ISSN 0130-6626

dailë ’2016/2 art

Laisvydė Šalčiūtė. Meilė tvyro ore. 2015, drovė, aliejus, akrilas, 159 × 159 cm XVI Tarptautinės Vilniaus tapybos trienalė „Nomadiški vaizdai“

dailë ’2016/2 art

www.ldsajunga.lt www.artseria.lt

Lietuvos dailininkų sąjungos žurnalas / Art Review of Lithuanian Artists’ Association (68)

artseriaVilnius, 2016

I viršelio p.: Ramūnas Grikevičius. Šokis su žvaigžde. 2011, drobė, aliejus, 140 × 150 cm IV viršelio p.: Kostas Dereškevičius. Langas. 1975, drobė, aliejus, 92 × 73 cmParoda „Nežinoma dailė. Lietuvos dailininkų sąjungos dailės kolekcijos bruožai“

Dėkojame Nacionalinei dailės galerijai, Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui, Antano Mončio namams-muziejui, Modernaus meno centrui, Lietuvos išeivijos dailės fondui, „Lewben Art Foundation“, festivalio „Kaunas mene“ organizatoriams, LDS galerijai „Arka“, LDS galerijai „Meno parkas“, Varšuvos galerijų savaitgalio organizatoriams, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungai, Rolandui Valiūnui, Vidmantui Ilčiukui, Gintarui Zinkevičiui, Julijai Dailidėnaitei, Elenai Grudzinskaitei, Gvidui Raudoniui, Eglei Juocevičiūtei ir visiems dailininkams už galimybę pasinaudoti iliustracine medžiaga.

Redakcinė taryba / Editorial Board

dr. Lolita Jablonskienė, dailėtyrininkė, Nacionalinės dailės galerijos vadovė

dr. Ingrida Korsakaitė, dailėtyrininkė

dr. Viktoras Liutkus, dailėtyrininkas

dr. Ramutė Rachlevičiūtė, dailėtyrininkė, Tarptautinės dailės kritikų asociacijos

(AICA) Lietuvos sekcijos prezidentė

Diana Stomienė, Lietuvos meno galerininkų asociacijos prezidentė

Edita Utarienė, Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė

Sudarytoja / Editor in Chief

Karolina Tomkevičiūtė

Projekto vadovė / Project Manager

Saulė Mažeikaitė

Dizainerė / Designer

Ramunė Januševičiūtė

Kalbos redaktorė / Lithuanian Language Editor

Vilija Sereikaitė-Jarutienė

Vertėja / Translator

Irena Jomantienė

© artseria, Dailininkų sąjungos leidykla, 2016Leidžiamas nuo 1960 m., atnaujintas 1997 m.Nuo 1999 m. eina du kartus per metus Meninio apipavidalinimo idėja – Eugenijaus Karpavičiaus (1953–2010)

Nr. 68ISSN 0130-6626Prenumeratos indeksas 5288

Žurnale spausdinamų straipsnių autorių nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos nuomone

Dailininkų sąjungos leidykla artseria Vokiečių g. 4/2, LT-01130 Vilnius, www.artseria.lt tel. (8 5) 262 4959; el. paštas: ldsleidyba@takas.lt; artseria@gmail.com

Tiražas 700 egz.Spausdino / Printed by UAB BALTO printUtenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Iš SRTRF projektui „Dailės analizė ir sklaida žurnale Dailė“ 2016 m. skirta 25 tūkst. eurų. Žurnale „Dailė 2016/2“ parama skirta 9 spaudos lankams: rubrikose „Šiuolaikinė kūrybiškumo samprata“ (p. 4–9), „Parodos, projektai“ (p. 11, 12, 15, 16, 18, 26–28, 35, 36, 39, 43, 44, 47, 52–57, 61), „Personalijos“ (p. 63, 64, 66, 71, 72, 74, 79, 80, 82, 86–88, 93), „Pasaulis“ (p. 95, 96, 99, 100, 101, 104, 107, 110), „Palikimas“ (p. 113, 114, 117, 118, 119, 120), „Įvykiai“ ( p. 125), „Kronika“ ( p. 136–152)

Žurnalą remia /

This publication was made possible through subsidiary of:

t u r i n y s | c o n t e n t s

tema: šiuolaikinė kūrybiškumo samprata | theme: the contemporary concept of creativity4 Ernestas Parulskis Investicijos, spekuliacijos ir taupymas | Investment, speculation and saving

7 Laura Kešytė Menas ir reklama: vienas kitą papildo ar anihiliuoja? | Art and advertising: mutually complimenting or mutually exclusive?

parodos, projektai | exhibitions, projects11 Agnė Narušytė Sugroti „Post Ars“ partitūrą | To play the Post Ars score

16 Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė Trumpas ir neangažuotas susitikimas | A short and disengaged encounter

26 Aistė Kisarauskaitė Algio Skačkausko ekosistema | The ecosystem of Algis Skačkauskas

36 Lijana Šatavičiūtė Ir sielai, ir kūnui | For both, body and soul

44 Giedrė Legotaitė „Daug garso ir daug šviesų“. Bet prieš tai... | “Plenty of sound and light”. But before that…

53 Agnė Kulbytė Vidaus reikalai: „Otwarta Pracownia“ Vilniuje | Inner Affairs: Otwarta Pracownia in Vilnius

56 Evelina Januškaitė-Krupavičė Stiklo meno slinktys konceptualumo link | The art of glass shifting towards conceptualism

personalijos | portraits63 Jurgita Ludavičienė Zita Inčirauskienė: Tekstas kaip vaizdas ir kaip objektas | Zita Inčirauskienė: text as image rendered as object

72 Karolina Tomkevičiūtė Dieviškoji ir žemiškoji Ramūno Grikevičiaus tapyba | The heavenly and earthly painting by Ramūnas Grikevičius

80 Vidas Poškus Apie Jono Aničo įdomumą ir paslaptingumą | What makes Jonas Aničas so interesting and so mysterious?

86 Deima Žuklytė-Gasperaitienė Įvairialypis Nijolės Šaltenytės pasaulis | The multifaceted world of Nijolė Šaltenytė

pasaulis | world95 Ugnė Bužinskaitė Ruduo Londone: „Frieze London‘2016“ | Autumn in London: Frieze London 2016

100 Rasa Barčaitė FIAC: nuo meno žvaigždžių iki įspūdingų pardavimų | FIAC: from art stars to formidable sales

104 Neringa Bumblienė Gyvas neapibrėžtumas 32-ojoje San Paulo bienalėje | Live uncertainty at the 32nd San Paolo Biennial

110 Intensyvus Varšuvos galerijų savaitgalis | Autumnal weekend of Warsaw galleries

palikimas | heritage113 Viktoras Liutkus Antanas Mončys (1921–1993) ir jo aplinka | Antanas Mončys (1921–1993) and his milieu

118 Aušra Rožankevičiūtė Esu skulptorius iš Lietuvos. Žakui Lipšicui – 125 | “I am a sculptor from Lithuania”. Jacques Lipchitz at 125

įvykiai | events125 4-oji Vilniaus keramikos meno bienalė126 „Jaunojo tapytojo prizas 2016“128 9-oji tarptautinė mažosios grafikos trienalė „Vilnius 2016“130 6-oji tarptautinė akvarelės bienalė „Baltijos tiltai. 2016. Kryptys ir iššūkiai“132 3-ioji tarptautinė šiuolaikinio metalo meno bienalė „METALOfonas: ryšiai“134 Pirmasis Vilniaus galerijų savaitgalis

kronika | chronicle136 Parodos 147 Lietuvos meno reprezentacija užsienyje150 In Memoriam151 Premijos, apdovanojimai152 LDS narių 2017 m. jubiliejai

4

t e m a : š i u o l a i k i n ė k ū r y b i š k u m o s a m p r a t a

Be galerijų, muziejų, inkubatorių, aukcionų, savarankiškai savo

meną parduodančių dailininkų, yra dar vieni meno rinkos da-

lyviai – kooperatyvai. Jie dažniausiai atsiranda kaip dirbtuvės,

praeina inkubacinį edukacinės veiklos, vėliau – darbo su ben-

druomene periodą ir galiausiai tampa tvarkinga institucija su

akcininkais ir gana aiškiais apyvartos planais. Prekiaujama to-

kiuose kooperatyvuose dviem produktais – ekspoziciniu plotu

ir kooperatyvo narių kūrybos vaisiais. Kai yra prekyba, atsiranda

ir rinkodaros taktika, kurios vieną elementą ir pamačiau savo „Fa-

cebook“ paskyros naujienų juostoje.

Tai – kažkuriame Kanados nemenkame mieste įsikūrusio dai-

lės kooperatyvo vadybininkės parašytas motyvacinis straipsnis

„13 priežasčių, kodėl originalus menas būste toks pat svarbus, kaip

ir lova“. Mane labiausiai nustebino priežasčių skaičius – aš tokio

žanro tekstų skaičiau daug, bet juose būdavo kalbama apie tris,

šešias, daugiausia – dešimt priežasčių pirkti ir namuose kabinti

meną. Susilažinęs (dėl vieno nuspėjamo punkto iš trylikos) pats

su savimi, smalsiai paspaudžiau nuorodą.

Nenusivyliau paspaudęs. Autorė skaitytojams pateikė kelias

įprastas pozicijas (paveikslai sukuria nuotaiką, suteikia būstui

asmeninį akcentą, parūpina spalvinę paletę, padaro interjerą už-

baigtu, skatina kūrybiškumą, padeda užsimegzti pokalbiui, pa-

veikslo pirkimas remia menininkus), kelis argumentus pakartoja

kitais žodžiais (paveikslai skatina proto aktyvumą, padeda ilsėtis,

paverčia aplinką tinkama gyventi) ir atranda visiškai naują ragini-

mo turinį – meno pirkimas, pats procesas, formuoja atsiminimus.

Anot autorės, tai yra nuostabi patirtis – vizitas į galeriją, pamatyto

meno aptarimas kavinėje, galiausiai, jo nusipirkimas – verta spe-

cialios nišos mūsų atmintyje. Anot jos, paveiksliuko nusipirkimas

„Ikea“ parduotuvėje tokių atsiminimų nesuformuoja. Na, o vie-

nas punktas, apie garantuotą investiciją, buvo nuspėjamiausias

(laimėjau autolažybas): „Šis meno kūrinys gali eiti per šeimos ir

draugų rankas, daugelį metų su meile džiuginti jį turinčius ir tuo

pačiu metu auginti savo vertę. To niekada neatsitiks „Walmarte“

nusipirkus printą už 12 dolerių“, teigia straipsnyje rinkodarininkė.

Ir du kartus suklydo – pirmą, kai negatyviai įvertino serijinės

dekoratyvinės produkcijos įsigijimą (būsimos vertės kontekste),

antrą – paminėjusi investicijas į meną kaip akivaizdų dalyką. Nors,

kitaip pažiūrėjus, sunku šiuos teiginius vadinti klaidomis, nes abu

atsirado dėl sumaišties sąvokose.

Šiuolaikiškai suvokiama operacija „investicija į meną“ yra gana

jaunas, XX a. pradžioje atsiradęs reiškinys. Be abejo, norinčių už-

sidirbti iš meno – kuo greičiau užsidirbti, tuo geriau – buvo ir

ankstesniais amžiais, tereikia prisiminti XVII a. Olandijoje kilusį ir

Ernestas Parulskis

Investicijos, spekuliacijos ir taupymas

sprogusį „mažųjų olandų“ tapybos investicinį burbulą, bet klasi-

kinė formuluotė – sąmoningas ir planingas analitinis veiksmas,

siekiant iš investavimo objekto gauti maksimalų arba saugiausią

pelną per investuotojui priimtiną laikotarpį – meno rinkoje atsi-

rado tik prieš šimtmetį. Beje, kokios trukmės yra tas „priimtinas lai-

kotarpis“? Na, dažniausiai nuo metų iki maždaug dešimties metų,

tiek, kad investuotojas suspėtų pasidžiaugti gautu pelnu. Ir būtent

dešimčiai metų savo lėšas į vieną fondą 1904 metais sumetė jauni

Paryžiaus verslininkai, tikėdamiesi iš savo investicijų 1914 metais

gauti ne mažiau nei 3,5 metinių palūkanų dydžio grąžą. Fondą jie

pavadino „La Peau de l’Ours“ (Lokio kailis), pasiskolindami mintį

iš Fontaine’o frazės, kad neverta pardavinėti dar neužmušto lokio

kailio. Investuotojai sutarė per dešimt metų savo fondui išleisti

27 500 frankų. Už šią sumą buvo nupirkta 145 tapybos kūriniai, visi –

iš postimpresionistų Henri Matisse’o, André Deraino, Édouard’o

Vuillard’o, Paulo Gauguino dirbtuvių. Kaip ir planuota, 1914 me-

tais įvyko nepaprastai sėkmingas įsigytų darbų aukcionas, viršijęs

investuotą sumą keturis kartus, o brangiausiai, už 11 500 frankų,

buvo parduotas Pablo Picasso paveikslas „Les Bateleurs“. Fondo

investuotojai 1905 metais jį nusipirko už 1000 frankų.

Sėkminga strategija buvo pastebėta, amžininkų aprašyta, bet

jos kopijuoti neskubėta, turbūt dėl to, kad menas nebuvo bran-

gus – prieš Pirmąjį pasaulinį karą Prancūzijos franko perkamoji

galia atitiko keturis šiandieninius eurus, ir galima lengvai paskai-

čiuoti – vidutinė „La Peau de l’Ours“ įsigyto kūrinio kaina neviršijo

800 dabartinių eurų, o sėkmingiausiai parduotas Picasso kūrinys

atitiktų 46 000 eurų. Vargu ar tai yra lauktas užmokestis už de-

šimties metų tampymąsi su šimtais paveikslų, derybas dėl kelių

frankų su menininkais, kūrinių saugojimą ir, galiausiai, aukciono

organizavimą. Keliasdešimt tūkstančių frankų nebuvo didelės

lėšos anuomet, ir jos nepaprastai tolimos nuo šimtamilijoninių

sumų, sumokamų šiuolaikinių kolekcionierių.

Žinoma, ir pinigų menui nebuvo ypač daug – du pasauliniai

karai, šaltasis karas, išlaidos šalių ekonomikoms atkurti, protestan-

tiškas viduriniosios klasės diržų susiveržimas, vaikų mokslai, geres-

ni būstai ir pan. Laisvi pinigai atsirado tik aštuntame dešimt metyje

ir tik tuomet meno kainos pradėjo smarkiai kilti. Augant kainoms,

atsiranda ir investicinė vilionė. Galima pasekti vieno paveikslo

istoriją. 1988 metais Londono Sotheby’s aukcione už 14,3 mln.

svarų sterlingų nuperkamas Claude’o Monet paveikslas „Dans la

Prairie“. Po vienuolikos metų jau Niujorko Sotheby’s aukcione jis

pakeičia savininką už 15,4 mln. svarų sterlingų. Šiek tiek brangiau,

bet didelės nuostabos nekelia. Praėjo dar vienas dešimtmetis ir

vėl Londonas, Christie’s aukcionas, vėl tas pats Monet paveiks-

las, ir trečias savininkas, gavęs vakaro svarbiausią lotą už 10 mln.

svarų sterlingų. Tai pirmas internete pasitaikęs pasakojimas apie

nesėkmingą investavimą. Lygiai taip lengva rasti ir sėkmės istoriją.

Štai, milijardierius Paulas Alenas 2014 metais „Phillips“ aukcione

pardavė savo Marko Rothko paveikslą už 56,2 mln. dolerių, kurį

nusipirko irgi aukcione 2007 metais už 34,2 mln. dolerių.

Na, ir dar vienas nutikimas su netikėta, neseniai paaiškėjusia

pabaiga. 1997 metais vienas Christie’s aukcionų Niujorke sukrė-

tė kolekcionierių pasaulį. Varžymuisi buvo pateikta didžiulė ir

t e m a

5

kokybiška, vien šedevrų pilna Victoro ir Sally Ganzų romantikų,

impresionistų ir modernistų kolekcija. Po aukciono žiniasklaida

dusdama pranešė, kad 114-os kūrinių kolekcija buvo perkama lyg

šviežios bandelės (įsigyti 73 darbai) ir sugeneravo tiems laikams

rekordinę 206,5 mln. dolerių sumą. Būtent po šio aukciono in-

vestavimas į meną finansų rinkos analitikų pradėtas lyginti su

nekilnojamojo turto ir kitų nefinansinių produktų investicijomis.

Legendinis aukcionas jau tapo vadovėline ir šiek tiek primiršta

meno rinkos funkcionavimo iliustracija, bet šiemet buvo vėl

prisiminta. Spalio pabaigoje Panamos finansų patarėjų įmonės

„Mossack Fonseca“ nutekintų dokumentų tyrinėtojai atrado, kad

kolekciją iš Ganzų šeimos, likus pusmečiui iki aukciono, nupirko

viena korporacija, tarp kurios steigėjų buvo ir pats Christie’s. Už

kūrinius korporacija Ganzams sumokėjo 168 mln. dolerių – va-

dinasi, per pusę metų uždirbo beveik 40 mln. dolerių pelną. Ši

tobulai klasikinė spekuliacija jokių įstatymų nepažeidė, kaip to

nedaro ir simpatiška pienininkė, turguje smagiai pardavinėjanti

iš didelės pieninės už didmeninę kainą gautą sviestą, bet šiokia

tokia nuoskauda atsirado.

Būtent spekuliacinis elementas ir suteikia meno rinkai su-

maišties aurą. Visos aukščiau papasakotos istorijos duoda vieną

žinią – investicijos įmanomos (ne visuomet), kai prekiaujama

pasaulinių muziejų rango kūriniais. Tokių kūrinių nėra daug, jų

pasiūla deficitinė, o kainos slenkstis – ypač aukštas. Tiek aukštas,

kad jį retai peržengia išsilavinę, turintys skonį, išmanantys meną

ir žinantys pinigų kainą aukštesnės viduriniosios klasės atstovai,

pagrindiniai dailės pirkėjai pasaulyje. Daliai jų kiekvienas būste

atsiradęs kūrinys vertinamas ir kaip estetinis objektas, ir kaip in-

vesticija. Dar daugiau – neretas mielai pakartotų fondo „La Peau

de l’Ours“ rezultatus – pigiai nusipirkti ir keturgubai brangiau par-

duoti. Šiuos norus įgyvendinti beveik neįmanoma – situacijos, kai

jaunas menas yra entuziastingai įvertinamas profesionalų, atitin-

ka pajėgių pirkėjų skonį ir yra nebrangus, dar kartą atkurti nėra

lengva. Nors aplinkybės šiandien lyg ir palankios – švieži jaunų

menininkų kūriniai nebrangūs, o pinigų, ypač JAV, perteklius aki-

vaizdus. Vienintelis barjeras, trukdantis klonuoti prancūzų sėkmę,

yra milžiniškas lauko triukšmas. Lauko, kuriame informaciją apie

savo kūrybą įvairiausiais kanalais, nuo ekologiškos kavos kavi-

nėse išmėtytų skrajučių iki įrašų tinklaraščiuose ir socialiniuose

tinkluose, skleidžia milijonai talentingų, darbščių, socialiai aktyvių

nežinomų menininkų ir dešimtys milijonų jų draugų, siūlančių

ir raginančių pirkti paveikslus, instaliacijas, nuotraukas, video- ir

skaitmeninius darbus už nepaprastai mažas kainas, dešimtis arba

kelis šimtus dolerių (dėl viso pikto primenu, kad publikai žinomas

ir girdimas meno rinkos kontekstas yra dešimtys ir šimtai milijo-

nų dolerių). Jei kuriam nors – arba kam nors – pavyksta šiame

triukšme paleisti bent šiek tiek girdimą balsą, galima neabejoti,

kad išsišokėlis pateks į fliperių (taip JAV vadinami ypač greiti spe-

kuliantai) apyvartą. Ir tai nėra gerai.

Maždaug 2013 metais Kalifornijoje, kur Holivudas ir Silicio

slėnis, pradėjo dėliotis spekuliacinė dėlionė. Tai buvo kelių ne-

susijusių dalyvių vienu metu padaryti veiksmai – brangiai savo

startuolį pardavęs verslininkas „prie meno“ pradeda dideliais

kiekiais pirkti jaunų menininkų drobes, publikuoti įsigijimus so-

cialiniame tinkle ir aiškinti, kad po metų šis puikus menas pa-

brangs trigubai. Arba – įkuriamas startuolis, kurio steigėjai tikina,

kad gali atspėti netolimoje ateityje populiariais tapsiančius dabar

nežinomus menininkus. Prognozuotojai savo tinklalapyje artrank.com savo skleidžiamas žinias sustiprina biržos terminais – čia ir

menininkų pavardės su rekomendacijomis „pirkti dabar iki 10 000

dolerių“, „... iki 30 000 dolerių“, „iki 100 000 dolerių“ ir net keistoki

„early blue chip“, kas akcijų biržoje galėtų reikšti „būsimos labai

patikimos įmonės“, bet nereiškia, nes toks dalykas neegzistuoja.

Apie naujus reiškinius ir dalyvius pradėjo rašyti spauda, su pa-

skelbtais straipsniais puolė ginčytis meno rinkos mechanizmą

suprantantys ekspertai, bet lokali sveiko proto užtvanka buvo

pralaužta, ir dvidešimtmečių tapyba, daugiausia – abstrakcijos,

pradėjo brangti kas mėnesį po keliasdešimt procentų. Bausmė

atėjo šiemet, kai nusprendę pasiimti savo pelną dailės investuo-

tojai pradėjo nešti įsigytus paveikslus į aukcionus ir pamatė, kad

paklausos už spekuliacinę kainą nėra. Ir už pradinę kainą neperka.

Nielsas Kantoras, galerininkas ir kolekcionierius, spaudai skundėsi,

kad jis, kaip ir visi 2014-ais, nusipirko 28-erių metų Hugho Scott-

Douglaso drobę, sumokėdamas 100 000 dolerių, o šiais metais

labai sunkiai ją pardavė už 20 000. Dar blogiau sekasi Lucieno

Smitho tapybos savininkams – 2013 metais jo kūrinius aukcio-

nuose pirko už 372 000 dolerių, šiemet geriausiu atveju už juos

sumokama nuo 7000 iki 18 000 dolerių.

Privalau atkreipti dėmesį, kad į spekuliantų rankas pateku-

sių menininkų kūryba tebeturi kainą – logišką gabių, bet jaunų

menininkų tapybos kainą, ir jei spekuliacinis spaudimas jų nesu-

žlugdys, kolekcionieriai ir toliau pirks Hugho Scott-Douglaso ar

Lucieno Smitho paveikslus, o po kelių dešimtmečių tos drobės

gali gerokai pabrangti.

Kokias akivaizdžias išvadas galima padaryti, perskaičius šias

istorijas? Jų tėra trys:

1. Investicijos į meną atsiperka (ne visuomet), kai investavimo

objektais yra muziejinio lygio darbai.

2. Spekuliacija meno kūriniais panaši į finansinę piramidę – laimi

tik pirmas spekuliantas. Menininkai ir kolekcionieriai visada

pralošia.

3. Meno vertė auga ilgai, todėl finansinę grąžą gali gauti (ne vi-

suomet) tik anūkai ir proanūkiai. Jei jau būtina kolekcionavimą

susieti su finansais, meno pirkimą tiksliausia vadinti taupymu.

Trečioji išvada paaiškina ir antrą Kanados menininkų kooperatyvo

rinkodarininkės padarytą klaidą dėl tiražuojamos dekoratyvinės

produkcijos bevertiškumo. Meno kūrinių jų savininkai nenaiki-

na, neišmeta, o saugo ir perduoda iš kartos į kartą. O prekybos

centruose įsigytų printų ir kopijų laukia priešingas likimas – jie

išmetami po kiekvieno remonto, kraustymosi ir šiaip, be priežas-

ties. Galiausiai, po, tarkim, šimtmečio, 2116 metais, paaiškėja, kad

meno iš 2000-ųjų tebėra nepaprastai daug, o masinė to meto

produkcija – sunaikinta, deficitinė ir paklausi.

Bet tai jokiais būdais nereiškia, kad trylika priežasčių pirkti

meną negalioja. Jos veikia puikiai, tereikia finansinius lūkesčius

suderinti su realybe.

t e m a

6

Investment, speculation and saving by Ernestas Parulskis

The article discusses the phenomenon of art market and its participants (especially focusing on corporations) and the mode of

their operations. The author talks of the beginning of the phenomenon of “investing into art” accompanied by an investment bur-

ble which emerged and exploded in the 17th C. in Holland over the little Dutch masters’ paintings.

The narrative looks back at the 1997 Christie’s auction in NYC which shocked the entire collector world. That year a large, quality

collection by Victor and Sally Ganz containing masterpieces of Romantic, Impressionist and modern art was presented for bidding.

It was in the wake of this auction that finance market analysts started to compare investment into art with investment into real

property and other non-financial products. The legendary auction has almost turned into a textbook example on the functioning

of art market, but this year it was revisited again when Mossack Fonesca, Panamanian financial advisers, researched into leaked

documents and discovered the collection was bought from the Ganz family half a year prior to the auction by a corporation

among cofounders of which was also Christie’s. The corporation paid the Ganzes $168 million, making, over half a year, profits in

$ 40 million. This exquisitely classical speculation violated no law, but left a feeling of bitterness. It is exactly this speculative ele-

ment that provides the art market with an aura of confusion. These stories send a message that investment is possible (not always)

when museum quality art is being traded.

A speculative puzzle started to emerge in 2013 in CA, home to Hollywood and Silicon Vallley. These were some uncoordinated ac-

tions by unconnected participants: a businessman with a predilection for arts successfully sells his start-up and begins purchasing

canvases of young artists in bulk, posting his acquisitions on social networks and claiming that in a year the price of this gorgeous

art will triple. However this year, when these investors into art started taking their acquired art to auctions with an idea to collect

their profits, they discovered that there is no demand for speculative price. Nobody was buying for the initial price, either.

Parulskis points out that artwork in the hands of speculators retains its price – the logical price of art from talented yet young

painters and, unless speculative pressure ruins them, collectors will keep buying paintings by Hugho Scott-Douglas or Lucien

Smith; in several decades the price of such works may considerably rise.

Based on the cases analyzed above the author draws three key conclusions:

1. Investment into art pays off (not always) when investment objects are museum quality artwork.

2. Speculation in artwork is similar to a financial pyramid – only the first speculator wins. Artists and collectors always lose.

3. The value of art takes long to accrue therefore financial payoff (not always) can be expected only by grandchildren and grand-

grandchildren. Should art purchased necessarily connect to moneys, art buying most precisely compares to savings.

Claude‘o Monet paveikslas Pievoje (Dans la Prairie) „Christie‘s“ aukcione, Londone, 2009 m. parduotas už 10 mln. svarų sterlingų AP nuotrauka

t e m a

7

Nežinia, ar tai buvo Andy Warholas ir jo legendinės „Campbell’s Soup“ skardinės, ar prekės ženklas „Nike“, savo reklaminės kam-panijos garso takeliui panaudojęs „The Beatles“ dainą „Revolution“, tačiau riba tarp meno kūrinio ir komercinės reklamos turinio XX a. antrojoje pusėje ėmė vis labiau niveliuotis.

Konceptuali reklama šiandien tapo reiškiniu, kuris gali pre-tenduoti į meninio kūrinio statusą – apie tai byloja kasmet Prancūzijoje vykstantis didžiausias kūrybiškumo festivalis „Kanų liūtai“. Apkeistas dėmenimis šios minties teiginys skambėtų taip: meninę vertę turintis kūrinys gali virsti komercijos pamatu, pvz., pakilia melodija, skatinančią vartotoją rinktis revoliucingus spor-tinius batelius.

Pirmuoju atveju, tarsi, regimas praturtėjimas – trumpametra-žio filmo formatą įgijusi reklama virsta kažkuo daugiau nei ties-muku skatinimu pirkti/vartoti. Antruoju atveju virsmas yra labiau ambivalentiškas. Mases pasiekęs meno kūrinys praplečia savo komunikacines ribas, tačiau kartu įgyja masinės gamybos pro-dukto etiketę ir praranda... Orumą?

Todėl kiekvienas menininkas šiandien turi apsispręsti, kur ir kaip viešinti savo darbus, kad šie būtų interpretuojami tinka-mame kontekste. Kartu su socialinių tinklų plėtra – „Facebook“,

„Twitter“ bei kitų interaktyvių platformų atsiradimu – šis klausimas tampa jautrus ir problemiškas.

Apie reklamos poveikį bei galimybes diskutuojame su rekla-mos agentūros „New!“ kūrybos vadovu, idėjų kūrėju Tomu Ra-manausku, Vilniaus dailės akademijos dėstytoja, šiuolaikinio tekstilės meno ir dizaino parodų kuratore, menininke Severija Inčirauskaite-Kriaunevičiene ir mecenatu, kolekcininku, Mo-dernaus meno centro įkūrėju Viktoru Butkumi.

– Ar menininkas, atsižvelgdamas į šio laiko pulsą, turi pateikti (parduoti) save kaip prekės ženklą? O gal priešin-gai – vengti komercijos, nes ši kūrinius de facto suprekina, nupigina ir atriboja nuo „aukštojo meno“?

T. Ramanauskas: Rakto į stipriai poliarizuojantį klausimą, ar menininkas yra prekės ženklas, aš, kaip komunikacijos kūrėjas, pradėčiau ieškoti prekės ženklo, kaip sąvokos, kūdikystėje. XX a. smarkiai išsiplėtus masinei gamybai Vakarų pasaulis pamažu užsivertė prekėmis. Pilkas pasiūlos triukšmas reikalavo tvarkos, hierarchijos, išskirtinumų. Taip gimė prekės ženklai (anglų kalba turi kur kas lakesnį terminą – brand), kurie chaosą perrikiavo, są-moningai pasitelkdami emocinius prekės privalumus, patrauklų estetinį pateikimą bei paryškintas savybes. Prekės ženklas yra trumpesnis kelias į pasirinkimą. Jis taupo laiką prekybos centre. Vartotojui pasakojama ir primenama, kad ženklas „X“ yra balčiau-sias, greičiausias, turintis aukščiausią statusą.

Dabar šoktelkime į meno pasaulį, kuris yra ne mažiau vartoto-jiškas nei gamyba ir prekyba. Tai yra idealistų, talentų, vizionierių ir kartu oportunistų, spekuliantų bei cinikų sriuba, kuri, viena vertus, yra neįmanoma be chaoso, tačiau veikiant rinkos dėsniams virsta vis labiau integruota verslo šaka su sava logika, kaip kad bankai ar automobilių pramonė. Menas ir pinigai visuomet buvo šalia, nuo popiežių mecenavimo viduramžiais iki turtingų renesanso patronų, nuo didžiųjų galerijų iškilimo iki holivudinio masto var-totojiškumo, bet prekių ženklų ir žiniasklaidos era padėjo meną dar labiau suvartotojinti.

Metai iš metų menas brango, aplink jį būrėsi gigantiški mu-ziejai, savotiški meno turgūs-konvejeriai, kurie pardavinėjo net ne patį meną, o žiūrėjimą į jį ir jo antrines ekstencijas, pavyzdžiui, albumus ar atvirutes. Užsikūrė didžiulė vartojimo industrija, va-roma rinkos dėsnių, kuriuose yra selebričiai, bestseleriai ir hitai. Kai kurių menininkų sėkmė automatiškai suformavo „daugiau to pa-ties“ poreikį. Vientisumas, atpažįstamumas, braižo turėjimas yra vienas iš prekės ženklo požymių. Jis gali būti ir yra suprekinamas.

Bet tai nėra vienintelė priežastis. Itin išprususių mene yra vie-netai. Visi kiti – entuziastinga arba abejinga minia. Mums reikia prekės ženklų, kad pasiutusiame sraute atsirinktume dėmesio vertus objektus. Taip menininkai kartais net prieš savo valią „už-siženklina“. Niekas Pollocko neklausė, nori jis būti prekės ženklu, ar ne. Rothko. Baconas. Richteris. Imkite bet kurį žymų kūrėją, kuris šiandien yra bejėgis savo sėkmės kalinys, kuriam vienintelis kelias į „nusibrendinimą“ yra vardo ir raiškos pakeitimas, totalinis anonimizavimasis ir arti-nulinė galimybė būti pamatytam. Čia randasi savotiška budistinė mįslė – jei tavo meno niekas nėra matęs ir jis nieko nepasiekia, ar tai yra menas?

Menas visada ieško auditorijos. Tai gali būti rafinuotas meno elitas, smalsūs studentai, kinų turistai, galerijų magnatai, kolek-cio nieriai ar „Instagram“ skrolintojai. Skirtumas, ar menininkas kuria, kas jam yra svarbu, ir todėl yra vertas dėmesio, ar daro tai, kas projektuojamai gali būti verta dėmesio ir tokiu būdu sintetina matomumą. Autorius gali susiprekinti, ir net jei to nesiekia, vis tiek būti suprekintas prieš savo valią.

Tai iliustruoja ir kasmet „Art Review“ skelbiamas įtakingiausių meno žmonių šimtukas. Jame – tik ketvirtadalis yra menininkai, o penketuke – išvis nė vieno. Net jei tas šimtukas būtų vertinamas ne rimčiau nei šimto geriausių picų sąrašas, jame aiškiai matosi šiųdienė tendencija – menininko pažai tampa svarbesniais ele-mentais meno pasaulyje, nei jis pats. Nes jie pakuoja meną var-tojimui, jie tiesiogiai lemia meno piniginį nominalą.

– Koks yra jūsų požiūris į meninės veiklos viešinimą/rekla-mą? Su kokiu požiūriu tenka susidurti menininkų aplinkoje?

S. Inčirauskaitė-Kriaunevičienė: Dar studijų metais daug dėmesio skyriau savo darbų fotografavimui. Manau, kad profesi-onalus kūrinio fiksavimas turėtų tapti taisykle, ypač šiandien, kai dalis darbų yra nuperkama tik iš fotografijų. Darbų viešinimas yra svarbus, ir to jaunieji menininkai šiandien mokomi Vilniaus dailės akademijoje.

Tačiau ne kiekvienam pavyksta viešintis. Tai, galiausiai, pri-klauso ir nuo kartos, ir nuo žmogaus charakterio savybių. Juk kai kuriems menininkams būna labai sunku surengti net ir parodą, jiems reikia ilgai kauptis. Daliai būdinga komunikuoti

Laura Kešytė

Menas ir reklama: vienas kitą papildo ar anihiliuoja?Diskutuoja reklamos kūrėjas, menininkė ir kolekcionierius

t e m a

8

savais terminais, pamirštant, kad yra ir platesnė auditorija, į kurią reikėtų orientuotis. Galiausiai, vyresnės kartos žmonėms sunkiau įeiti į socialinius tinklus. Tokiais atvejais yra reikalingas meno vadybininkas – tarpininkas – žmogus, kuris galėtų puikų menininką ir jo darbus sėkmingai parduoti.

– Tačiau ar pardavimas pačia savo prigimtimi nėra susijęs su komercija? Galbūt vengdami kūrinių suprekinimo dalis menininkų atsisako viešinimo?

S. Inčirauskaitė-Kriaunevičienė: Nemanau, kad esmė slypi pardavime. Visi menininkai nori parduoti savo darbus, bet nebū-tinai tai jie daro tikslingai, t. y. per pardavimą. Be to, viešinimas priklauso nuo to, kokiose erdvėse menininkas viešinasi. Darbus juk gali nupirkti ir muziejai.

– Ar jūs aktyviai dalyvaujate socialiniuose tinkluose?S. Inčirauskaitė-Kriaunevičienė: Taip, turiu savo internetinį

puslapį, kuriame yra sudėtas mano darbų portfolio. Tačiau realiai visas veiksmas vyksta socialiniuose tinkluose – „Facebook“, „Twit-ter“, „Instagram“. Čia, tiesa, reikia irgi tam tikro išmanymo. Tarkime, Didžiojoje Britanijoje „Facebook“ nėra populiarus, britai daugiau naudojasi „Twitter“ platforma. Tarp kitko, pati visai neseniai susi-kūriau savo „Instagram“ paskyrą, kurią daugiausia naudoju ben-dravimui su auditorija iš užsienio.

Aišku, tai užima daug laiko, nes socialiniuose tinkluose turi nuolat dalyvauti, dalintis turiniu. Kita vertus, tai duoda daug nau-dos. Socialiniai tinklai kolekcininkams bei potencialiems tavo dar-bų pirkėjams suteikia realią galimybę pažinti tave kaip asmenybę. Tai – ypač svarbu jauniems autoriams, kurie dar menkai žinomi, nes prieš pirkdami jų darbus kolekcininkai patikrina jų charakte-ristiką „Google“. Šiandien turi būti internete, nes jeigu tavęs nėra, matyt, kažkas ne taip.

– Ką laikote tinkama meninės veiklos reklama?S. Inčirauskaitė-Kriaunevičienė: Manau, kad gera reklama

yra ta, kuri išlaiko paslaptį – atskleidžia tik tam tikrą darbo ar ren-ginio elementą, palikdama žiūrovui bei vertintojui intrigą. Didelį įspūdį man pačiai paliko 2015 metais žinomo gatvės menininko Banksy suorganizuotas projektas „Dismaland“ (antidisneilendas), prie kurio dirbo tikrai didelė profesionalų komanda. Banksy į An-gliją sukvietė apie 40–50 menininkų iš viso pasaulio, tačiau net ir patys menininkai iki galo nežinojo, kas ten bus.

Pasiruošimas renginiui vyko apie pusę metų, ir viskas buvo laikoma didžiulėje paslaptyje. Aš pati, kaip dalyvė, tik likus ke-lioms dienoms iki renginio pradžios gavau bilietus ir sužinojau, kur vyksiu. Nuo viešbučio iki projekto vietos mane vežęs taksistas buvo įtikintas, jog čia neva yra statomas filmas, ir aš esu aktorė!

Net kai dirbome kelias savaites, ruošėmės renginio pradžiai, aplinkiniai nežinojo, kas vyksta už tos tvoros. Po to vyko tiesiogi-niai reportažai pro kažkokią skylę... Įsivaizduokite – kokia tai puiki reklama! Žymiai geresnė nei ta, kurioje reklamuojami, brukami darbai. O čia, kai auditoriją tik krašteliu įsileidi, tas netikėtumas, kuris apima žiūrovą, manau, yra pati didžiausia ir efektyviausia reklama. Taip kad reikia išlaikyti paslaptį.

– Kokiu būdu šiandien kolekcininkas atsirenka vertingus meno darbus? Galbūt kūrinius bei autorius atrasti padeda pačių menininkų skleidžiama komunikacija?

V. Butkus: Kadangi mūsų, Modernaus meno centro (MMC), kolekcija atsirado iš siekio atspindėti tam tikrą Lietuvos meno tarpsnį (t. y. nuo 1960-ųjų iki šių dienų) ir surinkti jį reprezen-tuojančių kūrinių kolekciją, norėdami tai padaryti profesionaliai, nesivadovaujant emocijomis, mes bendradarbiavome su prof. Raminta Jurėnaite, kuri mums rekomendavo darbus bei autorius, į kuriuos turėtume atkreipti dėmesį.

Tiesa, apsispręsti dėl klasikų, tokių kaip, pavyzdžiui, Antanas Gudaitis ar Jonas Švažas, nebuvo sunku, nes apie jų darbus kal-bama daugybėje straipsnių bei monografijų, jų darbai yra kolek-cionuojami muziejuose – šie autoriai yra įvertinti meno lauke.

Sunkiau yra apsispręsti dėl jaunų tapytojų, kurie kūrė nepri-klausomybės laikais ir kurių biografijos dar neturi pripažinimo meno pasaulyje. Ypač apie kurių darbus menotyrininkų atsiliepi-mai buvo itin prieštaringi: vieni teigė, kad šie menininkai – daug žadantys, o kiti – kad visiškas šlamštas.

Tačiau per tuos septynerius metus, renkant kolekciją, mūsų pačių juslės įgudo atpažinti kokybiškus ir gerus darbus. Todėl net ir girdėdami prieštaringus patarėjų signalus nevengėme įsigyti jaunų tapytojų darbų ir kliautis savo pačių intuicija.

Pastebėjome, kad pokalbiai su autoriais (kartais net keletą valandų trukę), kai dokumentuodami darbų įsigijimą lankėmės dailininkų dirbtuvėse ir ėmėme interviu, vienaip ar kitaip užsilik-davo galvoje. Po šių interviu kiekvieną sykį pažvelgęs į autorių, su kuriais buvo kalbėtasi, kūrinius, prisimenu tų pokalbių turinį, ir tie meno darbai tarsi tampa artimesni ir labiau pažinūs. Ta ko-munikacija, šiuo atveju, tampa ypač svarbi – ji padeda suvokti darbų prasmę.

– Dauguma meno centrų bei galerijų šiandien aktyviai reiškiasi įvairiose medijose. Nuo šių tendencijų neatsilieka-te ir jūs, MMC kolekciją pristatydami per plačiai auditorijai skirtą turinį socialiniuose tinkluose bei naujienų portaluose. Kodėl jums svarbi masinė komunikacija?

V. Butkus: Atsakymas yra paprastas: norint, kad mūsų kolek-cija kas nors domėtųsi, reikia, kad žmonės apskritai domėtųsi menu. Tačiau čia įžvelgėme problemą – Lietuvoje nėra populia-raus dailės meno žurnalo ar laikraščio – visi leidiniai yra daugiau ar mažiau orientuoti į profesionalams skirtą meno analizę bei kritiką.

Kodėl Lietuvoje pasigendame didesnio muziejų ir galerijų lan-komumo? Nes dauguma žmonių atėję į meno centrus nežino, ko juose ieškoti, nesuvokia, kur slypi meno kūrinių vertė. Todėl jie renkasi spektaklį ar kino filmą – kūrinius, kuriuos galima patirti pasyviai. Paveikslą be konteksto (dažniausiai) suvokti yra sunku, o to konteksto dauguma žmonių Lietuvoje nežino, nes menai yra menkai dėstomi mūsų mokyklose...

Todėl vieni iš pirmųjų mūsų darbų, peržiūrėjus muziejuose esančius knygynus, buvo atsirinkti knygas, kurios gerai pristato įvairias meno rūšis visoms amžiaus grupėms. Šiandien esame parengę arti 30 edukacinių knygų, kuriose yra pateikti meno pa-žinimo pagrindai, ir kurios turėtų skatinti domėjimąsi menu.

Aišku, mes negalime padengti visų mokyklų, esančių Lietuvos teritorijoje, tačiau yra išleista apie 3 tūkst. knygų, o tai reiškia, jog bent 3 tūkst. vaikų jau šį tą žinos apie modernų ar šiuolaikinį meną.

t e m a

9

It was perhaps Andy Warhol and his legendary Campbell Soup or maybe Nike who

used The Beatles’ Revolution as a sound track for their advertising campaign, but

the second half of the 20th C. saw the boundary between the content of art and

advertising evaporate.

Conceptual advertising these days aspires for the status of art. The trend is impres-

sively encapsulated by the largest international festival of creativity Cannes Lions

taking place yearly in France. Should we reverse this statement, we would say that

a work of artistic value may serve for commercial purposes, for instance an inspira-

tional melody may encourage the consumer to select revolutionary sneakers.

In the first instance we seemingly do with enrichment – advertising as a short film

is something more than just a straightforward urge to buy/to consume. The trans-

formation in reverse is more ambivalent. The work of art reaches a mass audience

but acquires a label of a mass product and is stripped of … dignity?

It is therefore for each individual artist these days to decide where and how they

are going to promote their work in order to be interpreted in the appropriate con-

text. With the rise of Facebook, Twitter and other interactive platforms this ques-

tion becomes sensitive and complex.

The following discussion on the impact of advertising and its potential is between

Tomas Ramanauskas, Creative Director at New! advertising agency, Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, teacher at Vilnius Academy of Arts and curator of

contemporary textile art and design, and Viktoras Butkus, art donor and collector

and founder of the Modern Art Centre.

With a view of the contemporary hype, should artists promote (sell) themselves as brands or, on the contrary, they shun commercialization as it tends to turn their work into commodity, undermining it and divorcing from the “high art”? T. Ramanauskas: I as a creator of communication I believe we should seek

answers to the strongly polarizing question whether an artist is a brand in the in-

fancy of the brand as a concept. Mass production in the 20th C. swamped Western

markets with goods. The grey noise of supply called for order, hierarchy, some

kind of distinction. This was how branding was born to restructure that chaos by

intentionally exploiting the emotional aspect of products, by appealing aesthetic

presentation and by painting some qualities in stronger colours. The brand is a

shortcut to choice. It saves time at a shopping mall. You are enlightened on and

reminded of the brand “X” as being the whitest, the fasted, the highest ranking.

Let us now switch to the art world, no less consumption oriented than production

and commercial markets. It is a soup of idealists, talents, visionaries paired with

opportunists, speculators and cynics – chaos is an inevitable mode of its existence

(on the one hand) but due to market its evolves into an increasingly integrated

business branch with its intrinsic logic just like banks or automobile industry. Art

and money are centuries-long bedfellows, from the times of medieval papal sub-

sidies to the centuries of rich Renaissance patrons, from the rise of the great galler-

ies to Hollywood scale consumerism, however, the era of branding and media has

contributed greatly to a much higher degree of art consumerism.

Year on year art prices rocket, spawning giant museums – a kind of art markets-

conveyors selling not the artwork, but the act of looking at it and its secondary

extensions like postcards or art books. A huge consumer industry was born driven

by the laws of the market, with its own celebs, bestsellers and hits. The success of

some of the artists has created the need for more of “the same”. The brand is about

consistency and integrity, it is about being recognizable and having a distinct

touch. It can also be commodified.

However, in reality there is but a handful of people who are really well-versed in

art. The remainder are simply an enthusiastic or indifferent mob. We need brands

in order to guide us towards valuable items in the crazy flow of offer. This makes

some artists brand themselves against their own will. Nobody asked Pollock,

Rothko, Bacon, Richter whether they wanted to be branded. We can take any

prominent artist who is these days a helpless victim to his or her success and

whose only way to unbranding would be taking a different name and chang-

ing the idiom of expression, total anonymity and close to zero chances to be

seen. Here we face a Buddhist riddle: if nobody has seen your art and it reaches

nobody, is it still art?

Art is always seeking audience. Be it the sophisticated art elite or eager stu-

dents, Chinese tourists, gallery tycoons, collectors, or Instagram scrollers. What

Art and advertising: mutually complimenting or mutually exclusive? Discussed by a creator of advertising, an artist and a collector

by Laura Kešytė

really matters is whether the particular artist does what she really cares about

and by power of it becomes interesting – or whether he or she does something

that is potentially worth of attention and is a synthetic visibility. The creator may

commodify oneself – or be commodified even without actually seeking it.

The one hundred of the most influential people in arts selected by the Art Review yearly is an illustration of this process. Only one fourth of the hundred

are artists, while the top five include none of them. Even if this list were noth-

ing more solid than a list of a hundred of pizzas, the contemporary trend we

can read into it is obvious: in the art world artist’s pages matter more than the

master. They are packaging art for consumption and determine the nominal

value of it.

What is your approach to publicity/advertising of creative endeavour? What is the attitude that you encounter in artistic circles? S. Inčirauskaitė-Kriaunevičienė: Even as a student, I took care to photograph my

works. I believe recording of professional artwork must be a rule especially these

days, when there is a practice to purchase works based on photographic images

only. Promotion of work is important and young artists these days are taught the

skill at Vilnius Academy of Arts.

Yet not everyone is equally successful in self-promotion, sometimes it is a gen-

eration or character thing. There are artists who find it difficult even putting an

exhibition together, they need to take their time to concentrate and prepare for

that. There are others who simply must communicate in their own terms oblivious

of the fact of a broader audience. Finally, senior artists find it difficult to enter social

networks and need a mediator, an art manager to promote and to sell the work of

a good artist.

Yet selling in its very nature must be linked to commerce, mustn’t it? Is it possible that some artists avoid promoting their artwork just in order to avoid commodification?

S. Inčirauskaitė-Kriaunevičienė: I do not think it is about selling. All artists want

their works to be bought, but not all do it in such a premeditated manner. In the

end, publicity depends on the venue where you showcase your work. It can also

be purchased by museums.

Are you an active participant in social networks? S. Inčirauskaitė-Kriaunevičienė: I have a webpage with a complete portfolio.

But things really happen on Facebook, Twitter, Instagram. You have to differentiate

between these platforms too, let us say, the Brits prefer Twitter to Facebook. I used

my own created Instagram account to interact with foreign audiences. It takes a

lot of time, as you have to be constantly present and sharing, but it is also useful.

For collectors and potential art buyers it is a way to know you as an individual. It

is very important for young artists who have not had time yet to rise to recogni-

tion and collectors check out on their person and background on Google before

making purchases. These days you must be on the Internet, if you are not there,

something must be wrong with you.

Most art centres and galleries these days actively use all kind of media. You also used social networks and news channels in order to introduce the MMC collection to a broad audience. Why is mass communication important to you? V. Butkus: The answer is very simple: if we want people be interested in our col-

lection, they must be interested in art in general. Yet here we identified a problem:

Lithuanian has no popular art magazine or newspaper, all publications are target-

ing more or less professional audience. Why is visiting museums and galleries in

Lithuania not a popular past-time? Because mostly people do not understand

where the value of the works of art is to be found. They prefer instead theatre pro-

ductions or films where they can experience art but remain passive. But it is (most

of times) difficult to understand a painting without a context while schools do not

provide with an adequate background in art.

Therefore our initial work was to select books (from the bookstores of major muse-

ums) as introductions into all kinds of art to different age groups. We have already

published close to 30 titles in art education; they provide a foundation for the

understanding art and are expected to boost public interest in arts.

10

p a r o d o s , p r o j e k t a i

10

Parodos „Post Ars. Partitūra“ ekspozicijos fragmentas. Šiuolaikinio meno centras Gintaro Zinkevičiaus nuotrauka

11

Agnė Narušytė

Sugroti „Post Ars“ partitūrą

16

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

Trumpas ir neangažuotas susitikimas

26

Aistė Kisarauskaitė

Algio Skačkausko ekosistema

36

Lijana Šatavičiūtė

Ir sielai, ir kūnui

44

Giedrė Legotaitė

„Daug garso ir daug šviesų“. Bet prieš tai...

53

Agnė Kulbytė

„Otwarta Pracownia“ ir „Vidaus reikalai“ Vilniuje

56

Evelina Januškaitė-Krupavičė

Stiklo meno slinktys konceptualumo link

11

p a r o d o s , p r o j e k t a i

Prieš kokius trejus metus pirmą kartą pamačiau „Post Ars“ fotoko-lekciją – ne pabiras iliustracijas tekstuose apie grupės veiklą, ne paskiros akcijos „dokumentaciją“ parodoje, o visą kolekciją gyvai. Fotografijas vartė ir aptarinėjo Česlovas Lukenskas su Gintaru Zinkevičiumi, ką tik savo spintoje radusiu užmirštą egzempliorių. Mane užbūrė fotografijų kokybė ir jose užfiksuotos akcijos – tai, kad iš fotografijų jas galima suprasti be jokių paaiškinimų. Tuose 156 lakštuose buvo supresuotas nepriklausomybės pradžios me-ninio avangardo klodas, kurį daug kas jau užmiršo. Iškart užsima-niau radinį parodyti visiems.

Po truputį ta mintis virto paroda Šiuolaikinio meno centre (ŠMC), kurią šią vasarą organizavome kartu su Julija Fomina. Pavadinimą jau iš anksto buvo sugalvojęs Česlovas: „Post Ars. Partitūra“. Iš tiesų ši grupė visada rėmėsi muzikos forma – dirb-tuvėse surašoma partitūra (ne projektas), kurią paskui „sugroja“ visi keturi, kartais trys, kartais du nariai, kiekvienas savo partiją. Kartais partijos atliekamos labiau solo – Aleksas Andriuškevičius, Robertas Antinis, Česlovas Lukenskas ir Gintaras Zinkevičius tiesiog rodo savo kūrinius. Bet įspūdingiausia, kai atskirų balsų nebegirdėti. Neatsitiktinai garsiausias grupės žemės meno kūri-nys, 1993 m. įgyvendintas Europos bienalėje Niederlausitz II, taip ir vadinosi – „Partitūra“. Anuomet „natomis“ tapo tarp pabėgiais nubraižytų penklinių atsidūrę peizažo elementai: medžiai, paukš-čiai, akmenys, žolės, žmonės ir net vėjas. Ši sudarkytos buvusių kasyklų žemės transformacija buvo tokia įkvepianti, kad „Post Ars“ laimėjo didįjį prizą kartu su Solveig Karen Bolduan („Supančioti akmenys“, Vokietija). ŠMC parodoje „partitūra“ tapo fotografija, o kiekvienas menininkas atliko savo 1989–1991 m. partiją pasitelk-damas poligrafiją, kasdieniškus daiktus, kūnus ir gamtos stichijas.

Fotokolekcija pristato trijų grupės narių – A. Andriuškevičiaus, R. Antinio ir Č. Lukensko – atskirai ar kartu atliktus performansus ir dvi akcijas. Daugumą specialiai fotografavo pats G. Zinkevičius, o trečdalį atrinko iš Giedriaus Liago, Arūno Kulikausko, Laimio Brunzos ir Gintauto Stulgaičio negatyvų ir atspausdino vienodu 24 × 30 cm formatu penkiais egzemplioriais. Kiekvienam kūriniui buvo parašyti trumpi tekstai, ne paaiškinantys matomą veiksmą, bet praplečiantys jo suvokimą poetinėmis metaforomis, filosofi-nėmis idėjomis, raidžių kompozicijomis. Vieną, tarpininkaujant Viktorui Liutkui, nupirko M. K. Čiurlionio dailės muziejus, kitus išsidalino grupės nariai. Tuo metu „Post Ars“ buvo Lietuvos meno publikos dėmesio centre: pagrindinėse institucijose buvo rengia-mos grupės parodos, jie važiavo į Prancūziją, Vengriją, Ameriką, Vokietiją. Kolekcija buvo intensyviai naudojama – siuntinėjama visa ir dalimis. Vėliau paaiškėjo, kad laboratorijoje saugomus ne-gatyvus sunaikino potvynis, o trys atspaudų kolekcijos išsiblaškė

Agnė Narušytė

Sugroti „Post Ars“ partitūrą

ir pilnos liko dvi: priglobtoji muziejaus saugyklose ir išsaugotoji G. Zinkevičiaus. Tos dvi fotografijų kolekcijos – vienintelė 21 veiksmo laikmena (Zatyšių akcija buvo dar ir nufilmuota).

Fotografija ilgai buvo laikoma tik performatyvių veiksmų do-kumentacijos priemone, tačiau dabar ji tampa savaime įdomiu kūriniu. Daugybė procesualių kūrinių išliko tiktai mačiusiųjų pa-sakojimuose. Jie virto legendomis, kurių tikrumą liudija tik viena kita neaiški fotografija. Jose užfiksuoti veiksmai atrodo trapūs, yrantys, tarsi tyčia sprunkantys nuo suvokimo. Tai ne tiek vaizdai, kiek fetišai, relikvijos, padedančios kurti performanso meistrų – Josepho Beuyso, Yoko Ono, Jurgio Mačiūno, Johno Cage’o, Mari-nos Abramovič ir kitų – kultą. Kaip parodė 2016 m. Londono „Tate Modern“ galerijoje vykusi paroda „Vaidinti fotoaparatui“1, tarp ne-ryškių, atsitiktinių stebėtojų užfiksuotų kadrų išsiskiria veiksmo eigą ir idėją taikliai perteikiantys Harry Shunko, Jánoso Kendero, Minoru Hirata’os, Babette Mangolte darbai. Jie specialiai gilinosi į šią sritį ir kiekvienas savaip išsprendė nesurepetuoto veiksmo fotografavimo problemas. Panašiai ir „Post Ars“ kolekcija sudaryta įsisąmoninus performansų dokumentavimo nesėkmes. Čia pra-vertė G. Zinkevičiaus kaip kino mėgėjo ir teatro fotografo patirtis. Juk performansą ir akciją galima suskaidyti į mizanscenas, savo-tiškus tableaux vivants, tarsi tai būtų filmas ar spektaklis – taip, kad viename vaizde skleistųsi pasakojimo laikas, visa emocijų kaitos amplitudė ir socialinės aplinkybės. Tai ir buvo padaryta. Fotografuodamas G. Zinkevičius fiksavo veiksmo stadijas, o iš kitų fotografų negatyvų išrinko šią koncepciją atitinkančius kadrus – virsmai tapo matomi.

Nors fotografijų visuma atrodo kaip vientisas kūrinys (prie to prisideda ir vienoda fotografijų stilistika), ji sudaryta iš keturių idėjos, formos ir turinio požiūriu skirtingų sandų. Pirmasis – tai du bendri kūriniai: akcija Zatyšiuose bei A. Andriuškevičiaus ir Č. Lu-kensko „Kūjis“ (1990). Kiti trys – atskirų menininkų idėjų išraiška.

Tų laikų publikai iš visų „Post Ars“ kūrinių turbūt labiausiai įsiminė 1990 m. spalio 20 d. įvykusi akcija Zatyšių žvyro karjere (Jonavos raj.). Tai buvo grandiozinis renginys. Pirmiausia A. An-driuškevičius išvyniodamas popieriaus ruloną nubrėžė keturias linijas karjero dugne, o kol vyniojo penktąją, R. Antinio padėjėjai įnešė juodą ir baltą audeklą. Iš po jo pasirodė vatiniai žmonės, o audeklu uždengti gyvieji buvo paversti epitafijomis. Paskui į suplėšytą linijų popierių suvynioti žmonės tapo lėliukėmis, kurias Č. Lukenskas „sodino“ į žemę. Veiksmui akompanavę dalyviai ir žiūrovai staiga saksofonų švilpukais vieningai ėmė pūsti ritmą, kad iš lėliukių išsilukštentų „nauji“ žmonės. Galiausiai visos akcijoje

1 Performing for the Camera, edited by Simon Baker and Fiontán Moran, with an

essay by Jonah Westerman, London: Tate Publishing, 2016.

12

p a r o d o s , p r o j e k t a i

naudotos medžiagos buvo sudegintos. Iki akcijos žvyro karjeras buvo nekultūrinė, semantiškai tuščia erdvė, o į nuoseklų pasako-jimą sudėlioti menininkų veiksmai ją pavertė mitine kultūrinės vaizduotės vieta. Fotografijose akcija padalinta į 14 fazių – stab-telėjimų žiūrovui. Kitaip nei žiūrint videomedžiagą, čia galima pasirinkti žiūrėjimo tempą, užpildant tarpus tarp fotografijų savais kontekstais ir vaizduote. Visai kitokia yra akcija „Kūjis“. Čia literatūrinio pasakojimo nėra, fotografijos tik įvaizdina skirtingais gamtos instrumentais išgaunamus garsus: kūjais daužomą de-gantį kartoną, įšalusios žemės kauburį, asfaltą ir ledą.

A. Andriuškevičiaus akcijos „Penklinė“, „Objektai“, „Kultūrinis kūnas“ yra grafiniai ženklai, braižomi virvėmis, kojomis, kūnams judant, susitinkant, prasilenkiant laukuose ir parkuose. Ištiesta juosta tampa rašmeniu, paneigiančiu gamtos ir miesto vaizdą, bet nesunaikinančiu matomos tikrovės („Užbrauktas peizažas“). Snieguotame lauke išvaikščiota „Penklinė“ supoetina eilinį lau-ką – tarp linijų atsidūrę objektai tampa natomis – užgroja vakari-nės šviesos subrūkšniuotos ražienos. Šviesa skimbčioja ir į parke susmaigstytus kiaurasamčius – šiuolaikinės muzikos notacijų kontekste tokios natos nebūtų nesugrojamas akibrokštas. O štai „Poligrafinės linijos“ ir „Poligrafinė progresija“ demonstruoja ne-sąmoningą civilizacijos judėjimą pirmyn kartojant ir kartojant tą patį – mechaniniu reprodukavimu (kuriame dalyvauja ir fotogra-fija) desakralizuotą kultūrą. Atvirutės su paveikslų reprodukcijo-mis nužymi kelią per laukus, užplūsta kalvelę ir nuteka žemyn, paskui vėl išsklinda – tamsioji natūros dirva ištirpsta, o poligrafija sklendžia tarsi ore.

R. Antinis ir atlikdamas performansus lieka skulptoriumi. Tik čia medžiaga tampa jo kūnas, kurį jis tirpdo, slepia, paverčia skirtuku tarp praeities ir ateities („Jungtys“). Jis pats persikūnija į neregį („Tirpstanti galva“), „aklai“ paklūsta sistemai: leidžiasi fotografuo-jamas identifikaciniam portretui, kuris atsidurs menamoje byloje. „Tirpstančio žmogaus“ tirpimas – tik fotografinis, nes suformuo-jamas kabinant vatos debesėlius virš gulinčio vyro kūno, jo net nepaliečiant. Šiais laikais tai būtų gana lengva padaryti fotošopu, bet rankų darbas pripildo vaizdą šilumos, humoro ir išgyvenamo laiko. Juk vyksta procesas – tarsi matytųsi spektaklio užkulisiai: atplėšiamas vatos gabalėlis, pakabinamas virš gulinčiojo, stebint fotografui, kuris sako: pastūmėk dar į dešinę, nuleisk žemiau, va, dabar jau šviesa nebelipdo formos, pagaliau įtikinamai tirpsta. Performanse „Plokštumos lytėjimas“ kalnas, į kurio vėsius vidurius buvo įsmeigtos rankos, tampa M. K. Čiurlionio „Ramybės“ negaty-vu – žvelgia tuščiomis akiduobėmis, iš kurių byra smėlis. Meninin-ko kūnas nemato savo kuriamo vaizdo, savo paliekamų pėdsakų reikšmės, jis visada – neregys, bent jau metaforiškai.

Č. Lukenskas iš visų jėgų stengiasi perdaryti pasaulį. Jo per-formansai – tai kosmogoniniai ritualai, prasidedantys simboliniu tvarkos sugriovimu, reikšmės ir gyvybės sunaikinimu. Savaiminė erozija ir entropija jam būtų per lėti reiškiniai – jis turi sudeginti greitai („Deginys“). Ugnimi nuo kūrinių ir dirbinių išlaisvintą žemę

menininkas apvaisina, kad sudygtų į drobulę įvyniotas ir jau ant gyvenimo kryžiaus paaukotas „Žmogus – sėkla“. Koks jis bus? Niekas nežino, nes tame istorijos taške, kai viena sistema griūva ir formuojasi kita, yra tik juoda ir balta ateities mumija, kurioje sukoncentruotas tikėjimas augimo, stiebimosi, keitimo galia. Iš sėklos išsivystė tolesni Č. Lukensko kūriniai, visi jie į sėklą sugrįžta, kaip ir dešimtmečius vis iš naujo inscenizuojamas „Išmestas žmo-gus“. Simboliška, kad kažkur išmestą žmogų sunku užfiksuoti – tik paklaidžiojusios po fotografiją, akys pagaliau atranda iš pradžių nepastebėtą kūną, besivoliojantį pilkumoje tarp kaminų, daugia-bučių, sniegynų. Ši iš pradžių peizaže nebuvusi figūra išryškėja ir pakeičia reginį – sukrečia gyvybės bergždumu.

Taigi fotokolekcija apima platų idėjų spektrą – žaidimą erdvės ir laiko suvokimu, kūno metamorfozes, kasdieniškų daiktų ritmiką. Fotografas čia dalyvauja kaip režisierius, nes veiksmo visuma ir piešinys erdvėje dažnai aprėpiami tik aukštai virš žemės iškilusiam žvilgsniui. Dabar ši kolekcija mums primena naujų laikų pradžios atmosferą ir jauno meno entuziazmą kuriant iki tol nematytas formas, veržiantis pro politines užtvaras. Svarbiausia, kad šiose „laiko membranose“ sukoncentruota daugiau nei veiksmai ir prie-monės, kurių anuomet prireikė joms sukurti.

Šalia fotokolekcijos ŠMC skaitykloje buvo rodomas Gintaro Zinkevičiaus ir Audriaus Kemežio filmas „Recepcija“, pristatantis šioje erdvėje 1996 m. vykusią Džiugo Katino ir Dariaus Gerasi-mavičiaus akciją su „Post Ars“, skirtą parodų „FLUXUS Vokietijoje 1962–1994“ ir „Jurgis Mačiūnas. FLUXUS menas-pokštas“ (iš G. ir L. Silvermanų kolekcijos) atidarymui. Tačiau rodant vien fotoko-lekciją ir „Recepciją“, paroda būtų muziejinė. „Post Ars“ tai netiktų. Todėl kilo sumanymas erdvėje sugroti žodžiais. Buvo surinkti se-nieji „Post Ars“ akibrokštai, aforizmai ir absurdizmai. Paskui kiek-vienas narys prirašė naujų. G. Zinkevičius kritiškais aforizmais užvažiavo dabarčiai. R. Antinis primaigė žodžių tarsi jie būtų iš molio. Č. Lukenskas užgriuvo teiginiais. Labiausiai nustebino A. Andriuškevičius, prirašęs eilėraščių. Aš irgi šioje akcijoje daly-vavau – karpiau sakinius iš savo senų tekstų ir stebėjau išvirkščią giliamintiškų išvedžiojimų pusę. Tada tie visų žodžiai buvo trūk-čiojančiomis linijomis priklijuoti prie salės grindų kaip „brandžios MINDYS“. Žiūrovai jomis vaikščiodami atliko savo partitūras – pa-likdami pėdsakus, po truputį jas dilindami, kol pasibaigus parodai mindys buvo sunaikintos.

O man visą tą laiką buvo smagiausia jausti fotografijos ir kal-bos jungtį. Juk „Post Ars“ performansai išnyko, iš jų liko tik fotogra-fijos, kaip išnyko ir mūsų visų kartu su žiūrovais atliktas aštuonių savaičių performansas ŠMC salėje. Išnyko kruopščiai prie grindų klijuotų popierinių juostų ritmas, susigrojantis su fotografijose žemę užliejusiomis atvirutėmis, kartoninėmis dėžėmis, juostomis ir virvėmis. Iš viso to ir vėl liko tik fotografijos. Bet nors tekstų laik-mena ir sunaikinta, patys tekstai liko. Kaip fotografijos jie vėl gali būti atspausdinti ir toliau skleisti „Post Ars“ užkratą jo prigimties nė nenutuokiančioms kartoms.

13

p a r o d o s , p r o j e k t a i

„Post Ars“ 1990 metais įgyvendinta akcija Zatyšiai Gintaro Zinkevičiaus nuotraukos

14

p a r o d o s , p r o j e k t a i

Česlovas Lukenskas. Akcija Žmogus – sėkla. 1990, Jonavos rajonas

Česlovas Lukenskas, Aleksas Andriuškevičius. Akcija Kūjis. 1990, Jonavos rajonas Gintaro Zinkevičiaus nuotraukos

15

p a r o d o s , p r o j e k t a i

To play the Post Ars scoreby Agnė Narušytė

Post Ars as a group emerged in February of 1990 in Kaunas with its first exhibit enti-

tled Installations by Kaunas’ Artists. It featured the work by Aleksas Andriuškevičius,

Robertas Antinis and Česlovas Lukenskas – these three artists are the core of the

group, complete with the photographer Gintaras Zinkevičius, a kind of an associ-

ated member, who occasionally takes part in the actions but mostly records/pho-

tographs the artwork of his peers.

Three years ago, the author of the text saw live the photographic collection cre-

ated by Post Ars in 1989–1991. These 156 sheets contained a condensed stratum

of the early-independence-artistic avant-garde, for many though this period is

already a forgotten past. A decision was made to display this find for a wide public.

The idea was gradually evolving into an exhibition which has been realized at the

CAC in Vilnius this summer, organized by the author of the text and Julija Fomina.

The title for the show, Post Ars.The Score, was proposed by Česlovas Lukenskas

well ahead of the event. This group has always been relying on a musical form:

a score (not a project) is usually penned down at the studio and “performed” by

all four, sometimes three, or two members of the group, each playing his own

part. Sometimes these parts ring more like solo elements: in those cases, Aleksas

Andriuškevičius, Robertas Antinis, Česlovas Lukenskas and Gintaras Zinkevičius

simply show their own work. Yet the performance is at its best when individual

voices can no longer be discerned. It was for a good reason that the most ac-

claimed land piece by the group was entitled precisely The Score and was realized

in 1993 at the European Biennial Niederlausitz II. The elements of landscape, trees,

birds, rocks, grass, people and even wind situated on the staff drawn on the

railway sleepers turned into notes for this particular piece. The transformation of

the mangled land of the former mines was so inspiring that Post Ars collected the

Grand Prix together with German artist Solveig Karen Bolduan.

At the recent CAC event, “a score” has been composed of photographic images.

When the images were taken in 1989–1991, each of the artists “performed” their

own part using printing techniques, mundane items, human bodies and natural

elements.

The photo-collection revisits the works of performance art and two actions pre-

sented individually or in tandem, by Aleksas Andriuškevičius, Robertas Antinis

and Česlovas Lukenskas. Most of them were specially photographed by Gintaras

Zinkevičius, while one third of photographic records have been collected from the

negatives by Giedrius Liagas, Arūnas Kulikauskas, Laimis Brunza and Gintautas Stul-

gaitis. Each image was printed in the same format of 24 × 30 cm, in five copies.

Short texts accompany each image: their function is not to explain the action in

progress, but to expand its perception through poetic metaphors, philosophical

ideas, compositions of lettering. One such set of photographs has been purchased

by M. K. Čiurlionis Art Museum, thanks to mediation by Viktoras Liutkus, the remain-

der have been distributed among group members. At the time Post Ars was in the

focus of Lithuanian art audience. The group appeared with exhibitions at key art

institutions in Lithuania and outside, in France, Hungary, USA and Germany. The col-

lection travelled intensely in its entirety and in parts. At one point in time the nega-

tives stored in the laboratory were found to have perished in a flood, three other

sets got disintegrated, thus leaving just two sets intact: the one that found safety at

the museum and the other carefully preserved by photographer Zinkevičius.

Alongside with the photographic collection, a film Reception by Zinkevičius and

Audrius Kemežys was screened at the reading room of CAC. It introduced an action

of 1996 by Džiugas Katinas and Darius Gerasimavičius organized with the Post Ars

in the same venue and dedicated to the opening of exhibitions Fluxus in Germany 1962 –1994 and Jurgis Mačiūnas. Fluxus Art As Joke (from the G. and L. Silverman

Collection). However, should the exhibit include just the photo-collection and the

film it would be a museum thing, at odds with Post Ars as such. This is how the idea

to play in words in space came about. The old pranks, aphorisms and absurdities

by Post Ars members have been collected. Then each member has created new

ones. Zinkevičius roasted present day imperfections. Antinis shaped words like

pottery. Lukenskas launched an attack of statements. Andriuškevičius who wrote

poetry came as the biggest surprise. I also took part in the action: I cut sentences

from my old texts exploring the reverse side of my thoughtful speculations. Then

all these words were glued to the floor in broken lines shaping “mature STEPS”. The

viewers were stepping over them and performing their own scores: step by step

leaving their own footprints they wore off ours.

Meanwhile I was celebrating the connection between photography and the

language. The performances by the Post Ars are gone, what remains are images;

our eight-week performance with the audience at the CAC has disappeared just

the way. Gone is the rhythm of the paper bands that were carefully attached to

the floor and in synch with the postcards covering the ground in the pictures, with

the cardboard boxes, ropes and bands. What remained are but pictures. Though

the medium of these texts has also been destroyed, the texts are extant. Just like

photographs, they can be reprinted and spread again the virus of Post Ars among

generations totally unaware of what it represents.

Aleksas Andriuškevičius. Akcija Poligrafinė progresija. 1990 Gintaro Zinkevičiaus nuotrauka, Giedriaus Liago negatyvas

16

p a r o d o s , p r o j e k t a i

Filosofas Arūnas Sverdiolas dar prieš gerą dešimtmetį konstata-vo, jog prancūzų filosofo Gilles’io Deleuze’o tekstai yra dabartinio inteligentų folkloro dalis1. Deleuze’o ir Félixo Guattari sukonstruo-tos sąvokos (tiksliau senoms įdiegtas naujas turinys) pasirodė esančios tokios takios ir plastiškos kaip kiaušinio baltymas. Jau kelis dešimtmečius įvairūs mąstytojai ir menininkai naudojasi jo-mis kaip įrankiais, kuriais patogu permąstyti/dekonstruoti įvairius fenomenus. Nenuostabu, juk ir pats filosofas vertino savo „išra-dimus“ kaip „įrankių dėžę“. Taikomasis Deleuze’o filosofijos pobū-dis lėmė, kad jau daug metų jo „įrankiais“ įdomiai analizuojamas kinas, vizualieji menai, klasikinės literatūros ir filosofijos tekstai, įvairūs sociokultūriniai reiškiniai.

Šį kartą žymiojo filosofo įrankių dėžę atidarė Lietuvos dailinin-kų sąjungos organizuojamos XVI Tarptautinės Vilniaus tapybos trienalės kuratorius Linas Lianzbergis. Tiesą pasakius, iš pirmo žvilgsnio jau kažkelintas Deleuze’o idėjų pritaikymas ir aktualiza-vimas kuratorinėje praktikoje pasirodė gana retrogradiškai. (Vaiz-duojuosi šiai minčiai pritariantį Sverdiolą, kuriam jau tikriausiai prieš dešimt metų buvo nuobodu.) Šmėkštelėjo, jog tokia paro-dos idėja jau kažkada buvo realizuota, nors, geriau pasižiūrėjus, bent jau Lietuvoje – nebuvo. Turbūt tai vienas tų atvejų, kai meno pasaulio diskursas jau toks pripildytas Deleuze’o, jog pradeda at-rodyti, jog viskas, kas su juo susiję, jau buvo pasakyta ir padaryta.

Tačiau pagrindinė trienalės „Nomadiški vaizdai“ paroda anaip-tol nepasirodė tokia retrogradiška. (Nors, įdomu, jog jo veikalui

„Skirtis ir kartotė“ bemaž tiek pat amžiaus, kaip ir pačiai trienalei, kurios pradžia, 1969 m., sutapo su politiniu atšilimu.) Priešingai. Ji įviliojo į tokį smagų pseudofilosofinį žaidimą, kad nebeįmanoma imtis jos nagrinėjimo kokiais nors kitais įrankiais, kaip tik Deleu-ze’o. Tad šiam tekstui apie parodą, matyt, lemta tapti dar viena, tegu nepretenzinga „deliozinio folkloro“ dalimi.

„Nomadiškų vaizdų“ parodos idėja remiasi Deleuze’o veikale „Skirtis ir kartotė“ (1968) suformuluota žemdirbio ir nomado on-tologija. Žemdirbio ontologija suponuoja sėslumą; jo pasaulio stabilumą garantuoja tikėjimas, kad pasaulis yra įsteigtas, suskirs-tytas į sklypus ir apibrėžtas. Jo pažinimas remiasi at-pažinimu, nes, žemdirbio įsitikinimu, kiekvienas objektas gali būti atpažintas pa-gal iš anksto turimą reikšmę.

Tuo tarpu nomado ontologija įvardija mąstymą, kuris nepri-siriša, negrįžta prie to paties, nekaupia, užmiršta ir steigia naujus supratimo būdus. Nomado pasaulis yra antihierarchiškas (žemdir-bio akimis, chaotiškas), primenantis horizontalų paviršių, kuriame galima judėti bet kuriomis kryptimis, arba neprognozuojamai

1 Arūnas Sverdiolas, „Gilles‘is Deleuze‘as: mėginimas jį suprasti“, Baltos lankos 21/22,

sud. A. Sverdiolas, Vilnius: Baltos lankos, 2006, p. 5.

besiraizgančias augalo šaknis – rizomą. Žemdirbio mąstymas re-miasi atpažinimu, sunkiai priima naujoves ir skirtybes, o noma-diškasis – susitikimo modelį, kuriame steigiasi naujas mąstymas.

Dichotomiškas žemdirbio ir nomado vaizdinys pasirodė neti-kėtai parankus, kalbant apie tapybos situaciją. Pavyzdžiui, 2013 m. vykusi XV tapybos trienalė gali būti interpretuojama kaip „žem-dirbiška“, nes joje siekta tradicijų ir tęstinumo apčiuopimo, tapy-bos teritorijų apžvalgos ir atsižymėjimo. Šių metų trienalė elgiasi priešingai. Jai nerūpi ryšiai su tradicija. Pavyzdžiui, parodoje be-veik nerasime tautiniu vadinamo ekspresionizmo, nerasime ir kai kurių ryškių bei vertinamų tapytojų vardų. Produktyvių tautinių aspektų paieškų galimybę nudaigoja ir faktas, jog joje dalyvau-jantys menininkai net iš 12 šalių. Gerokai išsikerojusi pakviestų menininkų geografija nulėmė, kad parodoje matome tikrai daug skirtybių tiek idėjine prasme, tiek stilistine. Laimei, nomado arba klajoklio metafora įvaizdina galimybę ne tik laisvai judėti, bet ir nieko nereprezentuoti, nes tai padaryti būtų buvę sudėtinga.

Parodoje nomadiškumas atsiskleidžia visų pirma per parodos architektūrą. Darius Baliukevičius surentė tarsi labirintą, kurį su-daro atskiros, tarpusavyje susisiekiančios kameros. Tokia archi-tektūra jau pati savaime prisipildo žiūrovo asociacijų. Primena hedonistinį dvarų kultūros sodų atributą – labirintą, kuriame klaidžiojant patiriami kontrastuojantys nežinios ir smalsumo jausmai. Dar primena Rubiko kubą, susukiotą atsitiktine tvarka. Arba vieną šiurpiausių paauglystėje matytų mistinių trilerių „Ku-bas“ (The Cube, 1997), kuriame inžineriškai nesuvokiamoje kons-trukcijoje įkalinti herojai, keliaudami po skirtingas kameras-kubus, patiria skirtingas laiko dimensijas bei psichologinius ir fizinius išbandymus. Ne atsitiktinumas, kad visos asociacijos susijusios su judėjimu. Parodoje žiūrovo patyrimas išgaunamas aktyviai judant, narstant, užkliūnant už kūrinių, bet neužsibūnant, be iš anksto nustatyto maršruto, taip tarsi iliustruojant nomadišką elgseną.

Tačiau svarbus ne tik judėjimas, bet ir susitikimas, kurį, šios parodos atveju, reikėtų vertinti kaip susitikimą su kūriniais arba kūrinių susitikimą. Įdomu pasekti, kokiu principu vadovaujantis buvo sugretinami skirtingi autoriai. Pavyzdžiui, Jolantos Kyzikai-tės tapybos kasdienybės scenų trumpalaikiškumas sugretinamas su Davido Schnellio mėginimu sustruktūrinti gamtą ir architektū-rą. Poetiškas ir lengvas Lino Jusionio utopijos šnaresys susietas su emociškai priešingomis Rafało Bujnowskio tapyboje vaizduoja-momis architektūrinėmis formomis ir numirėlišku Tomeko Bara-no antkapius imituojančių paveikslų-objektų šaltumu.

Tačiau narstyti menamus kūrinių tarpusavio ryšius nėra labai produktyvu, jeigu toliau žaidžiame kuratoriaus pasiūlytą žaidi-mą. Juk nomadiškame chaose jungtys yra rizomiškos. Lengvai

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

Trumpas ir neangažuotas susitikimasXVI Tarptautinė Vilniaus tapybos trienalė

17

p a r o d o s , p r o j e k t a i

Jolanta Kyzikaitė. Parodomasis žaidimas. 2016, drobė, akrilas, 200 ×200 cm

18

p a r o d o s , p r o j e k t a i

susiriša, tačiau lengvai ir atplyšta, žiūrovo regos lauke susitikę kūriniai – čia pat ir atsisveikina. Parodoje, kurioje atsisakoma re-prezentacijos, norima pateikti tik įvairių skirtybių kaleidoskopą ir iškelti neprognozuojamų tapybos jungčių ir peržiūrų galimybių idėją, susitikimas ir turi būti trumpas bei neangažuotas. Nes, anot Kristupo Saboliaus, nomadas aktyvus tik tiek, kiek sugeba išlikti pasyvus2. Jeigu atsirastų suinteresuotumas kuriuo nors vienu kūriniu, vienu autoriumi arba atrasta jungtimi, atsirastų dialogas. O patį dialogą galima apibūdinti kaip sėslėjimo procesą, kai be-sidalijant patirtimis pradeda kurtis bendra logos teritorija. Taigi dialogas kelia pavojų nublokšti nenuovoką atgal prie žemdirbio mąstymo modelio, nuo kurio šioje parodoje tarsi bėgama.

Tačiau ar įmanoma pabėgti? Tenka pripažinti, kad ši paroda tik pasiūlo kitokio apžvalgos kampo galimybę, tačiau nenusimeta įgimtos reprezentavimo funkcijos. You can run but you can‘t hide.

Anot Liandzbergio, nomadiškumas kaip parodos forma buvo patogus, nes neįkalina ir suteikia galių varijuoti, keisti sprendimus, derinti skirtybes. Tai ypač svarbu, kai parodos turinys toks margas ir bendrai sudėjus – amorfiškas. Analogiška koncepcija paremta ir Kaune vykstanti trienalės dalis – Lietuvos tapybos paroda, kurioje rodomi konkurso būdu atrinkti įvairių autorių darbai. Rizomos arba nomadiškumo principai, pasirodo, gali padėti suverti ant iešmo skirtybes „suneštinėse“ parodose ir išvaduoti parodų ren-gėjus nuo galvos skausmo.

Kaip papildanti, nomadiškumo idėją stiprinanti aplinkybė – pati ekspozicijos vieta. Paroda įsikūrė Taikomosios dailės ir di-zaino muziejuje, kuriame panaikinus keletą sienų, muziejinių ekspozicijų apsuptyje, buvo įrengta labirintiška struktūra. Mąs-tant iš nomadiškumo galimybę svarstančios trienalės pusės,

2 Kristupas Sabolius, „Mąstymo paauglystė“, ibid., p. 201.

užmojis užkariauti šiuolaikinio meno žiūrovų apeinamos vietos lopinėlį buvo tikrai nomadiškas. Be to, taip radosi įdomių jungčių su kūriniais. Pavyzdžiui, mistiniai Ewos Juszkiewicz damų portre-tai, sapniški Markuso Åkessono vaizdiniai arba autoironiški Žygi-manto Augustino bandymai reinkarnuotis į karalių Žygimantą August(in)ą mezgė dialogą ne tik su kitų autorių darbais, bet ir su anapus labirinto eksponuojamomis istorinėmis relikvijomis. O pa-vasariška, lengva Merike Estnos instaliacija „Žydroji lagūna“ arba Kristi Kongi „Aš esu ten ir jaučiu tą aromatą. Mintys iš kambario“ (abu 2014) nukelia į kitą dimensiją, jog net gali užsimiršti, kur esąs.

Pabaigai norėtųsi užfiksuoti dar vieną svarbų nomadiškumo parodoje aspektą – jau minėtą išsiplėtusią dalyvaujančių autorių geografiją. Kuratoriaus komanda drąsiai kvietė menininkus ne tik iš Latvijos ir Estijos, bet ir iš Vokietijos, Čekijos, Suomijos, Lenkijos, Norvegijos, Rumunijos, Ukrainos, Belgijos ir kt. Toks pasirinkimas pasiūlė didelę skirtingų temų ir stilistikų įvairovę, leisdamas kiek-vienam žiūrovui atrasti ką nors artimo sau.

Deleuze’as sakė, jog menininkai – su savimi pačiais eksperi-mentuojantys gydytojai. Tai nėra vien tik tuščia, sparnuota frazė. Reikėtų nepamiršti, jog Deleuze’o filosofija gimė veikiama avan-gardinio meno, kai buvo vertinama drąsa išrasti ką nors naujo, būti priešakinėse linijose. Šių metų trienalė, kitų trienalių konteks-te, vis dėlto atrodo lyg „išradusi ką nors naujo“. Vien pabėgimas nuo hierarchizuojančio apžvalginio formato rodo, jog vanduo jau kurį laiką buvo užsistovėjęs.3

Kita XVI Tarptautinės Vilniaus tapybos trienalės „Nomadiški vaizdai” paroda, sudary-

ta iš konkurso būdu atrinktų Lietuvos menininkų kūrinių, buvo atidaryta gruodžio

1 d. Kauno paveikslų galerijoje. Šio parodos-konkurso laimėtojais tapo Eglė Ulčickai-

tė, Indrė Ercmonaitė ir Marta Vosyliūtė.

A short and disengaged encounter 16th International Vilnius Painting Biennial

by Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

Due to its applied character, the philosophy of Gilles Deleuze has been providing tools for interesting analyses of film, visual arts,

classical literature and philosophy and sociocultural phenomena. The curator of the 16th Internation Painting Biennial, Linas Lianz-

bergis with his team has opened the famous philosopher’s tool box for the crafting of Vilnius’ event.

A dichotomous image of the farmer and the nomad has proved unexpectedly practical in discussing the situation of painting. The

15th triennial of 2013, for instance, can be perceived as centred on the farmer’s mode of existence – it attempted at tracing the

tradition and its continuity, at taking stock of and marking of territories. We see this year’s event moving the opposite direction: it

appears a kaleidoscope of paintings haphazardly crocheted together by unarticulated links. Quite loose geography of invited artists

(from 12 countries) has determined immense differences in terms of ideas and style between the participants. Luckily the metaphor

of the nomad provides not only for an opportunity of free movement but also for a freedom from any kind of visual representation.

The nomadic character of the show is manifest already in its architecture. Darius Baliukevičius has created something of a labyrinth

constructed of interconnecting chambers. Such an architectural space is easily filled up by the viewer’s associations. However it is

not only this dynamic movement of the viewer, but also the encounter – in this case – the viewer’s encounter with the artwork, or

of the art pieces’ among each other – that matters. Pieces by different artists are linked by rhizome-like shoots which connect and

disengage with an equal ease.

The venue of the exhibition serves to reinforce the idea of nomadic life. The labyrinth structure was created at the Museum of Ap-

plied Art and Design by removing several walls of the regular museum exhibiting space. The show is situated among the museum

exhibits. It was truly “nomadic” in character for the exhibition considering the possibility of nomadism to attempt at conquering “a

plot of land” which is usually bypassed by the viewers of the contemporary art.

According to Deleuze, artists are doctors who make experiments with themselves. These are not just empty big words. Deleuze’s

philosophy was influenced by the avant-garde art when the courage of creating something new was highly valued. This year’s trien-

nial, in the context of preceding events, seems to have invented something new. The escape of the hierarchic over-view format is

already a proof to the fact that for some time the waters were standing too still.

19

p a r o d o s , p r o j e k t a i

Laisvydė Šalčiūtė. Bučinys. 2015, drobė, aliejus, akrilas, 159 × 159 cm

Markus Åkesson (Švedija). Nakviša. 2015, drobė, aliejus, 100 × 120 cm

20

p a r o d o s , p r o j e k t a i

Žygimantas Augustinas. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas (pagal Ž. Augustiną) savo miegamajame. 2015, drobė, aliejus, 110 × 177 cm

Jonas Gasiūnas. Policininkas užmigo, o aniedu nieko neprisimena. 2015, drobė, aliejus, 200 × 300 cm

21

p a r o d o s , p r o j e k t a i

Jonas Jurcikas. Kosmoso keliautojas. 2015, drobė, akrilas, 250 × 400 cm. „Lewben Art Foundation” nuosavybė

Merike Estna (Estija). Mėlynoji lagūna. 2014, instaliacija. Estijos dailės muziejaus nuosavybė Gintaro Janavičiaus nuotrauka

22

p a r o d o s , p r o j e k t a i

23

p a r o d o s , p r o j e k t a i

← Ramūnas Čeponis. Orientyrai. 2016, instaliacija, 270 × 320 cm Gintaro Janavičiaus nuotraukos

Kristi Kongi (Estija). Aš esu ten ir jaučiu tą aromatą. Mintys iš kambario. 2014, instaliacija

Jens Fänge (Švedija). Mūsų apšviestas kambarys. 2016, sieninis tapetas, linas, aliejus, asambliažas. Autoriaus ir galerijos „Magnus Karlsson” nuosavybė.

24

p a r o d o s , p r o j e k t a i

Vidmantas Zarėka. Ataka 1. 2016, kartonas, armavimo tinklas, aliejus, 162 × 202 cm

Marta Vosyliūtė. Viskuo pasirūpinta. 2015, kartonas, aliejus, 70 × 100 cm

25

p a r o d o s , p r o j e k t a i

Aistė Kirvelytė. Gražią popietę. 2016, drobė, aliejus, 161 × 251 cm

Eglė Ulčickaitė. Vargonų choro galerija. 2016, drobė, aliejus, 114 × 144 cm

26

p a r o d o s , p r o j e k t a i

„Netikėtas Laimos Kanopkienės pasiūlymas parašyti apie Algį Skačkauską manęs nenudžiugino“, rašo Jolita Mulevičiūtė straips-nyje „To pasaulio melodija. Pamąstymai prie trijų A. Skačkausko paveikslų“1. Turiu pripažinti, kad pažiūrėjusi Nacionalinėje dailės galerijoje spalį atidarytą tapytojo ir poeto Algio Skačkausko pa-rodą, pamaniau tą patį. Vyksta ji visai panašiu laiku, kaip ir 2010 metais „Titanike“ (tuomet Ramintos Jurėnaitės kuruota „Poetinė A. Skačkausko neoekspresionistinės tapybos ikonografija“ veikė iki lapkričio 20 d.). Šiųmetinė, kuruota Mildos Žvirblytės, įvardyta pa-prastai – „Algis Skačkauskas (1955–2009)“ ir veikė iki gruodžio 11 d.

Neapsidžiaugiau dėl daugelio priežasčių, pirmoji – mūsų kar-ta ne itin mėgo (natūralu, ar ne?) lygiai dešimtmečiu vyresnių tapybos, t. y. kaip tik ankstesnės kartos. Na, gal ne taip katego-riškai, ne visi, tačiau Dailės institutą baigę po 1990 m. buvome maišto vaikai, mene bandę daryti viską kitaip, ir velniop tą tapy-bą! Atrodė, kad kitur plytėjo netyrinėtų galimybių laukai. Algis Skačkauskas baigė tuometinį Dailės institutą 1983 m. Kartu su Šarūnu Sauka. Debiutavo – 1982 m. Pabaltijo jaunųjų dailininkų trienalėje „Jaunystė“. 1985 m. dalyvavo parodoje „Dailininkai poe-tai. Poezija, tapyba, skulptūra“, 1986 m. įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą, 1987 m. tapo Respublikinės jaunųjų dailininkų kūrybos parodos Vilniuje, o 1990 m. – VII Pabaltijo tapybos trienalės lau-reatu. Taigi, kaip teigia parodos kuratorė: „Į Lietuvos dailės sceną Algis Skačkauskas (1955–2009) įžengė paskutiniame sovietmečio dešimtmetyje – reikšmingų istorinių permainų fone. Vidurio ir Rytų Europos mastu vyko komunistinės sistemos griūtis, sociali-nio išsivadavimo sąjūdis, demokratinės visuomenės formavimosi pradžia.“ Tačiau nevertėtų taip akcentuoti istorinių permainų, nes paskutinis sovietmečio dešimtmetis iš tiesų tik jam visai besi-baigiant apvainikuojamas imperijos griuvimu, o iki tol daugybę metų truko vadinamoji stagnacija, arba imperijos dekadansas, kuris ir formavo Algio Skačkausko, Audronės Petrašiūnaitės, Jono Gasiūno, Eglės Velaniškytės, Rimvydo Jankausko (Kampo), Vygan-to Paukštės, Šarūno Saukos pasaulėžiūrą bei kūrybinę raišką.

Žodžiu, prisipažįstu, kad iki Ramintos Jurėnaitės parodos itin kreivai žiūrėjau į Algio Skačkausko kūrybą. Ir būtent tada (ne aš viena) radau trūkstamą raktą, kaip galima patirti šį menininką, įžengti į jo pasaulį, išgyventi tą emocinį išlydį, apie kurį Laima Petrusevičiūtė rašė: „Tačiau tai, kaip gaivalingai dūko tų pošleikš-čių spalvų stichija, kaip šėtoniškai džiūgavo įsitvėrę arfos juslingi faunai, piršo ir kitą, priešingą mintį, kad šioj chaotiškoj materijoj yra gyvybės potencija, energija, bloškianti tave į nežinia kokio lygmens – emocinio, psichinio, erotinio – gaivalingą vitališką

1 Jolita Mulevičiūtė, „To pasaulio melodija. Pamąstymai prie trijų A. Skačkausko

paveikslų“, Kultūros barai, 1990, Nr. 9, p. 14–16.

erdvę.“2 Ir sekti norėjosi tą žalią vyną, besiliejantį iš drobių, kvai-tinantį žiūrovą, įtraukiantį jį į įvairiaspalvį ir įvairiaplaukį siautulį.

Nacionalinėje dailės galerijoje surengtoje parodoje natūralu buvo tikėtis vėl panerti į tą tapytojo vizijų pasaulį, slypintį visai greta, po akių vokais, po dulkinomis užuolaidų draperijomis, nie-kaip nematomą, kol neatsiduri pigaus vyno ir terpentino kvapo prisisunkusioje dailininko studijoje kur nors Užupyje, lyg eitum pas Jurgio Kunčino Tūlą. Vienu svarbiausių lietuviškų romanų laikoma „Tūla“ išleista 1993 m., taigi, rašytojas taip pat kalba apie paskutinįjį sovietmečio dešimtmetį ir rodo kelius, tik jau literatū-rine forma, į giminingą Skačkauskui metaforų, vizijų, alegorijų ir relikvijų pasaulį.

„Kuždėk, alsuok vos girdimai, kai aš įskrendu pro vos pravertą nakčiai orlaidę, sugniaužęs abi dideliausias alyvų puokštes, kai jau sklendžiu po skliautu – begarsis šikšnosparnis – be garso, be šnaresio, visus meilės ir nevilties žodžius sandariai uždaręs mažutėje skraidančio žvėrelio kaukolėje, atsargus, kad neišbaidyčiau kitų dvasių, tykančių paglemžti tavo sielą, kūną, protą, tavo slapčiausias mintis, tavo orumą, ašaras, virpančias lyg upelės banga mažas krūtis, tave visą, Tūla; įskrendu ir kojelėmis įsikibęs į nusklembtą tavo kambario skliautą klausausi, kaip tu alsuoji, kaip tirpsta šerkšnas ant tavo alveolių, kaip kraujas tavo mieguistame kūne suka dar vieną apytakos ratą, kaip tu, pati nejausdama, kalbiesi su pe-lijančia paveiksle duona, su dėžėm, pilnom prisiminimų, mė-nesienoje regiu tavo ilguosius kaulus, dubens kaulus, kaip kažkoks mažas ryškiai šviečiantis vabaliukas eina tavo kūnu, įkrenta į bambos duobutę ir nebeįstengia iš ten išsikapstyti – toks jis mažas...“3

Tačiau parodoje, dailiai suskirstytoje į keturis skyrius pagal ikono-grafiją (Nuotaka, Orfėjas, Prie stalo, Sutemos), atrodo, lyg rastum užtrenktas duris ar orlaidę, pro kurią nebegali įskristi. Tiesa, turė-čiau pažymėti, kad parodos architekto Justino Dūdėno darbas tikrai džiugina. Aiški, saikinga struktūra, patogi žiūrovui ir kartu leidžianti kvėpuoti kūriniams, menininko piešinių projekcijoms ant sienos, pristatomiesiems tekstams, žodžiu, parodos architek-tūra yra viena iš tų, suteikiančių malonumą.

Pirmasis ekspozicijos skyrius pavadintas „Nuotaka“. Jis tarsi pradeda nuo tos Tūlos, tiksliau, Ledos, Juditos („Judita“, 1989),

„Rudens siuvėjos“ (1994), „Moters naktį“ ir t. t. Tiesa, čia yra ir pa-veikslai, turintys „Nuotakos“ pavadinimą (1982, 1997 ir 2005), bei

2 Laima Petrusevičiūtė, „Tapyba it žalias vynas“, Literatūra ir menas, 1988 m. lapkri-

čio 19 d.

3 Jurgis Kunčinas, Tūla, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1993, p. 8.

Aistė Kisarauskaitė

Algio Skačkausko ekosistema

27

p a r o d o s , p r o j e k t a i

„Nuotaka ant tilto“ (2005), bet, kaip pastebi parodos kuratorė, dailininką ypač domino erotinė Ledos tema – „Leda prie gėdos stulpo“ (1985), „Leda“ (1994), „Moteris ir gulbinas“ (1989), tačiau Leda, kuri ir pagal mitologiją buvo ne nekalta nuotaka, o karaliaus Tindarėjo žmona, Skačkausko kūryboje dažniausiai veikia kaip moteris, konfrontuojanti su paukščiu, einanti prieš jį – gulbiną-vyrą arba jį nužudanti („Moteris eina prieš paukštį“ (1985), „Marato mirtis“ (1990), „Moteris su gulbių galvomis“, „Laužanti gulbių gal-vas“, (1988), o paveiksle, pavadintame „Leda“ (1996), nutapyta ant kėdės sėdinti moteris rankose laiko gulbės galvą. Visai natūraliai toliau seka ir „Natiurmortas su žąsų galvomis“ (1989). Tos galvos lyg iš biblinės Juditos istorijos, kertančios ar laužiančios galvą paukščiui-vyrui, šis motyvas aiškiai vyrauja (kartais nužudomas-aukojamas vyras transformuojasi į Kristų – „Kristus ir prostitutė“, 1998), ir belieka tik klausti kuratorės, kodėl, kaip teigiama skyriaus anotacijoje, „dailininko mūza, modelis ir įkvėpėja, mylimoji, užbu-rianti savo grožiu ir atimanti gyvybę, nuodėmingoji ir atgailau-janti“ pavadinta Nuotaka?

Toliau – dar kebliau. Palikime nuošalyje Orfėją, nors ten neaiš-ku kodėl atsidūrė „Mirštančio Kristaus galva“ (1998), ir pasukime į skyrių, pavadintą „Prie stalo“. „Skačkauskas priklauso tapytojų kartai (kartu su Vygantu Paukšte, Šarūnu Sauka ir kt.), kuri ne tik naujai pažvelgė į vaizduojamą objektą ar motyvą, bet ir praplėtė Lietuvos dailės ikonografiją. Figūros prie stalo įvaizdis – amžinas

tapybos siužetas, pažadinantis kūrinio suvokėjo kultūrinę atmintį, primenantis panašius kitų dailininkų siužetus: Ernsto Ludwigo Kirchnerio konfliktuojančius vyrus, Vincento van Gogho ar Pablo Picasso moteris prie stalo ir pan.“. Be abejo praplėtė, tačiau kyla abejonė, ar šią grupę darbų derėtų apibendrinti pavadinimu „Prie stalo“, kaip rašoma būtent šio skyriaus anotacijoje. Pats užstalės motyvas tikrai nėra naujas Lietuvos dailės padangėje. Prisime-nant toje pačioje salėje 2015 m. vykusią V. Kisarausko retrospek-tyvą, turbūt nereikia sakyti, kokia nemaža jo kūrybos dalis ir yra tie „Prie stalo“, net tiksliai taip pavadinti. Tuo tarpu daugumoje Skačkausko paveikslų stalas nėra svarbus kaip veiksmo scena, nors jis, žinoma, kai kur yra, bet šiuose kūriniuose aukojamas avinėlis, gyvulys („Avinėlio aukojimas“, 1990, „Raudonas avinėlis ant Trijų kryžių kalno“, 1981), „Pjaunantis gyvulį“ (1991), „O koks gi tas kraujas nekaltas?“ (1989), „Papjautas gyvulys“ (2005), „Lauko kavinė Golgota“ (2008–2009). Žodžiu, skerdimas ir auka, puota, vykstanti kažkur paribiuose – „Vakarienė mėnuliui“ (1991), „Vaka-rienė mėnesienoje“ (1985), čia visai logiškai priskirtas ir „Meilės medis“ (1980), kur po šakomis taip pat nutapytas avinėlis, o ši puota – dažnai preliudija meilei, orgijai, seksui. Net kūrinys, maž-daug atitinkantis skyriaus temą – „Dviese prie stalo“ (1991), pilnas aistrų įtampos, turi papildinį – čia pat matome kitą „Dviese prie stalo“, jau su skliausteliais („Kraujo donoras“), tiksliai nurodantį sekso, vyno ir kraujo jungtis. O kartais menininkas pasilieka prie

Parodos „Algis Skačkauskas (1955–2009)“ ekspozicijos fragmentas. Nacionalinė dailės galerija Tomo Kapočiaus nuotrauka

28

p a r o d o s , p r o j e k t a i

paprastojo skerdimo, atėjusio iš mūsų agrarinio kaimo, arba tik prie aistringai besiliejančio vyno („Vynas pakalnučių pievelėje“, 2005, „Paukščiai, geriantys vyną“, 1989, arba „Vakarienė žvaigždėtą naktį“, 2008–2009), kurie vėl grąžina prie „Tūlos“:

„Skurdas, neviltis, girtos dainos, pavasario polaidžiai, violeti-nis tarsi išsiliejęs rašalas rūkas ir blausių, sulaukėjusių alyvų žydėjimas iš Užupio plūsdavo tik antruoju, betoniniu tiltu. (...) Varnalėšos juk nekvepia, po virtinės metų sakys man Tūla, mudu gulėsim varnalėšose už instituto, spjaudydami į vandenį ir žvaigždes, viskas bus išgerta, o ašarų ir kraujo aš negeriu! – tai aš taip pasakysiu. Ir dar – dantimis aš irgi negriešiu, žinok! O gal ir ne taip. Gal tik uždėsiu savo dum-bliną plaštaką ant jos varliško, katiško ar driežiško pilvo, ir tie penki mano pirštai – visas išsekęs delnas – taip ir susigers, liks įsispaudęs į jos plokščią kūną iki pat mirties, o ir po mir-ties... tokių įspaudų pamatysi nebent ledynmečių akmenyse, nudraskęs samanas ir kerpes.“4

Net nesinori vardinti skyriuje „Sutemos“ patalpintų paklydėlių, nes tie, kurie iš tiesų apie sutemas, liko „Prie stalo“ sektoriuje („Atkreiptinas dėmesys į grupę darbų, tapytų ant tamsaus fono šviesiais dažais („Sekminės“, „Natiurmortas su moterimi“, „Dviese prie stalo“). Ši „juodųjų“ darbų grupė pasižymi ypatingu apšvie-timo efektu. Nakties tamsoje švytintys natiurmortai, juodų kūnų siluetai, ryškaus tarsi blyksinčio potėpio vėriniai kuria ekspresy-vios, somnambuliškos puotos įspūdį“, rašo skyriaus anotacijoje parodos kuratorė M. Žvirblytė), o šiame, paskutiniame, yra tai, kas kartais būdavo sovietinio žurnalo pabaigoje – „Įvairenybės“. Jame – skaistus netikėtas „Laiškas į narvą“ (2005), „Karvė ir trys kryžiai“ (1988), beje, visai ne tas, kurio fotografija kataloge, „Dovy-das“ (1991), prie Juditos ar Ledos derantis piešinys „Kertanti galvą“ (1989), kaip ir du piešiniai „Europos pagrobimas“ (1989) bei „Nėščia moteris prie papjautos avies“ (1989). Na pasakykite man, kodėl

„Jūros gėrybių pardavėjai“ (1991) yra „Prie stalo“ skyriuje, o „Mėsos pardavėjai“ (1990) – „Sutemose“, kai abu yra gana skaistaus, nė kiek ne prieblandos ar tamsos kolorito ir panašios kompozicijos? Arba kodėl „Morkų vagis“ (1990) bei „Petras dengia stogą“ (1990),

„Gaisras“ (2000), kurie taip pat neturi nė gramo tamsaus kolorito (na gerai, vieną gramą, nes grynų darinių nei tapyboje, nei gyve-nime aptikti beveik neįmanoma), kodėl jie priskirti prie „Sutemų“?

Galima sakyti, kad neverta taip kabinėtis ir skyriai gana sąly-giniai, tik nurodantys kryptis, tačiau tada drįsčiau teigti, kad klai-dinančias kryptis. Man rodosi, kad racionaliai rūšiuojant atskirus Skačkausko pasakojimų personažus, naratyvo elementus, juos lyginant ir tiriant, lyg nematytus gyvūnus, bandant ekspoziciją

4 Jurgis Kunčinas, Tūla, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1993, p. 9.

dėlioti pagal vienų ar kitų bendrus bruožus, giminystę ar rūšinę priklausomybę, prarandama visa ekosistema, kurioje jie atsirado ir gyvena. Skačkausko tapysena kartais nevalyva, užkankinta ar nepadaryta, nemalonios sluoksnių sankaupos, virtę nešvarios spalvos plotais, o šalia – tikro svingo ir nešančios aistros pilni spalvų deriniai, potėpiai, formos. Bet toji atsaini nešvara, kaip ir barbariškas spalvinis siautulys, yra lyg kartos manifestas, jos abejingumas, pasipriešinimas bet kokiai tvarkingai, o tuo metu – totalitarinei – sistemai. Personažai taip pat nenuspėjami – jie migruoja, vilioja, elgiasi kaip šauna į galvą, gimsta, žudo, aukoja, šukuojasi, maišomi klasikinės mitologijos, bibliniai veikėjai ir „že-mosios“ (teigiama prasme) primityviosios kasdienybės ar kaimo agrarinės buities fragmentai, siūlant girtą svaigulį patirti ir žiūro-vui, moti ranka į švarią paletę, švarias rankas, į kokių nors aiškių prasmių ieškojimą. Kaip rašo J. Mulevičiūtė anksčiau minėtame tekste, „savavališkos pagoniškų bei krikščioniškų įvaizdžių pynės, nežinia iš kur priklydę egzotiški motyvai... Tikra ikonografinė vel-niava“. Tiesą sakant, Skačkausko tapyba ją tiriančiam siūlo taip pat atverti savo žodžių sandėlius, leidžia kurti aistringus sakinius kalbant apie potėpius ir pamėkliškas ar spengiančias spalvas, taip pat džiazuoti nesibaigiančių epitetų virtinėmis, ką ir daro daugu-ma apie jį rašiusių autorių, net galėčiau teigti, kad leidžia meno kritikui trumpam taip pat atverti savo poetinę natūrą, kurią mes visi juk kur nors turime, ar ne? Nes čia – hedonistinis besibai-giančios epochos dekadanso siautulys. Todėl abejoju, kad vertėjo tai velniavai bandyti suteikti akademinę struktūrą, kuriai kūriniai natūraliai priešinasi, ardydami ją, tačiau ir nebeatsiskleisdami, nes supjaustytas vientisas savitos jausenos pasaulis, jį išdalinant į ats-kirus, nelabai pagrįstus personažus.

Sakysite, kad ir aš užstrigau prie ikonografijos? Panašu... Bet per ją itin prabėgomis šuoliuodama, kiek leidžia straipsnio for-matas ir jam skirta vieta, pamaniau, kad vis dėlto klaidingiausia yra nuostata (ir mano pačios), kad Skačkauskas bėgo nuo tikrovės, pasilikdamas malonumų, vizijų ir hedonistinio šėlsmo pasaulyje. Žiūrint į Saukos kūrinius anais laikais buvo akivaizdu, kad jo dar-bai kalba Ezopo kalba apie to meto tikrovę, tačiau man tik dabar tapo aišku, kad tai lygiai galioja ir Skačkauskui, tik pastarojo forma yra ne taip greit perskaitoma, paliekant žiūrovą ilgiau murkdytis pasaulyje, kur aukojimas, skerdimas ir žudymas yra kasdienybė, paliekant makabrišką buvimą jame, suviliojus vynu, kai už lango skęsta laivas, o du žmonės ramiai valgo užrištomis akimis, nes tai – kasdienybė, jų nešokiruoja ir Kristaus mirtis – mirčių matėme tūkstančius, milijonus. Lieka tik vynas (na ir kas, kad jis – kraujas!) ir meilė, trumpalaikė, tokia pat atsiduodanti mirtimi, nes šioje sistemoje nėra jokios gyvybės, kaip gali būti meilė?! Čia gimsta tik „Juodas angelas“...

29

p a r o d o s , p r o j e k t a i

Algis Skačkauskas. Kaukė ir šuo. Apie 1990, drobė, aliejus, 57 × 83 cm

Algis Skačkauskas. Vakarienė žvaigždėtą naktį. 2008–2009, drobė, aliejus, 70 × 130 cm

30

p a r o d o s , p r o j e k t a i

Algis Skačkauskas. Avinėlio aukojimas. 1990, drobė, aliejus, 102 × 201 cm. MMC

Algis Skačkauskas. Karvė ir trys kryžiai. 1988, kartonas, aliejus, 85 × 105 cm

31

p a r o d o s , p r o j e k t a i

Algis Skačkauskas. Judita. 1989, drobė, aliejus, 81 × 60 cm

32

p a r o d o s , p r o j e k t a i

Algis Skačkauskas. Nuotaka ant tilto. 2005, drobė, aliejus, 100 × 81 cm. MMC

33

p a r o d o s , p r o j e k t a i

Algis Skačkauskas. Vynas pakalnučių pievoje. 2005, drobė, aliejus, 92 × 116 cm. „Lewben Art Foundation“ kolekcija

Algis Skačkauskas. Gulinti mieste. 1994, kartonas, aliejus, 90 × 111 cm

34

p a r o d o s , p r o j e k t a i

Algis Skačkauskas. Leda. 1994, drobė, aliejus, 92 × 62 cm

35

p a r o d o s , p r o j e k t a i

The ecosystem of Algis Skačkauskas by Aistė Kisarauskaitė

The unexpected proposal to write on Algis Skačkauskas did not come as a “pleas-

ant surprise to me”, writes Jolita Mulevičiūtė in her article The Melody of That World. Reflections Next to Three Paintings by Algis Skačkauskas. I have to confess that my

reaction upon seeing an exhibition by the painter and poet Skačkauskas opened

in October at the National Gallery of Art in Vilnius was the same. The timing of the

two exhibitions is also similar: The Poetic Iconography of Algis Skačkauskas curated

by Raminta Jūrėnaitė was on at Titanikas galleries through the late autumn of 2010.

This year’s event, entitled simply Algis Skačkauskas (1955 – 2009), curated by Milda

Žvirblytė, was on until early December.

There have been multiple reasons for me not to be overjoyed, firstly, the entire de-

cade separating us from that of the painter’s generation. The 1990 graduates of Vil-

nius Academy of Arts, we were ready to throw our energies into new unexplored

areas and could not care for painting less. Algis Skačkauskas graduated from the

then Institute of Art in 1983 and entered the art scene during the last soviet de-

cade, the time ripe for significant historical shifts.

I have to confess that the show curated by Raminta Jūrėnaitė several years ago

was an eye-opener to me on the art by Skačkauskas: it changed my approach and

taught how to enter the artist’s world of electrifying emotion. It was natural to ex-

pect from the NAG event a similar experience of being submerged into his world

of visions – the realm so close yet hidden under the eyelids and dusty curtains,

invisible until you find yourself in an artist’s studio smelling of cheap wine and tur-

pentine, somewhere in Užupis, on the way to Tūla from the homonymous novel by

Jurgis Kunčinas. The metaphors, visions, allegories and relics of this central Lithu-

anian novel (published in 1993, during the last soviet decade) point to a spiritual

kinship between the two creators, though speaking two different languages of

literature and painting.

The NAG exhibition though, neatly arranged into sections based on iconography

(The Bride, Orpheus, At the Table, Twilight) has left the impression of staying at a

closed door or a window one cannot enter. This does not apply to the architec-

tural design by Justinas Dudėnas, spacious and convenient for the viewer, neat

Algis Skačkauskas. Sargybinis. 1982, drobė, aliejus. 50 × 50 cm

in structure, greatly advantageous to the artwork and poetry displayed and pro-

jected on the walls, and pleasurable to the visitor.

Yet the attempts to rationally sort out and group the elements of the narrative

and their characters on basis of their commonalities, their kinship or kind, seem to

have ruined the entire ecosystem wherein they originated and exist. The manner

of painting by the artist combines occasionally neglectful, muddled or “incor-

rect”, unpleasant layers of paint turned into dirt – with vibrant colour patches/

brushwork/forms and shapes full of swing and intoxicating passion. This filthiness

together with the barbaric whirlpool of colours is a kind of manifesto of his gen-

eration; the “indifference” means resistance to the tidy totalitarianism of the system.

His characters are also unpredictable, they migrate, seduce, they act as they please,

they are born and die, they perform killings and sacrifices. The faces of classical

mythology, the Biblical and “low” (in the positive sense) actors from pedestrian life,

surrounded by rough and primitive articles of agrarian life, offer this drunk dizzi-

ness to the spectator, tempting to forget of a clean palette and clean hands and

any neatly articulated meaning.

For a researcher, the art from Skačkauskas offers to dig into one’s chest of vocabu-

lary, invites to speak a passionate language, to indulge in endless epithets, in short,

to discover a poet in herself for at least this short while. We have to do with a he-

donistic frenzy of a decadent epoch drawing to a close. The attempts to impart an

academic structure onto it slice this organic world of unique sensibility into parts,

failing to put it back instead of making more sense of it.

However, I must already be dealing with the iconography too much as well.

Though my format only gives me a chance of a rapid coverage, I have realized

that the problem is my own belief that the painter was escaping the reality

and staying inside his hedonistic world of visions and pleasure. When at that

time we looked at the work by Šarūnas Sauka we knew his paintings used

Aesopian language to talk of the contemporary reality – however only now do

I realize that the same applies to Skačkauskas’ art except that his form is more

difficult to decipher.

36

p a r o d o s , p r o j e k t a i

Vasaros pradžioje LDS galerijoje „Arka“ Vilniuje veikusi tekstilės bienalė „Tekstilė: sielai ir kūnui“ – jau septintoji. Jos koncepciją, sie-kiančią aprėpti visas tekstilės sritis, ir džiuginančias sielą, ir šildan-čias kūną, padiktavo dinamiškai besikeičiantis šiuolaikinis meninis gyvenimas, neigiantis tekstilės elitiškumą, niveliuojantis dailės sričių ribas, kviečiantis apmąstyti tekstilės vietą mūsų artimiau-sioje aplinkoje. O joje daug tekstilės. Pluoštas, akmuo, medis – tai pirmapradės medžiagos, nuo seniausių laikų įaugusios į lietuvio buitį, sugulusios į pasakas ir mitus, išsiliejusios dainose. Tekstilės paveldo reikšmė – neginčytina, jis – vienas svarbiausių tautos ir bendruomenės tapatumo žymenų, siejamų su materialiąja kultū-ra, archajiniais ir paprotiniais reiškiniais, įspaudusiais pėdsaką šiuo-laikinio žmogaus sąmonėje, patyręs įvairias transformacijas mene.

Ekspozicijoje natūraliai išsirutuliojo plati raiškos skalė: nuo tra-dicinėmis meninėmis priemonėmis atliktų kūrinių iki ambicingų konceptualių darbų, pasitelkiančių vizualinius ir garsinius efektus, įsiliejančių į bendrą šiuolaikinio meno erdvę. Nes kiekvienas me-nininkas – individualybė, turinti savo gyvenimo patirtį, požiūrį į kūrybos paskirtį ir vaizdavimo būdą. Vis dėlto ir tokioje įvairovėje būtų galima išskirti kelis sąlyčio taškus, pirmiausia – asmenišku-mo naratyvą, socialinį kryptingumą, santykį su tradicija.

Neišsenkanti drabužio iškalbaParoda traukė demokratine atmosfera. Joje dalyvavo pripažinti autoriai ir studentai, didžiųjų meno centrų ir mažesnių miestų menininkai. Rengiant bienalę svarstyta, kad būtų logiška, jei sie-los poreikiams atstovautų unikaliosios tekstilės kolekcija, o ma-terialiajai, kūniškajai sferai – drabužiai ir dekoratyviniai audiniai. Vis dėlto paaiškėjo, kad tikrovėje aprangos eksponatai praaugo drabužio funkciją, nebuvo ryškios takoskyros tarp konceptualių ir funkcionalių eksponatų. Toks įspūdis susidarė dar dėl to, kad šiuolaikiame tekstilės mene dažni drabužių pavidalo objektai, įasmeninantys tam tikras su kūniškumu siejamas asmenybės egzistencijos tiesas, todėl dizaino darbai įsiliejo į bendrą idėjinį lauką, praturtindami jį savo prasmėmis.

Tiesa, kostiumo dizainerių sukurti drabužiai skirti vilkėti. O ne-išvaizdaus Dovilės Gudačiauskaitės nuvelto drabužio su įspaus-tais šventraščio žodžiais brailio raštu apie dvasinį ir fizinį aklumą neapsivilksi. Renatos Maldutienės aklinai užsagstytas kontušo silueto drabužis su votų puošmenomis irgi turi kažką daugiau nei kostiumas, jis skatina asociacijas su LDK istorijos paveldu. Tuo tarpu į Jolantos Talaikytės raudoną širdies pavidalo apsiaustą žvelgi kaip į tekstilės objektą. Natalijos Vilkelienės sukurtą tuniką iš trisluoksnio audinio galima traktuoti kaip tekstilinį koliažą, o

Lijana Šatavičiūtė

Ir sielai, ir kūnui

Guodos Venciūtės nertinį iš suraišiotų skudurėlių – kaip jaukų kilimėlį po kojomis.

Tarp drabužio ir objekto svyravo Eglės Gandos Bogdanienės ir Jolantos Vazalinskienės videofilmo lydima drabužių kolekcija

„Spalvotas pasaulis“, kurios fantastiškas formas, audinių raštus ir aksesuarus įkvėpė neįgalios mergaitės Aleksandros – dienos centro „Mes esame“ lankytojos – piešiniai. Iš funkcionalumo rėmų veržėsi ir konkrečios paskirties darbai (Rūtos Būtėnaitės rištinis kilimas „Dienos sodai“, 2015). Taigi bienalė pateikė netikėtų aki-brokštų netgi jos rengėjams (kuratorė – Žydrė Ridulytė), bylo-dama, kad šių laikų tekstilės menas – be ribų, o su meile sukurti drabužiai ir utilitarūs dirbiniai gali būti ne mažiau paveikūs nei unikalioji kūryba.

Menininkai tapo, siuva, konstruojaTaigi parodos dalyvių lyg ir nesaistė konkreti tematika – jos kon-cepcija krypo ne į prasminį gylį, bet į platesnę funkcinę aprėp-tį. Vilniaus tekstilės bienalėse visuomet laukiami ir kitų dailės šakų menininkų kūriniai, juk audiniai – visa apimanti erdvė, be to, šiuolaikinis menas laužo žanrines ir rūšines ribas. Supranta-ma, kad skulptoriai, tapytojai ar grafikai, kuriems ne savo srities parodos – savotiškas iššūkis, individualiomis priemonėmis kuria tai, ką jie suvokia kaip tekstilę. Vieniems tai medžiaga ir technika, kitiems – archetipiniai prasminiai elementai ar kūrybos paįvairi-nimas tekstilės akcentais.

Savo kūrybos amplua ištikima Sigita Maslauskaitė religinius motyvus aliejumi tapo ant seno, ištrupėjusio aksomo, kurio išvaiz-da jau savaime asocijuojasi su nenumaldoma laiko tėkme. Arūnė Tornau spaudžia monotoniškus apskritimus ant pamušalinio au-dinio, tarsi klotų vienodus teptuko brūkšnius ant ištemptos dro-bės. Kristina Kurilionok kryželiu siuvinėja portretus, primenančius senas fotografijas, Jūratė Mitalienė siuvimo mašinos dygsniais sutvirtina koliažus iš kasdienių siuvėjos reikmenų – ant vaškinio popieriaus išbraižytų iškarpų, rankdarbių ir ornamentų detalių. Juvelyrė Vita Pukštaitė neria metalinį audinį, jos kolegė Brigita Mikalauskaitė formuoja metalo „nuolaužą“ su audimo siūlų teks-tūra. Grafikė Simona Bagdonaitė-Gubinienė spaudžia ant šilko valiūkiška dvasia dvelkiančias cirko scenas. Keramikė Evelina Jun-čienė į savo rankomis lipdytus dubenis įterpia tekstilės elementų. Vyrų torsus skulptorius Andrius Erminas aprengia marškinėliais, meistriškai atkuriančiais audinio faktūrą. Valentinas Butanavičius siūlais dygsniuoja kareiviškus „šalmus“ („Septyni mėnesiai tarnys-tės, arba Paženklinti likimai“, 2015), primindamas, kad neramūs laikai paliečia kiekvieno individo gyvenimą.

37

p a r o d o s , p r o j e k t a i

Simona Bagdonaitė-Gubinienė. Iš ciklo Cirko užkulisiai. 2015, šilkas, mišri technika, 50 × 65 cm

Remis Ščerbauskas. Tšš… 2014, audimo siūlai, žakardinis gobelenas, 160 × 150 cm Idėjos autorius ir fotografas Remis Ščerbauskas, kompiuterinis paruošimas žakardui – Daiva Zubrienė. Išausta „Ekelund Linnevaveriet i Horred“, Švedija

38

p a r o d o s , p r o j e k t a i

Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė. Nacionalinė valiuta. 2015, metaliniai dubenys (3 vnt.), medvilnė, siuvinėjimas kryželiu, gręžimas, ø 25 cm, ø 58 cm, ø56 cm

Eglė Ganda Bogdanienė. Žemyna (fragmentas). 2008–2016, vilna, poliesteris, taftingas, rišimas, formavimas, 200 × 250 cm

39

p a r o d o s , p r o j e k t a i

Taigi ir nesiversdami per galvą, nenukrypdami nuo savo kūry-bos idėjinės ašies ir to, kas juos jaudina, dailininkai išbando naujas kūrybos priemones, kartu paįvairindami ekspoziciją ir galbūt net paakindami kolegas tekstilininkus naujiems ieškojimams.

Sena technika, naujas turinys...Austi, velti, siuvinėti, aplikuoti ir mišriu ar autoriniu būdu atlik-ti darbai – nuolatinis tekstilės parodų traukos objektas. Matyt, žiūrovams nuo vaikystės giliai įsirėžusi jauki namų aplinka, kai vakarojant mamų ir močiučių rankose gimdavo nuostabūs rank-darbiai. Tradicinėmis technikomis atliktų darbų pasirinkimas paro doje buvo palyginti platus – nuo modernizmo klasika tapu-sių meistriškų Zinaidos Vogėlienės ir Felikso Jakubausko tapiserijų iki bandymų audimo priemonėmis perteikti fotografijoje kintantį vaizdą (Ieva Augaitytė) ar įamžinti sustabdytą akimirką (kolekty-vinė dešimties Vilniaus dailės akademijos studenčių kompozicija

„Pokalbių audimas“, 2015–2016). Su dideliu užmoju sukurta monumentali Loretos Švaikaus-

kienės kompozicija, susiūta (taip pat tradicine technika!) iš nudėvėtų darbo drabužių detalių, pateikianti netikėtą Done-laičio poemos „Metai“ interpretaciją. Su geroka humoro doze perskaityti lietuvių literatūros klasiką bando jauna menininkė Agnė Gintalaitė, ledinukų spalvų džemperių kolekciją išrašyda-ma ornamentais, sukomponuotais iš kultinių Žemaitės, Donelai-čio ir Biliūno atvaizdų („Klasikų raštai“, 2016). Ironiškas požiūris į stereotipus būdingas ir Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės metaliniams dubenims, kurių dugnuose kryželiu išsiuvinėtos

„tautinės“ gėrybės: grybai, agurkai ir obuoliai („Nacionalinė va-liuta“, 2015). 7-ojo dešimtmečio daiktinės aplinkos dvasia stili-zuota Danutės Valentaitės tapiserija „Piešti ir austi!“ (2015–2016) žaismingumu šlietųsi prie minėtų darbų. Į grupines kategorijas netelpanti, savitu mitologiniu mąstymu išsiskirianti Jurga Šara-pova ir šiais metais džiugino trimatėmis tekstilės skulptūromis

„Dubens dugnas“ ir „Gulbė“ (abi 2014), sudarančiomis taurų ir išraiškingą darinį.

Tradicinė technika – naujas turinys – taip apibūdintume Kul-tūros nakties metu žiūrovų simpatijų prizą pelniusią Eglės Gan-dos Bogdanienės instaliaciją „Žemyna“ (2008–2016) – rankomis ir mašina rišti vešlūs barokiniai „arčimboldiški“ motyvai nuolat pildomi naujais veltais elementais, suteikiančiais darbui kaitos ir gyvastingumo dimensiją. Apie tekstilės gydomas sielas byloja Manto Televičiaus socialinis meno projektas „Žmogus“ – kartu su proto negalią turinčiais asmenimis nunertas spalvingas apskritas kilimas.

...ir atradimaiTekstilės paroda – tai ir medžiaginių bei technologinių atradimų viešinimas. Tarp tokių darbų pirmu smuiku grojo kuklaus formato ekrane rodomas Žydrės Ridulytės videofilmas „Kvėpavimas“ (fil-mavo E. G. Bogdanienė), demonstruojantis netikėtą kūno reakciją į tekstilės naujovę – „odos audiniu“ vadinamą polivinilo acetatą (PVA), kuris, paveiktas vandens, darosi pavojingas žmogui – keičia struktūrą, traukia odą, sunkina kvėpavimą. Autorė tarsi klausia: ar tokie mokslo atradimai gniuždo gyvastį, ar lengvina gyvenimą?

Fotografija ir skaitmeninės technologijos, siūlančios naujas vaizdines galimybes, neišvengiamai keičia ir tekstilės parodų pobūdį. Be vaizdo projekcijų jau neįsivaizduojame tekstilės eks-pozicijos. Šioje parodoje nuotaikingą videoinstaliaciją „Sezonas“ pristatė Violeta Laužonytė (montavo Sandra Vydmontė). Efektin-gais vaizdais traukia kompiuterinėmis staklėmis išausti Monikos Žaltauskaitės-Grašienės, Kristinos Daukintytės-Aas, Erikos Girčie-nės, Remio Ščerbausko žakardiniai audiniai, išsiskiriantys fotogra-fišku tikslumu ir dideliais formatais. Kompiuterinės staklės geba išausti sudėtingiausius vaizdus, todėl ir žakardų, kaip ir bet kurio kūrinio, meninę vertę lemia originalus sumanymas, paveiki forma, tikras ir nepameluotas jausmas.

Skaitmeninės technologijos gali tarnauti ir labai kameriškiems, subtilias akimirkas fiksuojantiems kūriniams. Linos Jonikės siuvi-nėtas fotoaudinys „Dovana“ (2016) nustebino poetišku žvilgsniu į buitinį daiktą ir paslaptinga nuotaika, kurią stiprina... paviršių dengianti apsauginė plėvelė. Gyvenimo trapumo ir amžinybės laukimo nuojauta įtikinamai atskleista Laimos Oržekauskienės diptike „Sėdėti. Budėti“ ir „Sugrįžti. Atsisveikinti“ (2015), sukurtame skaitmenine spauda ant rankomis išausto audinio.

Konceptualius darbus šiandien jau vargiai priskirtum inovacijų kategorijai, jie tiesiog postmodernizmo klasika. Vis dėlto didelį poveikį daro sąmoningas daiktų požymių sukeitimas, neatitiki-mas tarp įprasto ir racionaliu protu nesuvokiamo, ypač jei taip siekiama išreikšti aktualią socialinę idėją. Štai tekstilininkė Renata Vinckevičiūtė vaikiškam seilinukui renkasi ne minkštus siūlus, bet grubią šveitimo priemonę. Aštraus socialinio turinio darbais anks-tesnėse tekstilės bienalėse pasižymėjusi autorė šiais metais prista-tė gigantišką instaliaciją „Euronašlaičiai“ (2014), sunertą iš švitrinio popieriaus „seilinukų“ ir lydimą švitrinio popieriaus skleidžiamo garso įrašo.

Turbūt tikrai reikėjo šios parodos, kad suvoktum, jog ribos (meno, politikos, socialinės ir kitos) sukuriamos mūsų galvose ir kad jas įveikę bent žingsnelį pasistūmėjame link to, kas pasaulyje vadinama jau ne „tekstilės menu“, o „tekstilės kultūros“ terminu.

40

p a r o d o s , p r o j e k t a i

Kristina Kurilionok. Susipynę. 2014, siuvinėjimui skirta medžiaga, muline siūlai, siuvinėjimas kryželiu 34,5 × 44,5 cm

Guoda Venciūtė. Kiautas. 2015, perdirbti trikotažiniai rūbai, siuvimas, 120 × 40 cm

41

p a r o d o s , p r o j e k t a i

Loreta Švaikauskienė. Kristijonas Donelaitis „Metai“ („Pavasario linksmybės“). 2014, dėvėti darbo drabužiai, siuvimas, 500 × 246 cm

42

p a r o d o s , p r o j e k t a i

Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Marijos drapanos I, II, III, IV. 2016, poliesteris, medvilnė, žakardinis audimas, skaitmeninė spauda, 4 dalys, 68 × 140 cm

Indrė Biekšaitė. Milda. 2016, linas, vilna, medvilnė, akrilas, tapiserija,121 × 130 cm.Inga Betuža-Bertuža. Išnara. 2014, linas, tiulis, gipsas, siuvimas, karpymas, plėšymas, klijavimas, 90 × 60 cm. Jolanta Gegelevičiūtė. Tikėkit. 2016, medvilninis audinys, aplikacija, siuvimas, 240 × 200 cm.

43

p a r o d o s , p r o j e k t a i

For both, body and soulby Lijana Šatavičiūtė

This early summer Arka Gallery in Vilnius hosted the 7th textile biennial Textiles: For Body and Soul. The concept of the event aspired

to embrace all areas of textiles: the art of textile, costume and textile design. This approach was prompted by the changing contem-

porary art scene where the boundaries between the fields and branches of art keep disappearing. Photography and digital technol-

ogies which propose new opportunities for imaging inevitably alter the format of textile shows: these are no longer thinkable with-

out image projections. For Body and Soul featured artwork performed in traditional textile materials and techniques and conceptual

pieces which belong to the universal space of contemporary art. It is also possible to suggest some commonalities across subsets of

participating artists in terms of personal narrative, social stand and relationship with the tradition.

The wear pieces, created by costume designers, though meant to wear, still outgrow their utilitarian function. These days, popular

wear-objects of contemporary textile art all but know a distinction between conceptual and functional.

The biennial included artists from other branches who explored new artistic means of expression at the same time remaining loyal

to their own creative principle. Their participation added variety to the exhibited artwork and functioned as catalysts to their peers

in textiles for new discoveries.

The exhibit offered opportunities to see examples of the Lithuanian modern classics in textiles, the exquisite tapestries by Zinaida

Vogelienė and Feliksas Jakūbauskas. A new reading of the Lithuanian literature classical works was offered by Loreta Švaikauskienė

and Agnė Gintalaitė. Textile sculptures by Jurga Šarapova stand out through their unique mythology and author’s own tech-

nique. The computerized Jacquard weaves of large scale and photographic precision strike an impressive note. Computerised

technologies are also effectively applied for artwork inspired by intimate and subtle moments (work by Laima Jonikė and Laima

Oržekauskienė were examples at the event).

This exhibition has been an important contribution towards redefining of boundaries in our heads, including those applied to arts,

and a step into a discourse of “textile culture” versus “textile art”.

Feliksas Jakubauskas. Žalias Nakties Šešėlis. 2015, vilna, viskozinis šilkas, mišri technika, gobelenas, audimas ruoželiu,130 × 150 cm.

44

p a r o d o s , p r o j e k t a i

Įžangai skolinuosi garso ir šviesų kiekį – mastą – garbinančio vieno mėgstamiausių geltonosios spaudos personažų, vadina-si – vieno norimiausių, populiariausių, atlikėjo Egidijaus Dragūno (dar žinomo kaip SEL), frazę. Ji taikliai įvaizdina, ko nori publika. Efektinga yra kiekis. Iš tiesų, kiekis, nors ir nebūtinai, bet dažnai sukuria efektą. Gyvenant visuomeninį gyvenimą, gyvenant mies-te, gyvenant šalyje, kuri siekia atliepti šiandieninės visuomenės poreikius, ta kiekybė turi reikšmę. Ji gali būti įvairi, bet pageidauti-na – kokybiška. Nes pramoga dėl pramogos ne visada pasiteisina. Jei žmones suptų tik tai, kas gera ir, pagal įprastą grožio sampratą, gražu, tebūnie, tebūnie daug šviesos ir daug garso! Bet juk gy-vename sudėtingais laikais. Žinoma, ir praeities kartoms buvo sudėtinga. Tik dabar yra kitaip sudėtinga. Tikėtina, ateityje – irgi bus gan sudėtinga. Žmonės susiduria su daug problemų, tačiau daug jų sukelia ir patys. Sukelia karus, diskriminaciją, globalaus masto taršą. Sukuria daug neteisybės, skausmo. Bet, jei šalia mei-lės – skausmas, tai ir šalia skausmo – meilė. Tad nuopuolius kartais vainikuoja sėkmė. Taip, reikia šviesos. Kaip ir SEL koncerte – pa-geidautina daug. Ir ji turi būti garsi.

Tą šviesą kuria žmonės, kuriems rūpi moralė, tam tikras kodek-sas. Tie, kuriems tai rūpi, tie apie tai ir kalba. Didelė dalis šiuolaiki-nių menininkų kurdami yra paveikti vidinio noro atkreipti dėmesį, priartinti suvokimą, kad mes esame visų tų problemų dalis. Jie esmę geba išreikšti drastiškesnėmis priemonėmis, geba prie rūpi-mų klausimų prieiti taip subtiliai, kad net suvokėją tai „pajudintų“.

7-ą kartą Lietuvos dailininkų sąjungos galerija „Meno parkas“ surengė tarptautinį šiuolaikinio meno festivalį „Kaunas mene“. Dvejus metus kurtos festivalio programos renginiai tęsėsi nuo rugsėjo 23 d. iki lapkričio pradžios. Buvo surengtos parodos ke-turiose pagrindinėse Kauno galerijose (Kauno fotografijos galeri-joje, galerijose POST ir „Meno parkas“, M. Žilinsko dailės galerijoje), seniausiame Lietuvos kino teatre „Romuva“ vyko garsių videome-nininkų kolektyvo FEMLINK video darbų pristatymai, iš JAV į fes-tivalį atvykusi menininkė Anida Yoeu Ali surengė viešą paskaitą Vytauto Didžiojo universitete ir įgyvendino kulminacinį festivalio renginį – įspūdingą performansą Kauno centriniame knygyne.

7-ajame festivalyje „Kaunas mene“ pristatyta daugiau kaip 70-ies menininkų iš viso pasaulio kūryba. Festivalio organizatoriai kartu su užsienyje veikiančiomis galerijomis („Sabrina Amrani“ (Madridas), „JavaArts“ (Pnompenis) ir „Studio Revolt“ (Pnompenis),

„Eigenheim“ (Berlynas / Veimaras), „White Rainbow“ (Londonas), „TPK Art i Pensament Contemporani“ (Barselona) pristatę kaip niekada plačią dalyvių geografiją skleidė (kartais – pirštu rodė) šiandienines aktualijas, pateikė įvairių šiuolaikinių kūrėjų projektų, kurie kėlė šypsenas, jaudulį ir skatino susimąstyti. Nebandysiu

Giedrė Legotaitė

„Daug garso ir daug šviesų“. Bet prieš tai...7-asis festivalis „Kaunas mene“

apžvelgti visų festivalyje pristatytų kūrėjų darbų, nes „Kaunas mene“ dienomis šiuolaikinio meno koncentracija mieste buvo didžiulė, į jį atvyko ne vienas užsienio menininkas (taigi pasaulis priartėjo).

Menininko iš Austrijos, įvairių festivalių dalyvio, įvertinto ne vienu apdovanojimu, Andreas Mares videodarbas „Tie – mirštan-tys tada“, eksponuotas didžiausioje festivalio parodoje, veikusioje nuolatinio festivalio partnerio, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dai-lės muziejaus, padalinyje M. Žilinsko dailės galerijoje, lankytojus nukelia į 2015 m. vasarą, kuomet pasaulį sudrebino vaizdai su į Turkijos krantus išplauto vaiko kūnu. Migracijos bangai iliustruoti žiniasklaida masiškai tiražavo iš Sirijos bėgusios šeimos tragediją. Tikriausiai dar nepasimiršo raudoni marškinėliai ir mėlyni šortai, kuriuos dėvėjo kniūbsčias ant smėlio gulintis vaikas. Kaip kūrinio apraše teigia Beth Vermeer, sukurti šį darbą Andreasą Maresą taip pat inspiravo XIX a. rašytojos Emily Dickinson eilėraštis tokiu pat pavadinimu „Tie – mirštantys tada“, „kurį rašytoja sukūrė sukrėsta atsitiktinių mirčių, suabejojusi Dievo buvimu ir kankinama klau-simo, ar mes tai turime priimti, kaip neišvengiamybę“.

Ypač kebli kūrinio istorija pasakota paeiliui vaizduojant tris miegančius vaikus, o jų gulėjimo padėtis tokia pat, kaip ir žuvu-sio berniuko, kurio mirtį visi taip masiškai dokumentavo. Pasak kūrinio aprašymo, užliūliuotųjų jūros garsais miegas simbolizuoja užmarštį, prarastą nekaltumą, gyvenantį tik vaikų sielose. Ir tikrai, kaip aprašyme taikliai įvardinta, lakoniška kūrinio išraiška, subtilus garsas perteikia „paralyžių, agoniją ir abejingumą kitiems pasau-liams, kurių dalimi nenorime būti“.

Panašias problemas sprendžia menininkas Andrius Kviliūnas savo nauja videoinstaliacija „7000 metų absoliučios stagnacijos“, kurios atsiradimą lėmė prasidėję neramumai Kryme. Menininkas nuvyko į Užsieniečių registracijos centrą Pabradėje, kur bendra-vo su sirais, čečėnais, ukrainiečiais. Pasak autoriaus, naudodamas kalbėtis sutikusių migrantų liudijimus ir gotikinės tapybos manie-ra sukurtas kompozicijas, jis siekė baisius, bet nuoširdžius instalia-cijos herojų pasakojimus lydėti boschiškais vaizdais. Referuojant menininko mintį, šalia alegorinių religinių įvaizdžių išeksponuo-tos pabėgėlių istorijos neigia per amžius tikimą visagalybę. Bet čia su Dievu aš nediskutuosiu. Gal tik sukalbėsiu...

Olandų kilmės Portugalijoje gyvenančios ir savo darbais apie žmogaus teisių problemas (tokias kaip prekyba žmonėmis, lyčių nelygybė, prostitucija, rasizmas ir t. t.) kalbančios Marian van der Zwaan „keliaujanti“ instaliacija „Raudonas siūlas“ buvo pristatyta vienoje iš galerijos „Meno parkas“ erdvių. Keturių ki-lometrų raudonos virvės „voratinkliu“ pasakojamos žmonių, dėl rasės patyrusių smurtą ar net mirtį, istorijos. Įgarsintos jų mintys. Šalia įspūdingo raudoniu plieskiančio ir mazgų pilno tvėrinio – spengiantis garso takelis ir vis teksto pertraukiamas baltą foną transliuojantis televizoriaus ekranas. Labai įsiminė pačios Marian van der Zwaan, kuri, kaip ir visa margos geografijos festivalio dalyvių grupė, buvo pakviesta į Kauną, vis kartojami žodžiai – „we are very lucky girls“ (mes esame labai laimingos merginos). Taip, gyvendami Lietuvoje, kur problemos dėl rasės dar tik prasideda, didžioji dalis mūsų nesame susidūrę su tokiomis problemomis ir net nelabai jas suvokiame. Mes – lietuvės ir lietuviai – esame do-minuojanti rasė savo šalyje ir šalia visų apčiuopiamų, materialių,

45

p a r o d o s , p r o j e k t a i

Festivalio „Kaunas mene“ ekspozicija su Anidos Joeu Ali ir Federico Baronello instaliacijų fragmentais. M. Žilinsko dailės galerija Vytauto Paplausko nuotrauka

Anidos Joeu Ali performansas Kauno centriniame knygyne Agilės Mažonaitės nuotrauka

46

p a r o d o s , p r o j e k t a i

Benediktas Braunas. Instaliacija Mažasis bling blong. Galerija „Meno parkas“

Festivalio „Kaunas mene“ ekspozicijos fragmentas: Giorgi Maghradze instaliacija ir Kyoung-Jae Cho fotografijos. Kauno fotografijos galerija Vytauto Paplausko nuotraukos

47

p a r o d o s , p r o j e k t a i

dalykų (apranga, automobilis, manikiūras, daugiau dokumentuo-tas šuo, ar mažiau dokumentuotas ir pan.) mums nereikia galvoti, kaip mus priims kiti dėl mūsų odos spalvos. Nereikia bijoti dėl odos. Tik įsivaizduokit (nuoširdžiai, pabandykit įsivaizduoti), kaip tektų gyventi, jei šalia visų kitų savo baimių dar jaustume baimę dėl odos spalvos. Įsiminė vienos paauglės, su klase atėjusios į festivalio parodą, mintis. Kalbėdama apie instaliaciją „Raudonas siūlas“, moksleivė pastebėjo, kad, sujudinus vieną painaus raudo-no tinklo atkarpą, per visą tinklą „nuaidi“ judesys. Taip yra.

Tuo tarpu menininko iš Vokietijos Benedikto Brauno instaliaci-ja „Mažasis bling blong“ (eksponuota „Meno parko“ 3-iame aukš-te) minėtus probleminius klausimus sprendžia per pokšto prizmę, o to rezultatas – rimto turinio ekspoziciją lydi šypsena. Autorius nevengia pasijuokti iš situacijų, opių bendražmogiškų klausimų (vadinasi, juokiasi ir iš suvokėjo), bet kartu Benediktas juokiasi ir iš savęs. Įvairiose objektų kompozicijose menininkas nevengia naudoti ir savo atvaizdo ir jį naudoja drąsiai: save užsodina ant arklio ir pavadina Donkichotu (didžiulis atspaustas atvaizdas), arba eksponuoja save visu ūgiu be (tariamai) vienos rankos ir pavadina pusdieviu. Taip pat B. Braunas ant postamento užkelia mėlyną kilimėlį prie durų, skirtą batams nusivalyti, kuris niekuo neišsiskirtų, jei ne geltonų žvaigždžių ratas. Europos Sąjungos vėliavą referuojantis eksponatas numindytas ir nešvarus.

Atraktyviai menininkas elgiasi su pavadinimais: šalia jų Benediktas naudoja įprastas socialiniams tinklams nuorodas, žen-klinamas lietuviškai vadinamosiomis grotažymėmis. Tokiu būdu ir taip spalvinga ekspozicija įgauna dar daugiau azarto: pvz., ins-taliaciją „Ir čia“ (įvardijant objektą – balta tvorelė su ratukais) lydi nuorodos: #sienos #Europa, #vertės slinkimasis, #demarkacija, #išorinės sienos, #užsienio politika.

Ypač ryškus, žaismingas, komunikabilus, tačiau neverbaliai, iš Kambodžos kilusios menininkės, gyvenančios Sietle (JAV), Ani-dos Joeu Ali ilgalaikis projektas „Budistų vabalas“, eksponuotas M. Žilinsko dailės galerijoje. Festivalio kvietimu Anida surengė ir viešą paskaitą Vytauto Didžiojo universitete, kur pristatė savo abejingų nepaliekančią kūrybą, bei atliko performansą išskirtinėje miesto vietoje – Kauno centriniame knygyne. Menininkės pro-jektas unikalus, o tam įtaką daro jos asmeninė patirtis ir būdas, kuriuo ji nusprendė savo patirtį transliuoti pasauliui. Ankstyvoje vaikystėje menininkės šeima buvo priversta palikti Raudonųjų khmerų (karinis komunistų judėjimas) kankinamą Kambodžą, tad Anida užaugo ne gimtinėje, o svetur – JAV. Tačiau ji čia nesijautė sava. Ypač po Rugsėjo 11-osios įvykių. Anida Joeu Ali liudija didelį amerikiečių priešiškumą, kurį sukelia rasė. Ji teigia nesijaučianti sava nei Amerikoje, nei gimtinėje, į kurią dėl meninės veiklos grįžo po daugelio metų.

Kambodžoje menininkė realizuoja savo įvairiaformatį projektą „Budistų vabalas“. Budistų vienuolių aprangos oranžinė bei musul-monių moterų galvos apdangalas įkvėpė Anidą sukurti personažą

„Budistų vabalas“ bei jo ilgą kostiumą. Apsivilkusi juo, meninin-kė irgi tampa tam tikru personažu ir keliauja po įvairias vietas: mokyklos klasėje įsimaišo tarp mokinių, kavinėje taisosi prie sta-liuko ir pan. Ieško savo terpės, kur jaustųsi vietoje, tačiau nors ir sukelia daug smagumo aplinkiniams, tikslo nepasiekia. Todėl ir toliau keliauja, vis ieško. Taip autorė sukuria fotografijų ciklą, kurį

ekspozicijose lydi ir paties kostiumo išraizgymas erdvėje (jo ilgis gali varijuoti nuo 40 iki 100 metrų). Čia daug oranžinės „šviesos“!

Užsiminusi vėl apie šviesą, prisimenu kito festivalio menininko, kūrėjo iš Japonijos – Youki Hirakawa – galerijoje POST pristatytas achromatines instaliacijas. Užtemdytoje erdvėje degančią kino juostą (vaizdo instaliacija „Deginti sekundę“) vaizduojantis kūri-nys ar subtiliai ir paslaptingai suformuotoje ekranų kompozicijoje degančios žvakės (instaliacija „Krentančios žvakės“) per šviesos (liepsnos) plotmę analizuoja laiko (ir laikinumo) temą. Paradok-salu, bet kur daug tamsos – laikas pradeda tirpti, ypač žiūrint į šviesą. Laiko ir šviesos tema buvo eksploatuojama ir greta prista-tytame Agnės Jonkutės projekte „Akmenų knyga“. Jautrus ir tikras. Grynas. Autorė surenka kolekciją iš popieriaus lapų, prieš tai pa-buvusių gamtoje. Menininkė juos išdėlioja ant žemės paviršiaus, prispaudžia vietine materija (pvz., akmeniu) ir palieka ant saulės (DAUG ŠVIESOS). Taip pati gamta per laiką sukuria savo istoriją popieriaus lape. Čia į jį – laiką – pasižiūrėta kaip į kolegą, ben-draautorį. Galerijos erdvėje A. Jonkutė horizontalia linija išdėsto eksponatus mediniais rėmais, taip į galeriją atnešdama gamtą. Ramu ir užtikrinta – belieka medituoti!

Noriu atkreipti dėmesį ir į vienus ryškiausių Taivano jauno-sios kartos videomenininkus Chen I-Chun ir Hsu Chia-Wei, kurių darbai eksponuoti Kauno fotografijos galerijoje. Savo kūriniais reflektuodami sudabartintus praeities mitus, jie patvirtina egzo-tiškos šalies įvaizdį. Tiek Hsu, tiek Chen gręžiasi į šalies tautosaką (į savo šaknis) ir ją perpasakoja savita maniera. Savo tradicijas ir kultūrą perkeldami į videodarbą, menininkai kuria įspūdingus, gana autentiškus ir mistiškus darbus.

Svarstant apie meno reikšmę, lygiagrečiai iškyla ir menininko statuso klausimas. Iš tiesų šiuolaikiniai menininkai yra ypatinga grandis visuomenėje ir užima svarbią vietą, kurdami ne tik patrau-klius daiktus, bet ir aplinką. Aplinką ir mus joje. Tad tokie renginiai, manau, yra kaip kokia guminė strėlė – ją nusitaikęs lankininkas (kūrėjas) iššauna, ji turi tikslą, jį pasiekia. Baksteli savo guminiu smaigaliu. Randų nepalieka, bet susimąstyti paskatina.

Spręsdami rūpimus klausimus, galų gale, spręsdami klau-simą: „kaip pasakyti – man rūpi?“, menininkai į Kauną atvežė daugybę profesionalaus ir aktualaus šiuolaikinio meno, kuris svaigino, jaudino, juokino, pykdė. Skėlė žiežirbas ir kūrė gar-są bei šviesą. O kad jos būtų, kad būtų DAUG, turime būti atsakingi ir tvirti. Ir ramina tai, kad prie tamsos pasimato ji.

Andreas Mares. Tie – mirštantys tada. 2015, videokūrinys, 7 min. 42 sek.

48

p a r o d o s , p r o j e k t a i

Agnė Jonkutė. Instaliacija Akmenų knyga. Galerija „POST“

Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, Pranciškus Brazdžiūnas. Instaliacija Leksikonas. Galerija „Meno parkas“

49

p a r o d o s , p r o j e k t a i

Joël Andrianomearisoa. Aistros labirintai. 2016, instaliacijos fragmentas. M. Žilinsko dailės galerija

Rieko Koga. Gyvybės medis. 2011–2016, instaliacijos fragmentas. M. Žilinsko dailės galerijaVytauto Paplausko nuotraukos

50

p a r o d o s , p r o j e k t a i

51

p a r o d o s , p r o j e k t a i

← Marian van der Zwaan. Raudonas siūlas. 2016, instaliacija. Galerija „Meno parkas“ Airidos Rekštytės nuotrauka Andrius Kviliūnas. 7000 metų absoliučios stagnacijos. 2016, videokūrinys, 66 min. 20 sek.

52

p a r o d o s , p r o j e k t a i

“Plenty of sound and light”. But before that… Kaunas in Art, 7th international contemporary art festival

by Giedrė Legotaitė

The cornucopia of art – light and sound – was open in the second largest city of

Lithuania during its 7th international contemporary art festival Kaunas in Art, or-

ganized by Meno parkas gallery. Driven by the major and pivotal question “How do

I say “I care“?“ international artists from world over have brought to Kaunas loads of

diverse, professional and topical contemporary art.

The programme has taken two years to create and the events lasted from Septem-

ber 23 through early November. Exhibitions were hosted by four major Kaunas art

venues: Kaunas Photography gallery, POST and Meno parkas galleries and Mykolas

Žilinskas Art Gallery. The oldest cinema theatre in Lithuania Romuva featured

video artwork by the celebrated team FEMLINK, Anida Yoeu Ali from USA gave an

open lecture at Vytautas Magnus University, while the entire festival culminated in

a closing performance by the same artist at Kaunas Central Bookstore.

The festival managed to present over 70 international artists: the unusual scope

of geography has been achieved through collaboration of the Lithuanian organ-

izers with their foreign counterparts, galleries Sabrina Amrani (Madrid), JavaArts

(Phnom Penh) and Studio Revolt (Phnom Penh), Eigenheim (Berlin / Weimar),

White Rainbow (London) and TPK Art i Pensament Contemporani (Barcelona).

Given the degree of concentration of art and diversity of thought and emo-

tion it stirred, it is impossible to attempt at a summative overview, thus let me

try to mention some of exhibits and participants who exemplify the diversity

of the festival.

The video work Those Dying There by the Austrian artist Andreas Mares (whose aes-

thetic touch has been recognized by a number or awards), exhibited at Žilinskas

Art Gallery, was referenced by the tragic image of a dead migrant child washed

out on the seashore in Turkey in the summer of 2015. This shot was exploited by

the mass media to illustrate the migration drama. Andres Mares’ clean and under-

stated visual expression and subtle sound speak of our paralysis and indifference

to those other worlds that we do not want to be part of. Similar concerns are

raised by Lithuanian artist Andrius Kviliūnas in his new video installation 7,000 Years of Absolute Stagnation prompted by the disturbances in Crimea. He visited

the Foreigners Registration Centre in Pabradė and talked to Syrian, Chechen and

Ukrainian people. He used their testimonies, also paintings in Gothic manner and

Bosch-kind imagery to convey their predicament.

The travelling installation by the Portugal based Dutch artist Marian van der

Zwaan Red Thread told stories of people who experienced violence and even

death because of their race. The stories were visualised by a four kilometre long

scarlet red rope full of knots. Next to it, a soundtrack was played, which conveyed

“a flow of their thoughts”.

The Buddhist Bug by Anida Joeu Ali from Seattle (originally, from Cambodia), a

long-term project was a highlight by virtue of its vibrancy and the power of com-

munication. The artist’s lecture left none untouched. The uniqueness of her art

rests largely on her personal experience and character: her family left Cambodia

under the Khemer Rouge regime when Anida was a child and she grew in the USA.

The uprooted artist says she does not feel at home either in the USA or in her na-

tive Cambodia where she has returned as an artist.

Some of the most striking work was brought by the young Taiwanese video

artists Chen I-Chun and Hsu Chia-Wei. By revisiting past myths and folk art and

translating them into contemporary language, they create authentic, mystical and

powerful art. For our audience their work was in synch with a still exotic image of

their country.

This abundance of art raised all kind of thought and received diverse response:

giddiness, laughter, anger, sympathy. It ignited plenty of emotion, and cast in light

the entire town. There is something very soothing in the feeling when light comes

out so prominently against darkness.

Valda Verikaitė. Instaliacijos Unfortunable fragmentas. M. Žilinsko dailės galerija Vytauto Paplausko nuotrauka

53

p a r o d o s , p r o j e k t a i

Galerija ir meno asociacija „Otwarta Pracownia“ („Atvira dirbtu-vė“) įsikūrusi Krokuvoje, netoli miesto centro, senajame Kazimiero kvartale, buvusios žydų mokyklos pastate. Keliautojui ar turistui ji beveik nepastebima, atrandama įsukus į Dietla gatvės vidinį kie-mą, perėjus niūroką laiptinę. Patekti į ją galima tik vakarais arba iš anksto susitarus, tačiau parodų atidarymų metu ji sutraukia neformalią publiką, žinomus Krokuvos menininkus, kuratorius, kritikus. Savo profesijai atsidavę galerijos menininkai (daugiau-sia tapytojai) susibūrė norėdami likti nepriklausomi ir turėti vietą darbams eksponuoti. Krokuvos intelektualams jie žinomi kaip ta-pybos tradicijos gynėjai, oponuojantys šiuolaikinio meno nuosta-toms. Galerijos erdvė minimaliai pritaikyta kūrinių eksponavimui ir didesniems susibūrimams. Natūrali šviesa, mūro grožis, patalpų tūris kuria gyvos menininko dirbtuvės nuotaiką, palaiko idealizuo-tos erdvės įvaizdį – kartu ir numanymą, kad čia visuomet galima pamatyti kai ką naujo, svarbaus, ką pristato vienas ar kitas su savo darbais ir idėjomis visuomenę supažindinti norintis menininkas.

Šiemet „Otwarta Pracownia“ tapo ypatingu atradimu Vilniaus tapytojams – „Ad Originem“ parodų dalyviams Henrikui Čerapui, Agnei Kulbytei, Algimantui Černiauskui, Artūrui Mitinui, Gyčiui Aštrauskui, Kristinai Mažeikaitei, Simonai Merijauskaitei. Rugsėjo mėnesį šioje Krokuvos galerijoje buvo atidaryta tapybos paroda ir pristatyta tapytojų sąjūdžio „Ad Originem“ veikla, išsiplėtojusi Henriko Čerapo tapybos studijos pagrindu. Ad originem – „at-sigręžimo atgal“ koncepcija, bylojanti apie tradicinės tapybos tęstinumą, neįtikėtinai sutampa su Krokuvos menininkų dirb-tuvės deklaruojamu „atvirumo“ postulatu: galerijoje „Otwarta Pracownia“ pristatomos parodos siekia skleisti kūrybinės laisvės, nesuinteresuotumo idėjas, tapybos kokybė čia svarbiausias kri-terijus, menininkai atsiriboja nuo aktualijų, socialumo, nesivaiko meno pasaulio madų. Sutampa tai, kad pati šių dalykų gynyba, jų įteisinimo ieškojimas ir viešas aptarimas yra, galima sakyti, svar-biausias laisvai ir pavieniui kuriančių, skirtingas stilistikas plėto-jančių menininkų susibūrimo tikslas.

Lenkų menininkų asociacija įkurta 1995 metais, dviejų tapy-tojų Ignacy Czwartos ir Wojciecho Głogowskio iniciatyva. Tai jokiais komerciniais saitais nesuvaržyta bendruomenė, savo lėšomis išlaikanti galeriją. Asociacijai priklauso įvairaus amžiaus ir profesijų menininkai iš įvairių Lenkijos miestų, tarp jų žinomi meno teoretikai – Jerzy Ludwińskis (1930–2000), Zbigniewas War-pechowskis, Jerzy Hanusekas, šiuolaikinio meno atstovai – Jerzy Bereśas (1930–2012), Jadwiga Sawicka, japonų menininkas Koji Kamoji, Šveicarijos tapytojas Pierre’as André Ferrand’as (į Krokuvą atvykęs ieškoti tradicinės tapybos mokymosi galimybių). Nuo pat įsteigimo „Otwarta Pracownia“ garsėja kaip alternatyvių meninių renginių vieta, pačių atstovų dažnai palyginama su XX a. pradžio-je Paryžiaus menininkų pamėgtu Monmartru. Per du gyvavimo dešimtmečius galerija itin didelį dėmesį skyrė tapybai – stebėtos

Agnė Kulbytė

Vidaus reikalai: „Otwarta Pracownia“ Vilniuje

ir analizuotos jos transformacijos. Tapyba nebuvo sureikšminta kaip kokia nors išskirtinė medija, bet jos santykis su naujausiais meno pasaulio reiškiniais, popkultūros įsigalėjimu, institucijų kontrole skatino apmąstyti platesnius kūrybos prasmės ir meni-ninko savivokos klausimus. „Otwarta Pracownia“ nebijo eiti prieš srovę, ji siekia atverti visai kita kryptimi plėtojamą mąstymą ir nepraranda vilties atrasti tokių „nesuinteresuotų“ menininkų. Ne veltui lenkų meno teoretikas Sebastianas Stankiewiczius šios ga-lerijos veiklą apibūdina kaip „šiuolaikinį avangardinį reiškinį“, kuris lyginant su tokio pobūdžio pokario europiniais judėjimais (kad ir vietine „Grupa Krakowska“) yra daug platesnis, ne toks vienalytis, lokalinius rėmus peržengiantis reiškinys1.

Asociacija kartais rengia bendrus kūrybos pristatymus ir kituose Lenkijos miestuose, taip pat užsienyje: Erfurte ir Niutaune (Velsas) 2007 m., Hamburge 2010 m. Šių metų spalio–lapkričio mėnesiais asociacijos paroda „Vidaus reikalai“, sudaryta iš pastarąjį dešimtmetį asociacijai priklausiusių menininkų tapybos, objektų, fotografijos, videomeno kūrinių, veikė Vilniuje, LDS galerijoje „Arka“. Nepaisant temų įvairovės (nuo asmeninių, egzistencinių išgyvenimų iki visuo-meninių aktualijų) čia didžiausias dėmesys buvo skirtas plastinei išraiškai, formai. Galima buvo pajusti savitą šiam Krokuvos meni-ninkų ratui būdingą plastinės kalbos specifiką: dėmesį konstrukty-viai, netgi dekoratyviai, raiškai, tiksliam atlikimui, santūraus kolorito gradacijoms. Tokią plastikos atmainą įtvirtino daugumos šių lenkų menininkų mokytojas ir ilgametis galerijos bendradarbis Jerzy No-wosielskis (1923–2011). Šis tapytojas buvo išskirtinė asmenybė, savo kūryboje sujungęs bizantinę ikonų tapymo ir vakarietiškas art deco, kubizmo, konstruktyvizmo stilistikas, šiuolaikinius siužetus įvilkęs į religinį turinį talpinančią, ženklišką abstrakčią formą.

Dėl to ir LDS galerijoje „Arka“ vykusi paroda darė įspūdį dėl savitos abstrakčiai geometrinės ir dekoratyvios plastinės kalbos. Skirtingai nei šiuolaikinėje tapyboje populiarūs natūros vaizdo

„suabstraktinimo“ metodai (abstrakčiojo ekspresionizmo princi-pai) čia atsispiriama nuo konstruktyviosios plastikos pradų (Kan-dinskio, Malevičiaus kūrybos). Tad net abstrakti geometrizuota plastika įgauna figūratyvo poveikį, stiprią jausminę išraišką, mak-simalią įkrovą (I. Czwartos „Sarmatiškoji abstrakcija“, 2012, Jaceko Dłużewskio „Žiemos kelionė ( juoda)“, 2007, Jerzy Grochockio

„Duoklė Cézanne’ui“, 2012). Krzysztofo Klimeko, Dariuszo Mląckio tapyboje, Marios Luizos Pyrlik fotografijose balansuojama tarp reprezentacijos ir pačios materijos vaizdinių. Išsiskiria mąslūs,

„Nabis“ dvasia nutapyti Wojciecho Głogowskio paveikslai. Aps-kritai, gana įdomi tendencija naudoti muziejinę, retrospektyvinę medžiagą – jai suteikiant naujos išraiškos ar netgi metafizinio poveikio (8–9 dešimtmetį primenantys Piotro Lutyńskio insta-liaciniai objektai, Olgierdo Chmielewskio automatinio piešimo ir romantiško videoklipo derinys). Naujausi tapybos-fotografijos ryšius analizuojantys darbai parodoje įterpti tarsi mikro naraty-vai (Sławomiro Tomano, Bartłomiejaus Jarmolińskio tapyba). Jie reprezentuoja žvilgsnį į realybę pro masinės produkcijos, kičo prizmę, veikia kaip užuomina apie tikrovės nestabilumą.

„Vidaus reikalai“ – tiesiogine prasme yra atsigręžimas į vidų, į vi-zualiam menui taip svarbią vietą ir erdvę. Kartu tai itin konceptuali ir provokatyvi paroda – su visu aštrumu atskleidžianti menininkų

1 Sebastian Stankiewicz, Otwarta Pracownia. Kielce: Biuro Wystaw Artystycznych,

2016, p. 3.

54

p a r o d o s , p r o j e k t a i

palaikomą ir ginamą požiūrį į kūrybą. Šis rūpestis daug svarbesnis nei išorinis, galima sakyti, elitinį meno pasaulį persmelkęs „fari-ziejiškumas“. Galerijos „Otwarta Pracownia“ menininkų deklaracija išdėstyta vadinamosiose „taisyklėse“2. Jas galima pavadinti me-ninio mąstymo alternatyva populiariajai kūrybos filosofijai arba savotišku jos negatyvu, išryškinančiu institucijų susaistyto meno pasaulio funkcionavimo sistemą.

Šeši menininkų išdėstyti principai nusako tiek galerijos veik-los organizavimą, tiek meninius orientyrus, tam tikrą estetikos sampratą. Jie veikia lyg menininko veiklą apibrėžiantis „etikos kodeksas“. Menininko atsakomybė, jo susitelkimas, sąžiningu-mas ir laisvė yra svarbiausi siekiai. Pagrindinis veiklos akcentas – kūrinių parodymas, jų kokybė. Meno kūrinio samprata atribota nuo komercinio pasaulio ar meno legitimavimo procedūrų, nes interpretacijos ir vertinimai yra tolimi šios vidinės erdvės kom-ponentai. Nepasitikima centralizuotų, valstybinių institucijų nu-statomu meno „žemėlapiu“, patikima yra tik paties menininko įsipareigojimai. Akcentas čia ne tiek neigimas, kiek kita pažiūrų į meną „hierarchija“. Komerciniai faktoriai ar madų etalonai atsidu-ria pernelyg buitiškų detalių lygmenyje, kad būtų aptarinėjami.

„Otwarta Pracownia“ taisyklės išryškina labai svarbų jų pasi-rinktą žodį „atvirumas“, jo paradoksalią prasmę. Čia vyko daugybė skirtingų parodų, performansų ir akcijų. Galerija leidžia prista-tyti viską, tačiau nesiūlo matuoti, vertinti, akcentuoti, užtikrinti. Iš jų principų sklinda šiuolaikinio postmodernaus meno kritika: dirbtinis vienų ar kitų reiškinių aktualizavimas įvardijamas kaip per daug nuobodus ir nepakankamas. Apibendrintai tariant, vie-nas šios sampratos įtvirtinimo tikslų – „meno nuideologinimas“3

2 „Otwarta Pracownia“ taisyklės suformuluotos Jerzy Hanuseko ir publikuotos

pirmajame galerijos veiklos kronikos numeryje: Otwarta Pracownia. 1995/96, red.

Wojciech Głogowski. Krokuva: Otwarta Pracownia, p. 44–45.

Taip pat: www.otwartapracownia.com/zasady/zasady.html.

3 Sebastian Stankiewicz,. Otwarta Pracownia. Kielce: Biuro Wystaw Artystycznych,

2016, p. 5.

(norima pabrėžti gyvąją kūrybos plotmę, atsisakant išankstinių, dirbtinių teorinių nuostatų, kas šiuo metu labai pervertinta).

Tad „Otwarta Pracownia“ labiausia įkvepia kūrybinės pozi-cijos prasme. „Jeigu nėra nieko įdomaus parodyti, tai niekas ir nebus rodoma“, beveik ciniškai skamba vienas jų taisyklių pos-tulatas, neigiantis „veiklos dėl pačios veiklos“ principą. Tačiau galerija retai būna tuščia – joje ne tik rengiamos parodos, bet ir intensyviai plėtojama leidybinė veikla. Gyvai fiksuojama gale-rijos parodų kronika, organizuojami susitikimai su menininkais, meno teoretikais. Kad leidinys gali būti toks svarbus meninio gyvenimo įvykis, leido įsitikinti vieno aktyviausių dabartinės asociacijos narių ir parodos Vilniuje kuratoriaus – Krzysztofo Klimeko kūrybos katalogas „Opus minor“ (2006 m.). Iš pažiūros suvenyrinėje, dailioje kišeninio dydžio knygutėje drobiniu vir-šeliu, su keliomis kūrinių reprodukcijomis ir tekstais – itin aštrus disputas. K. Klimekas pats kalbina savo kūrybos kritiką-vertintoją, o šis savo ruožtu klampina tapytoją į „neatsakomus klausimus“: apie abstrakcijos-realizmo dilemą, paskatas kūrybai, jų aktualu-mą, adekvatumą ir kt. Tapybą kaip tapybą ginančio menininko pozicija pašnekovo-vertintojo neįtikina, nepatenkina. Įtampa auga. Interviu pateiktas kaip visiškas nesusikalbėjimas, kaip į dvi puses išsiskiriančios mąstymo linijos. Šis disputas, galima sakyti, yra ir Vilniuje surengtos parodos leitmotyvas. „Vidaus reikalai“ – drąsi, „išorės“ nepaisanti galerijos savireprezentacija ir paradok-saliai atvira menininkų pozicija. Parodos erdvėje kas kartą yra vykdomas eksperimentas: „tai yra bandymas patikrinti, ar tai, kas vyksta mene už prožektorių šviesos, turi išliekamąją vertę. Kitaip tariant, tai yra patikrinimas, kokiu laipsniu reali meno erdvė yra užvaldyta institucijų ir medijų“4. Mastas akivaizdus, bet tai tikrai ne tapytojo „pralaimėjimas“.

4 Jerzy Hanusek, Informacja Open Studio. 2005.

Iš: www.otwartapracownia.com/teksty/teksty/010_pol.html

Parodos „Vidaus reikalai“ ekspozicijos fragmentas. Piotro Lutyńsky, Ignacy Czwartos, Olgierdo Chmielewskio, Sławomiro Tomano kūriniai. LDS „Arkos“ galerija Artūro Meškausko nuotrauka

55

p a r o d o s , p r o j e k t a i

Inner Affairs: Otwarta Pracownia in Vilnius By Agnė Kulbytė

The Otwarta Pracownia/Open Studio – is a non-commercial art association and a gallery founded in 1995 in Cracow, run by artists

of different generations and trades. Its members pursue creative practice that is not limited to any area or programme, yet most

of attention is dedicated to painting as an alternative to the all but ubiquitous media art. The gallery is a venue of exhibitions and

meetings with art researchers and critics; the association has published important theoretical works and catalogues. From its

founding the gallery operates as a space for free artistic disputes and has established itself as a critic of the platforms of contem-

porary art and through opposition to the institutional art appraisal criteria.

This October – November Arka gallery in Vilnius hosted an exhibition Inner Affairs (curators Krzysztof Klimek, Robert Wolak). The

show featured paintings, objects, photography, performances created during this past decade by the members of the association:

Ignacy Czwartos, Wojciech Głogowski, Krzysztof Klimek, Koji Kamoji, Jacek Dłużewski, Jerzy Grochocki, Sławomir Toman, Bartłomiej

Jarmoliński, Lech Kolasiński, Marek Kuś, Dariusz Mlącki, Maria Pyrlik, Olgierd Chmielewski, Piotr Lutyński, Miho Iwata. As extremely

interesting strikes the tradition of Constructivist language inspired by the famous Polish painter Prof. Jerzy Nowosielski (1923–2011)

which continues in the art by these artists in a variety of forms. The painterly images that stem from geometrical, decorative forms

or the matter itself have a strong emotional potential and have an impact of iconic figurativeness.

The exhibition Inner Affairs also functions as a declaration of the Otwarta Pracownia’s artistic principles: pursue of quality plastic

form and its realization in space in disregard to artificial and superficial topicality. The Rules of Otwarta Pracownia are very close

to the ideas by Vilnius movement of painters Ad Originem. The repeatedly foregrounded issues of the continuity of painting, the

concept of abstract art have acquired in the Rules a broader meaning of perpetuating humanist ideals and creative freedom. This

September Vilnius Ad Originem was exhibiting in Cracow at the Otwarta Pracownia gallery.

Krzysztof Klimek. Raudonas kryžius. 2005, drobė, aliejus, 55 x 55 cm Marcino Gulis nuotrauka

56

p a r o d o s , p r o j e k t a i

Spalio mėnesį trečią kartą surengtos Tarptautinės stiklo meno bienalės „2D→“ parodos šį kartą buvo išdėstytos dviejose ekspo-zicinėse erdvėse – Dailininkų sąjungos ir Šv. Jono gatvės galerijo-se, Vilniuje. Besiplečiantis ekspozicinis plotas nurodo ne tik į platų Baltijos ir Šiaurės šalių stiklo menininkų kūrybos spektrą, bet ir vis dažniau aktualizuojamą šios meno rūšies parodų alkį Lietuvoje.

Kaip ir kiekviena tęstinė paroda, LDS organizuojama bienalė „2D→“ iš pradžių buvo tik nedidelės apimties poslinkis kultūri-niame lauke. Reflektuojant vienokią ar kitokią stiklo meno pa-dėtį tarptautiniame kontekste, keliems bendraminčiams stiklo ir šiuolaikinio vitražo menininkams, susitinkantiems dažniausiai ne Lietuvoje rengiamuose simpoziumuose ir parodose, kilo min-tis organizuoti šios srities periodinę parodą ir Lietuvoje. Vienas pagrindinių akcentų organizuojant tokias parodas ir apie jas rašant – šiandieninės situacijos aktualizavimas. Situacija dažnai vertinama lyginamuoju principu – parodose lyginama skirtingų šalių vizualinė stiklo meno genezė, tendencijos ir skirtumai, ra-šant – skirtingi kontekstai, istorinės atspirtys, bendra vienos ar kitos šalies kultūros ir meno politika bei jos poveikis konkrečiai dailės sričiai. Iniciatyvos rengti stiklo meno bienalę „2D→“ mūsų šalyje ėmėsi menininkė Dalia Truskaitė, kartu su kolegomis Kati Kerstna (Estija) ir Barbala Gulbe (Latvija).

Nors parodos kuratorinės, vis dėlto jas kuruoti imasi patys dai-lininkai, vis dažniau tampantys kuratoriais. Lietuvos stiklo meni-ninkai kaskart pabrėžia tam tikrą nusivylimą, kad stiklo menas mūsų šalyje nepelnytai stumiamas į šiuolaikinio meno paribius ir priskiriamas funkcionaliam dizainui ar utilitarinės paskirties namų interjero elementams. Retkarčiais vis dar norisi atskirti są-vokas – dailė ir menas. Tarsi apie dailę kalbėtume tik kaip apie regimosios kultūros artefaktus, kurie veikia kaip matymo impulsai, pasireiškiantys objekto vizualiniu pavidalu. Menas neva tai aprė-pia platesnį turinį: ne vien raiškos įvairovės, bet ir naratyvo kūrimo prasme. Tačiau stebint šiuolaikinių stiklo meno parodų evoliuciją, galima daryti prielaidą, kad kinta pats stiklo menininkų požiūris į stiklo meną. Anksčiau parodose norėta reprezentuoti technologi-nius niuansus, pabrėžti, kokia sudėtinga medžiaga menui yra sti-klas, kokios kompleksiškos apdirbimo technologijos ir sudėtingi meistriškumo išbandymai kūrybos procesuose. Šiandien darbai tampa lakoniškesni, organiškesni, naudojamos ir šiuolaikiškos medžiagos, pasitelkiamos šiuolaikinės medijos, technologijos. Akivaizdu, kad kinta forma ir turinys. Stiklo skaidrumas įgauna estetinio lengvumo įspūdį, tačiau atsiranda ir naratyvinio svorio – kūrinius įdomu ne tik stebėti, bet įdomu ir permąstyti.

Bienalės „2D→“ išeities taškas – plokštuma, o ji yra pamati-nė stiklo, daugiausia vitražo, kūrimosi koncepcija. Plokštuma

šios parodos atveju turėtų būti pozicionuojama kaip vizualinis ekranas, kadangi pirminė idėja eksponuoti kūrinius, išskirtinai gi-musius iš plokščio stiklo lakšto, prasiplėtė. Plokštumos naratyvo konceptualizavimas parodoje gali būti kiek susijęs su tuo, jog bie-nalės iniciatorė pati yra vitražistė. Tačiau dėl šiuolaikiniame vitraže vykstančių transformacijų šių dienų vitražistai laužo stereotipinį vitražo įvaizdį ir, neretai sustabarėjusį terminą keisdami architek-tūrinio, interjerinio ar kitokio stiklo sąvokomis, vitražo vizualumu operuoja įvairiomis kryptimis. Taigi tiek parodose pristatomi me-nininkai, tiek „2D→“ bienalės kūriniai gerokai praplečia žiūrovo suvokimo ribas, išeina iš dviejų dimensijų plokštumos ribotumo ir netiesiogiai mėgina stiklo mene sutelkti tai, ką XX a. pr. kubis-tai atliko su tapyba – sukurti kitokį plokštumos ir erdvės iliuzijos suvokimą.

Šiandien bienalėje mes matome daugiau instaliatyvaus po-būdžio, erdvinių kūrinių, iš dvidimensinių vitražų ar plakečių tampančių tridimensiniais parodiniais objektais. Manyčiau, kad vizualine prasme labiausiai kinta būtent lietuvių kūriniai. Dėl technologinės bazės stokos, dėl ankstesniais dešimtmečiais ne-sukurtos lietuviško stiklo meno mokyklos, todėl vis dar besifor-muojančios stilistikos, 1999 m. surengus vieną pirmųjų didesnių Baltijos stiklo meno parodų „Vitrum Balticum“, lietuvių kūriniai lyginant, pavyzdžiui, su estų kūriniais, buvo nedrąsūs ir labai tradiciški. Latviai išliko nuosekliausi, tačiau apžvelgiant bendrą vizualinį kontekstą ribos susiniveliuoja: iš esmės jau seniai nėra poreikio grupuoti, skirstyti į atskiras nacionalines kategorijas. Nemažai konceptualiųjų autorių, ypač užsienio praktikoje, stiklą pasitelkia kaip medžiagą, o Venecijoje esanti Berengo studija net ir koncentruojasi į kitų sričių menininkų, atvykstančių dirbti su stiklo medžiaga, rezidencijas.

Stiklo meno ekspozicijoje labai svarbu šviesa. Dirbtinė šviesa gali dar labiau sustiprinti kūrinio vizualumą, tapti katalizatoriumi intensyvesniam ir koncentruotesniam meno kūrinio patyrimui. Šv. Jono gatvės galerijoje bienalės darbai eksponuoti rūsyje. Au-tentiška, stiklo menui nebūdinga erdvė ir dirbtinė šviesa – me-nininkui manipuliuojant šis tandemas sutirština suvokimą. Ten rodyti kūriniai literatūriški, turintys filosofinį krūvį. Dailininkų sąjungos galerijoje pristatomoje bienalės dalyje eksponuojami labiau išgryninti, lakoniškų formų, preciziško medžiagų panau-dojimo elementai.

Pastebiu, kad lietuvių stiklo menininkų darbuose vis dažniau pasirodo reflektuojančios medžiagos, kas prieš kurį laiką buvo matoma tik pavieniuose pavyzdžiuose. Ši tendencija gali būti įkvėpta žymių užsienio stiklo menininkų kūrybos, o gal po tru-putį atrandama ir semantinė atspindžio prasmė. Reflektuojantis paviršius tampa atspirties tašku kitokio kūrinio matymo procese, analizuojama, kaip meno kūrinys dalyvauja savikūros procesuose, kaip koreliuoja „kito aš“ suvokimas matant savo atspindį. Atspin-dys mene įgauna mimetinio meno bruožų, kadangi kūrinys tam tikra prasme „mėgdžioja tikrovę“. Mąstant apie mimezę, kaip ge-netinę Vakarų regimosios kultūros kategoriją, toks meno kūrinys tampa vienu iš būdų padauginti ir sutirštinti tikrovę, kartu suke-liant perviršinį tikrovės patyrimą. Reflektyvus stiklas yra tarsi laiko dimensiją sustiprinanti kategorija. Juk reflektuojančiame pavir-šiuje (ekrane) negali būti įrašomas vaizdinys: jame paliekamas tik

Evelina Januškaitė-Krupavičė

Stiklo meno slinktys konceptualumo linkTarptautinė stiklo meno bienalė „2D→“

57

p a r o d o s , p r o j e k t a i

mažytę laiko ir erdvės dalį užimantis efemeriško vaizdo pėdsakas, kuris tampa nefiksuojančia laikmena ir virsta žinojimo apie jo eg-zistavimą reiškiniu. Mimezės problema reflektuojančiame pavir-šiuje (meno kūrinyje) kvestionuoja fikcija grįstą atvaizdo santykį su tikrove. Amerikiečių meno kritikas Clementas Greenbergas jau šeštajame dešimtmetyje kėlė hipotezes, kad realybė tampa tiek svarbi, kiek ji dviprasmiška sąveikoje su menu.

Bet kuriam šiuolaikinio meno reiškiniui krypstant konceptu-alumo link, svarbiausia tampa naratyvas ir visai nesvarbu, kokią medžiagą menininkas pasirenka savo idėjos įvaizdinimui. Vado-vaujamasi paradigma, kad fizinis meno kūrinio būvis nėra rei-kalingas, jei jis nėra būtinas. Tačiau stiklą vis dar renkasi ne tik vitražistai, vadinasi, fizinės, optinės ir semantinės stiklo ypatybės yra įdomios šiuolaikiniams menininkams. Tačiau mąstant apie šiuolaikybę nereikėtų užmiršti galimybės reprezentatyvioje gale-rinėje erdvėje išvysti fizinį apčiuopiamą objektą, kurį produkuoja stiklo meno kontekstas. Esti dar ir dizaino strategija, per kurią ga-lime žvelgti į stiklo meno kūrinį kaip į išbaigtą vizualinės estetikos pavyzdį erdvėje, organiškai joje besiskleidžiantį.

Asmeniškai manau, kad stiklo menas posovietinėse šalyse ne-pasiekė savo piko ar „konceptualumo nirvanos“, tačiau ir neverta to tikėtis kalbant apie meną per se. Kažin ar naudinga skirstyti meną į „lietuvišką“ ir „užsienietišką“ – tai turėtų būti, vadinkim, pats primityviausias lyginamasis kriterijus. Tačiau dar verta atsižvelgti į tai, jog užsienyje stiklo menas šiuolaikiško meno kategorijoje jau nekvestionuojamas ir dažniausiai randa savo re-prezentacijos nišą, o Lietuvoje šiandien aktyviai kuriantys stiklo menininkai desperatiškai ieško būdų platesnei ir profesionales-nei stiklo meno sklaidai ir kritiškos auditorijos formavimui. Kaip ir bet kuriame kitos srities mene, stiklo meno lauke yra ir labai

„pritemptų“, ir dar nenutolusių nuo funkcijos, ir neskoningu isto-riniu dvelksmu alsuojančių kūrinių. Tačiau vis dėlto cirkuliacija juntama, pokyčiai užčiuopiami.

Per pastaruosius keliolika metų matomas didesnis postūmis propaguojant stiklo meno raišką ir reprezentaciją Baltijos šaly-se. Galbūt tai lemia itin didelį dėmesį šiai meno rūšiai skiriančių Šiaurės šalių įtaka – kilus kultūrinės migracijos bangai, Lietuvos ir kitų Baltijos šalių menininkai su malonumu veržiasi dalyvauti įvairiose parodose, renginiuose, skirtuose stiklo meno apžvalgai. Lietuva, deja, neturi gilių studijinio stiklo meno tradicijų – jos viso labo siekia kelis XX a. dešimtmečius, o skandinavai jau labai seniai atradę stiklą kaip unikalią meno rūšį, kuri jau gerokai nutolo nuo utilitarios paskirties objektų. Vis dar norisi išskirti Estiją, neva tai esančią arčiausiai stiklo meno siekiamybės – Skandinavijoje susi-klosčiusios situacijos – tačiau ir ši siektina kaimynystė nėra garan-tas: įdėmiau stebint susidėlioja gan įvairialypis Baltijos šalių stiklo meno topografinis žemėlapis. Mąstydami apie šias aplinkybes ir tendencijas, suvokiame tokių parodų kaip „2D→“ aktualumą.

Žinoma, svarbu ir tai, jog Kaune turime tarptautinę stiklo meno trienalę „Vitrum Balticum“. Šioje trienalėje koncentruoja-masi į objektinį stiklo meną (ne veltui rengiama Kaune, kur žy-miai gajesnės studijinio stiklo šaknys bei išlikusi archyvinė istorija, susieta su anksčiau klestėjusiu Aleksoto meninio stiklo fabriku). Panevėžyje tradiciniu tampa simpoziumas „Glass Jazz“, kuriame reprezentuojama karšto stiklo apdirbimo technologija ir išskirtinis

akcentas yra pats meno kūrinio sukūrimo procesas. Pastaruoju metu surengtos ir kelios didesnės apimties stiklo meno parodos (VDA KDF Stiklo katedros organizuota paroda „Kontekstas“, VDA monumentalistų organizuota „Švytintys, pjaunantys, dūžtantys“, surengtos Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“, vitražistų paroda „Skaidri jungtis“ „Meno parke“ Kaune, keletas personalinių parodų ir pan.), tačiau jos reflektuoja akademinės bendruomenės santykį, stiklo edukacijos gaires, į dienos šviesą ištraukia primirštus stiklo studijų programos absolventų darbus arba visuomenei pristato šiandienos studentų kūrybą, siekdamos pritraukti naujų narių į vis silpnėjančią, tačiau dėl savo specifikos ir unikalumo vis dar puoselėjamą stiklo studijų programą. Ir bū-tent „2D→“ paroda reprezentuoja iš plokštumos besiformuojan-čias šiuolaikines stiklo ir vitražo meno transformacijas.

Stiklo menininkai kalba šiandienai aktualia kalba, sulig kiek-viena paroda turinys konceptualėja, atsiranda naujų, aktualių naratyvų, kvestionuojama pati medžiaga ir objektiškumo klau-simas. Todėl, manau, svarbu rengti tokias parodas, tampančias vizualiniais stiklo meno tyrimais, kuriuos atlieka menininkai, pri-statydami šią dailės/meno sritį vis platesnei auditorijai. Tokiais tyrimais gali būti fiksuojamos Lietuvos stiklo meno slinktys kon-ceptualumo link. Nors ir ne taip sparčiai, kaip kai kurios vizualaus meno rūšys, stiklo menas vis dėlto skinasi kelią į šiuolaikiškumą.

Linas Labanauskas. San Francisco. 2016, sulydytas stiklas, h 80 cm Vidmanto Ilčiuko nuotrauka

58

p a r o d o s , p r o j e k t a i

59

p a r o d o s , p r o j e k t a i

← Antonina Joszczuk. Transfer (fragmentas). 2016, karštai apdirbtas stiklas Vidmanto Ilčiuko nuotraukos

Piret Ellamaa. Lost Souls (fragmentas). 2016, karštai apdirbtas stiklas

Barbala Gulbe. Instaliacija Bucket With Memories I–XII. 2016, karštai apdirbtas stiklas, kibirai

60

p a r o d o s , p r o j e k t a i

Lotta Söder. Traces. 2014, stiklo mozaika, medis, ø 105 cm; Fragile Luggage. 2014, stiklo mozaika, mišri technika, 30 × 50 × 70 cm

Eimutis Markūnas. Trys žvilgsniai (fragmentas). 2016, tapytas, karštai apdirbtas stiklas, medis, miltai, šviestuvas, video, fotografija. Vidmanto Ilčiuko nuotraukos

Monikos Rubaniuk instaliacijos Brooches (2016) fragmentas

61

p a r o d o s , p r o j e k t a i

The art of glass shifting towards conceptualismInternational Glass Art Biennial 2D→

by Evelina Januškaitė-Krupavičė

The exhibitions of the International Glass Art Biennial, 2D→ (held this October in Vilnius for the third time) were on display

at two galleries of the Lithuanian Artists’ Union, on Vokiečių and Šv. Jono streets. The expanded exhibition space sends

signals both of a broadening scope of glass artists’ work in the Baltic and Nordic countries and of the growing interest in

the developments of this kind of art in Lithuania.

As each continuous project, biennial 2D→ started as a small scale new cultural occurrence. The idea to organize a peri-

odical event in this field was generated by fellow glass and stained glass artists who usually meet during symposia and

exhibitions outside Lithuania. Such an event for Lithuania glass was initiated by the Lithuanian artist Dalia Truskaitė with

her colleagues Kati Kerstna from Estonia and Barbala Gulbe from Latvia. These exhibitions approach the situation of glass

art from a comparative angle and consider the genesis, trends and differences of glass art in respective countries, while

accompanying art writing provides with a historical background as well as familiarity with the cultural and art policy in a

particular country.

This year’s biennial featured more pieces in three dimensions, spatial and installation works. Light is crucial for glasswork;

artificial light has the power to strengthen their visual impact and provide for a more intense and focused aesthetic expe-

rience. Interestingly, at Šv. Jono, glasswork was showcased in the basement and this unusual space in concert with artifi-

cial light, manipulated by the artists according to their intent, intensified largely the effect. These were pieces with literary

and philosophical connotations, while the artwork displayed at Vokiečių was marked by the purity of form and high preci-

sion in handling material. Lithuanian glass artists are notably using more of reflective materials, probably inspired by their

foreign colleagues and having gained interest in semantic load of reflective quality in art. Reflections bring about the mi-

metic parameter into art pieces. Pieces made of reflective materials in a sense “mimic reality”: they multiply and condense

it, cause a kind of excessive experience of it. Reflective glass also emphasises dimention time: its surface (a screen) cannot

record the reflected image but only catches its short-lived trace and as such functions as a non-recording medium. These

works lead to interesting ideas about mimesis and the relationship of fictitious images with reality.

Every exhibition finds glass artists speak a stronger conceptual language and employ new topical narratives, question

different aspects of material and objecthood. This is a proof of the value of such events that become a kind of practice-

based visual research into the art of glass, presented to the growing audiences.

Birgitta Ahlin ir Sirkka Lehtonen. Wow. 2016, lenktas, sidabru dengtas, tapytas stiklas, ø 300 cm

62

p e r s o n a l i j o s

Zita Inčirauskienė. Pradžios knyga. 2001, siuvimo mašinos rėmas, kaligrafija tekstilėje, siuvimas, 152 × 97 cm, ø 60 cm Romualdo Inčirausko nuotrauka

63

Jurgita Ludavičienė

Zita Inčirauskienė: Tekstas kaip vaizdas ir kaip objektas

72

Karolina Tomkevičiūtė

Dieviškoji ir žemiškoji Ramūno Grikevičiaus tapyba

80

Vidas Poškus

Apie Jono Aničo įdomumą ir paslaptingumą

86

Deima Žuklytė-Gasperaitienė

Įvairialypis Nijolės Šaltenytės pasaulis

63

p e r s o n a l i j o s

Žodis ir raštas. Scripta manent, kuo toliau, tuo labiau įsitikinu. Netgi (o iš tiesų tai ypač) šiais interneto laikais, kai kiekvienas gali turėti, o kartais atrodo, kad ir turi, savo asmeninį tinklaraštį, savo langą į pasaulį, savo nuomonę, kurią gali tučtuojau užrašyti ir ištransliuoti pasauliui. Žodyje slypi prasmė ir kuriamoji galia, ne veltui jis, kaip teigiama, buvo Pra-džioje. Visa tai tarsi savaime aišku. Tačiau žodžio/teksto ir vaizduojamojo meno santykis anaiptol nėra paprastas ir aiškus. Nuo seniausių laikų tekstas iliustruodavo vaizdą, o vaizdas – tekstą. Arba paaiškinimas paveiksle, arba paveiksliukas knygoje. O kaip tuomet, kai tekstas pats tampa paveikslu?

Kaligrafija – sudurtinis žodis, kilęs iš graikų kalbos ir pažodžiui reiškiantis „gražų ra-šymą“. Kaip jos priešybė įvardijama tipografika – tekstai, sudaryti, surinkti iš jau esančio šrifto raidžių. O kaligrafija atsiranda tuomet, kai rašytojas šriftą kuria ranka, pasitelkdamas plunksną, teptuką ar kitas priemones. Kaligrafijos menas esmiškai susijęs su sakralumu: jis kultūros istorijoje iškilo tuomet, kai šventų tekstų perrašymas buvo suvokiamas kaip šventas aktas. Tiek viduramžių vienuolis, perrašinėjantis Kalno pamokslą, tiek islamo mi-niatiūrų piešėjas savo veiklą suvokė kaip šventą. Kita vertus, kaligrafija – neatsiejama Rytų kultūros dalis; kinų ir japonų hieroglifai, tarsi atsainiai bėgančia ranka išdėstyti ritinėlio pakraštyje, byloja mums ir apie ilgai siektą meistrystę, ir apie meditaciją, ir apie improvizaciją, tušu ir teptuku sugautos akimirkos žavesį.

Man asmeniškai kaligrafija jungia savyje ir vaizduojamąjį, ir taikomąjį elementus. Tai užrašytas tekstas, paklūstantis jo kūrėjo diktuojamoms taisyklėms, tačiau jame jaučiamas rašytojo rankos prisilietimas ir išlaikoma asmeninio braižo laisvė. Tik šia laisve, kad ir kaip keista, nori naudotis labai nedaug menininkų. Šiuolaikiniame pasaulyje kaligrafijai tenka podukros vaidmuo. Podukros, kuri kantriai užrašinėja kvietimus į vestuves ar sveikinimų atvirukus, organizuoja kursus norintiems išmokti gražiai rašyti. O kas, jei podukra sugal-voja (išdrįsta) tapti menininke?

Menininkų, kurie savo kūriniuose naudotų kaligrafiją, visame pasaulyje tėra saujelė. Naudojančių tekstus ir šriftus – gausybė. Tačiau vienu atveju tai – ranka parašyti tekstai, užrašai, įbrėžimai, kuriuos galima priskirti tokiems pat menininko rankos prisilietimams, kaip ir, sakykime, potėpiai ar įrėžos grafikos darbe. Ed Rucha, Cy Twombly, iš lietuvių – kad ir Eglė Kuckaitė su visa grafikų plejada. Menininkų, ranka rašytus tekstus naudojančių kaip integruotą kūrinio elementą, tikrai daug. Tekstai dažnai tarsi voratinkliai užkloja kū-rinio foną, tapdami grafiniu komponentu ir ne visuomet išlaikydami prasminį krūvį. Arba virsta šūkiais, kuriuose kaip tik sutelktas visas prasminis kūrinio krūvis. Bet kokiu atveju, tekstas vienaip ar kitaip išlieka svarbus – dekoratyviu arba prasminiu aspektu. Kitas šrifto naudojimo būdas yra gatavi tekstai, sukurti tipografų ir atspausdinti – „ready-made“. Rasti tekstai, kaip rasti objektai. Pastarųjų šiuolaikiniame mene galima rasti nė kiek ne mažiau. Pavyzdžiui, Andy Warholas, sriubos skardinės antraštę perkėlęs ant drobės. Tačiau nei vieno, nei kito teksto ir šrifto panaudojimo atvejo neįmanoma pavadinti kaligrafija. O būtent pastarosios naudojimas ir skiria Zitą Inčirauskienę nuo visos jau minėtų (ir ne-minėtų) autorių gausybės.

Vienas didžiausių mūsų laikų kaligrafijos meistrų Brody Neuenschwanderis viename interviu teigia: norint suderinti kaligrafiją ir vaizduojamąjį meną, privalu turėti kultūrinį kapitalą; privalu žinoti meno istoriją, suprasti, kaip funkcionuoja vaizduojamojo meno kūrinys ir kokia yra jo perteikiama žinia. Zita Inčirauskienė turi didžiulį kultūrinį kapita-lą, begalinę empatiją supančiai aplinkai ir jautrumą Lietuvos istorijai, mūsų praeičiai.

Jurgita Ludavičienė

Zita Inčirauskienė: Tekstas kaip vaizdas ir kaip objektas

ZITA INčIRAuSKIENėwww.incirauskiene.ltGimė 1951 m. spalio 17 d. Gruzdžiuose, Šiaulių rajone 1972 m. baigė Telšių taikomosios dailės technikumą1983 m. baigė Vilniaus dailės institutąVilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto profesorėLietuvos dailininkų sąjungos narėNuo 2000 m. surengė 17 autorinių parodųPer pastaruosius penkerius metus dalyvavo maždaug penkiasdešimtyje bendrų parodų ir projektų Lietuvo-je, Rusijoje, Latvijoje, Švedijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Pietų Korėjoje, Dominikoje, Italijoje, Lenki-joje, Venecijoje (Lietuvos paviljone) ir t. t.

Svarbesnės personalinės parodos2001 Tekstilės paroda, galerija „Akademija“, Vilnius 2003 Tekstilės paroda, Šilutės muziejus 2005 Tekstilės paroda „Sugrįžimai“, Parodų salė, Telšiai 2006 Tekstilės paroda, Žemaičių muziejus, Plungė 2011 Jubiliejinė paroda „Imkit mane ir skaitykit“, Klai-

pėdos savivaldybės I. Simonaitytės biblioteka2011 Jubiliejinė paroda „Imkit mane ir skaitykit“, VDA

TF galerija, Telšiai2011 Jubiliejinė paroda „Kaligrafija tekstilėje“, Kame-

rinių menų centras, Anykščiai 2012 Jubiliejinė paroda „Rašto ženklai“, VDA galerija

„Artifex“, Vilnius 2013 Paroda „Inčirauskų projektas – 40“, Šiaulių dai-

lės galerija2014–2015 Paroda „Rakstu zimes/Rašto ženklai“, Latga-

los kultūros muziejus, Rezeknė, Latvija 2016 Paroda „Tekstilė. Kaligrafija“, LDS Klaipėdos ga-

lerija2016 Paroda-projektas „Tarptautinis akademinis ka-

ligrafų dialogas – Mokytojas ir mokiniai“, VDA galerija, Telšiai (organizatorė, kuratorė).

Svarbesnės grupinės parodos2001 Tarptautinė tekstilės paroda „Minkštas pasau-

lis“, M. Žilinsko dailės galerija, Paveikslų galerija, Kaunas

2002 Tarptautinis projektas „Marių vėjai“, Klaipėda, Stokholmas, Helsinkis, Karlskruna

2003 3-ioji tarptautinė dailininko knygos paroda „23 nuodėmės“, Šiuolaikinio meno centras

2003 Tarptautinė tęstinė paroda-projektas „Marių vėjai“, Karlskruna, Švedija

2004 Kaligrafijos paroda „Rašto menas“. Paroda skir-ta spaudos atgavimo lotyniškais rašmenimis 100-osioms metinėms paminėti, Parodų rūmai, Klaipėda; Parlamento rūmai, Nacionalinės M. Mažvydo biblioteka, Vilnius

64

p e r s o n a l i j o s

Ilgametė (nuo 1979 m.) VDA TF dėstytoja, profesorė, populiarinanti kaligrafiją, organizuo-janti ir kuruojanti kaligrafijos parodas, projektus, seminarus ne tik fakulteto studentams, bet ir dailės mokytojams, kitų universitetų studentams. Taigi akivaizdu, kad kaligrafija – neatsiejama menininkės gyvenimo, ne vien kūrybos, dalis.

Zitos Inčirauskienės kūryba – kaip metraštis; jos pačios gyvenimo parašymas ir padarymas, supintas su nuolatiniu atsigręžimu į praeitį – artimesnę ar tolimesnę, asmeninę ar visuotinę. Menininkė dirba tiek su vaizdu, tiek ir su tekstu, tačiau sunku, beveik neįmanoma ir tikrai neverta bandyti atskirti vieną nuo kito. Jau minėjau apie kaligrafinio teksto virtimą vaizdu, taigi akivaizdu, kad Zitos Inčirauskienės kūryba formaliai mažų mažiausiai trisluoksnė. Tekstas–vaizdas–tekstas kaip vaizdas. Ir vaizdas kaip tekstas, kai į jį įsižiūri ir įsiskaitai. Tai jau ketvirtasis sluoksnis. Pavydėtinas gebėjimas harmoningai sintezuoti prasmę ir pavidalą yra tikriausiai vienas būdingiausių autorės kūrybos bruožų. Nes jau minėjau apie neabejotiną profesionalumą, minčiai besąlygiškai paklūstančią, virtuoziškai per daugybę rašymo metų išlavintą ranką, sugebančią ne tik tobulai parašyti paskirus ženklus, bet ir žaisti jais tarsi cirko kamuoliukais, užklojant vienus teksto sluoksnius ant kitų, išskaidant juos į atskirus fragmentus, iki begalybės varijuo-jant šrifto dydžius ir jų tipus... Visa tai sudaro formaliąją kaligrafinę Zitos Inčirauskienės kūrybos pusę. Tačiau autorės kūrybos forma yra dar ir tūrinė, ne tik plokštuminė (ko būtų galima logiškai laukti iš kūrinių, kurių didžioji dalis siejasi su kaligrafija). Menininkė raštą perkelia ant tūrinių, bemaž skulptūrinių pavidalų, eidama nuo plokštumos – į erdvę, nuo lakšto – į instaliaciją.

Zita Inčirauskienė tekstus ir ženklus dažniausiai derina su tekstile. Jos kaligrafija – ne ant popieriaus, o ant audinio. Tekstilinis tekstas. Viena vertus, tai vėlgi akivaizdžiai siejasi su pedagoginiu menininkės biografijos aspektu – ji daugelį metų dėsto VDA TF kos-tiumo dizaino studijoje. Kita vertus, teksto ir tekstilės dermė iškart suponuoja minkštą, arčiau žmogaus, arčiau kūno besiglaudžiantį rezultatą. Kaip čia neprisiminsi Zitos dukros Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės ankstyvojo kūrinio pavadinimo – „Apie futbolą minkštai, moteriškai“. Zita Inčirauskienė minkštai, moteriškai (aš be jokios ironijos) tek-stu ir vaizdu pasakoja apie tai, kas jos praeityje ir dabartyje svarbiausia. Regisi, kad iš pradžių tekstai ant audeklo guldavo tiesiog kaip ant popieriaus plokštumos; „Apreiškimas Jonui“ dekoratyviai perteikė Apokalipsę „išguldančius“ žodžius – geometrizuotos formos, kuriose tilpo šriftiniai elementai, religiniai simboliai, auksinio audeklo aplikacijos. Balta, raudona, auksas, juodos raidės, pasakojančios apie angelų trimitus, būtų statiškos ir kur kas mažiau paveikios, tačiau ant audeklo patekę tekstai ir ženklai įgyja gyvybės, pradeda judėti ir plevėsuoti vėjyje tarsi kokios Apokalipsės raitelių rankose laikomos vėliavos. Panašiu principu sukurti „Skalbiniai“ – plokščios marškinių formos iškarpos su dekora-tyviais intarpais ir kaligrafiškai užrašytu žodžiu ŽLUGTAS, kuris, daugybę kartų pakartotas, nejučia ima atrodyti kaip nėriniai ar išdidintos mezginio akutės. Tam tikra prasme galima teigti, jog Zitos Inčirauskienės kūryba ir skirstytina į plokštuminę ir erdvinę. Dar vienas aspektas – veiksmas, bet apie jį vėliau.

Taigi, plokštuma. Balta plokštuma Zitos Inčirauskienės darbuose – ne popieriaus lapas, o drobė, kurioje autorės ranka palieka ženklus. Drobė dažnai (beveik dažniausiai) būna tikra, ženklai – pradžioje dekoratyvūs, vėliau – vis konceptualesni. Jau minėtieji skalbiniai ir vėliavos, tada Tora, autorei būdinga dekoratyvia maniera derinanti vaizdą ir tekstą, „Laimė nutekėjimo“, kur audeklas virsta nėriniais puoštu liaudišku rankšluosčiu, tik vietoje įprasto keturnyčio audimo čia – aplikacinė širdis, lietuvių liaudies meilės dainos eilutės, auksu siuvinėtos liepsnos ir raudoni karoliukai, tarsi „uogelės“ iš tų pačių liaudies dainų. Rankšluostis, troboje buvęs dekoratyvinis gerojo kambario akcentas, čia yra vieta pasakojimui. Džiaugsmingam, sprendžiant iš spalvinio sprendimo, tačiau pavadinimas savaime nurodo į Žemaitės to paties pavadinimo apsakymų ciklą, kuriame, kaip pri-simenate, džiaugsmo buvo visų mažiausia. Zitos Inčirauskienės kūryba didele dalimi literatūriška; be abejonės, tai diktuoja ir priemonės – kaligrafija yra tekstas, tekstas yra literatūra. Tačiau autorei svarbi ir lietuvių literatūros bei kultūros istorija. Tai akivaizdžiai įrodo jos 2001–2009 m. sukurtas „Literatūrinis Lietuvos portretas“, kurį sudaro 12-os rašytojų kaligrafinis, vaizdinis ir tekstilinis įprasminimas. Fotografijos iš autorių gyvenimo,

2004 Pirmoji tekstilės meno paroda „Savi marškiniai arčiau kūno“, „Arkos“ galerija, Vilnius

2005 Paroda-projektas „Marių vėjai“, galerija „INFRA“, Stokholmas

2005 Paroda-projektas „Marių vėjas“, Nelimarkko mu-ziejus ir rezidencija, Alajervis, Suomija

2006 Antroji tekstilės meno bienalė „Trasa“, „Arkos“ galerija, Vilnius

2006 Tarptautinis rašto meno projektas „Savos rai-dės“, galerija „Akademija“, Vilnius

2007 5-oji pasaulio žemaičių dailės paroda, Žemai-čių dailės muziejus, Plungė

2007 „Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio“, Kaliningrado dailės galerija, Rusija

2007 Tarptautinė Kauno meno bienalė „TEXTILE 07“, Sporto muziejus, Kaunas

2007 Tarptautinio projekto „Jungtys“ paroda Mende-ne, Vokietija

2008 Kaligrafijos paroda-projektas „Keliaujančios rai-dės“, Lietuvos konsulatas, Sankt Peterburgas

2008 Lietuvos tekstilės paroda, „Casas Reales“ muzie-jus, Santo Domingas, Dominikos Respublika

2008 Projektas „.lt.“, Telšių ir Utenos apskričių meni-ninkų paroda Kreis Steinfurte, Vokietija

2008 Tarptautinė dailininko knygos paroda, Seulas, Songnamas, Pietų Korėja

2008 Trečioji tekstilės meno bienalė „Miesto ženklai“, „Arkos“ galerija

2009 3-ioji tekstilės meno trienalė Sombathėjaus galerijoje, Vengrija

2009 Kaligrafijos paroda „Keliaujančios raidės“, gale-rija „Soviart“, Kijevas, Ukraina

2009 Tarptautinis kaligrafijos projektas „Keliaujan-čios raidės“, Akademijos galerija, Vilnius

2010 Keliaujanti taikomosios dailės paroda, Lietuvos ambasada, Varšuva; galerija „Fano“, Italija.

2012 5-oji Lietuvos tekstilės meno bienalė „Aš mano man“, „Arkos“ galerija, Vilnius

2013 Šiuolaikinė Lietuvos dailė tradicijų kontekste, galerija „bij de Boeken“, Nyderlandai

2014 6-oji Lietuvos tekstilės meno bienalė „Tekstilė X“, „Arkos“ galerija, Vilnius

2014 Šiuolaikinės Lietuvos tekstilės paroda „Laiko drobulė“, Paveikslų galerija, Kaunas

2015 5-oji Tarptautinė Rygos tekstilės meno trienalė, Arsenalo parodų salė, Ryga, Latvija

2016 7-oji Lietuvos tekstilės meno bienalė „Tekstilė sielai ir kūnui“, „Arkos“ galerija, Vilnius; Janinos Momkutės muziejus/galerija, Kėdainiai

2016 LDS Klaipėdos skyriaus ataskaitinė paroda, KKC, Klaipėda; Istorijos ir dailės muziejus, Liepoja.

Edukacinė veiklaNuo 1979 m. dėsto Telšių aukštesniojoje taikomosios dailės mokykloje, nuo 1998 m. – VDA Telšių fakultete. Nuo 2013 m. šio fakulteto profesorė. Skaito paskaitas, veda kaligrafijos seminarus dailės mokytojams, moks-leiviams, aukštųjų mokyklų studentams. Inicijuoja ir kuruoja studentų parodas, projektus, veda kūrybines dirbtuves. Paminėtini alternatyvios mados projektai –

„Laiškai apie muziką“ (2007), „Miežiai“ (2009), „Amžių arka“ (2008), „Rezonanso dėsnis“ (2010), „Lėlės“ (2012),

„Autoportretas“ (2014), „Sugrįžimai“ (skirta M. K. Ogins-kio 250-osioms gimimo metinėms, 2015) – kurie buvo pristatyti jaunųjų mados dizainerių pasirodymuose bei konkursuose Lietuvoje, Latvijoje, reprezentavo AMD programą fakulteto renginiuose. 2013 m. suor-ganizuotas ir kuruotas tarptautinis tekstilės projektas

„Baltų mitai“.

Apdovanojimai, stipendijos2012 Lietuvos tekstilės bienalės „Aš mano man“ di-

plomas, galerija „Arka“, Vilnius 2009 LR kultūros ministerijos individuali stipendija 2001 Tarptautinės tekstilės meno bienalė „Minkštas

pasaulis“ specialusis prizas, M. Žilinsko dailės galerija, Kauno paveikslų galerija, Kaunas

2001 I premija respublikinėje krikščioniško meno parodoje „Gyvenimo šaltinis“, Kauno apskrities biblioteka

65

p e r s o n a l i j o s

Zita Inčirauskienė. Kontrabanda 1864–1904, 2005, kaligrafija tekstilėje, pramoninis veltinis, siuvimas, 70 × 40 × 10 cm, 4 dalys

Zita Inčirauskienė. Šilti prisiminimai. 2005, veltinis, vilna, šilkas, siuvinėjimas, kamšymas adata, 210 × 120 cmRomualdo Inčirausko nuotraukos

66

p e r s o n a l i j o s

portretai, faksimilės, siuvinėjimas auksu tarsi bažnytinės paramentikos atspindys, ap-likacijos, išdidinti teksto fragmentai, virstantys ženklais. Vaižgantas fotografijoje palinkęs žiūri į išrašytą savo testamentą, Salomėja prakilniai padabinta aukso siuvinėjimais, Jonas Biliūnas įkomponuotas į ovalą tarsi kišeninis laikrodis ant grandinėlės… „Literatūrinis Lietuvos portretas“ parodo ne tik menininkės neabejingumą savosios tautos praeičiai, bet ir sugebėjimą žaismingai ją pateikti. Tai ne monumentalus paminklas, tai – subtilus, o drauge įsimenantis pamąstymas apie tai, kas šiandien mums yra XIX–XX a. rašytojai. Šioji lietuvių literatūros istorijos panorama subjektyvi ir dekoratyvi, tačiau kalbanti apie tai, kas svarbu autorei ir turėtų būti svarbu žiūrovams – apie mūsų tautos istorinę ir kultūrinę praeitį. Su literatūra susiję ir daugiau menininkės darbų: „Laiškai Vydūnui“, praplyšę pro medžiaginę „užuolaidą“, kur kaligrafiškai išrašytas tekstas išdavikiškai švysčioja prorėžose. Atvertei, paskaitei ir gali vėl uždaryti, išlaikydamas paslapties aurą, gaubiančią lietuvių filosofo paveikslą. „Kontrabanda“ žaismingai derina rūbo, šiuokart tikriausiai milinės, de-tales su teksto fragmentais. Ir tai geriau už istorijos vadovėlius pasakoja apie knygnešius, slėpdavusius lietuvišką žodį proziškose vietose – užantyje, už kelnių juosmens, tačiau nuo to jų veiklos svarba nė kiek nesumenko. Rūbo ir teksto dermė čia tiek stilistiniu, tiek grafiniu, tiek spalviniu požiūriu perteikta idealiai.

Tačiau ne vien kultūra ir literatūra rūpi Zitai Inčirauskienei. Dar viena nepaprastai svarbi ir asmeniška tema – tikėjimas. Šventojo Rašto žodžiai vienokiu ar kitokiu pavidalu pasirodo daugelyje autorės darbų. Didžiuliame „Pradžios knygos“ ritinyje, „Raudų knygo-je“ – viename jautriausių ir paprasčiausių menininkės darbų, kuriame knygos puslapius atstoja įvairių spalvų siūlais apnertos nosinaitės, verčiant susiliejančios į vaivorykštę. Švarke-testamente („Mano testamentas mano brolio mano sūnaus jūreiviškam švarkui

„Baltijskij flot“), pasakojančiame skaudžią asmeninę istoriją, Saliamono patarlės išsiuvinė-tos pamušale švarko, buvusio kelių giminės vyrų nuosavybe. Švarkas priklausė ir autorės sūnui, jis vilkėjo jį dramatišku gyvenimo momentu. Šis drabužis – ne tik šeimos istorijos dalis; jis pasakoja ir apie sūnų palaidūną, ir apie tikėjimą bei viltį, kad viskas baigsis gerai. Graudžiai ir drauge viltingai atrodo siuvinėtos rūtos, žaliuojančios ant juodos vilnos – skaistybės ir stiprybės simbolis. Žalia, juoda, raudona, balta – spalvos taip pat lokalios, pagrindinės, norom nenorom verčiančios gręžtis į simboliką. Ir ne tik. Asmeniškumas, drąsa pasakoti šeimynines istorijas lydi visus kūrinius; tiek tikėjimo išpažinimas, tiek ais-tringas kultūros saugojimas ir puoselėjimas, tiek rūbais ar jų detalėmis porinama šeimos praeitis – visa tai raudona gija eina per visus menininkės kūrinius. Kad ir baltų maniškų krūvelė, suveržta metaliniais varžtais; iš tiesų tai – pasakojimas apie autorės senelį, šalt-kalvį, kuris sekmadieniais, pasipuošęs baltais marškiniais, eidavo į bažnyčią. Maniškos apkabintos marškinių rankovėmis – lyg jose tebebūtų rankos, kurios apsikabina krūtinę, kaip žmonės daro, kai yra dėl ko nors susirūpinę… Senos lovos kojūgalis, prie kurio glaudžiasi apnertos servetėlės, regisi besąs autorės senelės – nors kažin, ar tikrai taip. Tačiau tikriausiai toks įspūdis kyla ne veltui: Zitos Inčirauskienės darbai taip persmelkti asmeniškumo, kad jį imi įžiūrėti net ten, kur tai tiesiogiai nenurodyta pavadinimo. Atrodo, jog kiekvienas darbas yra išgyventas, išjaustas, patirtas ir papasakotas raštu ir audeklu, plokštuma ir erdve.

Viskas atrodo labai rimta; asmeniškas tikėjimas, kultūros tęstinumas, pedagoginė vei-kla… Visa tai tiesa, tačiau nepilna. Zita Inčirauskienė – kūrėja, nebijanti pasitelkti humoro jausmo ir valiūkiškai besileidžianti į eksperimentus. Taip kaligrafija nulipa nuo plokštu-mos ir ne tik leidžiasi į erdvę, bet ima judėti – makaronai, žolės, pupelių ankštys, šoninė formuojasi į raides, pastarosios – į fotografijas ir galiausiai viskas pasibaigia atspaudu ant rankšluosčio – kaip čia dar kartą neprisiminsi Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičie-nės šaltibarščių ir cepelinų atspaudų ant staltiesėlių. Kaligrafijoje, pasirodo, slypi didelis kulinarinis potencialas, o gal kulinarijoje – kaligrafinis? Bet kokiu atveju, menininkė žais-mingai perkelia kaligrafiją į plotmes, kuriose iki tol ji atrodė neįsivaizduojama. Veltinis, gipsas, medis, nėriniai, vaškas, makaronai, žolė – viskas autorės rankose tampa tekstu, kuris savo ruožtu tampa vaizdu, o pastarasis dažnai – ir objektu. Ir kaligrafija Zitai Inči-rauskienei, akivaizdu, tikrai yra ne podukra, o dar vienas, ne mažiau už tikruosius, iš kūno ir kraujo, mylimas vaikas, kurio puoselėjimui ji atidavė tokią didelę savo gyvenimo dalį.

67

p e r s o n a l i j o s

Zita Inčirauskienė. Apreiškimas Jonui. 1999, kaligrafija tekstilėje, aplikacija, 35 × 170 cm, 7 dalys Prano Balčiūno nuotrauka

Zita Inčirauskienė. Medijos medyje. 2013, aliuminio atliekos, fotografija, skaitmeninė spauda, 60 × 42 cm, 4 vnt.

68

p e r s o n a l i j o s

Zita Inčirauskienė. Literatūrinis Lietuvos portretas (2001–2009): Tumas Vaižgantas, Salomėja. 2001, kaligrafija tekstilėje, aplikacija, dekalkomanija, 170 × 28 cm, 12 dalių ciklas. Romo Eitkevičiaus nuotrauka

69

p e r s o n a l i j o s

Zita Inčirauskienė. Mano senelio maniška. 2014, tekstilė, geležis, skaitmeninis teksto atspaudas, 35 × 26 × 26 cm, 19 × 26 × 36 cm, 2 dalys Romualdo Inčirausko nuotraukos

70

p e r s o n a l i j o s

Zita Inčirauskienė. Vydūno pėdsakai Kintuose. 2013, plienas, emalis, 8 × 5 cm, 50 vnt. Romualdo Inčirausko nuotrauka

Zita Inčirauskienė. Metų laikai (dedikacija Kristijonui Donelaičiui). 2014, emalis, 50 × 50 cm

71

p e r s o n a l i j o s

Zita Inčirauskienė: text as image rendered as object By Jurgita Ludavičienė

Word and script. Scripta manent – I become ever more assured of this. From olden

times text served in illustration of an image – or vice versa. An explanation in a pic-

ture, or a picture in a book. But if text becomes an image, what then?

One of the leading calligraphers of our times Brody Neuenschwander has noted in an

interview that a match of calligraphy and visual art needs a cultural capital: it is essen-

tial to know the history of art and understand how a visual piece of art functions and

what message it communicates. Zita Inčirauskienė has a huge cultural capital, a lot of

empathy to her environment and a strong feeling to the Lithuanian history and our

past. Professor Inčirauskienė has been teaching at Telšiai Faculty of Vilnius Academy

of Arts since 1979 and has been acting as a promoter of calligraphy beyond the circle

of her students: her audiences include art teachers and students of other universities,

doing so in the form of projects and seminars.

Calligraphy has therefore become a part of her life, not only art. Her art may be lik-

ened to a manuscript: to the writing or making of her own life, interwoven with the

strands of the past, recent and more remote, personal or universal. The artist works

both with the image and text, and it is impossible and useless trying to separate the

two. Formally her works are composed of three layers in the least. Text-image-text as

an image. The image also reads as a text when you dedicate time to absorb it. Her art-

work is not confined to two-dimensional plane, either. The artist transports her writ-

ings onto shapes that have volume and look almost like sculpture pieces. She transits

from a plane into space, and from a sheet of paper – into installation. The artist mostly

combines texts and signs with textile. Textile texts. This also has to do with her voca-

tion as a teacher. On the other hand, the combination of text and textile results in a

product, which is soft and snug to our bodies.

Zita Inčirauskienė is an artist who has a sense of humour and inspiration for experi-

ment. The artist lightly transports calligraphy to the spheres where it was unthinkable.

Felt, gypsum, wood, lacework, spaghetti, grass are processed into a text, the latter

turns into an image, and this one, in most cases, into an object.

Zita Inčirauskienė. Mano testamentas mano brolio mano sūnaus jūreiviškam švarkui „Baltijskij flot“. 2012, sovietinis jūreiviškas švarkas, siuvinėjimas, 80 × 95 × 25 cm

72

p e r s o n a l i j o s

„Man atrodo, kad tapyti šiais laikais yra drąsu, nes aplink tiek visko yra ir visi bando kažką išrasti“, – įsitikinęs tapytojas Ramūnas Grikevičius. Jau daugiau nei tris dešimtmečius panevėžietis menininkas R. Grikevičius žinomas ne tik Lietuvos dailės scenoje, bet ir už mūsų šalies ribų. Aktyviai kuriantis menininkas nuolat dalyvauja svarbiausiuose Lietu-voje vykstančiuose grupiniuose projektuose, rengia personalines parodas ir dar randa laiko prisidėti prie Panevėžio miesto įvaizdžio puoselėjimo. R. Grikevičius gyvendamas ir kurdamas šiame mieste regi pliusus, kurie jam padeda atsiriboti nuo nereikalingų įtakų, kylančių iš intensyvaus meninio šurmulio.

Tapyba R. Grikevičiui yra gyvenimo būdas. Jis domisi dailės scenoje vykstančiais proce-sais ir pokyčiais, seka tarpdisciplininių menininkų kūrybą, tačiau pačiam daug įdomiau sėdėti dirbtuvėje prie drobės. „Kadangi esu nekrikštytas ir į bažnyčią nevaikštau, tai man studija tampa savotiška bažnyčia. Tapyba – mano vidinis poreikis. Kartais, būna, ir persiso-tini, vieną dieną patapai ir kitą jau nesinori. Arba kartais, kai įlendi į tą būseną, tai negali išlįsti. Tapyba yra kažkoks transas, išeini iš jo ir nesupranti, ką čia nutapei. Matai, kad tai nesiriša su realiu pasauliu. Paskui vėl panyri į tą būseną ir supranti, kad viskas gerai su ta drobe“, – pakvietęs į savo dirbtuvę, kurioje kartais girdėti šalia esančios bažnyčios varpai, pasakoja R. Grikevičius.

Menininkas savo kūrybos kelyje visada lieka ištikimas tikrajai tapybos prigimčiai, nuo-lat ieško naujų jos formų, tačiau nesivaiko madų. Pasitelkęs tradicinę tapybos išraišką R. Grikevičius prabyla šiuolaikiškai ir aktualiai. Paskutiniojo dešimtmečio kūriniuose justi menininko užtikrintumas tuo, ką daro. Jis nuolat sau užduoda klausimą, kas jam svar-biausia viename ar kitame darbe. R. Grikevičius, sako, jau išmokęs priartėti prie tapymo esmės ir neanalizuoti tapybos proceso. Todėl kūrybos rezultatas visada gimsta intuityviai. Pasak menininko, palaipsniui supranti, kad ekspresionizmą galima nutapyti ramiai ir po truputį, nebūtina pulti taškytis.

Nuo pat kūrybos pradžios R. Grikevičiaus darbuose dominuoja figūratyvinės kompo-zicijos, siurealistiniai fragmentai. Menininko kūrybos kelias yra nuoseklus, jo darbuose vy-rauja dvi linijos: dieviškoji, kuri skleidžiasi per taurius patyrimus, ir žemiškoji, prasiveržianti per nuopuolius ir aistras. Vis dėlto paskutiniųjų metų kūriniuose šie du kontrastingi poliai persipina. R. Grikevičius savo būsenas parverčia tapybos kalba, taip jo kūriniuose atsiveria netikėti buities ir būties rakursai. Labai gerai menininką pažįstantis žmogus žiūrėdamas į paskutiniuosius darbus galėtų net punktais išvardyti, kas vyko kūrėjo gyvenime. Tie paveikslai tampa savotiškais dienoraščiais, kuriems nesvetimas ironiškas požiūris. Meni-ninkas nemėgsta asmeniškumų savo tapyboje ir visada bando nuo jų pabėgti. Paradok-sas – tačiau niekas kitas nėra jam taip įdomu. „Manau, kad asmeniškumus moku gerai užslapstyti“, – sako R. Grikevičius. Tikra tiesa, menininkas sumaniai apsinuogina prieš žiūrovo žvilgsnį, nors drobėse konstruojamos asmeninės istorijos, tačiau nepaliekama tiesioginių identifikavimo ženklų, taip atveriant kelią žiūrovo patirtims. Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis kalbėdamas apie R. Grikevičiaus kūrybą išskiria dar dvi priešpriešas, pasak jo, menininko tapyba vienu metu ir tradiciška, ir novatoriška: „Tradiciška savo pa-stangomis išnaudoti turtingą tapybos technikos palikimą, novatoriška savo temomis ir šiuolaikinį pasaulį perteikiančiomis nuotaikomis.“1

R. Grikevičius mėgsta fotografinį tikslumą ir nuotraukose atsiskleidžiančią šviesą. Žiūrėdamas į nuotrauką menininkas regi vaizdinius, kaip galėtų atrodyti paveikslas. Savo

1 „Ramūno Grikevičiaus tapybos parodoje „Nuojautos nebuvimas“ – ironiškas žvilgsnis į savo gyvenimą“,

www.15min.lt/kultura/naujiena/renginiai/ramuno-grikeviciaus-tapybos-parodoje-nuojautos-nebuvimas-

ironiskas-zvilgsnis-i-savo-gyvenima-29-375013 [žiūrėta 2016-11-02]

Karolina Tomkevičiūtė

Dieviškoji ir žemiškoji Ramūno Grikevičiaus tapyba

RAMūNAS GRIKEVIčIuS Gimė 1963 m. Panevėžyje1986 baigė Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fa-

kultetąNuo 1997 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys

Personalinės parodos1994 LDS galerija „Galerija XX“, Panevėžys1998 Ramūno Grikevičiaus pastelių paroda, „Algi-

manto“ galerija, Panevėžys2001 Galerija „Akis“, Šiauliai2005 „Plastmasinė tapyba“, LDS galerija „Galerija XX“,

Panevėžys2007 „Plastmasinė tapyba“, Daugpilis, Latvija2007 Galerija „Akis“, Šiauliai2008 Ramūno Grikevičiaus darbų paroda, Panevėžio

dailės galerija2011 Galerija „Akis“, Šiauliai2013 „Nuojautos nebuvimas“, LDS galerija „Galerija

XX“, Panevėžys2016 „Dūmas“, LDS galerija „Galerija XX“, Panevėžys

Svarbesnės grupinės parodos1986 Panevėžio dailės galerija (A. Akstinas, S. Mažylis,

S. Urbonavičius, R. Grikevičius)1987 Taikomojo meno galerija, Vilnius (A. Akstinas, V.

Jusionis, R. Grikevičius)1991 „Panevėžio dailės dienos“, Panevėžio dailės ga-

lerija1993 Šiaulių dailės galerija (K. Mičiulis, R. Grikevičius.)1994 Panevėžio fotografijos galerija (D. Žigas, R. Gri-

kevičius)1995 „Lietuvos Aukštaitijos dailė“, Panevėžio dailės

galerija1996 Panevėžio dailė Klaipėdoje, Klaipėdos parodų

rūmai1996 „Karuselė“, Šiaulių dailės galerija (V. Žirgulis,

R. Grikevičius)1998 „Molbertas“, LDS galerija „Galerija XX“, Panevėžys1998 „Aktas“, LDS galerija „Galerija XX“, Panevėžys1999 „Aktas“, LDS galerija „Galerija XX“, Panevėžys1999 „Galvos“, LDS galerija „Galerija XX“, Panevėžys1999 „Siaurukui –100“, LDS galerija „Galerija XX“, Pa-

nevėžys2000 „Tradicija ir ateitis“, ŠMC, Vilnius2002 Panevėžio dailė Šiaulių universiteto galerijoje2002 „Galvos“, Kauno paveikslų galerija (A. Kviliūnas,

V. Žirgulis, R. Grikevičius)2002 „Įvairus menas“, A. Mončio muziejus, Palanga2002 „Kolekcija“, Šiauliai, Vilnius2003 Panevėžio dailė, Rokiškio muziejus2004 Panevėžio dailė Biržuose, Biržų krašto muziejus2004 „Panevėžio dailininkai Kaune“, galerija „Meno

parkas“, Kaunas2005 „Panevėžys – Klaipėda“, Klaipėdos galerija2005 „Panevėžys – Vilnius“, galerija „Arka“, Vilnius2005 „Šiuolaikinė Aukštaitijos dailė“, Panevėžio dai-

lės galerija2007 „Making new Friends“ Elandas, Nybru, Švedija

(V. Kinčinaitis, J. Deltuvaitė, E. Voverytė, R. Plun-gė, R. Grikevičius)

73

p e r s o n a l i j o s

Ramūnas Grikevičius. Juodoji skylė. 2013, drobė, aliejus, 140 × 150 cm

74

p e r s o n a l i j o s

mintis jis pirmiausia suguldo ant popieriaus ir į kompiuterį, daug eskizų gimsta kon-struojant nuotraukas, tuomet ir subręsta kūrinio idėja, vėliau ji tęsiama drobėje. Tapytojas iš nuotraukų pasiskolina kasdienybės elementus, realius personažus ir paveiksluose juos įkurdina naujoje realybėje, primenančioje iškreiptų veidrodžių karalystę, kurioje tvyro nerimas, tyla arba siaučia energijos bangos.

Grįžkime prie žemiškosios R. Grikevičiaus tapybos, kurioje menininkas žongliruoja netikėtomis kompozicijomis ir daugiasluoksnėmis prasmėmis. Drobėje „Pergalė prieš 2012 metų pasaulio pabaigą“ (2012) tarsi numojama teptuku į masinės psichozės at-garsius – keistų proporcijų vyriškio figūra, rodos, bando ištrūkti iš paveiksle verdančios peklos ir pabėgti nuo jį besivejančių pavojų, kurie primena krentančius meteorus ar granatas. Kūrinyje „Šokis su žvaigžde“ (2011) menininkas ironiškai ir autoreflektyviai pažiūri į visuomenės primetamas normas. Spalvingoje eisenoje, kuri panaši į tradicinius krišnaistų pasirodymus miesto gatvėse, menininkas pastato nuogo vyro figūrą (regime ją iš nugaros), kuri tarsi bando įsilieti į džiaugsmingai nusiteikusią procesiją, tačiau kartu šio nuogaliaus pasirodymas tampa ir viso džiugesio akcentu. Paveikslas „Dailininkas“ (2007) – menininko autoportretas, kuriame matome ant taburetės sėdinčius begalvius nuogus vyrus, vienas kitam tapančius nugaras. Šis aktas įprasmina menininko vidinę būseną, kūrybos procesas prilyginamas savęs kūrimo procesui. R. Grikevičiaus kūriniuose dažnai sutinkame nuogumą, kuris yra protestas ar akibrokštas, kaip ir kūrinyje „Šaltoji ugnelė“ (2009) – žiūrovui stambiu planu atsukama nugara, o tiksliau dvi apnuogintos vyriškių sėdynės, kurių tarpe lyg naujametinis fejerverkas sublizga bengališka ugnelė. Nors kūrinius „Nuojautos nebuvimas“ (2013) ir „Fuko švytuoklė“ (2015) skiria dveji metai, jie atrodo tarsi vienas kito tąsa: dvi vyrų figūros (ir vėl apsinuoginusios) įdėmiai tyrinėjančios siurealistiškai atrodančią aplinką. Šiose kompozicijose jie bando išeiti už paveikslo ribų ir tas nuojautos nebuvimas virsta nuojautos, jog atsakymas slypi kažkur toliau už nubrėžtų ribų, buvimu. Paskutiniojoje personalinėje parodoje „Dūmas“ R. Grikevičius susikoncentra-vo į savo kaip tapytojo kasdienybę2. Ekspozicijos paveiksluose atsiveria erdvė tarp buities ir vidinio kosmoso, tarp regimo ir nematomo pasaulių. Paveiksluose užfiksuoti momentai lyg dūmai, labai efemeriški, tai tarsi likę įrodymai apie neįprastai susiklosčiusias aplinkybes tarp tapytojo buities ir būties („Paraleliniai pasauliai“, 2015; „Haka“, 2016; „Šnabždesys“, 2015;

„Atodūsis“, 2016).Bet grįžkime prie dieviškosios R. Grikevičiaus tapybos pusės, nors šis apibūdinimas gal

kiek pretenzingas, bet dangiška tapyba to irgi nepavadinsi. Tačiau dieviškumo sąvokos ne-reikia perskaityti tiesiogiai, menininko paveiksluose šis epitetas labiau reiškiasi per taurumą, per tai, kas duota/nulemta iš aukščiau. Galima sakyti, kad ir tikėjimo menininko darbuose daug, tačiau jis tiki meile, gyvybe, nuoširdumu ir tikrumu. Monochromiškame kūrinyje

„Pirmasis vaizdinys“ (2008) matome krūtį, kuri tampa lyriška aliuzija į fundamentalius atra-dimus: ar tai į pasaulį ateinančio vaiko patirtis, o gal tai pirmas vyro žvilgsnis į savo moterį? Vienas įspūdingiausių paskutiniųjų R. Grikevičiaus kūrinių – „Rožė“ (2012), kuriame regime vyrą, prie savęs glaudžiantį kūdikį, o tarp jų auganti rožė. Pažįstantys menininką, nesunkiai identifikuoja, kad tai labai asmeniškas ir autoportretiškas kūrinys, mat R. Grikevičius čia įprasmina savo dukros Rožės gimimą. Efektinga spalvų dermė, netikėta kompozicija ir nesumeluotas nuoširdumas dažną žiūrovą užkabina ilgiau pastovėti prie šio kūrinio. Dar viena intymi akimirka atsiskleidžia drobėje „Pieno takas“ (2012), kurioje moteris, apsisiau-tusi chalatu, o plaukus susisukusi į rankšluostį, prie savo krūtinės priglaudusi pientraukį. Tapytojas šioje situacijoje atsisako aiškių moters bruožų ar konkrečių aplinkos detalių, o erdvė, kurioje vyksta procesas, yra dar neatrasta ir nepažinta. Ši moters-mamos akimirka su savimi prabyla apie bendražmogišką patirtį, kai tu priklausai ne tik sau.

R.Grikevičius yra sakęs, kad peizažų tapyti jis negali, nes nejaučia satisfakcijos. Todėl jo kūrinių centre atsiranda kasdienės patirtys, perėjusios per teptuką, drobėje jos su-gula kaip daugiabriaunes prasmes atskleidžiantis pasakojimas. Menininkas į kasdienybę dažnai žvelgia per ironijos prizmę arba paverčia ją į nepatogią ir žiūrovui bei sau netikėtą situaciją. R. Grikevičiaus kūriniai – tai dienoraščiai apie paklydimus ir nušvitimus, kurie kartu yra ir kolektyvinės patirties atspindys.

2 Paroda „Dūmas“ buvo eksponuojama 2016 m. kovo mėn. LDS Panevėžio skyriaus galerijoje „Galerija XX“.

2007 „Panevėžio menininkai Varšuvoje“, Lietuvos ambasada, Varšuva, Lenkija

2007 „Susitikimas su Lietuva“ Osvencimas, Lenkija2008 5-ių Panevėžio tapytojų paroda, Pamėnkalnio

galerija, Vilnius2008 „LDS Panevėžio skyriui – 40“, LDS galerija „Arka“,

Vilnius (A. Kviliūnas, E. Kartanaitė, R. Gailiūnas, R. Grikevičius )

2008 „Talismanas“, Panevėžio dailės galerija2009 „Kasdienybės ikonografija: Lietuva: 1970–1993“,

Vilniaus geležinkelio stotis2010 LDS tapybos paroda „Linija, spalva, erdvė“, ga-

lerija „Arka“, Vilnius2010 „Aukštaitijos dailė’ 2010“, paroda „Ženklai“, Pane-

vėžio dailės galerija2011 „Vilnius – vartai į Aukštaitiją“, Vilniaus rotušė2011 „Panevėžio dailė“, Panevėžio dailės galerija2011 II Minsko kompiuterinės grafikos festivalis,

Minskas, Baltarusija2012 Galerija „Iberart“, Berlynas, Vokietija (R. Grikevi-

čius, M. Gomeli, L. Nakatshidze)2012 „London Olympics of Fine Art – Creative Cities

Collection“, Barbikano meno centras, Londo-nas, Didžioji Britanija

2013 15-oji Tarptautinė Vilniaus tapybos trienalė „Ta-pybos kontekstai“, ŠMC, Vilnius

2013 Šiaulių dailės dienos, Šiaulių dailės galerija, Šiauliai

2014 Šiuolaikinio meno „Kvadrienalė 2014 – dailė ant vėliavos stiebo“, LDS galerija „Arka“, Vilnius

2014 Aukštaitijos dailė 2014. „Quo vadis?“, Panevėžio dailės galerija

2014 Tarptautinio Grundtvigo projekto „Žmonės ir vietos“ dalis, paroda „Kūryba: žmogus, laikas, vieta“, Lietuva, Olandija

2015 „Baltic Impression“, Den Helderis, Nyderlandai2015 „Panevėžio dailės dienos. 2015“, Panevėžio dai-

lės galerija, Panevėžys2015 LDS 80-mečiui skirta paroda „Retrospektras“,

galerija „Arka“, Vilnius2015 „Vienas autorius – vienas kūrinys“, Šiaulių dailės

galerija2016 „Vienas kūrinys Šiauliams“, Šiaulių dailės galerija2016 Tarptautinė šiuolaikinio meno mugė „ArtVil-

nius‘16“, „Litexpo“, Vilnius2016 Vilniaus tapybos trienalė „Nomadiški vaizdai“,

Vilnius

Apdovanojimai, stipendijos2009 „Panevėžio dailės dienos 2009“ laureatas2011 „Grand Prix“ II tarptautiniame kompiuterinės

grafikos festivalyje, Minskas, Baltarusija2011 Panevėžio miesto meno stipendija2015 Panevėžio miesto meno stipendija2016 Panevėžio kultūros ir meno premija

Simpoziumai ir plenerai1996 Tarptautinis tapytojų pleneras „Brucke“ grupės

tradicija, Nida1998 Baltijos šalių centras, Kellokoski, Suomija2000 Respublikinis tapytojų pleneras „J. Zikarui –

120“, Paįstrys2005 Tarptautinis tapytojų pleneras „Panevėžys 2005“

Kazimierui Naruševičiui atminti, Duokiškis2006 Tarptautinis menų simpoziumas, Broseley, Di-

džioji Britanija2007 Tarptautinis tapytojų pleneras, Bojenci, Bulga-

rija

75

p e r s o n a l i j o s

Ramūnas Grikevičius. Pieno takas. 2012, drobė, aliejus, 140 × 150 cm

76

p e r s o n a l i j o s

Ramūnas Grikevičius. Haka. 2016, drobė, aliejus, 150 × 140 cm

77

p e r s o n a l i j o s

Ramūnas Grikevičius. Fuko švytuoklė. 2015, drobė, aliejus, 140 × 150 cm

Ramūnas Grikevičius. Nuojautos nebuvimas. 2013, drobė, aliejus, 140 × 150 cm

78

p e r s o n a l i j o s

Ramūnas Grikevičius. Šaltoji ugnelė. 2009, drobė, aliejus, 120 × 130 cm

Ramūnas Grikevičius. 34 kosminiai laivai. 2011, drobė, aliejus, 140 × 150 cm

79

p e r s o n a l i j o s

The heavenly and earthly painting by Ramūnas Grikevičius by Karolina Tomkevičiūtė

„I believe painting these days takes courage as there is so much of everything around us and everybody‘s trying to invent some-

thing new“, says Panevėžys based artist. Living not in a capital city is perceived as an advantage by the artist who has been active

on the art scene in Lithuania and beyond for over three decades. Staying away from the gamut of artistic influences helps him to

fend off undesirable ones. The prolific painter pursues an intense career: he is part of the major Lithuanian group projects, gives

solo shows and even manages to find time to contribute to the creation of the image of Panevėžys town.

Though loyal to traditional painting, he is constantly looking for new forms, but is never after what’s trendy. His work has been

figurative from the very outset, with elements of surrealistic imagery. His compositions communicate a contemporary and relevant

message. His work over time has evolved driven by two thematic strands: the heavenly (rendered in sublime patches of soft, melt-

ing brushwork) and the down-to-earth theme of human passions and falls. In his recent artwork these two strands are interwoven.

Grikevičius uses painterly language to render his states of soul and his life (people who know him could give a detailed account

of the latest happenings by looking at his art): his paintings become like diary pages of sorts, but with a pinch of irony. The painter

himself dislikes personal in his art and tries to escape that. Paradoxically, nothing else is of interest to him. “I hope I manage to cover

up all that is personal”, says the painter. Indeed, he has learned to expose himself before the viewer in a witty manner: though his

canvases tell personal stories, no direct identification signs are retained, opening the way to new experience by the viewer and of-

fering unexpected insights into human mundane life and its existential meaning.

Ramūnas Grikevičius. Pusryčiai ant žolės. 2013, drobė, aliejus, 130 × 190 cm

80

p e r s o n a l i j o s

JONAS ANIčASGimė 1987 m. Vilniuje2014 m. suteiktas Meno kūrėjo statusas1999–2007 Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mo-

kykla2007–2011 Vilniaus dailės akademija, Skulptūros kate-

dra, bakalauro studijos2012–2014 Vilniaus dailės akademija, Skulptūros kate-

dra, magistro studijos

Personalinės parodos2004 Fotografijų paroda, Nacionalinės M. K. Čiurlio-

nio menų mokyklos galerija, Vilnius2014 „Procese“, (AV17) galerija, Vilnius2016 Retrospektyvinė paroda, VDA parodų erdvė

„Krematoriumas“, Vilnius

Grupinės parodos2005 Fotominiatiūros paroda, Nalšios muziejus,

Švenčionys2011 „Atgaiva“, Šiuolaikinio meno ir muzikos festiva-

lis, Plungė2011 „Meno celės“, Vilniaus dailės akademijos stu-

dentų baigiamųjų darbų paroda, Vilnius2012 „Baltic Expro“, Švietimo mainų paramos fondo

projektas, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius2013–2015 „JCE – Jaunieji Europos kūrėjai“, tarptautinė

šiuolaikinio meno bienalė, Klaipėda2013 „ArtVilnius’13“, parodų ir kongresų centras „Li-

texpo“, Vilnius2014 „Baltas lapas“, galerija „Arka“, Vilnius2014 „ArtVilnius’14“, parodų ir kongresų centras „Li-

texpo“, Vilnius2014 „Meno celės“, Vilniaus dailės akademijos stu-

dentų baigiamųjų darbų paroda, Vilnius2015 „ArtVilnius’15“, parodų ir kongresų centras „Li-

texpo“, Vilnius2015 „7 objektai“, Visaginas, Švenčionėliai, Šalčininkai2015 „CreArt. The City and me“, tarptautinė paroda,

Čekija, Austrija, Italija2016 „Užkulisiai“, (AV17) galerija, Vilnius2016 „8“, (AV17) galerija, Vilnius2016 „ArtVilnius’16“, parodų ir kongresų centras „Li-

texpo“, Vilnius2016 „Tranzuotojo gidas po galaktiką“, VU Planetariu-

mas, Vilnius2016 „417 km/menas“, Rokiškis, Ignalina, Kupiškis

Apdovanojimai2013 Geriausias tarptautinės šiuolaikinio meno mu-

gės „ArtVilnius’13“ Lietuvos jaunasis meninin-kas (iki 35 metų ), Vilnius

Tiesą sakant, ilgai ir sunkiai laužiau galvą – kaip rašyti apie Joną Aničą? Kelis kartus savo tekstą pradėjau tokiais sakiniais: 1) „Jonas Aničas yra vienas įdomiausių šių dienų lietuvių skulptorių“; 2) „Jonas Aničas yra vienas paslaptingiausių dabartinės Lietuvos meninin-kų“. Abi šios frazės, šie sakiniai skamba tiek pompastiškai, tiek, mano tvirtu įsitikinimu, teisingai. Ir net nežinau, kuriuo posakiu viską reikėtų pradėti. Nes įdomumas, kaip ir paslaptingumas, yra įpareigojantys, drastiški, odioziniai terminai.

Juolab kad pats Jonas yra be galo paprastas ir kuklus. Šiuo atveju irgi kliaunuosi savo kuklia asmenine patirtimi. Nesu nei J.Aničo bičiulis, nei geras pažįstamas, kad galėčiau šnekėti apie jo ekstraordinarumą ar, atvirkščiai, elementarumą. Bet susidariau tokį įspūdį mūsų bendravimo metu. O jis nebuvo ypač ilgas ir gilus. Trumpai nupasakosiu, kaip viskas klostėsi. Vilniaus dailės akademijos Senųjų rūmų teritorijoje (buvusiame Bernardi-nų vienuolyne) stūkso renesansinę pilį primenantis raudono tinko pastatas, vadinamas Krematoriumu. Su Osvencimu ar Štuthofu jis neturi nieko bendro, tai tiesiog gamybinės paskirties patalpa, įkurta devintojo dešimtmečio viduryje. Panašių cechų iki šiol galima aptikti, kad ir kokioje plastiko įmonėje, kur yra utilizuojamos pramoninės atliekos. Ten sto-vėjo dujomis kūrenamos keramikos degimo krosnys. Sovietiniais laikais netgi egzistavo atskiras kūriko etatas, tačiau vėliau ši vieta prarado aktualumą ir ilgą laiką egzistavo kaip pagalbinė patalpa. 2016 metų pavasarį Krematoriumas pradėjo egzistuoti kaip alternatyvi Akademijos ekspozicinė erdvė, o inauguracinė paroda, įvykusi festivalio „Kultūros naktis“ metu, kaip tik ir buvo nedidelė J. Aničo retrospektyva. Galbūt vadinti tai retrospektyva yra pernelyg pretenzinga, nes Jonas nėra toks senas, kad rengtų apžvalgines-jubiliejines savo ekspozicijas, tačiau žvelgiant kitu aspektu – tai buvo ganėtinai išsamus ir platus šio menininko prisistatymas akademinei bendruomenei (Akademijos magistrantūros studijas jis pats baigė ne taip ir seniai – 2014-ais metais) ir platesniam žiūrovų ratui – kurie, bent jau besidomintys menu, J. Aničą turėjo įsidėmėti iš parodų ((AV17) galerijoje, meno mugėje „ArtVilnius“ ir t. t., ir pan.).

Tad kur slypi J. Aničo įdomumas ir paslaptingumas? Natūralus atsakymas į šį be-veik retorinį klausimą būtų labai paprastas. Kaip menininkas šis asmuo yra ir įdomus, ir paslaptingas. Ir viskas slypi jo personalijoje bei kūryboje. Žinoma, pačioje pradžioje reikėtų postringauti apie kūrybos unikalumą, autentiškumą bei aktualumą, ypač svarbų šiuolaikiniame mene, bet vis dėlto esmių esmė glūdi menininko charakteryje. J. Aničo paslaptingumo legendą kuria (ar bent jau kurtų) jo asmenybės žavesys, jo kukli ir šiek tiek, čia tinka plačiai vartojamas barbarizmas „čiut-čiut“, ironiška šypsena, santūrus ir lakoniškas kalbėjimas.

Štai, pavyzdžiui, apie savo menus Jonas kalba labai paprastai. Pasakoja ir komentuoja, kad kažką kažkur rado ir aptiko, jog panaudojo ir apropriavo. Kita vertus – savo meni-nėje praktikoje, savo kūrybinėje strategijoje J. Aničas dar labiau kalba užuominomis ir nutylėjimais, rebusais ir šaradomis. Iš tiesų jis elgiasi ir save pozicionuoja kaip senų laikų akrobatininkas bei keliaujančio cirko aktorius – parodo kažkokį iš konteksto iš-trauktą objektą, džokondiškai vyptelėdamas ir paklausdamas: „O kas čia yra?“. Baisiausia, kad jis pats atsakymą žino kuo geriausiai, ir net nereikalauja atsakymiškos precizikos iš klausiamųjų. Dar baisiau, kad jis ir nesitiki nieko gauti. Jis žino, kaip ir kas yra, ir jam to užtenka. Auditorija pati turi nuspręsti, kiek jai kapanotis gilyn ir tolyn, kaip jai reaguoti atsidūrus prieš akivaizdžią nežinomybę: kurtis pranešimus pačiai ar tiesiog gerai iškratyti ir iškvosti autorių... Čia J. Aničas suteikia absoliučią laisvę priešingos stalo pusės (jeigu

Vidas Poškus

Apie Jono Aničo įdomumą ir paslaptingumą

81

p e r s o n a l i j o s

Jonas Aničas . Be pavadinimo (fragmentas „Čiupakabra“ ). 2013, mišri technika

Jonas Aničas. Be pavadinimo. 2014, mišri technika

82

p e r s o n a l i j o s

kalbėsime apie meną kaip ping-pongą – tai yra paprastą bendradarbiavimą tarp Meni-ninko ir Žiūrovo, kurių akistatoje ir atsiranda Kūrinys) partneriui. Jis tiesiog turi reaguoti į jam pateikiamas reikšmes ir prasmes, priimti tai kaip neišvengiamą duotybę, gilintis į jas, bandyti suvokti, perprasti, tiesiog – susikurti...

Menininko Jono Aničo paslaptį ir įdomumą, gal net legendą, suponuoja ir keli subjek-tyvūs faktai. Vienu iš tokių būtų kad ir tai, jog laisvalaikiu (ups, cit) Jonas dirba kaminkrėčiu ir valo dūmtraukius turbūt daugiau kur nei tik didžiajame Vilniaus mieste. Būtent šioji gyvenimiška menininko patirtis iš dalies lėmė ir kūrybinę jo taktiką bei strategiją. Ne tik dėl paprastų, fiziškai suvokiamų faktų – antai J. Aničas vienoje savo instaliacijoje yra tiesiogiai panaudojęs kojos protezą (iš medžio ir odos sukonstruotą įrenginį), kurį jis aptiko krėsdamas kaminą Aušros Vartų gatvėje. Tiesiog savo „gatavų daiktų“ (ready-made) kolekcionavimu šis menininkas vienodai puikiai galėtų būti įstatomas tiek į post-pop, tiek į eco-art nišą. Ir kurioje jis stovėtų stabiliau, būtų ganėtinai komplikuota atsakyti.

Nes J. Aničas, beveik parazitiškai sugyvendamas simbiozėje su buitimi ir kasdienybe, ją estetizuoja. Ir tuo jis veikia kaip kuo tikriausias popsininkas. Dar reikia pridurti – mini-malistas, kadangi formaliai žvelgiant, maksimalaus rezultato jis pasiekia minimaliomis priemonėmis – pernelyg nepersistengdamas (kur jau ten ankstesnės titaniškos skulpto-rių-minimalistų kančios statulų akivaizdoje!). J. Aničas kuria rafinuotai aristokratiškai, len-gvai pasišvilpaudamas – bent jau toks įspūdis susidaro kontempliuojat galutinį produktą.

Kita vertus, J. Aničas „bytovuchą“ ironizuoja, šaržuoja, kalba apie ją ir sardoniškai šyp-sosi – net ir kalbėdamas apie kokius nors savo dirbtinybėmis švytinčius Gariūnus (vis tiek tai nėra Las Vegasas, tegul ir spinduliuotų visų savo kioskų bei paviljonų grožiu) ar apie kokiame nors Vilniaus priemiesčio miškelyje išverstas atliekas. Tai juk irgi yra pop. Tegul ir paskutinysis jo avataras. Iš kitos pusės, atliekas (atliekomis šiuo atveju vadiname visas kultūrines marginalijas ir natūrines šiukšles, kuriomis disponuoja aptariamas autorius) ant pjedestalo kraunantis menininkas atstovauja kuo tikriausiam ekologiniam judėjimui, gamtos apsaugojimo sąjūdžiui, sugyvenimo su aplinka krypčiai.

Galbūt blogas ir nesolidus būtų palyginimas su vienu Prano Mašioto didaktiniu opusu mažiesiems, kuriame jis aprašė knebinėtoją – vaiką, gamtoje renkantį ir kolekcionuojantį įvairiausius natūros ir kultūros objektus – paukščių kiaušinėlius, įdomios formos akme-nis ir uolienas, iš kurių, be jokios ypatingos mokslinės atrankos, daugiau remdamasis vizualiniu įspūdžiu, jis sudarinėjo savo kolekciją. J. Aničas irgi yra toks. Jis nesiremia linėjiška gamtos klasifikavimo ar mendelejeviška cheminių elementų struktūralizavimo koncepcijomis, – jis tiesiog ima tai, kas jam subjektyviai daro įspūdį ir kame jis objektyviai mato medžiagą naujos, papildomos semantikos kūrimui. It koks Edmundas Husserlis, skirdamas daiktą kaip apraišką ir kaip išraišką, apsivalydamas nuo nusistovėjusių prie-tarų ir šablonų, radikaliai ir bekompromisiškai abejodamas viskuo, kas esti prieš jo akis, J. Aničas savo artefaktais suteikia impulsą pačiam žiūrovui megzti santykį su savimi kaip su Kitu. Ir tai daro įspūdį, ir tai negali neintriguoti...

Bet tai daugiau yra kritika (ar tiksliau – panegirika) ad hominem. Pažvelkime į J. Ani-čo kūrybą formalizuotai. Materialiuoju aspektu šis menininkas atstovauja vėlyvajai arte povera estetikai. Jis vartoja, naudoja ir renka(si) be galo paprastas išraiškos priemones ir materialias būsenas (ko verta vien instaliacija „Plastmasės amžius“ su vieline pakaba ir celofaniniais drabužių iškarpų siluetais ar „Čiupakabra“ – instaliacija „su keliomis švie-čiančiomis detalėmis ir rastais objektais“), ir iš jų formuoja savus pasakojimus su giliomis pauzėmis, išsamiomis paraštėmis ir iškalbingais pasakojimais, kurių perskaitymui žiūro-vas turi pasitelkti savo intelektą ir ironijos pojūtį. Ko daugiau įdomiam ir paslaptingam (t. y. geram) menui ir bereikia?!

83

p e r s o n a l i j o s

Jonas Aničas. Tik ten ir apie. 2015, skaitmeninė spauda, 13 × 20 cm

Jonas Aničas. Dalykai, kurie nesikeičia. 2014, skaitmeninė spauda, 13 × 20 cm

84

p e r s o n a l i j o s

Jonas Aničas. Beginnings and transitions. 2015, medis, metalas

Jono Aničo paroda VDA ekspozicijų erdvėje „Krematoriumas“. 2016

85

p e r s o n a l i j o s

What makes Jonas Aničas so interesting and so mysterious? By Vidas Poškus

The answer to this nearly rhetorical question can be

very simple: his mystery rests in his personality and

art. Though surely, to begin with, we should waffle

about qualities as uniqueness, authenticity and

relevance of art as so much of consequence for the

contemporary scene. Yet in his case he is essentially

defined by his character: the charm of Jonas Aničas‘

person, his humble smile with a tinge of irony, his

unassuming and succinct talk.

Several subjective factors also contribute to his

mystery, or even, a legend: one of them is his unique

form of recreation: he works as a chimney sweeper

in Vilnius town. It seems that this very concrete life

experience has shaped his creative practice and

strategy. It is more than just simple physically per-

ceived facts such as a leg prosthesis (made of wood

and leather) which he salvaged from one of the

chimneys and integrated in into his installations. As

a collector of such ready-mades the artist could hap-

pily fit into the niches of Post-Pop or Eco-Art. Where

he would get a stronger hold, is hard to say.

Living in a nearly-parasitic symbiosis with the mun-

dane and quotidian, the artist gives it an aesthetic

aura. In that he operates like a true pop-artist. On the

other hand, he works like a minimalist achieving the

maximum result in formal terms with the minimal

means and little exertion (it in no way compares

with the titanic sufferings of the earlier sculptors-

minimalists). He creates with aristocratic ease, with

a light whistle, such at least, is the impression we

receive when contemplating his final product.

In formal terms, the art by Aničas represents the

late arte povera aesthetics: he selects simple means

of expression and material states (like in pieces the

Plastic Age, Ciupakabra) and structures his own narra-

tives with deep pauses, detailed captions and stories.

In order to read them, the audience has to rely on

her or his own intellect and sense of irony. What else

is there that interesting and mysterious (e.g., good)

art needs?!

Jonas Aničas. Tik ten ir apie. 2015, plastikas, skaitmeninė spauda

Jonas Aničas. Collection 7. 2016, metalas

86

p e r s o n a l i j o s

Pasakojimo apie Nijolės Šaltenytės kūrybą tiesiog neįmanoma nepradėti nuo esminės jos darbų savybės – moteriškumo. Jos ofortai tiesiog pulsuoja švelnumu, elegan-cija, jautrumu – visomis tradiciškai moteriai, kaip silpnosios lyties atstovei, priskiria-momis savybėmis. Tačiau po išoriniu kūrinių dailumu dažnai slepiasi gilesnis turinys, paliečiamos vienatvės, seksualumo, savistabos, vartotojiškumo temos. Tiesa, šie bruožai labiau aptinkami Šaltenytės kūryboje maždaug nuo 2000-ųjų metų. Ankstyvuosiuose grafikės darbuose vaizduojamas pasakiškas, sapną primenantis pasaulis. Todėl dauge-lis menotyrininkų linkę jos kūrybą sieti su siurrealizmu. Visgi norėtųsi pabrėžti, jog grafikės kūryba neapsiriboja vien tik šia modernizmo kryptimi: joje esama ir simbolizmo užuominų ar net visiškai abstrakčių kompozicijų. Kaip tik toks kūrinys – „Dėlionė“ (2016) pasirodė neseniai Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ surengtoje Šaltenytės personalinėje parodoje „Viskas yra arti“.

Šaltenytė studijas LSRS Valstybiniame dailės institute pradėjo 1965-aisiais. Nedrįsdama svajoti apie grafikės karjerą, iš pradžių pasirinko praktiškesnę, neseniai pradėtą dėstyti dizaino kursą. Visgi greitai pajuto, jog dizainas jai netinka, ir, įgijusi pakankamai įgūdžių, įstojo į grafiką. Menininkė studijas baigė 1973-iaisiais, tuomet ėmė aktyviai dalyvauti parodinėje veikloje. Ji kuria estampus, miniatiūras, ekslibrisus, ilius-truoja knygas. Ne tik dalyvauja įvairiose Lietuvoje ir užsienyje rengiamose grupinėse parodose, tačiau ir pati kuruoja grafikos renginius, tarp kurių verta pažymėti jau savitą tradiciją suformavusią, nuo 1994 m. vykstančią, tarptautinę mažosios grafikos bienalę (nuo 2001 m. – trienalė). Be to, Šaltenytė įsitraukusi į Lietuvos dailininkų sąjungos veiklą: dalyvauja LDS Taryboje, ne kartą buvo Grafikos skyriaus pirmininkė. Iš gausių apdovanojimų (daugelis yra skirti už menininkės ekslibrisus) verta paminėti įvertinimą prestižinėje Talino grafikos trienalėje 1983 ir 1986 m. Be to, 2007 m. buvo apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.

Šaltenytė priklauso moterų grafikių kartai, į meno lauką atėjusiai XX a. 8 dešimtmečio pradžioje. Šiai kartai taip pat priklauso ir Viktorija Daniliauskaitė, Danutė Gražienė, Irena Daukšaitė-Guobienė, Danutė Jonkaitytė, Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė, Birutė Stančikaitė, Jūratė Stauskaitė, Ramunė Vėliuvienė ir Nijolė Vilutienė. Menininkės atitolo nuo išorinių realybės įvykių, savo žvilgsnį nukreipė į vidinį žmogaus pasaulį, jam išreikšti pasitelk-damos metaforų kalbą. Kaip pagrindinę išraiškos priemonę dažniausiai naudojo ofortą, akvatintą, litografiją. Šaltenytė, kaip tikra šios kartos atstovė, taip pat domisi vidinėmis patirtimis, tad jos kūryboje dominuoja emocinės būsenos, akistata su pasąmonėje glūdinčiais archetipais. Iš minėtųjų menininkių Šaltenytę išskiria jai būdinga sveika ironija, neleidžianti kūrybiniam balansui pernelyg nukrypti į poetinę pusę. Tad grafikės temų repertuare atsiranda ir moteriškos buities detalių, traktuojamų su šypsena ir kai kuriais atvejais – nepakantumu.

Ironijos dar nerasime ankstyvuosiuose Šaltenytės darbuose. Jie metaforiški ir taurūs, skatinantys žiūrovą mąstyti, kurti savo interpretacijas, patirti stiprų estetinį išgyvenimą. Darbų motyvai dažnai grindžiami žmogaus figūra, kuri esti išvien su gamta. Pavyzdžiui, atspaude „Rudens vėjas“ (1982) paukščiai apsupę žmogų ir, rodos, tuoj jį pakels aukštai link greitai skriejančių debesų. Šiame, kaip ir kituose ankstyvuosiuose grafikės darbuose, erdvė yra abstrakti ir universali, nurodanti tik tai, kad veiksmas vyksta atvirame lauke. Kaip ir daugelio to meto grafikų darbuose, taip ir Šaltenytės kūryboje, vyrauja tamsus koloritas, kūriniams suteikiantis dramatiškumo, kuriantis mistišką nuotaiką. Visgi būsimo

NIJOLė ŠALTENYTėGimė 1946 m. rugsėjo 20 d. Kaune.1965–1968 Vilniaus Valstybiniame dailės institute stu-

dijavo dizainą.1969–1973 Vilniaus Valstybiniame dailės institute stu-

dijavo grafiką.Nuo 1981 Lietuvos dailininkų sąjungos narė.1991–2012 LDS tarybos narė.1995–2000 LDS grafikos skyriaus pirmininkė 2008–2012 LDS grafikos skyriaus pirmininkė

Personalinės parodosPersonalines parodas rengia nuo 1986 m.2001 Galerija „Kunsthaus Burg Obernberg“, Obern-

bergas, Austrija P. Kriaučiūno viešoji biblioteka, Marijampolė Galerija „Kairė-Dešinė“, Vilnius Prancūzų kultūros centras, Otava, Kanada Kauno viešoji biblioteka, Kaunas2002 Prancūzų kultūros centras, Vankuveris, Kanada Miesto galerija, Vinipegas, Kanada2003 „Klaipėdos galerija“, Klaipėda Balzeko lietuvių kultūros centras, Čikaga, JAV „Rainos“ galerija, Klaipėda2006 Galerija „Kairė-Dešinė“, Vilnius Čiurlionio galerija, Čikaga, JAV Galerija BAS, Čikaga, Neipervilis, JAV2007 Galerija „Laiptai“, Šiauliai Galerija „Aukso pjūvis“, Kaunas2010 „Herkaus“ galerija, Klaipėda2009 Galerija „Kogen“, Jamanašis, Japonija2011 Galerija „Meno niša“, Vilnius2013 Galerija „Meno parkas“, Kaunas2014 G. Petkevičaitės-Bitės biblioteka, Panevėžys2015 Vaikų literatūros centro galerija, Talinas, Estija Miesto teatro galerija, Talinas, Estija2016 Galerija „Kairė-Dešinė“, Vilnius Grupinės parodosGrupinėse parodose dalyvauja nuo 1974 m. 1990, 1992, 1994 Tarptautinė ekslibriso bienalė, Mal-

borko pilies muziejus, Lenkija1991,1994 Tarptautinė grafikos trienalė, Krokuva, Len-

kija1991 „Šiuolaikinė lietuvių grafika“, Krokuva, Lenkija1991,1993 „Mini Art 91,93“, Olofstriomas, Švedija1991,1994 Tarptautinė mažosios grafikos paroda,

Šamal jeras, Prancūzija1992 Baltijos šalių grafikos trienalė, Gdanskas, Lenkija X grafikos trienalė, Stokholmas, Švedija Vilniaus grafika ir akvarelė, Lemontas, JAV Šiuolaikinė lietuvių grafika, Melburnas, Australija XVII tarptautinė nepriklausoma grafikos paro-

da, Kanagava, Japonija

Deima Žuklytė-Gasperaitienė

Įvairialypis Nijolės Šaltenytės pasaulis

87

p e r s o n a l i j o s

žaismingumo ir kritiškumo užuomazgų galima rasti jau 8 dešimtmetyje menininkės sukurtuose ekslibrisuose. Neretai juose draugiškai pasišaipoma iš žmonių, kuriems ir skiriamas darbas, arba tiesiog sukuriama fantasmagorinė netikėta kompozicija, kelianti šypseną. Štai L. ir V. Razumovskių ekslibrise (1974) herojai smagiai pasibalnoję žuvį, o grafikei Danutei Jonkaitytei skirtajame (1981) atsiranda moters ir vištos hibridas.

Šaltenytė visą gyvenimą ištikimai kuria derindama klasikinio oforto ir akvatintos tech-nikas. Ofortas jai leidžia atsiskleisti kaip puikiai piešėjai, kruopščiai kuriančiai realistinį ar šiek tiek stilizuotą, šaržuotą vaizdą. Akvatintos naudojimas kompozicijoms suteikia tapybiškumo, neleidžia įsivyrauti griežtoms linijoms. Kai kuriuose darbuose pasitelkia-mas ir siuvinėjimas ar įspaudai popieriuje. Abu papildiniai naudojami subtiliai pratęsiant

1993 Baltijos šalių grafika, Falu, Švedija I tarptautinė mažųjų grafikos formų bienalė

„Kontakt 93“, Torunė, Lenkija V tarptautinė mažų grafikos formų ir ekslibriso

bienalė, Didžiosios Lenkijos Ostruvas, Lenkija1994 Naujoji Lietuvos grafika, Magdeburgas, Vokietija Tarptautinė mažosios grafikos paroda, Bristolis,

Anglija XXV tarptautinis ekslibriso kongresas, Milanas,

Italija1995 „Estampas 95“, ŠMC, Vilnius Grafikos paroda, skirta LDS galerijos „Arka“ 5 me-

tų jubiliejui, Vilnius XVII Mažosios grafikos bienalė, Sint Niklasas,

Belgija Ekslibriso paroda, Taipėjus, Singapūras Tarptautinė grafikos trienalė, Talinas, Estija Tarptautinė grafikos trienalė, Kanagava, Japo-

nija1995 XI tarptautinė Norvegijos grafikos trienalė, Fre-

drikstadas, Norvegija1996 XIII tarptautinė ekslibrisų bienalė, Malborko

pilies muziejus, Lenkija Lietuvos grafikos paroda Meguro muziejuje,

Tokijas, Japonija IV grafikos meno bienalė, Belgradas, Jugoslavija1997 Tarptautinė grafikos trienalė, Krokuva, Lenkija „Create Hamamatsu Galerija 31“, Šidzuoka, Ja-

ponija Tatsuno meno muziejus, Naganas, Japonija „Yurin-Kan in Kiryu“ galerija, Gunma, Japonija XXII tarptautinė grafikos trienalė, Liubliana,

Slovėnija I tarptautinė mažosios grafikos bienalė, Klužas,

Rumunija1998 „Cent Graveurs Pour Un Centenaire“, Namiūras,

Belgija Pasaulio ekslibrisai 1996–1998, Sankt Peterbur-

gas, Rusija III tarptautinė mažosios grafikos bienalė, Vilnius 100 miestų trienalė, Bydgoščius, Lenkija Tokijo mini grafikos trienalė, Japonija1999 XII tarptautinė Norvegijos grafikos trienalė, Fre-

drikstadas, Norvegija Tarptautinis ekslibrisų konkursas „L’uomo Del

Nuovo Millennio“, Galaratė, Italija2000 „Lilla Europa 2000“, Halsbergas, Erebru, Švedija Lietuvos dailės paroda, Pekinas, Kinija XVI Lietuvos ekslibriso paroda, Vilnius2001 Tarptautinis grafikos meno festivalis, Napoka,

Rumunija Lietuvos grafikos paroda, Ankara, Turkija XI tarptautinė grafikos bienalė, Varna, Bulgarija Tarptautinė paroda „Living Faces in Japan

2000+1“, Tokijas, Japonija2002 Tarptautinis ekslibrisų konkursas „Della bibliofi-

lia o dell’amor di libro“, Varezė, Italija Tarptautinė ekslibrisų paroda, Malborko pilies

muziejus, Lenkija Tarptautinė paroda „Living Faces in Japan

2000+1“, Naganas, Japonija „Lilla Europa 2002“, Erebru, Halsbergas, Švedija Paroda „Small Engraving salon Carbunari“, Flo-

reano muziejus, Rumunija2003 Tarptautinė penkių dailininkų paroda, galeri-

ja „Kunsthaus Burg Obernberg“, Obernbergas, Austrija

Apžvalginė grafikos paroda „Grafika 2003“, ŠMC, Vilnius

2004 V tarptautinė mažosios grafikos trienalė, Vilnius2005 „14 lietuvių grafikos paroda“, Nacionalinis grafi-

kos muziejus, Buenos Airės, Argentina2006 „Erdvė. Plokštuma. Kūnas“. Grafikos ir skulptū-

ros paroda, ŠMC, Vilnius „Lilla Europa 2006“, Erebru, Švedija 2-oji tarptautinė grafikos paroda, Stambulas,

Turkija 2007 „Jugendsali“ galerija, Helsinkis, Suomija Drachteno miesto muziejus, Olandija Tarptautinė grafikos paroda „Tokyo 2007“, Toki-

jas, Japonija

Nijolė Šaltenytė. Facebook, 2007–2011, ofortas, akvatinta, 60 × 33 cm

88

p e r s o n a l i j o s

2008 LDS kilnojamosios kolekcijos paroda, LR kultū-ros atašė biuras, Varšuva, Lenkija

2008 LDS kilnojamosios kolekcijos paroda, galerija „Art Gallery Santa Teresa“, Fanas, Italija

2008 Paroda „Estampas‘07“, galerija „Kairė-Dešinė“, Vilnius

2008 Tarptautinė paroda „Ars Baltica“, galerija „Ber-choldvilla“, Zalcburgas, Austrija

2009 XV tarptautinė grafikos bienalė, Varna, Bulgarija2009 „Estampas 08“, galerija „Kairė-Dešinė“, Vilnius2009 „Artpark“ galerija, Lincas, Austrija2009 Galerija „XX“, Panevėžys2009 14 tarptautinė graviūros bienalė, Sarselis, Pran-

cūzija2010 „Estampas 09“, galerija „Kairė-Dešinė“, Vilnius 2011 16 tarptautinė grafikos bienalė, Varna, Bulgarija Miko J. Šileikio ir Teofilio Petraičio premijų kon-

kursas-paroda „Lietuvos sakmė“, Vilnius2012 Tarptautinė grafikos paroda „Imprima 2012“, So-

bral Seara, Brazilija2012 Tarptautinė estampo paroda „Prints Tokyo

2012“, Tokijas, Japonija2012 Tarptautinė grafikos paroda „Tribuna graphic“,

Klužas–Napoka, Rumunija2012 Tarptautinė ekslibriso ir mini grafikos paroda.

Guangdžou, Kinija2013 „Kūnas. Lietuvių grafika 1980–2013“, Vilnius2013 „Dienos svajos nakties košmarai“, Vilnius2014 „Šimtmečio portretas“ Minskas, Baltarusija2014 Ekslibriso paroda „K. Donelaičiui – 300“, Valensi-

ja, Ispanija2015 Tarptautinė ekslibriso ir mini grafikos paroda,

Guangdžou, Kinija2015 Tarptautinė grafikos bienalė, Varna, Bulgarija

Organizacinė veiklaNijolė Šaltenytė yra Vilniuje vykstančios tarptautinės mažosios grafikos trienalės ir Knygos meno parodų kuratorė. 2003 m. kuravo estampo dalį apžvalginėje grafikos parodoje „Grafika 2003“ (ŠMC), 2006 m. prisi dėjo prie grafikos ir skulptūros parodos „Erdvė, plokštuma, kūnas“ rengimo. 2012 m. kuravo tarptautinę ekslibriso parodą-konkursą „K. Donelaičiui – 300“.

Apdovanojimai1983,1986 Diplomai, Tarptautinės grafikos trienalės,

Talinas, Estija1987 Diplomas, Mažosios grafikos bienalė, Ryga, La-

tvija1988 Medalis, Tarptautinė ekslibrisų bienalė Ravičius,

Lenkija1991 II premija, tarptautinis ekslibriso konkursas „Ši-

lutei 480“, Lietuva1991 II premija, tarptautinis ekslibriso konkursas „Ge-

diminui 650“, Lietuva1992 Laureato medalis, Tarptautinė ekslibrisų biena-

lė, Malborkas, Lenkija1994 II premija, tarptautinis ekslibriso konkursas

„Daina, muzika, šokis“, Lietuva1997 Premija, tarptautinis ekslibrisų konkursas „Pro

Loko Di Roccalbegna“, Italija1998 Diplomas, III tarptautinė mažosios grafikos bie-

nalė „Vilnius’98“, Lietuva1999 Diplomas, tarptautinis ekslibrisų konkursas

„L’uomo Del Nuovo Millennio“, Italija2007 Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius2011 III premija, Miko J. Šileikio ir Teofilio Petraičio

premijų konkursas, Lietuva2016 Lietuvos dailininkų sąjungos Auksinis ženkliukas

Kūrinius įsigiję muziejaiLietuvos dailės muziejus, VilniusM. K. Čiurlionio galerija, Čikaga, JAVKauno M. K. Čiurlionio dailės muziejusMalborko pilies muziejus, LenkijaBruniko grafikos muziejus, ItalijaŠiuolaikinės grafikos ir nacionalinio meno muziejus, Klužas, RumunijaSakima meno muziejus Okinavos prefektūra, JaponijaModernaus meno centras, VilniusPrivatūs kolekcininkai

kūrinio mintį – pavyzdžiui, ofortuose „Narvelis“ ir „Upė“ ornamentiškai atkuriamos narvo grotos arba raibuliuojančio vandens paviršius. Be tradicinių grafikos technikų, Šalteny-tė yra išbandžiusi ir skaitmeninę grafiką, suteikiančią neribotas galimybes menininkės vaizduotei atsiskleisti.

Dailininkės kūryboje, atrodo, svarbus individo unikalumo klausimas, išreiškiamas vienodų ar panašių veidų ar kitų kūno dalių multiplikavimu. Šis motyvas menininkės darbuose aptinkamas nuo ankstyvojo periodo darbų iki naujausių kūrinių. 1990-aisiais sukurtame atspaude „Plaukikai“ vaizduojami subjektai yra supanašėję ne tik savo fiziniais bruožais, bet ir mąstysena bei elgsena. Tai išduoda visų lyg vieno personažo ta pačia kryptimi nukreiptas žvilgsnis, smingantis į kompozicijos viršuje esantį baltą trikampį. Pasikartojantys motyvai, kuriantys monotonijos įspūdį, naudojami ir naujausiuose kū-riniuose: „Liūdnas sekmadienis“ (2016), „Vienišas II“ (2013) ir kituose. Tiek pirmajame at-spaude sukurtas aukštakulniais apautų kojų vaizdas, tiek antrajame lyg velomaratone eilute riedantys dviratininkai nėra kompozicijų veikėjai. Veikiau jie tėra lyg foniniai raštai, sukuriantys reikalingą nuotaiką ir išryškinantys pagrindinių herojų vienišumą.

Dar vienas aktyviai Šaltenytės naudojamas motyvas – gyvūnija. Ėriukai, vilkai, var-nai, žuvys ir tigrai žvelgia į žiūrovą arba paveikslo kompanioną žmogišku žvilgsniu ir mezga dialogą. Vidinis žmoguje slypintis gyvulys atskleidžia gaivališką asmenybės prigimtį, su kuria reikia nuolat derėtis. Kita vertus, Šaltenytės kūrybos kontekste gyvū-nas paryškina vakarietiškos civilizacijos nenatūralumą, atitolimą nuo gamtos. Kam tie apatinukai, aukštakulniai ir kiti žaisliukai, taip mėgstami moterų? Kritika jiems žeriama ,,Krokodilo odos batuose“, „Brangiame dirže“ (2005). Šiuos prabangius atributus dėvi beasmenės, žiūrovui neatskleidžiamos būtybės, todėl kompozicijos fragmentiškumas primena seniai išblukusias aksesuarų reklamas. Jose vis dar ryški, įskaitoma kompanijos etiketė primena apie prekės ženklą, lyg nešiodamas jį imtum priklausyti išrinktiesiems. Šaltenytė pašaipiai žvelgia ir į kitas moteriškas smulkmenas. „Vitrina „Triumph“ (2007), pristatanti moteriškus apatinukus, primena, kokias primityvias strategijas pasirenka moteriškai auditorijai prekes reklamuojančios įmonės. Suprask, apatinukas padės triumfuoti, pasijusti deive... Realybėje gi vis reikia grumtis su liemenėlių kabliukais, visai kaip atspaudo „Slaptas moters pasaulis III“ (2016) herojei. Atrodo, kad moteriškos rutinos reflektavimas yra neatskiriamas Šaltenytės mąstysenos bruožas, šmaikščiai atsiskleidžiantis ir jos kūryboje.

Šaltenytė kūriniuose žaismingai žvelgia ir į moters seksualumą. Jis nėra pernelyg akcentuojamas, greičiau matomas kaip sudėtinis kasdienybės komponentas. Pavyzdžiui, kūrinyje „Arbata septintą valandą ryto“ (2006) netikėtai išnyra kažkur tarp kavos ir arba-tos ceremonijų. Erotiškomis scenomis išmarginti puodeliai ne išsyk atkreipia žiūrovo dėmesį, kadangi pirmiausia jį prikausto vojaristinis kompozicijoje vaizduojamų įkypų akių žvilgsnis. Apskritai Šaltenytės kuriamos moterys yra pasitikinčios savimi, nekom-pleksuoja dėl savo išvaizdos, nesidrovi nuogumo („Mėnesiena“, 1995, „Puodelis ka-vos“, 2006). Jos nebijo duoti valios jausmams, akivaizdžiai išlieti savo liūdesį, skausmą, nepasitenkinimą ar geismą.

Tai ryšku ir naujausiuose dailininkės darbuose. Visgi pastarieji yra kur kas arčiau mums įprastos, kasdienės realybės, juose rečiau aptiksime fantastinių elementų. Tačiau galime atrasti anksčiau neplėtotų motyvų, tokių kaip realių žmonių atvaizdai, ir naujų kūrybinių metodų – pavyzdžiui, apropriacijos. Kaip rašė Kristina Stančienė, naujausia Šaltenytės kūryba rodo, kad „formaliai priklausydama vyresniajai mūsų grafikos kūrėjų kartai, sa-vuoju pasaulėvaizdžiu, „virtualiomis“ estampų istorijomis ir feministinėmis potekstėmis ji gerokai artimesnė bene keliais dešimtmečiais jaunesnių menininkų kūrybai“1. Iš tiesų dailininkė visoje savo kūryboje nuosekliai žengė koja kojon su laiku – kuria neatsiribo-dama nuo dabarties įtakos, bet kartu ir elegantiškai išlaikydama savo stilių.

Taigi Nijolės Šaltenytės kūryba bėgant dešimtmečiams palaipsniui patyrė transformaciją iš sapną primenančio pasaulio į realybės atspindžių vaizdavimą. Nepaisant to, jos personažai visuomet vienodai įtaigūs, turintys turtingą priešistorę, suformavusią jų charakterį. Šiuos dalykus mums meistriškai atskleidžia talentinga grafikės ranka.

1 Kristina Stančienė, „Kita pusė yra arti“, Literatūra ir menas, 2016-09-30, p. 20–21.

89

p e r s o n a l i j o s

Nijolė Šaltenytė. Dvidešimt pirmas amžius, 2012, akvatinta, 50 × 80 cm

Nijolė Šaltenytė. Vienišas, ofortas, akvatinta, 2012, 17 × 40 cm

90

p e r s o n a l i j o s

Nijolė Šaltenytė. Tyla, ofortas, akvatinta, 2011, 65 × 50 cm

91

p e r s o n a l i j o s

Nijolė Šaltenytė. Trys nepapasakotos istorijos I–II, 2016, ofortas, akvatinta, 19 × 16 cm

Nijolė Šaltenytė. Treji neramūs metai, 2014, ofortas, akvatinta, 50 × 65 cm

92

p e r s o n a l i j o s

Nijolė Šaltenytė. Išjungta šviesa, 2011, ofortas, akvatinta, 25 × 63 cm

Nijolė Šaltenytė. Tolima šalis, 2011, ofortas, akvatinta, 25 × 63 cm

93

p e r s o n a l i j o s

The multifaceted world of Nijolė Šaltenytė By Deima Žuklytė-Gasperaitienė

The narrative on Nijolė Šaltenytė’s art should commence with the essential aspect of her work: its femininity.

Her tender etchings are afloat with elegance and sensitivity, all of the qualities associated with the woman as

the weaker sex. Yet the refined form of her prints holds deep content and explores complex themes of solitude,

sexuality, self-analysis and consumer mentality. These concerns tend to dominate her later art, after 2000. Her

earlier work conjures up a world dreamy and fairy-tale-like. This dream-like structure leads many a researcher to

link her art to surrealism, but it is really not exhausted by the association with just this single modernist trend: it

does embrace elements of symbolism and includes all but abstract compositions.

Šaltenytė belongs to the generation of female graphic artists who emerged on the art scene in the early 1970s.

They withdrew from external events in order to turn their interest to the inner world to depict which they

resorted to metaphorical language. Šaltenytė is also interested in subjective experiences, her art is dominated

by emotional states and encounters with the archetypes of human subconscious. Her early work was mainly in

dark colours, full of drama and mystical atmosphere. However, some predisposition to playfulness and critical

approach was felt in the book plates of the 1970s.

Many of her prints are populated with lambs, sheep, raven, fish and tigers who watch the viewer with human

eyes as if conversing with him or her. The artist hints at an animal – elemental – nature of sorts hiding in human

beings and not be ignored: it has to be constantly negotiated with. On the other hand, animals and beasts in

her art emphasize the artificiality of Western civilization in its withdrawal from nature. Female sexuality is not a

concern to the artist, but simply a natural part of everyday life; her female characters are self-confident and can

appear naked unashamed of their bodies.

Šaltenytė always combines etching and aquatint techniques which reveal her virtuoso draughtsmanship: the

image she creates is either realistic or stylized, with a tinge of irony. Aquatint lends the softening, painterly effect

to her compositions and prevents the harsh graphic line from dominating. Some of her sheets show marks of

embroidery and indentations on paper. With time her work tends to abandon the dream world and focus more

on rendition of reflections of the real life. Her personages are captivating enough in both worlds: they have a

rich story behind them and a character.

Nijolė Šaltenytė. Iliustracijos K. Sajos knygai „Stulpininkas“, 1999, tušas, akvarelė, 21 × 30 cm

94

p a s a u l i s

Anisho Kapooro kūrinys Stave (Red), kurį pristatė galerija „Lisson“ Lindos Nylind/„Frieze London“ nuotrauka

95

Ugnė Bužinskaitė

Ruduo Londone: „Frieze London‘2016“

100

Rasa Barčaitė

FIAC: nuo meno žvaigždžių iki įspūdingų pardavimų

104

Neringa Bumblienė

Gyvas neapibrėžtumas 32-ojoje San Paulo bienalėje

110

Intensyvus Varšuvos galerijų savaitgalis

95

p a s a u l i s

Spalio mėnesį Londone jau keturioliktus metus iš eilės meno my-lėtojų iš viso pasaulio dėmesys krypsta į šiuolaikinio meno mugę

„Frieze London“, kiekvienais metais pritraukiančią daugiau kaip 60 000 lankytojų. Bendrovę „Frieze“ 1991 metais įkūrė Amanda Sharp, Matthew Slotoveris ir Thomas Gidley, savo veiklą pradėda-mi nuo dabar jau vieno įtakingiausių šiuolaikinio meno žurnalų

„Frieze“. 2003 metais buvo įkurta šiuolaikinio meno mugė „Frieze London“, ji tapo viena iš svarbiausių pasaulio šiuolaikinio meno mugių ir vyksta kiekvieną spalio mėnesį „Regent“ parke Londo-ne. 2012 metais startavo „Frieze New York“ ir „Frieze Masters“. Tai vieni didžiausių ir reikšmingiausių metinių renginių šiuolaikinio meno rinkoje.

Šį kartą mugėje buvo pristatyta daugiau kaip 160 tarptautiniu lygiu žinomų galerijų iš 30 šalių ir daugiau kaip 1000 meninin-kų. Šiais metais „Frieze London“ mugės lankytojams buvo ypač sunku išvengti meno, net ir to norint – šiuolaikinis menas juos lydėjo net tualetuose. Londonietė menininkė Julie Verhoeven apipavidalino tiek moterų, tiek ir vyrų tualetus, pradedant unita-zų dangčiais ir sėdynėmis ir baigiant pisuarų angomis. Negana to, pati menininkė grojant muzikai vaikštinėjo po vyrų ir moterų tualetus tarsi prižiūrėtoja, atsakinga už kiekvieno lankytojo rankų plovimą, šluostymą, klozeto dangčio nuleidimą. Performatyvus J.Verhoeven projektas „The Toilet Attendant… Now Wash Your Hands“ kūrė ne tik svetingą nuotaiką, bet ir kėlė klausimą apie tam tikrų darbuotojų grupių padėtį ir darbo etiką.

Ryškiausi akcentaiIšskirtinių galerijų stendų „Frieze London“ netrūko. Viena ryš-kiausių tiesiogine šio žodžio prasme pasirodė galerija „P. P. O. W“. Galerijos stendo akcentu tapo menininkės Portia Munson 1994–2016 m. instaliacija „Rožinis projektas: stalas“, kurioje menininkė ant stalo eksponavo šimtus rožinių plastikinių objektų: vaikiškų lėlių, ponių, makiažo dėžučių, plaukų aksesuarų ir veidrodėlių, skirtų jaunoms merginoms ir mergaitėms. Šis neįprastai didelis ir ryškus stalas mugės centre siuntė žiūrovui žinią apie stiprią vartotojiškumo ir komercinių reklamų įtaką vaikams.

Tiems lankytojams, kurie šiais metais negalėjo dalyvauti „Art Basel Unlimited“ ir ten pamatyti belgų menininko Hanso Op de Beecko instaliacijos „The Collector’s House“1, džiaugsmo turėjo suteikti galerijos „Marianne Boesky“ zona, kurioje buvo pristatyta Hanso Op de Beecko instaliacija „The Silent Library“ (2016). Čia

1 Šio menininko videodarbą „Režisuojant tylą (2)“ (2013) buvo galima išvysti ir

Vilniuje – šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius‘16“, „Lewben Art Foundation“ ekspo-

zicijoje.

ugnė Bužinskaitė

Ruduo Londone: „Frieze London‘2016“

menininkas tęsia „Art Basel Unlimited“ pradėtą darbą ir išplečia instaliacijos ribas, šįkart kviesdamas į baltą, švarų, izoliuotą plas-tikinį pasaulį, pilną knygų, mažų niekučių, tarsi tikrų, bet negyvų vaisių, smilkstančių plastikinių cigarečių, tarsi užkonservuotų lai-ke. Ši erdvė mugėje tampa tikra pabėgimo nuo realaus pasaulio ir mugės triukšmo oaze.

Dar vienas mugės akcentas – „Pilar Corrias Gallery“. Čia dė-mesį patraukia dviejų menininkų darbas, kuriame du skirtingi kūriniai virsta viena bendra instaliacija. Tai Paryžiuje apsistojusio Philippe’o Parreno nuo 1997 metų vykdomas projektas – instalia-cijų ciklas, susidedantis iš komiksuose dažnai sutinkamų „kalbos burbulų“ – helio balionų „Speech Bubbles (Transparent Oran-ge)“ (2016), ir Niujorke gyvenančios Shahzia Sikander animacinis video darbas „Singing Suns“ (2016), kuriame spalvoti gaubliai iš-tirpsta ir virsta abstrakcija skambant Du Yun muzikai.

Kitas ryškus ne tik mugės, bet ir Lietuvos šiuolaikinio meno lauko, akcentas buvo „Frieze London“ programoje „Live“ galeri-jos „Emalin“ pristatytas lietuvis menininkas Augustas Serapinas ir jo performansas „Treniruoklių salė“. Visas keturias dienas pe-riodiškai mugėje treniravosi ir pats A. Serapinas, kilnodamas antikinių skulptūrų kopijų galvomis puoštus svorius, atlikdamas kitus įdomius judesius, tą patį padaryti buvo kviečiami ir mu-gės lankytojai. Šias nebereikalingas skulptūras Serapinas gavo iš Estijos dailės akademijos Taline ir pritaikė jas naujam gyveni-mui, tokiu būdu reflektuodamas izoliuotą akademijos požiūrį į ją supančią aplinką.

Galerija „Rampa“ viena iš nedaugelio pristatė šiuolaikinį Arti-mųjų Rytų meną. „Frieze London“ daug dėmesio sulaukė meni-ninko Hüseyino Bahri Alptekino instaliacija „H Fact: Hospitality / Hostility“ (2003–2007), kurią, beje, įsigijo „Tate“. Instaliacija, suside-danti iš mugės lankytojui taką per galerijos zoną nušviečiančių viešbučių iškabų, atspindi tai, kas jaudino menininką: ryšį tarp to, kas pažadėta, ir to, kas yra banali realybė, tarp to, kas yra egzotika, ir to, kas yra pigu ir purvina šių dienų globalizacijos ir emigracijos pasaulyje.

Didieji veikėjaiNors lankantis pagrindinėse meno mugėse vaizdai pradeda kartotis – ryškiausi galerininkai dažniausiai taikosi prie kolekci-ninkų skonio ir pristato tuos pačius menininkus ir panašius jų darbus – vis dėlto kai kurie „Frieze London“ dalyvavę pagrindi-niai meno rinkos žaidėjai stebino savo ekspozicijomis. Pavyzdžiui, galerija „Gagosian“ visą savo zoną skyrė erdviai vieno meninin-ko – Edmundo De Waalo – keramikos instaliacijai ir pristatė itin

96

p a s a u l i s

minimalistinę vieno autoriaus ekspoziciją, turinčią nepaprastai daug sąsajų su menininko rašoma proza.

Tuo tarpu galerija „Lisson“ žiūrovo akį traukė monumentalumu ir spindesiu, sklindančiu iš įspūdingo dydžio Anisho Kapooro ins-taliacijos „Stave (Red)“, kuri vargiai kam tilptų į namus. Šios galeri-jos ekspoziciją papildė dar kelių grandų darbai – Ai Weiwei „Sofa in Black“ (2011) ir Pedro Reyes „Black Sun“ (2016).

Iš garsių šiuolaikinio meno galerijų šį kartą ypač išsiskyrė „Hau-ser & Wirth“, pristačiusi sujauktą, bet iki smulkmenų apgalvotą, išgalvoto menininko studiją – „L’atelier d’artistes“. Užėjus į ją, tu-rėtų apimti keistas jausmas, tarsi patektum į kažkieno slaptą, labai asmenišką gyvenimą, galbūt netgi raustumeisi po šio išgalvoto menininko mintis. Taigi žiūrovas gauna galimybę patirti smagų vizualinį malonumą vaikštinėdamas po šią studiją, kuri susideda iš jau mirusių ar dar gyvų 47 menininkų, tokių kaip Thomas Hou-seago, Davidas Smithas, Lee Bontecou, Pipilotti Rist, Henry Moo-re’as, Phyllida Barlow, Hansas Arpas, Louise Bourgeois, ir daugelio kitų, kūrinių, eskizų, darbo įrankių, darbastalių ir pan. Galerija po vienu stogu patalpindama skirtingų manierų menininkų kūrinius ir palikdama jiems vieną paletę, perteikia ironišką požiūrį į šiuo-laikines muziejines praktikas atkurti menininkų studijas. Tokiu būdu žiūrovui užduodamas klausimas, ar galėjo tai būti vieno menininko rankos darbas?

Šių metų naujienaItin pavykusi „Frieze London“ naujiena tapo Nicolas Trembley kuruota mugės programa „The Nineties“. Tai projektas, kurį re-prezentavo keturiolika galerijų, dešimtojo dešimtmečio meno lauko portretą atkūrusių per šio laikotarpio parodų istoriją. Intri-guojančiai atrodė šių dienų galerijos kartu su tarp jų įsiterpusio-mis dešimtąjį dešimtmetį reprezentuojančiomis ekspozicijomis.

Viena jų – „303 Gallery“, pristačiusi Karen Kilimnik transformuo-tą instaliaciją „Fountain of Youth“. Iš pirmo žvilgsnio romantiška instaliacija kviečia žiūrovą pasivaikščioti po labirintą primenantį plastikinį parką, pilną tvarkingai apkarpytų dirbtinių gyvatvo-rių, kurių centre čiurlena fontanas, apsuptas panaudotų tuščių kvepalų buteliukų ir muiliukų dėžučių, o visa tai supa piešiniai, kuriuose vaizduojamos jaunos manekenės.

Kita įsimintina „The Nineties“ programos ekspozicija – Esther Shipper atkurta 1993 metų Dominique Gonzalez-Foerster insta-liacija „R.W. F.“. Pastaroji buvo sukurta personalinei D. Gonzalez-Foerster parodai 1993 m., kurioje menininkė transformavo visą butą į įsivaizduojamą filmavimo aikštelę, prisimindama Rainerio Wernerio Fassbinderio praktiką naudoti savo butą kaip filmavimo aikštelę. Ši instaliacija kiekvienam žiūrovui suteikė galimybę kurti savas dekoracijas dešimtojo dešimtmečio dizaino stiliumi ir savą scenarijų filmui, kuriam trūksta tik aktorių.

Augusto Serapino pefomanso Treniruoklių salė akimirka. Galerija „Emalin“ Lindos Nylind/„Frieze London“ nuotrauka

97

p a s a u l i s

Hanso Op de Beecko kūrinys The Silent Library (2016). Galerija „Marianne Boesky“ Lindos Nylind/„Frieze London“ nuotrauka

Julie Verhoeven projekto The Toilet Attendant…Now Wash Your Hands (2016) akimirka Lindos Nylind/„Frieze London“ nuotrauka

98

p a s a u l i s

Galerija „Hauser & Wirth“ meno mugėje pristatė iki smulkmenų apgalvotą, išgalvoto menininko studiją Lindos Nylind/„Frieze London“ nuotrauka

Galerijos „P. P. O. W“ stendo akcentu tapo menininkės Portia Munson 1994–2016 m. instaliacija Pink Project: Table Lindos Nylind/„Frieze London“ nuotrauka

99

p a s a u l i s

Autumn in London: Frieze London 2016by Ugnė Bužinskaitė

Fourteen years in a row October in London witnesses staggering numbers of 60,000 visitors – the lovers of art – attending Frieze art fair in

droves. This year the event has featured over 160 internationally known galleries from 30 countries and over 1,000 artists. Art was ubiquitous to

the point of turning toilets into a performance site (by the artist Julie Verhoeven). This not only added to the mood of hospitality: the artwork

also raised serious questions about the situation of the real work groups and the ethics of labour.

Remarkable gallery stands to catch your eye have been aplenty. Among the super-vivid in the literal sense was P. P. O. W. with the of Portia

Munson‘s installation Pink Project: Table (1994/2016) which sent a message of a strong impact of consumerism and commercials on children.

Belgian Hans Op de Beeck was showcased as working on his installation Art Basel Unlimited, in London seen to expand its boundaries. At Frieze

it became an oasis to escape the rush and bustle of the fair. Rampa Gallery was among the few who showcased the contemporary art of the

Middle East. The installation by Hüseyin Bahri Alptekin H Fact: Hospitality/Hostility (2003-2007) received loads of attention and was purchased

by Tate. Gagosian Gallery dedicated its entire space for the ceramic installation by a single artist: the minimalist Edmund De Waal‘s exhibit was

seamlessly blended with his prose. Lisson attracted with the monumental and dazzling installation from Anish Kapoor, Stave (Red). That piece

that would hardly fit into someone’s home. Lisson also showed such celebs as Ai Weiwei with Sofa in Black (2011) and Pedro Reyes’ Black Sun

(2016). This year Hauser & Wirth stood out among the famous contemporary art galleries with L’atelier d’artistes – a messy studio imagined and

recreated to the smallest detail. Stepping into it gave a weird feeling of entering someone’s secret and a very personal life, even delving into

the thoughts of the imaginary owner-artist.

An element of significance to the Lithuanian contemporary art field was Lithuanian Augustas Serapinas with his Jõusaal (Gym) presented by

Emalin – through a series of four live performances – as part of Frieze Live. Separinas was there on all the four occasions lifting weights made

from the copies of Greek sculptures, engaging in other interesting physical activities, and encouraging visitors to join him. The history of the

performance goes back to Serapinas’ residence at the Estonian Academy of Arts in Tallinn where he had stumbled upon piles of relinquished

sculptures and transformed them into weights and other gym equipment, reflecting upon the school’s isolated approach to its environment.

The Nineties, a programme curated inside the fair by Nicolas Trembley, was a successful novelty of Frieze London. The project included four-

teen galleries who recreated a portrait of 1990s-art stage through the history of period exhibitions.

Karen Kilimnik instaliacija Fountain of Youth, galerija „303 Gallery“ Lindos Nylind/„Frieze London“ nuotrauka

100

p a s a u l i s

„Jei nebuvai FIAC, vadinasi, nebuvai Paryžiuje“, – užtikrino ne vienas sutiktas prancūzas, tik patvirtindamas 43-ią kartą vykusios tarptautinės šiuolaikinio meno mugės FIAC svarbą ne tik Prancūzijos, bet ir pasauliniame meno mugių kontekste. Pi-casso, Magritte’as, Dubuffet, Murakami, Duchamp’as, Kapooras, Ai Weiwei, Hirstas, Koonsas, nepamirštant pasaulinio garso meno galerijų, tokių kaip „White Cube“, „Gagosian“, „Thaddaeus ropac“,

„Peter Freeman Inc.“, „Gallerie Perrotin“, „Lisson Gallery“, „Galerie Lelong“ ir etc.

Dar prieš mugę buvo nerimauta, ar praėjusių metų Paryžiaus išpuoliai neatbaidys meno kolekcionierių, tačiau visus nuogąs-tavimus išsklaidė nesumažėjęs lankytojų skaičius: FIAC aplankė 72 tūkst. žmonių, daugiau nei praėjusiais metais. Nors mugė ati-daryta praėjus vos savaitei po „Frieze London“ pabaigos (spalio 6–9 d.), ne viena prestižinė galerija sugebėjo pristatyti save abie-juose renginiuose. Visgi užkulisiuose teko girdėti apgailestavimų, kad daug galerijų FIAC iškeitė į Londoną.

Spalio 19–23 d. vykusi FIAC solidžiai išsiplėtė. „Šiais metais mugė svajojo galingai; nebijota, nors aplinkybės ir buvo slegian-čios“, – žiniasklaidai teigė mugės vadovė Jennifer Flay. Specialiai dėl FIAC eismui buvo uždarytas pagrindinis Winstono Churchillio aveniu, skiriantis įspūdingus „Grand Palais“ rūmus ir priešais esan-čią „Petit Palais“. Joje įsikūręs Paryžiaus Meno muziejus (Musée des Beaux-Art) po ketverių metų diskusijų su mugės vadove tapo FIAC dalimi. Šalia muziejaus eksponatų įkomponuota FIAC skulptūrų ir

instaliacijų paroda „On Site“, kurioje 37 menininkų kūrinius prista-tė mugėje dalyvaujančios galerijos. Ant kelio lankytojus pasitiko

„On Site“ dalis – Ange Leccia instaliacija „Arrangement“ su pavo-jingai arti vienas prieš kitą stovinčiais „Renault“ automobiliais. Be pagrindinių ekspozicijų, visame Paryžiuje vyko papildoma mugės kuruota programa „FIAC Beyond the Walls“. Mieste tomis pačio-mis dienomis taip pat šurmuliavo jaunų šiuolaikinių menininkų meno mugė YIA, kurioje savo stendus turėjo galerijos iš Lietuvos

„Meno niša“ ir „Rooster Gallery“.FIAC atrinko 186 prestižines galerijas iš 27 pasaulio šalių, joje

pristatyta daugiau nei 4000 menininkų. Net 43 galerijos FIAC šiais metais dalyvavo pirmą kartą, taip užtikrinant mugės vardų dinamiškumą ir kaitą. Geografine prasme dalyviai išsidėstė taip: buvo 55 prancūzų galerijos, 34 amerikiečių, 26 vokiečių, 14 britų ir 14 italų galerijų. Iš Rytų Europos dalyvavo dvi galerijos iš Vengri-jos, po vieną galeriją iš Rumunijos ir Lenkijos. Į FIAC patekti nėra paprasta, neužtenka galerijai turėti gerą vardą. Reikia sugebėti užtikrinti, kad galerija ne tik turi brangių kūrinių, bet ir gali juos parduoti, kad ir už 50 tūkst. eurų. Dar daugiau, mugės organi-zatoriai siekia, kad patys galerininkai su savimi atsivežtų meno kolekcionierius, taip siekdami užsitikrinti įspūdingus kasmetinius FIAC pardavimus.

Vieni populiariausių FIAC darbų (įskaičiuojant grotažymių, asmenukių ir nuotraukų kiekius socialinėje medijoje) tapo galerijos „Gagosian“ pristatyta menininko Duane’o Hansono

Rasa Barčaitė

FIAC: nuo meno žvaigždžių iki įspūdingų pardavimų

Leandro Erlicho kūrinys Changing Rooms (2008), kurį meno mugėje pristatė galerija „Luciana Brito“ (Brazilija) Nuotrauka iš galerijos archyvo

101

p a s a u l i s

hiperrealistiška ant suoliuko sėdinčios pagyvenusios poros skulptūra; Londono galerijos „Sadie Coles HQ“ stende pristatytos Urso Fischerio ir Sarah Lucas instaliacijos. Vieną įdomesnių insta-liacijų ir galerijos erdvės sprendimų pateikė galerija iš Brazilijos

„Luciana Brito“, savo stendą paskyrusi vieninteliam argentiniečių menininko Leandro Erlicho darbui „Changing Rooms“ (2008): iš išorės stendas atrodė kaip pora identiškų persirengimo kabinų, tačiau už jų užuolaidų slypėjo veidrodžių ir kambarių labirintas, atvedantis iki galerijos stendo širdies. Galerija „Buchholz“ visus pasitiko su atskirame kambaryje įsikūrusiu menininko Lutzo Bacherio kupranugariu. Abejingų nepaliko ir Anisho Kapooro veidrodis (2015, „Galleria Continua“), Ai Weiwei spalvotos vazos (2014, „Lisson gallery“) ar „Galerie Daniel Templon“ atvežtas me-nininko Ivano Navarro darbas „Silent Listen“ – iš LED lempučių ir veidrodžių pagamintas būgnas. Niujorko galerija „Gavin Brown’s Enterprise“ pristatė monumentalius garsiojo Italijos „Arte Po-vera“ judėjimo atstovo Jannio Kounellio naujausius darbus. Iš Monrealio atkeliavusi „Landau Fine Art“ savo stende turėjo mo-dernaus meno klasikų Louise Bourgeois, Jeano Dubuffet, Maxo Ernsto, Paulo Klee, Henri Matisse’o, Henry Moore’o, Pablo Picasso kūrinius. Nepamirštant ir kaimynų lenkų, „Raster“ galerijos sten-de buvo pristatytos lenkų konceptualisto Michało Budny, tapy-tojo ir iliustruotojo Marcino Maciejowskio ir fotografės Anetos Grzeszykowskos darbai.

FIAC prekyba vyko ir labai intensyviai, ir milijonais. Kaip teigė mugės vadovė J. Flay, galbūt pasaulinė meno rinka šiuo metu ir sulėtėjusi, bet FIAC to nejaučia. Keletas įspūdingesnių skaičių:

„Galerie Max Hetzler“ dar pirmą mugės dieną po milijoną eurų pardavė Ai Weiwei ir Alberto Oehleno darbus. Londono galerija

„White Cube“ namo grįžo be dviejų Georgo Baselitzo darbų (500 tūkst. eurų kiekvienas), Theasterio Gateso kūrinio ir Miroslawo Balkos skulptūros (ta pati kaina). Už panašią kainą „Sprüth Magers“ galerija pardavė George’o Condo darbą. „Skarstedt Gallery“ su George’ Condo kūriniu atsisveikino už 500 tūkst. eurų, Mike Kelley iš pliušinių gyvūnų sukurta instaliacija nupirkta už 200 tūkst. eurų. Kaip teigė Niujorko galerijos „Van de Weghe“ savininkas Chris-tophe’as Van de Weghe’as: „FIAC yra viena mano mėgstamiausių mugių. Prekyba prasideda vos tik renginiui prasidėjus ir tęsiasi iki paskutinės minutės. Per FIAC mums visada sekasi, tačiau šiemet sėkmė buvo išskirtinė – už 2,3 mln. JAV dolerių parduotas Rudol-fo Stingelio darbas, už 180 tūkst. JAV dolerių Tomo Wasselmano piešinys ir P. Picasso piešinys už 450 tūkst. dolerių.“

Reziumuojant, FIAC būtina aplankyti ir įvertinti patiems. Ir tur-būt didžiausią pranašumą pasaulinių mugių kontekste jai duoda pats Paryžius ir jo atmosfera. Šiame mieste įsikūręs ne vienas šim-tas modernaus ir šiuolaikinio meno galerijų (kažkas suskaičiavo kad net 1000), menu gyvena dauguma miestiečių. Todėl menas FIAC dienomis Paryžiuje užima garbingą vietą. à Bientôt!

Ange Leccia instaliacija Arrangement (Talisman) prie „Grand Palais“ , kurioje veikė FIAC meno mugė Rasos Barčaitės nuotrauka

102

p a s a u l i s

Menininko Ivano Navarro kūrinys Silent Listen. „Galerie Daniel Templon“

Galerija „Gagosian“ pristatė itin realistišką menininko Duane’o Hansono skulptūrą Rasos Barčaitės nuotraukos

103

p a s a u l i s

FIAC: from art stars to formidable sales by Rasa Barčaitė

„If you have not been to FIAC, you have not been to Paris“, claimed quite a few Frenchmen encountered at the event, in proof of

the significance of the event held for the 43rd time, for France and for the international art context. Though FIAC opened just in

a week’s time after the closing of the Frieze in London, quite a few prestigious galleries managed to attend both. It is also true

though that in Paris backstage some of them have been deplored to have traded FIAC for London.

The late October event included such world famous galleries as the White Cube, Gagosian, Thaddaeus ropac, Peter Freeman Inc.,

Gallerie Perrotin, Lisson Gallery, Galerie Lelong and other. One of the most popular with FIAC visitors has proved Duane Hanson‘s

hyper-realistic sculpture piece of a couple seated on a bench from Gagosian (including the numbers of hashtags, selfies and pic-

tures in social media); London gallery Sadie Coles HQ‘s stand showcased installations by Urs Fischer and Sarah Lucas. The Brazilian

gallery Luciana Brito has offered one of most interesting installations and solution of its space: the entire stand was dedicated to

one artist, the work from Argentinian artist Leandro Erlich Changing Rooms (2008): from the outside the stand looked like a couple

of identical changing rooms, but the curtain concealed a maze of mirrors and rooms leading to the very centre of the stand. Gal-

lery Buchholz met the visitors with Lutz Bacher’s camel installed in a separate room. Absolute focus were Anish Kapoor’s mirror

(2015, Galleria Continua), Ai Weiwei’s colourful vases (2014, Lisson gallery) or Ivan Navarro’s Silent Listen – a drum manufactured

from LED lights and mirrors, showcased by Galerie Daniel Templon. New York City gallery Gavin Brown’s Enterprise introduced

most recent monumental pieces from the celebrated Arte Povera icon Jannis Kounellis. The Landau Fine Art gallery from Montreal

brought artwork by modern art classics Louise Bourgeois, Jean Dubuffet, Max Ernst, Paul Klee, Henri Matisse, Henry Moore and

Pablo Picasso. The Raster gallery from the neighbouring Poland presented the work by conceptualist Michał Budny, painter and

illustrator Marcin Maciejowski and photographer Aneta Grzeszykowska.

FIAC saw high sales and transactions in millions. According to Director General of Foire International d’Art Contemporain Jennifer

Flay, the world art market may have slowed down but that does not affect FIAC.

Galerijos „neugerriemschneider“ stendas, kuriame eksponuoti Jorge Pardo, Olafur Eliasson, Rirkrito Tiravanija, Ai Weiwei ir Mario García Torreso kūriniai Sebastiano Pelliono nuotrauka

104

p a s a u l i s

Neseniai pradėjau skaityti knygą apie savo laiku labai garsų ir įtakingą mokslininką. Jo vardas laiko tėkmėje pasimetė, tačiau atradimai ir suformuluotos teorijos padarė didžiulę įtaką tam, kaip mes šiandien suvokiame ir kaip kalbame apie gamtą bei save joje, net jei kartais nebežinome vardo to, kuris mums šį su-vokimą davė.

Pirma ir labai trumpa kelionė šį ankstyvą rugsėjį į Braziliją buvo tarsi kvapą gniaužiantis atradimas tų vietų, kurios iki tol snaudė kažkur mano žinomo pasaulio paribyje. Margos, daugialypės ir nepažįstamos, jos suaudrina vaizduotės vandenyną. Tiesa, ši kelionė į Braziliją iš tiesų buvo kelionė tik į vieną, nors ir į patį didžiausią, šalies miestą – San Paulą. Jį 1554 m. įkūrė jėzuitai, iki XVIII a. aplink šį miestą telkėsi didžioji dalis Brazilijos kavos planta-cijų. Skirtingais duomenimis, dabar San Paule gyvena apie 20 mln. gyventojų. Prabangūs rajonai ir oficialiuose žemėlapiuose net nežymimi favelų slėniai. San Paulas yra šalies ekonominis cen-tras. Kelionės metu sutikti vietiniai gyventojai ir tie svetimšaliai, kuriems teko geriau pažinti šią šalį, man sakė, kad San Paulas yra ir pats europietiškiausias Brazilijos miestas. Tiesa, man, atkeliavusiai iš Europos, jis pasirodė visiškai kitoks miestas, nei tie, kuriuos iki tol teko pažinti. Milžiniškas, įvairialypis, pulsuojantis, gyvas. Be-tono džiunglės, kaip dažnai girdėjau jį apibūdinant. Betono, bet vis dėlto – džiunglės.

Į Braziliją keliavau norėdama aplankyti 32-ąją San Paulo bie-nalę. Pirmoji San Paulo bienalė (Bienal de São Paulo) įvyko 1951 metais. Nuo 7-osios ją organizuoja 1962 metais įkurtas San Paulo bienalės fondas (Fundação Bienal de São Paulo). Jo rengiamos bienalės vyksta paviljone, suprojektuotame garsaus brazilų mo-dernizmo architekto Oscaro Niemeyerio. Šis paviljonas, didžiulio Ibirapueros parko komplekso dalis, buvo sukurtas ir pastatytas 1954 metais minint San Paulo 400 metų jubiliejų. Įvairiais pro-jektais bei renginiais kalbėdamas apie šiuolaikinį meną ir jį pristatydamas, San Paulo bienalės fondas ilgainiui tapo viena įtakingiausių pasauliniu mastu veikiančių meno organizacijų. Nors vietinė ir pasaulinė meno bendruomenė skirtingais metais vykusias bienales sutiko labai nevienodai – būta ir nuožmios kri-tikos, ir kviestų dalyvauti menininkų bienalės boikotų – vis dėlto jos įtaka Brazilijos šiuolaikiniam menui ir jo procesams yra plačiai pripažįstama. Nuo pirmosios bienalės čia pristatyta 67 000 meno kūrinių ir 14 000 menininkų iš 160 šalių. Skaičiuojant iki 31-osios bienalės ją aplankė 8 mln. lankytojų. Ši bienalė yra vienas reikš-mingiausių pasaulyje vykstančių meno renginių, kuriame galima susipažinti ne tik su Brazilijos meno tendencijomis ir svarbiausiais menininkais, bet ir pamatyti daugybę kitų autorių, kuriančių ir gyvenančių įvairiausiose pasaulio vietose.

„Gyvas neapibrėžtumas“ („Incerteza Viva“) – taip pavadinta 32-oji San Paulo bienalė. Šios bienalės kuratoriais tapo daugelį metų San Paule gyvenantis vokiečių meno istorikas Jochenas Volzas kartu su Gabi Ngcobo (Pietų Afrika), Júlia Rebouças (Bra-zilija), Larsu Bang Larsenu (Danija) ir Sofía Olascoaga (Meksika). Pristatydami parodą kuratoriai pabrėžė, kad siekiant objektyviai kalbėti apie tokius svarbius šiandienos iššūkius, kaip visuotinis atšilimas ir jo įtaka mūsų aplinkai, rūšių nykimas ir biologinės bei kultūrinės įvairovės praradimas, ekonomikos ir politikos nesta-bilumas, Žemės išteklių nesąžiningas paskirstymas ir globali mi-gracija, neapibrėžtumo negalima sutapatinti su baime, o kūriniais bei įvairiais eksperimentiniais projektais būtina kalbėti, analizuoti susidariusią situaciją ir, galbūt, ieškoti išeičių. Tarsi sustiprindama bienalės nagrinėjamą diskursą, parodos atidarymą ir pasiruošimą jai San Paule lydėjo didžiulė politinė suirutė – kaip tik tuo metu, šalį drebinant ekonomikos krizei ir korupcijos skandalui, Brazilijos prezidentei Dilmai Rousseff, pirmajai šalies prezidentei moteriai, buvo įvykdyta apkalta. Vietoje jos, be rinkimų (!), šalies prezidentu paskirtas kontroversiškai vertinamas Michelis Temeris. Žmonės išėjo į gatves. Vieni palaikė nuverstąją prezidentę, kiti – naująjį šalies vadovą, dar kiti tiesiog reikalavo teisės rinkti prezidentę ar prezidentą. Policija į kylančius protestus atsakė smurtu. O dar Rio de Žaneiro olimpiada, didelis nusikalstamumas ir Zikos virusas. Leisdamasi į San Paulą net neįsivaizdavau, kad pirmasis mano vizitas bus toks spalvingas.

Jei keliaujama pėsčiomis, prieš patenkant į Oscaro Niemeye-rio projektuotą pastatą, kuriame eksponuojama bienalės paro-da, tenka pereiti dalį Ibirapueros parko. Palmės ir į egzotinius paukščius panašios gėlės bei įspūdingų formų betoniniai mo-dernistiniai pastatai sudaro keistą darinį. 32-osios bienalės paroda, kuratorių teigimu, buvo kuriama atsižvelgiant į parko, kuris čia atsiveria pro langus, sumontuotus per visą statinio perimetrą, struktūrą. Šiais metais bienalėje savo kūrinius pristato daugiau nei 70 pasauliniu mastu svarbių menininkų ir meno kolektyvų iš 33 šalių, tarp kurių svari dalis yra autoriai, gimę po 1970 metų, ir moterys; jos čia sudaro daugiau nei pusę visų menininkų. Parodo-je dalyvauja ir lietuvių menininkų Nomedos ir Gedimino Urbonų duetas. Didžioji dalis bienalėje pristatomų kūrinių yra nauji, spe-cialiai šiai parodai sukurti darbai.

Tik įėjus į pastatą pasitinka laibų, dekoruoto medžio skulptūrų parkas. Nuosaikiomis formomis, pasirinkta medžiaga ir santūriu, pagrindines geometrines formas vaizduojančiu ornamentu šie objektai panašūs į kai kurių Amerikos indėnų genčių ritualinius artefaktus. Tačiau tai – 1921 metais Lenkijoje gimusio, Holokaus-to metu šeimą praradusio ir 1948 metais į Braziliją emigravusio Franso Krajcbergo kūriniai. Jie neturi pavadinimų, nenurodytos ir jų sukūrimo datos. Menininko surinkti mirusių medžių kūnai yra žmonijos grobuoniško elgesio atspindys: apdegę kamienai, vijokliai ir šaknys. Autorius juos drožinėja, raižo, suskaido ir nudažo natūraliu pigmentu. Stovintys parodos pirmame aukšte, kur tik stiklo sienos skiria juos nuo žaliuojančio parko, šie objektai įkūnija tarpinę būseną tarp gyvos gamtos ir žmogaus suformuotos aplin-kos, ir atskleidžia neišvengiamai per šį susidūrimą įgytus randus.

O pakėlus galvą prieš akis plyti pastato erdvė. Kūriniai įvairūs savo technikomis ir žanrais, vieni kitus perdengia ir papildo. Visko

Neringa Bumblienė

Gyvas neapibrėžtumas 32-ojoje San Paulo bienalėje

105

p a s a u l i s

Nomedos ir Gedimino Urbonų kūrinio Psichotropinis namas: Ballardo technologijų zooetikos paviljonas (2015–2016) fragmentai Pedro Ivo Trasferetti/Fundação Bienal de São Paulo nuotraukos

106

p a s a u l i s

Kadras iš Jonathaso de Andrade (Brazilija) videokūrinio Žuvis (O peixe)

Pierre‘o Huyghe‘o videokūrinio De-Extinction fragmentas Leo Eloy/ Estúdio Garagem/Fundação Bienal de São Paulo nuotrauka

107

p a s a u l i s

labai daug, tačiau paroda rengta su išmanymu: kiek vienas kūrinys čia turi savo vietą, kurioje gerai matosi, turi erdvės alsuoti, bet kartu nepraranda ryšio su šalia esančiaisiais – tiek objektais, tiek ir subjektais. Leisdama laiką bienalėje džiaugiausi, kad šalia garsių, tarptautiniu mastu dažnai minimų pavardžių, tokių kaip Francis Alÿsas, Pierre‘as Huyghe‘as, Hito Steyerl, yra daug ir mažiau žino-mų Brazilijos ir kitų Pietų Amerikos šalių menininkų darbų.

Kiek tolėliau tame pačiame aukšte eksponuojamas brazilų menininko Jonathaso de Andrade 2016 metų videokūrinys „Žu-vis“ (O peixe). Kamera čia seka Brazilijos šiaurės rytuose dirban-čius žvejus. Vešli augmenija ir lėtai saulėje besisupantis vanduo. Filme nesant jokių nuorodų į laiką, vaizduojami įvykiai, atrodo, galėjo įvykti bet kada. Žvejai sugauna žuvį, švelniai priglaudžia ją prie savęs ir laiko glėbyje iki jos mirties. Lyg archajiškas, seniai užmirštas ritualas šis žvejų elgesys tarsi įtvirtina glaudų santykį tarp gyvybės ir mirties, medžiotojo ir jo aukos, žmogaus ir jo darbo vaisiaus, žmogaus ir gamtos. Visa tai svarbu ir daugelyje kitų bienalėje eksponuojamų kūrinių.

Rio de Žaneire gyvenęs Leonas Hirszmanas (1937–1987) doku-mentavo vietinių žmonių gyvenimą. Bienalėje rodoma jo trum-pametražių filmų trilogija „Darbo dainos“ (Cantos de trabalho, 1975–1976), kurią sudaro: „Kolektyvinės pastangos“ (Mutirão), „Ka-kava“ (Cacau) ir „Cukranendrė“ (Cana-de-açúcar). Filmuose vaiz-duojami dirbantys žmonės, daugiausia vyrai, dainuoja įvairias jų kasdienybę atspindinčias dainas. Kurį laiką praleidau žiūrėdama šiuos filmus. Viena vertus, juose įamžinta jau tuo metu nykstanti darbo dainų tradicija, kita vertus – per šias dainas lengva suprasti, kas svarbu šiems žmonės, o gal net visai žmonijai. Filmai kurti Pie-tų Amerikoje, už tūkstančių kilometrų nuo mūsų, krašte, kuris yra visiškai kitoks, bet žmogaus rūpesčiai ir jo ryšys su savo aplinka vis dėlto yra labai panašus.

Kitas kūrinys, kalbantis apie žmonių tarpusavio ryšį ir jų santykį su aplinka, eksponuojamas visai netoliese. Tai italų menininkės Rosos Barbos 2016 metų filmas „Plėstis ir sulaikyti“ (Disseminate and Hold). Jame rodomi San Paulo gyventojai ir savaitgaliais au-tomobiliams uždaroma viena iš miesto estakadų. Šypsodamiesi jie pasakoja, kaip džiaugiasi savo laisvalaikį leisdami ant asfalto, specialiai jiems paliktoje laisvoje erdvėje, savotiškame šio beto-ninio miesto parke.

Ilgiau pavaikščiojus parodoje aiškėja ir kūrinių išdėstymo lo-gika. Ji čia – gan paprasta. Kūriniai dažnai eksponuojami šalia kitų kūrinių, analizuojančių panašias temas ir sukurtų naudojant panašias išraiškos priemones. Todėl iš pradžių kiek nusivyliau. Galbūt tikėjausi manieringesnio sumanymo, didesnės mįslės ar netikėtumo. Kita vertus, toks kūrinių išdėstymo planas leidžia aiškiau išskirti ir suvokti bienalėje plėtojamas temas ir, turbūt, yra priimtinesnis tam didžiuliam, kasdien į bienalę plūstančiam žmonių srautui.

Lietuvių menininkų Nomedos ir Gedimino Urbonų kūrinys „Psi-chotropinis namas: Ballardo technologijų zooetikos paviljonas“1, kuriame dirbama su grybais, eksponuojamas šalia kitų kūrinių, vienaip ar kitaip susijusių su jais. San Paulo bienalėje pristatomas

1 Projektas „Psychotropic House: Zoetics Pavillion of Ballardian Technologies,

2015-2016“ įgyvendintas bendradarbiaujant su rašytoja Tracey Warr ir tyrėja Viktorija

Šiaulyte.

Urbonų kūrinys yra naujas 2015 metais Šiuolaikinio meno centre Vilniuje eksponuoto kūrinio variantas. Menininkai atsispiria nuo garsaus mokslinės fantastikos rašytojo J. G. Ballardo kūrinio „Ver-milion Sands“ (1971). Jame rašoma apie psichotropinius, „gyvus“ namus, kurie transformuojasi perimdami juose gyvenančių žmo-nių charakterio ypatumus. Lietuvių menininkai Brazilijoje dirbo su vietiniais grybų auginimo specialistais ir bienalėje pristato specifinę, šiai šaliai būdingą grybų rūšį. Eksponuojamu kūriniu Urbonai ieško naujų, ekologiško tarprūšinio koegzistavimo formų.Jų pristatomose naujose technologijose į vieną darinį susijungia meno ir mokslo atradimai, zoologija ir poetika.

Per keletą bienalės pastato aukštų išdėstyta ekspozicija išties gausi. Tačiau vienas kūrinys, ar greičiau – kūrinių rinkinys, savo esme išsiskiria iš kitų. Tai projektas „Video nas Aldeias“, pradėtas kurti 1986 metais. Šiuo metu tai yra vienas ilgiausiai veikiančių ir svarbiausių projektų Brazilijoje, plėtojančių įvairią edukacinę, kultūrinę, kolektyvinę veiklą. Tai yra tam tikra kultūrinė akcija ir meno eksperimentas, per kurį atskleidžiamas sociopolitinis kon-tekstas, vietinių gyventojų kultūrinis paveldas. Vaizdo ir kitomis technologijomis senieji vietos gyventojai pasakoja jiems svarbias istorijas bei jas perteikia iš savo perspektyvos taško. Bienalėje pri-statomas filmų, sukurtų per tris projekto gyvavimo dešimtmečius, rinkinys. Kuriant šiuos filmus dalyvavo keturiasdešimt skirtingų čiabuvių bendruomenių. Šiame, daugiausia dokumentinių, filmų ir jų ištraukų rinkinyje kalbama apie vietos gyventojų kovas ir pa-sipriešinimą atsinaujinančioms kolonializmo formoms. Projektas unikalus tuo, kad leidžia vietinėms bendruomenėms pačioms pasakoti savo istoriją, ką iki tol kino ir kitomis priemonėmis darė jų užkariautojai. Visos kelionės Brazilijoje metu jaučiau tarsi ore tvyrančią komplikuotą, skausmingą ir brutalią šios šalies kolonia-listinę istoriją, kurios randai yra ryškūs iki šiol.

Istorikė ir rašytoja Andrea Wulf savo knygoje „Gamtos atradi-mas. Naujas Aleksandro von Humboldto pasaulis“ („The Inven-tion of Nature. Alexander von Humboldt's New World“) rašo, kaip šis mokslininkas 1800 metais atvyko tyrinėti Pietų Amerikos. Per penkerius metus čia jo surinkta informacija ir konceptualizuotos išvados suformavo mūsų požiūrį į gamtą, kuriuo vadovaujamės iki šiol. Skirtingai nuo to laikotarpio romantikų svaičiojimų apie gamtoje vyraujančią pusiausvyrą ir džiaugsmą, Humboldtas eks-pedicijos Pietų Amerikoje metu įžvelgė, kad Žemėje nėra jokio rojaus, nei aukso amžiaus. Gyvūnai bijo vienas kito ir kovoja dėl išlikimo. Ir ne tik gyvūnai, mokslininkas aprašė, su kokia jėga vijokliai augalai smaugia didžiuosius medžius džiunglėse var-žydamiesi dėl saulės šviesos ir maistinių medžiagų, reikalingų jiems augti. Aleksandras von Humboldtas aprašė ir baisią Pietų Amerikos vietos gyventojų realybę po to, kai į žemyną atvyko europiečiai.

Viskas kompleksiška, nėra vienos ar vienos teisingos pusės ir visur palietus skauda. Vaikščiodama po parodą ir jau vėliau, ru-denėjančiame Vilniuje skaitydama bienalės katalogą, kur publi-kuojamuose tekstuose plačiai kalbama apie šiandien pasaulyje tvyrantį nestabilumą ir nežinią, galvojau – o kada buvo kitaip? Galbūt išties šiandien gyvename geriausiame iš pasaulių, ar bent jau tokiame, kokio nusipelnėme.

108

p a s a u l i s

Kadrai iš Leono Hirszmano (Brazilija) trumpametražių filmų trilogijos Darbo dainos (1974–1976)

Fragmentas iš Barbaros Wagner (Brazilija) videokūrinio You Are Seeing Things (2016)

109

p a s a u l i s

Live uncertainty at the 32nd San Paolo Biennial by Neringa Bumblienė

Incerteza Viva, is the title of the 32nd San Paolo biennial, one of key art world events.

The team of curators, German art historian, critic and curator Jochen Volz, who has

been based for many years in San Paolo, together with Gabi Ngcobo (South Africa),

Júlia Rebouças (Brazil), Lars Bang Larsen (Denmark) and Sofía Olascoaga (Mexico)

note in the introduction of the exhibition that the biennial seeks to separate fear

from uncertainty in order to address current challenges and to use artwork and

all kind of experimental projects to analyse the existing situation and probably

look for ways out. This year the artists and curators tackled questions as the global

warming and its influence on our environment, the extinction and loss of biologi-

cal diversity, the instability of economy and politics, unfair distribution of resources

and global migration.

Over 70 globally significant artists and art collaborations from 33 countries have

presented their artwork at the exhibition, a significant part of whom were born

after 1970, half of all participants were female artists. Most of showcased art is new

and created for this event. At the biennial, I was happy to see alongside frequently

cited artists, such as Francis Alÿs, Pierre Huyghe, Hito Steyerl, the work from some

lesser known Brazilians or South Americans.

Franso Krajcbergo kūriniai neturi pavadinimų, nenurodytos ir jų sukūrimo datos. Menininko surinkti mirusių medžių kūnai yra žmonijos grobuoniško elgesio atspindys Leo Eloy/ Estúdio Garagem/Fundação Bienal de São Paulo nuotrauka

The pavilion by Gediminas and Nomeda Urbonas (Psychotropic House: Zoetics Pavillion of Ballardian Technologies, 2015-2016) is exhibited alongside with other

works related to mycelium. What Urbonas showed at San Paolo was a new ver-

sion of the work showcased in 2015 at Vilnius CAC. The artists use as their point

of reference the Vermilion Sands by J.G. Ballard. Ballard writes of psychotropic

“live” houses which are transformed as they assume character qualities of people

residing within. In Brazil the Lithuanian artists worked with the local specialists

in mushroom growing and presented at the biennial, a specific local kind of

mushroom. With this work, the Urbonas look for new, ecological inter-species

forms of coexistence.

One work, or rather, a collection of artwork essentially stood out among the rest. The project Video nas Aldeias was founded in 1986. Currently it is one of the longest

on-going and important projects in Brazil, which develops all kind of educational,

cultural and collective activities, based on socio-political approaches, cultural ac-

tions, heritage and artistic experiment. The indigenous people use video and other

technologies to tell the stories that matter to them and to deliver them from their

own perspective.

110

p a s a u l i s

Rugsėjo gale Lenkijos sostinėje tris dienas vyko septintasis Var-šuvos galerijų savaitgalis („Warsaw Gallery Weekend“), kuris meno mylėtojams ir profesionalams pristatė įdomiausius Lenkijos me-nininkus. 23 galerijos tą savaitgalį atvėrė duris į intensyvią Varšu-vos meno sceną ir pakvietė susipažinti ne tik su jaunais kūrėjais, bet ir su pripažintais talentais.

Šiuo metu klestinti Varšuvos šiuolaikinio meno scena kartais kritikuojama dėl tarptautiškumo trūkumo joje. Siekiant atkurti pu-siausvyrą, lygiagrečiai Varšuvos galerijų savaitgaliui vyko ir meno mugė paradoksaliu pavadinimu „Not Fair“. „Not Fair“ įkūrėjas Mi-chalas Wolinskis teigia, kad ši meno mugė kolekcionieriams siekia pateikti kuo platesnę panoramą: nuo modernaus iki šiuolaikinio meno, nuo vietinio iki tarptautinio. Todėl Sporto ir mokslo rūmų dangoraižyje vykusioje mugėje dalyvavo 20 galerijų iš Varšuvos ir kitų Europos miestų: „Foksal Gallery Foundation“ (Varšuva),

„Galeria Stereo“ (Varšuva), „Galerie Bernhard“ (Ciurichas), „Schloss“ (Oslas), „Jan Kaps“, „Galerie Tobias Naehring“ (Leipcigas), „Jan Kaps Gallery“ (Kelnas).

Varšuvoje veikiančios galerijos dirba pagal skirtingus mode-lius, kai kurios jų įsikūrusios gana netikėtose vietose, todėl atsi-tiktiniai lankytojai ten neužklysta, o ir turintys tikslų adresą kartais turi pasukti galvą, kur yra tos reikalingos durys. Todėl Varšuvos ga-lerijų savaitgalis į parodas retai užklystančiam svečiui tarsi pade-da atverti duris į tas dar neatrastas meno vietas. Pavyzdžiui, garsi galerija „local_30“, įsikūrusi elegantiško daugiabučio paskutinia-me aukšte, visas renginio dienas buvo pilna lankytojų. Tuo metu galerija pristatė trijų menininkų parodą „Gauguin Syndrome“, joje eksponuoti Filipo Berendto fotokoliažai, Ewos Juszkiewicz tapyba ir Katios Shadkovskos videokūrinys, kuriame transseksu-alė prostitutė pasakoja apie gyvenimą Rusijoje. Viena seniausių Varšuvos galerijų „Raster“ pristatė dvi ekspozicijas. Peteris Puklus kūrinių cikle „The Epic Love Story of Warrior“ įamžina sustingusius modelius, kurie mena XX a. ikoniškus istorijos momentus. Rafalo Bujnowskio juodai baltuose tapybos darbuose žmogaus figūros

slapstosi menamuose peizažuose. Kasiai Michalski priklausančio-je galerijoje buvo pristatyta įvairiomis medijomis sukurtų Rafało Dominiko kūrinių paroda „After Humans, Before Robots“.

Kiek toliau nuo miesto centro įsikūrusi „Arton Foundation“ erdvė Varšuvos galerijų savaitgalio metu pristatė daug dėmesio sulaukusią septynių menininkių videokūrinių ekspoziciją, sukur-tą tarp 1973 m. ir 1982 m.: „If You Don’t Know Me By Now, You Will Never Never Never Know Me“, kurioje menininkės atvirai, be pagražinimų pasakoja savo asmenines istorijas. Pastarieji video-darbai lyg autoportretai ar dienoraščiai, paliečiantys temas apie besikeičiantį moters vaidmenį visuomenėje ar jos kūno traktavi-mą. Minimalistiškoje ekspozicijoje savo kūrinius pristatė garsios menininkės Sanja Iveković, Natalia LL, Jolanta Marcolla, Letítia Parente, Ewa Partum, Martha Rosler ir Lisa Steele.

Varšuvos galerijų savaitgalio metu Nacionalinėje galerijoje „Zachęta“ veikė Katarzynos Kołodziej ir Magdalenos Komornic-kos kuruota grupinė paroda „Money to Burn“, kurios pagrindinė mintis „skurdas yra naujasis turtas“. Joje dalyvavę menininkai ironiškai pažiūrėjo į Lenkijoje susiklosčiusią ekonominę situaciją, į prabangą, kurią imituoja tik išorinis blizgesys slepiantis pigią plastmasę. Parodoje buvo galima išvysti šypseną keliančių idėjų ir objektų: nuo gintarinio kebabo iki milžiniško veidrodinio dei-manto, efektingai nufotografuoto auksinio danties ir šukėmis pažirusio prabangaus šampano.

Varšuvos galerijų savaitgalio programa išties buvo plati ir sun-kiai aprėpiama, o parodos įtraukiančios ir atspindinčios įvairiausią šio miesto šiuolaikinio meno sceną, kuri yra ryški ir Europos kon-tekste. Greta išsamios galerijų programos buvo siūloma ir kitų patirčių: vyko ekskursijos, susitikimai su menininkais ir diskusijos. Viena jų tapo savotiška renginio „vinimi“ – tai Adomo Mickevi-čiaus instituto Varšuvoje ir „Frieze“ žurnalo surengta diskusija

„Learning from Berlin“, kurioje savo berlynietiška patirtimi dalijosi tokie garsūs kuratoriai ir kritikai kaip Gabriele Horn, Thomas Köh-leris, Hili Perlson, Rainaldas Schumacheris, Anne Schwanz.

Intensyvus Varšuvos galerijų savaitgalis

Parodos „Money to Burn“ fragmentas Nacionalinėje galerijoje „Zachęta“ Galerijoje „Progaganda“ veikė Adamo Jastrzębskio paroda

111

p a s a u l i s

Autumnal weekend of Warsaw galleries

The Warsaw Gallery Weekend launched in the late

September in the Polish capital was an occasion to

find out about the young emerging artists and to

rediscover recognized talent, provided to art lovers

by 23 town galleries who opened their doors into

an intense art scene. The Warsaw-based galleries

are applying different models in their operations

and are sometimes situated in rather unexpected

locations. This means that random passers-by are

not among their visitors, while even those who

have the address have difficulty in discovering the

actual door to the venue. Let us take the famous

local_30, situated at the top floor of an elegant

block of flats: it was packed with visitors during all

three days. For the Gallery Weekend, local_30 has

put on an exhibition by three artists, the Gauguin Syndrome. One of the oldest Warsaw galleries Raster

showcased a series of artwork by Peter Puklus The Epic Love Story of Warrior and paintings by Rafal

Bujnowski. Kasia Michalski’s gallery showcased an

exhibition in different media by Rafał Dominik enti-

tled After Humans, Before Robots.

The venue Arton Foundation situated off centrally

showcased an exhibit of video art by seven estab-

lished artists created between 1973 and 1982, If You Don’t Know Me By Now, You Will Never Never Never Know Me. The candid and unvarnished self-portraits

by the female artists received plenty of audience

attention.

The National Gallery Zacheta hosted a group exhi-

bition curated by Katarzyna Kołodziej and Magda-

lena Komornicka Money to Burn around the central

idea of “poverty being a new property”. Participat-

ing artists offered ironic approaches to the emerg-

ing economic situation where luxury is imitated by

superficial glitter covering cheap plastic.

The Warsaw Gallery Weekend has brought together

a programme fulfilling and difficult to embrace. The

exhibitions offered great familiarity with the multi-

faceted contemporary art scene of Warsaw visible

and prominent Europe wide. The exhaustive gallery

programme was accompanied by excursions and

meetings with the artists and discussions.

Galerijoje „Le Guern“ buvo pristatyta Zuzos Ziółkowskos/Hercberg paroda „Unknown Variable“

„Kasia Michalski“ galerija: Rafało Dominiko parodos „After Humans, Before Robots“ fragmentas

Galerijoje „M2“ pristatyta Marcino Zawickio paroda „Homoiomerie“Kuba Ceran nuotraukos

„Raster“ galerija: Rafało Bujnowskio parodos „Man on Tree“ fragmentas

112

p a l i k i m a s

113

Viktoras Liutkus

Antanas Mončys (1921–1993) ir jo aplinka

118

Aušra Rožankevičiūtė

Esu skulptorius iš Lietuvos. Žakui Lipšicui – 125

Joëlis ir Janas Marteliai savo studijoje Paryžiuje, 10, rue Mallet Stevens. 1932Nuotraukos iš Jeano Christophe’o archyvo

113

p a l i k i m a s

Šiemet minime 95-ąsias išeivijos skulptoriaus Antano Mončio gimimo metines. Gamta jam nepagailėjo talento, o charakteris – darbštumo. Kūrybinis dailininko palikimas didelis, plačiašakis ir išsisklaidęs po Europą (Prancūzija, Vokietija, Belgija, Anglija, Italija, Šveicarija, Danija, Monakas), JAV, Kanadą, kai kurie darbai nuke-liavo net į Alžyrą. Svarbu, kad stambiausias jo darbų rinkinys, sėk-mingai susiklosčius aplinkybėms, 1992 metais buvo parvežtas į Lietuvą. Buvo įkurtas kūrybos palikimo išsaugojimo fondas (1993), po kelerių metų atsirado nuolatinė kūrybos ekspozicija ir saugo-jimo vieta Palangoje (Antano Mončio namai-muziejus, 1999), su-rengtos kelios autoriaus darbų parodos, kūriniai rodyti grupinėse parodose, pvz., „Lietuviai Paryžiuje“ (Kaunas, 2010), pasirodė mo-nografija apie dailininką (2003), įvyko palikimui skirta konferencija (2014), išleistas Mončio susirašinėjimų rinkinys (2015). Skulptoriaus kūriniai buvo nuvežti į parodas Vokietijoje, Danijoje, Suomijoje. Dažnai jo darbai parodomi ir Paryžiuje, paskutinė plati ekspozicija įvyko 2007 metais galerijoje L’Humaine Comédie, išleistas simpa-tiškas katalogas. Muziejuje nuolat rengiamos „Mončio dienos“, vyksta konkursai, vykdomi edukaciniai projektai. Naujausia žinia – 2016 metais į Palangos muziejų iš Vokietijos atkeliavo ir didelis skulptoriaus dokumentų bei nuotraukų archyvas, kuris, manau, gali būti dar vienos, atnaujintos knygos-albumo apie dailininką šaltinis. Unikali Mončio kūrybos dalis – moliniai švilpiai – taip pat yra „išviešinti“: 2008 metais buvo išleista kompaktinė plokštelė

„Donis. Švilpiai“, kurioje skamba Mončio švilpiais atliekama muzi-ka, o šiemet, įgyvendinus projektą „Inovatyvūs švilpiai“, atsirado virtuali ekspozicija su švilpių garsų ir jų formų deriniais.

Atrodo, ko betrūksta dailininkui populiarinti, ko benorėti? Visgi besidairant po gausų dailininko palikimą galima rasti įvai-rių kūrybos skerspjūvių, aptikti analogų, panašumų su Europos, pirmiausia Paryžiaus mokyklos XX a. 7–9 deš. meniniu konteks-tu, atsiveria mažai tyrinėti ryšiai su amžininkais. Po vieno tokių pasižvalgymų po Mončio kūrybinę aplinką 2014 m. pavasarį šių eilučių autoriui kilo sumanymas pabandyti nutiesti sąlyčio linijas su dailininkui artimais žmonėmis – menininkais, turėjusiais įtakos lietuviui skulptoriui. Tai ryšiai su žinomais XX a. prancūzų skulp-toriais, broliais dvyniais Janu ir Joëliu Marteliais (1896–1966), su architektu ir dizaineriu Franciu Turbiliu (1925–1991). „Užsikabinimo“ priežastis beveik šeimyninė: Janas Martelis buvo Mončio uošvis (dukrą Florence vedė 1953, sulaukė sūnaus Jeano Christophe’o), o su žinomu Prancūzijoje architektu, interjero dizaineriu, baldų konstruktoriumi Turbiliu siejo ilga draugystė bei taip pat artimas šeimų gyvenimas (Turbilis tapo Mončio sūnaus krikštatėviu). Svarbus ir kitas aspektas: ką davė lietuviui ši prancūziškoji aplin-ka, kurios veikiamas jis pradėjo savo kūrybinę veiklą? Juk būtent

Viktoras Liutkus

Antanas Mončys (1921–1993) ir jo aplinka

Turbilio išlaikomas ir padedamas lietuvis galėjo atsidėti pirmajam svarbiam savo darbui – skulptūroms „Šv. Juozapas“ ir „Kelių Ma-dona“ bei stacijoms Šv. Marcelijaus bažnyčioje Lane (1951–1952). Turbilis buvo vienas uoliausių Mončio kūrinių pirkėjų, jo sode ir namo interjere netrūko dailininko kūrinių, prancūzas padėdavo rengti parodas, o 1962, 1964 ir 1982 jiedu surengė bendras skulp-tūros ir tapybos parodas. Tuo tarpu kartu su Marteliais 1955–1957 metais Mončys dirbo atkuriant chimeras Meco katedrai (prisidėjo ir Markas Šagalas). Uošvio bute Paryžiuje taip pat atsirado lietu-vio smulkiosios plastikos. Pagaliau lėmė ir sumanymo idėja: kaip atrodytų greta atsidūrusi skirtingų kartų, laikotarpių ir stilistikos šių menininkų kūryba? Ką Mončys galėjo rasti ar ko pasimokyti iš su juo bendravusių prancūzų?

Idėja buvo realizuota šių metų gruodžio 15 d. Vytauto Kasiu-lio dailės muziejuje atidarius Mončio, brolių Martelių ir Turbilio kūrybos parodą. Kūrinius maloniai skolino pirmoji Mončio žmo-na Florence Langer Martel, sūnus Jeanas Christophe’as, Turbilio dukra Nathalie, taip pat Mončio namai-muziejus, vienas iš dai-lininko kūrybos gerbėjų danas Tue Freltoftas. Pagrindinis par-odos akcentas, suprantama, buvo lietuvio kūriniai. O Martelių kūryba, ko gero, pirmąsyk buvo parodyta ne tik Lietuvoje, bet ir Rytų Europoje. Autoriai buvo ryškios Prancūzijos tarpukario dailės figūros, palikusios pėdsaką art deco ir kubizmo judėjime, paminklinės monumentalistikos ir mažosios plastikos srityse, jie kūrė plakatus, bendradarbiavo su žinomu tarpukario prancūzų

Antanas Mončys Vandėjoje. 1992

114

p a l i k i m a s

architektu Robert’u Mallet-Stevensu, kuris suprojektavo ir Mar-telių gyvenamąjį namą-studiją, išlikusią iki šių dienų. Dvyniai daugumą kūrinių pasirašinėjo abu, laikėsi bendrų kūrybos nuos-tatų, tad ir apie kūrybos stilistinius požymius reikia kalbėti kaip apie bendrą autorių poziciją, atliepiančią jų meninių inspiracijų šaltinius, memorialinių paminklų, taikomosios paskirties darbų sumanymus. Reta art deco paroda Prancūzijoje apsieina be tikros šio stiliaus „ikonos“ – Martelių kūrinio „Moters profilis“ (1925), kuris į Vilniaus parodą neatvežtas dėl eksponavimo kitoje parodoje. Bet užtat Vilniuje matėme kitą unikumą – Martelių sukurtą kubistinio medžio projektą, pagal kurį buvo atlieti 4,5 metro aukščio keturi cemento medžiai Tarptautinės dekoratyvinės ir pramoninės dai-lės parodos Paryžiuje (l’Exposition des Internationale des Arts Déco-ratifs et Industriels Modernes, 1925) Transporto ir turizmo paviljono sodui, kurį suprojektavo skulptorių bičiulis, minėtas Robert’as Mallet-Stevens’as. Šie medžiai parodos metu sulaukė aistringų reakcijų, o šiuolaikiniai meno kritikai apie juos rašo, kad tai buvo

„techninis žygdarbis, didis modernizmas“1. Brolius tuo metu ypač traukė Le Corbusier avangardo jėga, kartu ir rafinuota elegancija pasižymėjusi art deco dvasia: banguota linija, grakšti figūros poza, kamerinė, interjerinio pobūdžio animalistika, muzikos ar baleto inspiruota plastika. Parodoje tai puikiai atsiskleidė Martelių skulp-tūrų ir piešinių eksponatuose.

Tikriausiai skatinamas Turbilio, lietuvių skulptorius mokėsi interjerinės taikomosios skulptūros dalykų: kūrė židinio reikme-nis, projektavo staliukus su originalių kompozicijų kojomis, kalė metalo pertvaras, durų rankenas, stalo žibintus ir lubų šviestu-vus, lipdė paukščius, kamerines figūrėlių kompozicijas. Turbilio dukters Nathalie namo Suasono mieste dvi sienas iki šiol puošia dideli vertikalūs Mončio vitražai. Smulkioji lietuvio skulptūros plastika, nors ir mažų formatų, pasižymi itin gerai pagauta abs-trakčių formų ritmika, elegantišku, art deco stilistiką atliepiančiu, linijos bėgimu. Minėtame atvežtame dokumentikos archyve išli-kę nemažai Turbilio sukurtų interjerų nuotraukų, kuriuose regime kambariuose ant staliukų ar lentynų išdėliotus Mončio paukščius, moterų figūrėles, veido profilius, kabančius metalinius šviestuvus, stalo lempas. Dailininkas buvo universalus ir nagingas: nebuvo srities, kuri jam sukliudytų parodyti skulptoriaus, piešėjo, tapytojo, koliažų meistro, iliustratoriaus, taikomojo meno kūrėjo gabumus. Iki šiol mažai tyrinėti tebėra Mončio papuošalai, taikomoji skulp-tūra, keramika, vitražai.

Tuo tarpu Mončio bičiulio Turbilio kūriniai, rodyti Vilniaus parodoje, sakytų, kad, be profesinės veiklos architektūros, baldų projektavimo srityse, jis sukūrė ir savitų tapybos darbų, akvarelių, stilingų medžio skulptūrų. Būtent stiliaus jauseną autorius turėjo tikrai neblogą. Ypač jo sukurtos vertikalios, iš vieno medžio ka-mieno išskaptuotos abstrakčios skulptūros, kurios rodo lakoniš-ką plastiką, artimą architektūros–skulptūros objektui. Ar galėjo Turbilio potraukį medžio skaptavimui sukelti Mončio prisirišimas prie medžio skulptūros? Prielaidų sakyti „taip“ yra.

1 Joël et Jan Martel. Sculpteurs. 1896–1966. Hôtel du Département de la Vendee. Avril-Août. 1996, p. 38.

Na, o ką naujo mums pasakė paties Mončio kūriniai, atkeliavę iš Paryžiaus ir Vandėjos privačių rinkinių?

Jo kūrinių kolekcija jungia tiek smulkiąją plastiką, improviza-cinius pomėgius (kaukės, švilpiai), tiek stambių dydžių medžio darbus, gofruoto kartono koliažus, piešinius, akvareles. Visų pirma, ekspozicijoje buvo svarbus eksponatas – pirmoji Mončio „gran-dinė“, 1963 metais iš kalkakmenio gabalo iškalta dviejų sunertų dalių kompozicija (44 × 33 × 32), nuo kurios ir prasidėjo ilgametė medžio grandinių kūryba. Į parodą buvo atvežtas Vandėjos san-dėliuose ilgokai „užsibuvęs“ dar vienas stambus medžio grandi-nės pavyzdys „Pono Seguin’o ožkelė“ (1983; 230 × 60 × 70), kuris, manau, nebegrįš į Prancūzijos pajūrį, liks dovana Palangai. Par-odoje rodyti ir mažiau žinomi Mončio geležies darbai, savotiški asambliažiniai metalo dirbiniai, kaip visuomet, atlikti su autoriui būdinga lengvo humoro, pokšto, formų žaismės prieskoniu („Či-gonė“, „Žandaras su pypke“, abu 1960).

Tačiau išskirtiniu parodos akcentu laikyčiau Mončio akvareli-nius piešinius minėtoms stacijoms (14) Šv. Marcelijaus bažnyčioje Lane. Lietuvoje niekada nerodyti, į meno albumus ir katalogus iki šiol nepapuolę kūriniai leido geriau suprasti, kokių intencijų daili-ninkas turėjo perkeldamas Kristaus veido motyvus į akmeninius stacijų vaizdus. Toli gražu ne visi pradiniai sumanymai, fiksuoti piešiniuose, atsikartojo ant bažnyčios sienų. Vadinasi, skulptoriui rūpėjo kai ką atmesti, o kai ką sukurti iš naujo (pokyčius galima rasti, lyginant piešinius ir stacijų nuotraukas, saugomas Palangos muziejuje). Apskritai, stacijų kompozicijose pagrindiniu motyvu išskirdamas Kristaus veidą, Mončys nusipelno būti vadinamas novatoriumi, bent jau lietuvių skulptūros ir Vytauto Kašubos, pa-skatinusio jį imtis skulptūros, sukurtų stacijų kontekste.

Prancūziškoji aplinka Mončiui įdiegė dar vieną meninės raiš-kos bruožą: vaizdų siurrealumą, improvizaciją. Ištakos, ko gero, eitų ir iš etninių šaknų, pasakų šaltinio (Mončys skaitydavo Os-karo Milašiaus „Lietuviškas pasakas“ ir čia pat ką nors paraštėse dar nupiešdavo). Daug jo spalvotų piešinių tiesiog žėri fantazijos ir žaismo fejerverkais, veidų ir figūrų perkūrimais, abstraktumo ir figūratyvumo deriniais. Improvizacija tekėjo jo gyslomis, todėl, ką bepiešdavo ar liedavo akvarele, visada sulipdydavo į linijų ir spalvų keistą, mįslingą derinį. „…darysiu skulptūrą, ar ne – aš pie-šiu“, rašė dailininkas, ir tai buvo bene svarbiausia mūsų tautiečio kūrybos motyvacija. Piešė ant ko papuolė: popieriaus atraižų, pakuočių, kalendorių, atvirukų, sąsiuvinio viršelių. Koliažams naudojo dažniausiai gofruotą kartoną, kurio faktūros, skirtingi atspalviai, išpjovų linijos rodytų, kad ir čia Mončys atkūrė art deco eleganciją, parodoje rodytas ir didžiausio formato koliažinis kūrinys iš Vandėjos – „Didysis koliažas“ (1975; 92 × 173).

Apibendrinant galima sakyti, kad Mončio aplinka jam padėjo pajausti savo paties meninę prigimtį, plėtė interesus, stiprino sa-vivoką. Per ilgus emigracijos metus dailininkas neprarado gimtų-jų šaknų, subrandino savo stilių ir laisvą, improvizuojančią dvasią. Ją skiepijo ir bendražygiai, ir Paryžius.

115

p a l i k i m a s

Joëlis ir Janas Marteliai. Laivo pirmagalio figūra (Taika). 1947

116

p a l i k i m a s

Antanas Mončys. Bučinys. 1975

117

p a l i k i m a s

Antanas Mončys (1921–1993) and his milieu By Viktoras Liutkus

This year marked the 95th anniversary of the Lithuanian émigré sculptor Antanas

Mončys. He was blessed with lots of talent and a hard-working nature. His

impressive and multifaceted oeuvre is dispersed across Europe, USA, Canada,

and Algiers. His largest collection with a bit of luck was brought to Lithuania

in 1992, a foundation of Mončys’ legacy was created in 1993, and in 1999

Antanas Mončys house-museum was opened in the coastal town of Palanga.

It is now a venue of a permanent exhibition, also a place to safeguard his

Lithuanian collection. Meanwhile several exhibitions of Mončys’ work have been

organized, a monograph on the artist was published (2003) and a collection of

his correspondences (2015). His work has been showcased outside Lithuania,

including Paris. In 2016, Palanga museum received a large archive of the artist’s

documents and photography from Germany.

Though well promoted and researched, the rich legacy of the artist offers oppor-

tunities to approach it from new different perspectives. Though numerous ana-

logues can be found as well as commonalities of his art with the European artis-

tic context, primary with the French school of the 1960s –1980s, his connections

with the contemporaries have been little researched. Such explorations into

the artist’s milieu in the spring of 2014 inspired the author of this article trace

the trajectories of Mončys’ connections with artists who were close to him and

of influence on his art. These were the ties with the established 20th-c. France

sculptors Jan and Jöel Martel (1896–1966) and the architect-designer Francis

Turbil (1925–1991). Jan Martel was Mončys’ father-in-law (he was married (in

1953) to his daughter Florence and fathered Jean Christophe Mončys, their son).

Mončys enjoyed long years of friendship and family relations with the famous

French architect, interior and furniture designer Francis Turbil (the latter became

Jean Christophe’s godfather). It is important to consider what the Lithuanian

artist received from his French milieu under whose influence he commenced his

creative career. Turbil’s support made it possible to dedicate himself to his first

important work on sculpture pieces of St. Joseph and Madonna of the Roads, and

the Stations of the Cross at St. Marcel Church in Laon (1951–1952). Turbil was one

of the most zealous purchasers of Mončys’ production, his garden and house

abounded in Mončys’ artwork. Turbil helped him to arrange exhibitions, while

in 1962, 1964 and 1982 they organized joint sculpture and painting exhibits. In

1955–1957, Mončys collaborated with Jan and Jöel Martel on recreation of Metz

Cathedral’s chimeras. Jan Martel also started acquiring small scale sculpture of

his son-in-law, he kept these pieces in his Paris apartment.

The idea for this project was to put together the artwork of these artists from

different generations, periods and styles to see how they compare. What could

Mončys find and learn from his French environment?

The idea was realized with the opening, on December 15, of an exhibition of

Mončys, the Martel brothers and Francis Turbil at Vytautas Kasiulis Art Museum

in Vilnius. The exhibition surely was dominated by Mončys’ artwork. The art by

Jan and Jöel Martel was on in Lithuania and, most likely, in Eastern Europe, for

the first time. The twins were prominent figures of French interwar art leaving a

significant footprint in Art Deco and Cubist trends in memorial monumental art

and small size sculpture. They created posters, advertisements, interior design

and collaborated with the famous French architect Robert Mallet-Stevens.

Though Vilnius exhibition did not include the Art Deco icon Profil de femme

(1925), on display at another exhibition, Vilnius event featured another unique

piece, Maquette for Cubist Tree (82 × 38 × 38 cm), which was used to cast four

cement trees (h 4.5 m) for the Garden of Transportation and Tourism pavilion

of l’Exposition des Internationale des Arts Décoratifs et Industriels Modernes in 1925,

designed by Robert Mallet-Stevens. The work of Francis Turbil displayed in Vilnius

shows that besides professional career in architecture and furniture design he

created unique paintings, watercolours and stylish wooden sculpture. One can

claim that Mončys’ attachment to wooden sculpture may have prompted a

similar Frenchman’s interest.

Mončys’ collection included large wood pieces, collages of corrugated cardboard,

drawings, watercolours, small stone work and his improvised genres, masks and

whistles. The show also included the prototype of Mončys’ signature “chains”,

a composition in two parts made from limestone in 1963. His preparatory

watercolour drawings (previously unseen in Lithuania and not included into

the art books or catalogues) for the Stations of the Cross (14 pieces) for St. Marcel

Church in Loan were an exceptional highlight of the exhibition.

Mončys’ French milieu had determined such characteristics of his art as a

surrealistic image and imagination-inspired improvisation as manifested

most powerfully in watercolours, drawings and colour collage compositions.

The exhibition revealed how his context helped the Lithuanian artist to

understand his own artistic nature and to expand his interests. During long

years of emigration, Mončys retained his roots, while his style and his free,

improvising spirit reached maturity, inspired and supported by his kindred

spirits and Paris town.

Joëlis Martelis. Šokėja Nana de Herrera. 1926, plakatas

Antanas Mončys. Motina ir vaikas. 1952 Antanas Mončys. Skulptūros eskizas. 1963

118

p a l i k i m a s

Šiemet minimos 125-osios skulptoriaus modernisto, vieno ryš-kiausių kubizmo srovės atstovo Žako Lipšico (Jacques Lipchitz, 1891–1973) gimimo metinės. Vasarą Valstybiniame Vilniaus Gao-no žydų muziejuje surengtoje parodoje „Gyvenimas skulptūroje. Žakui Lipšicui – 125“ lankytojai turėjo unikalią galimybę pirmą kartą Lietuvoje išvysti menininko kūrybą, atvežtą iš Prancūzijos muziejų (Pompidou centro, Judaizmo meno ir istorijos muzie-jaus). Ekspoziciją svariai papildė piešiniai, eskiziniai projektai skulptūroms, dovanoti muziejui Lipšico šeimos, taip pat kūriniai iš privačių kolekcijų – Lietuvos išeivijos dailės fondo, Rolando Valiūno ir Lauryno Jonušausko. Atsižvelgiant į didelį visuomenės susidomėjimą, paroda (tiksliau, didžioji jos dalis, be skulptūrų iš Prancūzijos muziejų) buvo perkelta į Mykolo Žilinsko dailės gale-riją Kaune, kur bus eksponuojama iki šių metų galo.

Druskininkuose gimęs ir augęs Chaimas Jakobas (tikrasis Žako Lipšico vardas ) nenorėjo rinktis tėvo Abraomo Lipšico, pasiturinčio statybų rangovo, sūnui suplanuotos architekto-in-žinieriaus karjeros, ir, metęs komercijos mokslus, pradėjo mokytis Ivano Trutnevo vadovaujamoje Vilniaus piešimo mokykloje, iš kur 1909 m. išvyko į Paryžių ir ten pradėjo savo kūrybinį kelią. Pasak profesoriaus Antano Andrijausko, Žakas Lipšicas buvo vienas iš tų didžiųjų modernistinės skulptūros korifėjų, kurie pakeitė XX a. skulptūros veidą, įtvirtino naują požiūrį į plastinės kalbos galimy-bes, skulptūrines formas, jų santykius su supančia erdve.1 Ilgas ir produktyvus skulptoriaus kūrybos kelias įprastai skiriamas į dvi dalis: Paryžiaus, kur išgarsėjo kaip skulptorius kubistas, periodą (1910–1940) ir Amerikos, ar vadinamąjį „herojinį periodą“ (1941–1973), kai iš esmės susikoncentravo į monumentaliąją plastiką vie-šosioms erdvėms – pulsuojančias barokines formas. Tačiau toks skirstymas veikiau sąlyginis – nors vėlesnėje kūryboje skulptorius kur kas laisviau interpretavo kubizmo principus, kuriuos, ilgame-čio jo kūrybos tyrinėtojo dr. Alano G. Wilkinsono nuomone, jis jautęs geriau negu kuris nors kitas jo kartos skulptorius, Lipšicas nuolat pabrėždavo: aš esu kubistas.2

Bendravimo dovaną turėjęs jaunuolis, tik atvykęs į Paryžių, intensyviai mezgė pažintis su daugeliu tuomet jau spėjusių išgarsėti menininkų, besisukinėjančių „La Ruche“ (pranc. avi-lys) – garsiosiose Monparnaso dirbtuvėse: Diegu Rivera, Ama-deo Modigliani, Konstantinu Brinkušiu ir kitais. Chaimas Jakobas pasivadino Žaku ir, kaip ir kiti iš skurdžių Lietuvos, Baltarusijos, Vakarų Ukrainos miestelių atvykę litvakai menininkai, siekdamas

1 Antanas Andrijauskas, Litvakų dailė „L’école de Paris“ aplinkoje. Vilnius: Meno rin-

kos agentūra, 2008, p. 190

2 Jacques Lipchitz, The Cubist period (1913–1930). Introduction by Alan G. Wilkin-

son. NewYork: Marlborough Gallery, 1987, p. 7.

įsitvirtinti Paryžiuje, buvo priverstas imtis atsitiktinių darbų. „Mes, kaip ir visi Monparnaso ubagai, traukdavome dirbti į geležinkelio stotį. Chaimas Sutinas, Osipas Cadkinas ir aš kaip trys muškieti-ninkai dainuodami eidavome paprakaituoti, paplepėti gimtąja jidiš kalba, pajuokauti ir pasidalyti meno ir gyvenimiška patirtimi.“3 Tėvo įskiepyta meilė architektūrai Žaką Lipšicą suvedė su žymiau-siu Esprit nouveau (Naujoji dvasia) sąjūdžio atstovu architektu Le Corbusier, kuris jau prasigyvenusiam Lipšicui suprojektavo erdvų namą – studiją Bulonėje-Bijankūre. Šioje studijoje savaitgalių po-pietėmis mėgo lankytis Lipšico bičiuliai Pablo Picasso, Antoninas Artaud, poetas Vincente Huidobro, kurį Lipšicas vadino sielos draugu. Tai, kad Lipšicas buvo mėgstamas savo įžymiųjų draugų, rodo gausus palikimas skulptoriaus portretų, nutapytų Modiglia-ni, Juano Griso, Angelinos Beloff, André Deraino, Arbit Blato ir kitų. Pažintis su dviem kubizmo sąjūdžio lyderiais Pablu Picasso ir Jua-nu Grisu nulėmė pagrindinę Žako Lipšico individualaus meninio stiliaus kryptį. Sukūręs originalių kubistinių skulptūrų, jis greitai buvo pripažintas kolegų ir meno kritikų. Pats menininkas taip pri-simena draugystės su Picasso poveikį savo kūrybai: „Būtent 1913 metais, kai Rivera mane nusivežė į Picasso studiją, pradėjau rimtai į savo kūrybą įsileisti dar ne tikrąjį kubizmą, bet, kaip aš sakau, supaprastintų kubistinių geometrinių kompozicijų prototipus.“4. Prie jau dešimtmetį gyvuojančio kubistinio sajūdžio prisijungusį jaunąjį skulptorių Pablo Picasso ir Juanas Grisas šmaikščiai prami-nė „kubistų pagranduku“ (Le benjamin des cubistes). Savitą Lipšico plastinę raišką netrukus įvertino ir autoritetingiausi šio sąjūdžio atstovai ir greitai jis tapo vienu pagrindiniu lyderių skulptūros mene. Pažintis, užsimezgusi su Picasso, išaugo į daugiau nei še-šiasdešimt metų trukusią bičiulystę (abu mirė tais pačiais – 1973 metais: P. Picasso – balandį, Ž. Lipšicas – gegužę). Menotyrininkas H. Arnasonas taip apibendrino jų nueitą kūrybinį kelią: „Tai meni-ninkai, kurie 1910 metais jau buvo Paryžiuje ir kiekvienas savaip skatino revoliucines šiuolaikinio meno idėjas ir suvokimą. Tačiau nors Picasso skulptūros išties vertos dėmesio, jis visada visų pir-ma buvo tapytojas. Todėl Lipšicas, būdamas grynas skulptorius, yra paskutinysis iš pirmosios šiuolaikinių skulptorių kartos ir ne-abejotinai vienas iš iškiliausių šio amžiaus skulptorių.“5

Žvelgiant į Žako Lipšico kūrybą, stebina neišsenkantis jo eks-perimentavimas, stilistinės ir siužetų paieškos. Kitaip negu dau-gelis XX a. skulptorių, liovęsi darę savo darbų modelius, Žakas Lipšicas, nors ir išsiskyrė novatoriškumu, stulbinama ekspresija, veržliomis formomis, kūrė gana tradiciniais metodais. Šį Paryžiaus mokyklos darbo stilių jis perėmė iš savo mokytojo Raoulio Verlet, kuris jį išmokė fiksuoti idėją molyje. Skulptorius visada kurdavo gausybę modelių – molinių, terakotinių, gipsinių – kruopščiai analizavo, tobulino formas, taip pat intensyviai ir įvairiomis tech-nikomis eskizavo popieriuje. Jo kreida, pieštuku, rašalu, guašu, sangvinu sukurtuose grafikos darbuose, taip pat litografijose matyti kūrybos proceso subtilybės, justi begalinis darbštumas, per kurį gimė nepakartojamos originalios plastikos skulptūros darbai. Ryšys tarp eskizų, modelių ir baigtų kūrinių atskleidžia

3 Adomas Samogits, Mano dienos Italijoje su Žaku Lipšicu. Vilnius: Vilniaus dailės

akademijos leidykla, 2010, p. 29.

4 Jacques Lipchitz, H. H. Arnason, My Life in Sculpture. NewYork: Viking Press, 1972.

5 ibid., My Life in Sculpture, p. xvi.

Aušra Rožankevičiūtė

Esu skulptorius iš Lietuvos. Žakui Lipšicui – 125

119

p a l i k i m a s

menininko talento daugiapusiškumą, padeda iššifruoti daugelio monumentalių skulptūrų metaforų poetiką, filosofiškumą, gyve-nimo meilės teigtį, kartu ir dramatiškumą, meistrišką žmogaus būties keliamų klausimų įkūnijimą bronzoje ar akmenyje. Anali-zuojant Lipšico monumentaliąją plastiką, piešinius ar litografijas, ryškėja, kad skulptoriui buvo svarbus figūrų santykis, formų kova, įtampa, dramatiškas formų persipynimas ir susiliejimas, susilydi-mas į pulsuojantį vienį.

Įkvėptas Luvro muziejuje matytų senovės Egipto obeliskų, Lipšicas pradėjo kurti abstrakčiausią ir stipriausią architektūrinį pojūtį žadinančių skulptūrų ciklą. Šios kampuotos skulptūrinės kompozicijos rodo žaismingą skulptoriaus panirimą į kubistinių žmogaus kūno formų kūrimo ir transformacijos procesus. Besi-maudančios moterys, muzikantai ir arlekinai buvo trys pagrindi-nės 1917–1920 m. Lipšico kūrybos temos, atspindinčios kubizmo ikonografijos esmę.6 Vėliau menininkas pasuko nuo klasikinio geometrizuoto prie vadinamojo barokinio kubizmo – minkštų amorfinių formų paieškos. Anksčiau skulptoriui svarbiausia buvo forma, 4-ame dešimtmety ne ką mažiau svarbus tampa ir siužetas. Ypač tai akivaizdu vadinamuosiuose herojinio periodo darbuose, Lipšicui susidomėjus biblinėmis temomis, žydų tautos istorija. Posūkį prie laisvai interpretuojamų mitologinių ir biblinių temų skatino ir tarptautinės politikos pokyčiai Europoje, stiprėjantis an-tisemitizmas. Iki tol universalesnes kosmopolitines idėjas reiškęs skulptorius pajuto poreikį raiškiomis priemonėmis ir metaforo-mis eiti su persekiojama savo tauta kančios kelią bei meno kalba reikšti pilietiškumą ir bendražmogišką laisvės siekį. Skulptorius teigė: „Nesu nukritęs iš dangaus. Manoji prigimtis nulemta ištisų kartų – tiek senųjų, tiek naujųjų laikų.“7

Savo požiūrį į susiklosčiusias politines aplinkybes Lipšicas išreiškė trejaip: kaip žydas, kaip žmogus ir kaip konkreti asmeny-bė. Ši triada skulptoriaus darbuose pasireiškia visu 1933–1948 m. kūrybos laikotarpiu.8 Dar 1932 m. pradžioje Lipšicas sukuria „Bu-lių ir kondorą“, įkvėptą bičiulio poeto Juano Larrea pasakojimo, apie matytą šventę Peru, per kurią kondoro koja prisiuvama prie buliaus nugaros ir abu gyvūnai paleidžiami į areną kautis, kol grumtynės baigiasi vieno arba abiejų gyvūnų žūtimi. Vėliau autobiografijoje skulptorius prisiminė: „Ši istorija mane labai sujaudino. Tuo metu Hitleris ir nacių valdžia Vokietijoje vis sti-prėjo, aš buvau nugrimzdęs į baisią depresiją, man atrodė, kad bulius ir kondoras, o ypač žmonės, besigėrintys jų kančia, įkū-nija mūsų pasaulio žiaurumą.“9 Skulptorius negalėjo ignoruoti žydų persekiojimo Vokietijoje ir tapo vienu pirmųjų meninin-kų, kūryba protestavusių prieš nacizmą. Stipriausiai meninin-ko protestas regimas jo ryškiausiame kūrinyje pasipriešinimo tema – „Prometėjas, smaugiantis grifą“ variacijose. Žmonėms nešantis ugnį Prometėjas simbolizuoja mokslą, šviesą ir kitus progreso elementus. Grifas gi – tamsos ir regreso simbolis. Prie šio siužeto 1933–1936 m. Lipšicas grįždavo nuolat. Pirmajame variante jis pasitelkė klasikinę interpretaciją – prie olos prikaltą

6 Brigitte Léal, „Lipchitz, sculpteur cubiste: „De la vraie et belle sculpture“, Lipchitz. Les années françaises de 1910 à 1940. Paris: Somogy éditions d'art, 2005, p. 16.

7 ibid., Lipchitz. Les années françaises de 1910 à 1940. Paris, 2005, p. 40.

8 Зива Амишай-Маизель, „Липшиц и Катастрофа“, Еврейское искусство в европейском контексте. Москва, 2002, p. 250.

9 Jacques Lipchitz, H. H. Arnason, My Life in Sculpture. NewYork: Viking Press, 1972

Prometėją, tačiau vėliau šios interpretacijos atsisakė. Prikaltas Prometėjas vargu ar padės žmonijai, todėl palengva atsirado Prometėjas, ryžtingai smaugiantis grifą. Skulptorius atsisakė ir Heraklio, išlaisvinančio Prometėją, siužeto, siekdamas pabrėžti ne tiek fizinę, kiek proto ir dvasios pergalę. Tačiau, kaip vėliau pripažino kūrėjas, Hitlerio pradėtos teritorijų aneksijos parodė, kad su lengva pergale skulptūroje jo buvo paskubėta. Todėl Lipšico programinėje devynių metrų aukščio skulptūroje, kuri buvo eksponuojama 1937 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje, Prometėjas grifą smaugia viena ranka, o kita ginasi. Kūrinys ne tik išreiškia menininko vidinę maldą, bet ir atlieka agitacinę misiją – kviečia Prancūziją (ir visą Europą) stoti į mūšį su naciz-mu. Toks akivaizdus simbolinis pranešimas daug kam nepatiko, tad neilgai trukus skulptūra buvo išmontuota. Vėliau įžeistas skulptorius išliejo net tris Prometėjus: Rio de Žaneirui, Filadelfi-jos muziejui ir Mineapolio meno centrui. „Prometėjas“ išgarsino Lipšicą ne mažiau negu „Gernika“ Picasso. 1938-aisiais Hitleriui užgrobus Sudetus, Lipšicas pasuko prie kito mitologinio siuže-to – „Europos pagrobimo“. Skirtingos eskizų variacijos šia tema, kurią Lipšicas tęsė ir karo bei pokario metais, turėjo akivaizdžią politinę potekstę: vienuose eskizuose, remiantis klasikine mito interpretacija, rodomas Europos, nešamos buliaus, bejėgišku-mas, kituose Europa ne tik ginasi, bet ir puola – besigrumian-čių pusių dalys suauga – menininko užuomina, kad, siekdamas nugalėti blogį, turi nugalėti ir dalį savęs. Vėlesnėse šios temos variacijose, suaugindamas figūras į brutalų erotinį ryšį, meni-ninkas tarytum kritikuoja Europos vangumą, demaskuoja jos silpnumą, prisitaikėliškumą.

Žakas Lipšicas ir Pablas Picasso šio rezidencijoje Pietų Prancūzijoje. 1965. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus nuosavybė

120

p a l i k i m a s

Paskutiniaisiais gyvenimo Prancūzijoje metais Lipšicas, įkvėp-tas Berninio barokinio šedevro „Apolonas ir Dafnė“, kuria paskutinį kūrinį – „Pabėgimas“ (1940). Tarsi nujausdamas gresiančią lemtį, karo pradžioje, prieš pat vokiečių įžengimą į Paryžių, skulptorius su žmona paskubomis, metę ir savo darbus, ir unikalią kūrinių ko-lekciją, vos spėjo išvykti į Tulūzą. Iš ten per Portugaliją sausakim-šu pabėgėlių laivu išplaukė Atlanto vandenynu į JAV. Karo metų pagrindinės temos Lipšico kūryboje – pabėgėlių desperacija, egzilio kelio sunkumai. Niokojamos Europos bejėgiškumą ir kar-tu atkaklų norą išlikti simbolizuoja motinos ir vaiko leitmotyvas, kuris pokario metais pakylėjamas iki religinės dimensijos – me-nininkas sukūrė kelias įstabias skulptūras Europos bažnyčioms:

„Dievo Motiną“ (pirmasis variantas 1946 m.) Ansi Maloningosios Dievo motinos bažnyčiai Aukštutinės Savojos departamen-te, Prancūzijos Alpėse, ir to paties pavadinimo skulptūrą (1953) Argailo abatijai Škotijoje. Ant vienos iš jų postamento, tarytum norėdamas suartinti skirtingų konfesijų žmones, skulptorius pa-liko įrašą: „Jakobas Lipšicas, žydas, ištikimas savo protėvių religijai, sukūrė šią „Dievo Motiną“, siekdamas paskatinti dvasinį gyvenimą, stiprinantį žmonių tarpusavio supratimą.“ Motinos tema ryški ir 5-ojo dešimtmečio pabaigos skulptoriaus kūryboje reflektuojant žydų ir arabų konfliktą. Ieškodamas skirtingų tautų bendrabūvio galimybių 1948 m. nepriklausomybę paskelbusioje Izraelio vals-tybėje, Lipšicas iš Senojo Testamento paėmęs Hagaros siužetą kuria įvairias variacijas šios Abraomo vergės ir jo sūnaus Ismaelio motinos tema norėdamas išreikšti viltį „kad pavyks sugyventi bro-liškai, kaip buvo nuo amžių...“10

Įgyvendinęs galimybę kurti stambiu masteliu, Lipšicas iš-kilo kaip vienas didžiųjų XX a. monumentaliosios ir sakralinės skulptūros meistrų. Gavęs valstybinius užsakymus jis sukūrė daug monumentalių darbų, simbolizuojančių demokratines ir bendražmogiškas vertybes, JAV viešosioms erdvėms: „Laisvė veikti“ (1960, Filadelfija), „Taika žemėje“ (1969, Los Andželas), „Be-lorofontas, tramdantis Pegasą“ (1964, Kanzasas; 1978, Niujorkas),

„Demokratinė valdžia“ (1976, Filadelfija). Paskutinis jo monumen-talusis kūrinys „Mūsų gyvenimo medis“ – judaizmo kvintesencija, skulptūra, kurią Lipšicas kūrė daugiau kaip dešimt metų, – buvo atidengtas Izraelyje, Jeruzalėje, ant Skopo kalno, jau po meninin-ko mirties 1978 metais.

Kaip rodo parašyti atsiliepimai apie parodą Vilniuje, Žako Lip-šico ryšiai su Lietuva tapo viena labiausiai parodos lankytojus jaudinančių temų. „Esu skulptorius iš Lietuvos“ – taip dar prieš pusšimtį metų atidarydamas parodas įvairiuose pasaulio muzie-juose ir galerijose prisistatydavo menininkas, net kai okupuota Lietuva jau buvo išnykusi iš pasaulio žemėlapių. Tarpukario lie-tuvių inteligentija taip pat domėjosi Paryžiuje garsėjančiu me-nininku. Poetas, leidėjas Juozas Tysliava Lipšico kūrybai paskyrė prancūzų ir lietuvių kalbomis leisto literatūros ir meno žurnalo

„MUBA“ (mūsų baro apžvalga) numerį išspausdindamas jau mi-nėto Lipšico bičiulio avangardo poeto Vincente‘s Huidobro esė

10 Jacques Lipchitz, H. H. Arnason, My Life in Sculpture. NewYork: Viking Press, 1972.

„Jacques Lipchitz arba pirštų kosmogonija“. Lipšicas pristatomas kaip ryškiausias to meto skulptorius, kurio kūryba – „akmens kalba, sapnų kalba ir bronzos lekia danguosna lengviau negu peteliškių sparnai“.11 Lietuvių kilmės kanadiečių rašytojas Antanas Šileika, įkvėptas Žako Lipšico kūrybos, parašė romaną „Bronzinė moteris“, kuriame vaizdingai pristatoma skulptoriaus Petro Rim-šos (romano herojus Tomas Stumbras) pažintis Paryžiuje su Žaku Lipšicu, į kurį įsidrąsinęs menininkas kreipėsi su prašymu įvertinti jo kūrinius: „Tai vienas iškiliausių skulptorių Paryžiuje, ir jis ką tik pagyrė mano kūrinius.“12 Gyvendamas Niujorke Lipšicas taip pat palaikė ryšius su lietuvių dipukų menininkais. Skulptorei Elenai Kepalaitei Lipšicas parašė pratarmę jos pirmosios skulptūrų paro-dos katalogui. Tėvynės prisiminimai buvo dažna pokalbių tema su Neemija Arbitblatu. Tačiau kitaip nei bičiuliui, užaugusiam Kaune ir aktyviai dalyvavusiam tarpukario Lietuvos kūrybiniame gyvenime, Lipšicui buvo svarbiau poetizuotas, vaikystės prisimi-nimų gaivinamas ryšys su gimtine. Geležinei uždangai nutraukus išorinius skulptoriaus ryšius su Lietuva, vidiniai tik sustiprėjo. Vil-niaus, gimtųjų Druskininkų vaizdai, bendravimas su kaimynystėje gyvenusia Čiurlionių šeima, tapatybės klausimai susirašinėjimuo-se su Vladu Vildžiūnu, Vytautu Landsbergiu, Adomu Samogitu, Neemija Arbitblatu ir kitais žemiečiais, kaip juos jausmingai laiš-kuose vadino menininkas, liudija stiprų skulptoriaus ryšį su savo šaknimis. „Štai jau daugiau negu 63 metai, kaip aš ne namuose“13 – Žakas Lipšicas šiais žodžiais pradeda laišką Vytautui Landsbergiui. Tačiau, nors skulptorius mėgo kartoti, kad be lietuviškų šaknų ne-būtų sukūręs didžiųjų gyvenimo medžių, pabrėždavo, kad dažnai gręžiotis atgal tinka nebent tradicijas saugančiam amatininkui, o menininkui tai gali tapti kūrybos stabdžiu: „Jūs pernelyg galvoja-te apie savo šaknis, o aš manau, kad apie jas galvoti neverta, jos ir taip su mumis, be jų išdžiūtume. (...) Aš labai myliu skulptūrą ir myliu Lietuvą, tad norėčiau, kad Lietuva savo skulptūroje tartų universalųjį žodį.“14 Šie Žako Lipšico padrąsinimai netiesiogiai ska-tino jį būti orientyru tiems lietuvių menininkams, kurie nenorėjo paklusti socialistinio realizmo kanonams. Su laiškais siunčiami Lipšico kūrybos katalogai tapdavo šviežio oro gurkšniu daugia-bučių virtuvėse susiburdavusiems menininkams ir inteligentams, juo labiau kad oficialioji sovietinė menotyra Lipšico ir kitų ku-bistų, siurrealistų ir konceptualistų kūrybą ignoravo. Skulptoriui Vladui Vildžiūnui su savo įkvėpėju ir kritiku susitikti, deja, neteko. Tačiau po kelerių metų įvyko simbolinis šių menininkų susiti-kimas – Franklino D. Murphy Skulptūrų sode netoli viena kitos atidengtos skulptūros: dvi – Žako Lipšico, ir viena – jo žemiečio Vlado Vildžiūno. O Paryžiuje, viename iš Bulonės-Bijankūro skverų, 1992 m. buvo atidengtas kito žemiečio Neemijos Arbitblato Žakui Lipšicui sukurtas paminklas.

11 Vincente Huidobro, „Jacques Lipchitz arba pirštų kosmogonija“, MUBA, Pary-

žius, 1928, Nr. 1, p. 3.

12 Antanas Šileika, Bronzinė moteris. Vilnius: „Versus aureus“, 2009.

13 Žako Lipšico laiškas Vytautui Landsbergiui, 1972 m. liepos 22 d.

14 Laiškas Vladui Vildžiūnui, 1972 m. kovo 20 d.

121

p a l i k i m a s

Žakas Lipšicas. Prometėjas. Etiudas. 1936, popierius, mišri technika, 41 × 31 cm Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus nuosavybė

122

p a l i k i m a s

Žakas Lipšicas. Prometėjas. Žydėjimas. 1941–1942, bronza, 31 × 23 × 12 cm Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcija

123

p a l i k i m a s

“I am a sculptor from Lithuania”. Jacques Lipchitz at 125by Aušra Rožankevičiūtė

This year marks the 125th birth anniversary of Jacques Lipchitz (1891–1973), one of

the most prominent modernist sculptors whose work was based on the principles

of Cubism. This summer the Vilna Gaon State Jewish Museum offered a unique

opportunity to Lithuanian audiences to see the exhibition Life in Sculpture. Jacques Lipchitz at 125 which presented his oeuvre brought from France (Pompidou Centre

and Musée d’Art et d’Histoire du Judaïsme) to Lithuania for the first time. Along-

side with sculpture pieces, the exhibition included drawings and preparatory

sketches for sculptures presented to the museum by the Lipchitz family as well as

artwork from private collections, the Lithuanian Expatriate Art Foundation, Rolan-

das Valiūnas and Laurynas Jonušauskas. As the exhibition turned out immensely

popular, the bulk of it (minus of the sculpture works from Paris museums) was later

transferred to Mykolas Žilinskas Art Gallery in Kaunas until the end of the year.

Born and raised in Druskininkai, Chaim Jacob (the real name of Jacques Lipchitz)

did not wish to pursue an architectural engineering career intended for him by his

father Abraham Lipchitz, a prosperous building contractor. He gave up his stud-

ies and started learning at Vilnius drawing school run by Ivan Trutnev. In 1909 he

moved to Paris and embarked on an artistic career. He was destined to emerge as

one of the giants of modernist sculpture, who, according to prof. Antanas Andri-

jauskas, altered the face of 20 C. – sculpture and introduced a new look on the pos-

sibilities of plastic language, sculptural forms and their relations with surrounding

space. His long and prolific career usually falls into two parts: Paris period where

he emerged as a Cubist sculptor (1910–1940), and American years, or the so-called

“heroic period”(1941–1973) when he focused essentially on monumental works for

public spaces, featuring pulsating Baroque forms. Yet this division is only provisory,

even though in his later works he applied the principles of Cubism with freedom,

having command of them, according to Alan G. Wilkinson, much stronger than

any other sculptor of his generation, Lipchitz never missed to point out being “ a

Cubist”.

Upon arriving in Paris, a young man with a communicative talent, Lipchitz became

friends with numerous artists who have already made their names and were to be

met at La Ruche, the famous ateliers of Montparnasse: Diego Rivera, Amadeo Mod-

igliani, Constantin Brancusi and others. Chaim Jacob adopted the French name

“Jacques” and like other Litvak artists who came from poor towns of Lithuania, Bela-

rus and Western Ukraine, had to take odd jobs in order to establish himself in Paris.

His familiarity with two ground-breaking artists of Cubist movement, Pablo Picas-

so and Juan Gris, defined the major artistic trend to become his own. The young

sculptor was quick to earn recognition by the biggest authorities of the move-

ment, shortly spearheading Cubist sculpture. His unrelenting experiments, his

stylistic and thematic quest is daunting. In contrast to most 20th C. sculptors who

stopped mocking up their compositions, he, despite his innovativeness and stun-

ning vibrancy, continued working in traditional methods. He inherited the Paris

School style from his teacher Raoul Verlet who taught him to capture his idea in

clay. The analysis of his sculptures, drawings or lithography reveals the importance

of proportions of figures, the tension and drama of forms, eventually melting into

a pulsating whole. Inspired by Egyptian obelisks in the Louvre he created a series

of sculptures which show the highest degree of abstraction and architectural

treatment of form.

Bathing women, musicians and harlequins were three thematic strands dominat-

ing his art from 1917–1920; indeed, they encapsulate the essence of Cubist iconog-

raphy. Later he shifted from geometrical shapes to soft, amorphous forms of the

so-called Baroque cubism. He was no longer preoccupied exclusively with form: in

the 1930s, theme and subject matter emerged as equally important. The political

shifts in Europe and the growing anti-Semitism prompted him to seek mythologi-

cal and Biblical stories as motifs for his art. During the years of 1933–1948, Jacques

Lipchitz expressed his attitude towards political developments in a three-fold way:

as a Jew, as a human being and as an individual.

When the Germans occupied Paris in 1940, the artist was forced to flee to the

United States via Portugal. The main themes of his work created during war years

reflect the desperation of the émigré and the difficulties of exile. The powerless

state of the devastated Europe was rendered in the motif of mother with child

elevated into religious dimension: the artist created several stunning sculpture

pieces for the churches in Europe.

Working in large scale, he emerged as a master of monumental and sacral sculp-

ture. Working on state commissions, he created works for public spaces in the

USA which symbolise democratic and human values. His last monumental work

that took him ten years to create, The Tree of Life, a quintessence of Judaism, was

unveiled posthumously in 1978 on Mt. Scopus.

Based on the nature of response from visitors of Vilnius exhibit, the relation of

Jacques Lipchitz with Lithuania was one of the most exciting aspects to them. “I

am a sculptor from Lithuania”, he would say during openings of his exhibitions

at different museums and galleries of the world, even in the years when the oc-

cupied Lithuania was wiped off the world map. He treasured his Lithuanian roots,

but warned against being too much preoccupied with them, as that threatens to

become an obstacle for creation. He encouraged Lithuanian artists to speak uni-

versal language indirectly showing the way to those Lithuanian artists who were

reluctant to abide by the canon of Social Realism.

Žakas Lipšicas. Hagara I. Etiudas.1948, bronza, 8,3 × 13,5 × 3,5 cm Rolando Valiūno kolekcija

Žakas Lipšicas. Pjero su klarnetu. 1919, bronza, 38,5 × 12 × 12 cm Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcija

124

į v y k i a i

Juozas Adomonis. Mizarų girios vizija. 2016, molis, glazūra, rasti objektai, stiklas, ø 55 cm

125

4-oji Vilniaus keramikos meno bienalė

126

„Jaunojo tapytojo prizas 2016“

128

9-oji tarptautinė mažosios grafikos trienalė „Vilnius 2016“

130

6-oji tarptautinė akvarelės bienalė „Baltijos tiltai. 2016. Kryptys ir iššūkiai“

132

3-ioji tarptautinė šiuolaikinio metalo meno bienalė „METALOfonas: ryšiai“

134

Pirmasis Vilniaus galerijų savaitgalis

k r o n i k a

136

Parodos

147

Lietuvos meno reprezentacija užsienyje

150

In Memoriam

151

Premijos, apdovanojimai

152

LDS narių 2017 m. jubiliejai

šis skyrius parengtas pagal galerijų ir menininkų pateiktą informaciją

į v y k i a i

125

4-oji Vilniaus keramikos meno bienalė

Rugsėjo pabaigoje LDS galerijoje „Arka“ atidaryta 4-oji Vilniaus keramikos meno bienalė. Apie 50 autorių kolekciją atrinko specialiai sudaryta vertinimo komisija. Kiekviena bienalė turi pagrindinę temą: šiemet bienalės sumanytojai kvietė susitelkti į galbūt ir patiems dailininkams visiškai netikėtus amplua ir išbandyti naują meninės išraiškos priemonių arsenalą, technikas. Kūrybinių ieškojimų laukas galėtų būti apibrėžtas „Molis ir… “. Įvairiais istoriniais keramikos amato ir meno laikotarpiais molis dažnai buvo derinamas su kitomis medžiagomis, siekiant naujų, netikėtų estetinių savybių, savitos meninės kokybės. Bienalės kuratorius Gvidas Raudonius teigė, kad vienas svarbiausių bienalės tikslų buvo ne tik pristatyti plačią Lietuvos keramikos panoramą, bet ir tapti gyva kūrybine laboratorija bienalės lankytojams.

Atskiroje LDS galerijos „Arka“ salėje žiūrovai išvydo ir ankstesnės, 2014 metų, bienalės laureatės dailininkės Danutės Jazgevičiūtės keramikos ekspoziciją „Objektai“. Tęsiant tradiciją, šalia pripažintų kūrėjų darbų buvo pristatomi ir Vilniaus dailės akademijos bakalau-ro ir magistrų studijas baigusių keramikų darbai. Bienalės naujiena tapo kūrybinės dirbtuvės vaikams ir jaunimui, kurias rengė žinomi keramikos meno kūrėjai.

Geriausių bienalės kūrinių autoriai buvo apdovanoti: pagrindinė profesoriaus Liudviko Strolio premija suteikta dailininkui, profesoriui Juozui Adomoniui už viso gyvenimo nuopelnus ir kūrinį „Mizarų girios vizija“. Laureatui taip pat suteikta teisė būsimos 2018 metų bienalės kontekste surengti atskirą savo kūrinių parodą. Dvi kitos lygiavertės premijos paskirtos keramikėms Milenai Pirštelienei už kūrinį „Tiltas“ ir Eglei Einikytei Narkevičienei, kuri pelnė premiją už kompoziciją „Fragile. Handle with care“. Šešių autorių kūryba įver-tinta bienalės diplomais. Jie atiteko keramikams Audriui Janušoniui, Jurgitai Jasinskaitei, Giedrai Petkevičiūtei, Egidijui Radvenskui, Remi-gijui Sederevičiui, Dainai Vanagaitei Belžakienei.

Eglė Einikytė-Narkevičienė. Fragile. Handle with Care. 2016, akmens masė, glazūra, medis, dujinis (1280°C) ir raku degimas, 45 × 45 × 100 cm; 45 × 45 × 45 cm

Milena Pirštelienė. Tiltas. 2016, šamoto masė, varžtai, raku technika, 60 × 40 cm

Jurgita Jasinskaitė. Įkvėpimas. 2016, šamoto masė, porcelianas, redukcija, 1250°C, 50 × 40 cm

Agnė Kondrataitė. Kova. 2015, molis, glazūra, samanos, lipdymas, 32 × 16 × 21 cm

į v y k i a i

126

„Jaunojo tapytojo prizas 2016“

Spalio gale Vilniuje įsikūrusioje galerijoje „Tsekh“ įvyko konkurso „Jaunojo tapytojo prizas 2016“ (JTP) parodos atidarymas ir laureatų apdovanojimai. Šis projektas sujungia Lietuvos, Latvijos ir Estijos jaunuosius menininkus bendram tikslui – pristatyti savo šalies identitetą, meno mokyklų praktikas bei asmeninį kūrybinį potencialą. Menotyrininkų teigimu, projektas jau tapo savotišku Baltijos šalių jaunosios kartos tapybos metraštininku bei reikšminga platforma jauniesiems kūrėjams.

Projekto rengėjos menotyrininkės Julijos Dailidėnaitės teigimu, susidomėjimas šiuo JTP vis auga, nes šiemet aštuntąjį kartą vykusiame konkurse savo jėgas panoro išbandyti net 115 autorių. Profesionali tarptautinė vertinimo komisija išrinko 15 konkurso finalininkų, kurie pretendavo į pagrindinį prizą. Menotyrininkų, kuratorių ir dailininkų komisija kone vienbalsiai nusprendė – JTP laureate tapo Rosanda Sorakaitė, nutapiusi subtilią drobę „Nakties šviesa“. Dvi papildomos paskatinamosios premijos buvo paskirtos Adriānai Vīgnere (Latvija) ir Vitai Opolskytei (Lietuva). Publikos prizas, kurio laimėtojas buvo renkamas portale delfi.lt, atiteko Dovilei Bilkštienei (Lietuva).

Rosanda Sorakaitė prie savo kūrinio Nakties šviesa. 2016, drobė, akrilas, aliejus, 200 × 150 cm

Vita Opolskytė. Princo Baltasaro kaip draugo portretas (nesakyk mamai). 2016, drobė, aliejus, 150 × 110 cm

Mart Vainre (Estija). Autonominė tapyba II. 2016, aliejus, emalis ant lino, 120 × 90 cm

į v y k i a i

127

Sanda Skujina (Latvija). Plaukikai, kuriems buvo lemta susitikti, bet to niekada neįvyko. 2016, drobė, akrilas, anglis, 150 × 200 cm

Dovilė Bilkštienė. Atostogos. 2016, drobė, aliejus, 40 × 50 cm

į v y k i a i

128

9-oji tarptautinė mažosios grafikos trienalė „Vilnius 2016“

Vilniaus grafikos meno centro galerijoje spalį vyko 9-oji tarptautinės mažosios grafikos trienalės „Vilnius 2016“ paroda. Ši nuo 1994 m. vykstanti trienalė aktualizuoja mažąją grafiką kaip gyvą procesą ir svarbų tarptautinį reiškinį. Šiemet trienalė ypač išsiplėtė geografiškai – iš 178 paraiškų vertinimo komisija parodai atrinko 97 autorių iš 29 pasaulio šalių kūrinius.

Bienalės kuratorės Nijolė Šaltenytė ir Elena Grudzinskaitė teigia, kad parodoje sutelkta šiuolaikinių, tradicinių, eksperimentinių ir autorinių technologijų grafika sykiu aprėpė platų žanrų, idėjų ir pasakojimų spektrą, vedžiojantį žiūrovus nuo realistinių peizažų, figūrinių kompozicijų prie asociatyvių fantazijų ir optinių sprendimų, nuo dekoratyvių koliažų ir minimalistinių kadrų prie filosofinių impresijų, istorinių dailės ir architektūros replikų. Margas, nevienalytis trienalės parodos vaizdas tarytum apibendrina niekur nerašytą pagrindinį trienalės kriterijų – čia pirmenybė teikiama profesionaliai perteiktoms savitoms idėjoms, organiškai formos ir idėjos dermei.

Trienalės dalyvių darbus vertino specialiai sudaryta komisija iš menotyrininkų ir grafikos menininkų. Renginio metu buvo išdalyti apdovanojimai. I premija – Masaaki Sugita (Japonija), II premija – Hye Jeong Kwon (Pietų Korėja), III premija – Eglė Vertelkaitė (Lietuva), diplomas „Už tobulą technologinį atlikimą“ – Toshimi Kitano (Japonija), diplomas „Už šiuolaikišką raišką“ – Mia Vučić (Kroatija), diplomas „Už metafiziką litografijoje“ – Jurjen Ravenhorst (Nyderlandai)

Jurjen Ravenhorst (Nyderlandai). Keturios arkos. 2016, litografija, 19,5 × 13 cm

Greta Grendaitė. Karo taktikos (XLII). 2016, fotopolimeras, 13 × 20,5 cm

į v y k i a i

129

Eglė Vertelkaitė. 4. 2016, ofortas, 14 × 14 cm

Hye Jeong Kwon (Pietų Korėja). Monologas 1. 2013, ofortas, 17,5 × 25 cm Masaaki Sugita (Japonija). Pradėti. 2016, graviūra, 11,7 × 11,7 cm

į v y k i a i

130

Spalį ir lapkritį Kaune vykusios 6-osios tarptautinės akvarelės bienalės „Baltijos tiltai. 2016. Kryptys ir iššūkiai“ programa buvo plati ir įvairiapusė. Bienalės renginiai prasidėjo simboliškai, nes buvo pristatoma 5-osios tarptautinės akvarelės bienalės

„Baltijos tiltai. 2014. Rezonansas“ Grand Prix laureatės Marijos Schleiner (Vokietija) personalinė paroda „Rojus statomas“, kurios ekspoziciją pati autorė įrengė Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultete.

Pagrindinė konkursinė tarptautinės akvarelės bienalės „Baltijos tiltai“ paroda „Kryptys ir iššūkiai“ tradiciškai, jau trečią kartą iš eilės, vyko Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijoje. Parodoje buvo eksponuojami daugiau kaip 200 dešimčiai šalių (Lietuva, Estija, Suomija, Norvegija, Prancūzija, Vokietija, Lenkija ir kt.) atstovaujančių 60-ies menininkų kūrinių, kuriuos parodai atrinko tarptautinė žiuri.

Šių metų bienalės laureatais buvo paskelbti: Girmantas Rudokas (Lietuva), Irena Breivienė (Lietuva), Dainis Gudovskis (Latvija), Mall Paris (Estija), Lena Johansson Fahlén (Švedija) ir Friederike Graben (Vokietija). Pasak bienalės „Baltijos tiltai“

6-oji tarptautinė akvarelės bienalė „Baltijos tiltai. 2016. Kryptys ir iššūkiai“

projekto vadovo Eugenijaus Nalevaikos, šiais metais Grand Prix apdovanojimas neskirtas, nes iš menininkų, dalyvaujančių pagrindinėje parodoje, šiemet buvo ypač sudėtinga išrinkti vieną ryškų lyderį.

Antroji bienalės diena buvo užpildyta personalinių parodų atidarymais: dailininkų iš Ispanijos Nono Garcios ir Jose Antonio Torregrosos-Torregaro personalinės parodos „Efemeriškos erdvės“ ir „Memento Mori“, surengtos bendradarbiaujant su VšĮ „Mindiuzarte“ (kuratorė Ina Mindiuz), buvo atidarytos galerijoje „Meno forma“. Kiek vėliau meninis veiksmas persikėlė į galeriją „Balta“, kur žaismingai pristatyta charizmatiškojo Trondo Einaro Solbergo Indsetvikeno (Norvegija) personalinė akvarelės paroda „Virtuvė su vaizdu“, o vėlai vakare Kauno valstybinėje filharmonijoje (L. Sapiegos g. 5, Kaunas) vyko Lietuvos akvarelės meistro Antano Visockio (Šiauliai) personalinės akvarelės parodos „Akvarelinės variacijos“ atidarymas. Grupės „AQUA 12“ paroda „Akvarelės tvarumas“ (kuratorė Saulė Urbanavičiūtė) „Girstučio“ kultūros ir sporto centre paminėta akvarelės maestro Eduardo Urbanavičiaus (1931–2008) gimimo sukaktis.

Dainis Gudovskis (Latvija). Iš ciklo Neologizmo svaigulys. 2016, popierius, akvarelė, 86 × 56 cm

Lena Johansson Fahlén (Švedija). Islandijos ugnis. 2016, popierius, akvarelė, 76,5 × 56,5 cm

į v y k i a i

131

Irena Breivienė. Amžinos melodijos. 2016, popierius, akvarelė, 70 × 100 cm

Girmantas Rudokas. Iš ciklo Europėjimas. 2014, popierius, akvarelė, autorinė technika, 80 × 110 cm

į v y k i a i

132

Kurdamas menininkas dažnai pamiršta priklausantis didelei bendruomenei, nematomais ryšiais jungiančiai kūrėjus. Buvimas šioje bendruomenėje įkvepia, suteikia galimybę pažinti ir dalintis idėjomis bei atrasti naujus horizontus. Suburti menininkus į bendrą įvykį – tokia buvo prieš penkerius metus pradėtos šiuolaikinio metalo meno bienalės „METALOfonas“ idėja. Šiandien bienalė vienija pasaulinę metalo menininkų bendruomenę ir yra vienintelis, tik šiuolaikinio metalo menui skirtas renginys Lietuvoje.

Spalio mėnesį Vilniuje (AV17) galerijoje ir Dailininkų sąjungos galerijoje trečią kartą vykusi tarptautinė šiuolaikinio metalo meno bienalė kalbėjo apie metalo ryšį. Bienalėje pristatomi darbai lankytojus stebino ne tik formų įvairumu, bet ir netikėtais medžiagų deriniais. Čia įvairūs metalai jungiami su organinėmis ir sintetinėmis medžiagomis, ready-made’ais, rastais ar perdirbtais daiktais, o kūrinių pavidalai varijuoja nuo juvelyrikos funkcionalumą išlaikiusių darbų iki konceptualių, mažosios plastikos objektų.

Šiais metais „METALOfonas: Ryšiai“ pasipildė ir nauja programa – internetinėje erdvėje vykdomu tarptautiniu paskaitų ciklu. Programos metu, pašnekovai iš įvairių pasaulio šalių ir mokyklų dalijosi žiniomis ir mintimis apie šiuolaikinio metalo meno terpę, kūrybą, menines kryptis bei konceptualaus požiūrio derinimą su išskirtinėmis technologijomis.

3-ioji tarptautinė šiuolaikinio metalo meno bienalė „METALOfonas: ryšiai“

Michihiro Sato (Japonija). Ne du skirtingi dalykai. 2016, sidabras, popierius, nerūdijantis plienas, 11 × 6 × 6 cm

Lena Lindahl (Švedija). Motina. 2015, sidabras, dirbtinis augalas, 10 × 7 cm

į v y k i a i

133

Eglė Čėjauskaitė-Gintalė. Jungtys. 2016, sidabras, 10 × 10 cm Ditė Dilginienė. Babel, 2016, sidabras 925, auksas 585, 6 × 7 cm

Aric Verrastro (JAV). Horizonte, 2016, plienas, varis, sterlingo sidabras, nerūdijantis plienas, siūlai, 23K aukso lakštas, akriliniai dažai, 10 × 12 × 7 cm

Wu Ching Chih (Taivanas). Širdis (Kvadratų serija), 2015, varis, emalis, plastikas, 4 × 4 × 18 cm

Rūta Jurkūnaitė-Bruožienė. Sutvertieji. I diena, II diena. 2016, plieninis tinklelis, emalis, medvilniniai siūlai 15,5 × 6 × 6,5 cm; 12,5 × 7 × 5 cm

Romualdas Inčirauskas. Trečioji diena, 2016, aliuminis, bronza, 50 × 45 × 22 cm

į v y k i a i

134

Pirmasis Vilniaus galerijų savaitgalis

Rugsėjo pradžioje sostinėje pirmą kartą įvyko Vilniaus galerijų savaitgalis. Panašūs Galerijų dienų renginiai tuo pat metu jau antrą kartą vyko Klaipėdoje, o Kaune pirmasis Galerijų savaitgalis vyko pavasarį. Vilniaus galerijų savaitgalio metu buvo nuspręsta rodyti tik šiuolaikinio meno parodas, nes šios paprastai sulaukia mažiausiai už meno pasaulio ribų esančių lankytojų dėmesio. Vilniaus galerijų savaitgalio organizatoriai, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, stengėsi šiuos potencialius parodų lankytojus sudominti dalyvauti programoje. Galerijoje „Vartai“ organizuotos ekskursijos, lankytojai taip pat galėjo aplankyti Sodų ir Pramonės gatvėse įsikūrusias menininkų studijas, kur galėjo ne tik pamatyti naujausius menininkų kūrinius, bet ir pabendrauti su pačiais kūrėjais. Vilniaus galerijų savaitgalio metu vyko ir parodų atidarymai: Šv. Jono gatvės galerijoje, Šiuolaikinio meno

centre, meno erdvėje „Studium P“, LTMKS projektų erdvėje „Sodų 4“ bei galerijoje „Nulinis laipsnis“. Buvo galima aplankyti ir jau anksčiau atidarytas programos parodas, nes Vilniaus galerijų savaitgalio proga galerijos veikė ilgiau nei įprasta. Iš viso savaitgalio metu vyko septyniolika renginių penkiolikoje Vilniaus meno erdvių, o jose per dvi programos dienas apsilankė apie tūkstantis žmonių. Vilniaus galerijų savaitgalio metu organizuota Vilniaus ir Kauno galerijų dienų organizatorių diskusija. Buvo aptarti renginių panašumai ir skirtumai, kliūtys, su kuriomis susidūrė organizatoriai, ir kaip jie įsivaizduoja tokių renginių plėtrą. Kauniečiai geriausiomis patirtimis laikė malonų bendradarbiavimą su galerijomis ir jų norą tarpusavyje koordinuoti parodų atidarymus ir pasibaigus Galerijų savaitgalio renginiams. Vilniuje galerininkai labiausiai džiaugėsi ryškiai išaugusiu lankytojų skaičiumi.

Galerijoje „Vartai“ vyko ekskursija. Fragmentas iš Krišo Salmanio parodos „Eilėraščiai ir daiktai“

į v y k i a i

135

Monikos Drożyńskos paroda „Kwas“ galerijoje „Artifex“ Kaspars Podnieks paroda „Užtvara“ galerijoje (AV17)

Lankytojams atvira menininkės Eglės Ulčickaitės studija LDS „Šv. Jono gatvės“ galerijoje atidaryta penkių menininkų, Artūro Rožkovo, Juozo Budzinausko, Artūro Makštučio, Mariaus Skudžinsko, Vadimo Korotajevo, skulptūros, grafikos, objektų bei garso instaliacijų paroda „Šešėliai“

Paroda-performansas „Parodyk man mano vakar“ vyko „Studium P“ erdvėje Parodos „Laiško kūnas“ atidarymas projektų erdvėje „Sodų 4“

k r o n i k a

136

Parodos

Muziejai

Vilniaus paveikslų galerija (Didžioji g. 4, Vilnius)201510 29–2016 01 31 paroda „Amžinai jauna! Lenkijos dai-lė XIX a. pab.–XX a. pr.“2016 02 18–04 17 Vlado Eidukevičiaus (1891–1941) kūrybos paroda „Dailininkas klajūnas“, skirta 125-osioms gimi-mo metinėms. 04 29–06 26 paroda „Levas Bakstas. Epocha ir kūryba“07 14–2017 01 15 Lietuvos muziejų kelio programos paroda „Portretai dvarų kolekcijose“.

Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22, Vilnius)201510 23–12 06 Algimanto Kunčiaus paroda „Vaizdaraščiai“.201601 15–03 03 Šarūno Saukos kūrybos paroda „Žmogus su Saukos veidu“. Kuratorė Monika Saukaitė.02 19–03 20 Birutės Stančikaitės kūrinių paroda „Šviesa tamsoje“. Kuratorė Regina Urbonienė.04 12–06 12 Artūro Railos projektas – medijų instalia-cija „Libretas Mærskui Mc-Kinney Mølleriui. Sinopsis“. Kuratorė Lolita Jablonskienė.04 12–06 12 paroda „Kita epochų sankirta. Lietuvos šiuolaikinis menas iš Lietuvos dailės muziejaus kolek-cijos. 1989–2007“. Kuratoriai Vytenis Burokas, Živilė Ete-vičiūtė, Giedrius Gulbinas.06 17–09 04 Sharon Ya’ari paroda „Laukų ir miškų pozi-tyvai“. Kuratorė Ieva Mazūraitė-Novickienė.07 01–09 18 Adaukto Marcinkevičiaus paroda „Opti-mistai ir skeptikai. 1954–1959 metų fotografijos“. Ku-ratorė Margarita Matulytė.10 14–12 11 paroda „Algis Skačkauskas (1955–2009). Tapyba“. Kuratorė Milda Žvirblytė.10 28–2017 01 15 paroda Jurgio Baltrušaičio rankraš-čiai. Kuratorė Odeta Žukauskienė.11 10–2017 02 05 paroda „Juzeliūno kabinetas: mo-dernėjantis lietuviškumas“. Kuratorius Šarūnas Nakas.

Radvilų rūmai (Vilniaus g. 24, Vilnius)201501 01–2016 03 26 paroda „Gyvoji gamta dailėje XVII a. – XX a. I pusė“.11 12–2016 01 31 paroda „Radvilos – didingos kuni-gaikščių epochos pradžia“.2016 04 08–05 22 paroda „Jonas Čeponis (1926–2003): spal-vingas žvilgsnis į pasaulį“, skirta dailininko 90-osioms gimimo metinėms. Kuratorė Nijolė Nevčesauskienė.06 07– 12 31 Radvilų rūmų muziejuje pirmą kartą pri-statoma Lietuvai dovanotos orientalinės dailės kolek-cijos paroda.

Taikomosios dailės muziejus (Arsenalo g. 3A, Vilnius)201512 23 atidaryta Lietuvos karikatūrų paroda „Greičiau, aukščiau, tvirčiau, linksmiau!“. Rengė Nacionalinė ka-rikatūristų asociacija „Humor Sapiens“. 06 19–09 11 Prano Gudyno restauravimo centre res-tauruotų kūrinių paroda „Prieš… ir po…“201609 21–10 30 Liucijos Jūratės Kryževičienės paroda

„Kūrybinės transformacijos. Tekstilė, akvarelė, mono-tipijos“.11 24–12 31 XVI tarptautinės Vilniaus tapybos trienalės

„Nomadiški vaizdai“ tarptautinė paroda.

Vytauto Kasiulio dailės muziejus (A. Goštauto g. 1, Vilnius)201511 13–2016 01 15 Nematytas Čechavičius. Parodoje

„Juozapo Čechavičiaus Vilnius“.201602 25–04 24 Prano Domšaičio kūrybos retrospektyvinė tapybos paroda „Vaizduotės realybė“.05 12–09 04 paroda „Viktoras Petravičius. Kūrybos ko-ordinatės“.10 06–12 04 Juozo Budraičio paroda „Mano Paryžius“.

Prano Domšaičio galerija (Liepų g. 33, Klaipėda)2015 12 08–2016 01 31 Klaipėdos Adomo Brako dailės mo-kyklos mokinių 2015 m. diplominių darbų paroda.201602 04 – 03 26 Vido Pinkevičiaus (1949–2012) tapybos paroda „Dvidešimtajam amžiui baigiantis“.03 30 – 04 10 Violetos Jokubauskienės tapybos ant šilko paroda „Žydėjimas“.05 09–20 Respublikinio mokinių meninių projektų konkurso „Dailininko knyga“ paroda „Paslaptis“.05 11–22 Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro dailės studijos „Varsa“ paroda „Portretai“.05 25–06 05 XIII tarptautinio vaikų piešinių konkurso

„Slavų šaltinis“ paroda.07 02–08 31 Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo cen-tro dailės studijos „Varsa“ paroda „Portretai“.09 01–25 Dovilės Dagienės fotografijų paroda „Tolimas nepažintas“.

Palangos gintaro muziejus (Vytauto g. 17, Palanga)201611 11–2017 05 14 Vilniaus dailės akademijos Telšių fa-kulteto Metalo meno ir juvelyrikos studijos dėstytojų ir studentų darbų paroda „Stotelė – jūra“.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus (Vilniaus g. 41, Vilnius)201603 23–05 28 Henriko Cipario scenografijos darbų pa-roda, skirta Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus įkūrimo 90-mečiui „Teatro spalvos“.10 06–29 jubiliejinė Vytauto Pečiukonio tapybos paroda. 06 21–09 30 paroda „Dvarų teatrai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVIII a.“.11 03–12 10 tarptautinė fotografijos paroda „Kino aki-mirkos: Lietuva ir Estija“. Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejus (Pilies g. 40, Vilnius)201601 05–01 17 Algimanto Žižiūno fotografijų paroda

„Mano vizijų moterys“.01 20–02 07 Yoshiko Maruyama ir Tokio Maruyama (Ja-ponija) tapybos ir instaliacijų paroda „Virsmas“.02 05–04 15 Kazio Kęstučio Šiaulyčio paroda „Dadara-tai“, skirta DADA judėjimo 100-mečiui.03 02–03 18 keramikės Jūratės Strelkauskytės-Nei-mantienės paroda „Veidrodis“.04 01–04 17 Daivos Kairevičiūtės fotografijų paroda

„Jie nesirūpina, kaip atrodys“.05 02–05 15 Eglės Velaniškytės tapybos paroda „Aš ateinu“.

Bažnytinio paveldo muziejus (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius)201507 09–09 05 Leono Striogos paroda „Šviesos lauke“.11 12–2016 02 27 paroda „Kolekcininko kabinetas“, ku-rioje pristatyta kunigo Pranciškaus Tičkovskio kolekcija

iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rinkinių ir Akmenynės bažnyčios.201602 24–04 30 kunigo Antano Rimavičiaus (1865–1933) skulptūrų paroda „Dievui ir Žmogui“.05 31–09 24 paroda „Ne vien Dangus. Religinės dailės kūriniai iš Rolando Valiūno ir advokatų kontoros „Valiu-nas Ellex“ kolekcijos“.10 06–2017 01 07 paroda „Piligrimų ženklai. Arche-ologiniai pamaldumo Marijai įrodymai viduramžių Gdanske“. Kuratorės Beata Ceynowa, Ewa Trawicka, Rita Pauliukevičiūtė.

Nacionalinis M. K. čiurlionio dailės muziejus (V. Putvinskio g. 55, Kaunas)201512 17–2016 01 17 Sofijos Rickevičiūtės paroda „Vasa-ros vėjai“.201601 07–03 06 paroda „Kasdienės gėlės: moterų ir vaikų portretai iš grafo Stanislovo Kazimiero Kosakovskio fo-tografijų rinkinio“.02 25–03 27 Eimučio Markūno tapybos paroda „Di-džiojo chaoso mažoji versija“.03 17–04 24 Algimanto Švėgždos (1941–1996) gra-fikos darbų paroda „Mano burtai“. Kuratorė Iveta Da-bašinskienė.04 29–06 05 Gedimino Pempės (1921–2008) kūry-bos paroda „Tarp linijų ir žodžių“, skirta dailininko 95-osioms gimimo metinėms. Kuratorės Milda Gasiū-naitė, Aušra Vasiliauskienė.09 16–11 20 fotografijų paroda „Janas Bulhakas: Foto-grafuokite širdimi!“.

M. Žilinsko dailės galerija (Nepriklausomybės a. 12, Kaunas)201602 04–04 10 Cornelios Gurlitt (1890–1919) grafikos darbų paroda „Cornelia Gurlitt: širdies kelionė. Vilnius vokiečių ekspresionistės akimis 1915–1917 m.“ iš Vals-tybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus rinkinių bei privačių kolekcijų. Parodos mecenatas dr. Hubertas Portzas, kuratorė Ieva Šadzevičienė.02 26–04 03 projekto „Laiko ženklai“ paroda. Daly-vavo Thomas Bayrle, Sharon Balaban, Massimo Bar-tolini, Heinz Cibulka, Oskar Dawicki, Jan Dobkowski, Kijewski / Kocur, Jarosław Kozłowski, Katarzyna Kozy-ra, Zofia Kulik, Lech Majewski, Jarosław Modzelewski, Hermann Nitsch, Ewa Partum, Józef Robakowski, Ma-rek Sobczyk, Supergroup Azorro, Leon Tarasewicz, Ka-tarzyna Tretyn-Zečević, Andrzej Wasilewski, Krzysztof Wodiczko. Projekto kuratorius Krzysztof Stanisławski. Rengė galerija „Meno parkas“ ir Torunės (Lenkija) šiuo-laikinio meno centras.04 14–05 29 Lietuvos išeivijos dailės fondo paroda

„Nuo realizmo iki objekto. Pasaulio lietuvių menas Lie-tuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“. Kuratorė Rasa Žukienė.04 23–05 29 Aldonos Gustas tapybos darbų paroda „Aš esu mes“. Kuratorė Aušra Vasiliauskienė.05 17–12 31 paroda „Kolekcija: Belgija–Lietuva. Bel-gijos dailė iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės mu-ziejaus rinkinių“, skirta Tarptautinei muziejų dienai. Kuratorė Irmantė Šarakauskienė.07 08–09 15 18-ojo tarptautinio Kauno kaulinio por-celiano simpoziumo paroda.08 19–09 18 festivalio „Kaunas Photo“ pagrindinė paro-da „Gatvės vertė“.10 07–11 27 paroda „Halinos laikas ir Gederto menas“. Kuratorė Marija Kaupere.10 20–12 31 paroda „Gyvenimas skulptūroje. Žakui Lipšicui – 125“. Kuratorės: Aušra Rožankevičiūtė, Ieva Šadzevičienė.

k r o n i k a

137

Kauno paveikslų galerija (K. Donelaičio g. 16, Kaunas)201601 16–02 21 apžvalginė Kauno menininkų paroda „Ge-riausias metų kūrinys“. Dalyvavo 121 autorius, kuratorė Kristina Civinskienė.01 21– 04 10 Audronės Petrašiūnaitės kūrybos paroda

„Tylus gyvenimas“ iš ciklo „Lūžio kartos vardai“. Kuratorė Kristina Civinskienė.02 25–03 27 Eimučio Markūno kūrybos paroda „Di-džiojo chaoso mažoji versija“.04 01–05 01 Vytenio Lingio personalinė paroda „Še-šėlio šviesa“.04 20–06 05 skulptoriaus, scenografo, instaliacijų kū-rėjo Danieliaus Sodeikos paroda iš parodų ciklo „Lūžio kartos vardai“.05 05–06 05 šiuolaikinio meno paroda „Atstumai be ribų“, skirta Kauno dailės gimnazijos 70-mečiui. Daly-vavo Audrius Arlauskas, Ausma Bankauskaitė, Indrė Baronė (Šataitė), Karolina Bielskytė, Kazimieras Braz-džiūnas, Mantas Daujotas, Milena Grigaitienė, Aušra Jasiukevičiūtė, Indrė Jaskūnienė, Jolanta Kyzikaitė, Eglė Knyzė, Lina Kusaitė, Agnė Liškauskienė, Ignas Maldžiū-nas, Tadas Maksimovas, Martynas Martišius, Saulius Pa-liukas, Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė, Grytė Pintukaitė, Monika Plentauskaitė, Tautvilas Povilionis, Andrius Pukis, Miglė Pužaitė, Airida Rekštytė, Milda Sležaitė, Gabrielė Šermukšnytė, Ona Šmitaitė, Vaida Tamoše-vičiūtė, Jurga Užkurnytė, Eglė Vaitulevičiūtė, Karolis Vaivada, Marius Zavadskis. Kuratorius Gintautas Vaičys.12 01–12 31 XVI tarptautinės Vilniaus tapybos triena-lės „Nomadiški vaizdai” Lietuvos šiuolaikinės tapybos paroda.

Keramikos muziejus (Rotušės a. 15, Kaunas)201510 23 – 11 30 Kristinos Alšauskienės personalinė kera-mikos paroda „Pokalbis“.12 11–2016 01 10 vasaros kūrybinės stovyklos „Pa-luodė–2015“ dalyvių darbų paroda „Fotosintezė“. Dalyvavo Romas Mekiša, Kristina Ancutaitė, Giedra Petkevičiūtė, Remigijus Sederevičius, Karolina Ma-selskytė, Darius Straigis.2015 12 10–2016 01 10 Italijos meistrų prakartėlių paroda.201601 14–02 28 grupės „Archyvas“ (Dormantė ir Jurgis Penkinskai, Juoza Rimkus, Liudvikas Ivaškevičius, Gie-drius Liagas, Jovilė Talmantaitė El-Mansour, Laima Dzi-gaitė) paroda „Orų prognozė“.01 29–02 28 Haruhiko Ito (Japonija) porceliano kūri-nių paroda.02 05–02 28 Ievos Bertašiūtės-Grosbahos paroda „Mo-lio būsenos“.

A. ir P. Galaunių namai (Vydūno al. 2, Kaunas)201509 17–10 16 Bangučio Prapuolenio akvarelės darbų paroda „Iš debesų...“. 201605 19–09 01 tapybos darbų paroda „Gamtos pavilio-tos...“.

A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus (V. Putvinskio g. 64, Kaunas)201512 17–2016 01 17 Sofijos Rickevičiūtės tapybos paro-da „Vasaros vėjai“.2016 01 28–02 28 Giedrės Marijos Šimonytės-Švažienės pa-roda „Gyvenimo spalvos“.

03 03–04 03 teatro ir kino dailininkės Gražinos Kons-tancijos Remeikaitės apžvalginė kūrinių paroda. Kura-torė Vykintė Stundytė.04 07–05 08 Vilniaus dailės akademijos Grafikos kate-dros ir VDA Kauno fakulteto Grafikos katedros absol-ventų kūrybos paroda „Jaunystė“. 05 26–08 28 Vlado Eidukevičiaus (1891–1941) kūrybos paroda „Dailininkas klajūnas“.08 25–10 09 paroda „Šiandien prieš vakar“, skirta gar-saus lietuvių tapytojo Arūno Vaitkūno atminimui.10 27–2017 01 29 paroda „Paletė ir gyvenimas. A. Žmui-dzinavičiui – 140“.

Istorinė LR prezidentūra (Vilniaus g. 33, Kaunas)2016Iki 06 01 Luiso Ramakerso (Louis Raemaekers, Olandi-ja) darbų paroda „Europa ant operacinio stalo“. Kurato-rė Jovita Jankauskienė.05 12–06 05 Leono Striogos metalo skulptūrų paroda

„Leonas Strioga – Kitoks“.

M. K. čiurlionio memorialinis muziejus (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai)201512 12–2016 02 25 LDS Kauno skyriaus Tekstilės sekcijos paroda „Lyrinės reminiscencijos“ iš ciklo „Baltų sakmės“.201604 03–05 20 paroda „Neužmirštamoji Sofija“, skirta So-fijos Čiurlionienės-Kymantaitės 130-osioms gimimo metinėms. Kuratorė Dalia Palukaitienė.11 25–2017 01 15 Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės pa-roda „Tarp sapno ir prabudimo“.

Vytauto Kazimiero Jonyno galerija (M. K. Čiurlionio g. 41, Druskininkai)201512 17–2016 02 10 Jūratės Petruškevičienės tekstilės paroda „Iš būtojo laiko...“.201602 13–03 25 paroda „Vardan Lietuvos“, skirta Lietuvos valstybingumo jubiliejui ir Vasario 16-ajai. Kuratorė Vida Mažrimienė.

Janinos Monkutės-Marks muziejus-galerija (J. Basanavičiaus g. 45, Kėdainiai)201512 11–2016 01 30 tekstilės paroda „Senas ir naujas“. Da-lyvavo Danutė Valentaitė, Džina Jasiūnienė, Eglė Gan-da Bogdanienė, Feliksas Jakubauskas, Gertrūda Žiliūtė, Greta Kardišiūtė, Inga Miliauskaitė, Irena Piliutytė, Jele-na Škulienė, Jonas Stankevičius, Jūratė Kazakevičiūtė, Jūratė Petruškevičienė, Kristina Čyžiūtė, Laura Obele-vičiūtė-Kasputienė, Lina Drižiūtė, Lina Jonikė, Liucija Jūratė Kryževičienė-Hutcheon, Marijona Sinkevičienė, Mina Levitan-Babenskienė, Renata Laurinavičiūtė, Re-nata Vickevičiūtė-Kazlauskienė, Virginija Degenienė, Virginija Kirvelienė, Žydrė Ridulytė.201602 05–03 25 tapybos ir akvarelės paroda „Spalvotos balos“. 04 01–05 28 šiuolaikinės mados paroda „Ateities tra-dicijos“.06 03–07 02 Janinos Monkutės-Marks paroda „Dova-na tėviškei“. 07 08–09 10 tarptautinė paroda „Kas yra pluoštai?“. 09 16–10 29 Lauros Pavilonytės-Ežerskienės persona-linė paroda „TIK(s)ĖJIMAS“. 09 16–11 05 VII Lietuvos tekstilės meno bienalė „Teks-tilė: sielai ir kūnui“.

Antano Mončio namai-muziejus (S. Daukanto g. 16, Palanga)201603 13–04 29 paroda „Vidas Pinkevičius (1949–2012). Piešiniai. Tapyba“.06 08 atidaryta Filomenos Linčiūtės-Vaitiekūnienės paroda „Trys kelionės mintyse ir tikrovėje“.05 04–06 05 paroda „Evaldas Jansas. Šių dienų did-mote rys&didvyriai“.07 05–24 „Telšių (VDA fakultetų) studentai Palangoje“.08 06–09 15 Snaigės Šileikos (Kanada) paroda

„Pakelė|Wayside“.08 07 projekto „Antanas Mončys (1921–1993). Inova-tyvūs švilpiai“ pristatymas.09 17–10 30 grupinė paroda „Scenos“. Parodos auto-riai: Dainius Liškevičius, Alvydas Lukys, Vilma Samulio-nytė, Gytis Skudžinskas, Darius Žiūra.

Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius)201601 16 performansų ir atsitikimų vakaras „Vestibuliaras“ iš programos „Pažadų mėnuo“. (Jurgis Paškevičius, Alis-sa Šnaider, Aapo Nikkanen ir Monika Lipšic). 01 22–03 13 paroda „Nauja tapyba iš Jungtinės Ka-ralystės“. Eksponuoti Merlin Carpenter, Stuart Cum-berland, Dexter Dalwood, Kaye Donachie, Michael Fullerton, Celia Hempton, Morag Keil, Fiona MacKay, Lucy McKenzie, Dawn Mellor, Alan Michael, Michael Simpson, Sue Tompkins, Neal Jones ir Pádraig Timoney kūriniai. Kuratorė Linsey Young.01 29–03 13 C. T. Jasper ir Joanna Malinowska (Lenkija/JAV) paroda „Halka/Haitis: sugrįžimas į Vilnių“. Kuratorė Magdalena Moskalewicz. 02 05–03 13 nebekuriančio menininko Juozo Laivio paroda „Beaistrio matymo taktika besaikio stebėjimo erdvėje, arba Kaip turėtų būti taisomi dantys“. Kuratorė Neringa Krikščiūnaitė.04 15–05 29 Jos de Gruyter & Harald Thys (Belgija) paroda „Baltas suprematizmas“. Kuratorės Ūla Tornau, Asta Vaičiulytė.04 15–05 22 Daniel Gustav Cramer (Vokietija) paroda

„Devyniolika“. Kuratorė Neringa Bumblienė.04 23 ŠMC rūsio salėje Jude Crilly ir Floris Schönfeld performansas „Veiksmai nepažiniam nepažįstamajam“ (Plays for the Strange Stranger).04 28–05 18 Eglės Budvytytės paroda „Riedlenčių mal-da, arba Kakta žemiau širdies“. Kuratorės Virginija Ja-nuškevičiūtė, Rūta Junevičiūtė.06 17–08 14 „Post Ars. Partitūra“. Kuratorės: Julija Fomi-na ir Agnė Narušytė.06 17–08 14 paroda „Antanas Gerlikas. Kopos“. Kurato-rė Virginija Januškevičiūtė.06 17–08 14 „Network Architecture Lab [Kazys Varnelis ir Leigha Dennis]“ paroda „Atotrūkis“.09 16–10 19 Martino Ebnerio, Kitty Kraus paroda. Kura-toriai Audrius Pocius ir Nicholas Matranga.09 09–10 19 paroda „Anachronikos“. Kuratorės Ūla Tor-nau ir Asta Vaičiulytė.09 02–10 19 paroda „Moralės refleksas“. Kuratorė Hei-di Ballet.10 22–12 04 „Random Rapid Heartbeats“. Rinktiniai projektai iš ŠMC parodų programos. Kuratorius Kęs-tutis Kuizinas.11 21–28 „Uolėtas peizažas. Paroda lagamine“. Kuratorė Aneta Rostowska.11 25–2017 01 15 Gabrielio Lesterio paroda „Devynių dienų savaitė“.12 02–2017 01 15 „(Ne)matomi sapnai ir srovės. Šiau-rės ir Baltijos šalių šiuolaikinio meno paroda“. Kuratorė Maija Rudovska. 12 02–2017 01 13 ŠMC pristato: seklus, greitas ir dar neįvardintas. Kuratoriai Edgaras Gerasimovičius ir Au-drius Pocius.

k r o n i k a

138

Galerijos

LDS galerija „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius)201503 31 – 04 18 tapybos ir dokumentinės fotografijos paroda, skirta M. K. Oginskio 250 gimimo metinėms paminėti „Vilniaus Polonezas Lietuvai“. Dalyvavo Žy-gimantas Augustinas, Palemonas Janonis, Bronius Gražys, Romas Balinskas, Linas Liandzbergis, Sigita Maslauskaitė, Laisvydė Šalciūtė, Raimonda Jatkevi-čiūtė-Kasparavičienė, Jolanta Kyzikaitė, Ina Budrytė, Andrius Giedrimas, Miglė Kosinskaitė, Arūnė Tornau, Augustinas Savickas. Kuratorė Arūnė Tornau.201601 19–02 06 Kęstučio Petro Ramono jubiliejinė pieši-nių ir atspaudų paroda „80‘Grafika“.01 22–02 06 galerijos „Menų tiltas“ inicijuota Lietuvos dailininkų plenero, vykusio 2015 m. Pietų Prancūzijo-je, paroda „Švytėjimas“. Dalyvavo Rimas Zigmas Bičiū-nas, Jonas Daniliauskas, Audrius Gražys, Paulius Juška, Vytenis Lingys, Sigita Maslauskaitė, Kristina Norvilaitė. 02 17–03 05 Dusetų dailės galerijos paroda, skirta 20-ties metų jubiliejui. Dalyvavo Edmundas Broga, Dan-guolė Brogienė, Žydrūnas Dainys, Algirdas Gaižauskas, Violeta Ir Virgilijus Gasparaičiai, Arvydas Každailis, Re-migijus Kriukas, Brigita Jadvyga Pučekaitė, Romualdas Pučekas, Eugenijus Raugas, Ramunė Sladkevičiūtė-Dainienė, Alvydas Stauskas, Indrė Stulgaitė-Kriukienė, Birutė Zokaitytė, Liliana Žutautienė.02 17–03 05 Lietuvos ir Suomijos menininkių paro-da „Karelija“. Dalyvavo Outi Särkikoski, Heidi Vasara, Pia Sinkkonen, Johanna Turunen (Suomija), Inga Dargužy-tė, Eglė Kuckaitė ir Laura Garbštienė.02 17–03 05 Aistės Ramūnaitės lino raižinių, piešinių, koliažų paroda „Vėjų magistro užrašai“.03 15–04 02 tarptautinė paroda „Tapybos dialogas“. Dalyvavo Nikolaj Burtov, Piotr Grošev, Nikolaj Želtuš-ko, Jelena Pavlovskaja (Rusija), Grigorij Ivanov, Natalija Ivanova, Ilona Kosobuko, Galina Romanova (Baltaru-sija), Juozas Pranckevičius, Jurij Grigorovič, Saulius Kruopis, Skaidrė Butnoriūtė, Vladimir Poliščiuk, Česlo-vas Polonskis, Vladislav Lavrinovič, Vladimir Pustovoj, klaipėdiškis Vladimir Bogatyriov.03 15–04 02 paroda „Arti prie gamtos“ (Norvegija). Dalyvavo Torild Røland, Sølvi Strang, Hanne Herrman.03 15–04 02 Ričardo Vyšniausko tapybos paroda „Pri-silietimas“.04 12–04 30 paroda „Ad Originem“. Dalyvavo Henrikas Čerapas, Agnė Kulbytė, Algimantas Černiauskas, Gytis Aštrauskas, Kristina Mažeikaitė, Simona Merijauskaitė, Artūras Mitinas. 05 10–05 28 Vilniaus tapytojų paroda „100% tapybos“. Kuratorės Arūnė Tornau, Meda Norbutaitė.07 05–07 23 Adomo Matuliausko grafikos darbų par-oda „Vilniaus impresijos“.09 27–10 17 4-oji Vilniaus keramikos meno bienalė. Dalyvavo Regina Kaselytė Lisauskienė.10 25–11 12 Tito Livio Negri ir Gabriella Quercia (Roma, Italija) paroda „Šviesos brangakmeniai“.10 25–11 12 galerijos „Atvira dirbtuvė / Otwarta Pra-cownia“ paroda „Vidaus reikalai“.11 22–12 10 Aleksandras Vozbinas „Urbi et Orbi“.11 22–12 10 „Nežinoma dailė. Lietuvos dailininkų są-jungos dailės kolekcijos bruožai“.

LDS Šv. Jono gatvės galerija (Šv. Jono g. 11, Vilnius)201512 02–12 31 „Jaunųjų prisistatymai“: Eglė Lekevičiūtė, Bi-rutė Bikelytė. „neLIESTI“. Interaktyvių instaliacijų paroda.12 09–2016 01 08 paroda „Baltijos iliustracija. Komik-sai“. Dalyvavo Miglė Anušauskaitė, Viktorija Ežiukas,

Lina Itagaki, Gerda Jord, Petras Išora, Ula Šimulynai-tė, Monika Vaicenavičienė, Anete Melece, Ingrīda Pičukāne, Anna Vaivare, Kārlis Vītols (Latvija), Ann Pa-juväli (Estija).201601 13–02 05 skulptoriaus Kęstučio Lanausko perso-nalinė objektų ir skulptūros darbų paroda „atRiedėjo“.02 10–02 27 Gedimino Žuklio personalinė medalių paroda ,,Laiko tėkmė“.02 10–02 27 Evelinos Paukštytės personalinė paroda

„Puikus naujas pasaulis“.03 02–03 26 stiklo menininko Artūro Rimkevičiaus personalinė stiklo objektų, vitražų, nuotraukų paroda

„Stained glass objects 33“.04 06–04 30 Aušros Andziulytės ir Aušros Barzdukai-tės-Vaitkūnienės tapybos paroda „Dvi Aušros“.05 04–05 28 Gia Ram personalinė tapybos paroda „Ho-ney Bunny“.06 01–06 24 tarptautinė Baltijos šalių paroda „Barri cades 25. Origins“. Dalyvavo Stasys Eidrigevičius, Vid mantas Zarėka, Rytas Jonas Belevičius, Dainius Trumpis, Algirdas Jakas, Miglė Kosinskaitė, Edmundas Saladžius, Rober-tas Antinis, Ramūnas Čeponis, Eimutis Markūnas, Milda Dainovskytė. 08 10–09 03 Linas Cicėnas „FC Jazz kaip kartą, prieš 2 metus buvo“. Dailės ir muzikos sintezės projektas. 09 09–10 01 „Jaunųjų prisistatymai: Šešėliai“. Grupi-nė paroda. Skulptūra, objektai. Muzika, grafika, foto-grafija.10 06–10 29 Romualdo Inčirausko personalinė paroda

„Iš garažo“. Metalo plastika, fotografija.10 04–10 22 „Tarptautinė stiklo bienalė 2016“. Stiklas. Lie-tuva, Suomija, Estija, Lenkija, Vokietija, Latvija, Švedija.11 04–11 29 Violetos Laužonytės tekstilės paroda.

VGMC galerija „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius)2015 10 06–10 31 Petro Mazūro paroda „Kai viltis tampa strategija“.11 03–11 28 Laisvydės Šalčiūtės paroda „(Melo)dra-mos. Isterija“.12 01–12 19 Kęstučio Grigaliūno paroda „1944–45“.12 01–12 19 Ksenijos Jaroševaitės paroda „Iš mano sandėliuko“.201602 03–02 27 Vinco Kisarausko ankstyvųjų linoraižinių paroda. Kuratorės Kristina Kleponytė-Šemeškienė, Jur-ga Minčinauskienė.03 01–03 26 Eglės Ruibytės ir Mildos Dainovskytės pa-roda „Žemė / Earth 2.0“.03 01–03 26 Jolantos Mikulskytės paroda „Vanduo ~ intro“.03 31–04 23 švedų menininko Björno Bredströmo (1944–2014) kūrybos paroda. 05 10–05 28 Lietuvos grafinio dizaino klasiko Telesfo-ro Kulakausko (1907–1977) kūrybos paroda. Kuratorė Giedrė Jankevičiūtė.05 31–06 25 jaunųjų Kroatijos grafikos menininkų pa-ro da „Autentiškumas“.06 30–07 23 Elenos Grudzinskaitės paroda „Dirbtinis. Landšaftas“.06 30–07 23 Augusto Bidlausko paroda „Žmogus 3“.06 28–07 23 Jaceko Tylkowskio (Lenkija) meninės knygrišystės paroda. Kuratorė Rūta Taukinaitytė-Nar-butienė.09 06–10 01 Nijolės Šaltenytės paroda „Viskas yra arti“.09 13–10 01 paroda „Emilija Liobytė-Vilutienė (1916–1955). Piešiniai“. Kuratorės Kristina Kleponytė-Šemeš-kienė, Jurga Minčinauskienė.10 06–10 29 9-oji tarptautinė mažosios grafikos trie-nalė VILNIUS 2016. Kuratorės Nijolė Šaltenytė, Elena Grudzinskaitė.

VGMC ekspozicijų salėje „+“ (Latako g. 3, Vilnius)02 02–02 27 Lauros Selmistraitytės kūrybos paroda

„Debesis / 176“.03 01–03 26 Vytenio Tolučio paroda „Tarpinė stotelė“. 05 03–05 28 Peterio ir Reginos Riederių (Austrija) kū-rybos paroda „Kai jūra išnyko kalne“.

LDS „Pamėnkalnio galerija“ (Pamėnkalnio g. 1/13, Vilnius)201511 13–12 04 Eimučio Markūno projektas „Prieblandos zona“.12 18–2016 01 09 tęstinio projekto „Meistrai ir mokiniai“ paroda „Edmundas Saladžius ir mokiniai“. Atidarymo metu vyko Psilikono teatro audiovizualinis spektaklis

„Plaukuota burna“.201601 15–02 05 tapytojos Simonos Žilėnaitės pirmoji per-sonalinė paroda „Sakralu“.02 12– Luko Kukuraičio, Aisčio Kavaliausko, Jurgio Ta-rabildos eksperimentinės muzikos ir meno viešosiose erdvėse projektas „Outside / Inside“. Kuratorė Gabija Žilionytė.03 04–03 26 Andriaus Zakarausko tapybos paroda „Pri-siminimo sinonimas“.03 31–04 21 tapytojos Eglės Ulčickaitės kūrybos pa-roda „Chrono-teka“.04 27–05 17 Julijos Pociūtės fotografijų, videoperforman-sų ir objekto meno kūrinių paroda „Bangãvimo skãlė“.05 20–06 11 Povilas Ramanauskas. Šiuolaikinio meno paroda „Buitis“.06 23–07 16 tapybos paroda „Meistrai ir mokiniai: šian-dien prieš vakar“, skirta Arūnui Vaitkūnui. Kuratorė Jo-vita Aukštikalnytė-Varkulevičienė.07 20–08 10 Evaldas Jansas. Šiuolaikinio meno paro-da „Janso kelias“.08 12–08 27 Česlovo Polonskio (kartu su Bartošu Po-lonskiu) jubiliejinė tapybos paroda „Įženk į Česlovo Po-lonskio paveikslą“.09 02–09 24 Visvaldo Morkevičiaus fotografijų paroda

„Public Secrets“.09 30–10 22 Nezaket Ekici (Vokietija) videoinstaliacijų paroda „Dantis už dantį“. Projekto „Postidėja IV. Karas“ dalis. Kuratorė Laima Kreivytė.10 26–11 16 Henriko Čerapo tapybos paroda „Dirvo-nai. 1990–1995“.

Galerija-dirbtuvė „RA“ (Pranciškonų g. 8,Vilnius)201604 22–05 05 tapybos miniatiūrų paroda „Tikrovė ir sa-pnas“.08 12–08 31 Lilijos Valatkienės fotorefleksijų paroda

„Išgyvenimai. Laiškai lietui“.09 02–22 personalinė Mindaugo Skudučio paroda

„Laikrodžiai“.

Dailininkų sąjungos galerija (Vokiečių g. 2, Vilnius) 2015 12 11–2016 01 02 Raimondo Savicko jubiliejinė tapy-bos paroda „Ateinu“.12 10–01 10 Kristinos Norvilaitės paroda „Aš groju ir dainuoju“.201601 08–01 30 Lietuvos scenografijos įvaizdžius doku-mentuojanti fotografijų paroda „Nykstančios tapa-tybės žemėlapiai“, 2015 metais atstovavusi Lietuvai tarptautinėje Prahos kvadrienalėje (Jonas Arčikaus-kas, Simona Biekšaitė, Kotryna Daujotaitė, Adomas Ja-covskis, Marijus Jacovskis, Aldona Jankauskienė, Laura Luišaitytė, Dainius Liškevičius, Gintaras Makarevičius,

k r o n i k a

139

Vytautas Narbutas, Arvydas Norvaišas, Jūratė Paulė-kaitė, Jūratė Račinskaitė, Ramunė Skrebūnaitė, Julija Skuratova, Medilė Šiaulytytė, Artūras Šimonis, Birutė Ukrinaitė, Renata Valčik, Marta Vosyliūtė).02 24–03 19 Daumanto Tomo Pilipavičiaus tapybos paroda „Vilniaus vedutos“.03 18–04 02 keramikės Dalios Gentvainytės kūrybos paroda „Demonas naujoje erdvėje“.04 01–04 16 Giedros Purlytės tapybos darbų paroda

„Tik ĖJIMAS“. 04 22–05 13 Eugenijaus Antano Cukermano kūrybos paroda „Plenerų aplankas“.05 18–05 19 kinų tradicinės tapybos paroda „Tiltas“. Da-lyvavo kinų dailininkai Yu Yong Mao, Li De Fu, Zhan Guang Zhi, Elenos Voverienės tapybos studijos „Bam-buko sodai“ mokiniai.05 24–05 30 Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokyklos absolventų paroda „Baigiamieji“.06 01–07 01 Romualdas Balinskas. Tapybos paroda

„Balos“.06 28–07 12 meninės knygrišystės paroda „Bibliofilinė knyga“. Kuratorė Rūta Taukinaitytė-Narbutienė.07 06–07 20 Jonas Varnas. Jubiliejinė karikatūrų paro-da „Juodo varno margasparnė“.08 24–09 07 socialinio projekto „Keramikos menas – žmogaus gerovei paroda“. Kuratorius Gvidas Raudonius. 08 25–09 14 projektas „Meistrai ir mokiniai“: parodų ciklas „Šiandien prieš vakar“, skirtas Arūnui Vaitkūnui. Kuratorė Jovita Aukštikalnytė-Varkulevičienė.09 08–09 28 Marijos Griniuk tapybos paroda „Kons-trukcija“.10 04–10 22 tarptautinė stiklo meno bienalė „2D→“. Kuratorė Dalia Truskaitė.10 05–10 26 tarptautinė šiuolaikinio metalo meno bie-nalė „METALOfonas: ryšiai“.10 28–11 16 Algio Griškevičiaus tapybos paroda „Su-sprenduota realybė“.

LDS galerija „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas)201512 17–2016 01 13 skulptoriaus Gintaro Kamarausko personalinė paroda „NEištylėta / NEiškalbėta“.12 17–2016 01 13 vitražo ir stiklo paroda, skirta M. K. Čiurlionio 140-osioms gimimo metinėms paminėti. Dalyvavo Audronė Andriulevičienė, Nerijus Baublys, Virginijus Broneika, Bronius Bružas, Pijus Cicėnas, Si-gita Grabliauskaitė, Rasa Grybaitė, Viktorija Kalninia, Vytautas Kibildis, Gintaras Kraujalis, Rūta Lipaitė, Irena Lipienė, Vilma Magelinskaitė, Albinas Markevičius, Ži-vilė Navikaitė, Ieva Paltanavičiūtė, Vygantas Paulauskas, Irina Peleckienė, Vilma Slavinskaitė-Zujienė, Karolina Voicecovskaja, Eglė Rakauskaitė, Artūras Rimkevičius, Brigita Rodaitė, Gintarė Stašaitytė, Valda Verikaitė. Or-ganizatoriai I. Liepienė ir A. Rimkevičius. 201601 15–02 06 d. Donatos Minderytės, Petro Lincevičiaus, Eglės Ulčickaitės paroda „Laiko vaizdų gaudymas (trys scenarijai)“.02 10–03 05 Agnės Liškauskienės paroda „Horizonta-lūs lopai / Pagrandukai“.02 26–04 03 projekto „Laiko ženklai“ paroda. Dalyvavo Wacław Kuczma, Zbigniew Libera, Natalia LL, Susan Philipsz, Agnieszka Polska, Suzanne Treister. Projekto kuratorius Krzysztof Stanisławski. Rengė galerija „Meno parkas“ ir Torunės (Lenkija) šiuolaikinio meno centras. 03 09–04 02 Arūnės Tornau tapybos paroda „Nykstan-tys vaizdiniai II“.04 06–04 05 10-oji Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos paroda „Pavasaris 2016“. Dalyvavo Regina Kaselytė-Li-sauskienė. Projekto vadovė Živilė Bardzilauskaitė-Ber-gins, kuratorius ir projekto sumanytojas Juris Bergins, parodos menotyrininkė dr. Lijana Šatavičiūtė-Natale-vičienė.

05 06–05 24 Jovitos Aukštikalnytės-Varkulevičienės ta-pybos paroda „Paribio portretai. Atmintis“.05 06–05 24 fotomenininkės ir kino operatorės Kristi-nos Sereikaitės paroda „Stichijos. Detalė – Benas Šarka“.06 09– 07 05 Jūratė Kadusauskaitė-Preikšienė. „Spren-diniai“.06 08–07 05 Vakarų Vokietijos dailininkų sąjunga. „Besi-skleidžianti fotografija“. Kuratorės: Claudia Rinke ir Elly Valk-Verheijen.07 08–07 22 Torunės (Lenkija) šiuolaikinio meno cen-tras „Laiko ženklai“, galerija BWA (Bydgoščius, Lenkija). Performansų dokumentacijos peržiūros.07 08–07 22 projekto „Once Upon A Time. Lenkų ani-macijos menas“ paroda. Piotr Dumała – Kafkos insta-liacija.08 05–08 26 Agustin Fructuoso (ES), Xaro Castillo (ES).

„Ranka rankon“.09 01–09 16 tapybos paroda „Meistrai ir mokiniai: šian-dien prieš vakar“, skirta Arūnui Vaitkūnui. Kuratorė Jo-vita Aukštikalnytė-Varkulevičienė.09 23–10 30 tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis

„Kaunas mene. 2016“. Galerijoje pristatomi meninin-kai: Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė (Lietuva), Pran-ciškus Brazdžiūnas (Lietuva), Marian van der Zwaan (Portugalija),Benedikt Braun (Vokietija). Kuratoriai: Konstantin Bayer (Vokietija), Jaldun Hamad (Ispani-ja), Yukiko Ito (Japonija), Dana Langlois (Kambodža), Giedrė Legotaitė (Lietuva), Laura Lygaitytė (Lietuva / Taivanas), Lina Mikalauskienė (Lietuva), Airida Rekštytė (Lietuva), Véronique Sapin (Prancūzija), Ieva Vitkauskai-tė (Lietuva). Festivalio vadovas Arvydas Žalpys.11 04 –2016 12 02 Almos Veiverytės personalinė paroda.

LDS „Klaipėdos galerija“ (Bažnyčių g. 4/Daržų g. 10, Klaipėda)201512 17–2016 01 14 paroda „Stiliaus ikona“. Kuratorė Da-nutė Žalnieriūtė.201602 12–03 09 Zitos Ičirauskienės personalinė paroda

„Tekstilė. Kaligrafija“.05 06–06 02 respublikinė tekstilės paroda „Tradicija ir dabartis. Baltų ženklai tekstilėje“. Dalyvavo Liucija Ba-naitienė, Danguolė Bečelytė-Čachavičienė, Danguolė Brogienė, Zinaida Irutė Dargienė, Milda Dulkytė, Gi-tana Evseičikaitė-Saurazienė, Danutė Ona Jonelienė, Birutė Kaupaitė-Dominaitė, Virginija Kirvelienė, Liucija Kudžmienė, Inga Laužonytė, Rūta Narvydienė, Irena Piliutytė, Birutė Sarapienė, Marijona Sinkevičienė, Da-nutė Valentaitė.

LDS Klaipėdos galerijos filialas „Herkaus galerija“ (H. Manto g. 22, Klaipėda)201601 21–02 16 tarptautinė šiuolaikinės juvelyrikos paro-da „Akis 2016“. Dalyvavo Mona Wallstrom (Švedija), Kelly McCallum (Didžioji Britanija), Philip Sajet (Nyder-landai), Giedymin Jablonski, Andrzej Boss, Olga Podfi-lipska-Krysinska, Michalina Owczarek, Olga Stawarska (Lenkija), Laima Kėrienė, Beata Zdramytė, Albertas Ge-dvilas, Benas Staškauskas, Solveiga ir Alfredas Krivičiai, Asta ir Mindaugas Šimkevičiai, Violeta Adomaitytė, Do-vilė Kondrašovaitė, Justina Zymonaitė, Justina Bukan-taitė, Tautvydas Vidugiris, VDA Telšių fakulteto Metalo meno ir juvelyrikos studentai bei absolventai. Kurato-rės Laima Kėrienė, Neringa Poškutė.03 24–04 21 Dalios Skridailaitės tapybos paroda „Švie-sos preliudas“. 04 21–05 12 autoportretų paroda iš privačios Vidman-to Martikonio kolekcijos.08 25–09 14 personalinė Simo Žaltausko tapybos paro da „Cells“.09 20–10 14 Algimanto Jusionio (1954–2003) tapybos paroda „Sugrįžimai“.

11 11–12 07 paroda „Laike“. Dalyviai: Edita Rakauskaitė, Lilija Puipienė, Raima Drąsutytė, Marija Puipaitė ir Algi-mantas Pauliukevičius.

M‘art galerija (Turgaus g. 9, Klaipėda)201602 02 – 02 23 Liudos Liaudanskaitės akvarelės darbų paroda „Vasariografija“.04 28–05 23 Jolantos Galdikaitės tapybos ir keramikos darbų paroda „Persipynimai“.05 24–06 14 Mariaus Kavolio tapybos paroda „Color of Summer“.09 16–10 06 Algirdo Taurinsko personalinė paroda

„Mano gamta“.10 07–10 28 Dalios Kirkutienės studijos tapytojų paro-da. Dalyvavo Sonata Mūrinienė, Nikita Gojevič, Ara Budreckienė.10 29–11 18 pirmoji personalinė Egio Rasiuko tapy-bos/eksperimentinio meno paroda „Cianidas gamtoje“.

LDS „Galerija XX“ (Laisvės a. 7, Panevėžys)201509 18–10 18 Jovitos Aukštikalnytės-Varkulevičienės ta-pybos, instaliacijų paroda „Paribio portretai. Be kaukės“.10 21–11 11 Sauliaus Saladūno fotografijų paroda „Ma-tomas, esamas – nematytas Panevėžys“.11 26–12 16 Egidijaus Radvensko keramikos paroda

„Refleksijos“.12 18 – 2016 01 10 Kalėdinė Panevėžio dailininkų pa-ro da.201601 20–02 10 Laisvydės Šalčiūtės darbų paroda „(Melo)dramos. Isterija“. 02 12–03 01 Agnės Jonkutės paroda „Pasaka. II dalis. Seneliai“. Kuratorė Rūta Grikevičienė.03 04–03 22 Ramūno Grikevičiaus tapybos paroda

„Dūmas“. 03 24–04 22 Rūtos Spelskytės instaliacija „Miškas. Sodas“.04 15–05 10 Aušros Vaitkūnienės paroda „Tapybos pra-tybos (personalinis pleneras)“.05 13–05 31 Vitalijos Petraitytės kūrybos paroda „Įvijos“.06 03–27 Daivos Ložytės paroda „Jausenos“.07 06–16 14-oji tarptautinio tapybos plenero „Panevė-žys 2016“ darbų paroda.08 17–08 25 pirmoji tarptautinio meninio stiklo sim-poziumo „Glass Jazz 2014“ kūrinių paroda.08 26–09 25 Ivo Lillo (Estija) meninio stiklo paroda

„Sugrįžimas“.09 16–10 05 Evelinos Paukštytės paroda „Kosmosas, ašaros ir naujas pasaulis“.10 05–10 25 Eglės Gandos Bogdanienės tekstilės pa-roda „Eglė Ganda meno propaganda“.10 28–11 18 Dainiaus Trumpio instaliacijų paroda „Ta-patumai“.

Galerija „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius)201510 27–11 27 paroda „Pradžios“. Dalyvavo Angela Bul-loch, Liam Gillick, Ugnius Gelguda, Tim Kliukoit, Lina Lapelytė, Justin Morin, Quim Packard, Augustas Sera-pinas, Grupė „Soska“ (Mykola Ridnyi Ir Serhiy Popov).12 09–2016 01 16 paroda „Parafrazės“. Dalyvavo Blue Noses Group (Alexander Shaburov and Vyacheslav Mizin, Rusija), Mario Chromy (Slovakija), Didier Fiúza Faustino (Prancūzija), Beatrice Gibson (JK), Dmitry Gutov (Rusija), Patricija Jurkšaitytė (Lietuva), Frančes-ka Kirke (Latvija), Cristina Lucas (Ispanija), Mathieu Mercier (Prancūzija), Maarit Murka (Estija), Pavel Pep-perstein (Rusija), Ievgen Petrov (Ukraina), Miervaldis Polis (Lat vija), Marija Teresė Rožanskaitė (Lietuva), Pav-la Scerankova (Slovakija), Markus Schinwald (Austrija),

k r o n i k a

140

Elaine Sturtevant (JAV), Lilli Thießen (Austrija), Audrius Puipa & Gintautas Trimakas (Lietuva). 201602 19–04 09 paroda „Žilvitis“, kuria paminėtas galerijos 25 metų jubiliejus.04 19–05 28 Andriaus Zakarausko paroda „Raiščiai“.06 22–07 30 tapytojų Heimo Zobernigo ir Julijos Hal-ler paroda.06 07–06 11 Margaritos Božkaitės ir Donatos Minde-rytės tapybos paroda.09 06–10 15 Julijono Urbono paroda „Orgazmo ka-ruselė“.09 06–10 15 Krišo Salmanio paroda „Eilėraščiai ir daiktai“.12 20–2017 02 03 Žilvino Kempino paroda

Galerija „Šofar“ (Mėsinių g. 3a/5, Vilnius) 201612 18–2016 01 18 architektūrinė paroda 3D modeliuo-se „Išnykęs ir dingstantis paveldas: medinių sinagogų architektūra“.

Galerija „Aidas“ (Jakšto g. 9, Vilnius)201601 14–02 03 Adasos Skliutauskaitės tapybos, piešinių ir litografijos paroda „Pokalbis“.02 04–02 24 Vytauto Pakalnio (1972–2004) tapybos paroda „Vytux 44“.02 25–03 17 Gintaro Palemono Janonio tapybos pa-roda „Apie tai, kas svarbiausia...“.03 18–04 06 Lenos Chvičijos tapybos paroda „Obuoliai“.04 07–04 27 Deimos Katinaitės tapybos paroda „Pre-liudai Čiurlioniui“.04 28–05 18 Neringos Žukauskaitės kūrybos paroda

„Prakalbinta tyla“.05 19–06 08 Ievos Skauronės paroda „When choice in no choise“.06 16–07 06 Šarūno Šarkausko paroda „Vyšnių rinkėjai“.07 13–08 03 Jurgos Augustaitytės paroda.09 08–29 Rasos Jonės Šataitės-Rudėnienės paroda

„Vietos“.10 06–27 Vytauto Tomaševičiaus paroda „Nuostabios kasdienybės atspindžiai“.

Galerija „Akademija“ (Pilies g. 44/2, Vilnius)201601 18–01 30 VDA Dizaino katedros magistrantų darbų paroda „Dizaino procesai“. Dalyvavo Barbora Adamo-nytė, Rokas Aleliūnas, Vytautas Burlingis, Gintarė Čer-niauskaitė, Eglė Dimaitytė, Rapolas Gražys, Mindaugas Juršėnas, Živilė Lukšytė, Inna Popa, Eglė Skačkauskaitė, Neringa Staniulytė, Ignas Survila, Ieva Ščervianinaitė, Vita Vaitiekūnaitė, Rūta Vileikytė, Milda Žalneravičiūtė.02 01–02 13 jubiliejinė Vinco Norkaus (1925–2006) kūrybos paroda.02 01–02 13 Živilės Jasutytės paroda „Nekintantys po-kyčiai“.02 15–02 27 Agnės Šemberaitės personalinė paroda

„Sustabdytas laikas“.03 14–03 26 Antano Šnaro paroda „Vienos skulptūros paroda“.04 12–04 23 Jovitos Aukštikalnytės-Varkulevičienės ta-pybos paroda „Paribio portretai. Vieta“.04 25–05 07 Valentino Antanavičiaus paroda „Tapyba. Asambliažai“. Kuratorė Ramutė Rachlevičiūtė.05 09–05 21 Aliaus Berdenkovo skulptūrų paroda.09 12–10 01 Saulės Kisarauskienės tapybos darbų pa-roda „Toliau tik vėjas...“. Kuratorės Vaidilutė Brazauskai-tė-L. ir Aistė Kisarauskaitė.09 12–09 24 Valentyno Odnoviuno fotografijos paroda

„Atminties pėdsakai“.

10 04–10 22 In Memoriam Leopoldas Surgailis (1928–2016). Paroda, skirta tapytojui Leopoldui Surgailiui at-minti.10 24–11 05 Linas Blažiūnas „Spygliakritis“.

VDA tekstilės galerija-dirbtuvės „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius)201512 16–2016 01 09 Kęstučio Grigaliūno paroda „Sute-mos tirščiausios prieš aušrą“.201601 19–02 06 Linos Bartkutės paroda „Klajoklio būvis“.02 09–02 27 Onos Grigaitės paroda „Eskizas politiniam trileriui „Mūsų miške nieko naujo“.04 14–04 30 Eglės Ruibytės ir Mildos Dainovskytės pa-roda „Motina Žemė“.05 03–05 14 VDA Tekstilės katedros paroda „Tekstilės dizainas“.05 17–05 28 Dano Aleksos paroda „Iš...ti langai“.06 17 VDA Vilniaus fakulteto tekstilės katedros baigia-mųjų darbų paroda.09 06–09 24 Monikos Drożyńskos paroda „Kwas“.10 18–11 12 Karolinos Kunčinaitės paroda „Danguje ir ant žemės“. 11 15–12 03 Danutės Jonkaitytės ir Eglės Gandos Bog-danienės paroda „ŠMC kavinė 1997–2002.

VDA galerija „ARgenTum“ (Latako g. 2, Vilnius)201511 12–11 25 paroda „Vasaros akademija pagal Mončį“. Dalyvavo Viktorija Zubavičiūtė, Karolis Kurklietis, Dovy-das Abramavičius, Gustė Mergiūnaitė, Simona Nakro-šiūtė, Gabrielė Pranavičiūtė, Zane Žukovska, Ernestas Piliukaitis. Projekto vadovė Beata Zdramytė, kuratorius Mindaugas Šimkevičius.12 14–2016 01 09 autorinės juvelyrikos paroda „7-osios dienos improvizacija“, skirta Šv. Eligijaus, juvelyrų glo-bėjo, dienai paminėti. Dalyvavo Jurgita Erminaitė-Šim-kuvienė, R. Mėnulio Katinas, Sigitas Rekašius, Irena Žukauskytė, Nauris Našlėnas, Kornelija Gerikaitė, Ilona Kukenytė, Kristina Buinevičiūtė, Mindaugas Asminavi-čius, Eglė Tamošiūnaitė, Kristina Dulevičiūtė. 201601 15–01 30 Lisos Vershbow (JAV/Belgija) juvelyrikos paroda „Netikėti susitikimai“.02 02–20 idėjų paroda „Juvelyrinė tekstilė-tekstilinė juvelyrika“.03 01–04 01 Aistės Kanapickaitės paroda „Mažas žmogus“.03 02–03 22 Simono Dūdos mažosios plastikos pa-roda „Da Dū Da“.04 23–05 13 Augustos Sofijos Rudzikaitės paroda „Sap-nas apie Afriką“.05 14–06 16 Kotrynos Vaitekūnaitės-Jonušienės pa-roda „Kolekcija 2016“.06 17–06 30 VDA Telšių fakulteto metalo meno ir juve-lyrikos baigiamųjų darbų paroda.07 01–23 Gretos Bernotaitės kolekcija „PRINT“.08 17–09 28 juvelyrikos paroda „Vasaros ekspozicija“.09 14–11 06 autorinės juvelyrikos paroda „Įprasmin-ti kalbą“.10 13–11 05 Neringos Poškutės ir Albino Jukumo me-talo plastikos darbų paroda „Distancija“.

VDA Telšių galerija (Kęstučio g. 3)201609 09–09 29 paroda-projektas „Tarptautinis akademi-nis kaligrafų dialogas. Mokytojas ir mokiniai“. Dalyvavo prof. Zita Inčirauskienė, prof. Albertas Gurskas ir meni-ninkas iš Izraelio Leo Ray.10 03–31 edukacinė Romualdo Inčirausko paroda

„Kaip tai padaryta“.

Pylimo galerija (Pylimo g. 30, Vilnius)201510 13–31 Guodos Gudaitytės-Gujienės paroda „Prisi-lietimai“.11 03–21 Vytauto Poškos ir Tado Dromanto tapybos paroda.11 24–12 12 Virginijaus Tamošiūno tapybos paroda.12 15–2016 01 09 Eigirdo Scinsko paroda „Abstraktus pasaulis“.201601 12–01 30 Gvido Latako ir Linos Zareckaitės tapybos paroda „Žuvų kalva“.02 02–02 20 Lino Gelumbausko ir Manto Kniubo ta-pybos paroda.02 23–03 12 Lionės Grigaliūnaitės paroda „Pagauti vėją“.03 16–04 02 Algirdo Taurinsko tapybos paroda „Pama-rio spalvos“.04 05–04 23 Aistės Bugailiškytės paroda „Gyvenimo pokyčiai“.04 26–05 14 Mindaugo Juodžio paroda „Miražai“,05 19–06 04 Viktoro Paukštelio paroda „Tapyba“.06 07–06 25 paroda „ARTPYLIMAS‘16“.07 19–08 06 Dalios Kirkutienės paroda „Laikas“.08 09–08 27 Gintaro Zubrio paroda „Trapumas“.08 30–09 17 Sofijos Rickevičiūtės paroda „Atspindžiai“.09 20–10 08 Ramūno Dagio paroda „Prisilietimai“.11 02–19 Vlado Karatajo paroda „Gamtos spalvos“.

Lietuvos nacionalinės uNESCO komisijos galerija (Šv. Jono g. 11, Vilnius)201603 09–03 29 Giedriaus Jokubauskio skaitmeninių dar-bų paroda „Archirealybės – Egiptas“.03 30–04 11 Eduardo Jonušo (1932–2014) tapybos paroda „Vaizdai ir mintys“.05 03–05 23 Inos Mindiuz personalinė fotografijų pa-roda „Pavasario šventės Mursijoje“.05 25–06 20 italų dailininko Franco Azzinari tapybos paroda „Afrikos vėjai“, skirta Tarptautinei Afrikos dienai.

Galerija (AV17) (Aušros Vartų g. 17, Vilnius)201601 22 – 02 13 Rafalo Piesliako instaliacijų paroda „Ba-rikada“.02 17–03 11 Gisberto Stacho, Rose Stach, Vitalio Čep-kausko, Kęstučio Svirnelio, Tauro Kensmino, Jono Aničo, Nerijaus Ermino, Andriaus Ermino, Rimanto Milkinto, Algio Kasparavičiaus, Algimanto Kensmino ir Rafalo Piesliako skulptūros paroda „Užkulisiai“.03 15–04 09 Nerijaus Ermino instaliacijų paroda „Sep-tynios dienos iki nakties“.04 15–05 07 Vlado Balsio instaliacijų paroda „Nema-toma paroda“.05 11–06 05 Marijos Šnipaitės, Dovo Vyšniausko, Jono Aničo, Mato Janušonio, Nerijaus Junevičiaus, Pauliaus Aničo, Artūro Liamzino ir Sauliaus Petrošiaus grupinė paroda „8“.09 06 – 09 28 Kasparo Podnieko instaliacijų paroda

„Užtvara“.10 05–10 26 3-ioji tarptautinė šiuolaikinio metalo meno bienalė „METALOfonas: ryšiai“.11 03–11 23 Matthew Smitho paroda „Uolos/vanduo/medžiai/debesys“.

„Darijaus galerija“ (Dominikonų g. 7, Vilnius)201509 25–10 20 Daliaus Razausko, Rūtos Jurkūnaitės Bruo-žienės, Elos Pavinskienės, Jelenos Janovskajos juvelyri-kos paroda „VIP ONLY“.

k r o n i k a

141

10 21–11 21 Nutauto Samuolio paroda „Fotografijos kerai. Islandijos Gudrunos mokykla“.11 27–2016 01 22 Justinos Puidokaitės tapybos paroda. 2016 01 24–02 30 Ernestos Statkutės ir Karolinos Šiburkytės juvelyrikos paroda „Nenutrūkstantis ryšys“.03 07–04 02 Vijoletos Domarkienės juvelyrikos paro-da „Žingsniai“.04 15–05 10 Andrėjos Chursiakaitės juvelyrikos paroda.04 08–05 10 Pranciškaus Gerliko tapybos paroda „Pei-zažai“.05 12–06 07 Tado Deksnio, Rūtos Jurkūnaitės-Bruožie-nės ir Daliaus Razausko, trijų dimensijų emalio meno paroda „IIIAIIIDII“. Kuratorė Rūta Jurkūnaitė-Bruožienė.06 10–07 10 Aurelijos Šešelgės ir Ulos Gurgaždienės juvelyrikos paroda „Laukas“.08 16–10 15 Ievos Poliščiukienės juvelyrikos paroda „9“.09 16–10 15 Snezanos Polakovos tekstilės, tapybos ir juvelyrikos paroda „Under Construction“.10 21–11 12 Linos Jočytės-Stirbienės ir Rūtos Jankū-nienės paroda „Spalvotas lempos, pagalvės ir veidro-džio sapnas“.

Galerija „Kunstkamera“ (Ligoninės g. 4, Vilnius) 201601 15–02 20 tapytojos, grafikės, scenografės, animato-rės Nijolės Valadkevičiūtės paroda „Užkaboriai“.04 01–05 14 grafikos miniatiūrų ir mažųjų formatų atspaudų paroda „Daigai“. Eksponuoti Algirdo Petru-lio, Mikalojaus Povilo Vilučio, Romo Viesulo, Vytauto Valiaus, Prano Gailiaus, Ričardo Povilo Vaitiekūno, Al-gimanto Švažo, Petro Repšio, Stasio Eidrigevičiaus, Vik-torijos Daniliauskaitės ir kt. kūriniai.

Galerija „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius)201510 22–11 13 VI tarptautinė emalio meno bienalė VIL-NIUS 2015.11 18–12 10 Tomo Vosyliaus ir Gretos Grendaitės pa-roda „NePriSiTaikymai, arba Kai kiekvienas žino geriau-siai“.12 12–20 emalio meno paroda „Cloissone emalis iš Gruzijos“.201601 07–01 15 Solveigos ir Alfredo Krivičių paroda „Mul-timedijinė juvelyrika“.01 21–02 08 personalinė videomenininko Rimo Saka-lausko paroda „Sesija – Session“.02 11–03 04 Dovilės Bilkštienės paroda „Išmušta pers-pektyva“.03 10–25 Tatjanos Semanes (Latvija) paroda „Catchy – Įsimintinas (-a)“04 05–04 23 Gabrielės Gervickaitės kūrybos paroda

„Šalutinis normos variantas“.04 26 Sauliaus Paukščio performansas „Grynasis me-nas“.04 28–05 20 Mariaus Jonučio paroda „Sodas“.05 26–07 04 Rūtos Katiliūtės tapybos paroda „Ūkas“.07 11–08 10 Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės paroda

„Vizioplūdžiai“.08 31–09 23 Gusto Jagmino paroda „Peizažas su ka-liošu“.10 01–25 Jolantos Kyzikaitės paroda „Kauliukų tapyba“.11 03–11 19 Donatos Minderytės instaliacija „Tinkamos aplinkybės“.

Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos galerija „Vėjas“ (Vilniaus g. 39, Vilnius)201512 10–2016 01 30 dailininkų šeimos – Salvinijos, An-driaus, Lino ir Gintautės Giedrimų šeimos paroda.

201603 31– paroda „Aš tas pats, bet kitas“ iš parodų ciklo

„Veikiantys“, skirto Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mo-kyklos 25-mečiui. Dalyvavo Arūnė Tornau, Arvydas Baltrūnas, Dalia Gentvainytė, Gitenis Umbrasas, Jūra-tė Stauskaitė, Loreta Zdanavičienė, Linas Liandzbergis, Rūta Katiliūtė.

„Savicko galerija“ (J. Basanavičiaus g. 11 / Teatro g. 1, Vilnius) 201512 18–2016 01 14 Rūtos Eidukaitytės tapybos paroda

„Spalvos, laikas ir vėl spalvos“.201601 15–02 11 Ugnės Žilytės tapybos paroda „Palikimas“.03 04–04 28 Stasio Kavaliausko (1935–2003) paroda

„Pažadinta akvarelė“.04 29–05 19 Arvydo Kašausko tapybos paroda.05 20–06 16 Andriaus Makarevičiaus tapybos paroda

„Matymo virpesiai“.

LTMKS projektų erdvė „Sodų 4“ (Sodų g. 4, Vilnius)201603 17–04 06 Žilvino Landzbergo kūrybos paroda.05 04–05 21 Alicjos Bielawskos (Lenkija) paroda „Soft Ground“. Kuratorė Justė Kostikovaitė.05 04 Alicjos Bielawskos paroda „Soft Ground“ ir Kris-tinos Aglajos Skaldinos performansas.08 09 Arma Agharta. „Koliažas“: paroda – performan-sas – šokis.09 10–24 paroda „Laiško kūnas“. Kuratoriai Jogintė Bu-činskaitė ir Jurijus Dobriakovas.10 27 – 11 12 Julie Lænkholm personalinė paroda

„Smuggling Borders of the Bodily Line“.11 24–12 03 grupinė paroda: A. Weiwei, T. Murakami, M. Pistoletto ir kt. Parodos koordinatorius Ernestas Pa-rulskis.

Galerija „Aukso pjūvis“ (K. Donelaičio g. 62/V. Putvinskio g. 53, Kaunas)201604 11–05 11 Jūratės Petruškevičienės mini tekstilės paroda „Rinkoto herbariumas“.03 29–07 31 Eglės Žuramskienės stiklo papuošalų pa-roda „Lašas po lašo“.04 19–07 31 Audronės Andrulevičienės papuošalų paroda „Akimirka“.04 28–05 28 Eigirdo Scinsko tapybos paroda.05 13–06 13 tarptautinė teminė dailės disciplinų dės-tytojų kūrybos paroda „KVADratas 9“.06 30–09 16 Jono Šidlausko tapybos paroda.06 30–09 12 galerijos „Aukso pjūvis“ vasaros kolekcija.08 08–10 01 Laimos Dzigaitės kūrinių paroda „Žoly-nų virsmas“.09 23–11 06 Aldonos Gustas eskizų paroda „Plaukian-čios“.11 08–11 20 odinių objektų paroda „Muzikinės impro-vizacijos“.

Irenos Mikuličiūtės dailės galerija (I. Kanto g. 5, Kaunas)201601 10–02 10 tapytojo Stasio Stakausko tapybos pa-roda. 03 13–03 20 Mindaugo Pauliuko tapybos paroda Prie-nų J. Marcinkevičiaus bibliotekos Pakuonių filiale.04 05–04 29 Irenos Mikuličiūtės galerijos 25-mečiui skirta paroda Kauno menininkų namuose. Dalyvavo Robertas Antinis, Aušra Andziulytė, Romanas Averin-cevas, Vytautas Dubauskas, Alonas Štelmanas, Rai-mundas Majauskas, Stasys Stakauskas, Sigitas Straigis, Mindaugas Pauliukas ir Irena Mikuličiūtė/MIKA/.

04 06–04 29 Irenos Mikuličiūtės dailės studijos 25-mečiui skirta vaikų kūrybos paroda „Pasaulis vaikų akimis“ Kauno savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos jaunimo meno ir muzikos skyriuje.04 29 vaikų ir jaunimo akcija „Kauno Jazz 2016 ant grin-dinio“. Kuratorė Irena Mikulčiūtė.05 03–06 03 vaikų kūrybos paroda „Pasaka vaikams“, poeto Stanislovo Abromavičiaus pasakaitės iliustraci-jos. Dalyvavo Irenos Mikuličiūtės dailės studijos vaikai ir lopšelio-darželio „Gintarėlis“ vaikai.05 30–07 30 tarptautinė tapybos darbų paroda „Birš-tono impresijos“, skirta Birštono miesto 170 metinių jubiliejui. „Tulpės“ sanatorijoje Birštone. Dalyvavo Irena Mikuličiūtė, Raimundas Majauskas, Mindaugas Pauliu-kas, Romanas Averincevas, Deivis Slavinskas, Monika Lionaitė-Lion.06 09–06 12 „Art Vilnius 2016“ dalyviai. Tapytojai Ro-manas Averincevas ir Arvydas Martinaitis.07 20–07 30 J. Vienožinskio menų fakulteto organizuo-tas pleneras „J. Vienožinskis ir Kaunas 2016“. 08 15–08 21 Veliuonos pleneras, skirtas Šarūnui Šimu-lynui atminti „Ars tera“ muziejuje.09 15– 09 25 tapybos simpoziumas „Žilvinas“ Palan-goje.

Galerija „Meno forma“ (Savanorių pr. 166, Kaunas)201602 12–27 Irinos Peleckienės meninio stiklo paroda

„Fluidai“.04 28–05 14 Vilniaus dailės akademijos ir Kauno fakul-teto grupinis projektas „Wunderkameraden“.05 12–06 09 projektas TEXTilės interpretacijos „Visuma. Entero.Whole“.05 16 Tado Vosyliaus paroda „Dvylika brolių“.05 18–06 04 vizualiųjų menų ir poezijos diptikų paro-da „Mūzų sambūvis“.06 17–08 10 tarptautinio kultūrinio bendradarbiavimo projekto „CreArt“ paroda „Rytojaus užrašai“.08 12–09 09 grupinė paroda „Skirtingi aidai“.11 10 projektas „Kurk istoriją dabar“.09 14–10 08 grupinė festivalio „Kaunas Photo“ paro-da „Savanoriai“.10 14–11 05 Nono Garcios akvarelės paroda „Efeme-riškos erdvės“ ir Jose Antonio „Torregar“ paroda „Me-mento Mori“.

Galerija „Parkas“ (Vilniaus g. 35, Kaunas)201602 04–03 01 Dalios Čistovaitės tapybos paroda „Pa-krantės labirintai“.03 03–03 22 Jolantos Galdikaitės grafikos paroda „Per-sipynimai“.05 05 Aistės Ramūnaitės grafikos darbų paroda „Kva-dratų teorija“.

Tekstilininkų ir dailininkų gildijos galerija „Balta“ (M. Valančiaus g. 21, Kaunas)201603 10–31 Marijaus Petrausko tapybos paroda „Būsenos“.04 01–21 Andriaus Butvilo pastelės darbų paroda

„Mano paukščiai ir kitos istorijos“.05 05–30 Aušros Žukauskienės ir Rasos Malakauskie-nės paroda „Gamtos spalvos ir formos“.07 04–30 Astos Andrašiūtės karpinių paroda „Lengvu-mas“.07 11–31 Virginijos Kirvelienės paroda „Išlikimas“.09 09–30 Violetos Židonytės akvarelės paroda „Skrajo-jimai virš vasaros pievų“.10 15–11 05 Trondo Einaro Solbergo Indsetvikeno (Norvegija) personalinė akvarelės paroda.

k r o n i k a

142

VDu menų galerija „101“ (Muitinės g. 7, Kaunas)201603 15–04 01 Monikos Furmanavičiūtės paroda „Ir-visdėltoneta“.04 05–22 Rosandos Sorakaitės, Povilo Ramanausko paroda „Kamertono aidas“.05 24–06 10 Marijos Griniuk paroda „Mano pusbrolis grįžta iš karo“.05 03–06 03 Jovitos Aukštikalnytės-Varkulevičienės paroda „Paribio. Ryšys“.08 30–09 16 tapybos paroda „Šiandien prieš vakar“, skirta tapytojo Arūno Vaitkūno (1956–2005) atmini-mui bei VDA KF Tapybos studijos (dabar Tapybos ka-tedra) dvidešimtmečiui. Dalyvavo Dalia Dūdaitė, Alma Veiverytė, Justė Svirskaitė.10 30–11 11 paroda „Magiškas veidrodis: miesto atmin-tis fotografijoje“.

Galerija „Post“ (Laisvės al. 51A, Kaunas)201602 12–02 26 menininkų Algirdo ir Remigijaus Gatavec-kų paroda „Autoportretai – homonimai“.03 03–03 15 Gyčio Skudžinsko paroda „Kelios fotogra-fijos tiesos“.03 17–04 03 tarptautinė jaunų menininkių paroda „Un-mask/demaskacija“.04 08–04 13 J. Kimo Arbo projektas „Awakening“. 04 15–04 28 Sauliaus Leonavičiaus ir Vidos Strasevičiū-tės paroda „Fuck language“.05 14–06 01 Nerijaus Ermino paroda „Septynios die-nos iki nakties“.06 29–07 16 Alvydo Urbiečio paroda „Permainų nuo-jauta“.07 21–08 13 Martino Sampedro paroda „Latente“ (Pa-slėpta).08 25 audiovizualinių menų ir elektroninės muzikos grupės BIONICS projektas „IN.FINITY PT.2“.09 16–09 18 performanso meno festivalis „CREATurE Live Art“ 09 23–10 15 tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis

„Kaunas mene“, pristatyti keturių menininkų projektai: Xaro Castillo, Youki Hirakawa, Agnės Jonkutės, Ulricho Kochinke.10 21–11 12 Dainiaus Liškevičiaus paroda „Nykstanti riba“.

Panevėžio miesto dailės galerija (Respublikos g. 3, Panevėžys)201512 09–12 13 projekto „Menas žmogaus gerovei“ paro-da „Kinetinė medicina“.12 15–2016 01 17 Džinos Jasiūnienės paroda „Skrai-dantys kilimai ir kitos pasakos“.201601 20–02 14 Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakulteto studentų baigiamųjų darbų paroda

„Žmogus – Erdvė – Komunikacija“. 02 18–03 13 Alytaus dailininkų kūrinių paroda. Kura-torius Evaldas Grinius.03 09–03 31 paroda „Tautiškumo simboliai išeivijos menininko Rimo VisGirdos (JAV) keramikos kūriniuose“.03 15–04 10 Šiaulių jaunųjų menininkų paroda „Pro-filiai“.04 15–05 14 paroda „Panevėžio krašto tautodailė: pir-mapradė gamta įkvepia“, skirta Lietuvos tautodailinin-kų sąjungos 50-mečiui.04 29–05 14 keramiko Rimanto Skuodžio (1951–2015) kūrybos paroda. Paroda eksponuota Keramikos pavil-jone.

Baroti galerija (Aukštoji g. 1/2, Klaipėda)201601 22–02 17 Romo Klimavičiaus paroda.03 04–03 30 Klaudijaus Petrulio tapybos paroda.04 08–05 04 Monikos Furmanevičiūtės paroda „Pavir-šutinė“.05 06–31 Ewos Miazek paroda „Jūros fone“.06 02–29 Augusto Bidlausko paroda „A capite“.07 01–27 Petro Lincevičiaus paroda „Prisijaukinti mė-lyną spalvą“.07 29–08 24 Vytauto Tomaševičiaus paroda „Nuosta-bios kasdienybės atspindžiai“.08 26–09 21 Marijos Švažienės tapybos ir gobelenų paroda.09 23–10 05 Ievos Lygnugarytės paroda „Sintetinė kil-mė: 8 metamorfozės“.10 07–11 02 Laisvydės Šalčiūtės paroda „(Melo)dra-mos. Isterija“.11 04–30 Arvydo Karvelio tapybos paroda.

Šiaulių dailės galerija (Vilniaus g. 245, Šiauliai)201601 20–02 09 Magistrantūros studentų baigiamųjų dar-bų paroda.02 16 – 03 12 paroda „Vienas kūrinys Šiauliams“02 25–03 10 Thomaso Perino ir Ludovico Boulard‘o Le Fur paroda „Demonai ir stebuklai“04 14–05 02 Algio Griškevičiaus kūrybos paroda „Susi-liečiančios trajektorijos“. 04 18–09 01 meninių skulptūrinės plastikos akcentų pleneras-konkursas „(Ne)atrasti Šiauliai“.05 05–05 31 šiuolaikinio meno paroda „Augantis po-reikis“.06 04 –06 25 55-oji Šiaulių dailininkų paroda „Satelitai“.07 01–07 30 architektų kūrybos paroda-konkursas

„Kryptis – Šiaurė“.07 01–09 10 tarptautinis grafičių meno pleneras „Sau-lės pagrobimas“.08 10–09 04 šiuolaikinės Kauno tapybos paroda „PRIEŠ / PO / DABAR“09 08–10 08 fotografijos paroda „Fotobalt3“.10 14–11 08 Ričardo Garbačiausko jubiliejinė paroda

„Rudens lygiadienis“.10 14 – 11 08 Šiaulių jaunųjų menininkų paroda „Tete a tete“.11 11 – 12 10 Agnės Biskytės ir Aurimo Akšio paro-da „PHI“.11 11 – 12 10 Justino Vilučio fotografijų paroda „Me-tastasis unit“.

Šiaulių universiteto galerija (Vilniaus g. 141, Šiauliai)201601 15–01 27 Aldžio Klavinio retrospektyvinė tapybos paroda „Mano išeinantis laikas“.02 05–02 13 Rimanto Plungės fotografijų paroda „Pa-viršiai“.02 16–03 02 Beno Aliejūno tapybos paroda „Egzodas“.03 04–03 23 Jurijaus Jakovenko grafikos ir akvarelės paroda, Rimanto Dichavičiaus knygos „Laisvės pažen-klinti“ III tomas.03 25–04 06 projektas „Aš“ kuratorius doc. A. Uogintas.04 08–04 27 Vilmos Vasiliauskaitės tapybos paroda

„Skraidymo pamoka“.04 29–05 18 Arunės Tornau tapybos paroda.05 20–06 01 BŪSENOS integralūs projektai.06 11–07 02 ŠU SHMMF Menų katedros dailės baka-lauro baigiamųjų darbų paroda.07 05–07 26 Architektūros projektų paroda.07 28–08 18 Arvydo Kašausko tapybos paroda.08 19–09 06 Irenos Šimkutės (Šaparnienės) tekstilės paroda „Windows 1961“.

09 09–09 21 Jurio Germanio ir Agnijos Germanes ju-biliejinė tapybos paroda.10 07–10 26 Nijolės Vilutienės grafikos paroda.10 28–11 16 Mariaus Strolios paroda.11 18 –12 07 jubiliejinė Sigito Prancuičio kūrybos pa-roda.12 09–2017 01 04 Vitalijos Petraitytės tapybos paroda.

Galerija „Laiptai“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) 2016 01 08–02 03 Juozo Pranckevičiaus tapybos paroda

„Ekspresijos žaismas“.02 04–03 03 Ginto Banio tapybos paroda „Pustonių anatomija“.03 04–03 30 Mindaugo Juodžio tapybos paroda „La-birintai“.03 08–03 30 Vitalijos Kurtinaitienės keramikos paroda

„Veidrodėli, veidrodėli...“03 31–04 21 Loretos ir Ričardo Zdanavičių tapybos paroda „Pavasaris rudenį“.04 22–05 12 Juozo Vosyliaus tapybos paroda „Regėji-mai“, skirta galerijos 24-osioms metinėms. 05 13–06 07 Gintaro Jociaus tapybos paroda „Tikry-bės iliuzija“.06 03–06 22 Eglės Bičkienės grafikos paroda „Be ne-gatyvo“.06 08–07 05 Bonaventūro Šalčio tapybos paroda „Trys taškai“.06 23–07 13 Rositos Eidintienės tapybos paroda „Metų laikai“.07 06–08 02 Šarūno Saukos tapybos paroda, skirta Valstybės dienai.07 14–08 02 Evaldo Sniečkaus fotoimprovizacijų paro-da „Daiktai, šešėliai, atspindžiai, siluetai, spalvos“. 08 03–09 07 Eduardo Juchnevičiaus grafikos paroda.08 06–09 07 13-ojo tarptautinio festivalio „Šiaulių Monmartro respublika 2016“ dalyvių darbų paroda

„Miesto spalvos“.09 08–09 29 Antano Visockio ir Janio Spalvinio (Ryga) akvarelių paroda „Akvarelės šviesa“, skirta 780-ajam Šiaulių miesto jubiliejui.09 23–10 03 Andriaus Seselsko piešinių paroda „Išsi-laisvinimas“.09 30–10 20 Ričardo Bartkevičiaus tapybos paroda

„ŽiūRėk“.10 04–10 27 Šiaulių miesto mokytojų kūrybos paroda

„XI“, skirta Tarptautinei mokytojų dienai.10 21–11 17 Vyganto Paukštės tapybos paroda.10 28–12 01 Remigijaus Venckaus fotografijų paroda

„Niekieno žvilgsnis“, skirta mirusiųjų atminimo dienai.12 02 –2017 01 05 24-oji respublikinė kalėdinių minia-tiūrų paroda „Jau atvažiuoja Šv. Kalėda“.12 09–2017 01 05 Vytauto Šerio monotipijų paroda.

Molėtų dailės galerija (Inturkės g. 4, Molėtai)201603 11 XVIII dailės ir fotografijos premijos parodos ati-darymas.04 15–05 31 Molėtų menų mokyklos dailės skyriaus baigiamųjų darbų paroda.08 29–12 01 Senųjų fotografijų paroda „Mūsų Molė-tų žydai“.

Galerija „Ramybė“ (Vytauto g. 35, Palanga)201604 20–05 20 Adomo Stanislovo Raudžio-Samogits (Paryžius) paroda „Sugrįžimas į tėviškę“.05 28–06 16 Giedrės Šiaulytės tapybos paroda „Pri-gimtis“.05 28–06 16 Akvilės Poškutės tapybos paroda „Ramus gyvenimas“.

k r o n i k a

143

05 28–06 16 Dalios Gentvainytės keramikos paroda „Česnakas ir Jūra“.05 28–06 16 Mariaus Jonučio paroda „Sodas“.06 01–16 Šiuolaikinės juvelyrikos paroda „Mano namai“.06 17–07 06 Paroda NUE.06 17–07 06 Gruzinų juvelyrikos paroda.07 06 Jungtinė keturių šalių juvelyrų paroda.

Dusetų dailės galerija (Vytauto g. 54, Dusetos)201602 06–03 17 tradicinė tarptautinė jubiliejinė paroda

„Žirgas dailėje“.03 19–04 15 XVIII juodosios ir raugo keramikos semi-naro paroda „Žydėjimas“.03 19–04 15 Onutės Juškienės tapybos paroda.04 16–05 16 tapybos paroda „Trečioji karta“.05 28–06 22 Vilijos Visockienės fotografijos darbų pa-roda „Sapnai ir kitos (ne)būtos istorijos“.06 25–08 25 Dusetų krašto menininkų kūrybos paroda

„Galerijai dvidešimt vieneri“.09 03–09 23 VII tarptautinio tapybos plenero „Zarasai – ežerų kraštas 2016“ dalyvių kūrinių paroda.10 15–11 04 Sigito Kondrato fotografijų paroda „Jazz“.

LDS parodų salė (Vokiečių g. 4/2, Vilnius)201512 10–2016 01 10 Kristinos Norvilaitės grafikos paroda

„Aš groju ir dainuoju“.12 10–2016 01 10 Jono Grundos skulptūrų paroda.201601 14–02 11 Vilniaus teatro „Lėlė“ dailininkės Aušros Bagočiūnaitės-Paukštienės kūrybos paroda „Pa(si)reiš-kimas“.02 17–02 22 Aloyzo Stasiulevičiaus tapybos kūrinių paroda „Kūrybos kelias“.02 24–03 16 paroda „Slaptoji piešiančiųjų draugija. Penktasis pasirodymas“.03 18–04 04 Valerijano Dombrovskio (1935–2015) ta-pybos paroda „Šviesos krantas“. 04 20–05 10 Girmanto Rudoko akvarelių ir koliažų pa-roda „Dėlionės“.05 13–05 30 Lietuvos dailininkų sąjungos narių akva-relių paroda.06 29-08 09 LDS naujokų kūrybos paroda.

Vilniaus rotušė (Didžioji g. 31, Vilnius)201603 02–04 04 Edvardo Malinausko kūrinių paroda „Gy-vename prie Baltijos“.04 05–04 30 tapytojo Artūro Braziūno ir grafikės Editos Suchockytės paroda „Jie žiūri į Jus“. 05 31 – 06 30 personalinė Ričardo Zdanavičiaus paro-da „Devyni šaltiniai“.07 01–30 Vidmanto Gerulaičio tapybos darbų paro-da „9 krantai“.09 02–26 Emilijos Gaspariūnaitės Taločkienės tapybos paroda „Mano Lietuva“.10 03–31 Sofijos Veiverytės jubiliejinė personalinė paroda.11 04–30 Simono Skrabulio tapybos paroda „Saulė la-gamine“.

VDA ekspozicijų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius) 201512 15–12 31 Audriaus Naujokaičio (1961–2012) paroda

„Virš Bermudų trikampio“. Antroji dalis. Kuratoriai Arvy-das Šaltenis, Viktoras Liutkus, Kęstutis Šapoka.201601 07–01 30 jaunųjų Kauno tapytojų paroda „Jauna Kauno tapyba“. Dalyvavo Kristina Jatautaitė, Donara

Manuk, Simona Lukoševičiūtė, Linas Jurčikonis, Rosan-da Sorakaitė, Povilas Ramanauskas, Rasa Vilčinskaitė, Julija Jakilaitytė, Sigutė Dabulskytė, Julija Klevinskai-tė-Gleixner, Ignas Gleixner, Giedrius Zaura, Ainė Jacytė, Leonidas Alekseiko, Daiva Jasukaitytė, Gintarė Marčiu-lynaitė, Donatas Vasiliauskas. 02 04–02 28 grupinė menininkų paroda „Per plauką“. Dalyvavo Andrius Ivanovas, Beatričė Mockevičiūtė, Džiugas Šukys, Gabrielė Adomaitytė, Jonas Vaitiekū-nas ir Valentinas Filipovas, Kęstutis Montvidas, Ona Juciūtė, Rytis Urbanskas, Vykintas Šorys, Viktorija Da-merell. Kuratorės Viktorija Damerell, Ona Juciūtė.02 09–02 27 VDA KF Stiklo katedros studentų darbų paroda „Kontekstas“.03 09–04 02 paroda „Once upon a time. Lenkų ani-macijos menas“.04 07– 04 23 Petro Aleksandravičiaus (1906–1997) ir Adomo Raudžio-Samogito piešinių paroda „Meistras ir mokinys“.04 12–04 30 italų menininko Massimo Ghiotti skulptū-rų paroda „Kitapus regimybės“. Kuratorius Enzo Fornaro.04 28–05 21 VDA meno doktorantų kūrybos paroda

„Atviros studijos 2016“.05 05–05 21 Mildos Gailiūtės tapybos darbų paroda

„Viena“.06 17 „Meno celių“ paroda.07 14–08 06 paroda „Tikrovės aktualumas“.09 06–20 Raimondo Gailiūno paroda „Palinkėkime vie-ni kitiems ramybės“.09 06–26 paroda „Postidėja IV. Karas“.10 03–10 17 Mykolas Sauka „Pasijuntu stebimas kito“.10 03–10 16 Algimanto Švėgždos piešinių konkurso paroda „Idėja – Daiktas 2016“.10 27–10 29 Eglės Grėbliauskaitės šiuolaikinio meno projektas „Naujos geros „Titaniko“ grindys“.11 03–17 Monikos Furmanavičiūtės paroda „TA KI TA“.11 04–18 paroda „Breathe in Breathe out“.11 09–20 Jovita Varkulevičienė „Paribio portretai“.11 25–12 18 Gintaras Makarevičius „Pasidavimas“.

Jono Meko vizualiųjų menų centras (Gynėjų g. 4, Vilnius)201602 19–04 10 Klaipėdos neformalios meno scenos ly-derių MeKuSa (ne)retrospektyvinis projektas „MeKuSa. Analai IX“.04 15–05 14 Viktorijos Damerell ir Onos Juciūtės pa-ro da „bangos“. 06 14–21 Monikos Ivaškaitės paroda „Vaikų pasaulis užsidaro. (Todėl, kad baigiasi raide L)“.11 25–12 23 Ramūno Paniulaičio kūrybos retrospek-tyva „Žym Žymas“.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro dailės parodų rūmai (Didžioji Vandens g. 2)201601 15–02 14 Ginto Gabrano (Latvija) darbų paroda

„Mutantų atranka. Mutant selection“.02 19–03 20 Reginos Šulskytės fotografijų paroda

„Mano laikas“. Kuratorė Danguolė Ruškienė.02 19–03 20 Julijono Urbono objektų paroda „Alterna-tyvių realybių prototipai“. 04 03–05 08 Šarūno Saukos tapybos paroda „Žmogus su Saukos veidu“.05 20–06 05 Peterio Bankovo (Rusija / Čekija) plakatų paroda „Plakatus kuriu kasdien“.05 19–07 03 Salvadoro Dali (1904–1989) darbų paroda

„Dieviškoji komedija“.05 20–07 03 Karolio Janulio fotografijų paroda „Būti paukščiu“.07 08–08 07 tradicinė Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus paroda „Vakarų vėjai“.07 08–08 28 Eglės Vertelkaitės kūrybos paroda „Glosos“.08 12–09 04 Algio Griškevičiaus tapybos paroda.

08 12–09 04 tarptautinė akvarelės paroda „Klaipėda 2016“.09 09–10 09 Andrus Joonas (Estija) kūrybos paroda

„Proto banglentininkas, vol. 4“ („Mindsurfer, vol. 4“). 09 09–10 09 Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato skulptoriaus Regimanto Midvikio (1947–2015) memorialinė paroda „3M“. Kuratorė Al-devina Sturienė.09 09–11 13 Romano Pyatkovkos fotografijų paroda.10 14–11 13 Elenos Grudzinskaitės personalinė paro-da „Įvietinta“. 10 14–11 13 „Postidėja IV. Karas“. Kuratorė Laima Kreivytė.

Parodos įvairiose eksPozicinėse erdvėse201510 30–2016 06 01 Klaipėdoje, Žvejų kultūros rūmuose (Taikos pr. 70), Jono Sąlygos fotografijų paroda „Jūra nepozuoja“.10 30–2016 08 25 Klaipėdos bendruomenės centre veikė Jono Sąlygos fotografijų paroda „Žvelgiu į tave, manoji jūra“.11 12–11 29 Rokiškio krašto muziejuje vyko Lino Bla-žiūno paroda „Spygliakritis“.11 14 Kupiškio etnografijos muziejuje atidaryta Juozo Kėdainio 100-osioms gimimo metinėms skirta paroda.11 14–2016 03 31 Vilniuje, Lietuvos Respublikos užsie-nio reikalų ministerijoje (J. Tumo-Vaižganto g. 2), per-sonalinė Mykolės Jencienės (Ganusauskaitės) tapybos paroda „Gamtovaizdis“.11 18–12 08 Marijampolės kultūros namuose, Magdale-nos Birutės Stankūnaitės vardo menų galerijoje (Vilka-viškio g. 2), 22-ojo tarptautinio tapytojų plenero paroda A. Samuoliui atminti. Dalyvavo Elena Balsiukaitė-Braz-džiūnienė, Arvydas Brazdžiūnas-Dusė, Skaidrė Butnoriū-tė, Laima Drazdauskaitė, Paravon Mirzoyan (Armėnija), Gagik Parsamian (Armėnija), Sofija Rickevičiūtė, Jovita Aukštikalnytė-Varkulevičienė, Gintautas Vaičys.12 03–2016 02 01 Kaune, A. Martinaičio dailės moky-kloje (Šv. Gertrūdos g. 33), vyko Eimučio Markūno ta-pybos paroda.12 07–12 27 Vilniuje, galerijoje „Juozas Art“ (J. Jasinskio g. 14), Vytauto Poškos tapybos paroda.12 07–2016 01 08 Kauno menininkų namuose (V. Pu-tvinskio g. 56) vyko V. Kudirkos Naumiesčio plenero darbų paroda „Šviesa-Tiesa“. Kuratorė Irena Mikuličiūtė.12 09–2016 01 09 Šilutėje, H. Šojaus konferencijų sa-lėje (Lietuvininkų g. 4), Dano Andriuliono paroda „Re-trospektyva“.12 10–2016 01 06 Vilniuje, „Užupio meno inkubato-riaus“ galerijoje „Galera“ (Užupio g. 2A), Taidos Balčiū-nienės iliustruotų knygų paroda, skirta dailininkės 90 metų sukakčiai paminėti. 12 09–2016 01 28 Vilniaus kongresų rūmuose (Vil-niaus g. 6) LDS Vilniaus akvarelininkų sekcijos paroda

„Su nuostaba į pasaulį“.12 12 Vilniuje, galerijoje „Menų tiltas“ (Užupio g. 16), Dalios Gentvainytės vieno vakaro paroda-akcija „Sau-gok savo demoną“.12 15–2016 01 16 Marijampolės kultūros centro M. B. Stan kūnienės menų galerijoje (Vilkaviškio g. 2) Sigi-tos Grabliauskaitės stiklo meno paroda „Refleksija. Ref-lexion“.12 17–2016 01 29 Vilniuje, Lietuvos medicinos bibliote-koje (Kaštonų g.7), Valerijono Vytauto Jucio jubiliejinė paroda „Tik 85“. 12 17–2016 01 17 Kauno miesto muziejuje (L. Zamen-hofo g. 12) Audronės Andrulevičienės paroda „Roman-tiškoji industrija“.12 21–12 31 Vilniuje, VU Botanikos sodo Gamtos mu-ziejuje (Kairėnų g. 43), Jūros Audronės Vaškevičiūtės paroda „Beždžionės metai“.

k r o n i k a

144

201601 05 Kauno miesto Vinco Kudirkos viešosios biblio-tekos Jaunimo, meno ir muzikos skyriuje (A. Mapu g. 18) atidaryta Dariaus Rakausko piešinių parodą „Kūnas ir kultas“.01 06–01 31 Vilniuje, verslo centre „Vertas“, Artūro Ba-riūno tapybos paroda.01 08–01 10 Vilniuje, „Užupio meno inkubatoriaus“ ga-lerijoje „Galera“ (Užupio g. 2a), Kristinos Daniūnaitės paroda „Iliuzijų miškas“.01 11–02 26 Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakulteto parodų salėje (A. Mackevičiaus g. 27) XXII tarptautinio tapytojų plenero „Tylos ekspresija“ paroda, skirta A. Samuoliui atminti. Dalyvavo Elena Balsiukai-tė-Brazdžiūnienė, Arvydas Brazdžiūnas-Dusė, Skaidrė Butnoriūtė, Laima Drazdauskaitė, Paravon Mirzoyan (Armėnija), Gagik Parsamian (Armėnija), Sofija Ricke-vičiūtė, Jovita Aukštikalnytė-Varkulevičienė, Gintautas Vaičys (kuratorius).01 12–02 20 Vilniuje, Lietuvos „Žinijos“ draugijoje (Vil-niaus g. 22), Vidmanto Gerulaičio tapybos darbų pa-roda „Tiršti sapnai“.02 09 Vilniuje, verslo parke „Gariūnai“ atidaryta Vijos Tarabildienės akvarelių paroda „Mozaika I“.02 05–04 01 Švenčionėlių CK Pašaminės kaimo klubo filiale Irenos Meištaitės akvarelių paroda „Pašaminės peizažai“.02 10–02 24 Vilniuje, galerijoje „Elysium“ (K. Kalinaus-ko g. 24), paroda „Marius Mindaugas Danys. Pavasario nuojauta“. 02 11–03 12 Vilniuje, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų gimnazijos Dailės skyriuje (T. Kosciuškos g. 11), Romualdo Kuncos (1935–2011) kūrybos paroda „Tyli kalba tapybos“.02 11–03 20 Zarasų kultūros centre (Vytauto g. 1A) Giedrės Riškutės scenografijos eskizų paroda „Neiš-auk iš teatro“. 02 15–03 15 Mažeikių viešojoje bibliotekoje (Laisvės g. 31) Skaidrės Butnoriutės ir Sauliaus Kruopio tapybos paroda „Gyvenimas kartu“.02 16–03 31 Skaudvilės Kultūros namuose (Žemaitės g.12) Alfonso Čepausko epinė dviejų dalių istorinių im-provizacijų grafikos paroda „Karšuvos poringė“.02 17 Vilniuje, Užupio meno inkubatoriaus galerijoje

„Galera“ (Užupio g. 2A), Arvydo Gurevičiaus nerodytų kūrinių paroda. 02 18–04 28 Vilniuje, šviestuvų ir ekspozicijos salone

„Gaudrė“ (Ateities g. 10), Vytauto Kibildžio personalinė tapybos paroda „Pojūčiai“.02 24–05 24 Klaipėdos licėjuje (Kretingos g. 44) Dano Andriulionio paroda „Edukacija“.03 01–03 31 Kauno miesto muziejaus Kauno pilies sky-riuje stiklo menininkės Sigitos Grabliauskaitės perso-nalinė paroda „Stiklo logika X Logic of glass“. 03 04–03 29 Vilniuje, Lietuvos „Žinijos“ draugijos bu-veinėje (Vilniaus g. 22), Leono Rimvydo Vaitkaus ir Valės Vaitkuvienės kūrybos paroda „Retrospektyva. Perspektyvos“.03 05–04 12 Vilniuje, Domus galerijoje (P. Lukšio g. 32), Henrikos Bartkutės paroda.03 08–04 10 Utenoje, kūrybinių industrijų centre „Tau-rapilis“, Jono Grundos kūrinių paroda „Moteris pagim-dė Laisvę“.03 09 Vilniuje, Mykolo Riomerio universitete (Ateities g. 20), atidaryta Vijos Tarabildienės akvarelių paroda.03 14–04 14 Nacionaliniame Kauno dramos teatre (Laisvės al. 71) Henrikos Bartkutės tapybos paroda

„Saulės žaidimai“.03 15–04 01 Utenos kraštotyros muziejaus padaliny-je Vytauto Valiušio keramikos muziejuje (Topolių g. 7, Leliūnai) Vandos Kubiliūnienės skiautinių paroda „Pa-vasario belaukiant“.03 16 Lietuvos Respublikos Seimo rūmų Vitražo salėje

atidaryta LDS Klaipėdos skyriaus tarptautinio meninio projekto paroda „M. K. Oginskis. Sugrįžimas į Tėvynę“.03 17–04 10 Kauno valstybinėje filharmonijoje (L. Sa-piegos g. 5) Gintarės Marčiulynaitės tapybos paroda

„Kasdienybės portretai“.03 20–04 20 Vilniaus kolegijos II rūmuose personalinė Gražinos Vitartaitės paroda.03 21–04 21 Kauno „Žalgirio“ arenoje (Karaliaus Min-daugo pr. 50) Broniaus Rutkausko tapybos paroda.03 24–04 23 Šiauliuose, Trakų gatvės galerijoje (Vil-niaus g. 100), Algimanto Patamsio keramikos paroda

„Po žvaigždėtu dangum“.03 25 Klaipėdoje, Kultūros fabrike (Bangų g. 5A), per-sonalinė Žanetos Jasaitytės-Bessonovos paroda „Atsi-vėrimas“. 04 01–04 30 Vilniuje, LR sveikatos apsaugos ministe-rijoje (Vilniaus g. 33), XL Lietuvos karikatūrų paroda

„Lašas po lašo – gyvenimą sutašo“. Rengė Nacionalinė karikatūristų asociacija „Humor sapiens“ ir LR sveikatos apsaugos ministerija.04 15–07 15 Kauno dramos teatre (Laisvės al. 71) Hen-rikos Bartkutės paroda.04 29 Vilniuje, VU Botanikos sodo Gamtos muziejuje (Kairėnų g. 43), autorinė Jūros Audronės Vaškevičiūtės paroda „Susitikime japoniškame sode“.05 09–06 15 Birštono viešbutyje „Royal Spa Residence“ personalinė Gražinos Vitartaitės paroda.05 14 Vilniuje, VU Botanikos sodo Gamtos muziejuje (Kairėnų g. 43), autorinė Jūros Audronės Vaškevičiūtės paroda „Žiedų magija“.05 06–20 Zarasuose, Zarasų krašto muziejuje (D. Bu-konto g. 20), Lino Blažiūno paroda „Spygliakritis“.04 12–04 30 Vilniuje, „Domus galerijoje“ (P. Lukšio g. 32), paroda „Menas namams“. Dalyvavo 90 autorių.04 09–05 31 Biržų krašto muziejuje „Sėla“ (Biržų pilyje) Juozo Kalinausko ir Linos Kalinauskaitės autorinių dar-bų parodą „Lietuvos istorija medaliuose“.04 15 Klaipėdoje, „Rūtų“ galerijoje (Danės g. 9), atida-ryta Linos Beržanskytės-Trembo tapybos paroda „Ana-pus laiko“.04 20 Vilniuje, Kazimiero Simonavičiaus universitete (J. Basanavičiaus g. 29A) atidaryta skulptūrų paroda-konkursas „Kazimiero Simonavičiaus įprasminimas šiandienos kultūros kontekste“. Dalyvavo Arvydas Ali-šanka, Rytas Jonas Belevičius, Valdas Bubelevičius, Gin-taras Mikolaitis, Kęstutis Musteikis. Projektą vykdė LDS Skulptūros ir vitražo centras.Gegužės–liepos mėn. Vilniuje, Respublikiniame psi-chikos centre, vyko personalinė Liudos Liaudanskai-tės akvarelės darbų paroda „Šilčiau“.Gegužės mėn. Vilniaus Gedimino technikos universi-tete vyko Ievos Bunokaitės tapybos paroda „...po ple-nero“.05 02–05 07 Vilniuje, VDA parodų erdvėje „5 malūnai“ (Gdansko ir Vilniaus dailės akademijų studentų auto-portretų paroda 14 autoportretų“. Dalyvavo Martyna Baranowicz, Natalia Hirsz, Lukasz Lawrynowicz, Piotr Manczak, Lucie Morel, Piotr Mosur, Karolina Romanska (Lenkija), Kipras Černiauskas, Vladimiras Leleiva, Mar-tynas Pekarskas, Julija Skudutytė, Anastasija Sosunova, Ieva Tarejeva, Viltė Žumbakytė.05 02–05 08 Kaune, VDA galerijoje „M2“ (Muitinės g. 2), VDA Kauno fakulteto Tapybos katedros studentų tapybos paroda „8“. Dalyvavo Milda Sadauskienė, Ligija Krištaponytė, Raimonda Kielaitė, Milan Prokeš, Laura Slavinskaitė, Indrė Mikašauskaitė, Augustė Andrijaus-kaitė ir Rokas Jakubauskas.05 06–06 03 Jonavos krašto muziejuje Sigitos ir Ri-čardo Lukošiūnų keramikos skulptūrų ir fotografijos paroda. 05 09–19 Birštono viešbutyje „Karališkoji rezidencija“ (Pakalnės g. 3) Gražinos Janinos Vitartaitės tapybos paroda „Vidinės laisvės link“.

05 09–06 10 Raseinių krašto istorijos muziejuje (Mu-ziejaus g. 3) Justinos Adomavičienės tapybos darbų paroda.05 18–09 18 Kaune, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Velnių muziejuje (V. Putvinskio g. 64), italų menininko Giovanni Matano kūrybos paroda, skirta Tarptautinei muziejų dienai.05 12–05 22 Burbiškio dvare, Daugyvenės kultūros is-torijos muziejuje-draustinyje, Arvydo Každailio kūry-bos paroda „Buveinės“.05 13–06 16 Gargždų krašto muziejuje (Sodo g. 5) atidaryta skulptoriaus Algirdo Boso paroda „Medaliai, skulptūra, piešiniai“.05 06–06 01 Utenos kraštotyros muziejuje Jono Grun-dos skulptūrų paroda „Mama, neik į darbą“.05 21–06 15 Kidulių dvaro rūmuose Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės kūrybos paroda „(Ne) įvardintas laikas“.Birželio mėn. Vilniuje, kūrybinėse dirbtuvėse „Beepart“ (Smalinės ir Vydūno g. sankirta), personalinė Jūros Audronės Vaškevičiūtės darbų paroda „Ugninės bež-džionės metai“.06 01–06 30 Kaulakių kaimo bendruomenės namų bi-bliotekoje (Raseinių raj.) Jono Sąlygos fotografijų paro-da „Žvelgiu į tave, manoji jūra“.06 04–06 07 Šiaulių jaunimo centro rūsyje (Vytauto g. 103) Dainiaus Trumpio personalinė paroda „Vidaus buhalterija“.06 06 Vilniuje, verslo centre „Vertas“, Eugenijos Pilipai-tienės personalinė paroda.06 17–07 31 Gelgaudiškio dvare (Šakių raj.) Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės paroda „(Ne)įvardintas laikas“. 07 05–09 17 Gelgaudiškio dvare (Šakių raj.) Henrikos Bartkutės paroda. 07 09–12 15 Plungėje, Žemaičių dailės muziejuje (Ku-nigaikščio Mykolo Oginskio rūmai), 7-oji Pasaulio že-maičių dailės paroda, skirta Saulės mūšio metinėms. 07 23–09 23 Anykščių Šv. Mato Evangelisto bažnyčioje paroda „Romualdo Inčirausko kūryba“.08 14–10 16 Panevėžio rajono Krekenavos bendruo-menės namuose Gražinos Janinos Vitartaitės tapybos paroda „Nuo Nevėžio iki jūros“. 08 26–09 27 Telšių Kultūros centre (Respublikos g. 18) Gražinos Janinos Vitartaitės tapybos paroda „Vidinės laisvės link“. 09 05–30 Vilniuje, Lietuvos technikos bibliotekoje, Ta-tjanos Simanaitienės akvarelės paroda „Vilniaus albu-mas“.09 15–09 30 projektų erdvėje „Kabinetas“ (A. Mapu g. 20, Kaunas), Dainiaus Trumpio personalinė paroda

„Šviesa. Įtampa. Objektas“.09 16–10 16 Vilniuje, Muzikos galerijoje (Gedimino pr. 37), Kristinos Norvilaitės paroda „Aš klausausi muzikos“.09 23–10 17 Panevėžio rajono Naujamiesčio kultūros centre-dailės galerijoje (S. Nėries g. 14) Daivos Ložytės paroda „Jausenos“.09 01–11 30 Vilniaus universitete (Universiteto g. 3) Adomo Matuliausko grafikos darbų paroda. 09 20–10 03 LR Seimo rūmuose vyko paroda „Spindėk Lietuva“. Dalyvavo Petras Gintalas.10 01–11 10 Kretingos dvaro muziejaus parodų salėse Gražinos Janinos Vitartaitės tapybos paroda „Vidinės laisvės link“. 10 04–30 Palangos m. savivaldybės viešosios bibliote-kos galerijoje „Mūza“ Tatjanos Simanaitienės akvarelės paroda „Marių legendos“.Spalio mėn.–2017 m. sausio mėn. Vilniuje, „Kempinski Hotel“ (Universiteto g. 14), Kristinos Norvilaitės paroda

„Vienos mergaitės istorija“.

k r o n i k a

145

siMPoziuMai, Plenerai, konkursai, Pro-jektai, konferencijos lietuvoje

2015 Kovo 14–gruodžio 28 d. visoje Lietuvoje vyko pro-

jektas „Apjuoskim pynėm savo kraštą“. Vadovė Marijo-

na Sinkevičienė.

Rugpjūčio 27–rugsėjo 2 d. Kaune, LDS keramikos

dirbtuvėse (Jurbarko g. 2), vyko 13-tas redukcinio

degimo simpoziumas, skirtas išsaugoti redukcinio

degimo tradicijas Lietuvoje ir ieškoti naujų šios tech-

nologijos raiškos priemonių. Dalyvavo Regina Kasely-

tė-Lisauskienė.

Rugsėjo 3–26 d. Palangoje vyko tarptautinės daili-

ninkų rezidencijos projektas „Šviesos erdvėse“. Projek-

to kuratorė Giedrė Riškutė. Projekto vadovė Kristina

Miklaševičiūtė-Žoromskienė.

Rugsėjo 22–spalio 22 d. Alytaus miesto Didžiojo-

je salėje vyko projekto „Skulptoriai skaito Donelaitį“

paro da. Parodoje eksponuotos Ryto Jono Belevičiaus,

Sigitos Dackevičiūtės, Tamaros Janovos, Dalios Matu-

laitės, Arvydo Ališankos, Mariaus Zavadskio, Vytauto

Tallat-Kelpšos, Thomaso Helbingo (Vokietija), Mindau-

go Aučyno, Valdo Bubelevičiaus, Romualdo Inčirausko,

Mindaugo Junčio, Kęstučio Lanausko, Paweło Łęskio

(Lenkija), Jono Gencevičiaus, Astos Vasiliauskaitės,

Daumanto Kučo, Aušros Jasiukevičiūtės skulptūros.

Spalio 16 d. Vilniuje, Pamėnkalnio galerijoje (Pamėn-

kalnio g. 1), pristatyta XIII tarptautinio keramikos sim-

poziumo „Mes / Redukcija 2015“ paroda.

Spalio 23–gruodžio 6 d. Kėdainiuose, Janinos Mon-

kutės-Marks muziejuje-galerijoje (J. Basanavičiaus g.

45), vyko Respublikinė konkursinė keliaujanti teksti-

lės paroda ,,Baltų ženklai tekstilėje“. Dalyvavo Danutė

Valentaitė, Danutė Ona Jonelienė, Aušra Sedlevičū-

tė, Liucija Kudžmienė, Virginija Kirvelienė, Danguolė

Čachavičienė, Liucija Banaitienė, Danguolė Brogienė,

Rūta Narvydienė, Irena Piliutytė, Ona Staskevičienė,

Lina Zavadskė, Genovaitė Sasnauskienė, Marijona Sin-

kevičienė, Birutė Sarapienė, Zinaida Dargienė. Kuratorė

Birutė Sarapienė.

Lapkričio mėn. Klaipėdos parodų rūmuose vyko pro-

jektas „Baimės geometrija“. Dalyvavo Žaneta Jasaitytė-

Bessonova. Kuratorius Juozapas Kalnius.

Lapkričio mėn. Vyko monospektaklis visai šeimai „No-

jaus laivas“ (rež. Kamilė Kondrotaitė), dailininkė Liuda

Liaudanskaitė.

Gruodžio 8–2016 m. sausio 8 d. Vilniuje, LDS gale-

rijoje „Arka“ (Aušros Vartų g. 7), vyko projektas „Natiur-

mortas. Šiuolaikinis kontekstas tradicijoje“. Dalyvavo

65 įvairių sričių menininkai. Kuratorė Meda Norbutaitė.

Gruodžio 12 d. Dusetų kultūros centro dailės galeri-

joje vyko albumo „Dusetų dailės galerija“ ir Raimondo

Gapšio filmo „Dusetų dailės galerijai – 20“ pristatymas.

Gruodžio 12–2016 m. sausio 25 d. Druskininkuose,

M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje, vyko res-

publikinė tekstilės paroda ,,Lyrinės reminiscencijos. Iš

ciklo Baltų sakmės“. Dalyvavo Danutė Valentaitė, Da-

nutė Ona Jonelienė, Aušra Sedlevičūtė, Liucija Kudž-

mienė, Virginija Kirvelienė, Danguolė Čachavičienė,

Liucija Banaitienė, Danguolė Brogienė, Rūta Narvy-

dienė, Irena Piliutytė, Ona Staskevičienė, Lina Zava-

dskė, Genovaitė Sasnauskienė, Marijona Sinkevičienė,

Birutė Sarapienė, Zinaida Dargienė. Kuratorė Birutė

Sarapienė.

Gruodžio 28–2016 m. vasario 1 d. Vilniuje, viešbuty-

je „Europa City“ (J. Jasinskio g. 14) LDS grupės „Indivi-

dualistai“ paroda. Dalyvavo Danas Andriulionis.

2016Sausio 20 d. Vilniuje, VDA parodų erdvėje „Titanikas“

vyko diskusija „Ar jauna = nauja?“. Moderatoriai Vilma

Mačianskaitė ir Vidas Poškus.

Vasario 3 d. Vilniuje, LDS galerijoje „Kairė-dešinė“,

vyko knygos „Vincas Kisarauskas. Pasvirimas į ateitį“

(leidykla „Inter Se“) pristatymas. Dalyvavo knygos su-

darytojos dr. Erika Grigoravičienė ir Aistė Kisarauskaitė,

tekstų autoriai, knygos dailininkas Jokūbas Jacovskis.

Moderatorė ir projekto vadovė dr. Danutė Zovienė.

Vasario 4 d. Vilniuje, Vytauto Kasiulio muziejuje, vyko

Dailininkų sąjungos leidyklos „artseria“ išleistos kny-

gos „Per toli gyvenu. Antano Mončio susirašinėjimai“

pristatymas. Dalyvavo knygos leidėja ir sudarytoja dr.

Danutė Zovienė, A. Mončio namų muziejaus direktorė

Loreta Birutė Turauskaitė, knygos dailininkė Ramunė

Januševičiūtė, menotyrininkas Viktoras Liutkus, aktorė

ir vertėja Karolina Masiulytė-Paliulienė.

Vasario 3 d. Vilniuje, Sodų g. 4, vyko Lietuvos tarp-

disciplininio meno kūrėjų sąjungos (LTMKS) buvusios

projektų erdvės „Malonioji 6“ katalogo „Malonioji 6:

projektų erdvė / project space“ (sudarytoja Karolina

Rybačiauskaitė) pristatymas.

Vasario 6–kovo 6 d. Dusetų dailės galerijoje (K. Būgos

g. 31) vyko tęstinis projektas „Žirgas dailėje“.

Vasario 16 d. Kaune, Paveikslų galerijoje (K. Done-

laičio g. 16), „Vieno kūrinio paroda“. Dalyvavo Aldona

Keturakienė.

Vasario 16–kovo 12 d. Šiaulių dailės galerijoje vyko

paroda „Vienas kūrinys Šiauliams“, kurioje dalyvavo Ža-

neta Jasaitytė-Bessonova.

Vasario 17 d. Vilniuje, Galerijoje AV17 (Aušros Vartų

g. 17), vyko slaptas menininkų atvirukų aukcionas, skir-

tas Vilniaus globos namuose augančių vaikų meninio

ugdymo rėmimui.

Vasario 17 d. Vilniuje, Lietuvos dailininkų sąjungos

būstinėje (Vokiečių g. 4/2), vyko šventinis vakaras, skir-

tas tapytojui Aloyzui Stasiulevičiui. Vakaro metu daili-

ninkui buvo įteikta Lietuvos meno kūrėjų asocia cijos

premija „Už gilų filosofinį požiūrį, meninį bei techninį

virtuoziškumą tapybos drobėse „Vilniaus ciklas“, „Vil-

niaus baroko skulptūrų ciklas“, „Pagal Motiejaus Valan-

čiaus temas“, „Žvaigždynų ciklas“, už aktyvų Lietuvos

kultūros puoselėjimą ir reprezentavimą tiek naciona-

liniu, tiek tarptautiniu mastu“.

Kovo 1–12 d. Vilniuje, konferencijų centre ir viešbuty-

je „Karolina“ (Sausio 13-osios g. 2) vyko penktasis tarp-

tautinis tapybos pleneras „Vilniaus spalvos“. Dalyvavo

Igor Cvacho (Slovakija), Aistė Gabrielė Černiūtė, Rūta

Eidukaitytė, Martynas Gaubas, Gunilla Sköld-Feiler

(Švedija), Anna Khodorkovski (Izraelis), Pavel Khodor-

kovski (Izraelis), Peeter Krosmann (Estija), Alex Ksenzov

(Baltarusija), Andrius Makarevičius, Arvydas Martinaitis,

Jūratė Mitalienė, Ostap Patyk (Ukraina), Saulius Rudzi-

kas, Ivan Velcev (Bulgarija), Irina Voronova (Rusija). Ku-

ratorės Rūta Eidukaitytė, Aistė Gabrielė Černiūtė.

Kovo 1–25 d. Kaune, Vinco Kudirkos viešojoje biblio-

tekoje, vyko LDS Kauno skyriaus tekstilės grupės ,,ESA-

ME“ paroda ,,Žvilgsnis“, skirta grupės veiklos 10-mečiui.

Dalyvavo Danutė Valentaitė, Danutė-Ona Jonelienė,

Virginija Kirvelienė, Danguolė Čachavičienė, Liucija

Banaitienė, Irena Piliutytė, Rūta Narvydienė, Ona Stas-

kevičienė, Birutė Sarapienė, Birutė Kaupaitė. Kuratorė

Birutė Sarapienė.

Kovo 8 d. Vilniuje, Lietuvių literatūros ir tautosakos

institute (Antakalnio g. 6), Alfonsui Andriuškevičiui

buvo įteikta LLTI premija už kūrybiškiausią 2015 me-

tais išleistą knygą. Dalyvavo Elžbieta Banytė, Giedrė Ka-

džiulytė, Kęstutis Nastopka, Dalia Satkauskytė.

Kovo 10 d. Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijos di-

džiojoje konferencijų salėje (Gedimino pr. 3), vyko Ri-

manto Dichavičiaus albumo „Laisvės paženklinti“ III

tomo sutiktuvės. Dalyvavo albumo autorius ir suda-

rytojas, dailininkas, fotografas, Vyriausybės kultūros ir

meno premijos laureatas Rimantas Dichavičius, Lie-

tuvos dailininkų sąjungos pirmininkė Edita Utarienė,

spaustuvės „BALTOprint“ direktorius Artūras Karosas,

„Versmės“ leidyklos vadovas Petras Jonušas, Lietuvos

sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademi-

jos folkloro ansamblis „Kupolė“ (vadovė Daiva Bra-

dauskienė).

Kovo 14 d. Vilniuje, restorane „Salvete“ (Gedimino pr.

37), vyko renginys „Meno degustacija“. Dalyvavo Ta-

das Dromantas, Vаlentinas Ajauskas, Rasa Jonė Šatai-

tė-Rudėnienė, Ramūnas Čeponis, Algimantas Šiugžda,

Kęstutis Petras Ramonas, Alvydas Stauskas, Eugenijus

Raugas, Rimvydas Pupelis, Svajūnas Armonas. Rengė

„AP galerija“.

Kovo 16–gegužės 5 d. Dusetų dailės galerijoje (K. Bū-

gos g. 31) vyko tęstinis projektas 5-oji prof. Vincento

Gečo mokinių tapybos paroda „Trečioji karta“. Kuratorė

Vilma Vasiliauskaitė.

Kovo 22–gegužės 5 d. Vilniuje, galerijoje „R and A“

(Pranciškonų g. 8), vyko tęstinis projektas „Tikrovė ir

sapnas“. Dalyvavo Gintaras Palemonas Janonis, Vidas

Poškus, Mindaugas Skudutis, Živilė Jasutytė, Romual-

das Balinskas, Arvydas Kašauskas, Andrius Zakaraus-

kas, Aleksandras Vozbinas, Giedrė Riškutė, Raimondas

Savickas, Adasa Skliutauskaitė, Ugnė Žilytė, Ieva Skau-

ronė, Eugenijus Antanas Cukermanas, Audrius Gražys,

Gustas Jagminas, Ričardas Garbačiauskas, Miglė Ko-

sinskaitė, Augis Kepežinskas, Natalija Janekina, Grytė

Pintukaitė, Eimutis Markūnas, Elena Balsiukaitė Braz-

džiūnienė, Arvydas Martinaitis, Linas Gelumbauskas,

Jūratė Mykolaitytė, Sigita Maslauskaitė, Bronius Gražys,

Linas Liandzbergis, Martynas Gaubas, Arvydas Šaltenis

ir kt. Kuratorės Rūta Eidukaitytė, Aistė Černiūtė.

Kovo 30 d. Panevėžio miesto dailės galerijoje vyko

knygos „Stasys Petrauskas (1950–2010): Panevėžio bit-

las“ pristatymas. Dalyvavo knygos autorė menotyrinin-

kė Ramutė Rachlevičiūtė, fotomenininkas Algimantas

Aleksandravičius, dailininko sūnus Lukas Petrauskas.

Kovo 31 d. Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės

viešojoje bibliotekoje vyko Stasio Eidrigevičiaus kny-

gos „Giedanti gaidžio galva“ pristatymas. Dalyvavo

Stasys Eidrigevičius, knygos leidėja Giedrė Kadžiulytė

(„Apostrofa“), knygos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė.Balandžio 1 d. knygos „Giedanti gaidžio galva“ pri-

statymas vyko Smilgių (Panevėžio r.) kultūros centre.

Balandžio 4–gegužės 4 d. Kaune, Mstislavo Do-

bužinskio kultūros ir estetinio lavinimo centre, vyko

LDS Kauno skyriaus tekstilės grupės ,,ESAME“ paroda

,,Žvilgsnis“. Dalyvavo Danutė Valentaitė, Danutė Ona

Jonelienė, Virginija Kirvelienė, Danguolė Čachavičie-

nė, Liucija Banaitienė, Irena Piliutytė, Ona Staskevičie-

nė, Birutė Sarapienė, Birutė Kaupaitė. Kuratorė Birutė

Sarapienė.

Balandžio 5 d. Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje

(Konstitucijos pr. 22), vyko Lietuvos kultūros tarybos

ir privačių rėmėjų dėka išleistos knygos „Litvakų dailė

privačiose Lietuvos kolekcijose“ pristatymas. Dalyvavo

LR kultūros ministras Šarūnas Birutis, Izraelio valstybės

ambasadorius Amir Maimon, Lietuvos žydų bendruo-

menės vadovė Faina Kukliansky, Valstybinio Vilniaus

Gaono žydų muziejaus direktorius Markas Zingeris,

knygos sudarytoja dr. Vilma Gradinskaitė, knygos re-

cenzentė dr. Rasa Andriušytė-Žukienė, knygos leidė-

jų „Lewben Art Foundation“ ir Lietuvos išeivijos dailės

k r o n i k a

146

fondo valdybų pirmininkas Vilius Kavaliauskas, „Šiau-

rės Jeruzalė“ direktorė Anna Avidan, projekto partne-

rių advokatų kontoros „Valiunas Ellex“ vadovaujantysis

partneris Rolandas Valiūnas. Renginį moderavo Nacio-

nalinės dailės galerijos vadovė dr. Lolita Jablonskienė.

Balandžio 10–28 d. Vilniuje, LDS galerijoje „Arka“

(Aušros Vartų g. 7), vyko projektas „100% tapybos“.

Dalyvavo įvairių kartų pripažinti menininkai, parodų

kuratoriai, meno disciplinų dėstytojai, meno daktarai

ir doktorantai, menotyrininkai – Žygimantas Augusti-

nas, Romualdas Balinskas, Ričardas Bartkevičius, Rimas

Zigmas Bičiūnas, Ina Budrytė, Lena Chvičija, Ramūnas

Čeponis, Saulius Dastikas, Kunigunda Dineikaitė, Jonas

Gasiūnas, Audrius Gražys, Gustas Jagminas, Gintaras

Palemonas Janonis, Salomėja Jastrumskytė, Aistė Kir-

velytė, Jolanta Kyzikaitė, Linas Liandzbergis, Vilmantas

Marcinkevičius, Sigita Maslauskaitė, Meda Norbutaitė,

Ieva Skauronė, Arvydas Šaltenis, Arūnė Tornau, Eglė

Ulčickaitė, Aleksandras Vozbinas, Andrius Zakarauskas.

Kuratorės Meda Norbutaitė, Arūnė Tornau.

Balandžio 12 d. Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijo-

je (Gedimino pr. 3), vyko apskritojo stalo diskusija „Ex

oriente lux. Kuo svarbus Rytų tautų kultūrų pažinimas

Lietuvai?“ ir dviejų prof. Antano Andrijausko monogra-

fijų „Amžinybės ilgesys: Tradicinė indų kultūra, estetika

ir menas“ (Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2015)

ir „Vaizduotės erdvės: Tradicinė kinų estetika ir menas“

(Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2015) pristatymas.

Dalyvavo LMA tikrasis narys prof. Antanas Andrijaus-

kas, prof. habil. dr. Bronislavas Kuzmickas, dr. Valdas Jas-

kūnas, dr. Naglis Kardelis, dr. Loreta Poškaitė, dr. Odeta

Žukauskienė. Diskusijai vadovavo dr. Naglis Kardelis.

Balandžio 14 d. Vilniuje, Lietuvos žydų (litvakų) ben-

druomenės namuose (Pylimo g. 4), pristatytas keliau-

jančios šiuolaikinės lietuvių tapybos ir fotografijos

parodos „Zakhor. Prisimink. Žydiškojo Vilniaus įvaiz-

džių topografija“ katalogas, išleistas keturiomis kalbo-

mis. Sudarytojai Linas Liandzbergis, Gabrielė Žaidytė,

Elke-Vera Kotowski.

Balandžio 20 d. K. Simonavičiaus universitete (J. Ba-

sanavičiaus g. 29A) projekto „Kazimiero Simonavičiaus

įprasminimas šiandienos kultūros kontekste“ darbų

paroda. Dalyvavo Kęstutis Musteikis, Rytas Jonas Be-

levičius, Valdas Bubelevičius, Gintaras Mikolaitis, Arvy-

das Ališanka. Projektą vykdė LDS Skulptūros ir vitražo

centras. Kuratorius Kęstutis Musteikis.

Balandžio 22–gegužės 5 d. Vilniuje, galerijoje „RA“

(Pranciškonų g. 8), vyko tapybos miniatiūrų paroda

„Sapnas ir tikrovė“. Dalyvavo Gintaras Palemonas Ja-

nonis, Regina Pečiulytė, Jolanta Krivickaitė, Vidas Poš-

kus, Mindaugas Skudutis, Živilė Jasutytė, Romualdas

Balinskas, Arvydas Kašauskas, Andrius Zakarauskas,

Agnė Kulbytė, Raimonda Jatkevičiūtė, Aleksandras

Vozbinas, Giedrė Riškutė, Raimondas Savickas, Ra-

munė Savickaitė, Mantas Meškėla, Elvyra Katalina

Kriaučiūnaitė, Adasa Skliutauskaitė, Ugnė Žilytė, Ieva

Skauronė, Eugenijus Antanas Cukermanas, Lina Zava-

dskė, Vytautas Tomaševičius, Andrius Makarevičius,

Meda Norbutaitė, Aurimas Eidukaitis, Audrius Gražys,

Gustas Jagminas, Ričardas Garbačiauskas, Miglė Ko-

sinskaitė, Augis Kepežinskas, Natalija Janekina, Grytė

Pintukaitė, Artūras Braziūnas, Eimutis Markūnas, Auš-

ra Barzdukaitė-Vaitkūnienė, Elena Balsiukaitė-Braz-

džiūnienė, Arvydas Martinaitis, Linas Gelumbauskas,

Tomas Jurkėnas, Jūratė Mykolaitytė, Sigita Maslaus-

kaitė, Asta Baltia, Vytautas Kibildis, Saulė Urbanavičiū-

tė, Saulius Rudzikas, Rytas Jurgelis, Jūratė Mitalienė,

Bronius Gražys, Danutė Gražienė, Skaidra Savickas, Li-

nas Liandzbergis, Jurga Braziūnienė, Aistė Gabrielė

Černiūtė, Rūta Eidukaitytė, Lilija Puipienė, Paulius

Arlauskas, Martynas Gaubas, Arvydas Šaltenis, Jovita

Aukštikalnytė, Mantas Kniubas.

Gegužės 2–8 d. Kaune, Pieno centro rūmuose (Lais-

vės al. 55), vykusiame Lietuvos dizaino festivalyje me-

nininkė Greta Grendaitė pristatė savo tušo piešinių su

koliažu seriją „Flora & Fauna“.

Gegužės 3 d. Vilniuje, Bažnytinio paveldo muziejuje,

vyko dr. Skaidrės Urbonienės monografijos „Religinė

liaudies skulptūra Lietuvoje XIX–XX a. I pusėje“ prista-

tymas. Dalyvavo autorė Skaidrė Urbonienė, menoty-

rininkai Teresė Jurkuvienė ir Vidas Poškus, etnologas

Jonas Mardosa. Knygą išleido Vilniaus dailės akademi-

jos leidykla.

Gegužės 4 d. Vilniuje, galerijoje „Vartai“, pristatyta Sva-

jonės ir Pauliaus Stanikų knyga „SetP Stanikas“, kurią

išleido UAB „Inter Se“. Pristatyme dalyvavo Svajonė ir

Paulius Stanikai, knygos leidėjas Jokūbas Jacovskis,

menotyrininkas dr. Kęstutis Šapoka, projekto vadovė

dr. Danutė Zovienė.

Gegužės 4–6 d. Pakruojyje surengta kultūrinė-edu-

kacinė programa „Diena su Lėle“, skirta profesionaliam

Lietuvos lėlių teatro 80-mečiui, sukaktį skaičiuojant

nuo dailininko Stasio Ušinsko 1936 m. gegužės 6 d.

Kaune atidaryto Marionečių teatro.

Gegužės 5 d. Kaune, Istorinėje Lietuvos Respublikos

Prezidentūroje (Vilniaus g. 33), pristatytas unikalus au-

diovizualinis maršrutas „Dvasios gidas po senąjį Kau-

ną“. Dalyvavo maršruto kūrėjai – projekto sumanytoja

Daiva Citvarienė, scenarijaus autorius žurnalistas Rytis

Zemkauskas, istorikas Arvydas Pakštalis ir kt. Projekte

autoriai kalbėjo apie gyvą emocinę patirtį, kurioje su-

sipina istoriniai faktai ir meninė tikrovė, miesto praeitis

ir čia gyvenusių žmonių dramos.

Gegužės 6–birželio 2 d. Klaipėdoje, LDS galerijoje,

vyko respublikinė konkursinė keliaujanti tekstilės paro-

da ,,Tradicija ir dabartis. Baltų ženklai tekstilėje“. Daly-

vavo Danutė Valentaitė, Danutė Ona Jonelienė, Aušra

Sedlevičūtė, Liucija Kudžmienė, Virginija Kirvelienė,

Danguolė Čachavičienė, Liucija Banaitienė, Danguolė

Brogienė, Rūta Narvydienė, Irena Piliutytė, Ona Staske-

vičienė, Lina Zavadskė, Gitana Evseičikaitė-Saurazienė,

Marijona Sinkevičienė, Birutė Sarapienė, Inga Laužony-

tė, Zinaida Dargienė. Kuratorė Birutė Sarapienė.

Gegužės 9–19 d. vyko individualistų grupės tapybos

pleneras, skirtas Birštono miesto jubiliejui. Kuratorius

Algimantas Kliauga.

Gegužės 12 d. Vilniuje (Pramonės g. 14) vyko „Atviros

dirbtuvės“. Dalyvavo Aistė Kirvelytė.

Gegužės 13–birželio 13 d. Kaune, galerijoje „Aukso

pjūvis“ (V. Putvinskio g. 53), tarptautinė dailės disci-

plinų dėstytojų kūrybos paroda ,,Kvadratas. Ženklas“.

Dalyvavo Artūras Rimkevičius, Birutė Sarapienė, Va-

lentinas Varnas, Danutė Valentaitė, Danguolė Čachavi-

čienė, Konstancija Dzimidavičienė, Sigutė Bronickienė,

Lolita Grabauskienė. Kuratorius Artūras Rimkevičius.

Gegužės 21 d. Palangoje, Antano Mončio namuo-

se-muziejuje, vyko knygos „Per toli gyvenu. Antano

Mončio susirašinėjimai“ pristatymas. Dalyvavo kny-

gos sudarytojos dr. Danutė Zovienė, Loreta Birutė Tu-

rauskaitė, menotyrininkas dr. Viktoras Liutkus, aktorius

Vladas Baranauskas.

Gegužės 22–29 d. Veisiejuose vyko tarptautinis me-

nininkų pleneras „Veisiejų pavasaris“. Dalyvavo Gražina

Janina Vitartaitė. Kuratorius Vytautas Žukauskas.

Gegužės 23–birželio 1 d. Neringoje vyko tarptautinis

nendrinių ugnies skulptūrų simpoziumas „Kuršių neri-

jos gyvoji gamta“. Dalyvavo Zigmunds Vilnis, Martynas

Gaubas, Andrius Sirtautas, Arvydas Ališanka.

Gegužės 29–birželio 25 d. Jonavos kultūros centro

galerijoje „Homo Ludens“, vyko kūrybinis dailininkų

pleneras ir paroda „Dėmės“. Dalyvavo Tomas Vosylius.

Birželio 5–14 d. Druskininkuose vyko vitražo simpo-

ziumas „Čiurlionio atspindžiai“. Dalyvavo Eglė Rakaus-

kaitė, prof. Rimvydas Mulevičius, Dalia Mulevičienė,

Nerijus Baublys. Kuratorius Druskininkų miesto mu-

ziejaus direktorius Gintaras Dumčius.

Birželio 7–25 d. Vilniuje, galerijoje „Arka“ (Aušros Var-

tų g. 7), VII tekstilės meno bienalė ,,Tekstilė sielai ir kū-

nui“ (konkursas). Dalyvavo Birutė Sarapienė, Danutė

Valentaitė, Laima Oržekauskienė, Marijona Sinkevičie-

nė, Jonas Stanevičius, Eglė Ganda Bogdanienė.

Birželio 9–12 d. Vilniuje, „Litexpo“ parodų rūmuo-

se, vyko tarptautinė šiuolaikinio meno mugė „ArtVil-

nius‘16“

Birželio 9–rugsėjo 1 d. Vilniuje, LR užsienio reikalų

ministerijoje, veikė tarptautinė paroda „Keliaujančios

raidės“.

Birželio 15–liepos 16 d. Mažeikių muziejuje (V. Bur-

bos g. 9), vyko respublikinė konkursinė keliaujanti

tekstilės paroda ,,Tradicija ir dabartis. Baltų ženklai

tekstilėje“. Dalyvavo Danutė Valentaitė, Danutė Ona

Jonelienė, Aušra Sedlevičūtė, Liucija Kudžmienė, Vir-

ginija Kirvelienė, Danguolė Čachavičienė, Liucija Ba-

naitienė, Danguolė Brogienė, Rūta Narvydienė, Irena

Piliutytė, Ona Staskevičienė, Lina Zavadskė, Gitana

Evseičikaitė-Saurazienė, Marijona Sinkevičienė, Birutė

Sarapienė, Inga Laužonytė, Zinaida Dargienė. Kuratorė

Birutė Sarapienė.

Birželio 20–liepos 8 d. Kaune, VDA KF Keramikos ir

porceliano katedros dirbtuvėse (V. Sladkevičiaus g. 6),

vyko 18-asis Kauno kaulinio porceliano simpoziumas.

Dalyvavo Eglė Labanauskaitė-Steponavičė, Ieva Ber-

tašiūtė-Grosbaha, Vytautas Steponavičius, Rūta Indriū-

naitė, Rūta Junutytė, Rudis Petersons, Agnese Sunepa,

Jana Zgun, Aldona Keturakienė, Lilija Mogilienė. Pro-

jekto koordinatorė Giedra Petkevičiūtė. Projekto vado-

vas doc. Remigijus Sederevičius.

Birželio 12–22 d. Ignalinos rajone, Antalksnės kai-

me, vyko tapybos pleneras „Vasaros spalvos 2016“.

Dalyvavo Rimas Zigmas Bičiūnas, Mindaugas Skudu-

tis, Bronius Gražys, Danutė Gražienė, Rūta Eidukaitytė,

Arvydas Kašauskas. Kuratotė Nijolė Tumėnienė.

Birželio 16 d. Gelgaudiškio kultūros centre vyko ran-

kų darbo popieriaus edukacinis seminaras ir praktiniai

užsiėmimai, kuriems vadovavo Elvyra Katalina Kriau-

čiūnaitė.

Birželio 16 d. Lietuvos etnokosmologijos muziejuje

ir birželio 17 d. festivalyje „Kultūros naktis“ pristatytas

tarptautinis projektas „NB8 ART“.

Birželio 17 d. Vilniuje, „Grafo“ galerijoje, „Kultūros nak-

ties“ metu vyko Nerijaus Ermino ir Lino Blažiūno pro-

jektas „Miškas“.

Birželio 19–rugpjūčio 9 d. Vilniuje, Lietuvos dailinin-

kų sąjungos būstinės parodų salėje, vyko LDS naujų-

jų narių kūrybos paroda. Dalyvavo Mykolė Jencienė

Ganusauskaitė.

Birželio 25–29 d. Kybartų kultūros centre (J. Basanavi-

čiaus g. 40) vyko tarptautinis pleneras „Esamasis laikas“.

Kuratorė Gražina Janina Vitartaitė.

Birželio 29–rugsėjo 9 d. Sudeikiuose, Sudeikių galeri-

joje, vyko 18-ojo tapytojų plenero „Alaušas 2016“ paro-

da. Dalyvavo Mykolė Jencienė Ganusauskaitė.

Liepos mėn. Bitėnuose vykusiame plenere „Mažosios

Lietuvos ženklai“ dalyvavo Kristina Daniūnaitė.

Liepos 7–18 d. Ordine (Andoroje) vyko UNESCO

meno stovykla „Colors of Planet“. Lietuvai atstovavo

Mykolė Jencienė Ganusauskaitė.

k r o n i k a

147

Liepos 8–17 d. Vyžuonėlių dvare vyko 3-iasis Ma-

rianos Veriovkinos simpoziumas „Dokumentika“. Da-

lyvavo Ričardas Zdanavičius, Loreta Zdanavičienė,

Romualdas Balinskas, Saulius Dastikas. Kuratorės San-

dra Dastikienė, Rimantė Černiauskaitė.

Liepos 8–rugpjūčio 8 d. Klaipėdos parodų rūmuo-

se (Didžioji Vandens g. 2) vyko Lietuvos dailininkų są-

jungos (LDS) Klaipėdos skyriaus paroda „Vakarų vėjai

2016“. Dalyvavo Danas Andriulionis.

Liepos 8–rugsėjo 10 d. Kėdainiuose, J.Monkutės-

Marks muziejuje-galerijoje (J. Basanavičiaus g. 45)

vyko tarptautinė paroda ir seminaras „Kas yra pluoš-

tai?“. Dalyvavo Jūratė Petruškevičienė. Kuratorė Kakuko

Ishi (Japonija).

Liepos 8–rugsėjo 15 d. Kaune vyko kaulinio porcelia-

no simpoziumas. Dalyvavo Aldona Keturakienė.

Liepos 9–gruodžio 15 d. Žemaičių meno muzieju-

je (Kunigaikščio Mykolo Oginskio rūmai), (Parko g. 1,

Plungė) 7-oji pasaulio žemaičių dailės paroda.

Liepos 5–31 d. Vilniuje, Karininkų ramovėje (Pamėn-

kalnio g. 13), simpoziumas „Harmonija 2016“, paroda

„Senolių paveldo takais“.

Liepos 25–rugpjūčio 7 d. Bitėnuose, Martyno Jan-

kaus muziejuje vyko tarptautinis tapybos pleneras

„Mažosios Lietuvos paveikslų sodas“. Dalyvavo Sofija

Rickevičiūtė.

Rugpjūčio 1–10 d. Šiauliuose, UAB „Salda“ teritorijoje,

vyko specifinės vietos skulptūros plieno simpoziumas

„Išmanusis oras“. Dalyvavo Kazys Venclovas, Martynas

Gaubas, Arvydas Ališanka. Kuratorius Ričardas Garba-

čiauskas.

Rugpjūčio 2–11 d. Laukesos kaime, sporto ir turiz-

mo bazėje „Elingė“, vyko 7-asis tarptautinis dailininkų

pleneras „Zarasai ežerų kraštas-2016“. Organizatorius

Alvydas Stauskas.

Rugpjūčio 14–27 d. Šilavote, Prienų rajone, vyko ple-

neras, skirtas A. Vilpišauskui atminti. Kuratorius Petras

Lincevičius.

Rugpjūčio 15–21 d. Veliuonoje, muziejuje „Ars Ter-

ra“, vyko Veliuonos pleneras, skirtas Šarūnui Šimuly-

nui atminti.

Rugpjūčio 15–30 d. Telšiuose vyko 32-oji Lietuvos

medalio kūrėjų stovykla „Pasaulio žmogus“. Dalyvavo

Remigija Vaitkutė, Romualdas Inčirauskas, Petras Gin-

talas, Saulius Bertulis, Skaistė Žilienė.

Rugpjūčio 17–rugsėjo 14 d. Vilniuje, LDS būstinėje

(Vokiečių g. 4), simpoziumas „Harmonija 2016“, paro-

da „Senolių paveldo takais“. Dalyvavo Jūra Audronė

Vaškevičiūtė.

Rugpjūčio 29–rugsėjo 12 d. vyko projektas VDA ke-

ramikos studentams „Proceso menas/procesiškumas

mene“. Vadovė Ieva Bertašiūtė-Grosbaha.

Rugsėjo 1–11 d. Palangoje, viešbutyje „Gamanta Art“

(Plytų g. 7), vyko tapybos pleneras/paroda. Kuratorė

Nijolė Tumėnienė.

Rugsėjo 3–lapkričio 30 d. Vilniuje, Lietuvos geležin-

kelių muziejuje (Geležinkelio g. 16), vyko pleneras ir

paroda „Traukiniai-eksponatai-žmonės: Lietuvos ge-

ležinkeliui 50“. Kuratorės Rasa Noreikaitė-Miliūnienė,

Vitalija Lapėnienė. Dalyvavo Nerijus Baublys, Mažena

Kaminska, Rasa Brazauskaitė, Robertas Gritėnas, Jurgi-

ta Jasinskaitė, Kristina Mažeikaitė, Ieva Paltanavičiūtė,

Simona Merijauskaitė, Aušra Jasiukevičiūtė, Gražina

Jurgelevičiūtė, Rasa Noreikaitė-Miliūnienė, Zita Fili-

monovienė, Eglė Gineitytė, Agnė Kulbytė.

Rugsėjo 5–14 d. 22-asis tarptautinis Nidos pleneras.

Dalyvavo Arturas Savickas, Bangutis Prapuolenis, Artur

Martirosyan, Ričardas Zdanavičius. Kuratorius Saulius

Kruopis.

Rugsėjo 7–lapkričio 7 d. Šiauliuose, Chaimo Frenke-

lio viloje, vyko paroda „Susitikimai. Šiauliečiai meninin-

kai“, skirta Šiaulių miesto 780-ajam jubiliejui paminėti.

Dalyvavo Žaneta Jasaitytė-Bessonova.

Rugsėjo 8–10 d. Klaipėdoje, „Galerijų dienų“ metu at-

gimė kūrybinės erdvės buvusioje Vydūno vidurinėje

mokykloje – „Vydūnkė“ (Daržų g. 18). Dalyvavo Danas

Andriulionis.

Rugsėjo 15–20 d. Venckūniškės kaime (Lazdijų raj.)

vyko „MINI-Miniatiūrų“ pleneras.

Rugsėjo 15–24 d. Preiloje vyko XXII tarptautinis ta-

pybos pleneras. Dalyvavo tapytojai Arturas Savickas,

Jonas Lenkutis, Saulius Kruopis, Loreta ir Ričardas

Zdanavičiai, Vija ir Rimtas Tarabildos, Jurga Sidabrienė,

Skaidrė Butnoriutė, Juozas Pranckevičius, Gediminas

Beržinis, Saulius Jankauskas, Bangutis Prapuolenis, Ra-

mūnas Dagys, Deivis Dapkus, Kęstutis Šiaulytis, Juozas

Pranckevičius, Audinga Unikaitė. Dalyviai iš Armėnijos:

Faraon Mirzoyan, Gayane Yeghiazaryan, Artur Marti-

rosyan, Martiros Badalyan, Anuš Mirzojan, Harutyan

Harutyunyan, Gagik Parsamian, Zaruhi Khachatryan;

iš Lenkijos: Pawel ir Katarzyna Olchawa, Marek Holda,

Agnieszka Kwiatkowska; Arijeet Chanda (Indija); Tanja

Djokic (Serbija), Svetlana Kornilova (Rusija), Olga Sa-

zykina ir Halina Romanova (Baltarusija), Jorg Haafke ir

Michael Ohm (Vokietija).

Rugsėjo 18–28 d. Druskininkų sanatorijoje „Kolonada“

vyko tapybos pleneras/paroda „M. K. Čiurlionio dienos

2016“. Kuratorius Andrius Mosiejus.

Rugsėjo 19–23 d. Juodėnų kaime (Molėtų raj.) vyko

edukacinis-eksperimentinis rankų darbo popieriaus

seminaras „Kanapinis“. Vadovavo Elvyra Katalina Kriau-

čiūnaitė.

Rugsėjo 30–lapkričio 3 d. Kėdainių Daugiakultūria-

me centre vyko LDS Kauno skyriaus tekstilės grupės

,,ESAME“ paroda, skirta grupės 10-mečiui, ,,10“. Daly-

vavo Danutė Valentaitė, Danutė-Ona Jonelienė, Auš-

ra Sedlevičūtė, Liucija Kudžmienė, Virginija Kirvelienė,

Danguolė Čachavičienė, Liucija Banaitienė, Danguolė

Brogienė, Rūta Narvydienė, Irena Piliutytė, Ona Staske-

vičienė, Marijona Sinkevičienė, Birutė Sarapienė, Zinai-

da Dargienė. Kuratorė Birutė Sarapienė.

Spalio–lapkričio mėn. Kaune, Nacionalinėje M. K.

Čiurliono dailės muziejaus Paveikslų galerijoje (K. Do-

nelaičio g. 16), vyko tarptautinė akvarelės bienalė „Bal-

tijos tiltai. Kryptys ir iššūkiai“. Dalyvavo Eglė Lipeikaitė.

Lapričio 3 d. XVI tarptautinė Vilniaus tapybos trienalė

„Nomadiški vaizdai“.

Lapkričio–gruodžio mėn. Druskininkuose, M. K. Čiur-

lionio muziejaus A. Jonyno galerijoje, vyko respubli-

kinė konkursinė keliaujanti tekstilės paroda „Tradicija

ir dabartis. Baltų ženklai tekstilėje“. Dalyvavo Danutė

Valentaitė, Danutė-Ona Jonelienė, Aušra Sedlevičū-

tė, Liucija Kudžmienė, Virginija Kirvelienė, Danguolė

Čachavičienė, Liucija Banaitienė, Danguolė Brogienė,

Rūta Narvydienė, Irena Piliutytė, Ona Staskevičienė,

Gitana Evseičikaitė-Saurazienė, Marijona Sinkevičie-

nė, Birutė Sarapienė, Inga Laužonytė, Zinaida Dargienė.

Kuratorė Birutė Sarapienė.

Gruodžio mėn. Kaune, galerijoje „Meno parkas“ (Ro-

tušės a. 27), vyko grupinė Sigitos Dackevičiūtės, Ra-

munės Staškevičiūtės ir Aistės Juškevičiūtės paroda.

LIETuVOS MENO REPREZENTACIJA uŽSIENYJE2015Kovo 10 d. Grodne (Baltarusija), Grodno parodų salėje

atidaryta Lietuvos tekstilės paroda, skirta Lietuvos nepri-

klausomybės 25-mečiui. Dalyvavo Feliksas Jakubauskas.

Balandžio 23 d. Rygoje (Latvija), parodų salėse „Ar-

senals“, atidaryta 5-oji tarptautinė tekstilės trienalė

„Tradition & Innovation – Diversity & Unity“. Dalyvavo

Feliksas Jakubauskas.

Balandžio 24–gegužės 24 d. Vašingtone (JAV), Ame-

rikos universiteto Katzen muziejuje vyko Vilniaus dailės

akademijos studentų ir absolventų paroda „Lost and

Found. Young Art from Lithuania“. Dalyvavo Barbora

Adamonytė, Inesa Malafej, Marius Paulikas, Živilė Lukšy-

tė, Aistė Papartytė, Algirdas Jakas, Joana Kairienė, Rūta

Spelskytė, Gabrielė Vingaraitė, Justina Medvedevaitė,

Justė Venclovaitė, Marija Šnipaitė, Adomas Danusevi-

čius, Eglė Butkutė, Gabrielė Gervickaitė, Linas Jusionis,

Žygimantas Augustinas, Evelina Kerpaitė, Mindaugas

Česlikauskas, Darius Žiūra, Gintarė Rakickaitė, Greta Vi-

leikytė, Rasa Juškevičiūtė, Rimantas Sakalauskas, Rūta

Songailaitė, Aistė Voverytė, Žilvinas Landzbergas, Eglė

Stonkutė, Dominykas Pabrinkis, Indrė Srebaliūtė, Alek-

sandra Glušinaitė, Jonė Aleksiūnaitė, Gražina Eima-

navičiūtė, Justė Kildišytė, Justinas Kudzmanas, Danil

Ščepanov, Greta Unguvaitė, Greta Vileikytė.

Birželio–liepos mėn. Liverpulio (Jungtinė Karalystė)

centrinėje bibliotekoje vyko knygos meno paroda „Sha-

kespeare Now!“. Dalyvavo Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė.

Liepos 1–19 d. Stafordšyre (Jungtinė Karalystė), ga-

lerijoje „Emporium“, vyko paroda „Shadow“. Dalyvavo

Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė.

Rugpjūčio 22–rugsėjo 25 d. Talino (Estija) meno ga-

lerijoje vyko 5-oji tarptautinė Talino piešinio trienalė

„Juoda ir balta“. Dalyvavo Gintarė Marčiulynaitė, Greta

Grendaitė.

Rugsėjo 1–spalio 31 d. Romoje (Italija), galerijo-

je „Rossocinabro“, vyko grupinė paroda „September

Contemporary“. Dalyvavo Sigita Dackevičiūtė. Kurato-

riai Cristina Madini, Joe Hansen.

Rugsėjo 4–spalio 25 d. Bratislavoje (Slovakija) 25-ojo-

je Tarptautinėje iliustracijų bienalėje dalyvavo Eglė

Gelažiūtė-Petrauskienė, Agnė Kananaitienė, Kęstutis

Kasparavičius, Lina Žutautė ir Lina Itagaki.

Rugsėjo 17–28 d. Daugpilyje (Latvija), Marko Rothko

meno centre, vyko 4-asis tarptautinis Latgalos grafikos

simpoziumas/paroda, kurioje dalyvavo Žaneta Jasaity-

tė-Bessonova. Kuratorius Maris Čačka.

Rugsėjo mėn. Siano mieste (Kinija) vyko tarptautinis

meno festivalis „Silk Road“. Dalyvavo Gintarė Marčiu-

lynaitė.

Spalio mėn. Staforde (Jungtinė Karalystė), „Ancient

High House“ muziejuje, veikė personalinė Eglės Ge-

lažiūtės-Petrauskienės paroda „Shugborough ghosts“.

Spalio mėn. Ventspilyje (Latvija) vyko tarptautinis ke-

ramikos simpoziumas „Navigacija VII“. Dalyvavo Agnė

Šemberaitė ir Milena Pirštelienė.

Spalio–lapkričio mėn. Tuzloje (Bosnija ir Hercogovi-

na) tarptautinėje portreto bienalėje „Tuzla 2015“ daly-

vavo Žygimantas Augustinas.

Gdansko (Lenkija) dailės akademijoje rudenį vykusioje

piešinių parodoje „Drawing: Real Space-Created Space“

dalyvavo Žygimantas Augustinas.

Spalio 6–9 d. Paryžiuje (Prancūzija) vyko tarptauti-

nė paroda „Šviesos erdvėse“. Dalyvavo Giedrė Riškutė.

Spalio 6–2016 m. lapkričio 6 d. Narvoje (Estija) LDS

Klaipėdos skyriaus paroda „Kunstiuhing Vestervalli“.

Dalyvavo Danas Anriulionis.

k r o n i k a

148

Spalio 6–30 d. Splite (Kroatija) vyko tarptautinė gra-

fikos meno bienalė „Split Graphic VII“. Dalyvavo Kristi-

na Norvilaitė.

Spalio 14–lapkričio 7 d. Kaliningrado (Rusija) srities

istorijos ir meno muziejuje veikė Henrikos Bartkutės

paroda.

Lapkričio 2–gruodžio 5 d. Lione (Prancūzija) vyko

13-oji Liono bienalė „Rezonansas“. Su KaNiBaL’HoPoX

projektu „Solipsisme en commun“ dalyvavo Eimutis

Markūnas.

Lapkričio 7–28 d. Viborge (Danija), galerijoje „NB“,

veikė Mykolės Jencienės Ganusauskaitės personalinė

paroda „NbeX project“.

Lapkričio 11–30 d. Romoje (Italija), galerijoje „Rosso-

cinabro“, vyko grupinė paroda „Contemporary Thin-

king“. Dalyvavo Sigita Dackevičiūtė. Kuratoriai Cristina

Madini, Joe Hansen.

Lapkričio 12–20 d. Norvegijoje festivalio „Fridrikstad

Animation“ metu vyko personalinė Iljos Bereznicko

paroda „Už viso gyvenimo nuopelnus“.

Lapkričio 19–gruodžio 10 d. Lodzėje (Lenkija), „Co-

bro“ galerijoje vyko paroda „Jauna Lietuvos grafika“.

Dalyvavo Linas Blažiūnas, Augustas Bidlauskas, Elena

Grudzinskaitė, Laura Selmistraitytė.

Lapkričio 21–25 d. Tiranos kongresų rūmuose (Alba-

nija) vyko tarptautinė akvarelės paroda „VIZart“ festiva-

lyje. Dalyvavo Tatjana Simanaitienė ir Eglė Lipeikaitė.

Gruodžio 3–8 d. Naujajame Delyje (Indija), Indijos

menų ir amatų rūmuose, vyko 1-oji Indijos tarptau-

tinė akvarelės bienalė „Harmony Through Watercolor“.

Dalyvavo Eglė Lipeikaitė, Eglė Lipinskaitė, Sergej Li-

ser, Jurga Sidabrienė, Virginija Urbonavičienė, Tatjana

Simanaitienė.

Gruodžio 7–2016 m. sausio 13 d. Niujorke (JAV), ga-

lerijoje BBLA, vyko tarptautinė grafikos meno bienalė

„Split Graphic VII“. Dalyvavo Kristina Norvilaitė.

Gruodžio 8 d. Tokijuje (Japonija), Lietuvos Respubli-

kos ambasadoje atidaryta Stasio Eidrigevičiaus kūry-

bos paroda ir pristatyta jo iliustruota žymios japonų

rašytojos bei menotyrininkės Mokoto Nakagawos kny-

ga „Aušros kasos“, išleista japonų kalba. Gruodžio 8 d. Minske (Baltarusija), Lietuvos Respub-

likos ambasadoje, atidaryta LDS Klaipėdos skyriaus

organizuoto tarptautinio projekto paroda, skirta M. K.

Ogins kio 250 metų jubiliejui „Sugrįžimas į Tėvynę“. Da-

lyvavo Angelina Banytė, Indra Grušaitė, Patricija Jurkšai-

tytė, Artūras Kavaliauskas, Bronius Rutkauskas, Gabrielė

Šermukšnytė, Juozas Vosylius, Jerzy Wojciech Bielecki

(Lenkija), Vladimir Golub, Nadežda Livinceva, Irina Ja-

siukait-Dudareva, Vaclav Sporskij (Baltarusija).

Gruodžio 11–2016 m. sausio 29 d. Greifsvalde (Vo-

kietija), galerijoje „Galerie STP“, vyko Gyčio Skudžinsko

fotografijų paroda „Tyla“.

Gruodžio 12–30 d. Romoje (Italija), galerijoje „Rosso-

cinabro“, vyko grupinė paroda „Chosen for you“. Da-

lyvavo Sigita Dackevičiūtė. Kuratoriai Cristina Madini,

Joe Hansen.

Gruodžio 23–2016 m. vasario 1 d. Rygoje (Latvija),

galerijoje „Radoso“, vyko Žanetos Jasaitytės-Bessono-

vos paroda „In The Middle of Forest“.

2016Sausio 1–vasario 8 d. Berlyne (Vokietija), Schon 13, vyko

personalinė Amyros Weigel paroda „Ateik į laikraštį“.

Sausio 7–16 d. Bhubanešvare (Indija) Giedrė Riškutė

dalyvavo „5 th International Art Meet 2016.

Sausio 20–vasario 21 d. Minske (Baltarusija), L. Šče-

meliovo galerijoje, vyko Solomono Teitelbaumo tapy-

bos paroda „Dvasinės atramos beieškant“.

Sausio 13 d. Rygoje (Latvijoje), Latvijos dailininkų są-

jungos galerijoje, vyko paroda „Barikados“. Dalyvavo

Dainius Trumpis.

Sausio 13–vasario 21 d. Zalaegersege (Vengrija), Go-

ceij muziejuje vyko paroda 8-osios tarptautinės meni-

nio lino audinio bienalės „Z krosna do Krosna“ paroda.

Dalyvavo Virginija Degenienė.

Sausio 16–kovo 12 d. Porte (Portugalija), galerijoje

„Serpente“ vyko Žanetos Jasaitytės-Bessonovos paroda

„Looking over the Landscape“.

Sausio 21–vasario 14 d. Berlyne (Vokietija), Lietuvos

Respublikos ambasadoje, vyko šiuolaikinės lietuvių

tapybos paroda „Lietuvių tapybos kontūrai“, skirta Lie-

tuvos Nepriklausomybės atkūrimo 25-ųjų metinių pa-

minėjimui. Parodą inicijavo europarlamentaras Petras

Auštrevičius, kuratorė Arūnė Tornau. Parodoje ekspo-

nuoti Augustino Savicko, Aloyzo Stasiulevičiaus, Da-

lios Kasčiūnaitės, Broniaus Gražio, Gintaro Palemono

Janonio, Arūnės Tornau, Lino Liandzbergio ir Jolantos

Kyzikaitės kūriniai.

Sausio 31–vasario 5 d. Sankt Peterburge (Rusija),

galerijoje „Art Holding Rachmaninov“, vyko projektas

„Žieminė nemiga“. Dalyvavo Meda Norbutaitė, Valenti-

nas Varnas, Lena Khvičija.

Vasario 2–25 d. Sankt Peterburge (Rusija), galerijoje

„Art Holding Rachmaninov“, vyko autorinė Medos Nor-

butaitės aliejinės tapybos paroda.

Vasario 1–19 d. Mursijos (Ispanija) universiteto socia-

linio centro parodų salėje vyko Lietuvos tekstilininkės

Virginijos Kirvelienės pirmoji personalinė paroda Ispa-

nijoje. Kuratorė Ina Mindiuz.

Vasario 5–kovo 2 d. Gardino (Baltarusija) parodų rū-

muose vyko paroda „Skaidri jungtis“. Dalyvavo Eimutis

Markūnas.

Vasario 1–19 d. Andalūzijoje (Ispanija) vyko 1-oji tarp-

tautinė akvarelės paroda. Dalyvavo Jūratė Bučmytė ir

Albertas Krajinskas.

Vasario 4–kovo 4 d. Andalūzijos (Ispanija) Radijo ir

televizijos centro (RTVA) Jaéne parodų salėje vyko Ze-

nono Varnausko (1923–2010) tapybos paroda, kuri yra

projekto „TEKSTilės interpretacijos“ dalis.

Vasario 5–26 d. Krokuvoje (Lenkija), galerijoje „Otwar-

ta Pracownia“, personalinė Agnės Kulbytės tapybos

paroda „Świecenie“.

Vasario 8–balandžio 8 d. Salonikuose (Graikija), ga-

lerijoje „Container“, vyko paroda „Pagaliau susitikome“.

Dalyvavo Rolana Čečkauskaitė-Gkagka.

Vasario 10–29 d. Romoje (Italija), galerijoje „Rosso-

cinabro“, vyko grupinė paroda „Immaginario“. Dalyva-

vo Sigita Dackevičiūtė. Kuratoriai Cristina Madini, Joe

Hansen.

Vasario 16–balandžio 1 d. Varšuvoje (Lenkija), LR

ambasadoje, vyko paroda „Tradicija ir dabartis. Baltų

ženklai tekstilėje“. Dalyvavo Danguolė Čachavičienė,

Danguolė Brogienė, Birutė Sarapienė, Danutė Ona Jo-

nelienė, Danutė Valentaitė, Genovaitė Sasnauskienė,

Irena Piliutytė, Liucija Banaitienė, Liucija Kudžmienė

(Sakavičiūtė), Marijona Sinkevičienė, Virginija Kirvelie-

nė, Ona Staskevičienė, Aušra Sedlevičiūtė, Rūta Nar-

vydienė, Lina Zavadskė, Zinaida Dargienė. Kuratorė

Birutė Sarapienė.

Vasario 8–28 d. Hamam, Mugla, Mentese (Turkija),

paroda, „Nothing new under the sun – awareness

through diversity II“. Dalyvavo Rolana Čečkauskaitė-

Gkagka.

Vasario 13–kovo 1 d. Atėnuose (Graikija), galerijoje

„Varoulko seaside“, vyko galerijos „Technochorus“ daili-

ninkų tapybos paroda-projektas „Meilės diena“. Daly-

vavo Rolana Čečkauskaitė-Gkagka.

Vasario 13–kovo 19 d. Punsko (Lenkija) lietuvių kul-

tūros namuose vyko paroda „Šviesos ir ugnies atspin-

džiai“. Dalyvavo Algimantas Patamsis, Jūra Audronė

Vaškevičiūtė.

Vasario 22–kovo 27 d. Budapešte (Vengrija), Vigadó

galerijoje vyko 5-oji tekstilės meno trienalė. Dalyvavo

Virginija Degenienė.

Vasario 25–rugpjūčio 8 d. Sankt Peterburge (Rusija),

Lietuvos Respublikos generaliniame konsulate, vyko

autorinė Medos Norbutaitės aliejinės tapybos paroda.

Vasario 26–balandžio 15 d. Tiranoje (Albanija), na-

cio naliniame istorijos muziejuje vyko tarptautinė akva-

relės paroda „Vizard Spring“. Dalyvavo Jūratė Bučmytė

ir Albertas Krajinskas.

Kovo 1–24 d. Gardino (Baltarusija) parodų rūmuose

vyko vitražo ir meninio stiklo kūrinių paroda „Skaidri

jungtis – I“. Dalyvavo Audronė Andrulevičienė, Gintau-

tėlė Baginskienė, Bronius Bružas, Nerijus Baublys, Rim-

vydas Daužvardis, Rasa Grybaitė, Sigita Grabliauskaitė,

Valmantas Gutauskas, Eglė Rakauskaitė, Indrė Stulgai-

tė-Kriukienė, Remigijus Kriukas, Vytautas Kibildis, Ire-

na Lipienė, Rūta Lipaitė, Lina Nenartonytė-Austė, Ieva

Paltanavičiūtė, Vytautas Švarlys, Konstantinas Šatūnas,

Artūras Rimkevičius, Dalia Truskaitė, Albinas Markevi-

čius, Ignas Meidus, Vincas Matonis, Ilona Mickevičiūtė,

Eimutis Markūnas, Liudvikas Pocius, Paulius Rainys, Val-

da Verikaitė, Edita Utarienė, Skirmantė Žemaitytė ir kt.

Kovo 3–balandžio 4 d. Almerijoje (Ispanija) Andalūzi-

jos radijo ir televizijos centro (RTVA) parodų salėje vyko

2-oji personalinė Virginijos Kirvelienės tekstilės paroda

„Kilmės taškai“. Tęstinio projekto „TEKSTilės interpretacijos

2014–2018“ sudėtinė dalis. Kuratorė Ina Mindiuz.

Kovo 5 d. Korke (Airija) vyko tarptautinė konferenci-

ja/simpoziumas „MAKE 2016 Symposium: Objects and

Revolution“, kurio metu Eglė Ganda Bogdanienė skaitė

pranešimą „Active Textile. Textile as propoganda or the

form of artistic activism“.

Kovo 7–25 d. Mursijos (Ispanija) universiteto socia-

liniame centre „Renacer“ paroda „Interpretaciones

TEXTiles“. Dalyvavo Marijona Sinkevičienė.

Kovo 9 d. Kopenhagoje (Danija), galerijoje „Q“, vyko

instaliacija „NorthEastNorth (archive)“. Dalyvavo My-

kolė Jencienė Ganusauskaitė.

Kovo 11 d. Gdynės (Lenkija) miesto muziejuje 10-a

Baltijos mini tekstilės paroda „Gdynia 2016“. Dalyvavo

Jūratė Petruškevičienė.

Kovo 11–balandžio 3 d. Liepojos (Latvija) muziejuje

vyko paroda „Pavasario prabudimas 3“. Dalyvavo Gied-

rė Riškutė.

Kovo 15 d. Berlyne (Vokietija), Giedrės Bartelt gale-

rijoje „Trofėjas“, atidaryta penkių šiuolaikinių lietuvių

metalo menininkų kūrinių paroda „Spuren“ (Pėdsa-

kai). Dalyvavo Birutė Stulgaitė, Šarūnė Vaitkutė, Eglė

Čėjauskaitė-Gintalė, Vita Pukštaitė-Bružė, Benas Staš-

kauskas.

Kovo 21 d. Romoje (Italija), galerijoje „Rossocinabro“,

vyko grupinė paroda „Degrees of Abstraction“. Daly-

vavo Sigita Dackevičiūtė. Kuratoriai Cristina Madini,

Joe Hansen.

Kovo 23 d. Bodio Lomnago mieste (Italija) vyko VIII

tarptautinis knygos ženklo konkursas. Dalyvavo Ado-

mas Matuliauskas, Valentinas Ajauskas, Povilas Bara-

nauskis, Ana Marija Blažienė, Simona Bernatavičiūtė,

Virginija Kalinauskaitė, Aušrinė Kezytė, Benas Narbutas,

Justina Pakalnytė, Vladimir Panaskov, Paulius Petrauskas,

Ramūnas Petrusevičius, Karina Piečaitytė, Ugnė Žilytė.

Kovo 23–gegužės 29 d. Volkersdorfe (Austrija), „Ga-

lerie im Schloss“, vyko paroda „Artists without borders“.

Dalyvavo Aistė Kirvelytė.

k r o n i k a

149

Kovo 25–balandžio 5 d. Šrinagare, Kašmyre (Indija)

vyko tarptautinė tapytojų stovykla. Dalyvavo Dainius

Trumpis.

Kovo 29–balandžio 29 d. Londone, Lietuvos Respu-

blikos ambasadoje, vyko Dano Andriuliono paroda.

Kovo 29–30 d. Jaipure (Indija), gegužės 3–4 d. Nauja-

jame Delyje (Indija) vyko paroda „Carbon 12“. Dalyvavo

Giedrė Riškutė.

Balandžio 1–20 d. Irane vyko tarptautinė akvarelės

paroda „Online 2016“. Dalyvavo Jūratė Bučmytė ir Al-

bertas Krajinskas.

Balandžio 7 d. Briuselyje (Belgija), Lietuvos nuolati-

nėje atstovybėje Europos Sąjungoje, atidaryta Jūratės

Bučmytės ir Alberto Krajinsko 1992–2016 m. sukurtų

akvarelių, piešinių ir tapybos darbų paroda „Tarp krantų“.

Balandžio 10–birželio 10 d. Salonikuose (Graikija),

galerijoje „Container“, vyko paroda „Džiaugsmo evan-

gelija“. Dalyvavo Rolana Čečkauskaitė-Gkagka.

Balandžio 12–gegužės 10 d. Bukarešte (Rumunija),

Rumunijos karikatūristų sąjungos parodų salėje, vyko

tarptautinio portreto konkurso „Žymūs Rumunijos

žmonės“ paroda. Dalyvavo Tatjana Simanaitienė.

Balandžio 13–17 d. Barselonoje (Ispanija) vyko tarp-

tautinė dailės paroda-aukcionas „Perspectives – Art, Li-

ver Diseases and Me“. Dalyvavo Arvydas Pakalka.

Balandžio 15–gegužės 29 d. Dornbirne (Austrija)

vyko Žilvino Kempino paroda „Tube“.

Balandžio 15–25 d. Naujajame Delyje (Indija), gale-

rijoje „Sturio 55“ vyko personalinė Dainiaus Trumpio

paroda „Fragments in Connection“.

Balandžio 21–birželio 20 d. Dylsdorfe (Šveicarija)

vyko tarptautinė akvarelės paroda „Place and Love“.

Dalyvavo Jūratė Bučmytė ir Albertas Krajinskas.

Balandžio 25–gegužės 7 d. Berlyno (Vokietija) pro-

jektų erdvėje „Zönotéka“, vyko jaunojo menininko Po-

vilo Ramanausko personalinė paroda „Už horizonto“.

Parodą organizavo meno vadybos platforma „Arthesis“.

Balandžio 29–gegužės 22 d. Icheone (Pietų Korėja)

vyko „Inter-local“ simpoziumo paroda. Dalyvavo Ieva

Bertašiūtė-Grosbaha.

Gegužės mėn. Madonoje (Latvija) vyko tapybos ple-

neras, kuriame dalyvavo Ieva Bunokaitė.

Gegužės 4 d. Keiptaune (Pietų Afrikos Respublika),

Žydų muziejuje, atidaryta keliaujanti šiuolaikinės lie-

tuvių tapybos ir fotografijos paroda „Zakhor. Žydiš-

kojo Vilniaus įvaizdžių topografija“, kurią parengė LR

kultūros atašatas Vokietijoje ir Moses–Mendelssohno

Europos žydų studijų centras (Potsdamas), bendra-

darbiaujant su įvairiomis Lietuvos, Vokietijos bei Pietų

Afrikos institucijomis. Ši paroda jau buvo eksponuota

Vilniaus miesto rotušėje ir Konrado Adenauerio fon-

de Berlyne. Šių metų balandžio mėnesį Lietuvos žydų

(litvakų) bendruomenės namuose Vilniuje buvo pri-

statytas keturiomis kalbomis išleistas parodos katalo-

gas (parodos kuratoriai bei katalogo sudarytojai Linas

Liandzbergis, Gabrielė Žaidytė, Elke-Vera Kotowski).

Gegužės 4–28 d. Almerijoje (Ispanija), radijo ir tele-

vizijos parodų salėje, vyko paroda „Interpretaciones

TEXTiles“. Dalyvavo Marijona Sinkevičienė.

Gegužės 5 d. Niu Havene (JAV) vyko grupinė Myko-

lės Jencienės Ganusauskaitės ir Andriaus Mamontovo

paroda „Baltike Pre-Launch“.

Gegužės 5–15 d. Danenberge (Vokietija), galerijoje

„Gnaegy“, vyko paroda „33 zeichnerische Positionen“.

Dalyvavo Aistė Kirvelytė.

Gegužės 12 d. Vokietijoje, Berlyno architektūros mu-

ziejaus galerijoje, pirmą kartą Vokietijos sostinėje eks-

ponuota paroda, skirta Lietuvos architektūros istorijai

„Kaunas – neatrastoji Europos modernizmo sostinė“.

Parodos kuratorius architektas Gintaras Balčytis. Paro-

dą lydėjo diskusijos bei Kauno architektūros gido pri-

statymai.

Gegužės 12–13 d. Granadoje (Ispanija), Maracenos

kultūros centro parodų salėje, Virginija Kirvelienė ir

Marijona Sinkevičienė dalyvavo tarptautinės paro-

dos „Visuma“ (tęstinio projekto „TEKSTilės interpreta-

cijos 2014–2018“ sudėtinė dalis) kūrybinių dirbtuvių

veikloje.

Gegužės 18–birželio 12 d. Bratislavoje (Slovakija) ga-

lerijoje „Umelka“, vyko 18-oji tarptautinė mini tekstilės

paroda „Zoči-Voči“. Dalyvavo Jūratė Petruškevičienė.

Gegužės 19–birželio 5 d. Kopenhagoje (Danija), Ver-denskulturcentret, vyko Lietuvių dienų paroda. Daly-

vavo Mykolė Jencienė Ganusauskaitė, Marija Griniuk,

Adomas Danusevičius, Valdas Jencius, Lolita Pelegrime,

Inesa Adamonytė.

Gegužės 20–22 d. Londone (Didžioji Britanija) LDS

galerija „Meno parkas“ dalyvavo šiuolaikinio meno

mugėje „Art16 London“, vykusioje ekspozicijų centre

„Olympia“. Alekso Andriuškevičiaus, Jono Gasiūno, Pa-

tricijos Gilytės, Laisvydės Šalčiūtės, Remigijaus Treigio

kūrinius.

Gegužės 20–birželio 1 d. Stokholme (Švedija) gale-

rijos „Paris“ dailininkų kūrinių paroda. Dalyvavo Rolana

Čečkauskaitė-Gkagka.

Gegužės 24–balandžio 30 d. Kijeve (Ukraina), meno

akademijos šiuolaikinio meno tyrimo institute, Dne-

propetrovsko meno muziejuje, Odesos Šiuolaikinio

meno muziejuje vyko paroda „Foto-Video-Medija

tekstilė“. Kuratorė ir dalyvė Eglė Ganda Bogdanienė.

Gegužės mėn. Kijeve (Ukraina), galerijoje „Kalita“, vei-

kė paroda „Lietuvos mini tekstilės Aukso fondas“. Daly-

vavo Eglė Ganda Bogdanienė. Kuratorė Žydrė Ridulytė.

Gegužės 31–birželio 12 d. Zagrebe (Kroatija) vyko

paroda„21-oji tarptautinė karikatūrų paroda „Zagrebas

2016“. Dalyvavo Ilja Bereznickas.

Birželio mėn. Gdynėje (Lenkija) Gdynės muziejuje ati-

daryta 10-oji Baltijos šalių mini tekstilės bienalė. Daly-

vavo Feliksas Jakubauskas.

Birželio mėn. Saulkrastuose (Latvija) vyko tapybos

pleneras, kuriame dalyvavo Ieva Bunokaitė.

Birželio 5–rugpjūčio 28 d. „Centre of Contemporary“

(Norvolkas,JAV), „Printmaking, 5th Biennial FootPrint

Exhibition“. Dalyvavo Kristina Norvilaitė.

Birželio 10–12d. Ainay le Vieil pilyje (Prancūzija) vyko

tarptautinis gamtos ir meno festivalis „Coeur de Fran-

ce“. Dalyvavo Mykolė Jencienė Ganusauskaitė.

Birželio 11–rugsėjo 1 d. Surgute (Rusija) vyko vizua-

linio humoro „Karikaturum 8“ tarptautinis forumas. Da-

lyvavo Ilja Bereznickas.

Birželio 12–rugsėjo 15 d. Salonikuose (Graikija), ga-

lerijoje „Container“, vyko paroda „Moters belaukiant“.

Dalyvavo Rolana Čečkauskaitė-Gkagka.

Birželio 16–rugsėjo 24 d. Niujorke (JAV), Tarptauti-

niame Niujorko grafikos centre, vyko paroda „Inner-

visions: New Prints 2016/Summer“. Dalyvavo Kristina

Norvilaitė.

Birželio 21–liepos 11 d. Salonikuose (Graikija), OTE ga-

lerijoje, vyko personalinė Rolanos Čečkauskaitės-Gkag-

kos tapybos instaliacijų paroda „Nesibaigianti vasara“.

Birželio 24–26 d. Berlyne (Vokietija), Kiornerio parko

galerijoje, vyko personalinė Almyros Weigel paroda

„Sotus“. Taip pat vyko Almyros Weigel bendras projek-

tas su šokio teatro „Aura“ choreografe Birute Letukaite

ir kompozitoriumi Antanu Jasenka.

Birželio 27 d. Haifoje (Izraelis), Municipaliteto gale-

rijoje vyko Tarptautinis karikatūristų konkursas „Haifa

2016”. Dalyvavo Ilja Bereznickas.

Liepos mėn. Sedliščiuje (Lenkija) vyko tapybos plene-

ras, kuriame dalyvavo Ieva Bunokaitė.

Liepos 4–14 d. Lenkijoje vyko 4-asis tarptautinis tapy-

tojų pleneras „Niebyliec 2016“. Dalyvavo Giedrė Riškutė

Liepos 5–25 d. Vankuveryje (Kanada), International Art Gallery, vyko 1-oji tarptautinė akvarelės bienalė. Dalyva-

vo Jūratė Bučmytė, Albertas Krajinskas, Eglė Lipeikaitė.

Liepos 6–9 d. Torūnėje (Lenkija), Šiuolaikinio meno

centre, vyko tarptautinis erdvinių menų ir performan-

sų festivalis „Teritorijos“. Dalyvavo Eimutis Markūnas.

Liepos 8–17 d. Tervete (Latvija) vyko tarptautinis ta-

pybos pleneras „Zemgale-7“. Dalyvavo Meda Norbu-

taitė, Grytė Pintukaitė.

Liepos 8–rugpjūčio 31 d. Jūrmalos (Latvija) miesto

muziejuje vyko tarptautinė marinistikos paroda „Mari-

na-2016“. Dalyvavo Henrikas Mazūras, Saulius Kruopis,

Skaidrė Butnoriūtė, Jonas Lenkutis.

Liepos 15–rugpjūčio 15 d. Varnoje (Bulgarija), Var-

nos miesto meno galerijoje, vyko tarptautinė akvarelės

trienalė „Water and Spirit“. Dalyvavo Jūratė Bučmytė,

Albertas Krajinskas, Eglė Lipeikaitė.

Liepos 15–22 d. Londono (Jungtinė Karalystė) Kara-

liškojoje menų akademijoje Eglė Ganda Bogdanienė

vedė kursus „ArcInTex ETN“ doktorantams.

Liepos 15–rugsėjo 15 d. Daugpilyje (Latvija), Marko

Rothko centre, vyko tarptautinė keramikos meno bie-

nalė. Dalyvavo Ieva Bertašiūtė-Grosbaha.

Liepos–rugsėjo mėn. Japonijoje 1-ojoje tarptau-

tinėje mažosios grafikos parodoje TKO „Tokyo-Kyo-

to-Osaka“ dalyvavo Adomas Matuliauskas ir Sigutė

Bronickienė.

Rugpjūčio 3–rugsėjo 3 d. Liepojoje (Latvija), vieš-

butyje „Promenade“, vyko festivalis „ViaBaltica“, kurioje

dalyvavo Kristina Norvilaitė ir Neringa Žukauskaitė su

projektu „Prakalbinta tyla“.

Rugpjūčio 6 d. Jūrmaloje (Latvija), Dailininkų sąjun-

gos namuose, vyko tarptautinė Jūrmalos dailės plene-

ro paroda. Dalyvavo Henrikas Mazūras.

Rugpjūčio 7–16 d. Vilone (Prancūzija) vyko paroda

„Tapytojų ir skulptorių kelias“. Dalyvavo Mykolė Jencie-

nė Ganusauskaitė.

Rugpjūčio 8–spalio 2 d. Liepojos (Latvija) istorijos ir

dailės muziejuje vyko LDS Klaipėdos skyriaus paroda

„Vakarų vėjai“, skirta A. Žalio atminimui. Dalyvavo Zita

Inčirauskienė, Romualdas Inčirauskas, Arūnas Saka-

lauskas, Daiva Ložytė ir kiti.

Rugpjūčio 13–2017 m. sausio 8 d. Namiūre (Belgija)

vyko 34-asis FIDEM kongresas. Dalyviai: Lina Kalinaus-

kaitė, Antanas Olbutas, Romualdas Inčirauskas, Danius

Drulys, Petras Gintalas.

Rugpjūčio 20–rugsėjo 9 d. Krosne (Lenkija), galeri-

joje „BWA“, vyko 9-oji tarptautinė meninio lino audinio

bienalė „Z krosna do Krosna“. Dalyvavo Virginija Dege-

nienė, Jūratė Petruškevičienė.

Rugpjūčio 22–27 d. Vologdoje (Rusija) vyko tarptau-

tinė 36-oji ekslibriso kongreso paroda. Dalyvavo Hen-

drikas Mazūras.

Rugpjūčio 26–spalio 20 d. Plevene (Bulgarija), Iliya

Beshkovo galerijoje, vyko 8-oji mažųjų formų bienalė

„Pleven 2016“. Dalyvavo Rūta Eidukaitytė, Jūratė Mita-

lienė, Aistė Gabrielė Černiūtė.

Rugpjūčio 27–rugsėjo 5 d. Fonteblo mieste (Prancū-

zija) vyko Didžioji Fontenblo savaitė – Prancūzijos jau-

nų žirgų konkūrų čempionatas, kurio trofėjų „L‘Eperon“

kūrė Mykolė Jencienė Ganusauskaitė.

Rugsėjo 5–17 d. Gdansko (Lenkija) dailės akademi-

joje, tarptautinio liejimo simpoziumo ir tarptautinės

mokslinės konferencijos metu skaitytas pranešimas

„Lietuvos medalio kūrėjų stovyklos ir Petro Gintalo

k r o n i k a

150

kūriniai viešosiose erdvėse2015Eimutis Markūnas. Parafrazės su Čiurlioniu 2015. Plo-

nas, bespalvis stiklas, šilkografija, oksidas, karštas for-

mavimas, optinis objektas iš 3 stiklų, 130 × 90 cm. M. K.

Čiurlionio vardo muzikos mokykla, Druskininkai.

2016 Arvydas Ališanka. Antkapinė skulptūra architektui G.

Vyšniauskui. Granitas, ø 170 cm, h 30 cm

Arvydas Ališanka. Skulptūra-suolas „Tarp“. Riedulys,

granitas, h 70 cm, 70 × 200 cm. Antakalnio suoliukų

parkas.

Romualdas Inčirauskas. Paminklinė plokštė Didysis Žemaitijos žemėlapis didžiojoje Žemaičių sienoje. Bron-

za, 120 × 100 × 20 cm. Architektas Algirdas Žebrauskas.

Kūrinys atidengtas 2016 04 15 „Telšiai kultūros sostinė

2016“ šventės atidarymo metu.

Romualdas Inčirauskas. Padėkos plokštė Telšių Švč.

Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčios interjere.

Bronza, stiklas, 112 × 60 cm. Architektas Algirdas Že-

brauskas. Kūrinys atidengtas 2016 07 20.

Eglė Rakauskaitė. Vitražas Čiurlionio atspindžiai. 2016 m.

Šilkografija, karštu būdu formuotas, smėliasrove ma-

tintas, geležies oksidu pieštas stiklas, montuotas vario

juostelėmis, 130 × 93 cm. Druskininkų M. K. Čiurlionio

meno mokykla.

kūryba“. Pranešėjai Petras Gintalas, Remigija Vaitkutė

ir Marius Norkus.

Rugsėjo 7 d. Siane (Kinija) vyko 3-iasis Tarptautinis

šilko kelio festivalis, kuriame dalyvavo Žaneta Jasaity-

tė-Bessonova.

Rugsėjo–spalio mėn. Viborge (Danija), galerijoje „NB“

vyko Žygimanto Augustino paroda „Vaizdo poreikis“.

Rugsėjo 9–30 d. Krokuvoje (Lenkija), galerijoje

„Otwarta Pracownia“ vyko tapybos paroda „Ad Origi-

nem“. Dalyvavo Henrikas Čerapas, Agnė Kulbytė, Algi-

mantas Černiauskas, Gytis Aštrauskas, Artūras Mitinas,

Simona Merijauskaitė.

Rugsėjo 10–lapkričio 13 d. Bornholme (Danija),

vyko Europos šalių šiuolaikinio meno bienalė „Euro-

pean Glass Context 2016“. Dalyvavo Dalia Truskaitė,

Irina Peleckienė, Kamilė Stanevičiūtė ir Paulius Rainys.

Viena iš 6 bienalės kuratorių buvo menotyrininkė dr.

Raimonda Simanaitienė

Rugsėjo 11–lapkričio 2 d. Taichunge (Taivanas),

„Sea port Art“ centre vyko tarptautinė „Tsai-Mo Rish Art“

paroda. Dalyvavo Birutė Serapinienė, Danguolė Ča-

chanavičienė, Zinaida Dargienė, Rasa Užpelkytė.

Rugsėjo 12–spalio 2 d. Liepojos muziejuje (Latvija),

vyko paroda „Vakarų vėjai“. Dalyvavo Simas Žaltauskas.

Rugsėjo 14–spalio 30 d. Taline (Estija) vyko paroda

„Muhu A. I. Residensy“. Dalyvavo Eimutis Markūnas.

Rugsėjo 4–18 d. Gelderne (Vokietija), „Wasserturm“ ga-

lerijoje, vyko personalinė Almyros Weigel paroda „Įtaka“.

In Memoriam

Akvarelininkas Vladimiras PANASKOVAS (1941 07 20–2016 01 03)

Architektas Vytautas NASVYTIS (1928 04 08–2016 01 08)

Grafikė Valerija SLAPŠINSKAITĖ (1927 02 15–2016 01 18)

Keramikas Vytautas GIRAITIS (1941 05 08–2016 01 22)

Skulptorius Juozas BURNEIKA (1929 05 13–2016 01 27)

Tekstilininkė Angelė Elena DAUKNIENĖ (1931 05 03–2016 02 11)

Skulptorė Birutė KASPERAVIČIENĖ (1941 05 10–2016 02 20)

Tekstilininkė Jadvyga GERVYTĖ-TVARIJONAVIČIENĖ (1938 05 18–2016 03 30)

Tapytojas Juozapas MILIŪNAS (1933 08 11–2016 05 09)

Menotyros mokslų daktarė Marija MATUŠAKAITĖ (1924 03 09–2016 06 24)

Keramikė ir pedagogė Genovaitė JACĖNAITĖ (1933 06 01–2016 07 21)

Tapytojas Leopoldas SURGAILIS (1928 03 16–2016 08 04)

Vitražo dailininkė, monumentalistė Irena LIPIENĖ (1939 12 25–2016 09 07)

Skulptorius Jonas VASILEVIČIUS (1920 07 01–2016 09 22)

Skulptorius Algirdas Antanas ZOKAITIS (1944 01 02–2016 09 23)

Keramikė, skulptorė Zofija SAVULIONIENĖ (1929 08 01–2016 10 11)

Grafikas Valerijonas Vytautas JUCYS (1930 12 18–2016 10 20)

Grafikė Vida Janina JOVAIŠIENĖ (1943 03 01–2016 11 09)

Tapytoja Gintarė UOGINTAITĖ-BIELSKIENĖ (1955 11 12–2016 11 11)

Rugsėjo 22–gruodžio 10 d. Osteno (Makedonija)

piešinių bienalė. Dalyvavo Giedrė Riškutė.

Rugsėjo 30–spalio 8 d. Stambule (Turkija), galerijoje

„Karsi Sanat“, vyko paroda „Artists without borders go

Istambul“. Dalyvavo Aistė Kirvelytė.

Spalio mėn. Pekine (Kinija), Guan Shang Yue meno

muziejuje vyko 8-oji tarptautinė tekstilės bienalė

„From Lausanne to Beijing“. Dalyvavo Feliksas Jaku-

bauskas.

Saplio 1–5 d. Barselonoje (Ispanija), TPK šiuolaikinio

meno centre, vyko paroda „Ne tik vizualiai“. Dalyvavo

Eimutis Markūnas.

Spalio 15–lapkričio 13 d. Szeklerland (Rumunija)

Transilvanijos meno centre (Transylvanian Art Centre),

vyko 4-oji Szeklerlando grafikos meno bienalė. Daly-

vavo Kristina Norvilaitė.

Spalio 15–lapkričio 15 d. Ksantėje (Graikija), galeri-

joje „Balkan art“ vyko personalinė Rolanos Čečkaus-

kaitės-Gkagkos tapybos paroda „Truputis privatumo?“.

Lapkričio 4–gruodžio 18 d. Niujorke (JAV), Manhata-

no grafikos centre, 2-oji Tarptautinė Niujorko grafikos

miniatiūrų paroda.Dalyvavo Kristina Norvilaitė.

Lapkričio 5–gruodžio5 d. Rygoje (Latvija) vyko tarp-

tautinė Estijos, Latvijos ir Lietuvos dailininkų paroda

„Barikados 25“. Dalyvavo Eimutis Markūnas.

2016 metais Vil Mari mieste (Kanada), galerijoje „Le

Rift“, vyko Tarptautinė miniatiūrų meno bienalė. Da-

lyvavo Agnė Kulbytė. stiPendijos2015Agnei Šemberaitei skirta individuali valstybės sti-pendija.Tomui Vosyliui skirta valstybės stipendija individua-liai kūrybinei veiklai.2016Žygimantui Augustinui skirta Lietuvos Kultūros ta-rybos stipendija. Ievai Bertašiūtei-Grosbahai skirta Latvijos valstybi-nio kultūros kapitalo fondo stipendija. Virginijai Kirvelienei skirta Kauno miesto savivaldy-bės kultūros ir meno stipendija.Almyrai Weigel skirta 17 vandens bokšto stipendija („Gelderner Turm stipendium“), Geldernas (Vokietija).Elvyrai Katalinai Kriaučiūnaitei skirta valstybinė sti-pendija.

k r o n i k a

151

Rugsėjo 29 d. Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilniuje) dailininkų bendruomenė pažymėjo svar-bius įvykius: LDS Auksiniai ženkliukai buvo įteikti Eglei Gandai Bogdanienei (ženkliukas Nr. 52), Algimantui Patamsiui (ženkliukas Nr. 53), Nijolei Šaltenytei (žen-kliukas Nr. 54). Pasidžiaugta ir Valstybinėmis premijomis apdovano-tųjų pasiekimais. Laureatais tapo: Vladas Urbanavičius (Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija), Birutė Žilytė (Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija), Eimantas Ludavičius, Birutė Stančikaitė, Aušra Paukš-tienė (Vyriausybės kultūros ir meno premija), Aloyzas Stasiulevičius (LMKA premija).Renginio metu pasveikinti ir labiausiai pasižymėję LDS darbuotojai − Arvydas Žalpys ( LDS galerija „Meno par-kas“), Stanislavas Lučunas (LDS) ir Artūras Meškauskas (LDS galerija „Arka“).Nuotraukoje iš kairės stovi Eimantas Ludavičius, Algi-mantas Patamsis, LDS pirmininkė Edita Utarienė, sėdi Artūras Meškauskas, Eglė Ganda Bogdanienė, Nijolė Šaltenytė, Aloyzas Stasiulevičius ir Birutė Stančikaitė.Lilijos Valatkienės nuotrauka

PreMijos, aPdovanojiMai2015

„Palm Art Award 2015“ sertifikatas skirtas Sigitai Dac-kevičiūtei.Gegužės 26–30 d. vykusios Lietuvos dailininkų paro-dos-konkurso, skirto AB „Achema“ jubiliejui, „Žaliosios improvizacijos“ metu, Giedrei Riškutei skirta 1-oji vieta. Darbas ,,Keturios stichijos I, II“. Drobė, aliejus, 100 × 100. Jonavos raj. savivaldybės kultūros centro galerija ,,Homo Ludens“.Liepos 9–gruodžio 15 d. Valerija Vija Tarabildienė 7-ojoje pasaulio žemaičių dailės parodoje „Saulės mū-šio metams paminėti“ apdovanota laureato garbės ženklu už temos istoriškumą ir jos interpretaciją. Pa-roda vyko Žemaičių dailės muziejuje.Lapkričio 12 d. Fredrikstado animacijos festivalyje Ilja Bereznickas apdovanotas „Auksiniu Gunnar“ apdova-nojimu už viso gyvenimo nuopelnus, už įnašą į Skan-dinavų baltišką multiplikacijos pramonę. 2016Vasario 25 d. „Litexpo“ parodų rūmuose vykusio-je Vilniaus knygų mugėje paskelbti gražiausių 2015 metų knygų konkurso nugalėtojai. Pagrindinė Metų premija (40 BSI) skirta dailininkui Vilmui Narečio-niui už knygą „Sparnuotosios raidės. Leonardo da Vin-ci pasakos reginčiųjų ir Brailio raštu“.Dar šešios premijos paskirtos dailininkei Sigutei Chlebinskaitei už knygą „Liudas Truikys. Vizijos/Vi-sions“, dailininkei Ramunei Januševičiūtei už kny-gą „Per toli gyvenu. Antano Mončio susirašinėjimai“ (Dailininkų sąjungos leidykla artseria), dailininkei ir iliustruotojai Skirmantai Jakaitei už knygą „Lėti ir tylūs dalykėliai“ (UAB ,,Right Thing“), dailininkei Mig-lei Rudaitytei už knygą „Tarpukario Lietuvos rekla-ma“ (išleido Ramūnas Minkevičius), dailininkui Tomui Mrazauskui už fotografijų knygą „Public Secrets“ (iš-leido Visvaldas Morkevičius), dailininkui Gyčiui Sku-džinskui už knygą „Nails“ (VšĮ „Nerutina“).Diplomai skirti dailininkei Viktorijai Leleivei už kny-gą „SetP Stanikas. 22 projektai/ 22 Oevres“ (UAB „Inter

Se“), dailininkei Agnei Dautartaitei-Krutulei už knygą „Amber“ (VDA leidykla, UAB „Gintaro galerija“), dailininkei

Deimantei Rybakovienei už knygą „Viename“ (Lietu-vos rašytojų sąjungos leidykla), dailininkei Elonai Ma-rijai Ložytei už knygą „Skiriama M: pasaulio meilės lyrika“ („Tyto alba“), dailininkei Ingai Dagilei už kny-gą „Drambliai ėjo į svečius“ („Tikra knyga“), dailininkei Loretai uzdraitei už knygą „Anykščių šilelis“ (Pasau-lio anykštėnų bendrija, UAB „Petro ofsetas“), dailinin-kėms Indrei Klimaitei ir Laurai Klimaitei už knygą

„Elementorius. Legendinis dramos būrelis ant Tauro kal-no“ („Aukso žuvys“), dailininkui Jokūbui Jacovskiui už knygą „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“ (R. Paknio leidyk la), dailininkei Mildai Kairaitienei už knygą „Vaitkuškis. Grafas Stanislovas Kosakovskis (1837–1905) ir XIX amžiaus mėgėjų fotografija“ (Nacio-nalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos kultū-ros tyrimų institutas), dailininkui Tomui Mrazauskui už knygą „Tuštėjimas/Vanishing“ (Lietuvos fotome-nininkų sąjungos Kauno skyrius), dailininkui Gyčiui Skudžinskui už „Some Thesis of Photography/Ke-lios fotografijos tiesos“ („Nerutina“), dailininkui To-mui Mrazauskui už knygą „Pokario istorijos/Post-war Stories“ (Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno sky-rius). Lietuvos dailininkų sąjungos premija skirta daili-ninkei Agnei Dautartaitei-Krutulei už knygą „Birutė Stulgaitė. Gryna“ (VDA leidykla), Vilniaus dailės akade-mijos premija skirta dailininkui Martynui Kazimierė-nui už knygą „Visai nesuprantamų reiškinių stebėjimas“ (išleido Arūnas Kavaliauskas).Birželio 8–11 d. „Litexpo“ parodų rūmuose vykusioje tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „Art Vilnius’16“ Linas Blažiūnas pelnė žiūrovų geriausio menininko apdovanojimą.Birželio 11–rugsėjo 1 d. vykusiame tarptautiniame vizualinio humoro forume „Karikaturum 8“ (Surgutas, Rusija) menininkui Iljai Bereznickui įteiktas prizas

„Auksinė kepurė“ (Zolotaja Ushanka).Rusėjo mėn. tarptautinėje Pekino tekstilės bienalėje Feliksas Jakubauskas pelnė 2-ąją vietą.

2016 m. Tatjana Simanaitienė laimėjo II vietą už Ru-munijos rašytojo Caragiale portretą tarptautiniame portretų konkurse „Žymūs Rumunijos žmonės“. 2016 m. 7-osios Lietuvos tekstilės meno bienalės

„Tekstilė: sielai ir kūnui“ apdovanojimas Eglei Gandai Bogdanienei, kuri žiūrovų išrinkta geriausia parodos menininke. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus apdova-nojo Gintarę Marčiulynaitę už vaivorykštę nuobody-bėje. Kūrinys „Nuobodžios peržiūros“, 2015 m. sausio 17–vasario 17 d. eksponuotas Kauno paveikslų galeri-joje parodoje „Geriausias 2014 metų kūrinys“.2016 m. rugsėjo 22 d. Ostene (Makedonija) vykusioje piešinių bienalėje, Giedrei Riškutei įteiktas specialus tarptautinės žiuri OSTEN apdovanojimas už individu-alią piešinių kolekciją.

diPloMai2015Lapkričio 27 d. Žygimantui Augustinui Vilniaus dai-lės akademijoje suteiktas menų daktaro vardas.Almyrai Weigel įteikta Kauno miesto savivaldybės padėka už šiuolaikinio vizualaus meno puoselėjimą ir tarptautinį bendradarbiavimą, skleidžiant Lietuvos tekstilės idėjas pasaulyje.20168-osios mažųjų formų bienalės „Pleven 2016“ (Bulgari-ja) diplomas įteiktas Rūtai Eidukaitytei.Vasario 8 d. Muglos provincijos, Mentese apskrities mero padėkos raštas už kūrybingą dalyvavimą tarp-tautinėje parodoje-projekte „Nothing new under the sun – awareness through diversity II“, SELIART PRO-JECT, Hamam, Mugla, Mentese (Turkija) įteiktas Rola-nai čečkauskaitei-Gkagkai.Marijonai Sinkevičienei Kauno dailininkų klubų

„Sfinksas“ ir „Meno sparnai“ vadovai įteikė diplomą už kūrybinius rezultatus. 7-osios Lietuvos tekstilės meno bienalės „Tekstilė: sielai ir kūnui“ metu Eglei Gandai Bogdanienei už kūrinį

„Mano spalvotas pasaulis“ įteiktas diplomas.

152

L D S n a r i ų 2 0 1 7 m . j u b i l i e j a i

Sausis01 02 Vytautas Ciplijauskas 9001 02 Vaidilutė Grušeckaitė 8001 02 Edmundas Kolakauskas 7001 02 Zita Kreivytė 7501 03 Vita Žabarauskaitė 5501 04 Felicija Pinkevičienė 7001 06 Edita Dalia Rakauskaitė 5001 08 Regina Sipavičiūtė 7501 09 Aldona Ona Tamošaitytė 7501 10 Viera Olšauskienė 7001 11 Gintaras Palemonas Janonis 5501 12 Henrikas Čerapas 6501 14 Jonas Juodzevičius 7001 17 Danielis Juozapas Antušas 8001 17 Viktoras Binkis 6001 18 Povilas Dobkevičius 7001 18 Milda Stanislava Kulikauskienė 8001 18 Romualdas Pučekas 6501 19 Gražina Viktorija Eimanavičienė 7501 19 Marija Danutė Mačiuikienė 7501 19 Daina Mieželaitytė 6001 21 Valerija Medelinskienė 5501 27 Virginija Kalinauskaitė 6001 27 Ramunė Marija Rimkevičienė 7501 29 Arūnas Prelgauskas 5501 30 Joana Noreikaitė 6501 31 Loreta Švaikauskienė 50

Vasaris02 01 Vytautas Norkus 8502 02 Aurelija Petrulytė 6502 02 Elena Počiulpaitė 7002 05 Margarita Jasilionytė Vaicekauskienė 6002 06 Eglė Vertelkaitė 5002 07 Kęstutis Grigaliūnas 6002 08 Virginija Užusenytė 5502 09 Taida Balčiūnaitė 6502 09 Arkadijus Varanka 6502 11 Vilius Puronas 7002 12 Goran Ohldieck 6502 13 Birutė Andriekutė 6002 21 Viktoras Šatunovas 6502 25 Gražina Bylienė 75

Kovas03 01 Arvydas Baltrūnas 6003 01 Vladislavas Rimantas Dichavičius 8003 01 Albinas Petras Purys 8503 03 Jaunius Erikas Kaubrys 5003 04 Alvyra Kazimiera Maniuškaitė 8003 05 Mina Babenskienė (Levitan) 8503 07 Jūratė Stauskaitė 7003 08 Antanas Kmieliauskas 8503 11 Giedrė Bulotaitė 7003 11 Silvija Drebickaitė 6003 11 Aistė Ramūnaitė 6003 11 Loreta Zdanavičienė 5503 12 Algimantas Snarskis 6003 12 Juozas Sučila 6503 13 Irena Piliutytė 7503 14 Rasa Staniūnienė 5003 15 Egidijus Rudinskas 5503 16 Juozas Adomonis 8503 16 Renė Kristina Gabdankienė (Klemkaitė) 7503 17 Nora Blaževičiūtė 7003 18 Danutė Valentaitė 7003 20 Ina Budrytė 6003 21 Rima Jurelienė 6003 21 Aušra Vaitiekūnaitė 5503 22 Vidmantas Ilčiukas 6003 22 Nijolė Malakauskienė 7003 23 Silvana Hacking 5003 23 Vida Mažrimienė 6503 26 Arūnas Vasiliauskas 7503 29 Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė 7503 29 Gintautas Šveikauskas 5503 30 Severija Kaziūnaitė 7003 30 Nijolė Sitonytė 50

Balandis04 03 Arvydas Pakalka 6004 06 Giedrius Reimeris 6504 15 Alvira Širkienė 7504 15 Algimantas Ulis 60

04 17 Dalia Kasčiūnaitė 7004 17 Filomena Linčiūtė Vaitiekūnienė 7504 18 Vytautas Narutis 6004 19 Alvydas Bulaka 6504 19 Rimantė Pranciška Ropytė 6504 21 Irena Gražutė Zabarauskaitė 8004 23 Liucija Rožė Navalinskienė 8004 26 Rolandas Karalius 5504 26 Algirdas Mikutis 6004 27 Gediminas Karalius 75

Gegužė05 02 Rimvydas Daužvardis 5005 05 Ingrida Kučinskaitė 5005 07 Jonas Arčikauskas 6005 08 Vilija Kneižytė 6005 08 Venifrida Stasė Račkaitytė 9005 09 Vanda Kubiliūnienė 6505 09 Aušra Vaitkūnienė (Barzdukaitė) 5505 12 Lolita Bronzini 5505 12 Gvidas Raudonius 6505 12 Vidmantas Vėlyvis 6005 13 Vygantas Paukštė 6005 13 Arūnas Sakalauskas 6505 14 Tomas Gečiauskas 5005 15 Marta Valaikienė (Stirbytė) 7505 17 Vitalija Miškinienė 7505 19 Juzefa Čeičytė 9505 20 Nijolė Vilutytė 7005 21 Edvardas Malinauskas 8005 24 Rimvydas Mulevičius 6005 31 Vaidotas Janulis 60

Birželis06 02 Saulutė Stanislava Kisarauskienė 8006 05 Kazimieras Simanonis 8006 08 Galina Petrova Džiaukštienė 9006 09 Irena Geniušienė 8506 10 Daiva Ložytė 6006 11 Daina Daukšienė 5006 11 Regina Lisauskienė 6006 12 Antanas Balkė 6006 12 Artūras Počiuipa 5506 13 Raimondas Miknevičius 8006 13 Rūtilis Algirdas Slavėnas 5506 13 Eglė Straigienė 5006 19 Irmantas Kazlauskas 5006 19 Povilas Algimantas Šimkus 8006 21 Aušra Petroškienė 5506 26 Antanas Kazakauskas 8006 30 Daiva Aurelija Daugintienė 7506 30 Irina Novokreščionova 55

Liepa07 01 Vilmantas Adamonis 5507 03 Rimantas Inokaitis 6507 04 Vytautas Matulionis 6507 14 Vigintas Stankus 5507 21 Veronika Dabkienė 9007 22 Virginija Ligeikienė 6007 22 Kęstutis Lupeikis 5507 22 Emilija Pumputienė 7007 31 Sigita Lukošiūnienė 60

Rugpjūtis08 01 Eglė Ganda Bogdanienė 5508 02 Regina Taurinskienė (Maželytė) 6508 04 Izabela Nilsson 6508 07 Jolanta Čiaglienė 5008 08 Biruta Stulgaitė 6508 08 Virginijus Tamošiūnas 5508 10 Astė Masiukaitė 6008 10 Artūras Raila 5508 11 Irena Teresė Guobienė (Daukšaitė) 7508 14 Audrius Dzikaras 6008 19 Arūnas Kazys Kynas 7508 20 Bronislava Ina Kaziukaitytė 8008 20 Juozas Lebednykas 7008 21 Nomeda Saukienė 6008 21 Rimgaudas Žebenka 5508 22 Vita Kaminskaitė 8008 23 Romualdas Radzevičius 7508 24 Kęstutis Balčikonis 6508 24 Stasys Jusionis 9008 25 Ona Danutė Aleknienė (Buivydaitė) 70

Rugsėjis09 02 Dormantė Penkinski 6009 05 Sigita Grabliauskaitė 5509 07 Jonas Vaclovas Pulmonas 7509 08 Raminta Polikšienė 6009 11 Jolanta Okulič-Kazarinaitė 8009 13 Marijonas Šlektavičius 6009 13 Valerija (Vija) Tarabildienė 7509 14 Birutė Stančikaitė 6509 14 Jolanta Stoškienė 7009 15 Henrika Janina Dumpienė 7509 16 Jolanta Vitkutė 5509 17 Bronius Gražys 6509 17 Giedrė Riškutė Kariniauskienė 6509 18 Naglis Nasvytis 6009 19 Irena Paulavičienė 7009 20 Rimantas Eidėjus 5009 20 Gediminas Pranskūnas 6009 21 Romualdas Lukšas 9009 28 Violeta Juškutė 5509 29 Laima Drazdauskaitė 7009 30 Jaroslav Rokicki 65

Spalis10 02 Dalia Marija Šimelienė 7510 03 Jolanta Dovydaitytė 6510 03 Gražina Janina Vitartaitė 7510 04 Gintaras Kušlys 5510 10 Isroildžon Baroti 6010 11 Gintaras Kamarauskas 6010 12 Marius Baliulevičius 5510 14 Irena Bajorūnaitė 8010 17 Remigija Vaitkutė 5510 18 Raimondas Regimantas Martinėnas 7010 24 Liudas Gedminas 7510 24 Vytautas Antanas Jakštys 8010 24 Gerardas Šlektavičius 6510 25 Gintaras Gesevičius 6510 26 Juozas Pranckevičius 65 10 29 Saulė Jurkynienė 5010 31 Erika Stelmokienė 55

Lapkritis11 01 Saulius Bertulis 7011 01 Linas Cicėnas 5011 01 Dalia Loreta Grybauskaitė 6511 02 Juozas Galkus 8511 03 Darius Barčas 5011 04 Vytautas Žirgulis 5511 05 Voldemaras Barakauskas 5511 05 Rita Daunoravičienė 6511 05 Feliksas Navickas 9511 06 Tomas Mickonis 5011 07 Lionginas Vasiliauskas 6511 08 Danguolė Dauknytė 6011 08 Virginijus Venclovas 5511 09 Vidmantas Zarėka 5511 18 Vaidilutė Vasiliauskienė 7511 19 Saulius Šiukšta 6011 22 Leonas Vytautas Glinskis 8011 25 Daliutė Ona Matulaitė 7511 24 Aldona Visockienė 7511 26 Almona Genovaitė Gudaitienė 7511 26 Kazys Venclovas 5511 29 Elzbieta Lengvinaitė 7011 30 Leonas Pivoriūnas 70

Gruodis12 01 Romanas Kazlauskas 8012 01 Irena Meištaitė 7012 03 Roberta Vasiliūnienė (Vaigeltaitė) 5512 05 Vilius Šliuželis 5512 08 Daina Steponavičiūtė 6512 09 Petras Deltuva 8512 09 Algimantas Ričardas Paulavičius 7512 10 Kostas Dereškevičius 8012 10 Paulius Stanikas 5512 12 Gediminas Piekuras 5512 17 Aistė Kisarauskaitė 5012 24 Birutė Sarapienė 6512 25 Gražvydas Kardokas 60

Rūta Indriūnaitė. Objektas vienas. 2016, molis, angobas, metalo emalis, sidabras, 26 × 40 cm4-oji Vilniaus keramikos meno bienalė

artseria