nuotykių divosKlajonės ieškant moterų,

kurios keičia pasaulį

vilnius, 2016

holly morris

Iš anglų kalbos vertė Ema Bernotaitė

© Holly Morris, 2005© Vertimas į lietuvių kalbą, Ema Bernotaitė, 2016© Viršelis, Milena Grigaitienė, 2016 © Leidykla VAGA, 2016

ISBN 978-5-415-02427-8

UDK 821.111(73)-4Mo-211

Versta iš Holly Morris

ADVENTURE DIVASSearching the globe for women

who are changing the world

Published in the United States by Villard Books, an imprint of The Random

House Publishing Group, a division of Random House, Inc., New York

Džinei / Mamai

Patys savaime jie buvo tik žmonės... tačiau visi drauge jie tapo širdimi, raumenimis ir protu kažko pavojingo ir naujo, kažko keisto, dar augančio ir nuostabaus.Drauge, visi drauge jie – įrankis pokyčiui.

KERĖ HULM (KERI HULME), The Bone People („Kaulų žmonės“)

Prologas / 13

Autorė pasakoja naivias ir puikybės kupinas pradžios istori-jas apie tai, kaip nėrė į estrogenais įkrautas keliones po pa-saulį. Ji gundo keliais riebesniais kąsneliais ir laukiančiomis nesėkmėmis – Galvų medžiotojai! Dezertyrai! Emocinės suiru-tės! – ir vis dėlto stengiasi neatskleisti per daug.

1 skyrius

Tarp paradoksų / 24

Filmavimo komanda slapčia prasmunka į Kubą, kad nufil-muotų televizijai bandomąją „Nuotykių divų“ laidą. Uraga-nas, besiskleidžianti motinos ir dukters santykių dinamika, išsisukinėjančios pašnekovės – visa tai tik priedas prie toli gražu ne vientiso kūrybos proceso. Vis dėlto hiphopo gru-pė, tremtinė ir santerijos dvasinė vadovė (ir daugelis kitų) atskleidžia unikalius divų idėjos elementus raudonojoje Kas-tro saloje: Erosą, riziką ir mačizmą-leninizmą.

2 skyrius

Galvosūkiai ir šernų medžioklės / 90

Pasakoja apie nuotykį Malaizijoje, padėjusį finansiškai pa-remti „Nuotykių divas“ per vieną iš daugelio jų nuopuolių. Čia autorė jau neria giliau ir aprėpia platesnes geopolitines problemas, tokias kaip globalizacija, gamtos niokojimas, vie-tos gyventojų naikinimas ir panašiai, tačiau perskaitę šį sky-rių veikiausiai prisiminsite tik milžinišką gyvatę.

turinys

3 skyrius

Šventa karvė / 137

Filmavimo komanda susipažįsta su šalimi, kurioje knibždė-te knibžda superdivų ir dievybių, ir visos jos čia veikia itin žeminančioje aplinkoje. Autorė bando suderinti labai rimtus socialinius klausimus su palyginti lengvabūdišku televizijos laidų formatu. (Be to, iškyla klausimas, ką daryti, kai gero-sios divos virsta blogomis.)

4 skyrius

Trumpa virve pririšta prie Heidės senelio / 212

Tik prieš savaitę autorė sužino, kad ji privalo pasistengti įkopti į Materhorną. Čia dar rašoma apie vaikinus ir sūrį, taip pat apie aplinkinių elgesį, kuris jai šiek tiek kelia nerimą ir primena „Musių valdovą“.

5 skyrius

Patrakusios Šeilos ir Manos kupinos moterys / 240

„Nuotykių divų“ komanda bando išsiaiškinti, kodėl Naująją Zelandiją valdo moterys: ministrė pirmininkė, Aukščiausiojo teismo teisėja ir maorių karalienė – visos yra moterys. Čia ra-site ir donkichotišką bandymą sumedžioti vis išsprūstančią knygos The Bone People autorę.

6 skyrius

Atrajojimas, prakaitas ir baimės / 296

Autorė drauge su tuaregų genties klajokliais, legendiniais „mėlynaisiais dykumos vyrais“, keliauja per Sacharą. O tada, paskatinta paveldėto stipraus konkurencijos geno, išsireika-lauja leidimo dalyvauti kupranugarių lenktynėse su genties vyrais, kurie tai daro jau penkis tūkstančius metų. Labai prasta mintis.

7 skyrius

Už uždarų durų / 318

„Nuotykių divų“ komanda keliauja į Iraną, užsikrečia vaka-rietiška šydų nepakantumo manija ir tyrinėja „blogio ašį“, pasitelkusi būrelį keistų žmonių: taksi vairuotoją, dailinin-kę, poetę ir prezidento patarėją. Išvyka į grožio saloną sutei-kia skausmo, tačiau atveria akis.

Epilogas / 373

Autorė norėjo parašyti didingą ir iškilmingą knygos pabai-gą, pateikti divų idėjos perspektyvą ir asmeninio dvasinio išsigelbėjimo vaizdinį. Užuot taip ir padariusi, ji išskrenda į Braziliją ir mokosi čiuožti banglente.

13

Prologas

„Po galais, mano kokono dienos baigėsi“, – pagalvojau sto-vėdama savo namų miegamajame Sietle ir spoksodama į sie-ną. Mano šeimoje „kokonai“ – savasties netekę gremėzdai iš „Kūnų grobikų įsiveržimo“*, kurie vaikšto po pasaulį atmerkto-mis akimis, bet iš tikrųjų negyvena – buvo laikomi žemiausia būties forma. Švariai nulupau sienas, perdažiau jas baltai, pa-sikabinau didžiulius balto popieriaus lapus ir iškeverzojau ant jų skausmingai drovius pasižadėjimus ateičiai: ką nuveiksiu dėl savo KŪNO, SIELOS ir DARBO. Visos šios sritys buvo suskirs-tytos kategorijomis. Mano pilkoji kuprinė gulėjo kampe, pa-dengta Indonezijos dulkių, o aš iš visų jėgų stengiausi laikytis įsikibusi taip sunkiai išsikovotos teisės į truputį saviraiškos.

Tuo metu į kambarį užėjo pas mane viešinti mama. „Ką visa tai reiškia?“ – paklausė ji spoksodama į sieną puošiantį savigal-bos grafitį. Suveblenau jai šį bei tą apie galvų medžioklę, ma-giškuosius grybus Sumatroje ir mėginau paaiškinti, kaip visa tai prisideda prie kažko svarbaus. Ant liežuvio galo sukosi žo- dis, apibūdinantis mano naująjį moralinį veidą, ieškojau jam

* Invasion of the Body Snatchers (1978) – JAV fantastinis trileris, rež. Filipas Kaufma-nas (Philip Kaufman) (čia ir toliau – vertėjos pastabos).

prologas

nuotykių divos14

pavadinimo, ant kurio galėčiau sukabinti visą palengva ryškė-jančią filosofinę sistemą, pagrįsiančią naują mano gyvenimo etapą. Tame žodyje turėjo tilpti galimybės ir individualumas. O užvis svarbiausia – jis turėjo būti labiau proaktyvus nei reakty-vus. Visada dievinusi keturių raidžių žodžius išpyškinau: „Diva.“

„Tu nori būti operos dainininkė? – pasitikslino mama. – Brangute, – švelniai pridūrė, – bet tu juk neturi klausos.“

Tiesa, man nesisekė pataikyti į natą, o ir tokiu biustu kaip tradicinės primadonos nesu apdovanota, be to, darbą aš jau tu-rėjau – buvau knygų redaktorė.

Prieš išvykdama mėnesiui į Sumatrą, dirbau feministinių leidinių leidybos įmonės Seal Press vyriausiąja redaktore – beje, jaučiausi pervargusi ir perdegusi. Darbas su knygomis, gvildenančiomis įvairiausias temas: nuo smurto šeimoje iki trečiosios feminizmo bangos ar kelionių nuotykių – man tei-kė džiaugsmo, vis dėlto daug metų prasėdėjus prie stalo tam tikros sielos dalys atrofavosi. Man reikėjo nuo teorijos perei-ti prie veiklos, nuo proto prie intuicijos. Seniai tikėjau, kad nuotykiai – tai gyvenimo būdas, ne vien savaitgalio pramoga, tačiau pati taip negyvenau. Nuotykis – kai atsiduodi tam, ko negali numatyti: tarkim, eini į parduotuvę už kampo, o atsi-duri Australijos dykynėse. Sėdėdama tame medyje Sumatroje apsisprendžiau, kad kitas profesinis žingsnis turės numalšinti mano alkį politikai ir nuotykiams. Per kelis artimiausius mė-nesius susidėliojo planas.

Ir leidyboje, ir gyvenime į viską ėmiau žvelgti per divų idė-jos prizmę: pradėjau jungti į visumą taškus, veiksmus, padri-kas užuominas ir formuoti iš jų idealus, apibūdinančius žmo-nes, kuriais žaviuosi. Tai buvo rizikuoti nebijančios iš paprastų žmonių kilusios vedlės: menininkės, aktyvistės, politikės – moterys, prisidedančios prie pokyčių visame pasaulyje mikro

15

ir makro lygmenyse. Norėjau jas surasti, parodyti visiems jų darbus, prasiskverbti į jų sielas ir žiniasklaidos kraštovaizdį papildyti visai nauja ikonografijos forma.

Neturiu klausos? Didelio čia daikto. Čiupau jėga trykštan-čios divos vaizdinį ir suplakiau jį su gyvenimo filosofija, kurią įkūnijo mano gerbiamos moterys. Iš viso to išėjo tobulas pro-jekto pavadinimas: „Nuotykių divos“.

Klioviausi nuojauta, kad esama neapdainuotų svajotojų, ga-linčių atstovauti visai kitokiam valdymo būdui šiame pasaulyje, imperializmo ir fundamentalizmo jėgų plėšomame į priešingas stovyklas – tik pelnu besirūpinančių, kultūrinius skirtumus niveliuojančių tarptautinių korporacijų, kurios besivystančias pasaulio šalis išnaudoja kaip „detalėms skirtą automobilį“ Pir-mojo pasaulio reikmėms, ir gentinių, regresyvių stovyklų, gi-nančių burkas, klitorektomijas, pritariančių abortų draudimui ir apskritai pasyviai žiūrinčių į nusistovėjusias nuostatas.

„Divų seserijai“ priklausančios damos – nuotykių divos – mano įsivaizdavimu ir atstovavo šiai alternatyvai, trečiajam būdui. Troškau leistis į kelionę ir patikrinti savo teoriją.

Ar galėtų jų valdymo būdas, vizija ir polinkis perrašyti nu-sistovėjusias taisykles, ženklinti naują pamažu besikuriančią imperiją? Ar bent jau būtų verta sukurti viešą tokios pasaulinės seserijos liudijimą? (Ar toji pasaulinė seserija apskritai egzis-tuoja?) Ar atkreipus į šiuos žmones pasaulio dėmesį, jų gebėji-mas keisti pasaulį proporcingai išaugtų?

Tikra piligriminė kelionė leistų geriau suprasti, kaip žmo-nės gyvena ir kaip keičia pasaulį. Esu užkietėjusi keliautoja ir žinau, kad nerdamas į kitas kultūras ir skindamas aistros kelionėms vaisius gali pažvelgti į pasaulį pro platesnį, tikres-nį vaizdą rodantį objektyvą. „Kelionės, – rašė Markas Tvenas (Mark Twain), – yra mirtinas ginklas prietarams, fanatizmui ir

prologas

nuotykių divos16

siauraprotiškumui.“ Tad nors „divų seserijos“ principai susidė-liojo labai lokaliai, aš buvau nusiteikusi veikti globaliai.

Subursiu komandą žmonių, kurie, kaip ir aš, tiki divomis ir žiniasklaidos galimybėmis suteikti joms daugiau galių. Mesiu darbą, užgniaušiu pasididžiavimą spausdinta raide ir pasinau-dosiu didžiausią globalinį poveikį turinčia žiniasklaidos prie-mone – televizija. Galų gale juk nubrėžti kylančios paradigmos kontūrus yra itin ambicinga užduotis, reikalaujanti drastiškų priemonių: tai tas pats kas griautum dailidės namą jo paties įrankiais. Kodėl nepasinaudojus televizija žmonių mąstymui pakeisti, užuot juos bukinus?

Taigi, mano planas buvo divų idėją perkelti į televiziją – ir į internetą, o dabar ir į šią knygą: šturmuoti priekabėms ir bau-ginimui naudojamą sakyklą ir sukurti susikertančių medijų imperiją. Žodį „imperija“ pasirinkau visai neatsitiktinai. „Im-perializmas reiškia ketinimą įsikurti tau nepriklausančioje te-ritorijoje, esančioje toli nuo tavo paties valdų, kuri priklauso ki-tiems joje gyvenantiems žmonėms, ir ją valdyti“, – rašė velionis kultūros kritikas Edvardas Sedas (Edward Said), o tai perkeltine prasme atrodė gana tinkama sąvoka tokiai pretenzingai idėjai. Žinoma, aš kalbėjau tik apie televizijos serialo kūrimą, visai neketinau nukonkuruoti 30 Rock*, tapti Tedu Turneriu (Ted Tur-

ner**) nei grobti kieno nors žemių. Viena vertus, paprasčiausiai čiupinėjausi su sintakse ieškodama įkvėpimo, kita vertus, bu-vau nusiteikusi rimtai: apie tai kalbėti atrodė verta.

Bet juk mano profesija buvo knygų leidyba, o apie televiziją ne kažin ką tenutuokiau. Net televizoriaus neturėjau.

Ko griebtis?

* 30 Rock – populiari amerikietiška satyrinė situacijų komedija (2006–2013 m.).** Robert Edward (Ted) Turner III – Amerikos žiniasklaidos magnatas.

17

Paskambinti mamai.Mano mama Džinė daug metų dirbo CBS* televizijos vietos

žinių tarnyboje. Ji buvo metro penkiasdešimt penkių centime-trų ūgio iš prigimties energinga optimistė. Neturiu nė vieno iš šių jos bruožų, todėl pamaniau, kad komandoje mudvi puikiai papildytume viena kitą. Didžiąją savo karjeros dalį praleidusi milžiniškoje naujienų kompanijoje (daugiausia komentuoda-ma sporto įvykius), mano nuomone, ji turėjo susigundyti proga padirbėti prie nepriklausomo projekto. Be to, aš žinojau, kad kelionėms po pasaulį ji neįstengs atsispirti. Kai buvau aštuo-nerių, mane ir kitus savo vaikus ji susigriebė iš mokyklos ir drauge su mūsų tėvu išsitempė į metų kelionę po Rytų ir Va-karų Europą bei tada dar gyvavusią Tarybų Sąjungą. Tai, kad dėl nuotykio ji sustabdė savo darbinę veiklą, patvirtina ją pačią esant truputį „divą“ (nors man praleista trečia mokyklos klasė vis dar atsirūgsta: iki šių dienų nemoku rašyti pasvirusiomis raidėmis ir skaičiuoti trupmenų). Džinė buvo mačiusi grafitį mano miegamajame, bet kai išdėsčiau jai savo didįjį planą, jos atsakymas skambėjo kažkaip panašiai:

„Brangute, televizija yra labai brangus reikalas, ypač gera televizija. Televizininkai mano, kad moterims tiesiog patinka verkšlenti, jie pateikia mus kaip seksualias paukštytes arba kaip aukas. Televizijoje svarbiausia įvaizdis, tačiau norint jį su-sikurti, reikės žiauriai daug dirbti. Kurdama serialą gali sugaiš-ti ne vienus metus, kol atsiplėši nuo žemės... o daugumai tai niekada taip ir nepavyksta.“

„Be to, – pridūrė mama, – televiziją valdo trumparegiai die-dai.“

(Stojo ilga tyla.)„Na gerai, aš sutinku“, – pagaliau tarė ji.

* CBS – Amerikos komercinis televizijos ir radijo laidų transliuotojas.

prologas

nuotykių divos18

Užpildėme dokumentus, ant stalo paklojome po dešimt tūkstančių dolerių – taip gimė „Nuotykių divos“. Štai, prašom, Rupertai Murdochai*.

Bet kuris iš 500 sėkmingiausių įmonių generalinių direktorių jums pasakytų, kad pirmas dalykas, kurį reikia padaryti turint idėją, tai surinkti diskusijų grupę. Taigi susikviečiau savo drau-gus, išsitraukiau High-8 filmavimo kamerą ir uždaviau klausi-mą: „Kas yra diva?“

„Eleonora Ruzvelt (Eleanor Roosevelt). Tai, kad turėdama too-okius dantis ji visą savo gyvenimą turėjo ir tokią galią, verčia mane ja didžiuotis“, – tarė Keitė.

„Tai savo galią pajutusi laisva moteris“, – atsakė Keisė, koja kilstelėjusi savo riedlentę.

„Na, tai panašu į Džordžo Klintono (George Clinton) „fanko“ apibrėžimą, – pareiškė Evelina. – Diva – tai stulbinanti visa jėga veikiančio erdvėlaivio galia.“

„Nepaisydama jokio kultūrinio spaudimo, ji klauso, ką kal-ba širdis“, – pasakė mano draugė Inga, kurios ketinau prašyti vesti kelionių patarimų rubriką „Nuotykių divų“ interneto sve-tainėje.

Paskutinę mūsų diskusijų grupės darbo dieną Inga priėjo prie manęs ir numetė ant kelių dėžutę.

„Pasižiūrėk“, – tarė atsargiai traukdama iš jos kokių dvide-šimties centimetrų aukščio plastmasinę tamsiaodę lėlę su tvir-tais žvilgančiais sparnais, apvilktą permatomu šviesiai mėly-nos spalvos balerinos sijonėliu.

Dangaus šokėja.

* Keitas Rupertas Murdochas (Keith Rupert Murdoch) – australų kilmės Amerikos žiniasklaidos magnatas, vieno iš pačių didžiausių žiniasklaidos konglomeratų News Corporation įkūrėjas, valdybos pirmininkas ir vykdantysis direktorius.

19

„Ji atsiplėšia ir ima skristi. – Inga patraukė paleidimo me-chanizmo virvelę, lėlė pakilo į orą ir vis atkakliau plasnodama sparnais ėmė suktis. – Ši lėlė stebuklinga. Ji atneš tau sėkmę. O sijonėlis tinka jai prie plaukų.“

„Visada laikysiu ją prie savęs, kad sektųsi“, – pažadėjau ir padėkojau Ingai už talismaną.

Užbaigusios darbą su diskusijų grupe mudvi su Džine nu-sprendėme, jog reikia nufilmuoti reklaminį vaizdo klipą iš skirtingų pasaulio vietų su įvairios kilmės divomis. Asmeninės santaupos tirpo greitai (ypač tai pajutome, kai, kaip bet kuri save gerbianti „pogrindinė grupė“, pirmiausia pasigaminome marškinėlius su užrašais).

Gerai. Taigi. Susumavusios savo dažnai skraidančių kelei-vių programos mylias, mes kūrybiškai apsiribojome trimis ap-linkinėmis valstijomis.

Lara, žinau, tu buhalterė, bet štai čia kamera. Gal galėtum apsi-mesti, kad esi japonė filmų režisierė?

Evelina, gal galėtum pastovėti ant šios pakylos mojuoda-ma kumščiu, tarsi dalyvautum asamblėjoje Keiptaune? Jeigu tai padarysi, panaudosime tavo paminėtą Džordžo Klintono citatą.

Steise, uoste stovi rusų krovininis laivas. Ar negalėtumei čiupti brezentinio maišelio ir apsimesti, kad esi rusė jūrininkė?

Stivai, Aliaskoje ketiname pakalbinti į tolimas sritis skrai-dančią pilotę. Gal padėtum mums tai nufilmuoti? Galėsime at-silygindamos padovanoti tau marškinėlius.

„Debe, – telefonu kreipiausi į savo seserį, kuri Jutos valstijoje vertėsi arklininkyste, – kaip manai, ar galėtum padėti mums nufilmuoti jojimo per Mongolijos stepę sceną?“

prologas

nuotykių divos20

„Žinoma, – atsakė ji. – O jeigu pavažiuosite dykuma kokią valandą į pietus, nufilmuosite ir važinėjimąsi dviračiais po Sa-charą.“

Takomoje suradome net budistų vienuolį, kuris, norėdamas prisidėti, sutiko pritūpti prieš kamerą ir duoti patarimą.

Juosta su pristatymo įrašu iškeliavo televizijų vadovams ir mes sulaukėme begalės kvietimų susitikti. Mudvi su Džine su-kūrėme pristatymą, jame kaip ką tik iškeptos verslo magistrės strategiškai uoliai svaidėmės tokiais žodžiais kaip sinergija, psichografija ir susikertančių medijų išskirtinumas. Dažniausiai iš pradžių vadovai pareikšdavo: „Mums tai patinka!“ Keista, ta-čiau paskui jie imdavo piešti tokią šou projekto versiją, kuri nė iš tolo nebebūdavo panaši į mūsų pateiktą viziją (o mes tikrai ją pateikdavome). Po daugybės mėnesių, per kuriuos stengėmės įsipiršti visam būriui televizijų, jų atsakymas buvo toks: įdo-mu, tačiau nežino, kaip pasielgti. Palaiko mūsų sumanymą, ta-čiau nenori įsipareigoti. Kartą netgi buvome nuėjusios visą ke-lią iki sutarties pasirašymo etapo, bet vėl sulaukėme neigiamo atsakymo. Dukart mes pačios atsisakėme pasirašyti sutartį, nes negalėjome eiti į kūrybinius kompromisus, kurių iš mūsų buvo prašoma.

Regis, dauguma transliuotojų buvo nepasirengę imtis pro-jekto, apjungiančio įvairius žanrus, kuriame švaistomasi to-kiomis frazėmis kaip piligriminė merginų kelionė aplink pasaulį ir yra jaučiamas politinis atspalvis.

Arba televizija tam nepasirengusi, arba mūsų pristatymas niekam tikęs, o pats projektas – visiškas šlamštas.

Tačiau mes į susiklosčiusią padėtį pažvelgėme ne kaip į nelaimę pranašaujantį perspėjimą, jog vertėtų atsisakyti su-manymo, o kaip į ženklą, kad viską reikia daryti pačioms. Va-dinasi, pradėti kurti šou be transliuotojo paramos – žodžiu, su-

21

sidūrėme su reiškiniu, pasitaikančiu kiekvienam verslininkui ir lengviausiai paaiškinamu taip: „Jeigu jie nesupranta, tegul eina velniop.“ Bandomajam projektui finansuoti susirasime in-vestuotojų, o rezultatas bus toks paveikus, kad galėsime par-duoti ir visą serialą.

Apsišarvavusi apsimestiniu pasitikėjimu savimi rėžiau kal-bas tokiose organizacijose kaip Outdoor Industry Council. „Tik nuo mūsų visų priklauso, ar mūsų nuostatos bus matomos ir gei-džiamos. Šitaip mes išmėginsime rinką. Mūsų priemonės ir pro-duktai džiugins įvairove ir siųs žinią, kad šlovė, grožis ir turtai nebūtinai mus žavi, kad ne pagal juos renkamės savo ikonas...“

„Ar būtinai savo vizitinėje kortelėje turi rašyti „kūrybos despotė“?“ – po vieno ypač nesėkmingo susitikimo su potenci-aliais investuotojais paklausė Džinė.

„Nepasisekė ne dėl mano kortelės. Iš pat pradžių nebuvo jo-kios vilties. Ar matei tą nuotrauką ant sienos, kurioje jis spau-džia ranką Reiganui (Reagan)? O tavo pastaba puikiai iliustruoja kartų skirtumą, į kurį mūsų projektas neketina atsižvelgti, – neatlyžau aš. – Tavo kartos moterys savo ateitį įsivaizdavo taip: padorus vyras ir galbūt koks nors darbelis. O štai maniškės, – pridūriau su lengva nostalgija ir nusivylimo gaida, – maniškės ateities planuose – skraidymo aparatai.“

Nors apsimesdavau savo motinos nesiklausanti, dažniau-siai viską girdėdavau. Be to, iš dalies ji buvo teisi. Tai buvo es-minis konfliktas: maištavimas ir idealai nuolat ragais susirem-davo su finansinėmis ir rinkos realijomis. Divos mėgdžiotoja manyje reikalavo, kad viskas būtų tiksliai taip, kaip noriu aš. Bet be cento likusi pienburnė televizijos prodiuserė nelabai ga-lėjo sau tai leisti. Laikui bėgant išmokau nebenaudoti žodžio „feminizmas“, pabrėžti kelionių aspektą seriale ir sumenkinti pagrindinę socialinę temą.

prologas

nuotykių divos22

Vis dėlto jau buvome spėjusios pavargti, nors dar nė kojos pro duris neiškėlėme.

„Džine, – kreipiausi į ją asmeniškai, su viltimi savo pralai-mėjimo jausmą paskandinti jos optimizme, – gal tai iš tiesų prastas sumanymas. Na, kiekgi kraujo galime dėl to pralie-ti?“ Tuo metu mudvi kelis mėnesius kiauras dienas be jokio už-mokesčio dirbome prie projekto, teturėdamos vieną darbuoto-ją Steisę Luis (Stacy Lewis) ir pustuzinį praktikantų.

„Juk perspėjau, kad tai ilgai užtruks, o sumanymas nepras-tas. Tu tik pažiūrėk, kaip domisi žiniasklaida, pažvelk į visus elektroninius laiškus. Mums pasiseks.“

Puiku. Nusipurčiau dulkes ir ketvirtą kartą sėdau peržiūrė-ti verslo plano.

Lėta pažanga varė neviltį, tačiau mus drąsino daugybė šį su-manymą remiančių žmonių, ir spauda, kuri, rašydama apie dar neįgyvendintą projektą, padėjo mums jį išsigryninti ir paleisti į pasaulį.

Tas laikotarpis pirmą ir paskutinį kartą leido man įžvelgti šiokią tokią prasmę Kevino Kostnerio (Kevin Costner) filmuose: jeigu pastatysi jį, jie ateis*.

Reakcija į mūsų naujai sukurptą interneto svetainę palaikė dvasią ir leido patikėti, kad mums iš tiesų gali pavykti. Tinkla-raščio skaitytojai iš viso pasaulio siūlė savo divas, prisiekinėjo mąstantys panašiai, pirko marškinėlius... ir klausinėjo, kur ir kada planuojame vykti. Naudodamiesi jų pasiūlymais ir savo praktikantų tyrimų rezultatais mes kūrėme tarptautinį sąrašą moterų, apie kurias norėtume papasakoti savo seriale.

Per metus, kurių prireikė pradėti „Nuotykių divų“ projek-tą, mes tvirtai tikėjome, kad galime nuveikti gerą darbą, netgi politinį, ir vis tiek galiausiai sąskaitoje turėti pliusą. Išsiunti-

* Tikriausiai tai užuomina į Kevino Kostnerio filmą Field of Dreams.

nėjome savo verslo planą. Griebėmės kiekvieno siūlo galo, iš-šniukštinėjome, kas be pinigų dar turi ir idealizmo, arba tiki, jog idealizmas gali padėti užsidirbti pinigų.

Ir kai ko pasiekėme.Žingsnis po žingsnio, akcija prie akcijos, mes subūrėme gru-

pelę investuotojų, pasiryžusių finansuoti bandomąjį projektą. Turėjome laisvas rankas planuoti jį savaip, nes nė cento nega-vome iš transliuotojų ar žiniasklaidos korporacijų. Galėjome susikrauti daiktus, leistis į kelią ir svajonę paversti tikrove...

Be abejo, aš neturėjau žalio supratimo, kad ši piligriminė ke-lionė ir darbas drauge su motina man kainuos daug kraujo ir nervų (nekalbu apie bylinėjimąsi, dezertyrus, parazitus ir gal-vosūkius, ką daryti, kai gerosios divos pagenda). Vis dėlto pažvel-gus atgal atrodo, jog kone visas kraujas buvo dėl menstruacijų, o ir nervus retai kada užkabindavome gyvus. Buvau naivi ir idealistė. Tačiau, kaip sakė Helena Keler (Helen Keller) (šis posa-kis tapo mūsų verslo plano devizu): „Gyvenimas – tai drąsus nuotykis arba visiškas nulis.“

dangaus šokėja

nuotykių divos24

1 skyrius

Tarp paradoksų

Jau vien dėl socialinio teisingumo mes neturime teisės versti žmones mirti iš nuobodulio.

Asata Šakur (Assata Shakur), Juodųjų panterų organizacijos narė, gyvenanti tremtyje Kuboje

Užsisegu sagtį, trukteliu saugos diržą žemyn, įtempiu jį ant pil-vo ir kai ką pasižymiu ant slidoko higieninio maišelio, tuo metu du baltaodžiai vyrukai artinasi tarpu tarp sėdynių. Vienas jų – su dvasininko apykakle, antrasis – storapilvis, balansuojantis ant paskutinio vidutinio amžiaus laiptelio, nešasi mėlyną gim-nastikos krepšį su aukso spalva išpieštomis raidėmis CIA*. Abu sudrimba man iš šonų.

Įstrigau tarp paradoksų.Į Havaną skrendantis Kubos oro linijų sovietų gamybos lėk-

tuvas „Yak-42“ atrodo taip, tarsi būtų kiek per ilgai vartytas centrifugoje. Lėktuvo viduje baisi netvarka: saugos diržai nu-trūkę, kėdės išklibusios. Nerimą kelianti į dūmus panaši migla raitosi man aplink pėdas.

* CIA (Central Intelligence Agency) – Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV).

25tarp paradoksų

Nuo apdriskusių tamsiai raudonos spalvos sėdynių apmu-šalų niežti kojas. Pasimuistau ir bandau elgtis santūriai. Kam dvasininkui skristi į vieną iš paskutinių komunistinių (o drau-ge ir agresyviai pasaulietiškų) tvirtovių šioje pasaulio pusėje? Ir kas sugalvotų ten mosikuoti CŽV gimnastikos krepšiu?

Šnipas pasisuka į mane ir pademonstruoja įžvalgumą: „Nesijaudinkite. Šie dūmai – visiškai normalu. Seni ruskių

oro kondicionieriai jau ne tokie, kokie buvo kadaise.“„A... supratau“, – atsakau šyptelėjusi puse lūpų, palikdama

lėktuvinio gero tono tarpduryje patį menkiausią plyšelį. Tačiau Šnipas energingai spiria koja plačiai atlapodamas

duris ir varo toliau:„Pirmą kartą skrendate? Keliaujate be sutuoktinio?“Vienintelis dalykas, kurio bijau labiau, nei sėdėti šalia žval-

gybos agento, kai bandau įsmukti į svečią šalį ir išvengti kalti-nimo pažeidusi Prekybos su priešo šalimi aktą (už tai skiriama iki dešimties metų kalėjimo), tai lėktuve atsidurti šalia vienišo žmogaus. Šiaip su vienišiais man jokio vargo. Tiesiog nenoriu pasijusti įsprausta tarp vieno iš jų ir... Dievo. Nesu tikra, kur greičiau sudegčiau, Langlyje* ar pragare, tačiau tiek pirmosios, tiek antrosios vietos moralinis kodeksas kelia man gana daug abejonių – užsiliepsnočiau nuo menkiausio kontakto.

„Šį krepšį 1985 metais man įteikė Reiganas, – toliau dėsto Šnipas, – be to, esu dalyvavęs viename ar dviejuose kokteilių vakarėliuose su Kastro (Castro)“, – priduria lyg tarp kitko. Jau-čiuosi atsidūrusi oksimoroniškame susibūrime.

Laimei, Šnipui įdomiausia klausytis savo paties kalbėjimo, todėl nejaučiu jokio spaudimo pasiaiškinti, ką šiame lėktuve veikiu aš. Na ir puiku. Neturėdama vizos ir prie kūno prisikli-javusi kelis tūkstančius dolerių galėčiau sukelti įtarimą. Ranka

* Langlyje, Virdžinijos valstijoje, įsikūrusi CŽV centrinė būstinė.

nuotykių divos26

slysteli per pūpsančius turtus: grynuosius ir pasą. Paprastai svarbiausių kelionės dalykų sąraše tik šie du ir būna, tačiau šį-kart sąrašas gerokai pailgėjo, nes jame atsirado du operatoriai, begalė 16 mm kino juostos, garso operatorius – ir mano mama. Dėl uragano buvome įstrigę Kankune, tačiau šiaip ne taip į šį reisą suspėjome, tik mūsų vietos išsibarstė po visą lėktuvą. Pa-galiau skrendame filmuoti bandomojo „Nuotykių divų“ epizo-do. Svarstau, ar kolegos jaudinasi taip pat kaip ir aš.

Mes bandėme į šalį patekti legaliai.Tikrai bandėme.Daug mėnesių prašėme, maldavome ir manipuliavome savo

profesiniais sumanymais, tačiau niekas nesuteikė mums taip trokštamų žurnalistinių įgaliojimų. Nesitikėjome tokios Jung-tinių Valstijų vyriausybės ir Kubos interesų sekcijos (oficialaus šalies atstovo, vykdančio ambasados funkcijas) antipatijos, o kai kuriais atvejais paprasčiausios apatijos.

Po bevaisio padlaižiavimo biurokratams mus apėmė nevil-tis ir noras maištauti. „Turime vykti nelegaliai, per Meksiką“, – galiausiai pasakiau Džinei.

„Taip, nėra kito pasirinkimo“, – sutiko ji.Sprendimas keliauti slapčiomis pateikė visą puokštę naujų

rūpesčių. Ar neatstumsime taip sunkiai susirastų investuoto-jų? (Ar pasakysime jiems?) Ar neatsidursime belangėje, negau-sime baudos, kuri įstums mus į bankrotą? Ar mūsų susukto filmo neatims pakeliui namo į Jungtines Valstijas?

Didžiulis stresas nuslopino puikybę, kuri buvo mus apėmu-si pirmosiomis projekto įgyvendinimo dienomis, kai vadovavo-mės lozungu: „Velniop pavojus!“ Ant higieninio maišelio brūkš-teliu: „Ar nuotykiams apskritai galima gauti oficialų leidimą?“

Retkarčiais Šnipo monologo ir savo mintyse kartojamos ne-rimo mantros fone atsisuku į Dievą, bet ne kaip į savo gelbėtoją,

27

o dėl to, kad negaliu patikėti savo akimis: jis iš savo rankinio bagažo išsitraukia butelį Johnie Walker Red viskio ir įsipylęs į stiklinę atsiverčia naujausią žurnalo Vanity Fair numerį.

Per tris eiles į priekį nuo manęs sėdi du vyrai, mano matyti Kankuno oro uoste, kuriame teko pralaukti uraganą. Ten tarp jų bagažo pastebėjau surištas meškeres ir ėmiau slapčia klausy-tis. „Taip, tu nepatikėsi. Jų ten daugybė ir visos tikros gražuo-lės, – pasakojo vaikinas į viršų sulaižytais plaukais savo bičiu-liui su Rangers kepuraite. – Tokia karšta pupytė Amerikoje į tave antrą kartą nė nedirstelėtų, o Kuboje puls it musė prie šūdo.“

Musė prie šūdo, puikiai pasakyta. Šie vaikinai į Kubą ke-liauja ne meškerioti, o moterų, kurios dėl pinigų ir pramogos susideda su užsieniečiais.

Skrydžio skaistykla, laimei, pasibaigia, kai „jakas“ lyg koks malkas skraidinantis kledaras dunksteli ant gudronuoto Chosė Marti (José Martí) oro uosto tako. Leidžiuosi išklibusiu metaliniu trapu, vedančiu į nakties pilkumas ir juodumas. Burnoje juntu nežymų baimės skonį, kuris sviedžia mane už kelių geležinių uždangų kokius keturis dešimtmečius į praeitį. Priešais drie-kiasi besielių postalinistinio stiliaus pastatų kontūrai. Jaučiuo-si taip, lyg ką tik būčiau susivertusi į save visą kavinuką kavos.

Plūste plūstančių prislopintų ispaniškų žodžių srovės ne-šama iriuosi link muitinės posto. Visi penki mūsų komandos nariai išsibarstę skirtingose eilėse, tik atsargiai susižvalgome. Mano eilė juda greitai ir aš atsiduriu priekyje, kartodama sau šešis pačius svarbiausius žodžius, kuriuos turėsiu išpyškinti: No estampa mi pasaporte por favor. Tris mėnesius Sietle lankiau intensyvius ispanų kalbos kursus, o dabar svarbūs vos šie keli žodžiai. Kubos spaudas grįžtant į Jungtines Valstijas sukeltų tikrą muitinės pareigūnų įtūžį ir visas žaidimas gali tuo pasi-baigti.

tarp paradoksų

nuotykių divos28

Žengiant prie posto mano pasąmonėje šmėsteli scenos iš „Vidurnakčio ekspreso“. Iš toli žvelgiant uždraustas vaisius la-bai vilioja, bet kai laikai jį rankoje, darosi baisu.

„No estampa mi pasaporte por favor“, – tariu nedrąsiai muiti-nės pareigūnui, kurio palenktas veidas slepiasi ryškių fluores-cencinių šviesų šešėlyje. Jo plaukai tamsūs, o žvilgsnis niūrus ir nuobodžiaujantis – tokie yra visų pasaulio muitinės pareigū-nų žvilgsniai, matyt, tai užkoduota jų DNR.

Rudos pareigūno akys šokteli, sutinka mano žvilgsnį, ir jis nuslopina tylų kikenimą.

Nesu tikra, ar jį prajuokino prasta mano ispanų kalba, ar nusijuokė tiesiog iš draugiškumo (suprantama, jūs turite ameri-kietišką pasą, todėl antspaudo nedėsiu). Šiaip ar taip, pro muitinę aš praslystu sveika gyva ir nesuantspauduota, spėriai prasine-šu savo krepšį pro pilką dėžę, kuri primena rentgeno spindulių mašiną, tokią seną, jog laisvai galėjo tarnauti pačiam Leninui.

Iš Chosė Marti terminalo išeinu į drėgną vėjuotą vakarą labai aiškiai suvokdama, jog saugumu čia nekvepia. Vienas po kito mano kolegos pereina muitinės patikrą ir susitinkame jau kitoje pusėje. Užgrūdinta kubofilė Pema Jeits (Pam Yates), vėliau dėl išsamių žinių apie šią šalį praminta „Enciklopedija Pema“, nusiima nuo peties krepšį su garso įranga ir susiriša savo ilgus tamsius plaukus į uodegą. Iš Niujorko kilusi filmų kūrėja Šeril Dan (Cheryl Dunn) žengia laukan su šypsena ir juodutėlaičiu retro stiliaus lietpalčiu, po pažastimi pasikišusi Beaulieu rankinę fil-mavimo kamerą. Sietle gyvenantis operatorius Paulas Meilma-nas (Paul Mailman), nelinkęs išsišokti talentingas vyras, švelniai nuleidžia ant žemės milžinišką sidabro spalvos dėžę su įranga ir ranka persibraukia per tankių tamsių plaukų ežiuką. Džinė pasirodo paskutinė, o apie malonų jaudulį įveikus pirmąją kliū-tį akivaizdžiai byloja jos energingi sportiniais bateliais apautų

29

kojų žingsniai. Susijaudinimas įveikė nuovargį, mes džiūgau-jame dėl savo sėkmės ir kad atsidūrėme tokioje bauginančioje, o drauge nuostabioje padėtyje, kai kelio atgal nebėra. Jaučia-mės lyg ugniagesiai prie gaisro linijos, atmosferą skrodžianti Selė Raid*, pirmąkart pasimylėję paaugliai.

Kaip tik tada prie mūsų prisiartina penkių pėdų šešių colių ūgio rusvaplaukė baltaodė moteris, kuri man vėliau pasirodys karšta it Vudstokas ir protinga kaip Harvardas. Akimirksniu susivokiu, jog tai Katerina Merfi (Catherine Murphy).

„Buenas, como están? – išdainuoja ji kaip tikra compañera. – Kaip malonu asmeniškai su jumis susipažinti.“

Katerina – iš tų retų amerikiečių, jau senokai gyvenančių Kuboje, o dabar mūsų nauja geriausia draugė. Susipažinome su ja per Global Exchange, organizaciją, kuri skatina tarpkultūrinį bendravimą ir organizuoja ekskursijas iš Jungtinių Valstijų į kitas šalis, ypač tas, su kuriomis JAV sieja „sudėtingi“ santy-kiai. Per aibę traškančių tarptautinių pokalbių, einančių per Meksiko miestą (JAV telekomunikacijų kompanijos negali tu-rėti verslo ryšių su Kuba), Katerina suteikė mums daug infor-macijos.

Filmuojant šou svečioje šalyje gyvybiškai svarbu turėti žmogų, sklandžiai kalbantį vietos kalba ir išmanantį, kaip ten tvarkomi reikalai. Derybininką. Asmenį kontaktams. Vertėją. Žmogų, žinantį, kuriame restorane galima pavalgyti po vidur-nakčio, ką gali tekti „patepti“ ir kaip surasti nesurandamus as-menis. Ir tai tik keli žodžiai šiam būtinam komandos nariui, televizininkų kalba tariant „reikalų tvarkytojui“, apibūdinti. Katerina, mūsų reikalų tvarkytoja, yra rami, ji grakščiai juda vilkėdama laisvomis medvilninėmis kelnėmis ir mėlynais il-garankoviais marškiniais. Senelė kubietė užaugino ją Šiaurės

* Sally Ride (1951–2012) – pirmoji amerikietė moteris pakilusi į kosmosą.

tarp paradoksų

nuotykių divos30

Kalifornijoje, o dabar ji gyvena Kuboje ir tyrinėja visame pa-saulyje išgarsėjusią šalies ekologiško ūkio programą.

„Ateikite čia, – kviečia Katerina, suveikusi tratantį 1958 me- tų mėlyną ševroletą mums nuvažiuoti į viešbutį. – Dėl potvy-nio turėsime aplenkti kai kurias gatves“, – paaiškina ji. Audra, įkalinusi mus Kankune, Havanai smogė be pasigailėjimo. Va-žiuojame Rancho Boyeros prospektu, kuriame net ir tokią šiltą neramią naktį pilna apmusijusių amerikietiškų penkto ir šešto dešimtmečių autobusų, Rytų Vokietijos gamybos motociklų, bet daugiausia – dviračių. Kai 1989 metais sugriuvus Sovietų Sąjungai Kuba neteko pagrindinės savo ekonomikos rėmėjos, dujos tapo sunkiai pasiekiama prabanga. Taigi Kastro Kuboje sukėlė atvirkštinę technologinę revoliuciją iš Kinijos impor-tuodamas 200 tūkstančių dviračių: ką gi, tai buvo tikra „dvi-račių revoliucija“.

„Pasibaigus Ypatingajam laikotarpiui šio nuostabaus įpro-čio apleisti neturėtume“, – savo žmonėms kalbėjo Kastro, posovietinį tarpsnį vadindamas šiuo propagandiniu termi-nu. Išsekus kasmetinei sovietų skiriamai šešių milijardų JAV dolerių paramai ir tęsiantis Jungtinių Valstijų ekonominiam embargui, Kubos žmones ištiko dvigubas ekonominis pra-keiksmas.

Tokį vėlų vakarą Havanoje šviečia vos keli gatvės žibintai ir transporto priemonės išnyra iš tamsos kaip siluetai, čia pasiro-dantys, čia vėl išnykstantys. Pravažiuojame Revoliucijos aikš-tę ir penkių aukštų namui prilygstančią metalinę Če Gevaros (Che Guevara) su berete ir pakeltu smakru statulą, kuri žvilga Vi-daus reikalų ministerijos pašonėje.

„Dėl energetikos krizės, – dėsto Katerina linktelėjusi į pa-minklo pusę, – ji apšviesta tik šeštadienio vakarais.“

Pažvelgiu į Če, marksistų Džeką Keruaką (Jack Kerouac).

31

„Išties labai svarbu, kad parodytume tikrąją padėtį, ne par-tinę jos versiją“, – sakau Katerinai, nekantriai laukdama bū-simųjų interviu ir išsiduodama, jog Kubai esu sklidina keisto jausmų mišinio: užuojautos ir atsargumo.

Beveik visą gyvenimą Kuba buvo paslaptingas raudonas blyksėjimas mano radare, o Fidelis – senstantis revoliucionie-rius, įstrigęs savo karinės mados vėžėse. Tačiau pasakojimai apie šalį, kurios tikroji dvasia gerokai skiriasi nuo griežtos ka-rinės rikiuotės, kokios galėtum tikėtis iš komunistinės šalies, skverbėsi iš visų pusių ir traukė mano dėmesį. Ekonominis em-bargas faktiškai tapo informaciniu embargu ir atrodė, kad jau pats laikas patyrinėti, ką jie ten laiko už vienos iš paskutinių folijos storumo uždangų. Įsitraukti į revoliuciją asmeniškai (o Kubos revoliucija, šiaip ar taip, vis dar tęsiasi) atitiko „Nuo-tykių divos“ etosą. Pagrindinis socialistinės Kastro revoliucijos tikslas buvo išlaisvinti varginguosius ir neišsilavinusius žmo-nes nuo žiaurių JAV remiamo diktatoriaus sukurtų gyvenimo sąlygų. O išlaisvinęs varginguosius ir neišsilavinusius pakeisi moterų gyvenimą. „Kuba puikiai tinka. Joje daug politikos ir sekso, to, ko reikia televizijai, tiesa? Be to, vos už pusantro šim-to kilometrų, taigi skrydis daug nekainuos“, – prieš kelis mė-nesius paporinau Džinei, bandydama ją prišnekinti prie mūsų prisidėti. „Aha, pusantro šimto kilometrų nuo politinių minų laukų“, – atrėžė Džinė, tiksliai numatydama, kad mūsų laukia mūšiai.

Nutarę bandomąjį projektą vykdyti be transliuotojų para-mos (visi jie stengėsi atbaidyti mus nuo minties apie Kubą), kelio atgal nebeturėjome ir vykti į Kubą atrodė būtina. Taigi dabar nėra kitos išeities, tik pateikti istoriją tokią, kokia ji yra, o mano pastabos Katerinai atspindi kiek paranojišką baimę su-simauti.

tarp paradoksų

nuotykių divos32