šv.Rašte kaip izraelitai nuolat krisdavo į murmėjimo nuodėmę. Išėjimo 15 skyriuje, perėję Raudonąją
jūrą, jie giedojo Viešpačiui: “Tada Mozė ir izraelitai giedojo Viešpačiui šią giesmę: “Giedosiu
Viešpačiui, nes Jis šlovingai nugalėjo! Jis žirgą ir raitelį įmetė į jūrą. Mano stiprybė ir giesmė yra
Viešpats. Jis tapo mano išgelbėjimu. Jis yra mano Dievas, aš šlovinsiu Jį. Jis mano tėvų Dievas, aš
aukštinsiu Jį.”, tačiau atėję į Marą, jie jau murmėjo (Išėjimo 15:23). Kaip greitai jie pamiršo Dievo
gailestingumo stebuklus! Kokie nedėkingi jie buvo! Čia Dievas pasigailėjo jų ir kartų vandenį pavertė
saldžiu, tačiau sekančiame skyriuje jie vėl murma. Anksčiau jie norėjo vandens, dabar nori mėsos:
“Geriau mes būtume mirę nuo Viešpaties rankos Egipto šalyje, kai sėdėjome prie mėsos puodų ir
valgėme duonos sočiai.”(Išėjimo 16:3). Jie vis norėjo daugiau. 17 skyriuje jie vėl nepatenkinti. Jie
trumpam nurimdavo, gavę Dievo malones, bet nenusižemino prieš jį. Šiomis Šv.Rašto vietomis aš noriu
parodyti, kad ištikus naujam kryžiui mes vėl murmėsime, jei nebuvome pažeminti už ankstesnį
murmėjimą.
6 skyrius
Kada murmėti yra ypač blogai?
Murmėti visuomet yra negerai, tačiau kai kuriose situacijose tai daryti yra ypač blogai. Šiame
skyriuje aš noriu kalbėti būtent apie tai:
Murmėti yra ypač blogai tuomet, kai patiriame didelį Dievo gailestingumą. Pavyzdžiui, jei
Dievas išlaisvino žmones iš vergystės, bet jie pradeda murmėti, nes neturi kažkokių dalykų, kurių jie
trokšta, tai yra labai nedoras elgesys. Broliai, šią vasarą Dievas laimino mus malone po malonės. Kaip
mūsų padėtis skiriasi nuo tos, kurioje mes buvome vasaros pradžioje! Dievas iš tiesų pasigailėjo mūsų,
todėl būkime budrūs ir nemurmėkime, kad negavome daugiau ar kad mus trūksta kažko. Šie vieši
palaiminimai turėtų nuraminti mūsų širdis. Jei mes dėl savo asmeninių sunkumų paniekiname viešai
apreikštą Dievo malonę, mes pavojingai nusidedame. Dievo palaiminimai gausiai išsiliejo bažnyčiai,
nejaugi būsime nepatenkinti vien dėlto, kad mūsų namuose kažko trūksta? Didelė nuodėmė yra viešai
džiaugtis asmeniniais palaiminimais, kai bažnyčia kenčia sunkumus, bet ne mažesnė nuodėmė yra
murmėti dėl asmeninių problemų, kai bažnyčia yra palaiminta. Šiuo metu mes daug girdime apie
palaiminimus Bristolyje ir apie Dievo gailestingumą Škotijoje. Tačiau vietoj to, kad džiaugtumėmės
kartu su broliais, mes murmame, nes mūsų gyvenime kažkas vyksta ne pagal mūsų norus. Galbūt mes
kenčiame, bet tebūna palaimintas Dievas už tai, kad Jis suteikė tiek daug malonių bažnyčiai. Tai turėtų
nuraminti mūsų širdis visuose asmeniniuose nepritekliuose. Priešingu atveju mūsų nuodėmė yra labai
didelė. Liūdna, kai vieši Dievo palaiminimai apreiškia mūsų širdies skurdą. Ar jūs nesimeldėte Dievui,
kad Jis laimintų bažnyčią? Ar jūs nesimeldėte, kad Jis suteiktų jai pergalę? Štai Jis atsakė į šias maldas.
Ar to nepakanka, kad jūsų širdis nurimtų ir nemurmėtų dėl kai kurių asmeninių problemų? Ar šių
malonių nepakanka išgydyti jūsų nepasitenkinimui? Bendri palaiminimai bažnyčiai dažnai sužadina
asmeninį nepasitenkinimą. Dievas laimina bažnyčią, bet žmonės nėra patenkinti, nes neturi to, ko
trokšta. Tuomet Dievas gali sakyti: “Kiek Aš belaiminčiau, jie bus nepatenkinti, kol negaus to, ko
geidžia”. Tai yra labai blogai. Galbūt kai kurie pasakys: ”Jūs nežinote, ką aš kenčiu. Jūs negalite nei
jausti, nei suprasti to”. Galbūt aš negaliu jausti jūsų kančios, bet žinau, kokius palaiminimus jūs turite.
Aš žinau, kad šiame pasaulyje nėra kančios didesnės už malones, kurias jūs gavote. Jei tik pažiūrėtumėte
į išgelbėjimo malonę, kurią jūs turite, suvoktumėte, kad šis palaiminimas yra žymiai didesnis už bet
kokią laikiną kančią. Kiekvieną savo kentėjimą palyginkite su jums suteikta malone ir pažiūrėkite, kuris
sveria daugiau. Šiandien jūs turite išgelbėjimą, jūs nepateksite į pragarą ir tai yra palaiminimas, didesnis
už visus kentėjimus.
Pažiūrėkime, kaip Šv. Raštas parodo, jog murmėti, kai esame palaiminti, yra labai blogai. “Mozė
sakė Korachui: ”Klausykite Levio sūnūs. Argi jums dar maža, kad Izraelio Dievas išsirinko jus iš visos
tautos ir pašaukė tarnystei Viešpaties palapinėje, ir tarnauti tautai?” (Skaičių 16:8). Korachas ir jo
žmonės murmėjo, ir Mozė parodė jų nuodėmės bjaurumą: ”Ar jums dar maža to, kad Dievas išsirinko
jus tokiam garbingam tarnavimui?” Viešpats palaimino Koracho šeimą ir suteikė jai garbę tarnauti
Palapinėje. Tai buvo didelė malonė, o jie vis dar murmėjo. Daug tikrų Dievo tarnų patiria didelius
išbandymus, tačiau jie gali džiaugtis, kad Viešpats išsirinko juos šiam tarnavimui. Vis dėlto Koracho
šeimai nepakako to. “…Jis pašaukė savo tarnystei tave ir tavo brolius levitus, tai kodėl dar reikalaujate
kunigystės? Kodėl sukilote tu ir tavo pasekėjai prieš Viešpatį?” (Skaičių 16:10-11). Dievas davė jums
daug, bet jūs murmate, kad neturite daugiau? Aš manau, kad visi Dievo tarnai, nepaisant juos ištikusių
kentėjimų, turi džiaugtis, o ne murmėti, nes Viešpats ypatingai pagerbė juos, paskirdamas tarnauti Jam.
Prisiminkime ir Jobo istoriją. Jis sakė žmonai, paraginusiai jį prakeikti Dievą ir mirti:”Tu kalbi kaip
viena iš kvailų moterų. Argi priimtume gera iš Dievo rankos, o pikta nepriimtume?” (Jobo 2:10). Jis
pasipriešino bet kokiam murmėjimui, prisimindamas, kad Dievas padarė jam daug gero. Kodėl mes
nepriimame blogo taip, kaip priimame gera? Kai mūsų širdis nori murmėti, prisiminkime Saliamono
patarimą: “Gerą dieną džiaukis, o nelaimės dieną susimąstyk…”. Apie ką mes turime susimąstyti? Apie
tai, kad “…Dievas padarė ir vieną ir kitą, kad žmogus nežinotų, kas jo laukia.” (Eklez.7:14). Dievas
padarė ir vieną, ir kitą. Taigi, kai jūs esate palaimintas, džiaukitės, o kentėjimų dieną susimąstykite ir
prisiminkite, kiek Dievo palaiminimų turėjote anksčiau. Pastatykite palaiminimus priešais kentėjimus ir
pažiūrėkite, kurių yra daugiau. Nežiūrėkite tik į sunkumus, prisiminkite ir Dievo suteiktas malones.
Galbūt nelaimė ištiko vieną jūsų vaiką, tačiau Dievas pasigailėjo kito. Dovydas kentėjo dėl Abšalomo,
tačiau buvo palaimintas per Saliamoną. Galbūt jūs neturite turtų, bet Dievas naudoja jus tarnavime Jam.
Džiaugsmas tarnauti Dievui turėtų atsverti visus sunkumus. Galbūt jus paliko vieni draugai, bet Dievas
davė jums kitų, kurie rūpinasi jumis. Palyginkite palaiminimus su kentėjimais ir nustosite murmėti.
Žiūrėkite į Dievo palaiminimus ir tai padės jums nugalėti nepasitenkinimą ir murmėjimą. Prisiminkime
ir savo nuodėmes. Dievas yra gailestingas, Jis nepalieka mūsų ir pakenčia visus mūsų nusižengimus.
Viešpats priima mus ir mūsų tarnavimą Jam. Jei turėdami tiek palaiminimų, mes nesame pasiruošę
kentėti žemiškų sunkumų, tuomet Dievas galėtų teisingai atmesti mus dėl visų mūsų nuodėmių. Dievas
suteikė mums tiek daug palaiminimų, todėl murmėti ir būti nepatenkintu yra didelė nuodėmė.
Murmėti dėl smulkmenų yra ypač blogai. Naamano tarnas sakė: ”Tėve, jei pranašas būtų įsakęs
atlikti kokį didelį dalyką, argi nebūtum padaręs? Tuo labiau, kai jis sakė: “Nusiprausk ir būsi
švarus”.(2Kar.5:13). Jei Dievas būtų norėjęs, kad jūs kentėtumėte didelę kančią, argi jūs nebūtumėte
sutikęs? Tuo labiau šiuose mažuose dalykuose! Seneka smerkė žmones, linkusius murmėti dėl
smulkmenų. Jis sakė: “Nejaugi žmogus, turintis nuostabų namą, sodą ir daug gėlių aplink, murmės dėl
to, kad vėjas nupučia kelis jų žiedus ar lapus? Argi nėra kvaila verkti dėl kelių lapų, kai turi daugybę
medžių? Žmonės turi daug gerų dalykų, bet smulkmena sukelia didelį nepasitenkinimą juose”. Murmėti,
dėl to, kad neturime to, ko geidžiame, yra didelė nuodėmė. Toks žmogus yra panašus į motiną, turinčią
sveiką ir gražų vaiką, bet murmančią dėl to, kad ant jo piršto išaugo gumbas. Ji pamiršta dėkoti Dievui
už vaiką. Visą Jo gailestingumą užgožia tokia smulkmena. Argi tai nėra blogai? Iš tiesų visi kentėjimai
yra žymiai lengvesni už mums suteiktus palaiminimus. Rebeka labai norėjo vaikų, bet kai “…kūdikiai
kovojo tarpusavyje jos įsčiose, ji tarė: ”Jei taip yra, tai kodėl man taip?”. Ji norėjo turėti vaikų, bet dabar
buvo nepatenkinta, kad turi kentėti skausmą. Kai mes esame nepatenkinti smulkmenose, tai daro
nuodėmę dar sunkesne. Blogai yra murmėti ištikus didelei bėdai, bet dar blogiau murmėti dėl
smulkmenų.
Tų, kurie yra apdovanoti ypatingais subebėjimas ir išmintimi, murmėjimas yra ypač didelė
nuodėmė. Murmėjimas yra blogai, bet jį galime pakęsti vaikuose ar silpnose moteryse, tačiau, kai
murma išmintingi, turintys pažinimą ir tarnaujantys Dievui vyrai, tai yra ypač bjauru.
Murmėjimas yra ypatingai didelė nuodėmė, nes viską mes gauname dovanai. Mes neturime
visko, ko norėtume turėti, bet tai, ką turime, gavome dovanai. Viskas, ką turime, yra Dievo dovana,
todėl reikšti nepasitenkinimą dėl Jo aprūpinimo yra labai blogai. Sakykime, jūs gyvenate draugo
namuose ir už nieką nemokate. Argi jūs būsite nepatenkintas vien dėl to, kad stiklinė nebuvo pripilta
pagal jūsų norus, kad reikėjo palaukti, kol pietūs bus atnešti? Mes sėdime prie Dievo stalo kiekvieną
dieną ir gauname viską dovanai, todėl mūsų nepasitenkinimas yra didelė nuodėmė.
Jei mes gauname tai, dėl ko murmėjome, ir vis tiek esame nepatenkinti, tai yra ypač didelė
nuodėmė. Tokie žmonės yra panašūs į vaikus: šie gauna tai, dėl ko verkė, bet greitai numeta tai ir vėl
yra nepatenkinti. Izraelis užsimanė karaliaus. Samuelis įspėjo juos apie tai, kokias naštas karalius uždės
jiems, bet jie vis tiek norėjo jo. O vėliau jie jau sakė: ”…o ką gali padaryti dėl mūsų karalius?” (Ozėjo
10:3). Dabar jie jau buvo nepatenkinti juo. Taigi mums visuomet blogai: ir kai turime, ir kai neturime.
Murmėti yra ypač blogai tuomet, kai Dievas palaimina mus žemiškais dalykais ir pakeičia mūsų
padėtį. Kai mes neturėjote nieko ir buvome visiški vargšai, sakėme: ”Jei Dievas išlaisvintų mane iš šitų
kentėjimų ar suteiktų nors kažkiek turtų, aš būčiau patenkintas.” Taigi, jei Dievas palaimina mus ir mes
pradedame geisti dar daugiau, o ne esame patenkinti, tai yra didelis nedorumas. Dažnai žmonės pamiršta
savo ankstesnę varganą padėtį ir visiškai nesidžiaugia tuo, ką turi dabar, nes geidžia dar daugiau.
Nejaugi elgetaujantis vaikas, paimtas į namus ir pasodintas prie stalo, murmės vien dėl to, kad jam
nepatinka lėkštė? Mes, kaip elgetos, buvome paimti į Dievo šeimą ir pasodinti prie Dievo stalo. Jis
suteikė mums daug palaiminimų ir dabar mes galime tarnauti Jam. Nejaugi būsime nepatenkinti vien dėl
to, kad neturime visko, ko trokštame? Sūnus palaidūnas, galvodamas apie tėvo namus, sakė: ”Mano tėvo
namuose yra pakankamai duonos”, o ne: ”Tėvo namuose yra daug saldumynų”. Jis galvojo tik apie
duoną. Kai žmonės neturi nieko, jie galvoja, kad būtų patenkinti, jei Dievas duotų tik duonos. Tačiau,
kai Dievas duoda duonos, jie nori daugiau, o jei negauna, pradeda murmėti. Kai Dievas palaimina mus,
bet mes nesame patenkinti, nes norime dar daugiau, tai yra labai blogai.
Jei mes anksčiau buvome dideli nusidėjėliai ir gyvenome amoralų gyvenimą, o dabar
murmame, tai yra ypač didelė nuodėmė. Kai kurie žmonės iki atsivertimo buvo dideli nusidėjėliai.
Dievas pasigailėjo jų, tačiau dabar jie yra nepatenkinti tuo, ką Jis duoda. Mes esame daugiau negu
nusidėjėliai ir vien tokia mintis turėtų nuraminti mūsų nepatenkintą širdį. Dievas neišliejo ant mūsų
rūstybės, kurios mes buvome verti; Jis išgelbėjo mus iš pragaro, bet mes vis tiek esame nepatenkinti ir
murmame. Argi tokia širdis nėra nedora ir nedėkinga?
Jei mes murmame dėl to, kad mažai tarnaujame Dievui ir todėl turime mažai, tai yra ypač didelė
nuodėmė. Jei jautis daug dirba, mes daug šeriame jį, o tas, kuris dirba mažai, gauna mažai. Jei mes daug
tarnaujame Dievui ir bažnyčiai, galime tikėtis, kad Dievas palaimins mus gausiai. O jei mūsų sąžinė
sako, kad mes tarnaujame Jam mažai, kodėl Jis turėtų laiminti mus gausiai? Dievas maitina mus pagal
tai, kiek mes dirbame.
Murmėjimas yra ypač didelė nuodėmė tuomet, kai žmogus murma dėl to, kad Dievo keliai
nesutinka su jo keliais. Krikščionis turi būti atidus ir stebėti kokie yra Dievo keliai jo gyvenime. Ką
Dievas nori daryti su manimi šiuo momentu? Ar dabar Dievas nori išaukštinti, paguosti ar pažeminti
mane? Ar Dievas nori sudaužyti mano širdį ir pažeminti ją prieš Jį? “Aš pasiduodu Jo valiai” – tokia yra
šventojo nuostata. Henochas ir Nojus vaikščiojo su Dievu. Ką tai reiškia? Tai reiškia suvokti, ką Dievas
nori daryti dabar ir paklusti tam. Aš esu nepatenkintas, nes kenčiu, tačiau aš kenčiu, nes Dievas nori
pažeminti mane. Dievas nori sudaužyti mano širdį ir padaryti ją nuolankia. Murmėjimas reiškia
priešinimąsi Dievo valiai. Jei Dievas nori per kentėjimus sudaužyti kietas mūsų širdis ir išrengti mus iš
išdidumo - tai yra didžiausia malonė, kokią mes galime gauti šiame gyvenime. Ar mes ir toliau
priešinsimės Dievui? Tuo mes tarsi sakome: “Viešpats nori pažeminti mane ir sudaužyti mano širdį, bet
Jis negalės padaryti to”. Galbūt mes nemurmame garsiai, bet mūsų yra širdis pilna nepasitenkinimo.
Pagalvokime štai apie ką: Dievas veikia mūsų gyvenime dėl mūsų amžino gerbūvio, o mes priešinamės
Jam. Tai yra labai blogai.
Murmėti yra ypač blogai tuomet, kai ypatinga Dievo ranka yra ant mūsų. Kai matome, kad
Dievas ypatingai veikia mūsų kančioje, nejaugi bėgsime nuo jos? Galbūt mes norime išvengti sunkumų
ir bandome tai padaryti visais būdais, tačiau turėtume nusižeminti ir paklusti, jei tokia yra Dievo valia.
Priešintis Dievui yra nuodėmė, bet priešintis aiškiai matomai Jo rankai yra dar didesnė nuodėmė. Kai
Dievas kalba iš dangaus geriau kriskime ant žemės, o ne priešinkimės Jam. Kai mes kalbame savo
vaikams ar tarnams, tikimės, kad jie paklus, bet ypač laukiame jų paklusnumo tuomet, kai kalbame
griežtai. Dievui nepatinka, kai Jis aiškiai parodo, jog kentėjimas yra Jo valia, o mes vis tiek murmame
dėl jo.
Murmėti yra ypač blogai, kai ilguose kentėjimuose mes aiškiai matome Viešpaties ranką. Jei
jautis niekaip nepripranta prie jam uždėto jungo ir po keleto mėnesių vis dar nepasiduoda jam,
šeimininkas daugiau nelauks, o atiduos jį mėsininkui. Galbūt Viešpats buvo kantrus mūsų
nepasitenkinimui sunkumų pradžioje, tačiau Jis nepakęs murmėjimo, jei ir po daugelio kentėjimų metų
mes vis dar murmame. Jis gali teisingai atiduoti mus sunaikinimui. “Kiekviena auklyba tam kartui
atrodo ne linksma, o karti, bet vėliau atneša taikingus teisumo vaisius auklėtiniams.” (Hebr. 12:11).
Tiesa, kentėjimai kelia liūdesį, o ne džiaugsmą, tačiau Biblija sako, kad jie atneša taikingus teisumo
vaisius. Jeigu mes ilgai kentėjome ir vis dar Kristaus mokykloje neišmokome būti patenkintais, tuomet
esame kvailiai. “Aš išmokau”- sakė Paulius. Jis išmoko labai greitai. Galbūt mes, kaip ir 88-tos psalmės
autorius, nešame kentėjimų jungą nuo pat jaunystės, bet taip ir neišmokome būti patenkintais, jei vis dar
murmame. Akis yra vienas jautriausių žmogaus organų, bet jis gali pakelti didelį šaltį, nes yra pripratęs
prie jo. Taip ir tie, kuriems Dievas leidžia ilgai kentėti, nors ir turi jautrią dvasią, priprato prie kentėjimų
ir išmoko būti patenkintais. Naujas vežimas kelia daug triukšmo, o senas važiuoja ramiai. Taip ir jaunas
krikščionis, tik pradėjęs mokytis Kristaus mokykloje, kelia daug triukšmo ir negali pakęsti sunkumų,
tačiau senas krikščionis nėra murmeklis. Gėda tiems, kurie jau ilgai gyvena su Dievu ir vis dar murma.
7 skyrius
Nepatenkintos širdies pasiteisinimai
Nepasitenkinimas yra labai gudrus ir jis moka slėptis. Nepatenkintos širdys visada nori pateisinti
save, todėl aš noriu apšviesti jų išvedžiojimus:
Nepatenkintas žmogus sako:”Aš nesu nepatenkintas, aš tik realiai vertinu savo situaciją”.
Daugelis slepia savo nedorą nepasitenkinimą, teisindamiesi, jog jie tik jautrūs savo skausmui. Vis dėlto
jautrumas savo skausmui negali užgožti Dievo gailestingumo suvokimo. Jei mes esame teisingai jautrūs
ketėjimo skausmui, tuomet būsime jautrūs ir Dievo gailestingumui. Tačiau mes esame tokie jautrūs savo
skausmui, jog visiškai pamirštame visas Dievo malones. Mes galime liūdėti, kai Dievas leidžia mums
kentėti, bet šis liūdesys neturi peržengti ribų. Jeigu begalvodami apie savo kančias, pamirštame Dievo
palaiminimus, peržengiame ribas. Teisingas skausmas dėl kentėjimo netrukdo tikinčiajam vykdyti savo
pareigas Dievui ir būti dėkingu ne tik už tai, ką Jis padarė dėl jo, bet ir dėl kitų. Dažnai mūsų
nepasitenkinimas pažadina mumyse pavydą tiems, kurie yra laisvi nuo kentėjimų. Tai reiškia, kad mes
per daug galvojame apie savo kančias ir per mažai apie Dievo gerumą.
Nepatenkintas žmogus sako: ”Aš esu nepatenkintas ne dėl kentėjimų, o dėl mano nuodėmių”.
Jis teisinasi tuo, kad mes turime jausti baimę ir nepasitenkinimą dėl savo nuodėmių bei jos rūpi jam
labiau negu jo kančios. Neapgaudinėkime savo širdies. Daug žmonių, kai juos ištinka Dievo ranka, sako,
kad jie yra nepatenkinti dėl savo nuodėmių, tačiau iš tiesų jie nepatenkinti sunkumais. Jų širdis apgauna
juos, nes jie nejautė jokio skausmo dėl savo nuodėmių, kai sunkumai nebuvo užklupę jų. Galbūt jie
pasakys: ”Aš nesirūpinau jomis anksčiau, nes klestėjimas apakino mane, bet dabar Dievas atvėrė mano
akis”. Nejaugi? Tuomet jūs labiau rūpintumėtės nuodėmės, o ne kentėjimo pašalinimu. Jei mūsų
nepasitenkinimas kyla dėl savo nuodėmių tuomet, kai Dievas patraukia problemas, mes turėtume likti
nepatenkintais. Tačiau dažniausiai sunkumams pasitraukus, nepasitenkinimas dėl nuodėmės taip pat
pasitraukia. Daugelis klysta čia. Jie sako, jog rūpinasi dėl savo nuodėmių ir kartais toks jų rūpestis
tampa ypatingai pavojingu, nes lenkia juos į nusivylimą. Tačiau į tokią būseną juos pastūmėja rūpestis
ne dėl nuodėmės, o dėl sunkumų. Pas vieną Dievo tarną atėjo tikintysis, ypatingai pergyvenantis dėl
savo nuodėmių. Jis sakė, kad jos atima iš jo visą ramybę ir jis nemato jokios vilties. Dievo tarnas
pažiūrėjęs į jį, paklausė: ”Ar jūs nesate skolingas?”. Šis prisipažino, jog yra skolingas. Tuomet Dievo
tarnas padėjo jam atsiskaityti su skolintojais ir jis susigrąžino prarastą ramybę. Jo rūpesčio priežastis
buvo ne nuodėmėje, o skoloje. Būkime atsargūs ir neapsimetinėkime prieš Dievą, nes Jis mato mūsų
širdies paslaptis. Dažnai mes esame nepatenkinti ir sakome, kad šis nepasitenkinimas kyla dėl mūsų
nuodėmių, tačiau Dievas žino, jog jis kyla iš to, kad me neturime to, ko geidžiame. Jei mes iš tiesų
būtume nepatenkinti dėl savo nuodėmių, siektume nenusidėti daugiau, o dabar toks mūsų
nepasitenkinimas tik dar labiau padidina mūsų nuodėmes. Jei mūsų nepasitenkinimas kyla dėl
nuodėmių, tuomet mes turėtume dar labiau atsiduoti į Dievo rankas ir priimti Jo bausmę už mūsų
nedorumą. Niekas nepašalina murmėjimo taip, kai suvokimas, kad kenčiame dėl savo nuodėmių.
Nepatenkintas žmogus sako: ”Aš esu nepatenkintas, nes kentėjime Dievas pasitraukė nuo
manęs.” Blogai, kai tikintieji galvoja, kad užklupus sunkumams, Dievas paliko juos. Tai yra netiesa. Jei
jie ištirtų save, pamatytų, jog vienintelė priežastis kodėl jie galvoja taip, yra ta, kad jie kenčia. Jei
kiekvieną kartą, kai jus užklumpa sunkumai, jūs nusprendžiate, jog Dievas paliko jus, tai yra labai
nuodėminga širdies liga ir didelė nepagarba Dievui bei Jo Dvasios įžeidimas. “Jis praminė tą vietą Mara
ir Meriba dėl to, kad izraelitai priekaištavo ir gundė Viešpatį, sakydami: ”Ar yra Viešpats tarp mūsų?”
(Išėjimo 17:7). Jie murmėjo dėl sunkumų ir tai buvo Dievo gundymas. Kartais mes bijome, kad Dievas
pasitraukė nuo mūsų vien dėl to, kad mus ištiko problemos. Tokiu atveju prisiminkime šią Šv.Rašto
vietą. Dievas vadina gundytoju kiekvieną, kuris nuspendžia ir sako, kad Viešpats pasitraukė nuo jo, nes
Jis leidžia kentėti jam. Argi vaikas nusprendžia, kad tėvas yra jo priešas vien dėl to, kad šis auklėja jį?
Ne sunkumai, o mūsų nepasitenkinimas rodo, kad Dievas pasitraukė. Jeigu mes nurimtume ir būtume
patenkinti mus ištikusia Dievo ranka, turėtume Dievo artumą. Mūsų nepasitenkinimas patraukia Jį nuo
mūsų ir mes neturėsime Jo, kol nenuraminsime savo širdies. Netgi jei Dievas pasitraukė nuo mūsų
sunkumų metu, nejaugi ir mes pasitrauksime nuo Jo? Ar tai padės mums? Galbūt Dievas teisingai
trumpam pasitraukė nuo mūsų, bet ar tai yra priežastis mums daryti dar daugiau nuodėmių, atsitraukiant
nuo Jo? Vaikas, matydamas, kad motina palieka jį, nesako: ”Aš taip pat išeinu”. Ne, jis verkia ir prašo,
kad ji nepaliktų jo. Taip turi elgtis siela, kai mato, kad Viešpats atsitraukia, ir ieškoti Jo visomis savo
jėgomis.
Nepatenkintas žmogus sako: ”Jei aš matyčiau Dievo ranką šiame kentėjime, aš būčiau
patenkintas.” Jis sako, kad būtų patenkintas Dievo ranka, bet negali pakęsti kitų žmonių neteisingo
elgesio su juo. Jis gali pakęsti Dievo, bet ne žmonių ranką. Toks žmogus turi prisiminti, kad žmonės yra
Dievo įrankiai. Dievas yra uždėjęs ant jų savo ranką ir jie negali padaryti daugiau, negu Jis leidžia jiems.
Būtent tai nuramino Dovydą, kai Šimis mėtė akmenis į jį (2Sam. 16:10). Jis matė kažką daugiau negu
tik nedorą žmogų. Ar draugai elgiasi blogai su jumis? Pažvelkite į Dievą ir supraskite, kad tie žmonės
yra tik Jo įrankiai. Jei žmonės elgiasi blogai su jumis, užjauskite juos, o ne murmėkite ar atsakykite tuo
pačiu. Geriau žmonės elgiasi su jumis blogai negu jūs su jais. Geriau iškęsti blogį negu daryti jį. Sokrato
paklausė, kaip jis išlieka toks kantrus, kai žmonės daro bloga jam. Jis atsakė: “Kai aš matau ligonį, man
gaila jo ir blogus žmones aš laikau ligoniais, todėl man gaila jų.”
Nepatenkintas žmogus sako: “Aš nesitikėjau, kad toks kentėjimas ištiks, todėl mano širdis yra
nepatenkinta.” Jei jūs nesitikėjote sunkumų, esate kvailas. Paulius sakė: ”…ir štai aš, dvasios kalinys,
keliauju į Jeruzalę, nežinodamas, kas man ten nutiks, tiktai Šventoji Dvasia kiekviename mieste man
liudija, sakydama, kad manęs laukia pančiai ir suspaudimai.” (Apd. 20:22-23). Paulius nežinojo, kokie
kentėjimai laukia jo, bet žinojo, kad kažkas atsitiks. Jis tikėjosi tik sunkumų. Taip ir krikščionis turi
suprasti, kad jie yra neišvengiami, todėl jie negali būti netikėti. O jei kentėjimas užklupo mus netikėtai,
dar labiau rūpinkimės Dievo vardo išaukštinimu per jį. Tokiais atvejais kentėjimai yra panašūs į
palaiminimus t.y. jie užklumpa nelauktai. Prisiminkime visus tuos palaiminimus, kurių mes nelaukėme.
Kodėl, kai “užklumpa” palaiminimai, mes esame patenkinti, bet, kai ištinka kentėjimai, murmame? Kai
Dievas palaimina mus, mes norime aukštinti Jį, kodėl užklupus kentėjimui, negalime taip pat aukštinti
Jo?
Nepatenkintas žmogus sako: “Mano kančios yra labai didelės. Neįmanoma būti patenkintu
jose.”. Jei mūsų kentėjimai ir yra labai dideli, jie nėra didesni už mūsų nuodėmes. Dievas baudžia mus
mažiau negu mes esame verti. Mūsų kentėjimai būtų dar didesni, jei mes būtume pragare. Bernardas
sakė: “Geriau kentėti negu pražūti”. Vien tai turėtų pašalinti norą murmėti. Galbūt mūsų kančia atrodo
tokia didelė, nes mūsų širdis murma. Jei žmogaus kojos nesveikos, jam sunku eiti duobėtu keliu. Jei
žmogui skauda petį, našta yra dar sunkesnė. Jei mūsų širdis yra blogoje būsenoje, kentėjimas tampa dar
sunkesniu.
Nepatenkintas žmogus sako: “Mano kentėjimai yra didesni, negu kitų žmonių”. Dėl jo
nepasitenkinimo jam atrodo, kad kitų naštos yra mažesnės, nors iš tiesų jos yra tokios pačios. O jei kitų
naštos ir yra mažesnės, “…ar dėl to tavo akis pikta, kad Aš esu geras.”? Ar jūs nepatenkintas dėl to, kad
Dievas yra gailestingas kitiems? Ar tikrai jūsų problemos yra didesnės už kitų? Tuomet jūs turite
galimybę labiau negu kiti išaukštinti Dievą. Jei jus ištiko sunkesnė Dievo ranka, tuomet jūs turite
didesnę galimybę pašlovinti Jį, jūs galite gauti didesnę malonę negu kiti. Pagonių filosofas sakė: ”Jeigu
viso pasaulio kentėjimai būtų sudėti į krūvą ir išdalinti kiekvienam žmogui po lygiai, visi sakytų:
“Grąžinkite man ankstesnę mano naštą”. Kodėl? Todėl, kad ji buvo daug mažesnė”. Jūs, vargšai,
paklausykite: jei visi pasaulio turtai būtų sunešti į vieną krūvą ir padalinti visiems po lygiai, jūs
būtumėte dar didesni vargšai. Todėl nemurmėkite, kad jūsų našta yra didesnė už kitų ir nenorėkite, kad
ji būtų vienoda visiems.
Nepatenkintas žmogus sako: “Jei mano kentėjimas būtų kitoks, aš būčiau patenkintas”.
Pirmiausia supraskime, kad ne mes pasirenkame rykštę, kuria Dievas plaka mus. Galbūt kitas sunkumas
nebūtų toks naudingas mums. Dievas, norėdamas išgydyti mus nuo nepasitenkinimo, parenka tokį
kentėjimą, kuris labiausiai nepatinka mums. Galbūt ligonis norėtų gerti kitokius vaistus, bet jis turi gerti
tuos, kurie gydo jo ligą. Dievas žino, kokie sunkumai yra naudingiausi mums. Be to, krikščionis turi
malonę pristaikyti prie bet kokios situacijos. Jei jūreivis sakytų: ”Aš moku suvaldyti laivą nuo bet kokių
vėjų, išskyrus šį”, ar kiti nesijuoktų iš jo? Taip ir krikščioniui sakyti, kad jis visuose kituose
kentėjimuose būtų patenkintas, išskyrus šį, yra didelė gėda. Jis turi suvaldyti savo laivą pučiant bet
kokiam vėjui. Dievas atlygins mums už kiekvieną kentėjimą ir gali pagerbti mus bet kokiose situacijose.
Jis turi danguje įvairiausių vainikų, kurie bus uždėti tiems, kurie pergalingai perėjo įvairias situacijas.
Nepatenkintas žmogus sako: “Aš esu nepatenkintas, nes mano kentėjimai neleidžia man
tarnauti Dievui”. Jei tai yra didžiausias mūsų skausmas, tai yra geras ženklas. Jei mes galime pasakyti:
”Pati didžiausia mano kančia yra ta, jog aš negaliu tarnauti Dievui; aš sutikčiau patirti didžiausias
problemas, kad tik galėčiau tarnauti Jam” - tuomet tai yra geras ženklas. Ar mes galime pasakyti taip?
Mažai žmonių laiko tai kentėjimu. Tačiau ir čia mes galime būti gundomi. Dažnai tikintieji būna
nepatenkinti, kad jų tarnavimas yra nereikšmingas. Čia mums reikia prisiminti, kad kokie nereikšmingi
mes bebūtume, vis dėlto esame Kūno nariai. Pirštas nėra nei akis, nei galva, bet ir jis turi savo paskirtį
kūne. Augustinas sakė: ”Geriau būti mažu Kristaus Kūno nariu, negu būti ypatingu, bet nepriklausyti
jam. Geriau būti maža šakele, sujungta su šaknimi, negu didele nupjauta šaka”. Žymūs pasaulio žmonės
atrodo įspūdingiau už dievobaimingus krikščionis, tačiau jie nėra sujungti su Kūnu ir jų padėtis yra
žymiai blogesnė. Nukirsta didelė medžio šaka atrodo gražiau už mažas šakeles, likusias ant kamieno,
tačiau jų padėtis yra geresnė. Kodėl? Todėl, kad jos yra sujungtos su kamienu ir gali augti, o nukirstos
šakos greitai nudžius. Pasaulio žmonės yra kaip didelės nukirstos medžio šakos; dabar jie atrodo gražiai
ir turi pasaulio šlovę, bet jie neturi bendrystės su Kristumi, todėl greitai nudžius. O krikščionys, nors ir
gyvena blogiau, dirba paprastą darbą ir vos išlaiko savo šeimą, gali pasakyti: “Aš turiu mažai šlovės,
patogumų ir pinigų dabar, bet esu sujungtas su Kūnu ir turiu amžinojo gyvenimo palaiminimus”. Mes,
kurie esame sujungti su Kamienu, žaliuosime per amžius, o pasaulis su visa savo šlove greitai nuvys,
todėl nebūkime nepatenkinti dėl savo padėties dabar. Nesvarbu kokia mūsų padėtis pasaulyje, nes
Dievas pašaukė mus aukštesniam pašaukimui. Iš tiesų tai yra didis pašaukimas1. Paulius sakė: “…siekiu
apdovanojimo už Dievo pašaukimą Kristuje Jėzuje.” (Fil. 3:14). Taigi kiekvienas krikščionis turi
pašaukimą Kristuje Jėzuje. Tai yra pats didžiausias pašaukimas. Dangaus angelai neturi aukštesnio
pašaukimo už mus. Galbūt mes užimame labai menkas pareigas pasaulietiniame darbe, bet turime patį
aukščiausią pašaukimą žemėje. Jis yra aukštesnis už šalies valdovų ir ministrų pašaukimus. Vargšas
tarnas gali būti gundomas sakyti: ”Į kokią menką vietą Dievas pastatė mane! Ar gali Jam rūpėti toks
vargšas, kaip aš?” Neliūdėkite, nes Kristus prisimena patį nereikšmingiausią savo kūno narį ir rūpinasi
juo taip pat, kaip ir bet kuriuo kitu. Galbūt, žemiškas jūsų pašaukimas nėra reikšmingas, bet dieviškas
jūsų pašaukimas nėra menkesnis už angelų pašaukimą ir netgi pranašesnis, nes angelai pažįsta
Evangelijos paslaptis per Bažnyčią. Krikščionis yra pašauktas pačiam didžiausiam Dievo darbui. Galbūt,
jūsų pašaukimas yra mažas ir nereikšmingas, tačiau kiekviename tikinčiajame yra malonės pradmuo,
todėl jo darbai yra žymiai malonesni Dievui už visus pasaulio žygdarbius. Tikėjimas, lenkiantis
krikščionį paklusti Dievui, yra daug šlovingesnis dalykas už visas Aleksandro Didžiojo pergales.
M.Liuteris sakė, kad tikinčios namų šeimininkės tikėjimo darbai yra žymiai šlovingesni Dievo akyse už
visus Cezario laimėjimus. Iš tiesų atsiduoti Dievui mažame pašaukime reikia daugiau paklusnumo negu
dideliame. Žmonės mėgsta daryti didelius darbus ir būti matomais, tačiau tylus tarnavimas Dievui
reikalauja didesnio paklusnumo ir už jį laukia didesnis atlygis, nes Dievas žiūri ne į darbų dydį, o į
ištikimybę. “Gerai, ištikimas ir geras tarne”- sakė Viešpats, o ne: ”Gerai, ištikimas ir geras tarne, tu
buvai matomas viešumoje, todėl Aš atlyginsiu tau.” Mes galime būti ištikimi mažuose dalykuose tiek
pat, kiek ir dideliuose darbuose. Dievas žiūri į ištikimybę, todėl Jis vienodai gali atlyginti tam, kuris
tarnauja virtuvėje, ir tam, kuris sėdi soste. Danguje mūsų laukia vainikas, todėl būkime patenkinti,
eidami savo keliu šioje žemėje.
Nepatenkintas žmogus sako: “Mano aplinkybės keičiasi taip greitai, kad aš jau negaliu kentėti
daugiau”. Galbūt mes galvojame, jog būtume patenkinti, jei mūsų padėtis būtų pastovi, bet
psalmininkas sako, kad “…žmogaus sėsli padėtis yra tuštybė.” (Psal. 39:5). Dievas mato, kad mums
geriau būti nuolat priklausomiems nuo Jo ir nežinoti kokia bus mūsų padėtis rytoj. Anksčiau mes jau
kalbėjome, kad Kristus mokė melstis ne taip: ”Dieve, duok mums duonos dviems ar trims metams”, o:
“Duok mums kasdieninės duonos šiandien”. Tai reiškia, kad mes turime priklausyti nuo Dievo
kiekvieną dieną. Čia yra skirtumas tarp Kanaano ir Egipto žemės. Kanaano žemės drėkinimas priklausė
nuo dangaus, o Egipto- nuo Nilo upės, kuri tam tikru laiku ištvindavo. Egiptiečiai, žinodami, kad jų
žemių drėkinimas priklauso ne nuo dangaus, o nuo Nilo, buvo išdidūs. Jų faraonas sakė: ”Upė yra
mano”. Kanaanas buvo žemė, kuri priklausė tik nuo Dievo malonės. Šiandien izraelitai džiaugėsi
lietumi, bet nežinojo ar lis rytoj. Jie visuomet buvo priklausomi nuo Dievo. Viešpats matė, kad tai yra
geriau Jo tautai, kuri turi gyventi tikėjimu. Kai tikintieji gyvena priklausydami tik nuo Dievo ir neturi
1 Puritonai mokė, kad tikintieji turi dvigubą pašaukimą. Pirmasis yra asmeninis, apimantis jų kasdieninį gyvenimą, o antrasis- būti krikščionimi.
jokių pastovių žemiškų pasitikėjimo šaltinių, jie lavina tikėjimą ir jų sielos būsena tampa daug geresne
negu anksčiau. Dažnai pasitikėjimas žemiškais dalykais tik daro žalą jai. “Tebūna žinoma karaliui, kad,
jei tas miestas bus pastatytas ir jo sienos užbaigtos, jie nemokės mokesčių, duoklės ir muito; karaliaus
metinės pajamos dėl to sumažės.” (Ezdros 4:13) Laiške Artakserksui buvo rašoma, kad pastačius sienas,
judėjai taps nepriklausomi nuo karaliaus ir atsisakys mokėti mokesčius jam. Panašiai žmogus elgiasi su
Dievu. Kai jis neturi išorinių pasitikėjimo šaltinių, jis yra priklausomas nuo Dievo, todėl gyvena
tikėjimu ir prašo duonos kasdien. O turėdamas aprūpinimą keliems metams, jis greitai pamiršta
priklausomybę nuo Jo ir nemoka “mokesčių” Jam t.y. jis tarnauja Dievui žymiai mažiau negu anksčiau.
Dievas mato, kad Jo tautai yra geriau gyventi nuolatinėje priklausomybėje nuo Jo. Mes nesame linkę
būti priklausomais nuo Viešpaties, mes norime priklausyti tik nuo savęs pačių, tačiau Dievas nori kitaip.
Čia mus gali paguosti štai kas: nors mūsų kasdieninis gyvenimas yra nepastovus, mūsų dvasinis
gyvenimas ir amžinasis gerbūvis yra užtikrintas. Mes turime vieną nekintamą aprūpinimo būdą: iš Jo
pilnatvės gauname malonę po malonės. Mes turime didelį lobį, iš kurio galime gauti visko, ko reikia.
Prisiminkime, kad mūsų, esančių malonės sandoroje, padėtis yra žymiai užtikrintesnė už darbų sandoros
žmonių padėtį. Darbų sandoroje Dievas pasakė: “Daryk ir gyvensi”. Viskas priklausė nuo žmogaus, o
malonės sandoroje viskas priklauso nuo Kristaus ir tai yra labai tvirtas ir nekintantis pagrindas. Taigi
visų žemiškų dalykų nepastovumas yra niekas, nes mes turime amžinus ir nekintančius dalykus, kurie
nebus atimti iš mūsų.
Nepatenkintas žmogus sako:“Mano padėtis pasikeitė labai radikaliai, todėl aš negaliu būti
patenkintas”. Galbūt, žmogus buvo įpratęs gyventi pasiturinčiai, o dabar skursta, tačiau ar tai yra
priežastis murmėti? Ar mes esame nepatenkinti, kad ilgą laiką Dievas buvo geras mums? Dievas
anksčiau suteikė mums daug, kad galėtume pasiruošti kentėjimams. Mes turime žiūrėti į visus
materialius palaiminimus kaip į pasiruošimą kentėjimams. Jei būtume supratę tai anksčiau, dabar nebūtų
taip sunku. Kiekvienas krikščionis turi sakyti:”Aš esu turtingas dabar, bet turiu ruoštis nepritekliams; aš
esu sveikas dabar, todėl turiu galimybę ruoštis ligai; aš esu laisvas, todėl turiu ruoštis nelaisvei, nes
negaliu žinoti, ką Dievas yra paruošęs man ateityje. Šiandien aš jaučiu Jo ramybę ir paguodą, tačiau ji
gali pasitraukti nuo manęs. Šiandien aš nesu gundomas, bet turiu ruoštis rytdienos gundymams”. Jei
mūsų nuostatos yra tokios, mes daug lengviau išgyvensime didelius pasikeitimus. Jūreiviai ruošia laivą
audroms ramiu metu, nes žino, kad jos anksčiau ar vėliau iškils. Ar mes dabar murmėsime dėl to, kad
anksčiau gyvenome geriau? Jei visa mūsų kelionė buvo laiminga, nejaugi dėl keleto sunkumų pradėsime
murmėti? Tokie klausimai mums gali daug padėti. Dažnai mes murmame dėl dabar ištikusių mus
sunkumų ir pamirštame dėkoti Dievui už geras ankstesnes dienas. Mes norime išlaikyti gerus dalykus
visam laikui, tačiau Dievas nepažadėjo suteikti materialių dalykų visam laikui. Tik Dievo pažinimas,
tikėjimas, nuolankumas, meilė, kantrybė, Dvasios dovanos, Kristus, Jo pažadai ir sandora yra duoti
mums amžiams. Viskas, ką žmogus gauna iš Dievo, yra Jo meilės apraiška jam, todėl išbandymų metu
Dievas sako: ”Dabar, atsilygindamas už mano meilę, parodyk man savo paklusnumą.”
Nepatenkintas žmogus sako: “Aš įdėjau tiek pastangų ir darbo, kad turėčiau tai, todėl
neteisinga, kad visa tai buvo atimta iš manęs”. Didesnis kryžius reikalauja didesnio paklusnumo ir
atsidavimo. Ar mes įdėjome tiek pastangų, norėdami pasiekti kažką, iš paklusnumo Dievui? Jei
krikščionis moka didelę kainą, norėdamas kažką gauti, jis turi būti įsitikinęs, kad jo nuostatos į tą dalyką
yra teisingos. Jis turi būti darbštus žemiškuose darbuose, rūpintis savimi ir savo šeima, tačiau daryti tai
iš paklusnumo Dievui. Jis turi būti pasiruošęs prarasti tai, jeigu Dievas pareikalaus. Jei jis yra pasiruošęs
atsisakyti to, kas jam brangiai kainavo, jis iš tiesų myli Dievą. “Aš nenoriu Viešpačiui savo Dievui
aukoti deginamųjų aukų, kurios man nieko nekainuoja.” - sakė Dovydas (2Sam. 24:24). Galbūt tai, kas
buvo atimta iš mūsų, kainavo mums daug pastangų, bet parodykime Dievui savo meilę, nemurmėdami,
kai praradome tai.
Nepatenkintas žmogus sako: “Mano padėtis yra labai sunki ir širdis nerami, bet aš nereiškiu
jokio nepasitenkinimo”. Tačiau nesidžiaukime tuo, nes tylus nepasitenkinimas yra tokia pati nuodėmė,
kaip ir nepasitenkinimas žodžiais ar darbais. Ne tik mūsų burna turi tylėti, bet ir širdis būti patenkinta.
Jeigu širdis yra nepatenkinta, jei vidinis blogis nėra numarintas, ištikus dar didesniems sunkumams, jis
prasiverš žodžiais, ir veiksmais.
Tokie yra dažniausi nepatenkintų širdžių pasiteisinimai. Aš prašau jūsų atkreipti dėmesį į juos.
8 skyrius
Kaip tapti patenkintu?
Mes jau daug kalbėjome apie pasitenkinimą ir mums lieka du paskutiniai dalykai Kristaus
mokykloje: pirma, kaip išlaikyti širdį patenkinta bet kokiuose kentėjimuose; antra, kaip rūpintis savo
širdimi, kad ji būtų patenkinta.
1. Kai mūsų širdis linksta prie nepasitenkinimo, prisiminkime, jog mums suteiktos malonės yra
žymiai didesnės už tuos dalykus, kurių mums trūksta. Daug to, ko mes neturime, turi arba gali turėti
nedorėliai. Nejaugi murmėsime dėl to, ką jie turi? Ar mes norime turėti visa tai ir būti nedorėliais? Štai
ką apie tai kalbėjo du Dievo žmonės - Antanas ir Didymus. Šis buvo aklas, bet turėjo daug kitų Dievo
dovanų. Antanas paklausė jo kodėl jis nemurma dėl savo aklumo. Didymus atsakė: ”Aš norėčiau matyti,
bet nejaugi murmėsiu dėl to, ką šunys turi, ir nesidžiaugsiu bei nedėkosiu už tai, kad turiu tai, ką turi
angelai?”. Dievas suteikė mums tai, kas daro angelus šlovingais, argi to nepakanka ir mes murmėsime
dėl to, ką turi šunys? “Tebūna palaimintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, kuris
palaimino mus Kristuje visais dvasiniais palaiminimais danguje.” (Ef. 1:3)- sakė apaštalas. Galbūt mes
neturime daug palaiminimų žemėje, tačiau Viešpats palaimino mus danguje. Suvokimas, kad mums
suteiktos Dievo malonės yra nepalyginamai didesnės už žemiškus dalykus, kurių mes neturime, padeda
mums išlaikyti širdį patenkinta.
Prisiminkime ir ankstesnius Dievo suteiktus palaiminimus. Galbūt, šiandien mums trūksta daug
patogumų, bet anksčiau Dievas laimino mus. Aš girdėjau istoriją apie žmogų, kuris 84 metus buvo
sveikas, bet paskutinius 2 metus sunki liga užklupo jį. Štai ką jis sakė:”Viešpatie, visas mano gyvenimas
galėjo būti pilnas skausmo ir kančios, bet 84 metus Tu laiminai mane sveikata. Aš dėkoju Tau už tokią
malonę ir aukštinu tavo teisingumą už tai, kas dabar atsitiko man”. Tai yra teisinga nuostata. Daugiau
galvokime apie Dievo suteiktus palaiminimus ir mažiau apie savo blogą padėtį dabar. Tai padės mums
išlikti patenkintais.
Dievo gailestingumo gausos suvokimas išlaiko širdį patenkinta. M.Liuteris sakė: ”Dievo
gailestingumo jūra turėtų nuplauti visas mūsų kančias”. Mes, žiūrėdami į savo sunkumus, galime sakyti:
jie nuskęsta Dievo gailestingumo jūroje. Jeigu išpilsime kibirą vandens kambaryje, tai matysis, bet
jūroje jis bus tik lašas. Sunkumai atrodo dideli mūsų akyse, bet palyginkime juos su Dievo
gailestingumo jūra ir jie taps menkais.
Pažiūrėkime į Dievo kelius visoje kūrinijoje. Joje yra kaita. Vasarą keičia ruduo, dieną - naktis,
gerą orą- blogas. Augalai ne visuomet žydi, kartais jie atrodo mirę, nors jų šaknis yra gyva. Viskas
keičiasi pasaulyje. Nejaugi mes būsime nepatenkinti, kad ir mūsų gyvenime vyksta kaita: vienu metu
mus užklumpa kentėjimai, o kitu- palaiminimai. Kūrinija kenčia dėl mūsų, kodėl mes negalime kentėti,
kad būtume naudingi Dievui? Kūriniai praranda savo grožį ir gyvybę, kad būtų naudingi mums. Kodėl
mes negalime būti pasiruošę atsisakyti kažko dėl tarnavimo Dievui? Iš tiesų tarp visos kūrinijos ir
žmonijos nėra tokio didelio atstumo kaip tarp žmonijos ir Dievo. Štai ką apie tai kalbėjo kankinys
Hooper: “Kūrinija kenčia, kad būtų naudinga man. Gyvuliai turi mirti, kad pamaitintų mano kūną.
Nejaugi tada aš nesutiksiu padaryti bet ko, kad būčiau tinkamas Dievui? Jei Dievas atims iš manęs
turtus, leis įmesti į kalėjimą ar nužudyti, tai nebus didesnė kančia už tą, kurią kenčia gyvuliai dėl to, kad
būtų naudingi man. Tarp gyvulių ir manęs yra mažesnis atstumas negu tarp manęs ir Dievo”. Toks
supratimas padėjo šiam kankiniu išlikti patenkintam savo kančioje. Kiekvieną kartą žiūrėdami į mėsą
savo lėkštėje, pagalvokime:”Viešpats leidžia kentėti šiam gyvuliui ne tik kad pamaitintų mane, bet ir
suteiktų malonumą man. Kas aš esu šalia beribio Dievo?”.
Prisiminkime, jog šis gyvenimas yra trumpas, o amžinybė ilga. Tikinčių kentėjimai baigiasi šiame
pasaulyje. Vienas kankinys pasakė kitam:”Užmerk akis ir, kai vėl atmerksi jas, būsi jau kitame
pasaulyje”. Ištremtas Anastazijus guodė save: ”Tai tik mažas debesis, kuris greitai praeis”. Žemiški
kentėjimai yra laikini. Jūreivis, matydamas tolumoje mėlyną dangų, neišsigąsta dėl trumpalaikės audros.
Mirtis greitai atskirs mus nuo visų kančių ir problemų.
Prisiminkime, kad daug Dievo šventųjų kentėjo dar sunkesnes kančias. Dažnai mes žiūrime į tuos,
kuriems sekasi geriau, bet pažiūrėkime ir į tuos, kuriems sekėsi blogiau. Jokūbas buvo Abraomo ir
Izaoko paveldėtojas, bet daugelį metų sunkiai dirbo Labano laukuose. Abraomas turėjo savo kariuomenę
ir kariavo prieš karalius, tačiau jo vaikaitis Jokūbas perėjo Jordaną tik su lazda ir gyveno neturtingai ilgą
laiką. Mozė galėjo turėti visus Egipto turtus, tačiau 40 metų gyveno su uošviu Jetru ir grįžo į Egiptą,
turėdamas tik vieną asilą (Išėjimo 4:20). Varnos maitino Eliją ir jo gyvenimo aplinkybės nuolat
keisdavosi. O Eliziejus? Ir kiti Dievo pranašai turėjo slėptis olose bei pasitenkinti tik duona ir vandeniu.
Jeremijas buvo įmestas į šulinį ir daug, daug kitų pavyzdžių. Pirmieji reformatoriai gyveno labai
varganai, netgi M.Liuteris, nors ir buvo labai žinomas, mirdamas sakė: ”Viešpatie, aš neturiu nei namų,
nei žemių, nei turtų, kuriuos galėčiau palikti žmonai ir vaikams, bet atiduodu juos Tavo rūpesčiui”. Taip
pat Musculus, kurio dvasios grožis buvo vertingesnis už visą karalystę, kuris buvo vienas
išmintingiausių savo epochos žmonių, turėjo kasti žemę, kad uždirbtų duoną šeimai. Ką mes darytume,
jeigu būtume tokių žmonių padėtyje? Galiausiai pats Kristus kalbėjo apie save, jog paukščiai turi lizdus
ir lapės urvus, o Jis neturi, kur galvos priglausti. Tokie prisiminimai yra labai naudingi. Taip pat turtingi
žmonės turėtų eiti į vargšų kvartalus ir pažiūrėti, kaip šie gyvena; o sveikieji turi nueiti į ligonines ir
pažiūrėti, kaip žmonės kenčia. Tai ne tik sužadins juose gailestingumą tiems žmonėms, bet ir dėkingumą
Dievui už tai, ką jie turi. Visas jų nepasitenkinimas dėl to, kad jie neturi kažko, išnyks. Mes esame
sveiki ir turime duonos vien dėl to, kad Dievas pasigailėjo mūsų, o Jis pasigaili to, kurio nori pasigailėti.
Tokie apmąstymai daro širdį patenkinta ir laiminga.
Prisiminkime, kad iki atsivertimo mes buvome patenkinti pasaulyje, neturėdami nei malonės, nei
Kristaus, nei Dievo. Kodėl dabar negalime būti patenkintais, turėdami dvasinius dalykus, nors mums
trūksta materialių? Jeigu mes buvome patenkinti pasaulyje, neturėdami malonės, kodėl negalime būti
patenkinti, turėdami malonę be pasaulio dalykų? Daug žmonių, neturėdami Kristaus, yra patenkinti, o
mes, turėdami Kristų, esame nepatenkinti, nes mums trūksta pasaulio! Tai yra didelė gėda.
Prisiminkime kaip mes elgėmės, kai Dievas suteikė mums tai, ko troško širdis. Ar tai išėjo į
naudą? Dažnai mūsų trokšimų išsipildymas atneša ne naudą, o žalą. Šis supratimas turėtų numalšinti
širdies nepasitenkinimą.
Galiausiai prisiminkime, kad tikintiesiems viskas išeina į gerą. Dažnai mes girdime tai, bet,
patirdami sunkumus, jaučiame tik skausmą, ir pamirštame, jog viskas išeis į gerą. Čia mes galime
pasitikėti ne tik Dievo žodžiu, bet ir iš savo patirtimi. Prisiminkime kaip Dievas palaimino mus per
ankstesnius kentėjimus. Jei ne jie, ar būtume sulaukę tokių palaiminimų? Vienas turtingas prekiautojas
daug plaukiodavo jūroje, bet kartą jo laivas nuskendo. Apie tai jis sakė štai ką: ”Tai buvo pati geriausia
mano kelionė, nes mano siela gavo daug turtų.” Kai jį ištiko didžiausias jo gyvenimo kryžius, Dievas
palaimino jį amžinais dalykais. Dievas visada paverčia blogus dalykus gerais. Kartais geriau būti
mažesniame laive, nes jis lengviau atlaiko dideles audras.
2. Dabar aš noriu parodyti keletą krypčių, kuriomis eidami, mes pasieksime pasitenkinimo
malonę:
Visi žemiški dalykai mažai kuo gali padėti mums čia, jei mes neturime patenkintos širdies. Laivas
gerai plauks jūroje tik tada, kai bus tvirtas savo viduje. Taigi joks išorinis dalykas neišlaikys mūsų
širdies patenkinta. Ją išlaikys patenkinta tik tai, kas yra viduje t.y. sieloje gyvenanti malonė.
Jei mes norime turėti patenkintą širdį, neįsipainiokime į pasaulio reikalus daugiau negu Dievas
nori. Negeiskime jo, nes žmogus, kuris eina spygliuotu keliu, nors gali eiti geru, negali skųstis, kad
spygliai sužeidė jo kojas. Mes negalime visiškai palikti pasaulio, bet nebūkime jame daugiau negu
reikia. Jei mes galime išvengti jo, bet vis tiek einame į jį, tuomet neverkšlenkime, jog jis sužeidė mus.
Jeigu tikintieji per daug rūpinasi pasaulio dalykais, nekeista, kad tampa nepatenkintais.
Būkime užtikrinti, jog tai, ką darome, yra mūsų pašaukimas. Tuomet būsime patenkinti, nes
žinosime, kad Dievas yra su mumis. “Aš žinau, jog, kokie sunkumai beištiktų mane, esu ten, kur Dievas
nori, kad būčiau”- tai labai nuramina sielą. Kai mes esame savo vietoje, jokios problemos nesukelia
nepasitenkinimo.
Būkime ne tik ten, kur Dievas nori matyti mus, bet ir gyvenkime pagal Jo žodį. Tai gali suteikti
vos ne tobulą ramybę mūsų sielai. Darydamas tai, ką Dievas nori, kad aš daryčiau ir gyvendamas pagal
Jo žodį, aš nebijau jokių sunkumų, nes Dievas rūpinasi manimi. Vienas pagonis sakė: ”Jei jūs galite
priversti viską paklusti jums, viskas bus jūsų valdžioje”. Prie jo žodžių aš noriu pridėti štai ką: “Jei jūs
priversite viską paklusti jums ir pats paklusite Dievui, valdysite viską”. Jeigu mes esame Dievo tarnai ir
paklūstame Jam, tuomet visi pasaulio dalykai yra mūsų valdžioje. “…viskas yra jūsų (…) ar gyvenimas,
ar mirtis, ar dabartis, ar ateitis-viskas yra jūsų, bet jūs patys- Kristaus ir Kristus -Dievo”- sakė apaštalas
(1Kor.3:21). Visi pasaulio dalykai yra tinkami žmogui, jei jis yra tinkamas Dievui. Visuomet, kai mes
neperžengiame Dievo žodžio ribų, būsime apsaugoti. Tačiau peržengus jas, gali ištikti nelaimės, todėl
gyvenkime pagal Dievo žodį.
Gyvenkime tikėjimu. Jis yra kelias į pasitenkinimą. Krikščionis, naudodamas savo protą, gali toli
nueiti pasitenkinimo keliu, bet šiam pasiekus ribą, jis turi gyventi tikėjimu. Perkins mokė: “Gyvenimas
tikėjimu yra tikrasis ir vienintelis gyvenimas”. Lavinkime tikėjimą ne tik Dievo pažade, kad viskas išeis
į gera mylintiems Jį, bet ir tikėjime pačiu Dievu, Jo žodžiu ir Jo savybėmis. Sokratas sakė: ”Jei Dievas
taip rūpinasi jumis, kodėl jūs nerimaujate?”. Broliai, jei jus ištiko sunkumai, galvokite taip: ”Tai yra
laikas, kai Dievas šaukia mane lavinti savo tikėjimą”. Koks yra mūsų tikėjimas, jei juo mes negalime
nuraminti nepatenkintos širdies? Dionizo, kuris buvo karalius, o po to krito taip žemai, kad tapo
paprastu mokytoju, paklausė: ”Ko tu išmokai iš tokių filosofų, kaip Platonas?”. Jis atsakė: “Jie padėjo
man suprasti, jog aš galiu būti patenkintas bet kokioje padėtyje”. Ko gali išmokyti tikėjimas krikščionį?
Ką mes galime pasiekti, gyvendami juo? Štai ką: bet kokioje padėtyje mes galime atiduoti visus
rūpesčius Dievui ir pavesti Jam visus savo kelius. Tikėkime Dievu ir būsime ramūs bei patenkinti.
Rūpinkimės dvasiniais dalykais. Mąstykime apie tai, kas yra danguje. “Jeigu esate su Kristumi
prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Mąstykite apie tai, kas aukštybėse, o
ne tai, kas žemėje.” (Fil. 3:1-2). Daug krikščionių nori eiti į dangų, bet nenori mąstyti apie dangiškus
dalykus. Kai kurie sako, kad Adomas nesigėdijo savo nuogumo, nes daug kalbėdavo su Dievu apie
dvasinius dalykus. Aš nežinau, ar tai tiesa, bet mes daug rūpinamės savo nuogumu ir poreikiais, nes
mažai kalbame su Dievu, ir mažai mąstome apie dvasinius dalykus, kurie pakeltų mus virš visų žemiškų
problemų. Gyvatė įkanda tiems, kurie vaikščioja žeme. Mus užklumpa murmėjimo ir nepasitenkinimo
negalavimai, nes mes vaikščiojame žeme ir gyvatė kandžioja mus. Jeigu galėtume pakilti truputį
aukščiau, ji nepasiektų mūsų. Dangiškas bendravimas yra kelias į pasitenkinimą.
Nenorėkime labai daug. Nemąstykime apie didelius dalykus. Jokūbas, kuris buvo patenkintas labai
nepalankiose situacijose, sakė: ”Viešpatie, jeigu man duosi valgyti ir drabužių apsivilkti…” (Prad.
28:20). Jis nenorėjo labai daug. Kai tikintieji tikisi žemiškų dalykų gausos, beveik visada nusivilia ir
tampa nepatenkintais. Paulius sakė: “Turėdami maisto ir drabužių, būkime patenkinti.” (1Tim. 6:8).
Siekime geriau dvasinių dalykų. Čia mes niekada nenusivilsime. Dievas sakė Baruchui: ”Tu prašai
didelių dalykų. Neprašyk…” (Jer. 45:5). Šiais sunkiais laikais prašyti didelių materialių dalykų yra
didelis blogis. Pasitenkinkime mažu ir, jei Dievas norės suteikti mums daug, galėsime dėkoti Jam už tai,
o jei ne, neturėsime daug problemų. Tas, kuris vaikšto žeme, negali kristi, o tas, kuris pakyla aukštai,
krenta skaudžiai. Taigi neieškokime didelių dalykų šiame pasaulyje.
Marinkime savo geidulius, siekime mirti šiam pasauliui. Nepasitenkinkime tik paviršutinišku
supratimu apie pasaulio tuštybę, o siekime būti nukryžiuotais jam. Paulius sakė: ”…aš mirštu kasdien”.
Kasdien mirkime šiam pasauliui. Mes buvome pakrikštyti Kristaus mirtyje ir tai reiškia, jog išpažinome,
jog esame mirę pasauliui. Pasaulio kryžiai neturi jokios įtakos tiems, kurie yra mirę jam. Šioje žemėje
vyksta daug pasikeitimų ir sukrėtimų, tačiau būsime patenkinti ir nemurmėsime, jei mūsų širdys yra
mirę pasauliui. Romėnų kareiviai sulaužė blauzdas dviems nusikaltėliams, nukryžiuotiems kartu su
Kristumi, bet Kristui nesulaužė kojų. Kodėl? Todėl, kad Jis jau buvo miręs. Tegul sunkumai ir
kentėjimai randa mūsų širdį jau mirusią pasauliui, tuomet jie nesulaužys mūsų kaulų. Tie, kurių kaulus
laužo problemos, yra labai gyvi. Aš manau, kad mirtis šiam pasauliui yra mįslė daugeliui. Dabar aš
nekalbėsiu, ką reiškia būti mirusiam pasauliui, o tik pasakysiu štai ką: tai reiškia turėti širdį laisvą nuo
pasaulio dalykų ir naudotis jais taip, lyg nesinaudotume, t.y. jie nėra mūsų gyvenimo, gerbūvio ar laimės
šaltinis. Mūsų pasitenkinimo šaltinis yra visiškai kitur ir mes galime būti patenkinti, neturėdami žemiškų
dalykų. Tai yra mirtis pasauliui.
Negalvokime per daug apie savo sunkumus. Daug žmonių nuolat mąsto ir kalba tik apie savo
problemas. Jie yra panašūs į vaiką, kuris nuolat krapšto žaizdą. Jie pabunda naktį ir galvoja tik apie savo
kentėjimus, kalba su kitais tik apie juos, netgi tada, kai meldžiasi Dievui, jie mąsto tik apie juos. Argi
keista, kad jie yra visada nepatenkinti? Stenkimės galvoti apie tuos dalykus, kurie atneša paguodą.
Jokūbo žmona mirdama pavadino ką tik gimusį kūdikį Benoni, t.y. liūdesio sūnumi, bet Jokūbas
nenorėjo nuolat prisiminti, jog šis vaikas sukėlė tiek liūdesio jam. Jis nenorėjo, kiekvieną kartą
šaukdamas jį, vis iš naujo kentėti dėl savo žmonos mirties, todėl pavadino jį Benjaminu, t.y. dešinės
rankos sūnumi. Tai yra teisinga nuostata, padedanti iš tiesų būti patenkintu. Basil sakė, kad žmonėms,
turintiems nesveikas akis, geriau nežiūrėti į ugnį ar saulę. Silpnoms ir skaudančioms akims geriau
žiūrėti į žalius objektus. Taip ir silpnos dvasios krikščionis turi nuolat žiūrėti ne į savo kentėjimų ugnį, o
į tai, kas gali nuraminti. Nukreipkime savo akis nuo kentėjimų į Dievo malonę.
Teisingai supraskime Dievo kelius savo gyvenime. Draugas, kuris nuolat neteisingai supranta
mūsų veiksmus, nėra geras draugas. Jeigu jis nuolat neteisingai supranta mūsų žodžius, jo draugija
tampa varginanti. Neteisingas Šventosios Dvasios kelių supratimas vargina Ją. Galvokime apie tai, ką
Dievas daro su mumis, teisingai t.y. taip: ”Viešpats mato, kad aš prisirišau prie šių dalykų per daug,
todėl Jis paėmė juos iš manęs” arba: ”Dievas mato, kad aš krisiu į nuodėmę, jei tapsiu turtingu, todėl
padarė mane vargšu”, arba: ”Dievas ruošia mane kažkokiam darbui, kurio aš nesuprantu dabar, todėl
leidžia kentėti kurį laiką” ir pan. Dažnai mes galvojame visiškai priešingai. Ištikus problemoms, mes,
kaip izraelitai, pradedame mąstyti apie Dievo rūstybę ir Jo nepasitenkinimą: ”Dievas atvedė mus čia,
kad nužudytų”. Tai yra pats blogiausias Dievo keliu supratimas. Meilė nemąsto piktai (1Kor. 13:5).
Meilės prigimtis yra tokia, kad iškilus devynioms blogoms mintis apie Dievo elgesį ir tik viena gerai, ji
pasirenką šią ir pamiršta devynias blogas. Aš maldauju jus suprasti, kad Dievas nesielgia su mumis taip,
kaip mes elgiamės su Juo. Jei Viešpats galvotų apie mūsų kelius link Jo blogiausiai (taip, kaip
galvojame mes apie Jį), būtų labai nepatenkintas mumis. Viešpats parodo savo meilę mums, geriausiai
vertindamas visas mūsų pastangas. Pavyzdžiui, Dievas vadina tobulais teisiuosius, nors mes, žiūrėdami į
savo širdis, nematome nieko gero jose. Mes žiūrime į jas ir matome tik nedorumą, bet Viešpats vadina
mus savo šventaisiais. Mes sakome, kad negalime būti šventais šioje žemėje, bet Viešpats laiko mus
šventais. Šventoji Dvasia, pradėdama beveik visus laiškus, vadina krikščionis šventaisiais. Jei mumyse
yra truputis gėrio ir daug blogio, Dievas nekreipia dėmesio į bloga ir iškelia gera. Petras, kalbėdamas
apie Sarą, giria ją už tai, kad ji vadino Abraomą viešpačiu. (1Petro 3:6), nors toje situacijoje (Prad.
18:12) Sara nesielgė labai tinkamai, ji juokėsi iš Dievo žodžių, tačiau Petras iškėlė tai, kas buvo gera
joje. Taip Dievo malonė elgiasi su mumis. Jei tarp daugybės blogų dalykų yra vienas geras, ji iškelia
būtent jį. Taip mes turime elgtis su Dievu t.y. jei mumyse tarp daugybės blogų minčių kyla tik viena
gera mintis apie Viešpatį, įsikibkime į šią ir atmeskime visas blogas. Broliai, išlaikykime teisingą
supratimą apie Dievą ir Jo kelius. Tai padės mums būti patenkintais.
Nekreipkime daug dėmesio į kitų žmonių nuomones. Pavyzdžiui, mes tikime, kad vargas yra
didelis blogis. Kodėl? Todėl, kad dauguma galvoja taip. Jūs galvojate, kad būti vargšu yra labai
skausminga, bet būtumėte patenkintas savo padėtimi, jei visi kiti būtų didesni vargšai už jus. Jūs esate
nepatenkintas, nes uždirbate tik 12 centų per dieną, bet būtumėte laimingas, jei visas pasaulis uždirbtų
tiek pat. Mes būtume patenkinti tuo, ką turime, jeigu aplinkinių žmonių nuomonė nedarytų įtakos
mumus, tačiau mūsų laimė neturėtų priklausyti nuo to, ką žmonės galvoja. Jonas Auksaburnis sakė:
”Neleiskime, kad žmonės mums viešpatautų. Neleiskime jiems viešpatauti nei mūsų tikėjimui, nei
pasitenkinimui”. Šis neturi priklausyti nuo žmonių įsivaizdavimų. Galbūt kiti galvoja, kad mano padėtis
yra labai sunki, bet, ačiū Dievui, man atrodo kitaip.
Nebūkime per daug prisirišę prie šio pasaulio patogumų, jei turime juos. Dažnai žemiški dalykai
yra visas mūsų džiaugsmo šaltinis. Jei Dievas paima artimą žmogų ir mūsų liūdesys peržengia visas
ribas, tai rodo, kad mes buvome per daug prisirišę prie jo. Jei mes išgirstame blogą žinią apie mūsų
nuosavybę ir puolame į neviltį, tai rodo, kad mūsų širdis yra šiame pasaulyje. Neprisiriškime prie šio
pasaulio dalykų, tuomet būsime patenkinti netgi tada, kai turtai, artimieji, geras vardas ir kiti dalykai bus
atimti iš mūsų.
Tai yra pagrindinės kryptys, kuriomis eidami, mes būsime ramūs ir patenkinti. Nė vienas pasaulio
žmogus negali būti toks patenkintas, linksmas ir laimingas, kaip Dievo šventasis, jei jis išmoko šią
pamoką. Jokios pasaulio audros neišgąsdins jo. Aš daug kalbėjau apie tai, kaip būti patenkintais, tačiau
išmokti tai yra daug sunkiau, negu kalbėti apie tai. Vienas žmogus, skaitydamas 39 psalmę- “Saugosiu
savo kelius, kad nenusidėčiau liežuviu…” (Psal. 39:1) – sakė, jog bando išmokti šią pamoką jau 38
metus, bet vis dar neišmoko jos iki galo. Aš manau, kad daugelis jos dar neišmoko iki galo, todėl jauni
krikščionys turi pradėti mokytis ją jau dabar. Krikščioniško pasitenkinimo pamoka yra labai sunki ir jai
išmokti dažnai reikia daugelio metų. Aš galvoju, kad daug krikščionių dar nemoka nenusidėti savo
liežuviu. Šv.Raštas sako, kad tokio žmogaus religija yra tuščia, todėl tie, kurie laiko save krikščionimis,
turi skubėti išmokti šią pamoką. Dievas nenori, kad mes būtume kaip tos našlės, apie kurias kalbėjo
Paulius Timotiejui. Jos vis mokosi, bet niekaip nepasiekia tiesos pažinimo. Nebūkime tokie, kurie nuolat
mokosi būti patenkintais ir niekaip neišmoksta. Jei jūreivis per 20 plaukiojimo metų taip nieko ir
neišmoksta apie navigacijos meną, kažkas negerai su juo. Ach, kad apie mus, krikščionis, niekas
negalėtų pasakyti taip. Paulius sako: “aš išmokau būti patenkintu” ir taip turėtų sakyti kiekvienas
krikščionis, todėl nenurimkime, kol neišmoksime šios pamokos. Šie laikai iš tiesų yra sunkūs; viskas
aplinkui yra labai nepastovu ir tokioje situacijoje nedaug yra tų, kurie moka būti patenkintais, todėl su
visu stropumu mokykimės to.
Šaltinis: http://www.monergism.com/
Versta iš anglų kalbos