Dykumos Angelas - Donya Al-Nahi

8/16/2019 Dykumos Angelas - Donya Al-Nahi

1/112


2/112


3/112

Versta iš Donya Al – NahiHeroine of the Desert

Published by Metro Publishing LtdISBN 978-9955-38-935-4

© Text copyright Donya Al – Nahi and Andrew CroftsAll rights reserved. No part of this publication may be reproduced, stored in a retrieval system

in any form or by any means, without the prior permission in writing of the publisher, nor botherwise circulated in any form of binding or cover other than that in which it is published awithout a similar condition including this condition being imposed on the subsequent publish

© Vertimas į lietuvių kalbą, Ina Jakaitė, 2011© Leidykla „Alma littera“, 2011Iš anglų kalbos vertė Ina Jakaitė

Redagavo Bronė BalčienėViršelio dailininkė Deimantė Rybakovienė

Korektorės Rasa Praninskienė ir Indrė PetrėtytėMaketavo Valdas Bautrėnas


4/112

Ši knyga skirta visiems tiems vaikams, kurie tebėra pagrobti ir trokšta grįžti pas savo moti


5/112

PROLOGAS

MONĖS VADINO MANE šių laikų šventąja, bet perskaitę šią knygą pamatysite, kad iki švent

n dar toli. Nesididžiuoju viskuo, ką veikiau gyvenime, esu padariusi didžiulių klaidų ir džiaugėdama tai pripažinti. Visi klysta, ypač jaunystėje, ir to nereikia gėdytis. Tačiau, kai sulauki vvalai suaugti, nes, kas benutiktų, nuo tol jie yra tau svarbiausi. Per dažnai tai pamirštame. Tiamės savanaudiškai, nerūpestingai ir neišmintingai, taip kaip jaunystėje, o vaikai dėl to kenčiAš gyvenu susipynusių kultūrų pasaulyje, kur potenciali grėsmė vaikams dar didesnė, bet md tokie žmonės kaip aš turi prisiimti papildomą atsakomybę rūpintis vaikais, užtikrinti, kakentėtų dėl kultūrinių konfliktų ar šeimos pamatų nestabilumo.Juk vaikai yra svarbiausia, ir esu įsitikinusi, kad kol jie maži, kol auga, jie turi neginčijamą tevalo gyventi su motinomis. Noriu papasakoti apie vaikus, kurie dažnai pačiu žiauriausiu davo atplėšiami nuo motinų. Nors turėtų gyventi saugūs ir ginami, bet virtę žaisliukaispusavio kovose vaikai pasimesdavo, netekdavo pasitikėjimo savo tėvais. Man buvo didžiulė dėti kai kuriems iš šių vaikų vėl susitikti su motinomis. Tai buvo kvapą gniaužiantys nuotykian dažnai tekdavo griebtis veiksmų, susijusių su tarptautinės teisės laužymu, ir susidurti su tėsiteikusiais kovoti iki galo ir laikyti motinas kuo atokiau nuo vaikų.Tikiuosi, kad perskaitę šią knygą patikėsite, kaip patikėjau ir aš, jog kiekvienas iš mūsųsidėti, kad nors vieno vaiko vaikystė būtų laimingesnė ir saugesnė.

Donija al


6/112

PIRMAS SKYRIUS Motinos prašymas

SKAS PRASIDĖJO nuo mandagaus pašnekesio su nepažįstama moterim autobusų storalienės Kelio gatvėje šiltą ir drėgną 1998 m. dieną. Ta stotelė yra prie Vaitlio prekybos ceriame ateinančiais metais man teks sėdėti ilgas valandas ir klausytis daugybės šokiruojanudinančių istorijų.Karalienės Kelias yra vienas iš „lydymosi katilų“ Londone, tai ilga gatvė, kurios vienas kia šiaurinį Haid Parko kraštą, visai netoli Kensingtono rūmų ir didžiausių bei brangiausių ndone, o kitas eina iki Vestburno Giraitės gatvės, kur gyvena įvairiausių Londone įsikūrusių tovai, ir driekiasi iki išeivių iš Indijos pamėgtų vietų aplinkui Ladbruko Giraitės gatvę ir skMeid Veilo ir Kilburno. Čia daugybėje butų ir namų apsigyveno tūkstančiai šeimų, turinčių irias pajamas ir besilaikančių skirtingų tradicijų. Vieni iš tų namų dideli, o kiti padalyti ir p

rnuomojami siekiant sutalpinti daug daugiau žmonių, nei iš pradžių buvo numatę architektai.Vienoje šito rajono pusėje yra Vest Endas su visomis turistinėmis ir pasilinksminimų vietomoje – Noting Hilas, iš bohemiškai etniško rajono sparčiai virstantis tokiu pat prabangiu ir map Vest Endas. Į pietus nuo mūsų driekėsi platūs žali Haid Parko akrai, o į šiaurę plytėjo bega

vardžiai Londono priemiesčiai.Karalienės Kelias yra miela apšnerkšta gatvė, daugiausia čia įsikūrusios arabų parduotuvtoranai. Prie mažų bakalėjos krautuvėlių lauke stovi prekystaliai su aukštomis vaisių ir dar

tuvėmis, o viduje nuo grindų iki lubų prikrauta neįtikėtinai daug prekių. Atrodo, kad kliarnauja ištisos šeimos, o kai pirkėjų nėra – šeimos nariai gyvai kalbasi vienas su kitu. Tačiautoje jaučiamas laikinumas, tarsi daugelis gyventojų ir verslininkų čia būtų įsikūrę tik trumorėdami tik sudurti galą su galu ir planuodami grįžti į savo gimtinę ar išsikelti į geresnę ventojai atvykę iš įvairiausių šalių, bet čia viskas kaip Artimuosiuose Rytuose: nuo

ambesio iki verdamo maisto kvapo, nuo arabiškų parduotuvių iškabų iki moteriškų gdangalų ir muzikos, sklindančios iš parduotuvių bei restoranų šiltomis dienomis. Tai vieta, rai pažįstu ir kurioje puikiai jaučiuosi. Tai vieta, kuri tapo mano namais.Vaitlis, vienas pirmųjų ir elegantiškiausių prekybos centrų mieste, dabar liko tik anonisipirkimo vieta, tokia pat kaip ir tūkstančiai kitų, čia pilna pažįstamų didžiųjų gatvių pavadinngtų šaligatvių, eskalatorių, palmių statinaitėse, vandens baseinėlių ir žemėlapių pasiklydukėjams. Dabar Vaitlyje apsiperka tik vietos gyventojai, parduotuvė nebepritraukia pirkėjų išdingesnių Londono vietų.Tą dieną buvau pasiėmusi visus keturis savo vaikus, įskaitant ir naujagimį sūnų Alą. Amalidas dar vos vaikščiojo, o Marlonas buvo jau rimtas septynmetis „vyras“. Kiekviena mori bent sykį buvo išėjusi apsipirkti su keturiais mažais vaikais, žino, kad nelabai lieka stebėti, kas vyksta aplinkui; visas dėmesys nukrypsta į nesuvaldomas duris ir praėjimus, past

ko nepamesti ir nuspėti visus vaikų poreikius anksčiau, nei tai taps rimta bėda ir sukels scen


7/112

dar turi atsakinėti į vaikų klausimus ir spręsti jų nesutarimus. Bet autobusų stotelėje viskas mu. Vaikai elgėsi kaip pavyzdingos šeimos nariai, reikėjo kelias minutes palaukti ir aš apsižvainkui. Eilėje pamačiau moterį, kuri stebėjo vaikus liūdnai šypsodamasi su ilgesinga išraiška autau motinišką pasididžiavimą. Aš jai nusišypsojau ir pasakiau „labas“. Ji savo ruožtu irgi dr

sišypsojo, belaukdamos pradėjome kalbėtis.Kaip aš ir daugelis anglių moterų šiame Londono rajone, ji buvo perėjusi į islamą. Moteris ažkokia nušiurus, bet tokia išvaizda nieko nestebino. Jos drabužiai buvo nykiai pilki, ji nesidažiusi. Atrodė, kad moteriai visiškai nerūpi, kaip ji atrodo, tarsi neturėtų nė trupučio išdidu

būtų tas pats, kokią ją mato kiti. Moteris atrodė daug vyresnė, nei buvo iš tikrųjų, toks gyvenkumų įveiktas žmogus, kuris velka savo naštą, nes neturi kito pasirinkimo. Moteris pagyrė kų išvaizdą ir elgesį.

– Ačiū, – atsakiau. – Ar turite vaikų?– Taip, – atsakė ji ir nuleido akis, tarsi norėdama išvengti mano žvilgsnio. – Turiu dukterį.– Kaip puiku, – atsakiau. – Kiek jai metų?– Greitai sueis šešeri.– O kur ji? – paklausiau. Ji neatrodė išgalinti pasisamdyti auklę, taigi buvo keista, kad daba

kykloje atostogos, ji išėjo be savo vaiko.– Ji Libijoje, – sumurmėjo moteris, taip tyliai, kad ne iškart supratau, ką ji pasakė.– Atostogauja? – nekaltai pasiteiravau, buvau pernelyg išsiblaškiusi, kad suprasčiau mnčiamus ženklus, labiausiai jaudinausi, ar nė vienas mano vaikas nenumaklino kur norsobusas dar neatvažiavo.– Ne, – atsakė ji. Išsigandau pamačiusi, kad jos akyse pasirodė ašaros. – Prieš šešis mėnkters tėvas atėmė ją iš manęs.– Kaip baisu! – Nors buvau girdėjusi, kad tokie dalykai nutinka, mane tai pribloškė. bėjotės su ja?

– Per visą tą laiką ji tik vieną kartą man paskambino.Man buvo labai gaila tos moters, iš jos veido mačiau, kaip ji kenčia, bet tą akimirką privaobusas ir mano dėmesys vėl nukrypo į vaikus, krapščiausi ieškodama pinigų ir bilietų, steng

umti į autobusą vaikišką vežimėlį ir surasti vietas, už mūsų stovintys žmonės grūdosi aplinksinervinęs vairuotojas dar ragino visus paskubėti, norėdamas vėl įsisprausti į transporto srautąTą vakarą namuose Meid Veile prieš atsiguldama nuėjau į vaikų kambarį ir pasižiūrėjau į egančią dukrelę Amirą. Su kupeta garbanotų plaukų, pasklidusių ant pagalvės, ji atrodėkaltai ir angeliškai, mergaitės kvėpavimas buvo toks lengvas, kad vos girdėjau. Iš meilės d

utau krūtinėje tiesiog fizinį skausmą. Staiga prisiminiau moterį iš autobusų stotelės ir nugalvojusi, kaip būtų baisu, jei nors vienas iš mano vaikų būtų iš manęs atimtas. Kaip nepaketų žiūrėti į tuščias jų loveles naktimis, o rytais pabusti ir sėsti pusryčiauti vienai be vaikų klešnekų. Vienai leisti ilgas dienas neturint jokio kito tikslo, tik tikėtis, kad kada nors vėlmatysiu. Atsiklaupiau prie Amiros lovos ir paglosčiau mėnulio nušviestus jos plaukus, tada lenbučiavau dukterį į viršugalvį stengdamasi jos nepažadinti, apklosčiau kitus vaikus ir išėjaštų galiukų.Ruošdamasi gulti nepajėgiau atsikratyti tų minčių. Negalėjau įsivaizduoti, kaip motina, kuri prką, gali sėdėti namuose ir nieko nedaryti. Jei taip nutiktų man, pamaniau, sėsčiau į pirmąjį lėk

endantį ten, kur yra mano vaikas, ieškočiau jo ir belsčiausi į duris, reikalaučiau pasimat


8/112

čiau tokį triukšmą ir sambrūzdį, kad niekas nepajėgtų manęs nepaisyti. Arba atsilyginčiau tuo pati juos išvogčiau (taip, kaip padarė jų tėvas), parsivežčiau vaikus į Angliją ir slapstyčiausik prireiktų. Nemanau, kad galėčiau ištverti neveiklumą ir gyvenimo be vaikų skausmą, ka

ndydama įsivaizduoti, kaip jie pasikeitė, ko išmoko, apie ką galvoja, dėl ko nerimauja, ir siimčiau. Kaip galėčiau ištverti nežinodama paprasčiausių jų kasdieninio gyvenimo dalykų: gė pusryčių, kokius žaisliukus pasiima su savimi į lovą, su kuo draugauja mokykloje?

pakeliamai sunku būtų sėdėti vienai per jų gimtadienius ar kitas šventes ir žiūrėti į senas otraukas, kuriose jie tokie, kokie buvo prieš išvykdami, ir neturėti jokio supratimo, kas daro

ių tūkstančių mylių jų naujame gyvenime.Per tuos metus, kai tapau musulmone ir gyvenau tarp musulmonų, buvau sutikusi daugybę oterų kaip ta autobusų stotelėje. Žinojau, kad daugelis jų nemoka elgtis panašiose situacijose. adžių moterys dar nebūdavo tylios ir nuolankios, jų vyrai pasistengdavo, kad tokios jos tapstuvių. Kitados keli vyrai bandė palaužti ir mano dvasią, bet jiems tai nepavyko. Žinau, jog du išimtis tarp kitos kultūros moterų, tapusių musulmonėmis. Labai užjaučiau moterį iš autotelės ir tą naktį man buvo sunku užmigti, vis galvojau, ar mano vyras Machmudas galėtų pano vaikus, ir kūriau šimtus įvairiausių atsargumo priemonių, kurių reiktų imtis, kad jis negal

daryti. Machmudas ramiai sau miegojo šalia manęs nė neįtardamas, kokias sudėtingas pinklm rezgu. Jis geras vyras, žinau, kad galiu juo pasitikėti, bet argi ne tą patį apie savo vyrussakiusios ir moterys, kurios per vėlai sužinojo, jog jie tokie nėra? Norėdama gerai išsimiurėjau vidury nakties nerimauti dėl tokių dalykų.Vėliau gana dažnai prisimindavau tą moterį, kartais tikrai keistomis akimirkomis: keičiant alynę, tvarkant jų paliktą šiukšlyną ar tiesiog stebint juos, susėdusius prie televizoriaus ar

dengto arbatai, ir mane užplūsdavo meilė savo vaikams. Susitikimas su ta moterimi privertė prasti, kokia aš laiminga, kad mano vaikai yra su manimi, ir kaip turiu stengtis, kad jų neprarasturėjau jokių priežasčių manyti, jog Machmudas kėsinasi išsivežti vaikus, be to, labai a

sakiau jam, kad, jei jis kada nors juos pavogtų, vaikysiuosi jį lyg keršto angelas; bet vigalėjau nusiraminti. Kai papasakojau apie tai Machmudui, jis ramiai klausėsi, o jo tamsiosvo rimtos. Man baigus jis trūktelėjo pečiais ir švelniai nusišypsojo, lyg norėdamas man pasd kalbu nesąmones ir pati turėčiau tai suprasti, dar kartą pajutau, jog galiu juo pasikliauti.Praėjus penkiems mėnesiams po susitikimo autobusų stotelėje atsitrenkiau į tą pačią moterį rke. Buvo graži diena, vaikštinėjau su vaikais po Kensingtono sodus džiaugdamasi saule ir augija. Iš karto ją pažinau, nors, kaip daugelis musulmonių, moteris buvo apsirengusi ilgą befdą suknelę, apsiavusi plokščiapadžius batus, nepasidažiusi, o galvą apsirišusi balta ska

aizdos tai buvo moteris, kuri nustojo rūpintis savimi, nes gyvenimo smūgiai pavertė ją nuolarodė, kad ji trokšta tapti nematoma. Moteris vaikščiojo viena tarp laimingų šeimų, o jos mjojo kažkur labai toli.

– Labas, – pasakiau, jai einant pro šalį. – Ar prisimenate mus?Moteris krūptelėjo, tarsi pažadinta iš sapno, ir pažinusi mus droviai nusišypsojo.– Gal turite naujienų apie savo dukterį? – paklausiau, bet iš jos veido išraiškos spėjau, kad psų susitikimo niekas nepasikeitė.– Ne, – moteris papurtė galvą, jos akys sudrėko. – Negirdėjau iš jos nė žodžio. Kai bskambinti, giminaičiai numeta ragelį.

– Kaip baisu, – pasakiau, viena akimi sekiodama į visas puses išsilaksčiusius vaik


9/112

turėtumėte leisti jam laimėti. Vaikas privalo gyventi su motina. Nuoširdžiai tuo tikiu. Turėtukti į Libiją ir parsivežti dukterį.Iš bejėgiško moters žvilgsnio supratau, kad ji nežino net kaip pradėti rengtis į tokią kelionę.– Klausykite, – pasakiau čiupdama už pakarpos Chalidą, kuris puolė tiesiai prie dviratininnant čia su vaikais sunku kalbėtis. Kodėl mums rytoj nesusitikus prie puodelio kavos?– Gerai, – moteris džiaugsmingai sutiko. – Labai norėčiau.– Tuomet galėsime ramiai pasikalbėti.Iš jos džiaugsmingo sutikimo man susidarė įspūdis, kad moteris daugiau neturi su kuo pasika

ip turėtų būti sunku tyloje vienai kentėti dėl sudaužytos širdies. Pagalvojau, kiek daug veikiau su vaikais per tuos mėnesius, prabėgusius nuo mūsų susitikimo, apie išvykas ir šembūrius, vizitus pas gydytojus, vaikų šventes ir mokyklinius vaidinimus. Prisiminiau visus linkykėlius, kuriuos vaikai pasakė ar padarė, ir pasiekimus, kuriais džiaugėmės jiems besim

ujų dalykų. Visą tą laiką moteris tiesiog laukė tuštumoje, žiūrėdama į dukters nuotraukas ar pbėdama kitus žmones ir bandydama įsivaizduoti, ką dabar veikia jos vaikas.– Gal susitikime Café Rouge, Vaitlyje rytoj vienuoliktą valandą? – pasiūliau. Moteris sutikktelėjo.

Kitą rytą palikau vaikus su Machmudu, jam reikėjo eiti į darbą popiet, sėdau į autobuvažiavau į Vaitlį. Kai įėjau į kavinę, moteris manęs jau laukė. Tai buvo pirmasis iš daugybės mitikimų ateinančiomis savaitėmis.

Besėdint tarp lankytojų ir begeriant kavą, moteris pasakė, kad jos vardas Merė, o jos duktė ila. Merė pasakojo apie paskutinę dieną su dukra taip, tarsi tai būtų buvę vakar. Atrodėkvienas žodis varsto skausmu, ir norėdama pasakoti toliau Merė vis stabteldavo atgauti balso– Tą rytą atsisveikinau su Leila prie mokyklos. Viskas buvo kaip visada. Parvažiavau nošiausi apsitvarkyti ir išvirti pietus. Tikriausiai važiuodama namo šio to nusipirkau. Duktė būokykloje tik iki pietų, taigi kaip visada per pietus nuvažiavau prie mokyklos jos pasiimti. Ža

aleisti su Leila popietę. Kai oras būdavo gražus, mes paprastai eidavome į parką. Leilai patikrėti, kaip žmonės vandeny plukdo žaislinius laivelius. Jei lydavo, likdavome namuose ir rėdavome jos mėgstamas televizijos laidas ar žaisdavome. Popietėmis mano vyras visada išedraugais, taigi namuose būdavome tik dviese.Norėdama kiek nusiraminti Merė liovėsi kalbėti ir gurkštelėjo kavos. Suspaudžiau jai ranko nesakiau, laukiau, kol ji atgaus jėgas. Merė nusišluostė akis, išsišnypštė nosį ir pasakojo to– Atėjusi prie mokyklos laukiau jos kartu su kitomis motinomis. Paskui mokytojus išbėgo vaiolė sveikintis su mamomis. Jūs žinote, kaip jie elgiasi, kai yra susijaudinę ir nori papasakoti v

veikė ryte. Paprastai Leila išbėgdavo viena pirmųjų, bet aš iš pradžių dar nesijaudinaugalvojau, kad ji užtruko tualete ar kalbasi su kuriuo iš mokytojų, o gal ieško pamesto daikto. Potinos su vaikais ėmė skirstytis ir aš likau laukti prie vartų viena.– Mačiau, kad viena mokytoja keistai į mane žvilgčioja, ji priėjo prie manęs. „Kur Leilaklausiau. „Ją pasiėmė jūsų vyras“, – atsakė mokytoja. Nesupratau, ką ji kalba. Mano vyras nira jos pasiėmęs. Jis manė, kad tai moteriškas darbas. Neatrodė, kad Leila jam labai rūpi. „Mras?“ – paklausiau, tikriausiai tai nuskambėjo kvailai. „Taip, – atsakė mokytoja, – jis atėjoasidėjus pamokoms ir išsivedė Leilą pas dantistą. Negi pamiršote?“ Apsimečiau, kad pamiršmirką net pamaniau, kad taip ir yra, nors žinojau, kad Leilai nepaskirtas joks vizitas pas danti

ir būtų paskirtas, tai pas gydytoją dukrą vesčiau aš, o ne tėvas. Jis netgi nežinojo, pas


10/112

dytoją Leila lankosi. Nubėgau nuo mokyklos vartų kaip įmanydama greičiau, nes jaučiausi ailai ir nenorėjau, kad mokytoja toliau manęs klausinėtų. Karštligiškai bandžiau suprasti, kas gtikti. Gal mano vyras nutarė pasiimti Leilą į išvyką, bet nenorėjo sakyti mokytojams, kodėl pakterį iš pamokų? Sugalvojau gal dešimtį įvairiausių paaiškinimų ir pasistengiau likti rami.– Grįžau namo, paruošiau pietus ir ėmiau laukti. Sakiau sau, kad jei jie iškyloje, Leila grįš lkusi. Kiekviena minutė pavirto valanda, bet jie nesugrįžo. Pamažu sutemo, o aš vis sėdėjkiau.– Tuo metu, kai prie mokyklos vartų laukiau Leilos, ji su tėvu buvo lėktuve, skrendančia

biją. Paskambinau keliems vyro draugams, nes pamaniau, gal jie pateko į avariją. Greičiausivau puolusi į isteriją, nes vienas jų liepė man nesijaudinti, esą mano vyras tiesiog išvažibiją aplankyti savo šeimos.– Bandžiau prisiskambinti vyro giminaičiams ir pasikalbėti su Leila, bet jie neleido man kadukra. Pasakė, kad ji jau atsigulė, nes yra pavargusi po kelionės. Pabandžiau dar kartą kitą ryt

minaičiai pasakė, kad Leila išėjusi su tėvu. Aš vis skambinau ir skambinau, kol galiausiai gimpė man ją pamiršti, nes dabar Leila rūpinsis jie. Po to jie netgi nustojo su manimi kalbėtis, išno balsą tiesiog numesdavo ragelį. Tai nutiko jau beveik prieš metus, visą tą laiką negav

kters jokių žinių. Aš vis skambinau tikėdamasi, kad vieną dieną pakels ragelį Leila ir galėsiu sikalbėti kelias minutes, kol giminaičiai mus pagaus. Tiesiog norėjau išgirsti dukters balsakyti, kad jos nepamiršau. Paskui vyro giminės persikėlė į kitą namą ir aš nebeturėjau jų telmerio. Taigi dabar nebėra vilties susisiekti su Leila, nebent vyro giminės patys nutarsskambinti.Merei teko nutilti, nes ji pradėjo raudoti. Tvirtai apkabinau jos tirtančius pečius, stengdagalvoti ką nors, kas priverstų ją pasijusti geriau, suteiktų vilties. Nieko nesugalvojau.Istorija rutuliojosi pagal scenarijų, kuris po truputį man tapo pažįstamas. Visada būna įspėjanalų, dėl kurių moterys turėtų sunerimti, jei tik jos žinotų, į ką atkreipti dėmesį. Vaikai b

ada grobiami iš mokyklų sekant mokytojams pasakas apie vizitus pas gydytojus ir beveik vdeda dar vienas vyras: brolis, pusbrolis ar draugas. Prieš pagrobimą būna ir kitų ženklų, į kuoterys paprastai nekreipia dėmesio. Kai tėvas, kuris beveik nesidomėjo vaiku, kai šis buvai mažas, ima klausinėti, kur vaiko pasas, ir neįprastai rūpintis sūnaus ar dukters gerovškia, kad jis kažką rezga.Kartais tėvams nesiseka įsikurti Anglijoje, nepavyksta susirasti darbo ar jie ima ilgėtis nžnai tokius vyrus apima depresija, jie pradeda kritikuoti Angliją ir anglus ir nostalgiškai ke tėvynę ir nuostabias jų šeimų tradicines vertybes. Kai vyrai pradeda taip galvoti apie tėvyn

a svajoti išsivežti ten savo vaikus, toliau nuo Vakarų pasaulio pagundų, į paprastesnę ir dortūrą.Kartais regzdami tokius planus vyrai pasidaro labai rūpestingi ir malonūs savo žmonoms, užms puodelį arbatos, nors anksčiau nepajudindavo nė piršto, niekuo nepadėdavo. Priėjau išvadąa tai yra požymiai, dėl kurių žmonos galvoje turėtų suskambėti pavojaus varpai. Tačiau

nklus visada lengviau įžiūrėti pašaliniam ar jau po pagrobimo, nelengva juos pamatyti, kai gvyru diena iš dienos.Kartais, kai pradeda galvoti apie sugrįžimą namo, vyrai ima kritikuoti savo žmonas dėl visko,

vaikų auklėjimo. „Kodėl apsivilkai tokį trumpą sijoną? Kodėl taip ryškiai išsidažei lūpas?“

už ką jie girdavo savo žmonas, kol su jomis draugavo, dabar ima kritikuoti, niekinti ir lygi


11/112

, kaip jaunystėje gimtinėje elgdavosi jų motinos ir seserys.Paprastai keliaujant su mažu vaiku reikia turėti kelis jo daiktelius, kartais motinoms krinta įd mėgstami vaikų daiktai dingo iš namų, bet jos vis tiek laiku nepastebi akivaizdžių dalydaro nieko, kad užkirstų kelią pagrobimui. Viena iš priežasčių, kodėl šioje knygoje pasakoti savo gyvenimo istoriją, tai noras padėti moterims laiku pamatyti pavojaus signaengti nelaimės.Per kiekvieną susitikimą Merė nuolat kalbėdavo apie prarastą dukterį, supratau, kad jos daužyta. Mačiau, kad ji gera moteris, kad darė viską, kas įmanoma, kad ji niekuo nenusipelnė t

usmės – prarasti vienintelį vaiką. Kartais už musulmonų ištekėjusios anglės sugrįžta prie ankstvenimo, galbūt per daug geria ar netgi vartoja narkotikus, nešioja drabužius, kurie jų vyrams akuklūs, ar išeina su kitais vyrais. Galiu pasakyti, kad Merė niekada taip nesielgė. Ji bandė būtusulmone žmona ir vis dėlto buvo taip baisiai nubausta.Merė papasakojo man apie įvairiausius žmones ir valdžios įstaigas, kuriose ji lankėsi ieškogalbos, bet niekam nerūpėjo jos reikalas, niekas nepasiūlė išeities. Man tai atrodė neteidėties neteisingumas siutino mane. Kodėl taip sunku susigrąžinti vaiką? Jei Leilos tėvui buvogva pavogti dukrą iš Anglijos, kodėl Merė neturėtų to paties padaryti Libijoje? Tačiau supr

d viena ji nesusitvarkys.– Nuvažiuosiu ir parvešiu tau Leilą, – išgirdau, kaip šie žodžiai išsprūdo man iš burnos,irdo ir Merė. Nieko tokio neplanavau, tiesiog man atrodė, kad tai vienintelė išeitis iš padėties būtų pagrobęs vieną iš mano vaikų, aš nesėdėčiau rankas sudėjus ir nelaukčiau, kad valdžrs imsis, jau kitą dieną sėsčiau į lėktuvą. Bet mačiau: jei kada ir nusigautų iki Libijos, rnelyg sugniuždyta, kad veiktų savarankiškai, ir pernelyg išsigandusi, kad sugalvotų, ką darytinu sakiniu atverčiau visiškai naują savo gyvenimo puslapį.Kartą ištarti žodžiai virto pažadu, kurio jau negalėjau sulaužyti. Negalėjau apleisti Merės taipi. Nesvarbu, kas iš to išeis, privalėjau padaryti viską, kad parvežčiau Leilą į Angliją. Giliai v

dilgčiojo jaudulys, visai kaip tolimomis jaunystės dienomis, kupinomis kelionių ir nuotykių. Ktų prieš susitikimą su Mere aš buvau tik motina ir jaučiau, kad man trūksta kelionių. Dabar

oga patirti truputį jaudulio, be to, žinojau, kad jei kelioms dienoms išvyksiu, Machmudas pitvarkys su vaikų priežiūra. Staiga pajutau, kad negaliu sulaukti išvykimo dienos.

Viskas turėjo būti tinkamai parengta. Kad ir kaip norėjau greičiau pradėti, negalėjau rizikuką sugadinti neapgalvojusi visų niuansų. Greičiausiai turėsim tik vieną progą, nes kai Leilos o šeima pajus pavojų, jie išdangins mergaitę į kokį nors slaptą kaimą arba saugos ją taip ak

d mes niekada daugiau nebegalėsime prie jos prieiti. Visada atsiranda šeimos narių, gyven

kiuose kaimuose ar vienkiemiuose, kurie norėtų priglausti vaiką tiek, kiek reikės, arbasaugininkų pareigas. Kiekviena šeima, jei bus įspėta apie pavojų, gali padaryti taip, kad vngtų tokiam ilgam laiko tarpui, kokio jiems reikia. Mūsų pusėje buvo vienintelis privalumas – o šeima akivaizdžiai nelaiko Merės pavojinga: kai ji skambina, jie netgi nesivargina pasikalbJie nusprendė, kad ji palikta ir viena bejėgiškai sėdės Anglijoje. Vyro giminės nie

pagalvotų, kad Merė gali atsirasti prie jų namų slenksčio. Kol jie taip mano, mes turime šanjie sužinotų, kad Merė susidraugavo su moterimi, kuri skatina ją kovoti, reikalai taptų

blesni.Laikas nebuvo mūsų sąjungininkas jau vien dėl to, kad mums trūko pinigų ir negalėjome

bijoje net dieną ilgiau, nei tikrai reikėjo. Merei vos užteko pinigų dviem lėktuvo bilietam


12/112

sistoti viešbutyje kelias dienas, ir ne ilgiau. Jei norėjau sugrąžinti Leilą, man nuo pirmykimo dienos reikėjo veikti greitai ir ryžtingai.Dar viena priežastis, dėl kurios Merė nenorėjo vykti į Libiją, buvo kalba – vyras niekada nesk

mokytis arabų kalbos. Nors Merė buvo išmokusi keletą žodžių, jų tikrai nepakaks teracijai. O aš laisvai kalbu arabiškai, – kai buvau paauglė, pusantrų metų gyvenau Jordanijo tada nuolat lankiausi tame regione. Bendro gyvenimo pradžioje, kai jos vyras didžiėdamas pristatyti savo šeimai anglę žmoną, Merė lankėsi Libijoje, taigi šiek tiek žinojo

dėtį toje vietoje, kur ruošėmės vykti, ir galėjo nupasakoti namą, kuriame, kaip ji neab

koma Leila.Mano vyras Machmudas pamanė, kad išėjau iš proto, jei leidžiuosi įtraukiama į tokį nuotykįmą kartą jam papasakojau apie savo sumanymą, jis nusijuokė ir netikėdamas papurtė gmanau, kad Machmudas nors akimirką patikėjo, kad kalbu rimtai. Kai suprato, jog tikrai ruopadaryti, jis smulkiai išaiškino, kiek daug yra galimybių, kad visas reikalas baigsis blogai.

– Greičiausiai yra žmogus, kuris nuolat būna su mergaite, – aiškino jis. – Kaipgi tu ketabenti?– Mes palauksim, kol pasitaikys proga, – nesutikau. – Giminaičiai negali stebėti Leilos kiek

mirką. Jei reiks, palauksim, kol mergaitė nueis į tualetą, ir ištrauksim ją iš ten!– Bet tą akimirką, kai giminaičiai pamatys, jog mergaitė dingo, jie paskambins į policiją ir pkoti jūsų oro uoste, – nenusileido Machmudas.– Tuomet reikia sugalvoti kitą būdą, kaip dingti iš šalies.– Jie stebės visus kelius.– Tada mums teks veikti labai greitai.– Donija, – Machmudas pakeitė taktiką. – Ar suvoki, ką jie jums padarys, jei sučiups?– Jie manęs nesučiups, – atsakiau tvirtai, nors nesijaučiau tokia pasitikinti savimi, kokia noodyti.

– Jei jie tave sučiups, – kalbėjo mano vyras taip, tarsi nieko nebūčiau pasakiusi, – jie pase į cypę ir pamirš.

– Tuomet elgsiuosi taip, kad manęs nepagautų, – atsakiau.– O kaip mūsų vaikai? Kas nutiks jiems, jei tave pasodins į kalėjimą dešimčiai metų?– Negaliu nuvilti Merės, – pasakiau, kad jis pagaliau nutiltų, nenorėjau nė pagalvoti apieykus. – Prižadėjau jai, kad padėsiu, taigi turiu pasistengti.Žinojau, kad viskas, ką jis sako, yra tiesa, bet buvau davusi Merei žodį. Dabar, kai suteties, negalėjau jos nuvilti. Jaučiau, jog elgiuosi teisingai. Negalima leisti, kad tokia situacija

iau tik dėl to, jog sunku ar pavojinga ją pakeisti. Neilgai truko, kol Machmudas suprato, jogpavyks manęs perkalbėti, ir kaip visada nepritariamai purtydamas galvą, jis pažadėjo, kad ne, kaip tik galės. Mačiau, jog jis nerimauja dėl pavojaus, į kurį lendu, bet daugiau nebannim ginčytis.Viską suplanavusios mudvi su Mere išskridome į Tripolį, senąją Libijos sostinę šiaurinėje Afkrantėje. Kai atsidūrėme lėktuve, prasidėjo tikroji mūsų kelionė į nežinią. Visiškai nenutuokikelių dienų grįšime su vaiku, ar sėdėsime kalėjime kur nors dykumoje. Pavojus dar padidėjjog Merė keliavo su savo sesers pasu, nes jame buvo įrašyta sesers duktė, o tai reiškė

ėsime pasinaudoti juo keliaudamos atgal su Leila. Žinojome, kad neįmanoma atgauti Leilos

s jos tėvas tikriausiai laiko jį paslėpęs saugioje vietoje savo ar netgi kokio giminaičio ar dr


13/112

muose. Nors keliavimo su svetimu pasu pasekmės galėjo būti skaudžios, tačiau jei būtų paskearmas ir Libijos policija pradėtų mūsų ieškoti, dingti iš šalies būtų lengviau prisidengus svrdu. Naudodamosi kitu pasu galėjome gauti daugkartinę vizą, taigi niekas mūsų neįtarinėradusios Leilą važiuosime su ja per šalį.Tripolio oro uostas buvo chaotiškas ir nuostabus. Kai išlipome iš lėktuvo, mane iš karto pakapai ir karštis. Tai ta pasaulio dalis, kur jaučiuosi kaip namie, kur jaunystėje gyvenauostabiausią ir laisviausią gyvenimą. Kai atvykdavau į tokius oro uostus kaip šis, visada jausdd viskas įmanoma. Nuo sumaišties pasijusdavau gyva. Eidama per oro uostą, vis žvalg

inkui, stengdamasi pamatyti, kur yra apsaugininkai ir kameros. Tačiau nebuvo įmanoma nustveikia kokios nors sistemos, tikrinančios atvykstančius ir išvykstančius, kur stovi pareigbintys, ar nėra nelegaliai išvežami vaikai. Net turėdama atgalinius bilietus po trijų dienų, nebra, ar galėsime išvykti tuo keliu. Pagalvojau, kad Machmudas teisus ir oro uostą pirmąjį poadės tikrinti.Nors kruopščiai viską apgalvojome, didžioji dalis to, kas turėjo nutikti, priklausė nuo laimuicijos. Nuojauta man sakė, kad į oro uostą pirmiausia bus pranešta apie Leilos dingimą, ir ksime į pastatą, jei mus suseks, bus tikrai labai sunku iš ten išeiti. Ėmiau linkti prie minties

kia pasirinkti kitą kelią ir bandyti kirsti sieną automobiliu arba išvykti jūra, o ne grįžti į perpiustrofobišką oro uosto chaosą. Oro uoste niekas nieko nepažįsta, o tai suteikia valdžiai milžirsvarą.Išėjusios į karštą, sausą, kvepiantį orą, nusisamdėme taksi vairuotoją, kuris sutiko nuvežti muestą, kur gyveno Leilos šeima. Buvo svarbu susirasti vairuotoją, kuris mums padėtų, nes anoma, kad gali tekti prisipažinti, ką mes čia veikiame. Žinojau, jog arabai vyrai visada remiasę. Būtų tikra nelaimė, jei pasirinktume žmogų, kuris išduotų mus paskutinę minutę. Prie oro kuriavo daugybė taksi vairuotojų, iš kurių galėjome pasirinkti, visi kalbėjosi su mumis vienu mndydami įtikinti, kad darbą atliks geriausiai, nors neturėjo nė menkiausio supratimo, kok

rbas. Reikėjo greitai apsispręsti ir pasikliaujant vien tik savo nuojauta įžiūrėti doriausmpatiškiausią veidą. Nuėjau prie vyro, kuris man pasirodė vertas pasitikėjimo, kiti vairuositraukė ir pasuko ieškoti kito darbo. Ėmiau kalbėtis su jų kolega.– Norime nusamdyti jus kelioms dienoms, – paaiškinau. – Turėsite mus pavežioti.– Gerai, – linksmai nusišypsojo vairuotojas, jis buvo patenkintas, kad kelias dienas turėsrbą.– Kiek tai galėtų kainuoti?Pasiderėję sulygome kainą, apie dešimt svarų per dieną. Tai nebuvo labai daug turint omenyje

šina taps lyg ir mūsų namais, bet vairuotojas atrodė nepaprastai laimingas. Naktį abi su aleidome viešbutyje, bet nuo ankstyvo ryto jau sėdėjome taksi, stovinčiame šalia Leilosmos namų, kur, kaip manė Merė, buvo laikoma mergaitė. Taksi nebuvo labai patogi transemonė, senos odinės sėdynės buvo gerokai apdraskytos ir pilnos lipnių dėmių. Nebuvondicionieriaus ir smarkiai dvokė degalais, prakaitu, sugedusiu maistu ir cigarečių dūmais. dėti nuleistais langais, o tai neapsaugojo nuo lauke tvyrančio karščio.Namas buvo paprastas, pastatytas iš šlakbetonio blokų, akivaizdžiai, ne turtingo žmogaus bl to pasijutau kiek laisviau, bet nenustebau, nes viskas atitiko tai, ką Merė pasakojo apierą. Kuo turtingesnė vaiko tėvo šeima, tuo labiau tikėtina, kad jiems pastebėjus, jog Leila d

vojaus signalas pasklis greičiau, valdžios organai veiks aktyviau ir mes būsime pagautos. T


14/112

būstas neatrodė kaip gerus ryšius turinčios šeimos namai, o tai reiškė, kad jiems nelabai spirkti ar paskatinti valdžią imtis greitų veiksmų.Iš pradžių tik sėdėjome ir stebėjome, kas vyksta. Reikėjo sužinoti, kaip prabėga įprasta šena, tai žinodamos galėsime nuspręsti, kada geriausia imtis veiksmų. Nenorėjome tempti Leil

nkos į vieną pusę, kai jos tėvas ar senelė temps ją į kitą. Buvo svarbu, kad mergaitė neišsigąpultų į paniką labiau nei būtina. Kad ir kaip norėjome veikti pirmai progai pasitaikius, privalėti kantrios. Merė turėjo užsidengti veidą tam atvejui, jei kas nors išėjęs iš namo ją pažintųvome prisidengusios galvas. Tikėjomės, kad niekas nekreips dėmesio į dvi apsidangsči

oteris mašinoje; atrodė, kad mes tiesiog laukiame, kada sugrįš mūsų vyrai. Įsitikinomeruotoją pasirinkome teisingai. Jis greitai suprato, ką esame sumaniusios, ir visiškai tam prolat kartodamas, jog vaikui reikia motinos. Atrodė, kad dėl tokio gero tikslo jis pasireitaikyti su ilgu varginančiu laukimu. Apsidžiaugiau, jog mano nuojauta dėl vairuotojo pasiteis

Visą pirmąją dieną prasėdėjome taksi tik stebėdamos. Privažiavome prie namo vos išaušusvėje buvo dar visai nedaug žmonių, tik šunys ir katės rąžydamiesi ir žiovaudami, purtyda

kties dulkes lindo iš pakampių, kur miegojo. Paskui pasirodė mokyklinis autobusas, jis pravao namą aštuntą valandą ryto ir sustojo prie gatvės kampo už kelių jardų. Autobuse jau s

etas vaikų, matėme tik jų galvas, švytuojančias už dulkinų langų. Vairuotojas paspaudė signaląma žinotų, jog jis jau čia. Po kelių akimirkų balta suknele vilkinti Leila išbėgo iš namsutėmis sukėlusi dulkių debesis kieme įlipo į autobusą. Pajutau, kaip kiekvienas Merės raempė, lyg valdomos kažkokios neįveikiamos jėgos jos rankos jau siekė durelių rankenos.– Ne čia, – griežtai pasakiau jai. – Ne dabar.Puikiai įsivaizdavau, kaip ji jaučiasi. Po ištisų metų Merė pirmą kartą pamatė dukterį. Dabrėjo tik čiupti Leilą į glėbį ir išbučiuoti.– Turime pasekti ją iki mokyklos ir pasižiūrėti, kas bus tenai, – paaiškinau Merei, kuri tylėktelėjo, o jos akyse atsispindėjo sumišęs džiaugsmas ir neviltis, ji buvo taip arti savo dukter

dar negalėjo jos apkabinti.– Jei čiupsime ją dabar, giminaičiai namuose gali išgirsti, kas vyksta, ar autobuso vairuotojaeiti ir jiems pasakyti, tuomet jie nedelsdami puls paskui mus. Mergaitę reikia paimti kur nors d turėtume kuo daugiau laiko pradingti. Geriau paimti ją iš mokyklos.Pastebėjau, kad nėra jokių į namą einančių telefono laidų, pasidarė aišku, kodėl Merė nebegsiskambinti, kai Leila čia persikėlė. Tai irgi buvo gerai, vadinasi, kam nors reikės atbė

okyklos ir pranešti šeimai, kas įvyko. Be to, vėlgi šiek tiek užtruks, kol giminės nueis į policūsų duomenys bus paskelbti. Turėsime kelias valandas, per kurias galėsime gerokai nuo jų atitr

Visos šios mintys sukosi mano galvoje, kol važiavome paskui autobusą visą dvidešimties miią iki mokyklos, tai aplenkdami jį, tai užsukdami į stovėjimo aikštelę kiekvieną kartąobusas sustodavo paimti vaiko. Kai autobusas privažiavo mokyklą, mes pavažiavome dar k

mtą jardų ir ėmėme žiūrėti, kas bus toliau. Neatrodė, kad mokytojai ar kiti darbuotojai lauktų e mokyklos, taigi galėjome prieiti prie Leilos tame trumpame kelyje nuo autobuso iki mokysai galimas daiktas, jog niekas nepastebės mergaitės dingimo tol, kol nepamatys, kad jossėje. Papasakojau visa tai Merei, bet jai labiau rūpėjo dar kartą pamatyti Leilą, kol ši dar ned

state.Kol vyko pamokos, laukėme prie mokyklos, vairuotojas kartkartėmis atnešdavo mums mai

igerti. Norėjau žinoti, gal mokiniai kada išvedami pažaisti ar pereina į kitą pastatą, bet v


15/112


16/112


17/112

okykloje, o tada pagalvos, kad ji neatvažiavo ir liko namuose. Visai įmanoma, kad, kol autobprivažiuos prie Leilos namų šį vakarą ir mergaitė neišlips, niekas nepastebės, jog ji dingo. Gakrisime iš šalies, dar prieš paskelbiant pavojaus signalą.Iš pradžių Leila labai džiaugėsi matydama motiną, bet paskui, pasigirdus šauksmams, trankomrelėms ir žviegiančioms padangoms, ji išsigando. Mergaitė privėmė į kelioninį krepšį, tuo erė vis glaudė ją prie savęs ir traukė jos plaukų kvapą, tarsi bandydama atsigriebti už kiekmirką, kurią prarado per praėjusius metus.– Turime kelias valandas, kol giminaičiai pasileis įkandin, – pasakiau. – Važiuokime ties

tinį oro uostą ir sėskime į lėktuvą, skrendantį į Tripolį.Viltis dėjau į tai, kad jei nutiks blogiausia ir bus susigriebta, jog mergaitės nėra, policija nanešti oro uosto valdžiai mažiausiai dar dvi valandas, o gal ir ilgiau. Vairuotojas linktikdamas ir pasuko mašiną link mažo vietinio oro uosto. Merė buvo pernelyg užsiėmusi Leilamėtųsi, kas vyksta aplinkui, organizuoti išsigelbėjimą ji paliko man. Pakeliui į oro uostą atd kiekvienas vairuotojas kelyje iš visų jėgų stengiasi mums kliudyti. Nors žinojau, jog pariausiai dar nepaskelbta, pašiurpdavau kaskart išvydusi policininką ar kareivį. Kuičiauktus, kol susiradau pinigus, bilietus ir pasus, kad galėtume eiti tiesiai prie lėktuvo. Jei viskas

p suplanuota, išvyksime iš šalies niekam dar nespėjus susigaudyti, jog Leila dingo. Negikėti, kad viskas pavyks taip lengvai.Vietinis oro uostas buvo apsnūdęs, kai įpuolėme vidun, neatrodė, kad čia kas nors skuiruotojas nešė mūsų lagaminus, o Merė nešėsi Leilą.– Jūsų skrydis iš Tripolio atidėtas, – pasakė tarnautojas, kai priėjusi prie langelio užsiregisydžiui parodžiau jam mūsų bilietus.– Kuriam laikui atidėtas? – paklausiau, širdis man nusmuko į kulnus.Jis tik trūktelėjo pečiais.– Keturioms valandoms, gal ilgiau.

Nuėjome toliau nuo langelio pasitarti.– Nemanau, kad turėtume rizikuoti ir taip ilgai sėdėti oro uoste, – pasakiau. – Kai atskridčiau daug pareigūnų. Jei reisą atidės dar keturioms valandoms, o taip visai gali būti, Leilos ės marias laiko nueiti į policiją ir sukelti visus ant kojų.– Tai ką daryti? – paklausė Merė, jos akys išsiplėtė iš baimės, prie savęs ji glaudė Leilą. Md ją gali pagauti ir taip greitai vėl atimti iš jos dukterį, labai ją baugino.– Manau, reikia pasinaudoti tomis keliomis valandomis ir dingti iš šalies automobiliu, – pasaPasieniečiams vargu ar bus liepta ieškoti dingusio vaiko. Kol mes kelyje, esame saugios.

– Važiuoti tokį ilgą kelią? – Merę apėmė siaubas.– Nemanau, kad yra saugesnė išeitis.– Gerai.Kartu su taksi vairuotoju grįžome prie mašinos ir liepėme jam važiuoti prie sienos su Alžyru

valandų kelias. Vėliau šitaip praleidau daugybę savaičių: keliaudavau valandų valrėdama, kad atsirastų kuo daugiau valstybinių sienų tarp vaiko ir šeimos, iš kurios mes jį paėmrtais vaikams būdavo sunku, saulė kepindavo negailestingai, nuo kelio kildavo dulkių debigaivinti sustodavome bjauriose, musių nutupėtose kavinukėse ar krautuvėlėse, kurių tumanoma nupasakoti žodžiais, maudėmės po dušu gatvėje bandydami nusiplauti nors kiek pra

dulkių, pirkdavomės duonos, medaus ir arbūzų, kad įstengtume kaip nors ištverti, be to


18/112

odytume kaip turistai.Suaugusiesiems taip pat būdavo sunku, bet turiu pripažinti, kad kelionėse jausdavausi labai olat budriai stebėdavau galimus pavojus patikrinimo postuose, įtariai nužvelgdavau kiekiktą, – ar jis neims skambinti vos mums išėjus, ar neužsirašys mūsų mašinos numeriopstaisi, kiekvienas tampa potencialiu priešu, kad ir koks draugiškas ir svetingas jis atrodoažiavus ir išlipus iš taksi.

Kai privažiavome prie sienos su Alžyru, ėmiau nerimauti, kad pareigūnai pastebės skirtumuserės ir Leilos ir nuotraukų pase, kurį jos turėjo pateikti kaip savo. Merė buvo labai panaši į s

gyvendama atskirai ištisus metus Leila paaugo ir pasidarė beveik nebepanaši į savo jaunessseserę. Iš patirties žinojau, kad dėl to, jog greitai auga, vaikai retai būna panašūs net į savo otraukas pasuose, taigi dabar meldžiausi, kad ir pasieniečiai taip pagalvotų.Privažiavus kontrolės postą visai pasidarė bloga iš baimės, ėmiau nerimauti, kad manepykinti ir taip patrauksiu visų dėmesį. Žvilgtelėjau į Merę, jos veidas buvo baltas kaip popierodė, jog netrukus ji nualps. Sumokėjome vairuotojui už visas dienas, kurias jis mums dirbodėjau dosnią dovaną, nes kai žmonės daug padeda, būna malonūs ir paremia mūsų reikaląinka tinkamai atsilyginti. Taksistas davė man savo adresą ir telefono numerį ir primygtinai p

d paskambinčiau, jei man vėl kada prireiktų taksi Libijoje. Pažadėjau paskambinti.– Pervešiu jus per kontrolės postą, – pasakė jis. – Paskui Alžyre reikės vėl susirasti vairuotojDėkinga linktelėjau ir mes lėtai pasukome prie pasieniečių posto, sėdėjome kietai sučiaupę lūėjome. Leila buvo apsikabinusi motiną, savo didelėmis išsigandusiomis akimis ji įdėmiai žvainkui. Nors mergaitė nesuprato, kas čia vyksta, ji greičiausiai jautė, kad jos motina ir aš e

paprastai įsitempusios. Atrodė, jog pasienietis amžinai kuisis su žmonėmis iš priešais stovnkvežimio, stebeilysis į prekes, kurias vežė vairuotojas, ir vėl tikrins popierius. Galiasienietis mostelėjo vairuotojui važiuoti ir mes pasistūmėjome į priekį. Taksistas pro langą paūsų dokumentus. Man net ir jis atrodė prasikaltęs. Atrodė, kad pareigūnas niekada nesiliaus v

slapių ir žiūrėti pro langą į mane ir Merę, abiejų mūsų veidai buvo daugiau ar mažiau prieteskui jis pasisuko į Leilą, kuri sėdėjo tvirtai prisispaudusi prie motinos ir nenuleido nuo jo aksų sustojo dar viena mašina, jos vairuotojas pamygo signalą. Pasienietis piktai į jį dėbtelėjo ė studijuoti mūsų dokumentus, tarsi nutaręs aną vyrą nubausti už įžūlumą ir nekantrumą, privekti dar ilgiau. Pagaliau pro langą jis grąžino mūsų dokumentus ir abejingai mostelėjo važiuotiažiavome iš Libijos ir įvažiavome į Alžyrą.Mūsų vairuotojas nuvažiavo prie lūkuriuojančių taksistų grupės ir nuėjo derėtis už mus. Laušinoje stebėdamos, kaip vairuotojai pasikeičia cigaretėmis, geria kavą ir kalbasi, tarsi j

klausytų visas pasaulio laikas. Man vis nėjo iš galvos, kad pasieniečiai yra tik už kelių joškau kuo greičiau važiuoti, bet supratau, kad reikia laukti – niekas neturi atkreipti į mus dėmabėgus tikriausiai amžinybei, mūsų vairuotojas sugrįžo su vienu vyru. Jis pristatė mus nauruotojui ir pradėjo perkrauti bagažą. Naujasis vairuotojas atrodė toks pat draugiškas, kaip kuriuo turėjome skirtis, jis sutiko dirbti už tą pačią kainą. Alžyrietis nuvedė mus prie šinos, kuri atrodė tokia pat prasta kaip ir pirmoji; susėdome į vidų. Kai pradėjome važiuoti o pasienio ir nuo Libijos, pajutau didžiulį palengvėjimą.Tą naktį miegojome šalikelėje automobilyje, man vis vaidenosi, kad girdžiu ūžiant poligtasparnius, atskrendančius pasiimti Leilos ir sukišti mūsų į kalėjimą. Automobilio sėdynės

na nepatogios važiuojant, o užmigti ant jų buvo visai neįmanoma, ypač su Leila, išsitiesusia m


19/112

kelių, ir ant priekinės sėdynės garsiai knarkiančiu vairuotoju. Tačiau po praėjusių kelių mpos buvome labai išvargusios, taigi galų gale mums pavyko kiek nusnūsti. Kitą važiavome apie 800 mylių per Alžyrą iki Maroko. Maniau, kad bandant patekti į oro uostąugiau, jei mus nuo Libijos skirs dar viena šalis. Dabar, kai valdžios organai savo veiklai tugiau nei 24 valandas, jie puikiausiai galėjo įspėti ir kaimyninių šalių valdžią.Prie sienos su Maroku mums skyrė dar mažiau dėmesio nei prie ankstesniosios. Pasienyje sti turistų pilni autobusai, bandantys kirsti sieną, ir pareigūnai, norėdami vėl atgauti ramybę, vaizdžiai labiau susirūpinę praleisti juos, nei gaudyti kažkokias vaikų pagrobėjas.

Maroke nupirkau naujus bilietus ir mes parskridome į Hitrou, bet net kai lėktuvas pakilorikos žemės, manęs nepaliko baimė. Vien prisiminus Britanijos pareigūnus Hitrou oro uoste mandis susitraukė taip, tarsi man kas būtų trenkęs. Mes juk keliavome su svetimais dokumenttrou galėjome patekti į tokią pačią bėdą kaip ir Tripolyje. Jie netgi galėjo išsiųsti Merę ir al, atsisakę patikėti, kad jos yra Britanijos pilietės, nes jos neturėjo tikrų dokumentų.Atrodė, kad eilė niekada nesibaigs. Skrydžio metu Leila atsigavo apsidžiaugusi tuo dėmesiu, aukė iš stiuardesių, garsiu balsu ji uždavinėjo daugybę klausimų. Vos įsėdus į lėktuvą Merė prtą iš tikrųjų atsipalaidavo ir apipylė dukterį klausimais apie jos gyvenimą su tėvu. Norėjo

kvieną smulkmeną, kuri nutiko dukters gyvenime per pastaruosius metus, ir Leila, būdama tiža mergaitė, patenkinta pasakojo motinai apie viską. Kai lėktuvas nusileido ir nuriedėjstojimo vietos, Leila atrodė kuo puikiausiai nusiteikusi, nes kelias valandas praleido kalbėe save. Neraminau ir netildžiau Leilos. Pagalvojau, kad tai jos plepėjimas gali sušve

mosferą, kai eisime pro Hitrou pareigūnus akmeniniais veidais. Mūsų eilę tikrino mostebėjau, kaip ji žvilgčioja į Leilą, kai priėjome su savo popieriais. Man sustojo širdis. Pareias sekundes žiūrėjo tiesiai į mane, tada nuleido akis į pasą, metodiškai pervertė lapus, tikrinirius antspaudus ir vizas. Galiausiai ji užvertė pasą, padavė jį man ir linktelėjusi parodė eiti.

Kai ji tikrino Merę su Leila, aš neatsisukau, susiradau vietą atsisėsti ir palaukiau, kol jos

nęs prieis, tikėjausi, kad nesiskiriu nuo daugelio kitų keliautojų, besimalančių aplinkatrodau labai nervinga.Kai pagaliau išėjome, pamačiau kitoje užtvaros pusėje manęs laukiantį Machmudą irpravirkau iš palengvėjimo. Bet dar kurį laiką reikėjo vaidinti, tam atvejui, jei mus stebėtųugumo kameras. Pasukome į mašinų stovėjimo aikštelę tuo pačiu žingsniu kaip visi kiti, stengparodyti, kad labai skubame. Nuovargio ir laimės kupinoje tyloje nuvažiavome atgal į LondonąPo to Merė ir Leila dingo, jos pasikeitė vardus bijodamos, kad mergaitės tėvas gali grįžti ir vgrobti. Susitarėme nepalaikyti ryšių, aš nežinau, kur jos dingo. Tačiau niekada nepam

mingos išraiškos abiejų veiduose, kai jos vėl susitiko tą dieną prie mokyklos.Ilgainiui prisiminimai apie baimę ir nuovargį, kurį patyriau kelionėje, nublanko ir man vėlkti adrenalino. Mėgavausi jauduliu ir tuo puikiu jausmu, kad galiu grąžinti motinai prarastą vvėl norėjau tai patirti ir man neteko ilgai laukti.


20/112

ANTRAS SKYRIUS Kaip aš tapau musulmone

ANO VAIKYSTĖ tikrai nebuvo laiminga. Liūdna tai pripažinti, nes kiekvieno žmogaus gyvekystė būna nuostabiausias laikas, bet apsimetinėti irgi nieko gero. Mano motinos ir manęs neri santykiai, galbūt todėl aš taip noriu, kad tokie vaikai kaip Leila, kurie turi mylinčias moėtų su jomis gyventi. Tačiau aš būčiau buvusi laiminga, jei kas nors būtų pagrobęs mane iš šeiMano tėvai atvyko į Angliją iš Škotijos, kai dar buvau per maža, kad ką nors prisiminčiau. Įskne, jie turėjo tris dukteris. Aš buvau vidurinioji, tarp vyresniosios Sandros ir jaunesni

eisės. Mano motina buvo griežta, kai supykdavo – savo pyktį ant mūsų išliedavo žodžiaūgiais, o supykusi ji būdavo didumą laiko. Manau, kad ant vaikų ji bandė išgiežti savo nusivyvenimu, bet neatrodė, kad nuo to būtų pasijutusi nors kiek geriau; ji tiesiog visada būdavo pipina pagiežos.Mano tėvas dirbo inžinieriumi aviacijos pramonėje ir dėl savo darbo dažnai nebūdavo namigi didžiąją dalį laiko motina turėjo su mumis tvarkytis pati, ir jai sekėsi vis prasčiau ir prass mes augome ir mus buvo vis sunkiau suvaldyti. Lėktuvai tėvui nebuvo tik darbas, tai busvalaikio užsiėmimas ir pirmoji meilė. Netoli Kembridžo turėjome didelį namą su keliais amės, tėvas paprastai restauruodavo senus lėktuvus sode, praleisdamas prie jų remonto vaandas, lyg tie lėktuvai būtų buvę ne kas kita, o tik milžiniški Airfix modeliai. Kai varkydavo lėktuvą, jis labai kruopščiai vėl jį išardydavo, tada atvažiuodavo treileriai ir išvež

is į kažkokius angarus, kur lėktuvas vėl būdavo surenkamas tėvui vadovaujant. Įtariu, kad ps lėktuvus demonstruodavo muziejuose. Tėvas buvo auksarankis meistras; tačiau emociškavo sunku tvarkytis su gyvenimu. Akivaizdu, kad jis nežinojo, kaip elgtis su mūsų motina ikčiu.Mano tėvai visą laiką pykosi ir kovojo. Atrodė, kad jiems sunkiai sekasi išbūti viename kambsusipykus, todėl visi gyvenome nemalonioje atmosferoje. Kai pamokos mokykloje baigdaaip nei mūsų draugai, aš ir seserys niekada nesidžiaugdavome, kad galėsime eiti namo. Kai mp mano vaikai bėga iš mokyklos rėkaudami iš susižavėjimo, man liūdna, kad pati niekada

sijaučiau, kai reikėdavo grįžti namo.Aš ir seserys buvome labai griežtai prižiūrimos, daugiausia motinos, ir viską turėjome pasidčios: prieš išeidamos į mokyklą turėjome pasikloti lovas ir susitvarkyti kambarius, nusius, nepriekaištingai elgtis prie stalo.

Nieko blogo mokyti vaikus savarankiškumo ir savitvardos, jei tai daroma su meile. Turbūt turrti daugiau laiko mokydama to savo vaikus, bet man kažkaip nesiseka. Man patinka pačiai ką padaryti. Patinka matyti juos nerūpestingus ir laimingus. Nenoriu, kad jie gyventų nuolekaištų ir barimo atmosferoje. Mano seserys ir aš nemėgome kviestis kitų vaikų namo iatos, nes niekada negalėjome būti tikros, kad mama nepradės jų barti dėl kokios nors klaid

augų akivaizdoje neužsipuls mūsų dėl kokio menko nusižengimo ir neprivers bjauriai jaustis.


21/112

Motina neturėjo jokių draugių, ir nemanau, kad ir susiradusi, būtų sugebėjusi jas išlaikyti. Tomis progomis, kai užsukdavo kuris nors mūsų draugas, jis turėdavo išeiti namo šeštą valandąpusvalandžio jau privalėjome gulėti lovose. Girdėdavome, kaip kiti vaikai laimingi žaidžia

r kelias valandas, o mes gulėdavome ir laukdavome, kada užmigsime. Nuo tos akimirkosbusdavome, iki tos, kai guldavomės, namuose visada viešpataudavo nemaloni ir smulkmemosfera.Motina visada kartodavo mums, kad turime ištekėti už „pinigų maišo“. Spėju, kad todėl ji pvo nelaiminga, nes neištekėjo už turtingo vyro, nors mums visiškai pakako to, ką tėvas uždirb

ama labai domėjosi palestiniečių reikalais ir turėjo pažįstamų iš to regiono. Nežinau, kmezgė santykius su palestiniečiais, ir niekada iš tikrųjų nesupratau, kas nutiko tarp jos ir tų žm

jos simpatijos tam regionui labai anksti persidavė ir man.Kol mes visos gyvenome namuose, motina ir tėvas gyveno kartu, paskui jie nustojo stengiskyrė. Manau, kad jie būtų buvę laimingesni, jei daug anksčiau būtų prisipažinę, jog suklydbūtų buvę laimingesnė pora, mes tikrai būtume buvę laimingesni vaikai. Niekada nemaniau

ros turi gyventi kartu tik dėl to, jog turi vaikų. Esu įsitikinusi, kad jei sutuoktiniai išsiskirna pusė neturi trukdyti kitai bendrauti su vaikais.

Nors, tiesą sakant, mano tėvai ne visada gyveno kartu ir mano vaikystės metais. Sykį, kai mane septynerius, motina metams išvyko su kažkuo kitu ir paliko tėvą su mumis. Vargšas tėvas stevisų jėgų, kad galėtų būti namuose su mumis, jis netgi apleido savo darbą. Prisimenu, kaip ošdavo mums „karštus ledus“, taip jis vadino bulvių košę – tai buvo maži vaikystės stebuklai, otina niekada nesugebėjo sukurti. Kurį laiką mums reikėjo lankyti prailgintos dienos užsiėmokykloje, nes tėvas negalėjo mumis rūpintis visą dieną, bet vakarais visuomet sugrįždavome mo. Neturiu jokio supratimo, kas tada vyko tarp tėvų, bet galiausiai mama sugrįžo, ji nepaaišr buvo. Paskui dėl nuolatinio motinos smurtavimo mus įtraukė į socialinės tarnybos registrą. nesu priešiškai nusiteikusi vyrų, kurie yra palikti vieni auklėti vaikus, atžvilgiu, greičia

irkščiai, jei tik motina yra pasitraukusi iš vaikų gyvenimo savo noru, o nėra vyro palikta ir kai nėra atimti jėga.Kai motina sugrįžo, mes persikėlėme į Bušį Hertfordšyre. Bušis yra tolimas šiaurinis Lonemiestis, visai prie M25 žiedinio kelio, bet kultūrine prasme tarsi už milijono myliųsmopolitiško miesto centro. Tėvų santykiai nė kiek nepagerėjo, ir mūsų namai taip ir likgailėtina ir vienybės stokojanti vieta. Kai man suėjo penkiolika metų, aš pabėgau iš namų.kas nusibodo. Buvau tikra, kad ir kas manęs lauktų pasaulyje, vis tiek bus geriau, nei gymuose; lankydamasi draugų namuose ir matydama per televiziją rodomas šeimas, pasirinkau

venimas neturi būti toks apgailėtinas. Mano kantrybės taurė persipildė vieną žiemos vakarma dėl kažkokio nieko primušė mane smarkiau nei visada ir man ant galvos liko didelis gumkėjausi, kad šį kartą tėtė ką nors padarys – užstos mane ir aprėks motiną, – bet kaip paprastko nepadarė. Taigi aš išbėgau, nė nesusidėjusi daiktų, ir nebegrįžau atgal.Nežinodama kur eiti, išėjau iš namų ir pasukau į netoliese esančią bažnyčią Bušio Didžvėje. Norėjau bažnyčioje praleisti naktį, o su aušra pradėti naują gyvenimą. Lauke snyguriavovo baisiai šalta, visa tai buvo labai panašu į sceną iš Dikenso romano. Tačiau nesibaiminainių nepatogumų, buvau susijaudinusi nuo minties, kad galiu daryti, ką noriu, eiti, kur sugalvi priėjau bažnyčią, pamačiau, kad durys užrakintos. Apėjau visą pastatą, ieškodama kito

ekti į vidų, bet viskas skendėjo tamsoje ir buvo uždaryta nakčiai. Staiga supratau, kad esu vi


22/112

na, girdėjosi tik vėjo ūžavimas medžiuose prie bažnyčios. Vėl nuėjau prie durų, nes priebažnėjau pasislėpti nuo vėjo ir sniego. Atsiguliau kampe ir pabandžiau užmigti, bet galvoje sstantis įvairiausių minčių.Auštant jau buvau pabudusi, jaučiausi visai sustingusi ir džiaugiausi, kad naktis baigėsi. Atsispasipurčiau kaip šuo, bandydama atstatyti kraujotaką savo nutirpusiose galūnėse. Nusprendžikaro susirasti vietą, kur galėsiu šiltai išsimiegoti. Nesiruošiau greitu laiku vėl pakartoti tirties. Kai prašvito dar labiau, nuėjau į Vatfordą ir klaidžiojau tuščiomis gatvėmis, paskui rtoraną, kuris jau veikė ir siūlė pusryčius ankstyviems darbininkams ir žmonėms, grįžtantiems

naktinės pamainos. Langai buvo užrasoję, bet vis dėlto įžiūrėjau, kaip žmonės kemša kasryčius, ir suvokiau, kokia esu alkana. Užuodžiau kumpio, paskrudintos duonos ir kavos kvr nepriėjus prie lango, burna jau buvo pilna seilių.Įėjau ir paklausiau, ar jiems nereikia pagalbininkų. Po lauke praleistos nakties, matyt, atrok apsilamdžiusi, bet vadybininkė manęs pagailėjo ir davė valandinį darbą, o darbo pradžštę su pusryčiais. Kai pradėjau kabinti kiaušinienę su kumpiu, o karšta arbata sušildė man viduutau, kad suaugusios gyvenimas iš tikrųjų ir sėkmingai prasidėjo.

Kitas rūpestis buvo susirasti vietą, kur galėčiau gyventi iki pirmosios algos. Paskambinau dr

pasakiau jai, kad išėjau iš namų. Ji nenustebo, nes buvo lankiusis mūsų namuose ir pažinojo otiną. Draugė pasakė, kad džiaugsis galėdama mane priglausti, kol turėsiu pakankamai psimokėti nuomai. Ji įspėjo mane, kad teks miegoti ant sofos, bet man tai buvo nesvarbu, nes bi nuo motinos ir su džiaugsmu galėjau susitaikyti su bet kokiu diskomfortu. Be to, ant sofos riau, nei miegoti lauke, stingdančiame šaltyje. Po kelių savaičių, turėdama kišenėje truputį pu galėjau persikelti į nuomojamą kambarį ir galiausiai tapau nepriklausoma. Pas mane apsiresniosios sesers Sandros vaikinas italas ir davė man šiek tiek pinigų, taip sumokėjau nuommąjį mėnesį.– Kaip manai, ar teisingai elgiuosi? – paklausiau jo, bestovinčio ir besižvalgančio po mano

mbarėlį.– Visiškai, – pasakė jis. – Niekada ten negrįžk. Čia būsi daug laimingesnė.Padrąsintos mano pavyzdžio Sandra ir Treisė irgi išėjo iš namų, tuoj pat po manęs. Jaučminga nuo pat tos akimirkos, kai išėjau, po kurio laiko netgi galėjau apsilankyti pas motiadėti su ja kurti naujus, panašesnius į suaugusiųjų santykius, nors mudvi niekada netaaugėmis.Mano pirmasis vaikinas buvo Vatfordo universiteto studentas Karimas. Buvau šešiolikos mvisiškai susuko man galvą. Karimas buvo labai gražus jordanietis, nuo pat pirmojo susiti

udu pamilome vienas kitą. Septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntojo pradžioje daugybė kinų atvykdavo į Angliją studijuoti, jie visi norėjo susitikinėti su anglų merginomis. Daugelis ykę iš šalių, kur nuo dvylikos metų merginos dengia savo kūną, o vėliau jas mato tik pauoktiniai. Iki atvykimo į Angliją tik vienas kitas buvo buvęs pasimatyme su mergina. Kai amatė, kad anglų merginos nori draugauti ir tai nebūtinai turi baigtis vedybomis, kad su savsimatymus jos netgi nepasiima palydovių, jie, ko gero, pagalvojo, jog pateko į rojų. Vis megzdami santykius kai kurie iš jų vis dar galvojo apie vedybas, galbūt todėl, kad buvo užaugintimi, jog turi vesti moterį, su kuria miega.Kartais arabai siekdavo leidimo pasilikti šalyje, kai pasibaigdavo jų studentiškos vizos, ir ži

d britė žmona užtikrins jiems vietą Jungtinėje Karalystėje tol, kol jie norės. Drįstu teigti, ka


23/112

rie iš jų taip vaikiškai maištavo prieš savo šeimas ir tikėjosi priblokšti giminaičius parsivežę finuotą“ vakarietę merginą ir pasipuikuoti ja prieš savo vyresniuosius šeiminykščius.Šiems tamsiems, karšto temperamento jaunuoliams, matyt, atrodėme tokios pat nepažįstamzotiškos, kaip ir jie mums. Nė viena pusė dorai nepažinojo kitos kultūros, kad būtų gaotingai kurti ateities planus. Ką mes galėjome žinoti? Buvome tik vaikai. Bet tam tikro amkai dažnai atsiduria suaugusiųjų padėtyje. Kai kurios merginos tapdavo nėščios, o kitos sutikėti už tų veržlių, žavių ir iš pažiūros turtingų jaunuolių neturėdamos jokio supratimo, kas lekėjus. Dažnai praeidavo keleri metai, kol žmonės suprasdavo, kad padarė klaidą, tačiau bū

r vėlu, jau būdavo susilaukę vaikų.Man patiko Karimas, ir kai jis pasiūlė važiuoti į Jordaniją susipažinti su jo šeima, pamaniaupuiki mintis. Anglijoje manęs niekas nelaikė, troškau išbandyti naujus dalykus ir aplankyti ntas. Norėjau pamatyti šalis, apie kurias taip jausmingai kalbėjo vaikinai arabai, ir sužinoti,gyveno prieš atvykdami į Angliją. Norėjau suprasti kultūrą, kurioje užaugo tokie jaunuoliairimas, buvau tikra, kad viskas labai skirsis nuo to, ką buvau patyrusi Anglijoje. Nesijasirišusi prie savo šaknų, buvau laiminga palikdama savo šeimą ir išvykdama ieškoti koresnio.

Man susidarė įspūdis, kad mudviejų su Karimu vestuvės jau nebetoli, ši mintis nekėlė man dirimo, bet aš neskubėjau. Man patiko, kaip klostosi mūsų santykiai, norėjau jais džiaugsirūpinti dėl ateities ar kam nors įsipareigoti. Kai Karimas pradėdavo pernelyg rimtai kalbėtūsų santykius, kuo greičiau priversdavau jį nusijuokti ir pakeisti pokalbio temą. Gal iš sutikusi praleisti likusio gyvenimo su juo, tapau jam dar įdomesnė? Nebuvo matyti, kad jisk atvėstų dėl to, jog jį erzinu.Kai atvažiavome į Jordaniją, viskas atrodė taip nuostabiai nepažįstama, kaip aš ir tikėjausi, numirkos, kai išlipome iš lėktuvo, buvau pakerėta. Man labai patiko karštis, kvapai ir judrios ga

riomis važiavome iš oro uosto ir kuriose žmonės dirbo įvairiausius darbus saulėkaitoje ar skė

mių šešėlyje. Viskas atrodė taip egzotiška, o Karimas ir jo šeima buvo labai malonūs ir dėmežkas pasitiko mus oro uoste ir išvažiavome iš miesto į gražų kaimą, kur jo šeima turėjo

mės.Karimo šeimos namai buvo visiškai nepanašūs į tuos namus, kuriuose anksčiau buvau lankiusin dėl to, kad tai buvo jordaniško stiliaus namas, pastatytas taip, kad išlaikytų vėsą ir sutos gausiai šeimai, bet ir dėl to, kad namai buvo pilni žmonių, kurie rūpinosi vienas kitu, mal

pagarbiai kalbėjosi tarpusavyje. Tuose namuose vyraujanti atmosfera taip skyrėsi nuo to stesaulio, kuriame karaliavo apmaudas ir nuolatiniai skundai, pyktis ir fizinės bausmės ir prie

vau pripratusi vaikystėje. Niekas nieko nemušė, neapkalbėjo už akių, ant nieko nešaukė.okėsi, glėbesčiavosi, dalijosi savo jausmais ir turtu. Visi šeimos nariai valgė kartu ir kalbni su kitais kaip lygūs. Tai buvo tikra, šilta, meilės kupina šeima. Jei tai musulmoniškas gyvedas, pagalvojau, kad man jis patinka.Namas buvo didelis, stovėjo vidury mažyčio kaimelio, apsupto gražiai žaliuojančios dirbmės, mylių mylias nutolusio nuo išorinio pasaulio. Visuose aplinkiniuose namuose gyveno šeriai, tai buvo atskira bendruomenė, susijusi kraujo ir praeities ryšiais, kur visi vieni kitus pažmylėjo, o garbingi svečiai, tokie kaip aš, buvo vieninteliai svetimšaliai. Apsistojau vierimo dėdžių namuose, jis gyveno kitame kaimelio name, bet daugiausia laiko leidau didžia

me, padėdama kitoms moterims, kai jos man leisdavo, arba tik klausydamasi ir kalbėdama.


24/112


25/112

rduosiu savo būsimiems vaikams. Buvo malonu turėti kuo tikėti, kai buvau užauginta nekuo. Be to, išmokau kalbą, kurios jau niekada nepamiršau ir kuri leido man atlikti tuos žyrių ėmiausi vėlesniais metais.Sugrįžau į Angliją daug protingesnė ir santūresnė, nei išvažiavau.Nors pasakiau Karimo šeimai, kad važiuoju tik aplankyti namų, jau būdama Anglijoje pranm, kad už jo netekėsiu. Jis buvo labai supratingas ir atlaidus, mudu pasikalbėjome, kai jis atvgliją. Nė vienas iš mūsų nesugebėjo galutinai nutraukti santykių, bet abu žinojome, kad tai nžinai, kad palengva nueisime skirtingais keliais ir susirasime naujus partnerius. Spėju

rimas žinojo, jog santuoka su juo nėra tikrasis mano gyvenimo kelias, bet jis to ilgokai tikėjosBūtų buvę daug lengviau plaukti pasroviui ir susituokti su Karimu, pasilikti kaime ir gyventvenimą, kokį gyveno jo motina, senelė ir daugelis ankstesnių kartų. Tačiau man to nepakako.Neseniai, vykdydama Jordanijoje vieną savo misijų, buvau nuvykusi aplankyti Karimo šeimopasikeitė. Jie tokie pat svetingi ir malonūs, kokius juos prisimenu. Dabar Karimas laimingai vturi vaikų. Nesigailiu dėl savo sprendimo. Tai buvo puiki vieta praleisti brendimo metamsbūčiau galėjusi ten gyventi laimingai. Ilgainiui būčiau ėmusi trokšti iš gyvenimo daugiamybė. Manau, jei būčiau praleidusi tame nuošaliame name pastaruosius 20 savo gyvenimo m

bar sverčiau virš šimto kilogramų, o Karimas būtų virtęs vienu iš labiausiai žmonos uuoktinių pasaulyje.Net ir prabėgus daugybei metų, suradau tą namą be žemėlapio. Aš tarsi parvažiavau namovo šaknų, į tą vietą, kur pradėjau savo musulmonišką gyvenimą, kur amžinai nustojau būti dna anglė, mergaitė iš nelaimingų namų.


26/112

TRE IAS SKYRIUS Lyg iš „Raudonojo Progailio“

AI GRĮŽAU Į ANGLIJĄ, padėjusi Merei išgelbėti Leilą, pastebėjau, kad Vakarinio Lonusulmonų bendruomenėje pasklido žinia, kad aš galiu padėti patekusioms į bėdą motinomkas kitas nenori jų išklausyti. Nors Merė išsikėlė, draugai ir giminaičiai, matyt, paskleidė

d Leila saugiai sugrįžo pas motiną ir kad ją išgelbėjo anglė musulmonė, kuri už savo paslaugprašė pinigų.Pas mane pradėjo plaukti moterys ir maldauti, kad padėčiau grąžinti vaikus sau ar savo draugėminaitėms. Pasibaisėjau sužinojusi, kiek daug yra pagrobtų vaikų. Atrodė, tarsi pusė mntuokų pasaulyje sužlugo tuo pačiu metu. Kaskart, kai viena iš tų nusivylusių moterų pasakon savo istoriją, matydavau, kad viskas rutuliojasi maždaug pagal tą patį scenarijų. Kartais modavo panašios į Merę, gyveno santuokoje, kuri joms atrodė saugi ir nusisekusi, kol vieną busdavo ir pamatydavo, kad jų sutuoktinis dingo su savimi pasiėmęs vaiką ar vaikus. Šie avo tragiškiausi, nes moterys visiškai nesuprasdavo, ką darė ne taip, ir nebeturėjo jokios galimkeisti savo elgesiui ar pasiruošti nelaimei. Jei tik jų vyrai būtų jas įspėję, didžioji dalis tų mtų padariusios viską, kad tik neprarastų vyro ir vaikų, bet vyrai niekada nieko nesakydavo. Gterys nebūtų buvusios tokios nuolankios, tai nebūtų joms nutikę, bet žmonės juk negali pasikeiKitos žinojo, kad jų santuoka klostosi nesėkmingai, ir netgi pačios galėjo būti kaltos dėl sky

niekada negalėjo įsivaizduoti, kad viskas taip baigsis, nes buvo išaugusios šalyje, kur tė

riantis vaikai beveik visada paliekami motinoms. Kai kurios iš moterų elgėsi blogai: gėrė, varkotikus ar netgi susitikinėjo su kitais vyrais. Nepritariau jų elgesiui, tačiau, kad ir kokios mivo jų nuodėmės, niekada nemaniau, jog motina nusipelno to, kad iš jos būtų atimtas vaikas.Kai imdavau klausinėti tas moteris, jų pasakojimuose atrasdavau akivaizdžių ženklų, kurie tėti, kad vyras nepatenkintas gyvenimu Anglijoje, savo santuoka ir ta pavojinga Vakarų įtaka, tė aplink savo vaikus. Kai vyrai tapdavo tėvais, ypač dukterų tėvais, jų ankstesnis libeesys kartais dramatiškai pasikeisdavo. Anksčiau jie būdavo laimingi matydami merginas,

ktį šokančias naktiniuose klubuose, seginčias trumpus sijonus, išsidažiusias, geriančikančias, tačiau jie negalėjo įsivaizduoti, kad jų pačių dukterys galėtų taip elgtis. Daukariečių tėvų neturi kitos išeities, tik kiekvieną dieną kovoti su savo vaikais, bet vyrusulmoniškų šalių gali išvežti savo dukteris iš pagundų kupino pasaulio ir apgyvendinti jas ten

bus apsaugotos ir paslėptos. Greičiausiai kai kurie vakariečiai tėvai kartais irgi norėtųsielgti su savo dukterimis.Kitais atvejais santykiai tarp arabo ir anglės tuo metu, kai įvykdavo pagrobimas, jau būtrūkę ir moteris gyvendavo su nauju vyru. Tėvui labai sunku matyti, kad jo vaiką augina sveras, ypač jei tas vyras nėra musulmonas ir kitaip žiūri į vaikų auklėjimą. Sunku įsivaizduotisperatiškai tie tėvai turi jaustis. Suprantu, kad jie nori gero savo vaikams, nori užtikrinti jiems

laimingą vaikystę, kokią turėjo patys, bet aš vis tiek visada žiūriu į tai moters akimis.


27/112

Kad ir kaip simpatizuočiau vyrams ir suprasčiau jų poziciją, netikiu, kad būna tokių aplinkriomis iš moters būtų galima atimti teisę matytis su savo vaikais, ir daugeliu atvejų esu tikražiems vaikams geriau augti su motina nei su tėvu, kad ir koks geranoriškas ir mylintis tas tų.Taigi, bendruomenėje tapo žinoma, kad iširusių santuokų kovose palaikau moterų pusę isirengusi keliauti ir aktyviai veikti, ne taip, kaip daugelis labdaros ir kitokių organizaciromis intencijomis padėti tokiais atvejais, bet kurioms retai pavyksta pasiekti rezultatų. Betonių grupė norinti gauti labdaringos organizacijos ar oficialų statusą privalo skrupulingai la

ptautinės teisės, taigi jei motina, kuri į juos kreipiasi, net ir turi teismo sprendimą, užtrunka inesius, kartais ne vienus metus, kol jis įgyvendinamas. Nė viena motina nenori tiek ilgai gyve

vo vaiko, ir tik todėl, kad teisminės procedūros ilgai užtrunka. Žmonės išgirdo, kad manęs nekie įsipareigojimai, kad aš iš pradžių veikiu, o rūpestį dėl įstatymų, kuriuos tenka sulausilieku ateičiai. Be to, buvo kalbama, kad padėdama nusiminusioms motinoms nesiekiu naudop, kaip kai kurios organizacijos, įkurtos buvusių kariškių, kurie ima dešimtis tūkstančių svavo paslaugas ir neduoda jokių sėkmės garantijų. Daugelis moterų, galinčių išleisti tokią saranda pinigus tose organizacijose.

Moterys, kurios ateidavo pas mane, visada būdavo priėjusios liepto galą. Paprastai jos būandžiusios visus kitus kelius: bendravusios su žiniasklaida, skelbusios pagalbos prašymugiau nebežinojo, į ką kreiptis. Supratau, kad nusipelnius „vaikų grobikės“ reputaciją man ir mai iškilo pavojus ir reikia imtis atsargumo priemonių. Visai netroškau, kad koks įsiutęs

dury nakties atsirastų ant mano durų slenksčio, taigi pasistengiau, kad kuo mažiau žmonių žno pavardę ir kur gyvenu. Visiems, kas kreipdavosi į mane, prisistatydavau kaip Di ir rkiau mobiliuoju telefonu, savo numerį daviau tik keliems žmonėms, dažniausiai imdavaumerius, kad galėčiau pati jiems skambinti ir taip apsaugoti savo privatumą ir saugumą.Net ir imantis visų saugumo priemonių, dešimtys moterų vis tiek sugebėdavo su manimi susis

rasdavo mane per bendrus pažįstamus, sustabdydavo gatvėje ar prie mokyklos vartųkdavau savo vaikų, ir maldaudavo padėti. Paimdavau jų telefono numerius ir pažadėd

skambinti. Nė vienai iš jų nesugebėjau pasakyti „ne“, ir jei pažadėdavau, kad paskambinsidydavau savo pažadą. Kiekvieną ketvirtį gaudavau 400 svarų sąskaitą už telefoną. Niekako neprašiau pinigų. Moterys tiesiog turėdavo surinkti pakankamai pinigų, kad apmokėtų visione susijusias išlaidas, tokias kaip lėktuvo bilietai, taksi ir viešbučio sąskaitos.

Mano pavydėtinai kantrus vyras Machmudas, mane visokeriopai rėmė, nebūčiau prasidėjusi kla, jei nebūčiau galėjusi, kartais net po kelias savaites, palikti jo globai vaikų. Machm

žinojo mane pakankamai gerai, kad suprastų, jog dabar, kai atradau savo vietą gyvenime, mankas nesustabdys. Jei aš nepadėsiu toms moterims, niekas kitas joms nepadės. Visam likuvenimui jos liks atskirtos nuo savo vaikų, o tai per didelė neteisybė, kad į ją nekreiptum dėmip galėčiau atsukti joms nugarą?Antrą gelbėjimo misiją sutikau atlikti Maroke. Vaikas buvo panašaus amžiaus kaip Leila. Pagkai dažniausiai būna penkerių šešerių metų, nes tai tas amžius, kai musulmonai tėvai pra

nikuoti, kad jų vaikai auga Vakarų kultūroje. Kartais gelbėdavau vyresnius vaikus, bet man nieeko gelbėti kūdikio, ir abejoju, ar tai įmanoma.Tėvai nenori grobti vaikų, kol šie dar labai priklausomi nuo motinų. Tuo metu jie džiau

ėdami palikti atsakomybę moteriai, nors jau būna pradėję įtarti, kad ji nelabai tinkama būti m


28/112

to, kelionė su kūdikiu yra sunki. Vyrui beveik neįmanoma įsėsti į lėktuvą su rėkiančiu kūdikpatraukti niekieno dėmesio. Jam tektų keliauti su didžiausia krūva vystyklų ir kūdikių maisto, nktus ir žaislus. Visa tai pernelyg sudėtinga, taigi vyras palaukia, kol vaikas paaugs tiek, kaėtų keliauti nepatraukdami dėmesio, bet liks dar toks mažas, kad patikliai sektų paskui savo rs ir kur šis jį vežtų.Kai vaikas dar kūdikis, tėvas nesuka sau galvos, kokioje šalyje jis auga, beje, ir gimtosiose špintis mažais vaikais be motinų vyrams per daug sunku. Senelės visada trokšta padėti anydamos, bet tik nedaugelis iš jų nori imtis visos atsakomybės už kūdikį. Be to, Vakaruose

resnė vaikų medicinos priežiūra.Motina, kuri susisiekė su manimi dėl kelionės į Maroką, buvo vardu Debė. Ji sužinojo apie manos draugės, ir kai jai pavyko su manimi susisiekti, sutariau su ja susitikti. Prie įprasto kodelio Vaitlio prekybos centre Debė papasakojo man savo istoriją. Jos dukrelė buvo pagrobokyklos, visai kaip Leila, ir išvežta į Maroką. Tačiau ne taip kaip Merė, Debė neturėjo savomos namų adreso. Ji net nežinojo, kokiame mieste jie gyvena. Kartais, jei moteris nėra lan

vo vyro giminaičių, ji nežino arabiškų miestų ir miestelių pavadinimų, nieko neklausinėdakuo nesidomėdama, be savo šeimos, moteris visiškai nepažįsta vyro giminių. Kartais vyrai

ngiasi dangstyti paslapties šydu savo praeitį ir sąmoningai slepia nuo moters informaciją ar idina.– Reikia kaip nors sužinoti, kur pradėti ieškoti, – pasakiau Debei. – Reikia bent jau miesestelio pavadinimo, tuomet galėsime pradėti ieškoti šeimos arba aplankysime visas mokyriose mokosi panašaus amžiaus vaikai. Bet reikia nuo kažko pradėti, nes Marokas yra didelė šIš pradžių Debė nusivylė. Gal ji pagalvojo, kad noriu ja nusikratyti, kaip ir visi kiti. Baikiau su Debe ryšį, nuolat kalbėjausi su ja telefonu ir skatinau toliau ieškoti kokių nors deo kurių galėtume pradėti. Vieną dieną tokia laiminga proga ir pasitaikė. Debė paskambino maėdama kalbėti iš susijaudinimo.

– Man ką tik paskambino viena mano draugė, ji atostogauja, – aikčiojo Debė. – Ji buvo parorte ir yra tikra, kad paplūdimyje matė Aminą su šeima.– Tuomet turime tenai kuo greičiau važiuoti, – pasakiau. – Nes visai gali būti, kad tai jų paskstogų diena. Jei šeima išvažiuos namo, amžinai juos prarasime.Man niekada nebūna sunku greitai išvykti. Jei reikia, galiu susiruošti į kelionę ir nuvykti į reiktą per dieną, juk yra daugybė skrydžių.Po dvidešimt keturių valandų Debė ir aš buvome palydėtos į viešbutį prie jūros toje vietovėjetė Aminą. Debė netvėrė savame kailyje iš susijaudinimo, pirma, dėl to, kad taip greitai v

yko, o antra, nuo minties, jog po tokios daugybės išsiskyrimo mėnesių, ji vėl pamatys savo dukelionės buvome pavargusios, bet negalėjome švaistyti nė vienos šviesios valandos mrėjome ieškoti kiekvieną valandą, kol vaikai dar bus lauke. Paplūdimys nebuvo didelis, didžiąį matėme iš savo kambario balkono.Kai atsirėmusi į turėklus stovėjau šalia Debės ir žiūrėjau į tirštą minią apačioje, pajutau, kaippaudė širdį. Argi gali pavykti surasti Aminą iš tokio nuotolio ir tokioje daugybėje panašių vlkai juodaplaukių vaikučių sėdėjo ant smėlio ar lakstė po pajūrį. Atrodė, tarsi žiūrėtume į viepaveiksliukų „Kur yra Volis?“, kur milžiniškoje minioje reikia rasti vieną mažytį žmogeliuką. miai apžiūrinėjo minią, lyg tikėdamasi, kad jos duktė atsiras jai prieš akis.

– Gal reiktų nusileisti ir truputį pavaikštinėti aplinkui, – patariau. – Iš čia tikrai per toli


29/112


30/112

ėjus viešbutį. Mačiau, kad ji verkė, bet nebuvo liūdna, tik beveik puolė į isteriją iš džiaugsmoado dukterį, kurią manė amžinai praradusi.– Ką sužinojai? – paklausė ji, kai įėjome į viešbučio vestibiulį.– Rytoj jos bus pajūryje, – atsakiau. – Tačiau išvažiuos poryt, taigi reikės veikti greitai.– Ką darysime?– Turime susirasti mašiną, – paaiškinau. – Užsisakyti bilietus skrydžiui atgal rytoj po pietų.Kitą rytą išėjau iš viešbučio pasikalbėti su būreliu taksi vairuotojų, sėdinčių netoliese pavėradau vieną, kuris man patiko, ir paprašiau, kad jis visą dieną dirbtų tik man. Taksistas patenk

iko, davė savo telefono numerį ir liepė paskambinti, kai man jo prireiks.– Privalėsite atvažiuoti čia per keletą minučių, kai jums paskambinsiu, – įspėjau vairuotoją.– Žinoma, – šypsodamasis patikino jis. – Jokių problemų.Iš savo balkono abi su Debe stebėjome paplūdimį, nusileidome tik pamačiusios, kad atėjo Asavo tėvo giminaitėmis. Debė vėl užsidengė veidą ir atsisėdo toje pačioje vietoje, kaip ir virgi užsidengiau veidą, kad moterys negalėtų manęs atpažinti, ir atsisėdau pusiaukelėje tarp D

šeimos, taip, kad galėčiau girdėti, ką kalba Aminos prižiūrėtojos, nes Debė nė žodžio nesubiškai. Moterys nekreipė į mane jokio dėmesio, jos nė karto nebandė užmegzti pokalbio.

Rytas praėjo ramiai, vaikai žaidė, moterys kalbėjosi tarpusavyje. Po kurio laiko viena pasakėtas užkąsti, kitos jai pritarė. Moterys pradėjo svarstyti, ko kuri norėtų, supratau, kad jos rusipirkti sumuštinių šalia esančiame kioske.– Jos ruošiasi eiti sumuštinių, – sušnibždėjau Debei. – Tai gali būti puikiausia proga, jos nebkios akylos.Belaukiant, kol moterys apsispręs ko nusipirkti, iš baimės ir susijaudinimo pajutau pažįsogumą skrandyje. Amina vis dar buvo prie vandens, kasė smėlį į kibiriuką ir stengėsi pasėlio pilį, kurią vanduo sugriaudavo taip pat greit, kaip ji statė. Vyresni vaikai plaukiojo vandeputį toliau ir nekreipė dėmesio į mergaitę ar ką kitą paplūdimyje. Pagaliau moterys apsispr

istojo ir ilgai bei kruopščiai purtėsi smėlį nuo drabužių. Jos žvilgtelėjo į jūrą norėdamos įsitid viskas gerai, tuomet pasuko prie užkandžių kiosko, kuris buvo už kokių dvidešimties mplūdimio pakrašty.– Eik greitai, – sušnypščiau Debei. – Veskis Aminą į viešbučio kambarį, aš ateisiu, kai sužinjos darys toliau. Kai pareisi į kambarį, paskambink vairuotojui ir pasakyk, kad mes pasiruošykti.Debei nereikėjo sakyti du kartus. Ji nubėgo prie Aminos, mačiau, kaip ji nusiėmė šydą ir atiddą. Mergaitė numetė kibiriuką ir sušukusi iš džiaugsmo ištiesė rankas, Debė ją pakėlė ir st

kabino. Žvilgtelėjau į paplūdimį, ar tik moterys ko nors nepamatė ir neišgirdo, bet jos žiūrą už prekystalio, gestikuliavo, rodė į maistą, davinėjo jam nurodymus ir aiškino, ko nominos pusbroliai jūroje buvo pernelyg užsiėmę, taškėsi ir nematė, kaip Debė pradėjo tomina, kuri kabojo ant jos kaip maža linksma beždžionėlė. Kiti vaikai nubėgo į tą vietą, kuksčiau žaidė Amina, ir ėmė atrodyti, kad jos ten niekada ir nebuvo.Pasitraukiau arčiau kitų žmonių taip, kad galėčiau matyti, kas bus toliau, ir neatkreipčiau dėmbė jau buvo mažiausiai už šimto jardų pakeliui į viešbutį, kai moterys pasuko atgal, nešinos mplepėdamos tarpusavyje apie pirkinius. Iš nugaros nesimatė, kad savo plačios ilgos suk

ostėse Debė nešasi vaiką. Moterys vėl atsisėdo ir pradėjo valgyti, padavinėdamos viena

istą. Viena iš jų pamojo vaikams jūroje, kad jie ateitų pietauti. Tuomet senelė garsiai paklausė


31/112

mina. Kitos moterys irgi pakėlė akis, iš pradžių dar nieko nesuvokdamos, užsiėmusios mlias akimirkas jos dairėsi po paplūdimį, paskui atsistojo, kad galėtų geriau matyti, ranksidengė akis nuo saulės ir ėmė plačiai žvalgytis po pajūrį.Moterų balsai tapo garsesni, jos pradėjo jaudintis ir visos nubėgo prie jūros kranto, rėkdkams, kad šie tuojau pat ateitų, ir šaukdamos Aminos vardą. Neramiai žvilgtelėjau atgal į Debės ten nebebuvo nė ženklo. Ji saugiai pasiekė viešbutį.

Paplūdimyje prasidėjo tikra panika. Moterys bėgiojo pajūriu galvodamos, kad Amina nuskti vaikai priplaukė ir buvo aprėkti, kam neprižiūrėjo savo jaunesniosios pusseserės. Žm

plūdimyje išgirdo tą sumaištį ir įsitraukė į diskusiją, ką dabar geriausia daryti. Atidžiai klauss sakoma, atrodo, niekas nepastebėjo, kad mažą mergaitę pasiėmė Debė. Senelė pradėjo vern labai jos pagailo. Akivaizdu, kad ji mylėjo Aminą, ir beliko tikėtis, jog po kurio laiko ji su

d mergaitė saugi ir gyvena su motina Anglijoje. Įsivaizdavau, kaip baisiai ji jaučiasi galvodd vaikas nuskendo, kai jai buvo pavesta juo rūpintis. Net kai senelė sužinos tiesą, ji vis tiek jta, kad leido Debei pavogti Aminą sau iš po nosies. Norėjau patikinti ją, kad viskas gera

pratau, jog negaliu to daryti, jei nenoriu užtraukti pavojaus visai misijai.Niekas neatkreipė jokio dėmesio į mane: nepažįstamą, veidą užsidengusią moterį pajūry

ko, taigi tylutėliai pasišalinau ir nuėjau į Debės ir Aminos kambarį viešbutyje.– Vairuotojas pasakė, kad bus po pusvalandžio, – pranešė man Debė, kai įėjau į kambavaizdžiai baisiai jaudinosi, bet buvo pakiliai nusiteikusi, nes susigrąžino Aminą. – Mes nespėktuvą.

– Kam jam tas pusvalandis? – paklausiau. – Liepiau jam būti pasiruošusiam visą dieną.– Turbūt jis mano, jog tai ir yra pasiruošimas.Nieko negalėjome padaryti. Buvo per vėlu ieškoti kito vairuotojo, kuriuo galėtume pasitiktis, kad jis bus diskretiškas. Nuėjau į viešbučio fojė su mūsų bagažu, kad galėtume bėgti tiešiną, kai ji atvažiuos. Debę ir Aminą palikau kambaryje tam atvejui, jei kas nors iš paplūd

eitų į viešbutį ir imtų klausinėti, ar kas nematė dingusio vaiko. Pro duris mačiau, kad paplūdidar didelis sujudimas. Buvo pakviesta policija, rėkdami ir gestikuliuodami policininkai pris

e bendro sambrūzdžio. Užvirė tikra maišalynė. Anksčiau ar vėliau jie pradės naršyti pakekytis aplinkiniuose pastatuose. Mums kuo greičiau reikia iš čia nešdintis.Pusvalandis praėjo, o mašinos vis dar nebuvo. Paskambinau numeriu, kurį man buvo ruotojas, ir kažkokia moteris pasakė, kad jis jau išvažiavęs ir kad neturėčiau jaudintis

klausiau, kada jis atvažiuos, ji tepasakė: „Greitai.“Iki mūsų skrydžio beliko pora valandų, o kitas bus tiktai rytą, jeigu nepasirinksime kitos kry

neturėjome daug pinigų ir būtume atrodžiusios įtartinai skrisdamos į Paryžių ar Amsterdamku ir angliškais pasais. Visai gali būti, kad policija jau rytoj rytą išsiuntinės Aminos nuotrauo uostus, jei tik nepagalvos, kad mergaitė nuskendo, o jie greičiausiai nepagalvos, kai tikstatyta, kad jos motina anglė. Policijai neprireiks daug laiko susigaudyti. Visos šios mintys gao viena kitą ir man pasidarė sunku normaliai mąstyti. Vaikštinėjau pirmyn ir atgal prie durų.Vis dar nebuvo jokio mūsų mašinos ženklo, ėmiau svarstyti, gal reiktų išeiti ir susistabdyti gaą taksi. O kas, jei vairuotojas, kurį susistabdysiu, bus buvęs paplūdimyje ir žinos, kad dingo mkas? Nusprendžiau, jog šitaip nieko nebus.Praėjus valandai nuo tada, kai sugrįžome į kambarį, vairuotojas atvažiavo, jis atrodė taip,

venime neturėtų jokių rūpesčių. Ir tik trūktelėjo pečiais, kai pasakiau, ką manau apie jo vėlavim


32/112

ngiai mostelėjo į eismą, kuris man atrodė visiškai normalus.Liepiau vairuotojui sukrauti bagažą ir laukti mašinoje tiesiai priešais pagrindines viešbučio dskambinau į kambarį. Kai Debė ir Amina nusileido laiptais, galėjome eiti tiesiai prie mašinpatraukti viešbučio darbuotojų dėmesio, nes buvau apmokėjusi sąskaitas, o mūsų lagaminvo sukrauti.– Prašau kuo greičiausiai nuvežti mus į oro uostą, – pasakiau vairuotojui, kai Amina įsitaisė m

kelių taip, kad jos nematytų praeiviai. Ant kelio prie paplūdimio vis dar stovėjo polšinos, nors minia jau sklaidėsi. Vairuotojas nusišypsojo mums plačia ir miela šypsena, tarsi

mingas pasitarnauti, ir mes pajudėjome.– Kiek laiko važiuosime iki oro uosto? – paklausiau.– Valandą, gal valandą su puse, priklauso nuo eismo, – taksistas vėl trūktelėjo pečiais.– Reikia greičiau, – pasakiau. – Turime spėti į lėktuvą.– Nesirūpinkite, – atsakė jis ir iki galo nuspaudė akceleratorių.Taksistas karpė kampus ir lėkė per miestą tokiu greičiu, kuris turbūt dvigubai viršijo leiisiai bijojau, kai mums už nugaros pasigirsdavo policijos sirena, bet praleisti lėktuvą bijojaiau, taigi tylėjau. Kai pagaliau sustojome priešais oro uostą, iki lėktuvo pakilimo buvo likusi

nutės. Nubėgome prie registracijos stalo jau besiruošiant jį uždaryti. Darbuotojai taip skubėjoaleisti, kad per daug nežiūrėjo į Debės ir Aminos pasus, tai buvo gerai, nes pasai nebuvskubėjome per oro uostą ir patekome į lėktuvą jau visai užsidarant durims.Kai pakilome ir išvydau apačioje jūrą, vis dar drebėjau iš nervinio jaudulio. Amina linkpėjo su palydovėmis, o Debė žiūrėjo į ją su išdidžia palengvėjimo kupina motiniška šypkios išraiškos jos veide anksčiau nebuvau mačiusi, atrodė, kad per kelias minutes ji pajaušimčia metų.Atsilošiau krėsle ir kelis kartus giliai įkvėpiau, adrenalinas sruvo mano gyslomis. Man antrvyko sėkmingai išgelbėti. Jaučiausi nenugalima. Jaučiausi lyg iš legendinės aštuoniolikto am

audonojo Progailio lygos“, kuri per revoliuciją gelbėjo prancūzų aristokratus nuo giljotinabendavo į saugią Angliją.


33/112

KETVIRTAS SKYRIUS Mano pirmasis pabėgimas

AI BŪDAMA PENKIOLIKOS metų pabėgau iš namų ir pati pradėjau rūpintis savo likimu, mntykiai su motina labai pagerėjo. Nė viena iš mudviejų iki galo kitos nesuprato ir nesiruošė apamiršti, kas buvo pasakyta ar padaryta per visus tuos metus, bet mes jau galėjome kartu ką, o pasitaikius progai netgi paatostogauti tarsi draugės – na, panašiai.Tai nutiko, kai sugrįžau praleidusi metus Jordanijoje su Karimo šeima. Abi su motina ilsėjūryje Tunise, kai susipažinau su Achmedu. Visi įspėja dėl atostogų romanų, bet nuo to jie nettokie patrauklūs. Kai atsipalaidavusi ir besidžiaugianti savimi esi egzotiškoje užsienio š

venimas atrodo kitaip ir tavo sprendimai darosi nebe tokie pamatuoti. Nusprendi taip, kaip nibūtum nusprendusi pilkoje namų šviesoje, ar užmezgi draugystę su žmogum, su kuriuo niebendrautum, jei būtum užsiėmusi kasdieninio gyvenimo reikalais.Achmedo tėvas buvo iš Kataro, o motina – iš didelės Tuniso žemvaldžių šeimos. Achmedas sas, silpnas, žemo ūgio vaikinas, bet kažkaip sugebėjo patraukti mano dėmesį. Man vyniolika metų ir aš vis dar nebuvau atsikračiusi jausmų Karimui, kurį kelis kartus mndone, kai tenai grįžau, ir vis dar stengiausi nuo jo atprasti. Ar buvau nusivylusi meile ar nrai buvau susipainiojusi savo jausmuose, nežinojau, ar noriu būti laisva ir nepriklausomkštu naujų santykių ir sukurti šeimą. Kartais manydavau, kad trokštu laisvės, o kitą kartą būdiškai įsitikinusi, kad atvirkščiai. Be abejo, tokie prieštaringi jausmai būdingi devyniolik

rginai, bet dėl to ne lengviau su jais tvarkytis, ypač jei turi motiną, kurios nuomonę nelabai gepatarimus esi linkusi ignoruoti.Kad ir kokia buvo mano proto būsena tuo metu, kai Achmedas paprašė manęs už jo tekėkinau save, kad esu jį įsimylėjusi ir noriu ištekėti. Gal taip nutiko dėl svaigaus jazminų kniso naktimis ar dėl romantiško turgaus rytais, ar dėl pasijodinėjimų kupranugariais po pajūrbuvo truputį daugiau nei atostogų romanas. Kad ir kaip ten būtų, aš pasidaviau, pasakiau „ta

veik įtikinau save, kad to noriu.Mano motina buvo labai laiminga ir skatino mane, ji manė, kad tuo būdu visiems laiikratysiu Karimo, mat motinai atrodė, jog šis nėra pakankamai turtingas, kad būtų geras vyrrėjo, kad jo vietą užimtų turtingesnis. Achmedas gyveno dideliame name ir važinėjo BMWsižymėjo visais tais bruožais, kuriais, motinos nuomone, turi pasižymėti būsimasis žhmedo šeima irgi pritarė santuokai, taigi nebuvo žmogaus, kuriam galėčiau atskleisti ejones, kankinusias mane

Dykumos Angelas - Donya Al-Nahi

Documents

Transcript of Dykumos Angelas - Donya Al-Nahi