žmogus ir žodis 2013 I

ISSN

139

2-86

00

139

Summary

Santrauka

Inovatyvūs kalbų mokymo(si) metodai šiuolaikiniame ugdymo kontekste

Innovative Language Teaching (Learning) Techniques/Methods in the Context of Modern Education

Vilma LEONAVIČIENĖVilija SALIENĖLietuvos edukologijos universitetasLietuvių kalbos ir literatūros didaktikos katedraT. Ševčenkos g. 31LT – 03111 Vilniusvilija.saliene@leu.ltvilma.leonaviciene@leu.lt

Ugdymo turinio šiuolaikiškumą lemia ino-vacijos – naujovės. Inovatyvumas siejamas su socialinėmis inovacijomis ugdant kompetencijas. Ugdymo turinys apima mokinių turimą patirtį, mo-kymo programas, mokymo(si) metodus, mokymo(si) kontekstą, mokinių pasiekimų ir pažangos vertinimo būdus, mokymo(si) priemones. Ugdymo turinys yra sudėtingas ir kompleksiškas reiškinys, virstantis re-alybe tik konkrečioje klasėje bendraujant mokytojui ir mokiniui.

Sėkmingas kalbų mokymas(is) šiuolaikiniame pasaulyje žmogui suteikia galimybių jaustis visaver-čiu visuomenės nariu, gebėti dalyvauti kultūriniame, socialiniame gyvenime, įsitvirtinti darbo rinkoje.

Todėl kalbų mokymasis turėtų būti nepertraukiamas procesas, būdingas įvairaus amžiaus grupėms. Tikė-tina, kad greitai besikeičiančios informacijos amžiuje kalbų mokytis galėtų padėti aktualus mokomosios medžiagos turinys ir požiūrio į patį mokymą(si) kaita.

Šio straipsnio tikslas – analizuoti kalbų mokymo(si) metodų istorinį kontekstą šiuolaikinio ugdymo sampratos kontekste. Tyrimo uždavi-niai:1) aptarti sąlygas, lemiančias sėkmingą kalbų mokymo(si) procesą; 2) įvardyti ugdymo turinio šiuolaikiškumo prielaidas; 3) pristatyti šiuolaikinio kalbų mokymo(si) būdus.

Esminiai žodžiai: šiuolaikinis ugdymas, metodas, inovacijos, kalbų mokymo(si) teorija.

The modernity of educational content is de-termined by innovations/novelties. Innovation is associated with social novelties for competencies education. Educational content includes students’ experience, teaching programmes, teaching (learn-ing) methods and context, evaluation methods for students’ achievements and advancements, and means of teaching (learning). Educational content is a complicated and complex phenomenon turning into reality only in a specific class where a teacher interacts with a schoolchild.

In the contemporary world the successful lan-guage teaching (learning) gives a possibility of feeling a fully fledged member of the society, a possibility of participating in cultural and social life, and a possibility of consolidating in the labour

market. Thus, language learning should be a con-tinuous process typical of various age groups. In the century of fast-changing information, topical content of teaching material and different attitude to teaching (learning) itself presumably might be useful for language learning.

The aim of this article is to analyse the historical context of language teaching (learning) methods in the contemporary conception of education. The objectives are the following: 1) to discuss the con-ditions determining successful language learning process; 2) to list preconditions for modernity of educational content; 3) to introduce the methods of modern language learning.

Keywords: modern education, method, innova-tions, theory of language teaching.

140

Inovatyvūs kalbų mokymo(si) metodai šiuolaikiniame ugdymo kontekste

Innovative Language Teaching (Learning) Techniques/Methods in the Context of Modern Education

Vilm

a LE

ON

AVIČ

IEN

Ė, V

ilija

SAL

IEN

Ė

Įvadinės pastabos

Ugdymo turinio šiuolaikiškumą lemia inovaci-jos – naujovės. Inovatyvumas siejamas su sociali-nėmis inovacijomis ugdant kompetencijas (2). Ino-vacijos (naujovės) skirstomos į 1) mokymo metodų inovacijas, skirtas konkrečioms kompetencijoms įgyti; mokymosi inovacijas, panaudojant informa-cinę infrastruktūrą (įrangą) (pavyzdžiui, bendrąją ir specializuotą programinę įrangą, elektronines komunikacijos priemones ir informacinius išteklius; 2) mokymo organizavimo inovacijas, skatinančias kartu mokymąsi visą gyvenimą, mokymo progra-mų atvirumą (pavyzdžiui, apibrėžiant mokymosi pasiekimų (ang. learning outcomes) minimalius/siekiamus reikalavimus); 3) ,,sistemines inovacijas“, skatinančias naujas skirtingų suinteresuotųjų šalių (pavyzdžiui, ne pelno organizacijų) partnerystes ir bendradarbiavimo tinklus) (2).

Ugdymo turinys apima mokinių turimą patir-tį, mokymo programas, mokymos(si) metodus, mokymo(si) kontekstą, mokinių pasiekimų ir pa-žangos vertinimo būdus, mokymos(si) priemones.

Ugdymo turinys yra sudėtingas ir kompleksiškas reiškinys, virstantis realybe tik konkrečioje klasėje bendraujant mokytojui ir mokiniui. Ugdymo turinį realiai apibrėžia ne vadovėliai, bet mokytojai, ne mokymo planas, bet žmonės tūkstančiuose moky-klų (6).

Šiuolaikinio ugdymo turinio pateikimo ir realiza-vimo tikslas būtų atrinkti ir pritaikyti ugdymo turinį taip, kad kiekvienas mokinys pagal savo išgales ir poreikius bręstų kaip asmenybė, ugdytųsi pilietinę ir tautinę savimonę, įgytų kompetencijų, būtinų tolimesniam mokymuisi ir prasmingam, aktyviam gyvenimui šiuolaikinėje visuomenėje.

Šiuolaikinio ugdymo turinio formavimui svarbios dvi ugdymo sampratos: kognityvinė, tyrinėjanti mąstymo procesus mokantis, kai mokinys aktyvus, tikslo siekiantis, gaunantis, apdorojantis ir kuriantis informaciją; biheivioristinė, tyrinėjanti mokytojo elgesį ir kitus išorinius faktorius, lemiančius moky-mąsi, kai mokyme ir mokymesi svarbiausi veiksniai yra mokymas ir mokymo rezultatas, mokinys suvo-kiamas kaip pasyvus žinių gavėjas, kuris neatsako už tai, kaip mokosi ir ką išmoksta (3).

Šio straipsnio tikslas –analizuoti kalbų mokymo(si) metodų istorinį kontekstą ir šiuolaiki-nio ugdymo sampratos kontekste. Tyrimo uždavi-niai:1) aptarti sąlygas, lemiančias sėkmingą kalbų mokymo(si) procesą; 2) įvardyti ugdymo turinio šiuolaikiškumo prielaidas; 3) pristatyti šiuolaikinio kalbų mokymo(si) būdus. Tyrimo objektas – litera-

tūros šaltiniai. Tyrimo metodai – literatūros šaltinių analizė ir apibendrinimas, analitinis aprašomasis.

Kalbų mokymo(si) metodų istorinis kontekstas

Pagal paskutinius sociologinius tyrimus 60 pro-centų pasaulio gyventojų yra daugiakalbiai. Remian-tis ES direktyva apie kalbų mokymą(si) (1) galima teigti, kad dvikalbystė ar daugiakalbystė tampa šiuolaikinio pasaulio norma. Istoriniame kontekste kalbų mokymas(is) buvo nuolatinė problema. Šiuo metu populiariausia kalba Europoje – anglų. Prieš 500 metų svarbiausia kalba (prekybos, politikos re-ligijos srityse) buvo lotynų. XVI amžiaus politiniai įvykiai Europoje lėmė prancūzų, italų ir anglų kalbų populiarumą. Lotynų kalba buvo išstumta iš sakytinio ir rašytinio komunikacinio konteksto.

XVII–XIX amžiuje Cicerono, Ovidijaus ir Virgili-jaus darbai tapo užsienio kalbų mokymosi modeliais. XVI–XVIII amžiais Anglijos mokyklose buvo vėl įvestas lotynų kalbos (gramatikos) mokymas(is), paremtas gramatikos taisyklių, linksniuočių, asme-navimo, interpretavimo, tekstų ir dialogų mokymusi atmintinai (4).

XVIII amžiuje taip pat mažai kas pasikeitė kalbų mokymo(si) istorijoje – išliko tie patys lotynų kalbos mokymo metodai. Vadovėliai buvo sudaryti iš trum-po gramatikos taisyklių išdėstymo, skirto sakinių vertimui. Žodinės pratybos buvo ribotos. Studentai tik garsiai perskaitydavo sakinius, kurie būdavo jau išversti. Sakiniai buvo sudaryti tam, kad iliustruotų studijuojamos kalbos gramatiką.

XIX amžiaus kalbininkų požiūris į lotynų kalbos mokymą – standartinis. Todėl tipiniai vadovėliai XIX amžiaus viduryje buvo sudaryti iš skyrių ar pamokų, skirtų gramatikos studijoms. Įtrauktas kiekvienas gramatikos punktas (dalis), paaiškintos jų naudojimo taisyklės ir iliustruotos sakiniais. Už-sienio kalbos vadovėlių medžiaga buvo susisteminta į „sustingusias“ morfologijos ir sintaksės taisykles. Studento tiesioginis tikslas buvo pritaikyti duotas gramatikos taisykles, atliekant atitinkamus pratimus. Ši metodika, išlikusi iki mūsų dienų, tapo žinoma kaip gramatikos-vertimo metodas.

Gramatikos–vertimo metodasPagrindiniai šio mokymo metodo šalininkai buvo

Johann Seidenstücker, Karl Plötz, H. S. Ollendorf, Johann Meidinger. Gramatikos vertimas pirmą kartą paminėtas Jungtinėje karalystėje kaip prūsiškas kal-bų mokymo būdas (amerikiečių klasikos mokytojo B. Sears 1845 knygoje pavadinimu „The Ciceronian

žmogus ir žodis 2013 I

ISSN

139

2-86

00

141

or the Prussian Method of Teaching the Elements of the Latin Language“ (4).

Pagrindinės gramatikos-vertimo metodo charak-teristikos:

1. Kalbos mokymosi tikslas yra išmokti kalbą, skaitant tos kalbos literatūrą arba studijuo-jant tam tikrą discipliną (naudojant tam tikrą mokymosi būdą).

2. Kalbos mokymas pradedamas nuo gramati-kos taisyklių analizavimo, taisyklių taikymo, vertimo.

3. Skaitymas ir rašymas yra svarbesni kalbos mokymo(si) procese nei kalbėjimas ir klau-symas.

4. Mokoma naudojant dvikalbių žodžių sąrašus, žodynų studijavimą ir mokymąsi atmintinai.

5. Sakinys – mokymosi esmė. Dauguma pamo-kų skirta sakinių vertimui.

6. Pabrėžiamas tikslumas. Studentai tikisi išmokti tikslių vertimų. „Didelis prioritetas teikiamas tikslumui, kuris yra būtinas kaip esminės moralinės vertybės, kurios pradėjo nykti. Tame amžiuje pradėjo daugėti formalių egzaminų raštu“ (5).

7. Gramatikos yra mokoma(si) sistemingai, t. y. aiškinamos gramatikos taisyklės, kurių išmokimas įsisavinamas vertimo pratimais.

8. Studentų gimtoji kalba naudojama naujų žodžių, terminų, taisyklių paaiškinimui, pa-lyginimui (sugretinimui) tarp užsienio kalbos ir studento gimtosios kalbos.

Gramatikos-vertimo kalbų mokymo metodas dominavo Europoje 1840–1940 metais. Šis metodas išliko populiarus iki šių dienų. Šis metodas tikslingas, kai mokoma užsienio kalbų norint suprasti grožinius tekstus, kai yrra mažas šnekamosios kalbos poreikis.

XIX a. viduryje ir pabaigoje Europos šalyse radosi gramatikos-vertimo metodo alternatyvų.

XIX amžiaus kalbų mokymo naujovėsNuo XIX amžiaus europiečių augančios bendravi-

mo galimybės lėmė profesionalaus kalbų mokėjimo poreikį. Buvo susikurta pokalbių ir frazių knygų, skirtų mokymuisi, rinka. Pradėta mokyti kalbų ir vidurinėse mokyklose.

Išpopuliarėjo naujas požiūris į kalbų mokymą(si) (prancūzas F. Gouin (1831–1896) – geriausiai ži-nomas XIX amžiaus reformatorius). Teigiama, kad reikia mokyti kalbų remiantis vaikų kalbos stebėjimu. F. Gouinas (5) tikėjo, kad kalbų mokymasis bus len-gvas tada, kai bus laikomasi giminingos kalbos sekos ir šnekamosios kalbos pažinimo. Svarbus reikšmės atskleidimas gestų ir veiksmų raiška. Toks metodas

vėliau įgavo situacinio kalbų mokymo(si) metodo pavadinimą – sėkmingai naudojamas iki šių dienų. Taigi, naujas požiūris į kalbos išmokimą lėmė naujų kalbų mokymosi metodų atsiradimą. Susidomėta tuo, kaip vaikai išmoksta kalbų. Tai paskatino mėginti plėsti kalbų mokymo principus, suvokimą apie kal-bos išmokimą ir mokymosi metodus.

Reformų atsiradimo periodasXIX a. pabaigoje mokslininkai (Viëtor, Sweet

ir kiti reformatoriai) išsakė naują požiūrį į kalbų mokymosi principus:

1. Šnekamoji kalba yra svarbiausia ir pirminė – kalbų mokymasis turi remtis šnekamosios kalbos studijomis.

2. Fonetika turi būti įtraukta į užsienio kalbų mokymo(si) procesą.

3. Studijuojantys kalbą (pirmiausia) turi išgirsti ją, o tik paskui pamatyti parašytus žodžius.

4. Kalbos žodžių turi būti mokomasi naudojant sudarytus sakinius, o ne atskirus pavienius elementus.

5. Gramatikos taisyklių turi būti mokoma re-miantis komunikacine intencija.

6. Vertimas turi būti atliktas gimtąja kalba, nes tik tokiu būdu nauji žodžiai bus teisingai suprasti (5).

Šie principai davė pagrindą naujo metodo atsira-dimui – tiesioginiam metodui.

Mokant natūraliu metodu galima nenaudoti vertimo į gimtąją kalbą ir taip išvengti netikslumų. Viskas buvo aiškinamasi kalbant studijuojama kalba ir naudojant parodomuosius veiksmus. Vokiečių klasikinės kalbos filologas Felix Franke parašė principus, pagal kuriuos buvo pateikiamos aso-ciacijos (ryšys) tarp studijuojamos kalbos formų ir jų reikšmių (4), ir pateikė teorinį vienakalbio užsienio kalbos mokymo būdo paaiškinimą. Anot Franke, geriausia kalbos mokyti ją aktyviai var-tojant klasėje. Skirtingai nei klasėje mokydami gramatikos taisyklių, kalbų dėstytojai (mokytojai) per konkrečios kalbos paskaitą (pamoką) turėtų spontaniškai kalbėti ta kalba. Taip mokiniai suvoktų ir gramatikos taisyklių taikymą. Pradinėje kalbos mokymo stadijoje (fazėje) mokytojas turi pakeisti vadovėlį. Svarbu imti kalbėti sistemingai, pradedant nuo mokymo taisyklingai tarti žodžius. Jau išmokti žodžiai yra vartojami tolimesniame kalbos mokymo procese (pvz., aiškinantis naujų žodžių reikšmes) papildant mimikomis, parodomaisiais veiksmais ir paveikslėliais (4).

Šie natūralūs kalbos mokymo principai davė pradžią vadinamajam tiesioginiam metodui. En-

142

Inovatyvūs kalbų mokymo(si) metodai šiuolaikiniame ugdymo kontekste

Innovative Language Teaching (Learning) Techniques/Methods in the Context of Modern Education

Vilm

a LE

ON

AVIČ

IEN

Ė, V

ilija

SAL

IEN

Ė

tuziastingi šio metodo šalininkai pradėjo ji naudoti Prancūzijoje ir Vokietijoje

Kalbų mokoma pagal šiuos principus:1. Mokymas klasėje vykdavo ta kalba, kurios

norima išmokti.2. Mokoma kasdien vartojamų žodžių ir sakinių.3. Mažose grupelėse kalbos mokytojas bendrau-

ja su studentais užduodamas jiems klausimus ir gaudamas atsakymus.

4. Gramatikos mokoma indukciniu būdu.5. Nauji dalykai, kurių bus išmokta, pristatomi

žodžiu.6. Konkrečių žodžių mokoma naudojant paro-

domuosius veiksmus, paveikslėlius; sunkiau suvokiamų žodžių reikšmė perteikiama išsakant idėjas.

7. Mokoma kalbėti ir suprasti kalbantįjį (klau-sytis).

8. Mokymo procese akcentuojamas dėmesys taisyklingam tarimui ir gramatikai.

Kalbos išmokimo teorijos Galiausiai susikūrė trys skirtingi požiūriai į kalbą

ir kalbos pobūdį, vieni iš jų buvo aiškūs, kiti – ne-informatyvūs traktavimo būdai. Pirmosios teorijos šalininkai teigia, kad kalba yra struktūriškai pagal reikšmę susijusių elementų sistema. Kalbos mokymo tikslas – padėti suvokti pagrindinius šios sistemos elementus.

Antrojo, funkcinio, požiūrio šalininkai teigia, kad kalba – tai posakių/pasakymų ir praktinių reikšmių visuma. Kalbų mokymo procese komu-nikacinis judėjimas (reformos) prisidėjo prie šio požiūrio atsiradimo. Ši teorija akcentuoja reikšmės ir komunikacinės situacijos aspektą (išskiriamos kalbos gramatinės charakteristikos) bei palaipsniui prieinama prie kalbos mokymo turinio detalizavimo ir organizavimo pagal reikšmių ir funkcijų katego-rijas, bet ne pagal kalbos struktūros elementus ir gramatiką

Trečias požiūris – bendravimo situacijos. Kalba šiuo požiūriu – bendravimo bei socialinių sandorių tarp individų priemonė. Kalba – tai įrankis, pade-dantis sukurti ir išlaikyti socialinius santykius tarp žmonių. Šios idėjos aktualios iki dabar, suteikusios išeities tašką ir pagrindą šiuolaikiniam mokymo turiniui.

Detalios kalbų mokymo teorijos lemia metodo parinkimą mokymosi procese.

Sėkmingo kalbų mokymo(si) šiandien ir ugdymo turinio šiuolaikiškumo prielaidos

Sėkmingas kalbų mokymas(is) šiuolaikiniame pasaulyje žmogui suteikia galimybių jaustis visaver-čiu visuomenės nariu, gebėti dalyvauti kultūriniame, socialiniame gyvenime, įsitvirtinti darbo rinkoje. Todėl kalbų mokymas(is) turėtų būti nepertraukiamas procesas, būdingas įvairaus amžiaus grupėms. Tikė-tina, kad greitai besikeičiančios informacijos amžiuje kalbų mokytis galėtų padėti aktualus mokomosios medžiagos turinys ir požiūrio į patį mokymą(si) kaita.

Mokymas(is) yra aktyvus supratimo, pras-mių ir įgūdžių kūrimo procesas. Šiuolaikiniame mokyme(si) įvarių įvykių ir faktų interpretacija gali būti labai individuali, nes dažnai ugdymo procese akcentuojamas kūrybiškumas ir interpretavimas. Kalbų mokymas(is) nėra išimtis: konkretaus kalbinio reiškinio interpretavimo išraiška (sakytinė, rašytinė, vaizdinė) yra individuali, tačiau žinių struktūra arba supratimas apie konkretų įvykį paprastai pasižymi bendrumu: negali būti individualaus supratimo apie tam tikrų konkrečių ženklų reikšmes ir prasmes (pvz., galininko rašyba, šalutinių sakinių skyryba ir pan.).

Mokymasis neišvengiamai yra sukauptų žinių siejimas ir nuolatinis plėtimas, t. y. mokymasis visada yra pagrįstas jau turimomis žiniomis ir nauju pažinimu: naują medžiagą mokinys integruoja į jau žinomą, stengiasi suvokti jos prasmę. Taip ugdomas asmeninis žinojimas, kuris ne visuomet sutampa su žinojimu, kai informacija tiesiog atgaminama, kau-piama, nesiejant jos su sava patirtimi (3).

Šiuolaikiniame ugdymo procese sėkmingas mokymas(is) galimas tik bendradrabiaujant: moki-niai bendradarbiaudami įgyja naujų žinių, gebėjimų, patys konstruoja savo kognityvines struktūras kalbė-damiesi, aiškindami, diskutuodami bei klausinėdami.

Šiuolaikinis mokymas(is) apima ir tokius dalykus kaip planavimas, refleksija: besimokantysis turi tam tikrų įgūdžių, leidžiančių jam pačiam planuoti, kontroliuoti ir vertinti ugdymo procesą. Mokymas(is) neatsiejamas nuo nuolatinio besimokančiojo įsiver-tinimo.

Nepriklausomai nuo mokymo(si) sampratos kai-tos, visuomet mokymas(is) turi tikslą.

Nors mokymasis gali būti ir atsitiktinis, efektyvus bei prasmingas mokymasis yra tada, kai aiškiai su-vokiamas jo tikslas ir kelias jam pasiekti. Mokymosi tikslus nustato mokytojas arba (ir) patys besimokan-tieji. Vienas iš esminių konstruktyviojo mokymosi tikslų – žinių, mokėjimų ir įgūdžių taikymas naujoje situacijoje.

žmogus ir žodis 2013 I

ISSN

139

2-86

00

143

Mokymas(is) šiuolaikinėje ugdymo praktikoje sie-tinas su kultūriniu, socialiniu kontekstu. Kontekstas neturėtų būti tapatinamas su mokymo(si) aplinka, kuri yra konkreti ir suvokiama siauriau nei konteks-tas: mokymo(si) kontekstas apima ir kultūrinius, ir socialinius, ir fizinius (įvairios technologijos, aplin-ka, kurioje vyksta mokymasis), ir psichosocialinius (mokinio savybės, mokytojo vaidmuo, mokinių motyvacija ir nusiteikimas mokytis ir kt.) aspektus.

Viena iš galimybių siekti šiuolaikiško ugdymo turinio yra mokomosios medžiagos integravimas, bendrųjų kompetencijų ugdymas. Apibrėžiant šiuo-laikinį ugdymo turinį ypatingos svarbos įgyja komu-nikavimo, darnaus vystymosi, verslumo, kultūrinio sąmoningumo ugdymas. Mokant kalbų šiuos tikslus realizuoti padeda informacinės technologijos.

Kaip jau buvo minėta, ugdymo turinio šiuolai-kiškumą lemai ir mokomoji medžiaga. Mokant kalbų reikėtų pateikti tokią mokomąją medžiagą, kuri padėtų besimokančiajam tobulėti, skatintų taikyti įvairius kalbų mokymo(si) būdus, sudarytų galimybių mokytis savarankiškai ir įsivertinti savo gebėjimus ir žinias.

Šiuolaikinio kalbų mokymo turinio pateikimo būdai

Kalba – tai neatskiriama mūsų tapatumo dalis ir tiesioginė kultūros išraiška. Kalbų mokymosi ir kalbų įvairovės skatinimas yra vienas iš 7 milijardų eurų vertės Mokymosi visą gyvenimą programos (2007–2013 m.) tikslų. Tokia situacija lemia naujas mokymo(si) galimybes, kalbų mokymosi turinį ir metodus. Globalioje Europoje kalbų įvairovė tampa gyvenimo realybe. Kalbų mokymasis remiamas ir skatinamas pagal įvairias Mokymosi visą gyvenimą programos (2) paprogrames. Europos kalbų interneto vartuose pateikiama informacija apie visas ES oficia-liąsias kalbas bei kalbų mokymąsi. Pagal įvairias ES programas teikiamas finansavimas leidžiantis gilinti kalbų žinias. Tinklapyje http://www.slf.ruhr-uni-bochum.de/index.html galima rasti Europos kalbų ir kultūrų institucijų sąrašą (9).

Daugėja kalbų mokymosi svetainių, prieinamų šiuolaikinėmis technologijomis– telefono linija, in-ternetinė telefonija, skype, facebook, gmail, vaizdo konferencijos ir kt. (http://ec.europa.eu/education/languages/networks/index_lt.ht#a1; http://www.slf.ruhr-uni-bochum.de/index.html). Kinta ir kalbų mokymo(si) poreikiai atsižvelgiant į visuomenės socialinius sluoksnius, amžių, interesus. Pavyzdžiui,

internetinis kalbų mokymo(si) puslapis, skirtas vaikams (,,Hocus @ Lotus“) – tai smagus kalbų mokymosi tinklapis, kuriame yra daug mokymosi medžiagos, pagrįstos naujaisiais psicholingvistikos atradimais. ,,Lingu@net Europa“ tinklapyje siūlomi naudingi ištekliai besimokant ir mokant kalbų, žinių vertinimo testai, informacija apie mokymosi strate-gijas ir vietą. Galimybė susirašinėti su kolegomis, dalintis patirtimi atskleidžiama tinklapyje www.tastethelanguage.net.

,,Ragaukite kalbą“ (Tastethelanguage) tinklapis parodo, kad mokytis kalbų, bendrauti galima per maisto ir kalbų nemokamus ragavimo užsiėmimus. Taigi skaitmeniniame pasaulyje galima įveikti kal-bines ir socialines bendravimo sienas.

Išvados

1. Ugdymo turinys apima mokinių turimą patirtį, mokymo programas, mokymos(si) metodus, mokymo(si) kontekstą, mokinių pasiekimų ir pažangos vertinimo būdus, mokymos(si) priemones.

2. Detalios kalbų mokymo teorijos lemia meto-do parinkimą mokymosi procese.

3. Kalba – tai neatskiriama mūsų tapatumo dalis ir tiesioginė kultūros išraiška.

4. Internetinis kalbų mokymasis priartina kalbą prie besimokančiojo ir palengvina kalbų mokymąsi.

Literatūra

ES direktyva. Kaip galite mokytis kalbų? ES: Liuksem-burgas: Europos Sąjungos leidinių biuras, 2010, 2.

Europos Parlamento ir Tarybos rekomendacija dėl esminių kompetencijų mokymuisi visą gyveni-mą (2005/0221 (COD). – http://www.europarl.europa.eu/meetdocs/2004_2009/documents/com/com_com(2005)0548_/com_com(2005)0548_lt.pdf (žiūrėta 2012-09-24).

Grendstad N. M., 1996, Mokytis – tai atrasti. Vilnius: Margi raštai.

Kelly L. G., 1986, 25 Centuries of Language Teaching. Rowley, Mass.: Newbury House.

Richards C., Rodgers J. and Rodgers S. Theodore, 1986, Approaches and Methods in Language Teaching. Cambridge University Press.

Simmons S. J. and Bainess L., 2008, Language Study. USA, Florida: International Reading Association.