foenkinosdavid

Vyrui užkalbinti moterį – visada subtilus dalykas. Ji, žinoma, pagalvoja: „Gal jis visą laiką taip elgiasi?“ Vyrai dažniausiai sako, kad tai pirmas kartas.

David Foenkinos (Davidas Foenkino; g. 1974 m.) – prancūzų rašytojas, penkių romanų autorius. Nepaprastas lengvumas ir švelnumas, humoro ir gyvenimo tragizmo derinys D. Foenkinos kūrinius leidžia prilyginti oro buči-niams – jie efemeriški, keliantys malonių prisiminimų. Jo istorijos tipiškai prancūziškos – kai prisilietimai ir neištar-tos mintys tokios svarbios, kai žvilgsnis pasako daugiau nei veiksmas, kai subtilu viskas – žingsniai ir žvilgsniai, susitikimai ir išsiskyrimai.

„Subtilumas“ – tai Natali istorija. Septyneri drauge su Fran-sua praleisti metai. Atsitiktinė pažintis gatvėje, laiminga santuoka ir tragiška jos pabaiga. Natali liūdesys, tragiškai žuvus vyrui, ima gaubti tarsi kokonas – neregimas, tačiau nesuardomas. Bet prie jos nedrąsiomis užuominomis bando priartėti akivaizdžiai prielankumą reiškiantis še- fas. O moteris netikėtai pasirenka visai niekuo neišsiski-riantį bendradarbį ir vėl pamažu, švelniai ir tyliai, pina-si meilės istorija, atgimsta vidinė ramybė ir gyvenimo džiaugsmas.

Romantiškai melancholiška, bet verčianti šypsotis knyga vėl grąžina mus į geriausius prancūziškų meilės romanų laikus: viskas taip švelnu, taip subtilu, ir meilė yra visų svarbiausia.

subtilumas

david foenkinos

9 789986 167747

ISBN 978-9986-16-774-7

subtilumas

foenkinosdavid

Gyvybės, automobilio, žūties automobilyje draudimas yra. O kas apsaugos nuo laimės? Jis ką tik suvokė, kad šita laimė, tapusi tokia stipri, virto pačiu blogiausiu dalyku, koks tik galėjo ištikti.

David Foenkinos (Davidas Foenkino; g. 1974 m.) – prancūzų rašytojas, šešių romanų autorius. Jis rašo nepa-prastai lengvai, tačiau visai ne lėkštai; žodžiais slysti tar-si plonu ledu, po kuriuo kunkuliuoja pavojingos aistros. Tačiau autorius sugeba išlaikyti pusiausvyrą, skaitytoją žavėdamas labai savitu, neįkyriu humoro jausmu ir pa- stabumu, nenuslystančiu į įkyrumą. Jo istorijos tipiškai prancūziškos – kai prisilietimai ir neištartos mintys tokios svarbios, kai žvilgsnis pasako daugiau nei veiksmas, kai subtilu viskas – žingsniai ir žvilgsniai, susitikimai ir išsi- skyrimai.

„Ištikus laimei“ – romanas apie sutuoktinių porą. Žano Žako ir Klerės santuokinis gyvenimas, virtęs rutina, laimės su naujais partneriais paieškos ir suvokimas, kad laimė gali ištikti kiekvieną akimirką – ir tuomet, kai ji atrodo visai nepanaši į laimę... Žanas Žakas ir Klerė turi viską, kad būtų laimingi: šeimą, dukrą ir palyginti ramų gyvenimą. Tačiau nuobodulys ir naujumo paieškos sviedžia Žaną Žaką į So-nios, o Klerę – į Igorio glėbį. Bet skyrybos, pasirodo, nieko neišsprendžia, o gyvenime atsiradę nauji žmonės iš tiesų, kaip paaiškėja, reikalingi tik tam, kad sutuoktiniai iš naujo atrastų vienas kitą. Ir laimę, kuri ištinka taip netikėtai.

ištikus laimei

david foenkinos

9 789986 168744

ISBN 978-9986-16-874-4

ištikus laimei

3

Romanas

VILNIUS 2012

Iš prancūzų kalbos vertėAkvilė Melkūnaitė

foenkinosdavid

ištikus laimei

4

ISBN 978-9986-16-874-4

© Édition Flammarion, 2005© Akvilė Melkūnaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2012© Asta Puikienė, viršelio dizainas, 2012© „Tyto alba“, 2012

UDK 821.133.1-31 Fo-23

FOENKINOS DavidEN cAS DE BONhEUrEdition J’ai lu, 2007

cet ouvrage, publié dans le cadre du programme d'aide à la publication «Oscar Milosz», bénéficie du soutien de l’Institut français.

Knygos leidimą remia Prancūzų institutas (O. Milašiaus programa knygų leidybai remti).

5

Skiriu Claire C.

7

„Santuoka – tai pragaras.“

henry de Montherlant

„Niekada nebuvau toks laimingas kaip tais metais, kai gyvenau santuokoje.“

Nežinomas autorius

8

9

PROLO GA S

Jau seniai Žanas Žakas nebuvo stengęsis pasirody-ti kaip įmanydamas geriau. O pastaruoju metu nu-sprendė visada namo kopti laiptais, kad treniruotų blauzdų raumenis. Liftas jam atrodė skirtas vien tiems vyrams, kurių gyvenimas ištižęs, kurie jau ne-besistengia suvilioti. Jis pareidavo be trijų minučių dvidešimtą valandą ir mechaniškai nusišypsodavo Klerei. It musę nuo veido nuginęs šypseną, įjung-davo televizorių. Juo mažiau jį domino santuokinis gyvenimas, juo dažniau apraudodavo kariaujančių populiacijų likimą. Kurdų tragedijoje jis įsivaizduo-jamai, vakarietišku būdu įžvelgdavo kažkokį savo paties nuopuolio atspindį.

Pora yra šalis, turinti mažiausią tikimybę išgyventi. Aštuoneri metai – jau beveik žygdarbis. Žanas Ža-kas ir Klerė rodydavo vienas kitam švelnumo ženklus, žinoma, probėgšmais, švelnumo apraiškos buvo lyg vertingos iškasenos, trumpi prisilietimai lyg nostal-gijos forma, pavieniai bučiniai lyg piligriminė kelionė tomis vietomis, kurios kadaise buvo nuolat bučiuoja-mos. Kitų akimis, tokia bendrystė slėpė tikrą jų poros

10

skilimą. Juos minėdavo kaip pavyzdį – tai jų įpročius tik dar labiau įtvirtindavo. Tačiau niekas nesuprato, kodėl jie nesusilaukia dar vieno vaiko. Šitokia pora, pats tobulybės įvaizdis, pajuto beveik karišką pareigą vėl susilaukti palikuonių. Iš pradžių jie atžariai šypso-davosi, vis kitai dienai atidėdami tai, kas galėjo įvyk-ti per devynis mėnesius. Praėjo dar šiek tiek laiko ir staiga jiems pasidarė akivaizdu: jie nenori susilaukti antro vaiko. O kad pasiteisintų, vaidino tokius, kokie nebuvo. Žanas Žakas ir Klerė išreiškė norą pasilikti laiko sau. Šis atsakymas visiems atrodė nuostabus. Jų socialinei melagystei buvo plojama ir šnabždamasi, kad be egoizmo meilė pradeda merdėti.

Šešiametė jų dukrelė Luiza buvo išsekusi. Po visų šokio, skambinimo pianinu, kinų kalbos pradžia-mokslio pamokų jai nebelikdavo nė trupinėlio laisvo laiko (Žanas Žakas kažkur perskaitė, kad po ketu-riasdešimties metų visa žmonija kalbės kiniškai; buvo racionalus ir apdairus žmogus). Jie žūtbūt norėjo padaryti ją pavyzdine mergaite* – tai buvo tarsi laimės užstatas. Tad nebuvo nieko svarbesnio už iliuziją, kad jos asmenybė skleidžiasi. Bet kai sve-tainėje mergaitė skambindavo pianinu, buvo sunku nepagalvoti apie „Titaniko“ styginių kvartetą.

* Tad ji (neišvengiamai) taps šiek tiek neurasteniška.

11

PIRMA DALIS

12

13

I

Žano Žako darbas nebuvo itin įdomus. Jis buvo kaž-koks patarėjas kažkokiu klausimu, susijusiu su pini-gais, o gal su pinigų judėjimu. Viena pagrindinių sa-vybių einant šias pareigas buvo turėti tvirtą sprandą, kad galėtum laisvai sukinėtis į šalis. Jo įmonėje buvo matyti daug kompiuterių ir vyrų su kaklaraiščiais. Vyrų, kurie visada tuo pačiu laiku lipdavo į metro ir grįždavo namo išpilti prakaito. Įmonė buvo įsi-kūrusi aukštame bokšte. Vadovas karaliavo viršuti-niame aukšte. Tačiau po rugsėjo 11-osios antpuolių nusprendė hierarchiją apversti. Nuo to laiko neįkai-nojamu Paryžiaus vaizdu ėmė mėgautis pavaldiniai. Niekas neišdrįso kritikuoti šio sprendimo, bet ne vienam nauja padėtis kėlė nerimą: kai vienintelis tavo tikslas yra kilti, sunku ryžtis nusileisti žemyn.

Eduaras, geriausias Žano Žako draugas, buvo ir ar-timiausias bendradarbis. Tikra savimi pasitikinčio vyro karikatūra: turėjo visus nepriekaištingo asme-nybės išsipildymo įrodymus. Suderėjęs dėl kontrak-to pašokdavo iš vietos ir užlipdavo ant darbo stalo. Apie jo sėkmę turėdavo sužinoti visi. Visada pirma-

14

sis puldavo rengti vėlyvus aperityvo vakarėlius, su visais iš eilės susidaužti taurėmis ir kurti tą tariamai gerą atmosferą, kurioje neįmanoma kalbėti apie ką nors kita negu darbas. Šie socialiniai kraštutinumai nekliudė jam būti geriausiu, kokiu įmanoma, drau-gu. O draugystė su Žanu Žaku užsimezgė tuo lai-kotarpiu, kai skyrėsi su žmona. Pora pasibaisėtinai draskėsi, prireikė advokatų ir prisiekusių liudytojų. Metams bėgant padėtis radikaliai pasikeitė. Eduaras tapo viliojimo manijos apsėstu viengungiu. Būda-mas su savo vaikais nesiliaudavo jų lepinti. O visą likusį laiką ėjo nuo vienos moters pas kitą. Mėgda-vo atvirai išsikalbėti, tad Žano Žako ausyse zvimbė moterų vardai ir sekso pozų pavadinimai. Žanas Ža-kas, jausdamas nepasitenkinimą, kad jo gyvenimas ne toks audringas, norėdavo tų pokalbių išvengti. Eduaras pastebėjo nejaukumą, tučtuojau reikėjo jį analizuoti:

– Kaip tau sekasi su Klere?Žanas Žakas atsakė, kad viskas kuo puikiausiai,

bet balsas nuskambėjo kaip ką tik perkraustytas pia-ninas. Negalėjo ir sakyti, kad viskas blogai. Jo santy-kiai su Klere tebuvo užmaršties tarpelis tarp skirtin-gų meilės apibrėžčių.

– O seksualiai?Į šį klausimą jis negalėjo atsakyti. Eduaras pa-

darė radikalią išvadą: draugas privalo susirasti mei-lužę. Kaip tik šią gyvenimo akimirką Žanui Žakui dingtelėjo, kad jis įstengtų būti neištikimas Klerei. Norėdamas nuginti tos minties sukeltą nerimą, tuč-

15

tuojau pasinėrė į vieną, labiausiai branginamą, prisi-minimą apie juodu. Eduaras jį nutraukė:

– Galvoji apie Ženevą?Vadinasi, buvo toks nuspėjamas, kad kiti net ga-

lėjo skaityt jo mintis. Pamažu jį ėmė pilti prakaitas. Mėgino įsivaizduoti, kaip meluos žmonai. Jau regė-jo dar nepažįstamą meilužę. Ji buvo beveik siaubą keliantis visų jo fantazijų įsikūnijimas, visų per dvi-dešimt pastarųjų metų – kad ir probėgšmais – pati-kusių moterų barokinis junginys. Užkluptas juokin-go išankstinio įsiaudrinimo bangos, pasijuto kaltas. Bandė ramintis mintimi, kad amžina ištikimybė neįmanoma, bet vis tiek jautėsi pažeidžiamas. Jam tai niekada nebus nekaltas poelgis. Stengėsi įsitikin-ti, sau įrodyti, kad geisti kitos moters taip pat neiš-vengiama, kaip jo santuokai neišvengiama irti. Klerė tikrai jį supras, nereikia dėl to jaudintis. Tai visai kas kita, negu būti neištikimam pirmaisiais santuokos mėnesiais; metams bėgant svetimavimas darosi vis labiau teisėtas. Gal ir ji turės meilužį. Ar jau turėjo? Moterys pralenkia vyrus visur, išskyrus mirtį.

Po kelių mėnesių Žanas Žakas atsidūrė viešbučio kambaryje su Sonia. Ir tai jau nebe pirmas kartas. Bučiuodamas naują moterį neabejotinai pajusdavo naujos energijos antplūdį. Jau metų metus nebuvo jautęsis toks laimingas. Jis norėjo gyventi ir kvėpuo-ti, nebepakentė liftų. Svarstė, kiek tokia euforija ga-lėtų būti pavojinga, jautėsi siaubingai apgailėtinas ir juokingas, nes atitiko vedusio vyro stereotipą. Prieš

16

grįždamas namo dar truputį eidavo pėsčiomis, tarsi klaidžiojimas naktį galėtų pradanginti veide įsirėžu-sią palaimingą šypseną. Paryžiaus gatvėse jo žvilgs-nis susidurdavo su praeivių. Tada jam kildavo be-protiška mintis, kad visi žino, ką jis prieš valandėlę veikė. Po meilės visada šiek tiek jautiesi esąs pasaulio centras. Bet tas jausmas nebuvo toks jau nepagrįs-tas. Jau kelias dienas jį iš tikrųjų stebėjo.

17

I I

Į moters pasaulį geriausia įsliuogti plauku. Klerės plaukai buvo neaiškaus pavidalo, banguoti, sakytum, gyveno savarankišką gyvenimą. Ir jų spalva atrodė kintanti panašiai kaip naujagimių vyzdžių. Mums tai proga prisiminti kai kuriuos kroatų prietarus: jie byloja, kad svarbius įvykius moters gyvenime išpra-našauja plaukai.

Jos dailumas metams bėgant kiek išblėso. Žanas Žakas dažnai jai prikišdavo sustabarėjimą. Pasak Klerės, tai buvo tiesiog branda. Jai beveik trisdešimt penkeri. Tačiau ji manė, kad gyvenimas susideda iš ciklų, kad visada vėl tampi tuo, kas buvai anks-čiau. Tereikėjo laukti; ateityje ji lyg svajoklė regėjo paaugliško siautėjimo atšvaitus. Būdavo naktų, kai sapnuodavo nesibaigiančias keliones į pavojingus kraštus. Tada pabusdavo išpilta prakaito vidury skrydžio per oro duobių ruožą, viskas aplinkui judė-jo, keleiviai mirties akivaizdoje klykė. Klerė paniškai bijojo lėktuvų. Kiti dažnai sakydavo, kad skristi sma-gu. O Klerei atrodė nė kiek nesmagu dirbti ruasi oro uoste ir bijoti skristi lėktuvu. Tai tebuvo sutapimas.

18

Ją įdarbinusi kosmetikos įmonė atidarė parduotuvę ruasi ir pasiūlė Klerei jai vadovauti. Dabar ji kartu su turistais kasdien važiuodavo greituoju B maršru-to traukiniu. Jai užduodavo klausimus, ji visada ži-nodavo, ką atsakyti. Galėjo pasakyti, ar „Air Gabon“ ir „Iberia“ lėktuvai skrenda iš pirmo, ar iš antro ter-minalo. O kartais net prisimindavo skrydžių tvar-karaščius. Važiuodama per Sen Deni priemiestį gal-vodavo apie Uagadugu. Keista buvo važiuoti į darbą kartu su žmonėmis, keliaujančiais atostogų. Vakare nebepamatys jų. Jos kasdienybė kitokia. Šioje linijoje viešasis transportas, toks tinkamas miesto vienatvei ir pilkiems veidams, buvo visai kitoks.

Ten buvo tarsi kita šalis. Ir įpratęs lengvai galėjai pasijusti turistu.

ruasi oro uostas buvo ypatinga teritorija. Savotiš-kas miestas be jokių geografinių nuorodų, tikra no man’s land, galinti sužadinti įvairiausias fantazi-jas. Vyrai oro uostuose mano, kad jiems viskas lei-džiama. Labai retai nutikdavo, kad Paryžiuje koks vyras bandytų ją suvilioti. O nuo to laiko, kai ėmė dirbti ruasi, nepraeidavo nė dienos, kad jai nepa-teiktų tiesmukų pasiūlymų. Lėktuvų kapitonai, sa-vimi pasitikintys verslininkai, įsiaudrinę užsienie-čiai – visi vyrai stengėsi nusitempti ją į lovą. Klerė negalėjo pakęsti to, ką laikė vulgariais antpuoliais, tiksliau, labiausiai nepakentė daugumos skleidžia-mo vyriško pasitikėjimo savimi. Būdami svetimoje žemėje jie išlaisvindavo tikrąją savo gyvulišką pri-

19

gimtį (lėktuvų kiauleiviai, galvojo ji). Štai tokioje aplinkoje, kuri atrodė sunkiai pakeliama, ji išsiugdė neįtikėtiną gebėjimą būti šalta. Kai kurios darbuo-tojos, pavydinčios jai grožio, nors jis nebuvo iš-skirtinis, manė, kad ji pasipūtusi, sėdi ant puikybės debesies.

Kartais ji įsivaizduodavo, kas nutiktų, jei leistųsi su-viliojama. Ji nebuvo abejinga visiems tiems vyrams. Juos priblokšdavo tos vietos nykuma ir pasibaisėtina originalumo stoka, bet kai kurie jų būdavo žavingi. Ką ji būtų praradusi, jei akimirką būtų pasidavusi tėkmei, tikriausiai būtų užsimiršusi ilgesnį laiką? Su savo vyru ji beveik nebesimylėdavo, o kai mylėda-vosi, tai vykdavo mechaniškai. Tai buvo neefektyvi, beveik kažkur kitur nukreipta veikla. Bet ji nesijautė esanti neištikima moteris. Jos akimis, meilę gaubia ištisa istorija, o trumpametražis formatas jos nedo-mino. Kūno nuotykius ji laikė smukdančiais, o gal veikiau jai tai buvo tolima. Jos pačios malonumas jai visada regėdavosi kaip lėtas judėjimas. Galų gale jai buvo beveik neįmanoma žinoti, ko iš tikrųjų trokš-ta. Ne itin troško meilės nuotykio, o atkurti santykių su Žanu Žaku pradžios magiją atrodė neįmanoma. Tai kas liko? Kažin kokia atmosfera, kurioje trūksta deguonies. Jos jausmai buvo no man’s land. Jos jaus-mai – dar vienas oro uostas.

Kai Klerę apnikdavo abejonės, ji pasinerdavo į jų-dviejų kelionės Ženevon prisiminimus, į stebuk-

20

lingą savaitę pačioje jų meilės istorijos pradžioje. Kiek anksčiau jų pažintį paženklino viena jaudinanti smulkmena. Jie abu skaitė Albero Koeno „Viešpa-ties gražuolę“, tuo pačiu metu beveik tą patį puslapį. Baigdami skaityti apsikeitė knygomis. Prieš meilu-žių savižudybę jie pasibučiavo. Atvykę piligrimi-nėn kelionėn į Ženevą pamatė, kad romane mini-mo „ritz“ viešbučio ten nėra. Per tą kelionę gyveno iliuzija, kad yra romantiški, tikri romano herojai, o ant tokios iliuzijos pamato galima sukurti mažų ma-žiausiai šeimą.

Klerei atrodė, kad jų šeima virto šveicarišku laikro-džiu. Vakarais Žanas Žakas pareidavo namo lygiai be trijų minučių dvidešimtą valandą, ji svarstė, ar jis tyčia toks tikslus. regėdavo jį geriant alų artimiau-siame bistro tomis dienomis, kai jis pareidavo anks-čiau, negu jiems buvo įprasta. Ji sėdėdavo nugara į duris. Galėjo nuspėti jo elgesį, žodžius, kuriuos jis tars. Visada jai šypsodavosi. Būtų norėjusi, kad jis paliestų, paglostytų plaukus, nors ir probėgšmais. Jau kurį laiką ši veiksmų grandinė buvo nebe tokia natūrali. Kai prisiminė prieš kelis mėnesius matytą laidą apie alibi agentūras, kai kurie Žano Žako po-elgiai atrodė suprantamesni. Paštu ėmė plūsti kvie-timai į bankų atidarymo šventes – anksčiau jis gau-davo vien reklaminius bukletus – Klerei toks pašto pagyvėjimas pasirodė įtartinas. Vyro dienotvarkė, kalbant apie laiką, leidžiamą už santuokinio židinio ribų, pasidarė ypač tiksli. Argi tokiam vyrui kaip jis

21

gali prireikti alibi agentūros? Vyrui, kuris nelabai so-cialus, sustabarėjęs, nepakenčia netikėtumų.

Būdamas taupus, Žanas Žakas taip pat naudojo seną gerą receptą: „Vienas mano bendradarbis puolė į paniką.“ Geriausią alibi sukurpsi pagal seną recep-tą. Deja, gudravimo srityje jam šiek tiek trūko pa-tirties, jis imdavo ir išsiduodavo visame gražume. Pavyzdžiui, vakarais, kai ketindavo vėl eiti iš namų, nenusirišdavo kaklaraiščio. Pamiršo vieną smulk-menėlę – jau šešerius metus kiekvieną vakarą tai būdavo pats pirmas jo veiksmas grįžus. Dar prieš jam pateikiant alibi Klerė galėjo nujausti galimybę, kad vyras vėl turės išeiti. Antras nerimą keliantis dalykas: vieną vakarą jai būnant virtuvėje suskambo telefonas, o jis apsimetė negalįs atsiliepti. Įsigilinęs į itin svarbaus projekto rašymą ruošdamasis itin svarbiam posėdžiui apie itin svarbius projektus ir girdėdamas telefono skambutį jis tikriausiai prakai-tavo. Klerė priglaudė ragelį prie ausies ir nė nemirk-telėjusi išklausė tiradą bendradarbio, kuriam skubiai reikalinga pagalba, kitaip prislėgtas bylų krūvos jis nusižudysiąs. Žanas Žakas, nutaisęs perdėtai liūdną išraišką, kaipmat pakilo eiti. Atrodė panašus į parei-gos šaukiamą kareivį. Perone dramatiškai pabučiavo žmoną į kaktą ir iškeliavo į kitą frontą (galima sakyti, buvo visuose frontuose). Likusi viena Klerė negalėjo sutramdyti juoko.

22

Mums visada atrodo geriau, kai iš musės pada-romas dramblys negu kai dramblys paverčiamas musele. Kitaip sakant, prastiems melagiams atlei-džiama daugiau. Tiems, kurie patys nenorom iš-siduoda. Klerei tokia vyro laikysena atrodė beveik graudinanti. Tie nevėkšliški pasiaiškinimai, energi-ja, kurią išeikvodavo norėdamas elgtis santūriai, jai priminė kadaise tokį mielą jo atidumą ir švelnumą. O svarbiausia – ji buvo tikra, kad jis neištikimas, bet nesijautė sukrėsta. Viena draugė, kuriai ji išsi-pasakojo, padarė negailestingą išvadą: jos pavydo trūkumas įrodo meilės trūkumą. Sabinos išvados visada būdavo negailestingos ir visada neteisingos. Nes Klerė vis dar jautėsi prisirišusi prie Žano Žako, jau kitaip, bet galų gale nesvarbu kaip. Ar po aš-tuonerių metų galėjo ant jo pykti? Ir pati jau buvo pagalvojusi apie neištikimybę jam. Jo nerangumas išsklaidė kitą nerimą: tai tikrai pirmas kartas. Ir ji neklydo. Kartais ją užplūsdavo noras apkabinti jį, pasakyti, kad myli, kad viską žino ir kad visa tai – nieko baisaus.

** *

Santuokinė neištikimybė yra visų mūsų technolo-ginių naujovių variklis: internetas, mobilusis telefo-nas, trumposios žinutės telefonu sukurti vien tam, kad visos poros galėtų nesunkiai gyventi paralelius gyvenimus. Baigėsi baudžiamojo persekiojimo lai-

23

kai, visuomenė pamažu tvarkosi taip, kad palaimą išgyventume santūriai (labai ačiū). Į ištikimybės te-ritoriją įsiveržta taip giliai, kad poroms rūpi sužinoti ne tai, ar kitas ištikimas, bet su kuo neištikimas.

** *

Klerė kiekvieną rytą praeidavo pro Diubrovo* agen-tūrą, įsikūrusią pirmame jų namo aukšte. Vieną die-ną nusprendė užeiti. Laukiamajame viskas atrodė pasenę, taip pat ir neįtikėtinai karo metus prime-nantis namsargės veidas: vos tik jos ausis nugirsdavo nepažįstamus arba neryžtingus žingsnius, ji visada atitraukdavo savo kambarėlio užuolaidą. Klerė, su-mišusi nuo primygtinio žvilgsnio, nuskubėjo į laip-tinę. Kelias minutes palūkuriavusi prieš sekretorę, kurios veidas atrodė kaip sekretorės, užėjo į savinin-ko kabinetą. Laukti ją privertė neabejotinai tam, kad nepasirodytų visiškai dykaduoniaujantis, o gal prieš jai įeinant net žingsniavo pirmyn atgal prie kabineto durų, nes atrodė kiek suprakaitavęs. Atsistojo jai už nugaros ir stebėjo, kaip juda jos kojos (nebuvo iš tų vyrų, kurie iškart ima apžiūrinėti moters užpakalį). Tada pakėlė galvą.

– Tikiuosi, dūmai jūsų neerzina? – paklausė bal-su, kurį treniravo būti kimų, bet ir malonų, įspūdingą, bet ir raminamą.

* Šeimos įmonė, įkurta 1997 m.

24

Dominikas Diubrovas stengėsi atitikti savo pa- reigų įvaizdį, tad priimdamas kiekvieną klientą prisi-degdavo po dominikietišką cigarą. Taigi Klerė išvydo nešvariai nusiskutusį, apšiurusiais drabužiais vilkin-tį vyrą, smigsantį kabinete, skendinčiame dirbtinėje prieblandoje.

– Įpilti jums viskio?Toji vieta jai pasirodė niūri, tokia, kokią ir įsi-

vaizdavo. Kiek patylėjusi ji trumpai nupasakojo pa-dėtį. Diubrovas ištiesė jai sąrašą su seklių nuotrau-komis ir įkainiais. Paprasčiausias žmogaus sekimas (kitaip tariant, ėjimas gatve) kainavo nuo penkių iki dešimties kartų brangiau negu kvantinės fizikos pa-mokos. Tokia logika netilpo jai galvoje. Kadangi ji dvejojo, Diubrovas prakalbo apie tai, kokie pavojai tyko jo darbe. Jam būtų buvę labai malonu nubrauk-ti ašarą prisiminus sukapotą vieno sūnėno kūną, rastą Senoje, deja, vienintelė tikra trauma buvo jo žento, sekusio vieną į Pigalio sekso salonus įjunkusį vyrą, sulaužytas riešas. Galų gale jis ėmė kalbėti apie neįkainojamą paslapties vertę. Klerė skaitinėjo an-ketas ir suglumusi apsistojo prie Igorio. Ji nutraukė merkantiliškus Diubrovo išvedžiojimus:

– Kodėl šitas seklys toks nebrangus?Igorio valandos tarifas iš tiesų buvo nuo penkių

iki septynių kartų mažesnis už visų kitų. Klerė pasi-teiravo, ar jis pradedantysis, stažuotojas, o gal sek-lys, kuris neatskleidė nė vienos paslapties, todėl jo, kaip ir biržoje vertės netekusios įmonės, įkainis ap-gailėtinai smuko. Be to, ją sudomino jo veidas, nors

25

ir nesuprato kodėl. Diubrovas atrodė sutrikęs, bet taip jau buvo: jo sūnėnas Igoris įdarbintas įmonėje vien todėl, kad yra šeimos narys. Žavingas jaunuolis, kaip sakoma, turintis įvairiausių gabumų, bet...

– Nenorite man pasakyti? – neatlyžo Klerė.Diubrovas užgesino cigarą. Pasilenkė naujajai

klientei prie ausies. Ji suprato, kad jis šnabždės. Čia būta paslapties, kuri tikrai brangesnė negu Igoris, jos nereikia atskleisti, kad nepakenktum agentūros įvaizdžiui. Klerė išklausė, kilstelėjo antakius ir šyp-telėjo.

– Noriu būtent šito detektyvo, – pareiškė tvirtu balsu.

foenkinosdavid

Vyrui užkalbinti moterį – visada subtilus dalykas. Ji, žinoma, pagalvoja: „Gal jis visą laiką taip elgiasi?“ Vyrai dažniausiai sako, kad tai pirmas kartas.

David Foenkinos (Davidas Foenkino; g. 1974 m.) – prancūzų rašytojas, penkių romanų autorius. Nepaprastas lengvumas ir švelnumas, humoro ir gyvenimo tragizmo derinys D. Foenkinos kūrinius leidžia prilyginti oro buči-niams – jie efemeriški, keliantys malonių prisiminimų. Jo istorijos tipiškai prancūziškos – kai prisilietimai ir neištar-tos mintys tokios svarbios, kai žvilgsnis pasako daugiau nei veiksmas, kai subtilu viskas – žingsniai ir žvilgsniai, susitikimai ir išsiskyrimai.

„Subtilumas“ – tai Natali istorija. Septyneri drauge su Fran-sua praleisti metai. Atsitiktinė pažintis gatvėje, laiminga santuoka ir tragiška jos pabaiga. Natali liūdesys, tragiškai žuvus vyrui, ima gaubti tarsi kokonas – neregimas, tačiau nesuardomas. Bet prie jos nedrąsiomis užuominomis bando priartėti akivaizdžiai prielankumą reiškiantis še- fas. O moteris netikėtai pasirenka visai niekuo neišsiski-riantį bendradarbį ir vėl pamažu, švelniai ir tyliai, pina-si meilės istorija, atgimsta vidinė ramybė ir gyvenimo džiaugsmas.

Romantiškai melancholiška, bet verčianti šypsotis knyga vėl grąžina mus į geriausius prancūziškų meilės romanų laikus: viskas taip švelnu, taip subtilu, ir meilė yra visų svarbiausia.

subtilumas

david foenkinos

9 789986 167747

ISBN 978-9986-16-774-7

subtilumas

foenkinosdavid

Gyvybės, automobilio, žūties automobilyje draudimas yra. O kas apsaugos nuo laimės? Jis ką tik suvokė, kad šita laimė, tapusi tokia stipri, virto pačiu blogiausiu dalyku, koks tik galėjo ištikti.

David Foenkinos (Davidas Foenkino; g. 1974 m.) – prancūzų rašytojas, šešių romanų autorius. Jis rašo nepa-prastai lengvai, tačiau visai ne lėkštai; žodžiais slysti tar-si plonu ledu, po kuriuo kunkuliuoja pavojingos aistros. Tačiau autorius sugeba išlaikyti pusiausvyrą, skaitytoją žavėdamas labai savitu, neįkyriu humoro jausmu ir pa- stabumu, nenuslystančiu į įkyrumą. Jo istorijos tipiškai prancūziškos – kai prisilietimai ir neištartos mintys tokios svarbios, kai žvilgsnis pasako daugiau nei veiksmas, kai subtilu viskas – žingsniai ir žvilgsniai, susitikimai ir išsi- skyrimai.

„Ištikus laimei“ – romanas apie sutuoktinių porą. Žano Žako ir Klerės santuokinis gyvenimas, virtęs rutina, laimės su naujais partneriais paieškos ir suvokimas, kad laimė gali ištikti kiekvieną akimirką – ir tuomet, kai ji atrodo visai nepanaši į laimę... Žanas Žakas ir Klerė turi viską, kad būtų laimingi: šeimą, dukrą ir palyginti ramų gyvenimą. Tačiau nuobodulys ir naujumo paieškos sviedžia Žaną Žaką į So-nios, o Klerę – į Igorio glėbį. Bet skyrybos, pasirodo, nieko neišsprendžia, o gyvenime atsiradę nauji žmonės iš tiesų, kaip paaiškėja, reikalingi tik tam, kad sutuoktiniai iš naujo atrastų vienas kitą. Ir laimę, kuri ištinka taip netikėtai.

ištikus laimei

david foenkinos

9 789986 168744

ISBN 978-9986-16-874-4

ištikus laimei