DVIKALBIŲ VAIKŲ POREIKIAI IR JŲ KALBŲ

MOKYMASIS

Doc.dr. Aldona Mazolevskienė

Lietuvos edukologijos universitetas,

Ugdymo mokslų fakultetas,

Vaikystės studijų katedra

Dvikalbio ugdymo samprata

Šiandien edukacinės iniciatyvos, besiremiančios kultūrinio pliuralizmo principais, plačiai taikomos ir palaikomos tiek pavienių Europos šalių vyriausybių, tiek ir ES.

Ženkliai didėjant lingvistiniu ir kultūriniu aspektu skirtingų vaikų skaičiui visame pasaulyje, dvikalbio ugdymo idėja laikoma viena moderniausių. Jai suteikiama nauja kokybė, teorinis ir praktinis įprasminimas.

Įvairiose pasaulio šalyse, kaip ir Lietuvoje, intensyviai kuriami dvikalbio ugdymo modeliai, programos bei mokomosios priemonės, kurių tikslas vienas – labai gerai išmokyti dviejų ar daugiau kalbų.

Demokratinėse Vakarų valstybėse dvikalbystės problema

sprendžiama labai įvairiai, tačiau visais atvejais dėmesio centre yra

žmogus, jo poreikiai.

Jau ankstyvajame amžiuje sudaromos palankios sąlygos išmokti

valstybinę kalbą ir integruotis į šalies socialinį kultūrinį gyvenimą.

Svarbiausia, kad lygiagrečiai yra skatinamas, o ne vien

toleruojamas, gimtosios kalbos mokymas(is), visų pirma

ikimokyklinio ir pradinio ugdymo įstaigose

Net tokia konservatyvi šalis kaip Didžioji Britanija skatina tikslingą

dvikalbystę ten, kur anglų kalba baigia išstumti kitas (pavyzdžiui,

airių, baskų arba velsiečių) kalbas. Naujas požiūris į dvikalbystę ir

jos ugdymo tendencijos plinta Suomijoje, Belgijoje, Šveicarijoje.

2009 m. Europos Komisija sudarė darbo grupę, kurioje

dirbo28 šalių ekspertai. Jie surinko informaciją apie šalių

užsienio kalbų mokymosi praktiką bei gerąją patirtį ir 2011 m.

liepą paskelbė rekomendacijas dėl kalbų mokymosi

ikimokykliniame ir priešmokykliniame amžiuje (,,Language

learning at prie-primary school level: making it efficient

and sustainable‘‘ –

http://ec.europa.eu/languages/pdf/ellpwp-en.pdf).

Rekomendacijose atkreipiamas dėmesys, kad ypač svarbus

veiksnys yra pedagogų profesionalumas. Mažus vaikus ugdantis

pedagogas privalo ne tik mokėti užsienio kalbą, bet ir labai gerai

žinoti šio amžiaus tarpsnio ypatumus.

Tam, kad visi vaikai turėtų lygias galimybes mokytis užsienio kalbos,

atsakomybe kiekvienoje šalyje turėtų dalytis visos su šiuo amžiaus

vaikų ugdymu susijusios institucijos (nevyriausybinės organizacijos,

privačios ir valstybinės institucijos, ugdymo įstaigos, aukštosios

mokyklos) ir kt.

DVIKALBIO UGDYMO FILOSOFINĖS

KRYPTYS

Studijuojant mokslinę literatūrą aptinkami įvairūs

dvikalbio ugdymo modeliai.

Ankstesniais laikais ugdymo įstaigos pasirinktas modelis

dažniausiai priklausė nuo finansinių išteklių, kalbos

statuso bendruomenėje bei konkrečiame regione.

Pastaruoju metu dvikalbio ugdymo modeliai bei vartojami

terminai dažniau remiasi dvikalbio ugdymo filosofija arba

loginiu jo pagrindimu.

DVIKALBIO UGDYMO FILOSOFINĖS KRYPTYS

Ugdymo institucijose vykdomų dvikalbio ugdymo programų įvairovę sąlygoja ne tik specifiniai poreikiai, tikslai, perspektyvos, regionų arba bendruomenių turimi ištekliai.

Pasirodo, jog požiūris į realiai egzistuojančią dvikalbystę arba daugiakalbystę, tampa lemiamu faktoriumi. Ryškiausios, labiausiai stebimos dvikalbio ugdymo plotmėje yra dvi filosofinės kryptys: išsaugojimo(Maintenance) ir pereinamumo (Transitional).

Pirmoji akcentuoja abiejų kalbų vystymą, turtinimą ir išsaugojimą ir, tokiu būdu, skatina adityvią dvikalbystę. Šis procesas – tai antros kalbos įgūdžių pridėjimas prie jau turimo individo kalbinio repertuaro. Čia abi kalbos ir kultūros yra vienodai vertinamos. Pereinamumo filosofija palaiko atimančiąją dvikalbystę, kur prioritetai teikiami tik dominuojančiai kalbai ir kultūrai.

Kokie svarbiausi dvikalbių vaikų ugdymosi

poreikiai?

Dvikalbių vaikų pagrindinis poreikis – būti su

visais ir kaip visi, jie nori būti matomi, išgirsti,

išklausyti, suprasti, kalbinami, padrąsinami,

dalyvaujantys.

Dvikalbiai vaikai bendravimą su kitais vaikais ir

žmonėmis mokosi vertinti ne kaip savaime

suprantamą, o kaip procesą, dėl kurio reikia

pasistengti.

Mokantis dviejų kalbų svarbiausia yra vaikų

noras mokytis.

Kokie svarbiausi migrantų šeimų vaikų

ugdymosi poreikiai?

Pagrindinis migrantų šeimų vaikų poreikis – būti

visaverčiais ugdymo įstaigos bendruomenės nariais.

Pedagogui svarbu padėti vaikams išlaikyti jų pirminį kultūrinį

identitetą ir pratinti vaikus būti aktyviais daugiakultūrės įstaigos

bendruomenės nariais. Kad vaikų ugdymąsi lydėtų sėkmė,

patartina jautriai atsižvelgti į išryškėjusius vaikų kultūrinius

skirtumus, nepamirštant, kad tautinė tapatybė susideda iš

daugybės tiek išorinių, tiek vidinių bruožų: kilmės, gyvenimo

būdo ir kalbos. Migrantų šeimų vaikai atsiduria jiems visiškai

nepažįstamame krašte, todėl ypač svarbu užmegzti emocinį

kontaktą su vaikais ir jų šeimomis, rodyti pagarbą jų gimtajai

kalbai, kultūrai, tradicijoms, papročiams.

Dvikalbių vaikų adaptavimosi procesai

Gerai žinoma, kad vaiko kalba geriausiai vystosigeroje kalbinėje aplinkoje, nuolat vaiką kalbinantir kalbantis. Labai svarbus kalbos fonas, kurisyra priklausomas nuo socialinio ir psichologiniofono.

Lietuviškame darželyje kitakalbiams vaikamsnemokantiems arba labai prastai mokantiemslietuvių kalbą fonas labai pasikeičia, tiesiog būnavisai kitas.

Kalba, kurią moka vaikas, kuria jis pajėgiakalbėti ir kalbėtis, staiga pasirodo netinkama irnet nereikalinga. Vaikui pasirodo, kad jis tojeaplinkoje yra svetimas arba net ir ignoruojamas.

Tokiu atveju pedagogas turi gebėti vertinti kitakalbio/imigranto vaiko adaptavimosi procesus, kuriuos jie išgyvena gyvendami svetur:

*neigimo stadija – stengiamasi ignoruoti tai, kas vyksta. vaikai dažnai neigia, kad nerimauja dėl ateities, apsimeta, kad nieko ypatinga nevyksta;

*pykčio stadija – tylima arba audringai reaguojama į aplinkinius;

*netekties suvokimo stadija, kurią lydi liūdesys, apatija, net depresija. Vaikai ima gyventi praeitimi, idealizuoja buvusius draugus ar namus, užsisklendžia;

*susitaikymo stadija – pradedama ieškoti savo vietos kitoje aplinkoje, susibendrauja su nauju kolektyvu. vaikai atranda naujus privalumus ir ima džiaugtis gyvenimu, tampa tokie, kokie buvo iki išvažiavimo.

Pastebėta, kad toks svetimumas dažniausiai

žadina užsisklendimą, nekalbumą arba net

agresyvumą, tačiau tai priklauso nuo kiekvieno

vaiko individualybės. Šiuo atveju būtų labai gerai

ir pačiam pedagogui turėti svarbiausių frazių

vaiko gimtąja kalba žodynėlį (tėvai su malonumu

jums išvers pageidaujamas frazes), kuris padėtų

ekstremaliose situacijose. Pvz.: ,,Tu esi

šaunuolė‘‘, ,,Mama ateis greitai‘‘, ,,Ar tau viskas

gerai?‘‘ ir pan.

VAIKŲ ANTROS KALBOS MOKYMOSI STADIJOS

Pirmojoje naujos kalbos išmokimo stadijoje vaikai tik

klausosi ir bando iššifruoti dar nepažįstamus kodus.

Šioje stadijoje pedagogas turi taip bendrauti su vaiku,

kad pastarajam reikėtų tik išklausyti ir atlikti tam tikrus

paprastus veiksmus: pvz., ,,nusiplauk rankas‘‘,

,,susitvarkyk žaisliukus‘‘ ir pan. Būtų labai gerai ir pačiam

pedagogui turėti svarbiausių frazių vaiko gimtąja kalba

žodynėlį (tėvai su malonumu jums išvers pageidaujamas

frazes), kuris padėtų ekstremaliomis situacijomis. Pvz.:

,,mama ateis greitai‘‘, ,,dabar eisime į lauką‘‘ ir pan.

Bendravimą šioje stadijoje plečia gestai, veiksmai,

paveiksliukai ir kt. vaizdinės priemonės.

Šis laikotarpis gali trukti nuo kelių savaičių iki keleto

mėnesių – viskas priklauso nuo vaiko pasitikėjimo

savimi ir adaptacijos lygmens.

Antrojoje naujos kalbos išmokimo stadijoje vaikas

jau supranta pagrindinius, dažniausiai vartojamus

žodžius ir turi savo – jau internalizuotą – žodynėlį.

Dabar vaikas gali jums atsakyti ,,taip‘‘, ,,ne‘‘‘; atsakyti į

paprastus klausimus, prasidedančius ,,kas..? kaip..?

kur..?; atsakyti į ,,ar, ar‘‘ klausimus; pasakyti

pagrindinius daiktavardžius (pvz., mašina, lėlė, stalas,

tualetas ir t.t.). Sustiprėja vaiko motyvacija – jis

jaučiasi labai laimingas, kad gali pradėti bendrauti.

NETAISYKITE VAIKO KLAIDŲ! Šioje stadijoje vaikas

vis dar labai daug klausosi, o supratimas dar labai

ribotas, todėl leiskite jam pačiam gilintis į naujos

kalbos labirintus. Šis laikotarpis paprastai užtrunka

apie 2-3 mėnesius.

Trečioje naujos kalbos išmokimo stadijoje

vaikai pradeda kalbėti trumpais sakiniais,

frazėmis ir gali visavertiškai bendrauti su

kitais. Jis vis dar daro gramatikos ir tarimo

klaidų, tačiau jau gali reikšti savo mintis. Klaidas

taisykite savo pavyzdžiu ir taisyklinga vartosena,

o ne tiesiogiai pamokydami, skatinkite vaiką

bendrauti su kitais, raginkite jį reikšti savo mintis

– taip greičiau išmoks naują kalbą. Vaikai šioje

stadijoje mokosi veikdami, todėl svarbu, kad jie

nuolat galėtų plėtoti savo mokėjimus ir

gebėjimus.

Šis laikotarpis trunka iki 2 metų.

Ketvirtojoje naujos kalbos išmokimo

stadijoje vaikai laisvai bendrauja ir daro labai

mažai klaidų, tačiau tiksliniuose pokalbiuose

vis dar trūksta žodyno bei įgūdžių.

Pedagogus dažnai toks ,,tobulas‘‘ kalbos

mokėjimas apgauna: jie nesupranta, kodėl taip

puikiai kalbantis vaikas nesupranta, jei jam

aiškinama kas nors specifiško. Šiuo metu ypač

svarbi pedagogo parama – ne galvoti, kad

vaikas lėtas ar negabus, o padėti jam įeiti į

naujosios kalbos aplinką. Šis laikotarpis trunka

dar 3-4 metus ir tik paskui galima sakyti, kad

vaikas kalba antrąja kalba kaip gimtąja.

Apibūdintos visos stadijos, nes nežinia,

kokios stadijos vaikas gali pakliūti į jūsų

grupę.Gali būti, kad vaikas jau kurį laiką

gyvena Lietuvoje ir susiduria su lietuvių

kalba, gali būti, kad lietuviškai bendrauja

vienas tėvų, o gali būti ir taip, jog vaikas

niekada negirdėjo nė vieno lietuviško

žodžio. Suprantama, su kiekvienu šių

vaikų reikėtų bendrauti skirtingai.

Mokydamasis negimtosios kalbos, vaikas pereina šias stadijas:

Šneka savo gimtąja kalba.

Vėliau kuriam laikui nutyla ir nekalba visiškai.

Manoma, kad tuo metu vaiko galvoje formuojasi

naujos kalbos supratimas. Kuo mažesnis vaikas,

tuo ilgiau gali trukti ši stadija. Šiuo laikotarpiu

vaikas gali bendrauti gestais ir vartoti kelis

naujos kalbos žodžius.

Šnekant viena kalba nejučia įsipina kitos kalbos

žodžiai. Vaiko kalboje jau atsiranda trumpų, iš

kitų išgirstų ir atmintinai išmoktų sakinių.

Vaikas pradeda formuluoti savo paties sakinius.

Pradžioje jie gali būti ne visai taisyklingi, su

klaidomis.

Dvikalbių vaikų kalbų išmokimo pasiekimų

vertinimas

Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad

dvikalbio, daugiakalbio ar kitakalbio vaiko

šnekamosios ir rašytinės kalbos

pasiekimai gali skirtis nuo bendro viena

kalba kalbančių vaikų lygio.

Be to, priklausomai nuo dvikalbių,

daugiakalbių, kitakalbių vaikų kalbinės

patirties, vienų vaikų pasiekimai gali būti

viename žingsnyje, kitų – kitame.

Pasiekimų aprašas padeda ikimokyklinio ugdymo

auklėtojams nustatyti, kuriame pasiekimų žingsnyje yra

konkretus vaikas ir tikslingai numatyti tolesnio jo kalbos

mokymosi uždavinius. Pasiekimų aprašas taip pat leidžia

ikimokyklinio ugdymo auklėtojams fiksuoti vaiko daromą

pažangą šnekamosios ir rašytinės kalbos srityje.

Jei vaikas ikimokyklinio ugdymo grupėje mokosi dviejų

kalbų, kiekvienos kalbos pasiekimai fiksuojami atskirai.

Tada nustatome, kuriame pasiekimų žingsnyje yra

vaikas, kalbėdamas viena kalba, ir kuriame pasiekimų

žingsnyje – kalbėdamas kita kalba. Tai padeda numatyti

tolesnius kiekvienos kalbos plėtojimo žingsnius bei

stebėti vaiko pažangą.

TAUTINIŲ MAŽUMŲ VAIKŲ UGDYMO MODELIAI LIETUVOJE

Tautinių mažumų ugdymo ikimokyklinio ugdymo institucijoje ir bendrojo lavinimo mokyklose situacijos analizė atskleidė svarbiausias kaitos tendencijas per pastaruosius 22 metus. Apžvelgus statistinius duomenis, galima daryti išvadas, jog:

Lietuvos tautinės mokyklos kūrimas ir tautinių mažumų ugdymo gimtąja kalba organizavimas vyko kaip vieningas procesas;

Lietuvoje pastaruoju metu galimybę kalbėti gimtąja kalba turi visų tautinių mažumų vaikai;

Galimybė ugdytis gimtąja kalba sukuria palankias sąlygas tautinių mažumų identiteto formavimuisi, tačiau neišvengiamai kelia integracijos problemas.

Tačiau, ugdant tautinių mažumų vaikus nepakanka vien sudaryti sąlygas ugdytis gimtąja kalba. Neišvengiamai kyla poreikis išmokti ir valstybinę (lietuvių) kalbą, integruotis į bendruomenę, pasirengti dirbti Lietuvoje.

TAUTINIŲ MAŽUMŲ VAIKŲ UGDYMO MODELIAI

LIETUVOJE

Siekiant patenkinti skirtingus tautinių mažumų vaikų beijų šeimų ugdymosi poreikius, siūlomi įvairūspriešmokyklinio ugdymo modeliai, kurie yra dažniausiaipraktikuojami ir kitose pasaulio valstybėse:

a) 2-3 vaikų iš kitakalbių arba mišrių šeimų ugdymaslietuvių (valstybine) kalba priešmokyklinėje grupėje.Šiuo atveju taikomas submersijos modelis. Vaikaspatenka į grupę, kur ugdymas vyksta daugumos kalba, iryra priverstas išmokti daugumos kalbos natūraliaibendraudamas. Tokį ugdymo modelį pasirenka tėvai,kurie ketina vaiką leisti į lietuvišką mokyklą. Dažnai šįmodelį renkasi tėvai, norintys, kad vaikas natūraliaipramoktų valstybinės kalbos, nors vaiką ketina leisti įmokyklą su ugdymu gimtąja kalba.

TAUTINIŲ MAŽUMŲ VAIKŲ UGDYMO MODELIAI LIETUVOJE

b) Priešmokyklinio ugdymo grupės, kuriose apie pusėvaikų lietuvių, kita pusė kitakalbių. Šiuo atveju galibūti taikomas dvikalbis ugdymas – grupėje lygiaispagrindais bendraujama dviem kalbomis (daugumos irtautinės mažumos). Grupėje dirba vienas pedagogas,gerai mokantis abi kalbas arba du pedagogai su vaikaisbendraujantys skirtingomis kalbomis.

c) Priešmokyklinio ugdymo grupės, kuriose apie pusėkitakalbių, ketinančių lankyti lietuviškas mokyklas,ugdymas vykdomas lietuvių (valstybine) kalba.Kitakalbiams vaikams tam tikrą laiko dalį organizuojamaveikla ir bendravimas gimtąja kalba, kad būtų plėtojamikalbos gebėjimai ir ugdomas tautinis tapatumas. Šismodelis turi imersijos ir dviejų krypčių dvikalbio ugdymobruožų.

TAUTINIŲ MAŽUMŲ VAIKŲ UGDYMO MODELIAI

LIETUVOJE

d) Priešmokyklinė grupė, kurioje visi vaikai –kitakalbiai arba iš mišrių šeimų. Ugdymasorganizuojamas tautinės mažumos gimtąjakalba, tačiau skiriamas specialus laikasvalstybinės kalbos mokymuisi. Taip formuojamavėlesnioji dvikalbystė.

e) Priešmokyklinėje grupėje, kurioje visi vaikai– kitakalbiai arba iš mišrių šeimų, ugdymasorganizuojamas valstybine lietuvių kalba. Šismodelis grindžiamas imersijos principais.

Rekomendacijos organizuojant dvikalbių/kitakalbių vaikų ugdymą darželio

grupėje Optimaliam, palankiam vaikų vystymui(si) ir ugdymui(si) pedagogai

turi pripažinti kitataučio vaiko gimtosios kalbos teisėtumą, gerbti irtoleruoti jo namų kultūrą, bei puoselėti ir aktyvinti visų vaikų šeimųaktyvų dalyvavimą ir jų paramą ugdymo procese. Tokia atmosferapagerintų kalbos mokymo(si), adaptacines galimybes ir sąlygas, nesvaikas jaustųsi paremtas, ugdomas ir susietas ne tik su savo namųbendruomene ir šeima, bet ir su pedagogais bei mokymo(si) aplinka

Kitakalbių vaikų adaptaciniu periodu siekti, kad vaikų darželiogrupėse būtų nedidelis vaikų skaičius, kuo mažesnė kelių kalbųsąveika, parinktos tinkamos lietuvių kalbos ugdymo priemonės,skiriamas didesnis dėmesys kiekvienam vaikui. Didelės grupėsvaikų skaičiumi gali ypač neigiamai atsiliepti kitakalbių vaikųadaptacijos procesui. Tokiose grupėse dažniausiai susikuriastichiška dvikalbystė. Vaikai vieni su kitais bendrauja tai viena, taikita kalba, netaisyklingai plėtojasi ne tik kitakalbių, bet ir lietuviųvaikų kalba.

Jau nuo pat pirmųjų kitakalbio vaiko atėjimo į lietuviškądarželį dienų turi būti siekiama, kad kalbos nebūtųvertimais, lyginimais, aiškinimais painiojamos viena sukita, o galėtų formuotis besimokančiojo psichikoje kaipatskiros vienos ir kitos kalbos sistemos. Remiantis šiuoteiginiu bei pasauline patirtimi kasdienės veiklos,užsiėmimų metu su vaikais būtina bendrauti valstybinekalba, ir tik išimtinais atvejais toleruoti vertimų metodą.Tačiau visos vaikams naujos sąvokos pirmiausiai turi būtiįvardijamos jų gimtąja kalba ir tik po to lietuvių.

Dvikalbių ugdymo modelių turinio įvairovę, jų kokybiškąrealizavimą, turi lemti konkrečios ugdymo institucijospasirinkta ugdymo filosofija, keliami tikslai bei turimikonkrečios bendruomenės poreikiai. Be dėmesioneturėtų likti tėvų įtraukimo, socialinio mobilumo irintegracijos problemos.

Dvikalbių vaikų ugdymo programų turinio ypatumai

Dvikalbio ugdymo programa išreiškia siekiamybęišmokyti abiejų kalbų kaip kokybiškos kalbinės veiklos:suprasti kalbančius ir pačiam būti adekvačiai suprastam,skaityti ir rašyti abiem kalbom (pastarieji uždaviniaikeliami mokyklai).

Įvairiose pasaulio šalyse jau seniai stebima dvikalbio,netgi daugiakalbio, ugdymo praktika. Dvikalbis ugdymasyra dažniausiai orientuotas į kalbinės mažumos vaikųporeikius. Tačiau pastaraisiais metais stebimatendencija, kai kalbinė dauguma (pvz. JAV) išreiškianorą mokytis tautinių mažumų kalbų. Paprašius ar gavustėvų sutikimą, tokie vaikai turi galimybę ugdytis dvejomiskalbomis, ir tuo pačiu stiprinti savo dvikalbystės įgūdžius.

Dvikalbių vaikų ugdymo programų turinio ypatumai

Dvikalbių vaikų ugdymo įstaigose situacijai pagrįsti ir jųugdymo programoms rengti yra būtinas naujasmokslinis, metodologinis požiūris, leidžiantis svarstytisituaciją iš vaiko pozicijų ir vaikystės pasaulio kaipmultikultūrinio sampratos.

Lietuvoje stokojant aiškių pozicijų vaikų dvikalbystės,ypač ankstyvosios dvikalbystės atžvilgiu, dažniausiai šiproblema analizuojama remiantis suaugusiųjų patirtimi.

Tokiu būdu yra paminamos labai svarbios šiuolaikinioneopedocentrizmo nuostatos, atkreipiančios dėmesį įtokius aktualius dalykus: kaip jaučiasi dvikalbis vaikasugdymo įstaigoje? Ar jis yra toks pat kaip visi? Kaip šįkitoniškumą priima pedagogai, kurie yra labiauorientuoti į universaliąsias, bendrąsias vaikųcharakteristikas nei į vaiko išskirtinumą?

Dvikalbių vaikų ugdymo programų turinio

ypatumai

Dviejų krypčių dvikalbio mokymo programų turinysgrindžiamas ir skiriamas gerų mokymosi rezultatų abiemkalbomis pasiekimui.

Kadangi vaikai privalo perprasti ugdymo turinį kalba,kuria jie nekalba nuo gimimo, ypač skatinamasinovatyvių mokymo strategijų naudojimas.

Dviejų krypčiu dvikalbio ugdymo tikslai paprastai nekinta,tačiau technologijos, įgalinančios juos realizuoti, labaipriklauso nuo vietos sąlygų, demografinių rodiklių irbendruomenės požiūrio. Šios aplinkybės iššaukiamodeliavimo kriterijų paieškas.

Ugdant dvikalbius/kitakalbius vaikus, taikomi

įvairūs būdai ir metodai

kitakalbiams vaikams vedamos bendravimo valandėlės,

kurių metu jie tikslingai mokosi daugumos kalbos;

į darželio grupę kviečiami tėvai, seneliai, įvairūs svečiai,

kurie individualiai ką nors veikia su kitakalbiais vaikais ir

su jais bendrauja – tai padeda sukurti daugiau

komunikacinių situacijų ir intensyvinti vaikų kalbėjimą;

pedagogai dažnai kalbina vaikus įvairiose buities,

žaidimų ir veiklos situacijose, kuriose kalbą suprasti

padeda aplinka, daiktai, veiksmai, gestai, pedagogas

kalba apie “čia ir dabar”;

kalbindamas vaiką pedagogas remiasi jo žodynu, tačiau

pamažu jį plečia – sudaro šiek tiek sudėtingesnes frazes,

skaito tekstus, kuriuose yra neaiškių, tačiau iš konteksto

suprantamų žodžių ir kt.;

taikomas “lygiagretus kalbėjimas”, “grįžtamojo ryšio”

metodai – suaugusysis komentuoja tai, ką vaikas daro,

pagiria, detalizuoja, paaiškina;

taikomi išplėtimo, patikslinimo, perfrazavimo metodai –

suaugęs stengiasi suprasti, ką nori pasakyti vaikas,

perklausia, pasakydamas tiksliai, taisyklingai, tačiau

neverčia vaiko kartoti patikslintos frazės;

pedagogas taiko užuominų, priminimo metodus,

padeda vaikui rasti trūkstamą žodį, nuspėja

ketinimą, mintį ir parodo, jog suprato vaiką;

vaikas skatinamas paremti kalbą mimika, gestais

ir kitomis neverbalinėmis priemonėmis;

vaikai pamokomi žaidimų, dainelių, eilėraštukų,

kurie yra lengvai įsimenami ir padeda įsidėmėti

žodžius, tarimą bei frazių formą.

Migrantų vaikų bendravimo ypatumai su

grupės pedagogu

Kalbėti su jais daugumos grupės vaikų kalba. Vaikui sakomižodžiai ar sakiniai ne jo gimtąja kalba, padeda greičiau įsisavintigirdimą kalbą ir tai vadinama ,,nardymu kalboje‘‘;

Nemažai pedagogų bendraudami su vaikais palaiko akiųkontaktą, tuo tiesiog parodydami vaikui, jog jo klausosi, kad jamrūpi tai, ką vaikas sako;

Naudoja įvairius komunikavimo kūnu būdus, tuo padrąsindami beipaskatindami vaiką plėtoti tolimesnius komunikavimo santykius;

Bendraudami su vaikais rodo daiktus, paveikslėlius, muliažus,imituoja įvairius judesius ir veiksmus kaip tam tikrų žodžių, fraziųatitikmenis;

Rodo pavyzdį, o tai ir yra ugdomoji vertybė, nes ją betarpiškaiperima ugdytiniai;

Kartoja vaiko sakomą žodį jo gimtąja kalba;

Po keletą kartų kartoja klausimą vaikui grupės kalba ir pan.

Taigi svarbu: Dažniausiai dvikalbiai vaikai bendravimą su kitais vaikais ir

žmonėmis mokosi vertinti ne kaip savaime suprantamą, o kaipprocesą dėl kurio verta pasistengti.

Apribojimai ir ribos mokytis kalbą, integruotis į svetimą kultūrą,pritapti ir gerai jaustis svetimoje vaikų ir suaugusių žmoniųbendruomenėje neegzistuoja, jie slypi visuomenės požiūryje irtose galimybėse, kurios vaikams suteikiamos.

Tyrimai rodo, jog kitataučio vaiko norą būti lietuviškoje vaikųdarželio grupėje daugiausiai lemia ne vaikų tarpusavio santykiai,bet jo ir pedagogo bendravimas.

Analizuojant pokalbius su vaikais pastebėtas naujaspedagogo vaidmuo – draugė, o tai rodo, jog šiemsvaikams jautrus, dėmesingas, suprantantis, išklausantis,kalbinantis ir t.t. pedagogas tampa vis svarbesniužmogumi. Vaikas mokosi pasikliauti kitu, jam gerolinkinčiu žmogumi, susikurti pasitikėjimą savimi irsupančia aplinka.

Kalbinio komunikavimo trikdžiai: Gal tai kalbinė veikla, kaip antai klausimas, kurio vaikas

nesupranta? (Ar ši veikla tau patraukli? Klausimo formuluotėturėtų būti suprantamesnė vaikui: Ar tau patinka piešti? Ar mėgstipiešti?

Galbūt žodžio reikšmė (nuoširdus, patikimas, ištikima, kerpė,kupstas, vaivorykštinis, rupšnoti ir pan.) kelia problemų?

O gal sakinio ilgis lemia, ar vaikas suprato bendrą sakinio prasmę?(Pažiūrėk į paveikslėlį ir pasakyk, kas skrenda, kas plaukia, o kasropoja. Klausimas turėtų būti trumpas ir konkretus. Pažiūrėk įpaveikslėlį ir pasakyk: Kas skrenda? Kas plaukia? Kas ropoja?

Galbūt būtina pagalbinė vizualinė medžiaga išaiškinti vaikuipranešimą? (Eidamas į lauką nori autis basutėmis ar sandalaisTuo pačiu metu rodoma abi poros batų)

Ar vaikas pajėgus priimti informaciją iš siuntėjo, pateikdamaspapildomą (išaiškinantį) klausimą: (Aš nesuprantu. Ką reiškia žodisrūgpienis?)

Ar vaikas suprato pasakymą, būtina užduoti papildomus klausimus:(Ar supranti, ką sakau, apie ką kalbu? Ar žinai, ką šis žodissaulėlydis reiškia?

Apibendrinimas Lietuvos švietimui tampant multikultūriniu

dariniu, reikia ne tik studijuoti įvairių šalių patirtį,bet ir valstybiniu lygiu apsispręsti dėl dvikalbių irdaugiakalbių vaikų ugdymo.

Neišvengiamai turi būti svarstomi ugdymoinstitucijų modeliai, dvikalbio mokymometodikos, programų, vadovėlių ir kitų mokymopriemonių rengimo klausimai, tėvų įtraukimo,socialinio mobilumo ir integracijos problemos.

Pozityvų atsaką į tikslus, kuriuos kelia dvikalbisugdymas šiuolaikiniame pasaulyje liudys ne tikankstyvojo amžiaus dvikalbių vaikų ugdymomodelių parengimas, bet ir kokybiškas jųrealizavimas.