GRUPINĖS IR INDIVIDUALIOS KINEZITERAPIJOS ...1938902/1938902.pdfKineziterapija yra viena iš...

LIETUVOS KŪNO KULTŪROS AKADEMIJA

SPORTO BIOMEDICINOS FAKULTETAS

KINEZITERAPIJOS IR SPORTO MEDICINOS KATEDRA

KINEZITERAPIJOS STUDIJŲ PROGRAMA

NIJOLĖ REPŠIENĖ

GRUPINĖS IR INDIVIDUALIOS KINEZITERAPIJOS EFEKTYVUMAS, GYDANT 8 – 12 METŲ VAIKUS, SERGANČIUS

BRONCHŲ ASTMA

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas:doc. dr. ArtūrasRazbadauskas

Kaunas 2006

TURINYS ĮVADAS .............................................................................................................................................. 6

1. LITERATŪROS APŽVALGA..................................................................................................... 7

1. 1. KVĖPAVIMO SISTEMOS YPATUMAI............................................................................................. 7

1. 2 BRONCHŲ ASTMA....................................................................................................................... 8

1. 2. 1 Bronchų astmos klasifikacija........................................................................................... 9

1. 2. 2. Bronchų astmos klinika................................................................................................ 11

1. 2. 3 Vaikų bronchų astmos diagnostikos ypatumai ............................................................. 12

1. 2. 4. Bronchų astmos rizikos veiksniai................................................................................. 13

1. 3. BRONCHŲ ASTMOS KONSERVATYVUS GYDYMAS..................................................................... 15

1. 3. 1. Bronchų astmos medikamentinis gydymas .................................................................. 15

1. 3. 2. Masažas gydant bronchų astmą ................................................................................... 17

1. 3. 3. Fizioterapija gydant bronchų astmą ............................................................................ 18

1. 3. 4. Haloterapija sergant bronchų astma ........................................................................... 19

1. 3. 5. Kineziterapija gydant bronchų astmą .......................................................................... 20

1. 4. TĖVŲ, AUGINANČIŲ VAIKUS, SERGANČIUS BRONCHŲ ASTMA, MOKYMAS................................ 23

2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS ..................................................................... 26

3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ...................................................................... 30

3.1.TYRIMO REZULTATAI................................................................................................................ 30 3. 1. 1. Sergančiųjų bronchų astma, lankiusių skirtingas kineziterapijos grupes, ventiliacijos

rodiklių skirtumai ..................................................................................................................... 30

3. 1. 2 Sergančiųjų bronchų astma, lankiusių skirtingas kineziterapijos grupes, Štangės

mėginio pokyčiai ....................................................................................................................... 36

3. 1. 3. Sergančiųjų bronchų astma, lankiusių skirtingas kineziterapijos grupes, Genši

mėginio pokyčiai ....................................................................................................................... 39

3. 2 TYRIMŲ REZULTATŲ APTARIMAS ............................................................................................. 42

IŠVADOS.......................................................................................................................................... 44

LITERATŪRA................................................................................................................................. 45

PRIEDAI .......................................................................................................................................... 48

SANTRAUKA

Grupinės ir individualios kineziterapijos efektyvumas, gydant 8 – 12 metų vaikus, sergančių

bronchų astma.

Astma tampa globaline sveikatos problema: ji dažnėja, jaunėja šia liga susirgusių žmonių

amžius. Manoma, kad šia liga daugelis žmonių suserga ankstyvoje vaikystėje. Lietuvos sveikatos

informacijos centro duomenimis, mūsų šalyje 2005 metais buvo užregistruoti 14707 vaikai,

sergantys bronchų astma, arba 2,3 procentai visų Lietuvos vaikų (ISAAC, AIRE).

Tyrimo objektas - grupinės ir individualios kineziterapijos poveikis 8-12 metų vaikams

sergantiems bronchų astma.

Tyrimas buvo atliktas VĮ Palangos vaikų reabilitacijos sanatorijoje ,,Palangos Gintaras”,

pulmonolologiniame skyriuje 2005 rugsėjo – gruodžio mėnesiais. Ligoniams buvo taikyta

kompleksinė reabilitacija (kineziterapija, masažas, haloterapija, fizioterapija). Jie buvo stabilios

būsenos, tirti ne priepuolio metu. Buvo ištirta 60 vaikų 8 – 12 metų, sergančių bronchų astma.

Tiriamieji paskirstyti į dvi grupes po 30 vaikų. Vienai grupei taikyta kineziterapija grupėje, kitai –

individuali kineziterapija.

Tyrimo tikslas - įvertinti grupinės ir individualios kineziterapijos efektyvumą gydant 8-12

metų vaikus sergančius bronchų astma.

Atlikti du plaučių ventiliacijos matavimai - prieš pradedant taikyti kineziterapiją ir po jos.

Buvo išmatuoti ir palyginti tiriamųjų grupių plaučių ventiliacijos rodikliai. Forsuota gyvybinė

plaučių talpa (FVC), forsuotas iškvėpimo tūris per pirmąją sekundę (FEV), forsuoto iškvėpimo

santykis (FEVFVC), didžiausias iškvėpimo srauto greitis (PEF).

Buvo įvertintas Štangės mėginio kitimas, taikant individualią ir grupinę kineziterapiją

(kvėpavimo sulaikymas po gilaus įkvėpimo). Taip pat buvo nustatyti Genči mėginio pokyčiai

tiriamosiose grupėse (kvėpavimo sulaikymas po gilaus iškvėpimo). Šiais mėginiais galima

nustatyti, kaip organizmas yra aprūpinamas deguonimi, bei fizinio išsivystymo lygį. Mėginiai buvo

atlikti prieš pradedant taikyti kineziterapiją ir baigus gydymą.

Ventiliacijos rodiklių analizė parodė, kad forsuoto iškvėpimo tūris per pirmąją sekundę

(FEV1), forsuotos gyvybinės plaučių talpos rodikliai (FVC), forsuoto iškvėpimo santykis

(FEV1/FVC) bei didžiausias iškvėpimo srauto greitis (PEF) po reabilitacinio gydymo patikimai

(p

SUMMARY

Efficiency of sectional and individual physical therapy for children 8 –12 years aged who

have got bronchial asthma.

Work subject. The lung ventiliation for children, who have been treated for bronchial

asthma.

Problem of the research work. Bronchial asthma has become a very common disease of

nowdays and children are more tend to be ill it than adults. Bronchial asthma is becoming the

global health problem.

Topicality. At present the treatment of bronchial asthma and its prevention are the matters

of great importance to our society. Physical therapy is one of the most important things of

rehabilitation.

Objective. The sectional and individual physical therapy effect for 8 –12 years aged patients

who have got bronchial asthma.

Aims:

1. To measure and compare the rates of lung ventiliation, which has been done for two

explorative groups of patients.

2. To rate the changes of Štangė’s test using sectional and individual physical therapy.

3. To find out the changes of Štangė’s test in these explorative groups.

Conclusion. The positive results were reached in both investigated groups of patients, still

the better effect was found in the group, which has experienced the individual physical therapy.

SANTRUMPOS BA – bronchų astma

KT - kineziterapija

IgE – imunoglobalinas

FVC - forsuota gyvybinė plaučių talpa

FEVı - forsuoto iškvėpimo tūris per 1 sekundę

FEVı% - FEVı, kaip procentinė FVC išraiška

PEF - didžiausias iškvėpimo srauto greitis

FEVı FVC - forsuoto iškvėpimo santykis – Tifno indeksas

ĮVADAS

Kvėpavimas viena svarbiausių žmogaus organizmo gyvybinių funkcijų. Be maisto žmogus

gali išgyventi kelis mėnesius, be vandens kelias dienas, o be oro neišbūna nei kelių minučių. Oras –

svarbiausia maitinamoji terpė kraujui, o kraujas maitina ląsteles, raumenis, liaukas ir visus organus.

Ore yra 21 % deguonies (Dineika,2001).

Astma tampa globaline sveikatos problema: ji dažnėja, jaunėja šia liga susirgusių žmonių

amžius. Manoma, kad šia liga daugelis žmonių suserga ankstyvoje vaikystėje. Lietuvos sveikatos

informacijos centro duomenimis, mūsų šalyje 2005 metais buvo užregistruoti 14707 vaikai,

sergantys bronchų astma, arba 2,3 procentai visų Lietuvos vaikų. (ISAAC, AIRE).

Pasaulyje 300 mln. žmonių, iš jų daugiau kaip 30 mln. Europoje, serga bronchų astma.

Prognozuojama, kad iki 2025 m. sergančiųjų šia liga skaičius gali išaugti iki 450 mln. Lietuvoje

vienam iš 50 vaikų diagnozuota bronchų astma. Mūsų šalyje sergančiųjų astma skaičius artėja prie

50 tūkstančių. Vien tiesioginės išlaidos šios ligos gydymui ir kontrolei Europoje per metus sudaro

17,7 mlrd eurų (Valiulis,2005).

Globalinės Astmos Kontrolės Iniciatyvos 2002 metų pareiškime teigiama, kad bronchų

astmos paplitimas didėja tarp vaikų iki 18 metų amžiaus (GINA, 2002).

Aktualumas. Šiuo metu teikiama didelė reikšmė bronchų astmos prevencijai ir jos

gydymui. Kineziterapija yra viena iš svarbiausių reabilitacijos priemonių, galinčių įtakoti šios ligos

eigą. Tinkamas judesys padeda šalinti bronchų spazmą, reguliuoti bronchų sekreciją, lengvinti

atsikosėjimą, gerinti kvėpavimą. Literatūroje radome duomenis apie vyresnio amžiaus vaikų ir

suaugusiųjų atliktus panašius tyrimus. Tuo tarpu apie 8-12 metų vaikų analogiškų duomenų mes

neradome. Tai leidžia daryti prielaidą, kad 8-12 metų vaikų sergančių bronchų astma

kineziterapijos taikymo tyrimai yra aktualūs. Darbo tikslas.

Įvertinti grupinės ir individualios kineziterapijos efektyvumą gydant 8-12 metų vaikus,

sergančius bronchų astma.

Darbo uždaviniai:

1. Išmatuoti tiriamųjų grupių plaučių ventiliacijos rodiklius prieš kineziterapiją ir po jos.

2. Įvertinti Štangės mėginio kitimą prieš taikant individualią ir grupinę kineziterapiją.

3. Nustatyti Genči mėginio pokyčius kineziterapijos efektyvumo vertinimui tiriamosiose

grupėse ir tarp jų.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1. 1. Kvėpavimo sistemos ypatumai

Kvėpavimo sistema, kaip organų, audinių ir fermentų visuma, naudojanti ore esantį

deguonį. Kvėpavimas – tai pagrindinis gyvybinis procesas. Oro pasikeitimas plaučiuose ir

audiniuose, taip pat kvėpavimas per odos paviršių žmogaus organizme vyksta ir dieną, ir naktį.

Kvėpavimas vyksta automatiškai, be žmogaus pastangų. Kvėpavimo organų pagrindinis uždavinys-

aprūpinti kraują deguonimi ir pašalinti iš jo anglies dvideginį (Stasiulis, 1999).

Kvėpavimo organus sudaro: kvėpavimo takai, plaučiai kuriuos dengia plieura, krūtinės ląsta

su kvėpavimo raumenimis. Skiriami viršutiniai kvėpavimo organai: nosis ir ryklė (filtruoja, šildo ir

drėkina, jungiasi su gerklomis), viduriniai: gerklos, gerklė, bronchai (skleidžia garsą, praleidžia orą

į plaučius) ir apatiniai: bronchiolės ir alveolės (praleidžia orą į alveoles, oro maišeliai, skiriasi dujų

apykaitai) (Mader, 1999).

Kvėpavimo fazės yra šios: 1) išorinis kvėpavimas (plaučių ventiliacija), kurio metu vyksta

oro apykaita tarp aplinkos ir plaučių alveolių; 2) dujų difuzija plaučiuose; 3) kvėpavimo dujų

pernešimas kraujyje; 4) dujų difuzija audiniuose; 5) audinių kvėpavimas. Kvėpavime dalyvauja ne

tik kvėpavimo organai ir raumenys, svarbi yra širdies ir kraujagyslių sistema, kraujas, ląstelių

fermentai (Stasiulis, 1999).

Krūtinės ląstos judesius sudaro: jungtys šonkaulių ir šonkaulinių kremzlių bei tarp

šonkaulinių kremzlių ir krūtinkaulio yra beašiai sąnariai, kuriuose galimas nežymus slydimo

judesys. Kadangi daugumos šonkaulių abu galai yra pritvirtinti, tai šių sąnarių paslankumas yra

labai mažas, tačiau įkvėpimo ir iškvėpimo metu šonkaulių lankai gali pakilti ir nusileisti. Įkvepiant

šonkaulių lankai juda aukštyn ir į šonus, o iškvepiant žemyn ir į vidų, t. y. grįžta į pradinę padėtį.

Įkvėpimo metu padidėja krūtinės ląstos tūris, slėgis joje sumažėja, ir oras veržiasi kvėpavimo takais

į plaučius. Iškvėpimo metu krūtinės ląstos tūris mažėja, slėgis didėja, todėl oras išspaudžiamas iš

plaučių (Šatkauskas, Danila, 2001).

Naujagimio plaučiai sveria 40-70 g., suaugusio žmogaus - 800-900 g. Plaučių masė

intensyviai didėja 1-2 gyvenimo metais, lėčiau iki 10 metų ir vėl suintensyvėja augimas 13-16 m.

Mažų vaikų plaučiai nėra tokie elastingi kaip suaugusiųjų, nes silpnai išsivysčiusios plaučių audinio

elastinės ir raumeninės skaidulos. Kūdikių plaučiuose yra daugiau jungiamojo audinio ir

kraujagyslių. Čia kapiliarai ir limfiniai plyšiai platesni (Kuznecova, 1986).

Vaikų kvėpavimo organai tiek morfologinėmis, tiek funkcinėmis savybėmis skiriasi nuo

suaugusiųjų. Vaikų nosies landos yra siauros, trumpos ir išklotos gležna gleivine. Naujagimio ir

kūdikio nosies priekinės ertmės labai silpnai išsivysčiusios arba jų visai nėra. Nosies priedinės

ertmės baigia vystytis tik 12-15 gyvenimo metais (Martinkus,1998).

Bronchų ilgis ir spindis vaikui augant didėja. 12-13 m. vaiko pagrindinių bronchų spindis

padvigubėja (Raugalė, 2000).

Pirmosiomis naujagimio savarankiško kvėpavimo minutėmis padidėja plaučių audinio

tamprumas, o didelis pasipriešinimas sumažėja. Antraisiais gyvenimo metais, pradėjus vaikščioti,

vaikas laipsniškai ima kvėpuoti krūtine ir pilvu. Kvėpavimo judesiai nereguliarūs, kvėpavimas

dažnas (mišraus kvėpavimo tipas). 2-4 gyvenimo metais intensyviai vystantis bronchų, plaučių

struktūroms ir augant organizmui, intensyviai vystosi kvėpavimo funkcijos. 6-7m. išsiplėtus

kvėpavimo takams sumažėja bronchų pasipriešinimas, didėja kvėpavimo greitis, pagerėja tolygus

oro ir kraujotakos pasiskirstymas skirtingose plaučių dalyse, stabilizuojasi alveolinio oro sudėtis.

10-11 metais išauga plaučių tūris, plaučių ląstos tamprumas, mažėja plaučių ventiliacija ir

deguonies pasisavinimas, o tik 20 metais plaučių ventiliacijos dydis stabilizuojasi (Doskin, 1997).

Per pirmuosius penkerius metus plaučių masė didėja, nes susidaro vis naujos alveolės.

Aiškinant paviršinį mažų vaikų kvėpavimą, tai anatominės jų krūtinės ląstos ypatybės yra šios:

išilginis krūtinės ląstos matmuo yra beveik lygus skersiniam, šonkauliai nuo stuburo išsidėsto

beveik horizontaliai. Dėl to ribojamas krūtinės ląstos paslankumas, taip pat atsiranda plaučių tūrio

pokyčių. Vaiko kvėpavimo gylis arba tūris priklauso tiek absoliučiai, tiek santykinai ryškiai

mažesnis nei suaugusiojo. Plaučių tūris kinta daugiausia dėl diafragmos judesių. Dėl greitos

medžiagų apykaitos vaikams deguonies poreikis yra gerokai didesnis, nei suaugusiems. Jeigu

vienerių metų vaikui vienam kilogramui kūno masės reikia apie 7,5-8ml/min. deguonies, tai

šeštaisiais gyvenimo metais šis rodiklis esti didžiausias(9,2ml/min.), o vėliau nuolat mažėja(7 metų

–7,9ml/min., 10 metų-6,3ml/min., 14 metų-5,2ml/min.). Suaugusiojo deguonies poreikis yra tik

4,5ml/min. vienam kilogramui kūno masės (Raugalė, 2000).

Vaikui būdingi, kai kurie kvėpavimo ypatumai, kuriuos dažniausiai lemia anatominė vaiko

kvėpavimo organų sandara. Vaikų kvėpavimas audiniuose yra gerokai intensyvesnis nei

suaugusiųjų. Anatomiškai vaiko kvėpavimo sistema baigia vystytis 8-12 metais, o funkcinis vystymasis

trunka iki 14-16 metų.

1. 2 Bronchų astma Žinių apie bronchų astma aptinkama daugiau nei prieš 3000 metų. Pirmas ,,astmos” terminą

paminėjo Homeras. Tai graikų kalbos žodis, reiškiantis dusulį. Dauguma tyrinėjusių šią ligą

gydytojų ir mokslininkų, kaip J. Flojar, H. Hyde-Salter, patys sirgo šia liga. Jie atidžiai ieškojo

ligos priežasčių, bet iki šiol nėra iki galo ištirtos astmos atsiradimo priežastys, vystymosi keliai,

molekuliniai mechanizmai.

Bronchų astma - tai lėtinė uždegiminė kvėpavimo takų liga. Dėl uždegimo padidėja

bronchų judrumas įvairiems dirgikliams, vystosi išplitusi įvairaus laipsnio, dažniausiai grįžtamoji

kvėpavimo takų obstrukcija, kliniškai pasireiškianti švokštimo, dusulio ar kosulio priepuoliais,

praeinanti savaime arba gydant. Uždegimo raidoje dalyvauja įvairios ląstelės. Bronchų astma,

prasidėjusi vaikystėje, dažnai lydi žmogų visą gyvenimą (Valiulis, 2001).

Bronchų astmai išsivystyti yra svarbus genetinis polinkis, imuninės, ypač IgE nulemtos,

reakcijos į įvairius aplinkos alergenus. Tai ypač svarbu jaunam amžiuje. Dėl lėtinio uždegimo

pakinta bronchų sienelės struktūra: padaugėja gleives išskiriančių ląstelių, sustorėja bazinė

membrana, padidėja ir padaugėja lygiųjų raumenų ląstelių, pasikeičia jungiamojo audinio

makromolekulių sudėtis.

1. 2. 1 Bronchų astmos klasifikacija

Bronchų astmos formos yra šios:

1. Egzogeninė. Simptomai dažniausiai susiję su specifinių inhaliacinių aplinkos, ypač namų

alergenų ekspozicija. Gali būti šios:

- Atopinė BA yra dažna lėtinė vaikų liga, kurios patogenezė susijusi su imuninės sistemos

pokyčiais. Vyraujantis atopinės bronchų astmos atsiradimo mechanizmas − tai lėtinis uždegimas,

kuriam būdinga padidėjusi bendrojo imunoglobulino E (IgE) ir alergenui specifinių IgE antikūnų

gamyba; T ląstelių, eozinofilų ir putliųjų ląstelių aktyvacija bei minėtųjų ląstelių susitelkimas

kvėpavimo takuose (Nadel, &Busse, 1998; Bousquet et. al., 2000).

- Neatopinės astmos imunopatogenezės mechanizmus literatūroje pateikiami duomenys

dažnai yra prieštaringi. Vienų autorių (Walker et. al., 1992; Zeibecoglou et. al., 2000) nuomone,

šios ligos raidai, palyginti su atopine astma, būdingi kiekybiniai T ląstelių subpopuliacijų, T ląstelių

aktyvacijos laipsnio ir mediatorių, esančių kraujyje, bronchoalveolinėse nuoplovose ir biopsinėje

medžiagoje, pokyčiai. Pastaraisiais metais pateikiama duomenų, įrodančių panašią šių abiejų

astmos formų imunopatogenezę (Kim et. al., 1999; Bettiol et. al., 2000).

2. Endogeninė. Dažniausiai alergijos nerandama. Požymiai nesusiję su alergenų

ekspozicija. Dažniausiai nepavyksta nustatyti astmos paūmėjimo priežasties.

3. Mišri – abiejų formų derinys.

Aspirininė astma yra, kai pacientai jautrūs aspirinui ir kitiems nesteroidiniams vaistams

nuo uždegimo.

Profesinė astma, kai darbo vietoje yra antigenų inhaliacija. Fizinio krūvio astma, kai fizinis

krūvis sukelia dusulį.

Endogeninės ir egzogeninės (atopinės) astmos eiga skiriasi. Alergine bronchų astma

paprastai serga jauni žmonės ir vaikai. Alerginė bronchų astma yra tada kai nustatomi specifiniai

priežastiniai veiksniai. Šie veiksniai gali būti namų dulkės, gėlių dulkės, pliušiniai žaislai, naminiai

gyvūnai, kai kurių rūšių maisto alergenai (citrusiniai vaisiai, žemuogės, šokoladas, žuvis ir kt.).

Nealerginė bronchų astma yra, tada, kai nepavyksta išaiškinti išorinių priežastinių veiksnių. Čia

svarbiausia vaidmenį vaidina virusinė arba bakterinė infekcija.

Mišri bronchų astma yra ta, kai randama ir alergijos, ir cheminių medžiagų ar infekcijos

požymių (Zonys ir Raistenskis,1994).

Nuo 10 % iki 30% sergančiųjų bronchų astma yra jautrūs aspirinui ir kitiems

nesteroidiniams vaistams nuo uždegimo. Ligoniui išgėrus aspirino, atsiranda dusulio priepuolis,

kurį dažnai lydi vandeninga sloga, akių sudirgimo simptomai, veido arba kaklo paraudimas. Šiems

ligoniams aspirinas gali sukelti visišką bronchų spazmą, šoką, sąmonės netekimą, gali net sustoti

kvėpavimas (Dubakienė, 2002).

Nedideli nusiskundimaiLėtinis uždegimasPadidintas polinkisspazmui

Dideli nusiskundimaiIšreikštas uždegimasRaumens spazmas

Stipriai išreikštasuždegimasStiprus bronchų spazmasTąsios gleivės

1 pav. Astmos sunkumo laipsniai

Ligos eiga:

Lengva (epizodinė arba nuolatinė). Epizodinė astma pasireiškia tam tikrais periodais,

dažniausiai po trumpalaikio kontakto su alergenu. Jai būdinga lengva eiga ir ilgi remisijos periodai.

Vidutinio sunkumo (nuolatinė). Simptomai kasdieniniai. Priepuoliai riboja fizinį

aktyvumą, gali sutrikdyti miegą.

Sunki (nuolatinė). Dažni paūmėjimai, simptomai pastovūs, dažni naktiniai astmos

simptomai. Fizinis aktyvumas ribotas (Blažienė ir Dubakienė, 1994).

Vaikui augant astmos sunkumo laipsnis gali kisti žymiai greičiau negu suaugusiems

pacientams. Astmos eiga gali pasunkėti arba palengvėti.

Lengvos ligos eigos atvejais pasitaiko lengvi dusulio priepuoliai 1-2 kartus per savaitę.

Naktiniai dusulio priepuoliai 1-2 kartus per mėnesį. PEF rodikliai yra didesni nei 80 % būtino

dydžio.

Sergant vidutinio sunkumo bronchų astma dusulio priepuoliai dažnesni kaip 2 kartus per

savaitę ir gali turėti įtakos ligonio fiziniam aktyvumui ir miegui. Naktinio dusulio priepuoliai

dažnesni kaip 2 kartus per mėnesį. PEF rodikliai yra 60-80 % būtino dydžio.

Sergant sunkios eigos bronchų astma būna pastovūs simptomai, dažni ligos paūmėjimai bei

naktiniai dusulio priepuoliai. Ligonio fizinis pajėgumas sumažėjęs. PEF rodikliai yra 60% būtino

dydžio.

Sergant bronchų astma svarbūs yra ir centrinės nervų sistemos pokyčiai. Smegenų žievėje

atsiranda patologinio jaudinimo židinys, sutrinka slopinimo ir jaudinimo procesų pusiausvyra. Taip

pat pažeidžiama vegetacinės nervų sistemos funkcija (Norvaišas, 1994).

Ligos fazės:

Paūmėjimas. Palaipsniui arba ūmiai ryškėjantys astmos simptomai, blogėjantys kvėpavimo

funkcijos rodikliai, didėjantis vaistų poreikis.

Remisija. Būklė tarp paūmėjimų tarp prievolinis periodas.

1. 2. 2. Bronchų astmos klinika

Ligos pradžioje lengva bei vidutinio sunkumo bronchų astma segantys ligoniai tarp

priepuolių jaučiasi gerai (Šatkauskas, Danila, 2001). Tuo metu jokių objektyvių ligos požymių

nenustatoma. BA simptomų gali būti ir naktį, ir dirbant (Dubakienė, 2002). Bronchų astmos

priepuoliui būdinga ekspiracinio pobūdžio dusulys, sausas dirginantis kosulys, kartais atkosima

nedaug gleivingų skreplių. Priepuolio ištiktas ligonis sėdi tiesiai arba palinkęs į priekį. Užsitęsęs

sunkus bronchų astmos priepuolis vadinamas astmine būkle.

Dėl bronchų, ypač smulkiųjų, susiaurėjimo, dėl raumenų spazmo ir gleivių kiekio

padidėjimo, pasunkėjus iškvėpimui, padidėja kvėpavimo raumenų tonusas. Iškvepiant tenka įjungti

pagalbinius kvėpavimo raumenis. Dėl lygiųjų raumenų, kurie išsidėstę išilgai ir spiraliai bronchų

spazmo, plaučiai blogiau išsitempia. Priepuolio metu būna kvėpavimo raumenų, ypač diafragmos,

tonuso padidėjimas. Dėl to pasunkėja ir pailgėja kvėpavimas. Visiškai keičiasi kvėpavimo situacija.

Kaskart vis sunkiau padaryti pilną iškvėpimą, plaučiuose vis daugiau lieka oro, atsiranda krūtinės

sukaustimo ir oro trūkumo jausmas. Įkvėpimas darosi vis trumpesnis, dėl užsilaikančio oro

plaučiuose (Norvaišas, 1995).

Priepuolių metu sutrinka pusiausvyra tarp simpatinės ir parasimpatinės nervų sistemos.

Sudirginus plaučiuose parasimpatinių nervų šakneles atsiranda bronchų ir bronchiolių lygiųjų

raumenų spazmai. CNS dalyvauja tiek skatinant, tiek slopinant astmos priepuolį

(Jankauskas, 1989). Reguliariai matuojant pikinį iškvėpimo srovės greitį, galima pastebėti gresiantį

pavojų dar likus kelioms valandoms ar netgi kelioms dienoms iki priepuolio pradžios. Sumažėjęs

paikinis iškvėpimo srovės greitis daug patikimiau už subjektyvią savijautą įspėja pacientą, jog jo

kvėpavimas trinka pavojinga linkme (Mazeris, 1997; Anziulis ir kt.,1999).

BA komplikacijos gali būti tokios:

Pulmoninės (grėsmingas astmos priepuolis arba astminė būklė, plaučių emfizema, plaučių

nepakankamumas, atelaktazė, pniaumotoraksas ir kt.).

Ekstrapulmoninės (miokardo distrofija, plautinė širdis, širdies nepakankamumas).

Sunkiausia komplikacija yra astminė būklė. Dažniausiai ją sukelia kontaktas su alergenu,

medikamentinė alergija, nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai arba neuropsichinis stresas.

Grėsminga astma paūmėja laipsniškai, per kelias dienas ar savaites. Paūmėjimą sukelia netinkamas

gydymas (staiga nutraukti ilgai ar nepakankamai vartoti gliukokortiko steroidai, neatpažinta ir

nepakankamai gydyta ūminė ir lėtinė paūmėjusi kvėpavimo takų infekcija), neatsargus raminamųjų

ir migdomųjų medikamentų vartojimas, nesugebėjimas greitai nutraukti astmos priepuolį, ne

savalaikis ligonio kreipimasis į gydytoją (Krigeris ir kt., 1999).

1. 2. 3 Vaikų bronchų astmos diagnostikos ypatumai

Nustatyta, kad 50-80% vaikų astma suserga iki penkerių metų. Būtent tokio amžiaus

vaikams ją sunkiausia diagnozuoti. Diagnostika grindžiama tik anamneze ir klinikiniais požymiais.

Vyresnių vaikų, esančių be klinikinių požymių, lemiamais diagnostikos kriterijais vertinami

išorinio kvėpavimo funkcijos rodikliai. Tai ypač svarbu, kai BA reikia diferencijuoti nuo kitų

kvėpavimo takų ligų (Thomson, 1996).

Bronchų astma diagnozuojama remiantis šiais požymiais:

• Simptomai per paskutinius 12 mėnesius ir per paskutines 4 savaites;

• Švilpimas krūtinėje;

• Kosulys, ypač naktį, vaikui užmigus;

• Dusulio priepuoliai, sutrumpėjęs įkvėpimas, pasunkėjęs iškvėpimas;

• Negausus skrepliavimas, sunkėsi atkosint nedaug tąsių gleivių;

• Apsunkintas kvėpavimas;

• Simptomų pasireiškimas ar pablogėjimas naktimis, anksti ryte, po fizinio krūvio ar dėl kitų

aplinkos veiksnių poveikio;

• Simptomų sezoniškumas (pavasaris, ruduo);

• Stiprus ryšys su atopija (atopinis dermatitas) pirmaisiais metais (Bojarskis ir kt., 1998).

Diferencinės diagnostikos ypatumai. Kartotiniai kosulio ir švokštimo epizodai beveik

visada yra susiję su astma. Astmos hipodiagnostika dažniausiai pasitaiko kūdikiams ir mažiems

vaikams, kurie švokščia, sirgdami virusinėmis respiracinėmis infekcijomis. Dažnai jiems

diagnozuojamas bronchitas, bronchiolitas ar pneumonija, todėl jie negauna etiotropinio gydymo.

Švokščiantis kūdikis gali karščiuoti dėl virusinės infekcijos, bet antibiotikų paprastai jam nereikia.

Yra daug skirtumų tarp astmos ŪVRI fone ir bakterinių kvėpavimo takų ligų.

Vaikų bronchų astmos diferencinė diagnostika

Viršutinių kvėpavimo takų ligos (alerginis rinitas, rinosinusitas, adenoiditas)

Stambiųjų kvėpavimo takų obstrukcija, obstrukcinis bronchitas, trachėjos ar bronchų

svetimkūnis, balso stygų disfunkcija, kraujagysliniai žiedai ar gerklų plėvės,

laringotracheomaliacija, trachėjos stenozė ar bronchostenozė. Padidėję limfmazgiai ar augliai.

Smulkiųjų kvėpavimo takų obstrukcija Virusinis bronchiolitas ar obliteruojantis

bronchitas pneumonija, cistinė fibrozė, bronchopulmoninė displazija.

Kitos priežastys Kosulio tiko sindromas, kartotinis kosulys, nesusijęs su astma aspiracija

dėl rijimo mechanizmų disfunkcijos ar gastroezofaginio refliukso, širdies ir kitų vidaus organų

ligos, parazitinės ligos (toksokarozė), toksinių veiksnių (cheminių medžiagų, narkozės) poveikis

(Dubakienė, 2002).

1. 2. 4. Bronchų astmos rizikos veiksniai

Bronchų astmos rizikos veiksnius galima skirstyti į dvi grupes. Tai individualios organizmo

savybės, kurios apsaugo nuo astmos arba pagreitina jos atsiradimą, ir aplinkos veiksniai, kurie

įtakoja bronchų astmos atsiradimą genetinį polinkį turinčiam vaikui, sukelia astmos paūmėjimus ar

palaiko persistojančios ligos simptomus.

Ligoniams, susirgus bronchų astma vaikystėje, dažnai nustatomas padidėjęs jautrumas

įvairiems alergenams. Kai kurie medikai teigia, kad alergijai (ir nuo imunoglobulino IgE

priklausomam uždegimui) tačiau svarbūs ir kiti veiksniai (ekspozicija tabako dūmams, virusinė

infekcija, gastroezofaginis refliuksas, bronchų ir plaučių formavimosi ypatumai ir kt.). Vaikams,

sergantiems bronchų astma, jie sukelia apie 85 % visų bronchų astmos paūmėjimų (Šatkauskas,

Danyla, 2001).

Kvėpavimo funkcijos tyrimai:

Spirometrija – pagrindinis funkcinis tyrimas, leidžiantis objektyvizuoti bronchų

obstrukciją. Bronchų obstrukcijai būdinga sumažėjęs Tiffenau ar Gaenslar indeksai (FEVı/VC) ar

FEVı/FVC) paprastai irgi būna sumažėjęs ir yra tiesiogiai susijęs su astmos sunkumu bei gydymo

efektyvumu.

Bronchų dilatacinis mėginys atliekamas įtariant astmą bronchų obstrukcijos stabilumui

įvertinti, tačiau vien juo remiantis negalima vertinant bronchus plečiančių vaistų veiksmingumą.

Mėginys laikomas teigiamu, kuomet FEVı po bronchodiliatoriaus padidėja > 12 proc. Ir 200 ml

lyginant su pradiniu dydžiu. Pilnai išnykstanti bronchų obstrukcija ypač būdinga astmai.

Maksimalios iškvėpimo srovės (PEF) matavimas. PEF matuojamas PEF- pikmetru. PEF

dydis labai priklauso nuo tiriamojo pastangų, taip gali būti sumažėjęs esant plaučių restrikcijai,

todėl vienkartinis PEF matavimas nevartojamas astmai diagnozuoti. Tačiau, stokojant diagnozės

kriterijų, PEF kitimas per parą gali padėti nustatyti astmai labai būdingą bronchų obstrukcijos

variabilumą. Todėl PEF matuojamas 1-2 savaitės ryte ir vakare, kaskart ne mažiau kaip po tris

kartus. Dienyne pažymima didžiausia PEF reikšmė. PEF variabilumo rodiklis (proc.) skaičiuojamas

taip:

100)(

)()( xvakarePEF

rytePEFvakarePEF −

PEF varibialumas per parą > 20 proc. būdingas astmai.

Alerginės būklės įvertinimas. Teigiami odos alerginiai mėginiai bei padidėjęs specifinių

IgE antikūnių kiekis serume rodo organizmo sensibilizaciją alergenui, bet nepatvirtina astmos

diagnozės.

Bronchų reaktyvumo tyrimai atliekami įtariant astmą tik anamnestiniais duomenimis,

nesant klinikinių ir spirometrinių bronchų obstrukcijos požymių. Dažniausiai atliekamas

inhaliacinis provokacinis mėginys su metacholiu. Profesinės astmos diagnostikai atliekami

provokaciniai inhaliaciniai mėginiai su profesinėmis sensibilizuojančiomis medžiagomis,

aspirininės astmos diagnostikai – peroralinis ar inhaliacinis provokacinis mėginys.

Kiti kvėpavimo funkcijos tyrimai, nustatant plaučių tūrius ir talpas, kvėpavimo takų

pasipriešinimą, kvėpavimo raumenų jėgą, dujų difuziją, įvertinant forsuoto įkvėpimo kreives,

naudojami sudėtingais diferencinės diagnostikos atvejais.

Kraujo dujų tyrimas leidžia įvertinti astmos paūmėjimo sunkumą: esant lengvam ar

vidutiniam paūmėjimui, galima hipoksemija, esant sunkiam – pasireiškia ir hiperkapnija, kartais su

respiracine acitoze.

Kiti tyrimai (krūtinės ląstos rentgenologinis ištyrimas, bronchoskopija, gastroskopija ir kt.)

atliekami diferencinės diagnostikos tikslais.

Kvėpavimo takų uždegimo žymenys. Eozonofilų ir jų katijoninio proteino kiekybinis

įvertinimas yra svarbus astmos kontrolei, tačiau šiandien dar nėra tinkamų ir nebrangių metodų

(Sakalauskas, 2005).

1. 3 Bronchų astmos konservatyvus gydymas

1. 3. 1. Bronchų astmos medikamentinis gydymas

Prolonguoto veikimobronchus plečiantys

vaistai(bronchodiliatatoriai)

Priešuždegiminiaivaistai Trumpo veikimo

bronchus plečiantysvaistai

2 pav. Vaistų veikiamas bronchas

Astmai gydyti vartojami vaistai

Astmai gydyti vartojami dviejų pagrindinių grupių vaistai:

1. Kontroliuojantieji vaistai (angl. controllers), slopinantys uždegimą bei ligos metu

kontroliuojantys astmos simptomus. Tai inhaliuojamieji ir sisteminiai gliukokortikosteroidai,

ilgai veikiantys inhaliuojamieji β2-agonistai, leukotrienų receptorių antagonistai, kromoglikatai,

pailginto atpalaidavimo teofilinas arba aminofilinas.

Simptominiai vaistai (angl. relievers), šalinantys arba palengvinantys ligos simptomus. Tai

greitai veikiantys inhaliuojamieji bei trumpai veikiantys geriamieji β2-agonistai, geriamieji ir

parenteraliai skiriami gliukokortikosteroidai, trumpai veikiantis geriamasis arba parenteraliai

skiriamas teofilinas bei trumpai veikiantys inhaliuojamieji anticholinerginiai vaistai.

2. Siekiant optimalaus pageidaujamo ir minimalaus nepageidaujamo vaistų poveikio, vaistus ir jų

dozes rekomenduojama parinkti vadovaujantis farmakologinėmis savybėmis bei vartojimo

ypatybėmis vaistai skirstomi į dvi grupes:

a) greitai veikiantys: salbutamolis, fenoterolis, formoterolis;

b) ilgai veikiantys: formoterolis ir salmeterolis.

Gliukokortikosteroidai – patys veiksmingiausi vaistai nuo kvėpavimo takų uždegimo

ligoniams, sergantiems astma. Šių vaistų inhaliuojamoji forma dėl klinikinio efektyvumo ir mažos

nepageidaujamo sisteminio poveikio tikimybės yra tinkamiausia persistuojančiai astmai

kontroliuoti. Astmai gydyti vartojami ir leukotrienų receptorių antagonistai. Klinikiniais tyrimais

nustatyta, jog šie vaistai pasižymi nedideliu priešuždegiminiu ir bronchus plečiančiu poveikiu,

gydant jais sumažėja astmos paūmėjimų bei simptomų (ypač kosulys), pagerėja plaučių funkcija

(Warner et al., 1992).

Ilgalaikis medikamentinis astmos gydymas

Pagrindinis ilgalaikio medikamentinio astmos gydymo tikslas – pasiekti astmos kontrolę, po

to ją išlaikyti, vartojant, kiek įmanoma mažesnius vaistų kiekius ir dozes, esant mažiausiai vaistų

nepageidaujamo poveikio rizikai. Medikamentinio gydymo pagrindą sudaro vaistai nuo uždegimo,

skiriami siekiant išvengti astmos paūmėjimų, kontroliuoti simptomus, pagerinti gyvenimo kokybę

bei tikintis normalizuoti bronchų laidumą ir sumažinti nepageidaujamus kvėpavimo takų

struktūrinius pokyčius .

Atsižvelgiant į ligos sunkumą, tarptautiniu susitarimu, kuris galioja ir Lietuvoje, taikomas

pakopinis gydymas. Kiekvienoje pakopoje būtina vengti astmą provokuojančių veiksnių arba juos

šalinti, mokyti pacientus kontroliuoti ligos eigą (Global initiative for asthma. Global Strategy for

Asthma 2004).

Prieš pradedant gydyti pakopiniu principu sergantįjį astma, pirmiausia įvertinamas astmos

sunkumas (sunkumo pakopa). Vertinama atsižvelgiant į tai, ar pacientas vartoja ilgalaikiam

gydymui skirtus vaistus, ar jų nevartoja.

Gydymas pradedamas vienu iš dviejų variantų:

1. Pagal tą pakopą, kuri atitinka pacientui nustatytą ligos sunkumo pakopą. Jei paciento būklė

negerėja ir astmos nepavyksta kontroliuoti, gydymas intensyvinamas pagal sunkesnės pakopos

rekomendaciją (pvz., dukart didinant inhaliuojamųjų gliukokortikosteroidų dozes). Pasiekus

astmos kontrolę ir ją išlaikius bent tris mėnesius, gydymo intensyvumas (vaistų kiekis ir dozės)

palaipsniui mažinamas, kol parenkamas minimalus astmos kontrolę užtikrinantis gydymas.

2. Pagal vienu laipteliu aukštesnę, negu pacientui nustatytą pakopą. Pasiekus astmos pagal

kontrolę gydymo intensyvumas palaipsniui mažinamas iki minimalių kontroliuojančių dozių.

Šis variantas ypač rekomenduotinas tais atvejais, kai astmos simptomai labai trukdo paciento

kasdienei veiklai (Sakalauskas, 2005).

Kiekvienoje pakopoje būtina vengti astmą provokuojančių veiksnių arba juos šalinti, mokyti

pacientus sekti ir kontroliuoti ligos eigą. Gydymas peržiūrimas kas 3 – 6 mėn. Jei astmos eiga

stabili bent 3 mėn. (vaikams sergant lengva ar vidutinio sunkumo astma – 1 mėn.), skiriamas

gydymas pakopa žemyn. Siekiama minimaliu vaistų kiekiu kontroliuoti ne tik astmos simptomus,

bet ir lėtinį kvėpavimo takų uždegimą.

Pakopa aukštyn gydymas skiriamas nepasiekus astmos kontrolės, pacientui tinkamai

vartojant vaistus bei vengiant astmą provokuojančių veiksnių.

Ligonių mokymo tikslai:

• suteikti esminių žinių apie kvėpavimo sistemą ir bronchų astmą;

• išaiškinti sveikųjų ir sergančiųjų bronchų astma kvėpavimo sistemos (takų) skirtumus

paaiškinti pokyčius, vykstančius priepuolio metu;

• išmokyti vengti astmą provokuojančių veiksnių;

• išsamiai aptarti priemones ir būdus, padedančius išvengti astmos priepuolių (pvz., aplinkos

tvarkymas, jos priežiūra);

• išaiškinti astmai gydyti vartojamų vaistų veikimo principus;

• išmokyti tinkamos vaistų inhaliavimo technikos;

• išmokyti įvertinti savo būklę pagal simptomus, PEF rodiklius;

• išmokyti pažinti astmos paūmėjimo požymius ir sau padėti, naudojantis zonų (“šviesoforo”)

principu;

• supažindinti su pakopinio gydymo principais ir išsamiai jį pritaikyti pacientui (Bojarskas ir

kt., 2002).

Gydant BA, svarbu taikyti trispalvių zonų (“šviesoforo”) gydymo sistemą. Žalioji zona

(viskas gerai) – astma gerai kontroliuojama. PEF 80–100% normatyvo arba geriausio individualaus

rodiklio, paros svyravimai

Masažo tikslai yra šie:

• normalizuoti kraujo ir limfos apykaitą;

• pašalinti broncho spazmą;

• pagerinti infiltratų ir eksudato rezorbciją;

• atstatyti krūtinės ląstos ir diafragmos paslankumą;

• pagerinti plaučių audinių elastingumą;

• paskatinti atsikosėjimą jeigu yra skreplių (Finkelšteinaitė ir kt.,1995).

Masažo metodika tokia: masažuojama apykaklė, nugara, krūtinės ląsta, tam tikri kvėpavimo

raumenys(tarpšonkauliniai ir pilvo raumenys). Atliekamas stiprus nugaros raumenų masažas (ypač

paravertebralinės sritys) ant kušetės nedaug pakeltom kojom. Masažo trukmė 10-15 minučių,

rekomenduojama 15-20 procedūrų. Ligonis guli arba sėdi. Masažui naudojami visi masažo judesiai:

glostymas, trynimas, maigymas, ir vibracija (Filkelštainait ir kt., 1995).

1. 3. 3. Fizioterapija gydant bronchų astmą

Fizikiniai faktoriai veikia fiziologinę organizmo būseną:

• gerina gyvybiškai svarbių funkcijų reguliaciją;

• normina sujaudinimo ir slopinimo procesus organizme;

• didina organizmo energetinius resursus;

• skatina medžiagų apykaitą;

Naudojami natūralūs (infraraudoni, ultravioletiniai spinduliai, terminė hidroterapija ir kt.)

preformuoti (aparatiniai) fizikiniai faktoriai: galvaninė srovė, kintamo aukšto ir superaukšto

dažnumo elektros srovės ir laukai, magneto laukas, ultragarsas; šios procedūros naudojamos

ištisiniu arba impulsiniu rėžimu.

Ultravioletiniai spinduliai veikia desensibilizuojančiai, bakteriocidiškai, nuskausminančiai

(eriteminėmis dozėmis), slopinančiai.

Induktermija – metodas, kai ligonį veikia kintamasis aukšto dažnio magnetinis laukas. Ji

skatina rezorbciją, mažina uždegimą, turi raminantį poveikį.

Mikrobangos – tai nuo 1iki 10 cm ilgio elektromagnetinės bangos, dar vadinamos

centimetrinėmis bangomis. Jos mažina spazmus ir uždegiminius procesus.

Decimetrinių bangų terapija, kai veikia 460MHz elektromagnetinis laukas, bangos ilgis

65cm, galingumas iki 100W. Gydant decimetrinėmis bangomis yra mažinamas uždegimas,

slopinami spazmai, mažinama alergija.

Ultragarsas- tai tamprios terpės, didelio dažnio išilginės krypties mechaniniai virpesiai,

gaunami veikiant kristalus kintama elektros srove. Ultragarso terapija skiriama plaučių audinių

desensibilizacijai ir bronchų spazmui mažinti.

Magnetoterapija pagerina kvėpavimo funkciją ir bronchų praeinamumą. Jos metu

organizmas veikiamas žemo dažnio (50Hz) kintamu arba nuolatiniu magnetiniu lauku.

Elektrostimuliacija, tai elektros srovės naudojimas audinių ir organų funkcijai aktyvinti bei

stiprinti. Sergant BA elektrostimuliacija naudojama diafragmos ir kvėpuojamųjų raumenų funkcijos

stiprinimui.

Lazeris- tai žemo dažnio kvantinis generatorius, kuris įvairias energijos rūšis priverstiniu

spinduliavimu paverčia optinio diapazono monochromatinėms koherentinėmis

elektromagnetinėmis bangomis. Lazerioterapija turi bronchus plečiantį ir desensibilizuojantį efektą,

pagerina plaučių kraujotaką.

Gydant BA, vartojamos broncholitinių ir šiltų mineralinių druskų tirpalų aerozolių

inhaliacijos. Jų metu atsirandavietinis bronchų gleivinės uždegimą slopinantis ir bronchų

hiperrektyvumą mažinantis veikimas (Kriščiūnas ir kt., 1996).

1. 3. 4. Haloterapija sergant bronchų astma

Vis didesnį populiarumą įgyja gydymas naudojant įvairius gamtinius faktorius. Šiuo metu

kaskart populiaresnis darosi gydymas druskos kambaryje, kitaip tariant, halokompleksas atitinka

druskų šachtų mikroklimato būdingas sąlygas. Halokameroje sukurtas gydomasis mikroklimatas

sudaro nealergišką ir praktiškai aseptinę gydomąją aplinką su pastovia temperatūra ir pastoviu oro

drėgnumu. Pagrindinis veiksnys - didelio dispersiškumo, atitinkamos koncentracijos sausas druskos

aerozolis. Smulkios aerozolio frakcijos, patekdamos į giliąsias kvėpavimo takų dalis, sumažina

bronchų turinio adhezines savybes, aktyvina mukociliarinį klirensą. Dėl to sustiprėja bronchų

drenažinė funkcija ir pasišalina jų patologinis turinys, vyksta alergenų ir mikroorganizmų

eliminacija, sumažėja infekcinių ir alergenų procesų aktyvumas, polinkis į bronchospazmus. Dėl

gydomojo mikroklimato poveikio dingsta patologiniai neurorefleksiniai ryšiai. Buvimas tokioje

aplinkoje teigiamai veikia bendrą žmogaus organizmo reaktyvumą. Gydymo metu vyksta teigiami

imuninės sistemos poslinkiai, susireguliuoja humoralinio ir ląstelinio imuniteto mechanizmas, o tai

smarkiai sustiprina organizmo jėgas, priešinantis bakterinei ir virusinei infekcijai. Haloterapija –

efektyvus nemedikamentinio gydymo metodas kompleksinėje pulmunologinių ligų gydymo ir

reabilitacijos programoje (Ambrazaitis, 1997).

1. 3. 5. Kineziterapija gydant bronchų astmą

Kineziterapija. Svarbi kompleksinio gydymo dalis yra kineziterapija. Tinkamas judesys

padeda pagerinti ir išlaikyti ne tik kaulų, raumenų, širdies, ir kraujagyslių sistemų funkcinę būklę,

bet ir šalinti bronchospazmą, reguliuoti bronchų sekreciją, lengvinti atsikosėjimą, gerinti

kvėpavimą.

Kvėpavime dalyvauja diafragma ir krūtinės sienos (išoriniai ir vidiniai tarpšonkauliniai,

skersinis krūtinės, pašonkauliniai) bei pilvo (tiesusis, išorinis ir vidinis įstrižiniai) raumenys.

Diafragma – pagrindinis kvėpavimo raumuo(Šatkauskas, Danila, 2001)

Sergančiųjų bronchų astma kineziterapijos uždaviniai:

• normalizuoti CNS funkcinę būklę;

• atstatyti normalų kvėpavimo stereotipą;

• ugdyti taisyklingą ir ritmingą kvėpavimą;

• mažinti broncho spazmą;

• gerinti organizmo tonusą ir atsparumą;

• didinti krūtinės ląstos paslankumą;

• stiprinti kvėpavimo, krūtinės, pečių juostos raumenis;

• apsaugoti nuo komplikacijų vystymosi(Бонева,и др., 1978).

Kontraindikacijos:

• III širdies ir plaučių nepakankamumas;

• astrinis priepuolis

• didesnė negu 120 tvinksnių per minutę tachikardija;

• dažnesnis negu 25 kartai per minutę kvėpavimas;

• temperatūra viršijanti 38 C

Praktikoje naudojami įvairūs kineziterapijos metodai.

Skiriamos dvi pagrindinės KT metodikos: pasyvioji ir aktyvioji. KT principai sergančiųjų

atžvilgiu yra šie: individualumas, sistemingumas, laipsniškas krūvio didinimas, ilgalaikiškumas,

derinimas su kitomis gydymo priemonėmis.

Pasyvioji kineziterapija dažniausiai taikoma ligoninėse, kai pacientui būtinas lovos

rėžimas. Dažniausiai taikomos pasyvios kineziterapijos priemonės- tai bronchų drenažas padėtimi,

forsuoti iškvėpimai, kvėpavimas su pozityviu iškvėpimo slėgiu, krūtinės ląstos masažas, krūtinės

ląstos vibravimas ir perkusijos.

Pozicinis bronchų drenažas. Šios pasyvios KT priemonės tikslas – išnaudoti gravitacinę

jėgą bronchų turinio evakuacijos gerinimui. Tai suteikus ligoniui atitinkamą poziciją. Dažniausios

padėtys- sėdėjimas, sėdėjimas gulint, gulėjimas ant pilvo, ant šono ar nuleistu galvūgaliu. Kūno

padėtis turi būti parinkta individualiai, priklausoma nuo patologinio židinio ir turi būti priimtina

pacientui.

Hiperventiliacinė kvėpavimo korekcija atliekama ramiai sėdint 20-30min. Kas 10 min.

reikia sulaikyti kvėpavimą iki lengvo oro trūkumo jausmo(iš viso 3-4 kartus per tą laiką). Pradėjus

kvėpuoti, stengtis kvėpuoti negiliai. Prieš sulaikant kvėpavimą reikia 3-4 kartus giliau įkvėpti.

Kvėpavimas su pozityviu iškvėpimo slėgiu - tai apsunkintas iškvėpimas per sudėtas

vamzdeliu lūpas. Stipresnis pasipriešinimas gaunamas iškvepiant per vamzdelį į vandenį. Tai

padidina kvėpuojamąjį tūrį ir padeda išvengti priešlaikinio alveolių subliūškimo.

Forsuoti pasyvūs iškvėpimai. Šiuos pratimus gulinčiam pacientui atlieka kineziterapeutas

švelniai plaštakomis suspausdamas viršutinę ir apatinę krūtinės dalį. Per 30-120 sek. krūtinės ląsta

relaksuojasi, kvėpavimas lėtėja ir gilėja (Andziulis, ir kt., 1999).

Aktyvioji kineziterapija skirstoma į simptominę, treniruojančią ir specialiąją.

Ligoniams, kurių ventiliacija sutrikusi nedaug, tikslingos treniruotės kaip ir sveikiems

žmonėms. Esant žymesniems ventiliacijos sutrikimams, mažintinas treniruotės intensyvumas, bet

gali būti ilginama trukmė (Patessio, Dooner, 1994). Simptominės kineziterapijos priemonės yra

nukreiptas bronchų drenažo gerinimui, broncho spazmo mažinimui ar profilaktiškai, taip pat ir

respiracinių simptomų – kosulio, dusulio, skrepliavimo mažinimui. Pacientas apmokomas

savarankiškai atlikti simptomus mažinančias mankštas.

Garsų mankšta. Nosiaryklėje ir gerklose susidariusi akustinė vibracija mechaniškai

persiduoda viršutinių kvėpavimo takų sienelėms ir toliau plinta kvėpavimo takais žemyn, veikdama

kaip masažas. Tai mažina lygiųjų bronchų sienelių elastingumą ir stiprina raumenis. Oro srovės

jėga išsivysto tariant garsus:

didžiausia -,,h’’, ,,f’’, ,,t’’, ,,p’’;

vidutinė - ,,b’’, ,,d’’, ,,g’’, ,,v’’, ,,z’’;

mažiausia- ,,e’’, ,,k’’, ,,m’’, ,,r’’(Andziulis, ir kt. 1999).

Garsų mankšta lavina ir padeda pacientui įsisavinti įkvėpimo ir iškvėpimo santykį 1-2.

Pacientas apmokomas po įkvėpimo pro nosį padaryti nedidelę pauzę ir iškvėpti orą pro atvertą

burną, po iškvėpimo darant ilgesnę pauzę (Белая, 2001).

Reikia derinti bendras treniruotes su kvėpavimo raumenų treniruotėmis (Warner,1992).

Paprasčiausia, lengviausiai pritaikoma, prieinama visiems yra treniruojanti mankšta,

dozuotas ėjimas, velotreniruotės, plaukiojimas baseine.

Bronchų drenažą gerinanti mankšta. Šios mankštos tikslas - stiprinti kosulio refleksą ir

efektyvumą. Ši mankšta didina iškvepiamo oro srauto dydį, reguliuoja bronchų raumenų tonusą,

stiprina kvėpavimo raumenis, gerina širdies ir kraujagyslių veiklą, taip pat ir plaučių kraujotaką.

Svarbiausia, jog pagerėja skreplių atsiskyrimas nuo bronchų sienelių ir jų pašalinimas.

Dozuotas ėjimas gali būti taikomas lygioje arba nelygioje (terenkūras) vietoje. Sėkmingai

besitreniruojantiems asmenims, sergantiems plaučių liga, gerėja ne tik plaučių ventiliacija, auga

gyvybinė plaučių talpa, gerėja kraujotaka, plautinė hipertenzija. Fizinis krūvis turi būti griežtai

dozuojamas, ištvermės treniruotėje nustatomi konkretūs parametrai - tai kelias, laikas, greitis.

Ėjimo metu apkraunama širdis ir kraujagyslių sistema. Nustatyta, kad širdis atlieka tokį pat darbą

einant 10 min. ir einant apsunkintai; t.y. vietoje arba slenkančiu takeliu (Watchie,1995; Andziulis ir

kt., 1999).

Mankšta baseine turi keletą poveikių. Slėgio poveikis mažina lygiųjų raumenų tonusą,

didina diafragmos paslankumą, mažina slėgį į kraujo indų sieneles, taip gerina ventiliaciją stazės

pažeistose vietose, lengvina širdies, kaip siurblio, darbą. Šilumos poveikis gerina termoreguliaciją,

refleksiškai atpalaiduoja raumenis. Emocinis poveikis gerina ligonių nuotaiką. Pastebėta, kad

priepuolis niekada neprasideda baseine. Geriausia vandens temperatūra 30-32 laipsniai.

Įrodyta, kad individualizuotos kineziterapijos priemonės, taikant bendro pobūdžio vidutinio

ir žemo intensyvumo treniruotę, papildytą kvėpavimo raumenų treniruote ir specialiomis

mankštomis (forsuoto iškvėpimo derinimo su drenažine padėtimi ir akustinės) garsinės vibracijos,

gerina sergančiųjų obstrukcinėmis plaučių ligomis ventiliaciją, kraujotaką, fizinį darbingumą, taip

sudaro prielaidas biosocialinėms funkcijoms gerėti (Andziulis ir kt., 1999).

Būtina nepamiršti, kad fizinis krūvis gali iššaukti BA priepuolį. Toks priepuolis atsiranda

praėjus 5-10 min. po krūvio. Labai svarbu kvėpuoti per nosį bet kokio fizinio krūvio metu, nes

praeidamas oras pro nosį, sudrėkinamas ir sušildomas. Sergantiems BA kontraindikuotinas

ekstremalus sportas (Милюковa и др,. 2004).

Visi pacientai, sergantys BA, pagal funkcinius ir klinikinius rodiklius, skirstomi į tris

grupes: ”didelio” funkcinio pajėgumo;

,,vidutinio’’ funkcinio pajėgumo;

,,mažo’’ funkcinio pajėgumo (Милюкова и др,.2004).

Lengvos eigos bronchų astmai taikomos aktyvios kvėpavimo raumenų treniruotės ir bendros

organizmo treniruotės, atitinkančios fizinio krūvio toleranciją, treniruotės gamtoje (terenkūras,

važiavimas dviračiu), treniruotės patalpoje, kur pritaikytas šiltas sudrėkintas mikroklimatas,

(velotreniruotė, treniruotė slenkančiu takeliu, ėjimas vietoje, užsiėmimai baseine, galimi ir judrūs

žaidimai).Gali būti taikomos simptominės aktyvios kineziterapijos priemonės: garsų mankšta,

bronchų drenažą gerinanti mankšta. Yra taikoma III lygio aktyvi kvėpavimo raumenų treniruotė.

Ligoniai dažniausiai gydomi ambulatoriškai.

Vidutinės eigos bronchų astmą gydant ligoninėje taikytinos simptominės kineziterapijos

priemonės gali būti pasyvios ir aktyvios - kvėpavimo pratimai ir kvėpavimo raumenis stiprinanti

mankšta. Reabilitacijos stacionare šios priemonės papildomos treniruotėmis patalpose

(velotreniruotė, treniruotė slenkančiu takeliu, ėjimas vietoje). Įtraukiami pratimai, stiprinantys

priekinės pilvo sienelės raumenis, kurie dalyvauja iškvėpiant. Atliekami pratimai su pagalbinėmis

priemonėmis ir kvėpavimo pratimai su pasipriešinimu. Taikoma II ir III lygio kvėpavimo raumenų

treniruotė (Милюкова и др., 2004), (Andziulis ir kt.1999).

Sunkios eigos bronchų astmos atveju kineziterapijoje vyrauja pasyvios priemonės,

pagerėjimo metu - papildomos kvėpavimo raumenų treniruotės. Kai vyrauja bronchų drenažas,

taikoma drenažinė mankšta, vietinė plaučių vibracija. Būklei gerėjant taikomos I lygio kvėpavimo

treniruotė.

Kineziterapijos procedūrų metu laikomasi kvėpavimo ir bendrųjų lavinamųjų pratimų

santykio 1:1. Atsižvelgiant į paciento būklę kineziterapijos procedūros trunka 10-30 min.,

atliekamos 2-3 kartus per dieną. Treniruojamasis paciento rėžimas pradedamas stacionare ir

tęsiamas visą gyvenimą. Naudojant paruošiamojo periodo metodiką į kineziterapijos užsiėmimus

įtraukiamas bėgimas arba penkių kilometrų ėjimas. Užsiėmimo metu leidžiama pulsui dažnėti iki

100-120 tvinksnių per minutę (Белая, 2001).

Dusulio pojūtis mažinamas gerinant krūvio toleranciją palaipsniui intensyvinamais

pratimais, taip pakeliamas paciento anaerobinis slenkstis. Fiziniai pratimai, veikdami nervų

sistemą, gali padėti sunorminti kvėpavimą ir nervų sistemos tonusą, tai mažina polinkį bronchų ir

bronchiolių spazmų atsiradimui lengvina astmos priepuolį, ar padeda išvis jo išvengti.

1. 4. Tėvų, auginančių vaikus, sergančius bronchų astma, mokymas

Epidemiologiniai tyrimai parodė, kad tik vienam iš penkių vaikų , kurie per metus vieną ar

daugiau kartų jautė astmos simptomus, buvo diagnozuota BA, kai astma sergančio vaiko ligos ir

gyvenimo prognozė priklauso nuo savalaikės diagnostikos ir gydymo efektyvumo. Vaiko gydymas

ir mokymas turi vykti kiekviename astmos gydymo lygyje.

Įgyvendinant astma sergančio vaiko gydymo tikslus, viena iš svarbiausių efektyvaus

gydymo dalių yra vaiko ir jo šeimos narių mokymas. Žmonės, dirbantys su astma sergančiais

vaikais, vadovaujasi šiais pagrindiniais astmos mokymo principais:

• Bronchų astmos ligos pažinimas:

• Konkretaus ligonio pažinimas;

• Informacijos pateikimas vaikui ir jo šeimos nariams;

• Vaiko dalyvavimas astmos mokyklos darbe ir renginiuose, skirtuose ligos profilaktikai;

• Savo ligos pažinimas.

Ligos valdyme pagrindinis vaidmuo tenka vaikui ir jo tėvams, todėl ligos pažinimas turi

skatinti veikti vaiką ir jo tėvus. Reikia atkreipti dėmesį į šiuos momentus: vaiko atsakomybės už

savo sveikatą ir gydymą ugdymą, mokėjimą priimti sprendimus, taisyklingą vaistų vartojimo

techniką, veiksmų taktiką ligai paūmėjus, bendravimo įgūdžių ugdymą ir savarankiškai įgytos

informacijos apie ligą aptarimą (Bojarskas ir kt., 2002).

Efektyvaus mokymo sąlygos:

• Reikia žinoti, kaip pateiki vaikui ir jo tėvams būtinas bazines žinias;

• Mokymas turi būti individualus. Būtina atsižvelgti į paciento amžių, intelektą, psichologines

nuostatas, socialines sąlygas;

• Kiekvieno užsiėmimo metu būtina žinių įsisavinimo kontrolės sistema (anketos, viktorinos,

piešiniai, kryžiažodžiai);

• Kiekvienas vaikas privalo turėti individualias savikontrolės priemones – pikmetrus ir

tarpines;

• Ypač svarbi pastovi vaistų vartojimo įgūdžių kontrolė;

• Ypatingas dėmesys naujai astma susirgusiems vaikams ir jų tėvams;

• Neturi būti uždraustų temų. Suteikti galimybę išsiaiškinti vaikui ir tėvams rūpimus

klausimus;

• Darbe būtinas vaikų psichologo ir kineziterapeuto dalyvavimas;

• Vaiko ir jo šeimos mokyme turi būti vadovaujamasi klasikine pedagogika;

• Efektyvus mokymas priklauso nuo vaiko ir jo šeimos narių geranoriškų pastangų, medicinos

vadovo kompetencijos, kūrybiškumo ir entuziazmo (Presentation of new GINA guidelines

for pediatrics 2000).

Mokymo metodai: individualus, grupinis, kolektyvinis (astmos klubai, mokyklos,

stovyklos ir pan.),spauda, televizija, radijas.

Efektyviausias yra individualus, betarpiškas mokymas, kiekvieno vizito pas gydytoja metu,

aptariant konkrečias paciento, jo šeimos problemas, ligos eigą. Taip gydytojas, su kuriuo bendrauja

pacientas yra pagrindinis mokytojas. Padėti jam gali ir kiti kompetentingi žmonės, dirbantys su

pacientais ir turintys žinių apie BA.

Sergančiųjų vaikų tėvams būtina suteikti informaciją apie kvėpavimo organų sistemą,

bronchų astmą ir kas vyksta organizme užėjus dusulio priepuoliui.

Reikėtų gerai apgalvoti, kokiais žodžiais paaiškinti ligoniui ir tėvams apie jo ligą, nes nuo

to, kaip jus supras ligonis, priklausys jo suvokimas apie bronchų astmą.

Mokymo metu svarbu įsitikinti, ar pacientai teisingai vartoja vaistus. Naudinga ant

popieriaus lapo surašyti nuorodas, kaip vartoti vaistus, ir laikyti jas visur, kur vaikas būna:

namuose, mokykloje ar abiejų tėvų namuose, jeigu jie yra išsiskyrę arba gyvena atskirai. Išrašant

vaikui aerozolį, būtina tėvus išmokyti, kaip naudoti prietaisą. Negalima leisti, kad už vaistų

vartojimą būtų atsakingas pats vaikas, nes yra nustatyta, kad tokiais atvejais pasunkėja sergamumas

BA ir padidėja mirtingumas nuo jos.

Bronchų astmos savikontrolei rekomenduojamas ,,šviesoforo” principas. Labai gerai jei

pacientai turi individualų pikmetrą ir matuoja iškvėpimo srovės greitį 2 kartus per dieną tuo pačiu

metu– ryte ir vakare. Parodymus rekomenduojama užrašinėti penkerių metų ir vyresniems vaikams.

Kiekvienoje šeimoje, kur auga vaikas, sergantis bronchų astma, tėvai turi rašyti astmos

dienoraštį. Jei nežino, kaip tai daryti, būtina individualaus mokymo metru išsiaiškinti, ko jie

nesupranta, nes, tai viena svarbiausių astmos savikontrolės priemonių.

Tėvams reikia patarti, kad vengtų alergenų, nes tai efektyviausias būdas apsisaugoti nuo

astmos priepuolių. Patariama taip įrengti gyvenamąsias patalpas, kad jose būtų kuo mažiau dulkes

kaupiančių baldų, kilimų, užuolaidų. Specialūs reikalavimai yra sergančiojo BA patalynei. Ji

neturėtų būti pūkinė, geriau sintetinė, skalbiama ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. BA yra

gyvybei pavojinga liga. Sergančiųjų vaikų tėvams ir suaugusiems pasakyti visą tiesą apie jų ligą.

Vaiko ir jo šeimos mokymas yra efektyvus metodas, siekiant optimalios astmos kontrolės ir

įgyvendinant vaikų astmos gydymo tikslus, numatytus tarptautiniuose ir nacionaliniuose BA

diagnostikos ir gydymo susitarimuose (Godfrey et.al., 2000).

2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS

Tyrimo objektas

Grupinės ir individualios kineziterapijos poveikis 8-12 metų vaikams sergantiems bronchų

astma.

Kontingentas

Tyrimui atlikti tiksliniu būdu buvo pasirinkta 60 vaikų nuo 8 – 12 metų amžiaus, sergančių

bronchų astma, iš jų 34 berniukai ir 26 mergaitės. Tiriamieji buvo paskirstyti į dvi grupes po

30 vaikų:

• pirmoje grupėje taikyta kineziterapija grupėje,

• antroje grupėje taikyta individuali kineziterapija.

Individualią kineziterapiją lankiusių mergaičių buvo 12, o berniukų - 18. Grupinę

kineziterapiją lankė 14 mergaičių ir 16 berniukų. Visiems taikyta kompleksinė reabilitacija

(kineziterapija, masažas, haloterapija, fizioterapija). Tiriamieji buvo stabilios būsenos, tirti ne

priepuolio metu. Gydymosi trukmė - 18 dienų.

Ligos trukmė svyravo nuo 1 iki 8 metų ,eiga nuo lengvos, vidutinės ir sunkios, forma - nuo

egzogeninės, endogeninės iki mišrios.

Tyrimo metodai Buvo taikomi šie metodai:

1. Ligos istorijų analizė 2. Spirometrija

3. Kvėpavimo sulaikymas po gilaus įkvėpimo ir kvėpavimo sulaikymas po gilaus

iškvėpimo

4. Statistinė duomenų analizė

Ligos istorijų analizė

Atvykus į sanatorija surašoma gydymo stacionare istorija. Iš jos buvo tikslinami ligonio

amžius, lytis, ligos diagnozė, eiga, forma, ligos trukmė, kiti susirgimai bei priskirta kineziterapijos

grupė.

Spirometrija Išorinio kvėpavimo funkcija vertinama pagal spirometrijos duomenis. Tiriamieji buvo tirti ir

įvertinti (Anglų firmos Mikro Medical) spirometru Microlab 3500 Mikrobal 3500 naudojamas

standartiniam gyvybinio plaučių tūrio (VC), forsuoto gyvybinio plaučių tūrio (FVC) ir vaistų

poveikio matavimui.

3 pav. Spirometras Mikrobal 3500

Iš gyvybinio plaučių tūrio testo buvo gaunami ir analizuojami šie spirometriniai matavimai:

• Forsuota gyvybinė plaučių talpa (FVC)

• Forsuoto iškvėpimo tūris per 1 sekundę (FEV1)

• FEV1, kaip procentinė FVC išraiška (FEV1%)

• Didžiausias iškvėpimo srauto greitis (PEF)

• Forsuoto iškvėpimo santykis – Tifno indeksas (FEV1/FVC)

Spiometro Mikrobal 3500 gauti šie požymiai: FVC, FEV1, FEV1% ir FEV1/FVC. Į

spirometrą reikia įvesti tiriamojo amžių, lytį, ūgį. Apskaičiuoja rodiklius ir automatiškai lygina su

norminiais dydžiais. Tyrimo rezultatus pateikia dvejopai: išspausdina gautus rezultatus lapelyje ir

grafiniu būdu.

Tyrimui pasirinkti požymiai (FVC – forsuota gyvybinė plaučių talpa, FEV1 – forsuoto

iškvėpimo tūris per pirmąją sekundę ir FEV1/FVC, kuris rodo, kiek forsuotos gyvybinės plaučių

talpos (FVC) tiriamasis gali iškvėpti forsuoto iškvėpimo metu per pirmąją sekundę) buvo

matuojami prieš reabilitacinį gydymą ir po jo.

Didžiausias iškvepiamos srovės greitis (PEF) matuojamas du kartus per dieną (ryte ir

vakare) mechaniniu iškvėpimo srovės greičio matuokliu ENI 3826. Norminiam PEF dydžiui

apskaičiuoti buvo naudota Polgar skalė, kuriai norminis PEF dydis apskaičiuojamas remiantis

tiriamojo ūgiu. Šie požymiai buvo fiksuojami prieš reabilitaciją ir po jos.

Kineziterapijos kurso poveikiui vertinti naudoti šių požymių procentiniai pokyčiai:

FVC% = 100 ⋅ (FVCpo reab. - FVCprieš reab.) / FVCprieš reab

FEV1% = 100 ⋅ (FEV1po reab. - FEV1prieš reab.) / FEV1prieš reab

FEV1/FVC% = 100 ⋅ (FEV1/FVCpo reab. - FEV1/FVCprieš reab.) / FEV1/FVCprieš reab

PEF% = 100 ⋅ (PEFpo reab. – PEFprieš reab.) / PEFprieš reab

1 lentelė. Didžiausios iškvėpimo srovės būtini dydžiai vaikams

Mergaitės 100 cm 110 cm 120cm 130 cm 140 cm 150 cm

140 170 210 250 300 350

Berniukai 100 cm 110 cm 120 cm 130 cm 140 cm 150 cm

130 160 200 250 300 360

Kvėpavimo sulaikymas po gilaus įkvėpimo ir kvėpavimo sulaikymas po gilaus iškvėpimo

Kvėpavimo apimčių išmatavimai prie krūvio. Organizmo ypatybių tyrimas esant mišriai

hiperventiliacijai ir hipoksijai.

Kvėpavimo krūvio funkciniai bandymai – funkcinis krūvis sulaikant kvėpavimą po

įkvėpimo (Štangė mėginys) arba po iškvėpimo (Genši mėginys), kvėpavimo sulaikymas

matuojamas sekundėmis. Štangė tyrimas leidžia įvertinti žmogaus organizmo stabilumą esant

mišriai hiperventiliacijai ir hipoksijai, parodo bendrą kvėpavimo sistemos būklę sulaikymo metu po

gilaus įkvėpimo (ŠTANGE),o Genši mėginys - po gilaus iškvėpimo (GENŠI). Šie mėginiai

atliekami, kad būtų galima nustatyti, kaip organizmas yra aprūpinamas deguonimi bei nustatyti

žmogaus fizinio išsivystymo lygį.

Priemonės: chronometras.

Štangė mėginys. Po 2-3 gilių įkvėpimų - iškvėpimų žmogaus yra prašoma, kiek galima

ilgiau sulaikyti kvėpavimą po gilaus įkvėpimo. Po pirmo bandymo būtina 2 – 3 minučių pertrauka.

Genši mėginys. Po 2-3 gilių įkvėpimų žmogaus prašoma, kiek įmanoma ilgiau sulaikyti

kvėpavimą.

Mėginių įvertinimas nustatomas pagal tam tikrą lentelę. Geri tyrimų rezultatai rodo gerą

žmogaus kvėpavimo sistemos būklę.

2 lentelė. Orientaciniai Štangė ir Genši mėginių rodikliai

Mergaitės Berniukai Amžius

Štangė Genši Štangė Genši

8 36 17 40 18

9 40 18 44 19

10 50 21 50 22

11 44 20 51 24

12 48 22 60 22

Šie (ŠTANGE ir GENŠI) požymiai buvo fiksuojami prieš reabilitaciją ir po jos.

Kineziterapijos kurso poveikiui vertinti naudoti šie išvestiniai požymiai:

ŠTANGE = ŠTANGEpo reab. – ŠTANGEprieš reab

GENŠI = GENŠIpo reab. – GENŠIprieš reab

ŠTANGE% = 100 ⋅ ŠTANGE/ŠTANGEprieš reab

GENŠI% = 100 ⋅ GENŠI/GENŠIprieš reab

Tyrimo organizavimas

Tyrimas buvo atliktas VĮ Palangos vaikų reabilitacijos sanatorijoje ,,Palangos Gintaras”,

pulmonolologiniame skyriuje 2005 rugsėjo – gruodžio mėnesiais. Ligoniams buvo taikyta

kompleksinė reabilitacija (kineziterapija, masažas, haloterapija, fizioterapija). Jie buvo stabilios

būsenos, tirti ne priepuolio metu.

Individuali ir grupinė kineziterapija (KT) buvo taikoma 6 dienas per savaitę 1 kartą per

dieną 30 minučių. Tiriamieji buvo skirstyti šitaip: individualiai po vieną, o grupėje po tris - penkis.

Tiriamiesiems buvo taikytos aktyvios kineziterapijos priemonės: garsų mankšta, kvėpavimo

raumenų treniruotės bei treniruojančios mankštos. Buvo naudojamos šios kineziterapijos

priemonės: gimnastikos lazdos, elastinės juostos, kamuoliai, svareliai.

Buvo atliekami du testavimai: pirmas - prieš pradedant kineziterapiją ir antras - po

kineziterapijos kurso, t.y. išvykstant. Gydymo trukmė 18 dienų.

Statistinis duomenų vertinimas

Duomenų analizei naudoti statistikinis programų paketas „Statistika” ir MS Excel lentelės.

Tiriamųjų ligos požymių kaupimui buvo naudojamos MS Excel lentelės.

Kiekybiniams požymiams vertinti skaičiuotas aritmetinis vidurkis ir standartinis nuokrypis.

Hipotezė apie normalųjį kintamąjį skirstinį patikrinta Kolmogorovo-Smirnovo testu. Jei skirstinys

buvo normalusis, vidurkių skirtumai vertinti taikant Stjudento (t) kriterijų. Nesant normaliojo

skirstinio, skirtumai tarp grupių vertinti taikant Kolmogorovo-Smirnovo testą arba skirtumai tarp

požymių pačiose grupėse Vilkoksono ženklų kriterijus.

Kokybinių požymių statistiniams ryšiams vertinti naudota Persono χ2kriterijus. Rezultatai

laikyti statistiškai reikšmingais, kai p

3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

3.1.Tyrimo rezultatai 3. 1. 1. Sergančiųjų bronchų astma, lankiusių skirtingas kineziterapijos grupes, ventiliacijos

rodiklių skirtumai

10,610

88,5

99,510

10,511

11,512

Am

žius

(met

ais)

1 grupė 2 grupė

Tiriamieji

KT grupėjeKT individuali

4 pav. Vaikų amžiaus pasiskirstymas tarp grupių

Pagal amžių grupės nesiskyrė. Pirmoje grupėje amžiaus vidurkis buvo 10,6 ± 1,48 metų, o

antroje – 10,0 ± 1,5 metų (4 pav.)

46,7

53,3

40

60

010203040506070

Proc

enta

i

KT grupėje KT individuali

Mergaitės Berniukai

5 pav. Vaikų pasiskirstymas pagal lytį

Literatūra nurodo, kad kūdikystėje ir vaikystėje bronchų astma dažniau serga vyrai, o

vyresniame amžiuje moterys (Norvaišas, 2000). Tačiau mūsų tyrime berniukų ir mergaičių buvo

beveik vienodai (5 pav.).

Pagal lytį tiriamieji buvo pasiskirstę sekančiai:

1-oje grupėje (kineziterapija grupėje) berniukai sudarė 53 proc., mergaitės - 46 proc.,

2-oje grupėje (individuali kineziterapija) 60 proc. buvo berniukų ir 40 proc. mergaičių.

Pagal ligos formą tiriamieji pasiskirstė sekančiai: 1-oje grupėje (kineziterapija grupėje) su

egzogenine bronchų astmos forma buvo 70 proc., su endogenine - 16,7 proc., su mišria – 13 proc.,

o 2-oje grupėje (kineziterapija individuali) su egzogenine – 63 proc., su endogenine - 20 proc., su

mišria - 16,7 proc.

Kaip matyti iš pateiktų duomenų, vyrauja egzogeninė bronchų astma, tiek pirmoje grupėje

tiek antroje grupėje (6 pav.).

7063

16,720

1316,7

0

10

20

30

40

50

60

70

Tiria

mie

ji (p

roc.

)

Egzogeninė Endogeninė Mišri


6 pav. Vaikų, sergančių bronchų astma, pasiskirstymas pagal ligos formą

Pagal ligos eigą tiriamieji pasiskirstė sekančiai: 1-oje grupėje (kineziterapija grupėje) su

lengva eiga - 70 proc., su vidutinio sunkumo - 30 proc., o 2-oje grupėje (individuali kineziterapija)

su lengva eiga - 13 proc., su vidutinio sunkumo - 60 proc., su sunkia - 26,7 proc.(7 pav.).

70

13

30

60

0

27

0

10

20

30

40

50

60

70

Tiria

mie

ji (p

roc.

)

Lengva Vidutinio sunkumo Sunki


7 pav. Vaikų, sergančių bronchų astma pasiskirstymas pagal ligos eigą

Kaip matyti iš gautų rezultatų, pirmoje grupėje dominuoja lengva eiga, o antroje vidutinio

sunkumo.

3,3 3,3 3,3 6,7 3,3

70

10 13 10

73

16,7

0 0 0

01020304050607080

Tiria

mie

ji (p

roc.

)


Dauno sindromas Epilepsija KonjunktivitasYdinga laikysena Atopinis dermatitas Alerginis rinitasNėra

8 pav. Vaikų, sergančių bronchų astma, pasiskirstymas pagal lydinčias ligas

Kitomis ligomis nesirgo 1-oje grupėje (kineziterapija grupėje) apie 16,7 proc. vaikų, o 2-oje

grupėje – apie 10 proc. Tiek 1-oje grupėje (apie 73 proc.), tiek 2-oje grupėje (apie 70 proc.)

didžiausią kitų susirgimų procentą sudarė alerginis rinitas. Iš kitų susirgimų 1-oje grupėje

(kineziterapija grupėje) buvo atopinis dermatitas (apie 10 proc.). Iš kitų susirgimų 2-oje grupėje

buvo: atopinis dermatitas - 3,3 proc., ydinga laikysena - 6,7proc., konjunktyvitas - 3,3 proc.,

epilepsija 3,3 - proc., Dauno sindromas - 3,3 proc. (8 pav.).

Iš 7 pav. ir 8 pav. matosi, kad 2-ą grupę (individuali kineziterapija) sudarė vaikai sunkesnės

būklės nei 1-ą grupę.

Tyrimo metu buvo analizuojami spirometrijos požymiai gauti prieš reabilitacinį gydymą ir po jo.

84,9

88,4

81,1

85,3

76

78

80

82

84

86

88

90

FVC

(pro

c.)


Prieš kineziterapijąPo kineziterapijos

* *

*

*

9 pav. Forsuotos gyvybinės plaučių talpos rodiklis prieš reabilitacinį gydymą ir po jo skirtinguose

grupėse (*p < 0,05)

Nustatėme, kad forsuotos gyvybinės plaučių talpos rodiklis (FVC) po reabilitacinio gydymo

patikimai (p

reabilitaciją ir 88,4 ± 9,97 proc. – po reabilitacijos, o 2-oje grupėje - 81,1 ± 13,52 proc. - prieš

reabilitaciją ir 85,26 ± 13,03 proc. – po jos (9 pav.).

3,71

4,97

0

0.9

1.8

2.7

3.6

4.5

5.4

FVC

%


10 pav. Forsuotos gyvybinės plaučių talpos rodiklių prieš reabilitacinį gydymą ir po jo procentinio

pokyčio skirtumas tarp grupių

Forsuotos gyvybinės plaučių talpos rodiklių prieš reabilitacinį gydymą ir po jo procentinis

pokytis 1-oje grupėje (3,71 ± 5,27 proc.) yra šiek tiek mažesnis nei 2-oje grupėje (4,97 ± 2,94

proc.). Tačiau šis pokytis tarp grupių nesiskyrė patikimai (10 pav.).

92,7

98,0

84,0

89,0

75

80

85

90

95

100

FEV 1

(pro

c.)



**

*

*

11 pav. Forsuoto iškvėpimo tūrio per 1 sekundę rodiklis prieš reabilitacinį gydymą ir po jo

skirtinguose grupėse (*p < 0,05)

Forsuoto iškvėpimo tūrio per pirmąją sekundę rodiklis (FEV1) po kineziterapijos kurso

abiejose grupėse patikimai (p

5,285,71

0

1

2

3

4

5

6

FEV 1

%


12 pav. Forsuoto iškvėpimo tūrio per 1 sekundę rodiklių prieš reabilitacinį gydymą ir po jo

procentinio pokyčio skirtumas tarp grupių

Forsuoto iškvėpimo tūrio per 1 sekundę rodiklių prieš reabilitacinį gydymą ir po jo

procentinis pokytis 1-oje grupėje (5,28 ± 5,17 proc.) yra šiek tiek mažesnis nei 2-oje grupėje (5,71

± 3,54 proc.). Tačiau šis pokytis tarp grupių nesiskyrė patikimai (12 pav.).

106,6

111,4

96,3

101,4

85

90

95

100

105

110

115

FEV 1

/FV

C (p

roc.

)



**

*

*

13 pav. Forsuoto iškvėpimo santykio – Tifno indeksas prieš reabilitacinį gydymą ir po jo


Forsuoto iškvėpimo santykis (FEV1/FVC) po kineziterapijos kurso abiejose grupėse

patikimai (p

4,33

5,17

0

1

2

3

4

5

6

FEV 1

/FV

C%


14 pav. Forsuoto iškvėpimo santykio – Tifno indeksų prieš reabilitacinį gydymą ir po jo procentinio


Forsuoto iškvėpimo santykio – Tifno indeksų prieš reabilitacinį gydymą ir po jo procentinis

pokytis 1-oje grupėje (4,33 ± 4,29 proc.) yra šiek tiek mažesnis nei 2-oje grupėje (5,17 ± 3,28


308,3350,3

263,3295,0

0

80

160

240

320

400

PEF

(l/m

in)


Prieš kineziterapiją

Po kineziterapijos

* ***

15 pav. Didžiausio iškvėpimo srauto greičio rodiklis prieš reabilitacinį gydymą ir po jo


Didžiausias iškvėpimo srauto greitis (PEF) ) po kineziterapijos kurso abiejose grupėse

patikimai (p

11,95

10,59

0

2

4

6

8

10

12

PEF%


16 pav. Didžiausio iškvėpimo srauto greičio rodiklių prieš reabilitacinį gydymą ir po jo procentinio


Didžiausio iškvėpimo srauto greičio rodiklių prieš reabilitacinį gydymą ir po jo procentinis

pokytis 1-oje grupėje (11,95 ± 8,99 proc.) yra šiek tiek didesnis nei 2-oje grupėje (10,59 ± 9,88


3.1.2 Sergančiųjų bronchų astma, lankiusių skirtingas kineziterapijos grupes, Štangės

mėginio pokyčiai

Kineziterapijos poveikiui ištirti buvo analizuojami Štangės mėginio rodikliai prieš

reabilitacinį gydymą ir po jo (ŠTANGEprieš reab ŠTANGEpo reab.) bei šių rodiklių išvestiniai požymiai:

ŠTANGE – Štangės rodiklių pokytis, atspindintis kineziterapijos kurso poveikį, bei ŠTANGE% -

Štangės rodiklių pokyčio procentinė išraiška, kurios pagalba galima būtų vertinti kineziterapijos

kurso efektyvumą.

20,7

25,7

15,2

19,7

0

5

10

15

20

25

30

Laik

as (s

ek)



**

*

*

17 pav. Sergančiųjų bronchų astma, lankiusių skirtingas kineziterapijos grupes, Štangės mėginio

rodikliai prieš reabilitaciją ir po jos (* p

Po reabilitacinio gydymo tiek 1-oje grupėje (20,67 sek prieš reab. ir 25,73 sek po reab.), tiek

ir 2-oje grupėje (15,17 sek prieš reab. ir 19,70 sek po reab.) Štangės mėginio rodikliai patikimai

(p

20 pav. Vaikų, sergančių bronchų astma ir lankiusių skirtingas grupes, Štangės mėginio rodiklių

prieš reabilitacinį gydymą ir po jo procentinis pokytis

Tačiau nagrinėjant Štangės mėginio rodiklių prieš reabilitacinį gydymą ir po jo procentinį

pokytį, jau stebime, kad jis yra didesnis 2-oje grupėje (23,78 ± 11,64 proc.) nei 1-oje grupėje

(19,71 ± 9,70) nors ir nesiskyrė patikimai (20 pav.).

ŠTANGE (proc.)

0

5

10

15

20

25

0-5 5-10 10-15 15-20 20-25 25-30 30-35 35-40 40-45 45-50 >50 proc.

Atvėjų

skaiči

us

KT grupinėKT individuali

21 pav. Vaikų, sergančių bronchų astma ir lankiusių skirtingas grupes, Štangės mėginio rodiklių

prieš reabilitacinį gydymą ir po jo procentinio pokyčio pasiskirstymas kas 5 procentus

Suskirsčius šį rodiklį kas 5 procentus matome, kad 1-oje grupėje palyginus su 2-ą nebuvo

vaikų, kuriems jis būtų iki 5 procentų t.y. kineziterapijos poveikis nereikšmingas, tačiau ir nebuvo

tokių vaikų, kuriems jis būtų daugiau nei 45 procentų t.y. kineziterapijos poveikis geras. Taip pat

nagrinėjant intervalą nuo 20 – 35 procentų, stebime, kad 2-oje grupėje vaikų daugiau nei 1-oje

grupėje (21 pav.).

Iš gautų rezultatų galime daryti prielaidą, kad individuali kineziterapija yra efektyvesnė nei

grupinė kineziterapija.

19.71

23.78

0

4

8

12

16

20

24

Proc

enta

i


ŠTANGE%

3. 1. 3. Sergančiųjų bronchų astma, lankiusių skirtingas kineziterapijos grupes, Genši

mėginio pokyčiai

Kineziterapijos poveikiui ištirti buvo taip pat analizuojami Genši mėginio rodikliai prieš

reabilitacinį gydymą ir po jo (GENŠIprieš reab GENŠIpo reab.) bei šių rodiklių išvestiniai požymiai:

GENŠI – Genši rodiklių pokytis, atspindintis kineziterapijos kurso poveikį, bei GENŠI% - Genši

rodiklių pokyčio procentinė išraiška, kurios pagalba galima būtų vertinti kineziterapijos kurso

efektyvumą.

14.3

18.2

8.6

11.7

0

4

8

12

16

20

Laik

as (s

ek)



**

*

*

22 pav. Sergančiųjų bronchų astma, lankiusių skirtingas kineziterapijos grupes, Genši mėginio

rodikliai prieš reabilitaciją ir po jos (* p

Nagrinėjant šių rodiklių skirtumus tarp grupių gavome, kad Genši mėginio rodiklis 1-oje

grupėje (14,33 sek) buvo patikimai (p

GENŠI (proc.)

0

5

10

15

20

25

0-5 5-10 10-15 15-20 20-25 25-30 30-35 35-40 >40 proc.

Atvėjų

skač

ius

KT grupinėKT individuali

26 pav. Vaikų, sergančių bronchų astma ir lankiusių skirtingas grupes, Genši mėginio rodiklių

prieš reabilitacinį gydymą ir po jo procentinio pokyčio pasiskirstymas kas 5 procentus

Suskirsčius šį rodiklį kas 5 procentus matome, kad 2-oje grupėje palyginus su 1-ą nebuvo

vaikų, kuriems jis būtų iki 5 procentų t.y. kineziterapijos poveikis nereikšmingas ir buvo tokių

vaikų, kuriems jis būtų daugiau nei 40 procentų t.y. kineziterapijos poveikis geras. Taip pat

nagrinėjant intervalą nuo 15 – 40 procentų, stebime, kad 2-oje grupėje vaikų daugiau nei 1-oje

grupėje (26 pav.).

Gauti Genši rodiklių analizės rezultatai patvirtina prielaidą, kad individuali kineziterapija

yra efektyvesnė nei grupinė kineziterapija.

3. 2 Tyrimų rezultatų aptarimas Bronchų astma – viena iš sudėtingiausių problemų kvėpavimo organų patologijoje. Jos

požymių turi 5-10 proc. vaikų, daugeliui jų pirmieji ligos simptomai atsiranda iki 4-5 metų

amžiaus. Prognozuojama, kad 2010 metais bronchų astma sirgs 6 proc. visos žemės gyventojų, o 50

proc. iš jų sudarys jauni, darbingo amžiaus žmonės. Plėtojant gyvenimo kokybės sampratą, atsirado

galimybė skatinti tokius sveikatos priežiūros paslaugų plėtrą, kurios užtikrina ankstyvą sveikatos

sutrikimų diagnostiką, efektyvų gydymą, jų prevenciją. Patirtis parodė, kad specialistai, dirbdami

komandos principu ir taikydami šiuolaikinius gydymo ir reabilitacijos metodus, labai efektyviai

prisideda prie bendro tikslo – vaikų sveikatos išsaugojimo.

Naujausi epidemiologiniai tyrimai patvirtino, kad dusulio priepuolis viena ar daugiau kartų

per paskutinius 12 mėnesių vargino 6,6 proc. šešerių – septynerių metų amžiaus vaikus. (Valiulis ir

kt., 2004). Lietuvoje 2000 metais vaikų astmos atvejų per metus padaugėjo 20,4 proc. (Valiulis ir

kt.,1998).

Kineziterapija yra viena iš svarbiausių reabilitacijos priemonių, galinčių įtakoti šios ligos

eigą Literatūroje neradome duomenų apie 8-12 metų vaikų, sergančių bronchų astma, panašius

tyrimus. Tai leidžia daryti prielaidą, kad toks tyrimas yra aktualus.

Tyrime dalyvavo 60 vaikų, kuriems buvo diagnozuota bronchų astma. Šiems vaikams buvo

taikoma kompleksinė reabilitacija, į kurią buvo įtraukta kineziterapija, haloterapija, fizioterapija,

masažas bei medikamentinis gydymas. Bronchų reaktyvumui mažinti ir bronchospazmui šalinti

buvo parinkta ir taikyta garsų, kvėpavimo raumenis stiprinanti mankšta, bronchų drenažinei

funkcijai gerinti buvo parinkti jau aprobuoti ir naudojami mankštų kompleksai (Andziulis, 1999).

Vaikų, sergančių bronchų astma, grupės, kurioms taikyta skirtinga kineziterapija, nesiskyrė

pagal amžių ir lytį. Amžiaus vidurkis apie 10,26 metai. Pirmoje grupėje, kurioje buvo taikyta

kineziterapija grupėje, berniukai sudarė apie 53 proc., o mergaitės – apie 47 proc. Antroje grupėje,

kurioje taikyta individuali kineziterapija, berniukai sudarė 60 proc., o mergaitės - 40 proc. Pirmoje

grupėje daugiausiai buvo vaikų su lengva ligos eiga (apie 70 proc.) ir nerasta vaikų su sunkia ligos

eiga. Antroje grupėje daugiausiai buvo vaikų su vidutinio sunkumo ligos eiga (apie 60 proc.),

vaikai su sunkia ligos eiga sudarė apie 27 proc. ir su lengva eiga – apie 13 proc. Abiejose grupėse

dominavo egzogeninė bronchų astmos forma. Iš kitų ligų abiejose grupėse dominavo alerginis

rinitas. Tačiau antroje grupėje buvo vaikų su tokiais susirgimais, kaip ydinga laikysena (apie

7 proc.), konjunktyvitas (apie 3 proc.), epilepsija (apie 3 proc.), Dauno sindromas (apie 3 proc.).

Pagal ligos eigą ir šalutinius susirgimus antrąją grupę, kurioje taikyta individuali kineziterapija,

sudarė vaikai sunkesnės būklės, palyginus su pirma, kurioje taikyta grupinė kineziterapija.

Ventiliacijos rodiklių analizė parodė, kad visi jie po reabilitacinio gydymo patikimai

(p

IŠVADOS

1. Ventiliacijos rodiklių analizė parodė, kad forsuoto iškvėpimo tūris per pirmąją sekundę (FEV1),

forsuotos gyvybinės plaučių talpos rodiklis (FVC), forsuoto iškvėpimo santykis (FEV1/FVC)

bei didžiausias iškvėpimo srauto greitis (PEF) po reabilitacinio gydymo patikimai (p

LITERATŪRA 1. Andziulis, I., Kriščiūnas, A., Volčeskas, A., Rimdeikienė, A. (1999). Sergančiųjų lėtinėmis

nespecifinėmis plaučių ligomis funkcinės būklės nustatymas ir kineziterapija. Kaunas: KMU.

2. Ambrazaitis, V., Biskys, M., Biskys, V. ir kt. (1997). Reabilitacija ir sveikatą grąžinantis

gydymas Palangos reabilitacinėje ligoninėje. Kaunas: Joružis.

3. Bettiol, J., Bartsch, P., Louis, R. et al. (2000). Cytokine production from peripheral whole blood

in atopic and nonatopic asthmatics: relationship with blood and sputum eosinophilia and serum

IgE levels. Allergy, 55 (12), 1134—1142.

4. Blažienė, A., Dubakienė, R., Pranevičius, A. ir kt. (1994). Bronchinės astmos klasifikacija,

diagnostika ir gydymas: metodinės rekomendacijos. Vilnius.

5. Bojarskis, J., Dubakienė, R., Ėmužytė, R, Kudzytė, J., Šatkauskas, J., Valiulis, A. (1998). Vaikų

bronchinės astmos diagnostika: metodinė medžiaga. Vilnius.

6. Bojarskis, J., Dubakienė, R., Ėmužytė, R., Kudzytė, J., Valiulis, A. (2002). Vaikų bronchų

astmos diagnostika ir gydymas. Vaikų pulmonologija ir alergologija. T. 5, IV (1—2), 1762—

1777.

7. Bousquet, J., Jeffery, P. K., Busse, W. W. et al. (2000). From bronchoconstriction to airways

inflammation and remodelling. Asthma Am J Respir Crit Care Med, 161, 1720—1745.

8. Dineika, K. (2001). Psichofizinė treniruotė. Vilnius: Lietuvos sporto informacijos centras.

9. Dubakienė, R.( 2002). Alergologija. (Pagrindai). Vilnius: Žiburys.

10. Finkelšteinienė, J., Valužienė, N. K., Damanskas, J. (1995). Masažas. Vilnius. Avicena.

11. Godfrey, S., Clark, T. J. H., Lee, T. H. (2000). Childhood astma. London: Arnold.

12. Kim, Y. K., Cho, S. H., Koh, Y. Y. et al. (1999). Skin reactivity to inhalant allergens, total

serum IgE levels, and bronchial responsivness to metacholine are increased in parents of

GRUPINĖS IR INDIVIDUALIOS KINEZITERAPIJOS ...1938902/1938902.pdfKineziterapija yra viena iš...

Documents

Transcript of GRUPINĖS IR INDIVIDUALIOS KINEZITERAPIJOS ...1938902/1938902.pdfKineziterapija yra viena iš...