6

ISSN 1392-3781. ÞIemgala. 2012/2 archeologIja. mokSlo darbaS

Anotacija: Lietuvos istorijos institutas kartu su Vilniaus uni-versitetu ir Kernavės archeologijos ir istorijos muziejumi 2008–2010 m. vykdė projektą „Archeokraštovaizdis“ („Kultūrinio kraš-tovaizdžio raida archeologijos ir gamtos mokslų duomenimis“, projekto vadovas doc. dr. Valdemaeras Šimėnas).* Šio straips-nio autorė tyrinėjimams, o kartu ir straipsniui rašyti pasirinko Pietinėje Žiemgalos dalyje, prie Ašvinės upės, esantį Kurmai-čių-Linksmėnų mikroregioną, kurio centrinė ašis – Kurmaičių-Linksmėnų archeologijos kompleksas. Jį sudaro Romėniškojo laikotarpio pilkapynas, V–VII a. ir VIII–XII a. plokštinis žiemgalių kapinynas ir XVI–XVII a. kapai. Šis žiemgalių nekropolis eg-zistavo 15 šimtmečių ir yra neįkainojamas šaltinis tiek genties materialinei ir dvasinei kultūrai pažinti, tiek ir bendruomenės gyvensenos analizei atlikti. Kad minėtas kompleksas įgautų vi-siškai užbaigtą formą, reikia surasti ir ištirti čia palaidotų žmonių gyvenvietę. Toks ir buvo tyrimų tikslas. Pasirinktame 5×5 km dydžio regione buvo iškasti 25 šurfai (100 m2 plotas).

Annotation: In 2008–2010, the Institute of Lithuanian His-tory together with Vilnius University and Kernavė Historical Museum carried out a project “Archaeological Landscape” (Development of cultural landscape according to the data of archaeology and natural science). The author of the article has chosen for her research and article the microregion of Kurmaičiai–Linksmėnai (Kurmaičiai–Linksmėnai archaeological complex) in the southern part of Žiemgala near the Ašvinė River. It consists of barrows of the Roman period, flat buri-al grounds of Semigallians of the 5th–7th centuries and the 8th–12th centuries and also the graves of the 16th–17th cen-turies. That Semigallian necropolis has existed for 15 centu-ries and is an invaluable source for getting acquainted with material and spiritual culture of the tribe and also for analysis of community’s way of life. So it is necessary to find and re-search the settlement of the people buried there. Such was the goal of the investigation. In the chosen 5×5 km region 25 deep holes were dug out (the area of 100 m2).

Darbo tikslas: Išsiaiškinti pasirinkto mikroregiono ir artimos aplinkos – Sidabrės žemės – ištirtumo laipsnį, parodyti atsira-dusius netolygumus tiriant atskiras paminklų rūšis – gyvenvietes ir laidojimo paminklus, apžvelgti autorės atliktus archeologinius tyrimus ir supažindinti skaitytoją su vykdyta naujų paminklų paieška ir jos rezultatais.

Uždaviniai: apžvelgti ir susisteminti ankstesnių tyrimų minėtoje teritorijoje medžiagą, supažindinti su archeologinių tyrinėjimų Kurmaičių-Linksmėnų kapinyne tyrimais ir rezultatais, apžvelgti gyvenviečių paieškos tyrimų rezultatus.

Objektas: Pietinėje Žiemgalos dalyje, prie Ašvinės upės, esantis Kurmaičių-Linksmėnų mikroregionas, kurio centrinė ašis – Kurmaičių-Linksmėnų archeologijos kompleksas, ir jo aplinka – Si-dabrės-Virčiuvio upių apribotas regionas, arba Sidabrės žemė.

* Straipsnis parašytas kaip Lietuvos mokslo tarybos finansuojamo projekto „Archeokraštovaizdis“ („Kultūrinio kraštovaizdžio raida archeologijos ir gamtos mokslų duomenimis“) dalis.

IloNa VaškeVIčIūtė

Archeologiniai paminklai tarp Övėtės ir Viræiuvio

Metodai: aprašomasis, analitinis, lyginamasis, apibendri-namasis, šaltinių tyrimas.

Rezultatai: apžvelgta archeologinė literatūra, susijusi su minėtu mikroregionu ir jo aplinka, pateikta ir įvertinta arche-ologinių tyrimų medžiaga. Kurmaičių-Linksmėnų archeologinio komplekso, kuris įeina į žiemgališką Sidabrės žemę, tyrimai parodė, kad šioje vietoje yra buvusi viena iš svarbesnių šios žemės gyvenviečių. Tokią išvadą mums leidžia suformuluoti surastas ir dalinai tyrinėtas Kurmaičių-Linksmėnų pilkapynas ir kapinynas, nors gyvenamoji šiame kapinyne palaidotų žmonių vieta liko nenustatyta.

Pagrindiniai žodžiai: Kurmaičių-Linksmėnų mikroregionas, archeologinis kompleksas, Sidabrės žemė.

Key words: Kurmaičiai–Linksmėnai microregion, archae-ological complex, Sidabrė land.

ĮVADAS

Tyrimams pasirinktas regionas yra vidurio šiaurės Lie-tuva – žiemgalių genties žmonių gyventos žemės. Menama teritorija – ledyno suformuota lyguma, pakilusi nuo jūros lygio apie 40–50 metrų. Tolydžiai tirpdamas ledynas nesudarė są-lygų gilioms sraunioms upėms ar ežerams susidaryti. Tačiau čia apstu mažesnių per lygumas lėtai tekančių upelių, kurios sudaro Mūšos-Lielupės baseiną1. Visi priešistorės paminklai įsikūrę prie minėtų upelių. Juolab kad pagoniškuose tikėjimuose upės vanduo vaidino neeilinį vaidmenį – jam buvo lemta atskir-ti mirusiųjų pasaulį nuo gyvųjų. Laidojimo paminklai išsidėstę vienoje upės pusėje, o gyvenviečių ar sodybviečių veikiausiai reikėtų ieškoti kitoje.

Mikroregiono teritorijoje didesnių miško masyvų nėra. Miš-kai buvo iškirsti dar XVI–XVII a., nes tuo metu mediena tapo ypač paklausia preke tiek pačioje LDK, tiek ir už jos ribų. Mediena iš šiaurės Lietuvos, kuri tuo metu priklausė Rygos prekybiniam hinterlandui, per Rygos uostą buvo išplukdoma, o medkirčiai tapdavo žemdirbiais ir apsigyvendavo atlaisvintuose nuo miškų plotuose2.

Ištirta ši žemė labai nevienodai: šiandien pietinėje Žiem-galoje žinome apie 75 laidojimo paminklus (iš viso 127)3 ir tik 17–22 piliakalnius ir prie jų buvusias gyvenvietes,4 dar 25 piliakalniai yra žinomi Latvijoje5.

Jeigu pažiūrėtume šių paminklų ištyrimo laipsnį, tai netoly-gumas išryškėtų dar labiau: tirta apie 20–25 proc. visų žinomų laidojimo paminklų, ir juose ištirta daugiau nei 1000 kapų, kapai datuoti V–XII a., t. y. apima visą „žiemgališkąjį“ laikotarpį. Vi-sai kitaip su gyvenamosiomis vietovėmis. Iš turimų 17 (ar 22) piliakalnių yra tirti, ir tai fragmentiškai, tik keletas: Žagarės I (Raktuvės) ir II (Žvelgaičio), Kalnelių I ir II, Ąžuolpamūšės, Gyvolių. Papėdės gyvenviečių taip pat tirta nedaug – keturios: Jurgaičių, Kalnelio II, Žagarės I (Raktuvės) ir II (Žvelgaičio), taip pat viena neįtvirtinta gyvenvietė – Jakiškių.

7

ÞIemgaloS tyrINėjImaI

PILIAKALnIų IR GyVenVIečIų TyRIMų APŽVALGA

Žagarės II piliakalnį 1956 m. tyrinėjo Julius naudužas. Aikš-telės šiauriniame kampe ištyrė 50 m² plotą, aptiko XVI–XVIII a. dvaro pastato vietą, sudegusio XIII a. medinio pastato liekanas, XIII–XVII a. datuojamų radinių lygiu paviršiumi ir žiestos kera-mikos, koklių, XVII a. Rygos miesto monetą6. 1999 m. Romas Jarockis aikštelės šiaurės vakarų dalyje ištyrė 3 m² dydžio plo-tą, rado iki 1,2 m storio kultūrinį sluoksnį su žiesta XIII a. ir XVI/XVII a. keramika. nustatė, kad kultūrinis sluoksnis susideda iš dviejų horizontų: viršutinis skirtinas dvaro egzistavimo laiko-tarpiui, apatinis – mus dominančiam XIII a. periodui7.

2010 m. Žagarės piliakalnį tyrinėjo ernestas Vasiliauskas. Jis ištyrė 50 m2 plotą, aptiko XIII a. antrosios pusės radinių (arbaleto strėlių antgalių, ledo pasagėlių), atidengė metro pločio akmenų eilę – gynybinės vidinės sienos dalį ir XVI a. antrosios pusės – XVII a. monetų, dvarvietės radinių, krosnies liekanas8.

Kalnelio I ir II piliakalnius yra tyrinėjęs Algimantas Merkevi-čius 1990 m. Kalnelio piliakalniai siejami su Sidabre ir Joniškio miesto pradžia9. Pirmasis Kalnelio piliakalnis vadinamas pilia-viete, dvarviete, klebono kalnu, yra Sidabrės ir Vilkiaušio upelių santakoje. Į Š nuo pirmojo, plento Joniškis–Žagarė dešinėje pu-sėje, yra antrasis Kalnelio piliakalnis, dar vadinamas Alkakalniu. Jame pastatyta bažnyčia ir įrengtos kapinės. Pirmasis Kalnelio piliakalnis 1916 m. tiesiant geležinkelį, o vėliau 1949 ir 1965 m. taisant kelius buvo visiškai sunaikintas. Tik iš J. Šliavo užrašytų duomenų žinome, kad jis buvęs apie 95 m ilgio ir 35 m pločio, nuo Sidabrės pusės – 6 m aukščio, P ir V pusėse buvo pas-tebimi buvusių griovių pėdsakai, kurie iš upelio neapsaugotos pusės gynė čia stovėjusią pilį10. Piliakalnio vietoje buvo iškastas 90 m2 plotas. nesuardyto kultūrinio sluoksnio nerasta. Surinkta keramikos, rastas smiltainio verpstukas. Piliakalnis datuotas I tūkstantmečio pab. II tūkstantmečio pr.11 Kalnelio II piliakalnyje, kurio Š pusėje yra 4 m žemesnis nei piliakalnis 130×40 m ilgio priešpilis, buvo ištirtas taip pat 90 m2 plotas. Atidengtas 4 m pločio ir 2 m gylio griovys. Medžiaga leidžia datuoti piliakalnį I tūkstantmečio pab. – II tūkstantmečio pradžios laikotarpiu, t.y. kovos su Livonijos ordinu laikais. Tyrimai parodė, kad čia būta dviejų pilių (kurių viena žinoma iš istorinių šaltinių Sidabrės var-du), kaip ir gretimoje Žagarėje (Raktuvė ir Žvelgaitis)12.

Raktuvės piliakalnį 1999 m. tyrinėjo ernestas Vasiliauskas13. Piliakalnio aikštelė 70×30 m dydžio, orientuota ŠR–PV kryptimi. Šiauriniame jos pakraštyje būta pylimo. Ištirtas 44,9 m2 plotas, piliakalnio Š ir R šlaite rasta nesuardytų kultūrinių sluoksnių, surinkta archeologinių radinių: akmeninė liejimo formelė, ne-aiškios paskirties kaulinė plokštelė, šiferio galąstuvas, kaulinio smeigtuko ruošinys, geležinis lazdelinis smeigtukas, žalvarinės pasaginės segės fragmentas, žiestos keramikos ir kt. Piliakal-nyje išskirti du chronologiniai horizontai: 1000–1 m. pr. Kr. ir kitas X–XIII a. po Kr.14

Tvarkymo darbai, o kartu ir archeologiniai žvalgomieji tyrimai atlikti Ąžuolpamūšės ir Gyvolių piliakalniuose. Gyvolių piliakalnyje (Viekšnių apyl.) 2009 m. vyko nedidelės apim-ties archeologiniai žvalgomieji tyrinėjimai. Jiems vadovavo Mantas Kvedaravičius ir elena Pranckėnaitė15. Jų metu buvo ištirtos būsimų laiptų, apžvalgos aikštelės ir pėsčiųjų takų vietos, ištirti plotai centrinėje piliakalnio aikštelėje ir P šlaite. Iš viso 158 m2 plotas, žvalgytas dar 126 m2 plotas. Tyrimų metu rastas neintensyvus kultūrinis sluoksnis su degėsingais tarpsluoksniais, molio tinku. Surasta I tūkstantmečio viduriu ir XVII–XVIII a. datuojamos keramikos, medinių įtvirtinimų liku-čių. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – XIII a. Manoma,

1 iliustr. Kurmaičių-Linksmėnų archeologinis kompleksas: 1. Pilkapy-nas, 2. VIII–XII a. kapinynas

2 iliustr. Romėniškojo laikotarpio radiniai iš pilkapyno. R. Butvilienės piešinys

3 iliustr. Kapas nr. 23 in situ. I. Vaškevičiūtės nuotrauka

8

archeologIja. mokSlo darbaS

kad iki XIII a. ant piliakalnio stovėjo nedidelė gynybinė pilis, tikriausiai sunaikinta 1201 m. baltų genčių žemėse įsikūrus Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinams.

Ąžuolpamušės piliakalnį, kuris įrengtas Tatulos ir Ūgės upių santakos kyšulio aukštumoje, 2001 m. tyrinėjo Gintautas Zabiela. Tyrimai vykdyti P ir ŠV aikštelės pakraščiuose, iš viso ištirtas 107 m² plotas. P aikštelės pakraštyje aptiktas intensyvus 40–50 cm storio kultūrinis sluoksnis, kuris į pylimo pusę storėjo iki 130 cm. nustatyta, kad pylimas piltas vienu metu iš rusvos mo-lingos žemės. Pagrindiniai įtvirtinimai rasti aikštelės pakraščiuo-se, tai iš gulsčių rąstų padarytos konstrukcijos, greta jų rastas geležinio įmovinio ietigalio fragmentas. nustatyta, kad aikštelėje stovėjo rentinės konstrukcijos apie 20 m2 dydžio namai, su iš smulkių akmenų krautomis krosnimis, tarp namų atsidengė nedi-delių akmenukų grindinėliai. Pastatuose aptikta radinių. Viename jų – žalvarinių papuošalų liekanų – smeigtukų, kabučių, gran-dinėlių, sidabrinės vielos gabalėlis. Kito pastato vietoje aptikta vien tik geležinių radinių. Rasta lipdytos keramikos. Piliakalnis datuojamas I ir II tūkstantmečių sandūra, t.y. IX–XIII a.16 Į rytus nuo piliakalnio buvusi gyvenvietė. Ji netyrinėta.

Papėdės gyvenvietės yra tirtos keturios – Jurgaičių, Ža-garės I (Raktuvės), Žagarės II (Žvelgaičio) ir Kalnelio.

Jurgaičių piliakalnio (Kryžių kalnas) gyvenvietę 1991 m. ty-rinėjo Jonas Stankus, o 1993 m. Birutė Salatkienė. Gyvenvietė įkurta rytinėje piliakalnio dalyje, ją supa Kulpės ir bevardis upeliai. 1991 m. ištirtas 282 m2 plotas. Aptiktas 20–100 cm storio kultū-rinis sluoksnis, kuris pats intensyviausias centrinėje dalyje ir prie piliakalnio. Centrinėje dalyje aptikta 5×3 m dydžio plūkto molio su 6 židiniais vieta. Gyvenvietės pakraštyje buvusiame židinyje aptikta geležinės gargažės ir kritės gabalų. PV gyvenvietės dalyje aptiktas kalkakmenio luitais grįstas takas, vedęs Kulpės upelio link. Surinkta radinių: galąstuvas, rombo formos plunksna ietigalis, strėlės antgalis, vyta–pinta pasaginė segė stilizuota antropomor-fine galvute. Gyvenvietė datuota XIII–XIV a. po Kr. 17 1993 m. gyvenvietėje į V nuo piliakalnio ištirtas dar 310 m2 plotas. Aptiktas 15–20 cm storio kultūrinis sluoksnis su būdingais gyvenvietėms radiniais: lipdyta keramika lygiu paviršiumi, molio tinko gabalais, pastatų liekanomis ir židiniais. Gyvenvietė datuota XIV a.18

Raktuvės piliakalnio papėdėje įsikūrusią gyvenvietę 1996–1997 m. tyrinėjo Romas Jarockis. nustatyta, kad gyvenvietės dydis apie 2 ha, joje būta intensyvaus kultūrinio sluoksnio. Jis storiausias tarp piliakalnio ir Švetės upės. čia jo storis vieto-mis siekė iki 120 cm. Ištirtas 32 m2 plotas, sluoksnyje aptikta degėsių ir molio tinko gabalų. Konstatuota, kad gyvenvietė egzistavo nuo I tūkstantmečio po Kr. pradžios iki XIII a.19

2003, 2004, 2007 ir 2008 m. Kalnelio (II) piliakalnio papė-dės gyvenvietę tyrinėjo ernestas Vasiliauskas20. Ištirtas 350 m2 plotas, išskirti 4 horizontai, datuoti 1) II–III a., 2) V–X a., 3) XI–XIII a. ir 4) XVI–XIX a. 3-ią ir 4-ą horizontus skyrė žvyrin-gas sluoksnis be radinių (t.y. laikotarpis tarp XIII a. ir XVI a.). Pirmi 2 sluoksniai datuoti pagal C14 datavimo metodą, 3-iasis pagal ankstyvą žiestą keramiką, pasagines seges, diržų sag-tis, smeigtukų fragmentus ir t.t. 4-asis pagal žiestą kaimišką keramiką, oksidacinę glazūruotą keramiką, puodyninių koklių fragmentus, monetas. Dar žvalgant 2007 m. buvo surasta švininių XVII–XVIII a. plombų, monetų (LDK, Rygos, Prūsijos, Švedijos, Rusijos nikolajaus II). Tyrėjas archeologas ernestas Vasiliauskas mano, kad čia stovėjusi 1289–1290 m. šaltiniuose minima žiemgalių Sidabrės pilies papėdės gyvenvietė.

Žagarės II piliakalnio papėdės gyvenvietę 2009 m. tyrinėjo ernestas Vasiliauskas. Gyvenvietė yra į ŠR ir PV nuo piliakalnio.

Ištirtas 265 m2 plotas, išskirti 3 gyvenvietės egzistavimo chrono-loginiai horizontai: XII a. II pusė – XIII a. (jis siejamas su Žagarės piliakalnyje buvusia pilimi), XIV a. – XV a. I pusė (išskirta remiantis C14 metodu, rašytiniais šaltiniais ir rasta keramika), XVII–XVIII a. (siejamas su dvarvietės egzistavimo laikotarpiu)21. Tyrimų metu aptiktos keturios molinės kupolinės krosnys, dvi akmeninės kros-nys, pastatų vietos, surinkta apžiestos ir žiestos keramikos, molio tinko gabalų, šlako, metalinių radinių, papuošalų ir kt.

2008 m. ernestas Vasiliauskas tyrinėjo Jakiškių gyvenvietę22. Tai bene pirmoji žvalgyta ne papėdės, o neįtvirtinta gyvenvietė Pietinėje Žiemgaloje. Joje buvo ištirtas 36,75 m2 plotas. Gy-venvietė įsikūrusi Vilkiaušio upelio kairiajame krante, lyg saloje, priešais Romėniškojo laikotarpio pilkapyną. Gyvenvietė užėmė apie 300 m2 plotą, joje išskirti 2 kultūrinio sluoksnio horizontai: pirmasis viršutinis suardytas, apatinis – su lipdyta grublėtu pa-viršiumi keramika, perdegusio molio tinko gabalais, perdegusiais akmenimis. Gyvenvietė datuojama I a. antrąja puse – III a.23

Kitoks vaizdas yra latviškoje Žiemgalos dalyje. čia piliakal-nių tyrimams skirta kur kas daugiau dėmesio. Ganėtinai plačiai tirti žymiausi Žiemgalos centrai – Daugmalė, Mežuotnė, Tervetė, Duobelė, Kamardė. Tik, deja, šių piliakalnių tyrimai nesulaukė nei monografijų, nei platesnių apibendrinamųjų darbų. Tyrinėta ir neįtvirtinta Jaunsvirlaukos Vedgų gyvenvietė.

LAIDoJIMo PAMInKLų APŽVALGA

Laidojimo paminklai, kaip jau minėta, kur kas gausesni, ir jų tyrinėta taip pat daug daugiau. Tai: Degėsiai,24 Diržiai,25 Jauneikiai,26 Dvareliškės–Kriukai,27 Linksmučiai,28 Linkuva,29 Pamiškiai,30 Pavirvytė,31 Stungiai, 32 Šukioniai,33 Valdomai34 ir kt. Daugumos jų medžiaga publikuota – paminklai paskelbti arba skelbti atskiri įdomesni kapai ar radiniai.

Žiemgalių laidojimo paminklai egzistuoja nuo V a., t.y. nuo to laikotarpio, kai išsiskyrė žiemgalių gentis. Tame pačiame kapinyne savo mirusiuosius laidojo iki pat XII–XIII a., t.y. iki tol, kol egzistavo Žiemgala. Kai kuriuose kapinynuose kartu su V–XIII a. kapais aptinkama ir XVI–XVII a. kapų bei Romėniškojo laikotarpio Šiaurės Lietuvos ir Žemaitijos Pilkapių kultūrai skiria-mų laidojimo paminklų – pilkapynų. Toks laidojimo kompleksas ir buvo surastas Kurmaičių-Linksmėnų kaimų sandūroje.

KURMAIčIų-LInKSMėnų ARCHeoLoGInIS KoMPLeKSAS

2005 m. prie Kurmaičių-Linksmėnų kaimo (Joniškio r.), kur dar 1992–1993 m. ir 2002 m. buvo surastas VIII–XII a. žiemgalių kapinynas ir Romėniškojo laikotarpio pilkapynas, buvo aptikti ir V–VII a. bei XVI–XVII a. kapai35 (1 iliustr.). Taigi šiandieninėje Kurmaičių-Linksmėnų kaimo teritorijoje mes turime unikalų lai-dojimo paminklą, kuris egzistavo nuo I iki XVII a. (su nedidele XIII–XV a. pertrauka, kada Žiemgalių žemės po Livonijos ordino agresijos buvo beveik negyvenamos).

Visą šį kompleksą Ašvinės upė skiria į dvi dalis. Dešinia-jame jos krante išsidėstęs Romėniškojo laikotarpio pilkapynas. Akmenų vainikų neišliko, kapų irgi nerasta. Tačiau aptikta to laikotarpio daiktų: prūsų serijos akinė segė (I–II a.), segė trikam-pe kojele ir šarnyrine užkaba (III a.), pusmėnulio formos kabu-čiai su trimis kojelėmis (II a. pab. III a.), Berlock tipo kabučiai (III a. vid.). Surasta ir darbo įrankių bei ginklų – įmovinis kirvis, vedega, įmoviniai rombo formos plunksna ietigaliai (2 iliustr.).

Pilkapyno teritorijoje aptikti ir 3 XVI a. kapai (nr. 21–23). Mirusieji palaidoti 35–40 cm gyliu, orientuoti galvomis į V. Vie-nas – vaiko kapas, suardytas, be inventoriaus. Kiti du – suau-gusiųjų (3, 4 iliustr.). Jų kapuose rastas inventorius – žalvarinis

9

ÞIemgaloS tyrINėjImaI

signetinis žiedas, diržo sagtelė, odinės piniginės liekanos su žalvario apkalais ir sidabriniu Lenkijos Jono Albrechto (1492–1501 m.) pusgrašiu.

Kairiajame Ašvinės krante, už 600–700 m į PV nuo pilka-pyno, aptiktas žiemagiškas V–VII a. kapinynas su nedegintais žmonių kapais. čia 14 m2 plote ištirti 4 kapai (nr. 3–6), surinkta 20 radinių. Visi kapai vyrų. Mirusieji laidoti negiliai, tik 3–40 cm gylyje, ant nugaros, ištiestomis kojomis, orientuoti galvomis į Š (rankų padėtis dėl kapų suardymo nenustatyta) (5 iliustr.). Kape nr. 6 mirusiajam dešinėje galvos pusėje buvo padėti du įmovi-niai ietigaliai karklo lapo ir profiliuota plunksnomis. Datuoti VI ir V–VI a. Prie kairiojo mirusiojo šono gulėjo įmovinis kirvis. Kitų kapų inventorius dar skurdesnis. Atsitiktinai surastos apgalvio plokštelės, apyrankė su trikampe iškilia briauna (V–VI a.), įvijinės apyrankės, lankinės gyvūninės segės kojelė su vandens paukš-čio galvute (VI a.), pelėdinė segė (VII a.) (6–8 iliustr.).

Apie 1000 m atstumu nuo pilkapyno koncentravosi VIII–XII a. kapai. čia ištirtas 105 m2 plotas ir surasta 14 kapų, da-tuojamų VIII–XII a., taip pat surastas 320 cm ilgio ir 90–110 cm pločio akmenų grindinėlis, orientuotas R–V kryptimi. Grindinėlio akmenys nedideli, 20×18×16; 22×19×17 cm ir pan. dydžio, sudėti dviem eilėmis. Dalis akmenų, matyt, nuo karščio, suskilę į kelias dalis. nei pelenų, nei angliukų neaptikta. Akmenukai sudėti ant švaraus šviesaus smėlio. Į R nuo grindinio koncen-travosi kapai. Grindinėlio paskirtis kol kas neaiški.

Pagal žiemgalių tradiciją laidota negilai, vos tik 50 cm gyliu. Kapai sudaro eiles, kurių galima išskirti buvus keturias (9 iliustr.). Tarpai tarp duobių palikti nedideli, ypač tankios kapų duobės, beveik liečiasi viena su kita, prie akmenų grindinėlio. Mirusieji guldyti ant nugaros, sudėtomis krūtinės srityje rankomis. Vyrai ir moterys orientuoti priešinga kryptimi. Vyrai laidoti galvomis į P (PR) moterys į Š (ŠV). Taigi matome, kad vyrai laidoti į priešingą pusę nei V–VII a. kapuose. Šie kapai su turtingomis įkapėmis: moterų kapuose krūtinės srityje rasti papuošalai, susidedantys iš dviejų smeigtukų ir juos jungiančių grandinėlių. Smeigtukai kryžiniai, išplotomis plokštelėmis kryžmų galuose (k. 7, 8, 11), į k. 11 smeigtukų adatas buvo įkabinti pusmėnulio formos ka-bučiai su ilgomis ataugėlėmis galuose, k. 7 moters kaklą puošė apvara, pagaminta iš žalvarinių konuso formos karolių. K. 8 rasta antkaklė su kabliuku ir kilpele, o k. 11 – net 5 antkaklės (dvi vytinės kilpiniais galais, dvi užkeistais plonėjančiais galais ir viena balneliniais galais). Tai, beje, unikalus atvejis. Kapų su 2, 3 ar 4 antkaklėmis randama retai. Beje, šitas kapas turi ne tik daug įkapių: be jau minėtų antkaklių ir smeigtukų, miru-sioji dar buvo padabinta dviem įvijinėmis apyrankėmis, turėjo žiemgalėms būdingą peiliuką lenkta nugarėle ir labai retą įka-pę – žalvarinę adatą. Adatų to meto kapuose reta. Be to, jų randama tik su labai turtingomis įkapėmis moterų kapuose ir rodo tam tikrą palaidotosios statusą to meto bendruomenėje36. Vyrai laidoti su ietimis (k. 9, 10, 12, 13, 16, 20), plačiaisiais kovos peiliais-kalavijais (k. 10, 16, 17), o k. 12 rastas ir vienaš-menis M tipo (pagal V. Kazakevičiaus klasifikaciją) kalavijas su dviem rankenos skersiniais. Vyrai laidoti su antkaklėmis, kurios užsibaigia kabliuku ir kilpele galuose (k. 10, 13), pasaginėmis (k. 13) ir lankinėmis aguoninėmis (k. 10, 20) segėmis, įvijinėmis apyrankėmis (k. 10, 13), gintaro karoliais (k. 10, 13). Kape 10 rastas ir vienintelis šiame kapinyne pentinas.

Kurmaičių-Linksmėnų archeologinis kompleksas – unikalus savo struktūra paminklas. Jis egzistavo vienoje vietoje beveik 14–15 šimtmečių. Tai aiškiai rodo, kad netoli turėjo egzistuoti ir viena svarbiausių Žiemgalos gyvenviečių, o galbūt čia buvo ir vienas

5 iliustr. V–VII a. kapai. R. Butvilienės piešinys

6 iliustr. V–VII a. atsitiktiniai radiniai. R. Butvilienės piešinys

4 iliustr. Kapo nr. 23 detalė. I. Vaškevičiūtės nuotrauka

10

archeologIja. mokSlo darbaS

svarbiausių baltų genčių prekybos centrų. Tai rodytų kapinyne rastos įkapės – ypač daiktai, kurie nebūdingi žiemgalių materia-linei kultūrai, pvz., konuso pavidalo karolių apvara (k. 7), plokščia lankinė aguoninė segė (k. 10), vienašmenis kalavijas (k. 12) ir kt. Tačiau konkreti gyvenvietės vieta lieka ir toliau nežinoma.

Vertėtų užsiminti ir apie galbūt netoli buvusį piliakalnį. Archeologas ernestas Vasiliauskas 2004 m. iš Gataučių km. kraštotyrininko Alfonso Žvirgždo sužinojo, kad prie Sirijos upelio (kairysis Mūšos intakas, 8,5 km į PV nuo Kurmaičių-Linksmė-nų km.) yra buvęs piliakalnis, kurį, kraštotyrininko žiniomis, apie 1920 m. nukasė tiesdami kelius. Beje, šiame lygumų ir molingų dirvų krašte ne vienas žvyro kalnelis (piliakalnis), yra sulaukęs panašaus likimo. Plg. Kalnelio I piliakalnis, kurio su-naikinimas tiesiant geležinkelį 1916 m. ir vėliau 1949 m. bei 1965 m. taisant kelius buvo aiškiai užfiksuotas.

nAUJų ARCHeoLoGIJoS PAMInKLų PAIeŠKoS

Vienas vykdyto projekto tikslų buvo taikant gamtamoks-linius metodus ir archeologinius tyrimus surasti buvusias gyvenvietes ar gyvenvietę. Prieš pradedant naujų gyvenvie-čių paieškų aptarimą, norėtųsi apžvelgti pačius artimiausius Kurmaičių-Linksmėnų archeologiniam kompleksui jau žinomus tyrinėtus ir netyrinėtus paminklus. Geografiškai mūsų tiriamas mikroregionas įeitų į platesnį Sidabrės-Virčiuvio upių apribotą regioną, arba į Sidabrės žemę, kurios centras lokalizuotas Kalnelio II (Sidabrės) piliakalnyje37. čia žinomi 7 laidojimo paminklai – Jauneikiai, Joniškis, Linkaičiai, Užupiai, Kurmai-čiai-Linksmėnai, Ivoškai, Jakiškiai38.

Kairėje Sidabros pusėje žinomi Jauneikių ir Linkaičių ka-pinynai (nutolę vienas nuo kito per 2–4 km).

Jauneikių kapinynas – vienas iš plačiau tyrinėtų paminklų visame Žiemgalos regione. čia prieš įrengiant tvenkinį prie Si-dabros upės kairiajame jos krante ir buvo pradėtas tirti kapiny-nas. Apie jo egzistavimą buvo žinoma jau nuo XIX a. 1934 m. kapinyną tyrinėjo Balys Tarvydas39, o 1975 ir 1976 m. čia dirbo Adolfas ir Bronė Tautavičiai40. Iš viso ištirtas 3500 m2 plotas, su-rasti 467 kapai, surinkta 1350 dirbinių. Kapinynas datuotas V–XI amžiumi. nustatyta, kad ankstesnieji V–VII a. kapai koncentravosi arčiau upelio, vėlyvesnieji VIII–XI a. kopė tarsi į kalvą. Kapiny-ne aptikta ypač turtingų kapų ir unikalių dirbinių41. čia rastos įkapės patikimai datuotos, jos tapo atskaitos tašku, datuojant ir kituose žiemgalių kapinynuose rastuosius daiktus. Po tyrimų, užliejus teritoriją vandeniu, sunkiai atsekama kapinyno buvimo vieta. Aišku, kad kapinyno teritorija turėtų būti ne apsemta, o šalia tvenkinio. Todėl yra įmanoma surasti konkrečią kapinyno buvimo vietą, išsiaiškinti, ar dar yra išlikusių kapų.

Linkaičių kapinynas yra už 2–4 km nuo Jauneikių, taip pat Sidabros kairiajame krante, arčiau upės aukštupio. čia 1932 m. Balys Tarvydas aptiko 13 III–IV a. kapų. Greičiausiai čia būta pilkapyno. Apie čia buvusį žiemgalių plokštinį kapinyną kol kas žinių nėra. nors tikėtina, kad apie V a. buvo pakeista laidojimo vieta, apleistas pilkapynas Linkaičiuose ir pradėta laidoti Jauneikiuose.

Užupių kapinynas yra už 600 m į pietryčius nuo Kalnelio I piliakalnio, apie 30 m į V nuo Vilkiaušio upelio, kairėje plento Joniškis–Žagarė pusėje, šiaurinėje kaimo dalyje. 1990 m. Algi-mantas Merkevičius ištyrė 390 m2 plotą42. Kapinynui parinkta apie 100×70 m dydžio kalvelė. Dar pirmos Lietuvos Respublikos laikais kasant žvyrą čia buvo aptinkama kaulų ir įvairių dirbinių. Žemės savininkas Kazys Vaičiulis atsimena, kad čia buvo rasta įvijinių apyrankių, smeigtukų, apgalvio plokštelių. Melioracijos

8 iliustr. Pelėdinė segė. e. Vasiliausko nuotrauka

9 iliustr. VIII–XII a. kapų išsidėstymo planas. R. Butvilienės piešinys

7 iliustr. V–VII a. atsitiktiniai radiniai. R. Butvilienės piešinys

11

ÞIemgaloS tyrINėjImaI

metu kalvelė buvo lyginama, suplokštėjo ir pažemėjo. Centrinėje kalvos dalyje surasti 6 kapai. Mirusieji gulėjo 40–60 cm gylyje, aukštielninki, ištiestomis kojomis, krūtinės srityje sudėtomis ran-komis. Laidoti skobtiniuose karstuose. Trys mirusieji orientuoti galvomis į Š, trys į P. Tik k. 2 ant krūtinės rastas geležinis apnykęs smeigtukas. Kitos įkapės – 2 įmoviniai ietigaliai, žalva-rinės apyrankės fragmentas, geležinio peilio frag mentas – rasti ne kapuose. Kapinynas datuotas VIII–IX a.43

Vilkiaušio upelio dešiniajame krante žinomas Jakiškių kapinynas. Ivoškių kapinynas įsikūręs Rimaišos upelio deši-niajame krante, į PV kuo kaimo. čia surinkta ir į Šiaulių „Auš-ros“ muziejų perduota VI–VIII a. datuojamų dirbinių (ietigalių, kirvių, antskydis).

Jakiškių pilkapynas yra Vilkiaušio upelio dešiniajame krante, iš čia 1932 m. į Šiaulių „Aušros“ muziejų pateko II–IV a. papuošalų – žalvarinė keturkampio pjūvio apyrankė suapvalintais galais, „Akmenių“ tipo kabučiai. Sklypo savinin-kas buvo radęs geležinį ietigalį (dingęs). 2001 m. žvalgomo-sios archeologinės ekspedicijos metu ernestas Vasiliauskas, lankydamasis pilkapyno vietoje, taip pat aptiko keletą žalva-rinių Berloc tipo kabučių, kuriuos perdavė Šiaulių „Aušros“ muziejui44. Priešais pilkapyną, kitame Vilkiaušio upelio krante, yra Jakiškių gyvenvietė.

nuo Audruvės iki Ašvinės daugiau priešistorės paminklų neužfiksuota.

GyVenVIečIų PAIeŠKA

2009 m. darbas buvo orientuotas į naujų paminklų pa-sirinktame mikroregione paieškas. Tuo tikslu buvo vykdomi archeologiniai žvalgomieji tyrinėjimai45. Pasirinkta tyrimui teri-torija – 5×5 km dydžio plotas, kurio centrinė ašis – Kurmaičių-Linksmėnų kapinynas.

Minėta teritorija buvo suskirstyta į 25 lygius kvadratus po 1 km2, kvadratai sunumeruoti eilės tvarka nuo 1 iki 25. Kasamus šurfus buvo stengtasi išdėlioti po vieną kiekviename kvadratė-lyje. Tiesa, tai nebuvo daroma mechaniškai, bet atsižvelgiant ir į vietovę, t.y. perspektyvesnėje vietoje kasta po kelis šurfus, kitur – nė vieno. Būta tokių „kvadratų“, kur visą plotą užėmė kaimas, ten, be abejo, nebuvo kasama, o centriniame kvadra-te, kuris yra kitoje Ašvinės pusėje priešais V–VII a. žiemgalių kapinyną, buvo kasami net trys šurfai (nr. 1–3), nes tikėtasi, kad šioje vietoje gali būti gyvenvietė.

Taigi Linksmėtų-Kurmaičių regione buvo iškasti 25 2×2 m dydžio šurfai (iš viso 100 m2 ). Šurfai kasti iki nejudinto grun-to, tačiau nė viename jų archeologiškai vertingo sluoksnio ne-aptikta. nuėmus velėną (5–6 cm ) arba ražienas, atsidengia 25–30/35 cm storio juodžemio sluoksnis, po juo – nejudintas molis, kuris dar tikrinamas.

Su metalo detektoriumi dar buvo patikrinta dauguma iš-artų ir apsėtų žieminėmis kultūromis laukų, tačiau archeologinių radinių taip pat nerasta.

Patikrinta suarta Kurmaičių-Linksmėnų kapinyno teritorija, kur rastos 2 žalvarinės apgalvio plokštelės ir geležinis peiliukas. Iš visos surinktos žodinės informacijos dėmesio vertos pasirodė dvi informacijos. Viena pateikta A. Pečiuko, kita – H. Žiogo.

A. Pečiukas, Kurmaičių kaime gyvenantis ūkininkas, pasako-jo, kad Kurmaičių kaimo senuosiuose kapeliuose, kurie yra prie 1843 m. pastatytos koplyčios, 1994 m. kasant duobę jo mirusiai mamai laidoti, maždaug 2 m gylyje buvo rastas senas aptrūnijęs medinis karstas. Karstas orientuotas kita kryptimi nei dabartiniai kapai, o jo dalis palindusi po koplyčios pamatu. Pečiukų kapa-

vietė yra pirmoji į šiaurę nuo koplyčios. Taigi atrodo, kad kapai senesni ir už čia stovinčią koplyčią. Prie Š koplyčios kampo, prie-šais Pečiukų kapavietę esančioje eilėje, kasant kapo duobę Šukių šeimos mirusiajam buvo rasta švediškų(?) monetų. Tokią informa-ciją perpasakojo Šukių dukros, viena Kurmaičių kaimo gyventoja, kita – šiaulietė. Taigi, sprendžiant iš šios informacijos, XVI–XVII a. kapinynas galėjo būti ir dabartinės koplyčios bei senųjų kaimo kapelių vietoje, ne tik už Ašvinės upės, pilkapių vietoje, kur taip pat to paties laikotarpio 3 kapai buvo rasti 2005 m.

ne mažiau vertingą informaciją pateikė H. Žiogas – Mielai-čių kaimo gyventojas, gim. 1935 m. Jo žiniomis, kalvelėje prie nagos upės, netoli Mielaičių kaimo, 1952 ar 1953 m. (pasak pateikėjo, prieš jam išvykstant į kariuomenę) kasant žvyrą, buvo rasta daug žmonių kaulų. Kolūkis darbus sustabdė. Šiuo metu toje vietoje – bendrovei priklausančios žemės. Žemė neariama, čia ganykla.

IŠVADoS

Kurmaičių-Linksmėnų archeologinio komplekso, kuris įeina į žiemgališką Sidabrės žemę, tyrimai parodė, kad šioje vietoje yra buvusi viena iš svarbesnių šios žemės gyvenviečių. Tokią išvadą mums leidžia suformuluoti surastas ir dalinai tyrinėtas Kurmaičių-Linksmėnų pilkapynas ir kapinynas, kuriame miru-sieji buvo nepaliaujamai laidojami per visą Geležies amžiaus laikotarpį ir dar XVI amžiuje. Gyvenamoji šiame kapinyne pa-laidotų žmonių vieta liko nenustatyta. Per visą praėjusį 2000 metų laikotarpį po Kr. čia kultivuota labai intensyvi žemdirbystė, kurios metu greičiausiai ir buvo visiškai sunaikinti gyvenvietės kultūriniai sluoksniai, kiti archeologijos objektai. nepataisomą žalą senovės paminklams padarė melioracija, kurios metu buvo ištiesintos čia tekančių dešimčių upelių vagos, iškasti meliora-cijos grioviai, išlygintos žvyro kalvelės, o su jomis ir piliakalniai. nuo minėtos veiklos ypač nukentėjo neįtvirtintos gyvenvietės – sodybvietės. Šiandieną visame Pietinės Žiemgalos regione mes turime tik vieną išlikusią ir tyrinėtą gyvenvietę – Jakiškių. Kiek geriau išlikusios papėdžių gyvenvietės, jos tyrinėtos keturios. Gausūs laidojimo paminklai leidžia teigti, kad, be jokios abe-jonės, gyvenviečių šiame regione turėjo būti gausiau.

1. Lietuvos TSR fizinė geografija, Vilnius, 1958, Valstybinė politinės ir moks-linės literatūros leidykla.

2 Vasiliauskas e. Žiemgalos apgyvendinimo raida XIV–XVI a. pradžioje, Istorija, nr. 74, 2009, 4–12 p. (p. 9).

3 Vaškevičiūtė I. Žiemgaliai V–XII amžiais, Vilnius, 2004, Vilniaus pedago-ginio universiteto leidykla, 152 p. (p. 30).

4 Vaškevičiūtė I. Žiemgaliai V–XII amžiais, Vilnius, 2004, p. 16; Vasiliaus-kas e. Žiemgalių žemės XII–XIII a. – Kryžiaus laikų epocha Baltijos regiono tautų istorinėje sąmonėje, Šiauliai, Saulės delta, 2007, 34–64 p. (p. 35).

5 Latvijas PSR archeoloģija. Rīga: Zinātne, 1974, 374 p. (p. 179).6 Lietuvos TSR archeologijos atlasas, t. 2, Vilnius, Mintis, 1975, 228 p.

(p. 186).7 Jarockis R. Žagarės Žvelgaičio piliakalnio ir Kairelių senovės gyvenvietės

žvalgymas 1999 metais, Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje (toliau ATL) 1998 ir 1999 metais, Vilnius, Diemedis, 2000, p. 95–96.

8 Vasiliauskas e. Žagarės (Žvelgaičio) piliakalnis II ir Senosios Žagarės dvarvietė, ATL 2010 metais. Vilnius, Lietuvos archeologijos draugija, 2011, p. 72–83.

9 Merkevičius A. Kalnelio archeologijos paminklai, ATL 1990 ir 1991 me-tais. Vilnius: Alma litera, 1992, p. 51–55.

10 Šliavas J. Kai kurie Joniškio rajono archeologiniai paminklai, Kraštotyra. Vilnius: 1969, p. 94–95.

11 Merkevičius A. 1992. Kalnelio archeologijos paminklai, ATL 1990 ir 1991 metais, Vilnius, Alma litera, 1992, p. 54.

12

12 Ten pat. 13 Vasiliauskas e. Raktuvės piliakalnis, Žiemgala [Istorijos ir kultūros žur-

nalas], nr. 1, 2002, p. 3–9.14 Ten pat. 15 Kvedaravičius M., Pranckėnaitė e. Tvarkomų piliakalnių tyrinėjimai, ATL

2009 metais, Vilnius, Lietuvos archeologijos draugija, 2009, p. 56–59.16 Zabiela G. Ąžuolpamūšės piliakalnis, ATL 2001 metais, Vilnius, Dieme-

dis, 2002, p. 62–65. 17 Stankus J. Jurgaičių piliakalnio gyvenvietė, ATL 1990 ir 1991metais, I,

Vilnius, Alma litera, 1992, p. 55–56.18 Salatkienė B. Jurgaičių piliakalnio gyvenvietės tyrinėjimai, ATL 1992 ir

1993 metais, Vilnius, Diemedis, 1994, p. 59–64.19 Jarockis J. Raktuvės piliakalnio Žagarėje papėdės gyvenvietės 1996–

1997 metų tyrinėjimai, ATL 1996 ir 1997 metais, Vilnius, Diemedis, 1998, 72–74 p. (p. 74).

20 Vasiliauskas e. Kalnelio antrojo piliakalnio papėdės gyvenvietė ir kai-mavietė, ATL 2003 metais, Vilnius, Diemedis, 2004, p. 57–58; Vasiliaus-kas e. Kalnelio antrojo piliakalnio papėdės gyvenvietė ir kaimavietė, ATL 2004 metais, Vilnius, Diemedis, 2005, p. 54–56; Vasiliauskas e. Kalnelio antrojo piliakalnio papėdės gyvenvietė ir kaimavietė, ATL 2007 metais, Vilnius, Lietuvos archeologijos draugija, 2008, p. 113–123; Va-siliauskas e. Žvalgymai antrojo Kalnelio piliakalnio papėdės gyvenvie-tėje ir kaimavietėje, ATL 2008 metais, Vilnius, Lietuvos archeologijos draugija, 2009, p. 68–70.

21 Vasiliauskas e. Žagarės (Žvelgaičio) piliakalnio II papėdės gyvenvietė, ATL 2009 metais, Vilnius, Lietuvos archeologijos draugija, 2010, p. 72–77.

22 Vasiliauskas e. Jakiškių neįtvirtinta gyvenvietė, ATL 2008 metais, Vilnius, Lietuvos archeologijos draugija, 2009, p. 65–68.

23 Ten pat, p. 68.24 Striškienė ė. Degėsių senkapio tyrinėjimai 1999 metais, ATL 1998 ir

1999 metais, Vilnius, Diemedis, 2000, p. 319–320.25 Striškienė ė. Diržių kapinyno tyrinėjimai, ATL 1996 ir 1997 metais, Vil-

nius, Diemedis, 1998, p. 209–213; Striškienė ė. Diržių kapinyno tyrinėji-mai, ATL 1998 ir 1999 metais, Vilnius, Diemedis, 2000, p. 269–271.

26 Tautavičienė B., Tautavičius A. Jauneikių (Joniškio r.) kapinyno tyrinė-jimai 1975 metais, ATL 1974–1975 metais, Vilnius, 1977, p. 135–141; Tautavičius A., Tautavičienė B. Jauneikių (Joniškio r.) senkapio tyrinėjimai 1978 metais, ATL 1976–1977 metais, Vilnius, 1978, p. 156–164.

27 Vaškevičiūtė I. Dvareliškių (Kriukų) kapinynas, ATL 2004 metais, Vil-nius, Lietuvos archeologijos draugija, 2006, p. 113-115; Vaškevičiūtė I. Dvareliškių (Kriukų) kapinynas, ATL 2006 metais, Vilnius, Lietuvos ar-cheologijos draugija, 2007, p. 166–169; Вашкявичюте И. Mогильник Дварелишкес–Крюкай, Raksti V = Satarptautiskās zinātniskās konferen-ces “Zinātniskie lasījumi Ģ. eliasa Jelgavas vēstures un mākslas muzejā” materiāli, V., Jelgava, 2008, p. 107–120.

28 Volkaitė-Kulikauskienė R. Linksmučių (Pakruojo r., Šiaulių srt.) kapinyno 1948 m. tyrinėjimų duomenys, Lietuvos istorijos instituto darbai, nr. 1, 1951, p. 279–314.

29 Vaškevičiūtė I. Linkuvos (Važgantų) kapinyno tyrinėjimai, ATL 1998–1999 metais, Vilnius, Diemedis, 2000, p. 293–295; Paškevičiūtė I. Linkuvos (Vaižgantų) kapinynas, ATL 2002 metais, Vilnius, Lietuvos archeologijos draugija, 2005, p. 109–211.

30 Tautavičienė B. Pamiškių (Pasvalio r.) senkapis, ATL 1972 ir 1973 metais, Vilnius, 1974, p. 67–74.

31 Vaškevičiūtė I., Cholodinskienė A. Pavirvytės kapinynas (X–XIII a.), Vil-nius, Diemedis, 2008, 152 p.

32 Vaškevičiūtė I. Stungių kapinynas, Lietuvos archeologija, t. 20. Vilnius, Diemedis, 2000, p. 225–262.

33 Vaškevičiūtė I. Šukionių kapinynas (Pakruojo rajonas, Lygumų apylinkė), Lietuvos archeologija, t.20. Vilnius, Diemedis, 2000, p. 159–224.

34 Salatkienė B. Valdomų kapinynas, Gruzdžiai, I, Vilnius, Versmė, 2009, p. 114–155.

35 Vaškevičiūtė I. Kurmaičių (Linksmėnų) archeologinis kompleksas, ATL 2005 metais, Vilnius, 2006, p. 124–127; Вашкявичюте И. Археологи-ческий комплекс Курмайчяй–Линксменай в фоне погребальных па-мятников южной Земгале, Arheologija un etnografija, 24, Rīga: Zinātne, 2010, p. 125–133:

36 Vaškevičiūtė I. Adatos žiemgalių moterų kapuose, Florelegium Litua-num, Vilnius, Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2010, p. 67–76.

37 Vasiliauskas e. Žiemgalių žemės XII–XIII a., Kryžiaus laikų epocha Bal-tijos regiono tautų istorinėje sąmonėje, Šiauliai, Saulės delta, 2010, p. 34–64 (p.52).

38 Vasiļausks e. Jaunākie pētijumi Sidabrenes (Kalnjeles) arheoloģiskajos pieminekļas, Rakstu krājums, Pētijumi Zemgaļu senatnē, Rīga: Latvijas nacionālais vēstures muzejs, 2004, p. 117, pav. 11.

39 Tarvydas B. Jauneikių (Joniškio valsč.) senkapis, Gimtasai kraštas, 1934, nr. 3–4, p. 165–167.

40 Tautavičienė B., Tautavičius A.. Jauneikių (Joniškio r.) kapinyno tyrinė-jimai 1975 metais, ATL 1974–1975 metais, Vilnius, 1977, p. 135–141; Tautavičius A., Tautavičienė B. Jauneikių (Joniškio r.) senkapio tyrinėjimai 1978 metais, ATL 1976–1977 metais, Vilnius, 1978, p. 156–164.

41 Vaškevičiūtė I. Jauneikių (Joniškio r.) V–XI a. kapinynas. 1 Laidosena, darbo įrankiai, Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai (toliau MAD), A serija, 1985, 2 (91), p. 48–57; Vaškevičiūtė I. Jauneikių (Joniškio r.) V–XI a. kapinynas. 2, Ginklai, MAD, A serija, 1986, 2 (95), p. 43–51; Vaškevičiūtė I. Jauneikių (Joniškio r.) V–XI a. kapinynas. 3, Galvos ir kaklo papuošalai, MAD, A serija, 1987, 1(98), p. 20–30; Vaškevičiūtė I. Jauneikių (Joniškio r.) V–XI a. kapinynas. 4. Krūtinės papuošalai, MAD, A serija, 1987, 2 (99), p. 25–38; Vaškevičiūtė I. Jauneikių (Joniškio raj.) V–XI a. kapinynas. 5, Rankų papuošalai, kiti radiniai, MAD, A serija,1987, 4 (101), p. 71–81.

42 Merkevičius A. Užupių kapinyno tyrinėjimai, ATL 1990 ir 1991metais, Vilnius, Alma litera, 1992, p. 109–110.

43 Ten pat, p. 110.44 Vasiliauskas e. nauji geležies amžiaus radiniai Joniškio rajone, ATL

2001 metais, Vilnius, Diemedis, 2002, p. 259.45 Vaškevičiūtė I. Kurmaičių-Linksmėnų kapinyno (25978) ir pilkapių vietos

(30331) aplinkos bei spėjamų archeologijos objektų Kepalių seniūnijoje, Joniškio r., Archeologinių žvalgomųjų tyrinėjimų ataskaita 2009 metais, Lietuvos istorijos institutas, Rankraščių skyrius, Fondas 1, b. 5254.

archaeology. ScIeNtIfIc reSearch work

Ilona Vaškevičiūtė

ArchAeologicAl monuments between the Švėtė And virčiuvis rivers

SummaryThe land of the Semigallian tribe was the chosen for the research region.

Today in Southern Žiemgala we know about 75 burial grounds and only 17–22 mounds and their nearby settlements. The degree of their research also differ: about 20–25 per cent of all known burial grounds and only some of mounds and their settlements have been researched.

Semigallian burial grounds existed from the 5th century till the 12th–13th centuries. In some burial grounds together with the graves of the 5th–13th centuries the graves of the 16th–17th and burial mounds were found. Such a burial complex was found at the junction of the villages of Kurmaičiai and Linksmėnai. It existed during the period of the 1st and the 17th centuries (with a short break in the 13th–15th centuries). The Ašvinė River divides this com-plex into two parts. on its right bank is a burial mould. on the left bank was found a Semigallian burial ground of the 5th–7th centuries with the graves of unburned corpses. 4 graves were researched. About 1 000 m from the burial mound were the graves of the 8th–12th centuries. There were found 14 graves of the people of the 8th–12th centuries. Kurmaičiai–Linksmėnai archaeologi-cal complex is a unique monument in its structure. It has existed in one place almost for 14–15 centuries. It clearly shows that nearby had to be one of the main Semigallian settlements.

In 2009 we started looking for new graves in a chosen territory and carried out an exploratory investigation. In the chosen 5x5 km area of Kurmaičiai–Linksmėnai burial ground the territory was divided into 25 equal squares of 1 km2 and in each of them were dug out a deep hole of 2x2 m (15 deep holes make the area of 100 m2). The deep holes were dug up to an intact soil, but no archaeologically valuable layers were found.

Lietuvos edukologijos universitetasStudentų g. 39, LT-08106 Vilnius

ilona.vaskeviciute@vpu.lt

Gauta 2012 05 21Atiduota spausdinti 2012 10 15

archeologIja. mokSlo darbaS