EKONOMIKOS TEORIJA

1 tema. EKONOMIKOS TEORIJOS ĮVADASEkonomika ir ekonomikos teorija.

Mikroekonominis ir makroekonominis ekonominių procesų tyrimo lygiai

Ekonomika atsiranda ten, kur yra produktų gamyba, mainai ir vartojimas. Jos atsiradimą lemia riboti ištekliai ir beribiai žmonių poreikiai. Šiuo požiūriu ekonomika yra ūkininkavimo būdas, kaip reikia tvarkyti ūkinę veiklą, kad mažiausiomis sąnaudomis geriausiai būtų patenkinti žmonių poreikiai. Istorijos raidoje keitėsi žmogaus ūkinė veikla, keitėsi ir ekonomikos supratimas. Antikoje ekonomika buvo siejama su natūraliniu vergoviniu ūkiu. Ilgą laiką ji buvo tapatinama su žemės ūkio veikla. Šiuo metu ekonomika traktuojama kaip ūkinė veikla, kai iš ribotų išteklių reikia sukurti kuo daugiau produktų. Ūkinė veikla – tai racionalus ūkininkavimas (min. sąnaudų max. rezultato). Ekonomikos teorija – mokslas apie tai, kaip efektyviai paskirstyti, naudoti ir valdyti ribotus išteklius siekiant maksimaliai patenkinti materialinius žmonių poreikius. Ji pateikia bendrus ekonomikos veikimo principus, kurie tinka bet kurioje žmogaus veikloje. Akademiniuose vadovėliuose skiriamos dvi ekonomikos teorijos dalys - mikroekonomika ir makroekonomika. Mikroekonomika – nagrinėja atskirų ūkio šakų ir rinkų funkcionavimą bei individualių ūkio subjektų (gamintojų ir vartotojų) elgseną rinkos ūkio sąlygomis. Ji tyrinėja išteklių ir pajamų paskirstymo problemas. Jos tikslas – atskleisti rinkos veikimo mechanizmą ir nustatyti rinkos subjektų elgsenos pasekmes bei rezultatus įvairiose rinkose. Mikroekonomikos tyrimo objektai:

1. Namų ūkis – grupė asmenų, kurių ekonominiai sprendimai tarpusavyje susiję. Jie atlieka 2 vaidmenis: 1. Aprūpina firmas gamybos veiksniais; 2. Yra prekių ir paslaugų pirkėjai ir vartotojai.2. Firma – tai tokia privačios ūkinės veiklos organizavimo forma, kai vienas ar keletas asmenų, turėdami savo bei

skolintą kapitalą, siekdami ekonominės naudos, organizuoja prekių bei paslaugų gamybą ir realizavimą.3. Rinka – tai visuma santykių, kurie atsiranda tarp rinkos subjektų gaminant, perkant ir parduodant prekes ir

paslaugas.4. Vyriausybės organai – ekonominės politikos reguliavimo įstaigos ( Seimas, Vyriausybė, teismai).

Makroekonomika - nagrinėja ekonominę sistemą kaip visumą. Ji leidžia suprasti ir paaiškinti bendrųjų ekonomikos dėsnių ir dėsningumų veikimą. Makroekonomikos tyrimo objektai: nacionalinis produktas ir visuminės išlaidos; nedarbas; infliacija; ekonomikos efektyvumas; pinigų politika; ekonomikos augimas. Makroekonomika padeda suvokti nuo ko priklauso ekonomikos augimas, stabilūs gyvenimo lygio kilimo tempai, kaip išvengti ekonomikos nuosmukio, kaip užtikrinti racionalų tarptautinį ekonominį bendradarbiavimą ir kt.

Ekonominės veiklos rezultatai ir ekonomikos ištekliai Materialiniam visuomenės gyvenimo pagrindui sukurti būtina ūkinė veikla dėka kurios visuomenė gali tenkinti savo poreikius (dvasinius, materialinius, socialinius, gamybinius, negamybinius,...). Pagrindiniais ekonominės veiklos rezultatais yra produktai (prekės ir paslaugos), kurie dar vadinami ekonominėmis gėrybėmis. Jų naudingumas priklauso nuo gebėjimo tenkinti tam tikrus poreikius ir sąnaudų jam sukurti ir pateikti vartotojui. Prekėms ir paslaugoms gaminti reikalingos žaliavos, medžiagos , mašinos, įrengimai, energija, darbuotojai ir kt. Visa tai vadinama ištekiais. Dauguma jų yra riboti ir vadinami gamybos veiksniais. Gamybos veiksniai skirstomi į 3 pagrindines grupes: žemė, darbas, kapitalas:

1. Žemė – terminas vartojamas plačiąja prasme, įtraukiant ne tik dirbamą žemę, bet ir visus gamtos turtus: naudingas iškasenas, vandenis, miškus, florą ir fauną, saulės energija ir t.t., t.y. apskritai visi gamtos ištekliai naudojami gamybos procese.

2. Darbas – žmogaus fizinis ar protinis sugebėjimas atlikti gamybines ar kitas ūkines funkcijas. Tai tikslinga, sąmoninga veikla.

3. Kapitalas – daiktai naudojami gamybos procese kitos prekės gamybai (pastatai, įrengimai, žaliavos, medžiagos), t.y. visi žmonių darbu sukurti materialiniai ištekliai. Tai realus, fizinis kapitalas Jis skirstomas į pagrindinį (pastatai, įrengimai, įrenginiai) ir apyvartinį (žaliavos, medžiagos, atsarginės dalys). Be fizinio kapitalo svarbus vaidmuo tenka finansiniam kapitalui, kuris skirstomas į piniginį (banko indėliai) ir nominalųjį (vertybiniai popieriai – akcijos ir obligacijos) kapitalą. Piniginis kapitalas yra pirminis kitų dviejų kapitalo formų atžvilgiu. Už pinigus įsigyjamos materialinės gamybos priemonės ir vertybiniai popieriai. Piniginio kapitalo išlaidos fiziniam kapitalui ar vertybiniams popieriams įsigyti vadinamos investicijomis.

1KAPITALAS

Ūkinės veiklos tipai

Ūkinė veikla – tai ne tik gamyba. Pagaminti produktai tam tikru būdu paskirstomi, reikalui esant tarpusavyje mainomi ir pagaliau vartojami. Todėl galima išskirti 4 ūkinės veiklos tipus (fazes) – gamyba, paskirstymas, mainai ir vartojimas. Materialinė gamyba – technologinis procesas, kurio metu gaminamos ekonominės gėrybės – prekės ir paslaugos. Gamyboje dalyvauja daug žmonių, naudojami praktiškai visi gamybos veiksniai. Pagamintas gamybos produktas paskirstomas tarp visų gamyboje dalyvavusių veiksnių (jų savininkų). Tačiau produktai paskirstomi ne fizine prasme, o paskirstomos pajamos, gautos realizavus rinkoje gamybos produktą. Taigi kiekvienam gamybos veiksniui priskiriama tam tikra pajamų dalis, priklausomai nuo jo reikšmingumo gamybos procese. Šios pajamos vadinamos renta, darbo užmokestis, palūkanos, pelnas. Šias pajamas paskirsto atitinkamų gamybos veiksnių rinkos, nustatydamos šių veiksnių rinkos kainas. Mainai būtini, nes nei vienas gamintojas negali pats sau pasigaminti visko, ko reikia jo poreikiams patenkinti. Gamybos tikslas yra gaminti produktus vartojimui – gamybiniam ir asmeniniam. Gamybinis vartojimas yra tik tarpinė grandis, nes jo tikslas kurti asmeninio vartojimo prekes.

Pagrindinė ekonomikos problema

Ekonomikos pagrindinė funkcija – patenkinti žmonių poreikius. Individualūs poreikiai skirstomi į materialinius (fizinius), socialinius ir intelektualinius. Poreikiai – beribiai, o ištekliai - riboti. Ir poreikiai auga greičiau negu ekonomikos galimybės. Ekonomikos problemos esmė – prieštaravimas tarp beribių poreikių ir ribotų išteklių. Todėl reikia rinktis iš tų galimybių, kurias leidžia riboti ištekliai. Taigi ekonomikos problema - tai pasirinkimo problema, ji išskaidoma į 3 uždavinius:1) ką gaminti – kiek ir kokių prekių, kad labiausiai patenkinti visuomeninius poreikius?2) kaip gaminti 3) kam gaminti (kaip paskirstyti gamybos produktus visuomenės nariams)?

Gamybos galimybių riba. Mūsų poreikiai yra beribiai, o gamybos ištekliai riboti, todėl lieka vienintelė išeitis – efektyviai naudoti ribotus išteklius didėjantiems poreikiams tenkinti. Gamybos galimybių riba rodo maksimalią produktų gamybos apimtį, kurią galima pagaminti turimais ištekliais. Jeigu gaminame du produktus, tai norėdami didinti vieno produkto gamybą, turime mažinti kito produkto gamybą. Dėl ribotų išteklių negalime didinti abiejų produktų gamybos vienu metu.

Ekonominė politika, jos tikslai ir priemonės

Ekonominė politika - tai tikslai ir priemonės, kurių siekia vyriausybė ekonomikos srityje. Svarbiausi ekonominės politikos tikslai:

1. Žemas nedarbo lygis. Kiekvienam norinčiam ir galinčiam dirbti turi būti sudarytos tam sąlygos;2. Kainų stabilumas. Būtina išvengti bendro kainų lygio pakilimų (infliacijos) ar kritimų (defliacijos);3. Tolygesnis pajamų paskirstymas;4. Ekonominė laisvė. Visi turi teisę laisvai pasirinkti sau užsiėmimą, leisti savo pajamas kaip nori;5. Socialinis saugumas. Socialinis aprūpinimas sergančių, neįgalių, senų;6. Ekonomikos augimas(gamybinių pajėgumų didėjimas) Užtikrinti pastovų augimą, t.y. didesnio kiekio ir geresnės kokybės prekių ir paslaugų gamybą. Kitaip tariant užtikrinti aukštesnį gyvenimo lygį;7. Ekonomikos efektyvumas. Siekti kuo didesnės naudos panaudojus minimumą ribotų išteklių kiekio.8. Aplinkos standartai.

2

Piniginis Nominalusis kapitalas

Apyvartinis kapitalas

Pagrindinis kapitalas

Fizinis (realusis) kapitalas

Finansinis kapitalas

Metodai arba priemonės, kurios naudojamos šiems tikslams pasiekti vadinamos ekonominės politikos instrumentais. Pagrindinės priemonės: mokesčiai, muitai, vyriausybės išlaidos, tiesioginis valstybinis ekonomikos reguliavimas arba dalyvavimas ekonominėje veikloje, socialinės ir investicinės programos, pinigų kiekio šalyje reguliavimas. Mokesčių bei valstybės išlaidų dydžio reguliavimas leidžia veikti gamybos apimtį, užimtumą bei infliacijos lygį norima kryptimi. Tokia ekonominė politika atsispindi formuojamame valstybės biudžete.

Valstybės mokesčių sistema ir mokesčių funkcijos

LR mokesčių administravimo įstatymas numato per 25 rūšis įvairius mokesčius ir įmokas. Šalyje renkamų mokesčių visuma, sudaryta pagal tam tikrus bendrus principus, vadinama mokesčių sistema. Pagal apmokestinimo objektą visus mokesčius galima suskirstyti į 3 stambias grupes:

a. privačių namų ūkių ir įmonių pajamų mokesčiai (darbo užmok., palūkanos, pelnas, renta, kt.);b. nuosavybės, t.y. nekilnojamojo turto mokesčiai (žemės mokestis, žemės nuomos mokestis, palikimo mokestis ir kt.);c. prekių ir paslaugų pardavimo mokesčiai (PVM, akcizai, importo muitai).

Pagal apmokestinimo subjektą mokesčius galima suskirstyti į:a) tiesioginius; (Pajamų ir turto mokesčiai, nes turi tiesioginius adresatus – fizinius ir juridinius asmenis, gaunančius pajamas ir turinčius turtą. Tai gyventojų pajamų mokestis, įmonių pelno mokestis, socialinio draudimo įmokos ir kt.)b) netiesioginius (juos sumoka vartotojas pirkdamas prekes ir paslaugas, kurios yra apmokestinamos. Tai PVM, akcizai, muitai. Netiesioginiai mokesčiai didina kainą, gilina socialines problemas ir turi regresinį pobūdį.)

Pagal tai, kaip mokesčių tarifas kinta priklausomai nuo apmokestinimo sumos, mokesčiai skirstomi į: a) progresinius (kai apmokestinimo suma didėja, mokesčio tarifas taip pat didėja);b)proporcinius (kai lieka pastovus);c) regresinius (kai mažėja).

Mokesčių sistema formuojama remiantis neutralumo, tikslingumo, paprastumo ir aiškumo, teisingumo principais.

Mokesčių funkcijos:1. fiskalinė - susijusi su valstybės biudžeto formavimu;2. ekonomikos reguliavimo. Jais galima reguliuoti gamybos apimtį, o tuo pačiu ir užimtumo bei infliacijos lygį (didinant mokesčius mažinama vartotojų perkamoji galia, tuo pačiu visuminė paklausa ir gamybos apimtis, o kartu ir infliacija)3. socialinė. Jie tam tikru mastu mažina pajamų nelygybę, jei gaunantys didesnes pajamas moka didesnius mokesčius.

Istoriniai ūkio tipai ir jų raidos veiksniai Visuomenės ūkių raidoje galima išskirti 3 ūkio tipus: tradicinį, rinkos, centralizuotai planuojamą.

Tradiciniame ūkyje (dar vadinamame natūraliniu) gaminama tai, kas būtina pačiam gamintojui išgyventi. Būdinga: primityvi gamyba, naudojami tik pirminiai gamybos veiksniai – žemė ir darbas. Pagrindinis ūkio vienetas – šeimos ūkis. Augant šeimos ūkio produktyvumui, dėl vis gilėjančio darbo pasidalijimo ir darbo specializacijos, buvo pagaminama daugiau nei reikėjo. Perteklius buvo mainomas į kitus produktus. Atsirado natūriniai mainai. Mainus labai paspartino pinigų atsiradimas. Augant gamybos produktyvumui vis didėjo gamintojų, gaminančių ne konkrečiam vartotojui, bet anoniminiam pirkėjui, t.y. formavosi prekinė gamyba. Kartu su pinigų išplitimu plėtėsi ir tobulėjo mainai, atsirado konkurencija. Tai sudarė sąlygas atsirasti rinkos ūkiui, kuris ilgainiui tapo vyraujančiu. Gamyba labai specializavosi ir tapo visuomenine, o ūkio subjektai – priklausomi vieni nuo kitų. Rinkos ūkis – kuriame dauguma kapitalo yra privatinėje nuosavybėje, o ekonominius sprendimus lemia rinkos kainų sistema.

Centralizuotai planuojamas (komandinis) ūkis – kai dauguma gamybos priemonių nuosavybės teise priklauso valstybei, o svarbiausius ekonominius sprendimus priima valstybinės institucijos. Gamybos apimtis nustato valstybinis planas. Pagal jį buvo paskirstomi ir gamybos ištekliai. Kainos taip pat nustatomos centralizuotai. Gryname pavidale šie ūkio tipai neegzistuoja.

Pagrindiniai ūkio raidos veiksniai : darbo pasidalijimas ir su juo susijusi specializacija, mainų išplitimas bei pinigų atsiradimas ir tobulėjimas.

3

Šiuolaikinis rinkos ūkis nėra laisva rinka. Įvairių šiuolaikinės rinkos šalių ekonomikos nėra tapatingos, nors turi ir bendrų bruožų. Nors šiuolaikinis rinkos ūkis remiasi rinkos principais, tačiau valstybė tam tikru mastu kontroliuoja ir reguliuoja ūkinę veiklą vykdydama ekonominę politiką. Rinka reguliuojama ekonominiais metodais, tai reiškia, kad valstybė formuoja ir keičia rinkos veikimo sąlygas, neretai net apribodama, tačiau nepašalindama pačios rinkos veikimo.Be to greta privatinio sektoriaus veikia ir valstybinis (Š. Amerika, Europa, Japonija), t.y. greta privataus kapitalo įmonių veikia ir valstybinės.

2 tema. PELNAS IR GAMYBOS KAŠTAI

Įmonė. Pagrindinės verslo organizavimo formos

Įmone vadinamas ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymų nustatyta tvarka tam tikrai komercinei ūkinei veiklai. Įmonės gali būti privačios arba valstybinės. Paprastai skiriamos trys pagrindinės privataus verslo organizavimo formos: individuali (privati) įmonė, partnerinė (ūkinė) bendrija, akcinė bendrovė.

LR yra šios pagrindinės įmonių rūšys:1) individualios (personalinės) įmonės;2) tikrosios ūkinės bendrijos;3) komandinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos;4) akcinės bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės ir investicinės bendrovės;5) valstybės įmonės;6) savivaldybės įmonės;7) žemės ūkio bendrovės;8) kooperatinės bendrovės;9) Europos bendrovės;10) Europos kooperatinės bendrovės.

Įmonė, kaip teisės subjektas, yra juridinis asmuo. Individualios įmonės ir ūkinės bendrijos yra neribotos, o visos likusios – ribotos turtinės atsakomybės įmonės.

Įmonininkas – subjektas, kuris nuosavybės teise valdo, naudojasi ir disponuoja įmonės turtu, organizuoja ūkinę įmonės veiklą. Įmonininku gali būti fizinis arba juridinis asmuo bei jų grupė. Jeigu įmonė nuosavybės teise priklauso LR, įmonininko funkcijas atlieka įmonės valdymo organai.

Darbo santykiai įmonėje gali būti grindžiami samdos sutartimi (santykius reguliuoja samdos sutartis ir LR įstatymai) arba naryste ūkinėje bendrijoje (santykius reguliuoja įmonės steigimo dokumentai).

Individuali (personalinė) įmonė. Nuosavybės teisė priklauso fiziniam asmeniui arba keliems fiziniams asmenims bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Įmonės turtas neatskirtas nuo įmonininko turto, kuris už įmonę atsako visu savo turtu. Įmonė privalo turėti firmos vardą – juo įvardijamas jos savininkas. Individualios įmonės steigimą, likvidavimą ir veiklą reglamentuoja LR CK bei kt. įstatymai.

Tikroji ūkinė bendrija. Tai visiškos turtinės atsakomybės įmonė, įsteigta bendrosios jungtinės veiklos sutartimi sujungus kelių fizinių arba juridinių asmenų turtą į bendrą dalinę nuosavybę. Narių turi būti ne mažiau kaip 2 ir ne daugiau kaip 20, jais negali būti valstybinės institucijos, išskyrus įstatymo numatytus atvejus. Už bendriją jos nariai atsako solidariai visu savo turtu. Bendrija neatsako pagal savo narių prievoles, nesusijusias su bendrijos veikla. Tikroji ūkinė bendrija turi firmos vardą, kuriuo turi būti įvardytos bent vienas jos savininkų.

Komandinė (pasitikėjimo) ūkinė bendrija. Ją sudaro bendros firmos vardu veikiantys tikrieji nariai ir nariai komanditoriai, kuriems įmonės turtas priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. Komandinės bendrijos turtas nėra atskirtas nuo bendrijos tikrųjų narių turto. Pagal bendrijos prievoles tikrieji jos nariai solidariai atsako visu savo turtu, o nariai komanditoriai – tik ta turto dalimi, kurią pagal sutartį yra perdavę bendrijai. Bendrija neatsako už savo narių prievoles, nesusijusias su bendrijos veikla. Komandinėje bendrijoje turi būti bent vienas tikrasis ir bent vienas narys komanditorius, o nariai gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys. Komandinė bendrija privalo turėti firmos vardą, kuriame įvardytas bent vienas tikrasis jos narys.

Akcinė bendrovė ir uždaroji akcinė bendrovė. Bendrovė yra ribotos turtinės atsakomybės įmonė, kurios kapitalas padalytas į akcijas. Akcija – vertybinis popierius, rodantis jo savininko dalyvavimą bendrovės kapitale ir suteikiantis jam turtines ir neturtines teises. Akcinis kapitalas nuosavybės teise priklauso bendrovei kaip juridiniam asmeniui. Akcininkai yra bendrovės nariai, kuriais tampama įstatymų numatyta tvarka įsigijus bendrovės akcijų. Jais gali būti fiziniai, juridiniai asmenys ir valstybė, kuriai atstovauja atitinkama valstybės institucija. UAB akcijų cirkuliavimo sritis uždara. AB įstatinis kapitalas, kuris sudaromas iš įnašų, gautų už akcijas, turi būti ne mažesnis kaip 150 000 litų, o akcininkų skaičius neribojamas. UAB įstatinis kapitalas gali būti nemažesnis kaip 10 000 litų, jos akcininkų – ne daugiau kaip 100. Bendrovės steigėjai gali būti LR ir kitų valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys. Kiekvienas steigėjas privalo būti ir bendrovės akcininkas.o Bendrovės valdymo organai:

4

Visuotinis akcininkų susirinkimas. Tai aukščiausias bendrovės valdymo organas, kuris turi teisę keisti bendrovės įstatus, įstatinį kapitalą, rinkti stebėtojų tarybą bei priimti kitus principinius sprendimus.

Stebėtojų taryba skiria bendrovės valdybos narius ir atleidžia juos iš pareigų, analizuoja valdybos veiklą. Valdyba svarsto bei tvirtina įmonės valdymo struktūrą ir pareigybes, kontroliuoja administracijos veiklą,

šaukia visuotinius akcininkų susirinkimus ir sudaro jų darbotvarkę. Bendrovės administracija organizuoja ir vykdo ūkinę bendrovės veiklą. Administracijai vadovauja

administracijos vadovas, kurį skiria valdyba. Vadovas sudaro darbo sutartis su bendrovės darbuotojais (išskyrus vyriausiąjį finansininką), pagal valdybos nutarimus ir darbo reglamentą turi teisę sudaryti sandorius bendrovių vardu.

o Akcinių bendrovių įstatymas numato, jog akcinė bendrovė visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimu gali nesudaryti arba stebėtojų tarybos, arba valdybos, o uždaroji akcinė bendrovė – ir abiejų šių organų. Tokiu atveju jų funkcijos perduodamos kitiems bendrovės valdymo organams.

Investicinė bendrovė. Tai akcinė bendrovė, kurios pagrindinė veikla yra sukauptų lėšų investavimas į vertybinius popierius. Iš pagrindinės veiklos investicinė bendrovė gauna daugiau kaip 60 proc. pajamų ir daugiau kaip 50 proc. bendrovės turto vertės sudaro vertybiniai popieriai. Investicinė bendrovės rūšys: 1) investicinė kintamojo kapitalo bendrovė, kurios investicijų portfelis yra diversifikuotas, o išleistos akcijos – išperkamosios; bet kuriuo metu jos gali būti grąžintos bendrovei; 2) uždarasis investicinis fondas, kurio investicinis portfelis yra diversifikuotas, o jo akcijos nėra išperkamosios; 3) kontroliuojanti investicinė bendrovė, kurios investicijų portfelis nėra diversifikuotas, o jos akcijos nėra išperkamosios.

Valstybės (savivaldybės) įmonė. Tai įmonė, nuosavybės teise priklausanti valstybei arba savivaldybei, turinti ribotą turtinę atsakomybę. Valstybė (savivaldybė) neatsako pagal įmonės prievoles, o įmonė neatsako pagal valstybės (savivaldybės) prievoles. Valstybės ir savivaldybės įmonės turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja turto patikėjimo teisėmis. Kapitalui įmonių valdymo organuose gali atstovauti valstybės arba savivaldybės valdininkai LR Vyriausybės nustatyta tvarka.

Žemės ūkio bendrovė. Tai fizinių asmenų, sujungusių savo turtą į bendrąją nuosavybę, įsteigta žemės ūkio gamybinės ir komercinės veiklos įmonė. Ne mažiau kaip 50 proc. bendrovės pajamų turi sudaryti pajamos iš veiklos, susijusios su žemės ūkiu. Bendrovėje turi būti ne mažiau kaip du nariai, maksimalus narių skaičius neribojamas. Žemės ūkio bendrovė yra ribotos turtinės atsakomybės įmonė. Bendrovės steigėjai gali būti LR piliečiai arba LR piliečiai kartu su užsienio piliečiais. Bendrovė turi savo pavadinimą, pagal kurį ją būtų galima atskirti nuo kitų įmonių.

Kooperatinė bendrovė. Tai grupės fizinių arba fizinių ir juridinių asmenų savanoriškai įsteigtas ūkio subjektas, kurio kapitalo ir narių sudėtis kintanti, kuris yra skirtas savo narių ekonominiams, ūkiniams bei socialiniams poreikiams tenkinti ir veikia narių iniciatyva. Tai ribotos turtinės atsakomybės ūkio subjektas, atsakantis tik savo turimu turtu ir neatsakantis už narių prievoles, nesusijusias su bendrovės veikla. Kooperatinę bendrovę sudaro ne mažiau kaip trys fiziniai arba fiziniai ir juridiniai asmenys. Kooperatinės bendrovės steigėjai gali būti ne mažiau kaip penki Lietuvos Respublikos piliečiai, sulaukę 18 metų, arba piliečiai ir juridiniai asmenys, įregistruoti Lietuvoje. Kooperatinė bendrovė turi savo pavadinimą, kuriame nurodomas ir jos veiklos pobūdis.

Europos bendrovė. Tai ribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo, kurio įstatinis kapitalas padalintas į dalis – akcijas. Europos bendrovės įstatinio (nuosavo) kapitalas turi atitikti ES Tarybos nustatytus reikalavimus, t.y. negali būti mažesnis nei 120 000 eurų. Bendrovės buveinė turi būti ES šalyje, kurioje yra jos centrinė būstinė. Buveinė gali būti perkeliama į kitos ES valstybės teritoriją. Europos bendrovės pavadinime būtina santrumpa „SE“. Europos bendrovės veiklai vadovauja valdymo (administravimo) organas, kurio narių skaičius negali būti mažesnis kaip 3. Bendrovės veiklos priežiūrą vykdo priežiūros organas, kurio narių skaičius negali būti mažesnis kaip 3 ir didesnis kaip 15. Valdymo arba priežiūros organas bendrovės įstatuose nurodyta tvarka turi paskirti valdymo (administravimo) organo narį, kuris atsako už Europos bendrovės valdymą taip, kaip akcinės bendrovės vadovas atsako pagal LR teisės normas.

Europos kooperatinė bendrovė. Tai ribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo. Bendrovės buveinė ir jos nuolatinio valdymo organo buvimo vieta turi sutapti. Buveinė gali būti perkeliama ir į kita Europos Sąjungos šalį. Europos kooperatinės bendrovės pavadinime būtina santrumpa SCE, nurodanti jos organizavimo teisinę formą. Europos kooperatinės bendrovės veiklai vadovauja bendrovės valdymo (administravimo) organas, kurio narių skaičius turi būti ne mažesnis kaip 3 ir ne didesnis kaip 15. Valdymo arba priežiūros organas Europos kooperatinės bendrovės įstatuose nustatyta tvarka turi paskirti valdymo (administravimo) organo narį, kuris atsako už Europos kooperatinės bendrovės valdymą taip, kaip kooperatinės bendrovės administracijos vadovas atsako pagal LR teisės normas.

Lietuvoje veikiančios įmonės, esant reikalui, gali jungtis į stambesnius vienetus, pvz. konfederacijas, asociacijas, Europos ekonominių interesų grupes ir kitus junginius, jei tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės normoms bei Europos Sąjungos teisės aktams.

Įmonių ūkinės veiklos pagrindai. Visos įmonės turi vienodas teisines ir ekonomines ūkininkavimo sąlygas. Įmonė turi teisę užsiimti bet kokia komercine ūkine ar kitokia veikla, neuždrausta LR įstatymais, nesuvaržyta

5

įmonės steigimo arba kitais dokumentais. Įmonės veikia savarankiškai, joms neprivalomos valstybinės valdžios arba valdymo organų užduotys. Valstybės organai neturi teisės tvarkyti įmonės reikalų arba administraciniais metodais reguliuoti jos veiklą, išskyrus įstatymų numatytus atvejus (pvz.: bankroto ar paskelbus ypatingąją padėtį). Įmonė turi teisę laikyti paslaptyje komercinės veiklos dokumentus. Įmonės privalomai tvarko apskaitą ir teikia valstybės organams informaciją apmokestinimo ir buhalterinės finansinės apskaitos klausimais. Įmonių veikla gali būti tikrinama.

Pelnas

Pelnas yra pagrindinis įmonės tikslas. Rinkos ekonomikos sąlygomis pelno dydis yra verslo įmonės veiklos efektyvumo rodiklis – kuo pelnas

didesnis, tuo įmonės veikla efektyvesnė, ir atvirkščiai. Bendrasis įmonės pelnas (BPL) apibrėžiamas kaip bendrųjų pajamų (BPJ) ir bendrųjų kaštų (BK),

susidarančių gaminant ir parduodant šią produkciją, skirtumas, t. y.: . Bendrosios pajamos BPJ – tai gamintojo (įmonės) gautos pajamos už parduotą produkciją. Bendrieji kaštai BK – tai gamybos išteklių, panaudotų visai produkcijai pagaminti ir jai parduoti, sąnaudų

kaina (darbo užmokestis, transporto išlaidos, išlaidos žaliavai pirkti, nuomos mokestis, palūkanos ir kt.). Šios išlaidos aiškios, dokumentuotos, apskaitomos įmonės buhalteriniuose dokumentuose ir vadinamos buhalteriniais arba tiesioginiais kaštais.

Realūs kaštai turi būti matuojami ne vien aiškiomis išlaidomis, bet ir įvertinant prarastą naudą palyginus pasirinktą išteklių naudojimo alternatyvą su atmesta. Tokie kaštai vadinami alternatyviniais. Į juos verslininkas įtrauks ne tik buhalterinius (tiesioginius, aiškius) kaštus, bet ir negautas pajamas už savo išteklių (savo darbo, kapitalo, žemės) naudojimą savame versle, kurios jam tektų darbo užmokesčio, rentos, palūkanų forma, jei jis tuos išteklius būtų panaudojęs kitu alternatyviu būdu (būtų išnuomavęs ir pats dirbtų kitur). Šių negautų pajamų negalima tiksliai apskaičiuoti, jos gali būti tik numanomos. Tai nuosavų gamybos išteklių naudojimo kaštai matuojami pajamomis, kurias galima būtų gauti kitu, geriausiu būdu.

Ekonominiai kaštai – mokėjimai visų gamybos veiksnių savininkams. Jie susideda iš tiesioginių (buhalterinių) ir numanomų kaštų.

Dėl dvejopos kaštų sudėties bendras pelnas skirstomas į: Buhalterinis (bendrasis) pelnas apskaičiuojamas iš įmonės bendrųjų pajamų atėmus buhalterinius

(tiesioginius) kaštus. Normalus ir ekonominis pelnas apskaičiuojamas iš įmonės bendrųjų pajamų atėmus alternatyvinius

(tiesioginius ir numanomus) kaštus. Jei rezultatas lygus nuliui, tai bendrosios pajamos padengia alternatyvinius kaštus. Įmonė gauna normalų pelną, kuris kompensuoja verslininko iniciatyvą ir verslo riziką. Tai mažiausios pajamos, kurias verslininkas turi gauti už nuosavų išteklių naudojimą. Normalus pelnas tai minimalus pelnas, kuris būtinas suformuoti ir išlaikyti kapitalą tam tikroje veiklos sferoje. Jis neturi būti mažesnis už paskolinto piniginio kapitalo palūkanų normą. Jei iš įmonės bendrųjų pajamų atėmus alternatyvinius (tiesioginius ir numanomus) kaštus rezultatas bus teigiamas, reiškia įmonė gauna ne tik normalų, bet ir ekonominį pelną. Jis gali būti apskaičiuotas ir kaip skirtumas tarp buhalterinio (bendrojo) ir normalaus pelno. Jei iš įmonės bendrųjų pajamų atėmus alternatyvinius (tiesioginius ir numanomus) kaštus rezultatas bus neigiamas, sakoma, kad verslas ekonomiškai nuostolingas.

Privatūs ir visuomeniniai kaštai

Individualūs kaštai – tai įmonės išlaidos gamybos veiksniams įsigyti. Visuomenės kaštais turėtų būti laikoma visų individualių kaštų suma. Tačiau įmonių veikla sukelia ir

pašalinius poveikius – teršia aplinką ir gamtą, kelia triukšmą ir dėl to visuomeniniai kaštai paprastai yra didesni, nes už tai paprastai dar moka visuomenė.

Trumpo laikotarpio gamybos produktas.

Mažėjančio rezultatyvumo dėsnis

Trumpasis ir ilgasis gamybos laikotarpis. Gamybos procese naudojamas realusis kapitalas susideda iš pagrindinio kapitalo (pastatai, įrenginiai, mašinos) ir apyvartinio kapitalo (medžiagos, žaliavos, atsarginės detalės). Apyvartinis kapitalas, reikalingas tam tikram produkcijos kiekiui pagaminti, sunaudojamas per vieną gamybos ciklą ir fiziškai įeina į pagamintą produkciją. Tuo tarpu pagrindinis kapitalas tarnauja ilgai ir per vieną gamybos ciklą jis nesunaudojamas. Pagrindinis kapitalas susidėvi laipsniškai ir po tam tikro laiko jis turi būti atkuriamas (amortizuojamas). Lėšos, būtinos

6

pagrindiniam kapitalui atkurti, kaupiamos dalimis, atskaitant nustatytą metinių pajamų dalį į amortizacijos fondą. Didinant gamybą nesunku didinti apyvartinį kapitalą iki reikiamo dydžio (jei tik yra piniginių lėšų). Tuo tarpu pagrindinis kapitalas, t. y. gamybiniai pajėgumai, negali būti taip greitai keičiami ir tam tikrą laiko tarpą jie yra pastovūs, nes naujiems pastatams pastatyti, sumontuoti ir suderinti įrenginius, technologines linijas reikia laiko.

Trumpasis gamybos laikotarpis – tai laiko tarpas, per kurį neįmanoma pakeisti įmonės gamybinių pajėgumų, t. y. pagrindinio kapitalo. Gamybos apimtis trumpuoju laikotarpiu gali būti didinama didinant darbo sąnaudas. Atitinkamai didės ir apyvartinio kapitalo sąnaudos. Taigi trumpojo laikotarpio gamybos veiksniai gali būti skirstomi į pastovius ir kintamus. Trumpasis laikotarpis konkrečiu laiko tarpu nėra apibrėžtas. Jis priklauso nuo gamybos specifikos.

Per ilgąjį laikotarpį gali būti pakeisti ir gamybiniai pajėgumai – jie gali būti pritaikyti prie numatomos gamybos apimties. Taigi ilguoju laikotarpiu visi gamybos veiksniai, iš jų ir pagrindinis kapitalas, yra kintami. Kartais yra naudojama ir labai ilgo laikotarpio sąvoka, kuri suprantama kaip toks laiko tarpas, per kurį gali pakisti ne tik gamybos veiksnių apimtis, bet ir gamybos technologija.

Mažėjančio rezultatyvumo dėsnis – didėjant kintamojo veiksnio sąnaudoms ir esant tam tikram šio veiksnio dydžiui, pasiekiama tokia ribinio produkto apimtis, kai kiekvienas papildomas kintamojo veiksnio vienetas padidina bendrąjį produktą mažiau, negu prieš tai sunaudotas kintamojo veiksnio vienetas. Trumpuoju laikotarpiu firma paprastai plečia gamybą tik didindama darbuotojų skaičių. Kapitalas ir žemė lieka nekintami. Jei įmonės gamybiniai pajėgumai (veiksniai) nekintami ir ji keičia gamybos apimtį tik didindama darbuotojų skaičių, pradžioje gamybos augimo tempai aplenkia darbuotojų augimo tempus ir rezultatyvumas didėja. Bet vėliau, esant pastoviam įrengimų kiekiui, pasiekiamas optimalus darbuotojų skaičius ir tolesnis jų didinimas, nors ir didins produkcijos kiekį, bet vis lėčiau. Pagaliau ateis momentas, kai papildomas darbuotojas ne tik nesugebės padidinti gamybos, bet ji net sumažės, nes tam darbuotojui pradės trukti mašinų, įrengimų, įrenginių ir jis ne tik pats negalės normaliai dirbti, bet jau ims trukdyti ir kitiems

Vidutinis produktas – tai bendrasis produktas, padalintas iš darbuotojų skaičiaus ir dažnai apibūdinamas darbo našumo terminu.

Ribinis produktas – produkto prieaugis, padidinus darbuotojų skaičių 1 žmogumi, kitiems veiksniams nekintant.

Iš pradžių tiek vidutinis, tiek ir ribinis produktas didėja, paskui pradeda mažėti.

Trumpo laikotarpio kaštai

Bendrieji kaštai – visų gamyboje sunaudotų gamybos veiksnių vertė. Tai darbo užmokesčio išlaidos, transporto išlaidos, išlaidos žaliavai pirkti, nuomos mokestis, palūkanos ir kt.

Visus įmonės kaštus galima suskirstyti į pastovius ir kintamus. Pastovūs kaštai, tai kaštai kurie nesikeičia kintant gamybos apimčiai (nuomos mokestis, palūkanos, amortizaciniai atskaitymai ir kt.). Kintami kaštai, tai kaštai kurie keičiasi kintant gamybos apimčiai (transporto išlaidos, išlaidos žaliavai pirkti ir kt.).

Vidutiniai kaštai – kaštai tenkantys vidutiniškai vienam produkcijos vienetui. Apskaičiuojami bendruosius kaštus dalinant iš pagamintos produkcijos kiekio.

Ribiniai kaštai yra bendrųjų kaštų padidėjimas, reikalingas papildomam produkcijos kiekiui pagaminti. Jie apskaičiuojami bendrųjų kaštų pokytį dalinant iš pagamintos produkcijos kiekio pokyčio.

Kol ribiniai kaštai mažesni už vidutinius bendruosius ir vidutinius kintamus kaštus, pastarieji mažėja, o kai ribiniai kaštai didesni už vidutinius – jie didėja (2.1 pav). Todėl įmonė, siekianti gaminti minimaliomis išlaidomis, turi pasirinkti tokią gamybos apimtį, kuriai esant bendrieji vidutiniai kaštai sutampa su ribiniais kaštais.

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10

Ribiniai kaštai Lt

Vidutiniai past.k. Lt

Vidutiniai kint.k. Lt

Vidutiniai bendr.k.Lt

2.1 pav. Trumpo laikotarpio kaštai

Ilgo laikotarpio vidutiniai kaštai

Jei vieno veiksnio didinimo rezervai išsemti, o įmonė nori plėsti gamybą, jai tenka didinti visus gamybos veiksnius (ne tik darbą, bet ir kapitalą). Todėl susiformuoja nauja vidutinių kaštų kreivė su mažesniais

7

minimaliais kaštais. Įmonė gali kurį laiką taip plėsti gamybą, t.y. keisti visus gamybos veiksnius ir mažinti vidutinius bendruosius kaštus. Tačiau pasiekus tam tikrą tašką, toliau didinant visus gamybos veiksnius ir tuo pačiu gamybą, bendrieji vidutiniai kaštai vis vien didės (dėl gremėzdiško valdymo, sudėtingos kontrolės ir pan.). Sujungus visų bendrųjų vidutinių kaštų kreivių minimalius taškus, gausime ilgo laikotarpio vidutinių kaštų kreivę (2.2 pav.). Ji rodo kaip pasiekti mažiausius vidutinius kaštus bet kokiai norimai gamybos apimčiai.

2.2 pav. Ilgo laikotarpio kaštai

Masto ekonomija – vidutinių kaštų mažėjimas, didėjant gamybos apimčiai. Ją sąlygoja:1. racionalus darbo pasidalijimas ir specializacija. Didėjant gamybai galima efektyviau organizuoti gamybos

procesą jį specializuojant; atskiras operacijas suskaidant į smulkesnes ir panaudoti specializuotus našesnius įrengimus, įtvirtinti darbo įgūdžius ir kvalifikaciją. Tai didina rezultatyvumą ir lemia vidutinių kaštų mažėjimą.

2. gamybos valdymo specializacija;3. efektyvus realaus kapitalo panaudojimas;4. gamybos atliekų panaudojimas.

a. Esant masto antiekonomijai, vidutinių kaštų kreivė vis sparčiau kyla. Pagrindinė šito priežastis – valdymo problemos (sunkiau kontroliuojama ir koordinuojama gamyba, gremėzdiškas valdymas, dėl ko mažėja visos firmos efektyvumas, didėja gamybos kaštai).

3 tema. RINKOS ELEMENTAI IR JOS VEIKIMAS

Rinkos samprata. Produktų, ištekliųir pinigų apyvarta rinkos ūkyje

Rinka – tai tam tikra socialinių ekonominių santykių sistema, kur prekės mainomos į pinigus,vyksta prekės visuomeninis įvertinimas, pardavėjo ir pirkėjo interesų suderinimas. Joje sąveikauja dvi grupės rinkos subjektų, turinčių skirtingus interesus, – pirkėjai ir pardavėjai (vartotojai ir gamintojai). Priešingi rinkos dalyvių interesai suderinami per rinkos savaiminio reguliavimo mechanizmą, kurio pagrindas yra rinkos kainų sistema. Rinkos kaina yra svarbiausias rinkos parametras. Tai tas orientyras, kuriuo remdamiesi rinkos subjektai priima savo sprendimus. Kaina – tai prekės vertės piniginė išraiška. Rinkos kainos informuoja rinkos dalyvius apie padėtį rinkoje, kartu orientuoja ir jų veiklą. Didelės rinkos kainos, palyginti su gamybos sąnaudų kaina, rodo prekių stygių, t. y. nepatenkintą vartotojų paklausą, ir gamintojai, siekdami maksimalaus pelno, plečia gamybą. Tuo tarpu mažos kainos rodo, jog rinkoje yra prekių perteklius, ir tai verčia gamintojus siaurinti arba visai nutraukti gamybą. Remiantis kaina priimami sprendimai: Ką gaminti? Kaip gaminti? Kam gaminti? Kiek gaminti? Per kainų mechanizmą rinka užtikrina išteklių, produktų ir pajamų paskirstymą ir naudojimą.Sąveiką tarp visų rūšių rinkų rodo dviejų srautų judėjimas priešingomis kryptimis – į vieną pusę juda materialiniai srautai (prekės, gamybos veiksniai), o į kitą – pinigai (pajamos ir išlaidos) (žr. pav.).

8

3.1 pav. Produktų, išteklių ir pinigų apyvarta rinkos ūkyje

Namų ūkiai per gamybos veiksnių rinką teikia įmonėms darbą, žemę, kapitalą už tai gaudami atitinkamas pajamas ( darbo užmokestį, rentą, palūkanas, nuomos mokestį). Įmonės, įsigijusios šiuos gamybos veiksnius, vykdo tam tikrą ūkinę veiklą ir pagamina prekes ir paslaugas, kurias per vartojimo reikmenų rinką parduoda namų ūkiams. Namų ūkio subjektai, t.y. vartotojai įsigyja tuos vartojimo reikmenis, o įmonės už tai gauna iš vartotojų atitinkamus pinigus. Už gautas pajamas įmonės vėl įsigyja gamybos veiksnius gamybai tęsti, o namų ūkis, pardavęs tuos gamybos veiksnius (išteklius), gauna pinigus prekėms įsigyti. Šis procesas cikliškai kartojasi.

Rinkos struktūros. Konkurencija ir jos tipai

Šiuolaikinis rinkos ūkis - tai įvairių tipų tarpusavyje susietų rinkų visuma. Teritoriniu požiūriu rinka klasifikuojama į : tarptautinę, regioninę, pasaulinę, vietinę. Pagal objektą išskiriamos gamybos veiksnių (išteklių) bei vartojimo prekių ir paslaugų rinkos. Pastarosios klasifikuojamos dar smulkiau, t.y. pagal atskiras produktų rūšis: drabužių rinka, avalynės rinka ir t.t. Rinka gali būti legali (oficiali) ir nelegali. Pagal subjektus (rinkos dalyvius) rinka klasifikuojama į:

1. Tobula konkurencijos: didelis rinkos dalyvių skaičius ir jie neturi jokios įtakos rinkos kainai.2. Netobulos konkurencijos rinka, kurios dalyviai gali paveikti rinkos kainą. Jai priklauso:

Monopolinė rinka – vienas gamintojas, kuris yra kainų ieškotojas; Oligopolinė rinka – kurioje žymi pasiūlos dalis tenka kalioms didelėms firmoms. Jos turi monopolinę galią, bet pavienės vengia kainų konkurencijos. Duopolinė – 2 pardavėjai. Monopolinės konkurencijos rinka – gana daug nedidelių firmų, gaminančių diferencijuotą tos pačios paskirties produkciją ir turi nežymų poveikį kainai.

Pirkėjų atžvilgiu rinka skirstoma į: a) Monopsonija – rinka, kurioje yra vienintelis pirkėjas;b) Oligopsonija – rinka turinti kelis pirkėjus.c) Abipusė monopolija – kai rinkoje yra 1 monopolistas- pirkėjas ir 1 monopolistas- pardavėjas.

Pagrindinis veiksnys, nustatantis rinkos kainas, yra konkurencija. Konkurencija – tai varžybos tarp vartotojų, norinčių įsigyti prekę arba paslaugą, ir tarp gamintojų, siekiančių parduoti šią prekę arba paslaugą. Vartotojų konkurencija didina prekės kainą, o gamintojų, atvirkščiai, ją mažina.

Paklausa ir pasiūla Rinkos dalyvių elgseną nusako paklausa ir pasiūla. Jos lemia ir prekės kainą. Paklausa apibūdina vartotojų elgseną, o pasiūla – gamintojų. Paklausa – prekių kiekis, kurį pirkėjas norės ir galės įsigyti esant skirtingoms rinkos kainoms. Kainai didėjant pirkėjas pradeda vartoti tos prekės mažiau. Ir atvirkščiai. Pirkėjų reakciją į kainų pasikeitimą vaizduoja paklausos kreivė d (3.2 pav.).

9

3.2 pav. Paklausos kreivė

Judėjimas paklausos kreive aukštyn-žemyn dėl kainų kitimo rodo paklausos apimties kitimą. Paklausos kainos ir kiekio ryšys nusakomas paklausos dėsniu – prekių paklausos kiekis kinta kainų kitimui priešinga linkme. Paklausą be kainos veikia ir kiti veiksniai: - pajamos ir jų pasiskirstymas. Jeigu vartotojo pajamos didėja, tai jis perka daugiau prekių, ir atvirkščiai – mažėjant pajamoms mažėja ir perkamumas. Grafiškai prekės paklausos didėjimas reiškia paklausos kreivės poslinkį į dešinę- kitų (tarpusavyje susijusių prekių) kainų pasikeitimas. Tai viena kitą papildančios arba prekės. Vartotojo požiūriu, pakeičiančios prekės yra tos, kurios tenkina tuos pačius poreikius, o papildančios – vartojamos kartu. Jeigu didėja pakeičiančios prekės, pavyzdžiui, arbatos, kaina arba mažėja papildančios prekės, pavyzdžiui, benzino, kaina, tai pagrindinės prekės (atitinkamai kavos arba automobilio) paklausa didėja, o paklausos kreivė pasislenka į dešinę. Ir atvirkščiai, jei pakeičiančios prekės kaina krinta arba papildančios – didėja, tai pagrindinės prekės paklausa mažėja ir jos paklausos kreivė pasislenka į kairę.- vartotojų skonis ir mada; - gyventojų skaičius; - vartotojų optimizmas ir pesimizmas.

Pasiūla yra prekės kiekis, kurį gamintojas (pardavėjas) norės ir galės parduoti esant skirtingoms kainoms. Pasiūlos kiekio ir kainos ryšį, kai visos kitos sąlygos nekinta, nusako pasiūlos dėsnis – prekės kainai didėjant pasiūlos kiekis didėja, o kainai krintant – mažėja, t.y. prekių pasiūlos kiekis kinta kainos kitimo linkme. Pasiūlos dėsnis grafiškai vaizduojamas pasiūlos kreive, kuri didėjant prekės kiekiui kyla aukštyn (3.3 pav.). Pasiūlos kreivė rodo ir minimalią gamintojui tinkamą kainą, reikalingą gamybos išlaidoms padengti.

3.3 pav. Pasiūlos kreivė

Be kainos pasiūlą veikia ir kiti veiksniai: - kitų prekių pakaitalų ir susijusių kainų pasikeitimas. Gamyboje pakeičiančiomis prekėmis laikomos prekės, kurios gaminamos naudojant tuos pačius išteklius. Vienos prekės, padidėjus jos kainai, bus gaminama daugiau, dėl to kitos prekės pasiūla sumažės (pasiūlos kreivė pasistums į kairę), ir atvirkščiai. Papildančios prekės gamyboje suprantamos kaip prekės, gamybos procese gaminamos kartu (pvz., benzinas ir mazutas). Padidėjus papildančios prekės kainai bus daugiau gaminama ir papildančios, ir pagrindinės prekės. Taigi didėjant papildančios prekės kainai didės ir pagrindinės prekės pasiūla, o pasiūlos kreivė pasislinks į dešinę. Krintant papildančios prekės kainai vyks atvirkščias procesas - išteklių kainos. Didėjant gamybos išteklių kainoms mažėja pelnas, o kartu ir gamintojo suinteresuotumas gaminti. Todėl mažėja pasiūla. Pasiūlos kreivė pasislenka į kairę. Jeigu išteklių kainos mažėja, gamyba didėja ir pasiūlos kreivė pasislenka į dešinę.- technologijų kaita. Tobulėjant technologijai mažėja gamybos kaštai arba iš tų pačių išteklių galima pagaminti daugiau prekių. Todėl pasiūla didėja, o pasiūlos kreivė pasistumia į dešinę, ir atvirkščiai.- gamtinės klimatinės sąlygos.

Rinkos pusiausvyra ir jos susiformavimas Rinkos pusiausvyra yra tokia rinkos būsena, kurios nelinkę keisti nė viena rinkos subjektų grupė, t. y. nei vartotojai, nei gamintojai. Rinkos pusiausvyra pasiekiama tada, kai prekės kiekis, kurį gamintojai nori parduoti, sutampa su prekės kiekiu, kurį vartotojai nori pirkti, t.y. paklausos kiekis lygus pasiūlos kiekiui esant tai pačiai kainai (3.4 pav.). Kaina, kuriai esant subalansuojami paklausos ir pasiūlos kiekiai, vadinama pusiausvyros, arba rinkos, kaina. Esant rinkos pusiausvyrai vartotojai už rinkos kainą gali įsigyti tiek prekių, kiek jie nori ir gali pirkti, o gamintojai visą savo pagamintą produkciją gali parduoti rinkoje. Todėl tokiu atveju nėra nei prekės kainos, nei jos pirkimo arba pardavimo apimties kitimo tendencijų. Rinkos pusiausvyrą apibrėžia rinkos kaina ir parduodamų bei perkamų prekių kiekis. Grafiškai rinkos pusiausvyrą galima pavaizduoti kaip rinkos pasiūlos ir paklausos kreivių susikirtimo tašką.

Pusiausvyros taškas E (žr. pav.) nustato pusiausvyros kainą , kuriai esant rinkos paklausos kiekis sutampa su rinkos

pasiūlos kiekiu . Pusiausvyros kaina yra maksimaliai galima pirkėjui ir minimaliai tinkama gamintojui.

10

3.4 pav. Rinkos pusiausvyra

Kai rinkos kaina didesnė už pusiausvyros kainą, tuomet pasiūla viršija paklausą ir susidaro prekių perteklius, t.y. vartotojo rinka. Gamintojai konkuruoja dėl pirkėjų, todel pradeda mažinti kainą. Kaina mažėja, kol pasiekia pusiausvyrą. Kai rinkos kaina mažesnė už pusiausvyros kainą, tuomet paklausa viršija pasiūlą ir susidaro prekių deficitas, t.y. gamintojo rinka. Vartotojai konkuruoja dėl prekių ir sutinka mokėti brangiau. Kaina didėja, kol pasiekia pusiausvyrą.

Rinkos pusiausvyros kitimas kintant paklausia ir pasiūlai. Rinkos pusiausvyros būsena negali būti nekintama, nes veiksniai, veikiantys paklausą arba pasiūlą, ilgą laiką negali išlikti pastovūs. Pvz., gyventojų pajamos gali didėti, sukuriamos naujos tobulesnės technologijos, atsiranda papildomi gamybos ištekliai ir pan. Visa tai laikui bėgant kinta rinkos kaina ir rinkoje parduodamos produkcijos apimtis. Galimos įvairios rinkos kainos ir rinkoje parduodamos produkcijos apimties kitimo tendencijos – tai priklauso nuo to, kokie veiksniai veikia pasiūlą ir paklausą. Pvz., jei didėja prekės paklausa nekintant pasiūlai, tai didėja kaina ir perkamos rinkoje produkcijos apimtis (3.5 pav.).

3.5 pav. Paklausos padidėjimo įtaka prekės pusiausvyros kainai ir pusiausvyros pardavimo apimčiai

Jei didėja pasiūla nekintant paklausai, tai mažėja rinkos kaina ir didėja parduodamos produkcijos apimtis (3.6 pav.).

3.6 pav. Pasiūlos padidėjimo įtaka prekės pusiausvyros kainai ir pusiausvyros pardavimo apimčiai

11

Kai vienu metu kinta ir pasiūla, ir paklausa, galimi įvairūs variantai – tai priklauso nuo to, kas labiau kinta ir kaip kinta. Jei vienu metu padidėja ir paklausa, ir pasiūla, tai prekių pardavimas padidėja, o kaina gali didėti arba kristi, kisti nedaug ar visai nekisti (3.7 pav.).

3.7 pav. Pasiūlos ir paklausos padidėjimo įtaka prekės pusiausvyros kainai ir pusiausvyros pardavimo apimčiai

Jei paklausa didėja, o pasiūla mažėja, rinkos kaina neišvengiamai didėja, o produkcijos apimtis rinkoje gali ir nekisti (3.8 pav.).

3.8 pav. Pasiūlos sumažėjimo ir paklausos padidėjimo įtaka prekės pusiausvyros kainai ir pusiausvyros pardavimo apimčiai

Paklausos ir pasiūlos elastingumas ir jo rodikliai Elastingumas naudojamas, kad nustatyti kokiu mastu keičiasi paklausos ir pasiūlos apimtis pasikeitus kainai. Jis rodo pirkėjų ir vartotojų reakciją į kainų pokyčius. Elastingumas - paklausos ar pasiūlos kiekio kitimo procentas, kainoms pakitus 1 proc. Jis apskaičiuojamas - kaip paklausos ar pasiūlos kiekio procentinio padidėjimo ir kainų procentinio padidėjimo santykis. paklausos ar pasiūlos kiekio kitimo procentas E = ------------------------------------------------------------

kainos kitimo procentas

Paklausos elastingumo koeficientas Ed yra neigiamas, bet “ - “ paprastai nerašomas. Yra skiriami keli elastingumo rodikliai:

1. Absoliutus elastingumas – kai labai mažas kainos procentinis pokytis sukelia labai didelį paklausos ar pasiūlos apimties procentinį pasikeitimą. Sakoma, kad paklausos ar pasiūlos kreivė yra visiškai elastinga arba “be galo”

elastinga (E → ∞). Kreivė - horizontali linija.2. Absoliutus neelastingumas – kai kainai sumažėjus ar padidėjus paklausos ar pasiūlos apimtis nekinta. Kreivė - vertikali linija. E lygus 0. Pvz., vaistų.3. Santykinis elastingumas. – kai tam tikras kainos procentinis pokytis (20 proc.) sukelia didesnį paklausos ar pasiūlos apimties procentinį pasikeitimą (40 proc.). E > 1.

12

4. Vieneto elastingumas – kai kainos procentinis pokytis (20 proc.) sukelia tokį pat paklausos ar pasiūlos apimties procentinį pasikeitimą (20 proc.). E lygus 1. 5. Santykinis neelastingumas – kai tam tikras kainos procentinis pokytis (20 proc.) sukelia mažesnį paklausos ar pasiūlos apimties procentinį pasikeitimą (10 proc.). 0 < E < 1.

Prekių paklausos apimtis kinta, kai kinta vartotojo pajamos. Paklausos elastingumas pajamoms apskaičiuojamas pagal analogišką elastingumo koeficiento formulę, tik vietoj kainos imamos pajamos.

Šio koeficiento dydis priklauso nuo:1. prekės pobūdžio (ar ji tinkamos kokybės ar blogesnės);2. prekės paskirties ( ar skirta kasdieniniam vartojimui, ar yra prabangos).

Tinkamos kokybės prekės paklausos elastingumas pajamoms yra teigiamas. Blogesnės – neigiamas. Jos paklausos apimtis MAŽĖJA.Prabangos – didesnis už 1. Didėjant pajamoms didėja vartotojo bendrų išlaidųdalis skirta prabangos prekėms. Ir atitinkamai mažėja dalis skirta būtiniausioms prekėms pirkti. Todėl:

Kasdieninio vartojimo – Ed mažesnis už 1.

Bendrasis ir ribinis produkto naudingumasMažėjančio ribinio naudingumo dėsnis

Vartotojas perka prekes ar paslaugas todėl, kad jos jam yra naudingos, t.y. tenkina vieną ar kitą jo poreikį. Vartotojas nuolat turi spręsti, ar jo pasirinkta prekė verta savo kainos. Vartotojo elgseną galima pagrįsti naudingumo teorija. Naudingumu vadinamas prekės teikiamas vartotojui pasitenkinimas.

Skiriamas bendrasis ir ribinis naudingumas. Bendrasis – tam tikro prekių kiekio teikiamas pasitenkinimas. Ribinis – reiškia pasitenkinimo pasikeitimą vartojant vienu prekės vienetu daugiau ar mažiau.

Bendrojo naudingumo pokytis

Ribinis naudingumas = -----------------------------------------

Vartojamo kiekio pokytis

Darom prielaidą, kad naudingumą galima matuoti ir pavaizduojam bendrąjį ir ribinį naudingumus grafiškai (žr. 3.9 paveikslą).

3.9 pav. Bendras (BN) ir ribinis (RN) naudingumas

13

Didėjant produkto vartojimui, tiek bendras, tiek ribinis naudingumas auga iki maksimumo taško, o po to ima mažėti. Tačiau maksimumą ribinis naudingumas pasiekia tik iš pradžių, o po to krinta. Tuo tarpu bendrasis naudingumas auga ir jo maksimumo taškas sutampa su ribinio naudingumo nuliniu tašku. Daugumos produktų pirmuosius vienetus vartotojas paprastai vertina labiau, jie suteikia jam didesnį apsitenkinimą negu paskutinieji vartojami tos rūšies produktai. Vartotojo elgseną nusako mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis: tam tikru periodu, esant nekintančiam vartotojo skoniui, kiekvienas vartojamo produkto vienetas teikia mažėjantį ribinį naudingumą.

Paklausa ir ribinis naudingumas Prekės naudingumas paprastai susijęs su jo kaina – kuo ji naudingesnė, tuo brangiau vartotojas linkęs už ją mokėti . Ribinis prekės naudingumas gali būti matuojamas pinigais, kuriuos vartotojas sutinka mokėti už papildomą jos vienetą. Didėjant nupirktos prekės kiekiui, vartotojas už papildomą jos vienetą mokės vis mažiau, nes ribinis prekės naudingumas mažėja. Antra vertus, vartotojas, turintis užtektinai pinigų, pirks tokį prekių kiekį, kad paskutinio prekės vieneto naudingumas susilygintų su prekės rinkos kaina. Vadinasi, kiekvienos ribinio naudingumo kreivės taškas rodo prekės kiekį, kurį pirks vartotojas esant atitinkamai kainai. Taigi ribinio naudingumo kreivė yra kartu ir individualios paklausos kreivė. Nuožulniai besileidžianti individualios paklausos kreivė yra mažėjančio ribinio naudingumo dėsnio grafinis vaizdas. Prekės kaina, kurią nustato paklausos kreivėje esantis taškas, yra jos ribinio naudingumo piniginis matas, o ją atitinkantis paklausos kiekis – tai tos prekės kiekis, kurio ribinis naudingumas lygus prekės kainai.

Individualių ribinių naudingumų kreivės – tai individualios paklausos kreivės. Todėl visuomeninio ribinio naudingumo kreivė VRN, kaip individualių paklausų kreivių (RN1 ir RN2) suma, yra rinkos paklausos kreivė (žr. 3.10 paveikslą).

3.10 pav. Individualūs ribiniai naudingumai RN1 ir RN2

ir visuomeninis ribinis naudingumas VRN

4 tema. PAGRINDINĖS RINKOS ORGANIZAVIMO FORMOS

Tobulos ir netobulos konkurencijos rinkos.Rinkos efektyvumo kriterijai

Pagrindinės rinkos organizavimo formos:1. tobulos konkurencijos rinka;2. monopolinės konkurencijos rinka;3. oligopolinė rinka;4. monopolinė rinka.

a. Tobulos konkurencijos rinka pagrįsta tobula konkurencija. Jos subjektai, atskirai paimti, negali paveikti rinkos kainos, t.y. jie neturi rinkos galios. Tuo tarpu kitos rinkos yra netobulos konkurencijos atmainos. Jos subjektai mažesniu ar didesniu laipsniu gali paveikti rinkos kainą, t.y. jie turi didesnę ar mažesnę rinkos galią. Tobulos konkurencijos rinka ir monopolinė rinka yra dvi kraštutinės šiuolaikiniam ūkiui nelabai būdingos (ypač pirmoji) rinkos organizavimo formos. Tuo tarpu monopolinės konkurencijos ir oligopolinės rinkos yra kur kas labiau paplitusios. Visų šių rinkų veikimas apibūdinamas jų efektyvumu.

b. Efektyvumas nustatomas remiantis trimis pagrindiniais kriterijais: Visuomeninis efektyvumo kriterijus išreiškia maksimalią visuomenės naudą, kuri gaunama veikiant atitinkamam rinkos tipui (t.y. ar rinkoje parduota produkcijos apimtis teikia didžiausią naudą visuomenei). Techninio ar technologinio efektyvumo kriterijus išreiškia geriausią išteklių panaudojimą gamyboje (ar turimi ištekliai naudojami geriausiai). Jis

14

matuojamas sąnaudomis produkcijos vienetui pagaminti arba produkcijos apimtimi sąnaudų vienetui. Dinaminio efektyvumo kriterijus išreiškia maksimalų techninės ar technologinės pažangos skatinimą (ar skatinamos gamybos naujovės). Ši pažanga paprastai pasireiškia gamybos kaštų mažėjimu. Technologijos tobulinimas leidžia racionaliau naudoti išteklius ir pasiekti efektyvesnį gamybos lygį ateityje.

Tobulos konkurencijos rinka: prielaidos, paklausa ir pasiūla

Tobulos konkurencijos rinka apibrėžiama šiomis pagrindinėmis prielaidomis:1. gana didelis rinkos subjektų skaičius. Dėl to pavienio subjekto veiksmai neturi įtakos rinkos kainą. Jie

priversti priimti rinkos kainą tokią, kokia ji yra;2. laisvas įėjimas į rinką ir pasitraukimas iš jos;3. visų gamintojų gaminamos prekės yra tapačios;4. kiekvienas rinkos subjektas turi išsamią informaciją apie prekes ir kainas.

a. Tobulos konkurencijos rinkos paklausa (pasiūla) yra individualių vartotojų (gamintojų) paklausų (pasiūlų) suma, kuri nustatoma sumuojant visų vartotojų perkamų (arba gamintojų parduodamų) prekių kiekius esant konkrečiai rinkai. Tobulos konkurencijos rinka turi savaiminio reguliavimo savybių. Todėl ji nustato tokią kainą ir gamybos apimtį, kuri atitinka rinkos pusiausvyros būseną, t.y. pasiūlos kiekis rinkoje lygus paklausos kiekiui. Šioje rinkoje pagaminamas maksimaliai galimas produkcijos kiekis, t.y. toks, kuris tenkina vartotojų paklausą esamomis gamybos galimybėmis. Visų kitų tipų rinkos, esant tokioms pačioms sąlygoms, gamins mažiau.

b. Įmonės pusiausvyra rinkoje reiškia, jog įmonė gamina tokį produkcijos kiekį, kuris duoda jai didžiausią pelną. c. Trumpame laikotarpyje gali būti vienas iš šių atvejų:

1. firmos bendrosios pajamos viršija bendruosius kaštus. Tuomet ji gauna ekonominį pelną ir turi gaminti produkciją;

2. firmos bendrosios pajamos nepadengia bendrųjų kaštų, bet jos yra didesnės už kintamuosius kaštus . Tuomet ji taip pat turi gaminti produkciją, nes gaminant prekes jos nuostoliai bus mažesni nei nutraukus gamybą. Žinoma, ji turi ieškoti būdų kaip išvengti nuostolių;

3. firmos bendrosios pajamos mažesnės už kintamuosius kaštus . Šiuo atveju verta nutraukti gamybą. Trumpame laikotarpyje firma gamins prekes, jei jos nuostoliai yra mažesni už pastovius kaštus arba, kai ji

gauna normalų ar ekonominį pelną. Jei firmai apsimoka gaminti prekes, tai tada iškyla klausimas kiek gaminti? Tai galima nustatyti vadovaujantis maksimalaus pelno sąlyga, kuri ir nustato įmonės pusiausvyros būseną:

RK = RPJ, ( ribiniai kaštai yra lygūs ribinėms pajamoms) (žr. 4.1 pav.)arba BPJ – BK = max (bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų skirtumas yra didžiausias).

4.1 pav. Įmonės pusiausvyra trumpuoju laikotarpiu

Jeigu ekonominį pelną gaunančių įmonių kurio nors produkto rinkoje yra daug, vadinasi šio produkto poreikiai nėra patenkinti. Tačiau tokia padėtis ilgai tęstis negali. Gaunamas ekonominis pelnas skatina ateiti į šią rinką naujus gamintojus. Naujos įmonės steigsis tol, kol bus gaunamas ekonominis pelnas. Naujų įmonių produkcija didins pasiūlą ir kartu mažins rinkos kainą. Be to, plečiantis gamybai didės gamybos veiksnių paklausa, o gamintojų konkurencija dėl šių išteklių didins jų kainas. Kartu didės ir gamybos kaštai. Taigi daugėjant produktą gaminančių įmonių, produkto rinkos kaina kris, įmonių kaštai didės. Šios dvi tendencijos nustatys ilgojo laikotarpio rinkos ir įmonių pusiausvyrą – ekonominio pelno įmonės negaus (gaus tik normalų pelną).

Ilgojo laikotarpio pusiausvyra yra tokia situacija rinkoje, kai firmų ekonominis pelnas yra lygus nuliui, firmos gamina esant vidutinių bendrųjų kaštų minimumui ir šakos produkcijos pasiūlos kiekis lygus vartotojų paklausos kiekiui.

Konkurencija tobulos konkurencijos rinkoje nustato efektyvią gamybos apimtį, t.y. gamintojai priversti gaminti tokį produkcijos kiekį, kuris pagal esamas galimybes tenkintų vartotojų paklausą. Taigi visų prekių rinkose nusistovi paklausos ir pasiūlos kiekio pusiausvyra. Jeigu esant šiai pusiausvyrai kai kurių produktų gamintojai gauna ekonominį pelną, tai reiškia, jog šių produktų gamybai išteklių neužtenka, kad vartotojų poreikiai būtų maksimaliai patenkinti. Tuomet į šių produktų rinką ateis naujų gamintojų, pasiūla ims didėti ir ekonominis pelnas išnyks. Taigi tobulos

15

konkurencijos rinkoje ištekliai pasiskirsto taip, kad visose rinkose gaunamas tik normalus pelnas, o vartotojų poreikiai pagal esamas galimybes tenkinami maksimaliai. Todėl visuomeninis efektyvumo kriterijus dar vadinamas paskirstymo kriterijumi, kuris nustato, ar efektyviai paskirstomi gamybos ištekliai tarp ūkio šakų.

Monopolinė rinka Monopolija yra tokia rinkos struktūra, kai kurioje nors pramonės ar paslaugų šakoje yra vienintelis prekių ar

paslaugų gamintojas (pardavėja). Jis turi rinkos galią, kuri leidžia jam kontroliuoti pasiūlos apimtį ir kainas. Dėl to monopolija gauna ekonominį pelną, kuris skatina firmas išlaikyti monopolinę padėtį rinkoje. Pagrindinis monopolijos bruožas – konkurencijos nebuvimas. Monopolija gali būti tiek galinga įmonė, tiek smulkus gamintojas.

Grynoji monopolija – monopolija, kurios produkcija neturi pakaitalų.. Rinka monopolizuojama sukuriant ar savaime atsirandant barjerams įeiti į kitoms įmonėms į rinką. Naujiems

konkurentams, ketinantiems įeiti į rinką, yra dviejų rūšių barjerai: įstatyminiai ir natūralūs. Įstatyminiams barjerams priklauso valstybės suteikta teisė kuriai nors firmai gaminti tam tikras prekes ar

teikti paslaugas. Jų yra keletas: Firma gali gauti viešą privilegiją veikti tam tikroje šakoje. Konkurentams draudžiama įeiti į tą šaką. Verslo liudijimai (licencijos). Jie sukuria monopolines teises. Patentai arba autorinės teisės, kurios suteikia išradėjui išimtinę teisę naudoti išradimus tam tikrą laiką.

Natūralūs barjerai: Gamybos masto ekonomija, kai mažiausi vidutiniai kaštai pasiekiami tik gaminant pakankamai didelį

produkcijos kiekį. Dėl didelės gamybos apimties gaunama ekonomija sąlygoja tai, kad kai kuriose šakose išsilaiko tik viena firma, kuri tampa natūralia monopolija (vandens, dujų, elektros energijos tiekimo įmonės, telekomunikacijų paslaugų bendrovės ir kt.).

Išteklių kontrolė, kai viena įmonė yra svarbaus gamybinio ištekliaus savininkė. Čia priskirtinos ir idėjos. Kelių įmonių susijungimas į vieną. Jis gali būti savanoriškas ar priverstinis (kai stipresnė įmonė prisijungia

silpnesnę). Susijungusios įmonės gali išlikti kaip atskiros įmonės monopolijos sudėtyje arba sudaryti vieną įmonę.

Visi aukščiau nurodyti barjerai sudaro sunkiai įveikiamas kliūtis patekti į monopolinę rinką ir kartu gamintojų konkurencijai atsirasti.

Monopolinės rinkos pusiausvyra. Kadangi monopolinėje rinkoje yra tik vienas gamintojas, jis turi didesnę pasirinkimo laisvę palyginti su tobulos konkurencijos rinkos gamintoju. Jis gali laisvai pasirinkti savo gamybos apimtį arba nustatyti produkcijos kainą. Tačiau abiejų šių dydžių monopolistas vienu metu laisvai keisti negali, nes tokius veiksmus riboja paklausa. Monopolija nustato gamybos apimtį, o konkurencija tarp vartotojų – produkcijos kainą. Monopolistas negali savo nuožiūra padidinti šios kainos, nes vartotojai didesne kaina pirks mažiau produkcijos.

Keisdamas produkcijos kainą arba jos apimtį, monopolistas nustato tokią padėtį rinkoje, kuri labiausiai jį tenkina, t.y. padėtį, kuriai esant gaus didžiausią pelną. Tokia padėtis reikš ir monopolijos pusiausvyrą, ir pusiausvyrą monopolinėje rinkoje. Normaliomis sąlygomis monopolija visada gauna ekonominį pelną – ir trumpuoju, ir ilguoju laikotarpiu.

Kaina ir gamybos apimtis monopolinėje rinkoje. Monopolija ir efektyvumas. Monopolinė politika rinkoje yra tokia: gaminti mažiau, bet parduoti brangiau. Tai pagrindinis monopolijos

trūkumas, palyginti su tobulos konkurencijos rinka. Todėl monopolija gamina mažiau produkcijos negu leidžia gamybos galimybės ir reikia visuomenės poreikiams patenkinti. Taigi ji netenkina visuomeninio efektyvumo kriterijaus.

Nepatenkindama visuomeninio ir technologinio efektyvumo kriterijų, monopolija paprastai patenkina dinaminio efektyvumo kriterijų. Stambios monopolinės įmonės pajėgia finansuoti įvairias tyrimų programas, kas neprieinama smulkioms. Tokie tyrimai leidžia sukurti naujus gamybos būdus, mažinančius įmonės kaštus, arba naujus gaminius. Visa tai leidžia monopolijai gauti didesnį pelną ir įsitvirtinti rinkoje.

Natūrali monopolija – tai pigiausias būdas patenkinti rinkos paklausą, kai masto ekonomija pasireiškia esat didelei gamybos apimčiai. Gamybos sutelkimas vienoje stambioje įmonėje leidžia gaminti produkciją mažiausiais kaštais. Tačiau monopolinė kaina visada nustatoma didesnė negu galėtų būti ir gaminama mažiau. Visuomeninis monopolijos neefektyvumas ir jos sukeliami socialiniai kaštai pateisina valstybinį monopolijos reguliavimą.

Vyriausybė gali nustatyti maksimalią monopolijos produkcijos kainą. Taip apribojama monopolijos rinkos galia ir ji priverčiama elgtis kaip tobulas konkurentas, t.y. plėsti gamybos apimtį tol, kol ribiniai kaštai susilygins su nustatyta kaina. Tokio kainos lygio nustatymas vadinamas kainodara pagal ribinius kaštus.

16

Monopolinės konkurencijos rinka

Monopolinės konkurencijos rinka – tai rinka, kurioje yra daug gamintojų, gaminančių tos pačios paskirties produktų pakaitalus ir galinčių nežymiai paveikti jų kainas (nedidelės kavinės, parduotuvės, kirpyklos, buitinio remonto dirbtuvėlės ir pan.).

Čia yra daug vartotojų ir gamintojų, o kiekvieno gamintojo gamybos apimtis sudaro tik menką rinkos dalį, į rinką galima laisvai patekti ir pasitraukti iš jos. Tai lemia aukštą konkurenciją. Tačiau monopolinės konkurencijos rinkoje gamintojų produktai nėra tapatūs.

Formaliai, monopolinė konkurencija nepatenkina nė vieno efektyvumo kriterijaus. Įmonei esant pusiausvyros būsenos gamybos apimtis yra neefektyvi (mažesnė). Tai reiškia, kad ji ne visiškai išnaudoja savo gamybinius pajėgumus ir turi papildomų plėtros galimybių. Dėl įmonių mažumo, monopolinės konkurencijos rinka nepatenkina ir dinaminio efektyvumo kriterijaus.

Tačiau praktiškai, monopolinės konkurencijos rinka yra gana efektyvi ir nedaug atsilieka nuo tobulos konkurencijos rinkos. Bet, palyginant su pastarąja, suteikia vartotojui didesnes galimybes rinktis.

Oligopolinė rinka

Oligopolinė rinka – tai rinka, kurioje vyrauja keletas stambių tarpusavyje konkuruojančių įmonių, gaminančių tą patį produktą arba artimus pakaitalus (automobilių, lėktuvų, kopijavimo technikos, baldų, tabako, alkoholinių gėrimų ir kt. rinkos). Ji yra labiausiai paplitusi šiuolaikiniame ūkyje.

Pagrindinė oligopolijų atsiradimo priežastis – masto ekonomija. Taip atsiradusi oligopolija vadinama natūralia oligopolija. Patekti į šią rinką įmanoma tik gaminant daug produkcijos mažais vidutiniais kaštais. Tačiau tam reikia ir atitinkamų finansinių išteklių, reikiamiems gamybiniams pajėgumams sukurti, reklamai, palankiai nuomonei apie save sudaryti.

Oligopolinėje rinkoje konkurencija labai aštri. Kartais ji gali virsti vadinamuoju kainų karu. Norėdama išstumti savo konkurentus iš rinkos ar juo sužlugdyti, oligopolija gali pradėti pardavinėti produktus kaina, mažesne už gamybos kaštus. Tokį kainų karą gali laimėti tik finansiškai stiprios įmonės, galinčios ištverti didelius trumpalaikius nuostolius, kol bus įveikti varžovai.

Oligopolinėje rinkoje kainos dydį lemia ne tik tos įmonės sprendimai, kokį prekių kiekį gaminti, bet ir atsakomieji konkurentų veiksmai.

Oligopolinės rinkos kainų formavimosi modeliai: Stabilios kainos [laužtos paklausos kreivės] modelis (šis modelis taikytinas tuo atveju, kai tarp įmonių

nėra susitarimų ar kainų lyderės, todėl oligopolija dažniausiai nekeičia savo pradinės gamybos apimties ir kainų)

Kainų lyderės modelis; Kartelis (noras išvengti konkurencijos ir mažas oligopolijų skaičius rinkoje, sudaro prielaidas

oligopolistams susitarti dėl bendros produkcijos kainos ir pasidalinti rinką. Jie paprastai susitaria dėl kainos dydžio ir gamybos apimties. Toks formalus įmonių susitarimas vadinamas karteliu. Karteliniai susitarimai paprastai yra draudžiami, nes kenčia vartotojas)

Yra du kainų lyderės modeliai: barometrinė įmonė ir dominuojanti įmonė. Barometrinės įmonės modelis pasireiškia tais atvejais, kai tarp oligopolijų nėra susitarimo ir kai viena firma

paprastai yra pirmoji keičianti kainas, o kitos firmos ja seka. Kartais rinkoje susidaro padėtis, kai dominuojanti įmonė (paprastai didžiausia) tampa kainoms vadovaujanti

įmonė. Priklausomai nuo jos kainų lygio, mažesnės įmonės pasirenka gamybos apimtį. Nors šakos mažesnių firmų ribiniai kaštai didesni, jos priverstos pardavinėti savo produkciją dominuojančios įmonės padiktuota kaina.

Oligopolinės rinkos pusiausvyros kaina, gamybos apimtis ir jos efektyvumas priklauso nuo to, kokio tipo oligopolija susidarė rinkoje. Jei tai kartelis, tai jam tinka viskas, kas buvo pasakyta apie monopolijos pusiausvyrą ir efektyvumą. Visais kitais atvejais svarbu atsižvelgti į konkurentų veiksmus.

Oligopolinės rinkos koncentracijos rodikliai. Oligopolinių įmonių vyravimo rinkoje, t.y. koncentracijos (santalkos) lygis nustatomas apskaičiuojant koncentracijos koeficientus arba indeksus. Rinkos koncentracijos (santalkos) lygis – tai procentinė rinkos dalis, tenkanti tam tikrai įmonių grupei. Jis paprastai skaičiuojamas vienai, keturioms arba aštuonioms didžiausioms šakos įmonėms. Jei šioms įmonėms tenka didžioji rinkos dalis, tai jos laikomos vyraujančiomis. rinkoje. Pagal LR konkurencijos įstatymą, ūkio subjektas yra vyraujantis rinkoje, jei jo rinkos dalis sudaro ne mažiau kaip 40 proc. Kiekvienas iš trijų ar mažiau ūkio subjektų laikomas vyraujančiu rinkoje, jei suminė jų rinkos dalis sudaro ne mažiau 70 proc. Jei rinkoje nėra vyraujančių gamintojų, tai tokia rinka priskiriama monopolinės ar tobulos konkurencijos rinkai.

5 tema. GAMYBOS VEIKSNIŲ RINKOS IR PAJAMŲ PASKIRSTYMAS

17

Gamybos veiksnių paklausa kaip išvestinė paklausa

Gamybos veiksnių ir prekių bei paslaugų rinkos pagal savo struktūrą yra tokios pačios . Jos gali būti tobulos ir netobulos konkurencijos. Tobulos konkurencijos gamybos veiksnio rinkoje veikia labai daug šio veiksnio vartotojų, o kiekvienas iš jų atskirai negali paveikti rinkos kainos. Todėl įmonės įsigyja gamybos veiksnius pastoviomis kainomis, kurios yra atskirų gamybos veiksnių rinkų pusiausvyros kainos, suderinančios gamybos veiksnio paklausos ir pasiūlos kiekius. Netobulos konkurencijos gamybos veiksnio rinkoje veikiantis vienintelis šio veiksnio pirkėjas turi rinkos galią ir vadinamas monopsonistu. Kelios didelės įmonės – gamybos veiksnio pirkėjos vadinamos oligopsonijomis.

Gamybos veiksniai turi savo kainas, rinkoje sąveikauja dvi rinkos subjektų grupės – gamybos veiksnių pirkėjai (įmonės) ir pardavėjai (namų ūkio subjektai), kurių elgsena nusakoma paklausa ir pasiūla. Gamybos veiksnių savininkų pajamos priklauso nuo gamybos veiksnių rinkos nustatomų gamybos veiksnių kainų.

Gamybos veiksnių rinkos yra išvestinės, t.y. gamybos veiksnių paklausą lemia paklausa produktų, kuriems pagaminti reikalingi atitinkami gamybos veiksniai, ir gamybos veiksnių sąnaudų produkto vienetui pagaminti dydžio.

Darbo rinka ir jos ypatybės

Darbo jėga gali būti nagrinėjama kai viena iš prekių, kurią galima pirkti ir parduoti. Tačiau ji yra ypatingas gamybos veiksnys, nes neatsiejamas nuo žmogaus ir tai suteikia jam, kaip prekei, specifinių skirtumų. Skirtingai nuo su kitais gamybos veiksniais darbdavys negali piktnaudžiauti versdamas samdomus darbuotojus atlikti sveikatai pavojingus darbus. Nepageidautinos ir jo asmeninės pažiūros (pvz. į lytį, rasines grupes ir pan.).

Darbo rinka, kaip ir kiti gamybos veiksniai, gali būti tobulos ir netobulos konkurencijos. Tobulos konkurencijos darbo rinka grindžiama tokiomis prielaidomis:

1. rinkoje yra pakankamai daug darbo paslaugų pirkėjų (darbdavių) ir pardavėjų (samdomų darbuotojų), kad nė vienas iš jų neturi rinkos galios paveikti darbo užmokesčio lygį;

2. darbas yra standartizuota prekė . Visi darbuotojai yra vienodai kvalifikuoti (produktyvūs);3. samdomi darbuotojai yra mobilūs . Nėra jokių kliūčių pakeisti vieną darbo vietą ar profesiją į kitą.

Darbuotojai ir darbdaviai informuoti apie darbo sąnaudas ir rezultatus.a. Rinkoje darbo paklausa formuojasi priklausomai nuo technologiškai apibrėžto darbo kiekio, reikalingo

įmonėms, kad atliktų užsakymus, ir nuo darbo užmokesčio lygio. Firma samdo darbuotojų tiek, kad jos ribinė nauda (pajamų padidėjimas pasamdžius kiekvieną papildomą darbuotoją, kitaip sakant, ribinio produkto vertė) susilygintų su jos ribiniais kaštais (darbuotojo darbo užmokesčiu).

b. Jeigu visų gamybos veiksnių ir produkcijos realizavimo rinkos yra tobulos konkurencijos, tai įmonė samdo, nuomoja bei perka kiekvieno gamybos veiksnio tiek, kad jos ribinio produkto vertė susilygintų su to veiksnio kaina. Darbo paklausa gali keistis dėl dviejų veiksnių: kai darbas tampa produktyvesnis; kai pasikeičia firmos produkcijos kaina (jai pakilus padidėja ir paklausa).

c. Darbo pasiūla – siekimas ir galėjimas dirbti tam tikrą laiką, esant įvairiems darbo užmokesčio lygiams. Kuo tam tikros profesijos darbuotojų darbo užmokestis didesnis, tuo daugiau žmonių linkę dirbti pagal tą profesiją.

d. Darbo paklausa ir pasiūla lemia darbo kainą (Pv), t.y. užmokestį. Pusiausvyros darbo užmokestis yra toks, kuris tam tikru laiko momentu užtikrina siūlomo ir pageidaujamo darbo kiekio vienybę, t.y. pusiausvyros sąlygomis visi norintys dirbti turi darbą ir nėra tuščių ekonomiškai efektyvių darbo vietų. Pusiausvyrą rodo darbo pasiūlos ir paklausos kreivių susikirtimo taškas E (žr. 5.1 pav.).

5.1 pav. Darbo rinkos pusiausvyra

Šiuolaikinei darbo rinkai budinga netobula konkurencija. Tačiau tai reiškia užimtumo ir darbo užmokesčio sumažėjimą bei neefektyvų darbo išteklių paskirstymą. Darbdavys šiuo atveju dažnai turi galimybių mažinti darbo užmokestį žemiau pusiausvyros lygio. Norėdami atsverti darbdavių rinkos galią ir apginti savo interesus, samdomi darbuotojai vienijasi į darbo sąjungas, kurios organizuojamos arba kaip profesinės, arba kaip šakinės sąjungos.

18

Darbo rinkoje neretai susidaro abipusė monopolija, t.y. būna monopolizuota tiek darbo pasiūla, tiek ir paklausa. Tokiu atveju priešingi darbuotojų ir darbdavių interesai paprastai derinami kolektyvinėmis derybomis. Profsąjungos, kaip darbuotojų atstovai, ir darbdavių atstovai derasi dėl darbo užmokesčio dydžio, darbo vietų išsaugojimo, samdos ir darbo bei kt. sąlygų.

Streikas – kai darbas nutraukiamas darbo sąjungos sprendimu siekiant paspausti darbdavius. Lokautas - kai darbas nutraukiamas darbdavio sprendimu. Tačiau tai abiem šalim brangiai kainuojančios

priemonės. Kai rinkoje yra vienas darbo jėgos pirkėjas, tokia rinka vadinama monopsonija, o kai keli pirkėjai –

oligopsonija. Dažniausiai būna oligopsonijos.

Darbo užmokesčio formos ir jo diferenciacija

Darbo užmokesčiu laikomas mokestis už tam tikros apimties darbo paslaugą. Jis gali būti išreiškiamas kaip nominalus (pinigų suma už darbo valandą, savaitę, mėnesį ar pan.) ir realus (prekių ir paslaugų kiekis, kurį galima įsigyti už nominalų darbo užmokestį).

Žinomos dvi darbo užmokesčio sistemos – laikinė ir vienetinė. Laikinis darbo užmokestis mokamas už nustatytos trukmės darbą. Ji naudojama tada, kai sunku arba neįmanoma išmatuoti darbo kiekio ir kokybės (pvz., teisininko). Vienetinis darbo užmokestis mokamas už pagamintą produkcijos kiekį. Ji taikoma ten, kur individualus darbo rezultatas gali būti nesunkiai ir greitai išmatuotas.

Darbo užmokesčio lygį turėtų lemti tik ribinis jo produktyvumas. Tačiau realiai darbo užmokestis skirtingas tiek įvairiose ūkio šakose, tiek ir pačioje šakoje, skirtingose įmonėse ar regionuose. Šį skirtumą lemia įvairūs veiksniai, kuriuos galima suskirstyti į rinkos ir ne rinkos.Rinkos veiksniai:

darbo paklausos ar pasiūlos pasikeitimas; monopolinė ar monopsoninė darbo rinkos subjektų galia; monopolinė ar oligopolinė įmonių galia produktų rinkoje;

Ne rinkos veiksniai: darbuotojų kvalifikacija; darbo sąlygos; atsakomybė; darbuotojo individualios savybės; darbo apimtis ir intensyvumas; žmogiškasis kapitalas (išsilavinimas).

Skolinamojo kapitalo rinkos ypatybės. Palūkanos

Kapitalas, priklausomai nuo jo formos, teikia skirtingas pajamas: a) skolinamojo (piniginio) kapitalo savininkai gauna palūkanasb) realaus (fizinio) – pelną, nominaliojo (vertybinių popierių ) – palūkanas (už obligacijas) ar pelną dividendų

pavidalu (už akcijas). Tačiau abiejų nominaliojo kapitalo rūšių pajamas (palūkanas ir dividendus) sukuria fizinis kapitalas, t.y. jo produktyvumas. Ypatingą reikšmę turi piniginis kapitalas, nes už jį galima įsigyti ir realųjį, ir nominalųjį kapitalą, taip pat ir kitus gamybos veiksnius. Pagrindinė skolinamojo kapitalo dalis naudojama investicijoms, kurios lemia ūkio plėtrą. Kai kuriems ūkio subjektams gali susidaryti nenaudojamų piniginių lėšų perteklius, kuriuos jie linkę skolinti, tuo tarpu kitiems – jų trūksta ir jie linkę skolintis. Tik skolinami pinigai tampa kapitalu, nes jie teikia savininkui papildomas pajamas. Taigi palūkanas galima traktuoti kaip pinigų skolinimo kainą. Kapitalas skolinamas finansų rinkose dviem pagrindiniais būdais:1. skolinant grynuosius pinigus paskolų forma arba 2. perkant kreditinius vertybinius popierius – obligacijas.

Taigi skolinamasis kapitalas cirkuliuoja dviejų tipų rinkose – paskolų ir vertybinių popierių. Paskolų rinkoje paskolų teikimo funkcijas atlieka finansiniai tarpininkai – bankai. Jie mobilizuoja laisvas pinigines lėšas į indėlių sąskaitas, už kurias indėlininkams mokamos palūkanos, ir skolina šias lėšas investuotojams imdami iš jų tam tikro dydžio (jau didesnes) palūkanas. Palūkanų dydį paskolų rinkoje nustato skolinamojo kapitalo (paskolų) pasiūlos ir paklausos sąveika. Obligacijos perkamos ir parduodamos vertybinių popierių rinkoje paprastai per finansinius tarpininkus – finansų maklerio įmones arba specializuotus komercinių bankų skyrius. Obligacijų paklausą formuoja skolinamojo kapitalo savininkai (kreditoriai), pasirengę pirkti atitinkamą obligacijų skaičių atsižvelgdami į obligacijų palūkanų dydį. Obligacijų pasiūlą nustato įmonės – emitentai bei kiti subjektai – obligacijų turėtojai.

19

Vertybinių popierių rinką sudaro pirminė ir antrinė vertybinių popierių rinkos. Pirmoje rinkoje obligacijas parduoda jų emitentas tiesiogiai arba per tarpininkus. Tai naujai išleidžiamų obligacijų rinka ir pasiūlą joje nustato obligacijų leidėjai, kurie siekia parduoti savo išleistas obligacijas nominaliąja kaina atitinkamai reguliuodami obligacijų emisiją. Antrinėje vertybinių popierių rinkoje, kurioje vyksta pagrindinė vertybinių popierių apyvarta, prekiaujama anksčiau išleistomis obligacijomis, o jų pasiūlą sudaro visos anksčiau išleistos obligacijos. Šioje rinkoje, kuri yra daugiau spekuliacinio pobūdžio, keičiasi tik obligacijų savininkai, o pinigai, gauti pardavus obligacijas, nebūtinai panaudojami investicijoms. Pirkėjai drąsiau perka naujas obligacijas pirminėje rinkoje, nes bet kada galės jas parduoti antrinėje. Lietuvos nacionalinėje vertybinių popierių biržoje didžiausią apyvartos dalį sudaro įmonių akcijos ir Vyriausybės vertybiniai popieriai. Palūkanų normos dydį skolinamojo kapitalo rinkoje veikia : skolinimo trukmė, paskolos dydis, monopolinės galios įgijimas skolinamojo kapitalo rinkoje ir, svarbiausia, paskolos rizika. Stambi ir finansiškai stipri įmonė gali pasiskolinti lėšų už nedideles palūkanas, nes paskola mažai rizikinga, o finansiškai nestabili – jau už didesnes, nes reikės skolintojams kompensuoti riziką, susijusią su galimu paskolos negrąžinimu. Mažiausia palūkanų norma, mokama už mažiausiai rizikingas paskolas, vadinama bazine palūkanų norma.

Žemės ir natūralių išteklių rinkų ypatybės. Renta Žemė kaip gamybos veiksnys, apimantis ir natūralius išteklius (naudingas iškasenas, miškus, vandenis ir kt.) turi savo ypatumų. Ji yra gamtos produktas, neatsiejamas nuo geografinės vietos, negali būti perkelta į kitą vietą kaip darbas ar kapitalas, sukurta gamybos būdu, kaip kapitalas. Kiekvienas žemės sklypas yra unikalus dviem požiūriais – produktyvumu ir geografine padėtimi. Žemės teikiamos pajamos jos savininkui vadinamos renta. Jeigu pajamos, gautos naudojant žemės sklypą, viršija jam naudoti reikiamų kitų gamybos veiksnių sąnaudų kainą, tai sakoma, kad šis sklypas teikia žemės rentą. Taigi žemės renta – tai pajamos, viršijančios kaštus, būtinus žemės sklypui naudoti pagal jo paskirtį. Žemės renta yra atskiras ekonominės rentos atvejis. Ekonominę rentą gali gauti bet koks gamybos veiksnys, kurio pasiūla yra absoliučiai elastinga. Žemė, kaip gamybos veiksnys gali būti perkama ir parduodama žemės rinkoje. Tačiau paprastai žemės savininkai turimą žemę nuomoja. Už derlingesnį žemės sklypą imama didesnė nuomos kaina negu už mažiau derlingą. Žemės sklypo nuomos kainą nustato jos renta. Šiuo atveju žemės renta gali būti apibrėžta kaip mokestis už žemės arba kitų gamtos išteklių, kurių pasiūla yra griežtai ribota, naudojimą. Rentos dydį nustato nuomojamų žemės sklypų pasiūla ir paklausa. Rentos dydį lemia tik nuomojamos žemės paklausa, kuri yra išvestinė žemės produktų paklausos atžvilgiu. Jei žemės ūkio produktų paklausa didėja, didėja ir jo kaina. Tuo pačiu didėja renta. Didesnė renta derlingesnių sklypų ir sklypų esančių patogesnėje geografinėje padėtyje. Todėl žemės sklypai, turintys panašių savybių, jungiami į atskiras grupes. Kiekvieno taip diferencijuoto sklypo renta vadinama diferencine renta. Ekonominę rentą gali gauti bet kuris gamybos veiksnys, turintis ypatingas savybes. Darbuotojai vienas nuo kito gali skirtis ne tik išsilavinimu ar kvalifikacija, bet ir specifiniais sugebėjimais (gabumais, talentu). Kaip kompensaciją už ypatingus sugebėjimus jie gauna papildomas pajamas, vadinamas gabumų renta. Tai ypač akivaizdu mene , sporte. Taigi ekonominė renta gali būti apibrėžta ir taip: ekonominė renta – tai bet kuriam gamybos veiksniui atitenkančios papildomos pajamos už jo ypatingas savybes, viršijančias jo alternatyviuosius kaštus.

20