Julie KagawaGeležies princesė

ANTROJI KNYGAGELEŽIES FĖJŪNAI

Vilnius, 2013

Versta iš: Julie Kagawa,The Iron Daughter,Harlequin Teen, 2010© Julie Kagawa, 2010Šis leidinys publikuojamaspagal sutartį su„Harlequin EnterprisesII B.V. / s. à. r. l.“

Iš anglų kalbos vertė Elzė TilindytėRedagavoIndrė Viliūnaitė

Visos teisės į šį kūrinį saugomos, įskaitant teisę atkurti visą arba iš dalies bet kokia forma.Visi šios knygos personažai yra išgalvoti. Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar mirusius, yra visiškai atsitiktinis.

© Elzė Tilindytė, vertimas iš anglų kalbos, 2013© Živilė Adomaitytė, knygosdizainas, 2013© HQN, viršelio nuotrauka© „Svajonių knygos“, 2013ISBN 978-609-406-564-4

Skiriu savo įkvėpėjui Nikui

PADĖKOSAtrodytų, kad rašyti knygos tęsinį– juokų darbas. Juk jau esi baigęs pirmą dalį ir visi sunkumai

liko praeityje. Cha cha cha! Nieko panašaus! Kurti antrąją nė kiek ne lengviau, gal netgi sunkiau.Todėl sąrašas žmonių, kuriems norėčiau padėkoti, visai nesutrumpėjo. Žinoma, pirmiausia labai ačiūmano artimiesiems už palaikymą ir tikėjimą manimi. Gero žodžio nusipelno ir naujosios manodraugės iš interneto platumų: Chi, Šeron, Kristi ir Liana, taip pat visi „YABooks“ internetiniodienoraščio rašytojai už meilę paauglių knygoms ir pagyras mano kukliai kūrybai. Net nemokuišreikšti žodžiais, kaip jiems visiems esu dėkinga. Ačiū agentei Lori Maklin, kuri visada atrandalaisvą minutėlę atsakyti į mano klausimus, nors kartais aš įveliu klaidą rašydama jos vardą. Be to,Natašijai Vilson ir Adamui Vilsonui, kurie yra patys geriausi redaktoriai pasaulyje, taip pat visamdarbščiam leidyklos „Mira Ink“ kolektyvui. Net gražiausių žodžių būtų per mažai apsakyti, kokia esujiems dėkinga. Pagaliau didžiausias ir širdingiausias ačiū mano vyrui Nikui, kuris yra geriausias visųlaikų klausytojas. Be jo pagalbos man nebūtų pavykę.

1

Žiemos rūmaiPriešais mane stovėjo didingas ir nuostabus Geležies karalius, jo sidabriniai plaukai vilnijo kaip

nesuvaldomas krioklys. Ilgo apsiausto skvernai plaikstėsi, juoda spalva dar labiau išryškinoprakaulaus veido blyškumą, po beveik permatoma oda tamsavo mėlynai žalios venos. Žėrinčių juodųakių gelmėse blyksėjo žaibai, ties nugara ir pečiais rangėsi geležiniai čiuptuvai, globdami valdovątarsi sparnų skraistė ir žvilgėdami šviesoje. Jis artinosi prie manęs, ištiesęs ranką lyg keršto angelas,liūdna švelni šypsena žaidė lūpose.

Kai žengiau į priekį jo pasitikti, geležiniai lynai švelniai apsivijo mane ir prisitraukė artyn.– Megana Čeis, – sušnibždėjo Machina ir brūkštelėjo per plaukus. Čiuptuvams palietus odą aš

sudrebėjau ir prispaudžiau rankas prie šonų. – Tu turėjai pasirodyti. Ko nori?Piktai dėbtelėjau į jį. Ko aš noriu? Kodėl atvykau?– Broliuko, – atsakiau pagauta prisiminimų. – Tu pagrobei Itaną, kad atsiviliotum mane čionai. Aš

noriu susigrąžinti jį.– Ne, – papurtė galvą Machina ir prisislinko dar arčiau. – Tu atvykai ne dėl brolio, Megana Čeis.

Ir ne dėl Žiemos princo, kurį tvirtini mylinti. Pasirodei čionai dėl vienintelio dalyko. Galios.Man suspengė ausyse. Pamėginau atsitraukti, bet čiuptuvai laikė tvirtai surakinę.– Ne, – burbtelėjau stengdamasi išsivaduoti iš geležinių gniaužtų. – Tai... netiesa. Ne dėl to.– Tada parodyk, dėl ko, – pareikalavo Machina ir plačiai išskėtė rankas. – Koks gi tas tavo

tariamas atvykimo tikslas? Ką ketini čia daryti? Parodyk man, Megana Čeis.– Ne!– Parodyk!Mano delne kažkas suvirpėjo – tai pulsavo Keramedžio strėlė. Su šūksniu lūpose aš pakėliau ranką

ir nutaikiusi smaigalį Machinai į krūtinę suvariau tiesiai į širdį. Geležies karalius susverdėjęs atšlijo,nenuleisdamas nuo manęs nuostabos ir siaubo kupinų akių. Tik dabar tai jau buvo ne Machina, ofėjūnų princas vidurnakčio juodumo plaukais ir skaisčiomis sidabrinėmis akimis. Lieknas irgrėsmingas, apsitaisęs juodai nuo galvos iki kojų, jis griebėsi kalavijo, kabančio prie juostos, darprieš suvokdamas, kad jau per vėlu. Princas svirduliavo bandydamas išsilaikyti ant kojų, o aš vargaisnegalais užgniaužiau klyksmą.

– Megana, – sušnibždėjo Ašas, iš burnos nutekėjo plonytė raudona srovelė.Spausdamas rankomis krūtinėn įsmigusią strėlę jis suklupo, apsiblaususiu žvilgsniu maldaujamai

dyrėdamas man į akis.– Už ką?Visa tirtėdama kilstelėjau rankas ir pamačiau, kaip per jas upeliukais teka blizgantis tamsiai

raudonas skystis ir kapsi ant žemės. Po glotniu apsiausto audiniu mano kūnas ėjo pagaugais, tarsi odąbūtų žnaibiusios kraujasiurbės dėlės. Temstančiu protu suvokiau, kad turėčiau būti priblokšta, jaustisiaubą ir begalinį pasišlykštėjimą. Bet nieko panašaus. Tapau neįveikiama, visagalė ir stipri, tarsimano kūnas būtų įelektrintas ir aš galėčiau padaryti ką tik panorėjusi niekam neįstengiant manęssustabdyti.

Nuleidau akis į Žiemos princą ir paniekinamai šyptelėjau, žvelgdama į apgailėtiną pavidalą.Nejaugi aš išties kada nors galėjau mylėti tokį skystablauzdį?

– Megana.Ašas klūpojo po kojomis, gyvybinės jėgos vis labiau seko, nors jis stengėsi nepasiduoti. Trumpą

akimirksnį pajutau susižavėjimą tokia atkaklia valia, bet net ir ji nepadės princui išsigelbėti.– Kaipgi tavo brolis? – maldaujamai paklausė jis. – O šeima? Juk jie laukia sugrįžtančios namo.Geležiniai čiuptuvai išsiskleidė man ties nugara ir pečiais, suplazdėjo tarsi tviskantys sparnai. Iš

aukšto žvelgdama į Žiemos princą, bejėgiškai sukniubusį po kojomis, apdovanojau jį atlaidžiašypsena.

– Aš ir esu namie.Sušmėžavę tarsi sidabrinė migla čiuptuvai pervėrė fėjūnui krūtinę ir prismeigė jį prie žemės. Ašas

sudrebėjo, mėšlungiškai be garso gaudydamas orą, paskui galva nusviro į šoną ir jis subyrėjo lygkrištolinė statula, atsitrenkusi į betoną.

Apsupta žaižaruojančių šukių, kurios teliko iš Žiemos princo, aš atlošiau galvą ir nusikvatojau, okai išnirau iš sapno, juokas virto baugiu riksmu.

AŠ ESU MEGANA ČEIS. Jau kurį laiką gyvenu Žiemos fėjūnų rūmuose. Kaip ilgai? Nežinau.Šioje vietoje laikas bėga kitaip, nei įprasta. Nuo tos akimirkos, kai savo nelaimei atsidūriauNiekadaniekada šalyje, išorinis – mirtingųjų – pasaulis skaičiuoja dienas be manęs. Jeigu kada norspavyks iš čia ištrūkti ir pasiekti namus, galiu kaip Ripas van Vinklis1 patirti, jog nuo išvykimoprabėgo keli šimtai metų ir visa mano šeima bei draugai seniai mirę.

Stengiuosi apie tai kuo mažiau galvoti, bet kartais nepajėgiu atsikratyti slogių minčių.Mano kambaryje tvyrojo šaltis. Jame visada šalta. Man irgi nuolat šalta. Net safyro spalvos

liepsnų židinyje nepakako žvarbai įveikti. Sienos ir lubos buvo išskaptuotos iš matinių padūmavusiųledo luitų, netgi sietynas tviskėjo tūkstančiais varveklių. Šį vakarą aš buvau su sportinėmis kelnėmis,storu megztiniu, pirštinėmis, vilnone kepure, tačiau nė tai nepadėjo sušilti. Už mano kambario langospindėjo ledu požeminis Žiemos fėjūnų miestas. Tamsūs pavidalai laigė ir skraidžiojo sutemose,blyksėjo nagai ir iltys, šmėžavo sparnai. Aš sudrebėjau ir pažvelgiau į viršų. Milžiniško urvo lubosbuvo per aukštai, kad ką nors įžiūrėčiau tamsybėse, išskyrus tūkstančius mažyčių žiburėlių, kuriemirgėjo tarsi žvaigždėmis nusagstyta paklodė. Gal tai buvo fėjūnų laužų kibirkštys, o gal ir jie patys.

Pasigirdo beldimas į duris.Tačiau aš nešūktelėjau „užeikite“. Karti patirtis išmokė to nedaryti. Juk tai Žiemos rūmai ir kviesti

į vidų jų dvariškius būtų labai prasta mintis. Žinoma, negalėjau visiškai jais atsikratyti. Tačiau,laimei, fėjūnai labiau už viską paiso taisyklių, o jų karalienė įsakė manęs netrukdyti, nebent aš pati topageidaučiau. Tad įsileisti ką nors būtų tolygu tokiam pageidavimui.

Perėjau per kambarį stebėdama, kaip kvėpuojant kyla garas, ir pravėriau duris.Prie slenksčio tupėjo juoda katė, dailiai parietusi uodegą, ir nemirksėdama spoksojo į mane

geltonomis akimis. Man dar nespėjus nė žodžio pratarti, ji sušnypštė ir nėrė vidun pro durų plyšį.Šmėstelėjo it šešėlis.

– Ei! – sušukau įkandin.Kai mikliai pasisukau, vietoje katės priešais mane stirksojo fuka2 Tiaotinė ir šypsojosi šiepdama

iltis. Na, žinoma. Tai galėjo būti tik fuka, nes šie padarai nesuka galvos dėl etiketo taisyklių. Tiksliaupasakius, jie, regis, jaučia didžiulį malonumą jas laužydami. Tarp veltinių kasyčių styrojo gauruotosausys, kuriomis viešnia retsykiais karpė. Ji buvo apsitempusi akį rėžiantį švarką, nusagstytą

dirbtiniais brangakmeniais ir smeigtukais, mūvėjo suplyšusius džinsus, buvo įsispyrusi į kareiviškusbatus. Kitaip nei Vasaros rūmų fėjūnai, Žiemos rūmų dvariškiai teikė pirmenybę paprastų mirtingųjųdrabužiams. Nežinau – ar kad paerzintų Vasaros fėjūnus, ar kad būtų panašesni į žmones.

– Ko tau reikia? – nepatikliai pasiteiravau Tiaotinės.Nuo to laiko, kai atsiradau rūmuose, fuka kažkodėl nepaprastai manimi susidomėjo. Man atrodo,

dėl šiems padarams būdingo beatodairiško smalsumo. Na, mudvi keletą kartų persimetėme žodžiukitu, bet tikrai negalėčiau pavadinti jos drauge. Visada susinervinu matydama, kaip ji nemirksėdamavėpso į mane, tarsi ruoštųsi sudoroti per artimiausius pietus.

Fuka prunkštelėjo ir godžiai apsilaižė.– Tu nepasiruošusi, – kimiai sušnypštė ji ir skeptiškai dėbtelėjo į mane. – Judinkis. Mikliau

persirenk. Negalime gaišti. Mums metas.Aš suraukiau antakius. Man visada sunkiai sekėsi perprasti Tiaotinę, nes ji taip greitai šokinėdavo

nuo vienos temos prie kitos, kad aš nespėdavau sekti jos minčių eigos.– Kur? – pasiteiravau, o fuka tik sukikeno.– Pas karalienę, – sumurkė Tiaotinė, išraiškingai judindama ausis. – Ji liepė tave pakviesti.Krūtinę užgulė sunkus akmuo. Nuo pat tos dienos, kai atvykau į Žiemos rūmus su Ašu, baiminausi

šios akimirkos. Kai pirmą kartą pasirodžiau dvare, karalienė apdovanojo mane grėslia šypsena irpaliepė nešdintis, nes ji norinti pasikalbėti su sūnumi akis į akį, o mane netrukus pakviesianti.Žinoma, fėjūnų karalystėje žodis „netrukus“ galėjo reikšti ką tik nori, bet aš visą laiką lyg ant adatųlaukiau, kada Mebė teiksis mane prisiminti.

Beje, tuokart aš paskutinį kartą mačiau ir Ašą.Vos pagalvojus apie princą, man suspurdėjo širdis, nes išsyk prisiminiau, kiek permainų įvyko

mūsų santykiuose. Kai aš pirmą kartą atsidūriau fėjūnų valdose ieškodama pagrobto broliuko, Ašasbuvo mano priešas – pavojingas Žiemos karalystės valdovės Mebės sūnus. Kai tarp dviejų karalysčiųvos nekilo karas, Mebė pasiuntė Ašą pagrobti manęs, nes norėjo taip parklupdyti mano tėvą, karaliųOberoną. Tačiau be galo trokšdama išvaduoti brolį aš sudariau sandorį su Žiemos princu: jeigu jispadės išgelbėti Itaną, aš laisva valia keliausiu su juo į Žiemos karalystę.

Šį sprendimą padiktavo juoda neviltis. Žūtbūt turėjau užsitikrinti visą įmanomą pagalbą, kadišdrįsčiau stoti prieš Geležies karalių ir išplėšti iš nelaisvės broliuką. Tačiau kai atsidūriauprakeiktoje dykroje tarp pustomų dulkių, žvangančios geležies ir stebėjau, kaip Ašas kaunasi supaslaptingomis jėgomis, kurios kėsinasi sunaikinti pačią jo prigimties esmę, aš netikėtai supratau, kadpamilau jį.

Ašas atvedė mane pas Geležies karalių ir vos nepalydėjo galvos nuo jo rankos. Geležies fėjūnųvaldovas pasirodė neįtikėtinai stiprus, beveik nenugalimas. Tačiau nors jėgos persvara buvo jopusėje, aš įveikiau Machiną, išvadavau broliuką ir sugrąžinau į namus.

Tą pačią naktį Ašas atėjo manęs, nes taip buvome sulygę. Supratau, kad laikas vykdyti priesaiką.Taigi dar kartą palikau savo šeimą ir nusekiau paskui Ašą į Tir Na Nogą, į Žiemos karalystę.

Šią kelionę lydėjo šaltis, tamsa ir stingdantis siaubas. Nors mano bendrakeleivis buvo pats Žiemosprincas, fėjūnai pasirodė esą labai žiaurūs ir nesvetingi, ypač žmonėms. Ašas nepriekaištingai atlikoasmens sargybinio pareigas, jam netrūko grėsmingumo, budrumo ir gebėjimo apginti, bet retkarčiaisjis atrodydavo nepasiekiamas ir užsisklendęs. Kuo labiau artėjo Žiemos karalystė, tuo labiau Ašastolo nuo manęs ir pasaulio. Ir neatskleidė priežasties.

Paskutinę kelionės dieną mudu buvome užpulti. Paties Oberono pasiųstas milžiniškas vilkaspastojo mums kelią, kad nužudytų Ašą ir parlakdintų mane į Vasaros karalystę. Mums pavykoišsigelbėti, bet Ašas buvo sužeistas dvikovoje su siaubūnu, todėl teko susirasti prieglobstį apleistojeledinėje grotoje, kad pailsėtume ir apžiūrėtume princo žaizdas.

Jis tylėjo, kai bandžiau kaip mokėdama tvarstyti ranką, tačiau jaučiau, jog nenuleidžia nuo manęsakių, kol muturiavau greitosiomis parūpintą tvarstį. Beveik baigusi pakėliau akis ir sutikau sidabriškąžvilgsnį. Ašas iš lėto sumirksėjo, veide atpažinau išraišką, kuri pasirodydavo, kai jis mėgindavomane perprasti. Aš lūkuriavau tikėdamasi, kad galiausiai man pavyks sužinoti tokio staigaus joatitolimo priežastį.

– Kodėl nepabėgai? – tyliai pasiteiravo jis. – Jeigu tas padaras būtų mane nudobęs, būtum galėjusineiti į Tir Na Nogą. Būtum atgavusi laisvę.

Niūriai dėbtelėjau į jį.– Laikausi mūsų susitarimo, lygiai kaip ir tu, – burbtelėjau ir stipriai suveržiau tvarstį, bet Ašui iš

lūpų neišsprūdo nė garselio. Dabar jau išties įtūžusi pervėriau jį žvilgsniu, įsismeigiau tiesiai į akis.– Jeigu jau esu žmogus, tai turiu sprukti uodegą pabrukusi? Aš žinojau, į ką veliuosi, ir ketinu laikytisžodžio, kad ir kas nutiktų. Jeigu manai, jog turėjau palikti tave likimo valiai vien todėl, kadišvengčiau susitikimo su Mebe, tai visiškai manęs nepažįsti.

– Kaip tik todėl, kad esi žmogus, – vėl prakalbo Ašas tokiu pat tyliu balsu, nenuleisdamas nuomanęs akių, – tu ir nepasinaudojai taktine galimybe. Tavimi dėti, Žiemos fėjūnai nebūtų gręžiojęsiatgal. Nebūtų leidę emocijoms paimti viršų. Jeigu nori išgyventi Žiemos rūmuose, privalai pradėtimąstyti kaip jie.

– Aš nesu tokia kaip jie! – atkirtau ir pakilusi atsitraukiau per žingsnį, gniauždama nuoskaudą irišdavystės kartėlį. Akių kampučiuose susitvenkė paikos bejėgiško pykčio ašaros. – Nesu Žiemosfėjūnė. Aš mirtingoji ir man nesvetimi žmogiški išgyvenimai ir emocijos. Jeigu nori, kad jausčiausidėl to kalta, nesulauksi! Negaliu užgniaužti savo jausmų kaip tu.

Staigiai apsisukau nesitverdama įtūžiu ir jau norėjau pulti šalin, tačiau Ašas pašoko kaip žaibas irsugriebė mane už rankų. Aš visa įsitempiau, įsirėmiau kojomis į žemę, išriečiau nugarą, bet su juokovoti – ne mano nosiai. Netgi sužeistas ir netekęs daug kraujo princas buvo nepalyginamai stipresnisuž mane.

– Nesu nedėkingas, – sušnabždėjo jis man į ausį ir mano širdis nevalingai suvirpėjo. – Tik noriu,jog suprastum. Žiemos karalystės dvariškiams žmogiškosios silpnybės – tikras grobis. Tokia jųprigimtis. Jie mėgins sunaikinti tave ir fiziškai, ir emociškai, o aš ne visada būsiu šalia, kad galėčiauapginti.

Aš sudrebėjau, pyktis išgaravo, vėl užplūdo ankstesnės baimės ir dvejonės. Ašas atsiduso, pajutau,kaip jo kakta palietė plaukus, kvėpavimas pakuteno kaklą.

– Nenoriu pats taip elgtis, – prabilo jis tyliu skausmingu balsu. – Nenoriu matyti, ką jie stengsis taupadaryti. Labai mažai vilties, kad Vasaros fėjūnei pavyktų išgyventi Žiemos rūmuose. Bet ašprisiekiau atvesti tave ir privalau priesaikos laikytis.

Princas kilstelėjo galvą ir taip suspaudė pečius, kad man net suskaudo, paskui kalbėjo toliauneatpažįstamai niūriu, šaltu tonu:

– Todėl turi būti stipresnė už juos. Tau nevalia prarasti budrumo, kad ir kas nutiktų. Jie bandyspergudrauti tave apgavystėmis ir meiliais žodžiais. Jiems teiks pasitenkinimą tavo kančios.

Neprisileisk jų. Ir niekuo nepasitikėk. – Jis trumpam nutilo, tada dar labiau pritildęs balsą užbaigė: –Netgi manimi.

– Aš visada pasitikėsiu tavimi, – negalvodama sukuždėjau, o jis dar stipriau suspaudė pečius,versdamas žvelgti tiesiai į akis.

– Ne! – nukirto princas ir iš akių teliko plyšeliai. – Tau nevalia. Esu tavo priešas, Megana.Niekada to nepamiršk. Jeigu Mebė įsakys man nukirsdinti tave visų dvariškių akivaizdoje, privalėsiupaklusti. Jeigu ji palieps mano broliams Rovanui ir Seidžui iš lėto žudyti tave, kad galėtų mėgautiskiekviena kančios akimirka, turėsiu stovėti ir leisti jiems tai daryti. Ar supranti? Žiemos rūmuosemano jausmai tau nieko nereiškia. Vasaros ir Žiemos karalystės visados buvo nesutaikomi priešai irniekas to nepakeis.

Žinojau, kad turiu jo bijoti. Juk, šiaip ar taip, jis – Žiemos princas. Be to, tiesiai šviesiai įspėjo,jog nužudys mane, jeigu tik Mebė įsakys. Kita vertus, jis prisipažino esąs man neabejingas, ir nors tainieko nereiškia, širdis suspurdėjo krūtinėje. Gal aš ir naivi, bet niekaip netikėjau, kad Ašas galėtųsąmoningai mane įskaudinti, netgi Žiemos rūmuose. Tai patvirtino iššūkis ir pyktis sidabrinėse akyse.

Princas dar kurį laiką nenuleido žvilgsnio, paskui atsiduso.– Tu taip ir nesupratai nė žodžio iš to, ką tau sakiau, ar ne? – sumurmėjo jis ir užsimerkė.– Aš nebijau, – išpyškinau, nors tai buvo netiesa. Man kėlė siaubą vien mintis, kad šios kelionės

pabaigoje teks stoti prieš Mebę ir Žiemos rūmų dvariškius. Bet jeigu Ašas manęs neapleis, viskas busgerai.

– Esi velniškai užsispyrusi, – burbtelėjo princas ir persibraukė ranka per plaukus. – Nė neišmanau,kaip galėsiu tave apginti, jeigu tau visiškai svetimas savisaugos instinktas.

Aš prisiartinau prie jo ir uždėjusi ranką ant krūtinės pajutau, kaip po marškiniais daužosi širdis.– Pasitikiu tavimi, – pasakiau ir kilstelėjau galvą, mūsų veidai beveik susilietė, o tada paglosčiau.

– Neabejoju, kad surasi būdą man padėti.Jo kvėpavimas padažnėjo. Rūsčiai dėbtelėjęs į mane jis sušnibždėjo:– Ar supranti, jog žaidi su ugnimi?– Keista, o man atrodė, kad tu esi ledinis prin...Sakinys taip ir liko nebaigtas, nes Ašas pasilenkė ir pabučiavo mane. Apsivijau rankomis jį už

kaklo, jis apkabino mane per liemenį ir kurį laiką aš nebejutau šalčio.Tačiau kitą rytą Ašas vėl atrodė nutolęs ir abejingas, jis beveik nesikalbėjo su manimi, kad ir kaip

stengiausi prašnekinti. Tą naktį mudu pasiekėme požeminius Žiemos karalystės rūmus. Ir Mebė tuojaupat pasistengė mus išskirti.

Tarnaitė parodė man skirtą ankštą kambarėlį ir aš sužvarbusi sėdėjau tenai tikėdamasi, kad Ašasnetrukus vėl mane susiras. Tačiau po susitikimo su karaliene jis taip ir nepasirodė, tad keliasvalandas veltui pralaukusi pati išdrįsau leistis jo ieškoti po Žiemos rūmų menes. Tada ir susipažinausu Tiaotine, o tiksliau – ji susipažino su manimi. Tai nutiko bibliotekoje, kur man teko nenoromisžaisti gaudynių su dramblotu milžinu, sukaustytu grandinėmis. Jis vaikėsi mane tarp knygų lentynųeilių. Kai nuo jo pasprukome, naujoji pažįstama pranešė, kad princo Ašo jau nebėra rūmuose irniekas nežino, kada jis sugrįš.

– Juk tai Ašas, – pareiškė ji šypsodamasi man nuo knygų lentynos viršaus. – Jį retai galimapamatyti rūmuose. Vieną akimirką jis čia, o kitą žybt – jo vėl nėra nė padujų kelis mėnesius.

„Kodėl Ašas tiesiog ėmė ir išvyko? – tūkstantąjį kartą svarsčiau mintyse. – Juk galėjo bent jaupasakyti, kur ketina keliauti ir kada parsiras. Neturėjo palikti nežinioje.“

Nebent jis sąmoningai vengė manęs. Nebent visi jo pasakyti žodžiai, bučinys, kuriuo apsikeitėme,jausmai, slypėję jo akyse ir balse, jam visiškai nieko nereiškė. Galbūt taip elgėsi vien tik norėdamasatsivilioti mane į Žiemos rūmus.

– Ar nori pavėluoti? – sumurkė Tiaotinė, rydama mane žvilgančiomis katiniškomis akimis. Josbalsas sugrąžino į dabartį. – Mebė nemėgsta laukti.

– Tai jau tikrai, – vangiai patvirtinau ir pamėginau nuginti šalin prastą nuotaiką. „Tik pamanyk! –pagalvojau. – Manęs laukia audiencija pas pačią Žiemos karalienę.“ – Duok man minutėlępersirengti, – paprašiau ir luktelėjusi piktai sužaibavau akimis, nes Tiaotinė nė nepasijudino. – Galmalonėtum trumpam palikti mane vieną?

Fuka sukikeno, akimirksniu pasivertė juoda gauruota ožka ir visomis keturiomis iškaukšėjo iškambario. Užtrenkiau duris ir užrėmusi jas nugara pajutau, kad širdis netelpa krūtinėje. Mebė norimatyti. Žiemos karalystės valdovė galiausiai teikėsi mane pasikviesti. Suvirpėjusi pasitraukiau nuodurų ir nusiskubinau prie komodos, ant kurios stovėjo ledo veidrodis.

Pažvelgiau į savo atspindį, šiek tiek iškreiptą dėl įtrūkusio ledo. Aš vis dar retsykiais negalėdavauatpažinti savęs. Kambario prietemoje tiesūs šiaudų spalvos plaukai atrodė beveik sidabriniai, akysneproporcingai didelės. O ir begalė kitų beveik neapčiuopiamų smulkmenų liudijo, kadnebepriklausau žmonių giminei, kad virtau gąsdinančia būtybe. Be to, krito į akis ir vienasneabejotinai akivaizdus skirtumas. Abipus galvos styrančios smailios ausys rėksmingai priminė, kadesu kitokia, nei iki šiol buvau.

Neištvėrusi nusukau akis nuo savo atspindžio ir nužvelgiau vilkimus drabužius. Jie buvo šilti irpatogūs, bet puikiai supratau, kad susitikti su Žiemos karalystės valdove apsirengus sportinėmiskelnėmis ir apsmukusiu megztiniu – prasta mintis.

„Puikumėlis. Po penkių minučių turiu stoti prieš pačią Žiemos fėjūnų karalienę. Kuo gi manpasipuošti?“ – paklausiau savęs.

Užmerkusi akis pamėginau griebtis burtų, kad mano apdarai taptų bent kiek puošnesni. Veltui.Regis, didžiulis galios antplūdis, kurį pajutau kaudamasi su Geležies karaliumi, dingo be pėdsako,visiškai išgaravo, nes aš daugiau nebepriverčiau kerų veikti. Ir ne dėl to, kad nebūčiau stengusis.Prisiminusi pamokas, gautas iš sidhių3 katino Grimalkino, kurį sutikau per pirmąją kelionę įNiekadaniekada, pabandžiau tapti nematoma, pakilti į orą, įžiebti fėjūnų ugnį. Iš viso to teišėjošnipštas. Pasirodo, praradau netgi gebėjimą jausti burtus, nors ir žinojau juos čia esant. Kerėjimogalias kursto emocijos ir ugningi jausmai – įniršis, troškimas, meilė. Kuo daugiau jausmų, tuolengviau paleisti į darbą burtus. Tačiau dabar man nesisekė, kad ir kaip stengiausi. Regis, vėl tapaupaprasta, jokiomis stebuklingomis galiomis neapdovanota Megana Čeis. Neskaitant smailių ausų.

Keista. Juk ilgai nė nežinojau, kad esu pusiau fėjūnė. Vos keli mėnesiai teprabėgo nuo to laiko, kaiatėjus šešioliktajam gimtadieniui mano geriausias draugas Robis atskleidė paslaptį, jog iš tiesų jisyra Šaunusis Robinas, garsusis Pakas iš „Vasarvidžio nakties sapno“. Paskui mano mažąjį broliukąItaną pagrobė fėjūnai ir man teko jį vaduoti. Beje, paaiškėjo, jog ir aš pati esu Vasaros fėjūnųvaldovo, karaliaus Oberono, duktė, kurios jis susilaukė su mirtinga moterimi. Nelengva buvosusitaikyti su mintimi, kad turiu fėjūnų kraujo ir stebuklingų galių. Tiesa, didžiam Grimalkinonepasitenkinimui man ne itin sekėsi jomis naudotis, ir tai dar ne blogiausia. Bėda ta, kad anksčiau nėnetikėjusi fėjūnų buvimu, dabar, kai praradau gebėjimą kerėti, pasijutau netekusi dalies savasties.

Atsidususi pravėriau komodą ir išsitraukiau džinsus, baltą palaidinę, ilgą juodą apsiaustą. Kaipįmanydama greičiau įsinėriau į drabužius, kad nesustirčiau į ožio ragą. Akimirką pasvarsčiau, galvertėtų pasirinkti puošnesnį apdarą, tarkim, vakarinę suknelę. Bet atmečiau šią mintį. Žiemos rūmųdvariškiai nepripažįsta aprangos kodo. Tad turėsiu daugiau šansų išgyventi, jeigu prisitaikysiu.

Pravėrusi duris išvydau Tiaotinę, kuri dabar jau nebuvo pasivertusi nei ožka, nei kate, tik spoksojoį mane, klastingai iššiepusi dantis.

– Čionai, – sušnypštė ji ir mikliai pasuko į šoninį ledo koridorių. Geltonos akys, regis, plaukė persutemas. – Karalienė užsilauks.

NUSEKIAU PASKUI TIAOTINĘ į tamsą, vinguriuodama nesibaigiančiais labirintais irstengdamasi nesidairyti į šalis. Tačiau akies krašteliu vis tiek spėdavau pastebėti Žiemos rūmųmenėse tykančius siaubingus padarus. Už vienų durų gūžėsi kerėpliška pabaisa, labai primenantimilžinišką vorą. Pro plyšį įžvelgiau blyškų išsekusį snukį ir dygias akeles, įsmeigtas tiesiai į mane.Didžiulis juodas medžioklinis šuo degančiomis akimis negirdimai sekė paskui mus, kol neapsikentusiTiaotinė šnypšdama puolė jį ir nuvijo šalin. Pora goblinų4 ir raudonkepuris5 smailiomis iltimistamsioje kertėje rideno kauliukus, padarytus iš dantų ir smulkių kaulų. Man einant pro šalį tarp jų kaiptik kilo ginčas. Pirštais badydami raudonkepurį goblinai suskato klykti plonais čaižiais balsais:

– Sukčius, apgavikas!Aš neatsisukau pažiūrėti, tik išgirdau už nugaros spiegimą ir lūžtančių kaulų traškėjimą. Tirtėdama

kaip epušės lapas nusiskubinau paskui Tiaotinę, kuri jau buvo spėjusi pradingti už kampo.Ten koridorius baigėsi ir atsivėrė didžiulė menė, kurioje nuo lubų tarsi žėrintys sietynai leidosi

varvekliai. Tarp jų plaukiojo žaltvykslės ir stebuklingi liepsnos rutuliai, mesdami ant sienų ir grindųlaužytus šviesos spindulius. Nuo ledinių grindų kilo migla. Kai įėjome, kvėpuojant iš burnos pradėjovirsti garo tumulai. Lubas rėmė ledinės kolonos, kurios spindėjo lyg vaiskus krištolas ir papildėakinamą pinklią mirguliuojančių šviesų ir spalvų gamą. Niūri nežabota muzika aidėjo po rūmus. Jąatliko grupelė žmonių, sėdinčių ant pakylos menės kampe. Dzirinančių ir mušančių instrumentusmuzikantų akys atrodė sustiklėjusios, o kūnai bauginamai liesi. Ilgi susivėlę plaukai, regis, buvonematę žirklių metų metus. Kita vertus, nepasakytum, kad šie žmonių giminės atstovai atrodėkenčiantys ar nelaimingi. Tik tarsi zombiai aistringai virkdė instrumentus ir, regis, nė nepastebėjosavo antgamtiškų žiūrovų.

Aplinkui pakylą grūdosi tuntai požemio karalystės gyventojų, vienas už kitą baisesnių. Ograi6 irraudonkepuriai, goblinai ir spriganai7, koboldai8 ir fukos, hobsai9 ir elfai, o ir tie, kurių nė vardųnežinojau, šmižinėjo kaip įkirpti pirmyn ir atgal mirguliuojančioje prieblandoje. Skubiai naršiaumenę žvilgsniu, tikėdamasi pamatyti susitaršiusių juodų plaukų kupetą ir skaisčias sidabrines akis, kolskaudžiai sugėlė širdį. Čia jo nebuvo. Tolimajame menės kampe tiesiog ore kybojo ledinis sostas,akinantis šaltu spindesiu. Ant jo tarsi išskaptuota iš galingo ledo luito sėdėjo Žiemos rūmų valdovė,karalienė Mebė.

Nors asketiška ir paprasta, galingiausia Žiemos karalystės moteris atrodė pritrenkiamai. Kaiviešėjau Oberono valdose, mačiau ją varžovės, Vasaros karalienės, draugijoje. Matuojantantgamtiško pasaulio matais toji irgi buvo įspūdinga. Be to, Titanija taip pat griežė ant manęs dantį,kad esu Oberono dukra, ir netgi mėgino kartą paversti stirna, taigi neturėjau dėl ko jai simpatizuoti.Nors ir labai skirtingos, abi karalienės buvo nepaprastai galingos. Dieviškai graži, ūmi irnegailestinga Titanija priminė vasaros audrą ir įpykinta imdavo svaidytis žaibais. O Mebė buvopanaši į žvarbiausią žiemos dieną, kai viskas nuščiūva ir sustingsta iš baimės prieš negailestingą

ledą, kuris kartą jau buvo pražudęs pasaulį ir gali vėl tai padaryti.Karalienė sėdėjo soste, apsupta kelių aukščiausio rango dvariškių – kilmingųjų sidhių, kurie

vilkėjo brangiais madingais šių laikų drabužiais: dalykiniais baltais kostiumais ir juodais dryžuotais„Armani“ marškiniais. Kai anąkart mačiau Mebę Oberono karalystėje, ji buvo pasipuošusi gražiaikrintančia juoda suknele, kurios klostės vilnijo it šešėliai. O šiandien ji vilkėjo baltą kelniųkostiumėlį, avėjo dramblio kaulo spalvos bateliais. Nagai blizgėjo opalo atspalvio laku, tamsūsplaukai buvo elegantiškai sukelti ant viršugalvio. Valdovė pažvelgė į mane bedugnėmis juodomisakimis, primenančiomis naktį be žvaigždžių, blausias tamsiai raudonas lūpas iškreipė grėslusšypsnys.

Pajutau, kaip šiurpas perbėgo per nugarą. Fėjūnams nerūpi mirtingieji. Žmonės jiems tėra žaislai,kurie išmetami, kai pabosta. Šiuo atžvilgiu ir Vasaros, ir Žiemos rūmų dvariškiai vienodi. Netgi aš,pusiau fėjūnė ir Oberono dukra, neturiu nė vieno draugo amžinų savo tėvo priešų aplinkoje. Jeiguužrūstinsiu Mebę, ji pasielgs su manimi kaip panorėjusi. Galbūt pavers balta triušele ir užsiundys antmanęs goblinus, nors to greičiau galėtum tikėtis iš Titanijos. Neapleido mintis, kad Mebė sugalvos kąnors nepalyginamai rafinuotesnio ir baisesnio. Tad jaučiau didžiulę baimę.

Tiaotinė skynėsi kelią per susigrūdusius Žiemos rūmų fėjūnus, kurie beveik jos nepaisė. Visas jųdėmesys krypo į mane, tad žingsniavau paskui palydovę apmirusia širdimi. Jaučiau, kaip į nugarąsminga alkani žvilgsniai, girdėjau laidomus juokelius, bet stengiausi nenuleisti galvos ir žengti kuoryžtingiau. Niekas taip nemasina fėjūnų kaip baimė. Vienas kampuoto veido sidhių aukštuomenėsatstovas nusišypsojo pagavęs mano žvilgsnį ir man skaudžiai nudiegė širdį. Savo išvaizda jis priminėAšą, kuris paliko mane likimo valiai šioje siaubūnų karalystėje.

Kuo labiau mes artinomės prie Žiemos karalienės, tuo šalčiau darėsi. Netrukus pajutau, kad žvarbatiesiog gniaužia kvapą. Sustojusi per žingsnį nuo sosto Tiaotinė nusilenkė. Aš pasekiau jos pavyzdžiu,nors vos įstengiau nekaukšėti dantimis. Už mūsų šurmuliavo Žiemos rūmų dvariškiai. Nuo jųšnopavimo ir murmesio kūnas ėjo pagaugais.

– Megana Čeis, – suskambo menėje karalienės balsas, nuo kurio man pasišiaušė plaukai, o fukavikriai niurktelėjusi į šoną pradingo dvariškių būryje, palikdama mane vieną kaip pirštas. – Malonutave čia matyti.

– Man didelė garbė, jūsų didenybe, – atsakiau sutelkusi visas valios jėgas, kad balsas nedrebėtų.Tačiau jis vis tiek išdavikiškai virpėjo ir ne tik nuo šalčio.

Patenkinta Mebė nusišypsojo ir atsilošė apžiūrinėdama mane bejausmėmis juodomis akimis. Tylojetegirdėjau savo širdies plakimą.

– Taigi, – vėl prakalbo karalienė ir nagais taip pabarbeno į sosto ranktūrį, kad net krūptelėjau. –Štai mes ir susitikome. Matyt, tu laikai save labai protinga, Oberono dukra.

– At-atsiprašau? – klausiamai išlemenau, jausdama, kaip ledinė siaubo ranka sugniaužė širdį.Kad ir kaip žiūrėtum, tokia pradžia nežadėjo nieko gero.– O iš tikrųjų esi visai paika, – tęsė Mebė, apdovanojusi mane atsainia šypsena. – Bet netrukus tau

teks ateiti į protą. Gali neabejoti. – Valdovė palinko į priekį ir nuvėrė mane tokiu demoniškužvilgsniu, kad vos nepasileidau bėgti klykdama iš siaubo. – Girdėjau apie tavo darbelius, MeganaČeis, – rūsčiai išrėžė karalienė primerkusi akis. – Nejau tikėjaisi, kad pavyks juos nuo manęsnuslėpti? Tu apgaule privertei Žiemos princą lydėti tave į Geležies karalystę. Paskui kautis su tavopriešais. Tu primetei jam priesaiką, kuri vos jo nepražudė. Dėl tavo kaltės aš tik per plaukąnepraradau savo brangaus berniuko. Ar bent supranti, ką man teko išgyventi?

Mebė grobuoniškai nusišypsojo ir baimė dar labiau suspaudė man paširdžius. Kaip valdovė sumanimi pasielgs? Pavers ledo luitu? Sušaldys visus vidaus organus? Sustingdys kraują ir aš niekadanepajėgsiu sušilti, kad ir kiek tūločiausi, kad ir kaip karšta būtų aplinkui? Aš sudrebėjau, bet netrukuspastebėjau, jog oras lengvai raibuliuoja, tarsi skleidžia mažas šilumos bangeles, ir staiga supratau: taiMebė pasitelkė kerus bandydama užvaldyti mano jausmus ir priversti įsivaizduoti pačią baisiausiąmanęs laukiančią lemtį. Beje, ji be reikalo stengėsi: aš ir taip buvau leisgyvė iš siaubo.

Į galvą netikėtai šovė mintis: o ką, jeigu Ašas taip pat žaidė mano jausmais ir apgaule paskatinoįsimylėti jį. Jeigu jau Mebė geba tai daryti, jos sūnūs, be abejo, irgi paveldėjo šią galią. Ar manojausmai Ašui yra tikri? O gal tai tik kerų pasekmė?

„Dabar ne laikas sukti galvą dėl tokių dalykų, Megana!“ – sudraudžiau save mintyse.Mebė akylai stebėjo mano reakciją. Nors aš vis dar tirtėjau iš baimės, sielos gilumoje supratau, ko

siekia karalienė. Jeigu tik neištversiu ir pulsiu prašyti pasigailėjimo, kaipmat nė pati nepajutusi būsiupriversta duoti stebuklingą priesaiką. Kadangi fėjūnų pasaulyje priesaikos turi ypatingą reikšmę, visainenorėjau leisti Mebei išgauti pažadą, dėl kurio pasigailėčiau tą pačią akimirką.

Slapčiomis atsidususi pamėginau sutelkti mintis, kad atsakydama į Žiemos karalienės klausimąnepradėčiau vapėti kaip dvejų metų mažylė.

– Prašau man atleisti, jūsų kilnybe, – prabilau apdairiai rinkdamasi žodžius. – Nenorėjau padarytinieko blogo nei jums, nei jūsų sūnui. Jo pagalbos man reikėjo, kad išvaduočiau savo broliuką išGeležies karaliaus nelaisvės.

Vos tai išgirdę Žiemos rūmų dvariškiai baimingai subruzdo ir suošė man už nugaros. Juste jutau,kaip šiaušiasi jų gaurai, girdėjau dantų griežimą ir nagų caksėjimą. Fėjūnai bijojo geležies kaipvelnias kryžiaus, nes ji naikino jų burtų galias ir alino kūnus. Tad ką kalbėti apie siaubą, kurį jiemskėlė karalystė, kurioje viskas padaryta iš šio metalo, o valdovas, vadinantis save Geležies karaliumi,jų akyse atrodė tikras šventvagis. Man dingtelėjo piktdžiugiška mintis, kad nedoriems Žiemos rūmųfėjūnams Geležies karalystė yra įkūnytas blogis, ir aš vos nuslėpiau šypseną.

– Galėčiau apšaukti tave melage, mergužėle, – šaltai pareiškė Mebė ir bruzdesys bei niurzgimasman už nugaros akimirksniu nuščiuvo. – Tačiau tą patį man pasakojo ir sūnus. Būk rami, mesnebijome Geležies karaliaus išperų. Šiuo metu Ašas su broliais kaip tik naršo mūsų žemes ieškodamigeležies fėjūnų. Jeigu tie šlykštūs padarai išdrįs peržengti mūsų karalystės sienas, mes sučiupsime irsunaikinsime juos.

Mane užplūdo didžiulis palengvėjimas, nors visai ne dėl karingo valdovės pareiškimo. Vadinasi,Ašo čia nėra, nes jis turėjo rimtą priežastį palikti rūmus.

– Vis dėlto... – vėl prakalbo Mebė ir taip dėbtelėjo į mane, kad net silpna pasidarė, – niekaipnesuprantu, kaip tau pavyko nepalydėti galvos. Galbūt Vasaros fėjūnai susimokė su Geležieskaralystės išperomis stoti prieš Žiemos rūmus? Būtų velniškai smagu, ką, Megana Čeis?

– Ne, – tyliai paprieštaravau.Man prieš akis iškilo sukniubęs Geležies karalius, kai pervėriau Keramedžio strėle jam krūtinę, ir

aš sugniaužiau kumščius mėgindama suvaldyti drebulį. Vis dar mintyse regėjau, kaip Machina gūžiasinuo skausmo, ir staiga pajutau per kūną nuvilnijant šaltą sukrią bangą.

– Geležies karalius ketino sunaikinti ir Vasaros, ir Žiemos karalystes. Bet dabar jis nebegyvas. Ašnužudžiau jį.

Iš Mebės akių teliko juodi plyšeliai.

– Ar nori mane įtikinti, kad tu, niekinga puskraujė, neapdovanota burtų galia, įstengei nugalėti patįGeležies karalių?

– Patikėk ja, – įsiterpė į mūsų pokalbį naujas balsas ir man pakirto kojas, o širdis, regis, grasinosiiššokti iš krūtinės. – Aš buvau ten ir mačiau, kaip tai nutiko.

Man už nugaros pasigirdo dvariškių keliamas triukšmas, jiems skiriantis į šalis tarsi bangoms. Ašnė nepajudėjau. Kojos tiesiog priaugo prie grindų, širdis dunksėjo kaip patrakusi, kol per menęryžtingai žengė lieknas ir grėsmingas princas Ašas.

Tirtėjau it epušės lapas, krūtinę pradėjo saldžiai mausti. Ašas atrodė visai nepasikeitęs, toks patniūriai gražus su juodais ir pilkais apdarais. Plaukai ir drabužiai dar labiau paryškino odos blyškumą.Prie juostos kabėjo kalavijas. Mėlynai juoda makštis skleidė šaltą šviesą.

Pamačiusi princą pajutau didžiulį palengvėjimą. Šypsodamasi žengiau jo pasitikti, bet akimirksniusustojau lyg įkasta nuo ledinio žvilgsnio. Iš sumišimo tiesiog sustingau. Galbūt jis manęs nepažino?Žvelgiau į akis laukdama, kol jų išraiška sušvelnės, kol Ašo lūpose pasirodys vos pastebima šypsena,kurią taip dievinau. Tačiau nieko panašaus nenutiko. Šaltas niekinamas žvilgsnis trumpai stabtelėjoprie manęs, paskui princas apėjo mane ir nusiskubino prie karalienės. Stypsojau nelyginant staboištikta ir jaučiausi be galo įskaudinta. Galbūt jis tik dedasi abejingas motinos akivaizdoje, bet kas jamdraudė bent tarstelėti „sveika“? Mintyse pažadėjau užkurti Ašui pirtį, kai liksime vienudu.

– Prince Ašai, – švelniai prakalbo karalienė, kai sūnus priklaupė ant kelio priešais sostą. – Tusugrįžai. O kur tavo broliai?

Ašas kilstelėjo galvą, bet jam dar nespėjus atsakyti, įsiterpė kitas balsas.– Jaunėlis taip skubėjo pas jus, karaliene Mebe, kad kone paspruko nuo mūsų, – nuaidėjo aukštas ir

šaižus balsas man už nugaros. – Jeigu taip gerai jo nepažinočiau, manyčiau, kad jis nenori kalbėtis sujumis mūsų akivaizdoje.

Ašas pakilo, jo veidas liko neperprantamas, o į menę įžengė dar du jauni vyrai, vaikydami į šalisdvariškius lyg paukščių būrį. Jiems prie šono taip pat kaip ir jaunėliui blizgėjo po ilgą ploną plienokalaviją. Jų elgesys buvo karališkai atsainus.

Pirmasis, kuris ką tik kalbėjo, stotu ir ūgiu priminė Ašą: lieknas, lankstus ir grėsmingas. Prakaulausveido, aštrių bruožų ir juodais plaukais, kurie styrojo į visas puses lyg spygliai. Balto ilgo apsiaustoskvernai plaikstėsi jam einant, vienoje ausyje blyksėjo aukso auskaras. Susilyginęs su manimi jis tikatsainiai dirstelėjo, ledo mėlynumo akys sutvisko lyg deimantai, lūpas iškreipė pašaipi šypsena.

Antrasis buvo aukštesnis už kitus du brolius ir iš pažiūros tvirtesnis. Ilgi varno juodumo plaukai,surišti į arklio uodegą, siekė liemenį. Paskui jį ėjo didžiulis pilkas vilkas, primerkęs grėsliasgintarines akis.

– Rovanai, – pasilabino Mebė ir maloniai nusišypsojo pirmajam princui, kai kiti du sūnūs sekdamiAšo pavyzdžiu priklaupė priešais sostą. – Seidžai. Pagaliau visi mano berniukai namuose. Kokiųnaujienų man turite? Ar aptikote geležies fėjūnų pėdsakų mūsų valdose? Ar atnešėte man jų mažasnuodingas širdis?

– Jūsų didenybe, – prabilo Seidžas, aukščiausias ir vyriausias iš brolių. – Mes išnaršėme visą TirNa Nogą, nuo vieno krašto iki kito, nuo Ledinių lygumų ir Užšalusios pelkės iki Sudužusio stiklojūros. Bet neaptikome nė menkiausio pėdsako geležies fėjūnų, apie kuriuos kalbėjo brolis.

– Regis, mūsų mielas jaunėlis bus mažumėlę sutirštinęs spalvas, – kandžiai pridūrė Rovanas irpašaipiai nusišypsojo. – Kažkodėl „nesuskaičiuojami geležies fėjūnų legionai“ tarsi skradžiai žemę

prasmego.Ašas ramiai pažvelgė į Rovaną, bet aš pajutau, kaip man užkaito skruostai.– Jis sakė tiesą, – išpyškinau ir visų susispietusių menėje padarų akys susmigo į mane. – Geležies

fėjūnai – ne prasimanymas ir jie vis dar sukiojasi netoliese. Jeigu neįvertinsite gresiančio pavojaus,palydėsite galvas nė nesupratę, kas dedasi.

Rovanas sužiuro į mane primerkęs akis ir nusišypsojo bloga lemiančia šypsena.– Nuo kada puskraujei Oberono dukrai taip parūpo Žiemos karalystės likimas?– Užteks! – nugriaudėjo menėje valdingas Mebės balsas. Ji pakilo ir mostelėjo ranka už mūsų

besigrūdantiems dvariškiams. – Nešdinkitės lauk! Kad nė vieno neliktų! Noriu pasikalbėti su princaisakis į akį.

Fėjūnų knibždėlyną kaip vėjas nupūtė. Jie mikliai iššliaužė, iššokavo ar išsklendė iš menės. Ašneryžtingai mindžikavau mėgindama pagauti Ašo žvilgsnį ir svarstydama, ar turėčiau dalyvauti šiamepokalbyje. Juk aš taip pat šį tą žinau apie geležies fėjūnus. Pagaliau man pavyko pelnyti Žiemosprinco dėmesį: jis abejingai, netgi priešiškai pažvelgė į mane ir primerkė akis.

– Ar tu negirdėjai, ką pasakė karalienė, puskrauje? – šaltai pasidomėjo jis ir man skaudžiai sugėlėširdį.

Spoksojau į Ašą pravėrusi burną, negalėdama patikėti, kad taip kalba su manimi, bet jis iš aukštopridūrė:

– Tau čia ne vieta. Palik mus.Pajutusi akyse tvenkiantis karštas pykčio ašaras žengiau prie princo.– Ašai...Jo žvilgsnyje blykstelėjo pasibjaurėjimas.– Turi kreiptis į mane „prince Ašai“ arba „jūsų didenybe“, puskrauje. Be to, aš nesuteikiau tau

leidimo kalbėti. Jeigu dar kartą taip užsimirši, kalavijo ašmenimis parodysiu deramą vietą.Jis atsainiu rankos mostu patvirtino, kad turiu pasitraukti, ir nusisuko. Rovanas suprunkštė, Mebė

šaltai ir pašaipiai žvelgė į mane iš sosto aukštybių.Rauda gniaužė gerklę, akis perštėjo nuo ašarų, jos galėjo pasipilti kiekvieną akimirksnį.

Drebėdama prikandau lūpą, kad kaip nors jas sulaikyčiau. Man nevalia verkti. Tik ne dabar, kai įmane spokso Mebė, Rovanas ir Seidžas. Jų veiduose aiškiai parašyta, jog tik to ir telaukia. Jeigunoriu išgyventi Žiemos karalystėje, neturiu parodyti silpnumo jos gyventojų akivaizdoje.

Ypač dabar, kai paaiškėjo, kad Ašas tėra vienas iš tų baisūnų.Kaip įmanydama oriau nusilenkiau karalienei Mebei.– Atleiskite, jūsų didenybe, – pasakiau gana tvirtu balsu. – Palieku jus su sūnumis.Mebė linktelėjo, Rovanas, išsišiepęs iki ausų, perdėtai mandagiai nusilenkė, o Ašas su Seidžu

išvis nesiteikė manęs pastebėti. Aš pasisukau ir aukštai iškėlusi galvą nužingsniavau per sosto menę,nors širdį sulig kiekvienu žingsniu varstė skausmo kalavijai.

1 Žinomo amerikiečių rašytojo Irvino Vašingtono (1783–1859) pasakos personažas (čia ir toliau – vert. pastabos).2 Labai judri pasakų būtybė, gebanti keisti pavidalą.3 Didelių galių turinčios į elfus panašios protingos būtybės.

4 Klastingi maži aštrianagiai padarai panašiomis į katės akimis, paprastai besilaikantys būryje ir krečiantys niekšybes.5 Karingos būtybės, nešiojančios kepures, kurios raudonos nuo jų aukų

kraujo.6 Labai stiprūs, bet ne itin sumanūs milžinai.7 Itin atstumiančios išvaizdos pabaisos, gyvenančios senuose griuvėsiuose ir pilkapiuose.8 Dvasios, gebančios įgauti gyvulio, žmogaus ar liepsnos pavidalą.9 Namų dvasios, kurios padeda ūkyje, bet įžeistos pridaro nemalonumų.

2

PrisipažinimasKai atsibudau, buvo jau prašvitę, pro langą skverbėsi šalta šviesa. Išpurtęs nuo ašarų veidas degė,

net pagalvė spėjo sudrėkti. Vieną palaimingą mirksnį negalvojau apie praėjusio vakaro įvykius.Paskui iš naujo užliejo juoda prisiminimų banga.

Akys vėl priplūdo ašarų ir aš paslėpiau galvą po antklode. Beveik visą naktį praraudojau,įsikniaubusi į pagalvę, kad koridoriais šmižinėjantys fėjūnai neišgirstų.

Negailestingi Ašo žodžiai skaudžiai užgavo širdį. Net dabar negalėjau patikėti, jog jis taip elgėsisosto menėje, tarsi aš būčiau purvas po kojomis ir nusipelnyčiau tik paniekos. Juk siejau su juo viltis,akis pražiūrėjau laukdama sugrįžtančio, o dabar jaučiausi taip, lyg kas būtų įkalęs vinį tiesiai į širdį.Buvau beviltiškai išduota. Pasirodo, per visą mūsų kelionę į Geležies karaliaus valdas jis viso labovaidino spektaklį, griebėsi gudrios taktikos, kad atsiviliotų mane į Žiemos rūmus. O galbūt ašpaprasčiausiai jam nusibodau ir jis patraukė ieškoti naujų nuotykių? Tebūnie tai man dar vienapamoka, kad fėjūnai labai nepastovūs ir tikri beširdžiai.

Šiuo metu, kai jaučiausi viena vienutėlaitė ir visiškai sutrikusi, susigriebiau besiilginti Pako. O kadjis būtų čia! Pašėlęs Pakas, kuris taip užkrečiamai kvatojasi ir visada moka mane pralinksminti.Žmonių pasaulyje Robis Gudfelas buvo mano kaimynas ir geriausias draugas. Mudu viskuodalydavomės ir leisdavome laiką drauge. O išties jis pasirodė esąs Šaunusis Robinas, garsusis Pakasiš „Vasarvidžio nakties sapno“. Oberono įsakymu turėjo saugoti mane nuo fėjūnų pasaulio, tačiauPakas nepakluso karaliui. Pirmą sykį, kai kartu su manimi leidosi ieškoti Itano į Niekadaniekada, oantrą – kai aš pabėgau iš Vasaros fėjūnų rūmų ir Oberonas liepė mane sugrąžinti. Už ištikimybę manPakui teko brangiai sumokėti: jis susikovė su viena iš Machinos karvedžių, vardu Virusė, buvosužeistas ir vos nemirė. Mes turėjome palikti Paką pas medžių nimfas, driades, užsigydyti žaizdų irmane iki šiol graužia kaltė dėl šio sprendimo. Prisiminusi bičiulį aš vėl apsipyliau ašaromis. Pakasnegalėjo numirti. Juk man taip pašėlusiai jo stinga.

Pasigirdęs beldimas į duris privertė krūptelėti.– Megaaaana, – atsklido čaižus Tiaotinės balsas. – Pabusk. Aš žinau, kad tu viduje. Atidaryk duris.– Eik sau! – šūktelėjau šluostydamasi ašarotas akis. – Neketinu nė nosies kišti iš kambario, nes

prastai jaučiuosi. Supratai?Tačiau tai, žinoma, tik dar labiau pakurstė nekviestos viešnios smalsumą. Tiaotinė liovėsi belsti ir

pradėjo taip gremžti duris, kad nuo čaižaus garso man ėmė spengti ausyse. Fukos balsas už durųaidėjo vis garsiau ir nekantriau. Iš patirties žinojau, kad ji gali pratūnoti ten kiaurą dienąbrazdindamasi ir verkšlendama, todėl išsiritau iš lovos, skubiai nukūriau prie durų ir atlapojau jas.

– Ko tau reikia? – suniurzgiau.Fuka markstėsi apžiūrinėdama mano apgailėtiną išvaizdą: ašarų pėdsakus ant veido ir paburkusią

varvančią nosį. Paskui išsišiepė lyg visažinė, o aš dar labiau įtūžau: jeigu ji atsivilko čia vienpasišaipyti iš manęs, neketinu su tuo taikstytis. Atsitraukiau ketindama užtrenkti duris įkyruolei priešnosį, tačiau ji nėrė į vidų ir grakščiai liuoktelėjo ant lovos.

– Ei! Kad tave kur velniai nujotų, Tiaotine! Nešdinkis iš čia!Nekreipdama dėmesio į mano protestus fuka džiaugsmingai šokinėjo ant čiužinio, nuo aštrių nagų

antklodėje liko skylės.

– Megana įsimyyylėjo, – išdainavo ji ir man sustojo širdis. – Megana įsimylėjo Ašą. Kavalieriussu pana virė košę su...

– Užsičiaupk, Tiaotine! – pratrūkau ir užtrenkusi duris pasukau prie fukos žaibuodama akimis.Tiaotinė sukikeno, paliovė siausti ir sukryžiavusi kojas įsitaisė ant pagalvės. Žaliai auksinėse

akyse šokinėjo kipšiukai.– Neįsimylėjau aš jokio Ašo, – patikinau ją, susikryžiavusi rankas ant krūtinės. – Argi

nepastebėjai, kad jis kalbėjo su manimi, tarsi būčiau tuščia vieta? Princas tėra beširdis pasipūtęsšunsnukis. Ir aš neapkenčiu jo.

– Meluoji, – atkirto fuka. – Tu esi melagių melagė, mirtingoji mergužėle. Mačiau, kokiomis akimisrijai jį, kai pasirodė menėje. Pažįstu šį žvilgsnį. Esi įsimylėjusi iki ausų.

Kol stirksojau lyg sugauta, Tiaotinė krizeno karpydama ausimis. Nesitvėrė džiaugsmu rodydamavisus dantis.

– Žinoma, tu dėl to nekalta. Ašas taip veikia visas mirtingąsias. Nė viena kvailelė neatsispiria irpameta galvą iš pirmo žvilgsnio. Ar bent numanai, kiek jis sudaužė širdžių?

Pajutau dar didesnį nusivylimą. Juk tariausi esanti ypatinga. Vyliausi, kad bent truputį Ašui rūpiu.O dabar paaiškėjo, jog tebuvau viena iš daugelio žemės dukrų, kurioms pakako kvailumo jį pamilti.

Tiaotinė nusižiovavo ir atsidrėbė ant pagalvės.– Tiesiog noriu įspėti, kad negaištum laiko nepasiekiamiems dalykams, – sumurkė ji

markstydamasi. – Be to, Ašas jau myli kitą. Nuo neatmenamų laikų. Jis niekada neužmirš jos.– Kalbi apie Arielą, – sušnibždėjau.Fuka nustebusi dėbtelėjo į mane.– Jis pasakojo tau apie ją? Hmm. Taigi pati supanti, kad Ašas niekada nė nepažvelgs į paprastą

mirtingąją, tik pusiau fėjūnę, nes nebuvo gražesnės sidhės už Arielą visoje Žiemos karalystėje. Jisneišduotų jos atminimo, netgi jeigu jūsų ryšio nedraustų įstatymas. Juk tu žinai apie įstatymą, ar ne?

Nebuvau nieko girdėjusi apie jokį įstatymą ir man jis nerūpėjo. Tiesa, nuojauta sakė, kad fukanesitveria noru būti kamantinėjama, bet neketinau suteikti jai tokio malonumo. Tad neapsikentusiTiaotinė, regis, nusprendė viską iškloti neprašoma ir šniurkštelėjusi prabilo.

– Tu vasarinė, – paniekinamai iškošė ji. – O mes žieminiai. Įstatymas draudžia Vasaros ir Žiemosfėjūnų sąjungą. Negali sakyti, kad pasitaiko daug tokių atvejų, bet kartais kokia puskvaišė Vasarosfėjūnė nusižiūri mūsiškį, arba atvirkščiai. Tada ir prasideda nemalonumai, nes Vasarai ir Žiemaikartu būti nelemta. Kai tik viskas išplaukia į paviršių, abiejų karalysčių valdovai įsako nedorėliamstuojau pat išsižadėti meilės. O jeigu nepaklūsta, visiems laikams ištremia juos į žmonių pasaulį, kadsavo šventvagiškais santykiais nebadytų akių... Nors dažniau iškart nubaudžia mirtimi, – dėstėTiaotinė. Galiausiai pridūrė, įbedusi į mane skvarbų žvilgsnį: – Taigi pati matai, kad Ašas neišduoskaralienės ir savo dvariškių dėl paprastos mirtingosios. Todėl tau geriausia jį užmiršti. Verčiaususirask kokį apykvailį žemės sūnų, jeigu Mebė kada nors teiksis iš čia išleisti.

Pasijutau tokia sugniuždyta, kad net kvapą užspaudė. Bijojau, jog tuojau pradėsiu raudoti ir klykti.Įtūžis kunkuliavo krūtinėje, ašaros degino akis. Privalau nedelsdama bėgti iš čia, kuo toliau nuonegailestingos tiesos, kurią ką tik išrėžė Tiaotinė, kitaip neištversiu.

Prikandusi lūpą, kad sulaikyčiau ašaras, apsisukau ir išbėgau į Žiemos rūmų menes.Pakeliui vos kaktomuša nesusidūriau su goblinu, kuris sušnypštė ir pradėjo kalenti dantimis,

tamsoje subolavo kreivos iltys. Murmėdama atsiprašymus pasileidau tolyn. Koridoriaus gilumojepastebėjau aukštą moterį su vaiduokliška balta suknele ir užverktomis paraudusiomis akimis,vengdama susitikimo nėriau į kitą atšaką.

Man reikėjo žūtbūt ištrūkti iš čia. Bent keletą minučių pabūti vienai gryname šaltame ore, kol darneišprotėjau. Tamsūs koridoriai ir įvairių padarų knibždančios menės kėlė klaustrofobiją. KartąTiaotinė man parodė išėjimą iš rūmų – didžiules dvivėres duris. Ant vienų durų buvo išdrožinėtasbesišypsantis, o ant kitų iškreiptas žiaurios grimasos veidas. Kad ir kiek paskui tų durų ieškojau, taipir nepavyko rasti. Įtariu, Mebė užkeikė jas, norėdama paslėpti nuo manęs, o gal ir pačios durys žaidėslėpynių. Juk kartais Stebuklų šalyje taip nutinka. Mane siutino, kad niekaip negaliu pakliūti įspindintį snieguotą miestą, nors kasdien regiu jį pro miegamojolangą.

Netikėtai išgirdau triukšmą už nugaros ir atsisukusi pamačiau grupelę raudonkepurių,atžirgliojančių koridoriumi. Jų pamišėliškos geltonos akys grobuoniškai blizgėjo. Jie dar nepastebėjomanęs, bet kai pamatys, atsidursiu jų draugijoje viena ir bejėgė, toli nuo savo saugaus kambario, o jukraudonkepuriai visada alkani. Širdį persmelkė baimė ir aš nėriau už kampo.

O tada išvydau vestibiulio gilumoje dunksančias ieškomas duris. Dvivėres duris su dviem veidais:vienu besišypsančiu, kitu iškreiptu baisios grimasos – jie kėlė ir juoką, ir baimę. Dabar, kai pagaliauradau šias duris, suabejojau. Ar išėjus pavyks sugrįžti į vidų? Už rūmų slenksčio driekiasi bauginantisŽiemos fėjūnų miestas. Jeigu nepavyks įsiprašyti atgalios, galiu mirtinai sušalti arba sulaukti darbaisesnės lemties.

Už nugaros išgirdau pergalingus klyksmus. Raudonkepuriai mane pastebėjo.Pasileidau prie durų stengdamasi nepaslysti, nes grindys buvo nulietos iš spalvoto ledo. Tiesus

kaip pieštukas liokajus, apsirengęs juodu kostiumu, abejingai žvelgė į mane. Ant pečių krito sulaižytižili plaukai. Išsprogusios apskritos akys, primenančios žėrinčias veidrodžio šukes, nė nesumirksėjo.Nesukdama dėl jo galvos pastūmiau duris su grimasos iškreiptu veidu, bet jos nepasidavė.

– Nusprendėte pasivaikščioti, panele Čeis? – paklausė liokajus, pakreipęs kiaušinio formos galvą.– Tik minutėlę, – patikinau ir toliau galynėjausi su durimis, bet mano pykčiui persikreipęs veidas,

išraižytas ant jų, pradėjo juoktis iš manęs. Aš neatšokau ir nė neaiktelėjau, nes Stebuklų šalyje spėjaupatirti dar ir ne tokių dalykų, tik baisiai įtūžau. – Tikrai netrukus grįšiu, garbės žodis, – pridūriau.

Prie plyšojančių juoku durų dar prisidėjo raudonkepurių baubimas ir aš neapsikentusi spyriau įduris, kad net nuaidėjo.

– Kad jus kur velniai griebtų, prietrankos, atsidarykite greičiau!Liokajus atsiduso ir paaiškino:– Jūs pasirinkote ne tą durų pusę, panele Čeis.Jis palinko į priekį ir pastūmė antrąją pusę, durys girgždėdamos prasivėrė, o besišypsantis veidas

ant jų saiga niūriai dėbtelėjo į mane.– Malonėkite būti apdairi, kai vaikščiosite anapus, – pabrėžtinai mandagiai kreipėsi dvariškis. –

Jos didenybė baisiai supyktų, jeigu jūs... hmm... nuspręstumėte pabėgti. Aš, žinoma, įsitikinęs, kadtaip nepasielgsite. Juk tik per karalienės malonę iki šiol nesušalote ir nebuvote suėsta.

Į vestibiulį įsisuko ledinė šalčio banga. Už durų manęs laukė žvarba ir tamsa. Grįžtelėjusi įraudonkepurius, kurie tykojo šešėliuotoje koridoriaus prietemoje nuožmiai šiepdami dantis, ašsudrebėjau ir išpuoliau į

sniegynus.Lauke spaudžiantis šaltis vos neprivertė nerti atgal. Kvėpuojant virto garo tumulai, ledinės adatos

badė nepridengtas kūno vietas, jos pradėjo tvinkčioti ir degti. Priešais mane kaip ant delno plytėjospeigo sukaustytas rūmų kiemas. Medžius, gėlynus, fontanus ir statulas dengė skaidriausio ledosluoksnis. Tai šen, tai ten iš žemės kyšojo aštriabriauniai kristalai, kai kurie iš jų aukštesni už mane.Ant fontano atbrailos sėdėjo jaunutės fėjūnės, pasipuošusios švytinčiais baltais apdarais. Ilgi žydriplaukai vilnijo per nugarą. Pastebėjusios mane jos ėmė kikenti prisidengusios burnas ir pakilo.Žydrai nulakuoti nagai blausiai spindėjo prietemoje.

Aš pasukau į kitą pusę. Po kojomis girgždėjo sniegas, batai grimzdo į pusnis, palikdami giliuspėdsakus. Anksčiau būčiau stebėjusis, kaip čia yra, kad po žeme sninga, bet laikui bėgant susitaikiausu mintimi, jog fėjūnų valdose pamatysi ko nematęs. Tiesą sakant, neturėjau supratimo, kur einu, betjudėti buvo geriau, nei stypsoti vietoje.

– Kurgi išsiruošei, puskrauje?Aplinkui sūkuriavo snaigės badydamos veidą adatėlėmis ir lipindamos akis. Kai pūgos gūsis

prašvilpė, pamačiau, kad mane apsupo keturios fėjūnės, kurias ką tik buvau pastebėjusi sutūpusias antfontano krašto. Lieknos ir puošnios blyškiaveidės gražuolės su blizgančiais plaukais užspeitė manetarsi vilkių ruja, jų putlias blyškias lūpas iškreipė grėsmingos šypsenos.

– Žinai, Sniege, tu buvai teisi, – pareiškė viena ir paniekinamai suraukė noselę, tarsi užuodusinemalonų kvapą. – Ji išties dvokia lyg pastipusi kiaulė vasarą. Galva neišneša, kaip Mebė gali taipakęsti.

Aš sugniaužiau kumščius stengdamasi neprarasti savitvardos. Šiuo metu netroškau veltis į panašiusdalykus. „Viešpatie, ir vėl viskas kaip mokykloje, – karčiai pagalvojau. – Nejaugi tai niekadanesibaigs? Dėl Dievo meilės, juk jos amžių patirtį turinčios fėjūnės, o elgiasi kaip mergiotės iš mūsųmokyklos futbolo komandos palaikymo grupės.“

Pati aukščiausia iš ketverto, liekna it žilvičio šakelė fėjūnė su nuodingai žaliomis sruogomisžydruose plaukuose nužvelgė mane šaltomis mėlynomis akimis, prisiartino ir bandė pastumti. Aštvirtai įsispyriau kojomis į žemę ir jos žvilgsnis tapo dar grėslesnis. Vos prieš metus tikriausiaitebūčiau bejėgiškai nusišypsojusi ir puolusi nuolankiai linkčioti, sutikdama su viskuo, ką jos sako,kad tik paliktų ramybėje. Bet dabar viskas kitaip. Tiesą sakant, teko matyti ir nepalyginamai baisesniųpriešininkų nei šios lepūnėlės.

– Kuo galiu jums pasitarnauti? – paklausiau kaip įmanydama ramesniu balsu.Fėjūnė šyptelėjo. Toli gražu ne maloniai.– Man tiesiog įdomu, kaip tokia nelemta puskraujė išdrįso kalbėti su princu Ašu tarsi su sau lygiu.

– Ji prunkštelėjo ir paniekinamai išrietė lūpas. – Jeigu aš būčiau Mebė, kaipmat būčiau užšaldyčiusitau gerklę vien už tai, kad išdrįsai į jį pažvelgti.

– Tačiau tu nesi karalienė, – atkirtau žiūrėdama jai tiesiai į akis. – O štai aš jos viešnia, tadabejoju, kad ji pritartų tavo elgesiui. Gal geriau mudvi apsimeskime, jog nepastebime viena kitos.Taip išvengsime daugybės rūpesčių.

– Ar tu nesupratai manęs, puskrauje? – Sniegė prisislinko dar arčiau, beveik lietė skruostą gražianosele. – Vien jau pažvelgusi į mano princą nusipelnei bausmės. O kai išdrįsai jį užkalbinti, man netbloga pasidarė. Nejaugi nesupranti, kad keli jam pasibjaurėjimą? Kitaip ir būti negali, turint galvoje,kad esi Vasaros fėjūno ir dvokiančios mirtingosios išpera. Todėl mes negalime į tai ramiai žiūrėti.

„Ji vadina Ašą savo princu“, – tariau sau mintyse.Ar aš teisingai išgirdau? Spoksojau į ją ir man knietėjo leptelėti kvailystę: „Keista. O jis niekada

nepasakojo apie tave.“ Vis dėlto nors Sniegė ir elgėsi kaip išlepinta turtingų tėvų dukrelė iš manomokyklos, ji fėjūnė. Prisiminiau apie tai pačiu laiku, nes jos akys taip patamsėjo, kad net vyzdžiųnebesimatė.

– Taigi, – iškošė Sniegė, atsitraukė ir apdovanojo mane atsainia šypsena. – Padarysime štai ką. Tu,puskrauje, prisieksi, kad nuo šiol nė nepažvelgsi į mano mielojo Ašo pusę. O jeigu išdrįsi sulaužytipriesaiką, išlupsiu tau žvairas akis ir nešiosiu kaip pakabutį ant kaklo. Mano supratimu, tai teisingassusitarimas?

Kitos draugužės pradėjo kikenti. Jų juoke pasigirdo plėšrūniškos gaidelės, tarsi jos būtųnekantravusios mane gyvą suplėšyti į gabalus. Galėjau patikinti Sniegę, kad jai nėra dėl ko nerimauti.Juk Ašas vis tiek neapkenčia manęs, tad kokia prasmė grasinti. Tačiau nepatikinau. Tik prisiartinauprie jos, pažvelgiau tiesiai į akis ir paklausiau:

– O jeigu aš atsisakysiu prisiekti?Stojo tyla. Pajutau, kad tapo dar žvarbiau, ir drąsinau save prieš artėjantį susirėmimą. Protu

suvokiau, jog veltis į muštynes su fėjūnėmis – paika mintis. Man gali kaip reikiant iškaršti kailį,užkeikti arba iškrėsti dar kokią nors kiaulystę. Ir tegul! Jau gana nesibaigiančių puldinėjimų ir ašarų,pasislėpus mokyklos tualete. Jeigu šita nelemta kalė nori kautis, labai prašom. Aš irgi ne iš kelmospirta.

– Argi ne mielas vaizdelis, – pasigirdo pasalūniškai ramus balsas, kai, regis, teliko akimirka ikiužverdant tikrai velniavai.

Mes krūptelėjome ir pamatėme iš pūgos išnyrantį aukštą siluetą su besiplaikstančiais baltoapsiausto skvernais. Aštrių bruožų veidas buvo kupinas pasipūtimo ir pašaipos.

– Princas Rovanas! – sušuko Sniegė.Atėjūnas išsiviepė, primerkęs ledo vaiskumo akis.– Atleiskite, mergaitės, – prabilo jis ir stojo tarp mūsų, tad fėjūnių rujai teko atsitraukti per kelis

žingsnius. – Nenorėjau trukdyti jūsų širdingo pašnekesio, bet noriu trumpam pagrobti iš jūsųpuskrauję.

Sniegė pražydo šypsena. Visa iš jos sklidusi neapykanta išgaravo be pėdsako.– Suprantama, jūsų kilnybe, – sučiulbo ji, tarsi gavusi nuostabią dovaną. – Jūsų valia. Mes tik

palaikėme jai draugiją.Norėjau įterpti kandžią pastabą, bet Rovanas nusišypsojo, lyg būtų patikėjęs jos žodžiais, ir mieląjį

pulkelį it vėjas nupūtė.Kai tik fėjūnės pradingo iš akių, princo šypsena virto kvailo pasitenkinimo grimasa. Jis vogčiomis

metė į mane geidulingą žvilgsnį ir aš akimirksniu sunerimau. Žinoma, jis išgelbėjo mane nuo Sniegėsir jos harpijų, tačiau kažin ar iš kilnių paskatų.

– Vadinasi, tu esi Oberono ir mirtingosios dukra, – saldžiai prakalbo princas, patvirtindamas manobūgštavimus.

Rovanas pradėjo apžiūrinėti mane nuo galvos iki kojų ir aš pasijutau labai nejaukiai, tarsi būčiaunurenginėjama žvilgsniu.

– Mačiau tave Eliziejuje praėjusį pavasarį. Tada man atrodei... aukštesnė.

– Apmaudu, kad nuvyliau jus, – šaltai atsiliepiau.– O ne, anaiptol, – paprieštaravo princas ir nusišypsojo nenuleisdamas akių nuo mano krūtinės. –

Nė truputėlio.Jis pašaipiai prunkštelėjo ir pasisukęs pamojo sekti iš paskos.– Eikš, princese. Pasivaikščiokime. Noriu kai ką tau parodyti.Palaikyti draugiją Žiemos žemių karalaičiui man visai nesinorėjo, tačiau nebuvo dingsties

mandagiai atsisakyti, ypač kai jis ką tik išgelbėjo nuo rimtų nemalonumų. Todėl nusekiau paskui jį įpriešingą kiemo pusę, kur dunksojo ledo skulptūros ir darė snieguotą peizažą klaikų ir nežemišką.Vienos iš jų stovėjo tiesios ir išdidžios, kitos atrodė nusižeminusios ir susigūžusios su iškeltomisrankomis, tarsi dangstytųsi iš baimės. Žvelgiant į nepaprastai tikroviškas pozas nupurtė šiurpas. „Nair makabriškas Žiemos karalienės skonis“, – pagalvojau.

Rovanas sustojo prie vienos skulptūros, padengtos padūmavusio ledo pluta. Pro opalo atspalviosluoksnį beveik nesimatė veido bruožų. Staiga aš pastėrau supratusi, kad tai visai ne skulptūra. Išledinio kalėjimo žvelgė žmogus su praviroje burnoje sustingusiu siaubo šūksniu, ištiesęs į priekįranką. Išplėstos mėlynos akys žvelgė į mane.

Staiga nelaimėlis sumirksėjo.Aš atšokau ir vos nesuklykiau. Žmogus dar kartą suklapsėjo blakstienomis, nukreipęs į mane

paklaikusias maldaujamas akis. Pamačiau, kaip sudrebėjo lūpos, tarsi vargšas būtų mėginęs ką norsman pasakyti, bet nevaliojo dėl surakinusio ledo, kuris sušaldė ir atėmė jėgas. Neįsivaizdavau, kaipjis išvis kvėpuoja.

– Nuostabu, ar ne? – paklausė Rovanas, nenuleisdamas nuo skulptūros susižavėjimo kupinožvilgsnio. – Taip Mebė baudžia prasikaltusiuosius. Jie mato, girdi ir jaučia viską, kas vykstaaplinkui, taigi puikiai supranta, kas jiems nutiko. Jų širdis plaka, protas lieka šviesus, be to, jienesensta. Tai amžini laiko įkaitai.

– O kaip jie kvėpuoja? – pašnibždomis paklausiau, dar sykį žvilgtelėjusi į prasižiojusį belaisvį.– Niekaip, – paikai išsiviepęs atsakė Rovanas. – Jie negali kvėpuoti, nes šnervės ir gerklė pilnos

ledo. Tačiau mėgina. Žodžiu, jausmas toks, tarsi visą laiką trūktų oro.– Koks siaubas!Rovanas gūžtelėjo pečiais.– Galiu duoti tik vieną patarimą – neerzink karalienės Mebės, – pareiškė princas nenuleisdamas

nuo manęs šalto it ledas žvilgsnio.Patogiai įsitaisęs ant vienos statulos pakylos jis vėl kreipėsi į mane:– Nagi, princese, norėčiau, kad kai ką man papasakotum.Rovano rankose staiga iš niekur atsirado obuolys ir jis atsikando nesiliaudamas šypsotis.– Girdėjau, kad judu su Ašu drauge keliavote į Geležies karalystę. Bent jau jis taip tvirtina.

Norėčiau žinoti tavo nuomonę apie mano mielą jaunėlį brolį.Įtardama, kad princas turi slaptų kėslų, susikryžiavau rankas ant krūtinės.– O kodėl jums tai parūpo?– Šiaip sau.Rovanas netikėtai ištraukė antrą obuolį ir metė man. Negrabiai pagavau jį ir princas nusikvatojo.

– Nebūk tokia įsitempusi. Į tave žiūrint net brauniui10 pašlytų nervai. Na, tai ar mano brolis elgėsikaip tikras trolis? O gal prisiminė geras manieras?

Pajutau alkį. Žarna žarną rijo, o rankoje turėjau vėsų traškų obuolį. Nespėjau nė pagalvoti, kaipatsikandau kąsnelį. Burna prisipildė saldžiarūgščių sulčių su vos juntamu nemaloniu prieskoniu.

– Ašas buvo tikras džentelmenas, – pareiškiau pilna burna ir sunkiai atpažinau pasikeitusį savobalsą. – Padėjo man išvaduoti broliuką iš Geležies karaliaus nelaisvės. Be jo nebūčiau įstengusi topadaryti.

Rovanas atsirėmė į skulptūrą ir tingiai nusišypsojo.– Pasakok, pasakok.Aš susiraukiau matydama tą kreivą šypseną. Kažkas čia ne taip. Kodėl išklojau jam visa tai?

Pamėginau užsičiaupti, prikąsti liežuvį, bet žodžiai liete liejosi prieš mano valią.– Geležies karalius buvo pagrobęs mano brolį Itaną, – išdrožiau ir pakraupau, kad taršku

nesustodama. – Aš leidausi į Niekadaniekada jo vaduoti. Karalienė Mebė įsakė Ašui sučiupti mane,bet aš apgavau jį ir priverčiau duoti priesaiką, kad jeigu jis padės išgelbėti broliuką, keliausiu su juoį Žiemos karalystę. Jis sutiko pagelbėti, tačiau kol mes pasiekėme Geležies šalį, Ašas labai nusilpo irpakliuvo į Machinos kariūnų nelaisvę. O aš prasmukau į Geležies karaliaus pilį, nukoviau jįKeramedžio strėle ir išlaisvinau broliuką su Ašu. Paskui mudu su princu atkakome čionai.

Užsidengiau burną rankomis mėgindama sustabdyti nepaliaujamą žodžių srautą, bet to, kaspasakyta, nebegalėjau sugrąžinti. Rovanas atrodė patenkintas kaip katinas, kuriam ką tik pavykosudoroti kanarėlę.

– Taigi, – markstydamasis išdainavo jis, – mano brolelis leidosi, kad apgailėtina puskraujėapvyniotų jį aplink pirštą, įtrauktų į mirtingo vaiko paieškas, ir dėl to vos nepalydėjo galvos. Visiškainepanašu į Ašą. Papasakok, kas nutiko toliau, princese.

Nors laikiau užspaudusi burną, žodžiai vis tiek veržte veržėsi pro pirštus. Rovanas kvatodamaspašoko nuo pakylos ir pradėjo artintis prie manęs grėsmingai šypsodamasis.

– Liaukis, princese. Juk pati supranti, kad tai beprasmiška. Nesikankink veltui.Pajutau norą jam smogti, tačiau bijojau patraukti rankas nuo burnos, kad neišplepėčiau dar ko nors.

Rovanas prisikišo visai arti, jo šypsena tapo grobuoniška. Pamėginusi atsitraukti pajutau tokį stiprųgalvos svaigimą ir šleikštulio bangą, kad vos pajėgiau išsilaikyti ant kojų. Princas spragtelėjo pirštaisir sniegas po jomis virto ledu. Apledijo ir mano batai, tad tiesiog priaugau prie žemės. Su siaubužiūrėjau, kaip ledas traškėdamas šliaužia per kelius ir beveik pasiekia liemenį.

„Kaip šalta!“ – sušukau mintyse. Visą kūną purtė drebulys, skausmo adatėlės badė per drabužius.Gaudydama orą iš visų jėgų stengiausi atsiplėšti nuo žemės, bet, žinoma, nepavyko. Suskaudo pilvą irnuo vėl sukilusio šleikštulio it lanku suveržė galvą. O Rovanas tik šypsojosi atsitraukęs, kad geriaumatytų mano bergždžias pastangas išsivaduoti.

– Juk supranti, kad galiu sustabdyti visa tai, – pasakė jis ir baigė žiaumoti savo obuolį. – Tautereikia atsakyti į keletą nekaltų klausimų. Nesuprantu, kodėl esi tokia užsispyrusi, nebent, aišku, turiką slėpti. Ką stengiesi apginti, puskrauje?

Žvarba tapo nebepakeliama. Nuo iki pat kaulų prasismelkiančio siaubingo šalčio raumenissurakino mėšlungis. Drebančios rankos nevalingai nusviro.

– Ašą, – sušnibždėjau, bet tą pačią akimirką mane kaustęs ledas subyrėjo. Tūkstančiai skeveldrų,žvangėdamos tarsi porceliano šukės, pažiro į šalis ir sužvilgo blausioje šviesoje.

Kai aiktelėjusi suklupau, išlaisvinta iš ledo glėbio, iš šešėliuotų sutemų išniro dar vienas tamsussiluetas.

– Ašai, – šypsodamasis kreipėsi Rovanas į išdidžiai besiartinantį brolį, o mano širdisdžiaugsmingai suspurdo.

Akimirką pasirodė, kad primerktos Ašo akys svaido žaibus, tačiau kai jis priėjo dar arčiau, veideįžiūrėjau tą patį, ką ir praėjusį vakarą: šaltumą, panieką, lengvą nuobodulį.

– Koks sutapimas, – pareiškė Rovanas su šleikščia pasitenkinimo savimi kupina šypsena lūpose. –Prisijunk prie mūsų, jaunėli. Mes čia kaip tik šnekučiuojamės apie tave.

– Ką tu išdarinėji, Rovanai? – tūžmingiau nei kada nors iškošė Ašas. – Mebė liepė mums nekibtiprie puskraujės.

– Ar aš kimbu? – nekaltai išplėtęs žydras akis pasidomėjo Rovanas. – Nieko jai nedarau. Mudupaprasčiausiai smagiai plepame. Ar ne, princese? Kodėl tau nepapasakojus jam, apie ką?

Sidabrinės Ašo akys sužiuro į mane, veide pasirodė abejonė. Nevalingai pravėriau lūpas, betkaipmat užsidengiau delnais, kad sustabdyčiau besiveržiančius žodžius. Nenuleisdama žvilgsnio nuoprinco maldaujamai papurčiau galvą.

– Drąsiau, karalaite, nesidrovėk, – sumurkė Rovanas. – Regis, turi ką papasakoti apie mūsų mieląjįAšą. Nagi, klok viską.

Piktai dėbtelėjau į Ašo brolį, gailėdamasi, kad negaliu išrėžti, ką apie jį galvoju – dėl pašėlusiogalvos svaigimo ir šleikštulio turėjau sukaupti visas jėgas, jog išsilaikyčiau ant kojų. Ašo žvilgsnissurūstėjo. Pasitraukęs nuo manęs jis pasilenkė ir kažką pakėlęs nuo žemės pradėjo įdėmiaiapžiūrinėti.

Tai buvo tas pats vaisius, kuris iškrito man iš rankos ir kurio atsikandau tik gabalėlį kaip Snieguolėužkeikto obuolio. Nors ne, dabar jis buvo pavirtęs didžiule taškuota musmire su mėsingu baltu itkaulas kotu. Pajutau stiprius spazmus skrandyje ir vos nesublogavau.

Ašas nieko nesakė. Tik rydamas akimis Rovaną laikė musmirę, klausiamai iškėlęs antakius.Rovanas atsiduso.

– Mebė neminėjo, kad nevalia duoti jai liežuvį atrišančių grybų, – pasiteisino jis trūktelėjęsprakauliais pečiais. – Be to, pamaniau, jog tau bus įdomu išgirsti, ką Vasaros princesė pasakys apietave.

– Kuriems galams? – abejingai atsiliepė Ašas ir nusviedė musmirę. – Jūsų pašnekesys manęsnedomina. Aš įvykdžiau pažadą ir pristačiau ją čionai. Viskas, ką sakiau ar dariau, buvo skirtavienam tikslui – atvilioti ją į rūmus.

Mėšlungiškai įkvėpiau, nuleidau rankas ir įsispoksojau į Ašą. Vadinasi, tai tiesa. Jis tik žaidė sumanimi. Visa tai, apie ką kalbėjo Geležies karalystėje ir kas mus suartino, tebuvo melas. Ledinisšaltis surakino krūtinę, aš papurčiau galvą mėgindama išmesti iš jos ką tik išgirstus žodžius.

– Ne, – be garso sukuždėjau. – Tai netiesa. Negali būti. Ašai, pasakyk jam, kad melavai.– Mebei nesvarbu, kokiomis priemonėmis aš pasiekiau tikslą. Ją tedomina rezultatas, – toliau dėstė

Ašas, nė neįtardamas, kaip baisiai mane skaudina. – Tave, broli, kaip matau, dar labiau.Jis susikryžiavo rankas ant krūtinės ir kuo abejingiausiai gūžtelėjo pečiais.– O dabar, kai jau išsiaiškinome, metas puskraujei grįžti į vidų. Karalienė supyks, jeigu mergiotė

mirtinai sušals.

– Ašai, – pašnibždomis pašaukiau, kai jis pasisuko eiti. – Palauk!Bet jis nė nežvilgtelėjo į mane. Nematydama kelio pro akyse susitvenkusias ašaras paknopstomis

leidausi iš paskos, kovodama su šleikštulio bangomis.– Ašai!.. Aš myliu tave.Žodžiai nusprūdo nuo lūpų savaime. Nė negalvojau jų ištarti ir tą pačią akimirką, kai tai padariau,

širdį nusmelkė beribė nuostaba ir neapsakomas siaubas. Nedelsdama užsidengiau burną delnais,tačiau buvo vėlu. Pernelyg vėlu. Rovano veide pasirodė plati pikdžiugiška šypsena, tarsi jis būtųgavęs didžiausią dovaną pasaulyje.

Ašas sustingo, bet neatsisuko. Tik spėjau pastebėti, kad mirksniui suspaudė kumščius.– Savo nelaimei, – prabilo jis bejausmiu balsu. – Ko iš tavęs norėti? Juk Vasaros fėjūnai visada

buvo silpnablauzdžiai. Kuriems galams man reikalinga pavainikė Oberono dukra? Palik maneramybėje, mirtingoji.

Pasijutau taip, lyg negailestinga ranka būtų suspaudusi širdį ir mėginusi išplėšti iš krūtinės. Visąkūną pervėrė tikras fizinis skausmas. Kojas pakirto ir aš susmukau ant sniego. Aštrios ledo kruopelėssusmigo į delnus. Man užgniaužė žadą, net verkti nebegalėjau. Tik klūpojau jausdama, kaip perdžinsus skverbiasi šaltis, o ausyse tebeskambėjo Ašo žodžiai.

– Ak, koks tu beširdis, brolau, – patenkintas pareiškė Rovanas. – Neabejoju, kad sudaužei vargšeiprincesei širdį.

Ašas dar kažką pasakė, bet aš nenugirdau, nes atsirito nauja blogumo banga, galva apsvaigo iržemė pradėjo skrieti it vilkutis. Gal ir būčiau galėjusi kovoti su šleikštuliu, tačiau šią akimirką niekonebejutau ir nieko nebenorėjau. „Teateinie tamsa, – meldžiau mintyse, – ir tepasiima mane.“ O paskuisunkus jos apklotas užtemdė akis ir aš prasmegau į užmarštį.

10 Draugiški žmogeliukai, už smulkias dovanėles ar maistą tvarkantys namus.

3

Metų laikų skeptrasJau kurį laiką plūduriavau tarp užmaršties ir realybės, jaučiausi įkalinta kažin kur per vidurį.

Slogūs sapnai, kuriuos tik iš dalies teprisimindavau, taip susipynė su tikrove, kad jau nebesupratau,kas tikra, o kas ne. Sapnavau savo šeimą: Itaną, mamą ir patėvį Luką. Jie gyveno savo gyvenimą bemanęs, vis rečiau apie mane bepagalvodami, beveik užmiršę, kad esu. Mano sąmonę retkarčiaispasiekdavo pasklidi pavidalai ir balsai: Tiaotinės, reikalaujančios kapstytis iš ligos, nes jai nuobodube manęs; Rovano, besiteisinančio karalienei Mebei, kad nesitikėjo tokios mano reakcijos įpaprasčiausią musmirę; dar kažkokios žmogystos, aiškinančios valdovei, jog galiu niekadanebepabusti. Kartais man vaidendavosi, kad kambaryje yra Ašas. Jis pasirodydavo kertėje arba prielovos ir tyliai stovėdavo, žvelgdamas į mane sidabrinėmis akimis. Regis, kliedėdama net girdėjau jįšnabždant atsiprašymo žodžius.

– Žmonės – tokie silpni padarai, – vieną naktį, kai sąmonė tai prašviesėdavo, tai vėl aptemdavo,mane pasiekė kažkieno sniaukrojantis balsas. – Nuo menko kąsnelio liežuvį atpalaiduojančių grybųjuos ištinka koma. Kaip apgailėtina.

Nepažįstamasis paniekinamai sušnarpštė.– Sklinda gandai, kad ši mergiūkštė įsimylėjo princą Ašą. Įsivaizduoji, kokią pirtį jai užkurs Mebė,

kai tik nelaimėlė atitoks. Karalienei tikrai nepatiks, kad Vasaros fėjūnė eina iš proto dėl jos sūnaus.– Na, išties netinkamą laiką mirtingoji pasirinko vaidinti Miegančiąją gražuolę, – antrino kitas

balsas. – Juk netrukus atvyksta jos tėvo pasiuntiniai. – Pasigirdo krizenimas, paskui tolesni žodžiai: –O jeigu prabus, Mebė, ko gero, nugalabys ją iš susierzinimo. Na, šiaip ar taip, pasilinksminsime.

Juokas nutolo, o aš vėl prasmegau užmarštin.Amžinybe virtęs laikas nežadėjo jokių permainų. Aplink mane vis aidėdavo pabodę balsai.

Tiaotinė kur buvusi, kur nebuvusi baksnodavo į pašonę, aštriais nagais iki kraujo drėksdama odą, betaš nebejaučiau skausmo. Sapnuodavau namus: mamą, stovinčią ant priebučio ir aiškinančiąpolicininkui, kad neturi jokios dingusios dukros; Itaną, žaidžiantį mano kambaryje, kuris dabar virtodarbo kabinetu, perdažytas ir apstatytas naujais baldais. O visi mano daiktai buvo išdalyti.

Išvydus broliuką man net nesuvirpėjo širdis. Nors ankstesniame gyvenime būčiau patyrusiskausmingą ilgesį, dabar tapau visiškai bejausmė ir stebėjau brolį su atsainiu smalsumu. Jis kalbinosavo žaislinį triušį ir aš nustebusi kilstelėjau antakius. Argi triušis nebuvo suplėšytas į skutus?

– Jie užmiršo tave, – sumurmėjo balsas iš tamsos.Jis buvo žemas ir girdėtas. Pasisukusi pamačiau kreivai besišypsantį Machiną su už nugaros

besirangančiais čiuptuvais. Sidabriniai plaukai švytėjo kambario prietemoje.Piktai suraukiau kaktą.– Čia ne tu, – sumurmėjau ir pamėginau apsiversti ant kito šono. – Aš nužudžiau tave. Tu netikras.– Nieko panašaus, mano meile, – paprieštaravo Machina ir papurtė galvą. Plaukai švelniai

suvilnijo. – Nors tu išties atėmei man gyvybę, aš vis dar esu su tavimi. Nuo šiol visada būsiu. Niekonepadarysi. Mudu viena esybė.

Drebėdama atšlijau.– Eik šalin, – pareikalavau panorusi prasmegti tamsoje.Geležies karalius įdėmiai dėbsojo į mane, bet nesiartino.

– Čia ne tu, – pakartojau. – Tai tik sapnas, o tu miręs! Palik mane ramybėje.Aš apsisukau ir nėriau į pačias tamsos gelmes. Grimzdau, kol blausus Geležies karaliaus

švytėjimas išblanko.PRAĖJO DAR AMŽINYBĖ, o gal tik kelios akimirkos, kol sumaištyje ir tamsybėje pajutau, kad

prie mano patalo kažkas yra.„Mama!“ – pašaukiau mintyse, vėl tapusi maža mergaite.O gal tai Tiaotinė atkurnėjo man įkyrėti?„Pasitrauk, – sumurmėjau mintyse, iš naujo nirdama į sapną. – Nenoriu tavęs matyti. Nieko nenoriu

matyti. Tiesiog palikite mane ramybėje!“– Megana, – sušnabždėjo iki skausmo pažįstamas balsas, sugrąžindamas mane iš užmaršties.Tą pačią akimirką supratau, kam jis priklauso, nors ir žinojau, kad tai viso labo mano

įsismarkavusios vaizduotės vaisius. Juk princas nė už ką negali būti čia ir kalbėtis su manimi.„Ašai?!“ – pašaukiau mintyse.– Atsibusk, – tyliai paprašė žemas balsas ir jam pavyko perskrosti bedugnę tamsą. – Nesielk taip.

Jeigu tučtuojau neatsibusi, pražūsi amžiams ir išnyksi. Sugrįžk pasmus.

Bet aš nenorėjau keltis. Tikrovėje manęs telaukė sielvartas. O miegodama nieko nejaučiau. Mannereikėjo matyti Ašo ir atšiaurios paniekos iškreipto veido, kai jis žvelgdavo į mane. Tamsa tapomano slaptaviete, mano prieglobsčiu. Aš pasislėpiau nuo Ašo balso išganingoje juodoje gelmėje. Irtada pro sapnų ir kliedesio šydą mane pasiekė rauda.

– Prašau, – išgirdau trūkčiojantį balsą ir pajutau tikrą tvirtą rankos paspaudimą, kuris sugrąžino įdabartį. – Suprantu, ką manai apie mane, bet... – Balsas užlūžo, pasigirdo gailus atodūsis, paskui vėlišgirdau šnabždesį: – Neišeik, Megana. Nepalik manęs.

Aš taip pat pradėjau kūkčioti ir pramerkiau akis.Kambaryje buvo tylu ir tuščia. Žaltvykslės, blyksinčios už lango, užliejo kertes sidabriškai žydra

šviesa. Kaip visada, buvo klaikiai šalta. „Vadinasi, aš viską susapnavau, – pagalvojau, kai migla,tiek laiko temdžiusi sąmonę, pagaliau išsisklaidė. – Tai tebuvo sapnas.“

Pasijutau baisiai išduota. Palikau savo numylėtą tamsą perniek. Todėl panorau vėl sugrįžti įužmarštį, kur niekas nepajėgė manęs įskaudinti, tačiau sykį pakirdus, atgalios kelio nebebuvo.

Krūtinę pervėrė toks aštrus skausmas, kad net surikau. Ar visada taip jaučiamasi, kai sudaužomaširdis? Ar galima nuo to numirti? Maniau, kad mergiotės mokykloje perdeda, kai išsiskyrusios suvaikinu ištisas savaites slankiodavo užverktomis akimis. Buvau įsitikinusi, jog neverta kelti tokiotriukšmo dėl nieko. Matyt, todėl, kad niekada anksčiau nemylėjau.

Ką dabar daryti? Ašas mane niekina. Jis siekė vienintelio tikslo – atiduoti mane į savo motinosrankas. Princas – tikras apgavikas. Pasinaudojo manimi dėl savo užmačių.

O liūdniausia, kad aš vis dar tebemyliu jį.„Liaukis! – mintyse paliepiau sau, supratusi, kad tuojau vėl apsižliumbsiu. – Gana! Ašas to

nevertas. Jis išvis nieko nevertas. Beširdis fėjūnas, kuris kiekviename žingsnyje tave mulkino, o tutikėjai juo kaip paskutinė kvailė.“

Giliai įkvėpiau mėgindama sulaikyti ašaras, trokšdama, kad jos suledėtų ir kad aš pati tapčiau tarsiledinė. Tegul nebelieka nei jausmų, nei ašarų, nei prisiminimų. Nieko, kas mane silpnintų. Kad

išgyvenčiau Žiemos karalystėje, turiu būti tvirta kaip ledas. Ne, kaip geležis. „Daugiau niekas manęsneįskaudins, – pažadėjau sau ir pajutau, kaip džiūsta ašaros ir blėsta jausmai. – Jeigu tie prakeiktifėjūnai nori kovos be taisyklių, tebūnie. Aš irgi galiu jų nepaisyti.“

Nubloškiau antklodę į šalį ir ryžtingai atsistojau, nors šaltis žnaibė odą. „Na ir tegul, o man nėmotais!“ – maištingai pagalvojau. Susivėlę purvini plaukai stirksojo į visas šalis, drabužiai buvosusilamdę ir pradvisę prakaitu. Nusimečiau juos ir pasukau į vonią, kur ilgai mirkau, nes tai buvovienintelė šilta vieta visuose rūmuose. Paskui apsirengiau juodus džinsus, juodą berankovę palaidinęir ilgą juodą paltą. Man baigiant varstytis juodus batus, kambaryje pasirodė Tiaotinė.

Ji suklapsėjo akimis, nes aiškiai nesitikėjo pamatyti manęs ant kojų. Tada plačiai išsišiepė, netiltys sublizgo mėnesienoje.

– Tu pabudai! – suklykė ji, pašoko iš džiaugsmo ir mikliai įsirangė į lovą. – Pagaliau! Kaip gerai,nes nuo to laiko, kai nugrimzdai į miegą, Mebė tapo labai irzli ir viskuo nepatenkinta. Ji jau pradėjogalvoti, kad užmigai amžiams ir jos laukia sunkūs laikai. Mat būtų tekę aiškintis, kas tau nutiko,Vasaros rūmų pasiuntiniams, kurie netrukus turi atvykti.

Niūriai dėbtelėjau į fuką, bet slapčiomis apsidžiaugiau, prabudus mažai vilčiai.„Kokie dar pasiuntiniai? – tylomis svarsčiau. – Ar jie atvyksta dėl manęs? Nejaugi Oberonas

galiausiai nusprendė ištraukti mane iš šitos velnio skylės?“Tačiau atlapaširdei Tiaotinei pasirodė vieni juokai perprasti, apie ką mintiju.– Veltui nerimsti, puskrauje, – prunkštelėjo ji, tyrinėdama mane primerktomis akimis. – Ne dėl

tavęs jie sukars tokį kelią. Jie atgabens čionai Metų laikų skeptrą. Vasara baigėsi, artinasi Žiema.Akimirksniu pajutau kartų nusivylimą, tačiau pasistengiau jį nuslėpti. „Nedrįsk būti silpna.

Nerodyk jai savo jausmų“, – priminiau sau mintyse. Tada patraukiau pečiais ir kuo abejingiaupasiteiravau:

– Apie kokį dar Metų laikų skeptrą kalbi?Tiaotinė nusižiovavo ir patogiau įsitaisė ant lovos.– Apie stebuklingą talismaną, kurį keičiantis metų laikams perduoda vieni kitiems abejų rūmų

dvariškiai, – suskato aiškinti fuka, pašydama dygsniuotos antklodės siūlus. – Pusę metų jį turiOberonas, kol pavasaris ir vasarą pasiekia zenitą, o žiemos galybė susilpnėja. Paskui, sulaukusrudens lygiadienio, jis pereina į karalienės Mebės rankas kaip ženklas, kad valdžia atitenka Žiemosfėjūnams. Vasaros karalystės pasiuntiniai netrukus bus čia ir mes surengsime didžiulę puotą, skirtąšaltojo metų laiko pradžiai. Į ją bus sukviesti visi Tir Na Nogo gyventojai. Iškilmės tęsis daug dienų.

Tiaotinė išsišiepė ir pašoko į orą, kad net veltinės kaselės sutavaravo.– Šaunu, kad pabudai pačiu laiku, puskrauje! Būtų apmaudu, jeigu pražiopsotum tokią šventę.– O karalius Oberonas su karaliene Titanija irgi atvyks?– Jo didenybė Smailiaausis? – sukikeno Tiaotinė. – Jis pernelyg svarbi persona, kad linksmintųsi

su Žiemos karalystės prastuomene. Ne. Oberonas su prietranka Titanija tupės Arkadijoje ir mėgausisprabanga. Turiu pasakyti, kad tai visiems išeis tik į naudą. Ta pasipūtėlių porelė gali niekais paverstiir geriausią šventę.

Vadinasi, esu palikta likimo valiai. Na ir bala nematė.VASAROS KARALYSTĖS SVITA atvyko apsikaišiusi gėlėmis ir skambant muzikai, matyt,

norėdama mesti iššūkį paniurėliams Žiemos fėjūnams, kurių įpročiai man jau pradėjo įkyrėti.

Stovėjau įsibridusi į sniegą, susisupusi į kailinius, kurie gelbėjo nuo speigo, ir stebėjau, kaip zujaŽiemos rūmų dvariškiai. Mat kaip tik čia, užsnigtame kieme su apledėjusiomis skulptūromis, turėjoįvykti sutiktuvių iškilmės. Ore sklandė žaltvykslės, stebuklingos liepsnelės ir viskas, kaip paprastai,skendėjo prietemoje. Ir kodėl Žiemos fėjūnai negali bent retkarčiais rengti švenčių viršuje? Ašnežmoniškai pasiilgau saulės šviesos.

Pajutau kažką prisiartinant. Ties ausimi pasigirdo tylus juokas.– Labai džiaugiuosi, kad ryžaisi pasirodyti iškilmėse, princese. Be tavęs čia būtų velniškai

nuobodu.Rovano kvėpavimas kuteno kaklą. Nors per kūną perbėgo šiurpuliukai, užgniaužiau baimę.– Nė už ką nepraleisčiau tokio reginio, – nerūpestingai atsakiau kuo ramesniu balsu. Princo

žvilgsnis degino pakaušį, tačiau neatsisukau, tik pasiteiravau: – Kuo galėčiau pasitarnauti, jūsųšviesybe?

– Puiku! Nuo šiol tu nusprendei vaidinti Sniego karalienę. Bravo, princese! Aš pakerėtas. Kokiosnarsos įgavo sudužusi širdis. Nesitikėjau nieko panašaus iš Vasaros fėjūnės.

Jis įsigudrino mikliai apeiti mane ir dabar stypsojo vos per sprindį, taip arti, kad galėjau įžiūrėtisavo atvaizdą ledo žydrumo akyse.

– Žinai, – sušnibždėjo Rovanas ir aš pajutau, kaip nuo jo kvėpavimo apšarmojo skruostas, – jeinori, padėsiu tau pamiršti jį.

Mane apėmė begalinis troškimas atsitraukti, bet prisiverčiau stovėti lyg įkalta. „Tu tvirta kaipgeležis, – priminiau sau mintyse. – Jis nepajėgs nieko tau padaryti. Tu nukalta iš plieno.“

– Vertinu jūsų pasiūlymą, – atsiliepiau žvelgdama tiesiai sidhių princui į akis, – bet man nereikiapagalbos. Aš jau išmečiau jį iš galvos.

– Iš tikrųjų? – nepatikliai paklausė Rovanas. – Ar tu žinai, kad jis čia? Ir apsimeta, kad mūsųnemato? – Pašnekovas šyptelėjo ir paėmęs mano ranką priglaudė prie lūpų. O man nuo tokios žiniostankiau suplakė širdis. – Parodykime mielajam Ašui, kad nuo šiol jis tau tėra tuščia vieta. Nagi,princese. Juk tu trokšti šito.

Jis buvo teisus. Aš degiau noru įskaudinti Ašą, priversti jį pavyduliauti, kankintis ne mažiau užmane. O paslaugusis Rovanas buvo taip arti. Tereikėjo truputį palinkti į priekį ir pakštelėti įpašaipiai išlenktas lūpas. Aš dvejojau. Rovanas toks žavingas. Būtų puiku su juo pasismaginti.

– Pabučiuok mane, – sukuždėjo princas.Per kiemą nuaidėjo trimito garsai, aplink pasklido rožių aromatas. Pasirodė Vasaros karalystės

svita, lydima Žiemos fėjūnų šūksnių ir spiegimo.Aš sudrebėjau ir išsivadavau iš kerais įteigto susižavėjimo.– Velniai griebtų, gal jau pakaks! – sušnypščiau, trūktelėjau ranką ir atsitraukiau.Atrodė, kad širdis iššoks iš krūtinės. Dieve, ir vėl vos neapsikvailinau! Dar pusė sekundės ir

būčiau atsidūrusi šio niekšo valioje. Iš gėdos skruostus išpylė raudonis.Rovanas nusikvatojo.– O tu visai nieko sau, kai rausti, – linksmai pareiškė jis ir apdairiai pasitraukė per kelis žingsnius.

– Iki kito karto, princese.Pabrėžtinai ceremoningai nusilenkęs plevėsa įsimaišė į minią.Vogčiomis apsidairiau spėliodama, ar Ašas išties buvo netoliese ir mus matė, kaip tikino jo

nedorėlis brolelis. Pastebėjau Seidžą, ramstantį koloną prie Mebės sosto, šalia tupėjo baisuoklisvilkas. Bet Ašo niekur nebuvo.

Pro vartus, apipintus erškėčiais, įlėkė du satyrai su blyškiai švytinčiais trimitais, kurie atrodėpadaryti iš žmonių kaulų. Jie pakėlė instrumentus prie lūpų ir kurtinami garsai privertė Žiemos rūmųdvariškius subruzti. Iš ledinio sosto aukštybių šį reginį kreivai šypsodamasi stebėjo Mebė.

– Pakliuvai! – sušnypštė kažkas ir stipriai įžnybė į sėdynę.Aš aiktelėjau ir atsigręžusi pamačiau Tiaotinę. Ji nusikvatojo ir mikliai atšoko, krestelėjusi

veltinėmis kaselėmis.– Esi tikra prietranka, puskrauje, – pareiškė fuka. Paspyriau sniego jos pusėn, bet ji lengvai

išsisukusi tęsė: – Rovanas tau per geras. Kad žinotum, koks jis patyręs. Dauguma fėjūnių ir mirtingųjųviską atiduotų už galimybę praleisti su juo bent naktelę. Išmėgink ir tu. Galvą guldau, nepasigailėsi.

– Man jis nerūpi, – atkirtau dėbtelėjusi į Tiaotinę. Kadangi pasturgalis vis dar degė, nepajėgiausulaikyti piktų žodžių: – Daugiau neketinu turėti jokių reikalų su fėjūnų princais. Dėl manęs jie galiprasmegti skradžiai žemę. Jau geriau parodysiu striptizą raudonkepuriams.

– Eik tu sau, o aš galėsiu pažiūrėti?!Išraiškingai subaltakiavau ir atsukau fukai nugarą, nes pagaliau pasirodė Vasaros fėjūnų svita.

Nesiekdami kanopomis žemės į kiemą darniomis eilėmis įskriejo balti ristūnai žydromis it vasarosdangus akimis. Iš karnų, vytelių ir žydinčių vijoklių nupintuose balnuose įsitaisę puikūs riteriai sušarvais iš lapijos išdidžiai žvelgė į pasitinkančiuosius. Raiteliams įkandin atžygiavo vėliavnešiai,satyrai ir gnomai, pasipuošę ryškiais Vasaros fėjūnų spalvų drabužiais. Galiausiai įriedėjo prabangikarieta, nukabinėta gudobelių ir rožių girliandomis. Užpakalyje iš šonų stovėjo du paniurę troliai iriššiepę iltis urzgė, stebeilydamiesi į Žiemos rūmų dvariškių tirštynę.

Tiaotinė prunkštelėjo.– Šiais metais jie kažkodėl labai dreba dėl savo kailio, – sumurmėjo ji, kai vienas iš trolių stipriu

smūgiu nubloškė į šalį pernelyg arti prasispraudusį gobliną. – Norėčiau žinoti, koks čia nosį užrietęsdidikas teikėsi atvykti, kad prireikė tokios ypatingos apsaugos?

Aš neatsakiau, tik pajutau nesuprantamą nerimą, nuo kurio visas kūnas pagaugais nuėjo. Poakimirkos paaiškėjo kodėl. Karieta sustojo, durelės atsivėrė...

Iš jos ant sniego nužengė karalius Oberonas, Vasaros karalystės valdovas.Žiemos rūmų dvariškiai žioptelėjo iš netikėtumo, suošė ir puolė paknopstomis trauktis nuo karietos,

jo didenybei abejingai apžiūrinėjant minią. Mano širdis daužėsi kaip pašėlusi. Oberonas atrodėvisiškai nepasikeitęs: toks pat didingas, tiesus, brandus ir kupinas gyvybinių galių. Sidabriniaiplaukai siekė juosmenį, akys turėjo jaunos lapijos atspalvį. Karaliaus drabužių tonai – rudi, auksiniaiir žali – priminė miško spalvas, galvą vainikavo elnio ragų karūna.

Tiaotinė žiobtelėjo ir suskato karpyti ausimis.– Oberonas? – burbtelėjo ji man bežiūrint, kaip skrupulingai Vasaros fėjūnų valdovas naršo

žvilgsniu minią. – Ką čia veikia jo didenybė Smailiaausis?Nesuspėjau atsakyti, nes karaliaus Oberono akys įsmigo į mane. Jis rūsčiai prisimerkė, o aš visa

pašiurpau. Kai paskutinį kartą matėmės, buvau pasprukusi iš Vasaros karalystės, kad surasčiaubroliuką. O kai Oberonas pasiuntė Paką manęs sugrąžinti, sugebėjau įtikinti senų laikų bičiulį stoti įmano pusę. Po tokio maišto ir atvirai parodyto nepaklusnumo būtų sunku tikėtis Vasaroskaralystėsvaldovo palankumo.

Vos pagalvojus apie Paką širdį tarsi akmuo užgulė, gerklę užspaudė besitvenkiančios ašaros.Pamėginau susitvardyti, kol Žiemos rūmų dvariškiai nepastebėjo mano silpnumo, bet prisiminimaibuvo stipresni. Be galo troškau, kad Pakas būtų čia. Viltingai sužiurau į karietą, tikėdamasi pamatytiiš jos išlipantį prakaulų vaikinuką ugniniais plaukais su akiplėšiška šypsena lūpose, tačiau jisnepasirodė.

– Valdove Oberonai, – ramiu balsu kreipėsi į garbų svečią Mebė, nors amžinojo priešininkopasirodymas ją taip pat neabejotinai nustebino. – Koks netikėtumas. Kam turime būti dėkingi užsuteiktą garbę?

Karalius pasuko prie sosto, lydimas poros apsaugininkų trolių. Žiemos rūmų dvariškiai paskubomisskyrėsi į šalis, kol jis pasiekė tikslą.

– Valdove Mebe, – nuaidėjo per visą kiemą skambus Oberono balsas, – atvykau pareikalauti, kadleistumėte mano dukrai Meganai Čeis sugrįžti į Vasaros karalystę.

Žiemos rūmų dvariškių minia ėmė šurmuliuoti, visų akys nukrypo į mane. „Geležis, – priminiausau. – Tu esi tvirta kaip geležis. Nesileisk jų įbauginama.“ Aš nebesislėpiau už Tiaotinės nugaros, betdrąsiai žengiau pasitikti tūžmingų žvilgsnių.

Oberonas rankos mostu parodė į karietą ir troliai išvilko iš jos du išblyškusius Žiemos fėjūnus. Jųrankos buvo surištos už nugaros vijoklių stiebais.

– Aš atgabenau įkaitus, kaip reikalauja taisyklės, – pareiškė Oberonas, apsaugininkams išstūmusbelaisvius į priekį. – Atiduosiu jūsų pavaldinius mainais už dukros laisvę, kai...

Mebė neleido jam baigti.– Bijau, kad būsite neteisingai supratęs padėtį, valdove Oberonai, – gergždžiančiu balsu įsikišo ji

su vos pastebima pašaipia šypsenėle. – Jūsų dukra – ne Žiemos rūmų belaisvė, o miela viešnia. Jiatvyko pas mus laisva valia, nes davė priesaiką mano sūnui. Mergaitę saisto įsipareigojimas princuiAšui, todėl neturite teisės reikalauti ją sugrąžinti. Priesaiką privalo gerbti visi.

Oberonas sustingo, paskui vėl iš lėto pasisuko į mane. Nurijau seiles, kai tos senos kaip šimtametėgiria akys, regis, pervėrė pačias sielos gelmes.

– Ar tai tiesa, dukra? – paklausė jis.Nors balsas buvo ramus, žodžių aidas kurtinamai nuaidėjo ausyse ir žemė ėmė slysti iš po kojų.Prikandau lūpą ir linktelėjau.– Taip, tiesa, – sušnibždėjau ir pridūriau mintyse: „Tikiuosi, kad tavo pasiųstas šlykštus vilkas

nesugrįžo papasakoti, kaip ten buvo.“Vasaros karalystės valdovas papurtė galvą.– Tokiu atveju negaliu tau padėti, paika mergiūkšte. Tu pati pasmerkei save tokiam likimui. Tegul

bus taip.Jis nusisuko nuo manęs. Šis atsainus judesys buvo iškalbingesnis už visus žodžius. Pasijutau tarsi

gavusi smūgį į paširdžius.– Mano dukra pati pasirinko, – pareiškė karalius. – Taigi viskas nuspręsta.„Nejaugi?! – sušukau mintyse, stebėdama, kaip jis žengia prie karietos. – Tu nekovosi dėl mano

išlaisvinimo, nesiderėsi su Mebe, kad padėtum ištrūkti iš čia? Paprasčiausiai pamesi likimo valiaivien dėl tos paikos priesaikos?“

Kaip tik taip ir nutiko. Jo didenybė net nesiteikė dar kartą pažvelgti mano pusėn. Prisiartinęs prie

karietos jis davė ženklą troliams. Vienas iš jų privertė Žiemos karalystės belaisvius sugrįžti karieton,antras urgzdamas atidarė dureles iš kitos pusės.

Ant sniego nužengė aukšta karališko stoto fėjūnė. Nors įspūdingo ūgio, ji atrodė tokia gležna, kad,regis, galėjo perlūžti perpus nuo menkiausio vėjelio dvelktelėjimo. Vietoje rankų išvydaususiraizgiusias šakas, perpintas žolės stiebeliais. Plaukus atstojo trapūs balti pumpurai. Pečius dengėneapsakomo grožio mantija, išausta iš visų įmanomų pasaulio gėlių: lelijų, rožių, tulpių, narcizų irkitų, kurių nė pavadinimų nežinojau. Aplink fėjūnę laigė bitės ir peteliškės, po kiemą akimirksniupasklido svaiginamas rožių aromatas.

Viešnia pajudėjo į priekį ir tuntai Žiemos rūmų dvariškių puolė trauktis atatupsti, tarsi ji būtųraupsuotoji. Tiesa, jų žvilgsniai susmigo ne į pačią gėlių moterį, o į tai, ką ji laikė rankose.

Tai buvo skeptras, kokį paprastai turi karaliai ir karalienės, tačiau toli gražu ne vien tikornamentuotas valdžios simbolis. Jis skleidė švelnią gintarinę šviesą, kuri priminė saulės spindulius,suteikiančius gyvastį medžių šakoms, vienu prisilietimu tirpdydamas sniegą ir ledą. Aplink ilgąskeptro pagrindą vijosi vynuogienojai, ant viršaus tolydžio skleidėsi gėlių pumpurai, žiedai ir gležnilapeliai. Tad paskui moterį driekėsi ištisas ūglių ir žiedlapių šleifas, o Žiemos fėjūnai šnypšdami irniurnėdami davė jai kelią.

Pasiekusi sosto papėdę fėjūnė atsiklaupė, nulenkė galvą ir abiem rankomis ištiesė skeptrą. Mirksnįkitą Mebė nieko nedarė, tik žvelgė į atvykėlę neperprantamu žvilgsniu. Visi Žiemos rūmų dvariškiai,regis, sulaikė kvėpavimą. Paskui Mebė sąmoningai lėtai pakilo ir paėmė skeptrą iš moters rankų.Ištiesusi priešais save įdėmiai apžiūrėjo, tada pakėlė, kad visi matytų.

Skeptras tvykstelėjo, auksinis spindesys virto žydru. Lapai ir žiedai susiraukšlėję nubyrėjo. Bitės irpeteliškės nusklendė žemyn ir liko gulėti be gyvybės ženklų, jų plonyčius sparnelius padengėšerkšnas. Skeptras sužibo dar kartą, tapo ledinis ir nužėrė visą kiemą blausiais spinduliais.

Fėjūnė, klūpanti priešais karalienę, sudrebėjo ir staiga... taip pat pradėjo akyse džiūti. Nežemiškogrožio mantiją puošusios gėlės nuvyto, pajuodo ir nuklojo žemę. Balti pumpurai, atstoję plaukus,susitraukė ir nubyrėjo. Aš išgirdau lūžtančių šakų traškesį ir pamačiau, kaip moteris sukniubo, ilgiaunebepajėgdama atlaikyti kūno svorio. Ji griuvo veidu į sniegą, dar kartą suvirpėjo ir nuščiuvo. Kolapimta siaubo svarsčiau, kodėl niekas neateina jai į pagalbą, rožių aromatas išsisklaidė ir kiemąužtvindė pūvančių augalų tvaikas.

– Štai ir viskas, – pavargusiu balsu ištarė Oberonas. Paskui pakėlęs galvą ir žvelgdamas Mebei įakis pridūrė: – Mainai įvyko ir galios iki pavasario lygiadienio. O dabar, jums leidus, karalieneMebe, mums metas grįžti į Arkadiją.

Mebė nuvėrė pašnekovą žudikišku žvilgsniu.– Nejau nepasiliksite, jūsų didenybe? – sumurkė ji. – Neatšvęsite su mumis?– Bijau, kad ne, vadove, – atsiliepė Oberonas. Jeigu jis ir sunerimo dėl Mebės žvilgsnio, tai

neišsidavė. – Vasaros pabaiga mums neatrodo tinkama proga švęsti. Todėl esu priverstas atsisakyti.Be to, norėčiau priminti, karaliene Mebe, kad tai dar ne viskas. Vienaip ar kitaip aš susigrąžinsiudukrą.

Išgirdusi šiuos žodžius suvirpėjau. Galbūt Oberonui vis dėlto pavyks sugalvoti, kaip ištraukti maneiš čia. Tačiau Mebė primerkė akis ir paglostė skeptrą.

– Šiuose žodžiuose aš išgirdau paslėptą grasinimą, jūsų didenybe.– Tai tebuvo pažadas, karaliene.

Mebei vis dar tebevarstant Oberoną žvilgsniu jis iškalbingai atsuko Žiemos karalystės valdoveinugarą ir nužingsniavo prie savo karietos. Trolis paslaugiai atvėrė dureles ir karalius įlipo į vidų nėneatsisukęs. Vežėjas trūktelėjo vadeles ir Vasaros fėjūnų svita leidosi į kelią. Tamsūs siluetai darėsivis mažesni ir mažesni, kol juos visiškai prarijo tamsa.

Mebė nusišypsojo.– Vasara baigėsi, – gergždžiančiu balsu pareiškė ji ir kilstelėjo į viršų laisvąją ranką, tarsi

laimindama pritilusią laukiančią minią. – Atėjo žiema. Laikas puotauti!Žiemos rūmų dvariškiai sujudo kaip nuo grandinės paleisti: staugimas, riaumojimas, urzgimas

užtvindė naktį. Nežinia iš kur pasigirdo siautulinga niūri muzika, kurtinamas pašėlusiu ritmu mušamųbūgnų dundesys. Į netvarkingą būrį susimetę fėjūnai strakaliodami, pamišėliškai skriedami ratu irbliaudami nesavais balsais suskato švęsti žiemos sutiktuvių.

AŠ NEDALYVAVAU bendroje linksmybėje. Neturėjau nuotaikos, be to, manęs visai nežavėjomintis šokti su Žiemos fėjūnais. Ypač kai mano akyse būrelis įkaušusių ir įsiaudrinusių raudonkepuriųužspeitė bogartą11 ir sudraskė į skutelius. Visa, kas vyko aplinkui, priminė man roko koncertąpragare. Tad apdairiai laikiausi šešėlyje, kad likčiau nepastebėta, ir svarsčiau, ar labai užrūstinčiauMebę, jeigu patyliukais sprukčiau į savo kambarį. Tačiau žvelgdama į gyvas ledo skulptūras irpasklidusius po kiemą fėjūnus pabūgau pasirodyti nemandagi.

Mano laimei, čia bent jau nebuvo Rovano arba jis kur nors slėpėsi nuo mano žvilgsnio. Jukmorališkai ruošiausi, kad visą naktį teks duoti atkirtį jo priekabiavimui. Stebėtina, bet Ašo irgi niekurnebuvo matyti. Dėl to jaučiau ir palengvėjimą, ir nusivylimą. Susigriebiau naršanti žvilgsniu tamsiuskiemo užkaborius ir tuntus strakaliojančių fėjūnų, ieškodama pažįstamų sidabru švytinčių akių.

„Tučtuojau liaukis, – subariau save mintyse, kai tik supratau, kas man darosi. – Jo čia nėra. O netgijei būtų, ką galėtum padaryti? Pakviesti šokio? Juk jis gana atvirai išklojo, ką galvoja apie tave.“

– Ar galiu sutrukdyti, princese?Akimirką širdis suspurdėjo krūtinėje. Balsas pasirodė toks girdėtas. Panašus į Rovano, o gal...

Ašo. Drąsindama save atsisukau, bet tai buvo ne Ašas. Ir ne Rovanas, ačiū Dievui. Priešais stovėjotrečias, pats vyriausias brolis. Seidžas.

„Velnias rautų! – pagalvojau. – Jis irgi labai dailus.“Kas per šeimynėlė, kad sūnūs vienas už kitą gražesni, tiesiog negali akių atitraukti? Seidžas buvo

toks pat blyškiaveidis kaip broliai, išsišovusiais skruostikauliais, po plonais antakiais žalsvu ledublyksėjo akys. Ilgi juodi plaukai krito dailiomis bangomis. Per kelis žingsnius nuo jo tupėjo vilkas irprotingomis auksinėmis akimis žvelgė į mane.

– Žinoma, prince Seidžai, – santūriai atsakiau, pasiruošusi atremti dar vieną ataką. – Kuo galėčiaupasitarnauti jūsų didenybei?

„O gal tu mėginsi apsukti man galvą kaip Rovanas, – pridūriau mintyse, – arba tyčiosiesi iš manęskaip Ašas?“

– Norėčiau su tavimi pasikalbėti, – be užuolankų pareiškė princas. – Akis į akį. Gal galėtumtrumpam eiti su manimi?

Nustebusi ir sunerimusi nepatikliai svarsčiau pasiūlymą.– O kur?– Į sosto menę, – paaiškino Seidžas, grįžtelėjęs rūmų pusėn. – Šią naktį mano pareiga saugoti

skeptrą, nes tik karališko kraujo asmenims leidžiama jį paliesti. Įsilingavusios puotos įkarštyjegeriausia laikyti skeptrą kuo toliau nuo siautėjančios prastuomenės. Kitaip lengva susilauktinemalonumų.

Aš tylėjau mintydama, kaip pasielgti. Seidžas gūžtelėjo prakauliais pečiais.– Neverčiu tavęs sutikti, princese. Pati spręsk, eiti ar neiti. Paprasčiausiai noriu pasikalbėti

negirdint nei Rovanui, nei Ašui, nei fukai, nesitveriančiai iš smalsumo, apie ką šnekėsimės.Jis kantriai laukė, kol aš karštligiškai stengiausi nuspręsti, ką daryti. Galėjau atsisakyti, bet

abejojau, ar išties to noriu. Seidžas atrodė tiesmukas, beveik dalykiškas. Visiškai kitoks nei broliai.Jis nemėgino man apsukti galvos, kita vertus, nerodė ir tariamo globėjiškumo. Be to, nesigriebė burtųkaip žavingas ir piktavalis Rovanas ir, matyt, kaip tik ši aplinkybė mane papirko.

– Gerai, – galiausiai apsisprendusi pasakiau ir mostelėjau ranka. – Pasikalbėsiu su jumis. Rodykitekelią.

Jis dar labiau nustebino mane, kai ištiesė ranką. Trumpam suabejojusi padaviau savąją ir mudupatraukėme į rūmus, o vilkas tylomis nusekė iš paskos.

Seidžas vedė mane per tuščias sales, sukaustytas žvarbos ir skendinčias šešėliuose. Visi, kasgyvas, buvo iškurnėję į lauką šokti kiaurą naktį. Mano žingsniai aidėjo po aukštais skliautais, oprincas su vilku judėjo negirdimai.

– Stebėjau jus, – sumurmėjo palydovas nežiūrėdamas mano pusėn ir taip netikėtai pasuko užkampo, kad aš vos neparpuoliau. – Tave ir savo brolį. Noriu įspėti, kad juo nepasitikėtum.

Seidžo įžvalga mane prajuokino.– Kurį iš brolių turite galvoje? – karčiai pasiteiravau.– Abu, – atsakė princas.Jis pasivadino mane į dar vieną koridorių, kurį jau atpažinau. Sosto menė visai čia pat.

Nelėtindamas žingsnio Seidžas vėl prašneko:– Tu net neįsivaizduoji, kaip Ašas su Rovanu neapkenčia vienas kito ir kaip toli pažengusi jų

konkurencija. Ypač Rovanas nusiteikęs karingai. Pavydas jauniausiajam broliui tarsi nuodai graužiajį iš vidaus, skatina įtūžį ir kerštingumą. Jis niekada neatleis Ašui už Arielos mirtį.

Mes įžengėme į sosto menę, tviskančią šaltu lediniu grožiu. Seidžas paleido mano ranką ir pasukoprie sosto, jam įkandin nusekė vilkas. Aš sudrebėjau ir pabandžiau tvirčiau susisiausti į kailinius. Čiabuvo šalčiau nei lauke.

– Juk Ašas nekaltas dėl Arielos žūties, – patikinau trindamasi sugrubusias rankas. – Tai vis... –pradėjau ir nutilau, nes nenorėjau balsiai to ištarti. „Tai vis Pakas, – užbaigiau mintyse. – Jis įstūmėjuos į pavojų. Tai Pakas turėtų atsakyti už tai, kad Ašas neteko mylimosios.“

Seidžas tylėjo. Sustojęs per kelis žingsnius nuo ledinio Mebės sosto jis nenuleido akių nuoaltoriaus, įtaisyto už jo. Po akimirkos supratau, kas skleidžia tokį stingdantį šaltį menėje. Iškilęs viršaltoriaus tviskėjo Metų laikų skeptras, ant princo veido žaidė melsvi šviesos spinduliai.

– Jis nuostabus, tiesa? – pašnibždomis paklausė Seidžas ir pakėlęs ranką paglostė apšarmojusiąlazdą. – Kiekvienais metais jį matau, bet niekaip negaliu atsižavėti.

Princo akys liepsnojo, atrodė, kad jis pasinėrė į transą.– Jeigu Mebei kada nors taps per sunku būti karaliene, skeptras pereis man. Aš galėsiu jį turėti ir

valdyti. Kai tai nutiks...

Neišgirdau, ką jis pasakė toliau, nes tą akimirką vilkas iššiepė nasrus ir kraupiai pratisai užkaukė.Seidžas apsisuko ir staigiai išsitraukė iš makšties kalaviją. Mano žvilgsnį prikaustė tiesūs siauri

ašmenys, nuo kurių sklido vaiski žydra šviesa. Visai tokį pat turi ir Ašas. Mane nupurtė šiurpas, kaiprisiminiau ranką gildantį ginklo šaltį. Staiga vos nesuakmenėjau iš siaubo. „Princas atsiviliojo manečionai, nes nori nužudyti, – žaibu perskrodė mintis. – Jis nusprendė susidoroti su manimi.“

– Kaip jūs čia atsidūrėte? – grėsliai pasiteiravo Seidžas.Aš atsisukau. Menės gilumoje, ant tolimiausios sienos, šešėliuotoje prietemoje bolavo keturi

neaiškūs siluetai. Ištįsę ir kreivi, beveik susiliejantys, jie priminė didžiules iš spygliuotos vielosišlankstytas lėles. Žmogystoms sėlinant artyn, vilkas vėl iššiepė nasrus ir pradėjo urgzti.

Netikėtai man apmirė širdis, nes iš prieblandos į šviesą žengė penktasis. Jis segėjo metaliniusšarvus, ant kurių puikavosi karališkasis herbas. Galvą dengė šalmas, bet antveidis buvo pakeltas,todėl mačiau veidą, kurį pažinojau taip pat gerai kaip savąjį. Kaip galėjau neatpažinti tos blyškiosodos, tų sidabrinių akių? Į mane žvelgė Ašas. Jo žvilgsnis priminė atšiaurų žiemos dangų.

11 Žmonių namuose arba laukuose ar pelkėse gyvenanti piktavališka būtybė.

4

Vagystė– Čia tu, Ašai? – sutrikęs išlemeno Seidžas.Aš puoliau purtyti galvą, bet princas nežiūrėjo į mane.Riteris sumirksėjo ir apdovanojo Seidžą pasipūtėlišku žvilgsniu.– Bijau, kad ne, prince, – atsakė jis ir aš net sudrebėjau, nes antrininko balsas buvo be galo

panašus į tikrojo Ašo. – Mane tiesiog sukūrė pagal jūsų brolio pavidalą.– Juk tai Tercijus, – sušnibždėjau ir antrininkas pašaipiai šyptelėjo.Paskutinį kartą mačiau šį geležies riterį Machinos bokšte prieš pat jam sugriūvant. Neturėjau

supratimo, kaip jam pavyko išsigelbėti.– Ką tu čia veiki?Tercijus pažvelgė į mane. Nors tuščios ir padėrusios, akys taip stebėtinai panėšėjo į Ašo, kad man

sugėlė širdį.– Atleisk, princese, – burbtelėjo jis ir negrabiai mostelėjo ranka duodamas ženklą.Geležies fėjūnai puolė prie manęs, skleisdami ausį rėžiantį džeržgesį, tarsi kas galąstų peilius.Per ledines grindis neįtikėtinu greičiu nuslydo pilki jų šešėliai. Tad užpuolikams dar nespėjus

prisiartinti, mane apėmė slogus įspūdis, kad esu užspeista būrio metalinių vorų. Tuo metu pirmaspribėgęs atėjūnas pasišokėjęs užsimojo metaline aštria it skustuvas letena, taikydamasis perrėžtiveidą.

Tačiau smūgį netikėtai atrėmė mėlynai žaižaruojantys kalavijo ašmenys. Į visas puses pažirožiežirbų lietus ir aš pasijutau apakinta. Seidžas nubloškė į šalį vieną užpuoliką, žaibu pasisuko sutiktiantrojo, pritūpė ir metaliniai nagai prašvilpė jam virš galvos. Tada atgniaužė delną ir iškėlęs nežiniaiš kur atsiradusią ledinę ietį su dantytu antgaliu sviedė į geležies fėjūnus. Šie žaibiškai išsisuko,atšoko ir suteikė mums šiek tiek laiko atsitraukti. Suspaudęs riešą Seidžas stumtelėjo mane už sosto.

– Nesipainiok po kojomis, – paliepė jis kaip tik tada, kai užpuolikai vėl puolė mus.Jie pradėjo sliuogti sostu, palikdami ant ledo gilius įbrėžimus. Seidžas grybštelėjo vieną kalaviju,

bet tas tik trumpam sustojo. O kitas užpuolė princą iš užpakalio. Sugriebė metaliniais nagais irSeidžas nespėjo išsisukti. Ant ledinių grindų plūstelėjo tamsiai raudono kraujo čiurkšlė.

Visa drebėdama pamačiau, kaip princas susvirduliavo ir užsimojo kalaviju, beviltiškaistengdamasis sustabdyti žudikus. Tačiau jų buvo pernelyg daug. Be to, jie buvo labai greiti. Lygpaklaikusi dairiausi ieškodama kokio nors ginklo, tačiau žvilgsnis užkliuvo tik už skeptro ant pakylossosto papėdėje. Nors ir supratau, kad tikriausiai sulaužysiu daugybę taisyklių, puoliau prie jo irsugriebiau už apšarmojusio pagrindo.

Šaltis nudegino rankas tarsi rūgštis. Man užgniaužė kvapą, sukandau dantis iš skausmo ir vosnepaleidau skeptro iš rankų. O Seidžas narsiai laikėsi negailestingų priešų apsuptyje, žūtbūtinaimėgindamas nublokšti juos šalin. Ant jo veido ir krūtinės raudonavo žaizdos. Stengdamasi nepaisytiveriančio skausmo pribėgau prie besikaunančiųjų, pakėliau skeptrą virš galvos ir smogiau vienamišstypusiam geležies fėjūnui per nugarą.

Jis žaibiškai atsisuko. Nespėjau nė mirktelėti, kai gavau tokį smūgį per veidą, kad net kibirkštys išakių pažiro. Nuskriejusi į kampą susitrenkiau galvą į kažkokį kietą daiktą ir susmukau ant grindų.Skeptras iškrito iš rankų ir nuriedėjo. Apsvaigusi stebėjau, kaip mane nubloškęs geležies fėjūnas

artinasi. Bet staiga jis sustingo tarsi marionetė, patempta už nematomų virvučių. Ledas pradėjokaustyti kūną, skverbtis tarp metalinių vielų, nors fėjūnas beviltiškai stengėsi nudraskyti jį nagais.Ploni geležiniai pirštai ėmė lūžinėti tarsi pagaliukai, priešas judėjo vis lėčiau, kol susigūžė tarsimilžiniškas vabalas ir daugiau nebepajudėjo.

Siaubas užgniaužė man gerklę. Net surikti nepajėgiau. Atsirėmusi į sieną mėginau pakilti, betviskas pradėjo skrieti ratu, pajutau klaikų šleikštulį. Paskui išgirdau artėjančius žingsnius irpraplėšusi akis išvydau Tercijų. Jis pasilenkė ir paėmė skeptrą.

– Palik, – sušnabždėjau iš paskutiniųjų mėgindama atsistoti, bet žemė susvyravo po kojomis ir ašvėl parklupau. – Ką tu darai?

Jis pažvelgė į mane bejausmėmis pilkomis akimis.– Vykdau karaliaus įsakymą.– Karaliaus? – perklausiau stengdamasi sutelkti žvilgsnį.Viskas plaukė prieš akis tarsi sulėtintame filme. Per kelis žingsnius nuo manęs Seidžas vis dar

kovėsi su žudikais. Vilkas suleido dantis vienam geležies fėjūnui į koją, o princas negailestingaipervėrė priešą kalaviju. Nejaučiau savo kūno, galva pašėlusiai svaigo.

– Tu daugiau nebeturi karaliaus, – vos išspaudžiau. – Juk Machina žuvo.– Taip. Tačiau mūsų karalystė gyvuoja ir aš vykdau naujojo Geležies valdovo įsakymus, –

burbtelėjo Tercijus ir išsitraukė kardą. Tarsi užburta negalėjau atitraukti akių nuo geležinių ašmenų.Kad tik viskas nutiktų akimirksniu! Tačiau užpuolikų vadeiva pridūrė: – Šį kartą aš nieko blogo taunedarysiu. Negavau nurodymo tavęs nužudyti. Turiu paklusti jo didenybės valiai.

Sulig šiais žodžiais Tercijus nusisuko ir nuėjo. Skeptras žaižaravo žydrai balta šviesa jo rankose.Šarvinės riterio pirštinės apšarmojo, tačiau jis nekreipė dėmesio. Su niūria išraiška veide iš pasalųprisiartino prie Seidžo, kuris vis dar kovėsi su priešais. Vilkas jau tysojo ant grindų kraujo klane irsunkiai alsuojančiam suplukusiam princui teko kautis vienam. Įspėjusi, ką ketina daryti Tercijus,mėginau perspėjamai surikti.

Tačiau buvo per vėlu. Seidžas kaip tik kirto kalaviju žiaurų smūgį vienam iš geležies fėjūnų irneišgirdo, kad Tercijus prisiartino prie pat jo. Galiausiai pastebėjęs pavojų princas žaibiškaipasisuko ir užsimojo kalaviju, taikydamasis Tercijui į galvą. Tačiau užpuolikas atmušė smūgį, o kaiSeidžas kluptelėjo, žengė į priekį ir įsmeigė kardą Žiemos princui į krūtinę.

Laikas, regis, sustojo. Seidžas mirksnį kitą stovėjo ir nustebęs žvelgė į geležtę, stirksančiąkrūtinėje, paskui paleido iš rankų kalaviją ir šis sužvangėjęs nukrito ant grindų.

Tercijus ištraukė kardą iš žaizdos. Aš nepajėgiau sulaikyti aimanos. Seidžas sukniubo, iš krūtinėsplūstelėjo kraujas ir raudonai nudažė ledą. Geležies fėjūnai jau ketino sušokti ant princo kūnopergalės šokį, bet Tercijus iškėlęs ginklą pastojo jiems kelią.

– Pakaks! Mes gavome tai, dėl ko atėjome. Metas trauktis, – pareiškė jis ir nukratęs kraujo lašusnuo ašmenų įsikišo kardą į makštį. Tada nukreipęs žvilgsnį į suledėjusį kareivį pridūrė: – Greičiauimkite savo brolį. Mums nevalia palikti pėdsakų.

Geležies fėjūnai lyg akis išdegę puolė vykdyti įsakymo. Jie atsargiai užsikėlė žuvusiojo kūną antpečių, stengdamiesi, kad suledijusios galūnės nesiliestų prie jų pačių odos. Net lūžgalius nuo ledosurinko. Tercijus pasisuko į mane, bet dėl temstančios sąmonės regėjau jo blausias akis lyg promiglą.

– Lik sveika, Megana Čeis. Tikiuosi, kad mums daugiau neteks susitikti.

Jis greitai nužingsniavo paskui savo karius, kurie jau beveik buvo spėję pradingti iš akiračio.Pasukau galvą, kad geriau matyčiau, tačiau žudikų ir pėdos buvo ataušusios.

SMILKINIUS GELEŽINIU LANKU spaudė skausmas, akyse vis labiau temo. Aš keletą kartų giliaiįkvėpiau, kad neprarasčiau sąmonės. Tik ne dabar. Galiausiai akyse kiek prašviesėjo. Sunkiai pakilauir apmečiau žvilgsniu sosto menę. Ją vėl apgaubė tyla, kurią drumstė tik mano širdies dūžiai, lyg kūjosmūgiai aidintys ausyse. Ant sienų ir grindų margavo kraujo dėmės, siaubingai ryškios blyškaus ledofone. Altorius, kuriame anksčiau spindėjo Metų laikų skeptras, buvo tuščias.

Mano akys nukrypo į menėje telikusius du kūnus. Seidžas gulėjo ant nugaros, beveik liesdamaspirštais savo kalaviją, įsmeigęs akis į lubas, mėšlungiškai gaudydamas orą. Už kelių žingsniųpamačiau vilką. Pilki gaurai buvo sulipę nuo kraujo. Žvėris sukniubęs tysojo ant ledo.

Apėjusi vargšą vilką, be gyvybės ženklų dryksantį netoli princo, nuklibikščiavau prie Seidžo.Akyse tebestovėjo pražioti žvėries nasrai ir tarp kruvinų ilčių stirksantis liežuvis. Vilkas palydėjogalvą gindamas savo šeimininką ir man buvo be galo skaudu apie tai galvoti.

Kai palinkau ties Seidžu, princo kūną supurtė konvulsijos. Jis kilstelėjo pakreiptą galvą ir sunkiaiįkvėpė. Ant lūpų pasirodė ledas ir pradėjo iš lėto slinkti toliau: padengė veidą, krūtinę, liemenį,artėjo prie kojų. Sosto menėje tapo dar žvarbiau, princo kūnas vis labiau stingo. Baugiai traškėdamasledas apgaubė jį krištolo kokonu.

Ne! Dar žemiau pasilenkusi pastebėjau, kad pats kūnas virsta ledu. Suspausti princo kumščiaiatsigniaužė, pirštai prarado spalvą, tapo kieti ir perregimi. Staiga trakštelėjo nykštys ir nukritęs antgrindų subyrėjo. Užsidengiau rankomis burną, kad nepradėčiau klykti. Pajutau kylantį šleikštulį.Žiemos karalystės princas paskutinį kartą suvirpėjo ir nurimo. Dar visai neseniai gyvybės sklidinaskūnas virto ledo luitu.

Karalienės Mebės sūnus buvo nebegyvas.O po akimirkos mus aptiko sosto menėje pasirodžiusi Tiaotinė.Vėliau man sunkiai sekėsi atkurti atmintyje tolesnius tos nakties įvykius, tačiau siaubo ir įtūžio

kupinas fukos klyksmas ir dabar tebeskamba ausyse. Ji nukūrė pranešti visiems baisios žinios, o ašklausiausi, kaip rūmų koridoriais aidi šiurpus riksmas. Supratau, kad reikėtų bėgti, bet buvau apimtastingdančios apatijos. Tad taip ir likau susmukusi prie Seidžo palaikų, kol į sosto menę įsiveržėRovanas su sargybinių būriu. Jie piktai šūkaliodami puolė mane ir sučiupę už rankų ir plaukų nutempėšalin, nekreipdami dėmesio į protestus ir skausmo aimanas. Mėginau prisišaukti Rovaną ir paaiškinti,kas nutiko, tačiau jis nė nežvilgtelėjo mano pusėn.

Paskui princą pro duris į menę plūstelėjo minia. Žiemos rūmų dvariškiai pamatė nebegyvą Seidžąir skliautai sudrebėjo nuo nirtaus ir tūžmingo riaumojimo. Fėjūnai liejo ašaras, staugė, plėšė nuosavęs ir aplinkinių drabužius, reikalaudami keršto ir kraujo. Apstulbusi supratau, kad labiausiai juosužsiutino tai, jog princas nužudytas Žiemos karalystės valdose. Kad kažkas išdrįso prasmukti į rūmusir nukauti karalienės Mebės sūnų pačioje jų panosėje. Regis, nė viena gyva siela negedėjo Seidžo, tiktroško keršto už tokį neregėtą įžūlumą. Klausiau savęs mintyse, ar kam nors išties trūks vyriausiojoprinco.

Ties brolio kūnu palinko Rovanas. Nė raumenėlis nesuvirpėjo jo veide. Aplinkui skardintklyksmams ir dejonėms jis susidomėjęs tyrinėjo žuvusįjį tarsi negyvą paukštį ant kelio. Mane nupurtėdrebulys.

Staiga menėje tapo taip tylu ir žvarbu, lyg ant mūsų būtų nusileidusi ledinė uždanga. Aš pamėginauišsisukti iš kibių sargybinių letenų, kad geriau matyčiau. Menės tarpduryje pasirodė Mebė. Jos

žvilgsnis nukrypo į Seidžo kūną. Karalienei įėjus, minia baimingai prasiskyrė. Spengiančioje tylojevaldovė prisiartino prie žuvusio sūnaus, pasilenkė ir palietė šaltą sustingusį skruostą. Aš pradėjautirtėti, nes žvarba darėsi tiesiog nepakeliama. Net Žiemos fėjūnai sukruto, kai jų oda ir kailis pradėjošarmoti, o ant skliautų sužibo nauji varvekliai. Karalienė ilgai neatitraukė akių nuo sūnaus, iš veidonegalėjai išskaityti, ką mintija. Galiausiai ji pravėrė tamsiai raudonas lūpas ir ištarė vienintelį žodį:

– Oberonas.Paskui valdovė sukliko ir atrodė, kad prasidėjo pasaulio pabaiga. Nuo skliautų į visas puses tarsi

švytinti kruša pažiro varveklių nuolaužos. Sienos ir grindys pradėjo eižėti, pasigirdo siaubo kupini įatsivėrusius plyšius smengančių dvariškių riksmai.

– Oberonas! – spiegė Mebė, dairydamasi į visas puses išsprogusiomis pamišėliškomis akimis. –Tai jo darbas! Jis man atkeršijo! O, Vasaros išperos man už tai dar sumokės! Aš taip juos pamokysiu,kad jie šliaužios maldaudami pasigailėjimo, bet nesulauks jo nė iš vieno Žiemos karalystės valdinio!Mes šimteriopai atsilyginsime už šią siaubingą piktadarystę! Ruoškitės karui!

– Ne! – sušukau, bet mano balsą nustelbė Žiemos rūmų dvariškių riaumojimas.Išsilaisvinau iš sargybinių rankų ir klupinėdama pasileidau į menės vidurį.– Jūsų didenybe, – suvapėjau, kai negailestingas Mebės žvilgsnis perskrodė mane it žaibas.

Karalienės akyse liepsnojo tokia tūžminga beprotybė, kad aš susigūžiau ir žingtelėjau atatupsta, betvis vien kalbėjau toliau: – Labai prašau mane išklausyti. Oberonas nekaltas. Ne Vasaros fėjūnainužudė princą Seidžą. Tai Geležies karaliaus kaltė. Ši žmogžudystė – jo tarnų rankų darbas!

– Nutilk! – sušnypštė plėšriai išsišiepusi Mebė. – Nenoriu nė girdėti niekingų tavo pramanųsiekiant apginti savo šlykščius giminaičius. Ypač kai Vasaros karalystės valdovas grasino man šiuoserūmuose. Seidžą nužudė tavo prakeiktas tėvas. Tad užsičiaupk arba aš neištversiu ir atsilyginsiu: akisuž akį!

– Netiesa! – sušukau neketindama pasiduoti, nors sveikas protas liepė prikąsti liežuvį.Netekusi vilties apsidairiau ir pamačiau Rovaną. Jis stebėjo mūsų pokalbį su atsainia pašaipa.

Palaikymo galėjau tikėtis tik iš Ašo, bet jo lyg tyčia nebuvo. Kaip visada, kai man reikėjo pagalbos.– Rovanai, padėkite man! Aš nemeluoju. Juk jūs žinote, – karštai paprašiau.Princas rimtai išklausė mano žodžius. Akimirką buvau bemananti, kad sulauksiu pritarimo, tačiau

netrukus jo lūpas vėl iškreipė panieka.– Negražu apgaudinėti karalienę, – griežtai pareiškė jis, o akys vėl dygiai suspindo. – Jeigu

geležies fėjūnai išties būtų čia pasirodę, būtume juos pastebėję.– Bet jie buvo čia! – sušukau jausdama vis didesnį siaubą. – Mačiau juos savo akimis. Jie iš

tikrųjų kelia didelę grėsmę. – Pasisukau į karalienę Mebę. – O ką pasakysite apie didžiulį ugnimispjaudantį arklį, kuris vos neatėmė gyvybės jūsų jauniausiajam sūnui? Juk suprantate, koks jispavojingas? Liepkite pakviesti Ašą. Mudu kartu kovėmės su Geležiniu arkliu ir Machina. Jispatvirtins, kad sakau tiesą.

– Pakaks! – pratrūko Mebė ir kaip vėtra pasisuko į mane. – Tu per daug sau leidi, puskrauje! Tavonelemtas tėtušis jau atėmė iš manęs vieną sūnų. Bet tau nepavyks nė prisiartinti prie kito! Žinau, kadnori nuteikti jaunėlį prieš mane, šventvagiškai prisiekinėdama meilę. Aš to nepakęsiu!

Ji kilstelėjo ranką ir bedė pirštu. Iš po nusmailinto lakuoto nago blykstelėjo žydrai baltas žaibas irnuskriejo tiesiai į mane. Aš kluptelėjau.

– Užčiaupsiu tave visiems laikams! – sušuko karalienė.Pajutau, kad pėdos tiesiog priaugo prie ledinių grindų. Pažvelgiau žemyn. Kojas jau kaustė ledas.

Nespėjau nė mirktelėti, o jis jau surakino mane iki liemens ir nusliuogė aukštyn dar greičiau, neibuvau mačiusi anksčiau. Odą pradėjo smaigstyti šalčio adatos. Pabandžiau apkabinti save rankomis irjos tučtuojau prišalo prie kūno. O ledas kilo vis aukštyn, pasiekė kaklą, surakino apatinį žandikaulį.Mane apėmė klaikus siaubas. Mėginau klykti, tačiau ledas užkimšo burną. Norėjau įkvėpti, tačiau jobuvo pilnos šnervės, jis sukaustė skruostikaulius, akis ir galiausiai viršugalvį. Negalėjau nė pirštopajudinti. Nė kvėptelėti. Dusau nuo oro stygiaus, bet burna ir nosis buvo pilnos ledo. Ne kitaipjaučiasi ir skęstantis žmogus. O dar oda degė nuo šalčio, tarsi ją būtų man gyvai dyrę. Troškau, kadaptemtų sąmonė, meldžiau, jog mane prarytų išganinga tamsa, bet nors ir trūko deguonies, mirtisnesiskubino.

Anapus mano ledinio šarvo stojo tyla. Mebė stypsojo priešais, jos akyse mačiau triumfą irneapykantą. Paskui ji pasisuko į pavaldinius, kurie spoksojo į ją paklaikę iš baimės, kad ir jųneištiktų toks pat likimas.

– Ruoškitės, valdiniai, – kimiai sugergždė karalienė ir iškėlė rankas. – Karas prieš Vasaroskaralystę prasideda!

Tuntai fėjūnų dar kartą suriaumojo ir karingai puolė pro menės duris. Mebė paskutinį kartądėbtelėjo į mane pro petį, plėšriai šyptelėjo ir taip pat pasisuko išeiti. Rovanas apdovanojo manekiek ilgesniu žvilgsniu, suprunkštė ir nusekė motinai iš paskos. Sosto menę apgaubė tyla. Aš likauviena, pasmerkta merdėti ir niekaip nenumirti.

Kai negali kvėpuoti, kiekviena sekundė tampa ilga tarsi amžinybė. Visomis išgalėmis stengiausiįkvėpti į plaučius oro. Nors protas tvirtino, kad mano pastangos bergždžios, kūnas atsisakė taisuprasti. Širdis it patrakusi daužėsi krūtinėje. Odą badė negailestingos šalčio adatos. Kūnas tebebuvogyvas ir toliau kovojo.

Nežinau, kiek laiko taip išstovėjau: valandą ar vos kelias minutes, kai sosto menės tarpduryješmėstelėjo šešėlis. Kadangi vaizdas pro ledo plutą atrodė iškreiptas ir pasklidas, nepažinau, kas ten.Stebėjau, kaip žmogysta neryžtingai trypčioja ant slenksčio, tyrinėdama mane žvilgsniu. Paskuisparčiai prisiartino prie mano kalėjimo ir palietė ranka ledą.

– Megana, – pasigirdo šnabždesys, – čia aš.Nors nuo oro trūkumo sąmonė buvo pritemusi, širdis džiaugsmingai suspurdėjo. Pro permatomą

ledinę sieną į mane žvelgė išraiškingos sidabru švytinčios Ašo akys. Tačiau veidą buvo iškreipusitokia kančia, kad mane pagavo baimė. Atrodė, tarsi ne aš, o jis negalėtų kvėpuoti.

– Pakentėk, – vos girdimai paprašė princas, priglaudęs kaktą prie ledinio šarvo. – Aš ištrauksiutave iš čia.

Ašas žingtelėjo atatupstas, uždėjo abi rankas ant ledo plutos ir užsimerkė. Stingdantis kokonassudrebėjo, paviršius pasidengė voratinklio siūlus primenančiais įtrūkimais.

Galiausiai aštrios skeveldros žvangėdamos pažiro į šalis it stiklo šukės. Net keista, kad nė vienamanęs nesužalojo. Man pakirto kelius. Susmukau gaudydama orą ir kosėdama. Iš burnos pliūptelėjovanduo ir ledo gabalėliai. Ašas suklupo šalia ir aš prisiglaudžiau prie jo, vis dar godžiai traukdamaorą į plaučius. Viskas ėmė skrieti ratu.

Kokia laimė vėl kvėpuoti! Tačiau kad ir kaip svaigo galva, pastebėjau, jog Ašas taip pat glaudžiamane. Jaučiau jo skruostą ties savo drėgnais plaukais. Klausiausi širdies plakimo ir šiek tiek

aprimau.Deja, palaima truko neilgai. Ašas atsitraukė, apgaubė man pečius savo juodu apsiaustu ir aš

dėkinga įsisupau į jį, nes vis dar tebedrebėjau.– Ar gali eiti? – sunerimęs tyliai paklausė princas. – Turime kuo greičiau bėgti iš čia.– O k-k-kur? – išlemenau kalendama dantimis.Jis neatsakė, tik padėjo man pakilti ir skubiai apsidairęs nuvedė prie durų.– Ašai, – mėginau prieštarauti, – palauk!Tačiau jis net nesulėtino žingsnio. Ir mane užplūdo nerimas. Iš visų jėgų įsispyriau kojomis į žemę

ir ištraukiau ranką. Ašas pasisuko į mane primerkęs akis. Staiga aš prisiminiau, kaip jis dėstėRovanui, kad yra ištikimas karalienei ir daro viską jos naudai. Greitai atšokau nuo jo.

– Kur tu ketini mane vesti? – nepatikliai paklausiau.Princas nekantriai persibraukė ranka per plaukus. Dar niekada nemačiau jo tokio sunerimusio ir

nervingo.– Atgal į Vasaros karalystę, – paaiškino jis ir vėl pabandė paimti už rankos. – Tau negalima čia

likti. Netrukus prasidės karas. Todėl aš slapčiomis nuvesiu tave pas taviškius. Štai ir viskas.Atšlijau tarsi gavusi antausį. Širdį užplūdo baimė, pyktis ir paikas noras atkeršyti.– Kodėl turėčiau tavimi tikėti? – atšiauriai iškošiau, spjaudama žodžius tarsi akmenis.Puikiai supratau, kad elgiuosi kvailai, kad reikia kuo greičiau sprukti iš čia, kol niekas mūsų

nepastebėjo, bet žodžiai liejosi patys, tarsi būčiau užvalgiusi liežuvį atrišančių grybų.– Tu nuo pat pradžių apgaudinėjai mane. Visa tai, ką sakei ir ką mudu darėme, tebuvo klasta,

siekiant atsivilioti mane į Žiemos karalystę. Nuo pat pradžių vedžiojai už nosies.– Megana...– Užsičiaupk! Neapkenčiu tavęs!Aš nepajėgiau liautis. Pajutau paiką malonumą matydama, kaip Ašas krūptelėjo, tarsi būčiau

smogusi jam.– Tu net neįsivaizduoji, koks esi man atgrasus. Mėgsti žaidimėlius, ką? Susuki galvą kvaišai žemės

mergiotei, o paskui juokiesi iš jos kančių? Juk tu žinojai, ką sumanė Rovanas, bet nesustabdei jo!– Aišku, kad ne! – karštai sušuko Ašas ir aš užsičiaupiau. – Ar bent numanai, ko būtų griebęsis

Rovanas, jeigu būtų užuodęs, kas vyksta? O karalienė? Turėjau įtikinti visus, kad tu nerūpi man, kitaipjie būtų sudraskę tave į skutelius.

Jis atsiduso ir liūdnai pažvelgė į mane.– Emocijos čia reiškia silpnumą, Megana. Žiemos rūmų dvariškiai sunaikina silpnuosius. Patyrę,

jog esi man neabejinga, jie būtų įskaudinę tave, kad prisikastų iki manęs. O dabar eime, – paragino jisir pačiupo už rankos. Aš nesipriešindama paklusau. – Bėkime iš čia, kol dar ne per vėlu.

– Bijau, kad jau per vėlu, – išgirdau pažįstamą pašaipų balsą, iš lėto tęsiantį žodžius, ir manoširdis paliovė plakusi.

Ašas krūptelėjo ir skubiai užstojo mane savo kūnu. Į menę įžengė Rovanas, šypsodamasis kaipsotus katinas.

– Regis, jūs praradote brangų laiką, – pridūrė jis.

5

Broliai– Sveikas, Ašai, – pasilabino vyresnysis princas ir piktdžiugiškai šypsodamasis iš lėto įžengė į

sosto menę. Pajutęs mano žvilgsnį pašaipiai kilstelėjo antakį ir tęsė: – Leisk paklausti, ką tu čia veikipuskraujės draugijoje. Nejaugi ketini padėti jai pasprukti? Juk tai šlykšti išdavystė! Neabejoju, kadMebė labai nusivils tavimi.

Ašas nieko neatsakė, tik stipriau suspaudė man ranką. Rovanas tyliai sukikeno, sukdamas ratusaplink mus tarsi išbadėjęs ryklys. Ašas budriai sekė jį, visą laiką stengdamasis atsistoti tarp manęs irsavo brolio.

– Na, mažyli, aš nekantrauju sužinoti, – nutęsė vyresnysis brolis, verdamas mus skvarbiu žvilgsniu,– kodėl nusprendei viską pastatyti ant kortos dėl mūsų aikštingosios princesės?

Ašas vėl nutylėjo, o Rovanas sucaksėjo liežuviu.– Nesispyriok, brolyti. Atsiverk man prieš tai, kai karalienė išsukios tau rankas ir kojas, o tada

visiems laikams ištrems iš Tir Na Nogo. Kokio atlygio tikiesi už tokią ištikimybę? Ar jūs sudarėtesandorį? O gal tu davei priesaiką? Ką ši kekšelė tau pažadėjo už tai, kad išduosi savo karalystę?

– Nieko, – ramiai atsiliepė Ašas, nors aš vis dėlto išgirdau, kaip sudrebėjo balsas.Rovanas, matyt, irgi pastebėjo, kad brolis sutrikęs, nes klausiamai išplėtė akis, net prasižiojo, o

paskui netikėtai prajuko užvertęs galvą.– Neįtikėtina, – sušnibždėjo jis, nepatikliai spoksodamas į Ašą. – Tu įsimylėjai šią jauniklę

Vasaros išperą!Ašas tylėjo ir Rovanas prapliupo kvatoti dar labiau.– Oi, gelbėkite! Neištversiu! Nuostabu. Nepakartojama. Aš maniau, kad tai kvaiša puskraujė iki

ausų įsimylėjusi neprieinamą ledo princą. O pasirodo, viskas atvirkščiai. Tu mus visus vedžiojai užnosies.

Ašas suvirpėjo, tačiau nepaleido mano rankos.– Aš tik palydėsiu ją atgal į Arkadiją. Pasitrauk iš kelio, broli!Visą Rovano linksmumą tarsi vėjas nupūtė.– Nieko nebus, jaunėli, – iškošė jis ir nusišypsojo. Šįkart šypsena buvo žudikiška kaip kardo

geležtė. – Kai Mebė sužinos tiesą, judu papildysite kiemo skulptūrų alėją. Galbūt ji pasirodysgailestinga ir sušaldys jus drauge. Tai bent bus tragiškas vaizdelis, ką?

Aš nusipurčiau. Vien pagalvojus apie begalinį merdėjimą stingdančioje beorėje erdvėje, apėmėklaiki baimė. Na, jau ne! Verčiau tegul mane nužudo iš karto. O mintis apie tai, kad Ašui teks šimtusmetų stebėti, kaip aš kenčiu, sukėlė dar didesnį siaubą. Spustelėjau jam ranką, prigludau prie peties irįbedžiau į Rovaną gniuždančios neapykantos kupiną žvilgsnį.

– Kita vertus, – nutęsė klastūnas pasikasęs smakrą, – tu visada gali prašyti karalienės atleidimo.Atiduok puskrauję Mebei ir liksi jos numylėtinis. Patikėk, – tęsė jis spragtelėjęs pirštais, – jeigudabar pat perduosi princesę į jos rankas, nė žodeliu neprasitarsiu, ką čia mačiau. Nė necyptelėsiu,garbės žodis.

Ašas vis dar stovėjo nebylus lyg uola. Jaučiau, kaip po oda juda raumenys, nugara buvo įtempta itstyga.

– Nagi, apsispręsk, broleli. – Rovanas atsirėmė į durų staktą ir susikryžiavo rankas ant krūtinės. –Pats supranti, kad tai geriausia išeitis. Tau telieka dvi galimybės: paaukoti princesę arba žūti kartu suja.

Galiausiai Ašas sujudėjo, tarsi busdamas iš sunkių apmąstymų.– Ne, – karčiai paprieštaravo jis, regis, priėmęs kažkokį baisų sprendimą. – Yra ir trečia.Jis paleido mano ranką, žengė į priekį ir išsitraukė iš makšties kalaviją. Rovanas išplėtęs akis

sužiuro į jo pusėn nukreiptus ašmenis, prie smaigalio kibirkščiuojančius žydra ugnimi. Menėje stojospengianti tyla.

– Iš kelio, Rovanai! – iškošė Ašas. – Pasitrauk, kitaip nudėsiu tave.Vyresniojo brolio veido išraiška akimirksniu pasikeitė. Vietoje pasipūtusio savimylos princo,

žvelgiančio į visus iš aukšto, aš išvydau baisų nepažįstamąjį. Kraugeriškai blykstelėjęs akimis jisatšlijo nuo durų staktos ir iš lėto išsitraukė kardą. Menę sudrebino aidas. Geležtė buvo plona ir aštrikaip ryklio dantis.

– Ar gerai viską apgalvojai, mažiau? – įtaigiai pasiteiravo Rovanas ir švytruodamas kardu pradėjoartintis prie brolio. – Nejaugi ryšiesi dėl jos išduoti viską – savo dvariškius, karalienę, kraujoryšius? Juk kartą pasirinkus kelio atgal nebus.

– Megana, – vos girdimai paprašė Ašas, – pasitrauk į šalį. Ir nemėgink man padėti.– Ašai... – pradėjau ir nutilau. Jaučiau, kad reikia ką nors sakyti, sutrukdyti brolių dvikovą. Kita

vertus, supratau, jog Rovanas niekada neleis mums išeiti. Tą pačią išvadą, regis, padarė ir Ašas,kuris atrodė sutrikęs. Mačiau, kad jis visai nenori kautis su broliu, bet padarys tai dėl... manęs.

Juodu apmirė rydami vienas kitą akimis ledinėje menėje. Kiekvienas laukė, kad priešininkas pultųpirmas. Ašas stojo į kovinę parengtį, iškėlęs priešais save kalaviją. Jo akyse įžvelgiau ir ryžtą, irapgailestavimą. Rovanas stovėjo nuleidęs ginklą ir pašaipiai žvelgė į brolį. Man pasirodė, kad abusulaikė kvapą.

Staiga Rovanas iššiepė dantis tarsi laukinis žvėris.– Ką gi, tavo valia, – iškošė jis ir žaibiškai perskrodė kardu orą. – Manau, kad man tai netgi patiks.Sulig tais žodžiais jis puolė Ašą. Aštrus kardo smaigalys nubrėžė zigzagą. Ašas irgi pakėlė ranką,

ginklai žvangėdami susikryžiavo ir į šalis pažiro melsvos žiežirbos. Sunkiai šnopuodamas Rovanaspradėjo įnirtingą ataką, kirsdamas smūgį po smūgio. Jis taikėsi į galvą. Ašas atmušinėjo broliokirčius pritūpdamas, bet netikėtai pats puolė, nukreipęs kalaviją jam į gerklę. Rovanas lengvaiišsisuko ir vėl sušvytravo savuoju ginklu. Ašas pasisuko kaip vėtra ir kirto. Galingas smūgis būtųperskrodęs vyresnįjį brolį perpus, tačiau tas spėjo atšokti.

Kreivai šyptelėjęs Rovanas kilstelėjo kardą ir man užkando žadą. Ant spindinčių ašmenų išvydauryškiai raudoną pėdsaką.

– Pirmasis kraujas, mažiau, – pareiškė jis, kai per dešinį Ašo petį nuvinguriavo raudona srovelė irkraujo lašai pradėjo kapsėti ant ledinių grindų. – Aš jį paleidau. Bet dar ne vėlu viską sustabdyti.Atiduok princesę į Mebės rankas ir prašyk karalienės atleidimo. Manęs taip pat, – pasiūlė Rovanas.

– Argi tu supranti, ką reiškia atleisti, – atkirto Ašas ir vėl puolė brolį.Šįkart juodu kovėsi kaip pamišę: tokiu pašėlusiu greičiu atakavo, vikriai išsisukinėjo nuo smūgių ir

švytravo kalavijais, kad dvikova man priminė sinchronišką šokį, tik kelis kartus pagreitintą. Aplinkžiro kibirkštys, ties menės skliautais ginklų žvangesį kartojo aidas. Dabar jau abiejų kalavijų geležtės

nusidažė krauju, ant ledinių grindų aplink besikaunančiuosius išryškėjo raudonos dėmės, bet ašnepajėgiau susigaudyti, kurio pusėje persvara.

Vos atmušęs Ašo smūgį Rovanas netikėtai kilstelėjo ranką ir nukreipė aštrius ledinius ašmenisbroliui į veidą. Ašas atšoko, kluptelėjo ir parpuolė ant kelių. Rovanas vėl metėsi į ataką. Ašsuklykiau iš siaubo, tačiau manajam princui pavyko išsisukti nuo smūgio, nors kardo ašmenys tik perplauką jo nekliudė. Jis sugriebė brolį už rankos ir parbloškė ant grindų. Vyresnysis susimušė galvą įledą ir aš išgirdau, kaip jis suvaitojo, tačiau akimirksniu vikriai it žaltys apsisuko ir kilstelėjo kardą.Tik Ašas buvo greitesnis: įrėmė kalavijo smaigalį broliui į gerklę.

Rovano veidas persikreipė iš neapykantos ir skausmo. Jis tūžmingai spoksojo į Ašą. Abu broliaisunkiai kvėpavo, plūdo krauju, vis dėlto jaunėlio ranka nedrebėjo.

Vyresnysis išsiviepė ir spjovė broliui į veidą.– Pirmyn, mažiau, pabaik, ką pradėjai! – narčiai paragino jis. Ašas krūptelėjo, tačiau nė

nepajudino kalavijo. – Padaryk savo juodą darbą. Tu išdavei savo karalienę, perbėgai į priešo pusę,pakėlei ginklą prieš tikrą brolį. Tai ko delsi ir neįvykdai žmogžudystės? Tada galėsi bėgti paskuisavo puskrauję ir tikėtis paikų svajonių išsipildymo. Įdomu, ką pasakytų Ariela pamačiusi, kaiplengvai tu iškeitei ją į kitą.

– Nedrįsk minėti jos vardo! – sušuko Ašas ir kilstelėjo kalaviją, tarsi išties būtų ketinęs perrėžtibroliui gerklę. – Arielos nebėra. Kiekvieną dieną apie ją galvoju, bet ji numirė ir ne mano valioje taipakeisti.

Jis giliai atsiduso mėgindamas susitvardyti. Karštas gumulas užspaudė man gerklę, tad nusisukau irpradėjau tankiai mirksėti vydama šalin ašaras. Kad ir kaip stipriai mylėčiau savo nuostabųjį Žiemosprincą, man niekada nepavyks prilygti tai, kurios jis neteko.

Rovanas primerkė akis ir tulžingai šyptelėjo.– Ariela buvo tau per gera, – išrėžė jis ir pasirėmęs ant alkūnių kilstelėjo. – Tu kaltas dėl jos

žūties. Jeigu būtum iš tikrųjų mylėjęs, ji ir šiandien gyventų.Ašas krūptelėjo, tarsi gavęs smūgį į paširdžius, o Rovanas netruko pasinaudoti įgytu pranašumu.– Tu niekada nesupratai, koks lobis tau atiteko, – toliau mygo jis ir Ašui atsitraukus per žingsnį

atsisėdo. – Ji žuvo, nes tu nesugebėjai jos apginti! O dabar išdavei Arielos atminimą, susimetęs sušita šlykščia puskrauje.

Jaunėlis princas išblyško it drobė ir pažvelgė į mane. Todėl aš truputį per vėlai pastebėjau, kaipsujudėjo vyresniojo ranka.

– Saugokis, Ašai! – sušukau.Rovanas neįtikėtinai vikriai pašoko ir puolė brolį. Tačiau Ašas sureagavo akimirksniu. Nors

mintimis buvo nuklydęs kažin kur, kovinė patirtis nenuvylė. Jis atšoko kaip tik tą akimirką, kai nežiniaiš kur vyresniojo brolio rankoje atsiradęs durklas vos nepervėrė krūtinės. Tačiau dabar pats klastūnaspasismeigė ant jaunėlio kalavijo ašmenų.

Juodu apmirė, o aš prikandau lūpą, kad nepradėčiau klykti. Laikas sustojo. Rovanas sumirksėjo,nuleido žvilgsnį ? savo k?ne stirksant? kalavij?, akyse pasirod? nuostaba. A?as lyg paklaik?s ?velg?? savo rank?.į savo kūne stirksantį kalaviją, akyse pasirodė nuostaba. Ašas lyg paklaikęs žvelgė įsavo ranką.

Rovanas susvirduliavo, išmetė durklą ir atšlijo į sieną, spausdamas ranką prie žaizdos. Ant pirštųpasirodė kraujas, balti marškiniai vis labiau raudo.

– Sveikinu, brolyti, – sunkiai ištarė jis, nors žvilgsnis dar nebuvo susidrumstęs, ir linktelėjoapmirusiam Ašui. – Tau vis dėlto pavyko mane pribaigti.

Tuo metu rūmų koridoriuose sudunksėjo žingsniai, mus pasiekė artėjantys riksmai. Nusukusižvilgsnį nuo kraujais plūstančio Rovano, aš pribėgau prie Ašo, kuris vis dar it pakerėtas nepajėgėatplėšti akių nuo brolio.

– Ašai! – sušukau ir sugriebiau už rankos, bandydama prižadinti iš sąstingio. – Kažkas ateina!– Taip, taip. Dumk su savo puskrauje, – sugargaliavo Rovanas. Lūpų kamputyje pasirodė kraujo

srovelė. – Nešk kudašių, nes tuojau čia pasirodys Mebė ir pamatys, kad amžiams prarado jauniausiąsūnų. Kažin ar begalėjai sugalvoti... šlykštesnę išdavystę.

Balsai vis garsėjo. Ašas paskutinį kartą pažvelgė į brolį kančios ir apgailestavimo kupinomisakimis, pačiupo mane už rankos ir mudu pasileidome prie durų.

Iki šiol nesuprantu, kaip mums pavyko pasprukti. Ašas lėkė tarsi paklaikęs, tempdamas manekažkokiais nematytais koridoriais. Tikras stebuklas, kad mes išvengėme susidūrimo su persekiotojais,kurių trepsėjimas ir riksmai aidėjo aplinkui. O gal viskam buvo paprastesnis paaiškinimas: princastiesiog puikiai žinojo, kur bėga. Porą kartų jis trūktelėjo mane už rankos į kertę ir prisispaudęs visukūnu pašnibždomis liepė tylėti ir nesijudinti. Pirmą sykį pro šalį pralėkė būrys raudonkepurių. Jieriaumojo ir mosikavo peiliais, bet mūsų, laimei, nepastebėjo. Antrą kartą praslinko išblyškusimoteris, apsitaisiusi sukruvinta suknele. Mano širdis pašėlo taip daužytis, kad nepažįstamoji, regis,tikrai turėjo išgirsti, vis dėlto pratykino pro šalį, nė nedirstelėjusi mūsų pusėn.

Mes skuodėme žvarbiais tuščiais koridoriais. Nuo skliautų tarsi sietynai leidosi blausiai žydraispindintys varvekliai. Galiausiai Ašas įstūmė mane pro kažkokias duris, ant kurių buvo nutapytasžaibo trenktas medis. Mes atsidūrėme nedideliame kambaryje, kuriame buvo aukšta knygų lentyna irjuoda komoda. Ant vienos sienos išvydau įspūdingą peilių kolekciją. Kampe stovėjo paprastatvarkingai paklota lova. Atrodė, kad joje šimtą metų niekas nemiegojo. Patalpa buvo tvarkinga, netgispartietiška. Niekada nepagalvotum, kad tai princo kambarys.

Ašas atsiduso, paleido mano ranką ir atlošęs galvą atsirėmė į sieną. Pro marškinius sunkėsikraujas, ant juodo audeklo margavo tamsios dėmės. Man suspaudė širdį.

– Reikia perrišti žaizdas, – pasakiau. – Ar turi tvarsčių?Ašas tylėjo įsmeigęs apsiblaususį, nieko neregintį žvilgsnį į tolį. Matyt, negalėjo atitokti nuo

sukrėtimo. Drąsindamasi aš prisiartinau prie jo ir vėl prabilau stengdamasi kalbėti ramiai irdalykiškai.

– Ar šiame kambaryje yra kokių nors skudurų ar rankšluosčių? Reikia sustabdyti kraujavimą.Akimirką jis žvelgė į mane bereikšmėmis akimis, paskui suėmė save į rankas ir kryptelėjo galvą

kertės pusėn.– Komodoje, – sušvokštė neįprastai slopiu balsu. – Viršutiniame stalčiuje rasi indelį tepalo. Ji...

laikė dėl viso pikto.Nelabai supratau, ką Ašas turi galvoje, bet nuskubėjau prie komodos ir atitraukiau viršutinį stalčių.

Jame buvo gyva galybė visokiausių keistų daiktų: sudžiovintų gėlių, žydras šilkinis kaspinas,nedidelis durklas stikliniais ašmenimis ir dramblio kaulo rankena, kurią puošė nuostabūs raižiniai.Kiek pasiraususi aptikau indelį, nuo kurio sklido vaistažolių kvapas. Tepalo tebuvo likę ant patiesdugno. Indelis gulėjo ant beveik sudūlėjusios audeklo skiautės, išmargintos kraujo dėmėmis. Ostalčiaus kampe pamačiau kažką panašaus į ritinėlį tvarsčių, kurie buvo išausti iš plonų it voratinkliai

siūlų.Paskubomis traukdama indelį tepalo ir ritinėlį negrabiai užkliudžiau ir numečiau ant grindų

sidabrinę grandinėlę, ant kurios buvo suverti du žiedai: didelis ir mažas. Tada supratau Ašo žodžiųprasmę.

Visi šie daiktai kadaise priklausė Arielai. Šiame stalčiuje princas saugojo viską, kas priminė ją.Jos durklą ir kaspiną. O dailūs žiedai, papuošti sidabriniais ir auksiniais lapeliais, matyt,sužadėtuvių.

Pakėlusi padėjau grandinėlę į vietą ir užvėriau stalčių. Širdį skaudžiai suspaudė. Ašas tebemyliArielą. Kokių dar įrodymų reikia?

Pajutau, kad akyse vėl tvenkiasi ašaros, ir piktai pamėginau jas nuryti. Dabar ne metaspavyduliauti. Ašas žvelgė į mane padėrusiu blausiu žvilgsniu. Aš sunkiai atsidusau.

– Hmm, man atrodo, turėtum nusivilkti marškinius, – tyliai paprašiau.Princas vargais negalais atsiplėšė nuo sienos, palikdamas pasklidą raudoną dėmę. Nusitraukęs

sudriskusius marškinius ir numetęs ant grindų atsisuko į mane. Aš iš paskutiniųjų stengiausi nežiūrėti įraumeningą krūtinę. Gerklė išdžiūvo, skruostai užsiliepsnojo.

– Ar galiu prisėsti? – paklausė jis, išvaduodamas mane iš keblios padėties.Aš su palengvėjimu linktelėjau. Princas susmuko ant lovos, nugara į mane. Kruvinos žaizdos

žiojėjo ant blyškaus peties ir šono.„Susiimk, Megana. Tu pajėgsi jam padėti“, – mintyse paliepiau sau. Lėtai prisiartinau prie princo,

virpėdama kaip epušės lapas. Dieve, kiek kraujo! Pradėjau atsargiai šluostyti žaizdas, stengdamasi,kad neskaudėtų. Ašas nė nesudejavo. Nuvaliusi kraują dviem pirštais pakabinau tepalo ir pamėginaulengvai įtrinti į sužeistą petį.

Nuo princo lūpų nusprūdo vos girdima aimana, panašesnė į atodūsį. Jis nulenkė galvą, plaukaiužkrito ant veido.

– Nesuk galvos dėl manęs, pakentėsiu, – patikino nežiūrėdamas į mane. – Ne pirmas kartas.Aš linktelėjau ir pradėjau darbuotis drąsiau. Ašas sėdėjo nejudėdamas, tačiau pajutau, kaip

įsitempė ir sustingo pečiai. Pirštais užčiuopiau tvirtus raumenų mazgus. Matyt, Ariela irgi tvarstydavojį šiame kambaryje. Sprendžiant pagal randus, baltuojančius ant nugaros, tai buvo ne pirmoji dvikovajo gyvenime. Įdomu, ar Ariela taip pat baimindavosi dėl jo ir pykdavo, kai jis beatodairiškai puldavoį mūšį, negalvodamas, kad gali palydėti galvą?

Akis vėl aptemdė ašarų migla. Kad ir kiek mirksėjau, viskas veltui. Paėmiau ritinėlį tvarsčių irpalinkau perrišti peties. Per skruostus ritosi ašaros. Prikandau lūpą, kad nesukūkčiočiau.

– Atleisk.Ašas ištarė šį žodį vos girdimai ir net nepajudėjo, bet aš vis tiek vos nepaleidau iš rankos

tvarsliavos. Nieko jam nepasakiau, tik ėmiausi tvarstyti šoną. Princas sėdėjo nuščiuvęs, beveiknekvėpuodamas. Staiga ašara nulašėjo man nuo smakro ir kaptelėjo jam ant nugaros. Jis krūptelėjo.

– Megana?– Dėl ko tau atsiprašinėti? – paklausiau ir pajutusi, kaip išdavikiškai dreba balsas, šniurkštelėjau.

– Juk tu paaiškinai, kodėl taip šlykščiai su manimi elgeisi. Gynei nuo savo artimųjų ir dvariškių. Tavoketinimai buvo kuo geriausi. Todėl nejaučiu jokio kartėlio.

– Nenorėjau tavęs įskaudinti, – vis dar pašnibždomis, tarsi abejodamas sušneko Ašas. – Tik

pamaniau, kad jeigu pajusi man neapykantą, tau bus lengviau sugrįžti į savo pasaulį. – Jis kiekpatylėjo ir dar labiau nuleidęs balsą pridūrė: – O dėl tų nesąmonių, kurių prikalbėjau rūmų kieme...jeigu Rovanas būtų suuodęs tiesą, būtų ėmęs tave kankinti.

Aš baigiau savo darbą ir tvirtai suveržiau tvarstį. Ašaros vis dar sruvo kaip vanduo, tačiau dabarjau dėl kitos priežasties. Jis pasakė ne „būtų lengviau sugrįžti“, bet „bus“. Juk skirtumas akivaizdus.Vadinasi, Ašas žino, jog kada nors aš iškeliausiu atgal ir mudu daugiau nebesusitiksime.

Tylėdama paėmiau indelį tepalo ir įdėjau į komodos stalčių. Nenorėjau nė pažvelgti į princą,juolab galvoti apie tai, kad vieną dieną jis mane paliks ir sugrįš į savo pasaulį, į kurį man daugiaunebebus kelio.

– Megana.Ašas netikėtai pasisukęs sugriebė už rankos, kad man net oda pagaugais nuėjo. Neapsikentusi akies

krašteliu dirstelėjau į princą. Jo veidą iškreipė kančia, akyse išskaičiau maldavimą suprasti.– Aš nepuoselėju tau tokių jausmų, apie kokius... tu svajoji, – tyliai prisipažino jis. – Mebė tebėra

mano karalienė, Žiemos rūmai – gimti namai. O tai, kas nutiko Machinos valdose... – Ašas suraukėkaktą, tarsi pajutęs skausmą. – Tai mes turime užmiršti ir gyventi toliau. Aš palydėsiu tave ikiArkadijos sienos. Oberono rūmuose tu būsi saugi, o mes atsisveikinsime amžiams.

Pajutau, kad širdis plyšte plyšta iš skausmo. Nenuleidau akių nuo princo veido vildamasi, kad jisdar atsiims savo žodžius, prisipažins, jog kalbėjo nerimtai. Tačiau jis paleido ranką, pakilo irvengdamas mano žvilgsnio sumurmėjo:

– Taip bus geriau.– Ne, – paprieštaravau purtydama galvą ir nesuskubau sugriebti už rankos, kad sustabdyčiau. –

Palauk, Ašai...– Liaukis, Megana. Nesunkink padėties.Princas išsitraukė iš sieninės spintos pilkus marškinius ir pradėjo vilktis. Tik iš persimainiusio

veido galėjai įtarti, kiek pastangų jam tai kainuoja.– Aš nužudžiau savo brolį, – sukuždėjo Ašas ir užmerkė akis. – Esu nusikaltėlis, kuris neturi

ateities. Taigi džiaukis, kad mūsų keliai išsiskirs.– O ką tu ketini daryti toliau?Ašas karčiai šyptelėjo.– Sugrįšiu į rūmus. Pamėginsiu viską užmiršti, – paaiškino jis, vilkdamasis ilgą juodą apsiaustą su

sidabrinėmis kniedėmis. – Atsiduosiu Mebės malonei. Nenustebčiau, jeigu ji nubaustų mane mirtimi.– Ne!Ašas taip staigiai pasisuko į mane, kad net apsiausto skvernai suplevėsavo. Staiga jis tapo

neatpažįstamas: šaltas, nepasiekiamas ir grėsmingas nežemiško grožio fėjūnas.– Nesikišk į mūsų reikalus, Megana, – niūriai perspėjo jis ir uždarė spintos duris. – Mebė suras

mane, kad ir kaip toli bėgčiau, kad ir kur slėpčiausi. Be to, netrukus prasidės karas ir Žiemoskaralystei bus reikalingas kiekvienas kareivis. Kol Vasaros fėjūnai nesugrąžins Metų laikų skeptro,valdovė nenurims.

Princas nusisuko nuo manęs, bet jo žodžiai netikėtai man kai ką priminė.– Jeigu nori žinoti, Ašai, – sušukau ir sugriebiau princui už peties, nekreipdama dėmesio, kad jis

visas apmirė, – Vasaros karalystės dvariškiai čia niekuo dėti! Jį pagrobė geležies fėjūnai!

Ašas suraukė antakius ir aš viltingai puoliau kalbėti toliau, mintyse maldaudama, kad tik jis manimipatikėtų:

– Seidžą nukovė Tercijus.Akimirką princas apstulbęs dyrėjo į mane. Aš užkandusi žadą stebėjau jo veidą. Juk iš visų Žiemos

karalystės dvariškių tik jis vienas išties buvo susidūręs su geležies fėjūnais. Jeigu jis maniminepatikės, kitų man tuo labiau nepavyks įtikinti.

– Ar tu tuo tikra? – po kelių akimirkų išspaudė jis.Pasijutau tarsi nusimetusi nuo pečių sunkią naštą ir suskatau energingai linksėti.– Bet kuriems galams jiems prireikė skeptro? Ir kaip jie pateko į rūmus?– Nežinau. Gal jie tikisi pasinaudoti jo stebuklingomis galiomis? O gal nori sukiršinti Vasaros ir

Žiemos rūmų fėjūnus? Šiaip ar taip, jie jau su kaupu pasiekė šį tikslą.– Reikia apie tai pranešti karalienei!– Ne! – sušukau ir pastojau Ašui kelią, nepaisydama grėslių žiburėlių akyse. – Ji nepatikės tavimi,

– karštai paaiškinau. – Kai aš mėginau viską jai papasakoti, ji pavertė mane ledo luitu. Mebėįsitikinusi, kad dėl visko kaltas Oberonas.

– Manęs ji paklausys.– Tau taip atrodo? Po visko, ką padarei? Juk tu išlaisvinai mane ir nužudei Rovaną.Princas apsiniaukė. Mane tarsi durklas pervėrė kaltė, tačiau nuvijau mintį apie ją šalin.– Mes turime pasivyti juos! – sušnibždėjau staiga supratusi, ką reikia daryti. – Privalome surasti

Tercijų ir sugrąžinti skeptrą. Tik taip pavyks užkirsti kelią karui. Tada ir Mebė mumis patikės.Sutinki?

Ašas neryžtingai mindžikavo. Supratau, kad sutrikęs svarsto: paklausyti manęs ar įvykdyti pareigąkaralienei. Jis suleido pirštus į plaukus, bet nespėjo nieko pasakyti, nes netikėtai kažkas pradėjobrazdintis aplink duris. Šis garsas privertė mus krūptelėti.

Mudu apsikeitėme žvilgsniais. Ašas išsitraukė kalaviją ir mostelėjęs man, kad pasitraukčiau,truputį pravėrė duris. Vidun kaip minkštas kailio kamuolėlis įkurnėjo juoda katė. Aš šūktelėjau išnetikėtumo.

Princas sukišo ginklą į makštį.– Čia tu, Tiaotine, – sumurmėjo jis, kai fuka atgavo savo įprastą pavidalą. – Kas vyksta rūmuose?

Kokia padėtis?Nenuorama išsišiepė žvelgdama į Ašą. Siauros akelės nekantriai sublizgo.– Jie pilni kareivių, – pareiškė ji pašydama uodegą. – Visi įėjimai ir išėjimai uždaryti. Kas tik

gyvas ieško tavęs ir puskraujės. – Fuka dėbtelėjo į mane ir sukikeno. – Mebė siautėja kaipišprotėjusi. Jeigu ketinate bėgti, negaiškite! Netrukus čia pasirodys garbiausieji riteriai.

Aš maldaujamai pažvelgiau į Ašą. Jis nepatikliai dėbtelėjo į duris ir galiausiai krestelėjo galvą,tarsi pats netikėdamas staiga kilusiu sprendimu.

– Eikš čia! – paliepė man princas, atidaręs spintos duris. – Greičiau lįsk vidun!Įsiropščiau į ankštą tamsią erdvę ir atsisukau laukdama Ašo. Prieš sekdamas paskui jis dar

grįžtelėjo į Tiaotinę, kuri stypsojo viduryje kambario trypčiodama iš nekantrumo.– O tu pasislėpk, – perspėjo princas fuką. – Dabar tau geriau kurį laiką nesipainioti Mebei po

akimis. Supratai?Tiaotinė vylingai išsišiepė nuo ausies iki ausies.– Slapstytis neįdomu, – atkirto ji ir parodė princui liežuvį.Jam dar nespėjus paprieštarauti, Tiaotinė kilstelėjo galvą ir pastatė ausis.– Jie ateina čionai! Bėkite, o aš juos sulaikysiu. Niekas taip nemoka pūsti miglos į akis kaip fuka.Mums nė nespėjus paprieštarauti, Tiaotinė nuskriejo prie durų, plačiai jas atlapojo ir išpuolė į

koridorių.– Čia princas! – sustugo ji tokiu skardžiu balsu, kad net skliautai suaidėjo. – Princas ir puskraujė!

Aš matau juos! Greičiau čionai!Mudu nei gyvi, nei mirę tūnojome spintoje. Palei pat duris pasigirdo persekiotojų žingsniai ir

nutolo paskui Tiaotinę, viliojančią juos tolyn. Ašas atsiduso ir persibraukė ranka plaukus.– Na ir šelmė ta fuka!– O jai nieko neatsitiks? – susirūpinusi paklausiau.Princas prunkštelėjo.– Tiaotinė moka savimi pasirūpinti kaip niekas kitas. Ji ne iš kelmo spirta, todėl ir paprašiau jos

tave pagloboti.Tai štai kodėl fuka nuolatos painiojosi man po kojomis!– Veltui vargai. Man nereikalingos auklės, – suniurzgiauMintis, kad Ašas norėjo mane apsaugoti, vienu metu kėlė ir pyktį, ir džiaugsmą.Princas nieko neatsakė. Pridėjęs ranką prie sienos jis sumurmėjo sau po nosimi kažką keista

nesuprantama kalba ir tamsoje sušvito siauras šviesos ruoželis. Tai buvo dar vienos durys. Kai Ašasjas pravėrė, ankšta sieninės spintos erdvė blyškiai nušvito. Anapus išvydau ledinius laiptus,pradingstančius tamsoje.

– Pirmyn, – paragino princas ir ištiesė ranką. – Šiuo keliu mes išsigausime iš rūmų. Tik reikiapaskubėti, kol laiptai nepradingo.

Iš koridoriaus atsklido džiaugsmingas riaumojimas. Kažkas įkišo nosį į mūsų kambarį ir dabarskubiai kvietė kitus. Tuoj pat padaviau Ašui ranką ir mudu paknopstomis pasileidome žemyn, į tamsą.

6

Goblinų turgusNusekiau paskui Ašą tviskančiais laiptais ir mudu patekome į siaurą koridorių. Mirgant blyškiai

žydroms fakelų liepsnelėms nuo sienų į mus klastingomis akimis vėpsojo chimerų galvos. Muduskuodėme nepratardami vienas kitam nė žodžio, tylą drumstė tik mūsų žingsnių aidas ir trūksmingasmano alsavimas. Keletą sykių kelias šakojosi, bet princas nesvarstydamas pasirinkdavo reikiamąkryptį. Kaip gerai, kad vilkėjau ilgą šiltą apsiaustą. Labirintą kaustė velniškas šaltis, todėl bėgantman iš burnos virto garų tumulai. Mes visą laiką klausėmės, ar mūsų nesiveja.

Netikėtai tunelis baigėsi aklaviete, priešais dunksojo ledinė siena. Išsigandau, kad būsime ne tenpasukę, tačiau Ašas žingtelėjo į priekį ir uždėjo ranką ant jos. Siena girgždėdama prasivėrė, o už jospasirodė dar vienas labirintas, šįkart vedantis į lauką.

Ašas pasisuko į mane ir perspėjo:– Nesitrauk nuo manęs nė per žingsnį.Jis mostelėjo ranka ir aš pajutau, kaip oda perbėgo lengvi šiurpuliukai: mane tarsi neregima

skraistė apgaubė burtai.– Su niekuo nekalbėk, – toliau dalijo paliepimus princas. – Niekam nežiūrėk į akis. Kol burtai

veiks, tu liksi aplinkiniams nematoma. Bet vos tik atkreipsi kieno nors dėmesį, jie neteks galios. Tadnuleisk galvą ir sek paskui mane.

Nuoširdžiai stengiausi elgtis kaip prisakyta. Tačiau į nieką nežiūrėti už rūmų sienų buvo nelengva.Juk prieš mane atsivėrė nuostabus ir paslaptingas Žiemos fėjūnų miestas. Kilo į padangę ledinės irplieninės bokštų smailės, dunksojo namai, suręsti iš suakmenėjusių šaknų, prie įėjimų į stalaktitųuolas lyg iltys styrojo varvekliai. Sekiau paskui Ašą, kuris vikriai nardė po siaurų skersgatviųlabirintą. Milžiniškų uolų metamuose šešėliuose blyksėjo smalsios akys. Princas vedė mane pertunelius, kuriuos nušvietė nesuskaičiuojama galybė žėrinčių kristalų, gatvėmis, abipus kurių augožaibo trenkti medžiai, skleidžiantys silpną švytėjimą.

Nenuostabu, kad šią naktį visi miesto gyventojai pažiro į gatves. Aplinkui sklaidydamos miglaspleveno žaltvykslės. Žiemos fėjūnai lėbavo, strapaliojo ir kaip įmanydami laidė gerkles. Jųklyksmams antrino nuo uolų atsimušantis aidas. Aš prisiminiau pamėklišką puotą rūmuose ir sumojau,kad miestelėnai vis dar nesiliauja šventę žiemos sutiktuvių.

Mes stengėmės apeiti pačią sambūrio tirštynę, kad nekristume į akis aplinkui zujantiemstriukšmadariams. Plėšydama nakties tylą griaudėjo niūri siautulinga muzika. Ji magiškai veikė iraudrino minią. Todėl tai ten, tai šen šokiai baigdavosi kruvinomis muštynėmis, lėbautojų būriaipatykodavo kokį nelaimėlį ir čia pat sudraskydavo į skutelius. Aš tursenau paskui princą tirtėdama išbaimės ir stengiausi nenusukti akių nuo jo nugaros. Taip mudu ir skynėmės kelią per riaumojančiąminią.

Staiga Ašas pačiupo mane už rankos ir įsitraukė į skersgatvį, žvilgsniu įsakęs tylėti. Po akimirkos įpatį Žiemos fėjūnų knibždėlyną viesulu įsisuko du raiteliai ant didžiulių juodų ristūnų degančiomismėlynomis akimis. Miestelėnai pažiro į visas puses kaip pulkas išgąsdintų paukščių. Šokėjaiurgzdami ir klykdami lėkė kas kur. Vienas vargšas goblinas skardžiai suspigęs parpuolė, kai jamįspyrė žirgas, o po akimirkos amžiams nutilo, kanopai suknežinus kiaušą.

Raiteliai įtempė pavadžius ir vėl pasuko į minią, nekreipdami nė menkiausio dėmesio įprakeiksmus ir riksmus. Jų kūnus dengė odiniai šarvai su smaigais ant pečių. Pro pakeltus šalmų

antveidžius galėjau įžiūrėti prakaulius žiaurius veidus. Ašas neramiai suerzėjęs pašnibždomispaaiškino:

– Tai Rovano kariai. Jo spygliuotoji gvardija. Jie paklūsta tik mano broliui ir karalienei.– Jos didenybės karalienės Mebės įsakymu, – skardžiai sušuko vienas iš riterių, be vargo

nustelbdamas trankią muziką ir plyšojančią minią, – Žiemos karalystė skelbia karą karaliui Oberonuiir Vasaros karalystei! Už sosto paveldėtojo princo Seidžo nužudymą ir Metų laikų skeptro pagrobimąVasaros fėjūnai bus sutriuškinti ir nesulauks nė menkiausio pasigailėjimo!

Nakties dangų sudrebino klaikus spiegimas ir klyksmai. Tai nebuvo keršto šūksniai, greičiaunežabotas visuotinis džiūgavimas. Raudonkepuriai suskato kurtinamai kvatoti, goblinai leidosi šoktiiš džiaugsmo, o spriganai šiepėsi nuo ausies iki ausies. Pamačius, kaip jie alksta kraujo, sunkusakmuo užgulė man krūtinę. Žiemos karalystės valdiniams prievartos reikėjo kaip oro. Jie tiesiogsvajojo suplėšyti į skutelius savo amžinus varžovus. Šauklys leido miniai į valias atsidžiaugti, o tadaiškėlė ranką reikalaudamas tylos.

– Be to, – užriaumojo jis ir visi kaipmat nuščiuvo, – princas Ašas nuo šiol laikomas tėvynėsišdaviku ir dezertyru! Jis užpuolė savo brolį princą Rovaną, sunkiai jį sužeidė ir paspruko iš rūmų supuskrauje karaliaus Oberono dukra. Abu jie labai pavojingi, todėl būkite budrūs.

Ašas sudrebėjo, iš lūpų ištrūko atodūsis. Pamačiau jo akyse palengvėjimą, kaltę ir nerimą.Vadinasi, Rovanas liko gyvas. Tačiau mudviem nuo šiol bus nepalyginamai sunkiau nepastebėtiemspalikti šį miestą.

– Karalienė Mebė įsakė juos sučiupti gyvus! – toliau plyšojo riteris. – Tiems, kurie atgabens juos įrūmus ar suteiks vertingų žinių apie jų buvimo vietą, bus dosniai atlyginta. O tie, kurie išdrįsnepaklusti jos šviesybės valiai, palydės galvą. Skelbkite šią naujieną visiems ir kiekvienam! Rytojmes išžygiuojame į karą!

Pentinais paraginę žirgus riteriai nujojo, minios riaumojimo lydimi. Aš pamačiau, kad Ašas giliaisusimąstė. Iš akių buvo telikę siauri sidabriniai plyšeliai.

– Mano brolis nemirė, – sušnibždėjo jis ir aš nesupratau – nudžiugino jį ši žinia ar nuliūdino. – Na,bent jau iki šiol. Tai labai sunkina mūsų užduotį.

– Kaipgi mums išsigauti iš čia? – taip pat pašnibždomis pasiteiravau.Ašo veidas apniuko.– Prie vartų, aišku, jau išstatyta sargyba, – pasakė jis, akylai stebėdamas gatvę. – Kadangi Rovanas

žino, kad mes mieste, įprastų kelių teks atsisakyti.Kiek patylėjęs princas atsiduso ir pridūrė:– Bet yra dar viena vieta.– Kokia?Ašas pažvelgė į mane ir aš staiga susivokiau, kad mudu stovime labai arti vienas kito. Mūsų veidai

beveik lietėsi. Širdys plakė vienu vis greitėjančiu ritmu. Princas paskubomis atsitraukė, o aš nuleidaugalvą slėpdama liepsnojantį veidą.

– Eime, – sukuždėjo Ašas ir man pasirodė, kad jo balsas virpa. – Mes jau beveik vietoje, betgeriau paskubėti. Turgus ne visada veikia. Jeigu pavėluosime, jis gali pranykti.

Tamsoje nuaidėjo siaubingas klyksmas ir mudu sužiurome į minią. Žiemos fėjūnai tarsi niekurnieko linksminosi toliau, tačiau dabar, regis, visai paleido vadžias. Žinia apie karo pradžią dar labiau

pakurstė kraugeriškumą. Du raudonkepuriai ir ragana suskato peštis nepasidalydami žuvusio goblinokūno, ir aš skubiai nusisukau, kad nesupykintų. Ašas paėmęs už rankos nusivedė mane į sutemas.

VIKRIAI NARDYDAMI PO SIAURAS GATVELES mudu stebuklingai išvengėme susidūrimo sutuntais siautėjančių fėjūnų. Tik sykį vos neužkliuvome už neūžaugos, ką tik išlindusio iš kažkokiosskylės sienoje. Padaras piktai suniurzgė ant mūsų, o paskui išplėtė į karoliukus panašias blizgančiasakeles. Gnomas pažino mus ir jau ketino surikti, bet Ašas kilstelėjo ranką, mikliai įsmeigė į pražiotąburną ledinį durklą ir nelaimėlis nutilo amžiams.

Tolumoje pasirodė neaprėpiamo požeminio ežero krantai. Nuo vandens kilo garų tumulai. Mesatsidūrėme apskritimo formos aikštėje, kurioje bolavo nesuskaičiuojama daugybė kioskelių irpalapinių. Visi jie buvo tušti, įvairiaspalviai tentai plaikstėsi vėjyje mums einant pro šalį. Ši vietapriminė apleistą atrakcionų parką. Viduryje aikštės kilo į dangų milžiniškas žaibo trenktas medis,kurio vaisiai labai priminė žmonių galvas. Storame kamiene pastebėjau siaurutes duris. Vos jaspamatęs Ašas pagreitino žingsnį.

– Pro čia ir pateksime į turgų, – paaiškino jis ir netikėtai stumtelėjo mane už medžio.Pro šalį drebindamas žemę prasvirduliavo ogras.– O dabar paklausyk. Kad ir kas tau kristų į akį, nieko nepirk, nieko už tai nesiūlyk ir nepriimk

jokių dovanų, net jeigu labai norėtum. Kai prekeiviai mėgins tau ką nors įpiršti, nekreipk į juosdėmesio. Tylėk ir žiūrėk tik į mane. Supratai?

Aš linktelėjau. Princas pastūmė dureles, kurios girgždėdamos prasivėrė, praleido mane į priekį iruždarė paskui save. Viduje drevė skleidė švelnią šviesą. Saldžiai dvelkė trūnėsiais tarsi nuovystančių gėlių. Aš apsidairiau ieškodama dar vienų durų ar kokio kito išėjimo, bet nepamačiaunieko, išskyrus dureles, pro kurias ką tik patekome į vidų.

– Neatsilik, – pašnibždomis paragino Ašas ir vėl stumtelėjo dureles.Nuo slenksčio mus pasitiko garsus šurmulys. Aikštė buvo neatpažįstamai atgijusi. Dabar kioskeliai

lūžo nuo pačių įvairiausių prekių, sutemas nušvietė žaltvykslės, liejosi muzika. Daugybė pirkėjų sukoratus po turgų, tarškėjo ir derėjosi su pardavėjais, pirko. Iš netikėtumo aš net atsišliejau į kamieną.Princas padrąsinamai nusišypsojo.

– Viskas gerai, – patikino jis ir trūktelėjo už rankos paskui save. – Turguje niekas neklausia, kas tuper vienas ir iš kur atsiradai. Visiems terūpi prekyba.

– Tai mudviem nėra ko bijoti? – paklausiau.Pro šalį kaip tik sliūkino fėjūnas su vilko galva, vilkdamas ryšulį nukirstų rankų, ir Ašas niūriai

šyptelėjęs nutęsė:– Na, nepasakyčiau.Mudu šmurkštelėjome į minią. Visi stumdėsi, badė vienas kitą alkūnėms, šūkalojo, nekreipdami į

mus jokio dėmesio. Stebuklų šalies prekeiviai stypsojo prie savo kioskelių ir palapinių, įvairiaisbalsais girdami prekes ir modami kaulėtais pirštais su aštriais nagais. Karpomis aptekęs goblinaspagavo mano žvilgsnį ir iššiepė nasrus, baksnodamas į prekystalį, nukrautą vėriniais iš pirštų, dantųir kaulų. Ragana puolė mosikuoti man prieš nosį džiovinta kiaulės galva, o dramblotas trolis įkyriaibruko kažką panašaus į ant iešmo keptą mėsą. Kvepėjo gardžiai, bet kai tarp suvertų gabalėliųpastebėjau apgruzdusį paukštelį ir kelias žiurkių galvas, paknopstomis pasileidau paskui Ašą.

Čia galėjai įsigyti keisčiausių dalykų! Sapnų gaudyklių, kurios buvo sumegztos iš voratinklių gijų,su barškančiais vaikų kauleliais. Amuletų iš mandragoros šaknies ar pakaruoklių plaštakų. Viename

kioskelyje gulėjo tarsi parodai išdėliotos tebeplakančios širdys, gretimoje palapinėje buvoprekiaujama gėlėmis iš ploniausio stiklo pluošto. Man tiesiog akys raibo nuo visų šių nuostabą irsiaubą keliančių antgamtiškų daiktų. Prekeiviai buvo nepaprastai įkyrūs. Pakako tik dirstelėti į jųpusę, kad jie pultų vienas per kitą visa gerkle girti savo prekių ir siūlyti „neįtikėtinai naudingas“nuolaidas.

– Vos už kelias plaukų sruogas, – šūktelėjo išsiviepęs velniūkštis, tiesdamas auksinį obuolį, –gausi amžiną jaunystę ir neblėstantį grožį!

Papurčiau galvą ir nuskubėjau toliau.– Tik vienas prisiminimas, – suburkavo moteris įkypomis migdolų formos akimis, mosikuodama

man prieš nosį žaižaruojančiu amuletu. – Vienas vienintelis – ir išsipildys tavo slapčiausia svajonė!„Na jau ne, – pamaniau sau, – tokie pasiūlymai man per gerklę spėjo išlįsti.“– Sužinok viską apie savo pirmagimį! – subliuvo dar vienas prekeivis.– Pasakyk savo vardą! – pareikalavo trečiasis.– Man reikia buteliuko tavo ašarų! – sustugo ketvirtasis.– Duok lašelį kraujo, – nerimo dar kitas.Aš tik purčiau galvą ir kėblinau Ašui iš paskos, vinguriuodama per tirštą minią. Patys įkyriausi

prekeiviai turseno paskui mus tarp prekystalių eilių, graibstydami mane už rankovių. Laimei,kartkartėmis Ašas numaldydavo jų įkarštį lediniu žvilgsniu ir mudu šiaip ne taip yrėmės į priekį.

Kai pasiekėme ežerą, ties juodu tarsi rašalas vandeniu pamačiau boluojančias medinesprieplaukas. Prie pat kranto glaudėsi apšiurusi smuklė, primenanti išsikėtojusią rupūžę. Staiga pro josduris išgriuvo girtutėlis goblinas su bokalu alaus rankoje ir žnektelėjo kaip pakirstas, užvertęs veidą įdangų. Ašas peržengė traukulių tąsomą kūną ir įėjo vidun. Aš šmurkštelėjau iš paskos raukydama nosįnuo vėmalų smarvės.

Viduje tvyrojo prietema ir buvo prirūkyta, nors kirvį kabink. Apšiurusius medinius stalus buvoaptūpę visokio plauko nenaudėliai: nuo savo kailyje nesitveriančių raudonkepurių iki fukos su ožkosragais ir geltonomis akimis, kurios kaipmat godžiai įsmigo į mane.

Ašas vinguriuodamas per salę prisiartino prie baro. Gnomas su pašiaušta juoda barzda iš padilbųdėbtelėjo į jį, paspjaudė alaus bokalą ir toliau blizgino jį purvinu skuduru.

– Velnias čia tave atnešė, prince, – pusbalsiu burbtelėjo jis. – Rovanas pusę miesto dėl tavęsaukštyn kojom apvertė. Anksčiau ar vėliau ir čia pasirodys spygliuotieji riteriai. Iš mūsų teliks šlapiavieta, jeigu užuos, kad slepiame jus.

– Man reikalingas Cukrinis pirštas, – tyliai paaiškino Ašas, įsitaisęs ant aukštos kėdės. – Turiušiandien pat palikti Tir Na Nogą. Ar žinai, kur jį rasti?

Neūžauga dirstelėjo mano pusėn ir putlų veidą iškreipė paniekinama grimasa.– Jeigu nepažinočiau tavęs, prince, – burbtelėjo jis, toliau blizgindamas alaus bokalą, –

pagalvočiau, kad tau protelis pasimaišė. Sklinda gandai, jog išdavei Žiemos karalystę, bet mannusispjauti, – toliau dėstė. Tada pastatė sunkų bokalą ir persisvėręs per barą sąmokslininkiškaipasidomėjo: – Ar ji bent verta tokios aukos?

Ašas akimirksniu tapo atšiaurus ir nepasiekiamas, tarsi būtų užtrenkęs duris klausiančiajam priešnosį.

– Atsakysiu, jeigu padėsi man pasimatyti su Cukriniu pirštu. Sutinki? – abejingai pasiteiravo jis.

Gnomas išsiviepė.– Tvarkelė. Tik nesugalvok manęs mulkinti, prince.Ašas nuleido šiuos žodžius negirdomis. Paskui prakalbo taip tyliai, kad net įtempusi klausą vos

išgirdau.– Taip. Ji to verta.– Mebė tave už tai į miltus sutrins.– Žinau.Neūžauga palingavo galva ir su užuojauta dėbtelėjo į princą.– Na, tai tavo ir šios panelės reikalai, – atsiduso jis ir pakišo bokalą po prekystaliu. O paskui

pridūrė: – Tiesą sakant, tu blogesnis už satyrus. Jiems bent jau užtenka proto neįsimylėti.– Tai padėsi mums surasti Cukrinį pirštą ar ne? – lediniu tonu iškošė Ašas.– Taip, žinau, kur jo ieškoti, – atsiliepė gnomas ir pasikrapštęs nosį kažką nubloškė į kampą. –

Pasiųsiu ką nors jam pranešti. O judu su Vasaros išpera palaukite čia, viršuje.Ašas pasitraukė nuo baro ir pažvelgė į mane neperprantamu žvilgsniu.– Eime.Aš nusiropščiau nuo baro kėdės.– O kas toks Cukrinis pirštas? – pasmalsavau, kai ėjome per salę.Į mus niekas nekreipė dėmesio. Vieni lankytojai dėjosi mūsų nematantys, kiti laikėsi per pagarbų

atstumą. Ir nenuostabu, nes nuo Žiemos princo sklido aiškiai juntamas šaltas ryžtingumas.– Goblinas. Kontrabandininkas, – paaiškino Ašas ir kryptelėjo į laiptus kertėje. – Tik jis gabena ne

prekes, o gyvus žmones. Labai tikėtina, kad jis vienintelis gali mums padėti. Jeigu įstengsime jamatsilyginti.

„Goblinas, – pagalvojau ir net sudrebėjau. – Po paraliais!“Patirtis man sakė, kad iš šių padarų gero nelauk. Kai pirmą kartą pakliuvau į Niekadaniekada, jų

šutvė manęs vos nesuėdė.Mudu pakilome į antrą aukštą ir Ašas nusivedė mane girgždančiomis grindimis. Pro abipus

koridoriaus esančias medines duris sklido keisti garsai. Pačiame gale buvo mums skirtas ankštaskambariūkštis su dviem lovomis ir į kertę įspraustu blausiai šviečiančiu toršeru. Kai atidžiauįsižiūrėjau, paaiškėjo, kad prie paauksuoto koto vietoje lempos gaubto pritvirtintas apvalus narvelis.Jo viduje neramiai plaikstėsi ugnelė. Ašas užtrenkė duris ir tik apdairiai pasukęs raktą spynojeatsirėmė į jas visiškai pailsęs.

Mane užplūdo begalinis noras apkabinti princą, pajusti jo rankas ant liemens, ištirpti jame, betpaskutiniai žodžiai, kuriuos jis ištarė man rūmuose, atskyrė mus tarsi spygliuotos vielos tvora.

– Kaip jautiesi? – pašnibždomis paklausiau. – Ar viskas gerai?Ašas linktelėjo ir persibraukė ranka plaukus.– Pamiegok, – sumurmėjo jis. – Nežinia, kas mūsų laukia. Pailsėk, kol galima.– Nesijaučiu pavargusi.Jis daugiau neįkalbinėjo, tik stovėjo prie durų ir žvelgė į mane pavargusiomis sielvartingomis

akimis. Aš nenusukau savųjų karštai mintydama, kaip man prisibelsti į jo širdį? Kaip įveiktisusvetimėjimą?

Stojo nejauki tyla. Mane tiesiog dusino žodžiai, tačiau žinojau, kad Ašas nepanorės jų išklausyti.Nutylėti ar iškloti, kas guli ant širdies? Neabejojau, kad jis atstums mane. O gal verta pamėginti?Princas tylomis apžiūrinėjo kambariūkštį. Man pasirodė, kad kartą kitą jis taip pat žiojosi kažkąsakyti, tačiau nesiryžo. Tik vėl susikišo pirštus į plaukus. Galiausiai mudu prakalbome vienu metu:

– Ašai...– Megana, aš...Tą akimirką pasigirdo beldimas į duris ir mes krūptelėjome.– Prince Ašai, – pašaukė sniaukrojantis balsas, – ar jūs čia? Cukrinis pirštas laukia jūsų.– Ateinu, – atsiliepė Ašas ir pasitraukė nuo durų. – Lauk manęs čia, – paliepė jis man. – Neverta

rizikuoti. Užsirakink ir pasistenk pailsėti.Kol princas be garso pravėrė ir užvėrė duris, koridoriuje pastebėjau kreivai besišypsantį gobliną.Prisėdau ant čiužinio, kuris atsidavė alumi ir drėgnais sutręšusiais šiaudais, ir ilgai nenuleidau akių

nuo durų.ATITOKAU PURTOMA už peties. Tankiai sumirksėjau tamsoje. Kažkas buvo spėjęs pridengti

juodo audeklo skiaute narvelį su mirkčiojančia liepsnele ir kambariūkštis skendėjo šešėliuose.Praplėšusi sunkius vokus pamačiau virš manęs palinkusį siluetą. Ant lovos krašto sėdėjo Ašas.Sidabrinės akys švytėjo tamsoje. Jis švelniai palietė petį.

– Megana, – tyliai pašaukė. – Pabusk. Mums laikas eiti.Pajutau siaubingą nuovargį. Nė nemaniau, kad esu tokia nusistekenusi. Galva buvo sunki kaip

puodynė. Pastebėjęs, kad prabudau, princas norėjo pakilti, bet aš pasislinkau artyn, apsivijau jįrankomis ir mieguistu balsu sumurmėjau:

– Ne. Dar palauk.Ašas krūptelėjo ir neryžtingai pamėgino išsisukti.– Nuo to mums nebus lengviau, – sušnibždėjo jis tamsoje.– Na ir kas, – atkirtau ir dar stipriau jį apkabinau.Princas atsiduso, truputį pasisuko į mane ir nubraukė plaukų sruogą nuo veido.– Kodėl tu taip trauki mane? – paklausė jis veikiau savęs nei manęs. – Kodėl man taip sunku

išsiskirti su tavimi? Iš pradžių maniau, kad dėl panašumo į Arielą. Bet tai netiesa.Nors jis ir nesišypsojo, akys šiltai suspindo prietemoje.– Tu nepalyginamai didesnė užsispyrėlė.Aš sušnarpščiau ir vos girdimai atkirtau:– Kam kalbėti, o kam tylėti.Galiausiai ir jo lūpose pamačiau nedrąsią šypseną, bet ji netrukus dingo kaip nebuvusi. Ašo veidas

vėl tapo atšiaurus, kai jis palinko ir priglaudė kaktą prie manosios.– Ko tau reikia iš manęs, Megana? – paklausė jis. Balse išgirdau paslėptą kančią. Ir neištvėrusi

pravirkau. Per daug baimės ir sielvarto buvau patyrusi pastarosiomis dienomis.– Tavęs, – sukuždėjau aš. – Tiktai tavęs.Princas užmerkė akis.– Tai neįmanoma.

– Kodėl?Pro ašarų miglą sunkiai beįžiūrėjau Ašo veidą, tačiau nenorėjau šluostytis ašarų, nes tada būtų tekę

paleisti jį iš glėbio.– Argi svarbu, ką pasakys mūsų karalysčių dvariškiai? Mudu galėtume susitikinėti slapčiomis. O

jeigu tu persikeltum į manąjį pasaulį, niekas ten mudviejų nesurastų.Princas papurtė galvą.– Mebė jau žino tiesą. Ir niekada su ja nesusitaikys. Neleis mums pasitraukti. Juk sosto menėje pati

matei, kokia ji būna rūstybės akimirką.Šniurkštelėjusi nosimi prisispaudžiau prie Ašo. Jis švelniai glostė plaukus. Kaip aš nenorėjau jo

paleisti! Troškau susirangyti į kamuoliuką ir tūnoti greta jo amžinai.– Būk geras, – pradėjau maldauti numojusi ranka į savigarbą, – nepalik manęs. Mudu sugalvosime,

kaip pergudrauti savųjų rūmų dvariškius. Prašau!Princas sudrebėjo. Aš prikandau lūpą ir dar stipriau prigludusi prisipažinau:– Aš myliu tave, Ašai.– Megana, – išgirdau skausmą jo balse, – tu visai manęs nepažįsti. Tu dar nematei, koks aš galiu

būti. Mano rankos suteptos daugelio fėjūnų ir žmonių krauju. – Jis nutilo ir kaupė jėgas kalbėti toliau.– Kai žuvo Ariela, mano širdis, regis, pavirto į ledą. Vienintelę atgaivą jusdavau tykodamas iržudydamas. Man niekas neberūpėjo, net išsaugoti gyvastį. Veldavausi į pačias žiauriausias kautynes,kad tik pajusčiau skausmą nuo kalavijo kirčio ar nagų, smingančių į kūną.

Aš sudrebėjau ir dar tvirčiau prisiglaudžiau prie Ašo, prisiminusi randus ant nugaros ir pečių. Manbuvo nesunku įsivaizduoti jį besikaunantį, įbedusį ledinį žvilgsnį į priešininką, karštai trokštantį, kadateitų mirtis ir nutrauktų kančias.

– O paskui pasirodei tu, – toliau kalbėjo jis, palietęs drėgną nuo ašarų mano skruostą, – ir staiga...Net nežinau, kaip tau paaiškinti. Regis, aš pamačiau pasaulį kitomis akimis. Sutikau judu su PakuNiekadaniekada ir...

– Ir bandei mus nužudyti, – priminiau.Princas suraukė kaktą ir linktelėjo.– Man tai pasirodė nelemta likimo išdaiga. Kad mergina, panaši į Arielą kaip du vandens lašai,

palaiko draugiją mano amžinam priešui. To jau buvo per daug. Todėl ir panūdau nušluoti jus abu nuožemės paviršiaus, – karštai paaiškino jis ir atsiduso. – Paskui sutikau tave Eliziejuje ir... – Ašasužmerkė akis. – Ir viskas, nuo ko tariausi išsivadavęs amžiams, prasidėjo iš naujo. Nė neįsivaizduoji,kaip niršau! Puotos įkarštyje net keletą kartų pajutau troškimą atimti tau gyvastį, kad pats išvengčiaupražūties. Nenorėjau vėl išgyventi tokių jausmų. Ypač puskraujei iš mirtingųjų pasaulio, pavainikeiOberono dukrai, – išpyškino jis, karčiai šyptelėjo ir papurtė galvą. – Tačiau mano likimas buvonulemtas tą pačią akimirką, kai tik tu pasirodei Niekadaniekada. Padariau klaidą surišdamas savepriesaikos saitais.

– Kodėl? – paklausiau ir sulaikiusi kvapą laukiau atsakymo.Ašas užkišo man už ausies išsipešusią plaukų sruogą ir švelnesniu balsu paaiškino:– Todėl, kad nepaisant jausmų negaliu sau leisti laužyti nuo amžių puoselėjamų tradicijų ir

taisyklių, ir tau nepatariu.– O jeigu mudu vis dėlto pamėgintume?..

– Tu nepažįsti mūsų karalysčių, – sušnibždėjo jis, – praleidai šioje šalyje pernelyg mažai laiko.Todėl neturi supratimo, kas gali nutikti. Bet aš gerai įsivaizduoju, kokios pasekmės mūsų lauktų. Jukstebėjau visa tai daug amžių. Metų laikų skeptras sugrįš į Žiemos rūmus, tačiau net jeigu karasbaigsis, mudu liksime skirtingose barikadų pusėse. Taip bus visada, kad ir kaip tu ar aš stengtumėmėską nors pakeisti.

Nepajėgiau jam prieštarauti, nes mane užplūdo baisi neviltis. O Ašas kalbėjo tvirtai, nors balse irjautėsi kartėlis. Buvo akivaizdu, kad jis jau priėmė sprendimą ir ginčytis nėra prasmės.

Netikėtai pajutau keistą ramybę. Galbūt galiausiai palūžusi susitaikiau su likimu? „Na va, viskasbaigta, – pasakiau sau mintyse ir skausmą pakeitė stingdantis abejingumas, – štai ką, pasirodo, reiškiaišsiskyrimas.“ Kita vertus, nenorėjau nė girdėti šio žodžio. Jis atrodė pernelyg kasdieniškas įvardytitam, kas vyko tarp mudviejų.

– Kelkis, – paragino Ašas ir atgniaužęs mano rankas pakilo. – Mums metas. Man pavyko susitartisu Cukriniu pirštu. Mus išves iš miesto požeminiais goblinų tuneliais. Turime skubėti, nes Rovanospygliuotieji riteriai tebešukuoja miestą mūsų ieškodami.

– Ašai! – pašaukiau pasirėmusi ant alkūnės. – Palūkėk. Ar galiu tavęs paprašyti vieno dalyko?– Kokio?Širdis pradėjo taip daužytis, kad net spengė ausyse. Aš pakilau ir sušnibždėjau:– Pabučiuok mane.Princas nustebęs išplėtė akis.– Vienintelį kartą. Prisiekiu, jis bus pirmas ir paskutinis. O paskui aš įstengsiu tave pamiršti.Melavau išsijuosusi. Juk tvirtai žinojau, kad net sulaukusi devyniasdešimties, kai mane pradės

kankinti sklerozė, išsaugosiu prisiminimus apie Žiemos princą. Jie švies mano atmintyje tarsi švyturyssutemose ir niekada neužges.

Ašas sutrikęs delsė, tad nusprendžiau užmigdyti jo budrumą apsimestiniu nerūpestingumu.– Ką tau reiškia išpildyti mano norą. Juk teprašau vieno bučinio, garbės žodis.Jis pažvelgė į mane ir aš lengvabūdiškai nusišypsojau.– Padaryk dėl manęs šį menkniekį. Išsiskyrimą reikia sutvirtinti.Princas vis dar neryžtingai mindžikavo, nusukęs akis į duris.Akimirką pamaniau, kad jis netrukus spruks lauk. Tik tokio pažeminimo man ir trūko! Tačiau Ašas

pasidavė.Sunkiai atsidusęs jis atsisuko į mane, pažvelgė į akis, prisiartinęs apkabino ir palinko bučiuoti.Aš įsivaizdavau, kad mūsų pirmas ir paskutinis bučinys bus trumpas ir nekaltas, tačiau vos pajutus

jo lūpas krūtinę užliejo karšta banga. Aš prisitraukiau Ašą, įsikirtau nagais į nugarą. O ir jis spaudėmane glėbyje su tokia jėga, tarsi būtų norėjęs, jog taptume viena esybe. Suleidau pirštus į vešliusplaukus, skaudžiai krimstelėjau apatinę lūpą. Princas sudejavo. Mudviejų liežuviai pradėjo savo šokį.Mūsų paskutinis bučinys nebuvo nekaltas, jame tilpo begalinis ilgesys ir karti tiesa, kad būtume galėjęgyventi laimingai, jei ne žiaurus likimas.

Tačiau viskas baigėsi pernelyg greitai. Verdamas mane liepsnojančiomis akimis Ašas atšlijo. Jisvisas drebėjo apimtas nenumaldomo geismo. Mūsų širdys baudėsi iššokti iš krūtinės. Ašas skaudžiaisuspaudė man pečius.

– Daugiau jokių prašymų, – kimiai sušnibždėjo jis.

O man taip užkando žadą, kad net nepajėgiau atsakyti.Princas paleido mane ir neatsisukdamas išpuolė pro duris. Aš giliai įkvėpiau, nurijau ašaras ir

nusekiau iš paskos.Laiptų apačioje mūsų laukė goblinas. Pastebėjęs mus jis plačiai išsišiepė. Išryškėjo švarplės ir

auksiniai dantys. Padaras buvo visas apsikarstęs auksu. Ant pirštų žėrėjo žiedai, ausyse auskarai,kaklą svėrė kelios grandinėlės, net į nosį buvo įsivėręs auksinį auskarą. Goblinas pasisuko į mane,dėbtelėjo drumstomis stiklinėmis akimis, pasitrynė letenas ir dar labiau išsišiepė tarsi koks iš laimėsnesitveriantis ryklys.

– Tai čia ir yra toji karalaitė, dėl kurios princas išdavė savo šalį? – sušnypštė jis, apžiūrinėdamasmane nuo galvos iki kojų. – Štai dėl ko prireikė goblinų tunelių, vedančių iš miesto? Ką gi,smagumėlis. – Jis mostelėjo žieduota ranka. – Plepalams nėra laiko. Kuo greičiau drožkime iš čia,kol nepasirodė riteriai ir neuždavė nereikalingų klausimų. Ar nieko nepamiršote, nemalonėn patekęsprince?

Ašas susiraukė ir tylėdamas papurtė galvą. Goblinas nusikvatojo. Prietemoje suspindo auksiniaidantys.

– Na ir puiku! Sekite paskui mane.

7

ŽiedasCukrinis pirštas išleido mudu su Ašu iš smuklės per užpakalinį išėjimą ir nusivedė palei ežerą. Už

prieplaukų buvo skardis, o apačioje driekėsi siaura uolėta kranto linija. Prisilaikydami už rieduliųsienos mes paskui kontrabandininkų vadeivą nusileidome prie vandens. Ten mūsų medinėje valtelėjelaukė porelė drūtų goblinų.

– Greičiau, greičiau, – ragino mus Cukrinis pirštas, skubiai padėdamas įsiropšti į valtį.Mudu su princu nedrąsiai pritūpėme ant suolelio per vidurį, o iš priekio ir užpakalio mus supo

kontrabandininko sėbrai. Vadeiva nustūmė valtį nuo prieplaukos ir vikriai liuoktelėjo į ją. Kai truputįatitolome nuo kranto, jis pasisuko į mus kaltai šypsodamasis.

– Iki tunelio visai netoli, – pasakė glostinėdamas kelį. – Tik goblinai žino, kaip surasti tą vietą,atpažinti ją ir nepalydėti galvos. Kad taip anksčiau, jums tai kainuotų gyvybę, bet viskas keičiasi. Taddabar svarbu tik tai, jog nespoksotumėte į mūsų slaptus tunelius, nes nesate goblinai ir neturite kištinosies kur nereikia. Tokios taisyklės. Taigi niekuo negaliu padėti.

– Gerai, – atsiliepė Ašas.Goblinas prisiartino ir užrišo jam akis. Aš krūptelėjau, kai juodas audeklas uždengė ir manąsias.

Viskas paskendo neįžvelgiamoje tamsoje.Plaukėme ilgai. Tylą drumstė tik ritmingas irklų pliuškenimas ir Cukrinio piršto paliepimai

vairininkams. Mudviejų su princu kūnai vis susiliesdavo ir aš jaučiau, kaip įsitempia jo raumenys.Tapo dar šalčiau. Mums virš galvų ėmė cypti šikšnosparniai. Valtis kartkartėmis atsidauždavo įuolas. Į nosį mušė slogi smarvė. Dvokė nešvarumais ir pašvinkusia mėsa. Iš tamsos atsklisdavojuokeliai ir aštrianagių letenų caksėjimas į uolas.

Paskui nemalonus kvapas išsisklaidė, garsai nutilo ir kurį laiką mes plaukėme tyloje. Cukrinispirštas su savo palydovais suskato šnabždėtis ir mane apėmė nerimas. Galop valtis dusliai atsitrenkėį prieplauką ir kažkas užtempė ją į krantą.

Nusitraukiau nuo akių raištį ir mirksėdama bandžiau ką nors įžiūrėti blausioje šviesoje. Mūsųvaltis stovėjo nedidelėje grotoje. Krantas buvo nusėtas kiaukutais, aplinkui mėtėsi kaulai ir įvairiosšiukšlės. Tolumoje viliojamai bolavo šviesos ratas. Man iš lūpų išsiveržė palengvėjimo kupinasatodūsis. Mums pasisekė ištrūkti!

Ašas padėjo man išlipti iš valties. Cukrinis pirštas pašaipiai spoksojo į mus.– Kaip ir žadėjau, prieš jus – saugus išėjimas iš miesto, – pareiškė jis ir mostelėjo ranka į šoną. –

O dabar, kiek suprantu, savo šalį išdavęs princas nori man atsilyginti?Jis ištiesė žieduotą ranką ir Ašas įdėjo į delną odinį kapšelį.– Niekam neprasitarkite, kad matėte mus, – perspėjo jis gobliną.Cukrinio piršto bendrai nustūmė valtį atgal į vandenį.– Bijau, kad šis atsargumas nebepadės, jūsų aukštybe, – netikėtai pasigirdo kimus balsas iš grotos

gilumos.Ašas griebėsi kalavijo.Iš tamsos išniro keturi spygliuotieji riteriai ir pradėjo artintis prie mūsų traiškydami auliniais

batais kiaukutus.

– Jūs labai gudriai pasielgėte, atsisakydami įprasto kelio iš miesto, prince Ašai, – pridūrė vienasiš riterių.

Spyglių ant jo šarvų buvo daugiau nei pas kitus ir pečiai panėšėjo į drakono keterą.– Jūs supratote, kad karalienė Mebė pasirūpins visur išstatyti patikimą sargybą, – tęsė jis. –

Tačiau, jūsų nelaimei, Rovanas suspėjo papirkti visus miesto kontrabandininkus. Ką padarysi, kadgoblinai tokie dviveidžiai...

Aš tūžmingai dėbtelėjau į Cukrinį pirštą, bet valtis jau buvo spėjusi gerokai nutolti nuo kranto.Nelemtas goblinas stypsojo viduryje išsišiepęs iki ausų.

– Nerūstauk, karalaite! – šūktelėjo jis man. – Tavasis princas neblogai mums sumokėjo, bet jobrolis buvo dosnesnis. Mums asmeniškumai nerūpi.

Jis atsisveikindamas pamojavo ir valtis pranyko rūke. Man tarsi ledinė ranka suspaudė širdį.Pasisukau į riterius.

Visi kaip vienas išsitraukė kardus. Aštrios juodos geležtės sublizgo lyg skustuvų ašmenys. Šarvųspygliai irgi švytėjo metalu.

– Iš kelio, Edžbrajeri! – pareikalavo Ašas. Jis dar nebuvo išsitraukęs kalavijo, nors ir laikė rankąant makšties. – Neturiu jokio noro kautis su tavimi. Jeigu paliksite mus ramybėje, Rovanas niekadaapie tai nesužinos. Juk mes negrįšime į miestą.

– Jūsų, prince, ten niekas ir nelaukia, – kandžiai mestelėjo Edžbrajeris. – Mums įsakyta pasirūpinti,kad karalienė Mebė daugiau niekada jūsų neišvystų. Jo didenybė Rovanas žino, kad ketinatesugrąžinti skeptrą, ir jokiu būdu nenori to leisti. Mūsų naujasis valdovas įsakė pargabenti tikpuskrauję. O jus, prince, deja, turėsime nužudyti. Labai apgailestauju, kad taip išėjo, tačiau, kaipminėjo Cukrinis pirštas, nepriimkite to asmeniškai.

„Naujasis valdovas? – nustebusi pakartojau mintyse. – Ką jis čia paisto?“ Staiga į galvą dingtelėjobaisus įtarimas. Juk jis kalba apie Geležies karalių! Rovanas perbėgo į priešo pusę! Tai jis įsileido įrūmus Tercijų ir jo kariūnus. Jis sugalvojo pražudyti Seidžą ir pagrobti Metų laikų skeptrą. Be to, jampavyko įtikinti Mebę, kad geležies fėjūnai nekelia jokio pavojaus.

Ašas išblyško kaip popierius.– Ne, – sušnibždėjo jis. – Rovanas negalėjo išduoti mūsų karalystės. Nejaugi jis susimokė su

priešais?! Ar jūs suvokiate, ką darote?!– Mums vis tiek nepavyktų nukariauti Geležies karalystės, – toliau kuo rimčiausiai postringavo

Edžbrajeris. – Senasis pasaulis keičiasi. Ne karalienės Mebės jėgoms mus apginti. Todėl pats laikassusirasti stipresnį sąjungininką ir užsitikrinti geresnę padėtį. Rovanas pasiūlė mums vietą naujajamepasaulyje, kuriame galėsime nieko nebijoti. Nei geležies, nei išsekusios mirtingųjų vaizduotės.Palikime tradicijas seniems sukriošėliams. Jų vis tiek laukia mirtis, o atsilaisvinusių vietą užimsimemes.

– Rovanas tik pražudys mus visus, – niūriai paprieštaravo Ašas. – Karas reiškia tikrą pražūtį.Teturime vieną išeitį – susivienyti su Vasaros karalyste, kad sustabdytume geležies karių invaziją.

– Kažin ar ilgam? – pašaipiai pasidomėjo Edžbrajeris ir nekantriai mostelėjo kalaviju lygpadėdamas tašką. – Žmonės eina iš proto dėl naujųjų technologijų, visuotinių projektų, o į mus jiemsnusispjauti. Laiko tėkmės nepasuksi atgalios. Bet mes galime eiti koja kojon su pažanga ir išsigelbėti.Žiūrėk, ką tau parodysiu!

Riteris nusitraukė šarvinę pirštinę ir pakėlė kairę ranką. Ant bevardžio piršto sublizgo geležinis

žiedas. Pats pirštas buvo pajuodavęs ir sudžiūvęs. Man vos pavyko įveikti šleikštulį. O Edžbrajerisiškilmingai pamojavo suspaustu kumščiu.

– Pažiūrėk! – dar kartą sušuko jis. – Tik pažiūrėk į mane! Aš nebijau nei geležies, nei pažangos.Dabar žiedas dar degina pirštą, tačiau netrukus mūvėsiu jį lyg niekur nieko, kaip tai daro išrinktieji,nes tapsiu tokiu pat kaip ir jie.

– Tu jau pradėjai merdėti, Edžbrajeri, – perspėjo Ašas, kurio balse sumišo siaubas ir gailestis. –Tas žiedas iš lėto tave žudo, o tu nė nesupranti.

– Nieko panašaus! Po karo, kai abi karalystės nusilps ir taps pažeidžiamos, geležies fėjūnai įsiveršį jų valdas ir nepaliks akmens ant akmens. Daugiau nebebus nei Žiemos, nei Vasaros rūmų, nei jųdvariškių, tik Geležies karalystė ir tie, kas nusipelnys būti jos sąjungininkais!

Aš paklaikusi spoksojau į Edžbrajerį.– Vadinasi, tai Rovanas įsileido geležies fėjūnus į rūmus! – šūktelėjau apstulbusi ir riteris nuvėrė

mane beprotišku žvilgsniu. – Tai jis sukurstė pagrobti skeptrą ir leido nužudyti savo brolį. Kaipgi jūsgalite tarnauti tokiam niekšui?! Argi nematote, kad jis naudojasi jumis?!

– Užsičiaupk, puskrauje! – niekinamai metė Edžbrajeris. – Jeigu išdrįsi tarti dar bent vienąnepagarbų žodį apie mano valdovą, nurėšiu tau liežuvį ir atiduosiu šunims. Vieninteliam Rovanui ištikrųjų rūpi Tir Na Nogo ateitis!

Ašas papurtė galvą ir pamėgino įsikišti:– Mano brolis alksta valdžios ir dėl jos pasiruošęs paaukoti visą karalystę. Kam tau prisidėti prie

šios pamišėliškos užmačios, Edžbrajeri? Paleisk mus. Mes dar galime užkirsti kelią karui. Jeigumums pavyktų sudaryti sąjungą su Vasaros karalyste, visi kartu sugalvotume, kaip įveikti geležiesfėjūnus.

Deja, iš Edžbrajerio veido mačiau, kad princo kalba nepadarė riteriui jokio įspūdžio.– Mes viso labo vykdome įsakymą, prince Ašai. Puskraujė keliaus su mumis, o jūsų gyvenimo

kelias, deja, baigsis šioje vietoje. Rovanas nedviprasmiškai leido suprasti, kad jūs nė už ką neturitesugrįžti pas karalienę Mebę.

Edžbrajeris davė ženklą kitiems riteriams ir jie pradėjo supti mus.– Atleiskite mums, jūsų didenybe. Ši vieta ne pati tinkamiausia jūsų amžinam poilsiui.Pasitraukiau į šalį suprasdama, kad netrukus čia užvirs tikras pragaras, ir tūkstantąjį kartą iš

paskutiniųjų pamėginau ką nors nuveikti: ištraukti iš žemės šaknį, kad riteriai sukluptų, ar nukreipti jųdėmesį į žaltvyksles. Tačiau iš visų pastangų šnipštas teišėjo, tarsi mane ir burtų pasaulį būtų skyrusineįveikiama siena. Veltui bandžiau ją sugriauti.

Nors Ašas šaltai žvelgė į riterius, mačiau, kaip įsitempė jo raumenys.– Bijau, kad Rovanas nepakankamai mane pažįsta, – pabrėžtinai abejingai iškošė jis, atsainiai

žvelgdamas į apnuogintus kalavijų ašmenis. – Kitaip niekada nebūtų padaręs tokios klaidos.Edžbrajeris atsakė jam savimi patenkinta šypsena. Užsiglaudęs už valdinių nugarų jis nesitvėrė

džiaugsmu, kad galės užsiundyti juos ant Žiemos rūmų princo.– Kokios? – pašaipiai pasitikslino jis.– Pasiuntęs mano pėdomis vos keturis priešininkus.Ašas kilstelėjo ranką ir į spygliuotuosius riterius pasipylė leidinių adatų kruša. Kol jie dangstėsi

veidus, princas puolė į ataką.

Pirmasis priešininkas neturėjo jokių šansų išsigelbėti. Jis krito kaip pakirstas, pervertas Ašokalavijo, dar nespėjęs paleisti į darbą savojo. Atsimušę į žemę šarvai subyrėjo. Ir pasidengė aštriaisspygliais. Vos per kelias sekundes nukautojo kūnas virto didžiuliu aštriadygliu gervuogių krūmu,augančiu tiesiog ant grotos akmenų. Ant vieno dyglio sublizgo geležinis žiedas.

Pasigirdo kalavijų žvangesys ir aš vėl įsmeigiau akis į besikaunančiuosius. Edžbrajeris kažkurpradingo, bet kiti du spygliuotieji riteriai užspeitė princą į grotos kampą ir negailestingai darbavosiginklais. Ašas atmušinėjo smūgius, vikriai išsisukinėjo. Jo kalavijas švytravo lyg baltai žydrasžaibas. Aš apsidairiau ir sugriebiau nuo žemės palei vandenį akmenį sulig kumščiu. Galbūt ir nemokusvaidytis žaibais, tačiau paleisti į darbą akmenį man niekas netrukdo. „Kad tik nepataikyčiau į Ašą“,– pagalvojau iškėlusi ranką. Kai pirmasis akmuo dunkstelėjo vienam iš riterių į nugarą, šis nėneatsisuko. Tačiau antrasis kliudė smilkinį. Fėjūnas krūptelėjęs atšlijo ir to pakako, kad Ašas pultų įpriekį ir suvarytų į krūtinę kalaviją. Priešininkas krito kaip pakirstas ir negyvas kūnas vėl per kelismirksnius virto dygliuotu gervuogių raizginiu.

Aš pergalingai surikau, tačiau netrukus pastebėjau tiesiai priešais save tamsų siluetą. TaiEdžbrajeris išniro iš tamsos ir bandė sugriebti mane kibiais pirštais. Mėginau atšokti, betspygliuotasis riteris nutvėrė, užlaužė ranką ir, kol bandžiau atgauti žadą nuo skausmo, stipriaisugriebė už gerklės. Pradėjau muistytis, stengiausi įspirti, tačiau tik apsibrozdinau koją į aštrius šarvųspyglius. O negailestingi gniaužtai tapo dar stipresni ir man ėmė stigti oro.

Kaip tik tuo metu išaugęs dar vienas dygliuotas krūmas liudijo apie trečiojo riterio žūtį, pro aštriasšakas pamačiau mūsų pusėn lekiantį Ašą. Jo akys svaidė baisius žaibus.

– Stokite, prince! – paliepė Edžbrajeris ir prikišo man prie gerklės šaltus durklo ašmenis. – Daržingsnis ir aš išdursiu šias mielas akis. Geležies karaliui nė motais, kad ji truputį nukentės.

Ašas apmirė ir nuleido kalaviją akylai stebėdamas priešininką. Edžbrajeris truputį atlaisvino rankąir aš godžiai įkvėpiau, stengdamasi neprarasti sąmonės. Riteris atsidavė oda ir aitriu metalo kvapu.Mačiau, kad vienas rankos, kuria spaudė durklą, pirštas pajuodęs. Ant jo žvilgėjo žiedas.

– O dabar, – pareikalavo Edžbrajeris, sunkiai alsuodamas ir rydamas princą akimis, – padėkitekalaviją ant žemės ir prisiekite, kad nepersekiosite manęs.

Kadangi Ašas nepajudėjo ir nieko neatsakė, riteris brūkštelėjo išgaląstais ašmenimis man perskruostą. Tik truputį, kad pasirodytų kraujas. Aš surikau iš skausmo, o princas sugniaužė kumščius.

– Antrą sykį nekartosiu, jūsų šviesybe, – sušvokštė Edžbrajeris. – Jūs pralaimėjote šią kovą. Tadpadėkite kalaviją ir prisiekite.

– Edžbrajeri, – prabilo Ašas kietu kaip geležis balsu, – Rovanas apnuodijo tau protą, lygiai kaipšis žiedas nuodija kūną. Bet dar nevėlu. Apsigalvok. Leisk man palydėti princesę į Arkadiją, o paskuigrįžti pas karalienę Mebę ir papasakoti apie Geležies karalių ir sąmokslą.

– Jau per vėlu, – paprieštaravo spygliuotasis riteris karštai purtydamas galvą. – Jie jau visai čiapat. Jums nepavyks jų sustabdyti, Ašai. Niekam nepavyks. – Jis pradėjo kvatotis pamišėlišku juoku irdar smarkiau įrėmė durklą man į gerklę. – Nei karalienės kavalerija, nei pėstininkai, – kriokė riterismosuodamas durklu man palei nosį, – jokia jėga pasaulyje ir Niekadaniekada nepajėgs duoti jiemsatkirčio.

„Na jau ne“, – pareiškiau mintyse. Neabejojau, kad Eidžbrajeriui visai pasimaišė protas, o manišseko kantrybė. Reikia nedelsiant imtis kokių nors veiksmų. Tik kokių, jeigu neturiu nei ginklo, neiburtų galių?

Per skruostą ritosi kraujo lašai, panašūs į didžiules skaisčiai raudonas ašaras. Žaizda tvinkčiojo irskausmas sustiprino pojūčius. Netikėtai pastebėjau, kad žiedas ant riterio piršto pradėjo pulsuotibalta spalva, skleisdamas aplink energiją. Nors ji buvo šalta ir bespalvė, visai nepanaši į tą, kuriąteko matyti anksčiau, akivaizdu, kad joje slypėjo burtų galia. Geležies burtų? Ar jie gali paklusti man,kaip vaizduotė ir emocijos paklūsta fėjūnams? Žiedas spinduliavo. Gyvas, paslankus, regis, prašyteprašantis, kad jam būtų suteiktas naujas impulsas.

„Susispausk!“ – mintyse įsakiau ir metalas netikėtai pakluso įtaigai. Edžbrajeris iš netikėtumosudrebėjo, bet aš nė neketinau liautis. Tad žiedas suspaudė pirštą iki kraujo. Išdžiūvusi oda pradėjošnypšti, riteris suriko ir patraukė ranką man nuo gerklės tarsi nuplikytas. Aš išsisukau iš užpuolikogniaužtų ir atstūmiau jį.

Akimirksniu prie jo pripuolė Ašas. Spygliuotasis riteris dar mėgino išsitraukti kalaviją, bet jaubuvo per vėlu. Įsiaudrinęs princas pervėrė jam krūtinę su tokia jėga, kad smaigalys išlindo kiaurai.

Edžbrajeris susvyravo ir sunkiai žnektelėjo į vandenį. Jis pažvelgė į savo kruviną krūtinę, paskuipakėlė į mus tuščias nustėrusias akis. Ašas liūdnai stebėjo riterį.

– Jūs nieko nesuprantate, – gargaliuodamas sunkiai iškošė mirštantysis, – mes turėjome tapti tokiepat kaip jie. Rovanas žadėjo... Jis tvirtino, kad...

Edžbrajerio akys sustiklėjo ir nukrypo į dangų. Į viršų šovė aštrūs gervuogių spygliai ir paslėpėžuvusįjį nuo mūsų žvilgsnių.

Mane nupurtė drebulys. Vienu metu jaučiau ir pasišlykštėjimą, ir gailestį. Norėjosi verkti. Keista.Nors tiek laiko praleidau Žiemos rūmuose, taip ir neišmokau ramiai žvelgti į kraują ir mirtį. Ašassmalsiai dyrėjo į mane, tarsi matytų pirmą kartą.

– Ką tu jam padarei? – paklausė jis.Aš gūžtelėjau pečiais ir papurčiau galvą. Keistieji burtai pradingo kaip nebuvę. Tirtėjau it epušės

lapas.– Nežinau.Ašas paskutinį kartą nužvelgė dygliuotą gervuogių krūmą, žiedą, pakibusi ant vieno iš dyglių, ir

suraukė kaktą.– Ateik, – atsidusęs paprašė jis ir mostelėjo į didžiulį akmenį. – Prisėsk. Apžiūrėsiu tavo skruostą.Žaizda buvo negili, bet labai skaudėjo. Ašas atsiplėšė juostą nuo marškinių rankovės ir sudrėkino

vandenyje. Dar nespėjo priglausti jos prie skruosto, o aš nevalingai atsitraukiau ir kietai užmerkiauakis. Princas palingavo galvą ir šyptelėjo.

– Juk aš dar nieko nedariau. Nurimk.Jis prikišo skudurėlį prie veido ir mūsų žvilgsniai susitiko. Ašas sustingo. Jo veide atsispindėjo

ištisa jausmų gama. Galiausiai jis vos girdimai atsiduso ir labai atsargiai pradėjo valyti žaizdą.Įveikiau norą užsimerkti ir išplėtusi akis žvelgiau į Ašą. Dėl to, kad galėčiau šitaip sėdėti greta jo,

būti visai arti, vertėjo pakentėti. Tyrinėjau akis, lūpas, sidabrinį žiedo formos auskarą ausyje, kurįbeveik slėpė juodi plaukai. Stengiausi įsiminti menkiausias smulkmenas, išsaugoti atmintyje kaipįdagą amžiams. Nors iš pirmo žvilgsnio Ašo išraiška buvo atšiauri ir dalykiška, pirštai darbavosilabai švelniai.

– Kodėl taip žiūri į mane?Aš krūptelėjau netikėtai užklupta.

– Nei aš žiūriu, nei ką.– Nemeluok, – atsiliepė jis ir suėmęs mano pirštus priglaudė prie skudurėlio. – Štai taip. Kraujas

daugiau nebėga, bet dar palaikyk dėl viso pikto.Princas neskubėjo atitraukti vėsaus švelnaus delno, tačiau vengė pažvelgti į akis.– Atleisk, Megana, – sušnibždėjo jis.– Už ką?– Už Rovaną. Ir visa tai, kas čia nutiko.Jis pakilo ir prisiartino prie vietos, kur krito Edžbrajeris. Princas nenuleido akių nuo dygaus

gervuogių krūmo, tarsi būtų tikėjęsis, kad jis vėl pavirs riteriu.– Rovanai, – išgirdau tylų Ašo šnabždesį, – ką tu sumanei?Aš numečiau skudurėlį ir prisiartinusi prie princo pasiteiravau:– Ką mes dabar darysime?Ašas tylėjo. Matyt, pernelyg skaudi buvo visai neseniai išgirsta žinia, kad vyresnysis brolis išdavė

Niekadaniekada. Mačiau, jog Ašas vis dar nepajėgia tuo patikėti.– Niekas nepasikeitė. Veiksime pagal ankstesnį planą, – galiausiai ryžtingai prabilo jis. – Juk Metų

laikų skeptras vis dar tebėra priešų rankose. Jeigu Rovanas ir žino, kur konkrečiai, niekada mumsnepasakys. Kai viskas bus baigta, karalienė Mebė nuspręs, kokios bausmės nusipelno mano brolis,tačiau pirmiausia reikia atgauti skeptrą.

Aš labai atsargiai paliečiau Ašui petį.– Man labai gaila, kad taip nutiko. Žinoma, Rovanas tikras mulkis, bet vis tiek apmaudu.Jis linktelėjo ir paragino:– Metas eiti.Prie grotos angos lūkuriavo keturi eiklūs ristūnai. Jų karčiai švytėjo tarsi žaibai, žydros akys

spinduliavo. Žvilgsniai atrodė tokie protingi, kad net baugu. Žirgai nekantriai trypė kanopomis,eikliomis kojomis, regis, vos siekdami žemę.

Ašas padėjo man įsitaisyti balne. Stebuklingas žirgas mostelėjo uodega ir sužvairakiavo į mane,tarsi jausdamas, kad bijau. Aš perliejau jį griežtu žvilgsniu ir perspėjau:

– Nė nemėgink ko nors iškrėsti, žirge!Ristūnas suskliautė ausis ir man tai pasirodė prastas ženklas. Ašas liuoktelėjo į balną kaip patyręs

jojikas, tarsi būtų tai daręs tūkstančius kartų.– Kur keliausime? – paklausiau negrabiai mėgindama įtempti pavadžius.Žirgas metėsi į šalį. Velniai rautų! Man niekaip nepavyks jo suvaldyti.– Metų laikų skeptrą pagrobė Tercijus, o į rūmus jį įsileido Rovanas, – suraukusi kaktą pradėjau

svarstyti. – Juodu abu tarnauja naujajam Geležies karaliui. Ar mes vėl turėsime traukti į Geležieskaralystę ir...

Staiga mano ristūnas sužvengė ir atsistojo piestu. Aš vos išsilaikiau balne. Surikau iš netikėtumo irįsikibau į karčius. Ašo žirgas buvo bepasileidžiąs bėgti, bet princas iš visų jėgų įtempė pavadžius irgyvulys pradėjo suktis ratu it paklaikęs. Pagaliau žirgai kiek aprimo, tačiau vis tiek baugiai trypčiojoir purtė galvas. Mudu pradėjome žvalgytis ieškodami, kas galėjo juos išgąsdinti. Ilgai sukti galvosneteko.

Už medžių, kurių laja tamsavo debesų fone, dunksojo snieguota kalva, o nuo jos mus stebėjonepažįstamasis. Vienišas medis, stūksantis pačioje kalvos viršūnėje, kėlė į viršų susiraizgiusiasšakas, tarsi norėdamas kiek įmanoma jas apsaugoti nuo atėjūno, bet šiam, regis, buvo nė motais.Mudu su princu susižvalgėme. Iš už debesų pasirodė saulė ir metaliniai riterio šarvai sublizgo.

Papūtė vėjas ir atnešė iki mūsų vos girdimą metalo žvangesį, tarsi kas būtų vienu metu galandęstūkstančius peilių. Nuo to garso man kraujas sustingo gyslose. Geležies riteris nesijudino. Staiga iškitos kalvos pusės pasirodė nesuskaičiuojama daugybė laibų plonakojų padarų. Geležies fėjūnaiaplipo kalvą lyg milžiniški vorai, judindami galūnes ir blykčiodami aštriais nagais.

Ašas išblyško. Riteris ant kalvos mostelėjo ranka mūsų pusėn ir aš sustingau iš baimės. Vorųlavina nusirito šlaitu.

Mes paraginome žirgus.Stebuklingi ristūnai pasileido lėkti per mišką greičiau už vėją. Jų kanopos beveik be garso žarstė į

šalis sniegą, pro šalį siaubingu greičiu švysčiojo medžių kamienai. Ristūnai laigė tarp jų, lengvaišokinėjo per gulinčius rąstus. Aš netikėtai prisiminiau, kaip pirmą kartą gyvenime panašiai šuoliavauit paklaikusi, kai dėl likimo ironijos man teko gelbėtis nuo Ašo. Na, šįkart bent jau turėjau balną.Kiek galėdama prigludau prie žirgo sprando ir bijodama net pakrutėti atsidaviau likimui. Laimei,princas žinojo kelią ir mano žirgas sekė paskui jo ristūną. Mes skriejome neliesdami žemės.

Mums už nugarų nepaliaujamai vėjyje žvangėjo geležis. Priešai neatsiliko.Medžiai praretėjo ir kelią pastojo status skardis su dantytomis apledėjusiomis uolomis, regis,

padengtomis plonu stiklu. Bijojau net pagalvoti, kad mano žirgas paslys, parpuls ir visu svoriuprispaus mane. Širdis suskato daužytis krūtinėje, bet stebuklingi ristūnai nė nesudvejoję puolė drąsiailėkti aukštyn. Atrodė, kad jie ropščiasi stačia siena. Mėšlungiškai spaudžiau savojo žirgo kaklą,rankos degte degė.

Pasiekęs viršūnę princas įtempė pavadžius. Mano ristūnas taip pat sustojo ir pradėjo mindžikuotivietoje. Nuo įtampos visa drebėjau. Atsargiai pabandžiau tiesiau atsisėsti balne.

Ašas primerkęs akis sužiuro žemyn. Pasekusi, kur link krypsta jo žvilgsnis, krūptelėjau. Messustojome ties pačiu bedugnės kraštu. Apačioje bolavo smailios ledo uolų adatos. Nuoširdžiaipasigailėjau, kad nemoku valdyti žirgo ir negaliu priversti jo atsitraukti bent kiek tolėliau.

– Jie ateina, – sumurmėjo Ašas.Pamiškėje pasirodė švytintis metalinių kareivių būrys. Jie pradėjo ropštis šlaitu, kabindamiesi į

ledą aštriais blizgančiais nagais. Geležies fėjūnai spėriai judėjo į priekį tarsi skruzdėlės.– Kas per padarai?! – apmaudžiai sukuždėjo princas.Jis kilstelėjo ranką ir oras virš jos pradėjo sūkuriuoti, kol susidarė ledinė ietis. Vienu mostu Ašas

nusviedė ją į patį priešų knibždėlyną.Ietis pataikė vienam geležies fėjūnui tiesiai į galvą ir persmeigė ją kiaurai. Nelaimėlis skardžiai

žvangėdamas nusirito žemyn, mosikuodamas letenomis, tačiau kiti tik peršoko per jį ar pasitraukė įšalį ir toliau kabarojosi šlaitu.

Mano žirgas neramiai sužvingo, žengė atatupstas, aš baimingai įsikibau į karčius. Ašas niūriaiapsuko savąjį.

– Mums nepavyks pabėgti, – pasakė jis.Išgirdusi jo balse slaptą baimę, dar labiau pašiurpau.

– Jie greitesni už mus, – vėl prakalbo princas. – Mes nesuspėsime pasiekti reikiamo tako. Teksstoti į mūšį.

– Čia? Dabar? – išlemenau žvelgdama į metalinius kareivius.– Ne, – atsakė Ašas papurtęs galvą ir mostelėjo į kitą kalvos pusę. – Laukmiškio pakraštyje yra

apleistas fortas. Mudu su Ariela paprastai apsistodavome tenai per medžiokles. Jeigu spėsime jįpasiekti, atsiras vilties išsigelbėti.

Kitas kalvos šlaitas atrodė ne mažiau status. Vos įžiūrėjau, kad toli toli priekyje snieguotų medžiųviršūnes globia pilka Laukmiškio migla.

Mums virš galvų kranksėdamas pradėjo sukti ratus varnas ir kaip tik tuo metu ant kalvos viršūnėsužsiropštė pirmasis persekiotojas. Ašas paragino savo žirgą, manasis kaipmat šoko iš paskos ir mudunuskriejome prie skardžio. Aš suklikau. Žirgas šoko į tuštumą. Regis, kritome ištisą amžinybę. Kolpagaliau kanopos atsidaužė į žemę ir mūsų ristūnai pradėjo šuoliuoti miško link. Geležies fėjūnai itžėrinti lavina ritosi kalvos šlaitu mums už nugarų.

Aš jaučiausi tarsi sudaužyta, nutrintos pavadžių rankos degė. Nuo kiekvieno žirgo šuolioskausmingai nudiegdavo šoną, burna godžiai gaudžiau orą ir tyliai dejavau. Galiausiai įveikę medžiųruožą mes atsidūrėme sniegu apklotoje lygumoje. Jos viduryje kilo į dangų apgriuvęs pasviręsbokštas, kuris, regis, galėjo subyrėti bet kurią akimirką.

– Greičiau!Ašas nušoko nuo žirgo ir nesuko galvos, kad šis išsyk nušuoliavo į tankmę. Maniškis jau pasisuko

lėkti iš paskos, bet princas spėjo sugriebti už pavadžių. Kai tik vargiai nusikabarojau žemėn, Ašasakimirksniu čiupo už rankos ir nusitempė tolyn per sniegą.

Mudu kiek įkabindami kūrėme į bokštą, už nugarų baugiai žvangant persekiotojų letenoms. Ašnedrįsau atsisukti. Už masyvių medinių durų bolavo menė, skendinti prietemoje. Pro skyles stogeskverbėsi nedrąsūs saulės spinduliai ir grindys keistai švytėjo. Pribėgusi arčiau aiktelėjau. Jos netbaltavo nuo į miško katilėlius panašių varpelių. Šie augalai dengė ir sienas, ir net senus baldus:medinį stalą, spintą ir dvi paprastas lovas. Be to, viskas buvo užklota sniegu, kai kur net užsitraukusiledo pluta, nes stogas buvo kiauras. Tačiau Ašas su Ariela anuomet, matyt, nesuko dėl to galvos. JukŽiemos fėjūnai nejaučia šalčio.

Mindydami gėles mudu įbėgome į vidų ir princas iš visų jėgų užgulė duris. Jos sugirgždėjo, betnepasidavė. Aš puoliau padėti. Kiek turėdami jėgų stūmėme nepaslankias puses su cypiančiaisvyriais, tačiau jos judėjo labai iš lėto. Galop vis dėlto aidžiai užsitrenkė, kai priešininkai buvo vos užkelių žingsnių. Ašas užstūmė sklendę ir priglaudęs prie jos rankas kaipmat pavertė ledine. Ledo šarvupasidengė ir medinės durys. Vos princui baigus, jas sudrebino smūgiai, bokšto viduje atsiliepėpratisas aidas. Ledas įskilo. Durims nepavyks ilgai atlaikyti geležies fėjūnų apgulties.

Ašas išsitraukė kalaviją.– Pasitrauk! – sušuko jis, perrėkdamas traškesį ir bildesį. – Pasiieškok kokios nors slėptuvės. Už

statulos yra niša. Ten tau užteks vietos.Aš papurčiau galvą. Prieš akis iškilo Žiemos rūmų sosto menė ir mirštantis Seidžas, tysantis ant

grindų, iš visų pusių apsuptas geležinių vorų. Ne, negaliu leisti, kad Ašą suplėšytų į skutelius manoakivaizdoje. Princas grįžtelėjo ir rūsčiai suraukė antakius.

– Megana, tu vis tiek man nepadėsi. Slėpkis! O aš pamėginsiu kuo ilgiau juos sulaikyti. Paskubėk!Duryse jau žiojėjo skylė, pro kurią pasirodė metalinė letena. Aštrūs nagai trupino medieną ir skylė

vis platėjo. Paklaikusi iš siaubo puoliau prie apdaužytos senovės didvyrio statulos ir užsiglaudžiau užjos. Kaip tik tuo metu į bokštą tarsi milžiniškas voras įropojo pirmasis geležies fėjūnas.

Blyksėdamas nagais jis puolė prie Ašo, kuris jau laukė. Ore švystelėjo princo kalavijas ir priešaskrito, perkirstas per pusę. Tačiau jį akimirksniu pakeitė kitas. Ašas mostelėjo kalaviju ir nukirto jamranką. Geležies fėjūnas persikreipė iš skausmo ir parpuolė ant katilėlių, drembdamas trapiusvarpelius it popierinius.

Sukandau dantis, kad įveikčiau šleikštulį. Tuo metu durys išlakstė į šipulius ir geležies kariaiplūstelėjo į vidų. Ašas buvo priverstas trauktis, kad šlykštūs padarai jo neapsuptų. Galiausiai jistekinas nubėgo prie apgriuvusios kolonos ir atsistojo nugara į akmeninę sieną, o priešai artinositaikydamiesi aštriais nagais.

Netikėtai iš viršaus atsklido triukšmas, mums ant galvų pažiro akmenų ir ledų griūtis. Pro skylęstoge įsirangė dar vienas geležies fėjūnas ir pradėjo šliaužti perdanga žemyn. Apmirusi iš siaubosuklykiau mėgindama perrėkti kovos triukšmą:

– Ašai! Jie tau virš galvos! Ateina per stogą!Paskui pirmą karį jau brukosi kiti. O sugužėjusieji pro duris taip užspeitė princą, kad aš beveik

nebemačiau jo pro letenų knibždėlyną. Ašas netikėtai pašoko ir atsidūrė ant apgriuvusios kolonosviršaus. Apsiausto palankai buvo suplėšyti, ant skruosto raudonavo žaizda, kojas ir rankas vagojokruvini dryžiai, ant katilėlių tiško kraujo lašai.

Vieni geležies fėjūnai puolė sliuogti kolona į viršų, kiti taikėsi nušokti ant jos nuo lubų. Man širdispradėjo daužytis iš baimės. Kurgi dingo tie nenusakomi šalti burtai, kurie dar taip neseniai padėjonugalėti Edžbrajerį? Kodėl visos pastangos eina niekais? Nesugebėjau pažadinti savyje netmenkiausių galių, tarsi prieš mane vėl būtų iškilusi perregima stiklinė siena. Iš apmaudo norėjosiklykti. Kas man pasidarė? Juk tai aš sugebėjau įveikti patį Geležies karalių! O kur dabar manosiosjėgos? Ašui gresia mirtinas pavojus, o aš nepajėgiu jam padėti.

Staiga pro žiojėjančią durų angą į vidų įsklendė kažkoks didžiulis juodas padaras. Kimiai suklykęsjis nėrė į patį puolančiųjų knibždėlyną ir nušlavė tuos, kurie buvo aplipę koloną. Likusieji apstulbępakėlė galvas. Apsukęs ratą šešėlis nusklendė ant kitos kolonos. Pasirodo, tai buvo milžiniškasjuodas varnas smaragdinėmis akimis. Mano širdis suspurdėjo iš džiaugsmo.

Varnas vėl kimiai sukranksėjo, tarsi nusikvatojo, ir pradingo lyg juodas viesulas. O jo vietojeatsirado vaikinukas liepsnojančiais it ugnis plaukais. Jis pažvelgė į mane išsišiepęs iki ausų.

– Būk pasveikinta, princese! – šūktelėjo Pakas braukdamas nuo savęs plunksnas ir apžiūrinėdamasmūšio lauką. – Man atrodo, atsiradau pačiu laiku.

Užpuolikai veikiai atitoko, liovėsi lyg paklaikę spoksoti į atvykėlį ir vėl puolė kabarotis kolona įviršų. Pakas išsitraukė iš kišenės pūkuotą kamuoliuką, mirktelėjo man ir sviedė į priešų pulką.Kamuoliukas atsimušė į žemę, pašoko ir virto didžiuliu juodu šernu, kuris kurtinamai riaumodamaspuolė geležies fėjūnus.

Pakas apdovanojo Ašą pašaipia šypsena.– Nelabai kaip atrodote, jūsų kilnybe. Ar pasigedote manęs?Ašas persmeigė kalaviju vieną priešą, kuris kaip tik pasirodė prie jo, ir suraukė antakius.– O tave kokie vėjai čia atpūtė, Šaunusis Robinai? – niūriai pasidomėjo jis.Pakas dar plačiau išsišiepė ir pareiškė:

– Pareiga ištraukti princesę iš Žiemos fėjūnų nagų, savaime suprantama.Jis pažvelgė žemyn, kur tuntai geležies karių plėšė į gabalus šerną, aplipę jį tarsi skėriai. Šis staiga

sprogo, į šalis pažiro lapai, o apstulbę priešai atšoko.– Beje, man atrodo, kad kartu teks gelbėti ir tavo sumautą subinę, – pridūrė Pakas.– Galiu susidoroti su jais ir be tavo pagalbos.– Žinoma. Tai ir matyti, – prunkštelėjo Pakas, išsitraukė porą durklų kreivais ašmenimis, kurie

atrodė skaidrūs tarsi stiklas, ir plėšriai išsišiepė. – Na ką? Metas pratęsti. Neatsilikite nuo manęs,jūsų didenybe.

– O tu nesipainiok man po kojomis.Juodu nušoko nuo kolonų tiesiai į geležies fėjūnų būrį, stojo petys petin ir pradėjo kirsti priešą su

dviguba jėga. Dabar, kai jautė vienas kito paramą, nesitraukė nė per žingsnį. Netrukus geležies fėjūnųgretos gerokai praretėjo. Letenų ir nagų maišalynėje šmėžavo susikaupęs Ašo veidas ir nieko geronežadanti Pako šypsena.

Paskutiniai gyvi likę priešų kariai, per stebuklą išvengę žūtį sėjančių ašmenų, puolė ropštissienomis ir sprukti per stogo skyles, mėgindami išnešti kudašių.

Pakas, kurio marškiniai jau irgi spėjo virsti skutais, įsikišo į makštį durklus ir patenkintasapsidairė.

– Šauniai pasilinksminome.Aš vis dar lindėjau už statulos nei gyva, nei mirusi. Pakas dirstelėjo į mane ir pridūrė:– Nesitikėjau tokio šalto priėmimo. Argi dėl to vertėjo prisikelti iš numirusiųjų?!Išsiropščiau iš savo slėptuvės, dusdama iš džiaugsmo prilėkiau prie jo ir stipriai apkabinau. Jis

buvo tikras. Stovėjo priešais mane, o ne merdėjo kažkokio medžio drevėje, visų užmirštas irapleistas.

– Be galo tavęs pasigesdavau, – sušnibždėjau įsikniaubusi į kaklą.Pakas priglaudė mane prie krūtinės.– Dėl tavęs sugrįžčiau iš paties pragaro, – sukuždėjo jis.Šie žodžiai buvo tokie jam nebūdingi, kad net atšlijau. Žalios Pako akys suspindo ir man užėmė

kvapą išvydus, kokie stiprūs jausmai slypi jų gelmėje. Tačiau netrukus bičiulis šyptelėjo ir vėl tapotoks pat kaip visada.

O aš staiga prisiminiau princą. Jis stovėjo atsirėmęs į koloną ir abejingai stebėjo mudu su Paku.Per veidą tekėjo kraujas ir tiško ant baltų katilėlių. Bejėgiškai karančioje rankoje jis vis dar spaudėkalaviją.

Pakas pasekė akimis mano žvilgsnį ir plačiai nusišypsojo.– Paklausyk, prince! Sklinda gandai, kad tu išdavei Žiemos karalystę. Visas Laukmiškis gaudžia

kaip suerzintas bičių avilys. Sako, jog mėginai nužudyti Rovaną, kai šis norėjo sutrukdyti jums suprincese išsigelbėti. Matyt, būsiu kai ką praleidęs.

– Naujienos sklinda žaibu, – sunkiai ištarė Ašas ir pabandė kruvina ranka susiglostyti išsitaršiusiusplaukus, bet persigalvojęs vėl ją nuleido. – Na, rytas prasidėjo neblogai.

– Tikra tiesa, – sutiko Pakas ir apžiūrėjęs nukautųjų kūnus suraukė nosį. – O šitie kas per vieni?– Geležies fėjūnai, – paaiškinau. – Jau esu mačiusi juos anksčiau. Jie atlydėjo Tercijų į Žiemos

rūmus, kai jis pagrobė iš sosto menės Metų laikų skeptrą.– Metų laikų skeptrą? – perklausė Pakas išplėtęs akis. – Nieko sau! Dabar aišku, kodėl pasklido

gandai apie karą. Vadinasi, Žiemos karalystė išties ruošiasi užpulti mūsiškę.Jis dėbtelėjo į Ašą.– Išeitų, kad mes priešai, prince? Puikumėlis. Tai gal negaiškime laiko ir pribaikime vienas kitą?

Ar dar truputį palauksime?– Liaukis, Šaunusis Robinai, – sudraudė Ašas, žvelgdamas į pašnekovą tokiu pat rūškanu žvilgsniu.

– Nenorėjau, kad viskas taip pakryptų. O kautis su tavimi tuo labiau netrokštu.Jis atsiduso vengdamas žiūrėti į mane.– Kad jau esi čia, galėtum padaryti man paslaugą. Juolab kad tai atitinka tavo interesus. Palydėk

Meganą į Vasaros karalystę.

8

Išsiskyrimas– Tiek mažai teprašai? – kandžiai paklausė Pakas.Aš nustebusi pažvelgiau į princą, netikėdamas savo ausimis. Jis ir dabar vengė mano akių, o Pakas

tarškėjo nieko nepastebėdamas:– Palydėti ją į Vasaros karalystę? Vieni juokai. Taip ir ketinau padaryti, nė nelaukdamas tavo

pritarimo. Juk gelbėtojo misija man...– Ką čia paistote?! – pratrūkau net išgąsdindama Paką. – Kaip, po galais, galiu grįžti?! Juk reikia

ieškoti Metų laikų skeptro. Tik taip užkirsime kelią karui.– Žinau, – tyliai atsiliepė Ašas, pagaliau pažvelgęs į mane ramiu ir ryžtingu žvilgsniu. – Tačiau tai

Žiemos dvariškių reikalas. Sugrąžinti skeptrą – mano pareiga, o tau, Megana, geriau sugrįžti passavuosius. Ten būsi saugi. Šįkart tu niekuo negali man padėti. Keliauk sau sveika namo.

Tokia išdavystė ne juokais įskaudino. Širdį it durklas pervėrė skausmas.– Nuo pat pirmos akimirkos buvai sumanęs atsikratyti manimi ir planavai sugrąžinti Oberonui, –

piktai iškošiau. – Vėl melavai. O aš, kvailė, patikėjau, kad mes kartu ieškosime skeptro.– Niekada tau to nežadėjau.Pakas sutrikęs žvelgė tai į mane, tai į princą.– Vadinasi... tu nenori namo? – paklausė mano bičiulis.Aš tik tūžmingai sužaibavau akimis ir Pakas trūktelėjo pečiais.– Tai visa ši gelbėjimo operacija nuėjo šuniui ant uodegos? Tu nori atsikratyti manimi, princese?

Regis, būsiu kažką pražiūrėjęs.– Privalome leistis į skeptro paieškas, – pradėjau karštai aiškinti tikėdamasi, kad Pakas palaikys

mano sprendimą. – Ašas vienas nesusidoros. Turime jam padėti ir...– Ne, – nukirto princas. – To visai nereikia. Iš tavęs nebus jokios naudos. Kol tavosios burtų

galios sustabdytos...Jis kaltai nuleido galvą ir nutilo. Pakas prisimerkė.– Sustabdytos? – grėsmingai perklausė jis. – Ar tai tavo rankų darbas, ką?– Žinoma, kad ne! – atkirto princas, piktai dėbtelėjęs į Paką. – Tai padarė Mebė. Ji pabūgo, kad

Megana pernelyg galinga, todėl griebėsi priemonių apginti mūsų karalystę.Aš prisiminiau perregimą sieną, kuri kaskart iškildavo priešais, kai tik mėgindavau pasitelkti

kerėjimo dovaną. Užplūdo pyktis. Kaip ji drįso!– Tu žinojai! – užsipuoliau Ašą. – Žinojai ir nieko man nepasakei?!Jis patraukė pečiais, regis, nė trupučio nesijausdamas kaltas.– Karalienė įsakė tylėti. Kita vertus, koks skirtumas? Ne mano valioje tai pakeisti.Aš pasisukau į savo bičiulį, kuris žvelgė į princą tokiu žvilgsniu, tarsi būtų pasirengęs pulti.– Pakai, ar gali panaikinti užkeikimą? – viltingai paklausiau.Jis papurtė galvą.– Atleisk, princese. Tai tik karalienės Mebės arba jai prilygstančio valdovo, tarkime, Oberono

jėgoms.

– O tai dar viena priežastis sugrįžti į Vasaros karalystę, – įsiterpė Ašas ir skausmingai susiraukęspasitraukė nuo kolonos.

Ant akmenų liko raudona dėmė.– Kur tu susiruošei? – neištvėrusi paklausiau, nes staiga išsigandau, kad jis išeis ir daugiau

nebesugrįš.Princas įkišo į makštį kalaviją vengdamas mano žvilgsnio.– Už bokšto yra šaltinis, – paaiškino Ašas ir sunkiai patraukė prie išėjimo. Visa esybe pajutau, kad

jis iš paskutiniųjų stengiasi nešlubuoti. – Jeigu neprieštarausite, norėčiau apsiprausti.– O tada sugrįši? – nerimau.Princas atsiduso.– Šiandien niekur iš čia nejudėsiu, – patikino jis ir mostelėjo į kertę. – Antai toje skrynioje rasite

antklodžių ir visko, ko reikia. Kurkitės ir ruoškitės nakvynei.Skrynioje išties buvo kelios antklodės, gertuvės, lankas su strėlėmis ir butelis tamsaus vyno, kurio

apdairiai nusprendžiau neliesti. Pakas atvilko visą glėbį malkų ir šakelę su nematytais žydraisvaisiais – patikino, kad juos galima valgyti.

Mes pradėjome rauti katilėlius, kad atlaisvintume vietą laužui, ir kaskart patraukusi stiebelįpajusdavau dilgtelint kaltę. Jie tokie gražūs, apsipylę gležnais, beveik perregimais žiedlapiais.

– Tu ne itin kalbi, princese, – sudrumstė tylą Pakas dėliodamas malkas. Įkypos žalios akys, regis,vėrė kiaurai. – Nuo to laiko, kai jo ledinė didenybė pasišalino, tu neištarei nė žodelio. Kas nutiko?

– Na... aš...Kaip čia geriau jam pasiaiškinus? Juk nevalia imti ir prisipažinti, kad myliu princą. Vos tai

išgirdęs Pakas gali iškviesti jį į dvikovą.– Aš tiesiog bijau. Visur pilna nukautų geležies fėjūnų. Man vis atrodo, kad jie tuojau atgis ir

užpuls mus, kai tik užmigsime.Pakas užvertė akis.– Tai vis tavo zombiai kalti. Niekaip nesuprantu, kurių galų žiūrėti siaubiakus, jeigu paskui tirti iš

baimės.– Visai aš netirtu, – burbtelėjau apsidžiaugusi, kad jis pakeitė temą.– Taip ir patikėjau. Šviesos naktį savo kambaryje negesindavai, matyt, irgi vien dėl tarakonų.Aš šyptelėjau. Ne tiek todėl, kad jis buvo teisus, kiek dėl atmintyje atgijusių senų gerų dienelių, kai

gyvenau nesukdama galvos. Užteko padaryti namų darbus, lankyti pamokas ir galėdavau atsipūtusimėgautis naujausiais filmais. Mudu su Robiu Gudfelu būtume įmanę iki ryto sėdėti ant sofos sukibirėliu spragintų kukurūzų ir žiūrėti serialą „Penktadienis, tryliktoji“. Įdomu, ar daug naujų serijųspėjo sukurti, kol manęs nebuvo?

Aš tylėjau. Pakas prunkštelėjo ir papurtė galvą.– Na, tiek to. Žiūrėk, – tarė jis, mostelėjo ranka ir oras aplink mus suraibuliavo. Netrukus mirties

sudarkyti geležies fėjūnų kūnai virto šakomis. – Ar taip geriau?Aš linktelėjau, nors ir žinojau, jog tai viso labo optinė apgaulė. Negyvėliai vis dar buvo čia. Kas iš

to, kad juos nuo mano akių slėpė kerai. Manęs neguodė posakis „Ko nematai, dėl to ir galvosneskauda“. Gerai bent tiek, jog Pakas liovėsi tardyti.

Tiesa, neilgam.– Paklausyk, princese, – vėl prakalbo jis, kai laužas smagiai traškėdamas įsidegė.Nelabai supratau, kaip Pakui pavyko jį įkurti, tačiau nutariau nesmalsauti. O jeigu netikėtai

paaiškėtų, kad liepsnos irgi viso labo vaizduotės vaisius ir man tik atrodo, jog tapo šilčiau?– Aš daug ko nežinau. Taigi klok viską tiesiai šviesiai nuo pat pradžių, – pareikalavo bičiulis.Aš nurijau seiles.– Viską?– Žinoma! – patvirtino Pakas ir patogiau įsitaisė ant antklodės. – Taigi tau pavyko surasti

Machiną? Ir tu išgelbėjai savo broliuką?– A, štai kas tave domina, – lengviau atsidususi nutęsiau ir prisėdau greta. – Taip. Itanas vėl

namuose, o fėjūnų pakištas antrininkas dingo lyg nebuvęs.– O kas nutiko Geležies karaliui?Aš prikandau lūpą.– Jis nebegyvas.Regis, Pakas pastebėjo, kaip pasikeitė mano balsas. Jis kilstelėjo, apglėbė mane per pečius ir

prisitraukė arčiau. Tapo šilta ir jauku.– Kaip man viskas įgriso, – graudžiai pasiguodžiau lyg maža mergaitė ir pajutau akyse

besitvenkiančias ašaras. – Aš noriu namo.Robinas kurį laiką tylėjo.– Žinai, – galiausiai pasakė jis, – visai nebūtina keliauti į Vasaros karalystę. Galėčiau padėti tau

sugrįžti į mirtingųjų pasaulį, jeigu tik nori.– O argi Oberonas mane išleis?– Kodėl ne? Juk tavo burtų galios sustabdytos. Vėl tapai paprasta mergaite. Galbūt ir Mebė

patikės, kad tu nebekeli pavojaus Žiemos rūmų fėjūnams, ir paliks tave ramybėje.Širdis džiaugsmingai suspurdo. Namai. Nejaugi aš išties galiu sugrįžti pas mamą, Luką ir Itaną? Ir

vėl lankyti mokyklą, uždarbiauti per vasaros atostogas, gyventi kaip visi bendraamžiai? Tiesą sakant,nė nemaniau, kad taip labai viso to pasiilgsiu.

Galbūt ir ne itin gražu atsisakyti tikslo atgauti skeptrą, bet velniai jo nematė. Ašas nenori manopagalbos. Savo priesaiką aš įvykdžiau, tad nieko nesu skolinga Žiemos rūmų dvariškiams. Juknežadėjau visiems laikams likti Žiemos karalystėje.

– O tu? – paklausiau Pako. – Argi negavai įsakymo sugrąžinti mane Oberonui? Ar tau neklius užnepaklusnumą?

– Na, aš ir taip prisiviriau nemažai košės, – išsišiepęs paaiškino jis. – Jeigu pameni, nevalia buvoleisti tau keliauti į Geležies karaliaus valdas. Oberonas ras už ką man kailį nudirti. Tad koksskirtumas, viena nuodėme daugiau ar mažiau.

Jis kalbėjo apie tai kaip apie nereikšmingus niekus, tačiau aš pajutau didžiulę kaltę. Užsidengiaudelnais ašarų priplūdusias akis. Kodėl taip nutinka, kad visi man brangūs žmonės turi kankintis irrizikuoti gyvybe dėl manęs. Pakaks! Laikas susigrąžinti savąsias burtų galias, kad galėčiau atsimokėtigeru už gerą.

– Kodėl manimi rūpiniesi? – tyliai paklausiau. – Kodėl visada pasirodai greta, kai tavęs reikia?

Juk šiandien judu su Ašu galėtoje palydėti galvas.Pajutau, kad Pako širdis pradėjo plakti greičiau, ir jis beveik negirdimai atsakė:– Metas būtų ir pačiai susiprotėti.Kilstelėjau galvą ir mūsų veidai atsidūrė visai greta. Bokštas skendėjo sutemose, bet katilėlių

žiedai, regis, dar skaisčiau sušvito. Pako vyzdžiuose šokinėjo ugnies liežuvių atšvaitai. Ir nors lūposetebežaidė nerūpestinga pašaipi šypsenėlė, akyse liepsnojantis jausmas buvo iškalbingesnis už viską.

Aš sulaikiau kvėpavimą. Sielos gilumoje pajutau atradimo džiaugsmą. Juk man ir anksčiau atrodė,kad mus kažkas sieja. Spurdanti širdis šnibždėjo, kad Pakas myli mane. Myli! Aš taip ir žinojau.Visada.

– Tu tiesiog akla, – sukuždėjo Šaunusis Robinas ir meiliai nusišypsojo. – Niekada nebūčiauišdrįsęs nepaklusti Oberonui, jeigu ne... Tik dėl tavęs aš... – Jis palenkė galvą ir mūsų kaktossusiglaudė. – Aš sugrįžau, nes mirštu iš meilės tau.

Mano širdis neramiai sudunksėjo. Kažkuri esybės dalis labai norėjo, kad tai būtų tiesa. Juk Pakasvisada greta: patikimas, stiprus, rūpestingas. Mudu priklausome vieniems rūmams, taigi skersai kelionestos joks kvailas įstatymas. O Ašas vis tiek mane palieka. Jis tvirtai apsisprendė. Tai kodėlnepamėginus užmegzti santykių su Paku?

Jis prisislinko dar arčiau, beveik lietė lūpomis manąsias, tačiau man akyse tebestovėjo Ašas.Nedavė ramybės prisiminimas apie aistrą veide ir žvilgsnį, kai bučiuodamas rijo mane akimis. Pakokvėpavimui tvilkant skuostą vėl pasijutau tikra išdavikė. „Ne, – pasakiau mintyse. – Ne dabar.Atleisk, Pakai!“

Nežymiai pasitraukiau į šalį, norėjau viską jam paaiškinti, bet tuo metu pasirodė Ašas.Nejudantis siluetas juodavo vakarėjančio dangaus fone. Ant veido krito blausi katilėlių

skleidžiama šviesa. Princo plaukai dar tebebuvo drėgni. Drabužius jis, matyt, susitvarkė pasitelkęsburtus ar dar ką nors. Akyse šmėstelėjo nuostaba ir nuoskauda. Ašas suspaudė kumščius, bet veikiaisusitvardė ir veidas tapo šaltas, lyg nukaltas iš akmens.

Pakas nustebęs pažvelgė į mane ir pasisuko.– A, čia tu, prince, – linksmai pasakė jis. – Atleisk, buvau visai tave užmiršęs.Bandžiau pagauti Ašo žvilgsnį, parodyti, kad jis viską suprato klaidingai, tačiau princas nė

nepažvelgė mano pusėn.– Norėčiau, jog ryte jūsų čia nė kvapo neliktų, – šaltai iškošė jis mostelėjęs ranka. – Ir tavęs, ir

princesės. Nešdinkitės iš mano žemių. Įstatymas suteikia man teisę nudėti jus vietoje už tai, kadpažeidėte sieną. Jeigu pamatysiu dar kartą Tir Na Noge, nesitikėkite pasigailėjimo.

– Neverta taip karščiuotis, jūsų šviesybe, – pašaipiai atkirto Pakas. – Mes ir patys su malonumuapleisime šias vietas. Tiesa, princese?

Man galiausiai pavyko pagauti Ašo žvilgsnį ir širdis apmirė. Jame tebuvo stingdantis abejingumasir nė krislelio šilumos.

– Taip, – vos įstengiau išspausti.Štai ir viskas. Baigėsi mano viešnagė Niekadaniekada. Metas namo.Ašas pradėjo vilkti į lauką šakomis paverstus geležies fėjūnus. Plušėjo negirdimai ir sparčiai, tarsi

apsėstas. Kai negyvėlių viduje nebeliko, princas išsitraukė iš skrynios butelį vyno ir įsitaisėtolimiausioje kertėje, niūriai žvairakiuodamas pro žalsvą butelinį stiklą. Jo poza aiškiai bylojo, kad

geriausia jį palikti ramybėje, tad nesiryžau artintis. Laimei, Pakas daugiau nemėgino manęspabučiuoti, tačiau nesitraukė nė per žingsnį ir vis slapčiomis šypsojosi, rodydamas, kad niekonepamiršo.

Aš nežinojau, ko griebtis. Mintys susijaukė, niekaip nepajėgiau jų surikiuoti. Kai sutemo, Ašasnetikėtai pašoko ir pareiškė einąs pasižvalgyti, ar nesislapsto kur netoliese dar geležies fėjūnų. Jisišsiskubino nė neatsisukdamas. Mane plėšė troškimas ir bėgti jam iš paskos, ir išsiverkti Pakui antpeties. Tačiau nepadariau nei to, nei to, tik suburbėjau, kad metas miegoti, ir įsirangiusi į lovąužsitraukiau ant galvos antklodę, tetrokšdama pasislėpti nuo jų abiejų.

TĄNAKT NIEKAIP nepajėgiau užmigti. Gulėjau susigūžusi į kamuolėlį, klausiausi, kaip saldžiaiparpia Pakas, ir rijau ašaras.

Ir kurių galų man liūdėti? Juk rytoj laukia kelias namo. Vėl pamatysiu mamą, Itaną, Luką. Be galo jųvisų pasiilgau, netgi patėvio. Neturėjau nė menkiausio supratimo, kiek laiko praėjo žemėje nuo manodingimo, bet bala nematė. Svarbiausia, kad aš sugrįšiu! Net jeigu mama su Luku spėjo pražilti, oketurmetis broliukas išaugo, net jeigu praėjo šimtas metų ir visi tie, kuriuos pažinojau... Ašsudrebėjau. Geriau apie tai negalvoti. Namie viskas bus kaip seniau. Aš vėl pradėsiu lankytimokyklą, išmoksiu vairuoti automobilį, gal net šoksiu išleistuvių puotoje. Su Paku, kuris būtinai maneį ją pakvies. Ši mintis pasirodė tokia paika, kad vos nenusijuokiau rydama neišverktas ašaras. Kad irkiek svajočiau apie ankstesnį gyvenimą, visada ilgėsiuosi šio stebuklingo pasaulio ir kerų.Niekadaniekada suvirpino slapčiausias mano sielos stygas, atskleidė tiek nuostabių dalykų. Argigalėsiu gyventi kaip kadaise, kai žinau, kad ji tikrai yra? Stebuklų pasaulis tapo mano pačios dalimi.Iki gilios senatvės vis ieškosiu akies krašteliu slaptų durų, dairysiuosi, bene šmėstelės kurpaslaptingas šešėlis. Ir lauksiu vienintelio Žiemos šalies princo, kurį praradau visiems laikams.

Regis, vis dėlto trumpam buvau prisnūdusi, nes kai praplėšiau akis, bokšto menė skendėjo blyškiųžvaigždžių dulkėse. Katilėliai buvo spėję išsiskleisti ir liejo aplink švelnią šviesą, tarsi kiekvienojetaurelėje tarp gležnų žiedlapių būtų paslėpta po mėnuliuką. Ore virš žiedų kilimo sklandė lengvi tarsipūkas vabzdžiai ir drugeliai. Plonyčiai sparneliai blizgėjo. Negirdimai pakilau iš patalo, kadneprižadinčiau Pako, ir žengiau per katilėlių kilimą svaigdama nuo nuostabaus aromato. Ant pirštonutūpė žydra peteliškė, lengvutė ir sukri kaip plunksnelė. Vieno mano kvėptelėjimo pakako, kad jipakiltų ir nuplasnotų toliau, link tamsaus silueto, dunksančio menės viduryje.

Ašas stovėjo ant gėlių kilimo užmerkęs akis. Aplinkui laigė mažutės žvaigždelės. Galiausiai jossusiliejo į vieną perregimą pavidalą. Išvydau merginą ilgais sidabriniais plaukais. Ji buvo tokianuostabi, kad man net žadą užgniaužė. Nepažįstamoji ištiesė rankas, beveik liesdama Ašui veidą, irjis atmerkęs akis ilgesingai sužiuro į ją. O nežemiška gražuolė staiga perėjo kiaurai jį ir pažirožiežirbų spiečiumi.

– Ar tai... Ariela? – tyliai paklausiau prisiartinusi.Princas atsigręžė. Išplėstose akyse blykstelėjo nuostaba, pyktis, sumišimas. Galiausiai jis sunkiai

atsiduso ir nusuko žvilgsnį.– Ne, – sukuždėjo, kai fėjūnės pavidalas vėl pasirodė ir pradėjo šokti tarp žiedų. – Ne visai.– Jos dvasia? – kvočiau.Jis papurtė galvą ir neatsitraukdamas lydėjo akimis nuostabiąją šokėją, skraidžiojančią ir

besisukiojančią virš katilėlių, apsuptą peteliškių.– Ir ne dvasia. Mes neturime pomirtinio gyvenimo. Tad nėra ir dvasių, kurios galėtų pasirodyti. Tai

viso labo... atmintis.

Ašas vėl atsiduso ir prakalbo dar tyliau:– Ji labai mylėjo šią vietą. Ir gėlės... neužmiršo jos.Staiga aš viską supratau. Tai, ką matau, yra princo atmintyje išlikęs Arielos pavidalas. Tokios,

kokią jis regi. Nuostabios, laimingos, kupinos gyvybinių galių. Princo ilgesys buvo toks stiprus, kadįgijo apčiuopiamą pavidalą. Na ir kas, jog tik akimirksniui. Jį aplankė ne pati Ariela, bet svajonėapie ją, prisiminimas tos būtybės, kuri seniai paliko stebuklų pasaulį.

Ašaros užplūdo akis ir aš pravirkau. Nuo jų pradėjo peršėti žaizdą ant skruosto, bet man tainerūpėjo. Temačiau princą: jo sielvartą, vienatvę ir meilę. Meilę kitai merginai, ne man. Širdis plyšteplyšo, nepajėgiau ištarti nė žodžio. Kažkodėl tvirtai žinojau, kad šiuo metu Ašas atsisveikina sumumis abiem.

Mudu ilgai stovėjome apgaubti tylos ir žiūrėjome, kaip Ariela, atgijusi prisiminimu, šoka tarpgėlių, kaip lengvas vėjelis plaiksto vaiduokliškus plaukus, kaip virš jos plasnoja drugeliai. Ar jiišties buvo tokia tobula? O gal Ašas tiesiog mato ją tokią?

– Man metas, – tyliai pasakė princas ir aš supratau, kad tai neišvengiama.Laukiau ir jis galiausiai pasisuko į mane. Atšiaurus, nuostabus ir nepasiekiamai nutolęs per

daugybę šviesmylių.– Perduok Šauniajam Robinui, kad kuo greičiau pargabentų tave namo. Čia nesaugu.Gerklę užgniaužė aitrus gumulas, akyse vėl susitvenkė ašaros ir aš trūksmingai atsidusau. Nors

protas tvirtino, jog turiu prikąsti liežuvį, ir jau iš anksto žinojau atsakymą į būsimą klausimą, vis dėltonesusilaikiau:

– Ar mes dar kada nors susitiksime?Jis papurtė galvą.– Aš nesąžiningai pasielgiau su tavimi, nes puikiausiai žinau mūsų įstatymus. Nuo pat pradžių

suvokiau, kad viskas baigsis... būtent taip. Tačiau numojau ranka į sveiką protą ir dėl to prašau manatleisti.

Ašas kalbėjo ramiai ir mandagiai, tačiau išgirdus tolesnius žodžius širdį tarsi replėmis suspaudė.– Po šios nakties mes vėl tapsime priešais. Tavo tėvas ir mano motina kariaus vienas prieš kitą.

Taigi jeigu mūsų keliai dar kartą susikirs, galiu tave net nužudyti. – Princas primerkė akis irgaliausiai lediniu tonu pridūrė: – Šįkart aš nejuokauju, Megana.

Jis pasisuko ketindamas eiti. Nežemiškas katilėlių spindėjimas dar labiau išryškino nepaprastą jogrožį. O kiek tolėliau skraidžiojo ir sukosi Ariela, kuriai neskaudėjo galvos dėl gyvųjų liūdesio irkančių.

– Sugrįžk namo, Megana, – tarė Žiemos princas. – Ir užmiršk viską. Tau čia ne vieta.Miglotai tepamenu, kaip praėjo likusi naktis. Regis, įsikniaubusi į pagalvę daviau valią ašaroms. O

rytą pro skylėtą stogą pradėjo didžiuliais dribsniais kristi sniegas ir padengė viską aplinkui.Katilėlių spindėjimas išblėso. Ašas išėjo.

9

ŠauksmasKitą vakarą mudu su Paku priėjome Laukmiškio proskyną.– Jau nebetoli, princese, – patikino jis ir padrąsino mane šypsena.Už kelių žingsnių sniego ir ledo plotai baigėsi. Tolumoje tamsavo niūrus neįžengiamas tankumynas,

gaubiamas amžinų sutemų.– Mums teliko įveikti Laukmiškį ir tu atsidursi namuose. Nespėsi nė apsidairyti, kaip vėl pradėsi

stumti įprasto nuobodaus gyvenimo dienas.Pamėginau ir aš nusišypsoti, bet nieko neišėjo. Nors širdis tankiau suplakė, vos prisiminus namus,

artimuosius ir net vasaros stovyklą, tuo pat metu negalėjau atsikratyti nuojautos, kad prarandu dalįsielos. Visą kelią gręžiojausi, bene pamatysiu mus per sniegynus atsivejantį Ašą. Be galo troškau jįišvysti. Tegul ir paniurusį, nepatenkintą, nekalbų. Tačiau aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios. Tir NaNogas atrodė bauginamai ramus. Susidarė įspūdis, kad mudu su Paku vienutėliai visame pasaulyje.Kai saulė pakibo ties horizontu, o šešėliai pailgėjo, supratau, kad daugiau nebepamatysiu Žiemosprinco. Jis išėjo visiems laikams.

Man virpėjo smakras, tačiau stengiausi neverkti. Nenorėjau aiškinti Pakui, ką išgyvenu. Jis jau irtaip pastebėjo, kad esu sugniužusi, ir mėgino išblaškyti nesibaigiančiais juokeliais ir klausimais. Kasnutiko, kai mes palikome jį ir patraukėme ieškoti Machinos? Kaip pasiekėme Geležies karalystę?Kokia ji? Pasakojau apie viską, nors, žinoma, stengiausi nė žodeliu neprasitarti, kaip klostėsimudviejų su Ašu santykiai. Pakas ir taip turėjo pakankamai priežasčių neapkęsti Žiemos princo, tadbeliko viltis, kad apie mano jausmus Ašui jis niekada nesužinos.

Mums prisiartinus prie tamsaus Laukmiškio, kairėje pusėje kažkas sušmėžavo. Pakas tučtuojaupasisuko ir išsitraukė durklą. Iš medžių paunksmės svirduliuodama išniro liesa mergina ir netekusijėgų parkrito netoli mūsų. Lieknas lankstus kūnas buvo žalias kaip samanos, plaukai priminėsusivijusius vynuogienojus. Juk tai driadė12!

Vargšelė visa tirtėjo. Plačiai atvėrusi burną it žuvis, išmesta ant kranto, kvėpė orą ir mėginopakilti. Tada priglaudė ilgą kaulėtą ranką prie gerklės, tarsi kas būtų ją smaugęs.

– Padėkite! – pradėjo maldauti, išplėtusi baimės sklidinas rudas akis. – Mano medis...– Kas jam nutiko? – paklausė Pakas ir bandė pakelti driadę, bet ji atsvarino galvą ir suglebo jo

rankose.– Ei! – šūktelėjo mano bičiulis ir lengvai papurtė nepažįstamąją. – Atsipeikėk. Kur tas tavo medis?

Ar jį kas nors nukirto?– Ap-apnuodijo, – dusdama išspaudė driadė.Vargšelės akys išsprogo, ji tarsi suakmenėjo. Paskui kūnas keistai šiugždėdamas sulinko ir tapo

panašus į sausų šakų ryšelį. Aš prisiminiau, ką Ašas pasakojo apie fėjūnus ir mirtį. Kaip liūdna!Vadinasi, šios nelaimėlės gyvenimas baigėsi ir jos daugiau paprasčiausiai nebebus?

Pakas atsiduso, nulenkė galvą ir pakėlė nebegyvą driadę. Ji atrodė išdžiūvusi ir trapi tarsi stiklinė,vis dėlto jam pavyko nunešti ją į tankumyną. Pakas atsargiai paguldė mirusiąją po didžiuliu medžiu,tyliai ištarė kažkokius žodžius ir pasitraukė.

Iš pradžių nieko nenutiko, tačiau staiga iš žemės išvirto milžiniškos šaknys, apsivijo driadę irįsitraukė. Teprireikė kelių sekundžių, kad ji pradingtų mums iš akių.

Mudu su Paku kurį laiką pastovėjome. Nė vienam nesinorėjo nutraukti slogios tylos.– Ką reiškia žodžiai, kad jos medį apnuodijo? – galiausiai paklausiau.Pakas sujudo.– Eime, pamėginsime išsiaiškinti, – niūriai šyptelėjęs pasiūlė jis.ILGAI IEŠKOTI neteko. Po kelių minučių mes ėmėme pastebėti vis daugiau medžių su kreivomis

nudžiūvusiomis šakomis, kol galiausiai pasiekėme pražūtingos negalios paliestą plotą. Pažįstamasvaizdas. Šioje vietoje miškas sirgo ir merdėjo. Medžiai virto pamėkliškais metaliniais strypais.Tiesiog iš žemės augo ir stiebėsi į viršų kreivi žibintų stulpai. Žibintų skleidžiama šviesa pamėkliškaipulsavo. Medžių šaknys ir kamienai buvo apraizgyti metaliniais laidais, kurie smaugė juos tarsijuodai rusvos lianos. Aplinkui tvyrojo slogus puvėsių ir vario kvapas.

– Ši bjaurastis plinta, – sumurmėjo Pakas ir prisidengė ranka nuo vėjo gūsio, kuris suvėlė manplaukus ir išpešė drabužius. – Prieš kelis mėnesius nieko panašaus čia dar nebuvo, – mąsliai nutęsėjis ir pasisuko į mane. – Kiek pamenu, tu sakei nužudžiusi karalių Machiną?

– Taip. Jis nebegyvas, – patvirtinau ir sudrebėjau pažvelgusi į mirštantį mišką. – Bet tai nereiškia,jog pačiai Geležies karalystei atėjo galas. Tercijus minėjo, kad dabar jie turi naują karalių.

Pakas primerkė akis.– Naujas karalius?! Tu man apie tai nieko nepasakojai, princese, – priekaištingai sumurmėjo jis ir

apsidairė purtydamas galvą ir dūsaudamas. – Dar vienas Geležies karalius! Kad juos kur velniaigriebtų, kiek dar jų turėsime nužudyti?! Nejaugi jie dauginasi kaip žiurkės?

Aš suraukiau kaktą, vos pagalvojusi apie dar vieną žūtbūtinę dvikovą. Vėjo gūsiai kaukdamiįsisuko į pražudytą mišką, metalinės šakos kraupiai sugirgždėjo ir mane nupurtė drebulys. Pakaskostelėjo ir pasisuko eiti.

– Mums metas, princese. Kol kas mudu nieko negalime padaryti. Geriau pasirūpinkime, kad tu kuogreičiau pasiektum namus.

Namai. Mano mintys nukrypo į šeimą, įprastą gyvenimą, kuris jau buvo ranka pasiekiamas. Tačiaunetrukus vėl sugrįžo į Niekadaniekada, kuri iš lėto, bet nenumaldomai nyko. Ir aš apsisprendžiau.

– Ne, – pareiškiau.Pakas atsisuko ir sutrikęs ėmė mirksėti.– Apie ką tu čia?– Dar negaliu grįžti namo, Pakai.Aš vėl apsižvalgiau. Stebuklų pasaulis iš lėto merdėjo, jam iškilo didžiulė Machinos sėjamos

pražūties grėsmė.– Tik pažiūrėk. Fėjūnai žūsta! Negaliu užsimerkti ir apsimesti, kad nieko neatsitiko.– Kodėl? – paklausė Pakas.Aš suklapsėjau blakstienomis, sutrikusi dėl tokio lengvabūdiško atsainumo. Tačiau bičiulis tik

šyptelėjo ir suskato aiškinti:– Tu ir taip labai daug nuveikei, princese, ir ne mažiau išgyvenai. Man atrodo, pelnytai grįžti į

namus. Velniai griebtų, vienu Geležies karaliumi tu jau pasirūpinai. Niekadaniekada taip lengvainepražus, patikėk manimi.

– O kaipgi skeptras? – nerimau. – O karas? Reikia įspėti Oberoną, kad Mebė ketina pulti jo

karalystę.Pagalvojęs apie tai Robinas neryžtingai gūžtelėjo pečiais.– Aš pamėginsiu iškloti jam viską, princese, jeigu jis, žinoma, vos mane pamatęs nepavers žiurke.

O skeptro, jeigu pameni, leidosi ieškoti Žiemos princas. Taigi mūsų pagalbos jam nereikia.Aš mėginau prieštarauti, tačiau Pakas nekantriai mostelėjo ranka.– Karas vis tiek prasidės, princese. Tai sena istorija. Žiema ir Vasara visada nesutarė. Nespėja nė

šimtmetis praeiti ir vėl kyla konfliktas. Bet viskas susitvarkys. Metų laikų skeptras vienaip ar kitaipatsidurs ten, kur jam būti priklauso, ir gyvenimas tekės įprasta vaga.

Aš suraukiau kaktą prisiminusi Mebės žodžius, ištartus Miško valdovui skeptro perdavimoiškilmėse.

– O kaipgi manasis pasaulis? Mebė sakė, kad skeptras negali likti Vasaros karalystėje ilgiau, neipriklauso, kitaip Žemę ištiks katastrofa. O jeigu skeptras atsidurs Geležies karaliaus rankose? Juk taireikštų tikrą pražūtį?

Pakas pasikasė pakaušį.– Na... Visko gali būti.– Kas gi mūsų laukia tokiu atveju?– Važinėsimės rogėmis po Mahavių dykumą13.Apstulbusi spoksojau į jį.– Negalime leisti, kad taip atsitiktų, Pakai! Kas tau darosi?! Nejau manai, kad galiu likti

nuošalyje?!Jis vis taip pat atsainiai patraukė pečiais. Mane baisiai siutino jo abejingumas, tad nusprendžiau

nusitaikyti į silpną vietą.– Tu paprasčiausiai bijai. Vos pamatei geležies fėjūnus ir prikrovei pilnas kelnes. Niekada

nebūčiau pagalvojusi, kad esi toks bailys.– Aš juk bandau tave apsaugoti! – pratrūko Pakas atsisukęs į mane. Išvydusi jo sublizgusias akis

net žingtelėjau atgal. – Tai ne žaidimas, Megana! Netrukus čia užvirs tokia velniava, kad nė nespėjusisumirksėti galvą palydėsi!

Mane pagavo teisėtas įtūžis. Gal jau užtenka man nurodinėti ir amžinai bauginti būtais ir nebūtaisdalykais!

– Aš pajėgsiu ir pati apsiginti, Pakai! – tulžingai atšoviau. – Nesu kokia nors kvaiša iš futbolokomandos palaikymo grupės, kuriai reikia tavo globos. Jau patyriau, ką reiškia žudyti. Aš paklojaupatį Geležies karalių. Dar ir dabar regiu jį košmaruose. Aš atėmiau gyvybę! Ir jeigu iškils būtinybė,vėl tai padarysiu!

– Žinau! – karštai suriko jis ir sumosavo rankomis. – Neabejoju, jog velsiesi į bet kokį pavojų, kadtik mus išgelbėtum. Tai man ir kelia nerimą. Tu pernelyg menkai pažįsti šią šalį, todėl ir esi tokiabebaimė. Čia netrukus kils tikras pragaras, o tu leidi sau užmegzti romaną su priešu! Žinau, kas nutikotarp jūsų Geležies karalystėje, ir vos nenuvirtau, kai išgirdau. Aš myliu tave, velniai griebtų, irnetrokštu išvysti, kaip būsi suplėšyta į skutelius!

Net sudrebėjau išgirdusi šį netikėtą prisipažinimą, o ir tai, ką jis išklojo apie mudu su Ašu.– Tai tu... žinojai? – mikčiodama pasitikslinau.

Jis pašaipiai dėbtelėjo į mane.– Gana ilgai gyvenu margame pasaulyje, princese. Neverta manęs laikyti kvaileliu. Reikia būti

aklam, kad nepastebėtum, kokiomis akimis tu žiūri į princą. Matyt, Machinos karalystėje tarp jūsų šisbei tas nutiko. Tačiau kai tik sugrįžote, berniukas kaipmat prisiminė, kad nevalia įsimylėti Vasarosfėjūnės.

Aš iškaitau kaip aguona, o Pakas palingavo galva.– Tylėjau tik todėl, kad jis jau buvo apsisprendęs su tavimi išsiskirti. Tu nė neįtari apie galimus

tokios meilės padarinius, o Ašas kuo puikiausiai viską supranta. Nors ir nesu nusiteikęs žarstyti jamkomplimentų, turiu pripažinti, jog jis pasielgė tinkamai.

Pajutau, kad dreba smakras. Pakas paniekinamai prunkštelėjo, tačiau pastebėjęs, jog netrukuspravirksiu, suminkštėjo.

– Užmiršk jį, Megana, – švelniai patarė jis. – Ašas nevertas tavo meilės. Net jeigu įstatymas nebūtųprieš jus, Žiemos princas pamestų tave. Patikėk manimi, aš tikrai žinau, nes ne kartą esu su juosusidūręs.

Čia aš vis dėlto nesusivaldžiau ir apsižliumbiau.– Negaliu, – sušnibždėjau ilgiau nepajėgdama slėpti sielvarto, kuris graužė visą rytą.Vargšas Pakas! Jis ką tik prisipažino, kad myli mane, o aš neįstengiau sulaikyti ašarų dėl kito.

Tiesiog neįsivaizdavau gyvenimo be Ašo. Juk jis toks narsus ir ryžtingas. Kita vertus, kai žvelgė įmane, akyse netilpo švelnumas, tarsi aš būčiau jam brangiausia būtybė pasaulyje. Ne kartą patyriau,kad po šaltu uždarumo kiautu slypi nuostabi sužeista siela.

– Aš negaliu jo užmiršti! Ir ilgiuosi. Suprantu, kad jis priešas ir kad mes sulaužėme visas taisykles.Na ir tegul! Man be galo jo stinga, Pakai.

Bičiulis atsiduso, nežinia, iš gailesčio ar apmaudo, ir prisitraukė mane. Kūkčiojau prigludusi prieištikimos krūtinės, nuplaudama ašaromis visa tai, kas akmeniu gulė ant širdies nuo pat tos dienos, kaiišvydau Ašą sosto menėje. Pakas nieko nesakydamas glaudė mane ir glostė galvą kaip senais geraislaikais. Galiausiai aš iki valiai prisiverkiau ir pradėjau šniurkščioti nosimi, vis dar įsikniaubusi įmarškinius.

– Na, palengvėjo? – tyliai paklausė jis.Aš linktelėjau ir pasitraukiau šluostydamasi ašarotas akis. Skausmas niekur nedingo, bet šiek tiek

atlėgo. Supratau, jog turi praeiti daugybė metų, kad jo nebeliktų, jeigu tai išvis įmanoma, tačiau širdisjautė – privalau dabar ištarti Ašui sudie visiems laikams. Galbūt tada pajėgsiu jį paleisti?

Pakas prisiartino ir uždėjęs rankas ant pečių prisitraukė.– Suprantu, jog pernelyg spartinu įvykius, – sušnabždėjo į ausį, – bet tiesiog noriu, kad žinotum. Aš

lauksiu, o kai tavo skausmas atlėgs, būsiu šalia. Atmink tai, princese.Užuot atsakiusi, tik linktelėjau. Pakas spustelėjo pečius ir pasitraukė duodamas man laiko

nusiraminti. Kai vėl atsisukau, jis stovėjo atsirėmęs į medį. Tas pats šimtą metų pažįstamasvaikinukas, kurio veide vos tilpo šypsena.

– Na, ką? – paklausė jis ir atsiduso. – Ar man pavyko tave perkalbėti?– Ne.– Kaip tik šito ir bijojau, – prisipažino Pakas, tada stryktelėjo ant seno kelmo, susikryžiavo rankas

ant krūtinės ir žvaliai kilstelėjęs galvą pasidomėjo: – Taigi koks tolesnis mūsų planas, gudrioji

princese?Norėjau nusišypsoti, bet staiga apėmė keistas jausmas. Kojas pradėjo badyti tarsi adatomis, krūtinę

nusmelkė nesuprantamas nerimas. Visa oda pašiurpo, lyg po ją būtų ropinėjusios skruzdėlės. Tiesiognepajėgiau nustygti vietoje, nelyginant tai būtų gyvybės ar mirties klausimas. Galiausiai prieš savovalią pradėjau žirglioti tolyn nuo Pako, link miško.

– Kas nutiko, princese? – paklausė Pakas ir nušoko nuo kelmo. – Kokia musė tau įgėlė?Pravėriau burną atsakyti, tačiau nesuprantama jėga vos neparbloškė ant žemės, tad tesugebėjau

aiktelėti. Pakas ištiesė man ranką, bet aš pati to nenorėdama atšokau.– Kas man darosi?! – suklykiau.O paslaptinga jėga vis traukė miško pusėn.– Aš nepajėgiu... sustoti. Kas man nutiko?!Pakas sugriebė už rankos ir trūktelėjo prie savęs. Man pasirodė, kad tuojau perplyšiu per pusę. Vėl

surikau iš siaubo. Mano bendražygis išblyško ir atgniaužė pirštus leisdamas eiti.– Tai šauksmas, – paaiškino jis, skubiai žingsniuodamas įkandin. – Kažkas nori tave matyti. Ar tu

niekam nedavei jokio pažado? O plaukų, kraujo ar drabužio skiautės?– Ne! – suklykiau aš ir pabandžiau įsikibti į lianą, bet rankas nudiegė baisus skausmas ir teko ją

paleisti. – Niekam nieko nežadėjau ir nedaviau! Kaip man sustoti?!– Nieko neišeis, – atsakė Pakas bėgdamas greta manęs. Kiek galėjau spręsti iš akių, buvo ne

juokais sunerimęs, bet daugiau nemėgino manęs sulaikyti. – Jeigu pajunti šauksmą, turi jam paklusti.Jeigu spyriosiesi, bus tik blogiau. Nesijaudink, – paguodė jis, nutaisęs juokingą grimasą. – Juk aš sutavimi.

– Nieko sau patarimas! – tūžmingai išspaudžiau ir grįžtelėjau mėgindama nuverti Pakąpriekaištingu žvilgsniu. – Juk tai primena siaubiaką „Kūno grobikų įsiveržimas“! Kaip galiunesijaudinti?!

Pabandžiau vėl įsikibti į medį. Reikėjo kaip nors sustabdyti paklusti nenorinčias kojas. Niekųdarbas. Rankos irgi liovėsi paisyti mano valios. Paskutinį kartą grįžtelėjau į Paką ir paklusau keistaineįveikiamai traukai. Tegul kūnas pats sprendžia, ką daryti.

Skutau per mišką kaip kovinę užduotį vykdanti kariūnė. Jokios kliūtys, išskyrus pačiasneįveikiamiausias, man buvo nebaisios. Ropščiausi per uolas ir išgriuvusius medžius, be vargoįveikiau gilias daubas, skverbiausi pro dygliuotus tankumynus, kaskart aikčiodama, kai spygliai plėšėdrabužius ir braižė odą. Pakas neatsiliko nė per žingsnį, neramiai rydamas mane žvilgsniu, tačiaunemėgino stabdyti. Aš uždusau, atmušti padai degė, ant rankų neliko sveikos vietos: iš gilių įdrėskimųsunkėsi kraujas, bet man lengviau buvo lėkti kaip akis išdegus, nei sustoti. Mudu su Paku tęsėme šįbeprotišką žygį per mišką, vis labiau toldami nuo Tir Na Nogo, kol atsidūrėme nepažįstamosevietose.

Artėjant vakarui mįslingas užkeikimas galiausiai liovėsi veikęs. Kojos staiga pačios sustojo ir ašžnektelėjau nosimi tiesiai į purvą. Pribėgęs Pakas mikliai padėjo atsikelti ir susirūpinęs puolėklausinėti, ar neužsigavau. Atsakyti pavyko ne iš karto. Beveik nejaučiau kojų ir tegalėjau godžiaigaudydama orą džiūgauti, kad kūnas vėl priklauso man.

– Kur mes? – vargais negalais išspaudžiau, kai tik atgavau kalbos dovaną.Apsižvalgiusi pamačiau, kad atsidūrėme kažkokio kaimelio pakraštyje. Aplink duobę su laužaviete

pusračiu stovėjo palaikės šiaudinės lūšnelės. Mėtėsi nugremžti žvėrių kaulai ir šonkauliai, nudirtikailiai. Virš jų zyzė tuntai musių.

– Man regis, anksčiau čia gyveno goblinai, – pasakė Pakas.Aš atsirėmiau į jį vis dar sunkiai alsuodama, o jis išsišiepęs pasidomėjo:– Ar pastaruoju metu tau nepasitaikė susipykti su kokiu nors šios padermės atstovu, princese?– Ką? Ne, – paneigiau ir nusibraukusi prakaitą nuo kaktos dejuodama susmukau ant rąsto. – Bent

jau man taip atrodo.– Štai kur jūs, – pasigirdo balsas iš miško proskynos.Aš pašokau ir apsidairiau, bet nieko nepamačiau.– Vėluoji. Jau pagalvojau, kad pasiklydai ar tapai kieno nors grobiu. Kita vertus, kaip galima

tikėtis iš tavęs punktualumo, juk tu mirtingoji.Širdis neramiai sudunksėjo. Aš galiausiai atpažinau šį balsą! Vėl puoliau sukioti galvą į visas

puses, tačiau, žinoma, nieko nepastebėjau, kol Robinas pačiupo už rankos ir paragino pažvelgti įmiško pakraštį. Mėnulio šviesoje išvydau šešėliuose skendintį seną rąstą prie pat kaimelio ribos. Išpradžių nieko ant jo nemačiau, paskui (ar dėl to, kad sumirksėjau, ar pasikeitus apšvietimui) išvydaudidžiulį pilką katiną. Jis tupėjo aprietęs letenas uodega, kuri priminė šepetį buteliams šveisti, irtingiai dyrėjo į mane auksinėmis akimis.

– Grimalkinai!Katinas pasimarkstė. Atrodė nė trupučio nepasikeitęs. Ilgaplaukis pilkas kailis beveik susiliejo su

blausia mėnulio šviesa ir mirguliuojančiais šešėliais. Pasileidau prie seno pažįstamo, bet jisnesiteikė atkreipti į mane dėmesio, nes labai susikaupęs laižė priekinę leteną. Be galo norėjau čiuptijį ir suspausti glėbyje. Būčiau taip ir padariusi, jei ne mintis, kad jis nepakenčia familiaraus elgesioir gali aštriais nagais paversti mano veidą maltiniu.

Pakas plačiai išsišiepė.– Sveikas, katine! – sušuko jis ir pamojavo. – Senokai nesimatėme. Ar tau turime dėkoti už šias

lenktynes su mirtimi?Katinas saldžiai nusižiovavo.– Daugiau niekada nebandysiu prisišaukti žmogaus, – sumurkė jis ir pasikasė paausį. – Užuot akis

pražiūrėjęs, galėjau ramiai nusnausti. Kur taip ilgai buvai? Matyt, pyneisi koja už kojos?Galiausiai prisiminiau, kad kartą pažadėjau Grimalkinui pasirodyti vos pašaukta, jeigu katinas

padės man surasti broliuką. Tiesa, tada nė neįtariau, kuo tai baigsis. Kadangi mudu sulygome, dabar,regis, atidaviau skolą.

– Ką tu čia veiki, Grimai? – paklausiau neišmanydama, juoktis ar verkti.Žinoma, džiaugiausi jį matydama, bet pašėlęs lėkimas goblinų žemėmis neįkvėpė. Nejaugi sukoriau

tokį kelią vien tam, kad pasilabinčiau?– Tikiuosi, kad prisikvietei mane čia dėl svarbaus reikalo. Vos galo negavau per tavo malonę. Ko

tau iš manęs reikia?Grimalkinas pasiraivė ir pradėjo gražintis nugarą.– Man asmeniškai iš tavęs nieko nereikia, mirtingoji, – pareiškė jis ir reikšmingai nutilo. –

Pasišaukiau tave vieno tokio padaro prašomas. Tad su juo ir kalbėkis. Beje, primink jam, kad nuošiol jis man skolingas. Per jį aš paleidau vėjais tokį gerą burtą.

– Apie ką tu kalbi?– APIE MANE, MEGANA ČEIS!Nuo perkūnijos dundėjimą primenančio balso sudrebėjo žemė, aplink pasklido aitrus degėsių

kvapas.– TAI AŠ PAPRAŠIAU TAVE PRIŠAUKTI.Iš už lūšnelės pasirodė tamsus gremėzdiškas siluetas. Tai buvo baisus metalu apkaustytas arklys. Jo

akys degė raudona ugnimi, iš šnervių virto dūmai. Arklys pasisuko į mane. Milžiniškas ir baugiaipažįstamas.

Geležinis arklys!

12 Medžių dvasia ir sergėtoja, dažniausiai draugiška žmonėms.13 Lyguma, užimanti didžiąją pietinės Kalifornijos ir mažesnę pietryčių Jutos ir pietų Nevados dalį.

10

Tiesa ir melasPakas išsitraukė durklą ir pridengė mane savimi.– SUSTOK! – užriaumojo Geležinis arklys. – AŠ ATĖJAU NE KAUTIS, ŠAUNUSIS ROBINAI.

SLĖPK GINKLĄ IR IŠKLAUSYK, KĄ PASAKYSIU.– Gal kitą kartą, rūdžių krūva, – kandžiai atkirto Pakas ir mudu pradėjome trauktis į kaimelio

pakraštį. – Turiu tau geresnį pasiūlymą. Luktelėk, kol pakviesime Oberoną. Jis išnarstys tave dalimisir užkas jas kuo toliau vieną nuo kitos, kad niekas tavęs surinkti neįstengtų.

Mano širdis daužėsi iš siaubo ir užplūdusio įniršio. Geležinis arklys tarnavo Machinai ir buvopaėmęs mane į nelaisvę jo įsakytas. Du sykius mums teko nuo jo bėgti. Kartą Tir Na Noge, kitąGeležies karalystėje. Prakeiktas padaras turėjo prastą įprotį išdygti lyg iš po žemių netinkamiausiumetu. Visai nesitikėjau jo čia sutikti.

– Kad tave kur velniai nujotų, Grimai! – piktai šūktelėjau katinui tebesitraukdama, o šis tikatsainiai markstėsi. – Tu išdavei mus! Kokia niekšybė! Net tau turėtų būti gėda!

Grimalkinas atsiduso ir priekaištingai dėbtelėjo į Geležinį arklį.– Juk žadėjai pasirodyti tik tada, kai aš viską jiems paaiškinsiu, – sušnypštė katinas ir piktai

suplakė uodega. – Ar nesakiau, kad jie išsigąs?Geležinis arklys taip trinktelėjo kanopa, kad į visas puses pažiro purvas.– NĖRA LAIKO, – suriaumojo jis ir mostelėjo galva. – NEGALIME GAIŠTI. TURIU TAU

PASAKYTI KAI KĄ SVARBAUS, MEGANA ČEIS. AR IŠKLAUSYSI?Aš svarsčiau, kur čia šuo pakastas. Jeigu taip anksčiau, mes jau kautumėmės iš paskutiniųjų. Iki

šiol Geležinis arklys neaušindavo burnos mandagioms kalboms. O ir Grimalkinas, susirangęs antrąsto, atrodė visiškai ramus. Tad smalsumas paėmė viršų. Trūktelėjau Pakui už rankovės, kad sustotų.

– Turiu su juo pasikalbėti, – sušnibždėjau nekreipdama dėmesio į rūškaną savo palydovo žvilgsnį.– Juk jis čia pasirodė neatsitiktinai. Galbūt ką nors žino apie skeptrą? O tu nenuleisk nuo jo akių,sutarėme?

Pakas nepritariamai dėbtelėjo į mane ir patraukė pečiais.– Gerai, princese. Bet tegul tik jis pamėgina bent krustelėti! Kaipmat atsidurs medyje patiesęs

kanopas.Paplekšnojau Pakui per petį ir žingtelėjau į priekį.– Ko tau iš mūsų reikia? – paklausiau.Geležinis arklys dunksojo kaip kalnas, iš šnervių virto tiršti dūmai. Buvau ir užmiršusi, koks jis

didelis, galingas ir grėslus. Kai pamindžikavo vietoje, metalinės galūnės sugergždė trindamosi. Dėlviso pikto pasitraukiau atatupsta. Gal jis ir neketina manęs pulti, tačiau juo negalima pasitikėti nė pernago juodymą. Juk vos nepražudė Ašo.

Geležinis arklys nusvarino galvą, tarsi norėdamas man nusilenkti.– DĖKOJU, MEGANA ČEIS. PAPRAŠIAU TAVE PAKVIESTI, NES MES TURIME BENDRĄ

RŪPESTĮ. AR TIESA, KAD TU IEŠKAI METŲ LAIKŲ SKEPTRO?Aš susikryžiavau rankas ant krūtinės ir pasiteiravau:– O ką tu apie jį žinai?

– ŽINAU, KUR JIS, – sugergždė Geležinis arklys ir krestelėjo metalinę uodegą, kad netsužvangėjo. – GALIU JUMS PADĖTI JĮ SUSIGRĄŽINTI.

Pakas nepatikliai nusikvatojo.– Kurgi ne! – išdrožė jis, o Geležinis arklys sušnarpštė ir pastatė ausis. – Tik ir lauki, kad mes

sektume paskui tave kaip patiklūs šuniūkščiai ir pakliūtume tiesiai į spąstus. Tu jau atleisk, rūdžiųkrūva, bet nesame tokie naivuoliai.

– NESIŠAIPYK IŠ MANĘS, ŠAUNUSIS ROBINAI. MANO PASIŪLYMAS NUOŠIRDUS. AŠNEKETINU JŪSŲ APGAUTI.

– Melas! – atkirtau tebelaikydama rankas ant krūtinės.Geležinis arklys apstulbęs sumirksėjo, o aš tęsiau:– Tercijaus vadovaujama šlykšti šutvė nudžiovė skeptrą ir nužudė Seidžą, iš anksto numatę, kad

Mebė apkaltins dėl to Oberoną. Visa tai sumanė naujasis Geležies karalius, siekdamas sukiršintiŽiemos ir Vasaros karalystes ir išnaikinti fėjūnus. Tai kodėl turėtum mums padėti užkirsti tam kelią?

– TODĖL, – subliuvo Geležinis arklys, treptelėjęs kanopa, – KAD NAUJASIS KARALIUSNETIKRAS!

Dabar atėjo mano eilė stebėtis.– Kaip suprasti – netikras? Ką turi galvoje?Geležinis arklys narčiai papurtė karčius.– TAI, KĄ PASAKIAU. DABAR SOSTĄ UŽĖMĘS APSIŠAUKĖLIS IR AŠ NETARNAUSIU

JAM. – Jis suplakė uodega ir oriai iškėlęs galvą aiškino toliau: – ESU NE TOKS KAIP KITIGELEŽIES BROLIJOS RITERIAI, TARNAUJANTYS KIEKVIENAM, KURIS UŽGROBIA SOSTĄ.TOKIA JŲ PRIGIMTIS. PAREIGOS JAUSMAS PRIVERČIA PAKLUSTI. BET AŠ ŽINAU TIESĄIR NETARNAUSIU APGAVIKUI.

Pasisukau į Paką ir tyliai paklausiau:– O ką tu apie tai manai?– Aš? – Pakas šyptelėjo ir susikryžiavo rankas. – Mano supratimu, visus geležies fėjūnus reikia

kuo greičiau paversti metalo laužu. Tavimi dėtas, nieku gyvu nesekčiau paskui šį surūdijusį monstrą.– Žinojau, kad taip bus, – sumurkė man prie kojų Grimalkinas. Nė nepastebėjau, kada jis

prisiartino. – Išankstinės nuostatos neleidžia jums įžvelgti tiesos.– Tau taip atrodo? – paklausiau nekantriai žvelgdama į katiną. – Tai gal pats papasakosi, kas čia

darosi?Grimalkinas nusižiovavo.– Nejaugi dar neaišku? Kai tu nukovei Machiną, geležies fėjūnai liko be karaliaus. Kadangi sostas

buvo laisvas, o jiems reikėjo valdovo, atsirado apsišaukėlis. Tiesa, ne visi sutiko jam tarnauti irgeležies fėjūnų ordinas suskilo į dvi stovyklas. Vieni perėjo į netikro karaliaus pusę, o kiti mėgina jįnuversti. Pastariesiems priklauso ir Geležinis arklys. Ar aš teisus? – pasiteiravo jis atsisukęs į arklį.

– TAIP. VISIŠKAI.– Gavęs skeptrą apsišaukėlis taps dar galingesnis, – toliau dėstė katinas, nenuleisdamas nuo manęs

nemirksinčių auksinių akių. – Tad jeigu norime jį nugalėti, būtina paskubėti. Geležinis arklys žino, kuryra skeptras. Būtų kvaila nepaisyti jo žodžių.

– O jeigu jis meluoja?Geležinis arklys krestelėjo galvą, iš nasrų pliūptelėjo ugnis.– AŠ SAKAU TIESĄ! – suriaumojo jis ir aš atšokau nutvilkyta karščio bangos. – GALITE

GALVOTI APIE MANE KĄ TIK NORITE, BET AŠ PRIKLAUSAU FĖJŪNAMS. O JIE NIEKADANEMELUOJA.

Išplėčiau akis ir pasisukau į Paką. „To dar negirdėjau. Kokias pasakas jis čia mums seka?!“ –sušukau mintyse.

– Ką pasakysi? – paklausiau bičiulio.– Jis teisus dėl fėjūnų, – linktelėjęs galva patvirtino Pakas ir rūsčiai dėbtelėjęs į Geležinį arklį

pridūrė: – Nors nesutikčiau, kad ši rūdžių krūva galėtų jiems prilygti.– Ir tai... tai sakai tu! O kas visą laiką mane vedžiojo už nosies, dėdamasis Robiu Gudfelu? Juk

tavo gyvenimas – nesibaigianti apgavystė.Grimalkinas šyptelėjo į ūsą.– Fėjūnai neleidžia sau meluoti, bet tai dar nereiškia, kad jie visada sako tiesą, mirtingoji, –

atlaidžiai paaiškino jis. – O Šaunusis Robinas nuo seno garsėja kaip nepralenkiamas gudravimomeistras.

– Juokiasi puodas, kad katilas juodas, – atkirto katinui Pakas. – Galvą guldau, jog didesniosukčiaus už tave pasaulis dar nematė.

Geležinis arklys nekantriai sušnarpštė ir papurtė karčius.– LIAUKITĖS! DABAR NE LAIKAS GINČYTIS. SAKYK, MEGANA ČEIS, PRIIMI MANO

PAGALBĄ AR NE?Įdėmiai pažvelgiau į bejausmes padėrusias akis. Tačiau man nepavyko nieko išskaityti.– O tu tikrai nori mums padėti susigrąžinti skeptrą ir užkirsti kelią karui?– TAIP.– Ir neįviliosi mūsų į spąstus?– NE.Aš giliai įkvėpiau, paskui atsidususi pasiguodžiau:– Kažkodėl daugiau jokių klausimų nesugalvoju.– O man iškilo vienas. Beje, labai svarbus, – įsiterpė Pakas. – Tai kur vis dėlto yra skeptras,

rūdžių krūva?Geležinis arklys išpūtė jo pusėn liepsnų tumulą.– NEKETINU TAU AIŠKINTIS, SENAS PIRDŽIAU. AŠ SUDARAU SUTARTĮ SU

MIRTINGĄJA.– Štai kaip? – Pakas kreivai šyptelėjo. – Nebijai, kad aš išnarstysiu tave dalimis ir paversiu

skrudintuvu? Ką apie tai pasakysi, rūdžių krūva?– PAMĖGINK!– Tučtuojau liaukitės! – pareikalavau, nes neturėjau nė menkiausio noro skirti jų kaip kadaise Pako

su Ašu. – Nepakęsiu tokio paiko neatsakingumo! Klausyk, Geležini arkly, jeigu jau mes nusprendėmeatgauti skeptrą, turime žinoti, kur jis. Negalime sekti paskui tave aklai.

Geležinis arklys palingavo galva.

– SUPRANTU, MEGANA ČEIS.Toks nuolaidumas man pasirodė įtartinas, bet Geležinis arklys jau dėstė toliau:– METŲ LAIKŲ SKEPTRAS ATSIDŪRĖ MIRTINGŲJŲ PASAULYJE. JIS PASLĖPTAS

VIETOVĖJE, KURI VADINAMA SILICIO SLĖNIU.– Silicio slėnis? Kalifornijoje?– TAIP.– Kodėl būtent tenai?– TODĖL, KAD SILICIO SLĖNIS – DIDŽIOJO MACHINOS TĖVYNĖ, – karčiai paaiškino

Geležinis arklys. – BE TO, TEN GIMĖ DAUG MŪSŲ KARVEDŽIŲ. IR VIRUSĖ, IR GLIUKAS.TOS ŽEMĖS NUO SENO PRIKLAUSĖ GELEŽIES FĖJŪNAMS IR TOKIE SENI PIRDŽIAI KAIP...– jis iškalbingai dėbtelėjo į Paką, – TEN NĖ NOSIES NEKIŠA. KUR RASI GERESNĘ VIETĄ?.

– Tavo tiesa, – patvirtinau ir staiga susigriebiau, kad tame slėnyje gyva galybė miestų. – Tik surastiten skeptrą bus ne lengviau nei adatą šieno kupetoje. Tiksliau ne kupetoje, o ištisame lauke,nustatytame kupetomis.

– AŠ SURASIU JĮ, – patikino Geležinis arklys ir atlošęs galvą iš aukšto pažvelgė į mus. –GARBĖS ŽODIS. NORI, DUOSIU PRIESAIKĄ? MEGANA ČEIS, AŠ, GELEŽINIS ARKLYS,PASKUTINIS KARALIAUS MACHINOS KARVEDYS, NUVESIU TAVE Į VIETĄ, KURPASLĖPTAS METŲ LAIKŲ SKEPTRAS, IR GINSIU, KOL JIS ATSIDURS TAVO RANKOSE.PRISIEKIU SAVO GARBE IR PAREIGA TIKRAJAM GELEŽIES KARALYSTĖS VALDOVUI.

Man užkando žadą. Net ir Pakas atrodė nustebęs. Kartą davęs tokią priesaiką, fėjūnas nė už ką josnesulaužys. Vadinasi, Geležinis arklys nekrečia juokų. Spoksojau į jį net prasižiojusi. Pakas sugriebėmane už rankos ir atsuko į save.

– O kaipgi Oberonas? Juk tik jis vienintelis gali tave atkerėti ir sugrąžinti burtų galias. Kitaipatsidursi Kalifornijoje visai bejėgė ir negalėsi net apsiginti.

– Dabar ne laikas galvoti apie tai, – paprieštaravau ir ištraukiau ranką. – Skeptras mumssvarbesnis. Be to, juk tavo pareiga mane saugoti, tiesa? – Aš nusišypsojau ir pasisukau į Geležinįarklį. – Susitarėme. Vesk mus ieškoti skeptro.

– Pagaliau, – suniurnėjo Grimalkinas ir pasiraivė iškėlęs purią uodegą. – Galvoji tu dar lėčiau, neivaikštai. Tikiuosi, jog kada nors atsikratysi šių žalingų įpročių.

– Palauk minutėlę. Ar ir tu keliausi su mumis? Kodėl?– Man nuobodu, – atsiliepė Grimalkinas ir tingiai vikstelėjo uodega. – Įtariu, kad su jumis bus

linksmiau. Nors jūs ir tikri slunkiai. Be to, turiu bendrų planų su Geležiniu arkliu.– Bendrų planų? – perklausiau ir luktelėjau. Kadangi katinas tylėjo, pridūriau: – Įdomu, kokių.Grimas sušnarpštė ir prisimerkė.– Ne tavo reikalas, mirtingoji. Jeigu tikiesi susigrąžinti skeptrą, mano patarimai tau labai pravers.

Man regis, pats artimiausias kelias į Silicio slėnį veda per Gervuogių sąžalynus.Pakas išplėtė akis.– Per Gervuogių sąžalynus? Gal tau protelis pasimaišė, katine?! Ar būtinai turime rinktis šį... na...

ne rožėmis klotą kelią? Jeigu padarytume nedidelį lankstą, galėtume eiti per Ledo pievas. Jos veda įSan Fransiską, o iš ten be vargo nusigausime į vietą pakeleivingais automobiliais.

Grimalkinas papurtė galvą.– Į Silicio slėnį turime eiti tik per Gervuogių sąžalynus. Galite būti ramūs, su manimi nepasiklysite.

O štai Ledo pievas geriau aplenkti, nes jos pernelyg arti Tir Na Nogo.– Na ir kas, katine? – nesuprato Pakas.Geležinis arklys nekantriai suprunkštė.– LEDO PIEVOS NETRUKUS VIRS MŪŠIO LAUKU, ŠAUNUSIS ROBINAI, – paaiškino jis ir

man suspaudė širdį. – ŽIEMOS FĖJŪNAI JAU ŽYGIUOJA PER LAUKMIŠKĮ, NAIKINDAMIVISKĄ SAVO KELYJE, NES, KAIP KALBĖJOME, KETINA PULTI VASAROS KARALYSTĘ.TARP MŪSŲ IR TAVO MINIMO TAKO STOVI NESUSKAIČIUOJAMI ŽIEMOS KARALIENĖSPULKAI. SIDHIŲ KATINAS TEISUS – ATGAL KELIO NĖRA.

– Žinoma, kad aš teisus, – patvirtino Grimalkinas. – Pirmyn į Gervuogių sąžalynus!Jis oriai iškėlęs uodegą nukiceno į priekį, tvirtai tikėdamas savo pergale.– Nieko nesuprantu, – pasakiau. – Kokius dar Gervuogių sąžalynus? Palauk, Grimalkinai!Katinas grįžtelėjo. Prietemoje jo beveik nesimatė, tik apskritos žibančios akys, regis, kabėjo ore.– Neturiu laiko su tavimi plepėti, mirtingoji. Tegul tau paaiškina Pakas. Gal jam pavyks pagražinti

tikrąją padėtį, nes aš nemoku.Katinas vikstelėjo uodega ir nukurnėjo į mišką.Aš laukiamai pažvelgiau į Paką. Jis suraukė nosį ir nelinksmai šyptelėjo.– Gerai. Tebūnie Gervuogių sąžalynai. Palūkėk minutėlę, princese. Ei, tu, rūdžių krūva! – Jis

mostelėjo Geležinio arklio pusėn ir šis kilstelėjo ausis. – Drožk pirma mūsų. Kad matytume tavodrūtą pasturgalį.

Geležinis arklys piktai dėbtelėjo į Paką, papurtė karčius ir nudramblojo paskui Grimalkiną, kuriošešėlis jau šmėžavo toli priekyje. Sekdami katino pėdsakais išvydome baisų reginį, bylojantį apieniokojimus ir žūtį: aplinkui styrojo plikos išdžiūvusių medžių šakos, šiugždėjo išgeltusi žolė, juodavoišdegę žemės plotai. Pakas palingavo galvą, pusbalsiu nusikeikė ir nusivedė mane į girios gilumą.

11

Gervuogių sąžalynaiMes visą naktį paskui Grimalkiną brovėmės per mišką, kuris darėsi vis tankesnis. Galiausiai aš

nusprendžiau, kad bus geriau išvis nežinoti atsakymų į kai kuriuos savo klausimus.– Gervuogių sąžalynai, kurie dar vadinami Dygliuotuoju keliu, sudaro labirintą, – pradėjo aiškinti

Pakas, nenuleisdamas skvarbaus žvilgsnio nuo Geležinio arklio. – Niekas nežino, koks šio labirintoilgis, bet jis, regis, neturi nei galo, nei krašto. Sklinda gandai, kad jis juosia visą Niekadaniekada.Esama nuomonės: nesvarbu, į kurią pusę pasuktum iš Laukmiškio, būtinai atsidursi Gervuogiųsąžalynuose. Jie plyti beveik visur – nuo Didžiosios girios ir Nuodingųjų pelkių iki karališkųjų TirNa Nogo žemių ir Arkadijos.

– Tu kalbi apie Žaliąjį tunelį! – sušukau pagaliau susivokusi. Juk tokio dygliuoto tunelio būta irprie Oberono rūmų. Kaip tik per jį Grimalkinas išvedė mane iš Vasaros karalystės. Tada spygliuotasiena prasivėrė praleisdama katiną ir per pinklų dygliuotų krūmynų labirintą mudu nusigavome įmirtingųjų pasaulį.

Pakas linktelėjo.– Vadina jį ir taip. Nors, tiesą sakant, Žaliasis tunelis iš tikrųjų tėra prijaukinta Gervuogių sąžalynų

dalis. Arkadijoje šie sąžalynai elgiasi tinkamai ir atveda tave ten, kur reikia. O čia, Laukmiškyje, jiedaug žiauresni.

– Kalbi apie juos taip, tarsi jie būtų gyvi.Pakas dėbtelėjo į mane kaip į beprotę.– Žinoma, kad gyvi, princese, – baugiai apsidairęs sušnibždėjo jis. – Tegul ir ne taip, kaip mes

įsivaizduojame. Todėl reikia jų saugotis. Ne mūsų jėgoms juos perprasti ar nugalėti. Netgi Oberonassu Mebe to negali. Be to, Gervuogių sąžalynai visada jaučia alkį. Įeiti į juos paprasta, tik va norintišeiti tenka gerokai pasukti galvą. O ir juose gyvenantys padarai iš bado gyvą velnią suėstų.

Pajutau, kaip pašiurpo nugara.– Tai kodėl mes pasirinkome kelią kaip tik per tuos nelemtus sąžalynus?– Todėl, kad juose daugiau takų nei visoje Niekadaniekada. Gervuogių sąžalynuose gyva galybė

slaptųjų durų: vienos nuolat keičia vietą, kitos atsiranda tik tam tikru laiku ir susiklosčius ypatingomsaplinkybėms. Sklinda gandai, kad Gervuogių sąžalynų labirintai gali nuvesti prie kiekvienų mirtingųjųpasaulio durų. Nuo Los Andželo naktinio klubo iki drabužių spintos vaikų kambaryje. Jeigu žinai, kureiti, namo sugrįžti vieni juokai, – šyptelėjęs patikino Pakas ir palingavo galva. – Visa bėda, kadreikia rasti reikiamas duris.

Medžių šakose pradėjo šnarėti lietus. Netrukus šalta pilka uždanga paslėpė visas spalvas. Netugninis Pako kuodas nublanko. Kai jis persibraukdavo plaukus, sušvytėdavo ryškūs takeliai, betvanduo ir rūkas akimirksniu vėl juos paversdavo bespalviais. Grimalkinas, regis, tapo visiškainematomas, net akys nebežibėjo sutemose.

Ir štai priešais mus išdygo milžiniška juodų dyglių siena. Vietomis ji buvo aukštesnė už mane.Dygliai vilnijo kaip jūros ežių adatos. Susivijusios šakos šiugždėdamos trynėsi viena į kitą. NuoGervuogių sąžalynų sklido apčiuopiama grėsmė.

Nors visai čia pat karščiu alsavo Geležinis arklys, aš visa pašiurpau. Nuo metalinės jo nugaroskilo garas, lašai krito ant metalo ir čia pat šnypšdami džiūvo. Geležinis arklys ištiesęs kaklą žvilgsniu

matavo dyglių sieną. Pro lietaus uždangą jis priminė nedidelį garuojantį geizerį.– Kaip mes pateksime į vidų? – paklausiau.Sulig tais žodžiais siena staiga sujudėjo. Pinklios šakos šiugždėdamos ir aimanuodamos prasiskyrė

ir atsivėrė siauras dygliuotas koridorius. Prie įėjimo susitvenkė tiršta migla, labirintas skendėjotamsoje.

Pakas susikryžiavo rankas ant krūtinės.– Neatrodo, kad būtume labai laukiami, – burbtelėjo jis ir nukreipė žvilgsnį į Grimalkiną, kuris

pilkame rūke priminė vaiduoklį. Katinas kuo ramiausiai laižėsi letenas. – Ar tikrai sugebėsi musišvesti iš šio labirinto, padare?

Grimalkinas dar kartą kitą lyžtelėjo kailiuką ir pasipurtė. Į visas puses trykštelėjo vandensčiurkšlės. Tada pasiraivė, nusižiovavo ir nė nesiteikęs atsisukti nukiceno į priekį.

– Sekite paskui mane ir pamatysite, – grįžtelėjęs pareiškė jis.Vos ištaręs šiuos žodžius Grimalkinas pradingo labirinte.Pakas užvertė akis į dangų, paskui ištiesęs man ranką drąsinamai nusišypsojo.– Pirmyn, princese, čia geriau laikytis draugėje, – perspėjo jis ir aš nedvejodama padaviau savąją,

o Pakas kaipmat ją tvirtai suspaudė. – Eime. Rūdžių krūva dabar tegul seka iš paskos. Jeigu kas norsmus užpuls iš pasalų, bent jau nuostoliai bus nedideli.

Geležinis arklys tūžmingai suprunkštė ir nugarą man nutvilkė karštis. Mes įėjome į labirintą irstaiga šešėliai apgaubė mus, tarsi būtų susigniaužę nematomi pirštai. Aš prisispaudžiau prie Pako.Pasirodė, kad labirinto viduje pilna gyvybės: aplinkui ropinėjo, raitėsi, šnopavo ir šnypštė įvairiausigyviai. Iki mūsų atsklido keisti prislopinti balsai, šnabždesiai, niurzgimas. Vos spėjome žengti kelisžingsnius į priekį, šakos vėl vaitodamos susipynė. Kelio atgal nebebuvo.

– Čionai! – tolumoje pasigirdo Grimalkino balsas. – Neatsilikite!Dygliais aptekęs tunelis vis labiau siaurėjo. Pakas nepaleido mano rankos, bet mums teko eiti

žąsele, kad nesusibadytume. Kartais atrodė, kad dygliai ir vingrios šakos pačios tiesiasi mano pusėn,kėsindamosi apdraskyti ar įsikibti į drabužių kraštą. Grįžtelėjau pasižiūrėti, kaip sekasigremėzdiškam Geležiniam arkliui. Laimei, gervuogės, kaip ir visi Niekadaniekada augalai, negalėjopakęsti geležies, todėl davė jam kelią.

Pagaliau labirintas išvedė mus į nedidelę pievelę, iš kurios į skirtingas puses ėjo daugybė vingriųtakų ir koridorių. Mums virš galvų užstodama šviesą sviro susipynusių šakų raizgalynė, tokia tanki,kad nė lopinėlio dangaus negalėjai įžiūrėti. Aplinkui ant žemės baltavo išmėtyti kaulai. Nuosusiraizgiusių šakų tiesiai ant manęs nukrito kaukolė. Tuščiose akiduobėse raitėsi kirminai. Aškrūptelėjau ir įsikniaubiau Pakui į petį.

– Kurgi Grimas?– Aš čia, – sumurkė nežinia iš kur išdygęs katinas.Užšokęs ant didžiulės kaukolės, Grimalkinas skvarbiai pažvelgė į mus.– Mes leisimės į pačią Gervuogių sąžalynų gilumą, – kuo ramiausiai sniaukrojo jis. – Galėčiau

papasakoti, kokie susitikimai mūsų tenai laukia, tačiau, man regis, jums geriau to nežinoti.Pasistenkite nesikalbėti. Laikykitės vienas kito, nesukite iš tako ir šiukštu nepraverkite nė vienų durų.Daugelis jų veda tik į vieną pusę, tad kelio atgal nebebus. Ar jūs pasiruošę?

Aš kilstelėjau ranką.

– Iš kur tu žinai kelią, Grimai?Grimalkinas prisimerkė.– Aš katinas, – išdidžiai pareiškė jis ir pradingo vienoje iš labirinto atšakų.KARTĄ, KAI BUVAU DVYLIKOS, Helovino išvakarėse mūsų klasė važiavo į užmiestį, į

vaiduoklių labirintą, įrengtą kukurūzų lauke. Autobuse berniūkščiai gyrėsi, kad pirmieji ras kelią išjo, mergaitės, susiskirsčiusios grupelėmis, kikeno, o aš mintyse pažadėjau sau pasirodyti ne prasčiauuž kitus. Pamenu, kaip vienut vienutėlė klaidžiojau kukurūzų lauko koridoriais iki vidurio ir atgal, okvapą gniaužė baimingas susižavėjimas. Tik staiga širdis atsidūrė kulnuose, kai supratau, kadpasiklydau, o pagalbos nėra iš ko tikėtis.

Tačiau dabar jaučiausi tūkstantį kartų blogiau.Gervuogių sąžalynai buvo kupini baugios gyvybės. Akies krašteliu mačiau, kaip jie juda, vilnija,

tiesdami į mane šakas. Retkarčiais pasigirsdavo kviečiamas šnabždesys. Kažkas neįžvelgiamojetamsoje šiugždėjo ir traškėjo. Per dygliuotą raizgalynę prie mūsų sėlino neregimi gyviai. Stengiausinežiūrėti jų pusėn. Mačiau tik pažemiu slystančius šešėlius. Maža pasakyti, kad bijojau. Mane tiesiogstingdė siaubas.

Gumbuotų šakų ir kreivų dyglių labirintui nebuvo pabaigos. Jis šniokštė, girgždėjo, tykojo mūsų.Kai pasiekėme jo gilumą, prieš akis pačiose netikėčiausiose vietose pradėjo rodytis durys, įėjimai,arkos. Vienos durys pavojingai balansavo tiesiog ant šakos mums virš galvų. Ant išblukusių raudonųdažų pamačiau šviečiančius skaičius 216. Tolėliau stovėjo palaikis lauko tualetas, sukaltas išsukiužusių lentų, kurias vietomis dengė apsilaupiusių žalių dažų sluoksnis. Augalai buvo taip jįnustelbę, kad durų ir norėdamas neatidarytum. Paskui mes pamatėme pravirą spintą. Per keliąperbėgo ilgas juodas padaras ir šmurkštelėjo vidun. Pro plyšį spėjau pastebėti vaikų kambario kertę,kur stovėjo lopšys, nužertas mėnulio šviesos. Spintos durys užsitrenkė, dygliuotos šakos apgaubė ją irįsitraukė gilyn.

Katinas nedvejodamas vedė mus siauru takučiu, abipus kurio margavo vartai, durys ir galybėkeisčiausių daiktų, apraizgytų aštriais dygliais. Mano akys užkliūdavo tai už veidrodžio, tai už lėlės,tai už golfo lazdų dėklo. Vis tekdavo aplenkti besivoliojančius kaulus ar net griaučius. Iš tamsos į musspoksojo paslaptingos būtybės, pačios beveik nematomos, tik jų akys žėrėjo tamsoje. Gervuogiųtankynėje slėpėsi juodi nebylūs paukščiai su žmonių galvomis. Jų akys godžiai krypo į mus nelyginantplėšrių grifų. Netikėtai mums teko Grimalkino paragintiems skubiai sprukti į šoninį koridorių. Katinassušnypštė, kad nesijudintume. Po kelių akimirkų virš galvų prašliaužė klaikus voras dydžio suligautomobiliu. Aš vos ne iki kraujo prikandau lūpą. Staiga siaubūnas pasisuko, tarsi pajutęs grobį, irnuščiuvo visai greta mūsų, laukdamas bent menkiausio šlamesio. Didžiulis blizgantis voro pilvasbuvo išmargintas raudonomis dėmėmis.

Mes apmirėme nedrįsdami nė kvėptelėti.Keletą kraują stingdančių akimirkų stypsojome prisispaudę vienas prie kito, susilenkę trilinki.

Ausyse aidėjo karštligiški pulso dūžiai, raumenis pradėjo traukti mėšlungis. Virš mūsų voras taip pattūnojo nė nekrustelėdamas ir kantriai laukė, kol būsimai aukai pabos slapstytis ir ji ryšis kyštelėtinosį iš slėptuvės ar padaryti pirmą judesį, kad jis taptų ir paskutinis. Staiga krūmynuose kažkassušlamėjo ir baisusis voras pavydėtinai mikliai puolė į priekį. Tylą sudrumstė nelaimingos aukoscypimas ir vėl stojo gūdi tyla.

Mes tūnojome nei gyvi, nei mirę iš siaubo. Pagaliau Grimalkinas atsargiai nusėlino į priekį irkyštelėjo galvą į pagrindinį tunelį.

– Palaukite čia, – paliepė jis mums. – Reikia apsižvalgyti, ar saugu eiti toliau.Katinas ištirpo šešėlių raizgalynėje tarsi vaiduoklis. Aš leisgyvė susmukau ant žemės ir tirtėdama

pradėjau gaudyti orą. Goblinai, vaiduokliai ir nelabieji, žmogieną ėdantys arkliai ir kitokiospamėklės man pasirodė visai mieli padarai, palyginti su šiuo klaikiu voru. To jau per daug!

Pakas priklaupė ir uždėjo ranką ant peties.– Ar viskas gerai, princese?Aš linktelėjau ir jau norėjau paleisti kandų juokelį apie vabalus kenkėjus, kai šakos vėl sujudėjo.Užmerkiau akis ir prisispaudžiau prie ištikimo draugo. Kelias akimirkas nieko nevyko, o kai

atsargiai prasimerkiau, pamačiau, kaip ilgas dyglys netikėtai suvirpėjo ir... įgijo sparnus. Ties mumispradėjo sukti ratus mažutė fėja. Jos akelės piktai žibėjo, kūną dengė šarvai su aštriais spygliais viršpetukų ir alkūnių. Smulki rankelė spaudė ietį aštriu smaigaliu. Mudu su Paku susižvalgėme, o mažylėiššiepė smailius it adatos dantelius ir nutaikė ginklą tiesiai man į veidą.

Atšokau, puoliau mosikuoti rankomis, užkliudžiau Paką ir mudu žnektelėjome ant nugarų. Mažojifėja pasirodė esanti stebėtinai vikri ir laigė aplink mus zyzdama kaip suerzinta vapsva. Akimirką jiapmirė ore tarsi įtūžęs kolibris ir vėl puolė atakon.

Staiga man prieš akis sušvito ugnies liežuvis. Veidą nutvilkė karštis, akys pradėjo ašaroti, o mažojifėja pražuvo liepsnose. Apdegęs susigūžęs kūnelis krito žemėn kaip pakirstas, trapūs sparneliaisusiraitė. Fėja sutrūkčiojo it vabzdys ir nurimo.

Geležinis arklys krestelėjo karčiais ir patenkintas sušnarpštė. Iš šnervių pradėjo virsti dūmai.Pakas susiraukė, pakilo ir ištiesė man ranką.

– Žinai, visi šie parazitai man jau per gerklę išlindo, – burbtelėjo jis. – Primink, kad kitą kartąpasirūpinčiau priemone nuo uodų.

– Kam reikėjo sudeginti šią mažylę? – papriekaištavau Geležiniam arkliui valydamasi drabužius.– JUK JI UŽPUOLĖ TAVE, – sutrikęs atsakė jis. – AIŠKIAI TURĖJO PIKTŲ KETINIMŲ. MANO

PAREIGA GINTI TAVE, KOL SUSIGRĄŽINSIME METŲ LAIKŲ SKEPTRĄ. AŠ DAVIAUPRIESAIKĄ, KAD NIEKAM NELEISIU TAVĘS NUSKRIAUSTI.

– Taip, tačiau nebūtina kulkosvaidžiu tvatyti musių!– Mirtingoji! – piktai sušnypštė lyg iš po žemių išdygęs Grimalkinas ir suskliautė ausis. – Tu keli

pernelyg daug triukšmo. Ką jau kalbėti apie visą jūsų trijulę. Laikas nešdintis iš čia. – Katinasapsižvalgė ir visas pasišiaušęs išspaudė: – Nors bijau, kad jau per vėlu.

– Geležinis arklys sudegino mažąją fėją ir aš... – mėginau aiškintis, bet Grimas tik sušnarpštėtildydamas.

– Paika mergiote! Manai, ji čia viena tokia? Apsidairyk atidžiau.Paklusau ir vos neparpuoliau iš siaubo. Dygliai atgijo ir virto šimtų šimtais mažučių plėšrių fėjų,

šiepiančių dantukus. Oras suvirpėjo nuo zyzimo, krūmynuose sužibo nesuskaičiuojama galybė juodųakelių.

Zvimbimas vis garsėjo ir darėsi agresyvesnis.– O varge, man regis, pakliuvome į bėdą, – sumurmėjo Pakas. – Kaip gaila, kad išties neturiu

priemonės nuo uodų.– Bėkime! – čaižiai sucypė Grimalkinas ir mes leidomės tekini.Mažųjų fėjų debesis puolė vytis, oras virpėjo nuo sparnelių plazdėjimo, o plonyčiai balseliai

skardėjo ausyse. Jos lipte aplipo mane ir negailestingai paleido ietis į darbą. Tarsi pamišusimosikavau rankomis, mėgindama jas nuvyti. Pakas svaidydamas prakeiksmus išsitraukė durklus, oGeležinis arklys riaumodamas spjaudėsi ugnimi. Apdegę ir kiaurai persmeigti fėjų kūneliai nugulėžemę, bet į žuvusiųjų vietą jau lėkė šimtai kitų. Grimalkinas, žinoma, dingo kaip į vandenį. O mes lygpaklaikę skutome per labirintą, lydimi tunto kraujo ištroškusių mažųjų fėjų, ir nė nesupratome, į kuriąpusę bėgame.

Šastelėjau už kampo ir nespėjusi atitokti iš visų jėgų trenkiausi į kažkokią būtybę. Mudviparvirtome kaip pakirstos.

– Kas per velnias! – suriko nepažįstamoji.Vis dar mosikuodama rankomis, kad apsiginčiau nuo nelemtų mažųjų fėjų, pamačiau nedidelio ūgio

azijietiškos išvaizdos mergiūkštę, kokiais metais ar dvejais jaunesnę už mane. Jos plaukai styrojotaip, tarsi būtų nurėžti mečete. Nudėvėtas ištįsęs megztinis atrodė gerokai per didelis. Sutrikusisvarsčiau, iš kur čia galėjo atsirasti dar viena žmogiška būtybė. Bet tada pastebėjau smailiasgauruotas nepažįstamosios ausis.

Mudvi sėdėjome ant žemės išplėtusios akis, kol mane užpuolė mažoji fėja. Mosikuodama rankomispašokau, o kitos kraugerės suskubo doroti keistą mergaitę. Ji sukliko ir atšlijo vaikydama užpuolikes.

– Kas čia dabar?! – sušnypštė ji.Netrukus prie mūsų atskubėjo Pakas, o jam iš paskos atidundėjo Geležinis arklys spjaudydamas

liepsnas.– Kas jūs tokie? – pasiteiravo nepažįstamoji. – Nors koks, po galais, skirtumas! Reikia bėgti. – Ji

pašoko ant kojų ir pasisukusi suriko: – Greičiau, Nelsonai!Kol apstulbusi bandžiau susivokti, kas tas Nelsonas, prie mūsų pūškuodamas tarsi garvežys atkūrė

drūtas vaikigalis. Vos neįsirėžęs į Paką ir Geležinį arklį, jis nulapsėjo paskui mergaitę. Spėjauįžiūrėti tik plačius kaip gorilos pečius, sulipusius šviesius plaukus ir žalią it kūdros vanduo odą.Spausdamas prie krūtinės kuprinę berniūkštis žaibu pradingo iš akių.

– Kas tuodu per vieni?! – šūktelėjau Pakui, mėgindama perrėkti įkyrų zirzimą ir tebemosikuodamarankomis.

– Nėra kada aiškintis! – atšovė jis ir nudobė dar vieną mažąją kraujasiurbę. – Oi! Prakeikimas,neškime kudašių iš čia! Greičiau!

Mes puolėme bėgti taku ir staiga orą perskrodė baisus riaumojimas. Mažosios fėjos akimirksniunuščiuvo. Klaikus ir kurtinamas riaumojimas nuaidėjo dar kartą. Dygliuota siena sudrebėjo. Kažkasartinosi prie mūsų, su trenksmu laužydamas šakas. Juste pajutau, kaip tūkstančiai labirinto gyventojųgelbėdamiesi pažiro į visas puses.

Mažosios fėjos išgąstingai zirzdamos puolė slėptis kur tik įmanydamos: šakų raizgalynėje,plyšiuose tarp dyglių. Akimirksniu visas debesis dingo kaip nebuvęs. Pro šakas pamačiau, kadkažkoks padaras artinasi taku, mindydamas krūmynus lyg šapelius. Visas kūnas buvo nusėtas juodaisžvynais. Pabaisa atrodė gerokai didesnė už šlykštųjį vorą.

„Nejaugi čia tikrai tas, apie kurį galvoju?..“ – paklausiau savęs mintyse.– Vaaaaaaagys! – nuaidėjo pragariškas riaumojimas.Per dyglių sieną persirito milžiniškas ugnies liežuvis.Šakos užsiliepsnojo kaip parakas, mus nutvilkė karštis. Geležinis arklys pratisai sužvengė ir

atsistojo piestu. Pakas nusikeikė, griebė man už rankos ir patraukė į šalį.Mes nukūrėme paskui keistą mergiotę ir jos plačiapetį draugužį, iš nugaros svilinami įkaitusio oro.– Vagys! – visai čia pat vėl pasigirdo klaikus bliovimas. – Aš užuodžiu jūsų kvapą! Girdžiu, kaip

švokščiate ir kaip daužosi jūsų širdys! Tuojau pat sugrąžinkite tai, ką nudžiovėte iš manęs!Geležinis arklys neatsilikdamas kepėstavo mudviem su Paku iš paskos ir vis maurojo, kad pridengs

mane nuo ugnies.– Puikumėlis, – atsiduso Pakas. – Geriau ir būti negali. Nepakenčiu vorų. Taip pat ir vapsvų. Bet

žinai, ko nevirškinu labiausiai?Mums už nugaros vėl pasigirdo riaumojimas ir ugnies liežuvis apsvilino virš galvų styrančius

dyglius.– Įtariu, kad drakonų...– Kai kitą sykį pamatysime Grimalkiną, primink, kad turiu jį pribaigti.Takas vis siaurėjo, kol virto ankštu žemu spygliuotu tuneliu, pranykstančiu miglose. Susilenkusi

šiaip ne taip kapstydamasi į priekį, tolumoje netikėtai pastebėjau duris. Man net pasirodė, kad josatsilapojo, o paskui užsitrenkė.

– Man atrodo, matau išėjimą! – šūktelėjau per petį.Pakas nekantriai linktelėjo.– Na, tai ko lauki? Bėk link jo!– O Geležinis arklys?– Kaip nors prasispraus!Pakas stūmė mane prie durų, bet aš įsirėmiau kojomis į žemę.– Greičiau, princese! Jeigu tas ugnimi besispjaudantis padaras dar sykį nusičiaudės mūsų pusėn,

mums geruoju nesibaigs!– Aš nepaliksiu Geležinio arklio!– NESIJAUDINK DĖL MANĘS, PRINCESE, – netikėtai pasigirdo balsas.Negalėjau patikėti savo akimis. Vietoj gremėzdiško arklio stojo žmogus. Tamsiaodis, galingo

sudėjimo, valingu smakru, su kumščiais, primenančiais statinaites. Jis buvo įsispraudęs į džinsus irjuodus marškinėlius. Po oda pūpsojo raumenų kalnai ir metalinės sausgyslės. Veltinės kaselės antgalvos priminė arklio karčius, o akys kaip visada liepsnojo raudona ugnimi.

– TURIU IR AŠ ATSARGOJE VIENĄ KITĄ BURTĄ, – su vos juntama pašaipėle paaiškinoneatpažįstamai pasikeitęs Geležinis arklys. – O DABAR EIKITE. AŠ PO JŪSŲ.

Pasigirdo kurtinamas traškesys ir virš Gervuogių sąžalynų pasirodė drakono galva, besisukiojantiant lankstaus kaklo. Siaubūnas buvo dar didesnis, nei įsivaizdavau. Ilgą snukį su aštriais dantimisdengė žibantys juodai žali žvynai, tarp lenktų gelsvų ragų mėlynavo dangus. Migdolų formosraudonojo aukso spalvos akys šmižinėjo po labirintą. Jose slypėjo išmintis ir klasta.

– Štai kur jūs, prakeikti vagišiai!Pakas pastūmė mane į tunelio gilumą. Aš parpuoliau skaudžiai nusibalnodama kelius ir delnus. Į

kūną susmigo dygliai. Keikdama visą pasaulį pakėliau galvą. Priekyje iš tamsos į mane žvelgė puikiaipažįstamos auksinės akys.

– Greičiau, mirtingoji! – sumurkė Grimalkinas ir nukurnėjo tolyn.

Koridorius vis labiau siaurėjo, dygliai badė nugarą, kibo už drabužių ir plaukų. Ropojau paskuikatiną tarsi krabas. Girdėjau, kaip už manęs pūškuoja Pakas ir Geležinis arklys. Visa oda jaučiaudrakono žvilgsnį. Į rankovę vėl susmigo dyglys. Prakeikimas! Mes šliaužiame pernelyg lėtai! Tuneliogale raudonavo durys lyg vilties švyturys. Toks tolimas ir nepasiekiamas. Grimalkinas prilėkė prie jų,bet staiga sustojo kaip įbestas, suglaudė ausis ir grėsliai sušnypštė:

– Jonažolės!Ant durų kabėjo kuokštelis sausų gelsvų žiedų, panašių į miniatiūrines saulutes.– Ten, kur jos, fėjūnams nevalia eiti. Greičiau jas nuimk!– Pražūkite liepsnose, prakeikti vagišiai!Koridoriumi link mūsų ritosi ugnies kamuolys – tikras karščio ir įtūžio uraganas. Aš nuplėšiau

jonažoles ir įpuoliau pro duris, o paskui mane suvirto Pakas su Geležiniu arkliu. Liepsna prašvilpėman virš galvos, lyžtelėjusi nugarą. Gulėjau paslika ant cementinių grindų ir godžiai gaudžiau orą.Durys užsitrenkė ir viską apgaubė aklina tamsa.

12

LinansidhėTysojau ant cemento, o kūnas vienu metu ir degė, ir šalo. Keistas jausmas. Kaklą, pečius ir kojas

peršėjo nuo nudegimų, o dėl vėsos, sklindančios nuo grindų, prie kurių spaudžiausi skruostu ir pilvu,pradėjau drebėti. Iš abiejų pusių kosėdami ir žerdami prakeiksmus gaivelėjosi Pakas ir Geležinisarklys.

– Tokios tokelės, – pakilęs burbtelėjo bičiulis ir padėjo man atsistoti. – Prisiekiu savo galva, kadjeigu man pasipainiotų po akimis toji porelė, pasakyčiau jiems keletą gražių žodžių. Sumanius ką norsnudžiauti iš milžiniško ugnimi spjaudančio driežagyvio, kurio atmintis ne prastesnė nei dramblio,reikėtų turėti atsargoje gudrią mįslę arba bent jau palaukti, kol jis išsibruks iš namų. O kas dar tųprakeiktų jonažolių ant durų užkorė? Neatrodo, kad būtume čia laukiami.

Tamsą perskrodė žibintuvėlio spindulys. Aš prisimerkiau, prisidengiau akis nuo negailestingaiplieskiančios šviesos ir įžiūrėjau tris siluetus. Pažinau mergiotę su gauruotomis ausimis ir jos žaliąjįdraugužį. Trečiasis buvo išstypęs, su apipešiota ožio barzdele, o ant kaktos styrojo kreivi rageliai.Vienoje rankoje jis laikė žibintuvėlį, o kitoje kryžių, kurį pakėlęs nukreipė į mus kaip koks vampyrųmedžiotojas.

Pakas nusikvatojo.– Turiu tave nuvilti, drauguži, šios priemonės nepadės, nes, kiek suprantu, nesi dvasininkas. Iš

druskos, kurios pribėrei ant grindų, irgi jokios naudos. Mes tau ne kokie nelabieji.– Prakeikti fėjūnai! – pratrūko vaikinukas su barzdele. – Kas jus čia atnešė?! Nešdinkitės atgal, kol

galvos nepalydėjote. Kitaip iš jūsų žarnų Ji greitai pasidarys sau arfos stygas.– Na, ne taip viskas paprasta, mielasis, – atsiliepė Pakas, nutaisęs atgailaujantį balsą. – Bėda ta,

kad prie durų tyko įtūžusi reptilija, kuri nekantrauja sumalti mus į miltus. Ir tik todėl, kad jūsų trijuleiužteko kvailumo kažką iš jos nugvelbti. – Mano bičiulis atsiduso ir apmaudžiai palingavo galva. –Tikiuosi, girdėjote, kad drakonai niekada neužmiršta vagišių? Ką jūs nudžiovėte?

– Nekišk nosies kur nereikia, fėjūne! – atkirto ožkabarzdis. – Ar aš neaiškiai pasakiau? Nešdinkitėsiš čia! – Jis išsitraukė iš kišenės tris vinis ir sugniaužė kumštyje, kad net krumpliai pabalo. – Galgreičiau susiprasite, kai paleisiu į darbą geležį ir suarsiu snukius?

Žengiau į priekį, prieš tai pervėrusi Paką griežtu žvilgsniu, kad nesiveltų į muštynes.– Nusiraminkite, – pasakiau ir taikiai pakėliau rankas. – Mums iš jūsų nieko nereikia. Mes

tenorime išsigauti iš Gervuogių sąžalynų.– Vorenai! – sušuko mergiotė spoksodama į mane. – Juk čia ji!Kiti du irgi išpūtė akis.– Tu... – prabilo Vorenas. – Tu esi Oberono dukra, toji puskraujė? Vasaros karalystės princesė?!Geležinis arklys grėsmingai suniurzgė ir stojo man prie šono. Trijulė atšoko. Aš uždėjau ranką

savo užtarėjui ant krūtinės.– Iš kur žinote apie mane? – paklausiau.– Ji visur tavęs ieško. Pusė atstumtųjų tavęs ieško.– Ramiau, ramiau, oželi, – įsiterpė Pakas kilstelėjęs ranką. – Kas toji paslaptingoji „ji“? Gal

malonėtum patikslinti, apie ką kalbi?

Vorenas dėbtelėjo į mano bičiulį. Akyse išvydau baime atmieštą susižavėjimą.– Aišku, kad apie Ją. Šių žemių valdovę. Vadinasi... jeigu ši mergiotė yra Oberono dukra, tai tu

tas... Šaunusis Robinas? Pakas?Mano bičiulis išsišiepė. Vorenas nurijo seiles, Adomo obuolys neramiai sujudėjo.– Bet... – toliau svarstė ožkabarzdis, – to kito Ji neminėjo. Kas jis?– Nuo jo dvokia! – išrėžė žaliasis vaikėzas ir išsiviepė, rodydamas retus kreivus dantis. – Anglimi

ir geležimi.Vorenas išplėtė akis.– Velniai griebtų! Juk tai vienas iš tų geležies fėjūnų! Jai tai nepatiks.Geležinis arklys sukluso.– Jis su manimi, – skubiai įsiterpiau. – Ir nieko jums nepadarys, garbės žodis. O kas gi toji „ji“,

apie kurią visą laiką kalbate?– Ji vardu Linansidhė, – išdrožė Vorenas tokiu tonu, lyg mano klausimas būtų nedovanotinai

paikas. – Tamsybių mūza, Atstumtųjų karalienė.Pakas taip kilstelėjo antakius, kad jie beveik pradingo po plaukais.– Juokauji?! – sušuko jis, regis, niekaip neapsispręsdamas: šaipytis ar piktintis. – Linansidhė jau

apsiskelbė karaliene? Titanijai bus įdomu išgirsti šią žinią!– Kas tokia Linansidhė? – pasiteiravau.Galiausiai Pakas vis dėlto suraukė kaktą, krestelėjo galvą ir niūriai pažvelgė į mane.– Nieko gero negaliu tau apie ją pasakyti, princese. Kadaise Linansidhė buvo viena iš galingiausių

Niekadaniekada fėjūnių. Ji pelnė Tamsybių mūzos titulą, nes įkvėpė kūrybai didžius muzikantus,poetus, aktorius. Kai kurie iš jų tau gerai žinomi. Na, kad ir Džeimsas Dinas, Džimis Hendriksas arKurtas Kobeinas.

– Nejaugi?!Pakas gūžtelėjo pečiais.– Kaip pati supranti, už tokią pagalbą tenka mokėti. Tie, kuriuos aplanko Linansidhė, ilgai žmonių

pasaulyje neužsibūna. Jie pragyvena įsimintiną, turiningą, bet labai trumpą gyvenimą. Ankstesniaislaikais tuos, kurie jai ypač patikdavo, Tamsybių mūza pasiimdavo į Niekadaniekada, kad jielinksmintų ją amžinai arba kol pabos. Taip buvo iki to laiko, kol...

Pakas staiga nutilo ir sužvairakiavo į mane.– Kol ką? – paklausiau.– Kol Titanija ištrėmė ją į mirtingųjų pasaulį, – išpyškino mano bičiulis, nors, regis, prieš tai

ketino sakyti kažką kita. – Sklido gandai, kad taip nutiko dėl išaugusių jos galių, didelio populiarumotarp mirtingųjų ir ambicijų tapti karaliene. Nenuostabu, jog mūsų mieloji Vasaros valdovė, švelniaitariant, supyko ir išvijo lauk išsišokėlę. Be to, įslaptino visus atgalios vedančius takus, kadLinansidhė per amžius nebesugrįžtų į Niekadaniekada. Tai nutiko prieš kelerius metus. Nuo to laikoapie Tamsybių mūzą niekas nieko nebegirdėjo. Nors, – pridūrė Pakas, pažvelgęs į tris paauglius,kurie klausėsi jo net išsižioję, – Linansidhė, regis, vėl turi gerbėjų. Kaip matau, vos apsiplunksnavęmažvaikiai sukūrė jos kultą ir nekantrauja parklupti jai prie kojų. – Jis šyptelėjo ir pridūrė: – O irvagysčių mielai imasi.

– Ką turi galvoje? – karingai pasiteiravo mergiūkštė.– O kam Linansidhei prireikė manęs? – įsiterpiau aš ir staiga į galvą dingtelėjo netikėta mintis. –

Juk ji... ji neketina keršyti man už tai, ką jai padarė Titanija?!„Na, nieko sau! – pridūriau mintyse. – Tik to ir trūko, kad dar viena fėjūnų karalienė pradėtų mane

medžioti. Tai jau būtų tikras rekordas.“Mano draugai griežtai sužiuro į Voreną. Jis pasitraukė ir kilstelėjo rankas.– Liaukitės į mane spoksoti. Aš nežinau, ko Jai iš tavęs reikia. Tik girdėjau, kad Ji ieško Oberono

dukros. Štai ir viskas!– NEVALIA GAIŠTI LAIKO DĖL KAŽKOKIOS LINANSIDHĖS! – sugriaudėjo Geležinis arklys.Lubos sudrebėjo ir trijulė net pašoko. Viešpatie! Šis padaras visai nemoka kalbėti tyliai.– MŪSŲ LAUKIA SVARBUS TIKSLAS, – nerimo jis. – TURIME KUO GREIČIAU PASIEKTI

KALIFORNIJĄ.– Taip, bet kol tas ugnimi spjaudantis siaubūnas tyko prie durų, negalime nė pajudėti iš čia, –

priminiau.– Verčiau eikite su mumis.Kilstelėjau akis. Tai pasakė Vorenas. Jis taip skvarbiai ir nekantriai vėrė mane akimis, kad

pasijutau lyg pagauta. O ir jo elgesys su mumis staiga neatpažįstamai pasikeitė.– Eikime visi sykiu pas Linansidhę, – nesitverdamas savo kailyje puolė įkalbinėti ožkabarzdis. – Ji

padės jums. Norite keliauti į Kaliforniją? Jai vieni juokai jus tenai...– Vorenai! Eikš čia. Atleiskite, turime minutėlę pasitarti, – įsiterpė mergiūkštė ir su netikėta jėga

pagriebusi ožkabarzdį už rankovės nusitempė į tolimiausią kampą. Trijulė pradėjo karštai dėl kažkoginčytis, nepatikliai dirsčiodama į Geležinį arklį.

– O ką mes darysime? – pasiteiravau saviškių. – Lauksime, kol drakonas patrauks savais keliais?Ar išsiaiškinsime, ko iš mūsų reikia Linansidhei?

– NE! – subliuvo Geležinis arklys, kad net skliautai nuaidėjo. – TAI PERNELYG PAVOJINGA.AŠ NEPASITIKIU JA.

– O tu, Pakai?Jis gūžtelėjo pečiais.– Įprastomis aplinkybėmis aš būčiau linkęs sutikti su būsimu skrudintuvu, – pradėjo jis

nekreipdamas dėmesio į grėsmingą Geležinio arklio žvilgsnį. – Mes nežinome, ko tikėtis išLinansidhės, o galių ji turi tiek, kad panorėjusi drakoną lengvai paverstų driežu. Kita vertus, visadasakau, kad su priešu geriausia susitikti akis į akį.

Aš linktelėjau.– Palaikau tave. Jeigu Linansidhė mūsų ieško, turime pasimatyti su ja, bet iškelti savo sąlygas.

Kitaip visą laiką suksiu galvą, kokius persekiotojus ji pasiųs mūsų pėdomis.– Be to, – tarė Pakas išplėtęs akis, – turime ir dar vieną rūpestį.– Kokį?– Mūsų patikimasis palydovas, regis, patraukė SAVAIS keliais.Apsidairau aplinkui – Grimalkinas išties lyg skradžiai žemę prasmego. Tyliai pašaukiau katiną,

tačiau atsakymo nesulaukiau. Vaikigaliai stebėjo mus sutrikę ir nesitverdami smalsumu. Aš atsidusau.

Kas žino, kur prašapo Grimas ir kada jis vėl pasirodys. Tiesą sakant, mes teturėjome vieną išeitį.– Na tai ką? – pasiteiravau žvaliai šypsodamasi. – Kurgi ta jūsų Linansidhė?PAAIŠKĖJO, kad mes esame ne kur kitur, o Tamsybių mūzos rūmų požemiuose.– Vadinasi, Linansidhės nurodymu jūs gvelbiate drakono daiktus? – paklausiau mergaitės, kai

ėjome blausiai apšviestais koridoriais.Ant drėgnų akmeninių sienų mirgėjo fakelų atšvaitai. Mes dar nematėme pačių rūmų, tačiau rūsiai

išties atrodė įspūdingai. Jie priminė viduramžių požeminį kalėjimą: sunkios kaustytos durys,nuleidžiamos grotos, klaikios chimeros, dėbsančios į mus nuo sienų. Po kojomis šmirinėjo pelės,tamsoje knibždėjo dar kažkokie padarai.

Mergaitė vardu Kimė žvilgtelėjo į mane ir plačiai nusišypsojo.– Linansidhė turi daugybę užsakovų, kurių skonis labai savitas. Didžiuma jų tokie pat atstumtieji

kaip ir ji pati. Kelias į Niekadaniekada jai uždarytas visiems laikams. Todėl mudu, – ji mostelėjo įNelsoną, – retsykiais parūpiname reikiamų daiktų. Kaip ir šiandien. Vienas Žiemos fėjūnas išNiujorko pasiryžęs atseikėti milžiniškus pinigus už drakono kiaušinius.

– Tai jūs nugvelbėte kiaušinius?!– Tik vieną, – sukikeno Kimė, pralinksminta mano nuostabos. – O paskui kerėpla prabudo ir mums

teko sprukti. – Ji skambiai nusijuokė, pasiglostė ausis ir pridūrė: – Nesijaudink, mes neketinameišnaikinti drakonų padermės. Linansidhė liepė palikti lizde vieną kitą kiaušinį.

Pakas sušnarpštė. Regis, pritardamas.– O kokia jums patiems iš to nauda? – kvočiau toliau.– Mes gauname valgyti ir stogą virš galvos. Su mumis gerai elgiamasi. Antraip bastytumėmės

gatvėmis.Kimė su Nelsonu susižvalgė, o Vorenas vis dar nenuleido akių nuo manęs. Visą kelią spoksojo, kad

net nejauku darėsi.– Be to, neblogai užsidirbame, – toliau dėstė Kimė, regis, nepastebėdama keisto ožkabarzdžio

elgesio. – Tai geresnė išeitis, nei kęsti patyčias atstumtųjų ir fėjūnų, kuriems patinka gyventi tarpmirtingųjų. Linansidhės rūmuose jaučiamės saugesni. Mums netenka turėti reikalų su Žiemoskaralienės pavaldiniais. Netgi raudonkepurių gaujos žino, kad mus geriau palikti ramybėje.

– O kodėl jus skriaudžia atstumtieji? – paklausiau. – Juk esate iš jų tarpo, tiesa?Pažvelgiau į jos gauruotas ausis, žalią Nelsono veidą ir Voreno ragelius. „Na, žmonėmis jūsų tai

jau tikrai nepavadinsi“, – pagalvojau.Staiga prisiminiau, kaip ožkabarzdis gynėsi nuo mūsų kryžiumi, pavadino mus „prakeiktais

fėjūnais“ ir, kitaip nei Grimalkinas, kuo ramiausiai įėjo pro duris, ant kurių kabėjo jonažolių ryšelis.Taigi Kimė dar nė burnos nepravėrė, o aš jau supratau, kas ji iš tiesų tokia.

– Todėl, – nerūpestingai pareiškė mergiotė karpydama ausimis, – kad mes puskraujai. Aš pusiaufuka, Nelsonas pusiau trolis, Vorenas pusiau satyras. O atstumtieji tokių kaip mes neapkenčia darlabiau nei fėjūnų.

Kaip aš anksčiau nepagalvojau apie tai, juk turėjau susivokti. Matyt, nesaldžiai vargšeliamsgyvenasi. Negalėdami tikėtis Oberono globos jie yra visiškai priklausomi nuo grynakraujų atstumtųjųmalonės, o tie tikriausiai juos skriaudžia. Nenuostabu, kad vaikiščiai sudarė sandėrį su Linansidhemainais už apsaugą. Net jeigu dėl to tenka gvelbti perinčių drakonų kiaušinius.

– Beje, – toliau tarškėjo Kimė, nepatikliai dėbtelėjusi į Geležinį arklį, kuris žvangėdamas žirgliojomums iš paskos, – Linansidhė žino apie... tokius kaip jis. Jie nužudė daugybę atstumtųjų. Ir Ji labaitūžta dėl to. Jūsų draugui vertėtų pasisaugoti. Nė neįsivaizduoju, kaip Ji sutiks geležies fėjūną savonamuose. Linansidhė ir dėl daug menkesnės priežasties pasiruošusi ką nori nudobti.

– Prikąsk liežuvį, Kime, – staiga sušnypštė Vorenas.Koridorius baigėsi. Pasirodė laiptai, vedantys prie ryškiai raudonų durų.– Na, juk sakiau, kad viskas bus gerai? – pareiškė jis.Pašnairavau į ožkabarzdį, bet netrukus mano dėmesys nukrypo kitur. Pro duris sklido niūri kerinti

melodija: liejosi tylūs sielą virpinantys fortepijono ar klavesino garsai. Prisiminiau be galo seniaimatytą miuziklą „Operos fantomas“. Tuokart į mūsų miestelį buvo užsukusi gastroliuojanti trupė irmama nusitempė mane į teatrą. Tai nutiko dar prieš gimstant Itanui. Buvau nusiteikusi tris valandasžiovauti ir kankintis, bet vos išgirdau griaudėjant vargonus, pamiršau viską pasaulyje.

Pamenu, kad mama netgi apsiverkė, nors niekada nė ašarėlės neišliedavo žiūrėdama netliūdniausius filmus. Tada nesuteikiau tam reikšmės, o dabar man tai atrodė keista.

Mes pakilome laiptais ir įėjome į prabangų vestibiulį aukštomis lubomis. Į viršų vedė dar vieniplatūs dvigubi laiptai. Prie pleškančio židinio stovėjo juodu aksomu apmuštos sofos. Nepriekaištingaiišblizgintas parketas spindėjo kaip veidrodis, sienos buvo išklijuotos apmušalais, išmargintaisraudonais ir juodais raštais, o aukštus arkinius langus dengė plonytėlaitės juodos užuolaidos. Antsienų kabėjo nesuskaičiuojama daugybė paveikslų: drobių, tapytų aliejiniais dažais, akvarelių,grafikos darbų. Nuo toliausios sienos mąsliai šypsodamasi žvelgė Mona Liza, o greta puikavosikubistinis paveikslas. Galbūt priklausantis paties Pikaso rankai?

Po salę sklandė grėslūs ir užburiantys fortepijono garsai, sklidini tokios jėgos, kad net orasvirpėjo, o ausyse gaudė. Instrumentas stovėjo kertėje, netoli židinio. Ant poliruoto medžio šokoliepsnų atšvaitai. Pamačiau ties instrumentu palinkusį vyrą, apsirengusį baltais suglamžytaismarškiniais. Pirštai tiesiog skraidė, vis nusileisdami ant dramblio kaulo spalvos klavišų.

– O kas čia toks skam...– Ša! – sušnypštė Kimė ir plekštelėjo per ranką. – Tyliau. Plepalai Jai trukdo klausytis muzikos.Aš prikandau liežuvį ir pradėjau apžiūrinėti pianistą. Tamsios sulipusios kaštoninių plaukų sruogos

liudijo, kad jie seniai plauti. Muzikantas buvo plačių pečių, bet toks perkaręs, kad marškiniai kabėjokaip ant kaliausės. Per audinį galėjai įžiūrėti stuburą.

Žmogus dar sykį palietė klavišus ir paskutinis akordas lėtai ištirpo tyloje. Bet muzikantastebesėdėjo it sustingęs, tik rankos drebėjo nuo išsekimo. Negalėjau matyti veido, tačiau atrodė, kadvyras rymo užmerkęs akis. Regis, jis kažko laukė. Slapčiomis dirstelėjau į savo palydovus. Galreikėtų jam paploti?

Nuo laiptų viršaus atsklido neskubrios katutės. Aš pakėliau galvą. Ant turėklo tupėjo Grimalkinas.Nedorėlis parietė uodegą ir, regis, jautėsi čia tarsi namuose. Kad ir kaip griežiau ant jo dantį, pyktisišgaravo vos tik jį pamačius.

Balkone lyg burtų lazdele mostelėjus pasirodė moteris ilgais garbanotais vario spalvos plaukais,nors galėjau prisiekti, kad vos prieš sekundę jos ten nebuvo. Blizgančios sruogos tarsi lengvasdebesis gaubė blyškų nepažįstamosios veidą. Grakšti ir valdinga ji atrodė kaip tikra karalienė. Manužkando žadą. Arkadija ir Tir Na Nogas nublanko. Mes atsidūrėme naujuose rūmuose ir dabar tekspaklusti jų valdovės taisyklėms. „Galbūt reikėtų jai nusilenkti?“ – pasvarsčiau mintyse.

– Bravo, Čarlzai!Moters balsas skambėjo kaip tobula muzika. Jis akimirksniu sužadino man tokį įkvėpimą, kad

panorau pati pakilti ant scenos ir sukelti ekstazę šėlstantiems gerbėjams.– Tu buvai neprilygstamas. Gali eiti.Vyras svirduliuodamas pakilo ir visas nušvito kaip pradinukas, kurio keverzones pagyrė mokytoja.

Iš pažiūros jis buvo šiek tiek jaunesnis už mano patėvį. Seniai besiskutęs. Kai atsisukęs pažvelgė įmus, net sudrebėjau. Akys atrodė visiškai bereikšmės. Tuščios kaip dangus be debesėlio.

– Vargšelis, – sušnibždėjo Pakas. – Regis, jis čia ne pirmą dieną.Čarlzas tankiai sumirksėjo, stengdamasis geriau įsižiūrėti į mane, ir staiga išplėtė akis.Aš sunerimau.– Tai tu, – sumurmėjo jis ir klupinėdamas pasuko prie mūsų, tada bedė į mane pirštu ir aš net

sudrebėjau. – Aš pažįstu tave? O gal ne? Pažįstu ar nepažįstu? Kas tu? Iš kur? – Jis suraukė kaktą,veidą iškreipė baimė. – Balsai šnabžda iš tamsos, – vėl prabilo ir suleido pirštus į plaukus. –Nepaliauja šnabždėti. Aš nepamenu jų vardų. Jie sako, kad... – Muzikantas prisimerkė nenuleisdamasnuo manęs akių, tankiai alsuodamas. – Tu esi ta skudurinė mergaitė, skraidanti virš mano lovos? Kastu?! Kas?! – suriko jis ir puolė į priekį.

Geležinis arklys grėsliai suprunkštęs pastojo jam kelią ir vyras atšlijo paslėpęs veidą delnuose.– Ne, – sukūkčiojo jis ir susmukęs ant grindų susiėmė už galvos. – Čia nieko nėra. Tik tuštuma,

tuštuma, tuštuma. Kas aš toks? Nežinau. Balsai šnabžda, bet aš viską užmirštu.– Liaukis! – griežtai paliepė nepažįstamoji.Ji ėmė leistis laiptais, suknelės klostės vilnijo šluodamos grindis. Moteris paglostė muzikantui

galvą.– Čarlzai, branguti, aš sulaukiau svečių, – atlaidžiai paaiškino ji ir vyras pakėlė į ją užverktas akis.

– Verčiau eik išsimaudyti, o paskui pagrosi mums po vakarienės.Muzikantas šniurkštelėjo ir vėl griebėsi už galvos.– Mergaitė, – raudojo jis. – Ji slepiasi mano galvoje.– Žinau, mielasis. Bet jeigu tučtuojau neišeisi, turėsiu paversti tave arfa. Tad drožk sau sveikas.

Škac, škac iš čia!Ji mostelėjo rankomis. Vyras dar kartą pažvelgė į mane ir išbėgo.Linansidhė atsiduso, pasisuko į mus, bet staiga jos žvilgsnis užkliuvo už vaikiščių, tarsi būtų tik

dabar juos pastebėjusi.– Ir jūs čia?Ji nusišypsojo ir trijulės veidai džiugiai nušvito.– Na, zuikučiai, ar pavyko gauti kiaušinių?Vorenas ištraukė iš Nelsono rankų kuprinę ir ištiesė Linansidhei.– Mes aptikome lizdą, Linansidhe. Kaip tik ten, kur jūs ir nurodėte. Bet drakonas pabudo, todėl... –

Ožkabarzdis atitraukė užtrauktuką ir parodė žalsvai gelsvą kiaušinį dydžio sulig krepšinio kamuoliu. –Todėl suspėjome paimti tik vieną.

– Vieną? – perklausė Linansidhė ir susiraukė taip, kad net kambarys aptemo. – Tik vieną? Bet manreikia mažiausiai dviejų, katinėliai, kitaip sandėris neįvyks. Buvęs Snieguotųjų kalnų hercogas prašė

poros. O pora – tai kiek, brangučiai?– D-du, – išlemeno Vorenas.– Visiškai teisingai. Taigi jūs nebaigėte darbo. Grįžkite atgal. Drožkite, drožkite. Ir kad man

tuščiomis negrįžtumėte!Vaikiščiai it kulkos išlėkė pro tas pačias duris kaip ir pianistas. Linansidhė nulydėjo juos žvilgsniu

ir atsisuko į mus, spindėdama akinama grobuoniška šypsena.– Taigi jūs čia! Pagaliau Grimalkinas atnešė man džiugią žinią, kad esate jau visai netoli. Be galo

džiaugiuosi jus matydama.Katinas kaip visada oriai nusileido laiptais. Nekreipdamas nė menkiausio dėmesio į mudviejų su

Paku tūžmingus žvilgsnius jis stryktelėjo ant sofos ir pradėjo čiustytis uodegą.– Šaunusis Robinai! – sušuko Linansidhė ir sužiuro į mano bičiulį trindama rankas iš

pasitenkinimo. – Mudu nesimatėme ištisą amžinybę, branguti. Kaip gyvuoja karalius Oberonas? Ar jįvis dar laiko po padu žmonelė harpija?

– Tavimi dėtas, nešmeižčiau harpijų, – šypsodamasis pašmaikštavo Pakas, susikryžiavo rankas antkrūtinės ir skubiai apsidairęs nepastebimai žengtelėjo taip, kad užstotų mane. – Matau, veiklos taunetrūksta, Line. Globoji pamišėlius ir puskraujus. Ketini suburti nevykėlių armiją?

– Liaukis niekus svaičioti, – prunkštelėjo Linansidhė ir paėmusi nuo lempos stovo portsigarąišsitraukė cigaretę. Giliai užsitraukusi išpūtė debesėlį žalsvų dūmų. Jis nuplaukė mums virš galvų,įgavo drakono pavidalą ir ištirpo. – Maištingos dienelės liko praeityje. Dabar pati valdau karalystę,nors ir nedidelę. Rūmų perversmai – nuobodus užsiėmimas! Tik nesugalvok išplepėti Titanijai, kadbuvai mane susitikęs. Jeigu nelaikysi liežuvio už dantų, branguti, teks jį patrumpinti!

Ji šypsodamasi nuleido akis į kruvinai raudonus nagučius, o Pakas žingtelėjo dar arčiau manęs.– Nesibaimink dėl mergaitės, branguti. Nepadarysiu jai nieko bloga. O štai Geležinį arklį, mano

supratimu, geriausia būtų išardyti ir išgabenti dalis į Aziją... – kuo ramiausiai dėstė Linansidhė, regis,nė nepastebėdama, kad šis neramiai pasimuistė. – Neketinu skriausti Oberono dukros, branguti. O irtu nusiramink, gyvuly. Ne todėl panorau su ja susitikti.

– Geležinis arklys – mano draugas, – tvirtai pasakiau ir uždėjau ranką jam ant peties, kadnepridarytų kvailysčių. – Duodu garbės žodį, kad jis nieko nė piršteliu nepalies.

Linansidhė skvarbiai nužvelgė mane safyro spalvos akimis.– Ar bent numanai, kokia esi dailutė? Panaši į tėvą kaip du vandens lašai! Nieko nuostabaus, kad

Titanija nesitveria įniršiu. Kuo tu vardu, mažyle?– Megana.Moteris grėsliai nusišypsojo ir vėl įsisiurbė į mane žvilgsniu.– Na ir ką gi tu padarysi, balandėle, jeigu aš panorėsiu atsikratyti šio baisuolio? Juk ant tavęs

kritęs galingas prakeiksmas. Tau neužteks burtų galių net cigaretei įžiebti.Aš nurijau seiles. Supratau, kad tai išbandymas. Jeigu noriu išgelbėti Geležinį arklį, nevalia

trauktis nė per žingsnį. Tad sukaupiau visas valios jėgas ir sužiurau tiesiai į mėlynas akis. Išmintingasir negailestingas kaip pasaulis.

– Geležinis arklys yra vienas iš mano palydovų. Jis reikalingas man, todėl neleisiu jo skriausti.Jeigu norite, galime derėtis, bet arklys turi likti. Jis nėra jūsų priešas. Ir nieko nepalies. Garbės žodis.

– Žinau, brangute, – patikino Linansidhė tebesišypsodama ir nenuleisdama akių nuo manęs. –

Neabejoju, kad šis geležies fėjūnas nepavojingas. Tik bijau, jog teks ilgai vėdinti kilimus nuo joskleidžiamo dvoko. Na, pakaks apie tai. – Ji atlošė pečius ir paleido mane iš savo žvilgsnionelaisvės. – Neužmiršk, kad davei man žodį. O dabar eime, brangioji. Pasikalbėsime per vakarienę.Beje, liepk savo geležiniam padarui nieko čia neliesti. Nenoriu, kad jis išsklaidytų burtus.

MES SEKĖME paskui Linansidhę ilgais koridoriais, nuklotais juodais ir raudonais kilimais, proant sienų kabančius portretus, kurie lydėjo mus akimis. Tamsybių mūza nenutilo nė minutei. Ji bėrėvardus, minėjo įvairiausias vietoves ir būtybes. Neturėjau nė menkiausio supratimo, apie ką ji kalba,tačiau buvau pasiryžusi klausytis bet kokių tauškalų, kad tik girdėčiau jos balsą. Už privertų durųbuvo matyti salės, skendinčios prietemoje arba sklidinos paslaptingų liepsnelių mirgėjimo.Retkarčiais mūsų kelyje pasitaikydavo labai keistų menių. Vienose tiesiog iš grindų kilo medžiųkamienai, kitų palubėse plaukiojo žuvų būriai. Tačiau man sunkiai sekėsi sutelkti dėmesį, nesLinansidhės balsas pasižymėjo tokia galia, kad nepajėgiau atplėšti nuo jos akių.

Pagaliau mes pasiekėme erdvų valgomąjį. Kairėje pusėje dunksojo labai ilgas stalas su medinėmisir stiklinėmis kėdėmis. Virš jo spindėjo sietynai. Valgių būtų užtekę visai kariuomenei. Stalas lūžonuo mėsos, žuvies, vaisių ir daržovių, pyragaičių ir saldainių. Tarp patiekalų stovėjo buteliai vyno, oper patį vidurį pamačiau didžiulę keptą kiaulę su obuoliu nasruose. Mirganti žvakių šviesa tik šiektiek sklaidė miglą. Iš tamsos atsklido skubūs žingsniai ir šnabždesys.

Apgaubta cigaretės dūmų Linansidhė prisiartino prie stalo.– Prašom čionai, mielieji sveteliai, – pavadino ji, pamojusi baltutėle pirštinaite apmauta ranka. –

Juk jūs išalkę. Tad vaišinkitės nieko nelaukdami. Ir neįžeiskite manęs įtarimais. Valgiai tikraineužkeikti. Juk jūs neabejojate mano svetingumu?

Ji atžariai prunkštelėjo, tarsi vien mintis apie tai keltų pasidygėjimą, pažvelgė į tamsą ir sušuko:– Ei! Tarnai!Mes baimingai nutursenome prie stalo.– Ar girdite, tarnai?! Sulaukėme svečių. Aš nusivyliau jumis. Nepakęsiu, brangučiai, kad dėl jūsų

nukentėtų mano reputacija!Sutemose pasigirdo prislopinti balsai, kojų trepenimas ir į šviesą išniro maži žmogeliukai.

Prikandau lūpą, kad nepradėčiau kikenti. Juk tai raudonkepuriai. Jie spoksojo piktomis akelėmis,šiepė aštrius dantis, jų kepurės raudonavo nuo aukų kraujo, bet visi kaip vienas buvo įsispraudę įvyšninius surdutus ir ryšėjo rausvas peteliškes. Vis nauji nykštukai kurnėjo prie stalo iš tamsos. Jietiesiog ryte rijo mus akimis, regis, tik ir laukdami, kad savo nelaimei nusišypsotume. Robinasprunkštelėjo. Raudonkepuriai dėbtelėjo į jį, tarsi ketindami nusukti sprandą.

Staiga vienas iš neūžaugų pastebėjo Geležinį arklį ir sucypė. Raudonkepuriai atšoko nuo stalo.– Geležis! – sukvykė kaip skerdžiamas pirmasis, iššiepęs iltis. – Dvokiantis geležies fėjūnas!

Nužudykite jį! Pribaikite!Geležinis arklys skardžiai sužvengė. Pakas išsitraukė durklą ir kraugeriškai išsišiepė. O

raudonkepuriai puolė prie jų, urgzdami ir grieždami dantimis. Aš pasičiupau sidabrinį peilį iriškėliau ranką. Vienas gnomas užšoko ant stalo ir pritūpė trumpomis kojytėmis, ruošdamasis šokti antmūsų, plėšriai iššiepęs dantis.

– Liaukitės! – nugriaudėjo valdingas balsas ir mes visi apmirėme.Nepaklusti buvo stačiai neįmanoma. Netgi ant stalo užsiropštęs raudonkepuris sustingo vietoje, o

paskui krito į dubenį, kaupiną vaisių salotų.

Atsistojusi galustalėje Linansidhė įsmeigė į mus tūžmingą žvilgsnį. Jos akys degė gintarine liepsna,plaukai plaikstėsi. Net sietynų žvakių liepsnelės baimingai suvirpo. Niekas nedrįso nė krustelėti.Širdį stingdantį mirksnį prieš save išvydome, regis, nepažįstamą grėslią būtybę. Bet štai ji atsiduso,pasitaisė plaukus, paėmė portsigarą ir godžiai užsitraukė cigaretę. Kai išpūtė dūmą, viskas vėl stojo įvietas. Mes atgavome gebėjimą judėti. Tačiau niekas iš mūsų, ką jau kalbėti apie raudonkepurius,nedrįso nė pagalvoti apie peštynes.

– Nagi? – galiausiai irzliai paragino Tamsybių mūza, kaip niekur nieko žvelgdama į tarnus. – Kovėpsote? Ar mano kėdė turi pati atsitraukti nuo stalo?

Tvirčiausiai sudėtas raudonkepuris, įsivėręs į nosį kaulinį žvejybos kabliuką, nuolankiaiprisiartino ir patraukė šeimininkei kėdę. Kiti puolė patarnauti mums, nors, regis, daug mieliau būtųišsukioję rankas ir užplumpinę negyvai. O tas, kuriam atiteko Geležinio arklio kėdė, suurzgė, iššiepėdantis ir tučtuojau atšoko kaip nuplikytas.

– Prašau atleisti dėl tarnų elgesio, – prabilo Linansidhė, kai susėdome. Ji pasitrynė smilkinius,tarsi pajutusi, kad artinasi migrena. – Šiais laikais vis sunkiau rasti gerų pagalbininkų, mano mielieji.Jūs tiesiog neįsivaizduojate, kaip sunku.

– Man regis, aš pažįstu juos, – pasakė Pakas ir paėmė kriaušę. – Vadeivą, kiek pamenu, vadinaKruvinuoju Deniu. Jie prisivirė košės per Goblinų karus. Regis, pardavinėjo slaptus duomenis abiemšalims.

– Jie tiesiog nepataisomi, branguti, – patvirtino Linansidhė.Ji porą kartų spragtelėjo pirštais ir iš tamsos išniro braunis su buteliu ir aukšta taure. Jis pribėgo

prie stalo ir mikliai įpylė šeimininkei vyno.– Kas nežino, kad su goblinais geriau nejuokauti. Tai dar blogiau, nei įkišti pagalį į skruzdėlyną, –

tarė ji, tada gurkštelėjo vyno ir atsiduso. – Kai ant jų krito visų goblinų genčių rūstybė, jie pasiprašėprieglobsčio ir aš suteikiau jiems darbą. Mano taisyklė labai paprasta, branguti: jei nori išlikti –darbuokis.

Aš pamėginau ką nors įžiūrėti tamsoje, kur lindėjo gnomai, ir pajutau iš ten sklindančiąneapykantos bangą.

– Ar jūs nebijote, kad jie sužvėrės ir ką nors suvalgys? – paklausiau šeimininkės.– Neišdrįs, balandėle, jeigu jiems brangi gyvybė. O kodėl tu pati nieko nevalgai?Ji mostelėjo ranka į prabangius patiekalus ir aš staiga supratau, jog esu žvėriškai išalkusi.

Prisitraukiau arčiau dubenį su glazūra padengtais pyragaičiais, nebesukdama galvos dėl burtų. Na irkas, kad iš tiesų tai gali būti šungrybiai arba skėriai! Kai nežinai, galvos neskauda.

– Tiems, kurie nori gyventi mano rūmuose, – meiliai šypsodamasi tęsė Linansidhė, – tenka užmirštiapie priešiškumą ir kerštą. Tai dar viena mano taisyklė. Juk aš galiu juos išvaryti, o kur jie tada eis? Įmirtingųjų pasaulį, kad atsisveikintų su gyvybe ar turėtų nuolat kautis su geležies fėjūnais, kuriepalengva įsitvirtina vis daugiau pasaulio miestų? Nenorėjau tavęs įžeisti, katinėli, – pridūrė jipasisukusi į Geležinį arklį, nors žvilgsnis sakė ką kita.

Geležinis arklys nieko neatsakė. Tik sėdėjo abejingai spoksodamas į stalą ir nelietė gardumynų.Galbūt nenorėjo likti skolingas, o gal įprasti valgiai jam netiko. Laimei, Linansidhė to nepastebėjo.

– Didžiuma jų bijo man nepaklusti, – toliau dėstė ji ir mostelėjo kandikliu raudonkepurių pusėn. –Juk vos spės bent vienas iš šių tarnų iškišti nosį į mirtingųjų pasaulį, kaipmat koks nors goblinųsamdinys ją nukirs. Ir teks vargšeliui paršliaužti pas mane. Taip jau yra su atstumtaisiais, puskraujais

ir valkatomis. Mano rūmai – vienintelė jų priebėga tarp Niekadaniekada ir mirtingųjųpasaulio.

– Tavęs klausantis mums iškilo klausimėlis, – atsainiai įsiterpė Pakas. – Kur vis dėlto mes esame?– Mielas mano zuikuti, – prabilo Linansidhė ir pražydo tokia šypsena, kad man net nugara

pagaugais nuėjo. – Vis laukiau, kada gi to pasiteirausi. Bet jeigu ketini išplepėti apie tai savovaldovams, veltui gaišti laiką. Aš nepadariau nieko neleistino ir nesulaužiau draudimų. Taip, taimano karalystė, tačiau Titanija gali miegoti ramiai. Mano valdos neturi bendrų sienų suNiekadaniekada.

– Man visai ne tai rūpi, – atsiliepė Robinas ir kiek palaukė vartydamas rankose obuolį, o paskuikilstelėjęs antakį pridūrė: – Nebaugink manęs, Line. Verčiau pasakyk, kur mes?

– Antgamtėje, zuikuti, – atsiliepė ji ir atsilošusi gurkštelėjo vyno. – Ji skiria Niekadaniekada nuomirtingųjų pasaulio. Ir pats tai jau supratai.

Pakas aukštai kilstelėjo antakius.– Antgamtėje? Bet juk sakoma, kad joje tėra tuštuma. Visi, kurie ilgiau ten pabūna, labai greitai

atsisveikina su sveiku protu.– Turiu prisipažinti, kad iš pradžių ir man buvo nelengva, – išdainavo Linansidhė ir nerūpestingai

mostelėjo ranka. – Na, bet užtenka kalbų apie mane, saldžiausieji. Geriau pašnekėkime apie jus. – Jiužsitraukė cigaretę ir virš stalo pakibo iš dūmų atsiradusi žuvelė. – Ką jūs veikėte Gervuogiųsąžalynuose? Mano informatoriai pranešė, kad ieškote Metų laikų skeptro, bet labirinte jo tikrai nėra.Juk nemanote, kad koks nors drakonas sėdi jį užtūpęs?

Aš sudrebėjau. Geležinis arklys pasimuistė, užkliudė vazą su vynuogėmis ir ji nukrito antakmeninių grindų. Išgirdę bildesį iš kažkur išniro brauniai ir pradėjo rinkti pabirusias kekes.Linansidhė išlenkė ploną antakį ir išpūtė dar vieną dūmų kamuolį.

– Tai jūs viską žinote? – paklausiau išplėtusi akis iš nuostabos. – Apie skeptrą?– Savaime suprantama, brangute, – maloningai atsiliepė šeimininkė ir pašaipiai dėbtelėjo į mane. –

Aš žinau viską apie tai, kas vyksta abejuose rūmuose. Nesidomėti tuo būtų nedovanotina klaida. Beto, tiesiog mirčiau iš nuobodulio. Patikimi informatoriai praneša man apie visus svarbius įvykius.

– Norėjai pasakyti, šnipai, – įkišo trigrašį Pakas.– Nemėgstu šito žodžio, zuikuti, – atkirto Linansidhė ir caktelėjo liežuviu. – Kita vertus, kaip

pavadinsi, taip nepagadinsi. Svarbiausia, kad galiu pasidalyti su jumis turimomis žiniomis. Manoduomenimis, skeptras buvo nudžiautas Mebei iš panosės. Todėl tarp Vasaros ir Žiemos karalysčiųkiekvieną akimirką gali prasidėti kraugeriškas karas. Žinau, kad dabar skeptras yra mirtingųjųpasaulyje, tad... – Ji giliai užsirūkė ir į palubę nuplasnojo sakalas. – Galiu padėti jums surasti jį.

Pasiūlymas sukėlė man įtarimą. Regis, Pakas ir Geležinis arklys reagavo panašiai.– O kodėl? – paklausiau. – Kokia jums iš to nauda?Linansidhė dėbtelėjo į mane. Kai prabilo, balse suskambo niūrios ir grėslios gaidelės.– Balandėle, aš matau, kas vyksta mirtingųjų pasaulyje. Kitaip nei Oberonas su Mebe, kurie lindi

savo saugiose karalystėse, aš žinau, kokia negailestinga yra tikrovė. Ji speičia mus iš visų pusių.Geležies fėjūnų jėgos auga. Jų kaip skėrių pilna visur: kompiuteriuose, televizoriuose, gamyklose. Perpastaruosius kelerius metus po mano sparneliu susirinko tiek atstumtųjų, kiek nebuvo per visąpraėjusį šimtmetį. Jie ne juokais įbauginti ir nebenori gyventi mirtingųjų pasaulyje, nes geležies

fėjūnai negailestingai juos naikina.Aš sudrebėjau. Geležinis arklys klausėsi net sustingęs iš įtampos. Linansidhė tylėjo kurstydama

mūsų smalsumą. Stojusią tylą drumstė tik juodoje tamsoje knibždantys nematomi padarai.– Jeigu tarp Vasaros ir Žiemos karalysčių kils karas, o geležies fėjūnai užpuls jas, viskam galas.

Niekadaniekada ištuštės. Nežinau, kokia lemtis tokiu atveju laukia Antgamtės, bet neabejoju, kad busnesaldu. Taigi, brangute, – nutęsė Linansidhė ir siurbtelėjo vyno, – man naudinga padėti jums. Turiuakių ir ausų kiekviename mirtingųjų pasaulio kampelyje, tad jums derėtų sutikti su mano sąlygomis.

Geležinis arklys subruzdo ir pirmą kartą pravėrė žabtus. Tenka pripažinti, kad jis stengėsi kalbėtityliau nei paprastai, bet vis tiek balsas nuskardėjo kaip trimitas ir valgomajame sugaudė aidas.

– DĖKUI UŽ PASIŪLYMĄ, – sududeno jis, – BET MES IR PATYS ŽINOME, KUR YRASKEPTRAS.

– Nejaugi? – pasidomėjo Linansidhė ir pašaipiai šyptelėjusi pasidomėjo: – Na ir kurgi?– SILICIO SLĖNYJE.– Nuostabu. Bet kokioje slėnio vietoje?Stojo tyla.– AŠ NEŽI...– Kaip ketinate atgauti skeptrą, kai jį surasite? Įeisite pro pagrindines duris ir paprašysite atiduoti?Geležinis arklys dėbtelėjo į rūmų šeimininkę.– AŠ JAU RASIU BŪDĄ TAI PADARYTI.– Viskas aišku, – įsiterpė Linansidhė ir paniekinamai dėbtelėjo į jį. – O dabar, peliuk, aš

papasakosiu, ką žinau. Tada princesė geriau supras, į ką įsivėlė. Toje vietoje knibždėte knibždabjaurių padarų, vadinamų gremlinais14. Jie lindi kompiuteriuose ir kitoje technikoje. Visas slėnis tapojų buveine. Gremlinų ten šimtai tūkstančių. O dar ten pilna galingų geležies fėjūnų, kurie kaipmatsudraskys jus į skutelius. Jeigu leisitės tenai visko kaip reikiant nesuplanavę, pakliūsite į mirtinusspąstus. Be to, jūs jau pavėlavote.

Linansidhė spragtelėjo pirštais ir kilstelėjo tuščią taurę, kad tarnas įpiltų dar vyno.– Budriai seku skeptro likimą nuo pat tos akimirkos, kai jį pagrobė. Iš pradžių jis buvo slepiamas

San Chosė mieste, bet kažkas mėgino jį iš ten pagrobti. Bandymas nepavyko ir skeptrą pergabeno įkitą vietą.

– Ašas, – sušnibždėjau pasisukusi į Robiną. – Neabejoju, kad tai Ašo darbas.Jis niūriai gūžtelėjo pečiais ir aš vėl pasisukau į Linansidhę. Širdį it replėmis sugniaužė.– Kas jam nutiko? Tam, kuris mėgino išvogti skeptrą? Kur jis?– Ar Ašui? Tam karalienės Mebės sūneliui, Žiemos dvaro numylėtiniui? Neturiu supratimo,

brangute.– Privalome jį surasti! – sušukau pašokusi, Pakas su Geležiniu arkliu mirksėdami sužiuro į mane. –

O jeigu jis pakliuvo į bėdą? Būtina jam padėti! – Aš pakėliau akis į Linansidhę. – Ar jūs galite lieptisavo šnipams aptikti jo pėdsakus?

– Galiu, paukštele, – noriai atsiliepė ji, žaisdama su žiebtuvėliu. – Tačiau bijau, kad turiusvarbesnių reikalų. Nejau užmiršai, jog mums reikia skeptro? Žiemos rūmų princas, žinoma,nuostabus, bet jis gali palaukti.

– Ašui viskas bus gerai, – pridūrė Pakas. – Jis sugeba savimi pasirūpinti.Aš sunkiai klestelėjau į vietą. Krūtinėje netilpo įtūžis ir nerimas. O jeigu nepasirūpins? O jeigu jį

sučiupo ir kankina, kaip kadaise Machinos karalystėje? O jeigu jis sunkiai sužeistas guli kokiamenors užkampyje ir laukia nesulaukia manęs? Aš taip susijaudinau, kad beveik nebesiklausiau, apie kąkalbasi Pakas su Linansidhe. Man mažai tai berūpėjo.

– Tai ką tu siūlai, Line? – paklausė Robinas.– Pažįstu vieną sidhių kariaunos15 atstovą. Pro jo akis niekas nepraslysta. Šiandien jau pasiunčiau

jo pakviesti. O kol kas mano valdiniai iššukuos visą slėnį. Neabejoju, kad jiems galiausiai pavyks kąnors išsiaiškinti.

– Galiausiai? – burbtelėjau piktai dėbtelėjusi į Linansidhę. – O ką darysime iki to laiko?Pašnekovė nusišypsojo ir į palubę pakilęs dūmų debesėlis įgavo triušio pavidalą.– Jausitės kaip namuose, balandėliai.Tai buvo sunku pavadinti geranorišku pasiūlymu.

14 Antrojo pasaulinio karo metais lakūnų folklore atsiradę piktybiškai nusiteikę padarai, gebantys keisti pavidalą.15 Piktosios oro dvasios arba vietos nerandančios mirusiųjų vėlės.

13

Čarlzas ir raudonkepuriaiNegaliu pakęsti nežinios. Kaip šlykštu dykinėti laukiant, kol kas nors teiksis duoti leidimą veikti.

Tai mane tiesiog žudė priverstinės viešnagės Žiemos rūmuose dienomis, o ir dabar jaučiausi lygiaitaip pat. Mes buvome priversti lindėti Linansidhės rūmuose, kol kažkokie neaiškūs tipai ką norssužinos apie pagrobtą skeptrą. Be to, čia nebuvo nė vieno laikrodžio. Dar blogiau – ir nė vieno lango.Tad neturėjau galimybės netgi pažvelgti į aplinkinį pasaulį. Kaip ir dauguma fėjūnų, šeimininkėnepakentė technikos, todėl rūmuose ir su žiburiu nebūtum radęs nei televizorių, nei kompiuterių, neitelefonų, nei vaizdajuosčių. Ničnieko, kas leistų greičiau prastumti laiką. Net radijo nebuvo, tiesa,visokio plauko pamišę nelaimėliai, kurių čia netrūko, dažnai kur buvę, kur nebuvę pradėdavo dainuotiar groti kokiu nors instrumentu, tad negalėjome skųstis tyla. Vienas kitas atstumtasis fėjūnas, kurįpasitaikydavo susitikti, aplenkdavo mane lankstu arba puldavo nervingai teisintis, kad Linansidhėįsakiusi neįkyrėti svečiams. Jaučiausi kaip pelė, įkliuvusi į keistą uždarą labirintą. Be to, nepalioviaunerimauti dėl Ašo. Man regis, pradėjau kvaišti, kaip tie visi genealūs pamišėliai iš Linansidhėskolekcijos.

Beje, ne aš viena.– TAI NEPAKENČIAMA! – vieną dieną (o gal naktį) pratrūko Geležinis arklys.Mudu sėdėjome bibliotekoje. Liepsnojo židinys, ant grindų buvo patiestas raudonas kilimas,

aplinkui dunksojo lubas siekiančios lentynos su knygomis. Čia buvo gyva galybė romanų, o dardaugiau madų žurnalų. Nesibaigiančios jų atsargos padėjo man stumti prailgusias valandas laukiantžinių iš Linansidhės informatorių. Šįkart buvau įsitaisiusi ant sofos ir mėginau skaityti knygą išStiveno Kingo romanų ciklo „Tamsusis bokštas“, bet kadangi greta nepaliaujamai erzėjo Geležinisarklys, niekaip negalėjau susikaupti. Pakas kažkur pradingo. Matyt, nusprendė vėl pakankinti tarnus arįsivelti į kokį nors konfliktą. Grimalkinas leido laiką Linansidhės draugijoje: juodu žarstė vienaskitam komplimentus ir liežuvavo. Taigi aš buvau priversta sėdėti su Geležiniu arkliu, kuris jau baigėišvesti mane iš kantrybės. Jis nepajėgė nustygti vietoje. Netgi įgavęs žmogaus pavidalą elgėsi kaippašėlęs ristūnas: bastėsi iš kampo į kampą, purtė galvą, kad net veltinės kaselės šokčiojo. Nors iravėjo batus, ant kilimo vis tiek palikdavo išdegintas kanopų žymes. Tačiau rūmų burtų galios jaskaipmat panaikindavo.

– PRINCESE, – sumaurojo Geležinis arklys, apėjęs sofą ir parklupęs greta manęs, – TURIMEPRADĖTI VEIKTI. KOL SĖDĖSIME ČIA SUSIDĖJĘ RANKAS, SKEPTRĄ MATYSIME KAIPSAVO AUSIS. KAIP GALIMA PASITIKĖTI TA LINANSIDHE? O JEIGU JI LAIKO MUS ČIAVIEN TODĖL, KAD PATI NORI PASISAVINTI SKEPT...

– Ša, Geležini arkly, – pašnibždomis puoliau tildyti, – nešauk taip.Pašnekovas akimirksniu nuščiuvo ir pažvelgė į mane nutaisęs kaltą išraišką, kiek leido

neišraiškingas veidas.– Nekalbėk tokių dalykų. Ji gali išgirsti arba šnipai persakys jai tavo žodžius. Nė neabejoju, kad ji

prisakė stebėti kiekvieną mūsų žingsnį.Skubiai apsidairiusi, regis, nepastebėjau aplink nieko įtartino, bet vis tiek negalėjau atsikratyti

jausmo, kad iš visų kerčių ir užkaborių mus slapčiomis seka kieno nors akys.– Ji ir taip negali pakęsti geležies fėjūnų, todėl nevesk jos iš kantrybės.– ATLEISK, PRINCESE, – tarė Geležinis arklys, nukoręs galvą. – MAN TOKS LAUKIMAS

TIESIOG NEPAKELIAMAS. REIKIA VEIKTI, O AŠ STYPSAU ČIA BE JOKIOS NAUDOS.– Puikiai suprantu, ką išgyveni, – pasakiau ir uždėjau ranką ant galingo peties. Pajutau karštą odą ir

tvirtas kaip geležis sausgysles. – Aš taip pat nesitveriu noru kuo greičiau nešdintis iš čia. Bet turimeapsišarvuoti kantrybe. Kai tik kas nors nutiks ir bus laikas palikti rūmus, Pakas su Grimu mumspasakys.

Geležinis arklys atrodė be galo nelaimingas, bet linktelėjo. Aš lengviau atsidusau. Kad tik greičiauLinansidhės šnipai ką nors iššniukštinėtų, kol Geležinis arklys nepradėjo laipioti sienomis.

Netikėtai su trenksmu atsidarė durys. Mudu krūptelėjome, tačiau pasirodė, kad tai viso labonelaimėlis pianistas, kurį mes matėme tądien, kai atsidūrėme rūmuose. Vyras šonu įslinko į bibliotekąir pėdino toliau, įbedęs užgesusį žvilgsnį į grindis, kol pastebėjo mane. Jo veidą iškreipėbeprasmiška šypsena, jis klupinėdamas puolė prie manęs, bet pamatęs greta klūpantį didžiulį geležiesfėjūną sustingo.

Geležinis arklys suniurzgęs pakilo. Aš pliaukštelėjau jam per ranką ir susiraukiau, nesnusibrozdinau pirštus į akmens kietumo bicepsus.

Fėjūnas nustebęs grįžtelėjo į mane.– Viskas gerai, – pasakiau jam, – aš esu saugi. Man regis, šis žmogus nė trupučio nepavojingas.Geležinis arklys nepatikliai dėbtelėjo į vyrą ir suprunkštė.– JEIGU MANĘS PRIREIKTŲ...– Aš pradėsiu plyšoti visa gerkle.Jis palinksėjo, dar kartą dėbtelėjo į muzikantą, nužirgliojo į kitą bibliotekos galą ir iš ten stebėjo

mus.Kai Geležinis arklys pasitraukė, vyras nusiramino. Jis priėjo prie sofos, prisėdo ant paties

kraštelio ir pradėjo susidomėjęs apžiūrinėti mane. Aš nusišypsojau nepaleisdama iš rankų knygos.Dabar pianistas elgėsi nepalyginamai ramiau ir neatrodė toks paklaikęs. Žvilgsnis nebuvosusidrumstęs. Tačiau vyras nemirksėdamas dyrėjo tiesiai į mane ir man paliko nejauku.

– Sveiki, – pasilabinau, išmušta iš vėžių tokio nepaaiškinamo susidomėjimo. – Jūs vardu Čarlzas?Girdėjau, kaip skambinote. Man labai patiko.

Muzikantas pasuko galvą į šoną ir nustebęs prisimerkė.– Tu girdėjai, kaip aš... skambinau? – paklausė jis žemu stebėtinai skaidriu balsu. – Neprisimenu...Aš gūžtelėjau pečiais.– Jūs skambinote vestibiulyje pirmąją mūsų atvykimo dieną. Muzikavote Linansidhei, o mes

išgirdome pačią pabaigą.– Neatsimenu, – pakartojo Čarlzas ir pasikasė pakaušį. – Aš daug ką užmirštu. – Jis sumirksėjo ir

paskendo apmąstymuose. – Bet... tave iš kažkur atsimenu. Keista, tiesa?Aš vogčiomis dirstelėjau į Geležinį arklį, kuris mindžikavo kertėje apsimesdamas, kad nesiklauso

mūsų pokalbio.– Ar jūs seniai čia, Čarlzai?Vyras suraukė kaktą ir pasikasė pakaušį. Nors veide netrūko raukšlių, jis atrodė stebėtinai

vaikiškas.– Aš... Aš visada čia gyvenau.

– Jie ničnieko neprisimena, – pasigirdo aksominis balsas.Ant sofos atkaltės išdygo Grimalkinas ir vikstelėjo uodega. Iš netikėtumo aš net išmečiau knygą,

bet Čarlzas ramiai žvelgė į katiną, tarsi ir ne tokių dalykų gyvenime būtų matęs.– Jis čia išties labai seniai, – patvirtino Grimalkinas, atsitūpęs ir gražiai aprietęs uodega letenėles.

– Štai kas ištinka fėjūnų šalyje mirtinguosius. Šitas vargšas užmiršo savo ankstesnį gyvenimą. Kaip irvisi kiti, kurie maklinėja po šiuos rūmus.

– Sveikas, kačiuk, – suvebleno Čarlzas ir ištiesė ranką norėdamas paglostyti Grimalkiną.Katinas pašiaušė keterą ir mikliai atsidūrė kitoje sofos pusėje.– Kiek čia jų? – pasidomėjau.– Mirtingųjų? – pasitikslino Grimas ir pradėjo laižyti letenėlę, budriai sekdamas akimis Čarlzą. –

Ne tiek ir daug. Koks tuzinas. Žymiausi aktoriai, poetai, dailininkai ir panašūs nesusipratėliai. – Jisprunkštelėjo ir toliau prausėsi snukutį. – Šiai vietai stiprybės teikia kerai ir kūrybinė energija. Štaikodėl netgi raudonkepuriai čia nė pirštu nepaliečia žmonių.

– O kaip ji sugeba tuos žmones čia sulaikyti? – paklausiau, bet Grimalkinas nusižiovavo, susirangėį kamuolėlį, įbedė nosį į kailiuką ir užmerkė akis, aiškiai parodydamas, jog nebenori atsakinėti įmano klausimus. Iš patirties žinojau, kad jeigu dabar pamėginčiau jį paliesti, apdraskytų ranką arbapaprasčiausiai išnyktų.

– Štai kur jūs, saldžiausieji mano.Bibliotekoje pasirodė Linansidhė. Jai einant vilnijo iš plonytėlio it migla juodo audinio pasiūtos

suknelės klostės. Ant pečių puikavosi ilgas šalis.– Labai džiaugiuosi, kad suskubsiu pasikalbėti su jumis prieš išvykdama. Čarlzai, branguti, palik

mane su svečiais. Škac, škac iš čia! – šūktelėjo ji ir sumosavo ranka.Muzikantas paskutinį kartą pažvelgė į mane, negirdimai pakilo ir išslinko.– Jūs išvykstate? – paklausiau nužvelgusi suknelę ir rankinę. – O kur?– Gal kartais matei Paką, brangute? – nutęsė Linansidhė ir suskato dairytis po biblioteką, tarsi nė

negirdėjusi klausimo. – Norėčiau pasakyti jam keletą žodžių. Virėja skundžiasi, kad nuolat dingstamaistas, vyriausioji kambarinė nei iš šio, nei iš to įsimylėjo drabužių pakabą, o kamerdineris visąvakarą vaikėsi po koridorių peles. – Ji atsidususi pasitrynė tarpuakį ir užsimerkė. Paskui pridūrė: –Na gerai, brangučiai. Jeigu sutiksite Paką, liepkite, kad jis atburtų vargšę kambarinę ir liautųsikniaukęs pyragaičius iš orkaitės, kol virėjai dar neišseko kantrybė. Bijau net pagalvoti, ką rasiusugrįžusi, tačiau pasilikti nė už ką negaliu.

– O kur jūs susiruošėte?– Ar aš? Į Našvilį, brangute. Reikia įkvėpti vieną talentingą jauną muzikantą. Jo kelyje iškilo tiek

neįveikiamų kliūčių. Tiesiog siaubas. Bet nesijaudinkite. Netrukus visi iš proto kraustysisklausydamiesi jo groooojimo!

Paskutinį žodį ji dainuote išdainavo ir aš net prikandau lūpą, kad nepasileisčiau šokti. Šeimininkėlyg niekur nieko ulbėjo toliau:

– Be to, turiu užsukti pas vieną žiežulą ir sužinoti, gal ji turi mums kokių naujienų. Grįšiu po dienosar dviejų matuojant mirtingųjų laiku. Iki pasimatymo, balandėliai!

Ji pamojavo mums atsisveikindama ir pradingo švytinčių žiežirbų sūkuryje.Aš tankiai sumirksėjau ir vos nenusičiaudėjau.

– Nežino, kaip išsidirbinėti, – burbtelėjo Pakas, išniręs iš už knygų lentynos, tarsi būtų telaukęs,kol Linansidhė pradings. Jis prisėdo ant sofos ranktūrio ir kilstelėjęs akis į dangų užbaigė: – Galėjo irpaprasčiau išsinešdinti. Nors, tiesą sakant, Linė visada mokėjo pūsti miglą į akis.

– SVARBIAUSIA, KAD JOS ČIA NEBĖRA! – sustugo Geležinis arklys ir pribėgęs prie mūsųapsidairė, tarsi bijodamas, kad Linansidhė pasislėpė už kurio nors krėslo tykodama nugirsti, ką jispasakys. – TIKRAI NEBĖRA. PAGALVOKIME, KAIP MUMS IŠ ČIA PASPRUKTI.

– O kas paskui? – pasidomėjo Grimalkinas ir pakėlęs galvą pašaipiai pažvelgė į Geležinį arklį. –Juk mes taip ir nežinome, kur yra skeptras. Jeigu pasirodysime priešams, tik palengvinsime jiemsužduotį ir prisidarysime sunkumų.

– Deja, mūsų pūkuotasis draugužis teisus, – atsiduso Pakas. – Su Line bendrauti ne pyragai, bet jilaikosi žodžio ir turi daugiausia galimybių surasti skeptrą. Reikia luktelėti, kol išsiaiškinsime, kur jis.

– TAIGI PLANAS AIŠKUS, – sugriaudėjo Geležinis arklys, susikryžiavęs galingas rankas, akyseįsižiebė negeros liepsnelės. – SĖDĖTI IR NIEKO NEDARYTI! ŠTAI KĄ MUMS SIŪLOŠAUNUSIS ROBINAS!

– O kokį genialų planą gali pasiūlyti tu, rūdžių krūva? Sukelti triukšmą mieste šukuojant visasdidžiąsias bendroves, kol skeptras pats įkris mums į rankas?

– PRINCESE, – nerimo Geležinis arklys, dabar pasisukęs į mane, – LAUKTI KVAILA. KĄMUMS TAI DUOS? NEJAU TU NENORI SURASTI SKEPTRO? O PRINCO AŠO?..

– Nutilk... – sušnypščiau nesavu balsu. Matyt, Geležinis arklys išgirdo jame slypintį grasinimą, neskaipmat užčiaupė srėbtuvę. Aš pašokau suspaudusi kumščius ir tęsiau taip įsikarščiavusi, jog jis netpasitraukė atatupstas: – Kad daugiau negirdėčiau jokių kalbų apie Ašą! Taip, aš noriu jį surasti.Galvoju apie jį kiekvieną dieną, bet pirmiausia mes turime susigrąžinti skeptrą. Be to, net jei mumsnerūpėtų skeptras, aš nieko negaliu padaryti dėl Ašo, nes jis nenori, kad jo ieškotume. Ypač aš. Labaiaiškiai davė tai suprasti, kai buvome susitikę paskutinį kartą. – Aš sunkiai nurijau gerklėje įstrigusįgumulą ir užbaigiau: – Taigi atsakau į tavo klausimą. Taip, aš noriu surasti Ašą! Tačiau negaliu.Dabar svarbiausia atgauti tą nelemtą skeptrą! Neleisiu, jog viskas žlugtų vien todėl, kad tu negali nėminutės nusėdėti ramiai.

Pajutau, kad akis temdo ašaros, ir piktai sumirksėjau. Bičiuliai vėpsojo į mane nesuprasdami,kokia musė man įgėlė. Neišraiškingas Geležinio arklio veidas puikiai slėpė emocijas. Katinasnuobodžiavo, o Pako akyse gailestis sumišo su pavydu.

Tai dar labiau išvedė mane iš kantrybės.– Paklausyk, Megana... – pradėjo Pakas.Tačiau aš apsisukau ir išlėkiau iš bibliotekos, kad neprikrėsčiau kvailysčių. Girdėjau, kaip Pakas

šaukė mane, bet nė neatsisukau. Jeigu būtų pačiupęs už rankos ar pastojęs kelią, būtų užsidirbęsantausį.

– Tegul eina, – išgirdau Grimalkino balsą, kai triukšmingai atplėšiau duris. – Beprasmiška jaidabar ką nors sakyti, Šaunusis Robinai. Jai reikalingas tik jis.

Trinktelėjusi durimis nulėkiau koridoriumi, mėgindama nuslopinti raudą.Kokia neteisybė! Man pabodo būti už visus atsakingai, priimti protingus sprendimus iš pareigos. O

iš tiesų tenorėjau vienintelio dalyko – susirasti Ašą ir įkalbėti, kad apsigalvotų. Mes galėtume būtikartu. Galėtume, jeigu labai pasistengtume. Nepaisant visų aplinkybių. Ir skeptro.

Šių rūmų koridoriams, regis, galo nebuvo. Visi jie atrodė labai panašūs: siauri, tamsūs, išdažyti

raudonai. Neturėjau nė menkiausio supratimo, kur einu, ir man visai nerūpėjo. Tenorėjau atsidurti kuotoliau nuo Pako ir Geležinio arklio, pabūti viena. Visur kabėjo paveikslai, stovėjo statulos, riogsojomuzikiniai instrumentai. Man praeinant kai kurių stygos dar tebegaudė, orą virpino muzikos garsai.

Galiausiai aš pailsau, susmukau prie arfos ir užsidengiau veidą delnais, nekreipdama dėmesio įfėjūną, dėbsantį į mane iš kito koridoriaus galo.

„Ašai, kurgi tu?!“ – karčiai sušukau mintyse.Akis peršėjo, aš piktai nusibraukiau ašaras. Man nė už ką nevalia verkti! Arfos stygos švelniai

suskambo, tarsi klausdamos, kas atsitiko. Apatiškai perbraukiau per jas pirštu ir koridoriuminusklendė virpantis liūdnas garsas.

Jam netikėtai atitarė antras, trečias. Aš kilstelėjau galvą ir įsiklausiau į tolimą fortepijonomelodiją. Užburianti minorinė muzika pasirodė keistai pažįstama. Nusišluosčiau ašaras ir leidausi josvedama vingriais koridoriais, kuriuose dunksantys instrumentai tylutėliai skambėjo, įsiliedami įbendrą melodiją.

Galiausiai atsidūriau prie durų su paauksuotomis rankenomis. Už šių tamsiai raudonų durųgriaudėjo tikra simfonija. Aš tylutėliai jas pastūmiau ir įtykinau į didžiulę apskritą salę raudonomissienomis.

Mane užliejo muzikos garsai. Salėje pamačiau daugybę instrumentų: arfų, smuikų, violončelių,gitarų, tarp kurių buvo net havajietiškoji. Salės viduryje prie kabinetinio rojalio rymojo Čarlzas. Jisužmerkęs akis pirštais bėgiojo per klavišus. Kitų instrumentų stygos virpėjo, paversdamos kakofonijądieviškai skaidriomis ilgesingomis trelėmis. Melodija tarsi gyva aidėjo salėje. Niūri, bauginama,ilgesinga. Man vėl suspaudė širdį. Prisėdau ant sofos, apmuštos raudonu aksomu, ir daviau valiąašaroms.

„Man pažįstamas šis motyvas“, – pagalvojau. Tačiau atmintis, regis, tyčiojosi iš manęs.Prisiminimų vietoje žiojėjo juoda skylė. Tik muzikos garsai, užburiantys ir pribloškiamai pažįstami,gildė sielą, pripildydami ją liūdesio ir praradimo kartėlio.

Ašaros biro per skuostus. Aš žiūrėjau, kaip kaulėti Čarlzo pečiai kyla ir leidžiasi į taktą. Galvabuvo taip nuleista, kad beveik lietė klavišus. Veidą prastai mačiau, bet man pasirodė, kad jis irgiverkia.

Pagaliau nuskambėjo paskutiniai akordai. Mudu abu apmirėme. Čarlzas sėdėjo tebelaikydamaspirštus ant klavišų ir trūksmingai alsavo. Aš vis dar karštligiškai spėliojau, iš kur man pažįstama šimelodija? Tačiau kuo įnirtingiau stengiausi prisiminti, tuo labiau ji tolo nuo manęs. Ją vis labiau gėrėsienos ir kilimas, kol ji teliko instrumentų atmintyje.

Galiausiai Čarlzas atsistūmė su kėde ir pakilo. Pašokau ir aš, šiek tiek susidrovėjusi, kadįsibroviau neprašyta.

– Jūs nuostabiai skambinate, – pasakiau, kai jis atsisuko.Muzikantas sumirksėjo, nustebintas mano pasirodymo, bet nekrūptelėjo, neatšoko.– O kaip vadinasi kūrinys? – pasiteiravau.Klausimas, regis, jį sutrikdė. Čarlzas paniuro, atmetė galvą ir suraukė kaktą, tarsi bandydamas

suvokti, ko iš jo noriu. Galiausiai veidas apsiniaukė ir jis gūžtelėjo pečiais.– Neatsimenu.Pajutau nusivylimą.

– Aišku.– Bet... – Jis mąsliai perbėgo pirštais per dramblio kaulo spalvos klavišus, akys svajingai

suspindo. – Bet aš žinau, kad be galo mėgau jį. Man regis, labai seniai. – Jis sumirksėjo ir vėlklausiamai įsistebeilijo į mane. – O gal tu žinai jo pavadinimą?

Aš papurčiau galvą.– Ką gi. Gaila, – lyg įsižeidęs atsiduso pianistas. – Balsai sako, kad tu galėtum prisiminti.Pajutau, jog metas pasišalinti. Tačiau vos spėjau apie tai pagalvoti, durys virstelėjo ir ant

slenksčio išdygo Vorenas.– Sveika, Megana. – Jis apsilaižė lūpas ir neramiai apsidairė. Vieną ranką laikė striukės kišenėje,

tarsi ką slėptų. – Aš... na... ieškau Pako. Gal jis kartais čia?Ožkabarzdžio elgesys man pasirodė įtartinas. Pasitraukiau ir neramiai susikryžiavau rankas ant

krūtinės.– Ne. Veikiausiai jis bibliotekoje su Geležiniu arkliu.– Puiku.Vorenas įslinko į kambarį ir ištraukė ranką iš kišenės. Lempų šviesoje blykstelėjo juodas pistoleto

vamzdis. Vaikėzas atlaužė gaiduką ir nukreipė ginklą tiesiai į mane. Aš suakmenėjau, o Vorenasžvilgtelėjo pro petį.

– Eikite čia! – šūktelėjo jis. – Tvarkelė.Durys atsilapojo ir į vidų sugužėjo šutvė raudonkepurių. Kruvinasis Denis su žvejo kabliuku nosyje

išėjo į priekį ir iššiepė aštrius dantis.– Ar tu tikrai žinai, kad čia puskraujė?Ožkabarzdis kreivai šyptelėjo.– Tikriau nebūna, – atšovė jis nenuleisdamas pistoleto ir neatitraukdamas nuo manęs akių. –

Geležies karalius dosniai mums už ją atsilygins, paminėsite mano žodį.– Šlykštynė, – sušnypščiau aš Vorenui ir raudonkepuriai prapliupo juoktis. – Išdavikas. Kam tau to

reikia? Juk Linansidhė davė tau viską.– Nekalbėk nesąmonių, – nusišaipė vaikėzas ir pakraipė galvą. – Nejau manai, kad man to užtenka?

– Jis mostelėjo laisva ranka koridoriaus pusėn. – Turiu gyvenime ir didesnių siekių, nei priklausytiLinansidhės dievintojams ir puoselėti jos kultą. Aš ja mažumėlę nusivyliau. O štai Geležies karaliussiūlo puskraujams ir atstumtiesiems dalį Niekadaniekada ir galimybę atsimokėti visiems tiemsgrynakraujams niekšeliams, kurie mus engia. Mainais jam tereikia vienos menkos paslaugėlės –surasti tave. Labai miela, kad pati nukritai man į rankas lyg iš dangaus.

– Tau dar atsirūgs, – iš nevilties pagrasinau. – Pakas su Geležiniu arkliu tuojau pasirodys čiamanęs ieškodami. O Linansidhė…

– Kai ji sugrįš, mūsų ir pėdos bus ataušusios, – pertraukė mane Vorenas. – Kiti Denio vyrukaipasirūpins Šauniuoju Robinu ir surūdijusio metalo krūva. Taigi tavo draugužiai kurį laiką bus labaiužsiėmę. Bijau, kad pagalbos tau nėra iš kur laukti, princese.

– Vorenai! – įsiterpė Kruvinasis Denis, nekantriai spoksodamas į ožkabarzdį. – Užteks maltiliežuviu, pusproti! Nušauk pamišėlį ir nešam kudašių, kol nepasirodė Linansidhė.

Mane nutvilkė siaubas. Vorenas išplėtė akis ir nusitaikė į Čarlzą. Pianistas sustingo. Matyt, visdėlto suvokė, kas vyksta. Puskraujis satyras kreivai išsišiepė ir pareiškė:

– Atleisk, drauguži, nieko asmeniška. Tu mums tiesiog trukdai.Nebemačiau nieko aplinkui, tik šaltą juodo metalo vamzdį. Jis man priminė Edžbrajerio žiedą.

Pajutau, kaip pašiurpo nugara.„Susitrauk!“ – mintyse įsakiau metalui ir tą pačią akimirką pistoletas sprogo. Vaikėzas sucypęs

atšoko, išmetė iš rankos ginklo skeveldras ir prispaudė ją prie krūtinės. Pasklido parako irapsvilusios odos kvapas.

Raudonkepuriai išsproginę akis sužiuro į Voreną, kuris inkšdamas suklupo ir pradėjo mosuotikruvina ranka.

– Ko laukiate?! – suriko jis vos ne kūkčiodamas. – Pribaikite kvaišelį ir griebkite mergiotę!Arčiausiai manęs stovėjęs neūžauga suknirkė ir puolė į priekį. Aš atšokau, bet staiga tarp mūsų

įsiterpė Čarlzas. Nuplėšęs nuo sienos violončelę jis iš visų jėgų vožė raudonkepuriui per makaulę.Instrumentas suaimanavo, tarsi pajutęs skausmą, o gnomas išsitiesė paslikas.

Aš čiupau Čarlzą už rankos ir nusitempiau už rojalio. Kruvinasis Denis atsiduso ir suriaumojo:– Na gerai, vyručiai, dabar puolame visi kartu!– PRINCESE! – staiga nuaidėjo griausmingas balsas.Durys vos nenulėkė nuo vyrių. Porelė raudonkepurių pakilo į orą ir tėškėsi į sieną. Kiti išsižiojo iš

nuostabos. Geležinis arklys žaibu įsisuko į jų tarpą ir pradėjo mosuoti didžiuliais kumščiaisžvengdamas visa gerkle. Priešininkai kraugeriškai cypdami įsikirto dantimis jam į rankas ir kojas, betkaipmat pažiro į šalis inkšdami iš skausmo. Dantys sutrupėjo, lūpos apdegė. O Geležinis arklys toliausvaidė neūžaugas į visas puses nesavas iš įniršio.

– Ei, princese! – šūktelėjo netikėtai pasirodęs Pakas, išsišiepęs iki ausų. – Grimalkinas sakė, kadpatekai į bėdą. Tad nusprendėme ateiti į pagalbą. Tiesa, tenka pripažinti, rūdžių krūva čia jau kaipreikiant pasidarbavo.

Robinas pritūpė. Virš galvos jam prašvilpė raudonkepuris, dusliai atsitrenkė į sieną ir susmuko antgrindų.

– Nuo šiol reikės nepamiršti Geležinio arklio. Su juo galima puikiai pasilinksminti tokiuoserenginiuose. Ką manai, Megana?

Raudonkepuris svyrinėdamas pakilo. Verdamas mus žvilgsniu iššiepė nuskilusius dantis ir pritūpėpasirengęs šuoliui. Pakas nepaliaudamas šypsotis išsitraukė durklą, bet kaip tik tuo metu kambarysakinamai nušvito.

– Visi nė iš vietos! – nuaidėjo valdingas balsas iš koridoriaus.Mes apmirėme.– Ką gi, – pareiškė Linansidhė, prisiartinusi prie mudviejų su Paku. – Žaidimas pavyko. Nors, tiesą

sakant, taip laukiau, kad mane kuo nors nustebintų. Nuobodu, kai iš anksto žinai viską, kas bus.Ji grėsmingai nusišypsojo raudonkepurių vadeivai ir tas išbalo kaip drobė.– L-L-Linansidhe, – sumikčiojo Denis. – I-I-Iš kur jūs čia? Juk turėjote būti Našvilyje.– Mano mažuti, – nutęsė ji, caktelėjo liežuviu ir palingavo galva, – nejaugi tikėjaisi, kad pavyks

nuo manęs ką nors nuslėpti? Mano pačios namuose? Juk aš puikiai žinau visus gandus. Geležieskaralius skyrė atlygį už mergaitę. Įtariau, kad rūmuose lindi išdavikas, vadinamasis geležies fėjūnųagentas. Tereikėjo palikti jį vieną su princese ir palūkėti, kada žengs pirmą žingsnį. Jūsų veiksmailabai lengvai nuspėjami, brangučiai.

– Mes... – išlemeno Denis, skubiai šmirinėdamas akelėmis ir ieškodamas, kam suversti kaltę. – Taine mūsų sumanymas, Linansidhe...

– Žinau, mano džiaugsme. Jūsų proteliai tam per menki. Todėl nebausiu jūsų.– Tikrai? – viltingai paklausė neūžauga.– Kaip galima?! – baisiai pasipiktinau aš. – Juk jie užpuolė mane. Norėjo nužudyti Čarlzą! Nejaugi

už tai jiems nebus kaip reikiant atlyginta?– Jie viso labo tik pakluso savo esminiams instinktams, mergyte, – nusišypsojusi atsakė

Linansidhė. – Nieko kito ir nesitikėjau. Man reikalingas šio nusikaltimo sumanytojas. Kurių galų čiasukiojaisi... Vorenai?

Mes visi sužiurome į ožkabarzdį, kuris jau buvo beveik spėjęs ištykinti į koridorių. Išgirdęs savovardą jis suraukė kaktą ir nedrąsiai šyptelėjęs pakėlė akis į Linansidhę.

– Aš... aš galiu paaiškinti.– Žinoma, zuikuti, – iškošė ji tokiu tonu, kad aš net pašiurpau iš baimės. – Turėsi man viską

paaiškinti. Mes čia truputį paplepėsime ir tu išklosi, ką žinai apie Geležies karalių ir skeptrą. Atrišiutau liežuvį, kad suoksi kaip niekada. Tu jau patikėk manimi.

– Eime iš čia, – sušnibždėjo Pakas ir suėmė už alkūnės. – Tau tai nepatiks, princese. Linė vėliaumums papasakos ką sužinojusi.

– Čarlzai, – pakviečiau.Muzikantas liovėsi spoksoti į Linansidhę ir atsisuko. Jo akys vėl buvo tuščios ir pamišėliškos.– Eikš ir tu. Nešdinamės iš čia, – paraginau.– Žavinga dama spindi grožiu, – sumurmėjo jis.– Taip, – atsidususi liūdnai patvirtinau ir paėmiau Čarlzą už rankos. – Ji išties spindi.Geležinis arklys apžvelgė kambarį degančiomis akimis ir mes visi patraukėme paskui Paką, palikę

Voreną akistatai su negailestingu likimu.

14

Karališka tvarka– Bendrovė, gaminanti programinę įrangą? – pakartojo Robinas suraukęs kaktą. – Visą laiką jie

slėpė skeptrą ten?– Kaip tik taip ir buvo, branguti, – patvirtino Linansidhė ir patogiai atsilošė krėsle, susikryžiavusi

ilgas kojas. – Neužmirškite, kad geležies fėjūnai skiriasi nuo mūsų. Jie nesibasto po muziejus arparkus ir neniūniuoja dainelių gėlytėms. Jų reikia ieškoti ten, kur naujosios technologijos, kur buriasipaiki ir savanaudžiai žmogeliai, kurie mums mažiausiai rūpi.

Mudu su Paku susižvalgėme. Aš jau spėjau papasakoti jam, kaip susprogdinau Voreno pistoletą,pasitelkusi paslaptingą šaltąją magiją. Mes abu svarstėme, kaip tai galėjo nutikti, ir nusprendėme, kadbus kalti kokie nors geležies kerai, apie kuriuos geriau išvis neprasitarti Linansidhei, nes ji negalipakęsti geležies fėjūnų.

Būčiau labai apsidžiaugusi, jeigu kas nors man pačiai būtų paaiškinęs, kas tai per burtai. Tačiaunujaučiau, kad tokių dalykų fėjūnų šalyje dar nepasitaikė, tad kreiptis pagalbos tiesiog nebuvo į ką. Irkodėl man pavaldūs geležies kerai? Kodėl vienu atveju galiu paleisti juos į darbą, o kitu būnubejėgė? Klausimų kilo gyva galybė, o atsakymo neturėjau nė vieno. Aš atsidusau. Kadangi nesisekaįminti šios paslapties, geriau pagalvoti apie naujausius įvykius.

– Kaip vadinasi ta bendrovė? – paklausiau Linansidhės, nuleidusi negirdomis kandžią pastabą apienaująsias technologijas dievinančius menkus žmogelius, kuriems ir pati priklausiau.

Man ir dabar velniškai trūko iPod, kurį praradau per savo pirmąją kelionę po Niekadaniekada. Oir be televizoriaus dar niekada neteko taip ilgai apsieiti. Jeigu tik pavyks sugrįžti į normalų gyvenimą,atsigriebsiu su kaupu.

Linansidhė prikando lūpą ir susimąsčiusi pradėjo barbenti nusmailintais nageliais į krėslo ranktūrį.– Koks gi tas pavadinimas? Man jie visi vienodi, katyte. – Ji spragtelėjo pirštais. – Regis,

„SaiKorp“. Bendrovė įsikūrusi pačiame San Chosė centre, Silicio slėnio širdyje.– Tai ne šiaip sau vieta, – pasakiau. – Taip paprastai į ją nepakliūsi. Neabejoju, kad ten pilna

filmavimo kamerų, apsaugininkų ir panašių dalykų.– Taip. Kiekviena ataka iš anksto pasmerkta, – sutiko Linansidhė. Ji dėbtelėjo į Geležinį arklį,

kuris stirksojo kampe, susikryžiavęs rankas ant krūtinės. – Be to, jums teks turėti reikalų ne tik sumirtingaisiais. Neužmirškite geležies fėjūnų. Tad reikės būti šiek tiek gudresniems už juos.

Geležinis arklys kilstelėjo galvą.– O JEIGU NUKREIPTUME JŲ DĖMESĮ? – pasiūlė jis. – AŠ GALĖČIAU TAI PADARYTI, O

KAS NORS KITAS TUO METU ĮSIGAUTŲ VIDUN PER ATSARGINĮ ĮĖJIMĄ.– Arba aš galėčiau paversti Meganą nematoma, – pridūrė Pakas.Patogiai įsitaisęs ant sofos Grimalkinas nusižiovavo.– Pernelyg pavojinga naudoti magiją, kai aplinkui tiek geležies ir plieno, – suniurzgė jis, mieguistai

markstydamasis. – Juk ne kartą įsitikinome, kokias nedovanotinas kvailystes krečia ši mergiūkštė, kaitik pakvimpa burtais. Netgi tada, kai kerėjimo galios iš jos laikinai atimtos.

Aš sviedžiau į jį pagalvę. Katinas nuvėrė mane niekinamu žvilgsniu ir pasisuko kitu šonu.– Ką mes žinome apie pastatą? – paklausiau Linansidhės. – Ar turime jo planą, apsaugos schemą ir

kitų duomenų?

– Deja, Vorenas nieko doro apie tai nepapasakojo, nors į tardymo pabaigą labai norėjo, vargšelis,– saldžiai suulbėjo Linansidhė, pažydusi šypsena, tarsi būtų iš naujo išgyvenusi širdžiai mielasakimirkas.

Aš sudrebėjau.– Laimei, mano informatoriams pavyko šį tą išsiaiškinti. Skeptras saugomas dvidešimt devintame

su puse aukšte.– Dvidešimt devintame su puse? – nustebusi perklausiau. – Kas čia dabar?– Neturiu supratimo, katyte. Jie taip pasakė. Tiesa, mes dar turime štai ką, – pridūrė ji ir pamojavo

man prieš nosį popieriaus lapeliu. – Regis, čia parašytas kažkoks kodas, kuriuo pasinaudojus galimapakliūti į geležies fėjūnų irštvą. Mano agentams nepavyko jo iššifruoti, bet galbūt tau pasiseks. O manskaičiai – tamsus miškas.

Ji atidavė man popiergalį. Pakas su Geležiniu arkliu sužiuro pro petį ir mes kelias sekundestyrinėjome skaičius. Linansidhė neklydo. Tai išties buvo dalis kodo:

313111331131321131...– Gerai, – numykiau kurį laiką veltui sukusi galvą, – vadinasi, mums beliko iššifruoti kodą ir

būsime pasiekę tikslą. Ne taip ir sudėtinga.– Bijau, kad tu klysti, balandėle, – paprieštaravo Linansidhė ir paėmė iš braunio taurę vyno. –

Kaip pati sakei, į „SaiKorp“ bendrovę taip paprasti nepateksi. Lankytojams atviras kelias ikikontrolinio posto, o apsaugininkai juokų nemėgsta. Patekti į pirmą aukštą leidžiama tik darbuotojams.

– O jeigu mes apsimestume aptarnaujančiuoju personalu, tarkime, valytojais?Grimalkinas prunkštelėjo ir pakilo nuo sofos.– O argi jiems nereikia leidimų? – pasiteiravo jis ir įsitaisė ant mano numestos pagalvės. – Jeigu

tas pastatas taip akylai saugomas, ne kiekvienas tenai pateks.Aš suraukiau kaktą.– Jis teisus. Tada mums reikia padirbtų dokumentų arba darbuotojų pažymėjimų. Aš nepažįstu

nieko, kas galėtų juos suklastoti.Linansidhė nusišypsojo.– Užtai aš pažįstu, – pareiškė ji ir porą kartų spragtelėjo pirštais. – Skrėjau, branguti, atlėk čionai

minutėlei. Noriu, kad surastum man vieną daiktą.Prie mūsų plasnodamas perregimais sparneliais atidūzgė nuogutėlis kokių trijų colių dydžio elfas.

Jis buvo tamsiai mėlynas, galvą tarsi debesys gaubė šviesūs plaukai, panašūs į pienės pūkus. Pakibęsvirš mūsų jis plačiai išsišiepė rodydamas aštrius kaip skustuvo ašmenys dantukus. Tada smalsiaisubaltakiavo į mane mažame veidelyje vos telpančiomis didžiulėmis apvaliomis akimis, betšeimininkė suplojo rankomis.

– Skrėjau, branguti, aš čia. Nesiblaškyk.

Elfas mirktelėjo man, išdykėliškai vikstelėjo klubais ir pasisuko į Linansidhę.– Šaunuolis, – pagyrė ji. – O dabar įdėmiai pasiklausyk. Turiu tau pavedimą. Teks surasti du mano

informatorius: puskrauję fuką ir trolį. Nepamenu jų vardų. Pasakyk jiems, kad kol kas paliktų drakonokiaušinius ramybėje. Skirsiu jiems kitą užduotį. Nagi, lėk, branguti. Škac, škac iš čia!

Ji mostelėjo ranka ir elfas nuskrido.– Kimė ir Nelsonas, – tyliai sumurmėjau.– Ką sakei, katyte?– Tokie jų vardai. Jie buvo su... Vorenu, kai mes susitikome. – Gyvai prisiminiau šelmišką Kimės

šypseną ir nerangų Nelsoną. – O jeigu jie irgi dirba geležies fėjūnams? – sunerimusi pridūriau.– Ne, – paprieštaravo Linansidhė, patogiau įsitaisė krėsle ir davė ženklą brauniui, kad įpiltų dar

vyno. – Jie nieko nežinojo nei apie išdavystę, nei apie tavo pagrobimo planus. Ir Vorenas taipatvirtino.

– Išties? Tuo geriau.– Nors, – mąsliai nutęsė Linansidhė, – iš mergiotės išeitų puikus smuikas. O gal lyra? Na, o trolis

greičiausiai tiktų kontrabosui. Kaip manai, balandėle?Šiurpdama vyliausi, kad ji juokauja.PO KELIŲ VALANDŲ pasirodė Kimė su Nelsonu. Ir Linansidhė tiesiai šviesiai išklojo, koks

likimas ištiko Voreną.Nuo tokios naujienos jiems žandikauliai atvipo. Buvo matyti, kad juos šį žinia sukrėtė ir išgąsdino,

bet nenustebino. Nebuvo nei sriūbavimų, nei kaltinimų. Kimė kiek pašniurkščiojo, bet vos tikLinansidhė pareiškė turinti jiems darbelio, bičiuliai akimirksniu sukluso. Mane nustebino jųdalykiškumas. Matyt, šių vaikiūkščių gyvenimas nebuvo rožėmis klotas ir jie neturėjo kada lieti ašarųgailėdamiesi savęs.

– Ką mes turėsime daryti? – gyvai paklausė Kimė ir klestelėjo ant sofos vos nepaskęsdama joje.Linansidhė nusišypsojo ir pamojo man, kad įsitraukčiau į pokalbį.– Tai tavo planas, balandėle. Tu ir paaiškink.– Na... gerai.Porelė puskraujų laukiamai sužiuro į mane. Aš nurijau seiles.– Ar jums teko ką nors girdėti apie bendrovę „SaiKorp“?Mergiūkštė linktelėjo tabaluodama kojomis.– Aišku, teko. Tai didelė bendrovė. Ji gamina programinę įrangą ar kažką panašaus. O ką?Aš pažvelgiau į Linansidhę. Ši drąsinamai mostelėjo kandikliu.– Mums reikia nepastebėtiems prasmukti į bendrovės pastatą ir kai ką nudžiauti.Kimė išplėtė akis.– Tu rimtai šneki?Aš linktelėjau ir kalbėjau toliau:– Taip. Bet mums reikia jūsų pagalbos, kad galėtume apmulkinti apsaugininkus ir išvesti iš

rikiuotės saugos sistemą. Kitaip tariant, būtina nugvelbti darbuotojo pažymėjimą. Linansidhė tvirtina,kad judu sugebėsite tai padaryti. Ar imsitės šio darbo?

Kimė susižvalgė su Nelsonu ir plačiai išsišiepusi pasisuko į mane.– Nors ir dabar pat, – pareiškė ji, nenuleisdama nuo manęs švytinčių akių. – Kada norite jį turėti?– Kuo greičiau.– Gerai, – dalykiškai pasakė Kimė, pašoko nuo sofos ir paplekšnojo pūpsantį Nelsono bicepsą. –

Eime, begemotuk, reikia pakankinti vieną žmogiūkštį. Jūs nė mirktelėti nespėsite, o mes jau vėlbūsime čia.

Porelei išėjus, Pakas žvilgtelėjo į Linansidhę.– Ar jais galima pasitikėti? – pasiteiravo jis ir gudriai šyptelėjęs pridūrė: – O gal man vertėtų juos

pasekti?– Ne, mielasis. Geriau nereikia, – atšovė šeimininkė ir pakilo gaubiama žalsvų dūmų debesėlio. –

Puskraujams lengviau nepastebėtiems patekti į Silicio slėnį nei fėjūnams, be to, jie nealergiškigeležiai ir plienui kaip mes. Būk ramus, ši porelė nepasišiukšlins. O dabar štai kas, – pridūrė jiartindamasi prie manęs su sąmokslininkės šypsena: – Eikš su manimi, brangute. Turime sutvarkytivieną labai svarbų reikalą.

Aš sunerimau.– Kokį?– Pavaikštinėti po parduotuves.– Ką? Dabar? O kam?Linansidhė caktelėjo liežuviu.– Juk tu neketini pasirodyti „SaiKorp“ bendrovėje taip atrodydama, balandėle? – Ji paniekinamai

sušnarpštė, iškalbingai nužvelgusi mano džinsus ir megztinį. – Su šiais apdarais nesi panaši į versliądalykišką panelę. Veikiau į narkomanę, kuri apsipirkinėja dėvėtų drabužių parduotuvėse. Jeigu noriįsigauti į tą bendrovę, vien burtų ir sėkmės neužteks. Tu privalai neatpažįstamai persikūnyti.

– Bet mes turime mažai laiko. Pakas galėtų pasitelkęs kerus parūpinti man dalykinį kostiumėlį...– Ne, ne ir dar sykį ne, mažute, – užburkavo Linansidhė ir mostelėjo ranka. – Niekada nė už ką

neatsisakyk progos apsipirkti. Be to, argi negirdėjai, ką pasakė Grimalkinas? Netgi patys stipriausikerai gali veikiai išsisklaidyti geležies ir plieno apsuptyje. Mums neužtenka, kad tu atrodytum kaipbendrovės darbuotoja, norime, kad tu ja taptum. Ir kad negirdėčiau jokių „bet“! Taigi keliaujame įparduotuves. – Ji vėl nužvelgė mane su atlaidžia šypsena, kuri man visai nepatiko. – Įsivaizduok, kadaš kuriam laikui tapau tavo fėja krikštamote, širdele. Tik leisk pasiimti burtų lazdelę.

MUDVI SU LINANSIDHE įveikėme dar vieną nesibaigiantį koridorių ir išėjome į saulės nužertąžmonių pilną gatvę. Niekas nė nepastebėjo, kaip išnirome iš tuščio skersgatvio. Nors plieskė saulė irdangus buvo giedras, spaudė šaltukas. Pro šalį skubantys praeiviai vilkėjo paltus ir storus megztinius.Regis, artinosi, o gal jau buvo prasidėjusi žiema. Mudviem praeinant pro spaudos automatą aš greitaižvilgtelėjau į datą kažkokio laikraščio viršutiniame kampe. Tada lengviau atsidusau. Buvo praėjępenki mėnesiai nuo to laiko, kai atsidūriau Niekadaniekada. Penki mėnesiai. Ne taip jau mažai, betvis geriau nei penkeri metai ar amžiai. Bent jau mano namiškiai dar gyvi.

Visą popietę Linansidhė tąsė mane po prabangias parduotuves. Ji traukė drabužius nuo pakabų irbruko man. O kai aš šiurpau nuo nežmoniškų kainų, kvatodama primindavo, kad yra laikina mano fėjakrikštamotė ir pinigai – ne kliūtis.

Iš pradžių turėjau matuotis dalykinius kostiumėlius: prigludusius švarkelius ir siaurus sijonus iki

kelių, su kuriais, Linansidhės nuomone, atrodžiau kokiais penkeriais metais vyresnė. Išbandžiaukokias dvi dešimtis įvairiausio stiliaus ir spalvų apdarų. Galiausiai Linansidhė išrinko paprastąjuodą kostiumėlį. Mano akimis, jis buvo lygiai toks pat kaip visi kiti juodi kostiumėliai, kuriuosmatavausi anksčiau.

– Jau viskas? – džiugiai pasiteiravau, kai Linansidhė paliepė pardavėjai supakuoti pirkinį.Fėjūnė pažvelgė į mane su nuoširdžia nuostaba ir nusikvatojo.– Žinoma, kad ne, balandėle. Tau dar reikia batelių, rankinės, papuošalų ir makiažo. Ne, brangute,

tai tik pradžia.– Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad fėjūnai mėgsta vaikščioti po parduotuves. Mano galva, tai

jiems kažkaip... nebūdinga.– Nieko panašaus. Apsipirkinėjimas labai primena medžioklę. O juk visi fėjūnai dėl jos galvą

pametę, net jeigu ir nenori to pripažinti. Azartas tiesiog jų kraujyje.Nors ir nenoromis, turėjau pripažinti, kad jos žodžiuose esama tiesos.MES VĖL PATRAUKĖME klajoti po parduotuves. Jau nebeskaičiavau, kiek jų apžiūrėjome, kiek

prekystalių eilių įveikėme ir kiek daiktų perrausėme. Linansidhė buvo fėjūnė iš pašaukimo. Vos jaiįėjus, pardavėjai akimirksniu mesdavo visus darbus ir apsupdavo ją, nekantraudami sužinoti, kuogalėtų pasitarnauti ir ką pasiūlyti. O manęs niekas nė nesiteikdavo pastebėti. Net kai Linansidhėpaaiškindavo, kad renkamės daiktus man, pardavėjai kaipmat mane užmiršdavo. Jie nėrėsi iš kailionorėdami jai įtikti, skubėjo atnešti geriausius batelius, visą glėbį rankinių, iš kurių kaip gyva nėvienos nebūčiau pirkusi, siūlė auskarus, kurie pabrėžtų akių spalvą. (Beje, kaip tik tada paaiškėjo,kad aš netgi neprasidūrusi ausų.) Taigi po pusvalandžio jau sėdėjau krėsle, ausų spenelius gnaibėskausmas, o šneki mergina valė juos vatos gumulėliu ir tikino, kad paraudimas praeis po dienelėskitos.

Galiausiai, kai saulė pusiau pasislėpė už namų stogų, apsipirkinėjimo karalienė nusprendėįvykdžiusi misiją. Pajutusi nenusakomą palengvėjimą aš išsidrėbiau ant kėdės ir išsitraukiaupopiergalį su mįslinguoju kodu. Na, kodėl niekaip nesiseka jo iššifruoti? Linansidhė tuo metu plepėjosu pardavėja, kuri krovė į maišelius mūsų pirkinius. Išgirdusi, kiek teks mokėti, aš vos nuo kėdėsnenuvirtau, bet Linansidhė tik nusišypsojo ir nė nemirktelėjusi ištiesė kredito kortelę. Kai mergina jąsugrąžino, akimirką pasirodė, kad tai paprasčiausias gabalėlis žievės. Bet geriau įsižiūrėti nespėjau,nes Linansidhė nerūpestingai įsimetė ją į rankinę.

– Na ką? – paklausė mano laikinoji krikštamotė, kai mudvi išėjome į gatvę. – Mes tave aprengėme,apavėme, parūpinome rankinę ir auskarus. Dabar imsimės smagiausio dalyko.

– Kokio? – sunerimusi išlemenau.– Šukuosenos, brangute. Tavoji... na, netiks, – numykė ji ir ketino pataršyti kirpčiukus, bet taip ir

neprisivertė prisiliesti prie plaukų. – Ir nagai. Reikia juos kaip nors tvarkyti. Dar gerai, kad netrukusatidarys SPA centrą.

– SPA centrą? – Aš pažvelgiau į liepsnojantį oranžinį rutulį, kuris baigė pasislėpti už horizonto.Kad taip dabar grįžus namo! – Betgi jau kokios šešios valandos? Darbo diena baigiasi.

– Na taip, balandėle. Kaip tik tokiu laiku mirtingieji patraukia į namus ir ateina mūsų eilė. Daugiauneuždavinėk paikų klausimų. – Linansidhė palingavo galvą, neatsistebėdama mano naivumu. –Pirmyn! Benas tiesiog pakvaiš iš džiaugsmo tave pamatęs.

Grožio salone „Gamtos stebuklai“ knibždėte knibždėjo lankytojų. Sustojusios ant žvyruoto takelio

kikeno dvi grakščios silfidės16. Jų sparneliai aštriais kaip skustuvo ašmenys kraštais tyliai plazdenovėjyje. Silfidės nusišypsojo mums, blykstelėjusios dantukais. Tarpduryje mudvi su Linansidhe vosnesusidūrėme su aukšta išdidžia gražuole. Kai Žiemos sidhė prasilenkė su mumis, padvelkė žvarba.Paskui tiesiai man ant galvos nutūpė elfų trijulė. Jie kvatojosi ir pešė plaukus, bet griežto Linansidhėsžvilgsnio sudrausti akimirksniu pradingo už laukujų durų.

Salonas skendėjo prietemoje. Dėl akmeninių plokščių sienų jis priminė urvą. Patalpos viduryjelinksmai gurgėjo marmurinis fontanas, kuriame nardė žuvys ir undinės. Mediniuose loveliuose žaliavobambukai ir žydėjo orchidėjos. Buvo šilta ir drėgna.

– Kodėl čia tiek daug fėjūnų? – pašnibždomis paklausiau, nulydėjusi akimis didžiulį juodą šunį,kuris šmėstelėjo palei duris salono gilumoje. – Nejaugi atstumtiesiems rūpi grožio salonai? Irpanašūs dalykai?

– Tavo nepastabumas mane glumina, balandėle. Nejaugi nematai, kad ši vieta kupina kerų? – atsakėLinansidhė ir rankos mostu nurodė į sienas ir fontaną. – Mirtingųjų pasaulyje pasitaiko tokiųišskirtinių vietų, kuriose pulsuote pulsuoja magiškosios galios. Galima jas pavadinti savotiškais burtųtraukos centrais. Jos vilioja mus kaip naktines peteliškes žvakės liepsnelė. Čia renkasi visi –atstumtieji, vienišiai ir net abejų rūmų dvariškiai. – Ji loštelėjo ir kreivai nusišypsojusi pridūrė: – Beto, net ir mes, mažute, kartais mėgstame pasikedenti plunksneles.

Prie Linansidhės prisiartino elegantiškas šviesiaplaukis satyras. Kai juodu pasibučiavo, jis,pražydęs neprilygstama šypsena, pasisuko į mane.

– Ar čia toji mūsų princesė, apie kurią tiek girdėjau?! – entuziastingai sušuko jis ir pakštelėjo įranką. – Nuostabi! Tik... – Satyras dirstelėjo į Linansidhę. – Dabar suprantu, ką turėjai galvoje, kaikalbėjai apie plaukus. O jau nagai! – Jis net nusipurtė ir palingavo galvą. – Tuojau aš jų imsiuosi. Nėapsidairyti nespėsi, kaip paversiu ją tikru saldainiuku.

– Tu jau pasistenk padaryti stebuklą, Benai, – paprašė Linansidhė ir pasisuko eiti. – Jeigu manęsprireiktų, būsiu pas Migelį, mano saldžiausiasis. Megana, balandėle, klausyk Beno ir viskas busgerai.

Ji linksmai pamojavo ir pradingo už dar vienų durų.Benas sužiuro į mane trindamasis gaurais apžėlusias rankas.– Ką gi, pumpurėli, tau labai pasisekė. Aš tavo paslaugoms ištisą vakarą. Už viską sumokėta.– Nejaugi? – nepatikliai paklausiau.Man niekada neteko būti net įprastame grožio salone, o ką jau kalbėti apie stebuklingą. Neturėjau

nė menkiausio supratimo, ko tikėtis.– Kiek laiko prireiks padaryti šukuoseną? – apdairiai pasiteiravau.Benas nusikvatojo.– Oi, kvapioji žirniuke, tavo klausimai mane pribaigs. Eime. Prieš akis begalė darbo.KELIOS ARTIMIAUSIOS VALANDOS prabėgo tarsi sapne. Salono darbuotojai, daugiausia

satyrai ir keletas braunių, sukosi aplinkui tarsi vijurkai. Gavau persirengti baltą kaip sniegas chalatą.Tada mane paguldė ant kušetės. Baltai apsirengę brauniai išterliojo veidą kremu, ant akių uždėjoagurkų skritulėlius ir prisakė ramiai gulėti. Maždaug po valandos jie mane pasodino ir dailus satyrasvardu Mirokusas panardino plaštakas į vonelę, kvepiančią kakava ir kava. Po kurio laiko iš pradžiųpamasažavo jas su losjonu, paskui kruopščiai nubrūžino nagus dilde, nublizgino ir nulakavo. Tokiapat dalia laukė ir kojų nagų. Paskui buvau patikėta kirpėjai. Ji ištrinko galvą, pakirpo bronzinėmis

žirklėmis plaukus, paskui pradėjo šukuoti ir visą laiką tarškėjo lyg užsukta. Aš jaučiausi keistai.Dėmesys ir procedūros labai patiko, bet nuo sambrūzdžio svaigo galva. Be to, jaučiausi atsidūrusi nesavo vietoje. Juk aš ne kokia princesė ar scenos žvaigždė. Paprasčiausia mergiotė iš Luizianos, tadšis pasaulis man pasirodė visiškai svetimas.

Kai man beveik baigė daryti makiažą ir beliko tik keli paskutiniai potėpiai akims ir lūpoms, įkambarį įplasnojo patenkinta ir gaivi Linansidhė. Jos oda švytėjo. Baigėsi kerų, kurie darė ją panašiąį žemišką moterį, galia ir dabar visa patalpa sutvisko nuo ypatingo grožio. Šviesos atšvaitai krito antakinamai blizgančių vario spalvos plaukų. Benas suskato trypčioti aplinkui, žerdamas komplimentus.

– Kas tiesa, tai ne melas. Galvą guldau, kad Migelis tikras virtuozas, – sumurkė Linansidhė irpasiraivė tarsi katė, pakėlusi virš galvos neįtikėtinai grakščias rankas. – Jeigu jis nebūtų tau taipreikalingas, mielai pasigrobčiau. Patikėk manimi, toks talentas šiais laikais labai retai pasitaiko. Jūstik pažvelkite! – sušuko ji spoksodama į mane. – Kaip tu pasikeitei, brangute. Tavęs tiesiogneįmanoma pažinti!

– Ji be galo žavinga! – patvirtino nušvitęs Benas. – Man regis, pasidarbavome kaip dera. Jai labaitinka plunksnelėmis nudažyti plaukai. O Patricija nepralenkiama kirpimo meistrė.

– Nuostabu, – pritarė Linansidhė, tyrinėdama mane su vos pastebima šypsenėle, nuo kuriospasijutau nejaukiai. – Jeigu aš jos neatpažįstu, tai ir „SaiKorp“ bendrovėje niekam įtarimų nekils.

Jau žiojausi kažką sakyti, kai pro kvepalų, kosmetikos ir drėgnos patalpos kvapų debesįprasiskverbė keistas dvokas. Linansidhė, Benas ir visi kiti fėjūnai sustingo. Du brauniai it paklaikęšovė pro duris, klientai pradėjo blaškytis po salę, neramiai šnibždėdamiesi. O kvapas vis stiprėjo.

Galiausiai atpažinau jį ir širdis neramiai suspurdo. Metalas. Taigi į svečius nusprendė užsuktigeležies fėjūnas.

Ir kaip tik tą akimirką jis įžengė pro duris.Man per nugarą perbėgo šaltukas. Kažkas iš lankytojų aiktelėjo. Nepažįstamasis vilkėjo prabangų

perlų pilkumo kostiumą. Trumpai kirpti juodi plaukai neslėpė smailių ausų ir laisvų rankų mobiliojoįrangos. Žalia tarsi kompiuterio geležinių detalių oda švytėjo šimtais žiburėlių, laidų ir jungčių. Prostorus akinių stiklus metaliniais rėmeliais akys svaidė žalias, mėlynas ir raudonas kibirkštis.

Benas grakščiai ir nepastebimai pajudėjo, kad užstotų mane. Per jį nebemačiau, kas vyksta, kitavertus, buvau paslėpta nuo nekviesto svečio žvilgsnio. Tūnojau tyliai kaip pelytė.

– Na ką? – sudrumstė tylą pašaipus atėjūno balsas. – Kodėl niekas manęs nesutinka išskėstomisrankomis? Neduoda lankstinukų? Nepasakoja apie teikiamas paslaugas? Labai jau prastasaptarnavimas šiame elitiniame salone.

Niekas nepajudėjo iš vietos. Pagaliau vienas iš satyrų žingtelėjo į priekį. Jis visas virpėjo išbaimės ir įtūžio.

– Mes neaptarnaujame tokių kaip tu.– Nejaugi? – kandžiai pasiteiravo geležies fėjūnas ir apsimestinai nustebęs griebėsi už širdies. –

Kaip liūdna. Kita vertus, galėčiau nesukdamas galvos visus jus nudobti, tad jūsų nesvetingumas turipagrindo.

Linansidhė, nutarusi įsikišti, puolė į priekį, kad net garbanos susiraitė kaip gyvatės.– Ko tau čia reikia, šliuže? – iškošė ji.– Ką aš matau? Ar tai tu, Linansidhe? – išsišiepęs pareiškė vyras. – Mes girdėjome apie tave ir

tavo šnipų tinklą. Sklinda gandai, kad tu žinai, kur yra Oberono dukra, Vasaros princesė.– Aš daug ką žinau, branguti, – atsiliepė Linansidhė tokiu balsu, tarsi ketintų nusižiovauti iš

nuobodulio. – Toks jau mano užsiėmimas. Turiu susirinkti informacijos savo gerovės ir saugumolabui. Be to, tai savita pramoga. Tačiau veltis į tamsius reikalus ne mano būdui. Kaip, beje, ir maltiliežuviu su geležies fėjūnais. Taigi, jeigu mes baigėme, gal malonėtum nešdintis lauk?

– Pakentėk dar truputėlį, – kuo ramiausiai atsiliepė geležies fėjūnas. – Tuojau išeisiu. Beje, manovadas prašė tau perduoti pasiūlymą. Jeigu pasakysi, kur slapstosi Oberono dukra, tau bus panaikintivisi kaltinimai. Taigi kai mes užgrobsime Niekadaniekada, galėsi grįžti namo. Juk tu norėtum to,Linansidhe? – pasidomėjo jis. Paskui pakėlęs balsą kreipėsi į kitus: – Tai galioja ir jums visiems:atstumtiesiems, puskraujams, o ir grynakraujams. Padėkite mums surasti Vasaros princesę ir galėsitegrįžti į fėjūnų šalį. Geležies karalius suteiks malonę kiekvienam, kas stos į jo pusę.

Jis nutilo ir ėmė laukti, bene kas nors išeis į priekį. Tačiau niekas nė nepasijudino. Galbūt bijojoviduryje salono stovinčios Linansidhės, iš kurios spinduliavo tokia grėsminga jėga, kad net lempospradėjo mirksėti. Ir tai buvo tikra laimė, kad visų lankytojų akys krypo ne į mane,o į ją.

Geležies fėjūnas dar truputį luktelėjo. Niekas taip ir neišdrįso užrūstinti atstumtųjų valdovės, tadnepažįstamasis nusprendė pasitraukti.

– Ką gi. Jeigu apsigalvotumėte, praneškite. Mus rasite visur. Anksčiau ar vėliau mes iki jūsųprisigausime.

Jis nusigręžė nuo mūsų ir pasuko prie išėjimo, akmeninėmis grindimis nudunksėjo žingsniai.Linansidhė nenuleido akių nuo durų, kol geležies kvapas išsisklaidė ore. Galiausiai ji pasisuko įmane.

– Vakarėlis baigtas, mažule. Keliausime. Benai, tu tikras šaunuolis, net nežinau, kaip tau atsidėkoti.Bet mums jau metas.

– Suprantama, mano brangenybe, – atsakė satyras ir pamojo atsisveikindamas. – Atsivesk šiąmažylę kitą kartą, gerai? Ir sėkmės jums kovoje su didžiąja bendrove.

KAI MUDVI SU LINANSIDHE SUGRĮŽOME, radome Paką ir Geležinį arklį aptarinėjančiusveiksmų planą su Kime ir Nelsonu. Visi keturi buvo apgulę stalą bibliotekoje ir vos nesilietėkaktomis kažką pusbalsiu svarstydami. Mums pasirodžius su keliais raudonkepuriais, velkančiaispirkinių krepšius, jie skubiai atsisuko ir praradę žadą įsispoksojo. Netgi degančios Geležinio arklioakys vos neiššoko ant kaktos, kai įskriejome pro duris.

– Nieko sau, Megana! – sukliko Kimė ir puolė šokinėti plodama katučių. – Atrodai, nors iš kotovirsk! O jau šukuosena!

– PRINCESE! – subliuvo Geležinis arklys, nužvelgęs mane nuo galvos iki kojų, ir pritariamaipalingavo galvą. – TU IŠTIES GRAŽI KAIP PAVEIKSLIUKAS.

Dirstelėjau į Paką, kuris vėpsojo į mane lyg užburtas.– E-e... – teišlemeno jis.Ne juokais apstulbau. Nejaugi dėl manęs pats Šaunusis Robinas prarado kalbos dovaną?– Esi neprilygstama, – galiausiai išspaudė Pakas.Aš išraudau ir netikėtai sutrikau.– Vaikučiai! – sušuko Linansidhė ir plekštelėjo delnais reikalaudama mūsų dėmesio. – Jeigu

norime susigrąžinti skeptrą, privalome veikti ryžtingai. O jūs, informatoriai, – spragtelėjusi pirštaisKimės ir Nelsono pusėn pasiteiravo ji, – ar atnešėte tai, ką liepiau, brangučiai?

Mergiūkštė davė ženklą savo draugui troliui. Jis pasirausė kišenėje ir išsitraukė laminuotą leidimą.Ant jo pamatėme akiniuotos blondinės nuotrauką. Lūpos buvo sučiauptos, tarsi mergina būtų norėjusižvilgsniu nudobti fotografą. Nelsonas padavė kortelę Linansidhei ir ši pradėjo įdėmiai ją tyrinėti.

– Rozalina Smit. Atrodo vyresnė už tave, bet iš bėdos tiks. Tvarka, – pasakė ji ir pasisukusi į muspareiškė: – Laukia sunki diena, todėl anksčiau drožkite miegoti. Ryte susitiksime vestibiulyje. O tu,Megana, balandėle, pasistenk iššifruoti kodą. Operacija „Skeptras“ prasidės švintant. Dabar visilaisvi!

Ji teatrališkai kilstelėjo ranką ir pradingo švytinčių žiežirbų sūkuryje.TĄ NAKTĮ aš taip nerimavau, kad negalėjau nė bluosto sudėti. Ant pagalvės greta manęs ramiai

šnopuodamas pūtė į akį Grimalkinas, o aš gulėjau sukdama galvą, kaip iššifruoti kodą. Tiksliausakant, bukai spoksojau į skaičius, kol įskaudo akis. Mintyse vienas po kito iškildavo būsimųsunkumų vaizdai ir jų sąrašas vis ilgėjo. Vos po kelių valandų mums teks įsigauti į „SaiKorp“bendrovės pastatą pasinaudojus svetimu leidimu, nudžiauti skeptrą ir pasprukti niekienonepastebėtiems. Tarsi tai būtų juokų darbas ir skeptras nebūtų dieną naktįsaugomas.

Kažkas tyliai pasibeldė ir tarpduryje kyštelėjo Pako galva.– Kaip laikaisi, princese? Aš pagalvojau, kad tu galbūt išalkusi. Ar galiu užeiti?Aš linktelėjau ir jis įsmuko į vidų su lėkšte, ant kurios gulėjo keli sumuštiniai ir obuolio skiltelės.– Štai, – pasakė Pakas ir padėjo lėkštę ant antklodės, – turi nors truputį užkąsti. Norėjau nudžiauti

ko nors skanesnio, bet virėja puolė vytis su samčiu. Man regis, aš nelabai jai patinku.Jis nusijuokė, parvirto ant lovos ir susikišo į burną skiltelę obuolio.– Ačiū, – padėkojau ir čiupau sumuštinį. Sūris ir... vėl sūris. Bet vis geriau nei nieko. – O kur

Geležinis arklys?– Vis dar aptarinėja su šnipais taktiką, – paaiškino Pakas ir sužiaumojo dar vieną obuolio skiltelę.

– Kad tu pasiklausytum jų postringavimų. Įsivaizduoja esantys filmo apie Džeimsą Bondą veikėjai.Jis pastebėjo lapelį mano rankose.– Kaip sekasi?Aš sulamdžiau popiergalį ir nusviedžiau į šalį. Pakas suklapsėjo blakstienomis.– Kaip matau, ne per geriausiai.– Niekaip neperprantu tų skaičių, – atsidususi prisipažinau ir pasitryniau akis. – Ko tik nemėginau:

ir sudėti, ir dauginti, ir dalyti. Nieko neišeina, nors sprok. Jeigu neiššifruosiu to prakeikto kodo, mesnepakliūsime į reikiamą aukštą, nesusigrąžinsime skeptro ir visi jūs per mane palydėsite galvą!

– Ei! – šūktelėjo Pakas ir atsisėdęs apkabino mane. – Kas tau, princese, nejau pabūgai tokiospaprastos užduoties? Juk tu įveikei patį Geležies karalių! Nusigavai į priešo irštvą ir užkūrei tenvisiems gerą pirtį. Ir šįkart bus taip pat!

– Nebus! – paprieštaravau ir padėjusi sumuštinį pakėliau akis į Robiną. – Dabar viskas kitaip! SuMachina aš koviausi dėl broliuko. Tik dėl jo. Žinoma, Itanas man be galo brangus. Net negalvodamabūčiau sutikusi numirti, kad jį išgelbėčiau. Bet tada buvau atsakinga tik už vieną žmogų, o dabar... –Aš užmerkiau akis, prigludau Pakui prie krūtinės ir kurį laiką klausiausi, kaip dunksi širdis. – Jeigu

sužlugdysiu žygį ir mes nesugrąžinsime skeptro, pražudysiu visus. Ne tik tave, Geležinį arklį irlikusiuosius – visus. Niekadaniekada išnyks. Nebeliks nei Vasaros, nei Žiemos karalysčių. Tikgeležies fėjūnai. Ar dabar supranti, kodėl nerandu sauvietos?

Aš nutylėjau, kad man be galo trūksta Ašo, kad vien jo dėka buvau tokia narsi Geležies karalystėje.Man pašėlusiai stigo Žiemos princo, jo ramaus ir nepajudinamo ryžto, bežodžio pasitikėjimo savimi.

Pakas pasisuko, kilstelėjo man smakrą ir pažvelgė į akis. Žaliose lyg smaragdas jo akyse išvydauištisą jausmų gamą.

– Aš būsiu su tavimi, – sušnibždėjo jis ir ilgais pirštais paglostė plaukus. – Neužmiršk to. Kad irkas nutiktų, ateisiu tau į pagalbą.

Pakas nuleido galvą ir mūsų kaktos susilietė. Nuo jo padvelkė obuoliais. Pamačiau savo atvaizdąjo vyzdžiuose.

– Aš neapleisiu tavęs jokiomis aplinkybėmis. Tu visada galėsi manimi pasikliauti.Pajutau, kaip kraujas pradėjo greičiau almėti gyslomis, tuksėti smilkiniuose ir supratau, kad

atsidūriau ant paties bedugnės kašto ir žiūriu žemyn. Reikėjo pasitraukti, kitaip riba bus peržengta irkelio atgal nebeliks.

Tačiau aš tik užmerkiau akis. Ir Pakas pabučiavo mane.Iš pradžių droviai palietė lūpas, suteikdamas laiko atsitraukti, bet kai aš tik dar labiau

prisispaudžiau, suėmė galvą delnais ir pradėjo bučiuoti iš tikrųjų. Aš apsivijau jį rankomis irprisitraukiau dar arčiau, trokšdama užmirti viską, paskęsti jausmuose. Galbūt tada skausmas irvienatvė nors trumpam atlėgtų. Pakas nubraukė nuo lovos lėkštę, atsigulė ir patraukė mane, kadpasekčiau jo pavyzdžiu. Lūpos staiga nuslydo per kaklą, palikdamos karščiu alsuojantį pėdsaką.

– Jeigu ketinate tuo užsiimti, tai bent malonėkite nedrebinti lovos, – atsklido pašaipus balsas nuogalvūgalio. – O gal išvis ant grindų pasiritinėkite?

Aš išraudau kaip žarija ir kilstelėjau galvą. Grimalkinas gulėjo ant pagalvės ir sutrikęs markstėsi.Pakas trūksmingai atsiduso.

– Ar kada nors sakiau, kad negaliu pakęsti katinų?– Aš čia niekuo dėtas, Šaunusis Robinai, – išplėtęs akis pareiškė Grimalkinas. Balse buvo girdėti

pasipiktinimas ir nuobodulys. – Kuo ramiausiai miegojau, nė neįtardamas, kad judu su princeseimsitės šių triušių žaidimų.

Pakas sušnarpštė, apsivertė ant pilvo ir mudu pakilome nuo lovos. Jis apkabino mane. Mano veidasdegė. Gal dėl Grimalkino, o gal dėl kokios kitos priežasties.

– Aš geriau eisiu, – nenoriai pasakė Pakas ir atsiduso. – Žadėjau Geležiniam arkliui patyrinėtipastato planą, kurį parūpino Kimė.

Jis pažvelgė į sumuštinius ir obuolio skilteles ant grindų ir sutrikęs nusijuokė.– Na... atleisk, kad prišiukšlinau, princese. Ir nesikrimsk dėl kodo. Ką nors sugalvosime. Pasistenk

pamiegoti, gerai? Mes būsime netoliese.Pakas palinko norėdamas pabučiuoti, bet man pritrūko jėgų pažvelgti jam į akis ir aš išsisukau. Jis

kiek palaukė, paskui pakštelėjo į kaktą ir negirdimai pasišalino.Parpuoliau ant lovos ir veidu įsikniaubiau į pagalvę. Ką aš padariau? Leidausi bučiuojama Pako,

nes jis buvo šalia. Nes buvo baisu ir jaučiausi vieniša be to kito. Pakas myli mane, o aš taip

pasielgiau toli gražu ne iš meilės. Tiesiog įsivaizduodama jo vietoje Ašą. Ir man tai... patiko.Mane prislėgė kaltė. Niekaip neįstengiau užmiršti princo. Ilgesys gildė širdį, kita vertus, troškau,

kad Pakas sugrįžtų ir vėl mane bučiuotų.– Tikra prapultis, – burbtelėjau ir atvirtusi ant nugaros sužiurau į įskilimus lubose, kurie priminė

pašaipias šypsenas. – Ką dabar daryti?– Kankintis tylomis, kad aš galėčiau pamiegoti, – pasiūlė Grimalkinas neatmerkdamas akių. Jis

išskėtė ir įtraukė nagus, nusižiovavo ir patogiau įsirausė į pagalvę. Paskui pridūrė: – O gal geriaupagalvok apie kodą? Tada mes galėtume susigrąžinti skeptrą. Juk gaila, kad tiek pastangų nueisniekais.

Piktai dėbtelėjau į katiną, tačiau turėjau pripažinti, jog jis teisus. Be to, tai padėtų atsikratytislegiančių minčių apie Paką.

– Bučinys – dar ne išdavystė, – balsiai pasvarsčiau, susiradau suglamžytą popiergalį ir grįžau įlovą. – Juk Ašas pats mane paliko ir liepė jį užmiršti. Viskas baigta. Tiksliau, aš net nežinau, ar kasnors tarp mūsų išvis buvo.

Grimalkinas nesiteikė nieko pasakyti. Aš įsmeigiau akis į kodo skaičius ir sunkiai atsidusau. Jiejudėjo prieš akis tarsi skruzdėlės.

– Man niekada nepavyks iššifruoti kodo, Grimai. Tai beviltiška. Nebent būčiau genealimatematikė.

Katinas nekantriai suplakė uodega, pasimuistė ir atsuko man nugarą.– O tu įsivaizduok, kad tai ne lygtis, o mįslė, – suniurnėjo jis. – Galbūt persistengi norėdama

išspręsti tai kaip formulę. Juk geležies fėjūnai vis dėlto priklauso mūsų padermei. O mes tiesiogdieviname galvosūkius.

Mįslė? Aš įsižiūrėjau į lapelį ir suraukiau antakius. Kad ir kiek spoksočiau, vis tiek ničniekonesuprantu, nors tu ką.

313111331131321131...– Grimai, man ne...– Perskaityk tuos skaičius balsiai, mergiūkšte, – sušnypštė katinas, regis, susitaikęs su tuo, kad

nepavyks ramiai pasnausti, jeigu man nepagelbės. – Kad jau negali patylėti, bent neskiesk nesąmonių.– Gerai. Tačiau abejoju, ar pavyks.Grimas nieko neatsakė ir aš pradėjau skaityti:– Trys. Vienas, trys. Vienas, vienas, vienas, trys. Trys, vienas, vienas, trys.Aš nutilau ir suraukiau kaktą. Balsiai skaitant viskas pasikeitė. Norėdama pasitikrinti netikėtai

dingtelėjusią prielaidą, dar kartą garsiai pakartojau trečią eilutę:– Vienas, vienas, vienas, trys.„Vienas 1. Vienas 3“, – pakartojau mintyse.

Sumirksėjau. Nejaugi viskas taip paprasta?! Skubiai perbėgau akimis likusias eilutes ieškodamapatvirtinimo ir išpūčiau akis. Taip ir yra!

– Aš... aš viską supratau! Išties! Pala pala, – sumurmėjau ir vėl įsmeigiau akis į popiergalį. – Taip.Tai ne tik matematinė, bet ir žodinė užduotis. Tu buvai teisus, Grimai! Tik pažiūrėk!

Aš pakišau lapelį po nosimi Grimalkinui, kuris kaip ir anksčiau pabrėžtinai nekreipė į manedėmesio, bet man tai buvo nė motais.

– Kiekviena nauja eilutė apibūdina ankstesnę. Pirmasis skaičius – trys, todėl antroje eilutėje vienastrejetas. Paskui vienas vienetas, dar vienas trejetas ir taip toliau. Tokiu atveju atsakymas bus... – Ašskubiai perskaičiavau mintyse ir išpyškinau: – Vienas – vienas – vienas – trys – vienas – du – du –vienas – vienas – trys.

Man net kvapą užgniaužė iš nuostabos ir pasididžiavimo savimi. Sielos gilumoje žinojau, kadviskas susidėliojo teisingai, ir išsišiepiau iki ausų.

– Aš įspėjau mįslę, Grimai! Mums vis dėlto pavyks susigrąžinti skeptrą!Grimalkinas neatsiliepė. Ir toliau gulėjo užmerkęs akis. Gal miegojo, o gal tik apsimetė. Panorau

susirasti Paką ir Geležinį arklį, pasidalyti su jais pergalės džiaugsmu, bet nusprendžiau, kad geriaudabar nesusitikti Šauniojo Robino. Todėl vėl atsiguliau į lovą. Klausiausi, kaip po kambarį zujabrauniai rankiodami obuolio skilteles, ir vis grįžau mintimis prie tos akimirkos, kai Pakas pabučiavomane. Tol apie tai galvojau, kol šis vaizdas visiems laikams įsirėžė į atmintį. Jaučiau tai sąžinėspriekaištus, tai pakilią nuostabą. Iš pradžių panorau susigrąžini Paką ir baigti tai, ką pradėjome,paskui prisiminiau Ašą ir širdį suspaudė ilgesys. Žodžiu, visą naktį aš taip ir nesumerkiau akių. Kolpro duris įkišo nosį braunis ir pranešė, kad jau rytas ir Linansidhė laukia manęs.

16 Moteriškosios oro dvasios, įasmeninančios oro stichiją.

15

Operacija „Skeptras“Pro akinius auksiniais rėmeliais į mane papūtusi lūpas žvelgė jauna moteris, apsirengusi juodu

dailiai prigludusiu dalykiniu kostiumėliu. Plaukai buvo sukelti ir elegantiškai susegti ant viršugalvio.Ši moteris buvo šalta ir neprieinama, o nepriekaištingas makiažas ir bateliai aukšta pakulne darlabiau sustiprino įspūdį.

– Na, kaip tau patinka vaizdelis, brangute? – patenkinta savimi pasidomėjo Linansidhė. – Gal dėlakinių kiek ir persūdyta. Kita vertus, šiandien negalime rizikuoti.

Aš parodžiau moteriai liežuvį ir atspindys veidrodyje padarė tą patį.– Nieko sau, – atsiliepiau sukrėsta. – Pati savęs nebeatpažįstu. Dabar aš panaši į teisininkę ar dar

kokią atsakingą darbuotoją.– Tikėkimės, to užteks, kad pakliūtum į „SaiKorp“ bendrovės pastatą, – burbtelėjo Linansidhė.Visą rytą slėptas siaubas ir panika vėl tarsi sunkus akmuo užgulė man krūtinę. Aš nurijau seiles

mėgindama įveikti šleikštulį. Visai be reikalo sušveičiau tas saldžias spurgas, kurių parūpino Kimė.Nelabai kaip atrodysiu, jeigu aptaškysiu brangius batelius vėmalais.

Nusekiau paskui Linansidhę į vestibiulį, svyrinėdama su neįprastai aukštais kulneliais. Pakas,Kimė, Nelsonas ir Geležinis arklys vis dar įkniubę tyrinėjo pastato planą. Grimalkinas snaudė antpianino, šluodamas uodega klavišus ir nesukdamas galvos dėl to, kas vyksta aplinkui. Linansidhėdirstelėjo į katiną ir susiraukė. Matyt, įsivaizdavo įbrėžimus ant lygaus lakuoto paviršiaus.

Pamatęs mane Pakas pažvelgė į akis ir nusišypsojo. Paskui ištiesė ranką ir aš nukicenusi prie joįsitvėriau, kad išsilaikyčiau ant kojų. Pėdas maudė. Atsirėmiau į Paką stengdamasi palengvintikojoms tenkančią naštą. Kaip moterys įsigudrina balansuoti ant tokių kulniukų ir neišsinarinti kojų?

– Na, kokie tavo laimėjimai žirgliojimo fronte? – tyliai pasidomėjo Pakas.– Baik tyčiotis, – atkirtau ir plekštelėjau per ranką. – Juk aš dar tik mokausi. Tas pats, tarsi

kreivaliotum ant dantų šepetukų.Jis sukikeno, o aš įsmeigiau akis į schemą.– Ką čia turite?– Pastato planą, – paaiškino Kimė ir pasistiebė, kad pasiektų stalą. – Štai įėjimas į „SaiKorp“

bendrovę.Puskraujė fuka bakstelėjo į kažkokią liniją lapo apačioje. Aš prisimerkiau, bet taip ir nesugebėjau

atskirti jos nuo kitų.– Jeigu tikėsime Vorenu, – tęsė ji, pirštu vesdama per kitą liniją, – skeptras saugomas čia, tarp

dvidešimt devintojo ir trisdešimtojo aukštų.– Galva neišneša, – sumurmėjau, – kaip gali būti aukštas tarp aukštų?– Lygiai taip pat kaip mano rūmai yra tarp mirtingųjų pasaulio ir Niekadaniekada, – atsiliepė

Linansidhė ir vėl niūriai sušnairavo į Grimalkiną.Mačiau, kad jai labai maga nuvyti jį nuo pianino.– Geležies fėjūnai turi savų šlykščių galių. Mes gebame pasiversti triušiais, o jiems vieni niekai

suryti bankų sąskaitas. Grimai, širduk, ar tau būtina miegoti ant pianino?– Jūs su Paku ir Geležiniu arkliu įeisite pro čia, – toliau aiškino man Kimė, baksnodama į schemos

apačią. – Už durų rasite apsaugininkų postą. Pareigūnas patikrins tavo leidimą. Pako ir Geležinioarklio mirtingasis nepamatys, tad nėra ko jaudintis.

– O jeigu jau pirmame aukšte susidursime su geležies fėjūnais? – pasidomėjo Pakas.– Ne, – atsiliepė Kimė. – Mudu su Nelsonu patikrinome. Geležies fėjūnai nesinaudoja pagrindiniu

įėjimu.Aš sunerimau. Vadinasi, jie turi savo slaptąsias duris ir kelius, apie kuriuos mes nieko nežinome. Ir

šiuo atveju nėra ką daryti.– Toliau pamatysite liftus, – aiškino Kimė ir bakstelėjusi pirštu į schemą rimtai pažvelgė į mus. –

Štai čia ir prasidės sunkumai. Neįsivaizduoju, kaip jūs pakliūsite į dvidešimt devintą su puse aukštą.Galbūt lifte yra specialus mygtukas, kurį mato tik išrinktieji, o galbūt reikia slaptažodžio. Neatmetutikimybės, kad mygtukus teks spaudyti tam tikra tvarka. Žodžiu, nieko konkretaus negaliu pasakyti.Kitas kelias – kopti laiptais iki pat trisdešimto aukšto. Tačiau nėra jokios garantijos, jog pasiekędvidešimt devintąjį su puse išvysite duris.

– Bus matyti vietoje, – įsiterpė Pakas ir numojo ranka. – O kas mūsų laukia tame aukšte? Ko mumstikėtis?

– Minutėlę, – pasakiau ir įrėmiau ranką jam į krūtinę. – Bet juk mes labai rizikuojame. Koks gi čiaveiksmų planas, jeigu net nežinome, kaip patekti į tą dvidešimt devintą aukštą?

– Dvidešimt devintą su puse, – patikslino Pakas. – Aišku, kad iš tokio plano mažai naudos. Betpažvelk į tai kitaip. – Jis nusišypsojo ir kalbėjo toliau: – Arba mums teks pasikliauti nuojauta, arbaišvis neverta niekur eiti. Nelabai iš ko turime rinktis, princese. Tačiau nesibaimink. – Jis apglėbėmane viena ranka ir prispaudė prie savęs. – Tau planas nereikalingas. Tu turi Paką. Neužmiršk to. Ašdantis praėdęs tokiuose dalykuose. Man nereikia pasiruošti, kad viskas eitųsi kaip per sviestą.

Pianinas garsiai suskambo. Tai Linansidhei galiausiai pavyko įkalbėti Grimalkiną miegoti kitur.Nepatenkintas katinas pakilo iš prišildytos vietelės, visu svoriu nusileido ant klavišų ir peršoko antminkštasuolio.

– Nesijaudink, mirtingoji – pareiškė jis man, nusižiovavo ir kaip reikiant pasipurtė. – Aš irgi eisiusu jumis. Kad jau turite tik tokį puikų planą kaip Pako siūlomas, kam nors reikės pasirūpinti, jogsurastumėte reikiamas duris.

– Cha! – suprunkštė Robinas ir piktai dėbtelėjo į Grimalkiną. – Labai miela, katine. Tik kokia tauiš to nauda?

– Mudu su Grimu kai ką sumąstėme, tad nesijaudink, zuikuti, – nutęsė Linansidhė ir dirstelėjusi įschemą pro Pako petį paniekinamai suraukė nosį. – Atminkite, brangučiai, ten, kur saugomas skeptras,jūsų gali laukti kokios tik nori staigmenos. Judu su šiuo geležiniu padaru, Robinai, turite apgintimergaitę. O skeptras, žinoma, negulės matomoje vietoje. Ir jį, be abejo, sups kariai, burtai ir visokiekitokie grėsmingi dalykai.

– AŠ PASIRUOŠĘS ATIDUOTI GYVYBĘ UŽ PRINCESĘ! – Geležinis arklys taip užriaumojo,kad Pakas net susiraukė, o Kimė suskliautė ausis. – PRISIEKIU, KOL AŠ KVĖPUOJU, NĖ VIENASPLAUKELIS NENUKRIS JAI NUO GALVOS. MES SUSIGRĄŽINSIME SKEPTRĄ ARBAŽŪSIME!

– O man atsisveikinti su gyvybe visai nesinori, – įkišo trigrašį Pakas.Jau žiojausi jam pritarti, bet staiga koridoriuje pasigirdo triukšmas ir į vestibiulį įsiveržė žmogus.

Tai buvo pamišęs pianistas Čarlzas. Dar niekada nemačiau jo tokio paklaikusio, net tądien, kai įvyko

susidūrimas su raudonkepuriais. Išsprogusios iš baimės rudos muzikanto akys susirado manąsias. Jispuolė į priekį ir sustojo tik tada, kai priešais mane grėsmingai prunkšdamas išdygo Geležinis arklys.

– Ji... ji išeina? – išlemeno Čarlzas, regis, visai sugniužęs. Jis laužė rankas ir iki kraujo prikandolūpą. – Ne, ne, ne! Neišeik ir vėl. Neišnyk. Pasilik.

– Čarlzai! – nuo Linansidhės balso net oras sudrebėjo ir nelaimėlis paklaikęs sužiuro į ją. – Ką tučia veiki?! Tučtuojau grįžk į savo kambarį!

Man pasirodė, kad pianistas netrukus apsipils ašaromis.– Viskas bus gerai, Čarlzai, – skubiai patikinau. – Aš išeinu ne visam laikui. Dar sugrįšiu,

nesijaudink.Jis paliovė laužęs rankas ir išsitiesė neatitraukdamas žvilgsnio nuo manęs. Ir aš pirmą kartą

nebemačiau jo akyse pamišėliško blizgesio. Priešais mane akimirksniui stojo visai kitoks Čarlzas,matyt, toks, koks buvo kadaise. Jaunas, aukštas, dailus, su šypsena lūpų kampučiuose, norspavargusio, bet geraširdiško veido. Netikėtai man jis pasirodė labai pažįstamas.

– Tu sugrįši? – paklausė jis. – Pažadi?Aš linktelėjau.– Taip. Pažadu.Linansidhė pliaukštelėjo rankomis ir mudu krūptelėjome.– Čarlzai, meiluti, – iškošė ji, regis, kiek sunerimusi. O gal man tik pasirodė? – Ar girdėjai, ką

pasakė mergaitė? Ji dar sugrįš. O dabar gal malonėtum susirasti kitą Čarlzą ir pagalvoti, ką sugrositešį vakarą? Eik sau. Škac iš čia!

Aš suraukiau antakius.– Kitą Čarlzą? Tai jis čia ne vienas?– Aš juos visus taip vadinu, meilute, – paaiškino Linansidhė ir gūžtelėjo pečiais. – Mat labai

prastai įsidėmiu vardus, kaip tu jau pastebėjai. Visi žemės vyrai man panašūs tarsi du vandens lašai.Todėl paprasčiau juos vadinti Čarlzais.

Grimalkinas atsiduso ir nušoko nuo minkštasuolio.– Mes veltu gaištame laiką, – pareiškė jis ir žvaliai nukiceno iškėlęs pūkuotą uodegą. – Jeigu jau

sumanėte šį cirką, metas į kelią.– Sėkmės jums, brangučiai! – šūktelėjo Linansidhė pavymui. – Kai sugrįšite, turėsite viską man

papasakoti. Megana, balandėle, nesumanyk krėsti kvailysčių!KIMĖ IR NELSONAS nuvedė mus raudonais kilimais išklotais rūmų koridoriais atgal į išorinį

pasaulį. Mes sekėme iš paskos, žvalgydamiesi į sales, kuriose esantys fėjūnai ir žmonės lydėjo mūsųbūrelį akimis. Paskui pakilome aukštais įvijais laiptais, kurie galiausiai atvedė prie durelių lubose.Jos buvo kažkokios neįprastos: apskritos, pilkos ir iš pažiūros labai sunkios. Geriau įsižiūrėjusisupratau, kad tai liuko dangtis. Nelsonas pakėlė jį ir pro tarpą pradėjo skverbtis ryški šviesa. Į nosįmušė asfalto, deguto ir išmetamųjų dujų kvapas. Puskraujis trolis sužiuro į kelią laukdamas, kolpravažiuos visi automobiliai. Kimė pasisuko į mane.

– Toliau jums teks keliauti vieniems, – nelinksmai pasakė mergiūkštė ir atidavė man laminuotąleidimą su juostele.

– O judu neisite?Mažoji fuka kaltai nusišypsojo ir mostelėjo ranka į Paką su Geležiniu arkliu.

– Tu turi gynėjus, grynakraujus fėjūnus. Netgi be jokių burtų žmonės jų nemato. O mudu su Nelsonunepasižymime tokiomis galiomis. Tad jeigu tave pastebės su tokia benamių porele, aplinkiniamspagrįstai kils įtarimų. Nesijaudink. „SaiKorp“ bendrovė nuo čia visai netoli. Nuvažiuosite iki jospasigavę taksi. Štai, laikyk, – paliepė ji ir įkišo man į ranką lapelį su ryškiai žaliomis kraigalionėmis.– Tai adresas. O atgal grįšite Keturioliktosios ir Klevų gatvės sankryžoje susiradę antrą liuką iškairės. Viskas aišku?

Aš linktelėjau. Širdis netilpo krūtinėje nuo jaudulio.– Taip.– Tvarkelė! – suriko Nelsonas ir pakėlė liuko dagtį.Pirmasis išsiropštė Pakas. Jis padėjo išlipti man, o tada išlindo Geležinis arklys ir Grimalkinas.

Mes atsidūrėme judrios gatvės viduryje. Nuaidėjo automobilio signalas, per du žingsnius nuo manęscypindamas stabdžius sustojo ryškiai raudonas mustangas.

– Pasitrauk iš kelio, kvaiša neraliuota! – suriaumojo pro langą vairuotojas.Aš liuoktelėjau ant šaligatvio, o automobilis nurūko. Vyras prie vairo nė neįtarė, kad ką tik virš

dangčio buvo pakibęs galingas geležies fėjūno kumštis, kuris tik per stebuklą nesuknežino jam galvos.– Tu juk važiavai degant raudonai šviesai, asile! – surikau įkandin.Pakas su Geležiniu arkliu taip pat atsistojo ant šaligatvio. Į mane sužiuro praeiviai. Vieni lingavo

galva, kiti šaipėsi. Aš rūsčiai dėbtelėjau į juos ir pamėginau susiimti. Pažiūrėčiau, kaip jiepasijuoktų, jeigu galėtų matyti galiūną, kuris antai žvalgosi man pro petį tarsi asmens sargybinis irveria akimis kiekvieną mėginantį prisiartinti.

– Ar viskas gerai? – neramiai paklausė Pakas.Jis stovėjo taip arti, kad kvėpavimas šildė skruostą. Aš linktelėjau, jis pakštelėjo į viršugalvį ir

širdis suspurdėjo.– Daugiau manęs taip negąsdink princese.– Na taip, nebloga pradžia, – sumurkė Grimalkinas ir tingiai užšoko ant šaligatvio, tarsi mes niekur

neskubėtume. – Ar visi pasiruošę? Tikiuosi, tu žinai, į kurią mums pusę, mirtingoji?Aš pažvelgiau į popiergalį. Ranka vos pastebimai drebėjo.– Gal pasigaukime taksi, kaip manote?Pakas susiraukė.– Kitas, manimi dėtas, pultų niurzgėti, kad teks kratytis didžiulėje metalinėje skardinėje, bet aš jau

įpratęs, – pašaipiai pareiškė jis. – Pakankamai prisivažinėjau su tavimi mokykliniu autobusu. Tikpasirūpink, kad langai vis dėlto būtų atidaryti, princese.

Mes susiradome telefono būdelę ir aš iškviečiau taksi. Po dešimties minučių prie mūsų sustojoryškiai geltonas automobilis. Prie vairo sėdėjo barzdyla, įsikandęs cigarą. Jis visą laiką šypsojosiman, žvilgčiodamas į užpakalinio vaizdo veidrodėlį ir neįtardamas, kad sėdžiu tarp dviejų fėjūnų.Vienas iš jų rūsčiai dėbsojo į vairuotoją, o kitas spėjo iškišti galvą pro langą. Taigi tūnojau tarp Pakoir Geležinio arklio, man ant kelių tupėjo Grimalkinas, o automobilis iki galo atvertais langais skriejoper miestą. Tabako dūmai kuteno nosį, graužė akis. Pakas net pažaliavo.

Pagaliau taksi sustojo prie tviskančio dangoraižio. Veidrodinės sienos spindėjo saulėje, kildamosiki dangaus. Aš atsiskaičiau su vairuotoju ir mes išsiropštėme iš automobilio. Pakas akimirksniupuolė kosėti. Jis buvo išblyškęs kaip drobė ir suprakaitavęs. Aš sudrebėjau prisiminusi, kaip sunku

buvo Ašui Geležies karalystės dykvietėse. Geležinis arklys nustebęs vėpsojo į Paką. Grimalkinaspritūpė ir ėmė čiustytis uodegą.

– Tfu, kokia šlykštynė! – iškošė Šaunusis Robinas, atgavęs kvapą.Jis nusispjovė ir delnu nusivalė lūpas.– Kaip jautiesi? – paklausiau sunerimusi, bet Pakas tik nusišypsojo.– Kuo geriausiai, princese. Štai mes ir vietoje. – Jis užvertė galvą ir pažvelgė į „SaiKorp“

bendrovės pastatą. Akyse pradėjo šokinėti pažįstami kipšiukai. – Na ką, princese, atėjo metaspasilinksminti?

MANO ŠIRDIS ELGĖSI KAIP DERA, kol pasiekėme didžiules stiklines duris. Čia ji pradėjodunksėti su tokia jėga, kad net išsigandau – o jeigu ims ir iššoks iš krūtinės.

– Nieko sau! – sušnibždėjau ir prasižiojusi iš nuostabos pradėjau apžiūrinėti milžinišką vestibiulį.Virš galvos, kokių aštuonių ar dešimties metrų aukštyje, išvydau skliautuotas lubas, nuo jų leidosi

ant lynų sukabintos keistos metalinės dekoracijos, tviskančios saulės spinduliuose. Pro šalį skubėjožmonės, apsirengę brangiais dalykiniais drabužiais, kaukšėjo per steriliai švarias pilkas grindisgarsių dizainerių sukurtų batelių kulniukai. Visur buvo įtaisytos filmavimo kameros. Už užtvarosstypsojo ginkluoti apsaugininkai. Aš suglaudžiau kelius, kad nevirpėtų.

– Ramiau, princese, – išgirdau Pako balsą ir pajutau ranką ant peties, nes tarsi kokia pusprotėdairiausi aplinkui išplėtusi akis. – Tu puikiai susidorosi. Pakelk galvą, pasitempk. Jeigu kas norsžiūrės į tavo pusę, šypsokis. – Jis palinko sušildęs kvėpavimu ausį. – Mes seksime iš paskos.

Aš nervingai linktelėjau. Kai Pakas dar kartą spustelėjęs pečius paleido, giliai įkvėpiau irnužingsniavau prie kontrolės punkto.

Apsaugininkas tamsiai pilka uniforma abejingai dirstelėjo į mane. Jis akivaizdžiai nuobodžiavo,kaip aš matematikos pamokose.

– Labas rytas, Edai, – pasilabino su juo vyras priekyje manęs ir priglaudė kortelę prie skaitytuvo.Daviklis sucypė, raudona švieselė virto žalia ir žmogus perėjo per sukamuosius vartelius.Atėjo mano eilė. Stengdamasi atrodyti kuo abejingesnė prisiartinau.– Sveikas, Edvardai.Aš pridėjau Rozalindos Smit kortelę prie skaitytuvo, po mirksinčia raudona šviesele.

Apsaugininkas linktelėjo ir mandagiai nusišypsojo, dorai nė nežvilgtelėjęs į mane.„Valio! – sušukau mintyse. – Juk tai juokų darbas. Sveika atvykusi!“Staiga pasigirdo čaižus pypsėjimas. Aš apmiriau.– Atleiskite, panele, bet turiu patikrinti jūsų leidimą.Pakas, Grimas ir Geležinis arklys jau buvo kitoje sukamųjų vartelių pusėje ir dabar sunerimę

spoksojo į mane. Aš nugurkiau seiles. Gal spjauti į mūsų planą ir nešti muilą, kol nevėlu?Apsaugininkas ištiesė ranką ir aš prisiverčiau nusiraminti.

– Suprantama, – atsakiau. Laimei, balsas nė nesudrebėjo.Aš nusikabinau kortelę nuo kaklo. Apsaugininkas paėmė ją ir prisimerkęs įsižiūrėjo. Pajutau, kad į

mano nugarą susmigo dešimtys nekantrių žvilgsnių, ir susikryžiavau rankas rodydama, jog man viskasatsibodo.

– Atleiskite, panele Smit, – pasakė Edas ir galiausiai teikėsi pažvelgti į mane. – Jūsų leidimo

galiojimo laikas baigėsi vakar. Pasistenkite jį pasikeisti iki rytojaus.Koks palengvėjimas! Vadinasi, dar ne viskas prarasta!– Žinoma, pasikeisiu, – sumurmėjau dėdamasi sutrikusi. – Vis ruošiausi tai padaryti, bet jūs gi

žinote, kiek pastaruoju metu darbų užgriuvo. Aš tiesiog nespėjau. Šiandien būtinai tai padarysiu.Dėkoju.

– Nieko tokio, panele Smit.Apsaugininkas atidavė man kortelę ir kilstelėjo uniforminę kepurę.– Sėkmės.Tada paspaudė mygtuką ir pamojo ragindamas eiti.Aš nuskubėjau už kampo ir tankiai alsuodama atsirėmiau į sieną.– Dar ne laikas ilsėtis, princese, – išgirdau Pako balsą.Jis trūktelėjo mane už rankos kaip tik tuo metu, kai iš už kampo išniro keli vyrai. Jie šnekučiavosi

apie ataskaitas, posėdžius ir apie kažkokį valdytojo padėjėją, kurį būtų ne pro šalį atleisti. Ašapdairiai nusukau akis, bet jie praėjo pro šalį, nė nepastebėję manęs.

Mes irgi nusiskubinome ryškiai apšviestu koridoriumi.– Pasirodo, tu puiki aktorė, – pagyrė Pakas. – Jau maniau, kad viskas baigta, bet tu laikeisi puikiai.

Šauniai atlikta, princese!Aš nusišypsojau.– Pirmą kiūtį įveikėme, – linksmai tarškėjo Pakas. – Dabar beliko surasti dvidešimt devintą su

puse aukštą, čiupti skeptrą ir išsigauti iš čia. Gera pradžia – pusė darbo.Lengva jam kalbėti, o mano širdis tebesidaužė kaip išprotėjusi, be to, iš jaudulio pylė šaltas

prakaitas. Vos žiojausi apie tai pasakyti, kai pastebėjau, kad mums iškilo dar viena problema.– O kur Grimalkinas? – pasiteiravau pusbalsiu.Mes puolėme dairytis, bet katinas tarsi skradžiai žemę prasmego. Galbūt susidūrus su apsaugininku

jis suabejojo mūsų plano sėkme? O gal jam paprasčiausiai viskas įgriso? Juk taip jau ne kartą buvonutikę.

– KODĖL JIS PALIKO MUS LIKIMO VALIAI? – kurtinamai užbaubė Geležinis arklys.Aš susiraukiau. Visa laimė, kad žmonės negali girdėti fėjūnų.– O AŠ MANIAU, KAD SIDHIŲ KATINAS PAISO GARBĖS KODEKSO. NIEKADA

NELAIKIAU JO BAILIU, – toliau plyšojo arklys.Pakas prunkštelėjo.– Tu prastai pažįsti Grimalkiną.Aš nebuvau linkusi jam pritarti. Net jeigu ir pranykdavo nieko nepaaiškinęs, katinas visada

sugrįždavo mūsų paimti. Tad nors Geležinis arklys piktinosi, aš dėl Grimalkino buvau visiškai rami.Jis tikrai pasirodys, kai mažiausiai to tikėsimės.

– Nesijaudink, – pasakiau ir žengiau tolyn.Tačiau Geležinis arklys niekaip nepajėgė susitvardyti. Mintis apie sąjungininko išdavystę labai jį

liūdino. Aš nusišypsojau jam mėgindama paguosti.– Viskas bus gerai. Kas jau kas, o Grimas niekur neprapuls. Jeigu mums prireiks pagalbos, jis

tikrai pasirodys. O dabar turime ieškoti skeptro.

– KAIP PASAKYSI, PRINCESE.Koridoriaus pabaigoje pamatėme du liftus.– Dvidešimt devintas su puse, – susimąsčiusi nutęsiau ir paspaudžiau iškvietimo mygtuką.Po kelių sekundžių pasigirdo melodingas dzingtelėjimas. Iš lifto išėjo dvi moterys ir sparčiai

nužingsniavo, nė nepažvelgusios mūsų pusėn.Aš žvilgtelėjau į vidų. Kaip ir tikėjausi, mygtuko su skaičiais 29,5 nebuvo.Įėjau į kabiną, paskui mane įsibruko Geležinis arklys. Lifte sklido prislopinta muzika: kažkokia

nuotaikinga orkestro griežiama melodija. Grindis dengė raudonas kilimas. Pakas įsmuko vidun irsustingo pačiame viduryje, stipriai prispaudęs rankas prie krūtinės. Geležinis arklys pašnairavo į jį irnustebęs sumirksėjo.

– KAS TAU, ŠAUNUSIS ROBINAI? – paklausė jis.Kabina taip sugaudė, kad aš net apsiašarojau. Pakas grėsmingai nusišypsojo.– Man? Nieko. Tik patekau į didelę metalinę dėžę milžiniškoje plieninėje šachtoje. Tiek tos bėdos.

Paskubėk, princese. Turime pakliūti į reikiamą aukštą.Aš linktelėjau, išsitraukiau iš švarkelio kišenės sulamdytą popiergalį ir prikišau prie šviesos.– Nagi, pažiūrėkime, kas iš to išeis, – sumurmėjau.Tada pradėjau rinkti kodą: 1-1-1-3-1-2-2-1-1-3. Paspausti mygtukai nušvisdavo ir pasigirsdavo

melodingas skambtelėjimas, panašus į mobiliojo telefono.Aš nuspaudžiau paskutinį, trejeto, mygtuką ir pasitraukiau bijodama net kvėptelėti. Bet nieko

neįvyko. Tylą drumstė tik duslus Geležinio arklio šnopavimas, nuo kurio lifto kabinoje pajutau dūmųkvapą. Robinas sukosėjo ir pradėjo kažką burbėti. Jau ketinau rinkti kodą iš naujo, pagalvojusi, kad išjaudulio suklydau, kai švieslentėje ties vienu mygtuku staiga įsižiebė ryškūs skaičiai 29,5.

Mes susižvalgėme, mano bičiuliai puolė džiaugsmingai linksėti.– Dvidešimt devintas su puse aukštas, – sušnibždėjau ir paspaudžiau mygtuką nykščiu. – Kylame!LIFTAS SUSTOJO, pasigirdo melodingas skambtelėjimas ir durys atsivėrė.Mes išvydome saulėtą koridorių, išklijuotą pilkomis plytelėmis, su daugybe durų. Išsyk supratau,

kad pakliuvome ten, kur reikia. Oras vos pastebimai virpėjo, odą pradėjo lengvai dilgčioti, plaukeliaiant sprando atsistojo piestu. Pažįstamas jausmas. Pažvelgusi į Paką su Geležiniu arkliu įsitikinau, kadjie jaučia tą patį.

Mes atsargiai pajudėjome į priekį. Pirmas ėjo Pakas, Geležinis arklys pridengė mudu iš užnugario.Tyloje skambiai aidėjo mūsų žingsniai. Mynėme sparčiai, nestoviniuodami, nes tikrai žinojome: darne laikas žiūrėti, kas už durų. Kuo toliau, tuo labiau dilgsėjo odą.

Galiausiai mes priėjome paskutines duris. Pakas priglaudė ausį prie medinio paviršiaus irįsiklausė.

– Nieko negirdžiu, – sušnibždėjo jis. – Darome?Geležinis arklys linktelėjo ir sugniaužė kumščius. Pakas išsitraukė durklus ir mostelėjo man

geležte. Prikandusi lūpą atsargiai nuspaudžiau rankeną.Durys girgžtelėjusios pasidavė, veidą nutvilkė ledinis šaltis. Kai iškvėpiau, pasirodė baltas garų

tumulas. Pradėjau drebėti. Velniškai norėjosi apkabinti save rankomis ir pasitrinti pečius. Kažkas,matyt, bus nustatęs kondicionierių žemiau nulinės temperatūros ir kambarys virto tikru šaldytuvu.

Aplink ilgą pasagos formos stalą sėdėjo koks tuzinas vyrų, apsirengusių prabangiais dalykiniaiskostiumais. Regis, mes įsiveržėme į posėdį. Visi kaip vienas sužiuro į mane: vieni nustebę, kitineslėpdami apmaudo. Galustalėje ant biuro kėdės nugara į mus sėdėjo akivaizdžiai kažkoks svarbusasmuo: pranešėjas, valdytojas ar dar kas. Staiga gyvai prisiminiau, kaip vėluodavau į pamokas.Tekdavo ant pirštų galiukų tykinti į savo vietą, o visi spoksodavo išsijuosę. Pajutau kaistantskruostus. Akimirką kambaryje tvyrojo mirtina tyla. Galėjai išgirsti musę skrendant.

– Atleiskite, – tyliai atsiprašiau ir žengtelėjau atatupsta, nes kostiumuoti vyrai tebespoksojo į manepadėrusiomis akimis. – Dovanokite, mes apsirikome. Tai... gal... jau eisime.

– Verčiau truputį luktelėk, brangute, – pasigirdo spigus plonas balselis.Man kūnas nuėjo pagaugais. Biuro kėdė pasisuko nubrėžusi puslankį ir mes išvydome

besišypsančią moterį, įsispraudusią į nuodingos žalios spalvos kostiumėlį. Tamsiai mėlynai nuteptoslūpos švytėjo. Smulkų plėšrų veidelį rėmino ryškiai geltoni akiniai. Ant viršugalvio juokingaistirksojo įvairiaspalvių laidų kuodelis. Moters nagai irgi buvo nulakuoti žaliai. Rankose ji laikė Metųlaikų skeptrą ir iš aukšto žvelgė į mus tarsi karalienė į vasalus. Net krūptelėjau ją pažinusi.

– VIRUSĖ! – užriaumojo Geležinis arklys.– Nebliauk kaip skerdžiamas, bičiuli. Juk aš čia pat, – sucypė moteris, užsikėlė kojas ant stalo ir

patenkinta nužvelgė mus. – Laukiau tavęs, mergiūkšte. Ar šito daikto ieškai?Ji kilstelėjo ranką ir aš sudrebėjau. Metų laikų spektras skleidė vos įžiūrimą žalsvą šviesą. Virusė

iššiepė dantis.– Numačiau, kad mergiotė su savo juokdariu atsibruks čionai, bet tikrai nesitikėjau, jog šaunusis

Geležinis arklys taps išdaviku. Tokios tokelės! – Ji palingavo galva. – Štai ko teverta ištikimybėmūsų dienomis. Kaip žemai tu puolei!

– KAIP DRĮSTI MANE KALTINTI?! – pasidavęs į priekį užriaumojo Geležinis arklys, kad netdūmai parūko. O mudu su Paku puolėme prie jo. – TAI TU IŠDAVIKĖ, NES VYKDAIAPSIŠAUKĖLIO ĮSAKYMUS! NE AŠ, O TU NUSIPELNEI PANIEKOS!

– Kam ta melodrama? – atsiduso Virusė. – Tu, kaip visada, nė nenutuoki, kas vyksta. Manai, manpatinka tenkinti nukriošusio monarcho užgaidas? Noriu to dar mažiau nei tu. Kai jis įsakė nudžiautiskeptrą, supratau, jog tai bus paskutinė užduotis, kurią vykdau jo pavedimu. Vargšas Tercijus naiviaiįsivaizduoja, kad aš vis dar ištikima sostui. Todėl nė nesvarstęs atidavė man skeptrą. Lengvatikiskvailys! – Ji plėšriai šyptelėjo. – Taigi dabar Metų laikų skeptras priklauso man. Valdžia atsidūrėmano rankose. Jeigu apsišaukėlis karalius panorės ją susigrąžinti, jam teks tai padaryti jėga.

– Viskas aišku, – pasakiau ir prisiartinusi atsistojau priešais Virusę, o kostiumuoti vyrai kaip iranksčiau akis išpūtę vėpsojo į mus. – Tu pati nori tapti valdove ir neketini atiduoti skeptro Geležieskaraliui.

– Na ir kas čia blogo? – pasidomėjo Virusė, nuleido kojas ant žemės ir vylingai nusišypsojo. –Pasakyk, Šaunusis Robinai, kiek kartų nevykdei savo valdovo įsakymų, nes jie buvo kvaili. – Jimostelėjo skeptru Pako pusėn. – O kiek sykių mintyse rezgei maišto planus? Tik jau neaiškink, kadvisus tuos metus buvai ištikima beždžionėlė, kuri tenkina kiekvieną Oberono užgaidą.

– Tai visai kas kita, – atrėmiau aš.– Tau taip atrodo? – vyptelėjusi paklausė Virusė. – O štai Rovaną įtikinti man tebuvo juokų darbas.

Jis kupinas pavydo ir pykčio. Tereikėjo truputį pakurstyti, suvilioti valdžia ir jis visus išdavė. Ne kaskitas, o jis ir išklojo man, kad jūs leidotės į skeptro paieškas. – Ji prunkštelėjo. – Teko melagingai

pažadėti, kad nuo šiol jiems bus nebaisi geležis. Tarsi tūkstantmetę istoriją būtų galima pakeisti.Geležis ir naujosios technologijos visada kels mirtiną pavojų vakarykštės dienos fėjūnams. Štai kodėlmes esame pranašesni už senąją padermę ir be vargo juos nugalėsime.

Geležinis arklys puolė į priekį ir suriaumojo lyg besiartinantis traukinys:– AŠ IŠPLĖŠIU IŠ TAVĘS SKEPTRĄ IR PASIRŪPINSIU, KAD SOSTAS ATITEKTŲ TIKRAI

VERTAM VALDOVUI! ATIDUOK JĮ GERUOJU, IŠDAVIKE! ŠITIE NIEKINGI ŽMOGELIAINEPADĖS TAU IŠNEŠTI SVEIKO KAILIO.

– Nagi nagi, – nutęsė Virusė ir pagrasė pirštu. – Nesikarščiuok. Nenorėjau užsiundyti ant jūsųdronų17, nes jie labai pažeidžiami, bet nesu tokia paika, kad nepasirūpinčiau tinkama apsauga. – Jinusišypsojo ir nužvelgė stalą apsėdusius vyrus. – Puiku, džentelmenai. Posėdis atidedamas.

Vos tai išgirdę vyrai pakilo nuo stalo. Juos gaubę kerai išsisklaidė, aižėdami tarsi riešuto luobas.Žmogiška išvaizda pradingo kaip nebuvusi. Prieš mus stojo Žiemos fėjūnai, sublizgo juodi spygliaisnusagstyti šarvai. Pro pakeltus antveidžius buvo matyti atgrasūs išdžiūvę veidai. Spygliuotieji riteriaistaiga išsitraukė juodus aštrius kalavijus ir sukryžiavo juos. Mes atsidūrėme rate.

Mano širdis pašėlusiai sudunksėjo, regis, susiruošusi sprukti iš krūtinės. Pakas giliai įkvėpė,Geležinis arklys apmaudžiai suprunkštė ir stojo arčiau manęs. Virusė sukikeno ir patogiau atsirėmė įkėdės atkaltę.

– Bijau, kad jūs įkliuvote į spąstus, brangučiai, ir tuojau gausite per nosį, – piktdžiugiškai pareiškėji.

Mes kaupėmės kovai arba atsitraukimui.– Neskubėkite. Turiu jums dar vieną, paskutinę staigmeną, – sucypė Virusė, vėl sukikeno ir

spragtelėjo pirštais.Jai už nugaros virstelėjo durys. Į kambarį įsmuko tamsi figūra ir sustingo prie biuro kėdės. Šįkart

mano širdis apmirė.– Kiek suprantu, jūsų pažindinti nereikia, – kandžiai sušnypštė Virusė ir pasaulis virto siauru

tuneliu. Aš nieko aplinkui nebemačiau. – Mano geriausias kūrinys. Kol surietėme jį į ožio ragą, jisspėjo nugalabyti šešis spygliuotuosius riterius ir du tuzinus dronų. Bet tai niekai. Kokia likimoironija! Jam beveik pavyko atkovoti skeptrą, tačiau dabar teks jį ginti savo gyvybės kaina.

„Ne! – mintyse sušukau. – To nebus. Ne, ne, ne!“– Ašai, – suvogravo Virusė, kai siluetas išniro į šviesą, – pasisveikink su mūsų svečiais.

17 Humanoidų porūšis.

16

IšdavikasAš sutrikusi žiūrėjau į Ašą. Jis vis dėlto gyvas! Mane vienu metu užgriuvo ir neapsakomas

palengvėjimas, ir nepakeliamas skausmas. Negalėjau patikėti savo akimis. Viskas priminė klaikųkošmarą, kuriame tai, kas buvo brangiausia, virto siaubingu blogiu. Man pakirto kojas. Turėjauatsiremti į Paką, kad neparpulčiau.

Geležinis arklys narčiai suprunkštė.– APGAVYSTĖ, – kandžiai sududeno jis dėbtelėjęs į Ašą. – PAPRASČIAUSI KERAI AKIMS

APDUMTI. PUIKIAI ŽINAU, KAS NUTINKA SENŲJŲ FĖJŪNŲ PADERMEI, KAI TU ĮSODINIJIEMS Į SMEGENIS SAVO VABALUS. JIE IŠPROTĖJA IR ŽŪSTA. JIS TOKS PAT ŽIEMOSPRINCAS KAIP TAVO APSAUGININKAI.

– Tu taip manai? – Virusė iššiepė dantis.Jos pasitikėjimas savimi kėlė man baimę.– Jeigu esi toks gudruolis, bičiuli, pamėgink jį įveikti. Paprastą asmens sargybinį labai lengva

sustabdyti, bet, man atrodo, šįkart tau bus riesta, – patikino nedorėlė ir pasisukusi į mane apdovanojosadistiška šypsena. – Princesė irgi tai supranta. Tiesa, brangute?

Geležinis arklys klausiamai pažvelgė į mane, bet aš nepajėgiau atplėšti akių nuo Virusės asmenssargybinio.

– Tai ne apgaulė, – sušnibždėjau. – Čia iš tikrųjų jis.Širdį nudiegė toks skausmas, kad jokių abejonių nebeliko. Žingtelėjau į priekį nepastebėdama

aštrių kalavijų geležčių. Ašas primerkė akis ir kiaurai pervėrė mane žvilgsniu.– Ašai, – sušnabždėjau. – Tai aš. Ar tau skauda? Pasakyk ką nors.Princas dyrėjo į mane kaip į nepažįstamąją. Sidabrinėse akyse neįžvelgiau nei pykčio, nei liūdesio,

nei apgailestavimo. Nieko.– Jūs žūsite, – tyliai iškošė jis. – Visi.Iš siaubo sustingau vietoje, lyg gavusi mirtiną kirtį. Virusė pratrūko šlykščiu čaižiu juoku.– Gali nesivarginti, – tyčiojosi ji. – Jis tave girdi ir mato, netgi žino, kas tu tokia, bet nieko

neprisimena apie savo ankstesnį gyvenimą. Vabalas jį perprogramavo. Dabar princas paklūsta tikmano įsakymams.

Geriau įsižiūrėjau ir širdį dar labiau suspaudė. Prietemoje Ašo veidas atrodė peleninis. Oda taipprikepusi prie kaulų, kad kai kuriose vietose net sutrūkusi. Skruostai įdubę. Tuščios sustiklėjusiosakys degė neapsakomu sopuliu. Pažinau šį ypatingą žvilgsnį. Lygiai tokį pat kadaise mačiauišprotėjusio Edžbrajerioakyse.

– Vabalas žudo jį, – sudejavau.– Labai lėtai, – patvirtino Virusė.– Sustabdyk tai, – vos įstengiau ištarti.Ji pašaipiai kilstelėjo antakį. Aš tiesiog dusau, bet vargais negalais susitvardžiau.– Būk gera, – sušnabždėjau žingtelėjusi į priekį, – pasiimk mane vietoje jo. Aš pasirašysiu sutartį,

padarysiu viską, ką liepsi, tik paleisk jį ir išimk vabalą.

– Megana! – šūktelėjo Pakas.Geležinis arklys apstulbęs sužiuro į mane, bet man tai neberūpėjo. Nė už ką negalėjau leisti, kad

Žiemos princas paliautų buvęs savimi. Akimirką įsivaizdavau, kad stoviu tarp baltų katilėlių iržvelgiu, kaip Ašo ir Arielos pavidalai sukasi šokio ritmu mėnesienoje. Juodu pagaliau susitiks.Tačiau visa tai melas. Ašui nelemta būti su mylimąja netgi po mirties. Jis paprasčiausiai išnyks.

Virusė pakilo nuo kėdės net tirtėdama iš juoko.– Kokia ištikimybė. Jaučiuosi sujaudinta. Eikš, Ašai.Princas tučtuojau pakluso ir atsistojo greta jos. Virusė priglaudė ranką jam prie krūtinės.– Turite mane pasveikinti, – toliau sniaukrojo ji, išdidžiai žvelgdama į princą tarsi kūrėjas į savo

triūso vaisių. – Išmokau įterpti vabalus taip, kad fėjūnai nemirtų ir neišprotėtų per kelias pirmąsiasvalandas. Taigi vabalėlis ne galvos smegenyse.

Ji pradėjo glostyti belaisviui plaukus, o aš sugniaužiau kumščius, nes pirštai nesulaikomai drebėjo.Vos tvardžiausi, kad neliuoktelėčiau per stalą ir neiškabinčiau Virusei akių.

– Radau jam geresnę vietelę – stuburo smegenis, – dėstė ji, o pirštai slystelėjo nuo viršugalviožemyn. – Pamėgink ištraukti, brangute. Aš, žinoma, nedraudžiu, bet bijau, kad Ašą tai pražudys. Tikmano valioje įsakyti vabalui palikti aukos kūną. O grįžtant prie tavo pasiūlymo... – Ji atlaidžiaišyptelėjo. – Tu turi tik vieną dalyką, kuris mane domina, bet aš ir taip lengvai jį gausiu. Tad manoatsakymas neigiamas. Man naudingiau turėti po ranka šį sargybinį, nors jo dienelės jau suskaičiuotos.

Mano širdis pašėlusiai daužėsi. Princas taip arti! Tereikia persisverti per stalą, čiupti jį už rankosir išvaduoti.

– Ašai! – karštai pašaukiau ir ištiesiau ranką. – Eikš, nagi! Tau pavyks. Maldauju... – mano balsasvirptelėjo ir užlūžo. – Nesielk neapgalvotai. Neversk nukreipti ginklų prieš tave...

Princas nereginčiomis akimis žvelgė į tolį. Veide nevirptelėjo nė raumenėlis. Aš nepajėgiausulaikyti aimanos. Nebeliko jokių šansų. Jis prarastas. Vietoje Ašo į mus dėbsojo abejingasnepažįstamasis.

– Na, pakaks, – prabilo Virusė ir žingtelėjo atbula. – Man visa tai jau pabodo. Atėjo laikaspasiimti iš tavęs tai, ko man reikia, bangute. Ašai! – šaižiai suspiegė ji, uždėjusi ranką ant peties. –Nužudyk princesę! Nudobk juos visus!

Princas išsitraukė kalaviją. Ašmenys tvykstelėjo žydra liepsna. Toliau veiksmas rutuliojosižaibiškai. Nespėjau nė aiktelėti, o ledinė geležtė vos nepalietė veido.

Pakas puolė į priekį ir išsitraukęs durklą atmušė smūgį. Pasigirdo žvangesys, pasipylė žarijos. Ašatšokau. Pakas čiupo už rankos ir nepaisydamas pasipriešinimo nuvilko mane į šalį.

– Traukiamės! – suriko jis.Mus baisiai klykdami puolė spygliuotieji riteriai. Grįžtelėjusi pamačiau, kad Ašas lengvai

liuoktelėjo ant stalo, nenuleisdamas nuo manęs klaikaus beprasmio žvilgsnio.– Geležini arkly, reikia bėgti, jų per daug! – įspėjo Pakas.Tačiau mūsų bendražygis tik suriaumojo ir persikūnijo į savo tikrąjį pavidalą. Jis atsistojo piestu,

spaudydamasis ugnimi ir taikydamasis sutrypi priešus kanopomis. Apstulbę riteriai atsitraukė.Geležinis arklys puolė juos ir išsvaidė į šalis atlaisvindamas kelią, kuriuo galėtume pasitraukti.Robinas pradėjo stumti mane prie durų.

– Bėk! – vėl paragino jis ir atsisuko atmušti kalavijo smūgio, kai Ašas pamėgino užpulti jį iš

pasalų.– Ašai, liaukis! – šūktelėjau, bet Žiemos princas nepakluso.Mus vėl apsupo spygliuotieji riteriai. Pakas nusikeikęs paleido į juos pūkuotą kamuoliuką ir tas

kaipmat virto įtūžusiu lokiu.Miškų galiūnas suriaumojo ir atsistojo ant užpakalinių letenų. Visi krūptelėjo. Riteriai ir Ašas

puolė naująjį priešą, o Pakas čiupo man už rankos ir išstūmė iš kambario.– Visa laimė, kad prigriebiau kamuoliuką dėl viso pikto, – atsiduso jis, Geležinis arklys tik

pritariamai sušnarpštė. – Dabar reikia kuo greičiau dingti iš čia.Mes pasileidome prie liftų. Atrodė, kad koridorius niekada nesibaigs. Plieninės durys, regis,

sąmoningai stengėsi prailginti jas skiriančius atstumus. Aš grįžtelėjau ir pastebėjau, kad paskui musneatsilikdamas seka Ašas. Nuo kalavijo ašmenų ant sienų sumirgėjo žydri atšvaitai. Matydama šaltą itakmuo veidą nepajėgiau nugalėti staiga užplūdusios gyvuliškos baimės ir kaipmatnusisukau.

Tolumoje sužvangėjo liftai. Netikėtai atsivėrė vienos durys ir į koridorių pasipylė spygliuotiejiriteriai.

– Kas čia dabar, po galais! Ar jūs tyčiojatės iš manęs?! – suriko Pakas.Apmirėme iš netikėtumo. Riteriai apnuogino kalavijus ir žygiuodami koja kojon puolė mus vytis.

Koridorius aidėjo nuo jų sunkių žingsnių.Be to, mums ant kulnų kaip ir anksčiau mynė Ašas, rydamas baisiomis sustingusiomis akimis.Staiga koridoriuje pasigirdo spragtelėjimas ir dar vienos durys prasivėrė, tarsi mostelėjus burtų

lazdele.– Aš taip ir maniau, – atsiduso ant slenksčio išdygęs Grimalkinas.Mes išsižiojome iš netikėtumo. Katinas smalsiai sužvairakiavo į mus.– Pamaniau sau, kad jums gali praversti dar vienas pasitraukimo kelias. Kodėl būtent aš visada

turiu galvoti apie tokius dalykus?– Išbučiuočiau tave, jei ne tas skubėjimas, – sumurmėjo Pakas, kai mudu sykiu įgriuvome į vidų. –

Kita vertus, visai nenoriu, kad į burną prilįstų gaurų.Užtrenkiau duris ir atsirėmiau į jas nugara, gaudydama kvapą. Mes atsidūrėme didžiulėje baltoje

salėje su daugybe pertvarų. Patalpa buvo panaši į labirintą. Aplinkui viskas gauste gaudė, barškėjokompiuterių klaviatūros. Pertvaromis atskirtuose vienoduose gardeliuose lindėjo kaip du vandenslašai panašūs klerkai, apsirengę baltais marškiniais ir pilkomis kelnėmis. Jie uoliai barškino klavišusir atbukusiomis akimis spoksojo į monitorius.

– Nieko sau! – apsidairęs burbtelėjo Pakas. – Tikras kontoros pragaras!Staiga klaviatūrų barškesys nutilo. Sugirgždėjo biuro kėdės, darbuotojai pašoko, atsisuko į mus ir

pradėjo kaip vienas skanduoti:– Mes matome tave, Megana Čeis. Tu nepaspruksi nuo mūsų.Jeigu ne stingdantis bejėgiškumas, būčiau paklaikusi iš siaubo. Pakas nusikeikė ir išsitraukė durklą,

bet tada pasigirdo baisus smūgis į duris, kurias laikiau užrėmusi.– Regis, teks nešti kudašių, – burbtelėjo Pakas ir prisimerkęs pridūrė: – Judinkis, Grimalkinai!

Gelžgali, praskink mums kelią!

Šmurkštelėjęs į labirintą katinas ėmė mikliai nardyti tarp kojų, o šimtai zombių iš lėto pajudėjomūsų pusėn. Geležinis arklys dunkstelėjo kanopa į grindis, palenkė galvą ir riaumodamas puolė juos.Dronai šoko ant jo, pradėjo tvatyti kumščiais, draskyti, bet kaip pakirsti krito ant grindų ir skraidė įšalis. Įtūžęs milžinas lyg viesulas skriejo į priekį, o mudu su Paku skuodėme iš paskos, šokinėdamiper kūnus ir išsisukdami nuo ištiestų rankų. Kažkas įsikibo man į kulkšnį, aš surikau ir spyriauužpuolikui tiesiai į veidą. Zombis nuskriejo į šalį, nepaleisdamas iš rankų mano batelio. Ašnusispyriau antrąjį ir pasileidau tolyn basnirčia.

Labirintas, regis, neturėjo pabaigos. Grįžtelėjusi pamačiau, kad virš kabinų pertvarų liūliuojagalvų jūra – tai dronai skuodė link mūsų.

– Velnias! – suniurzgė Pakas, metęs žvilgsnį per petį. – Jie labai miklūs! Ar dar toli?– Ne, – atsiliepė Grimalkinas sukdamas už kampo.Galiausiai atsidūrėme baltutėlaičiame vestibiulyje. Kampe bolavo durys su lentele, kuri rodė, kad

tai išėjimas.– Už šių durų pamatysite gaisrininkų kopėčias, – nelėtindamas greičio sušnypštė katinas. – Jos veda

į gatvę. Greičiau!Mes puolėme prie išėjimo, bet nelauktai priešais lyg iš po žemių išdygo Ašas. Aš nespėjau

perspėti kitų, šastelėjau į šalį ir taip trenkiausi į sieną, kad net kvapą užgniaužė.Laikas, regis, sustojo. Kaip pro miglą girdėjau Pako ir Geležinio arklio riksmus. Klaikiai suskaudo

petį. Kai griebiausi už jo, pirštai sulipo nuo skysčio. Aš nustebusi pažvelgiau į ranką.„Kas nutiko? – paklausiau savęs mintyse. – Nejaugi tai... Ašo darbas? Ar jis mane sužeidė?!“Paklaikusi įsmeigiau žvilgsnį į sustiklėjusias Žiemos princo aks. Jis užsimojo kalaviju. Ir akimirką

sustingo. Ranka sudrebėjo, veidą iškreipė mėšlungis, tarsi Ašą būtų pervėręs baisus skausmas. Paskuivėl blykstelėjusi sušvytravo kalavijo geležtė. Tačiau abejonės mirksnio užteko, kad Geležinis arklysspėtų įsiterpti tarp mudviejų. Pasigirdo bjaurus žvangesys. Mano ištikimojo gynėjo šoną pervėrė Ašokalavijas. Geležinis arklys susvyravo ir vos neparpuolė. Pakas padėjo man pakilti ir ėmė tempti linkdurų, nors ir reikalavau paleisti. Geležinis arklys irgi jau lėkė paskui. Kimus jo alsavimas aidėjolaiptinėje, iš žaizdos kapsėjo juodas skystis. Mes palikome pastatą ir nukūrėme gatve. Nuo tosakimirkos, kai užsitrenkė durys, aš beveik nieko nebeprisiminiau. Tik Ašo veidą už stiklinių durų irašarą, sustingusią ant skruosto.

17

PasirinkimasAš sapnavau jį. Jis klūpojo sausoje žolėje po didžiuliu geležiniu medžiu. Nuleidęs galvą. Veidą

slėpė užkritę juodi plaukai. Nors viskas aplinkui skendėjo pilkame rūke, jaučiau, kad netoliese yradar kažkokia būtybė. Mane sekė žiaurus ir klastingas priešas. Stengdamasi nustumti šalin mintis apiejį, mėginau geriau įsižiūrėti į klūpantįjį. Jis buvo be marškinių. Ant blyškios nugaros bolavo itpunktyriniai rausvi randai.

Aš sumirksėjau. Akimirksnį pasirodė, kad iš jo kūno tįsta spindintys lenkti laidai ir dingstamigloje. Troškau kuo greičiau prisiartinti, bet sulig kiekvienu žingsniu kūnas po medžiu vis labiau nuomanęs tolo. Pradėjau bėgti klupinėdama ir sunkiai alsuodama, tačiau rūkas vis labiau jį globė,kėsindamasis paskandinti.

Neišmanydama, ką daryti, pradėjau šaukti vardu. Jis kilstelėjo galvą. Akyse pamačiau juodžiausiąneviltį. Joje tilpo ir pralaimėjimo kartėlis, ir bejėgystė, ir nepaguodžiamas skausmas. Lūpos be garsokažką šnabždėjo. Galiausiai rūkas dar sutirštėjo ir prarijo jį.

Stovėjau drebėdama vis tirštėjančiose sutemose. Vėl pervėrė nemalonus jausmas, kad netoliesekažkas yra. Kai sapnas baigėsi, buvau begrimztanti į užmarštį, bet vis dar girdėjau paskutinius manšnabždėtus žodžius, stumiančius į didžiausią neviltį: „Nužudyk mane.“

SĄMONĖ BUDO labai iš lėto. Sunkiai vaduodamasi iš kvaitinančio miego aš sutrikusi klapsėjauakimis. Laimei, vietą pažinau beveik tą pačią akimirką. Tai buvo Linansidhės rūmų vestibiulis, kiekgalėjau spręsti pagal masyvų židinį. Aš gulėjau ant vienos iš patogių sofų. Vilkėjau kelnes irprasagstytus marškinėlius. Kažkas buvo spėjęs išvaduoti mane iš dalykinio kostiumėlio, o bateliailiko „SaiKorp“ bendrovėje.

– Kas nutiko? – paklausiau ir pamėginau atsisėsti, bet ranką ir petį pervėrė toks nepakeliamasskausmas, kad net aiktelėjau.

– Ramiau, princese.Greta išdygo Pakas ir padėjo man vėl atsigulti.– Tu netekai daug kraujo, todėl nusilpai ir apalpai pakeliui į rūmus. Minutėlę pagulėk ramiai.Tik dabar pastebėjau, kad mano petys sutvarstytas. Per marlę bolavo rausva dėmė. Bet skausmą

pajutau tik dabar, kai pajudėjau.Palengva prisiminiau, kas nutiko, ir krūtinę užgulė sunkus akmuo. Nė pati nepajutau, kaip gumulas

pakilo gerkle. Iš paskutiniųjų tvardydamasi giliai įkvėpiau ir nukreipiau mintis į tai, kas vyksta dabar.– Kur Geležinis arklys? O Grimalkinas? Ar niekas nenukentėjo?– AŠ JAUČIUOSI NEBLOGAI, PRINCESE, – sududeno ties sofa palinkęs Geležinis arklys, vėl

spėjęs įgauti mažiau bauginamą žmogiškąjį pavidalą. – TIESA, MAN TRUPUTĮ KLIUVO, BETNIEKIS, IŠGYVENSIU. TIK NEGALIU SAU ATLEISTI, KAD NESUGEBĖJAU APSAUGOTITAVĘS.

– Nejaugi? – pasigirdo tarpduryje pašaipus balsas ir vestibiulyje pasirodė Linansidhė, o jaiįkandin Grimas ir du brauniai, vilkdami padėklą su puodeliais. – Mano supratimu, yra ir daugiau dėlko apgailestauti, – nutęsė ji ir pridūrė: – Megana, balandėle, pasistenk išgerti iki dugno. Turėtųpadėti.

Aš kilstelėjau ir sukandau dantis iš skausmo. Pakas priklaupė prie sofos, padėjo man atsisėsti ir

padavė braunių atneštą puodelį. Stiprus vaistažolių nuoviro kvapas net išspaudė ašaras. Atsargiaigurkštelėjau, susiraukiau ir nurijau.

– O kur Kimė su Nelsonu? – paklausiau ir prisiverčiau nugerti dar truputį.Arbata buvo bjaurastis kokių reta! Kažkoks aromatingas mišinys. Tačiau poveikį pajutau

akimirksniu. Kūne pasklido maloni šiluma, tapau mieguista.– Ar jie čia? – dar kartą pasidomėjau.Linansidhė prisiartino prie sofos. Virš kandiklio nusidriekė dūmų šleifas.– Jie dar nesugrįžo, brangute. Tačiau neabejoju, kad jiems viskas bus gerai. Jau jie tai tikrai

sugebės savimi pasirūpinti.Šeimininkė grakščiai įsitaisė krėsle priešais, užsimetė koją ant kojos ir pažvelgė į mane pro

cigaretės dūmus.– Na ką, balandėle. Kol nuoviro poveikis dar nepasireiškė, gal papasakotum, ką jūs nuveikėte? Kai

ką man išklojo Grimalkinas, bet jis buvo su jumis ne visą laiką, o iš šios porelės nelabai ką dorotesužinojau, – pasiguodė ji, mostelėjusi cigarete Pako ir Geležinio arklio pusėn. – Labai jau jietupinėjo aplink tave. Kodėl neperėmėte skeptro? Kas nutiko „SaiKorp“ bendrovėje?

Staiga viskas vėl nušvito atmintyje. Ne mano jėgoms buvo paslėpti juodą neviltį, kuri prislėgė tarsisunki uždanga.

– Ašas, – sušnibždėjau tramdydama raudą. – Ten buvo Ašas. Ji manipuliuoja juo.– Žiemos princas?– Virusė laiko jį nelaisvėje, – beviltiškai tęsiau. – Įkišusi vabalą paralyžiavo jo valią. Todėl

princas užpuolė mus. Ir norėjo... nužudyti.– Kaip tik jis ir saugo skeptrą, – pridūrė Pakas ir klestelėjo į krėslą. – Be to, ten lindi dvi dešimtys

spygliuotųjų riterių ir ištisa armija Virusės numylėtų zombių dronų. – Jis palingavo galva. – Anksčiauman ne kartą teko kautis su Ašu, bet visiškai kitaip. Kad ir kokios kraugeriškos būdavo dvikovos,sielos gilumoje jis visada prisimindavo, jog tai nerimta. Juk puikiai pažįstu jo šviesybę. Anksčiau jistik dėjosi, kad nori mane nužudyti. – Pakas niūriai atsiduso, susikryžiavo rankas ant krūtinės ir karštaiaiškino toliau: – O šiandien buvo visai nepanašus į tą Žiemos princą, kurį mes visi pažinojome irmylėjome. Skyrėsi kaip dangus ir žemė. Neįžvelgiau jame nei pykčio, nei neapykantos, nei baimės.Ničnieko. Dabar jis nepalyginamai pavojingesnis nei kada nors anksčiau, nes jam nerūpi, gyvens armirs.

Stojo tyla. Ją trikdė tik Grimalkinas, galandantis nagus į aksomo apmušalus. Aš norėjau įsikniaubtiį apklotą ir duoti valią ašaroms, bet vaistažolių nuoviras pradėjo veikti: vis labiau ėmė snaudulys.

– Tai ką jūs ketinate daryti toliau? – galiausiai paklausė Linansidhė.Aš suerzėjau mėgindama nuginti miegą ir sušnibždėjau:– Eisime tenai dar kartą. – Paskui žvilgtelėjau į Paką ir Geležinį arklį, tikėdamasi jų pritarimo, ir

pridūriau: – Mes turime susigrąžinti skeptrą ir užkirsti kelią karui. Kitos išeities nėra.Juodu abu niūriai linktelėjo ir man palengvėjo. Pajutau neapsakomą dėkingumą, kad jie nepalieka

manęs likimo valiai.– Šiaip ar taip, dabar žinome, kas mūsų priešai, – kalbėjau toliau, pajutusi šiokią tokią viltį. –

Galbūt antrą kartą seksis geriau.– O Žiemos princas? – tyliai pasiteiravo Linansidhė. – Kaip pasielgsite su juo?

Nekantriai dėbtelėjau į ją ir jau ketinau išdrožti, kad man nepatinka užuominos ir kad mesišgelbėsime jį, bet mane aplenkė Pakas.

– Jį teks nužudyti, – pareiškė jis.Pasaulis staiga sustojo, tarsi užkliuvęs už vartų stulpo. Aš iš lėto pasisukau į bičiulį, netikėdama

savo ausimis.– Kaip gali taip kalbėti?! Juk kadaise buvote draugai. Kovėtės petys petin. O dabar tu nori sutrėkšti

jį kaip kokią musę?!– Argi nematei, ką jis padarė?! – paklausė Pakas, maldaujamai žvelgdamas į mane. – Koks tapo?

Nesakau, kad man būtų lengva jį nužudyti, bet jeigu jis dar kartą pultų tave...– Tu tiesiog nenori jo išgelbėti! – sušukau kilstelėjusi iš vietos. Ranką nuvėrė skausmas, bet buvau

tokia įtūžusi, kad nekreipiau dėmesio. – Nenori nė pamėginti. Tu pavyduliauji ir sieki juo atsikratyti!– Kas tau sakė?– Nėra reikalo sakyti. Tai parašyta tau ant kaktos!– AŠAS MERDĖJA, PRINCESE, – įsiterpė Geležinis arklys.Man žodžiai užstrigo gerklėje. Žvelgiau į jį mintyse maldaudama pasakyti, kad tai netiesa. Jis

liūdnai pasimarkstė. Aš papurčiau galvą. Kad tik nepradėčiau raudoti!– Ne, netikiu! Juk turi būti kokia nors išeitis!– ATLEISK, – išspaudė Geležinis arklys nusvarinęs galvą. – ŽINAU, KOKS TAU BRANGUS

ŽIEMOS PRINCAS, IR NENORIU TAVĘS LIŪDINTI. BET IŠTRAUKTI VABALO PER JĖGĄNEVALIA, NES TADA AŠAS ŽUS. – Jis atsiduso ir vėl prakalbo, jeigu ir ne tyliau, tai bent jaušvelniau: – ŠAUNUSIS ROBINAS TEISUS. ŽIEMOS PRINCAS PER DAUG PAVOJINGAS. OMES NEGALIME TRAUKTIS.

– O kaipgi Virusė? – nepasidaviau. – Juk ji valdo vabalus. Jeigu sunaikintume ją, galbūt josvaldžia princui...

– Netgi tokiu atveju, – įsiterpė Pakas, – vabalas liks Ašo kūne. Ištraukti jo mes negalime. Vadinasi,princas išprotės arba kęs siaubingas kančias, palyginti su kuriomis, mirtis – tikras išganymas. Jislabai stiprus, Megana, bet vabalas iš lėto žudo jį. Tu viską matei savo akimis ir girdėjai, ką sakėVirusė. – Bičiulis niūriai dėbtelėjo į mane ir užbaigė: – Man regis, Ašo dienos suskaičiuotos.

Aš ilgiau nepajėgiau sulaikyti ašarų, tad įsikniaubiau į pagalvę ir sukandau audeklą, kadnepradėčiau klykti. Ne, tai neteisinga! Ko jie iš manęs tikisi? Argi aš dar nepakankamai pasiaukojau?Juk dėl šio paiko menamai kilnaus tikslo mečiau šeimą, namus, įprastą gyvenimą. Aš tiek daugnuveikiau, taip stengiausi būti drąsi ir viskuo pasirūpinti. Nejaugi dabar teks žiūrėti, kaip miršta tas,kurį myliu labiausiai už viską pasaulyje?!

Ne, tai pranoksta mano jėgas! Net jei neįmanoma nieko padaryti, net jei žūsiu nuo Ašo rankos, vistiek pamėginsiu jį išgelbėti.

Aplinkui stojo spengianti tyla. Pasirodo, visi išėjo, palikę mane vieną ieškoti nelengvo sprendimo.Visi, išskyrus Paką. Jis pastebėjo, kad kilstelėjau galvą, ir pamėgino sugauti mano žvilgsnį.

– Megana...Aš nusisukau ir įsikniaubiau į sofos pagalvėles. Širdį draskė pasipiktinimas ir įtūžis. Nenorėjau

netgi pažvelgti į Pako pusę, šnekėtis tuo labiau. Šią akimirką neapkenčiau jo.– Išeik!

Jis atsiduso, pakilo iš krėslo ir prisėdo ant sofos krašto.– Juk žinai, kad nepavyks manimi atsikratyti.Mudu tylėjome. Jaučiau, kad Pakas nori kažką pasakyti, bet neranda tinkamų žodžių. Keista, jis

niekad neieškojo žodžio kišenėje. – Aš tau neleisiu jo nužudyti, – galiausiai sukuždėjau.Robinas ilgai nieko nesakė.– Nori, kad ramiai žiūrėčiau, kaip jis nužudys tave? – pagaliau tyliai paklausė jis. – Kad stovėčiau

nuošalyje, kai pervers kalaviju širdį? O gal nori, kad vietoje jo numirčiau aš? Tik paliepk ramiailaukti, kol Ašas nuims man galvą. Ar tada būsi laiminga, princese?

– Nemalk niekų! – surikau, prikandau lūpą iš apmaudo, kilstelėjau iš patalo ir prisimerkiau, nesprieš akis viskas pradėjo skrieti ratu. – Nenoriu, kad kas nors mirtų. Tiesiog negaliu jo netekti! –išdrožiau ir pajutusi, jog visą įtūžį staiga lyg vėjas nupūtė, sugniužusi pridūriau: – Ir tavęs taip pat.

Pakas atsargiai apkabino mane, stengdamasis neužgauti sužeistos rankos. Aš padėjau galvą jam antkrūtinės ir užsimerkiau. Be galo panorau būti paprasta mergiūkštė, kuriai nereikia priimti lemtingųsprendimų. Ir kad viskas vėl būtų gerai. Kad viskas susitvarkytų savaime...

– Ką man daryti, princese? – sušnabždėjo Pakas, įsikniaubęs į plaukus.– Jeigu yra bent mažiausia viltis išgelbėti jį...Mano bičiulis linktelėjo.– Kai mudu su juo vėl susitiksime, pasistengsiu nenudobti jo šviesybės. Nori tikėk, nori ne,

princese, tačiau man ne mažiau nei tau skauda širdį dėl Ašo, – patikino jis, paskui šyptelėjęs pridūrė:– Na, gal vis dėlto šiek tiek mažiau, bet... – Jis pažvelgė tiesiai man į akis ir užbaigė: – Bet jeiguAšas vėl pradės tau grasinti, aš nestovėsiu rankų sudėjęs. Prisiekiu, nenoriu netekti dar ir tavęs!Supranti?

– Taip, – sušnibždėjau ir užmerkiau akis.Daugiau nieko negalėjau prašyti. „Aš išgelbėsiu tave, Ašai, – kartojau kaip maldą mintyse,

grimzdama į sapną. – Vis tiek sugalvosiu, kaip sugrąžinti tave į gyvenimą. Prisiekiu.“Mintys drumstėsi. Beveik užsnūdau, bet staiga dunkstelėjo durys. Krūptelėjau. Pakas dar stipriau

mane apkabino.– Megana Čeis! – nuaidėjo Kimės balsas. Čaižus, bedvasis kaip robotės.Aš pakėliau akis ir apmiriau.Kimė ir Nelsonas stūksojo tarpduryje lyg sargybiniai poste. Jie atrodė taip keistai, kad iš pradžių

jų nė nepažinau. Vaikiščiai sykiu pasuko galvas ir įsmeigė į mane sustiklėjusias akis. Visai tokiu patžvilgsniu žiūrėjo „SaiKorp“ bendrovėje ir Ašas.

– O ne, – sušnibždėjau.Pakas atrodė apstulbęs.– Mūsų valdovė perduoda tau žinią, Megana Čeis, – bejausmiu balsu sugergždė Kimė ir žengusi į

priekį pradėjo būgnyti tarsi iš rašto: – „Sveikinu. Tau pavyko įsigauti į „SaiKorp“ bendrovę ir – taidar labiau neįtikėtina – išsiveržti iš jos. Nuostabu. Tačiau aš negaliu leisti, kad padėtis taptųnevaldoma, nes tu ir vėl mėginsi atkovoti skeptrą. Šiandien pat pergabensime jį į saugesnę vietą. Irdar kai kas. Aš įsakiau Ašui nužudyti tavo artimuosius. Jie, kiek žinau, gyvena Luizianoje.“

Aš aiktelėjau. Kimės veide nesujudėjo nė raumenėlis, o balse suskambo pašaipa:

– „Rinkis, brangute. Vaikysiesi skeptrą ar mėginsi sutrukdyti Ašui. Paskubėk, nes kai išgirsi šiąžinią, jis jau bus kelyje.“

Man išlakstė visi miegai. Pašokusi tūžmingai sužiurau į mergiūkštę. Robote virtusi Kimėmechaniškai man nusišypsojo.

– „Beje, neužmiršk, jog tai ne žaidimas, Megana Čeis. Jeigu manai, kad gali lengvai pakliūti į manoteritoriją ir pagrobti skeptrą, gerokai pagalvok. Juk dėl tavo kaltės nukentės žmonės. – Kimė žengėdar vieną žingsnį į priekį ir prisimerkė. – Nejuokauk su manimi, mergaite. Pažiūrėk, kas nutinka, kaipradedi žaisti suaugusiųjų žaidimus.“

Puskraujės fukos kūną ėmė purtyti baisūs traukuliai, ji lanku išrietė nugarą, pravėrė burnąmėšlungiškai mėgindama surikti ir krito nuomario priepuolio ištikta. Nelsonui irgi nutiko tas pats. Jorankos ir kojos judėjo kaip už virvutės traukomos. Netrukus ir jis parpuolė ant grindų.

Pakas pribėgo prie mergaitės ir atvertė ant nugaros. Kimė tysojo lyg negyva, įsmeigusi niekonereginčias akis į lubas. Aš prikandau lūpą. Širdis pašėlusiai daužėsi.

– Ar jie... mirė?Šaunusis Robinas tylėdamas pakilo.– Man regis, ne. Dar kvėpuoja, bet... – Jis pažvelgė į nebylų Kimės veidą ir susiraukė. – Atrodo, jų

galvose įvyko trumpasis jungimas arba vabalai pasirūpino, kad juos ištiktų koma. – Tada pasisuko įmane ir linguodamas galvą pridūrė: – Atleisk, princese, aš nebegaliu jiems padėti.

– Žinoma, negali, brangusis, – patvirtino į vestibiulį lyg vėtra įsiveržusi mirtinai išblyškusiLinansidhė ir sužaibavo žaliomis akimis. – Pažįstu vieną mirtingąjį gydytoją, kuris galbūt pagelbės.Jeigu net ir jam nepavyks, prasti vargšelių popieriai. – Ji pasisuko į mane ir man teko sukaupti visasjėgas, kad atlaikyčiau tokį skvarbų žvilgsnį. – Kiek suprantu, ketini mus palikti?

Aš linktelėjau.– Ašas jau tikriausiai pakeliui į mano namus, kad nužudytų artimuosius. Privalau jį sustabdyti. –

Primerkiau akis stengdamasi suteikti žvilgsniui tokio pat tvirtumo. – Nemėginkite manęs sulaikyti.Linansidhė atsiduso.– Galėčiau pabandyti, balandėle, bet juk išprotėsi iš nerimo, o kam tu man tada reikalinga? Aš jau

supratau, kad mirtingieji pameta galvą, jeigu iškyla pavojus jų šeimai. – Ji atsainiai šyptelėjo irpamojo ranka. – Gali eiti, brangute. Išgelbėk savo mamą, brolį, patėvį ir nusiramink. O mano durysvisada bus tau atviros. Jeigu, žinoma, mes čia patys nepalydėsime galvos.

– PRINCESE! – pasigirdo kurtinamas riksmas.Durys su trenksmu atsilapojo ir vidun įvirto Geležinis arklys. Jis stovėjo sunkiai alsuodamas.– AR TAVE SUŽEIDĖ?! KAAS ČIA NUTIKO?!Pasukau galvą dairydamasi sportinių batelių. Petį nudiegė toks skausmas, tarsi į jį būtų įsmigęs

plėšrus nagas.– Virusė pasiuntė Ašą išžudyti mano šeimos, – paaiškinau ir pasilenkiau žvilgtelėti po sofa. –

Privalau jį sulaikyti.– O KAIPGI SKEPTRAS? – paklausė Geležinis arklys.Šiaip ne taip išžvejojau sportbačius ir pradėjau sukandusi dantis autis, nes sulig kiekvienu judesiu

skaudžiai maudė ranką.– TURIME SUSIGRĄŽINTI SKEPTRĄ, KOL VIRUSĖ DAR NESPĖJO PERKELTI JO Į KITĄ

VIETĄ. DABAR JI PAŽEIDŽIAMA, NES NESITIKI, KAD PASIRODYSIME. PATS LAIKASATAKAI, – suskato karštai aiškinti Geležinis arklys.

– Ne! – sušukau. Nors visi tąsė mane į skirtingas puses, turėjau išlikti rami. – Atleisk, Geležiniarkly. Žinau, kad reikia kautis dėl skeptro, tačiau artimieji man svarbesni. Tikiuosi, suprasi mane.

– KĄ GI, – netikėtai pareiškė jis, – TADA AŠ EINU SU TAVIMI.Nustebusi sužiurau į jį, bet man dar nespėjus atsakyti pasigirdo Grimalkino balsas.– Kaip miela, – sumurkė jis ir liuoktelėjo ant stalo. – Virusė tik to ir telaukia. Mano galva, įvarėme

jai gerokai baimės, kad jau ryžosi griebtis tokių priemonių. Jeigu dabar nuleisime rankas, paskuigalime pamesti jos pėdsakus.

– Jis teisus, – pripažinau nekreipdama dėmesio į šnairą savo gynėjo žvilgsnį. – Turime išsiskirti.Tu, Geležini arkly, liksi čia su Grimalkinu. O mudu su Paku trauksime į mano namus ir pasistengsimekuo greičiau sugrįžti.

– MAN NEPATINKA MINTIS PALIKTI TAVE LIKIMO VALIAI, PRINCESE, – pareiškėGeležinis arklys ir narčiai papurtė galvą. – JUK AŠ PRISIEKIAU TAVE GINTI!

– Ir gynei, kol mes ieškojome skeptro. Dabar manęs laukia visai kitokia užduotis. – Aš pakilau irpažvelgiau į raudonas žibančias akis. – Ši užduotis tik mano. Tavoji – sugrąžinti skeptrą. Todėl lik suGrimu ir sek Virusės veiksmus, – paliepiau ir pamačiusi, kad jis nori prieštarauti, pridūriau: – Taiįsakymas!

Geležinis arklys paleido iš šnervių dūmų debesį it įsiutęs bulius ir nenoriai burbtelėjo:– KLAUSAU, PRINCESE.Balse išgirdau priekaištą, bet neturėjai laiko sielotis ir teisintis. Todėl pasisukau į Paką ir tariau:– Mums kuo greičiau reikia pasiekti mano namus. Kaip galime ten pakliūti?Mano bičiulis pažvelgė į Linansidhę.– Gal kartais žinai kokį taką, vedantį į Luizianą, Line?– Yra vienas į Naująjį Orleaną, – mąsliai nutęsė Linansidhė. – Dievinu ten vykstančias Užgavėnių

šventes, branguti. Tiesa, Mebė kasmet neriasi iš kailio, kad tik atkreiptų į save dėmesį. Tai jaibūdinga.

– Per toli, – atsidususi paprieštaravau, tiesiog jauste jausdama, kaip bėga laikas. – Gal yraartimesnis takas? Privalau atsidurti namuose dabar pat.

– Gervuogių sąžalynai! – šūktelėjo Pakas, spragtelėjęs pirštais. – Galime eiti per juos. Taitrumpiausias kelias.

Linansidhė nekaltai suklapsėjo blakstienomis.– Kas tau šovė į galvą, branguti? Kodėl manai, kad iš Gervuogių sąžalynų turėtų būti tiesus takas į

mergaitės namus?Pakas prunkštelėjo.– Pažįstu tave kaip nuluptą, Line. Tu visada nori viską žinoti. Todėl tikrai turi taką į Meganos

namus, nors ir negali pati į juos patekti. Argi tau užmiršti Oberono dukrą? Net baisu pagalvoti, kiekgandų tokiu atveju pražiopsotum!

Linansidhė susiraukė, tarsi paragavusi citrinos.– Ką gi tu mane demaskavai, meiluti. Ir dar užbėrei druskos ant žaizdos. Tiek jau to, leisiu jums

pasinaudoti tuo taku, bet tik mainais į paslaugą. – Ji šyptelėjo, užsitraukė cigaretę ir išpūtė debesėlįdūmų. – Juk turiu gauti atlygį už tai, kad atskleisiu didžiausią savo paslaptį. Tiesą sakant, princesėsartimieji man pasirodė be galo nuobodūs, išskyrus mažylį. Jis išties nepakartojamas.

– Vadinasi, sutarta! – sušukau. – Bent jau aš pažadu padaryti jums paslaugą. O dabar galime eiti?Šeimininkė spragtelėjo pirštais ir iš palubės nusileido mums jau pažįstamas elfas vardu Skrėjus.– Palydėk juos į rūsį ir parodyk duris, – įsakė Linansidhė.Skrėjus padarė kūlvirstį ore, nutūpė man ant peties ir įsirausė į plaukus.– Aš paliepsiu savo informatoriams stebėti „SaiKorp“ bendrovę, – pridūrė Linansidhė. – Galbūt

jiems pavyks išsiaiškinti, kur Virusė ketina pergabenti skeptrą. Keliaukite, brangučiai.Aš pakilau ir pažiūrėjau į Paką. Jis linktelėjo.– Pirmyn. Grimai, tu jau pasirūpink Geležiniu arkliu, gerai? Neleisk kautis prieš visą kariuomenę.

O mes netrukus sugrįžime, – pažadėjau. Tada papurčiau galvą baidydama elfą, kuris buvo patogiaiįsikniaubęs man į kaklą. – Nagi, Skrėjau, rodyk kelią.

18

Ledo gniaužtuoseAntrasis žygis per Gervuogių sąžalynus pasirodė gerokai nuobodesnis už pirmąjį. Mūsų kelyje

nepasitaikė nei drakonų, nei vorų, nei kraugeriškų mažųjų fėjų. Ir visa laimė, nes būčiau iš sielvartosusidūrusi su jomis kaktomuša. Niekaip nepalioviau galvojusi apie Ašą ir artimuosius. Nejaugi jisišties... nužudys juos? Prisiartins nematomas, negirdimas ir kuo ramiausiai sukapos kalaviju? Ką gi aštada darysiu?

Užsidengiau rankomis veidą veltui tramdydama ašaras. Jeigu taip nutiks, nužudysiu jį savorankomis. Jeigu pamėgins bent pirštu paliesti mamą ar Itaną, suvarysiu durklą tiesiai jam į širdį, norsmanoji dėl to apsipils krauju. Nepaisysiu, kad jis man brangiausias iš visų.

Paskendusi nerimastingose mintyse nė nepastebėjau, jog Pakas sustojo, ir atsitrenkiau į jį. Jisprilaikė, kad neparpulčiau, bet nieko nepasakė. Mudu priėjome tunelio pabaigą. Vos per kelisžingsnius pro dygliuotas šakas bolavo paprastos medinės durys. Netgi prieblandoje akimirksniu jaspažinau. Juk tai tos pačios, pro kurias aš patekau į fėjūnų pasaulį. Viskas prasidėjo kaip tik nuo jų,sieninės spintos durų Itano kambaryje.

Skrėjus suzyzė, apsisuko ir nusklendė atgal. Tikriausiai pranešti Linansidhei, kaip sekėsi. Ašryžtingai čiupau už rankenos.

– Palauk! – sušuko Pakas.Nekantriai atsisukau ir kuo ramiausiai atrėmiau skvarbų žvilgsnį.– Ar gerai pagalvojai, princese? – pašnibždomis paklausė Pakas. – Tas, kuris tyko už šių durų, –

jau ne Ašas. Jeigu norime išgelbėti tavo artimuosius, negalime jo gailėtis. Galbūt mums net teks...– Žinau!Nenorėjau, kad jis apie tai kalbėtų. Širdį gniaužė skausmas, akis temdė ašaros, bet aš atžariai

nusibraukiau jas.– Man viskas aišku. Pirmyn... greičiau atlikime tai, gerai? Aš ką nors sugalvosiu, kai pamatysiu jį.Pakui dar nespėjus paprieštarauti, atplėšiau duris ir puoliau į vidų.Veidą nutvilkė tokia žvarba, kad net kvapą užgniaužė. Aš apsidairiau, drebėdama nuo šalčio ir

jaudulio, kuris kaipmat sukėlė šleikštulio bangą. Pasirodo, Itano kambarys buvo virtęs ledine grota.Įšalas kaustė sienas, komodą, knygų lentynas. Ledo pluta buvo stora, bet skaidri, todėl per ją viskąkuo puikiausiai mačiau. Už lango švietė mėnulis ir kambarys šaltai spindėjo.

– Nieko sau, – sušnibždėjo Pakas man už nugaros.– Kur Itanas?! – paklaikusi sušukau bėgdama prie lovelės.Man pasirodė, kad broliukas guli joje ir dūsta, sukaustytas lediniu šarvu. Pajutau, kaip pakirto

kojas, užspaudė gerklę. Tačiau lovelė buvo tuščia, net antklodė nesulamdyta.– Kur jis? – paklausiau vos įstengdama tvardytis.Staiga iš palovio atsklido beveik negirdimas kūkčiojimas. Parpuoliau ant kelių ir pažvelgiau

baimindamasi išvysti kokį nors siaubūną, vaiduoklį ar ką nors panašaus. Tolimiausiame kampesujudėjo virpantis kamuolėlis. Tamsoje subolavo blyškus veidas.

– Mege?– Itanai!

Išsitraukiau broliuką ir suspaudžiau glėbyje, praradusi žadą iš laimės. Siaubingai sušalęs mažylisapsikabino mane ledinėmis rankelėmis, virpėdamas kaip epušės lapas.

– T-tu grįžai? – sušnibždėjo jis.Pakas tuo metu be garso užvėrė sieninės spintos duris.– G-greičiau! Gelbėk m-mamą ir tėtį, – išlemeno Itanas.Aš apmiriau iš siaubo.– Kas jiems nutiko?Prilaikydama broliuką viena ranka, atidariau duris, per kurias mudu su Paku ką tik patekome į vidų.

Dabar tai vėl buvo paprasčiausios spintos durys. Ištraukiau iš jos pledą, apgaubiau Itaną ir pasodinauant apledėjusioslovelės.

– Į n-namus atėjo jis, – sukuždėjo mažylis mėgindamas geriau apsimuturiuoti. – Juodasis žmogus.Mane įspėjo v-voras ir liepė slėptis.

– Voras?– Ž-žmogus voras. Jis gyvena po l-lova.– Supratau.Suraukiau kaktą ir pradėjau trinti sugrubusius brolio pirštukus. Įdomu, kodėl baubas staiga sumanė

padėti Itanui.– Aš pasislėpiau, o viskas virto ledu, – baimingai pasiskundė mažylis, spausdamas ranką ir

žvelgdamas išplėstomis žydromis akimis. – Mege, mama ir tėtis ten, su juo. Gelbėk juos. Išvaryk jį.– Būtinai išvarysiu, – pažadėjau, nors širdis pašėlusiai daužėsi. – Viskas bus gerai, Itanai. Garbės

žodis.– Tegul jis pabūna čia, – sukuždėjo Pakas ir pažvelgė pro praviras duris. – Koks siaubas! Visi

namai apledėję. Ašas iš tikrųjų čia.Aš linktelėjau. Labai nenorėjau palikti mažylio vieno, bet nė už ką negalėjau leisti, kad jo akyse

nutiktų kas nors baisaus.– Lik savo kambaryje, – paprašiau glostydama galvelę, – lauk, kol sugrįšiu. Užsidaryk duris ir nė

nepasijudink iš vietos, kad ir kas nutiktų. Gerai?Itanas šniurkštelėjo nosele ir tvirčiau susisupo į pledą. Nuo jaudulio man perdžiūvo gerklė.– Viskas, – sušnibždėjau ir žvilgtelėjusi į Paką paraginau: – Einam.Mes atsargiai nusileidome laiptais. Pakas ėjo pirmas, aš sekiau iš paskos. Teko laikytis už turėklų,

kad nepaslystume ant apledėjusių pakopų. Namus gaubė kraupi tyla. Dabar jie buvo neatpažįstami:viskas aplinkui spindėjo nelyginant krištoliniuose rūmuose. Nuo žvarbaus oro buvo sunku kvėpuoti, oprisilietus prie turėklų šalčio adatos badė pirštus.

Apačioje svetainė skendėjo sutemose. Šviesą skleidė tik praviros durys ir veikiantis televizorius.Mirguliuojančiame baltomis juostomis ekrano fone įžiūrėjau virš sofos atkaltės tamsuojančias dvigalvas. Mama su Liuku sėdėjo susiglaudę ir atrodė užsnūdę. Kaip ir viską aplinkui, juos kaustė ledas.Man skaudžiai sugėlė širdį.

– Mama! – šūktelėjau ir puoliau į priekį, bet Pakas spėjo sugriebti už rankos.Piktai šnarpšdama mėginau išsivaduoti, kol pamačiau griežtą žvilgsnį ir rūsčiai sučiauptas lūpas.

Pakas privertė mane atsistoti jam už nugaros, o pats išsitraukė durklą.Visa drebėdama aš vėl sužiurau į svetainę. Iš kambario gilumos išniro Ašas ir išsitraukė iš

makšties kalaviją. Gaubiamas šalto žydro spindesio princas atrodė tiesiog klaikiai: skruostikauliųoda buvo supleišėjusi, akys įdubusios. Ant rankų juodavo šviežios žaizdos, primenančios nudegimus.Į mus įsmeigtame sidabriniame žvilgsnyje slypėjo skausmas ir beprotybė. Nors priešais stovėjožudikas, aš nejaučiau baimės, tik širdgėlą. Širdis plyšte plyšo, nes supratau: kad ir kas nutiktų, Ašolaukia mirtis. Mes privalome išgelbėti mano artimuosius, vadinasi, Pakui teks jį nukauti. Dabar.Mano namų svetainėje. Slopindama raudą žingtelėjau į priekį. Veltui Pakas bandė mane sulaikyti, aštemačiau Žiemos princą. O šis budriai sekė kiekvieną mano judesį.

– Ašai, – sušnibždėjau. – Ar tu mane girdi? Būk geras, duok kokį nors ženklą... Kitaip... KitaipPakui teks tave...

Aš nurijau seiles. Ašo veidas liko bejausmis.– Suprask, aš privalau apginti šeimą. Tačiau... nenoriu tavęs prarasti, – sušnibždėjau, skruostus

vilgė ašaros, žvilgsnis susidrumstė. – Juk tu pajėgsi nugalėti vabalą? Pasistenk, maldauju...– Nužudyk mane.Aš sudrebėjau ir išplėčiau akis. O jis stūksojo kaip stabas. Lūpos vos judėjo, tarsi kiekvienas

tariamas žodis reikalautų nežmoniškų pastangų.– Esu... esu bejėgis prieš tai, – sugergždė jis užmerkęs akis. Rankos pradėjo drebėti, pirštai

mėšlungiškai spaudė kalaviją. – Privalai mane nužudyti, Megana. Aš... aš negaliu sustoti...– Ašai...Jis pravėrė akis. Žvilgsnis vėl tapo stiklinis.– Bėk! Traukis nuo manęs! Tuojau pat!Pakas vos spėjo nustumti mane į šalį ir Ašas puolė į priekį iškėlęs kalaviją. Ašmenys sušvytravo

lyg safyro spalvos žaibas. Kritau ant žemės, veidas persikreipė iš skausmo apsibrozdinus kelius irdelnus. Prisispaudžiau prie sienos nei gyva, nei mirusi ir stebėjau svetainės viduryje užvirusią kovą.Ne mano valioje išgelbėti Ašą. Tarp mūsų viskas baigta. O blogiausia, kad vienam iš kovojančiųjųgresia pražūtis. Jeigu dvikovą laimės Pakas, žus Ašas. Jeigu pergalė atiteks princui, aš prarasiu viską.Netgi gyvastį. Tikriausiai turėjau nerimauti dėl Pako, tačiau nieko nebejutau, nes širdį sukaustė ledinėneviltis.

Kai Ašas atšoko, vikriai išsisukęs nuo durklo smūgio, tarp kaklo ir plaukų kažkas žybtelėjo. Ašpašokau, kad geriau matyčiau, ir aiktelėjau. Juk tai šaltų geležies kerų kibirkštis. Štai jis! Vabalas,kuris paralyžiavo princo valią ir negailestingai jį žudo.

Ašas pasisuko, tarsi perskaitęs mano mintis, ir skvarbiai nuvėrė primerktomis akimis. Pakasužsimojo taikydamasis suvaryti durklą princui į nugarą, bet šis vikriai pasisukęs atmušė smūgį ir patspuolė. Dabar jau Šauniajam Robinui teko trauktis, deja, jis pasirodė nepakankamai greitas. Ledinėkalavijo geležtė pervėrė jam petį. Aš suklykiau. Pakas susverdėjo, marškiniai nusidažė krauju. Veidaspersikreipė iš skausmo.

Žiemos princas it vėtra puolė mane ir aš apmiriau klausydamasi savo širdies dūžių. Daugybę kartųbuvau mačiusi Ašą kovos lauke ir žinojau, ko tikėtis. Jis kirto smūgį, aš pritūpiau ir išgirdau, kaipkalavijas grėsmingai sužvangėjo, atsimušęs į apledėjusią sieną. Vos spėjau atsitiesti, kalavijo geležtėvėl sušmėžavo ore. Tik tik suskubau atšokti. Šįkart ašmenys prakirto grindis ir ant manęs pasipylėaštrios ledo skeveldros. Tėškiausi į sieną, atsisukau ir išvydau virš savęs Ašą, aukštai iškėlusį

kalaviją. Bėgti nebuvo kur. Aš pažvelgiau jam į veidą. Princas sukando dantis, ranka sudrebėjo,geležtė trūktelėjo. Ašas užmerkė akis.

Tą akimirką iš kažkur atsirado Pakas ir surikęs smogė durklu.Laikas sustojo. Klyksmas apmirė mano lūpose. Šaunusis Robinas su Ašu žiūrėjo vienas į kitą. Pako

pečiai virpėjo: jis sunkiai alsavo, o gal kūkčiojo. Akimirką fėjūnai sustingo pražūtingai apsikabinę,paskui Pakas dusliai riktelėjęs žengė atbulas ir ištraukė kruviną durklą. Ašui iš rankos iškritokalavijas ir per namus nuaidėjo garsus žvangtelėjimas.

Princas susverdėjo. Prispaudęs rankas prie šono atsirėmė į sieną, ant ledinių grindų pradėjokapsėti tamsūs kraujo lašai. Galiausiai aš atgavau balsą.

– Ašai!Jis kilstelėjo galvą, pamėgino nusišypsoti. O tada sidabrinis žvilgsnis užgeso lyg žiemos saulė,

pasislėpusi už debesies, ir princas susmuko.

19

Negalia– Ašai!Aš nustūmiau Paką. Jis susverdėjo, atsitraukė tarsi somnambulas ir paleido iš rankos kruviną

durklą.– Nesiartink!Išgirdusi grėsmingą princo balsą sutingau iš nevilties. Jis sunkiai pakilo, tebespausdamas ranką

prie šono ir gaudydamas orą. Jį purtė baisus drebulys. Ant grindų raudonavo didžiulė kraujo dėmė.Ašas pakėlė į mane iškankintas akis.

– Nesiartink, Megana, – sušvokštė jis. Lūpų kamputyje pasirodė kraujo srovelė. – Aš... aš vis tiekgaliu tave nužudyti. Palik mane. – Princas suraukė kaktą, užmerkė akis ir griebėsi už galvos. – Ašjaučiu jį. – Ašo kūnas sutrūkčiojo. – Vabalo galia nusilpo, bet... tik laikinai, – sušnibždėjo jis,sukando dantis ir slopiai įkvėpė. – Velniai tave rautų, Šaunusis Robinai! Kodėl nenudėjai manęsvietoje? Paskubėk ir baikime!

– Ne! – suklikau ir puoliau prie jo.Nors princas mėgino pasitraukti, uždėjau ranką jam ant peties.Atrodė, tarsi būčiau palietusi elektros laidus, tik skausmo nebuvo. Nuo Ašo sklido stiprūs geležies

kerai. Jie supurtė mane, ausyse pradėjo spengti. Staiga mano kūnas atsiliepė, šiurpuliai perbėgo nuogalvos iki kojų. Ir aš akimirksniu viską supratau. Jeigu senųjų fėjūnų burtų pagrindą sudarė jausmai iraistros, tai ši, naujoji, magija yra visiška priešingybė. Jai svarbiausia logika ir šaltas apskaičiavimas.Mane kausčiusi baimė, panika ir neviltis dingo kaip nebuvusios. Aš įdėmiai pažvelgiau į Ašą. Kaipgijam padėti? Kaip įminti šį galvosūkį?

– Megana, bėk, – vos girdimai sugargaliavo jis.Tai buvo paskutinis perspėjimas. Žvilgsnis vėl apsiblausė. Ašas čiupo man už gerklės ir aš

pradėjau dusti. Bandžiau atplėšti pirštus, nenuleisdama žvilgsnio nuo padėrusių akių. Staiga galvojeišgirdau įkyrų zirzimą:

„Užmušiu!“Sudrebėjau, bet pamėginau nusiraminti ir neprarasti ryšio su šaltąja jėga, kuri pulsavo mano

gyslomis. Ašo akimis į mane dyrėjo apvalus geležinis kenkėjas, panašus į blakę. Jis tūnojo įsisiurbęsprincui į kaklą ir iš lėto žudė jį. Aš girdėjau vabalą ir supratau, kad jis taip pat mane girdi.

– Megana! – suriko Pakas, pagriebė numestą Ašo kalaviją ir iškėlė virš galvos.– Ne, Robinai, – išgirdau kimų, bet ramų savo balsą.Princo gniaužtai truputį susilpnėjo ir aš šiaip taip įkvėpiau. Jis užmerkė akis. Aš daugiau

nebemačiau vabalo, bet kaip ir anksčiau jutau, kad oras aplinkui net virpa nuo geležies kerų.Mėgindamas pasipriešinti kenkėjo komandoms Ašas apmirė ir susitelkė, kaktą išmušė prakaitas.

– Nagi, – sugargaliavo princas ir aš supratau, kad jis teberagina Paką nedelsti.– Ne! – išspaudžiau žvelgdama į dvejojančio draugo akis. – Pakai... Nedaryk to! Pasitikėk manimi!Mano ištikimasis bičiulis sutriko, kalavijas suvirpėjo.Pajutau, kad patamsėjo akyse. Laiko beveik nebeliko. Mintyse maldaudama Paką palūkėti dar

truputį, pasisukau į princą ir paglosčiau skruostą.

– Ašai, – pašaukiau tikėdamasi, kad jis išgirs mano kuždesį. – Pažiūrėk į mane, būk geras.Iš pradžių jis nereagavo. Tik rankos, spaudžiančios man kaklą, klaikiai drebėjo. Kai jis galiausiai

pravėrė akis, išvydau jose nepakeliamą siaubą, skausmą, kančią. Vis dėlto už viso to įžiūrėjaukėpsantį vabalą, kuris vėl įsikirto į auką. Sukaupusi visą valią pamėginau duoti jam atkirtį. Geležieskerai įsisuko viesulu ir aš paverčiau juos įsakymu, kurį mintimis pasiunčiau kenkėjui:

„Paleisk!“Vabalas piktai suzyzė ir dar stipriau įsisiurbė į Ašą. Princas suriko lyg ištiktas agonijos. Pirštai vėl

stipriai suspaudė man gerklę, tvykstelėjo skausmo pliūpsnis ir aplinkinis pasaulis tapo purpurinis.Pajutau, kad glembu ir tuojau prarasiu sąmonę. „Ne! Tik ne tai! Aš nepasitrauksiu ir neatiduosiu jotau, šlykštus parazite! – šaukiau mintyse. – Paleisk!“

Kenkėjas sušnypštė ir... nenoromis šiek tiek atsitraukė. Uždėjau drebančią ranką Ašui ant krūtinės.Jo širdis dunksėjo kaip kūjis. Princas vėl pradėjo mane smaugti ir akyse aptemo.

„Nešdinkis! – sukaupusi paskutines jėgas mintyse paliepiau vabalui. – Tuojau pat paleisk jį!“Pasigirdo traškesys, plykstelėjo šviesa, Ašas išsirietė lanku ir atstūmė mane. Parpuoliau ant ledinių

grindų, susimušiau galvą ir mane apgaubė migla. Temstant sąmonei dar išvydau, kaip ore kažkasblykstelėjo. Į viršų šovė metalo kibirkštėlė. Ašas paklaikęs spoksojo į savo rankas. Ugnelė kiekpasisupo palubėje ir nusklendė prie manęs tūžmingai zyzdama.

Pakas pakėlė ranką, sugriebė ją ir bloškė į grindis. Mirksnį kitą vabalas blykčiodamas kepurnėjosiant ledo, o paskui mano bičiulis jį sumindė.

Sunkiai kvėpuodama atsirėmiau į sieną ir pradėjau laukti, kada kambarys liausis suktis it pašėlęs.Sunerimęs Pakas parklupo greta, jo petys kraujavo.

– Megana, – pašaukė jis ir šiurkščiai paplekšnojo per skruostą, – netylėk. Ar tau viskas gerai?Aš linktelėjau.– Atrodo, kad taip.Balsas buvo kimus, gerklė degte degė, tarsi perrėžta skustuvu. Ant kelio kaptelėjo šaltas lašas.

Pasirodo, ledas ant lubų sueižėjo ir pradėjo tirpti.– Kur Ašas?Pakas paniuro ir atsitraukė nuo manęs. Žiemos princas tūnojo kertėje, nusvarinęs galvą ant krūtinės,

užspaudęs kraujuojančią žaizdą. Jis dyrėjo į grindis nereginčiomis akimis. Gniauždama kvapąatsargiai pritykinau prie jo ir atsiklaupiau priešais. Princas atšlijo.

– Ašai!Krūtinėje netilpo nerimas dėl jo, Itano ir mamos su Luku. Be galo troškau padėti princui, bet vos

tik prisiminiau mamą ir patėvį, širdį užliejo siaubo banga. Jeigu jis palietė juos nors pirštu, jeigujie... Aš niekada jam neatleisiu!

– Kas nutiko mamai ir Lukui? – paklausiau įdėmiai žiūrėdama jam į akis. – Ar tu... tu... juos...Prietemoje pamačiau, kaip Ašas papurtė galvą.– Ne, – vos girdimai atsakė jis, nežiūrėdamas į mane, – jie paprasčiausiai... miega. Ledas ištirps ir

jie net neprisimins, kas čia nutiko.Pajutau didžiulį palengvėjimą. Norėjau paimti princą už rankos, bet jis atitraukė ją, tarsi man nuo

pirštų būtų lašėję nuodai.

– Ką jūs dabar darysite su manimi? – paklausė jis.Ant mūsų užslinko šešėlis – tai prisiartino Pakas su Ašo kalaviju rankose. Atrodė niūrus ir įtūžęs.

Akimirką išsigandau, kad jis ketina pribaigti princą. Tačiau Pakas tik bloškė ginklą jam prie kojų irnusukęs akis paklausė:

– Ar eiti valiosi?Ašas linktelėjo, irgi nudelbęs akis. Pakas padėjo man šiaip taip atsikelti ir pasivedėjo į šalį.– Aš pats išsiaiškinsiu su juo, princese, – tyliai pasakė jis ir kilstelėjo ranką neleisdamas

prieštarauti. – O tu greitai nubėk pas brolį ir eisime.– Kur?– Ašui reikia pagalbos, – paaiškino Pakas, žvilgtelėjęs į princą, ir suraukė nosį. – Man jo vietoje

tikrai reikėtų. Atrodo, kad tas parazitas jam kaip reikiant pakenkė. Laimei, pažįstu vieną žiniuonę,kuri mums padės, bet eiti reikia tučtuojau.

Aš atsisukau į mamą su Luku, vis dar padengtus lediniu luobu, kuris jau buvo pradėjęs iš lėto tirpti.Širdį suspaudė ilgesys. Man jų taip stinga! Kas žino, ar dar kada nors pasimatysime?

– Nejaugi negalime bent truputį luktelėti?– Ką tu jiems pasakysi, princese? – pasidomėjo Pakas, žvelgdamas į mane ir užjaučiamai, ir

piktokai. – Teisybę? Kad fėjūnų princas pavertė jų namą ledo grota, norėdamas atsivilioti tave čionaiir nužudyti?

Jis palingavo galva. Nors nemalonu buvo klausytis jo samprotavimų, turėjau pripažinti, jog Pakassako tiesą.

– Be to, jo šviesybei verkiant reikia pagalbos. Suprask, tavo artimiesiems geriau nežinoti, kadbuvai sugrįžusi.

Paskutinį kartą pažvelgiau į mamą su Luku ir atsidususi lėtai linktelėjau.– Gerai. Manęs čia nebuvo. Bet leisk bent žodeliu persimesti su Itanu.Pradėjau iš lėto kaip senutė kopti laiptais. Kiek palaukusi atsigręžiau. Pakas pritūpęs kažką

šnibždėjo princui, tačiau Ašas žiūrėjo į mane. Primerktos akys spindėjo prietemoje. Aš prikandaulūpą ir pasukau link broliuko kambario.

Itaną radau koridoriuje, netoli laiptų. Vis dar įsisupęs į pledą jis stovėjo bandydamas pro turėklusįžiūrėti, kas dedasi apačioje.

Paskui pakėlė į mane didžiules mėlynas akis.– Itanai! – sušnypščiau. – Ką tu čia darai? Juk liepiau nė nosies nekišti lauk.Paėmiau jį ant rankų ir nunešiau į kambarį.– O kur mama su tėčiu? Ar tu išvarei blogiuką?– Viskas gerai, – nuraminau. – Mamos su tėčiu niekas nenuskriaudė. Kai ledas ištirps, jie bus tokie

kaip anksčiau.„Nors, matyt, nustebs, kodėl viskas sušlapę“, – pagalvojau. Ledas tirpsta labai greitai. Pakeliui į

broliuko kambarį man teko žirglioti per balas.Itanas linktelėjo ir rimtai pažvelgė į mane. Aš pasodinau jį ant lovos.– Tu vėl išeisi, tiesa? – lyg tarp kitko paklausė jis, nors lūpa jau virpėjo. Itanas šniurkštelėjo

nosimi, tramdydamas ašaras. – Tu ne visam laikui sugrįžai?

Atsidususi prisėdau greta jo ant šaltos lovos.– Dar ne, – prisipažinau ir paglosčiau galvelę. – Labai norėčiau pasilikti, bet...Broliukas vėl šniurkštelėjo. Apkabinau jį ir sumurmėjau:– Atleisk. Dar turiu šį tą padaryti.– Ne! – sušuko mažylis ir apsivijęs rankelėmis įsikniaubė į šoną. – Tu niekur neisi. Aš tavęs jiems

neatiduosiu.– Itanai...– Princessse! – pasigirdo spigus balselis, iš tamsaus palovio staiga išlindo ranka ir sugriebė už

kulkšnies. Į odą skaudžiai susmigo nagai. Aš sucypiau ir pasikišau kojas po savimi. Itanas išgąstingaisuriko.

– Baube! Ką čia darai, velniai griebtų! – piktai paklausiau.Nuo riksmo klaikiai suskaudo gerklę ir aš suirzau dar labiau. Nušokusi nuo lovos nuėjau prie

komodos ir pasigriebiau žibintuvėlį. Baubai negali pakęsti šviesos. Vos pametę baltą spindulį,kaipmat sprunka šalin.

– Šiandien mano nuotaika prasta, – iškošiau ir spragtelėjau jungiklį. – Duodu tris sekundes, kadišsinešdintum pats. Jei ne – aš tuo pasirūpinsiu.

– Megana! – liuoktelėjęs nuo lovos ir pribėgęs prie manęs pašaukė Itanas ir čiupo už rankos. –Nesijaudink. Juk tai tik Voras. Mano draugas.

Negalėjau patikėti savo ausimis. Nuo kada baubai, kuriais gąsdina vaikus, tapo jų draugais?Tiesiog neįtikėtina. Po lova kažkas sušiugždėjo ir į mane sužiuro dvi geltonos akys.

– Nebijok, princessse, – susniaukrojo baubas, nepatikliai dirsčiodamas į žibintuvėlį. – Esssu čia,nesss taip įsssakė princasss Ašasss. Jo ššššviesssybė liepė sssaugoti namusss. Jie turi Žiemosss rūmųapsssaugą.

– Ašas? Kada?!– Dar prieš tau iššškeliaujant sssu juo į Tir Na Nogą.Padaras atkepėstavo arčiau ir apmirė prie tamsos ir šviesos ribos.– Vaikui nieko nenutiksss, – toliau vogravo jis. – Ir jo tėvamsss taip pat. Tiesssa, jie nežino, kad

messs čia. Mumsss įsssakyta sssaugoti šiuosss namusss ir nekrėsssti eibių jų gyventojamsss.– Jis kiekvieną naktį seka man pasakas, – pasigyrė broliukas pakėlęs galvą. – Labai baisias. Bet

man vis tiek patinka. Kieme kartais bėgioja juodas arkliukas. O rūsyje tupi mažas žmogeliukas. Mamasu tėčiu jų nemato.

Aš užmerkiau akis. Mintis apie tai, kad po mūsų namus bastosi tuntai Žiemos fėjūnų, visai neguodė.Na ir kas, kad jie dievagojasi ginantys mano namiškius.

– O kaip tu sužinojai, kad čia ateina Ašas?– Iššš pradžių pajutau geležį ir sssupratau, kad reikia išššgelbėti bent jau berniuką, – pradėjo

aiškinti baubas, nekreipdamas dėmesio į mano susierzinimą. – Todėl passsivadinau jį po lova, nesten lengviau passsissslėpti. Tik įsssivaizduok mano nuostabą, kai patyriau, jog namus užpuolė patsssAšasss. Matyt, jį užkeikė, o gal koksss nors geležiesss fėjūnas juo passsivertė. Tad paklusssdamasįsssakymui išššgelbėjau berniuką.

– Ačiū tau, – padėkojau ir į galvą dingtelėjo netikėta mintis. Nenorėjau to klausti, bet neištvėriau. –

O mano... mano tėvai ar kalba apie mane? Ar jie bent retkarčiais prisimena mane, ar svarsto, kur ašpradingau?

– Apie sssuaugusssiuosssiusss aš nieko nežinau, princessse.Nors šiandien tai buvo nesvarbu, staiga panorau patirti, ar aš vis dar esu šeimos dalis, ar tegyvenu

artimųjų prisiminimuose? Bet kaip tai išsiaiškinsiu nepasikalbėjusi su mama ir Luku? Aš spragtelėjaupirštais. Mano kambarys! Kažkodėl visą laiką vengiau net žiūrėti į tą pusę. Bijojau pamatyti, kad jįpavertė darbo kabinetu arba svečių miegamuoju. Juk tai reikštų, jog mama užmiršo mane.

Vesdamasi už rankos Itaną, apsimuturiavusį pledu, aš įveikiau koridorių ir stumtelėjau savokambario duris.

Jame viskas liko kaip buvę, neskaitant ledo plutos. Kambarys atrodė ir pažįstamas, ir svetimas tuopačiu metu. Dairantis gerklę užspaudė sprangus gumulas. Niekas nepasikeitė. Ant lovos sėdėjo manosenas pliušinis meškiukas, kurį buvau gavusi dovanų per vieną gimtadienį. Ant sienos kabėjo filmų„Narutas“ ir „Eskaflonė“ plakatai. Aš paglosčiau komodą žiūrinėdama nuotraukas rėmeliuose,stovinčiuose tarp netvarkingai išmėtytų kompaktinių plokštelių. Aišku kaip dieną, jog ledas jassugadino. Štai aš, mama ir Itanas. Su Luku. O čia aš su mūsų aviganiu Bo, kai jis dar buvo visaimažytis. Ant spintelės prie lovos pastebėjau dar vieną nuotrauką nedideliuose rėmeliuose.

Suraukusi antakius išlupau ją iš ledo. Pamačiau save. Ne vyresnę nei dabar Itanas. Mane ant rankųlaikė kažkoks vyras trumpais rudais plaukais. Veide žaidė drovi šypsena.

– O Dieve, – sukuždėjau.Keliai sulinko ir aš klestelėjau ant lovos, tiesiai į patižusią šaltą pliurzę. Nė nepajutau, kad sušlapo

drabužiai. Itanas pasistiebęs sužiuro per petį.– Kas čia toks? – irgi pašnibždomis paklausė jis.Nespėjau atsakyti, kai tarpduryje išdygo Pakas. Jo marškiniai ir rankos buvo kruvini.– Princese, – pašaukė jis. – Mums metas. Ašas sakė prie namų matęs taterkoltą18, kuris galės mus

nulakdinti pas žiniuonę, nes... – Pamatęs mano veidą bičiulis nustebęs paklausė: – Kas tau?Aš ištiesiau jam nuotrauką.– Atpažįsti?Robinas prisimerkė, paskui išplėtė akis.– Velnias, – burbtelėjo jis, – juk tai Čarlzas!Aš linktelėjau.– Taip, Čarlzas, – sušnibždėjau ir atsiėmiau nuotrauką. – Iš pradžių net nepažinau. Kaip galėjo

būti, kad...Staiga nutilau – atmintyje iškilo senė, kuri rausėsi mano prisiminimuose, žarstydama juos į šalis

kaip pernykščius lapus. Tai buvo tada, kai mes ieškodami Itano ir Geležies karaliaus paprašėmeaiškiaregės iš Naujojo Orleano pagalbos. Ji sutiko pagelbėti mainais į mano prisiminimą. Buvauvisai apie tai pamiršusi.

– Tai štai ką man teko atiduoti, – karčiai pasakiau. – Štai kokį užmokestį aiškiaregė pasiėmė užpagalbą.

Pakas nieko nesakė. Aš atsidusau, pažvelgiau į nuotrauką ir palingavau galvą.– Kas jis?

– Tavo tėvas, – tyliai atsiliepė Pakas. – Tiksliau tariant, vyras, kurį tu laikei tėvu. Kol motinasutiko Luką, o tu atsidūrei mūsų šalyje. Jis pradingo, kai buvai šešerių.

Negalėjau atplėšti akių nuo keistos nuotraukos. Vyras laikė mane ant rankų. Mudu šypsojomės.– Tu žinojai, kas jis toks, – iškošiau neatsisukdama. – Žinojai, kas yra Čarlzas. Visą laiką, kol mes

lindėjome Linansidhės rūmuose. Tu žinojai.Pakas tylėjo. Aš atsisukau ir nesitverdama apmaudu nuvėriau jį žvilgsniu.– Kodėl man nepasakei?– O ką tai būtų davę, princese? – Jis susikryžiavo rankas ant krūtinės ir pažvelgė į mane, nė

neketindamas atgailauti. – Ar būtum sudariusi sandorį su Linansidhe ir atsitempusi jį namo tarsiniekur nieko? Galbūt įsivaizduoji, kad tavo mama jį būtų priėmusi kaip lauktą svečią?

Žinoma, ne. Juk dabar ji turi Luką ir Itaną. Net sugrąžinusi Čarlzą nieko nebeištaisyčiau. Darblogiau, aš niekaip nepajėgiau prisiminti, kodėl panorau taip pasielgti.

Sieloje kilo tikra sumaištis. Regis, pasaulis apsivertė, mane užplūdo prieštaringos emocijos.Sukrėtimas patyrus tiesą. Kaltės jausmas. Aš nesugebėjau atpažinti mamos vyro, žmogaus, kuris maneaugino. Visai jo neprisiminiau. Man jis tebuvo atsitiktinis pašalietis. Dar tūžau ant Pako, kad jis viskąžinojo, bet neprasitarė. Ir ant Linansidhės. Ką ji padarė mano tėvui?! Kaip jis išvis atsidūrė josvaldžioje? Kaip padėti jam išsivaduoti? Ar to reikia?

– Princese.Aš atitokau ir sviedžiau į Paką dar vieną žudikišką žvilgsnį. Jis šyptelėjo.– Oi, išsigandau! Dar bus laiko suplėšyti mane į skutelius. Dabar reikia galvoti apie jo šviesybę –

jis prastai jaučiasi. Jam verkiant reikia pagalbos.Itanas sušniurkščiojo ir ryžtingai prigludo man prie kojos.– Ne! – sukūkčiojo jis. – Neišleisiu! Ne!Aš bejėgiškai pažvelgiau į Paką. Pasijutau tąsoma į skirtingas puses. Norėjosi klykti.– Negaliu palikti jo likimo valiai.– Jisss ne vienassss, princessse, – iš palovio atsklido sniaukrojantis baubo balsas. – Mes

ginsssime jį sssavo gyvybėsss kaina, kaip mumsss įsssakyta.– Prisiek!Baubas vos girdimai sušnypštė.– Kaip sssau nori. Messs, trysss Žiemosss rūmų valdiniai, baubas, taterkoltas ir klurikonas19,

passsižadame globoti Itaną Čeisssą, kol jo didenybė princasss Ašasss arba karalienė Mebė atšauksssįsssakymą.

Visa tai man nepatiko, tačiau nieko daugiau negalėjau padaryti. Guodė tik tai, jog kartą pažadėjęfėjūnai laikosi žodžio. Itanas vis dar sriūbaudamas nepaleido kojos.

– Ne! – vėl suklykė jis ir aš supratau, kad netrukus jį gali ištikti isterija. Tai pasitaikydavo retai,bet įgaudavo bauginamą pobūdį. – Tu niekur neisi! Ne!

Pakas atsiduso, paglostė mano broliukui galvelę ir kažką pašnibždėjo į ausį. Aš išvydau, kaip orassuvirpėjo nuo kerų ir mažylis nutilo, suglebo. Išsigandusi sugriebiau jį ant rankų ir išgirdau, kaipItanas tyliai šnopuoja per miegus. Pakas plačiai išsišiepė.

– Ar buvo būtina tai daryti? – irzliai paklausiau ir apsiautusi Itaną pledu pasukau jo kambario link.

– Na, kitaip būtų tekę paversti jį triušiuku kelioms valandoms, – pareiškė Pakas žirgliodamas išpaskos. – Abejoju, ar tavo tėvams tai patiktų.

Mane siutino jo ramybė.Nuo lubų lašėjo ledinis vanduo, per sienas čiurleno upeliukai. Visi mano broliuko žaislai buvo

spėję permirkti.– Nieko nebus, – sudejavau. – Netgi miegančio negaliu jo čia pamesti likimo valiai. Juk jis sušals!Tuo metu sugirgždėjusios prasivėrė sieninės spintos durys. Viduje buvo tamsu, šilta, o svarbiausia

sausa.– Greičiau, princese, – skubino Pakas. – Apsispręsk. Neturime laiko.Nenoriai paguldžiau mažylį spintoje, apkamšiau tarsi paukštelį lizdelyje. Jis kietai miegojo, lygiai

kvėpavo ir net nekrustelėjo, kol tupinėjau aplinkui.– Saugokite jį kaip savo akį, – sušnibždėjau skvarbiai žiūrėdama į tamsų spintos vidų.Aš paskutinį kartą paglosčiau galvelę, dar kartą apklojau petukus. Galiausiai mudu su Paku

nusileidome į apačią.– Tikiuosi, Ašas neprieštaraus, kad mes išvilksime jo pasliką kūną į lauką, – burbtelėjo Pakas ant

laiptų, lediniams lašams kapsint ant galvų. – Truputį padėjau jam atsigaivelėti, bet abejoju, ar jispajėgs sparčiai ei...

Jis nutilo nebaigęs žodžio. Mudu sustingome ant apledėjusios svetainės slenksčio. Laukujės durystyliai virstelėjo, grindimis perbėgo mėnulio spindulys. Ašo niekur nesimatė.

Aš išlėkiau į priebutį. Vidury kiemo tamsavo aukštas siluetas. Princas šlitiniavo spausdamas rankašoną. Pamiškėje vos įžiūrėjau per sutemas nedidelį juodą žirgą. Blykčiojo raudonos akys.

Strimgalviais įveikusi pakopas puoliau vytis princą. Širdis, regis, taikėsi iššokti iš krūtinės.– Ašai!Sugriebiau jam už rankos. Princas pamėgino išsivaduoti, bet vos neparvirto.– Palauk! Kur eini?– Atgal. Ieškoti skeptro, – kimiai atsakė jis ir vėl pabandė ištrūkti.Aš įsikirtau iš visų jėgų.– Paleisk mane, Megana. Turiu tai padaryti.– Nė velnio! Tik jau ne dabar! – Mane užplūdo juodos nevilties banga. Pamėginau nuryti ašaras. –

Ką sau manai? Vienas jų neįveiksi. Jie nužudys tave.Jis nė nepajudėjo. Nepapurtė galvos, daugiau nebesistengė ištrūkti ir man dar labiau susopo širdį.– Ir kodėl tu toks užsispyręs? – sušnibždėjau. – Kodėl nesutinki, kad tau padėtume?– Megana, būk gera, – pradėjo jis, iš paskutiniųjų stengdamasis kalbėti kuo ramiau. – Leisk man

eiti. Negaliu čia pasilikti. Tik ne dabar, kai... – Jis nutilo ir trūksmingai įkvėpė. – Kai padariau tokįdalyką.

– Juk tai buvai ne tu.Paleidusi princo ranką pastojau jam kelią. Jis nusuko akis. Sukaupiau visą valią, prisiartinau ir

išdrįsau suimti veidą delnais.– Ašai, nekaltink savęs. Tu nepajėgei pasipriešinti vabalui. Dėl visko kalta tik ji.

Jis dėbtelėjo į mane kaip pamišėlis.– Tai nepateisina mano elgesio.– Pateisina.Ašas sudrebėjo, bandė eiti, bet aš sulaikiau.– Jeigu jautiesi kaltas, tai dar nereiškia, kad turi save pražudyti. Kam nuo to bus geriau?Jis žvelgė į mane niūrus ir nepasiekiamas. Man ašaros smaugė gerklę. Pašėlusiai norėjau apkabinti

jį, priglausti prie krūtinės. Tačiau žinojau, kad jis nesileis.– Virusė vis dar ten, – skubiai kalbėjau toliau, nenuleisdama akių nuo jo, – mes galime susigrąžinti

skeptrą, tačiau šįkart turime veikti išvien. Sutarėme?Jis niūriai dėbtelėjo į mane.– Dar vienas susitarimas?– Ne, – baimingai sušnibždėjau. – Nieko iš tavęs neprašysiu mainais.Princas tylėjo, aš nenoromis nuleidau rankas. Širdis plyšte plyšo.– Jeigu tau iš tikrųjų reikia eiti, neturiu teisės sulaikyti. Tik...– Aš sutinku.Išplėčiau akis.– Sutinki. Dėl ko?– Dėl sąlygų. – Ašas palenkė galvą ir iškilmingai pažadėjo: – Padėsiu tau, kol mes sugrąžinsime

Metų laikų skeptrą į Žiemos karalienės rūmus. Būsiu su tavimi, kol įvykdysiu šią priesaiką. Garbėsžodis.

– Tau tai viso labo susitarimas?– Megana, – maldaujamai žvelgdamas paprašė jis, – neatsisakyk. Neįsivaizduoju, kaip dar galėčiau

išpirkti kaltę.– Bet...– Na ką, išsiaiškinote? – pasidomėjo prie mūsų prisiartinęs Pakas.Man nespėjus pasipriešinti, jis apkabino per pečius. Ašas loštelėjo ir žengė atgal. Akys sublizgo

kaip ledas. Pakas per jo petį pažvelgė į taterkoltą, stovintį po medžiais, ir kilstelėjo antakį.– Štai kas mus nulakdins.Žirgas pastatė ausis, suprunkštė ir kažin kaip įtartinai sąmoningai parodė gelsvus dantis. Pakas

nusikvatojo.– Man regis, aš nelabai patinku tavo bičiuliui, kilnusis prince. Teks tau kratytis ant jo vienam.– Aš josiu kartu, – skubiai pareiškiau ir nusitempiau Paką į šalį.Jis suklapsėjo blakstienomis ir pasipūtė.– Ašas vos pastovi ant kojų, – sušnypščiau ir piktai dėbtelėjau į bičiulį. – Kas nors juk turi būti

greta. Neleisiu joti vienam.– Supratau, princese! Tavo valia.Vos atsispyriau pagundai jam niuktelėti.– Tiesiog padėk mums nusigauti pas žiniuonę.

Jis pavartė akis ir nuėjo į priekį, metęs į Ašą nepatenkintą žvilgsnį. Princas nieko nepasakė. Veidasman pasirodė kažkoks keistas, lyg iš akmens iškaltas.

Ašas pasisuko ir patraukė prie žirgo. Šis sulenkė priekines kojas ir pritūpė. Ašas kiek suraukęskaktą užsiropštė ant jo. Tada atsargiai prisiartinau aš. Žirgas užvertė galvą ir ėmė mosuoti susivėlusiauodega, bet, laimei, nepuolė kandžiotis. Man jis nesiteikė pasilenkti, tad teko ropštis savo jėgomis.Įsitaisiau princui už nugaros, užmerkiau akis ir prisiglaudžiau. Džiaugiausi, kad galiu tai daryti bebaimės. Ašo širdis pradėjo plakti greičiau, jis krūptelėjo, bet vis dar atrodė toks pat abejingas iršaltas. Aš paniurau ir vėl pradėjau ryti ašaras.

Netikėtai pasigirdo kimus paukščio balsas. Mums virš galvų prasklendė didžiulis varnas. Taipžemai, kad nuo sparnų sukelto vėjo man išsitaršė plaukai. Jis nutūpė ant medžio šakos ir įsismeigė įmus. Tamsoje žaliai sušvito akys. Paskui paukštis dar kartą sukrankė ir nuskrido į tankmę. Ašas tyliaipaliepė žirgui sekti paskui jį ir šis pasileido ristele, nardydamas tarp medžių kamienų tarsivaiduoklis. Pasukau galvą ir žiūrėjau, kaip tolsta mūsų namas, kaip jis vis mažėja ir mažėja. Kolšakos visiškai jį paslėpė.

18 Goblinai, pasirodantys keliautojams mažo arkliuko ar kumeliuko pavidalu ir krečiantys piktus pokštus.19 Tik naktį pasirodantys visada įkaušę gnomai, mėgstantys jodinėti ant avių ir šunų.

20

ŽiniuonėMes jojome kokias dvi valandas. Dangus iš tamsaus kaip rašalas tapo mėlynas, paskui švelniai

raustelėjo. Pakas lūkuriavo priekyje, laigė nuo šakos ant šakos, o kai mes prisivydavome,nusklęsdavo tolyn. Jis nuvedė mus į patį raisto vidurį. Žirgas beveik iki pilvo maknojo po purvinąvandenį, tarp didžiulių medžių, apaugusių samanomis ir apraizgytų vijokliais. Visą kelią Ašasneištarė nė žodžio. Tik galva sviro vis žemiau ir man teko jįprilaikyti.

Galiausiai, kai dangaus aukštybėse užgeso paskutinės žvaigždės, taterkoltas prasiskverbė provijokliais apkrekėjusių medžių tankumyną ir mes pamatėme skurdžią lūšnelę. Ant stogo tupėjo varnas.

Žirgui dar nespėjus sustoti, Ašas išslydo iš balno ir susmuko ant žemės, nuo kurios kilo rūkas. Tąpačią akimirką taterkoltas pradėjo muistytis ir aš šleptelėjau tiesiai į purvą. Gyvulys suprunkštė irišdidžiai pakėlęs galvą nušuoliavo į krūmus.

Parklupau prie Ašo. Pamačius, koks jis išsekęs, man vėl suspaudė širdį. Mirtinai išbalusiameveide ryškėjo žaizdos. Paglosčiau skruostą, jis sudejavo, bet neatsimerkė.

Staiga atsirado Pakas, pakėlė princą ir suraukė kaktą, matyt, suskaudus petį.– Bėk žadinti žiniuonės, – iškošė jis pro sukąstus dantis, sulinkęs nuo Ašo svorio. – Pasakyk, kad

atgabenome apnuodytą geležimi fėjūną. Tik pasisaugok. – Jis šyptelėjo ir vėl tapo toks kaip paprastai.– Kol neišgeria kavos, ji būna prastai nusiteikusi.

Girgždančiais laipteliais pakilau ant priebučio. Prie durų, tiesiog ant sienos išvydau styrančiasmusmires. Jų oranžinės kepurėlės skleidė balzganą šviesą. Visa lūšnelė buvo apaugusiįvairiaspalvėmis samanomis, kerpėmis ir grybais. Sulaikiusi kvapą pasibeldžiau.

Niekas neatsakė ir aš pastuksenau stipriau.– Ei! Ar čia yra kas nors?! – pašaukiau mėgindama ką nors įžiūrėti pro apdulkėjusį langą, uždengtą

užuolaida.Man taip suskaudo gerklę, kad net ašaros ištryško, bet ir vėl surikau:– Ar girdite mane! Padėkite mums! Ei!– Ar bent žinai, kiek dabar valandų? – atsklido iš vidaus grėsmingas balsas. – Gal manai, kad

žiniuonėms nereikia miegoti? – Pasigirdo šlepsėjimas, o balsas vis nesiliovė bambėti: – Stypsok visąnaktį ties leisgyviu katoblepu20, kam gi tau ilsėtis. Žinoma. Kuriems galams miegoti? Juk galiprisisriaubti stebuklingo gėrimo ir nė bluosto nesudėti per naktis. Malonėk su duona ir druskapasitikti kiekvieną, kas sumanys brautis į tavo namus penktą ryto!

Durys atsilapojo, bet aš nieko nepamačiau.– Na? Ko tau? – atsklido bambėjimas iš apačios.Aš nuleidau akis. Į mane spoksojo sena kaip pasaulis gnomė, jos veidas buvo susiraukšlėjęs it

graikinis riešutas, žili plaukai susivėlę. Kerėtoja, susisupusi į kažkokį apdarą, kurio prieš šimtą metų,matyt, būta balto, atrodė visai mažutėlė. Ant nosies galo pūpsojo akinukai auksiniais rėmeliais.Neūžauga dyrėjo į mane nelyginat nykštukinė meškutė, niūriai blykčiodama juodomis akelėmis.

Staiga ji man pasirodė pažįstama.– Ponia... Ponia Steisi? – išlemenau, nes akimirką ji stojo prieš mane mūsų mokyklos medicinos

seselės pavidalu. Gnomė sumirksėjo, nusiėmė akinius ir pradėjo šluostyti.– Tai bent susitikimas, panele Čeis, – atsiliepė ji, galutinai išsklaidydama abejones. – Senokai

nesimatėme. Paskutinį kartą slėpėtės mano kabinete, kai tas netikęs vaikėzas iškrėtė jums piktą pokštąmokyklos valgykloje.

Aš suraukiau kaktą. Toji diena buvo neabejotinai šlykščiausia mano gyvenime. Net prisimintinesinorėjo.

– O ką jūs ten darėte?! – nustebusi pasiteiravau.Medicinos seselė sušnarpštė ir vėl pasibalnojo noselę akiniais.– Jūsų tėvas, jo didenybė Oberonas, paprašė manęs ir Šauniojo Robino pagloboti jus mirtingųjų

pasaulyje, – atsakė ji kuo pagarbiausiai. – Mano užduotis buvo gydyti ir padėti užmiršti netikėtaipastebėtus neįprastus dalykus. Be to, parūpindavau Šauniajam Robinui įvairių vaistažolių ir gėralų,kad jūs nematytumėte fėjūnų. Bet paskui išsirengėte į Niekadaniekada gelbėti brolio ir viskas iškilo įpaviršių. Laimei, Oberonas leido man ir toliau dirbti mokykloje. Dėl viso pikto, jeigu jūs netikėtaisugrįžtumėte.

Pyktelėjau ant šios moterytės, kad tiek laiko mane mulkino. Tačiau dabar buvo ne metas apie taigalvoti.

– Mums reikia jūsų pagalbos, – pasakiau ir pasitraukiau, kad ji pamatytų Paką ir Ašą, kurie kaip tiksvirinėdami kopė ant priebučio. – Mano draugas sužeistas. Be to, jis apsinuodijęs geležimi ir vislabiau silpsta. Ar įstengsite jį išgelbėti?!

– Apsinuodijęs geležimi? Jergutėliau! – aiktelėjo gnomė ir sužiuro į abu fėjūnus. Staiga jos akyssuapvalėjo. – Ar tai... tai... princas Ašas?! – Ji išbalo kaip drobė ir mėšlungiškai įkvėpusi tęsė: –Karalienės Mebės sūnus? Norite, kad gydyčiau Žiemos princą? Ar jums protelis pasimaišė?! Aš...ne... – Ji narčiai papurtė galvą. – Nė už ką!

Gnomė pamėgino užtrenkti duris man prieš nosį, bet aš kištelėjau koją į plyšį ir susiraukiau gavusismūgį per kelį.

– Būkite gera! – puoliau maldauti, šiaip ne taip įsibrukusi tarpdurin.Medicinos seselė tūžmingai gręžė mane akimis papūtusi lūpas.– Padėkite! Jis gali numirti! Daugiau neturime kur eiti.– Aš nepadedu Žiemos fėjūnams, panele Čeis.Medicinos seselė sušnarpštė ir vėl pradėjo stumti mane pro duris, bet aš nepasidaviau.– Tegul jį gydo saviškiai, – sumurmėjo ji. – Neabejoju, kad Žiemos rūmuose kerėtojų iki kaklo.– Mes negalime gaišti! – tūžmingai surikau.Ašas vis labiau silpsta, gal net mirtimi vaduojasi, o skeptras kiekvieną akimirką tolsta nuo mūsų.

Neapsikentusi pastūmiau duris petimi ir jos atsilapojo. Žiniuonė atšoko priglaudusi ranką priekrūtinės, o aš įvirtau įvidų.

– Atleiskite, – tvirtai pasakiau, – bet jūs neturite pasirinkimo. Arba padėsite Ašui dabar pat, arbanetrukus susilauksite rimtų nemalonumų.

– Ne puskraujei piemenei mane įbauginti! – atrėžė gnomė.Atsistojau prieš ją visu ūgiu, beveik siekdama viršugalviu lubas.

– Kaip jūs pati sakėte, Oberonas yra mano tėvas. Taigi tai princesės įsakymas.Ji taip susiraukė, kad akelės beveik pradingo tarp raukšlių. Aš susikryžiavau rankas ant krūtinės ir

rūsčiai įsismeigiau į ją.– O gal man pasakyti tėvui, kad atsisakėte padėti? Kad atėjau pas jus, o jūs mane išvarėte?

Abejoju, ar jam tai patiktų.– Na gerai jau gerai! – suniurnėjo ji ir kilstelėjo rankas. – Matau, kad nepaliksite manęs ramybėje.

Veskite čia tą savo princą. Bet aš viską išklosiu jūsų tėvui, jaunoji panele, taip ir žinokite.Ji pagrasė pirštu.– Taip, tėvas viską sužinos ir mes dar pažiūrėsime, kam iš mūsų jis užkurs pirtį.Aš truputį susigėdau, kad pagąsdinau ją tėtuku kaip kokia paika turtinga mergiotė, bet sąžinės

priekaištai greitai išgaravo, kai Pakas užvilko laipteliais Ašą. Princas labiau priminė vaiduoklį neišio pasaulio gyventoją. Ant papilkėjusio veido ir pečių žiojėjo kraujuojančios žaizdos. Oda tosevietose buvo suskeldėjusi ir atšokusi nuo raumenų. Aš persigandau, širdis neramiaisuspurdėjo.

– Čionai! – paliepė žiniuonė.Ji nukreipė Paką į mažą šoninį kambarėlį su žema lova. Pakas paguldė Ašą ant antklodės ir

nusigalavęs krito į krėslą, kuris priminė didžiulį grybą.Gnomė krenkštelėjo.– Kaip matau, princesė įpainiojo į visa tai ir tave, Šaunusis Robinai.– Aš čia niekuo dėtas, – pareiškė kreivai šyptelėjęs Pakas ir nusibraukė prakaitą nuo kaktos. –

Kaip įmanydamas mėginau Ašą pribaigti, bet jeigu jai kas šauna į galvą, neperkalbėsi.Piktai dėbtelėjau į jį, tačiau bičiulis tik bejėgiškai šyptelėjęs patraukė pečiais. Tada vėl nukreipiau

akis į princą.– Taip, nuo jo tiesiog tvoskia geležimi, – sumurmėjo žiniuonė apžiūrinėdama žaizdas. – Tai ne

paprasti nudegimai. Jie atsirado iš vidaus. Tarsi ten būtų tūnojęs koks metalinis gyvis.– Taip ir buvo, – tyliai patvirtinau.Medicinos seselė sudrebėjo. Nusišluosčiusi rankas ji pakėlė Ašui marškinius ir išvydo tvarsčius,

kiaurai persisunkusius krauju.– Na, bent jau sutvarstyta kaip reikiant. Labai gerai. Tavo darbas, Šaunusis Robinai?– Apie ką tu?– Apie tvarsčius.– A? Na... taip.Žiniuonė atsiduso, palinkusi ties Ašu apžiūrėjo žaizdas veide, žvilgtelėjo po tvarsčiais ir suraukė

antakius.– Kalbėkime tiesiai šviesiai. Ar tai tu suvarei durklą Žiemos princui Ašui į šoną?– Esu kaltas.– Ir sprendžiant iš to, kaip judu atrodote, – tęsė ji, dėbtelėjusi man į kaklą ir kruviną Robino petį, –

princas jus puolė.– Visiškai teisingai.– Judu kovėtės, – pareiškė medicinos seselė primerkusi akis. – Vadinasi, jis norėjo nužudyti jus.

Ar taip buvo?– Na... – numykiau.– Tai kodėl, dėl Dievo, reikalaujate jį gydyti? Ne, aš neatsisakau, – pridūrė ji kilstelėjusi rankas. –

Iš kur žinote, kad jis daugiau jūsų neužpuls? Arba manęs, jei jau apie tai prakalbome?– Jis taip nepasielgs, – skubiai patikinau. – Garbės žodis.– Norite paimti jį į nelaisvę?– Ne! Tiesiog... – Aš atsidusau. – Tai ilga istorija.– Ką gi. Galėsi išguldyti ją vėliau, – nusprendė žiniuonė ir taip pat išleidusi atodūsį atsitiesė. –

Jūsų draugužiui labai pasisekė. – Ji nuėjo prie lentynos ir pasiėmė porcelianinį indą. – Netneįsivaizduoju, kaip jis išgyveno. Matyt, turi labai daug jėgų, jeigu taip ilgai tvėrė. Juk kančios buvosiaubingos. – Ji prisiartino prie Ašo ir atsiklaupusi palingavo galva. – Žaizdas išgydyti galiu, bet dėlapsinuodijimo nesu tikra. Viskas priklausys nuo jo paties. Geriau jam būtų grįžti į Tir Na Nogą.Gimtojoje žemėje lengviau sektųsi įveikti negalią.

– Nepavyks, – paprieštaravau.Gnomė krenkštelėjo.– Tokiu atveju bijau, kad jis dar labai ilgai jausis prastai.Ji pakilo, įsisprendė rankomis į šonus ir pažvelgė į mus.– O dabar turiu dirbti. Judviem teks nešdintis iš čia. Jeigu esate pavargę, gretimame kambaryje

rasite laisvą lovą, tik netrukdykite mano antrajam ligoniui. Princui viskas bus gerai. Aš tiesiognenoriu, kad maišytumėtės po kojomis. Nagi, greičiau lauk iš čia!

Žiniuonė mosikuodama rankomis išgrūdo mus iš kambario ir užtrenkė duris prieš nosį.NORS BUVAU SIAUBINGAI PAVARGUSI nepajėgiau nė bluosto sudėti. Todėl šmižinėjau po

ankštą kambarėlį kaip katė be vietos ir vis tikrinau, ar neprasivėrė durys. Juk už jų gulėjo Ašas ir ašnežinojau, kaip jis. Vos neišvedžiau iš proto Robino ir satyro, kuris buvo susilaužęs koją. Tolbasčiausi iš kampo į kampą, kol Pakas visai rimtai pagrasino paleisti į darbą miego burtus. Aš jamirgi beveik rimtai atšoviau, kad tada jį nudobsiu.

Pagaliau durys sugirgždėjo ir ant slenksčio išdygo nusigalavusi žiniuonė. Susivėlusi,paraudusiomis akimis, kraujo dėmėmis išmargintu chalatu.

– Viskas gerai, – nuramino ji, kai pribėgau. – Kaip sakiau, jis labai nusilpęs dėl geležies nuodų,bet didžiausias pavojus praėjo. Prakeiktas berniūkštis vos man rankos neišsuko, kol siuvau žaizdas. –Gnomė piktai dėbtelėjo į mane. – Nelemti Žiemos fėjūnai! Gražaus žodžio jie nesupranta!

– Ar galiu jį pamatyti?Žiniuonė pažvelgė į mane pro akinių viršų ir atsiduso.– Neturėčiau leisti. Jam reikia ramybės. Bet juk tu vis tiek neklausysi. Eik trumpam, kad jau taip

nesitveri savame kailyje. O mums, Robinai, – pridūrė ji ir pamojo pirštu, – reikia pasikalbėti!Pakas išgąstingai vyptelėjo ir nusekė paskui ją. O aš įsmukau į tamsų kambarėlį ir užvėriau duris.Tyliai kaip pelytė prisiartinusi prie lovos įsmeigiau akis Ašui į veidą. Žaizdos liko, tačiau

pašviesėjo ir nebeatrodė taip baisiai. Krūtinė ir šonas buvo sutvarstyti iš naujo. Ašas kvėpavo giliaiir lygiai. Atsargiai uždėjau ranką ant krūtinės. Labai norėjosi pajusti, kaip plaka širdis. Žiemosprincas ramiai miegojo, rūsčios raukšlelės išsilygino, bet net dabar jis atrodė liūdnokas.

Žvelgiau į jį užmiršusi viską pasaulyje ir nė nepastebėjau, kada sujudėjo riešas. Stiprūs pirštaišvelniai suėmė manuosius. Aš krūptelėjau, pažiūrėjau į ranką, paskui vėl nukreipiau žvilgsnį į Ašą.Jis atmerkė sidabrines akis. Prietemoje nemačiau veido išraiškos. Todėl sutrikusi apmiriau.

– Sveikas, – sušnibždėjau nesumodama, ką dar pasakyti.Jis nė nepajudėjo ir tada aš daviau valią liežuviui.– Žiniuonė sakė, kad tau viskas bus gerai. Kurį laiką būsi silpnas, nes apsinuodijai geležimi, bet

galiausiai pasveiksi.Ašas tebetylėjo nenuleisdamas akių ir mane staiga išmušė karštis. O ką, jeigu jis sapnavo košmarą

ir aš išgąsdinau jį įtykinusi į kambarį. Man pasisekė, kad jis neišsuko riešo, kaip vos nenutikožiniuonei.

– Atleisk, jeigu išbudinau, – sušnibždėjau ir jau norėjau pakilti. – Dabar pamiegok.Jis suspaudė ranką.– Neišeik.Širdis suspurdėjo. Dirstelėjau į princą, ilgesingai svajodama atsidurti jo glėbyje, tapti viena esybe.

Ašas atsiduso ir užsimerkė.– Tu buvai teisi, – vos girdimai ištarė jis. – Man nepavyko susidoroti vienam. Turėjau paklausyti

tavęs Tir Na Noge.– Taigi va. Neužmiršk to. Ir kitą kartą nesiginčyk su manimi. Taip išvengsime daugybės

nemalonumų.Jis neatmerkė akių, bet lūpų kamputis vos sujudėjo. Princas šyptelėjo. Kaip tik to aš labiausiai ir

laukiau. Dabar visa, kas mus skyrė, dingo kaip nebuvę. Aš spustelėjau Ašui ranką ir sukuždėjau:– Aš taip ilgėjausi tavęs!Laukiau, kad princas pasakys tą patį, tačiau jis tylėjo ir man nudiegė širdį.– Megana, – galiausiai išspaudė sutrikęs, – aš... vis dar nežinau, ar... – Jis nutilo ir atmerkė akis. –

Mudu su tavimi esame iš priešingų stovyklų, – vėl prašneko jis ir balse suskambo liūdesio gaidelės. –Niekas nepasikeitė. Netgi dabar. Neskaitant mūsų susitarimo, tu tebesi mano priešas. Be to, manatrodo, kad judu su Šauniuoju Robinu...

Aš papurčiau galvą.– Pakas tik...Ir nutilau. O kas jis išties? Maža pavadinti jį tik bičiuliu. Juk „tik draugai“ nesibučiuoja

miegamajame. Matant „tik draugą“ širdis nepradeda tankiau plakti ir spurdėti. Nejaugi tas keistasjausmas ir yra meilė? Žinoma, Pakas nesukrėtė manęs iki sielos gelmių kaip Ašas, bet negalimanuneigti, kad kažką jam jaučiu. Neverta ilgiau slapstytis nuo savęs.

Aš sunkiai nurijau seiles.– Pakas... – pradėjau.– Na, kaip jis? – pasigirdo balsas nuo durų.Atsisukau ir išvydau ant slenksčio Paką. Jis stovėjo primerkęs žalias akis, o šypsena nežadėjo

nieko gero.– ...kalbėjosi su žiniuone, – sutrikusi užbaigiau.Ašas paleido mano ranką ir nusisuko. Pakas vėrė niūriu žvilgsniu, tarsi būtų perpratęs slapčiausias

mintis.– Dabar žiniuonė nori matyti tave, – galiausiai pasakė Robinas. – Ji reikalauja palikti jo šviesybę

ramybėje ir leisti jam pamiegoti. Geriau paskubėk, kol ji nepradėjo svaidytis indais.Dirstelėjau į Ašą, bet jis gulėjo užsimerkęs.Truputį neramia širdimi nuslinkau į virtuvę. Gnomė sėdėjo prie stalo su garuojančiu puodeliu, nuo

kurio sklido dieviškas kavos aromatas, ir mostelėjo į kėdę priešais save.– Sėskitės, panele Čeis.Aš pritūpiau ant kraštelio. Pasirodė Pakas ir įsitaisė greta manęs, triauškindamas nežinia iš kur

gautą obuolį.– Robinas sakė, jog jūsų laukia pavojinga užduotis, – prabilo žiniuonė, suėmusi puodelį

raukšlėtomis rankomis ir mąsliai žvelgdama į kavą. – Jis nepaaiškino smulkmenų, bet užsiminė, kadrūpinatės Žiemos princo sveikata tikėdamiesi iš jo pagalbos.

Aš linktelėjau.– Bėda ta, jog ši užmačia princui gali būti pražūtinga.Man per nugarą perbėgo šiurpuliukai.– Kodėl?– Jis labai silpnas, panele Čeis, – paaiškino žiniuonė ir griežtai dėbtelėjo į mane pro garus,

kylančius iš puodelio. – Kaip minėjau, jis labai išsekęs, o tai ne juokai. Geležis pernelyg ilgai alinokūną.

– O jūs daugiau nieko negalite padaryti?– Aš? Ne. Juk sakiau, kad jam reikėtų gimtosios žemės kerų. Tada jo kūnas susidorotų su negalia, –

nekantriai atsiliepė gnomė ir nugėrė kavos. – Dar padėtų didelis žmogiškų emocijų pliūpsnis. Na,princas bent jau imtų taisytis.

– Emocijų? – pakartojau ir susimąsčiau.Kur paprastai verda nežaboti jausmai? Koncertuose, naktiniuose klubuose, bet mes neturime

bilietų. Be to, į klubą mane kažin ar įleistų. Nors kaip kalė į galvą Grimalkinas, jei moki medžiųlapus paversti šlamančiais banknotais, prasimanyti plastikinį pažymėjimą – vieni juokai.

– Pakai, ar galėtum padėti mums šį vakarą prasmukti į kokį nors naktinį klubą?Jis suprunkštė.– Aš dar ir ne tai galiu, princese. Argi pamiršai, su kuo kalbiesi? – Jis spragtelėjo pirštais. – Gal

verta vėl užsukti į „Mėlynąjį chaosą“? Tai pasilinksmintume!Žiniuonė išplėtė akis.– „Mėlynojo chaoso“ šeimininkė – Žiemos fėjūnė. Jai tarnauja raudonkepuriai. O rūsyje, sklinda

gandai, net orgas lindi, – baimingai nutęsė gnomė ir atsiduso. – Kad jau sumanėte tokį dalyką, turiukitą, ne tokį beprotišką pasiūlymą. – Ji truputį pamąstė, matyt, sverdama pliusus ir minusus, irpasisuko į mane. – Šį vakarą mūsų mokykloje vyks žiemos puota, panele Čeis. Štai kur emocijosliesis per kraštus!

– Žiemos puota? Šį vakarą?!Man nudiegė širdį. Sugrįžti į mokyklą reiškė susitikti su buvusiais bendraklasiais, kurie kaipmat

pradės malti liežuviais, šnabždėtis ir pasakoti apie mane nebūtus dalykus. Teks apsirengti vakarinę

suknelę, galbūt net šokti, o visi badys į mane pirštais ir kikens už nugaros. „Greičiau galvok, kaipišsisukti, Megana“, – paraginau save mintyse.

– Kaipgi mes pakliūsime ten? Juk aš šimtą metų nebuvau mokykloje, o prie įėjimo kaip visadatikrins bilietus.

Pakas prunkštelėjo.– Būk gera, liaukis. Nė neįsivaizduoji, kiek kontrolierių esu apmulkinęs! Bilietai! – skambiai

nusikvatojo jis. – Jokių sumautų bilietų mums nereikia.Medicinos seselė nepritariamai dėbtelėjo į jį, o tada pasisuko į mane.– Prieš mėnesį kitą jūsų tėvų prašymu policija nutraukė paiešką. Kiek žinau, motinai pavyko įtikinti

pareigūnus, kad jūs sugrįžote namo ir buvote išsiųsta į internatinę mokyklą kitoje valstijoje. Tiknežinau, ką ji pasakė jūsų tėvui...

– Patėviui, – nejučiom pataisiau.– Žodžiu, jus kuriam laikui visi išmetė iš galvos, – toliau aiškino gnomė, praleidusi negirdomis

mano komentarą. – Galbūt iš pradžių jūsų pasirodymas ir sukels šiokią tokią nuostabą, bet ašneabejoju, kad Robinas imsis atsargumo priemonių. Tad vargu aš jus išvis kas nors pažins.

Manęs tai neįtikino.– O kaipgi suknelė? – griebiausi kaip skęstantysis šiaudo. – Juk aš neturiu kuo apsirengti.Šįkart susilaukiau jau dviejų pašaipių žvilgsnių.– Tu turėsi suknelę, princese, – išsišiepęs patikino Pakas. – Velniai rautų, jei tik nori, gausi

apdarą, nusagstytą deimantais ir drugeliais.– Na, tokios prabangos gal nereikia, – paprieštaravo žiniuonė. – Nesijaudinkite, panele Čeis. Turiu

draugų, kurie mums pagelbės. Pažadu, kad vilkėsite nuostabią suknelę.Galbūt ir taip, bet vos pagalvojus apie būsimą renginį man šiaušėsi plaukai. Todėl vėl puoliau

išsisukinėti.– Mokykla toli, o aš neturiu vairuotojo pažymėjimo. Kaip mes ten nusigausime?– Iš čia yra takas, kuris veda tiesiai į mano kabinetą, – paaiškino gnomė, sudaužydama paskutines

viltis. – Nespėsite apsidairyti, kaip būsite ten.„Po galais! Ką čia dar sugalvojus?!“ – karštligiškai svarsčiau. Tada išsitraukiau paskutinę kortą.– O kaip Ašas? Sakėte, kad jam reikia ramybės. Gal jis visai nenori ten eiti?– Eisiu, – pasigirdo balsas.Mes atsisukome. Ant slenksčio atsirėmęs į staktą stovėjo princas. Atrodė šiek tiek geriau. Oda

nebebuvo tokia pilka, žaizdos ant veido ir rankų blyškesnės. Žinoma, iki visiško pasveikimo dar toli,tačiau jis bent jau nepriminė vaikštančio lavono.

Ašas suspaudė kumštį, pakėlė prie akių, bet netrukus ranka nevalingai nusviro.– Jeigu taip bus ir toliau, aš negalėsiu kautis, – pasakė jis, – ir tapsiu jums našta. Kaip mes tada

susigrąžinsime skeptrą? Jeigu yra būdas jėgoms atgauti, aš privalau juo pasinaudoti.– Tikrai? – paklausiau.Jis pažvelgė į mane ir vos šyptelėjęs atsakė:– Turiu būti tvirtas, jeigu prireiktų dėl tavęs ką nors nužudyti.– Pirmiausia tau reikia poilsio! – įsiterpė žiniuonė ir sužaibavo akimis. – Kelias valandas lopiau

tave ne tam, kad galus atiduotum. Tučtuojau drožk į lovą!Ašas truputį nustebo, bet leidosi įstumiamas į kambarėlį. Medicinos seselė užtrenkė duris.– Užsispyrę mažvaikiai! – suniurzgė ji. – Amžinai vaidina didvyrius!Pakas sukikeno ir, regis, padarė didelę klaidą. Mat žiniuonė kaipmat atsisuko į jį.– O tu ko juokiesi, Robinai?! – suriaumojo ji. – Manai, nematau, kad tavo petys sužeistas? Visas

grindis man iškruvinai. Laikas susiūti žaizdą. Nagi ateik čia!– Tai viso labo įbrėžimas, – bandė išsisukti Pakas.Žiniuonė žybtelėjo akimis. Ji ryžtingai čiupo mano bičiulį už ilgos ausies ir pakėlė nuo kėdės.– Ai! Ką darai! Oi! Gerai jau gerai.– Panele Čeis, – sududeno gnomė ir aš įsitempiau kaip styga. – Kol terliosiuosi su tuo kvėša, jums

reikia bent truputį pamiegoti. Atrodote tarsi nuo kryžiaus nuimta. Gulkitės į laisvą lovą ir perspėkiteAmaną, kad jeigu mėgins prie jūsų lįsti, sulaužysiu jam antrą koją. Kai apžiūrėsiu Robiną,pasistengsiu išgydyti jums gerklę.

Nelabai norėjau paklusti, bet linktelėjau. Nukėblinusi į nurodytą kambarėlį atsiguliau. Satyras tuojpuolė siūlyti savo draugiją, nes jo lova „nepalyginamai minkštesnė“, bet aš nekreipiau dėmesio.„Minutėlę pasnausiu, – pagalvojau ir atsukau Amanui nugarą. – Tik minutėlę, o paskui eisiu pažiūrėti,kaip laikosi Ašas.“

– EI, MIEGANČIOJI GRAŽUOLE! Atsibusk! Metas į puotą.Aš praplėšiau akis ir sutrikusi apsidairiau. Kambarėlį gaubė sutemos. Tik mirksėjo žvakių

liepsnelės ir blausiu auksu spindėjo ant sienų augančių šungrybių kepurės. Prie lovos stypsojo Pakaskaip visada išsišiepęs iki ausų. Ant veido mirgėjo šešėliai.

– Kelkis, princese. Tu išmiegojai kaip užmušta visą dieną. Mūsų mieloji šeimininkė pasitelkėdraugus ir jie pasiuvo tau suknelę. Tačiau man neparodė. Turi eiti pasimatuoti.

– Kokią suknelę? – sumurmėjau ir staiga viską prisiminiau.Žiemos puota! Man teks pasirodyti mokykloje ir susitikti su buvusiais bendraklasiais. Mane badys

pirštais ir šnabždėsis už nugaros. Nuo šios minties nuotaika visai subjuro.Tačiau kelio atgal nebebuvo. Kad jau nusprendėme susigrąžinti Metų laikų skeptrą, Ašui reikia

įveikti negalią. Vadinasi, man teks susitaikyti su padėtimi ir ramiai iškęsti patyčias.Nuleidusi galvą išpėdinau paskui Paką į koridorių. Ten mane pasitiko neįprastai patenkinta

žiniuonė.– O štai ir jūs, panele Čeis.– Kaip Ašo sveikata? – nekantriai pasidomėjau.Gnomė sušnarpštė ir pamojo sekti iš paskos.– Vis taip pat, – atsiliepė ji trepsendama per koridorių.Mes praėjome pro kambarį, kur gulėjo princas. Durys buvo aklinai uždarytos.– Jis užsispyręs kaip ožys! – pareiškė ji. – Visą dieną bastėsi po namus, net bandė įkalbėti Robiną

sukryžiuoti kalavijus. Aš, suprantama, juos sustabdžiau, nors Robinas buvo visai ne prieš su juosusikauti. Tai bukaprotis!

– Paprašyčiau neįžeidinėti, – pasipiktinęs įsiterpė Pakas. – Ne aš tai sugalvojau. Tiesiog norėjaupadaryti vaikinui paslaugą.

Medicinos seselė atsigręžė ir dėbtelėjo į jį nieko gero nežadančiu žvilgsniu.– Tuoj aš tau... – pradėjo ji, bet numojo ranka. – Drožk ruoštis, žioply! Užtenka, kad visą dieną

prastypsojai prie jos durų kaip koks šunytis. Ir pasakyk princui, jog kai tik panelė Čeis persirengs,mes išeisime. Nagi, sukis greičiau!

Pakas išsišiepęs nuskuodė, o žiniuonė atsiduso.– Niekaip nesuprantu, ar tie du vaikigaliai – geriausi draugai, ar nesutaikomi priešai. Čionai,

panele Čeis.Ji atvėrė dar vienas duris ir įėjo į vidų, o aš palenkusi galvą įsmukau iš paskos. Mudvi atsidūrėme

ankštame kambarėlyje. Prie visų sienų stovėjo lentynos, ant kurių puikavosi puodynės, prižėlusioskažkokių žolių. Kvepėjo kaip vaistinių augalų sodelyje. Regis, ši vieta tokia ir buvo. Kambarėlioviduryje nuo trikojų kėdžių pakilo du gnomai, tokie pat senutėliai ir raukšlėti kaip ir žiniuonė. Jiemaloniai man pamojavo.

O aš staiga praradau žadą. Nykštukai tupinėjo aplink tokį stebuklą, kuriam apsakyti neradau žodžių.Ant manekeno vilnijo ilga suknia. Žydras atlasas švytėjo kaip saulės spindulių nužertas vanduo.Suknelės korsažą puošė sidabriniai raštai ir raibuliuojančios juostelės, nuaustos iš skaidriausiosšviesos. Nuogus pečius gaubė žydras šalis, toks lengvutis ir perregimas tarsi migla. Ant manekenokaklo išvydau deimantų karolius, kurių metami atšvaitai margino sienas. Apdaras tiesiog žilpino akis.

Aš nurijau seilę.– Nejaugi tai... man?Gnomas, kurio nosis priminė bulvę, nusikvatojo.– Na, ne princui gi...– Koks grožis!Meistrai išdidžiai susižvalgė.– Mūsų protėviai siuvo pusbačius, bet mes šiek tiek juos pralenkėme. Šis audeklas sukurtas iš labai

stiprių kerų. Jiems nebaisi net geležis. Pasimatuokite.Suknelė prigulė it nulieta. Akies krašteliu pamačiau, kad oras ribuliuoja nuo burtų, bet

nusprendžiau nesukti galvos. Net jeigu ji pasiūta iš lapų ir voratinklių, man nebūtina apie tai žinoti.Pakėliau rankas ir pasisukau vietoje, kad meistrai geriau matytų. Mažieji siuvėjai pradėjo ploti

katučių tarsi dresuoti ruoniai, o žiniuonė patenkinta linktelėjo.– Na, pažiūrėkite į save, – pasakė ji ir pirštu nubrėžė ore apskritimą.Pasisukau ir išvydau priešais didžiulį veidrodį nuo lubų iki pat grindų, kuris atsirado nežinia iš

kur. Aš sutrikusi sumirksėjau.Neatpažinau savo atspindžio ne tik dėl drabužių. Plaukai buvo įmantriai sugarbanoti ir sukelti į

viršų. Skoningai padažyta atrodžiau kiek vyresnė. Be to, dėl nuo suknelės sklindančių kerų aržiniuonės pastangų vėl atgavau žmogišką išvaizdą. Nebeliko nei smailių ausų, nei didžiulių akių.Atrodžiau kaip jauna mergina, išsiruošusi į mokyklos puotą. Supratau, kad tai tik iliuzija, bet vis tieknet sudrebėjau išvydusi veidrodyje liekną dailią nepažįstamąją.

– Berniūkščiai bežiūrėdami į tave kaklus išsinarins, – atsiduso vienas gnomas.Tačiau mane staiga užplūdo senos baimės. Vis tiek jaučiausi kaip Olbanio vidurinės pilka pelytė.

Tokių dalykų nepakeisi.– Eime, – paragino medicinos seselė, palietusi mane raukšlėta ranka. – Mums metas.

Didžiajame kambaryje mūsų laukė dailus jaunuolis su smokingu. Net aiktelėjau pažinusi Paką.Išsidraikę ugniniai plaukai dabar stirksojo ežiuku. Puikaus kirpimo smokingas pabrėžė plačius pečius.Net neįtariau, kad jis toks raumeningas. Robinas nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, pažiūrėjo į akisir nusišypsojo. Ne šelmiškai, ne ironiškai, bet labai nuoširdžiai.

– Visai neblogai, – nusišaipė gnomė, metusi žvilgsnį į Paką, ir, kitaip nei aš, visai nenustebo. – Jukgali gerai atrodyti, kai nori.

– Stengiuosi, – atšovė jis.Pakas irgi buvo įgavęs žmogišką pavidalą. Jis prisiartino ir užmovė man ant rankos apyrankę,

nupintą iš gėlių žiedų.– Dieviškai atrodai, princese.– Dėkui, – sušnibždėjau. – Tu irgi.– Nerimauji?Aš linktelėjau.– Truputį. Ką pasakysiu, jeigu kas nors paklaus, kur buvau pradingusi? Kaip paaiškinsiu savo

netikėtą pasirodymą po gerų metų? Staiga atsirandu ir sukuosi valso sūkuryje. O kaip tu? – paklausiaužvelgdama į draugą. – Juk taip pat gali sulaukti klausimų.

– Labai abejoju, – paprieštaravo Pakas ir veide pasirodė įprasta šelmiška šypsena. – Manęsmokykloje nebuvo taip ilgai, kad niekas nė neprisimins, jog kada nors ją lankiau. Blogiausiu atvejupasirodysiu jiems kažkur matytas. Nemanau, kad kas nors mane pažintų. – Jis gūžtelėjo pečiais irpridūrė: – Toks jau aš esu.

– Tau gerai.– Na, pasiruošę? – paklausė medicinos seselė.Staiga ji virto nediduke apvalaina moteriškaite baltu chalatu. Tik akiniai auksiniais rėmeliais liko

tie patys.– Tikiuosi, jau supratote, jog eisiu su jumis, – pareiškė ji žvelgdama į mus pro akinių viršų. –

Reikia pasirūpinti, kad mūsų ligoniui nieko nenutiktų. Na ką, eime?– O Ašas? – nekantriai pasiteiravau.– Jis jau čia, – atsiliepė gnomė žvelgdama man už nugaros.Aš iš lėto apsisukau širdžiai neramiai dunksint, nes nežinojau, ką pamatysiu. O paskui akimirką

netekau amo.Ne kartą mėginau įsivaizduoti, kaip princas atrodytų su smokingu. Sutinku, kad tai paikos

fantazijos. Tačiau jos pasirodė esančios be galo toli nuo realybės. Juk negalima sulyginti naminiokatino su jaguaru. Princas vilkėjo ne juodą, bet akinamai baltą kostiumą. Pro atsagstytą smokingąšvietė tokios pat spalvos liemenė. O kaklaryšis, sąsagėlės, šilkinė nosinaitė kišenėlėje ir žėrintisauskaras ausyje buvo žydri it ledas. Marškiniai ir batai balti. Keisčiausia, kad Ašas visai neatrodėblyškus ir liguistas. Atvirkščiai, traukė akį tarsi karalaitis valstiečių minioje. Jis stovėjo tarpduryje,susikišęs rankas į kišenes, tarsi jam viskas būtų nė motais. Ir įgavęs žmogišką pavidalą atrodėnepaprastai gražus. Juodi garbanoti plaukai, užšukuoti į viršų, pabrėžė veidą. Nors balti drabužiainegalėjo išryškinti sidabrinių akių, tačiau jos spindėjo kaip visada.

Princas nenuleido nuo manęs žvilgsnio.Aš nepajėgiau nei pajudėti, nei žodelio ištarti. Nedaug tetrūko, kad virsčiau žydra balute ant

grindų. O Ašas tebežiūrėjo. Jaučiau, kaip skrodžia mane kiaurai, pasiekia slapčiausias sieloskerteles. Princas stengėsi įsiminti tai, ką mato, amžiams, kaip ir pirma Pakas. Aš temačiau Ašą. Visa,kas buvo aplinkui: garsai, spalvos, žiniuonė, gnomai siuvėjai ir Pakas, regis, vis labiau tolo, kolvisiškai pradingo iš akiračio. Visame pasaulyje telikome mudu.

Paskui kažkas palietė alkūnę, širdis suvirpėjo ir vėl pradėjo plakti.– Na ką gi, – pasakė Pakas kiek garsiau nei paprastai ir paėmė už rankos. – Visi jau čia. Mums

metas, jeigu norime pakliūti į puotą.Ašas nusekė įkandin mūsų. Žengė be garso, bet aš jaučiau jį taip pat gerai kaip ir save. Nepasiūlė

man rankos, net neprisilietė, tačiau aš visa drebėjau ir degiau vien nuo jo artumo. Jaučiau nuo josklindančią vėsą ir nenusakomą, bet stiprų aromatą. Visa tai sužadino prisiminimus apie mūsų pirmąjįšokį.

Pro mano akis neprasprūdo, kad Pakas su Ašu persimetė žvilgsniais. Princas atrodė pabrėžtinaiabejingas, o Robino lūpas iškreipė pašaipa, iš akių teliko plyšeliai.

Matyt, medicinos seselė irgi tai pastebėjo, nes taip suplojo delnais, kad aš net pašokau.– Noriu priminti jums visiems, – griežtai prabilo ji, – nors mūsų laukia puota, einame į ją rimtų

tikslų vedami. Todėl nė nemėginkite ko nors įpilti į punšą, vilioti mirtingųjų, užkeikti maisto ar sukeltimuštynių. Žodžiu, kad man elgtumėtės deramai? Aišku?

Ji rūsčiai dėbtelėjo į Paką. O jis nekaltai išplėtė akis ir bedė pirštu sau į krūtinę, tarsi klausdamas,ar gnomė turėjo galvoje jį.

– Aš nenuleisiu nuo jūsų akių, – perspėjo žiniuonė. Nors buvo nedidukė, žila ir susiraukšlėjusi kaipdžiovinta slyva, jos žodžiai nuskambėjo grėsmingai. – Nedrįskite krėsti eibių.

20 Antikos laikais aprašytos pabaisos buivolo kūnu ir šerno galva.

21

Žiemos puotaLabai keistai jaučiausi žingsniuodama savo mokyklos koridoriais. Pažįstamos vietos pažadino tiek

prisiminimų! Štai pono Delanio klasė, kurioje per literatūros pamokas aš sėdėdavau už SkotoVoldrono. Ana ten tualetai, kuriuose tiek laiko praleidau liedama ašaras. Dar toliau valgykla, kuriojemudu su Robiu visada rinkdavomės paskutinį staliuką kampe. Kaip viskas pasikeitė! Mokykla tapokažkokia kitokia, tarsi netikra. O galbūt pasikeičiau aš?

Kelią į sporto salę, kur vyko puota, žymėjo baltų ir žydrų balionų girliandos. Pro dvigubas duris irlangus skverbėsi muzika. Kuo labiau artėjome, tuo smarkiau daužėsi širdis, ypač kai durys atsilapojoir tarpduryje pasirodė porelė. Vaikiščiai laikėsi už rankų ir kikeno. Berniūkštis prisitraukė mergaitę irjuodu ilgai bučiavosi, o paskui nusėlino į tamsaus koridoriaus gilumą.

– Hmm, regis, užuodžiu aistrą, – sumurmėjo Pakas.Medicinos seselė piktai sušnarpštė.– Kas jiems leido bastytis vieniems?! – pratrūko ji įsisprendusi į šonus. – Kur žiūri mokytojai?

Reikia eiti aiškintis. O jūs, kaip sakiau, nedrįskite krėsti šunybių!Ne juokais įtūžusi gnomė nukepėstavo paskui įsimylėjėlių porelę ir netrukus pranyko tamsoje.Kelias laisvas. Mėgindama įveikti gerklę gniaužiantį jaudulį pažvelgiau į savo palydovus. Pakas

spirgėte spirgėjo. Jam kaip visada magėjo pokštauti. Ašas mąsliai žvelgė į mane. Kad negalia darlabiau pasitraukė, rodė vėl spindinčios akys. O ir žaizdų vietoje baltavo vos įžiūrimi randai.Mudviejų žvilgsniai susitiko ir man užkando žadą.

– Kaip tu? – paklausiau veltui mėgindama paslėpti susižavėjimą. – Ar kiek geriau?Jis vos pastebimai nusišypsojo ir sušnabždėjo:– Vienas šokis – mano.Mes priėjome sporto salę. Muzika aidėjo dar garsiau, prie jos prisidėjo triukšmingi balsai. Pakas

su Ašu pastūmė duris ir mes atsidūrėme visai kitame pasaulyje.Salė taip pat buvo išpuošta žydrais ir baltais balionais, be to, spalvoto popieriaus girliandomis ir

blizgančiomis plastikinėmis snaigėmis, nors niekas Luizianoje kaip gyvas nebuvo regėjęs sniego.Aplink kasos būdelę stumdėsi būrys jaunuolių. Vieni pirko bilietus, kiti stovėjo eilėje. Niekienonepastebėti mes prasmukome į vidų, bet man apmirė širdis, kai pamačiau pažįstamą merginą, kurišypsodamasi tiesė bilietus puošniai porelei. Juk tai Endžė, buvusi futbolo komandos palaikymogrupės žvaigždė! Jos nosis vėl buvo normali. Ne kiaulės šnipas, kuriuo ją kadaise apdovanojo Pakas.Ji atrodė laiminga ir kvatojosi tarsi niekur nieko. Kai ėjome pro šalį, aš mėginau pagauti jos žvilgsnį,tačiau Endžės dėmesys buvo sutelktas į eilę ir ji manęs nepamatė.

Vienoje salės pusėje buvo išrikiuoti stalai, uždengti baltomis ir žydromis staltiesėmis. Prie jųsėdėjo vienas kitas nelaimėlis, kuris nerado poros, bet nenorėjo dėl to praleisti renginio.

„Jeigu nebūčiau pakliuvusi į fėjūnų šalį, irgi tūnočiau tenai, – pagalvojau. – O galbūt net namuoseprie televizoriaus su indeliu ledų.“

Kitoje salės pusėje vilnijo vakarinių suknelių ir smokingų jūra. Porelės lingavo į muzikos taktą.Vienos paprastai, kitos sulipusios taip, kad ir kirtikliu neatskirtum. Skotas Voldronas, dėl kurioanksčiau dūsavau, spaudė glėbyje laibą it degtukas blondinę iš palaikymo grupės ir glostinėjo žemiaunugaros. Žiūrėjau į juos ir nieko nejaučiau.

Tik staiga per salę nusirito šnabždesys. Nuo vienišių stalo jis pasiekė šokių aikštelę ir pasklido pokertes. Vieni spoksojo į mus atvirai, kiti dirsčiojo šnairomis, treti aptarinėjo suglaudę galvas.Pajutau, kad man kaista skruostai ir linksta kojos. Tenorėjau kuo greičiau sprukti į artimiausią tualetą.Prie punšo dubens budriai mindžikavo ponas Delanis, senutėlis anglų kalbos mokytojas. Pastebėjęsmane jis prisimerkė ir pasuko mūsų pusėn, stengdamasis geriau įžiūrėti per storus akinių stiklus. Ašnustėrusi pasisukau į Robiną.

– Ateina ponas Delanis, – sušnibždėjau.Pakas sumirksėjo ir žvilgtelėjo man pro petį.– Tik pažiūrėkite, išties senasis Delanis. Kaip sustorėjęs! Ar pameni, kaip aš apibarsčiau jo peruką

kutulio milteliais? – paklausė jis ir svajingai atsiduso. – Puiki dienelė buvo.– Robi! – dėbtelėjusi į jį sušukau. – Privalai man padėti! Ką aš pasakysiu jam? Kaip pasiaiškinsiu,

kodėl manęs šimtą metų nebuvo mokykloje?!– Atleiskite, – išgirdau prie pat ausies pono Delanio balsą ir širdis nusirito į kulnus. – Ar tu...

Megana Čeis?Aš pasisukau į jį ir baikščiai šyptelėjau.– Taip, taip, tikrai tu. Aš tave pažinau, – patvirtino jis ir smalsiai įsistebeilijo į mane. – Ką čia

veiki? Tavo mama man sakė, kad mokaisi Meino internatinėje mokykloje.„Štai kur aš, pasirodo, buvau visą šį laiką, – pagalvojau ir mintyse padėkojau: – Ačiū tau, mama.“– Na, aš... aš sugrįžau... Kalėdų atostogų, – beviltiškai išpyškinau pirmą pasitaikiusią nesąmonę. –

Ir panorau dar kartą pamatyti senąją mokyklą.Ponas Delanis suraukė kaktą.– Bet juk Kalėdų atostogos buvo prieš kelias... – pradėjo jis ir staiga nutilo. Žvilgsnis susidrumstė.

Paskui mokytojas vėl prakalbo: – Taip, žinoma, Kalėdų atostogos. Kaip šaunu, kad mūsų neužmiršti.O kitais metais ar atvažiuosi?

– Hmm... na... – sumikčiojau nustebinta tokio posūkio. – Nežinau. Galbūt. Laikas parodys.– Supratau. Ką gi, buvo malonu vėl tave pamatyti, Megana. Malonaus vakaro.– Likite sveiki, pone Delani.Anglų kalbos mokytojas pasuko atgal prie punšo dubens, o aš lengviau atsidusau.– Jis vos manęs nepričiupo. Ačiū, Pakai.– Už ką? – paklausė bičiulis ir suraukė antakius. – Apie ką kalbi?– Apie burtus, – sukuždėjau. – Argi tai ne tavo darbas?– Ne, princese. Aš kaip tik ruošiausi paversti Delanio peruką šešku, kai jo akys apsiblausė, –

atsakė Pakas ir atsiduso, nusivylimo kupinu žvilgsniu lydėdamas senąjį mokytoją. – Apmaudu, kadnepavyko pasilinksminti. Juk čia tiek burtų. Būtų nedovanotina tuo nepasinaudoti.

Aš pasisukau į Ašą.– Vadinasi, tai tu? – paklausiau.Žiemos princas šyptelėjo.– Kiek pamenu, Šaunusis Robinas niekada nepasižymėjo subtilumu, – pasakė jis nekreipdamas

dėmesio į šnairą Pako žvilgsnį. – Atėjome čia ne sumaišties kelti. Žmonėmis manipuliuoti pernelygpaprasta.

„Kaip ir manimi? – svarsčiau eidama per salę. – Galbūt užbūrei mane, pasinaudojęs tais pačiaiskerais, kuriuos mėgino paleisti į darbą tavo brolis Rovanas? Ar jausmai, kuriuos tau puoselėju, tikri?O gal tai irgi tik burtų rezultatas? Kita vertus, koks skirtumas?“

Mes pasiekėme stalus. Pakas atsistojo priešais mane ir nusilenkė.– Princese, – prabilo jis ir ceremoningai ištiesė ranką, nors akyse šokinėjo kipšiukai, – gal

suteiksite man garbę ir padovanosite pirmąjį šokį?– Na... – sumikčiojau aš ir jau žiojausi prisipažinti Pakui, kad nemoku šokti. Tačiau pajutau Ašo

žvilgsnį ir prisiminiau mėnulio šviesos nužertą giraitę, kur mudu sukomės šokio sūkuryje būrio fėjūnųstebimi.

„Juk tavo gyslomis teka Oberono kraujas, – aiškiai suskambo galvoje žemas princo balsas. –Savaime suprantama, kad tu moki šokti!“

Kita vertus, Pakas neleido man rinktis, nes paėmęs už rankos nusivedė prie šokančiųjų. Lygprasikaltusi susiradau akimis Ašą, tačiau jis jau buvo pasitraukęs į tamsų kampą ir atsirėmęs į sienąstebėjo veidų jūrą.

Užgrojo muzika.Pakas šoko lengvai it pūkas. Nežinau, kodėl tai mane nustebino, juk jis tikriausiai turi didžiulę

patirtį. Aš keletą kartų suklydau, bet laiku prisiminiau savo pirmąjį šokį su Ašu. „Liaukis galvoti, –pasakė jis man tą naktį. – Žingsneliai nieko nereiškia. Užmerk akis ir klausykis melodijos.“Pamėginau įsivaizduoti, kad šoku su Žiemos princu, ir viskas pavyko savaime.

Pakas tyliai nusijuokė.– Čia tai bent! Regis, kažkas sakė nemokantis šokti. Gal tai buvo tavo dvynė sesuo? O aš jau

bijojau, kad tu man visas kojas numindysi. Ar tik nebūsi slapčiomis lankiusi šokių pamokų, princese?– Hmm... Matyt, Niekadaniekada šalyje savaime išmokau, – atsakiau ir tai nebuvo didelis melas.Skriejant šokio sūkuryje akys nuolat krypo į Ašą, kuris stovėjo atokiau nuo visų, susikišęs rankas į

kišenes. Tamsoje negalėjau įžiūrėti veido išraiškos, bet mačiau, kad jis nenuleidžia nuo mūsųžvilgsnio. Bet paskui Pakas taip įsuko mane, kad minutei pamečiau princą iš akių.

Kai kitą kartą pažvelgiau į tą pusę, Ašas jau buvo ne vienas. Greta stypsojo trys mergiotės. Vienaiš jų – ta pati perkarusi blondinė, kuri prieš kelias minutes buvo lipte prilipusi prie Skoto. Jomsakivaizdžiai parūpo apsukti princui galvą. Koketiškai šypsodamosi jos slinko vis arčiau, purtėgarbanas, svaidė vylingus žvilgsnius iš po nuleistų blakstienų. Nė pati nepajutau, kaip tvirčiauįsikibau Pakui į atlapus. Teko sukaupti visas jėgas, kad nepulčiau prie akiplėšų ir nepareikalaučiaunešdintis savais keliais. Kita vertus, kas man suteikė tokią teisę. Juk Ašas ne mano nuosavybė.

Tikėjausi, kad jis nekreips dėmesio į jas arba paprašys palikti jį ramybėje. Tačiau kai vėlšnairomis dirstelėjau, pamačiau, jog princas šypsosi! Tą akimirką jis atrodė neprilygstamai. O manenutvilkė baisus pavydas. Jis flirtavo su jomis!

Muzika nutilo ir Pakas truputį paniuręs paleido mane, tarsi pajutęs, kad man ne šokiai galvoje.Pradėjau vėduotis ranka apsimesdama pailsusi, o iš tikrųjų mėginau paslėpti ašaras. Ašas tuo metukvatojosi iš vienos mergiotės paleisto juokelio. Man tarsi akmuo užgulė širdį.

– Kas tau, princese?Man sunkiai pavyko atplėšti žvilgsnį nuo Ašo.– Truputį karšta, – kimiai išspaudžiau. Mudu prasiskynėme kelią tarp porelių ir prisiartinome prie

stalų. – Be to, galva svaigsta, – pridūriau.Pakas vėl pralinksmėjo ir pasiūlė kėdę.– Atleisk. Daugeliui mirtingųjų su manimi taip nutinka.Aš plekštelėjau jam per pilvą ir atsisėdau. Robinas nusikvatojo.– Netrukus praeis. Atnešiu tau gėrimą.Jis nėrė į šokančiųjų knibždėlyną ir nuskubėjo prie užkandžių ir gėrimų stalo salės gale.

Nuoširdžiai tikėjausi, kad Pakas nieko neprimaišys į punšą ir jo paragavusieji nepavirs varlėmis.Atsidusau pamėginusi įsivaizduoti tokį reginį ir pradėjau dairytis aplinkui, iš paskutiniųjųstengdamasi nežiūrėti į vieną kertę.

– Sveika! – netikėtai išgirdau balsą.Kažkas stypsojo priešais mane užstodamas vaizdą. Platūs pečiai, nepriekaištingas smokingas ir

liemenė. Po kaklu parišta peteliškė. Dar kilstelėjau žvilgsnį ir išvydau plačią Skoto Voldronošypseną.

– Kaip gyvuoji? – linksmai paklausė jis.Man net nugara pašiurpo. Gal aš sapnuoju? Nejaugi mane išties užkalbino mokyklos futbolo

komandos žvaigždė Skotas Voldronas? O jeigu jis vėl sumanė pasityčioti kaip praėjusį kartą? Turėjauprisipažinti, kad man vis dar patinka jo platūs pečiai, šviesūs garbanoti plaukai ir kerinti šypsena.Tačiau prisiminusi, kaip visi valgykloje dėl jo kaltės juokėsi iš manęs, paliepiau sau liautis. Daugiaunesileisiu kvailinama.

– Neblogai, – neapibrėžtai numykiau.– Aš esu Skotas, – pareiškė jis. Balse pasigirdo beribis pasitikėjimas ir pasitenkinimas savimi. Juk

jis įpratęs, kad visi juo žavėtųsi. – Nesu matęs tavęs čia anksčiau. Tikriausiai tu iš kitos mokyklos? Oaš Olbanio vidurinės futbolo komandos puolėjas.

Pasirodo, jis manęs netgi nepažino. Džiaugtis dėl to ar liūdėti? Ar būtų užkalbinęs kitu atveju?Jeigu būtų prisiminęs neišvaizdžią mergiūkštę, pametusią galvą dėl kompiuterių? Juk aš svaigau dėljo ištisus dvejus metus ir kiekvieną dieną trainiodavausi koridoriuje netoli jo spintelės vien tam, kadjį pamatyčiau. Ar Skotą bent truputį graužia sąžinė dėl tos kiaulystės, kurią man iškrėtė?

– Pašoksi su manimi? – paklausė jis ir ištiesė platų sudiržusį nuo kamuolio delną.Aš pasisukau stalo su užkandžiais ir gėrimais pusėn ir pamačiau, kad Paką užspeitė į kampą

sugrįžusi medicinos seselė. Jis, regis, nesitvėrė apmaudu, nors tuo pačiu metu atrodė ir susigėdęs.Aišku, kad buvo užkluptas nusikaltimo vietoje. Greičiausiai mėgino ko nors pripilti į punšą, kaip irįtariau.

Iš tamsaus kampo atsklido juoko banga ir aš apsisprendžiau.– Žinoma, – atsakiau ir leidausi paimama už rankos.Jeigu jis ir išgirdo kartėlį mano balse, tai to neparodė. Mes pasukome į šokių aikštelę ir pradėjome

linguoti į muzikos taktą.Skoto delnai nuslydo gerokai žemiau juosmens. Jis prisispaudė prie manęs ir aš sutrikau, bet

nesipriešinau. Nieko sau! Aš, Megana Čeis, šoku su Olbanio mokyklos numylėtiniu, auksiniuberniuku. Turėčiau mirti iš laimės. Juk vos prieš metus būčiau viską atidavusi už vieną jo žvilgsnį iršypseną. O pakviesta šokio, matyt, būčiau apalpusi. Tačiau dabar, kai jo rankos atsidūrė ant klubų,veidas – prieš pat nosį, tegalėjau galvoti apie tai, kad jis pienburnis. Taip, gražus, žavingas, niekas

neginčija, bet saldus virpulys, kuris apimdavo vos jį išvydus, dingo kaip nebuvęs.– Na ką? – paklausė Skotas ir pradėjo grabinėti nugarą.Aš nejaukiai pasimuisčiau. Dar gerai, kad jo rankos nepajudėjo priešinga kryptimi.– Ar jau sakiau, kad žaidžiu šios mokyklos futbolo komandoje?– Sakei, – atsiliepiau šypsodamasi.– A, tikrai, – sutiko jis ir sukdamas mano plaukų sruogą ant piršto pasidomėjo: – Ar tu nors kartą

matei mane aikštelėje?– Taip, buvau keliose rungtynėse.– Tikrai? Patiko? Kaip manai, ar mes turime šansą kitais metais pakliūti į Nacionalinę lygą?– Tiesą sakant, mažai nutuokiu apie futbolą, – prisipažinau tikėdamasi, kad jis pakeis temą.Ir skaudžiai nusivyliau. Skotas nieko nelaukdamas pradėjo man pasakoti apie amerikietiškąjį

futbolą, laimėtas rungtynes, žaidėjų trūkumus ir savo pastangas vedant komandą į pergalę. Paskui jisperėjo prie tolesnių mokymosi planų. Paaiškino, kad Luizianos valstija skyrė jam stipendiją, jislaikomas perspektyviu būsimu studentu, o tėvas taip juo didžiuojasi, kad nupirko naujutėlaitįmustangą. Aš įsigudrinau laiku nusišypsoti, retsykiais pritariamai palinksėti ir iš paskutiniųjųstengiausi neužmigti.

– Klausyk, – pasiūlė Skotas, kai man jau beveik išseko kantrybė, – gal nori sprukti iš čia? Mes sudraugeliais rinksimės pas Broudį. Jo senis išvažiavo, tad po šokių turėsime laisvą plotą. Eisi sumanimi?

Čia tai geras! Skotas kviečia mane į išrinktųjų vakarėlį, kur bus alkoholio, žolės ir viso kito, kądraudžia tėvai. Net apmaudu pasidarė. Kartą gyvenime gavau kvietimą ir negaliu juo pasinaudoti.

– Neišeis. Turiu šį vakarą kitų planų.Jis papūtė lūpas.– Tikrai? – pasidomėjo vėl duodamas rankoms valią. – O jeigu juos pakeistum? Dėl manęs?Aš įsitempiau ir Skotas, supratęs užuominą, patraukė rankas.– Atleisk, bet negaliu. Tik ne šiandien.Jis atsiduso, regis, nuoširdžiai apgailestaudamas.– Ką gi, paslaptinga nepažįstamoji, tu sudaužei man širdį. – Jis prispaudė mano ranką sau prie

krūtinės ir vylingai nusišypsojo apsimesdamas nekaltu avinėliu. – O gal galiu tau paskambinti šįsavaitgalį? Kuo tu vardu?

Štai toji akimirka.Aš galėčiau jam pasakyti. Išpyškinti ir pasižiūrėti, kaip išblės šypsena, kai jis supras, ką taip uoliai

stengėsi suvilioti. Kaip pasitenkinimas savimi virs siaubu, kaip jis nepatikės savo akimis ir galbūt netpasigailės, kad viskas taip susiklostė. Man norėjosi pamatyti jo nusivylimą. Jis to nusipelnė už savošlykštų poelgį. Tereikėtų pasakyti du žodžius: „Megana Čeis“. Ir auksinis berniukas iš futbolokomandos pasijustų apgailėtinai.

Užtektų ištarti savo vardą ir pavardę.Aš atsidusau, paplekšnojau jam per krūtinę ir sušnabždėjau:– Tegul tai būna paslaptis, gerai?– Na... bet...

Šypsena išblėso. Skotas sutrikęs ėmė mirksėti, o aš vos neprunkštelėjau.– Gerai. Bet... kaipgi aš tave susirasiu? Ką man kviesti prie telefono?– Atleiskite, – išgirdau balsą ir širdis suplazdėjo.Mes dar nepasisukome, o mano lūpose jau netilpo šypsena. Kad ir kaip stengiausi nutaisyti griežtą

veidą, nieko iš to neišėjo. Prietemoje priešais mus stovėjo Ašas. Jis iškilmingai ištiesė man ranką irkreipėsi į mano partnerį:

– Ar galiu pagrobti iš jūsų damą?Pažindama Skotą jau laukiau, kad jis užsispirs ir palieps varžovui nešdintis savais keliais. Bet jis

tik pasitraukė. Gal dar nespėjo atsipeikėti, o gal pabūgo princo žvilgsnio? Sutrikęs ir, regis, iki galonesupratęs, kas nutiko, jis įsimaišė tarp šokėjų ir pradingo mums iš akių. O aš staiga suvokiau, kad taimano paskutinis susitikimas su Skotu Voldronu.

Galbūt turėjau ploti katučių jį pamokiusi, bet jaučiau tik palengvėjimą, kad jis paliko maneramybėje. Ašas nusišypsojo ir aš akimirksniu pamiršau ketinusi būti šalta, abejinga ir nepasiekiama.Paėmiau ištiestą ranką. Jis priglaudė mane. Aš įkvėpiau nuo princo sklindantį žiemišką kvapą ir tainuskraidino mane į praeitį, į mūsų šokį po žvaigždėmis, kai pirmą kartą prisiliečiau prie jo,pažvelgiau į akis ir pražuvau.

Šis šokis gyvai priminė anuometinį.Nors šįkart skambėjo lėta svaiginama muzika, o mes beveik nejudėjome, jo veido išraiška ir

rankos prisilietimas pasirodė tokie pažįstami, kad net kvapą gniaužė. Padėjau galvą jam ant krūtinėsir užsimerkiau. Kaip gera prisiglausti ir klausytis širdies plakimo. Jis atsiduso, pajutau, kaip smakrupalietė viršugalvį. Kurį laiką mudu tik lingavome į muzikos taktą.

Kol aš pravėriau burną ir leptelėjau kaip paskutinė kvailė:– Regis, tu gerai leidai laiką. – Mano lūpomis kalbėjo paikas pavydas ir aš nekenčiau savęs už tai.

Tačiau nepajėgiau susitvardyti. – Tikriausiai patikai toms mergiotėms. Apie ką plepėjote?Princas nusikvatojo ir man per nugarą nubėgo šiurpuliukai. Buvau pasiilgusi šio sodraus ir

nuostabaus taip retai girdimo juoko.– Jos norėjo pakviesti mane į vakarėlį po šokių, – paaiškino Ašas ir truputį atsitraukęs pažvelgė į

akis. – Nors pasakiau, kad jau turiu merginą, dar kurį laiką mane įkalbinėjo... Tuojau prisiminsiu,kaip ten jos pasakė. „Mesk ją ir prisijunk prie mūsų!“ Žodžiu, pokalbis buvo gana įdomus pažintineprasme.

– Galėjai tiesiog parodyti joms, kad eitų sau, – nepasidaviau.Juk puikiai žinojau jį gebant pažvelgti šaltai ir grėsliai, tarsi sakytų: „Traukis, antraip nužudysiu.“

Kartą nuvertas šiuo žvilgsniu nė vienas sveiko proto žmogus nebūtų toliau įkyrėjęs Žiemos princui.– Tai nedžentelmeniška, – linksmai paprieštaravo Ašas. – Be to, tame salės kampe susitelkė tiek

kerų, kad jie net drakoną būtų galėję pribaigti. O mes kaip tik dėl to čia ir atėjome, tiesa?– Aišku, – patvirtinau pajutusi palengvėjimą ir paraudau iš gėdos. – Kaip tik dėl to. Tiesiog

pagalvojau... Na, nesvarbu. Geriau patylėsiu.– Kuo aš tau prasikaltau, Megana Čeis? – suraukęs kaktą paklausė Ašas.– Niekuo, – sumurmėjau ir įsikniaubiau veidu į krūtinę. – Tiek dingtelėjo, kad jeigu tau taip lengvai

išeina valdyti žmonų jausmus... Na, nežinau... Tai tu gali susirasti įdomesnę merginą už mane.Kokie niekai! Kodėl elgiuosi taip paikai tarsi kokia pavydi pusprotė? Išraudau kaip ugnis ir

nuleidau galvą, kad jis nepastebėtų, be to, bijojau pažvelgti jam į akis.– A, štai kas, – sušnibždėjo Ašas ir paglostęs skruostą pataisė išsipešusią garbaną. – Man teko

sutikti tūkstančius mirtingųjų merginų, – toliau kalbėjo jis. – Daugiau, nei tu gali įsivaizduoti. Iš visųtavojo pasaulio kampelių. Ir visos atrodė vienodos. – Jis kilstelėjo man smakrą ir kalbėjo toliau: –Jas, kitaip nei tave, traukė tik mano išvaizda, bet nedomino vidus. Tu pamatei mane be kerų ir iliuzijų.Net mano artimieji negali tuo pasigirti, nes aš elgiausi pagal jų lūkesčius, kad išgyvenčiau Žiemosrūmuose. Tu vienintelė pažinai mane tokį, koks esu iš tikrųjų, ir vis dėlto nepalikai. – Jis pabraukėpirštu per odą ir ją nutvilkė ledinė liepsna. – Tu čia ir aš noriu šokti tik su tavimi.

Man užgniaužė kvapą. Princo artumas, jo akys ir lūpos vedė iš proto. Mudu pažvelgėme vienaskitam į akis ir jo žvilgsnyje aš išskaičiau aistrą. Virpėdama nuo saldaus lūkesčio glustelėjau, bet tąpačią akimirką Ašo veide šmėstelėjo apgailestavimas ir jis atsitraukė. Aš atsidusau ir vėl padėjaugalvą ant krūtinės. Pajutau apmaudą ir nusivylimą. Girdėjau, kaip daužosi princo širdis. Jis visasdrebėjo.

– Beje, kad jau pradėjome tokią kalbą, – po kelių minučių tylėjimo susitvardęs prabilo Ašas, – tutaip ir neatsakei į mano klausimą.

Balsas nuskambėjo nedrąsiai, o juk tai visai nebūdinga princui. Aš kilstelėjau galvą.– Į kokį?Prietemoje Ašo akys tapo tamsiai pilkos. Aplinkui jį pradėjo sūkuriuoti kerai, virpindami orą ir

kitų šokančiųjų mintis. Akimirką vietoje paprasto vaikinuko vėl išvydau fėjūną. Nuo jo bangomissklido burtai. Princo žavesys akino, palyginti su juo, visi kiti vaikinai nublanko.

– Ar tu myli jį?Man užkando žadą. Trumpą mirksnį pamaniau, kad jis turi galvoje Skotą, bet tai, žinoma,

nesąmonė. Princas galėjo kalbėti tik apie vieną konkurentą. Nevalingai nukreipiau akis į šokiųaikštelės pakraštį. Ten, šviesos ir šešėlių sankirtoje, stovėjo Pakas. Susikryžiavęs rankas ant krūtinėsjis primerktomis žaliomis akimis stebėjo mudu su Ašu.

Širdis baimingai nuščiuvo. Pasisukau į Ašą pajutusi skvarbų žvilgsnį. Mintys viesulu skriejogalvoje. „Pasakyk jam, kad nemyli, – ragino proto balsas. – Patikink, kad judu su Paku tik draugai.Kad nieko jam nejauti.“

– Nežinau, – sukuždėjau nelaiminga ir sutrikusi.Ašas nieko nepasakė, tik atsiduso ir stipriau mane apkabino. Mudu vėl ilgam nutilome, paskendę

savo mintyse. Aš užmerkiau akis trokšdama, kad laikas sustotų. Kad būtų galima užmiršti apieskeptrą, Vasaros ir Žiemos rūmus, kad šis vakaras tęstųsi amžinai!

Bet jis, žinoma, baigėsi labai greitai.Kai tik nutilo paskutiniai muzikos akordai, Ašo lūpos palietė ausį.– Mūsų atėjo, – sušnibždėjo jis ir odą nutvilkė šaltukas.Atmerkiau akis ir apsidairiau ieškodama už tankios kerų uždangos tykančių priešų.Salės viduryje, prie ant stalo stovinčios vazos su gėlėmis, tiesiog ore plūduriavo auksinės akys. Aš

sumirksėjau ir išvydau Grimalkiną. Jis žvelgė į mane kaip visada aprietęs letenas pūkuota uodega.Puotos dalyviai kuo ramiausiai šmižinėjo aplinkui, nė nežvilgtelėdami į jo pusę.

Šokių aikštelės pakraštyje mus pasitiko Pakas. Jis taip pat spėjo pastebėti Grimalkiną. Ir mes visiiš lėto prisiartinome prie stalo. Tuo metu katinas pradėjo čiustytis užpakalinę leteną. Pamatęs mus jis

tingiai kilstelėjo galvą.– Sveiki, jūsų didenybe, – pasilabino jis su Ašu ir prisimerkė. – Malonu matyti, kad jūs jau

nebesužvėrėjęs... Na, pats suprantate. Tikiuosi, prisidėsite prie skeptro medžioklės?– Prie jos taip pat.Princo balse suskambo ledinės slaptos neapykantos gaidelės ir mus nutvilkė žvarba. Aš suvirpėjau.

Jis troško ne skeptro. Keršto.– Ar tau pavyko ką nors sužinoti, Grimai? – paklausiau tikėdamasi, kad pokylio dalyviai nepajuto,

kaip atšalo salėje.Katinas nusičiaudėjo ir pakilęs vikstelėjo uodega. Auksinės akys netikėtai tapo rimtos.– Man atrodo, jums bus geriau pamatyti tai savo akimis.Jis liuoktelėjo žemėn ir vikriai nardydamas tarp šokančiųjų išbėgo iš salės. Aš paskutinį kartą

nužvelgiau buvusius bendraklasius ir mokytojus. Tapo truputį liūdna. Galbūt daugiau niekada jųnebepamatysiu. Pakas žvaliai man nusišypsojo ir mes nusekėme paskui Grimalkiną į tamsą.

Koridoriuje buvo tamsu ir baisiai šalta. Pradėjau tirtėti kaip epušės lapas. Nejaugi persimainiusiprinco nuotaika pakeitė visos aplinkos temperatūrą? Priekyje kaip pūkuotas vaiduoklis šmėžavo vospastebimas Grimalkinas. Katinas užsuko už kampo ir nuvedė mus koridoriais pro klases. Pasiekęsautomobilių aikštelę stabtelėjo ir sužiuro į asfaltą.

– O Dieve! – šūktelėjau.Visa aikštelė, automobiliai ir senas geltonas autobusas buvo padengti tarsi cukraus pudra,

spindinčia mėnulio šviesoje.– Nejaugi tai... sniegas?!Aš pagriebiau saują snaigių ir suspaudžiau rankoje. Jos pasirodė šlapios, šaltos, gurgždančios.

Išties sniegas.– Kas nutiko? Juk Luizianoje niekada nesninga!– Pasaulio pusiausvyra sutriko, – niūriai paaiškino Ašas, žvelgdamas į neįprastą reginį. – Šiuo

metu valdžia turi būti Žiemos rankose, bet pagrobus skeptrą įprastas gamtos ciklas sutriko. – Jismostelėjo ranka. – Deja, toliau bus tik blogiau.

– Privalome kuo greičiau atgauti skeptrą, – karštai pasakiau Grimalkinui. Tačiau jis žvelgė į manetaip ramiai, tarsi sniegas mūsų valstijoje būtų kasdienis reiškinys. – Grimai, ar judviem su Geležiniuarkliu pavyko aptikti kokių nors pėdsakų?

Prieš atsakydamas katinas ilgai ir rūpestingai laižėsi priekinę leteną.– Gal ir taip.Įdomu, ar Pakas su Ašu kada nors jautė norą prismaugti šį padarą? O gal aš netinkamai klausiu?– Ką jūs radote? – pasiteiravo Pakas ir Grimalkinas pagaliau teikėsi kilstelėti galvą.– Gal skeptrą, o gal tik šnipštą, – atsakė jis ir pakratė leteną. – Sklinda gandai, kad vienoje

apleistoje gamykloje San Chosė centre lindi gyva galybė geležies fėjūnų. Mes aptikome tą vietą. Betpastate palyginti ramu, tad Virusė, matyt, dar nesutelkė visos savo kariuomenės.

– O kur Geležinis arklys? – paklausiau.Ašas prisimerkė.– Liko gamyklos teritorijoje, – atsiliepė katinas. – Jis labai nekantravo įsiveržti į vidų, tačiau man

pavyko jį įtikinti, kad sulauktų jūsų. Tai viskas, ką žinau.– Tu palikai jį vieną? – pasipiktinau.– Na taip. Argi aš neaiškiai kalbu, mirtingoji?Grimalkinas dėbtelėjo į mane. Aš sunerimusi pažvelgiau į Ašą su Paku.– Turėtumėte paskubėti, – sumurmėjo katinas žvalgydamasis po aikštelę. – Ne tik dėl Virusės

telkiamų pajėgų. Įtariu, kad Geležiniam arkliui veikiai pritrūks kantrybės. Jis baisus karštakošis.– Eikime, – paraginau. – O kaip tu, Ašai? Ar galėsi kautis?Jis rimtai pažvelgė į mane ir mostelėjo ranka. Burtai išsisklaidė. Iš smokingo teliko dūmų

debesėlis. Vietoje paprasto vaikinuko aš vėl išvydau Žiemos princą. Juodo apsiausto skvernaisuplevėsavo tarsi sparnai.

Atsisukau į Paką ir pamačiau, kad ir jis apsirengęs savo mėgstamą žalią striukę su gobtuvu.Bičiulis nužvelgė mane ir išsišiepė.

– Man regis, tavo apdaras nelabai tinka kautynėms, princese.Nuleidau akis į savo dievišką suknelę. Kaip apmaudu, kad iš jos tikriausiai nieko nebeliks nė rytui

neišaušus.– Persirengti nėra kada, – atsidususi pasakiau.– Tai jau tikrai, – patvirtino Grimalkinas ir suskliautė ausis. Paskui papurtė galvą ir pakėlė nosį į

dangų. – Kiek dabar valandų?– Nežinau, – atsiliepiau, nes jau seniai nebeturėjau laikrodžio. – Matyt, jau po vidurnakčio. O

kodėl tau parūpo?Katinas kreivai šyptelėjo.– Kantrybės, mirtingoji. Jos tuojau atskris.– Kas tokios? – nustebusi paklausiau.Staiga papūtė žvarbus vėjas ir švytintis sniegas pradėjo sūkuriuoti. Medžių šakos baugiai

sušnarėjo, o kažin kur aukštybėse pasigirdo sielą stingdantis staugimas. Aš sudrebėjau. Ašas užmerkėakis.

– Tu pakvietei jas, Sidhių katine? – pasiteiravo Pakas dėbtelėjęs į dangų.– Jos man skolingos paslaugą, – sumurkė Grimalkinas. – Neturime laiko ieškoti tako, o dabar

būsime akimirksniu nulakdinti, kur tik panorėsime. Taigi nesiginčykite su manimi.– Kas čia darosi? – smalsiai paklausiau, tačiau sunerimę Pakas su Ašu pasislinko arčiau manęs,

tarsi būtų norėję apginti nuo nesuprantamo pavojaus. – Apie ką jis kalba?– Apie dvasias, – niūriai paaiškino Ašas.– Kokias dva...Mane apkurtino siaubingas triukšmas. Tarsi vėtra būtų pradėjusi šokdinti milijonus sausų lapų.

Dangų ir žvaigždes uždengė juodas pasklidas debesis, neįtikėtinu greičiu artėjantis tiesiai prie mūsų.– Laikykis! – suriko Pakas ir čiupo už rankos.Mus užgriuvo juoda lavina, pasigirdo šimtai spigių balsų. Prieš akis šmėžavo veidai, akys, riksmo

iškreiptos burnos. Paklaikusi bandžiau atšokti, bet buvo per vėlu. Mane sugriebė lediniai pirštai irpakėlė į viršų. Pėdos, regis, pačios atsiplėšė nuo žemės ir aš nusklendžiau. Iš siaubo nė cyptelėtinepajėgiau. Pašėlęs vėjas plaikstė plaukus ir suknelę, kūną kaustė nežemiškas šaltis. Tik pirštus kiek

šildė Pako ranka. Kietai užsimerkiau, iš visų jėgų suspaudžiau bičiuliui ranką ir dvasios nuskraidinomus į naktį.

22

Geležinio arklio pasirinkimasNeturiu supratimo, kiek laiko dvasios nešė mus dangumi, inkšdamos ir aimanuodamos nežemiškais

balsais. Gal jos turėjo savo maršrutus, jungiančius skirtingus pasaulius, gal gebėjo iškreipti erdvę irlaiką ar tiesiog neįtikėtinai greitai judėti. Žodžiu, užuot skridę valandų valandas, užgaišome voskelias minutes. Galiausiai vėl atsidūrėme ant žemės ir aš kluptelėjau.

Pakas tučtuojau pastatė mane ant kojų. Galva apsvaigo. Mėšlungiškai suspaudžiau jam ranką irapsidairiau.

Mes stovėjome netoli milžiniškos gamyklos. Prie automobilių aikštelės, užlietos žibintų šviesų,kilo į dangų milžiniškas statinys – tikras plieno, stiklo ir betono monstras. Nors aikštelė buvotuštutėlė, pati gamykla neatrodė apleista: jokių išdaužytų langų nei grafičių ant sienų. Tačiau už jųkažkas judėjo, regis, kibirkščiavo ir geso melsvos žiežirbos. Priminė jonvabalių mirgėjimą. Staiga ašsupratau, kas tai. Po fabriką zujo šimtai, o gal net tūkstančiai gremlinų. Jie nė akimirkos nenustygovietoje tarsi skruzdėlės. Žydrą pamėklišką šviesą skleidė jų iltys, kurias jie šnypšdami ir cypdamišiepė vieni į kitus. Kūnas nuėjo pagaugais ir aš sudrebėjau.

– Gremlinų lizdas, – patvirtino mano prielaidą katinas, smalsiai apžiūrinėdamas knibždančiusgyvius. – Linansidhė sakė, kad jie spiečiasi ten, kur daug technikos. Greičiausiai ir Virusė netrukusčia pasirodys.

– Aš žinau šią vietą, – staiga įsiterpė Ašas, niūriai žvelgdamas į gamyklą.Mes visi akimirksniu pasisukome į jį.– Virusė kalbėjo apie ją, kai... kai aš buvau jos rankose, – paaiškino jis ir dar labiau paniuręs

pakratė galvą vydamas šalin prisiminimus. – Gamykloje yra takas, vedantis į Geležies karalystę.Pakas palietė man petį ir bedė pirštu į pastatą.– Žiūrėk.Ant sienos kabėjo marmurinė plokštė su didžiulėmis blizgančiomis raidėmis.– „SaiKorp“ įmonė, – perskaičiau ir palingavau galvą.– Sutapimas? – paklausė Pakas kilstelėjęs antakius. – Man regis, ne.– O kur Geležinis arklys? – paklausiau dairydamasi.– Eime, – pakvietė Grimalkinas ir nukiceno per automobilių aikštelę.Mes nusekėme iš paskos. Pako ir Ašo siluetų kontūrai netrukus tapo pasklidi: pradėjo veikti kerai,

paverčiantys juos nematomais žmonėms. O štai aš, pasidabinusi vakarine suknele ir stypčiojanti suaukštakulniais, šioje vietoje atrodžiau labai įtartinai. Su tokiais apdarais ir po gatvesnepasivaikščiosi, ką jau kalbėti apie gamyklos puolimą. Dešinėje pusėje esančiu keliu švilpėautomobiliai. Kai kurie vairuotojai lėtino greitį ir pypsėjo arba švilpė. Pajutau, kaip kaista skruostai.Kodėl negaliu tapti nematoma ir kodėl neturėjau laiko persirengti?

Grimalkino vedami mes apėjome gamyklą. Vieną automobilių aikštelę nuo kitos skyrė nutekamasisgriovys. Dugne telkšojo tepaluotas vanduo, nubėgęs iš milžiniško lietaus nutekamojo vamzdžio.Aplink angą kerojo piktžolės ir tanki žolė. Ant žemės voliojosi buteliai, blyksėjo mėnesienojeskardinės. Geležinio arklio niekur nebuvo matyti.

– Aš palikau jį čia, – pareiškė Grimalkinas, žvitriai apsidairęs liuoktelėjo ant sauso akmens irnusipurtė purvą nuo letenų. – Mes pavėlavome. Atrodo, mūsų nekantrusis bičiulis jau bus pastato

viduje.Tą pačią akimirką greta pasigirdo kurtinamas prunkštimas, tad aš net nespėjau išsigąsti.– AR LAIKOTE MANE VISIŠKU KVAILIU? – sududeno arklys ir pasilenkė, kad nesusitrenktų

galvos į nutekamojo vamzdžio galą. Jis vėl buvo įgavęs žmogišką pavidalą, kitaip nė už ką nebūtųprasispraudęs į nutekamąjį vamzdį. – PASIRODĖ SARGYBA, TODĖL TEKO SLĖPTIS. METASSUPRASTI, KAD AŠ LAIKAUSI ŽODŽIO.

Jis pasipiktinęs dėbtelėjo į Grimalkiną, tačiau šis tik nusižiovavo ir švarinosi toliau.Ašas sustingo ir griebėsi kalavijo rankenos. Tai manęs nenustebino. Paskutinį kartą princas matė

Geležinį arklį tada, kai šis padaras surakino mus grandinėmis ir atidavė į Machinos rankas. Žinoma,dabar jis atrodė kitaip, bet Ašui užteko vieno žvilgsnio, kad atpažintų už jo slypintį didžiulį juodąsiaubūną.

Mačiau, jog princas tapo tamsesnis už debesį, tačiau nekreipiau dėmesio.– Ar Virusė tikrai ten? – paklausiau ir nepastebimai atsistojau tarp jo ir Geležinio arklio. – O kaip

mes pakliūsime į vidų? Juk visur pilna gremlinų.Geležinis arklys suprunkštė.– GREMLINAI MŪSŲ NELIES, PRINCESE. TAI PRIMITYVŪS PADARAI. JIEMS PATINKA

CHAOSAS IR SUMAIŠTIS, BET JIE PER DIDELI BAILIAI, KAD PULTŲ STIPRŲ PRIEŠININKĄ.– Nenorėčiau su tavimi sutikti, – nieko gero nežadančiu balsu prabilo Ašas. – Tu pats vedei į

Geležies karalystę gremlinų armiją. Ar jau užmiršai? Sakai, kad jie nepuola pajėgių priešininkų? Okas kėsinosi sudraskyti mane į skutelius šachtose?

– Išties, – įsiterpiau suraukusi antakius. – O mane jie pagrobė ir atidavė tau. Taigi neaiškink, kokiejie geručiai, Geležini arkly.

– PALAUKITE, – atsiliepė Geležinis arklys ir krestelėjo galva. – JŪS NE TAIP MANESUPRATOTE. TUO METU GREMLINAI TARNAVO KARALIUI MACHINAI IR PAKLUSO TIKJO VALIAI. O KAI VALDOVAS ŽUVO, GREMLINAI VĖL SUGRĮŽO PRIE ĮPRASTO LAUKINIOGYVENIMO. TAIGI DABAR NEKELIA MUMS PAVOJAUS.

– O ką apie juos mano Virusė? – paklausė Pakas.– JI LAIKO GREMLINUS PARAZITAIS. NET JEIGU IR GALĖTŲ PRIVERSTI JUOS

PAKLUSTI, MIELIAU PASITELKTŲ DRONUS.– Na, tada viskas paprasčiau nei paprasta, – išsišiepęs pareiškė Pakas. – Mes šokio žingsniu

įeisime per pagrindines duris, prisiartinsime prie Virusės, čiupsime skeptrą, gal dar išgersimearbatos ir jau prieš pusryčius būsime išgelbėję pasaulį. O aš, kvailys, tikėjausi pavojų.

Aš priekaištingai dėbtelėjau į jį.– Pakas norėjo paklausti, ką mes darysime, kai rasime Virusę. Juk skeptrą turi ji. O jis suteikia

didžiulę galią.– Dėl to nesuk galvos, – iškošė Ašas tokiu balsu, kad aš net pašiurpau. – Su ja išsiaiškinsiu aš.Pakas užvertė akis į dangų.– Puiku, jūsų optimistiškoji didenybe! Tačiau turime nedidelę problemą. Pirmiausia reikia pakliūti

į vidų. Kaip siūlote tai padaryti?– Čia jau tu žinovas, – atkirto pašaipiai šyptelėjęs Ašas. – Tai ir siūlyk.

Grimalkinas atsiduso ir pakilo nekantriai plakdamas uodega.– Žinote ką, Niekadaniekada gelbėtojai, – iškošė jis vylingai dėbtelėjęs į mus, – palaukite čia. O aš

einu į žvalgybą.VOS KATINAS PRADINGO iš akių, Pakas krūptelėjo, o Ašas griebėsi kalavijo.– Kažkas ateina, – sušnibždėjo jis.Mes nušokome į griovį ir pasileidome prie nutekamojo vamzdžio. Mano suknelė kliuvo už šakų ir

stiklo šukių. Įlindau į vamzdį ir susiraukiau, nes nuo šalto vandens kaipmat permirko bateliai irsuknelės apačia. Jeigu taip bus ir toliau, jie iki ryto nueis niekais.

Pasirodė du riteriai su matytais juodais šarvais, nusagstytais dygliais ant nugaros ir pečių. Jiemseinant pro šalį į nosį tvokstelėjo pūvančių kūnų tvaikas. Aš užsispaudžiau nosį delnu, kadnesučiaudėčiau.

– Rovano spygliuotieji riteriai, – niūriai burbtelėjo Ašas.Pakas suraukė kaktą ir žvilgtelėjo princui per petį.– Įdomu, ar daug jų gamykloje?– Mano galva, ne mažiau nei dvidešimt ar trisdešimt. Manau, Rovanas pasiuntė čionai geriausius

savo karius.– Tu teisus, – patvirtino lyg iš po žemių išniręs Grimalkinas. Jis įsitaisė ant betono blokelio,

iškėlęs uodegą kaip anteną. – Viduje mačiau daug riterių, vieną kitą geležies fėjūną ir kelias dešimtiszombių dronų. Neskaitant, žinoma, gremlinų. Gamykloje jų tuntai, bet niekas nekreipia į juos dėmesio.

– Gal pastebėjai Virusę arba skeptrą? – paklausiau.– Ne, – atsiliepė Grimalkinas ir apsivijo letenas uodega. – Tačiau prie atsarginio įėjimo yra du

apsaugos postai, kuriuose budi spygliuotieji riteriai.Vos man paminėjus Virusę, Ašas primerkęs akis paklausė:– Ar mums pavyks tenai prasiveržti?– Aš nepatarčiau, – atsakė katinas. – Jie turi geležinių kalavijų ir arbaletų su geležinėmis strėlėmis.

Užteks vieno taiklaus šūvio ir tu krisi kaip musė.Pakas suraukė kaktą.– Fėjūnai su geležiniais ginklais? Nejaugi Virusė paralyžiavo jų valią, įsodinusi vabalus?– Bijau, kad nutiko kai kas blogesnio, – iškošė Ašas žvelgdamas į gamyklą ir jo veidas tapo

panašus į akmeninę kaukę. – Mane privertė tarnauti Virusei. Aš neturėjau pasirinkimo. O spygliuotiejiriteriai ir Rovanas parsidavė jai patys. Jie nori sunaikinti Niekadaniekada ir atiduoti geležiesfėjūnams.

Pakas kilstelėjo antakius.– Velnias! Bet kam jiems to reikia?– Jie nori tapti tokie pat kaip Virusė, – įsiterpiau prisiminusi, ką mums sakė Edžbrajeris. Koks

pamišėliškas ir paklaikęs buvo jo žvilgsnis. – Jiems atrodo, kad Niekadaniekada anksčiau ar vėliauvis tiek išnyks. Todėl vienintelis būdas išgyventi – tapti tokiais pat kaip geležies fėjūnai. Riteriaimūvi po pirštinėmis geležinius žiedus, patvirtinančius ištikimybę Virusei. O dar jie įsitikinę, kad taipadės tapti atspariems geležiai. Tačiau iš tikrųjų tie žiedai juos palengva žudo.

– Hmm. Bet juk tai... tiesiog siaubinga, – nepatikliai burbtelėjo Pakas ir papurtė galvą. – Vis dėlto

turime tenai patekti, nesvarbu, kuo jie apsiginklavę. O gal mums patiems pasiversti riteriais?– Kerai greitai išsisklaidys, nes ten per daug geležies, – paprieštaravo kažką mintydamas Ašas.– Turiu geresnį pasiūlymą, – sumurkė Grimalkinas. – Keliose vietose yra stikliniai stoglangiai, per

kuriuos kaip ant delno matyti, kas dedasi viduje. Galbūt jums netgi pavyks įžiūrėti, kur lindi Virusė.Mintis išties buvo puiki, tik...– O kaip mums pakliūti ant stogo? – paklausiau žiūrėdama į aukštą sieną. – Pakas moka skraidyti.

Ašui tai irgi ne problema. O štai mudviem su Geležiniu arkliu, bijau, nepavyks įveikti žemės traukos.Grimalkinas išmintingai linktelėjo.– Sutinku. Bet šįkart likimas mums palankus. Kitoje pastato pusėje yra langų valytojų keltuvas.NORS GELEŽINIS ARKLYS ir mėgino mus įtikinti, kad gremlinų bijoti neverta, prie gamyklos

pastato artinomės labai atsargiai. Aš niekaip nepajėgiau užmiršti, kaip jie tempė mane, susmeigę įodą aštrius nagus, kaip zirzė ir kikeno tarsi išprotėję. O vienas net įsigudrino apsigyventi mano iPod.Per jį Machina perduodavo man komandas netgi tada, kai aš buvau Arkadijoje. Žodžiu, gremlinai –gudrūs ir pikti padarai, kuriais negalima nė trupučio pasitikėti.

Sėkmė nuo mūsų nenusisuko ir mes be jokių kliūčių apėjome aplinkui pastatą. Ten radome nedidelįkeltuvą, kuris sūpavosi ant metalinių lynų visai prie pat žemės. Ši pastato pusė buvo tamsi, taigigremlinai čia nešmirinėjo. Bent kol kas.

Grimalkinas grakščiai užšoko ant medinės pakylos. Iš paskos įsliuogė Pakas su Ašu, stengdamiesineliesti metalinių turėklų. Tada Ašas padėjo įlipti man. Paskutinis įsiropštė Geležinis arklys. Nuo josvorio lentos sugirgždėjo, bet, laimei, atlaikė. Aš mintyse meldžiausi, kad jos neperlūžtų kaipdegtukai, kai pakilsime per kokius tris aukštus nuo žemės.

Pakas su Geležiniu arkliu nutvėrė lynus ir pradėjo traukti keltuvą aukštyn. Tamsiuoseveidrodiniuose languose atsispindėjo savotiška draugija: katinas, du fėjūnai, mergiotė su vakarinesuknele ir baisus juodaodis raudonomis degančiomis akimis. Vos spėjau pagalvoti apie tai, kokskeistas dabartinis mano gyvenimas, iš viršaus atsklido tylus šnypštimas.

Ant blokų, prie pat stogo krašto, iš kažkur išdygo gremlinas. Įkypos akelės žybčiojo tamsoje.Liesas, ilgomis kaulėtomis letenomis, smailiomis kaip šikšnosparnio ausimis jis iššiepė aštrius dantisir čaižiai sucypė.

To užteko, kad staiga iš visur pradėtų lįsti jo bendrai. Jie pasirodydavo pro langų plyšius, laigėsienomis, lavina tekėjo nuo stogo tiesiai mums prieš nosį. Vieni įsikibo į lynus, kiti aptūpė turėklus irspoksojo žaliomis akimis keldami man siaubą. Ašas prisitraukė mane viena ranka, o kita pakėlėkalaviją, ruošdamasis sukapoti į gabalus pirmąjį, kuris išdrįs prisiartinti. Tačiau šįkart maži geležiesfėjūnai neskubėjo pulti. Oras virpėjo nuo jų įkyraus zyzimo, primenančio radiolokacinių prietaisųskleidžiamą garsą. Mes kilome aukštyn, nutvieksti melsvos šviesos.

– Ką jie ketina daryti? – pašnibždomis paklausiau Ašo, kuris tebelaikė apkabinęs mane vienaranka, o kitoje gniaužė iškeltą kalaviją. – Kodėl jie į mus taip žiūri? Gal žinai, ko jiems reikia,Geležini arkly?

Jis tik papurtė galvą, regis, taip pat sutrikęs.– NEŽINAU, PRINCESE. NIEKADA NEMAČIAU JŲ TAIP ELGIANTIS.– Pasakyk jiems, kad pasitrauktų. Man baisu.Per gremlinų gretas vėl nuvilnijo zyzimas ir staiga jos pradėjo retėti. Padarai ėmė šliaužti atgal:

brukosi pro langų ir sienų plyšius, ropštėsi ant stogo. Jie pradingo taip pat netikėtai, kaip ir atsirado.Aplinkui vėl tapo tamsu ir tylu.

– Kas per... stebuklai? – prabilo Pakas budriai dairydamasis. – Kas nors panaudojo kerus priešgremlinus? O gal mes nusibodome jiems?

Ašas įsikišo kalaviją į makštį ir paleido mane.– Matyt, mes išgąsdinome juos, – pasakė jis.– Taip, – patvirtinau.Geležinis arklys nemirksėdamas spoksojo į mane. Negalėjau suprasti, kas slypi tame degančiame

žvilgsnyje.Grimalkinas vėl išdygo tarp mūsų kaip niekur nieko ir pasikasė paausį.– Nesvarbu, kodėl jie išsinešdino, – pareiškė jis, kai mūsų keltuvas pakilo iki stogo. – Svarbiausia,

kad jų nėra, o skeptras labai arti. – Katinas nusižiovavo ir prisidengęs letena akis pridūrė: – Na ką?Ar taip ir tūnosite laukdami, kol jis pats nukris jums į rankas?

Mes užsiropštėme nuo keltuvo ant stogo. Vėjas kaipmat suvėlė plaukus ir išpūtė suknelę kaip burę.Ėjau įsikibusi Ašui į ranką. Toli apačioje plytėjo miestas, spindintis tarsi žvaigždėtas kilimas.

Stogo viduryje bolavo keli stikliniai stoglangiai, nuo kurių sklido vaiduokliška žalia šviesa. Ašatsargiai prisiartinau prie vieno iš jų ir pažvelgiau žemyn.

– Žiūrėk, – sušnabždėjo Ašas, rodydamas į pusaukštį maždaug per šešis metrus nuo žemės irdevynis nuo mūsų.

Pro šaltus pilkai baltus šešėlius prasimušė nuodingai žalia dėmė. Aplinkui būriavosi fėjūnaijuodais šarvais. Virusė prisiartino prie pusaukščio krašto. Regis, ji ketino rėžti kalbą. Apačiojebūriavosi marga minia. Įžiūrėjau spygliuotuosius riterius, geležies fėjūnus, žaliaveidžius vyrukus,vilkinčius dalykiniais kostiumais, dar kažkokius padarus. Karo vadės rankose pulsavo geltonai žaliasMetų laikų skeptras. Virusė iškėlė jį virš galvos ir minia dusliai sugaudė.

– Pakliuvo paukštelė, – suniurnėjo Pakas, prispaudęs nosį prie stiklo. – Atrodo, ji išties darnespėjo surinkti visos savo kariaunos ir tai mane džiugina. Tik kaip mums ten įsigauti?

Ašas mėšlungiškai atsiduso ir pasitraukė nuo stiklo.– Ne jums, o man. Ji mano, kad aš vis dar esu jos valioje. Jeigu pavyks prisiartinti prie jos ir

išplėšti skeptrą, ji sutriks, o tada...– Ne! Tai pernelyg pavojinga! – sušukau.Princas ramiai pažvelgė į mane.– Viskas, kad ir ko imtumėmės, pavojinga. Aš noriu pamėginti, – atrėmė jis ir palietė sužeistą šoną.

– Kol žaizda nesugis, negaliu kautis visu pajėgumu. Belieka bandyti apgauti Virusę ir atimti skeptrą.– O kas toliau? – paklausiau. – Kaip tu iš ten ištrūksi? Kaip prasiverši pro visą tą šutvę? O jeigu

Virusė jau žino, kad tau pavyko atsikratyti vabalo? Juk nemanai, kad... – Staiga nutilau, į galvądingtelėjus naujai prielaidai. – Tau visai ne skeptras reikalingas!

Ašas nusuko akis.– Tu nori nužudyti Virusę! Perverti širdį arba nukirsti galvą. Ir tau visai nerūpi, kas bus vėliau.– Ji turi sumokėti už tai, ką padarė, – iškošė Ašas.Princo akys sužibo pikta lemiančia ugnimi. Jis tapo šaltas ir nepasiekiamas tarsi mėnulis dangaus

skliaute.– Niekada jai už tai neatleisiu. Jeigu jie ir įspės mano ketinimus, aš bent jau nukreipsiu dėmesį nuo

jūsų. Tada galėsite veikti.– O jeigu žūsi?– Dabar tai nesvarbu.– O man svarbu!Apimta siaubo žvelgiau į princą. Nejaugi jis tikrai taip mano?– Ašai, negali eiti vienas. Kas tau vėl šovė į galvą? Liaukis! Nenoriu dar kartą tavęs prarasti!– JI TEISI, – nuaidėjo skardus balsas ir mes sužiurome į Geležinį arklį, kuris stovėjo kitoje

stoglangio pusėje ir vėrė mus žėrinčiomis raudonomis akimis. – TAI PERNELYG PAVOJINGA.JAM.

Aš suraukiau antakius ir paklausiau:– Ką turi galvoje?– PRINCESE, – sududeno Geležinis arklys ir netikėtai nusilenkė. – MAN BUVO DIDELĖ GARBĖ

TAU TARNAUTI. JEIGU APLINKYBĖS BŪTŲ SUSIKLOSČIUSIOS KITAIP, LIKČIAU SUTAVIMI PER AMŽIUS. – Jis pasisuko į Ašą ir pridūrė: – SAUGOK JĄ, NES JI MYLI TAVELABIAU UŽ GYVENIMĄ.

Staiga aš supratau, kas tuojau nutiks, ir surikau:– Nedrįsk, Geležini arkly!Jis žaibu pasisuko, nepaisydamas mano maldavimų sustoti. Apmirusia širdimi stebėjau, kaip

pribėgo prie antrojo stoglangio ir įsibėgėjęs šoko žemyn...Į visas puses pažiro stiklai. Aiktelėjusi pamačiau, kaip spindinčių šukių lietus pasipylė ant

apačioje šurmuliuojančios minios. Geležies fėjūnai urgzdami ir cypdami iškėlė galvas, paskui puolėdangstytis veidus ir akis. Milžiniškas Geležinis arklys įsirėžė į patį priešų tirštėlyną su tokiutrenksmu, kad net pastatas sudrebėjo. Skardžiai nusižvengęs atsistojo piestu ir alsuodamas ugnimipradėjo negailestingai trypti visus plieninėmis kanopomis.

Aplinkui kilo baisi suirutė. Atitokę spygliuotieji riteriai ir geležies fėjūnai puolė į ataką. Jie badėGeležinį arklį kalavijais, draskė geležinėmis letenomis.

– Turime pakliūti tenai! – sušukau ir puoliau prie sudaužyto stoglangio, bet Ašas sulaikė.– Mes nebegalime jam padėti. Kad jau jis nukreipė jų dėmesį, reikia atkovoti skeptrą. O tu,

Megana, liksi čia, nes neturi burtų galios ir...Aš išplėšiau ranką.– Nutilk! – iškošiau ir pervėriau princą tokiu tūžmingu žvilgsniu, kad jis apstulbęs sumirksėjo. –

Gal jau užmiršai, kas nutiko, kai praėjusį kartą veikei vienas? Aš čia nė už ką neliksiu, aišku tau?!Ašo lūpų kamputis vos pastebimai trūktelėjo.– Kaip pasakysi, princese. – Jis pasisuko į Paką, kuris vogčiomis mudu stebėjo. – Tu pasiruošęs,

Šaunusis Robinai?Pakas linktelėjo ir užšoko ant stoglangio. Aš suraukusi kaktą pradėjau kabarotis iš paskos,

nekreipdama dėmesio į ištiestą ranką.– O kaip mes atsidursime apačioje? – paklausiau ir pabandžiau išsitiesti.

Robinas gudriai krenkštelėjo.– Stiklas, princese, keista medžiaga. Kaip manai, kodėl senovėje žmonės laikė ant palangių druską,

kad apsisaugotų nuo mūsų?Pažvelgiau į apačią ir tiesiai po mumis pamačiau Virusę, kuri kažką šaukė mosikuodama skeptru.

Visas jos dėmesys buvo nukreiptas į besikaunančiuosius.Ašas irgi užšoko ant stoglangio ir išsitraukė iš makšties kalaviją.– Pasirūpink Megana, – paprašė jis Pako, – o aš imsiuosi Virusės.Abu fėjūnus pradėjo gaubti kerų skraistė.– O ką... – buvau beklausianti, bet Pakas netikėtai čiupo mane ant rankų.Apstulbusi net nepuoliau prieštarauti.– Laikykis, princese!Oras suvirpėjo ir mes prasmegome kiaurai stiklą.Skriejome tiesiai į pusaukštį ir aš surikau, tačiau mano balsą nustelbė Geležinio arklio pradėtų

kautynių triukšmas. Ašas lėkė į Virusę kaip keršto angelas. Apsiaustas plevėsavo, aukštai iškeltaskalavijas spindėjo.

Paskutinę akimirką vienas iš karo vadę apsupusių spygliuotųjų riterių pažvelgė į viršų iršaukdamas išsitraukė ginklą. Virusė atsisuko, pakėlė akis ir žaibiškai kilstelėjusi ranką, kurioje laikėskeptrą, atmušė Ašo smūgį.

Patalpą nušvietė žydrai žalias žaibas, ausis apkurtino klaikus žvangesys. Visų akys susmigo įpusaukštį. Nuo ledinio kalavijo ir skeptro į visas puses žiro žiežirbos, nušviesdamos priešininkųveidus. Virusė apstulbusi spoksojo į savo buvusį belaisvį, Ašas kietai sučiaupęs lūpas kirto smūgį posmūgio.

Nepamenu, kaip nusileidome mudu su Paku. Pastatęs mane ant kojų jis akimirksniu puolė pasitiktiriterių, kurie bėgo prie mūsų švytruodami kardais. Akinamai suspindo Robino durklai Ašo kalavijo irMetų laikų skeptro skleidžiamoje šviesoje.

Staiga Virusė klaikiai nusikvatojo.Aš pajutau stiprų geležies kerų gūsį. Plykstelėjęs žalias žaibas nubloškė Ašą į šalį. Jis akimirksniu

pašoko ir vėl puolė prie Virusės, bet ji pasitraukė, peršoko per pusaukščio kraštą ir pakilo į orą.Nuodingos žalios akys susirado mane. Virusė plėšriai išsišiepė.

– Nagi, – tūžmingai iškošė ji ir apsidairė.Apačioje tebevirė mūšis. Geležinis arklys įnirtingai trypė priešus, bet buvo matyti, kad jo jėgos

senka. Laiptais į viršų užbėgo dar daugiau riterių. Jie nukreipė į mus arbaletus su geležinėmisstrėlėmis. Ašas su Paku užstojo mane savo kūnais, tačiau mus pradėjo supti juodi spygliai.

– Tu mane stebini, Megana Čeis, – gižiai išsišiepusi pareiškė Virusė. – Neturiu supratimo, kaip taupavyko išvaduoti Žiemos princą nuo vabalo, bet dabar tai nebesvarbu. Apsišaukėlio valdovo pulkainetrukus puls Vasaros ir Žiemos pajėgas. O kai tik Niekadaniekada bus užkariauta ir senieji valdovaižus, ateis mūsų eilė viešpatauti. Mes sumušime tariamo Geležies karaliaus kariauną anksčiau, nei jisspės pasidžiaugti pergale. O tada Niekadaniekada valdove tapsiu...

Jai nepavyko baigti, nes Ašas netikėtai nukreipė į ją ledinių durklų lietų. Virusė pasitraukė ir iškėlėskeptrą. Plykstelėjo žalia ugnis, plūstelėjo veržlus kerų srautas ir durklai subyrėjo į šipulius, taip irnepasiekę tikslo. Riteriai tūžmingai klykdami paleido į darbą arbaletus, nė nelaukę Virusės įsakymo.

Mirtį nešančios geležinės strėlės švilpė tiesiai į mus. Pajutau, kaip jos skrodžia orą palikdamospaskui save virpulingus ratilus tarsi kulkos iš „Matricos“. Nejučia pasisukau ir kilstelėjau ranką. Taibuvo tikra beprotybė. Paleistos iš tokio nedidelio atstumo, strėlės turėjo suvarpyti mane kiaurai. Netjei nebūtų geležinės, žūties vis tiek neišvengtume. Tačiau aš nė nepagalvojau apie tai, tik grįžtelėjau iriškėliau delną. Per kūną perbėgo elektros iškrova.

Oras suvirpėjo, strėlės pralėkė pro šalį, žvangėdamos atsimušė į metalines sijas, atšoko nuo sienųir nukrito ant grindų. Geležies fėjūnai niūriai sustugo, o mes likome sveikut sveikutėliai.

Spygliuotieji riteriai išsižiojo iš nuostabos. Ašas su Paku dėbsojo į mane tokiomis akimis, lyg ašstaiga būčiau tapusi dvigalvė. O mano kūną sudrebino lediniai kerai. Jie plito po oda, gaudė ausyse.

– Ne! – sukliko Virusė ir atsuko į mane išblyškusį veidą. Ji purtė galvą netikėdama savo akimis. –Tik ne tu, silpna mirtinga mergiote! Juk netgi nesi fėjūnė. Tai kažkokia klaida!

Neturėjau nė menkiausio supratimo, apie ką ji kalba. Be to, šią akimirką man tai visai nerūpėjo.Virusė sukikeno ir krimstelėjo žalią nagą. Ji kvatojosi vis garsiau ir isteriškiau, bet netikėtai nutilo irpervėrė mane beprotišku žvilgsniu.

– Ne! – vėl sustugo ji, priversdama krūptelėti net riterius. – Tai neteisinga! Aš buvau jo dešiniojiranka! Jo jėga turi priklausyti man!

Plačiai pražiota Virusės burna persikreipė ir riteriai pasitraukė atatupsti. Mano širdis daužėsi lygkūjis. Aš prisispaudžiau prie Ašo ir Pako. Jų veiduose išskaičiau neįveikiamą ryžtą pasitikti naujuspavojus. Staiga oras vėl suvirpo ir prisipildė klaikaus gaudesio. Virusė atkragino galvą. Iš burnospasipylė nesuskaičiuojama daugybė vabalų, kurie dūzgė kaip milžiniškas bičių spiečius. Blizgantisdebesis pradėjo suktis ties šeimininkės galva.

Stypsodama šio siautulingai gaudžiančio viesulo epicentre ji baugiai išsišiepė ir pakėlė ranką.– O dabar, brangučiai, mes užbaigsime mūsų mažą žaidimą visiems laikams, – prakalbo ji. Balsą

kone nustelbė šlykštus zyzimas. – Gailiuosi, jog nepadariau to iš karto, kai tik sutikau tave. Tačiau iškur galėjau žinoti, kad tu ir esi ta, kurios aš taip ilgai ieškojau?

Visi apmirė. Aš vis dar tebejutau po oda pulsuojančius kerus ir užuodžiau metalo kvapą.Žvelgdama į tūkstantinį vabalų spiečių staiga supratau, kad tai vieningas organizmas, pajungtasbendram tikslui.

„Kolektyvinė sąmonė, – mintyse tariau sau, pati nesuprasdama, kodėl jaučiuosi tokia bauginamairami. – Pajunk savo valiai vieną ir tau paklus visi.“

Tarsi pro miglą girdėjau, ką šaukia Virusė. Atrodė, kad jos balsas sklinda iš labai toli.– Skriskite! – klykė ji rodydama į mus. – Įsiskverbkite jiems į šnerves ir gerkles, akis ir ausis.

Užpildykite poras, graužkite smegenis! Tegul jie patys išsiplėšia sau širdį iš krūtinės!Narčiai dūzgiantis debesis pajudėjo mūsų link. Ašas ir Pakas dar tvirčiau mane apkabino. Pajutau,

kad kažkuris iš jų virpa, bet nepajėgiau suprasti – princas ar Robinas. Nuo nepaliaujamo zyzimopradėjo spengti ausyse. Spiečius artėjo, sutelktas it kumštis, blykčiodamas geležies kerais.

Kolektyvinė sąmonė. Vienas organizmas.Vabalai puolė, bet aš iškėlusi rankas mintyse įsakiau:„Sustokite!“Ir debesis išsisklaidė. Kurtinamai gausdami kenkėjai sklendė virš mūsų. Apsupo iš visų pusių.

Metaliniai vabalai skriejo aplinkui, bet nedrįso pulti.

Aš visu kūnu jutau, kaip spiečius bando palaužti mano valią, mėgina priešintis įsakymui. Iš pradžiųVirusė tik klapsėjo blakstienomis, paskui net pažaliavo iš pykčio. Ji iškėlė ranką ir vabalai tūžmingaisuzyzė. Aš sutelkiau valią stengdamasi suvaldyti visus gamykloje paskleistus kerus ir apsupti musnematoma siena. Kraujas pradėjo pulsuoti smilkiniuose, akis graužė nuo kaktos srūvantis prakaitas,bet neturėjau kada jo nusibraukti. Jeigu pradėsiu blaškytis, žūsime.

Virusė šlykščiai išsivėpė.– Aš ir vėl nepakankamai įvertinau tave, Megana Čeis, – iškošė ji ir pakilo dar aukščiau į orą. –

Nemaniau, kad teks pasinaudoti skeptru, bet ką jau dabar padarysi. Ar žinai, kokios galios jame slypi,brangute?

Ji iškėlė skeptrą. Ašas prisimerkė.– Man teko ne juokais pasukti galvą, kol išsiaiškinau tai, – pareiškė Virusė akivaizdžiai patenkinta

savimi ir pergalingai nusišypsojo. – Pasirodo, Metų laikų skeptras sustiprina šeimininko galias.Įdomu, tiesa? Tarkime, aš liepsiu savo vabalėliams, kad jie...

Skeptras tvykstelėjo nuodingai žalia šviesa ir spiečius akimirksniu pradėjo keistis. Kenkėjai ėmėpūstis tarsi kraujo prisisiurbusios erkės, ant nugarų išaugo dygliai, ilgėjo geluonys, žandikauliaididėjo ir krypo. Galiausiai jie virto siaubingais kumščio dydžio padarais, kurie priminė vapsvas,sukryžmintas su skorpionais. Sparnai trynėsi skleisdami baugų garsą, tarsi vienu metu būtų galandamitūkstančiai peilių. Vabalų spiečiaus sąmonė irgi pasikeitė. Tapo dar labiau nežabota, grobuoniškesnė,paklūstanti tik instinktui. Sunkiai bepajėgiau ją suvaldyti. Gyvas viesulas artėjo, taikėsi mus praryti,vis dėlto man vėl pavyko jį sutramdyti ir priversti atsitraukti.

Tūžmingai zyzdami šlykštūs padarai puolė visus, kas tik pasipainiojo kelyje, taip pat ir musapsupusius spygliuotuosius riterius. Šie keikdamiesi traukėsi, mojavo kalavijais, o vabalai suko ratusvirš jų, negailestingai gėlė, graužė kūnus, lindo po šarvais.

Iš viršaus tebegriaudėjo klaikus juokas.– Nužudykite juos! – sušuko Virusė.Vabalai dar narčiau puolė maitoti savo aukų kūnus. Riteriai krito ant žemės inkšdami ir

raitydamiesi iš skausmo. Aš vos pajėgiau įveikti šleikštulį, bet negalėjau nusukti žvilgsnio, nes išsykbūčiau praradusi galią spiečiui. Tačiau klastingą Virusės planą įvertinau tik tada, kai spygliuotiejiriteriai staiga vėl pašoko. Jų akys pamišėliškai blizgėjo.

Kariūnai iškėlę kalavijus svirduliuodami patraukė mūsų link. Sustiklėję žvilgsniai atrodė visiškaibeprasmiai, iš suvarpytų šarvų ir žaizdų sunkėsi kraujas. Jie prasiskynė kelią per vabalų debesį irAšas su Paku puolė jų pasitikti. Prie metalinio kenkėjų zvimbimo prisidėjo kalavijų žvangėjimas.

Aš supratau, kad mums galas. Nepajėgsiu ilgam sulaikyti vabalų spiečiaus. Galva skilo, vertėvemti, rankos drebėjo. Kad įstengčiau valdyti kenkėjus, pasitelkiau visas įmanomas magiškas galiasir dabar jos baigė išsunkti paskutines jėgas.

Akies krašteliu pastebėjau, kad vienas vabalais aplipęs riteris prisiartino prie pusaukščio krašto,pakėlė nuo grindų arbaletą ir įdėjo geležinę strėlę. Aš apmiriau iš siaubo. Jeigu pamėginsiu išsisukti,spiečius taps nevaldomas ir pribaigs mus. Pakas su Ašu kovėsi ir negalėjo man padėti. Be to, aš netnepajėgiau šūktelėti. O riteris pakėlė arbaletą tarsi sulėtintoje kino juostoje ir nusitaikė tiesiai į mane.

Aš tik todėl įsiminiau staiga pasigirdusį bildesį ant laiptų, kad jis mane nustebino. Pakas pasisukęssviedė durklą ir ginklas nuskriejęs žaibu pervėrė riterio šarvus ir krūtinę. Karys persisvėrė perpusaukščio kraštą ir nukrito žemyn. Tačiau buvo per vėlu. Strėlė jau lėkė tiesiai į mane, o aš

negalėjau nieko padaryti.Tik staiga priešais mane išdygo kažkas didžiulis ir juodas. Tai Geležinis arklys, visas aplipęs

vabalais, puolė pasitikti strėlės. Ant žemės žvangėdamas nukrito metalinio šarvo gabalas. Fėjūnassusvyravo iš paskutiniųjų stengdamasis neparpulti ir krestelėjo galvą vaikydamas nelemtus kenkėjus.Jis nuvirto, kanopa nuslydo nuo pusaukščio krašto ir Geležinis arklys pradėjo kristi.

– Ne! – suspigau.Geležinis arklys paskutinį kartą sužvengė, išleido iš šnervių ugnies tumulą ir pradingo iš akiračio.

Paskui su baisiu žvangesiu žnektelėjo ant cementinių grindų. Per patalpą nugriaudėjo aidas.Aš išriečiau nugarą ir sugniaužiau kumščius. Pagavo toks baisus pyktis, kad net žvilgsnis

susidrumstė. Kūną užliejo nežabota jėga ir tarsi devintoji banga plūstelėjo į išorę.– Atgal! – kurtinamai užriaumojau ant vabalų, Virusės ir visų geležies fėjūnų. – Velniai jus rautų!

Traukitės, sakau! TUČTUOJAU!Vabalai pažiro į visas puses. Spygliuotieji riteriai sudrebėjo ir pasklido kas sau, o kai kurie net

nusivertė žemyn. Netgi Virusė pradėjo suktis it vilkelis ir mosikuodama rankomis nulėkė į šalį, tarsigavusi gerą antausį.

Susmukau ant grindų praradusi paskutines jėgas. Spiečius vėl pradėjo telktis piktai zyzdamas,spygliuotieji riteriai atsigaivelėjo. Virusė pasitrynė smilkinius ir dėbtelėjo į mane iš viršaus. Mėlynaslūpas iškreipė piktdžiugiška šypsena.

– Ką gi, Megana Čeis, tu pasistengei, kad man pradėtų skaudėti galvą, tačiau to neuž... Aiiiiiiii!Ji iškėlė rankas ir bandė pasitraukti, kai atsispyręs nuo žemės ant jos šoko Ašas, aukštai užsimojęs

kalaviju. Virusė nesuskubo atmušti smūgio skeptru. Ledinė geležtė perėjo kiaurai raktikaulį ir perkirtosiaubūnę per pusę.

Jeigu ne baisus šokas, tikrai būčiau sublogavusi. Iš perskrosto kūno iškrito laidai, pradėjo tekėtitepaluota tyrė. Paskui nieko nebemačiau.

Spygliuotieji riteriai sudrebėjo ir parpuolė ant žemės kaip marionetės, kurioms nupjovė virvutes.Aš sėdėjau ir sutrikusi dairiausi. Pakas pačiupo mane ir nutempė prie kolonos. Tada ant mūsų pažirovabalų lietus.

Nuo metalinio žvangesio aš atsigavau.– Ašai! – pašaukiau.Norėjau stotis, bet Pakas apkabino ir priglaudė prie krūtinės.– Turiu eiti pas jį. O jeigu jam atsitiko kas nors blogo? – nerimastingai pasakiau.– Jam viskas gerai, princese, – patikino Pakas ir dar stipriau mane apglėbė. – Nesijaudink. Jo

šviesybei pakaks proto pasislėpti nuo šio lietaus.Aš pasidaviau, užmerkiau akis ir padėjau galvą Pakui ant krūtinės. Iš viršaus it švytinti kruša vis

dar krito vabalai. Pakas glaudė mane ir kažką šnabždėjo apie Egipto bausmes, bet aš nenugirdau.Skėlė galvą. Norėjosi suvokti visa tai, kas nutiko. Jaučiausi klaikiai pavargusi. Laimei, viskasbaigėsi. Mes išgyvenome.

Beveik visi.– O kaipgi Geležinis arklys? – paklausiau pašnibždomis, kai vabalų lietus pagaliau liovėsi.Pakas sudrebėjo. Aš išsivadavau iš jo glėbio ir puoliau leistis laiptais, aplenkdama negyvus

vabalus ir riterius. Širdyje dar ruseno viltis, kad Geležinis arklys gyvas. Jis stipriausias iš mūsų visų.

Žinoma, tikriausiai bus sunkiai sužeistas, galbūt teks jį surinkti iš dalių, bet juk jis bemažnenugalimas. Ne, jis negalėjo žūti.

Man kone pavyko įtikinti save, kad neverta jaudintis, kai laiptų papėdėje pasirodė Ašas. Kalavijasjau buvo makštyje, vietoje jo princas rankoje laikė Metų laikų skeptrą, kuris skleidė skaidrią žydrąšviesą.

Mudu su princu ilgai tylomis žvelgėme vienas į kitą, baimindamiesi garsiai ištarti tai, kas sukosiabiejų galvose. Nejaugi Ašas pasiims skeptrą ir išeis? Jis įvykdė susitarimą. Gavo tai, ko norėjo, irilgiau delsti nebuvo reikalo.

– Taigi, – sušnibždėjau. Stengiausi kalbėti ramiai, nenorėjau, kad balsas drebėtų, bet užsispyrėlėsašaros vis labiau gniaužė gerklę. – Dabar tu išeisi?

– Taip, netrukus, – pavargusiu balsu patvirtino jis. – Metas grįžti į Žiemos karalystę, bet pirmaprivalau atiduoti duoklę kritusiajam.

Žvilgtelėjau jam pro petį ir sudrebėjau pamačiusi po pusaukščiu krūvą sulamdyto metalo.Aiktelėjusi įveikiau likusias pakopas, pralėkiau pro Ašą ir suklupau prie Geležinio arklio, kurisgulėjo apsuptas pastipusių vabalų. Greta dar rūko Virusės palaikai.

– Geležini arkly, – tyliai pašaukiau.Man pasirodė, kad jam prie galvos tupi Grimalkinas, bet kai nusibraukiau ašaras, vaizdinys dingo.

Geležinis arklys gulėjo ant šono ir sunkiai kimiai švokštė. Ugnis jo viduriuose vos beruseno. Vienakoja buvo sulaužyta, aplinkui voliojosi didžiuliai metalo lakštai, varžtai ir kniedės.

Aš priglaudžiau drebančią ranką prie šalto kaklo. Akys, kurios visada taip ryškiai degė, dabaratrodė beveik užgesusios, tik kartkartėmis ryškiau sužėruodavo. Geležinis arklys pasijudino, betnepakėlė galvos ir nepažvelgė į mane. Su siaubu pamaniau, kad jis, matyt, apako.

– Princese? – pašaukė Geležinis arklys.Išgirdusi neatpažįstamai tylų ir silpną balsą vos nepradėjau kūkčioti. Pakas su Ašu prisiartino ir

atsistojo man už nugaros.– Neverk, – vėl vos girdimai sušnibždėjo Geležinis arklys. Akyse sužibo lyg dvi raudonos sagutės.

– Man buvo garbė... – iškvėpė jis ir kibirkštėlės vėl sužėravo, kartą, kitą, – tau tarnauti, manokaraliene.

Geležinis arklys dar sykį atsiduso ir daugiau nebesujudėjo.Aš užmerkiau akis ir daviau valią ašaroms. Apraudojau Geležinį arklį, kuris nė karto neišdavė

savo įsitikinimų. Iš pradžių buvo mano priešas, paskui tapo sąjungininku, gynėju ir galiausiai draugu.Parklupusi ant šaltų cementinių grindų kūkčiojau nesigėdydama. Pakas ir Ašas gedulingais veidaisstovėjo greta. Per stiklinį stoglangį prasiskverbė pirmieji nedrąsūs saulės spinduliai.

– Megana, – pašaukė Ašas. – Mums metas.Jo balsas buvo švelnus, bet tvirtas.– Geležies karaliaus kariuomenė jau išžygiavo. Mums liko mažai laiko. Privalome kuo greičiau

sugrąžinti Metų laikų skeptrą.Aš atsitiesiau ir nusišluosčiau ašaras, mintyse keikdama fėjūnus ir jų nesibaigiančius karus. Jiems

amžinai trūksta laiko šokiams, kalboms, juokui ir netgi išėjusiems draugams gedėti. Aš nusiėmiau nuorankos gėlių apyrankę ir padėjau ant atšalusio Geležinio arklio peties. Labai norėjau, kad šiojeapleistoje vietoje jam liktų šis tas tikro ir nuostabaus. Ašas ištiesė ranką ir padėjo man atsistoti.

„Sudie, Geležini arkly“, – atsisveikinau mintyse.– Tai kur eisime dabar? – paklausiau šniurkštelėjusi nosimi.– Į Pjūties laukus, – atsiliepė pažįstamas balsas.Netoliese ant kartoninės dėžės tupėjo Grimalkinas. Jis atsargiai nuspyrė ant žemės nugaišusį

vabalą, o kai tas žvangėdamas nukrito, kalbėjo toliau:– Tuose laukuose paprastai vyksta visi didieji mūšiai tarp Žiemos ir Vasaros kariaunų. Man regis,

jos ir dabar susitiks tenai.– Tu tikrai žinai? – paklausiau.– Nesakiau, kad žinau, mirtingoji, – atkirto Grimalkinas ir pakrutino ūsus. – Tik pasiūliau įsitikinti.

Be to, neketinu palaikyti jums draugijos.Kažkodėl ši žinia manęs nenustebino.– O kur tu trauksi? – pasidomėjau.– Atgal į Linansidhės rūmus, – atsakė Grimalkinas, tada nusižiovavo ir pasiraivė išrietęs uodegą. –

Darbas atliktas. Reikia jai pranešti, kad Virusė nebegyva, o Metų laikų skeptras veikiai sugrįšteisėtiems šeimininkams. Neabejoju, kad jai bus malonu išgirsti apie jūsų pergalę. – Katinasnusisuko, mostelėjo uodega atsisveikindamas ir burbtelėjo: – Iki pasimatymo, mirtingoji.

– Palauk, Grimai!Jis grįžtelėjo ir įbedė į mane išplėstas auksines akis.– Ką tau pažadėjo Geležinis arklys? – paklausiau.– Ne tavo reikalas, mirtingoji, – tyliai sušnypštė katinas. – Galbūt kada nors ir pati sužinosi. Beje,

jeigu jums pavyks nusigauti į Pjūties laukus, susirask ten mano draugą. Jis skolingas man paslaugą.Na, manau, pati viską suprasi.

Užminęs mums naują mįslę Grimalkinas stryktelėjo žemėn ir nukiceno, grakščiai vinguriuodamastarp visur tysančių metalinių vabalų. Pagaliau šmurkštelėjo už kolonos ir dingo mums iš akių.

Aš atsisukau į bendražygius ir paklausiau:– O kaip mes pakliūsime į Pjūties laukus?Ašas iškėlė skeptrą ir šis pradėjo pulsuoti šalta žydra šviesa kaip kadaise Tir Na Noge.– Pasitraukite į šalį, nes dabar atversiu ten vedantį taką, – perspėjo jis ir atsuko mums su Paku

nugarą.Skeptrui žaižaruojant tapo taip šalta, kad iš burnos tumulais pradėjo veržtis garas. Oras suvirpėjo

ir suribuliavo lyg plonytėlaitė užuolaida. Priešais Ašą pasirodė padūmavęs ratas, kurio gilumojesubolavo Laukmiškio medžiai, skendintys miglotoje prietemoje.

– Pirmyn! – paragino Ašas šiek tiek virptelėjusiu balsu.– Eime, princese, mūsų stotelė, – pasakė Pakas, praleisdamas mane į priekį.Aš paskutinį kartą atsisukau į Geležinį arklį, gulintį ant šalto cemento, ir nusibraukiau ašaras.„Ačiū tau“, – padėkojau mintyse ir žengiau į ratą.

23

Pjūties laukaiLaukmiškis pasitiko mus sumaištimi. Medžių viršūnėse stūgavo vėtra. Vos spėjome nužengti ant

tako, pasipylė kruša. Staiga juodus negandos debesis perskrodė žalias žaibas. Pikti vėjo gūsiai lenkėmedžius prie žemės, skraidino nulaužytas šakas ir sausus lapus. Tuo pat metu pradėjo drėbti sniegas.Susidarė pusnys, jas žarstė vėjas. O iš dangaus jau kliokė lietus. Pro mus vartaliodamasis ore pralėkėvioletinis elfas ir akimirksniu pradingo iš akių.

– Velniai rautų! – suriaumojo Pakas prisiartinęs prie manęs. Vėjas taršė ugninius plaukus. Jam tekošaukti iš visos gerklės, kad girdėčiau. – Jie pradėjo kautis be mūsų. O juk aš irgi buvau kviestas.

Kai Ašas nužengė ant tako, anga užsivėrė jam už nugaros.– Pjūties laukai visai šalia, – pasakė jis, užmerkė akis ir suraukęs kaktą pridūrė: – Mūšis jau verda.

Aš jaučiu kraują. Eime.Mes skubiai nusekėme paskui Ašą per Laukmiškį. Žydra skeptro šviesa nušvietė mums kelią.

Aplinkui kaukdama šėlo audra, drebindama žemę griaudėjo perkūnija. Mano bateliai smego į purvą,dygliai ir šakos kabinosi už suknelės, kuri vis labiau drisko.

Galiausiai medžiai prasiskyrė ir mums prieš akis atsivėrė didžiulė apledėjusi loma, kurią supoaukštos kalvos. Jos dugne it gyvatė vinguriavo užšalusi upė, gobianti didžiulius akmeninius riedulius,o viduryje dunksojo senovinės pilies griuvėsiai.

Žiūrint iš viršaus Vasaros ir Žiemos kariaunos priminė margaspalvius taškelius. Kariai zujo tarsiskruzdėlės. Jų riksmai ir aimanos maišėsi su vėtros kauksmu. Abiejų stovyklų pajėgos kovėsiišlaikydamos tam tikrą gretų darną, tačiau atskiros grupelės gyvai siuvo tai šen, tai ten,nutrūktgalviškai puldinėdamos į pačią kovos tirštynę. Tarp besikaunančiųjų iš lėto slampinėjomilžiniški šešėliai, šluodami viską, kas tik pasitaikydavo kelyje. Debesys skraidančių padarų puolė išoro. Kišti nosį į šią nuožmią beprotišką bataliją atrodė tikra savižudybė.

Aš nurijau seiles ir sužiurau į Paką su Ašu.– Ar turime tenai eiti?Princas linktelėjo.– Reikia surasti Oberoną arba Mebę, – niūriai pasakė jis, neatitraukdamas žvilgsnio nuo mūšio

lauko. – Man regis, jie prie upės. Pasistenk į nieką neįsivelti, Šaunusis Robinai. Dabar mūsų užduotis– perduoti skeptrą karalienei Mebei.

– Nebūk naivus, – pašaipiai atkirto Pakas ir išsitraukė durklus. – Juk tu esi išdavikas, Megana –Žiemos princesė, o aš – Šaunusis Robinas. Nemanau, kad Žiemos fėjūnai sutiks mus išskėstomisrankomis.

Staiga ant mūsų užslinko šešėlis. Vėjo gūsis vos neišvertė iš kojų. Ašas spėjo patraukti mane į šalį,o ten, kur ką tik stovėjau, nusileido didžiulis sparnuotas driežas.

Iš po letenų pažiro sniegas ir akmenys. Padaras kimiai sustaugė, tada pradėjo šnypšti, plasnodamasplačiais sparnais ir rausdamas nagais žemę. Jo kūną dengė pilkai rudi žvynai, bukos geltonos akyspiktai žėrėjo, galinga ilga uodega net švilpdama lakstė į šalis. Ant paties galo švytėjo baisus spyglys.Siaubūnas vėl sušnypštė. Tada atsistojo piestu, atskirdamas mane nuo Pako su Ašu, ir išlenkė uodegątarsi milžiniškas skorpionas.

Ant pabaisos nugaros sėdėjo riteris baltais tviskančiais šarvais, ant kurių nebuvo nė lašelio kraujo.

– Rovanas! – sušukau.– Tai bent susitikimas, – nusišaipė Žiemos princas, iš aukšto žvelgdamas į mane. – Užsispyrusi

puskraujė ir išdavikas. Nė iš vietos, Ašai! – riktelėjo jis broliui ir niūriai dėbtelėjęs pridūrė: – Tikpajudėk ir Traksis perkrims tavo numylėtąją puskrauję kaip riešutą. O tu nė mirktelėti nesuspėsi. Juknenori, kad dar vieną mergiotę pražudytų viverno21 nuodai?

Ašas jau buvo spėjęs išsitraukti kalaviją, bet išgirdęs Rovano žodžius išblyško kaip drobė irsunerimęs pažvelgė į mane. Akyse blykstelėjo neviltis. Jis nuleido ginklą ir atsitraukė per žingsnį.

– Šaunuolis! Nesijaudink, viskas netrukus baigsis.Rovanas pakėlė ranką ir iš medžių priedangos pasirodė būrys ginkluotų spygliuotųjų riterių. Mes

atsidūrėme spąstuose.– Mūšis ilgai nesitęs, – šypsodamasis pareiškė vyresnysis Ašo brolis. – Kai tik abejų rūmų

kariaunos pails nuo beprasmių kautynių, juos puls Geležies karaliaus pajėgos ir dainelė bussudainuota. Bet pirmiausia, – toliau kalbėjo jis pasisukęs į jaunėlį, – man reikia atgauti skeptrą. Nagiduokš jį man, broleli.

Ašas neramiai sujudėjo, tačiau jam už akių užbėgo Pakas. Jis stojo tarp Rovano ir Ašo, grėsmingainusišypsojo ir pareikalavo:

– Lipk žemyn ir pamėgink pasiimti.Rovanas kreivai šyptelėjo.– O, Šaunusis Robinas! Girdėjau apie tave. Juk tai tu pražudei Arielą?Pakas suraukė kaktą, bet jam dar nespėjus nieko atsakyti Rovanas vėl prakalbo:– Kaip apmaudu, kad Ašas taip ir negalės tau atkeršyti. Bet patikėk manimi, vis tiek bus tikras

smagumėlis. Traksi, – paliepė jis atsainiai mostelėjęs ranka, – nužudyk jį!Vivernas sušnypštė, palenkė ilgą kaklą ir iššiepė aštrius dantis. Jis bauginamai vikriai lyg žaltys

puolė į priekį, galingi žandikauliai sutaukšėjo tiesiai Pakui virš galvos.Aš suklykiau, bet staiga Pakas virto lapų šūsnimi, kuri pasklido į visas puses, ir vivernas liko it

musę kandęs. Jis pradėjo sukioti galvą, uosdamas orą ir ieškodamas pradingusios aukos. Netikėtai ištankmės atplasnojo didžiulis varnas ir akmeniu krito ant jo. Kimiai kranksėdamas paukštis suleidonagus pabaisai į galvą ir kirto snapu į primerktą geltoną akį.

Vivernas sustugo, suplakė sparnais ir atsistojo piestu. Jis pradėjo purtyti galvą, mėgindamasnublokšti paukštį. Rovanas vos neišlėkė iš balno ir nusikeikęs įtempė pavadžius, bet pabaisa paklaikoiš skausmo. Aš nėriau po jos pilvu, pribėgau prie Ašo ir jis stipriai mane apkabino. Princo širdispašėlusiai daužėsi. Jis nenuleido akių nuo Rovano.

Varnas nesiliovė kapoti ir draskyti nagais viverno, kol galiausiai pabaisos snukis apteko juoduskysčiu, o akys beveik išvarvėjo. Galiausiai paukštis pergalingai sukrankė, paliko auką ir atskridoprie mūsų. Plunksnų debesis pažiro į visas puses ir Pakas atgavo įprastą pavidalą. Kvatodamas jisatsistojo ant kojų ir išsitraukė durklus.

– Nužudykite juos! – subliuvo Rovanas vivernui ir riteriams, bet paklaikusi pabaisa, matyt,nusprendė, kad jai jau gana, ir pakilo į padangę. – Pribaikite visus iki vieno ir atimkite skeptrą!Neleiskite jiems visko sugadinti!

– Pasitrauk, – paprašė manęs Ašas.Spygliuotieji riteriai pajudėjo mūsų link, supdami puslankiu. Jų buvo daugiau, nei iš pradžių

maniau. Iš Laukmiškio plūdo vis nauji ir nauji. Ašas pasiruošė kautis, iškėlęs vienoje rankojekalaviją, o kitoje skeptrą. Galbūt man vertėtų griebti skeptrą ir bėgti? Tačiau kai pažvelgiau įapačioje plytintį slėnį, net širdis apšalo. Ne. Iš tokios mėsmalės sveiko kailio neišneši.

Staiga dangų perskrodė ryškus grėsmingas žaibas. Tarp pirmo ir antro šviesos pliūpsnių spėjaupastebėti ant šlaito kažkokį baltą padarą. Iš pradžių pamaniau, kad tai žirgas, tačiau dar niekadaneteko matyti tokio grakštaus ir puikaus gyvulio. Kita vertus, jis labiau priminė elnią. Tačiau ar galielnias turėti liūto uodegą ir skeltas kanopas, kurios beveik neliečia žemės? Tarp padaro ausųįžiūrėjau ragą. Nuostabų ir kartu bauginantį. Anksčiau aš visai kitaip įsivaizdavau vienaragį. Jispažvelgė į mane išmintingomis kaip pasaulis akimis. Krūptelėjau, tarsi būčiau jį pažinusi, tačiaupasklidas it sapnas prisiminimas akimirksniu pradingo.

„Mane atsiuntė Grimalkinas, – išgirdau galvoje švelnų lyg plunksnos plevenimas balsą. –Paskubėk, Megana Čeis!“

Vienaragis krestelėjo karčius, pradėjo leistis šlaitu ir pradingo man iš akių. Aš netikėtai supratau,ką turiu daryti.

Mudviejų akistata tetrūko keletą mirksnių. Pakas su Ašu vis dar stovėjo pasiruošę duoti atkirtįriteriams. Šie artinosi iš lėto, tarsi pasitikdami nepermaldaujamą lemtį.

– Ašai, – pašaukiau palietusi petį, – duok man skeptrą.Jis atsisuko.– Ką?– Aš perduosiu jį Mebei. Tik sulaikykite trumpam riterius.Ašas žvelgė į mane kankinamas abejonių. Aš suėmiau skeptrą ir sukandau dantis pajutusi deginamą

šaltį.– Aš viską padarysiu deramai, – patikinau.– Ei, prince! – šūktelėjo Pakas. – Prisijunk prie manęs, kai tik galėsi!Padangėje pasigirdo skvarbus klyksmas, mūsų link sklendė sparnuotas šešėlis. Grįžo vivernas su

Rovanu.– Ašai! – maldaujamai surikau.Nors riteriai kone prisiartino, princas vis dar tvirtai spaudė skeptrą ir nenuleido nuo manęs akių,

kuriose įžvelgiau baimingą abejonę ir nerimą, kad siunčia mane į tikrą pražūtį.– Ašai, – sušnibždėjau ir suėmiau ranką. – Pasitikėk manimi.Jis suvirpėjo ir linktelėjo. Aš paėmiau skeptrą ir pasitraukiau atatupsta. Princas vis dar vėrė mane

nerimo sklidinomis akimis. Riteriai jau ketino pulti, virš medžių viršūnių griaudėjo vivernostaugimas.

– Būk atsargi! – paprašė Ašas, sudėjęs į šiuos žodžius visus širdyje netelpančius jausmus.Aš linktelėjau.– Man nieko nenutiks.Riteriai veržėsi į ataką. Ašas pasisuko į juos, ore suspindo kalavijo geležtė. Pakas sušuko ir puolė

priešus. Skeptras degino man rankas. Aš pasileidau šlaitu žemyn.Kalvos papėdėje manęs laukė vienaragis. Vos įžiūrėjau jį pro miglą. Tikras atrodė tik ragas. Širdis

baimingai suspurdo krūtinėje. Nors stebuklingas padaras ramiai stovėjo, jaučiausi taip, tarsi

artinčiausi prie tigro. Taikaus, prijaukinto, bet vis dėlto tigro. Juk vienaragis galėjo padėti snukį manant kelių, o galėjo ir atsistoti piestu ar perverti ragu. Laimei, jis nedarė nieko panašaus, teberymojokaip statula. Aš priėjau taip arti, kad net mačiau savo atspindį vienaragio akyse. Neišmaniau, ką čiapasakyti. „Gal paklausti, ar galėčiau užsiropšti ant nugaros?“ – svarsčiau mintyse.

Padangę perskrodė klaikus klyksmas ir mums virš galvų prašmėžavo viverno šešėlis. Vienaragispasitraukė atatupstas, suglaudė ausis ir pradėjo drebėti. Mačiau, kad vos per plauką nepasileidobėgti. „Velnias, nebėra kada mąstyti!“ – pamaniau sau. Kraują stingdantis staugimas vėl artėjo. Ašnemokšiškai užsikabarojau ant vienaragio ir įsikibau į karčius.

Vos spėjau tai padaryti, jis vienu protu nesuvokiamu šuoliu perskrido per uolas. Mano širdisapmirė. O vienaragis nusileido ledinio lauko pakraštyje ir pradėjo dairytis tinkamiausio kelio. Priemūsų urgzdamas prilėkė didžiulis šuo. Jo akys liepsnojo raudona ugnimi, liežuvis karojo iš baisiųnasrų. Vienaragis mikliai atšoko ir spyrė užpuolikui kanopomis. Išgirdau sutraškant kaulus. Šuosustugo ir šlubuodamas pradingo rūke.

– Nėra laiko daryti lanksto! – sušukau iš visos gerklės, tikėdamasi, kad vienaragis išgirs. – Mebėkitoje upės pusėje. Teks joti tiesiai!

Už mūsų pasigirdo riaumojimas. Vivernas įveikė šlaitą ir skrido tiesiai į mus. Ant nugarospamačiau Rovaną su kardu rankoje, įsmeigusį į mane tūžmingą žvilgsnį.

– Pirmyn! – sušukau.Vienaragis skardžiai sužvengė ir mes pasileidome į patį mūšio epicentrą.Jis tarsi paukštis lėkė per virte verdančių kautynių lauką, išsilenkdamas pakeltų kalavijų,

įveikdamas kliūtis. Mano viena ranka, kuria buvau tvirtai įsikibusi karčių, net drebėjo nuo įtampos,kitą degino skeptras. Aplink mus Žiemos ir Vasaros fėjūnai draskė ir badė vieni kitus, klykdami išįtūžio, skausmo ir tikrų tikriausio kraujo troškimo. Mums dumiant į priekį man prieš akis šmėžavokautynių vaizdai. Du troliai, nepaisydami į kūnus smingančių iečių, tvatijo kuokomis didžiausią pulkągoblinų. Trys raudonkepuriai sučiupo cypiančią silfidę. Nekreipdami dėmesio į aštrius kaip skustuvoašmenys sparnus, neūžaugos parvertė ją ir pradėjo badyti peiliais. Vasaros riteriai auksiniais iržaliais šarvais žvangindami kalavijais kovėsi su Žiemos fėjūnais ir nors judėjo lengvai tarsi šokdami,nežemiškai gražius veidus buvo iškreipusi nuožmi neapykanta.

Tiesiai virš mūsų sukliegė vivernas ir vienaragis taip staigiai metėsi į šalį, kad aš vos nenusiritaužemėn. Vietoje manęs vivernas suleido lenktus nagus į gnomą. Barzdotas nykštukas klykdamas bandėištrūkti. Šiurpdama iš siaubo mačiau, kaip vivernas šovė į dangų su grobiu, o netrukus išmetė jįtiesiog ant akmenų. Iš lėto apsklendusi ratą pabaisa vėl ėmė artintis prie mūsų.

Vienaragis puolė į priekį ir pradėjo vinguriuoti tarp besikaunančiųjų. Mane blaškė į šalis, širdistirpo iš baimės. Aš taip stipriai spaudžiau kojomis nuostabaus ristūno šonus, kad jutau kiekvienąkaulelį. Vivernas neryžtingai palūkuriavo, paskui sustugo sielą stingdančiu balsu ir vėl akmeniu kritoant mūsų. Mano eiklusis žirgelis ir šįkart išsisuko, bet siaubūnas praskriejo labai arti – būčiaugalėjusi paliesti smailius nagus.

Nelaimė tykojo vienaragio pačiame mūšio lauko viduryje, kai iki upės dar buvo likęs gerasgabalas.

Čia virė pačios nuožmiausios kautynės. Abiejų karalysčių kariai, apsupti nesuskaičiuojamosdaugybės žuvusiųjų ir sužeistųjų kūnų, žūtbūtinai dobė vieni kitus. Vienaragis vis taip pat sparčiainardė šioje erzelynėje, tarsi žinodamas, kur atsiras tarpelis. Rovanas, ragindamas viverną, lipo mumsant kulnų. Kai mano skraiduolis trečią kartą išsisuko nuo kibių pabaisos nagų, iš sniego pusnies

pakilo milžiniškas kaip kalnas monstras ir mostelėjo didžiule kuoka. Smūgis kliudė priekines kojas irnuostabusis vienaragis laibai sužvengęs krito lyg pakirstas. Aš nulėkiau jam nuo nugaros irklestelėjau į pusnį.

Viskas pradėjo skrieti aplink tarsi karuselėje, akyse aptemo, paskui vėl prašviesėjo. Mačiaupasklidus siluetus. Jie urzgė ir klykė, bet garsai, regis, atsklido iš labai toli: iškreipti ir duslūs.

Staiga išvydau priešais save piestu stovinčio vienaragio šešėlį. Paskui jis palietė kanopomis žemę,švystelėjo ragu ir vėl pradingo tarp besikaunančiųjų. Atsistojusi keturiomis pašaukiau jį, bet galūnėstaip drebėjo, kad kritau kaip akmuo ir pradėjau kūkčioti iš bejėgiškumo. Vienaragis dar sykį pakilo.Dabar ant sniego baltumo šonų tamsavo kraujas, į sprandą buvo įsikibę kažkokie padarai. Rėkiaukepurnėdamasi iš pusnies, tačiau vienaragis tik sužvengė ir vėl pradingo. Šįkart galutinai.

Stengdamasi atgauti kvapą nusibraukiau ašaras. Staiga ant peties kažkas kaptelėjo. Pakėlusi akispamačiau karpomis nusėtą goblino snukį. Nuo kreivų dantų tįso seilė. Goblinas išsiviepė ir apsilaižėlūpas blyškiu liežuviu.

– Gardus kąsnelis! – suspigo jis ir pabaksnojo man per ranką ieties kotu. – Įdomu, ar darnenustipusi?

Aš svirduliuodama mėginau pakilti. Pajutau šleikštulį, akyse temo. Kad tik neprarasčiau sąmonės.Goblinas sušnypštė ir vėl pradėjo artintis. Siaubo apimta apsidairiau kokio nors ginklo. Vos už porosžingsnių gulėjo skeptras.

Goblinas iššiepė iltis, užsimojo ietimi ir tą akimirką jį visu svoriu užgriuvo iš aukštybių nusileidęsvivernas. Pabaisa tėškėsi su tokiu trenksmu, kad net žemė sudrebėjo. Į orą pakilo snaigių debesis.Drakonas suriaumojo ir pasisuko ketindamas pulti mane, o aš šliaužte nušliaužiau prie skeptro.

Kai tik paliečiau jį, ranką nupurtė elektros išlydis. Deginamas viverno alsavimas nutvilkė kaklą.Aš persiritau ant nugaros ir iškėliau skeptrą priešais save. Stebuklingoji lazda sužėrėjo, bet ne žydra,žalia ar auksine, o akinamai balta šviesa.

Iš jo galo išlėkė žaibas ir perskrodė pabaisai gerklę. Vivernas nulėkė į šalį, aplinkui pasklidosusvilusios mėsos smarvė. Tą pačią akimirką mano viduje kažkas sudužo, tarsi kas būtų plaktukusutrupinęs stiklą į nesuskaičiuojamą daugybę šukių. Mane užliejo galingas garsų, spalvų ir jausmųsrautas. Kerai, taip ilgai kalinti manyje, galiausiai išsiveržė į laisvę, ir aš surikau.

Oras suvirpėjo. Nematoma banga pargriovė arčiausiai buvusius karius ir nusirito tolyn. Jaučiaubaisų šleikštulį, bet nepaisydama jo pakilau ir stovėjau svirinėdama kaip girtas jūreivis. Manosuknelė virto purvinais skarmalais. Tarp pasklidų šešėlių neįžiūrėjau nei Oberono, nei Mebės, tačiauį mane buvo susmigę šimtai degančių akių, o ne mažiau kalavijų ir ilčių žibėjo pasiruošę sudraskyti įgabalėlius. Akivaizdu, kad man pavyko pelnyti visuotinį dėmesį.

Metų laikų skeptras pulsavo rankoje. Stipriau suspaudusi pakėliau jį virš galvos. Karius užliejomirguliuojanti šviesa. Visi kaip vienas aiktelėjo ir atšlijo.

– Kur karalienė Mebė?! – sušukau, bet silpnas drebantis balsas beveik paskendo pašėlusiameriaumojime.

Niekas man neatsakė, tad pamėginau dar kartą:– Aš esu Megana Čeis. Karaliaus Oberono dukra. Atėjau sugrąžinti Metų laikų skeptro.Nuoširdžiai tikėjausi, kad karalienę ši žinia pasieks greitai, nes abejojau, ar dar ilgai išstovėsiu ant

kojų. O apie tai, kaip reikės viską paaiškinti, nesinorėjo nė galvoti.Karių pulkai iš lėto prasiskyrė. Padvelkė žvarba, kvėpuojant man iš burnos ėmė virsti garų tumulai.

Prie manęs ant didžiulio balto žirgo artinosi Mebė. Suknelės palankai plaikstėsi vėjyje, palaidiplaukai krito ant pečių. Ristūnas skrido neliesdamas kanopomis žemės, iš šnervių virto garas.Prijojusi karalienė nukreipė į mane juodas it vidurnakčio akis.

– Čia tu, Megana Čeis, – iškošė ji.Nuostabiame veide nesujudėjo nė raumenėlis ir aš pasijutau nejaukiai. Išvydusi mano rankoje

stebuklingąjį skeptrą ji šaltai ir grėsliai šyptelėjo.– Kaip matau, atnešei tai, kas man priklauso. Vadinasi, Vasaros rūmai pripažįsta savo kaltę?– Ne, – užginčijo skambus balsas, man nė nespėjus praverti burnos, – Vasaros rūmai čia niekuo

dėti. Neskubėkite daryti išvadų, valdove Mebe.Prie mūsų ant bėro auksakarčio žirgo prisiartino Oberonas. Jį supo elfų riterių palyda. Stebuklingi

karaliaus šarvai, supinti iš žievės ir kaulų, žėrėjo smaragdu ir auksu, galvą puošė šalmas su elnioragais.

Man labai palengvėjo pamačius Miško valdovą, bet visas džiaugsmas akimirksniu išgaravo, kaisutikau šaltą žalių akių žvilgsnį.

– Kaip sakiau jums anksčiau, karaliene Mebe, aš su tuo visai nesusijęs, – toliau kalbėjo jis,kreipdamasis į Žiemos valdovę, tačiau vis dar tebežiūrėdamas į mane. – Nesiunčiau savo valdiniųpagrobti skeptro. O jūsų kaltinimai tebuvo dingstis pradėti karą.

– Tuščios kalbos, – atkirto Mebė ir grėsmingai dėbtelėjusi į mane nusišypsojo. Aš pasijutau kaipužspeista triušė. – Vasaros rūmai vis tiek kalti dėl to, kas nutiko. Galbūt jūs išties nieko nežinojoteapie skeptrą, tačiau dukra pripažįsta savo kaltę sugrąžindama tai, kas man teisėtai priklauso. Matyt, jitikisi mano gailestingumo? Ar aš teisi, Megana Čeis?

Ir Žiemos, ir Vasaros fėjūnai susigūžę pasitraukė ir aš būčiau mielai pasekusi jų pavyzdžiu.– Ne, – išdrožiau jausdama gręžte gręžiančius skvarbius abiejų valdovų žvilgsnius. – Turiu

galvoje... ne aš pagrobiau skeptrą.– Meluoji! – suriko Mebė, nušoko nuo žirgo ir prisiartino prie manęs.Atpažinau pamišėlišką blizgesį valdovės akyse ir širdis nusirito į kulnus.– Esi tik niekinga mirtingoji, o visi tavo žodžiai – grynas melas. Tu nuteikei prieš mane sūnų.

Privertei jį pakelti ranką prieš brolį. Pasprukai iš Tir Na Nogo ir susiradai prieglobstį atstumtosiosLinansidhės irštvoje. Gal pasakysi, kad tai netiesa, Megana Čeis?

– Tiesa, bet..– Tu buvai rūmų sosto menėje, kai nuo priešo rankos krito mano vyriausiasis sūnus. Tačiau tavęs

užpuolikai kažkodėl nė pirštu nepalietė. Kaip tau pavyko išsigelbėti, jeigu už to neslypi Vasaros rūmųklasta?

– Jau sakiau, kad...– Jeigu ne tu pagrobei Metų laikų skeptrą, kas tai padarė?– Geležies fėjūnai! – nekantriai sušukau.Man nederėjo karščiuotis, bet staiga pajutau klaikią nuoskaudą, be to, buvau sutrikusi ir vos

laikiausi ant kojų iš nuovargio. O dar prisiminiau Geležinį arklį, kurį palikau sudarkytą antcementinių grindų, ir vienaragį, kurį sudraskė mano akyse. Mes tiek padarėme, tiek išgyvenome, o šinelemta kvaiša dar drįsta kaltinti mane melu! Na jau ne! Užtenka!

– Aš nemeluoju, velniai griebtų! Todėl užsičiaupkite ir išklausykite, ką pasakysiu! Geležies fėjūnai

nužudė Seidžą ir pagrobė skeptrą. Visa tai aš mačiau savo akimis! O dabar jų kariauna slepiasinetoliese ir laukia palankios progos užpulti jus iš pasalų. Šiam tikslui jie ir buvo pagrobę skeptrą.Kai tik išžudysite vieni kitus, jie pakils į ataką ir iš jūsų karalysčių liks tik šlapia vieta

Mebės akys sustiklėjo. Ji pakėlė ranką ir aš supratau, kad man galas. Apšaukti fėjūnų karalienę irlikti nenubaustai... Vis dėlto Mebė nespėjo paversti manęs vaisiniais ledais su pagaliuku, nes priemūsų prišoko karalius Oberonas.

– Palaukite, valdove Mebe, – tyliai paprašė jis.Žiemos karalienė įsmeigė į jį tūžmingą žvilgsnį, bet Miško karalius nė trupučio neišsigando.– Nesikarščiuokite. Juk ši mergaitė, šiaip ar taip, mano dukra, – toliau kalbėjo jis ir pasisukęs į

mane pridūrė: – Megana Čeis, atiduok skeptrą karalienei Mebei ir baikime šį reikalą.„Su didžiausiu malonumu!“ – surikau mintyse. Priėjau prie Žiemos karalienės ir abiem rankomis

ištiesiau jai skeptrą. Degiau iš nekantrumo kuo greičiau juo atsikratyti. Kad ir kokios jėgos slypišiame daikčiuke, jis nė iš tolo nevertas, jog dėl jo būtų pralieta tiek kraujo. Akimirką Žiemoskaralienė žvelgė į mane šaltu neįskaitomu žvilgsniu. Aš stypsojau nei gyva, nei mirusi. Pagaliau jioriai paėmė skeptrą ir per mūšio lauką nuvilnijo neapsakomo palengvėjimo atodūsis. Viskas baigta.Skeptras sugrįžo teisėtiems savininkams. Karas baigėsi.

– O dabar, Megana Čeis, – paragino Oberonas, kai triukšmas kiek aprimo, – papasakok mumsviską iš eilės.

Aš taip ir padariau kaip išmanydama. Išklojau, kaip Tercijus nužudė Seidžą ir pagrobė skeptrą.Neužmiršau paminėti spygliuotųjų riterių, kurie norėjo tapti geležies fėjūnais. Vaizdingaipapasakojau, kaip Grimalkinas vedė mus per Gervuogių sąžalynus, kaip atsidūrėme Linansidhėsrūmuose ir ji sutiko mums padėti. Galiausiai atėjo eilė Virusei, kuri norėjo nukariauti visąNiekadaniekada, išklojau, kaip mes ją suradome ir atkovojome skeptrą.

Tiesa, nė žodeliu neužsiminiau apie Geležinį arklį. Juk jo indėlio ir kilnios aukos vis tiek niekasnebūtų įvertinęs. Visų akyse jis tebuvo priešas, o aš nenorėjau, kad mane laikytų geležies fėjūnųsąjungininke. Kai baigiau pasakoti, aplinkui stojo mirtina tyla. Buvo girdėti tik vėjo kauksmas viršslėnio.

– Būti negali, – šaltai iškošė Mebė, tačiau buvo akivaizdu, kad beprotiškas karalienės įtūžis atlėgo.Sugrąžinusi skeptrą aš bent trumpam ją nuraminau.– Kaip geležies fėjūnams pavyko nepastebėtiems įsigauti į mano rūmus, o paskui pasprukti? Kodėl

niekas jų nematė? – pradėjo svarstyti ji.– Paklauskite Rovano, – pasiūliau ir minia suvilnijo. – Juk jis susimokęs su jais.Mebė sustingo. Žemė po jos kojomis pasidengė leduku ir man net nugara pagaugais nuėjo.– Ką tu pasakei, puskrauje?Aš pakėliau akis į Oberoną ir pamačiau, jog jis taip pat manimi netiki. Buvo akivaizdu, kad

valdovo kantrybė senka ir netrukus neteksiu jo paramos. Jeigu jau apkaltinau Žiemos princąišdavyste, reikėjo nedelsiant pateikti svarių įrodymų. Kitaip net tėvas manęs nebeapgins.

– Rovanas susimokęs su geležies fėjūnais, – pakartojau žiūrėdama, kaip ledas žaižaruodamas artėjaprie mano kojų. – Jo vadovaujami spygliuotieji riteriai irgi. Jie... jie nori tapti atsparūs geležiai. Jiemano, kad...

– Pakaks! – sustugo Mebė ir visi, išskyrus Oberoną, krūptelėjo. – Kur įrodymai, puskrauje?!

Nesitikėk, kad aš kaip niekur nieko patikėsiu šlykščiais kaltinimais. Tu viso labo mirtingoji, o jūsųpadermė meluoja išsijuosusi! Sakai, mano sūnus išdavė savo dvariškius ir tėvynainius, stojo tųšunsnukių geležies fėjūnų, kurių, beje, niekas iki šiol taip ir nematė, pusėn?! Puiku! Įrodyk, kad taip irbuvo! – Ji bedė į mane pirštu. Akys pergalingai suspindo. – Jeigu nepavyks, vadinasi, tu apšmeižeikarališkąją šeimą ir už tai būsi deramai nubausta!

– Aš ne...Staiga pasigirdo vis stiprėjantis šurmulys. Minia prasiskyrė duodama kelią trims fėjūnams. Aš

pamačiau Ašą ir Paką. Juodu buvo niūrūs, purvini ir kruvini. Prisiartinę prie karalienės jie parklupdėjai prie kojų spygliuotąjį riterį. Pakas atsikrenkštė, atlošė pečius ir nusibraukęs nuo lūpų kraująpareiškė:

– Štai jums įrodymas.Oberonas kilstelėjo antakį.– Šaunusis Robinai, – grėsmingai prabilo jis ir man per nugarą perbėgo šiurpas, o Pakas

prisimerkė. – Malonėk pasakyti, ką visa tai reiškia!Mebė nusišypsojo.– Ašai, – apsimestinai meiliai kreipėsi ji į sūnų, – kaip netikėta matyti tave Vasaros puskraujės ir

peštuko Robino draugijoje! Kiek suprantu, čia dar ne visos tavo nuodėmės, branguti?– Jūsų didenybe, – prabilo sunkiai alsuodamas Ašas, atsistojęs priešais karalienę ir verdamas ją

griežtu ir ryžtingu žvilgsniu, – princesė sako tiesą. Rovanas išdavė mus. Jis pasiuntė savo riteriustarnauti geležies fėjūnams ir įsileido į rūmus priešus. Be to, pražudė brolį. Jeigu ne Šaunusis Robinasir Vasaros princesė, būtume amžiams praradę skeptrą ir atsidūrę Geležies karaliaus nelaisvėje.

Mebė primerkė akis. Princas žingtelėjo atgal ir pasisuko į dejuojantį belaisvį.– Jeigu jums, mano valdove, kyla abejonių, išklausykite šį riterį. Manau, jis išklos viską kaip per

išpažintį.– Kuriems galams, – netikėtai įsiterpė Pakas ir prisiartinęs prie belaisvio pridūrė: – Yra dar

paprastesnis būdas.Jis primynė keliu fėjūnui krūtinę, šis pakėlė rankas gindamasis ir Pakas nutraukė jam nuo rankos

pirštinę.Aplink kaipmat pasklido nuodingas geležies tvaikas ir paklaikusius smalsuolius lyg vėjas nupūtė.

Kario ranka buvo pajuodusi ir išdžiūvusi, oda nubyrėjo nuo kaulų tarsi pelenai. Ant ilgo bevardžiopiršto ryškiai švytėjo žiedas.

– Štai! – šūktelėjo Pakas, paleido ranką ir pasitraukė. – Tikiuosi, tai pakankamas įrodymas?Kiekvienas iš šių niekšų mūvi tokį žiedą ir mada čia niekuo dėta. Jeigu norite įsitikinti, apžiūrėkitenukautųjų kūnus kalvos viršūnėje. O šitą mes palikome gyvą, kad papasakotų karalienei apie savoambicingus planus.

Mebė nukreipė į riterį stingdantį žvilgsnį. Šis susigūžė ir sumurmėjo:– Jūsų didenybe, aš paaiškinsiu. Tai Rovanas dėl visko kaltas! Mes tik paklusome jo įsakymams.

Princas įtikino mus, kad tai vienintelis būdas išsigelbėti. Būkite gera, pasigailėkite, aš nenorėjau...Maldauju, ne!..

Tačiau Mebė jau iškėlė ranką. Sušvito žydra šviesa ir riterį kaipmat sukaustė ledinis šarvas.Nelaimėlis dar bandė įkvėpti, bet perregimas luobas padengė veidą ir uždusino riksmą. Aš

sudrebėjau ir nusisukau.– Jis man viską papasakos vėliau, – pareiškė Mebė ir grėsliai nusišypsojo. Atrodė, jog ji kalbasi

ne su mumis, o pati su savimi. – O taip! Jis dar maldaute maldaus, kad jį išklausyčiau!Ji pakėlė akis, kurios buvo ne mažiau klaikios nei balsas.– Kur Rovanas?Minia pradėjo dairytis ir šnabždėtis. Aš dėbtelėjau į negyvą viverną, kėpsantį netoliese. Iš pražiotų

nasrų tebevirto dūmai. Sudrebėjusi nusukau žvilgsnį. Atsakymas ir taip buvo aiškus: Rovanaspaspruko. Niekadaniekada jo ir pėdos ataušo. Jis pasiprašys prieglobsčio pas geležies fėjūnus ir tentęs juodus darbus, bandydamas tapti tokiu kaip jie.

Dar po kelių akimirkų ir kiti, regis, sumojo, kad princo nėra mūšio lauke.– Valdove Mebe, – prabilo Oberonas ir atlošė pečius, – paaiškėjus naujoms aplinkybėms, siūlau

skelbti paliaubas. Jeigu Geležies karalius išties ketina mus pulti, norėčiau, kad mano kariaunaderamai pailsėtų ir pasiruoštų kautynėms. Mes dar pasikalbėsime apie viską vėliau, o dabar aš vedusavo valdinius į Arkadiją. Megana, Robinai, – pašaukė jis linktelėjęs mūsų pusėn, – mums metas.

Aš vogčiomis dirstelėjau į Ašą. Jis vos pastebimai nusišypsojo man džiaugdamasis laimingabaigtimi. Tačiau Mebė, regis, nebuvo linkusi su manimi atsisveikinti.

– Neskubėkite, mielasis Oberonai, – sumurkė ji spinduliuodama iš pasitenkinimo ir man sustojoširdis. – Jūs kai ką užmiršote. Jūsų dukra privalo paklusti mūsų karalysčių įstatymams. Ji privaloatsakyti už tai, kad nuteikė sūnų prieš mane.

Karalienė bedė mano pusėn skeptru ir per minią nuvilnijo tūžmingas šurmulys.– Aš nubausiu ją už tai, kad apgavo princą ir įkalbėjo padėti pabėgti iš Tir Na Nogo.– Megana neketino bėgti, – aiškiai nuskambėjo pro triukšmą žemas Ašo balsas.Aš išraiškingai dėbtelėjau į jį ir papurčiau galvą, bet jis tęsė:– Tai aš kaltas, nes nusprendžiau ją išvesti iš mūsų karalystės. Taigi princesė niekuo dėta.Mebė atsisuko į sūnų, žvilgsnis tapo šiltesnis. Ji su atlaidžia šypsena pamojo pirštu ir princas

kaipmat paklusęs prisiartino, nors ir gniauždamas kumščius.– Ašai, – suburkavo karalienė, – mano vargšas berniuk. Rovanas man papasakojo apie judviejų

susidūrimą, bet suprantu, kad turėjai priežasčių taip pasielgti. Tik kodėl tu išdavei mane?– Nes myliu ją, – akimirksniu tyliai, tačiau be galo ryžtingai atsakė jis, tarsi seniai būtų

apsisprendęs.Širdis apmirė, aiktelėjau iš netikėtumo, bet mano balsą nustelbė siaubo ir nuostabos kupini riksmai.

Visi aplinkui puolė šnabždėtis ir burbėti. Fėjūnai unkštė, šnypštė, šiepė iltis, lyg norėdami pultiprincą, tačiau nedrįso to daryti karalienės akivaizdoje.

Mebė neparodė nuostabos, tačiau lūpose sušvitusi šypsena buvo šalta ir negailestinga kaip peilioašmenys.

– Tu myli ją? Puskrauję? Vasaros karaliaus dukrą?– Taip.Pajutau beprotišką norą pripulti prie Ašo, širdį sugniaužė begalinis skausmas. Jis atrodė toks

vienišas karalienės ir tūkstantinės įtūžusių fėjūnų minios akivaizdoje. Kalbėjo bejausmiu ir nuolankiubalsu, tarsi būtų užspeistas į kampą, susitaikęs su likimu ir nieko gero nebesitikėtų. Jau norėjau žengti

jo pusėn, bet Pakas sugriebė už rankos ir papurtė galvą. Žaliose akyse išvydau perspėjimą.– Ašai, – sumurkė karalienė ir paglostė skruostą, – iš akių matau, kad tu visiškai sutrikęs. Juk iš

tiesų nenori to, tiesa? Tik ne po Arielos.Princas nieko neatsakė. Mebė atsitraukė, skvarbiai pažvelgė į sūnų ir iškošė:– Juk tu žinai, ką turi daryti?Ašas linktelėjo.– Aš turiu prisiekti, – sušnabždėjo jis, – kad daugiau niekada nesusitiksiu ir nesikalbėsiu su

princese, nutrauksiu visus santykius su ja ir grįšiu į Žiemos rūmus.– Taip, – vos girdimai patvirtino Mebė.Man plyšte plyšo širdis. Jeigu jis prisieks, viskas bus baigta. Juk fėjūnai nieku gyvu nesulaužo

priesaikos.– Prisiek, – sušnabždėjo Mebė, – ir aš viską tau atleisiu. Tu sugrįši į Tir Na Nogą. Gyvensi

rūmuose ir tapsi sosto įpėdiniu, nes Seidžas nebegyvas, o Rovanas man irgi miręs. – Karalienėpakštelėjo sūnui į skruostą ir atsitraukė. – Tu esi paskutinis Žiemos karalystės princas. Metas sugrįžtiį namus.

– Aš...Ašas pirmą kartą sudvejojo. Jis ilgesingai pažvelgė į mane, maldaudamas atleisti. Aš pajutau, kaip

gerklę užspaudė ašaros, ir nusisukau iš paskutiniųjų mėgindama jas sulaikyti. Neturėjau jėgų klausytisžodžių, kurie visam laikui atims jį iš manęs.

– Aš negaliu prisiekti, – ištarė princas.Mūšio lauką apgaubė spengianti tyla. Pakas apstulbęs apmirė. Aš prikandau lūpą ir atsisukau

netikėdama savo ausimis. Ašas žvelgė į karalienę ramiai, o jos veidas tapo panašus į klaikiąsustingusią kaukę.

– Atleiskite, jūsų didenybe, – toliau kalbėjo Ašas truputį virpančiu balsu. – Aš negaliu... Ašneatsižadėsiu jos, nes ką tik suradau.

Nebepajėgdama suvaldyti užplūdusių jausmų aš išsiveržiau iš Pako gniaužtų ir puoliau prie Ašo.Negalėjau leisti, kad jis vienas gintų mūsų meilę. Tačiau kelią pastojo Oberonas. Karalius pakėlėranką ir stūksojo nepajudinamas tarsi kalnas.

– Nesikišk, dukra, – tyliai perspėjo jis. – Tai tik Žiemos princo ir jo karalienės reikalas. Jie patysturi nuspręsti.

Sutrikusi rijau akimis Ašą su motina. Po jos kojomis žemę sukaustė ledas. Mebė sustingo lyg tobulaskulptūra, krutėjo vien tik lūpos. Ji neatitraukdama akių žiūrėjo į sūnų.

– Juk žinai, kas tavęs laukia, jeigu atsisakysi prisiekti.Gal princas ir jautė baimę, bet niekuo neišsidavė.– Žinau, – teištarė pavargusiu balsu.– Jų pasaulis praris tave. Tu palengva ištirpsi jame. Neišgyvensi atskirtas nuo Niekadaniekada.

Nesvarbu, kiek praeis metų, – vieni ar tūkstantis, bet tu vis tiek iš lėto sunyksi.Karalienė prisiartino prie princo ir mostelėjo skeptru mano pusėn.– Mergiūkštė su saule negyvens, Ašai. Ji viso labo mirtingoji. Susens, nuvys, numirs, o jos siela

atsidurs ten, kur tau kelio nėra. Tu liksi vienas ir tol klajosi po mirtingųjų pasaulį, kol pats tapsi tik

prisiminimu. O toliau, – iškošė Mebė ir atgniaužusi kumštį parodė tuščią delną, – nieko! Per amžius.Ašas neatsakė, o man tarsi valktis nuo akių nukrito. Pajutau kartėlį ir gėdą. Kaipgi anksčiau apie tai

nepagalvojau? Grimalkinas buvo sakęs, kad atsidūrę toli nuo Niekadaniekada fėjūnai pasmerkia savepražūčiai. Jie palengva nyksta, kol dingsta be pėdsakų. Ir Tiaotinė man apie tai kalbėjo Žiemosrūmuose, tik aš nesiklausiau. Nors visą laiką apie tai žinojau, nenorėjau tikėti. O gal paprasčiausiaivengiau šios minties?

– Suteikiu tau paskutinę galimybę, prince, – vėl atsitraukusi nuo sūnaus lediniu balsu ištarė Mebė,tarsi kalbėtų su nepažįstamuoju. – Duok iškilmingą priesaiką arba keliauk į mirtingųjų pasaulį, kurtavęs laukia pražūtis. Pasirink.

Ašas pažvelgė į mane skausmo ir apgailestavimo kupinu žvilgsniu. Nuo jo akyse šviečiančiosaistros man užkando žadą.

– Aš jau pasirinkau.– Tegul bus taip, kaip nori tu, – sušnabždėjo Mebė. Jeigu anksčiau jos balsas atrodė šaltas, tai

dabar tiesiog stingte stingdė.Karalienė mostelėjo skeptru ir sugriaudėjus perkūnijai ore atsirado plyšys. Jis vis platėjo kaip

rašalo dėmė ant popieriaus, kol virto netaisyklinga arka. Už jos bolavo gatvės žibintai, šniokšdamaspylė lietus ir merkė šaligatvį. Iki mūsų atsklido šlapio asfalto kvapas.

– Nuo šiol, – sugriaudėjo Mebė ir jos balsas apskriejo mūšio lauką, – princas Ašas laikomasišdaviku ir atstumtuoju! Jam bus uždaryti visi takai ir prieigos į Niekadaniekada. Mirtis jam, jei kadanors išdrįs peržengti jos sienas! – Ji nuvėrė princą paniekinamu piktu žvilgsniu. – Tu man daugiau nesūnus! Nešdinkis!

Ašas neištarė nė žodžio, tik apsisuko ir nužingsniavo prie arkos, išdidžiai iškėlęs galvą. Takopabaigoje jis kiek pamindžikavo, veidą apniaukė baimė, bet sukando dantis ir neatsisukdamas žengėpo arka.

– Ašai, palauk!Aš tarsi strėlė prašvilpiau pro Oberoną ir puoliau bėgti taku. Fėjūnai suskato šnypšti ir urgzti,

Pakas šaukė grįžti, bet aš nesiklausiau. Mebės veidą iškreipė negailestinga šypsena ir ji pasitraukėduodama man kelią.

– Megana Čeis!Miško valdovo balsas nuaidėjo tarsi rimbo smūgis. Žemę sudrebino perkūnija.Aš sustingau per kelis žingsnius nuo arkos. Taip arti, kad pro lietaus uždangą puikiai mačiau tamsią

gatvę ir pasklidus namų kontūrus.Karalius prabilo grėsmingai tyliu balsu. Jo akys švytėjo tarsi gintarinės iš lėto krintančio sniego

fone.– Mūsų pasaulio įstatymai nepajudinami, – perspėjo Oberonas. – Žiemos ir Vasaros karalystės turi

daug bendro, bet tarpusavio meilei nėra vietos. Jeigu išeisi, dukra, visi takai užsidarys ir tau.Širdis apmirė. Štai ir Oberonas manęs atsižada. Panorau nusikvatoti jam į veidą. Juk mano namai

ne čia. Aš neprašiau tokio likimo. Niekada neketinau kištis į jų gyvenimą, tapti jų pasaulio dalimi.Tegul išvaro! Kas man darbo?!

„Neapgaudinėk savęs, – pasakiau sau mintyse ir pajutau, kaip sugėlė širdį. – Juk tu pamilai šįpasaulį. Buvai pasiryžusi atiduoti viską, kad tik jį išgelbėtum. Nejaugi dabar nori išeiti ir pamiršti

apie jį?!“– Megana! – pašaukė Pakas ir žingtelėjęs į priekį pradėjo maldauti: – Nedaryk šito, pasilik, kitaip

aš nebegalėsiu ateiti tau į pagalbą. Lik čia. Su manimi.– Negaliu, – sušnabždėjau. – Atleisk, Pakai. Aš myliu tave, bet turiu taip pasielgti.Mačiau, kaip persikreipė jo veidas. Pakas nusisuko. Mane pervėrė kaltė, tačiau turėjau pripažinti:

pasirinkimas visada buvo aiškus.– Atleiskite man, – tyliai paprašiau jų visų ir pasisukau į arką.„Aš čia svetima, – pasakiau sau mintyse. – Sapnas baigėsi, metas namo.“– Ar tikrai pasirinkai, Megana Čeis? – ramiu balsu be apgailestavimo šešėlio pasiteiravo

Oberonas ir pridūrė: – Jeigu išeisi paskui jį iš fėjūnų šalies, daugiau niekada į ją nebesugrįši.Kažkodėl šis ultimatumas tik padėjo lengviau apsispręsti.– Vadinasi, taip ir bus, – tyliai atsakiau ir žengiau po arka, visiems laikams palikdama

Niekadaniekada.

21 Didžiulis piktas padaras su drakono galva, roplio kūnu, dviem kojomis ir dygliuota galva.

EpilogasNamai namučiaiVos tik nužengiau ant šaligatvio, mane pradėjo plakti lietus. Šaltas, šlapias, šlykštus ir be galo

savas. Paprasčiausias lietus. Virš galvos švystelėjo žaibas: irgi paprastas, baltas, o ne sukeltas fėjūnųvaldovo rūstybės. Suknelė prilipo prie kūno. Tik lietaus ir tetrūko, kad ji būtų visai sugadinta. Bet ašnebesukau dėl to galvos. Juk kelionė į Niekadaniekada baigėsi. Daugiau nebebus jokių kerų, užkeiktųvalgių ir panašių raganiškų burtų. Viskas baigta.

Žinoma, išskyrus vieną dalyką.– Ašai! – šūktelėjau mėgindama ką nors įžiūrėti pro tamsą ir lietų, nes dėl plieskiančių žibintų

nieko nesimatė vos per kelis žingsnius. – Ašai, aš čia! Kur tu pradingai?!Tuščia gatvė mane išgąsdino. O jeigu jis pamanė, kad neatseksiu paskui? O jeigu nuėjo, pradingo

lietuje nė neatsisukęs, nusprendęs, kad buvo paliktas likimo valiai svetimame pasaulyje?– Ašai! – bėgdama šaligatviu puoliau šaukti nuo ašarų drebančiu balsu. – Ašai!– Neplyšok taip, išbudinsi visą miestą.Aš atsisukau. Ten, kur vos prieš kelis mirksnius buvo slaptas takas, stovėjo sulytas Ašas, susikišęs

rankas į kišenes. Šlapios plaukų sruogos krito ant akių. Žibinto skleidžiama šviesa virš galvospanėšėjo į aureolę. Bet man Ašas dar niekada nebuvo toks tikras kaip šią akimirką.

– Tu čia, – tyliai sumurmėjo jis, tarsi netikėdamas, balse išgirdau palengvėjimą.Prisiartinau šypsodamasi pro ašaras.– Nejaugi manei, kad pasiliksiu tenai?– Tikėjausi, kad ateisi, – atsiliepė Ašas ir žingtelėjęs į priekį tvirtai suspaudė glėbyje.Aš sukišau rankas po paltu, stipriai apkabinau savąjį princą ir užmerkiau akis. Lietus pliaupė kaip

iš kibiro, gatve pravažiavo automobilis ir mus aptaškė, bet aš nenorėjau nė pajudėti. Ašo glėbyjebūčiau galėjusi stovėti visą amžinybę.

Galiausiai jis atšlijo, nors vis dar nepaleido manęs.– Na? – paklausė verdamas mane sidabro pilkumo akimis. – Ką dabar darysime?– Nežinau, – prisipažinau ir sudrebėjau, kai Ašas nubraukė šlapių plaukų sruogą nuo skruosto. –

Matyt, man laikas namo, nes mama su Luku iš proto eina. O ką veiksi tu?Jis trūktelėjo petį.– Tau spręsti. Juk išeidamas iš Niekadaniekada apie nieką negalvojau, išskyrus tave. Jeigu nori,

kad būčiau šalia, tik pasakyk.Ašaros aptemdė akis. Prisiminiau Rovaną, Geležinį arklį ir apsišaukėlio Geležies karaliaus

kariauną, kuri tebekelia didžiulę grėsmę fėjūnų šaliai. Mintijau apie Linansidhę ir Čarlzą, kuris likoAntgamtėje. Ateis laikas ir aš būtinai jį išvaduosiu. O Tamsybių mūzai teks atsakyti už tai, kad atėmėiš manęs tėvą. Tačiau dabar šiame gyvenime man tereikia vienintelio Žiemos princo. Štai jis stovigreta ir žvelgia su tokia meile, kad širdis tiesiog netelpa krūtinėje.

– Neišeik, – sušnibždėjau tvirtai apkabinusi jį. – Niekada daugiau manęs nepalik. Pažadėk, kadbūsi su manimi. Amžinai.

Žiemos princas vos pastebimai šyptelėjo ir pabučiavęs į lūpas ištarė:– Pažadu.