VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETASVERSLO VADYBOS FAKULTETAS

ĮMONIŲ EKONOMIKOS IR VADYBOS KATEDRA

Julius Žostautas

SMULKIŲ IR VIDUTINIŲ ĮMONIŲ KONKURENCINGUMO VEIKSNIŲ

TYRIMAS: LIETUVA ES KONTEKSTE

ANALYSIS OF SME'S COMPETITIVE FACTORS: LITHUANIA IN

CONTEST OF ES

Baigiamasis bakalauro darbas (projektas)

Verslo vadybos studijų programa, valstybinis kodas 61203S120

Įmonių ekonomikos ir vadybos katedra specializacija

Vadyba ir verslo administravimas studijų kryptis

Vilnius, 2013

TURINYS

ĮVADAS...............................................................................................................................................3

1. SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO TEORINIAI ASPEKTAI.....................................5

1.1 SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO SAMPRATA..........................................................................51.2 SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO VEIKLĄ REGLAMENTUOJANČIŲ NORMINIŲ DOKUMENTŲ APŽVALGA.........................................................................................................................................81.3 KONKURENCINGUMO VERTINIMO TEORINIAI MODELIAI IR JŲ TAIKYMO GALIMYBĖS.............101.4 SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO ĮMONIŲ POREIKIO PARAMAI GAUTI NUSTATYMAS............13

1.4.1 Mokesčių naštos smulkiam ir vidutiniam verslui Lietuvoje ir naujosiose ES šalyse vertinimas...................................................................................................................................161.4.2 Smulkaus ir vidutinio verslo paramos priemonės Lietuvoje..........................................19

1.5 SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO VEIKLOS REZULTATŲ LYGINAMOSIOS ANALIZĖS METODOLOGIJA IR METODAI..........................................................................................................22

2. SMULKIŲ IR VIDUTINIŲ ĮMONIŲ KONKURENCINGUMO VEIKSNIŲ TYRIMAS26

2.1 TYRIMO ATLIKIMO METODIKA................................................................................................262.2 TYRIMAS.................................................................................................................................28

2.2.1 Konkurencingos prekės užsienio rinkose.......................................................................28

1. NAUDOTA LITERATŪRA....................................................................................................36

2

LENTELIŲ TURINYS

1 Lentelė Konkurencingumo vertinimo metodikos............................................................................10

2 Lentelė Ekonominių, aplinkosauginių ir socialinių darnios plėtros rodiklių šalies lygmeniu

pavyzdžiai...........................................................................................................................................25

3 Lentelė Lietuvos prekių eksporto konkurencingumo rodikliai,2011m...........................................28

4 Lentelė Konkurencingų prekių grupių ES rinkose identifikavimo rodikliai, 2011 m.....................29

5 Lentelė Grynųjų pajamų iš eksporto pokytis...................................................................................35

3

PAVEIKSLŲ TURINYS

1 Pav. Atskleistas santykinis prekių grupių pranašumas 2011 m.......................................................30

2 Pav. Lietuvos prekių grupių eksporto dalis ES šalių importe.........................................................31

3 Pav. Atskleistas konkurencinis Lietuvos prekių grupių pranašumas..............................................32

4 Pav. Lietuvos eksporto dalis visame ES šalių importe....................................................................33

5 Pav. Prekių grupių eksporto dalis visame Lietuvos eksporte..........................................................33

4

ĮVADAS

Bendra šalies ekonominė situacija, mokesčių sistema, veiklą reguliuojantys norminiai

dokumentai, veiklos konkurencinės galimybės, teikiamos produkcijos paklausa rinkoje, šalies

infrastruktūra ir kiti aspektai, riboja ūkinės veiklos plėtrą, nepriklausomai nuo paties ūkio subjekto

veikols. Vykdomos veiklos plėtra neįsivaizduojama be tinkamo ribotų ekonominių išteklių

naudojimo.

Smulkus ir vidutinis verslas (SVV) yra vienas iš pagrindinių šalies bendrojo vidaus

produkto (BVP) auginimo varikliukas, SVV sukuriama BVP dalis yra viena didžiausių šalyje ir

nuolatos auga, taip pat išsprendžia daugybę socialinių problemų, tokių kaip gyventojų užimtumas ir

gyventojų pajamų augimas, kuris skatina ir visos ekonomikos augimą. Tačiau SVV turi tam tikras

savybes, kurioms reikia valstybės paramos. Didžioji dalis SVV įmonių dirba paslaugų sektoriuje,

kurio reikšmė neatsiejama nuo gyvenimo lygio standartų kilimo ir nuolatos didėjančių gyventojų

poreikių, dėl to ir strukūtinių pokyčių SVV daro teigiamą įtaką paslaugų sekotoriaus kilimui ir visai

ekonomikai. Smulkaus ir viditunio dydžio įmonės užima aukštą poziciją informacinių technologijų,

kompiuterių programinės įrangos, elektronikos paslaugų, rinkodaros srityse. Nuolat gerinant teisinę

ir ekonominę verslo aplinką, mažinant reguliavimą, liberalizuojant verslo sąlygas, privatizuojant

valstybės teikiamas paslaugas ir kuriant naujas SVV finansinės paramos, plėtros priemones bei

programos yra skatinama SVV plėtra ES šalyse. Taikant tokia politiką yra skatinamas

konkurencingumas, naujų darbo vietų kurimas ir regijoninių skirtumų mažinimas

subsidijuojamomis paskolomis ar mokesčių lengvatomis. Smulkus ir vidutinis verslas padeda spęsti

labai aktualias užimtumo problemas, todėl galima teigti, kad SVV tiekia ir viešają gėrybę. Viešoji

gėrybė tai kolektyvinio vartojimo gėrybė, kuri svarbi visuotinei gerovei palaikyti. Niekas negali

uždrausti naudotis ar priversti mokėti už viešąsias gėrybes (švariu oru, visuotiniu užimtumu, taika,

saugumu, lygybe ir teisingumu, žiniomis ir informacija). Dėl rinkos nesėkmių visuomenė yra

nepajėgi užtikrinti tam tikrų viešųjų gėrybių tiekimo. Tam SVV yra būtina valstybės parama, kuri

leistų integruoti išorinę smulkiojo ir vidutinio verslo naudą visuomenei, kuri būtų atsakinga už

užimtumo didinimą ir skatintų jo konkurencingumą ekonomikoje. SVV finansavimo galimybių

didinimas yra viena svarbiausių politinių priemonių, galinčių padėt lengvatinėmis sąlygomis įeiti į

tarptautinę rinką, užtikrinti informacinę infastruktūrą, diegti įnovacijas, naujas technologijas,

skatinti verslumą, mokyti personalą. Tačiau bet kokia prama yra netinkama. Būtina įvertinti SVV

5

paramos efektyvumą ir kaip ji skatina įmonių konkurencingumą. Gaunama parama negali viršyti

teikiamos visuomenei naudos. Teikiama SVV rėmimo nauda gali būti įvertina paramos poveikiu

tam tikram regiono ar šalies ekonominiam augimui, konkurencingumui, kuriuos galima išreikšti

darnaus vystimosi rodikliais.

2004 m. gegužę į Europos Sąjungą buvo priimta dešimt naujų šalių (Čekija, Estija, Kipras,

Latvija, Lietuva, Vengrija, Malta, Lenkija, Slovėnija ir Slovakija). 2007 m. sausį į Europos Sąjungą

įstojo Rumunija ir Bulgarija. Šiame darbe bus analizuojama Lietuvos SVV įmonių veiklos

konkurencingumas lyginant su Europos Sąjungos šalymis.

Bakalauro baigiamojo darbo tema – Smulkių ir vidutinių įmonių konkurencingumo

veiksių tyrimas: Lietuva ES kontekste

Darbo problema Apie SVV yra pateikiama daug literatūros ir atliekama nemažai tyrimų.

Tačiau Lietuvos SVV įmonių lyginimo su kitomis ES šalymis tyrimų yra palyginti mažai. Smulkus

ir vidutinis verslas generuoja didžiąją dalį ekonomikoje sukuriamo BVP. Todėl tokių įmonių

rodiklių analizė yra reikšminga norint skatinti visą SVV veiklą. Smulkių ir vidutinių įmonių

skatinimas padėtų spręsti socialines problemas, mažintų nedarbo lygį.

Darbo objektas Lietuvos ir ES šalių SVV konkurencingumo veiksnių tyrimas

Darbo tikslas – išanalizuoti įmonių rėmimą ir finansavimą, mokesčių lengvatas, kurios

padėtų didinti Lietuvos smulkių ir vidutinių įmonių konkurencinį pranašumą Europos sąjungoje.

Pagrindiniai darbo uždaviniai:

Išsami literatūros analizė

Nagrinėjamo objiekto vaidmuo rinkoje.

Įstatiminė bazė lietuvoje.

Nagrinėjamo objekto pozicija ES.

Išanalizuoti literatūroje pateiktas rinkos tyrimo metodikas.

Išvardinti išskirtines kompetencijas, suteikiančias konkurencinį pranašumą.

Įvertinti išskirtines kompetencijas pagal jų svarbumą.

Identifikuoti pagrindinius rėmimo būdus.

Atlikti duomenų analizę remiantis metodika.

Apibendrinti ir susisteminti gautus rezultatus.

Apiforminti praktinį darbą.

6

1. SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO TEORINIAI ASPEKTAI

Siekiant įgyvendinti darbe iškeltą tikslą ir uždavinius, prieš pradedant analizuoti Lietuvos

ir ES šalių smulkaus ir vidutinio verslo (SVV) konkurencingumo situaciją bei skatinimą,

atskleidžiama smulkaus ir vidutinio verslo sąvoka, identifikuojami įmonių priskyrimo smulkiam ir

vidutiniam verslui kriterijai, atskleidžiami smulkaus ir vidutinio verslo ypatumai, jo reikšmė

ekonomikoje, analizuojami smulkaus ir vidutinio verslo veiklą reglamentuojantys norminiai

dokumentai bei rėmimo sistemos.

1.1 Smulkaus ir vidutinio verslo samprata

Smulkus ir vidutinis verslas yra viena svarbiausių ir neatskiriama kiekvienos šalies

ekonomikos dalis. Smulkios ir vidutinės įmonės (SVĮ) įtakoja šalies ekonomikos konkurencingumą,

padeda spręsti užimtumo problemas, aptarnauja didžiąsias įmones, užsiima netradiciniais verslais,

daug dėmesio skiria įnovacijų ir naujų technologijų diegimui, atsižvelgia į mokslo duodamą naudą.

Vienas iš svarbiausių valstybės ekonominės politikos uždavinių yra SVV skatinimas. SVV įmonių

steigimasis ir jų konkurencingumo didėjimas yra šalies ekonomikos augimo pagrindas ir

reikšmingas darbo vietų kūrimo šaltinis. Mokslinėje literatūroje išvardijami įvairūs kriterijai,

kuriuos turi atitikti SVĮ. Pasaulio bankas nurodo apie 50 rodiklių, kuriais remiantis galima nustatytį

ar įmonę galima priskirti SVĮ. Tačiau dažniausiai yra naudojami du pagrindiniai rodikliai t.y.:

darbuotojų skaičius ir metinės apyvartos apimtis, teigia S. Urbonavičius ir R. Ivanauskas (2002).

Tačiau Europos Sąjungoje SVĮ priskiriamos įmonės atitinkančios tris iš keturių rodiklių: darbuotojų

skaičių, metinę apyvartą, balansinę turto vertę ir veiklos savarankiškumą. 1997m. Europos komisija

pateikė rekomendaciją visoms Europos Sąjungos valstybėms narėms laikytis vienodų SVV kriterijų

vertinant įmones. (Urbonavičius, S., Ivanauskas, R. (2002))

Kadangi smulkus ir vidutinis verslas yra klasifikuojamas atsižvelgiant į tris pagrindinius

kriterijus: darbuotojų skaičių, metinę apyvartą ir balansinį turtą, prie SVV galima priskirti ir fizinius

asmenis, „įstatymų nustatyta tvarka turintys teisę verstis savarankiška komercine, gamybine arba

profesine ir kita panašia veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą“ (LR SVV

plėtros įstatymas).

Žinant kad visi smulkaus ir vidutinio verslo subjektai privalo atitikti savarankiškumo

kriterijų, tai būtina jį apibrėžti. Pagal LR Smulkaus ir vidutinio verslo įstatymą, savarankiškomis

7

yra laikomos visos įmonės, išskyrus tas, kurių ¼ ar daugiau įstatinio kapitalo ar balsavimo teisių

priklauso vienai ar kelioms įmonėms, kurios pagal šį įstatymą nėra mažos ar vidutinės. Minėta riba

gali būti viršyta, jei įmonė priklauso investicinėms bendrovėms, fondams ar kitiems juridiniams

asmenims, investuojantiems rizikos apitalą į smulkų ir vidutinį verslą. (LR SVV plėtros įstatymas)

Remiantis, O. Stripeikiu ir P.Žukausku (2004), žvelgian į išsivysčiusių vakarų europos

šalių patirtį, galima pastebėti, kad smulkios ir vidutinės įmonės turi didžiausią įtaką rinkos

konkurencingumui augti, kadangi šios įmonės dažniausiai pirmos pamato galimus rinkos pasiūlos ir

paklausos pasikeitimus ir geba prie jų prisitaikyti. Taip pat šios įmonės deda didžiausius resursus

tiek finansinius, tiek darbo jėgos į tas veiklas, kurios tuo laikotarpiu turi didžiausią paklausą. SVV

įmonės Europoje ir kitose išsivysčiusiose šalyse užima apie 98proc. visų šalyje veikiančių įmonių.

Tuo tarpu Lietuvoje 2010m. duomenimis SVV įmonės užima 99proc. visų šalyje veikiančių įmonių.

SVĮ – tai pati mobiliausia įmonių grupė, kuri yra esminis rodiklis rodantis bendrą

ekonomikos augimą ir socialinį stabilumą. SVV turi šiuos pranašumus:

mažas kapitalo poreikis;

greita reakcija į rinkos pokyčius ir lankstumas taikantis prie jų;

naujų rinkų ar nišų užpildymas;

konkurencijos didelėms įmonėms sudarymas;

didžiųjų įmonių aptarnavimas;

naujų ir dažnai geresnės kokybės produktų, paslaugų, gamybos procesų sukūrimas.

(Stripeikis, O., Žukauskas, P. (2004))

Naujų darbo vietų kūrimas, naujos technologijos, inovacijų panaudojimas ir plėtojimas,

visa tai į rinką ineša SVV įmonės. Jos yra reikalingos kaip ekonominį šalies augimą, bei pokyčių,

sąlygojančių efektyvų žinių ir naujovių panaudojimą skatinančios įmonės. Šiuolaikinė ekonomika

yra neatsiejama su informacija. Kaip teigia O. Stripeikis ir P.Žukauskas (2004) šiuolaikinė

ekonomika, dar vadinama „informacine ekonomika“ yra nenutrūkstanti inovacijų ir pokyčių

ekonomikoje varančioji jėga. Kadangi rinkos yra veikiamos pastovios verslo evoliucijos tampa labai

dinamiškos, tai pačių įmonių kaita su daugybe naujų į rinką ateinančių įmonių ir ją paliekančių

sudaro atsakingą visuomenei Smulkios įmonės įvaizdį lyginant su stambiomis organizacijomis,

vykdančiomis augimo strategiją, kurios rūpi tik turto kaupimas ir vieta bendruomenėje.

8

Tokias funkcijas kaip operatyvų reagavimą į poreikio ir technologijų pokyčius naudojant

žmogiškuosius išteklius atlieka Smulkius ir vidutinis verslas. Kitame versle tai būtų žymiai

sudėtingiau. Daugumą į rinką įvestų pokyčių ir naujovių pamažu perima stambios kompanijos, todėl

SVV yra naudinga ir didelėms organizacijoms. SVV plėtra yra garantija sveikos konkurencijos

vartotojų naudai, kadangi naujų gamintojų atsiradimas rinkoje užtikrina prekių ir paslaugų įvairovę,

kokybę ir kainų mažėjimą. Galima teigti, kad SVV yra labai reikšmingas pasaulio ekonomikos

vystimuisi. O. Stripeikis ir P. Žukauskas (2004), išskiria socialinį, politinį, ekonominį ir evoliucinį

SVV vaidmenį.

Socialinis vaidmuo SVV suteikia galimybę daugeliui realizuoti savo idėjas, siekius,

sugebėjimus ir žinias. Taip pat SVĮ įdarbina nemažai socialinės rizikos grupės gyventojų, kuriems

darbo vietos stambiose įmonėse sunkiai prieinamos. Jaunieji specialistai taip pat dažniausiai

pradeda veiklą SVV įmonėse. Smulkus ir vidutinis verslas, suteikiant galimybę visiems visuomenės

nariams tobulėti asmeniškai bei kurti, vaidina integruojantį vaidmenį.

Politinis vaidmuo SVV taip pat reikšmingas politine prasme. Smulkūs ir vidutiniai

verslininkai sudaro viduriniosios klasės pagrindą. Klestinti vidurinioji klasė yra politinio stabilumo

garantas. Ji suinteresuota ginti demokratijos, ekonominės laisvės bei politinio stabilumo principus.

Ekonominis vaidmuo SVV pasireiškia kiekybiniu ekonominiu augimu ir įtaka

makroekonominiams rodikliams. Šis ūkio sektorius sugeba operatyviai prisitaikyti prie

besikeičiančių rinkos sąlygų, kuria naujas darbo vietas (ypač paslaugų sferoje). Smulkiame ir

vidutiniame versle yra užimama didžiausia dalis dirbančiųjų ir sukuriama nemaža dalis BVP.

Išsivysčiusiose šalyse egzistuoja tamprūs ryšiai tarp SVV ir stambių įmonių. SVV įmonės

realizuoja stambių įmonių produkciją, teikia joms paslaugas – transporto, objektų apsaugos,

aprūpinimo žaliavomis ir kt. Atsižvelgiant į pateiktus faktus, galima teigti, kad smulkus ir vidutinis

verslas yra neatsiejama ir reikšminga šalių ekonomikos dalis, duodanti didžiulę naudą visose ūkio

šakose ir ekonominės veiklos srityse.

Evoliucinis smuklaus ir vidutinio verslo vaidmuo, pasireiškia nenutrūkstama, dinamiška, į

pokyčius orientuota veikla rinkoje, pasižyminčia rizika, drąsiais eksperimentais, lankstumu ir

išradingumu, akcentuojant maksimalų esamų ir potencialių poreikių tenkinimą. Pažymėtina ir tai,

kad SVV įmonės yra mokslinės-techninės pažangos katalizatorius. Dažniausiai smulkus ir vidutinis

verslas greičiau ir mažesnėmis sąnaudomis įdiegia inovacijas, skirtas gamybai, paslaugos ar

technologijos vystyti. Taip pat SVV yra labiau linkusi bendradarbiauti su mokslo ir inovacijų

centrais nei stambios įmonės.Kadangi SVĮ yra daug dinamiškesnės nei stambios įmonės jos nuolat

9

keičia rinkos struktūrą. Šie veiksniai siekiant adaptuotis prie besikeičiančių sąlygų verčia kitas

įmones didinti darbo, kapitalo ir vartojimo elastingumą, skatina rinkos subjektų lankstumą ir

novatoriškumą. Pokytis – pagrindinė sąvoka apibūdinanti smulkaus ir vidutinio verslo vaidmenį,

sąlygojantį ekonominius evoliucinius proecesus. Taip pat smulkios ir vidutinės įmonės atlieka

svarbų rinkos balansavimo vaidmenį ir tarnauja kaip laisvos rinkos mechanizmo principo garantas.

Išvardinus SVV privalumus, būtų neteisinga nepaminėti ir SVV trūkumų. Kaip teigia S.

Urbonavičius bei R. Ivanauskas (2002), SVV trūkumai bei silpnosios pusės priklauso tiek nuo

išorinių, tiek nuo vidinių faktorių bei priežasčių. Autoriai išskiria šiuos SVV trūkumus:

SVV ir jų vykdomai veiklai būdinga didesnė rizika, todėl jų padėtis rinkoje nėra tokia

tvirta

kaip didelių įmonių;

SVV yra priklausomos nuo didžiųjų įmonių;

SVV valdymas turi trūkumų, nes neretai vadovais dirba nepakankamos

kompetencijos, ne valdymo srities specialistai;

SVV yra daug jautresnės įvairiems verslo sąlygų pasikeitimams;

SVV susiduria su sunkumais, norėdamos gauti papildomą finansavimą ir bendraudamos su partneriais, kurie gana nepatikliai žiūri į SVV ir atsargiai vertina bendradarbiavimo galimybes.

Išvardinus smulkių ir vidutinių įmonių trūkumus, galima daryti išvadą, kad išvardinti

trūkumai yra priežastis dėl kurios SVV internacionalizacijos lygis yra žemesnis nei didelių įmonių.

Bet nepaisant trūkumų SVV reikšmė ekonomikoje yra labai didelė ir neginčijama.

1.2 Smulkaus ir vidutinio verslo veiklą reglamentuojančių norminių

dokumentų apžvalga

Lietuvoje pirmą kartą smulkus ir vidutinis verslas buvo apibrėžtas tik 1998 m. Priėmus

Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymą. Šiame dokumente SVV subjektai buvo apibrėžiami

tik pagal vieną kriterijų – darbuotojų skaičių, nors papildomai buvo keliamas ir savarankiškumo

reikalavimas, pagal kurį kapitalo vertė, priklausanti vienai ar kelioms bendrai veikiančioms

įmonėms, negalėjo viršyti 50 proc. Pažymėtina ir tai, kad iki pat 2002 metų lapkričio 6 dienos veikė

ir LR mažųjų įmonių įstatymas, pagal kurį mažoms įmonėms buvo priskiriamos įmonės, kuriose

10

dirbo nedaugiau kaip 100 darbuotojų. Šis įstatymas nebuvo taikomas valstybinėms ir valstybinėms

akcinėms įmonėms bei neskatintinai veiklai, nurodytai LR Vyriausybės patvirtintame sąraše.

Lietuvoje galioję Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymas bei Lietuvos mažųjų

įmonių įstatymas, neatitiko Europos Komisijos reikalavimų, todėl 2002 m. spalio mėnesį buvo

priimtas Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymo pakeitimo įstatymas,

kuriame numatyta nauja, ES reikalavimus atitinkanti verslo subjektų klasifikacija. Nuo 2003 m.

sausio 1 d. Lietuvoje galioja LR Smulkaus ir vidutinio verslo įstatymas, pagal kurį Lietuvoje, kaip

ir Europos Sąjungoje, SVV subjektai skirstomi į mikroįmones, mažas ir vidutines įmones,

veikiančias savarankiškai, tačiau Lietuvoje išskiriama dar viena kategorija – fiziniai asmenys, įgiję

patentą, šio patento galiojimo laikotarpiu.

Daugiausiai norminių dokumentų, reglamentuojančių SVV veiklą buvo priimta Lietuvai

įstojus Į ES šalių sudėtį 2004 ir 2005 metais. Nors dar 2003 metais valstybė iškėlė galimybę remti

SVV įmonių veiklą, išskirdama tam tikras neremtinas veiklos sritis. Nuspręsta steigti garantijų

instituciją - uždarąją akcinę bendrovę, verslo plėtros bendrovę, kuri bus atsakinga už kreditų

teikimą smulkaus ir vidutinio verslo subjektams bei administruos dalinį paskolų palūkanų dengimą.

2004 metais priimtame Vyriausybės nutarime "Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės

programos" ekonomikos ir verslo srityje numatyti prioritetai: laikyti smulkųjį ir vidutinį verslą

valstybės ekonomikos pagrindu, remti ir skatinti smulkųjį ir vidutinį verslą, tobulinti šio verslo

sektoriaus įmonių apmokestinimo sistemą, keisti verslą varžančius teisės aktus, teikti valstybės

paramą steigiamoms naujoms įmonėms, skatinti jų gausėjimą, skatinti verslo plėtrą probleminiuose

regionuose ir kaimo vietovėse, gerinti verslo informavimo, konsultavimo ir mokymo kokybę ir kt.

2005 metais LR Vyriausybė priėmė nutarimą dėl SVV įmonių rėmimo. 1998 metais priimtas LR

SVV įstatymas neabeatitiko esminių SVV įmonių veiklos koncepcijų, todėl 2007 metais Lietuvos

Vyriausybė pateikė LR smulkaus ir vidutinio verslo įstatymo naują redakciją, kurioje nustatytos

smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams taikomas valstybės paramos formas.

Atlikta Lietuvos SVV norminių dokumentų apžvalga parodė, kad daugiausiai

reglamentuojančių dokumentų, susijusių su SVV veiklos klasifikavimu, organizavimu ir vystymu

priimta po Lietuvos įstojimo į ES sudėtį. Reglamentuotos remtinos ir neremtinos SVV veiklos,

išskiriant prioritetines veiklos sritis. Numatytos valstybės paramos priemonės ir formos, atnaujintas

SVV įstatymas. (LR SVV plėtros įstatymas)

11

1.3 Konkurencingumo vertinimo teoriniai modeliai ir jų taikymo galimybės

Mokslinėje literatūroje sutinkamas ne vienas Konkurencingumo vertinimo modelis.

Konkurencingumo vertinimo tyrimui mokslinėje literatūroje aprašyti modeliai dažniausiai

naudojami šalies ūkio, produkto ar paslaugos konkurencingumo įvertinimui nustatyti.

Šalies ūkio, produkto ar paslaugos konkurencingumą dažniausiai tiria ir vertina

tarptautinės organizacijos, norėdamos nustatyti tam tikros šalies, šakos, produkto ar paslaugos

reitingą tarptautiniu mastu. Taip pat konkurencingumo vertinimas gali būti atliekamas šalies viduje,

nustatant tam tikros šakos konkurencingumą norint sužinoti tolimesnes plėtros galimybes.

Antroje lentelėje pateikiamos metodikos, dažniausiai sutinkamos vertinant

konkurencingumą. Norint įvertinti pateiktus konkurencingumo modelius, taip pat apžvelgsime

teigiamas ir neigiamas jų taikymo savybes.

1 Lentelė Konkurencingumo vertinimo metodikosMetodika Metodikos esmė Naudojami rodikliai

1 2 3M.Porterio metodika (Портер, 2000).

Ekonominio subjekto konkurencinio pranašumo trukmė priklauso nuo subjekto pelningumo, lemiamo penkių jėgų.

1) vidiniai veiksniai: paklausos sąlygos; susiję sektoriai; ūkio subjekto strategija, struktūra ir konkurencija; 2) išoriniai veiksniai: Vyriausybė; tarptautinė veikla.

Pasaulio banko metodika (The Competitiveness of European industry, 1999)

Šioje metodikoje duomenų bazę sudaro 49 rodikliai, leidžiantys įvertinti šalies ekonominę būklę bei konkurencingo verslo plėtojimo galimybes.

1) bendrieji ūkio raidos rodikliai (BNP, BNP metinis augimas, pajamų pasiskirstymo standartinis nuokrypis); 2) makroekonominių ir tarptautinių ekonominių ryšių rodiklių (investicijų, produktyvumo, eksporto struktūros) dinamika; 3) finansinių rodiklių (užsienio skola, kainų įtaka BVP augimui, vertybiniai popieriai) dinamika; 4) infrastruktūros (ryšiai, keliai, elektra) ir investicinio

12

klimato rodikliai; žmogiškųjų išteklių ir intelektinio kapitalo plėtros (išsilavinimas, gyvenimo trukmė, patentai) rodikliai.

Europos Komiteto metodika (The Competitiveness of European industry, 1999)

Šiuolaikinėje, greitai besikeičiančių sąlygų pasaulinėje ekonomikoje vienu iš svarbiausių konkurencingumą įtakojančių veiksnių yra gebėjimas prisitaikyti prie sparčiai tobulėjančių technologijų ir greitai reaguoti į pasikeitimus

1) gamybos apimties ir darbo produktyvumo (kaip sukurtos pridėtinės vertės ir metinio darbuotojų skaičiaus santykis) metinis pokytis; 2) užimtumo metinis pokytis; 3) vidutinių metinių gamybos, eksporto ir importo pokyčiai (eksporto augimo tempams viršijant gamybos augimo tempus, ir eksporto apimtims augant greičiau nei importui, daroma išvada, kad šalies konkurencingumas tarptautinėse rinkose didėja arba išlaikomas pastovus lygis);

Europos Komiteto metodika (The Competitiveness of European industry, 1999)

4) specializacijos ir koncentracijos rodikliai: Koncentracijos koeficientai; Herfindalio indeksas; dalių standartinis nuokrypis (sektorių dispersijos matas); specializacijos koeficientai: Ballaso indeksas, geografinės specializacijos rodiklis; nepanašumo indeksas (absoliučių skirtumų suma); Gini koeficientas.

Naujosios Zelandijos Tyrimo, mokslo ir technologijų ministerijos metodika (The World Competitiveness Yearbook, 1996)

Šalies ūkio sektoriai suskirstyti į keturias grupes pagal technikos ir technologijų naudojimo lygį, t.y. aukštų, vidutiniškai aukštų, vidutiniškai žemų ir žemų technologijų.

eksporto/importo koeficientas; importo prasiskverbimo ir atvirumo užsienio konkurencijai rodikliai; eksporto specializacija; vidaus sektoriaus prekybos rodiklis.

Vietinių išteklių sąnaudų metodika (Lietuvos pramonės

Įvertinamas viso šalies ūkio, konkretaus sektoriaus arba prekių grupės

DRC (produkcija konkurencinga, jei DRC >1). DRC – vietinių išteklių išlaidų

13

konkurencingumo įvertinimas, 2000)

konkurencingumas trumpalaikiu ir vidutinės trukmės laikotarpiu. Gaminama produkcija laikoma konkurencinga jei DRC rodiklis yra mažesnis už 1. Jei DRC lygi 1 arba viršija 1, produkcija yra nekonkurencinga.

rodiklis.

Lietuvos ūkio instituto metodika (Lietuvos pramonės konkurencingumo įvertinimas, 2000)

Konkurencingumo įvertinimas atliekamas remiantis Lietuvos užsienio prekybos bei pramonės veiklos rodikliais ir jų palyginimu su atitinkamais ES - 15 šalių rodikliais.

1) atskleistas santykinis pranašumas; atskleistas konkurencinis pranašumas; Lietuvos prekių eksporto dalis ES šalių atitinkamų prekių eksporte; ES šalių prekių importo dalis, kurią sudaro Lietuvos prekių eksportas; prekių eksporto dalis visame Lietuvos eksporte; prekių eksporto į ES dalis visame Lietuvos eksporte į ES; grynosios pajamos iš Lietuvos prekių eksporto; 2) darbo produktyvumas (pagal pagamintą produkciją); darbo produktyvumas (pagal pridėtinę vertę); darbo produktyvumo augimo tempai; pramonės produkcijos apimties augimo tempai; darbuotojų skaičiaus augimo tempai; 3) produktų kokybė, technologijų lygis, vartotojų aptarnavimo lygis, naujovių diegimas, rinkodara, darbo jėgos kvalifikacija; 4) mokslo tyrimai ir plėtra; darbo jėgos išteklių kokybinis lygis; finansinių išteklių prieinamumas; veiklos infrastruktūros lygis.

Šaltinis: Konkurencinio pranašumo formavimas globalioje rinkoje: teorinės prielaidos ir vertinimo galimybės, Aušra Liučvaitienė, Kęstutis Peleckis, 2011

14

Apžvelgus visas konkurencingumo vertinimo metodigas, tyrimui naudosiu Lietuvos ūkio

instituto metodiką, nes atskleidžia konurencinį Lietuvos prekių eksporto dalies pranašumą lyginant

su ES šalių įmporto dalimi, kurią sudaro Lietuvos eksportas. Taip pat prekių eksportuojamų į ES

dalį visame Lietuvos eksporte ir grynasias pajamas iš eksportuojamų Lietuvos prekių. Šis metodas

taip pat parodo darbo produktyvumo pagal pagamintą produkciją ir pridėtinę vertę, darbo

produktyvumo augimo tempo, pramonės produkcijos apimties augimo ir darbuotojų skaičiaus

augimo intensyvumą.

1.4 Smulkaus ir vidutinio verslo įmonių poreikio paramai gauti nustatymas

Smulkus ir vidutinis verslas yra neatskiriama kiekvienos šalies ekonomikos dalis, veikianti

nacionalinės ekonomikos konkurencingumą, padedanti spręsti užimtumo klausimus, aptarnauti

didžiąsias įmones, užsiimti netradiciniais verslais.

Siekiant įvertinti, kaip valstybė turėtų remti SVV reikalinga nustatyti valstybės paramos

efektyvumą. Tam reikia apibrėžti gyventojų užimtumo didėjimo, ekonominius, socialinius ir

aplinkosauginius rodiklius. Be užimtumo didinimo SVV turi ir kitų teigiamų bruožų. SVV sugeba

vykdyti veiklą turėdamos ribotus išteklius. Vienas pagrindinių yra finansiniai ištekliai, smukliose

įmonėse yra mokamas mažesnis atlyginimas, nei stambiose, taip pat smuklios įmonės neišgali turėti

profesionalių specialistų, dėl to tenka veikti, naudojantis vidutinės ar žemos specializacijos darbo

jėga. Minėti veiksniai yra daugumos mažų įmonių bruožas, charakterizuojantis bendra SVĮ įvaizdį.

Dėl to finansinė parama SVV yra svarbi visose jos gyvavimo stadijose, pradedant steigimu, baigiant

nuosmūkiu. Veiklos pradžioje SVV susiduria su pradinio kapitalo stygiumi, vėliau – apyvartinių

lėšų trūkumu, jos būtinos norint sėkmingai plėtoti veiklą. SVV įmonės norėdamos gauti finansinę

paramą susiduria su įvairiomis specifinėmis problemomis, tai yra vienas didžiausių SVV plėtros

sunkumų. Dėl finansinių išteklių stokos SVV įmonėms sunku vykdyti veiklą, samdyti kvalifikuotą

darbo jėgą.

Remiantis R. Dapkumi ir kt (2007). kurie savo darbe aprašė, kad Baršauskas (2003) skiria

du SVV kylančių problemų lygius: išorinį ir vidinį. Problemos klasifikuojamos pagal jų kilmės

aplinką, t. y. vidinę, kurios kintamieji garantuoja sistemos funkcionavimą ir tikslų įgyvendinimą, ir

išorinę, kurios veiksniai tiesiogiai ir netiesiogiai daro įtaką įmonės veiklai. Pagrindinės problemos,

kylančios smulkiam ir vidutiniam verslui, yra susijusios su išteklių formavimu, vadovavimu ir

15

tarptautine įmonių veikla. Mokslinėje literatūroje dažniausiai pabrėžiama SVV išteklių formavimo

problema. Galima išskirti kelis su išteklių formavimu susijusių problemų aspektus: nėra gamybos

masto ekonomijos, mažos kiekio nuolaidos gavimo galimybės, finansavimo, darbo jėgos samdymo

ir informacijos ribotumo problemos. Mažėjančių kaštų pramonės šakos yra apibūdinamos

technologijomis, kurių ribiniai kaštai mažėja, didėjant gamybos apimčiai. Pavyzdžiui, gaminant

elektros energiją, galima gauti mažesnius ribinius kaštus, didinant gaminamos elektros energijos

kiekį. Tada monopolinis gamintojas gali užtikrinti energijos tiekimą mažesne kaina nei keletas tarp

savęs konkuruojančių smulkių gamintojų, kurių energijos gamybos kaštai yra didesni. Tiekėjai,

vykdydami didelius užsakymus, linkę mažinti savo administracinius ir transportavimo kaštus bei

riboti prekių ar žaliavų tiekimą mažais kiekiais. Įvairios nuolaidos siūlomos tik dideliems

užsakovams. Finansų institucijos, priimdamos sprendimus dėl kredito suteikimo, reikalauja, kad

klientai pateiktų išsamius finansinius dokumentus, o SVV, pateikusios informaciją apie savo

finansinius rodiklius finansų institucijoms, susiduria su užstato reikalavimais, didelių palūkanų

nustatymu ir negali aktyviai dalyvauti kapitalo rinkose. (Dalia Štreimikienė, Rimantas Dapkus,

Gintautas Šivickas 2007m.)

Remiantis R. Dapkumi ir kt. (2007) SVV jau savo veiklos pradžioje susiduria su pradinio

kapitalo stoka. Dėl mažų veiklos apimčių ir didelės veiklos rizikos daugelis šių įmonių negali

patenkinti kreditorių keliamų reikalavimų. Tolesnėje veikloje SVV subjektai susiduria su dviem

papildomomis išorinio finansavimo reikmėmis: apyvartinio kapitalo formavimu ir investicijomis.

Siekiant padidinti įmonės veiklos apimtis, reikia papildomų apyvartinių lėšų, kurios galėtų užtikrinti

greitesnius atsiskaitymus ir pinigų srautų nenutrūkstamumą. Toliau plėtodamos veiklą įmonės

patiria investavimo problemų.

Taigi finansavimas yra aktualus visą įmonės gyvavimo laiką. Todėl pagrindinis SVV

plėtros uždavinys yra pagerinti įmonių finansavimą visais įmonės gyvavimo laikotarpiais, t.y. ne tik

naujai pradedančios veiklą, bet ir veikiančioms SVV įmonėms.

R. Dapkus ir kt. teigia, kad problemos, susijusios su vadovavimu SVV, pasireiškia dėl

įtampos, kylančios tarp dviejų jėgų – kontroliuojančių (savininko) ir vykdančiųjų. Jei savininkas /

vadovas per daug akcentuoja kontrolės funkciją, SVV augimas gali būti ribojamas. Kartais

savininkai / vadovai, bijodami konkurencijos, nepasitiki darbuotojais, nesidalija informacija, todėl

visus sprendimus priima vienas žmogus. SVV vadovai ir savininkai kelia kvalifikaciją specialiuose

mokymuose ir seminaruose tik tada, kai pajunta konkrečių žinių trūkumą ir žino, kad čia įgytomis

žiniomis galės nedelsdami pasinaudoti įmonės veikloje. Dažnai SVV vadovai negali dalyvauti

16

mokymuose todėl, kad neturi tam laiko. Problemos, susijusios su vadovavimu SVV, gali susipinti,

kai vertinami darbuotojo gebėjimai. Požiūris į išteklių formavimą ir darbuotojų mokymą labiausiai

priklauso nuo vadovo nuostatų. Vieni vadovai darbuotojų mokymą gali vertinti kaip „rizikingą

investiciją“, kuri neatsipirks, jei darbuotojas išeis iš įmonės, kiti – kaip galimybę darbuotojo

gautomis žiniomis tobulinti veiklą. Vis dėlto darbo jėgos samdymo, finansinių išteklių formavimo

problemos labiau varžo SVV veiklą nei vadovavimo sunkumai. Kaip savo darbe teigia R. Dapkus ir

kt., Baršauskas (2003) skiria SVV problemas, susijusias su tarptautine veikla: valiutos keitimo ir

atsiskaitymo už prekes ar paslaugas užtikrinimo rizika, šiuolaikiniai finansiniai atsiskaitymai,

mažinantys veiklos kaštus didelėse įmonėse, eksporto dokumentacijos kaštai, prekybos kliūtys ir

kiti ribojimai. Veikla tarptautiniu lygiu arba tarptautinėje rinkoje iš smulkių ir vidutinių įmonių gali

pareikalauti daug papildomų lėšų, o jų šioms ir taip stinga. (Dalia Štreimikienė, Rimantas Dapkus,

Gintautas Šivickas 2007m.)

Pagrindinės įvairių formų paramos SVV reikalauja steigimo stadijoje. Vėlesnėse augimo ir

branos stadijose paramos reikia mažiau, todėl ypatingai svarbu SVV įmonei paramą gauti stengiant

įmonę. Dažniausiai paramą sudaro finansiniai ištekliai, tačiau neatsiejama dalis yra ir verslo

konsultacijos. Galima teigti, kad skirtingose stadijose skiriasi ir paslaugų pobūdis. R. Dapkus ir kt

(2007)., remiasi Garucko R., Jatuliavičienės G., Kučinskienės M., (2007) teigimu, kad įmonės

steigimosi stadijoje SVV veikla orientuota į produkto vystymą. Pačioje anksčiausioje įmonės raidos

stadijoje SVV dažniausiai reikia įvairių verslo paramos paslaugų: finansinių, organizacinių,

konsultacinių, darbuotojų mokymo ir kt. Viešojo sektoriaus įstaigos dažniausiai teikia nemokamas

ar subsidijuojamas konsultacines paslaugas: padeda SVV parengti verslo planus, apmoko

elementarių verslo įgūdžių ir teikia informaciją apie kitose verslo paramos įstaigose teikiamas

paslaugas. Augimo stadijoje SVV išsiplečia nuo mikro iki smulkaus verslo, įdarbinančio daugiau

nei 5–10 asmenų. Ši yra kritinė SVV raidos stadija, nes būtent šioje stadijoje dauguma įmonių

žlunga. Vidutiniškai 50 proc. prekybos įmonių per penkerius metus po įsisteigimo nutraukia savo

veiklą. Įmonei augant, keičiasi situacija ir kartu paramos SVV poreikis. Svarbiomis paramos

priemonėmis tampa pagalba sukaupti lėšų investicijoms, valdymo įgūdžių gerinimas ir pagalba

tvarkantis su organizaciniais pokyčiais. Brandos fazėje smulkios įmonės pasiekia nuolatinio augimo

lygį ir sėkmingai išsiplečia iki vidutinės įmonės. Šioje stadijoje parama tampa sudėtingesnė ir

apima konsultacines paslaugas apie vertybinių popierių biržas, eksportą ir kt. Įmonių išteklių srityje

išryškėja specialių įgūdžių ugdymo poreikis. Lyginant su steigimosi stadija, brandos stadijoje

17

padidėja nematerialių paslaugų poreikis. (Dalia Štreimikienė, Rimantas Dapkus, Gintautas Šivickas

2007m.)

R. Dapkus ir kt. papildomai pamini ir informacijos trūkumo problemą. Dėl informacijos

ribotumo daugelis pradedančių verslininkų nesugeba efektyviai plėtoti verslo, o smulkios įmonės

negali konkuruoti su vidutinėmis ir stambiomis įmonėmis, kurioms informacija yra lengviau

prieinama. Taigi, nepaisant smulkaus verslo reikšmės ekonomikai, būdamos nedidelės ir turėdamos

ribotus išteklius, smulkios įmonės negali konkuruoti su stambiomis kompanijomis. ES šalių

vyriausybėms tenka padėti, kad šios įmonės taptų visaverčiais konkurentais rinkoje. Dėl šių

priežasčių Europos valstybės siekia sukurti vienodas, o kartais ir palankesnes konkurencijos rinkoje

sąlygas pradedantiesiems smulkiems verslininkams. Dažniausiai pasitaikanti ES šalių vyriausybių

vykdoma paramos SVV forma, kuriai daugumoje šalių sunaudojama didžiausia išteklių dalis, yra

informacija ir konsultavimas. Be dažniausiai nemokamų informavimo paslaugų, teikiamos

konsultavimo paslaugos rinkodaros, finansų, technologijų, verslo planavimo klausimais.

Pradedantiesiems verslininkams informaciją ir bendras konsultacijas teikia bei šias paslaugas

subsidijuoja valstybinės arba pusiau valstybinės organizacijos, ne pelno organizacijos. Tačiau tai

informacijos trūkumo problemos neišsprendžia, nes didelė dalis informacijos, reikalingos SVV, yra

labai specifinė ir ją gali pateikti tik komerciniai šaltiniai. ES šalyse yra apie keturis šimtus

organizacijų, teikiančių nemokamas paslaugas smulkiesiems verslininkams. Jos yra subsidijuojamos

valstybės, vietos valdžios, didelių įmonių, bankų. Tačiau, norint išspręsti informacijos trūkumo

problemą, SVV plėtoti ir turi būti kuriamos specializuotos mokymo programos. Europos Komisija

pripažįsta, kad SVV reikia labiau specializuoto mokymo ir švietimo. (Dalia Štreimikienė, Rimantas

Dapkus, Gintautas Šivickas 2007m.)

SVV plėtra šalyje lemia ir ekonomikos bei nacionalinio konkurencingumo augimą.

Kadangi SVV įmonės sudaro didžiąją dalį įmonių Lietuvoje jos taip pat sukuria ir daugiausiai BVP.

SVV yra vienas lanksčiausių ir gebančių operatyviai prisitaikyti prie besikeičiančių rinkos sąlygų.

Šis sektorius aktyviai kuria naujas darbo vietas, didindamas užimtumą, taip pat vienas pirmųjų

rizikuoja diegdamas naujas inovacijas, skirtas gamybai, paslaugoms ar technologijoms vystytis.

Didelė smulkių ir vidutinių įmonių kaita ir konkurencija nuolat keičia rinkos struktūrą. Tačiau SVV

pagrindiniai trūkumai yra didesnė verslo rizika, nelygios konkurencinės sąlygos su stambiomis

įmonėmis, neretai SVV įmonės susiduria su apyvartinių lėšų stygiumi ir poreikiu investuoti į

įmonės materialųjį turtą. SVV įmonėms yra sunkiau gauti išorinį finansavimą nei stambioms

įmonėms.

18

1.4.1 Mokesčių naštos smulkiam ir vidutiniam verslui Lietuvoje ir naujosiose ES šalyse

vertinimas

Lietuvai tapus ES nare, bei vis didėjant ekonominiam intensyvumui tarp Lietuvos ir kitų

ES valstybių, kyla daug klausimų dėl šalių konkurencingumo, kuris priklauso daugiausiai nuo

mokestinės sistemos. Norint nustatyti mokesčių naštą, reikėtų išanalizuoti kokie pagrindiniai

mokesčiai yra taikomi skirtingose ES šalyse, taip pat ir jų dydžius, nes tai lemia įmonių veiklos

rezultatus, šalių konkurencingumą.

Lietuvos Respublikos Mokesčių Administravimo Įstatymas mokesčius apibrėžia taip:

mokestis – tai mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei, kad

būtų gauta pajamų valstybės ir savivaldybių funkcijoms vykdyti.

Pagal 2006 metais atliktą tyrimą (Garucko ir kt., 2006) nustatyta, kad didžiausią LR

mokestinių pajamų dalį sudarė PVM – 42 proc., antrasis pagal dydį buvo gyventojų pajamų

mokestis – 23 proc., trečiasis akcizų mokestis – 17 proc., ketvirtasis pelno mokestis – 8 proc. Šie

mokesčiai yra didžiausi šalies mokestinių pajamų šaltiniai, kadangi sudaro 90 proc. visų LR

mokestinių pajamų.

Nuo 2009 metų sausio 1 dienos Lietuvoje pradėta vykdyti mokesčių reforma, todėl

įvardintų mokesčių procentinis santykis keitėsi, tačiau PVM, GPM, akcizai ir pelno mokesčiai ir

toliau išliko dominuojantys mokestinių pajamų struktūroje.

Lietuvos mokesčių naštos rodiklis, lyginant su kitomis ES šalimis, yra žemas – 29,3 proc.

ir tai yra 9,1 proc. mažiau ES šalių vidurkio. Mažesnį mokesčių naštos vidurkį turi Latvija – 26,6

proc., tačiau Estijoje šis rodiklis yra 35,9 proc. Skandinavijos šalyse mokesčių našta didžiausia:

Švedijoje – 51,1 proc., Danijoje – 49,4 proc. Šalyse kur pajamos mažos, net ir sumokėjus mokesčių

santykinai mažą mokesčių naštą, iš likusių pinigų žmogus sunkiai verčiasi, tuo tarpu net ir didesnę

mokesčių naštą sumokėjus kitose šalyse, žmonėms lieka solidesnė suma pragyvenimui. Esant kainų

konvergencijai, bet dideliems pajamų skirtumams, mokesčių naštos lyginimas nėra labai

prasmingas.

Mokestinių pajamų pasiskirstymo pagal mokesčių rūšis palyginimas skirtingose ES šalyse

parodo, jog naujosios ES šalys (tarp jų ir Lietuva) turi pastebimai mažesnę mokesčių dalį nei šalys

senbuvės. ES šalyse senbuvėse tiesioginių mokesčių dalis yra mokestinėse pajamose maždaug 10

procentinių punktų didesnė nei šalyse naujokėse. Viena iš pagrindinių tokio atotrūkio priežasčių

19

tarp šalių naujokių ir šalių senbuvių yra mažesni pajamų ir pelno mokesčių tarifai šalyse naujokėse.

(Garuckas R., Jatuliavičienė G., Kučinskienė M., 2007).

SVV įmonėm mokesčiai yra viena sudetingiausių sričių. Tokios įmonėms yra priimtinesnė

paprasta mokesčių sistema, su mažesniais mokesčių tarifais, nei atleidimais nuo mokesčių. Mažesni

mokesčiai sukuria draugiškesnę SVV aplinką. Tuomet įmonės yra linkusios veikti pagal įstatymus,

mokėti mokesčius. Daugelyje šalių yra taikomos įvairios mokesčių lengvatos, taip pat pavieniai

asmenys ir kitos įmonės yra skatinamos investuoti į smulkias įmones. Vienas didžiausią naštą

smulkiam ir vidutiniam verslui turintis mokestis yra pridėtinės vertės mokestis (PVM), todėl

daugelis šalių bando sukuriti priemones šiaim mokesčiui sumažinti.

R. Dapkaus ir kt. teigimu dauguma Europos šalių teikia finansinę pagalbą smulkiam ir

vidutiniam verslui. Pagalbos metodai ir apimtys šalyse labai skiriasi. Pagrindiniai finansinės

pagalbos teikimo būdai yra: tiesioginės subsidijos ir dotacijos, subsidijuojamos paskolos ir kredito

garantijos. Kredito garantijų tikslas – suteikti paskolas SVV, neatsižvelgiant į užstato dydį.

Garantijų schemos paprastai laikomos pageidautina SVV politikos dalimi ir dėl to, kad jos skatina

komercinius bankus ir kredito institucijas skolinti lėšas SVV. Vienos Europos šalys paskolas

verslininkams teikia lengvatinėmis sąlygomis, kitos šalys naudoja subsidijuojamas paskolas.

Daugeliu atvejų subsidijuojamos paskolos suteikiamos tik valstybės patvirtintiems tikslams:

aplinkos kokybės kontrolei, aukštųjų technologijų pramonės ar depresinių regionų plėtrai. Dotacijos

taip pat naudojamos kaip SVV paramos priemonė, bet jos dažniausiai skiriamos siauriau apibrėžtam

tikslui nei paskolos. Dotacijos dažnai teikiamos bedarbiams, norintiems pradėti savo verslą, vietoj

bedarbio pašalpos jiems pasiūlant pašalpą arba vienkartinę išmoką verslo pradžiai. ES šalių SVV

politikoje pastebimos dvi tendencijos. Viena, nuolat gerinama verslo teisinė ir ekonominė aplinka ir

mažinamas valstybinis reguliavimas, kita, kuriamos naujos SVV skatinimo programos, diegiamos

naujos finansinės paramos ir smulkaus verslo plėtros priemonės, skirtos didinti gyventojų

užimtumą, SVV įmonių augimą ir jų konkurencingumą.

SVV yra labai reikšmingas valstybių ekonomikai. Tos valstybės, kurių ekonomikai

smulkus ir vidutinis verslas yra svarbus, remdamos SVV gauna nemažą naudą, nes dėl SVV rinka

tampa konkurencingesnė, didėja užimtumas, sprendžiamos kitos socialinės ir ekonominės

problemos. Tai savo ruožtu skatina bendrą ekonomikos ir gyvenimo lygio kilimą bei didina

užimtumą (Dalia Štreimikienė, Rimantas Dapkus, Gintautas Šivickas 2007m.).

Apibendrinat SVV įmonių veiklos apmokestinimo situaciją galima teigti, kad mažesni

mokesčiai sukuria geresnę aplinką sąžiningam verslui konkuruoti rinkoje bei skatina laikytis

20

įstatymų ir mokėti mokesčius. Autoriai rekomenduoja mažinti SVV įmonių mokestines lengvatas,

tačiau siūlo kurti subsidijuojamų arba lengvatinių paskolų sistemą. Lietuvos SVV mokestinė našta

išaugo nuo 2009 metų sausio 1 dienos, nes lyginat su kitomis ES šalimis ji nebuvo didžiausia.

1.4.2 Smulkaus ir vidutinio verslo paramos priemonės Lietuvoje

Pagrindinis SVV plėtrą įtakojantis veiksnys yra valstybės politika, sudaranti reikiamas

sąlygas SVV funkcionaliam gyvavimui rinkoje, taip pat sukuriant tam tikras apsaugos ir paskatos

priemones, kurios atitiktų valstybės ekonominius ir visuomeninius interesus, bei plėtotų valstybės

plėtros strategiją.

Žinant kokia reikšmę SVV turi nacionalinei ekonomikai, atitinkamai yra formuojama

valstybės politika verslo skatinimo ir plėtros aspektais. Ši politika gali apibėžti dvi pagrindines

strategines kryptis:

1) stipri valstybės protekcija SVV atžvilgiu, kurios įtakoje kuriasi naujos ir sėkmingai

vystosi esančios įmonės;

2) nedidelė valstybinė parama, kurios pasekoje susilpnėja naujų įmonių kūrimasis, o iš

veikiančių išlieka tik stipriausios. (Pačėsa N., 2007).

SVV plėtros metodologinių principų formavimas tampa esminiu sektoriaus ir šalies

ekonomikos augimo sėkmės pagrindu. Ūkio ar tam tikro jo sektoriaus plėtra yra procesas, ypatingai

jautrus sparčiai besikeičiančios globalios aplinkos veiksniams, sukuriantiems perspektyvines

galimybes ar grėsmes nacionalinės ekonomikos augimui.

Lietuvoje SVV paramos prioritetai yra deklaruojami labai panašiai kaip ir Europos

Sąjungoje. Lietuvoje veikia smulkaus ir vidutinio verslo agentūra, verslo konsultacijų centrai, verslo

inkubatoriai, Euro info centrai, veikia nemažai kitų valstybinių agentūrų, centrų, fondų, teikiančių

paramą SVV. Lietuvoje yra pakankamai daug institucijų susijusių su SVV rėmimo veikla, tačiau

galima pastebėti, kad nemaža dalis institucijų savo funkcijomis dubliuoja viena kitą, o kai kurios

paramos paslaugos yra iš viso neteikiamos. Daugybė šių institucijų teikia informaciją ir

konsultacijas, tačiau stokojama tiesioginio finansavimo mechanizmų. Veikia ES PHARE

lengvatinio kreditavimo linijos, tačiau jos smulkiems verslininkams yra per brangios. Neveikiant

išorinio finansavimo sistemai, sunku tikėtis žymaus kitų priemonių SVV plėtrai poveikio. Lietuvoje

veikia Lietuvos eksporto ir importo draudimo institucija apdraudžianti investicinių projektų

21

įgyvendinimui imamas paskolas. Tačiau pastarosios veiklą stabdo draudimo įstatymo trūkumai.

(Lietuvos plėtros prioritetų 2014-2020 m. Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo

laikotarpiu vertinimas,Galutinė ataskaita., 2009m.)

2009 metais Europos Komisijos, Europos investicijų bankui ir Europos investicijų fondui

(EIF) inicijuojant Lietuvoje mažoms ir vidutinėms įmonėms nuspręsta skirti 275 mln. Lt

mikrokreditams, rizikos kapitalo investicijoms, portfelinėms ir kitokioms garantijoms bei kitiems

reikalams. EIF kontroliuojamo fondo struktūrą Lietuvoje sudaro mikrokreditai 75 mln. Lt.,

portfelinės ir individualios garantijos 100 mln. Lt., rizikos kapitalo fondai 80 mln. Lt., bendrųjų

investicijų fondas 20 mln. Lt. Už EIF fondą yra atsakinga UAB “Investicijų ir verslo garantijos”

(INVEGA), kuri taip pat teikia garantijas kreditams bendradarbiaudama su 13 šalyje veikiančių

finansinių institucijų: AB Šiaulių bankas; AB Ūkio bankas; DNB bankas; „Swedbank“; AB

„Citadele“ bankas; AB SEB bankas; Danske Bank; UAB Medicinos bankas; AS UniCredit Bank

Lietuvos skyrius; Lietuvos kredito unijos; AB bankas „Finasta“; Nordea Bank lietuva; BIGBANK.

Norint sudaryti palankesnes sąlygas SVV plėtoti galima naudoti įvairias verslo rėmimo ir

finansavimo formas bei šaltinius. R. Dapkus ir kt., savo darbe apžvelgia Simanavičienės (2002)

išskirtas tokias verslininkystės rėmimo formas:

1) finansinė tiesioginė ir netiesioginė parama;

2) teisinė ir administracinė parama;

3) smulkaus ir vidutinio verslo propagavimas; konsultavimas ir mokymas;

4) parama per mokesčių politiką.

Parama smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai dažnai yra sietina tiek su tiesioginio, tiek su

netiesioginio išorinio finansavimo šaltiniais. Finansavimas – tai kapitalo suteikimas ūkio subjektui,

kad jis galėtų įgyvendinti savo tikslus. Pati finansavimo esmė yra padidinti lėšų kiekį įmonėje, kad

būtų vykdoma ir plėtojama sėkminga veikla, didinamos investicijos. Tačiau teisinės ir

administracinės paramos svarbos taip pat negalima sumenkinti, nes ji padeda SVV išvengti

papildomų išlaidų, susijusių su verslo įregistravimu, mokesčių atskaitomybe ir kt. Smulkaus ir

vidutinio verslo propagavimas, konsultavimas ir mokymas yra svarbios organizacinės paramos

SVV formos. Valstybės vykdoma mokesčių SVV lengvatų politika padeda užtikrinti šios veiklos

konkurencingumą ir plėtrą kartais net efektyviau nei tiesioginės subsidijos. (Dalia Štreimikienė,

Rimantas Dapkus, Gintautas Šivickas 2007m.)

R. Dapkus ir kt. savo darbe nurodo tokius A. Savanevičienės ir V. Sūdžiaus išskirtus

pagrindinius SVV rėmimo ir skatinimo šaltinius:

22

1) vyriausybė ir vietos valdžios institucijos;

2) stambus verslas;

3) savarankiški mažų įmonių susivienijimai;

4) specializuotos organizacijos.

Valstybės valdžios institucijų parama, plėtojant SVV, atitinka požiūrį, kad smulkiam ir

vidutiniam verslui turi būti sudarytos išskirtinės sąlygos. Tačiau labai svarbu, kad vyriausybės ir

vietos valdžios institucijų sudaromos rėmimo programos neprieštarautų vienos kitoms. Todėl vietos

valdžios institucijos turi kartu dalyvauti formuojant bendras SVV plėtros koncepcijas bei skatinimo

modelius. Taip galima įvertinti tiek vietos, tiek visos šalies poreikius ir suformuluoti galutinę

smulkaus ir vidutinio verslo kūrimo ir plėtros skatinimo koncepciją bei nustatyti jos įgyvendinimo

būdus. Vietos valdžios institucijų sudaromų regioninių rėmimo programų tikslas – skatinti regionų

ekonominį augimą. Valstybės valdžios institucijos savo rengiamose programose gali panaudoti

įvairius smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo būdus. Svarbiausi iš jų yra finansinė parama,

mokymo ir kvalifikacijos kėlimo programos, teisinė parama ir infrastruktūros plėtra. Finansinė

parama apima:

a) paramą investuojant, kai padengiama dalis investicijų, susijusių su įmonės steigimu,

plėtimu, perorganizavimu, racionalizavimu, įrengimų įsigijimu, naujų gaminių kūrimu, patentų,

licencijų pirkimu ir kt.;

b) nuolaidas kredituojant SVV, kurios pasireiškia palankiomis palūkanomis ir kitomis

lengvatinių kreditų formomis;

c) vyriausybės garantijas, duodant paskolas SVV;

d) mokesčių nuolaidas, kai mažinami mokesčių tarifai, atidedamas mokesčių mokėjimas;

e) kitą paramą.

Vyriausybė finansuoja dalį lėšų, skirtų mokymo ir kvalifikacijos kėlimo programoms,

kuriomis siekiama sustiprint SVV konkurencingumą bei padidinti inovacinį pajėgumą. Teisinę

paramą apima teisinės sistemos tobulinimas, mažinant prieštaravimus ir darant aktualius pakeitimus

teisės aktuose. Infrastruktūros formavimosi skatinimas – tai tokia paramos SVV forma, kai

vyriausybė finansinėmis priemonėmis skatina mokslo organizacijų įtraukimą į smulkaus ir vidutinio

verslo problemų sprendimus, steigia mokymo, informacijos, verslo ar konsultacinius centrus ir kt.

(Dalia Štreimikienė, Rimantas Dapkus, Gintautas Šivickas 2007m.)

Stambaus ir smulkaus verslo bendradarbiavimas – viena iš smulkaus ir vidutinio verslo

rėmimo formų, kuri atspindi požiūrį, kad SVV gali rasti tinkamą veiklos nišą. Šis

23

bendradarbiavimas remiasi abipuse nauda, stambioms įmonėms išsilaisvinant nuo daugelio darbo

imlių, siaurai specializuotų gamybų ir jas perleidžiant smulkiam verslui. Didelės įmonės patiki SVĮ

inovacijų kūrimą ir diegimą, specifinių produktų gamybą bei paslaugų teikimą. Savarankiškų mažų

įmonių susivienijimų kūrimą lemia rinka. Susivienijimai gali būti formuojami dviem aspektais:

socialiniupolitiniu (visuomeninės verslininkų organizacijos ir kt.) ir ekonominiu (verslininkų

tarpusavio ekonominiai ryšiai, kredito unijos, realizavimo kooperatyvai ir kt.). Specializuotos

organizacijos – tai verslo inkubatoriai, informaciniai centrai, technologijų parkai, moksliniai centrai,

inovaciniai centrai ir kitos organizacijos, kurios gali būti kuriamos tiek padedant vyriausybei, tiek

SVV iniciatyva. Specializuotų organizacijų teikiamos paslaugos – veiksminga parama, skatinanti

SVV plėtrą. Verslo inkubatoriai yra plačiausiai paplitusi SVV paramos forma. Verslo inkubatorius

– įstaiga, kuri inkubuojamiems ūkio subjektams palankiomis sąlygomis teikia verslo valdymo

paslaugas (informaciją, konsultacijas, mokymą ir pan.), nuomoja patalpas, tarpininkauja gaunant

finansinę paramą bei diegiant naujas technologijas ir mokslo naujoves versle. Yra dvi verslo

inkubatorių rūšys:

1) gamybiniai – paslaugas teikiantys inkubatoriai, kuriuose inkubuojami verslo subjektai,

vykdantys gamybinę veiklą, besiverčiantys mažmenine prekyba, teikiantys paslaugas;

2) technologiniai inkubatoriai, kuriuose inkubuojami ūkio subjektai, teikiantys taikomųjų

tyrimų, mokslo naujovių, inovacijų naudojimo versle paslaugas, kuriantys naujus produktus ar pan.

(Dalia Štreimikienė, Rimantas Dapkus, Gintautas Šivickas 2007m.)

Smulkaus ir vidutinio verslo įmonių paramos priemonės Lietuvoje yra tos pačios kaip ir

kitose Europos Sąjungos valsybėse: finansinė tiesioginė ir netiesioginė parama, teisinė ir

administracinė parama, suteikiamos įvairios mokestinės lengvatos, SVV verslo vystymas,

konsultavimas ir mokymas. Parama SVV įmonėms gali būti teikiama iš valstybės ir vietinės

valdžios institucijų, stambaus verslo ir specializuotų organizacijų, tame tarpe SVV asociacijų

kūrimosi pagalba.

1.5 Smulkaus ir vidutinio verslo veiklos rezultatų lyginamosios analizės

metodologija ir Metodai

Įgivendinant SVV paramos politiką, yra labai svarbu įvertinti kiek suteikiama parama yra

efektyvi ir atrinkti labiausiai tinkamas plėtros paramos priemones. Vertinant paramos efektyvumą

24

yra atsižvelgiama į daug kriterijų, tokių kaip: ekonominį, socealinį ir aplinkosauginį. Tam, kad

išsiaiškinti kokia parama yra efektyviausia, būtina atlikti analizę, remiantis išvardintais kriterijais.

Analizė gali būti atliekama įvairiais lygmenimis, tiek įmonės, tiek šalies ar regiono. Atliekant

analizę turi būti taikomi specifiniai rodikliai, kurie apžvelgia svarbiausias SVV plėtros dalis:

ekonominę, socialinę ir aplinkosauginę.

Įmonės lygmeniu ekonominiai efektyvumo rodikliai apimtų pagrindinių įmonės finansinių

rodiklių pasikeitimus, gavus ir panaudojus valstybės finansinę ar kitokią paramą. Socialiniai įmonės

rodikliai – sukurtų naujų darbo vietų skaičius, darbuotojų realių pajamų didėjimas ir kt.

Aplinkosauginiai rodikliai, pavyzdžiui, taršos įmonėje sumažėjimas, leistų įvertinti paramos SVV

aplinkosauginį efektyvumą.

Šalies lygmeniu pagrindiniai plėtros rodikliai analizėje apibrėžtų: BVP augimą, užimtumo

didėjimą, taršos mažėjimą ir kt. Taigi reikalinga sukurti rodiklių sistemą, kuri padėtų įvertinti

paramos efektyvumą įmonės, regiono ar šalies mastu, taikant ekonominius, socialinius ir

aplinkosauginius rodiklius.

Daugiakriterinis sprendimų priėmimo modulis leistų įvertinti paramos priemonės

efektyvumą arba palyginti priemones pagal jų efektyvumą darnios plėtros kontekste. Integruotas

politikos priemonės poveikio vertinimas šalies mastu turėtų prasidėti nuo ekonominio poveikio

vertinimo. Pirmiausia reikia identifikuoti priemonės poveikio subjektus – sektorius ar jų grupes,

kuriuos palies konkrečios nagrinėjamos priemonės įgyvendinimas, bei nustatyti, kokį ši valstybės

intervencija į rinkas turi poveikį kainoms, produkcijos gamybos ir vartojimo apimtims, taip pat

gyventojų pajamoms (gamybos struktūrai ir apimčiai ekonominėje sistemoje). Produkcijos gamybos

apimties pasikeitimai turės tiesioginį poveikį ir teršalų emisijos į atmosferą, vandenį ir gruntą

pasikeitimams. Šių pokyčių intensyvumas priklausys nuo esamos aplinkosaugos politikos pobūdžio.

Jeigu sektoriai – intervencijos investicijos subjektai – yra reguliuojami griežtų aplinkosauginių

standartų, paramos SVV poveikis bus nedidelis. Įvedus paramą SVV, vienos visuomenės grupės

patirs nuostolių, o kitos – naudą.

Didžiausia socialinė paramos nauda būtų užimtumo didėjimas, kuris yra tiesiogiai susijęs

su šalies BVP augimu. Nustačius politikos priemonės įgyvendinimo efektyvumą ir jų ryšį, reikia

apskaičiuoti šios paramos rezultatus (įvertinti pasrininktų vertinimo rodiklių pokytį, įdiegus

25

priemones) ir juos palyginti. Tai padaryti nėra lengva, nes poveikis rinkoms nėra tiesioginis ir

pasireiškia ilgu laikotarpiu vieno su kitu susijusių poveikių grandine. Socialinių, aplinkosauginių ir

ekonominių poveikių rinkoms padarinių įvertinimas leidžia priimti tinkamą sprendimą dėl galimos

politinės priemonės įgivendinimo, remiantis sąnaudų ir naudos analize, kai priemonės įgivendinimo

nauda palyginama su jos įdiegimo sąnaudomis.

Standartine taisykle poveikiui rinkai pateisinti turėtų būti sąlyga, kad bendra priemonės

įgyvendinimo nauda yra didesnė už jos įgyvendinimo sąnaudas, t. y. poveikis rinkai padidina

ekonominę gerovę. Tačiau ne visus aplinkosauginius ir socialinius poveikius galima kiekybiškai

įvertinti. Tarp savęs nepalyginamus, vienas kitam prieštaraujančius efektus galima įvertinti tik

atlikus daugiakriterinę analizę. Ši analizė leidžia priimti sprendimus, atsižvelgiant į daug kartais

vienas kitam prieštaraujančių kriterijų. Siekiant rasti tinkamą sprendimą, parenkama keletas rodiklių

ir jiems suteikiami skirtingi svoriai, bet šiuos rodiklius būtina išreikšti vienodais matavimo

vienetais. Daugiausia tai būna piniginiai vienetai. Tarptautinės atominės energetikos agentūros

(TATENA) sukurtas sprendimų priėmimo kompiuterinis modelis DAM (angl. Decision Aiding

Model) leidžia paprastai atlikti daugiakriterinę analizę ir gauti optimalų sprendimą, parenkant

įvairius kriterijų derinius ir keičiant jų svorį.

Svarbiausia yra įvertinti poreikius arba juos išmatuoti konkrečių rodiklių, atspindinčių

visas darnios plėtros dimensijas, sistema. 2 lentelėje pateikiami pagrindiniai ekonominiai,

socialiniai ir aplinkosauginiai rodikliai, atspindintys paramos SVV efektyvumą darnios plėtros

kontekste šalies lygmeniu. Kaip matyti iš lentelėje pateiktų rodiklių, ne visus juos galima įvertinti

kiekybiškai, kai kurie rodikliai gali būti įvertinti tik kokybiškai. Šie rodikliai gali būti taikomi

nustatant, ar valstybės parama verslui yra efektyvi darnios plėtros požiūriu arba siekiant palyginti

keletą valstybės paramos SVV priemonių ir įvertinti, kuri iš jų yra efektyviausia, įgyvendinant

darnios plėtros principus (Dalia Štreimikienė, Rimantas Dapkus, Gintautas Šivickas 2007m.).

26

Kokybiniam rodiklių įvertinimui gali būti taikoma balų sistema. Kaip matyti, daugelis

socialinių rodiklių, pavyzdžiui, teisingumas, solidarumas ir kt., gali būti įvertinti tik kokybiškai.

Tokį įvertinimą galima gauti, atliekant anketinį tyrimą arba pasirinkimo eksperimentą.

2 Lentelė Ekonominių, aplinkosauginių ir socialinių darnios plėtros rodiklių šalies lygmeniu pavyzdžiai

Ekonominiai rodikliai Socialiniai rodikliaiEkonomikos augimas Užimtumas UžimtumasTechnologiniai pokyčiai ir inovacijos Pajamų pasiskirstymo netolygumas Pajamų pasiskirstymo netolygumasGyventojų pajamų didėimas Lavinimas ir švietimas Lavinimas ir švietimasKlasterinių ir technologinių platformų plėtra Sveikata SveikataRegioninė plėtra ir netolygumų mažėjimas Žinių visuomenės plėtra Žinių visuomenės plėtraAplinkosauginiai reikalavimai Verslumo ir antreprenerystės plėtra Verslumo ir antreprenerystės plėtraAtmosferos tarša Skurdo mažėjimas Skurdo mažėjimasVandens tarša Lyčių nelygybės mažėjimas Lyčių nelygybės mažėjimasAtliekos Dalyvavimas DalyvavimasBiologinė įvairovė Bendradarbiavimas BendradarbiavimasGamtos išteklių vartojimo efektyvumas Visuomeninis solidarumas Visuomeninis solidarumas

Šaltinis: Štreimikienė D., Dapkus R., Šivickas G., 2007.

Aptartą paramos SVV efektyvumo vertinimo metodiką galima pritaikyti atliekant

modeliavimą, taikant bendruosius ir dalinės pusiausvyros modelius, įvertinant paramos SVV

efektyvumą pagal padidėjusį BVP ir užimtumą. Tačiau šiuo atveju būtų problematiška atskirti

paramos SVV įtaką BVP didėjimui, nes BVP didėja ir dėl kitų priežasčių. Tas pats ir dėl užimtumo

didėjimo, technologijų pokyčio ir inovacijų plėtros. Lengvesnis būdas yra atlikti daugiakriterinę

kokybinę analizę ir įvertinti atskirų paramos SVV priemonių galimą efektyvumą, ir priimti optimalų

sprendimą dėl konkrečios paramos priemonės įgivendinimo.

27

2. SMULKIŲ IR VIDUTINIŲ ĮMONIŲ KONKURENCINGUMO

VEIKSNIŲ TYRIMAS

2.1 Tyrimo atlikimo metodika

Smuliujų ir vidutinių įmonių konkurencingumo tyrimas atliktas remiantis Lietuvos

užsienio prekybos ir pramonės veiklos rodikliais ir jų palyginimu su atitinkamais ES šalių (Latvija,

Estija, Lenkija, Vokietyja, Austrija, Danija, Suomija, Prancūzyja, Čekija, Italija, Ispanija, Švedija,

Airija, Didžioji Britanija, Belgija) rodikliais.

Pirmajame etape bus nustatytas realiai pasiektas Lietuvos prekių konkurencingumo lygis,

apskaičiavus santykinius rodiklius užsienio prekybos srityje ir palyginus juos su ES šalių

atitinkamais rodikliais. Tai leis identifikuoti tas prekių grupes, kurios sugebėjo išsikovoti rinkas

užsienyje bei geriausiai atlaikyti konkurencinę kovą vietos rinkoje. Skaičiuoti rodikliai:

Atskleistas santykinis pranašumas (RCA), kitaip eksporto specializacijos rodiklis. Šis

rodiklis parodo, kokios prekių grupės užimą svarbiausią vietą Lietuvos eksporto struktūroje,

palyginus jas su analizei pasirinktų šalių eksporto duomenimis.

Atskleistas konkurencinis pranašumas (RA), parodo ne tik atskirų prekių grupių lygį

eksporto srityje, bet ir leidžia nustatyti importo prasiskverbimo į vietinę rinką lygį. Šis rodiklis

parodo tarptautinėje ir vietos rinkoje sėkmingiausiai konkuruojančias prekių grupes, lyginant su

pasirinktomis analizei ES šalių eksporto ir importo duomenimis.

Lietuvos prekių eksporto dalis ES šalių atitinkamų prekių eksporte;

ES šalių prekių importo dalis, kurią sudaro Lietuvos prekių eksportas, parodantis prekių

iškovotą rinkos dalį ES rinkoje;

Prekių eksporto į ES dalis visame Lietuvos eksporte į ES, parodanti šios grupės svarbą

Lietuvos eksporto į ES struktūroje;

Grynosios pajamos iš Lietuvos prekių eksporto, parodančios atitinkamas prekes gaminačių

įmonių sugebėjimą konkuruoti tarptautinėse ir vietos rinkose.

Antrajame tyrimo etape bus nustatytas šalies pramonės sektoriaus konkurencingumo

lygis ir jo kitimo tendencijos, lyginant su tyrimui pasirinktomis ES šalimis. Šiame etape bus

naudojami tokie rodikliai:

Darbo produktyvumas (pagal pagamintą produkcijos kiekį);

28

Darbo produktyvumas (pagal pridėtinę vertę);

Darbo produktyvumo augimo tempai;

Pramonės produkcijos apimties augimo tempai;

Darbuotojų skaičiaus augimo tempai.

Siekiant nustatyti pramonės konkurencingumo lygį ir porgnozuoti galymus pokyčiu, buvo

analizuoti konkurencingumą sąlygojantys veiksniai. Šių veiksnių analizei buvo naudojami gana

skirtingi būdai.

29

2.2 Tyrimas

2.2.1 Konkurencingos prekės užsienio rinkose

Užsienio prekybos rezultatai, puikiai atspindi pramonės sektoriaus realizuotą konkurencinį

pranašumą tarptautinėse rinkose. Todėl įvertinant pramonės konkurencingumą, pirmiausia nagrinėti

Lietuvos bei užsienio šalių eksporto ir importo rodikliai.

Lietuvos prekių eksporte, pagal prekių kategorijas 2011m. didžiausią dalį sudarė

mineralinis kuras, tepalai ir jų gaminiai, prekyba kitų pagamintomis prekėmis. (3 lentelė). Svarbi

buvo ir automobilių ir transporto priemonių pramonė. Mažesnę dalį užima maisto produktų, gerymų

ir tabako pramonė, taip pat cheminių medžiagų ir jų gaminių prakės. Mažiausią dalį eksporto srityje

užima žaliavų eksportas ir kitos prakės.

3 Lentelė Lietuvos prekių eksporto konkurencingumo rodikliai,2011m.

Produktų kategorija

Iš eksporto gaunamos pajamos 2011m. (mln. EUR)

Iš eksporto gaunamos pajamos 2008m. (mln. EUR)

Iš eksporto gautų pajamų prieaugis 2008-2011m. (mln. EUR)

Iš eksporto gautų pajamų prieaugis 2008-2011m. (proc.)

Maisto produktai, gėrymai ir tabakas 3082 2384 698 29,28Žaliavos 948 710 238 33,52Mineralinis kuras, tepalai ir susijusios medžiagos 5141 3967 1174 29,59Cheminės ir susijusios medžiagos 2761 2199 562 25,56Automobiliai ir transporto įrengimai 3604 3057 547 17,89Prekyba kitų pagamintomis prekėmis 4599 3755 844 22,48Kitos prekės 16 5 11 220,00Viso: 20151 16077 4074

Ne visų ekportuojamų prekių grupių galimybes galima vertinti vienodai. Eksporto pajamų

prieaugis rodo, kad nuo 2008 iki 2011m. didžiausias pokytis pasiektas eksportuojant kitas prekes

(220%), tačiau vertinant pinigine išraiška, pajamos iš eksportuojamų kitų prekių išaugo tik 11 (mln.

EUR). Dideliu prieaugiu (33,52%) pasižymėjo ir Žaliavų eksportas, bet kaip ir iš kitų prekių, iš

30

eksporto žaliavomis gautų pajamų prieaugis pinigine išraiška įvertintas 238 (mln. EUR). Nemažiau

svarbus buvo mineralinio kuro, tepalų ir susijusių medžiagų eksportas. Iš šios grupės per imtiną

laikotarpį pajamos išaugo 1174 (mln. EUR), procentinis prieaugis buvo 29,59 (%). Šios grupės

pajamų prieaugis rodo jo svarbą visame Lietuvos eksporte. Būtent šios pramonės šakos įmonėms

reikėtų koncentruotis į savo produkcijos eksportą, nes šios prekės yra pripažintos užsienio šalių ir

turi didelę įtaką gaunamom pajamom.

Kitų prekių grupių eksporto pajamos buvo ne ką mažiau reikšmingos. Eksportas maisto

produktų, gerymų ir tabako gaminių išaugo 29,28 (%) ir gaunamas pajamas padidino 698 (mln.

EUR). Didelis pajamų prieaugis buvo ir iš eksporto kitų gamintojų pagamintomis prekėmis. Per

imtiną laikotarpį pajamos iš šios prekių grupės eksporto išaugo 844 (mln. EUR) t.y. 22,48 (%).

Mažesnis, bet ne ka mažiau svarbų pokytis įvyko automobiliu ir transporto įrengimų ir cheminių ir

susijusių prekių srityje. Automobilių ir transporto įrengimų eksporto pajamos išaugo 17,89 (%) ir

išaugino gaunamų pajamas 547 (mln. EUR). Cheminių ir susijusių prekių eksportas pajamas

padidino panašia 562 (mln. EUR) suma, tačiau procentaliai lyginant su 2008m. šios sryties produktų

eksportas išaugo 25,56 (%).

Galima teigti, kad visų sričių eksporto rodikliai nuo 2008m. tik gerėjo. Tai rodo

atsigaunančią Lietuvos ekonomiką po recesijos ir didėjantį šalies konkurencingumą Europos

sąjungoje.

4 Lentelė Konkurencingų prekių grupių ES rinkose identifikavimo rodikliai, 2011 m.

Produktų kategorijaAtskleistas santykinis pranašumas

Atskleistas konkurencinis pranašumas

Maisto produktai, gėrymai ir tabakas 1,1 0,51Žaliavos 0,9 0,71Mineralinis kuras, tepalai ir susijusios medžiagos 2,4 0,45Cheminės ir susijusios medžiagos 0,5 1,05Automobiliai ir transporto įrengimai 0,3 0,49Prekyba kitų pagamintomis prekėmis 0,5 0,35Kitos prekės 0,0 0,36Viso 1,0 0,0

31

Atskleistas santykinis pranašumas ir atskleistas konkurencinis pranašumas yra vieni

pagrindinių rodiklių, norint nustatyti prekių grupes konkurencingas ES šalių rinkoje. Atskleistas

santykinis pranašumas identifikuoja tas prekių grupes, kurių eksporto dalis visame Lietuvos

eksprote yra didesnė nei ES šalių tų pačių prekių grupių eksporto dalis visame jų eksporte. Didesnė

už vienetą reikšmė rodo, kad būtent šios Lietuvos eksportuojamos prekių grupės turi santykinį

pranašumą ir specializuojasi šių prekių grupių eksporte, lyginant su kitų ES šalių specializacija.

Remiantis skaičiavimais, galima teigti, kad santykinį pranašumą ES rinkoje turi Maisto

produktų, gerymų ir tabako grupė. Šios grupės atskleisto santykinio pranašumo rodiklis ES

atžvilgiu buvo 1,1. Taip pat pranašumą turėjo ir mineralinio kuro, tepalų ir susijusių medžiagų

grupė. Lyginant su kitomis ES šalimis šios grupės atskleisto santykinio pranašumo rodiklis siekia

2,4. 1 Paveiksle parodytas procentinis nagrinėjamų Lietuvos eksporto prekių grupių atskleistasis

santykinis pranašumas.

20%

16%

42%

8%

5%

9% 0%

Atskleistas santykinis pranašumas

Maisto produktai, gėrymai ir tabakas

Žaliavos

Mineralinis kuras, tepalai ir susijusios medži-agos

Cheminės ir susijusios medžiagos

Automobiliai ir transporto įrengimai

Prekyba kitų pagamintomis prekėmis

Kitos prekės

1 Pav. Atskleistas santykinis prekių grupių pranašumas 2011 m.

Antrasis svarbus konkurencingų prekių ES rinkose identifikavimo rodiklis – atskleistas

konkurencinis pranašumas. Šis rodiklis įvertina ne tik prekių santykinę eksporto dalį, bet ir

santykinę prekių importo į vidaus rinką dalį, lyginant su kitų ES šalių atitinkamais rezultatais.

32

Jeigu šio rodiklio gauta reikšmė tam tikrom prekių grupėm viršija nulį, ta prakių grupė yra

laikoma turinti konkurencinį pranašumą lyginant su kitų ES šalių rinkomis. Atlikti skaičiavimai

rodo, kad visos prekių grupės, lyginant jas su kitų ES šalių rinkomis turi didesnį ar mažesnį

konkurencinį pranašumą. Tarp visų prekių grupių labiausiai išsisikiria Cheminių ir susijusių

medžiagų konkurencinio pranašumo rodiklis (1,05). Mažesnės, bet rodančios konkurencinį

pranašumą prekių grupės lyginant su ES šalių rodiklių reikšmėmis yra Žaliavos (0,71), taip pat

Maisto produktų, gerymų ir tabako (0,51) prekių grupės. Prie nedaug atsiliekančių prekių grupių

galima priskirti ir Automobilių ir transporto įrengimų prekių grupę, jos konkurencinis pranašumas

lyginant su ES šalių tos pačios prekių grupės rodikliais yra (0,49). Mineralinio kuro, tepalų ir

susijusių medžiagų prekių grupės konkurencinis pranašumas yra (0,45), o prie mažiausią

konkurencinį pranašumą turinčių grupių priskiriamos Prekyba kitų šalių pagamintomis prekėmis

grupė (0,35) ir Kitų prekių grupė (0,36). Diagramoje vizualiai pateikta Lietuvos eksportuojamų

konkurencinį pranašumą turinčios prekių grupės lyginant jas su ES šalių tų pačių prekių grupių

rodikliais.

2 Paveiksle atvaizduota, kokią ES importo dalį užima Lietuvos eksportuojamos prakės

pagal prekių grupes.

Maisto produkta

i, gėrym

ai ir ta

bakas

Žaliavo

s

Mineralinis

kuras,

tepalai ir su

sijusio

s medžia

gos

Cheminės ir s

usijusio

s medžia

gos

Automobiliai ir

transp

orto įre

ngimai

Prekyba ki

tų pagamintomis prekė

mis

Kitos p

rekės

0.710.45

1.05

0.49 0.35 0.360.01

Lietuvos Eksporto dalis ES Šalių importe

2 Pav. Lietuvos prekių grupių eksporto dalis ES šalių importe

33

3 Paveiksle matyti kokios Lietuvos eksportuojamos prekių grupės turi konkurencinį

pranašumą lyginant su kitų Europos sąjungos šalių prekių grupėmis.

13%

18%

11%

27%

13%

9%

9%

Atskleistas konkurencinis pranašumas

Maisto produktai, gėrymai ir tabakas

Žaliavos

Mineralinis kuras, tepalai ir susijusios medži-agos

Cheminės ir susijusios medžiagos

Automobiliai ir transporto įrengimai

Prekyba kitų pagamintomis prekėmis

Kitos prekės

3 Pav. Atskleistas konkurencinis Lietuvos prekių grupių pranašumas

Didžiausią konkurencinį pranašumą tarp Lietuvos eksportuojamų prekių turi Cheminės ir

susijusios medžiagos 27 (%). Žaliavos sudaro mažesnę 18 (%) dalį. Maisto produktai, gerymai,

tabakas ir Automobiliai bei transporto įrengimai užima po tokią pačia dalį 13 (%). Nedaug mažesnę

dalį 11 (%) užima Mineralinis kuras, tepalai ir susijusios medžiagos. Mažiausią dalį po 9 (%)

sudaro Prekyba kitų pagamintomis prekėmis ir Kitos prekės.

Labai svarbu yra ne tik žinoti tam tikrų prekių grupių santykinį ir konkurencinį pranašumą,

bet ir kokią vietą Lietuvos eksportuojamos prekės užima Europos sąjungos importe.

34

4 Paveiksle atvaizduojama kokią vietą Lietuvos eksporto dalis užima visame Europos

sąjungos importe.

0.511858450261423

99.49

Lietuvos Eksporto dalis ES Šalių importe

Lietuvos Eksporto dalis ES Šalių importeVisų ES šalių Importo dalis

4 Pav. Lietuvos eksporto dalis visame ES šalių importe

Šioje diagramoje matome, kad Lietuvos eksporto dalis sudaro tik 0,51 (%), viso Europos

sąjungos importo.

Europos sąjungos šalys dažniausiai nagrinėjamos kaip vieniga rinka, todėl būtina aptarti ir

tai, kokią Lietuvos eksportuojamų prekių dalį sudarė eksportas į ES šalis. 5 Paveiksle vizuoliai

pateikiama procentinė infromacija pagal prekių grupes ir kokią dalį jų eksporta į ES užima visame

Lietuvos eksporte.

35

15%

5%

26%

14%

18%

23%

0%

Prekių eksporto dalis visame LT eksporte

Maisto produktai, gėrymai ir tabakas

Žaliavos

Mineralinis kuras, tepalai ir susijusios medži-agos

Cheminės ir susijusios medžiagos

Automobiliai ir transporto įrengimai

Prekyba kitų pagamintomis prekėmis

Kitos prekės

5 Pav. Prekių grupių eksporto dalis visame Lietuvos eksporte

Atliekant prekių konkurencingumo analizę, reikia atkreipti dėmesį ir į užsienio perkybos

balansą bei jo pokyčių rezultatus, kurie identifikuoja tas prekių grupes, kurios sugeba atlaikyti

konkurencinę kovą ne tik užsienio, bet ir vidaus rinkoje. 5 Lentelės duomenys rodo, kad didžiausią

teigiamą prekybos balansą 590 (mln. EUR) pasiekė Prekyba kitų pagamintomis prekėmis. Mažai

atsiliko ir prekyba Maisto produkais, gerymais ir tabaku. Ši srytis iš eksporto uždirbo 549 (mln.

EUR) grynojo pelno. Teigiamą balansą taip pat turėjo ir prekyba Žaliavomis 40 (mln. EUR) ir

Prekyba kitomis prekėmis 7 (mln. EUR). Likę, ne ką mažiau svarbūs Mineralinio kuro, tepalų ir

susijusių medžiagų bei Automobilių ir techninių įrengimų skyriai turėjo neigiamą užsienio prekybos

balansą. Mineralinio kuro, tepalų ir susijusių medžiagų prekyba siekė -2383 (mln. EUR) nuostolį, o

Automobilių ir techninių įrengimų skyrius -1272 (mln. EUR) nuostolį.

Analizuojant Lietuvos užsienio prekybos konkurencinį pranašumą taip pat reikia aptarti ir

Grynųjų pajamų iš eksporto pokytį. Tam pasirinktas laikotarpis nuo 2008m. iki analizuojamų

2011m. Šis laikotarpis pasirinktas ir dėl to, kad galima būtų įvertinti Lietuvos užsienio prekybos

pasikeitimus po pasaulinės ekonominės krizės. Pagal 5 Lentelėje pateiktus skaičiavimus matyti, kad

visų prekių grupių grynosios pajamos iš eksporto nuo 2008 metų augo išskyrus Mineralinio kuro,

tepalų ir susijusių medžiagų skyrių. Šis skyrius turėjo neigiamą -513 (mln. EUR) pokytį. Tai rodo,

kad per pasirinktą laikotarpį Lietuva šio skyriaus prekių daugiau importavo, nei eksportavo.

Didžiausią 1282 (mln. EUR) teigiamą pokytį turėjo Automobilių ir techninių įrenginių skyrius.

Mažai atsiliko Prekyba kitų pagaminomis prekėmis. Šio skyriau pokytis buvo 1021 (mln. EUR).

36

Mažesnis pasikeitimas įvyko Maisto produktų, gėrymų ir tabako 257 (mln. EUR) bei Žaliavų 253

(mln. EUR) skyriuose. Mažiausias pokytis įvyko Cheminių ir susijusių medžiagų bei Kitų prekių

skyriuose. Cheminės ir susijusios medžiagos pasiekė 29 (mln. EUR) teigiamą pokytį, o Kitos prekės

63 (mln. EUR) teigiamą pokytį.

37

5 Lentelė Grynųjų pajamų iš eksporto pokytis

Grynosios pajamos iš eksporto (mln. EUR)

Grynųjų pajamų iš eksporto pokytis 2008-2011m. (mln. EUR)

Grynųjų pajamų iš eksporto pokytis 2008-2011m. (proc.)

Maisto produktai, gėrymai ir tabakas 549 257 8,20Žaliavos 40 253 35,15Mineralinis kuras, tepalai ir susijusios medžiagos -2383 -513 0,69Cheminės ir susijusios medžiagos -206 29 3,66Automobiliai ir transporto įrengimai -1272 1282 30,99Prekyba kitų pagamintomis prekėmis 590 1021 26,71Kitos prekės 7 63 305,25Viso: -2675 2392

Apibendrinant galima teigti, kad Lietuva 2008 metais įvykusią pasaulinę krizę atlaikė

puikiai ir ja pasinaudodama sugebėjo išauginti iš užsienio prekybos gaunamas pajamas. Bendras

pokytis nuo 2008 iki 2011 metų buvo 2392 (mln. EUR).

Atlikus Lietuvos užsienio prekybos 2011 m. palyginamąją analizę galima daryti išvadas,

kad dauguma Lietuvos eksportuojamų prekių grupių yra konkurencingos užsienio šalyse vienu ar

kitu aspektais. Tačiau galima išskirti Mineralinio kuro, tepalų ir susijusių medžiagų grupe, nes

būtent iš šios grupės yra gaunamos didžiausios pajamos. Taip pat šios eksportuojamos grupės

prekių dalis užima didžiausią dalį visame Lietuvos eksporte. Atsižvelgus į importą, didžiausias

grynasias pajamas uždirba Prekyba kitų pagamintomis prekėmis.O pagal tai kokią mažą dalį

Lietuvos eksportuojamos prekės užima ES šalių importo rinkoje, reikėtų išskirti Cheminių ir

susijusių medžiagų grupę. Ne ką mažiaus svarbi yra Automobilių ir techninių įrenginių grupė, šios

grupės uždirbamas grynasis pelnas lyginant 2008 m. ir 2011 m. duomenis buvo didžiausias. Tai

rodo, kad Lietuva turi augantį potencialą šioje srytije.

38

2.3 Pramonės sektoriaus konkurencingumas ES šalių atžvilgiu

Apdirbamosios pramonės konkurencingumo lygio ir tendencijų įvertinimui buvo

skaičiuoti: darbo produktyvumo rodiklis Lietuvos ir ES šalių pramonės sektoriuose, taip pat darbo

produktyvumo, pramonės produkcijos, darbuotojų skaičiaus augimo rodikliai, darbo kaštų

sąlyginiam produkcijos vienetui rodiklis.

6 paveiksle pateiktas Lietuvos ir ES šalių apdirbamosios pramonės produktyvumas 2011

m. Skaičiavimo rezultatai rodo, kad Lietuvos darbo produktyvumo lygis panašus kaip ir

palyginimui pasirinktose ES šalyse, atsilieka tik nuo Danijis.

20110.0

20.0

40.0

60.0

80.0

100.0

120.0 110.5

68.062.4 64.9 69.1

Darbo produktyvumas lyginant su ES vidutiniu produktyvumu (100%)

Denmark Estonia Latvia Lithuania Poland

6 Pav. Darbo produktyvumas lyginant su ES vidutiniu produktyvumu

Pagrindinė darbo produktyvumo skirtumų priežastis yra žemesnis pragyvenimo lygis. Jo

dėka Lietuvoje gaminamos produkcijos kaštai daug mažesni. Pigesnė darbo jėga ir vietiniai

ištekliai, žaliavos ir kita lemia didesnį grynąjį pelną.

Skaičiuojant Lietuvos darbo pramonės produktyvumą rodikliai ne visada atspidni realią

padėtį lyginant gautus rodiklius su ES šalimis. Lietuvoje 2011 m. daug įmonių dar nebuvo

atsigavusios po 2008 m. pasaulio ekonomikos krizės. Daug įmonių nebeveikė ar buvo

bankrutavusios, todėl jų darbuotojai nebegaminos jokios produkcijos, tačiau buvo įtraukiami į

skaičiavimus, tokių būdu dirbtinai sumažinant darbo produktyvumą. Kitas gana svarbus aspektas

skaičiuojant Lietuvos pramonės produktyvumą yra žmonės dirbantys nepilną darbo savaitę, tačiau

39

skaičiuojant rodiklius imami kaip vienas darbuotojas. Remiantis tuo rezultatai gaunami netikslūs.

Norint gauti tikslesnius rezultatus reikėtų skaičiuoti per vieną darbo valandą pagaminamą

produkciją. Todėl galima daryti išvadas, kad apskaičiuotasis darbo produktyvumas Lietuvoje yra

kur kas didesnis.

Dar viena ne ką mažesę reikšmę turinti mažesnio produktyvumo lyginant su kitomis ES

šalymis priežastis yra morlaiškai ir fiziškai pasenusios, mažesnio našumo ir žemesnio technologinio

lygio mašinos ir įrengimai. Nors užsienio šalyse laikoma, jog didėjant ekonomikos globalizacijai ir

esant palankioms sąlygoms laisvam kapitalo judėjimui, techninis bei technologinis gamybos lygis

išsivysčiusiose šalyse turi tendenciją susilyginti, tačiau ši sąlyga netaikytina Lietuvai.

Kitas labai svarbus pramonės konkurencingumo rodiklis yra darbo produktyvumo augimo

tempas. Didesnė rodiklio reikšmė rodo didesniu tempu auganį tos šalies konkurencinį pranašumą.

2010 2011

-2.0

0.0

2.0

4.0

6.0

8.0

10.0

6.0

-1.4

3.3

-0.4

0.9

8.6

4.6

2.32.0

1.6

Darbo produktyvumo augimo tempai

Proc

enta

i

7 Pav. Darbo produktyvumo augimo tempai

40

Lyginant Lietuvą su pasirinktomis ES šalymis 2010 – 2011 m. galima teigti, kad darbo

produktyvumo tempai Lietuvoje, kaip ir daugumoje kitų tyrimui pasirinktų ES šalių mažėjo.

Vientintėlės šalies Latvijos, darbo produktyvumo augimas buvo teigiamas ir išaugo nuo 0,9 iki 8,6

procentų. Tuo tarpu Lietuvos darbo produktyvumo augimo tempas buvo neigiamas ir nukrito nuo

4,6 iki 2,3 procetų. Panašus neigiamas augimo tempas buvo ir Estijoje, čia jis sumažėjo nuo 3,3 iki

neigiamų -0,4 proecentų. Didžiausias darbo produktyvumo augimimo neigiamas kritimas buvo

Danijoje, nuo 6,0 procentų sumažėjo iki neigiamų -1,4 procentų. Stabiliausias augimo tempas,

tačiau taip pat neigiamas buvo Lenkijoje, čia jis pakito nuo 2,0 iki 1,6 procentų. Lyginant rezultatus,

galima teigti, kad Lietuvos darbo produktyvumo augimo tempas lyginant su kitomis ES šalymis

buvo pakankamai stabilus ir pakito vos 2,3 procentinio punkto. Tai rodo, jog Lietuvoje darbo

produktyvumas yra pakankamai stabilus, o tai yra teigiamas rodiklis užsienio investuotojams ir

importuojančioms Lietuvišką produkciją šalims.

Ne ką mažiau svarbu nagrinėjant šalies konkurencinį pranašumą apžvelgti darbo

produktyvumo augimo tempus, lyginant su vidutiniu ES šalių darbo produktyvumo augimu. 8

paveikslėlyje procentaliai pateikta informacija apie pasirinktų ES šalių darbo produktyvumą

skaičiuotą pagal vieno darbuotojo pagamintos produkcijos vertę.

2009 2010 2011

105.9 111.9 110.5

65.1 68.4 68.0

52.9 53.8 62.4

58.0 62.6 64.9

65.5 67.5 69.1

Darbo produktyvumas lyginant su ES vidutiniu produktyvumu (100%)

PolandLithuaniaLatviaEstoniaDenmark

8 Pav. Darbo produktyvumo augimo tempai lyginant su ES vidutiniu darbo produktyvumu

41

Lentelėje vizualiai matyti, kad lyderiaujanti tarp pasirinktų šalių yra Danija, tačiau per

pasirinktą 2009 – 2011 m. laikotarpį Lietuva sugebėjo išvystyti 6,9 procentais didesnį darbo

produktyvumą lyginant su ES vidurkiu. Šis nuo 58 procentų padidėjo iki 64,9 procentų. Lietuva

atsiliko tik nuo didžiausią darbo produktyvumo augimą nuo 52,9 iki 62,4 procentų pasiekusios

Latvijos. Jos darbo produktyvumas padidėjo 9,5 procentinio punkto. Žiūrint į trečią baltijos šalį

Estiją, jos darbo produktyvumo augimas per imtiną laikotarpį buvo pakankamai stabilus ir išaugo

mažiausiai tik 2,9 procentų. Nuo Estijos mažai atsiliko 3,6 procenų augimą pasiekusi Lenkija. Taigi

galima teigti, kad Lietuva yra viena sparčiausiai besivystančių šalių baltijos regione, o taip pat ir

visoje Europos sąjungoje. Toks statusas suteikia Lietuvai nemažai galimybių dirbant su užsienio

rinkomis ir investuotojais.

Vienas taip pat svarbus vertinis veiksnys, sąlygojantis pramonės konkurencingumą yra

darbo kaštai, perskaičiuoti pagal darbo produktyvumo lygį ir jų pokytis, lyginant su šalimis –

konkurentėmis. Norint įvertinti šį veiksnį reikia skaičiuoti darbo kaštus vienam produkcijos

vienetui. Šis rodiklis parodo ar šalyje esantis darbo užmokestis atitinka darbo produktyvumo lygį ir

ar įmonės nėra priverstos mokėti didesnį atlyginimą taip prarandant konkurencinį pranašumą prieš

kitų šalių įmones. Taigi galima teigti, kad Lietuvos pagrindinė konkurencinio pranašumo priežastis

yra maža darbo jėgos kaina.

42

Darbuotojų kaita Lietuvos įmonėse santykinai didelė lyginant su panašiomis užsienio

įmonėmis. Iš dalies, didelį įmones palikusių darbuotojų skaičių lėmė dėl ekonominės krizės 2009 m.

ženkliai sumažėjusios įmonių veiklos apimtys. Iš kitos pusės, didelė naujai priimtų darbuotojų kaita

rodo, jog įmonės praktikuoja veiklos modelį, pagrįstą gebėjimu lanksčiai mažinti kaštus darbuotojų

sąskaita. Tačiau tokios įmonės turėtų įvertinti, ar mažesnės investicijos į darbuotojų išlaikymą

kompensuoja ilgalaikius našumo praradimus. Dėl to 9 paveiksle pateikta darbuotojų skaičiaus

augimo statistika.

Denmark

Estonia

Latvia

Lithuania

Poland

0.0 2,000.0 4,000.0 6,000.0 8,000.0 10,000.0 12,000.0 14,000.0 16,000.0 18,000.0

2,770.5

595.8

983.1

1,413.9

15,824.4

2,705.6

570.9

940.9

1,342.3

15,919.6

2,702.5

609.1

861.6

1,254.2

16,086.8

Dirbančiųjų skaičiaus augimas pagal šalis (tukst.)

2011 2010 2009

9 Pav. Dirbančiųjų augimo tempai lyginant su ES šalimis

Aptariant 9 paveiksle pateiktus skaičiavimų rezultatus, galima pastebėti, kad Lietuva,

lyginant su baltijos šalimis turi didžiausią dirbančiųjų skaičių, tačiau nuo 2009 metų jis kasmet

mažėjo ir 2011 m. siekė 1,2542 milijonus. Žiūrint į baltijos šalių regioną, dirbančiųjų skaičius augo

tik Estijoje, čia nuo 2011 m. jis išaugo iki 609,1 tūkstančių, tačiau tai vis tiek buvo 645,1 tūkstančiu

darbuotojų mažiau nei Lietuvoje. Latvija tuo tarpu užėmė vidutinės baltijos šalių poziciją. Jos

darbuotojų skaičius kaip ir Lietuvos taip pat mažėjo ir 2011 m . siekė 861,6 tūkstančių. Lyginant

visas pasirinktas šalis, didžiausias dirbančiųjų skaičius buvo Lenkijoje. Čia 2009 m. jis siekė

43

15,8244 milojonų, o 2011 m .išaugo iki 16,0868 milijonų. Danijoje dirbančiujų augimas taip pat

buvo neigiamas, 2009 m. siekė 2,7705 milijonų, o 2011 m. sumažėjo iki 2,7025 milijonų.

Gauti rezultatai didele dalimi papildo užsienio prekybos pagrindu atliktų skaičiavimų

rezultatus. Pagrindinis Lietuvos darbo produktyvumo pranašumas, salyginai mažas darbo

užmokestis, leidžiantis pagaminti mažos pridėtinės vertės produktus. Tačiau norint į užsienio rinką

pateikti didesnės pridėtinės vertės produkciją, Lietuvos įmonėms reikėtų orientuotis į darbuotojų

kaitos mažinimą ir našumo didinimą. Didinti investicijas į darbuotojų kompensacijų didinimą,

motyvacinę sistemą, darbo vietos ergonomines sąlygas. Taip pat socialinę ir moralinę darbuotojų

gerovę. Darbuotojų visokeriopa gerovė užtikrina sėkmingą įmonės dalyvavimą rinkoje. Gerai

jausdamasis darbuotojas dirba kur kas efektyviau, taip pat supranta, kad geriau ir efektyviau

dirbdamas atneša naudą ne tik įmonei, tačiau ir sau. Kitas esminis darbo produktyvumo aspektas

susijęs su šalies konkurencingumu yra techninis ir technologinis įmonių nusidėvėjimas. Dažniausiai

šalies įmonėse naudojama pasenusi techninė bazė, todėl šalies įmonės negali pasiūlyti tam tikros

kokybės produkcijos už sąlyginai mažesnę kainą. Norint padidinti Lietuvos įmonių konkurencinį

pranašumą Europos sąjungoje yra būtina kuo įmanoma labiau išnaudoti ES teikiamas paramas

smuliam ir vidutiniam verslui, būtent technologinei bazei pakelti, o taip pat ir darbuotojų gerovei

užtikrinti.

44

IŠVADOS

1. Darbe naudota metodika Smulkių ir vidutinių įmonių konkurencingumo veiksnių

tyrimui: Lietuva ES kontekste analizei atlikti vertintina kaip gera priemonė reguliariai atlikti visų

pagrindinių Lietuvos pramonė ir paslaugų sektoriaus konkurencingumo vertinimus. Tokia metodika

turėtų būti plačiai taikoma Lietuvos valstybinių institucijų atsakingu už Lietuvos ekonomiką, taip

pat pramonės organizacijų ir mokslinių institucijų. Atliktų tyrimų rezultatai galėtų būti naudojami

kaip viena pagrindinių pramonės strategijos diegimo atskiriems sektoriams priemonė.

2. Lietuvos įgytą konkurencinį pranašumą užsienio rinkose geriausiai atspindi gauti

rezultatai. Analizuojant gautus rezultatus pagal eksporto dalį, eksporto augimo tempus užsienio

prekyboje 2009 – 2011 m., galima teigti, kad konkurencingiausi Lietuvos eksporto sektoriai buvo

mineralinis kuras, tepalai ir susijusios medžiagos. Aukštą konkurencingumo lygį užsienio šalių

rinkose lyginant su kitomis ES šalimis, buvo įgijusi prekyba kitų pagamintomis prekėmis bei

prekyba cheminėmis ir susijusiomis medžiagomis. Kitos geriausių rezultatų pasiekusios prekių

grupės ES šalių užsienio prekybos struktūros atžvilgiu buvo maisto produktų, gėrymų ir tabako

sektorius bei automobilių ir transporto įrengimai. Mažiausiai konkurencinga Lietuvos užsienio

prekybos srytis buvo prekyba žaliavomis.

3. Ne ką mažiau svarbus konkurencingumo vertinimo rodiklis yra grynosios pajamos ir jų

augimo tempas Lietuvos užsienio prekyboje. Šis rodiklis atskleidžia uždirbtas pajamas iš eksporto ir

importo, bei parodo kurių grupių prekės atneša ilgalaikį teigiamą pelną. Pagal atliktus skaičiavimus

2011 m. didžiausias grynasias pajamas atnešė prekyba kitų pagamintomis prekėmis. Labai mažu

skirtumu atsiliko prekyba maisto produktais, gėrymais ir tabako gaminiais. Nors mineralinio kuro,

tepalų ir susijusių medžiagų sektorius, pagal eksportą 2011 m. lyderiavo, tačiau šio sektoriaus

grynosios pajamos buvo neigiamos. Mažiausią eksporto dalį sudariusios žaliavos 2011 m. iš

užsienio prekybos sugebėjo uždirbti teigiamas grynasias pajamas.

Didžiausias grynųjų pajamų augimas 2008 – 2011 m. laikotarpyje buvo užfiksuotas

prekyboje kitomis prekėmis, tai rodo, kad Lietuva stengiasi tapti unikali ir nori įsitvirtinti kitose

rinkose nei kitos šalys. Turbūt greičiausiai po 2008 m. pasalinės ekonomikos krizės atsigavusi

užsienio prekybos srytis prekyba automobiliais ir transporto įrengimais. Nors augimas šioje srytije

buvo ženkliai mažesnis nei prekyboje kitomis prekėmis, tačiau jis buvo didžiausias lyginant pagal

uždirbtas grynasias pajamas.

45

46

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Urbonavičius, S., Ivanauskas, R. (2002). Smulkių ir vidutinių įmonių vieta globaliuose procesuose.

2. LR SVV plėtros įstatymas3. Stripeikis, O., Žukauskas, P. (2004). Smulkaus ir vidutinio verslo aplinka Lietuvos ir ES

rinkose.4. Urbonavičius, S., Ivanauskas, R. (2002). Smulkių ir vidutinių įmonių vieta globaliuose

procesuose.5. Dalia Štreimikienė, Rimantas Dapkus, Gintautas Šivickas 2007m.6. Garuckas R., Jatuliavičienė G., Kučinskienė M., 20077. Pačėsa N., (2007). Mažo ir vidutinio verslo strateginiai plėtros principai: valstybės vaidmuo.8. Lietuvos plėtros prioritetų 2014-2020 m. Europos Sąjungos struktūrinės paramos

panaudojimo laikotarpiu vertinimas,Galutinė ataskaita., 2009m.9. Journal of Managment, Editorial Aušra Tarozaitė, 2011, Klaipėda10. Įmonių veiklos analizė – informacijos rinkimo, tyrimo ir vertinimo sistema, Jonas

Mackevičius, 200811. Lietuvos ūkių konkurencingumas ir ES paramos įtaka, Irena Kriščiukaitienė, 200712. Ekonominės krizės poveikio Lietuvos SVĮ socialinei atskaitomybei kryptys, Dalia

Bernatonytė, Rita Vilkė, Eglė Keizerienė, 200913. Šalies regionų konkurencingumo vertinimas regionų konkurencingumo indeksu: Tikslumo

didinimo aspektas, Jurgita Bruneckienė, Renata Činčikaitė, 200914. Konkurencingumo išsaugojimo veiksniai globalizacijos sąlygomis, Reda Keršienė, 200915. Įmonės naujovių ekonomijos vaidmuo tarptautinėje konkurencijoje, Julius Algimantas

Urbonas, Inga Maksvytienė, 200916. Lietuvos SVV užsienio pkybos sąlygų pokyčiai Europos ekonominės integracijos kontekste,

Rita Vilkė, Dalia Bernatonytė, 200917. Šalies regionų konkurencingumo vertinimas įvairiais metodais: rezultatų analizė ir

vertinimas, Jurgita Bruneckienė, 201018. SVV plėtros prognozės Lietuvoje ekonominės krizės pradžioje, Edvardas Vaclovas Bartkus,

201019. Konkurencinio pranašumo formavimas globalioje rinkoje: teorinės prielaidos ir vertinimo

galimybės, Aušra Liučvaitienė, Kęstutis Peleckis, 201120. Lietuvos pramonės konkurencingumas, dr. Salomėja Jasinskaitė21. Šiuolaikinio verslo konkurencingumo formavimo ir vertinimo teoriniai modeliai ir jų

taikymo galimybės, Aušra Liučvaitienė, Kęstutis Peleckis, 201122. Konkurencingumas: Teorinis aspektas, Ineta Benušienė, Giedrė Svirskienė, 200823. Verslo aplinka ir jo rėmimas Lietuvoje, Jurgita Bersėnaitė, 2008

47

24. Kokybės vadybos įtaka didinant organizacijų konkurencingumą, Laura Baronienė25. Įmonės integruotos konkurencinės strategijos modelis oligopolinėje rinkoje, Romualdas

Ginevičius, Algirdas Krivka, 201026. Tarptautinės konkurencijos ypatumai šiuolaikinėmis sąlygomis, A. Simanavičienė27. Lietuvos ūkio integracijos į Europos Sąjungą ekonominių ir socialinių pasekmių vertinimas,

Eugenija Gečienė28. http://epp.eurostat.ec.europa.eu/ 29. http://web.stat.gov.lt

48