1 tema. Viešųjų finansų samprata

1.1. Finansų samprata, reikšmė ir funkcijos

Valstybės finansų ištakos atsekamos Senovės Rytų valstybėse, Graikijoje ir Romos imperijoje. Tačiau tik po Romos Imperijos žlugimo praėjus keliems šimtmečiams, 13-14 a. Italijoje, formuojantis feodaliniams santykiams, prekybai ir pirklių luomui, ėmė rastis šiuolaikinių valstybės finansų užuomazgos. Valstybės finansų pradžia galima laikyti karaliau dvarui renkamus mokesčius ir rinkliavas (tarp jų ir natūrine forma). Stiprėjant valstybės vaidmeniui, ėmė vystytis valstybės valdžios struktūros, o joms stiprinti ir išlaikyti reikėjo lėšų. Atsiranda piniginių rinkliavų būtinybė, reikia jas paskirstyti, o tai ir yra valstybės finansų uždavinys.

Finansai gali būti suprantami keliomis prasmėmis:

Finansai ( pran.finances - lot. financia “gryni pinigai, pajamos”) – plačiąja prasme – lėšos, pinigai, piniginų apyvarta; valstybiniai (valstybės) finansai – visos lėšos, esančios valstybinės valdžios žinioje.

Finansai – valstybės ir savivaldybių pajamos ir išlaidos.

Finansai yra piniginiai santykiai, kurių dėka paskirstant bei perskirstant bendrąjį vidaus produktą ir nacionalines pajamas yra sudaromi ir panaudojami bendri valstybiniai (centralizuoti) ir ūkio subjektų (įmonių) bei įstaigų (decentralizuoti) piniginių lėšų fondai.

Finansai – tai sistema piniginių santykių, susidarančių kuriant bei paskirstant nacionalinį produktą, nacionalines bei grynąsias pajamas ir jų pagrindu sukuriant finansinius išteklius, panaudojamus įvairiems krašto, ūkio valdymo lygiams.

Finansai yra ekonominiai piniginiai santykiai, kurių pagalba paskirstant bei perskirstant bendrąjį vidaus produktą ir nacionalines pajamas yra sudaromi ir panaudojami bendri decentralizuoti ir centralizuoti pinigų fondai, siekiant vykdyti valstybės funkcijas ir užtikrinti ekonomikos plėtros sąlygas.

Finansai –tai visuma ekonominių (piniginių) santykių, susijusių su nacionalinio ir bendro vidaus produkto paskirstymu, perskirstymu sudarant, paskirstant ir panaudojant piniginių lėšų fondus, reikalingus visuomenės poreikiams tenkinti.

Kaip matome visi autoriai apibudindami finansus akcentuoja svarbiausias jų savybes, kad finansai yra ekonominiai (piniginiai) santykiai, susiję su piniginių lėšų fondų formavimu ir panaudojimu.

Pastebėtina, kad finansai ne tas pats, kas pinigai. Finansai skiriasi nuo pinigų tiek turiniu, tiek atliekamomis funkcijomis. Tai ne pinigų sąvoka, bet finansai visada turi piniginę išraišką. Pinigai yra ne patys finansai, o tam tikras jų judėjimas. Finansai yra vidaus produkto paskirstymo ir perpaskirstymo ekonominis įrankis, kaip piniginių išteklių sudarymo ir panaudojimo proceso kontrolės priemonė, o pinigai yra prekės mainų priemonė. Todėl, kalbant apie finansus, jų esmę, nagrinėjamos ne pačios piniginės lėšos, bet tik piniginiai santykiai.

Finansų funkcijos

Finansų teisės doktrinoje išskiriamos šios finansų funkcijos:

Pinigų fondų sudarymo (kaupimo); Pinigų fondų naudojimo; Pinigų fondų sudarymo ir naudojimo kontrolė.

Kiti išskiria dvi funkcijas:

Paskirstomąją, apimančią fondų sudarymo ir naudojimo funkcijas; Kontrolinę, kuomet finansai, aktyviai dalyvaujantys nacionaliniame pajamų paskirstyme ir perskirstyme, tuo pačiu metu atlieka

kontrolinę funkciją.

Paskirstamoji funkcija apima lėšų sukaupimą ir panaudojimą. Per šią funkciją realizuojama finansų visuomeninė paskirtis, t.y. kiekvieno ūkio subjekto aprūpinimas reikiamais finansų ištekliais.

Nacionalinių pajamų paskirstymas vyksta dviem etapais:

pirminių arba pagrindinių pajamų paskirstymu; antrinių arba išvestinių pajamų paskirstymu.

Pagrindinės arba pirminės pajamos susidaro materialinės gamybos sferoje ir apima darbuotojų, tarnautojų darbo užmokestį, įmonių bei gyventojų pajamas. Tačiau skirstant pagrindines pajamas, nesukuriama centralizuotų fondų, reikalingų plėtoti šalies ūkio pramonės šakas, patenkinti materialiuosius, socialinius ir kultūrinius gyventojų poreikius. Tam būtinas tolesnis nacionalinių pajamų paskirstymas arba perskirstymas. Nacionalinių pajamų perskirstymas susijęs su jų tarpšakiniu ir teritoriniu perskirstymu, siekiant efektyvesnio ir racionalesnio įmonių bei organizacijų pajamų ir santaupų panaudojimo; su jų perskirstymu iš gamybinės į negamybinę sferą, kurioje nesukuriama nacionalinių pajamų (švietimas, sveikatos apsauga, socialinis draudimas ir socialinis aprūpinimas, valstybės valdymas, krašto apsauga); su jų perskirstymu tarp skirtingų gyventojų socialinių grupių. Perskirstymo procese atsiranda antrinės arba išvestinės

nacionalinės pajamos.Tai pajamos, gautos negamybinėje sferoje, ir mokesčiai, atskaityti nuo šių pajamų. Paskirsčius antrines pajamas susidaro galutinė nacionalinių pajamų naudojimo struktūra ir proporcijos.

Piniginiai fondai panaudojami pagal tam tikrą metodiką, reglamentuojamą įstatymų. Kadangi piniginių fondų sudarymas, paskirstymas susijęs su pinigų apyvartos būdais, tai finansai yra panaudojami kaip kontrolės priemonė. Gamyboje ir visuomeninėje veikloje yra būtina išmanyti, kokia yra atskirų piniginių fondų sudarymo tvarka, kokie ryšiai sieja su anksčiau sudarytais fondais, kaip atliekama finansinės veiklos analizė.

Vienas svarbiausių finansų kontrolės uždavinių – patikrinti, ar laikomasi įstatymų, reglamentuojančių finansinius santykius, ar laiku vykdomi finansiniai įsipareigojimai biudžetiniai sistemai, mokesčių administratoriams ir pan.

Kontrolės funkcijos dėka visuomenė gali sužinoti, kaip skirstomos piniginės lėšos, ar laiku finansiniai ištekliai patenka įvairiems ūkio subjektams, ar ekonomiškai ir efektyviai tie ištekliai panaudojami.

Finansų kontrolinės funkcijos realizavimo instrumentas yra finansinė informacija. Ją sudaro finansiniai rodikliai, pateikiami buhalterinėse, statistinėse ir operatyvinėse ataskaitose.

Taip pat išskiriamos ir tokios finansų funkcijos:

Reguliacinė; Stabilumo.

Reguliacinė funkcija – susijusi su neišvengiamu valstybės ir jos kompetentingų institucijų įsikišimu į valstybės finansinę veiklą. Valstybė per savo įgaliotas institucijas daro įtaką finansinės veiklos procesui (reguliuojamos valstybės pajamos ir išlaidos, vykdoma mokesčių politika ir t.t.).

Stabilumo funkcija – tai stabilių (nuolatinių) ekonominių ir socialinių sąlygų užtikrinimas visiems ūkio subjektams ir piliečiams.

1.2. Finansų sudėtis: viešieji ir privatieji finansai

Teisiniu požiūriu finansai skiriami į:

I. Privatiniai (biznio arba verslo, įmonių finansai), t.y. 1. bankai; 2. pinigų rinka; 3. investicijų rinka su vertybių birža ir naujo kapitalo emisijomis; 4. devizų rinka, kur prekiaujama įvairių kraštų mokėjimo priemonėmis; 5. draudimo bendrovių operacijos.

II. Viešieji Viešieji finansai – tai ekonominiai (piniginiai) santykiai, atsirandantys sudarant, paskirstant ir panaudojant bendrus valstybinius piniginius fondus, siekiant vykdyti valstybės funkcijas.

1.3. Viešųjų finansų sąvoka

Viešieji finansai – taivalstybės ir savivaldybės finansai.

Išskiriami tokie viešųjų finansų ypatumai:

Bent vienas iš subjektų priskiriamas viešajai valdžiai; Finansai tiesiogiai susiję su viešojo intereso realizavimu;

Ekonominės veiklos rūšis, susijusi su piniginių fondų kaupimu ir naudojimu;

Administracinės arba ekonominės veiklos rūšis, kuri sąlygoja finansų teisės atsiradimą ir būtinumą;

Būdingas imperatyvus metodas;

Būdinga tiek centralizacija, tiek decentralizacija;

Aukštas teisinės reglamentacijos lygis.

1.4. Finansų politikos samprata

Tvarkant valstybės finansus svarbų vaidmenį vykdo finansų politika.

Finansų politika apibūdinama kaip valstybės rengiamas bei realizuojamas priemonių planas, grindžiamas pinigų apyvartos, kredito sąlygų ir valstybės finansų įtaka ekonominiams procesams.

Finansų politika – tai tikslinis finansų panaudojimas valstybės reikalams, juos tvarkant ir panaudojant pagal paskirtį. Finansų politika yra glaudžiai susieta su pinigų ir kredito politika, kuri vykdoma valstybei reguliuojant pinigų apyvartos ir kredito rinką. Taip pat susieta su biudžeto (iždo, fiskaline) politika.

Finansų politikos turinys yra daugiareikšmis. Pagrindinės grandys yra šios: 1. Moksliškai pagrįstų finansų plėtojimo koncepcijų parengimas.Tai siejama su visiškais valstybės ūkio, gyventojų poreikių tyrimais, ekonomikos reikalavimais. 2. Pagrindinių krypčių nustatymas panaudojant finansus.Šioje grandyje turi būti įvertinti tarptautiniai veiksniai, numatytos finansinių atsargų didinimo galimybės ir gautų rezultatų lygio įvertinimas. 3. Praktinis taikymas, įgyvendinant numatytus tikslus.

Taigi, šių grandžių vienovė apibūdina finansų politiką.

Priklausomai nuo periodo trukmės ir keliamų užduočių sprendimo būdų, finansų politiką sudaro: 1. Finansų strategija; 2. Finansų taktika.

Finansų strategija – ilgalaikis finansų politikos kursas, taikomas atsižvelgiant į perspektyvą, kaip sprendžiamos svarbios šalies ekonomikos problemos. Ji apima prognozuojamų koncepcijų procesą, numatantį, kaip geriau panaudoti pinigų fondus.

Finansų taktika – tai konkretaus etapo finansinių problemų sprendimas, kuris apima finansinių santykių tobulinimą.

Pagrindinis finansų politikos tikslas – tai visiškas finansinių atsargų (išteklių) telkimas visuomenės poreikiams tenkinti.

1.5. Valstybės finansinės veiklos sąvoka, tikslas, uždaviniai

Bet kuri valstybė savo veikloje naudoja tokius ekonominius svertus kaip finansai ir vykdo finansinę veiklą.

Finansinė veikla – tai kompetentingų valstybės institucijų veikla surenkant iš įstatymais nustatytų šaltinių lėšas į valstybės fondus ir naudojant tas lėšas valstybės f-jų finansavimui. Finansinės veiklos atsiradimą sąlygoja tai, kad valstybė yra įsipareigojusi vykdyti bendrus uždavinius, kuriems reikalingos didžiulės finansinės lėšos.

Finansinės veiklos objektas – piniginės lėšos, surinktos valstybės piniginiuose fonduose. Pagrindas finansiniai veiklai yra visuomenės nacionalinės pajamos, kurios paskirstomos tarp valstybės ir kitų ūkio subjektų. Valstybės finansinė veikla – tai ekonominės veiklos rūšis, iš kitos pusės, tai valdymo rūšis, dėl to ji turi būti įgyvendinama pagal įstatymus, kurių visuma ir sudaro finansų teisę.

Finansinės veiklos uždaviniai: 1. Per finansinę veiklą siekiama sukaupti pakankamai pajamų valstybės f-jų vykdymui. Tokios pajamos surenkamos per mokesčius, rinkliavas ir kitais metodais. 2. Tikslingai panaudoti sukauptas lėšas, sutinkamai su valstybės uždaviniais konkrečiu laikotarpiu. 3. Kontroliuoti lėšų surinkimą ir panaudojimą. 4. Piniginių lėšų pagalba užtikrinti subalansuotą visuomenės socialinę ir ekonominę raidą.

Valstybės finansinės veiklos metodai. Jų yra du: 1) Lėšų kaupimo; 2) Lėšų paskirstymo bei panaudojimo metodas.

Lėšų kaupimo metodas:  Tai įstatymais nustatyti būdai, kurių pagalba yra surenkamos piniginės lėšos į valstybės finansinius fondus. Išskiriamos dvi šio metodo grupės: 1. Privalomų įmokų metodas – tai mokesčiai, valstybės rinkliavos, baudos. Už tokių įmokų nemokėjimą kalti asmenys traukiami atsakomybėn. 2. Laisvanoriškas lėšų perdavimo valstybei metodas, kuomet asmenys savanoriškai perduoda lėšas valstybei (valstybės skolinimasis, labdara, parama, dovanos).

Lėšų paskirstymo bei panaudojimo metodas: Tai įstatymais nustatyti būdai, per kuriuos valstybė paskirsto savo lėšas tarp subjektų, įgyvendinančių valstybės funkcijas. Išskiriamos trys šio metodo grupės: 1. Finansavimo arba biudžetinis metodas – tai negrąžintinas ir neatlygintinas valstybės lėšų teikimas įstaigoms ir įmonėms, kurios realizuoja valstybės f-jas. Šis metodas taikomas tik biudžetinėms įstaigoms ir valstybės ar savivaldybės įmonėms. Per šį metodą paskirstomos biudžeto lėšos. Gali būti naudojamos ir tikslinių fondų lėšos. Finansavimas gali būti pilnas (biudžetinėms įstaigoms) ir dalinis (išimtinais atvejais valstybės įmonėms). 2. Kreditavimo metodas – tai lėšų teikimas juridiniams asmenims atlygintinumo, grąžintinumo ir terminuotumo pagrindais. Šis būdas taikomas tik tuo atveju, jei paskolos teikiamos iš Lietuvos Banko lėšų arba jei kreditams naudojamos valstybės pasiskolintos lėšos. 3. Finansavimosi metodas. Visos ūkio subjekto lėšos yra padengiamos iš jo gaunamų pajamų. Šis metodas taikomas tik valstybės įmonėms, valstybės kontroliuojamoms įmonėms, taip pat biudžetinėms įstaigoms, kai jos šalia biudžetinių lėšų, savo veiklai naudoja nebiudžetines lėšas.

1.6. Valstybės finansinės veiklos formos

Finansinės veiklos forma išreiškia valstybės ar savivaldybių institucijų veiksmus kaupiant ir naudojant valstybės lėšas.

Pagal pobūdį išskiriamos šios valstybės finansinės veiklos formos:

1. Teisinės. Jų turinį sudaro institucijų veiksmai sukuriant teisės normas ir jas taikant.

Valstybės institucijos priima tam tikrus aktus – nustatyta tvarka priimami, sprendžiami finansiniai klausimai, kuriais sukuriamos atitinkamos teisines pasekmės.

Jie vienu atveju sukuria, keičia ar panaikina finansų teisės normas, o kitu sukuria arba nutraukia finansinius teisinius santykius.

Pagal teisines savybes visi teisiniai aktai yra:

norminiai – reguliuoja atitinkamą finansinį santykį ir įtvirtina bendro pobūdžio elgesio taisykles; individualūs – priimami kiekvienu konkrečiu atveju; taikomi konkretiems subjektams ir betarpiškai sukuria finansinį teisinį

santykį.

2. Neteisinės.Apima institucijų veiksmus finansinėje veikloje, kurie nesukuria teisinių pasekmių, tačiau sudaro prielaidas tinkamam finansinės veiklos formų realizavimui (darbuotojų apmokymas; dokumentų pildymas).

1.7. Lietuvos Respublikos finansų sistemos esmė ir struktūra

Finansų sistema – ekonominių piniginių santykių, per kuriuos sudaromi, naudojami ir kontroliuojami pinigų fondai, visuma.

Valstybės finansų sistema – tai visuma ekonominių piniginių santykių, sferų ir grandžių, kurių kiekviena skiriasi lėšų pritraukimo šaltiniais, jų panaudojimo formomis ir metodais.

Finansų sistema sudaro: 1. decentralizuoti (įmonių, organizacijų ir namų ūkio ) finansai; 2. centralizuoti (valstybės/viešieji finansai).

Valstybės finansų sistemąsudaro finansinių grandžių, kurių paskirtis aprūpinti valstybę piniginėmis lėšomis, būtinomis jai vykdant ekonomines, socialines ir politines funkcijas.

Tam tikrose finansų sistemos grandyse finansiniai santykiai susiklosto tarp: 1.  Pačių įmonių, organizacijų; 2.  Valstybės ir įmonių, organizacijų; 3.  Valstybės ir gyventojų; 4.  Gyventojų ir įmonių, organizacijų; 5.  Pačių gyventojų.

Lietuvos Respublikos finansų sistemą sudaro: 1. Biudžetai (valstybės, savivaldybių); 2. Nebiudžetiniai fondai (privalomojo sveikatos draudimo fondas, Valstybinio socialinio draudimo fondas ir kiti.); 3. Valstybinis kreditas; 4. Valstybės įmonių lėšos.

1.8. Finansų rinkos samprata

Ekonomikoje yra trijų tipų rinkos:išteklių, produktų ir finansų. Finansų rinkos (angį. Financal markets) - viena svarbiausių kiekvienos valstybės finansų sistemos dalių ir atlieka vieną svarbiausių ekonominių funkcijų - perskirsto laikinai laisvas lėšas tarp valstybės ūkio subjektų, kartu įtraukdamos į investavimo procesą individualius asmenis, kurie nėra verslo žmonės.

Finansų rinkos yra vieta, kur prekiaujama finansiniu turtu; tokie sambūriai, kanalai, kuriais pasinaudodami lėšų tiekėjai ir lėšų ieškotojai atlieka finansines operacijas. Tačiau tai greičiau yra ne fizinė vieta, bet eilė institucijų, mechanizmų ir susitarimų, per kuriuos vyksta lėšų pasiūlos ir paklausos jėgos. Jų tikslas yra efektyviai paskirstyti santaupas pinigų naudotojams. Jos suteikia galimybę įsigyti ir investuoti pinigus, skatina nuosavybės finansavimą. Vertybinius popierius išleidžia ir platina rinkoje emitentai (angl.issuers), t.y.- firmos ir finansinės institucijos, kurioms reikalingos lėšos nuosavam kapitalui suformuoti, arba kuriuos nori skolintis. Perka tos firmos ar asmenys, kurios turi lėšų (investuoja).

Kiekviena šalis turi savo finansų rinkų išsivystymo lygį. Jį nebūtinai lemia vieno ar kito instrumento paplitimas. Daug svarbiau kokia sistema - pagrįsta bankais (dar vadinama kontinentine, bankine), ar pagrįsta rinka ( dar vadinama anglosaksiška, kapitalo rinkos) - yra paplitusi šalyje. Jeigu sistema pagrįsta bankais, tai jie atlieka visas reikalingas funkcijas, tiek aprūpindami įmones finansiniais resursais, tiek tarpininkaudami rinkoje atliekant operacijas, tiek dalyvaujant stambiais akcininkais įmonių veikloje. Tada finansų rinkos yra ne tokios likvidžios, mažesnės ir ne tokios skaidrios. Bankai užsiima ir fondų, brokerių, draudimo veikla. Tokios sistemos veikia Vakarų Europoje - Vokietijoje, Prancūzijoje bei Japonijoje. Kita sistema pagrįsta atvira finansinių instrumentų apyvarta ir rinka, per kurią pritraukiama didesnė dalis finansavimo. Ši sistema likvidesnė, skaidresnė ir labiau išvystyta. Akcijas perka fondai, draudimo bendrovės ir kt. Taip yra JAV ir D.Britanijoje. Lietuvos sistema yra mišri, artimesnė bankais pagrįstai sistemai, kadangi bankams per savo finansų maklerio padalinius leidžiama dalyvauti investicinės bankininkystės ir vertybinių popierių prekybos tarpininkavimo veikloje, tačiau didžioji dalis finansavimo pritraukiama per bankų paskolas.

Finansų rinkos apima:

pinigų rinkas kapitalo rinkas.

Pinigų rinka - tai trumpalaikių (iki vienų metų) vyriausybinių ir akcinių bendrovių skolų vertybinių popierių rinka. Vertybiniai popieriai yra tam tikras jų savininko reikalavimas arba teisė į vertybinių popierių išleidėjo (skolininko) pelną ar turtą. Taigi, vertybiniai popieriai yra turtas tam, kuris juos nusiperka, ir įsipareigojimai tiems, kurie vertybinius popierius parduoda. Pinigai, kaip investicijos, turi pasižymėti greitu jų grąžinimu, dideliu jų saugumo laipsniu, likvidumu (galimybe bet kuriuo momentu atgauti pinigus) bei pelningumu (atsižvelgiant į rizikos laipsnį).

Pasaulio pinigų rinkose prekiaujama:

1. valstybės iždo vertybiniais popieriais,

2. depozitais,3. komerciniais popieriais.

Nuosavybės (kapitalo) rinka. Tai ilgalaikių vertybinių popierių (akcijų, obligacijų) rinka. Šioje rinkoje skolinami(investuojami) pinigai ilgam laikui. Už investuotus pinigus yra perkamas ilgalaikis turtas - fabrikai, įrenginiai. Pasaulinės nuosavybės rinkose yra prekiaujama: obligacijomis,

privilegijuotosiomis akcijomis paprastosioms akcijomis konvertuojamaisiais vertybiniais popieriais.

Visos finansų rinkos taip pat dar yra skirstomos į pirmines ir antrines.

Pirminė rinka- tai naujai į apyvartą išleistų vertybinių popierių rinkos. Todėl pirminių rinkų dalyviais dažniausiai būna akcinės bendrovės, norinčios išleisti į apyvartą vertybinių popierių, taip pat ir investitoriai, pasiruošę pirkti naujus vertybinius popierius. Paprastai neapsieinama be tarpininkų (investicinių bankų, brokerių kompanijų).

Antrinė rinka- tai vertybinių popierių prekyba tik tarp investitorių. Vieną sykį pardavusi savo išleistus vertybinius popierius akcinė bendrovė paprastai nedalyvauja tolesnėje jų apyvartoje, išskyrus atvejus, kai ji sąmoningai superka juos turėdama specifinius tikslus. Šiaip antrinė rinka yra reikalinga, jeigu investitorius nori greitai ir be didelių kaštų parduoti arba nusipirkti finansinį turtą.

Antrinės rinkos gali būti organizuotos dviem būdais:

Birža , kai vertybinių popierių pirkėjai ir pardavėjai (arba jų finansų makleriai), susitinka nustatytoje vietoje ir joje atlieka visus pirkimo - pardavimo sandorius.

Elektroninė sandorių be tarpininkų biržoje vieta , kai finansų makleriai palaiko kontaktus kompiuterinio ryšio pagalba,  sužinodami apie vertybinių popierių kainas rinkoje ir sudarydami pirkimo - pardavimo sandorius.

Svarbu pažymėti, kad realias investicijas galima finansuoti tik iš pirminėje rinkoje parduotų akcijų. Antrinėje rinkoje vykstančios operacijos nepadidina firmos piniginių lėšų, tačiau egzistuojant tokioms rinkoms akcijos yra patrauklesnės ir atsiranda daugiau galimybių didinti realias investicijas. Antrinė rinka padeda nustatyti vertybinių popierių kainas pirminėje rinkoje, ypatingai tada, kai įmonė jau yra anksčiau išleidusi tokios pačios rūšies vertybinių popierių. Antrinės ir pirminės rinkos kainos yra labai artimos.

1.9. Finansų rinkos dalyviai

Finansiniai tarpininkai.Tai tokios finansų įstaigos, kurios priima pinigus iš juos sutaupiusių ir savo vardu išleidžia juos, teikdami paskolas arba kitoms finansinėms priemonės įsigyti. Tai komerciniai bankai, draudimo kompanijos, pensijų fondai, bendrieji fondai (holdingo kompanijos), finansų kompanijos.

Finansų tarpininkai superka vertybinius popierius ir po to savo vardu išleidžia vertybinius popierius parduoti visuomenei.. Jie yra reikalingi, nes finansų įstaigas daro efektyvesnėmis (mes galėtume tiesiog nusipirkti vertybinių popierių, bet jei nebūtų finansinių tarpininkų, pirkimo kaštai būtų didesni).

Finansų brokeriai.Tai tokios finansų įstaigos, kurios savo vardu neišleidžia vertybinių popierių, o superka kitų korporacijų vertybinius popierius (pirminė rinka), kad juos perparduotų savininkams.

Kaip pasiskirsto sutaupyti pinigai?

Pinigai gali judėti tame pačiame ekonomikos sektoriuje. Pvz: iš vienos įmonės į kitą. Gali būti ir pinigų srautai tarp valstybės ir verslo sektorių. Mus domina tie pinigų srautai, kuriuos nulemia pinigų kaupimo ir investavimo sprendimai.

Sutaupyti pinigai gali būti investuoti ir į užsienį, jeigu kitose valstybėse tų pinigų kaina yra didesnė. Taigi, pinigų srautus nulemia jų kainos ir rizika. Be abejo, pinigai pirmiausiai bus investuojami ten, kur yra siūloma didesnė kaina.

Pagrindiniai požymiai, skiriantys kapitalo ir pinigų rinkas:

Cirkuliacijos laikotarpis: Pinigų rinka – iki vienerių metų. Kapitalo rinka – daugiau negu vieneri metai. Rizikos laipsnis. Kadangi pinigų rinkoje vertybiniai popieriai cirkuliuoja trumpesnį laikotarpį nei kapitalo rinkoje, tai šie

vertybiniai popieriai pasižymi mažesniu rizikos laipsniu. Taip yra todėl, kad per trumpesnį laikotarpį yra mažesnė tikimybė pakisti palūkanų normai ar pasikeisti visai šalies makroekonominei situacijai. Taip pat pinigų rinkos vertybiniai popieriai yra likvidesni.

Fondų (lėšų) tiekėjai. Pinigų rinkoje pagrindinai fondų tiekėjai - komerciniai bankai, turinčios laikiną fondų perteklių. Kapitalo rinkoje pagrindiniai fondų tiekėjai - bankai, draudimo kompanijos, pensijų fondai, teikiantys ilgalaikes paskolas dideliais kiekiais.

Pinigų skolinimo tikslai. Pinigų rinkoje pasiskolinti pinigai daugeliu atvejų yra naudojami einamosioms reikmėms tenkinti, apyvartiniam kapitalui finansuoti. Kapitalo rinkoje pasiskolinti pinigai daugumoje atvejų yra nukreipiami investavimui.

Finansinės priemonės. Pinigų rinkoje: pervedamieji bankų indėlių sertifikatai, komerciniai popieriai, bankų akceptai, perduodamieji kontraktai, komerciniai vekseliai, iždo vekseliai. Kapitalo rinkoje paprastosios akcijos, privilegijuotos akcijos, korporacijų obligacijos, konvertuojami vertybiniai popieriai (obligacijos, privilegijuotos akcijos) vyriausybės obligacijos, vietinių valdžios organų obligacijos.

1.10. Pagrindinės finansų institucijos ir jų funkcijos

Finansų sistema perskirsto lėšas tarp jų tvarkytojų (lėšų šaltinių) ir lėšų naudotojų. Lėšų naudotojai maino vertybinius popierius į lėšas, kurias gauna iš lėšų taupytojų. Vertybiniai popieriai (akcijos, obligacijos ir kt.) suteikia taupytojams teisę į būsimuosius lėšų naudotojo pinigų srautus. Lėšų taupytojus galima suskirstyti į kelias grupes: 1.  asmenys; 2.  įmonės (kompanijos); 3.  vyriausybės struktūros; 4.  užsienio subjektai.

Lėšų judėjimui tarp lėšų taupytojų ir naudotojų palengvinti egzistuoja du netiesioginio investavimo mechanizmai: 1.  finansų rinkos; 2.  finansų institucijos.

Finansų rinkossukuria akcijų, obligacijų ir kitų vertybinių popierių išleidimo sistemą. Taip pat tai vertybinių popierių išleidimo palengvinimo mechanizmas, dar vadinamas vertybinių popierių rinkomis. Bendrąja prasme finansų rinka - tai teisinių institucijų ir organizacijų priemonių visuma.

Finansų institucijos- tai komerciniai bankai ir kitos organizacijos, kurios surenka taupytojų lėšas ir teikia paskolas lėšų naudotojams. Finansų institucijos atlieka labai svarbų vaidmenį finansų sistemoje. Visų pirma, jos padeda smulkiems taupytojams (nedidelių laisvų lėšų savininkams) užsidirbti papildomų pajamų iš palūkanų, o smulkiems skolininkams sudaro galimybę gauti paskolą, kurios kitaip pastarieji negautų. O stambiems skolininkams atsiranda galimybė gauti stambesnes

paskolas, nes šios institucijos sukaupia dideles lėšas. Taigi, finansų sistema negalėtų efektyviai veikti be finansinių institucijų, kurių dėka patenkinami įvairių finansavimo proceso dalyvių lūkesčiai. Finansų tarpininkai dar būtini ir dėl to, kad tiek lėšų skolintojams, tiek skolininkams partnerio suradimas finansinėje rinkoje yra brangus ir darbui imlus procesas, kadangi reikalinga išsami informacija, sugebėjimas įforminti sandorius.

Finansų rinkos ir finansų institucijų egzistavimas smarkiai sumažina skaičių asmenų, su kuriais lėšų naudotojas privalo sudaryti sandorius. Pvz., įmonė, skolindamasi l mln. Lt iš komercinio banko, dažniausiai derybas veda su vienu banko atstovu, kadangi bankas atlieka lėšų surinkimo funkciją, t.y., surenka lėšas iš šimtų ir tūkstančių indėlininkų (lėšų taupytojų), o paskui indėlininkų lėšas perskolina lėšų naudotojams.

Finansų rinka suteikia galimybę taupytojams pirkti vertybinius popierius, kuriuos išleido lėšų naudotojai, ir tuos vertybinius popierius, kuriuos pardavė kiti taupytojai, norėdami gauti pinigus vietoje vertybinių popierių.

Panašiai kaip ir finansų rinkos, finansų institucijos sujungia lėšų naudotojus ir lėšų taupytojus. Galima sakyti, finansų institucijos yra alternatyva finansų rinkoms.

Surinktas santaupų lėšas finansų institucija skolina asmenims, įmonėms, valdžios institucijoms ar užsienio subjektams, patvirtindama savo indėlininkams jų pretenzijas į būsimas lėšas vertybiniais popieriais -taupomosiomis knygelėmis, indėlių sutartimis, indėlių sertifikatais ir pan. O įmonė, pasinaudodama finansų institucijos paslaugomis, gali išleisti vertybinius popierius kaip pasižadėjimo raštus, kad finansų institucijai grąžins paskolintas lėšas.

Finansinės institucijos gali būti klasifikuojamos įvairiai: pagal lėšų sukaupimo būdą, pagal lėšų panaudojimo ypatybes ar pagal atliekamas tarpininkavimo funkcijas.

Pagal lėšų sukaupimo būdąfinansinės institucijos skirstomos į depozitines ir nedepozitines.

Depozitinės institucijospriima indėlius iš fizinių ir juridinių asmenų ir, sukaupusios reikiamus išteklius, teikia paskolas ūkio subjektams ir gyventojams, bei vykdo kitas finansines operacijas. Prie depozitinių finansinių institucijų priskiriama: 1. Komerciniai bankai (tokie finansiniai tarpininkai, kurie sukaupia lėšas iš terminuotų, neterminuotų indėlių ir kurie sukauptas lėšas naudoja komercinėms, vartotojiškoms ir hipotekinėms paskoloms teikti) 2. Taupomieji bankai(tokios finansinės institucijos, kurios sukaupia lėšas iš terminuotų ir neterminuotų indėlių, priklausančių pirmiausia individualiems asmenims ir teikia pirmiausiai vartotojiškas ir hipotekines paskolas bei perka Vyriausybės vertybinius popierius) 3. Taupymo ir paskolų asociacijos (paprastai surenka lėšas iš smulkių taupytojų terminuotų ir neterminuotų taupomųjų indėlių pavidalu ir po to jas skolina vartotojams neilgam laikotarpiui arba teikia tikslesnes hipotekines paskolas. Didelė dalis šių asociacijų lėšų investuojama į gyvenamųjų namų statybas) 4. Kredito unijos (paprasčiausios finansinio tarpininkavimo institucijos, kurios pritraukia   susivienijusių pagal tam tikrus principus asmenų santaupas ir teikia paskolas bei finansinę paramą tik tos unijos nariams)

Nedepozitinės institucijossukaupia lėšas įvairių įmokų, periodinių įnašų pagalba ir   investuoja sukauptus finansinius išteklius tam tikromis jų veiklos pobūdį ir strategiją atitinkančiomis sąlygomis. Prie nedepozitinių finansinių institucijų priskiriama:

1.  Draudimo firmos (sukaupia lėšas parduodamos draudimo polisus/sutartis. Kadangi draudimo kompanijos akumuliuoja dideles lėšas ilgam laikui, tai leidžia joms investuoti laisvas lėšas į fiksuotų pajamų vertybinius popierius arba į įmonių akcijas)2.  Pensijų fondai (aprūpina gyventojus pajamomis išėjus į pensiją, tam tikslui kaupdami lėšas darbdavių ir pačių darbuotojų įnašų pagalba. Sukauptas pensijų fondų lėšas klientai negali bet kada paimti,   todėl   šios   lėšos   dažniausiai   naudojamos ilgalaikėms investicijoms

3.  Investiciniai fondai (investicinės bendrovės, išleidžiančios išperkamąsias akcijas ir taip   sukauptas daugelio investuotojų pinigines lėšas investuojančios į organizuotose vertybinių popierių rinkose kotiruojamus vertybinius popierius4.  Rizikos kapitalo fondai(tai fondai, kurie dažniausiai investuoja į smulkių ir rizikingų įmonių akcijas, kurių plėtrai yra reikalingos lėšos, tačiau tas lėšas pritraukti atviroje rinkoje šios įmonės yra per smulkios, o kreditų gavimas taip pat komplikuotas. Taip pat investuojama į naujai besikuriančių įmonių akcijas, taip užtikrinant tam tikrą pradinį kapitalą. Šių fondų tikslas yra padidinti įmonės vertę ir po to akcijas parduoti kitiems investuotojams)

Nedepozitinės finansinės institucijos dar gali būti skirstomos į:

Kontraktines (draudimo kompanijos, pensijų fondai) Investicines(investiciniai fondai)

Pagal atliekamų tarpininkavimo funkcijų ypatybes visas finansines institucijas galima suskirstyti į:

a)   finansinius tarpininkus - apima tiek depozitines, tiek nedepozitines finansines institucijas, kurios kaupia lėšas įvairių indėlių, įmokų įnašų pavidalu ir panaudoja sukauptus finansinius išteklius įvairioms paskoloms teikti arba vertybiniams popieriams antrinėje rinkoje įsigyti.b)  investicinius bankus- platina naujas vertybinių popierių emisijas pagal iš anksto nustatytą kainą arba nuperka visus išleistus naujus vertybinius popierius pagal sutartą kainą, o po to parduoda juos finansų rinkoje pagal rinkos kainą. Jos yra padidintos rizikos institucijos.

2 tema. Finansų teisė ir finansiniai teisiniai santykiai

2.1. Finansų teisės samprata

Pradėdami kalbėti apie finansų teisę, turime išskirti, kad ją būtų galima suprasti keleriopai t.y kaip teisės šaką, mokslą, tam tikrų subjektų veiklą ir studijų discipliną. Teisės teorijoje teisės šaka suprantama kaip viduje teisės sistemos atsiskyrusi giminingų teisės normų, reguliuojančių tam tikrą artimų visuomeninių santykių sritį, visuma. Giminingi vienos ar kitos srities visuomeniniai santykiai suponuoja atitinkamą teisės šaką. Finansų teisei yra būdingi du kriterijai:

ekonominis; teisinis.

Ekonominis kriterijus pasireiškia tuo, kad finansiniai procesai vyksta valstybės sferoje, pajamų kaupimo, paskirstymo ir perpaskirstymo pagrindu.

Teisinis kriterijus pabrėžia aplinkybę, kad visi finansiniai procesai yra reglamentuojami įstatymais, poįstatyminiais teisės aktais bei tarptautinių sutarčių pagalba.

Dėl finansų teisės kaip teisės šakos apibrėžimo autorių nuomonės išsiskiria nežymiai. Finansų teisę galima būtų apibrėžti kaip teisinių normų, kurios reglamentuoja (nustato, lemia, sąlygoja) šalies finansų tvarkymą, visumą. Tai reiškia, kad finansų teisė reglamentuoja finansų institucijas bei jų funkcijas ir visų finansų išteklių fondų formavimo ir naudojimo tvarką. Taigi būtų galima prieiti prie dar vienos išvados, kad finansų teisė - tai sistema teisės normų, kurios reguliuoja finansinius santykius, atsirandančius valstybei kaupiant ir naudojant savo finansinius išteklius. Pabrėždami valstybės funkcijų ir uždavinių reikšmę, galėtume dar paminėti, kad finansų teisę galima būtų suprasti kaip visumą teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, kylančius kaupiant, paskirstant, panaudojant bei kontroliuojant valstybės pinigines lėšas, būtinas valstybės uždaviniams ir funkcijoms vykdyti konkrečiame laiko etape. Įgyvendinant valstybės finansinę veiklą susidaro daug santykių, kurie reguliuojami finansų teisės normomis.

 2.2. Finansų teisės dalykas ir metodas

Siekdami išsiaiškinti finansų teisės dalyką, turime pastebėti, kad jis yra nevienalytis, o turintis tam tikrą struktūrą. Teisės teorijoje pažymima, kad teisinio reguliavimo dalyką sudaro reguliuojamų visuomeninių santykių subjektai ir objektai, socialiniai faktai, suponuojantys atitinkamų santykių atsiradimą bei praktinė žmonių veikla. Atsižvelgdami į šiuos kriterijus galime teigti, kad finansų teisės dalykas - tai visuomeniniai santykiai, kurie atsiranda valstybei įgyvendinant finansinę veiklą arba visuma finansinių santykių, atsirandančių valstybei kaupiant ir naudojant savo finansinius išteklius. Taip pat finansų teisės dalyką būtų galima apibrėžti kaip turtinio pobūdžio santykius, atsirandančius dėl turtinių prievolių, susijusių su finansinių fondų sudarymu ir panaudojimu. Profesorius A.Vaišvila pažymi, kad finansų teisės reguliavimo objektas - tai žmonių santykiai, atsirandantys sudarant valstybės biudžetą, jį naudojant, taip pat nustatant mokesčių mokėjimo pagrindus ir tvarką, teikiant kreditus, vykdant bankų operacijas, leidžiant vertybinius popierius ir kita. Šių santykių subjektai - valstybė, visi juridiniai ir fiziniai asmenys, nes jie saistomi su valstybe pareigos mokėti mokesčius - formuoti biudžetą, ir teisės gauti iš jos tam tikrų paslaugų - saugumo nuo išorinės ir vidinės agresijos, švietimo, medicinos, socialinio draudimo ir kitose srityse. Tačiau kad tam tikrus visuomeninius santykius galima būtų priskirti finansų teisės dalykui, jie turi atitikti tam tikrus požymius: 1.      Paskirstomasis pobūdis - per finansinius santykius paskirstomos nacionalinės pajamos tarp valstybės, ūkio subjektų ir gyventojų; 2.      Finansinius   santykius  vienija  vienas   tikslas  -  siekiama  gauti  valstybės  pajamas, reguliuojama valstybės  finansinė politika ir  sudaromos  prielaidos  valstybės  funkcijų įgyvendinimui. 3.       Organizacinis pobūdis - finansiniai santykiai atsiranda ir egzistuoja būtinai dalyvaujant valstybei, kuri organizuoja finansinę veiklą. 4.       Ekonominis pagrįstumas - finansinių santykių atsiradimą sąlygoja valstybės poreikiai gauti pajamas, kurios sudaro valstybės veiklos finansinį pagrindą; 5.       Piniginis pobūdis - per finansinius santykius surenkamos piniginės lėšos į valstybės fondus ir naudojamos valstybės reikmėms; 6.       Valdingas pobūdis - finansiniuose santykiuose būtinai dalyvauja valstybės ar savivaldybių institucijos, turinčios valdingus įgalinimus kitų subjektų atžvilgiu.

Atsižvelgdami į paminėtus požymius, galime išskirti keturias finansinių santykių grupes, kurios sudaro finansų teisės dalyką:

finansiniai santykiai, kurie atsiranda kaupiant valstybės lėšas į valstybės nustatytus biudžetus ir piniginius fondus. finansiniai  santykiai, kurie atsiranda paskirstant valstybės  lėšas tarp  subjektų,

įgyvendinančių valstybės funkcijas.

finansiniai santykiai, kurie atsiranda naudojant valstybės lėšas.

finansiniai    santykiai,    kurie   kyla   kontroliuojant   valstybės    lėšų   surinkimą, paskirstymą, panaudojimą.

Kiekviena teisės šaka turi savo reguliavimo metodą. Teisinio reguliavimo metodas - tai teisinės priemonės, kuriomis valstybė veikia visuomeninių santykių dalyvių valinį elgesį. Jis atsako į klausimą, kaip, kokiu būdu ir kiek reguliuojami visuomeniniai santykiai. Teisės teorijoje išskiriami du pagrindiniai teisinio reguliavimo metodai: imperatyvusis (direktyvusis) ir dispozityvusis (autonominis). Imperatyviojo metodo esmė yra ta, kad tai, kas yra nurodyta teisės normose, tą ir reikia daryti. Santykio dalyviams neleidžiama jokia elgesio saviveikla ir nukrypimai nuo teisinių imperatyvų. Dispozityvusis metodas leidžia reguliuojamo santykio dalyviams parodyti iniciatyvą, savarankiškumą, pasirenkant vieną ar kitą elgesio variantą. Kokį teisinio reguliavimo metodą reikia priskirti konkrečiai teisės šakai apsprendžia tokie teisinio reguliavimo metodo požymiai:

Kokių teisinių faktų pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta reguliuojami santykiai. Finansų teisės teisiniams santykiams atsirasti reikia valstybės institucijos akto. Pavyzdžiui, kiekvienas pilietis privalo mokėti mokesčius, nes taip yra nustatyta įstatymo, taigi valstybė gauna subjektinę teisę reikalauti  iš konkretaus piliečio  konkrečios sumos,  o  šis yra įpareigojamas sumokėti valstybei tokią sumą.

Teisinio santykio dalyvių teisinė padėtis vienas kito atžvilgiu. Finansų teisinio santykio dalyviai nėra lygiateisiai, vienas dalyvis turi valdinius įgaliojimus, kuriais remdamasis gali duoti kitam to santykio dalyviui privalomus paliepimus.

Valstybės prievartos priemonių už teisės normų pažeidimus taikymas, to taikymo tvarka ir sankcijų pobūdis. Finansų teisės normos numato tam tikras sankcijas už jų pažeidimus pvz. bauda.

Remdamiesi aukščiau išvardintais požymiais ir jų pasireiškimu finansų teisėje, galima daryti išvadą, jog finansų teisėje vyrauja imperatyvusis metodas. Teisinių santykių dalyviai gali tik išimtinais atvejais patys nuspręsti, kokį elgesio variantą pasirinkti, tarpusavio padėtis nėra lygiateisė ir dažniausiai finansiniai teisiniai santykiai atsiranda būtent norminio akto, o ne susitarimo pagrindu. Jei dar labiau įsigilinsime į finansų teisės dalyko specifiką, tai rasime nuomonių, kad finansų teisėje naudojamas valdingų įgalinimų metodas. Valdingus įgalinimus turi dauguma institucijų, kurioms administracine prasme nėra pavaldūs kiti finansų teisės subjektai.

 2.3. Finansų teisės vieta teisės sistemoje

Finansų teisė yra savarankiška teisės šaka. Tokia dabar ji laikoma vakarų ir rytų Europos valstybėse. Kitur atskiri institutai yra kaip atskiros teisės šakos. Tačiau klausimas dėl finansų teisės savarankiškumo tarp kitų teisės šakų ilgą laiką buvo aktualiu diskusijų dalyku: vieni teigė, kad ji priklauso administracinei arba konstitucinei teisei, kiti - kad ji yra kompleksinė, treti - kad finansų teisė neturi savarankiško dalyko. Šis klausimas buvo sąlyginai išspręstas tik XX a. antroje pusėje. Kad finansų teisė yra savarankiška teisės šaka pirmoji prabilo R. O. Chalfina. Ji teigė, kad finansų teisė atsiskyrė iš konstitucinės ir administracinės teisės ir tapo savarankiška teisės šaka teisės sistemoje. Šią R. O. Chalfinos suformuluotą mintį dar 1952 m., toliau plėtojo B. N. Ivanovas, M. I. Piskotinas ir kiti.

Kita teorija teigia, kad finansų teisė pripažįstama savarankiška teisės šaka. Ji neišsiskyrė nei iš konstitucinės, nei iš administracinės teisės, o atsirado kaip savarankiška teisės šaka kartu su konstitucine ir administracine teise. Tokią poziciją palaikė E. A. Rovinskis M. A. Gūrvičius ir kiti. Šios teorijos patvirtinimą galime rasti ir P. M. Godme knygoje „Finansų teisė", kur jis rašo: „finansų ir ekonomikos ryšys, valstybės turto atskirų dalių lankstumas ir apyvartumas ir su tuo susijęs galimas piktnaudžiavimas reikalauja, kad valstybės finansai būtų reglamentuojami specialiomis valstybinėmis normomis. Šios normos suteikia galimybę: 1) disponuoti pakankamu kiekiu lėšų (įstatymai, reguliuojantys pajamas); 2) tiksliai diskontuoti lėšų judėjimą (iždo įstatymai); 3) pasirūpinti jų panaudojimu sutinkamai su tautos valia ir viešaisiais interesais (biudžeto įstatymai). Šios normos, veikiančios kiekvieną gyvenimo sritį - ekonomikos ir politikos - sudaro savarankišką teisės šaką."

Tačiau diskusijos nerimsta dar ir dabar. Visi sutaria tik dėl to, kad finansų teisė dabar yra savarankiška teisės šaka, o dėl jos evoliucijos išlieka dvi anksčiau minėtos pozicijos.

Finansų teisė, aišku, sąveikauja su kitomis teisės šakomis. Vadinasi, grynai rinkos santykiai, santykiai tarp lygiateisių subjektų dėl piniginių lėšų, vidiniai įmonių finansiniai santykiai, bankų vidinės veiklos sferoje, draudimo įmonių, prekiniai piniginiai santykiai reguliuojami sutinkamai su civilinės ir komercinės teisės normomis. Finansinis teisinis šių santykių reguliavimo aspektas apibrėžiamas šiomis aplinkybėmis:

išpildoma piniginių lėšų mobilizacijos funkcija; norminių aktų pagrindu  šios  lėšos  nukreipiamos  valstybės uždavinių ir  funkcijų įgyvendinimui;

nustatomos minėtų piniginių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo sąlygos;

apibrėžiamos valstybės institucijų funkcijos, ypatingai kreditinių atsiskaitymų sferoje, per kasdieninį finansinės kontrolės užtikrinimą.

Tokiu būdu visi nurodyti santykiai tampa tiek civilinės ir komercinės teisės, tiek ir finansų teisės reguliavimo dalyku. Vis dėlto reikia vadovautis tuo, kad pajamos, atsirandančios rinkoje ir ūkio sferoje, privalo būti perskirstytos tokiu būdu, kad būtų galimybė aprūpinti būtinomis piniginėmis lėšomis visą valstybinio mechanizmo funkcionavimą. Valstybės aparatas, gaudamas pakankamą kiekį lėšų, aprūpina bendrąjį valstybės vystymąsi reikiama kryptimi, t. y. sprendžia ekonominius ir socialinius uždavinius remdamasis politinių uždavinių įgyvendinimu. Šita valstybės veiklos sritis negali būti aprūpinta be finansų teisės normų priėmimo ir tobulinimo. Tad konkrečiai galime paminėti tokius finansų ir civilinės teisės skirtumus:

finansų teisės reguliavimo dalykas yra valstybės lėšos, tuo tarpu civilinės teisės dalykas - privačios lėšos; finansų teisėje būtinas subjektas yra valstybė, o civilinėje teisėje - dažniausiai veikia privatūs asmenys;

finansų teisė gina valstybės interesus, tuo tarpu civilinė teisė - kolektyvinius ar asmeninius interesus;

finansų teisės reguliavimo metodas - valdingų nurodymų davimas, o civilinėje teisėje dominuoja šalių lygiateisiškumas.

Finansų teisės, kaip ir bet kurios kitos teisės šakos, normų pagrindas yra konstitucinės teisės normos. Jos padeda nenukrypti nuo pagrindinių principų nuolat besikeičiančioje ir besivystančioje finansinių įstatymų leidyboje. Iš kitos pusės, būtent finansų teisės normos reguliuoja akumuliacijos procesus, piniginių lėšų perskirstymą ir panaudojimą valstybėje. Konstitucinės normos, nustatančios įstatymų leidybos ir vykdomosios valdžios organų kompetencijas biudžeto srityje, mokesčių ir pajamų, valstybinio kredito, draudimo, pinigų - kredito sistemos, sutvirtina bendruosius principus ir nuostatas, įgyvendinamas valstybės finansinėje veikloje. Taigi biudžeto ir mokesčių, kredito, pinigų cirkuliacijos klausimai, įtvirtinti atitinkamuose Konstitucijos straipsniuose, konkretizuojami ir plėtojami priimant finansinius įstatymus. Tokiu būdu įvairių pakopų finansų teisės normos išreiškia konstitucinių principų valstybinėje ir visuomeninėje santvarkoje bendrumą, o valstybės finansinė veikla neabejotinai tampa administracine veikla, kur finansų teisės normos, reguliuojančios šią veiklą, priklauso ir nuo kitų viešosios teisės šakų.

2.4. Finansų teisės ypatumai, ryšys su kitais mokslais ir kitomis teisės šakomis

Vis dėlto finansų teisės ypatybės labiau atsiskleidžia lyginant ir atskiriant ją nuo kitų teisės šakų nei nagrinėjant jos reguliavimo dalyką ar metodą.

Atsižvelgiant į tai, kad finansų teisė atsiskleidžia vienoje iš valstybės veiklos sričių, ji glaudžiai susijusi su konstitucine ir administracine teise, kurios daro įtaką valstybės veiklai ir jos organizacijai.

Egzistuoja panašumų ir pagal valstybės veiklos formą. Finansų teisė tarsi praplečia šių teisės šakų reguliavimo sferą. Konstitucinė teisė įtvirtina atstovaujamosios ir vykdomosios valdžios institucijų organizaciją ir veiklą, o administracinė teisė per vykdomosios valdžios institucijas reguliuoja visuomeninius santykius valstybinio valdymo srityje. Tuo tarpu finansų teisė praplečia šias abi valstybės veiklos formas, kadangi finansinė veikla gali būti įgyvendinama ir vienų, ir kitų institucijų.

Konstitucinė teisė užima aukščiausią vietą teisės sistemoje. Ji užtikrina asmens teisinę padėtį, visuomeninės santvarkos, valstybės sandaros formą, valstybės valdžios ir vietos savivaldos institucijų organizacijos, jų veiklos sistemą ir principus. Kaip ir visos teisės šakos, taip ir finansų teisė remiasi ir vystosi šiais nustatytais pagrindais.

Konstitucinė teisė atskleidžia ir teisės normas, kurios betarpiškai susijusios su finansų teise. Jos įtvirtina valstybės finansinės veiklos organizacijos pagrindus. Atstovaujamosios ir vykdomosios valdžios kompetencijose numatyta, kokius įgaliojimus turi Seimas ir Vyriausybė finansų srityje. Seimas tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas; nustato valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus. Vyriausybė rengia valstybės biudžeto projektą ir teikia jį Seimui; vykdo valstybės biudžetą, teikia Seimui biudžeto įvykdymo apyskaitą.

Konstitucijos 121 straipsnyje kalbama apie savivaldybių finansinę veiklą. Savivaldybės sudaro ir tvirtina savo biudžetą. Savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali numatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 2-oje dalyje sakoma, kad savivaldybių biudžetų teisinis pagrindas yra atitinkamų savivaldybių tarybų priimti sprendimai dėl atitinkamų biudžetinių metų savivaldybių biudžetų patvirtinimo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra išskirtas atskiras XI skirsnis „Finansai ir valstybės biudžetas". Pvz., 127 straipsnyje nurodoma, kad Lietuvos biudžetinę sistemą sudaro savarankiškas Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas, taip pat savarankiški vietos savivaldybių biudžetai. Valstybės biudžeto pajamos formuojamos iš mokesčių, privalomų mokėjimų, rinkliavų, pajamų iš valstybinio turto ir kitų įplaukų. Mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Tad Konstitucija numato tik pamatines normas, o konkrečiai santykiai yra reguliuojami įstatymais ir kitais teisės aktais.

Visos šios normos konkretizuojamos finansų teisės. Ši teisė nustato konkrečias valstybinių ir vietos savivaldos institucijų veiklos finansų sferoje taisykles. Egzistuoja didelė finansų teisės normų grupė, kuri detaliai reguliuoja visų lygių biudžetų sudarymo, peržiūrėjimo ir tvirtinimo taisykles, patvirtinto biudžeto vykdymo tvarką, nustato biudžetinių pajamų sąrašą ir t.t. Konstitucinė teisė įtvirtina tik finansų teisės ir jos institutų pradus.

Kadangi didžiąja dalimi valstybinių piniginių fondų sudarymas, paskirstymas ir naudojimas įgyvendinami valstybinio valdymo kaip vykdomosios valdžios institucijų veiklos procese, finansų ir administracinė teisės naudoja panašius teisinio reguliavimo metodus, o būtent - valstybinio įsakymo metodą. Tačiau nors ir yra tarp jų panašumų, jos vis dėlto skiriasi pagal reguliavimo dalyką.

Į finansų teisės dalyką įeina tokie santykiai, kurie betarpiškai susiję su valstybės valdymo institucijų vykdoma piniginių fondų sudarymo, paskirstymo ir naudojimo funkcija. Tuo tarpu administracinė teisė reguliuoja ir koordinuoja ministerijų, komitetų ir kitų vykdomosios valdžios institucijų veiklą ekonomikos, socialinėje-kultūrinėje ir kitose srityse.

Finansų teisė nustato ministerijų, komitetų piniginių fondų sudarymo, jų finansavimo tvarką ir šaltinius, įmokų rūšis, nustato biudžeto asignavimų paskirstymo tvarką tarp žinybingų (pavaldžių) organizacijų ir t.t. Finansinių-kreditinių institucijų veiklos procese taip pat susiformuoja santykiai, kurie reguliuojami tiek finansų, tiek ir administracinės teisės normomis. Finansų teisė reguliuoja tokius santykius, kuriuose betarpiškai valstybės paliepimu tam tikros valdžios institucijos atlieka piniginių lėšų kaupimo, jų paskirstymo ir naudojimo kontrolę. Administracinė teisė nustato finansinių-kreditinių institucijų struktūrą, jų veiklos organizacijos formas, pareigūnų paskyrimo ir atleidimo tvarką ir t.t.

Kalbant apie vietos savivaldos ir finansų teisės ryšį, reikėtų pasakyti, kad vietos savivaldos klausimus reguliuoja daugelis teisės šakų (konstitucinė, administracinė, civilinė ir t.t.). Tam tikrus klausimus reguliuoja ir finansų teisė. Į jos reguliavimo dalyką patenka vietos savivaldos institucijų santykiai, susikuriantys finansinės veiklos srityje.

Finansų teisė glaudžiai siejasi ir su civiline teise. Sis ryšys grindžiamas tuo, jog dauguma santykių, atsirandančių valstybės ir savivaldybių finansinės veiklos sferoje, t.y. sferoje, kuri apibrėžia finansų teisės dalyką, iš esmės yra turtiniai. Kaip žinia, civilinės teisės dalykas kaip tik ir yra turtiniai ir asmeniniai neturtiniai santykiai. Todėl žvelgdami iš valstybės ir savivaldybių finansinės veiklos taško matome, kad finansų ir civilinės teisės dalykas kertasi.

Civilinė teisė nagrinėja tuos klausimus, kada yra ginami privatūs piniginiai interesai, finansų teisė - kai ginami ir realizuojami valstybės finansiniai interesai. Civilinė teisė gina kolektyvinius ir asmeninius interesus, o finansų teisė - valstybės interesus. Skiriasi finansinių ir civilinių piniginių santykių objektas: civilinėje teisėje objektas yra piniginiai ištekliai, esantys privačios nuosavybės objektas, o finansų teisėje - valstybės piniginiai ištekliai. Nagrinėdami subjektinę sudėtį matome, kad finansų teisėje visada dalyvauja valstybė arba ją atstovaujanti institucija, tuo tarpu civiliniai santykiai atsiranda tarp privačių asmenų. Tarp civilinės ir finansų teisės yra ir bendrų institutų - kreditavimo, atsiskaitymo ir draudimo. Jei draudimo ir kreditavimo santykiuose dalyvauja valstybė - tai finansų teisės dalykas, jei privatūs asmenys -tai civilinės teisės dalykas.

Be to, valstybės institucijos, tarp jų ir finansinės-kreditinės institucijos, finansų sferoje įgyvendindamos valstybinį reguliavimą ir valdymą, tuo pat metu veikia ir kaip juridinis asmuo.

Todėl vykdydamos valstybės piniginių lėšų kaupimo ir paskirstymo funkcijas, šios institucijos veikia sutarčių pagrindu (pvz., paskolos, panaudos, pasaugos sutartis ir t.t). Tačiau tokiems susikuriantiems santykiams būdingas lygiateisiškumas, ekonominis šalių nepriklausomumas, o tai į finansinio-teisinio reguliavimo dalyką nepatenka. Finansinio reguliavimo pagrindas -valdingų nurodymų davimas, o civilinio - šalių lygiateisiškumas.

Šiuo atveju, finansų teisės normos nustato valstybės institucijoms sukauptų piniginių lėšų paskirstymo tvarką, jų naudojamus finansinių-kreditinių išteklių šaltinius, piniginių fondų sudarymo ir paskirstymo planavimo proceso tvarką, organizacijų finansinės veiklos kontrolės atlikimo būdus ir t.t. Visais šiais atvejais valstybinės institucijos savo funkcijoms atlikti naudojasi joms suteiktais valdingais įgaliojimais.

2.5. Tarpukario Lietuvos finansų teisės raidos apžvalga

Nepriklausomos Lietuvos bankininkystės ir finansų srityse daug nuveikė profesorius Vladas Jurgutis. Jo veikaluose „Bankai" ir „Pinigai" buvo sukurta XX a. trečiojo-ketvirtojo dešimtmečių Lietuvos bankininkystės koncepcija. Ypač pažymėtina jo pedagoginė veikla, rengiant aukštos kvalifikacijos ekonomistus. Profesorius parašė monografinio pobūdžio veikalų bankininkystės ir finansų klausimais. 1938 metais išleista V. Jurgučio knyga „Finansų mokslo pagrindai" - didelis tiriamasis darbas, kuriame aptarta nemažai finansų teorijos ir praktikos klausimų.

Knygoje pateikiama žodžio „finansai" kilmė. Autorius nurodo, kad „...žodis „finansai" gali būti kilęs iš senobinio anglų žodžio „fine" - piniginė bausmė, bauda ar iš senobinių vokiečių žodžių „fein", „findig", „finden", Finte " - gudrus, suktas, sukčiauti, suktybė... Visgi gal teisingiausia bus aiškinti žodžio „finansai" kilmę iš lotynų žodžio „finire ", viduramžių tarme „finare " — baigti. Iš „finare" buvo padarytas daiktavardis „finatio", „financia" -baigimas... Iš karto „finatio" reiškė bylos pabaigą, teismo sprendimą, vėliau teismo nustatytą mokėjimą, baudą, dar vėliau ne tik teismo, bet ir šiaip kiekvieną valdovo, pono užkrautą mokėjimą. Pagaliau, iš pradžių -Prancūzijoje, vėliau ir kituose kraštuose žodžio „finansai" prasmė siaurėja. Finansai ima reikšti tik valstybei daromus ar iš valstybės gaunamus mokėjimus".

„Finansų mokslas ieško kelių tinkamai aprūpinti viešosios teisės organizacijas arba trumpai - viešąjį ūkį ištekliais ir tikslingai tuos išteklius tvarkyti bei naudoti. Be tų lėšų viešasis ūkis, atseit, valstybė ir savivaldybės, negalėtų atlikti savo tautinių, kultūrinių ir politinių uždavinių. Centrinė viešojo ūkio ašis, tuo pačiu, žinoma, ir centrinė finansų mokslo ašis yra mokesčiai."

2.6. Finansų teisės sistema: bendroji ir ypatingoji dalis

Pavienės teisės normos negali atlikti joms skirtų funkcijų, todėl yra privaloma jų tarpusavio sąveika. Jos turi viena kitą plėtoti, pildyti viena kitos veiksmingumą. Šitaip veikdamos teisės normos sudaro teisės sistemą kuri yra teisės normų egzistavimo pagrindas.

Teisės sistema- tai teisės normų visumos egzistavimo ir veikimo būdas, kur visos teisės normos suorganizuotos į teisės institutus, posakius, šakas, susijusias tarpusavio priklausomybe ir veikia garantuodamos viena kitos veiksmingumą. Teisės normos organizuojamos į sistemą

remiantis dviem loginėmis operacijomis- subordinacija ir koordinacija. Teisinės subordinacijos pagrindu teisės normos yra telkiamos į vis bendresnius darinius.

Pirmasis teisės normų sisteminimo lygmuo yra teisės institutas. Tai teisės normų grupė, jungianti teisės normas, reguliuojančias tam tikrą visuomeninių santykių rūšį jai būdingu metodu ir sudaranti teisės posakio ar teisės šakos dalį. Teisės institutai gali būti ne vienodos apimties: nuo kelių normų iki apimančių subinstitutus.

Antrasis teisės normų sisteminimo lygmuo yra teisės pošakis, kuris jungia kelis teisės institutus ir sudaro santykinai savarankišką teisės šakos dalį. Kartais yra sunku nubrėžti konkrečią ribą tarp instituto ir posakio, todėl geriausia institutą laikyti pošakiu nuo to momento, kai jame susiformuoja keli teisės institutai, turintys savo reguliavimo objektą ir metodą.

Trečiasis teisės normų sisteminimo rezultatas- teisės šaka. Tai plačiausios apimties teisės normų grupė, apimanti teisės institutus, teisės posakius ie reguliuojanti vienos rūšies visuomeninius santykius jai būdingu metodu.

Finansų teisė yra teisės šaka, kuri sudaryta iš atskirų finansinių- teisinių normų, kurių tarpusavio santykis pasireiškia sudėtinga vientisa sistema. Šios sistemos sudėtiniai elementai yra finansinės- teisinės normos, kurios atsižvelgiant į jų reguliavimo objektą ir metodą grupuojamos į teisės institutus, pošakius, kurie sudaro finansų teisės, kaip teisės šakos, sistemą. Tačiau teisė ne tik atspindi visuomeninius santykius, o kartu ir juos, reguliuoja bei aktyviai juos veikia. Todėl finansų teisės sistemos kūrimui, normų sisteminimui bei institutų kūrimui didelę įtaką daro teismų praktika operatyviausiai reaguojanti į visuomeninių santykių kaitą.

Taigi finansų teisės sistema- tai visuma finansinių- teisinių normų, tarpusavyje susijusių ir suskirstytų į finansų teisės institutus, o šie institutai- tai finansinių- teisinių normų visuma, reguliuojanti vienarūšius, giminingus funkciniais ryšiais susietus finansinius - teisinius santykius, kuriuos vienija reguliavimo objektas ir metodas.

Finansų teisė nėra kodifikuota teisės šaka, todėl jos sistema nėra įtvirtinta viename teisės akte. Ši sistema formuojasi finansų teisės reguliavimo praktikoje.  Finansų teisės  normų kodifikacija yra vykdoma pagal atskirus institutus, kurių kiekvienas turi vieningą pagrindinį įstatymą.

Pačia bendriausia prasme kiekviena teisės šaka yra skirstoma į dalis: bendrąją ir ypatingąją. Normos reguliuojančios tai teisės šakai priskirtą visuomeninių santykių reguliavimo sritį yra ne vienodos apimties. Vienos reguliuoja tik siaurą interesų dalį, kitos- apima platesnius reguliuojamo santykio aspektus, jų pritaikymo galimybės daug universalesnės. Dėl šios priežasties tikslinga kiekvieną teisės šaką skirtyti į bendrąją ir ypatingąją dalis. Ne išimtis ir finansų teisė. Ši skirstymas yra būtinas, kadangi dėka jo, kiekviena teisės norma pagal savo reguliuojamą visuomeninį santykį randa savo vietą finansų teisės sistemoje, visi nauji teisės mokslo pasiekimai inkorporuojami į jau veikiančią teisę.

Bendrąją finansų teisės dalį sudaro normos, kurios įtvirtina pagrindinius teisės principus, finansinės veiklos teisines formas ir metodus, nustato institucijų, dalyvaujančių finansinėje veikloje ratą ir kompetenciją, taip pat nustato finansų kontrolės teisinius pagrindus, jos formas ir metodus bei kitos panašios finansinės- teisinės normos, kurios taikomos visose finansų teisės sferose ir turi visuotinę reikšmę visai valstybės finansinei veiklai.

Finansų teisės bendrąją dalį sudaro du platūs institutai:

Finansinės atsakomybės institutas, kuris įtvirtina teisinių sankcijų sistemą bei jų taikymo tvarką.  Sankcija- tai teisinio poveikio priemonė, kuria sukuriamos teisės pažeidėjo teisės už reguliacinės normos reikalavimo nevykdymą. Sankcija nėra būtina kiekvienos teisės normos sudėtinė dalis, tačiau ji yra būtinas elementas teisės sistemoje, kadangi ji užtikrina reguliacinių normų imperatyvų vykdymą. Finansų teisės normos yra reguliacinio pobūdžio, todėl sankcijos ir finansinė atsakomybė yra numatyta yra numatyta Baudžiamajame, Administracinių teisės pažeidimų, iš dalies Civilinio kodeksų normose, kituose teisės aktuose.

Finansų  kontrolės  institutas.   Šis  institutas  apima teisės normas,  kurios  įtvirtina kontrolės metodus, formas, realizavimo tvarką bei normas, kurios įtvirtina finansų kontrolės organų sistemą, tų organų kompetenciją. Šis institutas dar tik besiformuoja, todėl sunku apie j į kalbėti detaliau.

Bendrosios finansų teisės sistemos dalies normos konkretizuojamos ypatingoji finansų teisės dalyje. Specialioji finansų teisės dalis sudaryta iš institutų, jungiančių finansines- teisines normas, reguliuojančias siauresnius ir konkretesnius santykius ar jų dalį.

Finansų teisies ypatingoji dalis sudaryta iš daugybės institutų:

Biudžeto sistemos institutas. Tai visuma finansinių- teisinių normų, įtvirtinančių biudžeto sandarą, biudžeto pajamas- išlaidas, reguliuojančių valstybės biudžeto vykdymo procesą. Pagrindinis teisės šaltinis, reglamentuojantis šiuos santykius yra Biudžetinės sandaros įstatymas.

Mokesčių institutas.  Tai finansiniai santykiai,  susiję su mokesčių nustatymu, surinkimu, jų paskirstymu, panaudojimu bei administravimu. Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis šiuos santykius yra Mokesčių administravimo įstatymas.

Valstybės  kredito  institutas.  Tai finansinės- teisinės normos, reguliuojančiuos paskolų suteikimą ir grąžinimą valstybei, taip pat jų administravimą. Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis šiuos santykius- Valstybės skolos įstatymas.

Valstybės išlaidų institutas. Šis institutas reguliuoja   ir reglamentuoja valstybės biudžeto pajamų panaudojimo tvarką.

Valstybės  pajamų  institutas.  Tai institutas, reguliuojantis ir reglamentuojantis valstybės pajamų surinkimo procesą.

Valstybės ir savivaldybės tikslinių fondų institutas. Šis institutas įtvirtina valstybės ir savivaldybių tikslinių fondų sistemą, jų sudarymo ir naudojimo tvarką.

Valstybės įmonių finansų institutas. Šis institutas reglamentuoja ūkio subjektų pelno paskirstymo tvarką ir jų finansinę veiklą.

Bankininkystės santykių reguliavimo institutas. Tai institutas, nustatantis kredito įstaigų sistemą, jų veiklos licencijavimą ir priežiūrą, reglamentuojantis paskolų kreditavimą per Lietuvos banką.

Atsiskaitymo institutas. Tai institutas, reglamentuojantis atsiskaitymą negrynais pinigais per bankus.

Draudimo   santykių   reguliavimo   institutas.   Tai   institutas,   reglamentuojantis santykius, susijusius su draudimo įmonių veiklos licencijavimu ir priežiūra bei santykius, atsirandančius įgyvendinant privalomąjį ar įstatyminį draudimą.

Pinigų apyvartos ir valiutinio reguliavimo institutas. Tai institutas, nustatantis valstybės pinigų sistemą, užsienio valiutos rėžimą, reguliuojantis- reglamentuojantis pinigų emisiją (paleidimą į apyvartą ir išėmimą iš jos).

Tikslinu fondų institutas. Tai institutas, reglamentuojantis nebiudžetinių fondų sudarymą ir panaudojimą.

Finansų teisės sistemoje atsispindi valstybės finansinė sistema, kaip objektyviai egzistuojanti ekonominė kategorija. Ypatingosios dalies institutai atspindi finansinės sistemos sudėtį bei išskiria svarbiausias jos sritis, dėl to, kai kurios ekonominės kategorijos ar kitų teisės šakų institutai tapo finansų teisės reguliuojamo objekto dalimi arba yra glaudžiai persipynę.

2.7. Lietuvos Respublikos Finansų teisės šaltiniai

Finansų teisės šaltinis suprantamas kaip kompetentingos valstybės institucijos nustatyta tvarka priimtas teisės norminis aktas, kuris įtvirtina teisės normomis reguliuojančius santykius, susijusius su valstybės lėšų gavimu ir naudojimu. (Norminiai aktai – tik rašytiniai). Dar šaltiniais g.b. precedentai (yra tik mokesčių teisėje ir susiję su mokestinių ginčų nagrinėjimu) ir papročiai (susiję su finansinio įstatymo priėmimo procedūra – laikomasi taisyklių, kurios nėra teisės normos, bet susiformavo per įstatymų leidybos procesą).

Šaltinių rūšys: 1.Pagal juridinę galią: įstatymai ir poįstatyminiai aktai. 2.Pagal reguliavimo apimtį: bendrieji (be finansinių santykių reguliuoja ir kitus) ir specialieji (tai teisės aktai, reguliuojantys išimtinai finansinius santykius). 3.Pagal galiojimo terminą: nuolatiniai ir laikinieji (jų ypatinga vieta, skirtingai negu kitose teisės šakose).

Šaltinių ypatumai:

Tai plačiai naudojami planiniai aktai. Nėra vieningo kodifikuoto šaltinio.

Pagal finansinius aktus specialioms institucijos suteikiami platūs įgalinimai.

Aktų politizuotas pobūdis – atspindi valdančios partijos finansų politiką.

2.8. Finansų teisės normų sąvoka, rūšys ir klasifikavimo pagrindai

Norma – valstybės nustatyta ir saugoma finansinio santykio dalyvių elgesio reguliavimo taisyklė. Normoms būdingi bendri požymiai: 1.Normos išreiškia įstatymo leidėjo valią. 2.Jas priima, keičia ir naikina tik įgaliotos institucijos. 3.Normos yra privalomos jų adresatams. 4.Tinkamas jų realizavimas užtikrinamas valstybės prievarta.

Normoms būdingi specialūs arba šakiniai požymiai: 1.Normos turi ribotą taikymo sritį. 2.Normos turi specifinius tikslus. 3.Normos suteikia valdingus įgalinimus tik valstybę atstovaujančiai institucijai. 4.Pažeidus finansų teisės normas, taikomos poveikio priemonės, numatytos finansų įstatymuose. Jos vadinamos ekonominėmis sankcijomis, o jų  tikslas ne nubausti pažeidėjus, kiek užtikrinti valstybės lėšų gavimą.

Finansų normų rūšys

Normos skirstomos:

Pagal funkcijas: 1.Specializuotos. Jų pagrindinė f-ja – apibrėžti pagrindines finansų teisės kategorijas ir įtvirtinti pagrindinius principus; 2.Reguliatyvinės. Jų paskirtis –nustatyti finansinių – teisinių santykių dalyvių teises ir pareigas valstybės lėšų surinkimo ir panaudojimo procese. 3.Apsauginės. Jos užtikrina savalaikį valstybės lėšų surinkimą ir tikslingą jų panaudojimą.

Pagal turinį: 1.Materialinės. Jos įtvirtina tam tikrą finansinių santykių būklę, valstybės finansinių fondų sistemą, nustato lėšų paskirstymo principus, įtvirtina subjektų statusą ir pan. 2.Procesinės. Jos reguliuoja valstybės piniginių fondų sudarymo ir panaudojimo procedūrą.

Pagal subjektams daromą poveikį: 1.Įpareigojančios. 2.Draudžiančios. 3.Įgalinančios. Jos naudojamos tik valstybės skolos ir atsiskaitymų institutuose.

Pagal adresatus: 1.normos, kurios nustato valstybės ir savivaldybių fin. įgalinimus. 2.kurios įtvirtina valstybinės valdžios institucijų finansinę – teisinę padėtį. 3.kurios nustato specialiųjų finansinių institucijų (pav. Lietuvos Banko) teises ir pareigas. 4.kurios nustato finansų kontrolės institucijų teisinę padėtį. 5.kurios nustato pasyviųjų subjektų (tai visi juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie privalo vykdyti prievoles valstybei ar naudojasi valstybės lėšomis) teisinę padėtį.

Pagal tikslus: 1.normos, kurių tikslas – įtvirtinti teisės kategorijas. 2.įtvirtinti valstybės piniginių fondų sistemą ir jos sudarymo principus. 3.kurios nustato finansinių santykių subjektų sudėtį. 4.kurios reguliuoja valstybės pajamų gavimą. 5.kurios reguliuoja valstybės išlaidų padengimą. 6.kurių tikslas – įtvirtinti atsakomybės priemones už finansinės drausmės pažeidimus ir reglamentuoti jų taikymą.

2.9. Finansiniai teisiniai santykiai, jų specifika ir požymiai

Finansiniai - teisiniai santykiai (FTS) – finansų teisės normomis normų sureguliuoti santykiai, atsirandantys sukuriant ir panaudojant valstybės finansinius išteklius.

Per FTS realizuojamos FINANSŲ TEISĖS normos ir valstybės politika. FTS-ių turinį sudaro iš vienos pusės valstybės teisė gauti lėšas, iš kt. pusės - juridinių ir fizinių asmenų pareiga vykdyti pinigines prievoles valstybei.

FTS požymiai (ypatumai): 1. Visada dalyvauja privalomas subjektas-valstybė, ar ją atstovaujantys organai. 2. Valdingus įgalinimus FTS visada turi tik privalomas subjektas, kita pusė (šalis) privalo pasyviai vykdyti valstybės duodamus nurodymus.3. Tinkamas FTS-ių dalyvių pareigų vykdymas užtikrinamas poveikio priemonėmis, pagr. vieta tarp kurių priklauso ekonominėms sankcijoms. 4. Ginčai, kylantys iš šių santykių sprendžiami administracine tvarka, teisme tik tuo atveju, jei buvo praeitos visos fin. ginčų nagrinėjimo administr. tvarka procedūros.

Bet kurie teisiniai santykiai atsiranda, keičiasi ir pasibaigia tik esant tam tikriems juridiniams faktams.

 Finansinių - teisinių santykių rūšys

Pagal finansų teisės institutus

1.Finansų_kontrolės2.Mokestinius3.Biudžetinius4. Atsiskaitymo ir kt.

Kiekviena iš šių grupių skirstoma į dar smulkesnes rūšis:

Mokestiniai mokesčių nustatymo, mokesčių administravimo, mokesčių mokėjimo

valstybinės skolos skolinimosi užsienyje, skolinimosi Lietuvoje

Pagal FTS subjektų sudėtį

1.FTS, kylantys tarp valstybės ir savivaldybių-paskirstant fin. kompetenciją ir paskirstant pajamas.2.FTS, kylantys tarp valstybinės valdžios, valdymo institucijų ir finansinių institucijų.3.FTS, kylantys tarp pačių finansinių institucijų (tarp FM ir LB).4.FTS, kylantys tarp valstybės, savivaldybės ir kreditorių (v-ės skolos santykiai).5.FTS, kylantys tarp finansinių institucijų ir jur. bei fiz. asmenų dėl pin. prievolių vykdymų ir valstybės lėšų naudojimo.

Pagal tikslus, kurie realizuojami konkrečiame FTS-yje

1. Organizaciniai FTS, kurių tikslas - įtvirtinti valstybės finansų sistemą ir suformuoti valstybės institucijas, kurios administruoja valstybės finansus.2. Valstybės lėšų kaupimo santykiai, tikslas-surinkti nustatytais terminais ir tvarka pin. išteklius į valstybės fondus.3.Valstybės išlaidų apmokėjimo santykiai.4. Finansų kontrolės ar poveikio priemonių taikymo santykiai, tikslas-užtikrinti fin. drausmės laikymąsi ir pritaikyti įstatymų sankcijas šios drausmės pažeidėjams.

2.10. Finansų teisės subjektų klasifikacija, jų teisės ir pareigos

Finansų teisė, reguliuodama finansinius santykius, apibrėžia jų dalyvius bei teisinę padėtį.

Finansų teisės subjektu yra asmuo, kuris pagal įstatymus gali įgyti finansines teises ir pareigas, o asmuo realiai įgyvendinantis finansų teises ir pareigas yra ne finansų, o FTS-ių subjektu.

Pagal savo finansinių teisių ir pareigų apimtį subjektai skirstomi:

1.Visuomeniniai_teritoriniai_junginiai2.Kolektyviniai_subjektai3.Individualūs subjektai

1. Valstybė ir savivaldybės. Šių subjektų dalyvavimas konkrečiuose finansiniuose santykiuose yra ribotas, dalyvauja:

biudžetiniuose santykiuose, nes valstybė ir savivaldybės turi teisę į savarankišką biudžetą ir biudžetinę kompetenciją. skolos santykiuose, nes valstybei ir savivaldybei suteikta teisė skolintis lėšas iš užsienio ir vidaus kreditorių.

finansavimo santykiuose, gali dengti išlaidas pagal savo poreikius.

tikslinių fondų formavimo ir naudojimo santykiuose.

2.Prie kolektyvinių subjektų priklauso visos valstybės ir savivaldybių institucijos, visų nuosavybės formų įmonės, biudžetinės įstaigos, visuomeninės organizacijos ir politinės partijos, asociacijos, labdaringi fondai ir pan. Neturi reikšmės turi juridinį statusą ar ne, nes ir neturintis gali dalyvauti santykiuose.

LR Seimo finansiniai įgalinimai :

Formuoja valstybės finansų politiką. Priima finansinius įstatymus.

Tvirtina valstybės biudžetą.

Formuoja institucijas atsakingas už finansinės politikos įgyvendinimą.

Ratifikuoja finansines tarptautines sutartis.

Vykdo parlamentinę finansų kontrolę.

Seimo biudžeto ir finansų komitetas:

svarsto valstybės biudžeto projektą ir jo įvykdymo apyskaitą; atlieka bendrąją nuolatinę biudžeto vykdymo kontrolę;

rengia įstatymų projektus finansų klausimais;

atlieka parlamentinę LB ir Finansų ministerijos kontrolę.

Vyriausybės  finansiniai įgalinimai :

priima nutarimus dėl finansinių įstatymų įgyvendinimo; organizuoja valstybės biudžeto projekto rengimą;

teikia Seimui pasiūlymus dėl finansų valdymo institucijų steigimo;

steigia sau pavaldžias finansų institucijas ir įstaigas prie Finansų ministerijos;

priima sprendimus dėl valstybės skolinių įsipareigojimų (garantijų).

Finansų ministerija turi teises:

tvirtinti vieningą biudžetinę klasifikaciją; gauti visą medžiagą sudaryti valstybės biudžeto projektui;

gauti informaciją apie valstybės biudžeto vykdymą;

gauti informaciją apie savivaldybių biudžetų tvirtinimą ir vykdymą;

laikinai sustabdyti lėšų skyrimą iš valstybės biudžeto įstaigoms, pažeidžiančioms finansinę drausmę;

ankščiau laiko išieškoti negrąžintas paskolas ir su tuo susijusias sankcijas iš komercinių bankų ir įmonių.

Prie Finansų ministerijos įsteigta: Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI), Muitinės departamentas (MD), Draudimo priežiūros Tarnyba pavestom funkcijom vykdyti.

Mokesčių inspekcija užtikrina savalaikį mokesčių mokėjimą ir išieškojimą. Muitinės departamentas užtikrina importo ir eksporto mokesčių surinkimą.Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba kontroliuoja draudimo įmonių veiklą. Lietuvos bankas - suteikta teisė vykdyti nacionalinės valiutos emisiją ir reguliuoti visą kreditinę veiklą.

Lietuvos banko funkcijos:

turi išimtinę teisę išleisti ir išimti iš apyvartos nacionalinius pinigus; turi teisę aptarnauti valstybės iždo sąskaitą;

organizuoja LRV vertybinių popierių pardavimą ir išpirkimą;

įgyvendina Lietuvos pinigų politiką;

konsultuoja LRV pinigų rinkos, kredito ir atsiskaitymų klausimais;

kontroliuoja užsienio valiutos režimo laikymąsi;

valdo ir saugo valstybės užsienio valiutos ir tauriųjų metalų ir brangakmenių atsargas;

išduoda licenzijas ir nustato sąlygas komerciniams bankams;

sudaro Lietuvos mokėjimų balansą.

3 tema. Finansų kontrolė

3.1. Finansų kontrolės sąvoka ir esmė

Kontrolė – būtinas viešųjų finansų valdymo elementas, nes toks valdymas skatina atsakomybę visuomenei.( INTOSAILimos deklaracija dėl audito principų gairių (1997) IX-kongrese, 1 str.).

Kontrolė– tai drausmės, tvarkos ir teisėtumo užtikrinimo forma arba priemonė įgyvendinant valstybinę valdžią ir valdymą. Finansų kontrolės vaidmuo yra ypatingas kiekviename finansinės veikos etape.

Dažniausiai teisininkų darbuose kontrolė apibūdinama:

Kaip ypatinga valstybės specifinė socialinė funkcija arba jos veiklos sudėtinė ir neatskiriama dalis; Kaip demokratijos forma ar jos institutas;

Kaip viena iš valstybinės veiklos valstybinio vadovavimo metodų ir formų;

Kaip viena iš valstybinės valdžios įgyvendinimo, politinio vadovavimo formų.

Kontrolė, kaip valdymo funkcija, pasireiškia visuose finansų valdymo procesuose. Finansų kontrolė – finansinės veiklos patikrinimo operacijų ir veiksmų visuma, panaudojant specifines kontrolės organizavimo formas ir metodus. Kontroliuojant patikrinama, ar laikomasi įstatymų reikalavimų, BVP ir nacionalinių pajamų paskirstymo ir perskirstymo proporcijų, palyginami finansinių išteklių planiniai rodikliai su faktiniais, nustatomos faktinių rodiklių nukrypimo nuo planinių priežastys, užkertamas kelias valstybės finansų švaistymui ir numatomi efektyviausi būdai kaip finansinius išteklius surinkti, paskirstyti ir naudoti ateityje.

Pasak, Levišauskaitės K. ir Rūškio G finansų kontrolė – tai finansinės ir su ja susijusios ūkio ir valdymo subjektų veiklos patikrinimo operacijų ir veiksmų visuma, panaudojant specifines kontrolės organizavimo formas ir metodus. Finansų kontrolė apima tokias tikrinimo sritis:

ekonominių įstatymų reikalavimų laikymąsi; bendrojo vidinio produkto ir nacionalinių pajamų paskirstymo ir perskirstymo proporcijų laikymąsi;

biudžeto sudarymo ir vykdymo laikymąsi (biudžeto kontrolė);

darbo, materialinių ir finansinių išteklių panaudojimo efektyvumą įmonėse, įstaigose, organizacijose ir įmonių, įstaigų finansinę būklę;

kitas su valstybės ekonominiais procesais susijusias srytis.

Teisininkai (ir ne tik jie) kontrolę dažniausiai sieja su įstatymų, poįstatyminių ir kitų teisės aktų vykdymo tikrinimu.

Finansų teisės mokslo atstovai finansų kontrolęapibūdina – kaip savarankišką finansų teisės institutą.

Finansų kontrolės institutas turi sudėtingą struktūrą. Susideda iš normų, apimančių savyje tiek bendrąją, tiek specialiąją (ypatingąją) jos dalį.

Bendrajaifinansų teisės daliai priskiriamos finansų teisė normos, reglamentuojančios finansų kontrolės tikslus, uždavinius bei principus, jos formų ir metodų charakteristikas.

Specialiajaifinansų teisė daliai priskiriamos normos, reglamentuojančios kontrolines priemones skirtingose finansinės veiklos srityse ar lygiuose ir išsiskiriančios specializuotais tikslais, uždaviniais, rūšimis, būdais ir formomis.

Finansų kontrolės normos gali būti skirstomos į:

pagal finansų kontrolės vykdymo konkrečioje finansinės veiklossferoje tikslus ir uždavinius; pagal objektą (finansinės kontrolės vykdymo turinys ar kryptys);

pagal formas ir metodus;

pagal institucijas, įpareigotas vykdyti finansų kontrolę.

Viešųjų finansų kontrolė – tai kompetentingų institucijų valstybės ir vietos valdžios piniginių fondų sudarymo, paskirstymo ir panaudojimo teisėtumo ir tikslingumo kontrolė, siekiant efektyvaus ekonominio ir socialinio šalies vystymosi.

Apibendrinant teigtina, kad viešųjų finansų kontrolė suprantama kaip visuma priemonių, analizuojant, tikrinant ir vertinant valdžios, valdymo ir viešojo sektoriaus ūkio subjektų finansinę ir su ja susijusią veiklą, naudojant specifinius kontrolės veiklos metodus, siekiant užtikrinti finansinės veiklos efektyvumą viešajame sektoriuje ir išvengti neigiamų procesų ateityje.

3.2. Finansų kontrolės tikslas, uždaviniai, funkcijos

Finansų kontrolės tikslas – kad būtų:

Efektyviai, ekonomiškai, rezultatyviai, skaidriai ir pagal paskirtį naudojamas valstybės ir savivaldybių turtas; Laiku gaunama finansinė informacija, sudaroma tiksli, patikima finansinė atskaitomybė, programų vykdymo ir kitos ataskaitos;

Laikomasi teisės aktų ir sutartinių įsipareigojimų;

Viešojo juridinio asmens turtas apsaugomas nuo sukčiavimo, išvaistymo, pasisavinimo, neteisėto valdymo ir kitų neteisėtų veikų;

Užtikrinamas teisingas viešojo juridinio asmens biudžeto sudarymas ir jo vykdymas.

Pavyzdžiui, audito pagalba (kitaip tariant audito pagrindinis tikslas) – objektyviai įvertinti, ar finansinė atskaitomybė visais reikšmingais atžvilgiais parodo tikrą ir teisingą įmonės finansinę būklę, ar ši atskaitomybė parengta pagal bendruosius apskaitos principus bei galiojančius teisės aktus, ir pareikšti nuomonę apie tai.

Siekdamas šio tikslo auditorius privalo;

Įvertinti, ar finansinė atskaitomybė – kaip visuma – atitinka jai keliamus reikalavimus, ar nėra prieštaringos informacijos, ar išsamiai ir tiksliai į apskaitą įtrauktos per atitinkamą laikotarpį įvykusios ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, ar finansinė atskaitomybė atskleidžia tikrą ir teisingą įmonės finansinę būklę ir veiklos rezultatus, kitaip tariant, patvirtinti įmonės finansinės atskaitomybės patikimumą arba konstatuoti nepatikimumą.

Įvertinti, ar finansinė atskaitomybė parengta vadovaujantis bendraisiais apskaitos principais ir galiojančiais teisės aktais, reglamentuojančiais buhalterinės apskaitos ir finansinės atskaitomybės sudarymą.

Pareikšti savo nuomonę apie audituotą finansinę atskaitomybę.

Nuomonei pareikši auditorius vartoja frazę „visais reikšmingais atžvilgiais“. Auditoriaus nuomonės pareiškimas yra labai svarbus finansinės atskaitomybės vartotojams. Jie remdamiesi auditoriaus nuomone, sprendžia, ar finansinė atskaitomybė yra patikima, ir priima atitinkamus sprendimus.

Finansų kontrolės uždaviniai:

Užtikrinti, kad visi finansų teisės subjektai laikytųsi finansų drausmės; Išsiaiškinti finansų drausmės pažeidimus, jų priežastis ir pažeidėjus;

Užtikrinti kaltų asmenų patraukimą atsakomybėn;

Užkirsti kelią galimiems finansų drausmės pažeidimams;

Išsiaiškinti papildomų valstybės pajamų rezervus;

Siekti, kad finansinės operacijos būtų efektyvios, rezultatyvios, ekonomiškos;

Užtikrinti valstybės finansinių interesų apsaugą.

Finansų kontrolės funkcijos:

Informacinė.

Informacinė funkcija – stebėjimo, tikrinimo ir priežiūros pagalba kaupiama informacija apie tai, kaip funkcionuoja kontroliuojamoji sistema, ar objekto veikla atitinka priimtiems sprendimams, nustatytoms programoms, taisyklėms, standartams, ar objektas tinkamai ir efektyviai naudoja valstybės jam priskirtą turtą, lėšas.

Gauta informacija yra pagrindas priimti atitinkamus sprendimus ir atlikti tam tikrus koreguojančius veiksmus, užtikrinančius kontroliuojamojo objekto normalų funkcionavimą.

Prevencinė.

Gautą informaciją būtina tinkamai, prasmingai bei kryptingai panaudoti.Sukauptos informacijos pagrindu galima ir būtina tam tikra prevencinė veikla, kuria galima ne tik išsiaiškinti ir pašalinti nukrypimus nuo nustatytų standartų, bet ir numatyti kontrolės objekto veiklą koreguojančias priemones, siekiant pažeidimų išvengti ateityje.

Teisėtumo užtikrinimas.

Leidžia patikrinti, kiek ir kaip objektai įgyvendina jiems iškeltus tikslus ir uždavinius bei nustatytas programas.

Tikslai daugeliu atvejų yra išreikšti atitinkamomis teisės normomis. Jų funkcionavimo tikrinimas ir yra kompetentingų institucijų kontrolė. Žiūrima, kaip laikomasi įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų, kaip jie taikomi.

Reguliavimo. Stabilizuoja procesus, daro pastovesnius visuomeninius santykius. Auklėjamoji.

Finansų kontrolės metu nustatyti tiek teigiami, tiek neigiami faktai viešai skelbiami visuomenei. Jie neišvengiamai turi   žmonių sąmonėje atitinkamą psichologinį, auklėjamąjį poveikį.

Kontrolės rezultatai dažnai nukreipiami į blogai dirbančių veiklos gerinimą, jų mokymą.

Kitos funkcijos, pavyzdžiui diagnostinė, profilaktinė.

Šios funkcijos grupuojamos į dvi apibendrintas grupes:

Pozityvioji funkcija; Negatyvioji funkcija.

Pozityvioji – kryptinga veikla šalinant išaiškintus trūkumus ir juos sąlygojančias priežastis.

Šios funkcijos vaidmuo yra gerinti valdymą, padėti taupyti valstybės lėšas ir turtą, mažinti bereikalingas išlaidas iš valstybės (savivaldybių) biudžetų ir kt.

Negatyvioji – tam tikrų trūkumų, netikslumų, nesklandumų ir jų priežasčių išaiškinimo tikrinamuose objektuose priemonė ar būdas.

3.3. Finansų kontrolės sistema: kontrolės aplinka, rizikos įvertinimas, kontrolės procedūros, informacinė sistema, ryšiai, monitoringas

Finansų kontrolę sudaro šie tarpusavyje susiję elementai: kontrolės aplinka, rizikos įvertinimas, kontrolės veikla ( procedūros), informacinė sistema, komunikacija (ryšiai), stebėsena (monitoringas ).

Kontrolės aplinka – visos finansų sistemos pagrindas, Ji užtikrina discipliną bei struktūrą ir atmosferą, turinčią įtakos finansų kontrolės kokybei. Ji veikia strategijos ir tikslų formulavimo procesą ir kontrolės veiklos organizavimą.

Nustačius aiškius tikslus ir suformavus efektyvią kontrolės aplinką, įvertinama kontroliuojamo objekto rizika, su kuria jis susiduria įgyvendindamas savo uždavinius ir tikslus, nes tai sudaro pagrindą tinkamam rizikos reguliavimui.

Rizikos mažinimo strategija įgyvendinama per finansų kontrolės veiklą, t. y. per jos atliekamas procedūras. Kontrolės veikla gali būti prevencinio ir (ar) nustatomojo pobūdžio. Kad būtų pasiekti tikslai, finansų kontrolės veiklą būtinai turi papildyti ištaisomieji veiksmai. Kontrolės veikla ir ištaisomieji veiksmai turi būti efektyvūs išlaidų požiūriu. Jų kaina neturi būti didesnė už gaunamą naudą (sąnaudų efektyvumo principas).

Efektyvi informacinė sistema ir komunikacija (ryšiai) turi esminę reikšmę kontroliuojamų objektų veiklos vykdymui ir valdymui. Tikslams pasiekti būtina, kad informacija būtų paskleista po visą objektą.

Kadangi finansų kontrolė yra dinamiškas procesas, kurį būtina nuolat pritaikyti orie objekto rizikos veiksnių ir pokyčių, reikalinga finansų kontrolės sistemos stebėsena (monitoringas), užtikrinanti, kad finansų kontrolė neatsiliktų nuo pasikeitusių tikslų, aplinkos, išteklių ir rizikos.

Šie elementai lemia viešajam sektoriui rekomenduojamą finansų kontrolės būdą ir sudaro pagrindą finansų kontrolei vertinti.

Kontrolės aplinka. Kontrolės aplinka susijusi su kontroliuojančio subjekto atmosfera ir turi įtakos tam, kaip ją vykdantys asmenys suvokia kontrolę. Tai visų kitų finansų kontrolės elementų pagrindas, teikiantis discipliną ir struktūrą. Nurodomi tokie pagrindiniai aplinkos elementai:

Etinės vertybės ir sąžiningumas. Įmonės vadovybė kuria ir puoselėja įmonės etinę aplinką, pateikdama tinkamo elgesio rekomendacijas ir palaikydama drausmę.

Vadovybės filosofija. Įmonės vadovybė sukuria aplinką, lemiančią santykius įmonėje ir kiekvieno darbuotojo požiūrį į savo pareigas. Ji formuoja verslo plotiną ir strategiją, numato procedūras, geriausiai tinkamas ūkinėms operacijoms stebėti, registruoti ir kontroliuoti.

Organizacinė struktūra. Tai sistema, kuria remdamasi vadovybė planuoja veiklą, vadovauja ir vykdo kontrolę, siekdama įgyvendinti įmonės tikslus. Planuojant organizacijos struktūrą apsvarstomi pagrindiniai įgaliojimai, darbuotojų atsakomybė, atitinkami atskaitomybės ryšiai.

Personalo valdymo politika ir metodai. Tai vidaus kontrolės aplinkos dalis, susijusi su darbuotojų įdarbinimu, mokymu, tarnybiniu vertinimu, konsultavimu, skatinimu, atlyginimu, drausminimu.

Rizikos įvertinimas. Rizikos įvertinimas – tai rizikos veiksnių, susijusių su kontrolės institucijos tikslų pasiekimu, nustatymo bei analizės ir atitinkamos reakcijos numatymo procesas.

Jis apima:

1)      rizikos nustatymą:

rizika, susijusi su institucijos tikslais; visapusinė rizika; rizika dėl išorės ir vidaus veiksnių – visos institucijos ir pavienės veiklos lygmeniu.

2)      rizikos vertinimą:

rizikos reikšmingumo nustatymas; rizikos tikimybės įvertinimas.

3)     institucijos_toleruojamos_rizikos_nustatymą.4)      Reagavimo numatymą.

Kadangi viešojo sektoriaus, ekonominės, pramonės šakos, reguliavimo ir veiklos sąlygos nuolat keičiasi, rizikos vertinimas turi būti nuolatinis ir pasikartojantis procesas. Jis apima pasikeitusių sąlygų, galimybių ir rizikos veiksnių nustatymą bei analizę (rizikos vertinimo ciklas) ir finansų kontrolės keitimą pritaikant prie besikeičiančios rizikos.

Kontrolės veikla (procedūros). Kontrolės veikla – tai veiklos kryptys ir procedūros, įdiegtos siekiant valdyti riziką ir įgyvendinti kontrolę vykdančio subjekto tikslus.

Kad kontrolės veikla būtų efektyvi, ji turi būti tinkama, nuosekliai funkcionuoti pagal laikotarpiui parengtą planą, efektyvi sąnaudų požiūriu, visapusė, pagrįsta ir tiesiogiai susijusi su kontrolės tikslais.

Kontrolės veikla vyksta visoje institucijoje, visais lygmenimis ir visuose funkciniuose padaliniuose. Ji apima įvairią nustatomojo ir prevencinio pobūdžio kontrolės veiklą, pavyzdžiui:

autorizavimo ir patvirtinimo procedūras; pareigų (leidimo davimo, atlikimo, užregistravimo ir patikrinimo) atskyrimą;

Išteklių ir dokumentų prieigos kontrolę;

patikrinimą;

suderinimą;

veiklos rezultatų peržiūras;

veiklos sričių, procesų ir veiklų peržiūras;

priežiūrą (užduočių skyrimą, peržiūrą ir tvirtinimą, nurodymų davimą ir mokymą).

Institucijos turi pasiekti tinkamą nustatomosios ir prevencinės kontrolės veiklos pusiausvyrą. Norint įgyvendinti tikslus, kontrolės veiklą turi papildyti ištaisomieji veiksmai.

Informacinė sistema . Patikimos ir aktualios informacijos būtina sąlyga – greitas įvykių registravimas ir tinkamas klasifikavimas. Susijusi informacija turi būti identifikuojama, kaupiama ir perduodama tokia forma ir tokiu būdu, kad darbuotojai galėtų atlikti finansų kontrolės ir kitas pareigas (perdavimas reikiamiems žmonėms reikiamu metu). Todėl finansų kontrolės sistema ir visos atliktos kontrolės procedūros turi būti išsamiai registruojamos.

Informacinės sistemos teikia ataskaitas, kuriuose yra veiklos, finansinės ir nefinansinės, su reikalavimų vykdymu susijusi informacija, sudaranti sąlygas įgyvendinti ir kontroliuoti veiklą. Tai ne tik vidaus duomenys, bet ir informacija apie išorės įvykius, veiklą ir sąlygas, būtina sprendimams priimti ir atskaitoms rengti.

Informacija turi būti tinkama, savalaikė, aktuali, tiksli ir prieinama.

Komunikacija (ryšiai). Efektyvi komunikacija turi vykti kontrolę vykdančiame subjekte žemyn, aukštyn ir skersai, apimdama visas sudėtines dalis ir visą struktūrą.

Komunikacijos pagrindas yra informacija. Aukščiausioji institucijos vadovybė turi aiškiai nurodyti visiems darbuotojams, kad kontrolės pareigas reikia vertinti rimtai. Vadovybė turi būti informuota apie veiklos rezultatus, pokyčius, riziką ir vidaus kontrolės funkcionavimą, kitus aktualius įvykius. Tuo pačiu vadovybė turi perduoti darbuotojams visą jiems reikalingą informaciją, užtikrinti grįžtamąjį ryšį ir vadovavimą. Be to, vadovybė turi aiškiai ir kryptingai informuoti, kokio kontrolę vykdančių subjektų elgesio tikisi. Tai apima aiškų finansų kontrolės filosofijos ir veikimo būdo apibrėžimą bei įgaliojimų delegavimą.

Komunikacija turi padidinti supratimą apie efektyvios finansų kontrolės svarbumą ir aktualumą, informuoti apie toleruotiną rizikos laipsnį ir apie kiekvieno darbuotojo pareigas įgyvendinant ir palaikant finansų kontrolės komponentus. Darbuotojai turi suprasti savo vaidmenį finansų kontrolės sistemoje ir tai, kaip kiekvieno jų veikla susijusi su kitų žmonių darbu.

Taip pat reikalinga efektyvi komunikacija ir su išorės šalimis. Institucijos vadovybė turi užtikrinti, kad būtų reikiamos priemonės ryšiams su išorės šalimis palaikyti ir informacijai iš jų gauti, nes išorės ryšiai gali turėti didelę įtaką institucijos tikslų įgyvendinimo mastui.

Vadovybė, remdamasi vidaus ir išorės ryšiais, turi imtis reikiamų veiksmų ir laiku atlikti paskesnę kontrolę.

Stebėsena (monitoringas). Stebėsena yra vienas iš finansų kontrolės elementų, t.y. procesas, vertinantis finansų kontrolės sistemos veikimo kokybę laikui bėgant.

Finansų kontrolės sistema turi būti stebima vertinant sistemos veikimą laikui bėgant. Stebėsenos metu vertinama, ar siekiant įgyvendinti kontrolę vykdančios institucijos misiją, pasiekti finansų kontrolės bendrieji tikslai.

Stebėsena įgyvendinama atliekant kasdienę veiklą, atliekant atskirus vertinimus arba jungiant ir viena, ir kita.

Nuolatinė stebėsena. Ji integruota į įprastinę, pasikartojančią kontrolę vykdančios institucijos veiklą. Nuolatinė stebėsena apima reguliarią valdymo ir priežiūros veiklą bei kitus veiksmus kontrolės subjektams atliekant savo pareigas.

Nuolatinė stebėsena apima kiekvieną finansų kontrolės komponentą ir veiksmus, nukreiptus prieš finansų kontrolės sistemos netaisyklingumą, neetiškumą, neekonomiškumą, nerezultatyvumą ir neefektyvumą.

Atskiri veiksmai. Atskirų veiksmų apimtį ir dažnį lemia visų pirma rizikos įvertinimas ir nuolatinės stebėsenos efektyvumas.

Atskiras įvertinimas apima finansų kontrolės sistemos įvertinimą ir užtikrina, kad finansų kontrolė pasiekia norimų rezultatų, taikydama iš anksto nustatytus metodus ir procedūras. Apie finansų kontrolės trūkumus turi būti pranešta atitinkamo lygmens institucijos vadovams.

Paprastai tam tikras nuolatinės stebėsenos ir atskirų vertinimų derinys laikui bėgant padeda užtikrinti finansų kontrolės efektyvumą.

Taigi, tik derinant visus šiuos finansų sistemos elementus galima tikslingai ir efektyviai siekti ir pasiekti valstybės ir savivaldybių turto efektyvaus, ekonomiško bei skaidraus naudojimo, griežto teisės aktų laikymosi, finansinės atskaitomybės patikimumo bei kitų finansų kontrolės tikslų.

3.4. Valstybės ir savivaldybių finansų kontrolės sistema

Kontrolė yra sudėtinė ir neatskiriama valstybinės valdžios ir valdymo mechanizmo dalis, sudaranti struktūriškai išbaigtą sistemą.

Valstybės ir savivaldybių finansų kontrolės sistema atskleidžiama nagrinėjant kontrolės objektus ir subjektus bei jų tarpusavio santykius. Tarp kontrolės objektų ir subjektų yra labai glaudus dvipusis ryšys.

Finansų kontrolės sistema – darni, tarpusavyje sąveikaujančių kontrolės institucijų sistema. (A. Katkus finansų kontrolės sistemą atskleidžia struktūriniu – organizaciniu aspektu).

Valstybės ir savivaldybių finansų kontrolės sistema nėra ir negali būti statiška. Realizuojant valstybinį valdymą kyla nauji uždaviniai, keičiasi veiklos formos, jų realizavimo teisinis reguliavimas ir pan. T. y. kiekybiškai ir kokybiškai keičiasi kontrolės objektai. Todėl, kinta ir pati valstybės ir savivaldybių finansų kontrolės sistema.

Valstybės ir savivaldybių finansų kontrolės sistemos subjektų ratas bei jiems keliami uždaviniai keičia kontrolės objektų apimtį ir struktūrą, o kintantys finansų kontrolės objektai įtakoja subjektams keliamus uždavinius bei pačią institucinę valstybės ir savivaldybių finansų kontrolės sistemą.

Valstybės ir savivaldybių finansų kontrolės sistema – finansų kontrolės institucijų taikomų priemonių, metodų, atliekamų funkcijų visuma, užtikrinanti valstybės ir vietos valdžios piniginių fondų sudarymo, paskirstymo ir panaudojimo teisėtumą ir tikslingumą bei finansų valdymo principų (ekonomiškumo, efektyvumo, rezultatyvumo ir skaidrumo) laikymąsi.

Valstybės ir savivaldybių finansų kontrolės objektas – piniginiai santykiai, atsirandantys valstybės ir vietos valdžios piniginių fondų sudarymo, paskirstymo ir panaudojimo procese.

Kadangi piniginiai santykiai susiklosto tam tikruose juridiniuose asmenyse arba tarp jų, tai finansų kontrolės objektu tampa ir konkrečios institucijos, ir tam tikri piniginiai santykiai.

Todėl, kontrolės objektais (pagal institucinį požymį) yra:

Valstybinės valdžios ir valdymo institucijos; Įmonės, įstaigos ar organizacijos, kurių steigėjas ar savininkas yra valstybė ar savivaldybė;

Įmonės, įstaigos ar organizacijos, kurios yra išlaikomos ar subsidijuojamos iš nacionalinio biudžeto lėšų;

Įmonės, įstaigos, organizacijos, vietos savivaldos institucijos – bet kokie fiziniai ar juridiniai asmenys nepriklausomai nuo nuosavybės formų, jeigu jie gauna, perskirsto, naudoja ar valdo nacionalinio biudžeto lėšas; turi įstatymo suteiktas teises ir pareigas mokesčių srityje ar bet kokioje kitoje srityje, susijusioje su viešaisiais finansais ir reguliuojamoje teisės aktais.

Dar galima išskirti finansų kontrolės objektų klasifikavimą (pagal kontroliuojamus asmenis):

1. Viešųjų juridinių asmenų finansų kontrolė.

Valstybės institucijos ar jų įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas yra tenkinti viešuosius interesus (valstybės įmonės, valstybės įstaigos ir viešosios įstaigos);

Savivaldybės ar jų įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas yra tenkinti viešuosius interesus (savivaldybės įmonės, įstaigos bei viešosios įstaigos);

Kitų asmenų, nesiekiančių naudos sau, įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas yra tenkinti viešuosius interesus (viešosios įstaigos, religinės bendruomenės ir pan.);

2. Privačių juridinių asmenų (Pvz. juridiniai asmenys, kurių tikslas yra tenkinti privačius interesus) finansų kontrolė;3. Fizinių asmenų (Pvz. gyventojų pajamų mokesčio mokėtojai ) finansų kontrolė;

Teorijoje išskiriami objektai pagal konkrečius santykius:

Santykiai, susiklostantys formuojant pajamas į valstybės savivaldybių biudžetus bei kitus viešojo sektoriaus piniginius fondus (Valstybės pajamų kontrolė);

Santykiai, susiklostantys vykdant įvairių lygių biudžetus;

Santykiai, susiklostantys naudojant valstybės piniginių fondų išteklius (tiek biudžetinius, tiek nebiudžetinius);

Santykiai, susiklostantys valdant, naudojant ar disponuojant valstybės ar savivaldybių turtą;

Santykiai, susiklostantys skiriant ir naudojant Europos Sąjungos lėšas;

Santykiai, susiklostantys pinigų apyvartos srityje;

Santykiai, susiklostantys valdant valstybės skolą.

Objektų kontrolę realizuoja finansų subjektai.

Valstybės ir savivaldybių finansų kontrolės subjektas –valstybės ar savivaldybės institucija (juridinis asmuo), atsakinga už valstybės ir vietos valdžios piniginių fondų sudarymo, paskirstymo ir panaudojimo teisėtumą ir tikslingumą bei finansų valdymo principų (ekonomiškumo, efektyvumo, rezultatyvumo ir skaidrumo) laikymąsi, turinti įstatymų suteiktus įgaliojimus veikti finansų kontrolės srityje.

Teorijoje išskiriamos šios pagrindinės finansų kontrolės sritys (su konkrečiu objektų ir subjektų ratu):

Valstybės pajamų kontrolė ir auditas (Pvz. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos); Valstybės išlaidų kontrolė (pvz. Valstybės kontrolė);

Savivaldybių finansų kontrolė ir auditas ( pvz. Savivaldybių kontrolieriai);

Vidaus auditas (pvz. centralizuotai vidaus audito tarnybai) ;

Auditas (Pvz. audito įmonės).

Dabar galiojančio Vietos savivaldos įstatymo šeštame skirsnyje įtvirtintos esminės nuostatos, reglamentuojančios savivaldybių kontrolę ir auditą. Pagal šio įstatymo 27 straipsnio 1 dalį savivaldybės kontrolierius (savivaldybės kontrolieriaus tarnyba) atlieka finansinį ir veiklos auditą savivaldybės administracijoje, savivaldybės administravimo subjektuose ir savivaldybės kontroliuojamose įmonėse. Vidaus kontrolės funkcijos savivaldybėje pavestos savivaldybės tarybos įsteigtai centralizuotai vidaus audito tarnybai, įeinančiai į savivaldybės administracijos struktūrą (įstatymo 28 str.).

Savivaldybių kontrolieriai savo veikloje vadovaujasi vietos savivaldos įstatymu, vidaus kontrolės ir vidaus audito įstatymu, Valstybinio audito reikalavimais, Valstybės kontrolės parengtomis audito metodikomis. Be to, Valstybės kontrolė atlieka savivaldybių kontrolierių veiklos išorės peržiūrą, įvertina audito ataskaitų kokybę. Taigi Valstybės kontrolė ne tik audituoja savivaldybes, bet ir atlieka metodinę ir audito kokybės priežiūros funkcijas vietos savivaldoje. Išorinės peržiūros tikslas – įvertinti atlikto audito kokybę, paskleisti geros audito praktikos pavyzdžių, nustatyti audito metodikos tobulinimo ir auditorių mokymo sritis, pateikti vadovybei patikimą informaciją apie audito kokybę. Vykdant išorinę peržiūrą aiškinamasi, kaip laikytasi Valstybinio audito reikalavimų sudarant audito planą ir rengiant audito programą, renkant audito įrodymus, įforminant audito ataskaitą ir keičiant audito išvadą.

3.5. Vidaus ir išorės kontrolės rūšys

Pagal funkcinį priklausomumą (koks subjektas kontroliuoja) arba pagal apimtį ir atlikėjus, kontrolė skiriama:

Vidaus kontrolė; Išorės kontrolė.

Vidaus kontrolė yra aukščiausio lygio vadovybės, vadovų ir kitų darbuotojų suplanuotos ir atliekamos procedūros, skirtos užtikrinti, kad įmonės tikslai, susiję su finansinės atskaitomybės patikimumu, veiklos efektyvumu ir veiksmingumu, įstatymų bei teisės aktų laikymusi, būtų pasiekti.

Vidaus kontrolė diegiama ir taikoma siekiant išvengti nustatytos verslo rizikos, dėl kurios gali kiti grėsmė nepasiekti įmonės tikslų.

Vidaus kontrolė – viešojo juridinio asmens vadovo sukurta visų kontrolės rūšių sistema, kurios dėka siekiama užtikrinti viešojo juridinio asmens veiklos teisėtumą, ekonomiškumą, efektyvumą, rezultatyvumą ir skaidrumą, strateginių ir kitų veiklos planų įgyvendinimą, turto apsaugą, informacijos ir ataskaitų patikimumą ir išsamumą, sutartinių ir kitų įsipareigojimų tretiesiems asmenims laikymąsi bei su visa tuo susijusių rizikos veiksnių valdymą.

Vidaus kontrolė – tai dinamiškas kompleksinis procesas, nuolat prisitaikantis prie organizacijos pokyčių. Visų lygių vadovai ir darbuotojai turi dalyvauti šiame procese, nagrinėdami rizikos veiksnius ir užtikrindami, kad bus įgyvendinta organizacijos misija ir bendrieji tikslai.

Išorės kontrolė – tokia kontrolės rūšis, kurią atlieka nepriklausomas nuo kontroliuojamo objekto kontrolės subjektas.

Išorės kontrolė pasireiškia finansiniu, administraciniu, teisiniu kontrolės subjekto nepriklausomumu nuo kontroliuojamo objekto. Išorės kontrolės vienas iš pagrindinių tikslų yra nustatyti, ar organizacijos valdymo ir kontrolės sistemos atitinka vidaus finansų

kontrolės principus.

3.6. Valstybės kontrolė ir valstybinis auditas

Valstybinį auditą atlieka aukščiausioji valstybinio audito institucija – Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolė.

Valstybės kontrolė yra Seimui atskaitinga aukščiausioji valstybinio audito institucija.

Pagrindiniai Valstybės kontrolės uždaviniai - prižiūrėti, ar teisėtai ir efektyviai valdomas ir naudojamas valstybės turtas, kaip vykdomas valstybės biudžetas; skatinti teigiamą ir veiksmingąvalstybinio audito poveikįvalstybės finansų valdymo ir kontrolės sistemai bei į rezultatus ir visuomenės poreikius orientuotam viešajam valdymui.

Valstybiniu auditu siekiama:

padėti valstybei išmintingai valdyti ir naudoti turtą, lėšas ir kitus išteklius. (Padėti Seimui vykdyti parlamentinę kontrolę); daryti teigiamą poveikį valstybės finansų valdymo ir kontrolės sistemai bei į rezultatus ir visuomenės poreikius orientuotam

viešajam valdymui.

Valstybinio audito rūšys: Finansinis (teisėtumo) auditas ir veiklos auditas.

Finansinis (teisėtumo) auditas – audituojamo subjekto finansinės atskaitomybės ir (ar) kitų ataskaitų duomenų, taip pat valstybės lėšų ir turto valdymo, naudojimo, disponavimo jais teisėtumo ir jų naudojimo įstatymų nustatytiems tikslams vertinimas bei nepriklausomos nuomonės pareiškimas.

Veiklos auditas – audituojamo subjekto viešojo ir vidaus administravimo veiklos įvertinimas ekonomiškumo, efektyvumo ir rezultatyvumo požiūriu.

Valstybės kontrolė audituoja

valstybės biudžeto vykdymą; valstybės piniginių išteklių naudojimą;

valstybės turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo;

Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto vykdymą;

Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto vykdymą;

atitinkamas lėšų valdymo institucijas ir paramos gavėjus, tikrina, kaip naudojamos Lietuvos Respublikoje gautos Europos Sąjungos lėšos;

kaip vykdomos programos, kuriose dalyvauja Lietuva;

Valstybės kontrolė Turi teisę audituoti savivaldybių biudžetų vykdymą. Savivaldybių turto valdymą, naudojimą bei disponavimą juo Valstybės kontrolė audituoja pagal valstybinio audito mastą, nustatytą Valstybės kontrolės įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje.

Valstybės biudžeto lėšų, skiriamų savivaldybių biudžetams, naudojimą;

Savivaldybių turto valdymą, naudojimą bei disponavimą juo pagal valstybinio audito mastą, nustatytą valstybės kontrolės įstatyme;

Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, Lietuvos Respublikos bei Europos Sąjungos teisės aktų nustatyta tvarka Lietuvos Respublikoje gaunamą Europos Sąjungos finansinę paramą ir teikia atitinkamoms institucijoms auditų dokumentus.

Valstybinio audito subjektai (teorijoje įvardijami kaip objektai):

valstybės institucijos ir įstaigos; savivaldybės;

visų rūšių įmonės, kuriose valstybei ar savivaldybei priklausančios akcijos suteikia ne mažiau kaip 1/2 balsų;

įmonės ir kiti juridiniai asmenys, kuriems valstybės ar savivaldybės institucija suteikė lėšų arba perdavė turto.

Europos Sąjungos finansinę paramą gaunančios institucijos.

Valstybinio audito rezultatai ir jų įforminimas

Finansinis auditas baigiamas surašius audito ataskaitą ir audito išvadą. Veiklos auditas baigiamas surašius audito ataskaitą.

Valstybės kontrolierius ar jo pavaduotojai, priimdami sprendimus pagal audito ataskaitas, turi teisę: 1) nurodyti audituotų subjektų vadovams reikšmingus teisės aktų pažeidimus ir įpareigoti juos pašalinti; 2) įpareigotiaudituotų subjektų vadovus ar aukštesniųjų institucijų vadovus įstatymų nustatyta tvarka išieškoti valstybei, savivaldybei ar kitam juridiniam asmeniui padarytą žalą; 3) įpareigoti

audituotų subjektų vadovus ar aukštesniųjų institucijų vadovus įstatymų nustatyta tvarka traukti asmenis tarnybos ar drausminėn atsakomybėn; 4) įpareigoti audituotų subjektų vadovus grąžinti į valstybės ar savivaldybių biudžetus arba atitinkamus valstybės pinigų fondus lėšas, skirtas ar panaudotas pažeidžiant įstatymus ar kitus teisės aktus; 5) nustačius pažeidimus, nagrinėtinus atitinkamų viešojo administravimo subjektų arba teisėsaugos institucijų, valstybinio audito dokumentus perduoti pagal kompetenciją; 6) teikti siūlymus valstybės ir savivaldybių kontrolės institucijoms bei viešojo administravimo subjektų vidaus audito tarnyboms atlikti tikrinimus jų kompetencijai priskirtais klausimais; 7) nustatyti sprendimo įvykdymo terminą; 8) siūlyti Seimo Audito komitetui svarstyti valstybinio audito ataskaitas ir audito

3.8. Išankstinė, einamoji ir paskesnioji finansų kontrolė

Finansų kontrolė klasifikuojama pagal įvairius pagrindus, kurie parodo finansų kontrolės ypatumus. Pagal atlikimo momentą:

Išankstinė finansų kontrolė - kontrolė, atliekama priimant arba atmetant sprendimus, susijusius su valstybės ir savivaldybės turto panaudojimu ir įsipareigojimais tretiesiems asmenims, prieš juos tvirtinant viešojo juridinio asmens vadovui. Išankstinės finansų kontrolės funkcija turi būti atskirta nuo sprendimų inicijavimo ir vykdymo;

Einamoji finansų kontrolė – kontrolė, kurios paskirtis – užtikrinti, kad tinkamai ir laiku būtų vykdomi viešojo juridinio asmens sprendimai dėl valstybės ir savivaldybės turto panaudojimo ir įsipareigojimų tretiesiems asmenims;

Paskesnioji finansų kontrolė – kontrolė po viešojo juridinio asmens sprendimų dėl valstybės ir savivaldybės turto panaudojimo ir įsipareigojimų tretiesiems asmenims vykdymo, kurios metu tikrinama, kaip yra atlikti veiksmai.

Pastarosios paskirtis – patikrinti, ar teisėtai ir pagal paskirtį naudojamos materialiosios, nematerialiosios ir finansinės vertybės, ar nebuvo teisės aktų, vadovų nurodymų pažeidimų bei piktnaudžiavimų.

Paskesnioji finansų kontrolė numato priemones jos metu nustatytiems trūkumams pašalinti.

Šios kontrolės negali atlikti valstybės tarnautojas ar darbuotojas, atsakingas už išankstinę finansų kontrolę.

Už išankstinę, einamąją ir paskesniąją finansų kontrolę yra atsakingi viešojo juridinio asmens vadovo paskirti valstybės tarnautojai arba darbuotojai.

Kai viešojo juridinio asmens apskaitą tvarko apskaitos paslaugas teikianti įmonė, viešojo juridinio asmens vadovas paskiria darbuotoją atsakyti už finansų kontrolę

3.9. Finansų kontrolę įgyvendinančių institucijų sistema: specializuotos ir nespecializuotos kontrolės institucijos

Institucijos, vykdančios finansų kontrolę ir auditą:

1.     Specializuotos;2.     Nespecializuotos.

Specializuota kontrolės institucija – tokia institucija, kurios pagrindiniai tikslai ir uždaviniai yra vykdyti viešųjų finansų kaupimo, paskirstymo ar naudojimo kontrolę. (Pvz. Viešųjų finansų kaupimo srityje – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, o viešųjų finansų naudojimo srityje – Valstybės kontrolė).

Nespecializuota kontrolės institucija – tokia institucija, kurios pagrindiniai tikslai ir uždaviniai nėra tiesiogiai susiję su kontroline funkcija, tačiau vienas ar keli keliami institucijos uždaviniai yra vykdyti kontrolinę veiklą įstatymų nustatytuose ribose.(Pvz. Lietuvos bankas kontrolinę funkciją realizuoja kontroliuodamas komercinius bankus kitas kredito įstaigas.)

Specializuotos viešųjų finansų kontrolės ir audito institucijos:

Valstybės kontrolė; Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos;

Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos;

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Nespecializuotos viešųjų finansų kontrolės ir audito institucijos:

Lietuvos bankas; Žemės ūkio ministerija;

Aplinkos ministerija;

Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija;

Kitos nespecializuotos institucijos, kurios vykdo netiesioginę viešųjų finansų kontrolę ( Valstybinė lošimų priežiūros tarnyba, vertybinių popierių komisija ir kt.)

Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos

Valstybinė mokesčių inspekcija – prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos įsteigta institucija. Tai už mokesčių administravimą atsakinga valstybės  institucija, turinti įstatymų suteiktus įgaliojimus veikti mokesčių administravimo srityje (mokesčių administratorius).

Valstybinės mokesčių inspekcijos struktūra:

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos – centrinis mokesčių administratorius; teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos – vietos mokesčių administratoriai.

Pagrindiniai Valstybinės mokesčių inspekcijos uždaviniai yra: 1.      padėti mokesčių mokėtojams įgyvendinti savo teises ir atlikti pareigas; 2.      įgyvendinti mokesčių įstatymus; 3.      užtikrinti, kad mokesčiai į biudžetą būtų sumokėti.

Mokesčių administratoriaus funkcijos.Valstybinės mokesčių inspekcijos uždaviniai įgyvendinami, kai centrinis ir vietos mokesčių administratoriai atlieka įstatymų jiems pavestas funkcijas.

Centrinis mokesčių administratorius pagal kompetenciją atlieka tokias pagrindines funkcijas (kontrolės srityje): 1. nustato mokestinių prievolių, mokamų mokesčių ir kitų įmokų apskaitos procedūras ir kontroliuoja, kaip jų laikomasi TVMI; 2. nustato mokesčių permokų (skirtumų) ir nepagrįstai (neteisingai) išieškotų mokesčių, baudų bei delspinigių grąžinimo (įskaitymo) procedūras ir kontroliuoja, kaip jų laikomasi; 3.  nustato mokesčių ir kitų įmokų apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo kontrolės prioritetus bei procedūras ir kontroliuoja, kaip jų laikomasi; 4.  kontroliuoja mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą; 5.      nustato mokestinių nepriemokų išieškojimo prioritetus bei procedūras ir kontroliuoja, kaip jų laikomasi; 6.  kitos funkcijos.

Vietos mokesčių administratorius pagal savo kompetenciją atlieka tokias pagrindines funkcijas (su mokesčių kontrole susijusios funkcijos):1.     atlieka valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamų analizę; 2.     vertina mokesčių mokėtojų veiklos galimų pažeidimų riziką ir atlieka tikrintinų mokesčių mokėtojų atranką; 3.     vadovaudamasi valstybės institucijų teisės aktais ar kitais dokumentais, apskaičiuoja mokesčius tais atvejais, kai institucijos, pagal savo kompetenciją atlikusios mokesčių mokėtojų komercinės, ūkinės ar finansinės veiklos patikrinimus, nustato mokesčių įstatymų pažeidimus, tačiau MAĮ nustatyta tvarka nėra įgaliotos atlikti mokesčių administravimo veiksmų; 4.      teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka, atliekamų mokestinių patikrinimų metu apskaičiuoja mokėtinus mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą; 5.      atlieka mokesčių mokėtojų mokestinius patikrinimus ir mokestinius tyrimus; 6.   nagrinėja mokesčių mokėtojų rašytines pastabas dėl mokesčių administratoriaus surašytų patikrinimų aktų bei priima sprendimus dėl jų tvirtinimo; 7.      pasirašo su mokesčių mokėtojais susitarimus dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio; 8.        priima sprendimus dėl atleidimo nuo baudų ir delspinigių; 9.     vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatomis, rengia specialisto išvadas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu, deklaravimu ir sumokėjimu; 10.    kontroliuoja su mokesčių lengvatų taikymu susijusį labdaros ir paramos teikimo, gavimo ir naudojimo procesą.

Lietuvos Respublikos Muitinė

Muitinę sudaro:

Muitinės departamentas; teritorinės muitinės; specialiosios muitinės įstaigos.

Muitinės departamentas yra muitinės veiklai vadovaujanti įstaiga prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atskaitinga šiai ministerijai. Jai vadovauja Muitinės departamento generalinis direktorius. Muitinės departamento nuostatus tvirtina finansų ministras.

Muitinės funkcijos: 1.   muitinės priežiūros priemonėmis užtikrinti muitų teisės aktų įgyvendinimą; 2.  administruoti importo ir eksporto muitus ir kitus muitinės administruojamus importo ir eksporto mokesčius; 3.  kontroliuoti bendrojo muitų tarifo, muitų ir kitų muitinės administruojamų mokesčių bei jų lengvatų, taip pat muitų teisės aktų nustatytų importo, eksporto ir tranzito draudimų bei apribojimų taikymą; 4.   atlikti muitų teisės aktų pažeidimų prevenciją ir tyrimą; 5. taikyti Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo nustatytus operatyvinius veiksmus bei naudoti operatyvinės veiklos priemones su muitinės veikla susijusioms nusikalstamoms veikoms nustatyti ir atlikti šių veikų ikiteisminį tyrimą; 6.   tvarkyti prekių importo ir eksporto bei prekybos su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis statistiką; 7.   tikrinti Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje savo veiklą vykdančių asmenų ūkinę komercinę veiklą, jos apskaitą, su muitų teisės aktų taikymu susijusią finansinę atskaitomybę.

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – tarnyba)

Tarnyba savo veikloje vadovaujasi: Lietuvos Respublikos Konstitucija; Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis; Lietuvos Respublikos Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos įstatymu; Kitais Lietuvos Respublikos įstatymais bei kitais teisės aktais.

Tarnybos tikslas-tobulinant veiklos metodus mažinti finansinių nusikaltimų neigiamą poveikį valstybės finansams.

Siekdama šio tikslo FNTT aktyviai dalyvauja įgyvendinant Nacionalinę nusikalstamumo prevencijos ir kontrolės programą, Nacionalinę kovos su korupcija programą, rengia FNTT viešųjų ryšių vystymo iki 2010 m. strategiją, kuria siekiama aktyviau įtraukti visuomenę į finansinių nusikaltimų prevencinę veiklą.

Šiuo metu prioritetinis tarnybos dėmesys skiriamas nusikalstamų veikų, susijusių su pinigų plovimu, PVM grobstymu, Europos Sąjungos ir užsienio valstybių finansinės paramos lėšų neteisėtu gavimu ir panaudojimu, atskleidimui, tyrimui ir prevencijai. Šios nusikalstamos veikos daro itin didelę žalą valstybės biudžetui ir formuoja neigiamą šalies įvaizdį.

Tarnybos uždaviniai:

apsaugoti valstybės finansų sistemą nuo nusikalstamo poveikio; užtikrinti nusikalstamų veikų bei kitų teisės pažeidimų, susijusių su Europos Sąjungos ir užsienio valstybių finansinės paramos

lėšų gavimu ir panaudojimu, atskleidimą ir tyrimą;

atskleisti ir tirti nusikaltimus, kitus teisės pažeidimus finansų sistemai bei su jais susijusius nusikaltimus ir kitus teisės pažeidimus;

vykdyti nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų finansų sistemai bei su jais susijusių teisės pažeidimų prevenciją;

vykdyti kituose įstatymuose Tarnybai nustatytus kitus uždavinius.

Tarnybos funkcijos:

įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindais atskleisti ir tirti veikas, susijusias su mokesčių mokėtojų apgaulingu ar aplaidžiu apskaitos tvarkymu, žinomai neteisingų duomenų apie mokesčius, valstybės (savivaldybės) rinkliavas ir kitas įmokas teikimu atsakingoms institucijoms ir įstaigoms, mokesčių, valstybės (savivaldybės) rinkliavų, valstybinio socialinio draudimo ir kitų įmokų vengimu, nustatyta tvarka patvirtintų ataskaitų nepateikimu, ir kitus teisės pažeidimus, susijusius su mokesčiais, valstybės (savivaldybės) rinkliavomis, valstybinio socialinio draudimo ir kitomis įmokomis;

įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindais atskleisti ir tirti veikas, susijusias su nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimu, vertybinių popierių neteisėta apyvarta, kitas neteisėtas veikas, susijusias su finansų sistema, išskyrus veikas, susijusias su netikrais pinigais;

įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindais atskleisti ir tirti nusikalstamas veikas bei kitus teisės pažeidimus, susijusius su Europos Sąjungos ir užsienio valstybių finansinės paramos lėšų gavimu ir panaudojimu;

įstatymų nustatyta tvarka vykdyti operatyvinę veiklą, atlikti ikiteisminį tyrimą, ūkinės finansinės veiklos tyrimą;

įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindais atliekant šiame straipsnyje numatytas Tarnybos funkcijas, neperžengiant savo kompetencijos ribų, raštu teikti informaciją dėl valstybės turto privatizavime dalyvaujančių asmenų patikimumo;

bendradarbiauti su Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių teisėsaugos bei kitomis institucijomis ir įstaigomis, tarptautinėmis organizacijomis Tarnybos kompetencijos klausimais;

įgyvendinti prevencines priemones, užkertančias kelią mokesčių, valstybės (savivaldybės) rinkliavų bei kitų įmokų vengimui, valstybės ir savivaldybių biudžetų bei fondų lėšų, Europos Sąjungos ir užsienio valstybių finansinės paramos lėšų pasisavinimui ir iššvaistymui, taip pat pinigų plovimo prevencijos priemones;

rinkti, kaupti, analizuoti ir apibendrinti informaciją apie Europos Sąjungos ir užsienio valstybių finansinės paramos lėšų neteisėtą gavimą ir panaudojimą;

koordinuoti valstybės institucijų ir kitų įstaigų bendradarbiavimą su Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF);

rengti pasiūlymus dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių nusikaltimų, kitų teisės pažeidimų finansų sistemai bei su jais susijusių teisės pažeidimų tyrimą, tobulinimo bei teisės aktų, reglamentuojančių nusikaltimų, kitų teisės pažeidimų finansų sistemai bei su jais susijusių teisės pažeidimų tyrimą, projektus, teikti išvadas ir pasiūlymus dėl teisės aktų projektų įtakos kriminogeninei situacijai;

atliekant nusikaltimų bei kitų teisės pažeidimų finansų sistemai atskleidimą ir tyrimą bei prevencines priemones, koordinuoti kitų institucijų bei jų informacinių sistemų sąveiką;

kaupti, saugoti ir analizuoti informaciją, reikalingą Tarnybos uždaviniams ir funkcijoms įgyvendinti;

vykdyti kitas įstatymų numatytas funkcijas.

Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija

Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos tikslas - užtikrinti draudimo sistemos patikimumą, veiksmingumą, saugumą ir stabilumą, draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų ir nukentėjusių trečiųjų asmenų interesų ir teisių apsaugą.

Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos funkcijos:

išduoda ir panaikina draudimo veiklos ir draudimo brokerių įmonių veiklos licencijas; išduoda ir atšaukia kitus Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme nustatytus leidimus, taip pat kituose įstatymuose nustatytus

leidimus, kurių išdavimas ir atšaukimas priskiriamas Priežiūros komisijos kompetencijai;

stebi, analizuoja, tikrina ir kitaip prižiūri, kaip draudimo įmonės, draudimo brokerių įmonės, Lietuvos Respublikoje įsteigti kitų užsienio valstybių draudimo įmonių filialai ir nepriklausomų draudimo tarpininkų įmonių filialai vykdo veiklą, laikosi įstatymų ir kitų teisės aktų;

nustato draudimo liudijimų (polisų) registravimo ir apskaitos tvarką;

kreipiasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nemokioms draudimo įmonėms;

nustato draudimo įmonės finansinės atskaitomybės, kitų finansinių ir statistinių ataskaitų formas, sudarymo ir pateikimo tvarką;

nustato draudimo įmonės metinės finansinės atskaitomybės ir auditoriaus išvados paskelbimo tvarką;

Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija

Yra vertybinių popierių rinkos priežiūros institucija, įsteigta 1992 m. rugsėjo 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu. 2001 m. gruodžio 17 d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos pakeitimo įstatymą, kuriame buvo patvirtinta nauja šio įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2002 m. balandžio 1 d.

Pagrindiniai keitimo tikslai – atspindėti naujas pasaulines investicinių paslaugų globalizacijos ir rinkų jungimosi tendencijas, perkelti Europos Sąjungos direktyvų nuostatas, susijusias su vertybinių popierių rinka, suderinti įstatymą su Civiliniu kodeksu bei ištaisyti ankstesnio įstatymo taikymo praktikoje pastebėtus trūkumus

Pagrindiniai vertybinių popierių komisijos uždaviniai:

prižiūrėti, kaip laikomasi sąžiningos prekybos taisyklių vertybinių popierių apyvartoje; imtis priemonių, užtikrinančių veiksmingą vertybinių popierių rinkos veikimą ir investuotojų apsaugą;

teikti pasiūlymus dėl valstybės ekonominės politikos, skatinančios vertybinių popierių rinkos plėtrą, formavimo;

skleisti informaciją apie vertybinių popierių rinkos veikimo principus;

imtis kitų priemonių Vertybinių popierių rinkos įstatymui ir kitiems teisės aktams, susijusiems su vertybinių popierių rinka, įgyvendinti.

Lietuvos bankas

Lietuvos Respublikoje centrinis bankas yra Lietuvos bankas, kuris nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei. Lietuvos bankas yra Europos centrinių bankų sistemos dalis. Centrinį banką steigia ir likviduoja Seimas.

Jis yra juridinis asmuo turintis antspaudą, kuriame yra Lietuvos valstybės herbas ir žodžiai „Lietuvos bankas“. Buveinė yra Vilniuje, Gedimino pr. 6.

Lietuvos valstybė neatsako už Lietuvos banko prievoles ir Lietuvos bankas neatsako už Lietuvos valstybės prievoles.

Centrinis bankas vadovaujasi Europos Bendrijos steigimo sutartimi, taip pat Europos Bendrijos steigimo sutarties Protokolu dėl Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statuto bei kitais Europos Sąjungos teisės aktais.

Lietuvos bankas taip pat vadovaujasi Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais tiek, kiek jie neprieštarauja Europos Bendrijos steigimo sutarčiai, taip pat Europos Bendrijos steigimo sutarties Protokolui dėl Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statuto.

Pagrindinis Lietuvos banko tikslas – palaikyti kainų stabilumą. (Vadovaujantis Europos Bendrijos steigimo sutartimi).

Siekdamas šio tikslo Lietuvos bankas yra nepriklausomas nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei kitų valstybės įstaigų.

Lietuvos banko funkcijos

vykdo Lietuvos Respublikos pinigų emisiją;  formuoja ir vykdo pinigų politiką;

nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą;

valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja;

atlieka valstybės iždo agento funkcijas;

išduoda bei atšaukia licencijas Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms ir leidimus užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių bei atstovybių steigimui, prižiūri jų veiklą ir nustato jų finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką;

renka pinigų ir bankų, mokėjimo balanso, Lietuvos finansinės ir su ja susijusios statistikos duomenis, diegia šios statistikos surinkimo, atskaitomybės, jos skelbimo standartus, sudaro Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą;

nustato Lietuvos Respublikos kredito įstaigų skyrių, veikiančių Lietuvos Respublikoje, finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką;

skatina patvarų ir veiksmingą mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų veikimą.

Lietuvos banko santykiai su kitais bankais

Lietuvos bankas siekia įgyvendinti tarptautinę praktiką, atitinkančią kredito įstaigų priežiūros sistemą, skatina bankus tobulinti savo vidaus kontrolės sistemas, tinkamai įvertinti, kontroliuoti bei valdyti įprastinę riziką ir laiku nustatyti naujas problemas, iš anksto numatyti priemones, kurių būtų imtasi siekiant išlaikyti stabilią banko veiklą rinkoje susiklosčius tam tikroms nepalankioms aplinkybėms.

Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnis nustato, kad Lietuvos bankas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka prižiūri Lietuvos banko išduotą licenciją turinčių kredito įstaigų veiklą. Pagal šiame straipsnyje įtvirtintas nuostatas Lietuvos banko licenciją turinčių kredito įstaigų veiklos priežiūra – tai:

licencijavimas - prašymų dėl įstatymuose nustatytų licencijų, leidimų, sutikimų išdavimo nagrinėjimas ir sprendimų priėmimas bei kita su tuo susijusi veikla;

priežiūrai atlikti reikalingos iš kredito įstaigų ataskaitų forma gautos informacijos kaupimas, analizė, kredito įstaigų veiklos bei finansinės būklės vertinimas šios informacijos pagrindu, atsižvelgiant į teisės aktuose nustatytus kredito įstaigų veiklos riziką ribojančius normatyvus bei kitus reikalavimus;

kredito įstaigų inspektavimas - tikrinimas, ar teisingai sudarytos Lietuvos bankui pateiktos finansinės ataskaitos, taip pat kredito įstaigos veiklos bei finansinės būklės (kapitalo, aktyvų kokybės, pelningumo), rizikų (kredito, likvidumo, rinkos, operacinės ir kitų) valdymo bei vadovavimo kredito įstaigai efektyvumo vertinimas;

įstatymuose nustatytų poveikio priemonių taikymas kredito įstaigoms.

3.10. Finansų kontrolės sistemos raida nuo 1990 metų

Suaktyvėjus tautinio atgimimo procesams, imta siekti ir ekonominio savarankiškumo. Bene svarbiausias tuo metu buvo 1990 m. kovo 11 d. priimtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios tarybos aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Valstybės kontrolės istorijos tyrinėtojas A. Katkus, šį dokumentą traktuoja kaip labai reikšmingą, turėjusį įtakos Valstybės kontrolės institucijos atsiradimui.

Šiuo įstatymu buvo išspręsti keli svarbūs klausimai: 1) vietoj Liaudies kontrolės komiteto įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai atskaitinga institucija – Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės departamentas; 2) įpareigota sukurti ir pateikti Aukščiausiajai Tarybai Valstybės kontrolės įstatymo projektą; 3) nustatyta senosios institucijos buvimo trukmė

Sunku pervertinti šio įstatymo svarbą valstybei ir reikšmę pačiai Valstybės kontrolės institucijai. Būtent šis įstatymas įteisino prieškarinį institucijos pavadinimą, instituciją apibrėžė kaip Aukščiausiajai Tarybai atskaitingą organą, tikrinantį valstybės finansinių ir materialinių išteklių naudojimo teisėtumą, tikslingumą ir efektyvumą, taip pat valstybės turto apsaugą. Gana išsamiai buvo reglamentuota institucijos kompetencija, struktūra, valstybės kontrolieriaus teisinis statusas. Vertinant istoriškai pripažįstama, kad šis įstatymas, nors ir ne be trūkumų, buvo labai svarbus neseniai atstačiusios savo valstybingumą Lietuvos teisėkūrai, tapo pirmuoju tvirtu teisiniu pagrindu atkurtai Valstybės kontrolės institucijai.

1995 m. gegužės 30 d. buvo priimtas naujas Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės įstatymas. Institucijai buvo grąžintas, remiantis 1992 metų Konstitucija, pavadinimas – Valstybės kontrolė. Išsamiau ir gerokai tiksliau negu valstybės kontrolės departamento įstatyme suformuluota institucijos samprata. Įstatyme detalizuotos ir sukonkretintos konstitucinės (134 str.) nuostatos dėl konkretaus kontrolės objektų sąrašo.

Lietuvos finansų kontrolės sistemos reformos pradžia galima laikyti 2000 m., kai buvo pradėta kurti vidaus audito teisinė bazė. Ypač svarbią reikšmę turėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 7 d nutarimas Nr. 127 “Dėlvalstybės įmonių ir įstaigų vidaus audito”. Nutarimas patvirtino vidaus audito tarnybos nuostatus, kuriuose reglamentuojami tarnybos tikslai, funkcijos, teisės, atsakomybė ir

tarnybos darbo organizavimas, taip pat vidaus audito tarnybų steigimo tvarka. Nutarimo pagrindu diegiama vieninga biudžetinių įstaigų vidaus audito atlikimo metodika bei sistemingų mokymų dėka keliama atsakingų darbuotojų kvalifikacija. 2000 m. spalio 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino “Valstybinio sektoriaus vidaus kontrolės ir vidaus audito sistemos sukūrimo programą”. Didžioji dalis programoje numatytų priemonių prisidėjo prie vidaus audito ir vidaus finansų kontrolės metodologijos kūrimo.

Finansų kontrolės koordinavimas sustiprėjo, įkūrus 2001 m. kovo mėn. Nuolatinę tarpžinybinę komisiją vidaus audito sistemai kurti valstybiniame sektoriuje. Finansų ministerija atsako už  vidaus audito sistemos funkcionavimą, apimantį nacionalinių vidaus audito standartų, atitinkančių tarptautinius vidaus audito standartus, parengimą, vienodą jų taikymą ir metodinį vadovavimą, atliekant vidaus auditą valstybės įmonėse ir įstaigose.

2000 – 2001 m. buvo sukurta didžioji dalis vidaus auditorių pareigų ir vidaus audito tarnybų valstybės institucijose.

2001 m. rugsėjo mėn. Lietuva parengė Vidaus audito reikalavimus, kurie buvo suderinti su tarptautiniais vidaus audito standartais.

Dėl finansų kontrolės vietos savivaldos srityje 2001 m. rugsėjo mėn. buvo priimtos Vietos savivaldos įstatymo pataisos, kuriomis buvo sustiprinta savivaldybių vidaus audito funkcija, įtraukiant savivaldybių auditą į Viešosios vidaus finansų kontrolės sritį. Pataisos įteisino, kad savivaldybės kontrolieriaus tarnyba , kuri yra atsakinga už vidaus auditą savivaldybėje, savo veikloje turės vadovautis tais pačiais Vyriausybės nutarimais, kuriais vadovaujasi valstybinės įstaigos ir įmonės. Savivaldybės kontrolieriui vidaus audito klausimais metodiškai vadovauja Finansų ministerija.

Ypač audito sistemos kūrimą paspartino Europos Komisijos “Finansų kontrolės” derybinis skyrius, kuris buvo laikomas vienu iš sudėtingiausių. Pagrindinis Europos Komisijos reikalavimas finansų kontrolės srityje, tai reikalavimas užtikrinti tinkamą valstybės lėšų ir tuo pačiu ES paramos panaudojimą..

Viešosios vidaus finansų kontrolės ( toliau - VVFK) strategijų parengimo ir įgyvendinimo problemų suvokimas ir sprendimas aktualus mokslo ir praktikos aspektais.

Valstybinis išorės auditas

Išorės auditui priklauso auditas, kurį atlieka nuo audituojamos organizacijos vadovų nepriklausomas auditorius. Tokį valstybinių įstaigų ir įmonių finansų auditą atlieka aukščiausioji šalies audito institucija .

Lietuvoje aukščiausioji ekonominės ir finansinės kontrolės institucija yra Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolė ,   nuo 2002 m. kovo 1 d.-  Lietuvos Respublikosaukščiausioji valstybinio audito institucija (AAI). Įvykusi reorganizacija sąlygoja naują kokybinį lūžį Valstybės kontrolės veikloje. Nauja tai, kad:

Valstybės kontrolė yra išbraukta iš teisėsaugos institucijų ir nebevykdys jai nebūdingų revizijos, kvotos funkcijų ir baudžiamojo persekiojimo;

Valstybės kontrolė savo veiklą grįs ne tik finansiniu auditu, bet atliks ir veiklos auditą. Tai yra VK vertins audituojamos institucijos viešąjį ir vidaus administravimą bei administracinę veiklą, susijusią su iškeltų tikslų siekimu darbo, finansinių ir kitų išteklių ekonomiškumo, efektyvumo požiūriu.

Valstybės kontrolė atliks  Lietuvai skirtų Europos Sąjungos lėšų ir programų valdymo per atitinkamas institucijas ir gavėjus išorės auditą.

Taip pat naujajame Valstybės kontrolės įstatyme numatomas didesnis finansinis ir institucinis valstybės kontrolės nepriklausomumas.

4 tema. Lietuvos Respublikos biudžeto teisė ir biudžetinis procesas

4.1. Biudžeto samprata ir reikšmė

Žodis biudžetas pirmiausia pradėtas vartoti Anglijoje, kilęs iš seno prancūzų kalbos žodžio „bouge“ arba „boulgette“, kaip išvestinis iš lotynų žodžio „bulga“, kuris reiškia odinis krepšys.

Angliško žodžio ,,budget“ reikšmė kilusi iš tam tikrų anglų parlamento papročių. Baigdami parlamento sesiją, prieš išsiskirstydami, atstovai svarstydavo karaliui leidžiamus rinkti mokesčius. Kai parlamentas eidavo svarstyti prašomų mokesčių, iždo kancleris atidarydavo tam tikrą odinį portfelį, kuriame būdavo įdėtas prašomųjų mokesčių sąrašas. Šis iždo kanclerio veiksmas, tai mokesčių sąrašo išėmimas iš portfelio, buvo vadinamas biudžeto arba odinio maišelio atidarymu, laipsniškai biudžeto vardą pradėjo įgyti nebe odinis portfelis, bet jame esantis valstybės pajamų įstatymas. Dabar biudžeto priėmimas pradeda reikšti nebe portfelio atidarymą, bet mokesčių, valstybės pajamų įstatymo projekto paskelbimą.

Po kiek laiko pats terminas ,,budget“, Anglijoje įgijęs savo naująją prasmę, XIX a. pradžioje grįžta atgal į Prancūziją. Tai įvyko 1802 m., kai prancūzai pirmą kartą pavartojo terminą ,,budget“ valstybės pajamų bei išlaidų sąmatos prasme.Nuo to momento prancūzai šį terminą pradėjo oficialiai vartoti žodynuose ir finansų ūkio terminologijoje. Šis žodis XIX a. paplito po visą pasaulį ir pradėjo reikšti viešojo finansinio ūkio pajamų ir išlaidų planą. Biudžetas įgyja dabartinės reikšmės ir viešosios teisės pobūdį, kai visos valstybės pajamos ir išlaidos įtraukiamos į vieną bendrą sąrašą ir kiekviena valdymo šaka tenkinasi tik tomis sumomis, kurios tuo sąrašu jai paskirtos ir leistos. Biudžetu pradėta suprasti patys finansiniai projektai, kur būdavo nurodyta reikalaujamieji mokesčiai ir būsimos išlaidos.

Biudžetas gali būti suprantamas keliomis prasmėmis:

materialine prasme – tai valstybės, savivaldybės centralizuotas išteklių fondas, kuris naudojamas valstybės, savivaldybės poreikiams tenkinti;

ekonomine – visuma ekonominių santykių, kurių atsiradimas susijęs su biudžetinių fondų sudarymu ir naudojimu;

teisine prasme – teisės aktas, kuris įtvirtina valstybės pajamų išlaidų planą atitinkamam laikotarpiui;

Biudžetą teisine prasme apibūdina 3 požymiai:

universalus finansinis planas, kurio rodikliai apima visas valstybės socialinės ekonominės  veiklos sritis; tai pagrindinis  finansinis planinis aktas, kurio pagrindu yra rengiami ir tvirtinami visi kiti finansiniai planai ;

biudžetas prilyginamas įstatymui ar kitam teisės aktui ir todėl jo vykdymas užtikrinamas valstybės prievarta.

Biudžetas ekonomine prasme suprantamas kaip viešojo finansų ūkio tam tikram laiko tarpui (paprastai metams) skaitmeninis laukiamų pajamų ir numatomų išlaidų priešpriešinis sustatymas ir išvedamas jų balansas. O juridine – įstatymų leidžiamosios įstaigos aktas, kuriuo iš anksto numatomos ir sutvarkomos viešojo finansų ūkio pajamos ir išlaidos“. Šiuo požiūriu nacionalinis biudžetas - tai pagrindinis valstybės ir savivaldybių centralizuoto pinigų fondo sudarymo, paskirstymo ir panaudojimo finansinis planas, kurį tvirtina atitinkamos valdžios institucijos. Toks finansinis planas įtvirtina biudžetinių santykių dalyvių teises ir pareigas. Didelių piniginių fondų kaupimas biudžetinėje sistemoje sukuria galimybes užtikrinti tolygų ekonomikos ir kultūros vystymąsi visoje šalies teritorijoje, todėl biudžetas dažnai suprantamas kaip galingas valstybės valdomas mechanizmas.

4.2. Biudžeto politika

Biudžeto politiką - tai vyriausybės rengiamas bei realizuojamas priemonių planas, kuriuo siekiama per biudžeto pajamų ir išlaidų santykį reguliuoti makroekonominius procesus bei užtikrinti valstybės iždo balansą, t.y. biudžeto pajamos turi atitikti biudžeto išlaidas.

Biudžeto politika, ypač turint omenyje biudžeto išlaidas ir pajamas, yra fiskalinės politikos dalis ir glaudžiai su ja susijusi, todėl kalbant apie biudžeto politika nereikėtų jos visiškai atskirti nuo fiskalinės politikos, tačiau reikia stengtis sieti šias abi politikas, kadangi taip bus geriau atskleista biudžeto politikos esmė ir jos projektavimas. Pati fiskalinė politika apima savyje vyriausybės veiklą vykdant valstybines funkcijas, priimant sprendimus dėl finansinių pajamų surinkimo ir išlaidų. Mobilizuodama valstybės išteklius ir planuodama išlaidas, vyriausybė naudoja įvairias priemones, kuriomis siekiama paveikti šalies ūkį. Fiskalinė politika apima ir sprendimus dėl valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų, valstybės skolos valdymo, valstybės turto pardavimo, nuomos ar pirkimo, skolinimosi iš įmonių ar finansų įstaigų ar skolinimu joms, valstybinių pensijų ir valstybinių pensijų fondų, kitokių socialinių išmokų. Fiskalinė politika taip pat susijusi su veikla, kuri nebūtinai atspindėta biudžete, tačiau daro reikšmingą poveikį valstybės finansavimo galimybėms, pavyzdžiui, valstybinių įmonių teikiamų komunalinių paslaugų tarifų nustatymu, aplinkos apsaugos reguliavimu, vyriausybės garantijų teikimas paskoloms,   įmonių atleidimo nuo tam tikrų mokesčių ir kt.

Fiskalinė politika savo apimtimi yra platesnė ir bendresnė už biudžeto politika ir jos objektas kur kas platesnis, bet visgi fiskalinė politika turėdama vieną iš savo tikslų - mobilizuoti valstybės išteklius ir planuoti išlaidas, suteikia biudžeto politikai atsparos tašką valstybės biudžeto išlaidų ir pajamų srityje. Pastaroji pasinaudodama bendresniais fiskalinės politikos principais gali sukurti konkretesnes priemones tinkamai įgyvendinti savo uždavinius bei pasiekti norimus tikslus – užtikrinti iždo balansą bei reguliuoti makroekonominius procesus.

Kaip ir finansų politiką taip ir biudžeto politiką galime išskirti į du segmentus.  Priklausomai nuo biudžeto sprendžiamų finansinių uždavinių periodo ilgumo ir pačių problemų charakterio, biudžeto politiką išskiriama į:

Biudžeto strategiją, Biudžeto taktiką.

Biudžeto strategija- tai ilgalaikė biudžeto politikos kryptis, besiorientuojanti į tolimesnę perspektyvą ir numatanti stambių, sudėtingų biudžetinių problemų, atitinkančių nustatytą visuomenės ir valstybės ekonominio bei socialinio vystymosi strategiją, sprendimą.

Biudžeto strategijos ruošimo procese yra prognozuojamos pagrindinės biudžeto vystymosi tendencijos, formuojamos jo panaudojimo kryptys, numatomi biudžetinių santykių organizavimo principai. Ilgalaikių tikslų parinkimas ir tikslinių programų sudarymas taip pat yra neatskiriama biudžeto strategijos dalis, leidžianti sukoncentruoti reikalingus finansinius išteklius svarbiausiems valstybės socialiniams ir ekonominiams uždaviniams spręsti.

Biudžeto taktika – tai konkretus visuomenės ir valstybės vystymosi etapo konkrečių biudžeto uždavinių nusistatymas ir sprendimas, keičiant biudžetinių santykių organizavimo būdus bei metodus.

4.3. Nacionalinio biudžeto samprata

Kiekvienos šalies biudžetinė sistema priklauso nuo valstybės valdymo formos bei administracinio-teritorinio suskirstymo ypatumų, todėl skiriasi biudžeto sandara federacinėse ir unitarinėse valstybėse. Lietuva yra unitarinė valstybė, todėl jos biudžetinę sistemą sudaro dvi grandys, kurios yra apibrėžtos LR Konstitucijos 127 straipsnyje, tai:

savarankiškas Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas; savarankiški vietos savivaldybių biudžetai.

Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų visuma sudaro LR nacionalinį biudžetą.

1 pav. Lietuvos Respublikos biudžeto sandara: Lietuvos Respublikos nacionalinis biudžetas; LR valstybės biudžetas; LR savivaldybių biudžetai.

Federacinėse valstybėse biudžetinę sistemą sudaro trys grandys:

Federalinis arba valstybės biudžetas; Federacijos subjektų biudžetai; Vietiniai biudžetai (municipaliniai biudžetai).

Pavyzdžiui, JAV biudžeto sistemą sudaro: federalinis, valstijų ir vietos savivaldybių biudžetai; Vokietijoje: federalinis, žemių ir municipalinių bendruomenių.

Federacinėje biudžetinėje sistemoje (kaip ir unitarinėje) kiekviena atskira grandis funkcionuoja savarankiškai. Vietiniai biudžetai su savo pajamomis ir išlaidomis neįeina į federacijos narių biudžetus, o pastarieji neįeina į federalinį biudžetą. Svarbiausias vaidmuo tenka federaliniam biudžetui, kuris yra finansinis valstybės pagrindas.

Lietuvos Respublikos nacionalinio biudžeto nereikėtų painioti su konsoliduotu bendru šalies biudžetu. Į konsoliduotą šalies biudžetą, arba bendrąjį šalies biudžetą, įtraukiami valstybės ir savivaldybių biudžetai, taip pat nebiudžetiniai fondai ir sąskaitos, kuriose laikomos valstybės lėšos.

Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo  2 straipsnio 9 dalyje yra pateikta tokia nacionalinio biudžeto sąvoka: „Nacionalinis biudžetas – valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų konsoliduota (neįskaitant savivaldybių biudžetams skirtų valstybės biudžeto asignavimų) visuma“.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sudarymo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo“ bendrųjų nuostatų 2 punkte sakoma: „Šiose Taisyklėse vartojamos sąvokos atitinka sąvokas,vartojamas Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatyme (tai reiškia, kad nacionalinio biudžeto sąvoka suprantama taip, kaip ji yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatyme) Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatyme, Lietuvos Respublikos valstybės rezervo įstatyme, institucijų atsakingų už Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų, skirtų Lietuvos 2004-2006 metų bendrojo programavimo dokumentui įgyvendinti, administravimą, atsakomybės ir funkcijų paskirstymo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. Gegužės 31 d. nutarimu Nr. 649 ir Strateginio planavimo metodikoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. Birželio 6d. nutarimu Nr. 827.

Taigi, kaip matome, visuose šiuose pateiktuose šaltiniuose biudžetas apibrėžiamas beveik vienodai, skiriasi tik žodžiai, kuriais jis apibūdinamas, tačiau jo reikšmė nuo to nesikeičia. Nacionalinio biudžeto sąvoka įtvirtinta įstatymiškai – Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatyme. Toks įstatymiškai įtvirtintas nacionalinio biudžeto apibrėžimas rodo, kaip svarbu įstatymiškai reglamentuoti kiekvieną su nacionaliniu biudžeto formavimu susijusią sąvoką.

Nacionalinį biudžetą galima traktuoti ir kaip centralizuotą konkrečios valstybės ir savivaldybių pinigų fondą, kurį valdo valstybinės valdžios institucija.

Nacionalinio biudžeto esmė pasireiškia tuose visuomeniniuose santykiuose, kurie yra susiję su biudžeto konstravimu ir panaudojimu, t.y. biudžeto, kaip ekonominės kategorijos, charakteristikoje. Šiuo požiūriu biudžetas yra ekonominiai - piniginiai santykiai, kurie atsiranda, sudarant,  paskirstant ir panaudojant centralizuotus piniginius fondus, skirtus bendrų valstybės ir savivaldybių uždavinių įvykdymui bei nustatant ir įgyvendinant atitinkamos valdžios institucijos funkcijas. Biudžetinė sistema koncentruoja didžiausių valstybės finansinių resursų dalį.

Lietuvos nacionalinį biudžetą sudaro visos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžeto sukaupiamos lėšos. Pagal LR Biudžeto sandaros įstatymo 3 straipsnį valstybės ir savivaldybių biudžeto pajamos gali būti tik piniginės lėšos. Nacionalinio biudžeto asignavimai yra naudojami valstybės ir savivaldybių funkcijoms atlikti.

Europos Sąjunga (toliau ES) nenustato biudžetinės sistemos modelio, kurį valstybės narės turėtų įdiegti, tačiau jos turi užtikrinti gerą finansinį ES biudžeto išteklių ir išlaidų valdymą. Kaip teigiama LR derybinėje pozicijoje ,,Finansinės ir biudžetinės nuostatos” (29 derybinis skyrius), biudžetas turi būti tvarkomas taip, kad būtų galima efektyviai valdyti lėšas, einančias iš ES biudžeto ir į jį. Todėl LR Vyriausybės 2004 m. priimtoje Konvergencijos programoje nurodyta, kad reformuojant biudžetą, tobulinama biudžeto ir ES pagalbos derinimo schema. Planavimo srityje toks derinimas jungia bendrojo programinio dokumento (BDP) rengimą, biudžeto ciklą, investicijų planavimą. 2003 m. gruodžio 23 d. priimtas naujas Biudžeto sandaros įstatymo pakeitimo įstatymas. Jame apibrėžti nauji biudžetiniai aspektai, atsiradę dėl narystės ES. Lietuvos Respublikos pasirengimas narystei ES lemia Biudžeto sandaros įstatymo pataisas dviem aspektais. Pirmasis – Lietuvos Respublikos įsipareigojimas užtikrinti racionalų ir operatyvų ES finansinės paramos lėšų naudojimą ir įmokas į ES biudžetą, antrasis – ES sąskaitų sistemos įdiegimas tvarkant šalies biudžeto lėšas ir pinigų srautus. Nuo 2004 metų į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą eina dideli pinigų srautai ir ES paramos programoms finansuoti, ir įmokoms į ES biudžetą. Todėl dažnai 2004 m . biudžetas vadinamas eurointegraciniu biudžetu dėl jame susiliejančių Lietuvos ir ES pinigų srautų.

4.4. Valstybės ir savivaldybių biudžetų teisinis reglamentavimas 

„Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“  žodį reguliuoti paaiškina žodžiu tvarkyti, taigi teisinį reguliavimą galima traktuoti kaip teisinį atitinkamo dalyko (šiuo atveju nacionalinio biudžeto) sutvarkymą. Alfonas Vaišvila savo vadovėlyje „Teisės teorija“ pateikia tokį tiesinio reguliavimo apibrėžimą: tai tokia socialinio reguliavimo rūšis, arba forma, kai poveikis žmonių elgesiui yra daromas teisės normomis ir principais.

Lietuvoje valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sudarymo ir vykdymo teisinis pagrindas yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, LR biudžeto sandaros įstatymas, LR Seimo statutas, Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymas, atitinkamų metų Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas, Vyriausybės patvirtintos biudžetų sudarymo ir vykdymo taisyklės ir kiti biudžeto pajamų gavimą ir programų finansavimą reglamentuojantys teisės aktai.

Savivaldybių biudžetų teisinis pagrindas yra atitinkamų savivaldybių tarybų priimti sprendimai dėl atitinkamų biudžetinių metų savivaldybių biudžetų patvirtinimo.

 Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurioje biudžeto klausimams skirti 121 ir 127-132 straipsniai, apibūdinta biudžeto sistema, nustatyti biudžeto pajamų šaltiniai bei biudžetinių metų pradžia ir pabaiga, nurodyta, kad biudžeto projektą rengia Vyriausybė, o svarsto ir įstatymu priima Seimas.

Metodiniams aspektams priskirtina tik vienintelė Konstitucijos nuostata, kad Seimas, didindamas biudžeto išlaidas, privalo nurodyti išlaidų finansavimo šaltinį. Taip pat pažymėtina, kad valstybės biudžetą kaip demokratiškai legitimuotos politikos instrumentą rodo Konstitucijos (131 str. 2 d.) nuostata: „negalima mažinti įstatymų nustatytų išlaidų, kol tie įstatymai nepakeisti”. Tokia nuostata – tarsi Konstitucijos rengėjų akibrokštas Vyriausybei, įgaliotai rengti biudžeto projektą (Konstitucijos 94 str. 4 p., 130 str.). Tai akivaizdžiai rodo nevisiškai įtikinamas Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kad „Konsitucijos 131 straipsnio 2 dalyje nurodyti tam tikras išlaidas numatantys įstatymai yra ne taisyklė, bet išimtis”. Tiesa, įtikinamai skamba tokio išaiškinimo argumentas: „priešingu atveju būtų iškreipiama konstitucinė valstybės biudžeto samprata: konstitucinis biudžetinių metų institutas netektų prasmės, būtų paneigiama Vyriausybės konstitucinė teisė ir pareiga valstybės biudžetą rengti/…/ biudžetiniams metams, atsižvelgiant į esamą socialinę ir ekonominę padėtį”.

Biudžeto sandaros įstatymas yra pagrindinis šios srities įstatymas, kuriame įteisintos svarbiausios nacionalinio biudžeto turinio, pajamų ir išlaidų planavimo bei biudžeto lėšų naudojimo, biudžeto rengimo, tvirtinimo, vykdymo ir kontrolės nuostatos. Visa tai reglamentuota, kaip teigiama įstatyme, siekiant efektyvaus biudžeto piniginių išteklių naudojimo.

Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymas reglamentuoja savivaldybių biudžetų pajamų šaltinius ir savivaldybių biudžetams skiriamų iš valstybės biudžeto dotacijų bei lėšų apskaičiavimo, tvirtinimo ir pervedimo tvarką. Savivaldybių biudžetų atžvilgiu reglamentavimo objektas yra pajamos ir iš visumos, kaip išimtis, išsiskiria viena savivaldybių biudžetų išlaidų dalis, tai - valstybės biudžeto specialios dotacijos savivaldybių biudžetams, skiriamos tiksline paskirtimi Seimo ir Vyriausybės patvirtintoms programoms vykdyti (5 str. 2 d.).

Apibendrinant valstybės ir savivaldybių biudžetų sudarymo teisinio reglamentavimą, galima teigti, kad valstybės ir savivaldybių biudžetų teisinis reglamentavimas yra daugiapakopis, atitinkantis bendrą valstybės teisės aktų sistemą

4.5. Biudžetinių teisinių santykių subjektai

Įvairių valdžių (biudžetinių teisinių santykių subjektų) funkcinį pasiskirstymą biudžetiniame procese galima apibūdinti taip:

Vyriausybė - sudaro biudžeto projektą, teikia Seimui, vykdo patvirtintą biudžetą ir pateikia biudžeto vykdymo apyskaitą Seimui. Seimas – nagrinėja biudžeto projektą, tvirtina biudžeto įstatymą ir biudžeto vykdymo apyskaitą.

Teismų sistema – vaidmuo neapibrėžtas, dažniausiai nagrinėja, ar biudžeto įstatymas neprieštarauja Konstitucijai (Lietuvos Res[ublikos Konstitucinis teismas).

Savivaldybės – įstatymų nustatyta tvarka sudaro ir vykdo savivaldybių biudžetus.

Asignavimų valdytojai.(plačiau žr. 4.13 klausimą)

LRV įgaliojimai biudžeto srityje:

rengia ir teikia Seimui valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą; organizuojavalstybės biudžeto vykdymą, teikia Seimui valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitą;

taip pat teikia Seimui Valstybinio socialinio draudimo fondo, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetų rodiklių patvirtinimo įstatymų projektus bei Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo vykdymo ataskaitas.

4.6. Valstybės ir savivaldybių biudžetų formavimo principai ir šaltiniai

Valstybės biudžeto sandara remiasi tam tikrais nusistovėjusiais principais. Biudžeto santvarkos principai – pagrindiniai dėsniai, kuriais remiantis tvarkomas modernus konstitucinis valstybės biudžetas. Remiantis užsienio šalių ir Lietuvos autorių darbais apie biudžetinį procesą, galima išskirti tokius pagrindinius modernaus biudžeto sudarymo principus:

1. Biudžeto tikrumas arba realumas. Šis principas taikomas abiem biudžeto dalims – pajamoms ir išlaidoms. Tačiau šis principas yra sunkiai formalizuojamas, vadovavimasis juo labai priklauso nuo subjektyvaus veiksnio, pirmiausia nuo asmeninių savybių tų, kurie rengia biudžeto projektą, jį svarsto ir tvirtina. Nustatytų formalių kiekybinių realumo reikalavimų teisės aktuose ir specialiojoje literatūroje neteko aptikti, be to, biudžeto skaičiavimai, ypač jo pajamų dalis, dažnai grindžiami prognoziniais skaičiavimais, kurie pagal jų prigimtį negali būti visiškai patikimi. Šis principas reikalauja, kad į biudžetą turi būti įtrauktos tik tokios pajamos, kurios bus gautos. Tuo tikslu stebimas kelerių praėjusių metų biudžeto pajamų gavimas ir dydis, valstybės ekonominio gyvenimo įtaka ir pasaulinė ūkio konjunktūra.2. Biudžeto pilnumo principas. Šis principas reikalauja, kad visos numatomos biudžeto pajamos ir išlaidos būtų įtrauktos į biudžetą.3. Biudžeto vientisumo principas. Šis principas papildo biudžeto pilnumo principą ir reikalauja, kad visos pajamos ir išlaidos turi būti parodytos viename biudžete. Įvairių valstybių praktikoje dažni atvejai, kai šalia nacionalinio biudžeto atsiranda jame neparodyti fondai ar kitaip pavadintos lėšų sąskaitos, todėl svarbu vadovautis šiuo principu sudarant biudžetą.4. Biudžeto specializacijos ir detalizacijos principas. Principas nustato, kad biudžete būtų aiškiai ir griežtai paskirstytos išlaidos: išleidžiamos tiems reikalams, kuriems buvo skirtos. Sudarant biudžetą pajamos ir išlaidos suskirstytos skyriais, paragrafais ir straipsniais.5.  Biudžeto viešumo principas. Nemažai valstybių teisės aktais reglamentuoja šio principo įgyvendinimą, pavyzdžiui, nustato prievolę tam tikroms institucijoms supažindinti visuomenę su parengto biudžeto projekto medžiaga, reglamentuoja supažindinimo būdus, priemones ir terminus. Šis principas yra įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose. Jį gana paprasta įgyvendinti vis plačiau taikant pažangesnes informacines technologijas. Tačiau biudžeto viešumo principą įgyvendinant vis tik iškyla problema – visuomenė neįsitraukia į aktyvų biudžeto projektų svarstymą, ypač mažas visuomenės aktyvumas.

Be šių pagrindinių biudžeto sudarymo principų, remiantis Lietuvos biudžeto sudarymą reglamentuojančiais teisės aktais, galima išskirti Lietuvos biudžetiniam procesui būdingus principus: 1. Biudžeto sudarymas pagal bazinius duomenis. Skiriami valstybės biudžeto sudarymo baziniai duomenys ir savivaldybių biudžetų sudarymo baziniai duomenys. Valstybės biudžeto projektas rengiamas remiantis Vyriausybės programa, valstybės ilgalaikės raidos strategija, strateginio planavimo principais, Biudžeto sandaros įstatymu, kitais įstatymais bei kitais teisės aktais, šalies ūkio plėtros makroekonominėmis prognozėmis, Europos Sąjungos paramos strateginiais dokumentais, ministerijų ir Vyriausybės įstaigų strateginiais veiklos planais ir Vyriausybės patvirtintais nacionalinio biudžeto prognozuojamais pagrindiniais rodikliais, taip pat valstybės biudžeto asignavimų valdytojų pateiktomis programomis ir programų sąmatų projektais, Strateginio planavimo metodika.Savivaldybių biudžetai sudaromi naudojantis tais pačiais baziniais duomenimis kaip ir valstybės, bet papildomai  remiantis specialiu Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymu ir Seimo patvirtintais savivaldybių biudžetų finansiniais rodikliais. 2. Programinio metodo, sudarant biudžetus, taikymo principas: a)    pagal programinį metodą valstybės biudžetas pradėtas sudarinėti nuo 1998 metų; b)    pagal programinį metodą savivaldybių biudžetai pradėti sudarinėti nuo 2000 metų.Visi biudžeto asignavimai yra planuojami pagal patvirtintas asignavimų valdytojų veiklos programas ir strateginius veiklos planus. Tokios programos ir planai sudaromi atsižvelgiant į Vyriausybės strateginius tikslus ir finansinės politikos gaires. 3. Kompetencijos padalijimo principas. Pagrindiniai įgalinimai biudžetinio proceso srityje yra suteikti valdžios institucijoms, kurios tvirtina biudžetus, kontroliuoja jų  vykdymą ir tvirtina biudžeto įvykdymo apyskaitas. Tokios institucijos turi teisę daryti pakeitimus patvirtintame biudžete, o esant reikalui ir patvirtinti papildomą biudžetą. Tokios institucijos – tai Seimas ir savivaldybių tarybos. Joms yra tiesiogiai pavaldžios institucijos, kurios organizuoja biudžeto vykdymą: Seimui – Vyriausybė, savivaldybei – valdyba. 4. Biudžeto patvirtinimo terminų nustatymo principas. Pagal Konstituciją biudžetas turi būti patvirtintas iki naujų biudžetinių metų pradžios, o pagal Biudžeto sandaros įstatymą – ne vėliau kaip 14 dienų iki biudžetinių metų pradžios. Savivaldybių biudžetai turi būti patvirtinti per 2 mėnesius nuo valstybės biudžeto patvirtinimo. Jei biudžetas nepatvirtinamas laiku, biudžeto išlaidos iki patvirtinimo negali viršyti 1/12 praėjusių metų biudžeto per mėnesį. 5. Biudžeto rodiklių klasifikacijos principas. Tai vienas pagrindinių principų, jo esmę sudaro tai, kad visos biudžeto pajamos ir visos išlaidos yra skirstomos į tam tikras grupes pagal atitinkamus požymius. Biudžeto sandaros įstatymo 9 straipsnis nurodo, kad biudžeto pajamųir asignavimų ekonominę ir funkcinę klasifikaciją nustato Finansų ministerija. 6. Biudžeto tvirtinimo formos nustatymo principas. Valstybės biudžetas tvirtinamas tik įstatymu, savivaldybių biudžetai – savivaldybių tarybų sprendimu, kuris priimamas pagal savivaldybės tarybos reglamentą. 7. Teisės aktų, kurie turi įtakos biudžetui, priėmimo ribojimo principas. Pagal Biudžeto sandaros įstatymą mokesčių įstatymai, kiti įstatymai ir teisės aktai bei jų pakeitimai, darantys įtaką atitinkamų metų biudžeto pajamoms, asignavimams ir valstybės skolai, įsigalioja įstatymų nustatyta tvarka, bet priimami ne vėliau kaip tų metų Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas.

4.7. Biudžeto deficitas

Valstybė savo finansuose gali turėti perteklių ar trukumą. Pastaruoju atveju kalbame apie "deficitą". Biudžeto deficito valdymas yra vienas iš svarbiausių fiskalinės politikos makroekonominių instrumentų. Dažnai siekiama subalansuoti biudžetą, norint išlaikyti šalies ekonomiką "ant bėgių".

Apie biudžeto deficitą taip pat kalbame, kai norime apytikriai nusakyti vyriausybės fiskalinę padėtį. Ar vyriausybė bando į ekonomiką "įpumpuoti" daugiau likvidžių lėšų nei ji surenka iš mokesčių, ar ji bando likvidžias lėšas išimti iš ekonomikos tam, kad atvėsintų "perkaitintą" ekonomiką?

Finansų rinkos labai atidžiai stebi biudžeto deficitą, nes jis parodo, kiek vyriausybei atitinkamu metu reikia finansavimo ir kokiu mastu didėja valstybės skola. Biudžeto deficitas gali suteikti informaciją apie vidaus išteklių mobilizavimo efektyvumą ir valstybės išlaidų valdymą. Pagrindinės biudžeto deficito priežastys gali būti pajamų surinkimo problemos, pernelyg didelės išlaidos ar netinkama kontrolė.

Galima finansuoti deficitą keturiais būdais:

skolintis iš centrinio banko - deficito monetizacija (1);

skolintis iš vietinių bankų (2); skolintis iš nebankinių privačiųjų institucijų/įmonių (3) ir skolintis iš užsienio kreditorių arba naudoti šalies užsienio atsargas (4).

Deficito finansavimas naujai spausdinant pinigus tai tas pats, kas iš pradžių didinti realiąsias pinigų atsargas. Tokiu būdu palūkanų normas galima paskatinti mažėti (paprastai taip būna šalyje, kurioje infliacija nėra didelė). Mažėjant palūkanų normoms, gyventojai nenori turėti daug grynųjų pinigų, ir, tokiu būdu, mažėja privačių asmenų pinigų paklausa. Didinant realią pinigų pasiūlą, pinigų paklausai mažėjant, galų gale padidėja bendras kainų lygis. Taigi, biudžeto deficitas gali būti vienas iš veiksnių, kurie skatina infliacijos augimą šalyje.

Galimybės deficitą finansuoti, leidžiant neinfliacinius pinigus (arba vykdant senjoražą), priklauso nuo to, kiek auga BVP, kokia yra reali pinigų paklausos. Lietuvos atveju, esant valiutos santykiui su BVP 10 proc, jei pinigų poreikis bus stabilus, o ilgalaikis augimas, kaip numatoma, bus 4,5 proc, valstybės pajamos iš neinfliacinių pinigų spausdinimo gali sudaryti 0,6 proc. BVP. Industrinėse šalyse šis procentas yra vidutiniškai 1 proc. BVP, o daugumoje besivystančių šalių - mažiau kaip 2,5 proc. BVP.

Biudžeto deficitui finansuoti galima panaudoti ir oficialius užsienio (valiutos) rezervus. Bet kai rezervų lygis pagal importo reikalavimus ar skolos grąžinimo įsipareigojimus yra žemas, privačiam sektoriui gali pasirodyti, kad peržengta "minimalių" rezervų riba. Tai gali paskatinti kapitalą bėgti iš šalies ir sukelti mokėjimų balanso krizę.

Biudžeto deficitą taip pat galima finansuoti, skolinantis šalies viduje. Vyriausybės skolinimasis mažina kredito išteklius, kuriais, kitu atveju, galėtų pasinaudoti privatus sektorius, arba didina kredito kainą.

Būdamas vienu iš pagrindinių ekonomikos dalyvių, valstybinis sektorius yra santaupų ir investicijų šaltinis. Jei investicijos didesnės už santaupas, visa ekonomika patiria išorinės pusiausvyros sutrikimą arba tai, kas vadinama einamosios sąskaitos deficitu. Laikui bėgant einamosios sąskaitos deficitą kompensuoja einamosios sąskaitos perviršis. Mažinant biudžetą, galima padėti didinti valstybinių lėšų santaupas, o santaupas galima panaudoti per dideliems išorinės ekonominės pusiausvyros sutrikimams mažinti.

Biudžeto deficitas - tai sąvoka, kurią praktikoje galima apibrėžti įvairiais būdais. Biudžeto deficito poveikis ekonomikai taip pat būna įvairus, priklausomai nuo pradinių sąlygų ir deficito priežasčių.

4.8. Biudžetinio proceso sąvoka ir struktūra

Biudžetinis procesas – tai teisės normomis reglamentuota valstybinės valdžios institucijų veikla sudarant ir peržiūrint biudžetų projektus, tvirtinant ir vykdant biudžetus bei kontroliuojant jų vykdymą. Panašų biudžetinio proceso sąvokos apibūdinimą pateikia ir kiti autoriai. Tačiau tiek pagrindiniame biudžeto sandarą reglamentuojančiame įstatyme, tiek jį papildančiuose teisės aktuose biudžetinio proceso sąvoka neapibrėžiama. LR Biudžeto sandaros įstatymo 1 straipsnis, apibrėždamas įstatymo paskirtį, nustato biudžetų rengimo, tvirtinimo, vykdymo, vertinimo ir kontrolės pagrindines nuostatas bei procedūras, kurios ir sudaro biudžetinį procesą.

Biudžetinis procesas yra skirtingas atskirose valstybėse. Biudžetinio proceso savitumas ir šio proceso dalyvių biudžetinė kompetencija atsiskleidžia priklausomai nuo valstybės valdymo formos bei administracinio-teritorinio suskirstymo ypatumų, todėl skiriasi biudžeto sandara federacinėse ir unitarinėse valstybėse.

Laiko požiūriu visas biudžetinis procesas trunka apie 2,5 metų. Patvirtintas biudžetas galioja 1 metus. Toks laikotarpis vadinamas arba biudžetiniais metais arba biudžetiniu periodu. Lietuvoje biudžetiniai metai sutampa su kalendoriniais metais. Daugumoje Europos šalių, kaip ir Lietuvoje, biudžetiniai metai yra nuo sausio 1 dienos iki gruodžio 31 dienos. Biudžetinių metų pradžia įvairiose šalyse gali būti skirtinga, pavyzdžiui JAV biudžetiniai metai prasideda spalio 1 d. ir baigiasi rugsėjo 30 d., Japonijoje biudžetiniai metai prasideda balandžio 1 d. ir baigiasi kovo 31 d.

Biudžetinis procesas struktūriškai susideda iš atskirų etapų arba stadijų, kurios įvairiuose šaltiniuose įvardijamos ne vienodai, tačiau išskiriamos šios: 1.   Biudžeto projekto sudarymas. 2.   Biudžeto projekto svarstymas ir priėmimas. 3.   Biudžeto vykdymas ir kontrolė. 4.   Atsiskaitymas už biudžeto vykdymą.

Visos biudžetinio proceso stadijos ir procedūros reglamentuojamos teisės aktais ir visos vienodai svarbios. Biudžetinio proceso stadijos griežtai seka viena kitą ir keisti jų sekos negalima. Kiekvienoje biudžetinio proceso stadijoje sprendžiami tik jai būdingi klausimai.

Daugumoje valstybių biudžetinio proceso normatyvinė bazė yra įtvirtinta tų šalių konstitucijose. Jose atsispindi biudžetinio proceso dalyvių pareigos – parlamento, prezidento, vyriausybės, finansų ministrų. Taip pat yra specialios teisės normos, kurios priklausomai nuo biudžetinių santykių pobūdžio yra skirstomos į: 1)   materialines (pagrindines), 2)   procesines.

Visos materialinės teisės normos įtvirtina biudžetinę sistemą, biudžetinę kompetenciją, biudžeto pajamų ir išlaidų sistemą. Ypatingą reikšmę biudžetiniame procese turi procesinės normos, kurios reglamentuoja biudžeto sudarymo ir vykdymo procedūras. Šios teisės normos yra materialinių teisės normų įgyvendinimo garantija.

4.9. Valstybės iždo sąvoka

Pagrindinis vaidmuo vykdant biudžetą tenka įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, kurios daro įmokas į biudžetą ir naudoja biudžeto asignavimus. Valstybės biudžeto asignavimai pervedami į valstybės iždą. Valstybės iždo bendrąją sistemą valdo ir už valstybės finansinių reikalų tvarkymą atsako LR Finansų ministerija, vadovaudamasi šios sistemos veiklą reglamentuojančiais teisės aktais.

Valstybės iždo bendrosios sistemos funkcijos:

valdo valstybės biudžeto piniginius išteklius; kaupia valstybės biudžeto lėšas valstybės iždo sąskaitoje;

išduoda valstybės lėšas iš valstybės iždo sąskaitų;

valstybės turtinių įsipareigojimų ir valstybės skolos valdymas;

valstybės vardu sudaromų finansinių sandorių apskaita;

informacijos ir atskaitomybės apie valstybės piniginius išteklius sukaupimas ir išdavimų rengimas bei teikimas nustatyta tvarka;

valstybės piniginių išteklių srautų prognozavimas;

laikinai laisvų valstybės piniginių išteklių investavimas.

Valstybės iždas gali būti suprantamas keliais aspektais. Pirma - tai yra institucija, atsakinga už Vyriausybės finansinių reikalų tvarkymą. Valstybės iždo paskirtis yra užtikrinti racionalų piniginių išteklių, kuriais disponuoja Vyriausybė, valdymą bei šių išteklių naudojimą įstatymų nustatytiems reikalams finansuoti.

Antra - valstybės iždas gali būti apibūdinamas kaip valstybės finansinių išteklių visuma. Valstybė per iždą juridiškai veikia kaip tam tikrų nuosavybės teisių ir interesų subjektas.

Trečia - valstybės iždas gali būti suprantamas materialiąją prasme kaip sąskaita banke, kurioje yra laikomi bei iš kurios yra išduodami valstybės finansiniai ištekliai. Visos valstybės pajamos, kurios yra surenkamos į biudžetą yra pervedamos į valstybės iždo sąskaitą iš kurios vėliau yra paskirstomos įvairioms valstybės funkcijoms finansuoti.

Pagal Lietuvos Respublikos valstybės iždo įstatymą, valstybės iždas yra Lietuvos Respublikos vyriausybės įgaliotos institucijos valdoma sąskaita banke, kurioje yra laikomi valstybės piniginiai ištekliai. Valstybės piniginiams ištekliams yra priskiriami valstybės biudžeto, valstybės pinigų fondų, įsteigtų pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, piniginiai ištekliai bei piniginiai  ištekliai, kuriuos valstybė yra gavusi, pasiskolinusi, paskolinusi ar kitaip investavusi.

Tuo pačiu reikia pabrėžti, kad valstybės iždo sąskaitoje nėra kaupiami savivaldybių biudžetams, savivaldybių įsteigtiems pinigų fondams, valstybinio socialinio draudimo fondui bei Privalomo sveikatos draudimo fondo biudžetams priskirti piniginiai ištekliai.

4.10. Valstybės rezervas

Lietuvos Respublikos Valstybės rezervo įstatyme nustatyta, kad Valstybės  rezervas - piniginės lėšos (nacionaline bei užsienio valiuta)  ir  valstybės  lėšomis  įsigytos materialinių išteklių atsargos bei privalomosios materialinių išteklių atsargos mobilizaciniams poreikiams, ūkio ir civilinės saugos sistemos funkcionavimo poreikiams  patenkinti  mobilizacijos, ekstremalių situacijų bei ekonominės grėsmės sąlygomis ar kitais šio įstatymo nustatytais atvejais.

Sudarant, kaupiant ir tvarkant valstybės rezervą, privalo dalyvauti valstybės ir savivaldybės institucijos, valstybės ir savivaldybės įstaigos, taip pat visų rūšių bei nuosavybės formų įmonės,  užsienio valstybių įmonių filialai ir atstovybės, biudžetinės ir viešosios įstaigos, kitos ne pelno  organizacijos, vadovaudamiesi šiuo, Mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo bei Civilinės saugos įstatymais.

Valstybės rezervą sudaro piniginės lėšos ir valstybės rezervo materialinių išteklių atsargos. Valstybės rezervo piniginės lėšos yra skirtos materialiniams ištekliams įsigyti, gelbėjimo bei atstatymo darbams ir kitoms reikmėms finansuoti ekstremalių situacijų ir ekonominės grėsmės metu.

Valstybės rezervo sudarymas, piniginių lėšų kaupimas ir tvarkymas bei valstybei  nuosavybės teise priklausančių materialinių išteklių atsargų kaupimas ir tvarkymas finansuojamas: 1)  valstybės biudžeto asignavimais; 2) lėšomis, gautomis realizavus valstybei nuosavybės teise priklausančias valstybės rezervo materialinių išteklių atsargas; 3)   lėšomis, gautomis pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis;  4)   kitomis teisėtai gautomis lėšomis.

Vyriausybė tvirtina valstybės rezervo piniginių lėšų dydį ir sukaupimo terminus, valstybės  rezervo materialinių išteklių atsargų, priklausančių valstybei nuosavybės teise, nomenklatūrą, kiekį, sukaupimo terminus ir valstybės rezervo atsakinguosius saugotojus.

Valstybės rezervas gali būti naudojamas:  1) valstybės reikmėms užtikrinti paskelbus mobilizaciją ir (ar) įvedus nepaprastąją padėtį; 2) valstybės reikmėms užtikrinti ekstremalių situacijų metu bei ekstremalių situacijų padariniams likviduoti; 3) ūkio funkcionavimui palaikyti ekonominės grėsmės atvejais; 4) pagalbai kitoms valstybėms suteikti pagal galiojančias Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis.

 4.11. Biudžetinių įstaigų samprata

LR biudžetinių įstaigų įstatymo 2 straipsnis apibrėžia biudžetinės įstaigos sąvoką: Biudžetinė įstaiga yra valstybės arba savivaldybės institucija, steigiama įstatymų nustatyta tvarka, visiškai arba iš dalies išlaikoma iš biudžeto ir taip įvardyta steigimo akte bei nuostatuose. Esminis šios įstaigos bruožas, jog ji yra išlaikoma iš biudžeto, nors ir yra numatyta papildomo nebiudžetinio finansavimo galimybė.

Valstybės biudžetas – tai didžiausias centralizuotas valstybės fondas, per kurį akumuliuojama pagrindinės dalis lėšų, reikalingų valstybei deleguotoms funkcijoms finansuoti. Atitinkamai biudžetinėms įstaigoms priklauso valstybės funkcijų atlikimas.

Išlaikomų iš Lietuvos valstybės biudžeto įstaigų steigėjai:

Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, ministerijos, apskričių viršininkai, kitos valstybinės institucijos

Išlaikomų iš savivaldybių biudžetų įstaigų steigėjai:

vietos savivaldybių tarybos

Steigdami biudžetinę įstaigą, steigėjai, išskyrus Lietuvos Respublikos Seimą, Lietuvos Respublikos Prezidentūrą, Lietuvos Respublikos Vyriausybę, Konstitucinį Teismą ir Aukščiausiąjį Teismą, privalo steigimo aktą suderinti su Finansų ministerija. Biudžetinei įstaigai vadovauja vadovas, kurį skiria pareigoms ir atleidžia iš jų steigėjas, jeigu įstatymai nenustato kitaip.

4.12. Nebiudžetinės įstaigų, išlaikomų iš biudžeto, lėšos

Kaip nusako jų pačių pavadinimas biudžetinės įstaigos yra finansuojamos iš valstybės biudžeto arba savivaldybių biudžetų, atsižvelgiant į tai, kas yra steigėjas, pagal asignavimų valdytojų patvirtintas sąmatas, laikantis Finansų ministerijos nustatytų finansavimo taisyklių ir iždo procedūrų. Nors pagrindinis finansavimo šaltinis yra biudžetinės lėšos, vis gi yra numatytas ir papildomas. Biudžetinės įstaigos gali turėti nebiudžetinių lėšų.  Įstaigoms, finansuojamoms iš Lietuvos valstybės biudžeto, nebiudžetinių lėšų sudarymo ir naudojimo taisykles nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o įstaigoms, finansuojamoms iš savivaldybių biudžetų, - savivaldybių vykdomosios institucijos. Todėl yra aktualus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas nuo 1993 m. liepos 28 d. Nr. 579 „Dėl įstaigų ir organizacijų, finansuojamų iš Lietuvos valstybės Biudžeto, nebiudžetinių lėšų.“

Minėtame nutarime išskiriamos trys nebiudžetinių lėšų rūšys. Nors anksčiau buvo keturios, bet tantjemų lėšos buvo panaikintos. Todėl mums aktualios yra šios trys nebiudžetinių lėšų rūšys: specialiosios lėšos, pavedimų lėšos bei depozitai.

Specialiosios lėšos yra biudžetinių įstaigų ir organizacijų pajamos, gaunamos iš jų ūkinės veiklos, kuri turi atitikti šių įstaigų ir organizacijų pagrindinės veiklos pobūdį: už realizuotą savo gamybos produkciją, atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už mokslo tiriamuosius darbus (išskyrus tuos, kurie finansuojami iš Lietuvos valstybės biudžeto), organizuotas pramogas. Specialiosios lėšos naudojamos išlaidoms, susijusioms su nurodytąja ūkine veikla, padengti. Biudžetinės įstaigos ir organizacijos gali turėti specialiųjų lėšų, jeigu išlaidas, susijusias su 5 nutarimo punkte nurodyta veikla, padengia gaunamos pajamos, taip pat jeigu remiantis Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo 7 straipsniu nesteigiama individuali (personalinė) įmonė.

Biudžetinės įstaigos ir organizacijos, turinčios specialiųjų lėšų, kasmet sudaro pajamų ir išlaidų sąmatas pagal kiekvieną specialiųjų lėšų pajamų rūšį. Vyriausieji asignavimų valdytojai sudaro suvestines specialiųjų lėšų pajamų ir išlaidų sąmatas, neišskirdami jų pagal specialiųjų lėšų pajamų rūšis, ir vieną sąmatos egzempliorių pateikia Finansų ministerijai.

Biudžetinei įstaigai ir organizacijai banko įstaigoje atidaroma viena specialiųjų lėšų sąskaita visų rūšių specialiosioms lėšoms. Specialiųjų lėšų pajamų ir išlaidų sąmata sudaroma kalendoriniams metams.

Biudžetinės įstaigos ir organizacijos naudoja specialiąsias lėšas, neviršydamos faktiškai gaunamų atitinkamos specialiųjų lėšų rūšies pajamų. Asignavimų valdytojai gali skirti dalį specialiųjų (nebiudžetinių) lėšų už energetikos išteklius bei ryšių paslaugas sumokėti, valstybinės ir vietinės reikšmės gamtos bei kultūros vertybėms valstybinių parkų teritorijose tvarkyti, taip pat kitoms įstaigos ar organizacijos reikmėms.

Specialiųjų lėšų pajamų ir išlaidų sąmatos sudaromos, nagrinėjamos ir tvirtinamos kartu su biudžeto išlaidų sąmatomis. Biudžetinių įstaigų ir organizacijų lėšos, gaunamos iš jų pagrindinės veiklos (įmokos už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose,muzikos mokyklų,pensionų, bendrabučių, išskyrus šeimyninius, pajamos), kurios pagal galiojančius įstatymus ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus skiriamos išlaidoms dengti, taip pat rinkliavos, nustatytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimuose, specialiosioms lėšoms nepriskiriamos.

Biudžetinių įstaigų ir organizacijų pavedimų lėšos - tai iš kitų įmonių, įstaigų, organizacijų (įskaitant aukštesniąsias) ir fizinių asmenų gautos lėšos tam tikriems pavedimams vykdyti. Šios lėšos saugomos banko įstaigos sąskaitoje "Pavedimų lėšos". Įvykdžiusi pavedimą, įstaiga ar organizacija nusiunčia lėšas pervedusiai įmonei, įstaigai ar organizacijai ataskaitą ir grąžina nepanaudotų lėšų likutį.Iš kitų biudžetinių įstaigų ir organizacijų gautos ir tais pačiais metais nepanaudotos pagal paskirtį lėšos grąžinamos įstaigoms, organizacijoms bei fiziniams asmenims, pervedusiems šias lėšas, ne vėliau kaip iki gruodžio 31 dienos (įskaitytinai).

Biudžetinių įstaigų ir organizacijų depozitai yra laikinai šių įstaigų ir organizacijų saugomos ir tam tikrų aplinkybių arba susitarimų sąlygojamos lėšos. Šios lėšos saugomos banko įstaigos atskirose sąskaitose ir apskaitomos atskirai nuo kitų lėšų, kuriomis disponuoja biudžetinės įstaigos ir organizacijos.

Pasikeitus aplinkybėms arba nutraukus susitarimą, biudžetinės įstaigos ir organizacijos depozitus grąžina depozitoriams.

Biudžetinės įstaigos ir organizacijos depozitus saugo ribotą laiką:

lėšas, kurios turi būti grąžintos fiziniams asmenims - trejus metus po šių lėšų grąžinimo sąlygose numatyto termino, o teisėsaugos (vidaus reikalų, prokuratūros ir teismų) institucijų depozitinėse sąskaitose saugomus iš areštuotųjų ir kitų asmenų paimtus pinigus - šešis mėnesius nuo teismo nuosprendžio, kvotos ar tardymo pareigūno nutarimo grąžinti paimtus pinigus jų savininkams išsiuntimo registruotu laišku dienos;

lėšas, kurios turi būti grąžintos biudžetinėms įstaigoms ir organizacijoms - iki metų pabaigos;

lėšas, kurios turi būti grąžintos kitiems juridiniams asmenims - metus po šių lėšų grąžinimo sąlygose numatyto termino. 

Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymas 1995 m. gruodžio 5 d. Nr. I-1113

Vyriausybės nutarimas nuo 1993 m. liepos 28 d. Nr. 579 „Dėl įstaigų ir organizacijų, finansuojamų iš Lietuvos valstybės Biudžeto, nebiudžetinių lėšų.“

4.13. Valstybės ir savivaldybių biudžeto asignavimų paskirtis, valdytojai, jų teisės ir pareigos

Nacionalinio biudžeto išlaidos dar kitaip vadinamos asignavimais. Valstybės ir savivaldybių biudžetų asignavimai, kaip ir pajamos, gali būti tik piniginės lėšos. Nacionalinio biudžeto asignavimai naudojami valstybės ir savivaldybių funkcijoms bei asignavimų valdytojų programoms vykdyti. Lietuvos Respublikos surenkami mokesčiai, privalomos įmokos, rinkliavos gali būti perskirstomos tik per nacionalinį biudžetą, Valstybinį socialinio draudimo fondą, Privalomojo sveikatos draudimo fondą, Privatizavimo fondą, Rezervinį (stabilizavimo) fondą, Valstybės įmonės Ignalinos atominės elektrinės eksplotavimo nutraukimo fondą, Garantinį fondą, savivaldybių privatizavimo fondus.

Valstybės biudžeto asignavimai yra naudojami įstatymams įgyvendinti: 1.   valstybės funkcijoms bei Vyriausybės tvirtinamoms programoms vykdyti, 2.   dotacijoms savivaldybių biudžetams teikti, 3.   valstybės įsipareigojimams vykdyti.

Lietuvos Respublikos biudžeto lėšos skiriamos įvairioms valstybės socialinėms funkcijoms įgyvendinti. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimai skiriami šioms valstybės reikmėms: 1.  švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos, sporto programoms įgyvendinti, 2.  socialinės apsaugos paramos programoms finansuoti, 3.  mokslui ir techninei pažangai 4.  gamtos apsaugai, 5.  ūkio plėtojimui reguliuoti, 6.  krašto apsaugai, 7.  valstybės valdžios ir valdymo institucijoms bei teisėtvarkos įstaigoms išlaikyti, 8.  dotacijoms savivaldybių biudžetams, 9.  viešajai tvarkai ir visuomenės apsaugai, 10. išoriniams valstybės ryšiams, 11. valstybės skolos aptarnavimo išlaidoms, 12. valstybės biudžeto kasos apyvartos lėšoms padidinti. 13. išlaidoms, patirtoms dėl važiavimo keleiviniu transportu lengvatų taikymo, kompensuoti, 14.  valstybės skoloms grąžinti, 15.  kitoms priemonėms pagal Lietuvos Respublikos įstatymus įgyvendinti.

Tai yra išlaidų skirstymas pagal funkcinę klasifikaciją. Išlaidos pagal ekonominę klasifikaciją gali būti:1) paprastosios, 2) nepaprastosios ir 3) paskolos.

Paprastosios išlaidos: Darbo užmokestis; Įnašai socialiniam draudimui; Kitos išlaidos prekėms, darbams ir paslaugoms: maisto produktai , medikamentai, šildymas , elektros energija, ryšių paslaugos, transporto išlaikymas , apranga ir patalynė , spaudiniai, kitos prekės, komandiruotės , miestų ir gyvenviečių viešasis ūkis. ir t.t.

Nepaprastosios išlaidos:Pagrindinio kapitalo įsigijimas: nematerialiojo turto įsigijimas; žemės įsigijimas; pastatų ir statinių įsigijimas; įrenginių ir mašinų įsigijimas; susisiekimo priemonių įsigijimas; kito ilgalaikio materialiojo turto įsigijimas; strateginių ir neliečiamųjų atsargų sudarymas.

Paskolos ir akcijų įsigijimas:Vidaus paskolos; Paskolos užsieniui ; Akcijų įsigijimas; Kitos investicijos; Depozitai.

Valstybės biudžeto išlaidos gali būti suskirstytos į tris grupes: 1) Valstybės vartojimo išlaidos apima valstybinio sektoriaus darbuotojų darbo užmokestį bei valstybės perkamų prekių išlaidas (pvz., valstybiniai žemės ūkio produktų supirkimai, karinės technikos pirkimas ir kt.) 2)  Valstybės investicijos – tai įvairios kapitalinės išlaidos (pvz., kelių tiesimo, uostų statybos išlaidos ir kt.) 3) Transferiniai išmokėjimai privačiam sektoriui. Šiai grupei priskiriami mokėjimai, už kuriuos valstybė betarpiškai negauna mainais prekių ar paslaugų (pvz., pensijų, nedarbo pašalpų išmokėjimai, subsidijos įmonėms).          

Šios trys valstybės išlaidų grupės kartais skirstomos tik į dvi stambias dalis – einamąsias išlaidas ir kapitalinių įdėjimų išlaidas. Einamosioms išlaidoms priskiriamos darbo užmokesčio ir perkamų prekių ir paslaugų išlaidos, transferiniai mokėjimai ir valstybės skolos palūkanų mokėjimai, o kapitalinių įdėjimų išlaidos – tai valstybės investicijos. Pagrindinę valstybės išlaidų dalį sudaro einamosios išlaidos, investicijoms tenka santykinai nedidelė valstybės išlaidų dalis.

Vyriausybės išlaidos prekėms ir paslaugoms įsigyti yra savarankiška bendrosios paklausos sudedamoji dalis. Tačiau vyriausybės sektoriaus įtaka bendrajai paklausai neapsiriboja tik tiesioginiu poveikiu. Vyriausybės sektorius veikia bendrąją paklausą netiesiogiai, keisdamas namų ūkio vartojimo išlaidas.

Betarpiškai biudžeto asignavimais disponuoja asignavimų valdytojai - valstybės institucijų ir įstaigų, nurodytų Seimo patvirtintame valstybės biudžete, arba institucijos, kurių asignavimus Seimo pavedimu patvirtino Vyriausybė arba kita tam Seimo įgaliota valstybės institucija, vadovai. Asignavimo valdytojų pareigos išdėstytos Lietuvos Respublikos Biudžeto sandaros įstatymo 5 str. T.y. Biudžeto asignavimų valdytojai privalo: 1) naudoti skirtus biudžeto asignavimus pagal nustatytą paskirtį savo vadovaujamos biudžetinės įstaigos programoms vykdyti, paskirstyti jiems skirtas biudžeto lėšas pavaldžioms biudžetinėms įstaigoms ir kitiems subjektams programoms vykdyti; 2) organizuoti iš biudžeto finansuojamų programų rengimą ir vykdymą; 3) nustatyti ir tvirtinti vadovaujamos biudžetinės įstaigos ar pavaldžių įstaigų ir kitų subjektų programas, jų sąmatas, neviršijant šioms programoms patvirtintų bendrųjų asignavimų, tarp jų - išlaidoms, iš jų - darbo užmokesčiui, ir turtui įsigyti, sumų; 4) Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka ir terminais teikti finansinę ir kitą atskaitomybę; 5) kontroliuoti ir vykdyti savo vadovaujamų biudžetinių įstaigų įsipareigojimus, atlikti pavaldžių biudžetinių įstaigų ir kitų subjektų finansinės atskaitomybės analizę; 6) užtikrinti finansinių ir statistinių ataskaitų teisingumą ir pateikimą laiku; 7) užtikrinti programų vykdymo ir paskirtų asignavimų naudojimo teisėtumą, ekonomiškumą, efektyvumą ir rezultatyvumą.

Šio įstatymo 6 str. nustatytos asignavimų valdytojų teisės:

naudoti   biudžeto  asignavimus  pagal   paskirtį  savo  vadovaujamos  įstaigos  veiklai  ir programoms finansuoti; paskirstyti biudžeto asignavimus sau pavaldžioms įstaigoms;

nustatyti savo ir sau pavaldžių įstaigų išlaidų struktūras, neviršijant bendros paskirto asignavimo sumos;

biudžetiniais metais keisti pradinę biudžeto asignavimo paskirtį, tačiau neviršyti bendros asignavimo sumos paprastoms išlaidoms ir darbo užmokesčiui, taip pat nepaprastoms išlaidoms ir programoms;

tvirtinti   savo   ir  sau  pavaldžių  įstaigų  išlaidų  sąmatas,   išlaidų  apmokėjimo  įkainių normatyvus ir kt.

4.14. Lietuvos Respublikos Vyriausybės rezervo fondas

Kiekvienais metais Valstybės biudžete sudaromas Vyriausybės rezervas. Jis turi būti ne didesnis kaip 1 procentas patvirtintų valstybės biudžeto asignavimų sumos. Konkretų Vyriausybės rezervo dydį   kasmet nustato Seimas Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme. Vyriausybės rezervo lėšos skirstomos Vyriausybės nutarimu. Vyriausybės rezervo lėšos naudojamos ekstremalių situacijų padariniams likviduoti, įsipareigojimams,  susijusiems su dalyvavimu tarptautinėse operacijose, bei kitoms reikmėms pagal Vyriausybės nustatytus prioritetus.

4.15. Valstybės biudžeto tvirtinimo tvarka ir terminai

Biudžeto projekto sudarymas – viena iš pačių svarbiausių biudžetinio proceso stadijų. Jo metu numatomos pagrindinės valstybės politinio, ekonominio, socialinio vystymo kryptys, nustatoma biudžetinių lėšų apimtis ir asignavimai, t. y. biudžeto projekte atsispindi valstybės biudžeto politika.

Biudžetiniam procesui atskirose valstybėse būdingi tiek bendri, tiek specifiniai bruožai. Kontinentinės teisės sistemos valstybėse biudžetas priimamas kaip vienas įstatymas (Prancūzija, Vokietija), tuo tarpu anglosaksų teisės sistemos valstybėse yra rengiami atskiri pajamų ir išlaidų dalies įstatymai (Didžioji Britanija, Kanada, JAV – 13 asignavimų įstatymų projektų ir valstybinių pajamų įstatymų projektas).

Biudžetinis procesas prasideda biudžetinės iniciatyvos pareiškimu. Svarbu pabrėžti, jog nei vienas parlamentas neturi iniciatyvos teisės biudžetiniais klausimais. Jis gali tik teikti pataisas Vyriausybės siūlomam įstatymų projektui. Atsižvelgiant į bendrą praktiką, biudžetinės iniciatyvos teisė priklauso aukščiausiam vykdomosios valdžios organui – Vyriausybei (Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Lenkijoje) arba Prezidentui (JAV, Prancūzijoje). Biudžeto projekto sudarymą visose valstybėse organizuoja vykdomoji valdžia. Biudžeto projekto paruošimas daugumoje valstybių yra panašus. Valstybės biudžeto projektą rengia dažniausiai finansų ministerijos (JAV – Administracinė biudžeto tarnyba (Office of Management and Budget)), kurios atsakingos už valstybės finansų politiką. 

Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto projekto sudarymą organizuoja LR Vyriausybė.  Biudžeto projektą rengia Vyriausybės įgaliota institucija - Finansų ministerija.

Nacionalinio biudžeto sudarymo procese dalyvauja visos biudžetinės įstaigos, be to, kai kurios iš jų, be savo  įstaigos biudžeto projekto rengimo, dar vykdo specifines funkcijas. Tokias funkcijas vykdo šios institucijos:

1) Lietuvos Respublikos Seimas pagal vaidmens specifiką, išskiriant Seimo komitetų ir Seimo ( plenarinių posėdžių) lygius; 2)  Lietuvos Respublikos Vyriausybė, taip pat išskiriant Vyriausybės posėdžio, Strateginio planavimo komiteto ir Vyriausybės kanceliarijos lygius; 3) Finansų ministerija.

Be išvardytų biudžetinių įstaigų, dar paminėtina viena nevyriausybinė organizacija – Lietuvos savivaldybių asociacija, kuriai teisės aktais numatytos specifinės funkcijos sudarant savivaldybių biudžetus – svarstyti ir derinti savivaldybių pajamų dydį ir išlyginimą (viena kitos atžvilgiu), lemiančius prognozuojamus rodiklius.

Nacionalinio biudžeto sudarymas – tai ilgas, praktiškai visus metus trunkantis procesas, kurio turinys, procedūros ir dalyvių vaidmuo, kaip jau buvo minėta, nustatyti teisės aktais, tuo garantuojant visų dalyvių atliekamų darbų koordinavimą.

Oficialia nacionalinio biudžeto sudarymo pradžia laikytinas kasmet metų pradžioje priimamas Vyriausybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių projektų rengimo planas (pvz., JAV yra sudaromas biudžeto kalendorius (Budget Calender). Technologiniu metodiniu požiūriu biudžeto sudarymo pradinis žingsnis yra valstybės strateginių tikslų (prioritetų) bei fiskalinės politikos gairių nustatymas. Vyriausybė, nustatydama strateginius tikslus turi vadovautis Strateginio planavimo metodika.

Atlikusi būtinus skaičiavimus ir sudariusi projektą, Finansų ministerija pateikia jį LR Vyriausybei. Kartu ji privalo pateikti vyriausybės nutarimo projektą „Dėl ateinančių metų valstybės biudžeto” ir ateinančių metų LR valstybės biudžeto ir atskaitymų į savivaldybių biudžetus numatymų bei dotacijų įstatymo projektą. Šio įstatymo priedai ir sudaro valstybės biudžetą: pajamų suma, paskirstymas pagal straipsnius, bendra asignavimų suma, jų paskirstymas asignavimų valdytojams.

Projektas svarstomas Vyriausybės posėdyje dalyvaujant suinteresuotiems asmenims. Procedūra:

išklausomas pranešimas apie biudžeto projektą (Finansų ministras); svarstomas pranešimas ir projektas;

priimamas sprendimas dėl projekto (teigiamas, neigiamas, grąžinti taisyti).

Gavusi šiuos dokumentus LR Vyriausybė apsvarsto biudžeto projektą ir teikia jį LR Seimui, priimdama minėtą nutarimą. Vyriausybė, prieš teikdama projektą Seimui, pateikia jį Lietuvos savivaldybių asociacijai. Nuo tada valstybės biudžetas įžengia į svarstymo ir tvirtinimo stadiją.

Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą svarsto ir tvirtina LR Seimas. Konstitucijoje numatyta, kad valstybės projektą sudaro LR Vyriausybė ir pateikia LR Seimui ne vėliau kaip prieš 75 dienas iki biudžetinių metų pabaigos.

LR Vyriausybės pateiktame projekte turi būti nurodyta:

bendra pajamų suma ir jų paskirstymas pagal pajamų rūšis; įmokų į valstybės biudžetą ;

bendra valstybės biudžeto asignavimų suma, jų paskirstymas pagal biudžetines įstaigas programoms įgyvendinti;

grynojo skolinimosi limitas;

biudžetiniais metais pasirašomų valstybės garantijų limitas;

savivaldybių biudžetams skiriamų dotacijų sumos, bendrosios dotacijos kompensacijų sumos ir t.t.

Vyriausybė kartu su atitinkamų metų Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektu Seimui pateikia įvairius dokumentus kurie reglamentuoti biudžeto sandaros įstatyme.

Pagal naują Seimo statutą, projektą pateikia iki 10 01. Seimo posėdžio sekretoriatas per 3 dienas perduoda frakcijoms, komitetams ir valdyboms, valstybės kontrolieriui. Artimiausiame posėdyje išklausomas pranešimas apie projektą (Vyriausybės vardu praneša Finansų ministras). Pateikiamas bendras biudžeto apibūdinimas, ypatumai, lyginant su praeitų metų biudžetu. Projektas svarstomas komitetuose, frakcijose, skiriant ne mažiau 15 dienų. Komitetai nagrinėja projektą pagal savo kompetenciją bei pateikia išvadas ir pasiūlymus iki 11 10. Valstybės kontrolierius išvadas ir pasiūlymus pateikia iki 11 05.

Pagrindinis projekto svarstymas vykdomas biudžeto ir finansų komitete, kuris formuluojant galutinę išvadą priima arba motyvuotai atmeta kitų komitetų bei frakcijų pasiūlymus. Iki 11 05 projektas turi būti apsvarstytas Seimo posėdyje: svarsto biudžeto ir finansų komiteto išvadą bei kitų komitetų, frakcijų ir deputatų pasiūlymus, jei jie buvo atmesti biudžeto komitete.

Biudžeto ir finansų komitetas pagrinde turi atlikti šias funkcijas:

svarstyti LR Vyriausybės pateiktą Seimui tvirtinti valstybės biudžeto projektą ir teikti visų komitetų pateiktas išvadas, jas apibendrinti;

kartu su kitais komitetais rengti išvadas dėl valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitos;

atlikti bendrąją nuolatinę valstybės biudžeto vykdymo kontrolę.

Biudžeto ir finansų komitetas yra pagrindinė Seime esanti struktūra, užsiimanti biudžeto svarstymu. Kiti komitetai taip pat aktyviai nagrinėja šį projektą. Jų posėdžiuose kviečiami dalyvauti LR Vyriausybės nariai ir bei biudžeto ir finansų komiteto nariai. Vėliau rengiamas išplėstinis komitetų posėdis (dalyvauja ir LR Vyriausybės nariai).

Komitetai turi teisę reikalauti iš LR Vyriausybės pateikti duomenis, kuriais pagrįstas projektas. Tai iš dalies atspindi biudžeto realumo principą.

Šioje stadijoje pasireiškia biudžetinės iniciatyvos teisė: komitetai, frakcijos, atskiri LR Seimo nariai gali siūlyti keisti išlaidų sumas (jei siūloma didinti – reikia nurodyti finansavimo šaltinį: kažką sumažinti, padidinti konkrečias pajamas – pvz., akcizą), tačiau neleidžiama keisti tų sumų, kurios į valstybės biudžetą įrašytos pagal įstatymus, kitus LR Seimo priimtus norminius aktus ir LR tarptautinius įsipareigojimus (norint mažinti reikia keisti įstatymus). Norint, kad komitetų, frakcijų, LR Seimo narių pataisos realiai atsispindėtų valstybės biudžete:

pirma pataisas turi patvirtinti biudžeto ir finansų komitetas; po to joms turi pritarti LR Vyriausybė.

Pirmiausia siūlymai dėl valstybės biudžeto projekto pakeitimo pateikiami biudžeto ir finansų komitetui, kuris pasiūlymus apsvarsto su kitų komitetų ir frakcijų atstovais, suformuluoja išvadas. Jis kitų komitetų, frakcijų pasiūlymus gali priimti arba atmesti. Atmetimo atveju turi pateikti motyvuotą paaiškinimą, kodėl atmetė. Jei komitetas teikia pasiūlymus ne savo sferos klausimais, biudžeto ir finansų komitetas turi teisę atmesti šį pasiūlymą nemotyvuotai.

Biudžeto ir finansų komitetui suformulavus išvadas dėl biudžeto projekto, jis pateikiamas svarstyti Seimo posėdyje. Išklausomas pranešimas apie projekto pataisas (biudžeto ir finansų komiteto pirmininko) ir taip pat tame posėdyje gali pasisakyti kiti komitetų, frakcijų pirmininkai, kiti Seimo nariai.

Per 15 dienų skiriamas antras biudžeto svarstymas: teikiamas Vyriausybės pataisytas pagal pastabas projektas; sprendžiamas klausimas dėl biudžeto patvirtinimo įstatymo priėmimo datos paskyrimo. Jeigu pareikšta rimtų pastabų, projektas grąžinamas prie antro svarstymo procedūros. Komitetai ir frakcijos gali siūlyti padidinti biudžeto išlaidas, bet turi nurodyti tų išlaidų padengimo šaltinius. Draudžiama siūlyti mažinti išlaidas, kurios įtrauktos į biudžetą pagal įstatymą.

Antrojo LR Seimo posėdžio, kuriame svarstomas pakoreguotas valstybės biudžeto projektas, rezultatas gali būti įstatymo apie biudžetą priėmimo paskyrimas viename iš artimiausių posėdžių. Iki šio posėdžio priimami nauji pasiūlymai dėl projekto. Kitas galimas šio posėdžio rezultatas – projekto grąžinimas LR Vyriausybei patobulinti. Taip atsitinka, kai būna daug nesutarimų.

Tvirtinant biudžetą balsuojama dėl alternatyvių biudžeto pakeitimo siūlymų, kurių neįtraukė Vyriausybė; jie priimami jei už juos balsavo daugiau kaip pusė visų Seimo narių. Po to balsuojama dėl viso biudžeto; priimamas paprasta balsų dauguma. Jei Seimas atmeta biudžeto projektą, 5-10 dienų skiriama dar vienam pataisyto biudžeto projekto svarstymui.

Lietuvos įstatymai leidžia priimti valstybės biudžeto projekto pataisas net jei joms nepritaria LR Vyriausybė. Tokiu atveju pasiūlyta valstybės biudžeto pataisa priimama >1/2 Seimo narių balsų. Tačiau siūloma pataisa neturi prieštarauti LR įstatymams.

Kai LR Seimas nutaria artimiausiame posėdyje priimti biudžeto projektą, baigiasi išankstinė biudžeto svarstymo stadija. Prasideda galutinio biudžeto patvirtinimo etapas.

Pagal biudžetinės sandaros įstatymą, Lietuvos valstybės biudžetas tvirtinamas ne mažiau kaip dvi savaitės iki biudžetinių metų pradžios. Valstybės biudžetas tvirtinamas pagal tuos pačius rodiklius, kurių pagrindu sudaromas projektas. 3 pav. Biudžeto projekto svarstymas Seime

4.16. Savivaldybių biudžetų tvirtinimo tvarka ir terminai

Savivaldybių biudžetas yra pagrindinis instrumentas, kurio pagalba yra vykdomos įstatymo pavestos funkcijos savivaldybėms. Biudžeto sandaros įstatymo 2 straipsnio 11 punkte yra pateikiama savivaldybės biudžeto sąvoka, kurioje įtvirtinta, jog savivaldybės biudžetas – savivaldybės tarybos patvirtintas savivaldybės biudžeto pajamų ir asignavimų planas biudžetiniams metams.

Savivaldybių biudžetų projektus rengia savivaldybių vykdomosios institucijos, remdamosi šiuo Įstatymu, kitais įstatymais, Seimo patvirtintais savivaldybių biudžetų finansiniais rodikliais, Vyriausybės patvirtintomis biudžetų sudarymo ir vykdymo taisyklėmis, valstybinės statistikos duomenimis, socialinėmis ir ekonominėmis programomis, taip pat savivaldybių biudžetų asignavimų valdytojų programomis ir jų sąmatų projektais.

Savivaldybių vykdomosios institucijos parengtus biudžetų projektus teikia savivaldybių taryboms savivaldybių tarybų reglamento nustatyta tvarka. Savivaldybių tarybos svarsto biudžetų projektus atsižvelgdamos į savivaldybių vykdomųjų institucijų pranešimus, tarybos komitetų pasiūlymus ir išvadas. Savivaldybių biudžetus tvirtina savivaldybių tarybos. Biudžetas tvirtinamas savivaldybės tarybos sprendimu. Sprendime nurodoma: 1)   bendra pajamų suma ir jų paskirstymas pagal pajamų rūšis; 2) bendra asignavimų suma ir jų paskirstymas biudžetinėms įstaigoms ar savivaldybių administracijos padaliniams programoms vykdyti. Asignavimai skiriami išlaidoms, iš jų - darbo užmokesčiui, ir turtui įsigyti;

Savivaldybių tarybos biudžetus patvirtina per du mėnesius nuo valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo. Jeigu biudžetas laiku nepatvirtinamas, asignavimai metų pradžioje iki biudžetų patvirtinimo kiekvieną mėnesį negali viršyti 1/12 praėjusių metų šių biudžetų asignavimų.

Jeigu savivaldybė nustatytu laiku nepatvirtina biudžeto, lėšos iš valstybės biudžeto atitinkamai savivaldybei iki biudžeto patvirtinimo laikinai nepervedamos.

4.17. Biudžetų vykdymas, kontrolė

Biudžeto vykdymas – tai biudžete numatytų pajamų gavimas ir patvirtintų išlaidų apmokėjimas. Du uždaviniai: užtikrinamas patvirtintų pajamų surinkimas; užtikrinamas tikslingas biudžeto lėšų panaudojimas. Pagrindinis vaidmuo tenka įstaigoms, įmonėms, organizacijoms, kurios daro įmokas į biudžetą ir naudoja biudžeto asignavimus.

Biudžetą patvirtinus įstatymu, prasideda vykdomo etapas: į biudžetą surenkamos pajamos ir finansuojamos valstybės išlaidos. Po biudžeto įstatymo įsigaliojimo Vyriausybė, pagal asignavimų valdytojų atliktus patikslinimus, patvirtina valstybės biudžeto asignavimų paskirstymą pagal tvirtinamas programas.

Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė, kasos operacijų vykdymą organizuoja Finansų ministerija. Valstybės biudžeto vykdyme tiesiogiai dalyvauja daug valstybės institucijų - Valstybinė mokesčių inspekcija, Muitinės departamentas, visi asignavimų valdytojai ir jiems pavaldžios įstaigos. Svarbus vaidmuo vykdant biudžetą tenka Valstybės iždui, kurio funkcijas vykdo Finansų ministerija. Šiame darbe valstybės biudžeto pajamų surinkimo ir išlaidų finansavimo procesas detaliau nenagrinėjamas.

Biudžeto vykdymo etapas vyksta visus biudžetinius metus. Biudžetinių metų bėgyje biudžetas paprastai bent pora kartų keičiamas ir tikslinamas - tai atliekama ta pačia tvarka, kaip tvirtinant pradinį biudžeto įstatymą.

Pagal tai, kaip dažnai keičiami biudžeto patvirtinimo įstatymai, specialistai vertina Vyriausybės sugebėjimą reaguoti į besikeičiančią ekonominę šalies situaciją bei biudžeto planavimo kokybę, valstybės galimybes ar poreikius. Kai kurie specialistai biudžeto planavimo kokybę vertina tuo palankiau, kuo mažiau įstatymu patvirtintas biudžetas keičiamas finansinių metų bėgyje ir kuo mažiau planuoti biudžeto finansiniai rodikliai skiriasi nuo faktiškai įvykdytų. Dažnas biudžeto įstatymų keitimas taip pat įvardijamas kaip besivystančių šalių biudžetinės praktikos problema. Tačiau kita vertus, vyriausybei ekonomiškai naudingiau laiku reaguoti į pakitusią ekonominę situaciją ar kitas aplinkybes šalyje - tai ji gali daryti atitinkamai keisdama biudžeto pajamas ar išlaidas.

Biudžeto vykdymas – tai numatytų pajamų surinkimas ir numatytų priemonių finansavimas. Biudžeto kasos vykdymas – pinigų priėmimas į biudžetą ir pinigų išdavimas iš jo.

Žinomos trys biudžeto kasos sistemos:

Iždinė – biudžeto kasą vykdo speciali finansų ministerijos institucija; Bankinė – biudžeto kasos operacijas atlieka bankai; Mišri – egzistuoja abiejų sistemų elementai.

Šiuo metu vyrauja bankinė biudžeto kasos sistema.

Asignavimai – biudžeto numatytų išlaidų apimtys. Šie skaičiai rodo, kiek išlaidų yra numatoma skirti per metus tam tikroms institucijoms arba priemonėms. Asignavimų pavertimas pinigais vyksta per biudžetinius kreditus.

Biudžetiniai kreditai – teisė asignavimų valdytojams paimti iš biudžeto tam tikrą sumą pinigų tam tikriems biudžete numatytiems reikalams.

Asignavimų valdytojai – įstaigų ir ūkio subjektų valdytojai, turintys teisę gautų kreditų ribose panaudoti biudžeto lėšas.

Skiriami tokie asignavimų valdytojai:

Vyriausi (tai finansų ministras); pirmos eilės (tai ministrai ir kitų žinybų vadovai);

antros eilės (antros eilės valdytojams kreditus atidaro vyriausi ir pirmos eilės asignavimų valdytojai. Jie atidaro kreditus trečios eilės asignavimų valdytojams);

trečios eilės (jie gali tik naudotis kredito lėšomis).

Biudžeto vykdymą organizuoja ir vykdo šios institucijos:

Valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė Valstybės biudžeto kasos operacijų vykdymą organizuoja Finansų ministerija per Lietuvos Respublikos kredito įstaigas.

Savivaldybių biudžetų vykdymą organizuoja savivaldybių administracijų direktoriai.

Savivaldybių biudžetų kasos operacijų vykdymą organizuoja savivaldybių administracijos per Lietuvos Respublikos kredito įstaigas.

Mokesčių ir kitų įmokų į valstybės ir savivaldybių biudžetus apskaičiavimą ir mokėjimą kontroliuoja įstatymų įgaliotos institucijos.

Visą valstybės biudžeto vykdymą galima suskirstyti į :

išlaidų vykdymą; pajamų vykdymą.

Vykdyme dalyvauja ne tik Valstybinė mokesčių inspekcija, bet ir visi fiziniai asmenys, prisidedantys prie pajamų patekimo į valstybės biudžetą. Nemokestines įmokas administruoja labai įvairios institucijos (tos, kuriose pajamos atsiranda).

Biudžeto išlaidų plano vykdymas – išlaidų apmokėjimas. Prasideda nuo išlaidų sąrašo sudarymo. Vyriausybė per 1,5 mėnesio nuo biudžeto įsigaliojimo dienos turi pateikti Seimui biudžeto paskirstymą pagal finansuojamas įstaigas ir biudžetų ekonominį klasifikavimą; savivaldybių biudžetai skirstomi ketvirčiais. Išlaidos apmokamos per biudžetų asignavimus ir kreditus – lėšas, kurios skiriamos konkrečioms išlaidoms apmokėti. Teisės naudotis asignavimo lėšomis – biudžeto asignavimo paskyrimas, institucija duoda pavedimą kredito įstaigai, aptarnaujančiai biudžetą, teikti biudžeto lėšas organizacijoms, patvirtintoms biudžete.

Valstybės biudžete sudaromos kasos apyvartos lėšos, kurios formuojamos iš biudžeto likučio ar planinių pajamų.

Kasos apyvartos lėšos naudojamos laikinam lėšų trūkumui padengti (dėl išlaidų ir pajamų gavimo nesutapimo laike) ir turi būti atstatytos iki biudžetinių metų pabaigos. Kasos operacijos vykdomos per Lietuvos bankus. Pagrindinė institucija yra valstybės iždas (funkcijas vykdo finansų ministerijos Iždo departamentas).

LR biudžeto sandaros įstatymu nustatyta asignavimų valdytojų pareiga naudoti skirtus biudžeto asignavimus pagal nustatytą paskirtį savo vadovaujamos institucijos programoms vykdyti, užtikrinti programų vykdymo ir paskirtų asignavimų naudojimo efektyvumą ir rezultatyvumą. Valstybinių institucijų vidaus audito tarnybų, vidaus auditorių užduotis yra vertinti asignavimų valdytojų programų vykdymą bei finansinę atskaitomybę. Valstybės kontrolierius Seimui teikiamoje išvadoje turi įvertinti, ar paskirti asignavimai panaudoti programose nustatytiems tikslams, ar asignavimai panaudoti galimu efektyviausiu būdu, ar naudojant asignavimus nepadaryta teisės pažeidimų, bei kiek pasiekti programose nustatyti tikslai.

Seimui patvirtinus Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą, o Vyriausybei patvirtinus Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų paskirstymą pagal tvirtinamas programas, programos pradedamos įgyvendinti. Kartu pradedama ir jų stebėsena.

Visos lėšos, skirtos finansuoti išlaidoms iš biudžeto, perduodamos asignavimų valdytojams (kaip ir bendru atveju). Asignavimų lėšos pervedamos į asignavimų valdytojų biudžetines sąskaitas, atidaromas bankų įstaigose. Išlaidos, daromos iš šių sąskaitų, negali viršyti jose esančių lėšų. Asignavimais gali naudotis iki 12 31. Po to nepanaudoti asignavimai grąžinami į atitinkamą biudžetą iki 01 10.

Biudžetas turėtų būti formuojamas ir vykdomas taip, kad būtų numatomi ir prognozuojami ekonominės ir kt. situacijos pasikeitimai, o ne tik reaguojama į jau įvykusius pokyčius – tam turi būti rengiama ir teikiama savalaikė ir išsami informacija apie biudžeto rodiklius, valstybės finansinę padėtį. Valstybės finansų planavimas turi remtis prognozėmis, o ne reakcijomis į įvykusius pasikeitimus. Sprendžiant iškilusias problemas Lietuvoje apsiribojama administracinėmis priemonėmis, o nesiimama esminių politikos pakeitimų bei valstybės įsipareigojimų valdymo, o tai neigiamai veikia biudžetą bei fiskalinius rodiklius ilgame laikotarpyje. Tokia valstybės išlaidų valdymo praktika yra netinkama, neefektyvi ir netgi ydinga. Ji gali būti naudojama tik kaip vienkartinė priemonė ištikus šokui, tačiau pastovus tokių priemonių naudojimas valstybės finansų valdymui ir problemų sprendimui gali atvesti į dar gilesnę krizę.

Valstybės biudžeto įvykdymo kontrolė susijusi su valstybės biudžeto vykdymo metu atliekama einamąja kontrole. Šiam biudžeto proceso etapui galima priskirti biudžeto įvykdymo apyskaitos sudarymą, kurią rengia Finansų ministerija, tvirtina ir nagrinėja Vyriausybė bei teikia ją tvirtinti Seimui, Vidaus audito tarnybų, vidaus auditorių, Valstybės kontrolės atliekamus auditus bei Valstybės kontrolieriaus Seimui teikiamą išvadą dėl atitinkamų metų valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitos.

Biudžeto kontrolę vykdančios institucijos:

Valstybės biudžeto vykdymo bendrąją nuolatinę priežiūrą atlieka Seimo Biudžeto ir finansų komitetas. Valstybės biudžeto vykdymo auditą atlieka Valstybės kontrolė.

Valstybės pajamų plano vykdymą – Valstybinė mokesčių inspekcija ir kiti mokesčių administratoriai.

Biudžeto asignavimų valdytojų ir jiems pavaldžių biudžetinių įstaigų ir kitų subjektų programų vykdymą vertina vidaus audito tarnybos.

Biudžeto asignavimų valdytojai ir jiems pavaldžių biudžetinių įstaigų vadovai atsako už:

Programų vykdymą, programų sąmatų sudarymą ir vykdymą neviršijant patvirtintų asignavimų sumų, už paskirtų asignavimų efektyvų, atitinkantį programoje nustatytus tikslus ir rezultatyvų naudojimą;

Atsiskaitymus su darbuotojais, mokesčių administravimo įstaigomis, visų rūšių energijos ir kitų darbų, paslaugų bei prekių tiekėjais;

Buhalterinės apskaitos organizavimą ir finansinės atskaitomybės rengimą bei pateikimą pagal įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.  

Vykdant biudžetą tiriama:

ar laiku ūkio subjektai atsiskaito su biudžetu; ar tikslingai naudojamos biudžeto lėšos;

ar teisingai vedama finansinė atskaitomybė.

Nustatę atitinkamus pažeidimus, biudžeto vykdymą kontroliuojantys pareigūnai ar institucijos turi teisę:

apriboti finansavimą iš biudžeto; išieškoti ne pagal paskirtį panaudotas lėšas;

taikyti kitas poveikio priemones (nuobaudas).

4.18. Lietuvos Respublikos nacionalinio biudžeto santykis su Europos Sąjungos biudžetu

Aptariant ES biudžeto charakteristiką, visų pirma reikia atsižvelgti į ES kaip tarptautinės organizacijos statusą, tačiau tai padaryti nėra lengva, nes akademinėje literatūroje apie ES nėra prieita vieningos nuomonės dėl to, ar šią sąjungą reikia pripažinti klasikine tarptautine organizacija, ar ją reikėtų laikyti tam tikra tarptautinės organizacijos atmaina. Tačiau per daug nesigilinant į ES kaip tarptautinės organizacijos teorijas, ją „galima vertinti kaip tam tikrą politinę sistemą, turinčią pakankamai aiškiai išreikštą įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės institucijų struktūrą, kuri, vadovaudamasi subsidiarumo principu, priima ir vykdo viešosios politikos sprendimus“. Šios politinės sistemos finansinės veiklos pagrindas – ES biudžetas, užtikrinantis finansinę veiklos autonomiją ir nepriklausomumą nuo valstybių narių piniginių įnašų. ES biudžetas yra savarankiškas finansinis – politinis – teisinis aktas, kuriuo nustatomos kiekvienų Bendrijos finansinių metų pajamos ir išlaidos. Kalbant apie ES biudžeto teisinį pagrindą reikia paminėti Europos Bendrijos steigimo sutarties II antraštinę dalį „Finansinės nuostatos“, kuri reglamentuoja ES biudžeto sudarymo tvarką, įgyvendinimą ir kontrolę. Sutarties nuostatas konkrečiau detalizuoja antriniai ES teisės aktai, tokie kaip Finansinis reglamentas ir Finansinė struktūra. 1977 m. gruodžio 21 d. Finansinio reglamento Nr. 1231/77 taikomo Europos Bendrijų bendrajam biudžetui 1 straipsnio 1 dalyje Europos Bendrijų biudžetas apibrėžiamas kaip priemonė, nustatanti ir iš anksto patvirtinanti kiekvieniems metams planuojamas Bendrijų pajamas ir išlaidas. Esminis ES biudžeto sąvokos skirtumas nuo Lietuvos biudžeto sąvokos apibrėžimo (Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo (toliau Biudžeto sandaros įstatymas) 2 straipsnio 13 punkte nurodoma, kad valstybės biudžetas – Seimo patvirtintas valstybės biudžeto pajamų ir asignavimų planas biudžetiniams metams) yra tas, kad ES biudžetas yra apibrėžiamas kaip priemonė. Toks požiūris į ES biudžetą nėra savitikslis. Iš esmės visos ES biudžeto pajamos (nuosavieji ištekliai), išskyrus tam tikrą išlaidų dalį skirtą ES biurokratinio institucinio aparato išlaikymui, pasižymi grįžtamumo principu, t. y. ES biudžeto lėšos grįžta valstybėms narėms pagal konkrečius finansavimo prioritetus, plėtros bei vystymo programas ir struktūrinius fondus. Dėl to, nors ES biudžetas ir yra suprantamas klasikine prasme – finansinių metų planuojamų pajamų ir išlaidų sąmata, – tačiau taip pat svarbu suvokti ir tai, kad ES biudžetas yra priemonė tam tikriems tikslams, kurie susiję su pridėtinės vertės ir naudos sukūrimu valstybių narių atžvilgiu ir visos ES lygmeniu, pasiekti. Be to, dėmesį taip pat reikia atkreipti ir į tai, kad finansinė ES biudžeto parama valstybėms narėms jokiu būdu nepakeičia nacionalinio finansavimo. Visa tai yra susiję su tuo, kad didžioji finansinės paramos iš ES biudžeto dalis yra visų pirma investicinio pobūdžio, t. y. šios biudžeto lėšos nėra skirtos vienkartiniam ir konkrečiam galutiniam tikslui pasiekti. Investicinis lėšų pobūdis reiškia dalinį tam tikrų valstybės narės programų, kurios turi sukurti ilgalaikę pridėtinę vertę, finansavimą. Toks ES biudžeto lėšų „investavimas“ valstybėse narėse padeda siekti ilgalaikių ES plėtros ir vystymosi tikslų.

Dar vienas svarbus ES biudžeto specifikos aspektas yra susijęs su subsidiarumo principu. Šis principas yra įtvirtintas Europos Bendrijos steigimo sutarties 5 str. 2 d., kurioje teigiama: „Pagal subsidiarumo principą Bendrija imasi veiksmų srityse, kurios nepriklauso jos išimtinei kompetencijai, tik tada ir tokia apimtimi, kai siūlomo veiksmo tikslų valstybės narės negali deramai pasiekti, o Bendrija dėl siūlomo veiksmo masto arba poveikio gali juos pasiekti geriau.“

Visų pirma ES pajamų formavimo tvarka skiriasi nuo valstybių narių, įskaitant ir Lietuvą, pajamų formavimo. Valstybių narių nacionalinių biudžetų pagrindinis pajamų šaltinis yra mokesčiai. Tuo tarpu ES mokesčiai, taip kaip jie suprantami klasikine prasme, neegzistuoja. ES biudžeto pajamos formuojamos remiantis nuosavųjų išteklių sistema. Nors ES biudžetas turi nuosavus finansinius išteklius, tačiau šio biudžeto pajamų šaltinis yra valstybių narių nacionalinių biudžetų mokestinės pajamos, kurias surenka ir kontroliuoja konkrečių valstybių narių vyriausybės. Vadinasi ES biudžetas negauna tiesiogiai pajamų iš konkrečių mokesčių (pvz., pridėtinės vertės mokesčio, pajamų ir pelno mokesčių) kaip tai yra nacionalinių biudžetų atveju.

ES biudžetas, atsižvelgiant į išlaidų ir pajamų politiką, tam tikrais aspektais skiriasi nuo valstybių narių nacionalinių biudžetų. Pirmiausia ES biudžeto specifiką nulemia pačios ES kaip tarptautinės organizacijos specifinis pobūdis. Būtent dėl savo viršnacionalinės prigimties ES biudžetas gali būti apibūdinamas kaip kompleksinė teisinė – finansinė priemonė (teisės aktas), kurios paskirtis – įgyvendinti konkrečius politinius tikslus Bendrijos lygiu, kiekvienais finansiniais metais nustatant įsipareigojimus asignavimams ir mokėjimams. Kitas ES biudžeto skiriamasis bruožas – finansavimo sritys. Šiuo atveju lėšų judėjimo kryptis taip pat apsprendžia ES biudžeto specifika. ES biudžeto lėšos, kurios valstybėse narėse perpaskirstomos per nacionalinį biudžetą, pasižymi investiciniu pobūdžiu ir pridėtinės vertės kūrimu ne tik konkrečioje valstybėje narėje, bet ir visos Bendrijos lygiu. Kaip galima pastebėti iš pirmiau pateiktų lentelių, kuriose pateiktos ES biudžeto ir Lietuvos valstybės biudžeto finansavimo sritys ir apimtys, ES finansuoja bendresnio pobūdžio sritis. Šios sritys yra susijusios su visos ES plėtra ir vystymusi. Tuo tarpu Lietuvoje didžiausia biudžeto lėšų dalis nukreipiama į sritis, labiau susijusias su valstybės vidaus politika. Be to, Lietuvos ir apskritai visų valstybių narių biudžetų ypatingas skiriamasis bruožas yra transferiniai mokėjimai. Dalis konkrečios valstybės narės nacionalinio biudžeto pajamų yra skiriama transferiniams mokėjimams. ES biudžete nėra numatyti transferiniai mokėjimai.

5 tema. Europos Sąjungos regioninės politikos finansiniai instrumentai

5.1. Europos Sąjungos struktūrinių fondų valdymo (administravimo) sistema

Struktūriniai fondai atsirado dėl didelių ekonominių ir socialinių skirtumų tarp Europos Sąjungos regionų. Šie fondai ir skirti tiems skirtumams sumažinti.

Skirtumų tarp Europos Bendrijos regionų buvo nuo pat pradžių (ryškiausias pavyzdys - atsiliekantys Italijos pietų regionai). Šie skirtumai dar labiau išryškėjo į ją įstojus tokioms šalims, kaip Airija, Graikija, Ispanija ir Portugalija. Kai kurių rajonų BVP skirtumas siekia 3.5 karto, nedarbo rodikliai - iki 7 kartų. Tokių regioninių socialinių ir ekonominių skirtumų sumažinimas ir tolygios visos ES raidos skatinimas yra vienos iš bendrųjų ES politikos dalių - regioninės politikos - tikslas. ES regioninę politiką galima laikyti struktūrinės politikos sudedamąja dalimi, kuri įgyvendinama pasitelkus ES Struktūrinius fondus ir Sanglaudos fondą.

Struktūrinės politikos fondai visų pirma siekia padėti sunkumus išgyvenantiems regionams prisitaikyti prie besikeičiančių ekonominių ir socialinių sąlygų. Struktūrinių fondų lėšomis finansuojami projektai, padedantys sunkiai besiverčiančioms įmonėms ir darbuotojams imtis kitos, perspektyvesnės veiklos. Kita galimybė - didinti krizę išgyvenančių ūkio šakų ekonominės veiklos efektyvumą ir padėti joms atlaikyti konkurencinį spaudimą. Pavyzdžiui., bedarbių mokymas, siekiant įgyti perspektyvesnių specialybių. Tuo tarpu Struktūriniai fondai nefinansuoja pasyvios socialinės politikos priemonių (pensijos, išmokos, nedarbo pašalpos ir pan.).

Taigi Struktūriniai fondai yra Europos Sąjungos finansinis instrumentas, skirtas sumažinti regionų išsivystymo skirtumus ir skatinti menkiau išsivysčiusių regionų plėtrą. Šiuo tikslu buvo sukurti keturi ES struktūriniai fondai ( žr. 1 pav.):

Vienas iš struktūrinių fondų principų – programavimo principas reiškia, kad ES struktūrinių fondų parama skiriama ne pavieniams projektams, o integruotoms, daugiametėms ir ES gaires atitinkančioms plėtros programoms įgyvendinti.

Jei parama iš ES struktūrinių fondų programinio laikotarpio metu ne didesnė nei 1 mlrd. eurų arba nedaug viršija šią sumą taikoma paprastesnė procedūra - rengiamas Bendrasis programavimo dokumentas ir Programos priedas.

Kadangi parama Lietuvai iš ES struktūrinių fondų 2004-2006 metais sudarys apie 800 mln. eurų, Lietuva Europos Komisijai pateikė Bendrojo programavimo dokumento (toliau BPD) projektą, kurį Priežiūros Komitetas patvirtino 2004 m. vasario 5 d.

BPD – bendras šaliai skiriamų ES investicijų planavimo dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į esamos situacijos analizę , apibrėžiamas programuojamo periodo plėtros tikslas ir jo siekimo strategija , nustatomi investavimo prioritetai, aprašomos strategiją įgyvendinančios priemonės bei pateikiamas pirminis finansinis planas.

BPD keliamasplėtros tikslas – augantis šalies ūkio konkurencingumas, sąlygojantis sparčią žiniomis grindžiamo ūkio plėtrą, išreikštą, visų pirma, realaus BVP ir užimtumo augimu, vedančią prie didėjančios gerovės ir aukštesnio gyvenimo lygio visoje šalyje visiems jos gyventojams.

Lietuvos 2004-2006 m. Bendrasis programavimo dokumentas (BPD) kartu su kitais Lietuvos strateginio planavimo dokumentais (Valstybės ilgalaikės raidos strategija, Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros ilgalaikė strategija, Nacionaliniu susitarimu siekiant ekonominės ir socialinės pažangos) nustato, kad -- esminis tikslas yra pasiekti, kad Lietuvos ekonomikos produktyvumas, kuris šiandien siekia tik apie 30% Europos Sąjungos vidurkio, per artimiausius 15 metų priartėtų prie dabartinio ES lygio. Tai iš esmės atitinka Europos Sąjungos regioninės politikos tikslus, kuriuos įgyvendina struktūriniai fondai; -- žinių ekonomikos ir žinių visuomenės kūrimas ir vystymas yra pagrindinis šalies plėtros katalizatorius ir šiuolaikiškos konkurencingos ekonomikos sukūrimo garantas. Preliminariais

paskaičiavimais investicijos į šias sritis 2004-2006 m. gali siekti apie 245 mln.eurų, t.y. 21 proc. visų BPD lėšų (struktūrinių ir nacionalinių fondų). Tai sudarytų apie 1.4 proc. Lietuvos Bendrojo vidaus produkto.Bendrojo programavimo dokumento struktūra pateikiama 2 paveiksle.

Bendrajame programavimo dokumente pateikiamas tik trumpas siūlomų priemonių aprašymas, o jo priede – detali informacija apie priemones, tai yra priemonės aprašymas, uždaviniai, projektų tipai, atrankos kriterijai, galutinių naudos gavėjų kategorijos, atsakingos institucijos, įgyvendinimo laikotarpis, teritorinė apimtis, priežiūros rodikliai, finansinis planas ir kt.

Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų administravimo Lietuvoje taisyklės (patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 649 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 11 d. nutarimo Nr. 1166 redakcija) nustato ES struktūrinių fondų lėšas administruojančių institucijų - vadovaujančiosios, mokėjimo, tarpinės, įgyvendinančiosios institucijų, Priežiūros komiteto - funkcijas ir atsakomybę. Šiose Taisyklėse nurodytų institucijų priskirtų funkcijų aprašymas nustatomas vadovaujančiosios institucijos patvirtintuose ES struktūrinių fondų lėšų valdymo ir naudojimo procedūrų vadovuose.

Vadovaujančioji institucija atsakinga už patikimą ir veiksmingą ES struktūrinių fondų ir bendrojo finansavimo lėšų planavimą, priemonių įgyvendinimą ir priežiūrą. Ji gali įgalioti kitas ministerijas ir valstybės įstaigas (pagal joms LR teisės aktų nustatytą kompetenciją ir funkcijas) atlikti tam tikras aiškiai apibrėžtas užduotis, susijusias su struktūrinių fondų paramos tvarkymu. Vadovaujančiosios institucijos funkcijas atlieka Finansų ministerijos Finansinės paramos departamentas.

Vadovaujančioji institucija atlieka šias funkcijas: 1. Organizuoja BPD rengimą ir vadovauja šiam darbui, teikia BPD projektą Europos Komisijai derinti ir tvirtinti, taippat inicijuoja BPD pakeitimus; 2. Vadovauja deryboms su Europos Komisija dėl BPD; 3. Organizuoja BPD priedo rengimą ir vadovauja šiam darbui, teikia BPD priedą Priežiūros komitetui tvirtinti, taip pat inicijuoja BPD priedo pakeitimus; 4. Atsižvelgdama į galiojančią Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir Valstybės investicijų programos planavimo ir vykdymo tvarką, nustatytas ES struktūrinių fondų ir bendrojo finansavimo lėšų planavimo procedūras (atskirai nurodant įsipareigojimus mokėti, taip pat išmokas), kartu su mokėjimo, tarpinėmis ir įgyvendinančiosiomis institucijomis planuoja lėšų poreikį BPD įgyvendinti, šių lėšų paskirstymą tarp BPD priemonių ir nurodo jas atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir Valstybės investicijų programos projektuose; 5. Užtikrina, kad visų ES struktūrinių fondų ir bendrojo finansavimo lėšų apskaita būtų tvarkoma taip, kaip nurodyta reglamente (EB) Nr. 1260/1999; 6. informuoja Europos Komisiją apie numatomas ir padarytas išlaidas, susijusias su BPD įgyvendinimu; 7. koordinuoja ES struktūrinių fondų lėšų administravimo sistemos kūrimą, atlieka jos veikimo priežiūrą; 8. kartu su kitomis už ES struktūrinių fondų lėšų administravimą atsakingomis institucijomis rengia ES struktūrinių fondų vadovus, kuriuose nustato detalias administravimo funkcijų atlikimo taisykles ir procedūras, tvirtina šiuos vadovus, tikrina, kaip mokėjimo, tarpinės, įgyvendinančiosios institucijos, Priežiūros komitetas laikosi Taisyklių nuostatų; 9. duoda privalomus vykdyti nurodymus, teikia institucijoms, administruojančioms ir naudojančioms ES struktūrinių fondų lėšas, paaiškinimus, patarimus BPD įgyvendinimo ir ES struktūrinių fondų lėšų administravimo klausimais; 10. institucijoms, nesilaikančioms ES struktūrinių fondų vadovuose nustatytų procedūrų, nustato terminus trūkumams pašalinti, informuoja apie tai Lietuvos Respublikos Vyriausybę ir siūlo Lietuvos Respublikos Vyriausybei problemų sprendimo būdus, jeigu trūkumai nepašalinami nustatytu laiku; 11. stebi BPD įgyvendinimo eigą (įskaitant įsipareigojimų mokėti, taip pat išmokų iš ES struktūrinių fondų ir bendrojo finansavimo lėšų vykdymą pagal atskiras BPD priemones), tam tikslui kuria ir prižiūri integruotą informacinę sistemą; 12. teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei tvirtinti Priežiūros komiteto institucinę sudėtį, institucijų teikimu tvirtina šio komiteto asmeninę sudėtį, organizuoja Priežiūros komiteto darbą ir vadovauja jam, atlieka jo

sekretoriato funkcijas, teikia Priežiūros komitetui informaciją ir ataskaitas pagal ES struktūrinių fondų vadovuose nustatytą tvarką; 13. rengia metines ir galutines BPD įgyvendinimo ataskaitas ir gavusi Priežiūros komiteto patvirtinimą teikia šias ataskaitas Europos Komisijai, kartu su Europos Komisija peržiūri jas; 14. teikia Europos Komisijai informaciją apie BPD įgyvendinimo eigą, administravimo sistemos veikimą ir planuojamus pakeitimus, vertina Europos Komisijos rekomendacijas dėl ES struktūrinių fondų lėšų administravimo, informuoja Europos Komisiją apie tai, kaip įgyvendinami rekomendacijose pateikti pasiūlymai; 15. Kuria BPD lėšų panaudojimo valdymo ir kontrolės sistemą, turinčią užtikrinti išlaidų tinkamumo, viešųjų pirkimų, valstybės pagalbos, ES vykdomos politikos horizontaliu lygiu ir kitų nustatytų reikalavimų laikymąsi, nustato reikiamas kontrolės ir audito procedūras; 16. Organizuoja BPD įgyvendinimo vertinimą, bendradarbiauja su Europos Komisija atliekant galutinį vertinimą; 17. Rengia visuomenės informavimo apie BPD rengimą ir eigą strategiją ir veiksmų planą, informuoja visuomenę apie BPD rengimo ir įgyvendinimo eigą; 18.Planuoja ir administruoja BPD techninės pagalbos prioriteto priemones, siekdama užtikrinti efektyvų ir kvalifikuotą ES struktūrinių fondų lėšų planavimą; 19. Dalyvauja balsavimo teise projektų atrankos komitetų darbe; 20. nustačiusi, jog esama rimtų ES struktūrinių fondų ir bendrojo finansavimo lėšų panaudojimo pažeidimų, arba gavusi informaciją apie tokius pažeidimus, praneša apie tai Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos

Mokėjimo institucija atsakinga už visų ES struktūrinių fondų ir bendrojo finansavimo lėšų apskaitą. Mokėjimo institucijos funkcijos Lietuvoje yra priskirtos Finansų ministerijos Nacionalinio fondo departamentui.

Mokėjimo institucija atlieka šias funkcijas: 1. Atidaro atskirą valstybės iždo sąskaitą Lietuvos banke kiekvieno ES struktūrinio fondo lėšoms, iš kurių atliekami mokėjimai pagal Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšoms nustatytas procedūras; 2. Tikrina iš Europos Komisijos gaunamas ES struktūrinių fondų lėšų sumas; 3. Tvarko visų ES struktūrinių fondų ir bendrojo finansavimo lėšų apskaitą 4. Dalyvauja planuojant ES struktūrinių fondų ir bendrojo finansavimo lėšų poreikį BPD įgyvendinti, taip pat šių lėšų paskirstymą tarp BPD priemonių atitinkamiems biudžetiniams metams; 5. Teikia Europos Komisijai išmokų iš ES struktūrinių fondų lėšų dydžio prognozes einamiesiems ir pirmiems ateinantiesiems metams pagal tarpinių institucijų pateiktas prognozes; 6. Tikrina ir tvirtina tarpinių institucijų pateiktas išlaidų deklaracijas, rengia ir teikia apmokėti mokėjimo paraiškas Europos Komisijai; 7. Tvirtina vidaus procedūras, skirtas ES struktūrinių fondų ir bendrojo finansavimo lėšoms, išmokėtoms ir/arba panaudotoms pažeidžiant ES ir Lietuvos Respublikos teisės aktus, grąžinti mokėjimo institucijai, tvarko grąžintinų ir grąžintų lėšų apskaitą; kartą per metus informuoja Europos Komisiją apie grąžintinas ir grąžintas ES struktūrinių fondų lėšas; 8. Tvirtina ES struktūrinių fondų ir bendrojo finansavimo lėšų išmokėjimo projektų vykdytojams tvarką, užtikrinančią, kad lėšos būtų išmokamos laiku; 9. Nustačiusi, jog esama rimtų ES struktūrinių fondų ir bendrojo finansavimo lėšų panaudojimo pažeidimų, arba gavusi informaciją apie tokius pažeidimus, praneša apie tai Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos.

Tarpinės institucijos vykdo Valdymo institucijos deleguotas paramos valdymo funkcijas:

Rengia atitinkamas BPD ir BPD priedo dalis. Prižiūri savo sektoriaus BPD dalies įgyvendinimą, teikia pasiūlymus dėl BPD pataisymų ir teikia juos vadovaujančiajai

institucijai.

Planuoja priskirtų BPD priemonių lėšas, remdamasi įgyvendinančiųjų institucijų pateiktomis prognozėmis, rengia ES struktūrinių fondų lėšų išmokų prognozes einamiesiems ir pirmiems ateinantiesiems metams, teikia šią informaciją  mokėjimo institucijai;

Disponuoja struktūrinių fondų ir nacionalinio bendrafinansavimo lėšomis.

Nustato (suderinusi su vadovaujančiąja institucija) priskirtų BPD priemonių projektų atrankos kriterijus ir vertinimo taisykles, tvirtina projektų paraiškų formas, paraiškų pildymo reikalavimus.

Organizuoja projektų atranką. Sudaro projektų atrankos komitetus, įtraukdama ministerijų, kurių kompetencijos sričiai priskiriami svarstomi projektai, atstovus, derina jų sudėtį su vadovaujančiąja institucija, organizuoja šių komitetų darbą ir vadovauja jiems;

Projektų atrankos komitetų rekomendacijų dėl projektų pagrindu Priima sprendimą dėl projekto finansavimo.

Vykdo savo sektoriaus administravimo sistemos funkcionavimo kontrolę.

Dalyvauja Priežiūros komiteto veikloje

Atlieka kitas Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų administravimo Lietuvoje taisyklėse nustatytas funkcijas.

Taigi tarpinės institucijos rengia priskirtų BPD priemonių finansavimo planus ir atsako už jų įgyvendinimą, taip pat priima galutinį sprendimą dėl projektų, kuriems bus teikiama parama.

Tarpinėmis yra paskirtos šios institucijos:

Aplinkos ministerija – aplinkos apsaugos srityje; Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie LR Vyriausybės – informacinės visuomenės plėtros srityje.;

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kartu su Švietimo ir mokslo ministerija – žmonių išteklių plėtros srityje;

Žemės ūkio ministerija – žemės ūkio, kaimo ir žuvininkystės plėtros srityje;

Susisiekimo ministerija – transporto infrastruktūros srityje;

Sveikatos apsaugos ministerija – sveikatos apsaugos infrastruktūros srityje;

Ūkio ministerija – paramos verslo plėtrai srityje.

Įgyvendinančiosios institucijos vykdo tiesioginį paramos administravimą:

skelbia paramos teikimo konkursus. skelbia kvietimus teikti projektų paraiškas, vertina paraiškas ir projektus, prireikus pasitelkdama nepriklausomus ekspertus jiems

vertinti.

teikia juridiniams ir/arba fiziniams asmenims, siekiantiems gauti ES struktūrinių fondų ir bendrojo finansavimo lėšų projektui įgyvendinti, atitinkamame ES struktūrinių fondų vadove nustatytą informaciją, kurios reikia projektų paraiškoms parengti ir pateikti.

surenka projektines paraiškas, atlieka jų vertinimą, teikia atitinkamos tarpinės institucijos projektų atrankos komitetui išvadas ir rekomendacijas.

gavusi tarpinės institucijos sprendimą dėl projektų finansavimo, informuoja projektų vykdytojus apie priimtą sprendimą dėl projektų finansavimo, sudaro paramos teikimo sutartis su atitinkamais juridiniais ir/arba fiziniais asmenimis.

prižiūri paramos sutarties vykdymą, atlieka projektų finansinę bei administracinę kontrolę.

skelbia projektų paraiškų konkursus, teikia informaciją, prižiūri projektų įgyvendinimą, rengia ataskaitas.

vykdo kitas įstatymų nustatytas funkcijas.

Įgyvendinančių institucijų funkcijas atlieka:

Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra – aplinkosaugos projektams; VšĮ Centrinė projektų valdymo agentūra – sveikatos apsaugos, švietimo ir mokslo bei socialinės apsaugos infrastruktūros,

informacinių paslaugų plėtros ir techninės paramos projektams;

VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūra – verslo plėtros, energetikos ir turizmo projektams;

Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos – žemės ūkio, kaimo plėtros ir žuvininkystės projektams;

Transporto investicijų direkcija – transporto projektams;

Žmonių išteklių plėtros programų paramos fondas – socialinės integracijos ir žmonių išteklių plėtros projektams.

Priežiūros komitetas. Tai pagrindinė BPD įgyvendinimo priežiūros institucija. Komitetas sudaromas remiantis partnerystės principu, įtraukiant valstybės institucijų bei nevyriausybinių organizacijų atstovus, taip pat Europos Komisijos atstovą.

5.2. Europos Sąjungos regioninės plėtros fondas: tikslai, uždaviniai, lėšų administravimas

Europos regioninės plėtros fondas teikia regionams įvairią finansinę paramą. Fondo lėšos sudaro apie pusę visų struktūrinių fondų biudžeto. Fondas numato:

investicijas į gamybą, siekiant sukurti ir išsaugoti ilgalaikes darbo vietas; investicijas į infrastruktūrą (keliai, telekomunikacijos, energetika) siekiant sujungti centrinius ES regionus su periferiniais;

investicijas, padedančias atgaivinti krizę išgyvenančius pramonės, žemės ūkio rajonus;

darbo vietų kūrimą bei paramą smulkiam ir vidutiniam verslui (įmonių konsultavimas, rinkos tyrimai, mokslo tyrimai);

technologijų plėtrą, vietinės infrastruktūros plėtrą.

5.3. Europos socialinis fondas

Europos socialinis fondas remia projektus, sprendžiančius socialines (pirmiausia užimtumo) problemas. Finansuoja:

švietimą ir profesinį mokymą; paramą įsidarbinant;

mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą (specialistų mokymas mokslinio tyrimo įstaigose);

socialinės ekonomikos projektus (padeda sukurti privačias vaikų priežiūros įstaigas);

švietimo ir profesinio mokymo sistemų tobulinimą (keliant darbuotojų kvalifikaciją).

Europos socialinis fondas(ESF) teikia pagalbą profesinio mokymo ir įdarbinimo priemonėms kurti ir tobulinti, siekiant užtikrinti lygybę, stabilumą ir augimą įdarbinimo srityje. Europos socialinis fondas turi didelę įtaką kuriant Europos įdarbinimo strategiją, kurios pagrindiniai aspektai yra šie: įdarbinimo galimybės, verslumas, pritaikomumas ir lygios galimybės. Už šio fondo veiklą atsakingas Įdarbinimo ir socialinių reikalų generalinis direktoratas. ESF remiamas sritys skirstomos į tokias grupes:

Bedarbių (tame tarpe jaunų) integracija į darbo rinką per mokymus; Kvalifikuotos darbo jėgos ugdymas (mokymas);

Tyrimų ir mokslo plėtros rėmimas;

Lygių įsidarbinimo galimybių rėmimas, moterų užimtumo didinimas (darbo ir mokymo aplinkos pritaikymas neįgaliems);

Švietimo ir profesinio mokymo sistemų gerinimas, mokymo programų rengimas;

Europos socialinio fondo paramą gali siekti gauti darbo rinkos mokymo institucijos, savivaldybės įstaigos (vaikų darželiai, dienos centrai) nevyriausybinės organizacijos, universitetai, mokyklos, privačios įmonės (personalo kvalifikacijos tobulinimui).

5.4. Europos žemės ūkio garantijų ir orientavimo fondo Orientavimo skyrius

Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondas.(EŽUOGF) Orientavimo dalis laikoma ES struktūrinės, o ne bendrosios žemės ūkio politikos dalimi, nes teikia paramą diegiant naujus ūkininkavimo metodus, plėtojant alternatyvią ekonominę veiklą kaimo vietovėse (pvz., kaimo turizmą). Jis skatina žemės ūkio struktūrų ir kaimo vystymo priemonių suvienodinimą. Didelis dėmesys šio fondo veikloje skiriamas kaimo turizmo stimuliavimas. EŽUOGF lėšos gali būti skiriamos tokioms sritims:

Ūkių restruktūrizavimui ir modernizavimui; Paramai jauniems ūkininkams; Paramai perdirbimui ir rinkodarai; Alternatyviai ekonominei veikią kaimo vietovėse (kaimo turizmas, verslai) Miškininkystei (apsodinimas mišku)

Europos žemės ūkio valdymo ir garantijų fondo orientavimo skyriaus paramą gali siekti gauti ūkininkai, kiti žemės ūkio subjektai (gamintojai ir perdirbėjai), kaimo gyventojai ir kiti verslininkai.

5.5. Žuvininkystės orientavimo finansinis instrumentas

Žuvininkystės orientavimo finansinis instrumentas . Remia naujų metodų diegimą bei ekonominės veiklos perorientavimą vietovėse, kur verčiamasi žuvininkyste.

Žuvininkystės orientavimo finansinis instrumentai (ŽOFI)finansuoja struktūrines priemones, vykdomas žuvininkystės sektoriuje.   Pagrindiniai ŽOFI tikslai yra remti bendrąją žuvininkystės politiką bei stiprinti ekonominę ir socialinę sanglaudą. Šis fondas finansuoja tokias priemones, kurios vysto žuvininkystės infrastruktūrą bei skatina pramoninius pokyčius. ŽOFI remiamas sritis galima sugrupuoti taip:

Laivų modernizavimas, gerinant darbo saugos, sanitarines sąlygas, žuvų kokybę, nedidinant pajėgumų; Perdirbimas ir rinkodara;

Teritorijų, priklausančių nuo žuvininkystės, restruktūrizavimas (ankstyvą žvejų išėjimas į pensiją);

Aukciono įsteigimas, kuro, ledo ir vandens tiekimas.

Struktūrinio fondo Žuvininkystės orientavimo finansiniai instrumentai valdymui paramą gali siekti gauti žvejybos ir žuvų perdirbimo įmonės bei žvejai.

5.6. Europos Sąjungos struktūrinių fondų kontrolės sistema

Svarbi ES struktūrinių fondų administravimo sistemos grandis yra kontrolės sistema.

Kontrolės sistemą galima būtų apibrėžti kaip visų kontrolės rūšių sistemą, kurios dėka siekiama užtikrinti projekto veiklos teisėtumą, ekonomiškumą, efektyvumą, rezultatyvumą ir skaidrumą, įsipareigojimų laikymąsi bei su visa tuo susijusių rizikos veiksnių valdymą.

Auditas – kontrolės sistemos dalis, kurios dėka, vykdant nepriklausomą, objektyvią tyrimo, vertinimo ir konsultavimo veiklą siekiama užtikrinti ES struktūrinių fondų lėšų tinkamą panaudojimą.

Projekto nesėkmingo ar netinkamo įgyvendinimo atveju, pirminė atsakomybė tenka Lietuvos biudžetui. Išaiškėjus netinkam lėšų panaudojimui, ES gali mažinti ateities paramą. Todėl ES reglamentais nustatyta griežta vidinė ir išorinė ES struktūrinių fondų lėšų panaudojimo kontrolė. Kontrolės sistemos schema pateikiama 4 pav.

Kontrolės sistemą sudaro:

Deklaruotų išlaidų patikrinimai - fiziniai/administraciniai patikrinimai a) Lietuvos tikrintojai.

b) ES tikrintojai.

Išlaidų pripažinimas finansuotinomis pagal ES taisykles: priemonės, prioriteto ir programos lygmenyje formuojant mokėjimo paraišką Komisijai

Pasirinktinė kontrolė (5 proc. lėšų tikrinimas - sistemų auditas)

Nepriklausoma baigiamojo audito deklaracija.

Pagrindiniai struktūrinių fondų audito dalyviai.

Kadangi į struktūrinių fondų auditą yra įtraukta platus ratas privačių ir viešųjų institucijų, tai struktūrinių fondų lėšų auditas yra sudėtingas procesas. Pagrindinės institucijų rūšys yra: 1. Europos auditorių rūmai (Europos komisijos išorės auditoriai), 2.Komisijos tarnybos, 3.Vidaus audito tarnybos Lietuvoje, 4. Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolė, 5.Galutinių gavėjų vidaus audito tarnybos.

Europos auditorių rūmai

Europos Auditorių Rūmų pagrindinis uždavinys yra sutikrinti visas Europos Bendrijų pajamas ir išlaidas; patikrinti ar visos pajamos gautos, išlaidos patirtos, ar finansų valdymas yra tinkamas. Europos Auditorių Rūmai tai nepriklausoma institucija, kuri padeda Europos parlamentui bei Europos Bendrijų tarybai kontroliuoti biudžeto vykdymą. Be to Europos Auditorių rūmai bet kuriuo metu gali įvykdyti specialius Europos Bendrijų institucijų pavedimus ir pareikšti savo nuomonę apie tiriamus klausimus.

Europos Auditorių Rūmai tikrina ne tik tiesiogiai struktūrinių fondų lėšų panaudojimą, bet ir kaip veikia valdymo ir kontrolės sistemos Europos komisijos institucijose bei šalyse narėse.

Europos Auditorių Rūmai turi teisę gauti bet kuriuos dokumentus bei vykdyti tikrinimus bet kurioje institucijoje, kuri naudoja Bendrijos fondų lėšas.

Komisijos tarnybos

Kiekvienas Generalinis Direktoratas, kuris atsakingas už Europos Bendrijų fondų valdymą turi vidaus audito tarnybą. Šių institucijų atliekamų auditų bendri tikslai yra: 1. Ar šalių narių valdymo ir kontrolės sistemos atitinka Europos Komisijos reikalavimus, ar šios sistemos užtikrina vykdomų operacijų pagrįstumą, teisėtumą ir kokiu lygiu, 2.  Patvirtinti Europos Komisijos finansuojamų išlaidų pagrįstumą, 3. Nustatytu netinkamas išlaidas bei šalių narių valdymo ir kontrolės sistemos spragas, kurios sąlygojo netinkamų išlaidų susidarymą.

Komisijos institucijų vidaus audito tarnybos gali atlikti auditus Lietuvoje bei tam gali pasitelkti audito įmones.

Vidaus audito tarnybos Lietuvos Respublikoje. Vidaus audito tarnybos Lietuvos Respublikoje atlieka vidaus auditą dalyvaujančiose institucijose bei tikrina valdymo ir kontrolės sistemų patikimumą.

Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolė. Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolė dirba kaip viešųjų juridinių asmenų, kurie dalyvauja Europos Bendrijos fondų administravime, auditorius, kuris atlieka šių bei kitų institucijų, kuriuos Valstybės kontrolė turi teisę audituoti, išorės auditą. Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolė surašo ir užbaigiamąją (winding-up) deklaraciją.

5.7. Sanglaudos fondas

Neformaliai penktuoju Struktūriniu fondu vadinamas Sanglaudos fondas. Jis buvo įkurtas 1994 m., pasirašius Mastrichto sutartį, kuri numatė įkurti Europos valiutų sąjungą. Šalims, norinčioms įsilieti į bendros Europos valiutos zoną, buvo nustatyti gana griežti konvergencijos (susiliejimo) reikalavimai. Sanglaudos fondas buvo įkurtas siekiant finansuoti didelius kelių tiesimo ir aplinkos apsaugos projektus.

Europos Sąjungos reglamentai numato, kad kiekvienas struktūrinis fondas gali finansuoti tam tikrus tikslus įgyvendinančias priemones. Šiuo metu nustatyti 3 prioritetiniai struktūrinių lėšų investavimo tikslai:

1 tikslas.

Skatinti atsiliekančių regionų plėtrą ir prisitaikymą prie ekonomikos pokyčių. Parama skiriama regionams, kuriuose BVP vienam gyventojui mažesnis nei 75 proc. ES vidurkio, taip pat regionams, kur ypač mažas gyventojų tankumas (remiant pastaruosius, siekiama išvengti migracijos ir tolesnio jų gyventojų skaičiaus mažėjimo). Būtent šiam paramos tikslui yra priskiriama visos Lietuvos teritorija.

2 tikslas

Remti krizės apimtus pramonės regionus, kad jie galėtų persiorientuoti į kitas ekonomikos sritis. Remiami regionai, kuriuose ekonominės veiklos pagrindą sudaro pramonė ir kuriuose ilgai išlieka didelis nedarbas. Taip pat skatinama kaimo vietovių plėtra ir prisitaikymas prie ekonomikos pokyčių.

3 tikslas

Teikti paramą mokymui, kvalifikacijos kėlimui ir perkvalifikavimui. Pagrindinės priemonės - profesinis mokymas ir perkvalifikavimas, darbo rinkos institucijų plėtra. Šios priemonės bus finansuojamos iš Europos socialinio fondo.

5.8. Europos Sąjungos biudžetas, jo sandara, pajamų ir išlaidų struktūra

Europos Sąjunga kaip ir kiekviena valstybė turi savo biudžetą, kurio lėšomis finansuojama visa ES veikla. Biudžetas - bendros Europos Sąjungos institucijų ir valstybių lėšos, iš kurių finansuojama ES veikla. ES biudžetas - tai dokumentas, kuris kiekvienais metais patvirtina ES veiklos finansavimą.1 Jis paskirsto lėšas pagal ES politiką ir prioritetus. Biudžetas nustato Bendrijos finansų valdymo sistemą, kuri yra bendra visoms institucijoms.

Europos Sąjungos biudžete visų pirma pateikiama pajamų suvestinė. Pajamos garantuoja Bendrijai tam tikrą finansinį savarankiškumą. Europos Sąjunga pati neatskaito jokių mokesčių. Tai vadinamieji „nuosavi ištekliai", kuriuos sudaro muito mokesčiai, dalis surenkamo nacionalinio PVM ir kiekvienos valstybės narės įnašas, mokamas atsižvelgiant įjos BVP.

Bendrijos biudžeto išlaidas sudaro dvi dalys: viena dalis - asignavimai administracinėms institucijų išlaidoms ir kita dalis - einamosios Komisijos išlaidos.2 Pagal tai taip pat išskiriamos privalomosios ir neprivalomosios išlaidos. Riba tarp privalomųjų išlaidų ir neprivalomųjų išlaidų kartu yra ir riba tarp Tarybos ir Parlamento biudžetinių įgaliojimų.

Teisiniai bendro pobūdžio pagrindai yra suformuluoti pirminės teisės aktuose - Europos Bendrijų steigimo sutartyje ir jos papildymuose, Europos Sąjungos sutartyje. Konkretūs sprendimai dėl bendro biudžeto pajamų šaltinių ir išlaidų įtvirtinami antrinės teisės aktuose. Svarbiausi iš jų -1970, 1988 ir 2000 m. Tarybos sprendimai dėl bendro biudžeto formavimo remiantis vadinamaisiais nuosavais ištekliais (angį. own resources). Taip pat kas keleri metai formuojamos finansinės perspektyvos, kuriomis remiantis sudaromas ir tvirtinamas kiekvienų metų biudžetas. Dabartinis 2007 metų biudžetas remiasi 2007 - 2013 metų finansine perspektyva.

Finansinė perspektyva - tai keleriems metams į priekį nustatomas ES išlaidų planas, patvirtinamas tarpinstituciniu Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos susitarimu. Finansinė perspektyva nustato maksimalią numatomų išlaidų apimtį ir sandarą. Iki šiol ES buvo patvirtinti keturi (1988, 1992, 1999 ir 2006 m.) tarpinstituciniai susitarimai dėl finansinių perspektyvų.

Biudžeto pajamų šaltiniai vadinami nuosavais ištekliais. Kaip anksčiau jau buvo minėta, ES biudžeto pagrindinės pajamos yra šios: 1.   Muitai, kuriais apmokestinama iš trečiųjų šalių į ES įvežama žemės ūkio produkcija irrinkliava ES valstybėse narėse pagaminamam cukrui; 2. Bendrasis išorinis tarifas, kuriuo apmokestinamas trečiųjų šalių prekių importas į ES; 3. Šalyse narėse iš piliečių surenkamo pridėtinės vertės mokesčio (PVM) procentas; 4. Tiesioginiai valstybių narių įnašai, kurių dydis kiekvienai šaliai nustatomas pagal jos BVP dydį.

Papildomų pajamų dar gaunama už įvairias ES institucijų paslaugas, spaudinius, į bendrą biudžetą taip pat patenka baudos už įvairius pažeidimus ir pan. (paprastai nesiekia 1%).

Pajamos iš muitų žemės ūkio ir kitų prekių importui bei cukraus gamintojų mokama rinkliava cukraus eksporto išlaidoms padengti - tai vadinamosios tradicinės nuosavos lėšos, kurios sudaro apie 14.9% ES pajamų ir skiriamos tiesiai bendram biudžetui. Taigi tradicinės nuosavos pajamos gaunamos apmokestinant bloko išorės prekybą vykdančius verslininkus. Jas Sąjungos vardu surenka šalys narės. Savo administraciniams kaštams padengti jos pasilieka ketvirtadalį gautų įplaukų. 1988 m. buvo nustatytas trečiasis („netradicinis") pajamų šaltinis, skirtas ES atsakomybės sritims plėsti ir drauge dėl laisvesnės tarptautinės prekybos pajamoms iš muitų bei rinkliavų mažinti - PVM mokesčio dalis (nuo 2004 m. turi neviršyti 0.5 proc. PVM). Ji atskaitoma nuo nustatytos PVM bazės (iki 50% šalies BVP), o ne visos mokesčio sumos.

Rinkliavos, muitai ir PVM sudaro maždaug ketvirtadalį biudžeto. Apskaičiavus pajamas iš trijų minėtų šaltinių, nustatoma, kiek dar papildomai reikia lėšų surinkti iš valstybių narių jų BVP proporcingo įnašo pavidalu (paprastai apie 0.5 proc. valstybės BVP). Šie įnašai sudaro apie 68.7% visų ES pajamų. Apskritai Bendrijos nuosavų lėšų suma negali viršyti 1.24% Sąjungos šalių bendrųjų nacionalinių pajamų sumos.8

Tikslius muitų dydžius nustato prekybos sutartys su trečiosiomis šalimis. PVM procento riba Tarybos sprendimais dėl nuosavų išteklių paprastai nustatoma visam finansinės perspektyvos laikotarpiui, o kasmet nustatomas procentas konkretiems finansiniams metams. Įnašas nuo BNP nustatomas kasmet, kai apskaičiuojama, kiek lėšų trūksta iki planuoto biudžeto jau įskaičiavus iš trijų nuosavų šaltinių gaunamas pajamas. Atskirų valstybių narių įnašų dydis skiriasi. Didžiausią sumą į biudžetą sumoka Vokietija. Vienam gyventojui tenkantys įnašai didžiausi Nyderlanduose.

ES biudžeto išlaidos yra skirstomos į dvi dideles ir daugmaž apylyges grupes, t.y. į privalomąsias (angį obligatory) ir neprivalomąsias (angį. non-obligatory) išlaidas.

Asignavimai tiesiogiai ES sutartyse ar teisės aktuose numatytiems tikslams finansuoti vadinami privalomosiomis išlaidomis (išmokų asignavimai). Tai iš esmės apima subsidijas ir garantijas pagal bendrąją žemės ūkio politiką.

Neprivalomosios išlaidos (įsipareigojimų asignavimai) skirtos finansuoti kitoms ES veiklos kryptims, dėl kurių susitaria Europos Parlamentas ir Taryba. Čia patenka lėšos, skiriamos finansuoti struktūriniams fondams, taip pat atskiroms vidaus politikos sritims (transportui ir įvairiems transeuropiniams infrastruktūros tinklams, mokslo tiriamajam darbui ir technologijų plėtrai, informacijai, jaunimo programoms, kultūrai, įvairiems mokymams, vartotojų teisių apsaugai ir pan.), paramai šalims ne ES narėms, administraciniams poreikiams.

Didžiąją ES biudžeto išlaidų dalį sudaro lėšos, skiriamos bendrajai žemės ūkio politikai. Kasmet ši dalis palaipsniui mažėja (1988 metais siekė 63 %, o 1999 metais - jau tik 43 %, bet nuo 1999 m. ši dalis išlieka gan stabili, 2007 m. - apie 40%).

Kita didelė Europos Sąjungos biudžeto dalis yra skirta ekonominei ir socialinei sanglaudai įgyvendinti. Jai skiriama apie trečdalį viso ES biudžeto dalies. Kasmet ši dalis didėja (1988 metais sieke 18 %, 1999 metais - 37 %, o 2007 m. Ši dalis jau siekia apie 41%).10 Toks ryškus bendrai žemes ūkio politikai skiriamų lėšų mažinimas ir atitinkamas lėšų išaugimas regioniniams ir struktūriniams fondams atspindi dabartinius Europos Sąjungos prioritetus - mažinti nedarbą bei regionų netolygų vystymąsi.

Nemažą dalį savo biudžeto Europos Sąjunga išleidžia moksliniams tyrimams ir technologijų plėtojimui. Tai yra vienas iš ES politinių prioritetų. Lėšos šiai veiklai vystyti siekia apie 7.5 %.

Dalis biudžeto lėšų taip pat skiriama humanitarinei pagalbai trečiojo pasaulio šalims, finansinėje perspektyvoje taip pat numatomos lėšos tam atvejui, jeigu į ES būtų priimta daugiau naujų valstybių, skiriama lėšų valstybių kandidačių paramai.

6 tema. Valstybės pajamų ir išlaidų teisinis reguliavimas

6.1. Valstybės pajamų sąvoka, sistema ir klasifikacija

Pajamos – finansiniai ištekliai, kurie paskirstant nacionalines pajamas pereina valstybės ar savivaldybės žinion, bei yra kaupiamos valstybės ar savivaldybės biudžetuose (bendras šaltinis – nacionalinės pajamos).

Pagal teisinį režimą jos yra viešosios nuosavybės objektas, kuriuo disponuoja valstybės ar savivaldybės institucijos. Išimtis yra pajamos, kurias valstybė ar savivaldybė gauna iš kitų subjektų. Tuo atveju paskolintos pajamos išlieka paskolinusių subjektų nuosavybe ir suėjus terminui turi būti grąžintos.

Valstybės pajamos - finansiniai ištekliai, kurie paskirstant visuomenės nacionalines pajamas pereina valstybės ar savivaldybių žinion, yra kaupiami atitinkamuose fonduose ir naudojami valstybės ar savivaldybių poreikiams. Taigi bendras valstybės pajamų šaltinis - visuomenės nacionalinės pajamos. Valstybės pajamos gaunamos įvairiais būdais, skiriasi jų kaupimo tvarka, naudojimo kryptys ir t.t. Tai sąlygoja valstybės pajamų įvairovę ir jų klasifikavimo būtinybę. Visos biudžeto pajamos skirstomos į grupes pagal giminingus požymius. Toliau darbe trumpai aptarsiu pagrindines klasifikacijas ir jų esminius aspektus.

Pagal gavimo būdą valstybės pajamos yra skirstomos mokestines ir nemokestines. Kai kurie autoriai prie šios klasifikacijos priskiria trečią valstybės pajamų šaltinį – Grantus.

Grantai yra kitų valstybių ar tarptautinių organizacijų piniginė parama. Šios pajamos dar vadinamos dotacijomis. Dotacijų valstybės institucijų ir įstaigų einamiesiems tikslams ir kapitalui formuoti numatoma gauti iš užsienio šalių, tarptautinių organizacijų, ES specialių tikslinių dotacijų, bendroji dotacija ir bendrosios dotacijos kompensacija. Dotacijos einamiesiems tikslams yra tokios, kurios nesusijusios su gavėjo turto įsigijimu. Kapitalo dotacijos susijusios su gavėjo turto įsigijimu, išskyrus atsargas1.

Mokestinės pajamos gaunamos renkant mokesčius, kuriems apskritai būdingas visuotinis privalomumas ir individualus neatlygintinumas. Svarbiausias valstybės biudžeto pajamų šaltinis -tai įvairūs mokesčiai, kuriuos galima suskirstyti į tris stambias grupes2: 1.  Privačių namų ūkių ir įmonių pajamų mokesčiai. Tai fizinių asmenų pajamų mokestis (pajamų mokesčio tarifai šiuo metu yra 15 ir 27 procentai) ir juridinių asmenų pelno mokestis (pelno mokesčio tarifas yra 15 procentų). Atsiskaitymai socialiniam draudimui taip pat priskiriami šiai mokesčių grupei. 2.  Nuosavybės, t.y. nekilnojamojo turto mokesčiai (mokesčio tarifas - nuo 0,3 procento iki 1 procento nekilnojamojo turto mokestinės vertės). Į šią grupę įeina žemės mokestis, žemės nuomos mokestis, palikimo mokestis ir kt. 3.   Prekių ir paslaugų pardavimų mokesčiai, kuriems priskiriami pridėtinės vertės mokestis, akcizai, importo muitai.

Pajamų klasifikavimas.

Pagal reikšmę pajamos klasifikuojamos:

Privalomos - Pagrindinis vaidmuo, jos planuojamos gauti einamaisiais biudžetiniais metais, patvirtintos biudžeto įstatyme. Papildomos - nėra patvirtintos biudžeto įstatyme, o gaunamos vykdant biudžetą. Tai įvairios ekonominės sankcijos, pajamos už

valstybės paveldėtą ar dovanotą turtą, pajamos už konfiskuoto turto realizaciją.

Pagal pajamų šaltinius:

Iš valstybės ar savivaldybės nuosavybės eksploatavimo ir subjektų ūkio veiklos (valstybinis žemės mokestis, valstybinių įmonių mokestis, už kapitalo naudojimą ir pan.)

Gaunamos iš privačios veiklos ir privačios nuosavybės naudojimo (mokamos tik įsteigus įmonę, t.p. nekilnojamo turto įmonės)

Iš gyventojų (perima dalį asmeninių pajamų, dažniausiai per fizinių asmenų pajamų mokestį).

Pagal teritorinį kaupimo principą: a) valstybės,  b) savivaldybės.

Pagal gavimo metodus ar būdus: a) mokestinės,  b) nemokestinės.

Pagal pajamų įskaitymo į biudžetą tvarką pajamos:

a)priskiriamosios,b)reguliuojamosios,c) skolintos.

Priskiriamosios – tos pajamos, kurios įstatymais yra priskirtos valstybės arba savivaldybės biudžetams ir patenka į atitinkamą biudžetą pilnai arba nustatytu dydžiu.

Reguliuojamosios – tos pajamos, kurios kiekvienais metais yra perskaičiuojamos tarp savivaldybės biudžeto siekiant išlyginti savivaldybės pajamas ir išlaidas.daugiausia fizinių asmenų pajamų mokestis.

Skolintos – tos pajamos, kurias valstybė ar savivaldybė skolinasi iš kitų subjektų siekiant išvengti biudžeto deficito. Gali skolintis tiek iš LR fizinių ir juridinių asmenų, tiek iš užsienio valstybių fizinių ir juridinių asmenų, tarpt finansinių institucijų, o valstybė ir iš kitų valstybių.

 6.2. Valstybės pajamų teisinio reguliavimo mechanizmas

Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje mokesčių sistema ir fiskalinė politika formavosi vienu metu su kitomis reformomis: keitėsi nuosavybės formos, kainodara, bankų sistema, pinigų ir kredito strategija ir panašiai. Kiekvieną žingsnį kuriant ir tobulinant nacionalinę mokesčių sistemą lėmė sprendimai kitose srityse: bendroji ekonominė padėtis, infliacijos lygis, valstybės pinigų ir kredito politika ir kita.

Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje sukurta nauja mokesčių sistema, kuri suformuota Vakarų šalių pavyzdžiu. Mokesčių įstatymai iš esmės pradėti keisti 1990-1991 metais. Buvo pakeisti įmonių mokėjimai iš pelno. Panaikinus mokestį už gamybinius fondus ir pelno likučio įmokas, įvestas juridinių asmenų pelno mokestis. Panaikinus buvusį gyventojų pajamų mokestį, įvestas fizinių asmenų pajamų mokestis.

1991-1994 metų laikotarpiu įsigaliojo ir kiti įstatymai: Lietuvos Respublikos mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymas, Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymas (1990-10-25 įstatymas neteko galios priėmus 1992-06-25 įstatymą), Lietuvos Respublikos prekyviečių mokesčio įstatymas, Lietuvos Respublikos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas, Lietuvos Respublikos akcizų įstatymas bei Lietuvos Respublikos įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas. Šiuo laikotarpiu be mokesčių, mokėtų vadovaujantis aukščiau minėtais mokesčių įstatymais, mokėti tokie mokesčiai kaip:

konsulinis mokestis;

žyminis mokestis (1994-06-23 įstatymas);

mokestis už aplinkos teršimą(1991-04-02 įstatymą pakeitė 1999-05-13 įstatymas);

valstybinės žemės ir valstybinio vandens fondo vandens telkinių, išnuomotų verslinei arba mėgėjiškai žūklei, nuomos mokestis;

naftos ir dujų išteklių mokestis.

Nuo 1996 metų pradžios įsigaliojo Kelių fondo įstatymas, priimtas dar 1995-01-24. Juo buvo įsteigtas Kelių fondas, į kurį buvo pervedami nustatyto dydžio atskaitymai nuo realizavimo pajamų.

Tais pačiais metais, 1996-06-06 priimtas vietinių rinkliavų įstatymas.

Nuo 1998-01-01 pradėtas imti paveldimo ir dovanojamo turto mokestis pagal dar 1995 metais priimtą Lietuvos Respublikos paveldimo ar dovanojamo turto mokesčio įstatymą su vėlesniais papildymais ir pakeitimais.

1999-05-13 priimtas mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas, pakeitęs iki tol galiojusį šio mokesčio įstatymą.

Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos mokesčių administravimo įstatymą (1995-06-28). Jame buvo pateiktas verslo įmonėms, organizacijoms ir gyventojams taikomų mokesčių sąrašas, nurodyta mokesčių mokėtojų atsakomybė, mokesčių mokėjimo ir priverstinio jų išieškojimo bei ginčų sprendimo bendroji tvarka, mokesčių mokėtojo santykiai su mokesčio administratoriumi bei kitos mokesčių mokėjimo nuostatos. Taigi mokesčio administravimo įstatyme buvo įtvirtintos pagrindinės mokesčių mokėtojų ir mokesčio administratorių teisės ir pareigos, be to, buvo nustatytos pagrindinės sąvokos, kurių būtina laikytis vykdant Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymus. Dėl to neteko galios Valstybinės mokesčių inspekcijos įstatymas. Taip pat buvo patvirtinta Mokesčių teisinės bazės sutvarkymo programa (1998-08-11), kuri buvo parengta siekiant sukurti darnią, šiuolaikinę Lietuvos mokesčių sistemą.

Įgyvendinant adekvačias Europos Sąjungoje vykdomos mokesčių politikos priemones ir reikalavimus, 2001-2002 metais Lietuvoje buvo vykdoma, galima sakyti, drastiška mokesčių reforma, turėjusi ir kitą tikslą – mokesčių naštos mažinimą.

Seimas priėmė naujos redakcijos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą ir Akcizų įstatymą, kurie suderinti su Europos Sąjungos acquis ir kitų tarptautinių organizacijų reikalavimais.

Taip pat įsigaliojo nauji Cukraus mokesčio įstatymas ir Baltojo cukraus virškvočio mokesčio įstatymas. Šie įstatymai priimti siekiant apsaugoti vietinę cukraus rinką. Specialus cukraus mokestis nustatytas anksčiau taikytam akcizui už cukrų. Pastarieji įstatymai įsigaliojo kartu su naujos redakcijos Akcizų įstatymu.

Priėmus Prekių apyvartos mokesčio įstatymą, įvestas specialus mokestis, analogiškas anksčiau taikytam akcizui už prabangius lengvuosius automobilius ir kitas prekes. Šio mokesčio įstatymas taip pat įsigaliojo su naujos redakcijos Akcizų įstatymu.

Juridinių asmenų pelno mokestį reglamentuojantį įstatymą pakeitė naujas Pelno mokesčio įstatymas, įteisinęs beveik perpus mažesnį pelno mokesčio tarifą, paprastesnę pajamų ir sąnaudų pripažinimo tvarką bei nepagrįstų lengvatų ir išimčių atsisakymą.

Fizinių asmenų pajamų mokestį bei turto ir pajamų deklaravimą reglamentuojančius įstatymus pakeitė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas. Juo padidintas neapmokestinamųjų pajamų dydis, įteisintas visuotinis pajamų deklaravimas. Įvedus visuotinį pajamų deklaravimą susidarė prielaidos atsisakyti specialaus pajamų deklaravimo įsigyjant brangų turtą.

6.3. Mokesčių politikos samprata

Sąvoka ,,mokesčių politika” literatūroje nėra pakankamai aiškiai ir išsamiai nagrinėta.

Tarptautinių žodžių žodyne terminas ,,politika” apibrėžiamas, kaip - (gr. valstybės valdymo menas) valstybės valdžios veikla. Mokesčių politika gali būti suprantama siaurąją ir plačiąja prasmėmis. Siaurąja prasme mokesčių politika- tai mokesčių teisės aktų kūrimas, susijęs su konkrečių valstybės institucijų veikla, pavyzdžiui, Seimo kaip įstatymų leidžiamosios institucijos veikla formuojant mokesčių politiką. Pažymėtina, kad toks mokesčių politikos supratimas nėra pakankamai išsamus bei pagrįstas, kadangi valstybės valdžios veiklą apima visų valstybės institucijų suderinta veikla kuriant, priimant bei įgyvendinant mokesčių teisės aktus. Todėl tikslinga mokesčių politiką sieti ne su konkrečios valstybės institucijos veikla, o su valstybiniu reguliavimu, apimančiu visų valstybės bei vietos savivaldos institucijų veiklą tiek priimant, tiek realizuojant mokesčių teisės aktus.

Apibendrinant, mokesčių politika plačiąja prasme – valstybės valdžios bei vietos savivaldos institucijų veikla kuriant mokesčių teisės aktus bei juos įgyvendinant.

Valstybės mokesčių politika – (mokesčių nomenklatūra, tarifų dydžiai, bazių nustatymo tvarka, taikomų lengvatų sistema, mokesčių mokėjimo taisyklės bei baudų sistema) tiesiogiai veikia ne tik pajamų perskirstymą, bet ir finansinę ūkio subjekto padėtį, skatina (ar neskatina) nacionalinės ekonomikos augimą.

Mokesčių politika turi būti formuojama atsižvelgiant į tam tikrus principus bei tikslus. Nuo principų pasirinkimo labai dažnai priklauso pačios mokesčių politikos suvokimas ir jos realizavimo strategija. Kita vertus, pati mokesčių politika gali sąlygoti tam tikrų jos principų formavimą bei įgyvendinimą. Kokie tai turėtų būti principai jau diskutuojama ne vieną dešimtmetį.

Dvidešimto amžiaus ekonomistai, sociologai ir filosofai išskiria tokius apmokestinimo principus:

teisingumą; ekonominį efektyvumą; administracinį paprastumą; mokestinių įplaukų produktyvumą bei elastingumą.

Taikant teisingumo principą visi mokesčiai turi būti nustatomi, remiantis bendromis objektyviomis taisyklėmis, kurias dauguma pripažįsta esant teisingomis ir protingomis. Kiekvienas privalo atiduoti valstybei savo teisingą dalį. Taip pat teisingumo principas reikalauja, kad mokesčius mokėtų tie, kurie naudojasi valstybės teikiamomis paslaugomis, nes jie gauna naudos, tad privalo už tai atsilyginti, o valstybei reikia gauti lėšų, kad galėtų toliau šias paslaugas finansuoti. Šiuo požiūriu teisingumo principas netgi vadinamas naudingumo principu. Skiriamos kelios teisingumo rūšys, tai horizontalusis ir vertikalusis teisingumas.

Horizontalusis teisingumas reikalauja, kad individai, kurie vykdo veiklą vienodomis sąlygomis ir gauna vienodas pajamas, turi mokėti vienodo dydžio mokesčius, t.y. turi būti vienodai apmokestinami. Pagrindinis uždavinys, taikant šį principą, kaip tinkamai nustatyti, kurie mokesčių mokėtojai dirba vienodomis sąlygomis. Akivaizdu, jog šis principas persipina su visoms teisės šakoms ypač svarbiu lygybės principu.

Vertikalusis teisingumas pasireiškia tuomet, kai skirtingas galimybes turintys individai apmokestinami skirtingai, t.y. taip, kaip atrodo teisinga visuomenei. Vertikaliai teisinga laikoma ta mokesčių sistema, kurioje mokesčio normos priklauso nuo gautų pajamų lygio (taikomi progresyviniai tarifai). Taigi, iš esmės turėtų skirtis juridinių bei fizinių asmenų apmokestinimo dydis, t.y. augant mokesčio mokėtojo pajamoms, vis didesnė jų dalis turėtų būti skiriama mokesčiams.

Visgi kai kurie autoriai įrodinėja, jog valstybės mokesčių politika turėtų būti formuojama visų pirma remiantis tikslingumo, o ne teisingumo principu, nes teisingumas įvairių žmonių suprantamas nevienodai, todėl pirmiausia reikėtų žiūrėti, kas yra tikslinga ir tik vėliau- kas teisinga. Šios teorijos šalininkai teigia, kad apskritai sunku vadovautis teisingumo principu, nes nėra vieningos nuomonės dėl šios sąvokos supratimo ir netgi dažnai paskęstama dogmatiniuose paties teisingumo principo aiškinimuose. Jie daro išvadą, kad teisingumas nėra absoliutus matas, kuriuo būtų galima matuoti konkrečius gyvenimo atsitikimus ir reiškinius. Gyvenime dažna situacija, kuomet kas vienam atrodo teisinga, kitam- didžiausia neteisybė. Todėl turėtume pripažinti, kad formuojant mokesčių politiką pirmiausia turėtų būti atsižvelgiama į tikslingumą. Gyvenime tikslingumas dažniausiai nusako teisingumą. Praktinėje veikloje yra teisinga tai, kad tikslinga. Taigi teisingumas nėra koks nors savarankiškas mokesčių politikos formulavimo postulatas, o tik tikslingumo funkcija.

Ekonominio efektyvumo principas turi užtikrinti, kad mokesčiai nesudarytų sąlygų, netgi užkirstų kelią visuomenės požiūriu nepageidautiniems veiksmams, kad jie netrukdytų siekti ekonominių tikslų, tokių kaip ūkio stabilumas, jo augimas ar visiškas užimtumas, o taip pat skatintų šių tikslų siekimą bei neiškreiptų krašto išteklių paskirstymo ir nepakenktų individų darbingumui, o priešingai- jį skatintų. Optimalų išteklių paskirstymą sąlygoja grynosios rinkos sąlygos. O mokesčiai, įtraukti į produktų kainas, ar kiti ekonominiai svertai sukelia krašto išteklių per paskirstymą, kadangi rinkos veikėjai, priimdami sprendimus, dažnai remiasi kainomis. Apmokestinimas taip pat neturėtų mažinti minimalaus vartojimo ar neigiamai veikti ekonomines motyvacijas.

Administracinio paprastumo principo esmę nusako tai, kad mokesčio mokėjimas turi būti lengvai įgyvendinamas, nesudaryti mokėtojams rūpesčių, mokesčių mokėjimo kaštai turi būti minimalūs ir sudaryti kuo mažesnę mokesčio dalį. Neturėtų būti priiminėjami tokie mokesčių įstatymai, kai mokesčių pajamos yra mažos, o jų mokėjimo kaštai dideli. Tokiu atveju nebūtų naudos nei mokesčių mokėtojui, nei mokesčių administratoriui. Svarbūs tokie aspektai kaip paprastumas ir apibrėžtumas, pigumas ir patogumas mokėtojams. Administracinio paprastumo principas glaudžiai susijęs aiškumo principu, kuris reikalauja, jog įstatymai ir kiti teisės aktai sudarytų vieną suderintą sistemą, neprieštarautų vieni kitiems, būtų aiškūs ir nedviprasmiški. Kitu atveju, net palyginti ir mažas mokesčio neapibrėžtumas sukelia įvairius jo aiškinimus, mokėtojo priklausomybę nuo mokesčio administratoriaus valios. Dažniausiai tokie mokesčiai ne visi sumokami ir yra mažiau teisingi bei efektyvūs negu tikėtasi, o taip pat sukelia mokesčių mokėtojų ir mokesčių administratorių konfliktus. Mokesčiai turėtų būti mokami mokesčių mokėtojui patogiausiu būdu, laiku.

Tačiau paprastumo principas yra gan sunkiai suderinamas su minėtais teisingumo ir efektyvumo principais. Kad mokesčių sistema būtų teisinga ir efektyvi, dažnai reikalingos išsamios ir sudėtingos taisyklės. Tai ką nesudėtingai galima apibrėžti (atlikti) teoriškai, kartais sunku įgyvendinti praktiškai.

Mokestinių įplaukų produktyvumassuprantamas kaip pakankamos pajamų apimties, reikalingos valstybės išlaidoms padengti, užtikrinimas. Valstybei yra labai naudinga turėti elastingų įplaukų mokesčių sistemą, kuriai esant nėra įvedinėjami nauji mokesčiai ar didinami mokestiniai tarifai, o mokestinės įplaukos didėja sparčiau nei nacionalinės pajamos.

Elastingumas , kuris dar vadinamas mokestinių įplaukų automatiniu reagavimu į ekonomikos sąlygas, naudingas ekonomikos augimo požiūriu. Mokestinių įplaukų automatinis didėjimas padeda išvengti dažno mokesčių didinimo, kuris dažniausiai mokesčių mokėtojų tarpe sukelia didelį nepasitenkinimą bei investicinį pasyvumą.

Pabrėžtina svarbaviešumo principo. Jo įgyvendinimas sudarytų sąlygas nevyriausybinėms organizacijoms, ūkio subjektams, verslo asociacijoms bei kitiems suinteresuotiems asmenims iš anksto susipažinti su rengiamų mokesčių įstatymų projektais, o taip pat pareikšti

dėl jų pastabas, pasiūlymus, rekomendacijas. Taip piliečiams suteikiama teisė dalyvauti formuojant mokesčių politiką. O tai ypač svarbu demokratiškose visuomenėse.

6.4. Mokesčių sąvoka, požymiai, reikšmė ir funkcinė paskirtis

Apie mokesčius – „užkrauta“ žmonėms naštą plačiai ir įvairiai kalbama nuo seniausiųjų laikų. Pirmųjų rašytinių žinių apie mokesčius ir pilietinę prievolę juos mokėti randama Biblijoje – senovės knygų rinkinyje.

Istoriškai mokesčiai atsirado kartu su valstybėmis, nes reikėjo lėšų jų institucijoms išlaikyti bei valdžios funkcijoms vykdyti.

Pačių seniausių žinių apie apmokestinimą rasta molinėse lentelėse atliekant kasinėjimus Lagašo (dabar Irako teritorija) mieste, kuris priklausė valstybei, gyvavusiai prieš šešis tūkstančius metų. Ten, kad būtų lėšų sėkmingai kariauti, karo metu buvo įvesti labai dideli mokesčiai. Ilgainiui karas pasibaigė, tačiau mokesčių našta nepalengvėjo.

Per ilgą mokesčių gyvavimo istoriją ne kartą keitėsi požiūris į jų esmę, paskirtį ir funkcijas. Per kelis pastaruosius šimtmečius susiformavo trys populiariausios mokesčių teorijos, grindžiamos šiomis pagrindinėmis idėjomis.

Trys populiariausios mokesčių teorijos:

1. Mokesčiai – apmoka už vyriausybės teikiamas paslaugas. (šalininkai A. Smitas, D. Rikardas, Dž. Bjukanenas ir Dž. Hiksas ir kiti mokslininkai).

Valstybė įgyvendina savo politiką, atsižvelgdama į visų gyventojų interesus, o mokesčiai yra kaina už vyriausybės veiklą, vidinę ramybę ir saugumo garantiją.

Gerai žinoma ekonomisto Dž. Bjukaneno studija, parašyta 1962 m. Joje detaliai išanalizuota daugelis ekonominiame ir politiniame gyvenimo iškylančių grupinių sprendimų teorijos uždavinių ir pateikti jų sprendimo variantai.

2.Mokesčiai yra ekonomikos stabilizavimo priemonė. (Pradininkas yra ekonomistas Dž. Keinas, išdėstęs savo koncepciją 1936 m. išleistoje knygoje „Bendroji užimtumo, procento ir pinigų teorija“).

Kaip žinoma, jis propagavo aktyvų valstybės dalyvavimą ekonomikoje, pabrėždamas rinkos mechanizmo netobulumą. Jis teigia, kad siekiant suderinti paklausą ir pasiūlą, reikia mažinti mokesčius tiems rinkos veikėjams, kurie gamina deficitinę produkciją, teikti jiems lengvatinius kreditus ir didinti mokesčius tiems, kurie gamina nepaklausią rinkoje produkciją. Paklausa, dengiama mokesčiais ir vyriausybės paskolomis, turėtų didinti gamybą, mainus, užimtumą. Šiuolaikinės ekonomikos reguliavimo teorijos (pvz. P. Samuelsonas, A. Masgreivas ir kiti) remiasi mišria ekonomika ir reikalauja nacionalinių pajamų paskirstymą derinti su optimaliais privačiais ir valstybiniais tarpusavio interesais ilgalaikėje perspektyvoje. Šiam tikslui turėtų tarnauti ir nuosaiki valstybės mokesčių bei išlaidų politika.

3.Mokesčiai – tai pajamų išlyginimo priemonė (Reformistinė teorija). Šios teorijos šalininkai (Ž. Furasje, S. Kuznecas, R. Tiboldas ir kiti ekonomistai).

Jie įrodinėja, kad per mokesčius nacionalinės pajamos turi būti perskirstomos, nukreipiant jas iš turtingųjų neturtintiesiems. Taip pat šios teorijos šalininkai siūlo kuo mažiau apmokestinti verslininkus, siekiant skatinti gamybos plėtojimą.

Didelė mokesčių teorijų įvairovė rodo, kad šioje srityje neprieita vieningos nuomonės. Skirtingoje ekonominėje ir socialinėje aplinkoje tie patys metodai duoda skirtingus, dažnai net priešingus rezultatus.

Mokesčių sąvokos

Mokesčiai (taxes) – įvairūs mokėjimai į valstybės biudžetą. Juos moka pavieniai asmenys, firmos ir kiti ekonominiai subjektai, esantys šalies teritorijoje (Pagal šiuolaikinių ekonomikos terminų enciklopedinį žodyną).

Mokesčiai – pagrindinis valstybės pajamų formavimo būdas, istoriškai atsiradęs kartu su valstybe. Jų pagalba surenkamos lėšos valstybės institucijoms išlaikyti, valstybės funkcijų įgyvendinimui finansuoti.

Mokesčiai – tai privalomojo pobūdžio mokėjimai valstybei (В. В. Дубов).

Taigi matome, iš pateiktų apibrėžimų, kad akcentuojama pagrindinė mokesčio esmė yra ta, kad jie renkami tam, kad valstybė galėtų užtikrinti savo funkcijas. Pagrindinės valstybės funkcijos yra tos, kurių negali imtis privačios komercinės organizacijos, šių paslaugų sąrašas yra pakankamai didelis: kelių tiesimas, valstybės išorės, bei vidaus apsauga, mokyklų, ligoninių statyba, piliečių švietimas, įvairios kitos socialinės paslaugos ir pan.

Pastebėtina, kad tiek Lietuvos, tiek pasaulio mokesčių teisės teorijoje galima rasti daugybę skirtingų mokesčių sąvokų. B. Sudavičius teigia, kad egzistuoja dvi mokesčių sampratos: plačioji ir siauroji. Pagal plačiąją sampratą, mokesčiai yra visi valstybės naudojami privalomi finansiniai instrumentai, kurių pagalba yra surenkamos valstybės pajamos. Siauruoju požiūriu prie mokesčių yra priskiriami tik tie valstybės naudojami pajamų gavimo finansiniai instrumentai, kurie atitinka bendrus mokesčių požymius: visuotinį privalomumą ir individualiai neatlygintiną pobūdį. Priklausomai nuo to, kurią mokesčių sampratą valstybė pasirenka, skiriasi mokesčių reglamentavimas

teisės normose. Tai reiškia, kad jeigu valstybė pasirinko plačiąją mokesčių sampratą, tai kiekvienas mokestis, privalomasis mokėjimas ar rinkliava privalo būti reglamentuojami įstatymuose. Pasirinkus siaurąją mokesčių sampratą privalomuosius mokėjimus ar rinkliavas užtenka reglamentuoti poįstatyminiuose teisės aktuose. Iš LR Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 23 dalies matyti, jog Lietuvoje mokesčiai traktuojami plačiuoju požiūriu, kadangi prie mokesčių priskiriamos ir individualiai atlygintino pobūdžio įmokos kaip konsulinis bei žyminis mokesčiai, valstybės rinkliava ir kt. LR mokesčių administravimo įstatyme mokestis apibrėžiamas kaip mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei. Išsamiau mokesčių sąvoka apibrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas: „mokesčiai – tai valstybės nustatyti privalomi ir individualiai atlygintini juridinių ir fizinių asmenų mokėjimai į valstybės (savivaldybės) biudžetą, nurodant jų dydį bei mokėjimo terminą“.

Visuotinai pripažįstama, kad mokesčiai – pagrindinis valstybės pajamų gavimo būdas, istoriškai atsiradęs kartu su valstybe. Taip pat ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 27 straipsnyje teigiama: „Valstybės biudžeto pajamos formuojamos iš mokesčių, privalomų mokėjimų, rinkliavų, pajamų iš valstybinio turto ir kitų įplaukų“. Pajamos iš mokesčių gali sudaryti apie 90 procentų valstybės biudžeto pajamų. Surinkus mokesčius yra gaunamos lėšos valstybės institucijoms išlaikyti, valstybės funkcijų įgyvendinimui finansuoti. Jeigu valstybės išlaidoms padengti nepakanka biudžeto pajamų, tai valstybė priversta skolintis vidaus ir užsienio finansų rinkose. Toks išlaidų finansavimo būdas susijęs su papildomais skolinimosi kaštais (mokamos palūkanos), didina valstybės vidaus ir užsienio skolą, o tai gali sukelti makroekonominį disbalansą.

Mokestinės prievolės turinį sudaro – mokesčio įstatymo pagrindu atsirandanti mokesčių mokėtojo pareiga: 1) teisingai apskaičiuoti mokestį, 2) laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą, 3) vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu.

Pagrindiniai mokesčių požymiai:

Privalomumas.

Mokesčius turi mokėti visi, kuriems pagal mokesčių įstatymus yra nustatyta piniginė prievolė valstybei, netaikant išimčių ar lengvatų. Kalbant apie mokestį, kaip bendrą prievolę valstybei, turima omenyje tai, jog struktūriškai šią prievolę sudaro pareiga mokėti nustatytą mokestį, o taip pat ir pareiga laikytis įstatymų nustatytos mokesčių mokėjimo tvarkos. Mokesčių mokėtojas privalo laikytis teisės aktų nustatytos apmokestinimo (apskaičiavimo, mokėjimo) tvarkos. Pastarajam nevykdančiam ar netinkamai vykdančiam mokestinę prievolę gali būti taikomos poveikio priemonės, numatytos įstatymuose.

Individualus neatlygintinumas.

Mokestinės prievolės atsiradimas nesiejamas su tam tikrų paslaugų tiekimu mokesčio mokėtojams ( išskyrus konsulinį, žyminį mokestį).

Piniginė prievolė.

Mokestis gali būti mokamas tik pinigais, išskyrus įstatymo numatytus atvejus. Tačiau, kai mokestinis įsiskolinimas padengiamas turtu, pastarasis vis tiek yra įvertinamas pinigais ir mokestis išsaugo savo kaip piniginės prievolės forma.

Nurodyti požymiai būdingi visiems mokesčiams, todėl vadinami bendraisiais.

Mokesčių reikšmę atskleidžia jų pagrindinės funkcijos: fiskalinė, perskirstomoji ir reguliavimo.

Fiskalinė funkcija pasireiškia tuo, kad nacionalinio biudžeto pajamos iš esmės yra formuojamos šalies mokesčių sistemos dėka. Mokesčiai - svarbiausias valstybės pajamų šaltinis. Vykdydama fiskalinę funkciją, valstybė apsirūpina lėšomis, kurių panaudojimas užtikrina valstybės apsaugos, gamybos ir komercijos, vystymo, administracinių funkcijų vykdymą.

Lietuvoje mokestinės įplaukos svyruoja gana plačiai. Pavyzdžiui, 1996 m. sudarė apie 95 procentus nacionalinio biudžeto pajamų, o 2002 m. planinės mokestinės įplaukos dėl pakitusios fiskalinės politikos sumažėjo iki 86 procentų.

Perskirstomoji funkcija glaudžiai susijusi su fiskaline funkcija ir pasireiškia tuo, kad mokesčių mokėtojų lėšos sukauptos nacionaliniame biudžete perskirstomos dotacijų, subsidijų, paramos ir kitų pervedimų forma tarp gyventojų, ūkio subjektų bei tam tikrų veiklos sferų.

Mokesčiai paskirstomi remiantis Biudžeto sandaros ir kitais mokesčių įstatymais. Jeigu įstatymas nenurodo, kur turi būti kaupiami konkretūs mokesčiai, jie įskaitomi į valstybės biudžetą. Pagal Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymą, Lietuvos Respublikoje surenkami mokesčiai, privalomos įmokos, rinkliavos gali būti perskirstomi tik per nacionalinį biudžetą, Valstybinį socialinio draudimo fondą, Privalomojo sveikatos draudimo fondą, Privatizavimo fondą, Rezervinį (stabilizavimo) fondą, Valstybės įmonės Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo fondą, Garantinį fondą, savivaldybių privatizavimo fondus.

Reguliavimo funkcija realizuojama tada, kai valstybė, per mokesčių sistema (priimdama naujus mokesčius, keisdama tarifus ar/ir apmokestinimo taisykles, suteikdama mokesčių lengvatas, baudų sistemos pagalba ir pan.) sąlygoja resursų paskirstymą, skatina ar stabdo tam tikrą ekonominę veiklą, įtakoja makroekonominiams procesams (ekonomikos augimui, infliacijai, užimtumui) bei spartesniam prioritetiniu sričių vystymuisi ir pan.

6.5. Mokesčių rūšys

Mokesčių sistema apima daug mokesčių rūšių, kurie gali būti klasifikuojami pagal daugelį požymių. Dažniausiai jie grupuojami pagal:

įskaitymo tvarką, apmokestinimo objektus, tarifus ir jų apskaičiavimo būdą.

Pagal įskaitymo tvarką:

1) Vietiniai (savivaldybių) – (gyventojų pajamų mokestis, žemės mokestis, nekilnojamojo turto mokestis, žyminis mokestis, paveldimo turto mokestis).2) Valstybės – (pelno mokestis, pridėtinės vertės mokestis, akcizai, konsulinis mokestis, mokestis už valstybinius gamtos išteklius, naftos ir dujų išteklių mokestis, mokestis už gamtos teršimą ir kt.)

Pagal mokesčių objektus:

Pajamų ir pelno: gyventojų pajamų mokestis, pelno mokestis, Turto: žemės mokestis, nekilnojamojo turto mokestis, paveldimo turto mokestis,

Vidaus prekių ir paslaugų: pridėtinės vertės mokestis, akcizai,

Prekybos ir prekybos sandorių: muitai,

Valstybinio socialinio ir sveikatos draudimo: valstybinis socialinis draudimas, privalomasis sveikatos draudimas, įmokos į garantinį fondą,

Už naudojimąsi šalies ištekliais ir valstybės teikiamomis paslaugomis: konsulinis mokestis, žyminis mokestis, mokesčiai už pramoninės nuosavybės objektų registravimą, naftos ir dujų išteklių mokestis, už aplinkos teršimą ir kt.

Pagal apmokestinimo objektus dar galima suskirstyti:

Pajamų mokesčiai – tie, kurie mokami nuo subjekto bendrųjų pajamų, neatsižvelgiama į išlaidas, kurias subjektas turi, kad gautų pajamas (gyventojų pajamų mokestis).

Pelno mokesčiai – priklauso tie mokesčiai, kurių objektu yra subjekto pajamos, t.y. pajamos, atskaičius išlaidas (pelno mokestis).

Turto mokesčiai – tie, kurių objektu yra nekilnojamas arba kilnojamas turtas (nekilnojamojo turto mokestis, žemės mokestis, paveldimo turto mokestis).

Vartojimo mokesčiai – tie, kurių objektu yra tam tikrų prekių, vertybių vartojimas (pridėtinės vertės mokestis, akcizai, muitai, ekologiniai mokesčiai).

Pagal mokesčių tarifus (mokesčių apskaičiavimo būdą):

Mišrūs: akcizai. Progresiniai: mokesčių tarifai didėja augant objekto apimčiai (mokestis už aplinkos teršimą).

Proporciniai: mokesčių tarifai skaičiuojami pagal vienodą procentą nuo bendros apmokestinamo objekto apimties (pelno mokestis, gyventojų pajamų mokestis, žemės mokestis ir kt.).

Vienetiniai: konkreti suma apmokestinimo vienetui, pavyzdžiui rinkliavos, konsulinis mokestis už valstybinius gamtos išteklius, baltojo cukraus virškvočio mokestis ir kt.

Regresiniai – augant pajamoms mokesčio tarifas mažėja.

Tiesioginiai mokesčiai – nustatomi tiesiogiai mokesčių subjektų pajamoms ir turtui. Mokesčio mokėtojas, atsižvelgdamas į turimą apmokestinimo objektą, mokestį sumoka pats (žemės, pajamų, turto mokesčiai).

Netiesioginiai mokesčiai – sumokami per kainas, kainų priedus, įtraukiami į tarifus (pridėtinės vertės mokestis, akcizai, muitai). Juos faktiškai sumoka prekių ar paslaugų vartotojai.

Pagal prievolių vykdymo tvarką: 1) Natūriniai (istoriniu požiūriu, vyraujant natūriniam ūkiui); 2) Piniginiai.

Pagal mokesčių svarbą: 1) Paprastieji – mokami sistemingai, nuolat; 2) Nepaprastieji – įvedami tam tikram laikotarpiui (karo metu, įvykus stichinėms nelaimėms ir pan.)

6.6. Mokesčių ir tikslinės paskirties įmokų vieta valstybės pajamų sistemoje

Nacionalinio – bendro valstybės ir savivaldybių – biudžeto pajamas sudaro mokestinės ir nemokestinės pajamos. Mokestinės pajamos sudaro vidutiniškai 95 proc. visų nacionalinio biudžeto pajamų, atitinkamai 5 proc. – nemokestinės pajamos. Taigi svarbiausią vaidmenį formuojant nacionalinio biudžeto pajamas vaidina mokesčiai.

Tačiau ne visų mokesčių įtaka nacionalinio biudžeto pajamoms yra reikšminga – yra ir tokių mokesčių, kurių įplaukos nacionalinio biudžeto pajamose sudaro vos kelis procentus.

Didžiausią lyginamąjį svorį biudžete turi du netiesioginiai mokesčiai – pridėtinės vertės mokestis bei akcizai – ir du tiesioginiai mokesčiai – gyventojų pajamų mokestis bei pelno mokestis. Kartu jie sudaro daugiau kaip 88 proc. nacionalinio biudžeto pajamų. Todėl vertėtų skirti ypatingą dėmesį būtent šių mokesčių reglamentavimui bei reglamentavimo kitimui XX amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje.

6.7. Valstybės nemokestinių pajamų sąvoka, sistema ir pagrindiniai bruožai

Valstybės biudžeto pajamų šaltinis – tai nemokestinės pajamos. < Šiai pajamų rūšiai priskiriamos pajamos iš valstybės nuosavybės, vietinės rinkliavos, pajamos iš bankų ir konfiskacijos bei kitos nemokestinės pajamos. Šito pajamų šaltinio dalis bendrose biudžeto pajamose daugelyje šalių yra nedidelė. Tik tuo atveju jeigu valstybei priklauso daug gamtos išteklių, įmonių pajamos iš valstybės nuosavybės gali sudaryti nemažą biudžeto pajamų dalį. Išskiriamos: turto pajamos, palūkanos už paskolas, palūkanos už depozitus, Lietuvos banko likutinis pelnas, dividendai, palūkanos už kapitalo naudojimą, palūkanos už teikiamas paslaugas, pajamos už patalpų nuomą, pajamos už atsitiktines paslaugas, įmokos už mokslą aukštosiose mokyklose, kitos pajamos.

Nemokestinės pajamos gaunamos tiek privalomais, tiek savanoriškais pagrindais. Kaip privalomos nemokestinės pajamos yra rinkliavos, baudos, išieškant lėšas už valstybei padarytą žalą. Nemokestinės pajamos taip pat gaunamos skolinant lėšas valstybei, perduodant jai savanoriškus įnašus ir t.t. Nemokestinių pajamų dalis bendrose biudžeto pajamose yra nedidelė. Nemokestinės pajamos Lietuvos biudžete 2005 metais sudarė 8,4 procentus, pajamos iš kapitalo -1,2 procentus pajamų. Tik tuo atveju, jei valstybei priklauso daug gamtos išteklių, įmonių, pajamos iš valstybės nuosavybės gali sudaryti nemažą biudžeto pajamų dalį.

Valstybės nemokestines biudžetines pajamas sudaro pajamos, gautos už pagamintas ir parduotas prekes ar teikiamas paslaugas, finansinės ir investicinės veiklos pajamos (palūkanos, dividendai it kt.) bei pajamos, susijusios su nekilnojamojo ar kilnojamojo turto operacijomis.

Pagal nuosavybės formą valstybės pajamos skirstomos į nuosavas ir laikinai skolintas. Nuosavoms pajamoms priklauso piniginiai ištekliai, įstatymų nustatytais būdais pereinantys valstybės žinion ir tampantys viešosios (valstybės, savivaldybės) nuosavybės objektu. Tokios pajamos gaunamos renkant mokesčius, rinkliavas, kitų privalomų mokėjimų atveju; realizuojant (nuomojant) viešosios nuosavybės objektus; išieškant baudas už įstatymų pažeidimus ir pan. Skirtingai nei nuosavos, laikinai skolintos pajamos, gautos valstybei skolinantis lėšas iš kreditorių, išlieka kreditoriaus nuosavybe ir pasibaigus skolinimosi terminui turi būti grąžintos jų savininkui, išmokant nustatyto dydžio palūkanas.

Remiantis teritoriniu kaupimo ir panaudojimo principu išskiriamos Respublikos (valstybės) ir savivaldybių pajamos. Respublikos pajamos kaupiamos visos valstybės mastu centralizuotuose pinigų fonduose ir naudojamos bendroms Respublikos reikmėms finansuoti. Tokiomis pajamomis disponuoja įgaliotos valstybės institucijos. Savivaldybių pajamos sudaro finansinį vietos savivaldos pamatą, jomis finansuojami atitinkamos savivaldybės poreikiai, šiomis pajamomis disponuoja atitinkamos savivaldybės institucijos.

Valstybės pajamos taip pat yra skirstomos į centralizuotas ir decentralizuotas. Akumuliuojami valstybėje finansiniai ištekliai vadinami centralizuotais, o valstybinėse įmonėse -decentralizuotais. Centralizuotos valstybės pajamos sudaromos iš mokesčių, iš valstybės užsienio ekonominės veiklos ir gyventojų mokėjimų. Prie centralizuotų priskiriamos pajamos, kurios sukaupiamos per visų valstybės valdymo lygių biudžetus, taip pat per nebiudžetinius fondus ir netgi valstybės kredito pavidalu. Decentralizuotos pajamos formuojamos iš valstybinių įmonių piniginių pajamų is sankaupų. Pagrindinis šių lėšų formavimo šaltinis yra valstybinių įmonių pelnas. Prie valstybinių įmonių priskiriamos: VĮ „Regitra", VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas", Registrų centras ir t.t.

6.8. Valstybės išlaidų sąvoka

Valstybės išlaidos turi garantuoti valstybinės veiklos poreikių patenkinimą. Valstybės išlaidos gali būtii apibrėžiamos kaip tam tikrų prekių ir paslaugų, skirtų bendriems visuomenės narių poreikiams tenkinti, pirkimas arba transferiniai mokėjimai. Valstybės išlaidos - tai sukauptos piniginės lėšos, kurias valstybė panaudoja savo funkcijoms atlikti. Valstybės funkcijos yra labai įvairios ir plačios 2 (3 pav.). Dabartinės valstybės turi garantuoti savo valstybės krašto apsaugą ir viešąją tvarką, švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos teikimą gyventojams, šalies ekonominę būklę, tinkamą valstybės bendrąjį ir vidaus valdymą, dengti kitas valstybės išlaidas.

6.8. Valstybės išlaidų sąvoka

Valstybės išlaidos turi garantuoti valstybinės veiklos poreikių patenkinimą. Valstybės išlaidos gali būtii apibrėžiamos kaip tam tikrų prekių ir paslaugų, skirtų bendriems visuomenės narių poreikiams tenkinti, pirkimas arba transferiniai mokėjimai. Valstybės išlaidos - tai sukauptos piniginės lėšos, kurias valstybė panaudoja savo funkcijoms atlikti. Valstybės funkcijos yra labai įvairios ir plačios 2 (3 pav.). Dabartinės valstybės turi garantuoti savo valstybės krašto apsaugą ir viešąją tvarką, švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos teikimą gyventojams, šalies ekonominę būklę, tinkamą valstybės bendrąjį ir vidaus valdymą, dengti kitas valstybės išlaidas.

6.9. Valstybės ir savivaldybių išlaidų sistema

Valstybės biudžeto išlaidos gali būti suskirstytos į tris grupes:

Valstybės vartojimo išlaidos apima valstybinio sektoriaus darbuotojų darbo užmokestį bei valstybės perkamų prekių išlaidas (pvz., valstybiniai žemės ūkio produktų supirkimai, karinės technikos pirkimas ir kt.)

Valstybės investicijos – tai įvairios kapitalinės išlaidos (pvz., kelių tiesimo, uostų statybos išlaidos ir kt.)

Transferiniai išmokėjimai privačiam sektoriui. Šiai grupei priskiriami mokėjimai, už kuriuos valstybė betarpiškai negauna mainais prekių ar paslaugų (pvz.,pensijų, nedarbo pašalpų išmokėjimai, subsidijos įmonėms).

Šios trys valstybės išlaidų grupės kartais skirstomos tik į dvi stambias dalis – einamąsias išlaidas ir kapitalinių įdėjimų išlaidas. Einamosioms išlaidoms priskiriamos darbo užmokesčio ir perkamų prekių ir paslaugų išlaidos, transferiniai mokėjimai ir valstybės skolos palūkanų mokėjimai, o kapitalinių įdėjimų išlaidos – tai valstybės investicijos. Pagrindinę valstybės išlaidų dalį sudaro einamosios išlaidos, investicijoms tenka santykinai nedidelė valstybės išlaidų dalis.

Vyriausybės išlaidos prekėms ir paslaugoms įsigyti yra savarankiška bendrosios paklausos sudedamoji dalis. Tačiau vyriausybės sektoriaus įtaka bendrajai paklausai neapsiriboja tik tiesioginiu poveikiu. Vyriausybės sektorius veikia bendrąją paklausą netiesiogiai, keisdamas namų ūkio vartojimo išlaidas.

Vyriausybė perka tokias prekes kaip popierius, kompiuteriai, lėktuvai ir t.t. Ji perka taip pat ir paslaugas, samdydama pvz., mokytojus, vyriausybinių įstaigų tarnautojus. Kai vyriausybė perka prekes ir paslaugas ji tiesiogiai veikia šalies gamybinius pajėgumus. Paslaugų pirkimas taip pat susijęs su gamybinių išteklių panaudojimu. Pvz., vyriausybės samdomas policijos darbuotojas privalo rūpintis viešąja tvarka ir tokiu būdu jis nebeturi galimybės dirbti privačiame sektoriuje.

Taip pat gali būti išskirta ketvirtoji išlaidų grupė – tai Valstybės skolos aptarnavimo išlaidos (palūkanų mokėjimas).

Pagrindinę valstybės išlaidų dalį sudaro einamosios išlaidos (apie 30 %). Investicijoms tenka apie 10%. Pastebimos valstybės išlaidų didėjimo tendencijos. Nuo XX a. pradžios pasaulyje- valstybės išlaidų didėjimas bendrajame vidaus produkte. Dar XIX a. pradžioje A. Vagneris numatė, kad valstybės išlaidų dalis BVP didės. Šis teiginys žinomas kaip Vagnerio dėsnis arba valstybės veiklos plėtros dėsnis: visuotinės gerovės valstybėje valstybės išlaidų rūšys ir dydis palyginti su privačiu sektoriumi didėja, dėl to auga valstybės išlaidų dalis bendrajame vidaus produkte. Tai grindžiama dviem priežastimis:

1)ateityje (nuo XIX a.) valstybės atliekamos funkcijos, susijusios su teisėsauga, policija, gynyba, švietimu ir kt. intensyvės;

besivystant šalims, kylant visuomenės gyvenimo lygiui valstybė ims vykdyti naujas funkcijas: sveikatos apsauga, soc. rūpyba, mokslas ir kt. Šių funkcijų atlikimas ypač skatins spartų valstybės išlaidų didėjimą. 

6.10. Valstybinio finansavimo sąvoka ir principai

Finansavimas – tai biudžeto lėšų skyrimas juridiniams asmenims, kurie įgyvendina valstybės funkcijas.

Principai:

negrąžintinumas; valstybės ar savivaldybės skiriamos lėšos negrąžinamos į biudžetą, išskyrus lėšas, kurių nepanaudojo arba nepanaudojo pagal paskirtį;

neatlygintinumas; biudžetinės lėšos skiriamos juridiniams asmenims nenustatant jokių palūkanų;

tikslingumas; valstybė skiria lėšas konkretiems tikslams, numatytiems valstybės ar savivaldybės finansiniuose planuose;

lėšų limitavimas; valstybės skiriamos lėšos neturi viršyti patvirtintų limitų konkretiems asmenims arba konkrečioms programoms.

Investicijų finansavimas (Investicijų finansavimo tvarka apima ir programų finansavimą) – teisės aktų reglamentuota kompetetingų institucijų veikla formuojant, surenkant ir perskirstant valstybės lėšas ūkio struktūros plėtimui ir svarbiausiems valstybės socialinių programų finansavimui. Teisine prasme tai valstybės sąnaudos pagrindinių fondų sukūrimui bei atnaujinimui bei valstybės socialinių-ekonominių programų apmokėjimui. Finansinė teisė reguliuoja tuos santykius, kurie atsiranda:

planuojant investicijas, nustatant jų finansinių šaltinius (įmonių lėšos, užsienio paskolos, valstybės ir savivaldybės biudžetų lėšos);

atidarant investicijų finansavimo sąskaitas;

kontroliuojant investicijoms skirtų valstybės lėšų naudojimą.  

Finansavimo instituto normos reguliuoja tuos santykius, kurie atsiranda naudojant valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšas sudarius ir patvirtinus valstybės užsienio investicijų programą. Ją rengia ūkio ministras, suderinus su FM. Programos pagrindinė reikšmė – nurodomi objektai ir socialinės-ekonominės programos, kurių finansavimui turi būti skiriamos valstybės biudžeto lėšos. Patvirtinama trijų metų programa, sudarant kiekvienų metų biudžeto skiriamos lėšos konkrečiai programai finansavimui. Į programą įtraukiami tik tie objektai, į kuriuos numatoma investuoti ne mažiau kaip 3 mln. Lt arba aplinkos apsaugos objektams, kuriems skiriama bent 1,5 mln. Lt. Dalis tokių objektų finansavimo išlaidų turi būti paskiriama iš valstybės biudžeto lėšų. Seimas ar Vyriausybė turi priimti nutarimą, kad objekto ar programos finansavimui yra LR tarptautinis įsipareigojimas apmokėti dalį finansavimo. Objektas taip pat bus įtrauktas, jei toks objektas padidintų LR prekių gamybą, asortimentą, konkurentabilumą. Neįtraukti objektai finansuojami iš savivaldybės ar įmonės lėšų.

Patvirtinus investicijų programą, kiekvienais metais sudaroma metinė investicinės programos, į kurią įtraukiami tie objektai, kuriems parengtas statybos pagrindimas ir visa projektinė dokumentacija. Metinės programos pagrindu numatomas einamųjų metų biudžetinės lėšos konkrečioms investicijoms finansuoti. Patvirtinus biudžeto įstatymą, ūkio ministras paskirsto investicijoms skirtas lėšas tarp ministerijų ir kitų žinybų, kurios stato konkrečius objektus ar vykdo konkrečias programas.

Investicijoms skirtos lėšos pervedamos į atitinkamą sąskaitą ir naudojamos pagal rangos sutartį. Už lėšų naudojimo tikslingumą atsako ministerija ar žinyba, kuriai skirtos lėšos. Jų naudojimą kontroliuoja ŪM, FM, Apl M, Valstybės kontrolė.  

 6.11. Biudžetinio finansavimo sąvoka ir objektai

Biudžetinis sąmatinis finansavimas – tai biudžeto lėšų skyrimas valstybės institucijoms ir biudžetinėms įstaigoms, kurios neturi pajamų iš savo veiklos. Principai:

visų atitinkamų investicijų arba įstaigos išlaidų apmokėjimas iš konkretaus biudžeto; ribinių biudžetinių asignavimų nustatymas; skiriama tiek lėšų, kiek numatyta patvirtintame biudžete;

išlaidų normavimas; kiekvienas biudžeto įstatymas planuodamas išlaidas naudoja išlaidų normatyvus, kurie yra privalomi (nustato įstatymas ar Vyriausybė nutarimu) arba apskaitomi (nustato pati įstaiga).

Biudžetinio finansavimo objektai:

komercinės ūkinės struktūros; biudžetinės įstaigos.

Biudžetinės įstaigos pilnai finansuojamos iš valstybės ar savivaldybės lėšų, o komercinės ūkinės struktūros tik tais atvejais, kai jos įgyvendina valstybės investicijų programas arba turi laikinų finansinių problemų.

Biudžetinių įstaigų išlaidų sąmatos yra pagrindas sąmatiniam finansavimui vykdyti; tai finansiniai planai, kurie įtvirtina metinius asignavimus konkrečiai įstaigai, jų paskirstymo kryptis ir paskirstymą ketvirčiais. Patvirtinus išlaidų sąmatą, atsiranda Vyriausybės pareiga skirti lėšas iš valstybės biudžeto konkrečiai įstaigai ir konkrečios įstaigos teisė reikalauti iš Vyriausybės biudžeto lėšų skyrimo.

Pagal sudarymo pobūdį, biudžetinės sąmatos: bendrosios ir individualios, sudaromos kiekvienai įstaigai, numatytai biudžete (vieno tipo visoms įstaigoms).

Sąmatoje turi būti numatyti įstaigos duomenys (pavadinimas, adresas), įstaigos pavaldumas, jei skiriamų lėšų biudžetinio asignavimo apimtys ir paskirstymų kryptys. Visos išlaidų sąmatos per dvi savaites po valstybės ar savivaldybės biudžetų patvirtinimo turi būti patvirtintos asignacijų valdytojų. 

6.12. Valstybės skolos (vidaus ir išorės) valstybės vardu ir su valstybės garantija sampratos

Įsiskolinimas – vienas iš ypatingų šiandieninės pasaulinės ekonomikos bruožų. Pasaulyje praktiškai nėra valstybės, neturinčios skolų (vidaus ar užsienio).

Įvardintini valstybės skolinimosi teigiamos ir neigiami aspektai.

Argumentai valstybės skolinimosi naudai:

1)  Valstybės skola yra svarbus valstybės pajamų šaltinis, kuris dalinai galintis pakeisti kitą šaltinį – mokesčius.2)  Valstybės skola yra pagrindinius valstybės biudžeto deficito padengimo šaltinis.

Argumentai prieš skolinimąsi 1)   Valstybės skolos augimas – tai naštos užkrovimas kitoms gyventojų kartoms, nes joms teks mokėti palūkanas didinant mokesčius. 2)   Valstybė gali bankrutuoti, jei ji išmokės visas valstybės skolas. 3)  Valstybė gali skolintis tik iki tam tikros, ne atsiranda valstybės nemokumo pavojus.

Argumentai prieš vertinami kiekvienai šaliai skirtingai, priklausomai nuo pasitikėjimo valstybe lygio (nuo jo priklauso palūkanų dydis), nuo valstybės užsienio ir vidaus skolų santyki.

Tam kad subalansuoti neigiamas ir teigiamas valstybės skolinimosi puses turi būti kuriama racionali valstybės valdymo politika ir racionaliai, efektyviai įgyvendinamas valstybės skolos valdymas. Taigi šiame pranešime trumpai aptarsime valstybės skolos formas, skolinimąsi lemiančius veiksmus, valstybės skolos valdymo politika, institucijas, kurioms patikėta valdyti valstybės skolą, jų atliekamas funkcijas, norėdami įvertinti Lietuvos skolos valdymo politikos efektyvumą, pateiksime statistinius duomenis apie valstybės skolą, skolos ir BVP santykį, įvertinsime šiuos rodiklius ES lygiu.

Pagrindiniai Valstybės skolinimosi tikslai yra kompensuoti nuosavų valstybės pajamų trūkumą, finansuoti valstybės investicijų programą, papildyti valstybės investicijų programą, papildyti įmonių ir kitų asmenų apyvartines lėšas, kompensuoti išlaidas, atsirandančias dėl valstybės skolos aptarnavimo, mokėti palūkanas, padengti įsiskolinimus pagal specialiuosius įstatymus arba tarptautines sutartis.

Valstybės skola – tai visų išleistų ir dar nepadengtų valstybės paskolų suma kartu su priskaičiuotomis už jas palūkanomis, kurios turi būti išmokėtos nustatytu laiku arba iki nustatyto termino.

Pagal LR skolos įstatymą valstybės skola yra vidaus ir užsienio skolos suma.

Vidaus skola – valdžios sektoriui priskirtų subjektų, turinčių teisę skolintis, prisiimtų, bet dar neįvykdytų įsipareigojimų grąžinti vidaus kreditoriams lėšas, pasiskolintas išplatinus Vyriausybės vertybinius popierius, pasirašius paskolų sutartis, lizingo (finansinės nuomos) sutartis ir kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus, konsoliduota suma. Vidaus skola tai skolinimasis litais.

Užsienio skola –valdžios sektoriui priskirtų subjektų, turinčių teisę skolintis, prisiimtų, bet dar neįvykdytų įsipareigojimų grąžinti užsienio kreditoriams lėšas, pasiskolintas išplatinus Vyriausybės vertybinius popierius, pasirašius paskolų sutartis, lizingo (finansinės nuomos) sutartis ir kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus, suma. Užsienio skola skolinimasis užsienio valiuta.

Valstybės skolinantis vidaus rinkoje, rezidentai gauna palūkanas, pajamas iš palūkanų ir moka mokesčius. Valstybei skolinantis užsienio rinkoje, pajamas iš palūkanų mokamos užsieniui ir, kitaip tariant, nespartina šalies ekonomikos vystymosi. Konstatuoti faktai leidžia teigti, kad valstybės skolinimasis vidaus rinkoje prisideda prie šalies finansų rinkos plėtotės ir yra reikšmingos tiek valstybės kapitalo, tiek pinigų rinkoms. Negatyvų poveikį daro valstybės ekonomikai daro pirmiausia ne pati valstybės skolos, o tie procentai, kuriuos palūkanų pavidalu valstybė turi mokėti aptarnaujant skolą. Skolinimosi kaina priklauso nuo pasitikėjimo valstybe lygio, todėl ekonomiškai patikimoms ir  stiprioms šalims pasiskolinti tiek šalies viduje, tiek užsienyje nėra sunku, ir skolos suteikimo sąlygos joms yra palankios.

Valstybės skola gali būti skirstoma ir kitu aspektu tiesioginė ir netiesioginė.

Tiesioginė skola – tai įsipareigojimai, prisiimti valstybės vardu. Valstybė yra pati skolininkas. Valstybė tokius įsipareigojimus prisiima, leisdama finansų rinkose VVP, skolindamasi iš bankų.

Netiesioginė skola –tai suteiktos valstybės garantijos dėl paskolų. Valstybė šiuo atveju yra garantas, vykdantis skolininko įsipareigojimus, kai šis turi finansinių sunkumų.

Valstybės skolinimosi būdai: 

Vyriausybės skolos vertybinių popierių išleidimas. Tiesiogiai skolinimasis iš bankų pasirašant paskolos sutartis.

Ypatinga valstybės skolos forma – garantijos. Realus valstybės įsiskolinimas atsiranda ne iš karto, kai suteikiama valstybės garantija, o tik tada, kai atsiranda subjekto, kuriam suteikta garantija, nemokumas.

Lietuvos Respublikos Valstybės skolos įstatymas reglamentuoja santykius, susijusius su valstybės skola ir valstybės reikalavimo teise į skolininkus ir skolininkus, už kurių įsipareigojimų įvykdymą garantuoja valstybė, pagal paskolos sutartis ir sutartis su valstybės garantija arba kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus. Skolinimosi formos yra paskolos sutartis, valstybės garantija, vertybiniai popieriai.

Sprendimą imti 40 mln. litų ar mažesnęužsienio paskoląbei užsienio paskolą valstybės biudžeto deficitui finansuoti, Valstybės iždo pinigų srautams subalansuoti ir kitiems tikslams, numatytiems atitinkamų metų valstybės biudžeto įstatyme, neviršijant Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytų limitų, priima Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

Užsienio paskolų sutartys ir kiti įsipareigojamieji skolos dokumentai yra komerciniai susitarimai. Užsienio paskolos sutartį arba kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus pasirašo finansų ministras.Finansų ministro siūlymu užsienio paskolų sutartis ir kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus gali pasirašyti kiti valstybės tarnautojai, kuriems Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu suteikti įgaliojimai.

Teisinę išvadą dėl užsienio paskolos arba kitų įsipareigojamųjų skolos dokumentų, taip pat dėl kitų teisinių dokumentų, susijusių su valstybės skolinimusi, pasirašo teisingumo ministras arba jo įgaliotas teisingumoviceministras.

Užsienio paskola paimama, išmokama bei grąžinama per valstybės fiskalinį agentą - Lietuvos banką arba per kitą banką.

Vidaus paskolos sutartį arba kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus pasirašo finansų ministras. Finansų ministro siūlymu vidaus paskolų sutartis ir kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus gali pasirašyti kiti valstybės tarnautojai, kuriems Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu suteikti įgaliojimai.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybiniai popieriai, išleidžiami vidaus valiuta,yra įtraukiami į vertybinių popierių apskaitą. Vertybinių popierių apskaita tvarkoma Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų ir akcinės bendrovės Lietuvos centrinio vertybinių popierių depozitoriumonustatyta tvarka arba pagal reikalavimus, nustatytus atsiskaitymams už vertybinius popierius per tarptautines atsiskaitymų sistemas.

Finansų ministerija turi teisę įstatymų nustatyta tvarka pasirinkti fiskalinį agentą Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių išleidimo į apyvartą operacijoms vykdyti. Finansų ministerijai sutikus, fiskalinis agentas gali nustatyti šių operacijų vykdymo tvarką.

Vidaus paskolos teikimo ir grąžinimo tvarką bei institucijų, dalyvaujančių šiame procese, funkcijas ir pareigas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Vidaus paskolų, išreikštų Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybiniais popieriais, išleidimo ir apyvartos tvarką nustato Lietuvos Respublikos  Vyriausybė

Taip pat teikiamos paskolos  su valstybės garantija sprendimus suteikti valstybės garantiją dėl vidaus ar užsienio kreditoriaus pagal sutartį teikiamos paskolos, kuri yra didesnė kaip 40 mln. litų, priima Lietuvos Respublikos Seimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės siūlymu, o sprendimus suteikti valstybės garantiją, kuri yra 40 mln. litų ar mažesnė, priima Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto įstatymu arba kitais įstatymais. Valstybės garantiją pasirašo finansų ministras, o teisinę išvadą dėl suteiktos garantijos kreditoriaus pageidavimu pasirašo teisingumo ministras arba jo įgaliotas teisingumo viceministras.

Vyriausybė Lietuvos Respublikos vardu gali imti paskolas ir teikti valstybės garantijas dėl paskolų, naudojamų šiems tikslams:

valstybės biudžeto deficitui finansuoti bei Valstybės iždo pinigų srautams subalansuoti; valstybės investicijoms finansuoti;

išlaidoms, susijusioms su valstybės skola, apmokėti ir valstybės skolai dengti;

valstybės fondų skoliniams įsipareigojimams dengti bei šių fondų pinigų srautams subalansuoti;

kitiems tikslams, kai yra atskiras Lietuvos Respublikos įstatymas

Valdant valstybės skolą, Lietuvos Respublikos Vyriausybei atstovauja Finansų ministerija. Ši ministerija Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu ir jos nustatyta tvarka:

skolinasi finansinius išteklius vidaus ir užsienio rinkose imdama paskolas, išleisdama Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinius popierius bei kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus;

nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių parametrus bei išleidimo į apyvartą sąlygas;

atlieka operacijas su Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybiniais popieriais vidaus ir užsienio rinkose;

iš skolintų lėšų finansuojavalstybės programas ir atlieka jų finansinę priežiūrą;

sudaro su akcine bendrove Turto banku pavedimo sutartis dėl Finansų ministerijos perduodamų administruoti paskolų ir kitų turtinių įsipareigojimų. Paskolasir kitus turtinius įsipareigojimus, perduodamus akcinei bendrovei Turto bankui, bei jų administravimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė;

nurašo, įstatymų nurodytas, beviltiškomis pripažintas paskolas arba skolas;

atlygintinai perleidžia reikalavimą grąžinti paskolas arba skolas ir įvykdyti su jomis susijusius kitus turtinius įsipareigojimus;

kai skolininkas arba skolininkas, už kurio įsipareigojimų įvykdymą garantuoja valstybė, didina įstatinį kapitalą papildomais įnašais, gali įsigyti šių skolininkų akcijų už emisijos kainą, įskaitydama jų įsiskolinimus valstybei pagal paskolos sutartis, sutartis su valstybės garantija ir kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus.

Pagal Santykius su valstybe kreditoriai skirstomi į vidaus – jiems priklauso LR fiziniai ir juridiniai asmenys, registruoti Lietuvos Respublikoje ir užsienio – užsienio valstybės, tarptautinės finansų organizacijos, užsienio bankai, kiti užsienyje registruoti asmenys.

Vidaus kreditoriai:

Vidaus paskolos sutartį arba kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus pasirašo finansų ministras. Finansų ministro siūlymu vidaus paskolų sutartis ir kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus gali pasirašyti kiti valstybės tarnautojai, kuriems Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu suteikti įgaliojimai.  Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybiniai popieriai, išleidžiami vidaus valiuta,yra įtraukiami į vertybinių popierių apskaitą. Vertybinių popierių apskaita tvarkoma Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų ir akcinės bendrovės Lietuvos centrinio vertybinių popierių depozitoriumonustatyta tvarka arba pagal reikalavimus, nustatytus atsiskaitymams už vertybinius popierius per tarptautines atsiskaitymų sistemas. Finansų ministerija turi teisę įstatymų nustatyta tvarka pasirinkti fiskalinį agentą Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių išleidimo į apyvartą operacijoms vykdyti. Finansų ministerijai sutikus, fiskalinis agentas gali nustatyti šių operacijų vykdymo tvarką. Vidaus paskolos teikimo ir grąžinimo tvarką bei institucijų, dalyvaujančių šiame procese, funkcijas ir pareigas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Vidaus paskolų, išreikštų Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybiniais popieriais, išleidimo ir apyvartos tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Užsienio kreditoriai:

Sprendimą imti didesnę kaip 40 mln. litų užsienio paskolą, išskyrus paskolą valstybės biudžeto deficitui finansuoti, Valstybės iždo pinigų srautams subalansuoti ir kitiems tikslams, numatytiems atitinkamų metų valstybės biudžeto įstatyme, neviršijant Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytų limitų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės siūlymu priima Seimas atskiru įstatymu. Sprendimą imti 40 mln. litų ar

mažesnęužsienio paskoląbei užsienio paskolą valstybės biudžeto deficitui finansuoti, Valstybės iždo pinigų srautams subalansuoti ir kitiems tikslams, numatytiems atitinkamų metų valstybės biudžeto įstatyme, neviršijant Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytų limitų, priima Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.  Užsienio paskolų sutartys ir kiti įsipareigojamieji skolos dokumentai yra komerciniai susitarimai. Užsienio paskolos sutartį arba kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus pasirašo finansų ministras.Finansų ministro siūlymu užsienio paskolų sutartis ir kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus gali pasirašyti kiti valstybės tarnautojai, kuriems Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu suteikti įgaliojimai. Teisinę išvadą dėl užsienio paskolos arba kitų įsipareigojamųjų skolos dokumentų, taip pat dėl kitų teisinių dokumentų, susijusių su valstybės skolinimusi, pasirašo teisingumo ministras arba jo įgaliotas teisingumoviceministras. Užsienio paskola paimama, išmokama bei grąžinama per valstybės fiskalinį agentą - Lietuvos banką arba per kitą banką.

Valstybės imamamos paskolos nėra užtikrinamos valstybės turtu. Pagal įstatymus LR turtas tiek esamas, tiek planuojamas sukurti negali būti įkeistas siekiant užtikrinti LR skolos įsipareigojimus. LR skolos užtikrinimui  negalima naudoti aukso bei užsienio valiutos atsargų. LR paskolos padengiamos iš gaunamų pajamų ir iš naujai gaunamų paskolų. Valstybės paskola pagal bendrą taisyklę imama pinigais nacionaline valiuta arba užsienio valiuta. Išimtinais atvejais – materialinėmis vertybėmis.

Valstybės pajamos, gautos per paskolas netampa viešąja valstybės nuosavybe, todėl pasibaigus paskolos terminui ar pareikalavus kreditoriui, suteiktos lėšos turi būti grąžinamos jų sąvininkui, išmokant priklausančias mokėti palūkanas.

Valstybės paimamos paskolos perskolinamos kitiems subjektams, kurie vadinami paskolos gavėjais:

komerciniams bankams arba Vyriausybės įsteigtoms institucijomis, kad šios kredituotų smulkaus ir vidutinio verslo vystymo programas;

per komercinius bankus ūkio subjektams, kurie įgyvendina investicinius projektus, kuriems pritaria investicinių projektų komisija arba šakinė ministerija;

ūkio subjektams, kurie įgyvendina energetikos ir žaliavų importo arba gyvybiškai svarbius ūkio šakų projektus

Paskolos suteikiamos per komecinius bankus, kurie turi atitikti tam tikrus reikalavimus:

Turi atitikti Lietuvos Banko nustaytus kriterijus ir turi turėti teisę disponuoti paskolomis, gautomis Lietuvos vardu iš užsienio; Bankas turi prsiimti visą turtinę atsakomybę už paskolos grąžinimą;

Komerciniai bankai turi mokėti Lietuvos Bankui metinę palūkanų norma vieną procentą didesnę nei moka Lietuvos Respublikos už gautas paskolas.

Turi atsakyti už paskolos tikslinį panaudojimą ir kitų paskolos sutarties sąlygų vykdymą.

Atskirais atvejais LRV gai priimti sprendimą perskolinti paskolas ūkio  subjektams, kurie finansuoja prekių importą ir investicinius projektus ir dėl kurių veiklos turtinių įsipareigojimų neprsiima bankai. Tokie subjektai privalo mokėti LRV nustatytą palūkanų normą. Biudžetinės įstaigos taip pat turi teisę naudotis valstybės gautomis paskolomis, bet tik tuo atveju, jei valstybės biudžete numatomos lėšos paskolos grąžinimui. Subjektui turi pateikti metalinio audito išvadą.

Kai Lėšos perskolinamos,  sudaroma paskolos sutartis tarp finansų ministro ir betarpiško paskolos gavėjo. Kiekvienai užsienio paskolai, gaunamai LR vardu, LB atidaro specialią sąskaitą, iš kurios Finansų ministerija sumoka palūkanas tiesiogiai kreditoriams. Užsienio paskola turi būti grąžinta ta paskola, kuria pasiskolinta.

Atskirais atvejais paskolos įforminamos valstybės garantijomis. Sprendimą dėl garantijos suteikimo priima Seimas arba Vyriausybė, priklausomai nuo garantuojamos paskolos dydžio. Garantijas pasirašo finansų ministras. Valstybės garantijos suteikimas reiškia, kad valstybė prisiima turtinį įsipareigojimą grąžinti paskolą arba jos dalį ir apmokėti visas su tuo susijusias išlaidas, jeigu skolininkas nevykdo savo skolinių įsipareigojimų. Valstybės garantijos teikiamos tik užsienio subjektų teikiamoms paskoloms ir tik pelningiems projektams.

Garantijos suteikiamos:

paskoloms, kurios skiriamos investiciniams projektams, įtrauktiems į valstybės investicjų programą, finansuoti; už tuos ūkio subjektus, už kurių veiklą visą turtinę atsakomybę prisiima bankai;

už tuos ūkio subjektus, kurie įgyvendina projektus, įgalinančius gauti pakankamai lėšų paskolai grąžinti ir užtikrina pelną po paskolos grąžinimo.

Be paskolos sutarties ir  garantijos skola gali būti įforminta Vyriausybės vertybiniais popieriais. VVP emisijomis numatoma užtikrinti racionalų ir savalaikį Lietuvos valstybės biudžeto deficitą, susidarantį dėl neatitikimo tarp biudžete sukauptų faktinių įplaukų ir patvirtintų pajamų paskirstymo savalaikėmis išlaidoms atlikti. Vyriausybės vertybiniai popieriai – Lietuvos vardu išleisti Vyriausybės skoliniai įsipareigojimai, kurie įtvirtina investitoriaus teises į paskolos grąžinimą ir palūkanų išmokėjimą ir Vyriausybės pareigas tai padaryti. Pagal VVP emisijos ir apyvartos laikinąją tvarką Vyriausybės vertybiniai popieriai yra:

Valstybės iždo vekseliai – LRV vertybiniai popieriai, kurių galiojimo trukmė ne daugiau kaip 1 metai; Vyriausybės obligacijos – vertybiniai popieriai ilgesniam kaip 1 metų terminui;

Vyriausybės taupymo lakštai – ne aukciono būdu platinami vertybiniai popieriai, parduodami tik fiziniams asmenims.

Visi Vyriausybės vertybiniai popieriai gali būti išleidžiami tiek nacionaline, tiek užsienio valiuta ir platinami tiek vidaus tiek užsienio rinkose. Vyriausybės pavedimu vertybinius popierius išleidžia Finansų ministerija, o tokius popierius išperka arba Finansų ministerija, arba kita valstybės įgaliota institucija. Priimdama sprendimą dėl vertybinių popierių išleidimo Finansų ministerija nustato vertybinių popierių emisijos sąlygas, kurių pagrindinės:

VVP popierių rūšis ; VVP maksimai emisijos apimtis;

VVP nominalią vertę ir valiutą;

VVP palūkanų normą ir jų mokėjimo tvarką;

Apmokėjimo už VVP datą;

Terminą(trukmę);

Išpirkimo datą ir sąlygas;

Palūkanų normos (kainos) ribą (jei ji skelbiama) ar jos nustatymo tvarką;

Lietuvos banko aukcionui galimų pateikti paraiškų rūšis ir apribojimų dėl jų patenkinimo maksimalias apimtis;

Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybiniai popieriai yra nematerialūs, jų turėtojams atidaromos vertybinių popierių sąskaitos. Visi vertybiniai popieriai platinami aukciono arba ne aukciono būdu. Aukciono būdu platinami iždo vekseliai ir obligacijos, taupymo lakštai – ne. Iždo vekseliai ir obligacijos platinami 2 etapais, per LB organizuojamą aukcioną, kuriame gali dalyvauti Lietuvoje registruoti komerciniai bankai, Lietuvos finansų maklerio įmonės, užsienio finansų  ir kredito įstaigos ir LB aukciono platinami per VP biržas.   

Vertybinius popierius reikalauti išpirkti galima ne iš karto, o per 3 metus nuo galiojimo termino pasibaigimo. Šiuo laikotarpiu palūkanos yra neskaičiuojamos.

6.13. Valstybinio kredito /valstybės vidaus ir išorės skolos/ teisiniai pagrindai

Kreditas – tai pinigų ar prekių pateikimas į skolą nustatytam laikotarpiui, su  sąlyga, kad jis bus atlygintas ir grąžintas”. Už kreditą atlyginama procentais (palūkanomis). Kreditas, kaip ekonominė kategorija, yra vienas svarbiausių elementų finansinių santykių sistemoje. Finansai – tai tam tikrų piniginių fondų sistema, o kreditas – instrumentas, padedantis tuos fondus formuoti, kai to neįmanoma padaryti savomis lėšomis. Fondai gali būti ir privatūs, ir valstybiniai.  Kreditai gali būti:

1)   valstybinis kreditas;2)   banko kreditas.

Mus domina valstybinis kreditas, bet trumpai ir apibendrintai paminėsiu pagrindinius šių dviejų sąvokų skirtumus. 

  Valstybinis kreditas Banko kreditas

1. Poreikis Atsiranda tada, kai reikia padengti biudžeto deficitą. Poreikis atsiranda tada, kai nustatomo kainų kitimų netolygumai gamybos ir mainų procese.

2. Kam suteikiamas Gauna tik valstybės valdymo organai. Būtinas subjektas – valstybė.

Gali gauti ir fiziniai, ir juridiniai asmenys. Taip pat dalyvauja bankas.

3. Tikslas Kompensuoti valstybės biudžeto deficitą. Dažniausiai naudojamas konkrečiam tikslui, pvz.: žaliavom, prekėm, paslaugom pirkti.

4.  Dalyvių (kreditorių ir skolininkų) interesai.

Dalyvių interesai skiriasi. Kartais  tai gali būti politiniai, ekologiniai, korporaciniai ir skirtingi santykiai, kurie galutiniame rezultate įgauna ekonominę išraišką.

Abi šalis sieja tie patys ekonominiai interesai

5. Išimtiniai atvejai Valstybinis kreditas visada yra priemonė sumažinti pinigų kiekiui apyvartoje.

Banko kreditas kai kuriais atvejais gali būti priežastimi pertekliniam pinigų kiekiui susidaryti šalies ūkio komplekse.

6. Reguliavimas Reguliuoja finansų teisės normos. Reguliuoja civilinės teisės normos.

7. Šalių teisės Nors valstybė ir skolininkė, ji viršesnė už kreditorių. Bankas (kreditorius) viršesnis už skolininką.

8. Prievolių įvykdymo užtikrinimas

Iš valstybės nereikalaujama jokių prievolių įvykdymo užtikrinimo.

Iš skolininko bankas reikalauja prievolių užtikrinimo.

9. Metodai Naudojamas imperatyvus metodas. Naudojamas dispozityvus metodas.

“Valstybinis kreditas– tai visuma  ekonominių  santykių, atsirandančių valstybinių finansinių resursų, kurie naudojami biudžeto išlaidoms ir valstybės programoms finansuoti, formavimo procese.”

Labai įdomiai valstybinį kreditą apibūdino K. Marksas. Jo nuomone, tai iš anksto paimti mokesčiai.

Lietuvių autoriai pateikia tokią valstybinio kredito sampratą: “Valstybinis kreditas – tai tokie finansiniai – ekonominiai santykiai, kai valstybė skolinasi kitų subjektų lėšas siekdama padengti nuosavų lėšų trūkumą ir reguliuoti nacionalinės valiutos apyvartą”.

Valstybinis kreditas yra savarankiškas finansų teisės institutas ir jį galima nagrinėti ekonominiu ir teisiniu požiūriu.   Kreditas, kaip ekonominė kategorija, yra bazinė sąvoka žiūrint į kreditą teisiniu aspektu bei atstovauja piniginių santykių sistemai, kai valstybė laikinai naudoti sukaupia  tuo metu laisvas fizinių bei juridinių asmenų lėšas. Trumpai aptarsime priežastis, dėl kurių fiziniai asmenys turi laisvų piniginių resursų: tai tolygus darbo užmokesčio gavimas, honorarai, vertybinių popierių dividendai, socialinės išmokos, nuostolių (žalos) kompensavimas. Be to tai gali būti prekių trūkumas, kai  nesubalansuota ekonomika, – tai irgi gali lemti gyventojų grynųjų pinigų kaupimą; taupymas brangiems ilgo naudojimo daiktams įsigyti. Juridiniai asmenys, be išvardintų būdų, pinigus kaupia sezoninės gamybos, gamybinio ciklo metu, netolygaus kapitalo judėjimo (investicijų) metu. Rezerviniai bei draudiminiai fondai –  taip pat laisvų piniginių resursų šaltinis.

Paprastai sąvoka „kreditas“ suprantama kaip kreditoriaus pinigų  perdavimas skolininkui. Šis naudoja juos savo reikalams, tačiau įsipareigoja grąžinti. Ekonominiu požiūriu tai yra laisvų fizinių ir juridinių asmenų lėšų akumuliacija ir kaip skolinto kapitalo naudojimas, esant sąlygai, kad pinigai bus grąžinti ir už jų naudojimą bus atlyginta. Skolintas kapitalas lengvatinėmis sąlygomis paskirstomas įvairiems subjektams, kurie turi didelę socialinę ir ekonominę reikšmę bei naudą valstybei ir jos piliečiams. Taigi kreditas ekonominiu požiūriu yra skolinto kapitalo judėjimo forma ir apima bendrojo vidaus produkto perskirstymą. Pinigų  savininkas skolininkui parduoda ne patį kapitalą, o teisę juo laikinai naudotis. Todėl grąžintinumo principas yra vienas iš pagrindinių kreditinių santykių principų.

Teisiniu požiūriu “valstybinis kreditas – tai teisės normomis bei savanoriškumo, terminuotumo, atlygintinumo, grąžintinumo principais  sureguliuoti santykiai, kuriais valstybė akumuliuoja laikinai laisvus fizinių ir juridinių asmenų piniginius resursus bei siekia padengti biudžeto deficitą ir reguliuoti pinigų cirkuliaciją.”

6.14. Valstybinio kredito principai

Išskiriami šiepagrindiniai specifiniai valstybės skolinimosi principai: 1. Valstybinės skolos limitavimo principas. Pagal LR įstatymus, valstybė gali skolintis lėšas, neviršydama metinio grynojo skolinimosi limito, kurį tvirtina Seimas, priimdamas valstybės biudžeto įstatymą. 2. Laisvanoriškumo principas - tiek vidaus, tiek užsienio kreditoriai turi teisę laisvanoriškai pasirinkti kreditavimo formą ( paskolos arba vertybinių popierių pirkimas) ir terminą. 3. Atlygintinumo principas. Valstybė už suteiktas paskolas įsipareigoja mokėti nustatyto dydžio palūkanas, pinigais arba materialinėmis vertybėmis. Išmokėjimai gali būti mokami: periodiškai paskolos sutartyje nustatytais terminais arba valstybės nustatytais terminais, arba vieną kartą pasibaigus kreditavimo terminui. 4. Grąžintinumo principas. Valstybės gautos paskolos pasibaigus paskolos terminui arba, jei leidžiama, pareikalavus kreditoriui, arba paskolos dalis turi būti grąžinamos kreditoriui ir išmokamos palūkanos ar palūkanų dalis. 5. Terminuotumo principas. Valstybė skolinasi konkrečiam nustatytam terminui, kuriam pasibaigus paskola turi būti grąžinta. Paskolos pagal terminą gali būti:a)trumpalaikės (laikinam lėšų trūkumui padengti) - paskolos suteiktos laikotarpiui iki 1 metų;b)ilgalaikės (investicijų projektams finansuoti) - ilgesniam, nei 1 metų terminui. 6. Paskolų ėmimo ir naudojimo prioritetinių krypčių nustatymas. Valstybė skolinasi lėšas pagal patvirtintas prioritetines kryptis: a) valstybės rezervui sudaryti; b) valstybės investicijų programai finansuoti; c) smulkaus ir vidutinio verslo skatinimui, plėtojimui. 7. Valstybės skolinių įsipareigojimų apskaita. Apskaitomi atitinkamuose  valstybės  registruose:   a.    Valstybės vardu imamų užsienio paskolų registras

užsienio paskolų su valstybės garantija registras Valstybės vardu imamu vidaus paskolų registras

Vidaus paskolų su valstybės garantija registras

Vyriausybės vertybinių popierių, išleistų nacionaline ir užsienio valiuta, registras

FM reguliuoja registrus. Iš reguliavimo išbraukiamos: a) grąžintos paskolos; b) paskolos, dėl kurių suteiktos garantijos neteko galios;c) išpirkti vertybinius popierius. 8. Valstybės paskolos naudojimo nuolatinė priežiūra. Bendras principas – visi asmenys, naudojantys valstybės vardu paimtas paskolas su valstybės garantija privalo atsiskaityti apie jų naudojimą FM, o komerciniai bankai turi teikti ataskaitas Lietuvos bankui. LR FM turi nuolatos skelbti apie valstybės skolos būklę, siekiant kad nebūtų viršyti skolinimosi limitai. Ūkio

subjektai turi teikti FM audito išvadas ir ketvirtines ataskaitas apie gautų paskolų panaudojimą. FM turi periodiškai atsiskaityti LRV. LRV teikia Seimui informaciją kartu su biudžeto vykdymo apyskaita. Paskolų naudojimą taip pat kontroliuoja Lietuvos bankas, Valstybės kontrolė.

6.15. Valstybės skolos valdymas

Lietuvoje valstybės skolos valdymo procese dalyvauja keletas institucijų.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje reikalaujama, kad visi sprendimai dėl esminių valstybės turtinių įsipareigojimų prisiėmimo būtų priimami Seime. Valstybės skolos įstatymas nustato, kad esminis turtinis įsipareigojimas yra įsipareigojimas, didesnis kaip 40 mln. litų. Todėl aukščiausia institucija, dalyvaujanti valdant skolą, yra Lietuvos Respublikos Seimas, kuriam pavesta:

priimti skolos valdymą reglamentuojančius įstatymus ir sprendimus dėl „esminių turtinių“ įsipareigojimų. Vyriausybės teikimu, nustatyti valstybės skolinimosi limitus ir priimti įstatymus bei kitus teisės aktus, vienaip ar kitaip

veikiančius valstybės skolinimąsi.

Valdant valstybės skolą Vyriausybė yra įgaliota atstovauti Lietuvos Respubliką ir tai ji atlieka per Finansų ministeriją. Valstybės skolos įstatyme yra nustatyta, kad Valdant Vyriausybės valstybės vardu prisiimtus įsipareigojimus, Vyriausybei atstovauja Finansų ministerija. Ši ministerija Vyriausybės sprendimu ir jos nustatyta tvarka:

sudaro su akcine bendrove Turto banku pavedimo sutartis dėl Finansų ministerijos perduodamų administruoti paskolų, valstybės garantijų ir kitų turtinių įsipareigojimų. Paskolas, valstybės garantijas ir kitus turtinius įsipareigojimus, perduodamus akcinei bendrovei Turto bankui, bei jų administravimo tvarką nustato Vyriausybė;

nurašo beviltiškomis pripažintas paskolas arba skolas;

atlygintinai perleidžia reikalavimą grąžinti paskolas arba skolas ir įvykdyti su jomis susijusius kitus turtinius įsipareigojimus;

kai skolininkas arba skolininkas, už kurio įsipareigojimų įvykdymą garantuoja valstybė, didina įstatinį kapitalą papildomais įnašais, gali įsigyti šių skolininkų akcijų už emisijos kainą, įskaitydama jų įsiskolinimus valstybei;

vykdo kitas teisės aktų nustatytas valstybės, kaip kreditoriaus, teises, pagal paskolų iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų sutartis ir pagal kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus.

Finansų ministerija taip pat:

tvarko valstybės vardu pasiskolintų lėšų ir prisiimtų įsipareigojimų, išplatinus Vyriausybės vertybinius popierius, pasirašius paskolų sutartis ir kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus, apskaitą ir rengia atskaitomybę;

sistemina, kaupia, saugo ir tvarko duomenis apie išleistus Vyriausybės vertybinius popierius, valstybės vardu gautas paskolas, paskolas su valstybės garantija ir kitus įsipareigojimus pagal kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus;

saugo valstybės vardu gautų paskolų sutarčių, valstybės garantijų, su Vyriausybės vertybinių popierių platinimu susijusių bei kitų įsipareigojamųjų skolosdokumentų originalus;

planuoja skolinimosi poreikį;

pasibaigus biudžetiniams metams, derina su kreditoriais įsipareigojimų, prisiimtų išplatinus Vyriausybės vertybinius popierius, pagal valstybės vardu gautų paskolų sutartis ir kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus, likučius;

naudoja finansines priemones (tarp jų ir išvestines) Vyriausybės valstybės vardu prisiimtiems įsipareigojimams valdyti;

skelbia duomenis apie skolininkus ir skolininkus, už kurių įsipareigojimų įvykdymą garantuoja valstybė, kiek tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymų nuostatoms.

Finansų ministerija arba akcinė bendrovė Turto bankas, kai ši bendrovė administruoja Finansų ministerijos perduotas paskolas, valstybės garantijas ir kitus turtinius įsipareigojimus:

kontroliuoja paskolų teikimą, paskirstymą, grąžinimą, naudojimą ir kitų finansinių įsipareigojimų, susijusių su paskolomis, vykdymą;

analizuoja skolininkų arba skolininkų, už kurių įsipareigojimų įvykdymą garantuoja valstybė, finansinę būklę;

grupuoja paskolas ir kitus turtinius įsipareigojimus, apskaičiuoja specialiųjų atidėjinių poreikį galimiems suteiktų paskolų ir paskolų su valstybės garantija nuostoliams dengti pagal Vyriausybės nustatytas specialiųjų atidėjinių abejotinoms paskoloms normas ir Finansų ministerijos patvirtintas iš valstybės vardu pasiskolintųlėšų suteiktų paskolų ir paskolų su valstybės garantija grupavimo taisykles;

turi teisę Vyriausybės nustatytomis sąlygomis ir tvarka peržiūrėti paskolos arba skolos grąžinimo sąlygas ir pasirašyti su skolininku arba skolininku, už kurio įsipareigojimų įvykdymą garantuoja valstybė, paskolos sąlygų pakeitimo sutartį arba skolos grąžinimo sutartį, jeigu ekonominiu požiūriu inicijuoti bankroto bylos iškėlimą arba skolos išieškojimą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka yra netikslinga.

Be Finansų ministerijos valdant valstybės skolą dalyvauja ir kitos Vyriausybei pavaldžios institucijos, iš kurių aktyviausios yra Ūkio ministerija ir Statistikos departamentas. Šios institucijos:

sudaro ūkio raidos prognozes, planuoja valstybės investicijas rengia ataskaitas apie valstybės investicijas.

Valdant valstybės skolą dalyvauja Lietuvos bankas ir Valstybės kontrolė. Lietuvos Bankas yra Vyriausybės iždo agentas. Centrinis bankas dalyvauja

išleidžiant ir išperkant Vyriausybės vertybinius popierius, atliekant mokėjimus ir kt. stebint privačiojo sektoriaus skolas

Valstybės kontrolei pavesta

teikti Seimui kasmetines išvadas apie valstybės skolos būklę ir kontroliuoti, kaip naudojamos skolintos lėšos.

Reikia paminėti ir dar vieną instituciją, kuri dalyvauja šiame gana sudėtingame procese. Tai - valstybinė užsienio paskolų komisija, sudaroma vyriausybės sprendimu iš įvairių įstaigų ir organizacijų atstovų. Jos paskirtis:

vertinti valstybės vardu imamas užsienio paskolas, teikiamų garantijų tikslingumą teikti Vyriausybei pasiūlymus dėl šių paskolų.

Remdamasi komisijos rekomendacijomis Vyriausybė priima sprendimus dėl užsienio paskolų ėmimo, jų perskolinimo arba garantijų teikimo. Šiuo požiūriu Lietuvos Respublika skiriasi nuo kitų šalių, kuriose tokios komisijos nesudaromos ir neišskiriamos užsienio ar vidaus paskolos.

7 tema. Mokesčių administravimo pagrindai

7.1. Mokesčių administravimo samprata

Mokesčių administravimas apima visumą priemonių, kurias taiko valstybės ir savivaldybės institucijos, siekdamos nustatyti ir surinkti mokesčius bei kitus piniginius mokėjimus. Pasak B. Sudavičiaus, mokesčių administravimas gali būti suprantamas plačiąja ir siaurąja prasme.

Plačiąja prasme mokesčių administravimas tai – „Įvairių valstybės (savivaldybių) institucijų ir jų taikomų priemonių siekiant nustatyti ir surinkti mokesčius sistema“. Šia prasme mokesčio administravimas apima įvairių valstybės (savivaldybių) institucijų – Seimo, Vyriausybės, teismų, Finansų ministerijos ir kitų institucijų – praktinę veiklą priimant ir įgyvendinant mokesčių įstatymus“. Manytina, kad autoriui šios sąvokos platesnei interpretacijai prielaidas suponavo administravimo kaip „valdymo“ sąvoka, vartojama administracinės teisės moksle. Plačiąja prasme valdymas suprantamas, kaip visų valstybės (įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir jurisdikcijos) institucijų vykdomas valdymas.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 straipsnį mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, kuriuos priima Seimas. Mokesčių įstatymuose nustatomi mokesčio objektas, subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio tarifai, sumokėjimo terminai, lengvatos.

Mokesčių įstatymus įgyvendinančius lydimuosius teisės aktus leidžia Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o kai yra jos pavedimas, – Finansų ministerija. Spręsdamos klausimus, priskirtus jų kompetencijai, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Finansų ministerija gali pavesti centriniam mokesčių administratoriui priimti lydimuosius teisės aktus, nustatančius atitinkamas mokesčių įstatymų įgyvendinimo taisykles. Kitoms institucijoms įgyvendinti mokesčio įstatymą gali būti pavesta tik įsakmiai mokesčių įstatymuose nurodytais atvejais.

Anot B. Sudavičiaus, mokesčių administravimo samprata siaurąja prasme įtvirtinta Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnyje (galiojusiame iki 2004 05 01 d.). Pagal jį mokesčio administravimas – mokesčio administratoriaus teisių ir pareigų bei mokesčio mokėtojo teisių ir pareigų įgyvendinimas, mokesčio apskaičiavimas, sumokėjimas ir išieškojimas, atsakomybės už netinkamą mokesčio apskaičiavimą ir mokėjimą taikymas, mokesčio paskirstymas ir informacijos mokesčio mokėtojams teikimas. Mokesčio administravimo įstatyme įtvirtinta mokesčio administravimo samprata apima vykdomosios valdžios (valstybinės mokesčių inspekcijos, Muitinės ir kt.) veiksmus, kuriuos jos turi atlikti įgyvendinamos mokesčių įstatymus.

Ekonomikos terminų ir sąvokų mokomajame žodyne mokesčių administravimas įvardintas kaip „valstybinė administracinė teisinė valdymo sistema, būtina renkant mokesčius, kurią formuojant atsižvelgiama į šiuos kriterijus: patogus mokėtojams atsiskaitymas, veiksmų apibrėžtumas, atsiskaitymo paprastumas, mokesčių surinkimo išlaidų minimizavimas“.

J. Rimas mokesčių administravimą supranta kaip “mokesčių įstatymo pagrindimą ir priskyrimą valstybės arba savivaldybių biudžetinėms įplaukoms formuoti, mokesčių apskaičiavimą, mokėjimą ir išieškojimą, atsakomybės už netinkamą mokesčio apskaičiavimą ir mokėjimą taikymas, mokesčio mokėtojo teisių ir pareigų bei mokesčio apskaičiavimą, sumokėjimą, išieškojimą, kontroliuojančių institucijų teisių ir pareigų įgyvendinimą ir informacijos mokesčio mokėtojui teikimą”.

2004 m. balandžio 13 d. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – MAĮ) įtvirtinta, kad mokesčių administravimas – mokesčių administratoriaus funkcijų įgyvendinimas, taip pat mokesčių ir kituose įstatymuose nustatytų mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo pareigų vykdymas ir teisių įgyvendinimas. MAĮ komentare nurodyta, kad įstatyme įtvirtina mokesčių administravimo sampratą plačiąja prasme, kuomet mokesčių administravimas apima: 1. mokesčių administratoriaus siekiamų uždavinių ir funkcijų, įgyvendinimo užtikrinimą; 2. mokesčių administratoriaus tinkamo pareigų vykdymo ir teisių įgyvendinimo užtikrinimą; 3. mokesčių mokėtojo tinkamo pareigų vykdymo ir teisių įgyvendinimo užtikrinimą.

7.2. Mokesčių administravimo esmė ir kryptys

Mokesčių administravimo principai. Principium (lotyniškai) reiškia pradžia, pagrindas, pirminis šaltinis.

MAĮ yra įtvirtinti pagrindiniai apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo principai: mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo ir visuotinio privalomumo, apmokestinimo aiškumo, turinio viršenybės prieš formą. Šiems principams neturi prieštarauti mokesčių teisės aktai ir jais privalo vadovautis tiek mokesčių mokėtojas, tiek ir mokesčių administratorius administruodamas mokesčius.

Mokesčių mokėtojų lygybės principas. Taikant mokesčių įstatymus, visi mokesčių mokėtojai dėl šių įstatymų nustatytų sąlygų yra lygūs . Šio principo esmė, kad mokesčių įstatymai neturi sudaryti išskirtinių apmokestinimo sąlygų atskiriems mokesčių mokėtojams, priklausomai nuo jų vykdomos veiklos pobūdžio ar nuo mokesčio mokėtojo statuso. Mokesčių mokėtojų lygybės principas yra konstitucinio lygiateisiškumo principo ( Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis) įtvirtinimas mokesčių teisėje. Šis principas draudžia diskriminuoti mokesčių mokėtojus (jų grupes), ar dėl tam tikrų priežasčių sudaryti išskirtines sąlygas. Mokesčių mokėtojai – fiziniai asmenys ar jų grupės negali būti diskriminuojami (ar pirmenybė jiems teikiama) dėl jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Taikant mokesčių įstatymus vienodos situacijos turi būti vertinamos vienodai, t. y. esant vienodoms faktinėms aplinkybėms mokesčių teisės aktai turi būti aiškinami ir taikomi vienodai visų mokesčių mokėtojų atžvilgiu.

Teisingumo ir visuotinio privalomumo. Pagal MAĮ 8 str. 1 d. kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Ši nuostata reiškia, ne tik prievolę mokėti mokestį, bet ir pareigą griežtai laikytis mokesčių įstatymuose nustatytos mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. MAĮ 2 d. įtvirtinta, kad mokesčių lengvatos, kurių nustatymas priklauso Lietuvos Respublikos kompetencijai, negali būti individualaus pobūdžio, pažeidžiančios proporcingą mokesčių naštos paskirstymą. Lengvatos negali būti individualaus pobūdžio, nes tai pažeidžia proporcingą mokesčių naštos paskirstymą. MAĮ 3 d. nustatyta, kad mokesčių administratorius, administruodamas mokesčius, privalo vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais.

Siekti teisingumo reiškia siekti protingos skirtingų interesų pusiausvyros, atsižvelgiant į abiejų šalių interesus. Protingumo kriterijus reikalauja, kad mokesčių administratorius administruodamas mokesčius elgtųsi atidžiai, teisingai ir sąžiningai. Abiejų minėtų kriterijų įgyvendinimas – tai būdas užtikrinti efektyvų mokesčių administravimą, protingumu ir teisingumu pagrįstus mokesčių administratoriaus sprendimus. Pavyzdžiui, skiriant baudą mokesčių administratorius turi atsižvelgti į sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes konkrečioje situacijoje ir skirti tokio dydžio baudą, kuri būtų adekvati padarytam pažeidimui.

Apmokestinimo aiškumo. MAĮ 9 str. įtvirtintas principas reiškia, kad mokestinės prievolės turinys, jos atsiradimo, vykdymo ir pasibaigimo tvarka ir pagrindai Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktuose turi būti aiškiai apibrėžti, o Įstatymo 3 str. 5 dalyje įtvirtinta, kad visi Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai aiškinami mokesčių mokėtojo naudai. Mokesčių administravimo įstatyme įstatymų leidėjui (Lietuvos Respublikos Seimui) nustatytas reikalavimas užtikrinti, kad Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymai, nustatantys naują mokestį, naują mokesčio tarifą, mokesčio lengvatą, sankcijas už mokesčių įstatymų pažeidimus arba iš esmės pakeičiantys apmokestinimo tam tikru mokesčiu tvarką ar apmokestinimo teisinio reglamentavimo bei taikymo principus, įsigaliotų ne anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo jų paskelbimo dienos.

Pažymėtina, kad mokesčių teisės aktuose turi būti aiškiai apibrėžtas mokestinės prievolės dalykas, t. y. mokestinės prievolės turinys, jos atsiradimo, vykdymo, pasibaigimo tvarka ir pagrindai, nes tik tokiu būdu gali būti užtikrintas teisingas ir savalaikis jos įvykdymas.

Turinio viršenybės prieš formą principas. Reiškia, kadmokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. MAĮ komentare teigiama, kad mokesčių teisiniuose santykiuose svarbiausia vertinti šių santykių dalyvių (tiek mokesčių mokėtojo, tiek mokesčių administratoriaus) veiklos turinį, o ne formalią jos išraišką. Todėl, jeigu mokesčių teisinių santykių dalyvių veikla neatitinka formalių teisės aktų reikalavimų, tačiau jos turinys atitinka aplinkybes, numatytas mokesčių įstatymuose, vadovaujamasi mokesčių įstatymų nuostatomis, taikytinomis veiklos turiniui. Šio principo aiškinimas ir taikymas kiekvienu atveju priklauso nuo konkrečių faktinių aplinkybių. Išsamiau apie turinio viršenybės prieš formą principo taikymą apskaičiuojant mokesčius aptariama 4.14 potemėje.

Paminėtinas dar vienas principas, t.y. Tarptautinių sutarčių viršenybės principas, kuris reiškia, kad, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios negu atitinkamų mokesčių įstatymuose apmokestinimo taisyklės ir šios sutartys yra ratifikuotos,

įsigaliojusios ir taikomos Lietuvos Respublikoje, tai viršenybę turi minėtose tarptautinėse sutartyse nustatytos taisyklės. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotose, įsigaliojusiose ir taikomose sutartyse dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo nustatytos apmokestinimo taisyklės turi viršenybę atitinkamų mokesčių įstatymų atžvilgiu.

Pagrindinės mokesčių administravimo kryptys: mokesčio apskaičiavimas, sumokėjimas ir išieškojimas, atsakomybės už netinkamą mokesčio apskaičiavimą ir mokėjimą taikymas, mokesčio paskirstymas ir informacijos mokesčio mokėtojams teikimas, aptartos kitose šios temos požemėse bei 8 - 9 temose.

7.3. Mokesčių administratoriaus sąvoka, jo teisės ir pareigos

MAĮ įtvirtina, kad mokesčių administratorius – už mokesčių administravimą atsakinga valstybės įstaiga ar institucija, turinti įstatymų suteiktus įgaliojimus veikti mokesčių administravimo srityje.

Mokesčių administratorius galima skirstyti į dvi grupes:

Institucijos, kurioms mokesčių administravimas yra pagrindinė darbo sritis; Institucijos, kurioms mokesčių administravimas nėra pagrindinė veiklos sritis.

Pirmajai grupei priklauso Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau –VMI prie FM) (administruoja mokesčius, nurodytus LR MAĮ 13 str., išskyrus muitus); Lietuvos Respublikos muitinė (administruoja muitus, PVM, akcizus).

Antrajai grupei priskiriamos valstybės institucijos ir įstaigos, įgaliotos atlikti tam tikrus mokesčių administravimo veiksmus: Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija (mokestis už valstybinius gamtos išteklius, mokestis už aplinkos teršimą, naftos ir dujų išteklių mokestis, atskaitymai nuo pajamų pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymą); Žemės ūkio ministerija ar jos įgaliota institucija (pertekliaus mokestis cukraus sektoriuje, gamybos mokestis cukraus sektoriuje, cukraus pramonės restruktūrizavimo laikinasis mokestis, papildomos baltojo cukraus gamybos kvotos ir pridėtinės izogliukozės gamybos kvotos vienkartinio išsipirkimo mokestis).

Mokesčių administratorių rūšys: Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos ir Muitinės departamentas – centrinis mokesčių administratorius; Teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos ir teritorinės muitinės – vietos mokesčių administratoriai.

Valstybinė mokesčių inspekcija, yra valstybės institucija. Valstybinę mokesčių inspekciją sudaro Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos bei teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos – vadovaujanti valstybinės mokesčių inspekcijos sistemos dalis, atskaitinga finansų ministrui. VMI prie FM - centrinis mokesčių administratorius, jai pavaldžios bei atskaitingos teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos (vietos mokesčių administratoriai). Valstybinė mokesčių inspekcija – biudžetinė įstaiga, turinti savo sąskaitą banke, antspaudus ir bendrą simboliką.[1] Šiuo metu veikia 10 teritorinių (apskričių) valstybinių mokesčių inspekcijų (toliau – AVMI), turinčių nuo 3 iki 7 miestų/rajonų skyrių. Tai yra Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos. VMI prie FM koordinuoja, kontroliuoja ir metodiškai vadovauja vietos mokesčių administratorių darbui bei periodiškai įvertina jų darbo rezultatus.

Pagrindiniai VMI prie FM uždaviniai yra: 1. padėti mokesčių mokėtojams įgyvendinti savo teises ir atlikti pareigas; 2. įgyvendinti mokesčių įstatymus; 3. užtikrinti, kad mokesčiai į biudžetą būtų sumokėti.

Muitinę sudaro: Muitinės departamentas – centrinis mokesčių administratorius ir teritorinė muitinė – vietos mokesčių administratorius.

Muitinė, administruodama mokesčius, vadovaujasi Mokesčių administravimo įstatymu ir jį taiko atsižvelgdama į ypatumus ir išimtis, numatytus Europos Bendrijos muitų teisės aktuose ir jų taikymo tvarką reglamentuojančiuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose.

Muitinės administracinė struktūros schema

Mokesčių administratoriaus pareigos ir teisės

Mokesčių administravimo įstatymas įtvirtina mokesčio administratoriaus teises ir pareigas, kuriomis įgyvendindamas jiems pavestas funkcijas, naudojasi tiek centrinis, tiek vietos mokesčio administratorius (jo pareigūnas).

Pagal MAĮ 32 straipsnį mokesčių administratorius atlieka šias pareigas: 1) skatinti savanorišką mokesčių sumokėjimą. Remiantis MAĮ komentaru, mokesčių administratoriaus (jo pareigūnas) vykdo šviečiamąją, aiškinamąją veiklą mokesčių mokėtojams rengdamas seminarus, informacinius leidinius, talpindamas ir skleisdamas informaciją elektroniniu ir įprastu būdu per masinės informacijos ir kitas priemones, aiškindamas mokesčių sumokėjimo reikšmę visuomenės ir valstybės gyvenime bei detaliai supažindindamas ir paaiškindamas mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo tvarką. 2) nepažeisti mokesčių mokėtojo teisių. Mokesčių administratorius, vykdydamas jam pavestas funkcijas, privalo nepažeisti mokesčių mokėtojų teisių, kurios yra įtvirtintos MAĮ 36 straipsnyje. 3) tiksliai laikytis mokesčių teisės aktų. Šios pareigos tikslas – užtikrinti teisingumo ir visuotinio privalomumo principo realizavimą mokesčių administravimo procese bei siekti, kad nebūtų pažeidžiamos mokesčių mokėtojų teisės ir teisėti interesai. 4) pagal savo kompetenciją ginti teisėtus valstybės interesus. Mokesčių administratorius, vykdydamas jam įstatymų nustatytas funkcijas, atstovauja valstybei ir privalo ginti jos teisėtus interesus. 5) užtikrinti informacijos apie mokesčių mokėtoją slaptumą. Informacijos apie mokesčio mokėtoją slaptumą bei jos paskleidimą reglamentuoja MAĮ 38-39 straipsniai. 6) naudotis savo teisėmis tik tiek, kiek tai susiję su jam pavestomis funkcijomis . Ši nuostata įpareigoja mokesčių administratorių naudotis savo teisėmis, numatytomis MAĮ 33 straipsnyje tik tiek, kiek tai yra susiję su MAĮ įtvirtintų tiek centrinio, tiek vietos mokesčių administratoriaus funkcijų įgyvendinimu. 7) atlikdamas savo funkcijas, stengtis kuo mažiau trikdyti mokesčių mokėtojo veiklą. T. y. visi mokesčio administratoriaus veiksmai atliekami nuvykus pas mokesčio mokėtoją arba mokesčio mokėtojui atvykus pas mokesčio administratorių, turi būti atliekami per objektyviai įmanomą trumpesnį laiką bei objektyviai įmanomu paprastesniu, aiškesniu būdu. Tuo tikslu MAĮ numatyti tam tikri apribojimai, pavyzdžiui MAĮ 119 str. numatyta maksimali patikrinimo trukmė, nuvykus pas mokesčių mokėtoją, MAĮ 117 str. reglamentuoja mokestinių patikrinimų periodiškumą. 8) vykdyti kitas MAĮ ir kituose įstatymuose bei jų lydimuosiuose teisės aktuose nustatytas pareigas.

Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnyje suteiktos šios mokesčių administratoriaus teisės: 1) gauti iš asmenų, tarp jų iš kredito įstaigų, funkcijoms atlikti reikiamus duomenis ir dokumentų nuorašus, kompiuterinių laikmenų duomenis (kopijas) apie to arba kito asmens turtą, pajamas, išlaidas ir veiklą, naudotis savo ir kitų juridinių asmenų valdomų ar tvarkomų registrų, duomenų bazių informacija; 2) MAĮ nustatyta tvarka patekti į mokesčių mokėtojo teritoriją, pastatus ir patalpas; 3) laikinai paimti iš mokesčių mokėtojo apskaitos, sandorių ir kitus mokesčių apskaičiavimo teisingumo patikrinimui reikalingus dokumentus; 4) užantspauduoti ir (ar) užplombuoti mokesčių mokėtojo dokumentų, vertybinių popierių, pinigų ir materialinių vertybių saugojimo vietas, patalpas, įrengimus; uždaryti teritoriją ar jos dalis; 5) paimti produkcijos (prekių) mėginius ar pavyzdžius, atlikti kontrolinius pirkimus; 6) daryti žymas mokesčių mokėtojo dokumentuose, kad būtų išvengta jų klastojimo; 7) duoti mokesčių mokėtojui, taip pat kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims (kai tai susiję su mokesčių administratoriaus teisių mokesčių mokėtojo atžvilgiu įgyvendinimu) privalomus vykdyti nurodymus atvykti pas mokesčių administratorių, jei tai būtina jo funkcijoms atlikti; duoti nurodymus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo, turto bei pajamų deklaravimo bei apskaitos tvarkymo klausimais; 8) priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas; 9) pagal kompetenciją surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus ir atlikti kitus veiksmus, numatytus Administracinių teisės pažeidimų kodekse, skirti kitas administracines sankcijas, baudas, nustatytas įstatymuose; 10) atlikti pats arba pareikalauti iš kitų kompetentingų institucijų atlikti kontrolinius matavimus, kompiuterinių programų bei jų duomenų patikrinimus, materialinių vertybių inventorizaciją ir kitus faktinius tikrinimus; 11) įrengti skaitiklius bei matavimo prietaisus mokesčių mokėtojo saugyklose, produkcijos laikymo vietose, kituose veiklai naudojamuose įrenginiuose; 12) kai kyla įtarimas, kad pažeidžiami teisės aktai, už kurių įgyvendinimą atsakingas mokesčių administratorius, centrinio mokesčių administratoriaus patvirtinta operatyvaus patikrinimo atlikimo tvarka stabdyti transporto priemones, jas tikrinti; sulaikyti ir tikrinti prekes bei jų dokumentus; 13) kai kyla pagrįstas įtarimas, kad asmens pajamos nėra apmokestintos įstatymų nustatyta tvarka ar turtas įsigytas už įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintas lėšas, nurodyti asmenims pateikti centinio mokesčių administratoriaus nustatyta forma ir tvarka paaiškinimus apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti; 14) kreiptis į mokesčių mokėtoją, kitus fizinius ir juridinius asmenis (kai tai susiję su mokesčių administratoriaus teisių mokesčių mokėtojo atžvilgiu įgyvendinimu) ir duoti nurodymus pašalinti aplinkybes ir sąlygas, trukdančias mokesčių administratoriui tinkamai atlikti savo funkcijas; 15) taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus;16) finansų ministro nustatyta tvarka perduoti atstovavimo pagrindais arba perleidžiant reikalavimo teisę mokesčių mokėtojo mokestinių nepriemokų išieškojimą akcinei bendrovei Turto bankui; 17) pagal savo kompetenciją pareikšti ieškinį teismui dėl sandorio ar jo dalies pripažinimo negaliojančiu; būti ieškovu ar atsakovu teisme kitose bylose; 18) atlikti mokestinį tyrimą; 19) naudotis kitomis mokesčių ir kitų įstatymų suteiktomis teisėmis.

7.4. Mokesčių administratoriaus ir jo pareigūno veiksmų įforminimas

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 34 straipsnį, mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas savo funkcijas ir įgyvendindamas jam MAĮ suteiktas teises, atliekamus veiksmus įformina sprendimais ir kitais dokumentais, kurių formas ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius. Pavyzdžiui, sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo (MAĮ 132 str.); patikrinimo pažyma, kurią pasirašo mokesčių administratoriaus viršininkas ar jo tam įgaliotas pareigūnas tais atvejais, kai mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriaus pareigūnas nenustatė mokesčių įstatymų pažeidimų (MAĮ 130 str.).

7.5. Mokesčio mokėtojo samprata ir jo teisių apsauga

Pagal MAĮ, mokesčių mokėtojas – asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį. Mokesčių mokėtoju pagal MAĮ laikomas ir mokestį išskaičiuojantis asmuo, tai yra MAĮ nuostatos minėtam asmeniui taikomos taip pat kaip ir mokesčių mokėtojui, išskyrus tiesiogiai numatytus specialius atvejus. Muitų atžvilgiu mokesčių mokėtoju laikomas asmuo, privalantis sumokėti skolą muitinei (skolininkas).

Asmuo suprantamas, kaip fizinis arba juridinis asmuo. Kiekvienas atskiras mokesčio įstatymas pateikia konkrečią būtent to mokesčio mokėtojo sąvoką. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme nurodyta, kad pajamų mokestį moka pajamų gavęs gyventojas.

Mokesčių mokėtojų teisės pagal MAĮ 36 straipsnį yra šios: 1. iš mokesčių administratoriaus gauti nemokamą informaciją apie mokesčius, jų lengvatas, informaciją apie galiojančius mokesčių teisės aktus bei kitą informaciją, reikalingą jo mokestinėms prievolėms vykdyti; 2. gauti konsultacijas mokesčių mokėjimo klausimais. Mokesčių mokėtojų švietimo ir informavimo apie mokesčių teisės aktus funkcija, įgyvendinama skelbiant apibendrintus mokesčių įstatymų paaiškinimus bei konsultuojant (žodžiu ir/ar raštu) konkrečiais mokesčių klausimais. Apibendrintuose paaiškinimuose pateikiami dažniausi ir aktualiausi klausimai, susiję su mokesčių įstatymų nuostatų taikymu. Minėti komentarai, paaiškinimai nėra privalomi mokesčių mokėtojui. Tačiau, pažymėtina, jeigu mokesčių mokėtojas tokiais paaiškinimais ar konsultacijomis vadovavosi ir jie buvo klaidingi, tai yra pagrindas mokesčių mokėtojui netaikyti baudų už padarytus mokestinius pažeidimus ir neskaičiuoti delspinigių už ne laiku sumokėtą mokestį. 3. reikalauti laiku grąžinti (įskaityti) mokesčio permokas; 4. asmeniškai dalyvauti arba būti atstovaujamas (jei įstatymai tokio atstovavimo tiesiogiai nedraudžia) savo atstovo pagal įstatymą ar įgalioto atstovo esant santykių su mokesčių administratoriumi, taip pat mokestinį ginčą nagrinėjančiose institucijose; 5. dalyvauti mokestinio patikrinimo procese; 6. teikti paaiškinimus ir atsikirtimus dėl patikrinimo akto. Pats mokesčių mokėtojas taip pat turėtų būti gan aktyvus, kad galėtų veiksmingiau realizuoti savo interesus (pažymėtinos 3-6;12 teisės), nes tai tiesiogiai susiję su esamu ar būsimu mokestinės prievolės dydžiu.7. gauti sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, taip pat visus kitus dėl jo priimtus mokesčių administratoriaus sprendimus, susijusius su mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžiu; 8. nevykdyti neteisėtų mokesčių administratoriaus nurodymų, įskaitant teisę atsisakyti pateikti informaciją, jei nurodymas pateikiamas dėl duomenų, kuriais mokesčių mokėtojas nedisponuoja ir pagal galiojančius teisės aktus kaupti neprivalo; Pavyzdžiui, mokesčių mokėtojas gali neteikti mokesčių administratoriui duomenų, kurių neturi ir neprivalo kaupti, turi teisę neįleisti į savo patalpas mokestinį patikrinimą atliekančių pareigūnų, jeigu jam apie patikrinimą nebuvo pranešta, išskyrus operatyvaus patikrinimo metu ir pan. 9. reikalauti, kad mokesčių administratorius, atlikdamas administravimo veiksmus mokesčių mokėtojo atžvilgiu, tiksliai laikytųsi mokesčių teisės aktuose numatytų procedūrų ir neviršytų jam suteiktų įgaliojimų. Mokesčių mokėtojas turėtų pasitikrinti, ar mokesčių administratoriai atlikdami tam tikrus veiksmus, neviršija atitinkamų įstatymo nustatytų įgaliojimų. Mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą, ar neveikimą. 10. reikalauti užtikrinti informacijos apie mokesčių mokėtoją slaptumą; 11. reikalauti atlyginti neteisėta mokesčių administratoriaus veika padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Neteisėtos mokesčių administratoriaus veiklos atveju, mokesčių mokėtojas turi teisę reikalauti tokia veika padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. 12. įstatymų nustatyta tvarka apskųsti bet kokį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą ar jo neatlikimą; 13. naudotis kitomis MAĮ ir kitų įstatymų bei jų lydimųjų teisės aktų suteiktomis teisėmis.

Mokesčių mokėtojo pareigos ( LR MAĮ 40 str.) yra šios: 1. laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę. Mokestinės prievolės turinį sudaro mokesčio mokėtojo pareiga: teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu. 2. bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, vykdyti jo teisėtus nurodymus ir netrukdyti įgyvendinti įstatymų suteiktų teisių. MAĮ 27 straipsnis įtvirtina mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo abišali bendradarbiavimo principą. Šiame straipsnyje įtvirtinta, kad mokesčių mokėtojas, bendradarbiaudamas su mokesčių administratoriumi, savanoriškai vykdo mokesčių teisės aktuose jam nustatytas pareigas ir mokesčių administratoriui netrukdo įgyvendinti įstatymų suteiktų teisių. 3. teisės aktų nustatyta tvarka įsiregistruoti mokesčių mokėtoju, laiku pranešti apie pasikeitusius mokesčių mokėtojų registre esančius duomenis; 4. teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais; 5. laiku pateikti mokesčių deklaracijas ir kitus teisės aktuose nurodytus dokumentus; 6. teisės aktų nustatyta tvarka tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos dokumentus ir registrus, taip pat kitus dokumentus; 7. sudaryti mokesčių administratoriui patikrinimui atlikti reikiamas sąlygas, kai patikrinimas atliekamas nuvykus pas mokesčių mokėtoją. Mokestinio patikrinimo metu mokesčių mokėtojas privalo sudaryti mokesčių administratoriui patikrinimui atlikti minimaliai reikiamas sąlygas 8. pateikti mokesčių administratoriui visus patikrinimui atlikti reikiamus dokumentus, kompiuteriu tvarkomos apskaitos duomenis bei kitą informaciją. Per patikrinimą mokesčių mokėtojas turi pateikti visus dokumentus, kompiuteriu tvarkomos apskaitos duomenis ir kitą informaciją, reikiamą mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumui patikrinti. MAĮ nustato konkrečios informacijos apie mokesčių mokėtojus kategorijas, kurias privalo teikti kredito įstaigos, registrų tvarkytojai, pensijų fondai, notarai ir kt. 9. LR MAĮ 42 straipsnyje nustatyta tvarka pateikti mokesčių administratoriui informaciją apie sąskaitos užsienio kredito įstaigoje atidarymą; 10. atlikti kitas MAĮ ir kituose įstatymuose bei jų lydimuosiuose teisės aktuose numatytas pareigas.

7.6. Mokesčio mokėtojo apskaita.(Mokesčių mokėtojų registravimo tvarka)

Mokesčių administravimo įstatymo 43-46 straipsniai reglamentuoja mokesčių mokėtojų registro tvarką. Mokesčių mokėtojų apskaitai tvarkyti bei mokesčių apskaičiavimo, sumokėjimo ir išskaičiavimo teisingumo kontrolei sudaromas bendras mokesčių mokėtojų registras.

Mokesčių administratorius (atitinkama registro tvarkymo įstaiga) registruoja visus asmenis, kurių registravimas yra privalomas pagal LR mokesčių administravimo įstatymo 45 straipsnį.

Pagal MAĮ 45 straipsnį, jei Mokesčių mokėtojų registro nuostatai nenustato kitaip, asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį, privalo užsiregistruoti pas atitinkamą vietos mokesčių administratorių (registro tvarkymo įstaigą) ir pateikti Mokesčių mokėtojų registro nuostatuose nurodytus mokesčių mokėtojo registravimo duomenis. Fiziniai asmenys, gaunantys su darbo ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusių pajamų, mokesčių mokėtojais registruojasi per savo darbdavį – mokestį išskaičiuojantį asmenį. Tam tikro turto mokesčių mokėtojus registruoja atitinkamas mokesčių administratorius (atitinkama registro tvarkymo įstaiga), remdamasis šio turto teisinį registravimą atliekančios institucijos pateikta informacija.

Remiantis MAĮ 46 straipsniu, jei Mokesčių mokėtojų registro nuostatai nenustato kitaip, asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį, privalo įsiregistruoti pas atitinkamą vietos mokesčių administratorių, atliekantį registro tvarkymo įstaigos funkcijas, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo teisinio asmens įregistravimo, o jei teisinis registravimas įstatymų nenumatytas arba jei asmuo pradeda veiklą anksčiau negu po 5 darbo dienų po teisinio registravimo, – ne vėliau kaip veiklos vykdymo pradžios dieną. Asmuo, įsiregistravęs mokesčių mokėtoju, apie pasikeitusius ar naujus mokesčių mokėtojo registravimo duomenis atitinkamam mokesčių administratoriui, atliekančiam registro tvarkymo įstaigos funkcijas, turi pranešti ne vėliau kaip per 5 darbo dienas po duomenų pasikeitimo ar atsiradimo.

Mokesčių mokėtojų duomenų rinkimo, kaupimo, apdorojimo, sisteminimo, saugojimo, naudojimo ir teikimo tvarka nustatoma Mokesčių mokėtojų registro nuostatuose, tvirtinamuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Registro paskirtis – Mokesčių mokėtojų registro nuostatuose nustatyta tvarka rinkti, kaupti, apdoroti, sisteminti, saugoti, naudoti ir įstatymų nurodytais atvejais teikti duomenis apie registro objektus. Jis tvarkomasvadovaujantis: Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymu; Lietuvos Respublikos valstybės registrų įstatymu; Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu; Mokesčių mokėtojų registro nuostatais; kitais teisės aktais.

Vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga yra Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, o registro tvarkymo įstaigos - apskričių valstybinės mokesčių inspekcijos (registro tvarkytojai).

Vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga atlieka šias funkcijas: metodiškai vadovauja registro tvarkytojams, registruojantiems mokesčių mokėtojus; tvirtina prašymo įregistruoti (išregistruoti) į registrą formą, pranešimo įregistruoti į registrą papildomus duomenis formą, jų pildymo ir teikimo taisykles, kitus teisės aktus, susijusius su registro duomenų tvarkymu; tvirtina registro duomenų saugos nuostatus; tvarko centrinę registro duomenų bazę, kurioje tvarkomi, atnaujinami ir apdorojami registro duomenys; tvirtina mokesčių mokėtojų registravimo į registrą, duomenų tvarkymo, duomenų įrašymo į registro centrinę duomenų bazę taisykles ir kontroliuoja, kaip jų laikomasi; užtikrina registro duomenų apsaugą ir kontroliuoja, kaip laikomasi duomenų apsaugos reikalavimų tvarkant registro duomenis; nustato, kokie registre esantys duomenys skelbiami viešai; teikia informaciją apie registro veiklą; atlieka kitas funkcijas.

Registro tvarkytojai atlieka šias funkcijas: priima ir tikrina savo aptarnaujamos teritorijos mokesčių mokėtojų įregistravimo į registrą (išregistravimo iš registro) dokumentus, įrašo jų duomenis į centrinę registro duomenų bazę, išduoda mokesčių mokėtojo registravimo pažymėjimą; pagal gaunamą informaciją nustato asmenis, kurie turėjo įsiregistruoti į registrą, bet neįsiregistravo, ir siunčia jiems nurodymą per 5 darbo dienas įsiregistruoti į registrą ir/ar patikslinti savo įsiregistravimo į jį duomenis; vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 45 straipsnio 4 dalies nuostatomis, savo iniciatyva įregistruoja į registrą mokesčių mokėtoją arba patikslina jo duomenis, jeigu mokesčių mokėtojas tinkamai nevykdo savo pareigų, ir informuoja apie atliktus veiksmus mokesčių mokėtoją; tikrina, ar mokesčių mokėtojo pateikti įregistravimo į registrą dokumentai atitinka nustatytus reikalavimus; užtikrina visų registro duomenų apsaugą; konsultuoja mokesčių mokėtojus, suinteresuotas institucijas registravimo į registrą klausimais; atlieka kitas funkcijas.

Registro objektai. Į registrą įregistruojami šie mokesčių mokėtojai, mokesčius išskaičiuojantys ir savarankiškai mokesčius sumokantys asmenys: Lietuvos juridiniai asmenys; užsienio juridiniai asmenys; Lietuvoje akredituotos užsienio valstybių diplomatinės atstovybės ir konsulinės įstaigos, tarptautinių organizacijų atstovybės Lietuvoje, akredituotos prie Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos, jeigu jos tampa mokestį išskaičiuojančiais asmenimis; nuolatiniai ir nenuolatiniai Lietuvos gyventojai, į registrą įsiregistruojantys savarankiškai; nuolatiniai ir nenuolatiniai Lietuvos gyventojai, į registrą įsiregistruojantys per mokestį išskaičiuojantį asmenį; asmenys, kurių daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą įregistruotos Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registre.

Tvarkant registro duomenis, naudojami Juridinių asmenų registro duomenys ir informacija, nurodyti Juridinių asmenų registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1407 (Valstybės žinios., 2003, Nr. 107-4810), 17–31 punktuose. Registro tvarkymo įstaigos taip pat naudoja tokių pagrindinių valstybės registrų duomenis: Gyventojų, Nekilnojamojo turto bei Ūkininkų ūkių. Kiekvienam asmeniui, įregistruotam mokesčių mokėtoju, suteikiamas mokesčių mokėtojo identifikacinis numeris.(MAĮ 47 str.). Juridiniams asmenims identifikuoti naudojamas juridinių asmenų registro identifikacinis kodas, fiziniams asmenims – gyventojų registro asmenų kodas. Mokesčių mokėtojams, kuriems dėl kokių nors priežasčių negalima naudoti juridinių asmenų kodo ar gyventojų asmenų kodo, priskiriamas mokesčių mokėtojo identifikacinis numeris, kurio taikymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius (vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga).Mokesčių mokėtojai savo pateikiamose mokesčių deklaracijose bei mokėjimų į biudžetą dokumentuose privalo nurodyti savo mokesčių mokėtojo identifikacinį numerį.

7.7. Informacijos apie mokesčių mokėtoją paslaptis

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 38 straipsnį, informacija apie mokesčių mokėtoją, pateikta mokesčių administratoriui, turi būti laikoma paslaptyje ir naudojama tik teisėtiems tikslams.

Paslaptyje nelaikoma tokia informacija: 1) mokesčių mokėtojo identifikacinis numeris, taip pat atskirų mokesčių mokėtojų registrų, duomenų bazių mokesčių mokėtojams suteikti identifikaciniai numeriai. Mokesčių administratorius be mokesčių mokėtojo sutikimo ar žinios gali paskleisti tretiesiems asmenims informaciją apie jį, nurodydamas mokesčių mokėtojo identifikacinį numerį atskirų mokesčių mokėtojų registrų (Pridėtinės vertės mokesčių mokėtojų registro ir kt.), duomenų bazių (Akcizų informacinės sistemos duomenų bazės, Gyventojams išduodamų verslo liudijimų duomenų bazės ir kt.) mokesčių mokėtojams arba objektams suteiktus identifikacinius numerius: pridėtinės vertės mokesčio mokėtojo kodas; akcizais apmokestinamų prekių sandėlio savininko numeris; akcizais apmokestinamų prekių sandėlio numeris; registruoto prekybininko numeris; verslo liudijimo numeris; muitinės tvarkomų registrų (Importuotojų ir eksportuotojų registro, Teisės aktų, už kurių įgyvendinimą atsakinga Lietuvos Respublikos muitinė, pažeidėjų registro ir kt.) duomenų bazių mokesčių mokėtojams suteikti identifikaciniai numeriai; kiti identifikaciniai numeriai. 2) įregistravimo į mokesčių mokėtojų registrą ir į kitus šios dalies 1 punkte nurodytus registrus bei duomenų bazes datos, taip pat išregistravimo datos; Mokesčių administratorius be mokesčių mokėtojo sutikimo ar žinios gali paskleisti tretiesiems asmenims informaciją apie mokesčių mokėtoją, nurodydamas jo įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą ir į atskirus mokesčių mokėtojų registrus (Pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registrą ir pan.), įtraukimo į duomenų bazes (Akcizų informacinės sistemos duomenų bazę, Gyventojams išduodamų verslo liudijimų duomenų bazę ir pan.) datas, taip pat išregistravimo iš registrų bei pašalinimo iš duomenų bazių datas. 3) mokesčių mokėtojo – juridinio asmens sumokėtų mokesčių suma. Mokesčių mokėtojo – fizinio asmens sumokėtų mokesčių suma nelaikoma paslaptyje įstatymų nustatytais atvejais; 4) mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos suma; 5) metinės finansinės atskaitomybės duomenys, skelbtini Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka. Paslaptyje nelaikomi mokesčių mokėtojų metinės finansinės atskaitomybės duomenys tais atvejais, kai tokių duomenų skelbimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos teisės aktuose. Pavyzdžiui, bankai, Centrinė kredito unija, užsienio bankų filialai, veikiantys

Lietuvoje, taip pat draudimo įmonės privalo laiku suteikti visuomenei (t.y. kreditoriams, indėlininkams, investuotojams, analitikams ir kitiems suinteresuotiems rinkos dalyviams) informaciją apie bankų ar draudimo įmonių veiklą ir finansinę būklę.  6) informacija, susijusi su mokesčių teisės aktų pažeidimais, kai mokesčių mokėtojo kaltė už mokesčio įstatymo pažeidimus įrodyta. Mokesčių mokėtojo kaltė laikoma įrodyta, kai mokesčių mokėtojas per įstatymų nustatytus terminus ir tvarka neapskundė mokesčių administratoriaus veiksmų arba kai apskundus mokesčių administratoriaus veiksmus skundą nagrinėjanti institucija savo sprendimu jų nepripažįsta neteisėtais ir tokio sprendimo mokesčių mokėtojas įstatymų nustatytais terminais bei tvarka neapskundė, arba kai skundą nagrinėjančios institucijos sprendimas, nepripažįstantis mokesčių administratoriaus veiksmų neteisėtais, yra galutinis; 7) kita pagal Lietuvos Respublikos įstatymus paslaptimi nelaikoma informacija. Šiame straipsnyje numatytas nebaigtinis paslaptyje nelaikomos informacijos sąrašas. Todėl mokesčių administratorius be mokesčių mokėtojo sutikimo ar žinios gali paskleisti tretiesiems asmenims ir kitą pagal Lietuvos Respublikos įstatymus paslaptimi nelaikomą informaciją, pavyzdžiui, informacija apie mokesčių mokėtojus – juridinius asmenis, kurių savininkai ir/ar vadovai nevykdo mokesčių administratoriaus nurodymų, kviečiami neatvyksta pas mokesčių administratorių ir/ar nepateikia tikrinti buhalterinės apskaitos dokumentų, tais atvejais, kai pagal MAĮ 38 str. 2 d. 6 punktą mokesčių mokėtojo kaltė už mokesčio įstatymo pažeidimus įrodyta.

7.8. Mokesčio deklaracijos samprata, reikalavimai ir jų rūšys

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo 2 straipsnyje įtvirtinta, kad m okesčio deklaracija – mokesčių mokėtojo pateikiamas mokesčių administratoriui dokumentas, kuriame nurodoma informacija apie mokesčių mokėtojo apskaičiuotą mokesčio sumą už mokesčio įstatyme nustatytą laikotarpį, taip pat su mokesčio apskaičiavimu ar sumokėjimu susiję kiti duomenys.

Su mokesčio deklaracija susijusios nuostatos įtvirtintos Mokesčių administravimo įstatyme 73-80 straipsniuose.

Priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai, išskyrus tiesiogiai atitinkamų mokesčių įstatymuose nurodytus atvejus. Pavyzdžiui, žemės mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius ir mokesčio deklaraciją pateikia mokesčių mokėtojui. Preziumuojama, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi. Jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip, dėl kiekvieno mokesčių mokėtojui priklausančio mokėti mokesčio pateikiama atskira mokesčio deklaracija. Tačiau, mokestis gali būti mokamas neteikiant mokesčio deklaracijos, jei mokesčio įstatymas nenustato kitaip, pavyzdžiui, privalomojo sveikatos draudimo įmokos, įmokos į Garantinį fondą.

Mokesčio deklaracija gali turėti priedų. Jie laikomi neatsiejama mokesčio deklaracijos dalimi. Pavyzdžiui, pildoma  Metinė pajamų mokesčio deklaracija forma FR0462 ir reikalingi užpildyti deklaracijos priedai.

Pagal MAĮ 74 straipsnį, jei mokesčio įstatymas nenustato kitaip, atitinkamo mokesčio deklaracijos formą, jos užpildymo ir pateikimo tvarką tvirtina centrinis mokesčių administratorius. Mokesčio deklaracijos forma turi būti užpildyta ir mokesčių administratoriui pateikta laikantis jos užpildymo ir pateikimo taisyklių, kurios reglamentuoja atitinkamo mokesčio deklaracijos formos užpildymo ir pateikimo mokesčių administratoriui tvarką.

Užpildyta rašytinė mokesčio deklaracija mokesčių administratoriui gali būti pateikta tokiais būdais: tiesiogiai įteikta apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – AVMI) darbuotojui, įmesta į AVMI ar Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) patalpose tam skirtą dėžę, atsiųsta paštu.

Taip pat mokesčio deklaracija gali būti pateikta elektroniniu būdu. Mokesčio deklaraciją elektroniniu būdu galima teikti per VMI prie FM elektroninio deklaravimo informacinę sistemą (toliau – EDS). Mokesčių mokėtojas, įregistruotas EDS vartotoju, mokesčio deklaraciją per EDS gali teikti šiais būdais: internetu per specializuotą aplikaciją EDS interneto svetainėje adresu http://deklaravimas.vmi.lt, elektroniniu paštu deklaracija@vmi.lt, kompiuterinėje duomenų laikmenoje (diskelyje arba kompaktinėje plokštelėje), pateiktoje betarpiškai AVMI aptarnavimo padalinio darbuotojui.

Mokesčio deklaracija turi būti pateikta atitinkamam mokesčių administratoriui mokesčio įstatymo nustatytais terminais.

7.9. Mokesčio apskaičiavimo laikotarpis

Remiantis MAĮ 66 straipsniu, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis. Pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja.

Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais. Pavyzdžiui, taikant turinio viršenybės prieš formą principą, taikant mokesčio administratoriaus pasirinktais įvertinimo metodais ir pan.

Mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatis įtvirtinta MAĮ 68 straipsnyje.

Jeigu kitaip nenustato konkretus mokesčio įstatymas, mokesčių mokėtojas (mokestį išskaičiuojantis asmuo) ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.

Apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokestį už ilgesnį negu anksčiau nurodytas laikotarpis galima tik tuo atveju, jei baudžiamojoje byloje būtina nustatyti padarytą žalą valstybei ir nėra pasibaigę Baudžiamajame kodekse numatyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai.

7.10. Mokesčių lengvatų samprata ir reikšmė

Mokesčių lengvatos yra suprantamos įvairiai; kaip išimtis iš mokesčių mokėtojų lygybės principo; kaip mokesčių teisingumo principo įgyvendinimo garantija; kaip tam tikra privilegija mokesčių mokėtojui; kaip valstybės atsisakymas savo pajamų siekiant tam tikrų tikslų.

Mokesčio lengvata , pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnį – mokesčių mokėtojui ar jų grupei mokesčio įstatymo nustatytos išskirtinės apmokestinimo sąlygos, kurios yra palankesnės, palyginti su įprastinėmis sąlygomis . Jos gali būti nustatomos mažinant mokesčio dydį (tarifą) arba mokesčio bazę, taip pat gali būti nuolatinės, kurios nustatytos atitinkamais mokesčių įstatymais, arba laikinos, nustatytos specialių mokesčių įstatymų.

Pagal MAĮ 4 straipsnį - mokesčio lengvatą ar lengvatas nustato tik atitinkamų mokesčių įstatymai, reglamentuojantys tų mokesčių apskaičiavimo tvarką. Pavyzdžiui Pelno mokesčio, Gyventojų pajamų mokesčio, Paveldimo turto mokesčio, Žemės mokesčio ir kiti įstatymai. Mokesčių administravimo įstatymas gali nustatyti mokesčio, baudų ar delspinigių mokėjimo lengvatas, nesusijusias su mokesčio apskaičiavimo tvarka arba mokesčio tarifu. Laikinos mokesčių lengvatos, kurių nustatymas priklauso Lietuvos Respublikos kompetencijai, gali būti nustatomos ir specialiuose Lietuvos Respublikos Seimo priimtuose mokesčių lengvatų įstatymuose.

Mokesčių lengvatų taikymo būdai:

mažinamas mokesčio tarifas (angl. tax reduction). Jis pasireiškia tuo, kad sumažinimas, pvz. pelno mokesčio tarifas nuo pagrindinio 15% iki 13%. Didžiosios Britanijos mokesčių teisės specialistė J. Tiley teigia, kad šis būdas yra teisingausias.

Didinama mokesčio objekto neapmokestinamoji dalis (angl. tax relief). Praktikoje, pasak J. Tiley, šis lengvatų taikymo būdas aktualesnis didesnes pajamas gaunantiems asmenims, nes didėjant pajamoms, didėja ir objektas, o jei tą objektą sumažinsime, tuomet daug pajamų gaunančių asmenų apmokestinamų pajamų dydis taip pat mažės, taip mažindamas jam priklausančią mokestinę prievolę.

Mokesčio mokėjimo terminas atidedamas;

Mokestis sumokamas per keletą kartų;

Panaikinamas tam tikro mokesčio objekto apmokestinimas (atleidimas nuo mokesčio).

Mokesčių lengvatų rūšys. Mokesčių lengvatų gali būti įvairių, todėl yra tikslinga jas klasifikuoti. Mokesčių teisės teorijoje išskiriamos šios lengvatų klasifikacijos: pagal privalomumą ir pagal tai, nuo ko priklauso jų taikymas.

Pagal privalomumą mokesčių lengvatos yra : Visuotinės (privalomos) tai tokios lengvatos, kurios taikomos visiems asmenims, atitinkantiems įstatymo nustatytas sąlygas. Jos atsiranda nepriklausomai nuo mokesčio mokėtojo valios. Individualios (fakultatyvios). Tai tokios lengvatos, kurios taikomos esant mokesčio mokėtojo prašymui, padavus jį kompetentingai institucijai, pavyzdžiui, paveldimo turto mokesčio įstatymas gali būti mažinamas padavus prašymą atitinkamai savivaldos institucijai. Individualios lengvatos gali būti nustatomos ir sutartimi, pavyzdžiui, Valstybė, sudarydama investicijų sutartis su strateginiais investuotojais, gali jiems įsipareigoti nedidinti mokesčių tarifų.

Pagal tai, nuo ko priklauso jų taikymas, mokesčių lengvatos yra: Subjektinės, kurios taikomos atitinkamoms fizinių ar juridinių asmenų grupėms, pavyzdžiui, socialiai remtiniems asmenims, tam tikroms įmonėms (smulkaus, vidutinio verslo subjektams). Objektinės. Pastarosios lengvatos taikomos tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas naudojasi tam tikru mokesčio objektu, pavyzdžiui, žeme, esančia saugomose teritorijose, taip siekiant kompensuoti tuos apribojimus. Tačiau, yra nuomonių, jog ši klasifikacija nėra teisinga. Pavyzdžiui, Lietuvos laisvosios rinkos instituto atstovai objektinių lengvatų nelaiko mokesčių lengvatomis, nes pasak jų mokesčio lengvata nustatoma tik mokesčio mokėtojui, t. y. subjektui, o ne objektui.

Mokesčių lengvatų nustatymas nėra savitikslis dalykas. Jomis siekiama šių tikslų: 1) skatinti tam tikras ūkio šakas, arba norint padidinti svarbių ūkio šakų pelningumą, padėti plėtotis smulkiajam bei vidutiniam verslui; 2) valstybės ekonomikos plėtrai, atitinkančiai Europos ir kitų pasaulio šalių ūkio plėtros tendencijas, reikia daug lėšų, todėl užsienio investicijos yra labai svarbus silpnai išplėtotų arba pereinamosios ekonomikos šalių ūkio augimo veiksnys. Valstybės, siekiančios pritraukti daugiau užsienio investicijų, užsienio subjektams, ypač tiems, kurie investuoja daugiau, dažnai taiko atitinkamas mokesčių lengvatas; 3) valstybė siekia sumažinti mokesčių naštą tam tikroms žmonių grupėms, kurių atstovai dėl tam tikrų priežasčių negali gauti ar sunkiau gauna tiek pajamų užsitikrinti savo išlaikymui, kiek jų gauna kiti visuomenės nariai; 4) valstybė mokesčių lengvatas taiko atskiriems savo regionams , siekdama pakelti jo bendrą lygį arba padėti greičiau atsigauti po jį ištikusių stichinių nelaimių, katastrofų ir pan. Pavyzdžiui, JAV priimtas specialus aktas, kuriuo sumažinta mokesčių našta uragano „Katarina“ 2005 m. nukentėjusiems regionams (angl. Katrina Emergency Tax Relief Acto f 2005.); 5) lengvatos nustatomos siekiant užkirsti kelią dvigubam to paties objekto apmokestinimui.

7.11. Mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo tikrinimas

Siekiant užtikrinti mokesčių administravimo efektyvumą, Valstybinė mokesčių inspekcija tobulina mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo kontrolės sistemas, kurios pagrįstos rizikos vertinimu. Atsižvelgiant į kitų valstybių patirtį, rizikos valdymo metodus, panaudojus mokesčių inspekcijoje kaupiamus duomenis ir pasinaudojus įvairių kitų institucijų duomenų bazėmis, valstybės registrais, iš užsienio šalių

operatyviai gaunama informacija, mokesčių mokėtojų kontrolė vykdoma naujais, pažangesniais, metodais. Kontrolės srityje pirmiausia analizuojama įmonių veikla, pažangios ekonominės analizės metodais nustatoma mokestiniu požiūriu rizikingiausias veiklos sritys ir stiprinama šių veiklos sričių ir mokesčių mokėtojų kontrolė. Šiomis priemonėmis norima sudaryti galimybes paspartinti mokesčių administravimo procesus ir taip padėti užtikrinti jų teisėtumą ir ekonominį efektyvumą.

Literatūroje sutinkame įvairių mokestinės kontrolės sąvokų. Pavyzdžiui E. Porollo mokestinės kontrolės esmę pateikia dvejopai: pirmiausia, kaip valstybinio valdymo funkciją ar elementą, valdant ekonomiką, o antra, kaip ypatingą veiklą, įgyvendinant mokesčių įstatymus. Pastarasis teigia, kad šios kontrolės dalys - neatskiriamos.

Anot A. Brizgalino, mokestinė kontrolė - tai specializuota (tik mokesčių ir rinkliavų atžvilgiu) viršžinybinė valstybinė kontrolė. Tokiu būdu minėtą kontrolę apibrėžia kaip įstatymų nustatytų kompetentingų organų visumą, užtikrinančią mokesčių teisės subjektų savalaikį ir teisingą mokesčių mokėjimą į biudžetą ar nebiudžetinius fondus.

Apibendrinat galima teigti, kad mokestinės kontrolės tikslas yra užtikrinti savalaikį mokesčių ir rinkliavų tinkamą mokėjimą į biudžetą, kad būtų vykdomi mokesčių įstatymų reikalavimai bei taikoma atsakomybė už mokesčių įstatymų pažeidimus.

Mokesčių administravimo įstatyme yra įtvirtintos dvi mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo tikrinimo (mokestinės kontrolės) formos: mokestinis tyrimas ir mokestinis patikrinimas.

Mokestinis tyrimas.

Mokestinio tyrimo atliko tvarką detalizuoja: 2004 m. gegužės 28 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko įsakymas Nr. VA-108 “Dėl mokestinio tyrimo atlikimo taisyklių, pranešimo apie nustatytus trūkumus ir/ar prieštaravimus FR0687 formos ir užduoties vizituoti/ kontroliuoti mokesčių mokėtojo veiklą FR0688 formos patvirtinimo” bei minėtų taisyklių pakeitimas - VMI viršininko įsakymas 2006 m. sausio 24 d. Nr.VA-5 „Dėl mokestinio tyrimo atlikimo taisyklių, pranešimo apie atliktą mokestinį tyrimą FR0687 Formos ir užduoties atlikti mokestinį tyrimą FR0688 formos patvirtinimo“ (toliau – Mokestinio tyrimo taisyklės).

Pagal MAĮ 22 straipsnį Mokestinis tyrimas tai – mokesčių administratoriaus atliekama mokesčių mokėtojo veiklos stebėsena, apimanti pateiktų mokesčių deklaracijų, muitinės deklaracijų, dokumentų bei kitos apie mokesčių mokėtoją turimos informacijos analizę, mokesčių mokėtojų vizitavimą, jų veiklos kontrolę, siekiant nustatyti ir pašalinti trūkumus bei prieštaravimus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje.

Mokestinis tyrimas – tai pareigūno atliekama mokėtojo veiklos stebėsena, apimanti:

mokėtojo pateiktų mokesčių deklaracijų (ataskaitų, apyskaitų), dokumentų bei kitos apie mokėtoją turimos informacijos analizę ir vertinimą,

mokėtojo vizitavimą,

mokėtojo veiklos kontrolę, kiek tai susiję su mokesčių apskaičiavimu, deklaravimu ir sumokėjimu,   siekiant   nustatyti ir pašalinti trūkumus bei prieštaravimus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje.

Mokėtojo mokestinio tyrimo tikslas :

trūkumų ir/ar prieštaravimų nustatymas, siekiant juos pašalinti, mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) kontrolės užtikrinimas,

mokesčių įstatymų pažeidimų rizikos identifikavimas ir

mokesčių įstatymų pažeidimų prevencija.

Mokėtojo mokestinio tyrimo uždaviniai :

nustatyti mokesčių mokėtojo padarytus trūkumus ir/ar prieštaravimus; informuoti mokesčių mokėtoją apie mokesčių administratoriaus nustatytus trūkumus ir/ar prieštaravimus ir pasiūlyti mokėtojui

juos ištaisyti;

analizuoti ir sisteminti mokesčių mokėtojo veiklos duomenis, nustatyti veiklos pokyčius ir galimų mokesčių įstatymų pažeidimų riziką bei juos įvertinti, apie tai informuoti atitinkamą mokesčių administratoriaus padalinį ir/ar instituciją;

stebėti mokėtojo vykdomą veiklą.

Mokesčių administratorius, spręsdamas jam mokestinio tyrimo metu iškeltus uždavinius, atlieka tokius veiksmus:

analizuoja mokėtojo veiklą; vizituoja mokėtoją;

kontroliuoja mokėtojo veiklą;

informuoja mokėtoją apie nustatytus trūkumus ir prieštaravimus bei jų pašalinimo būdus.

mokestinio tyrimo metu surinktą informaciją įvertina ir perduoda atitinkamam padaliniui pagal kompetenciją. (pavyzdžiui, PVM kontrolės funkcijas vykdančiam padaliniui) ir/ar atitinkamai institucijai (pavyzdžiui, Valstybinei darbo inspekcijai).

Mokesčio mokėtojo veiklos analizė – tai mokesčių administratoriaus vykdoma detali apie konkretų mokėtoją turimų ir/arba papildomai surinktų bei paties mokėtojo pateiktų duomenų analizė ir/arba dokumentų įvertinimas, mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje,

Mokesčių mokėtojų veiklos analizė atliekama: 1. analizuojant apie mokėtoją turimus duomenis, vykdomą veiklą,vertinant galimų pažeidimų riziką, 2. analizuojant mokėtojo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) deklaracijų ir prekių tiekimo į kitas Europos Sąjungos valstybes nares (toliau – ES šalys) ataskaitas, 3. nagrinėjant mokėtojo prašymus grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą), 4. kitais atvejais, kai kontroliuojamas mokėtojo mokestinių prievolių vykdymas.

Mokėtojo veiklos analizė gali būti pradedama be atskiro pavedimo, mokesčių administratoriaus pareigūnui vykdant savo funkcijas.

Atliekant mokėtojo veiklos analizę, apie atliekamą mokestinį tyrimą mokėtojas neinformuojamas, išskyrus atvejus, kai jo paprašoma pateikti papildomą informaciją, duomenų ir/ar dokumentų. Tokiais atvejais, kreipiantis telefonu ar raštu į mokėtoją dėl jų pateikimo, jam turi būti pranešta, kad jo atžvilgiu atliekamas mokestinis tyrimas, nurodant mokestinio tyrimo tikslą, o susitikimo su mokėtoju metu pareigūnas turi pasirašytinai supažindinti jį su užduotimi atlikti mokestinį tyrimą (forma FR0688, toliau – užduotis). Mokėtojui atsisakius pasirašyti, apie tai pažymima užduotyje. Jei mokėtojui nėra būtina atvykti, kad pateiktų prašomą informaciją, duomenis ir/ar dokumentus, jam išsiunčiama užduoties kopija.

Pareigūnas, vykdantis mokėtojo veiklos analizę, išnagrinėjęs turimą informaciją apie mokėtoją ir įvertinęs nustatytus mokėtojo pateiktų bei mokesčių administratoriaus turimų duomenų neatitikimus, sprendžia klausimą dėl papildomų duomenų apie mokėtoją, reikalingų trūkumams ir/ar prieštaravimams nustatyti, surinkimo.

Mokėtojo veiklos analizės metu papildomi duomenys apie mokėtoją, reikalingi trūkumams ir/ar prieštaravimams nustatyti, surenkami/gaunami: 1. mokėtojo (jo teritorijos) vizitavimo metu, 2. iš kitų mokėtojų (renkant priešpriešinę informaciją), 3. iš kitų valstybės įstaigų ir institucijų, 4. iš tiriamojo mokėtojo (siekiant patikslinti informaciją, skambinama telefonu, kreipiamasi į mokėtoją raštu, prašoma atsakyti į pateiktus klausimus, prašoma pateikti papildomus dokumentus ir pan.).

Apie mokestinio tyrimo rezultatus mokėtojas informuojamas visais atvejais, kai, vadovaujantis Mokestinio tyrimo taisyklių nuostatomis, jis buvo informuotas apie tai, kad jo atžvilgiu atliekamas mokestinis tyrimas, taip pat kai mokestinio tyrimo metu nustatomi trūkumai ir/ar prieštaravimai, išskyrus atvejus, kai priimamas sprendimas nedelsiant pradėti mokestinį patikrinimą.

Apie mokestinio tyrimo rezultatus Mokestinio tyrimo taisyklių nustatytais atvejais mokėtojas informuojamas įteikiant jam užpildytą pranešimo apie atliktą mokestinį tyrimą formą FR0687 (toliau – pranešimas).

Pareigūnas mokėtojo veiklos analizės rezultatus turi įforminti ataskaita.

Mokesčių mokėtojo vizitavimas –tai mokėtojo, jo veiklos vykdymo vietos lankymas ir/ar stebėjimas, mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo kontrolės tikslais;

Pareigūnas mokėtoją gali vizituoti: atlikdamas mokėtojo veiklos analizę, kontroliuodamas mokėtojo veiklą, prieš įregistruodamas mokėtoją į PVM mokėtojų registrą, kontroliuodamas įregistruotus PVM mokėtojus, prieš išregistruodamas PVM mokėtoją, kontroliuodamas mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimą (įskaitymą), kitais atvejais, kai tai būtina mokesčių administratoriaus funkcijoms atlikti.

Pareigūnas mokėtoją vizituoja turėdamas mokesčių administratoriaus viršininko ar jo tam įgalioto asmens pasirašytą užduotį. Tačiau, kai vizitavimas yra sudėtinė veiklos analizės dalis, atvykus pas mokėtoją jis taip pat pasirašytinai turi būti supažindintas su užduotimi.

Jeigu mokėtojas jau buvo informuotas apie jo atžvilgiu atliekamą mokestinį tyrimą, jis pasirašytinai supažindinamas su papildyta užduotimi. Užduotis turi atitikti taisyklėse išdėstytus reikalavimus. Mokėtojo vizitavimas negali trukti ilgiau kaip 3 darbo dienas. Kai, atlikus mokėtojo vizitavimą, mokestinis tyrimas baigiamas, pareigūnas surašo pranešimą, kuris turi atitikti Mokestinio tyrimo taisyklėse išdėstytus reikalavimus ir įteikia jį mokėtojui.

Pareigūnas mokėtojo vizitavimo rezultatus turi įforminti ataskaita.

Mokesčių mokėtojo veiklos kontrolė – tai mokėtojo komercinės arba gamybinės veiklos, kuria siekiama gauti ir (arba) uždirbti pajamų ar kokios kitos ekonominės naudos, stebėjimas ir/ar kontrolė, siekiant nustatyti, kaip mokėtojas vykdo mokesčių įstatymų reikalavimus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo, sumokėjimo, o įstatymų numatytais atvejais – ir kitose srityse.“

Mokėtojo veiklos kontrolė galibūti: nuolatinė – mokestiniu laikotarpiu trunkanti ilgiau kaip 90 dienų (nuolat ar su pertraukomis), trumpalaikė – mokestiniu laikotarpiu trunkanti trumpiau kaip 90  (nuolat ar su pertraukomis).

Kai mokėtojo mokestinis tyrimas pradedamas veiklos kontrole, apie atliekamą mokestinį tyrimą mokėtojas informuojamas pateikiant jam mokesčių administratoriaus viršininko ar jo tam įgalioto asmens pasirašytąužduotį. Kai veiklos kontrolė yra sudėtinė veiklos analizės dalis, atvykus pas mokėtoją jis taip pat pasirašytinai turi būti supažindintas su užduotimi. Jeigu mokėtojas jau buvo informuotas apie jo atžvilgiu atliekamą mokestinį tyrimą, jis pasirašytinai supažindinamas su papildyta užduotimi.

Kai, atlikus mokėtojo veiklos kontrolę, mokestinis tyrimas baigiamas, pareigūnas surašo pranešimą ir įteikia jį mokėtojui.

Pareigūnas, atlikęs mokėtojo veiklos kontrolę, jos rezultatus įformina ataskaita.

Mokestinis patikrinimas.

Mokestinių patikrinimų atliko tvarką detalizuoja: Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004 m. gegužės 5 d. įsakymas Nr. VA-87 “Dėl mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių patvirtinimo”(Valstybės žinios. 2004 m. gegužės 14 d. Nr.: 80-2876); Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004 m. gegužės 10 d. įsakymas Nr. VA-90 “Dėl pranešimo apie mokestinį patikrinimą, patikrinimo akto, patikrinimo pažymos ir sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo formų bei šių formų užpildymo taisyklių patvirtinimo” (Valstybės žinios. 2004 m. gegužės 13 d. Nr.: 79-2826) bei 2006 m. minėtų taisyklių pakeitimai.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 21 punktą Mokestinis patikrinimas – mokesčių administratoriaus atliekamas mokesčių mokėtojo patikrinimas siekiant kontroliuoti, kaip mokesčių mokėtojas vykdo mokesčių įstatymų reikalavimus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo, sumokėjimo, o įstatymų numatytais atvejais – ir kitose srityse.

Mokestinio patikrinimo rūšys:

Kompleksinis patikrinimas; Teminis patikrinimas; Operatyvus patikrinimas.

Kompleksinis patikrinimas – mokestinės prievolės įvykdymo patikrinimas, kuris apima visų mokesčių mokėtojo mokamų mokesčių, administruojamų atitinkamo mokesčių administratoriaus, per tam tikrą laikotarpį apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą (ne dažniau kaip vieną kartą per metus);

Teminis patikrinimas – mokestinės prievolės įvykdymo patikrinimas, kuris apima mokesčių mokėtojo mokamo tam tikro mokesčio (mokesčių), administruojamo (administruojamų) atitinkamo mokesčių administratoriaus, per tam tikrą laikotarpį apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą (ne dažniau kaip kartą per pusę metų).

Operatyvus patikrinimas – įstatymuose bei jų lydimuosiuose teisės aktuose numatytų atskirų mokesčių mokėtojų pareigų apskaitos, mokesčių deklaravimo, sumokėjimo, registravimosi mokesčių mokėtoju ir kitose srityse vykdymo patikrinimas. Operatyvus patikrinimas atliekamas vadovaujantis MAĮ, taip pat Administracinių teisės pažeidimų kodeksu ir kitais įstatymais.

Pranešimas apie mokestinį patikrinimą. Mokesčių administratorius, prieš pradėdamas mokėtojo mokestinį patikrinimą privalo įteikti mokėtojui pranešimą apie pavedimo atlikti patikrinimą išrašymą (kuris yra pasirašomas mokesčių administratoriaus viršininko ar jo įgalioto asmens).Ši nuostata netaikoma operatyvaus patikrinimo atveju.

Tuo atveju, jei planuojama tikrinti mokėtoją, turintį struktūrinius padalinius, atskiras pranešimas struktūriniams padaliniams neįteikiamas. Kai planuojama tikrinti akcizais apmokestinamų prekių sandėlį pranešimas turi būti įteikiamas sandėlio savininkui.

Mokesčių administratorius turi teisę pradėti faktinį mokėtojo patikrinimą be pranešimo apie mokestinį patikrinimą, jei yra pagrįsta rizika (mokesčių administratorius turi informacijos/duomenų/faktų), kad mokėtojas gali paslėpti ar sunaikinti mokestiniam patikrinimui reikalingus dokumentus, arba yra kitų aplinkybių, dėl kurių patikrinimas taptų neįmanomas arba jo atlikimas ypač pasunkėtų.

Pavedimas atlikti mokestinį patikrinimą

Visi mokestiniai patikrinimai pradedami, kai mokesčių administratoriaus pareigūnas turi mokesčių administratoriaus viršininko ar jo įgalioto asmens pasirašytą pavedimą atlikti mokestinį patikrinimą (toliau – pavedimas tikrinti).

Tais atvejais, kai mokestinis patikrinimas atliekamas be pranešimo apie mokestinį patikrinimą, pavedime tikrinti tai turi būti nurodyta.

Prieš pradedant faktinį mokestinį patikrinimą, mokėtojas (jo atstovas), jei jis dalyvauja mokestiniame patikrinime, su pavedimu tikrinti supažindinamas pasirašytinai ir jam pateikiama pavedimo tikrinti kopija.

Jei mokėtojas (jo atstovas) atsisako pasirašyti ir (arba) priimti pavedimą tikrinti, tai mokesčių administratoriaus pareigūnas apie tai pažymi pavedime tikrinti.

Mokestinio patikrinimo pradžios data laikoma pavedimo tikrinti išrašymo data. Faktinė mokėtojo patikrinimo pradžios data negali būti ankstesnė negu pranešime apie mokestinį patikrinimą nurodytoji patikrinimo atlikimo data, išskyrus atvejus, kai mokėtojo prašymu arba sutikimu pakeičiamas pranešime apie mokestinį patikrinimą nurodytas dokumentų parengimo (pateikimo) terminas arba mokestinis patikrinimas atliekamas be pranešimo apie mokestinį patikrinimą.

Pavedimą tikrinti pasirašo tas mokesčių administratoriaus viršininkas ar jo įgaliotas asmuo, kurio teritorijoje yra įregistruotas tikrintinas mokėtojas, arba tas mokesčių administratoriaus viršininkas ar jo įgaliotas asmuo, kurio pareigūnas atlieka patikrinimą.

Pažymėtina, kad mokestinį patikrinimą atliekantis mokesčių administratoriaus pareigūnas į mokėtojo patalpas gali patekti tik nuo pranešime apie mokestinį patikrinimą nurodytos faktinės patikrinimo pradžios datos (išskyrus tuos atvejus, kai pranešimas apie mokestinį patikrinimą mokėtojui neįteikiamas arba kai mokėtojo prašymu (sutikimu) pakeičiamas pranešime apie mokestinį patikrinimą nurodytas dokumentų parengimo (pateikimo) terminas).

Mokestinis patikrinimas nuvykus pas mokėtoją negali trukti ilgiau kaip 90 dienų. Mokėtojo, turinčio struktūrinių padalinių, patikrinimui gali būti papildomai skiriama po 30 dienų kiekvienam struktūriniam padaliniui.

Mokestinio patikrinimo atlikimo terminai gali būti pratęsti. Vietos mokesčių administratoriaus prašymu pas mokėtoją atliekamo patikrinimo trukmė centrinio mokesčių administratoriaus sprendimu gali būti pratęsta, bet ne ilgiau kaip dar 180 dienų ir (arba) 30 dienų kiekvienam struktūriniam padaliniui.

Atsižvelgdamas į mokestinio patikrinimo sudėtingumą, veiklos pobūdį, tikrinimo mastą, centrinis mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo trukmę gali pratęsti, kai mokesčių administratoriaus pareigūnui:

mokėtojas pateikė ne laiku arba nepateikė mokesčių administratoriaus pareigoms atlikti reikiamų duomenų, dokumentų, jų nuorašų, kompiuterinių laikmenų duomenų (kopijų) apie asmens turtą, pajamas, išlaidas ir veiklą;

tikrinamasis mokėtojas neleidžia įeiti į savo patalpas;

mokėtojas neleidžia laikinai paimti apskaitos, sandorių ir kitų mokesčio apskaičiavimo teisingumui patikrinti reikalingų dokumentų;

Kitais atvejais.

Mokesčių administratoriaus buveinėje atliekamo mokestinio patikrinimo trukmė nėra ribojama. Mokesčių administratorius privalo užtikrinti, kad mokesčių administratoriaus buveinėje bei pas mokėtoją vykdomas mokestinis patikrinimas, būtų atliktas per objektyviai įmanomą kuo trumpesnį laikotarpį.

Tikrinimo objektai: mokesčių mokėtojo apskaitos, sandorių ir kitus dokumentus; registrus; kompiuterinės apskaitos sistemas ir jų duomenis; mokesčių mokėtojo veiklai naudojamus materialinius techninius išteklius, įrengimus bei pagamintą produkciją; kitus objektus, kiek tai susiję su mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo bei atskirų mokesčių mokėtojo pareigų vykdymo patikrinimu.

Mokestinio patikrinimo rezultatų įforminimas ir patvirtinimas. Mokestinio patikrinimo (kompleksinio ir teminio) rezultatai įforminami patikrinimo aktu .Patikrinimo aktu įforminti mokestinio patikrinimo rezultatai patvirtinami: sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo arba patikrinimo pažyma (tais atvejais, kai mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriaus pareigūnas nenustatė mokesčių įstatymų pažeidimų, mokestinio patikrinimo rezultatai patvirtinami patikrinimo pažyma, kurią pasirašo mokesčių administratoriaus viršininkas ar jo tam įgaliotas pareigūnas).

Sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Tais atvejais, kai mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriaus pareigūnas nustatė mokesčių įstatymų pažeidimų, patikrinimo rezultatai patvirtinami sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo priimamas atsižvelgiant į patikrinimo akto medžiagą bei į mokesčių mokėtojo pastabas dėl patikrinimo akto (jei jos buvo pateiktos).

Mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, gali:1. patvirtinti patikrinimo aktą;2. patikrinimo aktą patvirtinti iš dalies; 3. nepatvirtinti patikrinimo akto;4. pavesti pakartotinai patikrinti mokesčių mokėtoją;5. pakeisti patikrinimo aktą.

7.12. Mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą

Mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, įtvirtintas MAĮ 70 straipsnyje.

Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas

apskaičiuoti mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais);

bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi (nevykdo arba netinkamai vykdo mokesčių teisės aktuose nustatytas mokesčių mokėtojo pareigas, trukdo mokesčių administratoriui įgyvendinti jam suteiktas teises, nevykdo mokesčių administratoriaus nurodymų pateikti apskaitos dokumentus, registrus, sutvarkyti buhalterinę apskaitą ir kitais atvejais);

tvarkyti apskaitą (apskaitos netvarko arba tvarko nesilaikydamas LR įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų);

saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (dokumentų neišsaugo arba išsaugo ne visus; dokumentus saugo neužtikrindamas jų įskaitomumo ir kitais atvejais)

ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklės patvirtintos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 “Dėl mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių patvirtinimo”.

Minėtose taisyklėse įtvirtinti mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą pagrindiniai principai:

Įvertinimą mokesčių administratorius gali atlikti už MAĮ 68 straipsnyje nustatytą mokesčio apskaičiavimo ar perskaičiavimo laikotarpį;

Norėdamas apskaičiuoti mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, mokesčių administratorius: konstatuoja faktus, aplinkybes, kuriomis esant gali būti atliktas įvertinimas; parenka informacijos, duomenų šaltinį (šaltinius), reikalingus įvertinimui atlikti, atlieka vertinimą. Gali būti naudojamas vienas ar keli informacijos, duomenų šaltiniai: mokesčių mokėtojo (mokesčio deklaracijų, rašytinių paaiškinimų, kitų šaltinių); kitų mokesčių mokėtojų (mokesčio deklaracijų, rašytinių paaiškinimų, kitų šaltinių); kitų asmenų; LR ir užsienio valstybių mokesčių administratorių, kitų institucijų; Registrų (kadastrų); Stebėjimo būdu; Statistikos leidinių; Žinynų, katalogų; Spaudos, informacinių biuletenių, kitų visuomenės informavimo priemonių; Interneto svetainių; Kitų šaltinių, kurių pagrindu galima nustatyti mokesčių mokėtojo atitinkamus veiklos rodiklius, gauti kitą įvertinimui atlikti reikalingą informaciją.

Vertinimo metodai: palyginamasis; analogijos; išlaidų; grynosios vertės; lėšų bankų sąskaitose; ekonominių modelių.

Palyginamasis. Šis metodas gali būti taikomas, jeigu mokesčių administratorius turi tikrinamo mokesčių mokėtojo ankstesnių ar vėlesnių mokestinių laikotarpių mokesčio deklaracijas ir yra įsitikinęs, kad tikrinamuoju laikotarpiu buvo vykdyta tokia pati veikla, kaip ir palyginamuoju laikotarpiu. Vertinimas atliekamas lyginant tikrinamojo laikotarpio mokesčio deklaracijos rodiklius su kito lyginamojo laikotarpio mokesčio deklaracijos rodikliais, arba lyginamojo laikotarpio mokesčio deklaracijos rodiklius prilyginant tikrinamojo laikotarpio rodikliams.

Analogijos. Šis metodas gali būti taikomas, jeigu parenkamas mokesčių mokėtojas, vykdantis analogišką ūkinę-komercinę veiklą analogiškomis veiklos sąlygomis, t. y. atskirais mokestiniais laikotarpiais turintis panašią apyvartą, panašų darbuotojų skaičių, vykdantis veiklą panašioje vietovėje, panašiomis konkurencinėmis rinkos sąlygomis ir kt. Vertinimas atliekamas lyginant tikrinamojo laikotarpio mokesčių mokėtojo mokesčio deklaracijos ar veiklos rodiklius su analogišką veiklą vykdančio mokesčių mokėtojo mokesčio deklaracijos rodikliais.

Išlaidų. Šis metodas gali būti taikomas tais atvejais, kai turima informacija (duomenys) apie mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių išlaidas. Vertinimas atliekamas lyginant mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių asmenines išlaidas su per atitinkamą laikotarpį deklaruotomis pajamomis.

Grynosios vertės. Šis metodas gali būti taikomas tais atvejais, kai turima informacijos, jog mokesčių mokėtojas per mokestinį laikotarpį sukaupė turto (nekilnojamojo, kilnojamojo, akcijų ir pan.), kuriam įsigyti deklaruotų pajamų nepakanka. Vertinimas atliekamas apskaičiuojant grynosios vertės padidėjimą per tam tikrą laikotarpį. Todėl reikia apskaičiuoti mokesčių mokėtojo turtą, finansinius įsipareigojimus tikrinamo laikotarpio pradžiai ir pabaigai, taip pat įvertinti išlaidas ir gautas pajamas.

Lėšų bankų sąskaitose. Šis metodas gali būti taikomas, kai yra žinomi duomenys apie mokesčių mokėtojo pajamas bankų ar kitų finansinių institucijų sąskaitose. Vertindamas šiuo metodu, mokesčių administratorius turi įvertinti lėšų pervedimus iš vienos mokesčių mokėtojo sąskaitos į kitą (pavyzdžiui., lėšos iš atsiskaitomosios sąskaitos pervedamos į atsiskaitomąją valiutinę sąskaitą), išlaidas grynaisiais pinigais, išmokas iš sąskaitų, žinomus mokesčių mokėtojo pajamų šaltinius.

Ekonominių modelių. Taikant šį vertinimo metodą, gali būti naudojami duomenys iš įvairių informacijos šaltinių. Šaltinis turi būti parenkamas taip, kad atspindėtų kuo tikslesnius, skaičiavimams atlikti reikalingus, rodiklius. Tai gali būti duomenys apie išlaidas, patalpas, įrenginius, klientų skaičių, vidutinį pirkimo mąstą ir panašiai. Surinktiems duomenims įvertinti turi būti parinktas realus ekonominis modelis, kurį naudodamas mokesčių administratorius turi atlikti skaičiavimus (pvz., realizavimo pajamų, bendrojo pelno, grynojo pelno, antkainio, savikainos, pardavimo kainos, išeigos). Pasirenkamas skaičiavimo modelis priklausys nuo mokesčių administratoriaus turimos informacijos.

7.13. Mokesčio apskaičiavimas pagal kitų valstybės institucijų dokumentus

Pagal MAĮ 72 straipsnio 1 dalį, Mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokestį remdamasis kitų valstybės įstaigų ir institucijų aktais ar kitais dokumentais, surašydamas patikrinimo aktą šio Įstatymo nustatyta tvarka.

Valstybės įstaigos ir institucijos (pavyzdžiui Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie LR vidaus reikalų ministerijos), atlikdamos savo funkcijas ir nustačiusios mokesčių įstatymų pažeidimus, tačiau neįgaliotos MAĮ nustatyta tvarka atlikti mokesčių administravimo veiksmų, surašytus aktus ar kitus dokumentus (pvz. specialisto išvadas), vadovaujantis MAĮ 30 straipsnio 2 dalies nuostatomis, privalo pateikti

mokesčių administratoriui. Pagal iš kitų valstybės įstaigų ir institucijų gautus aktus ar kitus dokumentus mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokesčius, surašydamas patikrinimo aktą, kuris tvirtinamas MAĮ nustatyta tvarka.

Remiantis MAĮ 72 str. 2 dalimi, Mokestis 72 straipsnio 1 dalyje numatytu būdu gali būti apskaičiuojamas tais atvejais, kai minėtoje dalyje nurodytos institucijos pagal įstatymuose nustatytą kompetenciją atlieka asmenų komercinės, ūkinės ar finansinės veiklos patikrinimus ir nustato mokesčių įstatymų pažeidimus, tačiau nėra įgaliotos šio Įstatymo nustatyta tvarka atlikti mokesčių administravimo veiksmų. Šiuo atveju pakartotinai tikrinti mokesčių mokėtojo mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokesčių administratorius neprivalo.

Tokios valstybės institucijos , įstaigos yra: Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos policija. Tokiu atveju mokesčių administratorius mokesčius apskaičiuoti gali pagal minėtų institucijų pateiktus aktus ar kitus dokumentus, pats neatlikdamas pakartotino tikrinimo.

Tais atvejais, kai iškyla abejonių dėl 72 straipsnio 1 dalyje nurodytų institucijų apskaičiavimų pagrįstumo ir teisingumo, mokesčių administratorius turi teisę jų pareikalauti atlikti pakartotinį patikrinimą konkrečiai nurodydamas, dėl ko nesutinkama, arba pats MAĮ nustatyta tvarka patikrinti, ar mokestis apskaičiuotas, deklaruotas ir sumokėtas teisingai (72 str. 3 dalis).

Kai minėtų institucijų atliktų apskaičiavimų teisingumas ir pagrįstumas mokesčių administratoriui kelia abejonių, mokesčių administratorius gali pareikalauti minėtų institucijų atlikti pakartotinį patikrinimą. Tokiu atveju jis privalo raštu kreiptis į minėtas institucijas ir konkrečiai nurodyti su kuo yra nesutinkama (pvz. trūksta tam tikrų įrodymų, dokumentų, kitos informacijos).

Apskaičiavęs mokestį 72 straipsnio nustatyta tvarka, mokesčių administratorius prisiima visą atsakomybę dėl mokesčio apskaičiavimo teisingumo.

Mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokesčius remiantis MAĮ 72 straipsniu, turi pagrįsti mokesčių mokėtojui papildomai apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, t. y. turi pateikti visus faktus, aplinkybes, dokumentus, patvirtinančius, kad mokesčio ir su juo susijusios sumos apskaičiuotos pagrįstai ir teisingai.

7.14. Mokesčio sumokėjimo terminai ir tvarka

Mokesčio apskaičiavimo tvarka (pareiga sumokėti mokestį, mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo senatis) aptarta 7. 9 potemėje.

Mokestinė prievolė gali būti įvykdyta tokiais būdais: 1) mokesčio sumokėjimu (MAĮ 83 str.) – mokestis bei su juos susijusios sumos sumokamos per kredito arba kitą mokėjimą priimančią įstaigą. Teisės aktuose nustatyta tvarka gali sumokėti ir grynaisiais pinigais per mokesčių administratoriaus pareigūną, turintį įgaliojimą priimti grynuosius pinigus, pavyzdžiui muitinė. Taip pat MAĮ nurodyta, kad galima sumokėti už mokesčių mokėtoją ir tretiesiems asmenims centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka. Mokesčio ir su juo susijusių sumų sumokėjimo už mokesčių mokėtoją aprašas patvirtintas VMI prie FM 2006 m. sausio 30 d. Nr. VA-6 įsakymu.

Pagal minėtą aprašą, asmuo už mokesčių mokėtoją gali mokėti pagal pavedimo sutartį arba pagal pateiktą prašymą ir sutikimą sumokėtą sumą įskaityti mokesčių mokėtojo mokesčiui ir su juo susijusioms sumoms padengti. Asmuo sumokėti už mokesčių mokėtoją turi į tos AVMI pajamų surenkamąją sąskaitą, kuriai mokestį privalo mokėti mokesčių mokėtojas. 2) trečiojo asmens atliekamu mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos perėmimu (MAĮ 86 str.) – tai galima padaryti turint mokesčių administratoriaus leidimą. Skolos perėmėjui taikomos visos mokestinės nepriemokos sumokėjimą ir išieškojimą reglamentuojančios įstatymų nuostatos, kurios būtų taikomos pačiam tą mokestinę nepriemoką perleidusiam mokesčių mokėtojui. 3) turimo mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymu mokestinei nepriemokai padengti (MAĮ 87 str.) - mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti. Esamą mokestinę nepriemoką mokesčių administratorius padengia mokestine permoka (skirtumu) automatiškai, kai tik ji atsiranda. Mokesčių mokėtojų iniciatyva (pateikdamas prašymą mokesčių administratoriui), jo turima mokesčių permoka (skirtumas) gali būti padengta už einamuosius mokesčius, kurių sumokėjimo terminas dar nesuėjęs.

Pagal mokesčių administravimo įstatymo 89 straipsnį, Mokesčių mokėtojui, laiku nevykdančiam savo mokestinės prievolės, mokesčių administratorius įteikia raginimą geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas. Raginimas įteikiamas vienu iš šių atvejų: 1) įsiteisėja sprendimas dėl mokesčių mokėtojo skundo mokestiniuose ginčuose, tai yra apskundus mokesčių administratoriaus sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija savo sprendimu nepatenkina mokesčių mokėtojo skundo ir tokio sprendimo mokesčių mokėtojas nustatytu terminu neapskundžia; arba mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimas, nepatenkinantis mokesčių mokėtojo skundo, yra galutinis; 2) priimamas neigiamas sprendimas dėl mokesčių mokėtojo prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą; 3) nutraukiama mokestinės paskolos sutartis. Remiantis MAĮ, mokesčių administratorius leidžia mokesčių mokėtojui sumokėti raginime nurodytas sumas per 20 dienų nuo raginimo mokesčių mokėtojui įteikimo dienos, jeigu mokesčio įstatymas nenustato kito termino.

Raginimas neteikiamas, kai: 1) nustatoma deklaruoto mokesčio ir (arba) šio mokesčio delspinigių nepriemoka arba muitinės deklaracijoje apskaičiuoto mokesčio ir (arba) šio mokesčio delspinigių nepriemoka; 2) MAĮ 81 straipsnio 2 dalyje nustatytu terminu mokesčių mokėtojui nesumokamos mokesčių administratoriaus patikrinimo metu apskaičiuotos nesumokėtos mokesčio ir su juo susijusios sumos.

7.15. Mokestinės nepriemokos esmė

Mokesčio nepriemoka – mokesčių mokėtojo mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto įstatymo lydimojo teisės akto nustatyta tvarka laiku nesumokėta mokesčio suma.

Mokestinė nepriemoka – mokesčio nepriemoka ir mokesčių mokėtojo mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatyta tvarka laiku nesumokėtos su mokesčiu susijusios sumos(MAĮ 2str. 17 d.).

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie finansų ministerijos viršininko 2005-09-16 įsakymu Nr. VA-67 patvirtintose Mokesčių mokėtojo skolingumo nustatymo taisyklėse mokestinė nepriemoka apibrėžiama: “mokestinė nepriemoka – tai teisės aktų nustatyta tvarka laiku neįvykdytas mokestinis įsipareigojimas”

Marcijonas A. ir Sudavičius B.mokestinę nepriemoką apibrėžia: “mokestinė nepriemoka - mokesčio mokėtojo arba mokestį išskaičiuojančio asmens mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėtos mokesčių, baudų, delspinigių, palūkanų pagal mokestinės paskolos sutartis sumos”.

Mokestinių nepriemokų rūšys:

Mokesčio nepriemoka - mokesčių mokėtojo mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto įstatymo lydimojo teisės akto nustatyta tvarka laiku nesumokėta mokesčio suma.

Baudos nepriemoka – tai laiku nesumokėta mokesčių mokėtojo patikrinimo metu už mokesčio įstatymo pažeidimą mokesčių administratoriaus pareigūno paskirta bauda.

Delspinigių nepriemoka – tai mokesčių mokėtojų laiku nesumokėtų delspinigių suma.

Palūkanų už mokestinės paskolos sutarties nevykdymą nepriemoka– tai mokesčių mokėtojo laiku nesumokėta palūkanų, apskaičiuotų už mokesčių mokėtojui suteiktą paskolą, suma.

Mokestinės nepriemokos atsiradimo (paaiškėjimo) pobūdis:

“ Deklaruota” mokestinė nepriemoka – tai mokestinė nepriemoka, atsiradusi mokesčio mokėtojui įstatymų nustatytais terminais ir tvarka (taip pat užpildžius ir pateikus patikslintą mokesčio deklaraciją) nesumokėjus deklaruoto mokesčio.

Šią mokestinę nepriemoką sudaro ir to mokesčio delspinigiai, jeigu jie skaičiuojami pagal įstatymą.

Patikrinimų metu apskaičiuota mokestinė nepriemoka – tai mokesčių administratoriaus sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo nurodytos mokesčių mokėtojo mokesčių, baudų ir priskaičiuotų delspinigių sumos.

Kita mokestinė nepriemoka– tai mokestinė nepriemoka, nepriskirta nurodytoms mokestinės nepriemokos kategorijoms.

Su mokesčiu susijusios sumos – LR mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuoti delspinigiai, paskirta bauda, palūkanos, mokamos pagal mokestinės paskolos sutartį, taip pat palūkanų delspinigiai.

 7.16. Mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindai ir tvarka

Jai priskiriama: mokestinė nepriemoka, kurios atžvilgiu priimtas sprendimas pripažinti ją beviltiška pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 1-3 punktų nuostatas.

Jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, beviltiška gali būti pripažįstama ta mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai: 1) nerasta mokesčių mokėtojo turto arba rastas turtas yra nelikvidus (mažai likvidus); 2) priverstinio išieškojimo išlaidos didesnės už mokestinę nepriemoką; 3) netikslinga priverstinai išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, invalidas, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis; 4) suėjo mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas.

Mokestinei nepriemokai, pripažintai beviltiška 1–3 punktuose nurodytais pagrindais, neteikiama priverstinio išieškojimo pirmenybė ir į ją neatsižvelgiama planuojant biudžeto pajamas. Nustačius, kad yra galimybė ir tikslinga tokią mokestinę nepriemoką priverstinai išieškoti, ji išieškoma.

Mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška, beviltiškų mokestinių nepriemokų revizavimo bei apskaitos tvarką ir mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo išlaidų apskaičiavimo metodiką nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru.

7.17. Mokestinės nepriemokos išieškojimo tvarka

Mokesčio ir su juo susijusių sumų (toliau tekste – mokestinės nepriemokos) išieškojimą reglamentuoja: Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo 2004-04-13 įstatymas Nr. IX-2112 ( 105 – 113 str.); Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas, Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodeksas; Lietuvos Respublikos įmonių bankroto 2001-03-20 įstatymas Nr. IX-216, Lietuvos Respublikos Finansų ministro 1998-11-17 įsakymu Nr. 268 “Dėl mokestinės nepriemokos į biudžetą bei fondus mokėjimo atidėjimo tvarkos patvirtinimo” (nuo

2004-05-21 redakcija 2004-05-13 Nr. 1K-182), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2005-09-16 įsakymu Nr. VA-67 patvirtintos “ Mokesčių mokėtojų skolingumo nustatymo taisyklės ” ir kiti įstatymai ir poįstatyminiai norminiai aktai, reglamentuojantys mokesčių administravimą.

Prie šių mokestinių nepriemokų priskiriama: deklaruoto mokesčio ir/ar jo avansu laiku nesumokėtos sumos; mokestinio patikrinimo metu papildomai apskaičiuotos mokesčių sumos, baudos, kurioms pasibaigė sumokėti skirtas 20 dienų terminas nuo sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo įteikimo dienos; pagal mokestinės paskolos sutartimi patvirtintą mokėjimo grafiką laiku nesumokėta įmoka; pagal taikos sutartį laiku nesumokėta įmoka; palūkanų, padidintų palūkanų ir delspinigių nesumokėta suma.

Pagal MAĮ 105 str. mokesčių administratorius teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką įgyja kitą dieną:

1. po to, kai mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime ir pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas;

2. po 20 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatyto termino, jei mokesčių mokėtojas nesumokėjo deklaruoto mokesčio (tais atvejais, kai nesiunčiamas raginimas);

3. po 40 dienų nuo mokesčių administratoriaus sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo įteikimo mokesčių mokėtojui dienos, jei mokesčių mokėtojas nesumokėjo mokesčių administratoriaus sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo nurodytų mokesčio ir su juo susijusių sumų (tais atvejais, kai nesiunčiamas raginimas).

Tais atvejais, kai pasibaigus mokesčio sumokėjimo terminui mokesčių mokėtojas mokesčio deklaraciją pateikia pavėluotai arba pateikia patikslintą mokesčių deklaraciją, mokesčių administratorius įgyja teisę išieškoti patikslintoje mokesčių deklaracijoje nurodytą mokestį ir su juo susijusius delspinigius kitą dieną po minėtos deklaracijos pateikimo dienos (MAĮ 105 str. 2 d.).

Priverstinio išieškojimo priemonių taikymo eilė

Pagal MAĮ 106 str. mokesčių administratorius priverstinai išieško mokestinę nepriemoką, atsižvelgdamas į šią priverstinio išieškojimo priemonių taikymo eilę:

1. duodamas kredito įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos.(Tokiu atveju mokesčių administratorius kredito įstaigai pateikia sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš asmens sąskaitos kartu su nurodymu nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš banko sąskaitų Šis nurodymas vykdomas MAĮ 63 str. nustatyta tvarka);2. pateikdamas laiduotojui arba garantui reikalavimą įvykdyti mokesčių mokėtojo prievolę ir už mokesčių mokėtoją sumokėti mokestinę nepriemoką (jeigu mokestinės prievolės įvykdymas užtikrintas laidavimu arba garantija);3. duodamas kredito įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš laiduotojo arba garanto sąskaitos, jeigu laiduotojas arba garantas nevykdo 106 straipsnio 2 punkto reikalavimo. (Šis nurodymas vykdomas MAĮ 63 str. nustatyta tvarka);4. priimdamas sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto. (Šį sprendimą vykdo antstoliai Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka).

7.18. Mokesčių išieškojimo užtikrinimo priemonės: raginimas mokestines prievoles įvykdyti geruoju, mokesčių mokėtojų teisės disponuoti jam priklausančiu turtu laikinas apribojimas (mokesčių mokėtojų turto areštas)

Nustačius mokestinę nepriemoką Mokesčių administravimo įstatymas mokesčio mokėtojui suteikia galimybę per nustatytus terminus geranoriškai ją sumokėti. Tačiau nesąžiningas mokesčių mokėtojas per tą laikotarpį gali imtis atitinkamų veiksmų, mokestinės prievolės atlikimui išvengti (klastoti dokumentus, paslėpti turtą ir pan.). Todėl MAĮ numato atitinkamas mokestinių nepriemokų išieškojimo užtikrinimo priemones.

Mokesčių mokėtojo turto areštas yra viena iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų, įtvirtintų MAĮ 95 straipsnyje.

Mokesčio mokėtojo turto areštas – MAĮ ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą (MAĮ 101 str.).

Mokesčių mokėtojo turto arešto taikymas – tai mokesčių administravimo procedūra, kurios metu mokesčių administratorius, siekdamas užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą ar mokestinės nepriemokos išieškojimą, taiko priverstinį laikiną mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo apribojimą. Mokesčių mokėtojo turto arešto procedūra atliekama MAĮ ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Mokesčių mokėtojo nuosavybės teisė į turtą gali būti visiškai apribota, uždraudžiant mokesčių mokėtojui šiuo turtu disponuoti, naudotis ir jį valdyti. Nuosavybės teisė gali būti apribota ir iš dalies – apribojamos tik kai kurios nuosavybės teisės sudėtinės dalys. Konkretus mokesčių mokėtojo turto arešto būdas (nuosavybės teisės ar atskirų šios teisės sudėtinių dalių apribojimas) nurodomas turto arešto akte.

Jeigu areštavus turtą visiškai apribojama mokesčio mokėtojo nuosavybės teisė, t.y. mokesčių mokėtojui uždraudžiama šiuo turtu disponuoti, naudotis ir jį valdyti, mokesčių mokėtojo turtas turi būti perduotas saugoti arba administruoti turto administratoriui.

Nuosavybės teisės dalies apribojimas:

apribojus nuosavybės teisės dalį naudotis areštuotu turtu, atimama mokesčių mokėtojo galimybė gauti iš areštuojamo turto naudos, kuria pasireiškia jo ekonominis reikšmingumas, t. y. apribojama mokesčių mokėtojo teisė pritaikyti areštuoto turto naudingąsias savybes savininko poreikiams tenkinti, teisė gauti iš areštuojamo daikto pajamas ir produkciją;

apribojus nuosavybės teisės dalį disponuoti areštuotu turtu, atimama mokesčių mokėtojo galimybė keisti areštuoto turto teisinę padėtį, pakeisti jo ekonominę būklę, sudaryti sandarius dėl šio turto (pirkimo - pardavimo, mainų, dovanojimo ir kt.).

apribojus nuosavybės teisės dalį valdyti areštuotą turtą, mokesčių mokėtojui uždraudžiama šį turtą valdyti, turėti areštuotą turtą savo žinioje, daryti areštuotam turtui fizinį bei ūkinį poveikį.

Mokesčių administratorius, siekdamas išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką ar užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą, mokesčių mokėtojo turto turi areštuoti tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinės nepriemokos (arba galinčios atsirasti mokestinės nepriemokos) išieškojimą.

Mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas:

jeigu mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų (delspinigių, baudų, palūkanų, pagal mokestinės paskolos sutartį, taip pat palūkanų delspinigių);

mokesčių administratoriui priėmus sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Pavyzdžiui, mokesčių administratorius turi informacijos apie mokesčių mokėtojo mokestinių prievolių vykdymą, t. y. įmonės savininką, turintį kitų savo vardu registruotų įmonių arba kurio verslas susijęs su kitomis įmonėmis ir šios įmonės turi nesumokėtų mokesčių arba nemoka jų laiku; dažnai vėluojamus sumokėti mokesčių mokėtojo apskaičiuotus ar mokesčių administratoriaus priskaičiuotus mokesčius, taikomas priverstinio išieškojimo priemones;

jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Šiuo atveju gali būti areštuojamas tik toks mokesčių mokėtojo turtas, kuris registruojamas atitinkamo turto registre, taip pat mokesčių mokėtojui grąžintina mokesčio permoka (skirtumas).

„Pagrįsta rizika“ – mokesčių administratorius atkreipia dėmesį į tokius faktus: mokesčio ir su juo susijusių sumų į biudžetą bei valstybės pinigų fondus nesumokėjimas arba nemokėjimas laiku, padaryti kiti mokesčių įstatymų pažeidimai ir pan. Pastaruoju atveju gali būti areštuojamas tik toks mokesčių mokėtojo turtas, kuris yra privalomai registruojamas atitinkamo turto registre. Objektai, kuriuos privaloma teisiškai registruoti, yra nekilnojamasis turtas (žemės sklypai, statiniai ir kt.) bei privalomas registruoti kilnojamasis turtas (transporto priemonės, žemės ūkio technika ir kt.).

Turto arešto akte nurodytas mokesčių mokėtojo areštuojamas turtas įvertinamas ir įkainojamas rinkos kainomis. Mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su turto įkainojimu, turi teisę jį ginčyti įstatymu nustatyta tvarka. Turto arešto aktas turi būti įregistruotas Turto arešto aktų registre. Turto areštas įsigalioja nuo turto arešto akto paskelbimo mokesčių mokėtojui. Jeigu nėra galimybės paskelbti – turto areštas įsigalioja nuo jo įregistravimo Turto arešto aktų registre momento.

7.19. Delspinigių sąvoka ir jų skaičiavimo tvarka

Lietuvos Respublikos MAĮ 96 – 99 straipsniai reglamentuoja delspinigių skaičiavimo tvarką. Delspinigiai yra vieni iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų.

Pagal MAĮ 96 straipsnio 1dalį delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami:

1) už nesumokėtą arba pavėluotai į biudžetą sumokėtą mokesčių mokėtojo deklaruotą mokestį arba mokesčių mokėtojo (atitinkamo mokesčio įstatyme numatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant muitinės deklaracijoje apskaičiuotą mokestį);

Delspinigiai mokesčių mokėtojui gali būti skaičiuojami tokiais atvejais: mokesčių mokėtojui deklaravus Valstybinės mokesčių inspekcijos administruojamą mokestį, tačiau atitinkamų mokesčių teisės aktų nustatytais terminais mokesčio į biudžetą nesumokėjus ar pavėluotai jį sumokėjus. Mokesčių mokėtojui delspinigiai skaičiuojami ir už laiku nesumokėtą avansinį mokestį;  mokesčių mokėtojui (tam tikrais įstatymų nustatytais atvejais – mokesčių administratoriui) apskaičiavus nedeklaruojamą Valstybinės mokesčių inspekcijos administruojamą mokestį, tačiau atitinkamų mokesčių teisės aktų nustatytais terminais tokio mokesčio nesumokėjus į biudžetą ar pavėluotai jį sumokėjus; mokesčių mokėtojui muitinės deklaracijoje apskaičiavus mokestį (muitą, importo PVM ir akcizą), tačiau nesumokėjus jo į biudžetą ar pavėluotai jį sumokėjus.

2) už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant mokestį, kuris turėjo būti apskaičiuotas muitinės deklaracijoje);

Delspinigiai mokesčių mokėtojui taip pat apskaičiuojami, kai mokesčių administratorius, atlikęs mokestinį patikrinimą arba Bendrijos muitinės kodekso 78 straipsnyje numatytą patikrinimą, nustato, kad: atitinkamas Valstybinės mokesčių inspekcijos administruojamas mokestis nebuvo deklaruotas ir sumokėtas arba pavėluotai sumokėtas į biudžetą; nedeklaruojamas Valstybinės mokesčių inspekcijos administruojamas mokestis nebuvo apskaičiuotas ir sumokėtas laiku ar ne laiku sumokėtas į biudžetą;  muitinės administruojamas mokestis nebuvo apskaičiuotas muitinės deklaracijoje ir sumokėtas arba buvo pavėluotai sumokėtas į biudžetą.

3) už pagal mokesčių mokėtojo prašymą nepagrįstai grąžintą (įskaitytą) mokesčio permoką (išskyrus tuos atvejus, kai per daug grąžinama (įskaitoma) dėl mokesčių administratoriaus klaidos).

Mokesčių mokėtojui pateikus prašymą grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką ar mokesčio skirtumą (toliau – mokesčio permoka (skirtumas)), mokesčių administratorius preziumuoja, kad mokesčių mokėtojo prašyme nurodyta mokesčio permokos (skirtumo) suma yra teisinga ir MAĮ 87 str. nustatytais terminais ir tvarka ją grąžina mokesčių mokėtojui. Mokesčių administratorius, nustatęs, kad mokesčio permoka (skirtumas) mokesčių mokėtojui buvo grąžinta (įskaityta) nepagrįstai, nuo nepagrįstai grąžintos (įskaitytos) mokesčio sumos apskaičiuoja delspinigius. Delspinigiai nuo nepagrįstai grąžintos (įskaitytos) permokos (skirtumo) neskaičiuojami, jei mokesčio permokos (skirtumo) grąžinama (įskaitoma) daugiau nei mokesčių mokėtojui priklauso dėl mokesčių administratoriaus klaidos, pavyzdžiui, klaidos atsiradusios apdorojant deklaracijų duomenis.

Jei atitinkamas mokesčio įstatymas nenustato kitaip, šis mokestinės prievolės užtikrinimo būdas netaikomas biudžetinėms įstaigoms, taip pat Lietuvos bankui (96 str. 2 d.).

Delspinigių dydis Lietuvos Respublikos finansų ministro nustatomas kiekvienam kalendoriniam ketvirčiui ir skelbiamas leidinyje ,,Valstybės žinios“.

Delspinigių skaičiavimo pradžia nustatyta MAĮ 97 straipsnyje:

1. MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu atveju delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą. 2. MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu atveju delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo akto surašymo dienos, o nesumokėjus mokesčio per šio Įstatymo 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, delspinigių skaičiavimas tęsiamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo. 3. MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu atveju delspinigiai skaičiuojami nuo tos dienos, kai tokia permoka buvo grąžinta (įskaityta). 4. Delspinigiams už nesumokėtus muitus šio straipsnio nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja Bendrijos muitų teisės aktams.

Delspinigių skaičiavimo trukmė

Delspinigiai, pradėti skaičiuoti MAĮ 97 straipsnyje nustatyta tvarka, skaičiuojami kiekvieną dieną ir baigiami skaičiuoti: 1) mokesčio sumokėjimo (sugrąžinimo) į biudžetą dieną (įskaitytinai) arba 2) tą dieną, kai mokestinė prievolė pasibaigia tokiais nustatytais pagrindais:

įvykdoma mokestinė prievolė; mokesčių administratorius priverstinai išieško mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką;

įstatymų nustatytais atvejais mokesčių administratorius ir mokesčių mokėtojas susitaria;

įstatymų nustatytais atvejais mokesčių mokėtojas atleidžiamas nuo mokestinės prievolės vykdymo;

skolininkas ir kreditorius sutampa;

juridinis asmuo likviduotas, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys;

fizinis asmuo mirė ir nėra galimybės padengti mokestinės nepriemokos iš mirusio asmens palikimo.

Delspinigiai, pradėti skaičiuoti MAĮ 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių mokėtojui nesumokėjus jo (atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuoto nedeklaruojamo mokesčio, – ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino. Sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą MAĮ 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas.

Teisės aktai, kuriuose nustatomas trumpesnis delspinigių skaičiavimo laikotarpis, taikomi po jų įsigaliojimo pradėtiems skaičiuoti delspinigiams. Iki minėtų teisės aktų įsigaliojimo pradėtų skaičiuoti delspinigių skaičiavimas tęsiamas ne ilgiau, negu šiuose teisės aktuose nustatytas delspinigių skaičiavimo terminas. Jeigu delspinigiai iki minėtų teisės aktų įsigaliojimo buvo skaičiuojami ilgiau, negu nustatyta šiuose teisės aktuose, delspinigių skaičiavimas nutraukiamas.

Atleidimas nuo delspinigių.

Mokesčių mokėtojo atleidimo nuo delspinigių pagrindai yra įtvirtinti MAĮ 100 straipsnyje.

Mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu:

1) delspinigiai buvo apskaičiuoti nuo vieno mokesčio nepriemokos, bet už tą patį laikotarpį mokesčių mokėtojas turėjo to paties ar kito mokesčio permoką, ir MAĮ 87 straipsnis nedraudžia įskaityti nurodytas sumas. Mokesčių administratorius gali atleisti mokesčių mokėtoją tiek nuo jau apskaičiuotų, tiek nuo skaičiuojamų, bet nesumokėtų ir/ar MAĮ nustatyta tvarka priverstinai neišieškotų delspinigių ar jų dalies.

Šios dalies atleidimo nuo delspinigių pagrindą sudaro dvi būtinos sąlygos:

1. mokesčio nepriemokos ir to paties ar kito mokesčio permokos (skirtumo) buvimas už tą patį laikotarpį, 2. nurodytų sumų įskaitymo teisinė galimybė. MAĮ 87 straipsnyje nurodyti atvejai, kai negalima (draudžiama) įskaityti mokesčių mokėtojo mokesčio permokos (skirtumo) mokestinei nepriemokai padengti.

Atleidimo nuo delspinigių procedūrą gali inicijuoti tiek mokesčių administratorius, tiek mokesčių mokėtojas. Pastarasis turi pateikti atitinkamą prašymą Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklių nustatyta tvarka.

2) yra šio MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas. Šis atleidimo nuo delspinigių pagrindas yra analogiškas atleidimo nuo baudų pagrindams, numatytiems MAĮ 141 str. 1 d., tačiau sprendžiant atleidimo nuo delspinigių klausimą, nereikalaujama, kad mokesčių mokėtojas būtų sumokėjęs su apskaičiuotais (skaičiuojamais) delspinigiais susijusio mokesčio arba mokesčio suma būtų priverstinai išieškota arba mokesčio sumokėjimo terminas MAĮ nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas, t.y. sudaryta mokestinės paskolos sutartis.

3) kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims.

Nuo delspinigių mokesčių mokėtoją mokestinio ginčo metu gal atleisti ir mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija.

Atsisakymą atleisti nuo delspinigių mokesčių mokėtojas gali apskųsti MAĮ IX skyriuje nustatyta tvarka.

Priimant sprendimus atleisti nuo už nesumokėtus muitus skaičiuojamų delspinigių arba jų netaikyti, šio straipsnio nuostatų laikomasi tiek, kiek jos neprieštarauja Bendrijos muitinės kodekso nuostatoms (MAĮ 104 str. 4 d.).

7.20. Mokesčio grąžinimo pagrindai

MAĮ 87 straipsnyje nurodyti mokesčio grąžinimo pagrindai.

Mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos, kurios lieka permokos sumas įskaičius mokestinei nepriemokai padengti, grąžinamos mokesčių mokėtojo prašymu. Mokesčių administratorius gali patikrinti tokio prašymo pagrįstumą. Šią tvarką ir terminus nustato MAĮ.

Jei dėl mokesčio permokos grąžinimo bus atliekamas mokestinis patikrinimas, jis turi būti pradėtas per 20 dienų nuo 87straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytų terminų pasibaigimo dienos.

Jei atitinkamo mokesčio įstatyme nenustatyta kitaip, mokesčių administratorius privalo grąžinti mokesčių mokėtojui mokesčio permoką tokia tvarka (MAĮ 87 str. 7 dalis):

1) mokesčio permoka grąžinama per 30 dienų po rašytinio prašymo grąžinti mokesčio permoką gavimo dienos. Gyventojų pajamų mokesčio permoka, priklausanti grąžinti mokesčių mokėtojui pagal jo metinę gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją, grąžinama mokesčių mokėtojo prašymu ne vėliau kaip iki atitinkamų metų liepos 31 dienos, o jei prašymas pateikiamas pasibaigus atitinkamos metinės deklaracijos pateikimo terminui, – ne vėliau kaip per 90 dienų po prašymo grąžinti mokesčio permoką gavimo dienos. Šiame punkte nustatyti terminai netaikomi, jei yra šios dalies 2 punkte nurodytos aplinkybės;

2) tais atvejais, kai dėl mokesčio permokos grąžinimo atliekamas mokesčių mokėtojo mokestinis patikrinimas arba su mokesčio permokos grąžinimu susiję klausimai yra sudedamoji mokesčių administratoriaus atliekamo to mokesčių mokėtojo patikrinimo dalis, mokesčio permoka turi būti grąžinta ne vėliau kaip per 20 dienų po mokesčių administratoriaus sprendimo dėl patikrinimo akto (jei pažeidimų nenustatyta, – pažymos apie tai) įteikimo mokesčių mokėtojui dienos.

Jeigu mokesčių administratorius, per anksčiau minėtą terminą negrąžina mokesčio permokos sumos, mokesčių mokėtojo naudai skaičiuoja palūkanas iki mokesčio permoka bus grąžinta. Palūkanų dydis yra lygus delspinigių už ne laiku sumokėtą mokestį dydžiui.

 8 tema. Lietuvos Respublikos mokesčių sistema

8.1. Mokesčių sistemos samprata ir struktūra

Literatūroje mokesčių sistema, kaip ir mokesčiai, apibūdinama įvairiai. Pateikiame keletą sąvokų:

Mokesčių sistema – tai visuma mokesčių, kuriuos nustato valdžia ir ima vykdomieji organai, taip pat mokesčių nustatymo metodai ir principai(I. Čepienė, 1994 m.).

Mokesčių sistema yra sutraukimas atskirų mokesčių į vieną logišką koncepciją, kuri rodo jų įvairumą ir reiškia jų bendrą tikslą bei sudaro vieną darnų vienetą (Foldes).

Visuotinai pripažinta, kad mokesčiai yra privalomi fizinių asmenų ir juridinių asmenų mokėjimai valstybei ir jos vietos valdžios institucijoms. Tai svarbiausias valstybės pajamų šaltinis, vienas iš jos egzistavimo pagrindų, vyraujanti biudžeto įplaukų akumuliavimo forma (R. Stačiokas, 1996 m.).

Mokesčių sistema – tai viena su kitu susijusių mokesčių visuma. Ji formuojama atsižvelgiant į apmokestinimui keliamus uždavinius ir kartu laikantis tam tikrų apmokestinimo principų ( G. Pajuodienė).

Valstybės mokesčių sistema reikėtų laikyti visumą įstatymais reglamentuojamų tarp savęs glaudžiai susietų mokesčių bei rinkliavų rūšių, privalomų mokėti valstybei ar teritoriniam vienetui (Lietuvoje – savivaldybėms)(E. Buškevičiūtė, V. Pukelienė).

Mokesčių sistema – tai mokesčių, rinkliavų, muitų ir kitų privalomų mokėjimų visuma, kuri nustatyta tvarka renkama iš mokesčių mokėtojų (fizinių ir juridinių asmenų) valstybės teritorijoje (М. Алексеев).

Apibendrinant teigtina, kad mokesčių sistema – tai viena su kitu susijusių (teisiškai, ekonomiškai), įstatymais reglamentuojamų mokesčių visuma, privaloma mokėti į valstybės (savivaldybės) piniginius fondus.

Visi mokesčiai įgyvendinami pagal tam tikro apmokestinimo instrumentarijų, kuris apima mokesčių elementus, mokesčio ėmimo būdą bei nustatymo metodą.

Kiekvienas mokestis - tai sudėtinga sistema, kuri apima keletą, pagal tik šiam mokesčiui būdingą logiką tarpusavyje suderintų, elementų. Galima išskirti šiuos mokesčių elementus:

Mokesčio subjektas (mokėtojas) - fizinis ar juridinis asmuo, privalantis mokėti mokesčius ar rinkliavas įstatymų nustatyta tvarka. Mokesčių subjektas ne visada sutampa su tikruoju mokesčių mokėtoju. Pavyzdžiui, netiesioginių, arba taip vadinamųjų vartojimų mokesčių (PVM, akcizai ir pan.) atveju mokesčių subjektas - asmuo, faktiškai sumokantis mokestį - yra prekių (paslaugų) galutinis vartotojas, o mokesčių mokėtojas - asmuo, kurio pareiga šį mokestį sumokėti į biudžetą - yra prekių (paslaugų) gamintojas, importuotojas arba pardavėjas.

Mokesčio objektas yra įstatymais apmokestinamos prekės, paslaugos, pajamos, turtas. Tai fizinių ar juridinių asmenų pajamų suma, turto (tame tarpe ir parduodamo kitiems asmenims) vertė, prekių (paslaugų) pridėtinė vertė, finansinių-kreditinių operacijų rezultatas, teisė naudotis gamtos ištekliais, teisė užsiimti tam tikra veikla ir kt.. Mokestis gali turėti vieną (pvz., nekilnojamo turto mokestis) ar keletą (žyminis mokestis) objektų. Mokesčių objektų visuma sudaro mokesčių bazę.

Mokesčio šaltinis - tai subjektų pajamos, iš kurių mokami mokesčiai. Mokesčių šaltinis gali sutapti su mokesčių objektu, pavyzdžiui, pelno mokesčio atveju.

Apmokestinimo vienetas - ta mokesčio objekto dalis, kuriai nustatomas mokesčių tarifas. Dažniausia tai mokesčio objekto matavimo vienetas (pvz., piniginis vienetas - pajamų mokesčio; akras (hektaras) - žemės mokesčio atveju ir pan.).

Mokesčio tarifas yra mokesčių suma už apmokestinimo vienetą. Jis gali būti nustatytas absoliučiais dydžiais (specifinių mokesčių atveju - akcizo mokestis, nustatytas 1000 cigarečių vienetų ar 1 degalų tonai) ir procentine išraiška (taip vadinamieji “ad valorum” mokesčių tarifai). Pastarieji būna: - progresiniai, kai procentas didėja, didėjant mokesčių objektui. Kitaip tariant, tai yra mokestis, kurio tarifas didėja, didėjant žmogaus gaunamoms pajamos. Skaičiavimams  pagal progresinį tarifą sudaroma mokesčių tarifų skalė. Progresinis tarifas gali būti pagrįstas paprasta ar sudėtinga (laipsniuota) progresija. Pirmu atveju  padidėję tarifai taikomi visam mokesčių objektui, antru atveju - objektas skaldomas į atskiras dalis ir kiekvienai sekančiai daliai taikomas vis didėjantis tarifas. Ir apmokestinimo teorija, ir praktika byloja kitų metodų naudai, jei siekiama padidinti biudžeto įplaukas ar apmokestinti turtinguosius. Kur kas efektyvesnis būdas pasiekti šių tikslų yra proporcinis (visiems vienodas) arba regresyvinis (mažėjantis pajamoms didėjant) tarifai; proporciniai , kai visam mokesčių objektui (kiekvienam jo apmokestinimo vienetui) taikomas vienodas procentas; regresiniai - analogiška progresinių tarifų schema, tik tarifai ne didėja, o mažėja. Regresiniai mokesčiai skatina legalizuoti pajamas ir mokėti didesnes sumas (absoliučiais skaičiais) į biudžetą.

Mokesčio ėmimo būdas yra tiesioginis (iš pajamų) ir netiesioginis (per kainų sistemą). Pagal tai mokesčiai atitinkamai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius, tačiau riba tarp jų yra gana sąlyginė ir priklauso nuo mokesčio perkėlimo į prekių (paslaugų) kainas galimybių.

Mokesčio nustatymo metodai priklauso tiek nuo mokesčių ypatumų, tiek ir nuo mokesčių administravimo galimybių konkrečiose šalyse. Tų pačių mokesčių tipų suma gali būti nustatoma skirtingais metodais. Paprastai išskiriami tokie pagrindinai metodai:

prie pajamų šaltinio, t.y. pajamų formavimo (gavimo) vietoje (pvz., pajamų mokestis, apskaičiuojamas kartu su atitinkamu darbo užmokesčiu);

pagal mokesčių mokėtojo oficialų pareiškimą (pvz., pajamų deklaracija, kurioje nurodomos per ataskaitinį laikotarpį gautos pajamos);

pagal specialų tipinių (ir tam tikru principu suklasifikuotų) mokesčių objektų sąrašą - kadastrą.

Aukščiau išvardinti elementai sudaro normatyvinę mokesčio struktūrą. Konkretaus tipo mokesčio normatyvinė struktūra daugiau ar mažiau vienodai suprantama visame pasaulyje.

8.2. Lietuvos Respublikos mokesčių sistemos formavimo raidos nuo 1990 metų pagrindiniai etapai ir principai

Nuo 1990-ųjų antrosios pusės Lietuvoje praktiškai pradėta kurti kokybiškai nauja mokesčių sistema. Po nepriklausomybės atkūrimo pertvarkoma šalies mokesčių sistema nemažai „nusižiūrėta“ nuo Vakarų valstybių. Buvo nustatyti beveik tie patys mokesčiai, o jų tarifai taip pat panašūs su kitų Europos valstybių mokesčių tarifais. Lietuvos mokesčių sistemai būdingi panašūs kaip ir Lietuvoje trūkumai.

Taigi, niekas nesiginčijo, kad mokesčių sistemą reikia tobulinti siekiant skatinti ekonomikos augimą, garantuoti stabilias biudžeto pajamas, teisingą apmokestinimą ir konkurenciją. Ypač, todėl, kad sukurtumėme šiuolaikinę darnią valstybinę mokesčių sistemą – kiekvienos demokratinės valstybės siekis.

1990 metai . Vyksta planinės ekonomikos kaita į rinkos ūkį, Lietuva pradeda savarankiško ūkio kūrimo laikotarpį. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas tuo tikslu priima apie 40 įvairių įstatymų, kurių didžioji dalis tiesiogiai reglamentuoja ir Lietuvos finansų sistema. Svarbiausieji iš jų - Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymas, pakeitęs buvusį mokestį už gamybinius fondus, atsiskaitymus iš pelno, kooperatinių ir visuomeninių organizacijų mokestį; Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinasis įstatymas, pakeitęs gyventojų pajamų mokestį, mokestį už patentus. Remiantis Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymu apmokestinama žemės ūkio ir ne žemės ūkio paskirties žemė. Išleidžiamas LR muitinės laikinasis įstatymas, reglamentuojantis muitinės struktūrą bei jos veiklą. Dar vienas svarbus teisės aktas (finansų ir mokesčių šaltinis) – 1990 08 31 Biudžetinės sandaros įstatymas, kuris nustato Lietuvos Respublikos biudžetinę struktūrą, įvardina valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamas, pagrindinius asignavimus, bei asmenis, atsakingus už biudžeto vykdymą.

1991 metai. Išleidžiama keletą naujų įstatymų mokesčių srityje: Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymas, LR mokesčių už aplinkos teršimą įstatymas, valstybinio socialinio draudimo įstatymas, taip pat Vyriausybės nutarimas dėl valstybinės rinkliavos, o metų pabaigoje – nutarimas, kurio pagrindu apyvartos mokestį pakeičia bendrasis akcizas ir individualūs akcizai (alkoholiniams gėrimams, tabako gaminiams).

1992 m. Šie metai pasižymi kelių naujų mokesčių įvedimu: žemės mokesčio (1992 06 25 Žemės mokesčio įstatymas), žemės nuomos mokesčio (Vyriausybės nutarimas „Dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio“), naftos ir dujų išteklių mokesčio (1992 10 07 Lietuvos Respublikos naftos ir dujų išteklių mokesčio įstatymas). Be to, įdiegiamos juridinių asmenų pelno bei fizinių asmenų pajamų mokesčio lengvatos mažosioms įmonėms ir įmonėms, į kurias investuotas užsienio kapitalas. Papildomas Lietuvos Respublikos muitinės laikinasis įstatymas, suteikiantis muitinei galimybę konfiskuoti ūkio subjektų neteisėtai bandomas gabenti prekes ir nustatyta tvarka jas realizuoti (1992 02 11 Dėl Lietuvos Respublikos muitinės laikinojo įstatymo papildymo).

1993 metai. Sparčiai kuriamas privatus sektorius, mezgami ir plėtojami reikšmingi ekonominiai santykiai su kitomis Europos ir pasaulio šalimis. Gegužės 21 d. priimtas Muitų tarifų įstatymas leidžia užsienio prekybą reguliuoti ekonominėmis priemonėmis – importo ir eksporto muitais. Dėl to, nuo metų vidurio iš esmės atsisakyta importo ir eksporto reguliavimo licencijomis ir kvotomis.Balandžio mėnesį priimtas naujas Lietuvos Respublikos muitinės įstatymas, pakeitęs laikinąjį muitinės įstatymą. Metų pabaigoje Seimas priima Prekyviečių mokesčio įstatymą, pagal kurį nuo 1994 metų pradedamas imti šis naujas mokestis.

1994 metai. Šiuo laikotarpiu priimami nauji mokesčiai: vietoje bendrojo akcizo imamas PVM mokestis, kurio bazė 1994 m. vis plečiama (1993 12 22 Pridėtosios vertės mokesčio įstatymas). PVM naudingas tuo, kad padeda sumažinti fizinių asmenų pajamų mokesčio naštą (3 kartus padidintas neapmokestinamas minimumas ir vietoje progresinio 10-33 procentų tarifo nustatomas proporcinis 33 proc. tarifas). Tais pačiais metais įvedamas nekilnojamojo turto mokestis įmonėms (1994 07 20 Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas); atsiranda naujas konsulinis mokestis (1994 06 23 Lietuvos Respublikos konsulinio mokesčio įstatymas); valstybinė rinkliava reorganizuojama į žyminį mokestį (1994 06 23 Lietuvos Respublikos žyminio mokesčio įstatymas), vietoje individualiųjų akcizų imami akcizai (1994 04 12 Akcizų įstatymas).

1995 metai. Sausio 24 d. priimtas Kelių fondo įstatymas, kuris įstatymiškai įteisina buvusius atsiskaitymus valstybiniams automobilių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti bei numato keletą naujų mokesčių (pvz.: transporto priemonių savininkų mokestį). Metų viduryje Seimas priima Paveldimo ar dovanojamo turto mokesčio įstatymą, kurio pagrindu turi būti apmokestinamas paveldimas ar dovanojamas turtas.

Bene svarbiausias šio laikotarpio teisės aktas – 1995 06 28 Mokesčių administravimo įstatymas. Jis nustato pagrindines sąvokas ir taisykles, kurių būtina laikytis vykdant Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymus, pateikia Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašą, nustato mokesčio administratoriaus teises ir pareigas, mokesčio mokėtojo teises ir pareigas, mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, mokesčio bei su juo susijusių sumų išieškojimo bei ginčų nagrinėjimo tvarką.

1996 metai. Šiems metams būdinga tai, kad Seimas ir toliau priima naujus aktus, reguliuojančius finansų sistemą, bei tobulina jau priimtus įstatymus. Tarp naujų įstatymų paminėtini: Sveikatos draudimo įstatymas (numato sveikatos draudimo rūšis, privalomojo sveikatos draudimo sistemą); Vietinių rinkliavų įstatymas (priimtas vietoje 1992 m. Vyriausybės nutarimo dėl vietinių rinkliavų nustatymo; įvardina, kokias vietines rinkliavas savivaldybės gali nustatyti pagal savo kompetenciją). Vienas svarbiausių pokyčių teisinės bazės kūrime – Muitinės kodekso priėmimas (įsigaliojo tik nuo 1998 m.). Muitinės kodeksas nustatė muitinės veiklos pagrindus, susistemintai buvo reglamentuota prekių importo, eksporto, tranzito tvarka, su ja susijusių muitinės procedūrų atlikimas, importo, eksporto muitų bei mokesčių, taip pat kontrolės priemonių taikymas. Mokesčių administravimo įstatymas jau leidžia vieningai reguliuoti 16 mokesčių administravimą: be 14 jau numatytų, birželio 6 d. nustatomos privalomojo sveikatos draudimo įmokos ir liepos 2 d. valstybinės žemės ir valstybinio vandens fondo telkinių nuomos mokesčiai.

1997 metai. Seimas priima Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymą. Kurio pagrindu didinami akcizų tarifai, sumažinamas PVM lengvatų sąrašas, atsiranda nemažai naujų nuostatų apmokestinant įmonių pelną. Kiti mokesčių sistemos pakeitimai: apmokestinamosios pajamos, panaudotoms investicijoms, nustatytas nulinis tarifas, atsisakyta mokesčių lengvatos įmonėms, į kurias investuojamas užsienio kapitalas, tikslinamos mokesčių administravimo teisinės normos, griežtinama atsakomybė už mokesčių įstatymų pažeidimus; pakeičiamas ir papildomas paveldimo ar dovanojamo turto mokestis, nustatant daug mažesnius mokesčio tarifus ir didesnes lengvatas artimiesiems giminaičiams.1997 12 09 nuo fizinių asmenų pajamų mokesčio atleidžiamos žemės ūkio produkciją gaminančios ir paslaugas žemės ūkiui teikiančios ūkinės bendrijos, juridinio asmens teisių neturinčios individualios (personalinės) įmonės, kurių gautos pajamos apmokestinamos taikant lengvatinius 5 ir 10 procentų pajamų mokesčio tarifus (Žemės ūkio produkciją gaminančių ir paslaugas žemės ūkiui teikiančių ūkinių bendrijų ir individualių (personalinių) įmonių atleidimo nuo fizinių asmenų pajamų mokesčio įstatymas, 1 str.).

1998 metai. Nuo sausio 1 d. įsigaliojo Muitinės kodeksas ir Muitinės įstatymas netenka galios. 1998 09 03 d. Vyriausybės nutarimu „Dėl mokesčio bazės netiesioginio nustatymo“, patvirtinami mokesčio bazės netiesioginio nustatymo metodai. Gruodžio 3 d. Vyriausybė priima nutarimą „Dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsteigimo ir jos nuostatų patvirtinimo“, kurio pagrindu turi būti įsteigta Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei patvirtinami Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuostatai. Mokestinių ginčų komisija yra valstybės vykdomosios valdžios institucija, kurios tikslas bešališkai ir objektyviai nagrinėti mokestinius ginčus. Mokesčio administravimo įstatymo pakeitimai sudaro palankesnes galimybes dideliems investuotojams (kurie per 3 metus investuoja ne mažiau 200 mln. Lt.) garantuojant, kad jų pageidavimu 5 metus nuo investavimo momento nebus didinami įmonės mokamų tiesioginių mokesčių tarifai (išskyrus pridėtinės vertės mokestį ir akcizą), o bankrutuojančios įmonės sanavimo atveju sudaroma galimybė atidėti piniginių prievolių vykdymo terminą.

1999 metai. Gegužės 13 d. Seimas priima Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymą, kuris skirtas – ekonominėmis priemonėmis skatinti teršėjus mažinti aplinkos teršimą, neviršyti teršalams nustatytų išmetimo į aplinką normatyvų, taip pat iš mokesčių kaupti lėšas aplinkosaugos priemonėms įgyvendinti. 199 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 7 ir 22 straipsnių pakeitimo įstatymas sumažina juridinių asmenų pelno mokesčio tarifą nuo 29 iki 24 procentų.

2000 metai. 2000 09 12 priimtas Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymas sąlygoja atitinkamų mokesčių administravimo įstatymo papildymą, numatantį greta buvusių mokesčių įmokas į garantinį fondą – 0.2 proc. priklausančio darbuotojams darbo užmokesčio. 2000 m. birželio priimamas Rinkliavų įstatymas, kuris reglamentuoja rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę.

2001 – 2003 metai.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 – 2004 m. programoje buvo numatyta parengti esamų mokesčių įstatymų pakeitimus, siekti, kad teisės aktuose būtų aiškios, tikslios ir vienareikšmiškai suprantamos mokesčių apskaičiavimo taisyklės. Taip pat programoje numatyta, kad: 1. fizinių asmenų pajamų mokesčio tarifas palaipsniui būtų sumažintas iki 24 procentų; 2. fizinių asmenų gaunamų pajamų neapmokestinamas minimumas būtų padidintas iki 320 litų; 3. būtų atsisakyta juridinių asmenų pelno mokesčio, apmokestinant dividendus; 4. būtų užbaigtas jungti Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ir valstybės biudžeto mokesčių administravimas – toks mokesčių administravimas būtų paprastesnis ir sumažėtų jo išlaidos; 5. būtų sudarytos sąlygos privačių pensijų fondų veiklai, kad nuosekliai būtų pereita prie privataus kaupiamojo draudimo; 6. būtų sudarytos sąlygos savarankiškai dirbti išsipirkus vienkartinį patentą; 7. akcizas prekėms (iš jų – ir prabangos) būtų taikomas tik tada, kai tai būtina Lietuvai integruojantis į tarptautines organizacijas; 8. būtų pakeista kelių mokesčio nustatymo tvarka, atsisakyta jo skaičiavimo nuo įmonių apyvartos; 9. būtų pakeista muitinės prekių vertės nustatymo tvarka ir palaipsniui mažinami muitai; 10. taikant PVM diferencijavimą, statyboms ir už statybos darbus būtų nustatytas 5 procentų pridėtinės vertės mokestis, o gyventojams - 9 procentų pridėtinės vertės mokestis už šildymo paslaugas; 11. pamažu būtų atsisakyta mokesčių lengvatų ir išimčių taikymo; 12. skatinant gyventojus taupyti ir ugdyti investavimo kultūrą, būtų panaikintas vertybinių popierių vertės prieaugio mokestis, kurio administravimo bendrosios sąnaudos viršija iš jo gautas pajamas; 13. funkcijos nebūtų deleguojamos savivaldybėms, jeigu jos atitinkamai nefinansuojamos; 14. būtų įgyvendintas visuotinis gyventojų pajamų ir turto deklaravimas.

2001 m. gegužės 17 d. priimamas Azartinių lošimų mokesčio įstatymas. Šis teisės aktas reglamentuoja azartinių lošimų organizavimo apmokestinimą azartiniu lošimų mokesčiu. Su 2002 metais priimtais ir įsigaliojusiais naujais mokesčių teisės aktais prasidėjo Lietuvos mokesčių sistemos reforma. Jai įtakos turėjo keletas veiksnių. Pirmiausia visos Lietuvos teisės sistemos pokyčiai susiję su Lietuvos ketinimu stoti į Europos Sąjungą. 2002 m. gruodžio 13 d. ES Viršūnių Taryba pakvietė Lietuvą į ES. Šis sprendimas Lietuvos mokesčių sistemai taip pat yra svarbus. Be to, mokesčių sistemos pokyčiams turi įtakos 2001 m. viduryje įsigaliojęs naujasis Civilinis kodeksas. Šie įvykiai nulėmė daugelį mokesčių ir su mokesčiais susijusių įstatymų pakeitimų. Nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. ir nuo 2002 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos Mokesčių administravimo įstatymo redakcijos. Nuo 2002 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujasis Pelno mokesčio įstatymas (priimtas 2001 12 20, numatytas 15 procentų pelno mokesčio tarifas. Be to, neteko galios Juridinių asmenų pelno mokestis), nuo 2002 m. liepos 1 d. – naujasis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas, naujas Akcizų įstatymas ir su juo susiję Apyvartos bei Cukraus mokesčių įstatymai (Cukraus mokesčio ir Baltojo cukraus virškvočio mokesčio įstatymai), nuo 2003 m. sausio 1 d. – naujasis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas. Kai kurie specialistai šių teisės normų įsigaliojimą pavadino naujosios mokesčių sistemos kūrimu, arba „mokesčių revoliucija“. Kiti autoriai nurodo net penkias pagrindines radikalios mokesčių sistemos reformos Lietuvoje priežastis: 1.       Integracijos į ES derybinių pozicijų vykdymas; 2.    Mokesčių sistemos socialinių ir ekonominių padarinių derinimas ir suvienodinimas su ES ekonomine ir apmokestinimo politika; 3.      Privataus ir viešojo verslo spartesnio plėtojimo ir vidaus rinkos aktyvinimo poreikis; 4.     Gyventojų teisėtų materialinių, buitinių ir kultūrinių poreikių geresnio tenkinimo būtinybė; 5.       Tolesnės Lietuvos raidos ES sudėtyje perspektyvos įgyvendinimas.

Tie patys autoriai mano, kad dėl mokesčių sistemos sėkmės „kalti“ šie veiksniai: viešo administravimo sistemos tobulinimas ir jos veiksmingumas; šalies ūkio sistemos ekonominių ir struktūrinių reformų vykdymas; pažangios ES valstybių fiskalinės biudžeto pajamų realaus akumuliavimo ir mokesčių patirties perėmimas ir panaudojimas; nuoseklus Konstitucijos Europai nuostatų įgyvendinimas.

Tolesnis mokesčių sistemos ir teisinių jos pagrindų tobulinimas buvo neatsiejamas nuo mokesčių administravimo veiksmingumo didinimo. Todėl, reformos eigoje, atitinkamai keičiant teisės aktus buvo siekiama sukurti tokią mokesčių administravimo sistemą, kuri užtikrintų mokesčių surinkimą kiek galima mažiausiomis sąnaudomis ir būtų pagrįsta savanorišku mokesčių mokėjimu, vietos savivaldybių institucijų galių išplėtimu.

Svarbiausias ir ryškiausias naujosios mokesčių sistemos bruožas yra civilinės teisės įtaka mokesčių teisei. Dauguma mokesčių gaunami iš civilinių–komercinių santykių. Mokesčių teisėje dėl naujojo Civilinio kodekso įtakos, remiantis bendrosiomis teisingumo, sąžiningumo, garbingumo nuostatomis, įpareigojančiomis gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus, įgyvendinama žmogaus teisių gynimo samprata. Kitas labai svarbus bruožas yra tai, kad vertybinis teisės aspektas – jurisprudencijos humanizavimas įgauna konkretesnį pavidalą per Europos Sąjungos teisėje dominuojančius demokratinius principus, pavyzdžiui, vienodas konkurencijos sąlygas. Naujieji mokesčių įstatymai nuo senųjų skiriasi iš esmės.

2004 - 2007 metai. Pastaraisiais metais Lietuvoje vykdyta mokesčių sistemos reforma atspindėjo tendencijas išlyginti apmokestinimo netolygumus, užtikrinti valstybės patrauklumą investicijoms ir šalies ūkio konkurencingumą, o tose srityse, kurios reglamentuojamos Europos Sąjungos teisės aktų, – suderinti mokesčių teisės aktus su Europos Sąjungos acquis. Mokesčių sistemos reforma taip pat buvo orientuota ir į mokesčių administravimo efektyvumo didinimą, įstatymiškai suteikiant mokesčių administratoriui svertus, leidžiančius efektyviau kovoti su mokesčių įstatymų pažeidimais, mokesčių vengimu.

Nuo 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojusiame naujos redakcijos Mokesčių administravimo įstatyme, kurio pagrindinis tikslas yra aiškiau reglamentuoti mokesčių administravimo teisinius santykius, yra susistemintos mokesčių administravimo teisės normos. Šis įstatymas yra priimtas, įgyvendinant principinę konstitucinę nuostatą, konstatuojančią, kad pagrindiniai su mokesčiais ir jų administravimu susiję klausimai turi būti reglamentuoti įstatyminiu lygmeniu bei kitas atitinkamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, nustatančias išimtinę Lietuvos Respublikos Seimo teisę nustatyti (įteisinti) valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus.

Mokesčių administravimo įstatymas kaip pagrindinis mokesčių teisės šaltinis nustato pagrindines sąvokas ir taisykles, kurių būtina laikytis vykdant mokesčių įstatymus, pagrindinius apmokestinimo mokesčiais teisinio reglamentavimo principus, įtvirtina Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašą, nustato mokesčių administratoriaus funkcijas, teises ir pareigas, mokesčių mokėtojo teises ir pareigas, mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą, mokesčio bei su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo bei mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką. [21] Naujos redakcijos Mokesčių administravimo įstatyme apibrėžti pagrindiniai apmokestinimo tvarkos teisinio reglamentavimo principai, yra taikomi visiems mokesčių teisės aktams; pasinaudojus geriausia užsienio valstybių patirtimi įstatymo lygiu, tiksliau, nuosekliau ir išsamiau yra reglamentuotos mokesčių administravimo procedūros; yra pakeisti mokesčių administratoriaus veiklos prioritetai – pirmenybė teikiama savanoriškam mokesčių mokėjimui skatinti, visapusiškai pagalbai mokesčių mokėtojams įstatymų laikymosi srityje.

Mokesčių administravimo įstatyme nustato pagrindinius mokesčių administravimo principus, kuriems neturi prieštarauti mokesčių teisės aktai ir kuriais privalo vadovautis tiek mokesčių mokėtojas, tiek ir mokesčių administratorius administruodamas mokesčius: mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo ir visuotinio privalomumo, apmokestinimo aiškumo, turinio viršenybės prieš formą.

2006 metais Lietuvos Respublikos Seimas priėmė du naujus įstatymus, kurie patvirtina naujų mokesčių įvedimą. Valdžia susilaukė tiek verslo atstovų, tiek visuomenės neigiamos reakcijos, tai yra – “Solidarumo mokestis” (socialinis mokestis), kuris laikinas ir bus mokamas iki 2008 metų ir “Gyventojų nekilnojamojo turto mokestis, kuris naudojamas komercijai”( 2005 m. birželio 7 d. įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis pakeistas nekilnojamojo turto mokesčiu, įsigaliojo 2006 01 01 d.). Pastarasis mokestis yra pastovaus pobūdžio.

Minėtų mokesčių įvedimo priežastis yra ta, kad nuo 2006 metų buvo mažinamas gyventojų pajamų mokestis, jo mažinimas numatytas keliais etapais. Pagal LR gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 straipsnį, apmokestinant nuo 2006-07-01 iki 2007-12-31 gyventojų gautas pajamas, taikomi 27 ir 15 procentų pajamų mokesčio tarifai, t.y., apmokestinant su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusias pajamas ir kitas 6 straipsnio 2 dalyje nenurodytas pajamas, taikomas 27 procentų pajamų mokesčio tarifas. Pagal minėto įstatymo 6 straipsnį , apmokestinant nuo 2008-01-01 gyventojų gautas pajamas, taikomi 24 ir 15 procentų pajamų mokesčio tarifai.

Laikinojo socialinio mokesčio – įsigaliojusio nuo 2006-01-01 mokesčio bazė – juridinio asmens apmokestinamasis pelnas. Mokesčio tarifas – už 2006 metus – 4%, už 2007 metus – 3%. Ta pačia tvarka, kaip mokamas avansinis pelno mokestis, bus mokamas ir avansinis socialinis mokestis. Avansinis mokestis apskaičiuojamas pagal numatomą einamojo mokestinio laikotarpio apmokestinamojo pelno sumą. Taip pat teikiama ir metinė šio mokesčio deklaraciją – tai deklaruojamas mokestis. Be to, apskaičiuota avansinio mokesčio suma už 2006 metus negali būti mažesnė kaip 4 procentai, už 2007 metus - 3 proc. - praėjusio pelno mokesčio mokestinio laikotarpio faktiškai apskaičiuotos apmokestinamojo pelno sumos. Socialinį (Solidarumo) mokestį planuojama panaikinti 2008 metais, tačiau jis įvestas kitų mokesčių mažinimo pasekoje, siekiant, kad nemažėtų valstybės pajamos sumažinus gyventojų pajamų mokestį, tačiau klausimas, ar neiškils analogiška situacija 2008 metais ir vėl nebus imamasi naujų priemonių, kuriomis bus siekiama nemažinti valstybės pajamų ir vėl nebus įvedami nauji mokesčiai.

Nuo 2006 11 07 įsigaliojo LR papildomos baltojo cukraus gamybos kvotos ir pridėtinės izogliukozės gamybos kvotos vienkartinio išsipirkimo mokesčio įstatymas, Cukraus pramonės restruktūrizavimo laikinojo mokesčio įstatymas; nuo 2007 04 26 įsigaliojo Kvotinio cukraus gamybos mokesčio ir papildomo cukraus gamybos mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymas ir Baltojo cukraus virškvočio mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymas.

8.3. Lietuvos ir Europos Sąjungos šalių mokesčių sistemos

Lietuvos Respublikos mokesčių sistema išsamiai aptariama šios temos 8. 5 – 8. 15, todėl šioje potemėjė bus pateikta kai kurių Europos Sąjungos šalių ir Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalių mokesčių sistemų pagrindiniai aspektai.

Kai kurių Europos Sąjungos šalių mokesčių sistemų apžvalga.

Olandija

2001 metų pradžioje Olandijoje pradėjo veikti nauja mokesčių sistema, kuri įprasmino platesnę mokesčių bazę ir mažesnius mokesčių tarifus. Šios sistemos tikslas – skatinti darbo užimtumo lygį, sustiprinti šalies ekonomikos ir tarptautinį konkurencingumą, mažinti mokesčių naštą bei sukurti teisingą ir subalansuotą mokesčių paskirstymą.

Tiesioginiai mokesčiai : Fizinių asmenų pajamų mokestis, pelno mokestis, dividendų pajamų mokestis, paveldimo, dovanojamo ir perleidžiamo turto mokestis, loterijų mokestis.

Fizinių asmenų pajamų mokestis ir socialinio draudimo įmokos. Pajamų mokestį moka asmenys, gaunantys pajamas iš įvairių šaltinių (taip pat ir darbo užmokestis). Pajamų mokesčio pajamos yra antros pagal dydį Olandijos biudžete. Visos pajamos yra suskirstytos į tris kategorijas. Pirmoji apima pajamas gaunamas iš darbo santykių ir iš būsto ar gyvenamos vietos nuomos. Antroji - įeina pajamos gaunamos iš realių gaunamų pajamų iš akcijų. Trečioje - pajamos gaunamos iš santaupų ir investicijų. Šio mokesčio mokėtojai yra nuolatiniai Olandijos gyventojai ir asmenys negyvenantys Olandijoje, bet gaunantys pajamas Olandijoje. Nuolatiniai gyventojai automatiškai mažina gaunamas pajamas išskaičiuodami pajamų mokestį. Pirmosios kategorijos pajamas sudaro atlyginimai, mokestinis pelnas iš verslo veiklos, periodiniai mokėjimai ir apdovanojimai (stipendijos, subsidijos), nuoma, vaiko priežiūros pašalpos. Antrosios - sudaro pajamos gautos iš akcijų, tai yra dividendai. Trečiosios kategorijos turinį sudaro indėlių atnešamos pajamos, turto nuomos pajamos, draudimo pajamos, vartojimo paskolos,  ir kitos pajamos, kurios neįeina nei į 1 nei į 2 kategorijas.

Kiekvienas šalies gyventojas, kuris gauną darbo užmokestį moka darbo užmokesčio mokestį. Šį mokestį iš darbuotojo gaunamo užmokesčio išskaičiuoja jo darbdavys, kuris periodiškai  perveda mokesčių administratoriui. Mokestį sudaro dvi dalys, t. y. yra pajamų mokestis ir socialinio draudimo (socialinės apsaugos) įmokos. Socialinio draudimo įmokos yra perskirstomos pensijoms išmokėti, socialinei rūpybai  bei medicinos išlaidoms padengti. Lietuvoje šis mokestis atitinka Gyventojų pajamų mokestį, kuris yra mokamas nuo A klasės pajamų susijusių su darbo santykiais. Olandijoje šį mokestį taip pat privalo mokėti profesionalūs sportininkai, pramogų verslo atstovai, nepriklausomai nuo to ar jie yra įsidarbinę ar gauna autorinius atlyginimus.

Šis mokestis yra mokamas nuo darbo užmokesčio, kurį darbuotojas gauna už atliktą darbą. Tai pat šis mokestis yra mokamas nuo tokių priedų kaip: dirbant gaunama pensija, avansinės sumos, atostogų apmokėjimas, viršvalandžiai, komisiniai, kasmetinės premijos ir kt., ką gauna darbuotojas kartu su darbo užmokesčiu, be to nesvarbu kokia forma yra gaunamas atlygis. Šio mokesčio tarifai (progresiniai) nurodyti pirmoje kategorijoje ir priklauso nuo pajamų dydžio. Pirmoje grupėje yra taikomas 33.65 (2.5 mokestis, 31.15 socialinio draudimo įmoka) procento dydžio tarifas pajamoms. Antroje grupėje taikomas 41.40 (10.25 – mokestis, 31.15 socialinio draudimo įmoka) procento tarifas. Trečioje grupėje taikomas 42 procentų mokesčio tarifas (visą tarifą sudaro mokestis). Ketvirtoje grupėje taikomas 52 procentų mokesčio tarifas, kurį sudaro tik mokestis. Socialinės įmokos mokamos tik nuo pirmų dviejų grupių. Vyresni kaip 65 metų mokesčių mokėtojai moka 15.5 procentų mokesčio tarifą pirmoje grupėje ir 22.45 procento dydžio  antroje. Kaip ir Lietuvoje, Olandijoje taip pat galima susigražinti dalį sumokėtų mokesčių. Darbdavys periodiškai gali susigražinti iš mokesčių administratoriaus dali sumokėto mokesčio, kuris yra deklaruotas ir sumokėtas. Per mėnesį laiko kai baigiasi mokestinis periodas, mokestis turi būti sugražintas.

Pelno (bendrovių) mokestis. Šiuo mokesčiu apmokestinamos įmonių (akcinių ir uždarųjų akcinių bendrovių), taip pat fondų ir asociacijų (organizacijų) pajamos. Pajamos apmokestinamos 25,5% tarifu (24,5% nuo 2007 m.) nuo pirmų 22,689 eurų viso apmokestinamo pelno ir 29,6% (29,1% nuo 2007 m.) tarifu už viršijančią sumą. Įmonės ir organizacijos, kurios turi mokėti pelno mokestį, vadinamos “juridinėmis”, kad būtų atskirtos nuo “fizinių asmenų”, mokančių pajamų mokestį. Įmonės įsteigtos Olandijoje yra rezidentai mokesčių mokėtojai, o kompanijos, kurios yra įsteigtos ne Olandijoje, bet pajamas uždirba Olandijoje, vadinamos nerezidentais. Ar kompanija yra laikoma įsteigta Olandijoje sprendžiama atsižvelgiant į kelias aplinkybes: tikroji įmonės valdymo vieta, vieta, kurioje įsikūrusi pagrindinė būstinė, ir vieta, kurioje rengiamas visuotinis akcininkų susirinkimas.

Dividendų pajamų mokestis (išankstinis apmokestinimas pajamų mokesčio atžvilgiu)

Daugelio įmonių, egzistuojančių kaip akcinės ir uždarosios akcinės bendrovės, kapitalas sudaromas jų savininkų (akcininkų), kurie už tai gauna akcijų. Įmonei uždirbus pelną, dalis jo yra paskirstomas įmonės akcininkams. Pelnas dažniausiai paskirstomas dividendų forma.

Įmonės paskirstytini dividendai apmokestinami 25% pajamų tarifu. Mokestį perveda mokesčių administravimo institucijoms pati įmonė. Todėl akcininkai gauna tik 75% dividendų. Jei dividendus gaunantis vienetas yra įsteigtas Europos Sąjungos šalyje narėje ir šis vienetas valdo daugiau kaip 20% paskirstančios kompanijos akcijų, taikomas atleidimas nuo dividendų mokesčio. Nuo 2007 m. limitas sumažintas iki 20%. Yra grupė Europos Sąjungos valstybių narių, kurioms taikomas 10% limitas.

Tiek nerezidentams fiziniams asmenims ir įmonėms, įsteigtoms ne Olandijoje, ir kurios neatleidžiamos nuo dividendų pajamų mokesčio, dažnai taikomas 25% tarifas, numatytas mokesčių sutartyse.

Paveldimo turto mokestis, kuriuo apmokestinamas gaunamas turtas iš individo, kurio paskutinė gyvenamoji vieta buvo įregistruota Olandijoje. Sutuoktiniai, vaikai ir artimi giminaičiai apmokestinami mažesniu tarifu lyginant su tolimesniais giminaičiais ar ne giminaičiais.

Paveldimo turto mokesčio išimtys taikomas sutuoktiniams, ne santuokoje kartu gyvenančioms poroms, tenkinančioms tam tikras sąlygas, vaikams, neįgaliems vaikams, tėvams, kitiems kraujo ryšių giminaičiams, socialines paslaugas teikiančioms viešosioms įstaigoms.

Paveldimo turto mokestis yra skaičiuojamas nuo apmokestinamos gaunamo turto vertės. Yra nustatytas minimalus ir maksimalus apmokestinamo turto vertės procentas. Sutuoktiniai, vaikai ir nevedusios poros, gyvenančios kartu, gali būti apmokestinamos minimaliu 5% tarifu arba maksimaliu 27% tarifu; broliams ir seserims minimalus tarifas yra 26% ir maksimalus – 53%; ne giminaičiams taikomas minimalus 41% ir maksimalus 68% tarifas.

Dovanojamo turto mokestis yra skaičiuojamas nuo vertės turto gaunamo iš Olandijos piliečio dovanos forma. Kai kurioms sumoms šis mokestis netaikomas, pvz. tėvų dovana vaikams. Taikomi tie patys tarifai, kaip ir paveldimo turto atvejais.

Perleidžiamo turto mokestis yra mokamas kai valstybinis turtas, pvz. nekilnojamas turtas, perduodamas paveldėjimo atveju arba dovanojamas individo, kurio paskutinė gyvenamoji vieta buvo už Olandijos ribų. Šiam mokesčiui jokios išimtys netaikomos.

Loterijų mokestis. Bet kuris loterijoje laimėjęs prizą, kurio vertė yra daugiau nei 454 eurai, turi mokėti šį mokestį. Apmokestinamą 29% tarifu. Olandijos loterijų organizatoriai privalo patys atskaityti ir sumokėti šį mokestį. Jei prizas buvo laimėtas užsienio loterijoje, laimėjęs asmuo privalo pranešti apie tai dėl grąžinamo loterijos mokesčio.

Netiesioginiai mokesčiai yra: Pridėtinės vertės mokestis, Akcizai ir vartojimo mokesčiai, Teisėtų sandorių mokestis, Lengvųjų transporto priemonių ir motociklų mokestis, Transporto priemonių mokestis, Krovininių transporto priemonių mokestis, Aplinkos mokesčiai, Muitai.

Pridėtinės vertės mokestis (PVM)

Pridėtinės vertės mokestis, Olandijoje žinomas kaip BTW, yra bendro vartojimo mokestis, kuris yra jau įskaičiuotas į kainą, kurią vartotojas sumoka įsigydamas prekę ar paslaugą. Visos įmonės besiverčiančios ūkine veikla sumoka šį mokestį mokesčio administratoriui. Iš tikrųjų, mokesčio administratoriui jos tik sumoka skirtumą. Jei skirtumas yra neigiamas, mokesčio administratorius grąžina neigiamą skirtumą. Veikla, kuri susijusi su medicininėmis, kai kuriomis švietimo, draudimo ir bankininkystės paslaugomis, neapmokestinamos pridėtinės vertės mokesčiu ir įmonių sumokėtas šis mokestis yra negrąžinamas.

Bendrasis BTW tarifas yra 19%. Be to, išskiriami  du specialieji (lengvatiniai) tarifai:

6 proc. tarifas. Taikomas maisto produktams ir vaistams, daugeliui medicininių paslaugų, knygoms, spaudai, keleiviniam transportui, daigeliui laisvalaikio paslaugų, pavyzdžiui įėjimo mokesčiui į sporto varžybas, zoologijos sodus, cirkus, teatrą; vandeniui ir kitoms prekėms ir paslaugoms pagamintoms žemės ūkyje.

0% proc. tarifas. Taikomas eksportuojamoms prekėms už ES valstybių ribų (gabenamoms ne į Europos Sąjungos valstybes), tiekiant prekes Europos Sąjungos įmonėms ir paslaugoms, susijusioms su šių prekių tiekimu. Eksporto prekės neapmokestinamos PVM.

Akcizai ir vartojimo mokesčiai. Akcizas yra vartojimo mokestis, kuriuo apmokestinamos tam tikros vartojimo prekės, t. y. alkoholiniai gėrimai, tabako gaminiai, benzinas, dyzelinas, valstybėje išgaunamas kuras. Kaip ir PVM, akcizo mokestis įskaičiuojamas į kainą, kurią sumoka vartotojas. Mokestį mokesčių administratoriui sumoka Olandijos gamintojas, akcizinių prekių pardavėjas ar importuotojas. Specialus tarifas taikomas nealkoholiniams gėrimams (mineraliniam vandeniui, sultims).

Akcizų įstatymas atitinka sąlygas nustatytas Europos Sąjungos Tarybos Direktyvoje harmonizuojant akcizų mokesčius. Todėl nuo 1993 m. piliečiai gali pirkti akcizu apmokestinamas prekes bet kurioje valstybėje narėje ir įsivežti šias prekes į bet kurią kitą valstybę narę savo asmeniniam naudojimui. Vartotojai sumoka akcizo mokestį valstybėje, kurioje įsigyjamos prekės, jei prekės skirtos asmeniniam naudojimui. Jei įsigyjamos prekės skirtos pardavimui, akcizo mokestis sumokamas toje valstybėje, kurioje jos suvartojamos.

Teisėtų sandorių mokesčiai. Šie mokesčiai dar vadinami verslo mokesčiais, kadangi jie nieko bendra neturi su atskirais individais. Iki 2006 m. buvo trys tokie mokesčiai. Buvo panaikintas kapitalo mokestis. Dabar naudojami perdavimo ir draudimo mokesčiai.

Perdavimo mokestis yra taikomas apmokestinant 6% tarifu teisėtai perleidžiant arba paveldint nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą Olandijoje (žemę, pastatus ir panašiai). Nuosavybės aktas surašomas civilinės teisės notaro, kuris ir perveda mokestį mokesčio administravimo institucijoms. Turtas įvertinamas rinkos kaina. Draudimo mokestis yra taikomas išsiimant draudimą, išskyrus gyvybės draudimą, draudimą nuo nelaimingų atsitikimų, invalidumo, medicininių išlaidų ir sveikatos draudimą, nedarbingumo ir transporto priemonių draudimą. Draudimo išmokos apmokestinamos 7% tarifu.

Lengvųjų transporto priemonių  ir motociklų mokestis. Kiekvienas individualus asmuo ar įmonė, pirmą kartą registruodami keleivinę transporto priemonę ar motociklą, moka registracijos mokestį. Asmuo importuojantis naują keleivinę priemonę ar motociklą sumoka registracijos mokestį pirkėjo naudai. Asmuo importuojantis dėvėtą mašiną ar motociklą, šį mokestį sumoka pats. Dėvėtoms transporto priemonėms taikomas mažesnis tarifas dėl nusidėvėjimo vertės.

Transporto priemonių mokestis. Žmonės turintys bet kokią transporto priemonę, registruotą jų vardu, privalo mokėti transporto priemonių mokestį. Mokesčio atsakomybė siejama su registravimu, o ne su kelių tiesimo darbais, išskyrus autobusus, kurie turi mokėti mokestį už naudojimąsi keliais. Mokesčio dydis priklauso nuo:transporto priemonės tipo; svorio; vartojamo kuro tipo; provincijos, kurioje asmuo gyvena; ar transporto priemonė gali traukti priekabą; tuo pačiu metu apmokestinamų kategorijų  skaičiaus.

Krovininių transporto priemonių mokestis. Šis mokestis mokamas dėl kelių naudojimo ir jų gadinimo. Mokestis yra pagrįstas sutartimis tarp Olandijos ir Belgijos, Liuksemburgo, Vokietijos, Švedijos ir Danijos. Mokestis priklauso nuo klasifikacinės grupės (EURO-0, EURO-I, EURO-II, EURO-III). Jis mokamas kas dieną, savaitę, mėnesį, metus, pagal susitarimą.

Aplinkos mokesčiai. Aplinkos mokesčiams priklauso geriamo ir negeriamo vandens, atliekų, kuro ir energetikos mokesčiai.

Požeminio vandens mokestis yra mokamas įmonių, kurios išgauna ar drenuoja požeminį vandenį ir kurios požeminį vandenį naudoja vėsinimui ar įprastinei veiklai. Taikomas 0,1826 eurų  tarifas už kiekvieną išgaunamą kubinį metrą vandens.

Geriamo vandens mokesčiuapmokestinamas individualus asmuo ar įmonė, kuri naudojasi vandens tiekimo sistema ir teikiamu vandeniu, neatsižvelgiant į vandens kokybę. Mokestį sumoka už vandens tiekimą atsakingos kompanijos, kurios ir sumoka mokestį mokesčio administratoriams. Už kubinį metrą mokamas 0,147 eurų tarifas. Mokestis netaikomas ypatingais atvejais (pvz. gaisrų metu).

Atliekų mokesčiuapmokestinamos atliekos, kurios užverčiamos žemėmis. Kompanijos, atsakingos už atliekų perdirbimą, sumoka šį mokestį pagal užverčiamų atliekų kiekį. 1000 kg atliekų apmokestinamas 85,54 eurais. Mažesnis tarifas taikomas nedegioms atliekoms – 14.11 eurų už 1000 kg.

Kuro mokestissumokamas anglies gamintojų ir prekiautojų. Mokestis netaikomas kurui naudojamam elektros gamybai. Už 1000 kg mokama 12,56 eurai.

Energijos mokestismokamas už energijos (gamtinių dujų, kitų dujų, elektros energijos ir kitų mineralinių išteklių) vartojimą. Elektros energija ir dujos, kurios naudojamos elektros gavybai, šiuo mokesčiu neapmokestinamos. Taikomi skirtingi tarifai, atsižvelgiant į gamybai sunaudotos energijos kiekį.

Muitai. Jei importuojančios kompanijos importuoja prekes iš ne Europos Sąjungos valstybių, dauguma importuojamų prekių apmokestinamos muito mokesčiu. Šie mokesčiai surenkami valstybių narių muitinių ir sumokami Europos Sąjungai. Kaip kompensaciją, Olandija gali susigrąžinti 25% šių mokesčių.

Europos Sąjunga nustato muitų tarifus kiekvienai importuojamų prekių grupei. Europos Sąjunga yra sudariusi sutartis su daugeliu šalių, tarp kurių netaikomi jokie muitai arba taikomas nedidelis tarifas.

Švedija

Šių dienų Švedijos mokesčių sistema susiformavo po 1990-1991 metų mokesčių reformos, kurios tikslas buvo mokesčių sistemą padaryti daugiau aiškesnę ir efektyvesnę. Dalis mokesčių naštos buvo perkelta iš vienos srities į kitą bei sukurta naujų mokesčių.

Dabartinei Švedijos gerovės valstybei yra būdingas nuosaikus dabartinių socialinių pašalpų mažinimas; griežtinamas socialinės apsaugos ryšys su realiai gaunamomis pajamomis; įvedamos papildomos privačios socialinės apsaugos sistemos. Būdingi fiskalinės politikos bruožai Švedijoje būtų tokie: nuosaikus biudžeto konsolidavimas bei mokesčių sistemos reformos (įmonių mokesčių mažinimas, siekiant didesnio konkurencingumo ir pajamų mokesčio mažinimas kartu didinant netiesioginius mokesčius).

Mokesčius Švedijoje renka valstybė padedama vietinių apskričių. Valstybė nustato kokius mokesčius apskritys gali (turi) rinkti ir kokio dydžio. Savo ruožtu apskritys gali reguliuoti mokesčių dydį leistinose ribose. Bendri apskričių mokesčiai svyruoja nuo 29% iki 34% (vidutinis 31,2%). Mokestinės pajamos sudaro didžiąją dalį biudžeto pajamų. Švedijos mokesčių sistemą sudaro daug tiesioginių ir netiesioginių mokesčių ir įmokų. Svarbiausi tiesioginiai mokesčiai yra nacionalinis ir vietinis pajamų mokesčiai ir nacionalinis kapitalo mokestis.

Svarbiausias iš netiesioginių mokesčių yra PVM ir akcizo mokesčiai tam tikroms prekėms, pavyzdžiui alkoholiui ar tabakui. Standartinis PVM dydis yra 25% taikomas daugumai prekių ir paslaugų, tačiau yra taikomi ir sumažinti PVM tarifai 12% (daugumai maisto produktų, viešojo transporto paslaugoms, viešbučių paslaugoms) ir 6% (knygų ir laikraščių leidybai, kultūrinėms prekėms ir paslaugoms bei kitoms valstybės nustatytoms sferoms). Jei asmenų pajamos viršija 301 000 SEK, taip pat privaloma mokėti nacionalinį pajamų mokestį, kuris sudaro 20 – 25 procentus.

Vietinis pajamų mokestis yra proporcingas. Asmenys pajamų mokesčius (fizinių asmenų) moka vietinei valdžiai. Vietinių pajamų mokesčių vidurkis yra apie 31 procentas. Pajamų mokesčiu taip pat apmokestinamos bedarbių pašalpos, pensijos ir kiti panašūs pajamų šaltiniai.

Kapitalo pajamas (juridinių asmenų pelno) apibūdina indėlių palūkanos, dividendai, kapitalo pelnas ir nuostolis, pajamos iš tam tikro nekilnojamojo turto. Pajamos iš kapitalo apmokestinamos nacionaliniu 30 procentų dydžiu.

Tam tikras turtas, toks kaip nekilnojamasis turtas, banko depozitai, akcijos ir obligacijos apmokestinami turto mokesčiu . Nevedę fiziniai asmenys turintys turto daugiau nei už 1,5 mln. SEK ir vedę fiziniai asmenys mokantys bendrus mokesčius ir turintys turto daugiau nei už 2 mln. SEK moka šį mokestį.

Nekilnojamojo mokesčio tarifas nustatytas 0.5 proc. pramoniniam ir gyvenamajam nekilnojamajam turtui, 1 proc. biurų nekilnojamajam turtui nuo nustatytos turto rinkos vertės (estimated sales value)

Akcizai (akcizo mokesčiu apmokestinami tabako gaminiai, alkoholiniai gėrimai bei mineralinis kuras. Akcizo mokestis taikomas ir saldainiams, gaivesniems gėrimams bei kai kuriems energetiniams šaltiniams: durpėms, angliai, gamtinėms dujoms, elektros energijai. Specialus akcizo mokestis taikomas automobiliams ir motociklams . Mokestis tabako gaminiams yra priklausomai nuo gaminio rūšies. Mokestis už cigaretes yra 39,2% nuo produkto kainos. Už biraus tabako kg mokama 630 SEK, kramtomo tabako kg – 201 SEK, uostomo tabako kg 123 SEK.

Mokesčiai taikomi alkoholiui taip pat priklauso nuo alkoholio rūšies ir stiprumo: alui stipresniam nei 2,8% - 1,47 SEK litrui ir papildomai kiekvienam alkoholio laipsniui (1,47 SEK); vynui 8,5 – 15% stiprumui – 22,08 SEK litrui; vynui 15 – 18% stiprumui – 45,17 SEK litrui; spirito gaminiams 501,41 SEK grynam alkoholio kiekiui.

Mokesčiai energetiniams šaltiniams sudaro nemažą dalį valstybės pajamų. Tokius mokesčius Švedijoje moka apie 1300 organizacijų. Iš tokių mokesčių valstybė (2002m.) gavo 57,2 bilijonus Švedijos kronų.

Kelių mokestis mokamas priklausomai nuo transporto priemonės svorio. Mokestis mokamas jei transporto priemonės svoris yra nemažesnis nei 12 tonų. Užsienį registruotos transporto priemonės šį mokestį sumoka greitkeliuose. Valstybė iš šio mokesčio gavo (2002 metais) 8,2 Švedijos kronų.

Socialinės apsaugos mokestį moka darbdaviai (priklausomai nuo darbuotojų atlyginimų ir papildomų lengvatų, t. y. pensijų, atostogų ir pan. Tarifas apie 33 proc. pagal įstatymą bei 5-10 proc. priedas pagal kolektyvinį susitarimą.

Suomija

Suomijos mokesčių sistema apibrėžiama trimis esminiais požymiais: 1.      Aiškiu kapitalo prieaugio ir uždirbtų pajamų atskyrimu. 2.      Santykinai nedideliu kapitalo prieaugio apmokestinimu. 3.      Progresyviniais gautų pajamų mokesčiais.

Suomijos juridinių asmenų mokami svarbiausi tiesioginiai mokesčiai yra valstybės renkamas pelno mokestis (corporate income tax). Fizinių asmenų pajamos be pajamų mokesčio, apmokestinamos bažnyčios mokesčiu ir savivaldybės mokesčiu. Tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys privalo mokėti paveldėjimo ir dovanojimo mokestį, bei turto perdavimo mokestį (asset transfer tax). Taip pat apmokestinamas kapitalo prieaugis.

Netiesioginiams mokesčiams priklauso mokesčiai už prekes, ir paslaugas, sumokėdami per prekės kainas ar įtraukiami į tarifus (PVM, akcizai, muitai). Tai tokie mokesčiai, kurių reali mokėjimo našta gula ant gyventojų pečių, nors juos formaliai moka verslo įmonės. Pvz.: akcizo mokestį moka gėrimų gamintojai, nors iš tiesų sumoka – vartotojas. Tai netiesioginis apmokestinimo būdas, kai ryšys tarp mokėtojo ir valstybės reiškiasi per apmokestinimo objektą. Pagrindiniai netiesioginiai mokesčiai Suomijoje yra pridėtinės vertės mokestis (PVM) ir akcizo mokestis.

Suomijos mokesčių sistema: įmonių pelno mokestis; komunalinis pajamų mokestis; bažnyčios mokestis; fizinių asmenų pajamų mokestis; turto mokestis; vartojimo mokesčiai; kiti mokesčiai.

Įmonių pelno mokestis (dar vadinamas valstybiniu pajamų arba korporaciniu mokesčiu). Šiuo mokesčiu apmokestinamas visos įmonės pajamos taip pat kapitalo prieaugis. Mokesčio tarifas yra 28% paskirstyto ar nepaskirstyto apmokestinamojo pelno. Apmokestinamas pelnas nustatomas pagal pasaulinėje rinkoje priimtus metodus: iš pajamų atimamos amortizacijos, veiklos ir kitos leidžiamos sąnaudos.

Įmonės turi mokėti pelno mokestį nuo viso pelno, kuris gaunamas ir Suomijoje ir užsienyje. Įmonės nerezidentės mokestį moka nuo pelno, gauto Suomijoje. Įmonė laikoma rezidente , jei ji įregistruota Suomijoje. Pajamos iš nekilnojamojo turto ir kapitalo prieaugis paprastai apmokestinami kaip ir kitos įmonės pajamos. Grynasis pelnas apmokestinamas 29% mokesčiu. Lengvatos: iki 50% rezidentinių išlaidų neapmokestinama. Dividendai gauti iš suomių kompanijų, apmokestinami, tik gali būti taikomas avansinis mokėjimas per ataskaitinius metus. Pasibaigus ataskaitiniams metams, šio mokesčio nepriemoka biudžetui gali būti padengiama dviem mokėjimais. O dividendai , kuriuos gauna Suomijos įmonė iš užsienio įmonės, paprastai nėra apmokestinami. Be to, neapmokestinamos darbdavių išmokamos sumos draudimui, socialiniams fondams – atitinkamai 23 nuo ir nuo 4 iki 6,5% apmokestinamos bazės. Nuostoliai gali būti padengiami per 10 metų, bet negalima jų apskaityti “atgaline” data.

Komunalinis pajamų mokestis ir bažnyčios mokestis

Komunalinį pajamų mokestį moka įmonės iš pelno. Mokesčio tarifas svyruoja nuo 14 iki 18% įmonės metinio pelno.

Bažnyčios mokestis mokamas taip pat iš įmonės pelno taikant 1% mokesčio tarifą. Šiuo metu Suomijos mokesčių sistema racionalizuojama ir numatoma šiuos du mokesčius panaikinti.

Fizinių asmenų pajamų mokestis . Fiziniai asmenys Suomijoje moka valstybinius ir vietinius mokesčius nuo pajamų gautų šalyje ir užsienyje. Fizinių asmenų pajamų mokestis yra progresinis, kitaip tariant kuo didesnės pajamos, tuo didesnis mokesčio tarifas taikomas pajamoms apmokestinti.

Fizinių asmenų pajamų mokestį sumoka rezidentai nuo visų gaunamų pajamų, kurių šaltinis yra Suomijoje. Rezidentu laikomas tas asmuo, kuris šalyje gyveno nepertraukiamai 6 mėnesius, arba turi nuolatinę buveinę Suomijoje.

Suomijos rezidentams pajamų mokestis svyruoja nuo 0 iki 36%. Nerezidentai moka 35% pajamų mokestį ir 29% kapitalo prieaugio mokestį (dividendams ir honorarams, kurių šaltinis yra Suomijoje). Neapmokestinamas metinis pajamų minimumas- 11,5 tūkst. eurų. Mokesčių mokėtojas gali išskaičiuoti iš apmokestinamos sumos tam tikras išlaidas: kelionių į darbą išlaidas, įmokas profsąjungoms ir pensijų fondams.

Suomijoje neapmokestinamos šios rezidentų pajamos: kapitalo prieaugio, nuomos, dividendų procentų pajamos, draudimo įmokos, įmokos profsąjunginėms organizacijoms, bendros verslo išlaidos ir kitos.

Sutuoktiniai mokesčius apskaičiuoja ir moka kiekvienas atskirai. Municipalinio mokesčio tarifas  nuo 15 iki 20%, priklausomai nuo vietinių normatyvinių aktų. Municipalinio mokesčio neapmokestinimo minimumas yra 8800 Suomijos markių. Fiziniai asmenys dar moka savivaldybių mokestį (nuo 15 iki 20%) ir bažnyčios mokestį (1-2%), jei priklauso Suomijos liuteronų bažnyčiai. Įmokos į socialinius fondus 1,9%. Viršijus pajamas 80 tūkst. Suomijos markių, mokama 3,35% nuo viršijamų pajamų. Pensijų fondo įmoka sudaro 4,3%, o užimtumo fondas- 1,5%. Sumos, išmokėtos socialiniams ir užimtumo fondams visiškai eliminuojamos iš fizinių asmenų apmokestinimo bazės.

Turto mokestis . Grynojo turto mokestį moka fiziniai ir juridiniai asmenys, mokantys kitus mokesčius Suomijoje. Apmokestinamas kilnojamas ir nekilnojamas turtas, bei akcijos.

Turtas iki 185 tūkst. eurų apmokestinamas 80 eurų mokesčiu, o turtas viršijantis 185 tūkst. eurų, apmokestinamas 0,9% turto vertės mokesčiu ir papildomai 252 eurų įmoka. Nuo šio mokesčio atleisti kooperatyvai ir ribotos atsakomybės įmonės.

Paveldimo ar dovanojimo turto apmokestinimas priklauso giminystės; ryšių artimi giminaičiai moka 10-16%, o negiminės – 30-48% turto vertės mokestį. Pelnas, kuris gautas pardavus akcijas ar nekilnojamąjį turtą apmokestinamas kaip ir pajamos iš kapitalo prieaugio. Gautos pajamos gali būti sumažinamos ne daugiau, negu tai leidžiama maksimalia sąnaudų suma – 30 akcijų ir nekilnojamo turto pardavimo kainos.

Vartojimo mokesčia i . Pridėtinės vertės ir akcizo mokesčiai Suomijoje yra pagrindiniai netiesioginiai mokesčiai.

PVM moka gamybinės ir komercinės įmonės, viešbučiai, restoranai. Tai reiškia, kad moka visos tos įmonės, kurios parduoda prekes arba teikia paslaugas Suomijoje. Standartinis mokesčio tarifas – 22%, prekių ir (ar) paslaugų pardavimo kainos, nors taikomi mažesni tarifai svarbios socialinės reikšmės prekėms ir paslaugoms. Pvz.: maisto produktams ir gyvulių pašarams taikomas sumažintas iki 17% mokesčio tarifas, o keleivių vežimo, sporto paslaugoms, knygoms, vaistams taikomas 8% tarifas.

Pareiga mokėti PVM atsiranda tada, kai įmonės metinė apyvarta didesnė nei 8,5 tūkst. eurų. Jei jos apyvarta mažesnė, ji gali įsiregistruoti kaip PVM mokėtoja, jei pati to pageidauja, bet tai nėra privaloma. Pati įmonė yra atsakinga už PVM mokėjimą. Mokesčių inspekcija nesiunčia jokių patvirtinimų, kad mokestis buvo teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas. PVM neapmokestinamos švietimo, sveikatos apsaugos, finansinės ir draudimo paslaugos.

Akcizo mokesčiu apmokestinami tabako gaminiai , alkoholiniai gėrimai ir mineralinis kuras. Be to akcizo mokestis taikomas saldainiams, gaiviesiems gėrimams bei kai kuriems energijos šaltiniams tokiems kaip durpės, akmens anglis, gamtinės dujos ir elektros energija. Specialiu akcizo mokesčiu apmokestinami automobiliai ir motociklai.

Kiti mokesčiai. Tai socialinio draudimo (23% metinio darbo užmokesčio fondo, žyminis, ir kiti mokesčiai.

Suomijos mokesčių sistemoje numatyta daug apmokestinimo lengvatų mažoms ir vidutinėms įmonėms, ypač jei jos įsteigtos vadinamojo “išvystymo” zonoje. Įmonės gaminančios produkciją eksportui, gauna valstybines subsidijas. Suma visų privalomų sumokėti į biudžetą mokesčių negali viršyti 70% valstybinio pajamų mokesčio. Jeigu šis mokestis viršijamas, tuomet mažinamas valstybinio mokesčio tarifas.

Estija

Estijoje mokesčių sistema yra dvejopa: yra valstybiniai mokesčiai, nustatyti įstatymų ir vietiniai mokesčiai nustatyti apygardos ar miestų tarybų, galiojančių tik jų administracinėse valdose.

Apmokestinimo įstatymas (Taxation Act) yra pagrindinis įstatymas apimantis visus mokesčių įstatymus. Šis įstatymas apibrėžia Estijos mokesčių sistemą, nustato pagrindines sąvokas ir taisykles, kurių būtina laikytis vykdant mokesčių įstatymus, mokesčių mokėtojo teises, pareigas ir atsakomybę, pagrindinius apmokestinimo mokesčiais teisinio reglamentavimo principus, įtvirtina Estijos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašą, nustato mokesčių administratoriaus funkcijas, teises ir pareigas, mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą, mokesčio bei su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo bei mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką.

Estijos mokesčių sistemą sudaro valstybiniai mokesčiai: akcizo mokestis( taikomas naftos produktams, automobiliams, tarai, tabakui ir alkoholiui); pajamų mokestis :22%; azartinių lošimų mokestis ; pridėtinės vertės mokestis:18%; žemės mokestis( nuo 0,1 iki 2,5% žemės vertės) ; socialinio draudimo mokestis: (33% atlyginimo dydžio (moka darbdavys)); muitų mokestis; transporto priemonių( heavy goods vehicle tax);mokestis nuo nedarbo (0.3% darbdavys + 0,6% darbuotojas).Vietiniai mokesčiai: pardavimo mokestis( sales tax); laivų mokestisb(boat tax); reklamos mokestis(advertisement tax);kelių ir gatvių mokestis (road and street closure tax);automobilių mokestis( motor vehicle tax);gyvūnų mokestis (animal tax);pramogų mokestis (entertainment tax); parkavimo mokestis(parking charge).

Gyventojų pajamų mokestis

Apmokestinimą pajamų mokesčiu reglamentuoja Estijos pajamų mokesčio įstatymas.

Mokesčio mokėtojai : pajamų mokestį moka pajamų gavęs gyventojas. Gyventojai skirstomi į nuolatinius ir nenuolatinius Estijos gyventojus. Gyventojas laikomas nuolatiniu Estijos gyventoju, jeigu jis atitinka įstatyme nustatytus reikalavimus, pavyzdžiui, jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Estijoje, jo asmeninių, socialinių arba ekonominių interesų buvimo vieta yra Estija ar asmuo kuris Estijoje išbūna 183 ar daugiau dienų per 12 mėnesių periodą. Nenuolatinis Estijos gyventojas pajamų mokestį moka jei gavo pajamų kurių šaltinis yra Estijoje.

Mokestinis laikotarpis : pajamų mokesčio mokestinis laikotarpis sutampa su kalendoriniais metais.

Nenuolatiniams Estijos gyventojams yra nurodytas apmokestinamų pajamų sąrašas Pajamų mokesčio įstatyme (išmokami Estijos kompanijų dividentai, pensijos, stipendijos ir kt. ).

Pajamų mokesčio tarifo mažėjimas : Iki 2004 – 26%;2005 – 24%; 2006 – 23%; 2007 – 22%; 2008 – 21%; 2009 ir toliau – 20%.

Pelno mokestis. Jau keletą metų pajamų mokesčių sistemoje reinvestuojamas pelnas yra neapmokestinamas. Tikslai : buvo siekiama paskatinti ūkio augimą, sukurt patrauklų investicinį klimatą ir suteikti juridiniams asmenims Estijos rezidentams ir nerezidentams, kurių nuolatinė buveinė yra Estijoje, galimybę pasinaudoti papildomomis lėšomis. Buvo stengiamasi užkirsti kelią neapmokestinamo pelno pervedimui į ofšorines bendroves.

Pagrindiniai skirtumai lyginant dabar galiojantį pelno mokesčio įstatymą su senuoju įstatymu . Naujuoju įstatymu buvo apmokestintas pelno paskirstymas, o ne pelnas. Apmokestinami dividendai, pajamų gavimas natūra, dovanos ir dotacijos, negamybinės sąnaudos. Kadangi, kai neapmokestinamas pelnas, daug svarbesnė yra mokestinių įplaukų sumažėjimo problema, būtina griežčiau traktuoti sandorius su ofšorinėmis bendrovėmis, todėl mokėjimai tokioms bendrovėms yra apmokestinami pajamų mokesčiu. Pajamų gavimui natūra taikomas toks pat mokesčio dydis kaip atlyginimams.

Rezultatai. Reforma buvo veiksminga, įstatymas techniškai geras, jis turėjo teigiamos įtakos Estijos ūkiui ir dėl to valstybės investicinis klimatas tapo daugiau konkurencingas. Reforma turėjo drausminamąjį poveikį. Vyriausybės išlaidos sumažėjo maždaug vienu milijardu kronų, bet po kurio laiko ši suma buvo kompensuota apmokestinant pirmiausia pelno paskirstymą, dividendus ir pajamų gavimą natūra. Galima teigti, kad žmonės buvo priversti priimti sprendimą investuoti į turtą ar paskirstyti pelną ne dėl apmokestinimo, o kad augtų bendrovės. Nebuvo apibrėžta sąvoka ,,investicija”, visos investicijos į bet kokį turtą traktuojamos vienodai. Todėl yra daugiau investuojama ir yra racionalesnė išlaidų ir turto struktūra. Įvykdžius reformą bendrovės deklaruoja daug didesnį pelną.

2005 m. gegužės mėnesį priimti pelno mokesčio įstatymo pakeitimai Estijoje sudaro dar geresnes sąlygas šioje šalyje steigti holdingo bendroves. Dėl pelno mokesčio įstatymo pakeitimų Estija tampa patraukli kuriant tarptautines mokesčių planavimo struktūras. Estijos įmonės gali būti efektyviai naudojamos, derinant holdingo, finansų centro ir kitas veiklas.

Remiantis pelno mokesčio įstatymo pakeitimais, dividendai, kuriuos paskirsto Estijos holdingo bendrovė, neapmokestinami Estijos pelno mokesčiu, jei dividendai bus išmokami:

1. iš dividendų, gautų iš užsienio įmonių (kuriose Estijos įmonė kontroliuoja ne mažiau kaip 20% akcijų), jei jų pelnas buvo apmokestintas arba dividendai buvo apmokestinti mokesčiu prie pajamų šaltinio užsienyje;

2. iš pelno, uždirbto per nuolatinę buveinę užsienyje, jei toks pelnas buvo apmokestintas šalyje, kur yra įsikūrusi nuolatinė buveinė.

Pavyzdžiui, jeigu Lietuvos įmonė išmokės dividendus Estijoje esančiai motininei bendrovei, šie dividendai be jokių mokesčių galės būti išmokėti Estijos bendrovės akcininkams. Tokiu būdu vietoje Estijoje esančio 24% tarifo, pelnas bus apmokestinamas lietuvišku, mažesniu, 15% tarifu. Tai gali paskatinti Estijos motinines įmones daugiau pelno palikti lietuviškose dukterinėse įmonėse. Estijos įmonė, gavusi dividendus net ir iš mažų mokesčių valstybių, gali juos paskirstyti savo akcininkams neapmokestindama Estijoje. Nepaskirstytas pelnas Estijoje nėra apmokestinamas. Šis atleidimas nuo mokesčių taikomas ir aktyvioms (pavyzdžiui, prekyba, gamyba), ir pasyvioms pajamoms (pavyzdžiui, dividendams, palūkanoms, veiklos kompensaciniams mokėjimams), taip pat pajamoms iš kapitalo padidėjimo. Paskirstyti dividendai Estijoje šiuo metu apmokestinami 22% pelno mokesčiu. Tikimasi, kad pelno mokesčio tarifas bus mažinamas kiekvienais metais po 1%, kol pasieks 20% 2009 metais. Estijoje nėra jokio mokesčio prie pajamų šaltinio dividendams, kuriuos paskirsto Estijos įmonė akcininkams-fiziniams asmenims. Akcininkai-juridiniai asmenys turi turėti bent 20% Estijos bendrovės akcijų, kad jiems būtų taikomas atleidimas nuo dividendų mokesčio. Tačiau šis atleidimas nėra taikomas akcininkams, kurie yra įsikūrę ofšorinėse teritorijose.

Pelno pajamų mokesčio tarifo mažėjimas: 2004 – 26%; 2005 – 24%; 2006 – 23%; 2007 – 22%; 2008 – 21%; 2009 ir toliau – 20%

Socialinio draudimo mokestis. Kol kas visa socialinė apsauga Estijoje yra orientuota tik į jos gyventojus bei į užsieniečius, turinčius nuolatinius leidimus gyventi Estijoje. Taigi užsieniečiai, turintys leidimą nuolatinai gyventi Estijoje, gali pretenduoti į šias išmokas ir pašalpas:

bedarbio pašalpą; pensiją (valstybinę, senatvės, invalidumo, priešlaikinę, našlių); šeimos pašalpą ir kt.

Pabrėžtina, kad užsieniečiai, turintys pastovius leidimus gyventi, gali gauti lygiai tokią pačią socialinę apsaugą, kaip ir Estijos piliečiai.

Visų pirma, kad būtų išvengta infekcinių ligų paskleidimo, užsieniečiai, norintys apsistoti Estijoje turi pateikti skiepų sertifikatą, įrodantį, kad jie yra paskiepyti nuo užkrečiamų infekcinių ligų.

Sveikatos draudimas Estijoje yra privalomas. Darbdaviai įstatymu yra įpareigoti mokėti socialinio draudimo įmokas už darbuotojus. Dirbantieji savarankiškai moka tam tikrą sumą nuo savųjų pajamų. Visi apdraustieji gauna Socialinio draudimo fondo korteles, kurios suteikia žmonėms teisę gauti nemokamas medicinines paslaugas.

Priimtas Vyriausybės sprendimas per pirmuosius 15 motinystės atostogų mėnesių motinai mokėti visą atlyginimą (gimstamumui padidinti).

Netiesioginiai mokesčiai : Pridėrinės vertės mokestis – 18%; Alkoholio akcizo mokestis; Tabako akcizo mokestis; Energetinių produktų mokestis; Taros akcizo mokestis(įplaukos į biudžetą menkos).

Akcizo mokesčiai : Alkoholis– visi tarifai atitinka ES reikalaujamas minimalias akcizo tarifus; Tabakas – minimalios akcizų tarifų normoms cigaretėms ir rūkomajam tabakui pasiekimui Estija yra gavusi pereinamąjį laikotarpį iki 2010;Energetiniams produktams - minimalioms akcizų tarifų normoms pasiekti yra gavusi pereinamąjį laikotarpį 2009-2013 m.

8.3. Lietuvos ir Europos Sąjungos šalių mokesčių sistemos

Lietuvos Respublikos mokesčių sistema išsamiai aptariama šios temos 8. 5 – 8. 15, todėl šioje potemėjė bus pateikta kai kurių Europos Sąjungos šalių ir Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalių mokesčių sistemų pagrindiniai aspektai.

Kai kurių Europos Sąjungos šalių mokesčių sistemų apžvalga.

Olandija

2001 metų pradžioje Olandijoje pradėjo veikti nauja mokesčių sistema, kuri įprasmino platesnę mokesčių bazę ir mažesnius mokesčių tarifus. Šios sistemos tikslas – skatinti darbo užimtumo lygį, sustiprinti šalies ekonomikos ir tarptautinį konkurencingumą, mažinti mokesčių naštą bei sukurti teisingą ir subalansuotą mokesčių paskirstymą.

Tiesioginiai mokesčiai : Fizinių asmenų pajamų mokestis, pelno mokestis, dividendų pajamų mokestis, paveldimo, dovanojamo ir perleidžiamo turto mokestis, loterijų mokestis.

Fizinių asmenų pajamų mokestis ir socialinio draudimo įmokos. Pajamų mokestį moka asmenys, gaunantys pajamas iš įvairių šaltinių (taip pat ir darbo užmokestis). Pajamų mokesčio pajamos yra antros pagal dydį Olandijos biudžete. Visos pajamos yra suskirstytos į tris kategorijas. Pirmoji apima pajamas gaunamas iš darbo santykių ir iš būsto ar gyvenamos vietos nuomos. Antroji - įeina pajamos gaunamos iš realių gaunamų pajamų iš akcijų. Trečioje - pajamos gaunamos iš santaupų ir investicijų. Šio mokesčio mokėtojai yra nuolatiniai Olandijos gyventojai ir asmenys negyvenantys Olandijoje, bet gaunantys pajamas Olandijoje. Nuolatiniai gyventojai automatiškai mažina gaunamas pajamas išskaičiuodami pajamų mokestį. Pirmosios kategorijos pajamas sudaro atlyginimai, mokestinis pelnas iš verslo veiklos, periodiniai mokėjimai ir apdovanojimai (stipendijos, subsidijos), nuoma, vaiko priežiūros pašalpos. Antrosios - sudaro pajamos gautos iš akcijų, tai yra dividendai. Trečiosios kategorijos turinį sudaro indėlių atnešamos pajamos, turto nuomos pajamos, draudimo pajamos, vartojimo paskolos,  ir kitos pajamos, kurios neįeina nei į 1 nei į 2 kategorijas.

Kiekvienas šalies gyventojas, kuris gauną darbo užmokestį moka darbo užmokesčio mokestį. Šį mokestį iš darbuotojo gaunamo užmokesčio išskaičiuoja jo darbdavys, kuris periodiškai  perveda mokesčių administratoriui. Mokestį sudaro dvi dalys, t. y. yra pajamų mokestis ir socialinio draudimo (socialinės apsaugos) įmokos. Socialinio draudimo įmokos yra perskirstomos pensijoms išmokėti, socialinei rūpybai  bei medicinos išlaidoms padengti. Lietuvoje šis mokestis atitinka Gyventojų pajamų mokestį, kuris yra mokamas nuo A klasės pajamų susijusių su darbo santykiais. Olandijoje šį mokestį taip pat privalo mokėti profesionalūs sportininkai, pramogų verslo atstovai, nepriklausomai nuo to ar jie yra įsidarbinę ar gauna autorinius atlyginimus.

Šis mokestis yra mokamas nuo darbo užmokesčio, kurį darbuotojas gauna už atliktą darbą. Tai pat šis mokestis yra mokamas nuo tokių priedų kaip: dirbant gaunama pensija, avansinės sumos, atostogų apmokėjimas, viršvalandžiai, komisiniai, kasmetinės premijos ir kt., ką gauna darbuotojas kartu su darbo užmokesčiu, be to nesvarbu kokia forma yra gaunamas atlygis. Šio mokesčio tarifai (progresiniai) nurodyti pirmoje kategorijoje ir priklauso nuo pajamų dydžio. Pirmoje grupėje yra taikomas 33.65 (2.5 mokestis, 31.15 socialinio draudimo įmoka) procento dydžio tarifas pajamoms. Antroje grupėje taikomas 41.40 (10.25 – mokestis, 31.15 socialinio draudimo įmoka) procento tarifas. Trečioje grupėje taikomas 42 procentų mokesčio tarifas (visą tarifą sudaro mokestis). Ketvirtoje grupėje taikomas 52 procentų mokesčio tarifas, kurį sudaro tik mokestis. Socialinės įmokos mokamos tik nuo pirmų dviejų grupių. Vyresni kaip 65 metų mokesčių mokėtojai moka 15.5 procentų mokesčio tarifą pirmoje grupėje ir 22.45 procento dydžio  antroje. Kaip ir Lietuvoje, Olandijoje taip pat galima susigražinti dalį sumokėtų mokesčių. Darbdavys periodiškai gali susigražinti iš mokesčių administratoriaus dali sumokėto mokesčio, kuris yra deklaruotas ir sumokėtas. Per mėnesį laiko kai baigiasi mokestinis periodas, mokestis turi būti sugražintas.

Pelno (bendrovių) mokestis. Šiuo mokesčiu apmokestinamos įmonių (akcinių ir uždarųjų akcinių bendrovių), taip pat fondų ir asociacijų (organizacijų) pajamos. Pajamos apmokestinamos 25,5% tarifu (24,5% nuo 2007 m.) nuo pirmų 22,689 eurų viso apmokestinamo pelno ir 29,6% (29,1% nuo 2007 m.) tarifu už viršijančią sumą. Įmonės ir organizacijos, kurios turi mokėti pelno mokestį, vadinamos “juridinėmis”, kad būtų atskirtos nuo “fizinių asmenų”, mokančių pajamų mokestį. Įmonės įsteigtos Olandijoje yra rezidentai mokesčių mokėtojai, o kompanijos, kurios yra įsteigtos ne Olandijoje, bet pajamas uždirba Olandijoje, vadinamos nerezidentais. Ar kompanija yra laikoma įsteigta Olandijoje sprendžiama atsižvelgiant į kelias aplinkybes: tikroji įmonės valdymo vieta, vieta, kurioje įsikūrusi pagrindinė būstinė, ir vieta, kurioje rengiamas visuotinis akcininkų susirinkimas.

Dividendų pajamų mokestis (išankstinis apmokestinimas pajamų mokesčio atžvilgiu)

Daugelio įmonių, egzistuojančių kaip akcinės ir uždarosios akcinės bendrovės, kapitalas sudaromas jų savininkų (akcininkų), kurie už tai gauna akcijų. Įmonei uždirbus pelną, dalis jo yra paskirstomas įmonės akcininkams. Pelnas dažniausiai paskirstomas dividendų forma.

Įmonės paskirstytini dividendai apmokestinami 25% pajamų tarifu. Mokestį perveda mokesčių administravimo institucijoms pati įmonė. Todėl akcininkai gauna tik 75% dividendų. Jei dividendus gaunantis vienetas yra įsteigtas Europos Sąjungos šalyje narėje ir šis vienetas valdo daugiau kaip 20% paskirstančios kompanijos akcijų, taikomas atleidimas nuo dividendų mokesčio. Nuo 2007 m. limitas sumažintas iki 20%. Yra grupė Europos Sąjungos valstybių narių, kurioms taikomas 10% limitas.

Tiek nerezidentams fiziniams asmenims ir įmonėms, įsteigtoms ne Olandijoje, ir kurios neatleidžiamos nuo dividendų pajamų mokesčio, dažnai taikomas 25% tarifas, numatytas mokesčių sutartyse.

Paveldimo turto mokestis, kuriuo apmokestinamas gaunamas turtas iš individo, kurio paskutinė gyvenamoji vieta buvo įregistruota Olandijoje. Sutuoktiniai, vaikai ir artimi giminaičiai apmokestinami mažesniu tarifu lyginant su tolimesniais giminaičiais ar ne giminaičiais.

Paveldimo turto mokesčio išimtys taikomas sutuoktiniams, ne santuokoje kartu gyvenančioms poroms, tenkinančioms tam tikras sąlygas, vaikams, neįgaliems vaikams, tėvams, kitiems kraujo ryšių giminaičiams, socialines paslaugas teikiančioms viešosioms įstaigoms.

Paveldimo turto mokestis yra skaičiuojamas nuo apmokestinamos gaunamo turto vertės. Yra nustatytas minimalus ir maksimalus apmokestinamo turto vertės procentas. Sutuoktiniai, vaikai ir nevedusios poros, gyvenančios kartu, gali būti apmokestinamos minimaliu 5% tarifu arba maksimaliu 27% tarifu; broliams ir seserims minimalus tarifas yra 26% ir maksimalus – 53%; ne giminaičiams taikomas minimalus 41% ir maksimalus 68% tarifas.

Dovanojamo turto mokestis yra skaičiuojamas nuo vertės turto gaunamo iš Olandijos piliečio dovanos forma. Kai kurioms sumoms šis mokestis netaikomas, pvz. tėvų dovana vaikams. Taikomi tie patys tarifai, kaip ir paveldimo turto atvejais.

Perleidžiamo turto mokestis yra mokamas kai valstybinis turtas, pvz. nekilnojamas turtas, perduodamas paveldėjimo atveju arba dovanojamas individo, kurio paskutinė gyvenamoji vieta buvo už Olandijos ribų. Šiam mokesčiui jokios išimtys netaikomos.

Loterijų mokestis. Bet kuris loterijoje laimėjęs prizą, kurio vertė yra daugiau nei 454 eurai, turi mokėti šį mokestį. Apmokestinamą 29% tarifu. Olandijos loterijų organizatoriai privalo patys atskaityti ir sumokėti šį mokestį. Jei prizas buvo laimėtas užsienio loterijoje, laimėjęs asmuo privalo pranešti apie tai dėl grąžinamo loterijos mokesčio.

Netiesioginiai mokesčiai yra: Pridėtinės vertės mokestis, Akcizai ir vartojimo mokesčiai, Teisėtų sandorių mokestis, Lengvųjų transporto priemonių ir motociklų mokestis, Transporto priemonių mokestis, Krovininių transporto priemonių mokestis, Aplinkos mokesčiai, Muitai.

Pridėtinės vertės mokestis (PVM)

Pridėtinės vertės mokestis, Olandijoje žinomas kaip BTW, yra bendro vartojimo mokestis, kuris yra jau įskaičiuotas į kainą, kurią vartotojas sumoka įsigydamas prekę ar paslaugą. Visos įmonės besiverčiančios ūkine veikla sumoka šį mokestį mokesčio administratoriui. Iš tikrųjų, mokesčio administratoriui jos tik sumoka skirtumą. Jei skirtumas yra neigiamas, mokesčio administratorius grąžina neigiamą skirtumą. Veikla, kuri susijusi su medicininėmis, kai kuriomis švietimo, draudimo ir bankininkystės paslaugomis, neapmokestinamos pridėtinės vertės mokesčiu ir įmonių sumokėtas šis mokestis yra negrąžinamas.

Bendrasis BTW tarifas yra 19%. Be to, išskiriami  du specialieji (lengvatiniai) tarifai:

6 proc. tarifas. Taikomas maisto produktams ir vaistams, daugeliui medicininių paslaugų, knygoms, spaudai, keleiviniam transportui, daigeliui laisvalaikio paslaugų, pavyzdžiui įėjimo mokesčiui į sporto varžybas, zoologijos sodus, cirkus, teatrą; vandeniui ir kitoms prekėms ir paslaugoms pagamintoms žemės ūkyje.

0% proc. tarifas. Taikomas eksportuojamoms prekėms už ES valstybių ribų (gabenamoms ne į Europos Sąjungos valstybes), tiekiant prekes Europos Sąjungos įmonėms ir paslaugoms, susijusioms su šių prekių tiekimu. Eksporto prekės neapmokestinamos PVM.

Akcizai ir vartojimo mokesčiai. Akcizas yra vartojimo mokestis, kuriuo apmokestinamos tam tikros vartojimo prekės, t. y. alkoholiniai gėrimai, tabako gaminiai, benzinas, dyzelinas, valstybėje išgaunamas kuras. Kaip ir PVM, akcizo mokestis įskaičiuojamas į kainą, kurią sumoka vartotojas. Mokestį mokesčių administratoriui sumoka Olandijos gamintojas, akcizinių prekių pardavėjas ar importuotojas. Specialus tarifas taikomas nealkoholiniams gėrimams (mineraliniam vandeniui, sultims).

Akcizų įstatymas atitinka sąlygas nustatytas Europos Sąjungos Tarybos Direktyvoje harmonizuojant akcizų mokesčius. Todėl nuo 1993 m. piliečiai gali pirkti akcizu apmokestinamas prekes bet kurioje valstybėje narėje ir įsivežti šias prekes į bet kurią kitą valstybę narę savo asmeniniam naudojimui. Vartotojai sumoka akcizo mokestį valstybėje, kurioje įsigyjamos prekės, jei prekės skirtos asmeniniam naudojimui. Jei įsigyjamos prekės skirtos pardavimui, akcizo mokestis sumokamas toje valstybėje, kurioje jos suvartojamos.

Teisėtų sandorių mokesčiai. Šie mokesčiai dar vadinami verslo mokesčiais, kadangi jie nieko bendra neturi su atskirais individais. Iki 2006 m. buvo trys tokie mokesčiai. Buvo panaikintas kapitalo mokestis. Dabar naudojami perdavimo ir draudimo mokesčiai.

Perdavimo mokestis yra taikomas apmokestinant 6% tarifu teisėtai perleidžiant arba paveldint nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą Olandijoje (žemę, pastatus ir panašiai). Nuosavybės aktas surašomas civilinės teisės notaro, kuris ir perveda mokestį mokesčio administravimo institucijoms. Turtas įvertinamas rinkos kaina. Draudimo mokestis yra taikomas išsiimant draudimą, išskyrus gyvybės draudimą, draudimą nuo nelaimingų atsitikimų, invalidumo, medicininių išlaidų ir sveikatos draudimą, nedarbingumo ir transporto priemonių draudimą. Draudimo išmokos apmokestinamos 7% tarifu.

Lengvųjų transporto priemonių  ir motociklų mokestis. Kiekvienas individualus asmuo ar įmonė, pirmą kartą registruodami keleivinę transporto priemonę ar motociklą, moka registracijos mokestį. Asmuo importuojantis naują keleivinę priemonę ar motociklą sumoka registracijos mokestį pirkėjo naudai. Asmuo importuojantis dėvėtą mašiną ar motociklą, šį mokestį sumoka pats. Dėvėtoms transporto priemonėms taikomas mažesnis tarifas dėl nusidėvėjimo vertės.

Transporto priemonių mokestis. Žmonės turintys bet kokią transporto priemonę, registruotą jų vardu, privalo mokėti transporto priemonių mokestį. Mokesčio atsakomybė siejama su registravimu, o ne su kelių tiesimo darbais, išskyrus autobusus, kurie turi mokėti mokestį už naudojimąsi keliais. Mokesčio dydis priklauso nuo:transporto priemonės tipo; svorio; vartojamo kuro tipo; provincijos, kurioje asmuo gyvena; ar transporto priemonė gali traukti priekabą; tuo pačiu metu apmokestinamų kategorijų  skaičiaus.

Krovininių transporto priemonių mokestis. Šis mokestis mokamas dėl kelių naudojimo ir jų gadinimo. Mokestis yra pagrįstas sutartimis tarp Olandijos ir Belgijos, Liuksemburgo, Vokietijos, Švedijos ir Danijos. Mokestis priklauso nuo klasifikacinės grupės (EURO-0, EURO-I, EURO-II, EURO-III). Jis mokamas kas dieną, savaitę, mėnesį, metus, pagal susitarimą.

Aplinkos mokesčiai. Aplinkos mokesčiams priklauso geriamo ir negeriamo vandens, atliekų, kuro ir energetikos mokesčiai.

Požeminio vandens mokestis yra mokamas įmonių, kurios išgauna ar drenuoja požeminį vandenį ir kurios požeminį vandenį naudoja vėsinimui ar įprastinei veiklai. Taikomas 0,1826 eurų  tarifas už kiekvieną išgaunamą kubinį metrą vandens.

Geriamo vandens mokesčiuapmokestinamas individualus asmuo ar įmonė, kuri naudojasi vandens tiekimo sistema ir teikiamu vandeniu, neatsižvelgiant į vandens kokybę. Mokestį sumoka už vandens tiekimą atsakingos kompanijos, kurios ir sumoka mokestį mokesčio administratoriams. Už kubinį metrą mokamas 0,147 eurų tarifas. Mokestis netaikomas ypatingais atvejais (pvz. gaisrų metu).

Atliekų mokesčiuapmokestinamos atliekos, kurios užverčiamos žemėmis. Kompanijos, atsakingos už atliekų perdirbimą, sumoka šį mokestį pagal užverčiamų atliekų kiekį. 1000 kg atliekų apmokestinamas 85,54 eurais. Mažesnis tarifas taikomas nedegioms atliekoms – 14.11 eurų už 1000 kg.

Kuro mokestissumokamas anglies gamintojų ir prekiautojų. Mokestis netaikomas kurui naudojamam elektros gamybai. Už 1000 kg mokama 12,56 eurai.

Energijos mokestismokamas už energijos (gamtinių dujų, kitų dujų, elektros energijos ir kitų mineralinių išteklių) vartojimą. Elektros energija ir dujos, kurios naudojamos elektros gavybai, šiuo mokesčiu neapmokestinamos. Taikomi skirtingi tarifai, atsižvelgiant į gamybai sunaudotos energijos kiekį.

Muitai. Jei importuojančios kompanijos importuoja prekes iš ne Europos Sąjungos valstybių, dauguma importuojamų prekių apmokestinamos muito mokesčiu. Šie mokesčiai surenkami valstybių narių muitinių ir sumokami Europos Sąjungai. Kaip kompensaciją, Olandija gali susigrąžinti 25% šių mokesčių.

Europos Sąjunga nustato muitų tarifus kiekvienai importuojamų prekių grupei. Europos Sąjunga yra sudariusi sutartis su daugeliu šalių, tarp kurių netaikomi jokie muitai arba taikomas nedidelis tarifas.

Švedija

Šių dienų Švedijos mokesčių sistema susiformavo po 1990-1991 metų mokesčių reformos, kurios tikslas buvo mokesčių sistemą padaryti daugiau aiškesnę ir efektyvesnę. Dalis mokesčių naštos buvo perkelta iš vienos srities į kitą bei sukurta naujų mokesčių.

Dabartinei Švedijos gerovės valstybei yra būdingas nuosaikus dabartinių socialinių pašalpų mažinimas; griežtinamas socialinės apsaugos ryšys su realiai gaunamomis pajamomis; įvedamos papildomos privačios socialinės apsaugos sistemos. Būdingi fiskalinės politikos bruožai Švedijoje būtų tokie: nuosaikus biudžeto konsolidavimas bei mokesčių sistemos reformos (įmonių mokesčių mažinimas, siekiant didesnio konkurencingumo ir pajamų mokesčio mažinimas kartu didinant netiesioginius mokesčius).

Mokesčius Švedijoje renka valstybė padedama vietinių apskričių. Valstybė nustato kokius mokesčius apskritys gali (turi) rinkti ir kokio dydžio. Savo ruožtu apskritys gali reguliuoti mokesčių dydį leistinose ribose. Bendri apskričių mokesčiai svyruoja nuo 29% iki 34% (vidutinis 31,2%). Mokestinės pajamos sudaro didžiąją dalį biudžeto pajamų. Švedijos mokesčių sistemą sudaro daug tiesioginių ir netiesioginių mokesčių ir įmokų. Svarbiausi tiesioginiai mokesčiai yra nacionalinis ir vietinis pajamų mokesčiai ir nacionalinis kapitalo mokestis.

Svarbiausias iš netiesioginių mokesčių yra PVM ir akcizo mokesčiai tam tikroms prekėms, pavyzdžiui alkoholiui ar tabakui. Standartinis PVM dydis yra 25% taikomas daugumai prekių ir paslaugų, tačiau yra taikomi ir sumažinti PVM tarifai 12% (daugumai maisto produktų, viešojo transporto paslaugoms, viešbučių paslaugoms) ir 6% (knygų ir laikraščių leidybai, kultūrinėms prekėms ir paslaugoms bei kitoms valstybės nustatytoms sferoms). Jei asmenų pajamos viršija 301 000 SEK, taip pat privaloma mokėti nacionalinį pajamų mokestį, kuris sudaro 20 – 25 procentus.

Vietinis pajamų mokestis yra proporcingas. Asmenys pajamų mokesčius (fizinių asmenų) moka vietinei valdžiai. Vietinių pajamų mokesčių vidurkis yra apie 31 procentas. Pajamų mokesčiu taip pat apmokestinamos bedarbių pašalpos, pensijos ir kiti panašūs pajamų šaltiniai.

Kapitalo pajamas (juridinių asmenų pelno) apibūdina indėlių palūkanos, dividendai, kapitalo pelnas ir nuostolis, pajamos iš tam tikro nekilnojamojo turto. Pajamos iš kapitalo apmokestinamos nacionaliniu 30 procentų dydžiu.

Tam tikras turtas, toks kaip nekilnojamasis turtas, banko depozitai, akcijos ir obligacijos apmokestinami turto mokesčiu . Nevedę fiziniai asmenys turintys turto daugiau nei už 1,5 mln. SEK ir vedę fiziniai asmenys mokantys bendrus mokesčius ir turintys turto daugiau nei už 2 mln. SEK moka šį mokestį.

Nekilnojamojo mokesčio tarifas nustatytas 0.5 proc. pramoniniam ir gyvenamajam nekilnojamajam turtui, 1 proc. biurų nekilnojamajam turtui nuo nustatytos turto rinkos vertės (estimated sales value)

Akcizai (akcizo mokesčiu apmokestinami tabako gaminiai, alkoholiniai gėrimai bei mineralinis kuras. Akcizo mokestis taikomas ir saldainiams, gaivesniems gėrimams bei kai kuriems energetiniams šaltiniams: durpėms, angliai, gamtinėms dujoms, elektros energijai. Specialus akcizo mokestis taikomas automobiliams ir motociklams.[3] . Mokestis tabako gaminiams yra priklausomai nuo gaminio rūšies. Mokestis už cigaretes yra 39,2% nuo produkto kainos. Už biraus tabako kg mokama 630 SEK, kramtomo tabako kg – 201 SEK, uostomo tabako kg 123 SEK.

Mokesčiai taikomi alkoholiui taip pat priklauso nuo alkoholio rūšies ir stiprumo: alui stipresniam nei 2,8% - 1,47 SEK litrui ir papildomai kiekvienam alkoholio laipsniui (1,47 SEK); vynui 8,5 – 15% stiprumui – 22,08 SEK litrui; vynui 15 – 18% stiprumui – 45,17 SEK litrui; spirito gaminiams 501,41 SEK grynam alkoholio kiekiui.

Mokesčiai energetiniams šaltiniams sudaro nemažą dalį valstybės pajamų. Tokius mokesčius Švedijoje moka apie 1300 organizacijų. Iš tokių mokesčių valstybė (2002m.) gavo 57,2 bilijonus Švedijos kronų.

Kelių mokestis mokamas priklausomai nuo transporto priemonės svorio. Mokestis mokamas jei transporto priemonės svoris yra nemažesnis nei 12 tonų. Užsienį registruotos transporto priemonės šį mokestį sumoka greitkeliuose. Valstybė iš šio mokesčio gavo (2002 metais) 8,2 Švedijos kronų.

Socialinės apsaugos mokestį moka darbdaviai (priklausomai nuo darbuotojų atlyginimų ir papildomų lengvatų, t. y. pensijų, atostogų ir pan. Tarifas apie 33 proc. pagal įstatymą bei 5-10 proc. priedas pagal kolektyvinį susitarimą.

Suomija

Suomijos mokesčių sistema apibrėžiama trimis esminiais požymiais: 1.      Aiškiu kapitalo prieaugio ir uždirbtų pajamų atskyrimu. 2.      Santykinai nedideliu kapitalo prieaugio apmokestinimu. 3.      Progresyviniais gautų pajamų mokesčiais.

Suomijos juridinių asmenų mokami svarbiausi tiesioginiai mokesčiai yra valstybės renkamas pelno mokestis (corporate income tax). Fizinių asmenų pajamos be pajamų mokesčio, apmokestinamos bažnyčios mokesčiu ir savivaldybės mokesčiu. Tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys privalo mokėti paveldėjimo ir dovanojimo mokestį, bei turto perdavimo mokestį (asset transfer tax). Taip pat apmokestinamas kapitalo prieaugis.

Netiesioginiams mokesčiams priklauso mokesčiai už prekes, ir paslaugas, sumokėdami per prekės kainas ar įtraukiami į tarifus (PVM, akcizai, muitai). Tai tokie mokesčiai, kurių reali mokėjimo našta gula ant gyventojų pečių, nors juos formaliai moka verslo įmonės. Pvz.: akcizo mokestį moka gėrimų gamintojai, nors iš tiesų sumoka – vartotojas. Tai netiesioginis apmokestinimo būdas, kai ryšys tarp mokėtojo ir valstybės reiškiasi per apmokestinimo objektą. Pagrindiniai netiesioginiai mokesčiai Suomijoje yra pridėtinės vertės mokestis (PVM) ir akcizo mokestis.

Suomijos mokesčių sistema: įmonių pelno mokestis; komunalinis pajamų mokestis; bažnyčios mokestis; fizinių asmenų pajamų mokestis; turto mokestis; vartojimo mokesčiai; kiti mokesčiai.

Įmonių pelno mokestis (dar vadinamas valstybiniu pajamų arba korporaciniu mokesčiu). Šiuo mokesčiu apmokestinamas visos įmonės pajamos taip pat kapitalo prieaugis. Mokesčio tarifas yra 28% paskirstyto ar nepaskirstyto apmokestinamojo pelno. Apmokestinamas pelnas nustatomas pagal pasaulinėje rinkoje priimtus metodus: iš pajamų atimamos amortizacijos, veiklos ir kitos leidžiamos sąnaudos.

Įmonės turi mokėti pelno mokestį nuo viso pelno, kuris gaunamas ir Suomijoje ir užsienyje. Įmonės nerezidentės mokestį moka nuo pelno, gauto Suomijoje. Įmonė laikoma rezidente , jei ji įregistruota Suomijoje. Pajamos iš nekilnojamojo turto ir kapitalo prieaugis paprastai apmokestinami kaip ir kitos įmonės pajamos. Grynasis pelnas apmokestinamas 29% mokesčiu. Lengvatos: iki 50% rezidentinių išlaidų neapmokestinama. Dividendai gauti iš suomių kompanijų, apmokestinami, tik gali būti taikomas avansinis mokėjimas per ataskaitinius metus. Pasibaigus ataskaitiniams metams, šio mokesčio nepriemoka biudžetui gali būti padengiama dviem mokėjimais. O dividendai , kuriuos gauna Suomijos įmonė iš užsienio įmonės, paprastai nėra apmokestinami. Be to, neapmokestinamos darbdavių išmokamos sumos draudimui, socialiniams fondams – atitinkamai 23 nuo ir nuo 4 iki 6,5% apmokestinamos bazės. Nuostoliai gali būti padengiami per 10 metų, bet negalima jų apskaityti “atgaline” data.

Komunalinis pajamų mokestis ir bažnyčios mokestis

Komunalinį pajamų mokestį moka įmonės iš pelno. Mokesčio tarifas svyruoja nuo 14 iki 18% įmonės metinio pelno.

Bažnyčios mokestis mokamas taip pat iš įmonės pelno taikant 1% mokesčio tarifą. Šiuo metu Suomijos mokesčių sistema racionalizuojama ir numatoma šiuos du mokesčius panaikinti.

Fizinių asmenų pajamų mokestis . Fiziniai asmenys Suomijoje moka valstybinius ir vietinius mokesčius nuo pajamų gautų šalyje ir užsienyje. Fizinių asmenų pajamų mokestis yra progresinis, kitaip tariant kuo didesnės pajamos, tuo didesnis mokesčio tarifas taikomas pajamoms apmokestinti.

Fizinių asmenų pajamų mokestį sumoka rezidentai nuo visų gaunamų pajamų, kurių šaltinis yra Suomijoje. Rezidentu laikomas tas asmuo, kuris šalyje gyveno nepertraukiamai 6 mėnesius, arba turi nuolatinę buveinę Suomijoje.

Suomijos rezidentams pajamų mokestis svyruoja nuo 0 iki 36%. Nerezidentai moka 35% pajamų mokestį ir 29% kapitalo prieaugio mokestį (dividendams ir honorarams, kurių šaltinis yra Suomijoje). Neapmokestinamas metinis pajamų minimumas- 11,5 tūkst. eurų. Mokesčių mokėtojas gali išskaičiuoti iš apmokestinamos sumos tam tikras išlaidas: kelionių į darbą išlaidas, įmokas profsąjungoms ir pensijų fondams.

Suomijoje neapmokestinamos šios rezidentų pajamos: kapitalo prieaugio, nuomos, dividendų procentų pajamos, draudimo įmokos, įmokos profsąjunginėms organizacijoms, bendros verslo išlaidos ir kitos.

Sutuoktiniai mokesčius apskaičiuoja ir moka kiekvienas atskirai. Municipalinio mokesčio tarifas  nuo 15 iki 20%, priklausomai nuo vietinių normatyvinių aktų. Municipalinio mokesčio neapmokestinimo minimumas yra 8800 Suomijos markių. Fiziniai asmenys dar moka savivaldybių mokestį (nuo 15 iki 20%) ir bažnyčios mokestį (1-2%), jei priklauso Suomijos liuteronų bažnyčiai. Įmokos į socialinius fondus 1,9%. Viršijus pajamas 80 tūkst. Suomijos markių, mokama 3,35% nuo viršijamų pajamų. Pensijų fondo įmoka sudaro 4,3%, o užimtumo fondas- 1,5%. Sumos, išmokėtos socialiniams ir užimtumo fondams visiškai eliminuojamos iš fizinių asmenų apmokestinimo bazės.

Turto mokestis . Grynojo turto mokestį moka fiziniai ir juridiniai asmenys, mokantys kitus mokesčius Suomijoje. Apmokestinamas kilnojamas ir nekilnojamas turtas, bei akcijos.

Turtas iki 185 tūkst. eurų apmokestinamas 80 eurų mokesčiu, o turtas viršijantis 185 tūkst. eurų, apmokestinamas 0,9% turto vertės mokesčiu ir papildomai 252 eurų įmoka. Nuo šio mokesčio atleisti kooperatyvai ir ribotos atsakomybės įmonės.

Paveldimo ar dovanojimo turto apmokestinimas priklauso giminystės; ryšių artimi giminaičiai moka 10-16%, o negiminės – 30-48% turto vertės mokestį. Pelnas, kuris gautas pardavus akcijas ar nekilnojamąjį turtą apmokestinamas kaip ir pajamos iš kapitalo prieaugio. Gautos pajamos gali būti sumažinamos ne daugiau, negu tai leidžiama maksimalia sąnaudų suma – 30 akcijų ir nekilnojamo turto pardavimo kainos.

Vartojimo mokesčia i . Pridėtinės vertės ir akcizo mokesčiai Suomijoje yra pagrindiniai netiesioginiai mokesčiai.

PVM moka gamybinės ir komercinės įmonės, viešbučiai, restoranai. Tai reiškia, kad moka visos tos įmonės, kurios parduoda prekes arba teikia paslaugas Suomijoje. Standartinis mokesčio tarifas – 22%, prekių ir (ar) paslaugų pardavimo kainos, nors taikomi mažesni tarifai svarbios socialinės reikšmės prekėms ir paslaugoms. Pvz.: maisto produktams ir gyvulių pašarams taikomas sumažintas iki 17% mokesčio tarifas, o keleivių vežimo, sporto paslaugoms, knygoms, vaistams taikomas 8% tarifas.

Pareiga mokėti PVM atsiranda tada, kai įmonės metinė apyvarta didesnė nei 8,5 tūkst. eurų. Jei jos apyvarta mažesnė, ji gali įsiregistruoti kaip PVM mokėtoja, jei pati to pageidauja, bet tai nėra privaloma. Pati įmonė yra atsakinga už PVM mokėjimą. Mokesčių inspekcija nesiunčia jokių patvirtinimų, kad mokestis buvo teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas. PVM neapmokestinamos švietimo, sveikatos apsaugos, finansinės ir draudimo paslaugos.

Akcizo mokesčiu apmokestinami tabako gaminiai , alkoholiniai gėrimai ir mineralinis kuras. Be to akcizo mokestis taikomas saldainiams, gaiviesiems gėrimams bei kai kuriems energijos šaltiniams tokiems kaip durpės, akmens anglis, gamtinės dujos ir elektros energija. Specialiu akcizo mokesčiu apmokestinami automobiliai ir motociklai.

Kiti mokesčiai. Tai socialinio draudimo (23% metinio darbo užmokesčio fondo, žyminis, ir kiti mokesčiai.

Suomijos mokesčių sistemoje numatyta daug apmokestinimo lengvatų mažoms ir vidutinėms įmonėms, ypač jei jos įsteigtos vadinamojo “išvystymo” zonoje. Įmonės gaminančios produkciją eksportui, gauna valstybines subsidijas. Suma visų privalomų sumokėti į biudžetą mokesčių negali viršyti 70% valstybinio pajamų mokesčio. Jeigu šis mokestis viršijamas, tuomet mažinamas valstybinio mokesčio tarifas.

Estija

Estijoje mokesčių sistema yra dvejopa: yra valstybiniai mokesčiai, nustatyti įstatymų ir vietiniai mokesčiai nustatyti apygardos ar miestų tarybų, galiojančių tik jų administracinėse valdose.

Apmokestinimo įstatymas (Taxation Act) yra pagrindinis įstatymas apimantis visus mokesčių įstatymus. Šis įstatymas apibrėžia Estijos mokesčių sistemą, nustato pagrindines sąvokas ir taisykles, kurių būtina laikytis vykdant mokesčių įstatymus, mokesčių mokėtojo teises, pareigas ir atsakomybę, pagrindinius apmokestinimo mokesčiais teisinio reglamentavimo principus, įtvirtina Estijos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašą, nustato mokesčių administratoriaus funkcijas, teises ir pareigas, mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą, mokesčio bei su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo bei mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką.

Estijos mokesčių sistemą sudaro valstybiniai mokesčiai: akcizo mokestis( taikomas naftos produktams, automobiliams, tarai, tabakui ir alkoholiui); pajamų mokestis :22%; azartinių lošimų mokestis ; pridėtinės vertės mokestis:18%; žemės mokestis( nuo 0,1 iki 2,5% žemės vertės) ; socialinio draudimo mokestis: (33% atlyginimo dydžio (moka darbdavys)); muitų mokestis; transporto priemonių( heavy goods vehicle tax);mokestis nuo nedarbo (0.3% darbdavys + 0,6% darbuotojas).Vietiniai mokesčiai: pardavimo mokestis( sales tax); laivų mokestisb(boat tax); reklamos mokestis(advertisement tax);kelių ir gatvių mokestis (road and street closure tax);automobilių mokestis( motor vehicle tax);gyvūnų mokestis (animal tax);pramogų mokestis (entertainment tax); parkavimo mokestis(parking charge).

Gyventojų pajamų mokestis

Apmokestinimą pajamų mokesčiu reglamentuoja Estijos pajamų mokesčio įstatymas.

Mokesčio mokėtojai : pajamų mokestį moka pajamų gavęs gyventojas. Gyventojai skirstomi į nuolatinius ir nenuolatinius Estijos gyventojus. Gyventojas laikomas nuolatiniu Estijos gyventoju, jeigu jis atitinka įstatyme nustatytus reikalavimus, pavyzdžiui, jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Estijoje, jo asmeninių, socialinių arba ekonominių interesų buvimo vieta yra Estija ar asmuo kuris Estijoje išbūna 183 ar daugiau dienų per 12 mėnesių periodą. Nenuolatinis Estijos gyventojas pajamų mokestį moka jei gavo pajamų kurių šaltinis yra Estijoje.

Mokestinis laikotarpis : pajamų mokesčio mokestinis laikotarpis sutampa su kalendoriniais metais.

Nenuolatiniams Estijos gyventojams yra nurodytas apmokestinamų pajamų sąrašas Pajamų mokesčio įstatyme (išmokami Estijos kompanijų dividentai, pensijos, stipendijos ir kt. ).

Pajamų mokesčio tarifo mažėjimas : Iki 2004 – 26%;2005 – 24%; 2006 – 23%; 2007 – 22%; 2008 – 21%; 2009 ir toliau – 20%.

Pelno mokestis. Jau keletą metų pajamų mokesčių sistemoje reinvestuojamas pelnas yra neapmokestinamas. Tikslai : buvo siekiama paskatinti ūkio augimą, sukurt patrauklų investicinį klimatą ir suteikti juridiniams asmenims Estijos rezidentams ir nerezidentams, kurių nuolatinė buveinė yra Estijoje, galimybę pasinaudoti papildomomis lėšomis. Buvo stengiamasi užkirsti kelią neapmokestinamo pelno pervedimui į ofšorines bendroves.

Pagrindiniai skirtumai lyginant dabar galiojantį pelno mokesčio įstatymą su senuoju įstatymu . Naujuoju įstatymu buvo apmokestintas pelno paskirstymas, o ne pelnas. Apmokestinami dividendai, pajamų gavimas natūra, dovanos ir dotacijos, negamybinės sąnaudos. Kadangi, kai neapmokestinamas pelnas, daug svarbesnė yra mokestinių įplaukų sumažėjimo problema, būtina griežčiau traktuoti sandorius su ofšorinėmis bendrovėmis, todėl mokėjimai tokioms bendrovėms yra apmokestinami pajamų mokesčiu. Pajamų gavimui natūra taikomas toks pat mokesčio dydis kaip atlyginimams.

Rezultatai. Reforma buvo veiksminga, įstatymas techniškai geras, jis turėjo teigiamos įtakos Estijos ūkiui ir dėl to valstybės investicinis klimatas tapo daugiau konkurencingas. Reforma turėjo drausminamąjį poveikį. Vyriausybės išlaidos sumažėjo maždaug vienu milijardu kronų, bet po kurio laiko ši suma buvo kompensuota apmokestinant pirmiausia pelno paskirstymą, dividendus ir pajamų gavimą natūra. Galima teigti, kad žmonės buvo priversti priimti sprendimą investuoti į turtą ar paskirstyti pelną ne dėl apmokestinimo, o kad augtų bendrovės. Nebuvo apibrėžta sąvoka ,,investicija”, visos investicijos į bet kokį turtą traktuojamos vienodai. Todėl yra daugiau investuojama ir yra racionalesnė išlaidų ir turto struktūra. Įvykdžius reformą bendrovės deklaruoja daug didesnį pelną.

2005 m. gegužės mėnesį priimti pelno mokesčio įstatymo pakeitimai Estijoje sudaro dar geresnes sąlygas šioje šalyje steigti holdingo bendroves. Dėl pelno mokesčio įstatymo pakeitimų Estija tampa patraukli kuriant tarptautines mokesčių planavimo struktūras. Estijos įmonės gali būti efektyviai naudojamos, derinant holdingo, finansų centro ir kitas veiklas.

Remiantis pelno mokesčio įstatymo pakeitimais, dividendai, kuriuos paskirsto Estijos holdingo bendrovė, neapmokestinami Estijos pelno mokesčiu, jei dividendai bus išmokami:

1. iš dividendų, gautų iš užsienio įmonių (kuriose Estijos įmonė kontroliuoja ne mažiau kaip 20% akcijų), jei jų pelnas buvo apmokestintas arba dividendai buvo apmokestinti mokesčiu prie pajamų šaltinio užsienyje;

2. iš pelno, uždirbto per nuolatinę buveinę užsienyje, jei toks pelnas buvo apmokestintas šalyje, kur yra įsikūrusi nuolatinė buveinė.

Pavyzdžiui, jeigu Lietuvos įmonė išmokės dividendus Estijoje esančiai motininei bendrovei, šie dividendai be jokių mokesčių galės būti išmokėti Estijos bendrovės akcininkams. Tokiu būdu vietoje Estijoje esančio 24% tarifo, pelnas bus apmokestinamas lietuvišku, mažesniu, 15% tarifu. Tai gali paskatinti Estijos motinines įmones daugiau pelno palikti lietuviškose dukterinėse įmonėse. Estijos įmonė, gavusi dividendus net ir iš mažų mokesčių valstybių, gali juos paskirstyti savo akcininkams neapmokestindama Estijoje. Nepaskirstytas pelnas Estijoje nėra apmokestinamas. Šis atleidimas nuo mokesčių taikomas ir aktyvioms (pavyzdžiui, prekyba, gamyba), ir pasyvioms pajamoms (pavyzdžiui, dividendams, palūkanoms, veiklos kompensaciniams mokėjimams), taip pat pajamoms iš kapitalo padidėjimo. Paskirstyti dividendai Estijoje šiuo metu apmokestinami 22% pelno mokesčiu. Tikimasi, kad pelno mokesčio tarifas bus mažinamas kiekvienais metais po 1%, kol pasieks 20% 2009 metais. Estijoje nėra jokio mokesčio prie pajamų šaltinio dividendams, kuriuos paskirsto Estijos įmonė akcininkams-fiziniams asmenims. Akcininkai-juridiniai asmenys turi turėti bent 20% Estijos bendrovės akcijų, kad jiems būtų taikomas atleidimas nuo dividendų mokesčio. Tačiau šis atleidimas nėra taikomas akcininkams, kurie yra įsikūrę ofšorinėse teritorijose.

Pelno pajamų mokesčio tarifo mažėjimas: 2004 – 26%; 2005 – 24%; 2006 – 23%; 2007 – 22%; 2008 – 21%; 2009 ir toliau – 20%

Socialinio draudimo mokestis. Kol kas visa socialinė apsauga Estijoje yra orientuota tik į jos gyventojus bei į užsieniečius, turinčius nuolatinius leidimus gyventi Estijoje. Taigi užsieniečiai, turintys leidimą nuolatinai gyventi Estijoje, gali pretenduoti į šias išmokas ir pašalpas:

bedarbio pašalpą; pensiją (valstybinę, senatvės, invalidumo, priešlaikinę, našlių); šeimos pašalpą ir kt.

Pabrėžtina, kad užsieniečiai, turintys pastovius leidimus gyventi, gali gauti lygiai tokią pačią socialinę apsaugą, kaip ir Estijos piliečiai.

Visų pirma, kad būtų išvengta infekcinių ligų paskleidimo, užsieniečiai, norintys apsistoti Estijoje turi pateikti skiepų sertifikatą, įrodantį, kad jie yra paskiepyti nuo užkrečiamų infekcinių ligų.

Sveikatos draudimas Estijoje yra privalomas. Darbdaviai įstatymu yra įpareigoti mokėti socialinio draudimo įmokas už darbuotojus. Dirbantieji savarankiškai moka tam tikrą sumą nuo savųjų pajamų. Visi apdraustieji gauna Socialinio draudimo fondo korteles, kurios suteikia žmonėms teisę gauti nemokamas medicinines paslaugas.

Priimtas Vyriausybės sprendimas per pirmuosius 15 motinystės atostogų mėnesių motinai mokėti visą atlyginimą (gimstamumui padidinti).

Netiesioginiai mokesčiai : Pridėrinės vertės mokestis – 18%; Alkoholio akcizo mokestis; Tabako akcizo mokestis; Energetinių produktų mokestis; Taros akcizo mokestis(įplaukos į biudžetą menkos).

Akcizo mokesčiai : Alkoholis– visi tarifai atitinka ES reikalaujamas minimalias akcizo tarifus; Tabakas – minimalios akcizų tarifų normoms cigaretėms ir rūkomajam tabakui pasiekimui Estija yra gavusi pereinamąjį laikotarpį iki 2010;Energetiniams produktams - minimalioms akcizų tarifų normoms pasiekti yra gavusi pereinamąjį laikotarpį 2009-2013 m.

8.4. Šiuolaikinės Lietuvos mokesčių sistemos bendrieji bruožai

Konkrečios valstybės mokesčių sistema priklauso nuo valstybės sandaros ir administracinio-teritorinio suskirstymo. Todėl skiriasi valstybinės mokesčių sistemos federacinėse ir unitarinėse valstybėse. Pagal Konstituciją Lietuva yra unitarinė valstybė, kurios teritorija vieninga ir nedalijama į jokius valstybinius darinius, o valstybės valdžią vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė bei Teismas. Konstitucijos 67 straipsnis įtvirtina išimtinę Seimo galią nustatyti valstybinius mokesčius. Tai reiškia, kad Lietuvoje egzistuoja bendra, grindžiama įstatymais, valstybinė mokesčių sistema.

Dabartinė Lietuvos mokesčių sistema pradėta kurti 1990 metais atkūrus nepriklausomybę. Besivystant laisvos rinkos santykiams atsirado naujų mokesčių poreikis, todėl mokesčių sistema turėjo būti reformuojama- priderinama prie naujų laisvos rinkos sąlygų.

Lietuvos mokesčių sistema apima mokesčius, mokamus į valstybės (savivaldybių) biudžetus bei fondus. Lietuvos Respublikos mokesčių sistemą sudaro (plačiąja prasme – nurodyti ne tik mokesčius, bet ir įmokos, rinkliavos) : 1)       pridėtinės vertės mokestis; 2)      akcizas; 3)      gyventojų pajamų mokestis; 4)      nekilnojamojo turto mokestis; 5)      žemės mokestis; 6)      mokestis už valstybinius gamtos išteklius; 7)      naftos ir dujų išteklių mokestis; 8)      mokestis už aplinkos teršimą; 9)      konsulinis mokestis; 10)    žyminis mokestis; 11)    paveldimo turto mokestis; 12)    privalomojo sveikatos draudimo įmokos; 13)    įmokos į Garantinį fondą; 14)    valstybės rinkliava; 15)    loterijų ir azartinių lošimų mokestis; 16)    mokesčiai už pramoninės nuosavybės objektų registravimą; 17)    pelno mokestis; 18)    valstybinio socialinio draudimo įmokos; 19)    pertekliaus mokestis cukraus sektoriuje; 20)    gamybos mokestis cukraus sektoriuje; 21)    muitai; 22)    atskaitymai nuo pajamų pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymą; 23)    mokestis už valstybės turto naudojimą patikėjimo teise; 24)    socialinis mokestis; 25)    cukraus pramonės restruktūrizavimo laikinasis mokestis; 26)   papildomos baltojo cukraus gamybos kvotos ir pridėtinės izogliukozės gamybos kvotos vienkartinio išsipirkimo mokestis.

Išsivysčiusių šalių patirtis rodo, jog sėkmingas mokesčių sistemos ir jos administravimo funkcionavimas priklauso nuo šių elementų: 1)    mokesčių teisinės bazės; 2) mokesčių valdymo informacinės sistemos bei mokesčių tarnybų veiklos organizavimo; 3)  mokesčių tarnybų darbuotojų mokymo bei kvalifikacijos kėlimo sistemos; 4)  visuomenės supažindinimo su jos pareigomis bei teisėmis mokant mokesčius, taip pat su mokestinių įplaukų panaudojimu.

Literatūros šaltiniuose mokslininkai teigia, kad tobula mokesčių sistema turi užtikrinti lygų mokesčių naštos pasiskirstymą, efektyvų išteklių mobilizavimą; ji turi atitikti makroekonominius tikslus ir padėti jų siekti; turi būti lengvai ir nebrangiai administruojama. Geros mokesčių sistemos pagrindą sudarantys principai yra tokie:

Valstybė gauna adekvačias ir stabilias laiko atžvilgiu pajamas. Tai reiškia, kad valstybė turi numatytu laiku gauti pajamas, kuriu užtektų valstybės poreikiams finansuoti. Be to pajamų surinkimo dinamika turi būti apsaugota nuo nepalankių svyravimų. Mokestinių pajamų sumą labiausiai lemia tokie mokesčių sistemos elementai: mokesčių bazė ir mokesčių tarifai. Kad augant nacionalinėms pajamoms mokesčių sistema duotų daugiau biudžeto įplaukų, būtina kiek įmanoma išplėsti mokesčių bazę, o mokesčių sistemą turi atitikti lankstumo ir gyvybingumo kriterijus, t. y mokestinių pajamų dinamika neturi atsilikti nuo BVP pokyčių.

Teisingumas. Mokesčių sistemą turi garantuoti teisingą, proporcingą mokesčių naštos paskirstymą. Tai pasiekiama tada, kai kiekvienas subjektas sumoka valstybei proporcingą savo pajamų dalį. Čia galima išskirti dvejopą proporcingumą- proporcingai gaunamai iš valstybės naudai ir proporcingai savo gebėjimui mokėti. Atitinkamai apmokestinimo principai:

1. Naudos principas (mokesčiai atitinka gaunamą naudą). Priklauso nuo noro mokėti už visuomenines gerybes. Naudos principą atspindi vartojimo mokesčiai, kaip apmokestinamos konkurencines prekės, tam tikri turto mokesčiai, socialinės draudimo įmokos.2. Galimybės mokėti principas (mokesčiai padalinti pagal galimybes). Šis principas yra skirstomas į horizontalųjį ir vertikalųjį teisingumą.

horizontalusis teisingumas reikalauja, kad individai, turintys lygias ekonomines galimybes (matuojama pajamomis, turtu ar vartojimu) mokėtų mokesčius, būtų vienodai apmokestinami.

vertikalus teisingumas pasireiškia tuo, kad skirtingas galimybes turintys asmenys apmokestinami skirtingai, t. y. augant mokesčio mokėtojo pajamoms vis didesnė jų dalis turėtų būti skiriama mokesčiams.

Lygybė- mokesčių įstatymai neturi suteikti galimybių taikyti skirtingas teisės normas atižvelgiant į mokesčio mokėtojo vykdomos veiklos rūšį ar mokesčio mokėtojo statusą

Neutralumas. Tai reiškia, kad mokesčiai turi užtikrinti biudžeto pajamas, o ne spręsti pavienių ūkio subjektų problemas kitų mokesčių mokėtojų sąskaita per įvairias mokesčių lengvatas ir kitas išimtis ar sudaryti palankias veiklos sąlygas kai kuriems nors ūkio subjektams.

Administracinis paprastumas. Mokesčio ėmimas turi būti lengvai įgyvendinamas, nesudaryti mokėtojams rūpesčių, mokesčių ėmimo išlaidos turi būti minimalios ir sudaryti kuo mažesnę mokesčio dalį. Neturėtų veikti tokie mokesčių įstatymai, kai mokesčių pajamos yra mažos, o jų ėmimo išlaidos didelės. Šiuo atvejų svarbus tokie principiniai aspektai: paprastumas, apibrėžtumas, pigumas ir patogumas mokėtojams

Ekonominis efektyvumas. Šis principas reikalauja, kad mokesčiai netrukdytų siekti ekonominių tikslų (ūkio stabilumo, jo augimo, didelio užimtumo), skatintų šiuos tikslus pasiekti, neiškreiptų išteklių paskirstymo, nepakenktų individo darbingumui. Apmokestinimas neturėtų mažinti minimalaus vartojimo, neigiamai veikti ekonomines motyvacijas.

Viešumas. Viešumo principas privalo užtikrinti, kad visi verslo dalyviai tuo pačiu metu ir kuo anksčiau turėtų galimybę susipažinti su rengiamais verslo plėtrą veikiančiais mokesčių įstatymų ir jų pakeitimų projektais, pareikšti savo nuomonę arba kitaip prisidėti prie jų rengimo

Koordinavimas. Visi šalyje egzistuojantys mokesčiai turi sudaryti sistemą, t. y. jie turi būti tarpusavyje suderinti (ekonomine, teisine ir kita prasme), jie turi būti skirti tiems patiems visuomeniniams tikslams.

Mokestinių įplaukų produktyvumas bei elastingumas. Mokestinių įplaukų produktyvumas reiškia pakankamą pajamų apimti, reikalinga valstybės išlaidoms padengti. Valstybe naudinga turėti elastingų mokesčių sistemą, kuriai esant neįvedami nauji mokesčiai, nedidinami tarifai, o mokestinės įplaukos didėja sparčiau nei mokesčių bazė. Elastingumas , arba dar kitaip vadinamas mokestinių įplaukų automatinis reagavimas į ekonomikos sąlygas, naudingas ekonomikos augimo požiūriu. Mokestiniu įplaukų automatinis didėjimas leidžia išvengti dažno mokesčių didinimo, į kuri mokesčių mokėtojai paprastai reaguoja neigiamai

R. Stačiokas išskiria šiuos bendruosius mokesčių sistemos formavimo principus, kurie sutampa su bendrais mokesčių teisės principais, o kai kurie iš jų net labiau juos praplėčią

Mokesčiai turi tenkinti valstybės finansinį poreikį; Gaunantys didesnes pajamas ir turtingesni apmokestinami labiau nei šiais požiūriais silpnesni;

Kiekvienas mokestis grindžiamas realiu objektu ir pajamų šaltiniu;

Apmokestinimą, išskyrus vietines rinkliavas, reguliuoja tik įstatymai;

Siekiama, kad apmokestinimas būtų visuotinis;

Tas pats objektas apmokestinamas vienos rūšies mokesčių vieną kartą;

Atisakoma tokių mokesčių, kurie duoda mažas pajamas, o jų ėmimo kaštai dideli.

Mokesčių teisė elementai vienija skirtingų valstybių mokesčių sistemas.

8.5. Pelno mokestis: objektas, mokėtojai, mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka bei terminai. Šio mokesčio lengvatos

Pelno mokestį reglamentuoja 2001 m. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymas (toliau – PMĮ), įsigaliojęs 2002 m. sausio 1 d . be minėto įstatymo, galioja nemažai poįstatyminių teisės aktų (daugiausia dėl techninių pelno mokesčio deklaracijų reikalavimų), taip pat gausa tarptautinių sutarčių dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo bei mokesčių slėpimo prevencijos.

Pelno mokestis yra tiesioginis mokestis, mokamas tik juridinių asmenų, gaunančių pelno (grynųjų pajamų) iš jų veiklos. Pelno mokestis – mokestis, mokamas nuo juridinių asmenų pelno, apskaičiuojamas nuo juridinių asmenų pajamų atėmus išlaidas, amortizaciją ir kartais investicijas į gamybą, mokslinius tyrimus, labdarai skiriamas sumas. T. y. pelno mokesčio objektą lakoniškai galime apibrėžti, kaip skirtumą tarp juridinio asmens bendrųjų pajamų ir jų gavimo išlaidų.

Pelno mokesčio mokėtojai: 1) Lietuvos vienetas (juridinis asmuo, įregistruotas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, pavyzdžiui uždarosios akcinės bendrovės, individualios įmonės);2) užsienio vienetas (užsienio valstybės juridinis asmuo ar organizacija, kurių buveinė yra užsienio valstybėje ir kurie įsteigti arba kitokiu būdu organizuoti pagal užsienio valstybės teisės aktus, taip pat bet kuris kitas užsienyje įsteigtas, įkurtas ar kitaip organizuotas.

Pelno mokesčio įstatymo nustatyta tvarka pelno mokesčio nemoka:1) biudžetinės įstaigos;2) Lietuvos bankas;3) valstybė ir savivaldybės, išskyrus PMĮ VII skyriuje numatytus atvejus;4) valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos, tarnybos ar organizacijos; 5) valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“; 6) Europos ekonominių interesų grupės.

Pelno mokesčio objektas:

Lietuvos vieneto mokesčio objektas yra: visos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje ir ne Lietuvos Respublikoje. Į Lietuvos vieneto pajamas taip pat įskaitomos jo kontroliuojamojo užsienio vieneto pozityviosios pajamos arba jų dalis PMĮ 39 straipsnyje nustatyta tvarka. Į Lietuvos vieneto (Europos ekonominių interesų grupės dalyvio) pajamas taip pat įskaitomos tos Europos ekonominių interesų grupės pajamos šio Įstatymo 39(1) straipsnyje nustatyta tvarka.

Užsienio vieneto mokesčio objektas yra:

užsienio vieneto per nuolatines buveines Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdomos veiklos pajamos ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos, priskiriamos toms nuolatinėms buveinėms Lietuvos Respublikoje tuo atveju, kai tos pajamos susijusios su užsienio vieneto veikla per nuolatines buveines Lietuvos Respublikoje; užsienio vieneto ne per nuolatines buveines Lietuvos teritorijoje gautos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje.

Užsienio vieneto ne per nuolatines buveines Lietuvos teritorijoje gautos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje: 1) palūkanos, išskyrus palūkanas už Vyriausybės vertybinius popierius, išleidžiamus tarptautinėse finansų rinkose, sukauptas ir išmokamas palūkanas už indėlius ir palūkanas už subordinuotas paskolas, kurios atitinka Lietuvos banko teisės aktais nustatytus kriterijus; 2) pajamos iš paskirstytojo pelno; 3) autorinio atlyginimo, įskaitant atlyginimą už suteiktas gretutines teises, pajamos, taip pat įskaitant šio straipsnio 5 dalyje nustatytus atvejus; 4) pajamos, gautos kaip atlyginimas už perduotą ar licencine sutartimi suteiktą teisę naudotis pramoninės nuosavybės objektu, franšize; 5) atlyginimas už suteiktą informaciją apie gamybinę, prekybinę ar mokslinę patirtį (know-how); 6) gautos pajamos už parduotą, kitokiu būdu perleistą nuosavybėn arba išnuomotą nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, esantį Lietuvos Respublikos teritorijoje; 7) kompensacijų už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą pajamos.

Mokesčio tarifai: 15 procentų mokesčio tarifu apmokestinama:

Lietuvos vieneto, nuolatinių buveinių apmokestinamasis pelnas (jeigu PMĮ nenustato ko kita); pajamos iš paskirstytojo pelno;

gauta parama, panaudota ne pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatyme nustatytą paramos paskirtį, taip pat iš vieno paramos teikėjo per mokestinį laikotarpį grynais pinigais gautos paramos dalis, viršijanti 250 MGL dydžio sumą (apmokestinama be atskaitymų);

Vienetai (išskyrus pelno nesiekiančius), atitinkantys šioje dalyje nustatytus kriterijus, turi teisę apskaičiuodami apmokestinamąjį pelną taikyti vieną iš nustatytų taisyklių:

1) vienetų, kuriuose vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir mokestinio laikotarpio pajamos neviršija 500 tūkstančių litų, apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 13 procentų mokesčio tarifą, išskyrus atvejus, nustatytus 5 straipsnio 3 dalyje;2) vienetų, kuriuose vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir mokestinio laikotarpio pajamos neviršija 1 milijono litų, apmokestinamojo pelno dalis, atitinkanti 25 tūkstančių litų sumą, apmokestinama taikant 0 procentų mokesčio tarifą, o likusi apmokestinamojo pelno dalis – taikant 15 procentų mokesčio tarifą, išskyrus atvejus, nustatytus šio straipsnio 3 dalyje. Ši taisyklė galioja individualioms (personalinėms) įmonėms, tikrosioms ūkinėms bendrijoms ir komanditinėms (pasitikėjimo) ūkinėms bendrijoms.

Aukščiau nurodytos nuostatos netaikomos :  1) vienetams (individualioms (personalinėms) įmonėms), kurių dalyvis ar jo šeimos nariai yra ir kitų vienetų (individualių (personalinių) įmonių) dalyviai; 2) vienetams (individualioms (personalinėms) įmonėms), kurių dalyvis ir (arba) jo šeimos nariai paskutinę mokestinio laikotarpio dieną valdo daugiau kaip 50 procentų akcijų (dalių, pajų) kituose vienetuose, ir vienetams, kuriuose vieneto (individualios (personalinės) įmonės) dalyvis ir (arba) jo šeimos nariai paskutinę mokestinio laikotarpio dieną valdo daugiau kaip 50 procentų akcijų (dalių, pajų); 3) vienetams, kuriuose tas pats dalyvis paskutinę mokestinio laikotarpio dieną valdo daugiau kaip 50 procentų akcijų (dalių, pajų); 4) vienetams, kuriuose tie patys dalyviai kartu paskutinę mokestinio laikotarpio dieną valdo daugiau kaip 50 procentų akcijų (dalių, pajų).

Pelno nesiekiančių vienetų, kurių mokestinio laikotarpio pajamos iš ūkinės komercinės veiklos neviršija 1 milijono litų, apmokestinamojo pelno dalis, atitinkanti 25 tūkstančių litų sumą, apmokestinama taikant 0 procentų mokesčio tarifą, o likusi apmokestinamojo pelno dalis – taikant 15 procentų mokesčio tarifą.

Lietuvos vienetų apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 0 procentų mokesčio tarifą, jeigu:

1) per mokestinį laikotarpį vieneto darbuotojų, priklausančių Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo 4 straipsnyje nurodytoms tikslinėms asmenų grupėms, skaičius sudaro ne mažiau kaip 40 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus, ir2) per mokestinį laikotarpį vienetas nevykdo veiklos, įtrauktos į socialinių įmonių neremtinų veiklos rūšių sąrašą,   tvirtinamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, arba per mokestinį laikotarpį iš tokios veiklos gautos pajamos sudaro ne daugiau kaip 20 procentų visų vieneto pajamų, ir3) mokestinio laikotarpio paskutinę dieną vienetai turi socialinės įmonės statusą.

Pelno mokestis skaičiuojamas:

nuo Lietuvos vieneto mokestinio laikotarpio apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto iš pajamų atėmus neapmokestinamąsias pajamas, leidžiamus atskaitymus ir ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus;

nuo nuolatinių buveinių mokestinio laikotarpio apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto iš uždirbtų pajamų atimant neapmokestinamąsias pajamas, ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus bei tokius atskaitymus, kurie susiję su užsienio vieneto pajamų uždirbimu per nuolatines buveines;

nuo pajamų iš paskirstytojo pelno;

nuo gautos paramos, panaudotos ne pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatyme nustatytą paramos paskirtį;

nuo iš vieno paramos teikėjo per mokestinį laikotarpį grynais pinigais gautos paramos dalies, viršijančios 250 minimalių gyvenimo lygių dydžio sumą;

nuo užsienio vieneto ne per nuolatinę buveinę Lietuvos teritorijoje gautų pajamų, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje. Tokioms pajamoms priskiriama:

palūkanos, išskyrus palūkanas už Vyriausybės vertybinius popierius, išleidžiamus tarptautinėse finansų rinkose, sukauptas ir išmokamas palūkanas už indėlius ir palūkanas už subordinuotas paskolas, kurios atitinka Lietuvos banko teisės aktais nustatytus kriterijus;

autorinio atlyginimo, įskaitant atlyginimą už suteiktas gretutines teises, pajamos (kai yra perleidžiama kompiuterio programa, šios nuostatos taikomos, jei yra perleidžiamas ne autorių teise apsaugotas daiktas, o yra perleidžiamos arba suteikiamos šios teisės: teisė daryti kompiuterio programos kopijas, turint tikslą jas viešai platinti ar kitaip perduoti nuosavybėn, išnuomoti arba paskolinti, arba teisė rengti išvestines kompiuterio programas, kurios remiasi autorių teise apsaugota kompiuterio programa, arba teisė viešai demonstruoti kompiuterio programą);

pajamos, gautos kaip atlyginimas už perduotą ar licencine sutartimi suteiktą teisę naudotis pramoninės nuosavybės objektu, franšize;

atlyginimas už suteiktą informaciją apie gamybinę, prekybinę ar mokslinę patirtį (know-how);

gautos pajamos už parduotą, kitokiu būdu perleistą nuosavybėn arba išnuomotą nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, esantį Lietuvos Respublikos teritorijoje;

kompensacijų už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą pajamos.

Mokesčio mokestinis laikotarpis yra mokestiniai metai. Jie sutampa su kalendoriniais metais, jeigu šis straipsnis nenustato ko kita.

Avansinis pelno mokestis apskaičiuojamas 47 straipsnyje nustatyta tvarka. Avansinio pelno mokesčio sumą apskaičiuoja mokesčio mokėtojas (PMĮ 47 straipsnis).

Pelno mokesčio deklaracijų rūšys :1) metinė pelno mokesčio deklaracija; 2) avansinio pelno mokesčio deklaracija; 3) deklaracija apie užsienio vienetui išmokėtas pajamas (sumas) ir apskaičiuotą bei į biudžetą sumokėtą pelno mokestį; 4) užsienio vieneto, vykdančio veiklą Lietuvos Respublikoje (nuolatinės buveinės) deklaracija; 5) deklaracija apie nuo gautų ir išmokėtų dividendų apskaičiuotą ir sumokėtą pelno mokestį; 6) metinė fiksuoto pelno mokesčio deklaracija.

Mokesčio lengvatos.

Iki atskiro Seimo sprendimo, mažesniu pelno mokesčiu apmokestinamas šių vienetų apmokestinamasis pelnas:

1.      jeigu žemės ūkio veiklą vykdančių vienetų pajamų iš žemės ūkio veiklos dalis sudaro 50 ir daugiau procentų pajamų, šių vienetų apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 0 procentų pelno mokesčio tarifą; (2003-10-14 įstatymo Nr. IX-1775 redakcija, Valstybės žinios., 2003, Nr. 104-4645; šio punkto nuostatos taikomos apskaičiuojant 2003 metais prasidėjusio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną);

2.      Laisvosios ekonominės zonos įmonė, kurioje kapitalo investicijos pasiekė ne mažesnę kaip 1 milijono eurų sumą, 6 mokestinius laikotarpius, pradedant tuo mokestiniu laikotarpiu, kurį ši investicijų suma buvo pasiekta, nemoka pelno mokesčio, o kitais 10 mokestinių laikotarpių jai taikomas 50 procentų sumažintas pelno mokesčio tarifas. Šioje dalyje nustatyta lengvata gali būti taikoma tik tuo atveju, kai ne mažiau kaip 75 procentus atitinkamo mokestinio laikotarpio zonos įmonės pajamų sudaro pajamos iš zonoje vykdomos prekių gamybos, apdirbimo, perdirbimo, sandėliavimo veiklos, didmeninės prekybos zonoje sandėliuojamomis prekėmis ir (arba) teikiamų paslaugų, susijusių su minėtomis zonoje vykdomos veiklos rūšimis (zonoje pagamintų, apdirbtų, perdirbtų ar sandėliuojamų, taip pat zonoje vykdomai gamybai, apdirbimui ar perdirbimui reikalingų prekių transportavimo, aptarnavimo, statybos zonos teritorijoje ir kitų su minėtomis veiklomis susijusių paslaugų). Šioje dalyje nustatyta lengvata gali būti pritaikyta tik tuo atveju, kai laisvosios ekonominės zonos įmonė turi auditoriaus išvadą, patvirtinančią reikalaujamą kapitalo investicijos dydį. Jeigu nesibaigus šioje dalyje nustatytam lengvatos taikymo terminui kapitalo investicijų suma sumažėja ir nebesiekia 1 milijono eurų, lengvatos taikymas sustabdomas tą mokestinį laikotarpį, kurį kapitalo investicijos suma taip sumažėjo, ir gali būti atnaujintas tą mokestinį laikotarpį, kurį kapitalo investicija vėl pasiekia 1 milijoną eurų. Šioje dalyje nustatyta lengvata jokiais atvejais negali būti taikoma kredito įstaigoms ir draudimo įmonėms; (2004 m. kovo 30 d. įstatymo Nr. IX-2091 redakcija, Valstybės žinios., 2004, Nr. 54-1834; šio punkto nuostatos įsigalioja nuo 2004 m. gegužės 1 d.);

3.      juridiniai asmenys (išskyrus nurodytus PMĮ 5 straipsnio 5 dalyje), kurių pajamos už pačių pagamintą produkciją sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų ir kuriuose dirba riboto darbingumo asmenys, mažina apskaičiuotą pelno mokestį nustatyta tvarka, t. y. priklausomai nuo riboto darbingumo asmenų dalies tarp visų dirbančių asmenų, apskaičiuota pelno mokesčio suma atitinkamai mažinama 25 proc., 50 proc., 75 proc. arba 100 proc.; (2004 m. birželio 1 d. įstatymo Nr. IX-2252 redakcija, Valstybės žinios., 2004, Nr. 96-3520; šio punkto nuostatos taikomos apskaičiuojant 2005 metais prasidėjusio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną)

4.      kredito unijos, Centrinė kredito unija atleidžiamos nuo pelno mokesčio pirmuosius tris mokestinius laikotarpius skaičiuojant nuo jų įregistravimo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka dienos, o pradedant ketvirtuoju mokestiniu laikotarpiu, mokėtina pelno mokesčio suma mažinama 70 procentų (2003-10-14 įstatymo Nr. IX-1775 redakcija, Valstybės žinios., 2003, Nr. 104-4645; šio punkto nuostatos taikomos apskaičiuojant 2003 metais prasidėjusio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną).

5.      Jeigu kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) pajamų iš žemės ūkio veiklos ir (arba) pajamų už parduotus įsigytus iš savo narių (vienetų, kuriems gali būti taikomos šios dalies 1 punkto nuostatos, ar gyventojų, kuriems gali būti taikomos Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 24 ir 25 punktų nuostatos dėl pajamų iš žemės ūkio produktų pardavimo) šių narių pagamintus žemės ūkio produktus ir (arba) savo nariams (vienetams, kuriems gali būti taikomos šios dalies 1 punkto nuostatos, ar gyventojams, kuriems gali būti taikomos Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 24 ir 25 punktų nuostatos dėl pajamų iš žemės ūkio produktų pardavimo) parduotus degalus, trąšas, sėklas, pašarus, priemones nuo kenkėjų ir piktžolių bei materialųjį turtą, skirtą naudoti tik savo narių žemės ūkio veikloje, dalis sudaro 85 ir daugiau procentų pajamų , tai šių kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 0 procentų pelno mokesčio tarifą.

Laikinasis socialinis mokestis: objektas, mokėtojai, mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka bei terminai.

Laikinojo socialinio mokesčio apmokestinimo tvarką reglamentuoja 2005 m. birželio 7 d. Lietuvos Respublikos socialinio mokesčio įstatymas .

Mokesčio subjektai (mokėtojai) - juridiniai asmenys (įskaitant užsienio juridinius asmenis Lietuvos vykdančius veiklą per nuolatinę buveinę), kurie už 2006 ir/ar 2007 metų mokestinį laikotarpį privalo mokėti pelno mokestį nuo apmokestinamojo pelno.

Mokesčio objektas yra PMĮ nustatyta tvarka apskaičiuotas apmokestinamasis pelnas. Socialinio mokesčio objektas gali būti sumažinamas:

individualioms įmonėms, tikrosioms ir komanditinėms ūkinėms bendrijoms – dalimi, kuriai taikomas 0 proc. pelno mokesčio tarifas (PMĮ 5 str. 2 d. 2 punktas);

pelno nesiekiantiems juridiniam asmenims, kurių mokestinio laikotarpio pajamos iš ūkinės komercinės veiklos neviršija 1 mln. Lt, - suma, kuriai taikomas 0 procentų pelno mokesčio tarifas (PMĮ 5 str. 4 dalis);

juridiniai asmenys, kurių pajamos už pačių pagamintą produkciją sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų ir kuriuose dirba riboto darbingumo asmenys, - dalimi, proporcinga daliai, kuria šiems asmenims mažinamas pelno mokestis (PMĮ 58 str. 16 dalies 3 punktas).

Mokesčio tarifai : Apskaičiuojant mokestį už 2006 metais prasidėjusį mokestinį laikotarpį, taikomas 4 procentų mokesčio tarifas. Apskaičiuojant mokestį už 2007 metais prasidėjusį mokestinį laikotarpį, taikomas 3 procentų mokesčio tarifas.

Mokesčio apskaičiavimas. Mokestinio laikotarpio eigoje mokamas avansinis mokestis. Avansinis socialinis mokestis apskaičiuojamas pagal numatomą einamojo laikotarpio apmokestinamojo pelno sumą, tačiau: - bendra 2006 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio eigoje mokėtinų avansų suma negali būti mažesnė kaip 4 procentai 2005 metais prasidėjusio pelno mokesčio mokestinio laikotarpio apmokestinamojo pelno sumos; bendra 2007 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio eigoje mokėtinų avansų suma negali būti mažesnė kaip 3 procentai 2006 metais prasidėjusio pelno mokesčio mokestinio laikotarpio apmokestinamojo pelno sumos. Bendra mokestinio laikotarpio eigoje mokėtinų avansų suma padalijama į 3 dalis ir sumokama po 1/3 iki mokestinio laikotarpio trečio, šešto ir devinto mėnesių paskutinės dienos (jeigu mokestinis laikotarpis sutampa su kalendoriniais metais — iki kovo 31, birželio 30 ir rugsėjo 30 dienos). Pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, pildoma metinė socialinio mokesčio deklaracija ir pagal ją apskaičiuojama metinė socialinio mokesčio suma. Jeigu mokestiniu laikotarpiu sumokėtų avansinių mokėjimų suma mažesnė, nei apskaičiuota metinė mokesčio suma, tai skirtumas turi būti sumokėtas į biudžetą, o jeigu avansinių mokėjimų bendra suma viršija metinę sumą, tai mokesčio permoka grąžinama Mokesčių administravimo įstatyme nustatyta tvarka

Mokesčio sumokėjimas : 1)2006 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio socialinio mokesčio suma privalo būti sumokėta į biudžetą ne vėliau kaip to mokestinio laikotarpio metinės mokesčio deklaracijos pateikimo dieną, t. y. pasibaigus 2006 metais prasidėjusiam mokestiniam laikotarpiui iki kito mokestinio laikotarpio 10 mėnesio pirmos dienos (jeigu mokestinis laikotarpis sutampa su kalendoriniais metais – iki 2007 m. spalio 1 dienos). 2) 2007metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio socialinio mokesčio suma privalo būti sumokėta į biudžetą ne vėliau kaip to mokestinio laikotarpio metinės mokesčio deklaracijos pateikimo dieną, t. y. pasibaigus mokestiniam laikotarpiui iki kito mokestinio laikotarpio 9 mėnesio paskutinės dienos (jeigu mokestinis laikotarpis sutampa su kalendoriniais metais – iki 2008 m. rugsėjo 30 dienos). 3)Jeigu mokesčio mokėtojas baigia savo veiklą, tai mokestis privalo būti sumokėtas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo veiklos pabaigos.

Mokesčio lengvatos. Avansinio mokesčio neprivalo mokėti: 1. einamaisiais mokestiniais metais įregistruoti nauji mokesčių mokėtojai; 2. mokesčių mokėtojai, kurių praėjusių mokestinių metų apmokestinamosios pajamos buvo ne didesnės kaip 100 tūkst. litų (nesvarbu, nuo kurio mėnesio vienetas pradėjo veiklą); 3. individualios įmonės, tikrosios ūkinės bendrijos ir komanditinės ūkinės bendrijos, kurie praėjusį pelno mokesčio mokestinį laikotarpį naudojosi PMĮ 5 str. 2 d. 2 punkte nustatyta pelno mokesčio lengvata; 4. pelno nesiekiantys juridiniai

asmenys, kurie praėjusį pelno mokesčio mokestinį laikotarpį naudojosi PMĮ 5 str. 4 dalyje nustatyta pelno mokesčio lengvata; 5. juridiniai asmenys, kurie praėjusį pelno mokesčio mokestinį laikotarpį naudojosi PMĮ 58 str. 16 d. 3 punkte nustatyta pelno mokesčio lengvata.

8.6. Gyventojų pajamų mokestis, paveldimo turto mokestis, žemės mokestis: objektas, mokėtojai, mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka bei terminai. Šio mokesčio lengvatos

Gyventojų pajamų mokestis.

Gyventojų pajamų mokestį reglamentuoja 2002 07 02 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymas (toliau – GPMĮ).

Pajamų mokesčio mokėtojai yrapajamų gavę: nuolatiniai Lietuvos gyventojai, nenuolatiniai Lietuvos gyventojai ., GPM mokantys nuo pajamų, kurių šaltinis yra Lietuvoje.

Pajamų mokesčio objektas (GPMĮ 5 str.)Pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos. Nuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų mokesčio objektas yra pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje ir ne Lietuvoje, išskyrus 5 straipsnio 3 dalyje nurodytą atvejį.

Nuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų mokesčio objektas yra pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje, jeigu šis gyventojas: 1) laikomas nuolatiniu Lietuvos gyventoju pagal GPMĮ 4 straipsnio 1 dalies 3 arba 4 punktus ar 3 dalį ir 2) yra ne Lietuvos Respublikos pilietis, ir 3) tuo pačiu mokestiniu laikotarpiu jis pajamų mokesčio arba jam analogiško mokesčio tikslais yra laikomas nuolatiniu gyventoju tos užsienio valstybės, su kuria sudaryta ir taikoma dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis bei apie šį faktą mokesčio administratorių informuoja tos kitos valstybės kompetentingas asmuo.

Nenuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų mokesčio objektas yra: 1) per nuolatinę bazę vykdomos individualios veiklos pajamos ir užsienio valstybėse gautos pajamos, priskiriamos tai nuolatinei bazei Lietuvoje tuo atveju, kai tos pajamos susijusios su nenuolatinio Lietuvos gyventojo veikla per nuolatinę bazę Lietuvoje; 2) ne per nuolatinę bazę gautos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje.

Nenuolatinio Lietuvos gyventojo ne per nuolatinę bazę gautos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje: 1) palūkanos; 2) pajamos iš paskirstytojo pelno; 3) pajamos už nekilnojamojo pagal prigimtį daikto, esančio Lietuvoje, nuomą; 4) honoraras, įskaitant šio straipsnio 6 dalyje nustatytus atvejus; 5) su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos; 6) sporto veiklos pajamos, įskaitant pajamas, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusias su šia veikla, nesvarbu, ar jos išmokamos tiesiogiai sportininkui ar trečiajam asmeniui, veikiančiam sportininko vardu; 7) atlikėjų veiklos pajamos, įskaitant pajamas, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusias su šia veikla, nesvarbu, ar jos išmokamos tiesiogiai atlikėjui ar trečiajam asmeniui, veikiančiam atlikėjo vardu; 8) pajamos, gautos už parduotą ar kitokiu būdu perleistą nuosavybėn kilnojamąjį daiktą, jeigu šios rūšies daiktui pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus privaloma teisinė registracija ir šis daiktas yra (ar privalo būti) įregistruotas Lietuvoje, taip pat nekilnojamąjį daiktą, esantį Lietuvoje. 6. Tuo atveju, kai perleidžiama kompiuterio programa, 5 straipsnio 5 dalies 4 punkto nuostatos taikomos, jei yra perleidžiamas ne autorių teise apsaugotas daiktas, o kompiuterio programoje yra suteikiamos šios teisės: 1) teisė daryti kompiuterio programos kopijas, turint tikslą jas viešai platinti ar kitaip perduoti nuosavybėn, išnuomoti arba paskolinti, arba 2) teisė rengti išvestines kompiuterio programas, kurios remiasi autorių teise apsaugota kompiuterio programa, arba 3) teisė viešai demonstruoti kompiuterio programą.

Mokesčio tarifai: 27 proc. gyventojų pajamų mokesčio tarifas taikomas pajamoms, kurios nepaminėtos kaip pajamos, apmokestinamos 15 proc . pajamų mokesčio tarifu. Šioms pajamoms nuo 2008 m. sausio 1 d. bus taikomas 24 proc. pajamų mokesčio tarifas.

Pajamos, kurias apmokestinant taikomas 15 proc. pajamų mokesčio tarifas, išvardytos GPMĮ 6 straipsnio 2 dalyje, pavyzdžiui sportininkų pajamoms, gautoms iš sporto veiklos, įskaitant pajamas, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusias su šia veikla, nesvarbu, ar jos išmokamos tiesiogiai sportininkui ar trečiajam asmeniui, veikiančiam sportininko vardu; atlikėjų pajamoms, gautoms iš atlikėjo veiklos, įskaitant pajamas, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusias su šia veikla, nesvarbu, ar jos išmokamos tiesiogiai atlikėjui ar trečiajam asmeniui, veikiančiam atlikėjo vardu; honorarui ir kt.

Mokesčio apskaičiavimas. Apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas, iš visų pajamų atimama: 1. neapmokestinamosios pajamos; 2. pajamos iš veiklos pagal verslo liudijimą; 3. leidžiami atskaitymai, susiję su individualios veiklos pajamų gavimu;4. per mokestinį laikotarpį parduoto ar kitaip perleisto ne individualios veiklos turto įsigijimo kainos suma ir su šio turto pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn patirtų išlaidų suma; 5. pagrindinis arba individualus neapmokestinamasis pajamų dydis (NPD) ir papildomas neapmokestinamasis pajamų dydis (PNPD), — apskaičiuojant mokestinio laikotarpio vieno mėnesio apmokestinamąsias pajamas, arba metinis neapmokestinamasis pajamų dydis (MNPD) ir metinis papildomas neapmokestinamasis pajamų dydis (MPNPD), — apskaičiuojant mokestinio laikotarpio apmokestinamąsias pajamas; 6. tam tikros nuolatinio Lietuvos gyventojo patirtos išlaidos (gyvybės draudimo įmokos, pensijų įmokos, kredito gyvenamajam būstui įsigyti palūkanos, už studijas sumokėtos sumos, išlaidos patirtos įsigyjant vieną per 2004-2009 metus asmeninį kompiuterį su programine įranga).

Mokesčio sumokėjimas. Vadovaujantis GPMĮ gyventojų pajamos pagal mokesčio mokėjimo tvarką skirstomos į dvi klases – A ir B.

A klasei priskiriamos pajamos, nuo kurių pajamų mokestį apskaičiuoja ir į biudžetą sumoka išmokas išmokantys asmenys. B klasei priskiriamos pajamos, nuo kurių mokestį apskaičiuoja, į biudžetą sumoka ir deklaruoja pats gyventojas arba jo įgaliotas asmuo

Nuo 2003–12–12 mokestį išskaičiuojantys asmenys nuo išmokų, išmokėtų iki atitinkamo mokestinio laikotarpio mėnesio 15 dienos, išskaičiuotą pajamų mokestį privalo sumokėti į biudžetą iki to paties mėnesio 15 dienos, o nuo išmokų, išmokėtų po atitinkamo mokestinio laikotarpio mėnesio 15 dienos, išskaičiuotą pajamų mokestį privalo sumokėti iki to paties mėnesio paskutinės dienos.

Jeigu mokestį išskaičiuojantis asmuo su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusias atitinkamo mokestinio laikotarpio mėnesio išmokas moka dalimis (t.y. jei mokamas avansas), tai pajamų mokestis išskaičiuojamas išmokant paskutinę tokios išmokos dalį (nuo bendros tą mėnesį išmokėtų išmokų sumos), tačiau ši GPMĮ nuostata netaikoma apmokestinant gruodžio mėnesį išmokėtas išmokas. Nuo su darbo santykiais susijusių gruodžio mėnesio išmokų dalies (sumokėto avanso), pajamų mokestis turi būti apskaičiuotas nuo per tą mėnesį išmokėtų išmokų dalių sumos (sumokėto avanso) ir sumokėtas iki gruodžio 31 d., jeigu paskutinė išmokos dalis bus išmokėta vėliau negu gruodžio mėnesio paskutinę dieną

Pajamų mokestį nuo B klasės pajamų nuolatinis Lietuvos gyventojas turi sumokėti iki metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo termino pabaigos, t.y. iki kiekvienų metų gegužės 1 dienos. Pajamų mokestį nuo B klasės pajamų nenuolatinis Lietuvos gyventojas turi sumokėti ne vėliau kaip per 25 dienas nuo tokių pajamų gavimo.

Mokesčio lengvatos.

Apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas iš pajamų atimama:

1. GPMĮ 17 straipsnyje nurodytos neapmokestinamosios pajamos;2. gyventojui pateikus prašymą, mokestiniu laikotarpiu darbdavys iš gyventojui išmokamų su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusių pajamų privalo atimti NPD. Gyventojams gali būti taikomas pagrindinis NPD, individualus NPD ir papildomas NPD už auginamą vieną arba du vaikus. Mokestiniam laikotarpiui pasibaigus gyventojas iš savo per mokestinį laikotarpį gautų pajamų gali atimti metinį NPD ir metinį papildomą NPD.3. Gyventojo patirtos išlaidos, kurių bendra suma per mokestinius metus gali siekti 25 procentus apskaičiuotos apmokestinamųjų pajamų sumos, t.y. gali būti atimamos sumokėtos gyvybės draudimo įmokos, pensijų įmokos, sumokėtos į Lietuvos Respublikoje sudarytus pensijų fondus, kredito būstui statyti arba jam įsigyti sumokėtos palūkanos, taip pat sumos, sumokėtos už studijas; sumos sumokėtos už įsigytą vieną per 2004-2009 metų laikotarpį asmeninio kompiuterio vienetą ar/ir įsirengtą interneto prieigą. Už kompiuterį patirtų atimamų išlaidų suma per šešis metus negali būti didesnė, kaip 4000 Lt.4. Pagal GPMĮ 34 str. 3 dalies nuostatas nuo per mokestinį laikotarpį (kalendorinius metus) gautų pajamų mokėtina pajamų mokesčio dalimi (iki 2 procentų) nuolatiniai Lietuvos gyventojai gali paremti pasirinktą ūkio subjektą, kuris pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymą turi teisę gauti paramą. Prašymą nuolatinis Lietuvos gyventojas gali pateikti pats tiesiogiai į nuolatinės gyvenamosios vietos apskrities valstybinę mokesčių inspekciją, atsiųsti paštu arba per savo darbdavį, jeigu pastarasis sutinka. Darbdavys šį prašymą turi pateikti tam mokesčių administratoriui, kuriam teikia pajamų mokesčio išskaičiuoto iš A klasės pajamų, deklaraciją.

Paveldimo turto mokestis

Paveldimo turto mokestį reglamentuoja Paveldimo turto mokesčio įstatymas, kuris įsigaliojo nuo 2003-01-01.

Mokesčio mokėtojai.

Nuolatiniai Lietuvos gyventojai; Nenuolatiniai Lietuvos gyventojai.

Mokesčio objektas

Nuolatinio Lietuvos gyventojo paveldimas turtas; Nenuolatinio Lietuvos gyventojo paveldimas kilnojamasis daiktas, kurį pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus privaloma

teisiškai įregistruoti Lietuvoje, taip pat Lietuvos Respublikoje esantis nekilnojamasis daiktas.

Mokesčio tarifai

Mokestis apskaičiuojamas procentais nuo paveldimo turto apmokestinamosios vertės taikant tokius tarifus:

jeigu paveldimo turto apmokestinamoji vertė ne didesnė kaip 0.5 mln. litų – 5 procentai ; jeigu paveldimo turto apmokestinamoji vertė didesnė kaip 0.5 mln. litų – 10 procentų .

Mokesčio apskaičiavimas

Paveldimo turto apmokestinamoji vertė apskaičiuojama pagal paveldimo turto vertę. Paveldimo turto vertė yra :

1. Nekilnojamojo daikto arba kilnojamojo daikto, kurį privaloma teisiškai registruoti, Komisijos privalomam registruoti turtui įvertinti (toliau – Komisija) nustatyta šio turto vidutinė rinkos kaina. Kai paveldimo nekilnojamojo daikto arba kilnojamojo daikto, kurį privaloma teisiškai registruoti, vidutinės rinkos kainos nenurodytos Komisijos nutarimuose, pagal teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos;

2. vertybinių popierių biržoje kotiruojamų vertybinių popierių — jų vidutinė rinkos kaina;

3. vertybinių popierių biržoje nekotiruojamų vertybinių popierių – jų nominali vertė;

4. pinigų nacionaline valiuta – jų nominali vertė, o pinigų užsienio valiuta – vertė pagal Lietuvos banko skelbiamą oficialų lito ir užsienio valiutų kursą;

5. antikvarinių meno kūrinių, meno kūrinių – vertė, kurią nustato Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamentas;

6. tauriųjų metalų, brangakmenių, tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminių – vertė, kurią nustato Lietuvos prabavimo rūmai;

7. antikvarinių tauriųjų metalų gaminių ir antikvarinių brangakmenių gaminių – vertė, kurią nustato Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamentas kartu su Lietuvos prabavimo rūmais;

8. kito nepaminėto paveldimo turto – vertė, kurią nustato šį turtą paveldėjęs gyventojas (pats arba pasinaudodamas turto vertintojų paslaugomis);

Užsienio valstybėse paveldimo turto vertė yra vertė, nurodyta paveldėjimo dokumentuose. Jeigu užsienio valstybėse paveldimo turto vertė paveldėjimo teisės dokumentuose nenurodyta, šio turto vertė nustatoma pagal Lietuvos nuolatinio gyventojo, paveldėjusio turtą, pateiktus dokumentus, įrodančius šio turto vertę.

Neapmokestinama: vienam sutuoktiniui mirus, kito sutuoktinio paveldimas turtas; vaikų (įvaikių), tėvų (įtėvių), globėjų (rūpintojų), globotinių (rūpintinių), senelių, vaikaičių, brolių, seserų paveldimas turtas; paveldimo turto apmokestinamoji vertė, ne didesnė kaip 10 tūkst. litų.

Savivaldybės taryba mokesčio sumokėjimo terminus gali atidėti ne ilgiau kaip vieneriems metams po paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo. Savivaldybės taryba turi teisę savo biudžeto sąskaita gyventojams mažinti mokestį arba visai nuo jo atleisti.

Žemės mokestis

Apmokestinimą žemės mokesčiu reglamentuoja Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymas.[8]

Mokesčio mokėtojai - yra privačios žemės savininkai.

Mokesčio objektas yra nustatyta tvarka įregistruotas privačios žemės sklypas arba tokio žemės sklypo dalis bendroje nuosavybėje.

Žemės mokesčio tarifas metams – 1,5 procento žemės kainos (miško žemės kainos – be medynų vertės).

Žemės mokestis apskaičiuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka . Remiantis Vyriausybės 1993 m. rugpjūčio 3 d. nutarimu Nr. 603, žemės mokestis apskaičiuojamas nuo žemės kainos, kuri lygi žemės vertei, apskaičiuotai Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ nustatyta tvarka. Už žemę, įsigytą aukciono (konkurso) būdu, žemės mokestis apskaičiuojamas nuo aukcione (konkurse) nustatytos žemės kainos, tačiau ne žemesnės už žemės vertę, apskaičiuotą minėto nutarimo nustatyta tvarka. Kai aukcione (konkurse) nustatyta žemės kaina mažesnė už žemės vertę, apskaičiuotą minėto Vyriausybės nutarimo nustatyta tvarka, žemės mokestis apskaičiuojamas nuo žemės kainos, kuri lygi žemės vertei, apskaičiuotai Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ nustatyta tvarka

Žemės mokestis apskaičiuojamas ir mokamas pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, kuriuos Valstybinė įmonė Registrų centras kasmet iki balandžio 1 dienos pateikia apskričių teritorinėms valstybinėms mokesčių inspekcijoms.

Žemės mokestį žemės savininkams apskaičiuoja ir iki kalendorinių metų spalio 1 dienos žemės mokesčio deklaracijas pateikia apskričių valstybinės mokesčių inspekcijos.

Žemės mokestis pagal pateiktas deklaracijas sumokamas iki kalendorinių metų lapkričio 1 dienos

Mokesčio sumokėjimas

Mokestinis laikotarpis – kalendoriniai metai. Nauji žemės savininkai mokestį turi mokėti: 1. jeigu žemė įsigyta pirmąjį pusmetį, – už visus metus; 2. jeigu žemė įsigyta antrąjį pusmetį, – nuo kitų kalendorinių metų.

Žemės mokesčio nebereikia mokėti, kai:1. žemė perleidžiama pirmąjį pusmetį, – tais pačiais metais;2. žemė perleidžiama antrąjį pusmetį, – nuo kitų metų.

Mokesčio sumokėjimo terminus nustato vietos savivaldos vykdomosios institucijos.

Mokesčio lengvatos

Nuo žemės mokesčio atleidžiami žemės savininkai – I ir II grupės invalidai, senatvės pensininkai ir nepilnamečiai vaikai, kai minėtų savininkų šeimose apmokestinamojo laikotarpio pradžioje nėra darbingų asmenų ir jiems priklausančio žemės sklypo plotas ne didesnis už savivaldybių tarybų nustatytus neapmokestinamuosius dydžius. Taikant lengvatą, prie darbingų asmenų nepriskiriami mokymo įstaigų dieninių skyrių moksleiviai bei studentai.

Kai žemės savininkai turi teisę į žemės mokesčio lengvatą ir turi ne vieną žemės sklypą, taikoma didžiausia lengvata vienam žemės sklypui.

Nuo 2007 m. sausio 1 d. nuo žemės mokesčio taip pat atleidžiami žemės savininkai, kurių mokėtinas žemės mokestis (už visus nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus) neviršija 5 litų.

8.7. Pridėtinės vertės mokestis: objektas, mokėtojai, mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka bei terminai. Šio mokesčio lengvatos

Pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM) yra bendras vartojimo mokestis. Šiuo mokesčiu nesudėtinga apmokestinti prekes ir paslaugas, jis turi plačią apmokestinimo bazę. PVM šalininkai teigia, jog norint turėti efektyvesnę ekonomiką, reikia teikti pirmenybę vartojimo mokesčiams, o ne pajamų mokesčiams, nes didesni pajamų mokesčiai neskatina įmonių veiklos ir silpnina krašto ekonomiką. Vartojimo mokesčiai, priešingai, skatina šalies ekonomikos augimą.

Pridėtinės vertės mokesčio apskaičiavimo, sumokėjimo tvarką reglamentuoja 2002 m. LR Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas .

Mokesčio mokėtojai : Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo – Lietuvos Respublikos juridinis arba fizinis asmuo, vykdantis bet kokio pobūdžio ekonominę veiklą; Užsienio apmokestinamasis asmuo – bet kokio pobūdžio ekonominę veiklą vykdantis: 1.užsienio valstybės juridinis asmuo ar organizacija, kurių buveinė yra užsienio valstybėje ir kurie įsteigti arba kitokiu būdu organizuoti pagal užsienio valstybės teisės aktus, arba 2.bet kuris kitas užsienyje įsteigtas, įkurtas ar kitaip organizuotas vienetas, arba 3. fizinis asmuo, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta nėra Lietuvos Respublika.

PVM objektas yra:

1) prekių tiekimas ir paslaugų teikimas , tenkinantis visas šias sąlygas:

prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal PVM nuostatas vyksta šalies teritorijoje;

prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks. Kai fizinio asmens sudaromi sandoriai nėra susiję su jo vykdoma ekonomine veikla, nelaikoma, kad fizinis asmuo teikia prekes ir (arba) paslaugas veikdamas kaip apmokestinamasis asmuo. Šiame punkte nurodyta sąlyga netaikoma, jeigu šalies teritorijoje už atlygį tiekiama nauja transporto priemonė, kurią tiekėjas, pirkėjas arba bet kurio užsakymu trečioji šalis išgabena iš šalies teritorijos, tačiau į Europos Bendrijų teritoriją.

2) PVM objektas taip pat yra prekių įsigijimas už atlygį šalies teritorijoje iš kitos valstybės narės, kai:

prekes iš apmokestinamojo asmens, kuris vykdo savo ekonominę veiklą, t. y. veikia kaip toks, ir kuriam netaikomos teisės aktų nuostatos, numatytos Direktyvos 77/388/EEB 24 straipsnyje, įsigyja apmokestinamasis asmuo, kuris sandorį sudaro vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks, arba juridinis asmuo, kuris nėra apmokestinamasis asmuo, jeigu šis prekių tiekimas nelaikomas įvykusiu šalies teritorijoje pagal PVM įstatymo 12 straipsnio 2 ar 3 dalies nuostatas;

naujas transporto priemones įsigyja bet kuris asmuo;

akcizais apmokestinamas prekes, už kurias prievolė apskaičiuoti akcizus pagal Lietuvos Respublikos akcizų įstatymą atsiranda Lietuvos Respublikoje, įsigyja bet kuris asmuo, išskyrus fizinį asmenį, kuris nėra apmokestinamasis asmuo.

3) Importo PVM objektas yra prekių importas, kai prekės pagal PVM įstatymo nuostatas laikomos importuotomis šalies teritorijoje.

4) PVM objektas yra esančios šalies teritorijoje prekės, kurioms nustoja galioti aplinkybės, dėl kurių prekės apmokestinamos taikant 0 procentų PVM tarifą.

Mokesčio tarifai

Standartinis 18 procentų PVM tarifas; Lengvatinis 5 procentų PVM tarifas taikomas:

keleivių vežimo Susisiekimo ministerijos ar jos įgaliotos institucijos arba savivaldybių nustatytais reguliaraus susisiekimo maršrutais, keleivių vežimo keleiviniais traukiniais paslaugoms, taip pat šiame punkte nurodytų keleivių bagažo vežimo paslaugoms;

knygoms (įskaitant brošiūras, lapelius ir panašius spaudinius, vaikiškas knygeles su paveikslėliais, piešimo ir spalvinimo knygeles, spausdintas ar rankraštines natas, žemėlapius, hidrografijos arba panašias schemas, tačiau išskyrus gaublius, kalendorius, užrašų knygeles ir kitus panašaus pobūdžio spaudinius), laikraščiams, žurnalams ir kitiems periodiniams leidiniams, išskyrus erotinio ir smurtinio pobūdžio leidinius, kuriuos tokiais pripažino teisės aktų įgaliota institucija, bei spausdintą produkciją, kurioje mokama reklama sudaro daugiau kaip 4/5 viso leidinio ploto;

vaistams (įskaitant veterinarinius), priemonėms, naudojamoms kontracepcijai, sanitarinės (higienos) apsaugos gaminiams moterims, specialios paskirties kūdikių maisto produktams, specialios medicininės paskirties maisto produktams bei medicininės paskirties kūno ir dantų priežiūros priemonėms, taip pat medicinos įrangai, pagalbos priemonėms ir kitiems medicinos prietaisams, skirtiems tiesiogiai asmens sveikatos sutrikimams palengvinti ir (arba) gydyti. Šiame punkte nurodytų prekių, kurioms taikomas lengvatinis PVM tarifas, grupestvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė;

turizmo veiklą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka teikiamoms viešbučio tipo ir specialaus apgyvendinimo paslaugoms;

ekologiškiems maisto produktams, jei jie atitinka Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų reikalavimus;

šviežiai atšaldytai mėsai ir valgomiems subproduktams (išskyrus naminių paukščių mėsą ir jų valgomus subproduktus), jei jie atitinka Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų reikalavimus ir Lietuvos standartus, jeigu tokie standartai yra patvirtinti;

šviežiai atšaldytai, užšaldytai, giliai užšaldytai naminių paukščių mėsai ir jų valgomiems subproduktams, jei jie atitinka Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų reikalavimus ir Lietuvos standartus, jeigu tokie standartai yra patvirtinti;

žemės ūkio bendrovių ir kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) – žemės ūkio subjektų paslaugos žemės ūkiui, teikiamoms savo nariams (pagal šio Įstatymo 1 priede patvirtintą žemės ūkio paslaugų sąrašą);

gyvoms, šviežioms ir atšaldytoms žuvims, jeigu jos atitinka Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų reikalavimus ir Lietuvos standartus, jeigu tokie standartai yra patvirtinti.

visų rūšių meno ir kultūros bei sporto  renginių (įskaitant mugių, parodų, cirko renginius), taip pat muziejų, pramogų parkų, zoologijos sodų, kuriems netaikomos šio įstatymo 23 straipsnio nuostatos, lankymui.

rašytojo, kompozitoriaus ar atlikėjo  (aktoriaus, dainininko, muzikanto, dirigento, šokėjo ar kito asmens, vaidinančio, dainuojančio, skaitančio, deklamuojančio arba kitaip atliekančio literatūros, meno, folkloro kūrinius ar cirko numerius) teikiamos kūrybos ar atlikimo paslaugos ir paslaugos, už kurias šiems asmenims mokamas honoraras, kaip jis apibrėžtas Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio  įstatyme

Lengvatinis 9 procentų PVM tarifas taikomas gyvenamųjų namų statybos, renovacijos, apšiltinimo paslaugoms, už kurias apmokama valstybės ir savivaldybių biudžetų, valstybės teikiamų lengvatinių kreditų ir valstybės specialiųjų fondų lėšomis.

0 procentų PVM tarifas taikomas šio PVM VI skyriuje nurodytais prekių tiekimo ir paslaugų teikimo bei prekių įsigijimo iš kitos valstybės narės atvejais.

Mokesčio apskaičiavimas. Apskaičiuojant už mokestinį laikotarpį mokėtiną į biudžetą PVM sumą iš per mokestinį laikotarpį apskaičiuotos pardavimo PVM už patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas (išskyrus PVM, kurį PVM nustatyta tvarka privalo išskaityti ir sumokėti prekių ir (arba) paslaugų pirkėjas (klientas) sumos, taip pat iš priklausančios mokėti į biudžetą PVM sumos už įsigytas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu PVM mokėtojas PVM nustatyta tvarka įpareigotas šį PVM apskaičiuoti (arba išskaityti) ir sumokėti, bei iš importo PVM sumos, įskaitytos vadovaujantis PVM 94 straipsnio nuostatomis, atimama atskaitoma pirkimo ir (arba) importo PVM suma.

Mokesčio sumokėjimas. Avansinis PVM mokėjimas turi būti sumokėtas iki atitinkamo mėnesio 5, 13 ir 20 dienos. Mokesčio laikotarpio (kalendorinio mėnesio, kalendorinio pusmečio, kito mokestinio laikotarpio, išregistruojamo iš PVM mokėtojo arba likviduojamo asmens paskutinio mokestinio laikotarpio), taip pat metinėje deklaracijoje apskaičiuotas PVM sumokamas iki deklaracijos pateikimo termino pabaigos.

Mokesčio lengvatos

Atvejai, kai prekių tiekimas ir paslaugų teikimas PVM neapmokestinami, nustatyti PVM įstatymo 20 – 32 straipsniuose . Tai: su sveikatos priežiūra susijusios prekės ir paslaugos; socialinės paslaugos ir susijusios prekės; švietimo ir mokymo paslaugos; kultūros ir sporto paslaugos; pelno nesiekiančių juridinių asmenų veikla; pašto paslaugos; radijo ir televizijos visuomenei teikiamos informavimo paslaugos; draudimo paslaugos; finansinės paslaugos; azartiniai lošimai ir nekilnojamų pagal prigimtį daiktų nuoma; nekilnojamų pagal prigimtį daiktų pardavimas ar kitoks perdavimas.

Sankcijų taikymas Jeigu PVM mokėtojas per šiame Įstatyme nustatytą terminą nepateikė PVM deklaracijos, už tą laikotarpį mokėtina į biudžetą PVM suma didinama (grąžintina iš biudžeto PVM suma mažinama) 1 procentu.

8.8. Akcizas: objektas, mokėtojai, apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka bei terminai

Akcizų apskaičiavimo, sumokėjimo tvarką reglamentuoja 2004-01-29 Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymas

Mokesčio objektas : Etilo alkoholis ir alkoholiniai gėrimai; Apdorotas tabakas; Energetiniai produktai; Kuras.

Alui – 7 litų už 1 procentą faktinės alkoholio koncentracijos, išreikštos tūrio procentais, akcizo tarifas, kuris nustatomas už produkto hektolitrą.

Mažoms alų gaminančioms įmonėms 10 tūkst. dekalitrų per metus realizuoto alaus taikomas 50 procentų mažesnis akcizo tarifas. Vynui iš šviežių vynuogių ir kitiems fermentuotiems gėrimams: 1. vynui ir kitiems fermentuotiems gėrimams, kurių faktinė alkoholio koncentracija, išreikšta tūrio procentais, yra ne didesnė kaip 8,5 procento tūrio – 40 litų už produkto hektolitrą; 2. pirmame punkte nenurodytam vynui ir kitiems fermentuotiems gėrimams – 150 litų už produkto hektolitrą. Tarpiniams produktams: 1. kurių faktinė

tūrinė alkoholio koncentracija, išreikšta tūrio procentais, yra ne didesnė kaip 15 procentų tūrio – 150 litų už produkto hektolitrą; 2. kurių faktinė tūrinė alkoholio koncentracija, išreikšta tūrio procentais, yra didesnė kaip 15 procentų tūrio – 230 litų už produkto hektolitrą. Etilo alkoholiui – 3200 litų už gryno etilo alkoholio hektolitrą. Cigaretės apmokestinamos taikant kombinuotą akcizo tarifą (specifinis – 47,5 lito už 1000 cigarečių ir vertybinis – 15 procentų nuo maksimalios mažmeninės kainos). Cigarams ir cigarilėms taikomas 38 litų už kilogramą produkto akcizo tarifas. Rūkomajam tabakui – 111 litų už kilogramą produkto akcizo tarifas. Bešviniam benzinui - 1318 litų už toną produkto akcizo tarifas. Benzinui, turinčiam švino - 1934 litų už toną produkto. Žibalui - 1002 litų už toną produkto akcizo tarifas. Gazoliams - 1002 litų už toną produkto akcizo tarifas. Šildymui skirtiems gazoliams (buitiniam krosnių kurui) – 86 litų už toną produkto akcizo tarifas. Skystajam kurui (mazutams), atitinkančiam Vyriausybės nustatytus požymius, orimulsijai taikomas 52 litų už toną produkto akcizo tarifas. Skirtiems naudoti kaip degalai (variklių kuras) naftos dujoms ir dujiniams angliavandeniliams, jų pakaitalams bei priedams taikomas 432 litų už toną produkto akcizo tarifas.

Akcizų apskaičiavimas . Už akcizais apmokestinamas prekes, už kurias atsiranda prievolė mokėti akcizus, mokėtina akcizų suma apskaičiuojama taikant akcizų tarifus, galiojančius prievolės atsiradimo dieną. Tuo atveju, kai akcizais apmokestinamos prekės prarandamos ir jų praradimo dienos nustatyti neįmanoma, mokėtina akcizų suma apskaičiuojama taikant akcizų tarifus, galiojusius prekių praradimo nustatymo diena.

Mokesčio sumokėjimas . Ne vėliau kaip iki akcizų deklaracijos pateikimo termino pabaigos į vietos mokesčio administratoriaus, kurio teritorijoje yra sandėlis, surenkamąją sąskaitą, o jeigu mokėtojas nėra sandėlio savininkas - į to, kurio teritorijoje jis įregistruotas mokesčio mokėtoju. Viršijus už mokestinį laikotarpį mokėtinos akcizų sumos ribą (ją nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija), už atitinkamą sandėlį akcizai mokami kas dešimtadienį iki to paties mėnesio 15 dienos, paskutinės dienos ir iki akcizų deklaracijos pateikimo termino pabaigos. Akcizai mokami į valstybės biudžetą.

Mokesčio lengvatos. Nuo akcizų atleidžiamos akcizais apmokestinamos prekės, jeigu jos: eksportuotos; skirtos užsienio šalių diplomatinių ir konsulinių atstovybių veiklai; atgabenamos keleivių asmeniniame bagaže ir neviršija Vyriausybės nustatytų kiekių, kuriuos fiziniams asmenimis (keleiviams) leista įvežti be importo mokesčių; pagal Muitinės kodeksą neapmokestinamos importo mokesčiais; tiekiamos kaip atsargos laivams ir (arba) orlaiviams, gabenantiems keleivius ir (arba) krovinius tarptautiniais maršrutais; skirtos kitų negu LR Šiaurės Atlanto Organizacijos Sutarties šalių kariuomenių vienetams šiems vienetams ar juos lydintiems civiliniams darbuotojams naudoti; LR pripažintoms tarptautinėms organizacijoms ir jų atstovybėms bei jų nariams; įsigyjamos arba importuojamos pagal tarptautines sutartis. kitais atvejais, kai atskiros akcizais apmokestinamos prekės atleidžiamos nuo akcizų, kurie nustatyti specialiosiose nuostatose

8.9. Muitai: objektas, mokėtojai, apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka bei terminai

Muitas – tai mokestis, kurį reikia sumokėti tuomet, kai prekės yra importuojamos į Europos Bendrijos teritoriją arba eksportuojamos iš jos. Muitai yra netiesioginiai valstybės mokesčiai. Muitais apmokestinamos iš trečiųjų šalių į Lietuvos Respublikos teritoriją importuojamios prekės. Tai reglamentuoja Bendrijos muitinės kodeksas ir Lietuvos Respublikos muitinės įstatymas bei muitų veikimą nusakantys kiti teisės aktai. Europos Tarybos reglamentas, nustatantis bendrijos muitinės kodeksą, yra privalomas visoms ES valstybėms narėms ir yra tiesiogiai jose taikomas.

Muitų klasifikavimas. Bendrieji – taikomi siekiant reguliuoti ES užsienio prekybą ir gauti pajamų į valstybės biudžetą. Specialieji – taikytini kaip atsakomoji priemonė prieš diskriminacinius kitų valstybių arba jų grupių veiksmus ES atžvilgiu.

Antidempingo muitai yra viena iš prekybos apsaugos priemonių, kurias, esant apibrėžtoms sąlygoms, leidžia taikyti Pasaulio prekybos organizacijos, bei ES teisės aktų nuostatos. Nustatyta, jog į kitą valstybę įvežamos produkcijos kaina yra dempingo kaina tada, kai ji yra mažesnė nei tikroji prekės vertė. Kitaip tariant, kai trečios šalies eksportuotojas naudoja tarptautinės prekybos taisyklių netoleruojamą kainodaros politiką – dempingą, tuo sukeldamas žalą ES pramonei.

Kompensaciniai muitai - taikytini, kai į ES muitų teritoriją importuojamos prekės, kurių gamybai arba eksportui turi tiesiogiai arba netiesiogiai buvo naudojama užsienio valstybės subsidija, jeigu jas importuojant gali būti padaryta žala ES interesams . Kompensacinis muitas nuturi viršyti subsidijų dydžio.

1992 m. Spalio 12 d. Tarybos Reglamente (EEB) Nr. 2913/92 , kuris nustato Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – Bendrijos muitinės kodeksas), 4 straipsnyje apibrėžiami importo ir eksporto muitai , kaip muitai ir mokesčiai, kurių poveikis lygiavertis už importuojamas (eksportuojamas) prekes mokamiems muitams bei žemės ūkio produktų išlyginamieji mokesčiai ir kiti importo mokesčiai, nustatyti įgyvendinant bendrąją žemės ūkio politiką arba sudarius atitinkamus susitarimus, kurie taikomi tam tikroms prekėms, gaunamoms perdirbant žemės ūkio produktus.

Muitų objektas. Per ES sieną įvežamos ir išvežamos prekės, išskyrus nuo importo ir eksporto muitų atleidžiamas prekes. Pagal EB muitinės kodeksą Importo muitai yra: 1. muitai ir muitams, mokamiems, už importuojamas prekes, lygiaverčio poveikio privalomieji mokėjimas; 2. žemės ūkio mokesčiai ir kiti importo privalomieji mokėjimai, nustatyti įgyvendinant bendrąją žemės ūkio politiką arba konkrečią tvarką, kuri taikoma tam tikroms prekėms, gaunamoms perdirbant žemės ūkio produktus.

Eksporto muitai : muitai ir muitams mokamiems už eksportuojamas prekes lygiaverčio poveikio privalomieji mokėjimai; žemės ūkio mokesčiai ir kiti eksporto privalomieji mokėjimai, nustatyti įgyvendinant bendrąją žemės ūkio politiką arba sudarius atitinkamus susitarimus, kurie taikomi tam tikroms prekėms, gaunamoms perdirbant žemės ūkio produktus. Muito mokesčio subjektai yra fiziniai ir juridiniai asmenys įvežantys ir išvežantys per ES sieną aukščiau minėtas prekes.

Muitinė, taikydama muitus ir kitus jos administruojamus mokesčius, bendrosios žemės ūkio politikos priemones bei muitinės kompetencijai priskirtus importo, eksporto ir tranzito draudimus bei apribojimus, vadovaudamasi Bendrojo muitų tarifo reglamentu

naudoja Lietuvos Respublikos integruotą tarifą (toliau – integruotas tarifas). Integruotas tarifas yra informacijos apie minėtus muitus, mokesčius, draudimus ir apribojimus rinkinys, sudarytas ir tvarkomas kaip kompiuterinė duomenų bazė.

Muitų normų rūšys. Įvežamoms prekėms, turinčioms šalių, kurios yra Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos Susitariančiosios Šalys, arba su kuriomis Europos Bendrija yra sudariusi susitarimus, kuriuose numatytas palankiausio tarifinio režimo straipsnis, kilmę, taikoma konvencinė muitų norma. Jei autonominės muitų normos yra mažesnės už konvencines muitų normas, taikomos autonominė muitų normai. Autonominiai muitai taikomi, kai prekės yra kilusios iš valstybių ar jų grupių, su kuriomis Europos Sąjunga (toliau – ES) nėra sudariusi tarptautinių sutarčių, nustatančių didžiausio palankumo prekybos statuso, ar nėra nustačiusi kito prekybos režimo, arba kai prekių kilmė, suteikianti teisę taikyti kitą importo muito normą, neįrodyta.

Siekdama padėti besivystančioms šalims Europos Bendrija taiko preferencines muitų normas pagal Bendrąją preferencijų sistemą (toliau – BPS) arba sudarytas preferencinės prekybos sutartis. Bendrijos muitinės kodekso 20 straipsnio 3 skyriuje nurodyta, jog preferencinių muitų tarifų priemonės yra nustatytos sutartimis, kurias Bendrija yra sudariusi su tam tikromis šalimis arba jų grupėmis ir kuriose joms suteikta teisė naudotis preferenciniu muitų tarifų režimu. Preferencinių muitų tarifų priemones Bendrija taiko ir vienašališkai tam tikroms šalims, šalių grupėms arba teritorijoms. Ši muitų grupė atlieka fiskalinę funkciją ir kartu su eksporto muitais (jeigu tokie nustatyti) – balansavimo funkciją.

Šalis importuotoja, nustačiusi subsidijavimo faktą, turi teisę įvesti kompensacinius muitus importuojamoms prekėms. Kompensaciniai muitai taikomi, kai šalies vyriausybė teikia eksportuotojui subsidijas, kurios iškraipo prekybą, rinkos kainas ir sukelia žalą  importuojančios šalies pramonei. Kompensacines priemones taikanti šalis pagal atitinkamas metodikas privalo įrodyti priežastinį ryšį tarp subsidijos taikymo fakto ir jo sukeltos žalos.

Pažymėtina, kad nuo 2004 m. gegužės 1 d. taikomas naujas standartinis muitas, kuriuo apmokestinamos prekės:

gabenamos siuntose, kurias vienas fizinis asmuo siunčia kitam, arba gabenamos asmeniniame keleivių bagaže, jeigu jos įvežamos ne komerciniais tikslais.

Minėtas standartinis muito tarifas taikomas tuo atveju, jeigu importo muitu apmokestinamų vienoje siuntoje esančių arba vienam keleiviui priklausančių prekių vertė yra ne didesnė kaip 350 eurų.

Europos Bendrijų muitų tarifas, kurio struktūrą apibrėžia 1992 m. Spalio 12 d. Europos Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2913/92, nustatantis Bendrijos muitinės kodeksą , 20 straipsnio 3 dalis, taikomas nustačius tris pagrindinius veiksnius:

1. suklasifikavus prekę pagal Kombinuotąją nomenklatūrą (toliau – KN); 2. nustačius prekės kilmę; 3. nustačius prekės muitinę vertę.

Muitų tarifų struktūra yra: 1) prekės kodas pagal kombinuotą muitų tarifų ir užsienio prekybos statistikos nomenklatūrą; 2) prekės aprašas pagal kombinuotą muitų tarifų ir užsienio prekybos statistikos nomenklatūrą; 3) prekės natūrinis matavimo vienetas, 4) Autonominio importo muito norma; 5) konvencinė importo muito norma; 6) preferencinės importo muito normos; 7) eksporto muito norma.

Eksportuojant ar importuojant kiekvieną prekę, reikia nustatyti, kokia tai prekė. Tam yra skirtas prekės aprašymas ir jos kodas. Kiekviena prekė turi savo unikalų kodą pagal Kombinuotosios nomenklatūros (toliau – KN) aprašymą. KN struktūra būtų tokia:

Pasaulyje šiuo metu galioja Harmonizuotos sistemos (toliau – HS) konvencija. Pagal šią sistemą yra sukurta bendra prekių aprašymo ir kodavimo sistema.

HS - harmonizuotoje sistemoje yra 1241 pozicija, kurios suskirstytos į 96 skirsnius ir padalintos į 21 skyrių. Ši sistema apima 6 skaitmenų rinkinį. Tai reiškia, kad harmonizuota prekių nomenklatūra yra tik iki 6 ženklo. Sparčiai vystantis naujoms technologijoms, kinta ir prekių nomenklatūra, todėl nuo 1988 m. numatyta kas 4 metai peržiūrėti HS.

KN - septintas ir aštuntas skaitmenys vadinami šios nomenklatūros Bendrijos poskyriais. Jie dar vadinami KN subpozicijomis ir naudojami tais atvejais, kada yra nurodoma atitinkama muito norma . 1987 m. liepos 23 d Tarybos Reglamento (EEB) Nr. 2658/87 (toliau – Reglamento) I priede pateikiama Kombinuotoji nomenklatūra ir konvencinių muitų normos. Vis dėlto, jei autonominių muitų normos yra mažesnės už konvencinių muitų normas arba jei konvencinių muitų normos netaikomos, minėtame priede taip pat nurodomos autonominių muitų normos. Vadinasi KN sudaro 8 skaitmenų kodo numeris. Kiekvienais metais Komisija priima reglamentą, kuriame pateikiama tiksli KN redakcija, kartu su muito normomis, nustatytomis pagal Tarybos ar Komisijos patvirtintas priemones. Minėtas Reglamentas ne vėliau kaip spalio 31 d. Paskelbiamas Europos Bendrijų oficialiame leidinyje ir taikomas nuo kitų metų sausio 1 d.

Kadangi kombinuota nomenklatūra yra nepakankamai detalizuota Bendrijos tikslams, todėl ji gali būti papildoma vadinamais “TARIC kodais„. Šis 10 simbolių kodas apibūdinamas Europos Bendrijų integruotu tarifu (toliau – TARIC), kuris atitinka Bendrojo muitų tarifo, užsienio prekybos statistikos, prekybos, žemės ūkio ir kitų Bendrijos prekių importo ar eksporto politikos krypčių reikalavimus, nustato Komisija. TARIC  kodai reikalingi Reglamento II priede išvardintoms Bendrijos priemonėms įgyvendinti.

TARIC kodai gali būti toliau detalizuojami naudojant papildomus kodus. Tai reiškia, kad papildomi kodai yra atskira nomenklatūra ir kad jie egzistuoja savarankiškai ir turi savo nepriklausomą aprašymą. Papildomi kodai dažniausiai naudojami kai prekių nomenklatūra turi būti toliau detalizuojama specifiniais tikslais, bet išskaidyti pačius kodus yra nepraktiška. Valstybės narės gali įtraukti poskyrius ar papildomus kodus nacionaliniais tikslais. Tokiems poskyriams ar papildomiems kodams pagal Reglamentą (EEB) Nr. 2454/93 suteikiami atpažinimo kodai. Papildomi kodai yra 4 skaičių ar raidžių ilgumo. Pirma raidė ar skaičius yra kodo tipas. TARIC sistema leidžia centralizuoti užsienio prekybą reglamentuojančių ES teisės aktų taikymą, administruojamą Europos Komisijos Muitų ir mokesčių sąjungos

Generaliniame direktorate (DG TAXUD ) ir užtikrinti vienodą teisės aktų taikymą visose šalyse narėse. TARIC publikuojamas popieriuje vieną kartą per metus Oficialiame Europos Bendrijos leidinyje, serijoje C, bei atnaujinama kiekvieną dieną internete.

Lietuvos muitinė besirengdama taikyti ES tarifinio reguliavimo priemones sukūrė kompiuterizuotą kompleksinio tarifo sistemos LITAR programinę įrangą. LITAR yra vienintelė tarifinės informacijos saugykla, iš kurios ši informacija yra teikiama muitinės deklaracijų apdorojimo sistemai, bei visiems tarifinės informacijos vartotojams – valstybės institucijoms bei verslo visuomenei. Ši moderni integruota muitinės informacinė sistema (neturinti savarankiško teisinio statuso), sudaro galimybę operatyviai teikti duomenis vartotojams, didinti surenkamos statistinės informacijos patikimumą, mažinti muitinės formalumų atlikimo trukmę ir gerinti klientų aptarnavimą.

Siekdama užtikrinti vienodą bendrojo muitų tarifo ir TARIC taikymą, Komisija skatina valstybių narių muitinės laboratorijų veiklos koordinavimą ir derinimą, jei įmanoma, naudodama kompiuterines priemones. Muitinių laboratorijų veikla labai svarbi nustatant bei patikslinant prekių kodus. Gana dažnai deklaracijose nurodomas prekės kodas neatitinka iš tikrųjų gabenamos per sieną prekės. Tokie atvejai gali būti nustatomi deklaracijos įforminimo metu  arba jau po įforminimo. Kilus įtarimui dėl prekės kodo paimamas prekės mėginys ir siunčiamas į laboratoriją patikrinimui.

8.10. Nekilnojamojo turto mokestis: objektas, mokėtojai, mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka bei terminai. Šio mokesčio lengvatos 

Nekilnojamojo turto apmokestinimo tvarką reglamentuoja Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas. Mokesčio mokėtojai: Juridiniai ir fiziniai asmenys (tai pat ir užsienio valstybių). Mokesčio objektas : Juridiniams asmenų — nuosavybės teise priklausantis, arba iš fizinių asmenų ilgesniam kaip vieno mėnesio laikotarpiui perimtas nekilnojamasis turtas (toliau -NT); Fizinių asmenų – nuosavybės teise priklausantis NT, išskyrus gyvenamosios, sodų, garažų, fermų, šiltnamių, ūkio, pagalbinio ūkio, mokslo, religinės, poilsio, žuvininkystės paskirties bei inžinerinius statinius, jeigu jie nenaudojami individualioje ar ekonominėje veikloje; Pagal verslo liudijimą naudojamas fizinių asmenų NT nekilnojamojo turto mokesčiu neapmokestinamas (jeigu su tokiu NT susijusių išlaidų nepriskiria leidžiamiems atskaitymas kiti asmenys arba su tuo NT susijęs pirkimo (importo) PVM neatskaitomas).

Mokesčio tarifai. Nekilnojamojo turto mokesčio tarifas apskaičiuojant mokestį už 2006 metus – 1 procentas NT mokestinės vertės. Nuo 2007 m. sausio 1 d. mokesčio tarifą, intervale nuo 0,3 procento iki 1 procento nekilnojamojo turto mokestinės vertės, nustatys savivaldybės, atsižvelgdamos į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, jo techninės priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį) ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus). Konkrečius mokesčio tarifus, kurie savivaldybių teritorijose galios nuo 2007 m. sausio1d., savivaldybių tarybos įgaliotos nustatyti iki 2006 m. rugpjūčio 15d., o vėlesniais metais, mokesčio tarifą, kuris galios nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, - iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos.

Mokesčio apskaičiavimas. Mokesčių mokėtojai (fiziniai ir juridiniai asmenys) mokestį už visus metus apskaičiuoja ir deklaruoja patys. Už iš fizinių asmenų ilgesniam kaip vieno mėnesio laikotarpiui perimtą NT mokestį apskaičiuoja ir deklaruoja juridiniai asmenys.; Nekilnojamojo turto mokestis pradedamas skaičiuoti nuo mėnesio, kurį įgyjama nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą, nekilnojamasis turtas pradedamas naudoti ekonominei ar individualiai veiklai arba yra juridinio asmens perimamas.; Nekilnojamojo turto mokestis neskaičiuojamas nuo mėnesio, einančio po mėnesio, kurį perleidžiama nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą, nekilnojamasis turtas nebenaudojamas ekonominei ar individualiai veiklai arba nekilnojamasis turtas juridinio asmens grąžinamas, išskyrus atvejus, kai dėl nekilnojamojo turto perleidimo ar perdavimo atsiranda prievolė skaičiuoti mokestį kitam asmeniui,– šiuo atveju mokestis neskaičiuojamas nuo to paties mėnesio, kurį perleidžiama nuosavybės teisė, turtas perduodamas, ar nebenaudojamas ekonominei bei individualiai veiklai.

Mokesčio sumokėjimas Mokestį mokesčių mokėtojai privalo sumokėti metams pasibaigus, iki kitų metų vasario 1 d.

Juridiniai asmenys metų eigoje tai pat turi mokėti avansinius mokesčius, po ¼ metinės mokesčio sumos, tris kartus per metus: iki kovo 31 (išskyrus 2006 metų mokestinį laikotarpį, kai pirmasis avansinis mokestis sumokamas iki 2006 m. balandžio 30 d.), birželio 30 ir rugsėjo 30 dienos. Tačiau juridiniai asmenys avansinius mokesčius turi mokėti tik už kiekvienų metų sausio 1 d. nuosavybės teise turimą NT ir tik tuo atveju, jeigu metinė mokesčio suma už šį turtą bus didesnė kaip 1500 Lt per metus. Be to, jeigu einamaisiais kalendoriniais metais nekilnojamojo turto mokestinė vertė yra didesnė už praėjusiais kalendoriniais metais buvusią vertę, avansinis mokestis už tą nekilnojamąjį turtą gali būti skaičiuojamas nuo praėjusiais kalendoriniais metais buvusios nekilnojamojo turto mokestinės vertės.

Avansiniai mokesčiai nedeklaruojami.

Avansinių mokesčių neprivalo mokėti juridiniai asmenys už NT, perimtą iš fizinių asmenų.

Taip pat avansinių mokesčių neprivalo mokėti fiziniai asmenys už jiems nuosavybės teise priklausantį NT.

Mokesčio lengvatos. Nekilnojamojo turto mokesčiu neapmokestinamas gyventojų NT, naudojamas žemės ūkio veikloje, švietimo darbe, socialinei globai ir rūpybai, kulto apeigų gamybai, laidojimo paslaugoms teikti, taip pat NT, esantis kapinių teritorijoje; Tai pat neapmokestinamas valstybės įmonių, biudžetinių įstaigų, laisvųjų ekonominių zonų, religinių bendrovių, asociacijų, labdaros ir paramos fondų, žemės ūkio subjektų, bankrutavusių įmonių NT (taip pat ir perimtas iš fizinių asmenų); Neapmokestinamas juridinių asmenų (taip pat ir perimtas iš fizinių asmenų) NT, naudojamas aplinkos, priešgaisrinei apsaugai, laidojimo paslaugų teikimui. Taip pat neapmokestinami juridinių ir fizinių asmenų nepripažinti tinkamais naudoti (nebaigti) statiniai, jeigu jie faktiškai nenaudojami. Be to, savivaldybės savo biudžeto sąskaita gali atleisti fizinius ir juridinius asmenis nuo mokesčio arba jį sumažinti.

8.11. Atskaitymai nuo pajamų pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymą, įmokos į Garantinį fondą: objektas, mokėtojai, mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka bei terminai

Atskaitymai nuo pajamų pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymą

Reglamentuoja Lietuvos Respublikos miškų įstatymas. Mokesčio mokėtojai - Miškų urėdijos. Mokesčio objektas: Pajamos už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką. Mokesčio tarifai: 5 procentų atskaitymai iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką. Mokesčio apskaičiavimas. 2002-08-10 Vyriausybės nutarimu Nr. 1229 patvirtinta „Privalomųjų atskaitymų į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka“.

Atskaitymai apskaičiuojami nuo kiekvieno mėnesio pajamų, apskaičiuotų Pelno mokesčio įstatymo nustatyta tvarka, atsižvelgiant į Miškų įstatymo 7 str. 2 d. Mokesčio sumokėjimas. Už kiekvieną mėnesį iki kito mėnesio 15 d.

Įmokos į Garantinį fondą

Įmokų į Garantinį fondą mokėjimo tvarka reglamentuoja Lietuvos Respublikos Garantinio fondo įstatymas. Garantinio fondo įmokų mokėtojai (subjektai): visi juridiniai asmenims, išskyrus valstybės biudžetines įstaigas, savivaldybių biudžetines įstaigas, politines partijas, profesines sąjungas ir religines bendruomenes bei bendrijas, taip pat Europos Sąjungos valstybėse narėse ir kitose Europos ekonominės erdvės valstybėse įsisteigusių įmonių, kuriose pagal tų valstybių įstatymus vykdomos nemokumo procedūros, filialams ir atstovybėms (toliau – įmonės), įregistruotiems Lietuvos Respublikoje teisės aktų nustatyta tvarka.[2] Garantinio fondo lėšas sudaro (objektas, tarifas) : įmonių, nurodytų šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje, įmokos – 0,2 proc. priskaičiuoto darbuotojams darbo užmokesčio (nuo kurio skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos). Mokėjimo tvarka . Įmonių įmokos į Garantinį fondą mokamos šia tvarka: 1) įmokas įmonės apskaičiuoja ir moka nuo tos dienos, kurią darbuotojams pradedamas skaičiuoti darbo užmokestis; 2) įmokos mokamos kartą per mėnesį ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos.

Finansų ministerija, suderinusi su Garantinio fondo taryba, investuoja laikinai laisvas Garantinio fondo lėšas į Vyriausybės vertybinius popierius ir (ar) indėlius Lietuvos banke ir garantuoja lėšų grąžinimą į Garantinio fondo sąskaitą.

8.12. Loterijų ir azartinių lošimų mokestis: objektas, mokėtojai, mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka bei terminai

Apmokestinimo tvarka šiuo mokesčių reglamentuota Lietuvos Respublikos Loterijų ir azartinių lošimų mokesčio įstatymas

Mokesčio mokėtojai - Juridiniai asmenys, organizuojantys loterijas pagal Loterijų įstatymą ir organizuojantys azartinius lošimus pagal Azartinių lošimų įstatymą.

Mokesčio objektas: 1. gautų įplaukų, atėmus faktiškai išmokėtus laimėjimus, suma, - organizuojant bingą, totalizatorių ir lažybas; 2. lošimo įrenginys (lošimo automatas, ruletė, kortų arba kauliukų stalai), - organizuojant lošimus automatais, stalo lošimus; 3. išplatintų loterijos bilietų nominali vertė - organizuojant loterijas. Mokesčio tarifai: 15 procentų mokesčio bazei, organizuojant bingą, totalizatorių ir lažybas.; Fiksuotas dydis už kiekvieną lošimo įrenginį, organizuojant lošimus automatais, stalo lošimus: už A kategorijos lošimo automatą - 1800 litų per ketvirtį; už B kategorijos lošimo automatą - 600 litų per ketvirtį; už ruletes, kortų arba kauliukų stalą -12 000 litų per ketvirtį. Mokesčio apskaičiavimas. Organizuojant bingą, totalizatorių, lažybas, lošimų mokestis apskaičiuojamas, lošimų mokesčio bazei taikant 15 proc. lošimų mokesčio tarifą. Organizuojant stalo lošimus ir lošimus automatais, už kiekvieną įrengtą ruletės, kortų arba kauliukų stalą ir įrengtą lošimo automatą (įskaitant ir tą mėnesį, kai šie lošimų įrenginiai buvo pradėti naudoti: buvo išduotas (papildytas) leidimas atidaryti lošimo namus (kazino), lošimo automatų saloną) lošimų mokestį apskaičiuojamas, taikant nustatytus fiksuoto dydžio mokesčius. Mokesčio sumokėjimas : 1) Kalendorinių metų ketvirčiui pasibaigus iki kito ketvirčio 15 dienos, organizuojant bingą, totalizatorių, lažybas. 2) Ne vėliau kaip per 5 dienas nuo kalendorinių metų ketvirčio pradžios, organizuojant stalo lošimus (ruletės, kortų, kauliukų lošimus) ir lošimus automatais. Pirmasis mokestinis laikotarpis yra kalendorinių metų ketvirtis, kurį išduodamas, papildomas arba pakeičiamas leidimas atidaryti automatų, bingo saloną arba lošimo namus (kazino). Pirmąjį mokestinį laikotarpį mokestis sumokamas ne vėliau kaip per 5 dienas nuo leidimo atidaryti automatų, bingo saloną arba lošimo namus (kazino) išdavimo, papildymo arba pakeitimo dienos. Mokestis sumokamas tam vietos mokesčio administratoriui, kurio teritorijoje yra įregistruotas juridinis asmuo.

8.13. Mokestis už valstybinius gamtos išteklius, naftos ir dujų išteklių mokestis, mokestis už aplinkos teršimą: objektas, mokėtojai, mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka bei terminai

Mokestis už valstybinius gamtos išteklius

Šį mokestį reglamentuoja Lietuvos Respublikos Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymas.[1]

Mokesčio mokėtojai - Juridiniai ir fiziniai asmenys, išgaunantys Lietuvos Respublikos valstybinius gamtos išteklius.

Mokesčio objektas - Valstybiniai gamtos ištekliai

Mokesčio tarifai. Nustatyto dydžio mokesčiai, kurie priklauso nuo paimtų arba potencialiai galimų išgauti (sunaudoti) gamtos išteklių kiekio ir kokybės (tarifai patvirtinti Vyriausybės 1995-10-10 nutarimu Nr. 1320 ,,Dėl mokesčių už valstybinius gamtos išteklius“)

Mokesčio apskaičiavimas. Mokesčius apskaičiuoja gamtos išteklių naudotojas. Avansinio mokesčio suma apskaičiuojama pagal numatomų sunaudoti išteklių kiekį. Metų pabaigoje mokesčio suma perskaičiuojama pagal faktiškai išgautų išteklių kiekį. Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius skaičiavimo metodika patvirtinta Vyriausybės 1995-10-10 nutarimu Nr. 1320 ,,Dėl mokesčių už valstybinius gamtos išteklius“.

Mokesčio sumokėjimas. 1) Mokesčiai mokami avansu lygiomis metinių mokesčių sumos, kuri apskaičiuojama pagal numatomų sunaudoti išteklių kiekį, dalimis kas ketvirtį iki kito ketvirčio pirmo mėnesio 15 dienos, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius. Metų gale mokesčių suma perskaičiuojama pagal faktiškai išgautų išteklių kiekį ir iki vasario 20 dienos metiniai apskaičiavimai pateikiami valstybinei mokesčių inspekcijai. 2) Metiniai mokesčiai sumokami per 5 dienas nuo Mokesčių už gamtos išteklius mokėjimo ataskaitos pateikimo dienos. 3) Už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą, mokesčiai mokami kas pusmetį lygiomis metinės mokesčio sumos dalimis, ne vėliau kaip per 30 dienų pasibaigus pusmečiui (nuo 2003-01-01).

Naftos ir dujų išteklių mokestis

Apmokestinimo šiuo mokesčiu tvarka įtvirtinta 2003 m. Lietuvos Respublikos Naftos ir dujų išteklių mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymas

Mokesčio mokėtojai: Lietuvos ir užsienio apmokestinamieji vienetai bei fiziniai asmenys, nustatyta tvarka išgaunantys naftą ir dujas Lietuvos Respublikos teritorijoje ir jos ekonominėje zonoje Baltijos jūroje.

Mokesčio objektas. Lietuvos Respublikos teritorijoje ir jos ekonominėje zonoje Baltijos jūroje išgaunama nafta ir dujos.

Mokesčio tarifai. Naftai ir dujoms iš telkinių, kuriuose gavyba pradėta iki 2003-07-01, nustatomas 20 procentų bazinis naftos ir dujų išteklių mokesčio tarifas;  Naftai ir dujoms iš telkinių, kuriuose gavyba pradėta po 2003-07-01, bazinis mokesčio tarifas nustatomas Naftos ir dujų išteklių mokesčio įstatymo priedėlyje, atsižvelgiant į telkinių buvimo vietą ir gavybos mastą; Iki 2003-07-01, kai nafta ar dujos išgaunamos valstybės lėšomis surastuose ir išžvalgytuose telkiniuose, bazinis tarifas padidinamas 9 punktais; Po 2003-07-01 naftai ir dujoms iš telkinių, kurie surasti ir išžvalgyti valstybės lėšomis, nustatomas 9 procentų kompensacinis tarifas; Naftai ir dujoms iš telkinių, kuriuose gavyba pradėta iki 2003-07-01 ir išgauta ¾ ar daugiau naftos išteklių, bazinis naftos ir dujų išteklių mokesčio tarifas nustatomas pagal šio Įstatymo priedėlį; Mokesčių mokėtojams, eksploatuojantiems telkinius, iš kurių išgautai naftai ir dujoms, kurioms taikomas šio Įstatymo 2 dalyje nustatytas bazinis naftos ir dujų išteklių mokesčio tarifas, yra numatyta apskaičiuotos mokesčio sumos mažinimas.

Mokesčio apskaičiavimas. Nuo 2003 07-01 mokesčio mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis. Nuo 2003-07-01 mokestis apskaičiuojamas pagal faktiškai per kalendorinį ketvirtį išgautą naftos ir dujų kiekį, išskyrus atvejus, kai išgautai naftai ir dujoms, pagal šį Įstatymą yra taikomi Įstatymo priedėlyje nustatyti baziniai mokesčio tarifai. Tokiais atvejais mokestis yra apskaičiuojamas nuo ¼ per kalendorinius metus numatomo išgauti, bet ne mažesnio nei praėjusiais kalendoriniais metais išgauto naftos ir dujų kiekio. Metų pabaigoje mokesčio suma yra perskaičiuojama pagal faktiškai per metus išgautą naftos ir dujų kiekį.

Mokesčio sumokėjimas. Nuo 2003-07-01 už mokestinį laikotarpį apskaičiuotas mokestis sumokamas ne vėliau kaip iki kito kalendorinio ketvirčio pirmo mėnesio 25 dienos. Papildoma pagal metinę deklaraciją mokesčio suma sumokama iki kitų kalendorinių metų balandžio 25 dienos. Nuo 2003-07-01 už mokestinį laikotarpį apskaičiuotas mokestis sumokamas ne vėliau kaip iki kito kalendorinio ketvirčio pirmo mėnesio 25 dienos. Papildoma pagal metinę deklaraciją mokesčio suma sumokama iki kitų kalendorinių metų balandžio 25 dienos.

Sankcijos. Už nuslėptą išgautos naftos ar dujų kiekį sumokamas mokestis ir dešimteriopa mokesčio dydžio bauda.

Mokestis už aplinkos teršimą

Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas nustato šio mokesčio apskaičiavimo, sumokėjimo tvarka bei terminus.

Mokesčio mokėtojai : 1. Fiziniai ir juridiniai asmenys, teršiantys aplinką iš stacionarių taršos šaltinių ir kuriems privaloma turėti gamtos išteklių naudojimo leidimą su nurodytais teršalų išmetimo į aplinką normatyvais. 2. Fiziniai ir juridiniai asmenys, teršiantys aplinką iš mobilių taršos šaltinių, naudojamų ūkinei komercinei veiklai. 3. Gaminių gamintojai ir importuotojai, teršiantys aplinką gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis (nuo 2003-01-01).

Mokesčio objektas : 1. Išmetami į aplinką teršalai; 2. Gaminiai, nurodyti Įstatymo 3 priedėlyje (nuo 2003-01-01); 3.Pripildyta pakuotė, nurodyta Įstatymo 4 priedėlyje (nuo 2003-01-01).

Mokesčio tarifai . Mokesčio už aplinkos teršimą tarifai ir tarifų koeficientai nustatomi teršalams ir teršalų grupėms pagal jų kenksmingumą aplinkai.

Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių tarifai, pateikti Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 1 priedėlyje, nustatomi vienai teršalų tonai. Stacionarių taršos šaltinių išmetamiems į aplinką teršalams, kuriems nustatytas laikinai leistinos taršos normatyvas, tarifai, nustatyti Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 1 priedėlyje, didinami taikant koeficientą 1,2.; Mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių tarifai vienai tonai sunaudotų degalų, o lėktuvams - pakilimo ir nusileidimo ciklui pateikti Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 priedėlyje. Mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių tarifai, atsižvelgiant į taršos šaltinio technines savybes, yra koreguojami (mažinami ar didinami) taikant Vyriausybės arba jos įgaliotų institucijų nustatytus koeficientus; Apmokestinamųjų gaminių mokesčio tarifai pateikti Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 3 priedėlyje; Apmokestinamosios pakuotės mokesčio tarifai pateikti Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 priedėlyje. Mokesčio už aplinkos teršimą tarifai, išskyrus mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis tarifus, galioja iki 2005 m. sausio 1 d.

Mokesčio apskaičiavimas. Mokestis už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių mokamas pagal faktiškai per ataskaitinį laikotarpį išmestą į aplinką teršalų kiekį, už teršimą iš mobilių taršos šaltinių (išskyrus lėktuvus) - pagal sunaudotą per ataskaitinį laikotarpį degalų kiekį, už teršimą iš lėktuvų - pagal pakilimo ir nusileidimo ciklų skaičių.

Mokestis už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis mokamas pagal faktiškai per ataskaitinį laikotarpį pagamintą ar importuotą į Lietuvos Respubliką apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį.

Mokesčio sumokėjimas:

kas ketvirtį moka mokesčio mokėtojai, kuriems privalomas gamtos išteklių naudojimo leidimas, jei už parėjusius metus mokėtina mokesčio už aplinkos teršimą suma buvo lygi 10 tūkst. Lt arba didesnė.

kas pusmetį moka mokesčio mokėtojai, kuriems neprivalomas gamtos išteklių naudojimo leidimas arba kurių už parėjusius metus mokėtina mokesčio už aplinkos teršimą suma buvo mažesnė kaip 10 tūkst.

už metus moka mokesčio mokėtojai, kurie gamina ir (ar) importuoja apmokestinamuosius gaminius ir (ar) į apmokestinamąją pakuotę įpakuotus gaminius.

Mokestis sumokamas ne vėliau kaip per 60 dienų nuo mokestinio laikotarpio pabaigos.

8.14. Baltojo cukraus virškvočio mokestis, kvotinio cukraus gamybos mokestis, papildomas cukraus gamybos mokestis (gamybos mokestis cukraus sektoriuje): objektas, mokėtojai, mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka bei terminai

Baltojo cukraus virškvočio mokestis (pertekliaus mokestis cukraus sektoriuje)

Šio mokesčio apmokestinimo tvarką reglamentuoja 2007 04 12 d. Lietuvos Respublikos baltojo cukraus virškvočio mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo pakeistas ir įstatymo pavadinimas - Pertekliaus mokesčio cukraus sektoriuje įstatymas

Mokesčių mokėtojai yra: Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – Žemės ūkio ministerija) patvirtinti baltojo cukraus ir izogliukozės gamintojai, kurie turi baltojo cukraus ir izogliukozės gamybos kvotą viršijančius baltojo cukraus ir izogliukozės kiekius atitinkamais mokestiniais metais.

Mokesčio objektas nustatytas Reglamento (EB) Nr. 318/2006 15 straipsnio 1 dalyje. Mokesčio tarifas už baltojo cukraus ir izogliukozės pertekliaus toną nustatytas Rreglamento (EB) Nr. 967/2006 3 straipsnio 1 dalyje.

Mokesčio apskaičiavimas, mokėjimas .

1. Mokestis apskaičiuojamas už visą per praėjusį mokestinį laikotarpį pagamintą baltojo cukraus ir izogliukozės perteklių, kuris nebuvo panaudotas, kaip nurodyta Reglamento (EB) Nr. 967/2006 4 straipsnio 1 dalyje.2. Gamintojai iki einamųjų mokestinių metų vasario 1 d. pateikia Žemės ūkio ministerijai informaciją apie jiems skirtą kvotą viršijančius pagaminto baltojo cukraus ir izogliukozės kiekius ir įrodymus, kad baltojo cukraus ir izogliukozės pertekliaus kiekiai buvo perdirbti į Reglamento (EB) Nr. 967/2006 priede nurodytus pramoninius produktus.3. Pertekliaus kiekis, už kurį buvo sumokėtas pertekliaus mokestis, laikomas parduotu Bendrijos rinkoje.4. Iki kito mokestinio laikotarpio gegužės 1 d. Žemės ūkio ministerija apskaičiuoja praėjusio mokestinio laikotarpio pertekliaus mokesčio sumą ir apie tai informuoja pertekliaus mokesčio mokėtojus, Valstybinę mokesčių inspekciją prie Finansų ministerijos ir apskričių valstybinių mokesčių inspekcijų atitinkamus skyrius, kuriuose gamybos mokesčio mokėtojas įregistruotas mokesčių mokėtoju.5. Mokesčio mokėtojas iki kito mokestinio laikotarpio gegužės 15 d. pateikia apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, kurioje mokesčio mokėtojas registruotas, pertekliaus mokesčio deklaraciją.6. Pertekliaus mokestis sumokamas į apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, kuriai buvo pateikta pertekliaus mokesčio deklaracija, sąskaitą iki kito mokestinio laikotarpio birželio 1 d.

Kvotinio cukraus gamybos mokestis, papildomo cukraus gamybos mokestis (gamybos mokestis cukraus sektoriuje)

Kvotinio cukraus gamybos ir papildomo cukraus gamybos mokesčio įstatymas galiojo nuo 2006 01 20 iki 2007 04 11. 2007 m. balandžio 12 d. buvo priimtas Kvotinio cukraus gamybos ir papildomo cukraus gamybos mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymas.Buvo pakeistas ir šio mokesčio įstatymo pavadinimas – Gamybos mokesčio cukraus sektoriuje įstatymas.

Mokesčio mokėtojai yra nustatyti Reglamento (EB) Nr. 318/2006 16 straipsnio 3 dalyje, kurioje nustatyta, kad „valstybės narė surenka iš jos teritorijoje esančių įmonių pagal atitinkamais prekybos metais turimą kvotą. Mokestį įmonės sumoka ne vėliau kaip iki atitinkamų prekybos metų vasario pabaigos.

Mokesčio objektas. Mokesčio objektas yra Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – Žemės ūkio ministerija) patvirtintiems baltojo cukraus ir izogliukozės gamintojams skirta baltojo cukraus ir izogliukozės gamybos kvota.

Mokesčio tarifas už kvotinio baltojo cukraus ir kvotinės izogliukozės gamybos kvotos toną nustatytas Reglamento (EB) Nr. 318/2006 16 straipsnio 2 dalyje, t.y. nustatyta 12,00 EUR už kvotinio cukraus ir kvotinio inulino sirupo toną gamybos mokestis. Izogliukozei nustatomas 50% cukrui taikomo mokesčio dydžio.

Mokesčio apskaičiavimas, sumokėjimas. Pagal LR Kvotinio cukraus gamybos ir papildomo cukraus gamybos mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 7 str., Gamybos mokestis už kvotinį baltąjį cukrų ir kvotinę izogliukozę mokamas nuo 2007–2008 mokestinių metų.  Gamybos mokestis skaičiuojamas už visą per mokestinį laikotarpį paskirtą baltojo cukraus ir izogliukozės gamybos kvotą. Iki einamųjų mokestinių metų lapkričio 1 d. Žemės ūkio ministerija apskaičiuoja gamybos mokesčio sumą už einamąjį mokestinį laikotarpį ir apie tai

informuoja gamybos mokesčio mokėtojus, Valstybinę mokesčių inspekciją prie Finansų ministerijos ir apskričių valstybinių mokesčių inspekcijų atitinkamus skyrius, kuriuose gamybos mokesčio mokėtojas įregistruotas mokesčių mokėtoju. Mokesčio mokėtojas iki einamojo mokestinio laikotarpio gruodžio 1 d. pateikia apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, kurioje mokesčio mokėtojas registruotas, gamybos mokesčio deklaraciją. Gamybos mokestis sumokamas į apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, kuriai buvo pateikta gamybos mokesčio deklaracija, sąskaitą iki einamojo mokestinio laikotarpio vasario 28 d. Gamybos mokesčio deklaracijos formą ir jos užpildymo tvarką nustato Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos.

8.15. Valstybės rinkliava, konsulinis mokestis, žyminis mokestis, mokesčiai už pramoninės nuosavybės objektų registravimą: objektas, mokėtojai, mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka bei terminai

Pagal Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymą valstybės rinkliavą moka fiziniai ir juridiniai asmenys, išskyrus Lietuvos banką.

Valstybės rinkliavos objektas. Valstybės rinkliava imama už: 1. civilinės būklės aktų registravimą civilinės metrikacijos įstaigose, 2. įrašų civilinės būklės aktuose pakeitimą bei papildymą, 3. dokumento, patvirtinančio įrašą civilinės būklės akte, išdavimą, 4. išduodamą dokumentą dėl pilietybės, 5. išduodamą dokumentą dėl išvykimo į užsienį, 6. išduodamą dokumentą dėl atvykimo į Lietuvos Respubliką bei gyvenimą joje, 7. išduodamą dokumentą dėl užsieniečio įdarbinimo, 8. išduodamą dokumentą, patvirtinantį asmens gyvenamąją vietą, 9. licencijos (leidimo) verstis licencijuojama veikla išdavimą arba perregistravimą, 10. kitas institucijų teikiamas paslaugas.

Valstybės rinkliavos dydžius nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Valstybės rinkliavos mokėjimo tvarka. Valstybės rinkliava sumokama:1. litais pagal mokėjimo dieną galiojančius jos dydžius prieš institucijų atliekamas paslaugas, 2. grynais pinigais arba mokomuoju pavedimu banko įstaigoje į apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos teritorinio skyriaus pajamų surenkamąją sąskaitą pagal institucijos, teikiančios paslaugas, buvimo vietą, 3. už pasienio kontrolės punktuose teikiamas paslaugas banko įstaigoje, aptarnaujančioje minėtuosius punktus, 4. Lietuvos Respublikos muitinės įstaigų pareigūnui pagal griežtos apskaitos kvitus, kai pasienio kontrolės punktuose banko įstaigų kasų nėra.

Valstybės rinkliavos lengvatos. Lietuvos Respublikos Vyriausybė turi teisę paskiriems mokėtojams sumažinti valstybės rinkliavos dydį arba iš viso nuo jos atleisti tais atvejais, kai valstybės rinkliava įskaitoma į valstybės biudžetą. Savivaldybės taryba turi teisę savo biudžeto sąskaita paskiriems asmenims sumažinti valstybės rinkliavos dydį arba iš viso nuo jos atleisti tais atvejais, kai valstybės rinkliava įskaitoma į tos savivaldybės biudžetą

Konsulinis mokestis

Lietuvos Respublikos Konsulinio mokesčio įstatymas reglamentuoja apmokestinimą konsuliniu mokesčiu.

Konsulinis mokestis imamas remiantis Lietuvos Respublikos sutartimis su kitomis valstybėmis, Konsulinio mokesčio įstatymu, Lietuvos Respublikos notariato įstatymu.

Šio mokesčio mokėtojai yra: užsienio ir Lietuvos Respublikos juridiniai asmenys, išskyrus Lietuvos banką, užsienio valstybių piliečiai ir Lietuvos Respublikos piliečiai, asmenys be pilietybės už Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento, Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ir konsulinių įstaigų užsienyje jiems teikiamas konsulines paslaugas, atliekamus notarinius veiksmus ar išduodamus juridinę galią turinčius dokumentus.

Konsulinio mokesčio objektas. Konsulinis mokestis imamas už:1) pasų išdavimą; 2) civilinės būklės aktų įforminimą ir dokumentų išdavimą; 3) vizų išdavimą arba dokumentų vizai gauti priėmimą ir nagrinėjimą, jeigu viza nebuvo išduota (toliau – vizų išdavimą); 4) pilietybės dokumentų įforminimą ir išdavimą; 5) dokumentų pareikalavimą iš Lietuvos Respublikos įstaigų, dokumentų legalizavimą; 6) atliekamus notarinius veiksmus ir konsulines paslaugas globos, rūpybos, teisės į palikimą bei kitais turtiniais klausimais; 7) dokumentų išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje tvarkymą; 8) asmens be pilietybės kelionės dokumento galiojimo laiko pratęsimą; 9) kitas konsulines paslaugas, nustatytas tarptautinėse sutartyse, Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose.

Mokesčio tarifai. Konsulinio mokesčio tarifus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Mokesčio mokėjimas. Konsulinis mokestis turi būti sumokėtas prieš teikiant konsulines paslaugas ar atliekant notarinius veiksmus.

Konsulinio mokesčio sumokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Žyminis mokestis

Mokesčio mokėtojai . Fiziniai ir juridiniai asmenys.

Mokesčio dydžiai:

1. Kiekvienas ieškinys (pradinis ar priešieškinis), pareiškimas dėl iki sutartinių santykių, trečiojo asmens, pareiškusio savarankišką reikalavimą dėl ginčo dalyko, pareiškimas jau pradėtoje byloje, pareiškimas ypatingosios teisenos bylose apmokamas tokio dydžio žyminiu mokesčiu:

turtiniuose ginčuose - nuo ieškinio sumos: iki vieno šimto tūkstančių litų - 3 procentai, bet ne mažiau kaip penkiasdešimt litų; nuo didesnės kaip vienas šimtas tūkstančių litų sumos iki trijų šimtų tūkstančių litų - trys tūkstančiai litų plius 2 procentai nuo ieškinio sumos, viršijančios vieną šimtą tūkstančių litų; nuo didesnės kaip trys šimtai tūkstančių litų sumos - septyni tūkstančiai litų plius 1 procentas nuo ieškinio sumos, viršijančios tris šimtus tūkstančių litų. Bendras žyminio mokesčio dydis turtiniuose ginčuose negali viršyti trisdešimt tūkstančių litų;

kituose ginčuose - vieno šimto litų;

bylose dėl teismo įsakymų - ketvirtadalis sumos, mokėtinos už ieškinį, bet ne mažiau kaip dešimt litų;

dokumentinio proceso tvarka nagrinėjamose bylose pusė sumos, mokėtinos už ieškinį, bet ne mažiau kaip dvidešimt litų;

ypatingosios teisenos bylose - vieno šimto litų, išskyrus šiame Civilinio proceso kodekse numatytus atvejus.

2. Už atskiruosius skundus žyminis mokestis nemokamas. 3. Už prašymą sprendimą peržiūrėti už akių mokamas penkiasdešimties litų dydžio žyminis mokestis. 4. Už apeliacinius ir kasacinius skundus mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas paduodant ieškinį (pareiškimą ypatingosios teisenos bylose). Turtiniuose ginčuose už apeliacinius ir kasacinius skundus šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyti žyminio mokesčio dydžiai skaičiuojami nuo ginčijamos sumos. 5. Už prašymus dėl proceso atnaujinimo mokamas vieno šimto litų žyminis mokestis.

Žyminį mokestį, išskyrus apskaičiuojamą procentais, teismai indeksuoja atsižvelgdami į ketvirčio vartojimo kainų indeksą, jeigu jis didesnis negu 110.

Mokesčiai už pramoninės nuosavybės objektų registravimą

Šį mokestį reglamentuoja 2001 06 05 d. Lietuvos Respublikos mokesčių už pramoninės nuosavybės objektų registravimą įstatymas (toliau - Įstatymas)

Mokesčio mokėtojai. Mokesčius už pramoninės nuosavybės moka fiziniai ir juridiniai asmenys, išskyrus Lietuvos banką, už pramoninės nuosavybės objektų registravimą ir su tuo susijusių dokumentų išdavimą, taip pat už išradimo patento, pramoninio dizaino, prekių ženklo galiojimo termino pratęsimą, patentinio patikėtinio registravimą Valstybiniame patentų biure.

Mokesčio objektas. Mokama už : išradimo patentavimą ir su tuo susijusių dokumentų išdavimą bei išradimo patento galiojimo termino pratęsimą; pramoninio dizaino registravimą ir su tuo susijusių dokumentų išdavimą bei pramoninio dizaino galiojimo termino pratęsimą; puslaidininkinio gaminio topografijos registravimą ir su tuo susijusių dokumentų išdavimą; prekių ženklo registravimą ir su tuo susijusių dokumentų išdavimą bei prekių ženklo galiojimo termino pratęsimą; patentinio patikėtinio registravimą. Mokesčio tarifai. Mokesčių už prekių ženklo registravimą ir su tuo susijusių dokumentų išdavimą bei prekių ženklo galiojimo termino pratęsimą dydžiai (litais) nustatyti Įstatymo 1-4 ir 6 prieduose.

Mokesčio sumokėjimas. Mokesčiai mokami nustatytais dydžiais litais prieš registruojant pramoninės nuosavybės objektus ir išduodant su tuo susijusius dokumentus bei prieš registruojant patentinį patikėtinį Valstybiniame patentų biure.

Mokesčiai už išradimo patento, pramoninio dizaino ir prekių ženklo galiojimo termino pratęsimą sumokami: per du paskutinius išradimo patento galiojimo termino einamųjų metų mėnesius; per šešis paskutinius pramoninio dizaino galiojimo termino mėnesius; per paskutinius prekių ženklo galiojimo termino metus.

Mokesčiai už išradimo patento, pramoninio dizaino ir prekių ženklo galiojimo termino pratęsimą gali būti sumokėti pasibaigus nustatytam mokėjimo terminui, tačiau ne vėliau kaip per 6 mėnesius. Mokesčiai sumokami banko įstaigoje grynaisiais pinigais arba lėšas pervedant. Mokesčių sumokėjimas patvirtinamas pateikiant Valstybiniam patentų biurui mokamąjį pavedimą su banko žymomis arba kvitą.

8.16. Valstybinio socialinio draudimo įmokos ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos: objektas, mokėtojai, mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka bei terminai.

Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymą, įsigaliojusį nuo 2005 m. sausio 1 d., Lietuvoje valstybinis socialinis draudimas skirstomas į šias rūšis : pensijų socialinis draudimas, ligos ir motinystės socialinis draudimas, sveikatos draudimas, nedarbo socialinis draudimas bei nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinis draudimas (žr. 1 pav.)

1. Pensijų socialiniu draudimu draudžiama pensijoms (pagrindinei ar pagrindinei ir papildomai), numatytoms LR valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatyme. Šis draudimas sudaro didžiausią socialinio draudimo dalį.

2. Ligos ir motinystės draudimu draudžiami asmenys turi teisė į ligos, motinystės, tėvystės ir  motinystės (tėvystės) išmokoms. Šių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarka nustatyta LR ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme.

3. Nedarbo socialiniu draudimu draudžiami bedarbiai pašalpom pagal LR bedarbių rėmimo įstatymą. Iš šio draudimo lėšų taip pat kompensuojama už kitas nedarbo priemones, nustatytas Bedarbių rėmimo įstatyme.

4. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu draudžiama pašalpoms suluošinimo darbe ir profesinių susirgimų atvejais bei kitoms išmokoms, numatytoms LR nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme.

5. Sveikatos draudimu apsidraudusiems asmenims yra garantuojama, kad įvykus draudiminiam įvykiui bus kompensuojamos išlaidos už suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas, vaistus ir medicinos pagalbos priemones kompensavimas. Sveikatos draudimas yra dviejų rūšių: privalomasis ir papildomasis (kitaip savanoriškasis). Apdraustiesiems privalomuoju sveikatos draudimu nereikia papildomai rūpintis sveikatos draudimu, susirgus jiems nereikės mokėti už gydymą. Tie asmenys, kurie pagal Sveikatos draudimo įstatymą neturi privalomai draustis sveikatos draudimu, arba asmenys, kurie draudžiami privalomuoju sveikatos draudimu, tačiau pageidauja papildomai draustis, gali drausti savanorišku (papildomuoju) sveikatos draudimu. Sveikatos draudimo įstatyme nustatytas vienodas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo lygis visiems apdraustiesiems, neatsižvelgiant   jų mokamų privalomų sveikatos draudimo įmokų dydį.

Įmokų tarifai, apskaičiavimas. Valstybinio socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos ir mokamos nuo tos dienos, kurią apdraustajam pradedamas skaičiuoti atlyginimas už darbą ar tarnybą.

Įmokų tarifai – draudėjų, apdraustųjų, savarankiškai dirbančių ar valstybiniu savanoriškuoju socialiniu draudimu apsidraudusių asmenų mokamų įmokų dydžių matas atskiroms socialinio draudimo rūšims, nustatomas siekiant užtikrinti pakankamą finansavimą šių rūšių socialiniam draudimui vykdyti. Tarifai yra išreiškiami procentais nuo draudžiamųjų pajamų bazės arba socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų sumos, arba valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio ir tvirtinami Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymu kiekvieniems biudžetiniams metams.

Lietuva siekdama ne trumpalaikės, o ilgalaikės ir visapusiškos socialinės Lietuvos Respublikos gyventojų gerovės, užtikrinimo, kad sudarant ir vykdant Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą būtų numatyta pakankamai lėšų finansuoti valstybinio socialinio draudimo įstatymo numatytas draudimo rūšį. Siekiant išteklių naudojimo pagal paskirtį, teisės aktų nustatyta tvarka nuo 2000 m. Lietuvos Respublikos Seimas kasmet tvirtina „Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 200X metų rodiklių patvirtinimo įstatymą”. Šis įstatymas nustato, bendrą valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifą, kuris procentais yra paskirstomas pagal kiekvieną draudimo rūšį. 2007 m. Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino šiuo tarifus:

1. Draudėjų bendrąjį valstybinio pensijų, sveikatos, ligos ir motinystės, nedarbo socialinio draudimo įmokų 30,7 procento dydžio tarifą ir jo dydžius atskiroms socialinio draudimo rūšims: 1) pensijų socialiniam draudimui – 23,7 procento; 2) ligos ir motinystės socialiniam draudimui – 2,8 procento; 3) nedarbo socialiniam draudimui – 1,2 procento; 4) sveikatos draudimui – 3,0 procentus.2. Šalies bendrą nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įmokų 0,3 procento dydžio tarifą.3. Tris nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įmokų tarifų grupes ir šioms grupėms priskirtų draudėjų mokamų nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įmokų tarifus: I grupė – 1,0 procentas; II grupė – 0,44 procento; III grupė – 0,28 procento.4. Apdraustųjų bendrąjį valstybinio socialinio draudimo įmokų 3 procentų dydžio tarifą ir jo dydžius atskiroms socialinio draudimo rūšims: 1) pensijų socialiniam draudimui – 2,5 procento; 2) ligos ir motinystės socialiniam draudimui – 0,5 procento.5. Valstybinės socialinio draudimo pensijos pagrindinei daliai gauti socialinio draudimo įmokos dydį – 50 procentų valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos (toliau – bazinė pensija).6. Asmenims, turintiems teisę mokėti sumažintą socialinio draudimo įmoką valstybinės socialinio draudimo pensijos pagrindinei daliai, – 20 procentų bazinės pensijos dydžio socialinio draudimo įmoką, valstybės biudžeto lėšomis kompensuojamą įmokos dalį – 30 procentų bazinės pensijos.7. Visų rūšių valstybinių socialinio draudimo pensijų papildomai daliai gauti socialinio draudimo įmokos dydį – 15 procentų valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų.8. Apdraustųjų asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupime, valstybinio pensijų socialinio draudimo įmokos tarifo dalį, pervedamą pensijų kaupimo bendrovėms, – 5,5 procento.9. Valstybinio pensijų socialinio draudimo įmokos tarifo dalį, skirtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos papildomai daliai, – 9,9 procento.

Mokėtojai. Lietuvoje kaip ir daugelyje kitose Europos Sąjungos valstybėse, nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo įmokas privalo mokėt tiek darbdaviai (draudėjai), tiek darbuotojai (apdraustieji). Mokėtojai (subjektai) privalantys mokėti socialinio draudimo įmokas nurodyti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 - 5 straipsniuose, pavyzdžiui: asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis pas juridinius ar fizinius asmenis, kandidatai į notarus (asesoriai), taip pat darbo užmokestį gaunantys asmenys ir einantys narystės pagrindu renkamąsias pareigas renkamose organizacijose, skiriami į apygardų, miestų, rajonų, apylinkių rinkimų ir referendumo komisijas ir gaunantys darbo užmokestį asmenys; Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme ir Valstybės tarnybos įstatyme nurodyti valstybės politikai, teisėjai, valstybės pareigūnai, valstybės tarnautojai (išskyrus valstybės tarnautojus, nurodytus 4 straipsnio 2 dalyje), taip pat gaunantys darbo užmokestį Seimo, Seimo Pirmininko, Respublikos Prezidento ar Ministro Pirmininko skiriami į pareigas asmenys ir kiti.

Įmokų mokėjimas. Draudėjo ir apdraustojo asmens socialinio draudimo įmokas į Fondą apskaičiuoja, išskaito ir moka draudėjas nuo tos dienos, kurią apdraustasis asmuo pradeda dirbti, neatsižvelgdamas į draudėjo įregistravimo teritorinėje mokesčių inspekcijoje datą. Už asmenis, nurodytus šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punkte, socialinio draudimo įmokas sumoka valstybės institucija, perkėlusi valstybės tarnautoją į pareigasLietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje, konsulinėje įstaigoje, Lietuvos Respublikos atstovybėje prie tarptautinės organizacijos, užsienio valstybės institucijoje, tarptautinėje organizacijoje ar institucijoje, Europos Sąjungos institucijoje ar įstaigoje, Europos Komisijos ar Tarybos įsteigtoje institucijoje, Europos Komisijos ir Europos Sąjungos valstybių narių bendrai įsteigtoje organizacijoje (konsorciume), civilinėje tarptautinėje operacijoje ar misijoje, pasiuntusi dirbti į specialiąją misiją ar paskyrusi profesinės karo tarnybos karį atlikti karo tarnybą Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje, konsulinėje įstaigoje, Lietuvos Respublikos atstovybėje prie tarptautinės organizacijos, užsienio valstybės ar tarptautinėje karinėje ar gynybos institucijoje. Socialinio draudimo įmokos mokamos iš valstybės institucijoms patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų.

Apskaičiuotas socialinio draudimo įmokas draudėjas sumoka ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus. Įstaigos ir organizacijos, visiškai išlaikomos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų, apskaičiuotas

socialinio draudimo įmokas turi sumokėti tą dieną, kurią iš Lietuvos Respublikos kredito įstaigų gauna lėšas praėjusio mėnesio darbo užmokesčiui mokėti, bet ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos; kt.

Privalomojo sveikatos draudimo įmokos

Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymą (toliau –įstatymas) - privalomasis sveikatos draudimas – valstybės nustatyta asmens sveikatos priežiūros ir ekonominių priemonių sistema, šio Įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis garantuojanti privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamiems asmenims, įvykus draudiminiam įvykiui, sveikatos priežiūros paslaugų teikimą bei išlaidų už suteiktas paslaugas, vaistus ir medicinos pagalbos priemones kompensavimą.

Privalomojo sveikatos draudimo įmokos – valstybės, darbdavių ar pačių draudžiamųjų mokamos šio Įstatymo nustatyto dydžio įmokos.

Seimas, kiekvienais metais tvirtindamas valstybės biudžetą, Vyriausybės teikimu tvirtina į Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą pervedamos įmokos vienam apdraustajam, draudžiamam valstybės lėšomis, dydį (16 str. 1 d.).

16 straipsnio 1 dalyje nustatytos įmokos dydis vienam apdraustajam, draudžiamam valstybės lėšomis, yra 2007 metais – 26 procentai, 2008 metais – 27 procentai, nuo 2009 metų – 29 procentai Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto užpraeitų metų keturių ketvirčių šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio vidurkio.

Privalomojo draudimo įmokų mokėjimas, mokėtojai.

1. Įmonės, įstaigos bei organizacijos ir fiziniai asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, moka 3 procentų darbo užmokesčio dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas už asmenis:

1) dirbančius pagal darbo sutartis, narystės pagrindu einančius renkamąsias pareigas renkamose organizacijose, narystės pagrindu dirbančius ūkinėse bendrijose, žemės ūkio bendrovėse arba kooperatinėse organizacijose, viešojo administravimo valstybės tarnautojus;2) valstybės politikus, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, kitų teismų teisėjus ir kandidatus į teisėjus, prokuratūros pareigūnus, Lietuvos banko valdybos pirmininką, jo pavaduotojus, valdybos narius, Seimo ar Respublikos Prezidento paskirtų valstybės institucijų ar įstaigų vadovus, kitus Seimo ar Respublikos Prezidento paskirtų valstybės institucijų ar įstaigų pareigūnus, Seimo ar Respublikos Prezidento paskirtų valstybinių (nuolatinių) komisijų ir tarybų, kitų valstybinių (nuolatinių) komisijų ir tarybų pirmininkus, jų pavaduotojus ir narius, taip pat pagal specialius įstatymus įsteigtų komisijų ar tarybų pareigūnus, jeigu jiems už darbą mokamas darbo užmokestis.

2. Įmonės, įstaigos ir organizacijos iš asmenims, išvardytiems šio straipsnio 1 dalyje ir gaunantiems pajamų, apskaičiuotos gyventojųpajamų mokesčio sumos moka ne mažesnes kaip 30 procentų privalomojo sveikatos draudimo įmokas.

3. Ūkinės bendrijos už ūkinės bendrijos narius bei individualios (personalinės) įmonės už individualios (personalinės) įmonės savininkus kas mėnesį moka privalomojo sveikatos draudimo įmokas, kurios sudaro 2 procentus Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto užpraeito ketvirčio šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio. Ūkinės bendrijos už ūkinės bendrijos narius bei individualios (personalinės) įmonės už individualios (personalinės) įmonės savininkus gali šių įmokų ir šio straipsnio 1 dalyje nustatytų įmokų nemokėti, jeigu šie ūkinės bendrijos nariai ar individualios (personalinės) įmonės savininkai yra apdrausti privalomuoju sveikatos draudimu ir įregistravę likviduojamos ūkinės bendrijos ar individualios (personalinės) įmonės statusą Įmonių rejestre, o visi įmonės ar ūkinės bendrijos darbuotojai yra atleisti iš darbo.

4. Fiziniai asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kaip apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, įskaitant asmenis, gaunančius pajamų už honorarus ir (ar) pagal autorines sutartis, moka privalomojo sveikatos draudimo įmokas, sudarančias 30 procentų apskaičiuotos gyventojųpajamų mokesčio sumos, bet per mėnesį ne mažiau kaip 1/12 metinės valstybės biudžeto įmokos už valstybės lėšomis draudžiamus asmenis einamaisiais mokestiniais metais. Ši nuostata taikoma neatsižvelgiant į tai, ar įstatymų nustatyta tvarka yra sumažintas pajamų (verslo liudijimo) mokestis, ar konkretus fizinis asmuo nuo šio mokesčio atleistas.

5. Kas mėnesį ūkininkai, žemės naudotojai ir kiti asmeninio ūkio naudotojai, išskyrus apdraustuosiusprivalomuoju sveikatos draudimu,moka tokio dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas:

1) Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka įregistruoti ūkininkai bei žemės naudotojai (3 ha ir daugiau žemės naudmenų) už save ir už dirbančius ūkyje pilnamečius ūkio narius moka po 3,5 procento minimalios mėnesinės algos dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas;2) asmeninio ūkio naudotojai (iki 3 ha žemės naudmenų) už save ir už dirbančius ūkyje pilnamečius šeimos narius moka po 1,5 procento minimalios mėnesinės algos dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas.

6. Asmenys, nepriklausantys išvardytiems šio straipsnio 1, 2, 3, 4 ir 5 dalyse bei šio Įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje, kas mėnesį moka už save 10 procentų Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto užpraeito ketvirčio šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas.

7. Pilnamečiai darbingi asmenys, gyvenantys kaimo vietovėje ir neturintys savo žemės ar pajamų iš kito verslo, gali būti draudžiami privalomuoju sveikatos draudimu iš specialių fondų ar kitų žemės ūkio programų finansavimo lėšų Žemės ūkio ministerijos ir Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka.

Pagal Privalomojo sveikatos draudimo įstatymo 18 straipsnį:

1.      Privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėjimo terminus ir tvarką nustato Vyriausybė.2.      Asmenys, išvardyti šio Įstatymo 17 straipsnio 5 ir 6 dalyse, privalomojo sveikatos draudimo įmokų dydį apskaičiuoja patys ir perveda į teritorinių valstybinių mokesčių inspekcijų surenkamąsias sąskaitas.3.      Šio Įstatymo 17 straipsnio 2, 3, 4, 5 ir 6 dalyse numatytas įmokas administruoja ir per tris dienas į Valstybinės ligonių kasos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto sąskaitą perveda valstybinės mokesčių inspekcijos. Privalomojo sveikatos draudimo įmokų kontrolės ir administravimo tvarką nustato Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos kartu su Valstybine ligonių kasa.4.      Tuo atveju, kai asmenų, išvardytų šio Įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje, 30 procentų apskaičiuoto gyventojų pajamų (verslo liudijimo tam tikrai veiklos rūšiai) mokesčio sumos per mėnesį sudaro mažiau kaip 1/12 metinės valstybės biudžeto įmokos už valstybės lėšomis draudžiamus asmenis einamaisiais mokestiniais metais, išskyrus asmenis, kurie yra apdrausti privalomuoju sveikatos draudimu (šiuo atveju asmenys, priskirti draudžiamiesiems valstybės lėšomis, taip pat laikomi apdraustaisiais), skirtumą tarp faktiškai įmokėtos ir minimalios privalomojo sveikatos draudimo įmokos fiziniai asmenys perveda į teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą, nurodydami tikslinę paskirtį.5.      Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Fondo valdyba) renka šio Įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nurodytas įmokas ir centralizuotai kas tris dienas perveda lėšas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sąskaitos į Valstybinės ligonių kasos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto sąskaitą. Fondo valdyba atsiskaitymus su Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetu gali vykdyti šio Įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nurodytų įmokų ir iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto finansuojamų sveikatos priežiūros įstaigų socialinio draudimo įmokų tarpusavio įskaitymais.

9 tema. Atsakomybė už mokesčių įstatymų pažeidimus

9.1. Atsakomybės už mokesčių įstatymų pažeidimus sąvoka ir rūšys

Dažniausiai teisinė atsakomybė suprantama kaip valstybinės prievartos taikymas teisės pažeidėjui. Pasak, prof. A. Vaišvilos teisinė atsakomybė – tai teisinis įsipareigojimas teisės subjektams garantuoti naudojimąsi savo teisėmis atitinkamu pareigų vykdymu nurodant, kad tokių pareigų nevykdymas virs atitinkamų teisių praradimu.

Teisės pažeidimas – tai veika, kuria pažeidžiami teisės reguliuojami ir saugomi visuomeniniai santykiai. Veika gali reikštis aktyvia elgesio forma – veikimu arba pasyvia – neveikimu, t. y. pareigos neatlikimu.

Teisės normose įtvirtintų reikalavimų, užtikrinančių visuomeninių santykių gyvavimą, nesilaikymu pažeidžiamas tam tikras visuomeninis santykis, taip pat valstybės bei visuomenės interesai ir valia. Todėl, į teisės pažeidimą neigiamai reaguoja visuomenė, o valstybė, išreikšdama visuomenės valią, teisės pažeidėją traukia atsakomybėn.

Teisinė atsakomybė turi tam tikrus pagrindus. Nesant bent vieno iš jų, negali būti ir teisinės atsakomybės. Teisinės atsakomybės pagrindai yra: norminis pagrindas – įstatymai ir kiti norminiai aktai nustatantys atsakomybę ir faktinis pagrindas – teisės pažeidimas.

Pagrindiniai kriterijai, kuriais remiantis galima atskirti teisinės atsakomybės rūšis, yra:

Atsakomybės taikymo pagrindas (nusižengimas, nusikaltimas, pareigų nevykdymas ir pan.); Atsakomybės subjektas;

Poveikio priemonių turinys;

Poveikio priemonių taikymo tvarka bei kiti bruožai.

Kai kurie autoriai teisinę atsakomybę už mokesčių įstatymų pažeidimus yra linkę laikyti atskira atsakomybės rūšimi – mokestine atsakomybe. Tačiau, už mokesčių įstatymų pažeidimą taikomų atsakomybės priemonių analizė leidžia teigti, kad teisinė atsakomybė už mokesčių įstatymų pažeidimus yra kompleksinis teisinis institutas, apjungiantis atskiras atsakomybės rūšis, ir jam būdingi bendri teisinės atsakomybės požymiai. Kartu teisinė atsakomybė už mokesčių įstatymų pažeidimus turi ir specifinių bruožų, kurios lemia mokestinių santykių specifika, pavyzdžiui, taikoma ir finansinė atsakomybė (finansinės sankcijos).

Taigi, teisinė atsakomybė už mokesčių įstatymų pažeidimus yra mokesčių bei kitų įstatymų nustatytų valstybės prievartos priemonių taikymas pažeidėjams, siekiant nubausti juos ir pašalinti atsiradusias neigiamas pasekmes.

Už mokesčių įstatymų pažeidimus fiziniams arba juridiniams asmenims gali būti taikoma skirtinga teisinės atsakomybės rūšis. Tai reiškia, kad yra įstatymų ir kitų norminių aktų sistema, kuri nustato ekonominę (finansinę), administracinę, baudžiamąją atsakomybę mokesčių įstatymų pažeidėjams. Prie šios teisės aktų sistemos galime priskirti, pvz. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą; Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksą (toliau – ATPK); Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (toliau – BK); kitus.

Be to, gali būti taikoma administratoriams (jų pareigūnams) drausminė, civilinė atsakomybė.

MAĮ 143 str. numatyta, kad mokesčių mokėtojai, tretieji asmenys ir (arba) juridinių asmenų vadovai bei kiti atsakingi darbuotojai už MAĮ nustatytų pareigų nevykdymą ar netinkamą jų vykdymą taip pat atsako pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą arba pagal Baudžiamąjį kodeksą.

Baudžiamoji atsakomybė yra taikoma už tokius mokesčių įstatymų pažeidimus, kurie pasižymi dideliu pavojingumu ir yra nukreipti prieš valstybės finansų politiką, daro didelę žalą valstybės finansiniams interesams. Ji taikoma teismo nuosprendžiu ar baudžiamuoju įsakymu, skiriant tokias sankcijas kaip laisvės atėmimas, turto konfiskavimas, bauda, teisės eiti tam tikras pareigas atėmimas ir t.t. Baudžiamoji atsakomybė nuo kitų atsakomybės rūšių skiriasi tuo, kad ji yra viešo pobūdžio (tik valstybė per įgaliotą instituciją – teismą – gali paskirti bausmę). Taip pat baudžiamoji atsakomybė palieka tam tikrą juridinį padarinį – teistumą, su kuriuo paprastai siejamas tam tikrų teisių ribojimas arba bausmių sugriežtinimas nusikaltimui pasikartojus.

Išsamiau baudžiamoji atsakomybė už mokesčių įstatymų pažeidimus aptarta 7. 4. potemėje.

Administracinė atsakomybė taikoma už administracinės teisės pažeidimus, įvardintus Administracinių teisės pažeidimų kodekse (toliau - ATPK). Teisės moksle administracinė atsakomybė apibrėžiama kaip savarankiška atsakomybės rūšis, taikoma kaltiems asmenims, padariusiems administracinius teisės pažeidimus, skiriant jiems ir realizuojant įstatymų numatytas administracines nuobaudas, turint tikslą kovoti su teisės pažeidimais, užtikrinti teisėtumą ir teisėtvarką. Administracine atsakomybe užtikrinamas įvairių teisės šakų normose nustatomų draudimų, įpareigojimų privalomumas. Šias administracines nuobaudas tokiems asmenims taiko atitinkamos valstybinės institucijos ar pareigūnai.

Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 9 str. nurodyta, kad “ administraciniu teisės pažeidimu ( nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis ar neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę”.

Administracinė atsakomybė pasižymi šiais specifiniais požymiais:

kaltus asmenis atsakomybėn traukia teismai, valstybinės inspekcijos ar kitos kompetentingos institucijos bei jų pareigūnai; administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo procesinė tvarka, palyginti su baudžiamosios ir civilinės teisės, yra daug

paprastesnė.

Administracinė atsakomybė yra taikoma už tokius mokesčių įstatymų pažeidimus, kurie pagal savo pobūdį ir pavojingumą laikomi administraciniais nusižengimais ir už kuriuos numatyta administracinė atsakomybė.

Išsamiau apie administracinę atsakomybę už mokesčių įstatymų pažeidimus rašoma 7. 4. potemėje.

Ekonominės (finansinės) sankcijos. Ekonominė sankcija tai – mokesčio įstatyme numatyta pinigų suma, kurią mokesčių administratoriaus sprendimu privalo sumokėti mokesčio mokėtojas, laiku neįvykdęs mokestinės prievolės.

Ekonominė atsakomybė – tai įgaliotų valstybinių institucijų ekonominių sankcijų taikymas mokesčio mokėtojams už mokesčių įstatymų pažeidimus.

Išsamiau apie ekonomines (finansines) sankcijas žiūrėti 7. 4. potemėje.

Drausminę atsakomybę taiko įmonės ar įstaigos administracija savo pavaldiems darbuotojams už darbo drausmės pažeidimus. Skiriama trijų rūšių drausminė atsakomybė: 1) pagal įstaigos darbo vidaus taisykles; 2) pavaldumo tvarka pagal drausmės statutą (kariuomenė, policija ar kita sukarinta organizacija); 3) pagal nuostatus, kurie galioja kai kuriose ministerijose.

Skiriamos šios drausminės sankcijos (taip pat ir mokesčių administravimo subjektams): pastaba, papeikimas, griežtas papeikimas, laikinas pervedimas į mažiau atlyginamą darbą, pareigų pažeminimas, atleidimas iš darbo ir kt.

Civilinė atsakomybė . Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, atsirandanti dėl civilinės teisės subjekto padaryto civilinės teisės pažeidimo, kurio viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti, o kita šalis privalo atlyginti savo neteisėtais veiksmais padarytus nuostolius. Civilinė atsakomybė – tai teisės pažeidėjui kito asmens interesais taikoma įstatymo numatyta poveikio priemonė, sukelianti jam nenaudingų turtinių padarinių: atlyginti žalą, nuostolius, sumokėti netesybas.

Civilinė atsakomybė už mokesčių įstatymų pažeidimus kyla už valdžios išleistų aktų pažeidimus. Tačiau, šios atsakomybės ypatumas yra tas, kad atsako ne fizinis ar juridinis subjektas, nes pastarajam nustatyta atsakomybė pagal BK ATPK, o viešojo administravimo subjektas, valdžios institucija. Valdžios institucija reiškia, bet kokį viešojo administravimo subjektą (valstybės arba savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją arba šių institucijų darbuotoją). Valstybės institucijos yra Lietuvos Respublikos Seimas, Vyriausybė, Lietuvos bankas, ministerijos, departamentai, policijos, mokesčių, valstybės kontrolės, valstybės saugumo, prokuratūros, muitinės įstaigos, kitos tarnybos ir inspekcijos.

Valstybei ir savivaldybei, jų institucijoms ir pareigūnams įgyvendinant numatytas funkcijas gali būti padaroma žala kitiems asmenims. Ji gali būti padaroma dėl asmeniui neteisėtai taikytų sankcijų, dėl pareigūnų netinkamai vykdomų pareigų, dėl viešojo asmens priimtų sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ir dėl kitų priežasčių. Taigi, žala gali atsirasti ir atliekant mokesčių administravimo funkcijas. Žala, atsiradusi dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, atlyginama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto. Valstybė ar savivaldybė, atlyginusios žalą, turi regresinio reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį (tarnautoją ar darbuotoją).

Atsakomybės už mokesčių įstatymų pažeidimus esmė

Mokestinių santykių pagrindas yra mokesčio mokėtojo prievolė įnešti į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus nustatyto tarifo ir nustatytais terminais piniginę sumą, o kompetentingų institucijų pareiga – užtikrinti mokesčio apskaičiavimą, sumokėjimą ir išieškojimą. Mokesčių mokėtojas, nevykdydamas savo pareigos, daro finansinę žalą valstybei, apriboja jos galimybes realizuojant socialinius ir valdymo uždavinius bei funkcijas. Taip pat pažeidžiamas vienas iš esminių mokesčių teisės principų, pagal kurį mokesčius privalo mokėti visi mokesčių mokėtojai. Sąžiningai mokesčius mokantys mokėtojai atsiduria blogesnėje konkurencinėje padėtyje, negu užsiimantys, pavyzdžiui, nesąžiningu mokesčiu planavimu. Be to, mažėja galimybių mažinti mokesčius ir pan. Todėl valstybė, reguliuodama mokestinius santykius, pripažįsta ir skatina tik tokį elgesį, kuris atitinka valstybės vykdomą mokesčių politiką ir neprieštarauja teisės normomis įtvirtintiems reikalavimams. Mokesčio mokėtojų ir kitų mokestinių santykių dalyvių veiksmai, pažeidžiantys mokesčių įstatymus, pripažįstami neteisėtais ir jiems taikomos teisės normų nustatytos griežtos poveikio priemonės.

Teisinės atsakomybės esmė ir paskirtis – valstybinės prievartos naudojimas teisės nustatytiems ir reguliuojamiems visuomeniniams santykiams saugoti ir ginti, teisės reikalavimams užtikrinti.

9.2. Finansinė, administracinė ir baudžiamoji atsakomybė už mokesčių įstatymų pažeidimus

Finansinė (ekonominė) atsakomybė – tai įgaliotų valstybinių institucijų ekonominių sankcijų taikymas mokesčio mokėtojams už mokesčių įstatymų pažeidimus.

Bauda už mokėtino mokesčio sumažinimą numatyta MAĮ 139. Jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas

neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio

arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir

dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino , mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip.

Jeigu atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip, tai vadovaujantis MAĮ, ekonominė sankcija (bauda), mokesčių mokėtojui skiriama, jei mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo arba 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913-92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 78 straipsnyje numatyto patikrinimometu nustatė, kad mokesčių mokėtojas neteisėtai sumažino mokestį, nes mokesčių mokėtojas: 1.1. neapskaičiavo nedeklaruojamo mokesčio arba; 1.2. nedeklaravo deklaruojamo mokesčio, arba; 1.3. neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą.

Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso :

nuo pažeidimo pobūdžio,

Mokesčių administratorius įvertinęs aplinkybes, pvz., mokėtinas mokestis buvo sumažintas dėl mokesčių mokėtojo buhalterinėje apskaitoje padarytos klaidos, tokiu atveju, galėtų būti skiriama mažesnė nei vidutinio dydžio bauda, tačiau jei mokėtinas mokestis buvo sumažintas dėl to, kad mokesčių mokėtojas savo buhalterinėje apskaitoje piktybiškai nefiksavo atitinkamų pajamų,  tai mokesčių administratorius turi teisę skirti maksimalią, t.y. 50 proc. trūkstamos mokesčio sumos dydžio baudą.

nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi,

Mokestinio patikrinimo metu geranoriškas mokesčių mokėtojo bendradarbiavimas su mokesčių administratoriumi, gali būti pagrindas mokesčių administratoriui skirti švelnesnę nei baudos vidurkis dydžio baudą.

nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo,

Mokesčių administratorius gali skirti mažesnę nei baudos vidurkis dydžio baudą, tuo atveju, jei mokesčių mokėtojas pripažįsta pažeidęs atitinkamo mokesčio įstatymą.

ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą.

Mokesčių administratorius vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, turi teisę bet kokią aplinkybę pripažinti lengvinančia ar sunkinančia konkretaus pažeidimo atveju.

Tais atvejais, jei mokesčių administratorius nenustato jokių sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių, mokesčių mokėtojui skiriamas baudos vidurkis, t. y. 30 proc. trūkstamos mokesčio sumos dydžio bauda.

Tuo atveju, kai už šiuos pažeidimus atsakomybę nustato atitinkamas mokesčio įstatymas, bauda už mokėtino mokesčio sumažinimą skiriama pagal atitinkamo mokesčio įstatymo nuostatas. (Pvz. PVMĮ, Naftos ir dujų išteklių mokesčio įstatymas).

Pažeidimo, įtvirtinto Mokesčių administravimo įstatymo 139 str., objektas yra mokesčių, išvardintų Mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnyje, apskaičiavimo, deklaravimo tvarka. Šio pažeidimo dalyku gali būti deklaracijos, ataskaitos ar kiti dokumentai. Už šio

straipsnio pažeidimus atsakomybėn gali būti traukiami mokesčių mokėtojai – fiziniai ir juridiniai asmenys, kuriems pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį.

Mokesčių administravimo įstatymas nenumato mokesčių mokėtojo subjektyviosios pusės pagrindinio elemento – kaltės įrodinėjimo pareigos. Kaltės nebuvimas yra vienas iš pagrindų, nurodytų Mokesčių administravimo įstatymo 141 str. 1 d., atleisti mokesčių mokėtoją nuo paskirtos baudos. Tačiau mokesčių mokėtojas pats turi įrodyti kaltės nebuvimo faktą.

Administracinė atsakomybė

Administracinė atsakomybė už mokesčių įstatymų pažeidimus yra įtvirtinta ATPK 12 skirsnyje „Administraciniai teisės pažeidimai prekybos, finansų, apskaitos ir statistikos srityje“. Prekybos, finansų, apskaitos ir statistikos sritys yra pakankamai skirtingos, kiekviena iš jų turi tam tikrų ypatumų, todėl teisės pažeidimų šiose srityse įtvirtinimas viename skirsnyje įneša painiavos ir neaiškumo, dėl ko sudėtinga vienus teisės pažeidimus atriboti nuo kitų teisės pažeidimų. Šiame skirsnyje taip pat galima išskirti tokius pažeidimus, kurie tiesiogiai nėra mokesčių įstatymų pažeidimai, tačiau su jais susiję. Pažymėtina, kad valstybinio socialinio draudimo įmokų, išmokų, apskaičiavimo ir jų mokėjimo tvarkos pažeidimas (ATPK 1886 straipsnis), kurio sudėtis yra įtvirtinta ATPK keturioliktame skirsnyje - „Administraciniai teisės pažeidimai, kuriais kėsinamasi į nustatytą valdymo tvarką“, taip pat reikėtų priskirti prie dvyliktame skirsnyje įtvirtintų pažeidimų sudėčių, kadangi valstybinio socialinio draudimo įmokų, išmokų, apskaičiavimo ir jų mokėjimo tvarkos pažeidimas savo esme yra mokesčių įstatymų pažeidimas.

Esminis administracinio teisės pažeidimo už mokesčių įstatymų pažeidimus objekto bruožas – visuomeniniai santykiai, susiklostantys valstybinio valdymo sferoje. T. y. administracinio teisės pažeidimo už mokesčių įstatymų pažeidimus dažniausiai tampa taisyklės, kurios reglamentuoja mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo tvarką. Pavyzdžiui, gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo tvarkos pažeidimas (ATPK 17311 straipsnis).

Daugeliui mokesčių įstatymų pažeidimų būtinas požymis yra dalykas . Mokesčių įstatymų pažeidimų dalyku yra: įvairūs buhalterinės apskaitos dokumentai, deklaracijos, ataskaitos, specialūs apskaitos dokumentai.

Administracinio teisės pažeidimo objektyvioji pusė – tai visuma konkrečios teisės normos įtvirtintų požymių, kurie pasireiškia išorine veika, t.y. parodo, kokiais konkrečiais veiksmais (neveikimu), būdais, priemonėmis ir kokiomis aplinkybėmis padaromas konkretus administracinis teisės pažeidimas. Mokesčių įstatymų pažeidimų, už kuriuos nustatyta administracinė atsakomybė, objektyviajai pusei būdingi tiek aktyvūs tiek pasyvūs veiksmai. Kai kurie iš jų gali būti padaromi tik neveikimu, pavyzdžiui, aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas (ATPK 1731 straipsnio 2, 4 dalys). ATPK 12 skirsnyje yra ir tokių pažeidimų, kurie gali būti padaromi ir veikimu, ir neveikimu, pavyzdžiui, apskaitos taisyklių pažeidimas (ATPK 1731 straipsnio 1 dalis), ataskaitų ir dokumentų apie savo (fizinio asmens), įmonės, įstaigos arba organizacijos pajamas, turtą, pelną ir mokesčius pateikimo tvarkos pažeidimas bei mokesčių vengimas (ATPK 172 1

straipsnis). Tam tikrais atvejais įstatymų leidėjas, nustatydamas teisės normas, užtraukiančias asmenims administracinę atsakomybę, išskiria veikos pakartotinumą. Pakartotinai padaryti pažeisimai laikomi visuomenei pavojingesniais, todėl pakartotinumas vertinamas kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė, lemianti ir griežtesnes sankcijas. Pavyzdžiu, ATPK 17311 straipsnio 2 dalis, kurioje numatyta administracinė atsakomybė asmeniui jau baustam už gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo tvarkos pažeidimą.

Priklausomai nuo to, ar administraciniu teisės pažeidimu padaroma konkreti žala ar ne, pažeidimai skirstomi į materialiuosius ir formaliuosius. Pažymėtina, kad daugumos mokesčių įstatymų pažeidimų, už kuriuos numatyta administracinė atsakomybė, sudėčių yra formalios, t.y. administraciniai teisės pažeidimai, kurių objektyviąją pusę sudaro tik pati veika nepriklausomai nuo padarinių, kuriuos ši veika sukelia išoriniame (materialiajame) pasaulyje. Pažeidimai laikomi baigtais nuo konkrečių veikų padarymo momento, o padariniai yra už šių pažeidimo sudėčių ribų. Pavyzdžiu, įmonės, įstaigos arba organizacijos duomenų apie pajamas, turtą, pelną ir mokesčius pateikimo tvarkos pažeidimas bei mokesčių vengimas (ATPK 1721 straipsnis). Taikant administracinę atsakomybę už formalius teisės pažeidimus, pakanka nustatyti faktą, kad asmuo padarė draudžiamą teisės veiką ir nesvarbu, ar dėl to atsirado kokių nors žalingų padarinių, ar ne. Tačiau, kai kuriuose mokesčių įstatymų pažeidimų sudėtyse, kaip būtinas jų požymis, nurodomi padariniai, teisės teorijoje vadinami materialiais nusižengimais, pavyzdžiui aplaidžiame ar apgaulingame buhalterinės apskaitos tvarkyme (ATPK 1731 straipsnio 2, 3, 4, 5 dalyse), kai dėl to nesumokama tam tikro minimalių gyvenimo lygių (MGL) dydžio sumos mokesčių, kurie turėjo būti sumokėti pagal įstatymus už tikrinamąjį laikotarpį. Šiuo atveju administraciniam teisės pažeidimui būdingi tam tikri žalingi padariniai, atsiradę dėl mokesčių nesumokėjimo, ar siekimo nuslėpti mokesčius, kuriais padaroma materialinė žala valstybės biudžetui. Šiuo atveju neatsiradus žalingiems padariniams pažeidėjo veika galėtų būti nepripažįstama administraciniu teisės pažeidimu.

Mokesčių įstatymų pažeidimų kvalifikavimą apsunkina tai, kad dauguma teisės normų, nustatančių administracinę atsakomybę už mokesčių įstatymų pažeidimus yra blanketinio pobūdžio, t. y. jų sudėtyse aprašomi tik bendriausi pažeidimo požymiai. Šie požymiai detalizuojami kituose finansinio pobūdžio teisės aktuose. Todėl kvalifikuojant administracinį teisės pažeidimą už mokesčių įstatymų pažeidimus reikia vadovautis ir kitais teisės aktais.

Administracinio teisės pažeidimo subjektas yra asmuo, kuris padaro administracinį teisės pažeidimą ir gali būti patrauktas atsakomybėn. Tam, kad fizinis asmuo būtų pripažintas administracinio teisės pažeidimo subjektu, asmuo turi būti sulaukęs 16 metų amžiaus ir būti pakaltinamas. Administracinio teisės pažeidimo subjektu gali būti tik fiziniai asmenys. Juridiniai asmenys administracinio teisės pažeidimo subjektu būti negali.

ATPK įtvirtintose administracinių teisės pažeidimų sudėtyse subjektai apibrėžiami įvairiai. Vienose sudėtyse išvardijami visi specialieji subjektai (ATPK 1721 str.), kitose sudėtyse jie iš viso neminimi (ATPK 1731 str.). Pažymėtina, kad kaltumas yra būtinas ATPK numatytų pažeidimų požymis. ATPK 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę . Administraciniuose teisės pažeidimuose pareiga įrodyti asmens kaltę tenka ne asmeniui, kaltinamam administraciniu teisės pažeidimu, o įgaliotai valstybės institucijai (pareigūnui). Taigi,

administracinėje teisėje galioja nekaltumo prezumpcija, pagal kurią asmuo laikomas nekaltu tol, kol atitinkama valstybės institucija neįrodo priešingai. Mokesčių įstatymų pažeidimai, už kuriuos taikoma administracinė atsakomybė gali būti padaromi tyčia ir dėl neatsargumo. Tyčinės kaltės pavyzdys - apskaitos taisyklių pažeidimas (ATPK 1731 straipsnio 3, 5 dalis). Šio straipsnio trečioje ir penktoje dalyse numatytos dispozicijos – apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas siekiant nuslėpti ar nuslepiant tam tikro minimalaus gyvenimo lygio dydžio sumos mokesčius, kurie turėjo būti sumokėti pagal įstatymus už tikrinamąjį laikotarpį. Administracinis teisės pažeidimas laikomas padarytu tyčia, jeigu jį padaręs asmuo suprato priešingą teisei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė žalingas jo pasekmes ir jų norėjo arba nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leido joms kilti. Neatsargumo formos pavyzdys - buhalterinės ūkinių operacijų, piniginių lėšų ir materialinių vertybių apskaitos taisyklių pažeidimas (ATPK 1731 straipsnio 1 dalis). Administracinis teisės pažeidimas bus padarytas dėl neatsargumo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti žalingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi, kad jų bus išvengta, arba nenumatė, kad gali kilti tokios pasekmės, nors turėjo ir galėjo jas numatyti. Kaltės forma paprastai turi reikšmę skiriant administracines nuobaudas kaip atsakomybę lengvinanti ar sunkinanti aplinkybė

Baudžiamoji atsakomybė

Baudžiamoji atsakomybė – tai viena iš teisinės atsakomybės rūšių taikomos už mokesčių įstatymų pažeidimus. Savo pobūdžiu baudžiamoji atsakomybė reiškia valstybės prievartos taikymą ir kartu asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, elgesio pasmerkimą. Baudžiamoji atsakomybė yra griežčiausia teisinės atsakomybės rūšis. Baudžiamąją atsakomybę galima būtų apibrėžti kaip asmens, padariusio nusikalstamą veiką, pareigą atsakyti, kuri paprastai pasireiškia tam tikrais turtinio ar asmeninio pobūdžio suvaržymais.

Nusikalstamos veikos skirstomos į nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus. Nusikaltimas yra pavojinga ir BK uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė.Baudžiamasis nusižengimas yra pavojinga ir BK uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Tačiau, baudžiamajame kodekse nėra įtvirtinto nusikaltimo sudėties apibrėžimo. Nusikaltimo sudėties sąvoka yra nagrinėjama baudžiamosios teisės teorijos, kuri nusikaltimo sudėtį apibrėžia kaip „baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių visumą“. Nusikaltimo sudėčiai priklauso objektyvūs ir subjektyvūs požymiai, kuriuos sudaro tokie elementai: objektas, objektyvioji pusė, subjektas, subjektyvioji pusė. Pažymėtina, kad šie keturi elementai tarpusavyje yra organiškai susiję, kitaip tariant, jie yra būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš minėtų elementų, nėra ir nusikaltimo sudėties.

Baudžiamoji atsakomybė už mokesčių įstatymų pažeidimus yra įtvirtinta BK 32 skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai finansų sistemai“. Mokesčių įstatymų pažeidimai, už kuriuos taikoma baudžiamoji atsakomybė, yra: mokesčių nesumokėjimas (BK 219 str.); neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas (BK 220 str.); d eklaracijos, ataskaitos ar kito dokumento nepateikimas (BK 221 str.); apgaulingas apskaitos tvarkymas (BK 222 str.);aplaidus apskaitos tvarkymas (BK 223 str.). Šiame skyriuje taip pat reglamentuojami ir kiti pažeidimai, nustatantys baudžiamąją atsakomybę už įvairias pavojingas veikas, kuriomis kėsinamasi į Lietuvos valstybės finansų sistemą. Finansų ir kredito sistema yra sudedamoji Lietuvos Respublikos ūkio dalis ar visuma ekonominių ir socialinių santykių, kuriais sukuriami, paskirstomi ir naudojami piniginiai ištekliai, formuojamas valstybės biudžetas. Pažeidus finansų ir kredito sistemą, žala gali būti padaroma ne tik šiai sistemai, bet ir kitiems teisiniams gėriams – ūkininkavimo tvarkai, nuosavybei, o tam tikrais atvejais – ir valstybės ekonominei galiai.

Daugeliui mokesčių įstatymų pažeidimų už kuriuos taikoma baudžiamoji atsakomybė būtinas požymis yra dalykas, kuris dažniausiai susijęs su tam tikrų asmenų finansine veikla. Šio dalyko specifika mokestinius baudžiamuosius pažeidimus leidžia atriboti nuo kitų panašių pažeidimų.

Daugumai mokestinių pažeidimų už kuriuos taikoma baudžiamoji atsakomybė objektyviajai pusei būdingi aktyvūs veiksmai. Tačiau, kai kurie mokesčių įstatymų pažeidimai gali būti padaromi ir neveikimu, pavyzdžiui, deklaracijos, ataskaitos ar kito dokumento nepateikimas (BK 221 straipsnis). BK specialiosios dalies trisdešimt antrame skyriuje yra ir tokių nusikaltimų, kurie gali būti padaromi ir veikimu, ir neveikimu, pavyzdžiui, aplaidus apskaitos tvarkymas (BK 223 straipsnis).

Daugelis mokesčių įstatymų pažeidimų už kuriuos taikoma baudžiamoji atsakomybė sudėčių yra formalios, t.y. pažeidimas laikomas baigtu nuo konkrečių veikų padarymo momento, o padariniai yra už šių pažeidimų sudėčių ribų. Pavyzdžiui, neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas. Kai kuriuose mokesčių įstatymų pažeidimų už kuriuos taikoma baudžiamoji atsakomybė sudėtyse, kaip būtinas jų požymis, nurodomi padariniai, pavyzdžiui, apgaulingame apskaitos tvarkyme (BK 222 str.) ir aplaidžiame apskaitos tvarkyme (BK 223 str.), kai dėl nusikalstamos veikos negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Šiuo atveju neatsiradus padarinių numatytų BK 222 ir 223 straipsnyje, veika turėtų būti kvalifikuojama pagal ATPK 1731 straipsnio 1 dalį ir baudžiamoji atsakomybė netaikoma.

Dauguma teisės normų, nustatančių baudžiamąją atsakomybę už mokesčių įstatymų pažeidimus yra blanketinio pobūdžio. Įstatymo leidėjas, konstruodamas mokesčių įstatymų pažeidimo sudėtis aprašo tik bendriausius pažeidimo požymius. Šie požymiai detalizuojami kituose finansinio pobūdžio teisės aktuose.

Už mokestinius nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus baudžiamojon atsakomybėn traukiami tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys. Fiziniai asmenys turi būti sulaukę 16 metų amžiaus ir nusikaltimo (baudžiamojo nusižengimo) padarymo metu būti pakaltinami, t.y. sugebėti suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. Pakaltinamumas yra vienas iš būtinų fizinio asmens požymių, be kurio neįmanoma baudžiamoji atsakomybė. Išsamiau apie subjektus žiūrėkite 9. 4. potemėje.

BK 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Taigi, kaltė yra būtinas

požymis, norint patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn. Baudžiamuosiuose teisės pažeidimuose pareiga įrodyti asmens kaltę tenka ne asmeniui, kaltinamam baudžiamuoju nusižengimu, o įgaliotai valstybės institucijai (pareigūnui). Baudžiamojoje teisėje kaip ir administracinėje teisėje galioja nekaltumo prezumpcija, pagal kurią asmuo laikomas nekaltu tol, kol atitinkama valstybės institucija neįrodo priešingai.

Mokesčių įstatymų pažeidimai, už kuriuos taikoma baudžiamoji atsakomybė gali būti padaromi tyčia ir dėl neatsargumo. Pažymėtina, kad beveik visi mokesčių įstatymų pažeidimai už kuriuos taikoma baudžiamoji atsakomybė yra tyčiniai. Baudžiamasis teisės pažeidimas laikomas padarytu tyčia, jeigu jį padaręs asmuo suprato priešingą teisei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė žalingas jo pasekmes ir jų norėjo arba nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leido joms kilti. Esant neatsargiai kaltės formai gali būti padaromas tik aplaidus apskaitos tvarkymas (BK 223 straipsnis). Baudžiamasis teisės pažeidimas bus padarytas dėl neatsargumo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti žalingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi, kad jų bus išvengta, arba nenumatė, kad gali kilti tokios pasekmės, nors turėjo ir galėjo jas numatyti. Kaltės forma kartais gali būti vienas iš požymių atribojant mokestinį baudžiamąjį nusižengimą nuo administracinio teisės pažeidimo.

9.3. Mokesčių įstatymų pažeidimai, jų sąvoka ir rūšys

Mokesčių įstatymų pažeidimu yra laikomas neteisėtas asmenų elgesys, kuriuo yra pažeidžiami mokesčių įstatymų reikalavimai.

Mokesčio įstatymo pažeidimas – tai priešinga teisei, kalta veika (veikimas arba neveikimas), kuri pasireiškia mokesčio mokėtojo netinkamu vykdymu mokestinių (finansinių) prievolių biudžetui, arba mokesčio administratoriaus mokesčio mokėtojų teisių ir interesų pažeidimai, už kuriuos numatyta teisinė atsakomybė.

Kiekvieną mokesčių įstatymų pažeidimą apibūdina pavojingumo visuomenei, priešingumo teisei, kaltumo ir baudžiamumo požymiai.

Mokesčių įstatymai yra pavojingi visuomenei, nes jais kėsinamasi į įstatymo saugomus interesus. Pirmiausia – į valstybės finansinius interesus, nes dėl mokesčių įstatymų pažeidimų valstybė negauna atitinkamų pajamų į biudžetą arba jas gauna pavėluotai.

Mokestinių teisinių santykių dalyvių elgesys, neatitinkantis mokesčių įstatymų reikalavimų, pripažįstamas neteisėtu (priešingas teisei) ir yra pagrindas teisinės atsakomybės santykiams atsirasti. Mokesčių įstatymų pažeidimų pavojingumas, priešingumas teisei lemia baudžiamumą. Mokesčių įstatymų pažeidėjui taikomos įstatymo numatytos teisinės atsakomybės priemonės. O mokesčių įstatymų pažeisimų kaltumas, reiškia, kad teisinėn atsakomybėn gali būti traukiami tik dėl pažeidimo kalti asmenys.

Mokesčių įstatymų pažeidimo elementai, kaip ir bet kurio kito įstatymo pažeidimo elementai yra: pažeidimo subjektas, pažeidimo objektas, subjektyvioji ir objektyvioji pažeidimo pusės.

Mokesčių įstatymų pažeidimo subjektais gali būti fizinis ar juridinis asmuo pažeidęs mokesčio įstatymą. Pažeidimo subjektai skiriasi priklausomai nuo to, kokios atsakomybės priemonės taikomos už mokesčio įstatymo pažeidimą.

Baudžiamosios ir finansinės atsakomybės subjektais gali būti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, tuo tarpu administracinės atsakomybės subjektais gali būti tik fiziniai asmenys. Juridinių asmenų atsakomybė pagal dabar galiojantį ATPK nenumatyta.

Mokesčio įstatymo pažeidimo subjektyvioji pusė – toks pažeidimo elementas, kuris parodo asmens, padariusio pažeidimą, psichikos būklę pažeidimo darymo metu. Jei asmuo nesuvokia savo veiksmų ar jų negali kontroliuoti, negali atsirasti ir teisinė atsakomybė, nors to asmens veiksmai ir turi pažeidimo požymių.

Subjektyviosios pusės elementai yra: kaltė; motyvas; tikslas.

Kaltė – asmens psichinis santykis su daroma veikla ir jos pasekmėmis. Kaltę apibūdina intelektas ir valia. Intelektas reiškia, kad asmuo sugeba suvokti reiškinius, su kuriais susiduria, ir veikas, kurias atlieka. Valia – tai asmens sugebėjimas ne tik suvokti savo veiksmus, bet ir juos valdyti. Šie du elementai apsprendžia asmens pakaltinamumą ir kaltės formą. Tik pakaltinamas asmuo gali būti patrauktas teisinėn atsakomybėn, nes tik tokio asmens veikoje gali būti kaltė.

Kaltė gali būti tiek tyčios, tiek neatsargumo formos. Išsamiau apie asmenų, pažeidusių mokesčių įstatymus kaltės formas, žiūrėti 9. 5. potemę.

Motyvas ir tikslas yra papildomi subjektyviosios pusės požymiai. Motyvas – tai paskatos, kurios stumia asmenį padaryti tam tikrus priešingus teisei veiksmus, pavyzdžiui, mokesčių įstatymų neišmanymas, informacijos trūkumas. Tikslasyra tai, ko asmuo siekia darydamas minėtus veiksmus, pavyzdžiui, mokėti mažesnius mokesčius arba visai nemokėti.

Teisės teorija teisės pažeidimo objektu laiko teisės normų saugomas asmenines, socialines ir kitokias vertybes, į kurias neteisėtai kėsinamasi. Mokesčių įstatymo pažeidimo objektu yra mokesčių teisės normų reguliuojami visuomeniniai santykiai, atsirandantys mokesčių nustatymo ir administravimo srityje, valstybės, visuomenės ir atskirų asmenų interesai.

Mokesčių įstatymų pažeidimų objektyviosios pusės požymiai apibūdina išorinį veikos pasireiškimą. Veikos objektyvioji pusė rodo, kaip, kokiais konkrečiais veiksmais, būdais ir priemonėmis, kokiomis aplinkybėmis padaromas konkretus pažeidimas. Mokesčių teisės normos, reguliuodamos mokestinius santykius, įtvirtina mokesčių mokėtojui tam tikrus reikalavimus, kurių jis privalo laikytis. Šių reikalavimų nesilaikymas, pažeidimas sudaro mokesčių įstatymų pažeidimų veiką, galinčią pasireikšti veikimu ir neveikimu. Veikimas – tai

sąmoningų, valingų, aktyvių veiksmų visuma, pavyzdžiui, įmonės apskaitos dokumentų slėpimas ar sunaikinimas, žinomai neteisingų duomenų apie pajamas pateikimas ir t. t. Neveikimas – pasyvus asmens elgesys, teisinės pareigos nevykdymas. Už neveikimą atsakomybė kyla tada, kai asmuo privalo atlikti mokesčių įstatymuose numatytus veiksmus, tačiau jų neatlieka.

Mokesčių įstatymų pažeidimų rūšys yra įtvirtintos atskiruose teisės aktuose, pavyzdžiui Mokesčių administravimo įstatyme (MAĮ 139 str. mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino), Administracinės teisės pažeidimų kodekse (pavyzdžiui, ATPK 172 (3) straipsnis. Valstybinės mokesčių inspekcijos vadovų ir kitų pareigūnų nurodymų mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą apskaičiavimo bei mokėjimo klausimais nevykdymas, taip pat trukdymas įgyvendinti kitas jų teises), Baudžiamajame kodekse ( BK 219 1 d. Tas, kas pateikęs deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą laiku nesumokėjo pagal juos apskaičiuotų mokesčių po to, kai valstybės įgaliota institucija priminė apie pareigą sumokėti mokesčius).

Apie konkrečias pažeidimų rūšis, įtvirtintas Mokesčių administravimo įstatyme, Administracinių teisės pažeidimų kodekse, Baudžiamajam kodekse buvo rašoma 9. 2. potemėje.

9.4. Asmenys, kurie atsako už mokesčių įstatymų pažeidimus

Baudžiamojon atsakomybėn traukiami tik baudžiamojo įstatymo nustatyta tvarka.Baudžiamojon atsakomybėn už nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus finansų sistemai gali būti traukiami tiek fiziniai asmenys, tiek juridiniai asmenys.Jie gali būti baudžiami laisvės atėmimu, pataisos darbais, bauda. Fiziniai asmenys turi būti sulaukę 16 metų amžiaus ir nusikaltimo (baudžiamojo nusižengimo) padarymo metu būti pakaltinami, t.y. sugebėti suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. Pakaltinamumas yra vienas iš būtinų fizinio asmens požymių, be kurio neįmanoma baudžiamoji atsakomybė. Juridinio asmens sąvokos BK nepateikia, tačiau pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.33 straipsnio 1 dalį juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises ir pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme. Juridinis asmuo atsako tik už nusikalstamas veikas, už kurių padarymą BK specialiojoje dalyje numatyta juridinio asmens atsakomybė.Todėl juridinis asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje nenurodyta, kad už šios veikos įvykdymą gali atsakyti ir juridinis asmuo. Pažymėtina, kad juridinio asmens atsakomybė yra išvestinė, t.y. juridinis asmuo laikomas padariusiu nusikalstamą veiką tik tuo atveju, jei ją padarė fizinis asmuo, veikdamas jo naudai arba interesais. Be to, juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė nepašalina fizinio asmens, kuris padarė, organizavo, kurstė arba padėjo padaryti nusikalstamą veiką baudžiamosios atsakomybės. Ši nuostata sudaro galimybę patraukti baudžiamojon atsakomybėn fizinį asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, kartu su juridiniu asmeniu. Remiantis BK 20 straipsniu juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas tik tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką juridinio asmens naudai arba interesais padarė fizinis asmuo, veikęs individualiai ar juridinio asmens vardu, jeigu jis, eidamas vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje, turėjo teisę: atstovauti juridiniam asmeniui arba priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba kontroliuoti juridinio asmens veiklą. Juridinis asmuo gali atsakyti už nusikalstamas veikas ir tuo atveju, jeigu jas juridinio asmens naudai padarė juridinio asmens darbuotojas ar įgaliotas atstovas anksčiau nurodyto asmens nepakankamos priežiūros arba kontrolės. Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas aukščiau aptartas juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės realizavimo sąlygas BK 20 str. 2 d. įtvirtino vadinamąją sutapatinimo (indentifikacijos) doktriną, kurios pagrindinė nuostata yra tokia: jeigu fizinis asmuo, einantis vadovaujamas pareigas juridiniame asmenyje, padaro nusikalstamą veiką, šio asmens veika (t.y. veikimas arba neveikimas) ir kaltė (t.y. jo psichinis santykis su jo daroma veika ir jos padariniais) laikoma juridinio asmens veika ir kalte.

Mokestinių nusikaltimų (baudžiamųjų nusižengimų) sudėtyse nėra įtvirtintų specialiųjų subjekto požymių. Šios sudėtys BK formuluojamos taip: „tas, kas...“. Kad atskleistume konkrečios sudėties subjektą, turime remtis kitais teisės aktais: Pridėtinės vertės mokesčio įstatymu, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymu, Pelno mokesčio įstatymu, Buhalterinės apskaitos įstatymu, bei poįstatyminiais teisės aktais: Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko įsakymais ir kt.

Pagal Baudžiamąjį kodeksą neatsako valstybė, savivaldybė, valstybės ir savivaldybės institucija ir įstaiga bei tarptautinė viešoji organizacija.

Administracinio teisės pažeidimo subjektas yra asmuo, kuris padaro administracinį teisės pažeidimą ir gali būti patrauktas atsakomybėn. Tam, kad fizinis asmuo būtų pripažintas administracinio teisės pažeidimo subjektu, asmuo turi būti sulaukęs 16 metų amžiaus ir būti pakaltinamas. Administracinėn atsakomybėn traukiami tik fiziniai asmenys.

Ekonominės sankcijos. Už MAĮ 139 straipsnyje nurodytus pažeidimus ekonominės sankcijos gali būti taikomos mokesčių mokėtojams – fiziniams ir juridiniams asmenims, kuriems pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį.

9.5. Asmenų, pažeidusių mokesčių įstatymus kaltės formos

Kaltė gali būti tiek tyčios, tiek neatsargumo formos.

Mokesčio įstatymo pažeidimas padaromas tyčia, kai pažeidėjas suvokia savo veikos priešingumą teisei, numato žalingas pasekmes ir siekia jų arba nesiekia, bet leidžia joms atsirasti. Tyčia padaromi mokesčių teisės pažeidimai yra patys pavojingiausi, todėl už juos numatoma griežtesnė atsakomybė. Pavyzdžiui, asmuo žino, kokie yra mokesčio įstatymo reikalavimai apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, bet stengiasi jį sumažinti, žino kokios gali būti šių veiksmų pasekmės.

Kita kaltės forma – neatsargumas. Mokesčio įstatymo pažeidimas bus padarytas dėl neatsargumo, kai asmuo numatė, kad savo veiksmais ar neveikimu gali pažeisti mokesčio įstatymą, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi to išvengti (nusikalstamas pasitikėjimas) arba nenumatė, kad jo veika gali pažeisti mokesčio įstatymą, nors privalėjo tai numatyti (nerūpestingumas). Kaltės forma yra svarbi sprendžiant atsakomybės

klausimą, nes nuo to gali priklausyti kokia atsakomybės rūšis bus taikoma. Pavyzdžiui, individualios įmonės savininkas žino buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, tačiau jų nevykdo arba aplaidžiai vykdo ir numato, kad dėl to nebus galima tinkamai nustatyti įmonės ūkinės bei finansinės veiklos rezultatų ir taigai sukelti žalingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikisi to išvengti (nusikalstamas pasitikėjimas) arba nežino buhalterinės apskaitos tvarkymo reikalavimų ir nenumato, kad dėl to nebus galima nustatyti įmonės veiklos rezultatų, bet pagal savo teisinį statusą tai privalo žinoti (nusikalstomas nerūpestingumas).

Pažymėtina, kad sprendžiant mokesčių mokėtojų kaltės klausimą būtina atkreipti dėmesį į kaltę šalinančias aplinkybes, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Pagal MAĮ 141 str. 1 d. 2 punktą, mokesčių mokėtojas gali būti atleistas nuo baudų mokėjimo, jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas.

Administracinė atsakomybė. Administracinis teisės pažeidimas laikomas padarytu tyčia , jeigu jį padaręs asmuo suprato priešingą teisei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė žalingas jo pasekmes ir jų norėjo arba nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leido joms kilti.

Administracinis teisės pažeidimas laikomas padarytu dėl neatsargumo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti žalingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi, kad jų bus išvengta, arba nenumatė, kad gali kilti tokios pasekmės, nors turėjo ir galėjo jas numatyti.

Baudžiamoji atsakomybė. Asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu jis šią veiką padarė tyčia ar dėl neatsargumo.

Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra tyčinis, jeigu jis padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia.

Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu: 1) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti; 2) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo.

Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.

Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti.

Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.

Asmuo baudžiamas už nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymą dėl neatsargumo tik šio kodekso specialiojoje dalyje atskirai numatytais atvejais.

9.6. Nekaltumo prezumpcijos principo taikymo mokesčių teisėje ypatumai

Nekaltumo prezumpcijos klausimas mokestiniuose teisiniuose santykiuose iki šiol yra gan opus. Mokesčių administravimo įstatyme nekaltumo prezumpcija nėra įtvirtinta Svarbiausias subjektyviosios pusės elementas yra kaltė. Mokesčių administravimo įstatymo 138 straipsnyje įtvirtinta, kad mokesčių įstatymų pažeidimu yra laikomas neteisėtas asmenų elgesys, kuriuo yra pažeidžiami mokesčių įstatymų reikalavimai. Taigi, kaltumo, kaip būtino mokesčių įstatymų pažeidimo elemento MAĮ neišskiria. Darytina išvada, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymą, asmuo gali būti patrauktas atsakomybėn, net ir tuo atveju, kai jis nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo.

Be to, Mokesčių administravimo įstatyme 67 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta jog „mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos“. To paties straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad „mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas“. Net ir tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas įrodo, kad jis nėra kaltas dėl padaryto mokesčių įstatymo pažeidimo jis gali tikėtis tik atleidimo nuo baudos pagal Mokesčių administravimo įstatymo 141 str. 1 d. 1 p., o priskaičiuotą mokesčio sumą vis tiek privalės sumokėti. Pareigą mokėti mokesčius ir patraukimą atsakomybėn už mokesčių įstatymų pažeidimus atriboja Vyriausiasis administracinis teismas 2001 m. gegužės 31 d. sprendime. „Pareiga teisingai apskaičiuoti ir mokėti mokesčius nėra atsakomybės priemonė. „Pareigos teisingai apskaičiuoti ir sumokėti mokestį vykdymas mokesčių teisėje nėra priklausomas nuo ją vykdančiojo kaltės. Kaltė, kaip atsakomybės sąlyga, turi būti vertinama sprendžiant ekonominės sankcijos už netinkamą mokestinės prievolės įvykdymą taikymo klausimą“

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. gruodžio 15 d. nutartyje konstatuoja, kad „būdamas viešojo administravimo subjektas, mokesčių administratorius turi vadovautis bendraisiais viešosios teisės principais“. Vienas iš esminių viešosios teisės principų yra atsakomybės tik už kaltą veiką principas. Kaltė viešojoje teisėje suprantama subjektyviai, kaip pažeidimą padariusio asmens psichinis santykis su savo veiksmais ir jų padariniais. Taigi, jeigu asmuo dėl padaryto teisės pažeidimo yra nekaltas jam viešosios teisės atsakomybės priemonės, nesant vieno iš atsakomybės pagrindų netaikomos. Mokesčių administravimo bei kituose mokesčių įstatymuose

numatytos baudos už mokesčių įstatymų pažeidimus yra atsakomybės priemonė, todėl turėtų būti taikomos tik esant kaltiems mokesčio mokėtojo veiksmams.

9.7. Aplinkybės, sunkinančios, švelninančios (lengvinančios), ir/arba šalinančios atsakomybę už mokesčių įstatymų pažeidimus

Finansinė atsakomybė gali pasireikšti finansinių sankcijų skyrimu, t. y. bauda. Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnis numato atleidimo nuo baudų pagrindus:

1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo;

Pagal MAĮ ar kitus mokesčio įstatymus už mokėtino į biudžetą mokesčio sumažinimą skiriamos baudos laikomos griežta (objektyvia) atsakomybe, kuriai esant mokesčių mokėtojo kaltė visuomet preziumuojama. t.y. laikoma, kad dėl mokesčio įstatymo pažeidimo kaltas mokesčių mokėtojas, jeigu jis neįrodo priešingai. Pavyzdžiui, mokesčių mokėtojas padarė pažeidimą, kadangi vadovavosi įsigaliojusiu teisės aktu, kurio nuostatos prieštaravo kitam teisės aktui mokesčių klausimais.

2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas;

Aplinkybės, dėl kurių mokesčių mokėtojas pažeidė mokesčio įstatymą, turi atitikti šiuos du požymius: 1) nepriklausyti nuo mokesčio mokėtojo valios. 2) jų mokesčių mokėtojas nenumatė ir negalėjo numatyti.

Tiek mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, tiek mokesčių mokėtojo nemokumas nelaikomi tokiomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, mokesčių mokėtojas nebus atleidžiamas nuo priskaičiuotų delspinigių, jei jo finansininkas neteisingai apskaičiavo mokesčius dėl kompetencijos stokos, suklydimo ar panašių priežasčių. Šis atleidimo nuo paskirtų baudų pagrindas tiesiogiai siejamas su nenugalimos jėgos (force majeure), taip pat kitomis nuo mokesčių mokėtojo valios nepriklausančiomis aplinkybėmis, kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti, bei su jų įtaka mokesčių mokėtojo galimybėms vykdyti savo mokestines prievoles. Nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėmis laikomos nepaprastos aplinkybės, kurių negalima numatyti, išvengti ir kokiomis nors priemonėmis pašalinti. Nurodytas kliūtis tinkamai įvykdyti mokesčių įstatymų reikalavimus gali sukelti, pavyzdžiui, tokie įvykiai: stichinės nelaimės: smarkios audros, ciklonai, žemės drebėjimai, jūrų ar upių potvyniai, žaibai, sprogimai, gaisrai, mašinų, gamybinių pastatų ir kurių nors (arba visų) vidaus komunikacijų sunaikinimas ir kt.

3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui;

Pagal komentuojamo straipsnio punktą žalos padarymas biudžetui turėtų būti suprantamas kaip dėl neteisėtų mokesčių mokėtojo veiksmų, kuriais padaromas neigiamas poveikis valstybės finansiniams interesams, valstybės negautos mokestinės pajamos. Mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo paskirtų baudų, kai savo atskira veikla pažeidžia mokesčio įstatymo nuostatas, tačiau realios žalos biudžetui nepadaro, pavyzdžiui, per klaidą deklaruoja per didelę grąžintino PVM sumą, kuri realiai iš biudžeto mokesčių mokėtojui nebuvo grąžinta ar įskaityta mokestinei nepriemokai padengti.

4) kai mokesčio mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu pateiktos klaidingos konsultacijosmokesčių mokėjimo klausimais.

Nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas MAĮ nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas. Nuo baudų mokesčių mokėtoją gali atleisti mokesčių administratorius, o mokestinio ginčo metu – ir mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija. Atleidimo nuo baudų tvarką, kai atitinkamo sprendimo priėmimas priklauso mokesčių administratoriaus kompetencijai, nustato centrinis mokesčių administratorius. Atsisakymą atleisti nuo baudų mokesčių mokėtojas gali apskųsti šio MAĮ IX skyriuje nustatyta tvarka.

Asmenims, pažeidusiems mokesčių įstatymus, baudos skiriamos pagal pažeidimo padarymo metu galiojančius teisės aktus. Teisės aktai, kuriais sumažinamos arba panaikinamos baudos, taikomi ir už mokesčių įstatymų pažeidimus, padarytus iki šių aktų įsigaliojimo, jei baudas sumažinantis arba panaikinantis teisės aktas įsigalioja ne vėliau kaip sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo priėmimo dieną, o jei mokesčių mokėtojas apskundžia mokesčių administratoriaus sprendimą, – ne vėliau kaip mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimo priėmimo dieną. Administracinę arba baudžiamąją atsakomybę švelninančio teisės akto galiojimo klausimas sprendžiamas atitinkamai pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą arba Baudžiamąjį kodeksą.

Aplinkybės, lengvinančios, sunkinančios administracinę atsakomybę už mokesčių įstatymų pažeidimus

Nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis ATPK kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų.

Skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos

Atsakomybę už administracinį teisės pažeidimą lengvinančios aplinkybės yra šios:

1) kaltininkas nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti pažeidimą ir jame dalyvavusius asmenis; 2) kaltininkas savo noru atlygino nuostolį ar pašalino padarytą žalą; 3) teisės pažeidimas padarytas dėl labai sunkios kaltininko materialinės padėties; 4) teisės pažeidimas padarytas dėl psichinės ar fizinės prievartos; 5) teisės pažeidimas padarytas pažeidžiant būtinojo reikalingumo sąlygas; 6) teisės pažeidimas padarytas peržengiant būtinosios ginties ribas; 7) teisės pažeidimas padarytas dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai; 8) teisės pažeidimą padarė nepilnametis; 9) teisės pažeidimą padarė nėščia moteris; 10) teisės pažeidimą padarė neįgalus asmuo (I, II grupių invalidas) ar asmuo, sulaukęs 65 metų.

Lietuvos Respublikos įstatymai gali numatyti ir kitokių atsakomybę už administracinį teisės pažeidimą lengvinančių aplinkybių.

Atsakomybę už administracinį teisės pažeidimą sunkinančios aplinkybės yra šios: 1) teisės pažeidimas padarytas grupės asmenų. Organas (pareigūnas), atsižvelgdamas į atskirų asmenų dalyvavimo padarant teisės pažeidimą pobūdį ir laipsnį ar paramą išaiškinant pažeidimo padarymo aplinkybes ir jį padarant dalyvaujančius asmenis, gali jiems nepripažinti šios aplinkybės atsakomybę sunkinančia aplinkybe; 2) teisės pažeidimas padarytas dėl chuliganiškų paskatų; 3) teisės pažeidimas padarytas pasinaudojant stichine nelaime ar nelaimingu atsitikimu; 4) teisės pažeidimas sukėlė sunkias pasekmes ar didelį turtinį nuostolį; 5) pakartotinai per metus padarytas tokios pačios rūšies teisės pažeidimas, už kurį asmeniui jau buvo paskirta administracinė nuobauda; 6) teisės pažeidimas padarytas asmens, kuris pirmiau buvo padaręs nusikaltimą;7) į teisės pažeidimą įtrauktas nepilnametis; 8) teisės pažeidimas padarytas neblaivaus asmens arba asmenų, apsvaigusių nuo narkotinių, psichotropinių ar toksinių medžiagų. Organas (pareigūnas), skiriantis administracinę nuobaudą pagal administracinio teisės pažeidimo pobūdį, gali nepripažinti šios aplinkybės atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Lietuvos Respublikos įstatymai gali numatyti ir kitokias atsakomybę už administracinį teisės pažeidimą sunkinančias aplinkybes.

ATPK 32 straipsnio pirmojoje dalyje ir kituose įstatymuose nurodytos sunkinančios aplinkybės netaikomos tais atvejais, kai straipsnio dispozicijoje jos nurodomos kaip nusižengimą kvalifikuojanti aplinkybė.

Aplinkybės, lengvinančios, sunkinančios baudžiamąją atsakomybę už mokesčių įstatymų pažeidimus

Baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra šios:

1) kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių; 2) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis; 3) kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą; 4) nusikalstama veika padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties; 5) veika padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, jeigu tokia prievarta nepašalina baudžiamosios atsakomybės; 6) veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys; 7) veika padaryta nukentėjusio asmens, kurio būklė beviltiška, prašymu 8) veika padaryta pažeidžiant nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas; 9) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, kai baudžiamasis įstatymas numato atsakomybę už būtinosios ginties ribų peržengimą; 10) veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai; 11) veiką padarė ribotai pakaltinamas asmuo; 12) veiką padarė prieš jo valią nugirdytas ar apsvaigintas asmuo; 13) nepavykęs savanoriškas atsisakymas padaryti nusikalstamą veiką.

Teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas aukščiau nenurodytas aplinkybes.

Skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis.

Baudžiamąją atsakomybę sunkinančios aplinkybės yra šios: 1) veiką padarė bendrininkų grupė. Teismas, atsižvelgdamas į kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį, gali nepripažinti šios aplinkybės atsakomybę sunkinančia; 2) veiką padarė organizuota grupė; 3) veika padaryta dėl chuliganiškų ar savanaudiškų paskatų; 4) veika padaryta kankinant nukentėjusį asmenį ar tyčiojantis iš jo; 5) veika padaryta mažamečiui; 6) veika padaryta asmeniui, kuris dėl ligos, neįgalumo, senatvės ar kitų priežasčių buvo bejėgiškos būklės, be jo prašymo; 7) veika padaryta nėščiai moteriai, kai akivaizdu kad ji nėščia; 8) veika padaryta pasinaudojant visuomenine ar kito asmens nelaime; 9) veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui; 10) veika padaryta visuotinai pavojingu būdu arba naudojant sprogmenis, sprogstamąsias medžiagas arba šaunamuosius ginklus; 11) dėl padarytos veikos atsirado sunkių padarinių.

Skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis.

Aplinkybės šalinančios administracinę ir baudžiamąją atsakomybę už mokesčių įstatymų pažeidimus

Galiojantys įstatymai numato tokius veiksmus, kurie išoriškai primena administracinio teisės pažeidimo žymes, atrodo priešingi teisei, bet iš esmės dėl tam tikrų aplinkybių nėra pavojingi visuomenei ir todėl juos padarius teisinė atsakomybė neatsiranda.

Baudžiamasis kodeksas išskiria daugiau aplinkybių, šalinančių atsakomybę, nei Administracinių teisės pažeidimų kodeksas, t. y. būtinoji gintis; asmens, padariusio nusikalstamą veiką sulaikymas; Profesinių pareigų vykdymas; būtinasis reikalingumas; teisėsaugos institucijos užduoties vykdymas; įsakymo vykdymas; pateisinama profesinė ar ūkinė rizika; mokslinis eksperimentas . Tačiau šioje potemėje aptarsime tik kelias aktualiausias aplinkybes, kurios reliausiai pasireiškia šalinant atsakomybę už mokesčių įstatymų pažeidimus.

Jeigu asmuo, esant bent vienai iš šių minėtų aplinkybių, padaro veiksmus, kurie išoriškai primena kokį nors administracinį teisės pažeidimą ir formaliai lyg ir atitinka juridines tokio teisės pažeidimo žymes, tai tokie veiksmai ne tik nėra pavojingi valstybės, visuomenės ar atskirų piliečių interesams ir teisėms, bet net naudingi jiems. Tokie veiksmai, kurios asmuo padaro būtinojo reikalingumo ar būtinosios ginties atveju padeda išvengti sunkesnių padarinių, didesnės žalos, padeda kovoti su teises pažeidimais. Tokiais veiksmais ginami teisėti valstybės, visuomenės, atskirų piliečių interesai, jų teisės nuo pavojingų kėsinimųsi. Minėtos aplinkybės ne tik nepavojingos, bet jos taip pat pašalina ir tam tikrų veiksmų priešingumą teisei, nes įstatymai jas laiko teisėtomis.

Būtinasis reikalingumas – mokesčių įstatymų pažeidimu nelaikomas veikimas, kuris, kad ir numatytas atitinkamame įstatyme arba kituose norminiuose aktuose reglamentuojančiuose mokesčius ar atsakomybę už tam tikrus pažeidimus, bet padarytas būtinojo reikalingumo būklėje, tai yra siekiant pašalinti pavojų, gresiantį valstybinei ar viešėjai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai, jeigu šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga negu išvengtoji žala. Būtinasis reikalingumas – tai situacija, kuriai esant padaroma žala kokiems nors teisės saugomiems kolektyviniams ar individualiems interesams, siekiant išvengti gresiančios reikšmingesnės žalos valstybės ar visuomenės interesams, tam tikro asmens ar kitų piliečių asmenybei ar teisėms, jeigu, esant tokioms aplinkybėms, grėsmė negalėjo būti pašalinta kitomis priemonėmis. Būtinojo reikalingumo situacija atsiranda susidūrus dviem teisės saugomiems interesams, kurių vieną galima apginti tik padarant antram tam tikrą žalą. Būtinojo reikalingumo atveju susidaro tokia padėtis, kai tam tikram teisės saugomam interesui (vertybei) gresia žala, o išgelbėti šį interesą nuo jos galima tik padarant žalą kitam, taip pat teisės saugomam interesui. Tačiau, asmuo negali pateisinti pareigos nevykdymo būtinojo reikalingumo nuostatomis, jeigu jis dėl profesijos, pareigų ar kitų aplinkybių privalo veikti didesnio pavojaus sąlygomis.

Kad būtinojo reikalingumo aktas būtų teisėtas, reikia tam tikrų sąlygų: 1) pavojus dėl žalos atsiradimo tam tikriems interesams turi būti realus, akivaizdus, o ne tariamas; 2) pavojus tomis aplinkybėmis negali būti pašalinamas kitomis priemonėmis, būdais, išskyrus žalos padarymu kitam teisės saugomam interesui. Toks gelbėjimo būdas nėra pavojingas visuomenei tik tada, kai jis yra būtina, išimtinė priemonė tam interesui išgelbėti.

Būtinoji gintis – laikoma teisėtu valstybės, visuomenės interesų, savo arba kito asmens teisių gynimu nuo pavojingo visuomenei kėsinimosi, padarant žalos besikėsinančiam asmeniui, bet neperžiangiant tam tikrų gynybos ribų. Būtinoji gintis yra viena iš formų, kuriomis piliečiai kovoja su teisės pažeidimais, kitais pavojingais visuomenei veiksmais. Būtinosios ginties būdu gali būti ginami nuo pavojingų kėsinimųsi bet kurie teisės saugomi valstybės, visuomenės ir piliečių interesai: nuosavybė, žmogaus gyvybė ir sveikata, teisės ir laisvės, viešoji tvarka ir kt. Būtinosios ginties veiksmais gali būti ginami tiek individualūs, tiek savo paties, tiek ir kitų asmenų interesai.

Būtinoji gintis nuo pavojingo visuomenei kėsinimosi yra teisėtas ir naudingas visuomenei veikimas. Kai kurių asmenų – pareigūnų veiksmai, kuriais gali būti užkirstas kelias pavojingiems visuomenei pasireiškimams, yra teisinė jų pareiga. Pagal ATPK, Būtinoji gintis - ad ministraciniu teisės pažeidimu nelaikomas veikimas, kuris kad ir numatytas šiame kodekse arba kituose normatyviniuose aktuose dėl administracinių teisės pažeidimų, bet padarytas būtinosios ginties būklėje, tai yra ginant valstybinę ar viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, nustatytą valdymo tvarką nuo priešingo teisei kėsinimosi tokiu būdu, kad padaroma pasikėsintojui žalos, jeigu tik nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. O Baudžiamajame kodekse nustatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis,neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Taigi, būtinosios ginties teisėtumo sąlygos: 1) būtinoji gintis leidžiama nuo pavojingo visuomenei kėsinimosi į teisės saugomus kolektyvinius ar individualius interesus; 2) būtinąja gintimi gali būti atremiamas tik akivaizdus, realus kėsinimasis; 3) žala turi būti padaroma besikėsinančiajam, o ne kuriems nors kitiems asmenims; 4) gynyba neturi peržengti būtinosios ginties ribų. Tai reiškia, kad tarp gynybos ir kėsinimosi pobūdžio bei pavojingumo veiksmų neturi būti aiškaus neatitikimo.

Be šių atsakomybę už mokesčių įstatymų pažeidimus šalinančių aplinkybių, galima paminėti dar šias tik baudžiamąją atsakomybę šalinančias aplinkybes:

Pateisinama profesinė arba ūkinė rizika – tai tokia situacija, kai žala baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams padaroma siekiant ekonomiškai naudingų rezultatų ir neperžengiant pateisinamos rizikos ribų. Teisėtumo reikalavimai: 1) padaryti veiksmai turi šiuolaikinius mokslo pasiekimus; 2) norimo rezultato negalima pasiekti be rizikos; 3) buvo imtasi visų galimų saugumo priemonių, užkertant kelią žalai atsirasti.

Įsakymo vykdymas – tai tokia situacija, kai Baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams asmuo padaro žalą vykdydamas teisėtą įsakymą, potvarkį ar nurodymą. Pavaldinys neteisėtą įsakymą gali suvokti trejopai: 1) kaip neteisėtą (kartu su viršininku atsakys už tyčinį nusikaltimą); 2) abejoti dėl jo teisėtumo (atsakys kaip už neatsargų nusikaltimą); 3) kaip teisėtą (tada neatsakys už jo vykdymą (yra išimtys).

Teisėsaugos institucijos užduoties vykdymas , jei asmuo teisėtai veikė pagal nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelį, kai nusikalstamo susivienijimo ar organizuotos grupės veikloje ir jos daromose nusikalstamose veikose dalyvavo vykdydamas teisėsaugos institucijos kitą teisėtą užduotį ir neperžengė šios užduoties ribų, tai asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą.

9.8. Patraukimo atsakomybėn už mokesčių įstatymų pažeidimus senaties terminai

Ekonominių sankcijų (baudų) taikymo senatis – siejama su mokesčių apskaičiavimo perskaičiavimo senatimi. Būtent nustačius patikrinimo metu (tikrinant mokesčių apskaičiavimo, sumokėjimo teisingumą), kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir

dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip.

Pagal MAĮ 68 straipsnį, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.

Apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokestį už ilgesnį negu aukščiau minėtą terminą galima tik tuo atveju, jei baudžiamojoje byloje būtina nustatyti padarytą žalą valstybei ir nėra pasibaigę Baudžiamajame kodekse numatyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai. Taigi, tokie patys ir baudos skyrimo terminai.

Administracinė nuobauda už ATPK kodekso dvyliktajame skirsnyje „ Administraciniai teisės pažeidimai prekybos, finansų, apskaitos ir statistikos srityje“ nurodytus pažeidimus, gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo pažeidimo nustatymo dienos, jeigu nuo pažeidimo padarymo dienos iki jo nustatymo dienos nėra praėję daugiau kaip vieneri metai.

Pagal baudžiamojo kodekso 95 straipsnį (apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis) asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu:

1. praėję: a) dveji metai, kai padarytas baudžiamasis nusižengimas; b) penkeri metai, kai padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas; c) aštuoneri metai, kai padarytas apysunkis tyčinis nusikaltimas; d) dešimt metų, kai buvo padarytas sunkus nusikaltimas; e) penkiolika metų, kai buvo padarytas labai sunkus nusikaltimas; f) dvidešimt metų, kai buvo padarytas nusikaltimas, susijęs su tyčiniu kito žmogaus gyvybės atėmimu;

Jeigu per anksčiau minėtą laiką asmuo nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo ir nepadarė naujos nusikalstamos veikos.

Senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos.

Jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimoar teismo, senaties eiga sustoja. Senaties eiga atsinaujina nuo tos dienos, kurią asmuo sulaikomas arba kurią jis pats atvyksta ir prisipažįsta padaręs nusikaltimą. Tačiau apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas, jeigu nuo to laiko, kai asmuo padarė nusikaltimą, praėjo penkiolika metų, o nuo to laiko, kai padarė nusikaltimą, susijusį su tyčiniu kito žmogaus gyvybės atėmimu, – dvidešimt metų ir senaties eiga nenutrūko dėl naujo nusikaltimo padarymo.

9.8. Patraukimo atsakomybėn už mokesčių įstatymų pažeidimus senaties terminai

Ekonominių sankcijų (baudų) taikymo senatis – siejama su mokesčių apskaičiavimo perskaičiavimo senatimi. Būtent nustačius patikrinimo metu (tikrinant mokesčių apskaičiavimo, sumokėjimo teisingumą), kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip.

Pagal MAĮ 68 straipsnį, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.

Apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokestį už ilgesnį negu aukščiau minėtą terminą galima tik tuo atveju, jei baudžiamojoje byloje būtina nustatyti padarytą žalą valstybei ir nėra pasibaigę Baudžiamajame kodekse numatyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai. Taigi, tokie patys ir baudos skyrimo terminai.

Administracinė nuobauda už ATPK kodekso dvyliktajame skirsnyje „ Administraciniai teisės pažeidimai prekybos, finansų, apskaitos ir statistikos srityje“ nurodytus pažeidimus, gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo pažeidimo nustatymo dienos, jeigu nuo pažeidimo padarymo dienos iki jo nustatymo dienos nėra praėję daugiau kaip vieneri metai.

Pagal baudžiamojo kodekso 95 straipsnį (apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis) asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu:

1. praėję: a) dveji metai, kai padarytas baudžiamasis nusižengimas; b) penkeri metai, kai padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas; c) aštuoneri metai, kai padarytas apysunkis tyčinis nusikaltimas; d) dešimt metų, kai buvo padarytas sunkus nusikaltimas; e) penkiolika metų, kai buvo padarytas labai sunkus nusikaltimas; f) dvidešimt metų, kai buvo padarytas nusikaltimas, susijęs su tyčiniu kito žmogaus gyvybės atėmimu;

Jeigu per anksčiau minėtą laiką asmuo nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo ir nepadarė naujos nusikalstamos veikos.

Senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos.

Jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimoar teismo, senaties eiga sustoja. Senaties eiga atsinaujina nuo tos dienos, kurią asmuo sulaikomas arba kurią jis pats atvyksta ir prisipažįsta padaręs nusikaltimą. Tačiau apkaltinamasis nuosprendis negali

būti priimtas, jeigu nuo to laiko, kai asmuo padarė nusikaltimą, praėjo penkiolika metų, o nuo to laiko, kai padarė nusikaltimą, susijusį su tyčiniu kito žmogaus gyvybės atėmimu, – dvidešimt metų ir senaties eiga nenutrūko dėl naujo nusikaltimo padarymo.

9.9. Mokestinių ginčų sąvoka

Mokestinis ginčas yra reiškinys, kurį galima apibūdinti kaip tam tikrų interesų tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus susikirtimą. Mokestinis ginčas kaip ypatingas teisinis santykis formuojasi, kai toks nesutarimas perduodamas nagrinėti įgaliotai institucijai nustatyta procesine tvarka. Mokesčių teisės teorijoje pabrėžiama, kad mokestiniai ginčai už proceso ribų neegzistuoja, jie atsiranda ir vystosi tik neperžengiant tam tikro proceso ribų.

Mokestiniai ginčai yra savarankiška teisinių ginčų rūšis, kuriai įstatymai nustato specifinę nagrinėjimo procedūrą. Teisingai identifikavus ginčą tarp mokesčio mokėtojo ir mokesčio administratoriaus kaip mokestinį, apsprendžiamas ir mokesčio mokėtojo teisių gynimo mechanizmas.

Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau - MAĮ) 2 straipsnio 20 dalį mokestiniai ginčai apibrėžiami kaip „ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo, dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą)“.

Darytina išvada, kad mokesčių mokėtojas gali inicijuoti mokestinį ginčą ne dėl bet kurio sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo, o tik dėl tokio, pagal kurį naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme yra išlikusi mokestinio ginčo sąvoka, kuri buvo įtvirtinta MAĮ ir galiojo iki 2004 m. gegužės 1 d. Pagal šį įstatymą mokestinis ginčas apibrėžiamas, kaip ginčas tarp mokesčių mokėtojo (arba mokestį išskaičiuojančio asmens) ir mokesčių administratoriaus ar jo pareigūno dėl mokesčių mokėtojo (mokestį išskaičiuojančio asmens) patikrinimo akto, mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo).

Šioje situacijoje turėtų būti taikomas bendrasis teisės aiškinimo principas - lex posterior derogat lege priori - vėlesnis įstatymas turi pirmumą, lyginant su ankstesniu, tad turėtų būti remiamasi vėlesniu šiuos santykius reglamentuojančiu įstatymu, taigi naujajame 2004 m. MAĮ pateikiama mokestinių ginčų sąvoka.

Pagal MAĮ 145 straipsnį, mokestinių ginčų nagrinėjimo procedūra taip pat taikoma nagrinėti mokesčių mokėtojo skundams dėl mokesčių administratoriaus sprendimo neatleisti nuo baudų bei (arba) delspinigių mokėjimo ir mokesčių administratoriaus atlikto mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos įskaitymo.

Kiti ginčai, kurie MAĮ įstatymo nepriskiriami mokestiniams ginčams, nagrinėjami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, t.y. jiems neprivalomas ikiteisminis nagrinėjimas, atliekamas centrinio mokesčių administratoriaus, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

9.10. Mokesčio mokėtojo teisės skųsti mokesčių administratoriaus veiksmus realizavimo būdai, tvarka ir terminai

Nagrinėjant mokesčių mokėtojų teisės skųsti įgyvendinimą kaip teisių apsaugos priemonę atkreiptinas dėmesys į piliečio teisės, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnyje, apskųsti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus realizavimą apmokestinimo teisinio reguliavimo srityje. Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatymo 144 straipsnyje nustatyta mokesčių mokėtojo teisė skųsti bet kurį mokesčių administratoriaus ar jo pareigūno veiksmą ar neveikimą. Būtent šia teise mokesčių mokėtojas pasinaudoja nesutikdamas su tam tikru mokesčių administratoriaus ar jo pareigūno veiksmu ar sprendimu, kuriuo, jo manymu, yra pažeidžiami teisėti interesai. Ši mokesčių mokėtojų teisė teisėtų interesų apsaugos prasme yra viena iš pagrindinių, todėl šios teisės įtvirtinimas ir detalus įgyvendinimo tvarkos reglamentavimas Lietuvos teisės aktuose yra būtinas.

Taip pat pažymėtina, kad Mokesčių administravimo įstatymo 36 straipsnio 12 punkte numatytą vieną iš mokesčių mokėtojų teisių - įstatymų nustatyta tvarka apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą ar jo neatlikimą. Mokesčių administratorius nevykdydamas mokesčių teisės aktuose reglamentuotų pareigų ar netinkamai jas vykdydamas pažeidžia mokesčių mokėtojų teises. Mokesčių mokėtojas turi galimybę ginti savo pažeistas teises.

Kaip jau buvo minėta vieni ginčai, kilę tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus (ar jo pareigūno) yra įvardijami, kaip mokestiniai ginčai, kuriems yra taikoma speciali ikiteisminė jų nagrinėjimo procedūras, o kiti ginčai šiai kategorijai nepriskiriami ir taikoma kita apskundimo tvarka. Mokestiniai ginčai yra specifinis mokesčių mokėtojo teisių gynimo būdas, nes jis yra galimas dėl konkretaus objekto, t.y. dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo.

Mokesčių administravimo įstatymas priešingo teisių gynimo būdo negu mokestiniai ginčai, tiesiogiai nenumato, o mokesčių mokėtojas gali savo teises ginti ne tik mokestinių ginčų pagrindu. Yra tam tikra kategorija situacijų, kurios, viena vertus, gali būti vadinamos ginču, tačiau kita vertus – tai ne mokestinis ginčas, nors ir kylantis iš mokestinių teisinių santykių. Todėl šis teisių gynimo būdas „nesant ginčo“ gali būti vadinamas sąlyginai, nes neretai pats teisių gynimas savaime sukelia ginčą ir tam tikrą konfrontaciją tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus.

Mokesčių administravimo, Privalomo socialinio draudimo ir kiti įstatymai bei norminiai aktai numato eilę būdų, kaip mokesčių mokėtojas gali ginti savo teises, neinicijuodamas ginčo. Šie būdai – tai teisė remtis priverstinio išieškojimo senaties terminu, teisė remtis mokesčio apskaičiavimo arba perskaičiavimo senaties terminu, teisė apskųsti mokesčių administratoriaus veiksmus. Šiomis teisėmis mokesčių

mokėtojas gali pasinaudoti tiesiog kreipdamasis į mokesčių administratorių. Mokesčių administratoriui sutinkant su mokesčių mokėtojo prašymu ir jį pripažįstant pagrįstu, laikytina, jog ginčas tarp šių subjektų nekilo, tačiau mokesčių mokėtojas apgynė savo teises. Pavyzdžiui, Mokesčių administravimo įstatymo 36 str. įtvirtinta mokesčių mokėtojo teisė reikalauti, kad mokesčių administratorius, atlikdamas administravimo veiksmus mokesčių mokėtojo atžvilgiu, tiksliai laikytųsi mokesčių teisės aktuose numatytų procedūrų ir neviršytų jam suteiktų įgaliojimų. Tarkime, mokesčių mokėtojas turi teisę neįleisti į savo patalpas mokestinį patikrinimą atliekančių pareigūnų, jei apie patikrinimą jam nebuvo pranešta, todėl mokesčių mokėtojas turi teisę kreiptis į administratorių ir prašyti, kad pastarasis laikytųsi įstatyme numatyto reikalavimo pranešti apie patikrinimą.

Jeigu mokesčių administratorius atsisako įgyvendinti mokesčių mokėtojo teisę, laikant ją nepagrįsta, nesutinkant su mokesčių mokėtojo pozicija, prašymu ir pan., tai mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti mokesčių administratoriaus veiksmus. Mokesčių mokėtojo teisė skųstis siejama su mokesčių mokėtojo teisų apsauga, todėl skundas yra šios teisės įgyvendinimo garantas. Mokesčių administravimo įstatymo 146 str. numato, kad skundai dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) sprendimų, nenurodytų MAĮ 145 straipsnyje (t.y. dėl mokestinių ginčų), jų nepriėmimo, taip pat skundai dėl centrinio mokesčių administratoriaus sprendimų (jų nepriėmimo), kuriais mokestiniai ginčai nesprendžiami iš esmės, nagrinėjami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Taip pat paminėtina, kad neteisėtus mokesčių administratoriaus pareigūno veiksmus tikslinga tiesiogiai pranešti mokesčių administratoriaus pareigūno vadovybei, nes tai greičiausias ir efektyviausias būdas užkirsti kelią piktnaudžiavimams. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas reglamentuoja, kad valstybės tarnautojas už pareigų neatlikimą ar netinkamą jų atlikimą tiesioginio ar įstaigos vadovo yra traukiamas tarnybinėn atsakomybėn jam gavus oficialią informaciją apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą. Tokiu atveju mokesčių mokėtojas, norėdamas apginti savo pažeistas teises, turėtų paduoti tiesioginiam valstybės tarnautojo vadovui rašytinį skundą dėl netinkamai atliekamų mokesčių administratoriaus pareigūno veiksmų.. Jei mokesčių administratorius veikia neteisėtai kaip institucija, t.y. atitinkamas mokesčių administratoriaus sprendimas ar sankcija, tai teisėtus interesus mokesčių mokėtojas gali apginti tiesiogiai kreipdamasis į teismą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, kur įtvirtinta, kad „kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas“. Administracinių bylų teisenos įstatymo pakeitimo įstatymo 15 straipsnis taip pat reglamentuoja, kad bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus, taip pat mokesčių, kitų privalomų mokėjimų, rinkliavų sumokėjimo, grąžinimo ar išieškojimo, finansinių sankcijų taikymo sprendžia administraciniai teismai.

Administracinių bylų teisenos įstatymo pakeitimo įstatyme yra numatyti reikalavimai skundo turiniu, jo pateikimo, nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo tvarka. Šis įstatymas numato, kad skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo ar individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą ar neveikimą įteikimo suinteresuotajai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo tos dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas klausimo išsprendimo laikas. Bylos nagrinėjimas administraciniame teisme turi būti užbaigtas ir sprendimas priimtas ne vėliau kaip per du mėnesius nuo nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo dienos. Motyvuota teismo nutartimi bendra bylos nagrinėjimo terminas gali būti pratęstas, bet ne ilgiau kaip dar vienam mėnesiui. Administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas, gavęs skundą, jo priėmimo klausimą turi išspręsti ne vėliau kaip per 7 dienas priimdamas nutartį. Administracinių bylų teisenos įstatymo pakeitimo įstatymas taip pat numato, kad administracinio teismo sprendimą, nagrinėjant bylą administraciniame teisme pirmąja instancija, per 14 dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kurio sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas .

Pastarieji ginčai dėl neteisėtų mokesčių administratoriaus pareigūno veiksmų apskundimo teisės doktrinoje - vadinami nemokestiniais ginčais. Taigi, mokesčių mokėtojas savo teises gali ginti ne ginčo tvarka dvejopai, t.y. apskritai nesant ginčo, kai mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus pozicija dėl mokesčių mokėtojo konkrečių teisių įgyvendinimo sutampa, tačiau tam, kad ji sutaptų, reikalinga tam tikra procedūra, ir esant nemokestiniam ginčui, kai tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus kyla ginčas dėl mokesčių mokėtojo teisių gynimo, tačiau ne dėl objekto, galinčio būti mokestinių ginčų objektu.

Apie mokestinių ginčų procesą (apskundimo tvarką, terminus) išsamiau 9. 11. - 9. 12. potemėse.

9.11. Institucijos, nagrinėjančios mokestinius ginčus: centrinis mokesčio administratorius, Mokestinių ginčų komisija ir teismas; jų teisės ir pareigos mokestinių ginčų procese

Mokestinius ginčus nagrinėja centrinis mokesčių administratorius, Mokestinių ginčų komisija ir teismas (Vilniaus apygardos administracinės teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas).

Centrinis mokesčių administratorius nagrinėja mokestinius ginčus, kurie kyla tarp mokesčių mokėtojo ir vietos mokesčių administratoriaus.

Mokestinių ginčų komisija nagrinėja: 1) mokestinius ginčus, kylančius tarp mokesčių mokėtojo ir centrinio mokesčių administratoriaus; 2) mokesčių mokėtojo ir centrinio mokesčių administratoriaus mokestinius ginčus dėl centrinio mokesčių administratoriaus sprendimų, priimtų išnagrinėjus mokesčių mokėtojų skundus dėl vietos mokesčių administratoriaus sprendimų; 3) mokesčių mokėtojo ir centrinio mokesčių administratoriaus mokestinius ginčus, kai centrinis mokesčių administratorius per šio Įstatymo nustatytus terminus nepriėmė sprendimo dėl mokestinio ginčo.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) yra viešasis juridinis asmuo, išlaikomas iš valstybės biudžeto. Komisija yra ikiteisminė mokestinius ginčus nagrinėjanti institucija. Komisija įsteigta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-12-03 nutarimu Nr. 1396, o jos nuostatai patvirtinti Vyriausybės 2004-09-02 nutarimu Nr. 1119. 1999 m. balandžio 15 d. Komisija buvo įregistruota kaip biudžetinė įstaiga, o 1999 m. balandžio 30 d. įvyko pirmasis Komisijos posėdis.

Mokestinių ginčų komisijos tikslas – objektyviai išnagrinėti mokesčių mokėtojo skundą ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Bendrą Komisijos narių skaičių nustato ir Komisijos nuostatus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Komisija sudaroma iš 5 narių, iš kurių vienas yra Komisijos pirmininkas. Komisijos pirmininką ir jos narius 6 metams skiria Lietuvos Respublikos Vyriausybė bendru finansų ministro ir teisingumo ministro teikimu. Pasibaigus įgaliojimų laikui, Komisijos nariai pareigas eina, iki paskiriami nauji nariai. Komisijos nariu gali būti skiriamas:

nepriekaištingos reputacijos asmuo, turintis finansų, teisės ar ekonomikos magistro kvalifikacinį laipsnį arba jį atitinkantį aukštąjį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 3

metų darbo stažą mokesčių, muitų ar įmonių teisės srityje.

Komisijos nariai privalo būti Lietuvos Respublikos piliečiai.

Pagal MAĮ 159 str. mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimu dėl mokestinio ginčo, turi teisę jį apskųsti teismui. Skundas teismui turi būti paduodamas ne vėliau kaip per 20 dienų po centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimo įteikimo dienos Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Teisminį mokestinių ginčų nagrinėjimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo pakeitimo įstatymas.

Išsamiau apie šių institucijų: centrinio mokesčių administratoriaus, Mokestinių ginčų komisijos ir teismų (Vilniaus apygardos administracinio teismas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo) teises ir pareigas žiūrėti 9. 12 potemėje.

9.12. Mokestinių ginčų nagrinėjimo procesas: ikiteisminė stadija ir jos dalys, teisminė stadija ir jos dalys

Mokestiniai ginčai už proceso ribų neegzistuoja, jie atsiranda ir rutuliojasi tik neperžengiant tam tikro proceso ribų.

Procesas (procesus) suprantamas įvairiai:

žengimas pirmyn, į priekį, eiga; vyksmas, vystimasis, veiksmas;

visuma tam tikru laiku vykstančių veiksmų, sudarančių logiškai suderintą procesą;

nuosekli būvių kaita, glaudus ryšys tarp dėsningai vienas paskui kitą sekančių vystimosi stadijų, sudarančių nenutrūkstamą vieningą vyksmą, tam tikro reiškinio eiga, vystimosi stadijų kaita;

civilinių, baudžiamųjų ir administracinių bylų tyrimo ir nagrinėjimo tvarka;

teismo byla.

Plačiąja prasme teisinį procesą galima apibūdinti kaip bet kokią teisinę veiklą, kuri gali būti atliekama tik procesine forma bei reikalaujanti procesinių veiksmų fiksavimo atitinkamuose teisės aktuose. Siaurąja prasme teisinį procesą galime apibūdinti kaip išimtinai teisminį bylų nagrinėjimo teisme procesą.

Mokestinių ginčų procesas – sudėtinga ir kompleksinė struktūra, susidedanti iš kelių vidinių dalių (elementų). Šio proceso metu sąveikauja mokestinius ginčus nagrinėjantis pareigūnas, t.y. centrinis mokesčių administratorius , mokestinių ginčų komisija, teismai ir mokesčių mokėtojas.

Teisinėje literatūroje mokestinis ginčas apibrėžiamas kaip tam tikrų interesų tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus susikirtimas, o pats procesas – kaip vienas paskui kitą sekančių veiksmų, nukreiptų į tam tikro rezultato pasiekimą, visuma.

Pažymėtina, kad mokestinio ginčo procesas, tai tikslingas procesas, vykstantis tarp dviejų šalių, t.y. mokesčio mokėtojo ir mokesčio administratoriaus, kurio tikslas – pakeisti esama padėtį. Taip pat tai - nuoseklus procesas, kurio etapai vienas su kitu glaudžiai susiję priežastiniais ryšiais.

Mokestinių ginčų, kaip teisinio proceso, požymiai:

veikla nagrinėjama reglamentuojamose teisės normose, t.y. administracinėmis - mokestinėmis procesinėmis teisės normomis; veikla – tikslinga bei sąmoninga;

veikla – nukreipta į teisinio rezultato pasiekimą;

veikla įtvirtinama atitinkamuose procesiniuose dokumentuose;

veikla reguliuojama valstybės įgaliotų institucijų.

Mokestinių ginčų procesas – administracinėmis / mokestinėmis procesinėmis teisės normomis sureguliuota valstybės įgaliotų institucijų veikla, vykdant mokesčių administravimo procedūras.

Mokestinių ginčų procesas yra skirstomas į tokias dvi stadijas :

ikiteisminis mokestinių ginčų nagrinėjimas (atliekamas centrinio mokesčių administratoriaus ir Mokestinių ginčų komisijos); teisminis mokestinių ginčų nagrinėjimas (Vilniaus apygardos administraciniame teisme ir Lietuvos vyriausiajame

administraciniame teisme).

Ikiteisminį mokestinių ginčų procesą reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymo IX skyrius. Jame mokestinių ginčų proceso atskiros dalys įvardintos etapais, kurios turi konkrečią pradžią ir pabaigą. Jose atskiri procesiniai veiksmai vyksta atskirose institucijose. Teisminį mokestinių ginčų nagrinėjimo procesą, kaip jau buvo minėta, nustato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo pakeitimo įstatymas.

Mokestiniai ginčai kyla tik esant šioms būtinoms sąlygoms:

mokesčių administratorius turi atlikti mokesčių mokėtojo patikrinimą; mokesčių administratorius turi nustatyti patikrinimo metu mokesčių įstatymų pažeidimus;

jis turi surašyti patikrinimo aktą bei priimti dėl jo sprendimą ir įstatymo nustatyta tvarka įteikti mokesčių mokėtojui ir / arba priimti sprendimą mokesčių administratorius turi atsisakyti mokesčių mokėtojui grąžinti (įskaityti) turimą mokesčio permoką; mokesčių administratorius turi neatleisti mokesčių mokėtoją nuo baudų ir delspinigių; mokesčių administratorius turi atlikti neteisingą mokesčių mokėtojo turimo mokesčio permokos įskaitymą;

surašyto patikrinimo akto sprendimas bei kito panašaus pobūdžio sprendimas turi prieštarauti materialiniams mokesčių mokėtojo interesams. Jeigu mokesčių mokėtojas sutinka su mokesčių administratoriaus sprendimu, tai mokestinis ginčas neįvyksta.

Mokestinio ginčo pradžia laikoma mokesčių mokėtojo skundo padavimas per įstatymų nustatytus terminus skundą nagrinėjančiai institucijai. Tai reiškia, kad mokesčio mokėtojo prieštaravimai privalo būti išreikšti juridinę galią turinčiu dokumentu – rašytiniu skundu.

Mokestinio ginčo pabaiga laikoma:

kai centrinio mokesčių administratoriaus priimtas sprendimas tenkina mokesčių mokėtojo skunde išdėstytus reikalavimus, arba jų netenkina, tačiau mokesčių mokėtojas nenori ar negali tęsti tolesnės mokesčių administratoriaus sprendimo apskundimo procedūras;

kai Mokestinių ginčų komisijos priimtas sprendimas tenkina mokesčių mokėtojo skunde išdėstytus reikalavimus, arba jų netenkina, tačiau mokesčių mokėtojas nenori ar negali tęsti tolesnės mokesčių administratoriaus sprendimo apskundimo procedūros;

kai Vilniaus apygardos administracinio teismo priimtas sprendimas tenkina mokesčių mokėtojo skunde išdėstytus reikalavimus, arba jų netenkina, tačiau mokesčių mokėtojas nenori ar negali tęsti tolesnės mokesčių administratoriaus sprendimo apskundimo procedūros;

kai mokestinis ginčas išnagrinėjamas ir priimamas sprendimas Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme;

kai skundą pateikęs mokesčių mokėtojas miršta, likviduojama ar reorganizuojama jo įmonė ir nėra jokio teisinio pagrindo toliau jį nagrinėti.

Mokestinių ginčų nagrinėjimo ikiteisminė stadija.

Pirmasis mokestinių ginčų etapas - rašytinio mokesčių mokėtojo skundo padavimas centriniam mokesčių administratoriui per vietos mokesčių administratorių, jo gavimo fakto įforminimas, reikiamos medžiagos skundo nagrinėjimui surinkimas bei nusiuntimas centriniam mokesčių administratoriui.

Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 154 straipsniu, mokesčių mokėtojas skundą dėl mokestinio ginčo centriniam mokesčio administratoriui paduoda per vietos mokesčių administratorių, kurio sprendimas yra skundžiamas. Vietos mokesčių administratorius gautą mokesčių mokėtojo skundą ir jam nagrinėti reikalingą medžiagą per 3 darbo dienas nusiunčia centriniam mokesčių administratoriui.

Antrame skundo nagrinėjimo etape centrinis mokesčių administratorius gavęs skundą „privalo patikrinti, ar skundas atitinka įstatymo reikalavimus ir ar nepraleistas skundo padavimo terminas“. Jei skundas neatitinka įstatymo reikalavimų, tai skundą padavusiam mokesčių mokėtojui nustatomas15 dienų terminas trūkumams pašalinti. Taip pat šiame etape centrinis mokesčių administratorius analizuoja gautą informaciją bei duomenis, kurie būtini teisingam sprendimo priėmimui.

Trečiame skundo nagrinėjimo etape centrinis mokesčių administratorius turi priimti sprendimą dėl skundo nagrinėjimo per 30 dienų nuo jo gavimo. Jei skundas būna sudėtingas ir reikalauja papildomo tyrimo, šis sprendimo priėmimo terminas centrinio mokesčių administratoriaus sprendimu gali būti pratęsiamas iki 60 dienų. Apie tai turi būti pranešama skundą padavusiam asmeniui. Šiame etape centrinis mokesčių administratorius išnagrinėjęs skundą priima vieną iš šių sprendimų:

patvirtina vietos mokesčių administratoriaus sprendimą; panaikina vietos mokesčių administratoriaus sprendimą;

iš dalies patvirtina arba iš dalies panaikina vietos mokesčių administratoriaus sprendimą;

pakeičia vietos mokesčių administratoriaus sprendimą;

paveda vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą;

Sprendime turi būti nurodyta mokesčių mokėtojo teisė apskųsti priimtą sprendimą Mokestinių ginčų komisijai arba teismui ir tokio apskundimo terminai.

Mokestinio ginčo pabaiga priklauso nuo mokesčių mokėtojo santykio su centrinio mokesčių administratoriaus priimtu sprendimu (sutinka, ar nesutinka su priimtu sprendimu).

Jeigu mokesčių mokėtojas sutinka su centrinio mokesčių administratoriaus sprendimu ar neturi galimybių tolesniam skundo procedūros realizavimui, mokestinis ginčas baigiasi.

Galutinis mokesčių mokėtojo skundo nagrinėjimo etapas yra priimto sprendimo vykdymas, kuris realizuojamas patikrinimo metu priskaičiuotų mokesčių, baudų, delspinigių sumokėjimu ar išieškojimu. Taip pat jeigu mokesčių mokėtojas per nustatytą terminą neapskundžia priimto sprendimo, prasideda mokesčių, baudų, delspinigių sumokėjimo ar išieškojimo procedūra.

Centrinis mokesčių administratorius gali nuspręsti skundo ar jo dalies nagrinėjimą sustabdyti, jeigu priimamas sprendimas bent iš dalies priklauso nuo tam tikro juridinio fakto buvimo ar nebuvimo. Tokio juridinio fakto buvimas ar nebuvimas turi būti nustatomas teismo ar teisėsaugos institucijos. Skundo ar jo dalies dėl mokestinio ginčo nagrinėjimas sustabdomas, ikiteismine mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija, kad teismas ar teisėsaugos institucija sužinos, kad teismas ar teisėsaugos institucija nustatė tokio fakto buvimą ar nebuvimą. Be to, jis gali skundo nagrinėjimą sustabdyti ir tuomet, kai dėl ginčijamų sumų pradedama abipusė susitarimo procedūra, numatyta Lietuvos Respublikos sudarytose ir taikomose dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartyse arba Konvencijoje 90/436/EEB dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo koreguojant asocijuotų įmonių pelną. Nagrinėjimas sustabdomas iki nurodytų procedūrų užbaigimo.

Mokesčių mokėtojui nesutikus (mokestinis ginčas tęsiasi) su centrinio mokesčių administratoriaus priimtu sprendimu, pagal Mokesčių administravimo įstatymą jis turi teisę kreiptis per 20 dienų tiesiogiai į teismą arba į Mokestinių ginčų komisiją. Skundas dėl mokestinio ginčo Mokestinių ginčų komisijai paduodamas per Centrinį mokesčių administratorių. Centrinis mokesčių administratorius per 3 darbo dienas parengia mokestinio ginčo bylą ir perduoda ją Mokestinių ginčų komisijai. Mokesčių mokėtojas ir mokesčių administratorius turi teisę Mokestinių ginčų komisijoje susipažinti su byloje esančia medžiaga. Gavusi skundą Komisija patikrina, ar jis atitinka visus reikalavimus. Jeigu skundas dėl mokestinio ginčo neatitinka reikalavimų, Komisija priima sprendimą ir nurodo mokesčių mokėtojui 15 dienų terminą trūkumams pašalinti.

LR MAI 153 str. 3 punkte nurodoma, kad mokesčių mokėtojas privalo pateikti centriniam mokesčių administratoriui visus dokumentus ir įrodymus, kuriais grindžia savo nesutikimą su mokesčių administratoriaus sprendimu ir savo reikalavimą. Nurodytu dokumentu ir įrodymų nepateikęs mokesčių mokėtojas praranda teisę jais remtis tolesnio ginčo nagrinėjimo ikiteisminėje mokestinį ginčą nagrinėjančioje institucijoje metu, išskyrus atvejus, kai apie negalimumą juos pateikti buvo nurodyta pateiktame mokesčių mokėtojo skunde ar mokesčių administratorius, neturėdamas pagrindo, atsisakė priimti mokesčių mokėtojo pateiktus dokumentus ir įrodymus. Mokestinių ginčų komisija, gavusi mokesčių mokėtojo skundą, išnagrinėja ir priima vieną iš šių sprendimų:

patvirtina centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą; panaikina centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą;

iš dalies patvirtina arba iš dalies panaikina centrinio mokesčių administratoriaus     sprendimą;

pakeičia centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą;

perduoda skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

Skundas Mokestinių ginčų komisijai gali būti paduodamas ne tik dėl centrinio mokesčių administratoriaus, kaip mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos, sprendimo. Mokesčių mokėtojas į Mokestinių ginčų komisiją turi teisę kreiptis ir tuomet jei centrinis mokesčių administratorius per LR MAI nustatytą terminą nepriėmė sprendimo dėl mokestinio ginčo esmės.

Sprendimas yra priimamas per 60 dienų nuo skundo gavimo dienos. Tam tikrais atvejais (mokesčių mokėtojo prašymu), terminas gali būti sutrumpinamas iki 30 dienų.

Nuo Komisijos priimto sprendimo nutarimo priklauso mokestinio ginčo pabaiga.

Mokestinių ginčų nagrinėjimas Mokestinių ginčų komisijoje yra paskutinis ikiteisminis šių ginčų nagrinėjimo etapas.

Mokestinių ginčų proceso atnaujinimas

Procesas gali būti atnaujinamas, kai:

naujai paaiškėja esminės aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių mokėtojui mokestinio ginčo nagrinėjimo metu;

įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi liudytojo parodymai, žinomai melaginga eksperto išvada, žinomai neteisingas vertimas, dokumentų arba daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas;

įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytos nusikalstamos asmenų veikos nagrinėjant mokestinį ginčą;

 panaikinamas kaip neteisėtas ar nepagrįstas teismo sprendimas ar nuosprendis, kuris buvo pagrindas priimti skundžiamą sprendimą;

 mokesčių mokėtojas buvo neveiksnus ir nebuvo atstovaujamas atstovo pagal įstatymą

mokestinį ginčą išnagrinėjo neteisėtos sudėties Mokestinių ginčų komisija;

 pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą;

 panaikinamas kaip neteisėtas teisės aktas, kuriuo remiantis buvo priimtas šis sprendimas;

būtina užtikrinti vienodą mokestinių ginčų nagrinėjimo praktiką.

Prie prašymo atnaujinti procesą turi būti pridedami proceso atnaujinimo pagrindo buvimą pagrindžiantys įrodymai, taip pat nustatytu terminu neapskųsto mokestinius ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo nuorašas.

Prašymą dėl proceso atnaujinimo gali paduoti mokesčių mokėtojas, ar jo atstovas centriniam mokesčių administratoriui (kai jo arba vietos mokesčių administratoriaus sprendimas mokestinio ginčo byloje buvo galutinis) ar Mokestinių ginčų komisijai, kai galutinį sprendimą mokestinio ginčo byloje priėmė ši institucija.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per 3 mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo, kuris nebuvo apskųstas, apskundimo termino pabaigos. Prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti paduodamas, jeigu nuo sprendimo, kuris nebuvo apskųstas, apskundimo termino pabaigos praėjo daugiau kaip 5 metai.

Mokestinių ginčų nagrinėjimo teisminė stadija.

Vilniaus apygardos administracinis teismas (pirmos instancijos teismas mokestinėse bylose).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punktas reglamentuoja, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl mokesčių, kitų privalomų mokėjimų, rinkliavų sumokėjimo, grąžinimo ar išieškojimo, finansinių sankcijų taikymo, taip pat dėl mokestinių ginčų. To paties įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numato išimtinę Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetenciją, t. y. „Vilniaus apygardos administracinis teismas yra pirmoji institucija <...> byloms, kai pareiškėjas at atsakovas yra centrinis administravimo subjektas.Mokestinių ginčų nagrinėjimo atveju toks centrinis administravimo subjektas yra Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos bei Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. To paties straipsnio 3 dalis įtvirtina, kad „Vilniaus apygardos administracinis teismas pirmąja instancija taip pat nagrinėja skundus (prašymus) dėl <...> Mokestinių ginčų komisijos <...> sprendimų.

Mokesčių mokėtojas nesutikęs su Mokestinių ginčų komisijos priimtu sprendimu turi teisę kreiptis per 20 dienų į Vilniaus apygardos administracinį teismą (mokestinis ginčas tęsiasi).

Apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas.

Teisminis mokestinio ginčo nagrinėjimo procesas prasideda tuomet, kai mokestinio (teisinio) santykio šalis paduoda skundą teismui. Skundas turi atitikti tam tikrus bendruosius turinio ir formos reikalavimus, kurie numatyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnyje.Skundai administraciniam teismui paduodami tik raštu. Skunde turi būti nurodyta: 1) komisijos ar teismo, kuriam skundas (prašymas) paduodamas, pavadinimas; 2) pareiškėjo vardas, pavardė (pavadinimas), asmens kodas (kodas), gyvenamoji vieta (buveinė), taip pat atstovo, jeigu jis yra, vardas, pavardė ir adresas; 3) tarnautojo, kurio veiksmai skundžiami, vardas, pavardė, asmens kodas (jeigu žinomas), pareigos arba institucijos (administravimo subjekto) pavadinimas, buveinė; 4) trečiųjų suinteresuotų asmenų vardas, pavardė (pavadinimas), asmens kodas (kodas, jeigu žinomas), gyvenamoji vieta (buveinė); 5) konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) ar aktas, jo įvykdymo (priėmimo) data; 6) aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai, liudytojų

pavardės, vardai ir gyvenamosios vietos, kitų įrodymų buvimo vieta; 7) pareiškėjo reikalavimas; 8) pridedamų dokumentų sąrašas; 9) skundo (prašymo) surašymo vieta ir data.

Skundą pasirašo pareiškėjas ar jo atstovas. Prie atstovo paduodamo skundo turi būti pridedamas įgaliojimas ar kitoks dokumentas, patvirtinantis atstovo įgaliojimus. Mokestinių ginčų bylose prie skundo būtina pridėti šiuos dokumentus: patikrinimo aktas bei vietos ar centrinio mokesčių administratoriaus sprendimas dėl jo tvirtinimo, skundžiamas valstybinės mokesčių inspekcijos ar (ir) Mokestinių ginčų komisijos sprendimas, lydraščiai ar vokai, patvirtinantys minėtų sprendimų gavimo datas, kiti įrodymai, kuriais pareiškėjas grindžia savo reikalavimus, taip pat žyminio mokesčio kvitas. Skundo su priedais kopijų turi būti tiek, kad juos būtų galima įteikti kiekvienai proceso šaliai ir dar liktų egzempliorius teisme. Skundą galima atnešti į teismo raštinę pačiam pareiškėjui ar jo atstovui. Taip pat skundas gali būti siunčiamas paštu arba faksimiliniu laišku, tačiau ne vėliau kaip per 3 dienas teismui turi būti pateiktas skundo originalas.

Pareiškėjui praleidus anksčiau minėta terminą skundui paduoti, pastarasis gali kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti praleistą terminą. Taip pat pateikiami termino praleidimą pateisinantys įrodymai bei pats skundas su priedais.

Skundo priėmimo klausimą ne vėliau kaip per 7 dienas nuo skundo gavimo teisme išsprendžia Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas, o jeigu paduodamas prašymas atnaujinti terminą, tai sprendimą per 10 dienų priima Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkas, teisėjas ar teismo pirmininko sudaryta kolegija rašytinio proceso tvarka. Dėl nutarties grąžinti skundą pareiškėjui arba atmesti prašymą skundo padavimo terminą atnaujinti gali būti paduodamas žyminiu mokesčiu neapmokestinamas atskirasis skundas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Pastarojo procesinis sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Mokestines bylas Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėja trijų teisėjų kolegija žodinio proceso tvarka. Byla turi būti išnagrinėta per 2 mėnesius nuo nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo dienos.

Pagal ABTĮ 82 straipsnį, bylos nagrinėjimas iš esmės pradedamas teisėjo pranešimu, kuriame nurodomas ginčo dalykas, pagrindai, ginčo ribos bei kitos esminės bylos aplinkybės. Po to žodis suteikiamas pareiškėjui (pareiškėjams), atsakovui (atsakovams), trečiajam suinteresuotam asmeniui (asmenims) ir (ar) jų atstovams. Kalbėjimo trukmė neribojama, tačiau teismo posėdžio pirmininkas gali įspėti kurią nors iš šalių ar jų atstovų, jeigu šie nukrypsta nuo bylos esmės. Šalims (jų atstovams) gali būti užduodami klausimai: pirma klausimus užduoda teisėjas (teisėjai), po to – kitos šalys (jų atstovai). Po šalių pasisakymų ištiriami kiti įrodymai: išklausomi liudytojų parodymai, specialistų paaiškinimai ir ekspertų išvados, apžiūrimi daiktiniai įrodymai, paskelbiami rašytiniai įrodymai. Prieš liudytojui duodant parodymus, posėdžio pirmininkas nustato jo asmens tapatybę ir įspėja jį dėl atsakomybės už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus ir už žinomai melagingus parodymus. Iš liudytojo paimamas atitinkamas rašytinis pasižadėjimas ir pridedamas prie posėdžio protokolo. Prieš baigiant bylos nagrinėjimą iš esmės, išsprendžiami nauji šalių prašymai. Po to vyksta teisminiai ginčai, kurie susideda iš pareiškėjo (pareiškėjų), atsakovo (atsakovų), trečiojo suinteresuoto asmens (asmenų) ar jų atstovų pasisakymų su konkrečiais galutiniais skundo (prašymo) reikalavimas ir atsikirtimais į jį. Kalbėjimo trukmė neribojama, tačiau teismo posėdžio pirmininkas gali įspėti kurią nors iš šalių ar jų atstovų, jeigu šie nukrypsta nuo bylos esmės. Pasisakiusios šalys (jų atstovai) dar kartą gali pasinaudoti replikos teise. Jeigu teisminių ginčų metu paaiškėja naujų aplinkybių, kurias reikia ištirti, teismas gali priimti nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Po to teisminiai ginčai vyksta ta pačia tvarka. Po teisminių ginčų teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti sprendimo (nutarimo, nutarties). Apie tai posėdžio pirmininkas paskelbia esantiesiems posėdžių salėje.

Pagal ABTĮ 85 str. 5 d. bylose dėl norminių administracinių aktų teisėtumo ir kitose sudėtingose bylose sprendimas gali būti priimtas bei paskelbtas ir ne tą pačią dieną, bet ne vėliau kaip per dešimt dienų baigus nagrinėti bylą. Kada bus skelbiamas sprendimas, pranešama bylos šalims ir apie tai pažymima teismo posėdžio protokole.

Išnagrinėjęs bylą, administracinis teismas priima vieną iš šių sprendimų: 1)  atmesti skundą (prašymą) kaip nepagrįstą; 2)  patenkinti skundą (prašymą) ir panaikinti skundžiamą aktą (ar jo dalį) arba įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą; 3)  patenkinti skundą (prašymą) ir įpareigoti savivaldybių administravimo subjektą atitinkamai įgyvendinti įstatymą, vykdyti Vyriausybės nutarimą ar kitą teisės aktą; 4)  patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu; 5) patenkinti skundą (prašymą) ir priteisti atlyginti turtinę ar moralinę žalą fiziniam asmeniui ar organizacijai, padarytą valstybės ar vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų tarnautojų, einančių tarnybines pareigas, neteisėtais veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje (Civilinio kodekso 485 straipsnis).

Tai gi, mokestinių ginčų bylose galimi šie Vilniaus apygardos administracinio teismo procesiniai sprendimai: 1)      pareiškėjo skundą atmesti ir palikti galioti mokesčių administratorių bei Mokestinių ginčų komisijos sprendimus; 2)      pareiškėjo skundus patenkinti ir panaikinti mokesčių administratorių bei Mokestinių ginčų komisijos sprendimus; 3)      iš dalies patvirtinti arba iš dalies panaikinti mokesčių administratorių bei Mokestinių ginčų komisijos sprendimus; 4)      pakeisti mokesčių administratoriaus sprendimus, t. y. pavesti vietos mokesčių administratoriui ar centriniam mokesčių administratoriui atlikti papildomą patikrinimą; 5)      mišrūs teismo sprendimai, kai vietos mokesčių administratoriui arba centriniam mokesčių administratoriui pavesta atlikti papildomą tik dėl dalies ginčo arba Mokestinių ginčų komisijai išnagrinėti mokestinį ginčą iš naujo.

Lietuvos vyriausiasis administracinio teismas (apeliacinės instancijos teismas).

Jeigu mokesčių mokėtojo netenkina priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, jis turi teisę per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos su apeliaciniu skundu kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Praleistas apeliacinio skundo padavimo terminas dėl svarbių priežasčių gali būti atnaujintas.

Apeliaciniai skundai mokestinėse bylose paduodami arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

ABTĮ 130 str. 1 d. numatyta, kad apeliacinį skundą gali paduoti: mokesčių mokėtojas arba jo atstovas (pareiškėjas ar jo atstovas); centrinis mokesčių administratorius (atstovas); vietos mokesčių administratorius (tretysis suinteresuotas asmuo).

Apeliaciniame skunde nurodoma: 1)      teismo, kuriam adresuojamas skundas, pavadinimas; 2)      apelianto pavadinimas ir adresas; 3)      kitų proceso dalyvių, išskyrus šalių ir trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovus, pavadinimai ir adresai; 4)       skundžiamas sprendimas ir teismas, priėmęs tą sprendimą 5)      ginčijami klausimai; 6)      įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (apeliacinio skundo juridinis pagrindas); 7)      apelianto prašymas (apeliacinio skundo dalykas); 8)      įrodymai, patvirtinantys skunde išdėstytas aplinkybes; 9)      pridedamų prie apeliacinio skundo dokumentų sąrašas.

Kartu su apeliaciniu skundu turi būti pateikiami skunde nurodyti įrodymai (jeigu apeliantas jų turi), taip pat duomenys apie tai, kad už skundą sumokėtas žyminis mokestis. Apeliacinio skundo su priedais egzempliorių (kopijų) turi būti tiek, kad juos būtų galima įteikti kiekvienai proceso šaliai ir dar liktų egzempliorius teismo dokumentacijai.

Apeliacinį skundą pasirašo jį paduodantis asmuo, advokatas arba atstovas pagal įstatymą. Kai apeliacinį skundą paduoda advokatas, atstovas pagal įstatymą, įmonių ar institucijų vadovų įgalioti asmenys, prie jo turi būti pridedamas dokumentas, įrodantis jį paduodančio asmens įgaliojimus.

Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde negalima būti naujų reikalavimų, t. y. tų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme). Pavyzdžiui, jeigu mokesčių mokėtojas neprašė pirmosios instancijos teismo sumažinti ar panaikinti baudą, to jis negali reikalauti ir apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinio skundo priėmimo klausimą sprendžia teismo pirmininkas ar teisėjas ne vėliau kaip per tris dienas nuo jo pateikimo pirmosios instancijos teismui, o kai skundas paduodamas apeliacinės instancijos teismui, – per tris dienas, kai išreikalaujama administracinė byla. Jeigu apeliacinis skundas neatitinka šio įstatymo 130 straipsnio reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Kai per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties grąžinti skundą pareiškėjui gali būti paduodamas atskirasis skundas.

Pirmosios instancijos teismas, priėmęs skundą, per tris dienas išsiunčia bylą su gautu apeliaciniu skundu ir jo priedais apeliacinės instancijos teismui. Jeigu apeliacinis skundas priimamas nagrinėti Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, tada iškart išsiunčiami dalyvaujantiems apeliaciniame procese asmenims apeliacinio skundo ir jo priedų nuorašai, su reikalavimais per keturiolika dienų raštu pateikti apeliacinės instancijos teismui išsamius atsiliepimus į apeliacinį skundą.

Mokestinių ginčų bylos Lietuvos Vyriausiajame administraciniame teisme yra nagrinėjamos žodinio proceso tvarka, t. y. šaukiant į teismo posėdį proceso dalyvius ir juos išklausant.

Apeliacinės instancijos teismas rašytinio proceso tvarka bylą gali išspręsti  tais atvejais, kai į posėdį neatvyksta nei bylos šalys, nei jų atstovai, nors apie posėdžio laiką ir vietą jiems buvo tinkamai pranešta. Šios aplinkybės pažymimos teismo posėdžio protokole. Jame taip pat įrašomas teismo sprendimas nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka. Jį paskelbus teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti sprendimo.

Pagal ABTĮ 140 straipsnį, Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, turi teisę: 1)    pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti; 2)   panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą; 3)   pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą; 4)   panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; 5)  panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o bylą nutraukti arba skundą palikti nenagrinėtą, jeigu nustatomos ABTĮ 101 ir 103 straipsniuose nurodytos aplinkybės.

10 Bankų teisė

11 tema. Pinigų teisė

12 tema. Privalomojo draudimo teisiniai santykiai

12.1. Draudimo samprata ir rūšys

Draudimas išreiškia specifinius perskirstomuosius santykius, kurių pagalba sudaromi ir naudojami tiksliniai pinigų fondai, siekiant apsaugoti fizinių ir juridinių asmenų turtinius interesus bei atlyginti materialiąją žalą įvykus draudiminiam įvykiui.

Manoma, kad draudimo veikla, kaip ją suprantame šiandien, ėmė formuotis ankstyvaisiais viduramžiais. Tačiau pavienių draudimo veiklos pavyzdžių buvo sutinkama ir kur kas senesniais laikais. Kelionės, prekių gabenimas jūra ir sausumos keliais buvo susiję su nemažais pavojais. Tai buvo prielaidos, lėmusios saugumo poreikį ir paieškos būdus šiam saugumui užtikrinti. Rizika sena kaip ir pati žmonija. Be rizikos būtų neįmanoma jokia žmonijos pažanga. Tačiau kartu su pažangos siekimu žmogui yra būdingas ir saugumo užsitikrinimas. Labiausiai žmonija siekė sumažinti dviejų galingų ir rūsčių gamtos stichijų: vandens ir ugnies - rizika.

Specifiniai senovės draudimo bruožai būtų tokie:

savidrauda; draudėjai ir draudikai buvo tie patys asmenys;

pagrindinis draudimo tikslas - tam tikros paklausos aprūpinimas, dažniausiai laidotuvių išlaidų kompensavimas. Draudimas nebuvo pelno siekiantis verslas. XIV-XVII amžius: dominavo sparčiai vystantys laivininkystei pervežimų draudimas. XVIII-XIX amžius susijęs su sparčiu pramonės vystymusi. Naujų energijos rūšių panaudojimas, perėjimas nuo manufaktūros prie fabriko, nuo rankinio darbo prie mašininio kartu reiškė ir naujų rizikos rūšių atsiradimą. Ryškėja ir valstybės įtaka draudimo rinkai. Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje buvo priimti įstatymai, įpareigojantys darbdavius atsakyti už savo darbininkų sužeidimus ar mirtį. Draudimo rinkoje atsirado naujos paslaugos, padedančios dirbančiajam ar jo artimiesiems nelaimės atveju. Darbdaviai ėmė jausti savo atsakomybę už dirbančiųjų sveikatą ir gyvybę.

Paprastai klasifikacija suprantama kaip hierarchiškai išdėstyta tarpusavy susijusių grandžių sistema, kas leidžia sukurti vieningos visumos vaizdą, kartu išskiriant jos pilnavertes dalis.

Draudimo klasifikacijos paskirtis yra išspręsti tą pačią problemą - padalinti draudiminių santykių visumą į tarpusavyje susijusias grandis, išsidėsčiusias hierarchizuota tvarka.

Europos Sąjungos (toliau - ES) direktyvas draudimo klausimais, aiškiai išskiria gyvybės ir ne gyvybės draudimo šakas. Prof. L.Reitman draudimą vadina šaka, o smulkesnes grupes - pošakiais ir rūšimis. Viršutine grandimi laikoma šaka, viduriniąja - pošakis, žemutine - draudimo rūšis. Visos šios klasifikacijos grandys apima draudimo vykdymo formas - privalomąją ir savanoriškąją.13

Lietuvos Civilinio kodekso 6,988 straipsnio 1 ir 3 dalyse bei Draudimo įstatymo 77, 120, 193, 209 straipsniose nustatytos dvi draudimo formos: privalomasis ir savanoriškasis draudimas. Privalomojo draudimo teisiniai santykiai kyla dėl teisės normoje nustatytų juridinių faktų, nurodančių jų atsiradimo momentą ir trukmę, bei taikomi kaip visuotiniai ir vieningi atitinkamų objektų apsaugos būdai. Tuo tarpu savanoriškojo draudimo teisiniai santykiai kyla draudikui ir draudėjui susitarus ir sudarius draudimo sutartį, draudimo rūšies taisyklių nustatyta tvarka, šie santykiai remiasi laisvanoriška valia.

Privalomasis draudimas atspindi visuomenės poreikį būtinai apdrausti kai kurias rizikų rūšis. Tai yra daroma atsižvelgiant į draudėjų interesus. Privalomasis draudimas turi tokio svarbią ypatybę kaip visuotinumas. Todėl į draudimo veiklos sferą yra įtraukiami visi subjektai, kuriems gresia potencialios tos rūšies rizikos.

Draudimo klasifikavimas pagal draudimo rizikas:

1. Asmens draudimas:

gyvybės draudimas (pensijinis draudimas); draudimas nuo nelaimingų atsitikimų bei ligų; sveikatos draudimas.

2. Turto draudimas:

sausumos transporto priemonių draudimas; oro transporto priemonių draudimas;

vandens transporto priemonių draudimas;

krovinių draudimas;

finansinių rizikų draudimas.

3. Atsakomybės draudimas:

autotransporto savininkų civilinės atsakomybės draudimas; pervežėjo civilinės atsakomybės draudimas;

didesnio gamybinės veiklos įmonės rizikingumo civilinės atsakomybės draudimas;

profesionalios atsakomybės draudimas;

įsipareigojimų neįvykdymo atsakomybės draudimas.

Draudimo teorijoje ir praktikoje yra išskiriamą tokia privalomojo draudimo rūšių klasifikacija: 1.privalomasis draudimas pagal įstatymą (galioja visiems, kuriuos liečia šio įstatymo ribos); 2.privalomasis draudimas pagal sutartį (yra sudaromas laikantis konkrečių sutarčių reikalavimų; pvz. Imantis hipotetinį kreditą privalo apdrausti užstato objektą ir sudaryti gyvybės draudimo sutartį); 3.privalomasis valstybinis draudimas (yra draudžiami atskirų darbuotojų kategorijų gyvybė bei sveikata).

Toks draudimo rūšių klasifikavimas nelabai aiškus: draudimas pagal įstatymą numato ir draudimo sutarčių sudarymą (siūlyčiau „draudimo pagal įstatymą“ sąvoką pakeisti „ socialinis privalomasis draudimas“, kuris galioja visiems įstatyme numatytiems subjektams be sutarties sudarymo); - sąvoka „privalomasis valstybinis draudimas“ yra gana plati, galima suprasti ir draudimą pagal įstatymą ir pagal sutartį. Gal geriau būtų šią sąvoką pakeisti  į „privalomąjį valstybinių tarnautojų draudimą“. Privalomojo draudimo objektais gali būti turtiniai

interesai, susiję su gyvybe, sveikata, turtu, socialine atsakomybe. Privalomasis draudimas, atsižvelgiant į draudimo objektą gali būti skirstomas į tokias rūšis: 4.transporto priemonių privalomąjį draudimą; 5.veiklos ir profesinės atsakomybės privalomąjį draudimą; 6.turto privalomąjį draudimą.

Transporto priemonių privalomasis draudimas.

Privalomasis civilinės atsakomybės draudimas tikslingas ne tik tų sričių, kur didelė žala padaroma per vieną įvykį, bet ir tų, kur tokie įvykiai dažni.

Esant civilinės atsakomybės privalomajam draudimui, nukentėjusysis turi daugiau garantijų tikėtis žalos atlyginimo, nes tai užtikrinama draudimo įmonių mokėjimo pajėgumu bei specialiu Lietuvos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės draudimo biuro ir šio biuro iždo sudarymu. Kartu yra garantuojamas operatyvus žalos atlyginimas; nukentėjusysis yra apsaugotas nuo ilgos bylinėjimosi procedūros teisme bei papildomų teismo išlaidų. Draudimo privalomumas lemia valstybės prievartos priemonių taikymą už įstatymų nustatytos tvarkos nesilaikymą (administracinė atsakomybė).17

12.2. Draudimo funkcijos

Draudimo veikla yra reikšminga tiek konkrečiam asmeniui, tiek ir valstybei. Asmuo, apsidraudęs nuo rizikos, gali jaustis saugiai, kad, įvykus draudiminiam įvykiui, jam bus atlyginti nuostoliai. Valstybės atžvilgiu draudimo veikla skatina ekonomikos augimą, kuria darbo vietas, papildo įmokomis valstybės biudžetą ir daro teigiamą poveikį šalies plėtrai.

Tiesioginis ir netiesioginis draudimo vaidmuo pasireiškia per konkrečias funkcijas

Jei nebūtų draudiminės apsaugos, dalis nelaimės ištiktųjų būtų nustumti į skurdą ir kartu taptų našta visuomenei. Todėl socialiniu požiūriu draudimas gali būti vertinamas kaip žmonių gerovės pa laikymo bei turtinių skirtumų tarp įvairių gyventojų sluoksnių mažinimo priemonė.

Ekonominiu požiūriu draudimas yra būtina ūkio vystymosi ir klestėjimo są lyga. Jeigu nebūtų draudiminės apsaugos, reikėtų atsisakyti įvairių pelningų projektų, kreditų jiems finansuoti, pajamų iš krovinių pervežimo, siekiant išvengti galimų nuostolių. Visa tai sulėtintų šalies ekonomikos plėtrą.

Makroekonominiu požiūriu draudimas atlieka kapitalo ir pajamų išsaugojimo funkcijas. Per gaisrą apdegusi gamykla ilgą laiką negalėtų veikti, jei neturėtų pakankamai pinigų remontui. Draudimo pagalba patirti nuostoliai padengiami draudimo išmokomis ir įmonė gali greičiau atkurti savo gamybines funkcijas. Taip išsaugomos darbo vietos, o pajamų išsaugojimas yra darbo vietų išsaugojimo pasekmė.[1]

Draudimas atlieka ir kredito išsaugo jimo funkcija. Hipotetinės paskolos taptų rizikingesnės ir jų išdavimas sumažėtų, jeigu neegzistuotų nekilnojamojo turto, kuris yra kredito grąžinimo garantas, draudiminė apsauga nuo gaisro, stichinių nelaimių ir įvairios kitos galimos rizikos. Vartojimo kreditai taip pat būtų išduodami kur kas atsargiau, jeigu nebūtų gyvybės draudimo ir draudimo nuo nelaimingų atsitikimų.

Draudimo veiklos ir draudimo įmonių egzistavimas yra įvairios kvalifikacijos specialistų poreikio priežastis ir jų užimtumo garantas. Draudimo įmonės sukuria dar bo vietas ir moka mokesčius į valstybės biudžetą.

Draudimo bendrovės sukauptas draudimo įmokas investuoja į šalies vyriausybės ir verslo subjektų vertybinius popierius. Jos tampa instituciniais investuotojais, teikiančiais finansavimo šaltinius valstybei ir privačiam sektoriui. Tokiu būdu draudimas, kaip perskirstomieji santykiai, pasireiškia ne tik apsaugant fizinių ir juridinių asmenų interesus, bet ir aktyviai dalyvaujant finansų bei kredito rinkoje.

Draudiminio įvykio metu draudėjo turtui padaryta žala yra ne tik asmeninės, bet ir visuomeninės gerovės sumažėjimo priežastis. Nors draudimo kompensacijos išmokėjimas ir patenkina asmeninį po draudiminio įvykio atsiradusį jo poreikį, bet makroekonominiu požiūriu nuostoliai lieka nekompensuoti. Galimybė išvengti nuostolių ar bent jau jų atsiradimo tikimybės sumažinimas padeda išsaugoti tiek asmeninę, tiek visuomeninę gerovę. Todėl prevencinių (apsaugos) priemonių pritaikymo skatinimas yra dar viena svarbi draudimo veiklos pasekmė.

12.4. Draudimo teisiniai santykiai: sąvoka, turinys ir subjektai

Paprastai, draudimo teisiniuose santykiuose dalyvauja draudėjas ir draudikas. Tačiau be šių draudimo teisinių santykių subjektų gali būti ir kiti (pvz.: apdraustasis, naudos gavėjas ir pan.).

Draudėjas - asmuo, kuris kreipėsi į draudiką dėl draudimo sutarties sudarymo ar kuriam draudikas pasiūlė sudaryti draudimo sutartį, arba kuris sudarė draudimo sutartį su draudiku.

Draudikas - juridinis asmuo, teises aktų nustatyta tvarka turintis teisę vykdyti draudimo veiklą.

Draudėjo ir draudimo įmonės (draudiko) santykiai įforminami draudimo sutartimi.

Draudimo sutartyje draudėjas įsipareigoja nustatytu laiku mokėti draudimo įmokas (premijas), o draudimo įmonė įsipareigoja atsitikus draudiminiam įvykiui mokėti draudimo išmokas draudėjui arba asmeniui, kuris įgyja tokią teisę pagal draudimo sutartį. Pagal draudimo sutartį teisę į draudimo išmokas gali įgyti apdraustasis, naudos gavėjas ar nukentėjęs tretysis asmuo.

Apdraustasis - gyvybės ir sveikatos draudimo atveju - draudimo sutartyje nurodytas fizinis asmuo, kurio gyvenime atsitikus draudiminiam įvykiui draudikas privalo mokėti draudimo išmoką; civilinės atsakomybės draudimo atveju - draudimo sutartyje nurodytas asmuo, kurio turtiniai interesai, susiję su civiline atsakomybe, yra draudžiami; turto draudimo atveju - draudimo sutartyje nurodytas asmuo, kurio turtiniai interesai yra draudžiami.

Naudos gavėjas - draudimo sutartyje nurodytas asmuo arba draudimo sutartyje nustatytais atvejais ir apdraustojo paskirtas asmuo, turintis teisę gauti draudimo išmoką.

Nukentėjęs tretysis asmuo - civilinės atsakomybės draudimo atveju asmuo, kuriam draudėjas arba apdraustasis padarė žalos.

Draudimo įmoka (premija) - draudimo sutartyje nurodyta pinigų suma, kurią draudėjas draudimo sutarties sąlygomis moka draudikui už draudimo apsaugą.

Draudimo išmoka - pinigų suma, kurią įvykus draudiminiam įvykiui draudikas privalo išmokėti draudėjui ar kitam asmeniui, turinčiam teisę į draudimo išmoką, arba kita draudimo sutartyje nustatyta išmokos mokėjimo forma.

Atsižvelgiant į draudimo šakas, draudimo sutartys gali būti skirstomos į gyvybės ir ne gyvybės draudimo sutartis. Ne gyvybės draudimo sutartys apima turto draudimo, civilinės atsakomybės draudimo bei sveikatos draudimo sutartis.

Turto draudimas - asmens turtinių interesų draudimas, kurio atveju draudimo išmokos dydis priklauso nuo tam asmeniui padarytų ar jo patirtų nuostolių, asmens patirtų kitų išlaidų dydžio, bet neviršijant draudimo sumos.

Atsižvelgiant į draudimo išmokos pobūdį, draudimo sutartys skirstomos nuostolių draudimo bei sumų draudimo sutartis.

Sumų draudimo sutartys yra gyvybei draudimo sutartys, taip pat ir sveikatos draudimo sutartys, pagal kurias draudikas įsipareigoja įvykus draudiminiam įvykiui išmokėti draudimo išmoką, lygią draudimo sumai ar jos daliai.

Nuostoliu draudimo sutartys yra turto draudimo, civilinės atsakomybes draudimo, taip pat ir sveikatos draudimo sutartys, pagal kurias draudikas įsipareigoji įvykus draudiminiam įvykiui išmokėti draudimo išmoką, lygią patirtiems nuostoliams.

Draudimo sutartis sudaroma draudimo rūšies taisyklių pagrindu. LR draudimo priežiūros komisija (toliau - Priežiūros komisija) prie Finansų ministerijos gali nustatyti bendrąsias draudimo rūšies sąlygas, kuriomis draudikas privalo vadovautis rengdamas draudimo rūšies taisykles. Privalomojo draudimo rūšies taisykles reglamentuoja LR įstatymai.

Draudimo taisyklės - draudiko parengtos draudimo sutarties standartinės sąlygos.

Draudimo taisyklės privalo būti skelbtos draudimo įmonės interneto tinklalapyje.

Priežiūros komisijos reikalavimu draudikas privalo atlikti draudimo taisyklių sąlygų, prieštaraujančių teisės aktų nuostatoms ar pažeidžiančių vartotojų teises interesus, pakeitimus. Priežiūros komisijos reikalavimu draudikas privalo ateityje sudaryti draudimo sutartis pagal pakeistas draudimo taisykles.

Prieš pradėdamas vykdyti privalomąjį draudimą, Priežiūros komisijos reikalavimu draudikas privalo pateikti Priežiūros komisijai privalomojo draudimo taisykles, išskyrus atvejus, kai privalomojo draudimo sutarties sąlygos yra nustatytos teisės aktų. Priežiūros komisija tikrina, ar pateiktos privalomojo draudimo taisyklės atitinka teisės aktų reikalavimus, nepažeidžia draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų, nukentėjusių trečiųjų asmenų, tarp jų ir vartotojų, interesų.

Draudimo sutarties sudarymas įforminamas draudimo liudijimu (polisu). Draudimo liudijimas (polisas) –draudiko išduodamas dokumentas, patvirtinantis draudimo sutarties sudarymą.

Jame turi būti nurodyta: 1)   draudimo liudijimo (poliso) numeris; 2)   draudimo įmonės pavadinimas buveinės adresas; 3)   draudėjo, apdraustojo, naudos gavėjo vardas, pavardė arba pavadinimas 4)   draudimo grupė ir draudimo rūšies taisyklių pavadinimas bei numeris; 5)   draudimo objektas ir kt. rekvizitai.

 12.5. Privalomasis draudimas ir savanoriškasis draudimas

Privalomasis ir savanoriškas draudimas priklauso draudimo civiliniam teisiniam institutui, tai sąlygoja vienarūšių privalomojo ir savanoriškojo draudimo santykių buvimas, o taip pat vienodas jų kaip turtinių prievolių, atsirandančių tarp draudiko ir draudėjo, turinys. Šių santykių giminingumą rodo ta aplinkybė, kad tie patys objektai gali būti apdrausti tiek privaloma, tiek savanoriška tvarka, atsiranda materialiai vieningas ir pavaldus vienam teisiniam režimui santykis tarp draudiko ir draudėjo, nors atsiradimo pagrindai skirtingi.

Privalomajam draudimui būdingi tokie principai:

1. Privalomoji forma nustatoma įstatymu, pagal kurį draudikai privalo apdrausti atitinkamus objektus, o draudėjai - įnešinėti reikalaujamas draudimo įmokas. Įstatymas paprastai numato: privalomai draudžiamų objektų sąrašą, draudiminės atsakomybės apimtį, draudiminio apsaugojimo lygį ar normas, tarifų sumų nustatymo tvarką arba vidutinį šių sumų dydį (suteikiant teisę jas diferencijuoti vietose),

draudimo įmokų įnešimo periodiškumą, pagrindines draudiko ir draudėjo teises ir pareigas. Įstatymas kaip taisyklė privalomąjį draudimą paveda vykdyti valstybinėms draudimo institucijoms.

2. Objektų, nurodytų įstatyme, visiškas apėmimas privalomuoju draudimu. Tuo tikslu draudimo organai kasmet vykdo apdraustų objektų registraciją, draudimo įmokų skaičiavimus ir įmokų paėmimą nustatytais terminais.

3. Automatiškumas apdraudžiant privalomuoju draudimu įstatyme nurodytus objektus. Draudėjas neprivalo pranešti draudimo institucijai apie privalomai draudžiamo objekto atsiradimą pas jį. Šis objektas automatiškai įjungiamas į draudimo sferą. Jei tai, pavyzdžiui, yra turtas, atliekant eilinę registraciją jis bus įskaitytas, o draudėjui bus pateiktos sumokėti draudimo įmokų sumos. Taip Lietuvoje buvo nustatyta, kad pastatai, priklausantys gyventojams, buvo laikomi apdraustais nuo to momento, kai jie pastatyti nuolatinėje buvimo vietoje ir uždengtas stogas.

4. Privalomojo draudimo galiojimas nepriklausomai nuo draudimo įmokų įnešimo. Tais atvejais, kai draudėjas nesumokėjo priklausančių draudimo įnašų, jie išieškomi teismine tvarka. Jei žūva ar yra padaroma žala apdraustam turtui, už kurį nebuvo įneštos draudimo įmokos, draudimo atlyginimas yra išmokamas atskaičius įsiskolinimus už nesumokėtos draudimo įmokas. Už įnašų laiku nesumokėjimą imamos baudos.

5. Privalomasis draudimas yra neterminuotas. Jis galioja visą laiko periodą, kol draudėjas naudojasi apdraustu turtu. Turtui pereinant kitam draudėjui draudimas nenutrūksta. Jis netenka galios tik apdraustam turtui žuvus.

6. Privalomojo draudimo draudiminės apsaugos normavimas. Siekiant supapras-tinti draudimo sumą ir draudimo atlyginimo išmokėjimo tvarką yra nustatomos draudimo apsaugos normos procentais ar pinigais už vieną objektą.

Privalomajame asmens draudime visa apimtimi veikia visiško objektų apėmimo, automatiškumo, draudiminės apsaugos normavimo principai. Tačiau čia yra aiškiai apibrėžtas terminas, ir draudimas priklauso nuo draudimo įmokos sumokėjimo (pvz., nesenai nutrauktas privalomasis keleivių draudimas Lietuvoje).

Apibūdinant savanorišką draudimo formą galima paminėti šiuos jos principus: 1. Savanoriškas draudimas veikia ir vadovaujantis įstatymu, ir savanoriškais pagrindais. Įstatymas nustato savanorišku draudimu galimus drausti objektus ir bendriausias draudimo sąlygas. Konkrečios sąlygos yra reguliuojamos draudimo rūšies taisyklių, kurias priima draudikas. Jų pagrindu ir įvyksta draudėjo ir draudiko susitarimas, kuris patvirtinamas draudimo sutartimi. 2. Pasirinktinis apėmimas savanoriškuoju draudimu, sąlygotas to, kad ne visi draudėjai pareiškia norą jame dalyvauti. Be to, draudimo rūšies taisyklėse yra draudimo sutarčių sudarymo apribojimai, kuriais remdamasis draudikas gali atsisakyti apdrausti objektą. 3. Savanoriškas draudimas visada yra apribotas draudimo terminu. Draudimo termino pradžia ir pabaiga ypatingai yra aptariamos sutartyje, nes draudimo atlyginimą ar išmoką reikia mokėti tik, jei draudiminis įvykis įvyko draudimo periodu. Savanoriško draudimo nepertraukiamumą galima sukurti tik sudarant sutartį dar kartą naujam terminui. 4. Savanoriškas draudimas galioja tik sumokant vienkartinę ar periodines draudimo įmokas. Sutarties įsigaliojimas yra sąlygotas vienkartinio ar pirmojo įnašo sumokėjimu. Eilinės įmokos neįvykdymo pasekmė ilgalaikiame draudime yra draudimo sutarties nustojimas galios. 5. Draudimo apsauga savanoriškame draudime priklauso nuo draudėjo noro. Turto draudime draudėjas gali nustatyti draudimo sumos dydį turto draudimo įvertinimo ribose. Asmens draudime draudimo suma yra nustatoma sutartyje šalių susitarimu.

Optimalus privalomojo ir savanoriškojo draudimų santykis leidžia suformuoti tokią draudimo rūšių sistemą, kuri garantuotų universalios apimties draudiminę apsaugą visuomenėje.

12.6. Privalomojo draudimo veikimo sritis

Šiuo metu Lietuvoje vyksta dideli pasikeitimo procesai privalomojo draudimo srityje - vienos draudimo rūšys panaikinamos, formuojamos kitos. Ir jos liečia didelę visuomenės dalį, todėl privalomąjį draudimą reikėtų panagrinėti kiek detaliau.

Privalomojo draudimo atsiradimas yra susijęs su valstybės reguliacinės funkcijos išaugimu, šioje srityje pasireiškiančios normatyvinių nuorodų išleidimu užsiimantiem atitinkama veikla asmenim sueiti į teisinius draudimo santykius nustatomomis sąlygomis. Pasaulyje aiškiai išryškėjo tendencija, kad pastoviai yra didinamas privalomojo draudimo rūšių ratas, kurios, kaip taisyklė, yra susijusios su atsakomybės draudimu. Atsakomybės draudimas iš pradžių atspindėjo suinteresuotų asmenų norą apsaugoti save nuo reikalavimų ir ieškinių iš asmenų, kuriem jie padarė žalą, pusės. Vėliau buvo užakcentuota trečiųjų asmenų didesnė apsauga, ko pasekoje privalomas atsakomybės draudimas apėmė įvairiausias sferas. Taip Prancūzijoje yra virš 20 privalomojo draudimo rūšių. Privalomas draudimas, atsiradęs ryšium su auto transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės draudimu, daugelyje šalių taip pat paplito ir transporto srityje, įmonių, susijusių su atomine energija, veikloje ir kitose veiklos rūšyse (medžioklė, dviračių, arklių sportas).

Aukščiau minėtos privalomojo draudimo rūšys visų pirma liečia atsakomybę už sveikatos pažeidimus ir kai kuriais atvejais už žalą, padarytą turtui. Vėlesnės privalomojo draudimo rūšys neapsiriboja atsakomybe už materialią žalą, nustatydamos pareigą draustis nuo trečiaisiais asmenim prarastos naudos. Bendra taisykle tampa įstatymo įpareigojimai tam tikrų profesijų asmenim drausti savo atsakomybę, kylančią iš klaidų profesinėje veikloje (pvz., architektai - Prancūzijoje, notarai, buhalteriai ir konsultantai mokesčių klausimais - Vokietijoje, advokatai ir draudimo brokeriai - Anglijoje).

Šiuolaikiniam etapui būdingas glaudus ryšys tarp nacionalinės ekonomikos ir išorės rinkos. Kaip viena iš priemonių paskatinti nacionalinio kapitalo ekspansiją buvo suformuoti specialūs organai ir nustatyta tvarka užsienio investicijų draudimui. Toks draudimas kaip taisyklė yra ilgalaikis politinių, karinių ir kai kurių ekonominių rizikų (valiutų paritetų pasikeitimas, pelno pervedimo į užsienį apribojimas ir pan.).

Aukščiau minėtos draudimo rūšys bendrais bruožais sutampa, bet tuo pat metu turi savo ypatumų atskirose šalyse, kas sąlyginai atsispindi draudimo santykių reguliavimo šaltinių sistemoje. Anglijoje didžiausią reikšmę reguliuojant draudimo teisinius santykius turi teismo precedentas. Įstatymai apima tik atskiras draudimo rūšis: jūros ir gyvybės draudimus.

Lietuvoje privalomojo draudimo rūšys taip pat turi savo raidos ypatumų. Visuomenė susiorganizavusi į valstybę nustato privalomąjį draudimą prioritetiniams draudiminės apsaugos objektams. Nepriklausomoje Lietuvoje Vyriausybės nutarimais buvo įtvirtinti.keleivių privalomasis draudimas, valstybės ir savivaldybės įmonių, akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių turto privalomasis draudimas ir gyventojų pastatų privalomasis draudimas, tačiau 1994 06 30 Seimo nutarimu buvo numatyta, kad Vyriausybės nutarimais patvirtintos privalomojo draudimo laikinosios taisyklės galioja iki 1995 12 31 d. Šis terminas nebuvo pratęstas, todėl nuo 1996 metų sausio 1 d. minėtos privalomojo draudimo rūšys panaikintos. Tačiau jokiu būdu negalima teigti, kad Lietuvoje pradeda reikštis tendencija apskritai siaurinti privalomojo draudimo rūšių ratą. Tai tik viena iš krypčių, kuria atsisakoma neperspektyvių sumanymų pritaikyti tarybinę teisę dabartiniams visuomeniniams santykiams. Būtent šios trys panaikintos privalomojo draudimo rūšys buvo vykdomos Lietuvai būnant TSRS sudėtyje.

12.7. Draudimo įnašų į valstybinius socialinius fondus reikšmė

Valstybės socialinio draudimo sistema yra valstybės nustatytų socialinių, ekonominių priemonių sistema, teikianti apdraustiesiems valstybės gyventojams, taip pat įstatymų numatytais atvejais ir apdraustųjų šeimos nariams, reikalingas lėšas ir paslaugas, jei jie negali pasirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų (pvz. pašalpos, sveikatos draudimas). Virš 140 valstybių turi savo identifikuotas socialinio draudimo sistemas.

Pats valstybinis socialinis draudimas gali būti organizuojamas skirtingai. Galima išskirti 3 tipų socialines draudimo sistemas:

Akcentuojama socialinio aprūpinimo funkcija. Nepriklausomai nuo to, kiek moka draudimo įmokų, visi besidraudžiantys aprūpinami vienodai (pvz., Airija).

Nuosekliai laikomasi rinkos ekonomikos principų. Laikomasi principo, kad egzistuojant rinkai valstybė turi mažai kištis į visas sferas, tame tarpe ir į socialinio draudimo sferą. Labai diferencijuotos socialinio draudimo įmokos ir jos susiję su soc. draudimo išmokomis tiesiogiai. Didžioji soc.draudimo dalis yra privačiose rankose, o valstybė garantuoja tik minimumą (pvz., JAV).

Socialinio draudimo sistemos, kurios yra socialiai orientuotos. Valstybė vaidina didelį vaidmenį ir stengiasi apdraustajam suteikti pakankamas soc. draudimo paslaugas (ne minimalias). Šalia egzistuoja ir privati sistema (pvz., Skandinavijos šalys, Vokietija).

Valstybinis socialinis draudimas (VSD) - valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių sistema, teikianti apdraustiesiems Respublikos gyventojams, taip pat įstatymo numatytais atvejais apdraustųjų šeimų nariams gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų, jei jie negali dėl įstatymo numatytų priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba dėl įstatymo numatytų svarbių priežasčių turi papildomų išlaidų.

Valstybinį socialinį draudimą reglamentuoja Valstybinio socialinio draudimo, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros, Mokesčių administravimo, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo, Ligos ir motinystės socialinio draudimo, Valstybinių socialinio draudimo pensijų, taip pat kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Jų nuostatų įgyvendinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinti teisės aktai.

Lietuvoje yra tokios valstybinio socialinio draudimo rūšys:

pensijų draudimas, kai draudžiama pensijoms, numatytoms Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme; ligos ir motinystės draudimas, kai draudžiama ligos, motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpoms pagal Ligos ir motinystės

socialinio draudimo įstatymą;

draudimas nuo nedarbo, kai draudžiama bedarbio pašalpoms pagal Bedarbių rėmimo įstatymą. Iš šio draudimo lėšų taip pat kompensuojama už kitas nedarbo priemones, numatytas Bedarbių rėmimo įstatyme;

draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe, kai draudžiama pašalpoms suluošinimo darbe ir profesinių susirgimų atvejais ir kitoms išmokoms, numatytoms Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe įstatyme.[1]

12.8. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas (paskirtis, pajamos ir išlaidos, jų klasifikacija, sudėtis ir struktūra)

Šalia pagrindinio centralizuoto valstybės lėšų fondo – nacionalinio biudžeto, svarbus vaidmuo tenka ir valstybinio socialinio draudimo fondui. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas sudaromas iš tikslinių socialinio draudimo įmokų ir skiriamas pensijoms, pašalpoms, kitoms socialinėms išmokoms bei veiklos sąnaudoms padengti.

Fondo biudžeto pajamas sudaro draudėjų ir apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokos, individualių įmonių savininkų, nuomininkų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių, taip pat asmenų, kurie verčiasi individualia veikla pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, VSD įmokos, valstybinio savanoriškojo socialinio draudimo įmokos, baudos, delspinigiai bei kitos pajamos, gautinos taikant sankcijas, asignavimai iš valstybės biudžeto, atgautos į ankstesnių metų Fondo biudžeto išlaidas iškeltos abejotinai atgautinos sumos, Fondo biudžeto veiklos pajamos ir iš turimo kapitalo gaunamos pajamos (23).

Fondo biudžeto pajamos numatomos kiekvienai VSD įmokų mokėtojų grupei, atsižvelgiant į šalies ūkio plėtros makroekonomines prognozes, planuojamus VSD įmokų tarifus atskiroms draudimo rūšims, paskutinių dvejų metų draudžiamųjų pajamų bazės bei VSD apdraustųjų skaičiaus kitimą.

Nuo 2004 m. dalis socialinio draudimo įmokų perduodama pensijų kaupiamajam fondui. Numatytas 2,5 proc. dydžio tarifas, kuris kasmet bus didinamas po vieną vienetą, kol 2007 metais pasieks 5,5 proc.

Fondo biudžeto pajamos iš baudų ir delspinigių bei kitos pajamos, gautinos taikant sankcijas, numatomos atsižvelgiant į praėjusių metų baudas ir delspinigius, kitas pajamas, gautas taikant sankcijas, bei numatomą draudėjų įsiskolinimo dydį.

Valstybinio savanoriškojo socialinio draudimo įmokos numatomos atsižvelgiant į savanoriškai apsidraudusių asmenų deklaruojamas draudžiamąsias pajamas per paskutinius dvejus metus, sudarytas valstybinio savanoriškojo socialinio draudimo sutartis, valstybinio savanoriškojo socialinio draudimo įmokų dydžius.

Fondo biudžeto veiklos pajamos ir iš turimo kapitalo gaunamos pajamos -tai Fondo biudžeto pajamos iš tiesioginės su VSD susijusios Fondo biudžeto veiklos; pajamos iš Fondo kapitalo bei Fondo įstaigų pajamos, nesusijusios su valstybiniu socialiniu draudimu (išieškotinos praėjusiais metais neteisėtai padarytos išlaidos, palūkanos, dividendai, pajamų, gautinų pardavus ilgalaikį materialųjį turtą, dalis, viršijanti jo likutinę vertę, pajamos už teikiamas paslaugas ir kitos pajamos). Jų dydis numatomas atsižvelgiant į Fondo biudžeto veiklos pajamų kitimą per paskutinius dvejus metus.

Fondo biudžeto išlaidas sudaro: pensijų socialinio draudimo, ligos, motinystės ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išlaidos bei draudimui nuo nedarbo pervedamos lėšos, įvertintos neatgautinos ir abejotinai atgautinos sumos bei Fondo biudžeto veiklos sąnaudos (23).

Pensijų socialinio draudimo išlaidoms priskiriamos senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių (maitintojo netekimo) ir ištarnauto laiko pensijos, kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas, numatytos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme.

Ligos, motinystės ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo išlaidoms priskiriamos ligos, motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos, numatytos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme.

Draudimo nuo nedarbo išlaidoms priskiriamos pagal Bedarbių rėmimo įstatymą pervedamos lėšos.

Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išlaidoms priskiriamos išlaidos pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą.

Į Privalomojo sveikatos draudimo fondą pervedamas lėšas sudaro gautos sveikatos draudimo įmokos, baudos ir delspinigiai, numatyti Sveikatos draudimo įstatyme.

Fondo biudžeto projekte neatgautinos ir abejotinai atgautinos sumos numatomos atsižvelgiant į per paskutinius dvejus metus atidėtas neatgautinas ir abejotinai atgautinas sumas bei jų kitimo tendencijas. Fondo biudžeto vykdymo ataskaitoje neatgautinas ir abejotinai atgautinas sumas sudaro draudėjų skolos, kurių neįmanoma atgauti, bei Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka įvertinti atidėjimai abejotinai atgautinoms sumoms.

12.9. Valstybinio socialinio draudimo fondo pajamų ir išlaidų formavimas

Valstybinio socialinio draudimo biudžeto pagrindą sudaro privalomojo socialinio draudimo įmokos. Jas moka dirbantieji (3 % nuo gaunamo atlyginimo) ir darbdaviai (31 % nuo priskaičiuoto atlyginimo už darbą). Iš viso socialinio draudimo įmokų tarifas sudaro 34 %. Be jų, VSDF biudžetas gauna pajamų iš savarankiškai dirbančių žmonių - individualių įmonių savininkų, ūkininkų, notarų, savanoriškai apsidraudusių asmenų bei Sodros veiklos. Valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifų paskirstymas kiekvienais metais numatomas tų metų socialinio draudimo fondo biudžeto patvirtinimo įstatyme.

Darbdavių (draudėjų) įmokos tarp atskirų draudimo rūšių:

Pensijų draudimui; Ligos ir motinystės draudimui;

Draudimui nuo nedarbo;

Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų draudimui;

Sveikatos draudimui (lėšos,pervedamos į privalomojo sveikatos draudimo fondą).

3 % apdraustųjų įmokų tarifas atskiroms draudimo rūšims:

Pensijų draudimui; Ligos ir motinystės draudimui.

Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamas sudaro:

draudėjų privalomosios valstybinio socialinio draudimo įmokos; apdraustųjų privalomosios valstybinio socialinio draudimo įmokos;

savarankiškai dirbančių ir jiems prilygintų asmenų valstybinio socialinio draudimo įmokos;

valstybinio savanoriškojo socialinio draudimo įmokos;

baudos ir delspinigiai;

asignavimai iš valstybės biudžeto;

atgautos į ankstesnių metų išlaidas iškeltos abejotinai atgautinos sumos;

veiklos pajamos.

Didžiausią dalį VSDF pajamų sudaro draudėjų įmokos (apie 90 % visų pajamų). Plačiau apie draudimo įmokas žr. 12.12 klausimą.

Valstybinio socialinio draudimo fondo išlaidas, neskaitant išlaidų atskiroms socialinio draudimo rūšims, taip pat sudaro atskaitymai į privalomojo sveikatos draudimo fondą bei veiklos sąnaudos. Didžiausia išlaidų dalis tenka pensijų draudimui.

12.10. Valstybinio privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto sudarymas, vykdymas ir kontrolė

Yra dvi sveikatos draudimo rūšys: privalomasis ir papildomasis (savanoriškasis).

Privalomasis sveikatos draudimas - valstybės nustatyta asmens sveikatos priežiūros ir ekonominių priemonių sistema, kuri įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis garantuoja privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamiems asmenims sveikatos priežiūros paslaugų teikimą bei išlaidų už suteiktas paslaugas kompensavimą.

Papildomasis (savanoriškasis) sveikatos draudimas - papildomojo sveikatos draudimo sutartyse nustatytos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, atlyginamos pagal šias sutartis po papildomojo sveikatos draudimo draudiminio įvykio. Papildomasis (savanoriškasis) sveikatos draudimas vykdomas Valstybinio privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto įstatymo, Draudimo įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Privalomąjį sveikatos draudimą vykdo šios institucijos:

Privalomojo sveikatos draudimo taryba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau - Privalomojo sveikatos draudimo taryba); Valstybinė ligonių kasa (toliau - VLK);

teritorinės ligonių kasos (toliau - TLK).

Privalomojo sveikatos draudimo draudiminiai įvykiai yra įstatymo nustatyti ir gydytojo diagnozuoti privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamų asmenų sveikatos sutrikimai ar sveikatos būklė, kurie yra pagrindas privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamiems asmenims teikti įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytas asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Išlaidos už šias paslaugas nustatytomis sąlygomis apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto.

Privalomuoju sveikatos draudimu draudžiami Lietuvos Respublikos piliečiai ir kitų valstybių piliečiai bei asmenys be pilietybės, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje.

Lietuvos Respublikos piliečiai, nuolat ar laikinai gyvenantys šalyse, su kuriomis Lietuvos Respublika yra pasirašiusi sutartis dėl privalomojo sveikatos draudimo, draudžiami privalomuoju sveikatos draudimu pagal tas sutartis. Apdraustaisiais privalomuoju sveikatos draudimu (toliau - apdraustieji) laikomi:

asmenys, už kuriuos mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos, nustatytos įstatymo; asmenys, kurie moka privalomojo sveikatos draudimo įmokas,nustatytas įstatymo;

valstybės lėšomis draudžiami asmenys, išvardyti įstatyme.

Apdraustaisiais, draudžiamais valstybės lėšomis, laikomi:

asmenys, turintys teisę gauti bet kurios rūšies pensiją; darbingo amžiaus asmenys, užsiregistravę gyvenamosios vietos darbo biržoje, kaip norintys ir galintys dirbti tam tikrą darbai;

nedirbantys darbingo amžiaus asmenys, turintys įstatymų nustatytą

kiti įstatyme nurodyti asmenys.

Iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokamos šios asmens sveikatos priežiūros paslaugos: prevencinė medicinos pagalba, medicinos pagalba, medicininė reabilitacija, slauga, socialinės paslaugos bei patarnavimai, priskiriami asmens sveikatos priežiūrai, ir asmens sveikatos ekspertizė.

Iš šio biudžeto apmokama ši medicinos pagalba:

pirminės, antrinės ir tretinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos; įstatymo nustatyta parama draudžiamiesiems, kuriems protezuojamos galūnės, sąnariai ir organai, bei parama įsigyti protezus;

valstybės parama ortopedijos technikos priemonėms įsigyti Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka;

įstatymo nustatytas draudžiamųjų išlaidų vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms, įsigytoms ambulatoriniam gydymui, kompensavimas.

Iš šio biudžeto apmokama medicininė reabilitacija, slauga, socialinės paslaugos bei patarnavimai, priskiriami asmens sveikatos priežiūrai, apima:

slaugos ir socialines paslaugas bei patarnavimus palaikomojo gydymo ligoninėse ne ilgiau kaip 120 dienų per kalendorinius metus;

medicininę reabilitaciją, įskaitant sanatorinį gydymą.

Taip pat apmokamos šios asmens sveikatos ekspertizės paslaugos:

draudžiamojo laikinojo nedarbingumo ekspertizė; invalidumo ir (ar) ilgalaikio ir visiško darbingumo praradimo ekspertizė asmenims iki 18 metų.

patologinis anatominis tyrimas asmeniui mirus.

Draudžiamiesiems kompensuojamos išlaidos medicinos pagalbos priemonėms ir būtiniems vaistams - išrašytiems ambulatoriniam gydymui Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka Privalomojo sveikatos draudimo tarybos ir Valstybinės ligonių kasos teikimu. Būtinųjų vaistų ir medicinos pagalbos priemonių sąrašą nustato Sveikatos apsaugos ministerija Privalomojo sveikatos draudimo tarybos teikimu. Išlaidos, skirtos ambulatoriniam gydymui būtiniems vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms įsigyti, kompensuojamos pagal bazines kainas, kurias apskaičiuoja Sveikatos apsaugos ministerija Vyriausybės nustatyta tvarka.

Visa bazinė būtinųjų vaistų ir medicinos pagalbos priemonių kaina kompensuojama:

vaikams iki 18 metų; I grupės invalidams.

Privalomojo sveikatos draudimo finansų pagrindą sudaro savarankiškas valstybinio Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas, neįtrauktas į valstybės ir savivaldybių biudžetus.

Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą ir jo metinę apyskaitą tvirtina Vyriausybė. Šio biudžeto projektą, taip pat jo vykdymo metinę apyskaitą rengia ir pateikia Vyriausybei tvirtinti Privalomojo sveikatos draudimo taryba.

Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto pajamas sudaro:

apdraustųjų privalomojo sveikatos draudimo įmokos bei už juos mokamos įmokos; valstybės biudžeto įmokos už apdraustuosius, draudžiamus valstybės lėšomis;

institucijų, vykdančių privalomąjį sveikatos draudimą, veiklos pajamos;

papildomi valstybės biudžeto asignavimai;

savanoriškos juridinių ir fizinių asmenų įmokos;

valstybės biudžeto asignavimai ortopedijos technikos priemonių įsigijimo išlaidoms apmokėti;

iš sveikatos priežiūros įstaigų ar vaistinių išieškotos ar jų grąžintos lėšos už neteisėtai suteiktas ar neteisėtai pateiktas apmokėti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, neteisėtai išrašytus, išduotus ar pateiktus apmokėti vaistus ir medicinos pagalbos priemones;

įstatymų nustatyta tvarka iš fizinių ir juridinių asmenų išieškotos lėšos už žalą, padarytą apdraustojo sveikatai, kai apdraustojo sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos buvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų.

Seimas skiria Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui papildomus valstybės biudžeto asignavimus, jei dėl fondo biudžeto tvirtinimo metu nenumatytų priežasčių padidėja jo išlaidos arba sumažėja pajamos ir dėl to fondo biudžetas negali įvykdyti visų šio įstatymo nustatytų įpareigojimų.

Seimas, kiekvienais metais priimdamas valstybės biudžetą, Vyriausybės teikimu tvirtina į Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą pervedamos įmokos vienam apdraustajam, draudžiamam valstybės lėšomis, dydį.

Įmonės, įstaigos ir organizacijos moka 3 procentų darbo užmokesčio dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas už asmenis, dirbančius pagal darbo sutartis ar narystės pagrindus renkamose institucijose ir gaunančius atlyginimą už darbą.

Įmonės, įstaigos ir organizacijos moka ne mažiau kaip 30 procentų gyventojų pajamų mokesčio sumos dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas už asmenis, gaunančius pajamas, susijusias su darbo santykiais Lietuvos Respublikos teritorijoje esančiose įmonėse, įstaigose ir organizacijose bei užsienyje esančiose Lietuvos Respublikos įmonėse, įstaigose ir organizacijose.

Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto išlaidas sudaro:

asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos, apmokamos sveikatos priežiūros įstaigoms, su kuriomis TLK yra sudariusios sutartis;

išlaidų vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms įsigyti įstatymo nustatyta tvarka kompensavimas draudžiamiesiems;

galūnių, sąnarių ir organų protezavimo bei protezų įsigijimo išlaidų kompensavimas;

ortopedijos technikos priemonių įsigijimo išlaidos;

privalomąjį sveikatos draudimą vykdančių institucijų veiklos išlaidų apmokėjimas.

Privalomojo sveikatos draudimo tarybos teikimu Valstybinė ligonių kasa, suderinusi su Sveikatos apsaugos ministerija, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšas gali skirti valstybinėms ir savivaldybių sveikatos programoms finansuoti.

Valstybinės ligonių kasos ir teritorinių ligonių kasų veiklos išlaidoms gali būti skiriama iki 2 procentų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų.

Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui stabilizuoti numatomas rezervas. Jis turi būti ne didesnis kaip 10 procentų metinės Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto pajamų sumos.

12.11. Privatūs pensijų fondai: paskirtis, formavimo ypatumai

Pačiuose Europos Sąjungos dokumentuose nėra vieningos pensijų fondų sąvokos, nėra tvirto sutarimo dėl apibrėžimo – tai pirmiausia kyla iš pensijų fondų prigimties dvilypumo, nes pats pensijų fondas turi ne pelno organizacijos statusą, tačiau kartu yra pelno siekianti organizacija.

Siūlytinas apibrėžimas, atitinkantis Europos Sąjungos sutarties 58, 85, 86 straipsnius; „pensijų fondas – tai ne pelno siekianti organizacija, kuri valdo schemą papildančią pagrindinę privalomąją schemą, veikia kaupimo principu, tačiau pagal taisykles, nustatytas valstybinės valdžios yra ekonominis vienetas. Ten pabrėžiama, kad socialinė sauga nėra laikoma įmone, t.y. organas, valdantis privalomąją socialinę saugą, nėra įmonė.“ Remiantis įvairiais dokumentais galima išskirti pagrindinius reikalavimus taikomus pensijų fondams – tai licencijavimo būtinybė, pensijų fondo lėšų atskyrimo nuo dalyvių turto reikalavimas bei privalomas „prudent man“ taisyklių taikymas investicijoms.

Europos Sąjungoje iškilusi pensijų fondo sąvokos problema yra susijusi ir su pensijų fondų modelių įvairove. Tad autorė mano, kad vertėtų bendrais bruožais apžvelgti pasaulyje susiklosčiusią fondų klasifikaciją, idant būtų galima suprasti nenusistovėjusio apibrėžimo priežastį.

Anglosaksiškosios tradicijos šalyse pensijų fondams, vadinamiesiems „trastams“ (angl. trust – pasitikėti) suteiktas juridinio asmens statusas. Juos patikėjimo teise valdo patikėtiniai – „trustee“. Pensijų fondai yra ne pelno siekiančios organizacijos, veikiančios remiantis penkiais pamatiniais principais, kuriais grindžiama pensijų fondų veikla. Pensijų fondai steigiami, siekiant finansinių ir socialinių tikslų įgyvendinimo, kaip privatūs arba mišrūs ir veikiantys prie įmonių. Jų veikla remiasi „apdairaus žmogaus“ („prudent man“) taisykle, kuri sąlygoja protingą ir rūpestingą investavimą, atsakomybę už netinkamą įsipareigojimų vykdymą bei veikimą ne pensijų fondo labui. Pensijų fondams yra taikoma apibrėžtų įmokų sistema, tai reiškia, kad jų lėšos yra atskirtos nuo dalyvių lėšų, kurios negali būti panaudotos, pavyzdžiui, įsiskolinimams padengti. Esminis šio modelio pensijų fondų bruožas – pelno ne sau, o savo nariams siekimas.

Nagrinėjant ES valstybėse narėse įvykusias ir vis dar tebevykstančias pensijų sistemos reformas pastebimi tam tikri dėsningumai – kryptys – tai pensinio amžiaus didinimas, pensijų skaičiavimo formulės pakeitimai, kuriais siekiama arba griežtinti pensijos gavimo sąlygas, arba mažinti pensijos dydį, pensijų rezervo steigimas, papildomo savanoriško pensinio draudimo skatinimas, privačių kaupiamųjų pensijų įvedimas bei pensijų fondų steigimas.

Kaip pastebima, reformuojant Europos Sąjungos šalių socialinio draudimo pensijų sistemas, daugumoje valstybių narių diegiama trijų pakopų tipo sistema – pirmasis lygmuo valstybinis, kuriamas „pay-as-you-go“ principu, ir yra privalomas. Tik Airijoje, Danijoje, Olandijoje ir Jungtinėje Karalystėje šis lygmuo yra pagrįstas apibrėžtų išmokų principu. VDU profesorė K. Levičauskaitė ir Viešosios

politikos ir vadybos instituto specialistas Ž. Malinauskas analizuodami pirmojo pensijų sistemos lygmens Europos Sąjungoje ypatumus pateikia duomenis, kuriuose pastebima, jog šios pakopos 25 šalyse dažniausiai yra vykdomos tokiais išmokų schemų būdais: pensijų pagal poreikį; nediferencijuotų pensijų; pensijų, susijusių su įmokomis; pensijų, susijusių su buvusiomis pajamomis. (žr.1 lentelė) Antroji pakopa yra savanoriška ir vykdoma per kaupiamuosius pensijų fondus, trečioji – taip pat savanoriška, tačiau vykdoma individualių kaupimo sąskaitų principu.

1lentelė. Pirmosios pensijų sistemos pakopos išmokų struktūra ir šalys

Pirmosios pakopos išmokų struktūra

Šalys

Pensijos pagal poreikį Austrija, Belgija, Kipras, Prancūzija, Vokietija, Graikija, Vengrija, Malta, Lenkija, Portugalija, Slovėnija, Ispanija, Švedija, Suomija, Airija, Danija, D. Britanija, Olandija

Nediferencijuotos pensijos Kipras, Čekija, Estija, Prancūzija, Graikija, Lietuva, Lenkija, Portugalija, Ispanija, Švedija, Suomija, Airija, Danija, D. Britanija, Olandija

Minimalios pensijos garantija

Austrija, Graikija

Pensijos susiję su įmokomis

Austrija, Belgija, Estija, Prancūzija, Vokietija, Vengrija, Italija, Latvija, Lenkija, Portugalija, Slovakija, Slovėnija, Ispanija, Švedija, Suomija

Pensijos susiję su darbo stažu

Belgija

Pensijos susiję su buvusiomis pajamomis

Kipras, Čekija Estija, Graikija, Vengrija, Latvija, Lietuva, Malta, Portugalija, Slovakija

Pensijos priklauso nuo mokesčio dydžio

Italija

Pensijos pilnai finansuojamos valstybės

Danija

Pasaulio pensijų reformų praktikoje susiklostė trijų pakopų pensijų sistemų steigimas, kuriuo seka ir Lietuva. Dėl skirtingo socialinės apsaugos sistemų išsivystymo, didžiausi skirtumai tarp atskirų šalių pensijų sistemų yra I pensijų sistemos pakopoje. Reformuojamos sistemos neturi esminių skirtumų II ir III pakopose. Daugumoje Europos Sąjungos valstybių narių praktikoje išryškėjo tendencija, II pensijų sistemos pakopą daryti kaip privalomąją, tuo pačiu nustatant tam tikro amžiaus žmonėms draudimą arba privalomą dalyvavimą papildomame pensijų draudime. Lietuvos Respublikoje privalomąjį pobūdį išlaikė tik pirmoji pakopa, tuo tarpu II ir III yra savanoriškos.

2003 m. pradėta įgyvendinti pensijų sistemos reforma, kurios metu iš esmės pakito socialinio draudimo pensijų sistema, jos organizavimo principai ir tvarka. Pagrindiniai teisės aktai reglamentuojantys naująją sistemą – tai Lietuvos Respublikos papildomo savanoriško pensijų kaupimo ir Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymai.

Nuo 2004 m. sausio mėn. 1 d. Lietuvos Respublikos gyventojai dalį įmokų „Sodrai“ turi teisę pervesti į pensijų fondus. Vadinasi, kiekvieno apdraustojo socialiniu draudimu 2,5 procento (2004 m. – 2,5 procento. Kasmet, iki 2007 metų, įmoka bus didinama po 1 procentinį punktą iki 5,5 procento) įmokų pensijoms gali būti pervedama į asmenines sąskaitas privačiuose pensijų fonduose. Pastarieji lėšas investuotų kapitalų rinkose iki to laikotarpio, kol asmuo sulauks pensinio amžiaus. Po to pensijų fondas apdraustojo asmens naudai išpirktų anuitetą (pensiją iki gyvos galvos) iš gyvybės draudimo bendrovės.

Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymas, nustatantis valstybinio socialinio draudimo įmokos dalies kaupimą pensijų fonde, valdymo įmonę, turinčią Lietuvos Respublikos Vertybinių popierių komisijos (Vertybinių popierių komisijos) išduotą licenciją verstis kaupimo veikla, įvardina kaip pensijų kaupimo bendrovę. Čia pensijų fondas suprantamas, kaip fiziniams asmenims, privalomai draudžiamiems valstybiniu socialiniu draudimu pagrindinei ir privalomai pensijos daliai gauti, pasirinkusiems kaupti pensijų įmoką pensijų kaupimo bendrovėje, bendrosios nuosavybės teise priklausantis pensijų turtas, kurio valdymas yra perduotas pensijų kaupimo bendrovei ir kuris yra investuojamas, remiantis, Vertybinių popierių komisijos patvirtintomis, taisyklėmis.

Lietuvos Respublikos gyventojai taip pat gali savanoriškai kaupti papildomai pensijos daliai pensijų fonduose ar gyvybės draudimo įmonėse, mokėdami tam tikro dydžio įmokas. Verstis pensijų kaupimu, remiantis Lietuvos Respublikos papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymu, gali tik akcinė bendrovė arba uždaroji akcinė bendrovė. Čia pensijų fondas suprantamas kaip fiziniams asmenims,

savanoriškai kaupiantiems pensijas ir patiems mokant pensijų įmokas į pensijų fondą, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis pensijų turtas, kurio valdymas yra perduotas pensijų fondo valdymo įmonei ir kuris investuojamas, remiantis to pensijų fondo taisyklėmis. Pensijų fondo valdymo įmonės – tai įmonės, turinčios Vertybinių popierių komisijos išduotą licenciją ir galinčios verstis pensijų kaupimo veikla. Ši pakopa skirta tiems, kurie norėtų gauti senatvėje pajamų daugiau, nei numatyta pirmojoje ir antrojoje pakopose – nuo pastarųjų ji skiriasi tuo, kad šiuo atveju, žmogus gali pasirinkti, kokio dydžio įmokas ir kokiu dažnumu mokės.

Pagrindinis einamojo finansavimo ir kaupimo principų derinimu pagrįsto modelio privalumas – apsaugos senatvėje finansavimo paskirstymas tarp skirtingų mechanizmų, tuo siekiant sumažinti bendrą riziką. Toks modelis taip pat suteiktų galimybę valstybei įgyvendinti santaupų neliečiamumą apsaugotų nuo politinių įsikišimų, galinčių sugriauti ryšį tarp buvusių įmokų ir pensijos. Be to, jis suteiktų darbingo amžiaus žmonėms daugiau galimybių dalį jų vartojimo iš darbingo amžiaus perkelti į senatvę. Taigi nuo naujų įstatymų priėmimo ir naujos socialinio draudimo pensijų sistemos įvedimo, Lietuvos Respublikoje dirbantys asmenys gali pasinaudoti ir kitais būdais, ne tik „Sodros“ paslaugomis, kad užsitikrintų saugesnę senatvę.

Pensijų fondo dalyvis – tai asmuo, su kuriuo arba kurio naudai yra sudaryta pensijų kaupimo sutartis ir kurio vardu atidaryta asmeninė pensijų sąskaita. Teisę juo tapti ir įstoti į fondą turi asmenys, privalomai draudžiami valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos daliai gauti, išskyrus asmenis, kurie jau yra sukakę senatvės pensijos amžių.

Pasirašant II pakopos pensijų kaupimo sutartį, derėtų atkreipti dėmesį į tam tikrus aspektus, susijusius su galima finansine rizika ir dalyvavimo, papildomame draudime, pasekmėmis. Pirmiausia į tai, jog įstojus į pensijų kaupimo sistemą, sumažėja „Sodros“ mokamos pensijos dalis, o grįžimas tik į „Sodros“ pensijų sistemą neįmanomas. Tai reiškia, kad pasirašius antrosios pakopos pensijų kaupimo sutartį galima pakeisti valdymo įmonę ar fondą, bet nutraukti dalyvavimo – ne. Įžengus į sistemą dalyvavimas baigiasi sulaukus pensinio amžiaus (arba mirus).Be to, pensijų kaupimo bendrovė ne tik neužtikrina investicinės grąžos (galimybė sukaupti didesnę pensiją priklauso ne tik nuo amžiaus, atlyginimo, kaupimo trukmės, investavimo sėkmės, bet netgi nuo dalyvio lyties), o taip pat renka aptarnavimo mokesčius – įmokų ir turto valdymo – tai reiškia, kad dalyvavimas II pakopoje dar ir kainuoja.

Asmenys, kurie yra draudžiami tik pagrindinei pensijos daliai gauti gali tapti tik III pakopos dalyviu ir savanoriškai kaupti lėšas pensijai. Vertybinių popierių komisija asmenims mąstanties apie dalyvavimą III pensijų sistemos pakopoje siūlo atkreipti dėmesį į tai, jog rinktis šios pakopos pensijų fondą verta tuomet, jei asmuo, mokantis 27 procentų pajamų mokestį, gali maksimaliai pasinaudoti mokestine lengvata ir ketina kaupti iki pensinio amžiaus arba ilgiau nei 10 metų. Apskaičiuota, jog kaupiant 40 metų, o atgautą 27 procentų pajamų mokestį vėl investuojant, išmoka III pakopos pensijų fonde ketvirtadaliu didesnė nei, pavyzdžiui, investiciniame fonde.

Įstatymų leidėjas imperatyviai nurodo, jog norint tapti pensijų fondo dalyviu reikia pasirašyti pensijų kaupimo sutartį. Standartinės pensijų kaupimo sutarties sąlygos reglamentuojamos bendru Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2005 m. sausio 4 d. Nr. N – 6 ir Lietuvos Respublikos Vertybinių popierių komisijos 2005 m. sausio 13 d. Nr. 1 nutarimu „Dėl standartinių pensijų kaupimo sutarties sąlygų patvirtinimo“. Svarbu tai, kad valdymo įmonės nustatytos standartinės pensijų kaupimo sutarties sąlygos privalo būti įtvirtintos pensijų kaupimo sutartyje nekeičiant jų esmės. Be to, prieš sudarant sutartį asmuo supažindinamas su pensijų fondų taisyklėmis, kurios yra neatsiejama sutarties dalis. Atitinkamai, pensijų kaupimo bendrovė, su kuria asmuo ketina sudaryti pensijų kaupimo sutartį, turi teisę užklausti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą (VSDFV) apie šio asmens teisę tapti pensijų kaupimo dalyviu bei pensijų kaupimo sutarties tarp šio asmens ir kitos pensijų kaupimo bendrovės sudarymo faktą. VSDF valdyba, gavusi tokį užklausimą, atsako raštu arba, suderinusi informacijos pateikimo tvarką su pensijų kaupimo bendrove, elektroniniu būdu ne vėliau kaip per 1 darbo dieną nuo užklausimo gavimo. (ši nuostata susijusi su būsimuoju II pakopos dalyviu).

Po sutarties sudarymo įmokų mokėtojas tampa pensijų kaupimo dalyviu, o įmonė – pensijų kaupimo bendrove. Kartu jie prisiima atitinkamus pensijų fondo taisyklėse numatytus tarpusavio įsipareigojimus. Pasirašyta sutartis įsigalioja nuo kitų metų sausio 1 dienos.

12.12. Valstybinio socialinio draudimo įmokos ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos: objektas, mokėtojai, įmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka bei terminai

Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatyta, kad socialiniu draudimu privalomai draudžiami:

asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis pas juridinius ar fizinius asmenis, kandidatai į notarus (asesoriai), taip pat darbo užmokestį gaunantys asmenys ir einantys narystės pagrindu renkamąsias pareigas renkamose organizacijose, skiriami į apygardų, miestų, rajonų, apylinkių rinkimų ir referendumo komisijas ir gaunantys darbo užmokestį asmenys;

Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme ir Valstybės tarnybos įstatyme nurodyti valstybės politikai, teisėjai, valstybės pareigūnai, valstybės tarnautojai, taip pat gaunantys darbo užmokestį Seimo, Seimo Pirmininko, Respublikos Prezidento ar Ministro Pirmininko skiriami į pareigas asmenys.

Šių asmenų socialinio draudimo įmokas privalo mokėti apdraustieji ir draudėjai.

Apdraustųjų asmenų, socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos nuo kiekvienam apdraustajam asmeniui apskaičiuotos darbo užmokesčio sumos, ne mažesnės kaip minimali mėnesinė alga, su darbo santykiais susijusių kompensacinio ar skatinamojo pobūdžio išmokų, nustatytų teisės aktuose ir kolektyvinėse sutartyse, neatsižvelgiant į mokėjimo šaltinius, įskaitant: 1) apdraustajam apskaičiuotą pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, nustatytus Darbo kodekse ir kituose teisės aktuose, bet kokiu būdu draudėjo apskaičiuojamus apdraustajam už jo atliktą darbą; 2) apdraustajam apskaičiuotą darbo užmokestį, kurį sudaro pareiginė alga, priedai, priemokos, nustatyti Valstybės tarnybos įstatyme bei teisės aktuose, reglamentuojančiuose šių išmokų mokėjimą; 3) apdraustajam apskaičiuotą darbo užmokestį, nustatytąValstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme; 4) priedus ir išeitines išmokas; 5) apskaičiuotas kompensacijas už kasmetines, tikslines atostogas (išskyrus nėštumo ir gimdymo atostogas bei atostogas vaikui prižiūrėti, kol

jam sueis treji metai), apskaičiuotas pinigines kompensacijas už nepanaudotas kasmetines atostogas ar už prastovos laiką; 6) premijas, pašalpas ir kitas išmokas.

Socialinio draudimo įmokų mokėjimas

Draudėjo ir apdraustojo asmens socialinio draudimo įmokas į Fondą apskaičiuoja, išskaito ir moka draudėjas nuo tos dienos, kurią apdraustasis asmuo pradeda dirbti, neatsižvelgdamas į draudėjo įregistravimo teritorinėje mokesčių inspekcijoje datą.

Apskaičiuotas socialinio draudimo įmokas draudėjas sumoka ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Įstaigos ir organizacijos, visiškai išlaikomos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų, apskaičiuotas socialinio draudimo įmokas turi sumokėti tą dieną, kurią iš Lietuvos Respublikos kredito įstaigų gauna lėšas praėjusio mėnesio darbo užmokesčiui mokėti, bet ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos.

Žemės ūkio bendrovės, žemės ūkio kooperatyvai ir ūkininkai už samdomus darbuotojus socialinio draudimo įmokas į Fondą  gali sumokėti iš anksto draudėjo ir Fondo valdybos teritorinio skyriaus pasirašytose sutartyse nustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki lapkričio 15 dienos. Kalendoriniais metais gali būti pasirašyta tik atsiskaitymo už einamuosius kalendorinius metus sutartis.

Asmenys, kurie verčiasi veikla įsigiję verslo liudijimus, išduotus trumpesniam negu 3 mėnesių laikotarpiui, privalo sumokėti socialinio draudimo įmokas už visą verslo liudijimo galiojimo laikotarpį per 5 darbo dienas nuo verslo liudijimo įsigaliojimo ar jo galiojimo laiko pratęsimo.

Socialinio draudimo įmokų mokėjimo tvarką nustato Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklės.